Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Eleizija Stigler Birželio 14, 2017, 04:17:04 pm

Antraštė: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 14, 2017, 04:17:04 pm
Kambarys buvo gerai paslėptas. Durys į jį buvo apdangstytos milžiniškais gobelenais. Vidun galėjo įeiti tik kambario išrinktieji. Kiekvieną mėnesį kambarys išrinkdavo vieną ar du burtininkus, kurie galėdavo lankytis kambaryje kada tik panorėję. Pati patalpa buvo maža bei jauki. Viduryje kambario stovėjo pusė kolonos, ant kurios buvo padėta lėkštė, pripildyta vandens. Šalia lėkštės  buvo padėti keli stikliniai buteliukai, pripildyti skirtingų miltelių. Kiekvieni milteliai turi skirtinga galią. Vieni, įpilti į lėkštę, kambarį paverčia džiunglėmis, antri - vandenynu, treti - savana ir t.t.

Eleizija vaikščiojo po Hogvartso koridorius. Apžiūrinėjo įvairias statulas bei gobelenus. Netikėtai iš kažkur atsirado popierinis paukštis, kuris plasnojo aplink Elę. Iš pat pradžių ji išsigando, bet, kai pamatė, kas tai, nurimo ir švelniai nusijuokė. Ji ištiesė ranką ir laukė. Paukštis apskrido kelis ratus ir lėtai bei grakščiai nutūpė varnei ant delno. Paukštis pradėjo čiulbėti ir užsidegė. Iš jo liko tik pelenai, kurie pradėjo formuotis į popieriaus skiautę. Mergina paėmė popierėlį ir perskaitė.
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
-Kas per?
Netikėtai šalia varnės kabantis gobelenas pradėjo virpėti ir jis plyšo pusiau. Abi gobeleno pusės susisuko į ritinius, atverdamos duris į kambarį. Durys pačios prasivėrė ir Eleizija žengė pirmą žingsnį į Dulkių kambarį. Iškart gobelenas vėl suaugo, o durys staigiai užsivėrė. Mergaitė apžvelgė mažą kambariuką ir aptiko koloną su lėkšte bei buteliukais. Ji priėjo prie kolonos ir prisilietė prie lėkštės. Ji skleidė šaltį, bet varnei tai patiko. Ji pasilenkė pauostyti vandenį. Ji neteko žado. Vanduo kvepėjo ir vandenynu, ir džiunglėmis, ir kankorėžiais.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Coraline Birželio 14, 2017, 04:39:26 pm
Mažoji švilpė buvo ką tik grįžusi iš užburto dvaro, kuriame praleido nemažai laiko su draugę Elną. Mokykloje merginos pasuko skirtingais keliais, kadangi abi ėjo į savo koldežo kambarius. Švilpiukė pėdino pirmo aukšto koridoriais į bendrąjį kambarį. Lyg iš oro šalia mergaitės atsirado keistas popierinis paukštis ir mergaitė išsigandusi pargriuvo. Aš turbūt prie to niekada nepriprasiu Kerė pakilo ir išskleidė delną, kad paukštis parodytų pranešimą. Jis nutupė jai ant delno ir galų galę mergaitė rankose laikė popieriaus skiautę su pranešimu. Ji pradėjo skaityti:
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
- Nejaugi kažkas iš klastūnyno bando mane apgauti? Klastuoli, žinau kad esi čia. Aš viską pranešiu profesoriui - Mergaitei spėjus tai ištarti ant sienos kabėjęs maždaug viduramžių kambarių gobelenas pradėjo plyšti pusiau ir Karo pamatė prasiveriančias duris. Ji nemėgo rizikuoti, tačiau šįkart smalsumas buvo didesnis nei baimė ir Roro įžengė į kambarį. Durys jai už nugaros netikėtai užsivėrė. Ro apžvelgė kambarį tačiau jame buvo tik du objektai. Keista kolona( ant jos buvo lėkštė su vandens pavidalo skysčiu ir 4 buteliukais: pirmas atrodė lyg ten būtų tikrų tikriausias vandenynas, antras atrodė kaip dekoratyvinės džiunglės (žiobarų pasaulyje buvo daug panašių buteliukų, kuriuos galima buvo nešiot kaip papuošalus arba amuletus), trečiame matėsi savana, o ketvirtame buvo paprastas kankorėžis, kuris priminė Davies jos vaikystę praleistą miškingoje vietovėje) ir Hogvartso mokinė. Mergaitės akys nukrypo į mokinę.
- Labas. - Tarė Kora.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 14, 2017, 09:31:43 pm
Netrukus varnės rankose atsirado stiklinis buteliukus, kurio miltelių spalva priminė žaliąsias džiungles. Ji pavartė buteliuką, norėdama sumaišyti miltus. Deja, jai nepavyko. Nežinodama ko griebtis, mergina švelniai suėmė už buteliuko kamšteliu ir smarkiai jį trūktelėjo. Milteliai išsibarstė po viso kambario grindis. Mergaitė apžvelgė savo padarytą betvarkę ir subarė save:
-Na tu ir nevėkšla, Eleizija. Žiūrėk, ką pridirbai.
Mergina jau lenkėsi tvarkyti tos betvarkės, bet dulkės pačios pakilo nuo grindų ir sugrįžo į buteliuką. Elė nudžiugo, kad nereiks tvarkytis, ir stipriai suėmė jį. Mergaitė pauostė dulkių. Jos kvepėjo vandeniu, kailiu, plunksnomis bei citrinomis. Keistas derinys. Netikėtai prasivėrė kambario durys, o tarpdury stovėjo jauna mergina, iš uniformos sprendžiant - švilpė. Mergina greitai paslėpė buteliuką sau už nugaros ir laukė, kol mergina tars, kokį nors žodį. Kaip ji čia pateko? Juk popieriukas sakė, kad tik kas mėnesį išrenkamas naujas žmogus. Tai ką ji čia veikia?
Švilpė pasisveikino su varne. Mergina kažkodėl sutriko ir pasimetusi atsakė:
-Na labas.
Eleizija nebuvo tikra ar verta švilpei atskleisti kambario paslaptį. Ji mąstė ar mergina, kuri su ja pasisveikino, čia pakliuvo per klaidą ar ne, todėl tik pridūrė:
-Kaip tu čia papuolei? Kodėl kambarys tave įsileido? Juk aš esu šio mėnesio išrinktoji.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Coraline Birželio 14, 2017, 09:49:03 pm
- Smalsumas ir nedraugiškumas nėra varnanagių savybės. - Subarė mergaitę Kora. - Gavau laiškelį nuo kažkokio A.K.F. - Tarė Ro. - Ir kai tik pagalvojau, kad čia klastuolio pokštas man atsivėrė durys į ši kambarį. Spėju kambarys ar kas ten išsirenka du ar daugiau žmonių. Aš Karolaina Davies iš Švilpynės. - Draugiškai šyptelėjo mergina ir nužiūrėjo priešais stovinčią mokinę. Mergaitė atrodo buvo jos bendraamžė iš Varno Nago koledžo ir turėjo labai daug panašumų su Lainos simpatiją Franku Stigleriu. - Ar seniai esi čia? - Paklausė Roro. - Manau jeigu nebūčiau išėjusi pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes, būčiau įžengusi į šį kambarį beveik tuo pačiu metu kaip ir tu. - Sukikeno Kerė ir priėjusi arčiau apžvelgė koloną. - Gal jau spėjai išsiaiškinti kas čia per buteliukai ir dubenėlis su vandeniu?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 15, 2017, 01:22:11 pm
Švilpė mielai nusišypsojo ir prisistatė. Elė padėjo buteliuką, jį užkimšo, atsigręžė į Karolainą. Ji suėmė už savo nematomo sijonu ir grakščiai nusilenkė, kaip seniau darydavo aukštuomenės atstovės.
-Labas, Karol. Aš - Eleizija, Eleizija Stigler.
Mergina pasitaisė savo naujus plaukus ir, dėl kažkokios nežinomos priežasties, nusivalė išgalvotas dulkes sau nuo kelnių. Išgirdusi, kad kambarys gali išrinkti keli žmones, nudžiugo. Štai ir antras žmogus, su kurio ji susipažino pirmą dieną mokykloje. Manau, kad man čia patiks. Išgirdusi švilpės klausimą, mergina pagalvojo ir tarė:
-Na tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad galima šias dulkes, - paėmė į rankas buteliuką, primenantį džiungles, - Supilti į šią lėkštę. Spėju, atsitiks kažkas magiško.
Nieko nelaukdama, Eleizija vėl atidarė buteliuką, bet dabar nieko ant grindų neišpylė ir supylė visas džiunglių dulkes į lėkštę, kuri skleidė šaltį. Dulkės iškart nudažė vandenį žalia spalva, o buteliukas, varnės rankose, tiesiog išnyko. Mergaitė pažvelgė į savo ranką.
-Kas per?
Netikėtai lubose prasivėrė tarpas ir išlindo labai modernus vamzdis, iš kurio pradėjo tekėti vanduo tiesiai į lėkštę. Lėkštė visa prisipildė, o vanduo pradėjo tekėti pro kraštus. Vandens vis daugėjo, jis vis tekėjo iš vamzdžio, bet Elė net nesušlapo batų, nes vanduo prie jos nebėgo, ko negalėtų pasakyti apie švilpę. Nieko nelaukdama ji stvėrė Karol už rankos ir prisitraukė prie savęs.
-Greičiau, ateik čia. Manau čia kažkokia saugi zona.
Prisitraukus švilpę, vanduo pradėjo tekėti dar greičiau. Žalio vandens buvo net iki lubų, jis apsėmė visą kambary, bet merginos buvo saugios. Vanduo jų nelietė, tik sukosi aplink saugiąją zoną. Atrodė, kad jos apgaubtos nematomo muilo burbulo ir Elei tai patiko.
-Kas čia vyksta? -pasiteiravo švilpės Eleizija.
Belaukdama atsakymo, mergina stebėjo vandenį. Ji net sužagsėjo, kai išvydo kažką judant vandenyje. Tas daiktas vis artėjo prie jų. Tai buvo kakadu.
-Kakadu vandenyje? Na tai tikrai įdomu.
Ir tada vanduo pradėjo leistis. Atrodė, kad kažkur prasivėrė skylė ir ji susiurbė jį. Vandeniui dingus, Elė išsižiojo. Ji neatpažino kambario. Varnė jau nebestovėjo dulkių kambaryje. Ji buvo tikrų tikriausiose džiunglėse. Stigler iš tos nuostabos pradėjo suktis ratu, kol vaizdas pradėjo lietis. Sustojusi ji pakėlė galvą aukštyn. Lubų ji nebeišvydo, ji matė tik milžiniškus medžius ir jų lapus.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: bernataviciute Birželio 15, 2017, 05:23:20 pm
- Pati neįsivaizduoju kas čia galėtų vykti. - Šiek tiek sutrikusi tarė švilpė. Ji Franko sesuo, dabar aišku iš kur tiek panašumų. - Kakadu vandenyje? Tu juokauji? - nusijuokė Karolaina ir atsisuko bei pažiūrėjo ten pat kur ir Eleizija. - Panašu kad kakadu tikrai atskrenda. Bet kad jis ne vandenyje. Mes atsidūrėme tikrų tikriausiose džiunglėse. Nuostabu. - pirmakursė apsižvalgė. - Šitos džiunglės keistos. - Tarė mergina. - Todėl, kad atidžiau pažiūrėjus matau, kad čia daug kakadu, taip pat čia yra pasislėpusios bet mus stebinčios rožinės panteros ir makakos. - Atsakė į Stigler klausimą Davies. - Štai kodėl šios džiunglės yra keistos. Na o dabar turime dar vieną problemą. Kaip grįšime iš čia atgal į tą kambariuką?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 15, 2017, 08:35:10 pm
Eleizija nieko nelaukdama, pradėjo bėgioti po džiungles, kvėpuodama drėgnu ir vasarišku oro. Jai čia buvo taip šilta, kad ji net nusirengė savo megztinį ir, numetusi jį ant žemės, priėjo prie baseino, į kurį bėgo krioklys. Elė nusiėmė savo visus viršutinius drabužius ir, tik su apatiniais, įšoko į vandenį. Vanduo maloniai lietėsi prie merginos. Jis buvo nei karštas, nei šaltas. Tiesiog tobulas. Varnė įsikabino už krašte esančios uolos ir plūduriuodama užsinorėjo, kad šis vanduo pradėtų burbuliuoti. Ir spėkit kas įvyko? Vanduo išties pradėjo burbuliuoti ir iš to malonumo Elė panėrė. Burbuliukai, prisiliesdami prie veido, kuteno jį ir mergina pradėjo krizenti po vandeniu. Ji į plaučius įtraukė šiek tiek gėlo vandens ir paspringo. Eleizija greitai išnėrė iš vandens ir pradėjo garsiai kosėti ir išlipo iš vandens. Mergaitė stipriai suėmė sau už plaukų, norėdama pašalinti iš jų vandenį. Netikėtai pro šalį praskrido mėlynoji ara, papūga, kurios veislę pasaulyje išnaikino žiobarai. Mergina nustebo ir nusekė arą akimis. Ji įskrido į gan didelę drevę ir dingo kelioms sekundėms. Po to papūga išlindo iš tos pačios skylės, bet tik su rankšluosčiu snape. Ji apsuko kelis ratus danguje ir nutūpė Varnei ant peties. Stigler paėmė iš aros rankšluostį ir jai padėkojo. Papūga linksmai sukarksėjo ir nuskrido. Mergina nelabai drąsiai jautėsi, stovėdama pusnuogė prieš vos pažįstamą merginą, tai apsidangstė rankšluosčiu ir susirinko savo rūbus. Tada Karolaina pasakė, kad mes turime problemą.
-Nežinau, bet vis tiek rasime išeitį, o dabar tai užmiršk ir einam pasivaikščioti po džiungles.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: bernataviciute Birželio 15, 2017, 08:49:11 pm
Karolaina stebėjo šį į cirką panašų reginį ir atsiduso. Franko sesė elgėsi kaip grynų gryniausias vaikas. Mergina nebuvo patenkinta Eleizijos elgesiu. Varnanagė buvo nusirengusi iki apatinių ir maudėsi vandens telkinyje. Laina, Eleizijai besimaudant vėl apžvelgė aplinką ir atsisėdusi apgalvojo kaip galima būtų iš čia ištrūkti ir kodėl kambarys pasirinko dvi pirmakurses. Po velnių, toks jausmas kad iš manęs tyčiojasi pasaulis. Esu užstrigusi džiunglėse su vaikiškai besielgiančią Eleiziją Stigler. Kerė pastebėjo, jog Stigler pradėjusi springti greitai išlipo iš vandens. Karo nesivargino eiti padėti varnanagei. Ji juk pati ten įlindo žinodama, kad jai gali grėsti pavojus. Švilpė buvo šokiruota pamačiusi atskrendant mėlynąją arą. Šis paukštis jos pasaulyje buvo įrašytas į raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, o ilgainiui pasaulyje nebeliko nei vienos mėlynosios aros. Eleizija pagaliau priėjo prie Karolainos apsidangsčiusi rankšluosčiu ir išgirdo pasiūlymą užmiršti apie esančią problemą, bei eiti pasivaikščioti po džiungles.
