Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Klarisa Horasija Birželio 07, 2017, 11:50:05 pm
-
Medinė pavėsinė stovėjo vos už keletos metrų nuo ežero. Pavėsinė buvo kūgio formos, tačiau labai gražiai išpuošta. Sienos buvo išgraviruotos visokiais ornamentais, pavyzdžiui rožėmis, saulėmis, mėnuliais, o kai kur net burtų lazdelėmis, gražiai savo sparnus išskleistomis pelėdomis, o dešiniame kampe nuo įėjimo į pavėsinę viršuje buvo išgraviruota paskirstymo kepurė.
Pavėsinė buvo apaugusi aukšta iki kelių siekiančia žole, o kai kur net žydėjo viena kita gėlė.
O vidus buvo šiek apaugęs vijokliais, bet jie augo tik kairėje vidinės pavėsinės pusėje.Tačiau dar viduje buvo ir panašių ornamentų kaip ir išorinėje kūgio formos pavėsinėje. Viduje taip pat dar buvo pastatytas suoliukas pagal pavėsinės šonus.
Klarisa kaip visada po pamokų eidavo prie ežero atsipalaiduoti ir tiesiog pamąstyti. Ši popietė buvo neišmitis, tačiau šį kartą netyčia akį pasukusi šiek tiek į dešinę išvydo medinę pavėsinę, kurios iki šiol nematė. Gal dėl to, kad žiūrėdavo vien į ežerą ir jo nuo vos pūstelėjusio vėjelio bangas, o gal dėl to, kad varnanagė niekada neatkreipdavo dėmesio į menkutes smulkmemas, tačiau šį kartą ji pastebėjo vieną iš smulkmenų.
Iš karto pastebėjusi kūgio formą primenančią pavėsinę pašoko nuo jau saulės spėtos išgarinti žolės ir tiesiu taikymu, nulėkė link pavėsinės.
Kai jau Klarisa pateko prie "kūgio" iš karto jį apvaikščiojo ir pastebėjo, kad čia daugybė nenupjautos žolės ir daugybė gražių išraižytų ornamentų.
Įėjusi į vidų mergina pastebėjo vėl panašius išraižytus ornamentus. Oho!-pamanė ji ir iš nuostabos aiktelėjo.
Nuo to gražumo ketvirtakursė apžiūrėjo ar suoliukas švarus, ar nėra ant jo dulkių.Yra!
Nusivaliusi ant medinio suoliuko rastas nepageidaujamas dulkes, klestelėjo ant jo.
-Na, dabar bus įdomiau praleista popietė po pamokų. Ir dar ežeras matosi. Ak!
Taip Klarisa sėdėjo ant suoliuko ir stebėjo ežerą ir net menkučio vėjo sukeltas mėlynojo ežero sukeltas bangas.
-
Kūgio formos pavėsinė buvo lygiai tokia pati kaip ir visada. Ornamentai gražiai atrodė saulės šviesoje, o aplink augo žolės, kurių niekas nesivargino nupjauti. Galbūt taip buvo todėl, kad retas mokinys žinojo apie šią vietelę ir nedaugelis joje lankėsi.
Justina ramiai, neskubėdama žingsniavo pavėsinės link. Saulės spinduliai maloniai glostė veidą, danguje beveik nebuvo matyti debesų. Varnanagė net nepajuto, kaip greitai priėjo prie savo mėgstamos vietelės. Čia ji visada ateidavo prasiblaškyti.
Justina pastebėjo, kad žolė yra šviežiai pravaikščiota visai kitoje vietoje, negu ji visada eina. Tikriausiai čia kažkas yra.
Hogietė tylut tylutėliai įslinko į pavėsinę. Tada pamatė, kad jos spėjimas pasitvirtino. Viduje buvo įsitaisiusi kita mergaitė iš Varno Nago.
-Sveika, ką čia veiki?- Justina draugiškai, bet kartu ir susirūpinusi paklausė. Dabar ji negalės daryti to, ko čia atėjo.
-
Monika seniai ketino užsukti į pavėsinę, tačiau per pamokas ir egzaminus taip ir nenuėjo. Užtat dabar, ką tik pasibaigus sunkiausiems darbams, mergina pasiėmė tamsiai mėlyną krepšį su knyga, užrašine ir užkandžiais ir patraukė prie ežero. Pavėsinė buvo stebuklinga ir įdomi... Tokia magiška... Visa bėda, apaugus aukšta žole ir vijokliais, ir nors tai buvo gražu, vis dėlto kažkaip neprižiūrėta.
Mėnesiena nuėjo į vidų ir atsisėdo dešiniau, peržvelgdama ornamentus ir susipynusius vijoklius. Švilpinukė atsisėdo tiesiai po sužmogintu žvaigždės raižiniu, rodos, net spinduliuojančiu. Monika išsitraukė užrašinę ir ėmė paišalioti - akis, rūbus, paslaptingas mažytes pilis... Šalia tuoj pat atsirado ir šokoladinių varlių dėžutė, ir Lili, neskubėdama ir mėgaudamasi, valgė šokoladą, kūrė kažkokias sukneles ir mėgavosi geru oru bei vėsiu, nestipriu vėjeliu. Koks geras oras... Kokia nuostabi diena...
Po kokių penkiolikos minučių mergina išgirdo, kaip kažkas eina pavėsinės link per aukštas žoles,s netrukus sušmėžavo ir šešėlis. Monika tikėjosi, kad žmogus praeis, bet rodos, jis norėjo būtent į pavėsinę. Netrukus išvydo ir atklydėlę - žemaūgę merginą Klastūnyno uniforma ir trumpučiais rausvais plaukais.
- Sveika, tu į pavėsinę? Aš Monika, - nusišypsojo Švilpė ir pasislinko, nors pavėsinėje dar buvo daug vietos. Na, juk taip tikrai mandagiau... Ar ne?
-
Emillia ne kartą galvojo užsukti į pavėsinę. Bet jai trukdė ten nueiti egzaminai , namų darbai ir pamokos. Ji neturėjo laisvo laiko , nes visą jos laiką ji išleido mokslams. Na egzaminus dar ne visus padariau. Bet ar ne pailsėti man? Visgi ne visą laiką turiu tik mokytis. Klastuolė nusprendė pailsėti ir nueiti į pavėsinę, kur ji taip norėjo nueiti. Ji padėjo visas savo knygas , nusiprausė veidą , pasiėmė tamsiai rudą pintinė , kur ji sudėjo visus pyragaičius , kuriuos atvežė jai mama. Emillia pradėjo galvoti ką jai apsirengti, bet daug drabužių ji neturėjo , todėl nusprendė užsidėti klastūnyno uniformą. Jau klastuolei susiruošus , Emillia į pintinę įdėjo dar astronomijos knygą. Gal truputi pasimokysiu , nieko tokio gi nebus. DiLaurentis pasiėmė pintinę ir išėjo iš Hogvartso pilies. Emillia per penkias minutes jau buvo prie ežero. Oras tada buvo labai geras. Šilta, saulėta. Emillia tai nudžiugino , nes pasirinko tinkamą laiką nueiti į pavėsinę. Emillia neateinant dar į pavėsinę, jai užsinorėjo paragauti vieną pyragaitį. Ji pasiėmė viena iš mažesnių ir atsikando. Kokie.... Neskanūs. Tiesiog fu. Nejaugi juos gamino mama? Ne išmest dabar gi juos. Ir kaip aš tai suvalgysiu? Klastuolė nesitikėjo, kad tokie gražiai atrodantys pyragaičiai bus tokie šlykštus.
Na reikės juos kaip nors suvalgyt. Emillia jau buvo šalia pavėsines. , ji buvo apaugusi visokiais vijokliais. Klastuolei net patiko, kad ji taip apaugusi. Nes jai tai atrodė labai gražu ir netgi truputi mistiška. Įėjus į pavėsinę , ten buvo jau dar viena mergaitė. Na nieko tokio. Jeigu čia kažkas dar bus. Emillia atpažino mergaitę. Tai buvo Monika. Klastuolė labai dažnai matė ją per pamokas. Tada Monika kažką piešė ir valgė šokoladą. Netrukus Monika pastebėjo klastuolę ir paklausė ar ji į pavėsinę.
- Taip. Aš Emillia . - Atsakė klastuolė, ir nusišypsojo Monikai atgal. Monika pasislinko , nors buvo dar daug vietos. Emillia atsisėdo į vietą kur sėdėjo Monika.
- Tai , ką čia veiki?
Laukiant Monikos atsakymo, Emillia pasiėmė viena pyragaitį ir jį valgė. Emillia vos susilaikė , kad ne išspjauti pyragaitį kurį ji valgė, nes pyragaitis , kaip ir praeitas buvo siaubingas. Ir kaip aš visus juos suvalgysiu? Gal Monika padėtu? Bet turbūt aš pasirodysiu ne mandagi, kai jai siūlau suvalgyti šitą "pyragaitį" .
- Gal nenorėtum man padėti juos suvalgyt? Tik perspėju, kad skonis yra siaubingas. Tiesiog reikia juos suvalgyt, o išmesti juos gaila. - susijuokusi pasakė.
-
Monikai Emillios klausimas, ką ji veikia toje pavėsinėje, merginai pasirodė kvailokas, bet kiekvienas paklaustų pirmą kartą sutikto žmogaus. Juk ji tiesiog bando būti mandagi. O be to, mano žodžiai "tu į pavėsinę?" taip pat idiotiški.
- Ai, piešiu kažkokias nesąmones, pasiėmiau knygų... Ir, aišku, valgau šokoladą, - šyptelėjo Švilpinukė ir instinktyviai pakreipė užrašinę nuo Klastuolės. Ji nebuvo pratusi rodyti savo keverzones, nors žinojo, kad baisios jos nėra. Bet ir iki Picaso toli.
Tada Emillia pasiūlė kažkokių pyragaičių, esą jie yra bjaurūs, bet išmesti gaila. Monikai, kaip užkietėjusiai smagurei, neatrodė labai baisūs, gal tik neįprasto skonio, tad mielai paėmė vieną ir atsikando. Ir labai pasigailėjo!
Pyragaitis buvo labai keisto, karčiai saldaus skonio. Lyg avietės su vištiena, - nejaukiai pagalvojo Lili ir jau norėjo viską išspjauti, bet suprato, kad bus baisiai nemalonu. O gal jį padarė pati Emillia. Tada bus rimtai gėda abiem. O gal jos mama ar močiutė, o varge, aš pasirodyčiau tokia neišauklėta... Ta, kuri spjaudo atsiunčiamus naminius užkandžius! Bet ir pasibjaurėjimo nuslėpti nepavyko - veidas užraudonijo ir Švilpė šiaip ne taip nurijo kąsnį.
- Na, tai labai... Įdomus skonis, - kuo gražiai nusišypsojo ir pakėlė užkandį antram kąsniui. Tiesa, kiti gabalėliai jau buvo geresni, tačiau vis vien keisti.
-
Kai Monika pasakė , kad pyragaičiai įdomaus skonio, Emillia nusijuokė.
- Žinai, gal geriau juos padėkim kuo toliau nuo mūsų . Man jų gaila išmest, nes juos man pagamino mano mama, bet gal sumaitinsiu kokiems nors magiškiems gyvūnams.
Po Emillios pasakytų žodžių , pokalbis baigėsi. Emillia nemokėjo tylėti, todėl galvojo ką pasakyti. Hm , gal man jos paklausti ką ji čia veikia? Bet kartoti tą pati klausimą bus kvaila, ji pagalvos , kad aš kurčia arba kvailė.
- Kaip egzaminai tau sekasi? Nes jie man tai visą galvą susuko. - su šypsena atsakė, klastuolė. - Man tai labai sunki buvo astronomija, kiek mokausi, vistiek lyg nieko nesuprantu . Turbūt tai ne mano pamoka . - nusijuokus pasakė. - Be to ką galvoji , apie profesorių atranka? Man tarkim labai patiko šitie profesoriai, ir kažkaip lyg nesinori , kad kai kurie profesoriai išeitų . O ką pati manai? -susidomėjusi pasakė. Emillia kai pradėjo kalbėti, ji negalėjo sustoti. Gal per daug aš kalbu? Nelabai būtu malonu, jeigu ji pagalvos, kad aš plepė. Nors aš gi tokia ir esu.. Ji gi čia atėjo tiesiog pabūti viena ar ten papiešti. Na gal nieko tokio .
-
Monikai tikrai palengvėjo, kai Emillia pasiūlė palikti "skanumynus", tačiau nerodė didžiulio palengvėjimo - tiesiog šyptelėjo ir tylėdama ėmė braukyti nelygias linijas knygelėje. Po kelių minučių tylos Klastuolė pasidomėjo, kaip Mėnesienai ėjosi egzaminai. Ši nusijuokė ir pritarė merginai:
- O varge, tikrai, su astronomija susimoviau. Nieko neprisiminiau. Bet herbologija sekėsi puikiai, nors su sodininkyste neturiu nieko bendra. - Monika atsiduso. - Magiškų gyvūnų priežiūros mokytoja atrodo maloni, tačiau jos beveik nebuvo, tad parašiau, kad norėčiau užimti jos vietą... - droviai sumurmėjo Lili ir pagalvojo, ar ne per daug įsiplepėjo. Monika, patylėk... Vis dėlto dar pridėjo: - o ateities būrimo ir žiobarotyros, nors šių dalykų ir nemėgstu, profesorės tiesiog puikios.
Truputį sutrikusi Švilpė ėmė braižyti smėlio laikrodžio formos suknelę. Galėjau patylėti. Gal ji tiesiog dievina Margaretą Givens. Taip kvailai atrodau...
Monika pabandė nusišypsoti ir pagyvėjusi pasidomėjo:
- Bandei tapti profesore? Gal įvertinai mokytojus? Kaip tau šie mokslo metai?
O varge, kokią aš nesąmonę sumaliau! Bandei tapti profesore, įvertinai mokytojus ir kaip šie mokslo metai? Aš pradėjau rimtai malti sakinius...
-
- Žinai , aš sutinku su tavo nuomonę apie profesorius, bet man labai patiko Margareta Givens. - su šypsena atsakė. Po klastuolės atsakymo, Monika kažką pradėjo ir vėl piešti. Emillia pradėjo galvoti apie tai , kad labai gailisi , kad ji dalyvavo retai pamokose. Vietoj to ji skaitė knygas, vaikštinėjo po Hogvartso aplinkybėmis , arba tiesiog voliojosi lovoje. Po kai kurio laiko, Monika paklausė , ar Emillia bandė tapti profesorė , įvertino mokytojus, kaip jai šitie mokslo metai. Hm, netgi nežinau kaip į šį klausimą atsakyti. Aš netgi negalvojau apie tai, kad tapti profesorė. Bet kodėl? Netgi tokių minčių nebuvo. Nors kokia iš manęs profesorė.
- Ne nebandžiau, tai tikrai ne man. Aš ne savarankiška, ir gal netgi drovi. Jeigu rimtai ,aš netgi negalvojau apie tai. Tai turbūt keista jo? - nusijuokus pasakė. - Be to taip aš įvertinau mokytojus. Na aš įvertinau geriausiai nuodų ir vaistų mokytoją , ir apsigynimą nuo juodosios magijos profesorių. Norėtusi, kad jis atstovautu klastūnynuj. Dar puikiai įvertinau Margareta Givens, bet ją blogai pažinojau. O kokia tavo nuomonė apie pačius mokytojus? - pasakė klastuolė. Ir kaip man atsakyti jai? Aš netgi pati nežinau, kaip man šitie mokslo metai. Aš beveik nedalyvavau pamokose,
ne puikiausiai dariau namų darbus, ir dažnai buvau ligoninės sparne. Bet gi ir ne taip viskas blogai, aš susiradau draugų, patyriau ir nuotykių. Sužinojau daug įdomiu dalykų, o aš gi tik pirmakursė.
- Na tai mano pirmieji mokslo metai, aš sugebėjau labai daug visko sužinoti. Ankščiau aš netgi nežinojau apie magijos pasaulį, nes pati esu žiobarė. Todėl tai leido man pasigaut daug naujų įspūdžiu , kuriu niekada neturėjau. Nors pirmus mokslo metus aš ir tinginiavau , neėjau į pamokas, retai dariau namų darbus , bet sugebėjau surinkti labai daug taškų. Gal kas nors kitas ir pagalvos , kad tokie mokslo metai būtu siaubingi, bet pas mane lyg kitoks požiūris į gyvenimą. - užsisvajojusiai pasakė. Emillia tik po penkių minučių suprato ką pasakė ir labai stipriai susidrovėjo. Aš per daug kalbėjau, užsisvajojau ir prisikalbėjau. Turbūt ji dar mane ne taip supras.. Emillia pasidarė gan gėda, todėl ji paklausė atgal to paties Monikos ir dar savų klausimų pridėjo.
- O tau? Be to , kaip tau Hogvartas? Visa šitą magija, magiški gyvūnai, burtažodžiai? Ar jie tau pažįstami? Jeigu taip tai iš kur? - pasakė Emillia. Klastuolė vos sustojo klausinėdama, nes ji galėtu kalbėti nesustojus. Na laukiam atsakymo..
-
Monika visiškai sutiko su Emillios nuomone apie kai kuriuos profesorius, tačiau dėl Margaretos sutriko - kažin, ar Emillia dabar nėra susierzinus? Juk jau aišku, kad Givens jai labai patinka... Bet Švilpė tuoj pat save nuramino. Juk ji pati nelabai lankė pamokų. Neturi ko nervintis, juk pasakei savo nuomonę.
Tada Monika sužinojo, kad Klastuolė - žiobarė. Mergina norėjo pasidomėti apie tą žiobarų pasaulį, nes pati beveik nieko apie tai nežinojo {o jai nelabai ir rūpėjo: Lili buvo absoliuti burtininkė iki kaulų smegenų}. Tada save sulaikė - rimtai, juk neužsipulsiu jos tokiais klausimais pirmą pažinties dieną.
Monika tikrai nudžiugo, kai išgirdo klausimą "kaip tau Hogvartsas", nes turėjo ką papasakoti. Ji mylėjo Hogvartsą, visą jo magija, burtus, nenuspėjamumą, galią, paslaptingumą... Tiek daug minčių zujo Švilpinukės galvoje ir ji gailėjosi negalinti jų išsakyti.
- Dievinu Hogvartsą. Tai antrieji mano namai, gal net pirmieji, - nusijuokė mergina ir nejučiomis užvertė užrašinę. - Kaip sakiau, myliu visus magiškus gyvunus, burtažodžius, o herbologija, nors nelabai, tačiau vis vien įdomi. Man tai nenauja, ypač nuodai ir vaistai ar magiški gyvūnai, nes mano mama yra tikra eliksyrų specė ir netgi rašo knygas, o mes gyvename prie magiško miško. Jis prie Korko, žiobarų miesto, tačiau užslėptas burtais. Dažnai einu ir į miestelį, nes... - Mėnesiena nusprendė neieškoti kitų atsakymų, nes tik vienas buvo akivaizdžiausias: - aš tiesiog dievinu žiobarišką šokoladą. - Ir nusijuokė.
Kaip lengva su ja bendrauti. Monika tikėjosi, kad ir Emillia mano tą patį, ir dar paklausė:
- Truputį papasakok apie savo senesnį gyvenimą. Nors aš gyveno prie pat žiobarų, apie juos mažai ką žinau... - droviai pridūrė.
-
Reiškia, ji iš magų šeimos. Įdomu, koks tas jausmas gyvenant nuo pat gimimo magų šeimoje. Turbūt netgi gyvenimas, tiesiog paprastesnis. Kai Monika papasakojo, kad netoli gyvena žiobariško miesto, Emillia truputi netgi apsidžiaugė, o kai sužinojo , kodėl Monika ten eina, Emillia nusijuokė. Monika susidomėjo Emillios apie jos praeitį ir tiesiog apie žiobarus. Keista, taigi žiobarų gyvenimas,ne toks įdomus kaip burtininkų. Na, bet gal tiesiog, jai tas pats kaip ir man. Jai gal neįdomus burtininkų gyvenimas, nes jai tai įprasta, tas pats kaip ir man su žiobarais.
- Na mano praeitis ne tokia įdomi, aš mokiausi įprastoj mokykloj, bet vėliau turėjau išeiti iš mokyklos, kad padėčiau tėvui darbe. Jis turi nuosavą knygyną. Aš dirbau apytiksliai keturis mėnesius, bet po to tiesiog pasilikau pas jį, nes darbas man su knygomis tiesiog labai artimas. O apie žiobarų gyvenimą netgi nežinau apie ką papasakoti. - pasakius Emilliai ji nusijuokė. - Tiesiog įsivaizduok gyvenimą be magijos. Kur nėra tų magiškų gyvūnu, burtažodžių, magiškų daiktų. Labai sunku paaiškinti, galėčiau lengvai atsakyti, jeigu uždavinėtum tikslius klausimus, ką nori išgirsti. - atsakė susidrovėjus. Ar aš ne pasirodžiau grubi? Nenorėčiau, kad ji manęs nesuprastu. - Nors žinai, galiu kai ką papasakoti apie žiobarus, tarkim žiobarai nesinaudoja magiją, jie netgi nežino apie jos egzistavimą, bet jie sugebėjo palengvinti gyvenimą savaip, kartu su savo išradimais. Tarkim ten elektrą, ir visi kiti tie elektros prietaisai. - pasakius Emillia, ji greitai nutilo. Ir ką man jai toliau pasakoti? Toks jausmas, kad aš žiobarė , bet nieko apie save nežinau. Truputi gėda.. Emillia pradėjo galvoti, ką jai dar papasakoti, ar ką nors paklausti atgal. Labai keista, aš beveik nieko nežinau apie burtininkus ir pačius žiobarus. Gal aš tiesiog nemoku pasakoti? Labai nejauku, reikia ką nors pasakyti arba paklausti. Emilliai laukiant Monikos klausimų, klastuolė uždavė dar porą klausimų.
- O kaip tau patys žiobarai? Jų miestai, pats maistas? - nusijuokusi pasakė. - Ar negalėtum papasakoti irgi apie savo praeitį , ir daugiau papasakoti apie magiją, burtininkus. Na mano pasakojimas ne toks įdomus, tiesiog nemoku pasakoti, bet man atrodo, kad pasakojimas apie magiją,burtininkus bus tikrai įdomesnis. - nusijuokusi pasakė. Visgi rimtai įdomus, koks tas burtininkų gyvenimas, iš mago lupų. Man atrodo, kad pasakojimai labai skirsis tarp Monikos ir tai ką pasakoją knygose. Visgi knygose rašomi tik faktai.
-
Emillia ėmė pasakoti apie žiobarų pasaulį. Monika visada manė, kad jis yra dirbtinas, tačiau susipažinusi su Emillia pakeitė nuomonę. Na, beveik pakeitė. Vis vien magija geriau. Švilpinukė nesutiko su Klastuole, kad "tau tikriausiai labiau patinka žiobarai", tačiau neketino to sakyti. Tiesiog šyptelėjo ir pradėjo pasakoti:
- Na, burtininkų pasaulis man tiesiog... įprastas, bet aš vis vien jį myliu. Man patinka burtai, magiški gyvūnai, augalai, įvairios būtybės, kurių pilna miške... Gal tik žiobariškas maistas geresnis, - išsišiepė Lili ir dar toliau pastūmė užrašinę. - Juk tu jau irgi burtininkė, ar ne? Esi Hogvartse, turi burtų lazdelę, galų gale, gavai laišką...
Moniika nesugalvojo, ką dar pridurti. Tada žvilgtelėjo į mažą laikroduką ir pamatė, kad jau beveik trys. O ne! Juk manęs laukia! Švilpė skubiai susimetė daiktus į krepšį ir apgailestaujamai pažvelgė į Emillią.
- Atleisk, bet manęs laukia draugė. Daniela, taip pat Klastuolė... Gal susitiksim kada visos trys. Iki!
-
Kai Monika pradėjo kalbėti, apie burtininkų pasaulį, Emilliai nespėjus klausyti, ji išėjo.
