Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Mafalda Fullerton Birželio 21, 2017, 08:48:35 pm

Antraštė: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Mafalda Fullerton Birželio 21, 2017, 08:48:35 pm
Ši gigantiškų kvidičo aikštės tribūnų dalis visiems kėlė labai įvairius jausmus ir asociacijas - ir pasibjaurėjimą, ir begalinį susižavėjimą. Visgi visi turėjo pripažinti, jog ši tribūnų dalis buvo ypatinga. Kuo? Tuoj pat ir galėsit tai sužinoti.
Kad geriau suprastumėte, apie ką eina kalba, visų pirma vaizduotėje nusipieškite kėdes, sustatytas dešimčia eilių ir kiekvienoje eilėje po dešimt vietų. Sustatytos taip, kad kiekvienas iš bet kokios vietos galėtų puikiai stebėti vykstantį žaidimą ar palaikyti komandą.
Net nepatyrusiai ar apyžlibei akiai buvo išskart aišku, jog šių tribūnų kėdės pagamintos buvo tikrai ne šį šimtmetį, gal dar ir ne aną. Šen bei ten būdavo nulūžę atlošai, išbyrėję kėdžių pagrindai. Apsauginiai mediniai turėklai buvo nelabai seniai rekonatruoti, tačiau vietomis vis tiek matėsi nuotrupos ar mokinių išraižyti žodžiai.
Tai kuo gi jos žavėjo ar atstūmė? Iš čia vaizdas į aikštę buvo vienas geriausių, be to, sklido įvairūs kvidičininkų vaizduotę įaudrinantys gandai, bandantys atskleisti, kodėl gi tos tribūnos tokios apleistos. Į jas įsirėžė Haris Poteris, dalį jų aplaužė slibinas, neregėtai mėgęs kvidičą, jose su savo mergina (ar vaikinu?) sėdėjo Albas Dumbldoras, užkeikęs jas taip, jog jos daugiau niekada nebūtų atnaujintos - tai tik trys teorijos iš tūkstančių. Tik kibiras vandens juodajame Hogvartso ežere, tik vienos šluotos žabas visame kvidičo žaidime...
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Adelė Ginger Birželio 22, 2017, 03:52:43 pm
Į rytus nuo Hogvartso pilies puikavosi kvidičo aikštė, kuri buvo puiki vieta pabūti su savimi, kai nevykdavo rungtynės. Čia nebūdavo dažnai tvarkoma aplinka, dažomi apsauginiai mediniai turėklai. Viskas buvo palikta pasenti ir po kiek laiko vėl rekonstruoti.
Šviesiaplaukė mergaitė basomis pėdomis užbėgo į vidurinę eilę Varno nago koledžo tribūnose. Atsisėdo ant aplūžusios kėdės ir išsitraukusi iš apsiausto kišenės užrašinę ir pieštuką pradėjo toliau kurti savo muzikinį kūrinį, susibraukė penkias linijas ir pradėjo rašyti natas, vis niūniuodama melodiją, kurią nori užrašyti. Jai patiko klasikinė muzika, nemėgo šiuolaikinio, taip pat skambančio popso. Bethovenas, Vivaldis, Šopenas. Šie klasikos kūrėjai jai yra dievai, jos ausys visuomet mėgaujasi Vivaldžio Metų laikų simfonijomis, Bethoveno Mėnesienos sonata, o Šopeno - Naktimi.
Vėjui pavėlus šviesiaplaukės plaukus, o bitei dūzgusiai šalia jos ausies, iš rankų iškrito pieštukas, sukeldamas dar neįprastą garsą. Mergaitė užsimerkė ir jautė, girdėjo muzika aplink ją. Pakėlusi pieštuką, jį vėl numetė. Pakartojo šį veiksmą kelis kartus ir užrašė jos girdėtas natas, garsus. 
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 06, 2018, 11:45:36 pm
Nepasidavusi žiemos šaltukui, Bethany vaikščiojo po apylinkes. Sijonukas kai visados siekė kelius, stori, trumpi zomšiniai bateliai neleido šalti pėdoms, o viršutinę kūno dalį šildė storų siūlų, kelių, pereinančių spalvų megztinis. Apsiaustas plėvesavo šiek tiek prasegtas - šis drabužis buvo vienas iš nedaugelio, kurį galėjo užsekti ar atsegti. Plona kepurytė dengė pakaušį bei saugojo ausis, palaidus plaukus taršė kartais pasirodantis žvarbus vėjelis. Kaklą, nuo gerklės skausmo gynė apviniotas, šiltas, šalikas, kurio spalvos atspindėjo mergaičiukės koledžą.
Varniukė dėliojo pėdas pirmyn bei svajodama ir žvelgdama į dangaus platybes, žingsniavo tiesiai, negalvodama apie artėjantį tikslą ar kokią vietą. Vienas, du... Ties trejetu mergaičiukė ėmė lengvai dėlioti kojas bei rankas savo nuosavais šokių žingsneliais, tačiau greitai sustojo. Bethany sustabdė savo judėjimą pirmyn prie pat kvidičo aikštės vejos, kurią dengė sniego sluoksnis. Tribūnos neatrodė naujos, lankai milžiniški, o jausmas, kad ji tokia mažytė, privertė pasijusti ramiai. Žengusi dar vieną žingsnelį, mergaičiukė slystelėjo ant sniego, gulėjusio ant vejos. Išlaikusiusi pusiausvyrą, Bethany pasisuko link artimiausių tribūnų - norėjosi prisėsti, nesvarbu, jog šalta. Arčiausiai buvusios tribūnos žymėjo Klastūnyno koledžą, tačiau jai tai buvo nė motais. Besisagstydama, o galop ir užsisagsčiusi pilnai apsiaustą, varniukė debtelėjo į pirmą pasitaikiusią tribūnų kėdę. Ši išleido nemalonų garsą ausiai, bet visgi, kėdės čia ne naujos.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 12:07:31 am
Kažkur tribūnose mėtėsi šeštakursis Zwei. Šiandien jis buvo apsirengęs juodas kaip pati mirtis, negalėjai pasakyti iš kokio koledžo šis jaunuolis. Tačiau jo niekas daug ir nepažinojo - vos keletas mokinių turėjo garbės ar nelaimės susipažinti su šiuo buvusiu Dumštrango mokiniu. Vokietukas išgirdo, kažkokius garsus ir iš patogios gulėjimo pozicijos šoko ant kojų. Mat mėtytis tiesiog tribūnose lyg ir galima, lyg ir ne, bet jam keista buvo, kad čia dar kažkas be jo žiemą gali ateiti.
Klausimas gal ir keistas būtų - visgi ką veikė Zwei atsigulęs vidury baltos žiemos? Šaldėsi. Kaip kai kurie žmonės šildosi, yra toks burtininkų porūšis kurie tiesiog šaldosi.
Žalios akys atidžiai peržvelgė visą teritoriją ir galiausiai akys užkliuvo už artimo objekto - mažos merginos, kuri velniai žino ką veikė tribūnose.
- Nepasiklydai? Galiu palydėti į pilį - šyptelėjo klastuolis.
Klastuolis užsimaukšlino žalią kepurę ant galvos, kuri buvo papuošta Klastūnyno atributika. Vokietukas atidžiai žiūrėjo, ar šis išsigąs to fakto, kad jaunuolis yra iš šio koledžo. Juk paprastai užtenka tik atributikos tam, kad burtininkas būtų įbaugintas.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 07, 2018, 04:23:48 pm
Bethany atrėmė nugarą į atgyvenusį atlošą bei užkėlė rankas ant kelių. Iškvėpus orą pro menkai pravertas lūpas, priešais iškilo balto, šilto oro debesėlis, tačiau apgaubtas šalto žiemos oro greitai pranyko. Mergaičiukė netikėjo, jog čia kas galėjo belstis. Visgi, žvarbus oras neturėjo kviesti pasivaikščioti, bent jau taip manė ji. Galbūt kažko tikėjosi, kažką tolėliau išgirdo - tylą vis kas nors pertraukdavo, tokie jau tie gamtos dėsniai. Tikriausiai todėl Bethany nepasimetė išgirdusi balsą. Balsą, kuris atrodė vyresnis bei dar negirdėtas. Varniukė pasisuko tos pusės link bei po kelių minučių bandymo įžiūrėti ir beprotiško spoksojimo, ji sugebėjo pamatyti juodai apsirengusį vaikiną, bent taip suprato. Vylėsi, kad akys nemelavo.
- Mhm, kaip čia pasakius, - net nežinojo kaip paaiškinti ką čia veikė, nors tiesą pasakius, sėdėjo, - tenorėjau pasivaikščioti. Ir besekdama takelį, atsidūriau čia. Nelabai jaučiu, kad būčiau paklydusi.
Bethany norėjo klausti ką jis čia veikė, tačiau mergaičiukė nemėgo kištis į svetimus reikalus, tad laikė liežuvį už dantų. Varniukė menkai šyptelėjo lyg taip norėdama atsakyti nepažįstamajam. Akelių nuo jo Bethany nepatraukė, o jam užsimaukšlinus kepurę, parodžiusią jo koledžą, žiūrėjo tuo pačiu žvilgsniu. Varniukė nebijojo klastuolių. Ji žinojo, kokie jie draugiški gali būti.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2018, 08:57:40 pm
Zwei šiek tiek kostelėjo nuo viso įkvėpto šalčio - toks jausmas, kad visas buvęs vanduo gerklėje ėmė ir sušalo. Šaltas oras vis skverbėsi į plaukius, į bronchus, smelkėsi į kraują. Visam kūnui darėsi šaltą, todėl teliko trys pasirikimai: arba keliauti atgal į pilį, arba pradėti judėti, arba tiesiog susikurti laužą. Žinoma, laužui galimybių buvo mažokai, nors kėdžiu padegimas visgi perskrodė vaikino mintis. Toliau sekė keliavimo atgal į pilį variantas, tačiau jo nedžiugino ši mintis vien todėl, kad ten tikriausiai bus krūvos burtininkų kiekviename kampe. Galiausiai Zwei nusprendė, kad tikriausiai teks šiek tiek pajudėti, todėl klastuolis priėjo prie Bethany.
Zwei šiek tiek šyptelėjo, kad mergaičiukės nepavyko taip lengvai išgąsdinti, nes pagal jį, tai jau buvo neblogas ženklas ir su tuo burtininku jau buvo galima regzti kažkokią kalbą.
