Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apsigynimas nuo juodosios magijos => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Tom William Riddle Birželio 10, 2017, 10:17:45 pm
-
Pilki lietaus lašai barbeno į palangę, o niūri popietės pilkuma slėgė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus širdį belaukiant pirmosios jaunesniojo amžiaus grupės mokinių pamokos. Ne, ne dėl mokinių jo krūtinę purtė nerimas, o dėl sapnų burtų. Niekada nepagalvojo, jog juos kas nors sugebėtų išmanyti. Juk visos formulės išnyko dar renesanso laikais. Galbūt kada ir mokinius reiktų pamokyti nuo tokių burtų apsisaugoti, o tai ir galvelių priguldytų tasai gudročius, kuris sugalvojo tokiais tamsiais kerais išmėginti savo laimę. Nors būtent tame ir esmė, kad nuo tokių kerelių nelabai net galingiausi magai geba apsiginti. Giliai susimąstęs vaikinas nužvelgė tvarkingai sustatytus suolus, kolkas neprirašytą juodą lentą ir nusišypsojo. Tvarkelė. pamintijo sėsdamasis ant kėdės, kreipdamas šįkart žalių akių žvilgsnį durų pusėn, iš kur netrukus ims rinktis mokinukai. Visus įėjusius šiltai pasisveikindavo, o galų gale atsistojo priešais klasę ir drąsiai pradėjo.
-Sveiki mokiniai. Esu Tomas Viljamas Ridlis, šiemet dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Norėčiau sutarti su visais draugiškai. Įsidėmėkite brangieji, jei kas bus neaiškaus per mano pamokas, eikite tiesiai prie manęs. Na, o jei tingite prieiti, tiesiog kilstelėkite ranką, prieisiu aš. – šelmiškai vyptelėjęs trumpam nusisuko į lentą ir užrašė ten vienui vieną žodį didelėmis raidėmis: STRATEGIJA. Tada atsisukęs atgal į ugdytinius paklausė:
-Na, rėžkit viską, ką jums sako šis žodis?
-
Dar visai nauja Hogvartse, nežinodama tikslių pamokų kabinetų, Emma atsikėlė labai anksti, kad tikrai nesusivėlintų į savo pirmąją Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos pamoką. Mergaitė greitai susiruošusi, su gan dideliu nerimu širdutėje iš nežinojimo ko gali tikėtis šioje pamokoje, ėjo paslaptingais mokyklos koridoriais besidairydama reikiamo kabineto. Gerą pusvalandį paklaidžiojusi po kelis mokyklos aukštus, galiausiai pastebėjo besispiečiantį mokinių būrelį.
Kitaip ir negali būti, čia tikrai bus TOS pamokos kabinetas! Kokia aš kvaila!- eidama link prie kabineto durų šurmuliuojančių vaikų grupelės mąstė baltaplaukė. Nužvelgusi susirinkusiuosius nedrįstančius praverti pamokos kabineto durų klastuolė kiek drebančia ranka suėmė durų rankeną ir jas pravėrusi įėjo. Kabinetas buvo itin tvarkingas, kas išties sužavėjo mergaitę. Nenorėjo atsisėsti pernelyg toli, kadangi galvojo, jog kiti, vyresniųjų kursų mokinukai gali jai trukdyti susikaupti pamokų metu (ar bent jau tikrai užstoti vaizdą), tad atsisėdusi vidurinės eilės antrajame suole Emma pirmą kartą nužvelgė šio dalyko profesorių ir aiškiai iš susimąsčiusios veido išraiškos pastebėjo, kad kažkas jam neduoda ramybės. Turbūt kiekvienam buvo matyti jo kažkoks nutolimas nuo šio pasaulio ir paskendimas savose mintyse.
Prasidėjus pamokai, o profesoriui prisistačius ir uždavus klausimą, pirmakursė nepabijojo ir iškėlė ranką norėdama pasisakyti:
- Man strategija asocijuojasi su planu įgyvendinti kokį nors dalyką. Tai kažkokio įvykio aiškus eigos numatymas, tikslų išsikėlimas ir veiksmų sudėliojimas. Ji reikalinga norint greičiau pasiekti norimą tikslą, sustatyti visus veiksmus į reikiamas vietas, juos iš eilės vykdyti, nenukrypti į šoną, na viską daryti iš anksto apgalvotai, o ne spontaniškai. - Bandė dėstyti savo mintis Emma.
-
Liūdną, be saulės spindulėlių ir rodos norinčią tuoj pat įsitempti į pilkumą ir lietų popietę, Claudie neramiai žingsniavo link ANJM kabineto. Iš kelių mokinių girdėjo, kad mokys naujas profesorius, o tai mergaitei buvo įdomu, bet kartu ir šiek tiek baisoka. Na, bet mokinė buvo prie to pripratusi. Nors čia mokinasi tik trečius metus, bet apsigynimą nuo juodosios magijos mokino jau du skirtingi mokytojai. Šiandien ji susipažins su trečiuoju. Visai kaip Poterio laikais...
Rodos, mokinė buvo nusistačiusi prasčiau. Profesorius atrodė malonus. Gal tai ją privers pamėgti ne taip mėgstamą dalyką? Na, kaip nuodai ir vaistai. Nors nelabai sekasi spėlioti kas tuose buteliukuose, bet bent jau pamokos patinka.
Pasistengusi kuo maloniau pasisveikinti, Claudie atsisėdo į antrą suolą prie lango. Grifei patiko aiškiai girdėti mažyčius barbenančius lašiukus ir stebėti niūrią padangę. Nes kartais oras būdavo pagal nuotaiką. Kaip ir dabar. Mergaitės širdelė tankiau suplakė išgirdus pavardę. Ridlis? Kažkur girdėta. Po pamokos reiks labiau pasidomėti. Gal apie kokį nors jo giminaitį mes kalbėjom per magijos istoriją? Vis dėl to jai pavyko išsikapanoti iš minčių. Šiek tiek pagalvojusi atsakė ir į klausimą:
-Ištarus žodį ,,strategija" aš nusikeliu į knygas. Ypač tas, kuriose pasakojama apie karą, mūšius ir kovas. Manau, kad vienas iš svarbiausių būdų kovojant yra strategija. Gerai sumąsčius galima apgauti priešą ir taip jį nugalėti.
Taip, ji gerai prisimena. Tos knygos, skaitytos prieš pat patenkant į Hogvartsą jai patiko. Nors žiobariškos, bet puikios knygos. Jų Clau dar ilgai nepamirš.
-
Varnei buvo net smagu skaičiuoti, kiek pamokų ji praleidžia ir kiek namų darbų neatlieka. Bet negi visus mokslo metus nieko nedarysi, tik gulėsi? Šiaip ne taip išsiropščius Elna mestelėjo akį į tvarkaraštį, kažkokiais rūbais užsidengė kūną ir pirmąkart iš miegamajo išėjo ne pasivaikščioti, pavalgyti, o mooookytis. Tvarkarštis skelbė, kad artimiausia pamoka yra Apsiginymas Nuo Juodosios Magijos, tad mergaitė į ją ir nukulniavo.
Įžengus kabinetan rudaplaukė linktelėjo nematytam profesoriui, nes nenorėjo pasisveikinti tuo labai girgždančiu balsu, kuris rodo, kad buvo ką tik atsikelta. Klestelėjusį neaiškioje vietoje esantį suolą Elninho švelniai paplekšnojo delnais sau per veidą, kad pagaliau atsibustų ir susitelktų ties tuo kuo reikia. Dėkokime dievams, kad pagaliau kažkur toli toli skambtelėjo varpas ir prašneko profesorius. Strazdanę tai kaip mat prabudino.
Išklausius visko Klumpar padarė labai netikėtą ir protu nesuvokiamą dalyką. Ji pakėlė ranką!
-Man strategija asocijuojasi su planais ir žmonėmis, kurie susibūrę rateliu šnabždasi. O jie šnabždasi kaip kažką apeiti, kaip pulti... Net sunku paaiškinti.
Po tokios pertraukos atsakinėti yra tikrai sunku... Elna pati suprato, kad sumalė kažką neaiškaus, bet tik tai sugebėjo sugalvot. Tuomet ranka pasirėmė galvą, nuleido akis ir bandė apsimest, kad ji nuobodžiaudama klausosi kitų, o ne tyliai snaudžia.
-
Pagaliau... Pagaliau lietus. Kirai nereikia slėptis nuo įkyrių saulės spindulių, kurie tik ir mėgina tamsiaplaukės odą paversti kepsniu. Susirišusi ilgus, juodus it varno sparnas plaukus į aukštą uodegą slampinėjo Hogvartso kolidorais laukdama pirmosios Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos. Lietaus lašai griausmingai barbeno į apniukusį langą. Tokie niurūs ir tuo pat metu ramūs. Klastuolė pridėjo ledinę ranką prie lango. Ją apėmė begalinis noras išbėgti į lauką ir stovėti po lediniu dušu, tačiau žinojo, jog pavėluos į pamoką. Tad tik stebėjo lietų pro ploną, tačiau tvirtą stiklą.
Visgi kokią didelę įtaką turi lietus. Jis priverčia visus slėptis už akmeninių sienų. Sugeba hogiečius paversti tingiais, nerangiais ir apsnūdusiais. Sugriauti begalinį džiaugsmą ir paslėpti jį po pilkšva skraiste. Atrodo toks bereikšmis dalykas. Tiesiog vanduo bėgantis iš pilkšvų debesų. Bet turi įtakos visų nuotaikai. Turbūt turi didesnę galią už bet kokį karalių. Gali sugriauti ir atgaivinti. Lietaus niekas negali nugalėti, joks žmogus negali jam sukliudyti. O mes manome, jog esame visagaliai, jog mums gali paklusti visas pasaulis... Net nepajaučiame kaip patys paklūstame gamtai, lietui...
Kažkoks pirmakursis užkabino Mori petį ir ši atsitraukusi nuo savų minčių mestelėjo žvilgsnį į kolidorių sausakimšą mantijomis apsitaisiusių mokinių. Tuoj prasidės pamoka, tad ir ji nenoromis įsiliejo į minią. Susirado tą patį suolą, Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete, kuriame jau sėdėjo dvejus metus.
Paskutinėje eilėje, kampe stovėjęs paskutinis suolas atrodė niekuo ne įpatingas. Bet turbūt retas norėtų ten sėdėti. Toks vienišas ir atsiskyręs suolas, kuris niekam nekrenta į akis. Dažniausiai Hogiečiai mėgsta sėdėti greta savo draugų, pažįstamų ar tiesiog netoli to pačio koledžo mokinių. Kirai patiko sėdėti tame vienišame suole. Ten jos niekada nepasiekdvo akinantys saulės spinduliai, mokiniai retai kada slankiodavo toje pusėje. Būtent ten, kur sėdėjo juodaplaukė, buvo ramu ir tylu.
Pasigirdo profesoriaus balsas. Kaip visad pamoka prasidėjo nuo klausimo mokiniams. Kira taip seniai atsakinėjo, o ir klausimas buvo... jos manymu ne itin susijęs su dėstomu dalyku, tad palaukusi, kol mokiniai išdėstys savo mintis ir trečiakursė pasireiškė:
- Strategija - tai veiksmų eiga. Strategija naudojama, kad ir žaidžiant šachmatais. Prieš einant turi numatyti priešininko veiksmus ir tuo pat metu susidėlioti kelis ėjimus į priekį. Strategijos kuriamos norint pasiekti tam tikrą tikslą.
Nusprendusi, jog jau viską susakė mergina klestelėjo ant kėdės ir nuobodžiaudama pradėjo paišalioti ornamentus ant pergamento kampo. Tai nebuvo kos vientisas piešinys. Veikiau detalių nutrupos ar kažkas panašaus. Atvirkščiai negu kitus hogiečius, Kiros lietus nemigdė. Nors ir iš šono taip atrodyti galėjo. Atvirkščiai ji buvo palyginus gyvybinga, bet klausytis teorijos ir atrodo visiškai su apsigynimu nuo juodosios magijos nesusijusių klausimų ji mažiausiai norėjo. Greičiau pereikim prie praktikos...
-
Grifė neskubėdama žingsniavo link Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabineto ir mąstė apie vasarą. Taip, ji jos dar negalėjo užmiršti. Na, turbūt daugiau nei pusė Hogvartso mokinių dar pamąsto apie vasarą. Juk nieks nenori susitaikyti su žiauria dabartimi, kai reikia eiti į mokyklą. O kuo toliau, tuo sunkiau darosi mokytis ir tuo labiau slegia ši vieta, dar labiau nesinori taikstytis su mintimi, kad mokytis reikės visus devynis mėnesius. O kas gali nuotaiką sugadinti dar labiau, nei šaltas ir drėgnas oras? Na gerai, Bethany nemėgsta saulėtų dienų, bet ar būtinai reikia lietingų?
Mergina įslinko į klasę, mestelėjo profesoriui nelaimingą ,,Laba diena'' ir atsisėdo į laisvą suolą prie sienos. Jai mažiausiai reikia, kad blogas oras, tūnantis už langų, trukdytų susikaupti ir per pamoką. Betė apsidairė po nuobodžią klasę ir linktelėjo keliems pažįstamiems mokiniams. Laukdama pamokos pradžios, ji išsitraukė savo naująją užrašų knygutę, kuri sugebėjo bent šiek tiek praskaidrinti nuotaiką. Labiausiai keturiolikmetė mėgo piešti antrąjį Hogvartso mūšį. Tik su laiminga pabaiga, kurioje gėris ir blogis susitaiko bei nieks nemiršta. Gal rudaplaukė tai darė todėl, kad, kaip ir beveik visi grifai, kovojo už gėrį, o gal todėl, kad širdį slėgė pribaigtos mergaitės mirtis. Dabar ji turėtų būti trečiakursė... Net ir po dviejų metų Betė viską puikiai atsimena: kaip paėmė ant žemės gulintį peilį, priėjo prie Nikitos ir atliko šlykštų darbą. ,,Vardan Hogvartso ir keršto''. Tai buvo paskutiniai mirusios mergaitės išgirsti žodžiai. Bet, geriau pagalvojus, ta mergaitė to nusipelnė. Visi, kas tarnauja blogiui, to nusipelnė. O gal, vis gi, ir pati Bethany?..
Galiausiai prasidėjus pamokai, visi puolė atsakinėti į užduotąjį klausimą. Žinoma, jis vienas iš lengviausių, tad jeigu kas ir neišreikštų savo nuomonės, būtų keista.
- Man žodis ,,Strategija'' asocijuojasi su antruoju Hogvartso mūšiu. Kadangi aš esu tikra, jog blogiečiai turėjo kažkokią puolimo strategiją. Deja, ji buvo visiškai nevykus, nes gėris laimėjo. Kitaip mes čia nesėdėtumėm ir ramiai nesimokytumėm, - pasireiškė ir ketvirtakursė.
-
Niūrus oras. Niūrus lietus. Niūri pilis. Niūrūs koridoriai. Niūri, kiek paglamžyta klastūnyno uniforma ant mano niūraus kūno. Niūri veido išraiška ir niūrus drėgnų batų šlepsėjima iki niūrių, medinių durų. Niūruma. Niūrumas. Niu niu niu..Mintijo Anabetė tipendama į pirmąją Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką.
Noras mokytis nesiveržė per kraštus, tačiau smalsumas laisvai tryško iš mergiotės. Na, turbūt visiems būtų įdomu apsilankyti pamokoje, kurią veda milijonų apkalbėto vardo savininkas.
Įkišusi snukutį į erdvią patalpą, Mirėja apsižvalgė.
Saujelė mokinukų, tūzinas suolų ir prie senos, sieninės lentos gudriai besišypsantis profesorius.
Gudriai vyptelėjusi dėstytojui ir atmestinai įsiveržusi į kabinetą, Anabetė Mirėja Helė kristelėjo į suolą.
Girgždančios kreidos išaimanuotas žodis su pasididžiavimu ilsėjosi ant juodos lentos.
Strazdanosė pakraipė galvą. Ne, šiandien nebuvo jos pasireiškimų diena, tad didelio jos aktyvumo pamokoje negalima buvo tikėtis. Kiek pavarčiusi safyrines akis ir pasiklausiusi kitų vaikų atsakymų, klastuolė kilstelėjo rank...
STOP, STOP, STOP! Iš naujo:
Kiek pavarčiusi safyrines akis ir pasiklausiusi kitų vaikų atsakymų, klastuolė patogiau atsirėmė į nelabai patogią, leiskite pataisysiu, į visai nepatogią kėdę.
Poto apžvelgė iš kailio besineriančius ir atsakinėjančius bendrakursius ar jaunesnius vaikus bei ėmė fantazuoti kokia gi bus praktinė dalis.
-
Dangų braižant pilkiem debesims ir lietaus lašams varvant šaltu lango stiklu varnanagė visai nenorom išsiraizgė iš lovos. Vis dar galiu persigalvot. Likt šiltoj lovoj. Klausytis lietaus lašų kuriamos melodijos... Niekaip šių minčių išvyt mergina negalėjo net žingsniuodama mokyklos koridoriais. Garbanės žingsniai buvo tokie pat lėti, kaip lietaus lašų, lenktyniaujančių stiklo paviršiumi. Pamačius nemažą žmonių būrį pirmakursė sustojo kiek tolėliau ir klausė kitų mokinių kalbų. Bent jau taip atrodė, kuomet mergina atsirėmus į sieną žiūrėjo į kiekvieną praeivį ir bandė atspėt jo gyvenimo istoriją, kur jis eina, ką mėgsta, kuo domisi, kokios muzikos klauso...
