Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Nuodai ir vaistai => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Sorenas von Sjuardas Liepos 01, 2017, 07:16:54 pm

Antraštė: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 01, 2017, 07:16:54 pm
   Hogvartso mokyklos Nuodų ir Vaistų karalystę valdė absoliutus absoliučiausias chaosas. Ant sienų buvo plačiai patyškusi keista žalsva švytinti ir pamažėle it koks kirminėlis varvanti masė, suolai neregėtai pajuodę, netvarkingai nustumti į klasės galą, ant grindų mėtėsi stiklo šukės, nuo lubų irgi kažkas varvėjo, ir byrėjo suodžiai... Iš klasės į koridorių sklido ir gana nemalonus saldžiarūgštis kvapas, primenantis lyg ir metalą, lyg ir medų, lyg ir kažką šlykštesnio... Jeigu per šitą kvapelį, kuris gana greitai priverčia galvą pradėti skaudėti, visgi būtum atšliaužęs iki klasės, būtum čia radęs dar dvi ištvermingas būtybes. Kas gi galėjo priversti tokį tvarkingą kabineto šeimininką šitaip apsileisti? Nejaugi jis, Grifų Gūžtos vadovas, kaip koks paukštis kukutis šitokiu aromatu bando atbaidyti nepageidaujamuosius nuo savo lizdo?..
   Sorenas gulėjo nerūpestingai išsidrėbęs krėsle, kojas sukryžiavęs ir susidėjęs ant stalo, kaip paminkštinimą pasidėjęs knygas. Viena vyriškio ranka buvo sutvarstyta, ant kojos, kurioje irgi žiojėjo žaizda, su mažytėmis replėmis tupėjo didelis voras ir traukė kruvinus stiklus.
   ,,Tu daugiau, asile, nemaišyk rūgščių ir sprogiųjų eliksyrų. Natalie kitąsyk išvis išprotės, džiaukis, kad šiandien ir taip prasisukai", - keiktelėjo Spaikas. Sorenas, vis dar atsilošęs, kažką sumurmėjo. Voras sunkiai išpūtė orą ir numetė reples ant žemės.
   ,,Tvarkykis pats. Beje, žinai, kad ryt tu vesi Nuodų ir Vaistų pamoką ir greičiausiai susigadinsi reputaciją prieš visą Hogvartsą?". Vampyras pakėlė galvą, jo kaklas garsiai trakštelėjo.
   - Kad tave Mjolniras trenktų, - atsiduso jis, delnu pasitrindamas nutirpusį sprandą. Žvilgtelėjo į sieninį laikrodį ir per įdužusį ciferblato stiklą vargais negalais įžiūrėjo rodyklių rodmenis. - Veeeelnias... Nespėsiu...
   Margakojis pakreipė galvą ir įsižiūrėjo į lubas.
   - Spaikai?... - Sorenas pažvelgė į vorą maldaujančiomis akimis.
   ,,Eik tvarkytis, lodari. Turiu idėją tavo pamokai, tačiau mokiniams reikės išsiųsti laiškus." - voras per Soreno kelnes nužygiavo ant stalo ir pūkuota koja nuvalė suodžius ir dulkes nuo Nuodų ir Vaistų vadovėlio. O profesorius tingiai atsistojo ir pasiėmė lazdelę bei skudurėlį.


   Iki negalėjimo išblizgintas Nuodų ir Vaistų kabinetas jau buvo puikiai išvėdintas ir išvalytas. Priekyje stovėjo Sorenas, sutvarstytąją ranką laikantis kišenėje, o kitos delną ištiesęs - ant jo stovėjo Spaikas. Vyrui už nugaros gulėjo prastas, bet kaip nuplėštas juodraštinis lapelis, ant kurio buvo parašyta:
Citata
Gerb. ponaiti/ panele ...
   Į rytoj vyksiančią Nuodų ir Vaistų pamoką prašau atsinešti bet kokį nuodingą gyvūną arba augalą, o jeigu to padaryti negali - atsinešk jo nuotrauką. Pasiruošk šį gyvūną ar augalą trumpai pristatyti bendraklasiams.
Geros dienos,
NIV profesorius S. von Sjuardas
O jeigu kas būtų geriau įsižiūrėjęs - būtų atradęs ir pelėdų skanėstų trupinėlius, likusius ant stalo. Kaipgi profesorius naudosis jų paslaugomis ir neatsidėkos?
   Von Sjuardas žodžiu ar linktelėjimu pasisveikino su kiekvienu, įėjusiu į klasę, luktelėjo, kol nuskambės varpas, o tada ir pradėjo pamoką.
   - Labas rytas visiems, - kaip visada draugiškai šyptelėjo vyras. - Tikiuosi, visi gavote mano laišką ir pamokai pasiruošėte. Kaip jau, ko gero, supratote, šiandien mokysimės apie gamtoje randamus magiškųjų augalų bei gyvūnų nuodus, kaip nuo jų apsisaugoti, kaip panaudoti. Dabar kiekvienas iš jūsų turėsite pristatyti savo pasirinktą magiškąjį nuodingą augalą arba gyvūną. Atidžiai klausykitės savo draugų... - paslaptingai nutęsė vyras.

((Sor: pasakojimas jūsų poste turi užimti mažiausiai 300 simbolių - turėsite papasakoti apie pasirinkto objekto radimvietes; kaip jis gali pakenkti; kaip išsigydyti, jeigu jau ant ar į burną pateko nuodų; kur gali būti naudojamas ir taip toliau. Už šį pasakojimą iš viso galite gauti 4 taškus kaip už teorinį atsakinėjimą.))
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Frankas Stigleris Liepos 01, 2017, 08:59:22 pm
Frankas vaikščiojo po Hogvartso koridorius, kai netikėtai jo link pradėjo plasnoti juoda lyg anglis pelėda. Apsukusi kelis ratus aplink švilpį, ji nutūpė ant jaunuolio rankos, snape ji turėjo mažą popierėlį. Stigleris jį stipriai suėmė, pelėda prasižiojo ir švilpis jį perskaitė. Augalą ar gyvūną? Pagalvokim, ką galėčiau surasti tokiu metų laiku Hogvartso apylinkėse. Jaunuolis taip įsigalvojo, kad net nepajuto, kaip juodoji pelėda pradėjo plasnoti ir nuskrido, palikdama vieną švilpį. Akacos. Ne, jos netinka. Jos gyvena tik žiemą. Firų rožės, taip pat netinka. O kaip... Ne, tie jau seniai išnykę. O, Dieve, kaip aš galėjau pamiršti juos. Juk Hogvartso apylinkėse esančiame ežere pilna Merlino šliužų. Nieko nelaukęs, jaunuolis pasileido bėgti laukan, nes nenorėjo laukti vakaro.

Švilpis stovėjo prie ežero. Jis nukreipė burtų lazdelę į vandenį ir tarė:
- BORBUDNO.
Vanduo pradėjo garuoti. Išgaravus ežero pakrantei, jaunuolis priėjo prie kranto ir į stiklainį, kurį pats neseniai išbūrė, dėjo juodus lipnius šliužus kurie gulėjo ant drėgno smėlio. Vienas, du, trys.... keturiolika, penkiolika. Įdėjus penkioliktąjį Merlino šliužą, Stigleris uždėjo ant stiklainio dangtelį ir stipriai jį užsuko, įkalindamas šliužus beorėje patalpoje. Nutrukus jis nusigręžė nuo ežėro ir lėtai ėjo link savo miegamojo, nekantraudamas sulaukti antrosios nuodų ir vaistų pamokos.

Išaušo nauja giedra diena ir Frankas, rankose laikydamas stiklainį su šliužais, lėtai ėjo į pamoką. Tik užsimerkė, o kai atsimerkė, išvydo, kad jis stovi prie pat kabineto durų. Kaip aš čia taip greitai papuoliau? Apsižvalgęs tyliai pabandė pradaryti duris, bet jos sucypė, išduodamos Franką. Švilpis įėjo į kabinetą ir pasisveikino su profesoriumi, linktelėdamas galvą. Susiradęs patogią vietelę kabineto viduryje, įsitaisė. Ant stalo pasidėjo stiklainį, apgaubtą medžiagos gabalu. Jis norėjo palikti intriga, nenorėjo, kad visi pamatytų nesulaukus laikui, ką jis atsigabeno. Belaukdamas jaunuolis pradėjo barbenti pirštu į stiklainio dangtelį. Išgirdęs profesoriaus balsą, baigė stuksenti ir pakėlė galvą. Mintyse pabandė pasikartoti viską, ką vakare susirašė į užrašinę. Gerai. Merlino šliužai... Indija.... 1684 metai... Įkvėpęs oro, jis atsistojo, pasiėmė savo apdangstytą stiklainį ir lėtai ėjo į kabineto priekį, kad visi mokiniai geriau jį matytų. Stiklainį padėjo ant tuščio suolo ir giliai įkvėpė.
- Sveiki visi, - nurijo seiles. - Šiandien aš pakalbėsiu apie... - padarė trumpą pauzę ir nuo stiklainio nuplėšė medžiagą. - Apie Merlino šliužus. Kaip matote, šliužai yra tamsios spalvos, beveik juodi. Jie yra labai gleivėti, kas padaro juos labai slidžiais. Kuo padaro kūnas yra drėgnesnis, tuo jis yra jaunesnis. Senstant šliužų gleivinių mažėja bei jų paviršius tampa sausesnis. Išnykus paskutiniai gleivinei, jie miršta. Iš tikrųjų šie Merlino šliužai... - atsidarė stiklainį ir paėmė vieną šliužą. - Dienos metu nėra nuodingi. Tik patekėjus mėnuliui, ant jų išauga karpos. Jei įvyksta kontaktas tarp karpų ir žmogaus - žmogaus imunitetas pradeda irti. Žmogus pradeda sirgti įvairiomis ligomis, padidėja tikimybė mirti, - įdėjo šliužą atgal į stiklainį ir jį užsuko. - Aišku tai yra pagydoma. Tereikia išgerti multi - sulčių eliksyro. Žinau, tai nelogiška, bet ką jau padarysi.
Netikėtai jaunuolis pajuto, kad jam per kaklą bėgo šalti prakaito lašeliai. Dešinė koja pradėjo drebėti.
- 1685... Oi, atleiskite. 1684 metais jie buvo atrasti portugalo Iru Indijoje. Jis pamanė, kad tai Indijos maisto patiekalas, todėl pradėjo plukdyti Merlino šliužus į Europą. Po kelerių metų jis pamatė, kad tie Indijos šliužai neneša jam pelno bei panoro sužinoti kodėl. Pats prarijo Merlino šliužą ir tiesiogine to žodžio prasme apsivėmė, po poros valandų jo imunitetas buvo sunaikintas, nes šliužo nesuskaidė skrandžio rūgštis, o naktį ant jo išaugo karpos, kurios palietė laivo Iru iš vidaus. Patys jau žinote, ką tai reiškia. Na, manau, kad tai viskas, ką norėjau papasakoti. Ačiū už dėmesį, - tai pasakęs, švilpis pasiėmė savo stiklainį ir grįžo į savo suolą.

Sor: reikėtų, kad apie išsigydymą iškart pašnekėtum :)
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Edgar Jeffter Liepos 01, 2017, 09:04:10 pm
Dar viena pamoka, į kurią nenorėjai ėjo Edgar'as. Šįsyk buvo nuodų ir vaistų pamoka. Ir dar vedama vaikino koledžo vadovo. Jo jis jau nematė seniai. Paskutinį kartą jį matė tik praėjusiais metais. Įėjęs į kabinetą net nežiūrėjo į profesoriaus pusę.
- Laba diena,- tyliai sukuždėjęs šešiolikmetis patraukė į suolą eilės gale, kas jau buvo įprastą jam šiais mokslo metais. Į von Sjuardą nedrįso žiūrėti, nes jautė gėdą, jautėsi pavedęs jį, nors realiai pavedė tik save. Jiedu gi buvo diskutavę prieš Hogvartso mūšį panašiomis temomis apie galimus pasirinkimus, apie galimas kančias ir panašiai. Tai neišėjo į naudą. Kad ir kaip mokinys stengėsi išvengti blogiausio, to padaryti nepavyko. Dėl to jis dabar jaučia sąžinės graužatį.
Pradėjus moksleiviams gūžėti, kai kurie buvo nešini gyvūnų. Grifas nelabai suprato, ką praleidęs. Netruko, kai viskas paaiškėjo prasidėjus pamokai. Apie reikiamus pamokos objektus, visa informacija buvo laiškelyje, kurį gavęs vaikinas tiesiog pasidėjo ant spintelės šalia savo lovos ir neperskaitė. Nebuvo jam ta nuotaika, kad norėtų atplėšti pranešimą ir jį perskaitytų. Tuo labiau nė nenutuokė, kad ten galėjo būti mokytojaus siųstas pranešimas.
Kaip bebūtų, tačiau pamokai reikalingo daikto neturėjo. Ir jo galva eilinį sykį susimovė. Nepaisydamas susiklosčiusios situacijos, vaikinas prisiminė augalą, kurį aprašė viename iš Herbologijos namų darbų, todėl nusprendė papasakoti apie jį.
- Atleiskite, neturėsiu aš nei nuotraukos, nei pačio augalo,- stebėdamas, nejudinamu žvilgsniu, rudą stalviršį kabėjo juodaplaukis,- Tačiau galiu pristatyti Laukinę Daritiją. Tai nuodinga gėlė su permatomu stiebu, kuriame yra rausvas skystis. Tas skystis ir yra nuodai. Žalias lašo spalvos žiedas yra padengtas sunkiai pastebimais spygliukais, todėl jį prilietus galima apsinuodyti. Apsinuodijus žmogui sukeliamas pykinimas, kurį galima panaikinti tam tikrais gėralais skirtais nuo pykinimo arba galima tiesiog laukti, kol nuodų poveikis praeis, nes ji nėra mirtinas, bet to laukti galima net iki kelių dienų. Šį augalą aptiksite miškinguose vietose, kur netrūksta lietaus, nes šiai gėlei yra reikalingas vanduo, be kurio ji kaip mat prarastų savo gyvybingumą. Šis augalas savo ružtu turi ir teigiamų savybių. Jei iš jo atsargiai išsunksime skystį, tuomet jį maišant su atitinkamais priedais, galime išvirti sirupą nuo peršalimo,- baigęs liko žiūrėti toliau į stalo paviršių. Nežinojo ar tiek ką galėjo pasiūlyti tiks profesoriui, bet daugiau išspausti nebegalėjo.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Rafaela Ginoble Liepos 01, 2017, 11:56:23 pm
 Laiškas nuo profesoriaus von Sjuardo Dallifrėjos, švelniai tariant, nenudžiugino. Dar ko, tarsi ji neturėtų ką veikti, jai ir krūvos namų darbų užteko. Na, gerai, gal ir neturėjo jokios veiklos, tačiau tai esmės nekeitė - tikrai netroško dar papildomai ruoštis pamokoms.
 Tačiau turėjo gana stiprų atsakomybės jausmą, tad nepatingėjo ir pasiruošė tai nelemtai pamokai. Į požemius atėjo nešina ne tik mokykline kuprine, tačiau ir plastikine permatomama dėžute. Visą savo mantą sukrovė ant stalo ir pasirengė pamokai.
 Tiesą pasakius, panašios užduoties ir tikėjosi. Palaukė, kol keli vaikinukai pristatys savo radinius, o po to ir pati pakilo iš vietos, rankose laikydama tą dėžutę.
 - Na, aš su savimi atsinešiau Tyliąją Garguolę, - atsuko į profesorių, o vėliau ir į klasės draugus dėžutę, parodydama jos turinį, - kaip matote, tai yra graži gėlytė, auganti ant krūmų. Jos žiedai yra smulkūs ir švelnūs, koteliai ploni ir išsišakoję, o lapai paailgi, tačiau siauri. Atrodytų, nekaltutė laukinė gėlytė. Nieko labiau klaidingo. Šios gėlės lapai yra padengti bespalvėmis ir bekvapėmis gleivėmis, kurios nudegina odą, todėl negalima jų liesti plikomis rankomis, tam reikalingos yra tikrai geros kokybės pirštinės. Be to, lapai nėra vienintelis pavojus Garguolėje. Iš jos stiebų yra spaudžiamos sultys, dar vadinamos Tyliosiomis Ašaromis. Būtent jos yra didžiausias šio augalo gaminamas nuodas, mat Tyliosios Ašaros lėtai ir be jokių įkalčių nužudo žmogų, dėl to jos ir yra vadinamos Tyliosiomis. Jos irgi yra bespalvės ir bekvapės, maža to, jos dar ir beskonės, tad jas aptikti ir nuo jų apsisaugoti yra nepaprastai sunku. Į organizmą patekus nuodui iš pradžių nenutinka nieko. Tik po paros ar dviejų žmogus pradeda stipriai kraujuoti, kol netenka viso kraujo ir miršta. Kraujavimas trunka apie penkias minutes. Jei nuo lapų apsisaugoti galima vien pirštinėmis, tai su Tyliosiomis Ašaromis yra sudėtingiau. Be abejo, yra priešnuodis, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kentaurų kraujas; šis priešnuodis veiksmingai pašalina nuodą iš organizmo. Bėda ta, kad, kaip minėjau, aptikti nuodus yra kone neįmanoma, - pritrūkusi oro plaučiose minutėlei sustojo, atsikrenkštė ir tęsė toliau, - Vis dėlto galima panaudoti augalo žiedus, iš jų yra plikoma arbata, padedanti išsigydyti nuo šizofrenijos ir kitų psichinių ligų bei pasižyminti antidepresiniu poveikiu, - šitą faktą Dallifrėja puikiai žinojo, - Svarbu yra juos gerai apipjauti ir gausiai aplaistyti kentaurų krauju, kad būtų pašalintas bet koks Tyliųjų Ašarų pėdsakas, - jau norėjo sėstis, kai prisiminė, jog dar kai ko nepaminėjo, - Įprastai ši gėlytė auga Alpių, Skandinavijos bei Kaukazo kalnuose, tačiau keletas krūmelių apsigyveno ir Uždraustajame Miške. Be to, galima ir pačiam išsiauginti panašią gėlę, tačiau jos nuodai bus žymiai silpnesni, žmogus galės kraujuoti iki kelių parų, tad yra didelė galimybė jį išgelbėti, be to, šiltnamiuose auginamų Garguolių Ašaros turi saldoką skonį, tad yra lengviau atpažįstamos.
 Baigusi savo tiradą klestelėjo į suolą. Turbūt dar niekada nėra tiek daug pasakiusi per pamoką ir, reikia pripažinti, didžiavosi savimi, nors ir gerklė perdžiuvo.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Ema Filch Liepos 02, 2017, 09:25:23 am
Mergaičių kambarys. Ema jau buvo besiruošianti gultis į savo patogiąją lovą, kai staiga dideliu greičiu pro siauras duris į kambarį įskrido sniego baltumo pelėda, pasišiaušusiomis plunksnomis, savo snape turėjusi nedidelį laiškelį. Ši priskrido prie Emos ir prasižiojo. Rudaplaukė buvo nustebusi. Kas tokiu vėliu metu gali rašyti? Mergaitė atplėšė laišką. NIV profesorius? Nuodingą augalą ar gyvūną? Rimtai... Kur man jį rasti? Gerai pagalvojus klastuolė prisiminė, jog jos antros eilės pusbrolis, tetos Sibilės sūnus neseniai svečiavosi Šveicarijoje ir ten tyrinėjo Šiltadrugnes. Jis man atsiuntė nuotrauką... Mergaitė atsivertė savo nuotraukų albumą ir pradėjo ieškoti.
Kažkur čia turi būti. Viena po kitos buvo praverstos gal penkiasdešimt šešios nuotraukos kol mergina garsiai sušuko:
- Radau!
Supratusi, jog nereikėjo taip garsiai ji apsidžiaugė, kad bent jau nei vienos klastuolės nepažadino. Ema dar kartą apžiūrėjo augalą, o tada griebusi pergamento lapą, ėmė rašyti Šiltadrugnių pristatymą. Po geros valandėlės šviesiai rudas pergamento lapas buvo nebe rudas, o išmargintas juodomis, ne žymiai į dešinę pasvirusiomis raidelėmis. Baigiau. Dabar beliko viską daug maž išmokti. Mergaičių kambaryje jau antrą valandą degė viena vienintelė lempa - Emos. Klastuolė vis žvilgtelėdavo pro langą, kuriame matydavosi tamsi naktis ir kelios žvaigždės danguje, lyg taip leisdama savo įsitempusioms akims pailsėti. Kai mergaitė baigė, tada užgeso ir paskutinioji švieselė.
Rytas. Ema atsikėlė, apsirengė, bei susišukavo savo ilgus, garbanotus, susivėlusius plaukus. Nuskambėjus varpui mergaitė nušuoliavo į NIV pamoką. Profesorius kaip visada šyptelėjo ir pasisveikino. Dar kartą priminęs apie pamokos temą jis pakvietė kelis mokinius į klasės vidury. Atėjo ir rudaplaukės eilė.
-  Sveiki, norėčiau pristatyti jums Šiltadrugnes. Šiltadrugnės - tai gana įdomus augalas. Tai vijoķlinis augalas, kuris turi į žiobarų bulves panašius vaisius. Pats augalas tamsiai žalios spalvos, turi šviesesnius lapelius, o vaisiai - juodi. Išauga  60 cm -  150 cm aukščio. Auga miškingose vietose. Išvaizda atrodo paprastas vijoklis, tačiau jis mirtinai nuodingas. Augalas 10 cm spinduliu skleidžia mirtinas dujas, kurių įkvėpus plaučiai iš lėto susitraukia, kol jų visai nelieka ir pamirštama kaip kvėpuoti. Iš Šiltadrugnių vaisių verdamas antpilas, kuris vėliau tampa nuodais. Norint prieiti prie šio augalo reikia prieš tai užsidėti spacialią kaukę, kuri neleidžia nuodams prasiskverbti į organizmą, - klastuolė baigė ir visiems parodė savo pristatyto augalo nuotrauką. Ji grįžo į savo vietą ir toliau klausėsi kitų mokinių pristatymų.