- Na, šiandien gali prašyti ko tik nori, tik žinoma, proto ribose. - Šyptelėjo klastuolis. - Gali prašyti pradedant  karštu šokoladu, baigiant... Nežinau, pati sugalvosi.
Jaunuolis šiandien buvo ganėtinai kvailos nuotaikos, nes lyg ir norėjo sujaukti burtininkų protus, tačiau tuo pačiu padaryti kažką gero. Matyt neseniai paūžusios Kalėdos ir Naujieji metai dar buvo sujaukę vokietuko protą savotiška gerumo straiste.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 10, 2018, 09:17:29 pm
Kėdė, ant kurios nudribo mergaičiukė nepasižymėjo nuostabiu patogumu, bet to jai ir nereikėjo. Viena ranka perbraukusi per vieną veido šoną ir taip nubraukdama nepaklusnių, į akis lendančių, šviesių plaukų sruogą, varniukė akimis nukeliavo iki visos aikštės, tiksliau - neblogai matomo centro bei lankų. Ji išgirdo artėjančius žingsnius. Bethany puikiai suprato, jog tai tas pats vaikinas, apsirengęs it mirtis bei pabandęs išgąsdinti parodydamas savo koledžą.
Pajutusi šypsnį - varniukė jo nematė, kadangi vis dar žiūrėjo į sniegą, užklojusį aikštės dangą, pati menkai kilstelėjo lūpų kampelius, nenorėdama pasirodyti surūgėle, kokia, šiuo metu Bethany praktiškai ir buvo.
- Tiesą pasakius, karšto šokolado neatsisakyčiau, - galop pakėlė akeles bei nukreipė link draugiškai atrodžiusio nepažįstamo, - iš tiesų, kiekvienas turi norų, kurie prilygsta svajonėms, - šaltas oras bekalbant sunkėsi į kūno vidų, - ir ne visoms svajonėms kartais lemta pavirsti tikrove.
Pabaigusi savo nedidelę prakalbėlę, Bethany keletą kartų kostelėjo. Šaltas oras sunkėsi visur, atrodė, jog gerklė rengiasi išstumti šaltį, priversdama kosėti. Neseniai praūžusios šventės varniukei atnešė nemenką džiaugsmą, tačiau vienoje savo sielos dalelėje ji jautė tą pačią tuštumą, kurią jausdavo nuo pat motinos mirties, atėjus kiekvienos šventės metui.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 21, 2018, 09:06:32 pm
Rytinė pavasario saulė šildė kvidičo aikštės tribūnas link kurių šiuo metu žygiavo garbanė. Šaltas vėjas plūstelėjo į akis nuo žemės žvyrą ir privertė merginą prisimerkti. Raudonplaukė nusprendė prisėsti, bet šįkart ne Varno Nago koledžo tribūnose, o Klastūnyno. Papūtus vėjui stipriau ryškiai raudonos, plačios Melisos kelnės suplevėsavo į šalis, o plaukai sukrito ant veido, uždengdami smaragdines akis. Juodi marškinėliai gražiai gludo prie merginos kūno, o rankų, deja, niekas nepuošė, išskyrus nuo šalčio pamėlusi oda. Mergina lėtai lipo Klatūnyno tribūnų link. Jai nepatiko būti ten, kur būtų laikoma vienoda, kaip visi, ši visuomet norėjo būti išskirtinė, bet niekieno nepastebima. Prisėdusi ant jau nublukusios buvusios ryškios žalios kėdės, kuri dabar jau yra žalsva, nusibraukė plaukus nuo veido. Užsikėlė kojas ant priešais esančios kėdės ir atsiduso. Rytinė pavasario saulė dabar šildė ne tik tribūnas, bet ir strazdanas, besimėtančias ant Melisos veido. Įdomu, ar kas nors dar ateis, ar ir vėl čia būsiu viena, atskirta..?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Grayson Cameron Bladehorn Balandžio 21, 2018, 09:25:43 pm
Keista ar ne, čia atklydo ir Grayson. Jis galvojo, kad vėl bus vienas, nieko kito ir nesitikėjo. Gal todėl klastuolis ir išsitraukė mirtingą pagaliuką - cigaretę, kurią buvo nušvilpęs iš dėdės. Nesitikėjo ko nors čia išvysti, tad atsisėdo ant pasenusios kėdės ir prisidegė cigaretę, kurios nuodų įtraukė, o tuomet išpūtė. Noriu namo. Ten bent jau buvo įkyrus dėdė, kuris neleido jaustis vienišam. Neleido stačia galva nerti į depresiją, kaip aš dabar darau.
Grayson stebėjo aplinką ir net nenutuokė, jog čia kažkas taip pat yra. Ir tas kažkas gali mielai nubėgti pas kokią nors profesorę ir paskųsti berniuką. Taip, jis buvo jaunas. Bet ne veltui klastuolis. Jis žinojo, kad nuodija save, bet dabar jam tai buvo nė motais. Kas iš to?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 21, 2018, 09:36:49 pm
Melisa akimis sekė jauną berniuką, kuris taip pat atklydo į Klastūnyno tribūnas. Šis prisidegė cigaretę ir Melisa prabilo:
-Galbūt malonėtum ir mane pavaišinti?- nusišypsojo vaikiui. - Nagi, juk niekas nesužinos.
Garbanė užtilo ir laukė berniuko, kuris atrodė trylikos, o gal keturiolikos, atsakymo. Jeigu dabar mergina turėtų tabako ir filtrų, mielai susisuktų čia pat ir užtrauktų dūmelį. Kiek jam metų? Atrodo vyresnis nei dvylikos, bet niekada jo nesu mačiusi čia, Hogvartse. Raudonplaukės akys įdėmiai stebėjo vaikiną, kai šis išpūtė dūmus iš plaučių gilumos. Lėtai priėjo prie jo ir paėmusi iš jo pirštų cigaretę, pridėjo prie savo lupų. Įtraukė vieną vienintelį kartą ir atidavė vaikinukui išpūsdama tuos sveikatai kenkiančius dūmus tiesiai į jo veidą.
-Melisa,- šyptelėjo smaragdinių akių savininkė tamsiaplaukiui.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Grayson Cameron Bladehorn Balandžio 21, 2018, 09:46:21 pm
Iš tiesų, klastuolis liko sužavėtas tokiu nepažįstamos poelgiu. Bet taip, ji jam jau patiko.
-Kol kas galime pasidalinti ir šia,- žaviai nusišypsojo. Jam reikėjo žmogaus, kuris taip pat elgiasi taip pačiai nerūpestingai kaip ir jis. Grayson atrodė vyresnis nei iš tiesų buvo ir tai jam teikė naudos. Jau giliai viduje žinojo, kad tuo naudosis viliojant merginas, kas šiuo metu ne per daugiausiai rūpėjo jaunajam burtininkui.
-Grayson,- prisistatė ir jis, be užuolankų. Paėmė iš Melisos rankų cigaretę ir vėl stipriai įtraukė, o palaikęs, po kelių minučių išpūtė dūmus laukan. Iškart pasidarė lengviau, atrodė, kad savo problemas išpučia laukan su nuodais. -Galvojau, pas jus mokykloje pilna tik nevykėlių. Ir nieko daugiau.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 21, 2018, 10:03:26 pm
Merginai žūtbūt reikėjo ištiesti kojas, todėl ši atsigulė per dvi su puse (taip, Melisa buvo tokia žema, kad jai užteko dviejų su puse kėdžių) kėdės, galvą padėdama šalia vaikino kelių, bet ne ant jų.
-Šaunu, dėkoju,- nusišypsojo Melisa vaikinui.
Vau, garbanė buvo sužavėta tuo, kad vaikinas visiškai laisvai elgėsi, nekompleksavo ir tiesiogine ta žodžio prasme nedavė Melisai į galvą už tai kaip ji įžūliai pagriebė iš jo cigaretę.
-Man patinka,- pakedeno savo plaukus išgirdusi vaikino vardą.- Tau tinka toks vardas.
Grayson metęs kandžią repliką privertė Melisą susimąstyti. Juk Hogvartse nėra nevykėlių, ar yra? Galbūt mergina tiesiog jų nepastebėdavo dėl to, kad su niekuo nebendravo?
-Nežinau net ką atsakyti, kažkaip niekada tokių nepastebėdavau, bet dabar gerai pagalvojus jie mėtosi ant kiekvieno kampo,- silpnai nusijuokė garbanė.
Ši kelnių kišenėje sukiojo tarp pirštų žiurkės uodegą, išėmė ją ir numetė tolyn, kažkur į aikštę. Nudelbė akis į savo basas pėdas, kurios mėlynavo dėl šalčio ir laukė kol vaikinas šalia jos galvos prabils.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Grayson Cameron Bladehorn Balandžio 21, 2018, 10:17:39 pm
Kad ir kaip ten būtų, Grayson drąsos stygiu nesiskundė, todėl netrukus pradėjo žaisti su Melisos raudonais plaukais.
-Tėvas išrinko,- gūžtelėjo pečiais atsainiai atsakydamas. Na, tai nebuvo melas. Dėdė dažnai jam sakydavo, kad jo brolis savo pirmam sūnui pats išrinks vardą, o ne jo žmona.
-Nežinau, yra ar nėra, bet mano atžvilgiu visi yra idiotai ir nevykėliai. Visi tie, kurie nesutaria su manim. O su manim, kol kas, nesutaria visi,- buvo keista kalbėti su tokiu pozityviu žmogumi. Jis buvo atpratęs nuo tokio linksmumo, vienatvė jį visai buvo pasiglemžusi pas save. Tad dabar klastuolis mintyse maldavo, kad mergina pasiūlys įdomios veiklos. Jam verkiant reikėjo draugų, o ši raudonplaukė, kol kas, į gretas jau buvo įtraukta. Nieko nepraras.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 21, 2018, 10:40:41 pm
Melisa nemėgdavo, kai kažkas liesdavo jos plaukus, bet šįkart tai nutylėjo ir leido Grayson'ui mėgautis jos garbanomis.
-Nagi, aš nebūsiu nevykėlė ir idiotė, - nusišypsojo Melisa vaikinui, kai sugavo jo žvilgsnį.- Beje, aš nesu niekas,- žaismingai pavartė akis.