Pamokai prasidėjus Aislinn paskutinė įžengė į kabinetą ir pirmu taikiniu patraukė prie atokiausio suolo bei pasitaisius uniformą atsisėdo. Akimis slapčia apžvelgė kabinetą, suolus ir kartais sugirgždančias grindis. Perbėgo žvilgsniu sienas, spintas kol galiausiai sustojo ties lenta, kurią jau papuošt sugebėjo žodis: STRATEGIJA. Klausydama kitų mokinių raudonplaukė tramdė norą tiesiog imt, atsistot ir bėgt toliau nuo mokyklos teritorijos. Su lyg kiekviena minute pirmakursė vis labiau ėmė atsipalaiduot ir sukaupus visą drąsą ryžosi pasisakyt:
-Strategiją aš suprantu kaip koncepciją, kitaip tariant kažko planavimą, aiškių tikslų sudarymą. Žinoma, tie tikslai nebūtinai yra geri, bet nepaisant visko, turint aiškią strategiją gali pasiekt visus užsibrėžtus tikslus.
-
Šią dieną Alisa "spaudžiama" prasto oro jautėsi prastai. Ji pramiegojo pirmąją šios dienos pamoką ir dabar šią popietę ji galiausiai susiėmė ir susidėjusi kuprinę išėjo į ANJM pamoką. Tikiuosi pamoka bus tikrai verta ėjimo į ją tokią niūrią dieną. Tačiau vis dėl to jau nenuėjau į Herbologiją, o mokslo metų gale kai reikės laikyti egzaminus bus blogai. Ji ėjo labai niūriais mokyklos koridoriais lėtais žingsniais. Atrodo, kad visa mokykla šią dieną buvo sulėtėjusi ir tingi. Be to, koridoriai buvo tuštesni nei paprastą dieną. Bent jau taip atrodė. Tiktai vienas kitas vaikas užgrūstoje mokyklos minioje buvo energingas, bėgo koridoriais ir šypsojosi. Žinoma ir kiti šypsojosi, tik ta šypsena buvo kitokia. Kažkokia mažiau ryški, linksma.
Pasiekusi kabinetą mergaitė, o gal labiau mergina įžengė į jį ir klestelėjo į paskutinę vietą prie lango. Ji apžvelgė jau spėtą užmiršti kabinetą. Netrukus suskambėjo varpas. Išgirdusi pamokos temą Alisa nusišypsojo ir nusprendė, kad tikrai teisingai padarė atėjusi į šią pamoką. Ši tema jai atrodė labai svarbi ir įdomi. Ji šiek tiek pagalvojo atsakymą į mokytojo užduotą klausimą. Jai prieš akis iš karto iššoko didelis popieriaus lapas su nubraižytomis mažytėmis figūrėlėmis ir žmogumi rodančiu kur kiekviena figūrėlė turi eiti ar judėti. Ji pakėlė ranką:
- Aš manau, kad strategija yra planas skirtas kam nors pasiekti. Tai dažniausiai būna kažkokia veiksmų eiga skirta mūšiui ar tiesiog kokiam nors žaidimui. Tačiau kartais strategijos gali būti klaidingos, nes gali pasikeisti kitos pusės tikslai ar veiksmai.
-
Mergina, kas buvo neįprasta, nekantravo eiti į pamokas, kadangi turėjo vykti apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Varniukei ji buvo įdomiausia vien dėl praktinių užduočių. Praėjusieji mokytojai vesdavo labai įdomias praktines pamokas, tad Dawn, išgirdusi, jog bus naujas profesorius, tikėjosi, kad dėl to pamokos netaps nuobodesnės, kadangi ji nenutuokė, koks profesorius pasitaikė šįmet. Dawn įžengusi į kabinetą pasisveikino su profesoriumi ir atsisėdo į savo įprastą vietą. Šiek tiek apsižvalgiusi aplinkui, sulaukė pamokos pradžios ir, kaip visuomet, tai prasidėjo teorija. Dawn šiek tiek pasiklausiusi kitų mokinių atsakymų, pakėlė ranką, norėdama atsakinėti.
-Strategija yra suplanuoti veiksmai norint pasiekti tam tikrus tikslus, o ir kovojant su priešu reikia turėti strategiją, norint sutriuškinti varžovą, tad tai yra labai svarbu.
-
Darganotą popietę nesimatė net dangaus. Ir Hogvartso trečiakursę tai slėgė. Ilgėdamasi taip reto lietingoje saloje žydro vasaros dangaus, Klarė pravėrė pažįstamo kabineto duris. Grifės akis užkliudė nepažįstamas mokytojas. Tačiau žaliaakė jau buvo pripratusi, kad šie keičiasi kaip metų laikai.
Ilgaplaukė patraukė kasą, jog ši netukdytų kuprinei, permestai per kaulėtą petį. Per vasarą Klarė dar šiek tiek išaugo, todėl modeliško sudėjimo mergaitė virto vis labiau kaulėta paaugle.
Nedrąsiai keliaudama tarp kabineto gale esančių suolų, mandagiai linkteldama galva pasisveikino su naujuoju profesoriumi. Nenorėdama parodyti, jog oras ją migdo išsirinko suolą prie pat sienos. Bent taip nekils noras užmigt jau per pirmą pamoką...
Pamokoms Hogvartse įsibėgėjant laisvo laiko vis mažėjo, o nuo tempo atpratusiems mokiniams buvo sunkoka grįžti į rėžimą.
Mokytojui galiausiai pradėjus pamoką, grifė stebėjo be jokio kontrasto apšviestą kabinetą, toks apšvietimas buvo niekam tikęs, todėl trylikametė liūdnai stebėjo pamoką net nelisdama pieštuko, kurį įprastai laikė rankose nepaleisdama.
Ant lentos atsiradus žodžiui strategija, Klarė gana ilgai mąstė, net abejodama ar turėtų prabilti. Daugumai pasisakius pavartė akis, ne sarkastiškai, tačiau galvodama kas bus jei apsikvailins ir atsakys neteisingai.
- Strategija, tai iš anksto parengtas veiksmų planas. Ji dažniausiai sudaroma atsižvelgiant į vietos, laiko ir kitas aplinkybes. Tai užima pakankamai daug laiko, tačiau šis darbas niekada nenueina perniek.
Baigusi kalbėti toliau mąstė. Tikėjosi, jog neapsikvailino. Sporto žaidimuose ir kare naudojama strategija galbūt nebuvo tokia pati kaip žiobarų pasaulyje, kuriame savo gyvenimo didumą praleido kaštonplaukė. Magijos pasaulyje gal nebus visiškai kitaip... Pradėdama užrašinėje paišyti neaiškius kringelius, aiškų šiokio tokio susierzinimo ženklą, kita ranka sukiojo kasą.
-
Bjaurus oras netrikdė, neslėgė Melijandros, pavyzdžiui kaip kitų mokinių, o priešingai- džiugino. Kur gi nesišypsosi, kai šitoks oras primina keturiolikmetei švilpei savo buvusius namus- Švediją?
Dideli akmenys, lietus, milžiniški miškų plotai, ir žiobarai, pametę galvas dėl miškininkytės ir parodų, pavyzdžiui kaip "Elmia wood"?-štai ką dabar prisiminė rudaplaukė garbanė iš savo ankstesnio gyvenimo, įžengdama į apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą.
Lorijan nužergliojo prie laisvo suolo, ir ten klestelėjo, tuo pat metu pažvelgdama į naują profesorių. Mela Julija nutirpo iš nuostabos ir sumišo. Ketvirtakursė greitai įsikando į lūpą, stengdamasi nesusišypsoti ir nudelbė akis į savo rankas.
Viljamas.
Tas pats septintakursis klastuolis, su kuriuo susitiko ne kartą.
Vampyras.
Jis čia.
Jis- profesorius.
Rudai pilkų akių vilkolakė sumišusi giliai įkvėpė ir pasigailėjo, kad atsidangino į šią pamoką.
Man šakės...-pagalvojo du vardus nešiojanti mergina.
Melijandra net negirdėjo kas vyko pamokoje. Negirdėjo ką kalbėjo kiti mokiniai. Atsikvošėjo tik tada, kada jai reikėjo prabilti.
Melijandra greitai užmačiusi lentoje parašytą temą, šiek tiek virpančiu iš jaudulio balsu prakalbo:
-Strategija- tai asmenų ar asmens sukurtas planas, norint pasiekti užsibrėžtą tikslą, kuris dažniausiai būna -laimėjimas prieš kokį nors varžovą ar varžovus. Strategijos nuo pats senų laikų buvo naudotos karyboje. Bet tačiau strategijos buvo naudotos ir pačių žmonių gyvenimuose, pavyzdžiui- rūmų, dvaro gyvenime, siekiant kokios nors naudos: karūnos, turtų ar panašiai...-Melijandra suspaudė lūpas,- Strategijas norint sukurti reikia pažinoti savo priešininką, turėti įvarius žemėlapius- čia iš karybos pusės, bet jei kalbant apie kovas, kurios vyksta Magijos pasaulyje, pravartu žinoti tą patį, bet jau šiek tiek daugiau,- kalbėjo keturiolikmetė,- Tai ir viskas.Tik tiek te norėjau pasakyti.
Baigiusi kalbėti Mela dirstelėjo į profesorių ir tyliai atsiduso.
Ką gi, darbar reiks laukti.
-
Aiškiai nesidomėdama pamoka, Mila sėdėjo ir žvilgčiojo į žiedą ant savo piršto. O taip, mergaitė mėgo žiedus, įvairių išvedžiojimų, masyvius ar smulkius. Nors buvo tik antrakursė ir neturėjo žavėtis tokiais daiktais bei jų nešioti, ji vis tiek jautė potraukį žiedams, kurie puošė jos pirštus bene kasdien. Kai tik išgirsdavo žodžius, kad jai reikia tik žiedų, kurie apsaugotų ją nuo ligų, o ne, leistų grožėtis ir puikuotis, ji tuoj pat supykdavo ir pradėdavo aiškinti kokia neteisybė yra šnekama. Mergaitė vertino brangius daiktus, o žiedai jai simbolizuodavo viltį, pasitikėjimą savimi, ko jai itin trūko. Ir pagal mergaitę, žiedai visai ne suaugusiųjų daiktai, tai puošmena, kurią nešioti gali visi. Visą šį laiką, kol rudaplaukė buvo Hogvartse, ji nešiojo smulkų žiedelį, kurio viršų puošė ne koks paprastos formos akmenukas, o auksu žibanti žvaigždelė. Kiek ,,atsitraukusi'' nuo ją supančių minčių, mergaitė pažvelgė į ant stalo, nežinia iš kur, atsiradusį metalo gabalėlį. Tai buvo ta diena, kai antrakursė norėjo viską paliesti, lyg tikėdamasi, kad atsitiks kažkas neįmanomo, nors magijos mokykloje buvo viskas įmanoma, todėl mergaitė ir tyrinėjo mokykloje esančius keistus daiktus. Metalo gabaliukas niekuo neatrodė ypatingas, bet mergaitė vis tiek jį palietė ir labai nusivylė tai padariusi, nes metalo gabaliukas buvo itin karštas ir mergaitės piršteliai liko nukentėję. Nukritusio metaliuko skardus garsas privertė antrakursę sutrikti. Kiek įkabinusi greičiau, mergaitė lenkėsi paimti metaliuko, bet atsiminusi, kad jis jai nudegino pirštus, ji tik pavaidino, kad kažką pakelia ir atsisėdusi į normalią pozą prakalbo:
- Atsiprašau, profesoriau,-toliau nežinodama ką sakyti, stengėsi vaidinti susikaupusią, kas turbūt jai nelabai sekėsi. Gniauždama kumštį, tikėjosi, kad pirštų skausmas praeis, nors jis dar labiau diegė. Nusiėmusi žiedą, įsikišo jį į kišenę, kad jo nepamestų betabaluodama rankos nuo skausmo.
-
Tomas Viljamas Ridlis, netverdamas savo kailyje stebėjo besirenkančius mokinius, deja deja, į akį krito tik viena mergiotė, pagal užrašiuką ant uniformos ir dokumentus, į kuriuos paskubomis žvilgtelėjo – tai buvo Anabetė Liz. Ketvirtakursė klastuolė. Jos šviesios akys žibėjo valiūkiškumu ir visapusiu supratimu, jei nebūtų matęs kitokios išvaizdos, rusvų plaukų ir mėlynų akių, tikrai pamanytų, jog prieš jį suole sėdi Belatriks Lestreindž. Kur ten tą raganą, kad ji prasmegtų pataikūnė. Nors gudri ir klastinga buvo it žebenkštis. Antipatiją pajuto kažkokiai grifiukei pavarde Landworth, labai jau toji sąžininga ir gerietė atrodė. Feee. Šypsena profesoriui iki ausų pakilo užuodus gerai pažįstamą kvapelį ir išvydus gražuolę durmštrangietę Melijandrą Lorijan. Gal tikrai laikas įsitaisyti meilužę? Nors ne, per daug jautė silpnumą tai gležnutei, geros širdies tamsiaplaukei būtybei, tenorėjo ją tik globoti ir apsaugoti nuo piktų dėdžių. ((Žinoma, į jų tarpą save įskaityti kaip visad pamiršo. Na nieko, kaip nors išgyvensim.)) išklausęs gana panašių visų vaikų atsakymų, dar pažvalgęs aplinką galiausiai nusprendė daugiau mokinių nebekankinti.
-visų atsakymai geri ir teisingi, todėl kiekvienas atsakiusysis uždirba po vieną tašką savo koledžui. Mielai duočiau po du, bet pagal sugriežtintą magijos ministerijos vertinimą nesutilpsiu į dešimt balų. Taigi... neišgirdau tobulo atsakymo į klausimą, tai reiškia, kad nei vienas nesugebėjote įspėti pamokos temos, bet tam ir susirinkome, kad išmoktumėte kažžko naujo, tiek jūs, tiek aš. Cha, galvojate mokytojai nesimoko? Mokosi. Mokosi net daugiau už jus, ir nepatikėsite iš ko, ogi iš mokinių. Gerai gerai, nebekankinsiu jūsų ilgiau. Taigi, ateinate kiekvienas pas mane, duosiu po švirkštą, serumą susileisite tiesiai į kaklą, kadangi tai nėra haliucinatas, tai tikras smegeninės ir baimės hormonų aktyvavimo stimuliatorius. Kai patekęs į kraują serumas ims veikti, pateksite į mėlyna spalva apšviestą salę, išgirsite savo vardą, ir pranešimą, kuris jums pasakys, kad turite tik dešimt minučių pasiekti kitoje kambario pusėje priešais jus esančias duris, antraip pradės veikti mirtini nuodai. Kai tik pro jas išeisite, pabusite iš transo ir pasijusite esą vėl kabinete, nors iš tikrųjų būsite čia visą laiką. Aš, naudodamasis legilimantija jus visus matysiu, tad jei iškils pavojus gyvybei, padėsiu. Taigi, o dabar prie svarbiausio, norint sukurti tobulą strategiją, neužtenka pažinti priešininką, pirmiausia jūs turite iki kaulų smegenų pažinti patys save, kadangi priešas naudosis jūsų silpnybėmis. Mėlynojoje salėje susidursite su pačiu baisiausiu savo priešu, su savimi. Priešiškai nusiteikusi jūsų kopija žūtbūt norės jums sutrukdyti pasiekti kitas duris. Jūs žinosite viena apie kitą viską, todėl jėgos bus lygut ligutėlės. Jums tereikia atrasti savo silpnybę, kurios lig šiol nepripažinote, ir pamėginti save nugalėti. Taigi... sėkmės! – pabaigęs tokią ilgą prakalbą, juodaplaukis nupėdinęs prie stalo pasiruošė išdalinti mokiniams švirkštus su serumu. Labai norėjo gerti, liežuvis tiesiog džiuvo it sausas popierius, bet negalėjo lyg niekur nieko išsitraukti gertuvės su kraujuku ir pora kartelių siurbtelėti, verčiau palauks, kol mokiniai pasiners į gilų transą. Belaukdamas prieinančių mokinių šiltai nusišypsojo Melai, žinojo kaip ją tai veikia, o jam taip patiko, kai šioji švilpinukė sutrikdavo, tik tai ir atskleisdavo begalinį būtybės mielumą.
((Praktinėje dalyje savo koledžui galite uždirbti 7 taškų, o 2 taškus už postų orginalumą. Visi parašot po 3 postus. Galite klysti, galite kviestis mano pagalbą. Sėkmės!!!))
-
išgirdusi užduotį grifiukė žiobtelėjo. Taip, to buvo galima tikėtis, bet dabar... Vos įstengdama atsistojo ir nukulniavo link profesoriaus. Dabar jis jai ėmė nebepatikti. Rodos, kad už malonaus vyriškio slėpėsi kažkas kitas. Arba ne, tiesiog mergaitė per daug įsivaizdavo, nes užduotis jai nepatiko. Atsiėmusi sau skirtą švirkštą su keistos spalvos skysčiu, grįžo atgal. Atsisėdo ir vis dar negalėjo pripažinti fakto, kad turės kovoti su savimi. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusui bandė sulėtinti pulsą, bet iš to nebuvo jokios naudos. Priglaudė du pirštus prie vidinės riešo pusės ir įsitikino, kad turbūt širdis nusprendė išmokti akrobatikos ir vartytis. Vis dar klausydama lietaus lašų barbenimo, ji atmetė plaukus, kad būtų paprasčiau durti. Po kiek laiko rado tinkamą vietą, iškvėpė iš plaučių visą orą ir dūrė. Skausmingas dūris privertė dar greičiau plakti ir taip spurdančią mergaitės širdį. Rodos, kad ją apleido šiek tiek jėgų, bet jų dar pakako susišvirkšti nelabai patikusiam skysčiui, kuriuo nepasitikėjo. Nors ir profesorius minėjo kas tai yra, bet viduje lyg virpėjo nuojauta, kad kažkas čia ne taip. O gal tai tik baimės jausmas? Baimės, kad turės įvekti pačią save? Tankiai alsuodama Claudie padėjo tuščią švirkštą ant stalo ir užsimerkė. Lašiukų, į kuriuos buvo sukoncentravusi dėmesį barbenimas apsiblausė, šiek tiek vėliau išvis pradingo. Gal nustojo lyti? Ne, tiesiog serumas atliko savo darbą.
