Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Tom William Riddle Birželio 11, 2017, 01:06:37 pm

Antraštė: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Tom William Riddle Birželio 11, 2017, 01:06:37 pm
Aukštas lieknas juodaplaukis dairėsi po klasę kai iš niekur nieko už lango nugriaudėjo perkūnija. Vaikinas atsisuko ton pusėn, tačiau žaibą pamatyti, kaip žinia, jau per vėlu. Vėl nusigrįžęs į klasę iš nuobodulio grakščiais lazdelės mostais vis pastumdavo kurį nors suolą, kad šie išsirikiuotų kuo simetriškiau. Deja, turint aštrų vampyro žvilgsnį tai buvo be galo sudėtinga užduotis. Pirmos vyresnėlių pamokos laukė kaip nežinia ko, mat šie žmogeliukai jau formuojasi, renkasi puses. Nors ir pažadėjo duosiąs juodajai magijai ramybę jei gimtų sūnus, negalėjo, matyt jau tokia vargšelio prigimtis. Transfigūruotomis žalia spalva akimis vis vertino vieną dešimtąją milimetro tarp trečiojo ir ketvirtojo suolų antroje eilėje. Ech, sunku kai turi devyniasdešimt, jokios mokytojavimo baimės, jokio jaudulio dėl būsimos pamokos vedimo. Galų gale numetęs kukmedžio lazdelę ant suolo pasiražė, pamąstė kurioje pamokoje dabar jo žmona ir sūnus, greičiausiai birzalų. Dar sekundėlę kitą pasikankinęs pagaliau išgirdo skambutį ir griebęs lazdelę plačiausiai atvėrė duris, kad koks mokinukas nepabijotų jų atidaryti ir neprasėdėtų visi pamokos koridoriuje. Ėmus rinktis vyresniesiems ugdytiniams skaičiavo pažįstamus veidus, juk su dauguma iš jų metus mokėsi toje pačioje klasėje, nors kūnas papasakojo jam dar daugiau pažįstamų, su kuriais anas mokės nuo pat pirmo kurso. Ak, bėdelė turėti svetimų prisiminimų kaupą, po to dar gali sumaišyti juos su savaisiais ir išgąsdinti kokią vieną kitą dūšelę. Suv visais pasisveikinęs šilta šypsena ir galvos linktelėjimu iškalbingai atsikrenkštė reikalaudamas tylos pradėti. Nors tasai atsikrenkštimas nebuvo labai jau panašus į kadais Poteriui dėsčiusios Doloresos Ambridž, neiškentė iki ausų neišsiviepęs.
-Sveiki gyvi mano brangiausieji ugdytiniai. Šiais metais dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Tikiuosi nebijosite manęs labai, nes su kai kuriais iš jūsų dar pernai lankėme tas pačias pamokas. – mirktelėjęs kaire akimi atliko tą patį judesį kaip ir jaunųjų pamokoje, užrašė ant lentos žodį: strategija, ir tęsė kalbą – na o dabar lentoje matote pamokos temą, jaunesniųjų grupei ji buvo tokia pati, tačiau jums viskas sunkiau, taigi ir klausimas: sakykite, koks pagrindinis reikalavimas, kad sukurtumėte tobulą strategiją? – šįkart laukdamas mokinių atsakymų pasiliko stovėti, lyg nekantraudamas, lyg vėl panirdamas į savo giliuosius apmąstymus bei baimes kreipė žvilgsnį lango pusėn, už kurio ryškiai sušvito žaibas. Taip, jam reikia atgaivinti savo kariauną, tačiau šįkart ne tam, kad žudytų ar grobstytų, o tam, kad išgelbėtų tai, ką taip neseniai įgijo, šeimą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 11, 2017, 08:22:40 pm
Gyvenimas yra vienas. Nugyvenkime jį taip, kad netektų gailėtis. Daug kartų Caroline girdėjo šiuos žodžius, dar daugiau kartų paprasčiausiai į juos numodavo ranka. Gyveni kaip gyveni, ar ne? Ką jau čia padarysi, kaip duota, taip duota. Tačiau per plauką nepraradus gyvenimo kartais imame labiau jį branginti. O kartais atvirkščiai - pasitaiko duobių, kai gyventi nebesinori. Vienoje jų Carol lindėjo ilgiau nei metus. Ir dabar ten tebebuvo, tačiau jau mažais žingsneliais judėjo pirmyn. Kartais gyvenimas ima rodytis truputėlytį gražesnis. Reikia džiaugtis ir tomis menkomis retomis prošvaistėmis.
Tačiau emocijų šydas gan plonas, jį virpina visi aplinkos veiksniai. Tarkime, šiandien lijo, griaudėjo, dangus svaidėsi žaibais. Ne itin palankios aplinkybės būti puikios nuotaikos. Tačiau mergina stengėsi. Kabinosi nagais, dantimis, viskuo. Nebenorėjo vaikščioti surūgusi, norėjo vėl džiaugtis gyvenimu. Nors šiandien buvo kiek irzloka - savaime naujas įvykis, nes šiaip Carol sėdi it ledinė statula, abejinga viskam aplinkui.
Pilies koridoriai audros metu atrodė dar šiurpesni nei šokią dieną. Šaltis nuo marmurinių sienų skverbėsi kiaurai per juodą suknelę, pasiekdamas kaulus. Caroline sušalo jau vos palikusi šiltą židinį Bendrajame kambaryje. O ir išėjo senu papratimu kiek per anksti - nemėgo įeiti į klasę, kai visi jau ten sėdi, nekęsdavo, kai daugumos žvilgsniai nukrypdavo į ją - nors tai visai nebuvo piktybiška, mokinukai tiesiog norėdavo pažiūrėti ar neatėjo tas jų ilgai laukiamas draugas ar priešas, su kuriuo ketinę po pamokos pasipešti. Vengdama tokio, kad ir visai nereiškmingo dėmesio, Carol į pamoką išeidavo (jei apskritai nelikdavo tūnoti kur kampe) gerokai anksčiau ir galinį suolą užsiimdavo vos mokytojui įleidus į klasę. Staiga nugriaudėjus griaustiniui mergina kiek krūptelėjo. Audra ji mėgavosi, bet tik tada, kai stovėdavo lauke. Tarp marmurinių sienų, apšviestų žvakėmis, šis garsas, švelniai tariant, šiurpino. Jaukumo nepridėjo ir aukštakulnių kaukšėjimas - šešiolikmetė jau keikė save, kam nepaliko jų kambaryje. Priėjusi klasę ji atsišliejo į vėsią sieną ir susimąstė. Tvarkaraštyje jau spėjo pastebėti naują vyrišką pavardę. Ilgokai (matuojant Hogvartso matais) šį dalyką išdėsčiusi profesorė Meyer pasitraukė, pernai dėstė kažin koks gražuoliukas, o šioji pavardė vėlgi buvo kažkur matyta ar girdėta.
Pagaliau durys plačiai atsilapojo ir Caroline lėtai įslinko vidun. Kaip visada, tyliai, stengdamasi susilieti su sienomis. Įsitaisiusi gale ji net krūptelėjo - naująjį profesorių ji pažinojo. Susitiko pernai, toje pačioje pamokoje, kai reikėjo kautis. Į porininkes jai kliuvo viena grifė, kurią šis vaikinas, regis, saugojo tarsi savo akį. Jis atrodė kažkaip... kitaip. Po praktikos Caroline šiek tiek išmoko permatyti žmones. Pasijutusi ne itin jaukiai mergina nuleido akis į suolą ir nepakėlė jų į mokytoją iki šis prabilo pats - pradėjo pamoką. Pirmą kartą šešiolikmetė pasiryžo atsakyti į teorijos klausimą - paprastai per jį svaigdavo nuo pirminio tablečių poveikio.
 - Tikriausiai dabar kalbame apie kovos strategiją, tiesa?- dar pasitikslino ji.- Mano nuomone, norint sukurti gerą strategiją reikia kuo geriau pažinoti priešininką. Nes tai kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam,- Caroline balsas sudrebėjo prisiminus tą pamoką kai ji, nebežinodama kaip išblaškyti priešininkę, pradėjo vos flirtuoti (jei taip galima pavadinti) su čia pat stovinčiu vaikinu, prisiėmusiu mokytojo vaidmenį. Ech, prisiminimai. Kad ir kaip tai nepatiko Carol, jie buvo užvaldę visą jos gyvenimą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 11, 2017, 09:39:23 pm
Mergina, tik prieš kelias dienas čia įsikūrusi ir juolab atsiradusi nė nežinojo, kur reiktų įsitaisyti šioje mokykloje, kur galėtų būti paliktas antspaudas, kad vieta tikrai jos. Galbūt Celeste reikėjo kažko panašaus į karališkąjį sostą, kuris būtų įtaisytas bendrajame kambaryje? Galbūt. Bent jau mergina jautėsi ne mažiau tokio nusipelnius, kaip ne tik kilmingos giminės būsianti, tačiau ir galinti apšviesti visą šviesa ir aristokratiškumu, kuriuo tiesiog spinduliavo ne tik pati ji, bet ir auksiniai plaukai, pačioje apačioje surišti kaspinėliu.
Net ir vadinamajam rudens netolimajam įpusėjimui artėjant, net ir lėtai likusiai planetos daliai išleidžiant pyktį ant žmonijos stichijų pagalba, net ir visiems smulkiems augalams ir piktžolėms dabar būnant naikinamoms agresyviai šniokščiančio lietaus, oras aplink buvo perpildytas ne tik drėgmės, tačiau ir savotiškos dušnos, neleidžiančios ilgesnę akimirkos dalį būti užsidėjus per didelį kiekį dėvimų apdarų - tačiau tas pats dušnumas savotiškai prie žemės spaudė, tarsi būtų pripildyta kuo negeru.
Šiek tiek prie miego traukė ją - pamoka, į kurią traukė dabar nebuvo pats pirmas dalykas ryte, tačiau lietaus lašai, kartais ją pasieką per atvirą langą ar į lauką pravertą išėjimą mokyklos žemėse ją tik dar labiau traukė atgal į savo guolį Klastūnyno kambaryje; kaip keista, kad jų protarpiais skleistas šaltukas nebuvo kažkas, kas šviesiaplaukę gebėjo dar labiau išbudinti.
Atidarė duris, ant kurių esanti lentelė skelbė, kuri magiškųjų pamokų rūšis čia vyksta - kaip tik su lauke driokstelėjusiu perkūnu aiškiai pasisveikino, vos vos linktelėdama galvą žemyn ir patraukdama užsiimti vietą. Nebebuvo pirmoji, kuri atėjo ankščiau laiko, kurį nustatinėjo visiems kitiems varpo aidėjimai per šaltuku ir vietomis pelėsiais persismelkusius koridorius. Atsisėdo dešiniajame šone - netoli langų virtinės, palei sieną išsirikiavusių, tačiau dar vienai suolų eilei skiriančią Celestę nuo šių. Užsimerkė, giliai įkvėpė - pasitaisė šilto, iš namų atsivežto violetinio apsiausto kraštus, po kuriais slėpėsi paprasta nėriniais puošta palaidinė ir nykus mokyklinis sijonas.
- Pritariu pirmajai pasisakiusiai, tačiau priešininko pažinojimas nėra užtektinas dalykas - prie to reikia pridėti ir aplinką, kurioje gali vykti visa veiksmų eiga, ir oro sąlygas, ir kitus aspektus, kurie atsiranda priklausomai nuo aplinkybių. Priduriant dar - reikalinga logika, kuri apžvelgtų visus galimus variantus, išanalizuotų tikimybes, galimybes ir pajėgumus iš abiejų ar kelių tai pusių, pasirenkant tinkamiausią strateginį planą,- susidėjo abi rankas ant suolo, ištiesindama nugarą ir žvilgsniu smeigdama profesorių - aiškus, tačiau romiai dėstąs savus nusimanymus balselis paliko jos kūną vos mergina, pirmoji pasisakiusi ir į klasę atėjusi, baigė savo iškalbą.
Atvirai sakant, nė nežinojo, ko derėjo iš pamokos kaip tokios derėtis - saugumas buvo svarbus dalykas, pagrindus pravertė turėti visiems, tačiau ar tai turėjo būti privalomumas iki kursų baigimų? Ar kad ir kokia tvarka buvo mokykloje šioje su egzaminais - nematė prasmės, kodėl merginos turėtų teptis savo rankas ir teršti smegenis tokiomis žiniomis, kai pagrindinė apsauginė dalis, nuo šalies iki merginų ir kitų žmonių buvo vaikinų ir apskritai vyrų giminės pareiga.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 12, 2017, 05:07:33 pm
Frankas pravėrė kabineto duris ir pasisveikindamas linktelėjo galvą profesoriaus pusėn. Jaunuolis užsimetė ant galvos tamsios vyšninės spalvos megztinio gobtuvą ir įsitaisė suole, stovinčiame prie lango. Netikėtai dienos dangų perskrodė ryškus žaibas, po akimirkos pasigirdo griaustinis. Frankas atsivertė naujutėlį vadovėlį ir atsigręžė į langą, tuo pačiu metu klausydamas mokinių atsakymų. Per langą švilpis matė mažą žemės lopinėlį, apsuptą pušų bei eglių. Netikėtai per pievą nutįso šešėlis. Jis prasidėjo pamiškėje. Ir tada iš miško, apaugusio pušimis ir eglėmis, išlindo jaunas stirninas su ką tik prasikalusiais ragais. Jis apžvelgė aplinką ir pasilenkęs krimstelėjo saulėje besikaitinančios žolės. Nieko nelaukdamas Frankas išsitraukė savąją eskizų knygą ir pradėjo eskizuoti tą vaizdą, kurį matė pro langą. Piešimas jį savotiškai ramino, suteikdavo jam jėgų ir jis galėdavo pasislėpti nuo visų savo bėdų ir problemų. Stigleris bandė piešinyje perteikti stirnino didingumą bei natūralimą ir jam gan gerai išėjo, bet tada kažkas pabaidė stirniną ir jis šmurkštelėjo į mišką. Tada Frankas sumanė ištarti kokį nors žodį. Jis nurijo seiles.
-Sutinku, kad gera strategija bus tada, kai pažinosi savo priešą, bet ji niekada nebus tobula, jei neturėsi atsarginio plano. Reikia apgalvoti visas įmanomas situacijas, kurios gali pamaišyti tavo planui, - dusliu bei tyliu balsu tarė jis.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 12, 2017, 10:04:46 pm
Einantis vaikinas į apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką atrodė išsekęs. Nėra ko norėti, vos vakar jis dar kovojo dvikovoje, kuri pareikalavo daugybės jėgų. Taip pat ji dabar Edgar'ą kankino ir emociškai. Vis į galvą lindo tos pačios ir tos pačios mintys, ką galėjo padaryti kitaip, jog būtų išvengęs nužudymo.
Kūnas dalinai jau buvo atlėgęs nuo skausmo. Juodaplaukis galėjo daryti normalius judesius, tačiau vis tiek juto gėlimą. Visgi prieš jį buvo panaudoti nedovanotini kerai.
Su lig varpo dūžiais jis įslinko į kabinetą. Vengdamas bent kokio kontakto su bet kuo, nes dabar mažiausiai troško su kuo nors dalintis patirtais įspūdžiais, sėdo į galinį kampe stovintį suolą. Ant jo sunėręs rankas padėjo galvą, ja pasukdamas taip, kad žvilgsnis būtų nukreiptas į sieną. Šiandien tikriausiai net priverstinai nebūtų galėjęs nusišypsoti, kas jam nebūdinga. Jis juk gebėdavo šypsotis ir blogiausiais momentais, tačiau dar vis negalėjo atsikvošėti, jog pamynė savo principus. Ne tik kažkam sukėlė skausmą, bet dar ir sunaikino. Suakmenėjęs žvilgsnis žiūrėjo į sieną, kurioje grifas regėjo savo mintis. Jis girdėjo kalbant kitus, bet nereagavo. Jam būtų pasirodę keista, kad naujasis profesorius nė neprisistatė, bet šiandien, tai buvo visiškai nė motais, nei kas tas profesorius, nei ką kitaip jis daro ir panašiai.
- Tobulai strategijai,- nurijęs skaudų seilių gumulą, šeštakursis ėmė kalbėti šaltu balsu, nė nepasijudindamas ir vis stebėdamas sieną, - Kaip ir minėjo reikia pažinoti priešininką,- kiek pritilo, dar ieškodamas protingesnių išvedžiojimų. Mintys pynėsi, bet sekundėlė, kita ir šis vėl prabilo:
- Kaip ir patį save,- kiek pikčiau tai nuskambėjo, - Gali žinoti, kaip gintis, kaip pulti, bet nežinojimas, kaip tiksliai tai panaudoti..,- žalios akys pagaliau kelis kart sumirksėjo, po ko sekė vos girdimi žodžiai, - ..gali prišaukti nelaimę.. Gal ne tau.. Bet kitam.. Ko neturėtų nutikti..,- šešiolikmetis žodžiais, pasigirstančiais kas kiek laiko, tarsi daužė save. Mėgino aiškintis savyje, ką galėjo daryti kitaip, kad nebūtų nutikę taip, kaip nutiko. Tačiau visa tai, šiai minutei buvo lyg klaidų kupinas rebusas, kurio neįmanoma išspręsti.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 13, 2017, 03:43:21 pm
Pamoka tesėsi toliau, mokiniai vienas po kito tvarkingai atsakinėjo į mokytojo pateiktą klausimą. Skirtingai nei jaunesniųjų pamokose, čia nebuvo jokio šurmulio, pokalbių ar tylių susitarimų dėl veiklos po pamokų. Visi ramiai sėdėjo, daugiausia po vieną. Vyresnieji į pamokas ateina žinių. Nors irgi ne visi ir ne visada. Carol į pamokas ateidavo pasirodyti, jog ji dar gyva ir jokios pagalbos jai nereikia. Kartais manydavo, jog pamokose bus lengviau, nes turės apie ką galvoti. Tačiau ne. Prisiminimai persekiojo merginą visur ir tik ji pati sugebėjo atsitraukti. Ne, ji nebėgo. Ji juos priėmė. Caroline suvokė, jog jei bėgsi, jie tave vysis. Mergina tiesiog priimdavo prisiminimus, permąstydavo ir toliau stengėsi gyventi kaip įprasta. Matyt, praskelta galva buvo tarsi žadintuvo signalas, sugrąžinęs ją atgal į gyvenimą.
Caroline vėl pagalvojo apie Edgar'ą. Kažkaip senokai jį bematė, tačiau norėjo susitikti ir padėkoti. Už ką, nemokėjo pasakyti. Kartais mintyse mėgindavo susidėlioti žodžius, kuriuos pasakys, tačiau nesisekė. Gal už tai, kad nenusigręžė nuo Carol, padėjo, suprato. Bet tai atrodė per mažai.
Mokinių balsai Carol veik netrikdė, atsakymai daugiau mažiau kartojosi, tad mergina jau ruošėsi trumpam atsijungti, kai išgirdo balsą. Net neatpažino, kieno jis, tačiau suprato vieną - tą toną. Veik bejausmį, kaltinantį save, kenčiantį. Tai, ką ji pažinojo. Velniškai gerai pažinojo. Užsimerkė. Ne. Negali būti. Ne. Ne. Ne. NE! Suspaudusi suolo kraštą Carol mėgino save įtikinti suklydusi - tai negali būti Edgar'as. Gal koks kitas vaikinas. Visi balsai panašūs. Tačiau buvo aišku - tai šešiolikmetis grifas, vienintelis Caroline draugas. Ir palūžęs.
Mergina atsistojo iš savo vietos ir greitai apsisuko. Vaikinas sėdėjo klasės kampe, labiausiai į akis nekrentančiame suole. Carol net nesudvejojusi patraukė prie jo. Šią minutę jai buvo nusispjaut, ką pasakys profesorius, o šis tikrai nebus patenkintas. Šešiolikmetė prisiminė, kaip dar mokinys jis paniekinamai žiūrėjo į ją su Edgar'u Transfigūracijos pamokoje. Tik tada sunku buvo Carol. Net neatsiklaususi ar galima ji atsisėdo šalia vaikino. Nieko nesakė ir nieko neklausė. Žinojo, kad žodžiai "tu nekaltas" arba "kad ir kas atsitiko, viskas bus gerai" šią situaciją tik dar labiau pablogins. Grifė tiesiog susirado vaikino ranką po stalu ir suspaudė. Norėjo pasakyti "tu ne vienas", tačiau tylėjo. Buvo tikra, kad draugas ją supras ir be žodžių.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 13, 2017, 08:40:25 pm
I've got so much love for you, my frieeend, ride or die until the eeend. Vis nedingstant iš galvos įvairiausių dainų lyricsams, Rosemarie, gan gerai nusiteikusi ir maskatuodamasi į visas keturias puse, žingsniavo po truputį tuštėjančiais koridoriais. Kas pagalvojo, jog vasaros tarp žiobarų įneš šitiek daug naujovių į jos gyvenimą. Anksčiau greičiausiai galvoje būtų skambėję ne panašių dainų žodžiai, o kokio nors noktiurno melodija, kuriuos, šiaip ar taip, irgi atrado ne per seniausiai. Tikras stebuklas tas šiuolaikinis pasaulis, bet klasikos tikriausiai niekad pilnai neišsižadės.
Na, kad ir kaip bebūtų, jos puikios nuotaikos negalėjo sugadinti nė besiduodanti už lango audra. Žaibų išvagotas dangus, varnanagei, tiesa pasakius, netgi patiko. Šiokia tokia įvairovė, o ir vaizdas pasakiškas. Tiesa, šis reginys nebeatrodytų toks nuostabus, jei per liūtį tektų lindėtų ne sausoje ir palyginti šiltoje pilyje, o mirkti vidury kiemo. Bet, kaip sakoma, reikia džiaugtis šia akimirka, o kaip tik dabar, vis dar pilna galva tik jai vienai girdimų dainų ir besigrožėdama reginiu, Rose atidarė apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto duris.
Nulapsėjusi į savo įprastinę vietą prie lango, septintakursė nekantriai klestelėjo ant kėdės. Jos nuotaika tikrai netiko sėdėjimui vienoje vietoje ir dar bandymui susikaupti, tad ji, nė nemėgindama to daryti, susikėlė koją ant kojos. Viršutinė vis šokčiojo pirmyn aukštyn į niekam kitam negirdimą taktą bei tikriausiai kėlė gan erzinantį bumsėjimą. Gerai bent tiek, kad šiuo metu merginai ne itin rūpėjo, kas erzina kitus, o kas ne.
– Naaa, – išgirdusi naujojo profesoriaus klausimą paspaudė delnus po šlaunimis ir pabandė nusėdėti kiek ramiau, – pati būtiniausia sąlyga, mano manymu, yra protas. Ne vien protas, žinoma, bet ir sumanumas bei fantazija. Turint šiuos tris ingredientus galima sukurti tikriausiai bet ką. Pasitelkiant sumanumą iš bet kokių aplinkos veiksnių ar kitų sąlygų, net pačių nepalankiausių, bus galima išspausti naudos sau, o naudojantis fantazija – užklupti priešininką kuo netikėčiau. Nes juk visi gali iškalti iš vadovėlio pradmenis bei pagrindines, dažniausiai sutinkamas strategijas bei jomis vadovautis, o kurti savas, unikalias ir jomis nustebinti – tikrai ne kiek vienas.
Deja, tik tiek ir sugebėjo išsėdėti ramiai. Vos jai nutilus, koja vėl ėmė nekantriai judėti, tarsi tieji žaibai perduotų jai savo energiją. O gal Rosemarie tiesiog nereikėjo valgyti tos trigubos porcijos šokoladinio pudingo – kas čia dabar atspės.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 13, 2017, 10:20:09 pm
Pamoka, kurioje dabar sėdėjo grifas, buvo mokoma apsiginti nuo juodosios magijos. Apsiginti ir nepulti. Juk gynyba reiškia apginti tiek save tiek kitą. Taip bent jau įsivaizdavo juodaplaukis iki vakar dienos, per kurią įsitikino, kad ginantis gali sukelti pavojų ir kitiems. Ne tik šiaip sau pavojų, bet labai rimtą. Bet vis gi svėrė viską į tą pusę, kad taip nutiko, nes nenumatė galimo sprogimo, o tai reiškė, kad gerai gynybai yra svarbus kiekvienos detalės, o ne tik mokėjimas panaudoti burtą.
Šešiolikmečiui besvarstant, jis pajuto, kaip kažkas klestelėjo į suolą, kuriame sėdėjo jis. Būtinai dabar? Nelabai patenkintas buvo kažkieno prisigretinimu šalia jo.
Žalios akys žvelgiančios į klasės sieną staiga išsiplėtė. Kas čia dabar? nustebo kai nežinia kas prisilietė prie jo rankos. Sekundei perkreipė veidą iš nemalonumo, kurį pajuto, kai jo ranka buvo spustelėta. Nemalonus, buvo ne prisilietimas ar tas rankos suspaudimas, nemalonus buvo momentui suaštrėjęs skausmas, kuris dar vis buvo keliamas nedovanotinų kerų.
Iš lėto Edgar'as kilstelėjo galvą ir atsigręžė pasižiūrėti kas gi sudrumstė jo mintis. Prieš paraudusias akis išvydo Carol. Savo draugę. Nė nežinojo ką sakyti. Ji irgi nekalbėjo. Iškart buvo apimtas dviprasmiškų minčių. Jis mąstė, kad merginai greičiausiai nesaugau būti su juo, bet atstūmimas ją juk tikriausiai įžeistų.
Galiu žvilgsniu, nukreiptu į rudas akis, vaikinas norėjo atsakyti šypsena. Jam buvo malonu jausti šalia savęs žmogų, kuris rodosi jį supranta. Bet nežinojo ar tas supratimas būtų toks pat, jei žinotų ką jis padarė. Dėl to labai bijojo. Norėjo pasisakyti, norėjo pasipasakoti, bet tam tikrai nebuvo pasiruošęs.
Šiaip ne taip išspaudė dirbtiną šypseną. Tik šioji jau buvo pernelyg dirbtina, kad nebūtų jos galima atskirti. Linktelėjęs lengvai galva, lyg padėkojo už tai, kad bendrakursė priėjo. Jeffter'is giliai įkvėpdamas irgi sugniaužė grifės ranką. Tartum norėjo kažką sakyti. Net pačiam jam atrodė, kad nori kažką pasakyti, tačiau tik atsiduso. Galvoje tą akimirką buvo per tuščia. Kažkoks pasimetimas buvo užgožęs jaunuolį. Pasimetusios akys nežinodamos, kur dingti, tebestebėjo juodaplaukę.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 15, 2017, 12:11:24 pm
Kartais gali sau leisti vos vos slystelėti. Kad ir sunkią minutę nors trumpam pasiduoti. Ir viskas. Tiesus kelias į dugną. Depresiją galima įsivaizduoti kaip duobę stačiais kraštais. Jei leisi sau per arti jos prieiti, paslysti - įkrisi tiesiai į dugną. O iš ten išlipti pačiam yra labai, labai, labai LABAI sunku. Reikia kito pagalbos, tačiau žmonės linkę duobę apeiti, saugodamiesi, kad neįkristų. Ir negali jų kaltinti - reikia saugotis. Dažnai mėgindamas padėti kitam žmogui, paduodamas jam ranką pats gali įkristi į tą duobę. Įkritusysis gali netyčiomis, pats to nenorėdamas įsitempti ir tave. Todėl depresija ir laikoma sunkia liga. Carol išsikapstyti padėjo Edgar'as. Tačiau jam dabar buvo blogai. Tikrai blogai. Caroline nežinojo, ar čia ji kalta, ar kas kitas. Šiuo metu tai buvo nesvarbu. Žalios Edgar'o akys, paprastai spindinčios džiaugsmu net sunkiausią minutę, dabar buvo paraudusios. Tarsi vaikinas visą naktį būtų nemiegojęs. Arba verkęs. Arba ir tai, ir tai. Grifui dirbtinai nusišypsojus Caroline atsakė šiltu žvilgsniu (su atgijusiais žiburiukais). Jis sugeba nusišypsti, kad ir dirbtinai, net ir tada, kai labai sunku. Carol nemokėjo būti tokia mandagi. Jis išsikapstys, yra stiprus. Mergina norėjo tikėti tuo, ką sakė mintyse. Tačiau juodoji duobė kartais nusitempia ir stipriausius. Vienus dėl savigraužos, kitus dėl liūdesio, trečius dar kitaip. Tai itin individualus dalykas.
Nepaleisdama draugo rankos Caroline išsitraukė lazdelę ir mintyse ištarė Muffliato. Kerus nukreipė į profesorių, nors žinojo, jog elgiasi kvailai. Šis, kaip ir jo draugė Tričė tikriausiai naudojosi legilimantija, o ir buvo gerokai galingesnis už šešiolikmetę. Kas, kad su neeiline patirtimi. Mergina juo nepasitikėjo. Dėl kitų merginų ir vaikinų, sėdinčių klasėje, Carol buvo rami - niekam neįdomu.
 - Aš neakla ir nekurčia, matau, kad kažkas atsitiko. Suprantu, kad galbūt nenori nieko niekam pasakoti,- Carol pašnibždomis greitai bėrė žodžius Edgar'ui. Žinojo, jog geriausiu atveju, jei profesorius bus itin susidomėjęs kokia musele ar panašiu dalyku, ji turi apie dešimt sekundžių. Muffliato atnaujino ji ketus ir tęsė toliau:
 - Tačiau kai būsi pasiruošęs, aš išklausysiu. Manau, suprasiu,- užbaigė Caroline ir lyg niekur nieko atsisuko į profesorių.
Nebuvo tikra ar pavyko, ar Edgar'as sugebėjo nors žodelį suprasti toje visoje makalynėje, kurią jam susakė mergina, tačiau vylėsi, jog viskas bus gerai, kad ir kaip beprasmiškai tai skambėtų.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 17, 2017, 06:44:30 pm
Girdėjo gandus- visokius- pradedant naujuoju Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, baigiant kitokiomis smulkmėmis kaip kitų atgamtikų atsiradimu, nors, kita vertus, anokia čia jau smulkmė, kai galimybė išskersti Hogvartsą padidėjo keliais kartais. Tačiau, arba protas pernelyg užsispyręs tuo patikėti, arba dar bala kas, netikėjo iki tol kol pats tuo įsitikins. To dar betrūko, kad ilgai išsvajota ir išsapnuota Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo kėdė atiteko pačiam Tamsos valdovui? Paistalai, negi šios pilies valdžia nesugebėjo įžvelgti koks nusenęs šmikis bando čia susukti savo vampyro dvoku prasmirdusį lizdelį? Na, turbūt tai tiesa, jei jau leido Tomui "pabaigti" septintakursio paskutiniuosius metus. O gal čia tik planas leisti jam jausis saugiai, o po to demaskuoti atgimusios Fenikso brolijos? Skamba kaip pasaka, bet kas žino.
Šešiolikmetis sėdėjo pamokoje ir sunkiai virškino mintį, kad pats apsižioplino. Taip, Voldemortas- Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, o gal greičiau Neapsigynimo nuo juodosios magijos. Ir taip, didelė tikimybė, kad gali tarp jų abiejų kilti fiasko, arba profesorius Riddlis bandyti sukirsti grifą šioje pamokoje. Negalėjo patikėti, kad privačioj, ligoninės sparno, palatoje, vienam kitam akėję snukius, dabar turės apsimesti mokiniu ir mokytoju, kai priešiškumas ko gero pasiekė maksimumą. Prisiminė, kad vos įžengė klasėn pro atvertas duris griaudint perkūnijai, stabtelėjo ir senį persmeigė nepatenkintu žvilgsniu. Sumurmėjęs pasisveikimą, dabar gailėjosi tai padaręs- galėjo iš vis nieko nesakyti, nusliūkino į priešpaskutinį suolą, kadangi šį, Džeimso nuostabai, jau buvo užėmęs palūžęs Edgaras. Vėliau ten atskubėjo Caroline, dar viena pažįstama grifė. Ūmiai išgirdo tylą, sklindančią iš anapus nugaros. Netikėjo, kad Wilding atsibeldusi pas Jeffterį tiesiog tylės tokios bendraamžio būsenos metu. Kerai? Gal. Kas jiems abiems nutiko? Kas nutiko visam pasauliui, nusprendusiam paauglius mesti į tokią šūdmalystę, už ką? Prieš akis užkilo jo ir grifės dvikova kieme, ketvirto kurso pamoką šiame kabinete šalia sėdint Beatričei.
- Tobulą strategiją? Tobulos strategijos nebūna, visada kažkas kažkam nutinka ir viskas griūna. Tas pats su pagrindiniu reikalavimu- negali būti vienas, be to jis ir skirtingas visiems,- nemanė, kad prabils, bet še tau, kalba. Sudėjo rankas ant stalo, patogiau atsilošdamas suole. Ramiu, pakankamai garsiu, lyg iššūkį mesdamas balsu tęsė toliau,- bet mano manymu, reikėtų nebijoti, valdyti emocijas, bei karts nuo karto veikti intuityviai, pasikliauti savimi, o ne kažkokiu planu. Emocijų "dėka" gali griūti net ir genialiausia strategija, kad ir kokią patirtį ši turėtų kituose atvejuose.
Keista, bet kai kurie iš čia susirinkusiųjų vos pajėgė išstenėti žodžius garsiai ir nenutildami. Kiek iš prašnekusiųjų prieš jį, suskaičiavo du, abidvi merginas- pirmąkart matomą šviesaplaukę klastuolę ir raudonmedžio spalvos plaukais varnanagę, kurios gan padoriai išreiškė savo mintis be trikdžių. Negi to štukamečio aura anuos baugino? Kas tiesa, pats vos galėjo išsėdėti vietoje kaip ta varna septintakursė, bet tai slėpė. Domino ir nerimavo kas gali vykti toliau, kaip viskas pasisuks. Girdėjo, kad jaunėlių pamokoje Tomas naudojo legilimantiją, dėl to, bandė mintis išvalyti, idant profesorius Voldemortas Tomas Viljamas Marvolas Ridlis išgirstų skraidžiojant musę arba bent jau bandyti nemąstyti pavojingomis temomis. Bet visgi neaplenkė klausimo "o kas bus vyresnėlių?".
Šeštakursis juodaplaukis pasirėmė smakrą kumščiu kiek susikūprindamas. Šviesiai mėlynos akis su smalsumo priemaišomis tarsi sakė, o kas toliau, vampyre? Randuotas veidas liko be emocijų, bei jei tik mokėjai peržvelgti kiaurai žmones, laisvai galėjai suprasti, kad buvusiam Ilvermoniečiui ši lietinga diena, šioje prasmirdusioje klasėje su šiuo nemėgstamu profesoriumi visgi buvo įdomi.
 Ką Marvolas sugalvojo?
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Tom William Riddle Birželio 17, 2017, 09:20:05 pm
Tomas Viljamas Ridlis klausėsi mokinių atsakymų vis kraipydamas galvą, tik ties vienu ilgėliau sustojo, įsmeigė žalių akių žvilgsnį ir išsitiesino plaukus. Taip. Turėjo paveldėjęs šiokių tokių galių iš jį pervertusios vampyrės, kurios vis kito, o tiksliau galima buvo teigti – silpo. Anksčiau dar galėjo pašviesinti plaukus iki tamsiai rudų, kaštoninio atspalvio, dabar nebe. Plaukai liko juodi ir daugiau nei iš vietos, nebent buvo galima juos ištiesinti ir sutvirtinti, kad atrodytų sunkūs. Taigi susitvarkęs poilgius, kaklą siekiančius plaukus vaikinas pagaliau prabilo.
-taip, visi atsakėte iš dalies teisingai, bet kokia strategija yra tobula, atsakė tik vienas iš jūsų. Įmanoma sukurti tobulą strategiją ponaiti Greywindai – gudriai prisimerkė – kaip ir minėjo ponaitis Stikleris, tereikia turėti kelias atsargines jos kopijas. Tikriausiai sutiksite, kad tašką duosiu tik teisingai atsakiusiam žmogui, juk nesate mažiukai, gal išgyvensite. Jums ne tik klausimai sunkesni, bet ir vertinimas griežtesnis. Taigi, per daug netampęs jūsų nervų pasakysiu, jog teisus buvo ponaitis Jeffter. Sveikinu. Ką tik jaunesniųjų grupei mėginau išaiškinti, jog norint sukurti tobulą strategiją, reikia pirmiausiai pažinoti save, o tik tada mėginti kreipti dėmesį į priešininką. Tikiuosi, jums nereiks pažindintis su savimi, mat esu parengęs sunkesnio, įdomesnio darbelio. Kilkim brangieji ir keliaukim paskui mane. – išėjęs pro duris palaukė kol paskui išseks mokiniai, tada užrakinęs kabinetą pasuko žemyn, pro laukujas duris... galų gale visi atsidūrė prie pat uždraustojo miško. Kol Viljamas vedėsi mokinius iš pilies, kiekvieną jų viduje apmąstė. Į akis krito tik keturi, tiedu grifai, nesumaniai sumanę papliurpti už Mufliato kerų uždangos, Greywindas, kurį teko pažinti artimiau, netgi gerokai artimiau, ir šviesiaplaukė klastuolė, primenanti aristokratę panelytę. Grifai atrodė gana pažeidžiami, su Džeimsu ir taip buvo viskas aišku, o auksaplaukė per daug išlepinta, kad būtų sunku susitvarkyti. Pasiekęs miško pradžią sustojo, atsisuko į mokinius ir klastingai prisimerkė.
-tikiuosi vilkų nebijot. – viena akimi mirktelėjo Džeimsui – nes teks praktiką atlikti uždraustajame miške. Dirbsite porose, tuoj visus suskirstysiu, kad nereiktų droviai mindžiukuoti ieškantis partnerio, sutaupysime laiką. Kiekviena pora turės išlupti vieną mirties relikvijų juodiesiems magams iš nagų. Mirties relikvijos netikros, tik kopijos, tiesa veiksinčios visą pamokos laiką, o juodieji magai, tai tik projekcijos, sukurtos prisikėlimo akmens pagalba. Tai visi kadais buvę tamsos valdovo Voldemorto šalininkai. Deja, pačio Voldemorto ten nesutiksit, negalėjau sukurti jo projekcijos, nes sielos nėra. Kai paimsite relikviją, galėsite ja pasinaudoti grįždami atgal, tiksliau, taip ir privalėsite padaryti, paversti juodąją magiją skydu, juk pripažinkim, visi dalykai turi tiek pliusų, tiek minusų. – baigęs aiškinti praktinę užduotį giliai atsikvėpė ir mostelėjęs eiti nusivedė mokinius trupučiuką giliau, kur stungsojo didžiulis, sulig keliais akmuo, ant jo puikavosi trys rodyklės, siūlančios eiti trim skirtingais keliais: į dešinę, į kairę ir pirmyn.
-panele Wilding – kreipėsi į neišmanėlę grifę, laikas buvo jai atsimokėti – veskitės jums taip patinkantį vaikiną kairėn, ana ten, kur žymi žalia rodyklė. – puikiai žinojo, kad frazelė „veskis kairėn“ turi nevieną prasmę, o būtent šįkart aukštaūgis ir norėjo tokio efekto. – Edgar ir Caroline, keliaukite laikydamiesi žalių rodyklių, visą šią pamoką tai bus jūsų spalva, nepasimeskite. Sukurkite strategiją ir atimkite iš mirties valgytojų grupelės neregimąjį apsiaustą. – davęs nurodymus šiems dviems nusisuko į kitus. – panele Mortimer, judu su ponaičiu Stikleriu keliaukite dešinėn, sekdami mėlynas rodykles – bakstelėjo pirštu į tą pusę rodančią mėlyną rodyklytę – ir parneškite man prisikėlimo akmenį. O judu, Greywindai ir Lavenza, eikite tiesiai pirmyn, štai ten, kur kelią žymi tamsiai violetinės rodyklės – vėl parodė pirštu – jūsų užduotis, išsikovoti šeivamedžio lazdelę, kone kruopščiausiai saugomą. – baigęs diktuoti nurodymus dar pridūrė – aš jus visus matysiu, jei prireiks mano pagalbos, leiskite dangun raudonas žiežirbas, tuojau pat prisistatysiu. Visai savo užduočiai atlikti turite pusvalandį, už geriausią strategiją pora gaus papildomų taškų. Taip kad pėdinkit, sėkmės!