- Atrodo esi laiminga, kad užstrigai džiunglėse. O jeigu mes visą mėnesį iš čia ištrūkt negalėsim? Kaip mokslai tada? Ir mūsų šeimos? Juk paskelbs jog mes dingom. Ir neabejoju apkaltins Hogvartso personalą. O tada ir Hogvartsą uždarys. Nebeturėsim kur mokytis. - Pradėjo panikuot pirmakursė.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 17, 2017, 10:56:31 am
Elė pažvelgė į Karol ir išvydo pasipiktinimą jos veide. Išgirdusi, kad švilpė nesiruošia eiti pasivaikščioti po džiungles, o suka galvą, kaip iš čia ištrūkti, šiek tiek pyktelėjo. Tikriausiai ji mane pavaikė mažvaike, kuriai rūpi tik pramogos. Na, matau, kad ji labai neatidi. Eleizija pasilenkė ir iš savo džinsų kišenės ištraukė Dulkių kambario atsiųstą laiškelį. Lėtai jį išlankstė ir stipriai suspaudė delne. Iš lėto priėjo prie Lainos ir įdavė jai lapelį, kai ką pridurdama:
-Kitą kartą būk atidesnė, - ir nusigręžusi nuo jos, varnė pridūrė. -Apversk lapelį ir perskaityk, kas užrašyta ant jo.
Varnė, iškart gavusi tą laiškelį, aptiko tą užrašą nugaroje.
Citata
P.S. iš kiekvienos patalpos galima ištrūkti, bet tik reikia prikelti Dulkių kambario dvasią, kuri miega patalpos centre. Tai padarius, ji juos išves iš kambario.
Dabar ji nelaukė, kol švilpė perskaitys užrašą ir patraukė į džiunglių gilumą, pati nežinodama ko. Ar ji nusprendė surasti dvasią ar tiesiog pasislėpti nuo merginos, kuri labai stresavo, norėdama ištrūkti  iš šios vietos. Žemė buvo šiek tiek drėgna. Kur tik ji dėjo žingsnį, ten aptikdavo mažus driežus. Vieną jį paėmė į rankas ir, jis delnuose patogiai įsitaisęs, užmigo. Eleizija netekėtai priėjo nuokalnę ir, rankšluosčiui užsikabinus už šakos, paslydo bei nusirideno nuo neaukšto kalno, tikrai išgąsdindama driežą. Varnė iš lėto atsistojo ir iškart mažoje upėje, kurią vos pastebėjo, nusiplovė purvinus delnus ir veidą. Mergina įsižiūrėjo į vandenį, nes jis buvo labai skaidrus ir ji manė upėje plaukiojančius gyvius bei savo atvaizdą. Netrukus vandenyje ji pastebėjo kažką šiek tiek žėrint. Tas daiktas buvo paslėptas upelio žolėse. Stigler įmerkė ranką į vandenį ir praskleidė žoles. Daiktas dar labiau sužėravo, trumpam apakindamas varnę. Tai buvo fleita, bet ne paprasta, o auksinė. Eleizija ją iškart ištraukė iš vandens ir apžiūrėjo. Fleita niekuo nebuvo ypatinga, neskaitant, kad ji auksinė. Na gal dar ir forma. Ji buvo labai abstrakti, priminė kažkokio mechanizmo daly. Elė pabandė pagroti su ja. Pridėjus lūpas, ji pūstelėjo oro. Netikėtai fleita suvirpėjo, neišleido nė garselio ir.... Netikėtai kažkas sutraškėjo džiunglėse. Tikriausiai ji mane atsekė. Atsigręžusi Stiglerių mergina sustingo. Iš džiunglių ją stebėjo krūmuose bandanti pasislėpti rožinė pantera.
-Rimtai? Rožinė? Kas čia? Barbių pasaulis?
Pantera, išgirdusi kalbant Elę, atsisėdo ir ištempė ausis. Ji neatrodė galinti kam nors pakenkti. Varnė jau susidomėjo pantera, o ne fleita, ir atsitūpusi kvietė ją prieiti:
-Nagi, eikš. Nebijok, aš gera, - nusijuokė.
Pantera, kaip tikras šuo, iškišo liežuvį ir, pribėgusi prie Eleizijos, užlipo ant jos ir pradėjo laižyti jos veidą. Varnė dar labiau pradėjo juoktis.
-Ba....aiiiik, - pro ašaras akyse sakė ji. -Labai kutena.
Tai išgirdusi, rožinė pantera atsitraukė ir nustebusiu bei pasvirusio snukio pažvelgė tiesiai Stigler į akis. Netrukus kažkas suvirpėjo mergaitės kūne. Atrodė, kad tarp jos ir katės užsimezgė kažkoks ryšys. Elė prišliaužė arčiau panteros ir pradėjo kasyti jai kaklą. Ji garsiai sumurkė ir išsidrėbė ant žolės.
-Geras kačiukas, - mielai tarė Franko sesė.
Ir tik tada ji prisiminė, kad ji tik su apatiniais drabužiais. Greitai ji apsivilko džinsus, maikę bei megztinį ir, pakasydama katei ausį, žengė porą žingsnių, ieškodama patalpos centro. Netrukus ji pajuto prisilietimą prie savo dešinės rankos. Pantera jos nepaliko, ji toliau sekė Elę.
-Nori su manimi eiti? Na gerai, bet visų pirmą tau reikia sugalvoti vardą.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: bernataviciute Liepos 13, 2017, 10:09:28 pm
Na štai Eleizija ją paliko su rašteliu. Panašu, kad visi Stigleriai ne itin bendraujantys žmonės. Karolaina pasileido į Dulkių kambario dvasios paieškas. Ji norėjo greičiau ištrūkti iš šitos nesąmonės. Ji nuėjo į priešingą pusę negu jos bendraamžė. Pakeliui ji matė daugybe rožinių panterų, mėlynųjų arų, kakadų ir makakų. Keli kakadu praskrido visai šalia. Viena ara nutūpė Lainai ant peties, tačiau ilgai neužsibuvo, iškart nuskrido kažkur tolyn. Aplinka atrodė nesikeitė. Tik atsirado vis daugiau gyvūnų. Įdomu kaip ta dulkių kambario dvasia atrodo. Turiu surasti ją kuo greičiau. Kerė ėjo vis tolyn. Pakeliui ji susipažino su keliomis aromis ir vieną makaką, kuri prisijungė prie Roro.
- Ačiū, kad keliauji su manim. - Ro šyptelėjo makakai. - Kuo tu vardu? Hm. būsi Misa. - sukikeno mergaitė ir priėjo nedidelę lyguma. Čia neaugo medžiai, žemė buvo nusėta tik samanomis. Keista, tačiau makaka Misa nusprendė likti medžių teritorijoje. Švilpė apsižvalgė. Spėju čia slepiasi ta dvasia. Kaip gi ją prišaukti. Karolaina atsisėdo ant samanų ir susimąstė.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 18, 2017, 04:16:13 pm
-Karsonas, a? -pantera suurzgė. -Nebijok, tavęs tikrai taip nevadinsiu. O kaip tau Kangas? Nepadinka? Koks išrankus.
Elė toliau ėjo pirmyn, ieškodama išėjimo iš dulkių kambario. Žingsnis po žingsnio ji matė tik krūmus, žoles, aukštus medžius ir vos vos išmintą takelį.
-Viskas, sugalvojau, - suspigo varnė. Pantera net pašoko iš išgąsčio. -Būsi Achilas.
Eleizijai net pasirodė, kad Achilas nusišypsojo ir salčiai sumurkė. Tada didelis rožinis katinas prisiglaudė prie varnės ir dar garsiau pradėjo murkti. Mergina uždėjo savo ranką jam ant galvos ir pradėjo jį kutenti. Pantera apsivertė ir atsigulė ant nugaros, letenomis bandydama apkabinti mergaitę. Tada varnei šovė į galvą mintis. Ji atsitraukė nuo katino ir leido jam atsistoti. Ji paglostė jo kaklą ir tarė:
-Achilai, ar žinai, kur yra dulkių kambario dvasia? Kur yra džiunglių centras?
Pantera įsmeigė tamsias akis į mergaitę ir atrodė, kad ji kažko įsibaimino. Nejau tos dvasios? Stigler dar kartą paglostė rožinį katiną, bandydama jį nuraminti. Varnė dar kartą pakartojo klausimą, bet šįsyk neminėjo dvasios.
-Tai ar gali mane nuvesti į centrą?
Achilas atsigulė ant žolės ir laukė. Pantera kažko laukė, o Eleizija nesuvokė ko. Tada Achilas atsigręžė į merginą ir mostelėjo savo snukiu link savo nugaros.
-Nori, kad aš ant tavęs atsisėsčiau?
Katinas linktelėjo galva. Varnė nustebo, bet tokio pasiūlymo neatsisakė. Užšoko ant jo ir jis nusinešė jas į džiunglių krūmynus.

Ji jau jojo ant Achilo gerą valandą. Kokio dydžio ši vieta? Ji turbūt milžiniška, bekraštė. Krūmai ir medžiai pradėjo retėti. Tolumoje ji išvydo lygumą, kuri tikriausiai buvo stepės. Žingsnis po žingsnio pantera vos artėjo prie tos vietos. Achilui ten atsiradus, ji nuo jo nulipo, padėkojo ir apsižvalgė. Ji stovėjo ant mažo žemės lopinėliu, po kuriuo driekėsi tušti stepių plotai. Elė stovėjo ant skardžio. Ji nesuvokė, kodėl pantera ją čia atgabeno, nes nebuvo matyti jokių dulkių kambario dvasios žymių. Čia nieko nebuvo. Tik žemė, purvas ir keli krūmai.
-O ką man dabar daryti, Achilai?
Rožinė pantera priėjo prie mergaitės ir snukiu bakstelėjo į jos dešinę ranką, kurioje ji laikė tą auksinę fleitą, kurią rado upės vandenyje. Man ją reikia pūsti. Fleitos garsas prišauks dvasią?
Ji stipriai ją suėmė ir, giliai įkvėpusi, pūstelėjo į fleitą. Iš jos nepasklido joks garsas. Tik kažkoks traškėjimas. Pantera suinkštė ir pradėjo kratyti snukį bei nagais knisti žemę. Elė atsigręžė ir toje vietoje išvydo kažką blizgant. Atsiklaupusi pradėjo irgi knisti žemę, kai aptiko metalinį trikampį, įlietą į žemę. Trikampio viduje buvo apvali skylė, fleitos formos.
-Čia reikia rakto. Kur man jį ras...
Ji nebaigė sakinio, nes, atidžiau apžiūrėjusi rakto skylę, pastebėjo, kad ji kuo puikiausiai atitinka jos auksinę fleitą. Ji ją įkišo į trikampio skylę ir pasuko fleitą. Kažkas sutraškėjo ir nuo trikampio į slėnį žemėje esančiais grioveliai pradėjo tekėti žalsvas skystis, kuris gaivino stepę. Ji vėl pradėjo žaliuoti, joje pradėjo augti pastatai. Visi gyvūnai virto į žmones. Ant stepių išaugo milžiniškas miestas. Dulkių kambario dvasios miestas. Ji atsigręžė į rožinę panterą, bet gyvūno neišvydo. Prieš ją stovėjo dailus vaikinas, su mėlynomis akimis, šviesiais plaukais ir rožine tunika.
-Labas, Eleizija.
Varnė neteko žado.
-Achilai, tu žmogus.
-Iš tikrųjų aš esu Lindormas, princo Kalo žmonos tarnas. Aš esu animagas. Štai kodėl buvau panteros pavidale, kai susipažinome. Ta dvasia, kurios tu ieškai visus tarnus pavertė panteromis, virėjus - kakadu, karališkos šeimos atstovus - žiurkėmis, sargybinius - makakomis, o likusius - įvairiausiais džiunglių gyviais. Na, tik manęs neužkeikė, nes norėjo, kad aš būčiau jos meilužis. Kokia trenkta. Nori, kad trylikametis būtų jos meilužiu.
Išgirdusi tą žodį, ji sukluso. Animagas. Jis animagas. O Dieve, aš visada norėjau tapti viena iš jų.
-O kur ta dvasia dabar?
Lindormas tylėjo. Jis kažką žinojo, bet nesiruošė to sakyti varnei.
-Matau, kad kažką žinai.
-Na, ta dvasia, kurios tu ieškai, seniai yra lelijų žemėje.
-Lelijų žemėje?
-Tai vieta, kur gyvena mirusieji. Į ją patekti galima tik mirus.
Ir tik tada ji pradėjo nerimauti, kad iš šios vietos niekada nebeištruks. Karolaina buvo visą laiką teisi. Ji kažką nujautė, o aš nekreipiau į tai dėmesio. Dabar stoviu ant skardžio ir nežinau, kur yra ta švilpė. Palauk, Ele. O kas jei dulkių kambario įkūrėjas dvasią paminėjo, kaip metaforą? O kas, jei išėjimas egzistuoja?
-Achilai... Oi, atleisk, Lindormai. Ar šiame mieste yra koks nors daiktas, pastatas ar knyga susijusi su ta dvasia, kuri užtraukė prakeiksmą ant jūsų?
-Na, daiktų, kurie būtų skirti dvasiai, nėra, bet mieste yra statula, pastatyta dvasios sesei.
Išgirdusi apie statulą, ji iš metalinio trikampio ištraukė auksinę fleitą, bet miestas ir toliau stovėjo.
-Palydėk mane iki tos statulos.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: bernataviciute Liepos 18, 2017, 05:55:14 pm
Karolaina taip prasėdėjo apie valandą. Velniava. Ir kaip gi iš čia ištrūkt?! Mergaitė atsitokėjo, kai pro šalį prabėgo žiurkė. What? Žiurkė? Kodėl žiurkė džiunglėse? Nors... Nieko nuotabaus, kai čia ir kitokios nesąmonės vyksta. Verčiau paseksiu ją. Ji vienintelė man matyta žiurkė, gal ji man padės. Švilpė atsistojusi nubėgo paskui žiurkę, ji trumpam atsigręžė, ir spėkit ką? Jau nebuvo jokios lygumos. Atrodė lyg Roro būtų ją išsigalvojusi. Čia augo dideli džiunglių medžiai ir krūmynai. Kerė sustojo prie miesto. Miestas. Pagaliau. Gal čia kas nors padės man surasti tą dvasią. Ji įžengė į miestą. Jis buvo tuščias. Eh. O ji dar tikėjosi rasiąs čia pagalbos. Pirmakursė nuėjo apsižvalgyti. Čia buvo daugybė namų, tuščių namų. Atrodė, lyg viena diena iš čia tiesiog dingo žmonės. Mergaitė pamatė kažką blizgant. Ji pasiėmė tą daiktą. Tai buvo auskaras.