Ryški mėlyna spalva nemaloniai veikė trečiakursės akis. Kadagi ji grifė, priprato prie raudonos spalvos. Turbūt varniams čia patiks... Tankiai mirksėdama, nes prisidėjo ir tai, kad paskutinę minutę (o gal kitokį laiko tarpą, tik Clau jo nesuvokia) ji prabuvo užsimerkusi. Mąstymus kas čia per salė, pertraukė balsas.
-Claudie Amneta, turi per dešimt minučių nusigauti iki mėlynų durų, paskui ims veikti nuodai,- balsas sklidu iš visur, bet kartu ir iš niekur. Apsidairiusi, ar kartais čia nebus kokio garsiakalbio, ji nepastebėjo vieno svarbaus dalyko.
Jos kopija atsirado. Pažvelgusi į ją tamsiaplaukė apstulbo. Tokie patys tamsūs plaukai, kurie slėpė prie šaknų esančius kelis nelabai gražius šašiukus, ta pati iš prigimties rusva oda, tos pačios nesuprasi ar mėlynos, ar išvis kitokių spalvų mišinys akys, tas pats veriamas žvilgsnis, lyg ir kopija nustebtų pamačiusi tikrąją Claudie. Taip, Clau, tikroji užduotis prasideda.
Tom: 1 papildomas taškas už be galo įdomią pradžią.
-
Mergaičiukė pasirėmusi ranka galvą, klausėsi mokytojo monologo.
Ir nuo kada tamstai parūpo Magijos Ministerijos nuostatai.. Ak, taip.. Juk jis mūsų brangiausias profesoriukas. Mintijo žydraakė ir kapsėjo juodomis ilgomis blakstienomis it senovinė lėlė iš siaubo filmų.
Klasė nebuvo šviesi, skendėjo vaikų abejonėse ir nekantrume.
Anabetė apatiškai žvelgė į mokytoją Ridlį, kai šis išsišiepęs laidžiojo samojingus juokelius ir panašius š..vilpiams naudingus dalykus.
Viskas, atrodo, buvo taip nuobodžiai puiku, kol jos ausų nepasiekė žodžiai: ,,švirkštas” ir ,,kaklas”. Klastuolė ėmė savaime sukioti rusvaplaukę galvą į šonus.
Akys persismelkė baime ir pasišlykštėjimu.
Taip, Liz nekentė.. Hmm bijojo adatų ir visko kas susiję su jomis.
Sustingusi sedėjo suole ir virpėjo. Betės gerklėje susidarė gumulas ir, atrodė, jog ji dusta. Liežuvis išdžiuvo, o burnoje kaupėsi smėlis.
Ketvirtakursė vargais negalais atsistojo, nutipeno iki dėstytojo stalo ir brutaliai pačiupusi pirmąjį po ranka pasitaikiusį švirkštą su serumu padavė profesoriui.
- Gal galėtumėte? - meiliai šyptelėjusi paprašė Mirėja ir pasuko savo kaklą, kurio dešiniajame kamputy, truputį arčiau ausies puikavosi nedidelis randelis iš pirmo kurso arešto. Ak, kokie laikai buvo.. Mesdavai į arogantispką grifiuką akmenį, o jis padegdavo tavo plaukus.. Helė dar spėjo nostalgiškai paskęsti prisiminimuose prieš imdama nekantriai laukti skausmingo dūrio.
-
Dawn netikėjo savo ausimis, kai išgirdo žodį "švirkštas". Velniai rautų... Trečiakursė jau kurstė planelį savo galvoje, kaip pasišalinti iš pamokos, kadangi jokiu būdu nenorėjo, kad ta smaili adata bent prisiliestų prie merginos kūno. O dar išgirdusi, jog ji pati turės susileisti kažkokį serumą, pašiurpo. O ne, ne... Profesorius apie užduotį kalbėjo kuo ramiausiai, tarsi tai būtų toks pats procesas, kaip dantų valymas 2 kartus per dieną. Su Dawn sėkmė, bandant susileisti serumą, nors ir taikant į kaklą, adata vistiek sugebėtų susmigti į akį, arba į kitą visiškai nesusijusią kūno vietą. Eidama link profesoriaus, varniukė tirtančiomis rankomis pagriebė švirkštą ir į jį net nedrįso pažiūrėti. Kai atsisėdo į savo vietą, Strain ėmė abejoti savo ryžtingumu. Aš bailė ir aš tai žinau. Kątik pripažinau savo silpnybę, tačiau šio serumo tikrai nesusileisiu.
-Ahem...Profesoriau? Gal galiu į tualetą? Labai prispyrė,-tarė trečiakursė nutaisydama maldaujančią miną.
-
Rimtai? Mes juk ne pas psichologą atėjome, kad savo silpnybių ieškotume. Kuomet profesorius porino apie šios pamokos praktiką Mori atrodė, jog ši Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka bus tobula. Tačiau išgirdusi du paskutinius sakinius ir supratusi, jog nenugalės savo priešininkės jei neatras šios silpnybių... Dar kartą įsitikino, kad tobulų pamokų nėra. Jai niekad nepatiko visokie testai iš žiobarų žurnalo, kurių tikslas buvo pažinti save, sužinoti daugiau apie save. O dabar, ne tai, kad žurnalas pasakys kokia tu esi, o tau pačiai reikės suvokti kas tu per žmogus.
Apsidairiusi klastuolė pastebėjo kai kurių hogiečių nepasitenkinimą švirkštais. Nors niekada to garsiai nesakė, bet jai patiko kaip smaili adata praduria odą ir įsminga tiesiai į veną. Tamsiaplaukė nejautė skausmo, gal tik sveiką diegimą, kuomet pasiekęs odą švirkštas lengvai it kokį popierių praduria padalusią Kiros odą.
Vaikystėje ji pažinojo žiobarų mergaitę, kuri buvo panaši į hogietę, nors ir vyresnė. Taip pat turėjo tamsius žvilgančius, kiek trumpesnius negu trečiakursės, plaukus. Žalias, šiek tiek apsiblaususias akis. Tačiau atvirkščiai negu Mori, ši bijojo adatų, švirkštų ir skausmo. Tad vieną kart mergaitės susikeitė ir vietoj Kiros pažįstamos į žiobarų polikliniką nuėjo klastuolė, kuriai atliko kraujo tyrimą. Taip niekas ir nesužinojo, jog draugės nusprendė visus apgauti.
Tamsiaplaukė priėjusi prie profesoriaus pasiėmė švirkštą ir serumą. Grįžusi į savo suolą atidžiai ištyrinėjo mažą tamsaus stiklo buteliuką, kuriame serumo buvo tik tiek, kad užtektų vienam švirkštui. Nežinia kodėl, klastuolė šiek tiek nusiminė. Pripildžiusi švirkštą serumo patogiai įsitaisė kėdėje ir atsipalaidavo. Mergina žinojo, jog skausmas netrugdys jai justi adatos dūrio tuomet, kai Kira bus atsipalaidavusi. Palietė švirkštu odą ir ją pradūrė. To jausmo neįmanoma apibūdinti žodžiais, turi mokėti tai pajusti. Lengvai stumtelėjo stūmoklį ir laukė, kol pasireikš serumo poveikis.
Mori šiek tiek svaigo galva ir ši išvydo mėlyną šviesą. Serumas pradėjo veikti. Klastuolė prisimerkė, nuo intensyvios spalvos. Jau veikiau kambarys būtų apšviestas klaikia, šviesiai rožine spalva, bet ne mėlyna, kuri smelkėsi į visą merginos kūną neleisdama jai susikaupti ir susivokti kas čia vyksta.
-
Visą teorinę dalį Nikas tyliai sėdėjo, klausydamas bendramokslių atsakymų. Jie buvo pernelyg akivaizdūs ir vaikiški, kad jis vargintųsi komentuoti ar prieštarauti, o ir klausimas irgi nekoks - argi jis nešiojasi su savim žodyną, kad galėtų tiksliai išberti žodžio apibrėžimą? Be to, buvo pratęs sėdėti tyliai ir per daug nesireikšti, tad tylėjo it mietą prarijęs, kaip beveik visada.
Išgirdęs užduotį nusivaipė. Aišku, mintyse - buvo išmokytas rodyti mokytojams tik pagarbą, tad visas nemandagius komentarus pasilaikydavo sau. Bet užduotis jį tikrai privertė sugriežti dantimis - mat skambėjo iki kraujo pažįstamai. Prieš metus ar dvejus skaitė knygą, kur pagrindinė veikėja irgi turėjo susikauti su savimi. Ir irgi per kaklą buvo įvedamas serumas. Hm, įdomu, kas nuo ko kopijuoja - ar mokytojas, ar tos knygos autorė?
Savo silpnybes žinojo. Ar, bent jau, manėsi žinąs. Iš tikrųjų daug mąstė apie save ir savo charakterį, jo trūkumus, galėtų drąsiai, nė akimirkai nesustodamas, išdėstyti litaniją apie savo blogąsias savybes. Bet gal tik jam taip atrodo?
Vis dėlto neprataręs nė žodelio - nebuvo pratęs prieštarauti profesoriams - priėjo prie mokytojo, kuris dalino serumus. Pasiėmęs švirkštą, pridėjo adatą sau prie kaklo, prieš tai stipriai palenkęs galvą, kad įtemptų odą ir raumenis. Dūris buvo neskausmingas, susivarė beveik visą adatą į save. Lėtai - kaip buvo mokiusi leisti vaistus motina - spaudė švirkštą, susileisdamas skystį sau į raumenis. Greitai ištraukė švirkštą ir numetė jį kažkur - nespėjo gražiai padėti ant stalo, nes jau po akimirkos jį apgaubė tamsa.
Tamsa. Argi neturėtų būti mėlyna? - susivokė pasąmonės krašteliu. Vos apie tai pagalvojo, viskas sušvietė ryškiai mėlyna spalva, karališkojo atspalvio. Ryškumas kone apakino jį, turėjo prisimerkti. Jis buvo ilgoje salėje, kurios kitoje pusėje buvo siauros, paprastos durys. Žengė žingsnį link tų durų ir staiga neaišku iš kur pasigirdo šaižus balsas.
- Nico Maquet, žiobarų kilmės burtininkas.
Po šių žodžių atsirado kraupi tyla, nuo kurios dūzgė ausyse. Ausis dar nespėjo priprasti prie tylos, tai tas pats balsas prašneko dar sykį.
- Turi dešimt minučių pasiekti duris. Po jų pasiskleis mirtini nuodai. Laikas, startas.
Šįkart nebebuvo tylos, buvo bjaurus tiksinčio laikrodžio garsas, skaičiuojantis sekundes. Tik po kokios minutės Nikas atsitokėjo ir pasileido bėgte link durų, esančių priešingoje salės pusėje. Staiga prieš jį atsirado... jis pats. Lyg matytų save veidrodyje, tačiau veidrodžio čia nebuvo. Prisiminė užduotį. Grieždamas dantimis bandė rasti tokią savo silpnybę, kuri padėtų prasibrauti pro kitą Niką - tokį pat gudrų kaip jis pats.
O laikrodis tiksėjo.
-
Apsižvalgiusi Clau padarė išvadą - salė buvo lyg fonas, išryškintos buvo mėlynosios durys. Durys, per kurias ji privalo išeiti. Durys, kurios ją išgelbės. Durys, kurios gali atimti jai gyvybę. Nuodai suveiks po dešimties minučių. Ar jie čia jau yra? Lyg kas būtų perskaitęs mergaitės mintis, pasigirdo gan tylus šnypštimas. Lyg rūkas jis ėmė pildyti patalpą. Pasižiūrėjusi į antrininkę pastebėjo, kad ta kita, į ją panaši mergaitė apžiūrinėja tikrąją Clau. Jos vietoj aš būčiau pasielgusi taip pat... Vis dar stebėdama priešininkės, kuri turi trugdyti jai patekti pro duris judesius, ji ėjo artyn mergaitės. Mergaitės, kuri buvo panaši į ją, bet nebuvo ji. Tik išvaizda ir mąstymas panašūs, bet viena yra tikra, o kita - apsimetėlė.
Trečiakursė vis dar bandė priprasti prie ryškaus mėlyno apšvietimo ir sienų. Tą ryškią spalvą kiek nustelbė nuodai, kurie po truputį ėmė graužti plaučius. Mergaitė pabandė dirbtinai nusikostėti, kad pašalintų bent šiek tiek nuodų. Nepavyko. Jie ėmė šiek tiek labiau graužti plaučius ir gerklę. Kol kas nieko blogo. Jie suveiks tik po dešimties minučių. Laikykis, Clau. Raganitė bandė užmiršti apie nuodus, tiesiog ėjo link savo nevykusios kopijos. Kopija, kurią mintyse praminė Džese (Clau nelabai mėgo savo seserį) taip pat slinko artyn. Abi lyg sutartinai sustojo, kai tarp jų liko pusė metro. Piktai žiūrėdama tamsiaplaukė pabandė nusišypsoti. Šypsenai pavykus, didžioji priešė ją atkartojo. Kitiems neprognozuojamai, bet pasielgusi taip, kaip pačiai atrodė geriausiai, trenkė kopijai. Bet nepavyko. Džesė sugavo ranką likus vos keliems centimetrams. Stipriau suspaudė ir paleido. Šitaip būčiau pasielgusi aš. Nespėjus nė atsikvėpti, Claudie dar sykį pabandė. Jai pavyko. Bet priešininkės žvilgsnis toks pat veriantis, lyg gavusi būtų tikroji mergaitė. Supykusi Džesė greitai trenkė atgal, bet stipriau. Ir aš taip daryčiau, jei supykčiau. Dėl degančio skruosto, kurį vėrė skausmas, Clau turėjo atsitraukti. Ir priešininkė atsitraukė, nugara uždengdama duris. Įsirėmusi į sieną tamsiaplaukė bandė nusiraminti, bet nelabai pavyko. Atsisėdo ant grindų (juk aš taip sėdinčios priešininkės nepulčiau) ir bandė numalšinti išsiliejantį vaizdą, kurį sukėlė nuodai. Raganaitė prisiminė, kad turi burtų lazdelę, bet ir priešininkė turbūt būtų ja pasinaudojusi. Čia burtai turbūt nebepadės, nes jos yra lygios. Galimybė bėgti prie durų atkrito - Džesė būtų ja pasinaudojusi, o pati Claudie nebūtų suspėjusi - priešininkė rėmėsi į duris.
-Klausyk,- tarė lyg sau, lyg sienoms, lyg kopijai.- Baikim. Gerai?
Iš Džesės atsakymo ji nesulaukė. Prisiminusi, kad priofesorius tikriausiai ją šiuo metu stebi, susigėdo. Susikaupk. Ji bandė gražiuoju susitarti su prieše. Būdama jos vietoj, ji nesutiktų, daugiau į kalbas nesileistų, nes gal būt kalbos nuvilios nuo tikslo ir pasiduosi. Taip, ją kalbinti beviltiška. Toliau žiūrėdama į mėlynas sienas, mėlynus nuodų garus ir nevykusią savo kopiją ji suprato, kad čia ne paprasta kova. Mintyse atkurdama profesoriaus žodžius, bandė įgauti kokią nors prasmę. Priešas naudosis jūsų silpnybėmis. Rodos, kad dar to nebuvo. O gal tik taip atrodo? Gal Clau turi kokią silpnybę, kuria jau pasinaudojo? Priešiškai nusiteikusi jūsų kopija žūtbūt norės jums sutrukdyti pasiekti kitas duris. Taip, kopija yra. Ir gan priešiškai nusiteikusi. Jums tereikia atrasti savo silpnybę, kurios lig šiol nepripažinote, ir pamėginti save nugalėti. Taip! Man reikia rasti tą silpnybę. Bet kokia gi ji... Ko aš niekada neįstengčiau padaryti? Stebėdama gan ramų (bent jau ramesnį nei jos pačios) alsavimą ir priešės grifišką uniformą suprato, ko ji niekada neįstengtų padaryti. Bet, niekada nesakyk niekada. Dabar teks padaryti tai, ko ji turbūt niekada nebūtų padariusi savo noru. Šiek tiek išsigandusi savo minčių pamąstė: na, gal būt su ja reikės šiek tiek pasišnekėti...
-
Kai kurie mokiniai pasirodė gana savarankiški ir drąsūs. Pirmoji mergaitė atbėgusi pasiimti švirkšto štai jau skendėjo serumo ūkanose, neveltui ji buvo grifiukė, o antroji, klastūnyno atstovė, sustojo šalimais klastingai prašydama suleisti skystį. Vampyras pasičiupo panelės Liz ištiestą švirkštą ir nieko nelaukęs įvedė adatą į jos kaklą. Tada puikiai suprasdamas, kad šioji tuoj nuvirs ant grindų, nes serumas veikia iškart, pakėlė merginą ant rankų ir nunešęs pasodino į vietą, iš kur ji tikrai neiškris, mat taip užkerėjo kėdes prieš pamoką. Išvydo dar du klastūnyno atstovus, kurie lyg niekur nieko pasiėmę švirkštus jau leidosi serumą. Tik varno nago mergytė išbalusi pasiprašė į tualetą. Nieko jai neatsakęs priėjo prie stalo, pasiėmė nuo jo dar vieną paruoštą serumo dozę ir nužingsniavo tiesiai prie mergaičiukės, pritūpęs šalia jos raminamai uždėjo ranką ant peties.