Sor: fakto klaidelė. Hogvartse neveikia elektriniai prietaisai ;D
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 02, 2017, 11:17:23 am
Kai gavo von Sjuardo laišką, Monika iš pradžių, nustebo, tada pagalvojo, kad tai įdomu, o tuomet sunerimo. Pamoka atrodė gan įdomi ir nenuobodi, tačiau kaip jai gauti kažką nuodingo? Mergina visai nenorėjo į pamoką neštis nuotrauką.
Mėnesiena nuodingais gyvūnais ar augalais, o apskritai Nuodų ir vaistų pamokos jai nebuvo pačios įdomiausios, tačiau vieną gyvūną jį puikiai pažinojo. Tiesą sakant, su tuo gyviu ji beveik augo: prie jos namų gyveno ypač retas ir nuodingas vabzdys trikolusas. Jis net buvo jai įgėlęs, ir ne kartą, bet jos mama buvo puikiai pasirengus gyvenimui šalia stebuklingo miško ir sugebėjo ją išgydyti, nors tai tikrai nelengva. Galėsiu net papasakoti šitą istoriją mokytojui...
Taigi - trikolusas. Kaip jį gauti? Kažin ar mama sutiks šį itin ištvermingą net pelėdų paštui vabzdį siųsti į mokyklą, ypač jei žinos, kad tinka ir nuotrauka. O tėtė? Jis puikiai visus supranta, ir galėtų tobulai ir tinkamai "įpakuoti" trikolusą, kad nepakenktų pelėdai, ko mama nieku gyvu nepadarytų, nes nenorėtų rizikuoti pelėda. Esmė tame, kad ir aš nenoriu. Bet ką daryti? Tuomet Monikai toptelėjo nuostabi mintis. Jos vyresnioji sesuo Anabelė buvo jai padovanojus knygą "Hogvartsas: susisiekimai ir siuntiniai", kad Monika žinotų, kaip elgtis tam tikrais momentais.
Peikdama save, kad ankščiau apie tai nepagalvojo, mergina išsitraukė storą mažą knygutę medaus atspalvio viršeliais ir blizgančiu juodu rašalu užrašytu pavadinimu. Pavarčiusi ją, Lili surado tekstą apie keldėžes ir keldėžutes, kurios keliauja oru ir yra skirtos būtent gyviems organizmams. Tiesa, Hogvartse oru nieko neatgabensi, tai kodėl nepaprašius tėtės atsiųsti trikoluso prie pilies tilto? Nuostabi idėja. Ačiū, Anabele.
Po kelių minučių Monika skubėjo į pelėdyną su mažu laiškeliu tėtei, šalia buvo įdėta ir profesoriaus Soreno žinutė.
O po valandos Mėnesiena sulaukė ir pačio pagrindinio siuntinio...

Monika ėjo į Nuodų ir vaistų pamoką su magiška dėže rankoje. Viduje, stiklinėje orui pralaidžioje dėžutėje malėsi trikolusas, kurį mergina turėjo parsiųsti atgal,vos baigsis pamoka - tokia buvo vienintelė tėtės sąlyga. Lili atidarė duris ir pamatė vos kelis mokinius bei patį von Sjuardą. Monika norėjo pasiruošti savo kalbai, todėl atėjo ankščiau.
Dėžę pasidėjus ant suolo priešais save, ji ėmė kartotis. Trikolusai dažniausiai sutinkami magiškose giriose... Jie pavojingi, ypač nevisiškai susiformulavusiam organizmui... Jie labiausiai bijo žiobariškų voverių...
Kai į klasę susirinko visi mokiniai ir nuskambėjo skambutis, Sorenas von Sjuardas pasakė trumpą prakalbą ir mokiniai pradėjo atsiskaitinėti. Atėjo Monikos eilė.
- Sveiki, - šyptelėjo, iš kartoninės dėžės ištraukdama stiklinę. - Čia yra trikolusas, tai itin retas vabzdys, be galo pavojingas. Jis gyvena užburtuose miškuose ar magų prerijose, ten, kur šilta ir gaivu. Taip pat trikolusas - ištvermingas ir greitas gyvūnas, todėl gali praleisti laiko įvairiuose kraštuose. - Mėnesiena giliai įkvepė ir tęsiau: - Jo įgėlimas yra be galo pavojingas, gali paralyžuoti įkastos vietos sritį, ypač jei sužeistasis - jaunas žmogus ar gyvūnas. O jei nesubrendęs pats trikolusas, tuomet įgėlimas sukelia patinimus ir nudegimus. Man pačiai buvo įgėlę du kartus, laimei, nepavojingai, - tarstelėjo. - Įgėlimą galima išgydyti dviem būdais: burtažodžiu Tripusus nepavojingam sužeidimui ir itin sudėtingas eliksyras, kuriam reikia labai retos Tobokso... Atsiprašau, Tobikso gėlės žiedo, - mergina stengėi neraudonuoti. - Trikulosas... Oi, tikrai atsiprašau, Trikolusas, - dabar Monika jau tikrai paraudo, klasėje girdėjosi kikenimas, bet nepiktybiškas. Gerai, tik daugiau nesusimauk, ir viskas bus gerai. - neturi teigiamų savybių, tačiau hileriai bando iš jo nuodų pagaminti veiksmingus vaistus. Su šiuo projektu jie dirba jau dešimt metų, ir tai tikrai duoda vaisių. Pabaiga, - kiek nesklandžiai baigė Lili ir plačiai nusišypsojusi pasiėmė stiklinį kubą su trikolusu, kurį visi smalsiai apžiūrinėjo, ir atsisėdo į savo vietą. Pažvelgė į didžiulį, uodą primenantį žalią vabzdį su smaragdiniais sparneliais ir žvyneliais ir didžiulėmis tamsiai žaliomis akimis ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Claudie Amneta Liepos 03, 2017, 01:14:42 pm
 Claudie neskubėdama raukė link Nuodų ir Vaistų kabineto. Laišką buvo gavusi, taip pat pasiruošė pamokai. Visa išsišiepus lyg pabučiuota pasisveikino su profesoriumi ir užėmė vietą ten, kur patinka, kad nebūtų didelio profesoriaus dėmesio, bet neliktų ir užmiršta. Kaip ji galėtų būti užmiršta? Grifiukė nuolat reiškėsi ir mėgo paplepėti. Ypač tada, kai buvo pasirengusi. Kaip ir dabar. Nuotrauka buvo gan maža, bet ryški ir iškart prikaustanti žvilgsnį. Kai tik galėjo tarti žodį, mažoji grifiukė atsistojo ir nuotrauką parodė visai klasei.
 -Tai magiškas voras. Kiek panašus į mūsų Uždraustąjame miške randamus, bet yra matomas skirtinai. Žiobarai jį mato kaip didelį tarantulą, mums žinomu kitokiu, vaivorykštinio tarantulo vardu. Žiobarai mato jį juodos spalvos, o mes, burtininkai jo tikslios spalvos neįžiūrime. Magiškame pasaulyje jie gali keisti savo atspalvį ar net spalvą. Paplitę šiltesniuose miškuose. Užklydę į atšiauresnę vietą, kaip pavyzdžiui pas mus, užsiaugina tankesnį plauką. Nuodai yra pavojingiausi, jei sušvirkščiami į kaklą ar pirštą. Nesvarbu rankos ar kojos. Dėl to šias kūno dalis reikia apsaugoti. Po minutės prasideda haliucinacijos, galvos skausmas. Kankinimai tęsiasi pusvalandį. Tada žmogus arba gauna vaistų, arba organizmas atsispiria nuodų poveikiui, bet dažniausiai miršta. Atsispirti beveik neįmanoma, geriausia iškart vartoti eliksyrą. Bet, jie nepuola, jei mes patys prie jų nelendame. Dažniausiai minta paukščiais, kurie įsipainioja į jų milžiniškus tinklus. Palankumą galima gauti nusilenkus ir lazdele padedant kurti voratinklį. Neskaitant nuodų, jie yra labai mieli. Auginant geram šeimininkui, įpranta nuodus išleisti į buteliuką, be to, jų nuodai vartojami eliksyrams gaminti, arba praranda nuodus. Manau, kad jie galėtų ūti puikūs augintiniai.
 Gal kiek per ilgai šnekėjo, nei turėjo. Mergaitė nusišypsojo, atsiduso ir po ilgos kalbos pajuto troškulį. Jo nepaisydama atsisėdo į vietą. Taip, ji kalbėjo apie labiausiai magijos pasaulyje patinkančius dalykus - vorus. Gaila, kad pati negali auginti nė vieno...
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 05, 2017, 07:42:41 pm
Suglamžytas ir baisiu raštu prikeverzotas profesoriaus laiškelis slėpėsi tamsiai žalio Anos švarko kišenėje. Purvini kerzai, berniokiškos, keliais dydžiais per didelės, suvarstytos diržu, juodos kelnės, išsitaršę ir bet kaip susukti į kuodą rusvi plaukai, šiek tiek patamsėję paakiai ir piktas, gal labiau pavargęs mėlynų akių žvilgsnis į tolį liudijo Anabetės nuovargį ir pyktį. Mergiotė atsainiai tipeno požymių link, vis žvilgčiodama į rankose nešamo stiklainio turinį, kuris buvo tamsus, žvynuotas padaras.
Pagaliau įžengusi į viralais bei vaistais smirdančią klasę, Liz linktelėjo profesoriui ir krestelėjo į pirmą pasitaikiusį suolą. Mergiūkštė nebuvo laiminga, ypač praleidusi visą naktį pelkėse dėl kažkokių varganų taškų. Pasiklausiusi kolegų atsakymų, klastuolė nedelsdama atsistojo iš vietos ir ėmė berti atmintinai išmoktą ir iki gyvo kaulo atsibodusį tekstą:
- Sveiki, šiandien pristatysiu jums Andragoro juoduosius slibinus, tiksliau jų prototipus, - ketvirtakursė metė žvilgsnį į stiklainį su žvynuotuoju draugu ir išėmusi jį iš indo, leido jam apsivynioti aplink savo rankas.

- Andragoro juodieji slibinai yra paplitę šiltosiose klimato zonose, dažniausiai gyvena vandens telkiniuose ar kalnuose. Yra mėsėdžiai. Minta goblinai, žaliaisiais gnomais ir bebrais. Jau pagal pavadinimą galima spręsti, kad slibinukai yra juodos spalvos, tačiau turi ypatingą savybę ją keisti. Pastumėjus vieną, centrinį keteroje esantį žvyną dešiniojo nugaros smegenų slankstelio link, gyvūno spalva pasikeičia į melsvą ar rudą. Taip chamelionizuodamiesi padarėliai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos. Tačiau šia savybe gali naudotis tik jie patys. Mat, 1748 metais tyrinėtojas Nikolas Osverdas pabandė pakeisti centrinio žvyno padėtį, tačiau šis jam įkando. Andragoro juodųjų slibinų įkandimas sukelia bjaurias haliucinacijas, kurias protiškai kontroliuoja patys gyvūnai. Šių haliucinacijų sukelti vaizdiniai ir scenarijai yra tokie šlykštūs, kad nuo jų žmogus paprasčiausiai išprotėja ir miršta. Taip nutiko ir tam pačiam mokslininkui Nikolui Osverdui, žinoma, jis ieškojo vaistų nuo ,,ligos", tačiau niekas nepadėjo ir 1750 metais jį rado negyvą. Dar iki šiol nėra išrastas toks stiprus antihaliucinantas, o dabartiniai tik susilpnina įkandimo padarinius. Tačiau šiuos prototipus, kurie nekelia jokios grėsmės, galima laikyti namuose ir auginti. - Liz baigė savo pasakojimą ir įkišo slibiną atgal į indą. Apsidairiusi ir nuskenavusi vaikus, Helė apžiūrėjo dešiniajame rieše paliktą įkandimo žymę ir nusipurtė. Jos sąmonėj vėl ėmė kurtis vaizdiniai. Mergaičiukė papurtė galvą ir apglėbė save rankomis. Tik ne dabar... Prašau..
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Bethany Landworth Liepos 11, 2017, 09:50:36 pm
   Mergina greitai žingsniavo tuščiais Hogvartso koridoriais ir vis tildė savo augintinį, kad jis neinkštų, necyptų, nežviegtų ir neskleistų dar daugiau bala žino kokių garsų.
   - Bent truputį patylėk, Bleidai. Prašau tavęs, maldauju! Jei tu taip elgsiesi ir per pamoką, aš tavęs atsikratysiu ir auginsiu tik Hipį! Necypauk, pabūk tyliai, man jau galvą nuo tavęs skauda! BLEIDAI!!!
   Praradusi kantrybę keturiolikmetė pakratė narvą. Bleidas paskutinį kart užrėkė ir nutilo, o jo šeimininkė giliai įkvėpė ir iškvėpė, bandydama nusiraminti. Bethany labai jaudinosi ne tik dėl to, kad kas nors neišlįstų iš už kampo ir nepasakytų, kad užčiauptų narve sėdintį gyvūną, bet ir dėl to, jog jis gali ištrūkti iš narvo ir ką nors sužeisti bei dėl to, kad turbūt pavėluos į pamoką. Koridoriai tušti todėl, nes visi mokiniai jau nuėjo į pamokas (nors varpas dar nenuskambėjo (bet tuoj suskambės)). O grifė, aišku, pavėluos, nors tikrai to nenori. Juk Nuodų Ir Vaistų pamoką veda jos mėgstamiausias profesoriaus ir koledžo vadovas...
   Varpas suskambėjo kaip tik tada, kai Betė šiek tiek pridususi darė kabineto duris. Rudaplaukė visa širdimi tikėjosi, kad tai nesiskaito kaip vėlavimas ir kad profesorius neatims iš Grifų Gūžtos taškų. Mokinė tarstelėjo nekaltą ''Laba diena'' ir susmuko į laisvą suolą, narvą padėdama ant šalia esančios kėdės. Ketvirtakursė išsitraukė savo užrašų knygutę ir ėmė skaityti ten užrašytą informaciją bandydama viską kuo tiksliau įsiminti. Tuomet mėlynakė susikaupė ties bendraklasių pasakojimais, kaip ir liepė profesorius von Sjuardas. Merginai nelabai patiko stovėti prieš klasę ir kalbėti, tad nusprendė eiti paskutinė, nors tai visiškai kvaila (ir vaikiška) ir jai vistiek teks stovėti prieš klasę ir kalbėti. Galiausiai, vis gi, atėjo Betės eilė ir ji buvo priversta kėblinti į klasės priekį. Tačiau staiga visi ilgaplaukės plaukeliai pasišiaušė ir ji vos susilaikė neaiktelėjusi. Šūd...ukas makaliukas. Kodėl aš apie tai nepagalvojau? Bet rimtai, jeigu profesorius ant manęs supyks, kad aš auginu tokį gyvūną? Jeigu paskui jį atims? O kas jeigu ir Hipį suras? Grifė panikuodama atsistojo priešais klasę, suėmė narvą abejomis rankomis ir stipriai suspaudė, tarsi kas nors dabar pat norėtų atimti Bleidą. Bet tada Bethany susiprato, kad jos Grifų Gūžtos vadovas nė už ką neatimtų jos augintinio ir tikrai ant jos nepyktų. Na, gal tik trupučuką.
   - Eee... Sveiki. Aš jums papasakosiu apie Japonijos Spygliuotąjį drakoną. Na, kaip jau turbūt supratot, jis pirmą kartą pamatytas buvo Japonijoje, 1777 metais, kažkokios japonės Kaidos Watanabe. Aišku, šiuos drakonus galima aptikti ne tik Japonijoje, bet ir visoje Azijoje. Japonijos Spygliuotojo oda yra juoda, o spygliai, dengiantys visą kūną, raudoni. Mano narvelyje matote... ne tikrą drakoną, o jo mažiuką prototipą, bet dėl visa ko, jo neišleisiu, - pamelavo, nes vis dėl to nesiryžo pasakyti, kad šis gyvūnas tikras ir tikrai pavojingas. - Šis drakonas pirmiausia apsupa savo auką plačiais sparnais, tada su ilgos uodegos spygliais įduria nelaimėliui ir išskrenda, nes jis niekad nevalgo gyvų gyvūnų ar žmonių. Per dieną po aukos kūną pasklinda mirtini nuodai, ir jei niekas aukai nesuleidžia Rapilipsų skysčio, pagaminamo iš rapilipsų stiebo sulčių, tai, na, tas gyvūnas ar žmogus tiesiog miršta. Tuomet drakonas, na, bent jau dažniausiai, atskrenda pasiimti lavono, kurį po to suvalgo. Kartais, jei lavonas yra apsuptas bent keliasdešimt kitų būtybių ar yra drakonui nepasiekiamoje vietoje, šis jo neatskrenda. Kai kurie specialistai Japonijos Spygliuotasius augina dėl to, nes jų nuodai gali būti ir naudingi, dažniausiai naudojami gydomiesiems aliejams. Tai kaip ir viskas, ką turėjau paruošusi šiai pamokai.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 16, 2017, 12:31:21 am
Sorenas, po teisybe, tikrai nesitikėjo, kad taip vėlai begavę namų darbus, mokiniai juos įvykdys, ir dar tokius ganėtinai sudėtingus. Bet hogvartsiečiai visgi kartais geba labai maloniai nustebinti. ,,Dėkui, Spaikai..."  - tyliai nusiuntė mintį vorui vyras. ,,Nuo šiol kreipkis į mane ,,Mesijau"", - sulaukė atsakymo. Sorenas vyptelėjęs atsiduso ir ėmė komentuoti kiekvieno moksleivio darbą.
   - Įdomų gyvūną pasirinkai, ponaiti Stigleri, - profesorius von Sjuardas kiek nustebo, kad pirmasis prašneko švilpis. - Dar būtų įdomu sužinoti, kur juos tiksliai galima rasti natūralioje jų gyvenamojoje vietoje, ar jų yra Uždraustajame miške? Ir dar, iš kur kilo jų pavadinimas? Na, bet papildomi klausimai pažymio nekeičia. Už tikrai įdomų ir išsamų pasakojimą gauni visus keturis taškus.
   - Ponaiti Jeffter, o pamatęs miškuose laukinę daritiją, galėtum ją atpažinti? - minutėlę luktelėjęs atsakymo, mokytojas mostelėjo lazdele ir mintyse ištarė Šaukiamuosius kerus. Į profesoriaus rankas atskrido ne itin ryški, bet įžiūrima judanti nuotrauka su grifo paminėta gėle. - Irgi geras darbas, gauni visus taškus, nors gaila, kad nepasiruošei gyvo augalo atnešti. Nors visgi, ko gero, tai būtų gana pavojinga... - tyliau pridūrė Sorenas.
   - Panele Portendorf, faktiškai neturiu prie ko prikibti ar ko paklausti. Gauni visus taškus, taigi, klausimas toks - gal žinai, kas pirmasis šį augalą atrado arba atrado jo naudingas ar nuodingas savybes?
   - Panele Ribenstrop, o kokiose žemės vietose paplitusios šiltadrungnės ir kaip, jei tai įmanoma, galima išgyti nuo nuodingų šio augalo dujų? - paklausė profesorius, užtikęs dvi nemažas spragas, kur reikėjo pasakojimą patobulinti. ,,Greičiausiai šitų augalų panaudoti neišeis..." - pamintijo sau.
   - Panele Mėnesiena, itin įdomus pasakojimas. Vėlgi neturiu prie ko prikibti, bet... Kodėl pasirinkai būtent šį gyvūną? - paklausė profesorius. Von Sjuardas taip pat nudžiugo ir išgirdęs, kad bent vienas žmogus pagaliau pasirinko pristatyti ne augalą. Visgi eliksyrininkas turėjo dar ir magizoologo išsilavinimą ir patirtį.
   Besiklausydamas Claudie pasakojimo, Sorenas sąmoningai stebėjo savo vorą, vis dar tupintį ant delno. Kai voras išgirdo trečią nuo galo ir paskutinį Claudie pasakojimo sakinį, išdidžiai išpūtė krūtinėlę. ,,Ė, tu, balionėli, kalba tai apie vaivorykščiukus, o ne magnum interfactorem. Nesipūsk čia." - nusijuokė mintyse profesorius. ,,Tai taip, mes dar geresni už juos. Tu be manęs net šitos pamokos neturėtum." - atsikirto voras.
   - Panele Amneta, labai įdomus pasakojimas, aš vėliau papasakosiu ir apie savąjį vorą... - Sorenas trumpam stabtelėjo. - Priekaištų neturiu. Ar pati norėtum auginti tokį vorą ir kodėl?
   - Panele Liz, o kas nutiktų, jeigu įkąstų prototipas? - paklausė profesorius, jam pro akis nepraslydo keistas merginos elgesys, bet visai klasei girdint jis neišdrįso paklausti, ar atsakymo į šį klausimą ji nežino iš patirties. Visgi mintyse susirado, kur paslėpė stipresnį antihaliucinatą, jeigu visgi prireiktų jį panaudoti.
   - Panele Landworth... - Sorenas, mažumėlę suabejojęs, stabtelėjo, įtariai nužvelgė gyvūną narve. - O šie drakonai prisijaukinami, ar visgi priklauso laukinių, nelabai mėgstančių žmones, grupei? Ir iki kokio dydžio jis gali užaugti?
   Pamatęs, kad niekas nebešneka, profesorius pradėjo kalbėti tai, ką seniau buvo pažadėjęs - pasakoti apie savo vorą.
   - Mano augintinis yra magiškasis Magnum interfectorem rūšies voras. Itin protingi, puikūs strategai medžioklėje, šoklūs. Nuodingas yra tik įkandimas – iš pradžių sukelia tolydžio didėjantį drebulį, paskui – skausmingas konvulsijas, priverčia skrandžio rūgštį kilti aukštyn ir tokiu būdu sudeginti smegenis. Iš nuodų gaminami vaistai, padedantys atgauti arba stiprinti atmintį. Minta nedideliais paukščiais, kartais – graužikais. Nemėgsta drėgmės. Sutinkami Europoje ir Azijoje, vidutinių platumų klimato juostoje, kaip invazinė rūšis išplito Australijoje. Kartais šių vorų randama ir šiaurinėje Rusijos dalyje.
                                                                                                       