(https://scontent-waw1-1.xx.fbcdn.net/v/t34.0-12/20158111_1591203257579380_1598316027_n.png?oh=3d0ed99ac3c2b69549783d528f9dd301&oe=596FF500)
Laina įsidėjo jį į kišenę. Gal prireiks. Mergina toliau vaikščiojo mieste. Čia buvo daug apleistų skverų ir kiekviename stovėjo po statulą. Arba jie turi tiek daug dievų, arba čia žymūs miesto žmonės. Kerės dėmesį patraukė viena statula, kuri atrodė kitaip negu kitos, ji buvo mažiau apleista ir buvo didesnė už prieš tai matytas. Ji įsižiūrėjo į statulą. Mergina pastebėjo, kaip iš kitos miesto pusės, kurios ji dar netyrinėjo, artėja 2 figūros. Nors neesu pati drąsiausia, bet verčiau nesislėpsiu. Figūroms pakankamai priartėjus, pirmakursė pamatė, jog tai buvo jos "draugė" Eleizija ir kažkoks vaikinas.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 22, 2017, 03:00:20 pm
-Tai ar tu turi vaikiną?
Lindormo klausimas išmušė varnę iš vėžių. Ji net šiek tiek raustelėjo. Elė stipriai sugniaužė kumštį ir, nurijusi seiles, atsigręžė į jaunuolį.
-Vaikiną? Ne, neturiu, o tu ar turi antrąją savo pusę, Lindormai?
Vaikinas nusišypsojo, išgirdęs mano atsakymą. Lyk jis liko patenkintas, kad varnė yra vieniša.
-Karališkos šeimos privatiems tarnams draudžiama turėti šeimą ar net užmegzti romaną. Toks jau mano gyvenimėlis.
-Oi, atleisk, nežinojau. Na, bet vis vien turi kokią simpatiją?
Vaikinas nurijo seiles. Varnė net pamatė, kaip pakilo jo Adomo obuolys. Jaunuolis giliai įkvėpė ir tarė:
-Na jaučiu, kad pamilau princo jaunėlį pusbrolį. Mes esame bendraamžiai. Jis turi tokius tobulus plaukus. Tiesiog norisi juos paliesti ir pauostyti...
Rimtai? Tu gėjus? Toks patrauklus, o ne ta orientacija. Gaila. Eleizija apsimetė, kad toliau klausėsi Lindormo saldžių pasakojimų apie Ralfą, princo pusbrolį, bet iš tikrųjų apžiūrėjo miesto, į kurį neseniai įžengė, gatves. Namai buvo pastatyti iš pilkų plytų. Gatvėse buvo pilna vyrų, motinų ir vaikų. Lindormas prislinko arčiau varnės ausies ir sušnabždėjo:
-Jei turi su savimi brangenybių, pavyzdžiui ta auksinė fleita tavo kišenėje, saugok jas. Nes šie gatvės vaikai labai mėgsta pasiknaisioti po svetimas kišenes.
Išgirdusi iškart stipriai suspaudžiau kišenėje esančią burtų lazdelę bei fleitą ir linktelėjau vaikinui, parodydama, kad suprato jo patarimą. Netrukus Lindormas pasuko į kitą gatvę, Elė iš paskos. Ji atsirado turgaus gatvėje. Čia kvepėjo visokiais kvapais. Slyvos, avietės, apelsinai, arbūzai, špinatai, vynuogės - viskas vertė Elę varvinti seilę. Nepastebėta nuo prekystalio pagriebė kelias vynuoges ir įsimetė jas į burną. Jos buvo be kauliukų, kokias varnė mėgo. Tik pakėlusi galvą ji susivokė, kad žmonių pradėjo mažėti. Ji pastebėdavo tik vieną kitą, kai tolumoje atpažino vos kelias valandas pažįstamą siluetą. Priešakyje link jų ėjo Karolaina, ta pati švilpė, kuri Elę pavadino mažvaike. Lindormas palietė varnės petį.
-Štai ta statula, Eleizija.
Stigler akys nukrypo ton pusėn, kur rodė vaikinas. Aikštės centre stovėjo minotaurės statula. Eleizija priėjo prie jos ir atsisėdo, laukdama Lainos. Kai švilpė priėjo, varnė tarė:
-Štai kur tu. Jau maniau reiks eiti ieškoti džiunglėse, - nusišypsojo. -Beja, susipažink. Čia Lindormas - labai mielas vaikinas, princo žmonos tarnas, o čia, Lindormai, Karolaina. Kaip ir pasakojau prieš tai su šia žavia švilpe aš patekau į jūsų pasaulį, o dabar prie reikalo.
Tai pasakiusi, ji pakėlė akis į minotaurės statulą ir viską papasakojo Karol apie dulkių kambario dvasią. Statulos rankos buvo sudėtos prie jos burnos, lyg vaizduojant, kad ji pučia nematomą fleitą. Fleitą. Tikriausiai reikia tarp rankų įdėti šį instrumentą ir portalas atsivers. Elė pradėjo ropštis ant minotaurės. Statula išties buvo milžiniška. Pasiekusi jos rankas, švelniai įkišo auksinę fleitą tarp jų. Nieko neįvyko.
-Maniau, kad pavyks, - pradėjo teisintis varnė. -Maniau, kad portalas atsivers.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: bernataviciute Liepos 22, 2017, 03:17:26 pm
- Na kaip matai ne. Manęs džiunglėse ieškoti nereikia. - tarė švilpė. - Malonu susipažinti Lindormai. - šyptelėjo Laina. Žavią švilpę? Ką? Kodėl ji mane taip pavadino? Ypač po to kai jai prikalbėjau visko ir pavadinau mažvaikę sutriko Karolaina. Elė netikėtai pradėjo ropštis ant minotaurės statulos. KĄ TU DARAI?! Tu išprotėjai? mintyse šūktelėjo pirmakursė.
- Ką tu čia išdarinėji, Eleizija Stigler? - paklausė Kerė. Tada Stiglerių mergaitė įkišo į minotaurės rankas fleitą. Deja nieko neįvyko. Nusivylusi varnė pradėjo teisintis:
- Maniau, kad pavyks. Maniau, kad portalas atsivers.
- Nu šaunumėlis. Gal tai išvis ne tai ko mes ieškojom? - pyktelėjo Roro. Kaip tik tuo metu ji pastebėjo ant minotaurės ausies auskarą. Tokį pati auskarą, kokį rado ji visai neseniai. - Palaukit, palauki, palaukit. - švilpė apibėgo statulą, kad pamatyt kitą minotaurės ausį. - Na štai kas dar. - Ji išsitraukė iš kišenės antrą auskarą. - Eleizija, radau priežastį kodėl nieko neįvyko! - šūktelėjo Ro.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 24, 2017, 02:04:29 pm
-Auskaras? Ir kaip jis padės? Tada ji priėjo prie Lainos ir nukreipė savo žvilgsnį į ten, kur žiūrėjo švilpė. Minotaurės ausis buvo, kaip ausis, bet, išvydusi antrą ausį, kuri buvo papuošta tokiu pačiu auskaru - papuošalu.
-Šaunuolė, Karol, tu.
Tada Eleizija pagriebė iš švilpės gniaužtų papuošalą ir pribėgo arčiau statulos. Ji įsikibo į minotaurės koją ir pradėjo kopti vėl viršun. Tai neužtruko ilgai. Atsiradusi ant statulos pečio, drebančiomis rankomis jai ant ausies užmovė auskarą. Praėjo kelios sekundės. Nieko. Tada Stigler pažvelgė į Lindormą ir Karolainą bei prasižiojusi tarė:
-Vis tiek nieko. Tikriausiai kažką praleid...
Mergina nespėjo užbaigti sakinio, nes minotaurė pradėjo drebėti. Ji neišlaikė pusiausvyros ir slystelėjo žemyn. Tuo pačiu metu lazdelė iškrito iš kišenės.
-AAAAAAAA, - tik sugebėjo suspigti mergina.
Likus tik keliems metrams iki žemės, varnė pradėjo justi, kad jai darosi silpna. Jau manė, kad iš jos liks tik uogienė, bet Lindormas spėjo ją pagauti. Jis ją stipriai suspaudė prie savo krūtinės. Elė ilgai neatsimerkė. Jos nosį kuteno nuo vaikino sklindantis skanus ir gardus kvapas. Ji dar arčiau prisiglaudė prie animago, bet tada susivokė, kad toks merginų artumas jam ne prie širdies. Eleizija atsimerkė ir pradėjo sakyti, kad jai viskas gerai. Ji porą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė. Tada atsistojo ir virpančiomis kojomis artėjo prie statulos, kuri buvo skilusi pusiau. Jos viduryje žiojosi didelė žalsva skylė - portalas.
-Štai ir pavyko, - vos pastebimai virpančiu balsu pasakė Elė.
Lindormas paėmė Karolainą už rankos ir švelniai ją pabučiavo, po to tą patį padarė su manąja. mergina galėjo prisiekti, kad tas vaikino lūpų prisilietimas užtruko ilgiau nei tas, kuriuo apdovanojo švilpę.
-Malonu buvo su jumis susipažinti, merginos. Jūs išties žavios.
Elė raustelėjo.
-Baik jau. Net raudonuoti pradėjau. Beja, ačiū už ekskursiją.
Tada ji palinko arčiau Lindormo ir tyliai sušnabždėjo:
-Kai kitą kartą susitiksim turėsi mane pamokyti, kaip tapti animage, supratai?
Ji atsitraukė, pamerkė jam akį, įsikibo į Karol ranką ir pradėjo bėgti. Net nesustojo pribėgusi portalą ir tik stryktelėjo vidun.

-Va čia tai nuotykis, - pridūrė Eleizija, kai abi išėjo iš dulkių kambario.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 04, 2018, 12:44:40 pm
Šaltą grindinį lietė basos kojos ir baltos suknelės apačia. Iš šono pasakytum, jog mergaitė vaiduoklis. Roana vilkdama koja už kojos vaikštinėjo gobelenų koridoriuje, viena ranka laikydama savo basutes, kita braukdama per gobeleną, vienas buvo švelnus, kitas šiurkštus, dar kitas buvo maišytas. Kiekvienas savaip žavėjo varniukę. Pilkaakės dėmesį patraukė tiesiai į ją skriejantis paukštelis, kuris net neketino sustoti. Lyg praleisdama, lyg gindamasi baltaplaukė pasitraukė į šalį. Turbūt koks aklas pasiuntinukas toptelėjo antrakursei. Kadangi anksčiau nebuvo mačiusi tokio Hogvartse, spėjo jog galėtų priklausyti vienam iš naujų profesorių. Ėjo savais keliais toliau, stebėdama vis dar link jos skriejantį paukštį. Galiausiai šiam "sustojus" prie jos, suprato jog ieškota būtent jos. Atsargiai ištiesė delną ir leido neaiškiam padarėliui nutūpti, iškarto apžvelgė kojytes ar nėra kokio raštelio gal jis kalbantis? arba čia gynėjas? Atšoko kai mažasis pradėjo degti, tačiau pasirodžius lapeliui tuojau jį sugavo ir pradėjo skaityti.
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
Ar tai kokia nors išd... pamatė gobelene išryškėjant duris ...aiga? Greit apsiavusi batelius priėjo arčiau durų ir jas atvėrė. Už durų nieko nesimatė, lyg būtų kažkokia neaiški erdvė, vis tik Mirabetė rizikuodama įžengė į patalpą ir nosį palietė nemalonus dulkių kvapas, sukėlęs čiaudulį. Prisidengusi nosį ir burną paėjo kelis žingsnius ir išgirdo užsidarant duris nuostabu aš spąstuose atsiduso Eimešvilė ir priėjo prie kolonos. Lėkštutė kvepianti neaišku kuo ir buteliukai. Viename atrodė lyg sutalpintos džiunglės, antrame plytėjo ištisas vandenynas, trečiame matėsi savana, ketvirtame smėlio pustoma dykuma ir paskutiniame - penktame giria. Jau siekė ranka vieno iš buteliukų, apžiūrėt - gal instrukcija bus, kai išgirdo atsiveriant duris ir pasirodant nematytą veidą. Kita išrinktoji?
- Em, labas. - Pasistengė būti maloni. - Irgi gavai paukštelį su laiškeliu nuo A.K.F.? Gal, gal žinai ką visa tai galėtų reikštis? Ar teks pačioms išsiaiškinti? - Buvo sutrikusi, susijaudinusi. Taip niekad ankščiau nesijautė, tad pačiai buvo keista, kad ji tokia plepi dabar. Nužvelgė bėdos draugę. Švilpynės uniforma, keistos spalvos akys, kurios atrodo lyg sutalpinta galaktika ir šviesūs plaukai[?]. Prisiminė, kad neblogai būtų prisistatyti, lengviau bendrauti žinant vardą.
- Aš esu Roana Mirabetė Eimešvilė, Varno Nago antrakursė. Gali mane vadinti Roana arba Mira, kaip pačiai patogiau. O tu kuo vardu? - Išspaudė nuoširdžią šypsenėlę, mat šypsotis nelabai mokėjo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 04, 2018, 06:06:15 pm
Rudi, su mini kasele priekyje surišta kasele garbanoti plaukai plaikstėsi vėjuje, paskui šeimininkę, kuri bėgo kolidoriais ir ieškojo visiškai identiško ūgiu, svoriu, rūbais, veidu, tik kitos spalvos plaukais žmogaus. Ir ne del to, kad sumušt, o, kad surast. Taip, šiandien buvo ta reta taikos diena, kai sesės sutarė. O ta proga, kaip nuo pirmokų suolo nulipus, nusprendė pažaist slėpynių. Vaikščiojimams buvo per mažai laiko šitokioje teritorijoje, tad ji bėgo. Bėgo ir nematė šalia skraidančio paukštuko, kuris įskrido (o tiksliau ji įbėgo) tiesiai snapu Cherei į kaktą.
-Žmonės, susirinkit savo gyvūnus, - burbtelėjo ir pasileido toliau skrieti, tačiau pasigirdo pleškėjimo garsas. Atsisukusi ji rado tik popieriuką su užrašu.
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.   
matyt ne man. pasvarčiusi pakeitė kryptį link skelbimų lentos. Staiga gobelenas, į kurį ji ne neatkreipė dėmėsio atsidarė. Ten pamačiusi žmogišką figūrą, įėjo ir apsidairė. Ten stovėjo mergaitė.
-Labas... aha, irgi gavau ir nežinau kas jis. Esu Cherė Bridon, kaip matai, - turėjo omenyje šaliką, - iš Švilpynės, - nusišypsojo, - Hm.. Ką daro šie, - parodė į buteliukus ir dubenį vandens.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 04, 2018, 06:42:17 pm
- Malonu susipažinti, Chere. Tiesa sakant net neįsivaizduoju. Pati čia atėjau vos prieš kelias minutes. Nesu ankščiau nei mačiusi šio kambario nei girdėjusi apie jį ką nors. Pagalvojau, kad galbūt ant buteliukų bus kokia instrukcija, bet tada atsivėrė durys ir įėjai tu. Jeigu abi esam išrinktosios, tai siūlau visus buteliukus apžiūrėti. - Padavė bendrakursei buteliukus su džiunglėmis, savana ir giria, o pati apžiūrėjo vandenyno, dykumos buteliukus ir pačią lėkštę. Nei ant vieno iš buteliukų nerado instrukcijos ir suprato, jog ant kitų nebus taip pat. Lėkštės apžiūrėjimas irgi jokių rezultatų nedavė. - Hm... Žinai, pabandykim kai ką rizikingo. Vis vien abejoju ar pavyks iš čia išeiti, tai gal bent išsiaiškinti tai padės ką daryti. Siūlau supilti vieno iš buteliukų turinį į šią lėkštę.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 06, 2018, 09:23:10 pm
Tik dabar ji susmąstė, kodėl ji čia užėjo. Permąščiusi savo mintis prisiminė, jog ji užėjo, nes... Nes pagalvojo, jog maloni mergytė Roana yra kokia dvasia (iš ten matėsi tik šešėlis), kuri nubaus jaunają Švilpę, jei neateis. Paslėpusi tai paslaptyje, ne nespėjo susigaudyt, kai gavo tris buteliukus. Jie atrodė įdomiai. Cherė iš eilės atkimšo, pauostė, giria kvepėjo skaniai, džiunglės - tiesą sakant nelabai, savana - keistokai, bet kažką labai priminė. Tuomet juos papurtė, paplakė, vos vos atlupo etiketes, ar nieks neparašyta už jų - nieko.