-klausyk, Dawn, juk esi protinga, nes tu varnanagė. Jau prieš pamoką sakiau, kad naudosiuos legilimantija, štai ir pamačiau, jog bijai. Tu šaunuolė, kad priimi savo silpnybę, tačiau iki galo jos neįveiki. – profesorius atsargiai iškėlė švirkštą parodydamas išsigandusiam vaikui, jog jį turi – tau nereikia nieko bijoti, jei pamatysiu, kad nesiseka, iškart atsidursiu šalia ir ištrauksiu tave iš ten. – švelniai nusišypsojęs pakėlė ranką, nubraukęs varniukės plaukus nuo kaklo, prispaudė adatą. – tu jau žinai savo silpnybę, pasinaudok ja. – sušnabždėjo į ausį ir staigiai įbedęs nuspaudė stūmoklį. Palikęs panelę Strain dorotis su užduotimi sugrįžo prie savo stalo, laukdamas kol visi mokiniai nedelsdami pradės vykdyti užduotį, nes pusė jų regis miegojo.
-
Be ilgų ir dramatiškų ceremonijų, kurių tikėjosi mergiotė, Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius paskubomis suleido rusvaplaukei švirkštą.
Kiek nepatenkinta Ana pasikasė kaklą. Netrukus jai ėmė temti akys, tiksliau matomas vaizdas. Viską apgaubė melsva šviesa, it iš tos žiobariškos ,,Tele - bim - bam” dainelės, kurią taip mėgo jos mama.
Klastuolė apsidairė. Jos smailias ausis palietė ramus, monotoniškas balsas.
- Anabetė Mirėja Helė Lizert, turi dešimt mi..- pradėjo tas balsas, tačiau strazdanosė nesiklausė.
- Mirtini nuodai, antras aš, pasiekti duris.. Žinau, žinau.. - pavarčiusi safyrines akis ėmė burbėti Ana. Staiga kažkas dzingtelėjo ir pasigirdo tiksėjimas.
Jie nuėmė laiką.. Tikrai labai netikėta.. Sarkastiškai pamintijo Betsė ir ėmė dairytis antrosios savęs. Tačiau prieš ją stūksojo tik šiek tiek pakrypusios, didžiulės durys. Sparčiai nužingsniavusi link jų, Liz krūptelėjo ir atsigręžė. Už metgaičiukės stovėjo jos klonas.
- Na ką, ieškosim silpnybių, mm? - pakėlusi antakius burbtelėjo Mirėja ir atsisėdo ant žemės. Laikrodžio rodyklės lėtai judėjo pirmyn, o jų skleidžiamas garsas galėjo išvaryti iš proto. Bet tai jau negręsė šiai personai, sėdinčiai priešais save pačią.
Hmm.. mano silpnybės.. Mano silpnybės.. Silpnybės.. Helė mintijo ir mąstė, ir galvojo kaip nugalėti save.
Staiga ketvirtakursei kilo mintis, tačiau Liz abejojo ar ją galima įgyvendinti.
Dar kiek pasedėjusi ant žemės, Anabetė atsistojo ir ėmė artėti prie priešininkės.
Tom: 1 papildomas taškas už šmaikštų bei įdomų postą.
-
Ne... Ne. Ne! Kaip man galėjo į galvą šauti tokia mintis? Nesuprasdama pati savęs trečiakursė purtėsi nuo šios baisios minties. Bet ką gi. Jei tai vienintelė galimybė nenumirti, teks to imtis. Su siaubu žiūrėdama į savo priešininkę atsistojo. Kad ir kaip jai sekėsi vaidinti tvirtą ir nenugalimą, turbūt šis kartas nesibaigs be ašarų. Priešininkė taip pat atsistojo ir stebėjo kiekvieną tikrosios mergaitės judesį. Clau net nesivargino galvoti, kad taip būtų pasielgusi pati. Priėjusi artyn prie priešininkės, ji atsisėdo ant kojų. Taip, gal toks menkas atstumas ir pavojingas, bet reikia ruoštis mauti per duris.
Staiga galva tapo labai sunki, lyg kas ją spaudė. Nuodai... Turiu paskubėti. Dar sykį apsižvalgiusi, lyg čia kur nors būtų parašytas kitas būdas, kad nereiktų daryti to, ko Claudie niekada nebūtų padariusi sava valia. Ji nepripažino vieno dalyko. Dabar apie jį ir norėjo pasišnekėti su ,,drauge".
-Matai,- sunkiai nurijo seilę.- Mano tėtis yra žiobaras. Keistas jis. Nežinia kaip mano mama jį pamilo. Mano mamytė,- akyse kaupėsi ašaros.- Buvo labai protinga Varno Nago atstovė.- Nebegalėdama daugiau kalbėti, Clau sukūkčiojo. Čia buvo tik gėlytės, dabar lauks daug sunkesnis prisipažinimas. Įdomu, ką mokytojas apie mane mano? Turbūt, kad aš esu... Et, koks skirtumas. Aš esu tokia ir ne kitokia. Tuo mes, žmonės ir skiriamės. Atsidususi ir prisiminusi tą dieną, apie kurią kalbės, tęsė toliau.- Ir aš turėjau patekti į Varno Nagą,- rodos, kad kopija klausėsi.- Turėjau būti varnė, bet paprašiau Kepurės, kad manęs ten nepaskirtų. Taigi, aš esu grifė.
Rodos, kad kopija tuo susidomėjo. Bet neprarado budrumo. Turbūt ji bando patikėti mano žodžiais. Juk ilgą laiko tarpą pati tai neigiau. Bet dabar Claudie yra grifė. Neišduotų savo koledžo. Išskyrus šiandien. Nebetramdydama ašarų ir kūkčiojimo, graužimo gerklėje, apsunkusios galvos, ir tamsos akyse, ji pasiėmė burtų lazdelę. Kopija irgi pasiruošė, lyg pultų. Bet grifė ją nukreipė į save. Tiksliau, į savo uniformą.
-Colorius,- ištarė burtažodį, kurio išmokė profesorė Hannah. Grifiško kaklaraiščio juostelės plotas, kuris iki šiol buvo raudonas, nusidažė tamsia mėlyna spalva. Kartodama šį burtažodį, Claudie keitė juostelės spalvas. Pakeitusi ir kitų drabužių spalvą, atsisuko į kopiją, kuri buvo išsižiojusi iš nuostabos tiesiogine to žodžio prasme. Niekas nebūtų patikėjęs, kad tamsiaplaukė taip pasielgs. Ašarai nulašėjus nuo nosies galiuko ir užtiškus ant Grifų Gūžtos emblemos, mėlynakė ryžtingai iškvėpė ir ją pakeitė į Varno Nago. Staiga suskaudo širdį, lyg būtų tikrai išdavusi grifus. O priešininkė jau nebegalėjo atrodyti daugiau nustebusi. Taip kvailai atrodau aš, kai kuo nors susidomiu... Išdrįsusi taip pasielgti mokinė pamatė, kad priešininkė turbūt nebepavojinga. Taip. Ji šito nepakartos.
-Stupefai!- priešininkė nuskriejo ir atsitrenkė į sieną.
Claudie greitai pribėgo prie durų, nuleido rankeną ir pro jas žengė. Apakinta šviesos, bet šį kartą jau baltos, ji juto keistus kvapus, jutimus, skonius. Bet staiga viskas dingo.
Vėl atsiradusi Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos kabinete, dažniau sutrumpinamo kaip ANJM, ji jautė visą tą ašarų sūrumą. Jos uniforma vis dar buvo kaip varnės. Vos susitvardė nespiegti, bet pulsas ir alsavimas padažnėjo. Verkdama ji greitai viską sutvarkė taip, kad vėl būtų grife.
-Aš atsiprašau...- šnibždėjo, bet sunkumas jos neapleido. Dirbtinai nusikosėjo, kad nejustų nuodų graužimo. O gal jo ir nėra? Gal ji tik įsivaizduoja? Vis dar negalėdama patikėti tuo, ką padarė, apžvelgė klasėje esančius mokinius ir profesorių.
-Profesoriau...- sukūkčiojo ir vėl apsiverkė. Keistu balsu tęsė.- Per kiek laiko aš išsivadavau?
Tom: 1 papildomas taškas u tai, kad pirma atlikai praktinę užduotį.
-
Klastuolė žvelgė į savo kloną it į atvaizdą veidrody, kuris nekartojo jos jūdesių, o tik stebeilijo išplėtęs akis.
Į melsvą patalpą ėmė skverbtis kažkokie dūmai/garai.
Jie paleido nuodus.. Hmm ar turėčiau paskubėti?
- Šiaip tai jūs trugdote susikaupti.. Palaukite truputį, tuoj aš tuoj.. Taigi valandas pažįstu, - burbėjo sienom mergaičiokė.
Primerkusi akis, Ana nužvelgė save.
- Jetau, kokia baisi šukuosena.. Ar aš visada tokia susišiaušusi? - nusistebėjo klastuoliukė ir ratu apėjo kloną.
Tada sustojo ir nuleido akis žemyn.
Brangių žmonių mirtis.. Štai ko bijau.. Pamintijo Liz ir prieš ją išdygo Anglijos karalienė ir tinrosios Betsės rankoje atsirado šautuvas.
- Man brangių žmonių mirtis, - trinktelėjo sau per kaktą Helė ir pakėlė rusvus antakius. Netrukus prieš abi strazdanoses atsirado Frankas, bachūriukas iš Švilpynės su kuriuo karts nuo karto trynėsi Liz.
Pakėlusi šautuvą, mergiotė nušovė tą haliucinaciją.
- O, visai ne liūdna.. Ups.. ((Sorry, Frankai)) - Mirėja pavartė akis. Kas vadovauja šitam cirkui? Pamąstė mergaičiokė ir staiga prieš ją pasirodė jos šeima.
- Pagaliau! - pakėlė ji akis į mėlynos patalpos lubas ir šyptelėjo. Tačiau džiaugsmas trūko neilgai. Klastūnyno atstovei ėmė perštėti gerklę, juodas, nedidelis ginklas slydo iš jos rankų ir ji suklupo ant kelių.
Kelios ašaros susikaupė safyrinėse akyse, tik nežinia ar nuo nuodų, ar nuo suvokimo, jog ji turi nušauti savo tėvus. Nors pala.. Neturi. Juk ji jau pripažino savo silpnybę.
Rudaplaukė nušliaužė iki durų, jos klonė jai nė netrukdė, tik stovėjo pakreipusi galvą ir stebėjo kaip kankinasi tikroji Ana.
Na, aš irgi turbūt taip daryčiau, jei tai būtų mano priešas... Dar spėjo pamintyt Lizert ir šiaip ne taip nusigavo iki durų bei palenkė rankeną.
Balta šviesa degino ir taip nuo nuodų paraudusias akis. Papurčiusi galvą, Mirėja vėl išvydo pertįsusį profesoriaus snukutį.
- Atrodo spėjau..
Tom: 1 papildomas taškas už gana įdomią praktinės užduoties eigą.
-
Profesoriui bekalbant, Klarė toliau tyliai piešė savo sąsiuvinėlyje. Tai buvo toks įprotis, kurio buvo sunku atsisakyti. Tai nereiškė, kad žaliaakė nesiklausė. Ji viską girdėjo, net ir dalį, kurios nenorėjo girdėti. Švirkštai. Žodis labai išgasdinęs trečiakursę.
Dar tada, kai mažoji Karter net nenutuokė, kad egzistuoja magiškas ir žiobariškas pasauliai, ligoninėje ploną, gelsvą žaliaakės odą draskė adatos. Tiesa, baisiausios buvo ne pačios adatos, kurių dūriai dažniausiai truko kelias sekundes, bet mėlynės, kurios nenykdavo ištisus mėnesius, prilietus mausdavo lyg tūkstantis mažų vabzdžių įgėlimų, o išvaizda primindavo supuvusią kriaušę.
Suprasdama, kad neturi kur trauktis, nes bus palaikyta didžiausia žliumba, jei dabar, pamačiusi adatą suskys, Klarė atsistojo iš vietos. Ji buvo grifė, o grifai juk žavėjo aplinkinius drąsa. Drebančiomis kojomis priėjo prie profesoriaus, kuris šalia turėjo visą dėžę kraupių švirkštų. Ilgakasė žinojo, jog profesorius akylai stebi, tačiau jau nebuvo labai svarbu. Paėmusi švirkštą, jautėsi taip, tarsi laikytų ginklą, kurį kitų valia turi nukreipti į save. Tiesa į save nukreipti, buvo lengviau nei tikėjosi. Nenorėjo pripažinti, gera mergaite būti šiais laikais ne įtin madinga. Tačiau ji tokia buvo. Negalėjo sukelti skausmo kitiems. Menka gera mergaitė.
Grįžusi į vieta, dar bent penkias minutes dvejojo. Mokiniai vienas po kito bėdė adatas, kaip priklausomi, trokštantys dar vienos dozės. Magijos pasaulis mokė nebijoti. Mokėsi ir Klarė. Prirėmė švirkštą sau prie kaklo, suskaičiavo iki penkių, tiesa, įterpdama pusines dalis, užsimerkė, ir įbedė adatą į jau ir taip nuo įtampos skaudantį kaklą. Ir kvailam būtų aišku, kad nuo įtampos adata smigo dar skaudžiau, ir trylikametė, prieš pat nukrisdama į juodą tamsą spėjo skaudžiai sucypti.
Profesoriaus minėtas vaizdinys jaunosios Karter sąmonę pasiekė negreit. O gal reikėtų sakyti pasąmonę... Tik po dar dozę panikos ir šleikštulio, privertusio skrandį sukurti skalbimo mašinos sąlygas, sukėlusių kelių sekundžių prieš paauglę susidarė šioks toks vaizdas.
Mėlynos šviesos apšviesta patalpa atrodė tarsi ligoninė iš siaubo filmo. Sterili, šalta kaip ledas. Tokios pat buvo ir grindys, ant kurių pajuto sėdinti žaliaakė. Ji apsidairė, tačiau nematė nieko daugiau. Mėlynoje šviesoje neįmanoma durti adatų... Žinojo, kad tai tik pusė tiesos. Neįmanoma durti adatos į veną. Bet guodžiantis lašas buvo vienintelis, už kurio trylikametė galėjo šiuo metu tvertis. Uniforma pasipuošusios ištįselės mintis pertraukė balsas.
- Klarisa Kornelija Karter. Dešimt minučių. Laikas prasideda dabar.
Staiga patalpą nušvietė ryški šviesa. Persigandusi Konė atšoko ir užsidengė akis. Šviesai pranykus prieš ją stovėjo jos kopija. Susiėmusi už veido tikroji Klarė atsistojo. Žiūrėti į save buvo kraupu, todėl sukiojo akis į visas įmanomas puses, tarsi sapne, norėdama pabusti. Tačiau žinojo, jog vykdo užduotį, tiesa, nesuprato, kuo ši buvo taip susijusi su apsigynimu nuo juodosios magijos.
- Eeee, labas. - Bandė ji kreiptis į merginą, kaip du vandens lašai panašią į save, tačiau balsas iš baimės skambėjo kaip nesavas. Tačiau ši tik stovėjo, susidėjusi rankas kaip elgdavosi pasikėlę, bendrauti nenorintys žmonės.
Aplinkoje vienas po kito atsirado stalai, aplink sėdėjo pažįstami. Draugai iš žiobarų pasaulio, Klarės bendrakoledžiai grifai, nedidelė ponios Karter giminės dalis, kurią pažinojo Klarė. Siaubo apimta žaliaakė negalėdama pajudėti žvelgė ir negalėjo suvokti kas vyksta.
Tom: 1 papildomas taškas už įtraukiančią pradžią.
-
Klupinėdama Mori išgirdo balsą, kuris pranešė, jog ji turi dešimt minučių iki tol kol pradės veikti nuodai. Puiku! O aš nieko neįžiūriu...
Šiaip ne taip vis dar besimarkstydama nuo įkyrios mėlynos šviesos apžvelgė patalpą. Tai net nebuvo patalpa. Tiesiog, kur ji bežiūrėtų matė tik baltą spalvą. Vieta, kurioje ji buvo, panašėjo į milžinišką kubą baltomis sienomis. Vienintelis aiškus ir užčiuopiamas daiktas - durys. Kitoje pusėje esančios tamsios durys atrodė ranka pasiekiamos. Kira atsistojo, norėdama eiti link jų. Tačiau kelią pastojo visiška jos kopija. Į ją spoksojo dvi smaragdo žalumo akys, kurias slėpė stori akinių rėmai. Juodi it anglis plaukai plaikstėsi retkarčiais uždengdami merginos veidą. Klastuolė bandė įžvelgti bent kokį menką savo klono trūkumą. Tačiau nieko nerado. Net išsišokusios venos prie smilkinių buvo lygiai toje pačioje vietoje. Jos buvo identiškos. Žinot, pamatę du panašius žmones sako, jog jie panašūs it du vandens lašai. Tačiau Kira ir jos kopija nebuvo panašios, jos buvo visiškai vienodos.