Staiga atsikėlusi nuo kėdžių suinkštė, kai prisiminė, jog jos garbanos buvo vaikino rankose, atrodo, kad kuokštas plaukų buvo išrautas, bet vaikino rankose nieko nebuvo, todėl Melisa lengviau atsiduso.
-Stokis, eime,- paragino Melisa ir pradėjo leistis žemyn link Švilpynės tribūnų.- Paskubėk!- šūktelėjo.
Prisiartinusi prie geltonų kėdžių, užlipo į trečią eilę ir silpnai kilstelėjo vieną iš kėdžių.
-Ką manai apie kai kurių kėdžių atnaujinimą?- paklausė laikydama rankoje grafiti flakonėlį.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Grayson Cameron Bladehorn Balandžio 21, 2018, 10:51:03 pm
-Bus matyt,- mirktelėjo merginai, kuomet ji kaip per kokį gaisrą pašoko iš vietoj.
-Kur tu eini?- pakėlęs antakius paklausė, o tuomet tik garsiai sudejavo, nes kur nors eiti jis išties tingėjo. Bet jis mėgavosi jos draugija, tad netrukus pakilo iš vietos ir sparčiu žingsniu nusekė paskui merginą.
-Manau, kad joms reikia skubaus atnaujinimo, nes jos atrodo niekam tikusiai,- pripažino žavingai nusišypsodamas, tuo pačiu savo šokoladinėmis akimis tyrinėdamas Melisos veido bruožus.
-Ir be to, tu visada taip visur skubi?- paklausė jos žiūrėdamas į ją, nuo galvos iki kojų. Jis jau buvo susidomėjęs Melisa. Jį žavėjo jos raudoni plaukai, taip pat ir akys. O ir iš charakterio bruožų buvo galima spręsti, kad mergina visai linksma ir įdomi.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Melisa Keyes Balandžio 21, 2018, 11:04:01 pm
-Štai, gaudyk,- mergina mestelėjo vaikinui juodos spalvos flakonėlį, o sau pasiliko tamsiai mėlyną.-Man rodos švilpiai įsius jeigu pamatys sudarkytas šias kėdes,- susimąstė Melisa.- Ai, velniai nematė,- pakratė flakonėlį ir nupurškė geltoną kėdę tamsiai mėlynais grafiti.
Mergina ranka vis pakratydavo flakonėlį ir purkšdavo kėdes, iš tolo buvo matyti visokie užrašai, kurie tikrai nedžiugins švilpių. Melisa vis galvojo apie vaikiną, kuris akylai stebėjo ją, ypač veidą, o tuomet nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ši nusipurtė ir gražino kėdes toliau.
-Vaikine,- kreipėsi ji į Grayson'ą.- Skubu aš ne visada, tik tuomet, kai kažką staigiai sugalvoju,- nusijuokė ir pažvelgė į rudas jo akis.
Pakračiusi rankoje esantį flakonėlį ištarė:
-Manajame nieko nebėra, o kaip tavasis? Dar vieną turiu Grifų Gūžtos tribūnose.
Apsisukusi jau ruošėsi eiti link raudonų kėdžių, bet raudonplaukės koja kryptelėjo ir ši nukrito. Kodėl aš visuomet pasirodau kaip paskutinė nevykėlė? Garbanė bandė atsistoti, tačiau pastangos buvo veltui, nes atrodo, jog ir vėl susižeidė čiurną, tai jau ne pirmas kartas.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Fiadh o Ceallachain Balandžio 04, 2019, 09:58:57 am
Beeidama pilies link, Fiadh pamatė keletą mokinių kvidičo aikštėje. Mergaitė patenkinta nuskubėjo ten. Tikėjosi, kad jai pavyks tinkamai atlikti užduotį bent jau esant komandoje su kitais mokiniais.
Deja, vos atėjusi grifiukė suprato, kad šitie mokiniai tikrai neatlieka apsigynimo nuo juodosios magijos užduoties. Panašu, kad jie tiesiog atėjo pažaisti kvidičo. Nužvelgusi grupelę ji pamatė, kad nė vieno nepažįsta. Tad nė nesiartino. Tačiau ją pagavo smalsumas, tad šviesiaplaukė patraukė link tribūnų. Ji tikėjosi, kad šitie mokiniai greit pradės žaisti, tad ji galės pažiūrėti.
Fiadh dar nebuvo buvusi kvidičo aikštėje. Tad tiesiog patraukė prie artimiausios tribūnos ir atsisėdo trečioje eilėje. Tai, ko gero, buvo dar viena tą dieną padaryta klaida. Kėdės akivaizdžiai buvo senos ir reikalavo tvarkymo. Šioje tribūnoje jos buvo medinės. Kas būtų buvę smagu, jeigu nebūtų išpuvusios... Vos atsisėdusi ant vienos kėdės, Fiadh nuvirto. Kėdė paprasčiausiai subyrėjo. Kai sekasi, tai sekasi pagalvojo mergaitė, kai šiaip ne taip atsistojo. Ji atsisuko į kvidičo aikštę. Tačiau pamatė ne ją, o namų elfą, žiūrintį į ją.
- Juk jie neatlieka užduoties! - sušuko mergaitė, pamiršusi, kad pati ją atlieka. Fiadh pradėjo negrabiai ieškoti burtų lazdelės. Ji be galo skubėjo, tad niekaip negalėjo išsitraukti ginklo iš kišenės. Per tą laiką namų elfas paleido kerus, tačiau nepataikė. Vos grifiukė išsitraukė lazdelę, elfas pakartojo puolimą. Šviesiaplaukė skubiai pasilenkė, tad kerai praskriejo jai virš galvos. Na, bent vikrumo tau netrūksta pagalvojo Fiadh. Ir tada susikoncentravo ties tuo, ką dabar reikėjo padaryti. Jai verkiant reikėjo, kad bent kartą normaliai pavyktų.
Namų elfas kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į Fiadh. Ir nieko nedarė. Tai mergaitę šiek tiek sutrikdė. Laukti buvo be galo sunku, be to, ji nežinojo, ar mažylis ją iš viso dar puls.
Pagaliau atskriejo dar vienas spindulys - šį kartą raudonas. Fiadh skubiai švystelėjo ranką į viršų.
- Protego! - riktelėjo ji, brėždama liniją žemyn. Spindulys akivaizdžiai ėjo tiesiai į ją. Tad jeigu skydas nesuveiks, kerai pataikys... Tačiau Fiadh nuostabai, kerai atsimušė į nematomą sieną ir atšoko atgal. Grifiukė nežinojo, ar skydas pakankamai stiprus, kad atlaikytų dar vieną puolimą, tad dėl visa ko pakartojo kerus. Elfas dar kartą pabandė ją užpulti, tačiau jam ir vėl nepasisekė. Fiadh pajuto tokį džiaugsmą, kokio šioje mokykloje dar nejautė. Tačiau ji nenuleido akių nuo elfo. Šis pakartojo puolimą, tačiau ir vėl nesėkmingai. Grifiukė buvo be galo laiminga. Tačiau džiaugsmas dar labiau išaugo, kai ji pamatė, kad elfas nueina. Fiadh nepatikėjo savo akimis. Tai buvo labai keista. Kad jai taip puikiai pasisektų?..
Grifiukė nutarė, kad užduotis jau tikrai atlikta ir galima grįžti į klasę. Ji labai tikėjosi, kad profesorius Jeffter įvertins jos pastangas...
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Ema Kančaus Balandžio 17, 2019, 02:52:04 pm
Prieš kelias valandas vyko kvidičo aikštėje burtų trikovės turnyras. Jame kovėsi Klastūnyno komanda prieš Varno nago komanda. Milžiniškose tribūnose su pasenusiomis kėdėmis sėdėjo visi Hogvartso koledžo mokiniai, tad pasiskirstė kokia komanda palaikyti. Klastūnyną palaikė Švilpynė, o Varno nagą palaikė Grifų gūžta. Tačiau turnyrą laimėjo Varno nagas. Po turnyro teko viską tvarkyti ir milžiniškas tribūnas su pasenusiais kėdėmis, ir perdažyti visų koledžų atitinkamų spalvų herbus. Nors visi mokiniai nelabai norėjo to daryti, tad nusprendė padėti sutvarkyti. Kad būtų lengviau tvarkyti, visi paėmė po savo burtų lazdelę ir šmaukšt paukšt staigiai sutvarkė viską. Visi apsidžiaugė kad yra tvarkinga.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Džonatanas Langfordas Lapkričio 17, 2019, 10:46:23 am
Visai gražią ir pakankamai šiltą pavasario popietę Džonatanas sumanė aplankyti kvidičo aikštę. Ją ne kartą matydavo pro nuobodžių pamokų langus ir stebėdavo besitreniruojančius vaikus, atrodančius it mažus vabaliukus iš tokio atstumo. Kvidičas visada jį žavėjo, bet švilpis labiau mėgo šį sportą stebėti, nei pats žaisti. Džonatanas neturėjo nei didelių sugebėjimų valdyti šluotą, nei taiklumo ar pastabumo.
Todėl šią dieną berniukas nesunkiai užkopė keliasdešimt laiptelių tribūnose. Jų buvo ir dar daugiau, nes šios tribūnos tikrai atrodė milžiniškos, vedančios iki labai aukštai, bet švilpis nematė reikalo lipti iki pat viršaus, nes tada būtų nematęs apačioje skraidžiojančių mokinių. Džonatanas paėjėjo truputį į šoną nuo praėjimo, kad niekam nekliudytų (nors nebuvo panašu, kad be jo čia labai daug žmonių būtų sumanę ateiti) ir atsargiai atsisėdo ant vienos iš pasenusių kėdžių. Ant kėdės šalia pasidėjo savo daiktus ir ant viršaus dar užmetė striukę, nebereikalingą saulei atkakliai šildant, kai vėjo beveik nebuvo. Aikštėje kažkur žemai treniravosi pora mokinių mėtydami kritlį, kiti keli buvo aukščiau prie lankų. Smalsiai sekdamas juos akimis švilpis jautėsi visai laimingas, kad čia atėjo. Padėjęs galvą ant smakro Džonatanas užsisvajojo.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Lapkričio 17, 2019, 02:23:47 pm
Besibaigiantys egzaminai grifą privertė visiškai pasinerti į mokslus. Jį nelabai viliojo žinia, kad neišlaikę egzaminų mokiniai paliekami antrus metus. Todėl vijamas šios minties Sigurdas mokėsi pastarąją savaitę. Bet dabar... Viskas pasibaigę. Neliko įtampos.
