Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Amika Bela Lordess Liepos 02, 2017, 10:38:56 pm
-
Saulės spinduliai bučiavo purpurinių plaukų savininkės skruostus, kol ji niurzgėdama rišosi išsitaršiusias garbanas į du japoniško stiliaus kuodukus.
Negi pats šventasis Gralius privertė mane šią nesąmonę darytis... Ehh.. Tikiuosi buss verta. Mintijo Amika. Jos melsvo atspalvio kimono šiek tiek smuko žemyn, tačiau tos dailios, mažos, gelsvos gėlytės išsiuvinėtos ant audinio puikiai kompensavo jo devėjimo kančią. Pagaliau susitvarkiusi su kuodukais ir prisismeigsčiusi į juos pagaliukų, kurie tikrai atrodė juokingai, Bela pakėlė blizgantį, didelį ir vietomis paauksuotą kalaviją. Truputį pavaliusi jį rausvu, šilkiniu skudurėliu, jaunoji profesorė žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
Pakėlusi šviesius antakius Lordess ėmė skaičiuoti: trys, du, vienas... Nulis..
- Na va, - šyptelėjo pati sau, kai varpo dūžiai susiliejo su paskutiniu pamintitu skaičiumi.
Šį kartą pamoka vyko įprastai - klasėje.
- Galbūt taip išvengsime nelaimių, - šnybžtelėjo mergina baltakailiui augintiniui, meiliai apsirangiusiam aplink violetinplaukės rankas. Netrukus į levandomis kvepintį, erdvų kabinetą ėmė rinktis vaikai.
- Koničiva, - sušvepleno pasisveikinimą Miku Mi ir linktelėjo mokiniams.
- Sveiki atvykę į antrąją Ateities būrimo pamoką. Na, turbūt atsimenate, jei ne - aš priminsiu, taigi esu Amika Bela Lordess. Galite kreiptis į mane profesore, profesore Amika/Mika/Bela... Tik ne: „Ei tu, su violetiniais plaukais, a girdž?!”- nusišypsojo garbanė pavaidinusi vieną žiobariškajame pasauly sutikto ,,treninginio pacanuko” repliką.
- Kaip matote, tikiuosi, kad matote, šios pamokos tema susijusi su kiek neįprasta kitos šalies kultūra.
Šviesiaplaukė stabtelėjo leisdama mokiniams suvirškinti kelis sakinius ir pavarčiusi rankose paauksuotą kardą tęsė toliau:
- Kas galėtų pasakyti kokį prietaisą laikau rankose?
((Hielau mai čildrens!
Taigi atsakome į teorinį klausimą už kurį galite gauti max du taškus. Na, vertinimo sistemą žinote.... Liekit vaizduotę/originalumą ar ką ten turit. Žinoma, nepameskit logikos, nes ji ims verkti kartu su manimi. ;D
Kilus klausimams ar neaiškumams visų lauksiu A.Ž.
Paprastai nesikandžioju:”) ))
-
Monika lėtai užkopė į kabinetą. Profesorė ir jos kabineto kvapas merginai patiko, bet tik ne pamoka. Tiesą sakant, Amiką Lordess ji dievino dėl jos drąsaus, truputį melancholiško įvaizdžio ir nuoširdumo, tačiau Mėnesiena niekada netroško žinoti savo ateities.
Ji atėjo į klasę, plačiai nusišypsojo mokytojai ir atsisėdo į savo pamėgtą vietą - antroje eilėje prie profesorės Belos stalo. Pati Amika šiandien buvo apsitaisiusi tarsi žavi ryški japonė, panaši į Mangos komiksų veikėją dėl plaukų spalvos ir ant riešo tupinčio šermuonėlio. Manga. Negali būti. Pavartojau žodį iš žiobarų pasaulio, kad ir mintyse. {Niekam ne paslaptis, kad Monika labiau linkus prie magiškų dalykų.}
Kai visi susirinko, profesorė Bela, glostydama savo augintinį, prisistatė {šmaikštaudama. Labai neįprasta, kaip profesorei.} ir uždavė klausimą - apie įdomų paauksuotą kalaviją. Monika nedelsdama pakėlė ranką.
- Manau, tai Fikujamo kalavijas. Aišku, greičiausiai tai kopija, bet gal aš klystu. Fikujamas buvo vienas garsiausių Kinijos didvyrių, kuris sustabdė Pektusano ugnikalnio išsiveržimą ir ištrynė atmintį visiems, jau mačiusiems išsiveržimo pradžią, nes Pektusanas kinams yra šventas, ir toks išsiveržimas galėjo būti tarsi ženklas nesudaryti taikos sutarties su Šiaurės Korėja, kas būtų atnešė karą. O šis kalavijas - vienas garsiausių jo palikimų, kalbama, kad jei jis pasisuka į šiaurę, tai įvyks didžiulio masto nelaimė, o jei šeimininkas jį pas save laiko pasuktą į tą pusę, jo namuose gali į vykti kažkas baisaus. - Lili atsikvėpė ir tarstelėjo: - žinoma, aš nesu specialistė, gal čia visai kitas kardas, o gal visai ne kardas... Jeigu mano pirmasis atsakymas neteisingas, tai greičiausiai imperatoriaus Džimu, pirmojo japonų imperatoriaus, kardas. Gal.
-
Giedra, šilta, itin saulėta diena. Oras buvo nuostabus. Ema atsikėlė anksčiau, kad spėtų pasigėrėti šiandienos tokia puikia diena. Mergaitė apsirengė dailią, kreminės spalvos vasarinę suknelę su nėrinukais, susišukavo savo susivėlusius plaukus į kuodą ir nuskubėjo į koridorių. Ši stovėjo prie lango gerą valandėlę, susidėjusi rankas ant palangės ir gėrėjosi vaizdas už lango. Žalios medžių viršūnės lėtai lingavo nuo lengvo, šilto vėjelio. Staiga nuskambėjo varpas ir mergaitė nuskuodė į Ateities būrimo pamoką. Kabinetas buvo gana jaukus, jo viduryje stovėjo melsvą kimono dėvinti profesorė. Ema atėjo tikriausiai antra ir atsisėdo toliau nuo lango, kad jos dėmesio neblaškytų akinantys saulės spinduliai. Visi pagaliau susirinko. Profesorė pradėjo pamoką pasisveikinimu ir prisistatymu. Ji laikė savo rankose didelį, paauksuotą kalaviją. Pamokos klausimas jau buvo numanomas, todėl Ema tuoj pat pradėjo mintyti kas tai galėtų būti. Kas tai per prietaisas? Pamokos tema susijusi su kiek neįprastos šalies kultūra? Hmmm...
Viena mintis rudaplaukei atėjo į galvą, tačiau ji nebuvo įsitikinusi ar atsakymas teisingas. Koks skirtumas kaip bus. Turiu pabandyti. Klastuolė nedrąsiai kilstelėjo ranką, tada taip pat nedrąsiai atsistojo ir tarė:
- Profesore, gal būt tai japoniškas kardas, šaltasis ginklas, naudotas samurajų karų metu. Kartais vakaruose vadinamas katana? Baigusi Ema atsisėdo į savo vietą ir dar kartą apžvelgė tą didelį kalaviją, kurį laikė profesorė. Tada jos žvilgsnis nukrypo į kitus atsakinėjančius mokinius. Gal neprašoviau pro šalį, gal bus gerai, o jei ne tai koks skirtumas, svarbu pabandžiau.
-
Biblioteka. Grifiukė nusprendė pasiimti kokį nors lengvą skaitalą, juolab šiuo laiku ji turėjo nemažai laisvo laiko. Ilgaplaukė pirštų galiukais švelniai paglostė kelių knygų nugarėles. Jos dėmesį patraukė viena knyga. Jos nugarėlė buvo akmeninė. Taip, tikrų tikriausias akmuo. Kas tai per knyga? Nesu dar tokios mačiusi. Ji ištraukė knygą iš lentynos ir jau nukreipė žvilgsnį link pavadinimo, kai staiga suskambo varpas. Kaip visada. Pačiu laiku. Grifiukė įdėjo knygą atgal ir nubėgo į Ateities būrimo pamoką. Ashley įbėgo į kabinetą trečia. Ši uždususi priėjo prie suolo, kuris stovėjo greta lango, nes norėjo, kad saulės zuikučiai nubučiuotų jos baltus skruostus. Mergaitė " susiglostė " savo sijoną, atsikvėpė ir atsisėdo ant kėdės. Ji išsitraukė savo ypatingąją plunksną ( net pati Ashley nežinojo kodėl plunksna ypatinga, bet ji vistiek ypatinga), pergamento lapą nes tikėjosi, kad reikės kažką rašyti, tačiau...
Profesorė buvo apsirengusi gana dailų melsvą kimono, o rankose laikė kažkokį vietomis paauksuota kalaviją. Buvo aišku, kad apie jį ir kalbės. Pamoka prasidėjo ir mokytoja pasisveikino, bei prisistatė
( prisistatymo Ashley reikėjo, nes tai buvo pirma jos pamoka ). Profesorė paaiškino, kad šiandienos tema susijusi su neįprasta šalimi, tiksliau jos kultūra. Taigi kalavijas turi buti susijęs su ta šalimi, jis yra iš tos šalies. Netrukus nuskambėjo ir klausimas: kas tai per prietaisas? Pagalvojusi, palaukusi kol pabaigs atsakyti jau antras mokinys, Ashley abejotinai pakėlė ranką, bei tarė:
- Nesu įsitikinusi, bet gal būt pritarsiu antrai nuomonei. Gal tai japoniškas kardas? Samurajų kardas?
Paskutinius žodžius tariant ji pritildė balsą. Tada atsisėdo ir laukė kitų mokinių atsakymų.
-
Išsiraivęs, tada dar truputėlį pasiraivęs, pažiovavęs ir pamurkęs, Donaldas Rokas Ridlis atžingsniavo į ateities būrimo pamoką. Jei ne tėvo paliepimas, niekuomet nebūtų ėjęs į tokį nieko vertą šlamštą, bet ech... kartais tenka nusileisti autoritetams. Berniuko akys šiandien buvo melsvai žalsvos, mat užuot palikęs geltonas ir įdavęs aplinkiniams įtarimą, jog tarpe jų atsimugino dar vienas vampyras, kurių šiomis dienomis taip jau privisę daugiau negu fekalijų laukiniame kaimo tualete, galėjo varijuoti nuo pilkų iki melsvų ar žalsvų atspalvių. Heterochrominės akys – štai taip būtų pasakiusi senelė, Hogvartso hilerė von Sjuard. Vaikas žinojo, tiksliau nujautė, kad ir tai dar neviskas, kad jo akys, jo žvilgsnis... kažkoks ypatingas, kitoks nei aplink gyvenančių individų. Nebūtų nieko nuostabaus, juk tėvai tokie talentingi, negi paliktų vienatinį sūnų be nieko? Vien su menku metamorfmagijos sugebėjimu? Tiesa, tėvukas, pirmais vampyrizmo mėnesiais galėjęs pažaisti šukuosenų keitimų vakarėlį, dabar nieko nesugebėjo padaryti, plaukai, juodi, siekiantys smakrą, taip ir liko stambiai banguoti kaip ir nuo gimimo, ištrinant raudonakio plikio periodą. O štai motulė tebemokėjo keisti plaukų spalvą kaip kokia fėja, nors šukuosena išlikdavo ta pati. Donaldas įsitaisė maždaug klasės viduryje, jog neatkreiptų per didelio dėmesio, ir nusibraukė nuo akių užkritusias tamsiai rudas, pečius siekiančias garbanas, kurios veikiau sudarė pasišiaušusio liūto gaurų įvaizdį. Grifas įsispitrijo į vietomis paauksuotą didžiulį kalaviją trapios būtybės rankose ir prabilo savo gražiu, dar gana aukštu, melodingu balsu.
-brangioji profesore, iš jūsų pasisveikinimo bei išvaizdos sprendžiant, šiandien nersimės į japoniškosios kultūros gelmes. Taigi, drįstu manyti, jog šitas kalavijas savo dydžiu prilygsta Tači kardui, XIV amžiuje naudotam žiauriose feodalinėse kovose, mat vėlesni japoniški kardai, jau nuo XV amžiaus, darėsi trumpesni. – baigęs atsakinėti nenuleido akių nuo blizgančio didžiulio kalavijo, taip knietėjo prie jo prisiliesti, išmėginti...