Sor: DĖMESIO! Jeigu nespėjote parašyti pamokos teorinėje dalyje dabar, galite parašyti ir praktinėje dalyje. Tik tokiu atveju dėl visa ko mane įspėkite.
                                                                                                                             
   - Dėmesio, dabar pradėsime pamokos praktinę dalį. Tikiuosi, kad, kaip buvau įspėjęs, užsirašinėjote arba įsiminėte tai, ką pasakojo jūsų draugai.
Dabar jūs kiekvienas gausite po haliucinacinio eliksyro buteliuką. Skystis jūsų smegenis privers sukurti iliuziją, kad esate Uždraustajame miške ar kitoje vietovėje. Galėsite po ją pasivaikščioti ir, kai to nesitikėsite, jus paveiks kurio nors klasės draugų minėto augalo arba gyvūno nuodai. Turėsite kuo greičiau atpažinti jį, prisiminti, ko reikia, kad išliktumėte gyvas arba nepatirtumėte kančių, susirasti turimoje eliksyrų knygoje tinkamo eliksyro receptą ir jį perskaityti. Tuomet prieš jus atsiras neužbaigtas priešnuodis - turėsite pabandyti iš kvapo ar spalvos atspėti, ko jam trūksta bei atrasti trūkstamą detalę. Ji bus kažkur netoli jūsų. Jeigu spėsite ją atrasti, užbaigti priešnuodį bei jį suvartoti - užduotį būsite įvykdę. Jeigu ne... - Sorenas šyptelėjo. - Gausite pasirinkimą iš trijų priešnuodžių. Pasirinkę išgersite ir išgysite arba ne, o tada grįšite į klasę. Beje, jausitės taip, kaip jaustumėtės iš tikrųjų, jeigu apsinuodytumėte tam tikru nuodu. Mirti negalėsite. Ir... su savimi turėsite savo užrašus, jeigu tik juos pildėte.
   Profesorius, bebaigdamas kalbėti, sudėliojo paskutinius eliksyrų buteliukus ant stalų.
   - Sėkmės, stenkitės dirbti greitai.
                                                                                                 
Sor: Tikiuosi, žaidimo aprašymą supratote, jeigu ne - rašykite. Šiai užduočiai įvykdyti reikės dviejų - trijų postų. Taškai, kuriuos jums už tai skirsiu, priklausys nuo jūsų rpg darbo įdomumo, o ne sėkmingumo. Nebūkite vunderkindai ir bandykite rinktis skirtingus gyvūnus ar augalus, kad būtų įdomiau. Sėkmės.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 17, 2017, 12:49:59 pm
Merginos pasąmonė kovojo su haliucinacijomis. Vieną akimirką klastuolė matė profesorių, kitą - beakius, aukštus roplius. Anabetė stipriai užsimerkė ir tik labai įdėmiai žiopsojęs stebėtojas galėjo pasakyti, kad mergiotę ištiko traukuliai, kuriuos ji stengėsi nuslėpti.  Netrukus Anos ausis pasiekė dėstytojo užduotas klausimas. Liz šyptelėjo ar bent jau bandė nusišypsoti, tačiau ta lūpas palikusi grimasa rodė tik didėjančią agoniją rusvaplaukės kūne ir jos savikontrolės praradimą.
- Prototipai nėra labai kenks... Mingi, jų įkandimas taip pp.. Pat sukelia haliu.. Cina... Cinacijas, kurios pasireiškia vaizdo susiliejimu, neadekva.. Tumu..  Ir.. Skauda, - strazdanosė pro sukąstus dantis išmykė šiokį tokį atsakymą. Nors paskutinis žodis neturėjo nuskambėti šiame monologe, deja, ketvirtakursė neįstengė nuslėpti jo. Lizert susiėmė už galvos. Kandimo žymės degte degino mergaičiukės riešą. Susivėlusių rusvų plaukų kuokštu, Mirėja bandė nuslėpti savo papilkėjusias akis. Atrodė, jog Betė įgauna telekinezės galias, nes jos galva plyšo nuo įvairiausių balsų. Tačiau, kad ir koks stebuklingas būtų Hogvartsas, jis ne Ksaviero ypatingoji mokykla ir Ana ne X - menė.
Juodabarzdžiui senukui išdėliojus keistus buteliukas ant stalų ir išdėsčius praktikos užduotį ar bent tą dalį, kurią vos ne vos išgirdo klastuoliukė ((skamba kaip coliukė :D)) Anabetė dar labiau paniuro.
Haliucinatas ant haliucinato... Sviestas sviestuotas. Ir nuo ko reiktų bandyti gamintis priešnuodį? - Mintijo mergina.
Kad ir kaip bebuvo sunku, Anytė neprarado sąmojingumo. ((Tik ar ji iš vis jį turėjo :D))
- Gal galima atlikti kitą užduotį? - sukaupusi kiek įmanomą jėgų, kad nedrebėtų, melsvaakė kreipėsi į mokytoją.
Beakiai, šlykštūs padarai vėl ėmė gąsdinti mergaičiukę. Betsė atsistojo iš suolo, ji turėjo dingti iš čia. Būti paveiktai dar vieno haliucinato, strazdanosei atrodė misija neįmanoma. Tačiau skintis kelią pro aukštus šliužus link išėjimo irgo nebuvo lengva. Staiga, rudaplaukė kristelėjo ant žemės. Jos kūnas ėmė kratytis it per Epilepsijos priepuolį, tik vietoj baisių pūtų iš burnos, Anos akys užsivertė palikdamos baltas akiduobes.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 17, 2017, 10:05:24 pm
Mėnesiena nudžiugo išgirdusi, kad jos pasakojimas patiko profesoriui. Išgirdusi klausimą, skirtą jai, mergina visai nedvejojusi prabilo:
- Man visada patiko egzotiški gyvūnai {ir apskritai gyvūnai}, o trikolusai gyvena netoli manęs ir įsigilinus yra visai paprasti sutvėrimai - man patinka jų ypatinga išvaizda ir nesudėtingas charakteris. Be to, kaip minėjau, - ar tikrai minėjau? - jau esu susidūrusi su trikolusais, žinau apie jų "darbą" ir poveikį, - Monika droviai šyptelėjo ir toliau klausėsi.
Išdėstęs pamokos planą, kuris Švilpinukei pasirodė įdomus {kaip ir Žiobarotyros užduotis keliauti per laiką}, profesorius davė to keistojo serumo. Apėmė keistas jausmas, mergina tarsi apšalo, o tada atsidūrė visiškoje Uždraustojo miško kopijoje - skirtumas tas, Monika jautė, kad sėdi ant kieto mokyklos suolo, o kažkur pasąmonėje Švilpė vaikščiojo tamsioje girioje. Buvo vėsu, kojos iš pradžių neklausė, ir pėdos nelygiai statėsi plonų šakelių nuklotu paviršiumi. Kažin, ar gali sutikti kitų mokinių? Monika užuodė sakus ir sausus lapus, lengvas vėjelis kedeno tamsius jos plaukus, kažkur tolumoje {ar gali taip būti?} sustaugė vilkas, ir Mėnesiena pašiurpo nuo tikrovės. Bet reikia susikaupt. Juk kažkur yra kažkas nuodingo... Staiga mokinei kai kas dingtelėjo. O tas vadovėlis? Ar jį reikėjo pasiimti? Monikai lyg akmuo nuo širdies nusirito, išvydus storą Nuodų ir vaistų pamokos vadovėlį, gulintį ant šviežiai nukritusių lapų paklotės.
Kas dabar? - pagalvojo Monika, spausdama prie krūtinės knygą. Ji staiga išsigando, nes merginai pasirodė, kad net pamiršo, kaip galės grįžti į Hogvartsą. Paskaityti vieno iš trijų eliksyrų sudėtines dalis; vienos nebus įdėta; šią reikės surasti. O ar rinktis galima tik iš eliksyrų, jokios magijos? Tai aišku, juk dabar Nuodų ir vaistų pamoka... Pala. Iš nieko rinktis nereikės. Yra tik vienas priešnuodis, ar ne?
Taip tamsiaplaukei bemąstant, iš tankių krūmynų, apkibusių įtartinomis tamsiomis uogelėmis, iššliaužė storas gleivėtas padaras.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Frankas Stigleris Liepos 22, 2017, 08:29:31 pm
Išgirdęs, kad uždirbo visus keturis taškus nudžiugo, bet laimė greitai išsisklaidė, kai profesorius pasiteiravo kelių klausimų, bet nevertė jų atsakyti. Frankui iškart palengvėjo, nes nebuvo taip stipriai pasiruošęs, kad žinotų visus faktus apie Merlino šliužus. Tada išgirdo praktinę užduotį ir jam pasidarė smalsu, kokio augalo ar gyvūno nuodų poveikį įgaus per haliucinaciją. Pažvelgė į suolą ir išvydo haliucinacinio skysčio buteliuką. Jį paėmė ir nieko nelaukęs užsivertė buteliuką. Skystis sunkiai nutekėjo Franko gerkle. Jis nusipurtė. Netikėtai Frankas pastebėjo, kad mergina, kurią švilpis labai brangina ir myli, pakilo iš savo vietos ir artėjo prie profesoriaus. Priartėjusi paprašė kitos užduoties. (Tikriausiai stebėsitės, kaip Frankas tai išgirdo. Na, kaip chimera jis turi gerą klausą ir uoslę bei regėjimą). Kai jo akyse Ana susverdėjo ir sukniubo. Klastuolė neteko sąmonės. Frankas pašoko iš savo vietos ir, jau buvo tekinas link Anos.
-Anabete.
Vaizdas pradėjo keistis, bet per lėtai. Švilpis pribėgo ir paėmė į savo glėbį savo mylimąją. Jos akies obuoliai buvo visi balti. Kas jai? Su klausimu akyse jis pažvelgė į profesorių, bet tebeišvydo senas pušis. Haliucinacija jau prasidėjo ir, pažvelgus jam į Aną, Frankas pamatė, kad jo glėbyje buvo sauja senų lapų. Iškart tai suvokęs, jis atšoko. Kas  ką tik atsitiko? Kodėl mano širdies savininkė neteko sąmonės? Kas jai? Reikia iš čia kuo greičiau išsikapstyti, kad galėčiau jai padėti. Apžvelgė aplinką. Jį juosė tik pušys, o laukymės centre buvo jo suolas, ant kurio stovėjo mažas stiklinis buteliukas. Tikriausiai čia ir bus tas neužbaigtas priešnuodis, bet nuo kokių nuodų jis, a? Netrukus kažkas sutraškėjo už pušų. Frankas greitai atsigręžė ir net nesureagavo, kai ant jo užšoko juodas slibinas ir krimstelėjo jam į kaklą.
-Auuu, - tyliai teištarė vaikinas.
Tada jis pastvėrė padarą ir sviedė jį kuo tolyn nuo savęs. Slibinas išvengė medžio ir, apsukęs kelis ratus, vėl skriejo link Stiglerio. Vaikinas pradėjo bėgti link padaro ir, likus tik keliems centimetrams, griuvo ant žemės, išvengdamas susidūrimo.
-Nori dar manęs paragauti, drieže?
Slibinas atsigręžė ir iššiepė savo dantis. Tada vėl pradėjo skristi link švilpio ir staiga pakeitė savo skrydžio trajektoriją. Jaunuoliui tai nesutrukdė pagriebti padarą už kaklo ir nusukti jam galvą.
-Štai ir prisiskraidei, karveli.
Tada jis pridėjo savo ranką prie kaklo, bet pirštai nesusitepė karštu krauju. Įkandimas jau buvo sugijęs, bet nuodai pateko į organizmą. Prisėdęs jis susivokė, kas jam ką tik įkando.
-Juk tai buvo Andragoro juodasis slibinas, o ką Anabetė pasakojo apie juos? Prisimink, švilpi. Nagi, galvok. - stojo kelių minučių tyla ir, jam prisiminus jo veide išryškėjo baimės šešėlis. -Juk Ana sakė, kad nuo šių padarų sukeliamų haliucinacijų nėra antihaliucinacinio gėralo, kuris būtų pakankamai galingas, kad nuslopintų slibino žiaurius padarinius. Taip kaip man išgyti, Sorenai? - ištarė jis profesoriaus vardą, nes nesijaudino, kad jį kas nors išgirs. -Bet juk klastuolė kažką dar minėjo ir apie slibinų prototipus. Ji sakė, kad yra vaistas nuo prototipų įkandimų.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 23, 2017, 08:55:48 am
Monika atšoko. Tai tikrai nebuvo nepavojingas šliužas. Didžiulis gleivėtas gyvis tamsiai rudos, vietomis kone juodos spalvos. Tačiau kirminų bijančiai merginai šlykščiausiai pasirodė skirtingų dydžių, rusvai žalios karpos. Jos augo sparčiai, išdygdamos ant kiekvienos slidaus kūnelio vietos. Dieve. Tikiuosi, čia ne tie Merlino šliužai... Vis dėlto abejonių nebeliko. Mėnesiena daug neužsirašinėjo, tik svarbiausius faktus.

Citata
Merlino šliužai - tamsus, gleivėti ir slidūs gyvūnai, kuo gleivėtesnis, tuo jaunesnis, o kai išdžiūsta, miršta. Patekėjus mėnuliui, ant šliužų išauga karpos, su kuriomis susilietus organizmas pradeda irti. Vienintelis priešnuodis - multisulčių eliksyras. Atrasti: 1684 metais.

Okei. Jis lėtas. Galiu laisvai pabėgti ir mano organizmas liks sveikas gyvas. Tada Moniką persmelkė negera nuojauta. Kaip tada grįšiu į Hogvartsą? Negi turiu pati prisiliesti prie tos karpos? Čia visi pasirinkimai? Ne. Ne visi. Dar Švilpė galėjo klajoti po haliucinacinį mišką, bet tai, aišku, nebuvo geriausias pasirinkimas.
Lili lėtai pasilenkė prie gyvio, kuris palengva judėjo link jos. O varge. Jo kūnas toks slidus. Žiauriai. Ir dar gleivėtas. O gal pirma susitaisyti eliksyrą? Vis dėlto Monika nežinojo, ar tai sąžininga, todėl sulaikiusi kvapą prisilietė prie rusvai raudonos karpos. Iš pradžių nieko. O tada merginą aplankė jausmas, lyg kažkas vartytųsi pilve. Viskas nustojo po kelių sekundžių, tačiau Monika žinojo, kad kažkas pamažu - kad ir pasąmonėje - nepataisomai gadina organizmą. Viskas gerai. Tai tik mintyse. Mirti negali, tad belieka taisytis priešnuodį ir grįžti į Hogvartsą. Švilpė puolė vartyti vadovėlį, tačiau tada prisiminė, kad multisulčių eliksyras nebūna pirmakursių vadovėliuose. Vadinasi, čia turi būti kitas vadovėlis, - ramino save mokinė, jaudama, kad padažnėjo kvėpavimas. Ir tikrai - šimtas trisdešimt šeštame puslapyje buvo išspausdintas reikiamas receptas.