Mergina negalėjo atsitokėti. Jai buvo taip keista žiūrėti į save iš šono. Nes tokio tikroviško vaizdo per jokį veidrodį neišvysi. Trečiakursė manė, jog negalima sukurti identiško žmogaus, tai tiesiog neįmanoma. Bet prieš ją stovėjo identiškas jos klonas. Žinoma, tai buvo tik iliuzija, burtai. Bet kai pamatai save... To žodžiais apibūdinti neįmanoma. Mori galėjo tik stovėti ir spoksoti.
Jai buvo nesvarbu jog, po dešimties minučių pradės veikti nuodai. Iš dalies, merginai nereikėjo niekur skubėti. Visad svajojo, sužinoti ar egzistuoja pomirtinis gyvenimas, reinkarnacija. O jei ir taip, tai vis gi kur geriau, čia ar ten? Puikiai suprato, jog jei ir sužinos tai, grįžti čia jau nebegalės. Tačiau ir čia jai šiek tiek nuobodoka. Nepaisant visų nutikimų, ji kartais jausdavosi nepritapusi. Norėjo kažko daugiau, negu mėlyno dangaus, geltonos saulės ir žalios žolės.
Staiga tamsiaplaukės priešininkė pakėlė burtų lazdelę. Mergina parkrito. Na jau ne...
- Expelliarmus - sušuko trečiakursė nuginkluodama konkurentę. - Stupefy, - Kiros klonas išsisuko nuo lazdelės kirčio ir kerai atsimušė į baltą sieną. Taip, jo neturi jokio pranašumo...
Iš galvos išgaravo beveik visi keistesni kerai. Veltui ji nevaikščiojo į pamokas, gal bent koks burtažodis būtų išlikęs atminty. O tai ką ji prisiminė, žino ir jos klonas. Kaip ir klastuolė kopija išvengia kerų, yra greita. Tai kaip po galais ją įveikti? Merginai nebuvo svarbus laikas, kurio liko ne itin daug. Jai savotišai patiko tyrinėti kloną. Visgi reikėjo surasti už ko užsikabinti...
Jos tiesiog viena per kitą kartojo tuos pačius burtažodžius. Kartais suklupdavo Mori, kartais jos klonas, kuris it vaiduoklis slinko vis arčiau Kiros. Tokia kova galėjo tęstis ištisą valandą, bet kas iš to?
Tom: 1 papildomas taškas už išsamiai pateiktą savianalizės eigą.
-
Jasmine nematė tikslo atsakinėti į teorijos klausimą. Juk vis tiek, ateis jos protinguolė sesutė Clau (Diana mintyse nusivaipė) ir ką nors protingo pasakys. Kažką labai protingo ir nieks negalės įsiterpt. O galėjo. Vis dėl to dar kažkas ką nors protingo sumetė. Tik ne Džesė. Ko jau ko, nors protinga apgauti ar panašiai, bet su pamokom ne ypač puikiai sekėsi. Ką gi padarysi. Bet praktikos išvengti nepavyks. Nežinia kiek ji susijusi su strategija... Bet vis vien. Su keistu ir kiek pašiepiamu žvilgsniu ji žiūrėjo ir į patį profesorių. Tai lyg koks iššūkis.
Šios antrakursės turi visur būt daug. Ji nesugeba tyliai ir ramiai ką nors padaryti. Dėl to ir švirkštą ėjo pasiimti gan garsiai. Nuversdama kėdę. Neatsiprašiusi atsistojo, ją pakėlė ir toliau ėjo link profesoriaus. Lyg podiumu, kiek kryžiuodama kojas. Kai švirkštas buvo jau delne, atgal taip pat lėtai nuėjo, norėdama pritraukti visų dėmesį. Tokia jau ji yra. Atsisėdo ant kėdės ir prisiminė, ką profesorius sakė - bus paleisti mirtini nuodai. Ji šiek tiek virptelėjo. Ne iš baimės, bet todėl, kad ta mintis jai patiko. Pavojus ir kitus dalykus, kuriuos mėgindamas stovi vos ne ant mirties slenksčio, rudaplaukė tiesiog dievino. Dėl šios priežasties greitai patraukė plaukus ir dūrė. Švirkšto adatėlė nemaloniai maudė, kiek skaudėjo, bet grifė nejautė tiek skausmo. Vien mintis, kad tuoj bus kas nors įdomesnio, ją džiugino ir privertė taip nejausti tos svetimkūnės adatos. Viena ranka laikydama švirkštą, kita stumdama stūmoklį, susileido serumą. Švirkštą ištraukė ir padėjo ant stalo. Jo daugiau nebeprireiks. Džesė užsimerkė ir nekantriai laukė tos minėtos patalpos. Ir puolė stačia galva į pavojų.
-
Dawn stebėjo, kaip profesorius paėmė švirkštą, nieko nesakęs, ėmė žingsniuoti link jos. Varniukei tai atrodė taip grėsmingai, jog ji vis galvojo, kaip išsisukti. Pasinaudoti kitu "išplaukusiu" mokiniu kaip skydu? Šokti pro langą, geriausiu atveju užsimušti? Išsitraukti savo lazdelę ir paleisti mirtinus kerus į profesorių? Paimti kitą mokinį kaip įkaitą? Visi šie scenarijai buvo absurdiški, tačiau Strain smegenys sugebėjo tik kurti įvairiausias galimybes, bet sumažinti pačią baimę - niekaip. Išsprogusios akys stebėjo švirkštą, vis artėjantį link merginos. Trečiakursė krūptelėjo, pajutusi vyriškio ranką ant peties, tačiau greitai nusiramino, kadangi profesorius neturėjo jokių ketinimų ją pasmaugti ar dar kitaip nudobti, jis buvo netgi supratingas kvailai mergaičiukei.
-Na tai puiku,-drebančiu balsu patikino,-Galėsiu blogietei aš pasakyti žodį "adatos", ir ši tuoj pat kris negyva...aaa,-suinkštė trylikametė, kai pajuto dūrį kakle. Ši norėjo pridėti savo ranką prie tos vietos, tačiau nespėjo, kadangi tą pačią sekundę akys apsiblausė.
Trečiakursė nebegirdėjo klasės šurmulio. Ši palengva atsimerkė ir pamatė visiškai tuščią mėlyną salę. Mėlyna spalva visada ramindavo merginą, tačiau tuo metu ji kėlė Dawn tik nerimą ir baimę, kadangi Strain žinojo, kas jos laukia. Žiūrėdama į duris prieš save, mergina bandė prisiminti viską, ką prieš tai sakė profesorius. ...pranešimas, kuris turi paskelbti... Ši, tai prisiminusi, suprato, jog dar nebuvo jokio pranešimo, o ir jos kopija dar nepasirodė. Strain net negalvodama ėmė bėgti link durų, tikėdamasi, jog pergudraus sistemą. Kelias link durų buvo labai ilgas, tad ji bėgo net neatsigręždama. Šnopuodamai merginai durys buvo jau pasiekiamos, tačiau prieš ją staiga atsidūrė figūra, ir ši, nespėjusi sustoti, trenkėsi į pavidalą. Dawn krito ant žemės ir lėtai pažvelgusi į viršų, pamatė savo didžiausią priešę - Dawn kopiją. Varniukė netikėjo, kaip individas, stovintis priešais ją, galėjo taip paprastai iš oro atsirasti. Ir staiga trylikametė suprato, jog jos kopija ką tik pergudravo pačią Dawn.
Tom: 1 papildomas taškas už netikėtai įdomų manevrą.
-
Mieliausi Klarei žmonės, žmonės be kurių aukštaūgė nebūtų tokia, kokia yra dabar, į ją žiūrėjo su panieka. Mamos žvilgsnis žvelgė taip, kaip žvelgdavo vaikystėje, kai žaliaakė mergaitė, esanti vyriausia šeimoje, prisidirbdavo.
Išties Klarė šeimoje nesijautė labai laiminga. Mama vos spėjo iš paskos jaunesniems dvyniams, todėl didžioji šeimos atžala vis nenužiūrėta prisidirbdavo. Piktas žvilgsnis tiesiog persekiodavo mergaitę, o prisidirbę dvyniai greit išmoko suversti kaltę dažnai su jais paliekamai vyresnėlei.
Dvyniai buvo žmonių tarpe. Nors ir padykę, Klarė mylėjo juos abu, Kateriną ir Darių. Sesė buvo šiek tiek panaši į vyresniąją Karter, tačiau jos bruožai buvo ne tokie kampuoti, ji nebuvo peraugusi, todėl atrodė tarsi graži lėlė. Tuo tarpu Konė labiau primenė neproporcingai ištįsusią barbę. Brolis išsiskyrė iš šeimos savo visiškai juodais plaukais, tačiau visi šeiminykščiai dalinosi katiniškai žaliomis akimis. Stebėdama neapykantos pilnas dvynių akis, trylikametė gūžėsi vis labiau.
Trečiakursė atkreipė dėmesį į moksladraugius. Pasipuošę uniformomis šie žvelgė dar baisiau. Kai grifė atkreipė dėmesį į kiekvieno veidą, jie ėmė artintis. Tarsi bejausmiai robotai. Tačiau jie nebuvo bejausmiai. Armija mokinių žengė link ilgaplaukės, ši nenorėdama ėmė trauktis atgal. Senojoje mokykloje ji patyrė kas yra agresija. Maža mokinukė nesutarė su savo klasiokais. Ji žinojo, kas laukia užkliuvus kitiems už akių. Kiekvieną sykį laukdavo spyriai, niuksai ir šalta žemė, tarsi guodžianti atsiradusias mėlynes. Atvykusi į Hogvartsą ji džiaugėsi nauja pradžia, nors mokslai buvo itin sunkūs. Tačiau vaikai buvo draugiški, niekas mergaitės netampė už ilgos, rusvos kasos, ir žaliaakė atsiskleidė - pamiršo ką reiškia kentėti.
Tačiau laimė truko neilgai. Draugai artinosi, jų kūnai įgijo pozicijas, panašias į pulti pasiruošusio gruobuonies. Hogvartso mokiniai apsupo mergaitę, kuri nebuvo nusiteikusi net gintis. Tai buvo draugai. Draugai, kurie niekada neskriaudžia. Tačiau šiandien buvo kitaip. Klarė turėjo lazdelę rankovėje, kaip mėgo nešiotis nuo pat pirmo kurso. Tačiau nesinaudojo ja. Draugai. Tai buvo kažkas švento paauglės mintyse. Būtų gynusi juos, kaip siena, kuri nepasitraukia tol, kol sutrupa į gabalėlius. Siena... Klarės mintyse iškilo idėja, ji nebuvo geniali, bet turėjo suveikti
- Ebublio. - šie kerai išgelbėjo ilgakasę daugybę, nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Paauglė juos vertino tarytum orą, tarytum draugus, dabar ne iš šio ne iš to puolančius jos taikią kaip pienės pūkas asmenybę.
Neatpažįstamos, skaidrios medžiagos burbulas apsiautė Klarės kūną. Erdvę išnaudojantys kūnai nebegalėjo prisiglausti taip arti, nebegalėjo sužeisti jautrios trylikametės. Buvo keista matyti, kaip draugai elgėsi kaip zombiai. Staiga jie prasiskyrė. Klarė atpažino liekną, tamsiaplaukę figūra Carol... Nustebo žiūrėdama, kaip šešiolikmetė bendrakoledžė iškėlė lazdelę. Ir mažosios grifiukės apsauga sprogo. Caroline naudojosi bežodžiais kerais. Žaliaakė nežinojo ar garbanė mokėjo šiuos ir realiame gyvenime, tamsiaplaukės taip gerai nepažinojo, tačiau ši buvo vienas iš tų žmonių, kuri, net jai dabar buvo net ir ne per geriausias periodas, ji nuoširdžiai patiko palyginus mažvaikei, nesantūriai Klarei.
Tačiau šįkart vyresniosios grifės apraiška nesukėlė šypsenos, sustumiančius strazdanotus skruostus į smulkias duobutes. Šįkart Klarės veidą iškreipė dar didesnė grimasa, sunkiai įskaitoma, pabrėžianti kraupesnę emociją, nei bet kada gyvenime.
-
Ir tik tiek tas profesorius tesugeba? Jasmina šaipėsi iš profesoriaus. Jos pašaipų objektu galėjo tapti bet kas. Dažniausiai - jos sesuo Claudie.
Dar visai neseniai Džesė atsidūrė mėlynojoje salėje. Paniekinamai dar kartą nužvelgė mėlynas sienas, lempeles, kurios nors ir buvo mažos, bet gan stipriai švietė ir mėlynąsias duris. Tos buvo išryškintos, išskirtos. Juk ne veltui pro jas reikės išeiti. Prunkštelėjusi, kad daugiau nieko nevyksta, ji prisimerkė. Mėlyna šviesa pradėjo akinti.
-Tai nori mus apakinti. Taip? Jau žinojau, kad turi kažkokių kėslų,- garsiai ir nė kiek nebijodama, ką profesorius pasakys, išrėžė. Kartais Džesė nesugebėdavo išlaikyt liežuvio už dantų. Ne kartais, o dažnai.
Staiga, ji nutilo. Tiesiog žiūrėdama pro pirštus (akis užsidengė delnais) viską tyrinėjo. Nežinia kiek tesėsi tas keistas tyrinėjimas, bet turbūt trumpai, nes po kurio laiko pasigirdo balsas:
-Jasmina Diana Amneta, turi per dešimt minučių nusigauti iki mėlynų durų, paskui ims nuodai.
Nuodai? Man neatrodo, kad jie čia būtų... Lyg viską paaiškindami, mėlyni garai ėmė virsti lyg iš visur, bet kartu ir iš niekur. Jie slopino tą ryškią šviesą, bet blogino matomumą. Po truputį užpildė visas salės kerteles, daugiausiai jų susitelkė prie grindų, jiems ten paprasčiau būti. Bet turbūt nekilo abejonių, kad jų yra ir prie salės lubų.
-Ir čia tipo tikri nuodai? Profesoriau, aš jumis susižavėjusi!- Piktai ir visai nedraugiškai su sienomis kalbėjo antrakursė. Ne, ne su sienomis. Žodžiai, kad profesorius matys kaip mokiniai dirba, įsirėžė giliai jos atmintyje. Tad galima sakyti, jog ji kalbėjo profesoriui. Tik, kad jis negalėjo atsakyti. Gali lažintis, kad būtų gerai atsikirtęs.
Vaidindama abejingą ji ir pati nukentėjo. Po monologo įkvėpė per daug garų ir pradėjo kosėti. Na, gal nereikėjo jo taip nuvertinti. Žiūrim ką turim. Į Džesę žiūrėjo kopija. Lygiai tokia pati. Tokios pat išvaizdos. Tokio pat bjauraus charakterio. Bet ne tikroji Džesė.
-Tai čia tu ta, apie kurią kalbėjo? Na, pažiūrėkim ką sugebi.
Diana palengva, bet su jauduliu širdy žengė prie kopijos. Antroji elgėsi lygiai taip pat, lyg mesdama tokį patį iššūkį. Laikydamosios nežinia ar saugaus penkių metrų atstumo, dvylikametės ėjo ratu, žiūrėdamos viena kitai į akis. Abi nenorėjo nusukti žvilgsnio, norėjo parodyti, kad yra stipresnė. Bet jos visiškai vienodos. Keletą ratų taip paėjusios, lyg susitarusios sustojo. Dabar jau nebegalėjai atskirti, kuri yra kuri. Vienodos išvaizdos, vienodos uniformos ir beveik toks pat mąstymas. Beveik. Bet viena yra simuliacijos marionetė. Ne, tai ji pati yra simuliacija. Kita yra tikras mąstantis žmogus. Jos lyg susitariusios kosėjo. Rodos, kad abiems garai graužė gerklę. Tik vienos buvo suvaidintas, kitos, natūralus.
-Ar tu irgi šiek tiek baiminiesi?- kiek įžūliai paklausė viena iš mergaičių. Po poros sekundžių jai ėmė temti akyse ir ji stengėsi nesuklupti, žiūrėjo į išsiliejusius priešės kontūrus. Lyg pieštum su akvarele.
-Visiškai ne. Tiesiog noriu...- atsakydama užšoko ant priešininkės. Nežinia kuri, nenustebo, bet ir nebuvo sužavėta šios minties. Porą kartų trenkusi atsitraukė. Kaip ir sesuo, ji nemėgo muštis. Pala pala... Ir Claudie kaunasi su savo kopija. Įdomu, kaip jai sekasi. Įtampa augo. Abi, lyg sutartinai iš tos pačios kišenės išsitraukė burtų lazdeles.
-Expelliarmus,- tuo pačiu metu sukliko. Bet burtas turėjo padėti tik vienai. Ir šį sykį jis išsirinko kopiją.
Jasmina pamačiusi, kad nebeturi savo lazdelės, išsigando ir stengėsi nepasiduoti panikai. Jei būčiau jos vietoje, nužudyčiau. Bet pirma kažką padaryčiau. Kažką, kas skaudintų ir žeistų. Kodėl aš visą savo gyveimą buvau tokia žiauri? Tankiai alsuodama rudaplaukė žvelgė į savo priešininkę. Ir suklupo. Atsisėdo ant kojų, pažvelgė į priešininkės akis maldaujančiu žvilgsniu. Ir staigha pajuto virves ant savo rankų. Jos darbas. Kažin, ar aš nužudyčiau žmogų? Dabar jaunąjai Amnetai nebebuvo juokinga. Kažin, ar būna daug juoko, kai žvelgi mirčiai į akis? Prieini ribą, kai reikia pasirinkti. O kartais pasirinkimo nebūna. Riba, tarp gyvenimo ir mirties.
