Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Frankas Stigleris Liepos 30, 2017, 08:18:54 pm
-
Pačiame tamsiausiame koridoriuje galima aptikti vos, vos pastebimą angą. Pralindus pro ją, galima patekti į apleistą menę, kurios centre stovi milžiniški juodmedžio vartai. Jų šonuose yra išskaptuota liūtai, varnos, gyvatės, barsukai, o pačioje vartų viršūnėje - drakono galva. Šalia vartų stovi stalelis, o ant jo - aštrus, gero plieno durklas. Norint atverti portalą, reikia ant durklo užlašinti savo kraujo, tada ginklą vėl įsmeigti į stalą. Kraujui pradingus, atsivers portalas, kuris veda į mišką, kuriame yra grafų, kurių niekas nepamena, dvaro griuvėsiai.
Skarą vijosi būrys gerai ištreniruotų medžiotojų ir šimtai šunų. Ją visą buvo išmušęs ledinis prakaitas, kuris tekėjo kaklu. Pažastys taip pat pradėjo drėkti. Šuolis po šuolio raiti medžiotojai artėjo. Mergina net neturėjo progos pailsėti ir tik bėgo ir bėgo. Deguonies jau seniai pradėjo trukti, bet ji negalėjo rizikuoti sustoti ir giliai įkvėpti. Skara tik bėgo. Pasigirdo žirgo prunkštimas.
-Nagi, pagaukime ją ir sugražinkime savo sultonui. Jis bus laimingas atgavęs į savo haremą tokią gražuolę. Plius ji yra karaliaus Mido benkartė.
-Bet prieš tai reikia sužinoti, kokia ji lovoje. Ar nesispardo ir ar arši, - tai pasakius, visi pradėjo kvatotis.
-Sultonas jau tai sužinojęs, - atsakė kitas.
Skaros rankose sublizgėjo burtų lazdelė. Ji stipriai ją suspaudė. Išbėgusi iš miško, ji pamatė ant kalno augant du juodmedžius. Ji iškart pasileido bėgti link medžių. Žingsnis po žingsnio ji vis geriau įžiūrėjo medžius. Jų šakos buvo susipynusios. Užkopusi į kalną, jai suraibuliavo akyse ir ji parklupo. Ji nepajėgė pakilti ir nusuko žvilgsnį į kalno papėdę. Ten jau jojo pulkas medžioklių, o prieky jų - peraugę šunys, kurie greičiau priminė vilkus. Giliai įkvėpusi, ji suspaudė lazdelę ir nukreipė ją į vyrus.
-Daugiau nė žingsnio, - virpančiu balsu sušuko ji.
Raumeningas ir jaunas vyras, raitas ant balto žirgo, iškėlė ranką, liepdamas meždiokliams sustoti.
Jis pasikasė savo šerius ant veido.
-Ir ką tu padarysi su tuo pagaliuku?
Skara nurijo seiles.
-Štai ką. BOMBARDO MAXIMA, - sukliko ji.
Kerai buvo tokie stipri, kad net pora dešimčių žirgų susprogo į daugybę gabalų. Ji rankomis atsirėmė į žemę ir pabandė atsistoti.
-O dabar visi meskite savo ginklus šalin ir nusilenkite man.
Vienas vyras drebančiu balsu sušnibždėjo:
-Kas ji?
-O kodėl turėtume tau nusilenkti? - tarė raumeningasis vaikinas. - Tu tik paprasta mergšė, kuri sultono rūmuose pavirto dar viena jo kale.
Skara dar stipriau suspaudė kumščius. Jai net pasirodė, kad ji išgirdo, kaip sutraškėjo jos pirštikauliai.
-Aš ne kalė, kuri šildosi to asilo guolyje. Aš esu drakonė.
Benkartė pridėjo lazdelę sau prie gerklės ir sušnabždėjo:
-ACIO MILO AQURI.
Ji tvirčiau atsistojo ant kalno žemės ir prasižiojusi pradėjo laukan pūsti orą. Medžioklių nelaimei, ji išpūsdavo ne orą, o pačią tikriausią ugnies liepsną, kuri sudegindavo vyrus gyvus. Medžioklių klyksmai ir maldavimai skambėjo per visą mišką ir dievų girią. Kai klyksmai nutilo, ji užsičiaupė. Liepsna jau nebesklido iš Skaros, bet lavonai vis dar degė. Tada merginos nuostebai, iš lavonų pakilo tas pats gražus, raumeningas vyras, kuris sustabdė vyrus prie kalno. Jo akyse buvo galima įžiūrėti baimė, bet tuo pačiu metu ir susižavėjimą. Jis iš užančio išsitraukė įdomios formos lazdelę ir prilietė savo veidą.
-OS VULTUS.
Vyriškio nosies galiukas pasmailėjo, plaukai susigarbaniavo ir nusidažė juodai, akys - rudai. Kalno papėdėje stovėjo Aleksis - Skaros meilužis. Jis pradėjo kopti į kalną ir, priėjęs prie drakonės, ją apglėbė. Ji susvirduliavo ir krito į jo glėbį.
-Tu buvai nuostabi, Skara.
Mergina giliai įkvėpė, nurijo seiles ir prasižiojo:
-Nuvesk mane iki juodmedžių.
Aleksis nunešė savo mylimąją prie medžių, o ji stipriai suėmė savo magišką lazdelę.
-Norint sukurti portalą, reikia panaudoti kūno energiją, -tai pasakiusi, iškėlė lazdelę į viršų. -INCENTO.
Kūnai, gulintys pakalnėje, pradėjo irti. Iš jų likusios juodos dulkės, pradėjo kauptis aplink Skarą. Jos ranka pradėjo drebėti, nes kerai buvo išties galingi. Netikėtai už jos rankos suėmė jos meilužis ir tarė:
-Nagi, pabėkime.
Ji giliai įkvėpė ir nukreipė lazdelę į medžius. Juodos dalelės apsupo juodmedžius ir daužė bei skaldė juos, kol medžiai, tiksliau kas iš jų liko, priminė vartus, ant kurių buvo išskaptuota liūtai, gyvatės, varnos, barsukai ir drakono galva. Šalia portalo atsirado stalelis, į kurį buvo įsmeigtas durklas. Skara jį paėmė ir perbraukė sau per pirštą bei užlašino kraujo lašelį ant ašmenų. Tada durklą vėl susmeigė į stalą. Žemė sudrebėjo ir tarp juodmedžių sublyksėjo violetinė kibirkštis. Ji pradėjo plėstis ir mergina su savo mylimuoju įšoko į jį. Frankas pervertė puslapį, bet kitoje pusėje nieko nerado.
-Viskas? - pasiteiravo savo juodosios knygos.
Violetinė dėmė suvirpėjo ir tarė:
-Na, taip, o ko tikėjaisi? Tęsinio, kur aprašys, kaip jie laimingai pasidulkino ir užkariavo naujai atrastas žemes? Grafai Lenidai uždraudė rašyti pasakojimus apie save, tai naujienas ir įdomius gandus buvo galima sužinoti iš jų tarnų.
-Tu juk buvai jų tarnaitė, Ala. Papasakok man apie juos daugiau.
Dėmė nieko neatsakė.
-Ala, - sukriokė Frankas.
-Tiesiog surask portalą, tada tau viską papasakosiu, kai grįši.
Praėjo tik pusvalandis, o švilpis jau lindo pro vos pastebimą plyšį sienoje. Prasmukęs išsitraukė lazdelę ir tarė:
-LUMOS.
Menę apšvietė silpna melsva švieselė, bet jos pakako, kad Frankas išvystų vartus. Jie buvo yokie patys, kaip aprašyta pasakoje. Jis nieko nelaukė ir pagriebė durklą. Persirėžė sau delną ir leido kraujui nutekėti ant durklo. Tada įsmeigė ginklą į stalą. Jis net nesureagavo, kai netikėtai portalas užsitvieskė violetine spalva. Pažvelgė į savo delną. Žaizda jau buvo užgijusi ir, nieko nelaukęs, įbėgo į violetinę masę. Viskas pradėjo suktis ir virpėti, bet tai netruko ilgai. Gal kokias penkias minutes. Tada portalas lyg pats išstūmė švilpį iš savęs. Frankas apžvelgė aplinką. Visur medžiai, žolė ir dvaro griuvėsiai. Jis atsitūpė ir nuo žemės paėmė seną gipso gabalą. Jį švelniai paspaudė. Gipsas iškart suvyrėjo į daugybę smulkių gabaliukų. Jis net nematė, kaip portalas užsidarė, bet tikrai pastebėjo, kad jis vėl iš lėto atsidarė.
-Kas per? Nejau kažkas irgi čia ateina?
Nieko nelaukęs švilpis pasislėpė dvaro griuvėsiuose, tokioje vietoje, iš kurios jis viską matė, bet jo - niekas. Giliai įkvėpė ir laukė pasirodančio nelaukto svečio.
-
Kartais tiesiog žmogus nežinai kodėl nutarei padaryti vieną ar kitą dalyką. Kartais tiesiog nesuprasdamas nieko plauki pasroviui ir lauki kur tave gyvenimas nuneš. Likimas... ar visgi jis egzistuoja? Kad viskas šitam gyvenime vyksta ne be priežasties, ar tai tiesa? Retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymo neranda žymiausi filosofai jau nuo Antikos laikų. Kartais mergina savęs klausdavo, ar tikrai kada gyvenime jos gyvenime atsiras žmogus, kuris mylės visus jos "tobulus netobulumus" ((išsireiškimas iš J. Legend "All of me" - "love your <...> perfect imperfections"))? Remiantis visa likimo filosofija reikia tiesiog leistis nešamai gyvenimo (likimo ar kaip ten dar jį pavadinsi), plaukti pasroviui su fortepijono melodija ir viskas atsiras savaime? Ne, Emi taip nemanė. Buvo visiškai tikra, jog pati kuriasi savo gyvenimą. Ir tuo pat metu tuo netikėjo. Tarkime, kodėl tada ji yra sirena ir apie save labai mažai ką žino? Kartais žmogui tiesiog patinka manyti, kad kažkas jo gyvenimą prižiūri. Taip jautiesi daug saugesnis. Tačiau tai, Emilijanos nuomone, tėra dar vienas savęs apgaudinėjimas.
Tačiau lygiai taip pat merginai nesisekė paaiškinti kodėl ji dabar vietoje to, kad bibliotekoje vėl naršytų informaciją apie sirenas, čiuožia ilgu tamsiu atkampiu koridoriumi savo balta oda tarsi jį nušviesdama. Šitoje pilies vietoje Emilijana dar niekad nesilankė, neturėjo mėlyno supratimo kaip sugrįžti atgal, bet vis tiek ėjo pirmyn. Kai atrodė, jog atsidūrė visiškoje aklavietėje, staiga pastebėjo angą sienoje. Kodėl gi nepatikrinus, jei jau čia atsibeldė. Keikdama tą siaurą mėlyną suknelę ir aukštakulnes basutes Emi įsirabždino per tą plyšį ir atsidūrė salėje.
- Vauuu,- nutęsė Emi apžiūrinėdama vartus. Tikras meno kūrinys, kitaip nepasakysi.
Basigrožėdama raižiniais mergina staiga pastebėjo staliuką šalia. Einant arčiau tuščioje menėje aukštakulnių kaukšėjimas skambėjo kurtinamai garsiai. Durklas... Vartai... negali jie čia šiaip sau stovėti. Tikriausiai koks portalas. Tik klausimas kaip į jį patekti? Logiškai mąstant, ten kur ginklas, turi būti ir kraujo... Plieninis įrankis atsidūrė baltoje gležnoje Emi rankoje. Šaltais ašmenimis brūkštelėjusi per alebastrinę odą keturiolikmetė įsmeigė durklą į stalą - taip nuo mažens buvo mokoma elgtis su aštriais įrankiais. Vos spėjęs nurausvinti odą kraujas staiga pranyko. Vartai švytėjo violetine spalva. Kiek apdujusi, tarsi ko genama Emilijana įėjo vidun ir užsimerkė. Jūros liga merginos nekamavo, bet daug labiau patiko rami bangų mūša nei šitoks virpėjimas ir kratymasis. Viskam sustojus priešais keturiolikmetę atsivėrė miškas. Miškas? Žavu. Ir randu ką apsirengti... tylutėliai mintijo Emi dairydamasi. Pasilenkusi ji vieną po kito nusiavė smailiakulnius batelius ir ant samanų stovėjo basa - daug geriau, net klibikščiuoti su tais "žudikais". Staiga merginą apėmė nuojauta, kad ji ne viena. Atidžiau apsižvalgė, tačiau, regis, buvo tuščia.
- Emmm, kas nors yra?- tyliai, labiau savęs paklausė Emi. Nesinorėjo bastytis čia nuolat gręžiojantis per petį.
-
Netikėtai pro juodmedžio vartus įėjo mergina. Ji buvo iš švilpynės koledžo. Frankas buvo ją kelis kartus pastebėjęs mokykloje su uniforma, papuošta švilpynės herbu. Mergina buvo smulkaus sudėjimo, blyškia oda ir plaukais, kurie atrodė lyg būtų balti. Žalios akys sužėrėjo medžio šešėlyje ir tada jaunuolis pastebėjo ant kaklo merginai kabantį pakabutį. Netikėtai ji prakalbo. Švilpis sustingo ir užlindo už apgriuvusios sienos. Staiga pradėjo dilgčioti sprandas. Dar viena antgamtinė būtybė? Jau net neįmanoma Hogvartse rasti paprasto žmogaus, kuris nebūtų koks nors antgamtinis padaras.Jo nenustebino sprando dilgčiojimas, bet jos kvapas paliko įspūdį. Nuo jos tvelkė vandeniu, druska, moliuskais, smėliu... Paprasčiau vandenynu. Keistas kvapas. Kas tu? Jaunuolis norėjo vėl pažvelgti į merginą bet netyčia užlipo ant sausos šakelės, kuri perlūžo ir per tylų mišką pasklido jos sutraškėjimas. Jaunuolis vėl prigludo prie šaltos ir dulkėtos sienos. Tuo pačiu metu jis nenorėjo būti pastebėtas, bet ir norėjo išsiaiškinti, kas yra ta švilpė. Jaunuolis iš lėto pradėjo eiti atbulom. Tada greitai atsigręžė ir pasileido bėgti. Kodėl? Pats nesusivokė. Jis vis tolo nuo portalo. Net nepastebėjo, kad griuvėsiai lėtai virto į vos apgriuvusius rūmus. Kai netikėtai, užlipus ant samanų skraistės, jis susmigo. Samanos buvo paslėpusios skylę, į kurią švilpis įkrito. Krisdamas jis įsipainiojo į vijoklius ir, jiems nutrūkus, tėškėsi į kietą žemę. Kairę ranką persmelkė skausmas. Pažvelgęs jis pamatė, kad išsisuko riešą.
-Po velnių, - nusikeikė jis.
Nieko nelaukęs jis patogiau atsisėdo ir paėmė savo riešą kita ranka. Sukando dantis ir porą kartų giliai įkvėpė. Tada stipriai trūktelėjo riešą ir po patalpą pasklido prislopintas inkštimas. Riešas buvo atstatytas, o nuo sukelto skausmo chimera nepabudo. Du geri dalykai per vieną sekundę. Man sekasi. Šmaikščiai pagalvojo jis. Tada jis atsistojo ir apžvelgė aplinką. Jis buvo menėje, kurį susmigo į žemę. Pro langus galėjai matyti tik žemę, o vienintelis atviras išėjimas buvo skylė lubose, pro kurią jis čia ir atsirado. Tik viena problemėlė. Skylė buvo devynių metrų aukštyje.
