Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Klara Mondeu Rugpjūčio 20, 2017, 03:03:36 pm
-
Koridoriai - tikras košmaras pirmakursiams. Jei ne kai kur pasitaikantys blizgantys šarvai, netvarkingos gyvų paveikslų eilės, mėgstančios tarpusavyje šnekučiuotis, užklystantis kuris nors rūpestingas koledžo vaiduoklis, šie absoliučiai būtų tapę nesmagiu labirintu jauniesiems pilies gyventojams. Ypač, jei pasiklydusius mokinius užtiktų niekšelis poltergeistas Akilanda, tuomet gero nelauk.
Koridoriai buvo apšviesti deglų eilėmis, kai kurie iš jų turėjo bene skliautuotas lubas siekiančius langus, kitus dengė raštuoti seni kilimai. Vieni buvo gausiai lankomi (juose mokiniai pertraukų metu leisdavo laiką, lūkuriuodavo kitų pamokų), antri nelabai, treti - visai pamiršti.
((Paveikslėlis#1 (https://hersheyhogwarts.files.wordpress.com/2017/02/tapestry_corridor.jpg), paveikslėlis#2 (https://data.whicdn.com/images/318473871/original.jpg), paveikslėlis#3 (https://vignette.wikia.nocookie.net/harrypotter/images/d/d7/Armoury.jpg/revision/latest?cb=20161210020410)))
Ela jau spėjo pastebėti kokie painus gali būti Hogvartso koridoriai.
.......Tamsios akmeninių plytų sienos, ir retkarčiais praskrendantys vaiduokliai galėjo net labai įbauginti. Langai buvo dideli platųs ir kai kurie be stiklo, todėl einant per arti jų atrodė kad bet kada gali iššokti koks nors gyvis ir tave nusitempti žemyn. O tai Elą gasdino dar labiau. Tačiau labiausiai Ela bijojo pasiklysti tarp tų tamsių sienų, kas jau kartą buvo nutikę...
Jau kelias diena mergaitė stebėjo Marija Meriveter . Vis prisimindavo linksma dieną Hogvartse kartu su ja ir norėdavo daugiau pabendrauti su mergaite . Taigi viena dieną ji priėjo prie jos ir šnektelėjo, tai turėjo baigtis kokia nors išdaiga...
Diena vėliau apie 2 valandą ryto Ela pašoko iš lovos , ir su naktiniais marškiniais išbėgo į susitikimo vietą , 4 aukšto koridoriuje. Sulaukusi naujosios draugės kartu su ja pasuko link didžiųjų laiptu.
....
Tai buvo laiptai kurie nuolatos juodėdavo. Vos tik nuspręsdavai keliauti į kitą pamoką ,laipta pasukdavo visai nepatogia linkme ir išleisdavo tave į didžiąją salę
.....
Ela atsistojo ant laiptų ir pasiruošė keliauti kur tik jie nuves. Laiptai sukdamiesi ir keisdamiesi išleido ją trečiame aukšte. Tai buvo senojo ūkvedžio aukštas kurio jau nebėra tarp gyvųjų. Tamsus nenaudojamas aukštas jai priminė rūsį. Tamsi aprūkusi patalpa tikrai nespindėjo švara ir jaukumu . Tačiau smalsioji Ela nebuvo bailė i tikrai nesiruošė apsisukusi grįžti atgal, todėl pasuko link atimtų daiktų archyvo...
Pravėrusi duris užuodė susmirdusių šimtamečių saldainų ir mirusių augintinių tvaiką.Kambarys buvo tamsus ir tvankus, o viduryje stovėjo senas rašomasis stalas. Pro langą kambarį apšvietė menėsiena todėl jis atrodė bent šiek tiek šviesesnis.
Apsižalgiusi pamatė pilnas lentynas žaislų, pokštų ir ,žemėlapį?mergaitė pribėgo ir pačiupo jį įrankas. lape matėsi Hogvartso planas ir du taškeliai vietoje kur stovėjo mergaitės, tačiau netoliese ji matė dar vieną taškelį einantį link jų. Suvokusi ką daryti ant galvos užsimetė seną sudriskusią antklodę ir palindo po rašomuoju stalu...
Kažkas staigiai pravėrė duris, tačiau šiek tiek pastovėję nužingsniavo toliau. Ela garsiai atsiduso.
Nusimetusi nuo galvos antklodę dar kart žvilgtelėjo į lentyną. Pamačiusi kelis širdžiai mielus daiktelius juos pasičiupo ir išėjo iš kambrio.
Į kambarį ji grįžo be jokių sunkumų ar pavojų. atsisveikinusi su drauge , grįžo prie lovos ir atsisėdo į pagalvių šusnį. Išsitraukusi iš kišenės dar pažiūrinėjo šmaukštą bei žemėlapį paimta iš kambario r nuėjo miegoti.
Gulėdama dar girdėjo tylų pelėdų ūkavimą ir virš jos miegančios mergaitės knarkimą :D, tačiau apsimesdama ,kad to negirdi atsigulė ir kietai įmigo.
-
Įprastai Matijo negalėjai sutikti slankiojant koridoriais be jokios priežasties. Tačiau trečiakursis šiandien buvo itin sutrikęs. Tėvų mirties metinės. Ši proga kiekvieną pavasarį išskobdavo dalelę paauglio jautrumo. Grifų Gūžtos auklėtinio negalėjai pavadinti jautruoliu, tačiau širdį jis vis dėl to turėjo.
Šiandien vakare, kai niekas nematys, jis užlips į pelėdyno bokštą ir išsiųs laiškus visiems: dešimčiai brolių ir sesių, bet dabar keturiolikmečio mintyse karaliavo vienatvė. Ir ilgi, dažniausiai tušti koridoriai puikiai tam tiko. Čia buvo lengva pasiklysti. Pasiklydusios buvo ir Mačio mintys.
Argentinietis tyliai dainavo melodiją, išmoktą dar vaikystėje. Ispanų kalba vis dar skambėjo taip natūraliai, nors ja beveik nekalbėjo nuo to laiko, kai atvyko mokytis į šią seną pilį.
-
Clementine lėtai, bet užtikrintai žingsniavo koridoriumi; ją retai galima sutrikdyti, tad jai šis painus labirintas visai nekėlė blogų jausmų. Neturėdama ko veikti, slampinėdavo po pilį; nors Hogvartse mokėsi vos metus, apkeliauti jau spėjo daug vietų (pavyzdžiui, Mirtos tualetą, dar daugybę koridorių ir biblioteką). Ši jai pasirodė įdomiausia: tinklas nežinia kur vedančių koridorių.
Koridoriuje buvo ypač tylu, aidėjo tik mergaitės žingsniai ir apsiausto šnaresys.
Staiga ji išgirdo sunkesnius žingsnius, kurie jokiu būdu nepriklausė jai, ir pamatė netikėtai iš už kampo išnirusį berniuką. Jis atrodė sutrikęs ir nusiminęs, tad Clementine nusprendė pabandyti su juo pabendrauti ir pažiūrėti, kaip gausis.
-
Angelina lètai, niekur neskubėdama žingsniavo kolidoriumi. O ir skubėti ši neturėjo kur. Vis gi susitikti nebuvo susitariusi su niekuom. Tiesa. Śiuose kolidoriuose, kuriais žingsniavo klastuolė, buvo galimas variantas pasiklysti. Vis gi ne kartą ši jau buvo pasiklydusi. Bet śį kart kitaip negu visada mergaitė nebijojo pasiklysti ir net negalvojo apie tai, kad gali. Ją buvo sudominusi aplinka. Ji žvalgėsi aplinkui "skanuodama" viską akimis. Plytinės sienos, keli judantys paveikslai su vis skirtingais vaizdais, langai buvo sudomine mergaitę. Vis gi ši nevisada turėjo valias laiko ir gali sau leisti taip ramiai vaikščioti ir žvalgytis. Nors Angelina dažnai ir nenorėjo tai daryti. Jai labiau patikdavo krėsti pokštus ir iśdaigas, o vėliau apsimesti nekaltute, kad nirkas neįtartu, kad tai jos kaltė. Dažniausiai niekas ir neįtardavo. Gi kitų nuomonė klastuolė pavyzdinga mokinė, rami, nekaltutė ir bla, bla, bla...
-
Mergina ėjo koridoriais šiandien nieko veikt nesinorėjo, bet ir sėdėti kambarį irgi nesinorėjo. Staiga klastuolė pamatė koridorius kuruose ji niekada nebuvo, nors šiandien pas pirmakurse nebuvo nuotaika, kad patirti nuotykius, bet Camilla nusprendė nueiti ten. Juodaplaukė ėjo per tamsius koridorius, net iš kart nesupratusi, kad tai labirintas vienuolikmetė atsitrenkė į kažką. Milla galėjo tiesiog atsiprašyti kaip visada, bet šiandien buvo jei nelabai gera nuotaiką todėl garsiu tonu tarė:
- Lumos,- pažvelgus į merginą ji iškart ją atpažino dėl to piktu balsu vėl tarė.- Tu gali žiūrėti kur eini, nes aš šiaip norėjau išsitraukti lazdelę, bet tu to net negalvojai, taip aš neįjungiau, bet tu čia tikriausiai jau valanda.
Cornet žiūrėjo į mergaite gulėjusia ant žemės ir galvojo, ką ji pasakys.
-
Mergaitės ramų dienos pasivaikšćiojimą sutrugdė kita mergaitė, klastuolė. Pajutusi smūgį Angelina neišlaikė pusiausvyros ir krito ant žemės. Klastuolė susiraukė ir pasitrynė skaudantį šoną, kurį krisdama uždigavo. Ji pakelia akis į merginą ir išklauso ką ji kalba, o tada tik prunkštelėja.
- Mieloji, ne aš atsitrenkiau į tave, o tu atsitrenkei į mane. Tad nereišk savo pretenzijų. - Taria ir nusijuokusi atsistojo vienuolikmetė. Ji stovėjo tiesiai prieš savo ūgio mergaitę, kurią yra mačiusi klastunyno bendrąjame kambaryje ir keliuose pamokuose. Pagal šalia Angelinos stovėjusios mergaitės išvaizdą atrodė, kad ji yra pirmakursė, kaip ir pati Angelina. Tiesa. Pamokuose mergaitę ši dažnai pastebėdavo su Alex'u. Turbūt jie geri draugai. Klastuolė taip pat prisimena, kad mergaitės vardas prasideda iš C raidès, nes pamokuose yra kelis kartus jį girdėjusi, bet įsiminti nespėjo. Gal Carolina? Bet dabar Angelinai buvo įdomu ką pasakys pati mergina stovinti prieš ją.
-
Mergina išklausė ką kalbėjo pirmakursė ir tarė:
- Na žinai, net jeigu aš atsitrenkiau tai nereiškia, kad tu nekalta.
Bet nereiškia, kad ir aš nekalta Camilla žinojo, kad šis pyktis buvo ne ant mergaitės, o ant pačios savęs. Seniai pirmakursė nebuvo ant kažko supykus, gal tas pyktis buvo joje ir ji norėjo jį išlieti ar tiesiog bloga diena.
Mergina nenorėjo bendrauti su bendraamžę todėl nusisuko ir nuėjo į tamsą, bet atsisuko ir piktu tonu tarė:
- Tai tu eisi ar esi bailė?
Šalia vienuolikmetės kojų prabėgo juoda žiurkė Milla išsigando, bet rodė lyg visiškai taip nebuvo. Nors norėjo atrodyti lyg jei visiškai negąsdina šie koridoriai nors iš tikrųjų taip nebuvo. Klastuolė žiūrėjo į kitą pirmakursė ir laukė kas gi bus toliau...
-
Mergaitė apmąsčiusi kitos mergaitès žodžius galiausiai tarė :
- Taip. Ne vien tu kalta. Mes kaltos abi. - pripažino ji. Visgi jeigu pati Angelina būtų neužsimąsčiusi ir neužsispoksojusi susidūrimo nebūtų įvyken. Bet buvo kaip buvo. Pati Angelina buvo gan geros nuotaikos tad nesierzino ir nepyko ko negalėtų pasakyti apie prieš ją stovinčią klastuolę. Ji aiškiai matė, kad prieš ją stovinti mergaitė buvo kiek susierzinusi, bet per daug nesigilino ir nemąstė apie tai. Bendraamžiai vėl prakalbus mergaitė nusijuokė. Ji? Bailė? Nieku gyvu. Juodai žiurkei prabėgus Angelina visiškai neišsigando. O klastuolė stovinti netoli jos Angelinos akimis atrodė, kad tikrai bent truputėlį išsigando, tad ši sumąnė paerzinti ją.
- Kas dabar čia bailė? Išsigando mažytęs žiurkytės. - taria klastuolė ir nusijuokė bei praėjo pro mergaitę.
-
Mergina jau buvo labai susinervinus. Todėl rėkdama tarė:
- Ką bailė? Gal tu čia bailė? Iš vis tu net per Herbologija nepamatei kaip Aleksas nukrito tau nieks nerupi!
Dėl mokytojo ji net nesiįjaudino, o su Aleksu kur tik jie nebuvo. Svarbiausiai neišsiduoti mergaitė nurijo seilę. Staiga klastuolė šalia pamatė mirusia žiurkę. Ištraukus lazdelę ji numetė ją ant žemės ir pasiėmė žiurkę su lazdelę. Staigiu judesiu mirusia žiurke mėtė tiesiai į klastuolės veidą ir su lazdelę ištarė burtažodį:
- Densaugeo
Camilla ėme juokas ir tarė:
- Jeigu tu taip nori pasirodyti tai pati ir atkerėk.
Ir nuėjo į priekį žiūrėdama ką mergina darys, iš visos širdies ji tikėjosi, kad nemokės tą burtažodį.
-
- Tai taip išeina, kad tu gali iš manęs išsišaipyti, o aš ne? - Tarė mergaitė jau kiek įpykusi. Ši tikrai nebuvo patenkinta tokiu bendraamžės elgesiu. Šiai paminėjus Aleksą Angelina iškart nuliūdo ir net kelios ašarėlės, kurias mergaitė norėjo paslėpti pasirodė jos akyse.
- Aš pastebėjau. Tu nematei ir nieko nežinai. Aš pasimečiau ir išsigandau. Aš tikrai nenorėjau, kad taip įvyktų. Man rūpi. Tikrai. - Liūdnai tarė mergaitė. Vos žiurkė parėjo į mergaitė ji išsigandusi krito ir iki kraujų persibrėžė ranką. Angelina cyptelėjo nuo skausmo. Klastuolei užkerėjus Angeliną ir pradėjus iš jos juoktis ašaros pasipylė iš šios akių. Mergaitė greitai atsikerėjo ir užsidengusi veidą delniukais atsistojo ir nereaguodama į skausmą verkdama pasileodo bėgti kuo toliau nuo čia.
-
Kai mergaitė pradėjo bėgti Camilla pagaliau suprato ką jį padarė. Tu Demonas... Matai ką tu padarei tu tampi tokia. Kaukas nemeluoja...:
- Ne! Tai netiesa...
Per klastuolės veidą upeliais tekėjo ašaros. Ji prisimynė kauką kuris parodė jos mirusia senelę ir ją pačia, bet kita mergaitė buvo išsitepus kraujais ir su juoda suknelę. Milla atsiklaupė ant žemės ir nesulaikė savo ašarų. Visi keliai buvo šlapi:
- Aš nenoriu tapti tokia,- sau po nosimi pasakė.
Juodaplaukė atsirėmė į sieną su savo tamsiais plaukais į koridoriaus sieną. Susiruošus visas savo jėgas jį atsistojo. Eidama ji ieškojo kitos klastuolės kol nepamatė panašu siluetą į ją. Net neįsitikinus tuo Camilla tarė:
- Atsiprašau aš pasielgiau labai kvailai žinau, kad nereikėjo taip na aš atsiprašau,- atsidususi ji nuėmė kerus,- Finite incantatem
Ir užsidengus akis mergina nusisuko ir nuėjo atgal. Ji jautėsi kalta, bet kai piktas balsas prabilo mėlynakė nesusilaikė Pfff nieko nesugebi...:
- Ką jeigu aš padarau kažką blogo tu sakai visai kitą, o kai bandau daryti kažką gera tu sakai, kad aš silpna!
Mergina atsirėmė į sieną ir iš akių vėl pasirodė ašarų upelis.
-
Kažkas buvo negerai su tuo langu. Jo stiklas buvo keistai apsiblausęs. Rėmas buvo šiek tiek kreivas. Visas langas atrodė taip, tarytum būtų įstatytas paskubomis, pernelyg nesirūpinant matomumu bei skylėmis, kurios praleidžia šaltį. Be to, kiek Aurora atsiminė, pilies aukštesniųjų koridorių langai buvo užburti, kad neatsidarytų. Ne šiaip kokiais paprastais kerais, kuriuos įveiktų pirmakursis, kam apskritai ką nors tokiais burtais kerėti? Aukštai esantys langai užburti tam, kad kas nors vieną atsidaręs nesumanytų iššokti. Ar bent jau tokia buvo priimtiniausia teorija tarp tų, kurie apskritai kada nors apie langus susimąstydavo.
Tačiau šis langas buvo praviras. Ne plačiai atlapotas, vos vos pravertas. Aurora prikišo veidą prie lango, stengdamasi ką nors įžiūrėti pro apsiblaususį stiklą. Nieko neįprasto, tiesiog dienos šviesa, jokių vaivorykščių ar kitų neįprastumų. Aurora gūžtelėjo pečiais ir kyštelėjo pirštelį pro mažyti tarpą. Jokio neįprasto jausmo. Mergaitė šiek tiek nusivylė. Galvoje sukirbėjo mintis, kad gal šis langas visada buvo toks, vienintelis nemagiškas langas visoje pilyje. O pilis juk didelė, o Aurora juk ne kiekvieną dieną užsiima langų tyrinėjimu, tad paprasčiausiai galėjo jo net nepastebėti.
Ji užsiropštė ant palangės ir atsistojusi apžiūrėjo aukštesniąją lango dalį, prie kurios negalėjo prikišti veido stovėdama ant grindų. Nieko naujo, tik toks pat apsiblausęs stiklas ir lygiai toks pat tarpelis tarp lango rėmų. Aurora atsiduso ir prispaudė delną prie rėmo norėdama langą iki galo uždaryti. Tačiau šis nepajudėjo iš vietos. Aurora paspaudė stipriau, užgulė visu savo svoriu. Nieko. Pasilenkė patikrinti, ar tik kas nors neįsprausta tarp rėmų idant langas neužsidarytų. Nieko panašaus nerado. Pabandė langą atidaryti plačiau, tačiau ir tai nepavyko. Aurora nudžiugo.
---
Po penkiolikos minučių klastuolė grįžo koridoriuosna prie to paties lango, tik šį kart kišenes prisikrovusi akmenų, prisirinktų prie ežero. Galbūt akmenų mėtymas langop ir nebūtų geriausias būdas išdaužti magišką stiklą, tačiau išbandyti reikia viską. Aurora išsirinko mažiausią akmenėlį, ir atsivedėjusi metė. Stiklas nedužo, tačiau nieko keisto. Po pirmojo akmenuko sekė dar penki, vienas už kitą didesni.
-
Dafydd plačiai nusižiovavo. Be jokio tikslo šliaužiojo po mokyklą (o kada būna kitaip?). Į lauką visai nesinorėjo, ten buvo pernelyg daug nemalonių prisiminimų. Viename koridoriuje klastuolis prisiminė keistą susitikimą su Elride Endlercat. Nenoromis nusišypsojo. Vis dėlto apie tą baltapūkę galvoti nesinorėjo, tad nešdinosi iš ten kuo greičiau. Deja, kojos išnešti vaikiną iš kažkokio koridoriaus galėjo. O štai mintys užstrigo ties Burtų trikovės turnyro pabaigos švente, į kurią dėl kažkokių priežasčių velsietį pakvietė ne kas kitas, o ta pati Elride. Ir kurioje kai kas nepraleido progos pasišaipyti.
- Ne, aš apie tave negalvosiu, - garsiai ištarė raudonplaukis, nekreipdamas dėmesio, kad jį kas nors gali išgirsti. Daug svarbiau dabar buvo nukreipti mintis kur nors kitur.
Dafydd paspartino žingsnį, naiviai vildamasis, kad tai padės iš viso apie nieką negalvoti: akivaizdu, kad mintys nebuvo šio vaikino geriausios draugės. Kelias akimirkas spartus žingsniavimas nedavė jokių vaisių, tačiau tada klastuolis išgirdo kažką dunksint. Tarsi kažkas mėtytų akmenis. Jeigu velsiečio neapgauna klausa, akmenys daužomi į sieną. Ką Gilbert dar sugalvojo? paklausė savęs Dafydd ir patraukė ton pusėn. Visiškai nenorėjo vėl turėti reikalų su tuo neeilinio bjaurumo idiotu, tad nutarė tik žvilgtelėti ir nešdintis. Priėjęs arčiau velsietis iš nuostabos išsižiojo: tai buvo ne Aleksas Gilbert, o kažkokia mergiotė! Penktakursis taip nustebo, kad susivokti, jog akmenys mėtomi į langą, o ne į sieną, prireikė kokios minutės.
- Labas rytas, - šlykščiai saldžiu balseliu pasisveikino Dafydd. Nužvelgė mergiūkštę. Lyg ir matyta - gal klastuolė? Daugiau jokios informacijos velsietis nebūtų galėjęs pateikti. - Liejame pyktį, ar ne?
-
Būtų buve mažų mažiausiai neįprasta, jeigu niekas nebūtų užtikęs jos besvaidančios akmenis į langą. Šitoj pily visiems viskas rūpėjo, nesvarbu, kieno tai reikalai, bet kas juos padarys savaisiais, ar bent tokiais, kurie kokiu nors neįmanomu kampu juos liečia. Taip tiesiog priimta.
Aurora sviedė dar vieną akmenį, vieną iš didžiausių. Kai šis nepadaręs jokios žalos atšoko nuo stiklo, krito ant palangės ir nuriedėjo nuo jos mergaitei po kojų, tada ji atsigręžė. Išvydo bendrakoledžį bernelį, žinomą iš matymo. Gal net būtų galėjusi miglotai prisiminti jo vardą. Nesvarbu, kad jis turbūt nė nenutuokė, kas ji tokia. Paprastai ten, kur daug įvairaus amžiaus panašia veikla metai iš metų užsiimančių žmonių, būna tendencija jaunesniems pažinoti vyresniuosius kaip artimiausius pusbrolius ir pusseseres, o tuo tarpu vyresnieji jaunesniųjų visai nepažįsta, o jei tenka susipažinti - nepaprastai greitai užmiršta. Ir šiame koridoriuje nepasitaikė tendencijos išimčių.
Aurora nepatenkinta nužvelgė klastuolį. Deividą, ar kaip tiksliai tas jo vardas tariasi. Ji niekad negebėjo prisiminti, iš kur šis yra: krūva norvegiškų dialektų namuose visai neprisidėjo prie jos gebėjimo atpažinti angliškuosius. Galų gale, ne tai buvo svarbiausia šią akimirką.
- Bandau išdaužti langą, - atsakė. Mintis pasiaiškinti savo veiksmus lyg ir susiformavo trylikametėse jos smegenyse, tačiau nusprendė šios neįžodinti. Dar prisikabins kaip nors netinkamai. Pakėlusi tą patį prie kojų gulintį akmenį, smarkiau užsimojo ir sviedė jį į langą dar kartą. Ir vėl nieko nenutiko. Aurora atsiduso. Piršteliai apsiausto kišenėje sugraibė mažutį akmenuką, o galvoje apsireiškė nelabai doroviškai teisinga idėja. Kyštelėjusi ranką lauk, švystelėjo akmenuką klastuolio pusėn.
-
Mergužėlės balsas pasirodė visiškai bespalvis. Ar ji nežino, kas čia toks prisistatė? Ar dėl kažkokių priežasčių nejaučia neapykantos? Dafydd į šiuos klausimus atsakymo nežinojo, tačiau dabar svarbiau buvo kitkas: atsakymas buvo gerokai įdomesnis už toną, kuriuo jis buvo ištartas.
- O viešpatėliau, - ištarė velsietis. - Kokio velnio tu tą darai, kvaiša?
Atrodo, mergaitė nieko nepadarė. Tik tiek, kad užsiiminėjo kažkokiomis nesąmonėmis? Tačiau Dafydd tam ir buvo Dafydd, kad vis tiek rastų prie ko prikibti - ir kaip pavadinti sutiktą žmogų.
Raudonplaukis žiūrėjo, kaip mergiotė paleido dar vieną akmenį lango link. Vis dėlto ji buvo neeilinė. Ar daug kas drįstų mėtyti akmenis į langus, kai yra akylai stebimas?
- Čia yra magijos mokykla, višta, - vėl išsižiojo Dafydd, kai dar vienas mergaitės mėginimas buvo nesėkmingas. - Jeigu išdaužti galėtų kiekvienas kvailys...
Klastuolis nespėjo užbaigti sakinio. Jis pastebėjo mergaitės judesį ir, nors tiksliai nematė, kas, suprato, kad kažkoks daiktas skrieja į jį. Velsietis pasilenkė ir "kažkas" pralėkė virš galvos. Dafydd išgirdo, kaip tas daiktas atsitrenkė į sieną ir nukrito ant žemės. Šešiolikmetis žvilgtelėjo į tą pusę, o tada - į mergaitę.
- Višta tu, šito daryti tu tikrai nenorėjai. Profesorius Greywindas bus labai patenkintas, kai sužinos.
Dafydd puikiai žinojo, kad nieko nesakys koledžo vadovui - visų pirma dėl to, kad tas vis tiek nepatikėtų velsiečio žodžiais. Vis dėlto vaikinas tikėjosi, kad pavyks išgąsdinti mergaitę. Raudonplaukis priėjo prie jos, grubiai suėmė ranką, kuri ką tik buvo paleidusi akmenuką, ir sušnypštė tiesiai į ausį:
- Dar kartą darysi tokias nesąmones, gausi į snukį.
-
Aurora mažumėlę nusivylė, kai akmenukas praskriejo virš ugniaplaukio galvos. Būtų norėjusi pataikyti, nors vargu ar ką gero tai būtų atnešę. Piktas susiraukimas atrado savo kelią į jos antakius, kai buvo nedėkingai išvadinta įvairiais vardais. Dar akimirką pamanė, kad vištos - nuostabūs paukščiai, neverti, kad jų vardu būtų siekiama įžeisti kokį garbų (arba negarbų) asmenį.
Vos klastūnyno vadovo vardas buvo paminėtas, mergaitės veide atsirado dvejonė. Vis dėl to, kad ir nenusėdinti vietoje, Aurora nebuvo užkietėjusi maištininkė, o užsirašyti į bloguosius profesoriaus sąrašus ji vsai netroško. Mergelė buvo linkusi laikytis vidurio, kad neatkreiptų į save nereikalingo dėmesio. Bent jau tol, kol pabaigs mokyklą, o iki šio įvykio, kaip žinia, dar galybė laiko.
Tačiau ir šios dvejonės ilgai neužsiliko Auroros šviesiaplaukėj galvelėj. Jeigu jau ir teks aiškintis dėl nederamo elgesio, šį bjaurų bernelį nusitemps į pažemę kartu: burtininkė galėjo kaip mat įsižeisti už jai pritaikytus vardus bei pareikalauti viešo atsiprašymo ar ko nors panašaus.
Tačiau ir to išsamiau apsvarstyti neteko, mat į jos asmeninę erdvę kaip mat įsigrūdo anas bernelis. Aurora instinktyviai atšlijo nuo jo veido. Išgirdusi grasinimą, ji skaisčiai nuraudo. Galbūt kam nors galėjo pasirodyti, kad iš baimės ar gėdos, tačiau pati Aurora nieko panašaus nejautė. Jos skruostus nuspalvino pasipiktinimas. Ranką, grubiai suspaustą bernelio, mažumėlę suskaudo. Aurora, akimirksniu nusprendusi nepakęsti tokio bjauraus elgesio, užsimojusi pliaukštelėjo laisvuoju delnu Davidui per veidą, pasimuisčiusi ištraukė ranką iš jo gniaužtų ir žengė kelis žingsnius atgal. Susirado ant žemės dar vieną akmenuką, šiek tiek didesnį už pirmajį, ir jį gniauždama delne, piktai suburbėjo:
- Tu irgi lygiai taip pati gali gautį į snukį, jei dar šitaip prie manęs lįsi!
Pabrėždama savo žodžius, Aurora kilstelėjo kumštį, kuriame glūdėjo suspaustas akmenukas. Vis dėl to, popietė praleista mėtant akmenis į langą, turėjo bent šiek tiek patobulinti jos svaidymo įgūdžius.
-
Ar Dafydd pasisekė pagąsdinti šitą mergužėlę? Jis nebuvo visai tikras, tačiau į garbingąjį Džeimso Greywindo vardą blondinė aiškiai atkreipė dėmesį. Kol kas to ir užteks, dar kaip nors ją išgąsdinti laiko visada atsiras.
Gavęs per veidą velsietis taip sutriko, kad nė nepastebėjo, kaip mergiūkštė išsilaisvino iš jo gniaužtų. Atsitokėjo tik tada, kai ji ir vėl laiku nepatylėjo. Nors šį kartą gal ir gerai, kad mergužėlė nenulaikė liežuvio už dantų: išgirdęs jos žodžius Dafydd pradėjo taip kvatoti, kad ilgai negalėjo liautis.
- Į snukį? Aš? Nuo tavęs? - šiaip ne taip išspaudė raudonplaukis, tačiau tada juokas vėl paėmė viršų. Jis ir pats nesuprato, kad gi čia tokio juokingo. Staiga į galvą atėjo suvokimas: juk jis jau kaip ir gavo į snukį... Na, juk ta įžūli mergiotė pliaukštelėjo jam per veidą! Juoko neliko nė pėdsako. Buvo daug svarbesnių reikalų. Jų sąrašo viršuje - kerštas šitai vištai.