- Na gerai, iki . - pasakė truputi nuliūdus klastuolė. Reiškia, jai reikia jau eiti. Ji gi kažkur skuba. Visgi ji pasirodė, labai įdomi. Emillia nusprendė pabūti dar pavėsinėje, ji ten atėjo visgi pailsėti. Ji ištraukė astronomijos knyga ir pradėjo ją skaityti. Visgi aš neišlaikysiu egzaminus. Nieko nesuprantu, tai neįdomu ir neaišku..Klastuolė atsiduso, padėjo knygą, ir pradėjo valgyti tuos pyragaičius. Klastuolei net pačiai pasidarė keista, nes pyragaičiai jai pasidarė skanūs. Emillia sėdėjo pavėsinėj, ilgiau jau nei valandą , po Monikos išėjimo. Emillia sugebėjo pailsėti, nuo visu mokslų. Ir gerai praleisti laiką vienai pavėsinėje. Pas Emillia galvoje, buvo jau kitos mintys. Apie išvaizdą, tėvus, Simbą, pusbrolį Aleną. Emilliai suvalgius visus pyragaičius, pavėsinėje ji neturėjo ką veikti. Todėl nusprendė išeidinėti iš pavėsines ir eiti į Hogvartsą. Emilliai susiruošus ji išėjo. Pavėsinė buvo taip apaugusi, kad Emilliai užsinorėjo tą pavėsinę sutvarkyti. Tikiuosi nieko tokio nebus. Ji gi tokia neprižiūrėta. Su vijokliais gražu, bet netvarkinga. Emillia padėjo pintinę prie artimiausio akmens, ir pradėjo rauti su rankomis tuos vijoklius. Emilliai sekėsi ne puikiausiai, bet kai kur išrauti išėjo. Išrovus net truputį, jau kitoks vaizdas. Klastuolei patiko tvarkyti pavėsinę. Išrovus jai porą vijoklių, pavėsinę atrodė tvarkingesnė, ir vis dar turėjo tą savo magiškumą. Bet jai trukdė dar apaugę žolės aplink pavėsinės. Emillia pabandė rauti rankomis žolę. Tai buvo kvaila idėja. Nieko neišeis, bet vistiek , bent dabar gražiau atrodo. Man patinka, reikės čia grįžti, ir viską sutvarkyti iki galo. Reikės dar nuvalyti dulkes, nuo pavėsinės, vis gi jeigu tvarkysiu, tai tvarkysiu ir viduje. Ateisiu čia turbūt po egzaminų, arba iš karto kai bus atostogos. Emillia priėjo prie akmens, pasiėmė pintinę, ir nuėjo į Hogvartsą.
-
Takelis miške pasibaigė ir Dawn ėmė skuosti link nežinomo objekto. Viltis atrasti bent vietelę pasislėpti nuo negailestingos saulės vis augo. Mergina visiškai pamiršo, jog į žygį ėjo ne viena, tad į galvą vieną sekundę atėjo mintis, jog reiktų palaukti Adelaidės, tačiau Strain tikėjosi, jog per visą tą laiką mažoji varniukė nepasimetė kažkur miške, ir ši vis dar yra gyva. Ketvirtakursė šnopuodama lėkė mišku matydama, kaip medžiai ėmė retėti. Toliau tyvuliavo vanduo.
-Merlino barzda...-nusivylusia gaidele nusikeikė Dawn. Regis, merginos grįžo atgal prie vandens. Dawn, norėdama sustoti, sugriebė medį, kad iš inercijos nenubėgtų į vandenį, tačiau prieš kojas pasitaikė ant žemės gulinti šaka. Kitą momentą Dawn jau raitėsi ant žemės iš skausmo. Nelygi žemė nėra gera vietelė gulėjimui, o ypač - kritimui. Nugarą badė įvairūs akmenėliai ir šiurkšti žolė. Dawn akyse ėmė šmėžuoti kažkas rudo, o pakėlusi galvą nuo žemės, staiga suprato, jog aptiko tai, ko ieškojo.
-Adelaide, žiūrėk,-sušuko ir bakstelėjo pirštu į pavėsinę. Pasirėmusi viena ranka Strain palengva ėmė stotis. Mergina ėmė gailėtis, jog šiandien nesusirišo plaukų, kadangi dabar juose buvo įsimaišęs žvyras ir žolės. Tačiau jai tai mažiausiai rūpėjo. Mostelėdama ranka šviesaplaukei, mergina pusiau bėgdama, pusiau eidama nukeliavo link medinės pavėsinės. Susiėmusi skaudantį šoną Dawn nekantravo atsisėsti ant vieno iš suoliukų ir pasimėgauti šešėlio vėsa.
-
Adė, aukštai kilnodama kojas, lyg grakščiai lyg stirna lėkė tiesiai už vyresnės draugės. Vėjas taršė plaukus, širdis pradėjo smarkiau plakti, o kažkur smilkinyje kažkas pradėjo lyg plaktuku kalt. Lengvai peršokdama visus kupstus, ji vis išsisukinėjo nuo lyg rankų besitiesiančių medžių šakų ir pavėjuj besidraikančių voratinklių.
Dawn parkritus, mergaitė nespėdama savęs sustabdyti liuoktelėjo tiesiai per draugę ir sulėtino žingsnį, sustodama už kelių metrų. Atsisuko luktelėdama. Dingtelėjo, kad būtų gražu paduoti parkritusiąjai ranką, kad būtų lengviau atsistoti, tačiau Adelaidę sudomino nedidelis pastatas, stovintis visai netoli nuo ežero, ramiai tyvuliuojančio kažkur už praretėjusių medžių.
Eidama link iš medžių suręstos pavėsinės, Adė, nenukreipdama nuo jos akių, tačiau kiek pasukdama galvą šonan, šūktelėjo vyresnei varnei:
- Nesusižeidei?
Tai buvo labiau klausimas iš mandagumo, tad mergaitė nelabai laukdama atsakymo pajudėjo link pavėsinės.
Dailūs medžio raižiniai pavėsinės sienose buvo aiškiai padaryti ne žmogaus rankos. Galbūt čia paprasčiausiai padėjo magija. Bet labiau tikėtina, kad nuostabų darbą atliko Suomijos elfai. Ne, tai ne tokie padarai, kurie keliaklūpsčiauja savo šeimai ir yra engiami - tai garbinga rasė, garsėjanti savo medžio darbais visame pasaulyje.
Adė lėtai braukė pirštu per išraižytos rožės kraštus, užvertusi galvą į stogą apžiūrinėdama saulių ir mėnulių paveikslėlius. Viduj kvepėjo žaluma, mat visa vakarinė pavėsinės pusė buvo tankiai užžėlusi vijokliais. Kur ne kur skleidėsi nedideli balti vijoklio žiedeliai, kurių žiedadulkės sklandė po visą erdvę. Mergaitė klestelėjo ant sunkaus ąžuolinio suolo ir kiek lengviau atsikvėpė, į plaučius įtraukdama šviežią ir nepridvisusį nuo kaitros orą.
Adė užsimerkė, atlošė galvą ir atsirėmė į sieną, pravėrusi lūpas giliai kvėpavo.
- Čia nuostabu, - net neįsivaizduodama, kokiu atstumu nuo jos yra Dawn, šūktelėjo ji. - Žinai, kartais gali magiją jausti, nes ji tiesiog tvyro ore. Man atrodo, čia vienas iš tų kartų. - Ji atmerkė akis ir pažvelgė į bendražygę.
-
Praėjo vos minutė, kai skausmas šone visiškai dingo. Padėjusi rankas sau ant kelių, mergina ėmė apžiūrinėti pavėsinės vidų. Ne veltui "pavėsinė" taip yra pavadinta - mergina jautė malonią vėsą, kurio ilgėjosi jau ilgoką laiką. Sadistė saulė, kurios spinduliai nepasiekė pavėsinės vidaus, liko lauke kankinti kitų savo aukų. Dawn jautėsi nugalėtoja.
Ilsindama kojas, mergina kaupė energiją, kad vėliau galėtų su Adelaide grįžti atgal į pilį. Strain žvelgė į šviesaplaukę, kuri susidomėjusi žiūrinėjo ornamentus, išraižytus pavėsinėje. Ketvirtakursės šviesiai rudos akys nukrypo į medyje išgraviruotous mėnuliukus. Šalia jų plonomis raidėmis buvo parašyta "Carpe noctem". Strain nemokėjo nė vieno lotyniško žodžio, tad, gaila, niekaip negalėjo sužinoti užrašo reikšmės. Logiškai pagalvojus, tai turėtų būti susiję su mėnuliu. Naktimi? Dawn pasižadėjo sau tūnoti bibliotekoje, kol neišsiaiškins frazės reikšmės.
Iš apmąstymų pažadino Kondwani balsas.
-Taip, tikrai...-svajingai ištarė. -Negi nenorėtum sužinoti, kaip šitie raižiniai atsidūrė ant sienų? Kas juos išraižė? Kokia jų istorija?-užplūdo klausimais.
Siūbuodama kojas, rudaplaukė pajuto, jog ėmė pamažu vėsti. Ranka nusibraukė prakaito lašelius virš lūpos.
-Kaip manai, kiek mes laiko keliavome?-užklausė draugę, kadangi buvo visiškai praradusi laiko nuovoką,-Būtų šaunu, jeigu grįžtume iki rytojaus,-nežymiai nusišypsojo Adelaidei ir ėmė mintyti apie tai, kaip jos čia iš vis pateko, kadangi Dawn neįsiminė kelio, kuriuo ėjo.
-
Oras vėso. Iš šiaurės papūtė šiurpuliukus keliantis vėjas, tanki vijoklių siena nepraleido nei vieno saulės spindulio. Adelaidė nusiavė kojas spaudžiančius odinius batus, visai neskirtus bėgiojimui po mišką, ir smarkiai patrynė pėdas - nuospaudos buvo tokios raudonos, kad švietė net per tankiai nertas baltas kojines.
Visoje pavėsinėje sklandė žiedadulkės, buvo aiškiai juntamas salsvas kvapas, sklindantis nuo didelių rausvų žiedų, besiskleidžiančių tarp tamsiai žalių vijoklių lapų. Dabar mergaitė pastebėjo, kad miške nebegirdėti čiulbant paukščių, vienintelės būtybės, drumsčiančios tylą, buvo Adelaidė ir Dawn.
- Kartais...kartais tikrai norisi sužinoti kiekvieno dalyko kilmę ar tiesiog išsiaiškinti viską apie jį. Bet dažniausiai man atrodo, kad smagiau, nors nežinau, ar protingiau, tikrųjų faktų nežinoti ir kurti juo pačiam. - Mergaitė kalbėjo lėtai, tarsi apmąstydama kiekvieną žodį. - Štai pavyzdžiui, kol mes dar nežinome, kodėl ši pavėsinė čia stovi, mes apie ją galime sukurti ištisą istoriją. Galbūt ji buvo suręsta žiobarų, bet vėliau šios vietos buvo apsaugotos kerais ir neburtininkai jos niekas nebematė, galbūt ją pastatėJuodąja magija besinaudojantis burtininkas ir pavertė ją savo horokrusu, o gal įvyko dar kitaip. Ir tokias istorijs galima kurti iki smulkiausių detalių: ką reiškia raižiniai, kokia čia mediena, kokie vijokliai - viskas tavo valioje.
Adė pažvelgė į draugę, tikėdamasi, kad nebus palaikyta per daug vaikiška. Tiesiog kai nuo mažens tau brukama informacija, kurios tikriausiai niekad neprireiks, nors tau sako, kad ji neapsakomai reikalinga, turi išmokti, kaip apsisaugoti - štai kodėl mergaitė pradėjo kurti istorijas ir rašyti eiles.
Kai Dawn paklausė dėl laiko, jaunesnioji susimąstė. Ji ir pati nenutuokė, kaip ilgai jos bastėsi, nors atrodė, kad praėjo tik koks pusvalandis. Ji vėl apsiavė ir susivarstė batus, išėjo į pavėsinės prieangį ir pažvelgė praretėjusių medžių pusėn.
- Juokas juokais, - neatidraukdama žvilgsnio tarė ji. - bet saulė jau pasislėpė už horizonto. Greitai sutems, reikia skubėti atgal, jei nenorim čia likti nakčiai.
Adelaid, akimis ieškojo takelio, tačiau jo niekur nesimatė. Sunerimusiu žvilgsniu atsisuko į bendražygę ir pakraupo - dalis Dawn veido buvo tarsi nutekėjusi suminkštėjusio vaško figūra - o tada pajuto, kad ir pati nebesugeba pakelti kairės rankos, o vienas vokas buvo užkritęs ant akies - kažkas paralyžavo jų raumenis.
-
- Tiesa... - tarstelėjo stebėdama raudonuojantį dangų. Dawn pakilo nuo suoliuko ir nuskubėjo prie Adelaidės.
- Sugaišom tiek daug laiko, jog surastume vietelę pasislėpti nuo saulės, ir štai - saulės jau nebėra, - kiek nusivylusi pasiskundė. Žengdama žingsnį varnė pajuto, kad kažkas buvo ne taip. Viena koja buvo apmirusi. Jos manymu - nuo sėdėjimo, tad šioji tik numojo ranka ir šiaip ne taip išėjo iš pavėsinės, laukdama, kol kraujas vėl subėgs į koją.
- Ėėė, iš karto pasakau, kad mano atmintis nėra tokia gera ir nefffzinau... neffzinaau... - Dawn ėmė raukytis, kai nebemokėjo ištarti elementariausio žodžio. Na na, pašalai smegenis? Bet, regis, Adelaidė buvo susirūpinusi kažkuo kitu, kai didžiulėmis akimis žvelgė į keturiolikmetę.
- Ko šššpoksai į maneeh? - priekaištingai sumurmėjo, bet netrukus suprato, kad nutirpo ne tik jos koja, bet ir dalis veido. Varnė pirštais ėmė čiupinėti nukarusią veido odą ir pradėjo inkšti, kai suprato, kad kažkas su ja tikrai negerai. Netrukus Strain pastebėjo, kad su bendražyge vyksta tokie patys dalykai. Mergina pasimetė, nežinojo, ką daryti. Smegenyse virė košė. Kas čia vyksta? Kažkokie burtai? O gal mes tiesiogine prasme tirpstam nuo neseniai patirto karščio? Netrukus varnė suklupo, kai paralyžius apėmė ir antrąją koją.
-
Mergina jau ne pirmą kartą lankėsi pavėsinėje prie ežero, tačiau ji mėgo čia būti viena, atsitverti nuo visų pamokų, namų darbų ir susikaupusių jausmų. Klarisa mėgo stebėti ežero pakrantę iš toli, jos dangaus mėlynumo vandenį, iš kurio kas kartėmis iššokdavo po mažą žuvytę, kartais virš vandens praskrisdavo paukštis, kuris stengdavosi sučiupti virš vandens iššokusią žuvį. Tai varnanagei labiausiai patiko, jai patiko stebėti raibuliuojantį vandenį ir visus gyvūnus jame ir virš jo, ne tik paprastus gyvūnus, kaip žuvis, bet ir magiškuosius.
Tą dieną, mergina nusprendė po pamokų dar kartą nueiti į pavėsinę prie ežero ir vėl stebėti saulę, virš nuostabaus ežero paviršiaus, kuriame atsispindėjo saulė.
Įėjusi į pavėsinę, penktakursė iš karto atsisėdo ant medinio, lygaus paviršiaus turintį suolą, kuris tęsėsi palei visas pavėsinės vidines sienas. Atsisėdusi ant suoliuko, ji atidžiai pradėjo stebėti horizontą, tikėdamasi išvysti kažką daugiau nei paprastai.
-
Viki išėjo į lauką, buvo gaivu ir vėsu. Kaip tik toks oras kurio ji troško. Mergina pasuko link ežero. Girdėjo iš kažko, kad ten yra labai graži pavėsinė. Todėl nusprendė aplankyt.
Viki pasuko nedidele giraite link ežero. Dangus šiandien buvo apsiniaukes tačiau mergina tikėjosi bent kur ors išvysti saulę. Taip eidama tolumoje išvydo gražia medinę pavėsinę, tačiau joje jau kažkas buvo. Gal geriau ateisiu vėliau kai čia nieko nebus- mąstė ji. Kai Viki norėjo jau suktis ir eiti atgal pagalvojo, jog mokykloje beveik neturi draugų tad kodėl nesusibendravus su ten sėdinčia ar sėdinčiu. Mergina apsigrežė ir nukulniavo tiesiai prie pavėsinės. Likus iki pavėsinės mažiau nei 4 metrams Viki sėdinčiąją matė iš nugaros trumpi blondiniški plaukai, na ir mokyklonė apranga. Sėdinti mergina net nepastebėjo Viki kai ši jau buvo per žingsnį nuo jos. Viki matė, jog mergina isispritrijus žvilgsniu į horizontą, kažka labai akylai stebėjo. Jai pasirodė, jog mergina stebi keletą mėlynujų paukščiū kurie skalndė tolumoje. Staiga Viki tarė:
- Labas, stebi mėlynuosius paukščius?...
-
Klarisai bestebint gražųjį horizontą, paukščius beskraidančius virš ežero paviršiaus, žalias, žolėtas kalvas netoli ežero. Stebint aukštai esantį dangų, mėlyną ežerą,esantį prie Hogvartso, įvairių rūšių augalus ir judančius gyvūnus, mergina išgirdo duslius, negarsius kažkieno žingsnius. Atsisukusi Horasija išvydo prie pavėsinės atėjusią tamsių plaukų savininkę ir netrukus, išgirdo klausimą išsklidusį iš grifės lūpų ir penkiolikmetė greitai atsakė:
-Sveika, turbūt...-gūžtelėjo pečiais.-Net nežinau, ką stebiu, tik žinau, kad stebiu mėlynuosius paukščius.-tarstelėjo ir nusisuko toliau stebėti, tai ką stebėjo prieš pasirodant grifų gūžtos atstovei. Vėliau, varnanagė pridūrė grifiukei: Aš Klarisa Horasija, beje.
Prisistačius nusišypsojo.
-
Klarisai prisitačius Viki viduje apsiverte kūliais, o išorėje liko tokia pat. Ji džiaugėsi ir kartu nekantravo dar labiau susipažinti su nauju žmogumi, tad nieko nelaukusi išpyškino:
-Malonu Klarisa! Aš Viki, pilnas mano vardas būtu Victoria Den Kauz. Tačiau visi mane vadina Viki ir ši pravardė man prilipo.- Viki išsišiepė iki ausų.
Ji nekantravo dar ir dar pabendrauti su naująją pažystamją. Nors iššorėje matėsi gana abejinga mergina viduje ji šoko, strykčiojo, ir negajo liautis. Ji prisėdo šalia Klarisos ir žvelgė į tolį. Bandė įžiūrėti ką nors įdomaus kuo galėtu pasidalinti su Klarisa. Tačiau aplink nebuvo nieko ypatingo.
Visą laiką abi merginos pratylėjo Viki- bijojo kažka sakyti, o varnanagė na ji tik pati gali pasakyt kodėl nieko nepratarė. Gal buvo per daug užsižiūrėjus į horizontą, o gal ir gi nedrįso.
Po valandėlės Viki pasidarė šalta, todėl maloniai atsisveikinus su Klarisa kulniavo atgal į pilį. Priėjus posūkį Viki atsisuko atgal į pavėsine. Klarisa vis dar ten buvo. Viki nusisuko ir jau ruošės eit, bet paslydo ant ledo kuris visalaik tūnojo po sniegu, trenkėsi nugarą į šalta žemę, kadangi buvo slidu nespėjo rankom atsiremti ir galvą trinktelėjo žemę. Vaizdas sumirguliavo ir Viki prarado samonę...
-
Varnanagei prisistačius, mergina nusisuko toliau stebėti mėlynuosius paukščius, o naujoji pažįstama prisėdo šalia ant suolelio. Penktakursė trumpai patyrinėjo grifiukės veidą, jame buvo įmatyti mažas džiaugsmas susipažinus su Klarisa, mergina taip pat džiaugėsi susipažinus su naująja bičiule, juk gerai turėti draugų, kurie tikrai pagelbės įvairiose situacijose.
Po kurio laiko, kai abi mokinės stebėjo tolumoje skrendančius mėlynuosius paukščius, mergaitė po kurio laiko atsistojo, mandagiai atsisveikino ir išėjo iš pavėsinės.
Klarisai stebint horizontą, Viki lėtai ėjo link mokyklos, kol nepastebėjusi ledo, slystelėjo ant jo. Mergina jau buvo pasiruošusi bėgti link mergaitės, tik jai pamačius, kad šioji slystelėjo ant ledo, kuris buvo po nemažu sniego sluoksniu, penkiolikmetė pradėjo bėgti link naujokės.
Sekundės bėgo lėtai, trumpaplaukė žengė lėtai, kai pagaliau atsirado šalia grifiukės ji jau buvo netekusi sąmonės. Horasija partempė nesunkų mergaitės nualpusį kūną, paguldė ant suoliuko ir laukė,kol jis atsibus, tyliai tardama kelis žodžius:
-Nagi, atsigauk.-žodžiai teikiantys viltį vis labiau tapo bereikšmiais merginai, nors ji vis dar laukė. Ir po keliolikos minučių Viki pagaliau pradėjo busti.
-
Viki prarado sąmone. Bet naujoji jos galima sakyt draugė, pribėgo prie jos, nusitempė iki suoliuko. Ir pradejo prašyt, kad tik ji atsibustu. Viki atsibudo tik po gerų penkiolikos minučių, jautėsi apsvaigusi, nelabai gaudėsi kur esanti. Iš pat pradžių merginai pasirodė, jog ji mokykloje, nes kiek prisiminė ten ir ėjo. Tačiau šiektiek apsidairiusi suprato, kad yra lauke. O šalia kažkas sėdi, veido gerai neįžiūrėjo, tačiau sėdinčiajai kažką pasakius, Viki iškart suvokė, jog tai Klarisa. Sukaupusi jėgas ranka atsirėmė į suoliuko kraštą, ir atsisėdo, dabar viską puikiai matė. Tačiau galvą maudė baisus skausmas. Viki susiėmė viena ranka už smilkinio, ir tyliai bei nelabai aiškiai suburbėjo:
-Kas man nutik..? - atrodė, kad vėl praras samonę.
Klarisa pasilenkė ir kažko klausė, bet Vikiai tarsi kažkas įšjungė klausą, ji beveik negirdėjo, buvo taip silpna atrodė, kad čia pat nukris.
-
Mergaitei atsigavus sąmonę, ji trumpam išliko sąmoninga, tačiau netrukus ištarus kelis neaiškius žodžius, jai pasidarė silpna, nors ji to pati nepasakė, tačiau Viki veido oda išblyškėjo, todėl netrukus, ji kelioms minutėms vėl prarado sąmonę.
Antrąsyk grifiukei atgavus sąmonę, mergaitės oda vis dar buvo išblyškusi, tačiau nieko nesakiusi, tik išbūrė stiklinę vandens ir padavė ją naujokei.
-Imk gerk.-padavus stiklinę, mergina labiau nepasakė, o tiesiog, paliepė išgerti vandenį, kuris vos ne pro stiklinės kraštus liejosi, ypač drebant Klarisos pirštams.
-Gal eime į mokyklą? Jeigu vėl pasidarys bloga tau, mokykloje galėsiu labiau tavimi pasirūpinti.-draugiškai nusišypsojo ir pridūrė:-Beje, jei pasidarys bloga ar silpna - sakyk.
-
Viki tikrai buvo nelengva, galva svaigo, viskas sukosi ir kažkaip mirguliavo. Klarisa padavė pilna vandens stikline, Viki suėme ją abiem rankom, kad tik nepamestu. Poto Klarisa pasiūlė eiti į mokyklą, kur ten galės Viki geriau pasirūpinti. Viki išgirdusį šį pasiūlymą, iškart sutiko, palinksėjo galva dar šiektiek atsigėrusi vandens, nesunkiai atsistojo nuo suoliuko. Ir nelengvai pradėjo irtis sniegu, nors jo nebuvo labai daug, tačiau privertė sunkiai eiti. Galvoje Viki sukosi kelios mintys: Kodėl niekaip neatsigaunu? Gi tik nukritau ant ledo. Kokia maloni Klarisa! Nesuprantu kodėl apsvaigimas taip ilgai laikosi mano galvoje? Gal per stipriai sutrenkiau, kad greit atsigaučiau?
Viki tiksliai nesuprato kiek laiko jos ėjo iki mokyklos žino tik tai, kad viskas vyko gana lėtai, beeidama Viki pora kartų parkrito, nesuprato, kas nutiko.