-Štai ir pasibaigė mano laimė. Įstrigau čia.
-
Tyla. Tarsi nieko nebūtų. Ir tuo pačiu metu kažkokia keista nuojauta. Žmogaus šalia nuojauta. Emilijanai teliko sugniaužti lazdelę - galių ji dar neturėjo. Todėl jautėsi visiškai bėjėgė, galbūt net priklausoma nuo ant kaklo kabančio pakabučio. Na, jei dabar jo neteiks tebus išvesta iš rikiuotės, ne blogiau. Būtų aktyvuotos galios... Emilijana nusipurtė. Gal apie tai geriau negalvoti. Baltaplaukė atsargiai pasisukiojo vietoje. Kažkoks senas, labai senas miškas ir nežinia ką jis veikia Hogvartso viduje. Juk teoriškai taip ir yra - kad patektų į šią vietą, Emi net neišėjo iš pilies teritorijos. Įdomus daiktas tie portalai.
Staiga įprastus miško garsus (pavyzdžiui, medžių šnarėjimą papūtus vėjui) nustelbė tylus šakelės trakštelėjimas, tylutėlėje proskynoje nuskambėjęs kurtinamai garsiai. Kaaaas čia po velniais?? Dar to bertūko.... Pašokusi mergina puolė ieškoti garso šaltinio, tačiau po kelių minučių jis, galima sakyti, pasirodė pats. Tikriausiai iš šono Emilijana turėjo atrodyti labai komiškai - baltaplaukė skaistaodė mergina, vienoje rankoje lazdelė, o kitoje bateliai. Žavus vaizdelis. Tačiau prie jo visai nederėjo budrios žalios akys. Vėjo šuoras, kilęs prabėgant nepažįstamąjam, sutaršė Emilijanos plaukus. Kuuuur dabar, galėtum bent jau pirma prisistatyti... Sirena tikrai neketino visko palikti taip, kaip dabar yra, tad pasileido paskui. Kol kas neidentifikuotas žmogus (iš gana greito bėgimo keturiolikmetė nutarė, jog jis vyriškos lyties) turėjo gana nemažą pranašumą, tačiau staiga pasigirdo neitin malonūs garsai - kritimo ir žnektelėjimo. Reiškia šitas miškas ne toks jau ir svetingas... sustojusi pamanė Emi ir toliau žengė atsargiau. Aplink stūksojo kažin kokie griuvėsiai, kurie tikrai nepridėjo atmosferai jaukumo. Priešingai - Emi jautė, tarsi už bet kurio kampo galėtų iššokti Viktorijos laikų budeliai, rūmų sargybiniai ir panašiai, puikiai derantys prie aplinkos. Galiausiai sirena priartėjo prie kažkokios skylės žemėje. Akivaizdu, čia būta spąstų ar kokios slaptos menės, kurios bėgantysis nepastebėjo.
- Ar čia kas yra?- pasiteiravo Emi jausdamasi gana kvailai ir tuo pačiu spręsdama ką daryti. Jeigu nepažįstamasis turi piktų kėslų, keturiolikmetė šiuo metu yra už jį šiek tiek pranašesnė. O jeigu ne... mergina buvo tikra, jog bėgdama girdėjo iš ten atsklidusią skausmo aimaną - galbūt reikia pagalbos. Kas bus, tas bus pamanė Emi užsikišdama lazdelę už suknelės diržo. Pakėlusi nuo žemės akmenuką numetė į tamsą. Apsiavė aukštakulnius - sprendžiant iš garso buvo gana gilu, tad nesinorėtų atsisveikinti su kojomis. Nors su kulniukais ir teks. Giliai įkvėpusi Emi žengė žingsnį virš duobės.
Atsitrenkę į kietą žemę batelių kulniukai, kaip ir reikėjo tikėtis, išlakstė kas sau, tačiau Emilijana stovėjo sveika. Žaliomis akimis nuskenavo priešais stovintį vaikinuką. Iš matymo buvo pažįstamas, galbūt kelis kartus sutiktas pilyje.
- Emm... Labas?- Emilijana tikrai neįsivaizdavo ką reikia sakyti.- Gal norėtum paaiškinti kas čia dedasi?
-
Jis dar kartą apžvelgė menę. Kuo atidžiau viską apžiūrėjo. Užversta žemėmis, užversta taip pat žemėmis, irgi užversta... Ir taip kelias minutes. Kiekvienas galimas išėjimas, neskaitant skylės lubose, buvo užverstas žemėmis iš kitos pusės. Jaunuolis jau buvo pasiduosiąs, kai netikėtai pastebėjo už stalų ir kėdžių nuolaužų slepiantis mažas duris. Jis iš lėto praėjo artėti prie nuolaužų. Su kiekviena akimirka jis tikėjosi, kad jos nebus užverstos, kaip langai. Priėjęs jis palietė medinio stalo likučius. Medis buvo sudrunijęs, supuvęs nuo drėgmės. Frankas nieko nelaukė ir stvėrė už jo kojos bei sviedė į kitą menės kampą. Iš šono tikrai turėjo atrodyti įspūdingai. Šešiolikmetis, nors iš sportiško sudėjimo, bet tikrai neatrodantis toks stiprus, kad galėtų mėtyti stalus kur tik benorįs. Praėjo dešimt minučių. Nuo Švilpio teka prakaitas, bet darbas atliktas. Nuolaužos pašalintos iš kelio, tad jaunuolis priėjo prie pat durų. Su milžiniška viltimi jas stumtelėjo. Deja, jos buvo užrakintos.
-Velnias. Nors ne taip ir blogai. Jos tik užrakintos, o ne užverstos.
Jis giliai įkvėpė, nurijo seiles, nusibraukė nuo kaktos prakaito lašelius. Jaunuolis atsitraukė į kitą menės galą, stipriai sugniaužė savo kumščius ir pradėjo bėgti link durų. Netrukus jo ausis pasiekė širdies plakimas. Jis trumpam sutriko. Nejau ji mane atsekė iki čia? Tada jo mąstymą nutraukė stiprus trenksmas į petį. Durys sutraškėjo ir išvirto. Frankas kartu su jomis drėbėsi ant žemės. Jis atsistojo ir pradėjo trinti skaudantį petį. Skausmas pamažu pradėjo blėsti, o švilpis apžiūrėjo naujai atrastas patalpas. Tai šiek tiek priminė haremą, bet Stigleris nebuvo šimtu procentų įsitikinęs. Ten buvo daug pagalvių, kurios turėjo atstoti lovas, daug žvakių ir ant sienų įvairiausių mozaikų, kuriose buvo iliustruotos pilvo šokėjos su šydais. Jis atsistojo ir žengė žingsnį vidun. Čia buvo išties tvanku. Buvo galima užuosti žiurkes, jo šlapimą, išmatas, samanas ir dar daug visko. Aišku, paprastas burtininkas to neužuostų. Netikėtai jo nosį pasiekė jūros kvapas ir kažkas įšoko pro skylę lubose. Jis atsigręžė ir išvydo tą pačią merginą. Iš arto ji dar atrodė gražiau, bet grožis švilpiui buvo antroje vietoje. Svarbiausia buvo charakteris. Mergina su juo pasisveikino.
-Labas, labas. Kas čia vyksta? Nieko. Tiesiog čia tik paprasti griuvėsiai, - nebuvo nuotaikoje, kad pasakotų merginai Skaros istoriją, kurią pats neseniai perskaitė. -Beja, vietoi tavęs, nebūčiau čia šokęs. Aš pats čia atsiradau ne savo noru. Įkritau, - tai pasakęs šyptelėjo. -Aš esu Frankas...
-
Skylė (kadaise buvusi menė), į kurią kažkodėl nutarė įšokti Emi, nebuvo tokia jau labai ištaiginga. Tiksliau pasakius, taip užversta ir užmėtyta visokiausiomis nuolaužomis, jog labiau priminė duobę, į kurią sumesti visokie sulaužyti rakandai. Sprendžiant iš daugumos daiktų (kurių jau liežuvis nebesivertė pavadinti daiktais) išvaizdos, jie čia pragulėjo ne dieną ir ne dvi. Tačiau vienos durys buvo atlaisvintos ir, sprendžiant iš medienos (tiksliau iš to, kas iš jos liko) ir iš vaikino, trinančio petį, išlaužtos.
Nutarusi apsidairyti Emilijana nusiavė visiškai sugadintus batelius ir liūdnai pažvelgė į šalia besimėtančius kulniukus - gera buvo ši avalynė. Tik gaila, kad buvo. Nejučia merginos akys visgi nukrypo į vaikiną.
- Hogvartse, mano žiniomis, visiškai neturėtų būti nei "paprastų", nei "nepaprastų" griuvėsių,- tyliai, labiau pati sau tarstelėjo Emi, bet buvo tikra, kad išgirdo ir, kaip jis prisistatė, Frankas.- Girdėjau. Manyčiau, nelabai maloniai, tad, kad ir kaip bebūtų kvaila, nenorėjau tavęs palikti jei netyčia būtum išsitaškęs ne taip sėkmingai. Emilijana,- garsiau papildė baltaplaukė ir ilgesingai žvilgtelėjo į aukštai virš galvos baltuojantį šviesos kvadratėlį.
Tegu ir negryninta, mergina buvo sirena, jai reikėjo jūros, vandens ar kažko panašaus. Toli nuo jų jau buvo nelabai gerai, bet po žeme... Mėšlungiškai sugniaužusi ant kaklo mataruojantį pakabuką Emilijana trūkčiodama įkvėpė oro. Ramiai, čia paprasčiausia salė.
Tiesiog pamėgink pamiršti, kad žemės paviršius kelis metrus virš tavęs.
Žengusi kelisi žingsnius priekin Emi permetė akimis šalia esančią patalpą. Jos dizainas, teisybę pasakius, priminė iliustracijas iš "Tūkstančio ir vienos nakties". Mergina net vaikystėje šitos pasakų knygos nelabai mėgo, tačiau vis tiek kartais prašydavo Adrijos ją paskaityti - mėgo klausytis jos balso, tad net ir nuobodžiausia istorija tapdavo kvapą gniaužianti. Siuvinėtos pagalvėlės, šokėjų priešiniai... Tatai nelabai domino Emilijaną, bet visgi pajėgė atitraukti mintis nuo vis didėjančio oro trūkumo.
Vėstelėdama akinamai baltais plaukais keturiolikmetė atsisuko į Franką ir paklausė:
- O visgi - ką čia veiki? Ne kiekvienas mokinys nutaria ekskursuoti portalų pagalba.
Nebeištvėrusi to keisto dusimo pojūčio mergina prisėdo ant vienos iš pagalvių ir nuleido galvą. Žemių kvapas, dulkės, pelėsis... Visa tai tiesiog purtė prie vandens pripratusią Emilijaną. Žvilgtelėjusi į pakabuką mergina nustėro - jis buvo beveik tuščias, nors per trejus metus vanduo nenuseko nei trupučio. Kas čia vyksta po velnių?
-
Frankas pažvelgė į, nuo kritimo sugadintus, batelius ir pastebėjo, kaip mergina dėl jų nusiminė. Tikriausiai buvo kieno nors dovana arba labai jau smagūs. Jaunuolis iš užančio išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė jas į tai, kas buvo likę iš avalynės.
-Intrigo.
Nieko neįvyko. Frankas vos pastebimai raustelėjo, bet raudonis greitai dingo nuo jo skruostų. Tik ne prie merginos. Stigleri, susiimk ir parodyk, kad moki kerėti. Giliai įkvėpė ir mostelėjo lazdele.
-Intrigo.
Aplink batelius pradėjo suktis balkšvas debesėlis. Po kelių sekundžių jis išsisklaidė ir avalynė buvo sveikut sveikutėlė. Atrodė, kad net nebuvo sugadinta. Švilpis pasilenkė, paėmė batelius ir ištiesė merginai, kvepiančiai jūra ir druska.
-Na, štai, kaip naujos, - pasakė ir nusišypsojo. -Neturėtų? Baik jau. Juk čia burtininkų ir raganų mokyklą. Čia visko pilna. Ko tikėjaisi, kai čia atvykai pirmą kartą? Ramios mokyklėlės, kaip žiobarų pasaulyje?
Mergina pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į skylę. Frankui pasirodė, kad jai pasidarė bloga, bet jis jai nieko nesakė. Jei bus svarbu, pati pasakys. Pamanė. Švilpė nužvelgė išlaužtas duris ir atsisėdo ant vienos iš daugelio pagalvių. Stigleriui vėl pasirodė, kad jai kažkas negerai. Ji suėmė savo pakabutį ir Frankas jos veide įžvelgė nerimą ir... ir baimę? Frankas atsitūpė prie Emilijanos ir pažvelgė jai į akis.
-Kas tau? Kas nors negerai? Turi kokią fobiją tokioms vietoms? Jei taip, tai kokio velnio čia šokai? Tave gali ištikti koks priepuolis, mergele.
-
Purvas... Dulkės... Pelėsis... Požemis... Senienos... Vanuo - daugelyje kultūrų yra atsinaujinimo, švarumo ir tyrumo simbolis. Tikriausiai todėl Emilijana taip prastai jautėsi. Frankas netoliese tarė kažkokius žodžius, galbūt burtažodžius, tačiau visi garsai sirenai šiuo metu tebuvo paprasčiausias gaudimas.
- Ačiū,- ištarė ji pakėlusi akis. Pamatė šalia savęs tuos pačius dailiuosius batelius, tik su kulniukais vietoje.
Ramiai kvėpuodama (tiksliau, apskritai stengdamasi kvėpuoti, kas buvo ne taip jau ir lengva), Emilijana kilstelėjo galvą ir pro perlų baltumo plaukų užuolaidą pažvelgė į tamsias vaikino akis. Rašytojas ar poetas jas tikriausiai lygintų su naktiniu dangumi.
- Priepuolis šiuo metu yra geriausia, kas gali atsitikti. Jis praeina,- blankiai šyptelėjo Emi. Suspaudusi pakabuką pradėjo:
- Niekada anksčiau taip nebuvo, bet tai taip pat niekada nebuvau po žeme su krūva dulkėtų apipelijusių senienų aplink. Niekada nesižavėjau ankštomis patalpomis, bet tai ir fobijos neturiu. Ir tikrai nenoriu dar kartą kartoti, kodėl čia nušokau - norėjau įsitikinti, ar visos tavo kūno dalys vietoj, nes sprendžiant iš garso, kritai nelabai maloniai,- kiek suirzusi pakartojo Emilijana ir trūkčiodama įkvėpė. Sudvejojo - norint paaiškinti, kas jai darosi, tektų atskleisti ir savo antgamtiškumą. Nors... Kritus iš tokio aukščio vargu ar žmogus liktų sveikas. Tai gal ir Frankas... nea, negali būt. Sienos, rodos, artėjo, lubos žemėjo. Galbūt panašiai jaučiasi ir žmonės, kamuojami klaustrofobijos, tačiau Emilijanos savijauta nieko bendro su tuo, deja, neturėjo. Reikia nešdintis iš čia, kol dar netapau stilinga šito buduaro dekoracija - skeletu.
Spjovusi į visą atsargumą keturiolikmetė žvilgtelėjo į Franką ir greitai išbėrė:
- Jei kartais žinai, kur gauti nors keletą lašų jūros vandens, labai labai man pagelbėtum. Na, žinoma, būtų neblogai iš čia ištrūkti, bet tada ar vėliau - jūros vanduo man reikalingesnis.