Tad šią maloniai šiltą pavasario popietę islandas nutarė aplankyti, ko gero, dar tik iš tolo matytą kvidičo aikštę. Kažkaip per visus metus pirmakuris vis nerasdavo laiko jos aplankyti: tai prie ežero, tai prie miško nuklysdavo, bet vis kvidičo aikštė likdavo nuošalyje.
Regis, net ir baigiantis mokslo metams keletas mokinių treniravosi. Kokia nesąmonė. Šviesiai mėlynos akys kurį laiką stebėjo kvidičininkų raižomą dangų. Galiausiai net sprandą paskaudo ir vaikinukas atsidusęs ėmė kopti arčiausiai buvusios tribūnos laiptais.
Iš pradžių jis nesižvalgė, tačiau kažkuriuo metu pakėlęs galvą pirmakursis sustojo. Iš čia puikiai matėsi visa aikštė, galėjai stebėti tiek apačioje, tiek viršuje žaidžiančius mokinius. Grifas jau norėjo čia pasilikti, bet paskutinę akimirką pamatė netoliese sėdintį berniuką. Na jau ne. Šiaurietis apsisuko ir žengė ant dar vieno laiptelio, vedančio aukštyn.
-Cyyyyypt.
Medinė lentelė taip gailiai ir šaižiai sucypė, kad turėjo prikelti net miegantį žmogų. Ir už ką man taip?! Sigurdas skėstelėjo rankomis ir prisėdo už dviejų kėdžių nuo mokinio. Ar jis miega? Vienuolikmetis jokiu būdu nenorėjo rudaplaukio žadinti (ar ką jis ten tuo metu darė), bet po geros minutės neiškentęs tarė:
-Labas.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Veronika Logde Kovo 18, 2020, 05:42:40 pm
Švilpė buvo pavargusi po ilgos dienos mokykloje. Sugalvojo ateiti į kvidičo aikštę. Pirmakursė prisėdo. Medinis suolas taip nemaloniai sucypė, kad merginai, vos neišsprogo ausų būgneliai.  Veronika visada kvidičo aikštėje nusiramina. Jai patinka kvėpuoti tuo šviežiu oru, sėdėti tiesiai po dangumi. Mergina susikaupė. Ji padarė namų darbus, parašė laišką tėvams. Švilpei patiko klausyti paukščių čiulbėjimo. Pirmakursė matė kai vis temo ir temo. Žvaigždės buvo įrėmintos į dangų kai mergina pakilo nuo girgždančių kėdžių. Jai patiko visą dieną praleisti kvidičo aikštėje.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Élise Juliette Charron Rugpjūčio 11, 2020, 07:59:22 pm
  Tai buvo pirmasis Élisos rytas ir antroji diena Hogvartse. Ir ji jau buvo prasidėjusi gana, hm, siaubingai, ne, kiek švelniau nei siaubingai. Jos plaukai niekaip nesiteikė susipančioti į plaukų gumutę, todėl penkiolikmetei ir vėl teko pasirodyti viešumoj su tokia ševeliūra, kurioje tilptų bent du stalčiai daiktų. Gana talpu.
  Rytas nebuvo ankstyvas, slinko jau link pietukų, tad ir orelis nebuvo stingdantis venas. Pastoviai migruojanti prancūzaitė galėjo laisvai džiaugtis melsvais sportiniais šortais ir laisvais, gana per dideliais marškinėliais. Ir neužmirškime josios mylimųjų balenciagų, kaipgi be jų. Dievaži, po josios lova miegamajame buvo sportabčių rojus, mat ši mergina tikrai mylėjo avalynę.
  Ilgai netruko atsibelsti ir iki kvidičo aikštės. Nebuvo paslaptis, jog tatuiruotoji buvo ir sporto vergė, tad kvidičas tik dar labiau patraukė akį, nors kokioj tai komandoj atsidurti nežadėjo. Boksas, širdį valdė tik boksas. Ir netrukus ši pradėjo karstytis per lūžusias, pasenusias kėdes, kai kurias aptaškytas grafičiais. Varnė, visai ramiai atsidūrusi viršuje, neprastai pasirąžė, užsimerkė ir nusprendė šiek tiek prasitampyti, kol koks nors varganas mokinys jai netrukdė. Juk formą palaikyti tai reikia.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: domutis Rugpjūčio 11, 2020, 08:29:17 pm
Rytas. Grifas nemiegojo visą naktį ,nes reikėjo ruoštis sumautams Apsigynimo nuo juoduosios magijos egzaminams. Domantas nuoširdžiai mylėjo apsigynimą nuo juodosios magijos ,bet negalėjo pakęsti šio dalyko profesoriaus Marko Moore. Šį rytą neįprastai Domantas neturėjo su savimi lazdelės. Ją pamiršo prieš išeidamas iš Grifų Gūžtos bokšto. Atėjęs prie kvidičo aikštės tik prisiminė ,kad lazdelė bokšte. Gal bent kartą gyvenime nelaidysiu kerų. Domantas jau pradėjo nervintis dėl kerų. Kam man jie išvis reikalingi? Grifas nenorėjo daug gilintis į kerus ir lazdeles ,nes jeigu jau taip atsitiko ,kad jis lazdelės neturi kodėl nepasinaudojus progą? Domantas apsižvalgė. Akį patraukė milžiniška tribūna. Grifas greitai užbėgo laiptais. Tribūna iš arti atrodė dar didesnė. Vienintelis dalykas ,kas buvo keista tai grafitės ant kėdžių. Hogvartse grafitės? Domantas pastebėjo ,kad jis ne vienas. Žinau ,kas ji. Domantas nebuvo tikrai įstikinęs ar tai tas asmuo apie kurį jis galvoja. Sunku buvo suprasti ,nes plaukai buvo gana stori. (Na taip tokia jau ta logika mano). Ji labai graži. Grifas tikėjosi ,kad ši mergina ne legilimantė ,nes tuomet būtų tikrai labai gėda. Reikia dar vieno nuotykio man. Beveik nei vienoje vietoje šis švelniai išsireiškiant velniūšktis neturėjo nuotykio.
-Varniukai, varniukai, kvailieji varniukai. Plaukai, plaukai, širšių lizdai.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Élise Juliette Charron Rugpjūčio 11, 2020, 08:45:29 pm
  Saulutė jau kaitino juodaodės veidą, užmerktos akys slėpėsi nuo spindulių. Mėgo šiluma, niekada per daug neprakaituodavo vyraujant karštai temperatūrai. Laimės kūdikis. Tik šio laimės kūdikio ramybė buvo sudrumsta. Prasimerkė, nukėlė koją nuo kėdės. Kilstelėjo antakius ir mestelėjo skirtingųjų akių žvilgsnį į nepažįstamąjį. Vyresnis? Nežinia. Iš viso, Élise nesigaudė Hogvartse absoliučiai. Painiojo koridorius ir tualetus. O ką apie mokinius ir profesorius kalbėti, kai pastarieji irgi atrodo kaip mokiniai. Nesveika mokykla.
- Kliedi ar mokaisi eilėraštį?- dar nebuvo susipratusi, jog tai buvo lengvas pasišaipymas iš šiosios koledžo. Ar net jos pačios. Velniai rautų, net pamiršo apie tai, jog buvo viena iš varnių. Net per pusryčius prisėdo prie klastuolių (ne, uniforma jų nepadėjo atskirti) ir visai nebuvo išvaryta, netgi galėjo teigti, jog patiko jiems. Matyt, iš išvaizdos bjauraus charakterio pasirodė.
  Smegenų vidurio taip ir nepasiekė informacija apie vaikino repliką. Nieko nelaukdama užsikėlė kitą koją ant kėdės ir toliau tempėsi, gana masyvios, tačiau taip pat žavinčios rankos siektelėjo padų. Laisvai, juk buvo sportiška mergina, o ne kokia nors skystekė. Taip prasilaikė bent minutę, atsitiesė. Persibraukė per afro garbanas. Atsisuko į tą nežinomą objektą aka vaikiną.
- Aš Élise Juliette, atvykau tik vakar, nieko čia nepažįstu,- išspaudė gana mandagią šypseną, tačiau rankos nepadavė, nuo batų pado buvo šiek tiek aptekusi žemėmis, tad paprasčiausiai nusibraukė į marškinėlius.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: domutis Rugpjūčio 12, 2020, 10:03:36 pm
Švietė skaisti saulė ,bet pūtė ir lengvas vėjelis. Rudo apsiausto klostės draikstėsi į visas puses vėsindamos sukaitusią Grifo nugarą. Domantas tik stebėjo nepąžįstmają. Tokios lengvos reakcijos nesitikėjau. Ir kaip ji gali nesuprasti pasišaipymo ir sarkazmo? Tokios mintys šią akimirką tūnojo rudų plaukų savininko galvoje. Mergina pradėjo užsiimti jogą. (Tikriausiai joga) Domantas tuo nebuvo tikras. Lanksti asmenybė. Netrukus baigė sportuoti ir atsisuko į Domantą. Ko spoksai miegančioji gražuolę? Panelę kažką suburbėjo ,bet Domantas to nei trupučio negirdėjo. Po keletos nuostabių gyvenimo akimirkų mergina išpyškino trumputę ,bet naudinga informacija. Na bent žinau jos vardą ir jos padėtį Hogvartse. Grifas žiūrėjo į merginą. Pastebėjo ,kad mergina juodaodė. (Nepastebėjo ankščiau ,nes saulė švietė ir trukdė įžiūrėti) Afroamerikietė arba Afrikos atstovė. Domantas prijautė juodaodžiams ,nes pagal jį tai yra Dievo palikuoniai nukritę iš dangaus. (Taip Grifo asociacijos keistokos). Domantas norėjo dar pasišaipyti iš naujokės ,bet iš dalies jam buvo jos gaila ,nes visgi naujokė. Iš išvaizdos nepasakyčiau ,kad jai vienuolika metų. Domantas nesuprato to tad numetė dar vieną pasišaipymo gaidelę:
-Šventoji Élise Juliette,Šventoji Élise Juliette,Šventoji Élise Juliette.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Élise Juliette Charron Rugpjūčio 15, 2020, 12:29:37 pm
  Élise per tiek laiko jau buvo pratusi girdėti visokias pašaipas, tad, matyt, jau jų ir nebepastebėdavo, automatiškai nuleisdavo negirdomis. Tačiau šįkart merginai buvo tiesiog keista, kaip toks, hm, gal ir vyresnis už ją vaikinukas, taip vaikiškai ir erzinančiai lindo į šikną. Kyštelėjo ranką į šortų kišenę, užčiuopė tvarstį. Niekada negalėjo užmiršti jo, visada privalėjo turėti su savimi, kad ir kokiomis sąlygomis besitreniruotų. Lėtai, kokybiškai ir nespaudžiančiai aprišo juo dešinę, o vėliau ir kairę plaštakas. Visad pirmiau aprišdavo dešinę, vis dėlto, juk buvo kairiarankė. Tačiau per bokso treniruotės teko išvystyti ir dešiniąją. Bet vis tiek dominavo kairioji.