-Aha, ir aš tą manau, - nors iš tiesų čia melavo, - tik pilkim girią. Ką gali žinoti, kas atsitiks, jei čia bus nešyklės, tai aš ne per labiausiai norėčiau pasiklysti dykumoje. Nors kaip tu nori... - tarė. Roanos balti, trumpi plaukai raganaitei pasirodė nepaprastai gražūs. - Um, gražūs plaukai.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 06, 2018, 09:41:20 pm
Miročka svarstė, jei jau pilti kažkurio turinį, tai kurio? Tai atrodė tikrai sunkus pasirinkimas, nes Roro traukė ir vandenynas ir giria. Abu dalykai buvo savai nuostabūs ir įdomūs.
- Kaip tik svarsčiau girią ar vandenyną, bet tu teisi, jei tai yra kažkokios nešyklės bus nemalonu atsidurti vandenyje arba dykumoje. - Nusišypsojo ir pastatė į vietą 4 nereikalingus buteliukus. - Oh, ačiū. - Tarstelėjo; visiškai nesitikėjo gauti komplimento, o ypač dėl plaukų. Gal ji vis dėlto ne veltui gyvena? Sugeba susirasti draugų, būt laiminga.
Baltaplaukė atkimšo buteliuką ir įpylė buteliuko turinį į lėkštę. Atrodo nieko nevyko, na beveik nieko. Lėkštėje buvęs skystis tapo tokiu pačiu koks buvo buteliuke - giria.
- Panašu, jog tai ne nešyklė. - Ištarė Roana ir suprato norinti atsiimti žodžius atgal. Grindys pradėjo šiek tiek drebėti ir dvi antrakursės per kelias akimirkas atsidūrė girioje.
- Taip, tai ne nešyklė. Girioje būna šalčiau, o čia tvankoka. - Tarė pilkaakė.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 07, 2018, 07:42:11 pm
Švilpė susidomėjusi stebėjo pilamą skystį. Į bendrakursės žodžius tik tarselėdavo kažką panašaus į ,,mh" ir tylėdavo. Tuojau pat ji atsirado girioje. Aplinkui augo didingi aukšti medžiai, kurie savo lapų karūnomis užstojo dangų. Nors rodos keletas prasprūdusių pro žalią lapų sluoksnį saulės spindulėlių apšvietė minkštą samanų paklotę, ir drėgnas medžių nuvirtusias šakas bei kamienus. Giria niekuo neatrodė rudeniška, juo labiau dėl klimato. Maloniai čežantys lapai po kojomis, ausims suteikė malonės, atrodo, Cherė pamatė ir keletą užsislėpusių grybukų, bet per daug neatkreipė dėmėsio. Medžių žievė, maloniai masažavo pirštų galiukus. Bet žievė buvo kitokia. Kažkas netokio. Iš susidomėjimo Vyšnia perėjo keletą medžių liesdama jų drėgnus kamienus, vėliau dar keletą... kamienai buvo skirtingi, vienas maloniau badė pirštukus, kitas juos glostė. Trečias iš vis jautėsi lyg lygaus stalo paviršius. Taip apeidama, bet per daug nenutoldama nuo varnės ji užkliuvo už atsikišusios šaknies ir krito nugara į minkštą, drėgną samanų paklotę, pakeliui kakta atsitrenkusi į žemą šaką.
-Au. - pasičiupinėjo guzą, - man viskas gerai. Ką dabar darysime? - paklausė jau sėdėdama ir valydama baltą megztinį.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 09, 2018, 07:03:21 pm
Nekalbi...švilpė...Šie du žodžiai tokie nesuderinami. Mira ir matė ir girdėjo, švilpiai triukšmingiausi ir daugiausia bendraujantys koledžiečiai. Ana apsižvalgė. Tankiai augantys medžiai, vešli samanų paklodė, kur ne kur krūmelis. Oras buvo vienintelis rodiklis, kad ši giria nėra tikra. Iš akių pametė kiek žemesnę bičiulę ir atsisuko į tą pusę, kur išgirdo Cherės balsas. Vyšnė, keistas vardas. Šiek tiek kerėpla ir jautri susižeidžiant. Puiki partnerė... Pastaruosius žodžius mintyse ištarė su sarkazmo gaidele. Ir ištiesusi ranką Bridon, padėjo atsistot.
- Ką darysime? Ieškosime išėjimo. Reikia rasti ką nors neįprasto giriai, žinoma, išskyrus orą. - Tarė pilkaakė. - Tokiose situacijose žmonės dažniausiai eina į skirtingas puses, bet bijau, kad paslysi, pasiklysi arba dar ką nors, tad eisime ten. - Parodė kryptį. Išsitraukusi lazdelę iš kišenėlės(visose suknelėse mama jai įsiuvo stebuklingas kišenėles, kurios sutalpina visiškai viską kas įdedama ir nuo to nesunkėja ir nedidėja) atsiklaupė ant žemės ir padėjusi suknelės, kuri kiek per ilga tokiai vietai tyrinėti, apačią nukreipė į ją lazdelę.
- Incendio. - Nudegino reikiamą kiekį suknelės. - Aguamenti. - Užgesino ugnį ir atsistojo. Suknelė siekusi čiurnas, dabar vos vos siekė kelius. Tada Roana atsistojo. Netikėtai prisiminė vieną burtažodį. - Hm, pabandykim. Rodyk. - Tarė Mira padėjusi lazdelę ant delno, ši pradėjo beprotiškai greitai suktis, tada pakilo ir nukrito įsmigdama į žemę. Buvo aišku, kad burtažodis čia nieko vertas. Atsidususi varnė pasiėmė lazdelę ir patraukė anksčiau nurodytos krypties link. - Na gi, einam. - Paskatino bendraamžę.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 09, 2018, 08:15:53 pm
-Ačiū, - tarė, kai nors nereikalinga, bet vistiek pagalba buvo padedant atsistoti. paslysi, pasiklysi... ane? šiek tiek įsižeidusi, beveik nepastebimai pakėlė antakius ir pakeitė veido išraišką. o kas iš to, kad pastebėsime kažką kitokio? kol varnė kažką darė su savaja suknele ir kažką kalbėjo, ji iš nuobodulio pradėjo mindyti samanas. Jas sukioti padu, trypčioti ir t.t. kai suknelė buvo užgesinta, ji jau buvo vien batu išrovusi samanos dalelę. Ėmė trypčioti žemę. Ji buvo daug kietesnė nei įprastą tokiu laikotarpiu.
-Kažkas kitokio? Nežinau kas iš to, bet žemė po samanomis yra kietesnė, nei įprastą gamtoje tokiu metų laikotarpiu. - pasistengė maloniai viską išsakyti. Cherė nusėkė paskui Roaną ir be paraginimų. Sekdama paskui Vyšnia tiesiog nebegalvodama žingsniavo ir kiaurai žiūrėjo į merginos pečius. Tuomet dar įsimetė kišenėse visada turimų žiobariškų ,,Tic tac" žirniukų. Giria atrodė beribė. Bekraštė. Ji dar nepavargo eit, bet už mintelę sustot nebūtų prieš. Jos ėjo, o vaizdai nesikeitė.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 10, 2018, 06:28:32 pm
- Prašom. - Kiek atmestinai mandagiai tarė. Jai dabar rūpėjo visai kiti dalykai, tad draugiškumas būtų ne vietoje ir ne laiku. Tuo lab matant, kad čia yra žalčių. Jų kaip ir gyvačių nemėgo po patirties astronomijos praktikoje. Ignoruodama bičiulės kalbas, traukė gylin į girią. Svajojo greičiau dingti iš čia. Geriau būtų parinkusi savaną arba džiungles. Arba išvis ieškojusi išėjimo iš dulkių kambario kitu būdu. Atsiduso.
Netrukus priėjo laukymę, laukymę su statula. - Pagaliau neįprastas dalykas. - Priėjo arčiau statulos ir apžiūrėjusi ją palietė. Nieko nevyko. Atsisėdusi ant žemės pradėjo mąstyti ką daryti dabar. Kai nieko negalėjo sugalvoti, pažiūrėjo į Bridon. - Gal turi minčių ką mums dabar daryti, Chere?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 10, 2018, 07:31:18 pm
Pastebėjusi, jog bendrakursė labai sėkmingai ją ignoruoja, Švilpė tik išskleidė garsą 'hm' ir toliau ėjo. Kojos dėl minkštos samanų paklotės neskaudėjo ir nepavargo. Kai merginos priėjo laukymę su statula, Vyšnia iškart sustojo ir ėmė ją apžiūrinėti. Tai buvo kažkoks barzdotas vyras. Ėmė skulptūrą apžiūrinėti. Apėjo, buvo užsiropštus ant viršaus, dar kart apėjo. Apėjo ir eilinį kartą užkliuvo už kažkokios kūno dalies ir išsitėškė ant žemės. Greitom atsisėdo. Iš apačios statulos vaizdas buvo kitoks. Pasimatė vėl tos pačios raidės ,,A.K.F". Ji nekreipdama dėmėsio į varnę dar kart išsitraukė popieriuką su kvietimu ir jį pavartė. Kitoje pusėje irgi kažkas buvo parašyta
Citata
P.S. iš kiekvienos patalpos galima ištrūkti, bet tik reikia prikelti Dulkių kambario dvasią, kuri miega patalpos centre. Tai padarius, ji juos išves iš kambario.
dar vis sedėdama su nuostaba atsakė:
-Mes ieškosime dvasios. Atversk kitą popieriuko, kurį gavai pusę. - dar vis maloniai paaiškino.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 10, 2018, 07:53:52 pm
Uhhh pagalvojo, kai pamatė jog toji švilpė vėl išsitiesė ant žemės na ir kerėpla, Šventoji Kakava... atsiduso Ro.
- Dvasios? Ką? Ar tu supranti kaip kvailai tai skamba? Taip tai magijos pasaulis, bet ir čia negali būti dvasių. - Pažvelgė į kitą lapelio pusę. - Mes čia įstrigom amžiams, nuostabu. - Pavartė akis ir žvelgė į beveik priešais sėdinčią bendraamžę. Matėsi jog gyvenimas jos pagailėjo. Ji tikrai nežinojo tų gyvenimiškų problemų su kuriomis kasdien susidurdavo mergaitė, laikyta nevertėle. Cherei tikrai neteko mokytis pačiai naudotis žiobariškais daiktais, išmokti bendrauti su žiobarais, suvokti daiktų materialinę vertę, švilpė neturėjo pati mokytis rašyti, skaityti, skaičiuoti...Taip gal Roana tėvai šiek tiek ir rūpinosi, bet gyvenimas nebuvo rožėm klotas.
- Uh, kelkis. Einam ieškot tos prakeiktos dvasios. - Suvokusi jog tuoj apsiverks, jei toliau galvos apie praeitį, atsistojo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 10, 2018, 08:23:49 pm
na neskamba taip jau ir kvailai... lengvai atsiduso ji. Ji mielu noru grįžtų į Hogvartsą, bet mielai dar valandėlę pabūtų čia. Minkšta samanų paklotė, aukšti medžiai į kuriuos švilpukė būtų jau užsikorusi jei ne bendrakeleivė. Cherė spinduliavo optimizmu, vaikiškumu, naivumu ir rūpestingumu. O iš kol kas patirtų įspudžių mergina šalia neparodė savo pozityvo, ji atrodė daug labiau subrendusi. Na tiesa - Cherė tik trylikametis vaikas, tiksinti juoko bomba kitaip.
-Eime. - pabandė prisiderinti prie Ameshville'ės nuotaikos.- Palauk. Juk neisim bet kur. - pasakiusi išleido vasaros draugo padovanotą išradimą - žiobarišką mini droną su fotoaparatu, kuris naudojasi saulės energija. Žaisliukas valdomas mini pultelio kišenėje, kad Roana to nepastebėtų pagalba nuskriejo į padanges ir nufotografavo. Žinoma, įprastas dronas to nesugebėtų, jis buvo apkerėtas. Nuotraukos tuoj pat kūrėsi ten, tad atskridęs mažylis turėjo atspausdintą nuotrauką. - Va. Mes esame čia prie šios skulptūros. Žodžiu apžiūrėk pati. - atidavė piešinėlį. Tuomet šiek tiek susigėdo - juk tokie dalykai čia uždrausti... na bet nieko. Gal tai atleistina.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 11, 2018, 02:29:43 pm
Jei būtų pasidariusi kokį žiobarišką tekstą apie psichologinį amžių, dvylikametė neabejotinai pamatytų skaičiuką 30+. Visas vaikiškas naivumas pradingo, kai iš jos pradėjo tyčiotis Penelopė. Neabejotinai, dvynė vis vien yra lepinama šeimos net jei yra nevertėlė. Roanai neberūpėjo. Jie jos išsižadėjo, ji jų. Išvykimas iš tų prakeiktų namų buvo geriausia diena jauniausiajai Ameshville giminės atstovei.
Atsistojo eiti kartu su Bridon. - Aha. Daryk ką nori. Gal tu ištrauksi mus iš čia su savomis idėjomis. - Tarė baltaplaukė ir pažvelgė į droną. Žiobariškas užburtas daikčiukas. Dabar visi mėgsta tokias smulkmenėles, lyg jos atneša kokio nors džiaugsmo.
Gavusi nuotrauką pasižiūrėjo. - Ir kas? Kur mums dabar eiti?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 11, 2018, 04:04:29 pm
Gal ir ištrauksiu. Negali žinot.
Mintyse atsakė mergaitė. Žmogau, mes turėtume eiti ten... taip ir būtų atsakiusi, bet išlaikė Švilpišką pozityvą ir nusprendė dar pabūti maloni. Juk yra neveiksminga patarlė: elkis su kitais taip, kaip nori, kad pasielgtų su tavimi.
- Na žiūrėk. Ta dvasia yra patalpos viduryje. Mes esame prie šito kreivo balto taško, kuris reiškia statulą ir yra pakraštyje. - įkvepė, - taigi mes turėtume iki centro eiti orientujantis šiais kelmais. -  parodė į pirmajį kelmą ir paslepė savajį žaisliuką milžiniškoje megztinio kišenėje, prieš tai sušnabždėjus jam 'ačiū'. - nors jeigu nori, gali eiti savais metodais link išėjimo atskirai, - šiek tiek rimčiau pridūrė. Pridūrė ir patraukė link tolumoje matomo kelmo. Nebuvo atsisukusi ar varnanagė eina paskui ją, bet vos, vos susitvardė nepradėti šuoliuoti. Juk rimtuolė Roana jau ir taip nebuvo tokia draugiška kaip susitikimo pradžioje, kas gali atsitikt vėliau? Kas jau kas, bet Cherė tyliai tikėjosi, jog jos nepradės viena ant kitos rėkti.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 13, 2018, 03:40:42 pm
Antrakursė žvelgė į Bridon. Norėtų paleist į ją stupefy kerus ir susprogdint viską aplinkui. Kiekviena minutė buvimo čia vis labiau ir labiau gadino varnei nuotaiką. Ji nenorėjo būti nei maloni, nei draugiška su rudaplauke.