((mažiausiai 5 postai iš kiekvieno, už praktiką galit gauti 7 taškus, už posto įdomumą ir originalumą, 1 tašką ir dar 1 taškas bus skiriamas porai, sukūrusiai geriausią strategiją. Galima susižeisti, nukentėti nuo priešų... žodžiu tesilieja fantazija! Sėkmės!))
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 17, 2017, 10:28:29 pm
Kuo ilgiau ji stebėjo profesorių, tuo labiau jis Carol nepatiko. Panašu, jog "ponaitis visažinis" (taip jį mergina praminė mintyse) pražiopsojo vieną dalyką - nežinojo, jog mergina paprastai būna pusiau sąmoninga, kai kiti jau keliauja Rojaus vartų link pas šventą Petrą. Geras treniruotes turėjo, oi kokias geras. Tik kad jų net tam puošeivai profesoriui nelinkėtų. Pastarasis, šiuo metu besitaisantis savo išpuoselėtą šukuoseną, tikriausiai nenutuokė, jog Carol girdėjo jo malonų pokalbį su Ateities būrimo profesore Lordess. Kad ir kokiais tikslais jam prireikė tos oro dvasios, priemonės jam pasiekti tikrai nebuvo pačios geriausios. Mintyse putojo Carol, nebežinodama kur dėti savo nervų. Viskas susiliejo į vieną vietą - traumos, Edgar'as, ji pati... ir kodėl žmonėms šalia jos nuolat kažkas atsitinka? Neliko nieko kito, kaip savo įsiūtį išlieti ant profesoriaus. Kaip tik baigęs mokyklą, jis įtartinai savimi pasitiki... pamintijo Carol. Tokia jau jos prigimtis - ieškoti priekabių. Mintyse ji palygino naująjį mokytoją su profesorėmis Lordess, Terel. Kažkodėl vaikinas nelabai įsipaišė jų gretas.
Pagaliau, susitvarkęs savo nepriekaištinguosius plaukučius (net Carol šukuosenai neskyrė tiek dėmesio) mokytojas Riddle teikėsi tęsti pamoką. Šešiolikmetė numojo ranka į jo postringavimus apie teisingus/klaidingus atsakymus. Užkliuvo tik draugo vardas tarp teisingai atsakiusiųjų.
Uždraustasis miškas? Kažkas naujo... Ironiškai pamanė Caroline. Giliai dzin, kaip sako žiobarai, buvo jai ant to miško. Matė ir tokių, ir dar ne tokių. Šią akimirką buvo svarbus tik paniekinantis profesoriaus žvilgsnis. Verdamas akimis ją su Edgar'u mokytojas tiesiog sakyte sakė "vargšeliai, palūžę, toks lengvas grobis". Kaži kam tik. Į profesoriaus repliką apie vilkus ji tik atsakė vos girdimu purkštelėjimu - ką jau čia. Gal kam Carol pasirodys akiplėša pasikėlusi paauglė, tačiau jai tikrai nebuvo įdomi nei pamoka, nei praktika. Galbūt kiek prablaškė užduotis - atsirado krislelis vilties išsilieti ir galimybė netrukdomai pasikalbėti su Edgar'u. O gal ir ne.
Tačiau čia laukė dar didesnė staigmena - akivaizdu, jog gerbiamasis profesorius sumanė pasilinksminti iš tikrai nejuokingos situacijos. Sulyg kiekvienu dviprasmišku profesoriaus žodžiu mergina vis labiau niaukėsi. Liežuvis niežėjo atsikirsti. Caroline užsimerkė, atsimerkė ir žvilgsniu davė draugui suprasti, jog jau nebesivaldo. Į kairę... pats kur eina įdomu. Bet kur tik jau ne dešinėn. Na lieva, kaip rusai sako... pro ausis Carol praleido beveik visą aiškinimą, atmintyje užsiliko tik svarbiausi dalykai. Randų nebijojo, jau turėjo užtektinai. Skausmo irgi ne.
 - Profesoriau, tik vienas klausimas,- gan akivaizdžiai vaidindama "paklusnią mokinukę" neva nedrąsiai ištarė Caroline.- Gal nesusįjęs su praktika, bet man labai įdomu ir manau, jog jūs tikrai pasakysite - ar elementų dvasios turi ką bendra su Apsigynimu nuo juodosios magijos? Jei taip, ką?- mergina buvo tikra, jog mokytojas supras apie ką ji. Gana subtili užuomina apie flirtą su profesore Lordess tikrai neprasprūs pro Tomo Vilijamo ausis, kurios taip įsigudrinusios klausytis ne joms skirtų pokalbių.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 18, 2017, 03:35:22 pm
Įmanoma? Tai kaip depresyviai nepažiūrėjęs visų galų pralaimėjai Poteriui ir tik Tričės dėka, tavo snukį čia matau? Čia tau ir tavo "tobulo plano" didžioji klaida. Neapsvarstei visų galimybių, seni, tik atsitiktinumas ir sutapimas tave išgelbėjo.- mąstė klausydamas pliurpiančio profesoriaus, ah, kaip tas žodis nelimpa prie liežuvio. Už jį geriau skamba senis, vampyras, Voldis, šmikis ir dar daugiau žodelių, tik deja, jais galės pasinaudoti nebent kokiam atokesniam užkampį ar už šio kabineto sienų. O jis ir mėgsta kalbėti. Dar čia mane apšaukė sentimentaliu ir plepiu,- pakeldamas antakius ir ištiesdamas nugarą pamintijo. Prisiminė Antrojo Hogvartso mūšio susitikimą su Delphine, benkarte Tomo dukra, tada Uždraustajame miške, kai basiliskinė vampyriokė (taip ir neišsiaiškino kaip ta rupūžė išmoko tokius cirkus krėsti) pablogino šeštakursio regą. Va tada ir gavo tuos apibūdinimus.
Toliau nebeklausė Ridlio išvedžiojimų ir vatos vėlimo. Tegu velia sau į sveikatą, o jis jau girtas nuo to. Įsiklausė į vos girdimą jo ausiai Edgar ir Carol širdžių plakimus. Kartais būdavo totalus savanaudis atstumdamas kitų problemas kaip tos varnangės Sirėjos Valin ar grifiukės Caroline Wilding, bet tik dėl to, kad anie nesiterliotų su jo. Ir gerai, dar buvo priežastis. Tingėjo knaisiotis dar vienam siūlų kamuolį. Mėlynakiui užteko ir savų. Bet visgi bendrakursiams linkėjo, kad viskas gerai pasibaigtų. Neapkentė matyti šalia savęs kenčiančius žmones, nes net neįsivaizdavo kaip juos guosti, o ignoravimui, kad ir nebyliam negalėjo, tektų akis išsiplėšti, ausis užsikišti, o burną užsisiūti. Greičiausiai šaltakraujiškai pasakytų, kad negailėkit to kas nutiko, gyvenkit toliau. Gyvenimo istorija nesibaigia vieno žūtimi. Kad pasibaigtų, visi turi mirti. Bet tikriausiai tokiais žodžiais viską tik pablogintų.
Vos Apsigynimo nuo juodosios magijos didysis žinovas pakilo visus susirinkusiuosius kviesdamas šlepsėti link Uždraustojo miško, nenoriai pakilo. Ką jau ką, bet tikrai nenorėjo. Negi tas nori, kad jie ne tik pasiklystų toj velnio pažasty, bet ir sušlaptų, pasigautų kokį virusioką ir kentėtų Mis Sarkastiškosios Natalie pašonėje? Na jau ne. Atsidarius kabineto durims, vienas iš pirmųjų šmurkštelėjo laukan ir nieko nelaukęs patraukė miško pusėn, nelaukdamas kol štukametis užrakins duris. Kišenėje neramiai tūnojo vandeniui atsparus gyvas, neseniai išlankstytas- dar prieš pamoką, sakalo origamis. Uždraustąjį mišką ir kelią iki jo pažinojo kaip savo dešimt rankų pirštų, vedlio vaikinui nereikėjo, nors miške oficialiai lankėsi tik du kartus: per Hogvartso mūšį, ketvirtame kurse, ir penktame, kai Sorenas von Sjuardas pričiupo mėginant nužudyti Solveigą Silvia von Sjuard.
Lietus, visai neseniai pliaupęs kaip išprotėjęs, dabar kiek nutyko, taigi- diskomforto jau mažiau, o ypač lakstant miškais. Nejučiomis įsisupo į mokyklinį apsiaustą, vėjas įkyriai košė ir šiaušė plaukus, bei viską kas plazdeno. Turėjo pripažinti, gerai, kad buvo lytą, viskas aprūgę, o ne spigina ta vasaros saulė. Ir žymiai geriau nei žiemos šaltis. Purvui žliugsint po batais pagaliau priėjo miško pakraštį. O taip, linksmybės prasideda. Susikišo rankas į kišenes, akies krašteliu stebėdamas besinervuojančią Caroline. Nereikėjo būti aklam, kurčiam ar nejudančiam, kad suprastų- visiems nervų prireiks, o dabar ne metas juos kankinti taip iš anksto. Vaikinas išgirdęs vilko minėjimą pusę lūpų šyptelėjo, vos susilaikė neprunkštelėjęs.
- Manau, jūs turėtumėte labiau pasisaugoti vilkų,- sudėdamas rankas už nugaros pratarė pabrėždamas tą šlykščiai mandagų jūs kreipinį. Klausydamas tolimesnių reikalavimų svarstė iš kokio molio išdrėbta ta Lavenza. Panašėjo į pasipūtusią kilmingąją, bet ar tai tikras jos veidas? Štai kur klausimas. Rodyklės pirmyn, tamsiai violetinė spalva, šeivamedžio lazdelė. Kruopščiausiai saugoma. Reiškiasi sunkiausia. Klastuolė, kuri rodos ne itin nusiteikusi kažkam snukius ravėti ir aš. Purvas, tamsa. Pusvalandis. Na, gal išeisim sveiki,- dėliojosi mintyse,- Gal.
- Vilkai, rimtai? Tu ką, ir blaivų protą užkasei? Nuostabu, tada ir auluose grėsmės paieškok,- nei garsus, nei tylus balsas turėjo pasiekti profesoriaus ausis. Dėbtelėjęs į Riddlį, vis nesugebantį normaliai ištarti švilpio pavardės vietą g sakantį t, praėjo pro šalį ir movė tiesiai ten kur tamsios rodyklės vedė. - Lavenza, ateini? - trumpam atsisuko į blondinę tikėdamasis, kad naujokė ims sekti. Tik toliau paėjęs kol dingo kitiems mokiniams iš akių, sustojo atsiremdamas į vieną šalia augantį storakamienį medį, berods ąžuolą, taip ir nesužinojęs kam reikalingos Voldžiui elemetų dvasios. Juto kaip kojas pakirto, viena iš jų ėmė tirpti. Netoliese praskrido popierinis sakalėlis, netrukus vėjo nublokštas aukštyn ir vėliau į kairę. Vos grifai dings kitiems mokiniams iš akių, Džeimsas žinojo, origamis išsiskleis vienam iš šešiolikmečių rankose, jei tik šie susiprotės popierėliui iškelti ranką, atstojančią tūpimo tašką.

"Negailėkit padarytų ir nepadarytų klaidų. Negailėkit kas nutiko ar nutiks. Kiekvienas gyvenime eina už save. Nepasitikėkit viskuo ką sutiksite šią pamoką. Net kitais mokiniais ar manimi. Net ir pačiu Marvolu, atskubėjusiu vos paleisite žiežirbas. Taip saugiau."

Štai kas buvo ten parašyta, be parašo, leidžiančio suprasti kas siuntė. Be galimybės svetimam paliesti, kūrinėlis iškart sudegs.
Deja, pačio Voldemorto ten nesutiksit.- prisiminė. O kaip gi, kai pats dėsto pamoką.
- Turi kokią idėją ir ar bent kažko tikiesi?
Virš galvų krankdamos praskrido kelios violetinaakės varnos. Kažkur netoliese sugriaudėjo perkūnija ir dangų nušvietė žaibas.

Tom: 1 papildomas taškas už ilgą ir pilną komplimentų postą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 18, 2017, 03:41:02 pm
Išklausęs grifas savo bendrasuolės šnabždesių susimąstė. Galvojo ar yra pasiruošęs pasipasakoti, atskleisti kas nutiko vakar. Ne, vis gi ne. Toli gražu. Bijojo prisipažinti, nes bijojo išsyk netekti savo draugės, o taip galimai ir susigadinti visus planus. Aišku, tylėjimas irgi negeras bruožas. Juk draugai tam ir yra, kad galėtų tau padėti ir nuo draugų juk nieko neslėpsi. Bet juk ir problemų užkrovimas draugui nėra gerai. Žodžiu viena mintis vis kitą dengė vaikino galvoje ir visos jam atrodė teisingos.
Lyg jau norėjo kažką, net pats tiksliai nežino ką, sakyti, bet tą neaiškų galėjusį pasirodyti atsakymą nutraukė profesorius. Pagaliau sužinojau.. šaltos akys pažvelgė į profesorių, kai šis paminėjo, jog Edgar'o atsakymas buvo teisingas. Kažin ar būtų sakęs tokį atsakymą, jei nebūtų vakar apturėjęs jam labai nemalonių įvykių, kurie ir leido suformuluoti, tai ką neseniai sakė. Bet ar tai svarbu? Ar svarbu turėti teisingą atsakymą, kai už tai paaukojai žmogų? Žinoma ne. Aišku, viskas kas nutiko, nutiko ne dėl to atsakymo. Į mišką? Uždraustąjį? žalios akys vėl stingo. Vylėsi ten kurį laiką nebesilankyti, bet to, kad teks ten eiti iškart sekančią dieną tikrai nesitikėjo.
Atsidūrus pamiškėje, kurią tik pamatęs šeštakursis stebėjo, jis žengė arčiau įėjimo į ją stodamas atokiau nuo visos grupelės. Jam nejučia susigniaužė jo kumštis, o sustingęs žvilgsnis buvo nukreiptas tiesiai miško gilumą. Vaikinas žiūrėjo taip, tarsi kažką matytų, nors priešais jį apart medžių nieko nebuvo. Tačiau jis matė. Matė save bėgantį mišku, besivejantį merginą.
Pažvelgė vėl atgal į grupelę ir grįžo iš jį užplūdusių vaizdų į realybę, kai išgirdo draugės pavardę. Profesorius davė užduoti. Atrodo jis buvo kandus. Tačiau į jį neragavo, neturėjo noro ginčytis ar kažką sakyti, priešingai nei tai mėgino daryti Caroline.
- Eime..- tyliai sukuždėjo, net neaišku ar Carol, tai girdėjo. Bet pats grifas pasuko paskui mokytojaus nurodytas žaliąsias rodykles. Moksleivis neskubėjo ėjo iš lėto. Miškas slėgė, pernelyg slėgė. Nenorėjo čia būti šiuo momentu, tad tokia Riddle užduotis buvo itin stiprus smūgis, sustiprinęs dar labiau visus apmąstymus apie tai kas nutiko. Visos mintys tiesiog liejosi iš naujo.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 18, 2017, 09:46:01 pm
Būtų apsimelavusi, jeigu pradėtų teigti, kad klasėje netūnojo keista atmosfera. Tarsi įtampa, persimaišiusi su pagieža - o galbūt ir ne, gal nebuvo tokia stipri emocijų liūtis nutaikyta, kaip ji galėjo tik spėti, į profesorių, grąžinantį tą patį atgalios. Tačiau melas būtų slėpti tai, jog kažkas tiesiog nenatūraliai tvyrojo ore ir skėlė kibirkštis tarp pusių abiejų.
Dieve švenčiausias, negi visos pamokos bus tokios keistos? Žinoma, mergina suprato, kad Hogvartsas nėra prestižas, nei gerų manierų, nei džentelmeniškumo didžio nesitikėti reikia, tačiau tikėjosi bent profesorius, savą dalyką išmanyti turinčius, būti visiškai kitame lygyje nei mokiniai.
Tyliai atsiduso, klausydamasi kitų prakalbų - ar tikrai gera idėja tokius jaunučius kvailius, besimokiusius tik čia, kur nėra elegancijos nė lašo, buvo gerai skirti į mokytojų vietas? Atsiprašant, pagal ją, tai tebuvo kvailystė. Jie neturėjo nei patirties, nei užtektinos savivaldos, kad galėtų atlikinėti tokį darbą. Netgi senieji mokytojai, mokę Vaduce ją, buvo į šeštą dešimtmetį geriausiai įpusėją - jie buvo savo sričių žinovai, meistrai, netgi! Negalėjo patikėti, ant kokios smulkios linijos bankrutavimo Hogvartsas buvo, kad gebėjo samdyti tik jaunėlius, tikriausiai pusėtinai egzaminus baigusius prie du metus kokius - šie nežinojo mokytojo kančios vadinamojoje valstybinėje burtų mokykloje ir nereikalavo per didelės algos.
Net krūptelėjo su profesoriaus atsaku ir perdėtu žaismingumu, tarsi bandančiu rodyti, jog esą geresnis - jau galėjo jausti, kokį pasibjaurėjimą išreikštų senjoras Rheinserghris, kaip tik dėtų su lazda per pakaušį šiam, liepdamas elgtis ne kaip nusmugusiam vaikėzui!
Celeste sulaikė kandžią pastabą viduje, dar labiau ištiesino nugarą, ranka persibraukė per ir taip tvarkingą kuoduką, tarsi tikrintų, ar nelemtas plaukelis koks nesugalvojo išsprūsti. Pažinti save, koks absurdas! Žmogus niekad per gyvenimą savęs taip gerai nepažintų tuomet, kad sukurtų kažką panašaus į nuveipusią tobuląją strategiją, apie kurią bando aiškinti neišmanėlis savame dalyke - toks pažinojimas giliame lygyje tik privestų prie psichinių priepuolių, dėl kurių tą patį akimirksnį būtumei palaikytas bepročiu. Sutrūkčiojo kairioji akis, mergina vos susilaikė tiesiog neišėjusi iš pamokos - jeigu taip ir toliau, ji daug verčiau pati prieštaraus motinai ir reikalaus senųjų mokytojų sugrąžinimo konsultuoti daug platesnėmis temomis.
Netrukus dar labiau pasipiktino - išeiti iš klasės išėjo, gal net buvo pradėjusi tikėtis praktikai atskiros patalpos, tačiau vietoje to, mokiniai per siautėjančią audrą buvo it šunys už pavadėlio nusitempti į lauką, kuriame agresyviau už įpykusią motiną siautė audra, prie kurios kartkarčiais prisijungdavo dar pikčiau atrodantys žaibai.
Išklausė instrukcijas visas ramiu veidu, tačiau jautė, kaip viduje vis labiau kunkuliuoja pykčiu - pirmoji pamoka, kurioje nusprendžia apsireikšti, ir gauna tokį elgimąsi? Pasibjaurėtina, šlykštu, neleistina!
- Kas visi jums čia meta pastabas,- akimirką prisimerkė, ranką pakeldama prie veido - ryškias žalias akis įsmeigė į profesorių, tarsi jo atsakas kažką galėtų pakeisti - nekalbant apie tai, kad mokinių leidimas į Uždraustąjį Mišką yra savotiškas stūmimas prie panikos, kuri visiškai naikina natūralų grožį, jis dar ir verčia eiti ten merginas! Ar galite vadintis vyru taip, pabaisa miela?,- tačiau ar už kiekvieną tokį susirgimo atvejį, kuris nutiks iš miško grįžus permirkus iš visų galūnių turimų, kaip jums gali mokėti algą, ar juolab leisti į mokytojų poziciją? Nekalbant apie tai, kad tai yra neleistinai sadistiškas elgesys, į kurį vieni mokinių, turintys reikiamus išteklius ir pažįstamus, galėtų paduoti jus teisman už sugadintą sveikatą.
Suplazdėjo blakstienomis, žiūrėdama tiesiai į profesoriaujančio akis - tačiau atsakymo pilno nesulaukusi išgirdo savą pavardę, tikriausiai iš to mokinio, su kuriuo suporuota buvo, į ką sureagavo iškarto patraukdama paskui. Net ir būnant geresnei tąją prasme už visus likusius čia, tačiau mintis pasiklysti miške jos nė per aukso gniužulėlį neviliojo - tad net ir taip padrikai į ją besikreipusį reikėjusį sekti, merginai tereikėjo susitaikyti ir eiti paskuivaikiną, mišką tikriausiai pažįstantį jau.
-Kadangi mūsų užduotis sunkiausia, galima kaip faktą sakyti, kad net ir projekcijos būsiančios sielos žmonių mums teko arba stipriausios, arba didžiausios numeriais. Pažįsti šį mišką, tiesa?- sustojo ir pati, svarbiai žiūrėdama į mokinį priešais. Nesitikėjo, kad prie tokio vedančiojo pamoką nekompetentingumo prisidės ir darbas su kitu žmogumi, juolab sunkiausia užduotis,- Jeigu reikės naudoti strategiją, kuri, nebeldžiant į medį atsiklausus sakant, nebus naudojama ar juolab kuriama taip, kaip profesorius sakąs reikia, tikriausiai lazdelė nebus kur užslėpta, tačiau, mhh. Jeigu keliu, vedančiu tiesiai reiktų eiti, kur, pagal tave, būtų tobuliausia vieta dvikovoms vykti? Kokia laisva vietelė, o galbūt kaip tik medžių tankuma, kurios atrodo, kad tam tikslui kurtos buvo?
Šiek tiek krūptelėjo į žaibą, plykstelėjusį atrodo, taip arti - kad ir kaip stengėsi plaukus slėpti po gobtuvu, šis vis nukrisdavo nuo vėjo pasipriešinimo, taip permirkydamas merginą iš naujo ir naujo.
-Nors turinti laiko limitą, mums tikriausiai daug geriau būtų nestoviniuoti vietoje,- tarsi atsainiai tarstelėjo, mesdama tarsi paliepiantį žvilgsnį į Greywindą, kaip girdėjo pirmai, laukdama pati, kol šis pradės rodyti kelią.