Reikia:
Karšto vandens;
Auksaakių kiaušinėlių;
Žalsvojo žalčio žvyno;
Vilkolakio vyzdžio dalelė;
...
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Claudie Amneta Liepos 23, 2017, 11:51:27 am
 Clau stengėsi visų išklausyti. Stengėsi, bet nelabai pavyko. Mergaitė vos susilaikė nespurdėjusi vietoje. Ką jis papasakos apie savo vorą??? Voriuką... Mielą, na gal ne tokį mažą, bet VORIUKĄ. Jei kas nors galėtų skaityti jos mintis, tikrai nusijuoktų. Bet, tikėkimės čia tokių protinguolių nėra ir nieks nesužinos, kad ji kaip mažas vaikas saldainio, laukia pasakojimo apie voriuką. Šitaip žiūrėdama į profesoriaus vorą, ji vos nepražiopsojo jai užduoto klausimo. Gerai, kad priekaištų neturi. Bet atsakymas į klausimą rodos ant jos kaktos parašytas.
 -Jūs dar klausiat?- pakėlė antakius, o tada nusišypsojo (žinoma, tada antakius nuleido).- Žinoma, kad norėčiau. Kodėl? Nes Vaivorykštukas yra voriukas. Arba voras. Priklauso nuo dydžio. Bet turbūt jūsų augintinis daug mielesnis,- dar sykį nusišypsojo, parodė baltus (o gal ir ne tokius baltus) dantis ir atidžiai klausėsi tiek pasakojimo, tiek praktikos.
 Serumai per ANJM, haliucinacijos per NIV... Iki kur mes ritamės... Ir kiekvieną dieną po kelis kartus saugai savo kailį... Tada kiek pagalvojo, pamąstė ir ėmė ginti NIV profesorių nuo savęs pačios. NE! Tai per ANJM mus priverčia išsekti psichologiškai. O šita nuodų ir vaistų užduotis yra netradicinė. Panaši į tikrovę. Nors von Sjuardas jau apgintas nuo jos pačios, bet grifė nelabai norėjo naudoti tą haliucinacinį eliksyrą, kaip profesorius vadino. Bet kas čia klausia trečiakursės nuomonės? Yra užduotis ir reikia ją vykdyti. Todėl paėmė buteliuką į rankas, atkimšo ir pridėjus prie lūpų vienu mauku išgėrė. Kad nepajustų neskanaus skonio, jei toks yra tas skystis. Tada užsimerkė ir laukė.
 Netrukus jos ausis pasiekė paukštelio giesmelė, o kūną užplūdo šiluma. Gal tai kokia nors užuomina? Grifė atsimerkė ir pamatė besidriekiančias platybes. Ji stovėjo ant kalno. Greičiau kalnelio, nes buvo apaugęs žole. Žolės daug. Bet koks kito kalno aukštis... Aukštas, snieguota viršūnė... Kur aš atsiradau? Tamsiaplaukė nelabai ką suprato. Tik dairėsi tolyn, į kitus kalnus ir... Jūrą? Mėlyną, gražią, viliojančią maudytis. Kas per nesąmonė? Šičia ji tikrai nėra buvusi. Nei tikrovėje, nei kaip dabar - veikiama eliksyro. Bet juk ši vieta turi ką nors atskleisti, tiesa?
 -Aš esu kažkokiame šiltame krašte,- kalbėjo orui.- Tai tikrai ne Antarktida. Ir ne Uždraustasis miškas. Afrikoje yra dykumos... Na, yra ir žalių vietų, bet turbūt ne. Jei būtų Afrika, tai norėtų parodyti,- Velnias, kalbuosi su savimi! Ai tiek to. Niekas negirdi.- Australijoje irgi yra žalių vietų... Bet ten kažkaip kalnai kitoki. Ir kitokios spalvos. Ne pilki, su snieguotom viršūnėm,- atsiduso.- Čia Amerika, Azija ar Europa? Galėtų būti Šveicarija... AŠ VISAI NEMOKU GEOGRAFIJOS! Pala, o kas ten?
 Kokinės mintis nutraukė pamatytas rausvai baltas taškelis. Na, ne taškelis. Verčiau jau margas ir gan didelis lopinėlis. Kur man tai matyta? Taip toli eiti ne apsimokėjo. Verčiau palaukti čia ir pabandyti prisiminti, ką primena rausva spalva. Žinau, tai keista.
 Tikriausiai jums Claudie pasirodė durna ar kitaip trenkta, besikalbanti su savimi ir dėl neesamų priežasčių rėkianti mergaitė. O jūs dabar pabandykite būti jos kailyje. Jums pasakoma, kad pradės veikti nuodai ir reiks išsigelbėti. Bus eliksyrų knyga, eliksyras, kuriam trūksta vieno ingrediento. Čia knygos nėra. Nėra ir eliksyro. Nuodai tuoj pradės veikti, o jūs esate kažkokiam nežinomam krašte, kuriam anksčiau neesate buvę. Pavyko? Jei ne, pridėsiu tai, kad iš čia išsivaduoti galima tik nukenksminus nuodus. Tikriausiai nepavyko. Jūs kalbatės su savimi. Ir gerai, kad nepavyko. Nereikia gadinti jums nervų.
 Bjauriau turbūt negalinti pasijusti mergaitė pajuto silpnumą. Aha, nereikia manyti, kad blogiau būti negali. Nes Dievas, Aukštesnysis ar kaip kitaip kiti vadina (žinoma, jei tiki) įrodo, kad blogiau būti gali. Ir va. Silpna, nuodai užvaldo kūną, o ji net nežino kur yra. O ta rausva spalva visai nenori priartėti ir parodyti ką slepia. Rausva... Rausva... Gal tai medis? Žydintis? Obelis? Ne, obelys baltesnės. Medis medis medis... Mergaitė atsisėdo ant žolytės. Pirštais pešiojo žalius stiebelius ir tyliai save barė, kad neprisimena kaip tai taip pažįstama. Tokia spalva žydinčius medelius ji matė gyvendama Vilniuje, prieš kelis metus. Ne kelis. Iš ten išsikraustė būdama aštuonerių, tad jau daug metų prabėgo. Vilniečiai jas vadino... Vadino... Rodos žodis buvo ant liežuvio galo. Tik dabr pastebėjo, kad ji čia atsidūrė anksti ryte, kai saulė kilo.
 -Sakuros. Japoniškos vyšnios. Japnonia - tekančios saulės šalis. Esu Japonijoje. Kokia buvau akla...
 Lyg patvirtindama šiuos žodžius, atsirado eliksyrų knyga. Mokinė bandė prisiminti, kas basakojo apie Japoniją. Kaip ir visada, pradėjo nuo grifų.
 - Edgar'as... Kaip silpna pasidarė,- sumurmėjo.- Edgar'as apie Japoniją nieko neminėjo. Kas dar iš grifų kalbėjo? Ai, Bethany. Ji pristatė kažkokius slibinus... Ne, drakonus,- mintys pynėsi.- Japonijos spygliuotasis drakonas...- nusižiovavo.- JAPONIJOS?! Turbėjau iškart susiprotėti.
 Per dieną pasiskirsto mirtini nuodai... Suleisti Rapsilijų skysčio iš stiebų sulčių... Kelios nuotrupos aidėjo galvoje. Mokinė greitai pavartė knygą ir ėmė ieškoti recepto.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Edgar Jeffter Liepos 23, 2017, 01:17:43 pm
Visiems pristačius savo darbus ir profesoriui ėmus uždavinėti dar papildomus klausimus, nejučia tokio sulaukė ir pats grifas.
- Taip galima. Išvaizda juk išsiskiria nuo kitų augalų. Žinoma, tik Laukinė Daritija ir Daritija yra panašios, tačiau pastaroji yra naminė gėlė ir ji nėra nuodinga. Laukinę Daritiją nuo jos atskirsime rausvu stiebu, nes Daritija turi įprastą žalią, kaip ir daugeliui augalų būdingą, stiebą, - vis dar bevėpsodamas į suolą atsakė į von Sjuardo užduotą klausimą.
Ką? Vėl uždraustasis miškas? akys suledijo, kai išgirdo, kad sukuriama iliuzija gali nukelti į vietą, į kurią taip nenori grįžti. Tarsi visi profesoriai žinotų ir būtų susitarę jį siųsti ten, kas be galo slėgė ir emociškai žudė. Visgi nieko buvo šansas atsirasti ir kitoje vietoje. Kaip tik ant vaikino suolo atsirado buteliukas su iliuzijas keliančiu skysčiu, jis nieko nelaukdamas jo išgėrė. Atsilošė savo suole ir sustingusiu žvilgsniu žvelgė į klasės priekį laukdamas pakitimų.
Ilgai laukti neteko. Klasės vaizdas greitai transformavosi. Juodaplaukis atsidūrė pievoje, esančioje velnias žino kur. Kur bepažvelgsi vien ji ir tebuvo. Nesimatė nei jokio medžio, ežero ar gyvūno. Tarsi žolės nusėta dykuma. Pečiais gūžtelėjęs ėmė palengva žingsniuoti kažkur į tą pusę, į kurią atsirado žiūrėdamas. Ėjo kokias dešimt ar daugiau minučių. Bent jau taip rodėsi pačiam moksleiviui. Tačiau pievos galo nė iš tolo nebuvo regėti. Dar paėjus keliasdešimt metrų vaizdas Edgar'o akyse ėmė keistis. Saulės apšviestas laukas darėsi tamsesnis ir tamsesnis, kol visiškai aplinkui tapo tamsu. Iš kažkur pridygo net daugybė medžių, kurių viršūnėmis plaukiantis vėjas vertė juos ošti. Bet tas ošimas buvo nemalonus.
Grifo kvėpavimas sutankėjo, kai greitai susivokė, jog vis dėl to atsidūrė Uždraustajame miške. Dabar ką jis bandė suvokti, ar vietos vaizdas tiesiog pasikeitė dėl to duoto profesoriaus eliksyro ar jau jį veikia kažkieno iš klasės draugų paminėti nuodai.
Ilgai neužsistoviniavęs, žaliaakis ėmė eiti mišku. Einant medžiai ėmė siaurėti. Panašiai lyg vestų į tą vietą, kurioje nutiko tai, ko norėtų būti išvengęs. Tos vietos nenorėjo matyti, bent jau dabar. Dėl tos priežasties apsigręžė eiti atgalios, bet prieš akis vaizdas nesikeitė. Neatrodė, kad medžiai retėtų, jie vis tiek buvo išsidėstę siaurai ir į tolį vis siaurėjo. Visa tai nervino Jeffter'į. Jis dar pasiyrė į prie tarp siaurų medžių ir jusdamas, kad netrukus gali atsidurti ten kur nenori sustojo ir parkrito ant kelių ir pasimetė ant žemės priešais save eliksyrų knygą.
- Greičiausiai mane veikia tos žiobarės minėto gyvūno nuodai,- jau suprato, kad veikiausiai yra paveiktas nuodų, todėl nieko nelaukdamas atsivertė knygą ir jos turinyje ėmė ieškoti silpninamojo priešnuodžio, skirto prieš Andragoro Juodųjų Slibinų nuodus.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 24, 2017, 09:00:22 am
Baigusi skaityti ir nuleidusi žemyn knygą, Monika prieš akis pamatė didžiulę garuojančią tamsaus aukso taurę. Jos viduje keistą deginamų saulėgrąžų kvapą skleidė ryškiai geltona pliurzė, vos pastebimai teliūškuodama į taurės kraštus. Ryškiai geltonas skystis itin įdomiai atrodė prie tamsaus gintarinio atspalvio indo. Švilpė būtų greičiau tą seną taurę suvalgiusi nei gėrusi multisultis, tačiau nebuvo laiko tokioms mintims - liko rasti vieną x ingredientą, o nuodai sparčiai stingdė kūną. Pagauta smalsumo, Monika apsidairė, tačiau Merlino šliužo jau nebebuvo. O tas padaras greitas, - nusistebėjo Lili ir peržvelgė knygą - bene ras trūkstamą eliksyro dalį. Su šiuo priešnuodžiu turėsiu bėdos, - visai ne be reikalo pamanė Mėnesiena. Ji net neįsivaizdavo, ko gali trūkti, ir tuo labiau nenujautė, kaip iš kvapo tą suprasti. Kūnas beveik sustingo, kojos nutirpo. Gerai, reikia apsižvalgyti. Tačiau nežinant, ko ieškoti, miške, pilname keistų augalų ir vabalų tą sunku padaryti. Netoli augo įspūdinga erškėtrožę primenanti gėlė su melsvais kubo formos vaisiais, už jos stypsojo didžiulis šviesiai raudonas grybas juosvai melsva kepurėle. Monika galėjo tiktai spėti, tačiau taip tik apsinuodys.
Nutirpo visos galūnės, ir Monika prisiminė, ką sakė profesorius - kad mirti neįmanoma. Tai kaip tada grįžti atgal?? Švilpė paskubomis, šiaip ne taip valdydama apsunkusias rankas, ėmė sklaidyti puslapius. Visur mirgėjo eliksyrų pavadinimai, tik nebuvo pilno ingridientų sąrašo. Ši užduotis darosi visai nebejuokinga. Tada paskutiniai puslapiai sumirgėjo nuo ilgo tamsiai raudonais žodžiais parašyto sąrašo. Kas čia? Mergina grįžo atgal ir paskaitė pavadinimą: Dažniausiai sutinkamos eliksyrų dalys. Pirmasis sakinys buvo Bezoaro akmuo - dažniausiai naudojamas gaivinamiesiems priešnuodžiams nuo sunkių nuodų. Negali būti! Mėnesiena šiaip ne taip praplėšė akis ir skubiai skaitė kiekvieną ingridientą bei jo panaudojimą. Pajautusi, kad maudžia sprandą ir nugarą, versti puslapius ėmė greičiau, kol akys užkliuvo už itin ryškaus žodžio multisultims. Monika perskaitė visą sakinį: Kedro sulos ekstraktas - dažniausiai naudojamas pasivertimo ir priešnuodžio eliksyrui multisultims. Grįžusi į šimtą trisdešimt šeštąjį puslapį ji negalėjo patikėti savo sėkme - kedro sulos ekstrakto tarp paminėtų sudėtinių dalių nebuvo! Vadinasi, trūksta tik jo! Mėnesiena puolė sklaidyti lapų, įkišo galvą į drevę, beveik visa palindo po didžiuliu krūmu, kad tik rastų tą ekstraktą, nors visas kūnas nenoriai klausė. Galiausiai ji atrado mažą melsvo stiklo buteliuką su karamelės atspalvio skysčiu, buteliuko šonai iš vidaus buvo aprasoję. Tas ekstraktas karštas. O suradus trūkstamą dalį iškilo kita problema - Monika susmuko ir nepajudėjo. Laimei, bent protas veikė - o šiaip nuodai padarė savo. Ilgai nemąsčiusi, Švilpiukė šiaip ne tap išsitraukė lazdelę ir niekur nežiūrėdama užsimerkusi sumurmėjo:
- Acio multisultis!
Kai jos atskrido, Monika kuo atsargaiu viską išgėrė. Bėda ta, kad rankos net per tą laiką pavargo ir ėmė drebėt, o skystis išsipylė. Laimei, ne visas. Mėnesiena pajuto atgaunanti jėgas ir atsidususi grįžo iš savo pasąmonės.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Frankas Stigleris Liepos 24, 2017, 01:09:17 pm
Frankas atsigręžė ir ant stalo išvydo naują daiktą. Ten gulėjo nuodų ir vaistų pamokos vadovėlis. Naujut naujutėlis. Atrodė, kad švilpis niekada jo nebuvo lietęs, bet tai melas. Stigleris labai prižiūrėjo savo vadovėlius. Jis priėjo prie savo vadovėlio ir atsivertė. Puslapis po puslapio, bet švilpis nieko nerado. Multisulčių eliksyras, gargžduolių viralas, šliužų svaigalas... Nieko apie Andragoro juodųjų slibinų nuodų priešnuodį. Frankas šiek tiek įniršo ir, užvertęs vadovėlį, pakėlė kėdę, kurią vėliau sviedė į medį. Baldas tik sutraškėjo ir skilo į kelis medienos šipulius. Tada jaunuolis priėjo prieslibino lavono ir krestelėjo šalia jo. Jis paėmė padarėlį į savo rankas ir apžiūrėjo. Slibinas nebuvo iš didžiųjų, buvo net per liesas, bet tik tada švilpis kai ką suvokė. Andragoro padaro nuodai jau seniai turėjo paveikti jo sąmonę, bet jis nieko nejuto.
-Kodėl? Jokio poveikio? Ar tai dėl to, kad aš chimera? Ar chimeros imunitetas atsparus nuodams? - įgarsino savo mintis.
Tada jis pradėjo naršyti savo prisiminimus, ieškodamas atsakymo į klausimus, kurie jam ką tik iškilo. Ana, jos slibinai, jų nuodai, jų sukeliamos haliucinacijos. Praėjo kelios minutės. Na, Frankas taip manė, bet iš tiesų nežinojo. Juk jis haliucinacijų pasaulyje. Čia viskas kitaip. Ana, jos slibinai, jų nuodai ir jų sukeliamos haliucinacijos. Palauk, palauk. Anabetė nesakė, kad haliucinacijas sukelia patys nuodai. Haliucinacijas sukelia patys slibinai, o nuodai padeda jas perkelti į žmogaus protą. Slibinas, kuris man įkando yra miręs, tad nėra kam sukurti žiaurių haliucinacijų. Švilpis nurijo burnoje esančias seiles. Man net nereikėjo priešnuodžio, kad išgyčiau. Slibinas miręs, nuodų poveikio nėra ir aš įveikiau užduotį. Netikėtai vaizdas pradėjo keistis. Slibinas, gulintis Stiglerio glėbyje, pasikeitė ir pavirto Anabete, kuri vis dar gulėjo be sąmonės. Frankas ją stipriai priglaudė prie krūtinės ir tarė:
-Profesoriau, padėkite.
Tada jis pažvelgė į savo suolą. Šalia jo nestovėjo ta kėdė, ant kurios jis sėdėdavo. Jos šipuliai mėtėsi prie Soreno, nuodų ir vaistų profesoriaus, stalo.