-
Lėtai varnė tipeno paslaptingaisiais Hogvartso koridoriais, apsivilkusi mokyklos uniformą, kuri mergaitės tikrai neviliojo. Netikėtai ji priėjo milžinišką langą ir pažvelgė pro jį. Lauke droviai švietė saulė, danguje plūduriavo keli kamuoliniai debesys, o ant žolės augo kelios pienės ir pakrūminės bajorės. Vaizdas taip ir traukė Elę išeiti laukan ir, atsigulus pievoje, užsimerkti ir pasinerti į tą hipnotizuojančią harmoniją. Ne, negaliu. Reikia nueiti į Ateities būrimo pamoką. Gal užsidirbsiu šiek tiek taškų savo koledžui. Elė nusigręžė nuo viliojančio vaizdo ir tipeno link pamokos kabineto. Tai užtruko penkiolika minučių. Priėjusi prie kabineto durų, jas atvėrė ir šmurkštelėjo vidun. Patalpoje kvepėjo levandomis ir tai patiko varnei. Patogiai įsitaisiusi suole, ji ant jo pasidėjo pamokai skirtą vadovėlį, rašalą, plunksną ir užrašinę su spirale, kurios viršelis buvo apklijuotas pašto ženklais. Mergaitė ją atsivertė ir šalia pasidėjo plunksną. Išgirdusi profesorės atsakymą, sukluso. Elė pamatė jos rankose vietomis paauksuotą kalaviją ir išsižiojo iš nuostabos. Nejaugi čia yra tikrieji Avos ašmenys? Varnė nedrąsiai pakėlė ranką, su krūtinėje spurdančia širdele, ir atsistojusi tarė:
- Jūsų rankose yra didžiosios raganos Avos ašmenys, - mergina nurijo seiles ir tęsė toliau, norėdama uždirbti daugiau taškų. - Viduramžiais tarp raganų buvo paplitęs ateities būrimas su kalavijais. Didingiausia iš tų raganų buvo Ava, pas kurią lankėsi ne vienas ir ne du pasaulio valdovai. Būrimas buvo šiek tiek skausmingas. Raganos su ginklo ašmenimis įpjaudavo žmogui į delną ir laukdavo, kol ašmenys nusidažydavo krauju. Vėliau ginklą aplaistydavo žibalu, apibarstydavo fėjų dulkėmis ir įmesdavo įmesdavo į vandens kubilą. Vanduo sureaguodavo su dulkėmis, žibalu ir krauju bei pradėdavo raibuliuoti, sukurdami vandenyje ateities viziją.
Išpyškinus viską, kaip maldą, sėdo į suolą ir klausėsi kitų moksleivių atsakymų.
-
Akmeninės grindys alsavo šalčiu. Kartais Caroline atrodydavo, jog negyvi daiktai, objektai sugeria visas emocijas. Tarkime, koks nuošalus koridorius tapo prieglobsčiu jausmų netramdančiai porelei. Tada tarsi visos sienos alsuos aistra ir ilgesiu. Gal ir kvaila idėja, tačiau ko neprisigalvoji padauginęs visokio plauko žiobariškų tablečių. O tas susigalvotas sąmones/nesąmones nori nenori prisimeni ir gerokai po to. Caroline nevartojo jau daugiau nei savaitę (ech, tie rekordai), tačiau prisiminimai liko. Netiesa, kad kvaišalai padeda užsimiršti. Jie tik atitolina skausmą. Dar kartą, ir dar. Tačiau po to jis bus dar stipresnis. Galima palyginti su nuolatiniu skolos atidėjimu. Kaupiasi palūkanos, ir galiausiai tenka sumokėti kone dvigubai. Taip ir su kvaišalais. Bet tada jei atrodė tikras išsigelbėjimas. Išsigelbėjimas nuo visko.
Gijimo periodas visada buvo sunkiausias. Net vaikystėje nusibrozdinusi kelius Carol būtų sutikusi kristi dar keletą kartų, bet praleisti gijimo etapą. Štai ir dabar - kaip ir viskas gerai, ji atrado priežastis, dėl ko gyventi, tačiau sveika dar nesijautė. Dieną naktį kamuodavo artėjančio pavojaus nuojauta, kurią Caroline malšindavo rankose vartydama Ašo dovanotą peilį. Turėjo jį ir dabar, šalčiu alsuojančiu koridoriumi kaukšėdama į pamoką. Užkištas už diržo, metalinis ir vėsus kaip visados jis ramino ir tarsi suteikė stiprybės merginai. Praverdama Ateities būrimo kabineto duris Caroline nejučiomis sugniaužė kriaunas. Nemaloniai šyptelėjusi profesorei Lordess mergina įsitaisė galiniame suole. Nepamiršo, kad jaunoji mokytoja per ją turėjo nemažai streso - nelabai malonu, kai per pirmąją pamoką mokinys sugeba prasiskelti galvą. Nenuostabu, kad šįkart pamoka vyko klasėje. Šešiolikmetė Įtraukė į plaučius levandų kvapo ir nužvelgė mokytojos išvaizdą. Kas čia per fiasko bus... Amika tikrai nepriminė Tekančios saulės šalies atstovės, bet buvo pasipuošusi (ar bent stengėsi apsirengti) kaip geiša ar kažkas panašaus. Kilstelėjusi antakius juodaplaukė toliau rymojo suole laukdama kol visi susirinks ir prasidės pamoka. Garbanė dar labiau nustebo, kai profesorė išsitraukė kalaviją, irgi iš panašios operos, kaip buvo apsitaisiusi. Persibraukusi delnais per beveik uniforma tapusią suknelę (visos jos merginos garderobe buvo juodos, paprastos, aptemptos, perjuostos tos pačios spalvos diržu ir nors siauros, vis tiek krito merginai nuo liesų kaulėtų pečių) Carol krenkštelėjo ir susimąstė, kaip kaip kažkoks ginklas gali būti susijęs su Ateities būrimu.
- Taip, tai tikriausiai kažkoks samurajų kardas, tik nesu tikra, kuo jis gali būti susijęs su jūsų dalyku. Manau, pranašavimas turi rištis su kariniais konfliktais, nesutarimais, barniais ar kažkuo panašaus, nes nemanau, jog kalavijas galėtų pranašauti meilę,- ironiškai šyptelėjo ji. Štai ir priežastis gyventi iki pamokos galo - buvo visai įdomu išsiaiškinti ką tas ginklas daro iš tikrųjų. Carol išsitraukė peilį iš už diržo ir ėmė vartyti delne sutelkdama mintis į šviesą, žybčiojančią ant išgaląstų ašmenų.
-
Išvargusi mergina vos vilkosi koridoriais ir dėkojo Dievui (nors gal ir Ateities Būrimo profesorei) už tai, kad pamoka vyksta klasėje. Ilgaplaukė net nenorėjo pagalvoti apie tai, ką saulė galėtų padaryti čirškindama ją visą valandą, jei net penkios minutės jai buvo kaip keturiasdešimt kilometrų bėgimas be sustojimų. Urghhh... Ar saulė tik manęs taip nekenčia? Vertėjo geriau apgalvoti savo veiksmus. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad vietoj plano ,,Eiti į pamoką ir būti produktyviausia klasėje'' reikėjo pasirinkti planą ,,Įsisprausti į atokiausią požemių kampą ir visą dieną slėptis nuo saulės žudikės''... Atsivilkusi prie kabineto keturiolikmetė vangiai atidarė duris ir įsmuko vidun, bet staiga sustojo lyg stabo ištikta. Ne... Negali būti... Visi suolai apšviesti saulės! Ką aš dabar darysiu?! Tirtėdama Bethany nuėjo link mažiausiai apšviesto, arčiausiai sienos esančio suolo. Mėlynakė ėmė tirtėti dar labiau, nors kambaryje buvo pakankamai šilta. Ahhh, Beteeeee. Ko čia myži į kelnes dėl kažkokios kvailos saulės? Ar gi taip elgiasi keturiolikmetės, išgyvenusios Antrąjį Hogvartso mūšį? Pfff, aišku kad ne! Todėl ir tu. Taip. Nesielgsi! Mokinė suspaudė kumščius, suėmė save į nagą, pasikrapštė smegenis ir nusišypsojo taip, lyg būtų sukurpusi genialiausią žmogžudystės planą. Rudaplaukė ėmė ir pristūmė stalą iki pat sienos, kur saulė nepajėgia užšviesti.
- Nu va, darbas padarytas. Ehm, eee... Tiksliau... Labas diena... Laba diena, profesore...
Ketvirtakursė greit šlumštelėjo į suolą ir prisidengė veidą. Jai mažiausiai reikėjo mokytojos dėmesio, užtenka ir niekad neatstojančios saulės. Dar šiek tiek pasėdėjusi, paklausiusi profesorės, paskersavusi į už lango šviečiančią saulę, mergina švystelėjo savo ranką į viršų ir prabilo:
- Hmm, na, pirma pagalvojau, kad tai koks nors pražūtingas kardas, naudojamas galvų atskyrimui nuo kūno, bet... Jūs pasakėt, kad tai prietaisas, ne ginklas, o tai privertė mane rimčiau susimastyti. Tuomet prisiminiau knygą apie pasaulio magiškus prietaisus ir ginklus, kurią man dovanojo pusbrolis. Ten buvo paminėtas ir... pala, kaip jis ten... Ai, ten buvo paminėtas ir prietaisas, pavadinimu Aurumo Katana. Žiobarams tai paprastas kardas, kai kuriems burtininkams taip pat, nes nedaugelis žino, kad tai prietaisas, padedantis sustiprinti bet kokių eliksyrų garų poveikį ir kartu parodantis vieną viziją iš ateities. Na, pasakysiu aiškiau. Tarkim, pagamini eliksyrą, kurio garai susilpnina žmogų, ir panaudoji. Jei turi Aurumo Kataną, gali paspausti mygtuką esantį ant jos, o tada iš skylių, esančių ant katanos, išeina specialūs garai, kurie tik sustiprina minėto eliksyro poveikį. Vadinasi, eliksyras žmones susilpnins dar labiau. Tada tu tarsi persikeli į atsitiktinę ateities viziją, pasižiūri ir grįžti atgal. Tikrame gyvenime nepraeina nė pusė milisekundės. Taip pat skaičiau, kad gali bet kurioje vietoje išleisti katanos garus ir persikelti į ateities viziją, nebūtina norėti sustiprinti kažkokius garus, tai tik papildoma kardo galia... Na, atrodo, tai viskas, ką prisimenu iš knygos. Į smulkias detales dėmesio nekreipiau, nes tuo metu knyga nebuvo pati įdomiausia, o nuotaika nebuvo pati geriausia. Ech, nu, bent jau aš manau, kad tai Aurumo katana, nes kardas, esantis knygos paveikslėlyje, labai panašus į jūsų turimą prietaisą.
Grifė godžiai įkvėpė oro ir dar kart paskersavo į saulę, kuri, rodos, šiek tiek pasislinko ir paliko ramybėje kai kuriuos suolus.
-
Amika susižavėjusi stebėjo vaikus. Merginą ypač stebino mokinių išradingumas ir drąsumas. Juk ne kiekvienas sugebėtų viešai reikšti mintis, kurios gali būti ir neteisingos..
Tačiau šie vaikigaliai puikiai dorojosi su klausimuku.
Profesoriūkštė šyptelėjo prabilus Stiglerių atžalai ir nusistebėjo panelės Landworth originalumu.
Net kolegos Riddle sūnus pasireiškė... Visas į tėvą, toks žavingumo įsikūnijimas. Nors dar mamytės nemačiau.. Ehh, tos šeimynėlės. Pamįslijo garbanė ir krenkštelėjo:
- Visi iš dalies atsakėte teisingai ir uždirbote po vieną tašką savo koledžams. Panelė Eleizija gaunate du taškus beje perduokite broliui linkėjimus, bet nepiknaudžiaukite žiniomis, - mergina stengėsi nesišypsoti ir toliau tęsė monotonišką kalbą, - Ponaiti Donaldai esate teisus, šis kalavijas tikrai buvo išrastas XIV amžiuje. Tie kas teigėte, jog jis priklauso Samurajams taip pat neklydote. Tačiau mano rankose yra Galgastrelas.
Išsitraukite pergamento lakštus ir užsirašykite jūsų manymu svarbiausius faktus. - Melsvo kimono savininkė palaukė kol ugdytiniai įvykdys prašymą ir grakščiai pasitaisiusi melsvąjį kimono ėmė žingsniuoti tarp vaikų suolų.
- Galgastrelas - stebuklingas kalavijas. Keliose legendose minima, jog jis buvo nukaldintas elfų iš ugnikalniuose rastų uolienų ir padabintas nublizgintos lavos brangakmeniu.
Galgastrelais, senovės Japonijoje, buvo vadinami kardai, apdengti aukso dulkėmis. Aukštesniojo rango Samurajai ir burtininkai pranašaudavo žmogaus ateitį būtent jų pagalba, - tamsiaakė stabtelėjo ir pažvelgė į juodaplaukę varniukę, - kaip ir teigė panelytė Stigler, raganiai kalaviju įpjaudavo žmogui į delną, žinoma, tiesiai per likimo liniją ir kai prietaiso ašmenys nusidažydavo krauju, burtininkai apibarstydavo jas žibalo dulkėmis bei įmerkdavo į šiltą, šviežią kentaurių pieną. Pasukiodavo Galgastrelą skystyje, kol šis imdavo raibuliuoti sukeldamas trumpą vaizdinį. - Mikusia šyptelėjo Eleizijai ir atsigręžė į šešiolikmetę, - Wilding, jūs esate teisi sakydama, jog kardas neišpranašauja ateityje galimų patirti šiltų jausmų.. Deja. - Lordess paskutinį žodį ištarė taip tyliai, jog rodos, nieks jo neišgirdo. Na, bet kai rodos - reikia žegnotis.. Pamintijo tik keleriais metais jaunesnė už grifiukę, mergina ir negaiždama laiko tęsė savo monologą toliau:
- Piene dažniausiai, būdavo pavaizduota ateityje žmogų ištiksianti nelaimė. Todėl raganiai neretai sulaukdavo kilmingųjų apsilankymo.