Kiek laiko mes einame?-mąstė Viki. Jai atrodė ištisa amžinybė, kol galiausiai Viki pamatė, jog jos pagaliau priėjo pilį.
-
Kažin kodėl, bet mokyklą Oktavianas įsivaizdavo visai kitaip. Nors žinojo esant senovinės pilies, bet nemanė, kad ji bus tokia, hm, tikrai sena. Na, o senumas, savo ruožtu, užtikrino ne itin gerą patalpų ventiliaciją, kas jam nekėlė ūpo – tikrai netroško mirti paspringęs nuo gaivaus oro trūkumo. Maža to, netyčia nugirdo vyresnių kursų mokinių pokalbį, kad kartais pamokos vyksta ir požemiuose. Vien nuo tos minties šviesiaplaukį nukratė pasibjaurėjimo drebulys.
Gal dėl vos ne kiekvieną pasitaikiusią laisvą akimirką bėgo laukan, kol dar galėjo džiaugtis šilta saule ir gaiviu oru, jau dvelkiančiu rudenimi. Mokyklos ritmas nesutapo su jo įprastiniu gyvenimu, kas ypatingai erzino vaikinuką – labai jau nemėgo pokyčių, daug labiau jam patiko likti savojoj komforto zonoj. Laikrodis ant jo riešo rodė, kad dabar kaip tik metas trumpam pabūvimui gryname ore, kad galėtų pailsinti smegenis nuo įtampos ir nemalonaus pilies patalpų oro. Kadangi jau spėjo papietauti (griežtai pagal savo įprastinį valgymo režimą), nutarė likusią pietų pertraukos dalį praleisti lauke. Žvaliai priėjo iš anksto nužiūrėtą pavėsinę netoli ežero. Mokinių dar nebuvo, tad Oktas, radęs laisvą suolelį, atsisėdo ir įninko skaityti knygą.
-
Visą dieną neturėjęs ką veikti (tiksliau nesugalvojęs), Augustas slankiojo be galo, be krašto po visą pilį, begalę koridorių, žvelgdamas į sienas. Pilis atrodė sena, tačiau jis ją įsivaizdavo dar senesnę. Pasiklydęs tarp savo minčių, kurios pynė atskiras laiško, skirto seseriai, nuotrupas, net nepastebėjo, kaip išslinko lauk. Oras pasirodė pakankamai geras, tad tik žvilgtelėjęs atgal, tarsi norėjęs įsitikinti, kad niekas jo nepamatė (atsargumas nepakenkė niekam), susikišęs rankas, į sportinio nertinio kišenes, ėmė žingsniuoti apylinkėmis, kurios alsavo rudeniu. Niekados Hadas nevaikščiojo po apylinkes, tad nutaikęs šią galimybę, dabar pasimėgaudamas žingsniavo tolyn. Nežinodamas kur statė kojas, ėjo tik pirmyn, it norėdamas pamatyti kažką įdomaus šalia ar bent netoli pilies. Atsivėręs ežero vaizdas privertė suklusti ar jam čia reikėjo ateiti, bet pamatęs pavėsinę, o joje kažką sėdint, dar šiek tiek pastovėjęs vietoje ir pažiūrėjęs į ežerą, nukulniavo jos link, pagaliau atsikratęs minčių apie seserį.
-
Niekada nemanė, kad knyga gali taip įtraukti. Buvo pratęs, kad bežaidžiant kompiuterinius žaidimus laikas bėga it pašėlęs, tačiau neturėjo supratimo, kad panašiai yra su skaitymu. Knygos teliko paskutinė jungtis su juo numylėtu virtualiu pasauliu – kaip tik šioji pasakojo apie berniuko nuotykius „Minecraft“ pasaulyje. Žinoma, ne tas pats, kas žaisti pačiam, bet visgi geriau nei nieko.
Atidėjęs knygą į šalį, apsižvalgė. Pastebėjo jo link einant berniuką, greičiausiai irgi pirmakursį. Nuoširdžiai apsidžiaugė turėsiąs progą su kuo nors susipažinti. Žvaliai pašoko ant kojų ir pasisveikino su nepažįstamuoju, šiam dar net nespėjus kaip reikiant priartėti.
– Sveikas, – pamojo ranka, – Kas būsi? Aš Oktavianas, – nejučiomis susiraukė, tardamas savo paties vardą, – Ką veiki čia?
-
Jo žingsniai nebuvo greiti, dideli ar pernelyg lėti, tačiau Augustui tikrai kilo klausimas galvoje, kaip gi taip greitai atšuoliavo iki pavėsinės, akimis nagrinėdamas aplinką, padailintą kažkur tolėliau telkšojusiu ežeru. Naujas draugas. Hm, visai ne prošal pažinoti bent vieną savos lyties atstovą. Hadas pajautė nedidelius šiurpuliukus nugaroje, kuomet prisiminė antrakursę mergaitę, kuri jį kaip reikiant pagąsdino.
- Labas, - nepamojo ranka atgalios, tačiau bent pasisveikino, tarsi bandydamas tai kompensuoti, - aš Augustas. Augustas Hadas. Du vardai, - iškvėpė orą pro menkai pravertas lūpas, - gali kreiptis kuriuo tik nori. Man nesvarbu.
Nedaug jis nusimanė apie video žaidimus, bet kažkiek numanė apie meną, kūryba, jos procesą ir kitus dalykus, ką nugirsdavo iš tėvų.
- Na, - akimis greitai ratu nužvelgė aplinką, - išėjau pasivaikščioti ir pravėdinti savo galvą. Na, o tu, Oktavianai? Lyg tais knygą skaitei, nesu tikras, bet sugebėjau tai įžvelgti.
-
Jam buvo nesvarbu, kad pašnekovas ignoravo jo mojimą, iš tikrųjų, mojo greičiausiai tam, kad atkreiptų į save dėmesį.
– Hadas? – išpūtė akis, – Čia kaip to graikiškojo dievo? Ironiška, mano antrasis vardas irgi reiškia dievą, tik egiptiečių, – gūžtelėjo pečiais, – Setas. Hm. Tarsi vien Oktaviano neužtektų mano gyvenimiškoms kančioms, – burbtelėjo sau po nosimi.
Patyliukais džiaugėsi, kad jis ne vienintelis mokykloje su keistais vardais. Na, to vaikinuko keistas buvo tik antrasis vardas, bet vis viena – to užteko, kad Oktavianas pasijustų nors mažumėlę geriau.
– O į mane geriausia kreiptis pavarde. Tai yra, vadink mane tiesiog Šeldonu.
Apie knygą buvo spėjęs jau pamiršti, kas jau jam įprastai nepasitaikydavo.
– Knyga? A, taip. Šiaip neskaitau, bet kad čia visiškai nėra ką veikti. Na, lankyt pamokas ir ruošt namų darbus, taip, bet kas po to? Tai net aš nusprendžiau paskaityti, – gūžtelėjo pečiais, – Tai tą visuomet ir darai? Vaikštai ir kvėpuoji grynu oru? Ar gal kokių pomėgių turi?
-
Augustas pamindžikavo vietoje, nebežinodamas kelintą sykį nužvelgė pakrantę ir pačią pavėsinę.
- Taip, - išsprūdo lengvas juoko pliūpsnis, - taip, kaip to graikų Dievo. Kiek teko skaityti, jis nepasižymėjo draugiškumu ar maloniu charakteriu.
Hadas ištraukė rankas iš kišenių. Akys prisimerkė, tarsi pamatė kažką tolumoje ir troško tą neaiškią būtybę įžvelgti. Deja, nuojauta šį jauną berniuką apgavo, o kitoje ežero pusėje nebent nuo medžio viršūnės pakilo paukštis ir šitaip privertė sušlamėti bent vieną medį.
- Šeldonu? - kilstelėjo antakius nukreipęs akis į savo pašnekovą, norėdamas įsitikinti ar gerai išgirdo, - žinoma, kaip patogiau.
Su nežymiai pakeltais lūpų kampučiais State linktelėjo. Niekada nemėgau, kai į mane kreipiasi pavarde. ...,,Ponaiti Steitai"... visados man skambėjo kažkaip ne taip.
- Mėgstu vaikščioti, - pats suprato, kad skambėjo it nesąmonė, - stebėti aplinką. Visados mėgau slampinėti iš kampo į kampą, bet tai irgi nusibosta. Taip pat skaityti, žiūrėti filmus ar serialus, kuriuose būtų bent dalelė detektyvo ar kažko, ką veikėjai jame painioja. O kalbant apie knygas, graikų mitologija kartais būna netgi žavi, - ramiai, neišsiplėsk, - o kaip tu, Šeldonai?
-
Karen atsikėlė vidurį nakties ir negalėdama užmigti patraukė prie ežero. Nuėjus prie jo Rasel ėjo pro krantą kol pasiekė kažkokią seną pavėsinę. Kodėl ji tokia apleista? Gal reikėtų ją aptvarkyti? Kadangi Džekė neturėjo ką daugiau veikti išsitraukė iš kišenės pirštines, apsimovė jas ir ėmė ravėti piktžoles. Kadangi merginai tekdavo patirti nuolatinius skausmus, tad ravėdama jai suskaudo galvą ir klastuolė nugriuvo tiesiai į dilgėlių kupstą. Beveik nejausdama dilgėlių keliamo skausmo Karen atsistojo, nuėjo į pavėsinę ir atsigulė ant suoliuko. Tikiuosi, kad greitai skausmai iš viso sumažės ir tikiuosi niekas manęs tokios neras. Nusilpusios, palaužtos... Bet kaip bus, taip bus. Praėjus skausmui Rasel atsisėdo ant suoliuko ir ėmė apžiūrinėti pavėsinę. Įdomus ir gražūs raštai ant sienų, o kokios gražios gėlės ant lubų. Įdomūs, tikrai įdomūs. Įdomu kas juos išraižė. Dar spėjo pabaigti savo mintį Džekė, nes ją ir vėl užpuolė skausmai. Nesusitvardžiusi mergina griuvo ant suoliuko ir užmerkusi akis stengėsi atsikratyti savo skausmo.
-
Matthew visą vakarą bandė mokytis, tačiau jam labai nesisekė. Galiausiai jis susinervinęs paliko bendrąjį kambarį ir išėjo pasivaikščioti. Laimei, nepasitaikė joks mokytojas, nes eiti į areštą berniukas nejuto jokio noro.
Išėjęs į lauką grifiukas kurį laiką mąstė, kur eiti. Kadangi buvo vėlyvas metas, jis tikėjosi nieko nesutikti, kad ir kur beeitų. Galiausiai patraukė link ežero. Beeidamas Matthew prisiminė nesėkmingus bandymus pasiruošti transfigūracijos egzaminui, tad jis pradėjo dar labiau pykti ant viso pasaulio. Su tokiomis piktomis mintimis jis pasiekė seną pavėsinę, kurios iki tol buvo nepastebėjęs. Matthew vylėsi, kad galės pabūti vienas, todėl nė kiek neapsidžiaugė, kai ant suoliuko pamatė kažkokią jam nepažįstamą mergaitę.
- Ko tu čia guli? - piktai paklausė Matthew. - Ei, tu ar girdi mane?
Berniukui pasirodė, kad nepažįstamoji nė nereagavo, todėl nutarė į ją nekreipti dėmesio ir, susiradęs švaresnį suoliuką, atsisėdo.
-
Taip begulint prie Karen priėjo kažkoks žmogus, o pagal balsą nusprendė, kad vaikinas.
-Man suskaudo galvą,- pirmas galvos skausmas. -todėl atsiguliau. Aš sergu sunkia liga ir didžiąją dienos dalį kenčiu skausmus ir čia buvo vienas iš jų, -pasakojo Rasel nepažįstamajam, bet jos balsas skambėjo labai tyliai, kad ji vos girdėjo, bet Džekė tikėjosi, kad vaikinas jį išgirs. Kodėl aš nepažįstamiems žmonėms pasakoju apie savo ligą ir iš viso apie save? Gal jis koks mokinys kuris tyčiojasi? Reikia tikėtis, kad ne. Pajautusi, kad vaikinas atsisėdo ant kito suoliuko prakalbo garsiau, nutylėdama savo ligą:
-Suskaudo galvą ir tada atsiguliau ant suoliuko, kad praeitų galvos skausmas.
Kadangi mergina jautėsi šiek tiek geriau, jį atsisėdo ant suoliuko ir pastebėjo, kad nepažįstamasis tai grifas, tad stengdamasi būti maloni klastuolė užvedė pokalbį:
-Labas, koks tavo vardas? Kelintame kurse tu? Kodėl dar nemiegi?- kadangi Karen nepasižymėjo pokalbių srityje ypač kai pokalbį pradėdavo ji. Sėdėti tokioje tyloje darėse nejauku, bet tylą išsklaidė garsus:
-Oiii,- po tokio šūksnio Rasel susiėmė už pilvo ir stengdamasi nenuvirsti nuo suoliuko įsikibo į jį.
-
- Jeigu skaudą galvą, ko neguli lovoje? Arba neini į ligoninę? - kilstelėjo antakį Matthew. Jis nenorėjo šaipytis, tačiau pačiam pasirodė, kad balsas nuskambėjo ne itin draugiškai, tad pridūrė: - Aš nesišaipau, jeigu ką. Tiesiog man keista.
Kurį laiką berniukas smalsiai stebėjo mergaitę. Panašu, kad ji jautėsi jau geriau, nes atsisėdo. Ir netgi užkalbino jį. Matthew tai visai patiko, tikėjosi, kad galbūt ši mergaitė bus draugiška, tad grifiukas atsiliepė kuo maloniau:
- Atsiprašau, kad taip piktai pradėjau. Man tiesiog... Labai nesiseka ruoštis egzaminui. Mano vardas Matthew, aš esu pirmakursis iš Grifų Gūžtos. Norėjau nusiraminti šiek tiek prieš eidamas miegoti, nes transfigūracija mane tiesiog žudo. Kuo, beje, tu esi vardu ir kuriame kurse?
Berniukas draugiškai nusišypsojo, tačiau mergaitė griebėsi už pilvo ir Matthew pašoko.
- Tikiuosi, nesiruoši manęs apvemti? - kiek griežtokai paklausė grifiukas, pasiruošęs, jeigu ką, dėti į kojas. Daboti kažkokios neaiškios ligonės jis nė nesiruošė.
-
-Na aš tik trečia diena po ligoninės, tad tikrai vėl nesiruošiu ten grįžti, o galvą skauda ne taip dažnai. O gulėjimas lovoje niekuo nepadėtų. Mat segu niekam nežinoma liga... -atsakė Karen ir šyptelėjo jausdamasi visai nejaukiai, nes vaikinas stebėjo ją. Išgirdusi atsakymą Rasel nusibraukė nuo akių plaukų sruogą ir atsakė:
-Esu Karen Rasel Džekė. Žinau vardas poilgis, bet geriau skamba kai dar būna prijungta dalis pavardės - De Taer.
Matthew staigiai atšokus Džekė nustebo dėl to poelgio, bet kai praėjo skausmas mergina nusijuokė iš vaikino žodžių:
-Aišku, kad nesiruošiu. Gali nebijoti. Sėks tik ant suoliuko, pavargsi dar stovėti, -stengėsi pasirodyti maloni, bet jai atrodė, kad nelabai tai pavyksta.
-O kas ten tokio sunkaus Transfigūracijoje, kad ji tave ,,žudo"? Gal padėti galėsiu nors beveik visus mokslo metus praleidau, -pabandė užvesti pokalbį klastuolė. -Gal draugais tapsime, -po kelių minučių prabilo.
Kadangi pavėsinėje nesimatė dangaus Karen išėjo iš jos ir prisėdusi ant laiptelio pakėlė akis į dangų kuriame matėsi visai nemažai žvaigždžių.
-
Matthew suprato, kad viso mergaitės vardo tikrai neįsimins, jis nebuvo tikras, ar prisiminė bent vieną. Ir kas per tėvai duoda šitokį vardą savo vaikui? pagalvojo berniukas.
- Žiūrėk tu man, - tyliai pratarė grifiukas, kai klastuolė pažadėjo neapsivemti ir ne itin ryžtingai grįžo į pavėsinę ir atsisėdo ant suoliuko.
- Nežinau, kodėl, bet visiškai neįkertu tos transfigūracijos. Bandau per pamokas negaudyti varnų. Kaip ir lankau. Bet vis tiek tai man yra kažkoks tamsus miškas. Niekada nepavyksta normaliai atlikti tai, ką reikia. O tu gal esi genijė, jeigu praleidai mokslo metus, bet esi pajėgi padėti?
Matthew nenorėjo, kad klausimas nuskambėtų sarkastiškai, tačiau, panašu, kaip tik taip ir nuskambėjo.
Karen užsiminus apie galimybę tapti draugais Matthew nutylėjo. Pernelyg jau kandžiai šneki pagalvojo berniukas, nors, reikia pasakyti, jis pats kalbėjo tokiu pat tonu. Mergaitei išėjus iš pavėsinės, jis išsekė iš paskos.
- Galbūt ir galime, - galiausiai atsakė jis, nenorėdamas visiškai ignoruoti paskutinių klastuolės žodžių.
Karen žvelgė į dangų, tačiau Matthew tai buvo nuobodu, tad jis galvojo, ką gi pasakius ar nuveikus. Kodėl visi turi būti kažkokie nelemti spoksotojai į žvaigždes? Visiška beprasmybė... galvojo grifiukas. Po kiek laiko jis paklausė:
- Matau, grožiesi dangumi. Ar tau patinka astronomijos pamokos?
-
Karen klausėsi Matthew kaip jam nesiseka kol galėjo pati pakalbėti:
-Na nesu aš ten kokia genija, bet namuose skaitydavau įvairias knygas tai ten ir apie Transfigūracija šiek tiek buvo. Tai gal padėti galėsiu jei pasakysi ką mokinotės ir ko nesupranti.
Išgirdusi teigiama atsakymą Rasel apsidžiaugė. Gal bent vieną draugą turėsiu ir nereiks kitų mokslo metų pradėti be draugų.
Vaikinui priėjus prie Džekė ir paklausus šiek tiek juokingo klausimo ji nusijuokė:
-Kaip man gali patikti astronomijos pamokos? -nusijuokė. -Gi beveik visus mokslo metus pragulėjau ligoninėje. Bet žvaigždes patinka stebėti. Daug įvairių paslapčių ten, neištirinėti pasauliai ir jų gyventojai. O tau? -užklausė mergina grifą.
Prasidėjus tylai klastuolė apsidžiaugė, nes galėjo girdėti kažkur tolumoje ūbaujančia pelėdą ir apuoką, svirpiančius svirplius ir daug kitų nakties garsų. Įdomu, o jam ar patinka būti tyloje? Gal paklausti ko nors, kad tylą prablaškyti?
-O kokia tavo šeima? Turi brolių ar seserų? -paklausė keistokų klausimų Karen. O būtina man apie šeima klausti? Negaliu aš tipo apie nieką kitą?
-
- Ak, taip, atsiprašau, - sumurmėjo Matthew, mergaitei užsiminus, kad ji praktiškai visus mokslo metus pragulėjo ligoninėje. - O Transfigūracijoje man nesiseka niekas. Tad net nežinau, nuo ko reikėtų pradėti.
Berniukas nedrąsiai šyptelėjo. Karen užsiminus apie astronomiją, grifiukas susiraukė. Bent kur nors mūsų požiūriai gali sutapti?
- Man astronomija nepatinka. Man ji atrodo visiškai nereikalinga. Gal ir įdomu, bet kažkoks laiko švaistymas. Tačiau žiūrėti į žvaigždes juk romantiška, ar ne?
Taaaip, pats tas romantikos mylėtojas pasišaipė iš savęs Matthew. Stojus tylai berniukas susimąstė. Atrodė, kad jis tik atsakinėja į klastuolės klausimus, bet pats nesugeba užmegzti normalaus pokalbio. Tai grifiukui nepatiko, bet jis negalėjo sugalvoti, ko gi galėtų paklausti. Tad jis tik sėdėjo ir klausėsi nakties garsų. Galiausiai mergaitė vėl prabilo. Neįdomesnės temos negalėjai pasirinkti? Na, bet vis geriau negu nieko pagalvojo Matthew ir prakalbo:
- Aha, mūsų šeimoje yra penki vaikai, aš jauniausias. Turiu tris brolius ir seserį. Du broliai rimtai užsiima chemija. Ko gero, nežinai, kas tai yra? Manau, galima tai įvardinti kaip žiobarišką nuodų ir vaistų variantą.
Matthew staiga nutilo. Velnias... Jau ir išsipliurpiau, kad esu iš žiobarų šeimos...
- Dabar, ko gero, pradėsi mane niekinti... Mano šeimoje nėra nė vieno burtininko, nežinau, kaip čia atsidūriau... O kokia tavo šeima?
Matthew labai nemėgo, kai viskas, ką jis pasakydavo, būdavo atsakymas į klausimą ir klausimas "o tu?", tačiau nieko negalėjo daugiau sugalvoti, tad tik atsigulė ant žolės ir pažvelgė į dangų.
-
Matthew paklausus ar žiūrėti į žvaigždes neatrodo romantiškai Karen tik nusijuokė:
-Tai ką sakai mes čia romantiškai sėdim ir stebim žvaigždes?
Vaikinui pasakojant apie jo šeimą ir paminėjo pats to nenorėdamas paminėjo, kad yra iš žiobarų giminės Rasel visai susidomėjo. Įdomu, labai įdomu. Gal paprašyti, kad daugiau apie žiobarus papasakotu?
-Na mano šeima nėra tokia gausi kaip tavo, šyptelėjo. -Turiu tik tėtį ir mamą, abudu yra vampyrai ir burtininkai. Tau neatrodo keistoka? -užklausė Džekė grifo. -Gal galėtum papasakoti daugiau apie žiobarų gyvenimą. Kokie jie? Ką mėgsta labiausiai daryti?
Stojus nejaukiai tylai mergina užsigalvojo apie savo šeimą. Įdomu ar ilgisi manęs tėvai? O gal visai pamiršo ir net neprisimena manęs? Ne, to negali būti ir niekados nebus. Jie tikrai manęs nepamirštu. Išvargusi klastuolė nejučiomis padėjo savo galvą ant Matthew pečių, bet tai pajautusi staigiai atšoko.
-A-a-aš ne-nenorėjau. Kažkaip užsigalvojau ir taip atsitiko, -teisinosi, bet pajautusi, kad gali būti dar vienas toks galvos padėjimas paklausė:
-Tu nieko prieš jai pasisėsiu galvą kai pavargsiu? Kaip draugė?
-
Matthew nutylėjo apie romantinę žvaigždžių pusę. Jam tai buvo tiesiog neįdomu, tad jis nutarė tos temos neplėtoti.
- Tavo abu tėvai vampyrai? - gerokai nustebo berniukas, kai klastuolė pradėjo kalbėti apie savo šeimą. - Kaip tai įmanoma? Ar tuomet tu irgi vampyrė?
Matthew kiek nusigando ir bandė nepastebimai pasitraukti šiek tiek toliau. Užklaustas apie žiobarų gyvenimą grifiukas sutriko. Jam viskas buvo taip suprantama, kad jis nė nežinojo, nuo ko pradėti.
- Hm... Na, aš net nežinau. Mes turime tokį dalyką kaip elektra. Dėl jos veikia daug mūsų naudojamų daiktų. Televizorius, kompiuteris, mes ir šviesą gauname per elektrą. Dažnai žaidžiame futbolą. Tai toks sportinis žaidimas. Nežinau, kaip paaiškinti...
Matthew nutilo ir galvojo, ką gi dar čia pasakius. Jam nė į galvą nešovė mintis, kad jis, ko gero, tiesiog pažėrė daug mergaitei nesuprantamų žodžių. Vis dėlto jam tai net nebūtų rūpėję - pernelyg sudėtingas klausimas...
Po kiek laiko trukusios nemalonios tylos grifiukas pajuto mergaitės prisilietimą. Ji ir pati to išsigando, tačiau Matthew net pašoko.
- V-viskas gerai, - sutrikęs atsiliepė berniukas, kai klastuolė pradėjo teisintis. Matthew gerokai išsigando, tačiau tai buvo visai smagu. Jo šeimoje apkabinimai nebuvo labai dažnas reiškinys, tad berniuką tai šiek tiek gąsdino, tačiau kartu ir šiek tiek viliojo. - Tai buvo tiesiog netikėta. Atsiprašau, kad taip reagavau.