Vaikinas lyg niekur nieko išsitraukė burtų lazdelę. Nenorėjo, kad mergiotė palaikytų tai grasinimu - kol kas jis ir pats nežinojo, ar tokia mintis būtų teisinga. Kadangi vištelė išsprūdo iš velsiečio rankų, pastarasis galėjo kiek laisviau judėti. Į galvą šovė mintis. Ji atrodė visai nebloga, kol atmintyje neiškilo vienas vaizdinys - ir tas bjaurybė būtinai buvo susijęs su žmogumi, apie kurį Dafydd taip stengėsi negalvoti! Bet gal tos pamokos nebuvo visiškai bereikšmės pratarė sau klastuolis, prisimindamas, kaip Miona Hera jį mokė visokiausių burtų. Ką gi, pabandyti reikėjo.
Dafydd žengė kelis žingsnius toliau - jeigu kvailelė pagalvos, kad jis plaunasi, bus tik geriau, - tada staigiai apsisuko ir, nukreipęs lazdelę į akmenuką rankoje, suriko:
- Reducto!
-
Auroros veidely pasirodė nuoširdus nesupratimas, kai anas prapliupo kvatotis. Negalėjo juk ji atrodyti kaip nors nepaprastai juokingai. Juk negalėjo?
O gal? Aurora akimirką pamąstė, kaip turėjo atrodyti iš šalies. Trylikametė, mažaūgė mergaitė piktai surauktais antakiais, iš burnos skriejančiu grasinimu ir akmeniu, didesniu už jos pačios kumštį, delne. Ne, nusprendė Aurora. Nieko čia juokingo, toks vaizdas kaip tik turėjo labai įtaigingai gąsdinti. Tad kai Davido juoko priepuolis staigiai baigėsi, ji palaikė tai susivokimu, atėjusiu į jo kvailą galvą. Jo, su įpykusia Aurora geriau nejuokauti. Mergaitė iškreipė lūpas į vos matomą, niekinančią šypsenėlę.
Vos jos priešininkas išsitraukė lazdelę, Aurora įsitempė. Toks ženklas tikrai nereiškia, kad galima atsipalaiduoti, tai veikiau ženklas mirtino priešiškumo, ketinimų sužaloti ir mirtinai užmušti priešą. Bent jau taip jiems sakė apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose. Klastuoliukė pati kyštelėjo ranką, kurioj nelaikė akmens, į kišenę, pirštai sugraibė medinį stebuklingą pagaliuką. Jeigu jau teks gintis, tai ne plikom rankom.
Tačiau gintis neteko, bent jau ne pirmąją akimirką. Jos prisiekęs mirtinas priešas (kaip dabar jį galvoje vadino Aurora), regis, persigalvojo. Aurora akimis sekė jo nutolstančią nugarą, įsitempę pečiai mažumėlę atsipalaidavo. Tačiau tai pasirodė besanti didžiulė klaida.
Raudonas žaibas nuskriejo į Auroros pusę, ji vos spėjo išgirsti riksmą, o akmuo jos rankoje sprogo. Kilo dulkių debesėlis, akmens skeveldros nuskriejo į visas puses, o mergaitės delną pervėrė skausmas. Ji klyktelėjo, atšoko į šoną, susiėmė sužeistos rankos riešą ir akimirką apžiūrėjo delną. Iš kelių įpjovimų bėgo kraujas, bet neatrodė, kad delne įstrigo skeveldrų. Auroros mielą veidelį perkreipė įsiūtis, į skruostus ir ausis subėgo kraujas.
- Stupefy! - švystelėjo lazdelę į berniūkštį, tuoj po milisekundės pasilenkusi susirado akmenį ir sviedė jį paskui kerus. O jis netikėjo, kad nuo Auroros gali gaut į snukį. Kvailas berniūkštis.
-
Pavyko! Dafydd pats negalėjo tuo patikėti, tačiau pavyko! Akmenukas, kurį vištelė laikė rankoje, išsitaškė. Velsietis nenoromis pajuto dėkingumą Mionos atžvilgiu. Juk jeigu ne ji, net ir tokių kerų vaikinas nebūtų panaudojęs sėkmingai. Gaila, kad nespėjome... pradėjo mintį šešiolikmetis, tačiau nespėjo jos užbaigti: mergužėlė taip pat nebuvo iš kelmo spirta ir netrukus atsikirto kerais. Ir, ko gero, ji mokėsi daugiau negu Dafydd: nors ir buvo jaunesnė, kerai suveikė.
Po kiek laiko velsietis pajuto, kad kerų veikimas baigėsi. Atsargiai pakėlė galvą ir apsižvalgė. Savaime aišku, vištelei neužteko višteliško proto, kad išsinešdintų. Ar ji dar ir akmenį sugalvojo paleisti paskui kerus? Kvaiša. Reikia pripažinti, ji buvo teisi. Dafydd tikrai gavo į sunkį. Iš skaudulio kaktoje raudonplaukis suprato, kad akmeniūkštis pataikė būtent ten. Laimei (deja?), jis nukrito visai netoli, tad dabar jau vaikinas galėjo pasinaudoti šiuo ginklu.
Dafydd kiek išsigando, kai suprato, kad pametė lazdelę. Laimei, ji buvo nukritusi visai šalia, vištelė savo višteliškomis akimis, ko gero, net nepastebėjo. Arba nesusiprotėjo jos pasiimti. Tad penktakursis staigiai griebė lazdelę bei akmenuką ir atsistojo. Akys degė pykčiu. Nors galvoje pradėjo kirbėti įkyrios mintys, kad reikėjo palikti mergiūkštę ramybėje, dabar jau buvo per vėlu.
Dafydd ilgokai varstė akimis mergaitę. Buvo įdomu, ar ji dabar ką nors darys. Vis dėlto, kaip ir turėjo nutikti, galiausiai laukti pabodo. Vaikinas staigiai permetė akmenuką iš kairės rankos į dešinę ir paleido mergiūkštės link.
-
Tylos ir piktų žvilgsnių pripildytas žaidimas įsigalėjo Hogvartso koridoriuje. Net kai Auroros meistriškai suveikę kerai paliko Davido kūną, net tada, kai šis pašėlusiai ieškojo pamestos lazdelės, net tada Aurora nesiėmė jokių papildomų veiksmų, tik stebeilijo pykčio pilnomis akimis į klastuolį, kurį mintyse pakrišktijo visišku nevykėliu. Žiūrėjo, ar jis ką nors dar darys. Manė, kad neturėtų, juk išvydo, savo kailiu patyrė, ką reiškia stoti Aurorai skersai kelio.
Nors kai pagalvoji, pati mergaitė nebuvo kokia tai didi peštukė ir problemų kiekvienam savo gyvenimo žingsny neieškojo. Galbūt net būtų galima šią jos dvikovą palaikyti pirmąja tikra. Juk toliau apsigynimo nuo juodosios magijos klasės su savo užkeikimais ir kerais nebuvo išėjusi, tad negalėjo žinoti, kaip viskas pasisuks realiam gyvenime.
Su tokiais pasvarstymais šviesiaplaukėj galvelėj, Aurora nenuleido žvilgsnio nuo bernelio. Kai jis paleido į ją akmenį, galvoje šmėstelėjo mintis, kad negarbingai pasisavino jos taktiką, bet to pasakyti neturėjo laiko. Nepasakytume, kad Auroros reakcija buvo kokia tai labai nuostabi. Žaisti gaudytojos pozicijoje ji negalėtų. Akmenukas skriejo tiesiog pavydėtinai tiesia trajektorija, o Aurora visiškai jo išvengti nesugebėjo. Skaudžiai atsitrenkė į šoną, ir mergaitė buvo tikra, kad liks mėlynė. Bent jau ne tokia matoma, kaip Davido.
Aurora iškėlė lazdelę, ją nutaikiusi į priešininko pusę, ir ištarė nuginklavimo burtažodį. Sumąstė, kad gavusi vyresniojo lazdelę, galės ją tiesiog prakišti pro lango tarpelį, dėl kurio iš esmės ir prasidėjo visa ši dvikova. Aurora dabar jau norėjo, kad šis neždintųsi lauk, o ji galėtų tęsti savo eksperimentą.
-
Kai akmenukas pasileido tiesiai į mergiūkštę, Dafydd apsidžiaugė. Gal bent kažką pavyko šiandien padaryti sėkmingai? Nereikia ir sakyti, kad susitikimas su šia vištele kol kas yra visiškas fiasko. Laimei, bent jau akmenukas pataikė į ją, nors ir ne taip, kaip tikėjosi velsietis. O, kad jis būtų kokią akiūkštę išmušęs! Na, bet turės būti gerai ir taip.
Deja, prakeikta blondinė nebuvo iš kelmo spirta. O kažkas sako, kad blondinės yra kvailos? Be didelio džiaugsmo Dafydd prisiminė kitą šviesiaplaukę, kurios pats kitaip kaip tik žiople ir nevadindavo. Aišku, išskyrus tuos atvejus kai dėl išmušto danties pavadino ją viople... Vienaip ar kitaip, nei viena, nei kita blondinė nebuvo visiškai kvaila, kas klastuoliui visai nepatiko.
Tad nereikia ir stebėtis, kad Dafydd nebuvo laimingas, kai šita blondinė iškėlė lazdelę. Jis nespėjo nė sureaguoti, kai toji išsprūdo iš rankos ir nuskriejo... Tiesiai tai vištelei į ranką! Tai ko ji nieko nedarė, kol aš gulėjau? nesuprato šešiolikmetis, mąstydamas, ar tik mergužėlė nenorėjo pasirodyti besanti labai kieta. Tu man dar atsiimsi susiraukęs pagalvojo klastuolis ir staigiai žengė mergiotės link. Laimei, vasarą slaptas planas išdegė, tad net jeigu dabar praras lazdelę, realiai nieko baisaus neatsitiks. Tik tiek, kad šita kvaiša galės manyti laimėjusi! O to Dafydd tikrai neketino leisti. Jis staigiai griebė mergiūkštei už rankos - nors ir prisiminė, kad daro tą ne pirmą kartą - ir dar kartą sušnypštė:
- Geriau atiduok gražiuoju, vištele.
-
Neilgas, plonas medinis pagaliukas įskriejo tiesiai į trylikametės mergaitės delną. Jos akyse sužibo pasitenkinimo ugnelė. Tačiau ir šioji buvo greitai užgesinta, kai Auroros ranka vėl atsidūrė berniūkščio gniaužtuos. Jai dingtelėjo, kad šio potencialus interesantas ar interesantė turėtų nuolat vaikščiot su penkių pirštų formos mėlynėm ant dilbių, kad jau taip jis mėgsta įsikibti. Dar Aurorai labai magėjo paklausti, kas bus, jeigu atiduos negražiuoju, kumšteliu įtaisiusi mėlynę į paakį, bet nusprendė patylėti. Galbūt vėliau bus proga pasiteirauti.
Klastuoliukė pabandė išlaisvinti ranką kaip anasyk, tačiau rodos, kad šį kartą Davidas į savo gniaužtą įmaišė žiupsnelį plieno. Rankos išlaisvinti nepavyko, kad ir kaip ji sukinėjosi, muistėsi ir inkštė. Kitą delną, kuriame turėjo dvi lazdeles, laikė iškėlusi aukštai virš galvos, kuo toliau, kad bernelis nepasiektų. Šį kartą žavingu pliaukštelėjimu per veidą pasinaudoti negalėjo. Liko tik vienas, paskutinis strateginis veiksmas. Aurora stabilizavo stovėjimo poziciją, ir sulenkusi koją smogė keliu klastuoliui į pilvą, mat šis stovėjo vis dėl to labai arti. Tada dėl didesnio efekto bandė pataikyti ir į visų šventųjų šventą vietą. Pasimuistė stipriau, galiausiai ištraukė ranką į laisvę, pabėgėjo kelis žingsnius link lango ir jau ruošėsi sukišti pro tarpelį priešininko lazdelę, tik staiga suprato, kad nebegali atskirti, kuri jos, o kuri jo. Verkiant reikėjo liniuotės, nes žinojo, kad josios lazdelė lygiai keturiolikos colių ilgio. O iš akies ji pasakyti negalėjo. Ir ši dvejonės akimirka, ko gero, mūšyje buvo lemtinga.
-
Dafydd išsišiepė. Mergiūkštė atkakliai bandė ištrūkti, tačiau šį kartą pavyko ranką sučiupti taip, kad išsprūsti nebuvo paprasta. Klastuolis vos laikėsi nepradėjęs juoktis, kai vištelė atkakliai bandė ištrūkti. Jis jau norėjo pradėti ką nors dainuoti - buvo taip linksma, - kai mažė jį pergudravo. Ir vėl! Pajutęs smūgį į pilvą velsietis susirietė. Netrukus po to sekė ir kitas - daug nemalonesnis veiksmas. Dafydd stipriai nukentėjo ir nė nepajuto, kaip blondinukė išsprūdo iš gniaužtų.
Kurį laiką raudonplaukis negalėjo nieko padaryti. Jis stovėjo susirietęs ir stengėsi neparodyti, kaip skauda. Nepaisant to, kad mergiūkštė tą, ko gero, puikiai supranta, jai tą parodyti būtų visai kas kita. Tada ji galėtų mėgautis pergale. Dabar Dafydd bent jau galės apsimesti, kad skausmas nėra toks jau baisus.
Akies krašteliu velsietis pamatė, kaip mergiotė priėjo prie lango. Dafydd suprato, kad gali atsisveikinti su lazdele - ir dar kartą pasveikino savo gudrumą vasarą įsigyti kelias atsargines.
Vis dėlto vištelė tam ir buvo vištelė, kad dėl kažkokių priežasčių tokio akivaizdaus ketinimo neįgyvendintų. Skausmas pamažu nuslopo, o mergiūkštė vis dar stovėjo prie lango. Stovėjo - ir nieko nedarė. Dafydd susimąstė: kas gi tą kvailelę galėtų dabar stabdyti? Velsietis atsakymo į šitą klausimą nežinojo, tačiau progos nepraleido. Staigiai prisiartinęs prie jos vaikinas griebė abi lazdeles. Saviškę puikiai pažinojo, be to, ji buvo labai nučiupinėta. Įsikišęs ją į vidinę kišenę kelias akimirkas apsimetė, kad svarsto, ką daryti su antrąja. Ištiesė ją mergiūkštės link, tikėdamasis, jog ji patikės, kad Dafydd jai grąžina lazdelę. Tačiau paskutinę akimirką pakeitė judesį ir padarė tai, ką akivaizdžiai ketino padaryti mažė: iškišo jos lazdelę pro tą nelemtą plyšį lange.
-
Taip, sutrikimo, dvejonės akimirka lemiamu momentu pakeitė visą mūšio eigą. Auroros pėstininkai krito vienas po kito į purvą ir kraują, aplink skraidė galvos ir kitos kūno dalys, o pati Aurora kaip vilties netekusi karvedė tarytum paniro į sapną vidury mūšio lauko.
Nenuostabu, kad mergaitės dvejonės akimirką Davidas panaudojo savajam atsigavimui, beveik paikilimui iš numirusių. Vos du plonyčiai pagaliukai buvo ištraukti iš laibos Auroros rankelės, ši garsiai ir desperatiškai aiktelėjo. Pamanė, kad dabar jau bus galas, ją užkerės, amžiams paliks tysoti gyvą, bet nejudančią šitame šaltame koridoriuje tarp akmenų, kuriuos pati atsinešė, kaip kapo guolį pasiklojo savo galimai ir tikriausiai neišvengiamai baigčiai.
Šiaip jau Aurora nebuvo viena iš tų, kurie kiekvieną gyvenimo momentą savo galvoje pagražina ir išpučia, kad tik didingiau skambėtų, tačiau šįkart negalėjo susilaikyti. Ji jau ruošėsi šokti and berniūkščio ir nagais ir dantimis išplėšti savo būrimo įrankį jam iš delnų, tačiau to neprireikė. Davidas ištiesė lazdelę jai. Aurora negalėdama patikėti išpūtė akis. Ranka jau siekė lazdelės, tačiau paskutinę akimirką paaiškėjo, kad visa tai tebuvo gudrus manevras, žiaurus strateginis judeys. Priešo armija užgriuvo Aurorą nepasiruošusią, jau antrą kartą. Ji su siaubu stebėjo, kaip numylėtasis medinis šakaliukas dingsta plyšy. Ten pat, kur ji ketino pradanginti savo mirtino priešo kerėjimo įrankį.
Aurora pirmiausia pajuto neviltį, o tada akis užtemdė viską griaunantis pyktis. Ji suriko tarytum kažkokį laukinį karo šūkį, mintyse prisikvietė protėvius vikingus ir sutelkusi visas jėgas, įtempusi visus raumenis, šoko Davidui ant nugaros, apsivijo kojomis juosmenį, rankomis apsivijo kaklą ir smarkiai suspaudsi sušnypštė į ausį:
- Tu dar pasigailėsi. Aš tau iškabinsiu akis.
Būtent taip ir ketino padaryti. Tik pirmiau kulnu stipriai spyrė Davidui į pilvą, įsirėmė. Kitą koją nuleido ant žemės ir pasispirdama pamėgino vaikinuką parversti nosimi į žemę. Ištiesusi vieną ranką bandė pasiekti lazdelę, o kitos alkūnę įrėmė į sprandą ir visu savo mergaitišku svoriu užgriuvo Davidą.
-
Viskas klostėsi tiesiog nuostabiai! Visų pirma, vištelė aiktelėjo, kai Dafydd nepražioplino progos nukniaukti abi lazdeles. Ir dar, atrodo, ji patikėjo, kad vaikinas josios lazdelę grąžina! Velsietis labai norėjo juoktis, tačiau stengėsi išlaikyti rimtį. Juk taip smagiau, ar ne? Jis nenorėjo parodyti, kaip smagu. Tegul mergužėlė mano, kad... Ak, tegul mano ji ką nori!
Deja, tokia akimirka ilgai netruko. Klastuolis net nesuprato, kas įvyko, kai pajuto kažką ant savęs. Prireikė kelių akimirkų, kad suvoktų, jog ta mažė jį puola.
- Profesoriau Greywindai! - apsimestiniu gailiu balseliu sukniaukė Dafydd. - Mane skriaudžia...
Nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai sunkiai plojosi ant žemės. Gerokai nusidaužė ranką, tačiau tikėjosi, kad ir mergiotė nukentėjo. Dabar svarbiausia buvo nepragaišinti lazdelės. Velsietis stipriai ją suspaudė rankoje ir susikoncentravo į tai, kad tik ją išlaikytų. Žinojo, kad per tai gali nukentėti, tačiau ginklo prarasti visiškai nesinorėjo.
Po kelių akimirkų tysojimo Dafydd nusibodo jausti vištelės svorį. Jis staigiai ją pastūmė ir atsistojo. Norėjo žengti į šoną, tačiau kiek susipynė kojos, jis užkliuvo už blondinukės ir dabar jau pats uždribo ant jos.
-
Viskas vyko labai greitai. Vieną akimirką Aurora sėkmingai pargriovė Davidą ant žemės, užgulusi visu svoriu, kitą pati atsidūrė ant nugaros, skaudžiai ją susitrenkusi, o klastuolis berniūkštis užgriuvo ant jos. Aurora ėmė spardytis ir muistytis, tačiau bergždžiai. Bernelio numesti nuo savęs nepavyko. Galiausiai ji tvojo delnu šiam per veidą, jau antrą kartą per jų muštynes, ir pasinaudojusi atsiradusia proga, pasisuko ant šono, tada ant pilvo, atsistojo ir tarytum nusipurėt bernelį nuo nugaros. Pagriebti jo lazdelę jau neberūpėjo, vis tiek nieko iš to nebūtų buvę. Aišku, galėjusi būti apsauga nuo galimo užkerėjimo, bet Aurora šiuo metu nepasižymėjo blaiviu, šaltakraujišku mąstymu.
Vos tik nusikratė berniūkščio, iškart susirado akmenį ant žemės, atsisukusi gerai atsivedėjo ir metė jį į Davidą. Turėjo pataikyti kur nors skaudžiai, mat šis stovėjo gana arti. Mergaitės ūpas muštis ir išsiašikinti santykius čia pat, tą pačią akimirką, kažkur dingo. Išsikvėpė. Ji mintyse nusprendė atsiskaityti su lazdelės vagiu ir prisikabinėtoju prie niekuo nekaltų žmonių kažkada vėliau. O kadangi jis ryškiai buvo įsiaudrinęs dėl ką tik mesto akmens ir, rodos, galėjo bet ką Aurorai padaryti, ji dėjo į kojas.
-
Mergiūkštė, atrodo, neketino nusiraminti. Ir toliau muistėsi ir plėšėsi.
- Na, ar baigsi tu, vištele? - neištvėręs paklausė Dafydd ir tą pačią akimirką pajuto pliaukštelėjimą per veidą. Ir vėl. Nespėjo nieko padaryti ar pasakyti, kai ta neraliuota blondinė paleido akmenį. Kadangi velsietis tuo metu dar gulėjo ant žemės, nespėjo nieko padaryti ir pajuto stiprų smūgį tiesiai į pilvą. Tai atėmė žadą, laimei, pavyko bent jau neišleisti nė garso. Dar to betrūko, kad šita mažvaikė išgirstų jo aimanas!
Laimei, pagaliau ji teikėsi išsinešdinti. Dabar Dafydd kiek atsipalaidavo. Ir, žinoma, sudejavo. Skausmas buvo stiprus. Mintyse jau iškilo planai atkeršyti tai vištelei. Ką gi, panašu, kad mokykloje atsirado dar vienas priešas. Nieko nepadarysi, tokia jau Dafydd dalia.
Ilgokai gulėjęs ant grindų velsietis galiausiai šiaip ne taip atsistojo. Nežinojo, ką dabar nori daryti. Tik tiek, kad nenori matyti tos prakeiktos mergiūkštės. Tad labai lėtai patraukė koridoriumi į priešingą pusę.
-
Katy pagaliau pabuvo visose dienos pamokose, todėl dideliais ir plačiais Hogvartso kolidoriais į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį. Pakeliui mergaitė galvojo apie herbologijos pamoką. Nereikėjo ten eiti. Na tiesą sakant smagu buvo ir vėl pamatyti senelį, bet visi prisiminimai graužia mane iš vidaus, nebegaliu! Grifukės gerklėje jau kaupėsi didelis ašarų gumulas, bet Katy neverkė, nes nebuvo viena. Aplinkui buvo pilna kitų Hogvartso mokinių, prie kūrių mergaitė niekada nebūtų verkusi. Mergaitė niekda yra neverkusi tada, kai kiti mato, nes Katy nenori pasirodyti silpna prie kitų.
Katy toliau žingsniavo koridoriais apžiūrinėdama paveikslus, bet taip minčių apie senelį nenumalšino.
Kodėl, seneli, tu mus palikai? Kodėl?..
-
Sustingdyta Adelė Marko rankose atrodė pasakiškai. Kaip kokia princesė, kurią bando pagrobti blogo linkintis burtininkas. Ak, bet taip nebuvo. Markas norėjo merginai viso, kas geriausia. Taip pat norėjo jos. Jos melsvų akių, švelnių delnų ir avietinių bučinių. Be jos negalėtų gyventi. Varnės pasirodymas gyvenime tarsi atnešė spalvas, garsus ir jausmus, kurių vaikinas dar nebuvo patyręs. Ir tik jai esant šalia tas nepasiekiamas pasaulis priartėdavo. Profesoriui nereikėjo krikščionių Dievo ir jo sūnaus, vaikino išganytojas buvo Adelė. Jam reikėjo tik jos.
Marko žingsniai aidėjo tuščiais koridoriais. Paveikslai, kaip visada, nekreipė į nieką dėmesio, o šarvai stovėjo tušti ir abejingi. Posūkis dešinėn, laiptai viršun, koridorius kairėje dviem aukštais aukščiau ir ten bus jo kabinetas. Toli. Vaikinas planavo sugirdyti Adelei migdančiojo eliksyro, kad kelionė į Dubliną merginai neprailgtų, o ir galėtų atleisti ją varžančius kerus. Svajodamas apie savo tolimesnį gyvenimą su mėlynakę, Markas sparčiai žingsniavo koridoriumi.
-
Juanas per savo visus kunigystės metus tikriausiai nebuvo sukalbėjęs tiek maldų, kiek sukalbėjo šiandien. Dingusi Adelė, tas jos Markusio. Velniai rautų, niekada nebuvo toks išsigandęs. Nervingai slankiojo koridoriais. Pirmyn, atgal. Jau tikriausiai nebuvo likę nė vieno lopinėlio, kuris nebūtų paliestas jo batų. Garbanius buvo beveik praradęs viltį dar kada pamatyti savo globotinę, kai pamatė ją vaikino rankose. Lyg negyvą. Sustingusią. Sunkiai susigaudė, kad tai realiai vyksta. Ir kaip norėjo manyti, jog tai tik košmaras. O tuomet lyg kuolu per galvą gavęs, atsitokėjo. Juk jau oficialiai dirbo Ministerijoje ir tuščiais grasinimais (pavadinkime pažadais) nesisvaidytų. Palto kišenėje užčiuopė lazdelę, galėjo tuoj pat iškviest visą aurorų brigadą su savo aleliujom ir marijom, kurie staigiai supakuotų Marką ir jo likęs gyvenimėlis būtų nuspręstas.
((cituoju mayrą))
- Mesk iš rankų arba į Azkabaną įgrūsiu!- ((citatos pabaiga)) kunigo balsas grėsmingai nuaidėjo per visą koridorių.
-
Kaip Markas tikėjosi pareiti iki savo kabineto ramiai! Deja, Likimas jam buvo numatęs kitokių planų. Vos pasukęs į kitą koridorių, profesorius susidūrė su Adelės globėju. Tai, kad mergina paveikta sustingdymo kerų, nuslėpti nuo akylo (o toks jam pasirodė Juanas) žmogaus sunku, tad vaikino iš dalies nenustebino kunigo reakcija. Juano balsas nuaidėjo tuščiu koridoriumi, o Markas kuo ramiausiai stovėjo ir žiūrėjo į vyriškį. Net ir šiam grasinant Azkabanu (ak, būtų puiki proga klyksmais susipažinti su giminėmis) garbanius neketino lengvai atiduoti merginos. Išties, ar nebūtų keista, jei kunigas dirbtų su teisėsauga? Markas atsiduso.
-Ir iškart prie Azkabano. Ir dar sako, kad vaikai - tai ne jų tėvai. Juanai, leisk man nunešt Adelę į kabinetą. Arba Ligoninės sparną. Ir pasidėk lazdelę, nieko blogo nežadu daryti, tiesiog... Nenorėjau, kad ji man akis iškabintų,-su menka šypsenėle veide, garbanius sekė akimis kiekvieną kunigo judesį.
-
Kunigas pavartė akis, šis cirkas jam jau buvo nusibodęs. Buvo akivaizdu, jog profesorius labai mielai sustingdė jo globotinę, o dabar dar ir nešėsi nežinia kur. Kaip kokį daiktą, savo nuosavybę. Ne, Juanas nebuvo nusiteikęs tokioms išdaigoms. Net bijojo pagalvoti, kas būtų buvę, jeigu neslampinėtų koridoriais, o kaip durnius pats ieškotų Adelės, tokiu atveju ji jau seniausiai būtų kur nors pradanginta. Ir vien tik Marko dėka.
Vyras žengtelėjo priekin, arčiau vaikino su žaliaplauke. Nesiruošė jam leisti pasisavinti septyniolikmetės. Bent jau ne šiandien. Išvis niekada. Išsitraukė savo erškėčio lazdelę, kad ir kaip to nenorėjo, sumurmėjo kerus, apakinusius vaikiną, ir staigiai perėmė sustingusią Adelę iš jo rankų. Kiek jis šiandien kartų perlipo per visus savo principus, įsitikinimus ir religinius mokymus. Nekentė to, jog turėjo panaudoti kerus prieš Adelės vyruką, tačiau viskas tik dėl jos, tiesa? Žinoma, kad dėl jos.
Lyg juoduojanti šmėkla, Martinas nubildėjo laiptais žemyn, skuodė link pilies išėjimo, o iš jos ištrūkęs, buvo belikę vykti į Meksiką. Taip, į Meridą. Žaliaplaukę uždaryti į vienuolyną, jog pagaliau susivoktų, kokias nesąmones darė visą laiką. Jai pačiai bus į naudą. Gal sugebės ir savo baklažaninį berniuką užmiršti. Savaime. Kaip nors. Juanas nebuvo sadistas, ypač prisiminimų atžvilgiu. Netrukus, kunigas ir jo globotinė pranyko iš Hogvartso ribų, palikdami vargšą Marką vienui vieną. Be Adelės. Jo žiburėlio.
-
Juaną Markas nuvertino. Žinoma, kad nuvertino - kunigą pažinojo vos kelias valandas. Bet kerų, apakinusių jį kelioms sekundėms, tikrai nesitikėjo. Per tas kelias akimirkas dingo Adelė iš jo rankų ir girdėjosi tik skubūs, nutolstantys žingsniai. Markas liko vienas.
Tarsi šiandien nepakako visko. Vaikinas nesivijo Adelės globėjo. Suprato, kad tai - beprasmiška. Jis ir vėl vienas. Adelė jį paliko. Ne, Adelę iš jo atėmė. Prakeiktas Juanas. Negi tas kunigas nesupranta, kad jis vis tiek merginą suras? Markas nusijuokė. Ne, jis taip lengvai nepasiduos. Ir nepamirš. Juanas sumokės už šitą poelgį. Niekas iš jo neatims Adelės.
Trūkinėjanti užtvanka, ant kurios visą vakarą svyravo profesorius, pagaliau negrįžtamai sugriuvo. Išties, kur riba tarp meilės ir beprotybės?
-
Jaunoji švilpė vaikščiojo po Hogvartsą ieškodama kokios nors saptos vietelės. Vieną ji jau buvo radusi tai yra kambariukas po laiptais. Ten ji susipažino su maloniu vaikinuku. Jo vardas buvo Domantas ir jis atvyko iš labai įdomios šalies - Lietuvos. Mergaitę ta šalis sudomino. Ji ieškojo informacijos bibliotekoje žiobarų skyriuje, bet nieko naudingo nerado. Bemąstydama jį slystelėjo koridoriuje dėl kažkokios balos. Mergaitė suraukė savo antakius ir pamatė, kad susiplėšė pėdkelnes bei susižeidė kelį. Jos akyse pasirodė keletas ašarėlių. Jai skaudėjo kelį, o iš jo dar bėgo ir kraujas. Zoey ranka pasivalė savo koją, bet kraujas nestojo. Mergaitė susiraukė ir iš kišenės sijone išsitraukė skepetaitę kuria mergaitė apsirišo žaizdą. Tada ji atsisėdo koridoriuje ir atsidūso.