Tiek tos teorijos šį kartą, - šyptelėjo Bela ir leidusi vaikams dar keletą minučių peržvelgti savo užrašus prisėdo ant stalo. Pinigų ir taip neturiu, tad patarlės nelabai išgąsdins. Pamįslijo profesoriūkštė ir ėmė glostyti savo augintinio kailiuką.
Pastebėjusi, jog intensyvus darbas nebevyksta, Miku Mi pradėjo naują monologą:
- Kaip matote, ant kiekvieno stalo yra po indelį su šviežiu pienu. Šalimais taipogi yra stiklainiukas su žibalo dulkėmis. Kadangi kardai yra reti ir juos gauti nelengva, prašau susiskirstyti poromis. Tie mokiniai, kurie bijo kraujo galite būti poroje tik su mokiniu, neturinčio tos baimės. Tarkim, jei panelytė Monika bijo kraujo, o ponaitis Donaldas - ne, jie gsli būti partneriais. Na, labai tikiuosi, kad supratote sistemą. Taigi, kiekvienai porai bus duotą po vieną Galgastrelą. Bendradarbiaudami turėsite nuspręsti, kuris iš jūsų atliks praktikos darbą nr. 1, o kuris - praktikos darbą nr. 2. - Purpurinių plaukų savininkė ėmė rašailioti ant juodos lentos abiejų darbų užduotis.
Praktikos darbas nr. 1
ATSARGIAI persipjauti delną per likimo liniją ir ašmenims nusidažius krauju, jas apibarstyti žibalo dulkėmis. Įmerkti ašmenis į pieną ir pamaišyti du kartus pagal laikrodžio rodyklę. Spjauti į mišinį ir laukti, kol jis ims raibuliuoti. Pamačius vaizdinį (perspėjimą) įvyksiantį ateityje, ištraukti kalaviją ir švariai jį nuvalyti šilkiniu skudurėliu.
Praktikos darbas nr. 2
Ant pergamento lakšto nuosekliai aprašyti savo porininko darbą.
T.y. : darbo tikslas, priemonės, darbo eiga, išvada.
Atsisukusi nuo kreiduotos lentos į ugdytinius, garbanė suplojo delnais:
- Abiems baigus praktiką, atneškite užrašus ant mano stalo kartu su Galgastrelu. Norėdama iš visų vaikų nuoširdaus darbingumo ir pastangų, abiems poros nariams skirsiu vienodus taškų skaičius. Pavyzdžiui, jei vienas dirba dešimčiai taškų, o kitas tik aštuoniems, bus išvestas vidurkis ir abu mokiniai gaus po devynius taškus.
(Susiskirtykit porom, nuspręskit, kuris darys, kurią užduotį... Manau ne bus problemų, jei ką brūkštelkit į A.Ž. :"))
-
Parėmęs smakrą dešine ranka Donaldas Rokas stebėjo profesorę Amiką, kuri šiuo metu dėstė teorinę dalį. Vaikinui patiko jos dėmesys jo atžvilgiu, patiko tai, kad buvo paminėtas net kelis kartus, išskirtas tarp visų. Taip taip, jo liūtiška asmenybė mėgo garbinimą, jei tik būtų mokėjęs, būtų pradėjęs murkti tuoj pat. Deja, deja... taip pat nenuleido melsvai žalsvų akių ir nuo paauksuoto kalavijo, jau įgavusio gargastrelo vardą. Kaip ir liepė profesorė kruopščiai viską rašėsi pergamente, nors ir žinojo, atsimins. Be to, jam tokio šlamšto kaip ateities būrimas tikrai nereikia. Argi gali liūtą karalių ištikti kokios nors nelaimės? Žinoma, kad gali! Tačiau ant to jis ir yra liūtas, kad su viskuo narsiai susidorotų atėjus lemiamai akimirkai, o ne ruoštųsi pusę amželio ir inkštų it išmestas šųnytis. Kai gerbiamoji profesorė paskelbė užduotį, berniuko išdidumas staigiai išgaravo! Pirmas vaizdinys, iškilęs Donaldo mintyse buvo jo tėvas, krentantis nuo paties sūnaus paleisto žudomojo užkeikimo. Ir ką jis sau manė? Juk grifiukas buvo pusvampyris, bent jau vampyriūkštis mutantas! Koks gi tas jo kraujas! Tamsiai pilkas? Ar jau visai jo nelikę? Išvis klausimas, ar įpjaus kalavijas geležinę odą! O pala, dar baisiau, aukso dulkės! Jos kaip ir sidabro priemaišos, velniškai pavojingos. Ne ne ne... iš tos panikos jau buvo bežingsniuojąs link mažos mergaitės geltonais ilgais plaukais, Monikos berods, link tos, kurią jam atsitiktinai pasiūlė profesorė pateikdama pavyzdį, tačiau tada pamatė geltoną, švilpišką jos uniformą. O ne, tikrai ne! Švilpė tikrai ne pati geriausia partija, kai nori užkrauti baisiąją pirmąją užduotį, o dar plius mergaitė ir dar, o siaube, jaunesnė. Pamintijo, ar galima įsivaizduoti kokia nešlovė puoštų jo karališkus gaurus jei priverstų silpnesnę būtybę atlikti baisiausią ir juodžiausią darbą? Staigiai sustojęs apsisuko ir iškart išvydo puikiausią dalyką. Juodaplaukė garbanė, vietoj plunksnos ar pergamento vartaliojanti rankoje peilį. Šioji mergiotė, nors gerokai vyresnė, tinkama tokiems išbandymams, puikiai matėsi, jog gyvenimas jau paliko joje savo žiaurumo įspaudą, dar vienas dalykas, pasirinktoji buvo grifė kaip ir jis pats. Drąsiai priėjęs prie vyresnėlės kreipėsi savuoju melodingu balsu.
-Sveika, Caroline – nuskaitė vardą nuo uniformos, be to, ir profesorė šią damą buvo paminėjusi. – atlikime užduotį drauge? – klausiamai kilstelėjo antakį – aš esu be galo puikus raštininkas. – jau tyliau pridūrė pamerkdamas vieną akį, o kita pažvelgdamas į asmeninį šeštakursės peilį. Ech, ir jei Ridliukas būtų žinojęs, kad prašo pagalbos pas tą, kurią jo tėvas neseniai užvaikė po uždraustąjį mišką.
-
Ramutėliausiai rankoje vartaliodama peilį Caroline atsipalaidavusi sėdėjo suole ir klausėsi kitų mokinių atsakymų. Nieko itin naujo ar originalaus neišgirdo, tad daug mieliau susitelkė ties rankoje gulinčiu ginklu. Nuo naudojimo kriaunos buvo nusvidintos iki blizgesio, malonios paimti. Ašmenys – šalti ir lygūs, tarsi bejausmiai, tačiau puikiai išgaląsti ir beveik niekada neapviliantys. Įdomu, ar Ašas tikėjosi, jog ginklas, kurį man padovanojo ir padės nuo jo pasprukti? Tarsi pats sau grėblį ant tako pasidėjo. Kvailys... Kad ir kaip mintyse burnojo Carol, nejučia pajuto ir sąžinės priekaištus. Visgi sužeidžiau jį, kažin, ar atsigavo? Vienas kalnuose... Tačiau tuoj pat pati save subarė: Kvaile, vos peiliu užkabinai, o kaip jis? Greitai pasimiršo ir karštos adatos, ir Nukryžiavimo kerai. Gal nakvynės ant sniego pasiilgai, ką? Drabužiai nebemieli pasidarė? Nors ir derėjo paklausyti protingosios smegenų dalelės, tačiau mergina buvo mergina – negalėjo neieškoti Ašo poelgius pateisinančių priežasčių, kurių tikriausiai net nebuvo.
Pamąstymus ir klajones po prisiminimus išblaškė prabilusi jaunoji profesorė. Caroline stengėsi klausytis visų tų išvedžiojimų apie ypatingąjį kardą, tačiau mintys vis grįždavo prie Ašo. Galiausiai susitelkusi ji išgirdo savo pavardę. Ironiškai šyptelėjusi ji linktelėjo – kartais patirtis ir logiškas mąstymas praverčia. Nežinia kodėl prisiminė vieną girdėtą citatą: „paėmus į rankas ginklą neišvengiamai teks juo pasinaudoti“. Tačiau šią tezę sekė ir kita – „Kas pakelia ginklą, dažnaiusiai nuo jo ir krinta“. Kaip bus taip...
Pavarčiusi rankose peilį Carol tikrai neapsidžiaugė mokytojos paskelbta užduotimi. Kraujo ji nebijojo, toli gražu. Toks dažnas jo matymas galėjo išgydyti net ir didžiausią baimę. Tačiau šešiolikmetė anaiptol netroško dirbti poroje. Dažnaiusiai darbas komandose pasibaigia nekaip – tai tigras sudrasko, tai šiaip kas atsitinka. Nors problemų Caroline mokėjo prisigyventi ir pati. Porininko senu papratimu grifė neieškojo, tiesiog sėdėjo ir laukė, kol kas nors prie jos prieis. Buvo tikra, jog tokių atsiras – aukšta saviverte juodaplaukė nepasižymėjo, bet buvo užtektinai geros nuomonės apie savo patirtį ir turėjo galvoje, jog yra viena vyriausių klasėje.
Akimis permetusi užduotis Caroline užsikišo peilį už diržo ir nužvelgė kardą. Neatrodė labai viliojantis. Daug mieliau mergina būtų susivariusi savojo ginklo ašmenis – nors pažįstami. Pamokoje daugiausia buvo jaunesnių mokinių, tad šešiolikmetė buvo beveik tikra, kad jai klius pirmoji užduotis. Ilgai laukti nereikėjo – netrukus prie Caroline suolo atkeliavo gana pažįstamų veido vaikinukas (iš pažiūros neatrodė vyresnis nei trečiakursis, tačiau kažkokia paslaptinga jį gaubianti energija ar kažkas tokio (Carol nebuvo gera tokių dalykų specialistė) neleido jo pavadinti berniuku).
- Jei tik nori,- gana abejingai atsakė Caroline nužvelgdama grifiuko uniformą.-... Donaldai...- mergina gerokai nustebo perskaičiusi vaikinuko pavardę. Dar vienas Ridlis? Pala, tokia Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus pavardė ir... ar ne tos septintakursės merginos? Beatričės, va. Sakiau, kur man ties bruožai matyti. Įdomu, įdomu... ir tas pats profesorius Ridlis, dar mokinys labai galantiškai domėjosi Beatriče... Ai, tiek to, bus dar laiko pašniukštinėti... mergaitiškas smalsumas buvo neatsiejamas nuo merginos. Kartais būdavo visai naudingas, o kartais tik trukdydavo.
- Sakai raštininkas? Turiu suprasti kaip užuominą? Gerai, man tinka. Galbūt pabūsi džentelmenas ir atneši reikmenis?- mergina leido sau pasinaudoti amžiaus pranašumu, nors Donaldas neatrodė iš tų, kuriems labai pavadovausi.
Ištiesusi ranką Caroline atsiraitojo suknelės rankovę. Kaip visada, drabužio rankovės buvo per ilgos, tad merginos plaštakas visada dengė medžiaga. Akimirką šešiolikmetė susimąstė. Dešinę ar kairę? Abejoju, ar yra skirtumas... Gal visgi kairę, nelabai moku gydyti žaizdų, o į ligoninę grįžti visai nenoriu, užtektinai ten prisibuvau...
-
Ashley ramiai sau sėdėjo suole ir nuslėpdama tai, tačiau labai džiaugėsi, jog neprašovė su atsakymu į pamokos pradžioje užduotą teorinį klausimą. Ji sekė kiekvieną profesorės Amikos žingsnį ir laukė kažko įdomaus. Vis dėl to dabar turėjo būti praktinė dalis. Įdėmiai klausytis Ateities būrimo mokytojos, mergaičiukei trukdė akinanti saulė. Na ir radai puikią vietą kur atsisėsti, Ashley... Tai aišku tu čia pas mus esi proto bokštas. Taip, tik norėjai, kad "saulės zuikučiai nubučiuotų tavo baltus skruostus", bet gavosi taip, kad dabar tavo rudas akutes akina tie patys saulės zuikučiai. Netrukus aistringą merginos monologą nutraukė profesorės kalba pakrypusi apie darbą poromis. Pirmakursė nužvelgė suoluose išsidrėbusius mokinius. Na, ir su kuo tu dirbsi? Tačiau ši mintis, šovusi į Ashley galvą dar nesulaukė didelio dėmesio, nes kur kas svarbiau buvo išklausyti iki galo profesorę ir suvokti ką grifiukei reikės daryti. Galgastrelo kardu persipjauti delną ties likimo linija, o ašmenims nusidažius krauju... Skamba šiurpokai, bet jei reikės, tai... Praktika neišgazdino grifės, ji niekad nesuprato kraujo baimės. Pagaliau mokytoja baigė ir Ashley vėl susimąstė apie savo porą. Ir ką gi man pasirinkti? Rudaakės žvilgsnis pakrypo link vienos varniukės. Dar kartą gerai apmąsčiusi ji nusprendė vis dėl to prieiti prie jos. Atsistojusi nuo gana patogios kėdės, ją prislinkus prie suolo ir lėtu, drąsiu, savimi pasitikinčiu žingsniu ji priėjo prie gal būt savo būsimos porininkės. Pirmakursė pažvelgė į Eleiziją.