Matthew vėl atsisėdo šalia Karen, visai pamiršęs, ką ji ne taip seniai kalbėjo apie vampyrus.
- Žinoma, gali padėti galvą man ant peties, - tyliai pratarė Matthew, nors jautėsi šiek tiek nejaukiai. - Bet jeigu esi pavargusi, gal nori eiti miegoti?
Stojo trumpa tyla, kad grifiukas skubiai pridūrė:
- Tu nemanyk, kad aš noriu tavęs nusikratyti. Man smagu sėdėti ir kalbėti su tavimi. Tiesiog nenoriu, kad pervargtum.
Kodėl aš būtinai turiu susimauti? liūdnai pagalvojo Matthew, mat jis buvo įsitikinęs, kad klastuolė pamanys, jog jis nori, kad ji nešdintųsi.
-
-Taip mano abu tėvai, -atsakė Karen. -Bet aš nesu vampyrė. Keista, taip?
Rasel atsisėdusi klausėsi Matthew pasakojimo apie elektrą.
-Visai įdomus dalykas ta elektra. O kas yra televizorius ir kompiuteris? Apie tokius dalykus girdžiu pirmą kartą. Gal galėtum ir apie juos papasakoti?
Vaikinui pasakius, kad apkabinimai, prisiglaudimai ir kiti panašūs dalykai jo šeimoje yra retas reiškinys Rasel su
šiek tiek nustebo, bet nedrįso klausti kodėl. Jam leidus padėti galvą Džekė taip padarė iš karto, nes buvo malonu jausti šiltą kūną.
-Aš nesu pavargusi man miegas reikalingas kaip musei mašina, -paaiškino grifui, bet pamačiusi miną kuri reiškė ,,Ką tu čia paistai?" paaiškino. -Na man miegas nėra beveik reikalingas. Užtenka numigti dvi-tris valandas ir jau būnu žvali. Greičiausiai čia tik vienintelis paveldėjimas iš vampyrų genų.
Praėjus šiek tiek laiko mergina dar prakalbo:
-Kai sakiau, kad esu pavargusi turėjau omenyje visai kitą, -nusijuokė. -Man tiesiog yra malonu justi šiltą kūną šalia. -Ir labai miela, kad manimi rūpiniesi.
Rudaplaukė užsinorėjo jį stipriai, stipriai apkabinti, bet susilaikė. Gal kitą kartą.
-Na dabar tavo eilė klausti.
-
- Gerai, kad tu nesi vampyrė, - šyptelėjo Matthew. - Matai, mane jie šiek tiek gąsdina...
Karen paprašius papasakoti, kas yra televizorius ir kompiuteris, berniukas sutriko. Jam tai buvo visiškai akivaizdus dalykas. Tačiau kaip paaiškinti žmogui, kuris tokių dalykų visai nesupranta, kas tai yra? Ak, kad taip galėčiau Wikipedijoj paskaityti, kas ten parašyta. Būtų daug paprasčiau galvojo Matthew. Kad tik netyčia neužsiminčiau apie Wikipediją ar internetą... Po kiek laiko berniukas galiausiai prabilo:
- Nežinau, kaip gerai paaiškinti. Televizorius yra daiktas, kuris turi ekraną ir tame ekrane tu gali matyti įvairiausius dalykus. Tarkim, sporto varžybas. Ne visi gali nueiti į stadioną, dėl to yra aparatai, kurie įrašo tas rungtynes ir tu gali tai žiūrėti per televizorių. Be to, gali matyti ir daug kitų dalykų, bet, manau, tai lengviausia paaiškinti. Kompiuteris... Hm... Jis irgi turi ekraną, kuriame tu taip pat gali matyti visokius dalykus. Bet jie yra įvairesni negu per televizorių. Pavyzdžiui, tu gali kam nors parašyti. Ir tas žmogus laišką gaus iš karto, nereikės laukti, kol pelėda atskris. Gali žaisti visokius žaidimus. Tam reikalui kompiuteris turi mygtukus. Tačiau taip pat gali ir stebėti sporto varžybas. Jeigu nori ir turi, ant ko, aš galiu nupiešti, gal bus kiek aiškiau.
Matthew nutilo ir pagalvojo, kad, ko gero, mergaitė nieko nesuprato. Tačiau berniukas nežinojo, kaip reikėtų paaiškinti, kad būtų tikrai suprantama.
- Oho, norėčiau galėti tiek trumpai miegoti, - pratarė Matthew. - Mano nuomone, miegas yra tik laiko švaistymas ir man gaila tų valandų, kurias aš pratįsau lovoje...
Kurį laiką jiedu sėdėjo šalia, mergaitė buvo pasidėjusi galvą Matthew ant peties ir šiam tai patiko.
- Mano eilė klausti, sakai? Ar tu nieko prieš, jeigu aš paklausiu apie tavo tėvus? Atsiprašau, jeigu tau nesinori apie tai kalbėti, bet man, tiesą sakant, smalsu. Ar jie iš tikrųjų geria kraują? Iš kur gauna?
Matthew nutilo ir tikėjosi, kad klausimas mergaitei nepasirodys pernelyg asmeniškas ar nemalonus.
-
-O kodėl jie tave gąsdina? Kad išsiurps tavo kraują? -nusijuokė Karen. Mattew ėmus pasakoti apie telezovirių ir kompiuterį Rasel išplėstomis akimis klausėsi apie juos. Pasiūlius nupiešti televizorių ir kompiuterių Džekė išsitraukė iš kišenės šiek tiek apglamžytą popieriaus lapą ir nediduką pieštuką.
-Va imk, -įteikė vaikinui lapą ir pieštuką. -Ir dar parašyk kur kas yra.
Po kiek laiko mergina vėl prakalbo:
-Na gal ir yra miegas laiko švaistymas, bet jei nori trumpai miegoti turi mažinti savo miegojimą. Po truputį kasdien ir gal tada po kurio laiko miegosi tiek pat kiek aš.
Grifui uždavus klausimą rudaplaukė šiek tiek pagalvojo ir ėmė atsakynėti:
-Taip mano tėvai tikrai geria kraują. Dažniausiai geria gyvūnų kraują tai būna kiškiai, lapės, kai kurie naminiai gyvūliai, bet kartais pasmaguriauja ir žiobarų krauju. Ypač per kokius žiobariškus renginius kai žmonių grūste, prigrūsta.
Jie ir toliau sėdėjo tyloje kol klastuolė vėl neprabilo:
-Na, o daugiau klausimų iš tavęs neišgirsiu ar jau man eilinį kartą klausti, -šyptelėjo Karen. -Dabar aš užduosiu klausimą, o tada tu. -O kokie gyvūnai tau patinka?
-
- Na... Man jie nejaukūs, - sumurmėjo Matthew, nė pats nesuprasdamas, kuo jį iš tiesų gąsdina vampyrai. - Jie... A... Na, jie ne žmonės.
O šita mergaitė - žmogus? nejučia paklausė savęs berniukas ir šiek tiek atšlijo. Tikėdamasis, kad ji to nepastebėjo grifiukas bandė vėl atsisėsti kaip sėdėjęs.
Tai prisidirbau niūriai pagalvojo Matthew, kai mergaitė paslaugiai išsitraukė popieriaus lapelį ir pieštuką. Ir kas gi tave už liežuvio tempė?
Grifiukas paėmė į ranką pieštuką ir galvojo, kaip čia nupiešti. Pradėjo nuo televizoriaus.
- Na, va, - pratarė jis, kai šiaip ne taip nupiešė kažką panašaus į televizorių. - Tai yra ekranas. Jeigu televizorius yra išjungtas, jis yra juodas. Tačiau jeigu paspaudi mygtuką, - berniukas parodė nupieštą mygtuką, nesivargindamas minėti pultelio, - televizorius įsijungia. Ir tada šitame ekrane ką nors matai. Na, pavyzdžiui, sporto varžybas.
Matthew pradėjo piešti nešiojamą kompiuterį ir tai užtruko be galo ilgai.
- Tai panašu. Čia yra mygtukai. Kaip minėjau, jais gali žaisti. Ant mygtukų yra parašytos raidės. Tai yra, jeigu ką nors kam nors rašai, naudoji tuos pačius mygtukus. Čia vėlgi yra ekranas.
Matthew net pavargo beaiškindamas. Karen kalbant apie miegą, jis pajuto, kaip jam to reikia, bet bandė neužmigti.
- Gal tu ir teisi. Bet aš dažnai jau po pietų noriu miego. Neturiu tiek valios. Nors ir manau, kad tai laiko gaišimas...
Mergaitei paprastai aiškinant, kaip jos tėvai geria kraują, Matthew vis labiau ir labiau šiurpo, bet stengėsi to neparodyti. Jie ir mano šeimos kraują gertų? O jie geria tol, kol nužudo? mąstė Matthew, bet nebedrįso klausti, nes ši tema jam buvo šiurpi.
Berniukas nemėgo klausimų - atsakymų žaidimo, bet jam buvo smagu bendrauti su klastuole, dėl to jis nesiskundė, tik pagalvojo, ką atsakyti.
- Man patinka pūkuoti gyvūnai. Nesvarbu, koks, jeigu jis minkštas ir pūkuotas. Dėl to man žuvys yra nemalonios. Paukščiai irgi nelabai. Anksčiau turėjau ilgakailį triušį ir jį labai mylėjau...
Berniukas nutilo ir susimąstė. Tada, tarsi prisiminęs, kad jam reikia klausti, ištarė:
- Ką manai apie kvidičą? Žaidi jį?
-
Matthew nupiešus televizorių, kompiuterį ir ėmus pasakoti šiek tiek apie juos Karen susidomėjusi klausėsi. Vaikinui baigus Rasel pasiėmė lapelį su pieštuku ir įsidėjo juos į kišenę. Įdomūs daiktai. Būtų įdomu kada išbandyti bent vieną iš šitų dalykų. Įdomiausia spėju būtų išbandyti kompiuterį.
-O jūs nepavargstat vaikščioti pirmyn atgal? Norėdami išjungti ar įjungti televizorių? -uždavė kiek keistoką klausimą. Grifui pasakius, kad mėgsta pūkuotus ir minkštus gyvūnus Džekė pritariamai palinkčiojo pritardama, kad ir jai jie patinka. Po kiek laiko Mattew uždavus klausimą mergina iš karto į jį atsakė:
-Nežinau lyg ir mėgstu, lyg ir nemėgstu. Pats žaidimas tai lyg ir įdomus, bet tie stumdymaisi, mušimaisi dėl kamuolių ne man. Nepakenčiu smurto.
Kiek pagalvojusi rudaplaukė irgi uždavė klausimą vis dar pasidėjusi galvą ant Mattew peties:
-Kad jau pradėjom kalbėti apie magiškus dalykus tai aš irgi užduosiu panašų klausimą. -Tau patinka Burtų trikovės turnyrai?
-
Karen paklausus, ar žmonės netingi vaikščioti iki televizoriaus, kad jį išjungtų, Matthew vos nenusikeikė. Panašu, kad teks užsiminti apie pultelį niūriai pagalvojo berniukas.
- Na, nereikia to daryti dažnai. Įsijungi, pažiūri varžybas ir tada išjungi, - pratarė grifiukas, tikėdamasis, kad to užteks. Tačiau po to netyčia išsprūdo: - tačiau dabar mes dažnai naudojame pultelius. Tai yra toks nedidelis daiktas, turintis mygtukus, kurį galima naudoti televizoriaus įjungimui ir išjungimui. Jis nėra prikabintas prie televizoriaus, dėl to jį galima atsinešti į fotelį.
Klastuolei kalbant apie kvidičą, Matthew staiga suprato, kad jis beveik nė negirdi, ką ji šneka, tik mėgaujasi akimirka. Nors berniukas buvo vis labiau ir labiau pavargęs ir mieguistas, jam buvo malonu sėdėti čia ir šnekučiuotis. Laimei, Matthew išgirdo klausimą. Deja, jis ne ką tegalėjo atsakyti.
- Burtų trikovės turnyrai? Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kas tai yra. Tačiau man patinka visokios varžybos, todėl manau, kad patiktų. Gali šiek tiek papasakoti apie tai?
Grifiukas tikėjosi, kad tai skaitysis kaip klausimas, bet suprato, kad, ko gero, ne. Jis nutilo ir kurį laiką galvojo, ko gi čia paklausus. Jis norėjo, kad klausimas būtų įdomus ir jam, ir Karen. Galiausiai Matthew pratarė:
- Ar tau patinka Londonas? Jeigu esi iš jo, kaip gyvenimas tokiame dideliame mieste? Jeigu esi iš kitur, ar patinka apsilankyti Londone?
-
Matthew pasakius, kad nereikia dažnai vaikščioti ir dar užsiminus apie pultelį Karen jau tikrai norėjo išbandyti visus tuos dalykus kompiuterį, televizorių ir pultelį. Vaikinui uždavus klausimą kas yra burtų trikovės turnyrai Rasel kuo galėdama aiškiau paaiškino:
-Pirmiausia iš kitų burtininkų mokyklų suvažiuoja jų geriausi mokiniai ir tada įvyksta šventė. Po šventės kitą dieną į Ugnies taurę tie kas nori dalyvauti meta lapelius su savo vardais, o dar po kelių dienų vėl vyksta šventė ir tada Ugnies taurė išrenka 3 mokinius ir jau kitą dieną įvyksta pirmoji rungtis. Tai gali, bet kas. Ką nors išgelbėti, paiimti ar įveikti kokią kliūtį. Kas įveikia rungtis gauna po tašką, o pasibaigus burtų trikovės turnyrui paskelbiamas nugalėtojas. Čia lyg ir viskas, gal ką nors ir suklydau pasakodama, bet viskas vyksta panašiai.
Praėjus kelioms minutėms grifas uždavė klausimą ir Džekė vis dar bandydama sušlapinti gerklę prakalbo:
-Nežinau ar jis man patinka ar ne, -šyptelėjo. -Aš negyvenu Londone, gyvenu Velso kaimelyje, bet kartą į metus užsuku į Londoną ir kelias dienas ten pasisvečiuoju. Tai nelabai spėja pabosti, nes visąlaik atsiranda kas nors naujo. O tau kaip tenai? -šiek tiek nutilusi mergina ėmė galvoti klausimą, nes šitas nelabai turėjo skaitytis, tad reikėjo sugalvoti kitą.
-O kur jūs važiuosit šiais metais atostogauti?
-
Kol Karen kalbėjo apie Londoną, Matthew pajuto, kad jam yra labai šalta. Kurį laiką jis stengėsi į tai nekreipti dėmesio, tačiau mergaitei baigus kalbėti, berniukas įsidrąsinęs prabilo:
- Klausyk, man darosi labai šalta. Ar galiu tave apkabinti?
Matthew net pats nustebo, kad išdrįso to paklausti ir tikėjosi, kad mergaitė nieko nepagalvos. Tačiau pamažu darėsi sunku kęsti šaltį, tad berniukas turėjo kažką daryti. Po kiek laiko jis atsakė ir į klausimą:
- Aš Londone esu buvęs tik vieną kartą. Per paskutinę rugsėjo pirmą, kai važiavome į Hogvartsą. Dėl to nieko negaliu pasakyti. Tik tiek, kad tėtis buvo tris kartus pasiklydęs.
Nors ir naudojom GPS pagalvojo Matthew, bet garsiai to nepasakė. Nes aiškinti, kas yra GPS, berniukas nejautė jokio noro.
- Aš nežinau, ar mes iš viso kur nors važiuosime, - liūdnokai atsakė grifiukas į naująjį klastuolės klausimą. - Paprastai mano tėvai visą vasarą dirba, nes jie dirba turizmo srityje. - Tikiuosi, ji žino, kas yra turizmas... - Dėl to paprastai aš visą vasarą praleidžiu pas močiutę. Aš gyvenu Isle of Man, ten labai didelių miestų nėra, tačiau tikrai yra ką veikti. Gal esi buvusi?
Matthew nutilo ir kurį laiką galvojo, ko gi čia paklausus. Galiausiai į galvą šovė mintis.
- Koks yra tavo santykis su vandeniu? Turiu omeny, ar mėgsti maudytis? Galbūt užsiimi kokiu nors vandens sportu?
-
Matthew paklausus klausimo Karen atsakė:
-Gali apsikabinti jai tai tau padės sušilti, -tarė ir patraukusi galvą nuo peties, kad būtų patogiau apkabinti laukė.
Tikriausiai jis skaito mintis, nes neseniai aš norėjau jį apkabinti, o dabar jis pats apsikabinti nori. Vaikinui ėmus pasakoti, kad kai važiavo į Hogvartsą tik tada yra buvęs Londone ir per tą vieną kartą spėjo pasiklysti Rasel nusišypsojo.
-Nesu ten buvusi, bet manau norėčiau visai aplankyti, -atsakė.
Grifui uždavus klausimą Džekė šiek tiek pagalvojo ir atsakė:
-Mėgstu visai maudytis. Kai būname kur nors išvažiavę stengiuosi išsimaudyti visose vandens telkiniuose. Na nebent būna daug žmonių ir neturiu maudymosi kostiumėlio, -nusijuokdama pridūrė mergina. -Neužsiemu aš jokiu vandens sportu. Nors ir nelabai norėčiau. O tu kaip su vandeniu draugauja, -paklausė klausimo kuris nelabai skaitėsi kaip klausimas.
Šiek tiek pagalvojusi rudaplaukė paklausė klausimo:
-Kokią šalį labiausiai norėtum aplankyti?
-
Matthew kiek drovėdamasis apkabino Karen. Tai šiek tiek padėjo ir berniukas tikėjosi, kad po kiek laiko bus šilčiau. Svarbiausia, kad ji nieko nepagalvotų, ko nereikia pagalvojo berniukas.
- Aš irgi visai norėčiau apžiūrėti Londoną. Ir nepasiklysti, - nusijuokė Matthew.
Mergaitei kalbant apie vandenį, berniukas su liūdesiu pagalvojo apie savo situaciją, kurios pasakoti nelabai norėjo. Būdamas visai mažas, jis labai mėgo maudytis. Tačiau prieš keletą metų prasidėjo kažkokia alergija ir Matthew galėjo praustis tik švariu vandeniu. Bet koks ežero ar upės vanduo jam keldavo baisų niežuly, jau nėra ką ir kalbėti apie jūrą... Žinoma, Karen paklausė, ar Matthew draugauja su vandeniu. Grifiukas kurį laiką patylėjo ir pratarė:
- Anksčiau labai mėgau maudytis. Kiekviena proga eidavau į ežerą ar jūrą.
Tik pradėjęs sakinį, Matthew pasigailėjo: kadangi jis pasakė "anksčiau", automatiškai kyla klausimas, o kas gi (ir kodėl) po to? Vis dėlto berniukas to nebesakė. Tik pridūrė:
- Aš sportu iš viso jokiu neužsiimu. Nei vandens, nei kokiu kitokiu. O kodėl nemėgsti maudytis, jeigu yra daug žmonių? Nemanau, kad yra ko kompleksuoti.
Kol Karen galvojo klausimą, berniukas pažvelgė į dangų. Buvo labai tylu ir kažkaip netikėtai gera. Po kiek laiko Matthew gavo atsakyti į klausimą.
- Tiesą sakant, net nežinau, - pradėjo jis. - Mane nelabai domina tos populiarios Europos šalys, kaip, tarkim, Italija ar Prancūzija. Man daug įdomiau ten, kur nelabai ką žinome. Tarkim, kokia Afrika ar Centrinė Amerika. Man atrodo, kad ten slypi kažkas įdomaus ir gal netgi romantiško.
Kelionių temos Matthew visada patiko. Todėl ir naująjį klausimą jis sugalvojo apie tai:
- Ar daug kur esi keliavusi? Gal gali papasakoti kokį nors įdomu su kelionėmis susijusį nuotykį?
Uždavęs klausimą berniukas dar labiau prigludo prie Karen, nes jis niekaip negalėjo sušilti.
-
Matthew apsikabinus Karen ji pasijautė šiek tiek šiltai. Vaikinui paklausus kodėl ji nesimaudo prie daug žmonių Rasel greitai atsakė:
-Na aš prie jų maudausi jeigu turiu maudymosi kostiumėlį, bet jeigu neturiu tai nesimaudau, nes tikrai nėra malonu kai kiti žiūri į tave kai esi visiškai be rūbų, o tau irgi nemanau ar patiktų kai į tave žiūrėtų žmonės, -plačiai nusišypsojo.
Grifui ėmus pasakoti apie šalis Rasel jo klausėsi išplėtusi ausis, kad geriau girdėtų.
-Na esu aplankiusi daug šalių, tad ir įvykių yra buvę įvairių. Tad net nežinau kuris čia įvykis galėtų būti įdomiausias, -šiek tiek pagalvojusi Džekė ėmė pasakoti įvykį. -Na nemanau, kad man jis yra linksmas, bet bent jau man atrodo įdomus ir geriausiai atsimenu jį. Tai tą dieną važiavom link kažkokio ežero kurio pavadinimo nelabai atsimenu. Šiek tiek aukščiau palypėjus buvo galima šokti į vandenį nuo olos, tad aš irgi užsinorėjau nušokti. Užlipau, palaukiau kol kiti nušoks ir tada pati nušokau. Buvo visai fainiai. Pirmais kartais buvo šiek tiek baisu, bet kai įpratau šokinėjau iki tol kol išvažiavom atgal į viešbutį.
Mergina nutilo galvodama klausimą, nes tai jai nesisekė labai gerai.
-Kokios tu muzikos mėgsti klausytis? -pagaliau sugalvojusi klausimą paklausė rudaplaukė.
-
- Oho, aš visada bijojau iš aukštai šokinėti į vandenį, - pratarė Matthew, kai Karen papasakojo apie kelioninį įvykį. - Net nežinau, kodėl. Tiesiog man tai nepatinka ir tiek.
Matthew sėdėjo ir mėgavosi akimirka. Jam buvo labai gera sėdėti naktyje ir šnekėtis. Po kiek laiko, klastuolei uždavus klausimą, berniukas susimąstė.
- Hm... Net nežinau, - galiausiai pratarė jis. - Mano tėtis klauso daug roko, dėl to ir aš kartais jį girdžiu. Tačiau vis dėlto nepavadinčiau to klausymusi. Aš pats nelabai mėgstu klausytis. Tačiau kartais įsijungiu kokią klasikinę. Na, operą ar ką nors panašaus.
Tik pasakęs paskutinį sakinį, Matthew suprato: tikiuosi, kad ji žino, kas yra opera? Neįsivaizduočiau, kaip reikėtų paaiškinti...
Kurį laiką grifiukas tylėjo ir žiūrėjo į dangų. Jis niekaip negalėjo sugalvoti klausimo, net atrodė, kad Karen galbūt užmigo. Berniukas ilgokai tylėjo, bet galų gale, tikėdamasis, kad mergaitė nemiega, paklausė:
- Kaip įsivaizduoji kosmines keliones? Kaip tai turėtų vykti? Ar norėtum pati nuskristi į kosmosą?
Matthew nutilo ir labai tikėjosi, kad sulauks atsakymo.
-
Mattew atsakius į klausimą ir užsiminus apie kažkokią operą Karen suprendė jo nevarginti su savo nežinojumu. Jam uždavus klausimą Rasel šiek tiek pagalvojo ir atsakė:
-Šiaip net nežinau. Nelabai domiuosi tomis kelionėmis į kosmosą. Na kartais ką nors pasiskaitinėju knygose ar dar kur nors, bet šiaip tai mane nelabai traukia. Nemanau, kad norėčiau skristi į kosmosą, nes man užtenka ir to kas matosi iš žemės. O tu pats norėtum nuskristi?
Džekė žinojo, kad jau vėlu ir jau reiktų eiti vidun, nes grifas negalėjo miegoti tik 2-3 valandas, jam reikėjo 9-10, o po tiek laiko jau turėjo būti rytas.