-
Mergaitė laiminga vaikščiojo po koridorius ,nes jis vedė į varno nago bokštą.Ji norėjo kuo greičiau atlikti namų darbus ir ieškoti informacijos apie tą keistą raktą kurį ji rado požemiuose.Bet netikėtai ji pastebėjo mergaite kuri sedėjo koridoriaus krašte.Vovere prie jos priėjo ir paklausė:
-Kas buvo gal kažkas atsitiko?
Mergaitė sprendžiant iš apsiausto buvo iš švilpynės koledžo gal tokio pačio amžiaus kaip Vovere.Ji turėjo šviesius plaukus ir žalsvas akis.
-Sveika aš esu Vovere Krisina ,o koks tavo vardas,-pasisveikino pirmakursė.
Tikriausiai pagalvojo ,kad esu keistuolė. Mąstė vienuolikmetė.Gal ji pasiklydo ar neranda kelio . Spėliojo pirmakursė.Ir pastebėjo kelias ašaras ir pagalvojo ,kad tikrai pasiklydo.
-
Mergaitė sėdėjo ant žemės ir trynė savo kelį. Jai kažkodėl degino žaizdą ir ji nežinojo kodėl taip yra. Ji mąstė apie ėjimą į ligoninės sparną, bet nusprendė, kad geriau pasėdės čia koridoriuje ir galbūs kas nors čia ateis. Staiga ji išgirdo balsą. Jos spėjimai apie atėjimą pasitvirtino.
- Amm aš paslydau ant kažkokios balos ir prasikirtau savo kelį, tad man jį skauda ir iš jo teka kraujas, - pasakė mergaitė ir atsiduso. Švilpukė nusivalė ašaras ir lėtai atsistojo nuo žemės.
- Labas. Aš esu Zoey Ricter. Ką veiki šitame koridoriuje? - paklausė Zoey ir susirišo savo plaukus į dailią arklio uodegą. Galbūt ji susidraugs su Vovere ir Zoey turės naują draugę? Aišku švilpė nelabai mokjo užmegsti naujas pažintis, bet ji nors bandydavo tai daryti labai dažnai.
-
Vovere išgirdusi kodėl švilpė verkia truputi apsidairė ir tolėliau pamatė bala.Tikriausiai ji ant jos paslydo jai reikėtu į ligoninės sparną . Mąstė pirmakursė.
-Jeigu tu jį prasikirtai kelia ir bėga kraujas tai reiškia ,kad žaizdą yra rimtą.Ir tau reikia į ligoninės sparną,-ramiu tonu viską pasakė varniukė.
Pasakiusi ji išgirdo jos vardą ir klausimą.Ir atsakė:
-Aš esu iš varno nago ,o šis koridorius veda į varno nago bokštą ,-padarė pauzė ir uždavė klausimą,-o ką tu čia veiki?
Tikriausiai pagalvos ,kad esu be galo nemandagi . Galvojo vienuolikmetė.Ir toliau sekė Zoey judesius.Gal pavyks susidraugauti ,nes kol kas draugų turiu mažai. Galvojo Vovere.Bet greitai tokiais mintis atmetė ,nes jai dabar daugiausiai rūpėjo mokslai ir nieko kito.
-
Mergaitė smalsiai stebėjo Varno nago koledžo mokinę. Jos kelis jai jau nebebuvo svarbus, kadangi dabar ji norėjo susidraugauti su mergaite.
- Aš labai abejoju, kad prakirtau kelį. Tai tik nusibrozdinimas ir nieko daugiau, - pasakė Zoey numodama į tai ranka. Juk nupjauti kojos tai nereiks ar ne?
- Ohhh tiksliai. Na, aš nelabai gaudausi Hogvartse, tad atleisk, - greitai išpyškino žodžius Richter. - Aš čia tiesiog vaikščiojau, o tada paslydau. Taigi gal eikime kitur? - pasiūlė Zoey su plačia šypsena švytinčia ant veido. Ji norėjo, kad Voverė taptų jos drauge, kadangi mergaičiukė nors ir buvo švilpė. Jai tiesiog nesisekė bendrauti ir viskas. Ji atsiduso. Tai buvo dar vienas ženklas, kad jai nevieta Švilpynėje, o gal ir Hogvartse.
-
-Na man neatrodo tokia jau paprastą reikėtu bent ją patikrinti,- truputi pasimetusi pasakė mergaitė.
Ir klausėsi ką sakė Zoey išgirdusi ,kad ji čia nesusigaudo truputi nustebo.Argi kai tėvai nepasakojo apie kelias Hogvartso vietas . Galvojo Vovere.Ir truputi susidomėjusi paklausė:
-O ar tau tėvai šį ta nepasakojo apie pagrindines Hogvartso vietas ?
Viską pasakiusi susirūpino ,kad pasakė šiek tiek per skaudžiai.Ir greitai atsiprašė:
-Atsiprašau už savo klausimą jis nuskambėjo tikrai skaudžiai.
Išgirdusi ,kad Zoey nori eiti kitur prisiminė apie paslaptingus raktus ir ,kad norėjo apie juos sužinoti bibliotekoje.Tad tyliai pasakė:
-Na norėjau aš nueiti į bokštą atlikti namų darbus ir po to eiti į biblioteką ,bet gal iš pradžių nueinam į ligoninės sparną ir apžiūrim žaizdą,- pasiūlė Vovere Zoey.
Ir apsidairė aplink koridorių.
-
- Na, gal ji ir kiek stipresnė nei nubrozdinimas, bet nieko čia tokio. Juk neatviras lūžis ar nekokia praskelta galva, - pasakė blondinukė. Jai žaizdos visada būdavo nesvarbios, kadangi susižeisdavo ji tikrai nedažnai. Išgirdusi kitą Voverės klausimą Zoey išleido tylų atodūsį.
- Mano mama mirė kai buvau maža, o tėčio nepažįstu, nes jis paliko mane ir mama kai tik aš gimiau, - tarė Richter. O teta jai tikrai nepasakojo apie Hogartsą. Juk jos ateitis tai jos dukra, o Zoey yra nesvarbi grandis.
- Viskas gerai, - sumurmėjo tyliai melsvų akių savininkė ir sumirksėjo, kad nepradėtų verkti. Ji verkdavo dažnokai. Tada mergaičiukė pajudino kelį ir sukando lūpą,kadangi jai skaudėjo žaizdą.
- Supratau. Na, gali nueiti, o aš manau eisiu į Švilpynės bendrąjį kambarį. Į ligoninės sparną tikrai nereikia, man viskas gerai, nesirūpink, - pasakė mergytė ir nusišypsojo šypsena, kuri turėjo nuraminti galimai naują draugę.
-
Vovere suprato ,kad nepavyks Zoey įtikinti nueiti į ligoninės sparną.Tad ji tik pasakė:
- Jeigu tau neskaudą ir nelabai kraujuoja tada gal tikrai nereikia į ligoninės sparną.
Pasakiusi ji pažiūrėjo į žaizdą.Iš jos jau nebėgo kraujas.Kai Vovere išgirdo ,kad Zoey mama yra mirusi jinai tyliai paklausė:
-O...labai užjaučiu o, kas tave prižiūri ar gyveni globos namuose?
Aš visada galvodavau ,kad mano šeimą yra neįprastą . Mąstė vienuolikmetė.Ji labai gailėjosi kaip blogai atsitiko Zoey.Bet tada pastebėjo kaip Zoey sukando lūpą varniukei tai pasirodo šiek tiek įtartiną.Nes kaip ji buvo girdėjusi ,kad kas sukanda lūpą dažniausiai jam skaudą.Tad pirmakursė įtariai paklausė:
-Ar viskas gerai ar niekas neskauda ?
-
Mergaitė beveik visada laimėdavo visus ginčus. Išskyrus tuos, kurie buvo su mama kai ji dar buvo gyva, kadangi mama ir išmokė ją laimėti ginčus.
- Taip, tikrai nereikia. Džiugu, kad nuomonės pagaliau sutapo, - pasakė mergaitė ir sukikeno nusišypsodama. Ant žaizdos kraujas jau buvo sukrešėjęs.
- Na, kadangi gyvų giminių turiu tai mane augina mano teta, kuri nekenčia manęs. Ji turi dukrą už kurią turiu daryti namų darbus ir pyksta, kad ji nepateko į Hogvartsą, o aš patekau, - tarė rimtai ir išleido tylų atodūsį. Ji vis labiau ir labiau ilgėjosi savo mamos ir jų nuostabaus namelio užmiestyje.
- Ne, man tikrai viskas gerai. Žaizda jau sukrešėjo, tad viskas tikrai gerai, - pasakė sukąsdama dantis ir nusišypsodama. Ji nemėgo kai jos gailėdavosi ir panašiai. Tai juk laikymas silpna, o ji tokia nėra.
-
Ji įdėmiai klausėsi ką sakė Zoey ir kol ji kalbėjo nieko nesakė kol pagaliau prabilo:
-Labai užjaučiu ką tau tenką patirti.Bet man jau reikia eiti.
Nors ir Vovere jau turėjo eiti ji nei truputi nejudėjo ji tiesiog žiūrėjo į Zoey.Gal man jos paklausti ,o gal ne. Svarstė varniukė.Ir vis tiek jinai nepajudėjo ,nes ji taip norėjo Zoey to paklausti,bet labai bijojo ,nes klausimas būtu keistas.bet pagaliau pasiryžusi tai pasakyti ji tyliai ištarė:
-Am... Zoey ,- pirmakursė taip bijojo to paklausti tad padarė pauzę,- ar esi girdėjusi tokį vardą.
Ir mergaitė su žodžiais iš kišenės išsitraukė raktus ir parodė Zoey.Kur buvo parašyta.Marint Lee
. Gal ji kažką žinos apie šį keistą vardą. Spėliojo pirmakursė.Ir raktus įsidėjo į kišenę.
-
Richter pavardės nešiotoja tiesiog išleido atodūsį ir daugiau nieko nebesakė.
- Aš jau pripratusi, bet ačiū. Na, ir man manau jau reiktų judėti. Mano Markizui reikia duoti musių, -pasakė mergaitė. ji tikėjosi nepasirodyti keista tuo. Juk varles dabar augina daug kas. Greitai Voverė parodė mergaitwi kažkokį lapelį. Blondinukė susimąstė. Ji ėjo per savo smegenų įvairiausias vietas ir prisiminimus, bet, deja, neprisiminė nieko.
- Ne, deja, apie šį vardą girdžiu, tad niekaip negaliu tau padėti. Atleisk, - pasakė mergaitė ir atsirėmė į siena, kadangi jai labai skaudėjo žaizdą. Ji nesuprato kodėl taip yra, bet žinojo, kad naujai draugei nieko nesakys. Nenorėjo, kad jos nauja draugė jaudintusi dėl jos ir panašiai.
-
Kai Vovere išgirdo ,kad žodį muses ji sutriko ir Vovere Zoey paklausė:
-Ar tu turi varlę ?Ar ta jas mėgsti ?,-uždavė kelis klausimus vienuolikmetė.
Kodėl dabar visi turi tas varles ? Paklausė savęs mergaitė.
Išgirdusi ,kad Zoey nieko nežino apie tą niekur negirdėtą vardą ji truputi nuliūdo ir pasakė:
-Gaila ,bet vis tiek ačiū.
Ko aš čia klausinėju juk pati žinau ,kad niekas Hogvartse jo nežino. Pyko ant savęs mergaitė.Ir išgirdo laikrodžio dūži.Jau antrą valandą. Stebėjosi varniukė.Pirmakursė pasiėmė savo kuprinę ir užsidėjo ant pečių.Ir nusišypsojo.
-Zoey manau mums abiem jau reikia eiti manau kažkur mes dar susitiksim,- padarė trumpą pauzę,- tai iki.
Ir mergaitė laimingą nuėjo link varno nago bokšto.Prie koridoriaus galo dar pamojavo Zoey.Tikiuosi dar su ją susitiksiu . Pagalvojo Vovere .Ir nuėjo.
-
Pirmakursė Esmeralda ramiai žingsniavo koridoriais. Staiga nosį pakuteno dvokas. Ah, ji trečiame aukšte, žinoma kur jai nedvoks senais saldainiais ar dar kokiomis šlykštynėmis iš senojo ūkvedžio kabineto... Netoliese išgirdo krizenimą. Mergaitė nuėjo garso link. Už kampo pamatė du grifiukus jie abu kaž ką turėjo. Priėjusi arčiau pažiūrėti koki daiktai ten yra, nespėjo, nes berniukai viską užkišo už nugarų. Grifiukai.
- Nagi, aš ir gi grifė, parodykit ką ten turite? Niekam nesakysiu.
- Lyg patikėtumėm. - piktai atšovė vienas rudaplaukis.
- Štai ten yra Akilanda. Jeigu norėčiau, tai bet kada sušukčiau, kad matau du vogiančius grifus. Bet ar aš tai darau? Ne. Tai parodysit? - mergaitė klausemai žvelgė į mastančius berniukus.
- Gerai jau, tik niekam nesakai. - atsakė kitas šviesiaplaukis. - Štai. Dar nežinom kas čia. - gūžtelėjo pečiais grifiukas, o Esmeralda užsidengė burną.
- Verčiau eime kitur, dar kas pamatys... - grifiukė nusitempė berniukus už kampo ir paėmė vieną iš knygų. - Štai čia yra buvusi Hario Poterio knyga. Paparastutė eliksyrų knyga, bet pasirašyta, kad priklauso Netikram Princui. Su šita knyga galėtumėte sumaišyti daugelį eliksyrų! O ši, - ji paėmė kitą knygą. - apie tris brolius. Vienas turėjo galingiausią pasaulyje lazdelę, kitas akmenį leidžiantį prikelti mirusiuosius ir trečią, kuris turėjo nematomą apsiaustą. Ši knyga atiteko Hermionai Įkyrėlei. Vau, - ji paėmė plėšiko planą. - Šis taip pat priklausė Hariui Poteriui. Turime prisiekti lazdelėmis, kad nedarysime nieko gero ir jis atsiveria. O žiebtuvėlis Ronaldui Vizliui. Jis, jeigu pasiklysti, gali parodyti kur eiti. Dumbldoras perdavė Roniui. Ir paskutinis. - ji žiūrėjo į aukso šmaukštą. - Aukso šmaukštas, Haris Poteris jį pagavo tūkstantį kartų.
- Gerai, - pratarė šviesiaplaukis. - Doni, tu pasiimk tą vadovėlį apie eliksyrus ir žiebtuvėlį, aš gal planą, o tu knygą apie tris brolius ir šmaukštą, nes matau, kad akys žiba kaip jo nori, tiesa? Ir be to, aš Leonardas, jis - Leo parodė į savo rudaplaukį draugą. - vardu Donatelas, o tu?
- Esmeralda, - šypsodama atsakė mergaitė. Ir vienas į kitą tryse dar pažiūrėją, nuėjo savais keliais.
-
Nikolė Parker skubėjo į transfigūracijos pamoką. Ji bus pirmoji Nikolės pamoka. Nikolė lėkė laiptais į viršų ir staiga ji pastebėjo, kad šie ėmė suktis. Nikolė ne juokais išsigando. Kai laiptai "prisišvartavo" prie jei dar nežinomo koridoriaus. Nikolė nenorėjo dar kartą pasisukti laiptais tad nėrė į tą koridorių. Parker labai nustebo, kad koridoriuje buvo tik vienos durys, ji nedrąsiai stumtelėjo duris ir išvydo dar labiau šokiruojantį vaizdą. Priešais ją buvo ilgas koridorius, bent jau Nikolė taip nusprendė, nes nesimatė jo pabaigos. O nesimatė todėl nes jis buvo pilnas kažkokio labai tiršto rūko. Bet rūkas buvo nepaprastas. Iš jo sklido malonūs kvapai ir maloniai keisti garsai. Nikolė žengė žingsnį ir ją pasigrobė rūkas, ji nieko nematė išskyrus siluetus, kurie kartais priminė undines, kartais vienaragius, o retai grifus ir hipogrifus...
-
Amelija nuėjo pasivaikščioti po pilį, nes lauke labai lijo ir buvo šlapia. Ji pasiėmė knygą, kad galėtų pasimokyti, nes Varno Nagk komanda ką tik laimėjo kvidičo rungtynes ir Varno Nago bendrajame kambaryje visi labai triukšmavo. Amelija irhi labai džiaugėsi, kad jie laimėjo ir labai norėjo kitais metais irgi žaisti kvidičą Bet dabar dar negalėjo, nes buvo piamakursė, o pirmakursiams negalima žaisti kvidičo. Bet paskui Amelija atsiminė, kad turi namų darbų, kuriuos reikia padaryti iki ryto, o dabar jau buvo vakaras, todėl ir nuėjo koridorium, kad susirastų gerą vietą. Ji labai ieškojo, kokio nors kambario arba tuščios klasės, bet nerado, todėl atsisėdo ant palangės ir pradėjo mokytis ir daryti namų darbus.
-
- Liucija! - garsus šūksnis nuaidėjo koridoriumi. Savaime suprantama, tai šaukė Elliw, dabar kaip be galvos lakstanti po mokyklą. Rankoje ji laikė teleskopo nuolaužas, tad ieškojo geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje, kad ji ištrauktų iš bėdos. Šį kartą Elliw nepamiršo patikrinti Švilpynės bendrojo ir mergaičių kambario, tačiau Liucijos ten nebuvo. Arba velsietė jos paprasčiausiai nepastebėjo, žinoma.
Kad ir kaip ten būtų, išsigandusiai antrakursei teko bėgioti po mokyklą ir beviltiškai ieškoti draugės. Juk be teleskopo ji negalės dalyvauti jokioje pamokoje! Ir visai nesvarbu, kad kambaryje stovėjo dar du sveiki teleskopai. Ne, jai reikėjo šito.
Belakstydama po mokyklą Elliw kelis kartus atsitrenkė į sieną, tad prie sulūžusio teleskopo problemos prisidėjo ir skaudanti galva. Rudaplaukė buvo nepatenkinta tokiu nesėkmingu gyvenimu, tuo labiau, kad ir Liucijos niekaip nerado.
- Liucija! - dar kartą suriko ji. Atrodė, kad šauksmas ir mirusį prikeltų. Deja, panašu, kad geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje jos vis tiek neišgirdo. Elliw atsisėdo viduryje koridoriaus ir garsiai pravirko. Žvaigždžių stebėjimo prietaisą laikė stipriai prispaudusi prie savęs.
-
Amelija skaitė apie XX amžiaus burtininkų kovas, paskui pradėjo rašyti į pergamento lapą. Klausimai buvo labai sunkūs, todėl Amelija atsivertė dar vieną magijos istorijos knygą. Jinai labai ilgai ieškojo atsakymų, paskui vėl rašė. Dėmesį labai trikdė vaizdai pro langą. Ten lijo lietus, jo garsas irgi trukdė. Šlapios varnos karkė ant šlapių šakų.
Amelija nebegalėjo susikaupti, todėl jinai susidėjo Magijos istoriją ir pradėjo ruošti, vieną iš mėgstamiausių - Magiškų gyvūnų priežiūrą. Bet tada Aelija išgirdo, kad kažkas šaukia koridoriuje. Mergaitė apsidairė, bet nieko nepamatė. Paskui ji išgirdo, kad netoli kažkas verkia. Amelija nušliuožė nuo palangės ir nuėjo pažiūrėti kas ten. O ten buvo kažkokia mergaitė. Amelija priėjo prie jos ir paklausė:
- Kas atsitiko?
-
Elliw taip traiškė teleskopą, kad, atrodė, jis tuoj dar labiau suluš ir net reparo jo neišgelbės. Savaime suprantama, švilpė šitų kerų neprisiminė, dėl to jai ir reikėjo Liucijos, kuri vis nesirodė. Negi geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje slepiasi nuo draugės? Kaip tik tada, kai reikia sutaisyti teleskopą?! Tiesa, Elliw beveik visada būdavo tokios būsenos, kai jai reikia sutaisyti teleskopą, bet šis kartas buvo ypatingas. Ji nežinojo, kuo, tačiau buvo tikra: jeigu greit nesuras Liucijos, pasaulis sugrius.
Dėl tos priežasties ji labai graudžiai verkė. Netrukus ji išgirdo žingsnius ir apsidžiaugusi pakėlė galvą.
- Liucija? - viltingai paklausė ji. Deja, teko labai skaudžiai nusivilti: kad ir kas buvo šita mergaitė, ji nebuvo Elliw draugė. Ir teleskopo tikriausiai nemokėjo sutaisyti. Velsietė spoksojo į nepažįstamą mergaitę ir mąstė, ar verta prašyti pagalbos, ar ne. - Gal matei Liuciją? - galiausiai paklausė ji ir atsistojo. Deja, netyčia mostelėjo teleskopu ir trenkė juo sau į galvą. Iš išgąsčio numetė prietaisą ant grindų, ir koridoriuje nuskambėjo labai nemalonus trakštelėjimas.
-
Ta mergaitė vis kažką šaukė. Turbūt kažkokią kitą mergaitę. Bet Amelija nieko apie ją nežinojo. Mergaitė paklausė Amelijos ar ji nematė Liucijos.
- Ne, nemačiau. O kas ta Liucija? - paklausė pirmo kurso moksleivė. Ji dabar norėjo trijų dalykų: padėt šitai mergaitei (truputį), kad namų darbai būtų paruošti (labai) ir valgyti (nežmoniškai). Amelija pradėjo mąstyti apie didelį kotletą su bulvėmis ir agurkų salotomis. Buvo taip gera. Bet tada ji prisiminė apie knygas paliktas ant palangės ir gera nuotaika nuskrido. (Atia, atia!)
Paskui pasigirdo trenksmas ir Amelija pamatė, kad kita mergaitė trenkė sau per galvą su kažkokiu priekaištų, kurį laikė rankoje ir ant grindų išbarstė jo dalis.
-Užsigavai? Galiu padėti? - paklausė Amelija mergaitės.
-
Elliw su siaubu stebėjo, kaip jos teleskopas dailiai krenta žemyn. Jis išsitaškė po visą koridorių. Dabar neliko vilties, kad Liucija sugebės jį sutaisyti. Labai norėjosi verkti, tačiau mergaitė prisiminė jau verkianti. Ji kiek pasvarstė, ką daryti su ašaromis, tačiau už jas daug svarbesnis buvo teleskopas.
- Liucija? - šniurkštelėjo Elliw. - Ji yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje! Kur ji?!
Rudaplaukė sunerimusi apsidairė po koridorių. Deja, draugės nepamatė.
- Gal matei Liuciją? - paklausė ji nepažįstamosios, jau pamiršusi, kad ką tik to paties klausė. O klausimo, kuris buvo užduotas jai, ji iš viso neišgirdo. Elliw rūpėjo tik viena: rasti Liuciją, kad ji iki artimiausios profesoriaus Roore pamokos sutaisytų teleskopą.
- O ką tu čia veiki? - paklausė ji šalimai stovinčios mergaitės, tarsi tik dabar ją pamačiusi. Ilgokai spoksojusi į ją nutarė, kad nepažįsta. Bet viltis miršta paskutinė. - Gal moki taisyti teleskopus?
Elliw apsidairė ir paėmė porą arčiausiai nukritusių detalių. Atkakliai bandė jas sujungti, tačiau niekaip nesisekė.
- Liucija! - vėl gailiai sušuko velsietė, ir vėl pamiršusi apie mergaitę, kuri buvo šalia ir galbūt mokėjo taisyti teleskopus.
-
Geriausia ir protingiausia? Amelija panoro su tąja Liucija susipažinti. Bet jei Liucija tikrai buvo tokia, tai Amelija vos nepradėjo manyti, kad priešais mato jos priešingybę. Nes ji vėl paklausė Amelijos ar ji nematė Liucijos.
- Ne nemačiau, be to aš vardu Amelija, o tu? - bandė kalbėtis Amelija.
-Aš ruošiau namų darbus ir atėjau pasižiūrėti... - Amelija norėjo pabaigti ,,kas čia verkia", bet laiku susiprato ir nutilo. Galvojo klausti ką veikia mergaitė, bet suprato, kad ji čia ieško kažkokios Liucijos. Sulig antru mergaitės klausimu atėjo supratimas kokio prietaiso nuolaužos mėtosi koridorij. Tiesą sakant, Amelija dar nesimokė taisymo kerų, bet žinojo, kad tam naudojamas burtažodis Reparo. Ji nenorėjo pasirodyti nemokša, todėl pasakė:
- Galiu pabandyti, - ji pabandė bet neišėjo.
- Ne, neišeina, - tyliai pasakė Amelija truputį dėl to nusiminus.
-
- Kur Liucija?! - vėl paklausė Elliw nė nesulaukusi atsakymo. Tik tada ši mergaitė teikėsi pranešti, kad geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje ji nematė. - Amelija? Ne, man reikia Liucijos!
Švilpė sutrikusi dairėsi po koridorių. Kažkuriuo metu, matyt, nuspyrė vieną teleskopo dalį, mat ji gulėjo gerokai toliau. Elliw jau norėjo eiti jos pasiimti, tačiau tada mergaitė, kurios vardo švilpė nežinojo (ar ji neprisistatė, ar Elliw jau pamiršo, žinojo nebent Dievas. Ir galbūt ta mergaitė, jeigu pasižymėjo geresne atmintimi), nutarė sutvarkyti teleskopą. Velsietė baisiausiai apsidžiaugė, bet tą padarė per anksti: šiai pirmą kartą matomai mergaitei nepasisekė.
- Man reikia Liucijos! - tvirtai pakartojo rudaplaukė. Juk akivaizdu: teleskopas vis dar sulūžęs, vadinasi, reikalinga geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje. Kol jos nesimatė, reikėjo susirinkti visas dalis, tad Elliw patraukė nuspirtos dalies link. Deja, vos prisiartinusi vėl ją paspyrė, tad teko eiti dar toliau. Nepastebėjusi, kad atsidūrė prie pat sienos, švilpė pasilenkė paimti vargšės nuolaužos ir trenkė galvą tiesiai į kažkokį paveikslą. Jo gyventojai suklykė, tad Elliw skubiai atsakė tuo pačiu.
- Liucija?.. - tyliai pakartojo ji. Atsisuko į mergaitę ir dar kartą viltingai paklausė: - Gal matei Liuciją?
-
- Nežinau kur Liucija, - vėl pakartojo Amelija. Ji žiūrėjo, kaip mergaitė rankioja teleskopo dalis po koridorių. Kam jai tas teleskopas toks svarbus? Ir kaip ji iš viso prisimena kas ta Liucija, jei neprisimena nieko daugiau? Mergaitė priešais Ameliją atsitrenkė galva į paveikslą. Varmanagė norėjo padėti, bet nusprendė, kad neverta. Amelijai pasidarė įdomu kaip ta mergaitė nesusitrankė savęs tiek, jei jau taip griuvinėja, kad patektų į ligoninę. Ir dar Amelijai buvo įdomu kaip ta mergaite dar nesusidomėjo koks nors profesorius, nes bent jau Amelija manė, kad jai reikia pagalbos. Kai mergaitė vėl paklausė to pačio, Amelija nusprendė, kad bus geriau aiškint kaip mažam vaikui, todėl pradėjo kalbėti:
- Čia nėra Liucijos ir aš nežinau kur ji yra. Aš Amelija, o tu, na aš nežinau koks tavo vardas, bet aš nesu Liucija. Liucijos nėra, Liucija dingo.
-
- Nežinai, kur Liucija? - visai sutriko Elliw. O juk taip tikėjosi, kad šita mergaitė padės jai rasti draugę. Dabar suprato, kad ji tikrai nebus naudinga. Iš viso gal ji čia trinasi tik tam, kad pavogtų teleskopą?
- Tai mano teleskopas! - suriko velsietė, nusiteikusi, jeigu ką, ginti savo didžiausią brangenybę iš visų jėgų. Neįsivaizdavo, kam šitai nepažįstamai mergaitei gali reikėti žvaigždžių stebėjimo prietaiso, tačiau ką gali žinoti? Reikėjo būti pasiruošusiai.
Skausmas galvoje buvo labai nemalonus. Deja, dar nemalonesni buvo šitos mergaitės žodžiai. Kad ji ne Liucija, Elliw jau seniai suprato, juk ne tokia kvaila. Bet kaip ji gali nežinoti, kur yra geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje?
- Dingo? - persigandusi perklausė švilpė, nė neatkreipusi dėmesio, kad ši mergaitė prisistatė ir lyg ir norėjo sužinoti Elliw vardą. - Nėra?! Kur dingo?!
Elliw buvo baisiausiai išsigandusi: jeigu jos draugė išties dingo, ką ji dabar darys? Kas taisys taip dužti mėgstantį teleskopą? Be Liucijos Elliw paprasčiausiai neišgyvens. Ji prisiartino prie Tos, kuri nėra Liucija, tačiau laiku nesustojo, tad atsitrenkė į ją.
- Kur Liucija?! - keturi tūkstančiai trys šimtai penkioliktą kartą paklausė švilpė. - Ji negali būti dingusi!
-
Atrodo mergaitė labai išsigando. Čia dabar, tik to man ir betrūko. Pagalvojo Amelija. Gasdinti mergaitės ji tikrai nesiruošė. Be to, Amelijai reikėjo paruošti namų darbus ir pavalgyti. O dabar teko aiškinti kažkokiai mergaitei, kur anos geriausia draugė, nors Amelija jos net nepažino.
- Nežinau. Tiesiog nežinau, - baigėsi kantrybė Amelijai. - gal ta tavo Liucija nedingo visiškai, bet čia jos nėra.
Staiga mergaitė atsitrenkė į Ameliją. Ką ji bando stumdytis? Vis dėl to buvo panašiau, kad ji tiesiog neapskaičiavo atstumo.
- Ne žmonės negali tiesiog dingti. Jie gali nebent mirti, - pasakė Amelija ir iškarto pasigailėjo savo žodžių. - Ne, nenorėjau pasakyti, kad tavo Liucijai kas nors atsitiko, tiesiog ji ne čia.
Galiausiai nebeišlaikius savo nervų įtampos Amelija pati paklausė mergaitės:
-Tai kur ta Liucija?