Abejojo, ar vaikinas suprato nors kelis žodžius iš čia pasakytų, tačiau nebeturėjo noro gilintis. Žema pagalvėlė, ant kurios buvo įsitaisiusi Emi, vertė pritraukti kelius prie krūtinės, kas tikrai nepagelbėjo. Kaip ir siaura suknelė, negailestingai apspaudžianti šonus. Velniai rautų piktai mintyse tarė Emilijana ir pakėlusi galvą apsižvalgė kambaryje. Nieko - jokio išėjimo, kuris būtų užkliuvęs už akių. Remiantis žiobariška literatūra, dabar turėtume netyčia užminti ant kokios slaptos sklendės, atidarančios išėjimą laukan. Deja, čia realybė.
-
Ankštomis patalpomis? Tu gal akla? Ši vieta milžiniška. Kaip tu ją gali vadinti ankšta? Frankas pajuto, kad jam nutirpo koja, tad jis pagriebė vieną pagalvėlę, pasidėjo ją ant žemės ir minkštai bei patogiai atsisėdo. Jis giliai įkvėpė ir suprato, kad jūros kvapas nieko nedingo, dar kaip tik sustiprėjo. Jis tikrai tvelkė nuo Emilijanos. Frankas pažvelgė į ją, į jos žalias, lyg katės, akis. Bande įžvelgti atsakymą, kažką apie jos kilmę. Netikėtai jo sprandą nupurtė nemalonus jausmas, rodantis, kad šalia yra antgamtinė būtybė. Kas tu iš tiesų esi? Tikrai antgamtikė, bet kokia? Baltaplaukė sukrutėjo ir paklausė Franko išties šiuo momentu keisto klausimo. Na gal keisto tik Frankui.
-Jūros vandens? Kam tau šiuo metu tau jo prireikė? Svarbiau, kad tau praeitų tas prie... - tada jis viską suvokė. - priepuolis.
Jūros ir druskos kvapas, mergina, kuri susekė švilpį, įšoko į duobę, nors bijojo ankštų patalpų ir buvimo po žeme ir dar tas jūros vanduo. Emilijana, tu arba undinė, arba sirena. Jaunuolis greitai permetė viską, ką buvo skaitęs apie undines ir sirenas. Na, kai chimera vėl pabudo, Frankas turėjo ja pasidomėti, tuo pačiu prigriebė ir kitų būtybių aprašymus.
Undinės - antgamtinės būtybės, gyvenančios jūrose. Pasakose rašoma, kad jos minta įvairiais vandens augalais ir žuvimis, bet nežinoma, kiek jose yra tiesos, nes kitose jos vaizduojamos, kaip kanibalės, ryjančios viena kitą. Per mėnesį undinė į sausumą gali išsilaipinti tik tris kartus, ir visos trys dienos yra mėnesio pabaigoje...
Taigi tu tikrai ne undinė, mergele, nes galėtai sausumoje per mėnesį būti tik tris kartus, o tai tikrai nepadėtų lankyti pamokų ir būtai išmesta iš mokyklos. Lieka tik vienas variantas. Tu - sirena.
-Atleisk, kad klausiu, bet man reikia žinoti, jei nori, kad padėčiau. Tu sirena, taip? - laukdamas merginos atsakymo, jis švelniai suėmė ją už rankos. Pajuto, kaip po jos kraujagysles tekėjo kraujas.
Jaunuolis norėjo padrąsinti merginą, tad sumanė, jai užsiminti, kad jis panašus į ją. Užsiminti savo stiliumi. Jis užmerkė akimirkai akis ir, kai jas pravėrė, tikėjosi, kad jos švytės melsva. Deja, to nebuvo. Akys nepakito, nors gal tai ir į gerą, nes jau ir taip daug žmonių žino apie Franką.
-
Ak, ir kodėl tai turi būti taip sudėtinga? Ne žinoma, Emilijana negalėjo tikėtis, kad iš vienos užuominos visiškai pašalinis žmogus supras ko jai reikia. Negalėjo, bet tikėjosi. Juolab, kad žmogus, paprastų paprasčiausias žmogus, minkštas ir trapus padaras, nukris tokį aukštį visiškai nesusižeidęs. Tačiau mintims labai, pabrėžiu, labai kliudė vis didėjantis oro stygius. Tą akimirką Emi nesuvokė, jog tai buvo signalas, įspėjimas, jog būdama negryninta sirena neilgai teišgyvens. Pelėsių tvaikas skverbėsi į nosį, o mažytės dulkelės, rodės, nusėdo kažkur plaučiuose ir kvėpavimo takuose, dar labiau juos užkišdamos. Kaip? Kaip po velnių artimiausiu metu galėsiu papildyti pakabuką? Abejoju, jog Hogvartse ar Kiauliasodyje kas prekiauja grynu jūros vandeniu. Nekoks verslas būtų.
Įdėmus Franko žvilgsnis į žalias katiniškas merginos akis nejučia ėmė trikdyti. Niekas į Emilijaną niekada nežiūrėdavo taip ilgai ir įdėmiai. Neišlaikiusi mergina nusuko žvilgsnį. Ir taip – pagaliau „tas“ klausimas. Visu pajėgumu kertantis per viską, kur tik galima. Protingiausia būtų buvę nesakyti, nes (Emilijana norom nenorom gavo prisiminti Michailo Lorijano įspėjimus) antgamtikams nėra saugu. Tačiau dar ilgiau delsusi sirena jau galėjo nusinešti tą paslaptį, tikrąją šio posakio prasme, į kapą. Tankiai ir negiliai kvėpuodama tuo dulkių ir pelėsių prisotintu oru mergina tyliai tarstelėjo:
- Sirena. Ir nebeilgai tokia būsiu, jeigu va šitas,- pamakalavo prieš akis beveik nusekusį pakabuką.- Neprisipildys gryno, tyro ir tikro jūros vandens.
Lašelis likusio skysčio tarsi tirpo, susitraukinėjo, tarsi smėlio laikrodžio smiltelės - kapt, kapt, kapt, kapt - vis mažiau laiko liko. Vis mažiau.
Krūptelėjo pajutusi ant savo riešo kitą ranką. Oda, jei tik tai įmanoma, atrodė dar baltesnė. Ir visgi tame Franko prisilietime buvo kažkas keisto, kitokio. Tarsi vaikinas turėtų daug daugiau fizinės galios, nei parodo. Tankiai alsuodama Emi stengėsi susikoncentruoti į kažką pastovaus, kad ir į savo nelygų, bet nuolatinį alsavimą, tačiau prisilietimas tik dar labiau blaškė. Frankui užsimerkus Emilijana kažkodėl buvo tikra, kad kažkas atsitiks. Bet kas. Tačiau priešais tebetupėjo tas pats vaikinas ir žvelgė tomis pačiomis naktinio dangaus akimis, ir, jei sirena neapsiriko, atrodė kiek sutrikęs. Ilgesingai pažvelgė į mažytį šviesos keturkampį. Ir vėl užsimerkė.
-
Taip ir maniau, kad tu sirena. Aš teisus. Bet kokia? Gryninta ar ne? Tikriausiai jau nieko šiandien nepasakysi apie save, Emi. Frankas išgirdęs, kad tik nuo jūros vandens priklauso ar baltaplaukė gyvens ar mirs, sukluso ir atsistojo. Įtempė savo raumenis, kurie atsirado nuo bėgiojimo, prisitraukimų ir sunkumų kilnojimo bei tarė:
-Reikia gelbėti tave.
Apžvelgė haremą ir pamatė dar kitas duris.
-Pro kur atėjome, neišeisim, tad reikia keliauti kitu keliu ir viltis, kad ten bus išėjimas, - Švilpis ištiesė ranką merginai. -Gali paeiti?
Net nelaukęs sirenos atsakymo, jis ją paėmė į glėbį ir pradėjo eiti link naujų durų. Viduje virė daug keistų jausmų: baimė, intriga, jaudulys... Kad tik nebūtų užverstos žemėmis ar užblokuotos baltais. Nesinori rodyti savo sugebėjimų. Priėjus jis spyrė iš kojos į duris, nes rankos buvo užimtos mėsos gabalu - Emilijana. Durys su kurtinančiu garsu atsilapojo ir atvėrė siaurų koridorių, kuris vedė tik viena kryptimi - tiesiai. Jaunuolis nieko nelaukė ir pasileido bėgti pirmyn, stipriau apglėbdamas merginą, kad nepamestų jos. Koridorius buvo ilgas, bet antgamtikui tai buvo nė motais. Jis jau buvo nubėgęs pusę jo. Net nespėjo apžiūrėti koridoriuje kabančių žmonių portretų, nei šeimos herbų. Jis tik matė vieną daiktą - išblukusį kilimą, kuris seniau turėjo būti raudonas, nes juo švilpis ir sekė. Pribėgęs naujas duris, jis nuleido merginą ant žemės ir vaidino, kad bando atgauti kvapą. Po kelių sekundžių jis išspyrė ir šias duris bei jo viltis pradėjo nykti. Jis aptiko tik paprastą menę, pilną stalų, knygų ir paveikslų. Jis į ją įėjo, kartu atsitempdamas ir Emi. Žengus porą žingsnių gilyn į patalpą, nuo lubų atsikabino milžiniškas gabalas žemių ir akmenų bei užvertė vienintelį išėjimą. Frankas spėjo pastumti merginą, kad ši išvengtų nuokritos, o pats buvo prispaustas žemėmis. Nenaudodamas antgamtiko jėgų jis vos vos iš ten išsikapstė. Atsistojęs pradėjo nuo savęs šluoti žemes.
-Vienintelis išėjimas. Po perkūnais. Ką dabar darysim?
-
Nespėjo Emilijana ir susigaudyti kaip reikiant, kai atsidūrė Franko rankose. Šiaip smulkutė mergina būtų sutrikusi, kad ją priglaudęs prie savęs kažkas neša, bet tik ne šiandien. Dabar visas dėmesys buvo sutelktas į negilų, trūksmingą kvėpavimą, kuris, kaip žinia, greitai silpo. Emi nebeapžiūrėjo nei haremo, nekrito į akį jokios puošmenos, viskas susiliejo į vieną didelį vaizdų gniutulą. Kaip susipynę kelių spalvų siūlai - niekaip nebeatseksi kur kuris.
Smūgis, kiek sudrebinęs penkiolikmetę, akimirkai pabudino iš keistojo svaigulio ir pažadino mintis. Kažkaip daugokai jėgos turi, kaip paprastas vaikinas. Aš sveriu ne dešimt kilogramų,
taip greitai bėgti irgi reikia jėgų, o dar duris išspirti... net ir geriausiomis sąlygomis nevisada pavyksta. Pažvelgusi į pakabutį akimirkai nurimo - vanduo nekilo (na, to ir nebuvo galima tikėtis), tačiau bent jau neseko. Vis dar buvo likę apie penktadalis lašo formos papuošalo talpyklos.
Frankas lėkė pasiutusiai greitai - net ir nenešdamas kokių keturiasdešimt penkių kilogramų tikrai ne kiekvienas taip sugebėtų. Ahaa, pasirodo ne aš viena čia kažką slepiu. Emilijana jau žiojosi klausti, kai staiga kvėpavimą tarsi kas suparalyžavo. Trūkčiodama mergina desperatiškai bandė įtraukti nors gurkšnelį oro. Akyse ėmė mirgėti juodi taškeliai, kai staiga viskas baigėsi - taip staigiai, kaip ir prasidėjo.
Pagaliau nuleista ant žemės sirena įbedė žvilgsnį į bandantį kvapą atgauti vaikiną.
- Viskas gerai?- švelniai pasiteiravo ji.
Atrodo, tikrai nebuvo blogai, nes netrukus be didelių pastangų nuo vyrių nulėkė ir dar vienos durys. Vis dar sunkokai kvėpuodama Emi apžiūrėjo naują patalpą - atrodė, tai tarsi kokia biblioteka ar kažkas panašaus - buvo pilna knygų ir keletas stalų. Tarsi klausdama atsigręžė į Franką, kai lubos nusprendė, jog gana joms čia ramiai ir tyliai kiūtoti - ir nuo viršaus atskilo nemažas gabalas žemių ir kitokių skeveldrų. Emilijanos griūtis beveik nekliudė, jei neskaitysime mažyčio įbrėžimo. Tačiau pakenkė krūvą dulkių - beveik užkišusių ir taip ne per geriausios būklės kvėpavimo takus.
- Frankai!- kiek išsigandusi suklykė mergina, nelabai tikėdama, jog jis galės iš šito laužo išsikapstyti nesužeistas. Greitai pribėgo prie baigiančio išsivaduoti vaikino.- Gyvas?
Kad ir koks stebuklas ten įvyko, tačiau Frankas, kaip po tokios griūties, atrodė visai puikiai.
- Neturiu mėlyno supratimo,- tarstelėjo Emilijana tyliai, nes kvėpuoti vėl apsidarė sunkiau.
Ji lėta nužingsniavo prie knygų lentynų - o jų čia buvo daugybė net ir išbraukus tas, kurios buvo palaidotos po griūtimi.
Daugybė viršelių įstabiais pavadinimais, aukso raidėmis, ir net penkiolikmetei negirdėtais pavadinimais bei kalbomis. Tačiau viena kažkaip išsiskyrė iš kitų - nepaisant ilgo nenaudojimo ir nepriežiūros, visos buvo išsilaikiusios puikiai, išskyrus vieną - šioji atrodė taip, tarsi būtų perėjusi ugnį ir vandenį - viršelio spalvos nebūtų pasakęs net aiškiaregys, o nugarėlė vos laikėsi prie puslapių. Susidomėjusi Emi ištiesė ranką ir trūktelėjo knygą - lentyna buvo gana aukšta, tad smulkutei merginai pasiekti lengva nebuvo.
Siena už lentynos sudrebėjo. Emilijana krūptelėjusi pamanė, kad atkeliauja dar viena griūtis, tačiau paviršius prasiskyrė atverdamas kelią į tamsų tunelį ar kambarį - nebuvo galima tiksliai pasakyti, buvo tamsu nors į akį durk.
- Gal pabandom šitą?- paklausė mergina atsisukdama į Franką ir nejučia griebėsi už krūtinės - neaiškūs kvėpavimo spazmai kartojosi.
-
Merginai atidarius slaptas duris, Frankui atsirado vilties lašelis. Jis pradėjo eiti link knygų lentynos, tuo pat metu išsitraukė burtų lazdelę.
-Neturim daugiau, ką ir daryti, Emi.
Švilpis įžengė į akinančią tamsą ir vos girdimai sušnabždėjo:
-Lumos.
Burtų lazdelės galiukyje užsiplieskė melsva švieselė, kuri vos vos apšvietė patalpą. Frankas tegalėjo įžvelgti kelius stiklinius buteliukus, porą sutriušusių knygų... Jis nurijo seiles ir vėl ištarė burtažodį, bet šį kartą kitokį:
-Lumos Maxima.
Patalpą apšvetė kur kas ryškesnė melsva šviesa. Dabar pasirodė, kad visas kambariukas buvo pilnas įvairiausių buteliukų su skysčiais viduje. Prie kiekvieno buvo pritvirtintas pageltęs lapelis, kuris turėjo nurodyti, kas tai per skystis viduje. Frankas padėjo lazdelę ant mažo stalelio ir giliai įkvėpė deguonies. Vėl užuodė jūros kvapą, bet jis nebuvo tikras ar jis sklinda nuo Emilijanos. Jaunuolis atsigręžė ir nužvelgė sireną.
-Gal galėtai šiek tiek pasitraukti? Tai gali padėti.