-Mattew, -kreipėsi. -Sakau gal dabar užduodu tau klausimą, tu jį atsakai ir užduodi klausimą arba kai į jį atsakysi tada keliausim į pilį, nes jau vėlu, o tau reiktų išsimiegoti, jeigu nori rytoj rytą neužmigti per pamokas, gerai? -paklausė ir ėmė galvoti kokį uždavus paskutinį ar priešpaskutinį klausimą. -Esi padaręs kada nors kažką ko nenori prisiminti? Ir jei gali ar gali papasakoti apie tai? Neskaitant ėjimo į Uždraustąjį mišką, nes ten visi vaikšto, -paklausė ir šyptelėjo.
-
Karen nepaklausus, kas yra opera, Matthew apsidžiaugė. Gerai, kad bent apie kažką galime pasišnekėti pagalvojo jis. Vis dėlto berniukas nebuvo pernelyg didelis operos žinovas, kad galėtų plėtoti šią temą.
- Į kosmosą aš norėčiau nuskristi. Sakoma, kad visi vaikai svajoja tapti astronautais - žmonėmis, kurie skrenda į kosmosą. Bent su manim taip ir buvo. Labai norėčiau nuskristi iki Marso.
Klastuolei užsiminus, kad jau yra vėlu, Matthew pajuto, koks yra pavargęs, tad atsakė:
- Gerai, sakai, aš jau visai noriu miego... Jeigu sugalvosiu, užduosiu klausimą, bet nepažadu. O ką atsakyti į tavo klausimą - net nežinau. Tiesą sakant, aš nesu buvęs Uždraustajame miške. Ir neprisimenu nieko tokio baisaus, kad nenorėčiau prisiminti. Yra dalykų, kurie tada, kai vyko, atrodė baisūs ar nemalonūs, tačiau po kiek laiko prisiminti visai smagu. Tarkim, esu važiavęs dviračiu miške naktį. Buvo tikrai baisu ir atrodė, kad daugiau niekada to nedarysiu. Nes pilna gyvūnų ir nakties garsų. Tačiau dabar prisiminti smagu.
Matthew nutilo ir susimąstė. Po kurio laiko berniukas suprato, kad joks įdomus klausimas jam neateina į galvą. Tad jis pasakė:
- Nieko nebesugalvoju, ko gi galėčiau paklausti. Todėl, jeigu tu nieko prieš, manau, eisiu į pilį.
Matthew plačiai nusižiovavo ir atsistojo, tačiau kol kas niekur nėjo, nes nenorėjo, kad mergaitė pagalvotų, jog jis nori pabėgti.
-
Suzu neskubėdamas traukė nežinomais keliais ežero pakrante. Jam buvo nuobodu, norėjosi veiklos, tad ir sumąstė pasivaikščioti. Berniukas kišenėje turėjo kelias šokoladines varles, kurios įnirtingai stengėsi pasprukti, ir burtų lazdelę rankoje, mat nusprendė pabandyti kažką pasimokyti. Aišku, burti jis bijojo ir dar kaip, bet buvo pakankamai protingas, kad suvoktų, kad jeigu burti neišmoks turės pasilikti ne vienerius metus Hogvartse, Žiobarotyros pamokos jo neišgelbės.
Taip eidamas vaikinukas išvydo pavėsinę, bet ja pasimėgauti nespėjo, kadangi iš jo kišenės pabėgo nelemta šokoladinė varlytė. Supykęs, kad taip nepasisekė jis paėmė kitą varlę, įsigrudo į užsegamą kišenę, kuri buvo po jo mantija megztinyje, ir puolė gaudyti pabėgusią draugužę, kuri kaip tik ir nušokavo į minėtąją pavėsinę.
-
Į pavesinė grifiukė ėjo su tikslu paskaityti ir pasidžiaugti gamta. Rankoje nešėsi seną knygą apie magiškuosius gyvūnus kuria prieš kelias dienas buvo pasieėmusi iš bibliotekos. Jau priėjusi gana arti pamatė pavesinėjė begiojantį berniuką, atrodė lyg gaudytu kažkokį padariuką. Priėjusi arčiau pavėsinės, mergaitė vis dėl to suprato ką berniukas gaudo. Suprato tik dėl to nes prie pavesinės įėjimo esančių laiptų pamatė mažą, su pavėsinės fonu susiliejusia šokoladinę varlytę. Pradėjusi tyliau eiti, grifiukė nutipeno prie varlytes ir su delnais uždengė varlę. Tada suėmusi varlę tarp delnų mergaitė tarė:
-Mmm... labas, kartais ne šito ieškai? Kitą kart labiau saugok varlytes jei dar norėsi jas valgyti.- Nusišypsojusi ištiesė rankas link berniuko.
-
Vaikinukui varlytės gaudyti nesisekė, atrodo, kelis kartus jo rankos buvo prie pat, jis jautė tos varlytės šonus, bet pagauti nepavyko. Ta nelemta varlytė Suzu sunervavo ne šiaip sau, nes jis jos ne tik nebepagavo, bet ir iš akių pametė. O tada išvydo nepažįstamą mergaitę.
-Labas...-nejučia pasisveikinęs vaikinukas nužvelgė atėjūnęs rankas ir kiek išraudęs linktelėjo galvą. Kokia sėkminga diena! Jis vargsta suvarlytėm ir dar kažkokia mergiotė tai padaro...
-Ė... Ačiū...-nesugalvodamas, ką turėtų daryti rudaplaukis draugiškai nusišypsojo. Jam vis dar buvo gėda, o ir kaip tinkamai atsidėkoti nežinojo. Tada jo kišenėje suspurdo antroji varlytė, ji taip pat stengėsi ištrukti, tik šiai to padaryti tikrai nepavyks.
-M... Gal nori vienos varlytės? aš turiu ir antrą,-vis dar nežinodamas, ką turėtų daugiau pasakyti ir tvirtai laikydamas spurdančią šokoladinę varlytė berniukas stebėjo Grifiukę.
-
Vaikinukui sveikinantis su Žaneta, pastaroji vis dar tiesė rankas link berniuko jausdama tarp delnų besispardančia varlyte. Berniukui perimus gyvą skanėstą į savas rankas, mergaitė pastebėjo kiek raustelėjųsį berniuko veidą, todėl pati drąsinantčiai šyptelėjo taip norėdama parodyti, kad visai čia nėra ko gėdytis. Nieko nelaukdama mergaitė nusivalė kiek šokoladu išsitepusias rankas ir prisėdo ant suoliuko pritvirtinto prie pavėsinės sienos su didžiuliu langu be stiklo užimančiu pusę sienos. Atsisėdusi grifiukė susidėjo savo daiktus - seną knygą ir burtų lazdelę - šalia, klausėsi berniuko pasiūlymo.
- Ar tai būtu prizas man? - nusijuokusi tarė - Varlytė dar niekam nepakenkė ane? Beje aš esu Žaneta iš grifų gūžtos o tu? - Prisiminusi, kad apsirengusi su mokyklos uniforma, pasijautusi gana kvailai pasakiusi tokia akyvaizdų faktą, grifiukė išraudonavo. Bandydama nuslėpti raudonį pažvelgė pro langą į ežerą. - Ką žadėjai vekti čia? Gal sutrugdžiau?
-
-Jeigu nori, kodėl gi ne?-vaikinukas draugiškai nusišypsojo. Jis tvirtai suspaudė kairėje rankoje savo varlytę ir tada atsargiai išsitraukė šokoladinę draugužę. Šioji dar stipriau spurdėjo, nei ta, kuri buvo pabėgusi. Suzu priėjo prie Grifiukės ir atsargiai perdavė jai spurdančią varlytę.
-Tik imk greičiau, nes pamesiu ją...-rimtai sakydamas berniukas atsitraukė. Po visų gaudynių savo varlytės valgyti jis nenorėjo, juolab, jį visados erzino tas spurdėjimas, tad įsidėjo bėgikę į kišenę, kurioje pirmai buvo jos draugužė, ir užsegė ją.
Berniukas atsisėdo netoli Žanetos.
-Aš esu Suzu,-berniukas šyptelėjo.-Ir taip pat esu iš Grifų Gūžtos, tik, kažkaip... Tavęs nematęs,-patraukęs petukais vaikinukas geriau įsižiūrėjo į mergaitę, kad įsitikintų, ar tikrai niekur nėra matęs.
-Kodėl turėtum? Nė neatsimenu, ko čia ėjau...-berniukas pasikašė pakaušį, jis iš tikrųjų per varlytę viską pamiršo.-Ai! Man tiesiog buvo nuobodu... Na, o tu? Ką čia veiki?
-
-Jo gali būt, kad nematęs, nesu dažna lankytoja bendrąjame kambaryje ar ten kur renkasi daug žmonių. Turiu baimę žmonėms... - Supratusi kaip kvailai tai skambėjo išraudonavusi iškart taisė situaciją. - Na, turėjau omenį man pradeda suktis galva vietose kur yra per daug žmonių. Todėl dažnai einu į tokias ramesnes vietas kuriose mažiau žmonių. Tokias kaip ši! Ir žinok retai randu varlytes begaudančius berniukus. - Sukikenusi tarė grifiukė. - O šiandien čia atėjau irgi atėjau neturėdama tikslo, bet pasiėmiau knygą ir burtų lazdelę, gal kiltu noras ką nors nuveikt. - Mergaitei baigus gana ilga monologą, nusisuko ir pažvelgė į ežerą. Ežeras tiesiog spindėjo gyvybe, mažos vėjo sukeltos bangelės vinguriavo ežeru ir luždavo atsitrenkdamos į smeliuotą kampą. Na nežinau ar galima taip sakyti nes tos bangelės vis dėl to buvo begalo mažos. Kartais jei gerai įsižiurėdavai galėdavai pamatyti paviršiumi plaukiojančias žuveles ir dar įvairiausius padarus. Taip pat ties paviršiumi skraidydavo paukšteliai čiulbėdami ausiai molonias melodijas. Supratusi, kad kvailai užsisvajojusi spokso į ežerą, atsisuko atgal į berniuką ir paklausė:
-Vis dėl to gražu čia argi ne? - Nežinodama kaip pratęsti pokalbį grifiukė uždavė patį banaliausią klausimą kokį tik galėjo sugalvoti. - Mm... tai kokios tau pamokos labiausiai patinka? Ir šiaip kaip sekasi naujieji mokslo metai?
-
-Tikrai?-vaikinukas susidomėjęs nužvelgė mergaitę, jam tai pasirodė gan keistas, tačiau tuo pačiu įdomus dalykas. Jis yra kažką iš tėvų girdėjęs apie žmones, kurie nemėgsta būti vietose su daug žmonių, tačiau, kad šie bijotų jų, negirdėjo.
Vaikinukas linkčiojo galvą, tačiau jis turėjo daugybę klausimų, kadangi negalėjo suvokti, kaip galima bijoti žmonių.
-Įdomu... O kodėl tu jų bijai? Nuveikti, mes aišku, galėsime kažką, bet man labai įdomu...-Suzu nuleido akis, tačiau nusprendęs, kad nėra ko gėdytis jas vėl pakėlė ir nusišypsojo. Rodos, jis sutinka tik keistus žmogučius, kurie būna kažkuo pasižymėję. Mergaitė iš Žiobarotyros buvo ryškiai išsiskirianti sava išvaizda, o šioji Grifiukė... baimėmis? Suzu akys ją dar kartą nužvelgė, jis svarstė, kaip žmogus gali patekti į Grifų Gūžta, tačiau bijoti tokio dalyko? Būti su žmonėmis... Nors, tada jis pasvarstė, kad pats bijo miško, nors, bijo, per lengvas žodis... Jis siaubingai jo nekentė ir paniškai bijojo.
-Taip... Čia gražu,-vos vos šyptelėjęs jis įsižiūrėjo į vieną tašką svarstydamas, ką turėtų jai pasakyti. Jo kišenėje suspurdo varlytė, tačiau Suzu nespėjo jos išsitrauki, kai išgirdo naują klausimą.
-Hm... Pamokos, turbūt Žiobarotyra, mane labai labai domina žiobarų gyvenimas... Jie tokie įdomūs žmonės! Žinai, jie gydo žmones juos išpjaustydama... Keisti žmones, ką?-Vaikinukas vėl nužvelgė Žanetą ir atsiminė, kad buvo užduotas ne tik šis klausimas.-Ai... Ir, na, nežinau, ne į visas pamokas einu, nes lazdelių nemėgstu,-patraukęs pečiais berniukas pagaliau išsitraukė savo šokoladinę varlytę ir gan greit ją suvalgė. Šioji buvo tikrai skani, Suzu panoro dar vienos, tačiau nusprendė, kad jei atidavė, tai nereikalaus atgal, nes taip negalima.
-Hm... Gal pademonstruotum savo gebėjimais? Žinai, lazdelių aš nemėgstu, nes labai greitai galiu kažką susprogdinti, tačiau pažiūrėti, kaip kiti buria, visai įdomu.
-
Berniukas įbėgo į pavėsinę net uždusęs. Nė pats nežinojo kodėl bėgo visą kelią nuo pilies. Matyt reikėjo išeikvoti susikaupusią energiją. Sustojęs atsirėmė delnais sau į kelius, bandydamas atgauti kvapą. Kelis kartus giliai įkvėpęs šalto oro sukosėjo. Tai buvo šiek tiek nemalonu, tačiau jam buvo visvien. Elrodas jautėsi tą akimirką laimingas. Džiaugėsi laisve nuo pamokų ir namų darbų. Kai jokie nepadaryti darbai negraužė berniuko sąžinės, jis galėjo tiesiog pasimėgauti popiete.
- Kaip čia gražu, - balsu sau ištarė Elrodas.
Jam patiko gamta. Ypač vanduo. Galiausiai atsisėdęs ant suoliuko ir pradėjęs vėl tolygiai kvėpuoti jis apsidairė. Ant vandens žaidė saulė. Nors oras buvo žvarbus, saulė maloniai šildė jam veidą ir jis nutarė čia kiek pasėdėti.
-
Mija išėjo iš miško ir pamačiusi pavėsine nusprendė truputi pailsėti. Manau dar nesibaigė pamoka todėl galima truputi pailsėti. Pagalvojo Mergaitė ir nubėgo prie pavėsinės. Atsisėdusi ji susimastė O ką aš pasakysiu profesoriau kai grįšiu į klasę, juk nieko įdomaus nenutiko tik tai kad panaudojau pirma kart Protego Duo . Ji labai tikėjosi, kad nesutiks namų elfų pavėsinėje. Staiga ji pamatė tolumoje elfus kurie išeina iš miško. Gal jie manęs nepamatys paklausė savęs švilpė. Namų elfai artėjo prie jos, o Mija pradėjo lėtai judėti prie pilies, kad ją nepamatytu. Bet vienas elfas atsisuko į pirmakursė ir paleido kerus. Mergaitė pavyko nusisukti, bet antras jau taikėsi į ją. Ji greit išėmė savo lazdelę ir pasakė:
-Protego.- Mergaitė pajuto, kad balsas pasikeitė ir gerklė pradėjo stipriau skaudėti, bet jai tai nesutrugdė sėkmingai panaudoti kerus.
Po to ji nubėgo į Hogvartsa...
-
Ankstyvas šeštadienio rytas. Laikas, kai visi normalūs žmonės, ypač mokiniai, saldžiai miega lovose. Tačiau Fiadh išlindo iš pilies ir labai laiminga patraukė ežero pusėn. Atrodo, ko čia reikėtų džiaugtis, jeigu ji išsivertė iš lovos taip anksti? Tačiau mergaitė turėjo priežastį. Ir labai rimtą. Ji išdrįso paprašyti gerokai vyresnės merginos pagalbos! Ir, svarbiausia, ta mergina sutiko! Fiadh ilgai nedrįso to padaryti, tačiau galiausiai priėjo prie merginos, padėjusios - ar norėjusios padėti - transfigūracijos pamokoje ir paprašė, kad ji pamokytų profesoriaus Greywindo užduotų ferula kerų. Ką gi, gal nereikia stebėtis, kad šiaurės airė įsidrąsino kreiptis į Oliviją. Mat profesorius Greywindas buvo daug baisesnis žmogus už bet kurį kitą. Žinoma, Fiadh buvo tikra, kad daugiau nesirodys transfigūracijos pamokose. Tačiau į egzaminą juk vis tiek reikės ateiti. O tas žmogus nepanašus į tokį, kuris greitai pamiršta tokius dalykus. Tad tikrai geriau išmokti tuos prakeiktus kerus...
Fiadh žinojo, kad atėjo kiek per anksti. Tačiau ji jau buvo buvusi pavėsinėje, kurioje susitarė susitikti su Olivija. Ir žinojo, kad čia yra smagu ir gera pasėdėti. Tad pasinaudojo proga pabūti čia kelias papildomas minutes. Savaime suprantama, artėjant laikui, kai turi ateiti vyresnioji grifė, trečiakursė pajuto kylantį susijaudinimą. Buvo tikra, kad jai nesiseks. Juk tam ji ir yra Fiadh, kuriai motina nuolat kartoja, kad ji nieko nesugeba... Tačiau Olivija pasirodė esanti maloni mergina, tad šiaurės airė tikėjosi geriausio.
Šviesiaplaukė sėdėjo ant suoliuko ir laukė.
-
Ryto vėsa pakuteno skruostus, su niekuo nesupainiojamas rudens ir lietaus kvapas siūbtelėjo kvėpavimo takais tarsi išvalydamas visą dulkių, nuobodulio, kalbų ir tvankumos kupiną kasdienybę. Įkvėpė dar kelis kartus mėgaudamasi pojūčiu, kai vėsus oras suspaudžia gerklę, tačiau ne iki skausmo - žiemos dar nebuvo matyti. Rytas, vėsuma alsuojantys marmuriniai koridoriai, kuriuose negirdėti įprasto šurmulio, palaiminga rudens tyla, sklandanti kažkur virš ežero. Ramu. Žvaliai nusileido laiptais ir bėgte pasileido ežero link. Jau būtinybe, net manija tapęs jausmas užvaldė jusles, iš galvos iššlavė mintis, nuramino pojūčius. Gavęs fizinio krūvio kūnas atsibudo ir įsitempė. Vos kelių minučių užteko apsimiegojusią neva moksleivę paversti tuo, kuo ji turėjo ir norėjo būti: budria, žvalia, stipria ir jaunyste bei laisve trykštančia būtybe.
Nenoromis sustojo. Šįryt pati sau ant sprando užsikrovė šokią tokią atsakomybę, kuria dabar nepasakysi, kad per daug džiaugėsi. Kad ir kas buvo užėję, po pamokos pažadėjo padėti tai vargšei mergaitei, regis, užsitraukusiai visokeriopą Džei nemalonę. Pirma tas Vintersas su pelėdos paslaugų poreikiu, po to ji... Be manęs netinginiavo, ką bepasakysi. Ar Džonas neprižiūrėjo, m?
Palaimingoje rudens pilkumoje lininiai plaukai buvo tarsi staigus ir pernelyg šviesus spalvos kirtis. Vadinasi, panelė sudėtingu vardu, kurio vis dar nemokėjo ištarti, jau buvo ten. Nedidelis krebždantis narvelis ėmė sverti jį laikiusią ranką. Per savo neilgą gyvenimą buvo mačiusi daug baisesnių sužalojimų nei tuoj teks pamatyti ant pelių, tačiau malonu nebus. Vyptelėjo. Anksčiau nesusimąstė, ar tokiais veiksniais nekvestionuoja Džei, kaip mokytojo, autoriteto, tačiau ir dabar tai nelabai rūpėjo. Akivaizdu, kad šitai šviesiai mergaitei gyvenimo negandas parodyti reikia kiek, hmm, švelnesniu būdu, nei tai darė gerbiamas profesorius.
- Labas rytas,- nepaisant garbanas kedenančio lngvo vėjelio ir skruostus glostančios rudeniškos vėsos, nebėgant kaipmat pradėjo imti žiovulys. Mažokai miegojo. Ant suoliuko šalia Fiadh be ceremonių pastatė narvelį, kuriame krebždėjo pelės. Nebuvo sunku jų prisigaudyti, įsinešti pilin - kitas reikalas.- Jeigu nieko prieš, pradedam. Ferula nėra sudėtingi, tačiau labai pravartūs kerai,- nebuvo mokytoja ir nesiekė ja tapti, todėl jautėsi visai ne savo vietoje. Lazdele turi parodyti į objektą, na, koją, ranką, ar, šiuo atveju, letenėlę,- vien mintis apie procesą ją pykino. Išsitraukusi savąją juodmedžio kelis kartus parodė.- Pabandyk pati.
Atsidūsėjusi Livi jau siekė narvelio, tačiau prisiminusi mergaitės sėkmę per Džei pamoką, sustojo. Akivaizdu, jog greitis (Individualias asmenybes veikia skirtingi metodai, vienintelis sunkumas - jas surasti, mielas pedagoge) čia nepadės.
-
Palaiminga rudens tyla ir ramybė buvo nutraukta artėjančių žingsnių. Vis dėlto Fiadh negalėjo tuo skųstis, juk ji pati paprašė pagalbos. Olivia jai daro paslaugą. Vis dėlto išgirdusi žingsnius mergaitė pradėjo be galo jaudintis. Prieš akis greitai pralėkė visa transfigūracijos pamoka ir visos grifiukę ten ištikusios negandos. Nepaisant to, kad Olivia atrodo maloni ir draugiška panelė, klausimas, kada ją negyvai užerzins jaunesnės mergaitės nevėkšliškumas... Fiadh pajuto, kad akyse kaupiasi ašaros, o juk jos dar nė nepradėjo...
- Labas, - pasistengė kuo drąsiau atsakyti šviesiaplaukė, tačiau įtarė, kad jos balselis nuskambėjo tikrai ne itin drąsiai. Ką gi, čia jau nieko nepadarysi, ne visada pasiseka apsimesti tuo, kuo nesi. Kai raudonplaukė pastatė šalia pelių narvelį, Fiadh nesusilaikiusi krūptelėjo. Ji pati nepagalvojo, kad reikia apsirūpinti kažkuo, su kuo bandys kerus. O štai Olivia, regis, nepraleido progos pasišaipyti... Pelės? Rimtai?
Panašu, kad vyresnė mergina nebuvo nusiteikusi gaišti laiką. Fiadh mielai dar būtų pasėdėjusi, galbūt persimetusi keliais žodžiais. Tai atrodė kaip proga pabendrauti. Deja, tokios galimybės greitai neliko, tad teko traukti lazdelę. Mergaitė žiūrėjo, kaip koledžo draugė rodo kerus. Atrodė visai paprasta. Tačiau šiaurės airė spėjo, kad ir nelemtieji partialis evanesco būtų visai paprasti, kai juos atliktų profesorius Greywindas.
- Ferula, - tyliai sušnibždėjo Fiadh, kol kas į nieką nenukreipdama lazdelės. Neatrodo sudėtinga. Grifiukė nežinojo, ar jai vertėtų iš karto bandyti su pelėmis, ar vertėtų pabandyti su kuo nors negyvu. Trylikametė nežinojo, kokie tai kerai, tačiau klausti bijojo. Panašu, kad visi yra įsitikinę, jog ji šiuos kerus turi mokėti. Tad kartais geriau patylėti ir nieko neklausti... Ji pakartojo kerus dar kelis kartus, šiek tiek garsiau. Galiausiai nutarė, kad jau galima bandyti su pelėmis. Olivia, atrodė, norėjo atidaryti narvelį, bet tarsi apsigalvojo. Fiadh pasijuto taip, tarsi mergina iš jos tyčiotųsi. Atidariusi narvelį pati suprato, kad gal vis tik ne be reikalo raudonplaukė neskubėjo ištraukti pelių: vos Fiadh atidarė narvelį, dvi pelės skubiai nėrė pro pravertas dureles ir tą pačią akimirką dingo. Šiaurės airė nežinojo, ką sakyti. Vis labiau ir labiau norėjosi verkti. Ji skubiai uždarė dureles ir nukreipė lazdelę į pelę, esančią viduje.
- Ferula, - pratarė ji. Deja, visiškai nieko neįvyko.
-
Giliai įkvėpė. Būtų gražu nusišypsoti, paglostyti, paguodžiant pasakyti, kad viskas bus gerai ir paskatinti bandyti dar kartą. Deja, tokiais auksiniais nervais Livi pasigirti negalėjo.
- Žiūrėk, įtariu, jog net neįsivaizduoji kas tai per kerai. Ir ko tame Hogvartse pirmais kursais moko...- patylėjo. Biobetonse, aišku, irgi nieko gero.- Žodžiu, šitų kerų pagalba greitai sutvarstomos žaizdos, įtveriami lūžiai ir panašiai. Verta ir net būtina mokėti,- o tau ypatingai užbaigė pavargusiu balsu, nemaloniai suvokdama panašumą į tai, ką sakė Džei.