-
- Jeigu ji nedingo visiškai, tai kur ji? - griežtai paklausė Elliw. Jai pradėjo atrodyti, kad yra paprasčiausiai apgaudinėjama. Tikriausiai šita mergaitė puikiai žino, kur yra Liucija, tik dėl kažkokių priežasčių jai to nesako!
- Mirti?! - dar labiau išsigando Elliw. Teko įsitverti sienos, kad nenusiverstų ant žemės. Aišku, bandydama atlikti tokį sudėtingą veiksmą kaip įsitvėrimas į sieną ji sugebėjo nusidaužti pirštus, tad prie skaudančios galvos prisidėjo ir sužaloti pirštai. Švilpė susiraukusi pažvelgė į nepažįstamąją.
- Ką padarei Liucijai? - labai tyliai paklausė ji. Nepaisant to, kad dabar buvo raminama, rudaplaukė buvo tikra: jeigu geriausiai ir protingiausiai mergaitei pasaulyje kas nors atsitiko, dėl to kalta tik ši, po koridorius besitrainiojanti mergiotė.
- Iš kur man žinoti, kur Liucija, jeigu tu jai kažką padarei?! - vėl isteriškai užriko Elliw. Pajuto neapykantą priešais esančiam žmogui: tik per ją prarado savo draugę! Nebenorėjo jos matyti, deja, nemaža teleskopo dalių dalis (ir kaip Elliw apie jas dar nepamiršo?!) mėtėsi būtent tai nepažįstamajai prie kojų.
- Tu bloga mergaitė, - nedraugiškai ištarė velsietė. Nutarusi nebekreipti į bjaurią mergaitę dėmesio pasilenkė susirinkti lūženų, tačiau neišlaikė pusiausvyros ir nudribo tiesiai jai po kojomis.
-
Mergaitė, atrodo visai prarado protą. Amelija jau stipriai gailėjosi, kad užsiminė apie Liucijos dingimą.
- Ne aš nieko jai nepadariau. Aš jos net niekada nemačiau, - dar bandė aiškinti Amelija, nors suprato, kad tai beviltiška.
-Ir kam tau tos Liucijos rerikia? Kad sutaisytų teleskopą? Manau gali to paprašyti kokio nors profesoriaus.
Mergaitė priešais nusprendė, kad Amelija kažką padarė Liucijai. Šito Varno Nago mokinė mažiausiai tikėjosi. Na, bent jau buvo variantas, kad Amelija bet kada galėjo iš čia pabėgti. Neatrodė, kad mergaitė jai būtų pavojinga. Bet kol kas Amelija dar kažko laukė. Amelija labai išsigando, kai mergaitė nugriuvo prie jos.
-Duok ranką, padėsiu, - viską pamiršus Amelija ištiesė savo delną mergaitei.
-
- Profesorius Boore tik daužo per galvas teleskopais, jis nieko netaisys, - nepatenkinta pratarė Elliw, tarsi daugiau profesorių mokykloje nebūtų. Deja, ji jokio kito negalėjo prisiminti, tad ir pagalbos paprašyti būtų gana sunku.
Švilpei vis mažiau patiko šita mergaitė. Neaišku, ką padarė Liucijai, o dabar dar siūlo eiti pas Boore. Viršūnė! Nutarusi, kad su ja daugiau nešnekės, Elliw labai nuoširdžiai norėjo tiesiog iš čia išeiti. Deja, nepavyko.
- Nelįsk prie manęs! - pamiršusi ketinimą tylėti užriko ji. Tebedrybsodama ant grindų susirinko reikiamas dalis ir norėjo atsistoti. Deja, pernelyg arti esančios kojos, tikriausiai priklausančios tai nemaloniai mergaitei, kiek trikdė. Kiek pasvarsčiusi velsietė trinktelėjo vieną iš dalių tiesiai į koją. Dalis trakštelėjo. Rudaplaukė sutriko, tačiau prisiminė, kad teleskopas jau seniai sulūžęs, o jai reikia Liucijos.
- Kad ir ką padarei Liucijai, aš ją apginsiu! - ryžtingai išrėžė Elliw. Bandė atsistoti, tačiau vėl atsitrenkė į šią įtartiną mergaitę. - Ar negali pasitraukti?! - užriko Elliw, vėl atsidūrusi ant žemės.
-
Amelija nežinojo kas tas profesorius Boore, todėl nieko neatsakė. Ji tik nustebo koks profesorius galėtų trankytis teleskopais.
Deja, bet mergaitė nepriėmė Amelijos pagalbos siūlymo. Varnanagė iš karto atitraukė ranką. Nenori, nereikia, ką padarysi. Staiga mergaitė kažkuo trenkė Amelijai į koją. Amelija riktelėjo ir sėmė rankomis užgautą vietą.
- K ątu darai!? - piktokai paklausė ji. Vis gi buvo apsirikus, galvodama, kad ši mergaitė nepavojinga. Kai mergaitė pasakė, kad gins Liuciją Amelija vienu metu norėjo ir juoktis ir verkti. Juoktis todėl, kad nors it kas būtų ta Liucija, Amelija buvo įsitikinus, kad ji tikrai yra protingesnė už šitą mergaitę, o verkti todė, kad jai jau nusibodo mergaitės kalbos aie Liuciją.
Kai mergaitė vėl atsitrenkė ir nugriuvo, Amelija pagalvojo, kad jai trūksta ne tik protingumo, bet ir kordinacijos.
- Čia tu į mane atsitrenkei, - tiesiog pasakė Amelija.
-
Elliw patenkinta išsišiepė: panašu, kad jai pavyko užgauti šitą bjaurią mergiūkštę, kuri nežinia ką padarė Liucijai. Dabar ji gaus ko nusipelniusi, o Elliw galės ramiai eiti ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje.
Deja, šita mergiūkštė buvo nusiteikusi dar ir maltis po kojomis. Rudaplaukė visai įniršo: juk ji tenorėjo susitvarkyti sudužusį teleskopą. Tam reikalui jai reikėjo Liucijos, kurios niekaip nesisekė rasti. Na, kodėl jai amžinai turi painiotis visokios bjaurios mergaitės, kurios ne tik nepadeda, bet dar ir gaišta laiką, per kurį galbūt jau būtų pavykę surasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje?
- Man reikia Liucijos! - dėl visa ko priminė Elliw. Galų gale jai pavyko atsistoti. Vos dar kartą neatsitrenkusi į tą, kuri nebuvo Liucija velsietė suprato turinti beveik visas teleskopo dalis rankose. Piktu žvilgsniu pažvelgė į mergaitę.
- Tik per tave dar neradau Liucijos! - nepatenkinta suriko ji. - Ir per tave sulaužiau savo teleskopą! Tu bjauri!
Rėžusi šitą nemalonią "tiesą" rudaplaukė apsižvalgė, kad susigaudytų, kur esanti. Deja, to padaryti nepavyko, tad teks ieškoti Liucijos aklai. Dar kartą nužvelgusi mergaitę neapykantos kupinu žvilgsniu Elliw nusisuko nuo jos ir patraukė koridoriumi tolyn. Kur ieškoti draugės, ji nė neįsivaizdavo.
-
Reikia Liucijos... Reikia Liucijos... Reikia Liucijos... Skambėjo Amelijai galvoje. Šentoji Liucija, ištrink man tuos žodžius iš galvos! Pagavo save besimeldžiant varniukė. Buvo bepradedanti žegnotis, bet prisiminė, kad šalia atsistoti bando ne kas kitas, o jos nelinksmybės priežastis. Ji dar ir pradėjo rėkti ant Amelijos. Fu, tikrai nemalonus jausmas, kai ant tavęs rėkia teleskopų fanas. Ir dar kaltina, kad sudaužei teleskopą. Jeigu sudaužiau tai kas? Pati prie manęs lindo! Pati į mane trankėsi! Tik tada Amelija prisiminė, kad tą teleskopą mergaitė ir atsinešė jau sudaužytą. Tam Liucijos ir reikėjo, ir Amelijos juk prašė sulipdyti jau turbūt ne kartą lipdytas ir sutrankytas detales. Pala, tai šventoji Liucija taiso teleskopus? Amelijos protas dirbo kaip sugedusio laikrodžio mechanizmas. Pasirodo, kad ir kvailumas yra užkrečiamas. O kas sakė, kad ne?
Amelija susikrovė savo vadovėlius ir rašiklius, pamiršus, kad prieš tai namų darbus dar reikia ir atlikti. Net negalvodama ar jai pavyks pasiekti savo kelionės tikslą, Amelija leido savo kojoms ją nešti į bendrąjį kambarį, o tiksliau ten, kur jos, susiderėjusios su užstrigusiomis smegenimis, sugalvos nusivilkti.
-
Luka ir vėl, eilinį vakarą slankiojo Hogvartso koridoriais. Nors gamtą ir būvimą lauke grifiukė nežmoniškai mėgo, ten eidavo tik retkarčiais. Aišku, išeidavo ir į lauką, tačiau tik trumpam arba vasaromis, nes kitais metų laikais jai visada šalta, todėl kai oras atšalo pirmakursė naudojosi proga tyrinėjant pilies vidų. Neišimtis buvo ir šis vakaras. Grifiukė palengva vaikštinėjo koridoriais. Keista, bet nors ir buvo vakaras, koridoriai buvo tušti. Tai iš dalies baugino pirmakursę, bet ji dar nenorėjo eiti į Grifų Gūžtos kambarius, taigi palengva ėjo toliau. Koridoriuose buvo mirtina tyla, tik kai grifiukė jau buvo besiruošianti pasukti link savo koledžo kambarių pasigirdo žingsniai. Iš pradžių labai tyliai, bet vis garsėjo, taigi Luka suprato, kad kažkas eina jos pusėn.
-
Švilpė ir vėl slankiojo po Hogvartso pilį, tiksliau koridorius, ir tikėjosi jokių profesorių nesutikti. Pirmakursė žingsniavo, apžiūrinėdama paveikslus ir staiga, sutiko mergaitę, kuri tiesiog stovėjo.
- Labas,- draugiškai pasisveikino vienuolikmetė. - Tu grifukė, ane?
Italė, uždavusi klausimą, vėl pažvelgė į paveikslą ir pamatė mergaitę, kuri buvo labai panaši į ją. Keista... Ir šiurpu... Faktas, kad čia tikrai ne aš, bet kodėl ta mergaitė tokia panaši į mane? O gal jos iš tikrųjų nėra? Gal man jau vaidentis prasideda? Mintyse geltonplaukė kalbėjosi su savimi ir prisiminė, kad nepasakė ką tik sutiktai mergaitei savo vardo.
- Aš Michelle, Michelle Rivera iš Švilpynės. Esu pirmakursė. O tu?- prisistatė mergaitė.
-
Michelle, ta naivi ir svajinga mergaitė labai nemėgo mokyklos koridorių. Jie labai panašūs į labirintus, nieko net suprast neeina, tai vieną kartą einant į varno nago bendrajį kambarį turi pasukt dešinėn, tai kitą kartą kairėn. Nekalbant apie tai, kad ten įmanoma pasiklysti, ten taip pat ir labai baugu, tamsu ir dar kur ne kur koks vaiduoklis pasitaiko. Lengviausias dalykas ką mergytė galėjo padaryti, kad jai būtų lengviau pasiekti savo tikslą tai buvo tiesiog išmokti kelią, bet, kad ji tik norėtų tai padaryti. Kai tik atsiranda tokia tobula galimybė, kai ji gali sekdama pagal kitus mokinius įsiminti keliuką pas varniukus, ji mieliau pasirenka svajoti apie visai tuo metu nereikalingus dalykus.
Na ir šį vakarą ji ir vėl pradėjo gailėti pati savęs, o tai teks sugaišti kokį pusvalandį, nes takeliuko ji visai nežino. Išsukusi iš bibliotekos Garabadian nupėdino vienu aukštu į viršų, pasuko dešinėn ir ilgai žingsniavo tamsiu, vos apšviestu koridoriumi. Atrodė eina čia visa amžinybė, bet to posukio kuris čia turėjo būti, nematyti. Gal ten buvo dar kitas aukštas o ne šis. Varniukė apsisuko, greitai nubėgo prie laiptų ir užlipo į sekantį aukštą. Iš tryjų įmanomų kelių ji pasirinko slinkti tiesiai. Praėjo gal dešimt minučių, o to norimo posukio net nematyti. Pirmakursė sustojo ir tik spėjo pajausti kai jos rausvais žandukais pradėjo varvėti ašarytės. N-Ne, ne, ne, aš negaliu pradėti verkti, turiu rasti bent jau kelią atgal. Raudonplaukė apsidairė ir kažką pamatė subruzdant. Ji greitai nustraksėjo prie sienos ir suklupo ant žemės. Jos dailiu veideliu riedėjo ašarytės, ji visa drėbėjo iš baimės. Varniukė tyliai liko kūkčioti šitame šaltame ir baisiai tamsiame koridoriuje turėdama vilties, kad kažkas ją čia gali čia užklupti.
-
Kerėjimo profesorė, po visų pamokų planavo arba išgerti kabinete juodos kavos arba užeiti pas sesutę ir pasižiūrėti kaip jai sekasi. Mergina negalėdama apsispręsti pradėjo eiti tamsiuoju koridoriumi, tai nebuvo labai baisu, nes kur eiti žinojo jau atmintinai. Vilkolakė nešėsi kartu savo magiškąjį fotoaparatą ir švytėjo visa džiaugsmu, pirmą kartą. Šį kartą ir nebesinešė savo vitaminų ar kokio nors alkoholio, šį kartą buvo sveikutėlė. Eidama svajojo apie savo ateitį, ar turės gerą fotografės karjerą ir ar ilgam ji apsistojusi mokykloje. Profesore būti mergina norėjo visą gyvenimą, tačiau ar šis darbas tinka jai, vis iškildavo klausimas. Sabrina norėjo, jog mokiniai žinotų kerus ir galėtų jais naudotis, juk tai viena iš svarbiausių pamokų, kerėjimas. Toliau vaikštinėdama su savo juodais, ilgais aukštakulniais ir ilga juoda suknele, išsitraukė iš rankinės gumą ir kramtė eidama. Kol Spellman vaikštinėjo koridoriais atrodė kaip tikra raganaitė ant šluotos, bent jau iš aprangos. Tačiau, toks jau buvo tas Sabrinos stilius, tamsus ir klasiškas. Jaunoji vilkolakė nukrito. Buvau teisi, su šitais aukštakulniais sunku eiti.. Atsistojusi ir susiėmusi, pamatė mielą, sėdinčią mergytę, tikriausiai dar ir pirmakursė. Kad ji verkė, Sabrinai nepatiko, o kad pasirodytų mandagi profesorė, priėjo prie jos.
- Kas atsitiko? Ko verkšleni? Aš tavo kerėjimo profesorė, ta šauni ir nepakartojama, geriau stokis, jei nenori per galvą gauti. - Nusijuokė ji.
Aštuoniolikmetė laukė, kol mergaitė atsikels ir galės judvi smagiai pasišnekučiuoti, pas vilkolakę kuprinėje dar juk buvo likęs buteliukas kavos.
- Nagi, nagi, stokis, čia labai purvina, ir išvis, ar tu neturėtum leisti laiką su draugais? Juk jau baigėsi pamokos..
Nežinau kas jai ne taip, bet kažkokia keista.. Tokia maža, o jau depresuoja.. ne Sabrina, geriau neprisimink savo depresijos, nes tuoj pati apsiverksi..
-
Michelle net kruptelėjo išgirdusi šį kiek griežtą, bet šiltą, pažystamą balsą. Tai buvo balsas kurio pirmakursė tikrai nesitikėjo išgirsti. Ji iškarto nusiramino, nes žinojo, kad šitame baugiame koridoriuje ji ne viena. Kad ir kas įvyktu, ji buvo įsitikinus, kad profesorė jai padės rasti kelią pas varniukus.
- Aš... Aš... Labai atsiprašau, tiesiog pasiklydau... Neatsimenu kelio į varno nago bendrajį kambarį, - išsigandusi skubiai atsakė mergytė ir nusivalė ašarėles.
Tas ponios Spellman pokštas buvo niekam tikęs, pirmakursė jo daugiau išsigando, negu jis buvo juokingas.
- Aš nelabai turiu draugų kurie man galėtų padėti grįžti, na ir šiaip su kuriais galėčiau leisti laiką... - nusiminusiai pratarė raudonplaukė ir greitai atsistojo, kad profesorė nepradėtu ant jos pykti.
Gražuolės veiduku dar retkarčiais nuriedėdavo viena kita ašarytė, nors atrodo viskas buvo gerai ir ji buvo patenkinta visa išsidėsčiuse situacija.
- G-Gal galėtumėte man padėti grįžti į bendrąjį kambarį? - sukaupusi visas jėgas, nedrąsiai paklausė Garabadian.
Ji stypčiojo šitame koridoriuke kuris kuo toliau tuo labiau atrodė kraupus. Mergytė nesiskundė Sabrinos kompanija, bet buvo kiek nejauku būti tyloje kuri jau spengia per ausis tik su profesore.
Net minutė nepraėjo, o mokinė jau buvo įkritusi į savo mintis. Šį kartą ji nusikėlė į žalią pievą kurioje sėdėjo vienui viena su knyga rankose. Stebi saulėlydį...
-
Buvo kiek keista, jog tokia draugiška mergaitė neturėjo draugų.
- O tu švenčiausias Jeronimai, neturi draugų? Nieko, būsi mano draugė, aš taip pat neturiu draugų. - Šyptelėjo profesorė.
Mergina plačiai nusišypsojo, kai ji atsistojo, o pati išsitraukė savo gertuvę, kurioje buvo šilta, juoda arbata.
- Eime, išgersime arbatos, turiu puodukų ir taip pat pasikalbėsime. - Ramiu tonu, pridūrė ji.
Į juodus, vienkartinius puodukus pripylė skanios arbatėlės ir taip pat, pasiėmė tuos pačius sūrelius iš kerėjimo pamokos, pasirodo dar buvo likę. Pripylusi, padavė puodelį mergaitei ir maloniai šnektelėjo.
- Taigi, šią arbatą man atvežė draugas iš Arabijos, taip, ji labai reta, tačiau ta pati juoda arbata, gerai, iš tiesų aš su tavimi ne apie tai norėjau pasikalbėti. Pirmiausiai, kuo tu vardu? Antrą, ar tu dažnai verki? Trečią, ar gali nustoti verkšlenti ir susiimti!?
Laukusi atsakymo, nebegalėjo kaip visad, nustoti kalbėt.
- Man tavęs labai gaila, na tavo vaikystė ne tokia, pas mane buvo labai panaši, pavyzdžiui aš naudoju vienus vaistus, jie iš tiesų padeda, manau, kad ir tau jie būtų visai į naudą.
Dar suabejodama, ištraukė gana stiprius nuo nerimo, emocijų, liūdesio vaistus ir ištiesė su ranka mergaitei. Aš manau, kad jai pagerės.. PALA? AR AŠ JAI NEDAVIAU VITAMINŲ? Puolusi į paniką, meldėsi mintyse, kad ji tik nenurytų tos tabletės.
- O žinai, gal skrebučių?
-
Rytas. Nuostabiausias laikas, kai visokie nevykėliai miegodami šliaužioja koridoriais ieškodami klasės. Laikas, kada Tomasz, šios mokyklos ir viso pasaulio pažiba, gali parodyti kelią taip, kad mažas kvailys nenueitų į pamoką iš viso. Tiesiog nuostabu! Dabar tereikėjo tokį mažą kvailį susirasti ir kažkaip ištverti žeminantį pokalbį su juo.
Tomasz be tikslo skraidė po pilį. Tiksliau, su tikslu, bet rytas buvo dar pernelyg ankstyvas. Ir kiek tie gyvieji gali miegoti?! Šitai buvo tik dar vienas įrodymas, kad Tomasz buvo nepalyginamai pranašesnis už bet kurį gyvąjį mokykloje ir visame pasaulyje. Mokiniai ir mokytojai turėtų nusilenkti vaiduokliui kaskart, kai jį pamato! Jis turi teisę daryti ką nori, taisyklės jam, savaime suprantama, negaliojo.
Buvęs grifas ilgokai skraidžiojo po pilį ir galiausiai nutarė, kad tam Niekui Hogvartso mokinių pavidalu jau laikas keliauti į pamokas, vedamas Nieko Hogvartso profesorių pavidalu. Norint susirasti tinkamą auką šiam gražiam rytui, reikėjo būti ten, kur tie kvailiai mėgsta trintis. Kažkoks koridorius turėjo kuo puikiausiai tam tikti! Tomasz atskrido ten ir pakibo palubėje. Savaime suprantama, jis turėjo žvelgti į tuos nevykėlius iš aukštai, tad tą ir darė. Be viso kito, taip galėjo jaustis saugiau: joks kvailys jo nepalies savo to nevertomis rankomis!
Po kiek laiko vaiduokliui palubėje kabėti nusibodo, tad jis nusileido žemiau. Reikėjo nevykėlius apgauti, tad jis kuo ramiausiai prisiartino prie paveikslų ir pradėjo juos apžiūrinėti. Nereikia ir sakyti, kad ten pavaizduoti burtininkai nebuvo verti Tomasz’o dėmesio, bet kaip kitaip apgausi tuos žioplus kvailelius? Taigi vaiduoklis žemino savo nuostabią asmenybę spoksodamas į paveikslą, tačiau jis nekantriai laukė aukos. Tada pasilinksmins kaip reikiant!
-
Dar vienas eilinis rytas Hogvartse. Na, Amelijai jis buvo kiek išskirtinis, nes mergaitė pabudo su baisiai skaudančia galva. Apsirengus ir atlikus kitus ryto darbus teko pripažinti, jog į pamoką tokios būklės geriau neiti. Gal greitai praeis ir į paskutines pamokas dar suspėsiu. Pamąstė mergaitė. Varniukė nebuvo linkusi praleidinėti pamokų, tačiau jei jau reikia, tai niekur nedingsi, be to, ir pailsėti būtų neprošalį. Kritus atgal į lovą Amelija pabandė vėl užmigti, bet ten buvo nepakenčiamai karšta, tad, truputį pagalvojus, rudaplaukė nusprendė pasivaikščioti po pilies koridorius. Tarp storų Hogvartso sienų tikrai turėtų būti vėsiau.
Stengdamasi nesutikti į pamokas skubančių mokinių, (nors tai buvo nelabai įmanoma) Amelija patraukė gilyn į pilį. Tikėjosi nueiti į kokią nors nuošalesnę vietelę, kur niekas jai netrukdytų. Deja, eidama įsuko į, deja, netuščią koridorių. Kai pastebėjo prie paveikslo plevenantį vaiduoklį apsisukti jau buvo per vėlu. Amelija kuo tyliau atsiduso ir tikėdamasi, jog vaiduoklis nekreips į ją dėmesio, pabandė ramiai praeiti pro šalį.
-
Tomasz ilgą laiką žemino save spoksodamas į tą paveikslą. Vaiduoklis jau buvo pavargęs nuo nuolatinio savęs menkinimo, bet ką jis galėjo padaryti, kad visi likę šios pilies gyventojai nė iš tolo jam neprilygo? Taigi nuostabiausiam šios Žemės gyventojui teko nusižeminti tiek, kad galėtų bendrauti su nevykusiais gyvaisiais. Savaime suprantama, su paveikslo gyventojais (?) jis nekalbėjo - dar ne tiek nusirito! Ne, Tomasz tiesiog laukė, kol į koridorių ateis koks nors nevykėlis.
Ir, visa laimė, netrukus sulaukė. Kažkokia akivaizdžiai nevykusi mergaitė įžengė į koridorių. Gal Tomasz'o ausys ir nebuvo gyvos, bet atodūsį jos sugebėjo išgirsti. Tai buvusį grifiuką supykdė.
- Kaip tu drįsti čia dūsauti?! - užrėkė jis. - Ar nepagalvojai, kad man tavo dūsavimai nėra malonūs?! Tu privalai mane gerbti ir suvokti, kad esu daug aukštesnio lygio asmuo nei tu! Kur tavo pasisveikinimas ir nusilenkimas?! Kur pagarba man?! Ateina čia ir dūsauja! Tiesiog neįtikėtina!
Vaiduoklis norėjo atsidusti, bet laiku apsigalvojo - šį veiksmą ką tik atliko ta nevykėlė - jis to paties pakartoti tikrai negali! Taigi Tomasz tik spoksojo į mergaitę ir laukė, kada ji pagaliau nusilenks ir atsiprašys už tokį baisų įžeidimą. Ir taip jis žeminasi, kad su ja kalba, o mergaitė to visiškai nevertina!
Vaiduoklis pakilo aukščiau nuo grindų ir pažvelgė į tą paveikslą, kuriame pavaizduoti burtininkai dabar buvo labai nepatenkinti. Bet ar tai Tomasz'ui turėjo rūpėti? Žinoma, kad ne! Jis buvo aukščiau tiek šitos mergaitės, tiek kažkokių paveikslų. Vaiduoklis vėl nusileido ant grindų ir įsispoksojo į mergaitę. Ar ji susivoks pati, kad turi šliaužioti keliais ir maldauti atleidimo, ar teks jai padėti?!
-
Profesorius žingsniavo Hogvartso koridoriumi. Žingsniavo su vyno buteliu rankoje. Ėjo link savo kabineto išgerti. Šiandien, deja, bet gers vienas be kompanijos. Na, nebent su gyvūnų kompanija, bet jie negeria, tad juos kaip kompanjonus galima išbraukti. Dėl to profesorius tyliai atsiduso. Kartais jam patikdavo gerti vienam(tas kartais kai sunervindavo mokiniai), bet dažniau jis norėdavo kompanijos. Juk ir taip aišku, kad Hogvartse bus ilgai. Tėvų paieškos reikalai nejudėjo pirmyn. Buvo aišku tik tai, kad šeimoje jis nebuvo vienintelis vaikas. Jo tėvai turėjo dar vieną sūnų ar dukrą. Tiesa, sūnus arba dukra buvo jaunesnis arba jaunesnė už Rafael. Dėl to Beaumont džiaugėsi, kadangi jis labai norėjo turėti jaunesnį brolį ar jaunesnę sesė. Labiau nei vyresnį. Juk būtų keista dabar bendrauti su vyresniu broliu ar seserimi.
Pilkai melsvų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus tyliai atsidusdamas. Jis nuslydo siena ir atsirėmė į ją. Jautė, kad gers čia. Nesvarbu, kad čia jį gali rasti mokinys ar mokinė.
-
Po pamokų Adam įprastai laisvalaikį leisdavo vaikinų miegamajame. Lovoje. Dažniausiai ten valgydavo arba miegodavo. Šiandienos rutina nesiskyrė nuo pastarųjų dienų. Sėdėdamas sujauktoje lovoje, raudonplaukis graužė milžinišką pieniško šokolado plytą. Septyniolikmečio mintys smaguriaujant skrajojo aplink Ryan, tėvus, o labiausiai — gyvenimą. Paskutiniai metai... liko tik vieneri metai Hogvartse, o kas po to? Ir kam iš viso reikėjo pakeisti mokyklą? Ankstesnėje bent du draugus turėjo. Gilus atodūsis paliko lūpas. Sunkiai išlipdamas iš lovos Adam pasirąžė. Melsvas sijonukas, kurį vaikinas dėvėjo, buvo susiglamžęs ir susiraukšlėjęs, vos ne vos siekė kelius. Juodi trumparankoviai marškinėliai su didžiuliu baltu AC/DC užrašu priešingai buvo lygus it autostrados asfaltas. Bent jau gulint lovoje, lyg kiaulei purve, pavyko marškinėlius išsaugoti, — Su ironijos gaidele pamanė. Dešinio delno pirštai įsivėlė į raudonus purius plaukus. Paveldamas juos, Adam lėtai pradėjo žingsniuoti link koridoriaus. Užtruko akimirksnį, o tiksliau dešimt minučių ir septynias sekundes, jog pasiektų neviltimi bei liūdesiu prasmirdusį profesorių. Valytojais dirbo namų elfai arba prasikaltę studentai, tad septyniolikmetis buvo tikras, kad čia profesorius.
— Atleiskite man, tačiau ar nebaisu, jog sužinos Arwen? — atsisėsdamas šalimais ne ką vyresnio vyro, vaikinas neautraliu balsu pasiteiravo. Žalios akys įsmigo į Rafael rankoje laikomą stiklinį butelį su alkoholiu. Tuo metu Adam ir suprato, kad nori išgerti.
-
Profesorius mąstė. Kodėl jo tėvai jį paliko su seneliais? Gal jiems kas nutiko? O gal jie tiesiog nenorėjo Rafael'io? Jis juk nebuvo geras vaikas. Seneliai tiek nervinosi dėl jo kai jis buvo jaunesnis. O tie laikai kai jis buvo paauglys ir pavogė brangiausio vyno iš jų baro. Ak, visą tai atrodo buvo taip seniai ir neseniai vienu metu.
Beaumont pažvelgė į butelį. Jam kilo nemenkas sunkumas. Kaip reikės atidaryti butelį? Juk kamščiatraukio čia neturi... Bet tu turi magiją, kvaily pasakė mintys Rafael'iui. Vaikinas papurtė savo galvą ir išsitraukė lazdelę. Pasakęs burtažodį atsikimšo butelį. Mmm tas malonus raudono vyno aromatas.
Prancūzas jau norėjo gurkštelti vyno, bet prie jo prisėdo jaunuolis. Dar nematytas pamokose. Greičiausiai naujokas.
- Pasakysiu tiesiai šviesiai. Bijau šiek tiek, bet kas nerizikuoja negeria šampano. Na, šiuo atveju labai skanaus vyno, - ištarė Beaumont pavardės savininkas nusišypsodamas. Juk šis posakis buvo tiesa. Jei nerizikuoji nedarai nieko. Negali išgerti, negali linksmintis. Gali tik ilgai bei nuobodžiai taisyti įvairiausius mokinių darbus, kurie kartais netgi būna kvaili ar keisti. O juk negerai atlikęs profesoriaus pareigas algos negausi.