Sor: nors tavo haliucinacijos sprendimas su nuodais ir vaistais susijęs nebuvo, čia buvo originalus ir logiškas pamąstymas. Šaunuolis.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 24, 2017, 01:37:48 pm
Anabetės stipriai sulipę akių vokai šiaip ne taip atsiplešė. Vaizdas ėmė ryškėti ir nelemtosios haliucinacijos pagaliau išnyko.
Netvarkingi rusvi plaukai krito į pabalusį veidą. Ana atsikėlė nuo šalto klasės grindinio ir apmetė blausiu žvilgsniu mokinius.
Netrukus pastebėjusi, kad kažkas ją laiko, klastuolė sumišusi pakėlė akis į viršų.
- Frankai? - Liz susiraukė kai jaunuolis ėmė kviestis profesorių.
- Nereikia tų scenų, juk nenumiriau ir tų glaustymųsi, ne viešnamis gi. - mėlynakė atšlijo nuo švilpioko ir atsistojusi pasitaisė švarką.
Daugelis jau paveikti haliucinatų.. - Nebyliai pamintijo melsvaakė peržvelgusi mokinukus.
Sunkiais žingsniais nutipenus iki savojo suolo, Betės ausis pasiekė girgždantis vaikinuko balsas.
Atsigręžusi į jo savininko pusę, klastuolė susiraukė.
- Žiobarė?! - vos ne riktelėjo ketvirtakursė. Profesoriaus haliucinacinatas dar nebuvo įsisavinęs į Liz pasąmonę ir mergaičiukė galėjo puikiai orientuotis kabinete.
Įsikandusi į žandus Mirėja greitomis nupėdino iki vyresnėlio grifo.
Argi ne jį pirmam kurse per Herbologijos pamokas išmaudžiau?
- Klausyk, plaukų degintojau. - klastuolė kumštelėjo į Jeffter'io petį. - Gali vadinti mane netikėle, nemandagia ar net purvakrauje, bet niekada gyvenime nedrįsk sakyti, kad aš žiobarė! - Anabetė niršo dėl tokio pažeminimo.
Išsitraukusi lazdelę ir nukreipusi į Garį tarstelėjo:
- Relasio! - pakėlusi savo safyrines akis į šeštakursį, Betė lėtai ir dailiai nutipeno link Edgaro, - Petrificus totalus, - nukreipė tamsią lazdelę į vaikinuką. - Aš NE  Ž. I. O. B. A. R. Ė. Aišku, nevertėli?
Mergaičiukė nusibraukė  išsitaršiusią plaukų sruogą nuo akių ir grįždama link savo darbo vietos, tyliai sušnibždėjo:
- Finite incantatem...

Sor: Izaac ir Tom tavim didžiuotųsi. Gaila, čia ne kerėjimo ir ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Rafaela Ginoble Liepos 24, 2017, 08:51:11 pm
 Dallifrėja nenorom gūžtelėjo pečiais.
 - Na, sakoma, kad pirmi Tyliąsias Ašaras ėmė naudoti senovės Valyrijos išminčiai, tai greičiausiai jie ir atrado nuodingąsias Garguolės savybes. Šie mokslininkai daug tyrinėjo minėtąjį augalą, tad galima daryti prielaidą, jog jie žinojo ir apie naudingąsias savybes, nors jomis pradėta naudotis tik XIX a. pabaigoje.
 Nebuvo tikra dėl to, ką sakė, tačiau kadangi tai tebuvo papildomas klausimas, tai pernelyg sau dėl to nesuko galvos.
 Profesoriui paskelbus užduotį smagiai nusišypsojo. Haliucinatai. Na na, pamoka pradeda jai tikrai patikt. Įdomu tik, ar ją paveiks haliucinogeninė medžiaga - pastaruoju metu jų reikėdavo išgerti daug daugiau nei įprastai, kad šie pradėtų veikti. Matyt, organizmas pradeda priprasti ir reikalauja vis didesnės dozės. O šiaip tyliai (ir kiek piktdžiugiškai) pamintijo, kad gerai, jog nesutiks savųjų augalų... Na, bent jau apie tai von Sjuardas nieko neminėjo. Nebūtų labai smagu mirti nuo nukraujavimo. Buvo tikra - nė už ką negalėtų atpažinti Tyliosios Garguolės nuodų. O ir kur rasti kentauro kraujo? Nors pati sau to neprisipažino, tačiau kažkur tolimoje smegenų kertelėje tikėjosi, jog kuris nors jos nemėgiamas bendramokslis turės galimybę susipažinti su Tyliosiomis Ašaromis ir, jei nemirti, tai nors smagiai pasikankinti. Gaila, ji to nematys.
 Gurkštelėjo kelis didelius gurkšnius iš buteliuko, sklidino tiršto haliucinogeninio skysčio. Jis buvo saldžiai kartus ir nepriminė jos vartotų haliucinatų. Vis dėlto suprato buvusi teisi - įprastos dozės jai nepakako, vis dar matė prieš save klasę, tik nosis užuodė silpną drėgno miško kvapą. Ištuštino buteliuką ir užsimerkė, prieš tai dar sugriebusi pergamento ritinį, ant kurio rašėsi klasės draugų pasisakymus.
 Atsimerkus jau stovėjo miške. Kažkur giliai smegenyse suvokė, kad iš tikrųjų nėra miške (deja, prie visko yra priprantama ir smegenys po tam tikro laiko išmoksta skirti realybę nuo svaigiųjų medžiagų peršamų vaizdų, kad ir ką ten profesorius šnekėtų). Tačiau viskas atrodė taip, kaip turėtų atrodyti - pažįstami medžių siluetai, takeliai, miško po lietaus kvapas - viskas rodėsi tikra.
 Suprato turinti didelį, aptriušusį krepšį, nors neturėjo supratimo, iš kur jis atsirado - tikrai tokio neturėjo, kai... pala, kaip ji atsidūrė miške? Kol bandė prisiminti, kaip ji čia ėjo, pasigirdo atitolęs vilkų kaukimas. Apsidairė - miške viešpatavo prieblanda, gilią tylą pertraukė tik vilkai. Sudrebėjo. Nesvarbu, kaip ji čia atsidūrė - dabar žymiai svarbiau yra iš čia išsinešdinti, kol das jos nieks nesuėdė. Nors gal būtų visai nieko - sakyčiau, graži mirtis: tapti kokio nors padaro vakariene. Na, jei ne graži, tai bent jau kilni. Pasiaukoti dėl kito gyvybės.
 Pradėjo bėgti. Neturėjo supratimo, kurioj pusėj yra išėjimas, tačiau šiuo metu jai tas buvo nė motais. Kad ir kur bėgtų, galiausiai išeis iš miško. Negali gi jis tęstis amžinai, jis irgi turi savo pabaigą.
 Tačiau po kelių mylių bėgimo nebebuvo tokia tikra. Buvo uždususi, rūbai aplipę šlapiais lapais, batai permirkę, plaukai susivėlę bei pilni įsiraiziusių šakaliukų. Lėkdama užsikabino už kažkokių dygliuotų šakelių, dar ir marškinius persiplėšė. Velnias. Jau buvo visiškai tamsu, suprato pastarąją mylią bėgusi pasikliaudama tik vidiniu kompasu ir niekuo daugiau: buvo per tamsu, kad galėtum kliautis rega, net medžių siluetų kone nebuvo matyti. Vilkų kaukimas sustiprėjo. Pakėlė galvą aukštyn. Mėnulis. Pilnas.
 Vargeli. Suprato, kad ją laukia nemalonumai. Ko ji vis lenda į tą mišką? Dar nė sykio pasivaikščiojimas jame jai nesibaigė laimingai? Pirma Sirėja, tada... prisiminus raudonplaukę Dallifrėja nejučiomis pradėjo verkti. Vėl. Ir klykti skausmo, kančios perpildytu balsu.
 Iš nevilties ją pažadino kažkoks padaras, šliaužiantis jos koja. Kaip visada, ji tebuvo su mokykliniu sijonu, jokių pėdkelnių nedėvėjo. Padaras buvo glitus ir ji nusistebėjo, kaip jis nenukrenta nuo jos blauzdos. Jis lėtai, tačiau užtikrintai kilo jos koja, jau pasiekė kelį ir dabar kilo jos šlaunimi. Nusipurtė, prisiminusi tas bjaurias rankas, kurios irgi kilo jos šlaunimi. Paniškai drebėdama ėmė kratyti kojas (tiesiogine prasme, deja, nors ji norėtų ir perkeltine), ranka bandė nuimti šliužą, tačiau jis tvirtai buvo įsikibęs jos odos. Pagaliau jai pavyko abiejais delnai jį sugriebti ir numesti ant žemės. Drebančia ranka išsitraukė lazdelę ir įžiebė šviesą. Šliužas buvo juodas, jo spalva nepasikeitė net ir priartinus šviečiančią lazdelę. Visas buvo gleivėtas, tačiau nugara, kaip spėjo šešiolikmetė, apaugusi bjauriomis karpomis. Suprato, kažkur kažką girdėjusi apie gleivėtą padarą, kuris patekėjus mėnuliui apauga karpomis. Ją išmušė šaltas prakaitas, ėmė stipriai drebėti -
 nesuprato, ar tai panika taip pasireiškia, ar jau jos imunitetas silpsta. Nenene, gi negali būti viskas taip greitai. Ar gali? Tas švilpis rodos nieko nesakė apie tai, po kiek laiko apsireiškia pirmieji simptomai. Ar sakė? - mintijo, greitai akimis bėgdama per pergamentą ir ieškodama reikiamos pastraipos.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Edgar Jeffter Liepos 24, 2017, 11:59:43 pm
Štai privedės pirštą prie reikiamos temos, Jeffter'is nieko nelaukė ir ėmė versti puslapius reikiamo eliksyro recepto link. Liko vos keli puslapiai iki reikiamos vietos, kai knyga tiesiog pranyko prieš akis. Kas per?! žvilgsnis persikreipė ir ausis pasiekė balsas, kuris priminė tą merginos balsą, kuris nebeegzistavo. Jis ištarė burtažodį. Nors pastarasis ir nuskambėjo neteisingai, jis prikaustė šeštakursio dėmesį. Jis dar buvo paskendęs savo pasąmonėje ir matė tik iliuzija, bet kažkokiu tais būdu atsimerkė ir realybėje. Realybėje akys buvo tarsi suakmenėjusios, žvilgsnis sukaustytas į vieną tašką. Atrodė tarsi vaikinas žvelgtų į prieš jį stovinčią klastuolę šiuo, daug emocijų neatskleidžiančiu, žvilgsniu. Nors iš tiesų ne atrodė, o jis ir žvelgė į ją, tik matė ne ją o iliuziją. Matė prieš save klastuolišką uniformą, kuri buvo apgaubusi juodą siluetą. Jo veido bruožų negalėjo įžiūrėti. Tik jautė, kad tai jo prarasta draugė. Viskas pernelyg atrodė keistai tikra. Net iš galvos išgaravo visa tai į ką buvo susikoncentravęs.
Dar kartelį pasigirdo tas balsas. Šįsyk akių vokai neramiai sutruktelėjo. Jis išgirdo burtažodį, nuo kurio gindamasis neteko draugės.
- Protego Duo,- instinktyviai sumosavęs lazdele tiek realiame pasaulyje, tiek savo iliuzijoje ištarė gynybinių kerų burtažodį, kuriuos naudojo ir būtent tą dieną bandydamas apsiginti nuo šių kerų. Šį sykį jokių sprogimų. Nieko. Tik sėkmingai nublokuoti kerai. Taip, tai tik iliuzija! ėmė kunkuliuoti Edgar'o nervai. Jį nervino, tai, kad kur tik eitų, visur jam visi lyg tyčia primins tą rytą.
- Tu netikra! Netikra!- isteriškai ėmė šaukti nuo jo nueinantiems tamsiems kontūrams iliuzijoje ir Anabetei realybėje. Pykčiui paėmus viršų jis tekinas pasileido iš paskos. Privijęs merginą čiupo ją už rankos atsukęs ją į save, prirėmė ją prie šalia stovėjusio medžio ir užsimojęs iš visų jėgų smogė iš metalinio kumščio, slepiamo po pirštine jai virš galvos. Atitinkamai nuodų ir vaistų pamokos kabinete buvo prisivyta ketvirtakursė. Skirtumas buvo tik tas, kad šioji buvo priremta ne prie medžio, o prie spintos, kurioje būdavo didžioji ingredientų dalis eliksyrams. Jos durys nebuvo itin storos, todėl smūgio metu jos trakštelėjo ir jose atsirado įdubimas.
- Aš to nenorėjau!- garsiai šnypštė, - Nenorėjau!,- kumščiu trinktelėjo dar kartą ton pačion vieton, taip dar labiau pažeisdamas klasės inventorių, - Pats puikiai žinau kas nutiko!- surikęs vėlei užsimojo į tą pačią vietą, šiuo bandymų pramušdamas skylę duryse ir kažką išversdamas viduje. Stipriai suspaudęs laikomą Liz ranką, grifas truktelėjo už jos ir nusviedė raganaitę į šoną, o pats suklupo su pasruvusiomis akimis nuo ašarų. Jis vėl klūpėjo ir verkė, kaip tą dieną. Jei juodaplaukis ir buvo bent kiek susitvarkęs su savo emocijomis, tai dabar jos buvo grąžintos į pradinį tašką.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 25, 2017, 12:51:01 am
   Sorenas lėtai žingsniavo po klasę, klausydamasis paskutinių atsakymų į teorinius klausimus, darsyk trumpai pakomentuodamas.
   - Šaunuolė, panele Mėnesiena. Tuomet gali pradėti praktinį darbą, - mirktelėjo profesorius, žvilgsniu palydėdamas ją ir dar vieną Švilpynės narį - Franką Stiglerį - į haliucinacijų pasaulį. Nebeatkreipęs dėmesio į vaikiną, profesorius nužingsniavo prie kito atsakinėjančio moksleivio - Claudie.
   ,,Spaikai, jeigu gali, užmesk po keturias akis į haliucinacijas Franko ir..." - pašaipiai pradėjo Sorenas, o tada susivokė, ką pasakė grifiukė ir suprato, kodėl voras jo nesiklauso, o išdidžiai išpučia krūtinėlę. ,,Perduok jai labai didelį ačiū."
   ,,O tu Franko ir Monikos haliucinacijas, stebėk, dėl visa ko. Gerai?", - nenurimo profesorius.
   ,,Gerai jau, gerai..." - nusileido mažasis padėjėjas, išgėrė letenėlėse turėtus du buteliukus eliksyro ir ramiai susmuko profesoriaus delne.
   - Ačiū, panele Amneta, Spaikas irgi labai pamalonintas, - nusišypsojo mokytojas von Sjuardas savo koledžo moksleivei. ,,Ačiū Odinui, ir dabar dar yra mylinčių vorus žmonių, o tai visi tik baidos..." - pamintijo profesorius, žvelgdamas į dar vieną mokinį, nyrantį į haliucinaciją. Tuomet vyras priėjo prie kito grifo - Edgaro. Išklausęs atsakymą, linktelėjo.
   - Puiku, matau, kad daug pasidomėjai daritijomis, - pagyrė profesorius. ,,Frankas ir Monika jau susitvarkė su užduotimis." - tingiai pranešė Sorenui voras. - Panele Portendorf, šaunuolė. Šie magai net nėra pristatomi Hogvartso pamokose, kiek žinau. Kada nors galėsi plačiau pakalbėti apie jų darbus.
   Sorenas, apsidairęs ir neradęs daugiau moksleivių, norinčių atsakinėti, pasuko prie savo rašomojo stalo, ant kurio buvo pasidėjęs haliucinatą, nukreipiantį jį į dabar moksleivių patiriamus išgyvenimus. Profesorius atsisuko buteliuką, užsivertė ir pajuto šiltą skystį nubėgant gerkle, užsimerkė - ir paniro į Dallifrėjos matomus vaizdus. Išgirdęs kažką kalbant klasėje, profesorius išvydo mikčiojančią klastuolę Anabetę. Minutėlę pamąstė, kol suprato, ką klastuolė pasakė. Su ta mintimi atėjo ir įtarimas.
   - Ar tik ne tau pačiai jis įkando? - griežtai paklausė profesorius ir atsisuko, nužygiuodamas paimti stipraus antihaliucinato. Minutėlę suabejojo, ar gerai darys, jį duodamas. - O, padarysim kitaip. Prototipo sukeliamos haliucinacijos nebus tokios stiprios, todėl tu galėsi išgyti ir čia. Duosiu tau neužbaigtą priešnuodį, galėsi rasti, kaip jį susitvarkyti, - nusprendė profesorius, dėl visa ko dar užmesdamas akį į klastuolę - ar neprieštaraus, kaip jai jau būdinga. Lyg ir nepastebėjęs tokio dalyko požymių, vyras apsisuko ir nužygiavo į sandėliuką.
   Vampyro klausa užfiksavo įtartinus garsus, sklindančius ir klasės.
   ,,Tik palik kelioms minutėms..." - nusišaipė voras.
   ,,Kas ten dedas?" - paklausė Sorenas, kilstelėdamas antakį. Ištraukė nebaigtą ir baigtą priešnuodžius iš stalčių.
   ,,Ana raunas ant Edgos, Edga pakuoja Aną."                                                                   
   Sorenas paknopstomis atlėkė atgal į klasę.

   Sulaužytos spintelės durys, nesivaldantis grifas sutrikdytoje haliucinacijoje, klastuolė, į haliucinaciją bepanyranti, bet nesivaldanti net sveikame prote... ,,Kas čia buvo?" - nustėro profesorius. ,,Jis ją žioobare pavadino" - pašaipiai tarė Spaikas, - ,,O ji kelis burtus metė..." - tingiai pridūrė. Vampyras atplėšė grifiuką nuo klastuolės ir pasodino atgal į vietą. Sekundėlę palūkėjęs, atėmė klastuolės lazdelę.
   - Panele Liz, šiandien vakare areštas, - pasakė mokytojas. - Lazdelę tada ir atiduosiu, - pridūrė jis. Sorenas apsidairė, įvertindamas padėtį. ,,Įdomu, ar Jeffter dar sugrįš į viziją, jeigu ji buvo sutrikdyta..." - pasvarstė profesorius. ,,Ir dar įdomiau, ar Liz išvis į ją pateks."
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 25, 2017, 12:07:10 pm