-Paskutinis žodis,- pašiepiamai nuskambėjo iš netikrosios Džesės lūpų, dabar jau tapusių didžiausiomis priešėmis. Jos gali ištarti vienintelį burtažodį, kuris nužudytų ne simuliaciją, o tikrą mergaitę. Dabar paskutinis šansas. Jasminos kraujas sustingo gyslose.
Tom: 1 papildomas taškas už įdomiai mano nervus kvaršinantį postą.
-
Dawn, gulėdama ant žemės, palengva ėmė slinktis toliau nuo jos kopijos. Pasislinkusi geroką atstumą, mergina pagaliau atsistojo ir ėmė apžiūrinėti būtybę. Prieš ją stovėjo tarsi veidrodinis atspindys - tamsios akys, varno nago uniforma. Tik šį kartą tikrosios Dawn plaukai visiškai nebuvo panašūs į jos klono, kadangi styrojo į visas puses kaip kokio katino, kuris pajuto grėsmę. Strain stovėjo ir laukė tos akimirkos, kol staiga klonas atgims ir ims svaidyti peilius į ją, o ši, kaip moteris katė, ims laipioti sienomis, tarsi tai būtų žiobariškas veiksmo filmas. Tačiau tuščios akys žvelgė į tolį ir varniukė nežinojo, ką daryti. Ji, įsitikinusi, jog būtybė visiškai nereaguoja, ėmė artintis prie klonės. Jeigu ji nereaguoja...Galėsiu tiesiog be jokio vargo bėgti prie durų! Likus labai mažam atstumui tarp šio individo ir pačios Dawn, trečiakursė sustojo ir spragtelėjo pirštais tiesiai prie klonės veido. Nepraėjo nė sekundės, kai priešė sureagavo. Strain pajuto smūgį tiesiai į nosį, ir ši, susiėmusi rankomis veidą, ėmė trauktis nuo būtybės. Skausmas buvo nepakeliamas, ašaros trykšte tryško, ir trečiakursė galiausiai pamatė kraują, lašantį pro pirštus.
-Tikiuosi, jog per tave neatsibusiu klasėje sulaužyta nosimi,-piktai burbtelėjo antrininkei. Šiek tiek pavaikščiojusi ratais, paaimanavusi, skausmas po truputį atlėgo. Mergina bandė sugalvoti būdą, kaip "nukenksminti" priešę. Ši, giliai įkvėpusi pro burną, ėmė ryžtingai žingsniuoti link Dawn antrininkės.
-Pasikalbėkime...-lėtai ištarė šiuos žodžius, tačiau tuoj puolė bėgti atgal, kai klonė išsitraukė lazdelę ir ėmė leisti kerus į Dawn. Ji krito ant žemės, išvengdama kerų pliūpsnių.
-Gerai, galime ir nesikalbėti,-priekaištingai išrėžė ir taip pat išsitraukė ladelę. Dawn greitai atsistojo ir sušuko:
-Protego! Protego!
Ji vis šūkaliavo apsauginius kerus, kadangi pliūpsniai ėjo nesiliaudami. Mergina negalėjo apkrauti savo smegenų įvairiais burtažodžiais, kadangi reikėjo sugalvoti, kaip kitaip išgąsdinti kopiją bei atitraukti jos dėmesį. Varniukei paskaudo ranka vis makaluojant tą lazdelę, o ir į galvą niekas jokios mintys nelindo. Galiausiai Dawn prisminė savo baimę, dėl kurios dar pamokos pradžioje dėjo į kelnes. Na žinoma, o kurgi man rasti tas nelemtas adatas? Staiga trečiakursė kitoje savo rankoje pajuto kažką šaltą. Greitai pažvelgusi į ranką, pamatė švirkštą. Aha! Ši, nieko nelaukusi, sviedė švirkštą į priešę ir tikėjosi sprogimo, ar ko. Tačiau netikroji Dawn pažvelgė pasibaisėjusi į švirkštą ir toliau, kaip niekur nieko, ėmė leisti įvairius užkeikimus į išsigandusią Strain. Regis, švirkštų nebijau tiek, kiek maniau.
-
Prisiartinę prie Klarės, žmonės ėmė ją stumdyti. Tačiau žiobariškais būdais, kaip kovojo jos draugai, nesigynė. Mąstė kokius gynybinius kerus dar galėtų panaudoti, kad galėtų apsiginti. Stumdymas atrodė panašus, kaip per futbolo varžybas, kurias trečiakursė matė Birmingemo stadione. Iš pradžių atrodo nekaltas susistumdymas, per penkias minutes virto muštynėmis, kurių skirti atvažiavo policija. Tolimas Klarės dėdė Robertas bandė dengti tuo metu devynmetei Klarei akis. Tačiau dėdės pirštai buvo liekni, kaip ir pačios mergaitės, todėl ši pro mažučius tarpus dėliojosi dar nematyto sanbrūzdžio vaizdą.
Per visus prisiminimus trečiakursė net nepajuto, kaip besiblaškančių kūnų apsuptyje lazdelė iškrito iš kišenėlės ir jau perlaužta gulėjo ant žemės. Tik jau nusitaikiusi leisti kerus suprato, jog lazdelė, taip Klarės branginta, pati magijos esybė, slypėjusi žaliaakės viduje, buvo sunaikinta.
Ašaros užpylė ir taip iš siaubo jau nukamuotą veidą. Karter jau nebeturėjo jėgų išsilaikyti ant kojų, širdies dūžiai sklido tokiu ritmu, kad net greičiausias bėgikas nebūtų pavijęs, tačiau aplink buvę žmonės nesustojo stumdytis ir ilgakasei darėsi vis prasčiau, ji nebematė ryškių laikrodžio skaičių, tiksėjusių ant blausiai apšviestų sienų. Neilgai trukus ji nebematė ir žmonių. Tik siluetus, tarp kurių nebuvo nieko už ko galėtų įsitverti, už ko galėtų išsilaikyti šią silpnybės akimirką.
Trylikametė nematė, kad jos laikas beveik baigėsi, nematė, kad tiksėjo paskutinės sekundės, lemsiančios viską žudančių dujų išsiskyrimą.
Klarei trukdančios figūros aplink ėmė nykti ir kaštonplaukė susmuko ant kelių. Prieš ją vėl atsidūrė dar griežtesnių būdo jos kopija. Surėmusi alkūnes ji stovėjo neilgai. Surinko perlaužtą lazdelę ir kreivai išsišiepė.
- Tokioms kaip tu magijos pasaulyje ne vieta. Esi minkšta, kaip supuvęs arbūzas. - Šviesdama perlo baltumo dantimis antrininkė kalbėjo balsu, net neprimenančiu Klarės. Tikrosios merginos balsas buvo žemas ir sodrus, tačiau visada skambėjo šiltai, kaip melodija iš seno kino filmo. O štai vaizduotės Klarė pasižymėjo šaltu balsu, tarsi negyvėlio. Kiekvienas žodis vėrė tarytum šaltas, nusmailintas varveklis ir smigo į tikrosios, mielos mergaitės, širdį.
Tai pasakiusi antrininkė nužygiavo link durų ir jas užstojo. Ilgaplaukė susmukusi ant grindų stojosi iš paskutinių jėgų, ji buvo supykusi, kad ją išvadino supuvusiu vaisiu. Ji visuomet stengėsi, neįžeidė nieko. Na, išties Klarė mėgo sarkazmą, bet visada prisipažindavo juokavusi ir atsiprašydavo, jei ką įžeisdavo.
Paauglė bandė apeiti jai kelią pastojusią kopiją. Tačiau šie žingsniai buvo lemtinga klaida. Antrininkė net nesuabejojusi stūmė švelniąją savo pusę ant grindų. Krisdama Klarė prasikirto kelį į aštrų tolimame kampe stovinčio stalo kampą. Kol spėjo apsidairyti, žiarioji jau spėjo atidaryti duris, pro jas pranerti ir kambaryje likusi žaliaakė kambaryje liko viena.
Šlubčiodama ji kiek galėdama greičiau bėgo prie durų, tačiau likus keliems žingsniams, užraktas sragtelėjo ir pradėjo cypti sirenos. Laikrodžio švieslentė rodė nulį. Klarės laikas baigėsi.
Grifė priėjusi daužė ir spardė duris, klebeno rankeną norėdama ištrūkti. Tačiau veltui. Plieninė užtvara skyrė paauglę nuo likusio pasaulio. Daužėsi kaip patrakusi. Tačiau šuns balsas į dangų neina. Po kelių sekundžių Klarė susmuko ant kietų, plytelėmis išklotų grindų. Paskutinė mintis šovusi į kaštoninių plaukų apsuptą galvą buvo, kad pirmą kartą per trejus ilgus metus Hogvartse ji taip siaubingai susimovė. Ji išties nevykelė.
Tom: 1 papildomas taškas, už tokią nuostabiai tikrovišką pabaigą.
((kitam savo poste išgelbėsiu, bet noriu, kad daugiau mokinių pabaigtų praktiką.))
-
Klastuolė suvokė, jog liko tik kelios minutės iki tol, kol po visą kambarį pasklis nuodai. Nors prieš tai bandė save įtikinti, jog laikas jai nesvarbus. Ir iš dalies norėtų iškeliauti anapilin. Dabar apimta azarto norėjo viską atlikti laiku. Be to, žinojo, jog profesorius neleistų jai nusidaigoti per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką.
Kad ir kaip ten bebūtų Mori rūpėjo ką kiti mano apie ją. O jei kas sužinotų, jog ši tiesiog neįveikė savo klono... Visus likusius metus ją lydėtų gėdos debesis, kuris nepasitrauktų net tuomet, kai ši kokią užduotį atliktų nepriekaištingai. O kai visi pamirš apie šį įvykį pati Kira save grauš. Tad ji negali pralaimėti. Tiesiog negali.
Priešininkės kovojo vis naudodamos tuos pačius kerus, tokius kaip, Expelliarmus ar Stupefy. Nuo begalinės įtampos ir išsisukinėjimų nuo lazdelės kirčio tamsiaplaukė jautėsi taip, lyg ką tik bėgusi maratoną. Jos širdis daužėsi pasiutusiu greičiu ir atrodė, jog tuoj iššoks iš krūtinės. Kvėpavimas buvo garsus ir netolygus. Pro Kiros akmeninį veidą praslinko nežymus skausmo šešėlis. Žinoma, klonės kerai nei kiek nenuvargino, merginos kopija atrodė taip pat, kaip atrodė ir prieš kovą. Trečiakursė suprato, jog priešininkė nėra gyvas žmogus, tačiau buvo taip pikta matant ją sveikut sveikutėlę ir visiškai nepavargusią. Mergina tik su didesniu pykčiu tardavo burtažodžius vis tikėdamasi, jog įniršis kažkuo padės.
Klastuolė neprisiminė burtažodžių, kurie būtų veiksmingesni. Į galvą lindo tik seniai žinomi burtai ir kažkokios nesąmonės, kurios net musės nesužeistų. Nebent musė pradėtų šokti, pavirstų kokiu gyvūnu, augalu ar pakeistų spalvą. Kira niekad nesuprasdavo kuo tokie kerai gali būti naudingi ir kur juos būtų galima panaudoti. Kažkokie nereikšmingi žodžiai skirti tik pralinksminti vaikus. Nors... Profesorius minėjo, jog Tarantallegra kerai gali ir nužudyti žmogų, jei šis ilgai šoktų. Tačiau ar tai tik nebus dar vieni profesorių paistalai norint sužavėti mokinius?
Tamsiaplaukė nespėjo išsisukti nuo priešininkės lazdelės kirčio ir susmuko kitame kambario gale. Nagi, galvok... Laiko visai neliko, o mergina galėjo tik peikti save ir niršti. Buvo sunku susikaupti, nes varžovė vis svaidė burtus. Ji Neturėjo jėgų kiekvieną kart išsisukinėti. Nieko nesugalvojo, tad apimta nevilties nusprendė tiesiog panaudoti kokius transfigūracinius kerus ir taip laimėti šiek tiek laiko.
- Avifors, - net pati nustebo, jog žino tokius kerus, matyt bus kur perskaičiusi.
Staiga klonė pavirto paukščiu. Trečiakursė nežinojo ar šiek kerai laikini ar ilgalaikiai. Kada jie nustos veikti. Prieš ištardama burtažodį, net nežinojo kas įvyks. Tiesiog panaudojo į galvą šovusį žodį. Buvo apstulbusi savo pasirinkimu ir pasirodo plačiu burtažodžių žodynu. Atsipeikėjusi paskubom susprogdino paukštį. - Expulso.
Padarėlis it kokia bomba susprogo ir pavirto pelenų krūva, tačiau dabar buvo ne metas jo gedėti. Tamsiaplaukė pakniubstom nulėkė ir išvirto pro duris.
Atsimerkusi išvydo Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Daugelis mokinių, atrodo, miegojo prie savo suolų. Klastuolė jautėsi apdujusi. Jai pasidarė šalta, tad ši susirangė savo kėdėje ir bandė sušildyti į ledą pavirtusias rankas. Atrodo nieko tokio ir nesužinojo apie save. Na, nebent tai, jog nuvertina kai kuriuos burtus ir mąsto per nelyg sudėtingai. Kartais paprasti burtai būna itin efektyvūs. Veikiau ne tiek atrado kažkokią savo savybę, kiek pakeitė nuomonę apie pačius burtus. Ji švelniai užmerkė akis paslėptas po tankiais akinių rėmeliais. Iš dalies savimi didžiavosi. Pradėjo mintyti apie įvairius burtažodžius, tarkim, juoko kerus. Niekad nesusimąstydavo, jog ir jie gali pražudyti priešininką.
Juodosios magijos burtažodžių nėra tiek daug, vos keli, tačiau jie tokie stiprūs. Turbūt kiekvienas burtininkas, neužsiimantis juodąja magija, pagrindinius kelis žino. O prisiminti atrodo tokius nereikšmingus, tačiau lemtingus burtus nėra taip paprasta. Tad dar klausimas kas geriau, žinoti daug lengvų burtų ir būti nenuspėjamam, ar prisiminti kelis, tačiau tokius, kuriuos žino visi.
Tom: 1 papildomas taškas už gilią įžvalgą.
-
Kerų pliūpsniai liovėsi, tačiau Dawn kopijos veidas buvo iškreiptas įniršio. Anksčiau rudos buvusios akys tapo tamsios tarsi smala. Tikroji Strain juto didžiulį nerimą, buvo išsekusi nuo tokio puldinėjimo. Ši vos pastovėjo ant kojų. Šįkart mintys sunkiai kilo merginai į galvą, tad ji niekaip nesugalvojo, kaip nugalėti priešininkę, arba kaip ją mirtinai išgąsdinti. Varniukė turėjo daryti savęs analizavimą, kuris užtruktų bent valandą, o ji turėjo tik 10 minučių (na, tiesą sakant kokias likusias 4). Trečiakursė ėmė įnirtingai mąstyti, tuo pačiu stebėdama savo priešininkę, jeigu ši vėl imtų pulti Dawn. Rudaplaukė priėjo prie tokios išvados, jog adatos nėra toks efektyvus būdas sukelti baimę. Ji prisiminė, kad apsilankymai pas hilerius nebūdavo patys maloniausi, varniukė jų stengdavosi netgi vengti. Kadaise ši ėmė prastai jaustis, tačiau tėvams nieko nesakė. Galiausiai jai buvo taip bloga, kad vos neišvėmė visų savo vidurių. Šį momentą mergina prisiminė kaip patį baisiausią jos gyvenime. Bet dabar Dawn tai sukėlė džiaugsmą, kadangi žinojo, ką daryti. Ji staigiai mostelėjo lazdele į priešę ir tarė:
-Slugulus Eructo
Žalias pliūpsnis pataikė tiesiai į Dawn antrąją, kuri nespėjo sureaguoti. Ši momentą sustingo ir po kelių sekundžių iš burnos išlindo pirmasis šliužas. Priešė ėmė gargaliuoti ir žiaukčioti, o šliužai, gleivėti, lindo kas kelias sekundes. Tikroji Dawn pasišlykštėjusi stebėjo save atrijančią šiuos gyvius, ją pačią supykino. Ji staiga pasigailėjo, kad taip žiauriai pasielgė su savo dvyne, tačiau bandė save raminti. Ji netikra, Dawn. Varniukė daugiau negalėjo žiūrėti, kaip iš kopijos akių ėmė trykšti ašaros, o šalia jos kojų jau darėsi dar didesnė šliužų krūvelė. Dawn žiūrėdama į save pasijautė siaubingai, tad greitai ėmė bėgti link durų, palikus vargšę mergaitę kankintis su tais šlykščiais gyviais.
Dawn neprisiminė, kas buvo už tų durų, tačiau ji staiga pasijuto vėl sėdinti savo suole. Ši greitai atsimerkė ir pamatė prieš save klasę bei netoli sėdintį profesorių. Varniukė išsigandusi ėmė čiupinėti savo nosį ir jai tuoj pat palengvėjo, kai suprato, jog merginos nosis yra sveikut sveikutėlė. Ši padėjo savo galvą ant suolo norėdama suvirškinti viską, ką ką tik patyrė.
-
Negi aš iš tiesų tokia žiauri? Turiu perlipti per save ir parodyti piešininkei. Jasmina net nebesistengė atsimerkti. Turbūt liko vos kelios minutės, nes nuodai ją jau veikė. Akyse matė tamsą, karts nuo karto neryškų priešininkės siluetą. Turbūt stovint būtų geriau, nes garai išsisklaidė po visą salę, bet jų daugiau susitelkė apačioje. O dabar antrakursė parklubdyta, negali taip gerai kaip anksčiau galvoti.