Šaukiamaisiais kerais atsivarusi išsibėgiojusias peles (na, ne visas žinoma) Livi ramiai sukišo jas atgal į narvelį, pasilikdama tik vieną. Dureles sandariai uždarė ir apdairiai patraukė nuo, regis, visiškai pasitikėjimą savimi praradusios Fiadh. Kilstelėjo spurdantį graužiką aukštyn ir linktelėjo grifei pasižiūrėti. Sakyti, kad pelė atrodė nekaip, būtų buvę labai švelnu: ant nugaros raudonavo keli gilūs kruvini rėžiai, priekinė letenėlė kadaravo pasisukusi keistai nenatūraliu kampu, o graužikas net nebeturėjo sveikatos muistytis.
- Reiktų pasistengti, kad ji atrodytų bent kiek normaliau,- vyptelėjo Olivija, padėdama pelę ant suolelio tarp juodviejų.- Pirmas dalykas, kurį turi žinoti atlikdama bet kokius kerus - turi tikėti, kad jie pavyks. Dievaži, nesiruošiu tau skaityt motyvacinės paskaitos apie pasitikėjimo savimi stebuklus, bet jeigu krūpčiosi vien pagalvojusi apie bandymą kerėti, tikrai nieko nepavyks,- Livi balsas nejučia pakilo.- Turi susikaupti ir galvoti apie pavykusius kerus, o ne apie galimas nesėkmes,- pridūrė švelniau. Gerbiamasis profesorius jau įrodė, kad griežtumas ir barimas konkrečiai šiai panelei veikiau pakenks nei padės.- Žiūrėk. Ferula
Tarp pirštų pasukiojo juodmedžio lazdelę, apsuko ir parodė į mažesnįjį rėžį ant pelės nugaros. Iš lazdelės galo išsisukęs tvarstis prikibo prie sužeistos vietos. Nepatenkinta Livi klaktelėjo liežuviu ir pataisė neidealų darbą.
- Tiesa, kerai geriau veikia su žmonėmis. Beje, negalvok, kad kitiems viskas pavyksta idealiai,- labai labai nekentė paguodžiamųjų ar padrąsinamųjų kalbų, bet, atrodo, teks.- Aš nemoku nieko, ko nepanaudoju praktiškai, ir šiaip mokiausi tikrai ne mokyklos suole. Profesoriaus Greywindo gyvenimas irgi buvo ne rožėm klotas, jis irgi tikrai sugeba ne viską, bet dėl to kaip gyveno ir gyvena pats... Jis, sakykim, nemoka ar negali suprasti, kad jo elgesys taip veikia kitus,- mergina nutilo. Diplomatiniai gabumai išsisėmė, o ir pati daugiau negalėjo nieko pasakyti, kas tilptų į nešališko ir konfidencialumą saugančio pokalbio rėmus. Šyptelėjo, atsisėdo tiesiai ir pasisuko į Fiadh.- Na, pabandyk dar kartą. Neskubėk, laiko turim.
-
Pirmieji vyresnės merginos žodžiai po nesėkmingo bandymo buvo tarsi smūgis į paširdžius. Fiadh ir pati suprato, kad ji nežino, kokie tai kerai. Tačiau kai kažkas tai pasako garsiai... Yra tikrai skaudžiau negu suvokti pačiai. Mergaitė pajuto besikaupiančias ašaras. Labai nenorėjo apsiverkti, tačiau nelabai galėjo ką padaryti. Iš paskutiniųjų laikėsi, kad ašaros nepasileistų upeliais. Ką tada pagalvotų Olivia?
Laimei, ji bent jau teikėsi paaiškinti, kokie yra tie kerai, kuriuos Fiadh privalo išmokti. Iš jos paaiškinimo grifiukė suprato, kad tai yra išties vertingi mokėti kerai.
Pamačiusi, kaip atrodo, pelė, kurią mergina nusinešė kerams bandyti, Fiadh pakraupo. Gyvūnas atrodė žiauriai sužeistas. Trylikametė įsivaizdavo, kaip vargšei turėtų skaudėti. Buvo tikra, kad jeigu pelė galėtų kalbėti, dabar šioje pavėsinėje taip tylu nebūtų. Ko gero, visur aplinkui girdėtųsi sužeisto gyvūno riksmai.
Pirmas dalykas, kurį turi žinoti atlikdama bet kokius kerus - turi tikėti, kad jie pavyks pacitavo Olivią Fiadh ir paniuro. Ko jau ko, o pasitikėjimo savimi šviesiaplaukė visiškai neturėjo. Tai buvo jos didžiausia problema visą neilgą gyvenimą. O dabar, ko gero, reikia kažkokiu būdu patikėti, kad štai paims ir sugebės sėkmingai panaudoti burtus, kurių niekada iki šiol nebuvo bandžiusi.
Jau atrodė, kad Olivia pradės rėkti. Fiadh ruošėsi susigūžti, kai merginos balsas kiek aprimo. Ko gero, ji suprato, kad geriau pernelyg griežtai su jaunesniąja grifiuke nesielgti... Šiaurės airė pasijuto esanti be galo apgailėtina.
- Oho, - tyliai sumurmėjo Fiadh, kai Olivia parodė kerus. Netgi nepaisant to, kad iš pirmo karto nepavyko taip, kaip Olivia tikėjosi. Visa tai, ką ji darė, atrodė tikrai įspūdingai. Tikriausiai dėl to, kad kerai atrodė sudėtingi. Kartoti burtažodį laikant lazdelę rankoje buvo paprasta. Tačiau kai reikia iš tiesų ką nors sutvarstyti... Ne, tai tikrai ne Fiadh jėgoms.
Grifiukė prisiminė, ką mokytoja kalbėjo apie pasitikėjimą savimi, tad stengėsi negalvoti apie tai, kokia ji yra nevykėlė ir kaip jai nieko neišdegs. Kažkokiu būtų reikia iki kitos transfigūracijos pamokos išmokti šituos nelemtus kerus. O gal netyčia profesorius Greywindas apie tai pamirš? Ne, geriau tokių vilčių neturėti...
- O kur mokeisi? - nesupratusi, ką mergina turi omenyje, paklausė Fiadh. Kad Džeimsas Greywindas yra daug gyvenimo matęs žmogus, buvo akivaizdu. Negi ir ši grifė yra tokia pati? Tačiau juk ji nė iš tolo nėra tokia baisi!
Deja, apmąstymų laikas baigėsi. Reikėjo imtis darbo. Panašu, kad Olivia nutarė, jog užtenka rodyti. Dabar Fiadh turės dar kartą pamėginti pati. Kiek pasvarsčiusi mergaitė išsirinko letenėlę. Atrodė, kad bus lengviau negu su didesniu rėžiu ant nugaros. Šiaurės airė nukreipė lazdelę ir ištarė:
- Ferula.
Ji ištarė taip drąsiai ir garsiai, kaip tik sugebėjo. Žinoma, tai neskambėjo nei garsiai, nei drąsiai, tačiau Fiadh stengėsi iš visų jėgų. Nieko neįvyko, iš lazdelės neištrūko nė menkiausias tvarsčio gabaliukas. Tačiau šviesiaplaukė net nepažvelgė į Olivią ir pabandė dar kartą.
- Ferula!
Pavyko! Na, iš pradžių taip atrodė. Iš lazdelės galo ištrūko tvarstis ir apsivyniojo pelę. Deja, sutvarstė ne sužeistą leteną, o galvą ir kaklą. Svarbiausia, kad užsiveržė taip, jog buvo matyti plika akimi: pelė dūsta...
-
Fiadh atrodė pasimetusi ir nusivylusi savimi - beveik kaip ir visą laiką iki tol, todėl neturėjo atrodyti didelė staigmena, bet, deja, buvo. Būtų tikėjusis, kad vienas pirmųjų jos bandymų kažko mokyti (ta prasme, ne kaip išsisukti nuo arešto ar kaip pripilti Kutulio miltelių mokytojui į patalynę) bus kiek sėkmingesnis. Visgi, kaip jau yra, taip. Galėjo tik viltis, kad grifiukė ryšis bent pasirodyti Transfigūracijos kabinete - ir tai jau būtų nemažas laimėjimas, turint galvoje tai, kas įvyko. Kaip ir numanė, sužalotos pelės vaizdas visgi padarė savo, bet Olivija negalėjo (o nelabai ir stengėsi) sugalvoti kokios alternatyvos. Galų gale, kaip be sužalojimo mokytis Gydomąjį užkeikimą? Apdairiai graužiko kūnelį atsargiai pridengė delnu tarsi mėgindama tvirčiau laikyti, tačiau tuo pačiu duoti mergaitei galimybę ir laiko susikaupti.
Nežinia kokį poveikį padarė Livi motyvacinės kalbos, tačiau Fiadh bent jau neatrodė tarsi per žingsnį nuo ašarų - jau laimėjimas.
- Aplankiau visas tris Europos magijos mokyklas,- šyptelėjo. Balsas nuskambėjo beveik taip pat nerūpestingai, kaip ir buvo norėta.- Taigi visokių metodikų teko išbandyti. Geriau nesiblaškyk,- pridūrė nepiktai. Faktas, kad Fiadh sudomino tokia nereikšminga detalė, ją kiek nustebino.
Ne be palengvėjimo šyptelėjo pamačiusi, kad mergaitė susikaupė ir iš rimtųjų ėmėsi kerų - kas, kad pirmas bandymas nebuvo ypač sėkmingas. Nors pradžia. Užtat antras... Iš jos lazdelės galo išsiveržus tvarsčio juostai Olivija jau spėjo laiminga nusijuokti, kai staiga paaiškėjo, jog džiaugtis buvo ankstoka. Gerokai per ilgas tvarsliavos gabalas ir netikslus nusitaikymas lėmė tai, jog pelei iš rimtųjų grėsė susitikimas su kūrėju.
- Merde...- nebesivaldydama iškošė pro sukąstus dantis, pirštais mėgindama nuplėšti jau į virvę susivijusį audeklą. Kaip paaiškėjo, magiškos galios panelė o Ceallachain turėjo į valias, tik kažkodėl panaudodavo visai ne taip, kaip norėtųsi.- Diffindo!- nukreipė lazdelę į graužiką.
Tvarstis nukrito, tačiau kerai buvo kiek per stiprūs kaip tokiam plonam audeklui, tad pelei ant sprando liko vienu kruvinu rėžiu daugiau. Atsidūsėjusi Livi įmetė nelaimėlę į narvelį ir ištraukė kitą. Šioji atrodė sveikiau - tik su viena lūžusia letenėle. Be žodžių padėjo gyvūnėlį Fiadh į sterblę ir atsistojusi nužingsniavo ežero link. Negalėjo pakęsti kraujo dėmių ant rankų - per daug visko priminė. Pritūpė ant kranto, smaragdo akys sutiko savo atspindį. Odą glostė vėsus vanduo, garbanas kedeno paskutiniai švelnaus vėjo gūsiai. Įkvėpė. Per daug prisiminimų. Bet ji ne viena, negali sau leisti sustingti kelioms valandoms atidžios revoliucijos analizės.
Lėtai, beveik nepakeldama akių grįžo į pavėsinę.
- Čia tik pelė, nieko baisaus,- vyptelėjo atsisėsdama šalia.- Tačiau visgi būtų miela, jeigu pabandytum dar kartą. Pačią koncepciją supratai, sugebėjai ištraukti tvarsčius, tik reikia pasitreniruoti su nukreipimu,- Livi pabandė dar kartą parodyti lazdelės judesį.- Į taikinį turi parodyti kaip galima tiksliau. Ir nemakaluok be reikalo - matei, tvarstis apsivyniojo ratu, o to mums mažiausiai reikia,- nutilo, pagalvojusi apie tokios klaidos mastą realybėje. Na, kantrybės dar neprarado, bet, galimas daiktas, po šito ims geriau suprasti Džei.
-
Savaime aišku, Olivia neturėjo problemų sutvarkyti Fiadh pridarytas nesąmones. Na, taip, pelė gavo dar vieną įbrėžimą. Mergina netgi jos pasigailėjo ir grąžino į narvą. Ko gero, tam, kad Fiadh jos visiškai nenukankintų. Gavusi antrąją pelę mergaitė susimąstė: tokie žmonės kaip Olivia ją žavėjo. Protinga, įdomi, daug keliavusi ir patyrusi... Kodėl tokia tobula mergina sutiko mokyti tokią nevykėlę kaip Fiadh? Grifiukė negalėjo atsakyti į šitą klausimą. Tuo labiau, kad kai kuriomis akimirkomis atrodė, tarsi vyresnioji mergina gailėtųsi šito sprendimo.
Jai nuėjus link vandens šiaurės airė nieko nedarė. Atrodo, būtų puiki proga išmėginti kerus, kai niekas nemato. Tačiau šviesiaplaukė užsižiūrėjo į sužeistą letenėlę ir jai pasidarė be galo gaila vargšo gyvūno. Ir tai tik todėl, kad tu sugebi visiškai susimauti per transfigūracijos pamoką... Tokia mintis nepadėjo mergaitei susikaupti darbui, dėl to grįžusios Olivijos žodžiai ją kiek išgąsdino. Pasirodo, trylikametė užsigalvojo taip, kad sugebėjo pamiršti, kur esanti.
- Ak, taip, žinoma, - sumurmėjo Fiadh stengdamasi nuslėpti savo sumišimą. Suprato, kad Olivia pernelyg protinga, kad nuo jos nuslėptų tokį akivaizdų dalyką kaip sumišimas, tačiau tikėjosi, jog mergina bent jau nieko apie tai nesakys.
Šiaurės airė atidžiai žiūrėjo, kaip Olivia dar kartą pademonstravo rankos judesį. Pakartojo ir pati. Neatrodė sudėtinga. Tad kodėl tuomet yra taip sunku tai padaryti, kai sakai burtažodį? Kodėl būtinai turi atsitikti kas nors blogo?
- Ferula, - skubiai pasakė mergaitė, neleisdama tokioms mintims sutrukdyti. Deja, pernelyg užskubėjo: nieko neįvyko. Kelias akimirkas patylėjusi Fiadh garsiau ir tvirčiau ištarė: - Ferula.
Iš lazdelės galo ne itin noriai išlindo tvarstis. Grifiukė nudžiugo ir labai susikaupusi nukreipė lazdelę ten, kur reikia. Atrodė, kad šį kartą viskas bus gerai. Deja, tvarstis vis lindo ir lindo. Galo nebuvo matyti. Jis tvirtai - bet ne per tvirtai - apvyniojo sužeistą letenėlę. Deja, kadangi galo vis dar nesimatė, tvarstis "nežinojo", ką jam daryti toliau ir pradėjo pintis pelei aplink kojas. Buvo akivaizdu: jeigu ji dabar bandytų kur nors eiti, būtinai susipainiotų nelemtame tvarstyje.
Nežinodama, ką daryti, Fiadh pradėjo paprasčiausiai kratyti lazdelę ir galiausiai tvarstis baigėsi. Tačiau jis plevėsavo aplink pelę kaip kokia juosta. Grifiukė žiūrėjo į graužiką, bet pakelti akis į Oliviją bijojo.
-
Jos kantrybė tikriausiai buvo popierinė. Nes vos po kelių bandymų čiut laikėsi visko nemetusi ir nesingusi lauk pilin. Visgi pasisekė save įtkinti, jog niekas negimė mokėdamas, visiems kartais nesiseka ir jau geriau tos nesėkmės įvysta dabar, mokyklos suole mokiniui, negu gyvenime, kai klaida kainuoja gyvybę. Tačiau kartais šmėsteldavo pati nepedagogiškiausia, kokia begali būti šioje situacijoje, mintis - ta mergina tikras nesėkmių maišelis, ir klausimas, ar jai išvis kada kažkas pavyks be fiasko ir/ar pavojaus savai ir kitų sveikatai bei gyvybei. Olivija milžiniškomis valios pastangomis pamėgindavo prisiminti save pačią pirmuose kursuose, kai kelis kartus įkliuvo būtent dėl tokios priežasties - ir dažnai pavykdavo. Bent tiek, kad galėtų padrąsinančiai (ar bent taip galvojo) nusišypsoti ir linktelėdama paskatinti bandyti dar kartą.
Vis dar neperkando, koks žmogus slepiasi po ta drovia, savimi nepasitikinčia ir iš pirmo žvilgsnio neįsimintina linaplauke. Be šitų, pačių ryškiausių jos būdo bruožų, kol kas nesugebėjo pastebėti jokių kitų - o juk tai buvo viena iš priežasčių, kodėl sutiko padėti. Gal kad norėjo Džeimsui (o iš tikrųjų ir sau) įrodyti, kad žmonių yra visokių, ir visuose be išimties yra Kažkas Didžiąja Raide.
Kol Livi užsiiminėjo asmenybių analize (gerai, kad tai neleido mintims nuklyti prie revoliucijos ir panašiai), Fiadh, regis, susikaupė dar vienam bandymui. Atsisuko, atsisėdo tiesiai ir įsimeigė akis į jos lazdelę, tarsi žvilgsnio jėga galėtų prišaukti sėkmę. Ne tik dėl altruistiškų priežasčių - iki pusryčių norėjo suspėti nors kiek pabūti viena. Nenorėjo visą dieną vaikščioti lydima kraujo dėmių iššauktų praeities atgarsių. Juos nutildyti galėjo tik greitis ir fizinis krūvis. Na, arba vienas kitas pokalbis, bet tai rizikinga ir ne visada pavyksta... Žodžiu, bėgti paprasčiau. Pagaliau kerai pavyko - pasirodžius tvarsčio galiukui, mergina paslapčiomis sukryžiavo pirštus, o kai Fiadh kiek negrabiai, tačiau reikiamu tvirtumu sutvarstė letenėlę, laiminga nusijuokė. Pasirodo, įmanoma! Ir net faktas, kad panelė o Ceallachain nelabai suvokė, kaip kerus sustabyti, nelabai pritemdė džiaugsmo.
- Ei ei!- ištiesė ranką, tarsi norėdama sustabdyti grifę, dabar makaluojančią lazdele kaip pakliuvo.- Niekada taip nedaryk, galėjai paleisti kibirkštis ar baisiau,- nutilo, pamačiusi, kad begalinė tvarsčio juosta visgi sustojo.- Na... vis tiek geriau nedaryk,- nusišypsojo, lazdelės mostu atskirdama nereikalingą dalį ir susuko į kamuoliuką.- Nutraukti galima daug paprasčiau - tiesiog užkabink lazdele viršų, kaip tikriausiai netyčia padarei makaluodama,- parodė atsargiai, nusisukusi į pavėsinės sieną - kartą taip darydama vos neiškabino akies vienam šunybių partneriui. Dabar vargiai prisimintų jo vardą, nors niekada nepamirš veido besijuokiant, o juo labiau - to nuostabaus adrenalino, laisvės antplūdžio, kai kartu nešdavo muilą iš nusikaltimo vietos - ir visada kiek per vėlai, kad būtų garantuoti, jog nebus pagauti. Vyptelėjo. Malonūs prisiminimai. Paskui kuriuos neišvengiamai seks ne tokie mieli širdelei. Vis vien akimirkai šmėstelėjo negyvos, užgesusios akys. Papurtė galvą. Ne dabar. Ne. Giliai įkvėpė, atsisuko į grifiukę ir pabandė nusišypsoti.
- Na, ar nori pabandyti dar kartą? Tau jau nebogai išeina, tiesa...- patylėjo.- Problema yra ne tai, kad nesugebi, o tai, kad bijai. Todėl negaliu pasakyt, kad pamokoje tau šimtu procentų pavyks. Tačiau kai susikaupi, tikrai gali padaryti labai daug,- už uodegos sugavo jau bėgti basirengiančią pelę sutvarstyta letenėle.- Taigi, gali pabandyti dar kartą ir keliausim į pilį pusryčių,- užbaigė, atliekamų tvarsčių kamuoliuką įsimesdama į kišenę.
-
Kai Olivia porą kartų pasakė "Ei", Fiadh jau pagalvojo, kad vyresnė grifė ją apšauks, išvadins nevykėle ar nutiks dar kas nors panašaus. Na, labai tikėtina, kad tokia ir esu liūdnai pasakė sau mergaitė, prisimindama, kad ji vis dėlto yra papildomoje pamokoje. Ir dar ačiū visiems pasaulio dievams, kad Olivia sutiko padėti. Viena Fiadh tikrai nebūtų nieko nuveikusi - dėl to ji buvo visiškai tikra. Šiaurės airė mąstė, kaip turės atsidėkoti koledžo draugei, tad beveik negirdėjo, ką ji šneka. Žinoma, apie kažką susimąstyti nebuvo pats tinkamiausias metodas mokytis - ypač turint omenyje, kaip "puikiai" Fiadh sekėsi iki šiol. Tad šviesiaplaukė pasistengė sugrąžinti visą koncentraciją ten, kur reikia.
Olivijai paklausus, ar Fiadh nori pabandyti dar, pastaroji vėl susimąstė. Atrodė, kad tai būtų tikrai pravartu: juk nė karto tinkamai tų kerų ir neatliko. Kita vertus... Vyresnė mergina buvo teisi: pagrindinė problema buvo baimė. O ši bjaurybė staigiai pašokdavo iki debesų vos tik pagalvojus apie profesorių Greywindą. Tad ar verta bandyti, jeigu tam žmogui spoksant vis tiek nieko neišeis? Ir vis dėlto grifiukė nutarė dar kartą pabandyti. Jeigu pasiseks gerai, galės bent sau pasidžiaugti, kad pavyko. Jeigu ne... Ką gi, galės beveik didžiuotis šiuo bandymu, kurio pasekmes Olivia netruko sutvarkyti.
Šiaurės airė pažvelgė į pelę. Panašu, kad vienintelis sužeidimas jau buvo sutvarkytas. Reikėjo dar vienos pelės. Fiadh kiek nedrąsiai žvilgtelėjo narvelio pusėn. Puikiai prisiminė, kaip šauniai sugebėjo paleisti peles. Ji ir pati nesuprato, kodėl visiškai nesugeba normaliai išsitraukti pelės iš narvelio nepaleisdama visų kitų. Gal tai mano talentas? paklausė savęs Fiadh. Liūdnai pagalvojo, kad jau geriau jokio talento negu toks. Tiesą sakant, grifiukė visada ir manė, kad ji jokio talento neturi.
Talentas ar ne, tačiau Fiadh sugebėjo padaryti tą patį ir dar kartą. Vos atidarė narvelį pelės nėrė lauk. Viduje liko tik pirmoji, su kuria ji bandė atlikti kerus. Matyt, vargšė dar nespėjo atsigauti, nes į viską reagavo vangiai. Fiadh nežiūrėdama į Oliviją išsitraukė pelę ir padėjo ant stalo. Tiesą sakant, visiškai nesinorėjo kerų bandyti būtent su šia - juk gyvūnėlis ir taip jau nukankintas... Trylikametė kelias akimirkas žvelgė į pelę, kol galiausiai įsidrąsino pakelti akis į raudonplaukę.
- Gal tiek to, - labai tyliai sumurmėjo Fiadh ir dar tyliau pridūrė: - Atsiprašau.
Ir pati gerai nesuprato, dėl ko atsiprašo, tačiau jautė poreikį tai padaryti. Tada nutarusi, kad galbūt Olivia nebenori jos daugiau matyti, kiek garsiau ištarė:
- Labai ačiū už pamoką. Lieku skolinga...
Nežinodama, ar dar ką nors reikia pasakyti, grifiukė lėtai patraukė pilies link. Vos tik nebegalėjo matyti Olivijos, pajuto, kad akis ir vėl graužia ašaros. Fiadh paspartino žingsnį ir netrukus pavėsinė liko toli už nugaros.
-
Smaragdų žalumo akys sekė lygų it stiklas ežero paviršių. Neturėjo tos likimo dovanos, nemokėjo iš išorės atrodyti rami ir šalta, kaip visą gyvenimą norėjo. Tačiau pastangos duoda vaisių - bent jau galėjo maskuotis, pasirinkti, kokius jausmus rodys. Mokėsi ir kartojo, kol verksmą visam laikui pakeitė juokas. Abejojo, ar ašaros pasirodytų net labai norint. Per ilgai pratinosi.