-
Septyniolikmetis linktelėjo. Jo akys nuo vyno butelio perbėgo iki profesoriaus kūno. Nors Rafael ūgis siekė metrą aštuonesdiašimt penkis, sėdėdamas ant žemės magiškų gyvūnų specialistas toks ilgas neatrodė. Rudi vyro plaukai nebuvo nei trumpi nei ilgi. Ant Rafael kaktos jie krito žaismingai. Rodės, kad savyje turi banguotumo, o gal tiesiog buvo susivėlę. Akių spalvos Adamui identifikuoti nepavyko. Vieną minutėlę jam pasirodė, kad profesoriaus akys jūros mėlynumo, o kitą — tarsi audringo dangaus. Nustojęs spoksoti į keliais metais vyresnį vyrą, Adam vilkimą sijoną, kelis kartus, už kraštų patampė žemyn. Norėjo, kad drabužis labiau dengtų šlaunis. Kol kas nei iš kitų studentų nei iš pačio Rafael komentarų dėl aprangos stiliaus nesulaukė. Paslapčia džiaugėsi tuo. Homofobiškų, transfobiškų ar kitokio plauko atsiliepimų jam nereikėjo. Dėmesio centras nebuvo sutvertas Adam. Palinkęs į priekį švilpynės mokinys atsiduso:
— Kokia viso šito priežastis? — žvilgsniu nudegino alkoholį, — liūdesys aplankė?
-
Profesorius nužvelgė vaikinuką sėdintį šalia. Jis tikrai buvo koks nors septintakursis. Ir, Beaumont manymu drąsus, gal net kiek maištingas. Juk išdrįso apsivilkti sijoną, kas įprastai nėra įprasta. Bet Rafael džiaugėsi, kad vis dar egzistuoja žmonės norintys išreikšti save ir išdrįstantys tą padaryti. Pats profesorius greičiausiai neišdrįtu apsirengti sijono, net jei ir labai norėtų, tad už tai tikrai gerbė jaunąjį vyruką. Tik dėl jo uniformos nevilkėjimo nesuprato iš kokio koledžo yra vaikinas. O ir pagal elgesį negalėjo per daug spręsti. Juk visi vaikai yra skirtingi ir kartais koledžas sunkiai atspindi jų asmenybę(nors atspindi).
Išgirdęs klausimą profesorius susiraukė. Juk negalėjo ką tik sutiktam mokiniui iškloti visų savo gyvenimo problemų.
- Gyvenimas, - atsakė jis į klausimą tik taip. - Beje, kuo tu vardu, jaunuoli? - paklausė Beaumont pavardės nešiotojas su susidomėjimu. Greičiausiai, šis raudonplaukis bus jo mokiniu, tad Rafael'is turėtų nors kažką žinoti apie vaikinuką. Panašu, kad jis yra įdomi persona.
-
Po Rafael žodžių įsivyravo minutę trukusi tyla.
— Adam, — tyliai ištarė savo vardą, — Adam Harrison, — atsakymą septyniolikmetis papildė;
kalbėjo daug garsiau. Nesuprato kodėl magiškų gyvūnų priežiūros specialistas vardo bei pavardės negalėjo perskaityti ant apsiausto. Juk tai iš kart po, Adam atveju, švilpynės koledžo emblema. Pakeldamas plaštakas į orą, tarytum norėdamas pasitvarkyti Hogvartso uniformą, raudonplaukis sutriko. Tada ir prisiminė, jog apsiaustą paliko savo kambaryje. Tikriausiai po lova. Kažkur prie senų kojinių. Atsikrenkšdamas jaunuolis savomis žaliomis akimis sutiko Rafael melsvai pilkas akis, — O Jūs kas būsit? — susigėdęs paklausė, — Atleiskite man, jei klausimas skamba įžulokai. Esu naujokas. Perėjau iš kitos magijos mokyklos, — tuojau pat Adam suskubo teisintis. Jei Rafael profesorius, kaip spėja septyniolikmetis, derėtų laikytis mandagumo etiketo. Šito tėvų buvo mokomas nuo pačių mažiausių dienų. Pagarba kitiems gali užtarnauti pagarbą sau. Bet vyno kvapas pasiglemžė viską ko buvo išmokytas Adamas, — Jums nederėtų gerti tokioje akivaizdžioje vietoje. Negi neturite savo kabineto ar miegamojo? — su vos juntamu pykčiu balse septyniolikmetis rėžė. Norėjo paragauti Rafael vyno. Tiksliau norėjo su Rafael išgerti.
-
- Malonu susipažinti, Adam. Aš Rafael Beaumont. Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, - tarė ištiesdamas ranką vaikinui. Tai buvo šioks toks mandagumo iš profesoriaus pusės, gestas. - Viskas gerai. Aš ir nesitikiu būti visų pažįstamas profesorius, - nusišypsodamas tarė vaikinas. - Beje, kaip tau Hogvartsas? - pasidomėjo ilgaplaukis vaikinas pasitvarkydamas savo kiek susivėlusius plaukus. Jis stengėsi būti draugiškas su naujokais. Su mokiniais, kurie Hogvartse mokėsi ilgai nevisada būdavo draugiškas, na, bet tai juk suprantama. Daugelis mokinių jam kaip reikalas apkartindavo pamokas ir jo gyvenimą. Tokie mokiniai kaip pavyzdžiui Marlena. Įdomu kur ši mergaitė dingo?
Išgirdęs klausimą profesorius rauktelėjo antakius. Toks klausimas nebuvo labai mandagus iš raudonplaukio pusės.
- Atsiprašau? Aš, žinoma, kad turiu savo miegamąjį ir kabinetą. Kaip tik ir ėjau ten, tik nusprendžiau sustoti čia, - ištarė susiraukdamas dar labiau ir gurkšteldamas vyno. Vynas iš tiesų buvo neprastas. Nebuvo labai senas, bet skanus.
- Nori vyno? - paklausė profesorius mokinio. Įprastai neduotų mokiniui išgerti, bet kodėl gi nepadarius išimties naujokui, kuris atrodė keistai panašus į jauną jį ir apskritai nepažįstamas, bet pažįstamas. - Žinoma, jei nepasakysi kitiems profesoriams ar Arwen, - pridėjo.
-
Švilpis nužvelgė Rafaelį tarytum matytų Dievą. Su pagarba, su nuolankumu, su baime. Vyro paprastumas ir žemiškumas stebino paauglį. Profesorius savęs neišaukštino, nevertė kitų jo gerbti. Prieš kvailą mokinį jis nusiėmė išdidumo kepurę, į kišenę įsidėjo puikybę, it batoną paukščiams išmėtė savo netikrų veidų gausą. Ranką Adamas vyrui paspaudė taip nedrąsiai, taip atsargiai. Pergyveno, kad tai tik sapnas — teiks nubusti. Tačiau Rafaelis neištirpo lyg sniegas saulei kaitinant. Jis švelnia šypsena apdovanojo septyniolikmetį bei dar pakalbino.
— Hogvartsas nuostabi vieta, — tik tiek pajėgė išspausti septinto kurso studentas. Apžavėtas "kerų", Adamas nenorėjo taukšti niekų apie save. Mieliau būtų klausęs profesoriaus dangiško prancūziško akcento. Tačiau parodydamas, kad įsižeidė, Rafaelis taip pat parodė, jog yra paprastas žmogus. Burtininkas, kuris neįprastos šlovės nenusipelnė. Abu vaikinai po menko konflikto nutilo. Magiškų gyvūnų priežiūros specialistas išdrįso tylą nutraukti pirmas.
— Jūs rimtai ar tik juokaujate? — po valandėlės švilpis dusliu balsu atsakė, — rimtai siūlote kartu išgerti? — nusistebėjo. Kad tai buvo rimtas taisyklių pažeidimas ir siaurapročiui turėjo būti aišku. Tokio gesto iš vyro Adamas nesitikėjo. Net pradėjo svarstyti ar Rafaelis nesugeba skaityti minčių.
-
Vaikinukui spustelėjus ranką, profesorius šyptelėjo. Adam su juo elgėsi panašu, kad kažkaip kitaip. Įprastai su profesoriumi vaikai taip maloniai, draugiškai ir gerai nesielgia. Jie nelabai gerbia Rafael'į, bet, pagaliau atsirado mokinys, kuris greičiausiai gerbs Rafael'į. O jei ir į pamokas visas ateis ir juose elgsis gražiai iš viso bus tobula. Geri ir mandagūs mokiniai retai pasitaiko. Dabar daugelis daro nesąmones per pamokas ir panašiai. Bet, Beaumont jautė, kad Adam'as bus ne toks. Jis turėtų būti geras mokinys.
- Kas labiausiai tau patinka čia, Hogvartse? - pasidomėjo profesorius žvelgdamas į mokinį. Įdomu koks dalykas jam labiausiai patinka.. pagalvojo Beaumont pasitvarkydamas savo susivėlusius plaukus.
- Taip, aš siūlau rimtai. Šiandien negaliu labai prisigerti, tad šiek tiek duosiu tau. Bet tik šiek tiek, kadangi nenoriu, jog tavo koledžo vadovas ar vadovė užtvotų man per galvą ir pasakytų Arwen, - tarė ilgesnių plaukų savininkas. - Na, jei nenori aš, žinoma, galiu išgerti ir vienas, - sumurmėjo profesorius užsiversdamas vyno butelį.
-
Prikąsdamas lūpą, Adamas delnų vidinėmis pusėmis patrynė akis. Arba Rafaelis žaidė nešvarius žaidimus, manipuliavo raudonplaukiu, kad šis sutiktų bei užsidirbtų papeikimą, arba tiesiog buvo draugiškas vyras.
Kaip gi ten profesorius prieš tai sakė? Kas nerizikuoja, tas nebūna girtas it tapkė? Patraukdamas plaštakas nuo veido septyniolikmetis nežymiai linktelėjo.
— Išgerti sutinku ir Ei! Ramiau! Stabdom arklius. Iki kabineto Jūsų nešti tikrai nežadu, — išplėšdamas iš rankų vyną, švilpis giliai atsiduso. Jau dabar vienu mauku Rafaelis nugėrė ketvirtadalį alkoholio, — Man atrodo rytoj vedat pirmas pamokas pirmakursiams, — mestelėjo pastabą. Kažkodėl galvojo, kad taip profesorių pristabdys, — O apie Hogvartsą? Nežinau. Man patinka, kad čia galima gauti išgerti, — nusikvatojo. Po žodžių pats taip pat užsivertė butelį.
-
Beaumont pateliuškavo butelį. Šis vynas buvo geras, tad nuo jo rytoj galvos neturėtų skaudėti. Plius vynas prancūziškas, o prancūziški vynai yra profesoriaus mėgstamiausi, tad negerti šiandien jis tiesiog negalėjo. Įdomu kada mokiniai pradės man nešioti kyšius alkoholiu? Pavyzdžiui geru prancūzišku vynu pagalvojo profesorius. Tai jam skambėjo kaip svajonė, kuri greičiausiai neišsipildys, kadangi nedaug mokinių turėtų žinoti apie jo pomėgį išgerti.
- Gerai, kad sutinki. Jeigu atsisakytum iš tiesų pamanyčiau, kad tu nenormalus. Labai retas jaunuolis atsisako išgerti, nors nedažnai iš siūlau, - sumurmėjo. Siūlydamas alkoholį kiekvienam mokiniui kiekviename kampe iš tiesų galėjo prisidaryti labai didelių problemų iš kurių lengvai tikrai neišliptų, o nenorėjo būti išmestas iš Hogvartso dėl alkoholio pamėgimo. - Man iki kabineto nešti tikrai nereikės. Nesvarbu kiek išgerčiau, - kiek sumelavo pilkšvai melsvų akių savininkas pasitvarkydamas savo plaukus. - Pirmakursiai pasimokys iš septintakursių tokių kaip tu jei kas. Juk tu septintakursis ar ne? - paklausė profesorius pasimesdamas. Jei šis mokinys jausnesnis bus blogiau negu blogai.
Adam'ui drąsiai užsivertus butelį, Rafael'io akys išsiplėtė. Po kelių akimirkų Rafael'is paėmė butelį iš vaikino.
- Klausyk, tavo jaunas organizmas greičiausiai nepratęs prie alkoholio, tad neskubėk ir negerk daug, - ištarė susiraukdamas profesorius ir pats vėl gurkšteldamas nemažą gurkšnį vyno.
-
Beskubėdama ieškoti Liucijos Elliw pamiršo, kad kažkokia mergaitė galbūt yra su ja. Daug svarbiau buvo surasti draugę ir pagaliau su ja pasišnekėti. Ak, kaip seniai velsietė nematė tos geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje! Žinoma, svarbu buvo rasti ir Sabriną bei Joaną trečiąją, bet joms teks palaukti: dabar Elliw ieškojo Liucijos. Nuoširdžiai tikėjo, kad šį kartą misija bus sėkminga.
- Liucija! - vis pašaukdavo ji. Kartą po tokio šūksnio atsitrenkė į paveikslą. Jo gyventojai pradėjo kažką burbėti, o štai Elliw garsiai riktelėjo: - AUČ!
Paveiksle pavaizduoti žmonės visai pasipiktino, bet klastulė tik piktai pažvelgė į juos ir skubiai pamiršo apie šį susitikimą. Apsižvalgė - tikėjosi suprasti, kur esanti, bet tai buvo labai sunku. Tiesa, pastebėjo kažkokią neaiškią mergaitę ir apsidžiaugė.
- Liucija? - viltingai paklausė ji ir priėjo arčiau. Pamiršo laiku sustoti, tad atsitrenkė į nepažįstamąją. Taip, ji buvo nepažįstama, nes paaiškėjo, kad tai nėra Liucija. Pasidarė liūdna. Kurį laiką spoksojusi į mergaitę Elliw pamiršo, kodėl tai daro, tad nusisuko. Apėmė tiesiog siaubinga neviltis. Gal jai vis dėlto nepavyks rasti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje? Ką daryti tokiu atveju? Kas sutaisys teleskopą ir pasakys, kur jis yra? Ak, sunkus tas gyvenimas…
Velsietė bandė atsisėsti ant grindų, tačiau susipainiojo kojose ir skaudžiai plojosi.
- AUČ! - dar vienas garsus šūksnis paliko Elliw lūpas. Ji ir vėl supyko. Kodėl visos bjaurios mergiūkštės turi trukdyti gyventi?! Taip, dėl visko kaltos tik neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija! Reikia kuo greičiau jas surasti ir apkaltinti?
- Gal žinai, kur Liucija? - paklausė Elliw staiga pamačiusi kažkokią mergaitę. Kad šitą klausimą užduoda ne pirmą kartą, ji tikrai neprisiminė.
-
Alicia eidama koridoriais sekė keistąją mergaitę ir klausė savęs. Ar ji taip da suras Liuciją ? Nes kiek pirmakursė matė tamsiaplaukė tiesiog ėjo į priekį ir šaukė Liucijos vardą. Na bei dar skaudžiai trankydavosi į paveikslus.
- Tu žinai kur eiti ? Nes man atrodo, kad tu tiesiog vaikštai bele kur. Be to gal šiek tiek pasisaugok,- savo nuomonę drąsiai, bet maloniai pasakė Dana.
Po žodžių keistoji mergaitė atsitrenkė į grifiukę. Ar ji nustos visur trankytis ?! Paklausė savęs rausvų plaukų savininkė ir pradėjo labai atidžiai stebėti trumpaplaukę pajutusi kaip ją po truputį užvaldo pyktis. Ji po kiek laiko plojosi į grindis ir uždavė keletą kartų girdėtą klausimą. Ji su savo tais klausimais nužudys mane. Pamanė jaunoji Visser ir suprato, kad vėl pykčio bangą ją jau užplūdo,o noras padėti kitai mergaitei dingo kaip į vandenį. Ji pradėjo rėkti ant nepažįstamosios:
- Iš kur tu iškritai !!!? Ar tu kitų klausimų nežinai ?!!!
O gale dar bjauriai nusikeikė ir tyliai kaip visada kuo greičiau nubėgo nuo mergaitės norėdama daugiau jos niekada nebe sutikti.
-
Elliw nebuvo patenkinta. Kodėl jai turėjo taip siaubingai nesisekti?! Ji tik norėjo rasti Liuciją, Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę arba Sarah. Ir būtinai po kojomis turėjo painiotis kažkokie kvaili paveikslai ir laiptai! Kaip dabar rasti kurią nors iš draugių, kai viskas taip nesiseka? Juk Elliw - gera mergaitė, kuriai tiesiog reikia draugių ir teleskopų!
Kažkas prašneko. Velsietė buvo pamiršusi, kad čia yra ne viena, tad gerokai išsigando. Atsisukusi pastebėjo kažkokią nematytą mergaitę. Buvo visiškai tikra, kad mato ją pirmą kartą gyvenime. Žinoma, tai reiškė, kad ji nėra neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija, o tai jau buvo ne taip ir blogai. Deja, ji nebuvo ir kuri nors iš penkių gerų mergaičių, tad nuotaika vėl subjuro.
Keistajai mergaitei pradėjus rėkti, Elliw visai sutriko. Kodėl reikia taip nemandagiai elgtis?! Juk Elliw - gera mergaitė, nors kartais to ir neprisimena.
- Kur mano teleskopas? - paklausė velsietė, pamiršusi, kodėl čia yra ir ko tiksliai ieško. Na, tikriausiai arba astronomijos prietaiso, arba kurios nors draugės, bet ką ten gali žinoti. Gyvenimas kartais buvo tikrai pernelyg sudėtingas. Jis pasidarė dar sudėtingesnis, kai ta nepažįstama mergaitė pradėjo kažkur bėgti.
- Palauk! - garsiai suriko Elliw ir pasileido iš paskos. Kartą nugriuvo, bet skubiai atsistojo ir vėl nuskuodė paskui tą nepažįstamą mergaitę. - Man tik reikia Liucijos ir teleskopo! - pridūrė. Kadangi vis dar nežinojo, ko tiksliai ieško, suprato, kad geriausia būtų paminėti abu. Galbūt ši keistuolė padės rasti bent vieną iš taip reikalingų dalykų? Elliw nežinojo, ką norėtų rasti pirmiau, tad dabar viltingomis akimis spoksojo į pirmą kartą matomą mergaitę ir laukė, kada ji pasakys, kur būtų galima rasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje arba bent jau astronomijos prietaisą.
-
Kai Alicia pradėjo bėgti buvo tikrą, kad daugiau niekada neatsisuks į keistąją mergaitę, bet kai pastaroji paprašė sugrįžti, dvylikametė sustojo ir vis dar būdama nusisukusi ir jausdama likusius pykčio trupinius paklausė:
- Ko tau reikia iš manęs ? Aš nei to nei to ko nori neturiu. Palik mane ramybėje !!!,- paskutinį sakinį aukštaūgė beveik išrėkė.
Prašau palik mane ramybėje ir dink. Beveik tikinčiojo pozoje pagalvojo rausvų plaukų savininkė ir pradėjo sakyti visas savo žinomas maldas. Bet bėda ta, kad Dana niekada nebuvo tikinti ir maldas žinojo tik kitų žmonių pasakojimų, ir taip tik nuotrupas. Dėl to maldų kalbėjimas mintyse teužtruko porą minučių. Pati antrakursė nelabai žinojo kodėl sakė maldas, bet nors ir po tų poros minučių pasijuto geriau. Ir netgi trumpam pamiršo apie tamsiaplaukę kuri stovėjo visai netoli.
-
Elliw nesuprato, ko ta keista mergaitė rėkauja. Argi jai reikia daug? Tiesiog jo norėjo... Neprisiminė, ko tiksliai norėjo, bet tikėtina, kad tai buvo susitikti Liuciją ir / ar rasti teleskopą. Negi šitai pikčiurnai taip sunku padėti?! Elliw susiraukė. Neprisiminė, apie ką neseniai galvojo, tad dabar tiesiog spoksojo į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę ir svarstė, ar ji padėtų rasti kokį nors astronomijos prietaisą. Ar verta jos to klausti? Velsietės manymu, ji šio klausimo dar nebuvo uždavusi, tad pabandė dabar:
- Gal žinai, kur mano teleskopas?
Tai, kad prietaisas buvo beviltiškai dingęs, gerokai gąsdino. Juk Elliw - gera mergaitė. Kodėl jai nuolat taip nesiseka? Dėl to kaltos, žinoma, buvo neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija. Nė vienos iš jų aplinkui nesimatė, tad nebuvo ką kaltinti. Situacija trikdė ir stebino.
- Gal gali padėti man rasti Joaną trečiąją? - rimtu balsu paklausė nepažįstamosios. Jau nesitikėjo, kad ji kuo nors padės (nors neprisiminė, kodėl priėjo tokią išvadą), bet ką gali žinoti - gal ši mergaitė nėra tokia bjauri kaip tos trys neįtikėtino bjaurumo mergiūkštės. Ilgokai žvelgusi į pirmą kartą gyvenime matomą mergaitę velsietė pamiršo, kodėl taip spokso, tad nusisuko. Varginantys gyvenimo klausimai (pavyzdžiui, kur dingo teleskopas) vis dar nebuvo atsakyti. Viskas atrodė tiesiog beviltiška.
- Liucija? - liūdnai kreipėsi klastuolė ir apsižvalgė. Buvo pamiršusi, kad netoliese yra kažkokia mergaitė, tad ją pamačiusi gerokai išsigando. Bandė žengti žingsnį atgal, bet susipainiojo kojose ir plojosi ant žemės.
- Kas tu? - vietoj įprastinio "AUČ!" paklausė Elliw.
-
Dori, Erka ir šimtas dešimt žalių kiaušinių stovėjo koridoriuose už kampo. Mergina toje vietoje, kurioje slėpėsi klastuolės, užgesino deglus, kad, jeigu ką, nekiltų didelis pavojus būti atpažintoms.
- Kaip man patinka mūsų bendrumas, Erka! - laukdama kokios nors aukos tarė tamsiaplaukė. - Vargiai su kuo dar rasčiau šitas pasidarbuoti, - nusijuokė. - Daugelis mokinių Hogvartse yra tikri bailiai arba turi per aukštą moralę. Bet juk smagu! Juk smagu bus ką nors apmėtyti kiaušiniais ir vis tik kas baisaus atsitiks? Juk nieko! Pasilinksminsim, pažvengsim ir tiek žinių, - metė klastuolišką šypsnį.
Kol kas koridoriai buvo tušti, tačiau bet kurią akimirką galėjo kas nors praeiti. Rankose paauglė laikė po kiaušinį. Buvo pasirengusi pradėti ataką.
-
Erka kartu su Dori stovėjo koridoriuje. Na, ne tik jos. Dar čia pat buvo ir šimtas dešimt žalių kiaušinių, kurie visai netrukus turėjo skristi kokio kvailio galvos link. Ak, bus nuostabu. Pagalvojo klastuolė ir nusišypsojo. Bet ne ta gerumo ar dar kokia nors šypsena. Džiaugsmo, tačiau to, kuris nėra labai geras aplinkinių atžvilgiu. Žinoma, tie aplinkiniai tikrai nebuvo Dori, kurios ji šiuo metu ir klausėsi.
- Taip, tikrai. Net dauguma klastuolių bijotų tą padaryti. Niekada nesupratau kodėl į mūsų koledžą priima apsimetėlius. Tuos, kurie bijo net į kokį profesorių kerus paleisti. Džiaugiuosi, jog tai nesi tu, - tarė tyliu, bet džiaugsmo kupinu balsu. - Tikiuosi greitai kas nors pasirodys, nes tikrai nenoriu laukti amžinybę kokio varno, kuris gautų kelis žalius kiaušinius dovanų. Na, jei lauksim amžinai į vieną paleisim kokį trečdalį kiaušinių, - dar pridėjo klastuolė ir nutilo. Tik žvalgėsi į visas puses it plėšrūnas laukdama aukos.
-
Kaip tyčia, nieko nesimatė aplink. Ot velniava, mintyse galvojo klastuolė, tačiau nieko nesakė. Kantrybės, Dori, kantrybės...
- O, - sušnabždėjo Erkai. - Ten ta grifė, Patricija, su kuria talžiausi per kvidičą, pameni? Ją reikia pamokyti, nes ji labai jau daug sau leidžia, žinai, - kuo tyliau kalbėjo su drauge Mendel. - Metam.
Ir Dori pradėjo mėtyti kiaušinius Patricijos pusėn. Širdyje jautėsi toks triumfas, juk ji turėjo atkeršyti tai merginai už tai, kad ji buvo šitokia įžūli su Dori ir Alanu, už tai, kad atėmė tamsiaplaukės blokštą ir dar pataikė į ją kerus taip vos nesutrukdydama apginti teleskopininkės nuo į ją skriejančio muštuko.
Taip begalvodama apie kerštą šeštakursė mėtė kiaušinius į tą pasipūtėlę tikėdamasi, kad jai nepavyks išsisukti.
-
Gana ilgai niekas nėjo. Na, kurgi visos aukos. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Laimei, po šių minčių ji pastebėjo kažką praeinant.
- Taip, pamenu. Ji tikrai pasipūtėlė. Nepagailėk jai kiaušinių, - tarė, o tada griebė į abi rankas po kiaušinį ir staigiai nusitaikiusi juos paleido į Patriciją. Tikėjosi, kad pataikys į ją ir šiai nepavyks išsisukti. Ji to tikrai nusipelnė. Pagalvojo violetinplaukė, o tada į ją metė dar porą kiaušinių. Ji puikiai atsiminė kaip per pirmąją šių metų herbologijos pamoką Patricija aiškino, kad grifai nieko nesugadina.
- Tikiuosi bent viena pataikysim, - tyliai, kad girdėtų vien tik Dori tarė klastuolė, o tada savo žalias akis įsmeigė į Patriciją. Tačiau Dori vietoje, kurios jos abi stovėjo užgesino deglus, todėl buvo sunku ką įmatyti. Erka nesuprato ar Patricija gavo kiaušinių, ar ne. Na reikia tikėtis. Būtų labai smagu pažvengti iš šios personos. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei atsisuko į Dori.
- Per šią tamsą nieko nematau. Na, bet gal ji dabar mūsų nepastebės. Gal matai ar ji gavo iš kiaušinių? - tarė klastuolė.
-
Šį kartą Patricija tiesiog drožė sau koridoriumi. Nieko nesitikėdama, nieko neregsdama. Jai su mokslais buvo tiesiog tragedija. O dar tas koledžo vadovas... Viską išdėstė tėvams laiške. Ir apie tai, kad praleidinėja pamokas. Ir apie jos negražų elgesį su pirmakursiais.
Iš pradžių jis dar bandė su ja gražiuoju kalbėtis. Tą deja teko pripažinti. Bet, kai Simoneti kažką jam atrėžė matyt numojo į ją ranka. Ir po kelių dienų merginą pasiekė piktas tėvų laiškas. Sakantis, kad jie labai ja nusivylė, kad visą vasarą nebus jokių išvykų. Ir kad ji tiesiog sėdės namuose ir kals pamokas. Nusimatė nuostabus laikas. Apie tai ji ir galvojo eidama koridoriumi. Reikėjo kažkaip susiimti su mokslais ir neprisidirbti. Keli mėnesiai gražaus elgesio ir tėvai atsileis. Jei tik tas Transfigūracijos profesorius teiksis jiems pranešti, kad su manimi viskas tvarkoje.
Ir staiga į ramiausiai žingsniuojančią Patriciją pasipylė kiaušinių lietus. Ji vos spėjo pasilenkti, kai keli prašvilpė pro pat galvą ir sudužo ant žemės. O tada jų pradėjo lėkti dar daugiau.
- Protego. - Užsibūrė ji skydiniais kerais. Ir kiaušiniai nepasiekė savo tikslo. Tik dužo ir dužo. Plito trynių ir baltymų bala ant grindų.
Galiausiai, jie nustojo skrieję. Pasidarė tylu. Patricija sustingo. Bandydama kažką išgirsti. Juk turėjo kas nors tuos kiaušinius mėtyti.
- Čia tu Akilanda? Juk tai aš? Ką, neatpažinai? Išlįsk geriau ir nuveiksim ką nors smagaus kartu. - Pasakė šaukdama poltergeistą, su kuriuo sutarė dažniausiai gerai. Bet buvo tylu. Tik ji išgirdo kažką šnabždantis.
Simoneti pradėjo slinkti į priekį. Čia buvo tamsoka. Ir akims reikėjo laiko, kad apsiprastų su tamsa.
Ir ką aš čia darau? Pamanė. Tada tarė tamsai.
- Expelliarmus. - Va. Dabar jie ar jos tikrai išlys. Juk norės savo lazdeles susirasti. Ji ir nemanė tų lazdelių gaudyti. Tiesiog norėjo nuginkluoti mokinius ir išvilioti iš slėptuvės. Tik aišku nebuvo tikra ar pavyko kerai. Nes taikėsi aklai.
-
Taigi, Dori ir Erka mėtė kiaušinius į Patriciją, tačiau toji panaudojo skydinius kerus ir tamsiaplaukė matė, kaip kiaušiniai dužo tarsi atsimušdami į sieną, bet ne į grifę. Mendel tikėjosi, kad gal bent vienas kitas pataikė į tą pasipūtėlę prieš jai panaudojant burtų lazdelę, tačiau to nematė.
- Nežinau, - sušnabždėjo Erkai. - Man atrodo, kad negavo...
Netrukus Patricija pradėjo kalbėti, ji klausė, ar čia Akilanda. Nedaug trūko, jog klastuolė suprunkštų, tačiau pavyko neišleisti nei garso. Bet po to... Pasirodo, toji grifiūkštė nebuvo tokia jau kvaila. Vadinasi, suprato, jog čia ne Akilandos darbelis. Nes panaudojo nuginklavimo kerus.
Žinoma, į Dori Patricija kerais nepataikė, mat nematė, kur slepiasi šeštakursė. Tačiau šis grifų gaudytojos veiksmas gerokai suerzino Dori, tad ji pamiršo visus bandymus pasislėpti ir šoko iš už kampo.
- Densaugeo! Levicorpus! Sustink! Expelliarmus! - pasipylė kerai iš Mendel lazdelės, adresuoti į Patricijos pusę. - Žinosi, kaip kabinėtis prie klastuolių aikštėje! - sušuko. - Už blokštą aš tau niekada neatleisiu! - rėkė.
Ėmė dairytis Erkos. Tikėjosi, kad draugė jai padės. Regis, kad į grifiūkštę vis dėlto nepataikė nei vienas kiaušinis, pagalvojo apsidairiusi ir tik dar labiau susinervino.