Tom: 1 papildomas taškas už ilgą bei tikro, beveik išnykusio aristokratiško elgesio kupiną postą!
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Tom William Riddle Birželio 19, 2017, 11:08:41 am
Stovėjo pamiškėje žvelgdamas į priešiškai nusiteikusius mokinius ir puikiai juos suprato. Taip taip, paauglystė, maištingas amžius... numojo ranka, žinoma, pats toks išdykėlis nebuvo mokyklos laikais, bet et, senuosius laikus kaip vėjas nupūtė amžiaus dulkės. Nė kiek nesutrikdamas, neišsimušdamas iš vėžių klausėsi klastuolės žeriamų komplimentų, tačiau tik stebėjo ją, atlaidžiai šypsodamasis, tarsi vien žvilgsniu sakydamas, jog laikui bėgant priprasianti, čia mokykla, pasiruošimas susitikti su tikrais pavojais, o ne tėvelių išlepinta prišildyta gūžtelė. Tiesa, dabartiniame pasaulyje reikalingos stiprios moterys, ir mergiūkštė privalės tai suvokti, anksčiau ar vėliau. Lygtais nepadarė jiems nieko blogo, na gerai, galbūt išskyrus Greywindą, bet anas pats kaltas, nereikėjo nusižiūrėti jau užimtos merginos. Kovą pralaimėjai, susitaikai su tuo, ir kilniai... pats nusikvatojo iš savo minčių, iš kur gi pas šunį bus aristokratiško kilnumo? Pajuto ir vėl besišaipąs, Dieve, ir kaip su tuo kovoti? Stengiesi būti jiems draugiškas, o jie tik purvais drabstosi. Persibraukęs ranka juodus plaukus, kurie buvo atgavę įprastą banguotumą bei lengvumą, atsisuko į merginą, pavarde Wilding, nenorėjo jos skaudinti, bet puikiai žinojo, jog devyniasdešimt metų nelaikomas už dantų liežuvis pratars savo.
-brangioji, elementų dvasios taip pat reikalingos apsigynimui nuo juodosios magijos, ypač jei turi praeityje patirtų košmarų, tokiu atveju gali grūdintis juos stebėdamas, kad vėliau, susitikęs su tuo pačiu priešu nedrebėtum iš siaubo prisiminęs savo klaidas. – ir nealpėtum. Prikandęs liežuvį prisegė mintyse. Džiaugėsi savim, kad bent jau sugebėjo atsakyti ne taip užgauliai. Visiems mokiniams pasukus savais keliais ir pats patraukė pasivaikščioti tai vienon tai kiton pusėn, nesėdės gi ant akmens ištisą pusvalandį it skulptūra. Beeidamas žaliąja kryptimi išvydo skrendantį popierinį paukštelį, įgudusiai ištiesė ranką sugauti, manydamas, jog mokiniui reikia pagalbos, bet šis akimirksniu užsiliepsnojo ir sudegė, net reaktyvinė vampyro akis tesugebėjo sugauti tik tris padrikus žodžius, bet to užteko atpažinti raštelio autorių. Šunsnukis! Pasileidėlės vaikiščias! kaip jis drįsta? Ar maža jam vardų ant manęs? Ir Tomas, ir Viljamas, ir netgi Ridlis, o jis rašo: "Nepasitikėkit<...> net<...> Marvolu..." pykčio banga sukilo netikėtai, tikrai nebuvo jos užplanavęs, todėl dabar stovėjo virpėdamas, negebėdamas tvardytis. Suvokdamas, jog tebėra pusantrų metų vampyras pamėgino giliai kvėpuoti, kur ten tau!
-Safira! – šūktelėjo per mišką, ir netrukus išvydo ją atsirangant per šlapią žolę. Augintinė sustojo jam prie kojų, išsitiesė visu ilgiu, jauki kobra buvo, ne tokia kaip Nadžinė. Perdavęs šiai šnypštūnišką žinutę pasiuntė tamsiai violetinių rodyklių kryptimi. Safirai pradingus už posukio sugrįžo prie akmens ir jau ramiau kvėpuodamas ant jo prisėdo. Gyvatės turėtų užtekti mergiūkštei aristokratei išgąsdinti, kad trumpam prarastų pusiausvyrą, o jau tada jis gales netrugdomas prieiti prie ponaičio Greywindo.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 19, 2017, 05:39:25 pm
Išgirdęs, blogai ištartą savo pavardę, Frankas sukluso. Nejau jis gerai atsakė. Deja, jis buvo paminėtas, tik kaip iš dalies teisingai atsakęs mokinys. Jaunuoliui nepatiko, kad mokytojas blogai pasakė jo pavardę ir pakėlė ranką.
-Atleiskite, bet aš esu Stigleris su g, o ne Stikleris su k.
Tai pasakęs, jis vėl atsisėdo į suolą, bet veltui. Profesorius pasakė, kad dabar atėjo eilė kitai pamokos pusei ir išsivedė juos iš klasės. Stigleris susidėjo rankas ant krūtinės ir lėtais žingsneliais kėblino paskui kitus mokinius bei profesorių. Švilpis apžvelgė visus, norėdamas įsitikinti ar jo niekas nestebi ir tada iš užančio išsitraukė sulankstytą pageltusį lapelį. Jis lėtai jį išlankstė ir įsmeigė akis į jį.
Citata
La chute est lente - iš šešėlių sukuria gyvybę
Ivre - sudaro sąlygas aidui
Requime - iš žemės išlenda stiprios medžių šaknys, kurios suspaudžia priešą
Tame lapelyje buvo Franko senelio sukurti burtažodžiai. Jis niekada nelįsdavo į senelio reikalus, bet kartą, po senelio mirties, reikėjo iš senio namų išvežti visus jo daiktus.

Visa šeima dirbo Stiglerių senelio namuose, pasiskirstę kambarius. Frankui atiteko senelio miegamasis ir jo kabinetas. Betvarkydamas senelio miegamą, jis atrado jo užrašinę, o po lova - įvairiausių buteliukų su margaspalviais skysčiais. Užrašinėje jis nieko gero nerado, tik vilkolakio piešinį, šalia kurio buvo prirašinėta įvairių dalykų. Frankas juos mintyse perskaitė. Suleidus vilkolakiui švero viralo, padidėja jo iltys ir nagai, o suleidus Rajū pabaisos kraujo - akys pradeda švytėti melsva spalva ir padaras pradeda skleisti elektros srovę. Švilpį nukrėtė drebulys ir jis užvertė knygutę.
-Čia jis aprašė eksperimentą su manimi. Negaliu leisti, kad tai pamatytų tėvai.
Knygutę jis įsimetė į savo kuprinę ir tęsė darbą senelio kabinete. Prasivėrus durims, plūstelėjo stiprus puvėsių kvapas. Kabinete buvo tamsu, nes vienintelis toje patalpoje esantis langas buvo uždengtas. Frankas pabandė įjungti šviesą, paspausdamas mygtuką. Nieko neįvyko. Reikėjo tvarkytis prieblandoje. Jaunuolis į šiukšlių maišus dėjo senelio bibliotekoje esančias knygas. Visoms ištuštėjus, jis drėgnu skudurėliu nuvalė lentynas ir priėjo prie darbo stalo. Jis buvo apkrautas įvairiomis bylomis, laikraščių skiautėmis bei literatūra. Jaunuolis paėmė vieną bylą ir ją atvertė.
Citata
Alvaras Koperinas

Gimimo metai - 1971 07 24
Gyvenamoji vieta - Oslas
Šeima - nėra
Ypatingi gebėjimai - vilkolakis
Mirties priežastis - mirė nuo vampyro įkandimo
Kaina - 15000 eurų
Frankas sutriko tai perskaitęs, o pamatęs prie bylos prisegtą nuotrauką, numetė ją ant stalo.
-Nejau mano senelis pirko lavoną?
Nugalėtas smalsumo, jis pradėjo vartinėti kitas bylas.
-Vilkolakis, kuriam buvo nukirsta galva - 4000 eurų. Kitsunė, kuri persidūrė sau širdį - 24000 eurų. Kanima, kuri buvo uždusinta - 13000 eurų.
Nieko nelaukdamas, jis susikišo tas bylas sau į kuprinę ir, pasiėmęs maišus su knygomis, ruošėsi juos nutempti prie mašinos. Priėjęs duris, švilpis pečiu užkabino nuotraukų rėmelį, kuris nukritęs sulūžo ir iš jo iškrito kažkoks lapelis. Frankas nieko nelaukęs pagriebė jį ir perskaitė.
-Kas čia per burtažodžiai? Niekada nesu nieko panašaus girdėjęs. Nejau mano senelis pats sukūrė juos?

Išėjus iš mokyklos į lauką, Frankas paslėpė lapelį ir pažvelgė kur kiti mokiniai. Jie jau stovėjo prie uždrausto ežero. Švilpis greitai pasileido bėgti link jų ir atbėgęs išgirdo tik tai, kad jis turės dirbti su panele Mortimer. Deja, profesorius ir šį sykį ištarė blogai jaunuolio pavardę. Nieko nesakęs, jis pradėjo ieškoti savo kompanionės. Netrukus jam už akių užkliuvo viena mergina. Jis tyliai priėjo prie jos ir tarė:
-Labas. Ar tu esi Mortimer?

Tom: 1 papildomas taškas už išsamų postą apie juodąją lavonų rinką.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 19, 2017, 06:28:42 pm
Iš profesoriaus lūpų išgirdusi teisingą atsakymą, varnanagė kiek suraukė antakius. Ne dėl to, jog buvo nepatenkinta, kad kiek prašovė pro šalį, bet todėl, kad paprasčiausiai su tuo nesutiko. Galbūt savęs pažinojimas ir yra reikšmingas, tačiau tikrai ne lemiamas aspektas. Kas iš to pažinojimo, jei smegeninė bus tuščia ir negebanti suregzti nė padoraus sakinio, o ką jau kalbėti apie visą strategiją.
Vis dar kiek niurzgėdama iš nepasitenkinimo, Rosemarie nusekė paskui visus uždraustojo miško link. Nuotaika bent trumpam buvo subliuškusi, o iš minčių vis niekur nedingo tie apsvarstymai. Šiaip ar taip, greičiausiai kiekvienas žmogus yra individualus ir kiekvieno tobulai strategijai reikalingi skirtingi dalykai. Tačiau savo nepasitenkinimą mergina nuslėpė ir tik sustojo šalia klasės draugų pasiklausyti profesoriaus.
– „Tik projekcijos, sukurtos prisikėlimo akmens“? – sukryžiavusi rankas perklausė mokytojo. Negi tik jai vienai užkliuvo tas pasakymas? O gal ji tiesiog šiandien pernelyg priekabi – tokiu atveju, ką jau padarysi. Jos nuotaikos gali pasikeisti kad ir keliskart per minutę, todėl Rose tik kilstelėjo antakį bei tarstelėjo: – Maniau, jis pradingęs.
Nebekreipdama į kitus žodžius net menkiausio dėmesio, septintakursė apsidairė. Buvo suporuota su dar nepažįstamu vaikinu, bet kadangi klasė nebuvo didelė, tad ir sunkumų paieškose kilti neturėjo, o ir tasai vaiki prie jos prisistatė pats. Dėkui dievui, jos nuotaika buvo bent kiek atsistačiusi.
– Tikra tiesa, o tu greičiausiai ponaitis Stikleris, – suraukusi nosį pamėgdžiojo profesoriaus balsą ir tą, jos ausiai, keistą tarimą bei vyptelėjo.
Buvo girdėjusi, kaip šis vaikinas klasėje taisė mokytojo blogai ištartą pavardę, tad varnė nepraleido progos demonstratyviai pabrėžti k. Šiaip ar taip, erzino ji ne tąjį švilpį, o greičiau jau rodė tam tikrą nepasitenkinimą profesoriumi, tad tikėjosi, jog vaikinas nesupras jos ne taip.
– Gal eime savo mėlynuoju taku? Laiko tikriausiai neturime marios, – galiausiai atsidususi patraukė nurodyta kryptimi. – Beje, kuo tu vardu? Nemanau, kad labai jauku vadintis pavardėmis, – tyliai sukikenusi paklausė žvilgtelėdama į vaikį.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 19, 2017, 09:46:32 pm
Sužinojęs, kad pakalbino reikiamą merginą, jam palengvėjo, bet išgirdęs, kaip mergina pabrėžtinai ištarė jo pavardę su K raide, nesupyko, nes jis pamanė, kad ji norėjo pavaizduoti profesoriaus tarimą.
-Taip, aš tikrai esu ponaitis Stigleris, panele Mortymer, - tai pasakęs, jis nusišypsojo.
Vaikinas apžvelgė pamiškę. Ant pušų šakų kabojo ilgi rudi kankorėžiai, kurie judėjo nuo vėjo prisilietimų. Tai pirmyn, tai atgal. Tas vaizdas galėtų nuraminti žmogų, kuris yra sukrėstas ar yra gilioje depresijoje. Tokiems, kaip Frankui. Na dabar jis jautėsi šiek tiek geriau, chimera jau nepabudo kelias dienas ir tai ramino švilpį. Jaunuolis savaime suėmė sau už riešo ir bandė pajausti pulsą. Kodėl? Pats nežinojo. Pulsas buvo ramus, nekeliantis pavojaus. Jaunuolis pakėlė galvą ir išgirdo varnės žodžius.
-Galim jau ir eiti. Na, aš vardu Frankas, o tu? Ir taip, kreiptis vienam į kitą pavarde atrodo keistai ir šiurpiai.
Jaunuolis žengė pirmą žingsnį savo mėlynuoju taku, vildamasis, kad jis su varne ir sukurs tobuliausią strategiją. Jaunuolis ėjo taku, kuris vedė vis tolyn į uždraustą mišką. Oras po truputėlį vėso, Hogvartsas iš lėto dingo. Netikėtai pro pat taką prabėgo voverė ir Frankas atsitūpęs ištiesė link jos ranką.
-Nagi, nebijok manęs. Ateik.
Voverė, išgirdus jaunuolio balsą, sustingo ir lėtai atsigręžė į jį. Jos ausys smalsiai suvirpėjo ir ji pradėjo lėtai slinkti link jo. Priėjusi voverytė prikišo savo drėgną snukutį prie švilpio rankos ir pauostė ją. Supratusi, kad švilpis nepavojingas, ji užlipo jam ant pečio ir pradėjo knaisytis po jo juodus plaukus.
-Baik, kutena.
Gyvūnėlis nekreipė dėmesio į Franką ir toliau sau žaidė. Stigleris atsisuko į merginą ir tarė:
-Argi ji nemiela? Norėčiau tokią laikyti savo kambaryje, bet tikriausiai ji nesutartų su Impara.
Voverytė nepaliko Franko ramybėj, net tada, kai jis toliau ėjo mėlynu taku. Saulės šviesa vis blėso, nes nesugebėjo prasiskverbti pro medžių lapiją. Netikėtai prie pat Franko praskrido didelis vanagas. Tai pamačiusi, voverė išsigando ir įlindo į švilpio mantijos kišenę.
-Gal galėtai man papasakoti, ką mums reikia daryti, nes aš negirdėjau profesoriaus žodžių?
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 20, 2017, 06:27:02 pm
Baimė - natūrali žmogaus reakcija į pavojingus dalykus. Ji tarsi apsaugo. Taigi baimė reikalinga. Tačiau dabar Carol beveik nebebijojo. Vienintelė likusi baimė dabar - prarasti tai, kas brangu ir kas verčia nepasiduoti. Todėl mergina nejautė nerimo stovėdama prieš profesorių. Šiaip tik porą metų vyresnį už ją pačią. Nesibaimino miško glūdumos, tačiau šešiolikmetei buvo tikrai baugu prarasti draugą. Prarasti save.
Lūkuriuodama mokytojo reakcijos Caroline pažvelgė į savyje pasimetusį Edgar'ą. Ko ko, tačiau jo tikrai nedžiugino mintis apsilankyti Uždraustajame miške. Ir mergina buvo tikra, jog ne profesoriaus minėtų vilkų vaikinas pabūgo. Žalios akys nerimastingai žvelgė į tankmę. Carol pati nužvelgė aukštus medžius. Jie neatrodė paprasti, kaip ir visi. Tačiau kiek Hogvartso mokinių paslapčių jie slepia... Čia Caroline ir dingtelėjo, jog tai, kas taip sutrikdė draugą ir slepiasi miške. Nenuostabu, kad Edgar'as netrykšta noru ten keliauti. Pati Carol manė, jog į kalnus pasižiūrėti nenorės bent 10 metų.
Tuo tarpu gerbiamasis profesorius (mergina negalėjo nesiusti, tačiau ją kiek atvėsino abejingas draugo žvilgsnis) regis išmąstė atsakymą ir jį paskelbė. Caroline tik kilstelėjo antakius ir nusisukusi nubėgo paskui Edgar'ą jau patraukusį medžių link. Juos pasitiko tamsa ir vėsuma, kaip visada Uždraustajame miške. Tankiai suaugę medžiai nepraleido šviesos, tad vidurdienis liko abiems paaugliams už nugaros, o prieš akis stojo naktis. Caroline išsitraukė lazdelę ir mintyse tarė Lumos. Lazdelės gale įsižiebė žiburėlis. Mergina žingsniuodama ėmė dairytis. Miškas buvo it apmiręs, tarsi melagingai ramintų abu šeštakursius grifus. Išgirdusi trakštelint šakeles Carol staigiai atsisuko į tą pusę pasiruošusi pulti. O gal gintis? Pažvelgė į Edgarą ir pirštais apčiuopė peilį prie diržo, juosiančio laibą liemenį - kartais lazdelė nesuveikia.  Carol nebuvo baisu, ji veik nejautė nerimo. Gal net džiaugėsi galėsianti išsilieti. Pikta jau buvo ant savęs, Jei būtų kažką pastebėjusi anksčiau, gal būtų viso to išvengta, gal būtų išvengta draugo nelaimės, kad ir kokia ji bebūtų. Juk iki tokio palūžimo viskas kaupiasi. Bet ne, žiūrėjau tik į save, nieko daugiau aplink nemačiau. Taip ir neišsiaiškinau mergina nužvelgė juodą pirštinę. Tokiais atvejais žmogus visada galvoji, ką galėjai padaryti kitaip. Tik jau būna vėlu. Tankmė tebebuvo tuščia, tačiau nuojauta, jog paaugliai ne vieni Carol neapleido. Ji it užsukta sukinėjo, kėlė viršun lazdelę, stengdamasi pamatyti kuo daugiau, kuo labiau praskleisti tamsą, kuri karaliavo visur. Tankiai suaugę medžiai puikiai saugojo viska, kas jiems patikėta. Šešiolikmetė nerimastingai atsisuko į Edgar'ą tarsi prašydama paramos. Menką plotą, apšviečimą lazdelės perskrodė žaibas.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 20, 2017, 07:20:42 pm
Septintrakursė tik šyptelėjo, o vėliau ir nusijuokė, išgirdusi, kaip švilpis nutęsė jos pavardę. Jai buvo smagu, jog į partnerius gavo bent šiokį tokį humoro jausmą turintį porininką ir nereiks galvoti, kaip greičiau susukti visą užduotį. Gal gi net bus visai įdomu išbandyti savo jėgas šioje srityje. Šiaip ar taip, iki šiol varnanagė ne itin kruopščiai lankė apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas.
– Tavo gražus vardas, Frankai, o aš – Rosemarie, – užsikabinusi viena ranka už medžio kamieno ir apsisukusi aplink jį, atsakė.
Mergina žingsniavo nurodytu taku, besižvalgydama tai į medžių lają, tai į tolumą. Tačiau labai toli įžvelgti nieko negalėjo, mat kelias nebuvo visiškai tiesus, o ir medžiai kilo it kokie milžinai, užstodami bet kokį vaizdą.
– Impara? – suklususi žvilgtelėjo į Franką, laikantį rusvauodegę voverytę. Ši išties buvo miela ir atrodė nusiteikusi žaismingai. Na, bent jau iki tol laiko, kol į jų asmeninę erdvę nepasikėsino vanagas. Pamačiusi išdidų paukštį, varnė šyptelėjo. Negalėjo slėpti, kad šis jai patiko ne ką mažiau nei pūkuota voveraitė.
Šiaip ar taip, dar prieš keletą minučių švietusi saulė ėmė vis labiau slėptis už storų bei tankiai susigrūdusių šakų, tad Rose keletą kartų netyčiomis užkliuvo už išlindusių šaknų, kol galiausiai įžiebė šviesą savo lazdele. Regis, tos šaknys buvo tokios didelės, kad net vietos žemėje nebeužteko, tad vis kovėsi tarpusavyje dėl kiekvieno jos sprindžio. Negi net gamtoje nevyrauja ramybė. Amžina kova, galbūt tik ne tokia, apie kokią visi pagalvoja, išgirdę tą žodį.
– Na, nieko neaiškaus, – gūžtelėjusi pečiais prakalbo. – Kaip supratau, einant šiuo keliu turėtume prieiti tam tikrų mirties valgytojų iliuzijas, iš kurių, sugalvoję strategiją, turėsime atimti prisikėlimo akmenį, tuomet juo kažkaip pasinaudoti ir grįžti atgal. Tiesą sakant, pati ne itin supratau, kai tasai profesorius kalbėjo apie kažkokius skydus. Bet kaip nor— Atsargiai! – nebaigusi sakyti riktelėjo, instinktyviai sugraibė švilpio rankovę ir virto šalin. Ten, kur jiedu stovėjo vos prieš pusę minutės, garsiai triokštelėjusi skersai kelio nukrito stora, tačiau sudžiūvusi šaka. Garsas buvo ganėtinai stiprus ir varnė net pašiurpo pagalvojusi apie visus kraupius gyvius, kurių dėmesį jis galėjo atkreipti. Štai tau ir nežinia kokio senumo miškas.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 21, 2017, 12:04:34 am
Miško keliukas, sužymėtas žaliomis nuorodomis, vedė tankėjančiais medžiais. Tai erzino grifą. Priminė jam tą medžių sutankėjimą priešais aikštę. Nors ėjo neskubėdamas, akyse kartais šmėžavo vaizdas, kaip vejasi klastuolę. Nuo to tik triko vaikino dėmesys ir koncentracija. Savo lazdelės jis net neišsitraukė. Jį tenkino prieblanda ir papildomos šviesos nereikėjo. Mat matyti, kur eina jam pilnai užteko ir draugės naudojamos šviesos. O ir šiaip jau akys buvo pripratusios, tad įmatyti bent kelią galėjo.
Edgar'as jautėsi išsekęs, dar nebuvo pilnai jėgų atgavęs, o ir poilsio turėjo nedaug. Slegiamas savo minčių jis tik per sukąstus dantis keliavo mišku. Staiga kažkas trakštelėjo. Juodaplaukis būtų greičiausiai taip ir nuėjęs pirmyn į tai nereaguodamas, tačiau bendrakursės sumišimas atkreipė jo dėmesį. Iš jos akių suprato, kad ji tarsi klausia kas čia galėjo būti. Pats iš lėto apsidairęs nieko aplink nematė.
- Nieko nėra,- tylūs žodžiai išėjo iš šeštakursio lūpų,- Nebent..,- nebaigus pamąstymo prieš akis tvieskė, oranžiniai geltonos spalvos, žaibas. Jo sukeltas vėjo gūsis pakedeno moksleivių plaukus ir uniformas. Edgar'as nustebo, bet neišsigando, nors tai įvyko prieš pat akis. Jis jautėsi tarsi sapne.
- Viskas gerai!?- čiupo pirštinuota ranka už draugės riešo ir prisitraukęs ją arčiau savęs paklausė.
Žaibo blyksnis įžiebė ugnį ant išsivagojusių medžio šaknų. Kitapus ugnies stovėjo dvi tamsios figūros. Viena jų buvo pasidabinusi, per kaklą, neregimąjį apsiaustą. Geeerai.. bandė kažką sugalvoti. Truktelėjęs grifę už laikomos rankos, nusitempė ją už greta stovėjusio medžio ir žvelgdamas savo apledėjusiomis akimis į ją, ėmė pilti greitakalbe:
- Matei? Vienas jų turi apsiaustą. Dabar greitai bėk aplink šiais retais medžiais, jog atsidurtum už jų, o aš mėginsiu, atkreipti mirties valgytojų dėmesį bei atskirti apsiaustą nuo vieno iš jų. Kai tai padarysiu, tu geriau kerų pagalba paimk apsiaustą ir bėk, kad ir pasislėpusi po juo pas profesorių,- nežinia kiek veiksmingas vaikino planas buvo, bet kaip tokios būklės greitai šį sudėliojo. Ne veltui jo plane Carol buvo pastatyta atokiau nuo jo. Jis tikėjo, jog jis gali susitvarkyti su oponentais. Tikėjo, kad jam gali puikiai pagelbėti ir mergina. Tačiau dabartinį planą lėmė tai, jog jis nebuvo įsitikinęs, jog nepakenk bendraamžiai laikydamas ją šalia savęs.
Jeffter'is paleidęs šešiolikmetės ranką, iš lindo iš už medžio, kurio link jau judėjo mirties valgytojai. Moksleivis pagaliau išsitraukė ir savo lazdelę bei ėmė regzti tolimesnius veiksmus.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 22, 2017, 05:03:01 pm
Kartais mokykla atrodo tokia gera vieta... Viskas suplanuota už tave, dėl nieko nereikia jaudintis, nebent dėl rytdienos Transfigūracijos kontrolinio. O kas toliau??? Bent jau Caroline savo tolesnio gyvenimo neįsivaizdavo. Anksčiau jos vaikiški planai buvo aiškūs - keliauti, pamatyti gyvenimo, o tada kažkur įsikurti. Tačiau dabar jau nebežinojo nieko. Gyvenimo jau matė daugiau nei norėjo. O gal kaip tik mažai. Kol plaukiojo savo mintyse, net buvo kilęs noras pasitraukti. Dabar pagalvojus buvo gėda. Gaila tu ilgų savaičių, praleistų nesidomint niekuo.
O dabar Caroline turėjo puikią progą pamatyti, kaip tada atrodė pat. Žvelgdama į apledėjusias žalias Edgar'o akis ji mąstė, kas visgi galėjo palaužti tokį stiprų žmogų. Kodėl?
Kerų žaibas praskrido prie pat abejų paauglių.  Caroline pašoko it nuplikyta ir atsisuko į draugą. Žaliose akyse atsispindėjo kerai.
- Man viskas gerai, - tankiai alsuodama mergina vis stebėjosi, kaip keista vietoje kitos rankos jausti pirštinę. - Bet ar viskas gerai tau? - Carol teiravosi ne tik apie pamoką.
Mergina greitai buvo nutempta už medžio. Lyg per dūmus, kylančius nuo liepsnojančių medžio šaknų, ji stebėjo gobtuvuotas figūras. Viena jų turėjo ir tą reikalingąjį apsiaustą. Žvelgdama į rūbą Carol piktai mintijo ar kas pagalvoja kiek kraujo buvo dėl to pralieta? Juk tai viso labo gerai užkerėtas skuduras!!! O visi pešasi kaip pasiutę, ieško relikvijų it apsėsti ir net nesusimąsto kur deda savo gyvenimą.   Edgar'o žodžiai liejosi greitakalbe, nuo dūmų apsvaigusi Caroline sunkiai ką suprato. Galiausiai n - ąjį kartą paleidusi į darbą smegenis mergina pagaliau suvokė, ką jis pasakė.
- O kaip tu? - plaukiojančiu balsu paklausė Carol. - Vienas su jais nesusitvarkysi, - pasakė ji ir iškart pasigailėjo. - Žinojo, jog esant tokios būklės noras rizikuoti išauga. Istorija su tigru - gyvas to įrodymas. - Ne, nenorėjau pasakyti, kad gali, bet neverta rizikuoti... - Visai pasimetė ji.
Tačiau neatrodė, kad Edgar'as jos klausys. Dar akimirka, ir šešiolikmetė už suliepsnojusių medžių pasiliko viena. Kažkodėl, kai jos ranką gniaužė kieta, pirštinėta, mergina jautėsi saugiau. Žinojo, jog negali tiesiog bėgti, palikti Edgar'o vieno. Per dūmų uždangą ryškėjo šešiolikmečio, gniaužiančio lazdelę pavidalas. Jie negali būti tik dviese... Gal tai masalas? O jeigu tas apsiaustas netikras?... Carol dingojosi, jog iš tankmės atsiranda vis daugiau figūrų. O gal tai tebuvo jos vaizduotė. Mergina užsimerkė, atsimerkė ir nebežiūrėjo priekin. Žengė tiesiai ir išsitraukė peilį. Raginė rankena maloniai gulė į delną. Tik prisiminimai buvo ne itin kokie. Peilį jai dovanojo Ašas, jau į jų pažinties pabaigą. Suspaudusi ginklą Caroline prisimerkė ir nusitaikė. Akimirką prisiminė save, stovinčią priešais taikinį aukštai kalnuose su peiliu rankoje ir ją per liemenį apsikabinusį Ašą. Jis taisė merginos laikyseną ir vis priglausdamas prie savęs, pirštais bėgiojo per rankas, pataisydamas ir tuo pačiu keldamas Carol šiurpuliukus. Prieš mesdama peilį į Mirties Valgytoją su apsiaustu (smūgis turėtų atkirsti apsiaustą ir pakabinti jį ant kriaunų) susivokė, jog kartoja Ašo išmokytus žodžius nusiramink, užsimerk, susitelk į tikslą, mesk.
Tada Caroline niekada nepramesdavo. Niekad. Kad ir koks tolimas ar mažas būtų taikinys. Šiuo atveju ji turėjo į mazgą pataikyti taip, kad nesužeistų apsiaustą vilkinčio žmogaus, nepraplėštų apsiausto, o tik užkabintų jį ašmenimis, kurie turi įsmigti į medį. Sunki užduotis. Carol užsimojo ir paleido peilį iš rankos. Kelis kartus apsisukęs jis įsmigo į medį.