Laukdamas, kol mergina įvykdys jo prašymą, jis nužvelgė kelias lentynas, pripildytas stiklinių buteliukų. Jie buvo pripildyti įvairiaspalvių buteliukų. Ten buvo ir žalias, ir gelsvas, ir rausvas, ir rožinis, ir rudas, ir violetinis.... Frankas paėmė vieną iš jų, kuris buvo raudonos spalvos ir perskaitė etiketę.
-Vienaragio kraujas? Kam reiktų jo?
Nieko nelaukė ir padėjo buteliuką atgal į jo vietą. Po sekundės pagriebė žaliąjį.
-Elijo žiedlapių nuoviras...
Išgirdęs, kad merginos širdis plaka šiek tiek toliau, nei prieš tai, giliai įkvėpė. Jūros kvapas buvo labai stiprus, rodos, jis net stovėjo joje. Negalėjo sklisti nuo Emi, nes ji stovėjo per toli, kad būtų kvapas toks guvus. Vienintelė mintis, toptelėjusi jaunuoliui, kad kambaryje yra jūros vandens. Kvapo šaltinis buvo kažkur kairėje kambario pusėje. Jo laimei ant tos sienos lentynų buvo tik penki buteliukai. Frankas paėmė pirmąjį.
-Nilo dumbliai.
Paėmė antrą.
-Gluosnio galiūno žievės nuoviras.
Tada paėmė trečią.
-Sirenų ašaros?
Jis sustingo. Akimirką pasikapstė prisiminimuose ir nusišypsojo, prisiminęs legendą.
Seniai, seniai visas pasaulis buvo tik sausuma. Žmonės gerdavo lietaus vandenį, jame negt maudydavosi. Bet vienai merginai nusibodo taip kankintis, būti alinamai troškulio... Ji išėjo iš savo kaimelio, susirado žemėje įdubą ir jos dugne atsigulė, leisdama, kad saulė ją kepintų. Gulėdama ji prisiminė visus nuostabius savo gyvenimo prisiminimus, šeimos narius ir net nepajuto, kaip pradėjo verkti. Ašaros buvo tokios sūrios, kad perštėdavo, joms prisilietus prie odos, bet mergina ir toliau verkė. Ji verkė tol, kol pajuto, kad jos kūnas virpa. Atsimerkusi, neteko žado. Visa įduba buvo pripildyta sūriu vandeniu, kuris vėliau jūra buvo pavadintas...
Frankas priėjo prie Emi ir ištiesė jai buteliuką.
-Štai. Radau, ko tau mirtinai reikia. Tikiuosi pakaks.
-
Tyliai priėjo prie reikiamos skylės, dirstelėjo per savo petį, tikėdamasi, kad jos niekas neseka, ir šmurkštelėjo vidun.
Iškart akimis perbėgo per atsivėrusį vaizdą. Ji atsidūrė apleistoje menėje, kurios centre riogsojo milžiniški juodmedžio vartais, vietomis išdrožinėti taip, kad primintų gyvūnų snukius. Prie pat vartų buvo stalelis, į kurio stalviršį buvo įsmeigtas blizgantis daiktas - durklas.
Mergina nurijo seiles ir žengė kelis nedrąsius žingsnius į priekį. Akių nenusuko nuo to aštraus daikto, kurį turės greitai paimti į savo rankas ir persipjauti delną. Nuo tokių minčių nupurtė menkas drebulys.
Priėjusi staliuką, suėmė durklą už rankenos ir gan lengvai ištraukė. Priglaudė ašmenis prie delno odos ir užsimerkusi giliai įkvėpė. Nagi. Staigiai brūkštelėjo per odą ir pajuto menką perštėjimą. Atsimerkė ir išvydo savo kraują, kuris puošė jos delną ir ginklo ašmenis. Nieko nelaukė ir vėl įsmeigė peilį į stalą. Kraujo lašai lėtai nutekėjo ašmenimis žemyn ir susigėrė į balto paviršių. Driokstelėjo kurtinantis garsas ir vartuose atsivėrė blyškus portalas. Mergina prisimerkė, kad jo šviesa taip nespigintų į akis ir įsibėgėjusi šoko į jį.
Viskas pradėjo suktis, rodytis įvairios spalvos, taškai. Varnei net kvapą užėmė. Vėl padoriai kvėpuoti išdrįso tik tada, kai vėl jautė tvirtą žemę po kojomis.
-Tikiuosi Nikas gavo mano kvietimą.
Plaučius pripildė grynu oro bei pasileido apžiūrinėti čia pat stovinčių griuvėsių.
-
Laiškelį nuo Eleizijos gavo jis dar vakar. Beskaitąs manė, kad tai bus tiesiog paprastas susitikimas, tačiau apačioje buvo nurodymai, kaip patekti į kitą vartų pusę. Perskaitęs pakraupo. Vis jai nuotykių norisi. Negi buvo negana to karto, kai laumė vos neišprievartavo jos, kai jiedu vos paspruko tuo tos pabaisos? Be abejo, galėjo atsisakyti, bet nenorėjo pasirodyti esąs bailys, todėl, net ir bijodamas, sutiko.
Sutartą laiką prie vartų jos nebuvo, o staliuko paviršių puošė dar šviežia kraujo dėmė. Tai galėjo reikšti tik vieną – ji jau spėjo persikelti kiton pusėn. Padarė ką lieptas: ištraukė peilį, perrėžė juo delno vidinę pusę ir vėl įkišo į medieną. Kraujas nutekėjo ašmenimis žemyn ir įsigėrė į medį. Vos tik tai atisiko, vartuose atsirado ryški šviesos dėmė. Nuogąstaudamas dėl savęs ir Elės, nedrąsiai žengė vidun jos, dėl visa ko ranka tvirtai laikydamas burtų lazdelę.
Portalas išmetė jį su didele jėga, ko jis nesitikėjo, kad, užuot grakščiai iš jo išlindęs, tėškėsi ant žemės. Varniukė jau buvo čia. Nikas atsistojo ir nusivalė nuo apsiausto dulkes.
– Sveika, – pasisveikino, lengvai pakštelėjęs ją į skruostą, – Ką čia jau sumanei?
-
Ranka atsargiai perbraukė per pilkšvų plytų sieną. Ji buvo šalta, bet vis dar menanti tuos laikus, kai buvo rūmų dalis, o ne griuvėsių. Atšlijusi nužvelgė šalimais augančias gėles. Tokių dar niekur nebuvo mačiusi, tad atsitūpė ir nuskynė vieną iš jų. Giliai įkvėpė jos aromato. Jos kvapas varnei priminė ilgus vakarus drauge su šeima.
Pasibaigus šiai prisiminimų bangai, Eleizija saugiai įsimetė augalą į mažą žolelių krepšelį. Net pati nepastebėjo, kaip per kelis mėnesius pamėgo herbologijos pamokas. Jos ją taip traukė, vertė žavėtis, kad pradėjo papildomai domėtis augalais.
Netikėtai kažkas pradėjo šnypšti. Atsigręžusi išvydo vėl atsivėrusį portalą. Nusišypsojo, supratusi, kad tai tikriausiai Nikas jį atvėrė, ir žengė kelis žingsnius artyn. Ir štai, staiga jis išdribo iš portalo ir griuvo ant žemės. Atsistojęs nusivalė dulkes ir pasisveikindamas pakštelėjo varnei į skruostą.
-Labas, labas.
Pasitaisė drabužius.
-Skaičiau istorinę knygą ir atradau kai ką apie šio dvaro valdovus. Jie buvo burtininkai, kurie vogė, plėšikavo ir terorizavo kaimelių gyventojus. Vienoje istorijoje minima, kad jie savo dvare įkūrė slaptą kambarį, kuriame jie saugojo labai brangų daiktą - amuletą. Tai nebuvo šiaip amuletas. Jame buvo įkalintas karališkasis basiliskas - pabaisa, kurios išvaizda šiek tiek primena drakono.
Nurijo seiles.
-Pasikviečiau tave, nes noriu su tavimi patirti kokį nors nuotykį. Gal nori kartu su manimi surasti amuletą ir išvaduoti basilisksą?
Eleizija ištiesė Nikui ranką, kaip pasiūlymą. Jie jis ją paimsi - sutiks, o jei nepaims....
-
Apsidairė. Atsirado apleistame kieme, visur tebuvo kalnai griuvėsiai. Jam ne itin patiko tokia vieta, ypač turint omenyje patekimą į ją. Nagi, ar galima laukti kažko teigiamo iš vietos, kur reikia pjaustytis delną?
Vagiantys, plėšikaujantys ir terorizuojantys burtininkai? Tai skamba taip nuostaiai, kodėl gi nesileidus į tokią pasakų šalį, – pamintijo sarkastiškai, tačiau balsu nepasakė nieko, vis dar neramiai dairėsi aplink, lyg baimintųsi, kad kur iš kampo tuoj iššoks koks trolis ir juos užpuls. Tiesa, turėjo keistą nuojautą, kad trolis buvo geriausia, kas galėjo juodu čia sutikti.
Netrukus pati varnė patvirtino jo nuogąstavimus. Basiliskas. Dar geriau. Akimirką net nuliūdo, kad jie susirems ne su armija trolių, kurie buvo buki, tad ne itin grėsmingi priešininkai.
– Na, gerai. Bet spėju, kad visa tai vyko seniai, ar mes galime būt tikri, kad tas amuletas vis dar yra čia? – nejučia sudrebėjo.
Tačiau nedelsdamas paėmė už ištiestos varnės rankos. Tikrai neleis jai galvoti, kad jis bijojo kažkokios pabaisos, net jei jį pykino vien nuo minties, kad reikės su ja susikauti.
– Toks klausimas. Ar mums būtina jį išvaduoti? Na, negalėtume jo palikti toliau pūti, kur ten jis paslėptas?
Tačiau nekreipdamas dėmesio į vidinę baimę ir neleisdamas jai užtemdyti jo proto, žengė į griuvėsius.
-
-Na, iš tikrųjų yra rizikos, kad amuleto jau ten nebebus. Gali būti, kad koks vagišius jį pavogė, manydamas, kad tai tik paprastas papuošalas. Svarbus tik savo išvaizda, o ne vidumi. Tačiau reikia būti optimistu, ar ne?
Pajutusi klastuolio ranką savojoje, ji lengvai šyptelėjo jam ir abu pradėjo žingsniuoti link griuvėsių. Elė mėgavosi šia akimirka, nes šalia buvo jos mylimasis, o vėjas maloniai taršė jos trumpus, lengvai garbanotus plaukus.
-Palikti toliau pūti? Matau, kad tu dar nesuvoki, kad tai karališkas basiliskas. Ne ta milžiniška gyvatė, kuri gyveno po Hogvartsu, bet padaras, kurio išvaizda primina drakoną, - sunkiai nurijo seiles. -Gali būti, kad jis paskutinis savo rūšies atstovas ir tu nori palikti jį pūti? Tikrai?
Belaukdama Niko atsakymo, stipriau suspaudė jo ranką, bet atstumo tarp abiejų nepamažino. Jie toliau žingsniavo po griuvėsiais virtusį dvarą. Mergina laukė klastuolio atsakymo ir ji labai tikėjosi, kad jis sutiks, nepaves jos.
-Be to karališkasis basiliskas nepuola žmonių be reikalo. Pavojus mums gali kilti tik tada, kai patys jam jį sukelsime.
-
Jeigu ji norėtų tik rasti tą amuletą, klastuolis nieko nesakytų. Elei pavyko sužadinti jo smalsumą ir dabar jam pačiam knietėjo jį rastį ir nuodugniai ištirti. Tačiau dar ir kažkokio slibino ar ko ten išvadavimo misija? Tas jam rodės kvaila. Negi negalima niekaip praeit pro tą basiliską nepastebėtiem? Gal pavyktų jį kaip nors užmigdyti ar atitraukti jo dėmesį?
- Koks skirtumas, koks tas basiliskas? - ir toliau laikėsi savo nuomonės, - Vis viena manau, kad jis ne itin norės su mumis draugauti, tad būtų protinga palikti jį čia, - gūžtelėjo.
Galbūt būtų dar pasiginčijęs, tačiau puikiai žinojo, kad šiaip ar taip vargu, ar pasieks savo. Dėl to tik demonstratyviai atsiduso ir nupėdino paskui varnę.
Reikėjo vis žiūrėti sau po kojom, jei nenorėjo užkliūti už kokio akmens ar seno mūro pėdsakų ir tėkštis nosimi į aptrupėjusių plytų ir dulkių kalną.
- Hm, gerai, o kur mum reikėtų ieškoti to padaro ir amuleto? Kol kas matau tik akmenis. O juk toks gyvis nepasislėps griuvėsiuose.
Tiesa, daug jis nematė, mat vos ne visa teritorija skendėjo tirštame rūke. Nenustebtų, jei čia tykotų ir baisesnių pabaisų. Dar sykį patikrino, ar tikrai turi lazdelę ir dėl visa ko ją išsiėmė iš apsiausto kišenės.
- Na, tai kur mums eiti? - neramiai apsižvalgė.
-
Išgirdusi Niko nuomonę, kad būtų protinga karališką basiliską palikti ten, kur jis ir dabar tūno, atsigręžė veidu į jį ir, giliai įkvėpė. Jis turi sutikti. Tai būtų musų pirmasis nuotykis kartu. Reikia kažkaip jam įrodyt tai.
-Gerai, dabar paklausyk manęs. Jei sutiksi eiti gelbėti basilisko ir nepriminsi man, kad pasak tavęs tai kvaila idėja, išpildysiu tavo bet kokį prašymą, kad ir koks jis būtų. Sutarta?
Tikėdamasi, kad jis sutiks, ji pasitaisė savo drabužius. Mintyse pradėjo naršyti savo smegeninėje, tikėdamasi rasti nors vieną užuominą, kur galėtų būti paslėptas magiškasis gyvūnas.
-Na, knygoje nebuvo tiksliai parašyta, kur yra paslėptas tas amuletas, tačiau galima rasti smulkmenų, kurios galėtų mus pas jį nuvesti.
Greitai nusimetė nuo nugaros žolelių krepšelį, į kurį taip pat buvo įsimetusi ir mažą, odiniu viršeliu knygą. Ištiesė ją Nikui ir bedė pirštu į raižinį ant odos.
-Matai? Tame raižinyje pavaizduotas basiliskas apsuptas trijų stalaktitų. O kur galima rasti stalaktitų? Urvuose ir taip toliau. Be to yra vienas puslapis, kuris niekaip nesusijęs su knygos turiniu, bet yra įterptas. Jame aprašoma keista vieta.
Ji staigiai atvertė reikiamą puslapį ir liepė Nikui skaityti. Kai klastuolis darė, kas buvo liepta, pati panelė Stigler apžiūrinėjo aplink esančius griuvėsius, bandydama rasti nors menką užuominą.
-
Jis šiaip ar taip būtų užsičiaupęs ir sekęs paskui ją, tačiau tolimesni varnės žodžiai privertė jį suklusti.
- Ar tu tikra? Tikrai bet kokį praš-šymą?
Nikas pajuto, kaip veidan plūstelėja kraujas ir jis visas nusidažo raudoniu, o akys sublizgėjo vien pagalvojus, ko iš jos norėtų. Visgi vaikinukui pakako padorumo nieko apie tai nepasakyti.
- Na, gerai, bet po to jau negalėsi persigalvoti, - nervingai sukrizeno, lengva apglėbdamas ją per pečius.
Taip, stalaktitus galima rasti urvuose, bet čia jokio nesimatė. Galėjo jiedu rasti nebent kokią požeminę olą, pridengtą griuvėsiais.