Olivija beveik nepastebėjo vidinio Fiadh blaškymosi, abejonės, nepasitikėjimo. Juk galėjo padėti. Galėjo paskatinti, galėjo priversti bandyti dar ir dar kartą, kol panelė įveiks bent vieną iš daugybės savo baimių. Galėjo. Bet ne, tą akimirką buvo per daug susidomėjusi savimi - tarsi tai dar galėtų padėti! Ne, atitaisymams jau gerokai per vėlu. Gyvendamas sulimpi su kauke. O tada pradedi pažindintis su savim iš naujo, kol nepakyrėja taip, kad prireiktų naujos.
Pagaliau filosofijas nutraukė pati grifė - Livi tik spėjo pajusti po kojom į laisvę džiaugsmingai sprunkančias peles. Laimingai... Kai paabejojusi Fiadh vėl padėjo vargšę pelytę nelaisvėn, mergina net apsidžiaugė. Jeigu ne nelemti svarstymai, nieku gyvu nebūtų visko taip palikusi - trylikametė nebūtų išėjusi iš pavėsinės, kol jos pasitikėjimas savimi nepakiltų bent per gramą. Tačiau yra kaip yra, ir dabar Livi stebėjo pilies link tolstančią figūrą. Tokiomis akimirkomis imdavo geriau suprasti Džei. Žmonės skandina ne tai, ką padarė, o tai, ką galėjo padaryti. Ko nepadarė. Papurtė galvą. Atsiriboti. Keliais lazdelės mostais beveik mechaniškai sugydė graužiką ir nežiūrėdama paleido ant samanų. Velniop.
Tik ežerui likus toli už nugaros, kai kojų raumenys ėmė dilgsėti pranešdami apie krūvio perteklių, Olivija sustojo ir įkvėpė - tarsi pirmąkart šįryt. Šeštadienis. Tai ką, pradedam naują dieną?
-
Buvo gan šiltokas rudens vakaras, kas pastaruoju metu tikrai nebuvo įprasta, kadangi vien ir tesiautėdavo šalti vėjai, o saulutė būdavo pasislėpusi už debesų, kas buvo visai priešinga šiandienai...
Lėtais, bet tvirtais žingsneliais Julian'as žingsniavo jau pamėgtos savo vietos link. Pavėsinėje prie ežero buvo tikrai labai gražu, o beveik ir visad ramu. Visgi sugryžęs į Hogwartcą po metų kitoje mokykloje klastuoliūkštis buvo tikrai gan pasikeites ir vidumi ir išore, bet vistiek buvo panašus į savo dvynį brolį. Visgi Gilbertuk'ai buvo dvyniai, o dvyniai beveik visada buvo ir yra panašus. Nors ištikrųjų, kažkur viduje dar vis yra tas draugiškasis su visais mielasis ir linksmasis Julian'as, o ne pasipūtelis ir į blogąją pusę pasikeitęs berniūkštis...
Tiesa. Kai parodysiu savo naująją man patinkančią savo pusę ir savo pasikeitimus bei sutvirtėjimą manau, kad tikrai nebebūsiu nematomas. Dar antrame kurse buvau tapęs matomu dėl savo mėlynų plaukų, kuriais atsikračiau vos perėjęs į kitą mokyklą. Šį kartą viskas bus kitaip. Šį kartą tikiuosi, kad mane atpažins iš mano charakterio... Bėje. Man dar reikia susitikti ir su Aleksu. Gi nesimatėme apie metus... Susimąstė berniūkštis.
Bemąstydamas jau ir nebetoks jaunas klastuolis net nepastebėjo kaip priėjo vietą, kurioje šis dažnai lankydavosi : pavėsinę prie ežero. Priėjęs jos priekį prisirinko saują mažų akmenėlių ir pradėjo juos svaidyti tolyn į ežerą bandydamas pataikyti vis toliau ir toliau. Tiesa. Visą laiką Julian'o veide švietė kiek pasipūteliška bei pasitikinti savimi šypsenėlė...
-
Aleksas atrodė pavargęs ir išsunktas. Namų darbai buvo tiesiog užmesti ant jaunuolio pečių, o be jų ore kibojo dar begalės problemų. Tik sulaukęs 14, Ilvermonį Gilbert buvo supažindintas su medžiotojais. Aišku, jų buvo tiek gerų, tiek blogų, tačiau vaikiui sutikti gerojo nepavyko. Vyras buvo užsipuolęs jaunąjį vilkolakį ir taip kelias šovinias sužeidė jį. Žaizdos per tiek laiko sugijo, tačiau liko dar vieni bjaurūs randai ant ir taip randeliais nusėto Alekso kūno.
Transfigūracija taip pat prie randų kaupimo prisidėjo. Dabar neaiškios ir jau šiek tiek užgijusios žaizdelės rodė vieną ir aiškų sakynį: "Mano komentarai niekam nerūpi."
Vos pažvelgus į tą riešą, šiurpuliukai pereidavo per visą kūną. Skausmas sugrįždavo mintyse ir taip kankino Gilbert. Susitvarkyti su savo emocijom Aleksui visada buvo sunku, tačiau dabar jos tarsi dar labiau suspaudė jaunuolį, tuo pačiu įvarydamos į narvą. Būtent dėl šios priežasties klastūnyno mokynis pasirinko pavėsinę prie ežero. Čia buvo galima ramiai pasisėdėti ir sudėlioti viską į punktus.
Pabūti vienam ir vėl neišdegė. Čia kažkoks vaikėzas mėtė akmenis į ežerą, o tas atsimušantis garsas varė Aleksui pyktį.
- Gal galėtum liautis? - per atstumą į kitą vaikiną pažvelgė Aleksas, tuo pačiu sugniauždamas savo drebėti pradėjusius kumščius. Dar viena problema. Aleksui vis dažniau ir dažniau pasireikšdavo pykčio priepuoliai, o šių jis suvaldyti tiesiog nemokėjo. Vienintelis dalykas, kuris apramindavo keturiolilmetį buvo cigaretės, tačiau Hogvartsas tikriausiai buvo prieš tokią veiklą. Dėl šios priežasties Aleksas tiesiog negalėdavo bet kada ir bet kur užsitraukti dūmų, tačiau "velnio pagaliukai" vis tiek eidavo visur su Gilbert. Tai buvo įaugę į kaulus. Visada burtų lazdelė ir visada cigaretės - tai buvo du daiktai be kurių Aleksas saugus nesijautė.
-
Tai didesnis, tai mažesnis, akmenėlis po akmenėlio skriejo į vandenį. Vienas nuskriedavo arčiau, o kitas toliau. Tas garsas ir vaizdas kiek atpalaidavo Julian'ą, bet pasipūtusi ir savimi pasitikinti šypsenėlė vis dar švietė jo dailių veido bruožų veide.
Kad ir kaip bebūtų keista, bet berniūkštį pasikeisti privertė netik noras, bet ir aplinkybės. Visgi mokantis Durmštrango burtininkų mokykloje, kurioje dauguma yra "blogųjų pusėje" ir tikrai pasipūteliai ar net pats direktorius buvo ir tebėra mirties valgytojas, charakteris, elgesys ir išvaizda bent truputėlį supanašėja į "blogiukų". Bet Gilbertukui tai atnešė ir šiektiek naudos. Jis tapo tikrai labiau pasitikintis savimi ir jam net pradėjo patikti jo išvaizda ir kiti dalykai, kurie tikrai pasikeitė ir nebebuvo tokie kaip anksčiau. Kaip Durmštrango mokykloje pasakytų : "suvyriškėjo"...
Galiausiai ketvirtakursis išmetė paskutinįjį akmenuką ir būtent tą akimirką išgirdo kažkur tikrai girdėtą ir taip gerai pažystamą balsą. Tai Aleksas. Brolau, kad tu žinotum kaip aš tavęs pasiilgau. Man tikrai tavęs trūko per tuos vienerius metus... Pagalvojo klastuolis ir jo veidą užliejo nuoširdi šypsena, kurioje vistiek buvo kruopelė pasipūteliškumo. Turbūt jis manęs neatpažino dėl to, kad esu tikrai labai pasikeitęs. Tapau sportiškesnio sudėjimo, įsivėriau auskarus į abi ausis ir turiu keletą tatuiruočių. O dar, kad Aleksas žinotų, kad aš esu kitoks, ką nuo jo slėpiau jau ketverius metus, nuo to laiko kai aš pats sužinojau... Na, bet tikrai nežadu šalia brolaus būti toksai kaip su visais. Nors žinau, kad mano naujasis charakteris vistiek bent truputėlį pasireikš... Pagalvojo kiek ilgesnių plaukų savininkas ir kiek pašaipokas prunkštelėjimas išėjo iš jo burnos.
- Ir tu dar drįsti manęs neatpažinti ir apšaukti? Huh? - Tarė Julian'as bei neskubėdamas, lėtai atsisuko į dvynį brolį.
- Sveikas. Nepasveikinsi sugrįżus? - Paklausė šis. Pašaipi šypsenėlė aiškiai švietė ant jo veido...
-
Dabar Aleksas suprato, kad tas vaikinas yra Julianas. Brolio sutikti čia jis visiškai nežadėjo, o ir jo nauja išvaizda kėlė pasibjaurėjimą. Į kokį panką pavirto mano brolis?
Deja, reikėjo susitaikyti su tokias jaunesio brolio pokyčias ir priimti jį tokį, koks tapo. Tai Aleksui atrodė sunku. Beveik visada gerasis dvynys buvo Julianas, o klastuolis prisiimdavo blogiuko vaidmenį.
- Ne, nepasveikinsiu, - šaltu ir lediniu balsu Julianui atsakė Aleksas, nueidamas prie pačios pavėsinės. Stovėti su broliu vienoje vietoje jis nesiruošė. Pasitikėjimas buvo išgaravęs, tad Gilbert pasirinko atsitraukti. Gal būt taip buvo ir į naudą, nes dabar pat Alekso viduje kunkuliavo pyktis. Vaikis greitai išsitraukė cigarečių pakelį ir tuojau pat pasiėmęs vieną lazdelę, ją prisidegė. Dūmai prisipildė plaučiuose, o kiekvienas raumenukas, ląstelė ar kaulelis atsipalaidavo.
Net ir rūkant Alekso mintys neapsistojo dabartimi. Jos vis keliavo ir keliavo po senus prisiminimus ir naršė kažko, kuo berniūkštis jau senai nesidomėjo. Šį kartą mintys apsistojo ties klastuolio tėvais. Gilbert norėjo atrasti savo tikrą šeimą, tačiau nežinojo nuo ko pradėti. Buvo aišku, kad burtų pasaulyje turėtų egzistuoti koks nors žmogaus aptikimo burtas. Bent jau apie tai Aleksas girdėjo Ilvemonį. Greičiausiai tai buvo dar vieni paistalai, tačiau tokie paistalai teikė vilties kada nors pamatyti tėtį ar mamą. Galvojant apie šeimą, mintyse pasirodė ir Julianas. Visgi, jis buvo Alekso identiškas dvynys ir būtų keista galvojant apie šeimą, negalvoti apie jį. Tai sugražino Aleksą į dabartį.
Ko jau ko, bet apie Jul klastuolis galvoti tikrai nesiruošė. Užteko pamatytį dvynį, kad prasidėtų pyktis.
- Turėtum eit iš čia, - vėl Alekso šaltas ir nepykantos persisunkęs balsas pasklido po lauką. Nežinia nuo ko ir kodėl prasidėjo įniršis, tačiau Gilbert žinojo, kad šiuo metu visa esybe nekenčia savo brolio ir mielu noru išbrauktų jį iš savo gyvenimo.
Cigaretė jau buvo susmilkusi. Reikėjo ja atsikratyti. Tą Aleksas po kelių akimirkų ir padarė. Nuorūka buvo numesta kažkur ant žolės, o klastuolis lygiai taip pat liko stovėti vietoje.
-
Brolio tikrai nelinksmas sugryžusio Julian'o priėmimas privertė jaunėlį susiraukti ir iš jo veido dingti nuoširdumui bei džiaugsmui. Gilbertuko veide vėlei pasirodė pyktis, menka pašaipa. Ištiesų jaunasis klastuolis viduje juto kaip gan skarkiai suspurdėjo jo širdelė, o tada tik skausmas. Bet Julian'as stengėsi neparodyti to, kas jam puikiai pavyko. Visgi berniūkštis per šiuos vienerius metus išmoko užsiskleisti savyje, neparodyti kai skauda bei dar daug dalykų. Net ir tokių, kurių jam ir reikėjo išmokti...
- Tai dabar kaltinsi mane, Aleksandrai? - Piktai tarsi išspjovė žodžius rudaplaukis, bet staiga prisiminė vieno savo vyresniojo "draugo" pamoką, kuri sakė, kad negalima parodyti pykßčio, nes kiti juo tik naudosis. Iš Julian'o veido kaipmat dingo pyktis ir jis pasidarė šaltas tarsi ledas.
Per tuos vienerius metus jis patyrė visko. Ir kankinimų, ir daugelį pamokų, bet nepatyrė laimės, meilės ir to tikrojo džiaugsmo. Nors Julian'as ir iki pat šiol manė, kad yra laimingas ir jam nieko netrūksta, bet giliai širdyje jis puikiai žinojo, kad jam trūksta daug ko. Ir tai yra svarbiausi dalykai.
- Dabar širšti ant manęs? O kaip manai, kas buvo priežastis dėl kurios išvykau ir pasikeičiau? Pasakyk man, brolau. Ar turėčiau tave vadinti Aleksandru? - Su aiškiai girdama pašaipa balse ir pašaipia šypsenėle veide paklausė ketvirtakursis. Ištiesų, kas labai norėtų tai ir sugebėtų suprasti, kad Julian'ui tariant šiuos žodžius giliai viduje jam skaudėjo. Kažkas tarsi plėšė jo širdį į skutelius nuo Alekso tartų žodžių ir pačio Julian'o supratimo ką jo brolis dvinys mąsto bei ketvirtakursio pačio su pašaipa ištartų žodžių...
- Žinoma. Išeisiu. Gi ponui nepatinka tokie kaip aš. Jau geriau būčiau sutikęs ir net tapęs mirties valgytoju. Tada būčiau tarp saviškių. Gi tu irgi taip manai, ar ne, brolau? - Šaltu balso tonu tarė bei paklausė Gilbertukas, bet tada tik nuleido galvą ir ją papurtęs pradėjo żingsniuoti didingosios pilies - Hogvartso link. Jis jau buvo užžygiaves už pavėsinės ir nesitikėjo išgirsti brolio atsako.
-
Aleksas tyliai viena ausimi klausėsi brolio monologo. Panašaus dalyko jis ir tikėjosi išgirsti. Juk kaip dramų karalius be dramų? Tai šiek tiek nervino klastuolį, bet šis pasirinko tylėti. Skradžiai tave žemėn, Julianai. Kam reikėjo čia grįšti? Vėl apvertei visų gyvenimus aukštyn kojom.
Po kiek laiko jaunesnysis Gilbert baigė. Pyktį pakeitė šaltas veidas, o tai tik sukėlė Aleksui menką, žaidžiančią šypseną veide.
- Šiaip tai aš Aleksas. Jei esi mano brolis, tai turėtum žinot tokius dalykus, - paprastai į jaunėlio komentarą atsiliepė
Gilbert, - Bet matau, kad per metus net vardą mano užmiršai. Na nieko tokio. Visiems pasitaiko.
Gilbert nebeturėjo ką pasakyti broliui. Per daug svetimas, nepažystamas, pasikeitęs... Senojo Juliano nebebuvo likę nė kvapo. Vietoj jo stovėjo kitas vaikėzas, kurio Aleksas į brolius priimti tikrai nesiruošė.
Dabar iš nuobudulio, pykčio ir liūdesio Aleksas išsitraukė savo burtų lazdelę. Panašu, kad broliui pasišalinus, prie ežero liko jis vienas.
-Avada Kadabra, Fokus Marokus, - vien tik dėl nuobodolio pamosavo savo lazdele Aleksas puikiai žinodamas, kad nieko neįvyks. Burtažodis buvo išgalvotas. Tokį Gilbert tik girdėjo žiobariškiems "burtininkams" iš skrybėlės traukiant kiškį, o po jo dar vieną tokį. Vieninteliai burtažodiai, kuriuos išbandyti norėjo klastuolis buvo: Avada Kedavra ir Expecto Patronum. Patartiniau Hogvartse buvo išbandyti antrą variantą, tačiau vaikis norėjo pamatyti pirmą.
-Avada Kedavra, - nieko neįvyko, tačiau Aleksas sudrebėjo. Burtas buvo galingas, bet klastuolis užsibrėžė tikslą, šiandien iš lazdelės paleisti mirtiną srovę. Tikėkimės, kad profesoriai saugiai ilsisi...
-
Berniūkštis atsiduso supratęs, kad jo niekas dabar nemato. Šis nusprendė bent vieną kartelį paleisti taip ilgai savyje laikytus ir susikaupusius jausmus. Kelios sūrios ir skausmingos ašaros nuriedėjo Julian'o skruostais. Turbūt nei joks žmogus, nei joks draugas ar jokia draugė, nei joks smūgis, žodis ar kita kančia, nei jokia mergina negalėtų taip stipriai įskaudinti kaip įskaudino Alekso žodžiai. Jaunesniąjam Gilbertukui buvo ištiesų skaudu tokių brolio žodžių. Nei jokie kankinimai, kuriuos klastuolis patyrė kitoje mokykloje neprilygo šiam skausmui. Brolio žodžiai ir aiškiai suprantamos jo mintys tarsi perplėšė ketvirtakursio širdį perpus ir numetė į toliausius pasaulio kampus. Tylus kukčiojimas išėjo iš paauglio lūpų, o dar kelios ašaros nuriedėjo skruostais. Julian'as vylėsi, kad jo dvinys brolis neišgirdo garselio, kuris kątik išėjo iš bernužėlio lūpų. Galiausiai truputėlį išsiliejes savo ilgai laikytus jausmus pats sau Julian'as nusišypsojo tikra ir šilta šypsena bei nusišluostė ašaras ir užsimetė gaubtuvą ant galvos. Kur buvęs, kur nebuvęs gryžo ir nerūpestingasis bei šaltasis klastuolio veidas, o jis takeliu nužingsniavo Hogvartco link...
-
Delfė lėtai žingsniavo pieva. Pagaliau ji rado minutę ištrūkti iš pilies. Ėjo švilpė prie užmirštos pavėsinės. Ją dažnai matė vaikščiodama, bet neužeidavo. Na, o dabar sėdėjo ant suoliuko pavėsinėje. Pavėsinė buvo nubraižyta, išraižyti kažko inicialai. Bet įmantrūs raštai vis dar gražiai puošė pavėsinę. Ji vis dar trykštė ramybe...
Delfė atsistojo ir pirštais palietė pavėsinę. Dulkių buvo daug. Buvo gana šalta, ir visai nejauku. Bet vis tiek pavėsinė skleidė kažką, panašaus į jaukumą. Nors žinoma jaukumo Delfė nejautė.
Baigusi mąstyti apie nieką, Delfė vėl prisėdo. Buvo nuobodu, bet vis tiek geriau negu kirmyti pilyje. Žinoma švilpė mėgo mokytis, bet dabar ji jokio noro nejautė.
Mergina pakėlė akis nuo pėdų ir pamatė nepažįstamą vaikiną. Raudoni plaukai, kiek klaikus žvilgsnis... Tikrai ne iš Švilpynės...
- Kas tu? - smalsiai paklausė jo.
-
Pagaliau liko ne tiek jau daug laiko šitoje kvailoje mokykloje. Pora metelių ir viskas! Džiaugdamasis šiuo faktu raudonplaukis klastuolis traukė ežero pakrante. Nežinojo, kur eina (kaip visada), tačiau tikėjosi, kad nieko nesutiks (irgi kaip visada). Neilgai trukus jis pamatė kažkokią pavėsinę. Kadangi tingėjo vaikščioti, nutarė užeiti ir pasėdėti.
Deja, prisiartinęs prie pavėsinės pamatė kažkokią mergiūkštę. Dafydd labai sunkiai atsiduso. Jau norėjo keliauti kur nors kitur, tačiau ta bjaurybė jį pastebėjo!
Ak, tos mažvaikiškos nesąmonės! susiraukęs pagalvojo velsietis. Koks jai skirtumas, kas aš. Tarsi man rūpi, kas ji!
Norėjosi keliauti bet kur kitur. Tačiau šita mergužėlė jau užkliudė Dafydd. Tai reiškė, kad klastuolis negali iš čia trauktis, kol galutinai jos nesuerzino ar neįskaudino. O tam reikalui reikėjo pasilikti. Tad klastuolis įėjo į pavėsinę ir, nė nepažvelgęs į mergaitę, atsisėdo ant gretimo suoliuko.
-
Delfė manė, kad nepažįstamasis normaliai pasakys savo vardą ir koledžą, bet jis tiesiog atsisėdo ant kito suoliuko. Švilpė susinervino, tad piktai jam tarė:
- Esi labai nemandagus. Tavęs niekas nemokino gerai elgtis?
Delfė žinojo, kad antrakursės žodžiai neturi jokios prasmės tam "didžiukui", bet buvo taip gera gėdinti svetimą žmogų.
Mergina įdėmiai pažvelgė į jį, piktai prunkštelėjo (šiaip, norėdama paerzinti) ir įsižiūrėjo labiau.
Delfė atsiminė, kad kartais jį matydavo Klastūnyno pusėje. A, tai jis klastuolis? Kad jis iš Klastūnyno, švilpę kiek išgąsdino (bet nedaug). Jei jis iš Klastūnyno, galima tikėtis ne itin mandagaus elgesio (bent jau švilpei sakydavo tėvai).
- Ignoruosi mane? Gerai. Man esi visai neįdomus, - piktai tarė Delfė. Tai buvo melas. Ji taip norėjo jį erzinti... Žinoma tai netinka mergaitei iš Švilpynės, bet Delfės jau toks charakteris.
- Na,neketini nieko sakyti? Erzini mane, ar kalbėt nemoki? - nusijuokė "geroji mergaitė iš Švilpynės"
-
Dabar reikėjo apsispręsti: ar taip ir tylėti visą laiką, ar ką nors pasakyti. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad jeigu Dafydd pasirinks pastarąjį variantą, jis nieko malonaus nepasakys. Vis dėlto tylėti ir leisti šitai mergužėlei manyti, kad iš jo tyčiojasi? Pala, juk ji tik manytų, ar ne. Ką gi, gal ne toks ir blogas variantas.
Taigi Dafydd ilgokai sėdėjo ant suoliuko ir nereagavo į žodžius, kuriuos, suprantama, puikiai girdėjo. Jeigu aš tau neįdomus, tai kodėl nepatyli? mintyse paklausė Dafydd, tačiau vis dar išlaikė tylą. Ir toliau netgi nežiūrėjo į mergaitę, nors jos balselis jau pradėjo gerokai erzinti. Vis dėlto kiek piktesnis tonas patiko klastuoliui. Ji jau suirzo? Ką gi, bus paprasta.
Po paskutinio sakinio velsietis neištvėrė. Ne, jis nieko nepasakė. Tačiau atsisuko į mažę ir nustebęs pakėlė antakius. Atrodė taip, tarsi jis tik dabar būtų pastebėjęs mergaitę.
-
Delfė tik dabar (taip, tik dabar) suprato ko vaikinas siekia. Mergina piktai į jį žvilgtelėjo ir nuėjo į kitą pavėsinės galą. Taip ji tylėjo kokias geras penkias minutes, kol tiesiog smalsumas kas bus toliau, privertė ją pagaliau praverti burną.
- Tai gal pasakysi kas esi? Taip tave ir vadinti "klastuoliu"? Na, ką.. gerai.
Švilpė vėl nusisuko. Lyg ir atėjai pabūti ramiai ir išvalyti savo galvą nuo blogų minčių, Digori... Na, nepavyks. Yra du variantai - eiti į pilį mokytis, arba likti čia ir tylėti su tuo klastuoliu. Staiga Delfės galvoje užsidegė lemputė. Ji greitai pribėgo prie klastuolio ir perskaitė ant jo mantijos užrašytą pavardę.