- Sveika, gal nori su manimi dirbti poroje? - tarė grifiukė ir žavingai šyptelėjo, bei laukė atsakymo.
-
Ateities būrimo pamoka vis dar tesėsi. Ema iš įpratimo sukiojo savo automatinę plunksną ir tuo pačiu metu viena ausimi klausėsi profesorės Amikos. Pamoka buvo įdomi. Laikui vis bėgant prasidėjo ir praktinė dalis. Ilgakasė išgirdo, kad reikės dirbti porose. Nuostabu... Tik to man ir tetrūko. Klastuolė niekada nemėgo darbo porose, na, gal ir mėgtų, jei turėtų draugų ir mokėtų bendrauti. Kiekvieną pertrauką ji viena slampinėja po Hogvartso koridorius. Nei su kuo pasišnekėti, nei ką. Bet jei jau taip reikės, tai ką gali padaryti. O kai sužinojo apie kraują... Kad reikės persipjauti delną - mergaičiukė visai pašiurpo. Tai buvo jos didžiausia baimė. Taip, klastuolė bijojo kraujo. Na, ir kas? Ar dabar ją visi išjuoks dėl to? Juk ne Ema viena tokia. Pasaulyje gal milijonas žmonių bijančių kraujo. Taigi, ilgaplaukė net neketino stotis ir klausinėt visų ar kas nors nori dirbti su ja. Kas panorės - tas ir prieis.
-
Monika įdėmiai klausėsi profesorės Lordess. Ji taip ir žinojo, kad jos atsakymas ne pats teisingiausias - atmintyje iškilęs Fikujamo kardas kažkuo nederėjo su mokytojos parodytu, bet Lili per daug nesigilino į skirtumus. Svarbiausia buvo pamokos užduotis.
Pirmiausia Švilpinukei toptelėjo, ar galima per pamoką žaloti save - nors tai buvo pamokos dalis, vis dėlto jai buvo keista. Aišku, Mėnesiena nebijo kraujo {ji apskritai neturėjo jokios baimės}, tačiau jai buvo neramu dėl kai kurių mokinių. Nagi, liaukis mąsčiusi apie beveik nepažįstamus asmenis; laikas pagalvoti apie porininką. Vis dėlto Monika žinojo kartais per daug nerimaujanti ne dėl tų dalykų.
Monika apžvelgė klasę. Visi drąsiai vaikščiojo ir rinkosi, su kuo dirbti, o Švilpė pirma norėjo įsitikinti, kad porininkas nebus tingus ar įkyrus {taip, Monika nebuvo iš kantriųjų}. Jos akys užkliuvo už Grifų Gūžtos mokinės, jos vardas buvo Bethany... Tikriausiai. Švilpinukės atmintis buvo tiesiog nuostabi {o Paskirstymo kepurė net varstė apie Varno Nagą}, bet tos merginos vardas Monika užsimiršo. Na, nieko. Tereikia tik prieiti, ir įsikalbėsime.
Lili priėjo prie Grifiukės ir tarė:
- Sveika, gal nori dirbti su manimi? - ir kuo nuoširdžiau nusišypsojo.
-
Elė tiesiog buvo devintame danguje, kai išgirdo, kad savo koledžui uždirbo du taškus, net nesuprato, ką profesorė norėjo pasakyti tuo žinių piknaudžiavimu. Nenorėjo ir teirautis, tai nuleido viską negirdimai. Tada ji užsirašė ateities būrimo profesorės diktuojamą teoriją ir ištempė ausis, kai išgirdo minint praktikos darbus. Ūūūū. Laukiu, nesulaukiu. Bet išgirdusi, kad reikia susirasti partnerę, suglumo. Aš šioje klasėje nieko nepažįstu. Dar kartą perskrodė savo žvilgsniu visą patalpą. Jau ruošėsi kilti ir prieiti prie pirmo pasitaikiusio, kai netikėtai išgirdo merginos balsą. Atsigręžusi išvydo grifę su ombre stiliaus garbanotais plaukais, didelėmis rudomis akimis, nedidele nosimi ir apvaliu veidu. Eleizija jai nusišypsojo ir tarė:
-Labas, labas. Žinoma noriu, - pasilenkė arčiau jos ausies. -Neskaitant, kad reikia poromis, - tai pasakiusi, šyptelėjo dar labiau.
Varnė vis tiek atsistojo ir pažvelgė į grifės akis.
-Tu sėskis, o aš einu pagriebti ginklo.
Ji nusigręžė ir pradėjo tipenti link profesorės. Žingsnis po žingsnio. O jei man teks pjautis delną, tai aš pamatysiu nelaimę, kuri man atsitiks ateityje. Ne, nenoriu jos matyti. Vėliau su baime jos lauksiu. Elė pradėjo dažniau kvėpuoti ir gniaužti ranką į kumštį. Nors geriau pagalvojus, kokią aš ten nelaimę galiu pamatyti? Jokią. Nokia rimta nelaimė manęs neištiks. Priėjusi pasigriebė ginklą ir patraukė link savo partnerės. Kardas buvo gan sunkus. Puikiai tiktų Frankitui. Kaip tik jam subalansuotas. Grįžusi padėjo ant stalo kardą ir nuo laisvo staliuko pasiskolino kėdę, ant kurios patogiai atsisėdo. Ji ištiesė ranką link grifės.
-Aš Eleizija, draugams Elė, o tu? Beje, kurios nori užduoties? Rašalo ar kraujo?
-
Prabėgus valandėlei stovėjimo, pagaliau juodų, ilgio iki pečių plaukų savininkė - varniukė pažvelgusi į mergaičiukę prabilo. Ši sutiko dirbti kartu.
- Šaunu! - tyliai, tačiau šūktelėjusi Ashley dar kartą nusišypsoji ir atsisėdo ant kėdės, kol tuo tarpu jos partnerė nutipeno atnešti Galgastrelą. Pirmakursė patogiau įsitaisė ir tyliai, tartum pelytė po šluota laukė grįžtančios varniukės. Belaukiant rudaakė nužvelgė ant stalo stovintį šviežio pieno indelį, bei žibalo dulkes. Bus įdomu... Tačiau kurią užduotį vykdysiu aš? Tiesa, nebijau kraujo, bet nenorėčiau vaikščioti randuota ranka, jog vėliau nieko negalėčiau paimti. Grįžo ir varniukė, taip nutraukdama gilius Ashli pamąstymus. Pasiskolinusi kėdę, ji atsisėdo šalia ilgaplaukės, padėjo atrodo gana sunkoką, vietomis paauksuotą ginklą ir ištiesusi ranką prisistatė. Eleizija. Eleizija Stigler. Draugams - Elė. Toks buvo jos vardas. Taigi dabar grifės eilė. Ji taip pat ištiesė ranką.
- Na, o aš Ashley. Pirmakursė. Draugams, nors jų ir nelabai dabar turiu, tikriausiai irgi Ashley arba Ashli. Tiesą sakant net nežinau. Vadink kaip tau patogiau, - tarė mergaičiukė ir vėl linksmai šyptelėjo.
- Dėl užduoties... Man nėra didelio skirtumo. Galiu daryti ir tai, ir tai. Manau, jog ir tu nebijai kraujo. Tiesa? Tuomet gal būt imsiuosi antro praktikos darbo. Vis dėl to nenorėčiau vėliau gydytis žaizdų, - pritylinusi toną baigė grifė ir susirado pergamento lakštą, bei savo plunksną.
-
-Na, tikrai nesu ta, kuri alpsta nuo kraujo, bet ir ne ta, kuri trokšta jo. Bet labai noriu tos užduoties su būrimu.
Eleizija apžvelgė ant suolo išdėliotus daiktus. Ten buvo ir varnės atneštas gargastrelas, ir žibalo dulkės, ir indas, pripildytas pienu. Elė nedrąsiai paėmė ginklą ir apžiūrėjusi giliai įkvėpė. Kardas buvo išties aštrus. Menkas jo ašmenų prisilietimas ir žmogaus oda iškart prasižios. Ji atsigręžė į Ashley ir tarė:
-Beja, malonu susipažinti. Gal norėtai apie kažką pakalbėti, į tą laiką, kai aš save pjaustysiu? - tai pasakiusi, vienu lūpos kampučiu šyptelėjo. -Gal gali plačiau papasakoti apie save? Aišku, jei nesunku.
Laukdama Tonks atsakymo, varnė pasiryžo ir pridėjo ginklą prie delno. Sulenkė pirštus, priglaudė juos prie vėsaus plieno ir brūkštelėjo per delną. Ranką pervėrė staigus ir stiprus skausmas. Elė sukando dantis ir nurijo seiles. Skausmas po to nuslūgo, bet žaizdą pradėjo perštėti. Minutė po minutės ašmenys dažėsi kraujo spalva. Tada Stigler pagriebė šiek tiek žibalo dulkių ir, atleidusi ašmenis nuo žaizdos, apibarstė ją jomis. Po to įmerkė kardą į kentaurių pieną ir du kartus pamaišė laikrodžio rodyklės kryptimi, spjovė tiesiai į dubenį. Dulkės pradėjo šnypšti ir burbuliuoti, o kraujas - dažyti pieną. Pienas iš balto virto į rausvą skystį, kuris burbuliavo nuo žibalo dulkių. Tada ji ištraukė kardą ir, jį padėjusi ant stalo, pažvelgė į dubenį. Skystis radėjo pats virpėti ir suktis. Kai netikėtai visas nusidažė juodai. Elė net atšoko. Kas čia dabar? Nežinojau, kad keisis spalvos. Kažkas naujo. Eleizija prislinko dar arčiau skysčio ir įsmeigė akis į jį. Iš lėto dubenyje pradėjo ryškėti siluetai. Ne moters, ne vyro, net ne žmogaus. Tai buvo medis, kurį netikėtai į dvi dalis perskėlė žaibas. Po to viskas vėl pradėjo suktis. Tada išryškėjo du siluetai. Vienas iš jų buvo aukštas ir raumeningas vyras su skimitru, o kitas - gorgonė. Abu siluetai vienas su kitu kovojo. Gorgonė nuo ašmenų gynėsi savo gyvatės uodega, o vyras ją kapojo. Jie buvo lygių jėgų. Nė vienas negalėjo iš jų laimėti, kai galiausiai vyras perrėžė gargonei kaklą, bet ji dar spėjo vyrą paversti akmeniu. Vizija subliuško ir išnyko. Eleizija neteko žado ir atsitraukė nuo dubenio. Po to nuvalė nuo kardo kraują ir atsigręžė į partnerę.
-Ar tu tai matei? - ji tikėjosi, kad tik ta, kurios kraujas susimaišė su pienu, gali matyti viziją.
-
Donaldas Rokas Ridlis žvelgė į vyresnėlę mąstydamas: o kas gi bus, jeigu ji nesutiks? Reiks ieškotis kitos porininkės? Mėginti įtikinti kokią mažę, kad ji nebijo kraujo? Gaila čia nėra Marinos, toji tai tikrai pagelbėtų. Nors ir buvo su juodąja mergiūkšte susitikęs tik kartą, šioji įsidėjo jam galvon kaip kokia Migraena. Tačiau nieko to neprireikė, to paties koledžo atstovė greit sutiko ir dirbti kartu ir prisiimti užduotį taip gąsdinančią jaunąjį vampyriuką. Kai mergaitė paprašė atnešti gargastrelą, grifiukas čiut nepašoko į orą, bet susitvardydamas ramiai nuėjo prie profesorės ir paėmė kalaviją. O Dievai koks jausmelis! Žodžiais neapsakysi kas dedas kovingoje kilmingo kario sieloje kai rankose atsiduria viduramžių ginklas. Parėjęs pas porininkę, besiraitojančią rankoves ir greičiausiai mąstančią į kurią ranką pjauti, padėjo ant stalo kardą tarp dviejų dubenėlių, kuriuose teliuškavo profesorės minėtas pienas bei žibalo dulkės. Juk negalėjo to milžiniško daikto įduoti tiesiog dailiosios lyties atstovei į rankas, šitaip pasielgtų toli gražu ne riteriškai. Tada vaikis atsisėdo, išsitraukė pergamentą, plunksną ir nusišypsojo priešininkei.
-na ką Caroline, sėkmės! – tylomis šūktelėjo pasiruošdamas viską užsirašinėti.