- Apsižvalgyk, gal rasi kažką, kas galėtų vesti mus į požemius, kol aš čia skaitysiu.
Paėmė į rankas Elės paduotą skaitalą. Kaip ji ir sakė, jame buvo keistos vietos aprašymas, tačiau klastuolis niekaip negalėjo suprasti, nei kur ji galėtų būti, nei kaip susijusi su basilisku - apie jį tame puslapyje nebuvo nė užuominos. Užtat buvo itin detaliai aprašytos patalpos - kaip jis spėjo - išvaizda: didelė erdvė be langų, visa mėlynos spalvos. Sienos nusėtos buvo naktinio dangaus brėžiniais, lubos nuklijuotos didžiuliais veidrodžiais. Nors salėje ar ten kur nebuvo nei vieno šviesos šaltinio, nekabėjo nė vienas šviestuvas, tačiau pasak pasakotojo, joje niekada nebuvo tamsu. Interjeras buvo skurdus - tik vienas krėslas vidury menės ir siauri, bet kaip nukalti suolai pašonėse, prirakinti prie grindų storomis grandinėmis.
- Naaaa, - numykė, nežinodamas, kaip reaguoti į perskaitytą aprašymą, - neturiu supratimo, kur tai dabar galėtų būti. Ir ar iš viso buvo kažkoks mėlynasis kambarys, - gūžtelėjo pečiais, - o tu gal radai kokią užuominą ar ką?
-
Išgirdusi Niko pasitikslinimą, atsigręžė į jį ir pastebėjo, kaip į jo skruostus pradėjo plūsti kraujas. Ji prisimerkė, lėtai liesdama savo kaklą. Tikrai? To prašysi, klastuoli? Na, aštuoniasdešimt procentų tikimybė, kad sutiksiu, nes jaučiuosi kitaip. Gal pati tai išgalvoju, bet jaučiuosi šiek tiek subrendusi. Velnias. Dabar, kai pamačiau tavo veidą, tai tik apie tai galvoju.
-Taip, brangusis. Bet kokį prašymą.
Akimis perbėgo apylinkes, tačiau nieko nerado. Žengė kelis žingsnius šiek tiek toliau nuo Niko ir dar atidžiau perskrodė akimis apylinkę. Nieko keisto ar įtaraus nepastebėjo, bet kažkodėl labai sudomino keistos formos akmuo. Panelė Stigler atidžiau pažvelgė į jį ir nustėro. Akmeny buvo iškalti žmonių veidai. Ji šūktelėjo Nikui, prašydama ateiti prie jos. Ranka perbraukė per akmens paviršių ir tarė:
-Radau. Čia yra įėjimas. Karališko basilisko žvilgsnis turi magiškų galių kaip ir paprastojo. Jis gali paversti akmeniu. Pažvelk į šį akmens luitą. Jame iškalti žmonių veidai, lyg jie būtų paversti akmeniu. Spėju, kad jis simbolizuoja basiliską, o štai šie trijų pastatai, na griuvėsiai, simbolizuoja tuos stalaktitus. Viskas kartu primena viršelio raižinį, - nurijo seiles. -Čia turi būti įėjimas.
-
Nuo jų paskutinio bandymo nepraėjo tiek daug laiko, kad jis vėl jos prašytų – nors šitas žodis velniškai netinka – gal ji supras tą kaip skubinimą ar manipuiavimą ja. Tačiau kažkas Elytės akyse, jos žvilgsnyje jam šnibždėjo, kad ne, kad gal šįsyk ji nepabėgs nuo jo paskutinę minutę, kad gal ji jo suaugo. Jos žodžiai, o ypač intonacija, su kuria juos ištarė, turėtų tą tik patvirtinti, tačiau jau puikiai žinojo, kad ji tiesiog nuostabiai moka su juo flirtuoti. O jis visada pasiduodavo jos įtakai.–
– Tik kad po to vėl nep-persigalvotum, – sumurmėjo, veidui vis dar degant.
Priėjo prie Elės radinio ir įsistebeilijo į keistą akmenį. Simboliai. Tiesiog puiku. Jis nemėgo poezijos vien dėl tų simbolių ir metaforų, kurių niekaip negalėdavo perkąsti, o čia dar ir realiam gyvenime turi su jais kovoti.
– Kokia tu pas mane protinga, – perbraukė pirštais per jos petį, – Pats niekaip nebūčiau supratęs.
Dabar reikėjo suprasti, kaip tas įėjimas veikia. Klastuolis apėjo akmenį iš visų pusių, ieškodamas kokio rakto ar dar ko, tačiau nieko nebuvo. Galiausiai pritūpė ir jį palietė. Pajuto šilumą ir lengvą vibraciją, tačiau nieko neįvyko.
– Alohomora – suburbėjo akmeniui, nutaikęs į jį lazdelę.
Tai buvo kvaila, pats tą suvokė. Nė nesitikėjo, kad akmuo sureaguos, galų gale, tai nebuvo spyna. Tačiau jis pradėjo spindėti, skleisti šviesą. Mėlyną šviesą. Vėl jį palietė, šįsyk vibracijos buvo stipresnės.
– Ar jis veikia kaip koks portalas? Gal vėl reik pjautis ar ką? – nusipurtė nuo tokios minties, – Reikia jį kažkaip iš čia pajudinti ar priversti atsidaryti, – gūžtelėjo pečiais, pats irgi pajutęs keistą jaudulį, sukeltą to keistojo akmens švytėjimo.
-
Niko žodžiai taip ją sušildė, o dar tas brūkštelėjimas per petį. Mhmmm. Varnė atsigręžė į jį ir prisiglaudusi pakštelėjo į raudoną skruostą. Pirštais perbraukė per vaikinuko plaukus ir judesį baigė perbraukdama per jo krūtinę. Tada grakščiai atšliejo ir tarė:
-Ačiū, ačiū, bet neabejoju, kad kitą užuominą išspręsi tu, gražuoli.
Nikas priėjo arčiau akmens ir kaip ekspertas jį apžiūrėjo. Tada išsitraukė burtų lazdelę ir ištarė... Alohomora? Panelė Stigler suraukė nosį. Nejau jis mano, kad šie kerai padės? Juk tai patys paprasčiausi kerai. Varnė jau žiojosi, norėdama pasakyti, kad šie kerai nepadės, kai luitas netikėtai pradėjo šviesti... Šviesti mėlynai. Varnė žengė kelis žingsnius atbula ir tyliai, pati nežinodama kodėl, sušnabždėjo Nikui:
-Kodėl jis švyti?
Tada klastuolis pakišo idėja, kad jis gali veikti kaip portalas. Varnė atsirėmė į jo krūtinę ir pagalvojo.
-Portalu tikrai negali būti. Per daug atviroje vietoje. Nemanai?
Pagriebė iš Niko knygą odiniu viršeliu ir atidžiau pažvelgė į odos raižinį. Matė basiliską, apsupta stalaktitų. Prie stalaktitų buvo nutįsę jų šešėliai, tačiau keisčiausia buvo tai, kad po karališku basilisku nieko nebuvo.
-Pritarčiau tavo idėjai, kad jį reikia pastumti. Pažvelk į šiuos šešėlius, - knygą vėl atkišo jam. -Gal gali būti toks malonus ir pastumti jį?
-
Šią akimirką jam tesinorėjo prisitraukti varnę artyn, ją apglėbti ir stipriai pabučiuoti. Gal net iš karto paprašyti to, ką buvo sumanęs. Vien nuo šios minties pajuto kylantį jaudulį. Bet veidan plūstelėjo vėjo gūsis, sukeldamas dulkes aukštyn ir sukeldamas kosulį. Na, gerai. Gal mylėtis čia ir nebūtų labai patogu. Be to, jie dabar turėjo svarbesnių reikalų, o klastuoliui ši vieta varė nepaaiškinamą siaubą, tad norėjosi kuo greičiau dingti iš čia.
Gūžtelėjo pečiais.
– Neturiu supratimo, bet tas atrodo labai keistai. Ir, hm, grėsmingai, – pašnairavo akmens pusėn.
Nervingai sukrizenęs susimąstė. Vien tik rankų jėga tikrai nepavyktų jo pertempti, nieada nepriklausė itin raumeningiem vaikinams. Dėl visa ko pabandė (gal jis tik atrodo toks sunkus), tačiau, be abejo, jo bandymai nuėjo velniop. Tik visas apsiaustas dabar buvo balkšvas, nusėtas dulkių. Reikia sugalvoti kitą būdą.
Pabandė perkelti akmenį burtų pagalba, tačiau tai nedavė jokio efekto. Kaip tai įmanoma, kad atrakinimo kerai kažkaip paveikė jį, o levitaciniai – ne?
– Gal galėtumėm pabandyti jį susprogdinti, kaip manai?
Nė nelaukęs varniukės atsakymo nusitaikė į akmenį.
– Bombarda!
Sprogimas sukėlė visas dulkes aukštyn, o šiosios, savo ruožtu, uždengė visą vaizdą, lindo į akis ir plaučius. Jau pasigailėjo tą padaręs, kai iš gerklės pakilo kosulys, niekaip nenorintis nurimti. Dulkėms vėl nurimus, pasirodė akmens luitas – beveik visiškai nepažeistas, tik su siaurutėliu plyšeliu.
– Galėčiau bandyt dar, bet galiausiai turbūt paspringsime nuo tų dulkių, be to, net neaišku, ar tai padės, galim visiškai sunaikinti įėjimą. Reikia rasti kitą būdą, – kalbėjo labiau su savimi, o suraukta kakta rodė, kad šiuo metu galvoje bandė rasti ką nors, kas galėjo jiems padėti.
-
-Susprogdinti? Nemanau, kad tai padėtų, bet, žinoma, galim pabandyti. Nieko neprarasime.
Ji žengė kelis žingsnius tolėliau, laukdama, kol Nikas išsitrauks burtų lazdelę ir paleis kerus, kurie sukels sprogimą.
Sprogimui įvykus, juos apsupo tamsus ir dusinantis dulkių debesys. Varnė užsidengė burną ranką ir pradėjo čiaudėti ir kosėti. Dulkės pradėjo lįsti į akis, versdamos jas labiau ašaroti. Panelė Eleizija išsitraukė burtų lazdelę ir keliais mostais privertė debesį pasišalinti, kad jis jų toliau nedusintų.
Akimis susirado klastuolį ir tarė jam:
-Na, nemanau, kad su bombardo kerais ką nors padarysime. Reiks kito būdo.
Norėdama kuo greičiau įlįsti vidun, ji vėl priėjo arčiau akmens luito. Delnus pridėjo prie jo ir pajuto, kaip mirtį nešantis šaltis pradėjo skverbtis į kaulus. Varnė bandė nors ką nors užčiuopti, kas duotų daugiau vilčių, kad vidun patekti įmanoma.
Delnų oda braukė per šiurkštų akmens paviršių, kai netikėtai pasikeitė jausmas. Varnės ranka sustojo. Dar kelis kartus palietė tą vietą, norėdama įsitikinti, kad kažkas ne taip.
-Amm... Nikai, kažkas čia ne taip. Nors ši akmens dalis iš išvaizdos nieko nesiskiria, bet paliesk štai čia. Tos vietos faktūra visiškai kitokia nei viso akmens luito.
Ji įsmeigė savo lazdelės galą į tą vietą ir tyliai pradėjo šnibždėti burtažodį, kuris atskleidžia visas paslaptis. Ta akmens luito vieta pradėjo mirgėti lyg miražas ir po akimirkos toje vietoje atsirado keistos formos spyna.
-Puiku. Dabar reiks ir rakto, kad atrakintume šią spyną. Tiesiog šaunu.
-
Šita vieta buvo keista. Per daug čia simbolių, per daug mistikos ir nesupratimų. Arba gal jis tiesiog per bukas išspęsti šią mįslę. Be to, ramybės jam nedavė ir griuvėsiai – šieji atrodė visai šviežiai, akmenys ir plytos nebuvo sutrūkinėjusios ar pajuodusios, nors kalnas dulkių rodė, kad visa šita krūva guli čia jau nebe pirmą šimtmetį.
Jis pasielgė, kaip lieptas ir pridėjo delną prie nurodytos vietos. Išties – paviršius čia buvo kitoks, mažiau grublėtas, sakytum, net švelnus. Jam tas nepatiko: pernelyg daug čia paslapčių, kad iš to būtų kas nors gero. Taip ir norėjosi suburbėti, kad jam šita mintis neatrodo protinga. Tačiau prižadėjo tylėsiąs, tad susikrimtęs tik žiūrėjo, kaip varnė bando ką nors išpešti.
Atsivėrus spynai, pabandė ją atidaryti su atrakinimo kerais, tačiau nepavyko. Kurgi ne, taip viskas paslėpta, gudriai užmaskuota ir suveiktų kiekvienas pirmakursiui žinomi burtai. Mąstydamas, kaip atrakinti tą prakeiktą spyną, pradėjo sukti ratus aplink akmenį. Batu vis praknaisiodavo dulkes, sukeldamas jas aukštyn. Nė pats nežinojo, kodėl taip darė – gal tikėjosi rasti kitą įėjimą į požemius, kokias duris. Nors iš tiesų net kanalizacijos liukas būtų tikęs.
Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už kažko blizgančio. Pasilenkė ir ranka nubraukė dulkes ir mažyčius akmenukus. Radinį paėmė į rankas – tai buvo raktas. Tiesa, tokio jis dar nebuvo matęs: bronzinis, mažytis, senovinis. Ant jo buvo kažkos herbas – slibiną primenantis gyvis (Nikas nutarė, kad tai turi būti minėtasis basiliskas), tačiau jis slėpėsi už juodų vartų. Nors raktas buvo senas ir gulėjo paslėptas po griuvenom, tačiau blizgėjo, tarsi ką tik kas nors būtų jį nupoliravęs. Visgi jis rodės per mažas jų aptiktai spynai.
Tačiau jau turbūt niekas negalės jo nustebinti, tad nutarė pabandyti. Įkišo raktą į spyną – jis tikrai buvo matomai per mažas. Nikas jau ruošėsi traukti atgal, kai raktas pradėjo augti, kol galiausiai užpildė visą spyną. Akiniuotis pasuko, raktas sugirgždėjo ir sprogo.
Sprogimas sužeidė jam dešinį delną, iš daugelio mažutėlaičių žaizdelių sunkėsi kraujas. Nubraukė ranką į suteptą bei dulkėtą apsiausto skverną ir pažvelgė į akmenį. Kartu su rakto sprogimu, akmuo prasiskėlė pusiau. Po juo žiojėjo juoda skylė su laipteliais apačion.
-
Pastebėjęs, kad spynos neatrakins paprasčiausiais kerais, pradėjo sukti ratus aplink akmens luitą. Elė palydėjo jį savo rudomis akimis. Varnė atsirėmė į apgriuvusią sieną, bet vis tiek bandė sugalvoti išeitį, kaip patekti vidun.
Tas pirminis troškimas, nuotykių noras jau seniai buvo išgaravęs, kai panelė Stigler pastebėjo, kad tai nebus taip lengva, kaip ji mąstė. Žinoma, mergina nenorėjo prieš Niką pasirodyti viena iš tų, kuri, pirmai bėdai užpuolus, meta savo planus. Dabar ji galvojo tik apie karališką basiliską, kuris jau gerus šimtmečius yra įkalintas amulete. Tai ją motyvavo nemesti šios užduoties.