- Ar tau dvylika metų ir tokie pasišaipymai tau atrodo juokingi?- kilstelėjo dailius antakius. Pirštų galais įsirėmė į grindinį, viena koja žengtelėjo pirmyn. Rankas iškėlė aukščiau, alkūnes prispaudė ties šonkauliais, sugniaužė kumščius.- Jeigu tu nieko prieš, tai šiek tiek pasitreniruosiu,- trumpam mestelėjo skirtingų akių žvilgsnį į tą kostiumuotąjį vyruką. Mintyse tyliai prunkštelėjo. Na, ir keistuolis.
  O po akimirkos, kitos jau buvo pradėjusi treniruotis. Tai tebuvo paprastieji judesiai pratreniruoti rankas, kad visiškai nepamirštų įgūdžių. Auskaruotoji niekad per daug neprakaituodavo, netgi intensyviai sportuodama kaitrioje saulėje. Irgi savotiška asmenybė. Bet dėl to nesiskundė, nereikėdavo per karštas dienas permirkusiai šliaužti miesto gatvėmis ir šauktis lietaus. Pasisekė merginai.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: domutis Rugpjūčio 15, 2020, 10:15:18 pm
Domantas tik stebėjo merginą ,bet jos nesiklausė. Grifas nusišypsojo. Ji visai nebloga. Domantas klausėsi savo vidinio balso. (Toks dalykas ,bet nevisi jį supranta) Jis sakė: -Įsikliopinai berneli, įsikliopinai...
Šiuose žodžiuose buvo tiesos ,bet Domantas negalėjo tuo patikėti. Kas su manimi darosi? Juk ji tik 15 metų.
-Atsiprašau, tiesiog norėjau paerzinti ką nors ,kad nereiktų prisiminti... Nesvarbu.
Grifas stebėjosi merginos plaukais. Niekada dar tokių nemačiau. Grifas bandė atsikratyti jausmų merginai ,bet buvo sunku. Grifas nusisuko. Velniava. Susiimk. Atsisukęs jau buvo normalios formos. Ne tokia ji jau ir graži. Domantas pastebėjo ,kad ji lyg ir rišasi rankas.
-Po velnių ką tu čia darai>
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Katherine Silverstone Sausio 07, 2021, 07:56:44 pm
Baltas sniegas, rudaplaukiai vėl leido priminti kaip grifų gūžtos milžiniškame tribūne, leisdavo laiką ir piešdavo ant savo eskizų sąsiuvinio ir gavusi įkvėpimo vėl piešti. Po pamokų jau buvo suplanavusi, kur eis ir nenorėjo, kad kažkas pirmakursiai sutrukdytu suplanuotus planus.
Išėjusi iš
Pirmakursiai einant į jai pažįstama vietą, kur galėdavo atrasti įkvėpimą ir matyti visa vaizdą. Mažos snaigės krisdavo ant jos rudų plaukų, o žieminės mantijos kišenės tik šildė sušalusias rankas. Jaunoji Silverstone nešiojanti ant kupros maža kuprinę, priėjo prie kvidičo aikštės.
Apsižvalgiusi. Akimis surado grifų gūžtos milžinišką tribūną su pasenusiomis kėdėmis kur jau buvo spėjusi išraižyti ant turėklų inicialus. Užlipusi laiptais į tribūnos viršų, jau matė gražu vaizdą.
-Kaip pasiilgau šios vietos. - sumurmėjo ir šyptelėjo grifė.
Atsisėdusi ant kėdės grifė atsirėmė ir iš kuprinės išsitraukė eskizų sąsiuvinį ir pieštuką. Bevartant eskizų sąsiuvinį matė savo seniai pieštus piešinius, o jie tik leido dar labiau rudaplaukiai pasinerti į piešimą. Atvertusi naują lapą, pradėjo braižyti iš prisiminimų gyvūnėlį feneką. 
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Ashton Hughes Sausio 07, 2021, 10:46:24 pm
 Kita kvidičo treniruotė atrodė tragiškai toli, tad Ashtonas, pasiėmęs šluotą, nusprendė bent šiek tiek paskraidyti. Ne taip dažnai tekdavo galimybė tiesiog paskraidyti savo malonumui, o treniruotės, nors ir patiko, tačiau nemažai išvargindavo.
 Visur atrodė labai labai balta. Ir buvo šalta. Kornvalietis susigūžęs sėdo ant šluotos ir paikęs paskutinius pėdsakus žengti į niekur, pakilo aukštyn. Tai buvo nuostabus jausmas: kaboti virš žemės, turėti galimybę judėti greičiau ir įdomiau, nei pats galėtų be šluotos pagalbos. Kvidičo aikštė buvo visai netoli, kiek paspartinęs šluotą Hughes apsuko ratuką ir tuomet žvilgtelėjo į senas ir sukiužusias tribūnų kėdes. Iškart pastebėjo, kad kažkas buvo pasikeitę. Snaigėms bandant pasivyti jaunąjį kvidičininką, berniukas nuskrido prie pat žmogaus, kurį pastebėjo. Nesijautė ramiai žinodamas, kad kažkas čia jį galėtų stebėti.
 - Labas!- šūktelėjo stabdydamas šluotą, kuri tuojau pat pakibo ore prie mergaitės.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Katherine Silverstone Sausio 09, 2021, 11:04:28 pm
Grifė ramiai piešdama eskizų knygoje feneką, džiaugėsi tyla ir krintančiom snaigėm, o piešdama taip įsitraukė, kad net nepastebėjo berniuko ant šluotos. Tik išgirdusi netikėto balso iš pasalų, iš išgąsčio netyčia su pilkų pieštukų perbraukė per visą lapą ir užbraukė feneką.
Tik perbraukusi pieštukų per visa lapą iškart piktu žvilgsnių pažvelgė į grifų gūžtos mokinį kuris sėdėjo ant skraidančios šluotos.
-Labas! -pratarė ir šyptelėjo netikra šypseną.
Nudelbusi akis dar kartą į perbraukta lapą, su agresija išplėšė iš eskizų sąsiuvinio lapą. Nuostabu! Nesitikėjau susigadint sau nuotaikos, bet ir taip tas fenekas nelabai išėjo, tai gal man reikia jam padėkoti?- nepastovios mintys neleido apsispręsti ką sakyti kvidičininkui.
-Ką tu čia veiki? Dabar nėra treniruočių metas. - prakalbėjo iš tylos ir stipriau suspaudė pieštuką.
Rudaplaukė pasidėjo eskizų sąsiuvinį ir pieštuką į kuprinę. Atsistojusi arčiau priėjo prie medinių turėklų, kad galėtu geriau įžiūrėti į kvidičininko veidą.
-Aš tavęs anksčiau nebuvau mačiusi arba tiesiog retai lankausi kvidiče. -šyptelėjo ir žiūrėjo į išbraižytus žodžius ant turėklų.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Ashton Hughes Sausio 10, 2021, 10:46:19 am
 Mergaitė. Ir dar graži mergaitė.
 - Ei, kodėl išplėšei? Buvo labai gražu,- spėjęs įžiūrėti kažkokį gyvūną, prieš jam tampant popieriaus gniužulu, pyktelėjo. Tiesą sakant, nespėjo įžiūrėti, ar ten iš tiesų buvo gražu, bet beveik galėjo garantuoti, kad jei jau mergaitė kažką piešė, tai turėjo piešti geriau už jį, kas, žiūrint iš jo pusės, būtų tikrai gražu, nes mene per daug nesigaudantis Hughes pats piešė geriausiu atveju kaip su vištos koja.
 - Manai, apsimoka pirkti šluotą tik treniruotėms? Jei jau turi šluotą, tai reik ir naudot ją,- šyptelėjo. Gerai, kad jo tėvui patiko kvidičas (ir muštukų atmušimas į klastuolius), tad sūnų pats mokino skraidyti iš pradžių ant žaislinės (nepakylančios taip aukštai) šluotos, o paskui nupirko ir rimtesnę, gražią ir labai patikusią Ashtonui. Šluota buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos antrakursis gerai prižiūrėjo ir matė kaip rimtą reikalą.
 - Jei oras kaip per pirmas mano rungtynes, tai reiktų džiaugtis, kad išvis kažką įžiūri,- pasidalino nedidele išmintimi. Tos rungtynės prieš Švilpynę buvo tikras peilis - nieko nematai, sėdi sušalęs ir šlapias ant šluotos, o Ashtono atveju - dar ir įsiverti į tribūnas, išpurvindamas kelis žmones, nes dėl kūnu sugautų muštukų vos laikaisi ant šluotos. Sunkios rungtynės, bet jas lydėjo pergalė, maloniai glostanti širdį.
 - Ar tu pirmakursė? Jau mokėtės skraidyti?- spėjo atsižvelgdamas į tai, kad ji nebuvo didelė ir tikrai ne antrakursė, nes net su jo tragiška atmintimi, antrakursius prisiminė visus.
 Mergaitė artėjo prie turėklų ir grifas, priskridęs dar arčiau, ištiesė dešinę ranką.