-
Tarsi nebijojo užduoties, nebijojo kraujo, bet ir netroško žiūrėti į būsimas nelaimes. Kas iš to, jog sužinosi - nieko iš to geriau. Dar lauksi, kankinsiesi, baiminsies. O nežinodamas dar gali keletą savaičių, dienų (ar kiek ten laiko liko iki būsimos nelaimės) pagyventi ramiai, pasidžiaugti. Žinojimas kartais siaubinga našta. Pažinimas daug kainuoja. Ką darysi, pamoka yra pamoka, o Caroline jau sutiko atlikti šią ne itin malonią užduotėlę. Reiks taip ir padaryti. Donaldas netrukus grįžo su priemonėmis. Mergina linktelėjo į jo palinkėjimą ir paėmė ginklą į rankas. Prie nuo lietimo nuzulintų kriaunų pratusiems pirštams kardo rankena atrodė nelabai maloni. Galgastrelas ar kaip jis ten besivadintų. Nežinau, nelabai jis man prie širdies. Negaišdama laiko pasigalvojimams ir pamąstymams Caroline ranka švelniai suėmė vėsius ašmenis. Ypač Carol erzino auksas. Tai juk ginklas, kam ant jo tos puošmenos? Kovojant juk nepadės. Nors gal su pranašavimui skirtais ginklais yra kitaip?
Velnias žino. Sugretinusi ašmenis su Likimo linija šešiolikmetė spustelėjo kalaviją. Netrukus jį nurausvino kraujo srovelė. Skausmo mergina beveik nejautė, šis buvo nuolatinis šešiolikmetės draugas, palydovas ir panašiai. Kilstelėjusi galvą ji sveikąja ranka nusibraukė garbanas ir belaukdama kol ašmenys, kaip liepė profesorė, nusidažys krauju pažvelgė į Donaldą. Matyt ne šiaip sau vaikinukas nenorėjo dirbti su krauju. Tikėkimės, ne vampyras, man galvos nenukąs... Caroline šelmiškai prisiminė vieno žiobariško romano "Saulėlydis" vampyrus - reaguojančius į menkiausią kraujo lašiuką. Dėl viso pikto buvo rami - kalavijo ašmenys auksiniai, jei jau ką. Pagaliau ištekėjus reikiamam kiekiui kraujo Carol sužeistame delne sugniaužė gabalėlį tvarsčio (niekada puikiai nemokėjo gydyti žaizdų, tad nutarė susitvarkyti po pamokos, juolab, kad sužeidimas tikrai nebuvo nei gilus, nei baisus. Blogiausiu atveju bus galima nueiti pas ponią von Sjuard (ak, kad Carol būtų žinojusi, jog jos nebėra), bet tik tuo atveju, jei jau savo gydymu prisidarys dar daugiau bėdos) ir ištiesė ranką prie stiklainėlio su žibalo ar kokiomis tenai neaiškios kilmės dulkėmis. Pasėmusi gerą saują paprasčiausiai apipylė kruvinus ašmenis dulkėmis. Neįsivaizdavo, kokį čia dar dviratį reikėtų išradinėti. Įmerkusi ginklą į indą su pienu mergina susimąstė, kokio velnio čia reikalingi tokie ypatingi daiktai - žibalo dulkės, kentarurų pienas... neužtektų ko paprastesnio?? Ech, ką jau čia dabar. Kardas paklusniai suko ratus inde, pienas sudarė mini tornaduką ir Carol kraujo dėka nusidažė švelniai rausvai.
-
Berniukas stebėjo vyresnėlę partnerę ir viską žymėjosi pergamente, kolkas tai tebuvo juodraštis, tačiau vėliau atsiras ir švarraštis, tegul pirmiausia įvyksta viskas, kas turi įvykti. Kai iš grifės delno trykštelėjo kraujas vaikinukas suprato, kad buvo paskutinis idijotas žemėje, ką jis darys dabar?! Gerklė užsidegė, Donaldas žinojo, jog jo akys tuoj ims išdavikiškai keistis ir pasidarys auksinės, mat kai tik mažasis vampyriokas pajusdavo troškulį, betkokia tuo metu turėta akių spalva, ar pilkai žalsva, ar pilkai melsva, ar žalia, ar mėlyna... nesvarbu, visos atvirsdavo į pagrindinę. Jaunasis Ridlis dėmesingai įbedė jas į pergamentą bei užsidengė pečius siekiančių tamsiai rudų gaurų užuolaida. Antrakursis mėgino susikaupt į darbą, į kalakutienos kepsnį, vėliau į Mariną Lilę Grindelwald... Marina, Marina, Marina... juodi jos šilkiniai plaukai stambiomis bangomis vilnija nugara, ties kaklu truputį įlinkdami, ji skaniai kvepia... taip... juodoji Marinė... palengva palengva mintys apie klastuolę, sutiktą Hogvartso eksprese nuvijo Caroline kraujo kvapą šalin. Dar kiek patūnojęs ir įsitikinęs, kad akys ir vėl melsvai žalsvos, Donaldas nerūpestingai nustūmė nuo skruosto kudlas, lyg šios būtų trukdę gyvenimą ir vėl įsistebeilijo į porininkę, pastaroji jau gerokai pasistūmėjusi dabar žvelgė į rausvai nusidažiusį kentaurų pieną. Lyg ir norėjo kažką jai pasakyti, mat tyla visad nejauki, tačiau nesugalvojo ką, nežinojo ką jai galėtų pasakyti. Donaldas čia apskritai neturėjo draugų, tik vieną Mariną tepažinojo, nes sutiko ją traukinyje, o daugiau... nieko, ir vien todėl, kad niekas netyčia nepasidomėtų jo tėvais, tai būtų skandalas, kol motina nebaigė Hogvartso, kitąmet viskas bus kitaip.
-
Ahaa, regis jaunasis Ridlis nelabai mėgsta kraujo. O gal kaip tik mėgsta? Dar vieno antgamtiko Hogvartse jau tikrai nebereikia. Sirenos, vilkolakiai, vampyrai, djevelenai... kiek čia jų priviso per tuos metus? Vienas po kito, kur pasisuksi, ten jau ne žmonių kilmės. Jeigu anksčiau sunku būdavo rasti antgamtiką, tai dabar jau žmogaus reikia gerai paieškoti. Ech, ką jau čia su jais... Caroline mintys sukosi ratu kaip tas rausvas kentauro pienas dubenėlyje, o trečia akimi mergina stebėjo jaunąjį porininką, kuris velniažin kodėl nutarė pasislėpti už plaukų uždangos. Ką gi, ne Carol reikalas, kad ir kaip magėjo išsiaiškinti. Jei jau ir turėjo merginą kokią nepataisomą ydą, tai buvo pomėgis kištis ir narplioti svetimus reikalus. Žiobariškame pasaulyje tikriausiai būtų tapusi žurnaliste.
Kalaviju apsukusi du ratus Caroline permetė akimis lentoje esančią tolesnę darbo eigą ir nepatenkinta kilstelėjo antakius ir klaktelėjo liežuviu. O nieko kultūringiau nesumąstė? Na žinoma, tais laikais gero tono niekam nereikėjo, bet juk didikams burdavo. Na nieko sau... ką jau padarysi. Nepatenkinta Carol susiraukusi spovė į pieną ir piktokai papurtė juodas garbanas - ir kas čia per užduotis? Daugiau nieko nebeliko daryti, tik laukti, kol tas rausvasis pienelis ims raibuliuoti ar dar kokį velnią išdarinėti ir teiksis parodyti kokios negandos žada ištikti Caroline artimiausioje ateityje. Pirmą kartą mergina pajuto kylantį nerimą. Nenorėjo žinoti. Didžiausia nelaimė atėjusi šešiolikmetei į galvą šiuo metu buvo draugo netektis. Ir baimė visai logiška turint omenyje koks Edgar'as šiuo metu palūžęs. Nustebusi Carol tik dabar pastebėjo, kad vaikino klasėje nėra. Įprastai jam nebūdinga praleidinėti pamokas. Na, dabar ne metas dėl to rūpintis. Pagaliau skystis inde pradėjo raibuliuoti mirguliuoti ir kitaip kaitaliotis nukreipdamas Caroline dėmesį nuo draugo. Nagi nagi, pieneli, kokią čia jau man staigmenėlę parengei? Tikiuosi nelaimė nebus blogesnė nei per Nuodų ir Vaistų pamoką sukulti buteliuką su nuodais. Nors, žinant mano biografiją, tokių nelabai gali tikėtis. Pagaliau dubenėlyje pradėjo kažkas ryškėti. Kažkokio žmogaus kontūrai. Rudi, banguoti, neilgi plaukai. Aukštas, raumeningas, tvirtas stotas. Gilios juodos akys. Balta marmurinė oda. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą, stovėjo mokyklos koridoriuje. Caroline ūmai susivokė kieno atvaizdą regi dubenėlyje. Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, NEEE!!! Negali būti, tai neįmanoma, kažkoks kvailas prasimanymas, nesąmonė! Kvailas pienas, kvailas kalavijas, viskas čia nesąmonė, taip NEGALI būti! Drebančiomis rankomis Carol ištrenkė kalaviją lauk iš pieno. Garbanos tarsi dar labiau pasišiaušė, persigandusi šešiolikmetė nekantriai subraukė jas nuo veido. Supykusi taip stipriai trinktelėjo delnais per stalą, kad net sudaužė dubenėlį. Pienas išsilaistė, Ašo veidas susidrumstė ir dingo. Visa virpėdama nuo nervų Caroline sugniaužė peilio rankeną. Ramiai, ramiai, čia tik kvailas triukas, jis nieko nieko nereiškia, tik nesąmonė. Nusiraminusi mergina mintyse tarė Reparo ir į sveiką dubenėlį lazdele vėl sugrąžino nuo kraujo parausvėjusį pieną. Čiupusi skudurėlį puolė įnirtingai valyti kardo ašmenų tikėdamasi tuo pačiu iš atminties išplauti ir viziją.
-
Mergina vangiai išsitraukė užrašų knygutę ir plunksną, prieš tai dar trumpam mesdama piktą žvilgsnį į saulę. Nors dabar ji jai į veidą nespigino, tačiau Betę nervino vien žinojimas, kad ji yra. Tačiau grifė nė neketino nusileisti kvailai saulei ir dėl to visą pamoką nieko nedaryti. Taigi ji ėmė pildyti savo užrašinę su informacija apie Galgastrelą. Profesorei nutilus mokinė nustūmė viską į šoną ir ruošėsi šiek tiek pagulėti (kadangi saulė labai išvargino), tačiau tuoj pat pašoko, lyg būtų miegojusi visus tris tūkstančius metų ir atsibudusi žvali kaip niekad, ir pasižiūrėjo į profesorę kaip į psichopatę maniakę, kuri ketina išžudyti visus vaikus (nors kas žino, gal taip ir yra). Negana to, jog Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorius liepė susikišt adatą sau į kaklą, tai dabar ir Ateities Būrimo mokytoja sako persipjauti delną! Nuostabu! Ketvirtakursė niekaip neapsisprendė, kas didesnis: pyktis, kad profesorė liepia vaikams žalotis, ar baimė, kad teks tai padaryti. Tačiau galiausiai grifiška prigimtis užspaudė baimę kojomis ir ėmė kelti pyktį rankomis, todėl Bethany neišlaikė:
- Atisprašau, gerbiama profesore, bet ar pamokų metu leidžiama žaloti ir versti žalotis vaikus?
Mėlynakė įrėmė piktą žvilgsnį į Amiką Belą Lordess, tačiau jau po kelių sekundžių jį nusuko, kadangi ėmė skaudėti akis. Nė nesiruošdama ieškotis partnerio ir, tuo labiau, kur nors judintis keturiolikmetė rankomis pasirėmė galvą ir ėmė mąstyti apie Hogvartso taisykles. Nejau nėra nei vienos, kuri neleistų skriausti vaikų? Aš tikrai pritarčiau Amikos ir Tomo uždarymui į Azkabaną už vaikų žalojimą. Mergina piktdžiugiškai vyptelėjo ir trumpam žvilgtelėjo į indelį su pienu bei stiklainiuką su žibalo dulkėmis, kuriuos tik dabar pastebėjo. Staiga priešais išdygo dar ir mergaitė, kuriai, atrodo, visai nerūpėjo tai, kad gal būt teks žalotis.
- Hm, na, turbūt... Daugiau kaip ir nėra su kuo, todėl sėskis, - pakilnojo pečius ir mostelėjo į kėdę šalia savęs. - Tai kas pjausis delną?
Betė jau ruošėsi pridurti ,,Gal tu?", tačiau tuomet susiprato, kad tai turėtų daryti pati, kad ir kaip paniškai bijotų skausmo. Juk ji negali prašyti vaiko savęs pjaustytis, tai būtų mažių mažiausiai nemandagu ir negrifiška, todėl ji pasisiūlė, kad ir kaip nenoriai:
- Na, aš kraujo nebijau, - "tik skausmo" pagalvojo ir
trumpam nusisuko, nenorėdama parodyti baimės savo akyse. - Todėl aš galiu atlikti pirmąjį praktikos darbą, jei tau tai tinka.
Grifė pakilo iš suolo ir nurėplioko link profesorės pasiimti kardo. Atsargiai paėmusi ginklą į rankas ji atsiduso, kiek abejodama savo sprendimu, tačiau išvijusi tokias mintis lauk, grįžo prie stalo.
- Pasiruošk rašytis viską, okey? Ir beje, koks tavo vardas?