Varniukė pastebėjo, kaip Nikas pasilenkė ir kažką paėmė į delną. Atidžiau įsižiūrėjusi susivokė, kad tai raktas. Raktas nuo spynos? Bet jis atrodė toks mažas ir menkas. Kad raktas atrakins spyną, panelė net nesvajojo. Buvo neįmanoma, kad toks menkutis raktelis atrakins paslaptis saugančią spyną.
Atšlijo nuo savo sienos ir priėjusi apglėbė Niką, sunerdama savo rankas ant jo krūtinės. Galvą pridėjo prie jo nugaros ir tyliai sumurkė. Juto, kaip jis pakėlė savo ranką ir lėtai įkišo raktą į spyną. Elė nieko nematė, tai labai išsigando, kai pasigirdo sprogimo garsas. Atšokusi nuo klastuolio, pažvelgė į jį. Vaikinas perbraukė delnu per savo drabužius, lyg bandydamas kažką nusivalyti. Ji nustebo ir staigiai pagriebė jo ranką. Delnas buvo pasipuošęs smulkiomis žaizdelėmis, kurių buvo daugybė. Iš visų sunkiai sunkėsi kraujas.
-Tai reikia pagydyti, - tetarė ji.
Išsitraukė lazdelę ir pridėjo ją prie delno.
-Hylumus.
Žaizdelės iškart pradėjo trauktis - gyti. Varnė priėjo arčiau Niko ir pasilenkė jo link. Priglaudė savas lūpas prie jojo ir nuoširdžiai pabučiavo. Bučinys nebuvo ilgas ir ji po sekundės ar dviejų atsitraukė. Pažvelgė į jo akis ir uždėjo delnus ant jo skruostų.
-Nikai, negaliu tavęs versti prieš savo valią to daryti, negaliu manipuliuoti kokiais pažadais ir taip toliau. Neapkęsiu savęs jei tau kas atsitiks, tad... - nurijo seiles. -Jei tu tai darai tik dėl to, kad aš paprašiau, tai tada nustok ir apsisukęs grįžk į mokyklą. Jau susižeidei delną, o ten... - mostelėjo laiptelių pusėn.
-
Kerams pradėjus gydyti žaizdeles jo delne, pajuto švelnų kutenimą. Vos keli mirktelėjimai ir žaizdų lyg nebūta, jų vietoj atsirado mažyčiai, taškelio dydžio randai, kurie nemaloniai perštėjo. Bet bent jau nekraujavo.
Mažai trūko, kad jis būtų supykęs ant Eleizijos. Nieko sau. Iš pradžių vos ne šantažuoja jį, bandydama įkalbėti, o dabar jau nenori jo versti? Piktai sugriežė dantimis, nurydamas pyktį. Nenatūraliai šyptelėjo.
- Ne, viskas gerai. Man pačiam pasidarė smalsu - šitai jau buvo gryniausia tiesa, - Be to, negi panelė išsigando sunkumų ir tamsos? - galvos mostu parodė skylę, žiojėjančią tarp griuvėsių, - Nagi, eime, - pakštelėjo merginą į smilkinį.
Priėjęs skylę, pritūpė ir atidžiai ją apžiūrėjo. Apačioj buvo tokia aklina tamsa, kad matėsi tik keturi pirmi laipteliai. Iš požemių sklido pėlėsių kvapas - nieko keista, jei šis požeminis tunelis buvo uždarytas keliems šimtams metų.
- Lumos, - pasišvietė lazdele.
Nors lazdelės šviesa padėjo ir apšvietė daug daugiau laiptelių, tačiau jų galo vis dar nesimatė.
- Na, tai lipam vidun?
Paėmė varniukę už delno ir pirmas įlipo į skylę. Laiptai buvo labai siauri - Nikas, nors lieknas, vos galėjo tilpti, tad teko paleisti varnės ranką. Ėjo labai lėtais žingsneliais, vis dairydamasis į šonus. Po keliasdešimties pakopų laiptai pasuko į šoną, kol galiausiai pradėjo spirale leistis dar žemiau. Klastuoliui rodės, kad jie jau keli šimtai metrų po žeme, viršum jų nesimatė nieko.
Galų gale jie priėjo laiptų galą. Jis jau buvo benudžiungąs, kad tuoj visa tai baigsis, tačiau prieš akis atsivėrė trys visiškai vienodi tuneliai.
- Hmm, tai kurion pusėn dabar?
-
Varnė, nudelbusi akis, laukė jo atsako. Nežinodama pati kodėl, panelė Stigler jautė, kad kažkas negerai, bet pati suvokė, kad tai jos kaltė. Juk pati neseniai visais būdais bandė vaikiną suvilioti į nuotykį, o dabar leidžia jam apsigręžti ir dingti iš čia. Pakėlė akis ir išvydo Niko šypseną. Ji akimirką pasirodė kažkokia netikra, bet varnė į tai numojo ranka.
-Smagu girdėti, kad pačiam smalsu pasidarė, - priėjo arčiau Niko. -O tau tai patiktų? Kas geriau? Šalia savęs turėti bailiukę varnę ar drąsią liūtę?
Nikas švelniai pakštelėjo į smilkinį. Elė, paveikta emocijų, apglėbė Niką ir savo juodą galvą priglaudė prie klastuolio krūtinės. Girdėjo jo alsavimą, jo širdies plakimą - viską.
-Eime, - pakartojo Niko žodžius.
Elės ranka atsidūrė Niko delne ir abu patraukė laipteliais, kuriuos apšvietė jo iškviesti Lumos kerai. Po akimirkos jos delnas išslydo iš Niko ir jie jau ėjo nesusikabinę. Varnė stengėsi žiūrėti, kur deda savo kojas, nes laiptai nebuvo iš plačiųjų. Bijojo paslysti ir kartu žemyn nusitempti jį. Giliai įkvėpė ir toliau žingsniavo žemyn.
Perlipę paskutinį laiptelį, jie atsidūrė ant gan plačios platformos. Eleizija atsistojo arčiau Niko ir prisimerkė, kad geriau įžiūrėtų. Trys tuneliai. Vienas iš jų teisingas. Bet kuris?
Pradėjo vaikščioti ratu, bandydama suregzti galvoje padorią mintį, kartu stebėdama ir tunelių sienas. Viena pasirodė apaugusi dumbliais, antroji buvo vietomis sutrūkinėjusiu, o trečioji - švarut švarutėlė, nepaliesta metų.
-Tegul gyvūnai mums pasako, - šovus minčiai, tarė ji ir išsitraukė lazdelę. Ją nukreipė į tris besimėtančius akmenukus. -Petorus.
Jie iškart pradėjo transformuotis į mažus gyvūnėlius su uodegėlėmis. Akmenukai pavirto mažomis pelėtymės. Elė pasilenkė ir tarė:
-Kiekviena pasukite kitu tuneliu ir, priėję jo pabaigą, sugrįžkite pas mus, atnešdamos kokį nors daiktą to, ką radote pabaigoje.
Pelytės išsiklausė ir iškart kibo į darbą.
-O dabar - lauksime.
-
Greičiausiai jis būtų garsiai ir ironiškai prunkštelėjęs. Kurgi ne. Kam jam tos liūtės, kad ir drąsiausios, kai jis turi šalia savęs Elytę? Be to, drąsi mergina verstų jį, bailiuką, jaustis dar nepatogiau. Na, nors ir drovus, bet vis dėlto norėjo jaustis poroje esąs vyras, o prie drąsios merginos tas tikrai nepavyktų. Prie Elės nevisada pavyksta.
Tačiau prunkštelėjimams ar kandiems komentarams nebuvo laiko, nes reikėjo leistis žemyn.
Kaip visada, Eleizija pasirodė esanti protingesnė (ar bent jau sumanesnė) už jį, nes visai greitai rado būdą išsiaiškinti, kuriuo tuneliu jiems reikia sukti. Pirmoji pelytė, nubėgusi dešiniuoju tuneliu, grįžo gana greitai – gal po kokių dešimties, penkiolikos minučių. Nasruose laikė uolienos gabaliuką, Nikas nusprendė, kad tai geras ženklas. Visgi atidžiau apžiūrėjęs patį gyvį, suprato apsirikęs – jos kailis buvo visas dulkėtas, iš pilvuko žiojėjo žaizdelė, dar viena buvo pelės šone. Maža to, graužikė neteko dalies uodegos. Negerai. Kad sutaupytų jai kančių, greitai vėl pavertė ją akmenimi.
Antra pelė, pasukusi kairiuoju tuneliu, grįžo bene iškart po pirmosios. Snukutyje laikė mažytį akmenuką, spindintį melsva šviesa. Prieš grąžindamas pelę į jos pirminę pusę, klastuolis paėmė tą melsvą švyturėlį ir jį apžiūrėjo. Na, jei jis neklysta, tai gali būt akmenukas iš tos melsvos salės, apie kurią skaitė. Bet reikia palaukt trečios pelės.
Šioji nenorėjo grįžti. Praėjo jau virš pusvalandžio, o jos dar nebebuvo. Pavargęs juodaakis klestelėjo ant laiptelių, pasisodindamas sau Elę ant kelių.
– Kažkaip čia šalta pasidarė, – sumurmėjo, sunerdamas rankas po jos krūtine, – laukiam trečios pelės ar judam kairyn?
-
Ji dar tebestovėjo, atsirėmusi į sieną, ir stebėjo viską: ir Niką, ir tunelius. Laukė, kol grįš jos peliukai. Jos nuostabai, jie abu tylėjo. Jis netarė nė žodžio, nei pati Elė taip troško kalbėtis. Kodėl? Kas ten supras tuos paauglius.
Netrukus iš pirmojo tuneliu išlindo pirmoji pelytė. Ji buvo šiek tiek sužalota ir apdulkėjusi. Tada pasirodė ir antroji pelytė. Ji atrodė sveikesnė nei pirmoji. Nikas atidžiai jas apžiūrėjo ir, nusprendęs, kad paskutinioji nebegrįš, atvertė padarėlius į pradinę formą - akmenukus.
Klastuolis tikriausiai pavargo, tad krestelėjo ant laiptelių, kartu nusitempdamas ir varniukę. Pastarąją pasisodino ant kelių ir sunėrė savo rankas po merginos krūtine. Ji tyliai įkvėpė.
-Nejaugi? - ji pasimuistė jo glėbyje ir atsisuko į jį savo veidu. Rankomis apsikabino jo kaklą ir pakštelėjo į skruostą. -Nenoriu, kad čia sušaltai.
Perbraukė per jo kaklą, greitai pakštelėjo į lūpas ir pašoko iš jo glėbio. Suėmė jį už rankos ir pakėlė nuo laiptų.
-Greičiau išlaisvinsime basiliską, greičiau... - varnė nutilo, nudelbė akis ir pajautė, kaip jos skruostuose įsimetė švelnus raudonis.
-
Norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Nepatiko jam šita tamsa, bala žino kas galėjo slėptis tuose tuneliuose, jautėsi visas purvinas ir pavargęs. Bet varnės pažadas motyvavo jį laikyti liežuvį už dantų ir tikėtis, kad ji pasiduos anksčiau ir jiedu galės ramiai grįžti į mokyklą.
Deja, nors jai irgi teko tūnoti drėgnuose ir nemaloniai kvepiančiuose tuneliuose, kol kas trauktis varnė nepanoro. Susitramdęs ir neatsidusęs garsiai ir itin dramatiškai, šyptelėjo savo mylimajai.
– Kurgi mano ponia taip skuba? – sukuždėjo prie pat jos ausies, prisigladęs prie jos.
Švelniai pakštelėjo ją į skruostą.
– Gerai, keliaujam.
Jo lazdelės šviesa jau buvo dingusi, tad tego iš naujo kerėtis apšvietimą. Nepaleisdamas Eleizijos rankos, lėtai ir atsargiai partaukė kairiuoju tuneliu. Stengėsi kvėpuoti kuo tyliau, nenorėjo netyčia praleisti kokį garsą, perspėjantį apie galimą pavojų. Ant žemės buvo pilna didesnių ir mažesnių akmenų, tad reikėjo nuolat žiūrėti sau po kojom. O kur dar varvančios lubos bei voratinkliai ant sienų, besidriekiantys dešimtis pėdų. Kai kurie iš jų ėjo skersai kelio, tad nuolat reikėjo juos braukytis nuo veido ir plaukų.
Po kokių penkiolikos minučių tokio lėto ir atsargaus ėjimo jiedu priėjo kelio susiaurėjimą ir Nikui teko paleisti Elytės delną.
– Tik būk atsargi, – tylutėliai sušniždėjo.
Tiesa, siauras keliukas ilgi nesitęsė, jie pasuko į kairę ir priėjo senovines duris su spyna. Iš po jų apačios sklido melsvas švytėjimas.
– Alohomora, – klastuolis nusitaikė į spyną.
Šioje kažkas sugirgždėjo ir galiausiai ji skilo. Beliko tik pastumti duris.
-
Jis pakštelėjo ją ir abu patraukė tamsiu tuneliu.
Jis buvo toks tamsus, kad į akį durk. Žinoma, klastuolis vėl iššaukė lumos kerus, kurie silpnai apšvietė patalpą. Elė atsiduso iš palengvėjo, nes jei eina mirčiai į nasrus, eis, matydama tai. Giliai įkvėpė ir net nustebo. Tikėjosi, kad nosis užsiries nuo tvankaus, puvėsiais mušančio tunelio kvapo, bet vietoj to užuodė malonų Niko kvapą. Primerkė akis ir mintyse sumurkė.
Priėjus susiaurėjimą, Nikas paleido merginos ranką ir tarė jai būti atsargiai. Varnė lengvai raustelėjo.
-Būsiu, jei tu taip pat būsi atsargus, ponuti.
Varnė toliau patraukė paskui jaunuolį. Tikėjosi, kad eis dar geras minutes ar daugiau, kai netikėtai Nikas sustojo ir mergina net krūptelėjo. Jau stiebiesi prie jo ausies pasiteirauti, kas atsitiko, kai pati akies kampučiu užmatė dureles, kurios pastojo jiems kelią.
Nikas gretai rado kelią, jas atrakinti. Tetarė burtažodį ir durų spyną sutraškėjo iš skausmo. Jos atsirakino. Varniukė apsivijo Niko kūną ir priglaudė savo galvą prie jo nugaros.
-Greičiau išvaduokime jį ir dinkime iš čia. Noriu pasinerti į tavo glėbį ir užmerkti akis. Tad... - paleido jį ir tyliai bei lėtai atvėrė duris. Akimirksniu plykstelėjo ryškios šviesos srautas.
-
Jis apsisuko ant kulno ir švelniai pakštelėjo į jos viršugalvį, tarsi šitaip atsakytų į jos glaustymus. Pabandęs rasti savyje nors kruopelytę drąsos, pažvelgė į atsivėrusios patalpos vidų. Deja, nieko neįžvelgė, nes ryški mėlyna šviesa raižė akis, grasindama jas išdeginti.
Nikas turėjo pasilenkti įeinant pro duris, jei nenorėjo susitrenkti galvos į staktą. Ką gi, matyt, čia gyveno tikrai žemaūgiai, jei ypatingu ūgiu nepasižymintis paauglys netilpo į durų angą. Įėjo ir palaukė, kol Elė paseks juo. Garsiai sugirgždėjus durims suprato, kad šios užsitrenkė ir jiedu galbūt pateko į spąstus. Puikumėlis. Tai juk nuostabi gyvenimo pabaiga – mirti nuo deguonies ir maisto trūkumo kažkokioje menėje. Beje, greičiausiai keletas jau taip pasibaigė, mat po kojomis matė keletą žmogiškų kaulų, jų tarpe ir senas kaukoles. Jeei, tik to jam trūko.