-
Erka ilgą laiką visiškai nieko nematė. Na, matė į Patriciją lekiančius kiaušinius, tačiau ar jie pasiekdavo tikslą ji nematė. Deja, greitai puikiai pamatė tai kas jos visiškai nedžiugino. Patricija panaudojo skydinius kerus. Taip, tai buvo visiškai tikėta, tačiau klastuolė vis tiek kiek nustebo bei nusiminė. Ji tikrai nesidžiaugė tuo, kad ši pasipūtusi višta liko sausa.
Po kiek laiko ji pamatė tai ko visiškai nesitikėjo. Patricija sugalvojo paleisti į jas kerus! Žinoma, ji nepataikė, tačiau tai stipriai supykdė penkiolikmetę. To jau per daug! Pagalvojo violetinių plaukų savininkė, o tada pamatė, kad Dori pradėjo gintis tuo pačiu būdu. Žinoma, Erka nenorėjo likti nuošaly. Ji norėjo padėti draugei, todėl staigiai išsitraukė lazdelę bei nukreipė ją į Patriciją. Erka nenorėjo leisti žodinių kerų, nes žinojo, kad tai visiškai nepasiteisins, todėl nusprendė pasirinkti bežodžius kerus. Ir taip, ji žinojo, kad Patricija vis tiek pamatys kerų šviesą, tačiau manė, kad tokiu atveju nespės taip greitai sureaguoti. Scourgify, expelliarmus, rictusempra! Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei mostelėjo lazdele tikėdamasi, kad pataikys bent vienus kerus.
-
Patricija greitai sužinojo pataikė į mokinius ar ne. Nes staiga iš už kampo iššoko ta bjaurybė pelkių gražuolė Dori. O tada jai ir paaiškėjo, kad nuginklavimo kerai tikslo nepasiekė.
- Kas kaltas, kad esi žiopla ir praganei savo blokštą? - Neatsiliko Patricija.
- Štai už tą pasiskraidymą aukštyn kojom dar atsiimsi. Ai nors tiksliai. Jau truputėlį atsiėmei. Tada, kai paskendai savo vėmaluose. Atrodei tiesiog žavingai. - Klastuolė pradėjo laidytis kerais. Patricija neliko skolinga. Dar ir todėl, kad koridoriuje pasirodė Erka. Dabar jos dvi laidė kerus.
- Avis, Oppugno, Tarantallegra. Expelliarmus! - Išrėkė. Pati šokinėdama, kad išsisuktu nuo jų burtų. Bet staiga vėl apvirto aukštyn kojom. Gerai, kad nedėvėjo apsiausto ar suknelės. Buvo apsirengusi džinsus ir džemperį.
Lazdelė išlėkė iš rankos. Kerais ją išmušė tikriausiai Erka. Nors galėjo tai būti ir Dori darbelis.
- Ei, o tau kas nepatinka? - Pasiteiravo mergina violetinplaukės. Su kuria taip smagiai pradėjo kvailioti herbologijos pamokoje.
Iš Simoneti lazdelės pasipylę paukščiukai puolė abi Klastuoles. Pati ji pajuto tokį jausmą, lyg kas kutentų. Visur užnižo. Todėl pradėjo nesuvaldomai kvatotis. Padėtis buvo tiesiog siaubinga. Ji siūbavosi pakibusi žemyn galva ir juokėsi kaip paskutinė pamišėlė.
- Vaikų darželis. Kiau... Kiaušinukais pasimėtyti matai sugalvojo. - Pabandė pasakyti normaliai nesijuokdama. Tiesą pasakius ji pati mielai būtų tuos kiaušinius pasvaidžiusi kartu. Norėjosi pamatyti to, į kurį pataikytų veido išraišką. Bet neketino to pripažinti.
- Ei, Dori, žinai ką? - Išspaudė vėl.
- Už šitą cirką kentėsi ne tu. O tavo Romeo. Žinai, jam dabar nekas. Dėl to judviejų romantinio pasirodymo per kvidičą. Man tereikės tik žodį tarti ir pamatysi, kaip jis atsidurs tokioj pat padėtyje kaip aš dabar. Dabar daug kam patinka laidyti į Alaną visokius kerus. Kažkaip pradėjo nesutarti su koledžo draugais. - Patricija niekaip negalėjo pasiekti lazdelės. Galva jau pradėjo po truputį suktis nuo to kybavimo. O dar tie prakeikti kutenimo kerai. Visai prastai ji dabar jautėsi.
-
Štai, prasidėjo kerų karas. Du prieš vieną. Patricijai nepasisekė - ji pakibo aukštyn kojomis ore, iš jos rankų iškrito burtų lazdelė. Prie viso to ši pradėjo nesuvaldomai kvatotis. Juoktis ėmė ir Dori, vaizdelis buvo išties to vertas.
- Atrodai apgailėtinai, Patricija, - beveik verkdama iš juoko tarė Dori.
Deja, tačiau toji grifė, ji sugebėjo Dori išmušti iš rankų lazdelę bei užsiundė ant klastuolių paukščius. Jie tamsiaplaukei apkapojo rankas. Bandė ir veidą, tačiau, laimei, bent kol kas šeštakursei pavyko jį apsaugoti.
Griebusi nuo žemės savo burtų lazdelę Mendel tirštai užraudo.
- Ir ką man su tavim daryti, Patricija? - piktai paklausė Dori kerais atmušusi kelis paukščius toliau nuo savęs. - Aš sirgau, kvaiša, todėl ir apsivėmiau. O kentėti turėtum tu, bet ne Alanas. Vis dėlto tai tu nepagavai šmaukšto ir leidai tai padaryti priešininkams, o ne jis, - susiraukė.
Dabar Patricija buvo jų valioje. Dori ėmė eiti arčiau jos, bet...
- Kažkas ateina! - tyliai suspigo ji.
Nebuvo kur dėtis - įkliūti Mendel nenorėjo. Tad neliko kitos išeities, kaip tik išlaisvinti pasipūtėlę iš visų kerų. Tą ji ir padarė.
- Slepiamės! - pasakė Erkai ir Patricijai bei pradėjo jas tempti už kampo, už kurio buvo tamsa ir dėžė su kiaušiniais.
Paskui jas skrido paukščiai, kurie vis dar puolė Dori ir Erką, tačiau mergina šią akimirką neturėjo kada su jais tvarkytis. Vienas sugebėjo įkirsti į kaklą.
-
Erka pamatė, kad Patricijai nepasisekė. O tai buvo tikrai tikėtina. Juk jos dvi, o Patricija tai viena. Jėgos niekada nebūna lygios. Pagalvojo violetinplaukė. Išties buvo smagu matyti, kad Patricija nesuvaldomai juokiasi. O prieš tai dar ir apsivertė aukštyn kojom. Buvo išties juokinga. Tiesa, po to ji paklausė klausimo, kuris jai smogė giliai į širdį. Taip, tą kartą herbologijos pamokoje Patricija buvo kiek pasipūtusi, o ir nieko ypatingo padaryti nesugebėjo. Tik menką snaigių debesėlį. Na, bet vis tiek buvo smagu. O dabar violetinių plaukų savininkei reikėjo padaryti svarbų sprendimą. Jai reikėjo pasirinkti su kuria dabar būti. Tiesa, tas pasirinkimas reiškė, kad susipyks su kita iki gyvenimo galo, o to ji tikrai netroško, tačiau paisirinkimo neturėjo. Negalėjo būti su abiem, nes karas jau buvo stipriai įsiplieskęs, todėl jį lengvai sustabdyti būtų buvę sunku. Kurią pasirinkti? Kurią pasirinkti? Pagalvojo klastuolė. Ji neįsivaizdavo, kad kada nors jai teks rinktis tarp dviejų išdaigininkių. Žinoma, abi turėjo galimybių papulti. Štai su Dori Erka draugavo jau labai ilgai. O ir jos išdaigos būdavo nuostabesnės nei tąkart buvo Patricijos. Bet Patricija atvyko į Hogvartsą neseniai, ir, rodos, neblogai sutarė su akilanda, o su tuo poltergestu Erkai nesisekė. Na, bet po ilgų dvejonių Erka vis dėlto nusprendė pasirinkti Dori. Su ja visada būdavo smagiausia, o tuo labiau su ja ryšys jau buvo sukurtas ir tikrai buvo stiprus.
- Na, manai, kad aš smaginsiuosi su tokia kaip tu? Tu tesugebėjai sukurti menką snaigių debesėlį. Pabijojai panaudoti kerus, kurie labiau pakenktų direktorei, - pabandė sumeluotai atsakyti į klausimą. Išties Erka dar būtų kiek draugavusi su Patricija, tačiau turėjo pasirinkti Dori. Nenorėjo, kad jų draugystė nutrūktų. Dori jai buvo brangesnė.
Greitai ji pamatė paukštelius, kurie kaip kulkos išsiveržė iš Patricijos lazdelės. Jie pradėjo pulti Klastuoles. Paukšteliai kaip vabzdžiai maišėsi Erkai aplink veidą.
- Evanesco, - tarė ji ir vienas iš paukštelių dingo. Tuo pačiu būdu ji pradangino ir likusius paukštelius.
Greitai ji išgirdo, kad kažkas ateina. Tą patvirtino ir Dori. Erka nebijojo įkliūti, tačiau vis dėlto tai nebuvo jos svajonė, todėl greitai pasileido paskui Dori slėptis. Vis dar buvo tamsu, todėl Klastūnyno atstovė nematė kas ten, bet tikėjosi, kad ne koks mokytojas. Tikėjosi, kad dar koks nors kvailas grifas ar varnas, kurį taip pat galės apmėtyti kiaušiniais. Ak, būtų nuostabu. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Tiesa, šalia būnant Patricijai, mintis neatridė visiškai nuostabi. Na, bet pakankamai.
-
Patricija kybodama žemyn galva pritarė visiems Dori žodžiams. Taip. Atrodė ji apgailėtinai. Ir dėl to Senklerio ji buvo teisi. Simoneti tyčia jį paminėjo. Manė, kad išsigandusi dėl jo gerovės Dori ją nuleis ant žemės. Nebūtų ji nieko sakiusi tiems berniūkščiams. Bet šias mintis pasiliko sau.
Kažin kaip tą kartą jai būtų pasibaigę. Bet merginą išgelbėjo kažkoks atėjūnas. Ji nustojo juoktis ir nukrito ant žemės. Vos spėjo sučiupti savo lazdelę ir atsistoti, nes Dori nusitempė Patriciją ir Erką tolyn. Ji norėjo pradanginti paukščius, bet tai padarė Erka. Šauni draugystė jūsų, tik dėl išdaigų. Norėjo pasakyti, bet nutylėjo, nes kažkas vis artinosi prie jų.
Greit ji išvydo vieną tų berniokų iš Grifų Gūžtos, kurie nedavė ramybės jau minėtam Alanui.
- Klausyk Dori, čia Erikas, vaikinas, kuris neduoda Senkleriui ramybės. - Pasakė tyliai, pasilenkusi prie jos.
O tada jam kiek priartėjus pasiėmė kelis kiaušinius iš dėžės ir šveitė į jo pusę. Jie jau buvo ir taip susipykę, dėl piešinio, kurį ji atėmė iš Eriko. Dabar norėjo gerai apmėtyti tą tipą kiaušiniais. Tikriausiai jai keista, kad jo neįspėju. Staiga pamanė. Bet nesigilino į tai ką pagalvos Dori.
-
Netrukus visos trys merginos stovėjo už kampo, o koridoriumi ėjo Erikas, kurį Patricija apibūdino kaip Alano priešą. Paukšteliai klastuolių nebepuolė, mat Erka juos pradangino, todėl galima buvo lengviau atsikvėpti.
Tamsiaplaukė, žinoma, pasekė grifės keliu ir taip pat pradėjo mėtyti kiaušinius į tą Eriką.
- Au! Oi! Kas čia dabar?! - rankomis bandė gintis nuo atakos vaikinas, bet nelabai pavyko.
Mendel tyliai sukrizeno, bet paskui pagalvojo: tačiau kurių galų Patricija turėtų mesti kiaušinius į tą, kuris nesutaria su Alanu? Gal meluoja?
- Tai kodėl tada tu mėtai į jį? - tyliai paklausė. - Juk tu nesutari su Alanu.
Po kelių sekundžių pasirodė tikras laimikis: į koridorių įžengė keli pirmakursiai iš Varno Nago.
- Erka, Patricija, puolam, - sušnabždėjo Dori ir ėmė kiaušinius mėtyti ne tik į Eriką, bet ir į tuos mažvaikius. Kiaušinių sparčiai mažėjo. - Ir nebandyk čia gretintis prie Erkos, - dar pridūrė Patricijai. - Ji mano draugė, o ne tavo, - draugiškai patapšnojo violetinplaukei per petį.
Jos su Erka buvo išties neblogai susidraugavusios. Nesinorėjo, kad šita draugystė nutrūktų.
-
Erka slėpėsi už kampo kartu su Dori ir Patricija. Išties būtų apsidžiaugusi jei Patricija į ką nors mestų kiaušinį ir būtų pastebėta. O geriausia į profesorių. Bent jau būtų galėjusios jos su Dori smagiai pasijuokti, tačiau ir Patricija pasislepė, todėl tam tikimybė buvo išties maža.
Netrukus nelauktas svečias priartėjo. Erka girdėjo kaip Patricija psakojo Dori apie šį berniuką. Pamačiusi, kad jos abi mėto į jį kiaušinius klastuolė taip pat suskubo tą daryti, nes norėjo pagaliau išties leisti sau pabūti tikra klastuole. Taip, pamokose tą darydavo dažnai, bet ji norėjo ko nors stipresnio. O pamokų jai nepakako.
Netrukus ji pamatė dar du mažius. Pasirodė, kad jie buvo iš Varno Nago, todėl Erka labai apsidžiaugė, kad tikslas, o tiksliau net keli pagaliau pasirodė. Taip, ji labai norėjo kokius nors mažius apmėtyti kiaušiniais, nes žinojo, kad jiems tai nepakenktų, o ji galėtų ir pasidžiaugti.
Taip bemėtant ji išgirdo dar kelis Dori žodžius bei pajuto jos ranką. Išties Dori buvo jos draugė, o tokių ji turėjo tikrai mažai, nes dažniausiai kiti ją erzindavo. O ypač žiobarai vaikų namuose. Tačiau tarp jų tikrai nebuvo Dori. Erka labai mėgo su ja bendrauti bei krėsti išdaigas ir nė už ką nenorėjo, kad ta draugystė staiga nutrūktų. Ji dabar nė kiek nesigailėjo, kad pasirinko Dori. Dori jai buvo daug svarbesnė.
-
Kiaušiniai tik lėkė Eriko pusėn. Jis buvo gerokai apmėtytas jų visų pastangomis. Atrodė baisiai kvailai. Ot taip tau ir reikia. Pamanė. Bet nieko garsiai nesakė. Paskui jų pačių nelaimei pasirodė dar keli mažiai Varniukai. Jiems irgi kliuvo. Tik mėtydama į Eriką Patricija įdėjo daugiau pastangų, nei apsvaidydama tuos mažius. Jiems ir taip kliuvo nuo Erkos ir Dori.
- Dieve mano. Draugaukit. Man kas? Labai man čia reikia. - Rėžė ji.
- Ar aš galėčiau išskirti tokią nuostabią draugystę? - Dabar balsas skambėjo taip, lyg rėžtų kokią svarbią pakylėtą kalbą.
- Niekas, o niekas nepriverstų manęs stoti tarp jūsų. - Toliau vaipėsi.
- O kodėl mėtau į Eriką mano reikalas Dori. - Pasakė. Mažiai Varniukai pabėgo. Gal pamanė, kad tai koks vaiduoklis. Erikas vis dar šmėklinėjo po koridorių burbėdamas kažką sau po nosim. Jam per veidą varvėjo kiaušinių marmalynė.
O tada pasigirdo dar vieni žingsniai. Ir Patricija išvydo kažkokią merginą iš švilpynės. Paleido salvę kiaušinių ir į jos pusę.
-
Pagaliau koridorius tapo pilnesnis. Pasirodė keli varniai, kuriuos merginos apmėtė. Jie pasišalino, o Erikui nepasisekė, jis buvo rimtai įkliuvęs.
Netrukus atėjo ir kažkokia švilpė, į kurią Mendel taip pat pradėjo mėtyti kiaušinius. O kiaušinių jau buvo beveik nelikę.
- Geminio, - padaugino juos klastuolė ir toliau svaidė.
Patricija ėmė vaipytis iš Dori ir Erkos draugystės, bet tamsiaplaukė nieko neatsakė, tik pavartė akis. Deja, ji nieko nepasakė ir apie Eriką, tad šeštakursė nusprendė, kad jis gal jos koks buvęs vaikinas ar panašiai. Tačiau neklausinėjo. Vis tiek numanė, jog grifė nieko nepasakos.
O šiaip, turėjo pripažinti, kad mėtyti kiaušinius už kampo slepiantis ne dviems, bet visai trijulei, buvo smagu.
Netrukus pasigirdo dar vieni žingsniai ir dabar Dori laukė, kol pamatys, kas bus kita merginų auka.
-
Auris ką tik sugrįžo iš miesto. Atrodė šiaip sau. Gana prastai. Mat naktį prašventė su draugužiais menininkais. Truputis geros muzikos, šokių. Diskusijų. Laikas tiesiog skriete praskriejo. Dar spėjo kiek pamiegoti pas vieną draugelį. Bet vis tiek... Išrodė gana susitaršęs, po akimis tamsavo ratiliukai, atsiradę dėl neišmiegotos nakties. Viskas. Ramiosios Senklerio dienelės jau keliavo užmarštin. Jis jau netupėjo Hogvartse kaip seniau. Dolohovai turėjo tiek reikalų, kad iki jo prisikas dar nežinia kada. Aišku, vis dar užsikerėdavo dėl visa ko. Bet niūksoti mokykloje. Ne. Jau ir taip pratūnojo ramus ir gerutis ištisus dvejus metus. Aišku Erka atsirado jo gyvenime. Ir per atostogas negalėjo šėlioti. Užtai ne atostogų metu turėjo laisvas rankas. Ypač savaitgaliais.
Dabar koja už kojos kėblino į savo kabinetą. Bet iki jo dar reikėjo eiti regis tūkstančius kilometrų. Staiga, iš vieno koridoriaus išlėkė keli pirmakursiai. O čia dabar? Atrodė susitaršę, kažkas tekėjo jiems nuo plaukų. O čia dar kas? kiaušinių tryniai? Jis norėjo sustabdyti mažius ir paklausti kas nutiko, bet jie nulėkė jam nieko nespėjus pasakyti.
Vaikams dingus Senkleris pasiražė ir nusižiovavo. Norėjo kristi į lovą ir dar pamiegoti. Bet giliai atsidusęs pasuko ten iš kur išlėkė pirmakursiai.
- O tu čia ką darai? - Paklausė vieno grifo. Eriko Briusterio.
- Profesoriau Senkleri, ten kažkas slepiasi ir mėto kiaušinius. - Pasakė jis.
- Tergeo. - Tingiai mostelėjo lazdele Auris ir kiaušinių liekanos dingo nuo mokinio rūbų ir plaukų. Tą patį padarė ir su kita mergina iš švilpynės.
- Eikit iš čia. Aš išsiaiškinsiu. - Pasakė.
- Bet mes.
- Eikit. Tu man skolingas rašinį apie pradanginimo kerus. Taip, kad turi ką veikt. Eik sau. - Nutraukė Eriką ir tie du pasišalino. Ir kurių galų dabar man reikėjo čia pasipainioti? Aurį be galo traukė šiltas patalas, laukiantis Senklerio kambaryje. Bet neturėjo kur dėtis. Ir ėmė traukti koridoriumi pirmyn.
- Verčiau jau išeikit geruoju. Aš šiandien visai nenusiteikęs terliotis su neklusniais mokiniais aišku? Išeikit, pasiaiškinkit ir baiksim šitą reikalą. - Ak, jis labai tingėjo ieškoti užsislėpusių vaikigalių. Ir kodėl visada aš turiu įklimti į šitas nesąmones? Siuto.
-
Į aukas tiesiog skriejo kiaušiniai, kurių sparčiai mažėjo. Ar tik neteks eiti prašyti elfų dar kiaušinių? Na, tai nebūtų labai nuostabi idėja, nes tada aukos jau tikrai būtų spėjusios pasprukti. Nors tada turbūt atsirastų naujų. Pagalvojo voletinių plaukų savininkė. Ji metė vieną, antrą, trečią kiaušinį. Matė, kad Dori su Patrcija darė tą patį. Tiesa, dėl Patricijos prisijungimo ji nebuvo tokia laiminga, nes iki šiol manė, lad ji tėra labai pasipūtusi višta.
Taip jai bemąstant ir mėtant kiaušiniu Erka išgirdo balsą. Labai greitai suprato kam jis priklausė. Tai buvo Auris. Kad jis tik mūsų nepastebėtų. Pagalvojo klastuolė bei atsiduso. Ji išties nenorėjo, kad Auris jas pastebėtų, bet tikrai ne dėl to, kad jai kliūtų, o dėl to, nes nenorėjo sugadinti visko kas tarp jų buvo nutikę. Ji juk visas atostogas pas jį praleido. Josbuvo tiesiog nuostabios ir Erka tikrai nenorėjo dabar jo nuvilti. Visą laiką prie jo ji stengėsi jokių išdaigų nekrėsti, tačiau jam nematant negalėjo visiškai užspausti savo klastuoliškos sielos, kuri visą tą laiką tūnojo jos viduje slėpdamasi. Erka greitai Dori ir Patricijai rankos mostu parodė, kad tylėtų bei liktų vietoje. Tikėjosi, kad Auris jų dar nepamatė, nes žinojo, kad jis jau buvo pakankamai arti.
-
Jos trys labai gražiai apkrikštijo visus mokinius pasipainiojusius kely. Patricijai žvilgtelėjus dėžėn paaiškėjo, kad šovinių liko ne per daugiausiai. Bet Dori jų padaugino.
- O tu gal ir turi galvą ant pečių. - Tyliai pasakė ir atsakančiai pasistengusi taikliai šveitė kiaušinuką į tą švilpę.
Niekas tikriausiai nebūtų pamanęs, kad visai neseniai tos dvi Klastuolės vos nepribaigė Grifės savo kerais. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad jos pešėsi kaip reikiant, matydamas dabar taip vieningai svaidant kiaušinius. Patricija neįsivaizdavo kas bus vėliau. Kai ši pramogėlė visoms pabos. Bet ir nesvarstė apie tai ilgai. Dabar čia pat buvo dvi merginos pasiruošusios pašėlti. Taigi ji nesuko galvos dėl nieko daugiau.
O tada pasirodė mokytojas. Ir dar tas, kurio Patricija nemėgo. Jis išvaikė trijulės taikinius ir ėmėsi paieškų. Naivuolis. Negi mano, kad mes taip ir išeisim. Jai ir be Erkos ženklų buvo aišku, kad reikia tylėti. Ir gal viskas praeis. Nejau neturi ką veikti? Labai jau norėjosi šveisti kiaušinį į profesorių. Už tą laišką, kurį pasiuntė tėvams ir informavo juos dėl visų Patricijos nusižengimų ir klaikių pažymių. Bet tyliai tūnojo ir laukė, kol viskas pasibaigs.
-
Dori, Erka ir Patricija linksmai smaginosi mėtydamos kiaušinius į nevykėlius. Kadangi kiaušinių ir vėl buvo daug, jų nebereikėjo taupyti. O jei ir vėl eis prie pabaigos, tuomet tereiks dar jų padauginti.
Mendel turėjo sau pripažinti, kad ta Patricija - gal visai ir nieko. Galvoje jau sukosi planai, kad jos visos galėtų kartais kažką panašaus nuveikti.
O bet tačiau, visos linksmybės per akimirką baigėsi. Trijulės aukos tapo švarios ir jų jau čia nebebuvo. Mokinės stovėjo tyliai už kampo ir tikriausiai visos laikė kumščius, kad tik jų nepastebėtų. Ir dar Auris! Kodėl būtent jis? Kodėl negalėtų būti kitas profesorius? Juk vyresnysis Senkleris Dori yra pamokslavęs, kad ji su Erka nekvailiotų.
Klastuolė labai tikėjosi, jog Auris jų nepamatys. Tačiau tam beveik nebuvo vilties. Ji tiesiog žinojo, kad liko gal mažiau nei minutė iki tol, kol jos bus sučiuptos.
Reikia kažką daryti. Reikia kažką daryti, galvojo. Ir kai kas toptelėjo į smegeninę. Ji greit užbūrė save ir Erką su Patricija praskiedimo kerais. Deja, bet tokioje situacijoje sekėsi labai sunkiai. Bent jau Erka puikiai matėsi, o ir pačiai Dori su savimi pilnai susitvarkyti nepavyko - ji matėsi pusiau.
-
Auris atsiduso. Vaikigaliai ir toliau slėpėsi. Na gerai, pažaisim slėpynių. Pamanė ir vėl nusižiovavo. Dieve mano, kodėl man gyvenime taip klaikiai nesiseka. Aš nenoriu čia būti. Kažkur viršuje jo laukė lova. Didelė, patogi. Gal tiesiog viską mesti? Toptelėjo mintis. Na pamėtė kiaušinius ir ką? Kadaise jis svaidė balionus pilnus rašalo. Apmėtė bjaurius Grifus, kurie jam nepatiko. Tą kartą tuo užsiėmė su Akilanda ir jam buvo penkiolika ar keturiolika metų. Juos aptiko kažkoks mokytojas ir Auriui paskyrė eilinį areštą. O jis areštų tikrai neskirs. Ne. Auris nekentė skirti areštų, nes jie pasibaigdavo tiesiog siaubingai. Tai ligoninėje, tai ašarų upėse, tai smūgiu teleskopu per makaule. Ne. Areštai Auriui kažkaip nesisekdavo.
- Rimtai. Aš gi vis tiek jus rasiu. Tai kam slėptis? Bus tik blogiau. - Dar pabandė. Bet nieko nepešė.
Todėl Nuėjo koridoriumi toliau. Žinojo kertę, atšaką, kur buvo patogu slėptis. Kažkada iš ten išokęs užpuolė vieną tokį mulkį Klastuolį. Kuris visiems girdint pavadino jį Pamestinuku Alkoholiko sūneliu. Tas vaikis pažinojo Senklerių šeimą. Kartais jo tėvai turėjo reikalų su Alano tėvais.
Taip. Tada Auris pasistengė. Tam vaikigaliui pasibaigė prastai. Auris jį užkerėjo šikšnosparnio sapno kerais. Ir paliko apkibusį tais padarais. Ak tiesa, dar panaudojo ir kūno surakinimo kerus, kad jis taip lengvai neišsilaisvintų nuo šikšnosparnių. Tada Auriui buvo gal koks trylika metelių. Daugiau tas vaikis prie jo niekada nekibo.
Vaikinas pastebėjo kai ką įdomaus. Tikrai pamatė dvi mokines. Bet vienos buvo tik pusė, kitos irgi matėsi kontūrai.
- Labai... Labai nuostabu. - Pasakė ir panaikino nevykusius praskiedimo kerus.
- Erkužė ir Dori. Koks žavus duetas. Ar tik dviese paleidot kiaušinių krušą ar jūsų čia yra ir daugiau?
-
Erka pastebėjo, kad Dori bandė panaudoti praskiedimo kerus. Draugė matėsi pusiau, todėl Erka greitai žvilgtelėjo į save. Deja, ji matėsi puikiai. Klastuolei toptelėjo mintis pabandyti pačiai, tačiau nespėjo - girdėjo, kad Auris jau visai šalia jų. Tik pačio jo dar nesimatė. Deja, greitai violetinplaukė pamatė ir jį patį.
- Auri, netrukdyk mums dirbti savo darbo. Eik kur ėjęs, o mes mėtysim kaip mėčiusios. Viskas. Bus ramu, - tarė ji. - Mes čia dviese, tačau jei nori gali prisijungti, - tarė ji. Nusprendė pabandyti pridengti Patriciją. Taip, Erkai vis dar atrodė, kad ji tėra pasipūtusi višta, tačiau ji kiek prisidėjo prie išdaigos, todėl nusprendė pabandyti suteikti jai šansą. Tuo labiau jei gaus kokį areštą ar ką galės ten būti be Patricijos. Irgi pliusas.
- Aš rimtai, Auri. Leisk mums dar pasismagint, o per atostogas už tai aš tau padarysiu ėst, gerai? - paklausė. Nieko daugiau nesiruošė daryti. Tikrai daugiau nevargs už tai, kad leidžia ištrūkti savo klastuoliškai sielai. Ne, to jau būtų per daug.
-
O tas profesoriūkštis jas surado. Ir ko daugiau reikėjo tikėtis. Dori prieš tai suveikė. Bet jai nelabai pasisekė uždengti jas visas. Pati Patricija buvo puikiai užmaskuota. Stovėjo ir negalėjo suprasti kaip čia dabar Forrm taip bendrauja su profesoriumi. Ji ir pati nebuvo angelas, bet vis tiek...
- Aš irgi čia esu. - Pasakė slogiu balsu.
- Bet nemoku panaikinti kerų. - Pridūrė. Negalėjo slėptis, kai kitas aptiko. Jos juk visos prisidirbo. Jei visos būtų pasislėpusios, Patricija aišku ir burnos nebūtų pravėrusi. Bet dabar...
Merginą sudomino Erkos žodžiai. Ką reiškia per atostogas? Ar jie susitiks per atostogas? Negi jie giminės? Bet gi pavardės tai skirtingos. Matyt koks netikras brolis bus ar dar kas...
Ir kodėl mums taip nenusisekė? Taip smagiai vaikėm visus aplink. Galvojo laukdama, kol ją atkerės nuo praskiedimo kerų.
-
Dori vartė akis, kai Auris panaikino kerus. Tačiau Patricijos nesimatė, bet Mendel ir neketino jos skųsti. Kaip, regis, ir Erka. Tamsiaplaukė išpūtė akis, kai jos draugė užsiminė apie bendrą buitį su Auriu. Kažkodėl galvojo, jog bendrakoledžė tai slėps. Kaip slėpė Deoiridh su Matthew. Bet čia ne Deoiridh. Ir ne Matthew, pasakė sau mintyse mergina. Na ir kam slėpti tokius dalykus?