Nespėjus rusvaplaukei atsisėsti į suolą, klastuolės ausis pasitiko garsūs grifioko šūksniai. Sumišusi Anabetė, net nespėjo atsakyti į tokius jaunuolio klegesius, kurie drįso nagrinėti jos egzistenciją, kai šeštakursis stipriai sugniaužė Liz riešą ir dar stipriau trinktelėjo jai virš galvos.
- Ar tu jau visai paplūdai? - Betė baimės kupinomis akimis metė žvilgsnį į Edgarą.
- Paleisk, tu mane! - klastuolė bandė ištraukti ranką iš pacanuko gniaužtų, tačiau nesėkmingai, - Paleisk!
Netrukus raganiukė buvo nutėkšta link didelės sienos, o paraudusi ranka degte degė iš skausmo.
Ačiū sau, kad šiandien apsimoviau kelnes, o ne tą trumpą, uniforminį sijonuką. - Pamintijo Ana ir šiek tiek šyptelėjo.
Strazdanosė jau ketino vėl imtis kerų, tačiau apsibliovęs šeštakursis ir taip buvo nukentėjęs.
Parklupusi ketvirtakursė ėmė stotis nuo šalto grindinio ir lėtai artėjo link emociškai paveikto klasės draugo.
- Šita... Umm.. Nu neverk, tu gi grifas. Kaip ten jūs sakot... Grifai niekada nepalūžta ar kažkaip..? - mergaičiukė susimąsčiusi susiraukė. Jai labai nesisekė įkvėpinėti žmones, tačiau juk negali imti ir palikti kovos priešininko vieno. Pagal visus garbės kodeksus, tai būtų neteisinga. Na, bet argi Anai kalbėti apie garbingumą? Kita vertus, juk jis pats pradėjo su tais užgauliojimais. Ir Betsė tik gynėsi.
Netrukus mėlynakė buvo vėl nubrukta šalin, bet jau profesoriaus dėka.
- Kas jums visiems yra? Kaip daiktą tūso, tampo ir dar velniai žino ką daro, - pyktelėjo trumpaplaukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Strazdanė tvardėsi iš pykčio, kai iš jos pirštų buvo išplėšta brangioji lazdelė, Ne gana to - dar ir areštas paskirtas.
- Areštas? Man?! Aš tik gyniausi, jis viską pradėjo! Jis kaltas! Jis pavadino mane žiobare! ŽIOBARE! - Liz niršo dėl tokio subjektyvaus dėstytojo sprendimo. - Kodėl neskiriate ir jam arešto? Nes jis jūsų koledžo narys? Hmm? - Anytės priekaištai liejosi per kraštus.
Tai štai koks tas teisingumas? Nė kruopelytės teisybės.. - Svarstė klastuolė, vis dar degindama von Sjuardo galvoje skylę.
Staiga prisiminė jo anksčiau pateiktą komentarą.
- Gerai jau, duokite tuos priešnuodžius... Kol vėl nepalaikiau jūsų šliužu, nors tada bent normalesnis atrodėte... Ne toks šmikis, - burbtelėjo paskutinį sakinį tyliau safyrinių akių savininkė ir metusi nelinksmą žvilgsnį link grifioko, ėmė apsižiūrinėti ,,kovoje” patirtą žalą.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Frankas Stigleris Liepos 25, 2017, 12:38:36 pm
Ana pabudo ir Frankas labai nudžiugo išgirdęs jos šaltą atsakymą. Viešnamis? Tik tu taip gali pasakyti. Ana grįžo ir iškart išsivadavo iš švilpio gniaužtų. Jis nusekė ją žvilgsniu ir tik išgirdo grifo ištartą žodį. Žiobarė? Nereikėjo taip sakyti. Dabar tau jau bus. Netikėtai tarp klastuolės ir grifo užvirė kova. Na kokia ten kova. Edgar tik atmušinėjo Anos paleistus kerus. Tada jis pradėjo šaukti kažką. Frankas nesigilino į žodžius, nes stebėjo Anabetę. Staiga ji buvo priremta prie spintelės. Aplink jos riešą buvo apsivijęs Edgar delnas. Jis stipriai spaudė merginos ranką. Ana liepė jam ją paleisti, bet jis nesiklausė į jos žodžius. Na, Frankui taip atrodė. Švilpis greitai pakilo nuo žemės ir pradėjo bėgti link klastuolės ir grifo.
-Ar negirdėjai, ką sakė mergina? Ji liepė tau ją paleisti. Jeffter'i, po perkūnais ar girdi?
Frankas net nespėjo sureaguoti, kai netikėtai pro jį pralėkė Ana. Ji atsitrenkė į sieną. Klastuolė kliudė jį, bet jis tik susvyravo ir neprarado pusiausvyros. Iškart jis pribėgo prie merginos ir ištiesė jai pagalbos ranką. Tada jis atsigręžė į grifą ir ėjo jo link, stipriai sugniaužęs kumštį. Jis net paraudonavo. Priėjęs prie pat jo, pastvėrė jį už pečio ir atsukęs jau ruošėsi smogti jam į veidą, bet... Bet nesmogė. Kumštis sustojo ore. Pamatęs jo veidą, švilpiui jam pagailo. Edgar jam pasirodė kažkodėl sukrėstas. Jis atleido savo ranką jam nuo pečio, įsmeigė piktą ir tuo pačiu metu guodžiantį žvilgsnį bei grįžo prie Anos. Ir tik tada Frankas suvokė, kaip jis rizikavo. Jei būtų smogęs, jį dar būtų apėmęs didesnis pyktis ir tai galėjo prikelti chimerą, o švilpis nenorėjo išskersti visą klasę.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Claudie Amneta Liepos 25, 2017, 03:01:37 pm
 Rapsilijų skystsi... Kur jis? Grifiukė sėdėjo ant kulnų, o rankose, ant kelių laikė ką tik atsiradusį vadovėlį. Jis nebuvo senas kiap kiti. Dar visai naujas, dvelkiantis spaustuve ir rašalu. Popierius kvepėjo kitaip, nei senosios knygos. Bet pastarųjų kvapas mergaitei kiek labaiu patiko. Senos knygos rodo, kad yra vertingos ir naudingos. Naujų knygų ir viršeliai, ir puslapiai kitoki. Vis bijai subraižyti, įplėšti ar ištepti. Su naujomis knygomis atsocijavosi seni prisiminimai. Klasiokas ir draugė, kurie skolino įvairias knygas. Fantastines, nuotykių ir dar daug kitų. Žiobarų pasaulyje tokių pilna - tik spėk rinktis. Bet knygos brangios. Dėl to yra ne viena biblioteka. Ten yra ir naujų, ir senų knygų. Kokie tie prisiminimai keisti... Viskas vyko prieš trejus metus... O ši, NIV knyga netikra. Na, receptai tikri, bet pati knyga, kurią ji laiko, netikra. Tik iliuzija, sukurta to eliksyro...
 -Radau!- tiek kalnui, orui ir jūrai, tiek sau pranešė mokinukė. Akimis bėgiojo per tą ilgą aprašymą ir gan trumpą receptą.
Citata
Jums reikės:
  • 10 Rapsilijų stiebų
  • 5 Sakuros žiedų
  • 3gramų mėlynųjų nutrijų danties miltelių
  • 5 lašai vilinos bičių medaus
Taip, šiam skysčiui prireikia tik keturių produktų. Keista, nes dažniausiai jų būna nuo penkių, dažniausiai 6-8. O ir receptas ne kilometrinis. Visi įvairūs vaistai, tepalai, priešnuodžiai ir t.t. būdavo sunkūs. Pilstai iš tuščio į kiaurą, maišai, lauki, vėsini ir kitaip įvairiai pjaustai, degini, naikini ir tirpdai. O čia - poros pastraipų receptukas ir kiek ilgesnis aprašymas, kuris mini, jog skystį reikia susileisti švirkštu. Iš savo patirties mokinė pasimokė. Nesileisk kažkokių skysčių - neapsižliumbsi visos klasės akivaizdoje. Na, tada to gal ir nematė visiškai visa klasė, bet raudonos akys, prie jos priėjęs profesorius (kuris tas kelias minutes atrodė kiek geresnis nei visada) ir baimė darė savo. O jeigu dabar, visos klasės akivaizdoje ir vėl apsižliubs, bus ne ką geriau. Na gerai gerai... Pripažinkim - nenorėjo, kad koledžo vadovas matytų jos beveik betiksles ašaras jeigu nepavyks. Jai privalo pavykti. Nereikia susimaut čia ir viskas bus gerai. Taigi, skaitom receptą:
Citata
Visų pirma reikia sutrinti sakuros žiedus. Geriausia sutrinti taip, kad iš jų linktų vien sultys. Jei neturite laiko kelias valandas dirbti, pagrūskite ir išspauskite rausvas sultis. Žiedai nėra labai vandeningi, tad pasistengti reikės. Tada į sultis suberkite mėlynosios nutrijos danties miltelius ir įlašinkite 5 lašus medaus. Viską gerai išmaišykite.
 Rapsilijų stiebus laikykite virš dubenėlio. Peiliu išilgai perpjaukite stiebą į keturias galis. Įdėkite į dubenėlį. Taip sutvarkykite visus stiebus. Baigus pjauti dešimtą stiebą, juos ištraukite. Dubenyje liko sultys. Sumaišykite jas su kitais trim komponentais.
Trečiakursė perskaitė ir pakėlė akis. Prieš ją atsirado buteliukas su kažkokiu skysčiu. Šalia dubenėlis, grūstuvė, peilis ir šaukštas. Tai visi įrankiai, kurių reikia Rapsilijų skysčiui pagaminti. Šalia - švirkštas. Švirkšštas... BRRRRR negi man reiks tą bjaurastį... Atsiprašau, skystį, kuris mane išgelbės leistis į veną? Mokinės akys išsipūtė. Ne iš baimės, o iš nenoro patirti tą patį, kaip tada, per simuliaciją. Ką gali žinoti - gal pats von Sjuardas ją stebi? Ne, šitokio dalyko ji tikrai nekartos. Nebent apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui vėl sušvies, kad tą nesąmonę reikia pakartoti. Aš ne varna. Aš - grifė. AŠ ESU GRIFĖ, O NE VARNA!
 Ji kiek apsiramino, paėmė buteliuką į rankas ir ėmė vartalioti. Jame skysčio buvo nedaug. Jis gan klampokas... Ant sienelės pasirodė melsvas taškelis. Taip, tokių tame rausvame skystyje buvo ne vienas. Atmetam mėlynosios nutrijos dantų miltelius. Čia kaip kruopytės tie taškeliai. Toliau apžiūrinėjo, vartė, kelis kartus suplakė. Atrodo, kad galima iš karto spėti, bet reikia tikrai įsitikinti, kokio ingrediento ir įrankių prireiks. Gaila, bet išvaizda daugiau nieko nepasakė. Skystis rausvas, bet kas žino kokios spalvos yra Rapsilijų stiebai. Dėl to elgėsi taip, kaip siūlė profesorius - atkimšo buteliuką ir pauostė. Kvapas buvo šiek tiek panašus į oro, tik stipresnis ir... Kažkoks susimaišęs. O ko gi norėti? Juk bandomas įspėti produktas susimaišęs su dar dviem. Kvepėjo lyg vasara, ar pavasariu, žiedais ir dar kažkuo saldžiu. Taip kvepėjo sakuros. Japoninės vyšnios. O kažkas kitas saldaus, buvo medus. Skystis nenuplovvė visų sienelių, todėl buteliuko kaklelio vidinėje pusėje buvo lipnus lopinėlis. Taigi, išsiaiškinau kokio produkto man trūksta. Bet iš kur rasti tuos Rapsilijų stiebus?
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Rafaela Ginoble Liepos 25, 2017, 10:12:15 pm
 Varnanagė nervingai skaitė pamokos užrašus, tačiau juose nieko nebuvo apie simptomų pasireiškimą. Tačiau ji tai juto - juto, kaip kūną išpila šaltas prakaitas, ją ima krėsti drebulys, o viduj kilo kaitra, nė iš tolo nepanaši į tą, kurią buvo įpratusi justi, kai... Na, jūs supratote. Jautė, kaip su kiekviena slenkančia minute jos organizmas silpnėja, netenka jėgų priešintis ligoms. Puikiai suprato, jog tokioje drėgnoje aplinkoje, o dargi su peršlapusiais batais ir lengvais, vos ne vasariniais rūbais pasigauti kokį peršalimą yra labai lengva. Aišku, ji peršalimų nebijojo - būta čia ko, išgeri šiltos arbatos su medumi ir citrina ir viskas, kitą rytą jau sveikut sveikutelis. Arba kokio gydomojo eliksyro. Tačiau dabar jos organizmas buvo paveiktas šliužo nuodų, tad nebeturėjo jėgų kautis nė su silpniausiais virusais. Jau juto kylantį kosulį bei stiprų galvos skausmą. Šioji skaudėjo visur - ties kakta, smilkiniais ir kažkur viduje, lyg jos smegenis iš vidaus ėstų koks padaras.
 Užrašuose rado tik vieną vienintelį naudingą dalyką - išsigydyti galima su multisulčių eliksyru. Įprastomis sąlygomis būtų mažų mažiausiai nusistebėjusi, tačiau dabar buvo per silpna net mąstyti ar stebėtis. Atsidarė krepšį, tikėdamasi jame rasti tokių nors vaistų ar bent jau vaistinių žolelių. Nieko. Tik stora eliksyrų pažengusiems knyga. Lyg tolumoje aidėjo profesoriuko balsas, skelbiantis, kad reikės vadovėlyje rasti priešnuodžio receptą. Pabandė rasti turinį, tačiau jai teko nusivilti - šiojo lapas buvo išplėštas, tad neteko vilties greitai rasti reikiamą receptą. Ėmė sklaidyti puslapius jausdama, kaip su kiekviena sekunde jai vis labiau skauda galvą, prie to dar prisidėjo ir pasunkėjęs kvėpavimas.
 Pravertė visą knygą, visus 420 puslapių. ((Sor: čia tyčia? ;D)) Nieko. Jokios užuominos apie multisulčių eliksyrą, tik vietomis išplėšti lapai. Matyt, jai reikalingas lapas irgi bus išplėštas. Pabandė įtempti smegenis, kad prisimintų, kaip gi ruošiamas šis priešnuodis. Reikėjo daug pastangų mąstyti apie ką nors kitą, o ne vis stiprėjantį galvos skausmą ir silpnėjantį kūną, kuris ir taip niekada stiprumu nepasižymėjo. Lyg ir prisiminė pagrindines sudedamąsias dalis, tačiau visos žinios apie virimo eigą kažkur išgaravo. Jai pradėjo juoduoti akyse, apimė nežmoniškas troškulys. Buvo karšta ir šalta vienu metu. Kūnas suglebo ir ji nukrito ant šlapių samanų, iki galo susigadindama rūbus. Staiga ant nukirsto medžio netoliese pastebėjo buteliuką su pažįstamai atrodančiu skysčiu. Pagal logiką, tai turėjo būti būtent multisulčių eliksyras be vienos sudedamosios dalies. Jai reikėjo išsiaiškinti, ko jam trūksta. Puikiai žinojo, kad į šį viralą paskutinė turi būti įdėta žmogaus, į kurį norima persimainyti, dalelė, koks plaukas, nagas ar dar kas. Tačiau... galvoje šmėkštelėjo mintis, jog tai būtų pernelyg lengva, nereikėjo priklausyti Varno Nagui, kad tai būtų aišku.
 Blogiausia buvo tai, kad jai pačiai neteko susidurti su šiuo gėralu iš arti. Neturėjo supratimo nei koks jo kvapas, kokia tekstūra ir panašiai. Žinojo tik, kokios turi būti spalvos. Iš paskutinių jėgų prišliaužė prie kamieno ir paėmė į drebančias rankas butelaitį. Pabandė pauostyti skystį, tačiau jusles jau buvo paveikęs nuodas, tad nieko taip ir neišsiaiškino. Žinoma, galėjo rizikuoti ir dėti kokį plauką, vis viena nieko nežinojo, bet kokio ingrediento dėjimas būtų buvęs rizikingas. Kita vertus, nė nenuotuokė, kieno tai turėtų būti plaukas.
 Lyg per miglą prisiminė, jog reikiama sudedamoji dalis turėtų būti kažkur netoliese. Vos išlaikydama galvą ant pečių apsidairė. Nesimatė niekieno, ko plauką ar dar ką galėtų ,,pasiskolinti". Užtat netoliese pastebėjo negilų upeliūkštį. Vos pajudėdama prisiropojo iki jo. Buvo tamsu, tad matėsi tik vandens paviršiuje atsispindintis mėnuo. Jis apšvietė ir truputį vietos aplinkui, tiek, kiek jos sugebėjo prasiskverbti pro tankias medžių viršūnes. Šalia upelio kranto maudėsi kelios dėlės. Supratusi, kad geresnio pasirinkimo neturi (tiksliau, neturi jokio pasirinkimo), nusprendė, jog eliksyrui trūksta būtent jų.
 Sugavusi keturias dėles jas įdėjo į butelį su skysčiu. Tik tada jai toptelėjo, kad jos yra dedamos vos ne pačioje pradžioje, o po to būtina yra virti gėralą. Susijaudinusi greitai jas išėmė iš eliksyro ir numetė atgal į vandenį.
 Taip, greičiausiai vis dėlto trūksta plauko. Nagi, jis yra dedamas pačioje pabaigoje, jau į gatavą eliksyrą, tad negali būti nieko kito. Be abejo, miške ieškoti kažkokių pėdsakų buvo ne tik rizikinga, bet ir neprotinga - žinojo, kuo gali baigtis gyvūno plauko panaudojimas. Neturėdama jokių kitų minčių išrovė vieną raudoną plauką iš savo galvos ir jį įmėtė į buteliuką. Lengvai pamaišiusi pirštu, užlenkė skystį iki dugno ir išgėrė.
 Laukė, kol ji išsigydys, tačiau pagėrėjimas nenorėjo ateitis. Užtat juto, kaip su kiekviena akimirka ją apima vis didesnė tamsa, o kūnas silpsta, kol galiausiai prarado sąmonę.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Edgar Jeffter Liepos 25, 2017, 11:06:59 pm
Pyktis, ašaros po truputėlį slopo. Tikrajame pasaulyje Edgar'as stingo vietoje ir išvis nebeperteikė jokių jausmų į jį, kaip ir pats nebereagavo į jo skleidžiamus dirgiklius. Negirdėjo ką jam kalbėjo, kaip jį mėgino guosti klastuolė. Taip pat negirdėjo ką jam sako švilpis, nejuto net jo pačiupimo už peties. Net nejuto, kaip koledžo vadovas jį pasodino į vietą. Jis net nesuvokė, jog neseniai daromi veiksmai, sakomi žodžiai atsispindėjo realybėje.
Vaikinas atsimerkė. Prieš akis nebebuvo miško, jokių siluetų ir panašiai. Tiesą sakant, nebebuvo nieko. Buvo atsidūręs erdvėje, kurioje aplink balta, balta.
- Kur aš?- pasimetusiai ir dar tik su erzulio kruopelytėmis vos girdimai paklausė savęs. Atsistojęs pirštinuota ranka prabraukė sau per veidą leisdamas į pirštinę susigerti priliestoms ašaroms. Ėjo vienon pusėn, po to kiton. Nieko, visiškai nieko. Kas per keistas sapnas? Pala.. susigriebė, jog vykdė užduotį. Slibino nuodai? mąstė ar tik nebus ta baltoji erdvė sukeltų nuodų poveikis, nors pastarieji turėjo sukelti vaizdinius. Noriu knygos specialiai pasakė mintyse tikėdamasis gauti eliksyrų receptų kupiną vadovėlį. Tačiau veltui. Niekas neatsirado. Veikiausiai taip buvo todėl, nes sutrikdymas iš išorės sutrikdė profesoriaus duoto haliucinacijos eliksyro normalų poveikį.
- Ech..- giliai atsidusęs atsisėdo ant nieko ir nusprendė laukti, kol prabus, šiuo atveju iš niekur. Nebuvo nei ko daryti, nei ko nedaryti. Aplink tik tyla, juodaplaukio mintys ir nuobodulys su nežinia kada vis tai liausis.
Dešimt minučių. Dvidešimt. Tiek laiko prireikė, jog kažkas pakistų. Prieš akis iššoko trejetas viralų. Jie buvo skirti, kaip pasirenkamieji priešnuodžiai. Tai buvo tartum paskutinė sapno stadija, kai nepasigamini savo gėrimo ir belieka pasirinkti vieną iš trijų atsiradusių. Tik bėda ta, kad grifas nežinojo nuo ko jį pasirinkti. Pačiupęs pirmąjį butelaitį su rausvu skysčiu, pauostė jo. Kvapas buvo aitrus. Primenantis nuodingą nuovirą, todėl nieko nelaukęs šį gėralą, šeštakursis pastatė atokiau savęs. Kitas buvo pilkšvas. Dvelkė žiema apgaubtais kalnais ir žemuogėmis, tačiau apie šį neturėjo jokio suvokimo, kas tai galėtų būti. O paskutinysis buvo saldaus kvapo. Pagal jį galima įvardinti ne vieną eliksyrą, tačiau jo įkvėpus mažumėle akys apdujo ir tai moksleiviui leido suvokti, kad tai vienas stipresnių migdančiųjų eliksyrų. Taigi, visumoje turėjo nežinomą, nuodingą ir migdomąjį gėrimus. Logikos būdų atmetus du žinomus viralus, nežinomasis tampa priešnuodžiu. Nedvejodamas ta logika grifas ir pasinaudojo bei išgėrė pilką skystį.
Stebėdamas kitus likusius buteliukus galvojo ar nereiks ir jų išgerti. Mat niekas nevyko. Bet skubėti laiko neturėjo, nes visgi ne viskas visada suveikia tą pačią sekundę. Kartais net prireikia valandų, kad pajustum poveikį. Jaunuolio laimei tiek ilgai laukti jam neteko. Visumoje po septynių, aštuonių minučių tai ką išgėrė ėmė veikti. Taip jau manė pats Edgar'as, nes aišku egzistavo galimybė, jog tiesiog iliuzijos eliksyras vėlgi persimaino savaip. Baltas fonas po truputėlį keitėsi. Įgavinėjo spalvas, objektus, garsus. Grifų atstovas atsidūrė pievoje, toje pačioje beribėje, kaip ir iš pat pradžių, kai vos tik spėjo atidurti haliucinacijoje. Pasimėgauti pieva ilgai nebeteko. Kelios sekundės ir ji dingo. Tiksliau trumpaplaukis pabudo.
- Velniava..,- nepatenkintai sukuždėjo suvokdamas, kad užduotis praėjo kažkaip keistai. Nesuprato, kodėl viskas taip buvo padrikai, kodėl neteko knygos, kodėl nesukūrė eliksyro. Vienintelę išvada, kuri piršosi į jo galvą buvo tik ta, kad greičiausiai iliuzijoje jį nugalėjo nuodų poveikis.
- Profesoriau, ar įmanoma, jog mane įveikė nuodai sukeltoje iliuzijoje?- negalėjo patikėti, jog turėjo sureaguoti akimirksniu į apsinuodijimą, todėl teiravosi von Sjuardo ar tai įmanoma, nepilnai dirstelėdamas į jį.