- Iš kur gali žinoti, kad ta prakeikta dvasia patalpos vidury? Gal vidurys išvis kitoj pusei arba jo neegzistuoja? - Pašaipiai tarė Roana. Nebeslėpė savo susierzinimo ir klastuoliškos nuotaikos ir mostelėjo ranka. - Pabandysim tavo metodą, jei nepavyks už savo veiksmus neatsakau. Susprogdinsiu šį prakeiktą kambarį su Bombardo arba dar geriau, su Confringo. - Atsakė švilpei ir nusekė paskui ją, takeliu tarp kelmų. Stengėsi nepradėti rėkti, ant jos manymu, labai naivaus vaiko. Tačiau žinojo, net jei nepasieks tikslo, bent jau bus išnaršiusi didesnę miško teritoriją. Gal pakeliui pamatys tai ko ieško - išėjimo iš tikrai prakeiktos vietos. Ką tas A.K.F. išvis sau galvojo sukurdamas tokį kambarį ir kviesdamas į jį 2 antrakurses. Tai taip nelogiška ir neteisinga. Mąstė eidama ir žiūrėdama Cherei į nugarą. Nuo bendrakursės sklido aura, tokia pati aura, kokią Roana jautė būdama šalia Penelopės. Cherė savo elgesiu priminė dvynę. Štai kodėl iš pat pirmo žvilgsnio Eimešvilė jos nepamėgo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 13, 2018, 06:33:34 pm
Ramiai praklausiusi ne itin malonaus baltaplaukės tono pagaliau prabilo taip pat ramiai:
-Gali laisvai sprogdint, degt, užliet, mirtinai apspjaudyt, suvalgyt, prakeikt, užkast, išraut ar kitaip suniokoti šį kambarį. Gali pradėt dabar. Gali pradėt vėliau. Kaip sau nori. Tavo veiksmų laisvės nevaržau, - kaip koks suaugęs pamintijo. Ir nustraksėjo. - Jei nori net man gali tą patį padaryt. Jei ministerijai reikės aiškintis, jau turi pasiteisinimą: aš tau leidau. - ir ne neatsigreždama toliau straksėjo. Neturėjo laiko ramiai eiti. Bėgti šuoliu bus beveik dvigubai greičiau, ypač būnant švilpės fizinės formos. Štai jau antras kelmelis lekia pro akis, trečias... ketvirtas... penktas. Ji dar kart pažiūrėjo į mažą nuotraukytę. Dar septyni tokie ir jos jau turėtų pasiekti kažkokį daiktą, iš viršaus atrodantį kaip keista akis. Štai jau pralėkė septintą kelmuką, kai po kojomis kažkas juodo sušmežavo. Laimei šmežuotojas nušliaužė toliau. Ir grįžo. Pasigirdo šnypštimas. Gyvatė... priešingai nei Šerė, Cherė beprotiškai bijojo gyvačių, vorų ir skorpionų. Ji pasleido bėgti, o gyvatė įkandin. Tuo metu kišenėse ji ėmė ieškoti lazdelės. Sugraibaliojusi iš citrinmedžio pagamintą lazdelę ji nusitaikė į gyvatę.
-Duro! - gyvatė sustingo. Šiek tiek lengviau atsidusus ji pamatė dar pulką tokių. - Mira, saugokis! - sušuko varnei ir šoktelėjo ant kelmo. Pulkas, kuris nenušliaužė iki Roanos, apspito ją ir po truputį šliaužė ant kelmo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 13, 2018, 10:15:52 pm
Dar geriau. Švilpė atskaitė jai moralą ir nustriksėjo. Tiesiogine to žodžio prasme. Roanai beliko pavartyti akis ir nuskubėti paskui vaiką. Net pasijuto lyg būtų Cherės motina, ne esmė jog jos vienametės. Neturėdama kito pasirinkimo, Eimešvilė bėgo paskui ją. Pastebėjusi gyvates, turėjo pasiskubinti. Matydama švilpės reakciją suvokė, kad Bridon bijo gyvačių.
- Stok. Nu sustok sakau. Kvaiša. - Šaukė pavijimui, bet bičiulė jos, matyt, negirdėjo. Stebėjo, kaip ji sustingdė vieną gyvatę ir užsilipo ant kelmo. Aha. Ir be tavęs žinau, kad reiktų saugotis. Tik turiu kitų minčių dėl gyvačių. Pribėgo prie kelmo, ant kurio stovėjo vargšė rudaplaukė.
Aguamenti. Aguamenti. Aguamenti. - Apšlakstė visas gyvates vandeniu ir artėjo prie jų. Šios traukėsi - noras juk visam gyvenimui. Miročka atsargiai užlipo ant kelmo. - Pamačiusi gyvates nebėk nuo jų, o prieik prie manęs. Jos prie manęs nesiartins.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Nikita Borelič Kovo 14, 2018, 06:24:17 pm
Tiesą sakant ji girdėjo Roanos žodžius. Bet net ir jei būtų žinojusi, kad varnė nebijo gyvačių, vistiek būtų lėkusi. Juk jei sustotų bent sekundėlei, gyvatės per tą pačią akimirką jau būtų savo aštriais ir greičiausiai nuodingais dantimis įsikibusios į Cherės šlaunis ar pėdas ir sėkmingai leidusios nuodus, kurie dar nesuaugusią ir ne taip atsparią viskam Švilpukę per penkias akimirkas būtų nužudę. Dar nesustojo dėl tos kvaišos. Jei tai būtų mokytojas, tėtis, mama ar dar kuris nors suaugęs, ji paklausytų, bet vienmetės merginos, kuri dar drįsta ją įžeidinėti - na jau ne. Liko apsimesti, jog varnė per silpnai šaukia, kas jai visai pavyko. Tai kas, kad ji protingesnė, tai kas, kad ji... nežinau. Suaugiškesnė už mane - nieks neturi teisės mane įžeidinėti. Juk pagal vaikų gėrovės įstatymus... ai. Jie pas burtininkus negalioja... vistiek. mintyse dėliojo Vyšnia. Kai mergaitė atbėgo ir nubaidė gyvates, švilpei dingtelėjo, jog ji galėtų būti juodoji magė. Am. Manau, kad tu būsi pikta, net labiau nei dabar, kai atostogaudama per atostogas kažkur pamačiusi terariume gyvatę siųsčiau tau pelėdą su užrašu ,,Matau gyvatę. Sakei nebėgti, o kviesti tave. Tai va kviečiu. Skubiai. O tai tuoj nueisim prie kito eksponato" mintijo ji.
-Na ką. Tu vadas. - nepatenkintai su atodusiu pasakė. Bet nepatenkinta ne dėl to, kad bijojo, jog varnė nuves savais keliais. O dėl to, kad jau užkniso čia nieko neveikti ir pyktis. Tik vieno nesuprato. Kam tas vanduo? Nejau ji, su savo naujais sportbačiais turės kapstytis per purvyną?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Anmeya Kovo 16, 2018, 04:56:18 pm
- Incendio. - Išdžiovino sušlapintą žemę. - Nesuprantu ko šis prakeiktas kambarys išvis mus pasirinko. - Garsiai išsakė nuomonę ir nuėjo tolyn, paskui tuos pačius kelmus, kartkartėmis stebėdama ar Cherė šalia. Jei gyvatės pasirodys, prie Roanos nesiartins - tas pats noras iš astronomijos pamokų. Galų gale dvi antrakursės priėjo reikiamą vietą. Tai buvo dar viena laukymė tik čia nebuvo statulos. Čia buvo tiesiog aikštė greičiausiai iš baltojo akmens kaip ir statulos. Visos baltos plytelės buvo išraižytos kažkokiais neaiškiais ženklais, o vidury, vidury buvo dvi vietos.
Roana palikusi Cherę toje aikštėje apžiūrėjo apylinkes, o švilpiukei nurodė su jos užburtuoju dronu dar sykį nufotografuoti vietą iš paukščio skrydžio. Grįžusi pasiėmė nuotrauka ir pamatė jog ši miškas kaip koks kvadratas ir kiekvienam kampe yra statulos, o aikštė yra vidury miško. Prie kiekvienos statulos buvo tie patys kelmai. Miročka nusitempė bendrakursę į aikštės vidury ir pastačiusi ją į vieną vietą, pati atsistojo į kitą. Žemė sudrebėjo ir iš 4 pusių, 4 statulų į jas "atskriejo" spindulis, kuris lyg atsitrenkė į apsauginį šydą. Tada mergaitė pasijuto lyg būtų palietusi nešyklę ir persikėlė į tą patį gobelenų koridorių. Nė neatsisveikinusi su švilpe, nuėjo savais keliais.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 17, 2020, 08:01:29 pm
   Mmmm, tos malonios tylos ir ramybės minutės, kai aptinki europiečių patinų ir patelių (Hayato neseniai buvo atradęs šį būdą išsireikšti apie jo nekenčiamą rasę, todėl begaliniai ja didžiavosi ir panaudodavo beveik visada, kada tik mąstydavo apie juos - retas atvejis, žinant jo begalinius gebėjimus susitelkti ir įsiminti) dar neužkariautą kambarėlį.
   Aišku, šitas buvo šlykštus ir iš pradžių japonui per nugarą kirmėlės lakstė iš pasibjaurėjimo netvarka. Vėliau - paprasti apsitvarkymo kerai. Šitų trumpam užteko, nors juodaplaukiui regėjosi, kad tuoj ir vėl dulkės nuguls į savo vietas. Čia buvo grynų gryniausia jų dauginimosi ar regeneracijos (ar spawn'o, kaip sakyti madingiau) vieta.
   - Išvalyti žmonijos šiukšles... Užprogramuoti nusižudyti valytojus, - burbėjo sau po nosim, bemėgindamas uždegti degtuką. Degėsi sunkiai, mat dėžutė buvo sudrėkusi. Hayato neatsiminė, kodėl.
   Cigaretė, viena iš paskutinių, kurias dar turėjo Hogvartse. Mažyčiai gyvenimo malonumai. Šiaip jau varniūkštis patalpoje nerūkė, ne, jis buvo inteligentas, o ne koksai chamas europietis, tačiau šito urvo, šitos europiečių landynės jis patalpa nelaikė iš principo. Labiau urvu, kad ir patobulintos architektūros ir kiek ilgiau stovinčiu. Vis tiek urvu.
   - Mažasis ryklys, hm... Pelėdų kepsneliai... - dudeno Hayato, atsipalaidavęs stebeilydamas į lubas. Ne dangus, bet vis šis tas.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 18, 2020, 12:23:44 am
 Liucija nežinia ką veikė su paprasta šluota ir kibiru, kuriame dar buvo šiek tiek vandens. Švilpė tiesiog bimbinėjo koridoriais, visiškai nenorėdama grįžti į bendrąjį kambarį, o ir seselė ją išvijo iš Ligoninės sparno sakydama, kad mergaitė turi neapleisti savo mokslų. Ir ką dabar veikti? Apsimesti, kad esi labai užsiėmęs žmogus.
 Vis pasiremdama šluota it kokią lazda, baltaplaukė sparčiai žingsniavo koridoriumi, o jos niūniavimą kartais papildydavo kibiras, atsimušdamas į koją. Gal taip ir būtų ji pražingsniavusi pro paslėptas duris, jei ne tas keistas garsas, sklindantis iš už gobeleno. Tarsi kažkas kalba, o gal ir... Nežinia, tiesiog skleidžia žemus garsus?
 Susidomėjusi, Liucija priėjo arčiau ir jos nosį pakuteno rūkalų smarvė. Na, dabar mergaitė tikrai neišlaikė ir įsiveržė į "paslėptą" kambarį.
 Patalpoje stovėjo kažkas, kas ir skleidė tą keistą garsą ir nuodingus dūmus. Nusikosėjusi, švilpė trinktelėjo šluota tai žmogystai per galvą.
-Patalpose nerūkoma.
Smarvė graužė akis ir gerklę, tad netrukus Liucija dar ir nusičiaudėjo, beveik tiesiai ant nepažįstamojo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 18, 2020, 12:36:57 am
   Susižavėjusios siauros akys tyrinėjo varganą kylantį ir besisklaidantį dūmelį. Gal iš tikrųjų reikėjo išlaikyti pagarbą net laukinių urvams, ką gi čia? Bet bestoviniuodamas atsirėmęs į sieną ir pilnais plaučiais traukdamas į save tą pilką dujinės būsenos chemiją japonas kai ką suprato. Kambaryje dūmai nesisklaidė, todėl techniškai jis stovėjo gigantiškame nuosavame debesyje. Na, gal ne tokiame ir gigantiškame - nedideliame, kambario dydžio. Nenatūraliai kampuotame. Bet visgi nuosavame...
   - Debesėlis, - plačiai šypsojosi Hayato, teatrališkai perbraukdamas ranka per orą ir glostydamas debesies šoną.
   Gal jis buvo debesies širdis, o spingsulė cigaretės gale - siela? Ką ta siela, kokia siela! Jis - japonas, inteligentas! Sielos tėra europiečių iš-mis-las!
   Smūgis per laimingą Tokijo kopūstą (ne Pekino, nes anas, jei ką, yra Kinijos sostinė) ir varniukas persikreipusiu veidu žvelgė į jo debesin įsibrovusią mažvaikę.
   - Patalpose! - griausmingai, demonstratyviai nusikvatojo jis, trumpam nužvelgdamas kone pusmetriu už jį žemesnę mergaitę.
   Kibiras ir šluota, šluota ir kibiras. Ne tik, kad apgailėtina rasė, bet dar ir smirda žiobariškai. Gėda visai magiškajai pasaulio bendruomenei! Kodėl baltieji laikomi ta pačia rūšim, kaip ir azijiečiai?
   Su begaliniu pasišlykštėjimu ir šiurkštumu aukštaūgis išplėšė iš švilpukės rankų šluotą ir tėškė tolyn.
   - Ar... - ketino pasiteirauti, ar tėvai neužsiėmė jos auklėjimu, bet susiprato, kad laukinės to klausti beprasmiška. - Esi ragavusi testralio kepsnio? - išpūtė dūmą jai tiesiai į veidą.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 18, 2020, 11:48:50 pm
 Nosį vis dar niežėjo, nežinia ar nuo dulkių, ar nuo smirdalų. Bet ilgas, paslaptingas padaras nieko nesakė ant jo rūbų nusėdus mergaitės čiaudalams ir mikrobams. Gal pamiršo, kad tokie egzistavo. Ir štai, jam atsisukus, Liucija pamatė, kad priešais ją stovi neįprastos išvaizdos vaikinas. Žinoma, vyresnis. Ir kažkoks keistas - ši, mažame, izoliuotame burbule užaugusi švedė niekada nebuvo mačiusi kitos rasės žmogaus. Anglija su šiuo dalyku irgi nelabai padėjo. Bet tik su tokiais keistais padarais šis saulės spindulėlis susimušdavo. Ir dar tas jo juokas, kvaila cigaretė tarp pirštų ir nemalonus žvilgsnis - švilpė norėjo dar kartą trinktelėti dulkina šluota tam keistuoliui, tik šįkart į marmūzę.