O Patricija, ji nustebino. Pasielgė išties garbingai ir prabilo, pasakė, kad irgi yra čia. Vis dėlto Grifų Gūžta yra Grifų Gūžta, pagalvojo Mendel. Pati Patricijos vietoje seniai iš čia būtų išnešusi kudašių.
- Gerai, profesoriau, - kreipėsi į Aurį, kad ir kaip buvo sunku formaliai su juo bendrauti. Nenorėjo prieš Patriciją kalbėti su juo kaip įprastai. - Pričiupote mus. Mes atsiprašome. Galiu eiti į Klastūnyno bendrąjį kambarį? - paklausė.
Žinojo, kad su Erka jis išsiaiškins dviese ir visai nepavydėjo jai tų moralų, kuriuos, žinant Aurį, jis turėtų skaityti. O Patricija, juk ji jo vadovaujamo koledžo mokinė. Ir jai tikriausiai klius. Bet man? Aš tik klastuolė. Na, dar jo pusbrolio mergina. Tačiau nei globotinė namuose, nei globotinė koledže. Galėtų mane tiesiog paleist, ir toliau kalbėjosi su savim.
-
- O pasirodo čia jūsų visas trio. - Auris atkerėjo Patriciją. Buvo keista, kad toji išsidavė. Bet nuo to tik jai pačiai blogiau. Jos tėvams dar vienas laiškelis nepakenks. Bet gal nerašyti? Gal man ją paskatinti? Na... Gal...
Įsivaizdavęs save su jomis kartu svaidantį kiaušinius kaip sakė Erka nusikvatojo. Nesąmonė. Dar direktorė tai galėtų užtikti. Tada visai būtų smagu.
- Ramu Erka? Įdomu kam būtų ramu.Jųs mėtysit kiaušinius ir bus ramu? Kažkaip nesiderina. Nieko nebus. Žaidimas baigtas. - O ji dar regis stengėsi pasidarkyti prieš draugužes.
- Ką tu padarysi per atostogas? Valgyti norėjai pasakyti? - Auris buvo linkęs jas paleisti. Nes norėjo miego. Be to tai nebuvo jau tokia didžiulė nuodėmė. Bent jau jo akimis žiūrint.
- O taip panelyte Mendel, gali eiti į Klastūnyno bendrajį kambarį. Ir pasiimk šitą laumę kartu. - Mostelėjo ranką į Erką.
- Ir tikiuosi, kad iki atostogų nieko nepridirbsit daugiau. - Prisiminė staiga žiemos metu nutikusį dalyką ir pridūrė.
- Jūs bent neapkerit laiptų nežinia kokiais kerais. Ir nepaliekat žmonių sulaužytais kaulais voliotis nukritusių nuo apkerėtų laiptų. - Pasakė tai lyg sau, lyg joms.
- Patricija, kad jau tokia solidari, apie šitą tavo pokštą tėvai nesužinos. Bet dievaži tau gręsia kartojimo metai. O dar galėtum išsikapstyti. Jei to pati panorėtum.
-
Erka pamatė, kad Patricija išsidavė. Tai višta. Pagalvojo šešiolikmetė. Būtų galėjusi dar pasislėpti, jos būtų neužtikę, o mes galėtume kentėti be jos. Ji ką pirmą kart gyvenime išdaigas krečia? Dar pridėjo violetinplaukė mintyse, o tada vėl klausėsi Aurio.
- Kaip nebus? Žinoma, kad bus, - pasakė Erka vaidindama nustebusią. Dabar jau abejojo, kad tai suveiks, tačiau tikėjosi, kad jis jas paleis ramiai. Taip, norėjo dar kiek kiaušinių pataikyti į mažius, tačiau nusprendė šio noro atsisakyti. Dabar nusprendė tiesiog pabandyti sausa išlipti iš šitos balos, kurios pavadinimas buvo "Auris ir kiaušiniai".
- O tu valgai? Nežinojau, - toliau vaidino nustebusią. - Aš tai ėdu. Bet tiek kartų mačiau tave valgantį ir galvojau, kad kaip aš ėdi. Na, pasirodo, kad nesuprantu žmonių veiksmų, - gūžtelėjo pečiais.
- Kodėl mane turi kažkas paimti? Aš ir pati galiu nueiti. Žinoma, nepažadu, kad nueisiu į Klastūnyno bendrąjį kambarį, tačiau kažkur tikrai atsidursiu, - tarė ji. Jei pati eitų tikrai netrauktų į bendrąjį kambarį. Ne, yra geresnių vietų, kuriose galima nuveikti smagių veiklų. Pagalvojo Erka.
- Galbūt, - mįslingai tarė Erka. Taip, ji tikrai nebuvo tikra, jog iki atostogų nieko neiškrės, tačiau buvo tikra, kad ji padarys viską, kad tada jų jau niekas nepastebėtų.
- Neapkerim. Mėtyti smagiau, - pasakė. Tikėjosi, kad šie žodžiai neišduos jos. Nenorėjo, kad Auris sužinotų ir apie tai, nes iš jo žodžių atrodė, kad tada jai jau būtų galas.
Paskui išgirdo apie Patricijos tėvus ir tai, kad jie šįkart nesužinos. O kitais kartais sužino? Matyt. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė.
- O, mergužėlė turi tėvus, kurie ramybėje nepalieka, - pasakė klastuolė išsišiepusi. - Pažįstama situacija. Pažįstama.
-
Atkerėta nuo praskiedimo kerų truputį niršo ant savęs. Kas dabar man užėjo? Kam reikėjo išsiduoti? Mes net ne draugės. Jei bent būtume tikros draugės tada... Bet buvo vėlu. Ji žinojo, kad tėvai vėl gaus pranešimą dėl jos elgesio. Mergina stovėjo susimąsčius ir rūškana. Net tas keistas Erkos ir profesoriaus Senklerio pokalbis nedomino.
- O, ne tas žodis. - Liūdnai pasakė Erkai.
- Niekada nesimokiau normalioje mokykloje. Ir kai pradėjau tėvams užėjo noras mane varinėti. O ką, tavo tėvai irgi pastoviai visur lenda? - Staiga suvokė ką išgirdo iš to keistuolio.
- Tikrai? Neįduosit manęs tėvams? - Nustebusi pasitikslino.
- Negaliu susikaupti. Čia pas jus viskas labai suvaržyta. - Neįsivaizdavo kodėl taip pasakė. Tai buvo teisybė. Hogvartso tvarka jai buvo per didelis pokytis. Kai tu keliauji ir mokaisi nepastoviu laiku viena, o kai viskas vyksta taip, kaip šioje mokykloje kita. Be to Patricija nenorėjo čia būti.
- Gal galit parašyti mano tėvams, kad iš manęs nieko nebus? Ir kad geriau mane būtų iš šios mokyklos atsiimti? Parašykit, kad vis pasakoju apie vieną aktorystės mokyklą. Gal jie pakklausys jūsų, nes manęs negirdi.
Tikriausiai bandymas neturėjo jokios prasmės. Bet pabandyti reikėjo.Dabar ji buvo pasirengusi čiuožti į Grifų bendrąjį kambarį ir gal net trumpam prisėsti prie nuobodžių pasiruošimų egzaminams.
-
Dabar jau Dori bandė slėpti šypseną stebėdama Aurio ir Erkos bendravimą. Būtų visai įdomu apsilankyti pas juos namuose, mintyse pagalvojo. O po kelių akimirkų Mendel antakiai pakilo, mat ji nustebo. Negi Auris bus linkęs jas paleisti? Regis, kad taip.
Dar jis užsiminė apie laiptus ir kerus. Mokinė iškart suprato, jog vyresnysis Senkleris turi omenyje tą kartą, kai nuo laiptų vertėsi Rensa ir jis pats. Į tuos žodžius Mendel visiškai nesureagavo. Nebūtų gerai, jeigu ji ir Erka išsiduotų.
Norėjosi patraukti Aurį per dantį. Paklausti, o tai kur areštas. Tačiau buvo rizikinga tampyti liūtą už ausų, todėl mokinė nusprendė nesakyti nieko ir paprasčiausiai naudotis proga, jog trijulė liks nenubausta.
- Na, laume, - juokais tamsiaplaukė kreipėsi į draugę. - Nežinau, kaip tu, bet aš einu į Klastūnyno bendrąjį kambarį, - mirktelėjo.
Tuomet pažvelgė į Patriciją. Pasidarė smalsu, nes ji užsiminė, kad niekada nesimokė normalioje mokykloje. Dori užsimanė sužinoti daugiau apie jos gyvenimą.
- Buvo smagu, - vos vos šyptelėjo grifei.
Ir tada šešiolikmetė paliko koridorius.
-
- Viskas Erkuže, pokalbis baigtas. Jei nenori problemėlių tai drožk į bendrąjį kambarį. Ir jei tau labiau patinka, per atostogas, kai grįšim namo galėsiu nupirkti tau šuns dubenėlį. Tada galėsi ėsti kaip tu ir sakai. Viskas. Ate. - Greičiau, noriu eiti miegučio. Galvojo.
- Ne Patricija. Aš to tavo tėvams nerašysiu. Nes pirma, tu galėtum jei pasistengtum. Ir antra. Spėsi dar į tą sao aktorystės mokyklą. Ji niekur nepabėgs. Turi turėti pagrindinį išsilavinimą. O dabar eik. - Dori pasielgė labai teisingai. Bent jau Auris tikėjosi, kad ji tikrai trauks į bendrąjį kambarį.
- Eik su ja Erka. Aš rimtai. Nenoriu daugiau iki vasaros atostogų išgirsti, kad pridirbai kokių kvailysčių. - Jam buvo įdomu ką Erka atsakys Simoneti. Bet tai jau buvo jos reikalas. Pats nutarė eiti.
- Pasitikiu jumis ir tikiuosi, kad daarysit kaip pasakiau. Jei ne, kitą kartą taip pigiai neišsisuksit. - Pasakė ir patraukė į savo kabinetą miegoti.
-
- Kaip visada. Galėtume kada nors pabaigti pokalbį? Jei jis bus normalus, žinoma, - pasakė. Jai nepatikdavo, kad tuos pokalbius, kurie jai galėdavo pagelbėti ar bent jau būdavo smagūs visada tekdavo pabaigti, o štai tuos, kurie erzindavo tekdavo kentėti iki galo. - Ačiū. Galiu ir pati nusipirkti. Pasibaigus mokslo metams tą ir padarysiu, - pasakė ir išsiviepė.
Dori kaip ir norėjo eiti į Klastūnyno bendrąjį kambarį, todėl pasirašė ir Erka. Tuo labiau nenorėjo toliau čia ginčytis su Auriu. Norėjo, kad jų draugystė tęstųsi, tačiau tą padaryti buvo sunku, nes savo prigimties Erka išsižadėti nenorėjo. Visgi nusprendė nueiti dėl to, nes tikėjosi, kad tai bus nors menkas jos gerumo ženklas.
Erka jau norėjo eiti, tačiau išgirdo Patricijos komentarą, todėl pasakė:
- Žodis tas tik tu jo teisingai neišgirdai.
Vis dėlto greitai Erka pasileido koridoriais paskui Dori ir vos po kelių sekundžių jos jau nebuvo nė kvapo.
-
Tie du tikrai kažkokie nenormalūs. Nutarė besiklausydama Aurio ir Erkos. Nelabai suprato atsakymo į savo klausimą. Bet gilintis laiko nebuvo. Visi pradėjo staigiai skirstytis.
- Jums visai neturėtų rūpėti mano išsilavinimas. Ir tai, kad noriu mesti mokyklą. Bet gerai. Ačiū bent už tai, kad dabar nieko nerašysit tėvams. - Tarė. Įkvėpimas mokytis vėl pradėjo blėsti. Abi merginos patraukė kartu. Ji irgi norėjo lėkti paskui. Bet teko prisiminti, kad mokosi kitame koledže. Nesąmonė, kam jų reikia? Visi galėtų būti kur patinka. Galvojo. Senkleris irgi išėjo. Patricija neturėjo ko čia veikti ir patraukė į Grifiukų bendrajį kambarį. Ji manė, kad karo kirvis su Dori galimai užkastas. Bent jau tol, kol nėra dėl ko rietis. Koridorius, kuriame taip neseniai virė veiksmas pasiliko tuštutėlis.
-
Sofi sėdėjo ant suoliuko, kuris buvo vos vienu koridoriumi nutolęs nuo palatos, kur gulėjo švilpis. Šis koridorius buvo už kampo, išėjus iš ligoninės sparno. Galima sakyti trai buvo šalutinis arba paralelinis koridorius pagrindiniam, kuris vedė iš ligoninės sparno. Koridorius buvo trumpas. Jame nebuvo nei skraidančių vaiduoklių, nei paveikslų. Ten buvo jauku, nors ir nelabai patogu, buvo daug geriau negu eiti į mergaičių arba į bendrąjį kambarį ir ten klausytis kitų vaikų nereikšmingų plepalų. Mergina ten sėdėjo jau antra valanda ir jau buvo pradėję temti. Tikrai reikėjo grįžti, bet ji taip to nenorėjo. Tam koridoriuje niekas nevaikščiojo. Per tas dvi valandas be Sofi ten praėjo gal keturi žmonės.
Klastuolė vis piešė. Ir vis kažką nupiešusi aprašydavo. Tai jai padėjo susikaupti ir susilaikyti nuo ašarų, kurios vis tiek nieko nebūtų pakeitusios. Taigi žaliaakė jau valandą sėdėjo be ašaros akyse ir kai tik užsimanydavo vėl jas lieti, ji išplėšdavo lapą iš jos piešinių knygelės jį suglamžydavo, suplėšydavo arba subadydavo pieštuku.
Sofi jau buvo metas keliauti. Ir kai tik ji viską susikrovė ir atsistojo, jos akys vėl paraudonavo ir ji pradėjo verkti. Dar labiau ji išsigando kai išgirdo žingsnius, kurie sklido nuo ligoninės kampo.
-
Danas išėjo iš ligoninės sparno. Pagaliau madam Pomfri viską sutvarkė. Dabar švilpis jau abejojo, kad tai buvo geresnis būdas nei leisti klastuolei tai sutvarkyti, nes visgi šitai užtruko be galo ilgai, tačiau vaikinas madam Pomfri pasitikėjo labiau nei ja, todėl vis tiek nusprendė, kad neatėjo čia be reikalo. Tuo labiau tas jau praėjo.
Švilpynės koeldžo atstovas nusprendė eiti trumpesniu keliu. Jis traukė į Švilpynės bendrąjį kambarį, todėl pasirinko ne pagrindinį koridorių, o kitą, kuris atrodė labai panašiai. Eidamas juo jis išgirdo verksmą. Neįsivaizdavo kieno jis, tačiau nusprendė eiti toliau.
Greitai Danas pamatė sėdinčią klastuolę - jo žaizdų kaltininkę, tačiau jis nepuolė jos kaltinti. Tiesiog atsisėdo šalia ir spoksojo į sieną. Po kiek laiko pasakė:
- Atsiprašau, kad tave išvariau, tačiau... - pasakė ir sustojo, nes negalėjo užbaigti. - Tačiau pabijojau, kad gali nutikti tas pats. Jau įsitikinau tavo kerėjimo sugebėjimais ir savo nesugebėjimu kerėti. Atleisk.
-
Sofi atsisuko. Ji labai išsigando pamačiusi švilpį. Berniukas atsisėdo šalia, o Sofi tuo tarpu pasislinko toliau ir nuleido akis žemėn. Ji nusišluostė ašaras ir nenorėjo daugiau girdėti jo priekaištų, tad atsistojo. Bet švilpis pradėjo su ja kalbėti. Klastuolė manė, kad jis ją užsipuls, bet atsiprašė. Vis dėl to jį išklausiusi mergina negalėjo patikėti. Koks jis kvailys!
- Ar tu pablūdai? Manai, kad verkiu dėl to, kad išvarei? Aš verkiu, nes žinau kaip blogai padariau ir gailiuosi, o tu...! Ach...,- ji pasipurtė ir jautėsi įžeista. Negi jis mano, kad galvoju tik apie save? Šešiolikmetė jau nebeverkė. Tada ji susikaupė ir pabandė kai ką pasakyti. Jai buvo sunku, nes gyvenime nebuvo to dariusi. Ji tyliai pasakė,- Atsiprašau. Man tik keista už ką atsiprašinėji tu. Aš suprantu, būtų keista jeigu manęs nevarytum,- ji nežinojo ką daugiau sakyti, taigi paklausė visiškai beprasmio dalyko,- Ar galiu paklausti, koks tavo vardas? Keista, kad nežinau,- kelias sekundes stojo tyla, bet ji prisiminė, kad švilpis ir jos vardo nežino,- Aš Sofi,- žaliaakė ištiesė ranką.
-
Išgirdęs, kad klastuolė verkia dėl to, nes padarė blogai ir tą supranta Danas išplėtė akis. Galbūt klaidingai apie ją maniau? Gal iš tiesų jai rūpi ne tik ji pati? Pagalvojo švilpis. Tokių žodžių iš jos tikrai tikrai nesitikėjo.
- Atsiprašau, kad neleidau tau visko ištaisyti. Tu teisi. Esu kvailys, - tyliai pratarė. Bent jau stengėsi tyliai, tačiau žinojo, kad tikrai nepasisekė ir ji tą išgirdo. Nenorėjo taip smukti jos akyse, nors vis dar jos nekentė. Vis dar manė, kad ką nors pasakęs ar padaręs blogai gali gauti kerų ar pasišaipyti, o nei to, nei to švilpynės koledžo atstovas nenorėjo.
- Aš Danas, - pasakė jis ir paspaudė merginos ranką. Tikrai nesitikėjo, kad taip sužinos jos vardą, tačiau tai buvo geriau nei nieko. Gal ji nėra tokia bloga? Praplaukė mintis jo galvoje ir Danas suprato kaip stipriai jis klydo manydamas, kad jai rūpi tik ji pati. Tokios jis jos nebekentė. Apie tai pagalvojęs Danas suprato kodėl tą visą laiką jos nekentė. jis jos bijojo. Kad ir kaip švilpiui buvo sunku sau tą pripažinti jis suprato, kad tai tiesa. Nuo to ir jo akyse susitvenkė ašaros.
- Kelintame tu kurse? - paklausė pirmo dalyko, kuris tik šovė į galvą.
-
Sofi žiūrėjo į žemę. Bet kai pakėlė žvilgsnį ir pamatė švilpio akis, kurios buvo kupinos keistos nuostabos, ji dar labiau nuliūdo. Negi jis tikrai taip apie mane galvoja? Tuomet ji pajautė kaip berniuko ranka spaudžia jos ir jai tai nelabai patiko. Mergina žinojo, kad pati ją ištiesė, bet ji galima sakyti, nebuvo pratusi prie to, kad kažkas ją liečia, taigi greitai atitraukė ranką. O tuomet įvyko labai keistas dalykas, švilpio akyse pasirodė ašara ir Sofi, švelniai tariant, nustebo. Ji niekada nebuvo mačiusi verkiančio berniuko. Taigi, švilpis, kurio vardas pasirodo buvo Danas šiandien ją nustebino ne pirmą kartą. Kaip ir Sofi jį.
- Man šešiolika. Tu, matau jaunesnis, gal kokiais metais, ne daugiau?- atsakė į Dano klausimą klastuolė. Ji buvo sutrikusi. Buvo keista stovėti ir žiūrėti į švilpį ir dar kai jie abu kaip visiški mulkiai žliumbia. Ji atsisėdo šalia jo,- Gal reiktų susiimti? Atrodom...keistai, švelniai tariant, kai abu čia žliumbiam ant suoliuko, o jau beveik sutemę, nemanai?- raudonplaukė tai pasakė besišluostydama paskutines išbyrėjusias ašaras.
-
Danas paspaudęs merginai ranką pamatė, kad ši ją atitraukė. Tai kam ištiesei? Pagalvojo jis, tačiau garsiai nieko nesakė. Nenorėjo griauti jų šiokios tokios taikos, todėl tik tylėjo.
- Taip, man penkiolika, - pasakė jis. Buvo kiek keista čia su ja kalbėtis ypač jiems verkiant, tačiau švilpis nusprendė į tai nekreipti dėmesio. Juk geriau taip nei nieko, ar ne?
- Šiuo metu man visai nusispjaut į tai ką kiti apie mane mano. Nors, tiesą sakant, visai neseniai bijojau ką nors daryti viešumoje, kad niekas apie mane blogai negalvotų, tačiau su laiku supratau, kad tai tebuvo visiška nesąmonė ir kitų žmonių mintys tau neturi rūpėti, - pasakė jis. Taip, tik neseniai jis tą suprato, tačiau dar užtruko kol sugebėjo į tai nebekreipti dėmesio, nors tai padėjo ir jis tikrai žinojo, kad padės.
- Spėju pamokų nekenti, ar ne? Jei visgi yra kitaip kokia tavo mėgstamiausia? - paklausė kito dalyko, kuris jam irgi neatrodė svarbus, tačiau Švilpynės koledžo atstovas norėjo palaikyti pokalbį, todėl sakė bet ką.
-
Sofi paklausė Dano minčių dėstymo ir susimąstė. Argi jai taip svarbu kaip ji atrodo? Ji žinojo, kad tai netiesa. Merginai rūpėjo kaip ji atrodo prieš pati save.
- Taip...žmonės paviršutiniški. Aš nekreipiu dėmesio į juos. Bet man nemalonu rodyti sau, kad esu silpna, verkiu. Gal tau atrodo keista ir tu mąstai kitaip,- ji pažvelgė į Daną. Jis uždavė jai sekantį klausimą. Atrodė keistai, kad jis toks kalbus,- Ar tau rimtai įdomu, ar tik bandai užmegzti pokalbį?- ji nusijuokė, bet ne su pagieža, kaip dažniausiai, o paprastai, kaip juokiasi normalūs žmonės,- Ne...nepasakyčiau. Man patinka mokintis jeigu pamokos įdomios ir į pamokas eiti verta. Man patinka mokintis, bet aš tai darau dažniausiai viena. Tada, kai net mokytojų nėra šalia, man tai geriau padeda įsisavinti informaciją,- ji padarė menką pauzę ir vėl prakalbo,- Man patinka NiV. Nuodų gamyba man visada sekėsi ir patiko. O visi profesoriai dėstantys nuodus yra kitokie. Jie visi supranta mokinius geriau nei kiti. O tu?
-
- Nemanau, kad tu silpna. Ir kodėl nenori priimti savęs tokios kokia esi? Juk čia tu. Tereikia džiaugtis gyvenimu per daug į savo trūkumus nekreipiant dėmesio, nors, tiesą sakant, tą padaryti tikrai pakankamai sunku, - pasakė jis. Nemanė, kad mergina jo paklausys, o jei ir pakausys abejojo, kad jai tas pavyks, nes tai buvo labai jau sunku. Net Danui retai tas pavykdavo, nes jo protas pastebėdavo tik jo trūkumus.
Išgordęs merginos klausimą Danas nusijuokė:
- Taip, tu teisi. Tikrai stengiuosi tik palaikyti pokalbį. Neįsivaizduoju ko klausti, kad būtų įdomu. Akivaizdu, kad nemoku elgtis su merginomis.
Išgirdęs, kad Sofi patinka nuodai ir vaistai švilpis nusišypsojo.
- O, smagu, - tarė jis ir pradėjo galvoti apie dalykus, kurie jam patinka. - Na, man labiausiai patinka herbologija, o iš profesorių, kurie mano mokymosi metu ją dėstė labiausiai patiko Turner. Bet šį mokslą puikiai dėstė ir kiti profesoriai. - Danui labai patiko augalai, o su tuo, žinoma, kartu ir herbologija. Ypač profesoriaus Turner pamokos, tačiau kitos taip pat nenuvylė.
-
Sofi išklausė Dano nuomonės. Jai buvo malonu girdėti, bet ji negalėjo su tuo sutikti. Tai buvo neįmanoma.
- Mūsų trūkumai yra mūsų gyvenimas, tai mūsų dalis. Neįmanoma gyventi nekreipiant į juos dėmesio, nes tada gali pridaryti nesąmonių. Kad ir šiandien. Užmiršau tai, kad galiu pridaryti kvailysčių kai supykstu, bet savęs nesuvaldžiau, supranti, ką noriu pasakyti? Užmišus trūkumus tu jų neprarandi. Jie tik auga, nes tu jų nelavini ir galiausiai jie išlenda. Jeigu padirbėčiau su pykčio problemomis ir staigia emocijų kaita, tai kas atsitiko šiandien nebūtų įvykę,- ji užtilo, nes daugiau nenorėjo nei Danui nei sau priminti apie šiandienos įvykį. Išgirdusi vaikino prisipažinimą raudonplaukė dar kartą nusijuokė. Jai taip pat patiko herbologija. Tik visi profesoriai buvo liurbiai. Kad ir Turner. Jis griauna visą įsivaizdavimą, ką tūrėtų reikšti žodis "profesorius". Dar keisčiau. Danui tas profesorius patiko!
- Neišsižeisk, bet....Turner! Jis toks profesorius kokia aš gydytoja. Ir toks alkoholikas kokia aš kerėtoja,- ji nusijuokė. Žaliaakė neabejojo savo kerėjimo gabumais, vis dėl to tai nuskambėjo gan keistai,- Jis ilgai buvo Klastūnyno vadovas, bet atrodo, kad vis jį maišo su Grifų Gūžta. Manau, kad grifams toks jo "vadovavimas" patiktų, bet mes - ne grifai. Supranti...
-
- Na, taip. Tai mūsų gyvenimo dalis, tačiau tikrai neturėtume tam skirti daug savo laiko. Svarbu mėgautis gyvenimu pamirštant savo trūkumus. Klysti ar pridaryti nesąmonių yra žmogiška, tačiau visą laiką tik sėdėti ir bandyti paslėpti savo trūkumus jau nėra žmogiška, - pasakė Danas. Jis nesutiko su klastuole. Jam atrodė, kad bandytis paslėpti savo trūkumus nėra svarbu. Tikrai nemanė, kad tai turėtų būti didelė gyvenimo dalis. Jis tam daug laiko neskirdavo. Tik stengdavosi save priimti tokį koks yra. Tiesa, tai dažiausiai nesisekdavo. Tik pastaruoju metu Danas vis sugebėdavo save priimti tokį koks yra. Jis žinojo, kad kitaip gyvenimas tikrai nebūtų geras.
- Nesijaudink aš neįsižeidžiau, - pasakė jis. - Bet gal tu būtum puiki gydytoja. Nenuvertink savęs, - nusišypsojo jis. Daugiau nepratarė nė žodžio, tačiau jam atrodė, kad Turner - tikrai geras profesorius. Tiesa, švilpis daugiau nenorėjo pyktis su Sofi, todėl nusprendė patylėti. Nenorėjo griauti jų šiokios tokios taikos.
-
Sofi suprato, kad Danas nėra linkęs keisti savo nuomonės, taigi daugiau ir nesistengė jo įtikinti. Ji mažiausiai norėjo pyktis. Taip pat ir dėl Turner. Raudonplaukė nesuprato, kaip galima jį mėgti, bet taip buvo jo nuomonė ir ji nenorėjo kištis. Kai švilpis pasakė, kad Sofi būtų puiki gydytoja, jos veidas atrodė lyg ji sakytų "ar tu rimtai???" Ji to garsiai nepasakė. Bet jau tikrai buvo gan vėlu. Pro langus jau nebešvietė nė lašelio saulės. Sofi užsinorėjo jau grįžinėti, nes jai darėsi nejauku.
- Danai, jau gan vėlu, nemanai? Manau jau reiktų skirtis. Aš jau norėčiau grįžinėti į Klastūnyo bendrąjį kambarį. Jau tamsu. Tik norėjau pasakyti, kad ačiū, jog atleidai,- Ji atsistojo ir užsidėjo krepšį ant peties. Sofi nusišypsojo. Priešpaskutinio kurso mokinė persižergė savo skaisčiai raudonus plaukus. Eidama koridoriumi ji jam pamojavo. Ji pasileido pirmyn link Klastūnyno bendrojo kambario. Mergina keliavo pro skirtingus koridorius. Vieni iš jų buvo labai gražūs. Bet ne tai buvo svarbiausia. Ji vis negalėjo liautis galvoti apie Dano atlaidumą. Diena buvo sunki. Sofi jau buvo praverkusi visą sano gyvybiškumą ir svajojo grįžusi nugriūti ant minkštos lovos.
-
Danas keisti savo nuomonės nesiruošė. Kalbant paie nuomonę su tuo dalyku jis visada buvo užsispyręs. Priešingai nei su kitais. Taip, kartais jis apsigalvodavo ir suprasdavo, kad jo nuomonė tikrai buvo kvaila, tačiau šįkart taip nebuvo. Dabar jam atrodė, kad yra teisus jis. Žinoma, vaikinas garsiai to nesakė, o ir ginčytis nenorėjo, tačiau tikrai būtų bent jau pasistengęs įrodyti, kad jo nuomonė teisinga.
Danui pasirodė, kad Sofi nepatikėjo kai jis pasakė, jog ji būtų puiki gydytoja. Švilpis tik nusišypsojo.
- Manau, kad tau pavyktų ir tai, - nusišypsojo ji. Bent jau kerėjims klastuolei sekėsi puikiai. Bent jau su tuo dalyku Danui pasirodė, kad ji telentinga. Tai kodėl negali būti talentinga ir kur nors kitur? Pagalvojo jis, tačiau garsiai vėlgi nieko nepasakė.
Po kiek laiko Sofi paskė, kad jau nori grįžti į Klastūnyno bendrąjį kambarį.
- Žinoma, jau tikrai vėlu, - pasakė jis, bet merginai išėjus dar šiek tiek pasėdėjo. Mąstė paie šiandieną. Sunki diena. pagalvojo jis ir nusišypsojo, o tada paliko koridorių. Patraukė švilpynės bendrojo kambario link.
-
Jis per daug išsiplepėjo. Kažkaip dabar reikia išvengti susidūrimo su Gruode iki atostogų ir tikėtis, kad per vasarą ji viską pamirš. Bet ar taip gali būti? Eion labai abejojo. Tiesą sakant, buvo tikras, kad varnė norės pratęsti šitą blogą pokalbį. Būtent dėl to vos suskambėjus varpui, skelbiančiam herbologijos pamokos pabaigą, spruko iš šiltnamio ir pasileido bėgte. Nepaisė to, kad reikėtų eiti pavalgyti ir ruošti susikaupusią namų darbų krūvą. Dabar rūpėjo tik pasprukti nuo Gruodės. Vėliau jai parašys ir atsiprašys. Paaiškins, kad negali apie save kalbėti. Gal net pasakys, kad pajuokavo, nors kažin ar norės meluoti vienintelei draugei. Ne, sugalvos kokį nors kitą paaiškinimą.