-
Patogiau sugriebusi plunksną, bei prieš save pasidėjusi pergamento lakštą, Ashli įsistebeilėjo į partnerę ir laukė kokio nors jos gesto. Pagaliau pritarusi grifiukei ir patvirtinusi, kad imsis pirmo praktikos darbo, juodaplaukė lėtai nužvelgė stalą ir ant jo padėtas priemones. Giliai įkvėpusi Stigler pakėlė Galgastrelą ir atsigręžė į rudaakę, bei pasiūlė apie kažką pakalbėti, kol ji save "pjaustys". Tiksliau varnė norėjo, kad Ashli papasakotų apie save. Laukdama kol pirmakursė ką nors išlemens, Eleizija brūkštelėjo kardu per delną. Na ir ką man čia papasakojus? Merginos galvoje sukosi gal šimtas įvairiausių minčių, tačiau arčiausiai savęs pristatymo buvo tikriausiai mintis apie jos tėvus, kaip jie laikosi... Nepaisant to mergaitė pakėlė akis, kurios žvelgė į beveik krauju nusidažiusį kardą ir tyliai pradėjo:
- Gerai, galim... Tai kaip ir sakiau esu Ashley. Ashley Tonks. Vienuolikmetė grifė. Turiu tėvus, grynakraujus burtininkus ir vyresnį brolį. Ai, dar turiu pelėdą ir triušę - šyptelėjo mergina ir tęsė. - Gyvenu Anglijoje, Oksforde. Anksčiau lankiau žiobarišką mokyklą ir nesiskundžiau, tačiau vistiek kažko trūko... Nesijautė, kad gyvenu... O štai Hogvartsas. Tai mano namai. - sustojo minutėlei ir vėl žvilgtelėjo į partnerės delną, o tada toliau bandė kažką apie save suregzti. - Atvykau neseniai, tačiau čia jaučiuosi puikiai, nors ir nelabai turiu pažįstamų. Taigi... Nežinau ką daugiau ir bepasakyti, tikriausiai viskas. - O kaip tu? - baigė grifiukė.
Ashley susitelkė prie užduoties. Ji stebėjo porininkės veiksmus ir jau svarstė ką varnė ten išvys.
Nereikėjo ilgai laukti, kai Eleizija prisislinko arčiau pieno ir įsistebeilėjo į pieną, tačiau grifė ten nieko neišvydo, todėl laukė kol porininkės žvilgsnis pakryps link Ashli. Pagaliau juodaplaukė atsisuko į rudaakę ir paklausė ar ši irgi tai matė.
- Ne, o kas? Ką ten matei? - pasiteiravo rudaakė ir laukė kol kas nors kažką paaiškins.
-
Ši diena vis nenuilstančiai mokinei buvo beveik tokia pat, kaip ir kitos. Per teoriją ji tylėjo - niekaip negalėjo sugalvoti atsakymo apie tą kalaviją. Na, tik tiek, kad jis tikriausiai magiškas ir susijęs su ateities būrimu. Bet tai buvo savaime suprantama - kam profesorei į pamoką neštis visiškai su ja nesusijusį daiktą? Dėl to klausėsi kitų atsakymų ir su pavydu klausė išdalintų taškų. Praktika jos irgi nesužavėjo. Mums reikės pjaustytis venas? Nors ne. Delnus. Irgi gerai. Grifė kreivokai nusišypsojo ir žvilgsniu naršė klasę. Švilpė... Klastuolė... Grifė - pirmakursė, bet jau užimta. Varnė. Grifas. Su... Carol? Kodėl jos nespėjau pakviesti? Galų gale žvilgsnis užkliuvo už dar vienos bendrakoledžės. Greitai link jos nutipeno ir timptelėjo už apsiausto krašto.
-Klareee...- nutęsė.- Nori poruotis?- paklausė ir sukikeno. Tikrai poruotis? Juk aš nenoriu su ja tuoktis.- Na... Pamokos darbui.
Dabar ji jau kvatojosi iš savo minčių. Gal taip nebuvo, bet jautė į nugarą įsmeigtus kelis žvilgsnius. Tramdykis, Clau. Mokinė stipriai prikando lūpą, kad daugiau nebesijuoktų. Ir taip apsikvailino visos klasės akivaizdoje, nereikia dar už juoką gauti numinusuotų taškų. Jai ramybės nedavė mintis, kad reikia dar ką nors pasakyti Klarei. Barbenant pirštais į suolą lyg koks muškietininkas iškilmingai atėjo mintis.
-Jei nori, galiu aš pjaustytis. E... Tai yra aukoti kraują,- Kas man užėjo?- Nors, jei nori, galim daryti atvirkščiai.
Ji nutilo, nes nenorėjo dar labiau apsikvailinti. Tik laukdama atsakymo mąstė, kurią praktikos užduotį norėtų pasirinkti pati. Abi jos labai nežavėjo, bet pirmoji atrodė paprasčiau. Antra teorinė. Ir kiek nuobodoka. Bet dabar viskas priklausys nuo Konės. Žinoma, jei tik ji sutiks dirbti poroje kartu, o ne poruotis...
-
Donaldas Rokas ir toliau stebėjo savo porininkę, kuo toliau, tuo labiau ji jam patiko. Ir kodėl mama negali įsitaisyti būtent tokios draugės? mąstė tamsiaplaukis. Kodėl ji visada tik kažkur laksto, pykstas su tėčiu, verkia arba mokos? Štai ko jai trūksta, draugės! Juk merginų kompanijoje ten kažkaip išsiplepėt galima ar kaip kitaip ten pasiguost... ummm... nežinau. Vien nuo savo minčių jaunasis grifiukas nuraudo. Vis dar kringeliodamas juodraštį sustingo, kai dubenyje su kentaurų pienu ėmė ryškėti rudaplaukio tamsiaakio atvaizdas. Dievaži, vieną akimirką galėjo prisiekti, jog mato rausvai nusidažiusiame skystyje tėvą, tačiau jau kitą suprato, kad tai visai kitas vaikinas. Antrakursis net pašoko kai porininkė išsigandusi sudaužė dubenį, ruošėsi padėti, tačiau susivokė, jog geriausia bus džentelmeniškus užmojus trumpam atidėti, koledžo draugei reikėjo veiklos, kad nurimtų, susitvarkytų su savimi. Užtat berniukas pasinėrė į švarraščio perrašinėjimą, laikas ir jam buvo nuveikti kažką naudingo.
Darbo tikslas: Sužinoti ateityje laukiančias nelaimes.
Priemonės: Galgastrelas, žibalo dulkės, kentaurų pienas, darbą atliekančiojo kraujas ir seilės.
Darbo eiga:
1. Atsiraitojo apsiausto rankovę;
2. Išsirinko kairę ranką;
3. Paėmė ginklą į kitą ranką;
4. Sugretino kalavijo ašmenis su likimo linija;
5. Spustelėjo Galgastrelą;
6. Ginklo ašmenis nurausvino šviežio kraujo srovelė;
7. Sužeistame delne sugniaužė gabalėlį tvarsčio;
8. Ištiesusi ranką link atitinkamo dubenėlio pasisėmė gerą saują žibalo dulkių;
9. Žibalo dulkėmis apipylė kruvinus ginklo ašmenis;
10. Įmerkė Galgastrelą į indą su kentaurų pienu;
11. Kalavijas suko ratus inde;
12. Pienas sudarė mini tornaduką ir kraujo dėka nusidažė rausvai;
13. Susiraukusi spjovė į pieną;
14. Skystis inde pradėjo raibuliuoti;
15. Dubenėlyje ėmė ryškėti žmogaus figūra: rudi, banguoti, neilgi plaukai. Aukštas, raumeningas, tvirtas stotas. Gilios juodos akys. Balta marmurinė oda. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą, stovėjo mokyklos koridoriuje.
16. Ištrenkė kalaviją lauk iš pieno;
17. Stipriai trinktelėjo delnais per stalą;
18. Sudaužė dubenėlį;
19. Pienas išsilaistė;
20. Vaikino atvaizdas susidrumstė ir dingo;
21. Viską sutvarkė.
Išvada: Šis darbas gana sadomazochistinis.
Baigęs visą aprašą pačiupo pergamento lakštą vienon rankon, o švariai nuvalytą kalaviją kiton ir nunešė viską profesorei Lordess ant stalo. Sugrįžęs į savo vietą ilgai žvelgė į Caroline, ant liežuvio sukosi žodžiai: „Nebijok jo, aš tave apginsiu.“ Bet laiku susitvardė susivokęs, kaip tai juokingai nuskambėtų iš dvylikamečio lūpų, todėl tiesiog žvelgė į ją be galo protingomis, melsvai žalsvomis akimis.
-
Varnė nurijo burnoje susikaupusias seiles ir pajuto, kaip jos rankos pradėjo virpėti, kaip lapai, papūsti rudeniško vėjo. Ji atsisėdo, kad nesukluptų, nes ją kažkaip apleido jėgos. Pati nesuvokė kodėl. Juk ji net nesuvokė vizijos, kurios Ashley net neregėjo. Na aišku. Viziją gali matyti tik tai, kas joje dalyvaus. Juk ateities būrimo vadovėlyje buvo taip parašyta. Tada ji pora kartų sumirksėjo ir atsigręžė į merginą. Ji įkvėpė ir iškvėpė bei pradėjo pasakoti viziją:
-Na, aš iš pradžių mačiau tik tamsą, kai iš lėto pradėjo ryškėti medžio siluetas. Netrukus jis buvo perkirstas į dvi lygias dalis. Tai padarė žaibas. Paskui vėl viskas pradėjo suktis. Vėl sugrįžo tamsai, kai išvydau... - balsas užlūžo. Ji pora kartų atsikosėjo, nurijo seiles ir tęsė pasakojimą. -Išvydau dvi figūras. Viena iš jų buvo vyras, tikriausiai karys, nes rankose laikė skimitrą, ir graikų mituose aprašytą moterį gyvatę - gorgonę. Jie tarpusavyje kovėsi, kai vyras nukirto moteriai galvą, o ji pavertė jį akmeniu, - stojo tyla, kurią nutraukė Elė. -Štai ką aš mačiau, Ashley. Bet neturiu supratimo, ką tai gali reikšti.
Tada ji atsistojo ir pradėjo tvarkytis darbo vietą. Paėmė į rankas paauksuotą kardą ir su drėgnu skudurėliu nuo jo gramdė priskredusį varnės kraują.
-Na, aš užaugau grynakraujų burtininkų šeimoje. Mano tėtis dirba Magijos Ministerijoje - Auroru. Mama žiobarų pasaulyje yra atidariusi savo nuosavą knygyną, kurio rūsyje yra, - Varnė nutilo, apie slaptą Aurorų susirinkimų menę niekas negalėjo žinoti. -Daugybė knygų. Turiu vyresnį brolį, kuris priklauso švilpynės koledžui, namuose auginame hipogrifę. Na, nežinau, ką dar galiu pasakyti.
-
Monika tikrai apsidžiaugė, kad Grifiukė sutiko. Tada mergina pasakė, kad ji gali save pjaustytis, ir Mėnesiena pasijuto dar geriau, nes, pirma, nors ji ir nebijojo kraujo, nelabai norėjo savęs pjaustyti kažkokiu kardu, o antra, ji buvo itin gera raštininkė, nors tuo girtis Bethany {ar Betsy} nenorėjo. Grifė pasakė, kad eina paimti įrankių, ir paklausė jos vardo. Monika šyptelėjo ir prisistatė:
- Monika Mėnesiena. Visas vardas būtų Monika Lili Mėnesiena. Koks tavo? - pasidomėjo, pasiruošdama plunksną ir pergamentą. Ji susirašė popieriuje:
Darbo tikslas:
Priemonės:
Darbo eiga:
Išvada:
Belaukdama Grifės, Monika pagalvojo, kad tikrai puiku, kad neteks dirbti vienai. Jei ne profesorė Lordess, ji tikrai visaip išsisukinėtų nuo AB pamokų, o ši pamoka buvo, švelniai tariant, šiurpi ir nemaloni, ypač tiems, kurie bijo kraujo. Tikiuosi, ta Bethany yra linksma ar bent jau faina...
-
Mieguista Klarė vypsojo kabinete. Saulė, šviečianti pro langus toli gražu nepadėjo susikaupti. Tingi šiluma kaupėsi ant juodo apsiausto nugaros, kurio priekį žymėjo žvėrių karalių vaizduojantis antsiuvas. Trečiakursė eilinę naktį sapnavo košmarą, prikėlusį ne tik ją, bet ir pusę miegamojo. Įvairiais ginklais apsijuosę nusikaltėliai siautė nepažįstamo miestelio apylinkėse. Plėšė ir skriaudė nekaltus žmones. Todėl įėjusi į kabinetą ir pamačiusi ginklus ji užtilo. Žinojo, jog ateities būrimo pamoka neturėtų nieko žaloti, tačiau kalavijas profesorės rankose vis tiek neatrodo viliojančiai, tai lėmė, kad Konė nejautė noro atsakinėti į teoriją ir su šiokiu tokiu nerimu laukė praktinės užduoties.