Tom: tai 1 papildomas taškas už tą taiklų metimą!
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 22, 2017, 08:33:13 pm
Išgirdęs, kad varnė mano, kad jo vardas yra gražus, jis šiek tiek raustelėjo. Skrustai iš lėto pradėjo įgauti raudonio atspalvį. Jaunuolis išpūtė orą, giliai įkvėpė.
-Rosemarie? Gan įdomus vardas. Tik nepamanyk, kad man jis nepatinka. Jis toks paslaptingas ir tai man patinka, - tai pasakęs, jis nusišypsojo.
Franko šypseną ne dažnai buvo galima pamatyti. Voverė dar tupėjo jam ant pečio, o jaunuolis išsitraukė savo lazdelę ir ją nežiūrėdamas apčiupinėjo. Oras vis prastėjo ir saulė jau lėtai slėpėsi. Pakilo vėjas. Netrukus mergina ištarė suglumusiu balsu lapės vardą.
-Na Impara yra mano augintinė, - Frankas prislinko arčiau jos. -Ji lapė, padovanota mano tėvų. Tikriausiai Hogvartso taisyklės neleidžia laikyti tokių augintinių, bet tikiuosi, kad niekas to nesužinos, išskyrus mus abu. Gerai?
Jaunuoliai tęsė savo kelionę. Kelias nebuvo tiesus, todėl Frankas nežinojo, kas jų gali laukti už posūkio, kol Rosemarie paaiškino užduotį, užduotą profesoriaus. Išgirdęs mirties valgytojų pavadinimą, jis sukluso, bet nuliūdo išgirdus, kad tai tik bus iliuzija.
-Tik iliuzija? Na gerai, tiks ir tai. Nors turėsim, kuo prisimint mūsų susipažinimą, - šmaikščiai tarė švilpis. Jis jau galvojo, ar galės išbandyti senelio slaptus burtažodžius. Kažin ar jie iš tikrųjų tikri? Gal tai tik šiaip raštelis, kuris nori mane sugluminti. Na pamatysim. Frankas žengė kelis žingsnius, kai netikėtai kažkas garsiai sutraškėjo ir ant tako nukrito milžiniška medžio šaka. Bet prieš tai varnė spėjo pagriebti Franką ir jie abu krito ant žemės, kuo toliau nuo šakos. Laimei, šaka jų neprispaudė. Frankas susivokė, kad mergaitės riksmas galėjo valgytojams išduoti jų vietą, todėl jis pagriebė mergaitę ir nėrė į krūmus.
-Ačiū, kad išgelbėjai, - tyliai sušnabždėjo jis.
Jaunuolis pasitelkė savo chimeriškas galias ir pradėjo įdėmiai klausytis. Jokio trakštelėjimo ar varnų karksėjimo. Kažkas čia ne taip. Ir netikėtai iš kitos takelio pusės išdygo du tamsūs siluetai, su geležinėmis kaukėmis, vietoj veidų. Mirties valgytojai. Frankas rankos mostu įspėjo Rosemarie apie blogiukus ir toliau juos stebėjo. Valgytojai priėjo prie šakos ir ją apžiūrėjo. Jie nekalbėjo, o tik skleidė keistus garsus, kurie priminė tylų vėjo šlamėjimą. Švilpis kai ką sugalvojo, bet nebuvo šimtu procentų įsitikinęs, kad tai pavyks.
-Kai ką sugalvojau, bet turėsi leisti man tai padaryti vienam, geri? Tik būtiniausiu laiku galėsi įsikišti.
Nelaukdamas, kol mergina suvoks, ką jis pasakė, jis pasišalino iš jų slėptuvės ir, priėjęs seną eglę, pasislėpė už jos kamieno. Jis nagais pakrapštė jos žievę, norėdamas atkreipti valgytojų dėmesį. Vienas tai išgirdęs, nukreipė žvilgsnį į eglę. Frankas nepastebėtas šmurkštelėjo į šalia esantį krūmą ir šliaužė link kito. Valgytojas vis artėjo prie tos eglės, už kurios prieš kelias sekundes slėpėsi švilpis. Jaunuolis priėjo ne kitą krūmą, bet neaukštą medį, ant kurio galėjo užlipti. Netrukus užlipęs ant jo storos šakos, jis nuskynė kankorėžį ir numetė jį ant žemės bei nieko nelaukdamas peršoko ant kito medžio šakos. Kankorėžis nukritęs atkreipė abiejų mirties valgytojų dėmesį. Vienas vėl kažką sušnabždėjo ir abu išsitraukė burtų lazdeles, paruoštas panaudojimui. Ir štai Franko planas buvo beveik pasiekęs kulminaciją. Tereikėjo dar šiek tiek juos paerzinti. Jaunuolis nušoko į krūmą, augantį prie pat to medžio, sukeldamas gan didelį garsą, kuris tikrai turėjo vilioti valgytojus. Vienas pirštu bedė į krūmą, kuriame slėpėsi jaunuolis, ir suurzgė tuo keistu balsu. Valgytojai lėtai sėlino link Franko, nukreipę į krūmą lazdeles. Jaunuolis nepastebėtas pasišalino iš savo slėptuvės ir apėjo valgytojus, atsirasdamas jiems už nugarų. Kai mirtininkai buvo tik keliais centimetrais nuo krūmo, švilpis tyliai priėjo, pačiupo jų makaules ir sutrenkė jas viena į kitą. Jie neteko sąmonės, nes lazdeles valgytojams iškrito iš rankų. Frankas nulupo nuo vieno kaukę, bet veidą, kurį išvydo, jis neatpažino. Jaunuolis nulupo nuo jo visus drabužius, palikdamas jį tik ant apatinių ir pradėjo rengtis juos.
-Priešą nugalėti gali tik jį gerai pažinant ir turint atsarginį planą, bet priešas mums tikrai neparodys savo silpnųjų pusių, bet savam gal ir leis jas pažinti.
Apsirengęs jis užsidėjo kaukę ir nukreipė lazdelę į valgytojo iliuziją, gulinčią be sąmonės.
-NEREALNOM, sušnabždėjo ir iliuzija ištirpo. -Rose, imkis savojo valgytojo, - linksmai bei tyliai jis pridūrė.

Tom: 1 papildomas taškas už įdomų sumanymą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 22, 2017, 10:05:46 pm
Mergina rodos nebuvo nusiteikusi lakstyti miškais. Kaip ir jis nebuvo nusiteikęs šokti pagal profesoriaus dūdelę. Sunkiai užgniaužė norą nepaklusti vyresniam ir mauti kur akys veda, kitais žodžiais tariant, tiesiog pasišalinti iš pamokos. Savo dalį atliko- sužinojo ir įsitikino kas veda šią pamoką, o planai čia pasilikti net nebuvo apsvarstyti. Dingti dabar geriausia proga, vaidinti, kad kažkas ne taip- ne, to net netroško. Iš jo taigi aktorius kaip iš Hitlerio dantukų fėja žydams. Linktelėjo merginai sutikdamas su jos šnekomis, kurios deja vardo dar nežinojo- tamsa atėmė šitokią galimybę tiesiog perskaityti vardą, prisiūtą prie drabužio.
- Kažkurią šimtąją taip. Bet viso ne,- smalsiai stebėjo Lavenzą, po siūlelį naršydamas galimą jos pagalbą ir numanomus gebėjimus. - Galb... - užsikirto. Instinktyviai krūptelėjo, vos šaltis perliejo kūną, akys išsiplėtė pastebėjusios už Lavenzos nugaros sujudinat. Širdis nusirito į pat kulnus. Ūmiai griebė merginą už riešo tempdamas paskui save į miško tankumą. Grubiai stumtelėjo už pirmo pasitaikiusio medžio. Netyčiomis nagais grybštelėjo per švelnią odą užčiuopęs puslą. Lyg gavęs per nagus elektra, skubiai atšlijo nuo bendražygės, mažumėlę susigėdęs minties, kad vos palietęs ją, troško perėžti kaklą. Pasislėpė už medžio nejudėdamas, sulaikęs kvėpavimą. Girdėjo tik savo širdies ritmą. Pro pat šalį taku pražygiavo dvi Voldemorto šalininkų projekcijos. Sugriaudėjo griaustinis, akimirka viena kita ir pasipylė lietus kaip iš kibiro. Lietus šniokštė, bet vargana Uždraustojo miško lapija šį pristabdė it skėtis paaugliams nuo stipresnio vandens dušo. Praradom budrumą.
- Na žinoma. Kvailiai. Matomės kaip ant delno eidami tuo taku,- nuėjus priešininkams bandė kalbėti ramiai, tramdydamas nerimą, bet to lietus vis užgošdavo po kelis žodžius. Jie jau susikirto. Jei greitai neveiks, atsiras pastripinimas ir strategijai galas. Nesitikėjo, kad tie ale priešininkai yra tokie buki. Jie tikrai girdėjo traškesį jiems slepiantis. Nesijudindamas iš slėptuvės linktelėjo galva į spalvotas rodykles, pridengtas boluojančių medžių kamienų,- Jos nepasakys kada atėjome. Sunkiausia užduotis tokių nuolaidų neduos. - patylėjo užversdamas galvą į dangų.  Nuojauta kuždėjo, kad kažkur matė liepsnelę. O gal tik pasirodė? Jei ne, svetimas prikišo rankas ir žinutė nepasiekė grifų. Sustirusiais pirštais užsitraukė mokyklinio apsiausto gobtuvą, dar to betrūko- šlapias pareiti atgalios. - Nežinau. Tik žinau tai, kad mums reikia eiti mišku, o ne taku. Ir taip, aš žinau, kad turim laiko limitą. Ne kurčias,- suniurzgė akimis ieškodamas rodyklių. Šias suradęs labiau patraukė gilyn į mišką, kaip orientacinį ženklą imdamas rodykles sau iš kairės. Tamsu buvo, bet ne taip tamsu, kad nepastebėtum savo purvinus batus. Brovėsi per krūmus, šakelės braižė veidą ir rankas. Tyliai pasaulį pasiuntė pragaran vos neišsitiesdamas ant žemės, kojai kryptelėjus purve. Per petį žvilgtelėjo šviesaplaukės pusėn. "Mes atėjom"- tik judindamas lūpas tarė. Atsitūpė už krūmo, truputį praskleisdamas šakas. Vieta, kur jie kausis, švelniai tariant... labai problematiška.
Jie buvo ant stataus ir siauro slėnio krašto. Medžiai- tik šlaitų aukščiausiuose taškuose, ten, kur siejosi su mišku, bet žemumoje nebuvo nė kvapo- jokios menkos priedangos, jokio krūmelio. Šešėliai išgelbėtų, jei tik super gerai matytum ir neišsidrėbtum pirmiau, negu suras priešai. Per vidurį tyvuliavo neplati upė, vien iš matymo lengva perbristi. Šalia tamsaus vandenio vietomis stūksojo keli stamboki akmenys, idealiai paslėpsiančius antrakursius, gal trečiakursius, bet šeštakursius- niekaip, jei nenori kristi purvan ir dar keliais centimetrais įsirausti žemėn.
-Trys viršuj... du kitapus upės arba.. šioj upės pusėj. Nežinau,- sujudėjus projekcijomis tyliai pratarė. Tik taip pastebėjo jų judesį tamsoje, nes kitaip nebūtų nieko įkušlinęs, - vienas iš dešinės tai tikrai, kitas mums iš kairės... medžiuose.- atskriejus silpniems kvapams pridūrė. Kur trečias nežinojo. Galbūt kitapus upės, miške. Teks pasitikėti likimu- pamanė, gniauždamas kumščius. Jiems šakės. Jei eis tiesiai, pastebės tie prie upės. Kairėn ar dešinėn- irgi. Apsimesti jais? Nepaeis, projekcijos žino kiek jų, o ir vogti rūbus iš žvalgų medžiuose buvo keblu. Išgirs greičiau šeštakursių ketinimus, negu grupiokai spės ištarti kerų pavadinimus. Judėti tyliai neįmanoma. Nepastebimai irgi.
- Kebloka,- sumurmėjo atsidusdamas, - Gali vienas iš mūsų žingsniuoti kairėn arba dešinėn, atkreipti jų dėmesį ir mauti prie upės. Taip bet dalį jų sumesim į krūvą, o likę žvalgai ims peržiūrinėti teritoriją. Bet nėra garanto, kad to savanorio nenužudys iš karto. Jei ir susitvarkysim prie upės, liks tie miške. Ateis pastiprinimas ir mums galas. Aišku, kitas galėtų likti miške ir pribaiginėti likusiuosius, bet tokioj makalynėn geriausia laikytis kartu... Neatsilaikysim. Penki, bet Mirties valgytojai. Tai irgi skirtumas. Vienaip ar kitaip, turim suvaryti į vieną vietą. Jie per daug išsisklaidę. Plius, mes net nežinom kur lazdelė. O ką manai tu?
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 22, 2017, 10:45:30 pm
Ar Edgar'ui buvo viskas gerai? Ne, ne viskas. Jis dar vis juto skausmą po vakarykštės kovos, slėgė kaltė, daugybė klausimų, į kuriuos įnirtingai bandė rasti atsakymus. Dabar dar ši pamoka, lyg bandymas specialiai vis baksnoti pirštu į tai kas nutiko. Tai tikrai nebuvo gerai.
- Taip,- atsakė į draugės klausimą. Jis jautė, kad klausimas buvo visapusiškas, bet jis atsakymą davė skirtą ties tuo atveju, kai prieš bendraklasių akis tvykstelėjo žaibas.
Bendrakursei nieko neatsakė, kai ji, rodos, lyg ir jaudinosi dėl to, kad vaikinas pasiryžo eiti vienas akistaton su mirties valgytojais. Juodaplaukio akimis tai neturėjo kelti itin didelio pavojaus jam. Juk tai tik projekcijos, tai iš esmės jos neturėjo būti itin galingesnės.
Sekė žygiuojančias figūras, apšviestas ugnies šviesos, savo akimis. Pats pulti dvejojo, bet prisigauti prie apsiausto visgi kažkaip reikėjo. Pamokos piktadariai irgi nieko dar nesiėmė tik žingsniavo grifo link. Šeštakursis vis dėjo žingsnis po žingsnio atgal, suspaudęs lazdelę savo rankoje buvo pasiruošęs prireikus ją naudoti. Dar akimirka, kita ir kažkas sušmėžavo prieš akis. Kažkas tinktelėjo į medį. Kas ten buvo Edgar'as nematė. Apsiaustas nuo oponento pečių krito žemėn. Ką? Pasimetė burtininkas, suvokdamas, kad apsiaustas jau atskirtas nuo buvusio turėtojo. Tačiau, tai buvo ne pagal planą. Vienas iš tamsių siluetų pasisuko pasiimti to apsiausto.
- Accio!- nukreipęs lazdelę į apsiaustą nušvilpė jį iš po nosies tamsiosios pusės draugužių. Tai jiems matėsi nepatiko.
- Confringo,- apvogtasis leido kerus tiesiai į jaunuolį.
- Protego!- Išsyk davė atsaką Edgar'as. Kerai buvo sėkmingai nublokuoti. Žaliaakis prisiminė draugę. Jam įdomu buvo, kur ji yra. Tespėjo truputėlį pasukti galvą, kur šone pamatė kitą mirties valgytoją, kuris visiškai jam iškrito iš galvos ir šiam sumosavos lazdele, šešiolikmetis buvo pakeltas į orą ir sviestas tolyn. Metalinė rankos dalis sukaukšėjo atsimušusi į medžio kamieną, o pats suglebo, kai trinktelėjosi į stambų medį. Veidą iškreipė skausmo išraiška. Galva svaigo. Rankoje turėjo dar apsiaustą, kurį užsimetė ant savęs. Kažin ar jis gelbėjo. Nes siekiantys jį susigražinti, deja, bet matė, kur krito Hogvartso moksleivis. Šie priartėjo prie jo. Jeffter'is sunkiai suvokė, jog tai pamoka, jam vaizdas kiek liejosi, tartum blankiame sapne.
- Turi atsiimti už tai ką padarei. Ir dėl apsiausto vagystės, ir dėl kitos dar blogesnės savo piktadarystės skambėjo tokie kaltinantys žodžiai. Grifų Gūžtos atstovas tik nesuprato ar čia šneka sutiktos pamokos projekcijos, ar tai tiesiog skamba jo galvoje. Jį apgaubė šiokia tokia panika. Norėjo greičiau baigti šią užduotį, kuri po mažu, bet vis labiau slėgė. Skaudžiu mostu švystelėjęs apsiaustą nuo savęs už medžio, į kurį buvo atsirėmęs, ištarė ištiesdamas lazdelę prieš du asmenis esančius vėl gi vos per kelis žingsnius nuo jo:
- Verčiau traukitės!- akys atrodo užsiliepsnojo. Įniršis apėmė šešiolikmetį.

Tom: 1 papildomas taškas už įtraukiančią kovą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 23, 2017, 05:33:52 pm
- Mhm, įdomu, - pakraipiusi galvą, nutęsė ir nusijuokė. – Pirmas, kuris taip manai. Iki šiol daugelis sakė, kad švelnus ir svajingas, bet tikriausiai koks skirtumas.
Šiaip ar taip, ilgai galvoti apie asociacijas su vardais daugiau nebeteko, mat vos išvengus krintančios šakos, Frankas tuojau pat nusitempė ją į artimiausią krūmokšnį. Ir tikriausiai gerai padarė, mat netrukus ten, kur prieš minutę buvo būta jų, išdygo dvi veidus po kaukėmis slepiančios figūros.
- Nėra už ką, - dar tyliai murmtelėjo ir įsistebeilijo į atėjūnus pro menko vėjelio virpinamus lapus.
Kol septintakursė stebėjo mirties valgytojų projekcijas, švilpis per daug nesnaudė ir varnanagei nė nesusipratus, tuojau pat išlindo iš už užuoglaudos. Rose tik išvertė akis ir kiek atvėpusia lūpa dar bandė pagauti vaikį už pakarpos, bet kur tau ten – tas jau keberiojosi į medį visai taip, kaip prieš tai jo laikyta voverė. Gal turi giminingo kraujo, - karčiai pagalvojo mergina, vėl paslėpdama trumpam iškištą galvą krūmuose, jog juodieji magai jos nepastebėtų.
Kad ir kaip ten bebūtų, viskas ilgai netruko ir tuojau pat ant miško paklotės tysojo dvi figūros. Rosemarie, kiek suraukusi antakius, iššoko iš už krūmų ir prisiartino prie vaikino.
- Įspūdinga. Nors galėjai ir man bent kiek veiksmo palikt, - kiek nepatenkinta caktelėjo liežuviu bei nudelbė akimis žmogystas. Negi jai irgi reiks nuvilkti jo drabužius? Šlykštu.
Kiek perkreipusi veidą, varniukė pasilenkė bei nutraukė nuo antrojo mirties valgytoj apsiaustą bei kaukę. Dėkui Dievui, po apsiaustu šis magas dar buvo apsivilkę ir paprastus drabužius, tad septintakursei nereikėjo grožėtis atsiveriančiais vaizdais. Apsigobusi juoduoju apdaro, Rose užsidėjo ir kaukę bei mostelėjusi pradangino mago projekciją. Tik, deja, kartu su juo ėmė blukti ir apsivilkti drabužiai – visgi šie nebuvo tikri.
- Velniava, - burbtelėjo varnanagė ir dar keletą kartų pamosavusi lazdele, sulaikė apdarus matomus. – Amžinai taip nebus, maskuotė gali bet kada pranykt, tad derėtų paskubėti. Šiaip ar taip, matei, kaip greitai jie prisistatė? Reiškiasi tikriausiai ir jų draugužiai turėtų būti kažkur netoliese.
Padariusi tokias išvadas, Rosemarie kiek pasidairė ir patraukė ton pusėn, iš kur prieš tai atslinko tos iliuzijos. Gerai bent tiek, kad jai pasitaikęs magas nebuvo itin aukštas ar stambus, veikiau panašus į nukarusią žiurkę, tad ir skirtumas nebuvo itin didelis. Na, bent toks, kokį galėtų praleisti pro akis.
Kaip Rose ir spėjo, ilgai jiems keliauti neteko ir po poros minučių pro medžių šakas jie išvydo proskyną. Joje pirmyn atgal slankiojo dar keturios mirties valgytojų iliuzijos. Du marširavo arčiau kraštų, o dar du – viduryje. Vienas iš viduriniųjų vis mėtė aukšty kažin kokį akmenuką ir gaudė. Tikriausiai ten ir buvo jų tikslas – prisikėlimo akmuo. Nepaisant to, priešų vis tiek dviem per daug.
Kol jie dar nebuvo pastebėti, septintakursė nusitempė Franką už dviejų storų bei sugludusių į vieną medžių. Jie sudarė savotišką atitvarą.
- Jų per daug, per daug, mums reik diversijos, - murmėjo įnirtingai trindama antakį. Jei tik pavyktų juos atskirt... – Sugalvojau. Tu grįžk į tą vietą, kur nukovei anuos, kad nieko neišgirstų, o aš pabandysiu du iš šių atvilioti tenai.
Vos švilpis pasuko atgal, Rosemarie išsitraukė lazdelę, priglaudė ją sau prie gerklės bei burtų pagalba pasistorino balsą. Ji nežinojo, ar labai tiksliai pataikė nustatyti tembrą, tačiau tai buvo vis tiek geriau, nei jos natūralus tonas.
Vos tik baigusi su burtais, mergina išlindo iš užuoglaudos bei bandydama nuraminti tuksinčią širdį, patraukė į proskyną. Vos į ten įžengus, visų akys nukrypo į ją ir varnė vos susilaikė nesustingusi. Bet įveikusi save, paėjėjo dar keletą žingsnių ir galiausiai sustojo.
- Reikia pagalbos, - neatpažindama savo balso, sududeno ir mostelėjo ten, iš kur atėjo.
Vidurinysis magas nustojo mėtyti relikvija ir įdėmiai ją nužvelgė. Rose nejučia išpūtė krūtinę, kad atrodytų kiek didėlesnė bei išsitempė aukštyn. Visų veidus dengė kaukės, bet ji galėjo prisiekti, kad šiuo metu jie susiraukę it perdžiūvusios slyvos.
Kad ir kaip ten bebūtų, vidurinysis, greičiausiai visiems vadovaujantis, galiausiai bedė pirštais į du draugužius ir išniurzgė:
- Tu ir tu, eikit patikrint.
Rose, nieko nelaukusi, apsisuko ant kulno ir stengdamasi neplevėsuoti apsiausto kraštais, išžingsniavo iš proskynos. Girdėjo kaip iš paskos seko kiti du bendrai, tad iš visų jėgų stengėsi nesipurtyti nuo negero jausmo, o tuo labiau, neatsisukti pažiūrėti. Mergina visą laiką slėpė lazdelę užantyje bei buvo pasiruošusi smogti kuo netikėčiau. Na, jėga tikrai nenugalėtų nė vieno iš jų, tad tik netikėtumu ir gali pasikliauti.
Vos pasiekė sutartą vietą, varnanagė staigiai apsisuko ir mostelėjusi lazdele kuo tyliau šūktelėjo:
- Oppugno!
Neseniai nulūžusi šaka šniojo mirties valgytojams per pilvą ir patiesė juos žemėn. Na, Rosemarie nebuvo pagalvojusi, kad toji šaka kliudys juos abu, bet visgi ji išties buvo didelė. Iš aukštai kritusi, tokia ir užmušt gali. Bet iš aukštai dabar ji nenukrito, tad atgavusi žadą bei tikėdamasi, kad Frankas imsis antrojo, paleido sustingdymo kerus į kairiau buvusį magą:
- Petrificus totalus!
Burtų žaibas nuskrido priekin bei smigo į dar nespėjusį atsigauti juodąjį magą.