Sor: irgi įdomus užduoties sprendimas, įdomu skaityt. Geras darbas.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Klarė Konė Karter Liepos 28, 2017, 04:59:59 pm
Lėkdama painiais Hogvartso koridoriais, Klarė paskutinėms sekundėms iki varpo dūžio tiksint spėjo nutūpti į tuščią suolą. Netrukdydama jau beprasidedančiai pamokai, ji pagavusi koledžo vadovo žvilgsnį pasisveikindama linktelėjo. Profesoriaus raštelis paauglę pasiekė gana vėlokai, tiesą sakant vos ne vidurnaktį, tad ypatingasis gyvūnas mergaitę pasiekė tik kelios minutės iki prasidedant pamokai, mat neįsitikinus, kad šiaip jau visai meilus kailiniuotis, priklausantis Klarės šeimai, buvo ne toks nekaltas kaip atrodė.
Nepermatomoje dėžėje, dėl raminančio įspūdžio sėdėjusi, iš pirmo įspūdžio paprasta juoda katė labai nenorėjo pasirodyti Nuodų ir Vaistų kabinete esantiems bendraklasiams bei Grifų Gūžtos koledžo vadovui. Todėl Klarė ramiai klausėsi kitų ir rašėsi net ir menkiausias detales, profesorius tikrai neaušino burnos kalbėdamas, kad reikia užsirašyti. Pagaliau skanėstu išprašiusi Luną iš dėžės prabilo viena iš paskutiniųjų. Po įvairiausių vorų, augalų ir net slibino, katė atrodė pats nekalčiausias padaras, kokį tik galėtum rasti.
- Ši iš pažiūros daili mažylė - Luna. Tačiau nereikia apsigauti jos įprastu katinišku žavesiu. Dėl jos išvaizdos apgavystės man vos leido įsinešti ją į Hogvartsą. Nors kitoms katėms ji nepavojinga, tačiau žmonėms ši mažylė gali padaryti daug žalos. - Žaliaakė laikė juodą kamuolėlį kuo arčiau savęs, nenorėdama sukelti nemalonumų. - Savo savininkams Jamaikos katės nėra pavojingos, tačiau jų naguose slypi pavojingi nuodai. Nagus jos išleidžia tik pavojaus atveju, todėl savininkų neturėtų sužeisti. Bet iš tiesų katinėlio nuodams mes tampame atsparūs, - toliau pasakojo Klarė žiūrėdama į jau ant kelių patogiai bebaigiantį susirangyti katinėlį. - nedidelį keikį nuodų jie išgarina per kailį, taip, nuo mažens jaukinant ir glostant Jamaikos katę, išsivysto imunitetas. Tiesa, jos pavojingos visiems vaikams iki trejų metų, šiems jas net liesti, dėl per didelio nuodų kiekio yra pavojinga. Jamaikos katės atsirado sukryžminus įprastą, mums gerai pažįstamą katę, su Karibų salose paplitusia rusvašone pantera, šis magiškas gyvūnas yra žymiai pavojingesnis už Jamaikietę. Jamaikos katės nuodai patekę į kraują veikia lėtai ir žudo pamažėle. Po pusvalandžio pajaučiamas pykinimas, po maždaug pusantros valandos pasireiškia galūnių paralyžius, po maždaug trijų valandų paralyžiui apėmus visą kūną, žmogus miršta. Įdomiausia ir pavojingiausia dalis - kad įdrėskimai labai greit sugyja, per maždaug dvi minutes odoje nelieka nė žymės ir gali net neįtarti, jog esi apnuodytas. Taip pat įdomu, kad Jamaikos katės nuodams įgytas imunitetas "galioja" ir visiems kitiems katinių šeimos atstovių nuodams, tad šiuo atveju, man nebegalėtų pakenkti jokia kita katinių šeimos atstovė. - Nedrąsiai nusišypsojo Klarė, suprasdama savo pranašumą. - Šios katės beveik išnykusi rūšis, dėl savo nuodų buvo naikinamos. Šiuo metu dauguma Jamaikos žmonių yra atsparūs katinių šeimos nuodams dėl šių rudaakių, juodakailių gražuolių. Kačių įdrėskimai gydomi žoliniais priešnuodžiais, sudarytais iš 13 skirtingų tik Karibų salos būdingų žolelių, taip pat pačios įdrėskusios katės seilėmis, tačiau tai beveik neįvyksta, nes katės neįmanoma priversti, ji auką turi lyžtelti pati.
Sor: į tavo teorinį atsakymą greičiausiai rpg atsakymo nebeparašysiu, bet labai įdomus. Puikus darbas, gauni visus taškus :)
Savo kalbą užbaigusi trečiakursė stebėjo kaip vienas po kito profesoriaus paraginti mokiniai perėjo prie praktinės užduoties. Klarė įkėlė Luną į dėžę, ir uždarė viršuje esantį sklastį, kad įsipatoginusi juodčkė netyčia iš tikro nesužeistų klasės draugų. Haliucinatui pasiekus strazdanės stalą, ji nedrąsiai atkimšo į kumštį telpantį butelaitį. Kaip buvo išmokyta, prisikišo talpelę su teliuškuojančiu skysčiu per penkioliką centimetrų nuo veido ir delnu nukreipdama garus link smulkios nosytės pauostė ((Sor: mano chemijos mokytoja tau nupirktų šokoladuką:DDD)). Kvepėjo tarsi sode, pas močiutę, kur rudenį nuo medžių galėjai skabyti šviežius obuolius. Tai suteikė ilgaplaukei šiek tiek papildomo pasitikėjimo savimi. Klarė karstėsi medžiais tarsi voverė.
Užsimerkė ir užsivertė buteliuko turinį. Skrandį tarsi sutraukė ir trečiakursė pasigailėjo pusryčiams sukirtusi tuos blynelius. Šie dabar kiurksojo žymiai aukščiau, nei mergaitės skrandis. Atsimerkė sėdėdama ant minkštos žolės. Tačiau žolė nebuvo tik žolė. Praėjo kelios akimirkos, kol strazdanė suvokė, ji atsidūrė milžiniškame sode, apipintame voratinkliais. Vėsi nakties gaiva privertė žaliaakę susisupti į apsiaustą, drėgmė gerėsi per drabužius, tarytum šiltas maisto aromatas namuose, tik jausmas toli gražu nebuvo toks malonus. Vaizdas arachnofobą būtų mažiausiai nuvaręs nuo kojų, tačiau Klarė, tuo labiau tris metus stebėjusi koledžo vadovo augintinį ir augusi kaime, kur vorai slėpėsi kiekvienoje pakampėje, jei tik pamiršdavai šią išvalyti, jos negasdino. Aukštaūgė drąsiai žengė į sodo gilumą, iki tankmės apsiaustą švelnaus siūlo, mintyse skrajojo įvairūs kvietimai, ji jau žinojo kokio padaro laukti - voro.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Jasmine Diana Amneta Liepos 29, 2017, 09:42:05 pm
 Laiškas, siųstas profesoriaus von Sjuardo ją pasiekė gan greitai. Na, pakankamai pasiruošti pamokai. Dabar paklausite kas yra ta ,,ji". Grifė, kuri tiktų į Klastūnyną, bet kaip ir sesuo pateko į Grifų Gūžtą. Panelė Amneta, kaip ją vadina profesoriai, jeigu klasėje nėra protingesnės, klusnesnės, sąžiningesnės ir visaip kitaip labiau apsireiškiančios sesers (dabar seka jaunėlės nusivaipymas). Panelė Jasmine Diana Amneta. Kiek panaši į seserį, bet tikrai kitokia nei ji. Džesė, kaip ją vadina draugai, kurių pastarosiomis dienomis ne tiek jau ir daug. Pikčiurna, pavyduolė, melagė ir apgavikė. Bent buvo iki šiol. Bet ji kol kas tik antrakursė. Po truputį keičiasi ir formuojasi charakteris. Kokia yra, suprato per ANJM pamoką. Tada turėjo įveikti save. Tiesa, dar spėjo gerokai pasišaipyti iš profesoriaus. Ir dar, jei kada nors bandysite su ja draugauti, iškart įspėju, kad ji mėgsta vaipytis ir pažeminti. Ir nori visados būti teisi.
 Taigi, kol čia linksmai (o gal ir nelabai linksmai) klausėtės trečiojo asmens monologo, ji spėjo sugalvoti kokį gyvūną pristatys ir netgi jį gauti. Na gerai, kiek perdedu. Tai užtruko daug ilgiau. Bet dabar, stovint prie Nuodų ir vaistų kabineto turėjo didelį narvą. Metalinį, papuoštą raižiniais. Viduje blaškėsi didelis ir piktas paukštis. Mokinė jo saugojosi ir laikė atokiau nuo savęs. Nenorėjo pati patirti džiaugsmo, kai venomis teka nuodai, tad uždengė narvą specialia juoda medžiaga. Tada įėjo į kabinetą ir (kaip būtų keista, be sarkazmo) pasisveikino su profesoriumi.
 -Labas rytas.
 Tada nuėjo link vieno ant paskutinių suolų ir klestelėjo. Didžiulį narvą pasidėjo ant stalo, bet taip, kad matytų profesorių. Į teorijos klausimą atsakinėjat kitiems mokiniams, narve esantis padaras ėmė blaškytis.
 -Perkūne, žinau kaip tau maga iš čia ištrūkti, bet pakentėk dar truputį...- šnibždėdama nutęsė paskutinius žodžius ir laukė, kol dauguma papasakos. Žinoma, toje daugumoje kaip visada buvo sesutė, kuri gerai išmanė iškalbos meną. O Džesė to nelabai mokėjo. Juk pašiepti ką nors yra daug lengviau negu įtikti ar sudominti, tiesa? Na, pagaliau sulaukusi Klarės pasakojimo apie kates, Džesė pati sau kreivokai nusišypsojo. Dabar atėjo laikas, kai ji gali parodyti ką išmokusi ir sužinojusi - atsidurti dėmesio centre. Taigi ilgai nelaukus atidengė juodą medžiagą. Nuodų ir vaistų karalystėje sužibėjo juodos ir gilios paukščio akys ir blykstelėjo snapas, kuris vos nekirto Jasminai į ranką.
 -Perkūne, ramiau,- tyliai subarė ir pakėlė narvą taip, kad paukščio snapas atsidurtų atokiau juo jos pačios.
 -Taigi, čia yra anrav'a. Šie paukščiai dažniausiai gyvena ten, kur daug medžių. Pavyzdžiui, sode ar miške. Turbūt jus nustebins jų paskirtis...- kreivai šyptelėjo ir galvojo kaip viską ištarti, kad nuskambėtų grėsmingiau.- Juos augina vorai...- jau įsivaizdavo sesers akių blykstelėjimą. Trumpokai patylėjo, ir pridūrė.- Dėl maisto. Panašiai kaip žiobarai kiaules - greitam maistui. Tarp daugybės voratinklių raizgų narvų, šie paukščiai gimsta - vorai niekam neduoda kiaušinių, auga apsupti gijų, o tada miršta nuo nedielio kiekio vorų nuodų. Ir atsiduria jų skrandyje,- Džesė vyptelėjo.- Tik ypatingos rūšies vorams, kurie augina anrav'as, juodųjų paukščių nuodai nekenksmingi. Visų pirma, anrav'a kerta snapu, kad ištrykštų kraujas. Tada perbraukia užkrėstomis plunksnomis ir štai - nuodai srūva tavo venomis. Išgelbėti gali vorai arba...- antrakusė stabtelėjo, nes neprisiminė pavadinimo.- Eee... Arba Karitos eliksyras. Taigi...- nutęsė, nes prisiminė, kad kažką praleido.- Anrav'os žinomos jau seniai. Nėra šaltinių kas jas atrado, bet šie grėsmingi paukščiai gyvuoja beveik nuo burtininkų atsiradimo,- tada suprato, kad išeina nerišlus tekstas, prikando lūpą ir kalbėjo toliau.- Anrav'os nuodai ypatingi tuo, kad jaučiamas keistas jausmas. Lyg skausmingos adatos pradeda durti odą, tada kitus audinius. Vėliau pasiekia organus. Blogiausia, jeigu užkrėtimo vieta yra prie galvos. Tada įsiskverbia į smegenis ir... Vienaip ar kitaip, žmogus žūva, nebent nusipelno jų auginančio voro palankumo ar gauna Karitos eliksyro. Iškyla klausimas: kaip gali pakenkti, jeigu saugo vorai? Vorų sargyba nėra tobula, kartais pasprunka.
 Jauniausioji Amneta nutilo ir padėjo juodaplunksnį, juodaakį paukštį su visu narvu ant suolo. Tada pati atsisėdo. Pasiklausė atsakymų į profesoriaus užduotus klausimus ir gavo buteliuką eliksyro. Profesoriaus liepimu jį išgėrė, užsimerkė ir... Atsidūrė kažkur kitur.
 Čia šilta. Rudaplaukė atsimerkė ir ėmė galvoti, ką daryti toliau.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Klarė Konė Karter Rugpjūčio 01, 2017, 03:43:29 am
Žengiant toliau sodas vis mažiau priminė pasaką ir labiau priminė apleistą, nejaukų filmą - trilerį, įtemptą dramą ar net siaubo. Klarė tokius filmus mėgo nuo mažens. Tiksliau iš jų juokdavosi, mat kraujas taškydavosi per kilometrą. Tokiuose filmuose nerasi jokios tikrovės. Žaizdos realybėje buvo žymiai kraupesnis dalykas. Žaliaakė bijojo kraujo. Laimė voratinkliai buvo švarūs. Šilkiniai mezginiai puošė medžius ir tamsoje vaiduokliškai žibėjo. Prisimindama kokie švelnūs šie būdavo kieme rudenį, kai užsimegzdavo darže, dažniausiai prie aukštaūgių krapų, paauglė atsargiai ranka perbraukė per šilkinį audinį, nuaustą matyt, ne ką mažesnio negu pati paauglė, voro. Arba ji klydo, galbūt tik taip atrodė. Audinys buvo toks švelnus, kad šaltą vakarą vėjų košiamame sode norėjosi nekreipti dėmesio į tai, kad tai matyt labai pavojingų vorų irštvos ir nieko nelaukiant susisupti į nupintą maršką.
Pasivaikščiojusi suprato vieną keistą dalyką. Apėjusi daugiau nei pusę sodo ji jau turėjo sutikti bent vieną vorą. Tačiau jų čia rodėsi nebūta seniai. Tolėliau nuo pagrindinio tako voratinkliuose žiojėjo maždaug dviejų sprindžių pločio skylės. Neaišku, kas jas išdraskė, tačiau Hogvartso trečiakursė jau suprato, kad sodas pilnas voratinklių greičiausiai slėpė kažką įžūlesnio, pavojingesnio, kažką visiškai kitokio, negu magijos pasaulyje ne tokiaus retai sutinkamus vorus.
Vėjas šiūrėno viršutines vaismedžių šakas. Viršutinė lajų dalis judėjo ir apšviečiant mėnuliui mirgėjo tarsi sugedęs ekranas. Apskritai vakaras atrodė tarsi pritilęs prieš kokį dramatišką įvykį. Jei tai būtų filmas, fone jau girdėtum palaipsniui stiprėjančią, bei įtampą išlaikančią muziką. Klarė laikė lazdelę ištiesą į priekį. Nežinojo ko tikėtis. Suprato, juk tai, tik haliucinacija, profesorius pasirūpino apie tai pranešti pamokos metu, tačiau vistiek nesijautė taip, tarsi galėtų klaidžioti čia balažin kiek laiko, kol išlįs padaras, kuris apnuodys ne pagal metus ištįsusį paauglės kūną. Dar ko.. Mintys siautė kaštonplaukės galvoje tarsi sprogstamasis užtaisas. Tokioje vietoje ką man? Tiesiog atsigulti, laukti ir tikėtis... Nee.. To nebus..
Žaliaakė ginčyjosi pati su savimi. Kai kuriose kultūrose tai laikome beprotyste, tačiau čia nesimatė nė vieno gyvo, ar neduok išdidžioji magija, negyvo žmogaus. Jei su savimi kalbėdamasi jautėsi geriau, kodėl to nedaryti. Mama visad nukreipdavo rodomuosius pirštus į smilkinius ir sakydavo: pasitark su pačiu protingiausiu - savimi.
Viena akimirką šnaresys lapuose tarytum nutilo. Mėnulis tarsi sarkastiška šypseną nutaisęs žvelgė į žemę. Ir tuomet pakilo sukūrys. Per jo tirštumą buvo sunku suvokti iš ko jis sudarytas. Tačiau stebint sūkurio judėjimą buvo matyti sparnų kraštai. Paukščiai. Po kelių akimirkų galvoje pagaliau susiformavo tinkamas žodis. Sparnų griausmas niokojo stojusią kapų tylą, sudarkė išdidžią nakties harmoniją, tarsi cunamio banga staiga pakibusi tiesiai virš miegančio poilsiautojo galvos.
Klarė vos spėjo pasisukti ir paukščiai puolė. Trylikametė buvo greita, ir gana vikri, tačiau visur tvyroję voratinkliai kiekviename žingsnyje užstojo kelią ir vikresnis paukščių srautas vijosi mokinę tarytum naujausias feraris paskui seną, surudijusį žiguliuką. Nepraėjo nė kelios minutės, kai galų gale visai vikri strazdanė, apšviesta vien vos takelius paryškinančio mėnulio užsikabino už šaknies. Bent jau tokia mintis kliuvo į Klarės galvoje sudarytą voratinklį. Pati Klarė virto voratinklio auka. Rankos įkliuvo į tinklą, paukščiams pasivijus ji nespėjo ištraukti rankos, kurioje stirksojo dabar jau bevertė lazdelė.
Tamsūs, juodi, kaip anglis, blizgantys tarsi ką tik ant asfalto išpilta nauja smala. Jų akys buvo laukinės. Raudonos tarsi laukinės vyšnios. Būtent laukinės. Priskridę paukščiai nedelsė nė akimirkos. Kol kaštonplaukė stengėsi ištaukti lazdelę įstrigusią dešinę ranką apsivijusiame tinkle ir apginti veidą, keli pikti paukščiai jau spėjo aštriais snapais žnybtelti.
- Bombarda! - Klarė nedelsdama paleido kerus į paukščius. Kaire ranka mosuodama nepataikė taip tiksliai, kaip būtų pataikiusi mosteldama dešine. Tačiau paukščių buvo tiek daug, kad kerai kliudė bent penkias Anravas. Jų pavadinimą trečiakursės smegenys prisiminė pačiu keisčiausiu metu, būtent bandant atskiratyti šių paukščių. Tokį į pamoką atsinešė ir jos bendrakursės sesuo, berods girdėjo ją šaukiant Džese. Balta kerų šviesa buvo tarsi triumfuojanti mūšio jėga, nubloškianti juodaplunksnes kuo toliau. Nubloškianti greičiausiai buvo per švelnus žodis. Aplink šviesiaodę paauglę voliojosi gabalai. Kur dalis pėdos, papuoštos aštriais nagais, kur nuo smūgio išvėpusios žarnos. Dabar tai tikrai priminė siaubo filmą. Dalys pakibusios voratinklių tankumynėje nederėjo sidabriškai, tarsi nuometais pasidabinusiam sodui.
Sunkiai besivaduodama iš vaiduokliško, lipnaus voratinklio, Konė ėmė jausti ne tik šleikštulį keliantį lipnumą, likusį ant abiejų - tankiai sumegzto tinklo ir mergaitės nuo sprogimo likusių gličių anravų pėdsakų, tačiau kažkas be perstojo, tarsi mažyčiais žiogeliais žnaibė trylikametės odą. Praėjo kelios sekundės, kol nervingai kasydamasi ji suprato, kad užduotis pati ją rado. Vienas ar keli iš grėsmingųjų paukščių spėjo perkapoti rūbus, kad ir kaip Klarė stengėsi, kad taip nenutiktų.
Žaliaakės laimei, koledžo vadovas leido pasiimti užrašus, o prieš tai perspėta grifė stropiai žymėjosi kiekvieną galintį praversti Nuodų ir Vaistų kabinete sėdinčių mokinių ištartą žodį. Geliant tokiam galvą kvaršinusiam, tarsi iš pasalų puolanti migrena, skausmui, ji negalėtų iškasti iš po žemių gelbėjančio eliksyro pavadinimo, juolab surasti jo knygoje, tarp bent kelių šimtų įvairiausių gėralų ir tepalų.
Karitos eliksyras, išskaitė pavadinimą išraitytą apvaliomis, mažomis, nuo skubėjimo pasvirusiomis, vos įskaitomis raidėmis. Vorų šalimas nebebuvo matyti, jei ir būtų, matyt milžinai nebūtų gražiai nusiteikę jų maistą išsprogdinusios mergiotės pusėn. Vienintelė išeitis buvo surasti eliksyrą knygoje.
Miklūs, ilgi pirštai skubiai vertė plonus, tarsi voratinklio šilkas, puslapius, laikas, šiandien buvo pats didžiausias žaliaakės priešas. Receptas slėpėsi maždaug knygos viduryje ir buvo palyginti sudėtingas. Trečiakursei jo pagaminti tikrai nebūtų pavykę. Tačiau rasti trūkstamą ingredientą? Galbūt. Paskutinio šanso taisyklė dažniausiai priverčia individą pasistengti. Arba tau pavyks ir tu išgyvensi, jei ne? Šįkart tai buvo tik pamoka, tačiau pojūčiai buvo tokie tikroviški, adatėlės kaip milijonai skruzdžių, vaikystėj užlipus ant skruzdėlyno, palengva kankino jau ir taip nakties vėsos kamuojamą kūną.
Lygiai toks pats buteliukas, kaip ir kabinete, atsidūrė tiesiai priešais jaunąją grifiukę, suėmusi šį rankomis dar kartą nuodugniai perskaitė receptą.
Citata
Karitos eliksyras