Ilgaplaukė nerimavo ne veltui. Viena iš užduočių pasirodė turės aštriais ašmenimis smigti į mokinio delną ir Klarė tikrai nenorėjo būti viena jų, nuo kraujo ją pykino.
Kol trylikametė vėpsojo, dauguma mokinių jau buvo spėję susirasti poras, staiga pajuto nemalonų timptelėjimą už apsiausto skverno.
- Auč, - staigiai pasisuko į kitoje pusėje esančią būtybę. - Išgasdinai, - nurimo, supratusi, kad čia tik bendrakursė, draugiškai nusiteikusi Claudie, žaliaakės mergaitės pečiai atsipalaidavo.
Kikendama bendrakoledžė prakalbo apie poravimąsi, ne, nesupraskite klaidingai, tai buvo juokingas būdas ieškoti draugo, su kurio pasiskirstytum pamokos darbą.
- Būk mano varpeliu... - Pati vos nutverdama gerklėje staiga susiautųsį juoką Klarė sudainavo žemu, sodriu balsu. - Manau bus smagu dirbti kartu. - Nuoširdi šypsena papuošė kaštonplaukės skruostus.
Tarp bendrakursių įsivyravo šiokia tokia tyla, kol tamsiaplaukė pasisiūlė būti ta nelemta auka, kuriai teks pjaustytis delno linijas.
- Aš labai bijau kraujo, - pašnibždomis sukuždėjo Klarė. - Būčiau labai dėkinga, man vien žiūrint susvaigs galva.
Strazdanė džiaugėsi, kad nereiks pačiai naudotis ginklu, aprašyti buvo tikrai paprastesnė užduotis, Klarė suole pasislinko prie pat lango, taip užleisdama artimesnę vietą draugei. Ant stalo gulėjusią užrašinę prisitraukė šalia savęs, kartu ir paprastą pieštuką, kuris buvo nenuginčyjamai nepakeičiama rašymo priemonė, kad ir kaip visi mėgo naudotis plunksnomis, tačiau meniškai mergaitei jos buvo per pretenzingos.
- Pasiruošusi pradėti? - Atsisuko į šalimais jau spėjusią atsisėsti grifę.
-
Išgirdusi ką Eleizija matė vizijoje, Ashley net nemirksėjo. Mergina vis galvojo ką gi turės aprašyti. Nejaugi bus jau taip sunku? Neeee... Ką čia išsigalvoji, Ashli... Pagaliau suvirškinusi ką jai pasakojo varnė, grifiukė ėmesi atrodo gana lengvo darbo, tačiau iš tiesų ne tokio ir paprasto. Pirmakursė juodu rašalu pradėjo raityti pirmąsias raides.
Praktikos darbas nr. 2
Darbo tikslas: Išvysti viziją, kuri parodys netolimoje ateityje atsitiksiančią nelaimę.
Priemonės: Galgastrelas, šviežias kentaurų pienas, žibalo dulkės, kraujas ir seilės to, kuris atlieka darbą.
Darbo eiga:
1. Apžvelgė ant suolo išdėliotus daiktus;
2. Nedrąsiai paėmė ginklą ir apžiūrėjusi giliai įkvėpė;
3. Pasiryžo ir pridėjo ginklą prie delno;
4. Sulenkė pirštus, priglaudė juos prie vėsaus plieno ir brūkštelėjo per delną;
5. Sukando dantis ir nurijo seiles;
6. Krauju nudažė ašmenis;
7. Pagriebė šiek tiek žibalo dulkių ir atleidusi ašmenis nuo žaizdos apibarstė ją jomis;
8. Įmerkė kardą į kentaurių pieną ir du kartus pamaišė laikrodžio rodyklės kryptimi;
9. Spjovė tiesiai į dubenį;
10. Dulkėms pradėjus šnypšti ištraukė kardą ir jį padėjusi ant stalo, pažvelgė į dubenį;
11. Pienas visas nusidažė juodai;
12. Prisislinko dar arčiau skysčio ir įsmeigė akis į jį;
13. Iš lėto dubenyje pradėjo ryškėti siluetai. Ne moters, ne vyro, net ne žmogaus. Tai buvo medis, kurį netikėtai į dvi dalis perskėlė žaibas. Po to viskas vėl pradėjo suktis. Tada išryškėjo du siluetai. Vienas iš jų buvo aukštas ir raumeningas vyras su skimitru, o kitas - gorgonė. Abu siluetai vienas su kitu kovojo. Gorgonė nuo ašmenų gynėsi savo gyvatės uodega, o vyras ją kapojo. Jie buvo lygių jėgų. Nė vienas negalėjo iš jų laimėti, kai galiausiai vyras perrėžė gargonei kaklą, bet ji dar spėjo vyrą paversti akmeniu;
14. Vizija subliuško ir išnyko;
15. Neteko žado ir atsitraukė nuo dubenio;
16. Nuvalė nuo kardo kraują;
17. Atsistojo, paėmė į rankas paauksuotą kardą ir su drėgnu skudurėliu nuo jo nugramdė priskretusį kraują.
Išvada: Vizija buvo ne itin aiški ir nelaimė, turinti atsitikti netolimoje ateityje - nesuprasta.
Baigusi rašyti, padėjusi plunksną, sugraibiusi pergamentą ir tiesą sakant ne labai girdėjusi ką Eleizija jai pasakojo apie save, Ashley atsistojo ir žvilgtelėjo į porininkę.
- Galiu? - nukreipė žvilgsnį į Stigler rankose stūksantį kardą. - Nunešiu, aišku jei neprieštarauji, - baigė grifė ir net nesulaukusi atsakymo perėmė Galgastrelą, bei nušuoliavo link mokytojos stalo.
-
Užduotis įdomi. Na gerai. Kraupoka. Bet ko gi nepadarysi dėl draugės? Clau kiek užjaučiamai pažvelgė į Klarę, bet tuojau porą kart mirktelėjo ir nutaisė įprastą žvilgsnį. Nežinia kaip kitiems, bet jai nepatiko justi žvilgsnį, sakantį paguodos žodžius, rodantį, kad ji yra silpna. Todėl trečiakursė greitai atsistojo, pažvelgė į pieną, dulkes ir nuskubėjo paimti kalavijo. Galgastrelas jai pasirodė keistokas. O ko gi norėti iš magiško kalavijo? Clau atsisėdo ir jį pasidėjo ant kairės rankos delno. Atsargiai kitos rankos smiliumi braukė šalia ašmenų, apžiūrėdama rankeną, paauksuotas vietas ir kitus papuošimus. Gražus, bet atrodo nelabai naudingas. Nemanau, kad su tokiu būtų įmanoma apsiginti. Jį iškeisčiau į lanką ir keletą strėlių ir pasimokinčiau šaudyti... Bet ne. Burtų lazdelė geriau. Su lanku aš nelabai moku apsieiti. Tamsiaplaukė mintyse nusišypsojo ir atsakė Klarei į jau senokai užduotą klausimą.
-Taip. Esu pasiruošus.
Tada padėjo kalaviją ant suolo ir gerai įsižiūrėjo į delnų linijas ir vingius. Žinojo, kas yra ir maždaug kur yra likimo linija. Kairiąjame delne ji matėsi gan aiškiai, nors tiesą sakant, nebuvo labai ryški. O dešiniąjame... Kad ir kaip žiūrėjo, tokios linijos neužtiko. Visos kreivos, nėra stačio, einančios per maždaug delno vidurį. Grifė atsiduso. Ir taip žadėjo aukoti kairį delną, nes yra dešiniarankė ir dešine ranka viską valdyti paprasčiau. Tai tik dar sykį paliudijo. Lyg tikrindama, aš ašmenys aštrūs, perbraukė per kraštelį pirštu. Nors kraujo nebuvo, bet jie gerai skrodė odą. Sunkokai nurijusi seilę, atsiraitojo rankovę ir išmatavo atstumą nuo Galgastrelo iki likimo linijos.
-Klare, aš irgi bijau,- liūdnai šyptelėjo.- Jei tau bus lengviau, gali užsimerkti.
Kad neturėtų laiko apsigalvoti ir nemaldautų Klarės už ją atlikti šią užduotį, greitai pakėlė šitą didelį peilį (kaip mintyse vadino) ir pridėjo prie odos. Stipriau spustelėjo ir ašmenys perskrodė odą. Pradėjo tekėti kraujas. Skausmas pervėrė likimo liniją. Mokinė sukando dantis. Ašmenys greitai nusidažė šilta, raudona strovele. Kruvino ginklo laikymą perėmė sužeistoji ranka, kad būtų lengviau toliau dirbti. Claudie greitu judesiu, kad nenulašėtų daug kraujo ir Klarės nepykintų, pasėmė gerą žiupsnį žibalo dulkių ir apibėrė vieną Galgastrelo pusę, paskui kitą. Jau norėjo jį merkti į pieną, bet stabtelėjo. Dabar ji pamatys artėjančią nelaimę. Šita dalis ją nemaloniai traukė. Norėjo sužinoti, kas galėtų grėsti, kad to išvengti, bet jeigu... Nepavyks? Dabar artėjančios nelaimės ji mažiausiai troško. Kad ir kaip stengėsi išlikti rami, bet nepavyko. Baimė ją sustingdė. O pažadino tylus mažo lašelio pliumptelėjimas į pieną. Matyti viską bus sunkiau, nei įsipjauti į delną. Bet juk turiu būti drąsi... Save ragindama įmerkė tą didelį peilį į pieną ir ramiai ėmė sukti ginklą dubenyje, laikrodžio rodyklės kryptimi. Vienas ratas... Pienas ėmė dažytis krauju, kai kuriose kalavijo vietose kraujas jau pradėjo plautis. Du... Balto pieno nebeliko. Jis tapo šviesios rožinės spavos. Priminė pieną su trintomis žemuogėmis. Arba braškėmis. Ne, žemuogės skaniau. Jai jau pasirodė, kad dubenyje išvydo save, besimėgaujančią šiuo skanėstu. Bet tai tik vaizduotė. Pranešimas turi būti baisesnis, ne gėlytes primenantis.
Kai liko paskutinis paruošimo etapas - spjauti į dubenį, burna išdžiūvo. Pranašystės ji tikrai netroško pamatyti. Lyg iš ko nors pasisėmusi jėgų, spjovė į dubenį ir išplėtusi akis stebėjo šnypštimą ir burbuliavimą.
Rausvas pienas užtemo, tapo tamsus. Tolumoje matėsi Hogvartso ar kitos pilies bokštai. Mėnulis buvo jaunas, dar tik ruošėsi pilnėti ir tapti pilnatimi. Ant uolos ar kitokio skardžio stovėjo mergaitė. Su Grifų Gūžtos uniforma. Kas ji? Iš kitos pusės, link jos artėjo kažkokie nematyti padarai. Pakilo vėjas. Jis draikė rudus, bet ne tamsius mergaitės plaukus, jie blizgėjo mėnulio ir žvaigždių šviesoje. Rankoje gniaužė lazdelę, bet kažkodėl nenaudojo užkeikimų. Kodėl ji nesigina? Ir kas ji? Lyg perskaitęs mergaitės mintis, pienas priartino neatpažintosios veidą. Dabar aiškiau matėsi šiek tiek nuo pusės pradėję banguotis plaukai. O ir veidas buvo matytas. Džesė? Claudie mintyse paminėjo sesers vardo trumpinį. Ne ne ne ne! Negali būti, kad tai ji! Ji tuoj nukris! Kol pienas nespėjo parodyti tęsinio, ji galvą palenkė visiškai šalia pieno, norėdama pamatyti kitą, o ne sesers veidą. Kažkokia nematoma jėga ją stumtelėjo ir... Ji įvirto į dubenį kartu su kalaviju ir pranašyste. Pienas greitai apsiblausė, tapo rausvas ir ištiško į visas įmanomas puses. Grifės galvą buvo tarp pieno likučių - dubenyje. Ašmenys įdrėskė į skruostą (iškart pradėjo tikėtis, kad nebus rando) ir rausvi pieno likučiai dar labiau parausvėjo. Taip pat jis nurėžė kelias nedideles kaštonines sruogas.
-Po šimts pienuotų plaukų!- garsiai nusikeikė, ištraukusi galvą iš dubenio ir apžiūrėdama tiek nukirstus plaukus, tiek esančius ant galvos, bet pienuotus.- Kodėl man taip nesiseka?- aš ir vėl susimoviau. Paplokite nevykėlių karalienei. Tada prisiminė pranašystę.- Profesore, o viskas taip ir įvyks? Gal galima tai pakeisti?
-
Žaliaakė grifė stebėjo, kaip koledžo bei kurso draugė nukeliavo pasitikti likimo, šiuo atveju, pasiimti kalavijo. Tuo pat metu atsivertė tuščią puslapį knygelėje, ir pradėjo užduotį užrašydama tikslą ir priemones.
Darbo tikslas: Naudojantis numatytomis priemonėmis sužinoti galimą neigiamas pasėkmes ateityje nulemsiantį įvykį.
Priemonės: Senovės kalavijas - Galgastrelas, žibalo dulkės, kentaurų pienas, buriančiojo kraujas (iš likimo linijos) ir seilės.