-O tu urve gyveni, kad kambario neskiri nuo lauko?-laidydama piktus žvilgsnius į smilkstančią nuodų lazdelę kalbėjo Liucija. Netikėtai praradusi savo ginklą-valymo įrankį, baltaplaukė žioptelėjo. Na štai, sudie, brangioji. Baltaplaukė dar stipriau suspaudė savo mažoje baltoje rankelėje kibirą. O tas baltas paršelis išpūtė tuos šlykščius šlykščius dūmus jai tiesiai į veidą! Liucija nusikosėjo ir žengė žingsnį atgal.
-Tu testralį matęs? Iš kurios vietos tas kepsnys?-keistai žiūrėdama į dar ją erzinti pradėjusį vaikiną nedrąsiai paklausė baltaplaukė. O tas prakeiktas dvokalas jo rankoje vis smilko ir smilko. Na jau ne, jai gana. Mergaitė išplėšė cigaretę juodaplaukiui iš rankos ir įmetė į kibirą. Liūdnai šnypšdama, cigaretė nuskendo, išleisdama paskutinį savo dvokiantį kvapą. Kiekvieno rūkaliaus tragedija.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 19, 2020, 11:50:06 pm
   Hayato vėl išdidžiai nusikvatojo - kaip ironiška iš europietės laukinukės išgirsti klausimą, ar jis gyvena urve, ir ar sugeba skirt patalpą nuo lauko. Japonas jau buvo pasidavęs mėginti auklėti šitą kvailą rasę, tad ir šįkart užsičiaupė, verčiau laiką paskirdamas kokiems prasmingesniems pamąstymams apie debesis ir savo būtį vieno iš debesų viduje.
   Įdomu, ar vilkolakio gaurai padegti irgi suformuoja debesėlį? Gaila, kad tą vieną vilkolakę Uždraustajam miške jis pabedė, o ne padegė. Iškvėpęs ypatingai skanų dūmą, susimąstė, ar dūmus galima matuoti gurkšniais. Techniškai juk dūmas irgi yra tam tikra prasme ryjamas, tik gal ne ten, kur įprastas maistas... Ar debesį galima vadinti dievų maistu?
   - Aš mačiau jį, be abejo, - išpūtė krūtinę japonas. - Tik ar tu matei jų žavingas akis? O dėl kepsnio - tai kvailas klausimas! - pašiepė jis ir tučtuojau apšvietė mergaitę savo išmąstymais: - Iš subinės, ji mėsingiausia.
   Tik šitokio nedėkingo įžūlumo Hayato jau nesitikėjo netgi iš europiečio jauniklės. Jis dramatiškai sumostagavo rankomis, pagarbiai akimis nulydėjo liūdnai užsibaigiantį debesėlio mamos gyvenimą, o tuomet tūžmingai įsirėmęs į šonus nužvelgė mažąją kambario lankytoją. Kumščiai niežtėjo kaip galva, pilna utėlių, - šitaip jam norėjosi išvanoti šiai žioplei šonus. Tik labai jau tas būtų barbariška.
   - Už šitai tu nusipelnai bausmės, - pranešė jis pasišlykštėjimo pilnu balsu, dviem gelsvais pirštais suimdamas mergaitės smakrą ir kilstelėdamas jį. Į akis žiūrėti nemėgo, todėl žiūrėjo į kaktą. - Galbūt Nukryžiavimas visai tiktų? - suvebleno mąsliai, gal juokais, gal ne visai. - Papasakok man istoriją iš savo genties apie debesis, - atsikrenkštęs ištarė jis, minčių srautui staiga pasisukus kita kryptim, veidas trumpam nugiedrėjo.
   Pirštus dabar jis atitraukė - nebuvo malonu liestis prie tokios bjaurasties.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 20, 2020, 12:59:06 am
 Liucija nusičiaudėjo (šįkart į delną) ir bandė prisiminti, kaip atrodo testralis. Ne, kažkas čia negerai.
-O tikrai esi matęs testralį? Jų užpakalis vieni kaulai, jau ant šonkaulių daugiau mėsos. Ir jie labai mieli. Vienas mane uostydamas vis baksnojo, kai netyčia sutikau miške,-kažkur mėlynomis akimis klajodama kalbėjo mergaitė. O štai, cigaretės mirtis iššaukė tikrai įdomią vaikino reakciją. Na, žymiai įdomesnę nei jo tie postringavimai apie testralius. Užgesus smarvės šaltiniui, Liucija galėjo tikėtis, kad netrukus šis nuodingas rūkas prasisklaidys. Bet to reikėtų palaukti dar kelias valandas, mat šiame kambaryje langų nebuvo ir tie dusinantys čiuptuvai galėjo keliauti tik pro siaurą durų plyšį į koridorių. Ir todėl abi žmogystos stovėjo pilkame debesėlyje, kuris kuteno gerklę ir graužė akis.
 Bausmės? Gal tik dabar Liucija suprato, kad galbūt labai rimtai prisidirbo. Tas rūkalius buvo žymiai už ją vyresnis, tad jam susitvarkyt su tokiu spirgu kaip ji būtų tas pats, kas paspirti pakelės akmenėlį. Mergaitė norėjo nustumti tuos šlykštaus žmogaus šlykštesnius pirštus nuo savęs, bet ramiai stovėdama žiūrėjo į vaikino akis. Kažkas viduje neleido jai supanikuot, net kai jai grasino nelabai malonia bausme. O ir istorijų apie debesis baltaplaukė nelabai žinojo. Nieko tokio, kažką tuoj sukurps.
-Debesis?-Liucija beveik paspringo tuo žodžiu. Priešais ją stovinčio psichopato nuotaikos dažniau nei Hogvartso profesoriai.-Na, sakoma, kad debesis kažkas išaudžia. Jau nepamenu kas, bet turbūt moteris. Bet būtų logiškiau, jei ne austų, o veltų, matu debesys nėra plokšti. Kodėl tu apie tuos debesis susidomėjai?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 23, 2020, 12:01:04 am
   Ir su sekunde Hayato veidas paraudo iš įniršio, o kumščiai susispaudė iki krumplių pabaltavimo - tik dar kiek ir pokštelės švilpiukei į snukį. Dar vienos muštynės?..
   - Tu kuo mane laikai? - paklausė grėsmingai jis, šalia to dar pažerdamas visą krūvą necenzūrinių japoniškų epitetų. - Tikras japonas niekada, NIEKADA gyvenime nešnekės apie tai, ko nežino! - patikino jis vis dar pakėlęs toną ir grėsmingai pasilenkdamas arčiau mergiūkštės veido. - Jei nesi girdėjusi apie testralių fermas, tai čia jau tavo išsilavinimo spraga, - dėstė, net nekreipdamas dėmesio apie laukinės postringavimus apie testralių mielumą.
   Buki europiečiai! Juk kai manai, jog kažkas yra mielas, čia pasireiškia tavo tylioji, alkana ir laukinė asmenybės pusė! Jei manai, kad kažkas yra mielas, tu paprasčiausiai nori jį suėsti!
   Hayato giliai įkvėpė debesies, automatiškai užversdamas akis aukštyn, bet nusivylęs atsiduso, teišvydęs uždūmytas lubas. Vis dar neapsisprendė, ar smagiau sėdėti debesyje, ar į jį žiūrėti.
   - Išaudžia... - svajingai suvapėjo Shinohara, šiltai ir jaukiai nusišypsodamas mergaitei. - Kaip gražu, kaip įdomu, - tęsė jis. - Net jūsų kultūra... Ech... - atsiduso, staiga pagautas jausmų ir buvo beapkabinąs nepažįstamąją, kuomet suprato, jog ką tik vos visas nesusitepė.
   Surimtėjęs atsikrenkštė ir pažvelgė į mergaitės veidą labai rimtai, tarsi norėtų ką įspūdingo pasakyti, pavyzdžiui, „aš - tavo tėvas“.
   - Debesys - tauriausia mūsų pasaulio detalė, gyvenimo prasmė ir filosofija. Ar esi kada... - nutęsė jis ir tuomet susidomėjo kažkuo kitu - perbraukė per įtrūkimą ant sienos. - Kaip laukinė kultūra... - sumurmėjo jis ir trinktelėjo į sieną kumščiu.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 24, 2020, 12:31:39 pm
 Vaikinui pakėlus balsą, Liucija išsigando, žioptelėjo ir žengė atgal. Bet bent jau dabar mergaitė žinojo, kodėl jis taip keistai atrodė. O visi azijiečiai tokie neprognozuojami? Žinoma, negali spręsti apie visą  tautą pagal vieno psichopato postringavimus, bet tokia nelabai maloni nuomonė jau formavosi baltaplaukės galvoje.
-Nešūkauk, ne lauke gi stovim,-nepatenkinta garsiai nuskambėjusiu išstypėlio balsu, sumurmėjo švilpė. Ir taip pat greitai kaip buvo atvesti į pokalbį iš jo iššokavo testraliai ir jų vietą užėmė debesys. Tie patys debesys, kuriuos danguje audė arba vėlė kažkokia moterėlė. Atsargiai stebėdama nepažįstamojo reakciją, Liucija žengė arčiau durų. Ne, ji visiškai nenusiteikusi rizikuoti savo gyvybe būdama šalia šio žmogaus. Visi tie keisti žodžiai, nuotaikų pasikeitimai ir žvilgsniai tik ir rėkė apie pavojų. Galbūt Liucija ir būtų ištrūkusi iš prirūkyto kambario, jos ranka beveik lietė durų rankena, bet vaikinui trenkus kumščiu į sieną instinktyvus noras padėti kitiems paėmė viršų. Kibiras skaudžiai sudejavo, kai buvo numestas ant žemės, ir mergaitė vėl priėjo prie žmogystos.
-Nesusižeidei?-paklaususi, baltaplaukė paėmė vaikino ranką, kuri prieš kelias akimirkas susitiko su siena. Regis, švilpė pamiršo jo keistą ir neprognozuojamą elgesį, mat dabar liko tik nuoširdus noras padėti.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 24, 2020, 09:36:09 pm
   Hayato, ko gero, būtų mėgavęsis šios mergaitės išgąsčiu ir beveik visai akivaizdžiu noru dėti į kojas iš šios nu jau tikrai labai saugumu ir jaukumu dvelkiančios vietos. Deja, kartkartėmis jam kildavo ųiokių tokių problemų su žmonių emocijų ir ketinimų suvokimu, tad ir šiuo atveju šie gabumai jam nepasireiškė.
   - Pf, - niekinančiai purkštelėjo Hayato, net nežiūrėdamas į žioplą europietę, drįstančią jam aiškinti, koks garsumas kalbant ir dėstant mintis yra tinkamas.
   Nepasakytum, kad japonas būtų buvęs gudrus - iš įkarščio pylė į sieną kaip už tėvynę, niekas, regis, netrakštelėjo, bet prispausti skaudantį kumštį prie krūtinės prisireikė automatiškai.
   Kvaili europiečiai, - mintyse prakeikė šitą tragišką ir dėl viso pasaulio blogio kaltą žmonių giminę. Koks absurdas, kad jie visi priklauso tai pačiai homo sapiens grupei! Šitą išvadą turbūt baltųjų tariami mokslininkai padarė, kitaip neįmanoma.
   - Nnn... - numykė Hayato, kai staiga jo delną sučiupo švilpės ranka.
   Inteligencijos užteko, kad įžvelgtų šviesą šito vaikio širdy - nors ir neregėtai bukas ir nelaimingai rasei priklausantis, bet...
   - Oho... - nusistebėjo Shinohara, žengtelėdamas atatupstas ir vos sugebėdamas išlaikyti ranką europiečio jauniklės letenose iš tos pagarbos, mat mintis apie jų purvinumą vertė pašiurpti. - Kuo tu vardu? - paklausė jis, susižavėjęs šiuo rūpestingumu.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 24, 2020, 10:51:55 pm
 Nekreipdama dėmesio į visus vaikino mykimus ir taip toliau, Liucija atsargiai laikė jo ranką. Švelniai palenkė pirštus tikrindama, ar viskas dar juda kaip priklauso.
-Tuoj patins. Pasisekė, kad niekas netrakštelėjo. Krumplius sudėtinga tinkamai atgal sustatyti,-kalbėdama mergaitė išsitraukė lazdelę. Tokius sumušimus, net ir lengvesnius kaulų lūžius, švilpė jau mokėjo sutvarkyti, tad, mostelėjusi lazdele, tarė Episkey ir sugniaužė vaikino riešą, kad šis, pajutęs šaltį, netrinktelėtų jai netyčiom į veidą. Jei būtų buvę jie dabar Ligoninės sparne, baltaplaukė būtų tiesiog užtepus gydančio tepalo ir leistų juodaplaukiui pasėdėti su pasekmėmis, bet buvo kaip buvo, o kadangi ji negalėjo net pirmos pagalbos suteikti (vargu, ar ši žmogysta būtų nusiteikusi sumuštą ranką laikyti prie šalto kibiro), teko jį pagydyti. Nusprendusi, kad ranka jau sveika, gyva ir jos nereikės po gydymo amputuoti, mergaitė ją paleido.
-Liucija. Ir patarimas - netrankyk sienų. Seselė tokių nesąmonių labai nemėgsta. Visuomet užtepa tos melsvos pastos ir išveja,-švilpė pasislėpė lazdelę po apsiaustu. Kad ir koks nemalonus ir neprognozuojamas vaikinas jai atrodė, neįsitikinusi, kad viskas tikrai gerai, Liucija nenorėjo jo palikti.-Kaip ranka? Dar skauda?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 24, 2020, 11:43:39 pm
   Hayato tauriai kentėdamas susiraukė iš skausmo, kol beveik pusmetriu už jį mažesnė mergyčka tyrinėjo sadistiškai numylėtus krumplius. Nei sudejavo, nei aiktelėjo - tikras japonas, tikras vyras. Į sieną irgi pylė kaip tikras vyras.
   - Jo, žinau šitą, - išdidžiai linktelėjo Hayato.
   Jei ir nežinojo tiesiogiai, japono sieloje egzistavo visos įmanomos tiesos, tik europiečių absurdo rūkas apsunkindavo praregėjimą, tad techniškai jis nemelavo. Apskritai japonai juk nemeluoja, tad nėra ko čia netgi svarstyti apie tat.
   Shinohara įtariai nužvelgė šąlančią savo ranką, tačiau nusprendė maloningai pasitikėti šia mergaite. Šiaip ar taip, europiečiai juk nekelia didelės grėsmės tikriems japonams
   - Malonu, Liucija, - kažkaip keistai ištaręs tą vardą Hayato suglaudė delnus ir žemai nusilenkė švilpei daktariukei. - O aš - Hayato. Gali kreiptis kada nors, jei prireiks... - nutęsė lyg ir paslaptingai, bet tai tebuvo iliuzija.