Akimis perbėgo per erdvią salę. Ji atrodė visai kaip ta aprašyta knygoje: veidrodinės lubos, žvaigždėtos sienos, vienišas krėslas bei suolai pašonėse. Viską puošė ryški mėlyna šviesa, sklindanti iš velniai težino kur. Jam tas nepatiko – norėjo matyti tos šviesos šaltinį. Laikas padarė savo – krėslas, kadaise turbūt puošnus, buvo visas aplipęs storu sluoksniu voratinklių, pro kurios pats baldas buvo net nepastebimas; veidrodžiai murzini ir pasidengę pelėsiu. Ak, tiesa, dar buvo jo jau pastebėti žmogiški kaulai. Ir keletas pilnų skeletų, labai patogiai įsitaisiusių ant suolų arba šalia jų. Gražu.
Jo nugara perbėgo šiurpuliukai. Tų skeletų čia buvo bent tuzinas. Kažkaip nejuto didelio noro papildyti jų kolekciją dar vienu eksponatu. Ar pora, nes prisiminė šalia esant ir jo varniukę. Stipriai suspaudė jos delną.
– Kaip čia... jauku, – išspaudė kreivą šypseną, – Ši vieta net kvepia savo svetingumu, – įkvėpė drėgmės ir puvėsių kvapo, – Nuo ko pradedam ieškoti? Neatrodo, kad čia galėtų slėptis tas tavasis basiliskas.
-
Nužvelgusi kaukoles, šonkaulius, stuburo likučius ir kitokius kaulus, varnė pakraupo. Net suvirpėjo, nes pasijuto lyg ir jai čia palikta vieta atgulti amžino atilsio. Prisiglaudė arčiau Niko ir, priglaudusi nosį prie jo drabužių, pabandė giliai įkvėpti, norėdama užmiršti tą puvėsių tvaiką. Žinoma, jos planas pavyko. Iškart suuodė malonų skalbimo miltelių kvapą ir šyptelėjo.
Varniukė greitai apibėgo akimis visą patalpą. Geriau įsižiūrėjusi į sienas, varnė net pašiurpo. Ji išvydo suakmenėjusius žmonių veidus, kurių mimikos parodė patirtą skausmą. Ji kelias kartus pamirksėjo akimis, norėdama įsitikinti ar jai nesirodo. Žinoma, veidai toli nepabėgo.
Elė toliau apžiūrinėjo patalpą, kai netikėtai kažkas sužėrėjo. Ji prisimerkė ir pažvelgė tą teritoriją, kur pastebėjo keistą šviesos žaismą. Ir ką jūs pasakysite? Varnė atrado tai, ko ir ieškojo. Pačiame salės gale, ant tobulos žmogaus skulptūros, gulėjo tasai amuletas, kuriame turėtų būti įkalintas basiliskas.
Varnė pasielgė ganai kvailai. Iškart stryktelėjo iš savo vietos ir pasileido jo link. Jai net netoptelėjo, kad čia galėtų būti prispęsta begalybė įvairių spąstų. Atsiradusi prie skulptūros, ji atsigręžė ir įsitikino, kad niekas neįvyko. Elė šyptelėjo ir staigiai pagriebė amuletą. Grakščiai apsisuko aplink kulną ir lengvais žingsneliais pradėjo eiti link klastuolio.
-Amuletą turime, o dabar teliko JĮ išlaisvinti.
Priėjusi prie jo, šiltai pabučiavo Niką į lūpas ir žavingai perbraukė per jo krūtinę, kaklą. Jau stiebėsi dar kartą įsisiurbti į jo lūpas, kai per patalpą nugriaudėjo galingas TRIOKŠT.
-
Juodaakiui nepatiko, kad Elė taip laisvai, net lengvabūdiškai ir nerūpestingai nuliuoksėjo pasiimti amuleto. Nei ji žiūrėjo sau kojom, nei dairėsi į šonus. Nikas norėjo ją sustabdyti, sugriebęs už delno ir pats eiti jo pasiimti, tačiau nespėj – ji grakščiai jau pasiėmė amuletą ir spėjo grįžti prie jo.
Meiliai ją priglaudė ir pakštelėjo į kaktą. Gal būtų bučiavęs ir glaudęs dar, bet tą akimirką pasigirdo garsus trakštelėjimas. Spėjo tik pastebėti sutrūkinėjusius veidrodžius lubose ir stipriai nuėmė ją už delno.
– Maunam iš čia! – šūktelėjo, tempdamasis ją kartu.
Pamiršo, kad, jiem užėjus, durys užsitrenkė. Pabandė stipriai trūktelėti už durų rankenos, tačiau tas nepadėjo, o priešingoje menės pusėje veidrodžiai jau ėmė kristi žemėn, išbarstydami į šonus tūkstančius šukių. Panikuodamas sugraibė lazdelę ir jos padedamas pabandė atrakinti duris. Balsas be ranka taip drebėjo, kad pavyko tik iš trečio karto, kai jau pusė lubų buvo ant žemės.
Vos užraktui trakštelėjus, stipriai pastūmė duris ir jas atlapojo, išstūmė pro jas Eleiziją ir vienu šuoliu pats atsidūrė kitapus jų, uždarydamas duris kaip tik tą akimirką, kai žemyn nukrito paskutinysis veidrodis.
– N-neaišku, kad čia d-dar gali dėtis, tad b-bėgam iš čia, – vos gaudydamas orą sulemeno ir nudūmė tamsiu koridoriumi.
-
Nespėjo susivokti, kas ką tik įvyko, kai jau buvo išstumta pro duris. Nikas staigiai jas užtrenkė ir tarė, kad jiems vertėtų iš čia nešdintis kuo greičiau.
Varniukė stipriai suspaudė delne amuletą, kuriame buvo įkalintas basiliskas, ir pasileido bėgti klastuoliui iš paskos.
Tik bėgdama pastebėjo, kad tunelis, kuriuo čia ir atsibeldė, buvo ganėtinai ilgas. Bet Elė giliai įkvėpė ir toliau lėlė lyg akis išdegusi. Plaukai, kurie plaikstėsi į visas puses, buvo nebesvarbu. Pagrindinis tikslas išlįsti laukan.
Pribėgusi laiptus, nelaukė nė minutės ir net pasišokinėdama kopė jais. Jautė, kaip krūtinė degė nuo oro trūkumo, bet bijojo sustoti, kad tamsa jos nepasiglemžtų. Vaizdas akyse pradėjo tamsėti. Eleizija kartelį stryktelėjo, kai koja užsikabino už laiptelio ir ji tėškėsi ant platformos.
-Kad mane septyni velniai sugraužtų.
Turėdama tokią žavingą akimirką, ji pripildė plaučius deguonimi, staigiai stryktelėjo ir užmetė akį žemyn. Iš pradžių pamanė, kad jai pasivaideno, tačiau dar kartą gerai įsižiūrėjo ir ištempė ausis. Pačių laiptų apačioje stovėjo keistos figūros, kurių veidai buvo paslėpti po tamsiais gobtuvais. Jie kažką sau po nosimis burbėjo. Tai šiek tiek priminė pagonišką maldą. Varnės kūnas pašiurpo ir ji vėl pasileido laipteliais aukštyn.
Sukaupė visas jėgas ir stryktelėjo iš visų jėgų. Saulei apšvietus jos odą, varnė užsimerkė ir sukando dantis. Krestelėjo ant sausos žemės ir iškvėpė sukauptą anglies dvideginį. Staigiu judesiu išsitraukė burtų lazdelę ir nutaikė ją į įėjimą į tunelius.
-Ereto.
Skylė staigiai užsitraukė. Varnė pakilo ir atbula ranka pradėjo valytis dulkes nuo savo drabužių. Net iš plaukų išsitraukė kelis šapelius. Pakėlė akis į Niką ir nuraudusi jas nudelbė.
-Amm... Atleisk, kad tave čia įpainiojau. Galėjau eit viena, - paskutinius žodžius sau sumurmėjo po nosimi. -O ką daryti su šituo? - iškėlė amuletą į viršų. -Gal tiesiog šūktelt... Kviečiu tave, karaliau basiliskai.
Varniukė jau ruošėsi šyptelti, kai amuletas pradėjo drebėti. Išsigandusi ji paleido jį iš rankų ir šoktelėjo atgal. Iš amulete esančio brangakmenio pradėjo išorėn verštis tirštas rūkas, kuris pradėjo formuotis į padarą - basiliską.
-
Jis kaip pašėlęs dūmė siauru tamsiu tuneliu, kartkartėm vis atsigręždamas ir patikrindamas, ar varniukė neatsilieka, ar neužkliuvo už ko, netikėtai išnirusio iš žemės. Trumpą akimirką ji buvo parklupus, tačiau atsistojusi nubėgo paskui jį dar greičiau nei iš prieš tai.
Vos paaugliai išvydo saulės šviesą, Elė užtrenkė įėjimą ir jiedu garsiai griuvo ant žemės, bandydami kaip nors atgauti kvėpavimą bei normalizuoti širdies daužymąsi, kuri dabar grasino išlėkti iš krūtinės – tvinksėjimą juto ne tik smilkiniuose, tačiau visame kūne.
– V-viskas gerai, neat-tsiprašinėk, – vis dar uždusęs sulemeno, – N-net džiaug-giuosi, kad pas-sikvietei mane kartu. Jei b-būtum ėjus ten viena, t-tai vargu, ar ištrūktum. S-skeletų kolekcija pasipildytų dar vienu ek-ksponatu, – pabandė pajuokaukė, tačiau tas skambėjo labai skurdžiai.
Buvo visas raudonas, net bordinis kaip burokas, tačiau vos amuletui pradėjus rūkti, juodaplaukio veido spalva staigiai pasikeitė į baltą, išbalo taip netikėtai ir stipriai, kad, rodės, vaikinukas tuoj nualps ir pargrius.
Iš tirštų dūmų ėmė kilti pusiau permatomas gyvis, panašus į savotišką drakoną, kaulėtas ropliagyvis su sparnais bei dvišakiu liežuviu. Nieko gražaus ar karališko. Būtybė tik pagarbiai nusilenkė Eleizijai ir, atgavusi kūną, nuskrido ir pradingo danguje.
– Hm, tai kaip ir viskas? Išlaisvinai? – sušnabždėjo, vis dar negalėdamas atgauti žado, – Galim keliauti?
Švelniai pakštelėjo trumpaplaukę į kaktą, pakabino tą amuletą ant jos kaklo ir nudūmė vartų link. Šįsyk užteko juos paliesti, kad prasivertų portalas, kurį peržengę paaugliai atsidūrė saugioje vietoje.
-
Buvo ką tik praėjusios Velykų atostogos. Dori jau grįžo iš Senklerių dvaro, o iš ten parsivežė kelis laikraščius, kuriuose užmatė savo motinos pavardę. Tad šiandien jai reikėjo ramios ir tylios vietos, kur niekieno netrukdoma ji galėtų ramiai paskaityti.
Jau kurį laiką Mendel dėmesį buvo patraukusi nedidelė anga viename koridoriuje, tačiau trečiakursė niekaip neprisiruošdavo pro ją pralįsti. Tai padarė būtent dabar ir atsidūrė apleistoje menėje, kurios viduryje stovėjo didžiuliai, įspūdingi vartai. Šalia pat buvo ir stalelis su durklu, tačiau trylikmetė net nenorėjo sužinoti, kam jis skirtas. Ji tik atsisėdo ant žemės, atsirėmė į vartus. Išsitraukusi iš kuprinės laikraščius ėmė skaityti.
Delegardžiai - finansinių machinacijų profesionalai?
Vanesa Delegardi, senos, garbingos grynakraujų burtininkų giminės atstovė, pasirodė esanti apgavikė. Ji su savo sugyventiniu Ivanu Mendel pričiupta kerais savinusis turtą iš silpnos sveikatos būklės magų. Ar tai reiškia, kad Delegardžių giminės turtai gauti apgaule? Vanesos Delegardi motina Dorotėja Delegardi griežtai tai neigia ir tvirtina, kad visi iki šiol sukaupti Delegardžių turtai esą legalus palikimas ir sunkaus darbo vaisiai. Kaip ten yra iš tikrųjų, mes nesužinosime, tačiau konfiskuoti Dorotėjos Delegardi turto negalime, nes neturime įrodymų, jog turtas būtų gautas nelegaliais būdais. Tačiau Vanesos Delegardi sukaupti turtai jau konfiskuoti ir jos bei jos sugyventinio Ivano Mendel laukia teismas.
Delegardžių giminės fiasko - pričiupta Vanesa Delegardi
Prabėgus devyneriems metams nuo Delegardžių turto skandalo, Australijoje pastebėta už finansinius nusikaltimus ieškoma Vanesa Delegardi. Londono aurorai kaip mat atsidūrė vietoje ir suėmė garbingą pavardę nešiojančią moterį kartu su jos sugyventiniu Ivanu Mendel. Už finansines machinacijas nusikaltėlių porelė būtų gavusi vos dvejus metus kalėjimo, tačiau dėl beveik dešimtmetį trukusio slapstymosi kalėjimo laikas prailgintas. Tiesa, atsižvelgiant į nusikaltimų lengvumą bausmės laikas neišaugs dešimtmečiais, tačiau Vanesa Delegardi Azkabane praleis beveik penkmetį, o Ivanas Mendel - keliais mėnesiais ilgiau.
Straipsnį Dori perskaitė ne vieną. Regis, žurnalistai mėgavosi skandalu, kilusiu senoje grynakraujų šeimoje. Iš to, ką skaitė Dori, ji suprato, kad jos tėvai vogė pinigus ir buvo prigauti maždaug tada, kada mergaitė gimė. Ką jie veikė Australijoje, trylikmetė neturėjo jokio supratimo, bet tada, kai jai buvo maždaug devyneri metai, tėvus suėmė. Viename iš straipsnių buvo užsiminta, kad kol Vanesa slapstėsi, mirė jos motina Dorotėja ir kad giminės dvaras griūva niekieno neprižiūrimas. Kad Delegardžių giminei atėjo galas.
Trečiakursė džiaugėsi tik tuo, kad jos tėvai - ne žudikai. Dar šiek tiek pasėdėjusi ji išlindo pro angą ir dingo mokyklos koridoriuose.
-
Prie Kajos prisikabino kažkokie klastuoliai. Mergaitei buvo skaudu, nes klastuoliai vadino grifę stora, tyčiojosi iš jos. Galiausiai pradėjo į ją kažką mėtyti. Laimei, nepataikė. Kaja ėmė nuo jų bėgti. Jie nesivijo. Tik juokėsi ir mėtė toliau.
Nuklydusi kažkur į tamsą dvylikametė palaukė, kol atgaus kvapą. O tada apsidairė. Kiek nusigando, nes suprato esanti nepažįstamoje menėje. Ar sugebės grįžti? Jau kas kas, bet klaidžiojimas po pilį tikrai nebuvo mėgstamas antrakursės užsiėmimas.
Kaja įsižiūrėjo į menėje esančius didžiulius juodmedžio vartus. Jų šonuose buvo išskaptuoti liūtai, varnos, gyvatės, barsukai, o pačioje vartų viršūnėje - drakono galva. Galvodama, ką galėtų reikšti tas drakonas, Kaja žiūrėjo į vartus. Akys dar nukrypo į stalelį su peiliu, o tai atrodė baugiai. Šviesiaplaukė nusprendė bandyti grįžti į bendrąjį kambarį, tačiau... Tačiau kažkas ją užpuolė. Dabar ji jautėsi taip, lyg būtų kažkokiame sūkuryje. Nieko nematė. Klykė nesavu balsu.