Sudedamosios dalys:
puslitris vandens
50ml žaliažiedės saulenės žiedų esencijos
4 ugniasprandės varlės kurkulai
20mg mėlynakio žalčio ilčių miltelių
7 storalapės mangalės lapai
tuzinas afrikinės musės sparnelių
23 rojaus obuoliukai
9 metrai sidabriškos voratinklio gijos
Paruošimas mergaitei nebuvo itin svarbus, todėl šio kol kas neskaitė. Gal vėliau jis ir bus reikšmingas, tačiau reikėjo kuo greičiau surasti tinkamą ingredientą priešnuodžiui užbaigti, o lemtingas žnybtelėjimas nelaukė. Durstantis skausmas jau apėmė visas Klarės galūnes, nuo veriančio dilgčiojimo judėti buvo sunku. Leisdama nuodams sklisti, ji rizikuotų suteikti šansą adatėlėms užimti kūną taip, jog trečiakursė anksčiau ar vėliau nebegalės nė sujudėti.
Elgėsi atsargiai, taip pat kaip visada. Atkimšo buteliuką toliau nuo savęs, palenkdama į išorę. Drebančiomis rankomis buvo sunku neišlieti beveik paruošto priešnuodžio. Prisitraukė kiek arčiau, bei rankos mostu paskleidė kvapą aplink. Eliksyras skleidė itin saldų, primenantį vaistus nuo kosulio, kvapą. Po kelių sekundžių drįso prisikišti buteliuką artyn bei žvilgtelti vidun. Sulaikė orą, nenorėdama netyčia pridusti nuo galbūt per stipraus salsvo tvaiko, eliksyras švelniai žvilgėjo, spalvos nebuvo įmanoma nusakyti, paauglei teks pasikliauti kitais pojūčiais.
Trūkstamas ingredientas turėjo būti sode. Ne eliksyras atvedė ją čia. Voratinkliai galėjo kyboti beveik bet kuriame pasaulio kampelyje, tas raktas, užduoties sprendimas turėjo būti čia. Trylikametė darsyk užmetė akį į ingredientų sąrašą, mintyse braukdama kiekvieną ingredientą, kurio negalėjo rasti sode.
Vanduo?... Eliksyras jau skystas. Saulenių esancija? Jos auga tik pievose, mokėmės. Varlės kurkulai? Vorų sode nebuvo jokio vandens telkinio. Mangalės augo tik miškuose, afrikinės musės vieta buvo afrikoje, mėlynakis žaltys gyveno tik subtropikų zonoje.
- Liko du, - tyliai su savimi diskutavo Klarė, žodžiais nukreipdama dėmesį nuo nemalonių pojūčių, - rojaus obuoliukai ir voratinklio gijos.
Ilgaplaukė darsyk patikrino tai, ką buvo pastebėjusi. Nežinojo kaip su kitomis sudedamosiomis dalimis, tačiau voratinklio gijos taip žvilgėjo atšiaurioje mėnulio šviesoje, kad mintys automatiškai krypo link rojaus obuoliukų. Vaikystėje Klarė juos gliaudė pas močiutę kaime. Salsvo, kiek kartelėjusio mažų, rausvų kamuoliukų skonio neįmanoma su niekuo supainioti. Šios aišku galėjo ištirpti bendrame eliksyro kontekste, tačiau trečiakursė neturėjo ko prarasti. Užspaudė pirštu siaurą kakliuką papurtė buteliuką, kol ant piršto pagalvėlės pajuto ne tik Anravos nuodų sukeliamus dūrius, tačiau ir vėsų skystį. Netrukus ilgą, kaulėtą pirštą jau lietė kvailai iškištas Klarės liežuvis. Skonis buvo saldus, tačiau jokios karčios užuominos. O rojaus obuoliukų kartumą galėjo permušti ne daug kas.
Lėtai pakilo nuo drėgnos ir vėsios žemės. Laibas kūnas dilgčiojo taip, kad atrodė, jog įkristi į erškėčius dabar būtų ne bausmė, o jos sušvelninimas. Sode turėjo būti rojaus obuoliukų. Atidžiai dairėsi aukšto krūmo, sprangiomis, tankiomis šakomis. Viską apsunkino voratinkliai. Jie dengė bent tris ketvirtadalius medžių, apsunkindami paiešką iki adatos šieno kupetoje. Kojos sunko ties kiekvienu žingsniu, voratinklius sklaidyti buvo ne taip lengva, kaip plėšti cukraus vatą nuo pagaliuko cirko arenoje.
- Tergeo, tergeo, tergeo... - Vieną po kito, prisiminusi valymo burtažodį, laidė į medžius. Tarti žodžius buvo lengviau, nei priversti kojas kilti nuo žemės vėl ir vėl. Gale sodo pagaliau aptiko ieškotą krūmą. Kad pasiektų nedidelius obuolėlius, Klarė turėjo pasistiebti. Rankas gėlė taip, kad ties kiekvieno obuoliuko raškymu rodės, kad dalis kūno trupa. Obuoliukų ji neskaičiavo. Raškė tol, kol turėjo jėgų. Keli vaisiai krito pro kišenės šoną - nuodai skverbėsi vis giliau.
Galų gale susmuko ant žemės ir susiradusi nulūžusią šakelę žymėjosi kiekvieną obuoliuką įmestą į tarsi kaip tik nulietą buteliuko kakliuką. Karter beveik neabejojo esanti teisi. Bent vienoje pamokoje ji nesijautė silpnesnė už kitus. Tai buvo jos varomoji jėga. Nepailstantis variklis, kuriam reikėjo tik paskatinimo, tik gero žodžio ar elementariausios sėkmės, kad veiktų. Sumetusi paskutinį obuoliuką, laukdama kol ištirps paskutinį sykį pakėlė akis į blyškiaveidį mėnulį, apžvelgė tolumoje jo apšviestus nenuvalytus voratinklius - grožis buvo šiurpus, tačiau gamta visuomet buvo graži.
Užsimerkusi prikišo talpelę prie lūpų, ir nedelsama nurijo skystį. Jis pasižymėjo kartumu: Klarė neklydo, trūko rojaus obuoliukų. Akimirkoms lekiant skrandį sutraukė, tarsi smarkiai užveržtą batą. Paauglė atsidūrė kabinete. Dauguma mokinių jau buvo grįžę iš haliucinacijų. Tačiau vietoj dažniausiai jaučiamos geros atmosferos, darbo erdvėje buvo aiškiai juntama įtampa. Žaliaakė nieko nesuprato, tačiau įdėmiai dairėsi, net nedrįsdama kam nors užsiminti, kad jau užbaigė užduotį.
Antraštė: Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
Parašė: Claudie Amneta Rugpjūčio 01, 2017, 12:09:15 pm
 -Accio Rapsilijų stiebus!- nieko. Visiškai nieko. O ko gi reikėjo tikėtis? Kad pašaukus burtažodžiu viskas bus pateikta ant auksinės lėkštutės? Nebe tie lengvi laikai, kai jaudinosi dėl blogai parašytos raidės ar pamirštų atlikti namų darbų žiobarų mokykloje. Su laiku viskas sunkėja... Toks jau tas gyvenimėlis.
 Grįžtant prie Clau - ji net neįsivaizdavo kaip galėtų atrodyti tie Rapsilijų stiebai. Mintys po truputį ėmė sunkti, lyg nuo kaitriai, it vidurdienį šviečiančios saulės. Kas buvo kiek akylesnis ir atidžiau skaitė praeitą postą suprato, kad laikas lekia labai greitai. Juk dar prieš kelias ar kelioliką minučių saulė tik tekėjo. Gaila, kad šito nesuprato pati mergaitė. Įspėjimas, kuris jai labai palengvintų visą dieną kabojo kažkur, bet tologai nuo čia ir visiškai nenorėjo įspėti. Lyg statybos, kurias aptverianti tvora pastatyta už kilometro. Kokie tie stiebai? Magijos pasaulyje neaposiribosi tuo, kad greičiausiai žali. O ir augalių čia pasitaiko ne tik žalių, bet ir judančių, o kartais net ir leižiančių garsus. Taigi mokinukė neturėjo jokios kitos išeities, nei ieškoti kokio nors aprašymo. Bet juk čia ne Herbologijos, o NIV vadovėlis! Aprašymų daugybė, bet po pastraipą, labiausiai akcentuojama ne buvimo vieta, o panaudojimas. O rast Rapsilijų stiebus... Čia beveik beviltiška.
 Saulė jau judėjo vakarop, tik to Claudie niekaip nesuprato. Tik kažkaip darėsi šalta, o mintys tapo lėtos ir pynėsi savaime. Vaizdas liejosi lyg akvarelė. Žodžiai tapo nesuprantamomis, juo labiau neįskaitomomis dėmėmis, kurios nieko nereiškė. Ir štai, po ilgų paieškų ji rado kažką, susijusį su Rapsilijų stiebais. Tik menkas sakinukas, kurio ji neįskaitė ir neaiškus mažytis ir daug neatskleidžiandis paveiksliukas. Bet akys merkėsi, protas apsunko ir grifė suprato, kad nebespės surasti šių stiebų.
 Kaip jūs pasijaustumėt, jei žinotumėt, kad tuojau mirsite? Na, gal ir netikram pasaulyje, bet viskas atrodo taip tikroviška... Ką galvotumėt, jei žinotumėt, kad tai bus vienos iš jūsų paskutinių minčių? Ir žinotumėt, kad mirtis bus gan ilga ir skausminga?Nesvarbu... Ir gerai, kad jūs to nesužinosite. Nes tai reikštų, kad esate šios mokinės vietoje.
 Claudie, lyg saugodama paskutinius jėgų likučius, pažvelgė į jūrą. Saulė jau leidosi. Tai paskutinis mano matytas saulėlydis... Su juo ir mano gyvybė užges. Tikriausiai... Bet būnant grife, ji išmoko ir nepasiduoti ištinkant tokiom situacijom. Sunkiai atsistojo ir paėmė buteliuką ir švirkštą. Taip pat dubenėlį ir peilį. Knygos jai tikrai daugiau neprireiks, o ir taip ji joje nieko neįskaitė. Svirduliuodama lėtai lipo nuo kalno - link jūros. Saulė lyg į miegą grimzdanti gažuolė džiaugėsi paskutiniais savo grožio lašais ir brido maudytis jūroje. Pusė saulutės dar žibėjo, apšvietė tamsius mokinės plaukus. Kiekvienas žingsnis apsunko, darėsi vis sunkesnis. Prisiminti, kad tai netiesa darėsi vis sunkiau. Ir viskas taip tikroviška... Kažkaip net keista, kad jūrą pasiekė taip greitai. Bet juk čia ne paprastas žiobarų pasaulis... Claudie nusiavė batus. Žemė sukosi, smėlio atrodė daugiau nei yra iš tikro, o jūra šiepė savo nasrus. Basos kojos smigo į šlapią smėlį. Daugybė pėdučių matėsi iki jūros. Jūra skalavo pėdas, o šiltas vanduo raminamai liūliavo. Darėsi tamsu. Claudie jau negalėjo normaliai galvoti. Ne kartą norėjo atsidurti būsenoje, kai neturi jokių minčių - kaip medituojantys dvasingi žmonės. Taip, ji nieko negalvojo, tai buvo savotiškai gerai - nereikėjo prisiminti, kad yra kalnas neatliktų namų darbų, pamokos nelabai sekasi, o ANJM ypatingai vargina. Kad sapnai neramūs košmarai, o jos sesuo kažkaip keistai elgiasi... Bet ji nesijautė llengvutė kaip pūkelis. Smagu, bet kartu ir sunku. Lyg ką nuojausdama trečiakursė nusisuko nuo jūros, žiūrėjo į paplūdimio smėlį. Tik blykstelėjusios juodos akys privertė ją atsitokėti.
 Link jūros, prie jos artinosi kažkoks padaras. Saulė beveik pasislėpė, tad jį įžiūrėti darėsi sunku. Nejučia grifė suspaudė peilį, bet netrukus pirštai atsigniaužė, o eliksyrui pagaminti skirtas peilis, kurį ji norėjo panaudoti kaip ginklą, krito ir plumptelėjo į vandenį. Clau iš nuostabos išsižiojo. Lyg koks pagėrėjimas, lyg prieš mirtį, ji pradėjo sunkiai, bet šiek tiek mąstyti. Voras... Prieš mane stovi voras. Ling grifės arėtėjo voras, einantis šešiomis kojomis. Turbūt žinote visi, kad vorai turi aštuonias kojas. Ne, jis jų neprarado. Tiesiog kitomis dviem nešė nedidelę pintinaitę, kurią labai norint būtų galima prilygint dviejų delnų pločiui. Kažkas blizgėjo pintinėlės viduje. Didelio šuns dydžio voras pastatė pintinėlę gal septynis metrus ir apsisuko. Tada nuėjo. Lyg prie gelbėjimosi valties, prie pintinėlės mergaitė priėjo. Tada jai surakino kojas ir ji nugriuvo. Švirkštas, dubenėlis, pusiau pagamintas eliksyras ir peilis liko jūroje. Dabar ją gelbėti gali tik mažutė pintinėlė.
 Blankiai paburnojusi, kad šiandien nesiseka, tamsiaplaukė žvilgtelėjo į pintinėjės turinį. Trys nedideli buteliukai ir švirkštas. Vieno buteliuko skystis melsvos, kito gelsvos, trečio žalsvos spalvos. Kuris man tinka? Pirma atkimšo pirmo, buteliuko su melsvu skysčiu kamštelį. Patraukė atokiau nuo saves ir po truputį artindama buteliuką prie nosytės pauostė. mėlynės, šilauogės ir kitokių uogų kvapas dvelkė iš mažiuko butelaičio. Visai kaip ta žiobariška dušo želė. Tada jį užkimšo ir padėjo į vietą. Trečiasis (ji nusprendė juos uostyt ne iš eilės, o pagal spalvų panašumą ir suderinamumą), kuris buvo žalias, kvapėjo atstumiančiai, nepatraukliai ir tiesą sakant, priminė nuodus. Kažin kas nutiktų jo įsileidus. O geltonasis buvo kitoks. Paslaptingas, daugybė sumišusių kvapų ir dvelkiantis uždraustais kraštais... Tada ji pateliuškavo visus buteliukus. Pirmas ir paskutinis buvo tolygiai susimaišę. Ant buteliuko su geltonu skysčiu sienelių matėsi lyg drumzlės, lyg kažkas lipnaus. Va, čia tas medus. Reikia leistis šitą skystį.
 Raganaitė vėl atkimšo buteliuką ir iš jo į švirkštą pritraukė skysčio, kaip matė darant per filmus. Kai gelsvas skystis su drumzlėmis maišėsi švirkšte, Claudie švirkšto adatą pridėjo prie venos. Tada trumpam užsimerkė, atsimerkė, sunkiai nurijo seilę ir... Dūrė. Sukando dantis nuo skausmo ir palengva stūmė stūmoklį. Kai vaistai, kurie jos manymu turėtų padėti išsigelbėti nuo viso šito tekėjo kartu su krauju, ištraukė švirkštą ir nors buvo už ekologiją, nusviedė švirkštą kuo toliau. Vis dėl to, čia iliuzijų pasaulis ir švari gamta būna ir taip. Tada užsimerkė, atsigulė ant smėlio ir laukė...

 Klasėje ji atsirado labai staigiai. Lyg pažadinta iš baisaus košmaro. Na, čia buvo baisiau už košmarą. Net pašoko nuo kėdės išpilta šalto prakaito. Ji pasveiko. Ji išsigelbėjo. Gaila, kad užduotį atliko turbūt prasčiausiai - paskutinė atsibudo.Sor: darbas paskutinis, bet anaiptol ne prasčiausias. Puiku. Turbūt jai vienintelei reikėjo dirbti su buteliukais. Tankiai kvėpuodama suspaudė kumščius ir bandė tvardytis.