   Iš tiesų jo mintys tiesiog jau buvo peršokusios kitur.
   - Ženkim į laukus, kur kovosim dėl vilties, nors daugiau jos nebėra... Vaike, atidžiau, daužo grambuoliai šarvus, aršiai zvimbia jų sparnai, - gėrėdamasis savo poezija deklamavo Hayato, žodį ar kitą įterpdamas ir japonišką. Sveikąja ranka priešais save pamojavo į šoną, mat kažkodėl panoro per debesį geriau matyti susižavėjusį Liucijos žvilgsnį. - Poezingumas vs drama? - paklausė jis netikėtai.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 27, 2020, 09:55:22 am
 Vaikinas nei cyptelėjo nei ką ir iškart Liucijos akyse pakilo aukščiau už jo bendraamžius, kurie gerdami neskanų eliksyrą pradėdavo kvailai išsidirbinėti. Matai, neskanus, ar galima kerais, o gal cukraus įmanoma įsidėti? Eh, durnių laivas, o dar visus tik ir spėk aptarnaut!
 Pro ausis praleisdama savo vardo iškraipymą (ne pirmas kartas, ypač prisiminus Elliw), mergaitė visai sutriko Hayato nusilenkus. Baltaplaukė augo kultūriniame burbule, tad apie kitų tautų mandagybes ir visa kitą visiškai nieko neišmanė, o dar ir bijojo įžeisti šį keistuolį.
-Atsiprašau, Hayato,-kažkokiu stebuklingu būdu vaikino vardas nuskambėjo itin taisyklingai,-Bet aš, na, nežinau kaip į tai reikėtų atsakyti. Gal... Gali papasakoti apie tavo tautos mandagybes? Na, kad kaip nors netyčia tavęs neįžeisčiau...
 O dėl to kreipimosi, Liucija irgi nežinojo ar čia tik koks priedas prie susipažinimo, ar Hayato tikrai sutiktų kalbėti su švilpe net ir po to, kai ši taip žiauriai nuskandino jo cigaretę. Vaikinui praėjus deklamuot eiles, kur vis pasitaikydavo jo kalbos žodis, mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos.
-Abu. Jei per daug poetiškumo, drama praranda savo žavesį, o jei per daug dramos, galiausiai viskas tampa panašu į pigią melodramą. O moki daugiau tokių?-Liucija svarstė, kad galbūt norėtų, kad Hayato jai tokias kelias eiles užrašytų.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Birželio 28, 2020, 03:11:20 pm
   Dangoraižis (ar luboraižis) Hayato, kai tik atsitiesė vėl pilnu ūgiu, buvo maloniai apstulbintas nuolankaus mergaitės balso - tokio, koks dera europiečiui, kalbančiai su azijiečiu, tokio, koks dera moteriai kalbant su vyru. Kuo gi galėtų labiau džiaugtis nacionalistiškos ir sekstistiškos ausys? „Galbūt netgi ne visi europiečiai yra nepaliesti aukštesniosios inteligencijos?“ - neįtikėtinumo akivaizdoje sudvejojo Shinohara ir galima tik pamėginti įsivaizduoti, kiek laiko septintakursis gebėjo šią idėją išlaikyti tamsiaplaukėje galvoje, pamynęs savo neklystamumo iliuziją.
   - Be abejo, galėčiau, - išdidžiai atkreigė galvą vaikinas, ką tik sumušta, bet jau pamiršta ranka atsiremdamas į sieną. - Iš tiesų, aš jau įpratęs prie angliškų manierų, jums būdingas kitoks požiūris į pasaulį ir aš tai visiškai suprantu, - patikino jis, pabrėždamas savo kosmopolitiškumą, kad ir ksenofobijos gožiamą. Giliai įkvėpęs su pagarba ir švelnumu pradėjo dėstyti:
   - Mes turime Keigo - pagarbiąją kalbą, pabrėžiančią socialinį atstumą tarp žmonių. Rūkymą pripažįstame tik stovint vienoj vietoj, o ne vaikštant, nes vaikščiodamas ir rūkydamas gali ką nors padegti, - Hayato reikšmingą žvilgsnį įsmeigė į mergaitę. - Taip pat į nepažįstamuosius mandagu kreiptis, Liucija-san, prie... - nutęsė jis, galbūt nusprendęs, kad šiam sykiui kalbų užteks.
   Kad ir koks malonumas jam buvo kalbėti apie savo papročius, netikėtai jo žvilgsnį patraukė piešinys dulkėse. Gigantiškais žingsniais, it septynmylius sportbačius apsiavęs, jis atsirado jau kitame kambario gale, ir su pasibjaurėjimu vėpsojo į dvi kreivas akis ir po jomis išpieštą burną su iškištu liežuviu.
   - Urviniai... - sušnabždėjo jis. - Kokia katastrofa! - sudejavo, o tuomet apsisuko ir prisiparkavo ankstesnėje savo stovėjimo vietoje.
   Išsižiojo, nuoširdžiai nustėręs dėl taiklios Liucijos replikos. Šįkart, regis, nubudo jo tikroji šviesioji asmenybės dalis - menininkas.
   - Tikra teisybė, - linktelėjo galva jis. - Esu sužavėtas tavo skonio ir supratimo apie meną. Be abejo, moku, jei tik tavęs neišvargins mano deklamuojamos eilės, - na, juk nereikia pamiršti apie menką europiečių protą, kiek gi jie galėtų tverti kokybiškiausios poezijos? Jų smegenys ne taip šauniai tvarkosi su invazija. 
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Birželio 30, 2020, 04:42:49 pm
 Klausantis Hayato, Liucijos akys žėrėjo kaip brangakmeniai, kol mergaitės protas kaip kokia sausa kempinė gėrė kiekvieną naujų žinių lašelį. O ir pats vaikinas pasirodė žymiai supratingesnis, nei pasirodė iš pradžių, kad ir koks buvo nestabilus psichopatas. Ties kiekvienu Hayato pasakomu teiginiu, švilpė linktelėdavo, lyg norėdama užtvirtinti tą sakinį smegenyse. Kiek klausimų sukosi jos galvoje!
-Hayato-san...-tyliai sau po nosimi nutęsė baltaplaukė, stebėdamasi šio keisto garsų kratinio žavesiu. Tokie pridėtiniai žodeliai Liucijai atrodė labai parankus dalykas. Vienaip kreipiesi į draugą, kitaip į nepažįstamąjį ir viskas visiems aišku! Bet kaip žinot, kada nepažįstamasis tampa draugu ir atvirkščiai? Susimąsčiusi mergaitė net nepastebėjo, kaip dingo jos pašnekovas. Tik šiam kažką sušūkavus apie urvinius ji atkreipė dėmesį į pasikeitusią jo lokacijos vietą. Ir va taip visi klausimai, kurie ankščiau sukosi baltais plaukais papuoštoje galvelėje, išbėgo pro ausį ir dingo kaip dūmas. Na, dūmai dar nedingo, mat geriau įsižiūrėjęs vis dar galėjai pastebėti tas pilkšvas gijas judant ore. Tiesiog žmogystos, įsikalinę save šioje patalpoje, priprato prie jų smarvės ir kutulio.
 Bet gal geriau nei kalbos apie kultūrą ir mandagybes buvo menas, kuris pakerėjo mažąją Liuciją kaip vela kokį nelaimėlį.
-Hayato-san, ne protu suprantama poezija, o siela. Ir maniškė dabar spurda iš džiaugsmo, girdėdama tavo eiles.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Liepos 03, 2020, 11:31:44 pm
   Hayato nesitvėrė džiaugsmu - pagaliau, pagaliau kažkas į jį žiūrėjo panašiu žvilgsniu, kaip žiūrėdavo jo geriausias draugas Suzu! Pagaliau, regis, jį kažkas suprato, kad ir ne taip, kaip galėtų suprasti tikras japonas, nes baltosios europiečių smegenys nė iš tolo negalėjo prilygti azijietiškoms, žymiai genialesnėms ir pranašesnėms visais aspektais, išskyrus nuosmukio ir amoralumo. Galbūt šioji mergaitė turėjo savo venose azijietiško kraujo ir Shinoharos misija buvo šį spindulį iškelti aukštyn?
   - Labai teisingai! - entuziastingai šūktelėjo septintakursis, iš džiaugsmo netgi beveik be pasišlykštėjimo perbraukdamas per švilpės skruostą delnu.
   Beveik jau pajautė ryšį su ja ir paslėpta ir miegančia jos inteligencija. Ryšį per debesį, kuriame kartu su ja dabar sėdėjo, kad ir per besisklaidantį debesį. Galbūt išmokytų rūkyti ir ją - tuomet galėtų pasidaryti dar didesnį, tankesnį ir įspūdingesnį?
   Žiūrėdamas į švilpės veidą Hayato staiga vėl atsiminė Suzu - keista, jo jau labai ilgą laiką nematė mokykloje. Įtarė, kad jis bus grįžęs į Tokiją, ir šiek tiek pyko - jam, Shinoharai, nieko niekas nebuvo pranešęs.
   - Ar esi rašiusi kam nors laišką? - staiga paklausė jaunuolis, minčių vagai pasisukus dar viena netikėta kryptimi. Akys nuslydo link kibiro, kurio paviršiuj it vandens čiuožikėlis plūduriavo vargšė cigaretė, o tuomet pakilo aukštyn, į lubas. Iš čia nesimatė dangaus, ech.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Liepos 04, 2020, 11:41:25 pm
 Liucijos atsakymas pradžiugino Hayato, kas tuo pačiu pradžiugino ir pačią mergaitę. Jos veide nušvito nuoširdi šypsena, o kai vaikinas teikėsi paliesti jos žandą, ją pakeitė nuostaba. Regis, visai neseniai Hayato raukėsi nuo švilpės prisilietimo, o dabar buvo taip arti! Baltaplaukė pasijuto šiek tiek ypatinga, turbūt ne su kiekviena sutikta mergaite taip elgėsi juodaplaukis. O ir pats šis keistuolis jai pasirodė itin įdomus ir išmintingas. Jei tik šis įtikinamai pakalbėtų, gyvenimo patirties neturinti švilpė patikėtų kiekvienu jo žodžiu.
 Nors turbūt jau ir taip viskuo patikėtų Liucija.
 Klausimas atrodė šiek tiek įtartinas. Niekas juk nežinojo apie mergaitės laiškus tėčiui, na, bent jau jai taip atrodė. Tad baltaplaukė nutilo ir nuleido akis žemyn. Meluoti nenorėjo, bet jei nepasakys visos tiesos, tai nebus melas, tiesa?
-Esu. Dažnai rašau giminaičiams,-ties tuo ir pabaigė Liucija, tikėdamasi, kad Hayato neprisikabins. Labai jau nesinorėjo jam meluot, nors tiesa, turbūt, greitu metu išaiškės pati. Nusekusi vaikino žvilgsnį, mergaitė stebėjo kibire esančią peršlapusią cigaretę. Jos išgelbėti nebepavyks.
-Atsiprašau, kad paskandinau cigaretę,-vis dar nuleidusi galvą tarė Liucija. Ji net neįsivaizdavo, kiek šitie dalykai kainuoja, o dar Hogvartse, kur į paprastą žiobarišką parduotuvę neišsivilksi... Siaubingas nusikaltimas, kurio įrodymai taip paniekinančiai žiūrėjo nuo kibiro dugno į ją.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Liepos 05, 2020, 01:02:16 am
   Pasibaigus švelnumo akimirkai, Hayato vėl sustingęs ir susikūprinęs, su pačiu Rimtumu, giliai įsišaknijusiu veide, akimis šokinėjo tai ant Liucijos kaktos, tai ant grindų. Į akis vis dar nežiūrėjo, mat ir šiaip nelabai mėgo į jas žiūrėti.
   - Labai gerai, - palinksėjo galva japonas, galbūt jau netgi užmiršęs, apie ką paklausė ir apskritai kodėl tai padarė.
   Pala, o kaip su tuo testralio kepsniu - ji jį ragavo, ar ne? Ar apskriti matė? Koks turėtų būti jausmas valgant tai, ko nematai? O koks - kepant tai, ko nematai?
   - Ar galima ką nors iškepti, remiantis tik kvapu ir nuojauta? - išsprūdo klausimas iš japono gerklės. Balsas kažkodėl buvo jau žemas ir užkimęs. Ko gero, Hayato paprastai nebuvo iš daug bendraujančių ir plepančių vaikų - paprasčiausiai retai kas jo klausydavosi, o kalbėtis vien su savim net ir jam nebūtų įdomu.
   Cigaretė dramatiškai skendo kaip sveikos Shinoharos mintys nuskendo lėtoje beprotystėje, kurios priežastis dabar būtų sunku ir išsiaiškinti. Cigaretė lėtai ir dramatiškai skendo kaip labai hayatiška saulė labai liucijiškame kibire, retas atvejis, kuomet gali aiškiai stebėti skęstantį šviesulį iš viršaus.
   - Visi daro klaidas, - kilniai palinksėjo galva rūkalius, nurydamas seilę. - Galbūt pati kada nors norėsi išmėginti cigaretes. Labai padeda kuriant ir suprantant poeziją, - įsijautęs kalbėjo jis, o tada ir savim netikėdamas pridūrė: - Pavaišinčiau.
   Dūmai jau vadėjosi iš kambario per galimai ne visai gerai įmūrytus langus - kai japonas ateidavo čionai vėjuotesnėmis dienomis, šen bei ten girdėdavo švilpčiojimą.
   - Pakalnutės pelenuose, - atsiduso vaikinas, giliai įkvėpdamas čia dar likusio nikotino kvapo.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Liepos 05, 2020, 05:56:35 pm
 Hayato prie atsakymo neprisikabino, turbūt ir jam pačiam jis jau buvo nebereikalingas, tad švilpė net lengviau atsikvėpė. Nereikės nei meluoti, nei išsisukinėti. Užtat koks įdomus žmogus. Liucija savo žibančiomis akytėmis sekė kiekvieną vaikino judesį. Toks paslaptingumas ir išmintingumas! Ar ji galėtų vieną dieną būti kaip jis?
 Ir štai kitas klausimas privertė ir pačią Liucija susimąstyti. Įgudus gaminti daug kas remiasi intuicija, bet jeigu kepi pirmą kartą? Kaip iš kvapo atskirsi ar jau iškepė? O nuojauta - tokia jau ta nuojauta! Greičiau pasąmonės šokdinama patirtis! Ir gaminant svarbiau gi skonis, o ne kvapas... Tikrai suktas klausimas, bet baltaplaukė buvo vis tiek pasiryžusi pabandyti atsakyti į jį.
-Tada reiktų remtis patirtimi,-atsargiai tarė mergaitė.-Jeigu nežinai, koks turi būti kvapas, tai ir neiškepsi. Bet jeigu jau esi įgudęs, gali kliautis vien savo nuojauta, kuri tėra patirtis. Bent jau aš taip galvoju. Kaip manote jūs, Hayato-san?