Klarė stebėjo grįžtančią bendraamžę. Ši nutūpųsi į savo vietą apžiūrinėjo meistriškai nukaltą ginklą. Kiekvienas linkis buvo nukaltas tiksliai, kalvio rankoms žaidžiant metalu tarsi trijų dimensijų delione. Claudie ilgai susimąsčiusi stebėjo atspindžius žarstantį Galgastrelą. Tačiau žvilgsnis tarytum nėrė giliau nei siekė jo ašmenys. Klarė stebėjo tamsiaplaukę, jos veidas atspindėjo nerimo raukšleles. Nė vienam sveikam pjaustytis nepatiktų. Trečiakursė galvojo apie profesorės pasirinktus metodus. Galbūt vyresniems, daug ko patyrusiems jie ir tiko, tačiau pati dar nesijautė pasirengusi žalotis, o ką jau kalbėti apie mažiukus, pirmakursius, vienuolikmečiai juk nebuvo drąsūs magijos pasaulyje, daug jų kilę iš šeimų, kur magija nebuvo kasdien naudojama šeimose, tokia prieš dvejus metus buvo ir pati Klarė.
Suolo draugei apžiūrinėjant ašmenis bei jų aštrumą, mergaitės skrandis vertėsi kūliais. Nereikėjo nei pjūvio. Matyt pastebėjusi, Claudie ištarė kelis padrąsinančius žodžius. Trylikametę jie ne daug ką paguodė. Ji negalėjo nežiūrėti, užduotis savaime liepė stebėti kiekvieną žingsnį ir jį fiksuoti. Ilgaplaukei jau net dingtelėjo, jog lengviau būtų persipjauti pačiai. Tačiau greit nuvijo šią mintį prisiminusi kaip seselė prieš du metus paskutinį sykį ėmė kraują. Prisimena pabudusi ant kušetės su kibirėliu prie sunkių metalinių kojų.
Strazdanė stebėjo kaip nejaukiais judesiais, gerokai žemesnė mergaitė persipjovė vertikaliai delno esančią likimo liniją. Bandė sutelkti dėmesį, todėl mintyse sužadino įgimtą smalsumą.... Likimo linija ryški ne visuose delnuose, kai kurie jos neturi, įdomu ką pasakytų profesorė tokiu atveju... Lieptų pjaustytis kitam?...
Mintis reikėjo sutelkti. Ji turėjo pradėti rašyti. Prigriebė iš rankos iškritųsi pieštuką. Į kairę ranką. Šia rašyti buvo kiek sunkiau, mat žiobarų mokykloje ji rašė su dešine, tačiau kai abu pusrutuliai buvo vienodai aktyvūs, tai didelių kliūčių nesudarė, o žaliaakė mergiotė nenorėjo kliudyti darbo šalia buvusiai mėlynakei.
Darbo eiga:
1. Dešiniarankė mergaitė susirado likimo liniją kairiąjame delne.
2. Pridėjusi kalaviją prie delno, nutaikė šį taip, kad būsimas pjūvis atitiktų likimo liniją.
3. Prispaudė ginklą prie linijos, taip prarėždama odą.
4. Pasirodė kraujo lašai.
5. Perėmė Galgastelą kita ranka, kad dominuojančia ranka galėtų tęsti darbą.
6. Greitais judesiais pasėmė žibalo dulkių ir užbėrė jomis kalaviją.
7. Dvejodama įmerkė Galgastrelą į pieną.
8. Neskubėdama apsuko kalaviją dusyk palei laikrodžio rodyklę.
9. Pienas nusidažė rausva spalva.
10. Prieš spjaudama suolo draugė suabejoja savo veiksmais.
11. Vis dėl to spjovus, skystis dubenyje ėmė kunkuliuoti.
12. Draugė pamatė viziją susijusią su (numanomai) jos jaunesne seserimi.
13. Mergaitė prarado padeties kontrolę, ji įmerkė galvą į dubenį su pavojingais ašmenimis.
14. Dubenyje esantis skystis pašėlo.
15. Pranašyste užsiėmusi draugė prasikirto skruostą ir nusirėžė plaukus.
Išvada: Ateities būrimo būdas, gal ir tikslus, tačiau pavojingas, neaiškūs pašaliniai veiksniai. Nemalonūs įvykiai pranašystėse gali išgasdinti.
Vos įskaitoma rašysena supylusi paskutines raides, pamiršdama savo baimę, Klarė išsitraukė servetėlę iš ją lydėjusios kuprinėlės ir padavė ją šalia sėdinčiai Claudie
- Profesore... - Paauglės balsas išdavė, kad įvykiai klostėsi ne pagal planą. Tuo pat metu suskambėjo ir suolo draugės balsas. Ji nebuvo susirūpinusi savimi, jai iškart labiau rūpėjo jaunylė sesuo. Natūralus noras apsaugoti jaunesnyjį pagalvojo, juk ji pati buvo vyriausia atžala trijų vaikų šeimoje.
Greitai surašiusi pavardes ant lapelio, Klarė nučiupo draugę už prapjauto delno, net nesusimąstydama apie pasėkmes.
- Einam aiškintis...
Peraugėlė sukosi tarytum vilkelis. Ji visada buvo tokia, nepakentė, kai kas nors klodavosi ne pagal taisykles, ypač kai tai lietė jos draugus.
Nutempusi draugę prie profesorės stalo, ji nuteškė lapelį su informaciją ant medinio paviršiaus. Ūmus žalių akių žvilgsnis smigo tiesiai į profesorę, akys žaibavo. Klarė nesiruošė pasakyti nieko, tik spoksojo taip, kad neatkreipti profesorės dėmesio nebebuvo neįmanoma.
-
Amika šypsodamasi stebėjo mokinius. Na, gal suskirstymas poromis nėra toks blogas dalykas. Juk bendradarbiavimas skatina socializaciją moksleivių tarpe, kuri ugdo kiekvienam besivystančiam asmeniui reikalingas moralines vertybes.- Pasikalbėjo su savimi rausvaplaukė ir paglostė ant stalo besiraigančiam šermuonėliui kailiuką. Pasitaisiusi savo violetavą šukuoseną, profesorė kilstelėjo nuo patogaus, jau favoritu tapusio krėslo ir ėmė žingsniuoti per klasę.
Didžioji dalis mokinukų buvo baigę savo užduotis.
Apėjusi gal trejetą ratukų po erdvų, levandomis kvepiantį kabinetą, Lordess sugrįžo prie savojo stalo, apkrauto pauksuotais kalavijais ir įvairiu raštu priraišaliotais pergamento lapais.
Permetusi akimis tuos ,,raštininkų" darbelius, garbanė vos susilaikė neprunkštelėjusi iš juoko dėl ugdytinių sudarytų išvadų.
Gal kita pamoka sulauks mažiau pretenzijų.. - Pakraipė galvą Bela ir pasižymėjusi užrašuose taškus, pakėlė akis į ugdytinius.
- Na, ką gi. Iš tiesų, esu patenkinta jūsų darbu. Puikiai susidorojote su užduotimi, galite sau paploti. - Mikusia permetė linksmu žvilgsniu auditoriją.
- Taip pat džiaugiuosi, kad išvengėme nelaim.. - profesoriūkštė sustojo.
Na, žinoma.. Juk neįmanoma pravesti pamokos be jokių nelaimingų įvykių.
Suirzusi Amika jau ketino pulti padėti Caroline, bet pastebėjusi, kad vyresnioji ir taip nesunkiai tvarkosi, tik lengviau atsikvėpė.
Tačiau ir tas atodūsis trūko vos sekundėlę, mat, dar viena grifė sugebėjo įkristi į dubenėlį bei ne gana to - įsipjauti į skruostą!
- Na štai... Pirma pamoka - vienas incidentas, antra pamoka - jau du. Kas bus trečiąją? Trys ar iš karto visi dešimt? - tyliai, tyliai burbtelėjusi po nosimi purpurinių plaukų savininkė nuėjo prie spintelės su vaistinėle. Galbūt senamadiškai ir žiobariškai, tačiau pirmąją pagalbą suteikti mokėjo ir be burtų pagalbos.
Pasiėmusi pakelį pleistriukų ir peroksido su vata, mergina grįžo prie sužeistosios. Na, tiksliau eiti per toliausiai nereikėjo, nes pati Cloudie su porininke jau stoviniavo prie pat medinio profesorės stalo.
- Koks agresyvumas, - nusišypsojo jaunuolė, kai ta, nukentėjusiosios darbo partnerė nuteškė užrašus tiesiai prieš dėstytojos nosį.
- Žinot ko jums reiktų, - Lordess užpylė ant vatos gabaliuko peroksido ir apžiūrėjusi trečiakursės žaizdą, ėmė ją dezinfekuoti. - Jums reiktų koordinacijos ir pusiausvyros pamokėlių. Kas jūsų vadovas? Von Sjuardas? Pasikalbėsiu su juo, o tai tas gabumas taip ir baigiasi ties fiziniu išsilavinimu.- pakeitusi keletą vatos gabaliukų ir pagaliau švariai sutvarkiusi žaizdelę, tamsiaakė nuplėšė mažytį pleistriuką ir dailiai užklijavo ant mokinukės skruosto.
- Na va, kaip nauja, - nusišypsojo ugdytinei ir padavė mėtinį saldainį. Na, kaip moralinę kompensaciją, vis gi dar tik trečiakursė. Permetusi akimis tos pyktokos mergaičiokės užrašus, Amika susiraukė.
- Taip.. Prašau atsisėsti, panele Karter ir pasiimti kartu draugę.
Manau ši informacija bus naudinga visiems.. - kiek susimąsčiusi ir jau ne tokialinksma, mėlyno kimono savininkė krenkštelėjo:
- Prašyčiau dėmesio, - suplojusi delnais, Miku Mi atsisėdo ant stalo.
- Tikriausiai pamatę vizijas nei vienas neesate labai laimingas. Taip ir turi būti, juk jos pranašauja nelaimę, o ne šokolado lietų. Na, bet nuo nelaimių galima apsiginti, ko jūs ir mokotės Apsiginimo nuo juodosios magijos ir ne tik pamokose. Tačiau, jei jūsų tai vis tiek neramina, pasakysiu vieną labai svarbų dalyką, kurį turėsite atsiminti visą gyvenimą, na bent tą gyvenimo dalį, kai susidursite su netikėtumais ir panašiom nesąmonėm. Likimą galima pakeisti. Galite užsirašyti, jei pamiršite. - violetinplaukė šyptelėjo ir toliau tęsė savo kalbą, tikėdamasi įkvėpti vaikams vadinamosios dvasios.
- Vykdydami šios pamokos praktiką, jūs išvydote tik abstrakčią nelaimę. Tai reiškia, jog ji gali net neįvykti, žinoma, jei būsite tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Taip pat galite to įvykio išvengti ar pasiruošti jam. Žinodami dalį savo ateities, galite pakeisti savąją dabartį, kuri taipogi yra be galo svarbi. Ir tik pakeitę savo dabartį, kuri vėliau taps praeitimi, pakeisite ir tą nelaimingąjį įvykį. Juk praeitis neatsiejama nuo ateities. - jausdama, kad suplakė žodžius ir jaunesnieji ar net vyresnieji mokinukai gali nesuprasti, jaunoji profesorė ėmė galvoti pavyzdžių ir minutėlę patylėjusi vėl pradėjo tęsti viešąją kalbą, kuri netikėtai buvo įtraukta į pamokos eigą.
- Tarkim, jeigu hmm... Mėsainis sužinotų, kad jo draugas sumuštinis bus suvalgytas, ką jis darytų, kad išvengtų draugo netekties? Pultų į paniką? Apsiašarotų ir įmerktų galvą į dubenį su pienu? Ne! Visų pirma, jis nueitų ir praneštų sumuštiniui, kad jam gresia nelaimė. Jei šis nepatikėtų ar mėsainis imtų pykti bei verkti? Nope. Aišku, būtų liūdna, jog draugas netiki tavimi, tačiau juk nepulsi į isteriją. Visų antra, mėsainis imtų saugoti savo draugelį. Kaip? Na, dažniau su juo būti, bendrauti. Patarti su kuo derėtų draugauti, o su kuo nelabai. Tik ne šitaip: vat su tuo nebendrauk, jis man nepatinka, jo žvilgsnis žvairas. - sustorintu balsu suvaidino paskutinįjį sakinį dėstytoja.
- Galų gale, jei vizijoje buvo matytas konkretus, sumuštiniui kenkiantis asmuo, mėsainiukas gali pastebėti jį iš šalies, kaip jis elgiasi, ką daro. Nors, tai nėra labai rekomenduotina... - greitomis pridūrė paskutiniuosius žodžius Ateities būrimo profesorė ir šyptelėjo.
- Supratote? Ateities būrimas - tai menas, kurį įvaldęs gali ne tik apsisaugoti, bet ir apsaugoti kitus. Aš tikrai tikiu, kad kiekvienas jį prisijaukinsite ir išmoksite naudotis tinkama linkme. Taip pat kilus papildomiems klausimams visada esate laukiami mano kabinete, o dabar - geros likusios dienos, - garbanė atvėrė sunkias, medines klasės duris ir sulaukusi varpo dūžių, išlydėjo vaikus bei užrakino klasę.