Tom: 1 papildomas taškas už ilgą, įdomų ir kokybišką postą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 24, 2017, 11:11:21 am
Apsirengus valgytojų drabužius, Frankas pastebėjo, kad jie pradėjo blukti ir nykti. Laimei, Rosemarie tai irgi pastebėjo ir kai kuria laikui užkerėjo drabužius, pasakydama, kad kerai gali išsisklaidyti bet kurią minutę.
-Tikiuosi, pačiu netinkamiausiu metu jie neišsisklaidys.
Šaka ir toliau gulėjo, kai jie tęsė kelionę taku. Švilpis tik dabar pastebėjo, kad voverytės, tupinčios jam ant pečio, jau nebuvo. Tikriausiai išsigando mirtininkų.
-Na atleisk, kad viską pats padariau, bet tikrai dar galėsi pasiro...
Jaunuolis nutilo, nes jis išvydo proskyną, kurioje slankiojo dar keturi valgytojai.
-Galėsi pasirodyti su šitais, - baigė sakinį Stigleris.
Netrukus jie jau buvo pasislėpę už dviejų suaugusių ir storų medžių. Frankas akies kampučiu pabandė dar kartą pažvelgti į proskyną. Du valgytojai stovėjo šonuose ir stebėjo mišką. Kitu du stovėjo proskynos viduryje bei vienas iš jų rankose laikė akmenuką, su kuriuo žaidė, mėtydamas jį viršun. Akmenukus sublizgėjo ir jaunuolis pamatė, kad tai nepaprastas akmuo. Tai buvo prisikėlimo akmuo. Jaunuolis atsigręžė į Rosemarie ir sušnabždėjo:
-Akmuo ten. Tai, sutinku, kad jų per daug, - švilpis nurijo seiles. -Tai ką darom?
Belaukdamas mintyse permetė visus jam žinomus galingus kerus. La chute est lente, Meriklo, Bombardo, Kražvi, Imporo Kiv... Staiga varnė kažką sumąstė ir liepė Frankui jos laukti prie tos vietos, kur jie susidorojo su dviem valgytojais. Nieko nelaukdamas, jis nėrė į mišką ir bėgo link nulūžusios šakos. Šakos braižė jam veidą, bet jis dėl to nesijaudino, net kai viena taip įbrėžė, kad pasipylė šiek tiek kraujo. Jis juk žinojo, kad žaizda tuoj sugis ir neliks nė užuomenos, kad ji ten išvis buvo. Atėjęs į sutartą vietą, švilpis užsikabarojo ant medžio ir laukė, nes nežinojo, ko gali tikėtis. Į tą laiką jis užkerėjo tą vietą, kad joje sukeltas garsas, nesklistų po mišką. Netrukus pasirodė trys mirties valgytojai. Stigleris žinojo, kad vienas iš jų yra jo bendrininkė. Netikėtai nulūžusi medžio šaką trenkėsi į du mirties valgytojus, prispausdama juos prie žemės. Rosemarie tikriausiai paliko vieną Frankui susidoroti, nes ji ėjo link kito. Sunaikinus mago iliuziją, ji nepastebėjo, kaip prie jo prisėlino kitas valgytojas, išsivadavęs iš medžio spastų. Nieko nelaukęs, švilpi iššoko iš medžio ir krisdamas nukreipė lazdelę į kaukėtąjį.
-BOMBARDO.
Kerai, prisilietę prie mirtininko, susprogdino jį ir jo iliuzija subyrėjo.
-Mažai trūko.
Frankas nesibaimino, kad sprogimo garsą galėjo išgirsti likę valgytojai, nes apsaugos kerai tikrai nepraleido jokio garso į miško tankumą.
-Tikiuosi tuos du man palikai, - galva mostelėjo link proskynos.
Jaunuolis pasitaisė savo geležinę kaukę ir lėtai, pro krūmus, slinko link kitų dviejų gyvų valgytojų. Šakos jau nebeerzino jaunuolio, nes jis vos negulėdamas slinko per žolę. Netrukus priėjus proskyną, jis sustojo tolėliau ir pradėjo juos stebėti. Viršiausias iš valgytojų jau nebemėtė akmens, o buvo jį padėjęs į medžio drevę.
-O mums būtina sunaikinti visas iliuzijas? - to paklausęs, jis suprato, kad išties kvailai paklausė.
Žinoma reikia. Šovus idėjai, švilpis sumanė išbandyti senelio kerus.
-LA CHUTE EST LENTE, - tyliai sušnabždėjo.
Lazdelė šiek tiek suvirpėjo, bet nieko neįvyko. Stigleris dar kartą ištarė burtažodį ir tada iš ląstelės plūstelėjo stipri juoda srovė, kuri pradėjo formuotis į žmogaus šešėlį. Kerai išties veikė. Netikėtai Franko galvoje pasigirdo balsas. Dabar aš jūsų tarnas. Šešėlis darys viską, ko tik panorėsit. Tereikia apie tai pagalvoti. Frankas šyptelėjo ir liepė Rosemarie sekti jį, prieš tai pažemindamas savo balso toną. Jie įsiropštę į proskyną ir, vadui juos pastebėjus, jis prakalbo:
-Kas ten buvo? Kur dar vienas?
Frankas nurijo seiles ir norėjo išlaikyti savo balsą ramų, ne virpantį.
-Tai buvo šnipė. Pasiųsta tos prakeiktos Magijos Ministerijos, - su dirbtinu pasišlykštėjimu Frankas ištarė paskutinius žodžius.
Net per kaukę švilpis matė, kaip valgytojas susiraukė ir spjovė ant žemės.
-Kur tas šnipas dabar?
-Pabėgo.
-Ir jūs jį paleidot, kvailiai?
-Mes jį buvom sugavę, bet jis tiesiog ištirpo.
Leiskis būti pastebėtas.Vadas jau buvo pasiruošęs smogti Frankui į pilvą, kai netikėtai kitas mirtininkas sušuko:
-Štai jis, - ir pirštu bedė į mišką.
-Jūs du, - rankos mostu kreipėsi vadas į Rosemarie ir kitą valgytoją. - Pagaukit jį ir atveskit čia.
Jiems išėjus, proskynoje Frankas liko vienas su vadu. Reikia kažką daryti. Mirties valgytojas pradėjo iš pykčio vaikščioti ratais. Jis labai keistai tai darė. Dėdamas dešinę koją, truputį suklupdavo. Tikriausiai turi problemų su koja. Netrukus jaunuolis iš užančio išsitraukė peilį, kurį tupėdamas medyje užkeikė, ir pakišo vadui po nosim.
-Štai ką dar tas šnipas pametė.
Vadas suurzgė ir tiesė ranką paimti durklą, kai netikėtai sustingo. Stipriu smūgiu į riešą, privertė Franką išmesti durklą iš rankų.
-Kuo tu mane laikai, buožgalvi? Kvailiu?
Netrukus vado rankoje atsirado burtų lazdelė ir jis švilpį prirėmė prie to pačio medžio, kuriame buvo padėtas akmuo. Lazdelė įsirėmė jaunuoliui į kaklą ir valgytojas nuėmė jam kaukę. Mirtininko akyse galėjai įžvelgti nuostabą.
-Tu juk dar tik vaikas.
Atitraukęs jo dėmesį kitur, švilpis stipriai spyrė į tamsiojo mago nesveiką koją, priversdamas jį suklupti.
-Aš paauglys, o ne vaikas, - ir tai pasakęs smogė keliu jam į krūtinę.
Nenorėdamas pajusti valgytojo rūstybės, jis pasileido bėgti link miško, kai netrukus išgirdo tą žiaurumo pripildytą balsą.
-Bėk, bėk. Vis tiek negausi šio akmenio, kurio taip trokšti, - iš drevės paėmė jį.
Frankas iškėlė į viršų iš savo kišenės išimtą akmenį ir tarė:
-Aš jau jį pasiėmiau, neišmanėli, - pakrutino ranką, norėdamas, kad akmuo sublizgėtų. - O dabar, - lazdelė nukrypo į magą. -REQUIME.
Keli spinduliukai šovė tiesiai į žemės lopinėlį, esantį prie pat vado.
-Netikėlis. Net nesugebi pataikyti, - su linksma gaidele tarė valgytojas.
-Ar tikrai?
Netikėtai pradėjo drebėti žemė ir iš jos išsiveržė kelios medžio šaknys, kurios apsivyniojo aplink mirties valgytoją, perplėšdamos jį pusiau. Jo riksmas perskrodė visą miško tylą. Franko paskutinė iliuzija buvo sunaikinta. Jaunuolis vėl įsidėjo prisikėlimo akmenį ir bėgte išbėgo ieškoti varnės. Šešėli, padėk Rosemarie susidoroti su iliuzija. Bet Frankas jau nepajuto ryšio su šešėlių žmogumi. Tikriausiai bus išnykęs arba sunaikintas. Man būtinai reikia surasti varnę.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 25, 2017, 10:12:25 pm
Akyse tvykstelėjo ir apsiaustas atsidūrė ant žemės. Tobulą medžiagą, bėgančią per pirštus tarsi vanduo, sutepė žemės ir šakelių lapelių nuoplaišos. Net keista, kaip kovos sukūryje gali pastebėti tokius dalykus. Akimirką Caroline tarsi atitolo nuo visko. Kova pasidarė toks lengvas, neypatingas, įprastas dalykas. Iki tol, kol neišgirdo Edgar'o balso. Vaikinas tarė burtažodžius, kovojo, o gal tiksliau reikėjo sakyti - bandė kovoti. Mirties Valgytojai buvo mažiausiai dviese, o gal ir daugiau, o Edgar'as šiuo metu vienas, šešiolikmetis, kas, kad sunkumų užgrūdintas. Net priešai tėra šešėliai, iškviesti burtų pagalba, mažai jiedviem vilčių. Pala, bet juk tai pamoka... nors nuo toliau, tuo labiau darosi į ją mažiau panašu.
Suspaudusi pirštais smilkinius Caroline stengėsi atsigauti ir sukaupti mintis, kurios tarsi garų debesėliai išsisklaidė po merginos galvą ir vienas po kito lėtai pakilo atgal į kalnus, prisiminimą, kuriame Ašas mokė Caroline mėtyti. Susikaupk, Carol, susikaupk, negali dabar apie tai galvoti. Bėda, kad mintys ateina neatsiklaususios ir nesusitarusios dėl laiko ar vietos. Kad ir kaip mergina stengėsi, mintys vis grįždavo į tą laiką. Galiausiai šešiolikmetė nebesistengė išsilaisvinti, tiesiog leido atminčiai ją lydėti. Atsimerkusi mergina pamatė, jog apsiausto ant žemės jau nebėra. Visos svajos kaip mat išlakstė, kai pamatė gobtuvuotą figūrą, lazdelę nutaikiusią į Edgar'ą.
Nors augo burtininkų šeimoje, Caroline su lazdele niekad nesijautė taip jaukiai ir tvirtai kaip su peiliu ar kokiu užkerėtu lanku rankose. Jai labiau patiko pasitikėti apčiuopiama jėga. Ir nors puikiai mokėjo gintis ir pulti lazdele, be peilio jautėsi nekaip. Tik vienas klausimas - kaip pereiti frontu tapusią miško aikštelę ir pasiimti ginklą, iki kriaunų įsmigusį į gruoblėtą medžio žievę ir dar virpantį nuo smūgio. Caroline greitai šaudė akimis, matavo atstumą tarp savęs ir Mirties Valgytojų, nuo jų iki medžio vis pažvelgdama į Edgar'ą, besiginantį nuo puolančių raganių. Nutaikiusi momentą ji pasileido bėgte per tankynę, susibraižydama rankas ir veidą į krūmus, nes bijojo rizikuoti ir atvirai bėgti per aikštelę. Caroline greitai iš visų jėgų trūktelėjusi ištraukė peilį ir žaibo greitumu atsisuko į Edgar'ą būtent tą akimirką, kai šis pamėgino atsisukti į tą pusę, kur prieš kelias akimirkas stovėjo Carol. Tarsi sulėtintame filme antroji figūra iškėlė lazdelę ir kerai nubloškė draugą tolyn. Mergina sukando dantis išgirdusi, kaip sudžeržgė metalas. Va tau ir išsiaiškinta, ką slepia juodoji pirštinė. Tik kad nelabai vietoje ir laiku. Caroline nebegalvojo, nebekūrė strategijų, tiesiog veikė spontaniškai. Mintyse tvirtai ištarė Stupefy nukreipdama lazdelę į abi figūras. Vieną sustingdė, o kitas kerų žaibas prašovė pro šalį. Pribėgusi mergina ėmė karštligiškai dairytis Edgar'o, tačiau nematė. Tikriausiai bus pasinaudojęs apsiaustu. Protingai sumanė, tik nežinia ar pavyks... mintijo Caroline ir užsiglaudė už medžio taikydamasi į antrąjį priešininką. Gruoblėta medžio žievė įsmigo į delnus iki kraujo, bet Carol nekreipė dėmesio. Atsargiai kilstelėjo lazdelę. Petrificus tota... taip ir nebaigė ji. Kerų žaibas pakirto merginą iš nugaros. Paskui sekė dar du Mirties Valgytojai - vienas Carol sustingdytasis, o kitas dar nematytas, iškėlęs lazdelę. Šešiolikmetė išmetė iš kairės rankos peilį ir pati krito žemyn. Blyškią veido odą nurausvino kraujo, tekančio iš burnos, srovelė. Lyg per miglą Caroline girdėjo kaltinančius žodžius, skriejančius Edgar'o pusėn. Ji norėjo atsikelti, norėjo padėti, pulti, bet kūnas nebeklausė. Apgraibomis ji susirado peilį ir metė. Nematė kur, nematė į ką pataikė - gal tik į žemę. Siaubingai skaudėjo galvą, mintys lėkė ratu. Carol juto tik kažką šilto tekant kaklu. Paskutinis dalykas, ką ji girdėjo, buvo Edgar'o balsas, kažką šaukiantis užpuolikams. Tikėdamasi, jog pataikė ten, kur reikia Carol užsimerkė.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 26, 2017, 12:08:48 am
Vaikinui surikus po mišką nuaidėjo dar keletas burtažodžių, tamsą nutvieskė kerų sukeliami žaibai. Vienas iš mirties valgytojų stingo vietoje. Truputėlį pasukęs galvą šonan pamatė siluetą, kuris greičiausiai buvo jos draugės. Tas siluetas netrukus suglebo, o šalia jo buvo matyti dar vienas, iš nežinia kur išdygęs. Ką jis sau galvoja? Kas duoda tokias užduotis? Užduotis galinčias pražudyti? mintyse ėmė keikti profesorių. Nesuvokiama buvo, kaip galima mokyti tokiais metodais, kurie gali tave pribaigti.
Tai tik projekcija apimtas dar didesnių emocijų staigiai nežiūrėdamas ištiesė ranką priešais stovintį mirties valgytoją.
- Sectumsempra!- suriko po mišką sukeldamas didžiausią aidą. Iš lazdelės pasklidusi balta šviesą perskrodė piktadarį, kuris virto juodais dūmais, pasklidusiais ore. Dar vis buvo sunku suvokti, kaip galima tokias pamokos priemones naudoti. Jei sunaikinsi jas viskas gerai, juk taip ir turėjo būti, tai tik projekcijos. O nesėkmės atveju? Nepavykus apsiginti gali būti mirtinai sužalotas. Tokios praktikos grifas neketino toleruoti.
Pakilęs nuo žemės juodaplaukis pajuto nemalonų skausmą dešiniojo peties srityje, kuria rėžėsi į medžio kamieną. Bet tai nebuvo tas dalykas ties, kuriuo turėjo sutelkti dėmesį, todėl mėgindamas ignoruoti tą skaudulį, pasileido visu greičiu link tos vietos, kur gulėjo sukniubusi jo draugė ir šalia stovėjo atsiradęs svečias. Matėsi, kad jisai ketina dar kažką daryti jai, todėl Jeffter'is jausdamas, jog yra pakankamu atstumu atsispyrė nuo žemės šokdamas į priekį link nematyto mirties valgytojo, tiesdamas link jo rankas su mintimi jį pargriauti. Tik kažkodėl praskriejo kiaurai jį ir skaudžiai, krūtine ant žemės.
-Ahrr,- sušnypštė iš skausmo ir kilstelėjo galvą, ją atgręždamas. Ore buvo tie patys juodi dūmai, kaip ir buvo jam panaudojus kerus prieš vieną iš mirties valgytojų. Tai buvo rezultatas Carol mesto peilio, tik grifas to nesuvokė. Nesuvokė, kaip buvo ši būtybė įveikta. Neketino ir suvokti. Dabar ne tas buvo galvoje. Nepaisydamas dilgčiojančių nubrozdinimų pasikėlė ir pribėgęs prie draugės priklaupė. Nieko dorai nesimatė.
- Lumos- įžiebė šiek tiek šviesos. Prieš akis matė juodaplaukę, iš išorės atrodo nesužalotą, bet pro jos lūpas matėsi nubėgęs kraujas. Šaltas prakaitas išmušė šešiolikmetį. Akys išsiplėtė. Jis išsigando. Išsigando, kad neteko dar vienos draugės. Akys pritvino ašarų. Nežinojo ko griebtis. Lengvai patapšnojo jai per veidą.
- Nagi.. Tik ne vėl.. Tu man reikalinga..,- sutrikęs balsas buvo girdimas iš šeštakursio. Tuomet prisilenkė, prikišdamas savo galvą prie josios. Rodos, bendrakursė kvėpavo. Kiek ramiau galėjo atsidusti Edgar'as, bet tai nesustabdė jo garsaus kvėpavimo susidariusio nuo bėgimo, kovos ir pykčio. Nežinojo ko imtis, tad norėjo imti ir nugabenti ją pas mokyklos seselę. Tačiau tam skersai kelio stojo mirties valgytojas, kuris buvo sustingdytas grifės. Jį matomai spėjo atkerėti tas netikėtai pasirodęs jo draugelis. Jo balsas privertė suklusti moksleivį.
- Kaip matai tu tik kenki tau reikalingiems ir turbūt nesuvoki, kaip esi jiems nereikalingas,- šie mirties valgytojo žodžiai nuskambėjo, tarsi mintys aplankančios vaikiną pastarosiomis dienomis. Tik aišku, gal tarp jų nebuvo tokios, jog jis kažkam nereikalingas. Jis bandė suprasti ar tas mirties valgytojas vapalioja nesąmones ar jis kažką nujaučia ar žino. Visa ši pamoka buvo lyg aštriausias peilis, kuris skrodžia tave iš vidaus. Ši pamoka buvo kupina dalykų primenančių žaliaakiui vakar dieną.
Prieš atsistodamas norėjo apkabinti draugę, tačiau kažkas lyg jį laikė ir neleido to padaryti, todėl ranka švelniai tik perbraukęs, jei per veidą sušnabždėjo:
- Laikykis..,- ir pakilo atsistodamas prieš atkerėtąjį. Vėlei kreipė lazdelę į varžovą ir ištarė tuos pačius kerus, kuriais jau pradangino vieną valgytoją. Šis kažkaip išvengė kerų pasitraukdamas atokiau. Tuomet pasigirdo atsakomasis burtažodis iš grifo varžovo. Jis naudojo tokį pat burtažodį, kaip ir mokinys.
- Protego Horribilis,- gynybinius kerus pagalbon pasitelkė trumpaplaukis ir atmušė taip pat puolamuosius. Ryškiai šviesos blykstei nutvieskus vėl stojo tamsa. Aplinkui nieko nesimatė. Nesimatė ir to užpuoliko, jei jį taip būtų galima pavadinti, nes mokiniai patys juk turėjo bandyti pagrobti apsiaustą. Jeffter'is ėmė akylai dairytis akis, nes nežinia, kur įlindo jo oponentas.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 27, 2017, 12:43:32 pm
Anksčiau Caroline jautėsi itin pavargusi nuo gyvenimo. Būdama vos penkiolikos. Nebenorėjo likti šitoj žemelėj, kurioje tokių kaip ji buvo n ir dar keletas individų. Gyvenimas trapus. Būtent tai Carol suvokė per šiuos keletą metų. Kiek kartų ji jau buvo prie mirties? nebesuskaitysi - daugybę. Tada mergina ne itin priešinosi pavojams, gal net tyčia stačia galva lindo į juos. Tačiau dabar... Dabar ji suvokė, jog dar yra kažkam svarbi. Ir kad privalo gyventi. Negali pasiduoti.
Caroline jautė medžių šakeles, susmigusias jai į nugarą. Jautė kiekvieną įbrėžimą, skausmą. Girdėjo Edgar'o tariamus burtažodžius, girdėjo Mirties Valgytojų žodžius. Jautė viską, bet negalėjo pajudėti. Šūksniai miško aikštelėje slopo, rimo. Carol tarsi nuo visko nutolo. Žinojo, jog negali pasiduoti, bet kovoti buvo taip sunku... Juk daug lengviau leisti svyrančioms blakstienoms paimti viršų ir nieko nebejausti...
Staiga šalia įprastų kovos garsų Caroline išgirdo Edgar'o balsą arčiau nei pirma. Susikaupk, Carol, negali pasiduoti, negali leisti sau prasmegti. Grįžk. Milžiniškų pastangų dėka šešiolikmetė pagaliau praplėšė akis. Viską siaubingai skaudėjo. Priešais save ji matė Edgar'ą, palinkusį virš jos. Kaip tik tą akimirką vienas Mirties Valgytojų vėl pradėjo kalbėti Edgar'ui. Tada Caroline ir suprato, jog patys geriausi ginklai yra žodžiai. Jie gali taip lengvai palaužti.
Mergina atsirėmė rankomis į žemę ir aiktelėjo, kai į sužalotą plaštaką įsmigo dar viena atplaišėlė.
 - Neklausyk... jų...- Caroline iš visų jėgų bandė atsikelti ir padėti. Juodos garbanos lindo į akis visą pasaulį paversdamos tamsiu gniutulu. Nusibraukusi plaukus ji apsidairė. Aikštelėje buvo tamsu ir juodųjų raganių nebesimatė. Kažkodėl tuštuma Carol nenuramino, atvirkščiai - privertė dar labiau nerimauti. Rudos akys šaudė nuo medžio prie medžio ieškodamos Mirties Valgytojų pėdsako.
 - Edgar, nežinau kaip tau, bet man čia kuo toliau, tuo mažiau darosi panašu į pamoką,- šešiolikmetė nevalingai suvirpėjo.- Kaip tu?- paklausė ji prisiminusi tą šiurpų metalo džeržgesį vaikinui atsitrenkus į medį.
Pasirėmusi ant rankų Caroline pakilo ir išsitraukė lazdelę. Reiks susirasti ir peilį. Jei jį čia pamesiu, dievaži, tas profesorius turės man kompensuoti žalą... piktokai mintijo mergina. Pasilenkusi ji siekė apsiausto, numesto už medžio, tačiau tą pačią akimirką tvykstelėjo kerų žaibas. Šešiolikmetė vos spėjo apsiginti, o atsisukusi pastebėjo, jog apsiausto nebėra. Šūdas. Dabar tai jau tikrai. Caroline akimis sekė juodapsiaustę figūrą, mikliai besislepiančią už medžių. Stupefy turėkis, bjaurybe... Carol atsisuko į Edgar'ą, tarsi klausdama ar verta eiti tolyn. Neregimasis apsiaustas gulėjo už kelių metrų nuo jų, netoli sustingdyto Mirties Valgytojo. Mergina greitai apsižvalgė ir vos susilaikė neklykusi - abu paauglius ratu, tarsi vilkai, supo bent dešimtis juodųjų raganių.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 27, 2017, 10:07:55 pm
Mirties valgytojas buvo kažkur dingęs. Edgar'as nujautė, kad jis dingo nevisam, ir kad jis slepiasi kažkur tykodamas geros progos pulti. Bet čia nė nujausti nereikėjo, juk šio objekto tikslas yra apsaugoti apsiaustą. Kiek vaikino dėmesį atkreipė žodžiai, sklindantys iš ten, kur gulėjo jo draugė. Atsigręžęs jis pamatė pasistojančią Carol. Ji atrodė nekaip. Tikriausiai čia dar per švelniai pasakyta, nes juodaplaukė buvo ganėtinai stipriai sužeista.
- Ar tai iš vis pamoka?,- jau išvis dvejojo šešiolikmetis. Per daug čia visko buvo. Ypač, kai daiktų, kuriuos reikia gauti, sargai yra sukurti taip, kad mėgintų apsaugoti juos bet kokia kaina. Žengtelėjo merginos pusėn norėdamas jai padėti atsistoti. Ir nustebo, kai išgirdo iš jos lūpų burtažodį, kurio sukelti kerai praskriejo šalimais. Persukęs galvą greitai atgal pamatė sustingdytą trečiąjį valgytoją, kuris jau antrą kart yra sustingdomas draugės.
- Šaunuolė,- pagyręs pripuolė prie draugės, permetė vieną jos ranką sau per kaklą ir atsargiai per liemenį, kad nespaustų josios žaizdų. Taip jis ketino padėti jai atgal iš miško.
- Tikrai geriau nei tu,- nužvelgdamas dar kartą Caroline, žaliaakis darė savo išvadą. Jis vedėsi draugę ton pusėn, kur gulėjo apsiaustas. Bet likus vos keliems metrams iki jų išvydo tolumoje besiartinant dar kelis siluetus. Suprato, kad taip lengvai čia neišsisuks. Jau pasiryžo spjauti į tą apsiaustą ir apsieiti be jo, nes jis tik veda į pražūtį, todėl apsisuko nuo jo. Bet ir iš kitos pusės buvo matyti artėjantys siluetai. Iš tiesų jie artėjo iš visų pusių, kur bepasisuksi. Garsiai nurijo seiles Jeffter'is. Dabartinė situacija atrodė nieko gero nežadanti. Net minčių jokių neturėjo. Galvojo bandyti ropštis medin, bet netinka. Bendrakursė sužeista, pats karstytis medžiais kažin ar sugebėtų vikriai. Šluotos, ant kurios šokęs galėtų pabėgti, irgi neturėjo. Kovoti, tai vienintelis pasirinkimas, tačiau prieš dešimt ir daugiau mirties valgytojų supančių aplink, tai buvo gana sunku padaryti. Gal sunaikinsi vieną, antrą. Tačiau kas bus su likusiais? Staiga prisiminė praeitus metus. Transfigūracijos pamoką, kurioje net šios pamokos dabartinį profesorių regėjo, kaip mokinį. Joje jis išmoko kitą paversti gyvūnu. Dabar šie kerai atrodė realiausias variantas, kuris bent išgelbės vieną iš moksleivių. Grifas aišku tikėjosi pirmiausia padėti sužeistajai draugei.
- Čiupk apsiaustą ir gabenk jį nieko nelaukdama pas profesorių,- vylėsi jaunuolis, kad nugabenus profesoriui reikiamą pamokos objektą, mirties valgytojai pradings. Taip bent atrodė logiškiausia, nes atsilaikyti prieš jų, rodos, nesibaigiančią kariauną dviem mokiniams butų pernelyg sunku.
- O aš, kaip nors..,- šaltomis, tačiau prašančiomis akimis, jog nesusigalvotų kitų planų, pažvelgė į rudas akis ir pakišo lazdelę po grifės kaklu.
- Animale,- ištarė jis ir stebėjo, kaip draugė traukiasi ir keičia pavidalą. Ji virto, į pilkai baltą su juodais atspalviais vietomis, grakštų erelį. Pačiam Edgar'ui nieko kito neliko, kaip nerti į kovos sūkurį.
- Sectumsempra! Confringo!,- mostelėjęs lazdelė į vieną ir kitą mirties valgytojus esančius greta, šešiolikmetis pavertė juos dūmais ir per atsiradusią ertmę ėmė bėgti kiek kojos neša. Iš paskos vijosi nežinia kiek dar jų. Įvairiausių kerų bangos, išskyrus uždraustųjų, švilpė pro ausis Grifų Gūžtos atstovui. Toli nenubėgo, kai vieni, sprogimą šalimais sukėlę, vėlgi nubloškė trumpaplaukį ant žemės.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 27, 2017, 10:55:16 pm
Negalėjo daryti nieko kito, kaip tik piktintis - Hogvartsas, sukurtas tokių profesorių, buvo it keistai išsivystęs šeimininko ir gyvūnėlio santykis, kur vienas žinojosi esąs viršesnis už kitą, o vargšas gyvūnėlis tegalėjo nulenkti galvą ir nesugebėjo kažką padaryti, kažką pakeisti. Suprato asmeninių mokytojų, pilnų žinių ir kainuojančių tūkstančius tam, kad pravestų dienos pamoką svarbą hierarchijoje, sukurtoje jiems įžengus į tavo landynę, tačiau kokią poziciją tegalėjo užimti paniekinami mokytojai, kurie gauna mažiau nei minimumą? Tokioje sistematiškoje sudėtyje tegalėjo valdyti direktorius, o likęs personalas buvo it šiukšlės, tereikalingos užpildyti šiukšlinę.
Ypač mokiniai - suprato kvailius, vargšus ir bukus, esančius tik dulkėms pakely - tačiau kaip drįstama elgtis kaip norima su ja! Pasibjaurėtina, neatleistina! Negi šie apgailėtini vabalai nė nežino, kieno piniginės lėšos yra tos, bent žiupsneliu pratęsiančios Hogvartso, kaip edukacinės vietos, stovėjimą ant kojų?!
Šaižiai įkvėpė, bėgdama - tempiama - paskui. Gobtuvas nukrito nuo plaukų, lietaus lašai, miško tankymėje susilpnėję kiek, vis vien sulipino plaukus į neklusnias sruogeles - kurių diduma iš kuoduko išsprūdo lekiant - kartu prilipdami prie smilkinių ar skruostų, paliekant nemaloniai šlapią pojūtį.
Greywindas, aiškiai nepaklusnus ir vienas iš vabalų, kuriuos jai reikės kada tai sutraiškyti, kad pajustų jos šeimos perduotą nenugalimą rūstybės pojūtį, neapskaičiavo savo jėgos - per anksti paleidęs, per smarkiai pastūmęs, per greitai lėkęs privertė ją atsitrenkti medin pirmiau, negu spėjo už jo užlįsti. Celeste pajuto pulsuojantį guzą ant kaktos, veidą dar labiau pergreipė pagieža - vienas, du, kvėpuok, kvėpuok..
Iš įsiūčio susimetusios raukšlių linijos išsilygino, veide vėlei įsitaisė savimi pasitikinti išraiška - viskas būtų puiku, jeigu ne tas suknistas guzas, kurį dėl jo įsitaisė! Nedaug, visiškai nedaug trūktų, kad ji pamestų savo moralus į šalį, kad visas racionalus mąstymas, kaltas jai nuo dienų, kai išėjo brolis, pats savu noru pasimestų aršiose emocijos liūnuose.
-Žiūrėk, ką darai. Toks elgesys netoleruotinas, ir verčiau tą atsimintumei,- akimirkai prisimerkė, tik trumpai trumpai - leido pykčiu persimesti į žalias akis, tačiau ir iš šių pranyko taip pat greitai, kaip pasirodęs,- abejoju, kad bus pastiprinimas. Tai tik projekcijos, kaip ir buvo sakyta - nestovėk vietoje, pradėk eiti pagaliau - todėl man kyla abejonės, kad jos galėtų pasidauginti; tarkim, ar nebūtų galima kelti hipotezės, jog profesorius suteikė tam tikrą dalį galių kiekvienam šešėliui, arba tariamai projekcijai, ir dar į daugiau dalių atsiskyrimas tiesiog jas susilpnintų? Kas būtų netinkama nei jų, nei mūsų pusei. Be to, jų paleisti kerai tikrai negali būti mirtini ar juolab - neleistini, jeigu priešininkai nė neegzistuoja. Jei tokiu ir partrenktų, būtų daug susilpninta versija, manau.
-Žinoma, tai tik hipotezė, bet tai, kad buvo naudotas prisikėlimo akmuo, yra tik jo svaisčiojimai, norint sumaišyti. Kiek esu domėjusis, skaitaluose rašoma, kad jis skirtas tik mylimiesiems prikelti - ir tikrai abejotina, kad profesorius mylimais laikytų tokią didžią dalį mirtininkų.
Ak, koks sutapimas mielas, kad su jos kalba kaip tik jie atėjo į vietą, kur visą vykti turėjo - net pasiploti norėjosi sau, kad surinko tokią laviną žodžių, tiesiog tobulai įsitekusią į visą tą ėjimą.
Pritūpė, pasitaisė rankomis permirkusį apsiaustą, taip brangiai pirktą vien tam, kad nesušaltų žiemos speigų metu - o dabar šis buvo it skuduras, kuriam reikėjo itin gero gręžimo ciklo, kokia šlykštuma! Ir dar tas guzas, tikriausiai visu raudoni šviečiąs, bent jau pulsuoti nustojęs! Apžvelgė vietas, į kurias nukreipė dėmesį porininkas, tuomet išsitraukė lazdele - bakstelėjo sau ja, tuomet į vaikiną, tik tuomet pradėdama kalbėti - bent jau mintyse, kurios perėjo jam.
-Galėtumėm sukelti sprogimą viduryje, upėje. Visas dėmesys eitų ten, o dėl vandens purslų turėtumėm kelias sekundes, kai priešininkai manys, jos mes ten esame. Per tas sekundes galėtumėm pašalinti abu žvalgus, ir gebėti viską matyti iš viršaus - jeigu išeis, galbūt net iš medžių paleisti kerus išeitų, bent trumpam tuos supančiojant ar sutrikdant, kartu pasiliekant paskutinį žvalgą susidorojimui, nebent.. Pala, nedrįsk sakyti, kad nemoki bežodžių kerų! Argi šeštame kurse neprasideda jų mokymasis?! Net ir pradmenys su minimaliu susikaupimu turėtų padėti, kartu pašalinant riziką būti išgirstiems!
Žinoma, jai, kaip aristokratiškos giminės perėmėjai, tokie dalykai buvo itin svarbūs mokėjime - ypač su tokiais griežtais mokytojais, reikalaujančiais daug ir greitai pasirodančių rezultatų. Net jeigu prieitų prie tokios nesėkmės, dvikovoje fizinėje jai būnant palyginus prastai, jei sugebėtų priartėti prie projekcijos, galėtų ją nukrėsti elektra - tačiau apie tai galvoti nebuvo verta, tikrai. Nė už ką nesiruošė naudoti tos jėgos čia.
Staiga akys pačios krustelėjo į pusę, pro kurią šie atėjo - kažkas judėjo tarp aukštų žolių, šias ir smulkius žvyro akmenukus vis sujudinant; tik aukštesnėje vietoje užmačius žvyną, mergina šiek tiek išbalo.
-Ei ei, ar buvo kas sakyta, jog priešininkai yra riboti tik iki žmogaus pavidalo?
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 28, 2017, 10:18:46 pm
Pamoka nebebuvo tik pamoka, kaip ir Carol praktika nebuvo tik praktika. Kartais, o net ne kartais, dažnai žaidimas virsta žiauria gyvenimo pamoka. Kur kas rečiau gyvenimas virsta žaidimu. Ir tai įvyksta tik laikinai. Nors kartais Caroline atrodė, jog jos gyvenimas jau suplanuotas, surašytas į scenarijų, o jai teliko viską vykdyti, pasiduoti tampančioms virvutėms. Tapti marionete. Gal taip ir lengviau - nieko nemąstyti, tik plaukti pasroviui, leisti viską spręsti už tave. Tačiau tikrasis žmogiško gyvenimo gėris yra spręsti pačiam. Ir Carol asmeniškai buvo daug geriau kentėti žinant jog tai nusprendė pati, negu gyventi nerūpestingą gyvenimą ir nujausti, jog tai buvo nuspręsta ir padaryta už ją. Nieko nuostabaus, jog ją patraukė prie Ašo. Apskritai - Carol savo jausmų pastarajam nebesuvokė. Kol buvo su juo, viskas aišku - meilė ar bent prieraišumas ar dar koks velnias. Kai suvokė kas vyksta, vėlgi nesunku nuspręsti - pyktis, neapykanta. Palūžus mergina bijojo. O dabar, esant blaivia galva, buvo itin sunku nuspręsti. Tačiau neįvertinti padėties Carol negalėjo - Ašas ją pakeitėm tiek į gerą, tiek į blogą. Teik to norėdamas, tiek netyčia. Tačiau šį pokalbį Caroline su savimi atidėliodavo kiek galėdama. Tą padarė ir šįkart.
 - Neturiu mėlyno supratimo kas čia vyksta, bet į pamoką mažiausiai panašu,- Caroline persikreipusi mėgino atsistoti tiesiai. Ne itin sekėsi - kad ir kokius kerus tas gobtuvuotas bjauryė paleido į merginą, tai į gerą tikrai neišėjo.- Ačiū,- tarstelėjo ji. Šešiolikmetė mebuvo iš tų, kurie lengvai priima kitų pagalba, bet dabar šakotis nebuvo laiko, o taip buvo tikrai lengviau. Užsikabinusi Egar'ui už peties Caroline pagaliau atsistojo tiesiai ir nusibraukė juodus plaukus.
 - Būčiau žinojus, tikrai būčiau susirišusi,- piktokai suburbėjo ji. Kaip tyčia - jokio segtuko. Atrodo smulkmena, bet palaidi plaukai tokioje kovoje tikrai ne pranašumas.
Mirties Valgytojai abu paauglius supo tarsi alkani, grobio ištroškę plėšrūs vilkai. Ratas vis siaurėjo. Rudos Caroline akys greitai lakstė, ieškodamos nors ir mažytės spragos jų rate, menkiausios galimybės pasprukti. Mergina pasuko galvą Edgar'o pusėn. Vaikino akys atsispindėjo oponentų lazdelių atšvaitai. Regis, draugas  kažką galvojo. Nepraėjus kelioms minutėms jis išdėstė savo planą. Caroline nevalingai sugniaužė vaikino marškinėlius stengdamasi išsilaikyti stačia.
 - Tau gyvent nusibodo ar ką? Klausyk, kad ir kas ten atsitiko, tikrai neverta dėl to aukoti gyvybės. Jų daug, ir tu tikrai nesusitvarkysi vienas. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Todėl prašau, nedaryk taip. Dviese gal kaip nors ištrūksim, bet po vieną - niekaip. Nekvailiok, būk geras,- merginos žodžiai taip ir sustingo lūpose, kai pajuto lazdelę prie pulsuojančios miego arterijos. Negalėjo pakęsti to jausmo. Jautė įprastą karštį besikeičiant pavidalui. prisiminė tą pamoką, kai pirmą kartą išbandė kerus ir Edgar'ą, lakstantį liūtuko pavidalu. Jeigu tai pergyvensim, žmogau, dar nesugalvojau ką tau padarysiu... mintyse Carol tiesiog kunkuliavo, tačiau naujasis pavidalas nebuvo pajėgus tai išreikšti. Piktokai, nors labiau beviltiškai klyktelėjusi Caroline pakilo. Nesitikėjo, kad bus taip sunku. Prireikė gausybės pastangų, kad tuoj pat nekristų žemėn kaip akmuo. Maudė visą dabar jau plunksnų dengiamą kūną. Keikdamasi mintyse mergina stebėjo Edgar'o pastangas prasilaužti. Ji tiesiog fiziškai negalėjo palikti vaikino vieno. Užtektinai jau prarado. Galiausiai susikoncentravusi ties užduotimi Carol nusklendė apsiausto link. Skuduras, prakeiktas skuduras. Šitiek vargo vien dėl kokybiškai užkerėto medžiagos gabaliuko... ir velniam šitaip nuprotėjo pasaulis...