Visai nejučiomis Liucija į vaikiną pradėjo kreiptis itin pagarbiai. O ir dėl cigaretės mirties jai buvo atleista. Tik dėl pasiūlymo nežinia kaip ten, mat mergaitė buvo skaičiusi ne vieną knygą, kurioje buvo akcentuojama šių dalykėlių žada. O ir jos plaučiai, dar nesugadinti didmiesčio oro, atrodė per daug brangūs. Bet vis tiek baltaplaukė linktelėjo. Kaip bus, taip.
 Ir jokių pakalnučių ji neužuodė, bet Hayato apie tai jau neužsiminė. Jis atrodė per daug paskendęs savose mintyse, kad mergaitė jį galėtų trukdyti.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Liepos 07, 2020, 10:59:30 pm
   Liucijai po sekundėlės atsakius į itin filosofišką Hayato klausimą, jaunuolis kurį laiką į ją dėbsojo visai nieko nesuprasdamas, o tuomet niekinamai vyptelėjo ir purkštelėjo, kad ir seilės patyško. Na, ne fontanu, bet šiek tiek.
   - Manau, jog menka į tai gilintis, - išdidžiai atrėžė jis, jau net nebeatsimindamas pusės mergaitės atsakymo. - Gyvenimas per trumpas menkiems klausimams aptarinėti, tad verčiau juos atsirinkti stropiai, - pažėrė išminties juodaplaukis, staiga priklaupdamas ant kelių prieš kibirą.
   Minutėlę jis rymojo, žvelgdamas į vandenį lyg medituodamas, o jo veide mainėsi įvairiausios išraiškos.
   - Viens, du, trys... - skaičiavo jis kažką sunkiai suprantamo.
   Porą tolimesnių skaičių pavadinimų angliškai užmiršo, todėl ištarė japoniškai. Japoniškai (arba velniažin kaip) sumurmėjo ir dar kažką, o tuomet jo veide sustingo nuoširdi nuostaba, sumišusi su pasididžiavimu - tokį gal gali pamatyt tik retesnio mylinčio tėvo, žiūrinčio į savo elfų dar nepagrobtą pirmagimį, veide.
   - Ją galima ištraukti ir išdžiovinti, - sušnabždėjo jis, akim palydėdamas burbuliuką, kažkodėl iškilusį į vandens kibiro paviršių. Gal tame burbuliuke aukštyn į dangų išlėkė mirusios cigaretės siela, o dabar jau baladojosi pas šventą Marlborą į vartus. - Ją galima išsitraukti ir išsidžiovinti, - pabrėžė Hayato, pakeldamas akis ir pažvelgdamas tiesiai mergaitei į akis - beje, jam klūpint jų akys buvo bemaž tame pačiame lygyje, ganėtinai patogus bendravimas, jei tik Hayato būtų mėgėjas į veizolus vėpsoti. Bet čia buvo retas atvejis, tikrai retas.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Liepos 11, 2020, 12:58:24 am
 Hayato atsakymas šį kartą suerzino Liuciją, mat jos požiūris į tokius dalykus ryškiai skyrėsi.
-Gyvenimas susideda iš menkų klausimų, tad juos ignoruodamas, ignoruoji ir dalį jo,-šiek tiek piktokai žiūrėdama į vaikiną tyliai suburbėjo mergaitė, bet per daug į tai nebesigilino. Tegul jis mąsto kaip nori. Arba... Tegul maniakišku žvilgsnius spokso į liūdnai nuskendusią cigaretę. Koks keistas padaras tas Hayato! Liucija vis dar bandė jį suprasti, bet jai taip nesisekė. Kažkoks ateivis, kitaip nė būti negali!
 Juodaplaukiui pradėjus kažką skaičiuoti, Liucija priėjo arčiau kibiro ir dabar pati įsispoksojo į vandenį. Pilkas kibiras dabar buvo kažkokios keistos spalvos, ne tokios normalios pilkos spalvos, tiesiog, na, kažkoks. O ir vanduo atrodė nuostabiai, toks permatomas, skystas kristalas. Norėjo įkišti pirštą ir jį sujudinti, kaip ta nelaimingai savo gyvenimą per prievartą pabaigusi cigaretė.
 Pasiūlymas ją išdžiovinti nuskambėjo keistai. Liucija sumirksėjo, akimis pabėgiojo nuo cigaretės lavono iki Hayato ir atgal. Tada pasilenkė ir atsargiai iškėlė iš skausmo ežero tą neteisingai myriop nuteistą rūkalą.
-Kaip?-vis dar nelabai ką nors suprasdama, paklausė Liucija. Šlapia cigaretė rankose atrodė šlykščiai - kaip galima tai rūkyti? Ne baltaplaukei turbūt tai suprasti.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Hayato Shinohara Liepos 13, 2020, 12:32:07 am
   Hayato linktelėjo švilpei, kaip bebūtų keista, išklausęs ją nuo pradžios iki galo, nors jo žvilgsnis nuolat šokinėjo tai prie mergaitės batų, tai ant sienos, tai prie jos veido. Galėtum pamanyti, jog kažkas pririšo virveles prie jo akių ir įkyriai jį tampė, trukdydamas jam klausytis. Techniškai taip ir buvo. 
   - Matau tavo žodžiuose tiesos, - pagerbė mergaitę pripažinimu.
   Ne visada japonui patiko jam prieštaraujantys europiečiai, tačiau Liucija garantuotai turėjo savyje azijietiško kraujo, todėl vaikinas į ją žiūrėjo žymiai tolerantiškiau.
   Hayato su pagarbia šypsena stebėjo, kaip Liucija didvyriškai išgelbėja skenduolę cigaretę, palinksėjo galva. Tik tuomet įvyko kažkas nenumatyto - bežiūrinčio į vandens prisigėrusį rūkalą, jei tik tai įmanoma vienaskaitoje, ilgšio skrandis bjauriai sutrūkčiojo ir jis staiga atsistojęs atšoko.
   - Gerai, manau, su šituo nebevargsim, tiek tos, - greitakalbe išbėrė jaunuolis. - Savaitgalį Kiauliasody. Vidurdienį sekmadienį prieužeigostrijų šluotų, žod... iki, - dar spėjęs daugmaž galantiškai mostelėti ranka jis trenkėsi į duris, tuomet sugalvojo nuleisti jų rankeną ir išpulti laukan.
   Nė pats nesuprato, kodėl ta cigaretė jam pasirodė tokia šlykšti, jei su Suzu sėdėjo lavonų ir puvėsių pilnoj duobėj. Gal visgi šlykštesnė buvo mintis, jog jam teks paliesti tai, ką lietė europietės rankos - jo protas europietiško ir azijietiško kraujo derinio idėją sunkiai suvokė ir dar sunkiau priėmė. Kas tai - viltis ar šventvagystė?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Liucija Andersson Liepos 13, 2020, 08:52:49 pm
 Hayato, regis, jos bambėjimus išklausė. Ir net dalinai tam pritarė! Vargšė Liucija, kuriai šis padaras visai susuko galvą, pasijuto itin ypatingu žmogumi. Dabar jau tikrai šį keistuolį mergaitė nusektų į Pragarą ir atgal - užtektų jam tik tarti žodį. Ak, tas vaikiškas naivumas...
 Dabar, net ir ta šiek tiek gleivėta, kaip ir pridera lavonui, skenduolė cigaretė nebeatrodė tokia šlykšti jos rankoje. Papilkėjęs jos popierius, o dar tas kvapas! Protėvių dievai padėkit, mergaitė vos laikėsi neišmetusi tos šlykštynės ant žemės. Bet vien dėl Hayato žvilgsnio baltaplaukė didvyriškai laikėsi.
 Tik kai vaikinas visai netikėtai atšoko, švilpė krūptelėjo ir koja netyčia paspyrė rūkalų kankinimo kibirą, vos neišliedama jo turinio ant kambario grindų. Išsigandusi, kad tai ji jau kažką ne taip padarė, Liucija stebėjo neįtikėtinai greitai vos suprantamus žodžius beriantį Hayato. Iš tos nuostabos, net nepalydėjo jo akimis!
 Visgi, keli žodžiai buvo kuo puikiausiai išgirsti ir įsiminti: savaitgalį, Kiauliasody, vidurdienį, Trys šluotos. Visa tai nuskambėjo kaip pažadas dar kartą pasimatyti su baltaplauke, ko mergaitei visai užteko. Atsargiai pavertusi delną, Liucija stebėjo, kaip permirkusi cigaretė lėtai atlimpa nuo jos odos ir išteškia ant grindų, bet šiek tiek pagalvojusi, švilpė pakėlė ją nuo grindų ir sugrąžino į kibirą. Tegul skęsta toliau, ten, kur jai ir vieta.
 Nepalikdama savo ištikimosios šluotos ir skardinio draugo, mergaitė, pakylėta vilties dar kartą susitikti su Hayato, paliko kambarį, itin gražiai po savęs uždarydama duris.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Tori Apemantus Saeterhaug Sausio 10, 2022, 03:06:03 pm
Vieną vakarą gulėdama savo lovoje ir kalbėdamasis su bendrakursėmis, Alora šalia savęs pastebėjo laišką ir išpūtė akis. Kas gi galėtų jai rašyti? Šeima jau rašė, visai neseniai. Mergaitė atplėšė laišką ir vos nepaspringo nuo teksto jame. Mergaitės akis pasitiko štai šis tekstas:
Citata
Alora Celeste Harmon, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
Alora išties nustebo, kas per kambarys ir kas per nesąmonės? Teks eiti, jeigu jau išrinko. Harmon vis mąstė, kodėl ji, kodėl ne kas kitas. Tu maža šiukšle, gi išrinkta esi, didžiuokis, jog kažkas mano, jog esi svarbi. Nevertini nieko. Šiukšlė. Tokios savikritiškos mintys pasitiko klastuolę. Griebusi apsiaustą ir laišką, dėl viso pikto, Celeste bėgo ieškoti kambario, net nežinodama kur jis. Kodėl negali dabar iš dangaus koks Hogvartso planas nukrist?
- Viešpatitus rodykiti man dulkėti kambarėti.
Alora žinojo, jog niekas neįvyks, bet pabandyti buvo verta.
- Rodyk kelią.
Na, šitie kerai pavyko, lazdelė kažkiek padėjo. Alora bėgo, bėgo kiek nešė kojos. Staiga, lazdelė sustojo, Alora taip pat. Apsidariusi, mergina išvydo didžiulius gobelenus ir mažą plyšelį. Bingo. Priėjusi arčiau gobelenų, ji pamatė rankeną ir ją palenkė, durys atsidarė ir Alora įėjo vidun.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Athena OConnor Sausio 28, 2022, 08:33:56 am
Athena ramiai sėdėjo savo kambaryje. Ji buvo neseniai grįžusi iš lauko, kuriame tyrinėjo Hogvartso apylinkes. Iš tiesų, čia buvo labai gražu ir įdomu. Daug įdomiau ir gražiau negu namuose. Čia viskas buvo taip nuostabu ir magiška, o ten nuobodu ir žiobariška. O'Connor pagaliau išmoko žodį, kuriuo burtininkai vadina žmones. Žiobarai. Tikrai juokingas žodis.
Staiga iš dangaus nusileido lapelis. Ant jo buvo parašyta, kad Athena yra kažkokia dulkių kambario išrinktoji. Mergina nustebo, tačiau atsistojo ir išėjo iš kambario ieškoti šio dulkių kambario.
Kiek paklaidžiojusi rudaplaukė pasiekė kažkokius gobelenus. Čia kiek pamaigiojusi ir patraukiusi įvairius dalykus, rado rankenėlę ir įėjo į vidų.
- Ar kas nors čia yra? - pusbalsiu paklausė klastuolė pradėdama žvalgytis.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Tori Apemantus Saeterhaug Vasario 03, 2022, 07:42:31 pm
Kambarys buvo neįtikėtinai keistas. Prikrautas visokio magiško šlamšto. Alora tokios prabangos dar nematė. Žiūrėk, kad tuoj ko nenukniauktų. Garsiai nusikeikusi, mergaitė pradėjo apžiūrinėti kambaryje esančius daiktus.
- Uooo, auksas. Sekasi man. - Sau ištarė.
Apsidariusi, pasiėmė kelis auksinius žiedus ir įsikišo į kišenę. Kas ką matė? Niekas nieko nematė. Į kambarį įėjo dar kažkas, Alora suklykė.
- Labas, pupyte. Esu. AŠ. Kuo tu vardu būsi, gražuole? Aš tai Alorikė. Alora trumpai tąriant. Tai tu irgi čia ta išrinktoji, ane.
Alora nusišnekėjo, nesveikai patenkinta buvo. TIEK AUKSO, TIEK PINIGŲ, IMK IR NORĖK.
- Nori pašokt? Nes aš tai labai mėgstu šokt, o neturiu su kuo. Tai nori? - Pasiūlė Alora. - Atsiprašau, nusišneku, nepagalvok nieko blogo. Kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Athena OConnor Vasario 08, 2022, 09:31:16 pm
Kambarys buvo tikrai prabangus. Daugelio dalykų esančių čia, mergaitė nebuvo nė karto gyvenime regėjusi, tačiau jai viskas patiko. Keista, kad ji buvo išrinktoji. Greitai pamatė ir kitą mergaitę esančią čia.
- Sveika, - ištarė. Ta juodaplaukė kalbėjo keistokai, tačiau pagal apsiaustą, Athena nusprendė, kad ji yra klastuolė. Bendrakoledžė pamanė O'Connor pavardės nešiotoja dėl to šypteldama. Jai kaip tik reikėjo susirasti draugių.
- Aš Athena. Malonu, - kiek nedrąsiai tarė mergaitė. Nebuvo labai užtikrinta dėl savo veiksmų, kadangi negalvojo, jog čia sutiks ką nors.
- Mielai pašokčiau, bet aš nemoku šokti, - tarė tyliau. Buvo gėda pasakyti, kad ji nemoka šokti, tačiau niekas jos nemokė šokti nors ji ir labai norėjo išmokti. - Viskas gerai, - dar pridūrė po to kai Alora pasakė, kad nusišneka.
Antraštė: Ats: Dulkių kambarys
Parašė: Tori Apemantus Saeterhaug Vasario 18, 2022, 11:11:51 am
Po savo nusišnekėjimų, Alora jautėsi kitaip. Nejaugi jai lemta susimaut prie kiekvieną patrauklią panelę? Harmon nusisuko ir palietė kažkokį, labai jau šaltą, sidabrinį obuolį. Uuuuu. Mergina atsargiai jį paėmė ir greitai įsidėjo į kišenę, bet tuomet, nutiko labai jau keistas dalykas. OBUOLYS IŠSKIRDO IŠ KIŠENĖS IR PARSKRIDO ATGAL Į SAVO VIETĄ. Alora sutriko, ką dabar pamanys ta mergina?
- Jeigu ką, aš jo nevogiau, neturiu nei žalio supratimo, kaip tas daiktas galėjo atsirasti mano apsiauste. - Sutrikusiu balsu, sumelavo Harmon. - Be to, gražus vardas, Athena. Malonu susipažinti. - Maloniai ir išsiviepusi iki ausų meilikavo klastuolė. Nusijuokusi, Alora pridūrė:
- Nemoki šokti? Baik tu juokus! Toks jausmas, kad aš šokti mokėčiau. Nagi, ateik! - Pakvietė merginą klastuolė ir išsiviepusi laukė, kol magiškai pradės groti muzika ir kojos pačios trypti ims.