 - Ashton Hughes. Kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Katherine Silverstone Vasario 01, 2021, 08:45:16 pm
Grifė išgirdusi kvidičininko klausimą, vienų momentų, net nesiteikė atsakyti, bet nenorėjo pasirodyti kaip nemandagi pirmakursė kuri nieko neatsako, o tik kalbasi su gyvatėmis kurios nieko nesupranta ir negali pati suprasti ką šneka jos mažieji draugai. Jau galvoje išdėsčiusi savo eilinį sakinį, sukaupė žiupsnelį drąsos ir pratarė:
-Deja jau nebegalėjau ištaisyti to piešinio, o su trintukų tik dar labiau sugadinčiau savo eskizą. - nudelbė akis į turėklus kurie buvo išraižyti su įvairiais inicialais ir sunkiai suprantamais paveikslėliais.
Susikaupk! Jei pieši ant kūno irgi taip bus paprasta? Padarysi tik klaidą ir taip jau nebegalėsi ištaisyti, o kas, tada? - įnikusi tarp minčių ir lakios vaizduotės pastebėjo ant savo rankų riešo tuos pačius randus kuriuos truputi dengė mantijos rankovė.
Kai išgirdo jau pradėjanti kalbėjanti kvidičininką, staiga baltaplaukė sugrįžo iš savo nykių minčių ir klausėsi išsamios analizės apie kvidičą. Po ilgo laiko kantriai išklaususi jo trumpų patirčių, vokietė net nepastebėjo, kaip grifas akimirksnių jau buvo prie jos jau ištiesęs ranką. Dar nelabai išsidrąsinusi grifė tik mėlynomis akimis apžvelgė antrakursį ir pastebėjo kaip ant jo rankos buvo neaiškus randas kuri sunkiai įžiūrėjo. Gal jis irgi save žaloja? Kaip aš... Manau man reikia įsitikinti iš kur jis turi randą ant rankos. - šiek tiek suglumusi mokinė susimąstė nuo ko jam randas ir tik žvelgė susikaupusi į jo ištiestą ranką.
-Aaa... Silver Silverstone. - su užtvirtintu balsų pratarė sumelavusi ir nestipriai paspaudė ranką.
Vokietė spėjusi išsidrąsinti, net jau neberūpėjo, kad Ashton yra ant šluotos ir skrajoja ore. Pirmakursė buvo tik susitelkusi ties randą, lyg būtu apžiūrėjusi savo mėlynomis akimis apžiūrai ar tinkama dalyvauti tarptautinėje rankų olimpiadoje ir ar užims ranka pirmą vietą olimpiadoje ir laimės aukso taurę.
Kai dar vis grifas buvo šalia baltaplaukės, ji staiga pagriebė už rankos ir pritraukė artyn, kad galėtu labiau įsižiūrėti į neaišku randą ir prakalbo iš gilios tylos:
-Tai nuo ko tavo randas?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Ashton Hughes Vasario 08, 2021, 09:45:45 am
 Mažylei turbūt niekas nerūpėjo - nei kvidičas, nei pokalbis, nei čia dėl jos pasiskraidymą nutraukęs kvidičininkas. Savų minčių pasaulėly ji sėdėjo, tik karts nuo karto sugrįždama į realybę ir atsakydama į tikrai ne kiekvieną klausimą. Ashtonas nebuvo sutikęs daug žmonių, kurie taip knaisiotųsi savo mintyse ir užmirštų viską, kas vyksta aplinkui. Na žinoma, pačiam irgi pasitaikydavo tokių valandėlių, tačiau spėjo, kad mergaitei taip būna gerokai dažniau. Nelabai svarbu jam buvo, kad tas pyktis gal tik dėl sugadinto piešinio. Grifas nebuvo menininkas ir nebūtų supratęs, jog autoriui jo kūrinys gali reikšti visą pasaulį.
 - Malonu susipažinti, Silver,- nesmarkiai spustelėjo mažą delniuką. Šviesūs mergaitės plaukai nepriminė sidabro, o pavardė prie panašaus vardo skambėjo keistokai.
 Šluota šiek tiek susvyravo, tačiau berniukas ant jos išsilaikė. Dievaži, tos mergaitės tikrai keistos. Šitaip griebt už rankos!
 Žinoma, būtų galėjęs pasakyti, jog kvidičo trauma. Tai skambėtų gerokai šauniau. Sakytum, susižeidė per treniruotę, kai į ji neteisingai paleido dvidešimt muštukų (berniukas nebuvo tikras, ar tiek inventoriuje išvis yra), neišsisuko nuo kokio nors, aukojosi dėl kvidičo ar kažkas panašaus, bet... Bet Grifų Gūžtos vertybės... Atrodys tai mergaitei kaip iškritęs ne tik iš medžio, bet ir mėnulio. O jei kam nors papasakos skirtingas versijas ir jie sutiks vienas kitą? Ne, Ashtonas labai nemėgo meluoti.
 - Kritau iš medžio ir kol sutvarkė, praėjo per daug laiko, jog viskas liktų be randų.
  Užsitraukė rankovę ant dilbio, jį suerzino šiurkštus judesys ir medžiaga. Jautėsi nelabai smagiai. Atviri lūžiai irgi nėra smagu, tačiau melsvos mergaitės akutės vis nenorėjo pasirinkti kito stebėjimo objekto. Nubraukė nuo jos akių šviesią plaukų sruogą (pats turbūt nebūtų galėjęs gyvent su ilgesniais ir palaidais plaukais. Ypač, per kvidičą). Buvo keista sėdėti ant šluotos, kuomet tribūnose stovinti mergaitė sugriebusi laiko ranką ir nepaleidžia.
 - Ar taip paskraidyt nori, kad manęs nepaleidi?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Katherine Silverstone Vasario 17, 2021, 07:48:26 pm
Baltų plaukų savininkė tikrino ant rankos randą bandė nuspėti kaip jis gavo žaizdą visam gyvenimui, o gal tik keliems metams. Grifė laukė atsakymo lyg burtininkas ar žiobaras kuris pasižymėjo geležinę kantrybę, bet vienuolikametei tokia savybė nebuvo labai būdinga jai, mergaitė negalėtu išlaukti atsakymo ilgiau nei penkias sekundes, bet iš jos atsakymo greitai tikrai kiti žmonės nesulaukdavo, kai tik knaisėsi savo mintyse apie gyvates ar jos yra bent kiek pavalgiusios ir ar joms viskas gerai, jei kalba eidavo apie gyvates vienuolikametė galėtu pasakoti litanijas apie jas, kokios jos geros ir nepavojingos, tik nesuprastos žmonių.

Ši kart mergaitė žiūrėdama į randą buvo visiškai susikaupusi ir laukė atsakymo, bet šiek tiek tribūnų vėjo judinamos vėliavos ir skleidžiamas garsas kiek blaškė jauna pirmakursę. Manau, kad man reikia teleskopo, kad galėčiau labiau ištirti randą, bet manau, kad jo nebeprireiks jei Ashton atsakys į mano klausimą. - kiek susimąsčiusi žvelgė į randą. Kol po kiek laiko pasigirdo kvidičininko balsas, tiesą sakant mergaitės išgirstas atsakymas šiek tiek nuliūdino atsakymas, bet tuo pačiu metų ir džiaugėsi, kad nėra tokia pati situaciją kaip ir baltaplaukei. Mergaitei išgirstas atsakymas, kad nukrito nuo medžio buvo šiek tiek sunku suprasti, bet jos pačios randų istorija dar sunkiau suprasti, kai pati save žalojo. Po ilgo laiko tikrinimo rando, gyvačių mylėtoja vis dar žvelgė į rankas, bandydama save įtikinti, kad nukritimas nuo medžio padaro randus, kurie dar vis dar yra nesugiję.

Kiek užsisvajojusi pirmakursė, dar kartą išgirdo Ashton’o balsą, kas labai sutrikdė mergaitę. Su grifės gera reakciją, iškart paleido kvidičininko ranką ir atsitraukė puse žingsnio toliau ir atsisuko į berniuką su išsigandusiomis akimis kurios lakstė aplink grifą.

-Tarkim... O gal ne.. - prakalbo švelnių balsų ir padarė trumpą pauzę. - Tuoj pasklis gandas, kad vienuolikametė atėjusi iki tribūnų sugalvodama piešt, jau po kelių akimirkų jau yra atsitrenkusi į kitas tribūnas, o gal net dar blogiau nukritusi nuo tribūnų ir susilaužiusi ranką. Na, gal... Bet nesu užtikrinta, ar reikia tavimi pasitikėti. Ar reikėtų?

Vienuolikametė mergaitė šiek tiek jau drebėjo iš baimės, tik pagalvojusi nuo minties, kad reikėtų skraidyti, bet tuo pačių ir norėjo bent kelias minutes paskraidyti kvidičo aikštėje. Stipriau suspaudusi į kumščius savo gležnas rankas ir sukaupusi kruopelytę drąsos, jau norėjo leptelti tiesą, kad bent būtų tarpusavis pasitikėjimas, kad skriejant šluotą neišmestu ant žemės.

-Kaip čia pasakius... Mano tikras vardas yra Kathe... Katherine. - nudelbė šunyčio akutes į žemę. - Tai jei sutiksiu, ar nenumesi manęs už borto?

Ir jau po kelių akimirkų šyptelėjo ir vėl pažvelgė į grifą, tikėdamasi, teigiamo atsakymo.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Ashton Hughes Kovo 07, 2021, 10:07:38 pm
 Mažos rankutės netrukus paleido Hughes randuotąją ir berniukas pasijuto šiek tiek geriau. Nėra labai malonu būti įkalintam, kai tuo pat metu bandai išsilaikyti ant šluotos.
 - Nagi...  Niekas nieko nesusilaužys,- grifas pagalvojo, jog gerai sakyti tiesą, nes jeigu būtų pasidavęs pagundai ir atsakęs, jog susižeidė ranką žaisdamas kvidičą ar skraidydamas, šitos panelytės ant šluotos tikrai neužsikeltų. Nors ji ir taip atrodė išsigandusi. Žinoma, kvidičas nėra kiekvienam. Jei būtų kiekvienam, Ashtonas greičiausiai būtų paskendęs tarp talentų, tačiau dabar komandoje jį išlaikė ne kokie nors ypatingi genai ar panašios nesąmonės, o meilė šiam sportui bei noras treniruotis, gal šiek tiek talentas. Tačiau tai nepakeitė fakto, jog mokėti skraidyti šluota yra svarbus įgūdis, galintis praversti burtininko gyvenime, jei reikia kur nors nukeliauti greitai ir nėra žiobarų. Arba tiesiog malonus laiko praleidimas.