-
Adrijas galvojo ir suko ratus po pilį. Jis galvojo apie savo sapnus. Jau kelias naktis iš eilės sapnavo mamą veidrodyje. Ir girdėjo Vendigo kuždesį. Jo balsas kaip visada priminė ledinio vėjo šniokštimą. Ar galėtų būti, kad tas sapnas jo siųstas? Ar galėtų būti, kad mama liko kalėti? Ir jeigu taip ką daryti? Jis nenorėjo eiti ten į tą pasaulį. Žinojo kaip ten patekti. Tereiktų surasti knygą, per kurią ten kažkada įkrito Alanas ir Henrieta. Bet kaip jis nenorėjo vėl ten patekti.
Staiga lakotas krūptelėjo. Kažkas klykė. Labai garsiai. Taip klykia tik mirtinai išsigandęs žmogus. jis sparčiais šuoliais pasileido ten iš kur girdėjo klyksmą. Vaiko. Turbūt dar visai jauno mokinio ar mokinės klyksmą. Vos neprabėgo siauro tarpo, bet laiku pamatęs įlindo ten. Ir atsidūrė menėje.
Buvo skaitęs tą legendą apie juodmedžio vartus. Žinojo kaip ten patekti. Stale virpėjo įsmeigtas durklas. O prie vartų, kurie kažkodėl buvo vos praviri klykė mergaitė. Kažkas ją traukė į violetinį sūkurį. Kažkoks didelis padaras, kuris stovėjo kitoje vartų pusėje ir bandė įsitempti tą mergaitę pas save. Ar kas nors iš mokinių paliko juos pravirus? Lakotas prigludo prie sienos. Gal prisėlinti ir ją stverti ir bėgti? Jis sulaikė kvėpavimą. Tas padaras dar jo nematė, bet sustingo ir ėmė uostyti orą. Jis mane užuodė. Tai suvokęs Adrijas šoko iš savo užuoglaudos, stvėrė durklą. Gera buvo laikyti jį rankoje. Ir sviedė į padarą. Bet ginklas nukrito ant žemės ir garsiai žvangtelėjo. Gal buvo užkerėtas taip, kad juo nebūtų įmanoma gintis. Padaras trumpam paleido mergaitę iš savo letenų ir ėmė spraustis pro vartus į menę. Adrijas nei neįsivaizdavo koks tai gyvūnas, bet suprato, kad yra pavojingas. Tai rodė iltys, nagai ir jo milžiniškas dydis. Adris susikišo rankas į kišenes, bet ten aptiko tuštumą. Lazdelė gulėjo jo kambaryje ant stalo. Padaras vėl puolė mergaitę.
- Padėkit, kas nors, prašau! - Suriko. Bet kažin ar kas girdėjo. Tada padaras palenkė galvą prie mergaitės ir išžiojo nasrus ir dar sušnypštė. Adrijas šūktelėjo savo genties karo šūkį, susijaudinęs pamiršo anglų kalbą, todėl šaukė savo genties dialektu. Mokėjo jį, nes Vendigo visada taip su juo bendravo. Mama irgi. Taigi šaukdamas šoko jam ant nugaros. Viena ranka įsitvėrė į tankų kailį. O kita smeigė pirštus jam į akis. Padaras suriaumojo, pasipurtė. Bent paleido ją. Jis ėmė kaip paklaikęs šokinėti po menę. Adrijas bandė išsilaikyti. Kurį laiką sekėsi. Bet paskui padaras gerokai pasipurtė ir jis nukrito skaudžiai susimušdamas į žemę.
- Bėk. - Paliepė tai mergaitei. Visai nepagalvojo, kad ji tikrai nesupras ką jis sako. Padaras iškėlė naguotą leteną ir kirto jam į šoną. Nutvilkė aštrus skausmas. Jam net oro pritrūko. Suaimanavo, norėjo nusiristi į šoną, bet kuriam laikui skausmas tiesiog surakino. Pradėjo bėgti kraujas. Jis prasisunkė per drabužius. Padėkit, kas nors. Maldauju. Kas nors. Šaukė nežinia ką mintyse. Dabar jau padarui mergaitė nerūpėjo. Jis užuodė Adrijo kraują ir vėl iškėlė leteną ketindamas turbūt jau jį pribaigti. Aš negaliu mirti. Piktai pagalvojo. Tiek kovojau už savo gyvenimą. Jis rado savyje jėgų atsisėsti ir net atsistoti. Sukilo adrenalinas ir kol kas nuplovė skausmo bangą. Adrijas vėl šoko ant gyvūno. Suriko, kai baisiai sudiegė šoną. Bet įsikirto į jo kailį ketindamas daugiau nenukristi. Reikia jį išvilioti pro vartus ir uždaryti juos. Bet kaip? Padėkit man. Vėl ėmė kažko maldauti.
- Lazdelę. Panaudok ją. Nagi. - Išlemeno žvelgdamas į tą mergaitę. Pasakė tai jau jai suprantama kalba.
Kalbėti skaudėjo. Skaudėjo laikytis ant to padaro nugaros, bet jei nukris žinojo, kad mirs. Dar truputį. Aš privalau. Pirštai taip spaudė kailį, kad atrodė, jog niekada nebevalios paleisti.
-
Kaja ir toliau sukosi, tiksliau - kažkas ją suko. Kūną ėmė spausti, skaudėti. Tačiau atėjo žmogus. Ir ėmė mergaitę gelbėti. Ji nieko nesusigaudė. Tik suvokė, kad dabar jau buvo grubiai numesta ant grindų. Suskaudo ranką ir šoną. Norėjosi verkti.
Kaja matė, jog jos gelbėtojas, vyresnis mokinys, šią akimirką kovojo su šviesiaplaukę užpuolusiu padaru. Vaikinas šaukė, bet kita kalba, kurios Kaja nesuprato.
Galiausiai padaras jį sužeidė. Pro drabužius mokiniui ėmė sunktis kraujas.
- Aaa! - rėkė Kaja. - Ne! Ne! Padėkit! - ji pašoko iš vietos ir klykavo, lakstė aplink.
Nežinojo, ką turėtų daryti. Bijojo padaro, tačiau išeiti taip pat negalėjo. Juk siaubūnas puolė kitą žmogų.
Vaikinas pasakė mergaitei, kad ji panaudotų lazdelę. Ši sugraibė įrankį. Bet ką ji paburs? Iš to nebus nei menkiausios naudos. Tad Kaja sukaupė visas savo jėgas ir metė savo burtų lazdelę į gelbėtoją.
-
- Ne, ką darai! - Šūktelėjo jai numetus lazdelę. Adrijas jos nepagavo. Negalėjo pasileisti nei viena ranka. Buvo per daug sužalotas ir bijojo, kad jei atleis bent vieną pirštą nukris.
Padaras vėl stryktelėjo. Ir vėl. Jis pasijuto kaip bangų purtomas. O nuo kiekvieno to gyvūno judesio skaudėjo šoną. Bėgo kraujas ir dėl to jėgos ėmė lakotą apleisti. Pradėjo ūžti ausyse, suktis galva. Ne. Negali būti. Tiesiog negali būti, kad taip apgailėtinai mirsiu. Pamanė. O paskui nieko negalvojo. Ir nutiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Jis neišsilaikė. Pasileido ir šlumštelėjo ant žemės. Kaukštelėjo galvą į grindis.
- Bėk iš čia. Ar nori, kad mirtume čia kartu? - Ištarė. Nežinojo ar ji išgirdo, nes išspaudė tik tylius garsus iš savęs. Turiu šliaužti. Reikia. Bet mintys ir jo veiksmai sulėtėjo. Kol pagalvojo, tada kol prisivertė pasikelti nuo žemės praėjo kelios sekundės. Padaras dabar tupėjo ir žiūrėjo į jį. Matyt jam atrodė, kad jau vis tiek baigta. Ir kad grobis tuojau bus sugautas. Adris pabandė nušliaužti prie lazdelės, bet pajuto dar vieną letenos smūgi ir vėl nukrito.
- Prašau pagalbos. - Iškošė kažkam. Jį tegirdėjo tik ta mergaitė ir Mokyklos sienos. O tada staiga kažkas trakštelėjo ir Adris išvydo Noną. Namų elfę iš Hogvartso virtuvės. Su ja Adrijas visada gerai sugyveno. Jie dažnai kalbėdavosi tada, kai ji ateidavo naktį sutvarkyti bendrojo kambario. O jis naktinėdavo itin ilgai. Didelės elfės akys baimingai spoksojo į padarą.
- Adrijas kraujuoja. - Pasigirdo jos spigus balsas.
- Imk. - Ir ji numetė ant žemės ne ką kitą, o paskirstymo kepurę.
- Nona eina pakviesti pagalbos. Nona tvarkė direktorės kabinetą ir Nonai atrodo, kad šita kepurė pravers. - Adris norėjo sušukti, kad Elfė gali juos tiesiog iš čia išgabenti ir būtų paprasta. Ką jam veikti su kepure. Bet ji dingo. Ir jis dabar jau žinojo, kad viskas baigta.
Jų užpuolikui matyt nusibodo žaisti. Jis ėmė tykinti prie Adrijo. O tas pasiėmė kepurę ir užsidėjo sau ant veido. Nenorėjo matyti kaip bus sudraskytas.
- Aš dėl tavęs klydau. Tu jau senas ir man sunku suprasti kas tau tiktų labiausiai. Bet aš žinau. - Adris krūptelėjo išgirdės tylų kepurės balsą. Ji nuslydo jam nuo veido ir nukrito ant žemės. Adris vėl ją pakėlė. Ir kai tai padarė iš kepurės išslydo gražus rubinais puoštas kardas. Lakoto akyse pasirodė nuostaba.
- Tai juk negalimas daiktas. - Tyliai pasakė. Išvydęs ginklą padaras sustingo. Jo akyse išryškėjo baimė. O Adrijas atsisėdo. Staiga atsirado jėgų pakilti ir jis užsimojo kardu ant to plėšrūno. Bet jis staigiai šoko šalin. O Adrijas buvo gerokai apdujęs ir nepataikė. Padaras suurzgė ir movė prie vartų. Prasispraudė atgal pro juos.
- Uždaryk vartus. Greitai. - Pats žinojo, kad nespės nubėgti prie jų.
-
Deja, bet vaikinas burtų lazdelės nepagavo. Ši dabar mėtėsi nežinia kur. Jis liepė Kajai bėgti, tačiau mergaitė juk negalėjo palikti bendramokslio vieno. Tačiau ką jai reikėtų daryti? Ką daryti? Kerėti ji nemoka, be to, lazdelė numesta ant žemės. O kaip nugalėti tą siaubūną?
Kaja spiegė, nes padaras žalojo vyresnėlį. Ir kažkodėl nebekreipė jokio dėmesio į grifiukę, tarsi grobis būtų tik tas vaikinas.
- Paleisk jį, paleisk! - šaukė.
Verkė. Buvo panikoje. Ir tada iš kažkur išdygo... elfė? Kuri numetė vaikinui kepurę? Mergaitė jautėsi tokia sumišusi ir nesuprato, kas vyksta. Ji tik pamatė, jog jos gelbėtojas iš kažkur gavo kardą, kurio padaras išsigando. Tačiau tuo kardu jis į užpuoliką nepataikė. Bet gyvis jau atsidūrė už vartų, kuriuos vaikinas Kajai liepė uždaryti.
Bent tiek ji padaryti sugebėjo ir netrukus pasigirdo mirtina tyla. Tada Kaja pripuolė prie gelbėtojo. Jis buvo stipriai sužeistas, kraujavo. Kaja toliau panikavo. Tai verkė, tai kažką padrikai šnabždėjo, sukiojosi aplink tamsiaplaukį nežinodama, ką jai daryti.
-
Pagaliau vartai garsiai buvo užtrenkti. Adrijas vėl atsisėdo. Atsirėmė į sieną. Kardas žvangtelėjo ir nukrito ant žemės. Jis kraujavo. Galva svaigo. Adrijas pradėjo blykšti.
Jis sučiupinėjo čia pat gulinčią kepurę. Norėjosi sukišti į ją kardą ir jį pradanginti. Ką dabar visi pagalvos? Jis buvo Varno Nago mokinys ir gavo kardą. Kepurė pasakė, kad klydo. Kad klydo. Ji sakė, kad aš senas. Ji žino. O jeigu kažkam pasakė?
- Eik. Pakviesk kažką. - Mergaitė jį nervino. Bet jis neturėjo jėgų piktintis. Norėjo dar pasakyti, kad ji pameluotų, kad kardą ištraukė ne jis, o Kaja. Bet jėgos visiškai apleido kraujuojantį Adriją ir jis pajuto, kad tuojau praras sąmonę.
- Jie čia. Jie čia. - Pasigirdo Elfės balsas. Su ja kartu atėjo seselė. Adrijas dar pagalvojo, kad Elfė galėjo juos tiesiog išgabenti ir tiek. Kam reikėjo duoti tą kepurę?
- Kas čia įvyko? - Paklausė mokyklos seselė. Adrijas paliko mergaitei pasakoti.
- Kas jus užpuolė? Ar nuodingas, turiu žinoti. - Ji išsitraukė lazdelę. Pasilenkė prie jo ir ėmė kerėti. Matyt norėdama sustabdyti kraujavimą.
-
Kajos gelbėtojas buvo nukritęs ant žemės. Jis liepė Kajai kažką pakviesti, bet mergaitė to net negirdėjo. Visa drebėjo, buvo nepaprastai išsigandusi, nors ir nesužeista. Matė, kad vaikinui yra blogai.
- Ką... man... da...ry...ti, - kūkčiodama klausė, tačiau ne ją išgelbėjusio mokinio, o savęs.
Netikėtai grįžo elfė kartu su mokyklos sesele. Ji ėmė gydyti vaikiną. Tai matydama grifė turėjo pradėti ramintis, tačiau ji vis tiek buvo panikoje ir šoke, nejautė jokio palengvėjimo.
- Jis... buvo... di... - sukūkčiojo, - didelis ir... bai...sus. Puolė... mane... Bet... mane... iš...gel...bėjo, - bandė pasakoti, tačiau tai skambėjo labai nerišliai ir nedavė jokios naudos.
Kaja norėjo papasakoti apie kardą. Norėjo paklausti, ar jos gelbėtojas nemirs. Tačiau galva susvaigo. Akyse patamsėjo. Ir mergaitė apalpo.
-
Iš kur tas instinktas gelbėti kitą žmogų? Ar galėjo būti, kad tikrai kaip kažkada galvojo ką nors gavo iš Alano? Juos siejo kraujas, juos siejo ir tai, kad buvo pasikeitę vietomis. Kažkodėl iškilo prisiminimas, kaip šaltakraujiškai pirmą kartą perėmė Alano kūną. Tada jam buvo nesvarbu, kad nužudys vaiką. Netyčia užklydūsį kur nereikia.
Dabar ta mergaitė jį nervino. Jokios naudos iš jos. Ir kodėl aš... Bet galvoje viskas per daug apsivėlė, pasidarė šalta. Girdėjo kaip ji nerišliai kažką pasakoja seselei. O prieš galutinai prarasdamas sąmonę suvokė, kad yra magiškai pakeliamas nuo žemės ir kažkur gabenamas. Tas pat vyko ir su ta maže Grife. Daugiau nebematė nieko. Apėmė juoduma ir smegenys išsijungė. Pranyko nuogastąvimai dėl visko, kas nutiko. Pranyko ir skausmas. Tai buvo malonus jausmas tiesiog staiga išsijungti.