-Aš tikrai...- džiūvo burna.- Bijau. Vaidindavau bebaimę, bet tokia neesu. Aš tik ją slepiu,- prisipažino ir akimis pradėjo tekėti ašaromis. Profesorius tai mato ir girdi.- Ir šiaip... Aš apsimetinėju tuo, kuo neesu. Nuo pat mažumės. Tai įaugo į mano charakterį ir...- Džesė garsiai sukūkčiojo. Jei nepavyks, bus nužudyta nuodų. Taip tai tik simuliacija, bet viskas atrodo taip tikra... O jeigu pavyks, bandys prieiti prie durų. Bet tai tikriausiai neįvyks, nes jau dabar temo.
-Jei galėčiau, aš dabar visų atsiprašyčiau. O gal ne. Aš nieko nebežinau!- sušuko ir įtraukusi mirtinų garų pradėjo kosėti. Rodos, kad kopija nusistebėjo.- Atsiprašau...
Džesė sumurmėjo atsiprašymo žodį ir pradėjo dar labiau dusti. Kopija pasidavė. Dabar pati atsisėdusi ant grindų, spoksojo į sieną, lyg bandydama įsisavinti žodžius ir nejudėjo. Litanija privertė susimąstyti jas abi. Proga pasitaikė, todėl Diana jau beveik nebematančiomis akimis žvilgtelėjo į durų pusę. Ji nebeturėjo jėgų atsistoti. Tiesiog keturpėsčia bandė ropoti link savo išgelbėtojų. Bet prisiminusi lazdelę sustojo. Paėmė ją iš kopijos rankos į įsidėjo į kišenę. O tuo metu nuodų purkštukai lyg nesuprasdami, kad mergaitei tuoj ateis galas, purškė daugiau nuodų. Kad jis greičiau ateitų.
Su kiekvienu žingsneliu, mokinė vis labiau duso, kosėjo. Jau šliaužė šaltomis grindimis. Šaltos, gruoblėtos šaldė ir kojas ir rankas. Į didesnius įsikišimus ji kabinosi rankomis. Nežinia, ar jai pavyks. Dešimt metrų. Penki. Akys nieko nebematė, nosis nieko neužuodė, burna išsausėjo, tad ji nebegalėjo ir kalbėti. Nuodai smelkėsi į jos kūną. Ir galvoti ji nebegalėjo. Net nesuprato, kodėl šliaužia prie tų durų. Tik tokį turėjo tikslą.
Rodos, kad durys buvo ranka pasiekiamos. Į jas įsirėmusi rudaplaukė sunkiai atsistojo ir nuspaudė rankeną. Nuo jos svorio durys linko ir atsivėrė, bet jau buvo blogai. Akys išvis apsiblausė, ji negirdėjo nieko, nieko nejautė. Kodėl aš čia įlindau... Ir prasmego į tamsą.
Atsipeikėjo ji gan negreitai, klasėje. Gerai, kad spėjo praverti duris, kitaip viskas pasibaigę būtų daug liūdniau. Ir šį kartą ją išgelbėjo tik laimingas atsitiktinumas. O kas bus toliau? Akimis rado ir savo seserį, taip pat riedančiomis ašaromis. Ją pamačius net širdį suspaudė. Ji stipri. Bet palūžo. Nežinia, ką jai teko padaryti. Įdomu, ar aš pasikeisiu? Tikiuosi, kad nebebūsiu tokia... Minti nustelbė kosulys. Nežinia, ar nuodai jai iš tikro paveikė, ar čia tik iliuzija, bet ji stipriai kosėjo tol, kol paskaudo gerklę. Lyg bandydama nuvalyti nuodus nuo odos, patrynė ranką. Ir dar stipriau apsiašarojo. Dėl visko. Džes, būk stipri, kaip anksčiau. Bet ji tokia būti nebenorėjo. Ji norėjo būti tikrąja Jasmina.
-
Mergaitė sėdėjo kažkur viduryje. Sėdėjo susimąsčiusi, nunarinusi galvą, pirštais įsikniaubusi į garbanas. Jos smegenis bombordavo mintys iš keistos knygos , atrastos lagamino dugne. Kol kitos klastuolės ramiausiai miegojo, jinai sėdėjo mėnulio šviesoj ir skaitė. O dabar drybsojo čia ir nekreipė jokio dėmėsio į aplinką ir ypač profesorių. Kas ištikrųjų buvo keista. Anksčiau mėlynplaukė stengėsi kuo greičiau perprasti žmones, esančius šalia jos.
Jei būtų vyresnė, tai būtų palaikyta paprastomis pagiriomis, tačiau ji tebuvo pirmakursė.
Kad suprasčiau, kas ten parašyta. Ir kaip ji atsidūrė mano lagamine? Visgi aš jos neįdėjau ir mačiau tik pirmą kartą. Ar gali būti ji oš Uždraustojo Skyriaus?
Iš sąstingio pabudino kreidos slystelėjimas ir pakėlusi akis nuo piešinio, ji perskaitė ,,STRATEGIJA" .
Klastuolės galvoje jau siautė atsakymas.
Greitai pakėlusi ranką ir nieko nelaukusi išpyškino:
- Tai planas susidarantis iš žinojimo ir troškimo nugalėti. Mes turime puikiai išmanyti priešininko silpnybes ir stipriąsias vietas. Apskritai tą būtybę turime geriau žinoti už save. O toliau tik puolimo planas, kuris atakuoją į pažeidžiamas vietas.
Tom: Žinok ir tai, kad negalima doublepostinti ir tribblepostinti.
-
Kol profesoriaus žodžiai pasiekė Eimę, ji vėl buvo pasinėrusi į save.
Tačiau žodis ,, švirkštas " sukėlė daugiau pojūčių nei ji tikėjosi.
Staiga jinai atsidūrė ligoninėje, prie baltų durų. Kažkas šaižiai klykė ir girdėjosi grumtynių garsai.
- Nenoriu! - klykė mažas berniukas. - Nenoriu! - dar sykį pakartojo.
Eimė išgirdusi iki kaulų smegenų pažįstamą balsą, tuojau pat atsisuko.
Išvydo rudus , visada pasišiaušusius plaukus, dideles , pilkas akis, strazdanų antplūdį jo veide. Jau seniai nebematytą brolio šypseną.
Negali būti. Jis čia! Mėlynplaukės veidą nušvietė tokia pat grimasa.
Tada ji išvydo save, pritūpusią prie jo ir raminamai glostančią jo plaukus.
Tik taip pavykdavo jį nuraminti... Nuriedėjo išdavikiška ašara.
- Aš nesu silpna, - sušnabždėjo ir atsukusi nugarą jau dabar mirusiam broliukui.
Jis visada bijodavo adatų. Tai jam buvo kankinimas, baisesnis už mirtį. - dar spėjo ateiti mintis, kol Eimė vėl atsirado klasėje. To atsiminimo, lyg nebūta. Klastuolė tyliai sau prižadėjo palaidoti jį užmiršimo kapinėse ir niekada neatkasti. Tik uždegti fantazijos žvakutę ir atnešti gėlių iš amžino įšalo šalies, dar kitaip iš jos širdies.
Kai dauguma mokinių suskato stotis, pirmakursė irgi greitai pakilo.
Dar į mintis veržėsi brolio vaizdas, tačiau Eimė negailestingai užgniaužė.
Juk aš nebijau adatų. Neturėtų būti taip siaubingai sunku. Tereikia susikaupimo, kurio man trūksta.
Paėmė į rankas švirkštą. Iš pažiūros neatrodo labai sunkus. Tačiau jos liaunus pirštus tai slėgė .
Tiesiog įkvėpk, tada iškvėpk. Ir paprasčiausiai padaryk tai.
Eimės kaklas paraudo nuo įdūrimo ir mergaitė iškart susmuko ant grindų.
-
Tamsa Eimei buvo be galo maloni. Ji teikė mergaitei saugumo jausmą ir priminė motinos glėbį. Priminė seniai mirusį brolį ir paliktus namus.
Tamsą tuojau pat prasklaidė ryškios lempos, primenančias tas, kurios visą laiką būdavo jos mokykloje. Lempos labai greitai sugesdavo ir ateinantys elektrikai, jau buvo spėję tapti įpročiu. Kol ji atsidūrė čionai.
Turbūt čia niekas netaps įpročiu. O galbūt tas visas spontaniškumas ir bus tas įprotis, kuris po kažkiek laiko tampa tavo aplinkos nepamainoma dalimi?
- Sveika , Eimė Lockhart. Tau duodamos dešimt minučių nugalėti mane, - pakėlė antakį kitoji Ji.
Klastuolė vis dar gulėjo ant grindų ir pašoko tik tada, kai atsiminė profesoriaus pasakymą apie nuodus.
Abi identiškos mergaitės stebėjo viena kitą. Vienos akysė švietė puikiai apčiuopama neviltis, kitos - pašaipa.
Ant melsvos sienos išniro senas, žalvarinis laikrodis. Kurio tiksėjimas būtų nuvaręs į kapus daugelį mokinių. Atrodė tas tiksėjimas šaukė tau: Nepasiseks! Esi pernelyg silpna!
Eimė sugriežė dantimis ir dar atidžiau apžiūrinėjo savo dvynę.
- Gal galėtume tiesiog pakalbėti apie visą tai? - lūpos nenorėdamos išpoškino pasiūlimą.
- Kodėl man nepasimėgauti šia mažąja tragedija? Mano atsakymas: ne. Panele Lockhart, turėsi mane nugalėti jei nori praeiti pro duris, - ir dūrė pirštu į juodas, iš seno medžio padarytas duris. Jos nė iš tolo nepriminė šiuolaikinių, atrodo, atkeliavo iš viduramžių.
Žalvarinis laikrodis kėlė siaubą, o priešininkė įžūliai į ją žiūrėjo.
Taip paprastai čia nenugalėsi. Reikia žiūrėti į Jos silpnąsias savybes ir tuo pačiu analizuoti savo protą.
Staiga Eimė pajuto smūgį. Jos priešininkė jau nieko nebelaukusi dar sykį šėrė per veidą. Skruostai nusidažė ryškiu raudoniu. O priešininkė tik šypsojosi ir vartė akis.
Pirmakursė sugniaužė kumščius. Kitos Eimės kumštį pajuto prie pilvo. Smūgio galia privertė susilenkti. Ašaros pradėjo savo darbą, skruostai degė, o laikrodis vis tiksėjo ir tiksėjo.
Sunkiai išsitiesusi, įkvėpė ir trenkė. Nebesuvaldydama įniršio, dėl pažeminimo , pasipylė smūgių kruša. Nieko nebematydama pro ašaras, ji bombardavo priešininkės veidą, pilvą, kojas. Kartais antroji Ji išvengdavo, retkarčiais gaudavo į kailį. Kai Eimė pailso, antroji Ji pradėjo savo smūgių laviną.
-
Eimė jautė smūgius, skausmą, girdėjo pasenusio laikrodžio tiksėjimą. Mergaitė gulėjo paslika ir nejautė jokio noro atsistoti ir kovoti.
Visgi mirtis turėjo pasiimti ne dabar, o anksčiau. Tegul viskas būna, taip kaip turėjo būti. Aš ir taip turėjau gulėti po žeme.
Eimės klonas lyg išgirdęs jos mintis nustojo ją daužyti, suprato, kad tai nėra mergaitės silpnoji vieta. Eimei niekada nerūpėjo jos kūnas, o tuo labiau skausmas. Ji savo dėmėsį teikė mąstymui ir protui. Nes seniai suprato, kad apvalkalas nieko nereiškė, jis tebuvo masalas privilioti kotus žmones, gauti kkitų dėmėsį. O Eimei to paprasčiausiai nereikėjo.
Jos pamišėlė dvynė iš kažkur ištraukė kėdę, nors melsvame kambaryje nieko nieko daugiau nebuvo, išskyrus tą laikrodžio senieną.
Pasodinusi Eimę į kėdę, susiraukė ir pradėjo galvoti strategiją. Dvynei nesisekė, nes kiekvienas planas galėjo atsisukti priešais ją pačią. Visgi nusprendė surizikuoti. Liko tik pusė laiko, o jeigu Eimė užkibs , dar spės ir atiduoti sielą.
- Papasakok man kaip mirė tavo brolis, Eime, nagi papasakok.
Nieko nesakysiu apie Adamą, ragana. Pati puikiai žinai kaip jis žuvo. Žinai kiekvieną, mažiausią smulkmeną. TU ŽINAI VISKĄ, NES TU MANO KITAS VEIDAS, KURIO NIEKAS NEMATO. Taip, aš susimoviau, tačiau nepriversi palūžti dėl brolio. Jis nenorėtų, kad būtent dėl šito, aš susimaučiau. Aš žinau, kad per vėlu. Tačiau dabar galiu viską pakeisti. - Kaip ir siūlei pakalbėti, mūsų susitikimo pradžioje, tai pakalbėkim, Eime. Nagi, juk tu - pamišusi mergina. Turėtum išsilieti, išsakyti savo beprotybes.
Nors ir kaip Eimę šnekino , ji kūrė barjerą tarp savęs ir jos. Ji pastebėjo plyšį, įtrūkį. Suprato ką turėjo padaryt, jau anksčiau.
Tereikia susiimti ir paklausti.
- Kaip mirė Adamas, Eime? Dabar tu šnekėk, vistiek viską žinai. Skaudink mane. Nagi, - kalbėjo tikroji Eimė.
- Jis gelbėjo tave ir žuvo. Per tave jis žuvo, Eime! Dėl tavęs mes abi netekome brolio ir TU dėl to kalta. Ar taip nesijauti ? DĖL TAVĘS JIS ŽUVO! - išrėkė Ji tiesiai Eimei į veidą. - DĖL TAVĘS.
- Ir dėl tavęs, Eime. Juk mes tas pats žmogus. Jis mirė, kad išgelbėtų mus abi. Jis pasiaukojo, dėl tavęs, Eime, ir tu negali nieko padaryti. Žinai, - Eimė šyptelėjo, matydama kaip balo priešininkės veidas. - Jis niekada mūsų nemylėjo, mes jam tebuvome tik uodega, - melas skleidėsi , lyg gėlės žiedlapis.
Atleisk man, Adamai. Tik taip galiu save sustabdyti. Nes pažeidžiamiausia vieta yra mylimi žmonės. Dėl savęs mes dažniausiai nebijom, tačiau artimiesiems meilė visada didesnė už ego. Mes nenorime jiems kenkti, tik mylėti. Saugoti. Globoti. Žalvarinis laikrodis vis tiksėjo ir jo tiksėjimas po truputį ėjo į pabaigą.
- Eime Lockhart, tu esi kalta dėl Adamo Lockharto mirties, ir tu negalėsi jo išgelbėti. Niekada. Tu esi kalta, Eime. Niekas kitas, tik tu, - Eimei plyšo širdis tai sakyti savo dvynei, sunku buvo vien tai pripažinti
buvo nepakeliama. Ji visą tą laiką stengėsi galvoti, kad kalta ne jinai.
- Tai tu esi kalta, - dar sykį pakartojo žodžius, kol jos dvynės akyse užgeso žiburėliai.
Kažkas prasidėjo. Tai buvo nepaaiškinima. Klastuolė pradėjo dusti. Laikas. Nuodai. Iškosėjo kraują tiesiai ant mėlynų grindų.
Reikia pasiskubinti nešdintis iš čia Kosėdama prabėgo pro kitos savęs kūną ir pasiekė duris. Liko kelios sekundės. Nuspaudė metalinę rankeną, pastūmė juodas duris.
Ir atsidūrė klasėje.
-
Melijandra ramiu veidu išklausė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kalbą, bet ji viduje virte virė iš nuostabos, sumišimo ir šiokio tokio pykčio. Mergina nenorėjo kovoti laiko limite, knaisiotis tarp savo silpnybių. Tačiau pyko dar labiau, nes nieko negalėjo pakeisti. Keturiolikmetė sukando dantis ir tyliai atsiduso. Taip, visa tai ją siutino. Norėjo nepaklusti, bet sąžinė to neileido padaryti...
Bet neilga švilpė pyko, tik porą akimirkų, ir paskui nurimo lyg jūra po audros.
Mergina užkišo savo plaukų sruogą už ausies ir pakilo. Melijandros žingsniai tyliai aidėjo klasėje, susiliejo su kitų mokinių keliamu triukšmu. Pagaliau ketvirtakursė prislinko prie profesoriaus stalo. Ten ji tai tikrai ilgai neužsibuvo- tik greitai pasigriebė sau skirtą medicinos įrankį ir nuvinguriavo link savo suolo, nė nepastebėdama profesoriaus šypsenos.
Ketvirtakursė atitraukė savo kėdę, o paskui atsisėdusi atsikvėpė. Jos vilkolakiškos akys lėtai apžiūrinėjo daikčiuką, kuris gulėjo jos delne. Serumas sutelikšavo švirškte ir Mela pajuto neaiškų serumo kvapą. Švilpė susiraukė, bet paskui nieko nelaukdama hogvartsietė pirštais nubraukė kelias savo garbanas nuo kaklo ir įkvėpė klasės oro.
Adata įsmigo į švelnią vilkolakė odą. Melijandra Julija iškvėpė ir tuščias švirkštas atsigulė ant klasės stalo pavirščiaus. Netrukus mergina atsirėmė į kėdės atloštą. Palengva jos vilkolakiškos akys užsimerkė ir du vardus nešiojanti būtybė nugrimzdo į serumo sukeltą iliuziją.