Skraidyti gal būtų buvę visai nieko, jei ne skausmas. Carol vos laikėsi neišsitėškusi žemėn. Jautė, jog kiekviena sekundė ore iš jos atima vis daugiau jėgų. Pačiupusi slystančią medžiagą nagais ji nusklendė mokyklos link. Na, bent jau plaukai į akis nelenda... jau pliusas. O tai būtų prisiėję juos nusirėžti tuo pačiu peiliu. Jei jau apie tai... Carol persigandusi suprato, jog kažkur pametė ginklą. Nors buvo kvaila taip nerimauti dėl paprasto peiliuko, merginai jis buvo svarbus. Tolumoje ji pamatė tą patį dabitą profesoriūkštį. Kaip galėdama nuožmiau nuvėrė jį aštriu erelio žvilgsniu ir kaip kulka pasileido žemyn. Likus keliems metrams iki žemės ji paleido iš nagų apsiaustą ir numetė mokytojui po kojų. Pasprink tu tuo savo prakeiktu skuduru, kad jį kur. Akimirką mergina prisiminė tą žeminantį profesoriaus žvilgsnį. Duosiu aš jam tuoj pažeidžiamą... Neva netyčia Caroline nerdama ir besiruošdama vėl kilti užkabino nagais mokytoją. Net neatsigręždama pasuko atgal, miško link. Kuo toliau, tuo labiau skaudėjo sužeistas sparnais virtusias rankas. Edgar'as irgi nelengvai kapstėsi. Mergina jau veik nebeturėjo jėgų. Nebegalėjo toliau skristi. Nuo medžių viršūnių grakščiai krito žemyn pilkai baltas erelis. Karališkas, galingas. Tačiau Caroline tokia nesijautė. Pajuto minkštas miško samanas ją apgobiant. Tikėjosi, jog po kritimo per daug nesusižeidė. Ir tikėjosi, jog Edgar'as galės ją atkerėti.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 28, 2017, 11:39:44 pm
Tai netoleruojamas elgesys, bla bla bla... taip neiseilgsiu, jei aplinkiniai toleruos mane, mergyt. Be to, ne aš kaltas, kad neišlaikei pusiausvyros ir užsiopsojai. Nebūtum gavusi to kvailo guzo. Ir plius, kur tame pastūmime iš kokio kelmo ištraukei netoliaruojamą elgesį?!,- norėjo nusijuokti iš tokio merginos pareiškimo, o ypač dar pamatęs tą jos pykčio perkreiptą snukutį, kuris, deja, greitai pradingo vos persikūnijo į žaliąsias akis. Tačiau, visgi, ne pati viena Lavenza putojosi, bei ėmė nemėgti kito draugijos.
Ak, ji per daug tarškėjo. Tarškėjo ne kaip žmogus, o va kaip ta prisukama lėlė- paleidi ir vsio, užsikimšk ausis, jei nori likti su sveiku, neišbėgusiu pas kaimynus proteliu ir į parankę įsikibusia savitvarda. Šnekėjo ir šnekėjo, kad per visą laiką jos ėmė nesiklausyti, tiesiog daryti ką privalėjo- eiti, žiūrėti ir... taip toliau. Kol priėjo vietą, kur prasidės skerdynės.
- Sakykim galim. Iš medžių, puiku, laisvai, jei panelė, kuriai labai rūpi toliaruojamas elgesys, moka laipioti jais,- burbtelėjo žvilgtelėdamas šiosios pusėn. Prabangus apsiaustas, dabar jau apgailėtinos kokybės, tinkamas ir būtinai patvirtintas elgesys ir nepatenkinti burbesiai- tai čia tipo kilminga mergina? Geras, įdomu iš kurios žemės tokią iškasė. Krūptelėjo klastuolei paleidus piktinimosi mygtuką- ir visai be reikalo. Niūriai susiraukė. Kada ji užsičiaups, a? Greičiau aš ją nužudysiu, nei projekcijas arba dar greičiau nei kunigėlis sukalbės maldelę prie Kalėdinės žąsies.
- Nerėk, išsiduosi,- paprotino bendrakursę, kuri berods viską žinojo, kad taip viskuo piktinosi, bet tokio dalyko kaip užsičiaupimas jei neketina gauti grėbliu į dantis, kitaip juodųjų magų, ši nežinojo. Ah, atsiduskime, bet susiprotėkime,kad nieko gero iš to nebus.
- Moku, aš tuos kerus, bet pagalvok, nesvarbu ar moki ar ne, bet ar tokioj tamsynėj tyliai, kojos nenusilaužiant ir neužmynus kokios šakos prisėlinsi metams nepraėjus, o tuo labiau pusvalandžiu, kai net nežinom kur tiksliai, kokiam medy?... Aišku, gali pasišviesti kerais, bet tave dar greičiau pamatys...- paskutinius žodžius užtildė griaustinis ir padangės debesis praplėšęs neįtikėtinai ryškus žaibas šiai nors į akį durk tamsumai. Kažkur toli užsiliepsnojo medis. Vienas, du ir lietus aprimo iki to lygio, kai nereikia laikyti gobtuvo rankomis- iki ramaus lašų šokio. Galvon dingtelėjo mintis- jei ši ims vėl garus leisti, atsidus ir nucimpins į pirmą pasitaikiusią pusę. Viskas, nekentės to plepumo pliūpsnio.
- Sėkmės,- palinkėjo grupiokei,- ir tik nedėkok, dar pabėgs,- atsainiai pridūrė. Atsistojo, daugiau neketindamas aiškintis planų, net ir tos svarbios dalies kas paleis kerus į upę ar tos, kurion kuris iš jų pusėn eis.
- Kas?- minutė ir įsivaizdavo, kai nutėkš prabilusią merginą iš vaizdo. Svajone, lik sveika. Išbalęs veidas- nesuprato prie ko, bet žvilgūs žvynai, šnarėjimas aukštoje žolėje atsakymą pateikė prieš nosį,- nemanau, - nejučia šyptelėjo,- profesorius mėgsta gyvates, žvalgas. Supranti, pačio seni kaulai tingi judėti, tai kitus vaiko,- žinojo, kad šneka į lankas, meluoja, bet tebūnie, gal apsuks šešiolikmetę aplink pirštą ir palaikys toliau nuo visos susidariusios mėšlo krūvos, grėsminai grasančios ištikšti ant galvų. Papildomų žmonių gi nereikia, taip? Linktelėjo atsisveikindamas, apsisuko ir dingo šėšėliuose- atseit, ramiai, nebijok, tu. Tik. Tiesiog. Eik kur reikia. Paprasta? Paprasta.
Pasukęs dešinėn iškart nusimetė gobtuvą nuo akių- judėdamas medžiagos gabalas ir taip nukris, nenori rūptis ir tuo kas yra virš galvos, o jis ir taip atrodo kaip šlapias ciūckis- jei tai paminės atsiradęs Voldis, sugrūs visus ano dantis gerklėn, tegu pats žagsi savo dvoku - susitaikė gi.
Šakelės braukė veidą, purvas vis tiek žliugsėjo po batais. Pasilenkė susikūprindamas, rankose nervingai spausdamas juodalksnio lazdelę. Širdis baladojosi taip, kad tuoj išoks. Ne, taip, bijojo, nes jei akys nemelavo, ta gyvatė ne iš oro atsirado ir ne šiaip. Nusiramink- sudraudė save, galvą užvertęs stebėdamas ar kur nepastebės žvalgo pėdsakų,-Kiek liko laiko? Negalvok. Nepanikuok. Tiesiog veik.
Tuščia. Slėpdamasis už medžių pasuko labiau kairėn. Prieš akis išdygus klevui, sustojo keistai šypsodamasis. Pasilenkė iš bato aulo išimdamas peilį su sidabro priemaišomis ir įsidėdamas rankovėn. Žengė kairėn, užmindamas storą, peršlapusią šaką. Medžių viršūnėse juodas, tamsesnis už tamsą šešėlis sujudėjo. Grifas ūmiai movė šonan, nukreipdamas lazdelę priešininko pusėn. Tačiau ne jo, bet kito kerai šovė ten, kur ką tik buvo šeštakursis. Vaikinas ardamas žemę sustojo, nugarą priglusdamas prie medžio. Tyla vėl apgaubė mišką. Bandė sunormalinti širdies ritmą, bet veltui. Truputį pasilenkė dirstelėdamas už kamieno, netoliese kerų iškirstą skylę medyje. Ak, kaip mes nesaugom gamtos. Iš mūsų žalieji ir valstiečiai tikrai prasti,- pamintijo nusigręždamas.
- Nepabėgsi.
Staigiai pasilenkė, kerai pramušė skylę būtent ten kur ką tik buvo jo galva. Prieš akis, lazdelę į vaikiną nukreipęs stovėjo žvalgas.
- O ar atrodo, kad ketinu?- šyptelėjo lyg ir iškeldamas klausimą. Iškelė lazdelę mintyse sušnypšdamas kerų pavadinimą. Akimirka ir magas nuskriejo tolyn, nugara tėkšdamasis į medį taip, kaip kažkada pats Džeimsas kai Sorenas von Sjuardas jį tėškė. Atsikėlė, vis nenuleisdamas lazdelės, koja po kojos dėliodamas link kūno. Atskriejo iš mago šįsyk Nuginklavimo burtai, o paskui juos ir kita virtinė. Juodaplaukis šoktelėjo šalin, dalį kerų atmušdamas, o dalį išsisukdamas. Diffindo- suurzgė galvoje,- Incarcerous- pridūrė.
Abu priešininkai buvo beveik vienas šalia kito, laidė kerus ir jais atremdavo, tas pats buvo ir su Hogvartsiečio paleistais. Galbūt niekas per daug ir nebūtų pasistūmėję, jei ne tik prakeiktas kojos kryptelėjimas purve, kas kainavo juodalksnio lazdelės savininko ginklo išmušimui iš rankų. Šaltis perliejo kūną, pasijutus beginkliui. Medžio tošelis nukrito tolokai nuo mokinio, bėgs link šio, bet nebus garanto, kad nenukeps. Garsiai nusikeikė, vos priešininkas įrėmė burtų lazdelę į krūtinę.
- Juk sakiau, kad nepabėgsi.
- O aš tau sakiau, kad neketinu,- rankovėje neramstingai spaudė peilį su sidabro priemaišomis.
- Mirsi.
- Šiandien ne. Gaila,- iškošė, kryptelėdamas dešinėn, griebdamas juodžių už riešo tos rankos kur laikė lazdelę. Šią nukreipė į dangų, peilį suvarydamas po žandikauliu. Nustebo, kaip švariai sugebėjo atlikti šį veiksmą, kai atrodė, kad vos sugebės pajudėti.
Krauju nusidažė ne tik peilis, bet ir ranka.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Edgar Jeffter Birželio 28, 2017, 11:45:33 pm
Edgar'as matė, jog draugei nelabai patinka jo sumanymas. Jis greičiausiai būdamas jos vietoje būtų dar ir kaip spyriojęsis. Mergina bandė aiškinti, jog jis kvailai daro, jog neverta savęs aukoti. Juodaplaukis šiaip ir neaukojo savęs, tiesiog dabar tai buvo tinkamiausias variantas. Jis galėjo neužkerėti bendrakursės ir leisti jai būti drauge, tačiau suprato, jog tuomet būtų galas abejiems, be jokios išeities. Dabar buvo variantas. Buvo tikimybė, kad šios dienos sunkiai suvokiama pamoka pasibaigs sėkmingai, o jei nutiktų, kad sektų prastesnis scenarijus, tuomet vis tiek bent vienas iš jų liktų sveikas. Todėl, jei gautųsi taip, kad aukotų save tiek vienu, tiek kitu atveju, tai nelabai ir buvo galima sakyti, jog šiuo pasirinkimu jis save aukojo. Aišku, galėjo prašyti pakeisti jo pavidalą, tačiau netikėjo, kad mergina esamos būklės sugebės bent kiek pasipriešinti.
Jaunuolis padarė taip, kaip ir suplanavo. Stebėjo ramiu ir šaltu žvilgsniu į besikeičiančią draugę. Jis tikėjo, kad šį sykį tai geriausias pasirinkimas ir vylėsi šį sykį nepadaręs klaidos.
Prasmukęs pro prasivėrusį tarpą tarp mirties valgytojų. Nors ir kaip greitai bėgo, tačiau šie neatsiliko. Jiems kerų pagalbą sukėlus sprogimą ir nubloškus šeštakursį į žoles, piktadariai visiškai priartėjo prie jo. Visas uždusęs ir mėgindamas gaudytį kvapą, žaliaakis jautė, kaip šalia jo rikiuojasi sukurtosios projekcijos. Dabar žinodamas, jog Carol ne su juo, stipriai vylėsi, kad nesumanė kažko kito, Edgar'ui nebebuvo svarbu. Jis jau buvo užspęstas į kampą. Dėl to jis tik apsisukęs nuo žemės į pamokai specialiai sukurtus priešininkus jau norėjo lazdele į visas puses imti laidyti puolamuosius kerus. Tačiau to nepadarė. Visi valgytojai prieš akis nyko į tuos pačius juodus dūmus, tartum būtų nukauti kerais. Garsiai alsuodamas iš sėdimos pozos atsigulė ant žolės. Visgi jai pavyko ir tai suveikė.. mintijo, kad jo planas buvo veiksmingas, o bendrakoledžė jį įgyvendino. Ilgai neužsigulėjo. Tas gulėjimas grąžino prisiminimus apie vakar dieną, per kurią irgi teko voliotis siekiant atgauti jėgas. Bet kam? Tam, kad sunaikintum kažką? nepatenkintas vėl buvo savimi Jeffter'is. Greit pakilęs ėmė traukti atgal į pamiškę.
Paėjėjęs keletą metrų, išvydo palei medžius, ant samanų pakritusį erelį. Tai buvo tas pats, jo sukurtasis. Ir vėl tas baimės ir išgąsčio pojūtis apgaubė grifą. Ir pribėgęs nieko nelaukė.
- Antianimale,- ištarė burtažodį, - Ką tu sau galvojai grįždama miškan? Jei būtų planas nesuveikęs? Jei nebūčiau tavęs pakeliui radęs, kvailiuke tu?- išsigandusiu balsu stebėdamas atgaunančią savo žmogiškąjį pavidalą juodaplaukę, jai moksleivis be jokio rėkimo ir švelniai skaitė moralą. Buvo už ką. Bent jis taip manė. Sužeista bendraamžė rizikavo mėgindama grįžti, juolab rizikavo, kai nebuvo būtina. Buvo aišku, kodėl taip elgėsi, bet tai buvo jau tikrai kvailoka. Kaip ten bebūtų, iš tiesų dabar buvo svarbiausia, jog abu gyvi.
Grifei tik spėjus atvirsti į žmogų ir dar nespėjus nieko pasakyti, Edgar'as nepasydamas atskaitytų savo moralų nieko nelaukė ir šįkart nedvejodamas apkabino Caroline. Per sumerktas akis ištryško ašarą.
- Suprask, man tu labai svarbi,- atsidusęs tyliai tarstelėjo. Pastarosiomis dienomis jis daug ko neteko. O mokomoji kova tik labiau draskė jaunuolio širdį. Kildamas nuo žemės, vėl kartu pakėlė ir rudaakę. Nepaleisdamas jos padėjo eiti. Grįžus į pamiškę, kur lūkuriavo profesorius, kitų mokinių nebuvo matyti. Arba jie baigė užduotį, arba dar kovoja su ja, kad ir kaip sunku būtų. Trumpaplaukis pažvelgė į buvusį klastuolį ir praeidamas pro šalį piktai ir netinkamai jam įžūliai išdėstė užplūdusias mintis:
- Nežinau, mielas profesoriau,- sarkastiškai pradėjo, - Ar protas aptemo, ar pasirodyti norėjai.. Bet su tokiomis pražudyti galinčiomis užduotimis kitą kart eik ir tvarkykis pats, šliuže!- tai pasakęs nužingsniavo toliau vis dar prilaikydamas tamsiaplaukę draugę. Nesvarbu buvo, jei gaus areštą, tačiau emocijų jis buvo perpildytas, ypač kai ši pamoka jam ir taip smogė į paširdžius. Jei būtų turėjęs neregimąjį apsiaustą po ranka, tai greičiausiai būtų ir iš to dar paleidęs profesoriui į veidą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Birželio 29, 2017, 02:35:30 pm
Vos mirties valgytojui sustingus ir septintakursei likvidavus jo projekciją, Rose pajuto, kaip kažkas sučiupo už kaklo. Varnė išgąstingai įkvėpė ir dar nė nespėjusi apsisukti pajuto, kaip ją sugriebęs magas išlakstė į orą. tiesą sakant, tai jos išgąsčio nė kiek nesumažino ir merginta nesusilaikiusi klyktelėjo. Nors žinojo, kad magai visgi nėra tikri, bet vien įsivaizdavus, kaip kerai plėšo į gabalus kažkieno kūną, verčia trupiniais kaulus, kraujas sustingdavo tiesiog jos gyslose. Tarsi koks medus, kuriame nuklimpsta viskas, kas tik patenka, ir kuris nesugeba pratekėti siaurais kapiliarais, tad visas veidas, visa oda tuo metu apšąla it vidury žiemos. Siaubingas, siaubingas jausmas.
Galiausiai sustabdžiusi savo klaiką, Rosemarie trūksmingai iškvėpė. Nors ir buvo baisu suprasti, kad jei greta būtų stovėjęs tikras žmogus, o ne tik paprasta iliuzija, jis būtų pavirtęs faršu, tačiau ji vis tiek negalėjo atsidžiaugti, kad jos nebeliečia nepažįstama ranka. Nuo sprando, kur buvo sugriebęs mirties valgytojas, vis dar ritosi šiurpo bangos.
Na, bet tai jau buvo praeity, tad galiausiai mergina nusekė švilpiui iš paskos, atgal tos proskynos link. Pakeliui dar gražino savo balsui įprastą toną, kad prakalbusi neišgąsdintų vaikio, bei sustojo šalia. Frankui panaudojus jai nepažįstamus kerus, septintakursė išpūtė akis.
- Kas čia buvo, - vos krutindama lūpas ėmė šnabždėti, nenuleisdama akių nuo tos šešėliuotos figūros.
Dar nespėjus jai atsigauti, penktakursis išlindo į proskyną, todėl merginai teko sekti iš paskos. Rose ne itin gaudėsi, kas šiuo metu čionai vyksta, tad visas prakalbas paliko švilpiui. O ir tas pačias buvo sunku sekti – varnei kažko baisiai sukosi galva. Gabūt čia pasaulis sukasi, visai ne galva, - šmėstelėjo mintis galvoje ir mergina vos susilaikė nesusvyravusi. Tik staiga tasai vadas kreipėsi į ją ir kitą likusi mirties valgytoją, liepdamas jiems kažką pagauti. O ji nė nenumanė ką, mat visą šį laiką stengėsi nenukeipti visų akyse. Velniava.
Neturėdama iš ko rinktis ir džiaugdamasi, jog jos veidą slepią kaukės, mat šiuo metu klaiką, sklindantį nuo jos turbūt buvo galima net užuosti, Rosemarie apsisuko ant kulno bei atsargiai metė žvilgsnį į su ja pasiųstą mirties valgytoją. Jai vos kojų nepakirto, kai abiejų žvilgsniai susitiko bei susikirto tarpusavyje, mat juodasis magas spoksojo į ją taip, tarsi galėtų pragręžti skylė pro visą maskuotę. Buvo kraupoka.
Nepaisant to, varniukė skubiai, gal net kiek per skubiai, nukreipė akis priekin ir ėmė žingsniuoti iš proskynos. Visą neilgą kelią vyravo tyla, nė vienas neišspaudė nė garselio, o tuo labiau septintakursė. Buvo girdėti tik minkšti, miško paklotės sugeriami žingsniai ir negarsus kvėpavimas. Rose galvoje be pertraukos sukosi sraigteliai, niekaip nenuspręsdami, kaip reiktų elgtis. Vienaip ar kitaip, mirties valgytojas buvo ją aplenkęs pora žingsnių, tad vis dar nežinodama, kas iš to išeis, mergina staigiai nėrė į šoną bei pasislėpė už medžio. Išgirdęs bruzdesį, magas sustojo ir grįžtelėjo atgal, kur turėjo stovėti varna. Jos nepamatęs, piktai suniurzgė ir sparčiai pajudėjo jos slėptuvės link. Nieko nelaukusi, Rosemarie iškišo ranką iš už medžio bei riktelėjo:
- Impedimenta!
Kadangi kerus paleido kone aklai, šie gerokai pramovė pro šalį, kėsindamiesi sustabdyti ne tąjį mirtininką, o greičiau jau išdaužti Dievui langus. Nors ji nė nebuvo baisiai tikinti, bet esmės tai nepakeitė. Pamačiusi, kad juos skiria vos trejetas metrų, rausvaplaukė iššoko iš dabartinės slėptuvės ir spėriai nuliuoksėjo tolyn. Žinoma, magas bet kada galėjo ją pasivyti, bet, regis, netikėtumas suveikė ir šis kelioms akimirkoms liko stovėti vietoje. Gaila, kad tik kelioms akimirkoms, mat kai jis galiausiai išsijudino, atstumas ir vėl ėmė nepaliaujamai tirpti.
- Confringo! – mestelėdama per petį dar vieną burtą, nervingai šūktelėjo.
Ugnis, kartu su sprogstamąja jėga, pasiglemžė už jos buvusį medį ir, matyt, bent šiek tiek kliudė jos persekiotoją. Surizikavusi žvilgtelėti atgal, Rose pamatė, kaip magas įnirtingai bando užgesinti liepsnų apimtą ranką. Na, šitaip patenkinti smalsumą rizikavo visiškai veltui, mat nors ir vos sekundės daliai nukreipusi akis nuo nelygaus kelio, mergina sugebėjo užkliūti už medžio šaknies ir jau niekas negalėjo sustabdyti to, kas nutiko po to.
Virsdama varniukė bergždžiai graibė orą, tarsi jame galėtų rasti kažką tinkamą nusitverti, tačiau galiausiai vis tiek skaudžiai trenkėsi žemėn, o galva, kaip tyčia, pataikė į greta pūpsojusį akmenį. Didžiulį akmenį. It žaibas trenkė siaubingas skausmas ir Rose akys užtemo. Ji jautė, kaip kažkas žengia prie jos, suima už apsiausto apykaklės, pakelia nuo žemės bei nuplėšia nuo veido kaukę. Taip pat ji jautė silpnus krestelėjimus, tarsi būtų kažkur nešama, o sąmonę dar pasiekė neaiškūs žodžiai, panašūs į „taip ir maniau“. Tuomet ji visiškai atsijungė bei nuskendo tamsos pataluose.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 29, 2017, 05:02:05 pm
Niekada nesuprato, kodėl brolis taip mylėjo žiobarų draugiją - ant tiek, kad net pametė savo statusą kaip būsima šeimos galva tam, kad galėtų susituokti su tokiu bjauriu krauju persisunkusia būtybe, neturinčia nė lašo materialios ir kilmingos vertės. Niekada nesuprato, tačiau šiek tiek pavydėjo - net jei pasirinko blogai jis, net jei pametė visą, kas brangu ir nustūmė visus lūkesčius nuo savęs ant jos, ji ir pati norėjo patirti tokį pilnavertišką jausmą, kur žinai, ko nori, ko sieki, kas tau brangu.
Iškart po to prasidėjo pasiruošimai - ieškojimai jaunikio, kuris turėjo tokį patį gerą burtininkų statusą, kad būtų galima ją pervesti jam, kartu perduodant ir visą valdžią. Gi moterys tokioje karališkoje visuomenėje - tik gražus žaisliukas, kuris turi laikytis visų taisyklių, manierų, būti toks ir anoks, bet nedaryti to ir trečio. Pirma net buvo mintis sieti ją su ta pačia atgamtiškų galių perpildyta gimine, kuri buvo kraujo, gauto iš tėvo, dalis, tačiau visos karalystės buvo statomos su pralietu krauju, kurių sienose buvo suslėptos paslaptys, tad tai nebuvo variantas.
-Jeigu taip sakai,- dar žvilgsniu palydėjo gyvatę, užsižiūrėdama į tolumą.
Kelis kartus tankiai sumirksėjo ir nenorom sugrįžo į realybę, kurioje lietus ir šaltas vėjas kūrė nemalonią atmosferą; porininkas, net tas, nepadėjo šios gerinti. Tikriausiai nuvertino ją - žinoma, stereotipiškas bijojimas visko, kas nėra gražu ir rožinė, buvimas tik pinigais apsirūpinusiai mergiūkštei, laikymasis senų taisyklių, kad mergina turi tik sėdėti šalia karaliaus ir būti graži, kol vyriškos giminės karai rūpinasi jos saugojimu.. Žinoma, ji viską atitiko. Tai buvo jos ilgai ir be sustojimo ugdyto charakterio dalis, toks paviršutiniškumas, kad nė neatskirsi, kas yra realu, o kas - ne. Karališkumas rėmėsi peilio suvarymu į nugarą principu, ji tik tą tęsė.
Bet siaubas, kaip neapkentė, kai kažkas ją nuvertino. Net jei ir tai buvo jos asmenybės bruožai, sukuriantys tokį išmąstymą. Negalėjo to pakęsti, nė per plaukelį.
Gobtuvas jau seniai buvo nukritęs, veik visa Celestė jau buvo permirkusi - tarsi supratęs, kad atliko savo darbo dalį, lietus susilpnėjo, o ji šlapią skudurą, visai neseniai buvusį prabangų, tiesiog padrikai užsimetė ant pečių - buvo užtektinai permirkęs, jog priliptų prie jos bliuskutės ir kūno lopinėlių, tačiau lengvai nusimetamas, ko jai tikriausiai vėliau ir prireiks.
Įkvėpė, iškvėpė. Mintys lakstė padrikai, nelabai ėjo gaudytis, kas vyksta. Tai, galų gale, koks gi tas planas? Neatrodė, jog Greywindas ruošiasi kažką iš jo sekti - tikriausiai tai reiškė, kad moksleiviai tiesiog ims veikti atskirai. Ir puiku. Net ir jam pasišalinus, klastuolė liko savo vietoje - akis užvertė į medžius, į priešingą pusę šių, negu patraukė jis, laukdama dar vieno žaibo, bent dėkui die, kad susilpnėjąs lietus nereiškė pasibaigusių likusių gamtos šėlsmų. Tikėjosi taip pamatyti bent viename medyje įsitaisiusį šešėlį - žinoma, net gamta nėra tokia miela, tad bet kokie mesti šešėliai galėjo būti priskirti žmogui, teliko kliautis intuicija ir medžiu, į kurį buvo lengviausia įsiropšti. Net jei ir minimaliai teįmatė šakas, gebėjo net dabar jausti jų aštrius kampus ir galbūt dar kokius papildomu spyglius, gi tai nebuvo paprastas miškas. Jeigu toks perbrėžtų jos delikačią odą, pasiliktų ilgaamžis randas..
Papurtė galvą, užsikišo plaukų sruogas už ausų - įsitikinus, kad po kojomis nėra jokių šlamančių lapų arba mažų šakelių, kelis kartus pašokinėjo vietoje, greitu šokinimu užsikabindama už vienos didesnių šakų - įdėjusi šiek tiek jėgos sugebėjo užkelti ir likusį kūną viršun, visai kaip turėklai, visai kaip turėklai karstymuisi.. Kita šaka buvo visai prie pat - net kaip patogi iliuzija atrodė turėti storą šaką prie pat; jeigu priešininkas ir buvo šitam medy įsitaisęs, jos dar neišgirdo, ar bent taip ji tikėjosi. Viltis buvo visą, į ką galėjo laikytis įsikabinusi. Giliai įkvėpusi, mergina vieną koją perkėlė ant tos šakos, kita atsispirdama ant būsimos ir pasiekdama trečiąją - ranką uždėjo tiesiai ten, kur buvo maža auganti šakelė, kuri perrėžė delną. Na ir nesėkmių pilna diena - niūriai šyptelėjus, užsiropštė ant šakos, apžiūrėdama vaizdą priešais. Apačioje niekas nebuvo pasikeitę, neatrodė, kad kažkieno kito dėmesį buvo patraukę kitu du mokiniai - ir Celeste nežinojo kaip jis, bet ji tikrai nesiruošia lįsti į kovą be jokio pradinio nukreipimo, ypač tada, kai pati šį išsakė. Suėmę lazdelę nesužalota ranka - kita suimdama apsiausto skverną, kad kraujas nelašėtų žemyn - nukreipė tiesiai į ten, kur, pagal jos apskaičiavimus, turėjo būti upė; giliai įkvėpusi kelis kartus mintyse pakartojo burtažodį - visai pasigailėjo, kad su burtais nesukursi ant vietos veikiančių paprastų sprogmenų - ir mostelėjus paleido į upę. Nerizikavo naudoti balso, tačiau nieko nelaukusi ėmė ropštis kita šaka - dar ir dar kita užsiropštus, kai upėje sukildintas vanduo jau buvo nurimęs, užmatė akylai besidairantį žmogaus šešėlį. Net susiraukė užmačiusi, kaip buvo bandoma ieškoti pažeidėjo apačioje lankstančio, kai ji buvo visai čia - tai gi turėjo būti visai akivaizdu. Akylai žiūrėdama į figūrą, lazdelę tarp dantų įsikandus, greitu prisitraukimu užšoko ant šakos, kuri susvyravo nuo jos svorio - priešininkas, kurio veido nė nesimatė iškart atsisuko į ją. Dėl kelių sekundžių laimėjimo Celeste mestelėjo savo apsiaustą link jo - per tą akimirką trumpą, kol buvo bandyta spręsti priešininko jo geriausią veiksmą, ar apsiausto numetimą, ar burto paleidimą bet kurio atveju, klastuolė išsitraukė lazdelę, grįždama prie žodiškųjų burtų.
-Locomotor Mortis,- priešininkas irgi kažką per burtą paleido jos pusėn; vienas taikėsi tiesiai į kojas, kitas į veidą, tad su siaubingu susvyravimu ant ne tokios ir plačios šakos  ir dar viena gauta žaizdele, šį kart ant skruosto, mergina sugebėjo didžiausios bėgos išvengti - net jei ir jautėsi visai įširdusi, jog nesugeba išvengti menkų sužeidimų.
Mirties valgytojas, net jei ir tebuvo tai projekcija tik, susvyravo - tikriausiai nematė, kad tokie, atrodo, neskaudūs kerai galėtų būti naudoti, gi tikrai nėra taip, kad jie medžio viršūnėje. Nespėjus jam paleisti kitų, tikriausiai dar ir neleistinų burtų lavinos, mergina prišoko ir stumtelėjo jį nuo šakos, iš rankų tuo pačiu išplėšdama lazdelę - tikėjosi, kad galbūt kuri iš projekcijų naudos jiems reikalingąją surasti, tačiau neatrodo, kad likimas toks draugiškas. Ar mokytojas. Koks skirtumas.
Išgirdo, kaip projekcija kristelėjo į krūmus, sukeldama šurmulį apačioje - kažkiek tikėjosi, kadangi tai tik sukurta projekcija, jos iškart išnyks vos bus "nugalėtos", tačiau iš savo stovėjimo vietos nesugebėjo įmatyti, ar šioji pradingo, ar ne. Ką gi.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Caroline Elase Wilding Birželio 29, 2017, 06:56:30 pm
Akyse tavaravo. Caroline ereliopilkšvo erelio pavidalu tebegulėjo ant samanų paklotės. Neturėjo jėgų pakilti. O po teisybei, kas jai darbo? Galėtų čia sau gulėti iki Paskutioniojo teismo dienos, per kurį, pasak Biblijos (arba dar gerokai ją patobulinusios Carol močiutės) atsiversiantis dangus, iš kažkur atsirasią angelai ir pradės kažkokį ritinį pasiėmę skaičiuoti gerus ir blogus darbus. Kartais Caroline pati susimąstydavo, ką gero ji nuveikė per tuos save šešiolika metų. Juk jau ir pilnametystė ant nosies, o štai gyvenimo istorijoje neūtų nieko gero ką parašyti. Na, paskaičiuokime išmintingieji kurmiai – pirmi treji metai, kai tave myli visi, bet vien dėl to, kad esi meilutis kūdikis žiburiuojančiom rudom akytėm. Toliau – keletas metų, kol sukanka vienuolika. Vaikystė, džiaugsmas, gyvenimas. Vis dar visi myli kaip vaiką. Ir nieko itin gero nenuveikta. Taigi kol kas prie gerų dalykų sąrošo turime apskritą nulį. Toliau – Hogvartsas, pirmi treji metai. Jei keletą taškų koledžui ir Stingdomuosius kerus į kaktą skaitysime kaip gerą darbą, tada gal surinksime kelis. Bet vėlgi – ne per daugiausiai. Tada – praktika. Bent jau keik žinojo Carol, už kvailumą, naivumą ir nemokėjimą pasirūpinti savimi niekas premijų neteikia. Nors ir šio to išmoko per tuos metus, Carol nesijautė kakžką gero padariusi. Kiti metai – iš gyvenimo išbraukti, migloje paskandinti, apmąstymuose paklaidinti mėnesiai, kai mergina visai nesidomėjo pasauliu. Tai kaip gali ką gero nuveikti, jei net nežinai kas vyksta pasaulyje? Veikiau kenki jam. Ir paskutiniai, šešiolikti metai, neseniai prasidėję, bet Carol ir per juos nuveiktų darbų gausa pasigirti negalėjo. Taigi sudėjus visą šitą ilgą merginos pamąstymą nesunku padaryti išvadą, jog Caroline tikrai nesupyktų, jeigu Paskutiniojo teismo trimitas dar uždelstų metelius kitus.
Staiga mergina išgirdo atrėjant žingsnius. Pirma labai tylius, o po to vis garsėjančius, jau visai šalia savęs. Šakelės traškėjo po kažkieno kojomis. Carol išgirdo balsą, tariantį burtažodį. Ji net iškart nesusigaudė nei kas jį taria, nei kam tas burtas skirtas. Pirmiausiai į galvą atėjo Mirties Valgytojai. Negi vėl? Tada Caroline pajuto pažįstamą karštį ir besikeičiantį kūną. Dar akimirka, ir vietoje pilkšvo erelio ant samanų paklotės gulėjo juodaplaukė garbanė. Caroline girdėjo balsą, kažką greitai greitai kalbantį. Blakstienos merginai dar niekada neatrodė tokios sunkios, švininės. Didžiulėmis pastangomis mergina atmerkė akis. Keliskart sumirksėjus priešais plaukiojanti dėmė pagaliau susifokusavo į Edgar‘o pavidalą. Jis greitai kažką kalbėjo; šešiolikmetė spėjo sugaudyti vos keletą žodžių. Pala pala, tai JIS man dabar skaito moralą? Nesupratau..? Šiaip jau čia mano privilegija. Niu palauk tu man, gausi dar ne taip. Sugalvojo vienas stot prieš gal dvidešimt ar net daugiau ir dar priekaištauja, kodėl norėjau grįžti... Miniatiūrinį Caroline susierzinimą kaip ranka nuėmė, kai staiga sustojęs kalbėti Edgar‘as tiesiog ją apkabino.
 - Tu man irgi,- mergina tiesiog tylėjo. Jai patiko žinoti, jog kažkam rūpi, jog yra ne viena. Carol įsikniaubė draugui į petį ir daugiau nieko nesakė, tieisog mėgavosi tuo saugumo jausmu. Užsikabinusi už Edgar‘o šešiolikmetė atsistojo ir kiek susiraukusi pamėgino išsitiesti – šiaip ar taip, neseniai krito. Mergina per šią pamokėlę atsipirko keliais nubrozdinimais, sumušimais, kiek apsvilusiais ir suveltais plaukais ir pamestu peiliu. Kad ir koks jis buvo brangus Carol, Edgar‘ui užduotis buvo nepalyginamai skaudesnė. Gal ne fiziškai, tačiau emociškai tikrai. Prisiminimai yra pats galingiausias ir pavojingiausias ginklas. Juk kažką panašaus minėjo ir profesorius, kalbėdamas apie tas savo Mulfides? Nelabai Carol klausėsi, juk klausimo tikslas buvo tikrai ne pagilinti savo žinias Apsigynimo nuo juodosios magijos tema.
Kelias iš proskynos nebuvo labai ilgas. Pamiškėje lūkuriavo vienas dabita profesorius. Ar mes taip lengvai išsisukom ar kas čia atsitiko? Nustebo Caroline apžvelgusi tuščią pievelę. Atrodė, jog jiedu su Edgar;u jau užsibuvo ilgokai, tačiau kitų dar nebuvo matyti.
Jeigu prieš pamoką nervai nelaikė Carol, tai po visko savitvardos neteko Edgar‘as. Mergina nematė reikalo jo tramdyti, juolab, kad jo žodžiai daugmaž buvo teisingi. Pati šešiolikmetė vėrė profesorių bejausmiu žvvilgsniu. Jame nebuvo matyti nei išdidumo, nei pykčio, nei neapykantos – nieko. Taip ir įsivaizdavo mokytojo mintis. „Pareina vaikučiai tarsi didvyriai iš didžiausio mūšio, gyvenio visai nematę... Pažeidžiami, įsivazdinę, tarsi nežinia kokie pavojai jų būtų tykoję, ech... Mokytis ir mokytis dar tokiems. Tarsi pasaulis žiaurusis tik ir kesintųsi į juos abudu“. Nežinia kiek tiesos buvo Carol apmąstymuose, bet ji taip manė. Juolab, kad teoriškai pats profesorius buvo vos dviem metais vyresnis už šeštakursius.
 - Jei jau apie tai,- kreipėsi Caroline į Edgar‘ą.- Mums tikrai reikia pasikalbėti. Vylėsi, jog draugas susipras gausiantis velnių už nutrūktgalviškumą.
Pamoka dar nebuvo pasibaigusi, tad išeiti kaip ir nebuvo galima, o kalbėtis girdint mokytojui šešiolikmetė neturėjo jokio noro. Labai tikėjosi, jog bent šį sykį gerbiamasis profesorius susivoks, jog dviejų „labai lengvai pažeidžiamų“, o tikriausiai ir gyvenimo sunkumų nemačiusių, pasipūtusių vaikų pokalbis jam visai neįdomus.
 