O dabar jis bėgo. Netrukus atsidūrė pilyje ir vylėsi, kad Gruodė nebėga iš paskos. Matė, kad ji nori tęsti pokalbį. Bet geriau jau viską papasakotų direktorei, o ne kamantinėtų jį. Ji tiesiog nesupras, kodėl jis nenori kalbėti. Ne, nesišaipys, bet berniukui vis tiek buvo gėda.
O dabar jis skuodė koridoriais, kol galiausiai uždusęs sustojo. Meldėsi esąs pakankamai toli nuo visų.
-
Ji nesnaudė. Vos pasibaigus pamokai movė iš šiltnamio. Reikėjo paskubėti. Mat Eion aiškiai nenorėjo kalbėtis. Bet ji neketino jo paleisti.
- Palauk. - Šūktelėjo lėkdama koridoriais. Buvo prasta bėgikė. Ir nuo jo atsiliko. Teko vėl pabėgioti, kol pagaliau vos ne kaktomuša susidūrė su ieškomu žmogumi.
- Baikim šitas gaudynes gerai? - Uždususi prabilo.
- Rimtai Eion. Tu pagalvok ką darytum, jei aš tau pasakyčiau, kad bėgsiu iš namų? Juk tai siaubinga. Kodėl gi tau nepasilengvinus sau gyvenimo? Ar tu tikrai galvoji, kad visi prieš tave nusiteikę? Aš turiu galvoj profesorius. Juk direktorė tikrai gal galėtų ką nors padaryti. - Šnekėjo, lyg jų pokalbis nebūtų nutrūkęs. Dar vis jautėsi nesmagiai dėl to, kad sužinojo, jog jis neturi tėvų. Kad nesuprato to, kad nesusivokė. Ir toliau buvo baisu, kaip ir šiltnamyje kalbėtis tokiomis temomis. Bet ji susikaupė tam iš rimtųjų.
-
Ir kodėl jis buvo toks kvailas? Atrodo, turėjo susiprotėti, kad Gruodė lygiai taip pat gali pasileisti bėgte. Tik kodėl jai taip svarbu pasikalbėti? Ypač kai jis aiškiau nei aiškiai parodė to nenorįs.
- Ne aš pradėjau gaudynes, - abejingai tarstelėjo Eion. Vis dar sunkiai gaudė kvapą, tad atsirėmė į sieną ir giliai kvėpavo. Ilgą laiką nieko nesakė. Klausėsi, ką kalba Gruodė, ir bandė suprasti, kodėl ji tai daro. Negi jai išties rūpi?
- Turbūt bandyčiau tave atkalbėti, - pripažino Eion, nors neįsivaizdavo, ką išties darytų, jeigu Gruodė sugalvotų pasakyti tokį dalyką. - Arba nepatikėčiau.
Pagaliau galėjo ramiai kvėpuoti, tad ir smegenys pradėjo dirbti greičiau. Ir pranešė, kad reikia užbaigti šitą pokalbį jam nė neprasidėjus.
- Profesorius Levinsas ir škotpalaikis manęs nekenčia, - atsakė į dar vieną klausimą praleisdamas tą dalį, kuria Gruodė bandė įrodyti, kad viskas nėra jau taip blogai. - Aš nenoriu apie tai kalbėti, - dar pasakė. Nesijautė smagiai bandydamas atsikratyti draugės, tačiau kitaip tiesiog negalėjo. Nebuvo pasiruošęs kalbėti, o visai neseniai pasakė faktą, kurio Gruodei žinoti visai nebūtina. Tai vertė jaustis dar blogiau, ir Eion sunkiai atsiduso.
-
Ji greitai alsavo po to lakstymo po koridorius. Labai tikėjosi, kad antro maratono nebus. Nes bėgioti nepakentė.
- Gerai, gerai. Tada tiesiog stabdom šitas gaudynes. Aš vis tiek neatstosiu, tai kam bėgioti? - Pabandė šyptelėti. Pagaliau pasijuto kiek atsikvėpavusi.
- Tai va. Tu bandytum mane atkalbėti. Aš irgi tą darau. O tikėti, kad taip ketini pasielgti kažkodėl nėra labai sunku. - Ir šitas pokalbis ir sprendimas eiti pas direktorę slėgė. Teliko melstis, kad jie nesusipyktų ir kad išvis kažką nutartų.
- Ir neturi tavęs mėgti visi profesoriai. Su profesoriumi Levinsu galiu pakalbėti. Kaip jau sakiau. O kas tas škotpalaikis? Na, bet gal tai nėra svarbiausias dalykas. Aš tau ir nesiūlau eiti pas juos. Sakau, kad reiktų pakalbėti su direktore. Man atrodo ji neturi nieko prieš tave. - Dar norėjosi pridurti, kad jeigu Eion nedarytų visokių kvailysčių per pamokas, tai profesoriai nebūtų nusiteikę prieš jį. Bet tai Varnė nutylėjo.
- Arba tie žmonės ar žmogus, kuris padėjo tau aną vasarą. Kodėl negalėtų vėl to padaryti?
-
Nors per tą laiką, kada pradėjo bendrauti su Gruode, iš tiesų ją pamėgo, ši mergina turėjo vieną gerokai erzinančią savybę. Ji pernelyg mėgo pamokslauti ir aiškinti, kaip gyventi. Taip, gali būti, kad jai rūpi, bet kur netrukus keturiolikos sulauksiantis paauglys (jau ne mažvaikis!) praleis savo atostogas, vis dėlto yra ne jos reikalas. Labiausiai norėjosi kaip tik tai ir pasakyti, tačiau Gruodės balsas veikė kažkaip raminamai. Taigi Eion tylėjo ir svarstė, kiek galėtų papasakoti.
- Su profesoriumi... Levinsu šnekėtis nereikia, - prisivertė ištarti tą pavardę nepasakęs nieko blogesnio. - O škotpalaikis yra tas kvailys magijos istorijos profesorius. Nemanau, kad tu gali mane suprasti. Nesakau, kad turėjai lengvą vaikystę, tačiau turėjai, kas tave gina ir myli. Aš neturėjau nieko. Aplinkui mane buvo tik žmonės, kurie... Kurie... Na, jie mane... Skriaudė. Ir visai nesvarbu, ką apie mane galvoja direktorė.
Kad ji gera, klastuolis nė kiek neabejojo. Ja pasitikėjo, tačiau nepakankamai, kad nueitų pranešti, kad per profesoriaus Levinso pamokas yra kaltinamas nebūtais dalykais.
- Nes aš jiems nerūpiu! - staiga sušuko Eion. Pyko ne ant Gruodės, o ant profesorės Keit, kuri berniuką, regis, visai pamiršo. Na, profesoriaus Senklerio jis vengė pats, bet naudojosi tuo, kad turi ant ko pykti. - Padėjo, o po to pamiršo! Kodėl visi galvoja, kad man staiga nebereikia nieko? Aš tik noriu... - sakinys liko neužbaigtas. Pasakyti, kad nori turėti žmogų, kurį galima apkabinti, buvo drovu. Pabandė paaiškinti dar kartą: - Keliavau į užsienį, buvo smagu. Bet tada profesor... - šį kartą teko pertraukti save per vidurį žodžio, bet turbūt jau buvo per vėlu. Gruodė tikriausiai supras, kad kalbama apie kažką iš profesorių ir tyliai nusikeikęs žengė kelis žingsnius šalin. Viskas buvo per daug sudėtinga.
-
Rimeikaitei atrodė, kad kaip tik reikėtų su juo kalbėtis. Kad ji gal galėtų paaiškinti kažką profesoriui Levinsui. Pabandyti pakeisti jo nusistatymą. Bet pabijojo, kad su savo aiškinimais supykdys Eion. Profesorius Levinsas ar bet kuris kitas mokytojas, kuris Eion nepatiko Dabar nebuvo svarbiausias reikalas.
Gruodę irgi skriaudė. Ir dar dėl to, ko ji negalėjo pakeisti. Bet Eion buvo teisus. Ji turėjo mamą ir tėtį. Kuriems visada rūpėjo ir kurie atidavė jai tiek daug.
- Aš galiu bent dalimi suprasti kaip sunku yra pasitikėti žmonėmis. Žinai, kai atėjau į šitą mokyklą. Na buvo labai baisu. Prisimenu vieną iš pirmųjų savo pamokų čia. Tai buvo kerėjimas. Reikėjo nueiti į klasės priekį ir nuo stalo paimti plakatus ir juos priklijuoti. Aš negalėjau to padaryti. Man tai atrodė taip baisu eiti kažkur. Lįsti iš savo suolo klasės gale ir eiti kartu su visais. O apie kerėjimą išvis šiurpu buvo ir pagalvoti. Bet tada prie manęs priėjo kita mokinė ir paragino mane eiti ir paimti tuos plakatus. Ir aš nuėjau. Žmonės moka griauti vieni kitus. Bet ne visi taip daro Eion.
Jam pakėlus balsą krūptelėjo. Bet suprato, kad pyktis nėra skirtas jai. Gruodė nežinojo ką į tai pasakyti. Tikrai neįsivaizdavo kokie žodžiai dabar derėtų. Mergina suprato, kad jos vienatvė ir Eion vienatvė yra labai skirtingos. Bet Varnė norėjo jam padėti. Tik nežinojo kaip.
- Nežinau. Aš nežinau kodėl žmonės taip elgiasi. - Liūdnai ištarė ji. O tada paklausė.
- Vienoje pamokoje sakei, kad vasarą buvai sutikęs profesorių Senklerį. Tada mes nebaigėm kalbėtis. Tai tu su juo kažkur išvykai ar ne? Ir jis tave paskui paliko? - Tai atrodė baisu.
- Aš norėčiau kaip nors tau padėti. Ką nors pakeisti.
-
Netrukus Gruodė pradėjo pasakoti apie savo karjeros Hogvartse pradžią, ir Eion susigėdo. Pats jų pažintį pradėjo taip, kad dabar turėtų gerai save nubausti. Tikrai tuo nesididžiavo, bet magijos pasaulyje susidurdamas su įvairiais žmonėmis suprato vis daugiau. Tai buvo jo būdas gintis nuo pasaulio ir blogų žmonių. Geriau jau visi nekenčia ir šalinasi, o ne apsimeta, kad yra geri, o po to palieka.
- Bet tu įveikei save, - pratarė. Dėl šito jautė merginai labai didelę pagarbą. Vis dėlto jų situacija buvo visai kitokia. Jo gyvenimas mažai priklausė nuo jo paties. Net ir negrįžęs į Airiją, kurioje patyrė tiek kančių, praėjusią vasarą susidūrė su tomis pačiomis problemomis.
- Žmonės yra blogis. Iš jų geriau nieko gero nesitikėti, tada nenusivilsi, - nurimęs ištarė Eion. Žinojo tikintis, kad Gruodė jo nenuskriaustų, bet vis tiek atkakliai kartojo sau, kad ir iš jos galima laukti kažko blogo. Žinoma, niekada to nesakys, bet labai gali būti, kad ji pati viską suprato.
- Ne, tai ne profesorius Senkleris, - atsiliepė mintyse keikdamas savo plepumą. Kodėl iš viso kažką pasakojo? Apsidairė po koridorių svarstydamas, ar nevertėtų vėl bandyti pasprukti. - Jį sutikau netyčia. O tas žmogus man žadėjo... Na, mes pakeliavome, bet aš maniau, kad...
Sakinio taip ir neužbaigė. Kad mintyse profesorę Keit beveik vadino mama, buvo vienas gėdingiausių dalykų gyvenime. Ji jau parodė tikrąjį savo veidą.
- Tu negali man padėti. Niekas negali, - tyliai pridūrė Eion svarstydamas, kokia šito pokalbio prasmė.
-
- Na, galbūt. Man jau išties geriau. Bet žinai, nežinia kas būtų, jei tą kartą būčiau niekur neėjusi su ta mergaite. O paskui šalinčiausi ir kitų. Gal tebebūčiau tokia pati, kokia atvykau į Hogvartsą. Gal ir tau ši mokykla parodo kažkokių galimybių kažką pakeisti? Labai baisu žengti į nežinomybę ir kažkuo pasitikėti. Bet kartais verta. - Bandė pakeisti jo nuomonę Gruodė.
- Žmonių yra visokių. Gerų ir blogų. Kartais taip liūdna, kad kai kurie žmonės sutinka daugiau blogesnių ir nebepasitiki niekuo kitu. - Iš ties ką dabar daryti? Ką jai daryti? Gruodė manė, kad tėvai sutiktų leisti Eion pagyventi pas juos. Jai nepatiko mintis, kad prieš jo valią eis pas direktorę ir klos viską, ką jie aptarė. Na ne viską, bet kai ką teks pasakyti. Bet kaip ji gali leisti jam eiti kažkur. Kas bus, jei Eion kas nors sužeis, jei jis badaus. Galėjo nutikti labai daug baisių dalykų. Ir tada jai šovė šiokia tokia mintis. Bet dabar jis pasakojo apie kitus dalykus, todėl kol kas nieko apie tai nesakė.
- Tikrai? Siaubinga, kai kas nors laužo savo pažadus. - Ji nebuvo tikra Ar tai ne profesorius Senkleris. Dabar jau visai susipainiojo. Bet pagaliau galėjo jam pasiūlyti šį bei tą.
- Gal ir galiu bent kažkiek tau padėti. Turiu santaupų. - Taupėsi šluotai. Bet tai tik daiktas, kurį galės nusipirkti kitą kartą. - Tu galėtum pagyventi Kiaurame katile. Ten juk nelabai brangu. Manau pinigų užtektų visai vasarai. Visada galima rasti kokią nors išeitį.
-
- Kas būtų, jeigu būtų, - gūžtelėjo Eion. Taip, galbūt Gruodė būtų nedrąsi, užsidariusi. Ir galbūt kai jis priėjo prie jos tam, kad pasityčiotų, būtų buvusi įskaudinta. Tada jis neturėtų draugės. Bet viso to nėra. Jie čia ir dabar stovi šiame koridoriuje ir šneka baisiai sudėtingomis temomis. Bet Gruodė aiškiai nesuprato vieno - jis nenorėjo prisileisti jokių žmonių. Jam to nereikėjo. Ar bent jau taip berniukas tvirtino pats sau, nors akivaizdžiai buvo visai kitaip.
- Gerų žmonių yra vienetai, bet tu esi viena iš jų, - atvirai pasakė Eion, tačiau tai tikrai nereiškė, kad jis priims kažkokią pagalbą. Pagyventi su šitos merginos tėvais? Tai jau ne, tai iškeltų pernelyg daug klausimų. Jau užteko to, kad praėjusią vasarą gyveno profesoriaus Senklerio bute. - Bet aš susitvarkysiu. Nepražūsiu, - dar pridūrė. Vis dėlto netrukus pasigirdęs pasiūlymas tiesiog pribloškė. Žinoma, Eion tikrai neketino priimti pinigų, bet kurį laiką tiesiog nerado ką pasakyti. Kodėl Gruodė tai siūlo? Kodėl ji turėtų mokėti už jį? Ne, čia kažkokia nesąmonė.
- Aš tikrai neimsiu tavo pinigų, - galiausiai sugebėjo atsakyti niekaip nesuprasdamas, kodėl atsirado toks pasiūlymas. Tai blogiau nei gyventi su jos tėvais ar profesoriumi Senkleriu.
- Gruode, man tikrai viskas bus gerai. Ačiū už rūpestį, bet nėra būtina tai daryti, - staiga pradėjo kalbėti Eion vildamasis, kad mergina supras jo nenorą toliau kalbėtis. - Geriau išmesk visa tai iš galvos, - dar pridūrė.
-
Niekas negelbėjo. Visiškai niekas. Eion laikėsi savo vesdamas ją neviltin.
- Miela, jei taip manai. Bet ir manimi tu deja nepasitiki. - Pasakė tai, ką galvojo. Kaip galėtų viską išmesti iš galvos? Net pikta pasidarė. Kaip jis tai įsivaizduoja? Žinojo, kad visą vasarą neturės ramybės jeigu žinos, kad Eion bastosi kažkur be vietos.
- Galėčiau tau tuos pinigus paskolinti jeigu jau šitaip. Kada nors kai turėsi darbo baigęs mokyklą galėsi gražinti. - Beviltiškai mėgino Varnė.
- Eion. Pagalvok. Turim dar laiko iki atostogų. - O jei visgi nepavyks nieko pakeisti? Na. Tada teks padaryti ką privalau. Gruodė bijojo dėl jo saugumo. Ir nenorėjo užsikrautisau šitokios atsakomybės. Į tokius Eion planus negalėjo žiūrėti pro pirštus. Todėl suprato. Jei jis per laiką iki atostogų nepersigalvos, jai teks eiti pas direktorę.
-
Kuo jis parodė, kad nepasitiki Gruode? Žinoma, iki galo pasitikėti negalėjo niekuo, tačiau kaip mergina tą suprato? Kaip jis išsidavė? Pradėjo apie tai galvoti, bet atsakymo taip ir nerado.
- Galbūt, - tarstelėjo. Daugiau čia nebuvo ką ir pridurti.
O Gruodė, pasirodo, užsispyrusi. Kaip ji nesupranta, kad jis neims tų pinigų? Jau žiojosi piktai atkirsti, bet laiku prikando liežuvį. Ši mergina norėjo jam gero.
- Ačiū. Bet ne. Aš to nedarysiu, - nusiraminęs pratarė. Netrukus tęsė: - Taip, turime laiko iki atostogų. Aš per jį pagalvosiu, ką daryti, ar gerai? Labai prašau - dabar nieko nedaryk. Jeigu nerasiu išeities, kartu nueisime pas direktorę pasikalbėti. Ar gali padaryti man tokią paslaugą?
Dabar norėjosi kuo greičiau sprukti ir pasislėpti. Sunkus tai buvo pokalbis, tačiau Eion žinojo: pažado laikysis. Nežinia, ką sakys direktorei, mat neabejojo, kad sprendimas neatsiras. Tačiau vis tiek pas ją nueis.
- Man... Man jau reikia eiti, - neužtikrintai ištarė. Mintyse spėliojo, ar nebus nemandagu, jeigu tiesiog paliks Gruodę vieną. Ir ar reikėtų padėkoti? To nežinojo, tad galiausiai nužingsniavo koridoriumi tolyn taip daugiau nieko ir nepasakęs.
-
Ši diena ir pokalbis turbūt buvo vienas didelis žingsnis jų draugystėje. Tik kur jis vedė. Pirmyn ar atgal. Tai turbūt parodys tik laikas.
Eion skolintis pinigų irgi nenorėjo. Ji jau visai nebežinojo ką daryti. Turbūt visgi turės pasielgti taip, kaip nenorėjo. Bet išgirdus tai, ką jis pasakė tas beviltiškumo jausmas vos atitolo. Gruodei bent kiek palengvėjo gavus draugo pažadą.
- Gerai. Aišku. Aš visai netrokštu eiti prieš tavo norus. - Ar jis laikysis savo pažado? Dabar to nežinojo. Bet labai norėjo, kad viskas būtų kaip jie susitarė.
- Gerai. Iki Eion. - Neprieštaravo Varnė. Klastuolis nuėjo. JI irgi patraukė koridoriais. Dar nesugalvojo kur eina. Prašau ištesėk savo pažadą. Galvojo mergina. Ji ir laukė atostogų, dabar dar labiau. Nes norėjo žinoti kaip viskas baigsis. Bet kartu ir bijojo, kad Eion vėl persigalvos. O ji turės viena eiti pas mokyklos direktorę.
-
Pirmąją dieną Eliotas atsikėlė gerokai prieš pamokas. Labai norėjo pradėti tyrinėjimus. Ir šiandien būtinai tai darys kartu su Oliveriu. Jie atvažiavo kartu ir pateko į tą patį koledžą. Tai berniukui bylojo, kad jie privalo bent jau pradėti šią kelionę kartu. Kol kas draugų daug neturėjo, nes Hestijas pasirodė esantis labai keistas. Taigi išsitempė Oliverį iš lovos ir patraukė koridoriais. Čia viskas buvo labai stebuklinga, ir Eliotas nenustojo žavėtis. Dabar netgi jam pasidarė kiek apmaudu, kad šalia nėra tėčio. Kas atsakys į milijoną iškilusių klausimų? Mielai būtų nuėjęs pažadinti Aurio, bet neįsivaizdavo, kur galėtų jį rasti. Taigi teks kankintis nežinioje, o vėliau užpilti tėčio draugą klausimais.
- Žiūrėk, judantys paveikslai, - patenkintas pranešė broliui, kai nutapyta sena ponia jiems pamojavo. Atsakęs tuo pačiu išdidus pirmakursis nusišypsojo. - Ji draugiška. Kaip manai, gal kuris nors paveikslas galėtų daugiau papasakoti apie Hogvartsą?
Paėmęs Oliverio ranką Eliotas nutempė jį tolyn ir vis labiau patenkintas kartais vis šūktelėdavo iš susižavėjimo.
-
Pirma naktis buvo siaubingai sunki. Oliveris taip pasiilgo mamos ir tėčio, kad didžiojoje salėje negalėjo nieko praryti. Lova buvo patogi, tačiau žinojimas, kad kambaryje be jo ir Elioto yra dar keli berniukai, trikdė. Norėjo kažką pasakyti broliui, bet išsigando, kad kiti jį išgirs. Taigi palindo po antklode ir tyliai verkė. Įsivaizdavo, kad Eliotas palaikytų jį niekam tikusiu bailiu, bet nieko negalėjo padaryti. Pernelyg norėjo namo. Kaip jis čia išgyvens?
Beveik nepamiegojęs Oliveris visai nenorėjo eiti klaidžioti po mokyklą, bet Eliotas atrodė esąs užsispyręs. Mielai būtų pasakęs, kad jie viską dar spės apžiūrėti, bet nenorėjo pyktis. Dvynys buvo vienintelis artimas žmogus šioje didelėje pilyje, tad tikrai geriau pasaugoti draugystę.
- Aš noriu… - pradėjo Oliveris, kai Eliotas pasisveikino su paveikslu. Bijojo pasakyti norintis namo, bet atrado būdą išsisukti: - Miego. Aš blogai išsimiegojau.
Deja, tai visai nepadėjo, ir brolis jį nutempė kažkur. Ar paveikslai gali kažką papasakoti, Oliveris neįsivaizdavo. Nieko apie tai nesakė.
- Jeigu mes kažkur nuklysime, nerasime reikiamo kabineto, - pabandė atvesti Eliotą į protą. Nė nežinojo, kokia bus pirma pamoka. Tiesiog labai norėjo grįžti į kambarį ir dar kartą išsiverkti.
-
Oliveris neatrodė itin entuziastingas, kas gerokai stebino. Negi jam visai neįdomu patyrinėti šitą mokyklą? Apie tai Eliotas svajojo jau kokius penkiolika metų, o štai broliui, regis, visai nerūpi.
- Pamiegosi kitą kartą! Dabar turime svarbesnių užduočių, - nekantriai aiškino Oliveriui Eliotas. Pats išsimiegojo tiesiog puikiai. Sapnavo, kaip su Auriu eina mokyklos koridoriais ir patiria galybę nuotykių. Sapno metu nė karto nepagalvojo apie brolį. Ar gali būti taip, kad ilgainiui jie vis mažiau laiko leis kartu? Tai būtų šiek tiek liūdna - vis dėlto Eliotas dvynį mylėjo.
- Ar seniai čia kabi? - paklausė vieno maloniai atrodančio senučiuko. Jis pradėjo pasakoti istoriją, kuri baisiausiai sudomino. Eliotas išpūtęs akis klausėsi ir negalėjo patikėti savo laime. Jis pagaliau Hogvartse. Tai buvo labai keista, tačiau kartu ir įdomu.
- Norėčiau ir aš būti pakabintas ant sienos, - patenkintas pasakė tam paveikslui, ir jame nupieštas vyras draugiškai nusijuokė.
- Visada gali ateiti pas mane pasišnekėti, - dar pasakė, kai Eliotas pradėjo tempti Oliverį tolyn.
- Rasime mes tą kabinetą, - kiek nekantriai atsakė Oliveriui Eliotas. Pamokos jam dabar rūpėjo mažiausiai. Pamatė šarvus ir pripuolė prie jų. - Geras!
Pačiupinėjo ranką, ir šarvai gailiai sucypė. Tai šiek tiek išgąsdino, ir Eliotas atsitraukė. Atrodė, kad gal ką padarė ne taip.
- Man čia patinka, - pranešė broliui vis dar spoksodamas į šarvus.
-
Aišku, Eliotui nelabai terūpėjo, kaip jis jaučiasi. Gerai, kad nepasakė norintis namo. Tada brolis visai nesuprastų, ir pasidarytų dar liūdniau.
- Bet man reikės mokytis. Per pamokas negalėsiu miegoti, - neryžtingai stengėsi nepasiduoti Oliveris, bet juto pralaimėjęs. Žinoma, smagu, kad Eliotas nori tyrinėti kartu su juo, bet ar būtina tą daryti taip anksti? Galėtų eiti pasivaikščioti po pamokų. Tada aptartų įspūdžius iš jų ir viską apžiūrėtų. O dabar…
- Ne, tu man reikalingas ne ant sienos, o šalia, - gerokai išsigandęs pasakė Oliveris, kai Eliotas išreiškė itin keistą norą. Paveikslas juokėsi, bet taip ir nebuvo aišku, ar jis šaiposi, ar yra draugiškas. Tai, kad tie nei gyvi, nei negyvi žmonės galėjo kalbėti ir turėti emocijas, gerokai trikdė. Kaip ir daugelis dalykų šitoje mokykloje.
Paveikslui pasakius, kad Eliotas visada gali ateiti pasišnekėti, Oliveris nusiminė. Va ir atsirado draugas, kuris bus daug įdomesnis už jį patį. Brolis ateis čia pliurpti, o jis liks vienas.
- Mes čia atvažiavom mokytis, Eliotai, - priminė broliui, kai pasirodė, kad pamoka ir kabinetas jam nelabai terūpi. - Eliotai!
Bet jis jau susidomėjo šarvais. Jie visai nebuvo skirti mokytis, tad viskas darėsi vis blogiau. Negi brolis nė neketina stengtis? Cypimas šiek tiek išgąsdino, bet jis neužsitęsė, tad Oliveris kiek atsipalaidavo.
- Taip, čia įdomu. Bet… - bandė paprieštarauti broliui, bet sakinio neužbaigė. Nenorėjo būti palaikytas dar didesniu nuoboda.
-
Kodėl Oliveris taip užsispyręs kartoja, kad mokysis? Na gerai, čia mokykla, bet juk pirmą mėnesį, du, o gal ir visus metus galima nuveikti ką nors įdomesnio? Kodėl brolis toks susitelkęs ties mokslais? Burti galima išmokti ir be pamokų. Jeigu būtų namuose atsivertęs kokį vadovėlį, jau turbūt mokėtų visokiausių burtažodžių.
- Klausyk, tu buvai įlindęs į knygas. Jau turbūt bandei kokius nors burtažodžius ir neparodei man! Nagi, parodyk ką nors!
Dabar labiausiai norėjo pamatyti, kaip Oliveris buria. Net apie šarvus negalvojo, tačiau staiga vėl į juos atsisuko. Galvojo, kaip užkalbinti, bet kažkodėl nesisekė.
- Ar seniai čia stovit? - galiausiai paklausė, bet tas metalo gabalas neatsakė. Eliotas kiek paspoksojo į šarvus ir galiausiai atsisuko į brolį.
- Eime kur nors kitur? - paklausė ir čiupo už rankos. Dar nežinojo, kur eis dabar, tačiau širdis troško patirti dar daugybę nuotykių.
-
Smagiausias dalykas prieš pamokas būdavo šmirinėti koridoriais ir ieškoti nuotykių. Žinoma, smagiau būtų tą daryti su Oliveriu ar draugais, tačiau tiek brolis, tiek kiti pirmakursiai bijodavo pavėluoti į pamokas (kas Eliotui dažniausiai ir nutikdavo), todėl kartu neidavo. Ką gi, jam gerai ir vienam. Kartais.
Šiandien nutarė susirasti tą draugiško senučiuko paveikslą ir pasikalbėti su juo. Mokykloje buvo jau porą mėnesių, jau ne visai naujokas. Norėjo tuo pasigirti. Deja, ilgokai nepavyko jo rasti - tik išėjęs iš Klastūnyno bendrojo kambario pasuko ne į kairę, o į dešinę, tad kiek susipainiojo. Bet galiausiai jau galėjo garsiai sušukti:
- Labas! Vos tave radau! Net pamaniau, kad kur persikraustei.
Senučiukas nusišypsojo, nors atrodė kažkoks liūdnas. Eliotas to nepaisė ir tęsė toliau:
- Ar gali patikėti, kad aš čia jau du mėnesius? Oliveris vis dar nori namo, o man Hogvartsas labai patinka! Bet būtų įdomu pamatyti, kaip viskas atrodė tavo laikais.
Norėjo dar kažką sakyti, bet galiausiai pastebėjo, kad paveikslas kažkoks liūdnas. Jau norėjo pliurpti toliau, bet teikėsi paklausti:
- Ar kas nors atsitiko?
- Mano drobės kokybė labai suprastėjo, gali būti, kad mane nukabins, - liūdnai atsakė senučiukas. Eliotas susiraukė:
- Ne! Tu esi pats geriausias paveikslas! Su kuo aš kalbėsiu, jeigu tavęs čia neliks? Negalima!
Senučiukas gūžtelėjo pečiais ir liūdnai šyptelėjo. Eliotas žiūrėjo į jį ir nutarė: būtinai suras direktorę ir pasakys jai, kad šis paveikslas privalo likti savo vietoje. Ryžtingai sulinksėjęs galva nusisuko nuo vyriausio turimo draugo ir patraukė koridoriumi tolyn. Ėjo pas direktorę, nors nė neįsivaizdavo, kur galėtų ją rasti.