Mėlyna šviesa nuplieskė garbanės veidą. Mela susiraukė ir apsidairė aplinkui. Akimis ieškojo minėtųjų durų. Štai ir jos! Trys šimtai metrų nuo jos, kitapus salės. Bet staiga, tuoj pat metu pasigirdo balsas, pranešantis, tai ką kalbėjo apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius:
-Melijandra Julija Lorijan, jums skirta dešimt minučių nusigauti prie durų, antraip mirtini nuodai pradės veikti.
Melijandra susiraukė. Ir tada aš mirsiu- niūrai užbaigė mintyse jinai. Žinau! Bet ši mirtis bus tik iliuzija, sukurta serumo. Aš čia mirsiu, bet tikrovėje- ne.
Netikėtai begalvojančiai švilpei prieš akis atsirado jos kopija, kuri piktai išsiviepė. Jos rudai pilkos akys žybčiojo iš noro pakenkti tikrajai Melijandrai.
Tikroji švilpė atsiduso.
-Jei bandysi mane nužudyti, Kopija, tau tik dalinai pavyks.
Bet Kopija nukirto:
- Tačiau vienaip ar kitaip neįvykdysi užduoties,- nusijuokė, artėdama link savo aukos.
Mela Julija pavartė akis.
-Ar tikrai?
Sutrikusi kopija suraukė antakius, bet net nespėjo prasižioti, ir tikroji Lorijan puolė.
-Arresto Momentum .
Apstulbusios Kopijos judesiai suletėjo ir švilpė šyptelėjo. Štai ir jos strategijos pradžia. Ji greitai suprato, kad Viljamas tiesą sakė- reikės naudotis silpnybėmis, norint nugalėti savo kopijas, nes antraip kaip nugalėsi save?
Tad dabar, Mela iškėlusi burtų lazdelę, lėtai slinko link durų. Ji puikiai suprato, kad burtai nėra vienas vienintelis kelias nugalėti savo Kopiją. Juk dar buvo žodžiai. Ne, ne burtažodžių ar kerų žodžiai, o paprasti, eiliniai žodžiai, sakomi kasdien. Juk žodžiai yra galia- jie sukelia, kontroliuoja jausmus, valdo žmones, pasaulį.
Mela dar stipriau suspaudė savo burtų lazdelę. Jos akylos akys žvelgė į Kopiją, kuri lėtai "išsinarpliojo" iš paleistų nekopijos kerų. Aišku, du vardus nešiojanti ketvirtakursė leido tam įvykti, nes juk nekiekvieną dieną yra galimybė kovoti prieš savo kopiją. Na, gerai, jau be juokų- tai buvo Tikrosios hogvartsietės plano dalis.
Kopija rūsčiai nužvelgė į Melą, kuri vis artėjo link durų. Netikroji švilpė išsiviepė.
-Nepabėgsi, vilkiuk. Conjunctivitis!
Bet Tikroji Mela jau buvo pasiruošusi atremti Kopijos burtus. Kai burtai nuskriejo link aukos, ketvirtakursė grakščiai mostelėjo burtų lazdele ir sušnibždėjo "Protego", o tuo pat metus apsisuko aplink savo ašį, o tada jau garsiau šūktelėjo:
- Peskipiksi Pesternomi!
Vilkolakė greitai dirstelėjo per petį į duris, esančias už jau dviejų šimtų metrų, o paskui atsigręžė į Kopiją.
Staiga garbanė išplėtusi akis iš nuostabos suburbėjo:
-Velnias....
Mergina pajuto kaip "Alandre Ascendare" kerai pakelė ją į orą. Ji stipriai sučiaupė lūpas ir pyktelėjo, kad tasai vienas nekaltas nusigrežimas nuo priešininkės kainavo nesaugumą. Tad dabar, Kopija, matydama kaip širsta ant savęs Melijandra Julija, pergalingai nusišypsojo. Ji atmušusi aukos sušaldymo kerus, bei pasiuntis saviškius, išdidžiai žingsniavo link kabančios ore priešininkės. Dar prie to sumurmėjo "Acio priešininkės burtų lazdelę", Kopija paliko Melą be jokio ginklo.
Tikroji švilpė dėbtelėjo į apačioje esančią Kopiją ir pratarė:
-Savaime suprantama, kad jautiesi, kaip nugalėtoja, bet nebaigusi dar nesakyk "op",- priminė.
Kopija puse lūpų šyptelėjo.
-O tu turi kokį nors ginklą?
Mela porą akimirkų pasvartsė, o tada papurtė galvą. Bet vis vien Kopijai atsakė su šilta šypsena:
- Turiu pripažinti, ginklų klausimu tu teisi. Bet prisimink- "Niekada nestoju į mūšį manydama, kad pralaimėsiu"-pacitavo, bei šiek tiek pakeitė žodžių galūnes į moteriką giminę auka,-Taigi.
-Bet tu vis vien nieko negali padaryti,-suurgė Kopija.
-O kas tai sakė?- šypsodamasi atrėžė Tikroji Melijandra.
Netikėtai Kopija pradėjo susivokti. Ji iš nuostabos pažvelgė į savo auką. Nors Mela Julija buvo pakelta nuo žemės, tačiau ji galėjo judinti kojas ir rankas. O dabar, ji, makaluodama kojomis ir rankomis yrėsi link durų.
Tikrosios keturiolikmetės veide švietė šypsena.
-
Tomas Viljamas Ridlis atidžiai stebėjo kiekvieno mokinio mintis ir tuo pat metu žymėjosi taškus į nediduką pergamento skiautelę. Buvo patenkintas grifų drąsa, klastuolių klastingumu, varnanagių išmintingumu bei švilpinukų kantrumu. Ypač džiaugėsi jau gerai pažįstamos Melijandros Julijos Lorijan rezultatais, o štai kai kuriems savo silpnybių taip ir nepavyko rasti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius prišoko prie raudona uniforma vilkinčios panelės Karter ir staigiai sugirdė jai gaivinamojo eliksyro, juk neįveikusi užduoties laiku mergaitė paprasčiausiai nualpo. Dėkui Dievui, kad bent čia nepasitaikė tokių kvailių kaip tasai berniūkštis Haris Poteris, pamanęs, kad reikia ištraukti iš juodojo ežero visus kalinius, antraip jie mirs. Che, gryniausi hipokratiški paistalai. Ir kaip tas nevisprotis apskritai tapo auroru? Į hilerius tokį, iškart! Atgaivinęs vieną grifiukę nuskubėjo prie kitos, panelei Claudie, dar rodos reikėjo šiokios tokios pagalbos, na, jei ir nepagalbos, tai bent jau paguodos. Pritūpęs šalia apsiašarojusios trečiakursės ištiesė jai šokolado gabalėlį.
-imk, suvalgyk, pasidarys šilčiau. – sumurmėjo, tada palietė Amnetai petį ir nusišypsojo – viskas gerai, sveikinu, tu įvykdei užduotį pirmoji. Mačiau kas tave slegia, todėl tikiu laikui bėgant, atsikratysi šios silpnybės ir ji tavęs taip nebežeis. Žinai, vieną kartą buvo toks berniukas, kuris pagal visus savo gebėjimus turėjo keliauti į klastūnyną, tačiau tuomet jis paprašė kepurės paskirti jį ne ten, ir nesuklydo. – Tomas nežinojo kodėl prabilo apie tą berniūkštį, tačiau prabilo, galbūt pats augindamas sūnų pagaliau kai ką suprato, galbūt.
-
Mela yrėsi link durų, nors puikiai žinojo, kad tai ilgai netruks. Jau juto, kaip pasiutusi it širšė Kopija lenkia link jos ir murma burtažodį, kad savo auką nuleistų žemyn. Tad paskubomis paskutinį kartą Melijandra Julija kvailai pamosakavo rankamis ir kojomis, ir pajuto, kaip tėškiasi ant grindų. Skausmas perrėžė visą kūną. Apkvaitusi nuo skausmo Lorijan apsivertė ant nugaros. Netikėtai prieš pat jos nosį atsirado Kopijos lazdelė ir pikčiunižka šypsenėlė.
-Ar tu kada nors baigsi šypsotis?-suniurnėjo Tikroji švilpė.
-Aš gi tavo kopija.
-A. Galėjai ir nepriminti.
-Tai kodėl klausei?
-Tai buvo retorinis klausimas, kvailele,- su bambėjo Mela ir spyrė koja Kopijai į kelius. Šiai beveik praradas pusiausvyrą, sukandusi iš skausmo dantis tikroji rudaplaukė garbanė pašoko ant kojų. Smogė dešiniu delnu į kaklą, o kairiu kumščiu į pilvą. Kopija nustebusia veido išraiška susverdėjo. Tuo naudodamasi tikroji vilkolakė čiupo iš rankų savo burtų lazdelę, o taip pat ir užlaužė už nugaros dešinę Kopijos ranką. Taip laikydama spurdančią savo priešininkę, Melijandra palietė su burtų lazdele Kopijos kaklą.
-Numesk ant grindų savo burtų lazdelę. Tuojau pat!- tučtuojau įsakė.
Kopija neva liūdnai šyptelėjo.
-Galiu. Bet nenoriu,- ir su šias žodžias išsivadavo iš aukos gniaužtų, ir su alkūne vožtelėjo Tikrajai Melijandrai į galvą.
Bet pačiu laiku Mela Julija metėsi į kairę, ir priešininkė nepadarė jokios žalos jai. Tačiau Kopija nenusiminė, o kaip tik išsiviepė. Jos akyse kaip visada švietė klasta ir pyktis.
- Ar nepamirškai, kad esu tavo veidrodis, Mela?-pasišaipė Kopija.
Tikroji vilkolakė nieko neatsakė ir ryžtingai nukreipė savo burtų lazdelę į priešininkę. Abidvi merginos pradėjo sukti ratą, vis nenuleisdamos savo burtų lazdelių.
Melijandra Julija pagaliau prakalbo ir šūktelėjo Kopijai:
-Tikiuosi tau galva neapasisuks!
-Žiūrėk savo probelmas, o ne mano,- piktai atkirto Kopija.
-Ar tikrai? Juk gi kažkas prieš kelias minutes sakė, kad tu esi mano veidrodis,- prigavo Kopijos fakto klaidą Melijandra Julija Lorijan.
Kopija įsiuto ir įsipėgėjusi puolė, o tikroji rudai pilkų akių savininkė žaibiškai metėsi dešinėn ir sumurmėjo:
- Locomotor Mortis.
Tačiau Kopija apsigynė ir Melai teko imtis tradicinio burto:
-Expelliarmus !
Tačiau kaip ir praeitą kartą atsitiko tas pats- priešininkė apsigynė. Melijandra tai pastebėjusi vis labiau ir labiau nerimo bei juto kaip neviltis surakina jos kūną ir protą. Turi būt kokia išeitis. Visą laiką vos nevedžiosiu už nosies,- pašėlusiai greitai mintijo švilpė. Ir Melos džiaugsmui- leputė užsižiebė geltona šviesa viršum jos galvos.
-Kopija, palauk!-sustabdė tikroji Lorijan,-Turim pasikalbėt!
-Dabar!?-suirzo Melijandros kopija, kuri nepaisė savo aukos ir slinko artyn.
-Taip. Klausyk, burtais mes kiekvienos neužmušim net jei to norėtume,- lėtai atbulomis žingsniavo keturiolikmetė, matydama, kad Kopija nesiruošia sustoti. Tad giliai įkvėpusi numetė savo burtų lazdelę kuo tolyn nuo savęs,-Paklausyk dabar pat manęs! Dabar pat ir neatsikalbinėk!
Kopija nustebusi šitokiu vilkolakės žingsniu sustingo. Ji negalėjo patikėti, kad josios auka sąmoningai ir žinodama visas pasekmes numetė savo burtų lazdelę.
-Tu dabar būtai mirus,-nenuleisdama akių nuo Tikrosios Melijandros Julijos ginklo tarstelėjo Kopija,-Kodėl tu taip padarei?-pažvelgė į savo auką.
-Žinau. Žinau.-gaudydama orą atrėžė Igorio sesuo vis nesustodama slinkti tolyn nuo Kopijos,-Nenoriu su tavim toliau kautis...
-Tai paklausei savo švilpiškos prigimties ir man pabūsi gailestinga? Tu juk žinai, kad aš tau savo valia neleisiu nusigauti iki durų!
-Tai netik švilpiškumas. Ir tai ne gailestingumas. Kopija, aš tai žinau, kad neleisi! Nenoriu su tavim kautis burtais, nes mes mokam tiek pat ir kova vyktų iki pasaulio pabaigos!
Kopija pasirėmė ranka smakrą, bet vis vien laikė burtų lazdelę, nukreiptą į Melą.
-Ką tu turi omeny?
Mela Julija sukando dantis, kad neišsišieptų. Puikiai žinojo- ji taip išsiduotų. Bet kaip negalėjo savo sielos kertelėje nedžiūgauti, kai pagaliau Kopija užkibo ant jų abiejų silpnybių kabliuko?
-
Jokio saulės spindulėlio. Niūru, pilka, tarpais nukrečia šaltis. Vieną akimirką Emai atrodė, kad šalia jos psichas siurbiantis visus džiaugsmingus prisiminimus ir paliekantis tik baisiausius. Šią mintį pertraukė į seną palangę barbenantys lietaus lašai. Popietė tikrai buvo ne itin maloni, tačiau ką gali padaryti?
Viduryje klasės stovėjo ANJM profesorius. Jis ant juodos lentos didelėmis raidėmis užrašė žodį
" STRATEGIJA " ir taip per lentos paviršių slystančios kreidos girgždesys nutraukė gilias Emos svajas. Netrukus nuskambėjo profesoriaus balsas ir mergaitė išgirdo klausimą. Jis buvo gana nesunkus, todėl klastuolė nedrąsiai, tačiau pakėlė ranką ir taip pat nedrąsiai tarė:
- Profesoriau, manau, kad Strategija - tai planas kaip pasiekti tam tikrą tikslą, tai veiksmų eiga padedanti tą tikslą pasiekti greičiau ir nenukrypti. Dažniausiai strategijos būdavo kuriamos karuose, tam, kad įveiktų priešą ir jį pergudrautų.
Ema baigė, bei atsisėdo į savo vietą. Širdies ritmas atsistatė
( vos pakilus iš vietos, jai širdis pradėjo taip mušti, jog atrodė, kad tuoj iššoks ). Praėjus kelioms sekundėms kai jai dar nei viena mintis nebuvo šmėstelėjusi į galvą, pasipylė visa krūva. Ar tinkamai išdėsčiau savo mintis? Ar profesorius suprato ką norėjau pasakyti? Mat mergaitei nelabai sekasi tinkamai suregzti sakinį, kai ji jaudinasi, o jaudulys tikrai buvo. Dar ta niūri popietė... Bet, kad ir kaip ten bebūtų svarbu, kad Ema pabandė.
-
Pamačiusi, kad profesorius ją pastebėjo, Claudie kiek susigėdo. Bet vietoj piktų, įžeidžiančių žodžių, kuriuos tikėjosi išgirsti, ji gavo tik paguodžiančius ir padrąsinančius. O ir šokoladas buvo labai gardus. Toks, kokį ji ir mėgo.
-Ačiū,- nepaprastai silpnu balsu padėkojo ir nusišluostė ašarą, tikėkimės paskutinę. Tada pastebėjo savo seserį, Jasminą taip pat paplūdusią ašaromis. Ne tik man sunkiai sekėsi. Keista matyti ją palūžusią. O ir aš pati neesu tokia stipri, kaip kiti mano. Ką jau padarysi. Toks gyvenimas.
Lyg pro miegą ji išgirdo kitus profesoriaus žodžius apie berniuką. Gal kiek girdėta, o gal ir ne, be jai istorija pasirodė keista. Gal jis buvo Haris Poteris? Saves klausinėjo dar neatgaudama įprastos būklės. Kad ir kaip magėjo to paklausti profesoriaus, bet ji bijojo. Ne profesoriaus, o savo balso. Jį išgirdusi, išgirdusi kaip jis dreba turbūt vėl pasijaustų bejėge. Ir dar sykį apsipiltų ašaromis. Tvardykis, Clau. Trečiakursė sunkiai nurijo ašaras ir apsižvalgė. Ir kiti mokiniai jau po truputį baigė užduotį. Kad neprisidarytų dar daugiau gėdos, pradėjo giliai kvėpuoti. Viskas gerai. Ne tik man sunku. Per prievartą išspaudusi šypseną (net ir dirbtinė šypsena kažkiek pakelia nuotaiką) atsiduso. Su pagarbia baime užduočiai vylėsi, kad daugiau tokių nebebus.
-
Brook įėjo į klasę būdama linksma. O ko būt liūdnai, galvojo ji. Kai visi atsisėdo mokytojas pradėjo šnekėti: -Sveiki mokiniai. Esu Tomas Viljamas Ridlis, šiemet dėstysiu jums apsigynimą nuo juodosios magijos. Norėčiau sutarti su visais draugiškai. Įsidėmėkite brangieji, jei kas bus neaiškaus per mano pamokas, eikite tiesiai prie manęs. Na, o jei tingite prieiti, tiesiog kilstelėkite ranką, prieisiu aš.
Keletas nusijuokė. Tada mokytojas ant lentos parašė STRATEGIJA. Ir dar kažko paklausė, bet aš nesiklausiau ir mėčiausi rašteliais su draugėm, bei piešiau į užrašų knygutę. Gi aš iš Klastūnyno, o ne iš moksliukų Varno Nago.
Tom: Savo Poste nesilaikai rpg taisyklių: negalima kalbėti už kitus, reaguoti už kitus ir dar bet ką daryti už kitus. Be to, pamoka jau baigėsi. Šįkart neatimsiu taškų, bet kitąsyk žinok.