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Birželio 29, 2017, 10:57:50 pm
Paleidęs kažkokio nežinomo Mirties valgytojo riešą, kita ranka prilaikydamas kūną, lėtai ištraukė kruviną peilį. Kūnas susverdėjęs nugriuvo purvan; bandė tarp pirštų išlaikyti lipnų, kruviną durklą, bet ir jis išslydo. Tyliai dzingtelėjo maišytas metas su sidabru palietęs žemę, matyt užkliudė kokį akmenį. Ir tik tas šiurpiai tylus garsas privertė Džeimsą išlįsti iš netikėto sąstingio, kai kojas su rankomis pajudinti tebuvo paika svajonė- pasakytum miego paralyžius, bet nemiegojo. Melsvas akis nemirksėdamas įsmeigė į lavoną, kuris matyt kaip projekcijai priderėjo tirpo ore po gabalėlį, po trupinėlį, nerangiai valėsi kruvinus, šalčio sustingdytus pirštus į permirkusį, purviną apsiaustą. Kraujas sumišo su purvu, lietumi ir pavirto į lipnią, šleikštulį keliančią masę, bet tai absoliučiai nerūpėjo vaikinui. Mintys buvo užimtos kuo kitu. "Tai tik projekcija. Tai tik iliuzija. Tai- netikras žmogus"- tik lūpas judindamas šnibždėjo ieškodamas nevykusiai, kvailai pamestos lazdelės. Šeštakursis.... lazdelę?! Tai tik įrodo, kad pasaulis ima degraduoti iš lėto, visai panašiai kaip ir tas smilkstantis juodojo raganiaus lavonas. Šią rado permirkusią- visgi dar lijo- purvo apdrabstytą ir jame įspaustą šalia išversto kelmo. Purvinais, iki švaros galo nenugramdytais pirštais skubiai paėmė, lyg bijodamas vėl pamesti ir akimirksniu ėmė nuvalė į kelnių klešnę. Sueis.
Kažkur stebėtinai arti išgirdo sprogimą lydimą vandens šniokštimo. Net krūptelėjo iš to netikėtumo- iš kart pakėlė nunarintą galvą, it stirna užuodusi pavojaus, grasinančio jai gyvybe, kvapą. Turbūt  būtų pasileidęs bėgti tiesiai link upės, ketindamas likviduoti priešininkus prisidengdamas naujai sukurta uždanga, jau norėjo lėkti, bet sustojo nė nepasijudinęs. Nespės, tos svarbios sekundės jau ištiksentos, paleistos dulkėmis. Kodėl gi taip? Ogi todėl, kad... Žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, besipuikuojantį ant dešinio riešo. Vargiai įžiūrėjo valandas.
Grįžtelėjo per petį. O dievai, širdis vėl nusirito tūkstantinį n-tąjį kartą į kulnus. Prieš jį stovėjo trečiasis žvalgas. Nukreipta lazdelė, plius, laiko stoka, lygu?... Bėk! - vienintelė šovusi mintis galvon, privertė raityti padus link upės, nes buvo įsikalęs į galvą, kad būtent ten ir yra paslėpta ta velnio nešta ir pamesta šeivamedžio lazdelė. Kūlversčiais persivertė išvengdamas burtų,  bėgdamas atgal prie negyvėlio. Stabtelėjo tik keliom sekundėm- pagriebė už pakarpos tirpstantį kūną ir iškėlė prieš save lyg skydą, kuris ir suveikė idealiai- tą akimirką vos pakėlė, kerai ir pataikė į uždangą. Kita ranka tvirčiau suspaudė savąjį ginklą ir nė nesitaikydamas paleido pirmus į galvą šovusius kerus. Nežinojo ar net pataikė, svarbiausia buvo dingti iš čia, stebuklingai neįsimūrinus į medį, atkerpunėti ir iki upės, bei surasti tą prakeiktą ieškomą objektą iki kol laikas neišseko. Misija skamba kaip neįmanoma- galbūt tokia ir yra.
Lavoną persimetė per petį, taip uždengdamas nugarą, to užteko, kad dalinai save apsaugotų, bei neįsitėkštų į medį- atsiduso ir pasileido bėgti kiek jėgos leido, pro ausis švilpiant kerams. Nardydamas tarp medžių, karts nuo karto per petį paleisdavo kokius kerus, bet labiau koncentravosi į bėgimą. Priešininkas elgėsi atvirkščiai. Kelios virtinės prašovė visai šalia, dar keli burtai pasiekė lavoną- uždangą. Kad ir kaip stengėsi, šeštakursis žinojo, kad žvalgas artėja. Tas gi nieko nenešė, greitis juk didesnis. Aplenkęs dar vieną medį, sustojo užlysdamas už jo. Nusimetė nuo nugaros nešulį iš kurio teliko tik kaklas su galva. Lyg beisbolo lazdą suėmęs pirštais kaklą ėmė lūkuriuoti. Ilgai neteko laukti- pro pat slėptuvę, užsižiopsojęs, kad auka pradingo, pralėkė gaudytojas, toliau nežengęs nė žingsnio- vaikinas užsimojės stipriai vožtelėjo su leisgyviu šiam per makaulę. Iškart paleido tirpstančią galvą iš inercijos dribtelėti su gaudytojo kūnu motinėlės žemės glėbin. Gaudydamas kvapą sustojo sekundėms pailsėti nuo beprotiško lėkimo- taip gyvenime dar nebuvo lėkęs. Net ir tada, kai su Igoriu užsirovė ant laukinio hipogrifo, kurį ketino prisijaukinti jo magizologė motina. Blausiai šyptelėjo tą prisiminęs, bet Greitai nuvijo mintis, iškeldamas lazdelę. Turėjo mažai laiko. Gal net taip mažai, bet mažai, kuris grėsmingai tirpo. Užsimerkė sutelkdamas visas mintis į laimingiausią savo prisiminimą. Jei neužteks laiko sukurti gynėją, teks tenkintis kita priedanga, laiko tikrai nešvaistys bandydamas prisiminti kažką laimingo jam pačiam. Atsiduso. Šeima. Taip, šeima jam lamingiausias momentas arba tiksliau praleistas su ja. Net nustebo, kai sidabrinis vilkas iš pat pirmo karto susiformavo. Kiek paminė, juodaplaukiui reikėjo gal septynių kartų, kad pirmąkart iškviestų jį per Antrojo Hogvartso treniruotes. Tipo, antras kartas sėkmingesnis?
Vilkas buvo nuvytas link upės atkreipti dėmesiui, suburti likusius tris priešininkus. Pats irgi nieko nelaukęs pasileido ristele taupydamas jėgas tolimesnėms rietynėms. Bėgti iki tosios vietos nebuvo kažkaip super ilgai ar varginančiai- keliasdešimt metrų ir upė atsirado kaip ant delno. Vis lyjant lietui, bandydamas neišsidrėbti ant purvo visu ilgiu, pakankamai lėtai ėmė leistis gan statoku šlaitu, pasitikėdamas tik šešėliais ir savo gynėju, ant kurio kabliuko jau buvo užkibę likusieji Mirties valgytojai. Kai jau pėdos buvo ant lygaus paviršiaus, susilenkęs probėgomis nubėgo prie kranto boluojančio akmenų. Pritūpės slėpdamasis, bet vis tiek galva kyšojo viską išduodama- tačiau, buvo ir pliusų ir minusų- pavyzdžiui, galėjai pamatyti kur yra susibūrę burtininkai, kadangi gynėjo šviesa juos išdavė taip pat kaip ir kyšanti grifo galva šalia riedulių. Pliusas. O minusą jau žinot.
Visi tie gyviai- burtininkai ir vilkas- buvo susibūrę kitame upės krante. Aišku kaip dieną, kad išsitraukę lazdeles ir budrūs stebėdami gynėją, kuris šiuos vilojo priešingon pusėn nei kur buvo Greywindas. Matė lyg kažką jie tariasi ir vienas iš jų atsiskyrė ir patraukia link upės imdamas ją perbristi. Kai atsirado beveik šalia mokinio slėptuvės, šešiolikmetis išoko iš jos, greibė varžovą už atlapų, ketindamas jį įmurkdyti į vandenį. Puikiai suprato- žybčiojantys kerai dar geriau išduos negu vandens šniokštimas. Mirties valgytojas kiek sutriko, paliesdamas lazdelę iš rankų- pats irgi neatsiliko ir griebė vaikiną už drabužių. Imtynės buvo nelygios, tai Džeimsas, tai projekcija paimdavo viršų, kol galiausiai praradęs pusiausvyrą atgamtikas krito vandenin. Galva atsirado vandeny, šis plūdo į nosį, burną, ausis, graužė akis, o priešininkas jį smaugė, be galimybės įkvėpti. Muistėsi, bet vargiai. Tik spyręs kojomis, išvertė ir burtininką iš koto, šis krito, o šlapias juodaplaukis išniro, ūmiai griebdamas priešininką už gerklės ir ano galvą dar labiau panardindamas į vandenį. Dabar jau ne jis, bet kitas muistėsi vandenį smaugiamas. Vieną nanosekundę pasirodė, kad vėl viskas apsivers aukštyn kojomis- juodžius išnirs ir tau kapėt, bet sugraibęs dugne aštriabriaunį akmenį kelisyk juo vožė. Vanduo nusidažė vos įžiūriamu raudoniu. Pajuto, kai ano kūnas vandenį atsipalaidavo išnirdamas viršun; atleido susitirusius pirštus paleisdamas antrą negyvėlį ir akmenį. Tylios grumtynės pasibaigė. Pakėlė šlapią galvą dairydamasis ar kiti juos pastebėjo. Akys neužfiksavo gynėjo, tamsa kėlė nerimą sumišusį su baime. Atgalios žvilgtelėjo į lavoną- aiktelėjo pamatęs jį besikeičiantį, besiformuojantį į visai ką kitą. Šlapias iki kiekvieno siūlo galo vaikinas vieta plūduriuojančio kūno pamatė neskubėdamai grimzdančią persitransfigūravusią šeivamedžio lazdelę. Šią minutę, kurią prastovėjo iki kelių vandenį, turėtų džiaugtis, bet stovėjo apimtas nerimo.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 30, 2017, 01:56:44 pm
Taigi. Įsikabinusi medžio kamieno, žaliomis akimis mergina skanavo vos vos regimą krūmų kontūrą, esantį tiesiai apačioje jos - ten, kur krito ir tas sunkus projekcijos kūnas, tarytumei būtų tikras žmogus. Girdėjo šurmulį apačioje, tačiau jis buvo it prislopintas - nesuprato, ar likę priešininkai buvo taip toli, ar jai užgulė ausis. Visai mielai būtų pasilikus čia pat - Greywindas pats būtų susitvarkęs su likusiais, o jei ir nesusitvarkytų, ką gi. Pats liktų ir kaltas. Be to, tokiame tankiame medyje, kuris lapų turėjo daugiau negu ji plaukų, jos net ir smulkiausi lietaus lašeliai nepasiekė, net ir vėjas neatrodė toks agresyvus.
Net ir priešininkų galėtų lengvai atsikratyti - iš kitos pusės, jeigu vėl tomis šakomis ji liptų žemyn, priešininkai turėtų pranašumą jos nuginklavime. Galų gale viskas grįžta prie pradinio punkto - geriausio nieko nedaryti. Kovos laukas nėra merginų vieta. Tegul susitvarko tie, kurių gyvenimas menkesnis, tie, kurie neturi jokios vertės prie savęs.
Jau būtų nusisukusi ir apsižiūrėjusi, kuri vieta buvo švaresnė ir atrodė tvirtesnė, kad galėtų ramiai atsisėdus viską iš aukštai pražiūrėti, gal net susitvarkyti tas kelias žaizdas, apie kurias buvo pamiršusi ligi šiol - tačiau prieš pat nosį praskridęs žalias žaibas, toks pat ryškus kaip jos rainelės, akimirkai ištirpdė visas mintis. Taip gi negalėjo būti, ji turėjo juos girdėti, be to, jie neturėjo jos matyti, tad viskas turėjo būti paleista neapskaičiavus ir tik spėjant - tai kokio sušikto velnio jis vos į mane nepataikė --
Nebespėjo tęsti pasipiktinusių minčių lavinos - po pirmo žaibo, atrodo, pataikę aukso vidury, prasidėjo piltis kiti, dar labiau sutrikdę merginą, gi kodėl abu turėjo patraukti link jos, kodėl, Greywindas su savo pasipūtimu negalėjo gauti jų abiejų jau į porą, a?
Nespėjus išsisukti, vienas žaibų pataikė jai tiesiai į nugarą - iš viršaus neišėjo išskirti tikslių žodžių užkeikimo, tačiau neatrodė, kad šis buvo mirtinas, net jei tokia mintis, kad galėtų būti mirtinai sužalojančių, buvo prieštaraujantis jos seniau iškeltai hipotezei. Nors nepaisant to, klastuolės lūpas vis vien paliko striginėjantis klyksmas, persimaišęs su tankiu kvėpavimu - jautė, kaip jos nugara visa buvo tarsi paliesta įkaitinto žarsteklio, kuris vėliau buvo kišamas per odą, deginantis mėsos sluoksnius, sunaikinantis smulkutes kraujagysles ir perduriantis svarbius organus, o kai žarsteklis atvėsdavo, jo padarytas skyles pripildavo benzino ir įmesdavo degtuką. Nežinojo, kas čia per burtas - Dievai matė, jai nė velnio tas nerūpėjo - tačiau skausmas užvaldė visas jos smegenų ląsteles, pasiglemžė visas logiškas mintis ir išmąstymus, rėkiančius, kad susiimtų. Viskas, kas iš jos liko - tik pasiutęs žvėris, kuris buvo įsitikinęs, kad panaikinus skausmo atsiradimo šaltinį, pradings ir jis.
Nežinojo, kaip sugebėjo dar išlikti ant šakos, net per tokius dramatiškus skausmus ir raitymusis - giliai kvėpuodama ir pasiremdama į kamieną mergina lėtai atsistojo, žiūrėdama į priešininkus apačioje, jau ruošiančius tarti kitą burtažodį, privesiantį ją prie tokio pat skausmo, tarsi tai būtų pasižaidimas.
Atmesdama logišką suvokimą, kad nuo tokio aukščio galėtų geriausiu atveju susilaužyti kurį iš reikalingų kasdienai kaulų, Celeste nedvejodama šoko pirmyn, rankomis stumdydama iš kelio mažas šakeles ir lapų virtines, link dviejų mirties valgytojų, laukiančių apačioje - taikėsi į kairiau stovintį, tą, kurį manė ir paleidusį šį prakeiktųjų burtą; tarsi kokia superheroje, kurios istorijoje viskas pasisuka taip, kaip reikia jai, pataisė nusileisti tiesiai ant šio - kaklas mirtininko buvo prispaustas jos kelėno, ranka dešine laikydama jo galvą prispaustą ant žemės. Jautė šlapią jo aprangos medžiagą po savimi - gi vargšelė mano su mokykliniu sijonu ir bliuskute tėra, kai jos mielasis apsiaustas taip maloniai jauku pabuvo ir kažkur nukeliavo drauge su vėju - ir žinojo, kad jai taipogi tai gerai nesibaigs, tačiau nedvejodama į jo smegenis nukreipė elektros srovę, kurią pajuto besikaupiančią tarp pirštų. Jai nepatiko, kaip dėl kažkokių piniginių biznių tėvo giminė susigiminiavo su tokia keistenybių pilna - tai ją įtakojo daugiau negu vienu būdu, trukdė būti tai romiai ir tiesiog gražiai mergaite, kuri kažkada turės pataikauti aukštos pozicijos vyrui.
Tačiau dabar jai tai nerūpėjo - ji buvo įsiutusi, ir vienintelė prigimtis, jai atlikusi tebuvo išgyvenimo. Buvimas padoriai, gražiai, elegantiškai, kokia ji ir yra? Velniop! Atrodo, net galėjo paliesti tas įsiūčio gijas, besiveržiančias per skausmą laukan. Nusišvilpti jai buvo, abu priešininkai kris negyvi, ir niekas nebesužinos.
Pajuto ir pati elektros sprigsėjimą po ja ir mažus kūno trūkčiojimus, atėjusius su tuo - nors tai buvo menkis palyginus su nebejundančiu kūnu po ja. Vis dar maudė kūną skausmu, dabar prisidėjusiu ir elektros nutrenkimu menku, tačiau klastuolė atgavo dalį savivaldos - šoktelėjo atgalios nuo pačirškintojo kūno, išsisukdama nuo burtų lavinos, paleistos į ją. Susvyravo, vos vos neišsidrėbė ant žemės - tai tikriausiai būtų buvusi pabaiga jai.
-Ei ei, berneli, nemokė niekas tavęs, kad karalienes reikia gerbti ir mylėti, o ne žaloti? Mhh?- pakraipė galvą, laukdama atsakymo, kuris taip ir neišvydo šios Žemės paviršius - trumpa akimirka, kai niekas nevyko, tuomet ji pasileido tiesiai prie jo, o projekcija atstatė savo burtų lazdelę į ją, ruošdamas burtą,- Diffindo.
Perbrėžė liniją kirčio ten, kur po apsiaustu turėjo būti paslėptasis liemuo - niekas nevyko, niekas nevyko, ir staiga pasaulis nusidažė raudonai.
Tarsi iš nevykusio siaubo filmo, lygiai padarytas kirtis atrodo, kad tuoj pradės skirtis nuo kūno, kad viena dalis vis dar stovės, o kita bus numesta už kelių metrų - žinoma, taip neįvyko, tai tebuvo tik kirtis, kliudęs kraujagyslės ir minimaliai žarnas. Niekas nekrito, neskrido, tačiau kraujo fontanėlis, palikęs aukštai kaip jaunas bernužėlis ir jo saulužėlė, liejo kraują it tai būtų jo pareiga gyvenime.
Celeste susmuko ant žemės, visiškai išsekusi ir pervargusi - skruostu jautė šlapią žolę, ore tvyrantį geležinio kraujo dvoką. Žinojo, kad tai netikra, ir žmonių gyvybės - ar ir projekcijų, turėjo tokią pačią vertę vis - jai buvo bevertės. Jei negalėjo iš to pasipelnyti ar gauti ko nori, tai buvo bevertis daiktas jai, jos šeimai ir jos giminei. Kraujo ji nebijojo. Mirties irgi ne.
Tiesiog jautėsi išsekusi, be galo ir galo - būtų mielai čia pat ir užmigusi, tačiau negalėjo to leisti. Reikėjo pabaigti ką pradėjo, reikėjo, reikėjo..
Nežinojo, kiek laiko ten ant tos žemės praleido, nebūtų nė sakiusi, kad tris minutes taip prašvaistė - tačiau pakėlus akis ant žemės, nesimatė nė vieno iš dviejų kūnų, tik kraujo balos visur, kur regėjo. Atsistojo, papurtė savo drabužius, pabandė prisiminti burtą, išvalantį dėmes - panaikino iš drabužių kraujo pėdsakus, gi neatrodė, kad teks toliau kovoti; net jei ir lijo, išsibūrė stiklinė vandens ir nusiplovė nuo odos bet kokius kraujo lopinėlius, tikėdamasi, kad bent jau nesirgs ilgai, nes pripažinkim - neatrodo, kad tokia smagi kelionė pamokos metu neatsieis peršalimu menkiausiai. Apsitvarkiusi pati dar kartą apsidairė, tik dabar pastebėdama dvi lazdelės ten, kur turėjo - turėtų - gulėti nukautųjų projekcijų kūnai. Nenorėjo tuo patikėti, tai tikrai buvo beprotiška mintis, bet iš to, ką žinojo, neatrodė, kad tai tebuvo projekcijų pačių lazdelės, vis panašumas į šeivamedžio lazdelę buvo per daug didelis. Pasigriebė jas abi, apsidairydama aplink - sunkiausia užduotis, tiesa? Tikriausiai ir Greywindas sugebėjo vieną ar dvi pasigauti, ir galiausiai reiks jiems jas atskirti ir parnešti tikrą, o visų parnešimas nebus kaip užbaigta užduotis. Nesąmonės. 
Staiga akys užkliuvo už kažko šviesaus, iš lėto blėstančio - nesugebėjo iš toli taip įmatyti, bet galėjo lažintis, kad ten buvo gynėjas - projekcijos jų neiškvies, mokytojas to nedarys, tad liko tik jos porininkas. Liks tikėtis, kad šis susitvarkė su visais likusiais - svarčiu žingsniu mergina, kartais sukąsdama apatinę lūpą iš skausmo, vis dar tvyrančio nugaroje -- tiesiog norėjosi nusimesti drabužius ir įsitikinti, ar ten tikrai nežiojėjo skylė, ar nebuvo ši perplūdusi kraujais -- patraukė pirmyn, link ten, kur manė, kad šis turėtų būti. Net nustebo, kaip greitai sugebėjo tamsoje įmatyti tamsius kito kontūrus - tai negalėjo būti mirtininkas, nes mirę šie išnyksta, o tai sutrikusiai neturėtų stovėti, bent taip nematė.
-Sunkiausia užduotis my ass,- tylomis murmtelėjo, tikriausiai sau - pakėlė dvi lazdeles taip, kad šios būtų matomos ir jo akims, bent jų kontūrai,- Teks nuspręsti, kuri tikroji, bet kaip tai padaryti išvis derėtų?
Pasičiupo iš Greywindo rankų lazdelę, palygindama visas tris - jos buvo tokios lengvos, kad net trise sudarė tik dalį jos lazdelės svorio, pati pritūpdama ant šlapių akmenų ir smėlio mišinio, bandydama savo jėgomis atspėti, kuri būtų tikroji. Tikriausiai būtų taip ir pragalvojusi, tačiau pajuto šlaunimi slenkant kažką glitaus, ir tą glitumą kylant aukštyn - oda pašiurpo, o mergina nė nespėjo sureaguoti, kaip gyvatė, jau pirmais sutikta ir kaip sakė jis, profesoriaus siųsta, prarijo vieną lazdelių - pačią kairiausią - ir ruošėsi keliauti savo keliais. Celeste šiek tiek papurtė galvą, vis dar pasišlykštėdama tuoj glitimu, kuris dabar dengė pusę jos kūno ir pirštus.
-Kur planuoti šliaužti, a, vagile tu?- nė nepajuto, kada atsistojo ir koja prispaudė jos kūną, taip besimuistantį padarą prilaikydama vietoje.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 30, 2017, 02:05:52 pm
Nerimaudamas švilpis slankiojo po uždraustąjį mišką, ieškodamas nors menkiausios užuomenos, kur galėjo nueiti Rosemarie. Jis ėjo šalia tako, pačiu juo nėjo. Buvo per daug rizikinga, nes švilpis nujautė, kad kažkur miške laksto paskutinė mirties valgytojo iliuzija. O jei ji perprato mūsų kėslus ir kažką padarė Rosei? Penktakursis toliau slėpėsi miško prieglobsty, tylia sėlinant. Staiga išgirdo merginą šaukiant burtažodį. Garsas sklido visai iš kitos miško pusės. Frankas apsisuko ir pasileido bėgti. Ji gyva. Aišku, kad gyva. Juk tai ne realu, tai tik pamokos praktinė užduotis. Šakos užsikabindavo už jaunuolio drabužių ir jį tai nervindavo. Kitos braižydavo jo veidą, bet jis ir toliau bėgo. Netrukus jo koja užsikabino už iš žemės išlindusios šakos, bet švilpis spėjo ištiesti rankas ir krisdamas nesitrenkė galva į purvą. Atsistojęs nusivalė dulkes nuo savo drabužių ir jau norėjo vėl bėgti, kai netikėtai buvo apakintas baltos šviesos. Greitai užsidengė akis, kad joms nepakenktų ir griuvo į aukštą žolę. Kas čia buvo? Švilpis surizikavo ir lėtai pramerkė akis. Šviesa tebešvietė, bet jau neakino jo. Jaunuolis gulėdamas slinko link šviesos. Jo niekas negalėjo matyti, nes žolė buvo išties aukšta. Žolėje tikrai turėjo būti daug erkių ir kitokių vabalų, bet Stigleriui tai nerūpėjo. Priėjęs aukštos žolės pabaigą, susivokė, kad jis gulėjo ant skardžio. Jo apačioje buvo negyvas medis, prie kurio buvo pririšta varnė, o šaia jos - Voldemorto šalininkas. Apačioje buvo užkurtas didelis laužas, kurio ugnis buvo baltut baltutėlė. Kažkas su tuo laužu ne taip. Tikriausiai bus užkerėtas. Pasikuitęs žolėse jis rado akmenuką, kurį paėmė ir numetė nuo skardžio. Akmuo tyliai atsitrenkė į žemę, o balta ugnis pradėjo šnypšti. Iš jos išlindo ilga ugninė ranka, kuri paėmė akmenuką ir išlydė jį. Ugnis nepuolė nei varnės, nei iliuzijos. Tikriausiai jis ją valdė. Frankas išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo:
-LA CHUTE EST LENTE.
Ir vėl iš lazdelės išlindusios tamsos susiformavo juodas šešėlis, kuris šįsyk buvo šiek tiek aukštesnis, didesnis bei šiek tiek kuprotas. Pranyk.Šešėlis nusilenkė Frankui ir ištirpo miško tamsoje. Švilpis įsiropštė į medį ir nukreipė magiškąją burtų lazdelę į aukštą sausą žolę.
-FLAGRANTISSIMO.
Lazdelės galiukas sukibirkščiavo ir nuo jos ant žolės nukrito maža kibirkštis, kuri įžiebė ugnį sausoje žolėje. Jaunuolis ugnį tramdė lazdele, kad ji nepasklistų visame miške. Žolė buvo uždegta privilioti valgytoją. Po kelių minučių, švilpis išgirdo žingsnius. Jis artėjo. Priėjęs prie ugnies, jis ištiesė ranką ugnies link ir ją lėtai slopino. Tuo pasinaudojęs švilpis nukreipė lazdelę link iliuzijos ir ugnis užšoko ant jo kaukės, trumpam jį apakindama. Tuo pasinaudojęs, švilpis iš medžio nušoko ant jo, jį pargriaudamas, ir stipriai smogė į pilvą. Iliuziją bandė gintis ir, prieš numesdama Franką, liko be kaukės. Šis veidas švilpiui irgi buvo nematytas. Frankui atsidūrus po valgytojo kūnu, valgytojas pradėjo smaukti jį.
-Su panele paišdykausiu vėliau, o dabar užsimaniau su tavimi, - tai pasakęs jis šelmiškai šyptelėjo.
-Ar tu ką nors padarei merginai?
-Kol kas ne. Tavęs laukėm. Žinai, trims smagiau, nei dviems.
Valgytojo iliuzija pasilenkė prie Franko veido, tuo pat metu kišdamas savo šaltą ranką po jaunuolio marškinėliais. Netikėtai švilpis pajuto drėgną liežuvį ant savo skruosto. Jaunuolis pabandė pajudėti, bet sulaukė tik smūgio į pilvą.
-Nesimuistyk, kačiuk, - tai pasakęs, sumurkė.
Kai iliuzija vėl pasilenkė prie Franko, Stigleris iš kelio smogė tiesiai iliuzijai į tarpkojį. Nors tai buvo tik iliuziją, ji jautė skausmą. Jis greitai išsivadavo iš jo gniaužtų ir pasileido bėgti gilyn į mišką, bet buvo greitai pagautas ir priremtas prie medžio. Mirties valgytojo viena ranka vėl buvo prie jaunuolio kaklo. Iš tos aistros jis praplėšė švilpio marškinėlius ir pasirodė Franko raumeningas kūnas. Valgytojas iš lėto pradėjo su pirštais žaisti ant jo krūtinės.
-Manei kad paspruksi?
Dabar.
-Aš net nebandžiau bėgti, - tai pasakęs, šyptelėjo.
Iš miško išlindo šešėlis ir, priėjęs valgytojui už nugaros, prilietė jį savo tamsiomis besielėmis rankomis. Voldemorto šalininko akyse pasirodė nepakeliamas skausmas, nes šešėlis pradėjo skverbtis į iliuzijos kūną. Lėtai ir su milžinišku skausmu jis bandė kontroliuoti iškrypėlį mirtininką. Kai visas šešėlis buvo iliuzijoje, valgytojo akys tapo visos juodos, lyg būtų apsėstas. Su pasišlykštėjimu, švilpis nusivalė seiles nuo savo veido. Nieko nelaukęs nukreipė lazdelę į laužą.
-AQUQ FONS.
Vandens fontanas apliejo baltą ugnį. Deja, nieko neįvyko, neskaitant, kad ugnis sušnypštė.
-Tikriausiai ją gali užgesinti tik tas, kas ją įkūrė. Šešėli, užgesink ugnį.
Iliuzija, apsėsta šešėlio, priėjo prie skardžio ir nukreipė savą lazdelę. Netarus nei burtažodžio, liepsna pradėjo slopti. Jai užgesus, švilpis kažkaip magiškai nukako prie negyvo medžio, prie kurio buvo pririšta Rosemarie. Mergina buvo be sąmonės, jai iš kaktos tekėjo kraujas. Šalia medžio augo sąmolos - gėlės, kurių žiedadulkės gali pabudinti žmogų. Nuskynęs vieną gėlytę, pūstelėjo dulkių į varnės veidą.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Džeimsas Greywindas Liepos 01, 2017, 11:54:08 pm
Susiprotėjęs, kad lazdelė lėtai, bet užtikrintai grimzda, o ją iškrapštyti iš dumblino dugno tikrai nenorėjo, tad pirštais sugriebė ištraukdamas iš kraujo atspalvį įgijusio vandens. Šešėliai nesužaidė su iliuzijomis- prieš jo akis garsiosios šeivamedžio lazdelės kopija. Kopija, dėl kurios neseniai atidarė savo vasaros maudymosi sezoną. O gal tiksliau, kopijos kopija?
Grįžtelėjo per petį, vos ausys užfiksavo žingsnius. Visas atsisuko garso kryptim, keliais plačiais žingsniais išbrisdamas iš šaltosios upės. Vienintelis jo noras buvo tupėti bendrąjame Grifų Gūžtos kambary, prie ugnies ir su sausais rūbais. Bet ne, dabar turi sėdėti, tiksliau stovėti Apsigynimo nuo juodosios magijos praktikoje, kurią veda vienas juodžiausių visų laikų idiotas per brūkšnelį raganius. Gyvenimo ironija, sarkazmas ar kas, ką? Lengviau atsikvėpė atsidūręs ant tvirtos žemės- tiek, vandens, tiek ugnies ar oro ne itin mėgo.
Kiton rankon paėmęs savąją lazdelę sumurmėjo kerus išdžiovinsiančius prie kūno limpančius, įkyriai šlapius drabužius su plaukais. Patenkintas puse lūpų šyptelėjo- visi gi mėgo komfortą- net praignoravo lietų, vėl miniatiūriniais, tamsiais lašeliais sunaikindamas tą sausumą bent minimaliai. Pakėlė antakius įžiūrėjęs burbančios sau po nosim aritoskratiškos klastuolės pusėn- deja, bet neišgirdo apie ką. Tačiau, per daug nesigilino, galbūt ši kukuoja apie apgailėtiną šios mokyklos mokytojų ir mokinių lygį. Gal. O gal tai, kad nusilaužė nagą? Vėl nuobodus gal.
- Ko gero,- patraukė pečiais prieš snukį išvydęs pakeltas dvi tokias pačias lazdelės kopijas, kokią turėjo ir pats savo rankose,- neįsivaizduoju žinok,- abejingu tonu pridūrė akimis nulydėdamas pasičiupto objekto kelionę į merginos rankas ir pastarosios bandymus išrišti kuri yra tikroji, o kurios- eilinį kartą suklastotos, kaip ir visi šios praktikos priešininkai. Rodos, norėjo prabilti pasakydamas sėkmingai kažką protingo arba sėkmingai nusišnekėti, bet taip ir užsičiaupė nė nepravėręs burnos- užteko pastebėti tamsoje judantį kūną, kad smegenys iškart ant pietų lėkštutės pateiktų garuojantį, nekaloringą atsakymą- ta pati, prakeikta nusususi Voldžio gyvatėlė. Dydis jos prilygo su Nadžinės, bet savo jaukumu (?) - ne, pati jau puikavosi užsigrobusi beveik visą porininkės kūną. Mirksnis ir glitus roplys prarijo kairiausią lazdelę specialiai išsiduodama, kad ji- pati tikriausioji iš tos šutvės. Jau ketino paleisti kerus į gyvį, kai Lavenza ūmiai atsistojo, koja prispausdama spurdantį vagį. Tą minutę galvoje užsižiebė idėjų lemputė ir sugalvojo planą chuliganą, kuris ir privertė išsišiepti.
- Dėkui, Lavenza,- pakėlė lazdelę nutaikydamas į Marvolo gyvūnėlį,- gi profesorius liepė atnešti nesvarbu kaip lazdelę. Tai ir ją gaus,- kaip visada pabrėžė žodį "profesorius". Diffindo- sušnypštė mintyse kaip ta šnypščianti gyvatė po šešiolikmetės kojomis. Kerus nusviedė ten, kur turėtų būti skrandis- gražus pjūvis, trykštelėjęs kraujas išdavė, kad pavyko. Pats priklaupė šalia roplio, keliu prispausdamas šiosios galvą prie žemės; darsyk pakartojo kerų pavadinimą, kadangi burtų žala nebuvo labai ypatingai siaubinga, turbūt nebuvo taip sukurti- pagilino žaizdą. Ketino šaukiamaisias kerais pasiekti lazdelę, bet vos iš po kelio neišsprūdus vagilės galvai susivokė, kad šie neveikia- nieko kito neliko kaip iškrapštyti rankiniu būdu. Šlykštėjimusiui nebuvo laiko, anas juk tiksėjo kaip pamišęs. Juodalksnio lazdelę įsmeigė žemėn  šalia toliau nuo savęs ir gyvatės, bet taip, kad beveik ištiesęs ranką galėtų pasiekti. jĮkvėpė kišdamas pirštus tam gličiam skrandy. Ko gero pats nemaloniausias prisiminimas liks iš šešto kurso- pamanė sučiaupdamas lūpas, tramdydamas šypseną.
"Ką veikiat per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas?
 Ai, nieko įspūdingo, traukiam šeivamedžio lazdeles iš gyvačių skrandžių. O tu?
"
- Prisiekiu, aš ją užmušiu,- suniurzgė antrąsyk pabandžius išsprūsti gyvatei. Galiausiai atsikvėpė rankoje laikydamas kruviną, gličią lazdelę. Šią numetė porininkei po kojomis, atseit pasiimk, aš turiu dar darbo. Ištiesęs ranką, ištraukė drakono šerdies lazdelę iš žemės.
- O dabar laikomės pažadų,- sumurmėjo kerštui užvaldžius protą. Tik dabar prisiminė pametęs savo peilį toje vietoje kur kovėsi ir bėgo nuo trečiojo žvalgo. Ką gi, teks apsieiti ir su kerais, nes nebuvo per didelis megėjas juos naudoti kiekvienam žingsnio milimetre. Tuos pačius kerus nutaikė į roplio kaklą, vengdamas merdėjančio gyvio akių žvilgsnio, pasistengdamas visiškai atskirti galvą nuo kūno, kas savo laimei tai pavyko su dailiu kirčiu. Gyvatė žuvo šiai nespėjus mintyse išnypšti "Voldemortas" ar dar balą ką, jei ji išvis mintimis šneka kaip Spaikas su Hogvartso eliksyrininku.
Atleido galvą atsistodamas pamiršęs, kad vėl eilinį sykį teks burtažodžius naudoti bandant būti padoriai švariam. Žvilgtelėjo porininkės pusėn, pagaliau pakeitęs nuomonę apie ją kaip asmenybę. Ne tokia jau ir nekalta mergytė buvo. Sumurmėjo Šaukiamuosius kerus išaukdamas savo peilį, kuris po kelių minučių atgulė į delną. Ginklą greitai paslėpė bato aule. Šaltas plienas maloniai ramino.
- Mano vardas Džeimsas,- pratarė nuleisdamas akis į lavoną, šįsyk tikrą, o ne projekcinį,- atleisk, bet tikrai neketinu praleisti progos jo sunervinti,- išsišiepė mintyse turėdamas profesorių. Paėmęs iš Lavenzos šeivamedžio lazdelę pritūpė greitai pačiupdamas šiltą profesoriaus augintinės galvą. Bakstelėjo lazdelės galiuku paliesdamas vieną iš žalsvų, tamsoje tapusių tamsesnių, žvynų. Murmtelėjo "Portus" paversdamas kūno dalį nešykle. Jap, su tokia lazdele tokie kerai pavyko laisvai.
- Tingiu eiti pėsčiomis, o kaip kitaip panaudoti lazdelę neturiu idėjų,- paaiškino apžvelgdamas makaulę. Na, ką sužinojo tai tai, kad jo gyvatės nežavėjo kaip ir liūtai,- gali šlykštėtis, bet turi dvi galimybes: arba eini pėsčiomis, arba abu keliaujam su nešykle. Nebent sugalvosi trečią variantą pati.
Turbūt šią minutę pasirodė kaip totalus klastuolis, o ne kaip grifas, bet ir grynu juo nebuvo. Atsakymas aiškus jį palyginus su Edgar'u.
---
Atsiduso vos nebejautė to sumauto jausmo lyg kažkas paiimtų ir imtų sukti vidurius viduje lyg karusėlę ar tą žaislinį vilkelį. Kelionė nešykle pasibaigė. Kruviną vagilės gyvatės galvą numetė ant šlapios žemės. Ši dunkstelėjusi pasirito toliau nuo kojų ir sustojo labiaus susmegdama į purvą.
- Ji pavogė. Reikėjo kažkaip lazdelę paiimti,- atsainiai tarė, tačiau nesusilaikęs truputį šyptelėjo stebėdamas profesoriaus mimiką. Iškėlė šeivamedžio lazdelę kaip įrodymą atliktos užduoties. Ištiesęs šią padavė ir paliko Ridlį už nugaros valydamasis kerais kruvinas rankas. Stabtelėjo melsų akių žvilgsnį įsmeigdamas į Edgar ir Caroline porelę, kurie grįžo pirmieji. Berods, jis su Lavenza buvo antri, nes niekur šalia nesimatė tas švilpis su varnanage. Šyptelėjo. Buvo patenkintas, nors vis tiek mintys sukosi apie šiltą bendrąjį kambarį ir lovą, ką čia jau padarysi, kai lyjant lietuj išsimaudai upėje ir stebuklingai neprigeri. Ir visgi juokas ėmė ko taip šiko į kelnias vykdant praktiką, juk ramiai, viskas jau pasibaigė ir ne, nepasimirė jos metu. Na, taip, visada taip manysi, kai praeisi pragarą. Bet, kita vertus, nenoriu stovėti ir graužti save dėl to, kas nutiko.- pamintijo stebėdamas lietaus šokį, kuris po truputį rimo,- Ne taip, kaip kiti,- pridūrė sau tyliai minčių kertelėje visiškai pamiršęs, kad profesorius laisvalaikiui gali paskaityti jo mintis.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Liepos 02, 2017, 08:11:57 pm
Tikriausiai pametė dalį savo moralų kažkur miško gilumoje - tik dabar, visam adrenalinui ir naujumai išsekus suprato, koks miškas realiai buvo grėsmingas. Pati gi pirmą kartą čia tebuvo, tačiau toks medžių tankumas, kad pasiklystumei tik užmetęs žvilgsnį kitur, tako skendimas šakų ir lapų - ar tai mažyčių krūmų jūrose - buvo palyginus grėsmingas. Nei negyvosios, nei negyvosios gamtos dalis, miške įsikūrusi, neatrodė draugiška ir buvo tarsi pilna piktų kėslų, kaip galėtumei būti dar vienas iš daugelio pūvančių kūnų, maitinančių jos jėgą - nors net ir abejoti ėme, ar medžius ir visas jau ant samanų besivoliojančias šakas galėjo vadinti negyvąją gamta, ypač šiai esant pilnai tokių nepažįstamų ir didžių jėgų. Nenustebtų, jeigu kas nors praneštų, jog miškas šis buvo viena pirmenybių, atsiradusiųjų susikūrusioje Žemėje, ypač einant kalbai apie Dievo kurtą pasaulį.
Celeste žalios akys prisipildė paniekos, nukreiptos į tą gyvatę - bato kulną dar labiau įrėmė į jos gleivėtus žvynus girdėdama, kaip šios kūno apačia trinasi į šiurkštų žvyrą, esantį prie upės. Tikriausiai reiktų šliužą vadinti ne profesoriaus, o grėsmingojo miško dalimi - nebent viskas būtų taip, kad net profesorius, beširdis ir nesilaikantis nustatytų įstatymų, buvo dalis nesuvaldomosios gamtos. Ausys neužsikabino už Greywindo padėkos žodžių, tačiau kažkaip suprato jo intencijas; tikriausiai nebūtų per didelis perdėjimas, kad tą akimirką abiejų mokinių minčių sriautai tekėjo ta pačia upe.
Pajuto gyvatės sutrūkčiojantį kūną iš kirčio, pati atitraukdama koją nuo šios ir pasitraukdama per kelis žingsnius - dėkinga, bet šiandien nebus diena, kai išsimaudys šliužo viduriuose. Sugebėjo sulaikyti ir komentarą dėl to, kad vos neišterlino jos batų - tikriausiai bendrakursis nė nebūtų sureagavęs į jos tokią panieką, vis atrodė, kad galvą buvo pametęs savo asmeniniuose reikaluose, o galbūt paaugliško pykčio liejime į kitą kūną. Nelabai jai rūpėjo tikrosios priežastys, kaip ir kas ten buvo.
Kažin, kiek laiko jau prabėgo? Logiškai žiūrint, neatrodė, kad pusvalandis jau praėjo, tačiau miško gūduma visiškai panaikino bet kokią turėtą vidinio laiko tėkmę - nėjo netgi spręsti pagal dangų, kurio menka dalis matėsi per aukštų medžių viršūnes, tačiau ir tai nebūtų prie daug ko vedę, vis dangus vis dar buvo prakiuręs, vis dar liejo paskutines ašaras.
Į batų galiuką kažkas atsirėmė, žaliomis akimis užmatė jau ištrauktą lazdelę - galėjo bent jau nuvalyti pats, tai vyras - savos pagalba nuplaudama su išburta vandens čiurkšle vis dar ant žemės begulinčiąją; tik matydama, kad ši bent jau atrodo švari, pasilenkė ir paėmė, nupurtydama kelis vandens lašelius ir laukdama, kol porininkas užbaigs savo asmeninius keršto reikalus - paprastai nebūdavo, ir niekada nesiruošė būti tokia padoriai kantri bet kam, kas nėra svarbus kaip asmenybė tokiame pasaulyje kaip jos, tačiau suprato, iš kur jo piktuma atėjo, galų gale ją jausti ėmė sklindant iš vos ne visų mokinių, sėdėjusių toje pamokoje.
-Taip taip, mes gi tik vykdėme užduotį, prisimeni? Darėme viską, kad atgautumėm tikrąją lazdelę,- šyptelėjo, šia pamosikuodama prieš paduodant vaikinui - jautė, kad šis bandys draskyti akis profesoriui savo darbu, tad nebūtų nieko papildomo, jei kartu parodys ir jų darbo vaisius.
Sužinojo ir porininko vardą - nebuvo jai tai tokia reikiama informacija, ir nė neabejojo, kad bet kas, kas nebuvo kreipimasis į ją kaip panelę Lavenzą buvo ignoruotina, vis turtingąsias šeimas garsina pavardė, kurią yra bandoma ne tik visą laiką iškišti prieš kitų veidą, bet ir naudoti didžiuojantis, bet kur ir bet kada. Pokalbiai, kurių metu abi pusės naudotų vardus yra kažkas, kas niekada nevyksta jos gyvenime - tikriausiai tai buvo kažkas išskirtinio paprastajame pasaulyje, kur pavardės buvo bereikšmės įprastiniuose pokalbiuose.
Tačiau dabar ji nebuvo savo senuose namuose, nebebuvo pasaulio dalyje, kuris rėmėsi tik turtų skaičiumi ir laikoma pozicija.
-Celestė,- pratarė, mostelėdama savo lazdele ir panaikindama kraujo ir smulkių žarnų pėdsakus ant porininko apdarų, kurie tikriausiai nė nebuvo jo pastebėti - gi rankos vienaip ar kitaip išsiteplios, tad tikriausiai nebematė prasmės apie tai galvoti dabar - tik tuomet atsitūpdama šalimais ir pridėdama ranką prie gyvatės-nešyklės,- Celestė Victoria Lavenza, ir būsiu prakeikta, jei kas pamatys mane su tokia kruvina nevalyva.