 - Taigi, Katherine...- kiek įtariai pažiūrėjo į šią melagiukę, turbūt ne taip vertinančią grifų savybę - sąžiningumą ir drąsą sakyti tiesą. Tačiau kas pats grifiukas, jog galėtų ją teisti? Godrikas Grifas? Tikrai ne. Kad ir kaip norėtų bei svajotų sukurti savo koledžą, maudytis garbės ir šlovės spinduliuose ar daryti dar ką nors labai ypatingo ir prasmingo, Ashtonas tebuvo paprastų paprasčiausias Grifų Gūžtos mokinys. Ar šitą melagiukę vis dar norėjo skraidinti ant savo šluotos? Nežinojo.- Jei tik nepradėsi meluoti, jog krenti,- sutiko.
 Grifas lėtai įskrido į tribūnas (visai ne taip, kai tą sykį įsirito) ir atsistojo.
 - Taigi, jeigu nenori įskristi į tribūnas ir susilaužyt rankos, šluotą valdysiu aš,- nusprendė. Tiesą sakant, jis jai net nebūtų davęs savo šluotos, nes šluotų (kurių ne taip gaila) turėjo ir mokykla.- Gali būti, jog skrydis nebus toks greitas, bet ji atlaikys,- pridūrė.- Vienintelis dalykas, kurį tau reikės daryt, tai laikytis. Ar viskas aišku, Katherine?
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Katherine Silverstone Kovo 27, 2021, 11:27:00 pm
  Baltus plaukus švelniai glostė nestiprus vėjas, o su mėlynomis akutėmis stebėjo tamsiaplaukį kvidičininką. Baimė po truputi kilo, kai Ashton permatė kiaurai mergaitę, jos savybes ir požiūrį į gyvenimą, lyg žvelgtu į permatomą stiklą.
  Mąstyti baltaplaukei apie kvidičą, nebuvo galimybės, kad kažkada atsisės ant šluotos ir skraidys ore. Gyvačių mylėtoja, to negalėjo įprastai įsivaizduoti. Baimė aukščiui ore kaustė iš visų pusių, o orientuotis ore manė yra daug sunkiau.
  Katherine kantriai klausėsi Ashton, bet kai išgirdo, kaip jis reagavo į jos eilinę melagystę, buvo apstulbusi iš padėties ir įtariai žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir tarė kelis žodžius:
    - Kartais melas, gali nuslėpti žiauria tiesą. Tai vis geriau.. O tiesa išlenda laikui bėgant, bet tai ne melas, o tiesos nuslėpimas. - išvableno ką buvo sugalvojusi.
  Mergaitė toliau klausėsi jaunojo kvidičininko ir pradėdama vaidinti, kad viskas gerai, sunėrė savo silpnas rankutes.
  Po truputi Silverstone baimė dingo ar... bandymas ją nuslėpti, bet geresnės kokybės vaidinimas sekėsi prieš suaugusius žmones, nei prieš bendrakursius.
  Vaidindama toliau, kad jau nebebijo aukščio. Nerūpestingai išbalo veidas iš išgąsčio.
    - Klausyk, aš nemanau, kad bus taip sunku laikytis, o be to manau, gal bus nauja patirtis. - netikras pozityvumas liejosi pro kraštus, o vaidinimas tęsėsi, kaip įprastai baltų plaukų savininkei.
  Baltaplaukė, jau norėjo lėkti iš tribūnų ir kuo toliau nuo grifo, kuris viską permatė, bet sukaustyta baimės negalėjo pajudėti iš vietos. Ji jaustųsi drąsesnė, jei šalia turėtu savąsias gyvates, bent jau galėtu parodyti savo tikrąja asmenybę, o ir išrėžti į akis viską būtų lengviau, bet dar nebuvo praradusi vilties ir burbtelėjo sau po nosimi:
    - Beruhige dich, Katherine. - tyliai sau pasisakė vokietė ir norėdama palaikyti pokalbį ar nukreipti pokalbį, kad nereikėtu skristi ant šluotos garsiai tarstelėjo. - Taigi. Keistai pas tave atsiranda randai. Bet.. Iš kur pas tave atsirado polinkis kvidičui? Ar.. Kaip sekasi moksluose, kažkaip aš tavęs anksčiau nematydavau arba tiesiog nepastebėdavau tavęs.
  Kiek įstengdama kuo profesionaliau vaidinti, kad nebijo aukščio, o ypač skraidymo ant šluotos. O gal man dar kažką pameluoti? Gal jis, tada manęs jau nebenorės skraidinti. Žinoma, bet nežinau apie ką. Amm.. O gal sakyti tiesą? Mano tiesos jis nežino ir galvos, kad tai melas. - jau pradėjo po truputi filosofuoti, kuris sprendimas buvo teisingas, bet teisingiausias buvo tiesa, kuris ja nepatikės ir išsidrąsinusi jau pratarė:
    - Manau, kad laikas tiesai išslysti į šviesą. Aš ''pasiskolinu'' pinigus iš žmonių, na tiesa sakant vogiu jiems nežinant, bet tai ne mano asmeniniams poreikiams, o gyvatėms. Aš joms padedu, jos šiam pasaulyje nėra pripažintos, o aš tik noriu joms padėti. Kas čia dar? Ai, taip pasirodo, kad vos nenužudžiau profesorės su gyvūnų. - baltaplaukė atrodo pirma karta atsivėrė, bet ji nesitikėjo, kokios ypatingos reakcijos, o išgirsti žodį ''melagė'', kas jau buvo įprasta girdėti jos gyvenime.
  Kritika priimdavo savaip, nors ir grifės troškimas buvo būti šnypštūne didėjo, kad galėtu susikalbėti su nepripažintais nekaltais gyvūnais, ji žinojo, kad tai neįmanoma. Palengva atsiduso ir žvilgtelėjo į Ashton ir laukė jo reakcijos.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Dori Mendel Vasario 24, 2022, 09:34:27 pm
Buvo šilta rudens popietė. Dori sėdėjo senose tribūnose, o švelnus vėjelis kedeno jos spalvotus plaukus. Ji žiūrėjo į tolį galvodama apie šių metų kvidičo rungtynes. Galbūt reikėtų nusipirkti naują šluotą? Na, juk dabar Mendel jau galėjo tai sau leisti. Tačiau per daug išlaidauti irgi nesinorėjo. Juk mergina nežinojo, kada grįš jos mama. Ir ar ji išvis grįš... Juk iki pat Hogvartso baigimo mergaitė neišgyvens su tais galeonais iš saugyklos, kad ir kiek jų ten nemažai buvo, be to, kai jau šitaip prasišvaistė... Šūsnis drabužių, kalnas papuošalų, automatinė plunksna... O kur dar tai, kad visą vasarą mergaitė valgė įvairiausias nesąmones ir greitam maistui išleido nemažą dalį pinigų. Taip, reikėtų susiimti. Šiek tiek pataupyti. Kaži, ar mama bus namuose, kai grįšiu per žiemos atostogas? Nukrėtė šiurpas pagalvojus apie tai, kad tamsiuoju metų laiku, kai šalta, Mendel turėtų leisti laiką viena apleistame dvare. Vasara buvo vasara, o žiemą jau kiti reikalai. Tačiau aš vis tiek norėsiu grįžti. Kaip kitaip sužinosiu, ar ji ten? Dar toli... negalvok... dar negalvok...
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 28, 2022, 10:35:33 pm
Šiltas rudeninis vėjelis kedeno palaidus rudus plaukus Meghan žingsniuojant į stadioną. Kodėl ėjo būtent ten, mergaitė nežinojo. Ji nebuvo didelė šluotų ar kvidičo fanė, nors mėgo aukštį. Tačiau aukštis jai turėjo būti stabilus, pavyzdžiui, medžio šaka. Šluotos nebuvo rudaplaukei prie širdies.
Tiesą pasakius, po šios vasaros (prieš ketvirtą kursą), švilpiukė kiek pasikeitė. Dėl įvykio trečiųjų mokslo metų pabaigoje, kuomet ji dalinai prarado atmintį, Meghan pasijuto kiek laisvesnė. Tai suprato po vasaros pas savo globėją - Quentin. Mergaitė prisiminė, kas nutiko jos praeityje ir ką ji patyrė per savo keturiolika gyvenimo metų, tačiau nebeėmė to į galvą. Atrodė, tarsi tie dalykai būtų nutikę kitam žmogui, o ne jai. O tai jai labai padėjo išsilaisvinti ir atrasti naujų hobių. Dabar nuo švilpiukės veido beveik nedingo šypsena, o Quentin ją vadindavo pozityvo kamuolėliu. Gal taip ir buvo, mergaitė to per daug neanalizavo. Tiesiog džiaugėsi kiekviena diena.
Kvidičo aikštės tribūnose pastebėjusi pažįstamą figūrą Meghan nieko nelaukdama nuskubėjo prie jos. Tiesa, mergina buvo kiek pasikeitusi - juodai žalius plaukus pakeitė mėlynai violetiniai, juodus drabužius pakeitė rausvi, o auskaras taip pat pasidarė rausvas. Toks pasikeitimas kiek prajuokino Meg - iš ko jau ko, bet iš Dori to ji tikrai nesitikėjo. Tačiau, jei klastuolei tinka, tai ne Meghan problemos. Ji apie stilių išmanė panašiai tiek, kiek karvės apie baletą.
Priėjusi prie draugės nusišypsojo, apkabino ją ir tarė:
- Sveikutė! - atsisėdusi nusibraukė plaukus už nugaros. - Kaip sekasi? Nesimatėm visą vasarą...
Ūmai mergaitė pastebėjo, kad jos draugė atrodo kiek nuliūdusi ar net susirūpinusi.
- Dori? - neramiai paklausė švilpiukė. - Tau viskas gerai?
Ko jau ko, o problemų ir keistų nutikimų šių bendrakursių gyvenime netrūko, tad Meghan norėjo, kad jos draugė pagaliau būtų laiminga. Nuotykių per pirmus tris kursus joms turėtų užtekti iki pat Hogvartso baigimo. Norėjosi bent jau vienų ramių metų, kupinų paprastų mergaitiškų pokalbių, o ne sprendimų, kaip atgaivinti nugaišusį retą gyvūną ar panašiai.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Dori Mendel Kovo 03, 2022, 07:16:15 am
Dori apmąstymus pertraukė gerai pažįstamas balsas. Tai buvo Meg. Keturiolikmetė nudžiugo ir apkabino seniai matytą draugę.