----

-Kitą kartą prižiūrėkite savo augintinę, ypač jeigu norite duoti mums sunkiausią užduotį,- prabilo ir pati, atsimerkdama ir regėdama įėjimą į mišką, pradinį tašką, nuo kurio buvo pradėta. Neatrodė, kad kita, paskutinė, pora buvo čia - tas bent jau sakė, kad laiko limitas dar nebuvo pasibaigęs.
Persibraukė ranka per mokyklinį sijoną, jau patapusį tikru skuduru - apsiaustą savo mylimą taip ir paliko kažkur, tikriausiai įstrigusį viename medžių, tad tik atviresnėje vietoje papūtus stipresnio vėjo gūsiui pajuto, kaip realiai buvo šalta. O galbūt pranykęs adrenalinas reiškė ir atsiradusį įprastą šaltumo pojūtį.
-Patarčiau dar kartą peržiūrėti savo pamokų vedimus, gi būtų ne kas, jeigu Hogvartsas prarastų vienus dosniausių rėmėjų tik dėl nekompetetingo profesoriaus, manančio esą geresnio už kitus be jokio pradinio pagrindo,- veide sužydėjo romi šypsena, tačiau leido jos minčių tikrumui tvyroti ją supančioje auroje - tegul supranta, kad ji nėra tik mergelė be jokios galios.
Net nesulaukusi atsako, Celeste pajudėjo iš miško - ne motais buvo ir tas, kad pamoka dar nebuvo oficialiai baigta. Prašyčiau, negi bandys jis ją sustabdyti? Duoti bausmę? Jeigu taip nori, tegul ir pabando - galės mergina parodyt, ant kiek stiprus jos ryžtas sumaišyti su žemėmis visus, kurie bandys stoti prieš ją.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Rosemarie Mortimer Liepos 03, 2017, 02:38:40 pm
Rosemarie niekad nemanė, kad kada nors pasiklys erdvėje. Kad plauks per nežinomybę ir skros tamsą išilgai, nematydama nieko aplinkui. O galbūt tai tamsa skrodė ją. Na, dabar jau sunku beatskirti, kuris iš šių variantų yra. Tačiau... Tačiau gal ji ir buvo toji tamsa; juk nematė nei rankų, nei kojų, nei nieko kito, bet užtat jautėsi taip, lyg būtų visur vienu metu. Lyg jos sąmonė būtų išsiplėtusi į visas puses ir aprėptų viską, kiekvieną tamsos klostę ir jos atspalvį. Juokinga, kiek daug tų atspalvių buvo.
Deja, iš tų svaigių (tiesiogine ta žodžio prasme!) potyrių ją ištraukė erzinanti jausmas ir visas tamsos orkestras dužo į spalvų šipulius. Taip jai dabar atrodė pasaulis – tarsi sudaužytas veidrodis, kurio visos šukės vis krito ir krito, ir sukosi, ir krypo, ir tirpo, ir vėl staiga išnirdavo iš nematomų sūkurių.
Varnanagė, dar nespėjusi dorai apsiprasti su šviesa, vėl staigiai užsimerkė pabijojusi, kad atpils pusryčius. Pabuvojusi taip keletą akimirkų, kvėpuodama tankiai ir negiliai, stipriai nusičiaudėjo ir galiausiai pilnai prasimarkstė. Nosį vis dar nepakenčiamai kuteno, tad akys šiek tiek ašarojo.
- Stikleri, - sumurmėjo pakeldama ranką prie skaudamos galvos. Pirštai užčiuopė kažką dar šilto ir kiek lipnaus. – Ar nutarei, kad aš tau labiau patikčiau apsinarkašinus?
Rose dėbtelėjo į nematytą gėlytę, laikomą jo rankoje ir pasitrynė nosį. Dievaž, galėjo prisiekti, kad ant jos prilipę kažin kokie miltukai, tarsi būtų nemačiomis papudruota. Kas čia žino, kokių gėlyčių šiais laikais priveista.
- Hmm, - skausmingai pasimuisčiusi, sumykė, - gal galėtum atrišti?
Pančiams nukritus, mergina dar kiek pasėdėjo, tačiau galiausiai nusprendė, kad tikriausiai nėra labai išmintinga čia voliotis, tad iš lėto pasikėlė. Galva vėl apsvaigo ir jai teko pasiremti į medį, prie kurio buvo pririšta, jog vėl neapvirstų aukštielninka. Nužvelgus kamieną, septintakursės žvilgsnis tik dabar užkliuvo už rankos, uždėtos ant ne itin gyvybingo medžio – šioji buvo ištepta krauju ir, regis, jos pačios. Nukreipusi akis žemys pamatė, kad kraujo šiek tiek užtiškę ir ant drabužių, tikriausiai bus išsitepusi ir veidą, kai bandė nusikratyti įkyraus niežulio palei nosį. Šiaip ar taip, varnė pirmą kartą pasidžiaugė mirties valgytojo vilkimu drabužiu, kur nesutepė jos šviesios suknelės, tad lengviau atsikvėpusi nusisegė bei numetė dukslų audinį žemėn. Nemėgino savęs gydyti – vis gi, neturėjo veidrodžio, tad tikriausiai būtų tik akį išsidūrusi – o gal net bus geriau, jei profesorius tai pamatytų. Na, bet ji per daug nesuko dėl to galvos.
- Turi akmenį? – netikėtai prisiminusi šios pamokos tikslą, pakėlė akis į Franką.
Rosemarie, pajutusi, kad jau gali tvirtai stovėti ant kojų, atsistūmė nuo mirštančio medžio ir pajudėjo išėjimo iš miško link. Ar bent jau manė, kad eina būtent ten, mat jai pasaulis vis dar buvo kiek pakrypęs ir išsibarstęs į šalis.
Kelias atgal pasirodė gerokai ilgesnis, nei jie ėjo pirmyn. Gal dėl lėto varniukės žingsniavimo, kuris greičiau priminė šliaužimą, o gal dėl to, kad per visas gaudynes buvo nuklydę kiek į šoną. Na, bet nepaisant to, Rose galiausiai išvirto iš už medžių guoto ir apžvelgė susirinkusius pamiškėje. Pro akis jai nepraslydo, jog judviejų pora grįžo paskutinė, bet ką jau padarysi – taip jau nutinka, kai vienas iš jų praguli atsijungęs didumą laiko. Tačiau šiuo metu merginai tai nerūpėjo – nusvilinusi žvilgsniu jaunąjį profesorių, Rosemarie tylomis pasimeldė, jog Frankas sukištų tą akmenį jam į gerą vietą, bei nužingsniavo tolyn.
Antraštė: Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
Parašė: Tom William Riddle Liepos 05, 2017, 11:03:58 pm
Nusekęs gyvatę mintimis tamsiai violetinėmis rodyklėmis, Tomas Viljamas Ridlis kruopščiai sekė jos mintis, retkarčiais patikrindamas kitas dvi poreles. Visi darbavosi neblogai, tačiau gerai buvo matyti, jog prieš tai dirbę profesoriai gerokai šiuos mažylius išlepino. Nes jei dabar būtų kilęs Hogvartso mūšis kaip jo paties laikais – vargiai ar kas būtų atsilaikęs, ypač tas sentimentalus grifas. Sugrįžus pirmąjai porelei, ir būtent ta tikrąja prasme porelei, vaikinas kuo ramiausiai išklausė Edgaro kritikos.
-Dėkoju už kritiką ponaiti Jeffter, tačiau jei dabar kiltų Hogvartso mūšis, abejoju ar atsilaikytumėte. – į juodaplaukę garbanę tik pažvelgė šiltu žvilgsniu, tarsi tas būtų galėjęs išdžiovinti anos peršlapusį kūnelį. Pajutęs augintinės mirtį dukart užsimerkė bei atsimerkė. „ne, nėr ko gailėtis tokios netikėlės augintinės, kuri net nuo šlapio ciuco nesugeba atsiginti, o kur dar ta išpuikėlė blondinė.“ Sugrįžus ir jiedviems apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius nusišypsojo Greywindui, o iš Lavenzos žodžių ėmė gana garsiai pašaipiai kikenti.
-na jau, na jau, panelyte Lavenza – tfu, vos nepasakė: panelyte blondine, - pinigais nuo juodosios magijos neapsiginsite, o jei šalia nebus tokio tvirto vyro kaip aš, tai žiūrėkit dar ir savo gražiąsias kojeles pakratysite. – darsyk nusikvatojęs įsisiurbė į Selestės porininko akis. „Vis jau geriau būti šlapiu ciuckiu grifu, nei sentimentaliu žliumba grifu.“ Nusiuntė pagyrą iškeldamas mintyse Jeffterio paveikslą, šunytis turėjo išgirsti. O garsiai pasakė:
-O jūsų ponaiti Greywindai, laukiu šiandien vakare, savo kabinete. Ne ne, tai ne areštas, tai tiesiog pokalbis. – sulaukęs grįžtant ir paskutinės poros kreipėsi į likusius eikštelėje vaikus.
-na ką gi aš jums galiu pasakyti, kad dar neturėjote tikro šio dalyko profesoriaus, žinoma, galėčiau jus dabar išdžiovinti, užgydyti menkutes žaizdeles vos keliais lazdelės mostelėjimais, bet pamąstykite, ar kas nors po tikro mūšio taip padarys? Ne. Visi privalote pastovėti už save ir už savo artimuosius. Štai tokia mano baigiamoji prakalba. Imk, Wilding, čia tavo peilis, užuot griaužusis galėjai panaudoti smegenis ir susirasti jį šaukiamaisiais kerais. – tarė juodaplaukei ištiesdamas šaltą metalo gabalą.
-o dabar, dėl žadėtųjų taškų: taigi geriausia strategija skelbiu grifo ir klastuolės porą. Keliaukite laižytis žaizdų, pamoka baigta. – taip sausai, glaustai ir be didesnių ceremonijų juodaplaukis profesorius užbaigęs pamoką nužingsniavo pilies link.