- Meg! Labas! Pasiilgau tavęs!
Mergina pradėjo galvoti, kodėl su Meg nesusitiko vasarą. Tada pagalvojo apie tai, kad net nežinojo, kur šiuo metu švilpė gyveno. Toks atitolimas nelabai džiugino Mendel.
- Klausyk, o kur tu dabar gyveni? - paklausė.
Pati draugė klastuolei pasirodė kažkokia pasikeitusi. Smagu, kad lyg ir į gerą. Praeitais metais buvusi pakankamai niūri šiais metais Meg atrodė linksma kaip niekad. Galbūt gyvenimas pas globėją įnešė gražių spalvų?
- Man viskas gerai, - šyptelėjo. - Tiesiog... ta mano mama, aš jai nei motais. Prapuolė kažkur, mane vieną paliko. Bet man buvo gerai. Ji aprūpino mane pinigais, - veide atsirado šypsnis. - Tėtis, buvau jo aplankyti į Azkabaną. Jis pasakė, kad mano mama paleistuvė ir kad jis nėra mano tėvas. Nežinau, kiek visame tame tiesos. Tik nepasakok niekam, - metė žvilgsnį į draugę. - Nei apie tai, kad mamos nėra namuose, nei apie tėvą...
Dori iškart palengvėjo, kai ji išsipasakojo Meg. Tikrąją situaciją žinojo tik Alanas ir Juzefas, bet ir Meg buvo tas žmogus, kuriuo Dori pasitikėjo ir kuriam galėjo patikėti tokias paslaptis. Nepaisant to, kad merginos bendravo kiek mažiau nei pirmuose kursuose ir nesusitikdavo vasarą, Meg Dori buvo tikra draugė.
- O taip tai... tryniausi su Alanu ir su tuo Juzefu, pameni, tas senis, kuris man padovanojo Maksą, - gūžtelėjo pečiais. - Žinai, be tų idiotų žiobarų viskas tikrai daug geriau. O kaip tu? Atrodai švytinti, - sukikeno.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Meghan Natali Pritz Kovo 09, 2022, 09:43:55 pm
Įsitaisiusi šalia draugės tribūnose Meghan nusišypsojo.
- Gyvenu su Quentin. - atsakė. - Pameni tą praeitų metų kerėjimo profesorių? Gi pasakojau, kad jis mane įsivaikino. Ir jau ištempė ilgiau, nei Veronica. - nusijuokė.
Iš tiesų, gal tas atminties praradimas per herbologijos pamoką buvo dievo dovana. Švilpiukė iki tol nesijautė laiminga, o dabar ji tarsi tryško gyvybe, norėjo išnaudoti kiekvieną jai skirtą sekundę. Nors ir prisiminė savo praeitį, ji ją labai lengvai padėjo į šalį ir keliavo toliau. Stengėsi išnaudoti visas galimybes, kiekvieną progą pajusti ką nors naujo. Iš esmės todėl ir bandė krėsti išdaigas. Norėjo linksmai ir azartiškai gyventi, kol dar gali. Juk šypsotis taip paprasta, o tiek mažai žmonių tai daro.
Tačiau kiti Dori žodžiai kiek numušė šypseną iš rudaplaukės lūpų.
- O, Dori... - tyliai pratarė. - Turbūt tau sunku. Iš pradžių tėvai pasirodo nesantys tėvai, o dabar dar šitai.. Žinai, per atostogas arba kitą vasarą galėsi atvažiuoti pas mus su Que. Vis bus linksmiau, nei vienai kažkur dievo pamirštame dvare.
Bent jau kažkiek pabendravo su tuo grifu. Alanu. Meg ėmė griaužti kaltė, kad nesusitiko su drauge ir nepasirūpino ja. Kita vertus, Dori kaip niekas kitas įrodė, kad tikrai nepražus ir kad moka savimi pasirūpinti.
- Aš.. aš gerai. - tarstelėjo. - Po to, kai tie prakeikti augalai ištrynė man atmintį, viskas žymiai pagerėjo. Pameni, mano istorija nėra labai graži. Dabar aš visa tai prisimenu, tačiau tai jaučiasi tarsi.. būtų nutikę ne man, supranti? Žinau, kas buvo, tačiau ta praeitis ir liko praeityje, nebepersekioja manęs. O dabar bandau tiesiog išnaudoti kiekvieną man skirtą sekundėlę šiame pasaulyje. Žinai, pasijuokti tikrai sveika. Todėl ir bandau tai daryti, - šyptelėjo.
Užsimerkusi ji atsuko veidą vėjui ir leido draikyti palaidus rudus plaukus.
- Beje, - pratarė neatsimerkdama. - Tau tinka tokie plaukai.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Dori Mendel Kovo 10, 2022, 11:55:22 am
- Žinoma, kad pamenu.
Dori sukikeno.
- Bet jis ne ką vyresnis už tave. Su tokiu gyvendama tikriausiai jį įsimylėčiau, - dabar jau ėmė juoktis. - O magijos istorijos profesorius... Tikras gražuoliukas, ar ne? - užsisvajojo. Ak, ta paauglystė.
Mendel akys sužibėjo, kai Meg pasakė, kad galės pas ją atvykti per atostogas.
- O, būtų tikrai šaunu! Tikrai, kitą vasarą turėsime susitikti, - mirktelėjo. - Žinai, tas senis, Juzefas. Jei reikės kur nors persikelti ir panašiai, jis galės pagelbėt. Visada padeda, o svarbiausia, neklausinėja kam.
Keturiolikmetės mintyse ėmė suktis planai, ką merginos galės veikti vasarą. Tuo tarpu Meg pradėjo pasakoti apie dabartinę savo būseną. Žinoma, kad Mendel džiaugėsi dėl draugės, tačiau vis tik ji juk buvo šiek tiek savanaudė. Labiau ji džiaugėsi dėl savęs, nes niūri Meg nuotaika praeitais metais gerokai slėgė ir pačią Dori. Ypač tai, kad ji taip jautriai reaguodavo į juokelius apie žiobarus. Jeigu to nebebus, gyvenimas tikrai prašviesės.
- Na ir ačiū Merlinui, kad nustojai save kaltinti. Bent kažką teigiamo gavai per herbologiją, ar ne? - sukikeno. - O, ačiū, - padėkojo už komplimentą. - Mano motina sakė, kad žalia plaukų spalva daro gėdą visai jos giminei. Įdomu, ką darytų pamačiusi mane dabar, - juokėsi.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Meghan Natali Pritz Kovo 10, 2022, 10:58:39 pm
Dori komentaras apie magijos istorijos profesorių ir patį Quentin gerokai prajuokino Meghan.
- Juokauji? - vis dar išsišiepus paklausė. - Įsimylėti Quentin? - dar viena juoko banga. - Nea, gyvačiuke, - o ką, visai nebloga pravardė. - Que jau užimtas. Ir net labai. Be to, jis man geriausiu atveju kaip vyresnis brolis. O magijos istorijos profesorius... Gal ir visai nieko, tačiau tikrai ne man. Atrodo kažkoks keistas.
Klastuolė kuriam laikui nutilo, o tada lyg ir kažką ėmė kalbėti, tačiau Meghan jos jau nebesiklausė. Švilpiukės galva dabar generavo idėją. Penktadienis. Su pamokomis įmanoma praslysti. Profesoriai galimai geria, tad niekas jų nepasiges. Kvidičo aikštė visai netoli Uždraustojo miško.
Aplinkybės palankesnės ir būti negalėjo.
- Klausyk, Dori. - tarė atsistodama ir jausdama, kaip nieko gero nežadanti šypsena išriečia jos lūpas. - Ką pasakytum apie nedidelę ekskursiją į Uždraustąjį mišką? Senokai buvome įsivėlusios į bėdą ir nežvelgėme Mirčiai į akis. Kaip manai, gal jau būtų laikas pramankštinti senus kaulus ir leistis į kokį nuotykį?
Meghan akyse užsidegė nuotykių troškimo liepsnelė, o lūpose vis dar žaidė šelmiška šypsenėlė. Taaip, keistoka buvo rudaplaukė, tačiau toks gyvenimas. Dabar ji buvo tokia. O kas žino, kas laukia po metų, po dviejų ar po dvidešimties. Kaip sakoma, laikas parodys. Reikia gyventi šia diena, ką Meghan ir darė.
Antraštė: Ats: Milžiniškos tribūnos su pasenusiomis kėdėmis
Parašė: Dori Mendel Kovo 15, 2022, 11:21:30 am
- O aš įsimylėčiau, - ėmė kvatotis.
Kikendama Dori ėmė galvoti ir vėl nesuprasi apie ką. Apie Alaną, kuris buvo pats gražiausias ir nuostabiausias iš visų vyriškos lyties atstovų, apie magijos istorijos ir magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, na, sunku buvo nuspręsti, katras iš jų gražesnis, apie tai, kad kai ims nusiplauti plaukų dažai, ką reikės daryti: leisti nuaugti plaukams, dažyti toliau, o gal rinktis naują spalvą?
Tačiau tokius Mendel minčių sapaliojimus pertraukė entuziastingas Meg pasiūlymas apsilankyti uždraustajame miške. Klastuolės antakiai pakilo. Ji kažkaip nustebo. Seniai besilankė miško gilumoje, mat tingėjo. Visko ir visada tingėjo. Na, nebent su kokiu reikalu, tada kita kalba.
Bet ar galėjo keturiolikmetė atsakyti savo geriausiai draugei, juolab, kai ji iš tos dažniausiai liūdnos mąstytojos tapo linksmuole?
- Na, pramankštinti tai pramankštinti, - atsistojo Dori ir pasirąžė.
O galbūt visai ir neblogai? Gal sutiksime kokių nors gyvūnų, ant kurių bus galima pasipraktikuoti nužudymo užkeikimą? Kaži, ar dabar Meg mane suprastų? Ar negailėtų padariūkščių, ar neteistų? O galbūt jai galima užsiminti apie vorus? Apie tai galvodama Mendel įsikibo Meg į parankę ir merginos nuėjo uždraustojo miško link.