- Aha... Llewellyn. Malonu susipažinti, Llewellyn - sarkastiškai išpyškino Delfė.
Mergina vėl nuėjo į kitą pavėsinės galą. Švilpei buvo įdomu, kas bus toliau.
-
Dafydd antakiai kilo vis aukščiau ir aukščiau. Negi ta mergužėlė taip ir kalbės su juo? Kokio turi būti kvailumo, kad neužsičiauptum? Velsietis vėl nebežiūrėjo į ją. Na, kaip jis dar turi ignoruoti, kad ta susiprastų, kad neverta čia aušinti burnos?! Jau seniai turėjo susivokti, kad čia yra nepageidaujama! Net jeigu nebuvo iš tų šleikščiai bailių mažių, kurie iš karto sprunka (kita vertus, tokie mažiai patys geriausi - juk jų net nespėji pamatyti, kai jie dingsta iš akių), to menko protelio juk turėjo pakakti.
Kai mergiūkštė priėjo perskaityti pavardės, Dafydd bandė pagriebti ją už rankos, bet nespėjo. Bjaurybė skubiai grįžo į "savo" vietą kitame pavėsinės gale. Velsietis nusišiepė. Į galvą šovė mintis. Jis atsistojo. Kurį laiką nieko nedarė, tikėjosi, jog mergaitė patikės, kad jis išeina. Tačiau raudonplaukis tik priėjo prie jos ir perskaitė pavardę. Digori išarė sau, nors garsiai, žinoma, nieko nepasakė. Dafydd ramiausiai apsisuko ir grįžo ant to paties suoliuko, nuo kurio ką tik buvo pakilęs.
-
Delfė nuo tos akimirkos sėdėjo ramiai, stengdamasi nekreipti dėmesio į Dafydd. Buvo labai sunku, bet švilpė laikėsi gerai, sėdėjo ramiai.
Staiga klastuolis priėjo ir perskaitė antrakursės pavardę. Švilpė norėjo stipriai jam spirti, bet Llewellyn greitai grįžo prie savo suolo. Digori norėjo į jį paleisti Avada Kedavra, bet visiškai nenorėjo sėdėt Azkabane, užtraukti Digorių šeimai gėdą. Ir tuo pačiu, švilpė puikiai suprato, kad yra tik antrakursė, o kur jau pavyzdys jaunesniajai seseriai?
Delfė piktai žvilgtelėjo į klastuolį ir piktai tarė:
- Ir toliau skleisi neigiamą energiją? Žmonės čia ateina pailsėti.
Dvylikametė ramiai prigulo ant savo suoliuko. Smalsiai stebėdama Dafydd, Delfė ramiai su pirštais šukavo savo susivėlusius, ilgus, blondiniškus plaukus.
-
Kai Dafydd priėjo prie mergaitės, atrodė, kad ji nori trenkti, tačiau nespėjo. Nusisukęs klastuolis piktai išsišiepė. Žinoma, neparodė to mergaitei - juk jis laikosi ignoravimo strategijos. Tiesą sakant, tokia strategija jam pačiam nebuvo nei labai įdomi, nei lengvai išlaikoma. Vis dėlto vaikinas suprato: jeigu dabar pradės su ja šnekėti (net ir ją keikti ar rėkti), atrodys, kad šitą situaciją pralaimėjo. O to velsietis negalėjo sau leisti. Tik jau ne su kažkokia mažvaike! Ką gi, teks taip ir tylėti.
Panašu, kad mergiūkštė vis dar nesusiprato, kad klastuolis neketina su ja šnekėti. Ir toliau pezėjo savo nesąmones. Tai ir ilsėkis, negi aš tau trukdau? kandžiai pagalvojo Dafydd. Tarsi atsakydama į šią mintį mergužėlė atsigulė ant suolo. Na, matai. Puiku mintyse nusišaipė velsietis. Jis ir toliau sėdėjo ant suoliuko ir, atrodo, nepaisė netoliese esančios mergaitės. Netrukus vaikinas pradėjo ramiai švilpauti kažkokią dainelę. Dabar reikėjo labai daug pastangų, kad nepažvelgtų į blodinukę, nes buvo labai įdomu, kaip ji reaguos.
-
Nori mane ignoruoti? Na ir gerai. Aš irgi taip moku mąstė Delfė. Nusprendusi tylėti, ir ignoruoti klastuolį, švilpė vis tiek neatsispyrė pagundai ir smalsiai jį stebėjo. Nieko nesakė. Tiesiog ramiai stebėjo.
Tai gal tesėsi kokias penkias minutes, kol Delfei nusibodo. Ji atsisėdo, pasiimė lazdelę. Pradėjo ja mosikuoti, bet jokio burto nesakė - mosavo tik kad nuslopintų nuobodumą. Viena antrakursės dalelė sakė, jog reikia išeiti ir viskas, bet kita dalelė sakė, jog jei išeis - pralaimės. O Delfei pralaimėti siaubinga.
Galiausiai, Delfė nusprendė dar kiek paerzinti Dafydd. Žinojo, jog rizikuoja, žinojo, jog baisu. Bet vis tiek.
- Accio Dafydd'o batą.
Kadangi švilpė ilgai repetavo šį burtažodį, jis jai puikiai pavyko. Batas atskrido tiesiai pas švilpę. Tada, ji mandagiai atsistojo priėjo prie Dafydd'o, gražiai padėjo batą ant suoliuko ir greitai nubėgo prie savo suoliuko. Tada ramiai atsigulo ir toliau ignoravo klastuolį.
-
Dafydd nežiūrėjo į blondinukę, tačiau girdėjo, kaip ji netrukus atsisėdo. Ką, nusibodo? kandžiai paklausė klastuolis, tačiau, žinoma, tik mintyse. Ji kažką darė, tačiau dabar svarbiausia buvo į ją neatsisukti. Juk jeigu ką nors ignoruoji, tai ne tik nekalbi, bet apsimeti, kad iš viso nėra, ar ne? Tad velsietis iš paskutiniųjų stengėsi nė nežvilgtelėti.
Neilgai trukus mergiūkštė griebėsi taktikos, kurią įveikti turėtų būti itin sunku. Ji paprasčiausiai sugalvojo nušvilpti iš vaikino batą. Ir netgi pasinaudojo magiją. Tai privertė Dafydd pagalvoti, kad gal ji yra verta šiek tiek pagarbos. Juk matosi, kad yra visiška mažvaikė, o taip puikiai panaudojo kerus.
Velsietis beveik nusikeikė. Vis dėlto bato prarasti nesinorėjo. Tačiau jam nespėjus to padaryti mergiotė dėl kažkokių priežasčių tą batą parnešė! Žinoma, Dafydd nieko nesakė, tik pakėlė antakius. Žinojo, kad jeigu blondinukė į jį pažiūrės, reakciją pastebės. Tačiau dabar svarbiausia buvo neištarti nė žodžio.
Ką gi, dabar Dafydd turėjo du ignoravimo objektus: tą nelemtą mergiūkštę ir savo batą.
-
Pakeltus Dafydd'o antakius Delfė tikrai pastebėjo. Ji su pašaipa šyptelėjo. Grįžusi atgal prie "savo pusės" antrakursė prigulė ant suoliuko. Buvo labai nuobodu. Kodėl tu ant manęs nešauki? Neįžeidinėji? Būtų daug linksmiau.
Pasiėmusi savo lazdelę, ji ėmė mąstyti kokius burtažodžius ji norėtų išbandyti. Pačioje pradžioje buvo Avada Kedavra, po to gynėjo kerai, o galiausiai protego.
Deja, ji sėdėjo pavėsinėje šalia Hogvartso, kuriame panaudoti žudimo kerus pavojinga, jei nenori arešto ar iš vis - kalėjimo. Antrakursė Azkabane? Nedera.
Vadinasi teko tenkintis paprastais accio...
- Accio Dafydd'o batą, - vėl sušnabždėjo Delfė.
Batas gražiai nuskrido prie Delfės. Ji pradėjo su juo "žaisti". Kilnoti lazdele, galiausiai pabandė nudažyti kita spalva. Batas įgavo žolės spalvą, vėliau Digori jį vėl atkerėjo. Batas tapo toks koks ankščiau. Galiausiai, Delfė batą vėl gražiai nuskraidino prie velsiečio.
-
Dafydd taip ir nesuprato, ar blondinukė pastebėjo pakeltus antakius, ar ne. Net jeigu ir pastebėjo, teikėsi patylėti. O tai jau buvo pažanga. Klastuolis ramiai gulėjo, nepaisydamas nei mergiotės, nei prakeikto bato. Kojai darėsi kiek vėsu, tačiau raudonplaukis neketino to parodyti. Teliko tikėtis, kad ji visai nenušals.
Nespėjus daugiau apie nieką pagalvoti batas vėl nuskrido. Dafydd girdėjo, kaip mergiotė ištarė burtažodį, bet, tiesą sakant, nesitikėjo, kad jai ir vėl pasiseks. Pasisekė. Ką gi. Vaikinas vos kryptelėjo galvą, tikėdamasis, kad ji to nepastebės. Akis teko perkreipti tiek, kad, atrodė, tuoj pradės žvairuoti. Klastuolis matė, kaip blondinukė žaidžia su jo batu, tačiau ir toliau nieko nesakė. Toks variantas velsiečiui visai tiko: bent jau nereikėjo ignoruoti bato.
Netrukus keistuolė dėl kažkokių priežasčių batą grąžino. Dafydd kiek sutriko. Toks žaidimas jam atrodė itin keistas. Vis dėlto tos nelemtos avalynės ir toliau nebuvo galima paisyti. Vaikinas atsisėdo ant suoliuko ir jau ketino išeiti. Tiek to pasiims tą batą kitą kartą.
-
Mokslo metai ėjo į pabaigą, saulė negailestingai kepino ir oras kvepėjo vasara. Tai buvo vienintelis kartas, kai dėl Klimato atšilimo galėjai džiūgauti dėl greitai įšilusio vandens. Kajus buvo vienas iš jų. Ar ne už kalnų be pasirodanti vasara, ar nežinia užpuolusi nostalgija Hogvartsui, buvęs Švilpis išsiuntinėjo laiškus jau buvusiams ar dar besimokinantiems švilpiams, kviesdamas šiuos pasirodyti prie pavėsinės prie ežero ir ten pašėlti kartu. Giliai viduje Kajus tikėjosi, jog švilpių pasibuvimas dar nepakenks mokinių pažymių, nes buvo visiškai užmiršęs kada prasideda egzaminai, o kada - vasaros atostogos. Kvidičininkas neturėjo atostogų, kokias turi hogiečiai, tad užtaikęs laisvą šeštadienio dieną, išdūmė į Hogvartsą.
Ilgesys Švilpynei užplūdo jo širdį, Kajus pasigailėjo, jog Hogvartso administracija neveda skraidymo pamokų, kaip kadaise. Būtų tapęs profesoriumi.
Pavėsinę rado greitai, nors šioje dabar lankysis tik pirmą kartą. Ant suolelio numetė savo kvidičininko krepšį, įsitaisė šalia jo, užkėlė kojas ant stalo (nežinot kaip gerai kojų kraujotakai). Ir pradėjo laukti. Bet laukimas pasibaigė greitai, nes nudūmė prie ežero, patikrino vandens šiltumą, įsišiepė be proto plačiai, nes vanduo tiko maudynėms. Vėl sugrįžo prie pavėsinės ir įsitaisė ta pačia poza. Vylėsi, jog išvys senus veidus, kaip Keito, Elzės, ar net Nikitos. Pamintijo, ar Wrena irgi prie jo prisijungs.
-
Paprasta išeiginė diena Hogvartse. Šeštadienis būtų prasidėjęs nuobodžiai, jeigu ne vienas dalykas. Ilgai nemiegojusi naktį, Roana pabudo nuo pelėdos sparnų plakimo. Paėmusi laišką šį nepagalvojusi atidarė ir padėjo ant staliuko. Tik apsirengusi chalatą suprato, kad gavo laišką. Skubiai vėl šį paėmusi pasižiūrėjo kas galėjo jai atsiųsti jį. Kajus. Nejučia nusišypsojo. Netikėta, kad kažkas dar ją prisimena. Perskaitė laišką. Pakvietimas ateiti į pavėsinę prie ežero. Pasisekė, Roana buvo Hogvartse. Susiruošusi nuskubėjo pavėsinės link. Manė, kad ilgai miegodama bus praleidusi kažką, tačiau buvo pirmoji atėjusi, išskyrus patį kvidičininką.
- Labas, Kajau. Seniai matėmės. - Šypsodamasi atsisėdo šalia.
-
Išvysti Roaną, jis nesitikėjo. Baltaplaukė kerėjimo profesorė atrodė pasikeitusi, Kajus jau nebeprisiminė kada šią paskutinį kartą matė. Turbūt labai senai.
-O, labas,- pasisveikino su buvusia Švilpynės prefekte, skubiai nukėlė kojas ant žemės, kvidičo krepšį numetė ant grindų, kad profesorė turėtų daugiau vietos atsisėsti.
Kajus pastebėjo, jog mažiau džiaugėsi išvysdamas Roaną, nei Adelę. Abidvi profesorės, abidvi draugės, bet su viena daugiau bendravęs, nei su kita. Todėl jautėsi šioks toks nesusipatoginimas Kajui, nes nenutuokė apie ką kalbėt, ko užklaust - apie pastaruosius Ro metus nieko nežinojo, jiedu nepalaikė ryšio.
-Bus liūdna, jei daugiau niekas neatseis,- vyptelėjo kvidičininkas,- Kaip profesoriavimas? Nepasigailėjai, tapusi profesore? - bandė išsisukti iš nepatogios situacijos su kasikiniais klausimais. Kad Kajus žinotų, jog draugė irgi tapo animage...
-
Universitete dabar buvo tragedija ir visi studentai nebežinojo ką daryti, nes be to, kad vasara - augalų augimo metas ir be teorijos, jie turėjo rūpintis tvankiais šiltnamiais ir milžiniška universiteto teritorija, kurioje augo daugybė augalų, daugumą žalių augalų užpuolė mėlynosios muselės ir teko jas naikinti. Kiekvieną vakarą griūdavo į lovą ir vos rasdavo jėgų nueiti į dušą ir persirengti pižama su nedidelėm raudonom gėlytėm, o ryte vėl būdavo tas pat. Gerai, kad bent teorijos beveik nebūdavo, tačiau laukė praktikos egzaminas, dėl kurio pergyveno ne ką mažiau.
Nors augalams savaitės diena nesvarbi ir juos prižiūrėti turėjo ir šeštadienį, tačiau kažkaip išsisuko parašiusi raštelį ir susitarusi su pora merginų, kad jei grįžus jos prižiūrimi augalai nebus nudžiūvę ar nukramtyti, kada nors pažiūrės jų. Ruošdamasi nelabai žinojo kodėl keliaus čia ir ar pasiilgo visų švilpių, ar tiesiog nori pamatyti Kajų. Būtų nusivylusi, jei nebūtų atvykęs, bet žinant jį, klausimas kas turėtų nutikti, jog neatskristų.
Šį kartą ir ji pati turėjo šluotą ir nors skraidė ne taip gerai, kaip kvidičininkai, tačiau nemažą dalį kelio įveikė ir ja. Šiek tiek reikėjo pasistengti, jog aplenktų žiobarų miestus ir nenuklystų, bet atskrido sveika ir gyva. Ar Kajus jau čia? Keista būti netoli Hogvartso, kai čia nedirbi ir nesimokai.
Įėjo į pavėsinę su šluota rankoje, nes nenorėjo jos numesti bet kur ir kiek palengvėjo, kai pamatė Kajų. Kaži, kiek laiko praėjo nuo paskutinio jų susitikimo?
- Sveikučiai,- pasisveikino ir kiek nuliūdo nepamačiusi Gajos. Su ja buvo bendravusi daugiau, nei su Roana.- Daugiau niekas neatėjo?- paklausė, lyg nebūtų iš viršaus mačiusi, jog žmonių už pavėsinės nėra. Čia, lyg primindami universitetą, kairėje kabėjo vijokliai, kurie gerai augo ir be trąšų.
Ką reikėtų padaryti? Roanos tikrai seniai nematė. Apsikabinti? Ar jai tai anksčiau patikdavo? Bijojo suklysti, o jie sėdėjo, tad atrėmė šluotą į sieną, nors ir žinojo, kad jai geriau būtų gulėti ant žemės ir atsisėdo šalia Kajaus. Tikiuosi, kad niekas nepastebės pradedančių atauginėti plaukų šaknų.
-
Bendrajame kambaryje Elliw nugirdo kažką apie tai, kad reikia būtinai ateiti į pavėsinę prie ežero. Mergaitė bijojo ten lankytis, nes ežeras reiškė vandenį. O pastarasis reiškė pernelyg didelę galimybę nuskęsti. Vis dėlto šurmulys buvo toks didelis (ar bent jau taip pasirodė pirmo kurso mokinei), kad ji nutarė geriau nueiti. Bendrajame kambaryje rudaplaukė Liucijos niekur nematė, tad nutarė bandyti eiti viena. Vis dėlto jeigu jau taip reikia nueiti, ji buvo įsitikinusi: šviesiaplaukė draugė būtinai ten pasirodys. Tokia gera mergaitė kaip Liucija šito svarbaus dalyko nepraleis.
Deja, velsietė tikrai nežinojo, kur ta reikalinga pavėsinė yra. Keletą kartų pasiklydusi ji atsirado visiškai prie ežero. Vadinasi, bent jau atėjo maždaug į tą pusę. Na, bent jau neatsidūrė viduryje miško. Galiausiai, ilgą laiką praklaidžiojusi, tolumoje pamatė kažką panašaus į kelionės tikslą. Be to, jeigu ji gerai įžiūrėjo, ten buvo žmonių. Elliw labai tikėjosi, kad Liucija jau yra ten, nes ką ji gali veikti be vienintelės savo gelbėtojos?
Lėtai artindamasi prie pavėsinės mergaitė netruko suvokti, kad šiaurietės draugės joje nėra. Viduje sukilo nerimas: ką daryti dabar? Tuo labiau, kad nė vienas ten esantis žmogus neatrodė matytas. Galiausiai švilpė nutarė tiesiog praeiti pro šalį. Paprasčiausiai apsimes, kad ji tiesiog netyčia čia eina. Planas atrodė geras.
Deja, neilgai trukus ji už kažko užkliuvo. Kelias akimirkas atrodė, kad viskas bus gerai, tačiau galiausiai pėdos susipainiojo visiškai, ir mergaitė nudribo tiesiai vyresniems žmonėms po kojomis.
-
Roana slapčia žvalgėsi ar neateina dar kažkas. Nejauku buvo būti tik dviese pavėsinėje. Na, visų pirma tai atrodė kaip pasimatymas, o antrą… Na, deja, Roana nebuvo tokia artima nei su Kajumi nei su Wrena. Su šiais švilpiais didžiąją dalį laiko daugiau bendravo Gaja. Nebuvo keista, kad jaunesnei seseriai buvo lengviau socializuotis bendruomenėje. Juk ne ji sėdėjo namuose lyg kokia nusikaltėlė ir kaimynai nelaikė jos psichiškai nesveika. Mirabetė kiek nusiminė prisiminusi tuos laikus, kai dar negyveno pas Amnetas. Geriau jie būtų likę užmarštyje. Deja, laiko atgal neatsuksi ir nieko nepakeisi. Kelioms akimirkoms susimąstė ar Kajus bus siuntęs laišką Gajai. Greičiausiai taip, bet abejotina ar Kasandra atvyks. Nors bendravo su ja retai, žinojo - jaunėlė gana užimtas žmogus. Svarstė ar sakyti Kajui naujienas. Nusprendė, kad pasakys jei čia pasirodys paskutinioji „gaujos“ narė Wrena.
- Tiesą sakai, - sutiko, - neblogai, tačiau abejoju ar norėčiau dar metus likti čia. Su kai kuriais vaikais sunku susitvarkyti, - numykė.
Po nejaukios tylos, šią sudrumstė balsas. Wrena. Roana neslėpė nuostabos, čia ją matydama. Vis tik, jos pasirodymo reikėjo tikėtis. - Sveika, Wrena, - šyptelėjo jai, - ne, deja, esam tik tryse. Beje, jei jau judu esat čia, noriu jums pranešti dvi naujienas, - padarė pauzę galvodama kaip tai pasakyti, - mudvi su Gaja tapome animagėmis, - spėjo ištarti ir tada išgirdo kritimo garsą. Pažvelgusi, pamatė beveik po kojomis vaikščiojančią Hogvartso bėdą - Elliw.
-
Sugebėti pamesti uniformą? Kodėl gi ne? Ypač kai ana nukeliavo su visais skalbtis ir nebegrįžo. Vietoj jo Amira rado klastūnyno uniformą (gerai bent, kad ne Varno nago - iš Amiros varnė kaip iš dramblio balerina). Tačiau tuo nebuvo nepatenkinta. Klastūnynas jai siejosi su Mayra, kaip ir juodai padažytas gabalėlis kirpčiukų. Be to, koks skirtumas kokią uniformą ji dėvi, jei dažniausiai būna be uniformos?
Apsirengusi paprastus rūbus (kadangi šių neturėjo daug, pasirinkimas irgi nebuvo didelis) - juodus marškinėlius be užrašų, juodus neplėšytus džinsus ir kerzus išėjo į bendrąjį kambarį. Karšta beveik vasaros saulė visai negąsdino aštuoniolikmetės. Radusi pakvietimą ateiti į pavėsinę prie ežero, čionai ir nuskubėjo.
Atėjusi pastebėjo čia esant du nepažįstamus, profesoriūkštę Amnetą ir... Nevykėlę, kurios vardo neatsiminė.
- Laba diena. - Šaltokai tarė, sėsdama ant žolės ir atsiremdama į pavėsinės sieną.
-
Tokių atsakymų iš Ro galėjo ir tikėtis - vaikų buvo įvairių, o ir atsakymas (jei atmintis nemeluoja) buvo panašus kaip ir į Adelės. Nespėjęs dar kažko "iš oro" užklausti, kai prie pavėsinės pasirodė Wrena. Šypsena iš karto praplatėjo, kai pastebėjo šluotą jos rankose. Atmintyje iškilo tie kartai, skraidant šluota kartu su Kanopėle. Jai toje srityje dar daug reikėjo tobulėti, bet didžiavosi ta mintimi, jog pavyko šią mergiūkštę užsodinti ant šluotos.
-Labas, - nė kiek nesumažėjančia šypsena pasisveikino,- Kaip oras? Nebuvo jokių kamščių viršum Londono? Nes kai skridau,- galvos kryptelėjimu parodė, kad šluota kerais sutalpinta į kvidičo krepšį,- papuoliau į vieną. Teko laukti kol vienas lėktuvas praskris ir nuo žiobarų slėptis - niekas nenorėjo daryti apylankos.
Gal noras palaikyti kokį nors pokalbį ir netylėti, gal noras užmegzti vėl naują ryšį tarp trijulės vertė Kajų kalbėti, o gal viskas buvo daug paprasčiau - užvesdavo kalbą apie skraidymą tada, kada pasijausdavo nejaukiai, kaip ir dabar - sėdėdamas tarp abiejų merginų: su viena praleido daugiau nei pusę savo gyvenimo, su kita - tik Hogvartso laikus. Jei tik galėtų skaityti Wrenos mintis - šimtu procentu pritartų jai, jog irgi taip pačiai jaučiasi dėl Roanos. Kita vertus, drąsiai prie Wrenos irgi nesijautė. Ypač, prisiminus jo mintis Ailopso pelėdų centre, kai ten kartu apsilankė su Melijandra. Todėl ir neišdrįso apkabinti Wrenos per juosmenį - pats neapsisprendė ką iš tiesų jautė Wrenai (bus vargas, jei atsiras tokių, kurie numanė, jog jis su Wrena yra pora). Žinojo tik viena - jam Wrena rūpėjo.
Kajus antakiai šovė į viršų.
-Och...-Reiškias, joms nereikėjo tyčia kartoti paskutinio kurso Hogvartse,- Nuostabu...-Idėja, jog ketvertas taps animagais išsipildė, bet kažin kodėl Kajus nesijautė laimingas. Pats negalėjo to paaiškinti.- Kokie gyvūnai? - iš karto paklausė labiausiai jam rūpimos dalies,- Kartodami septintą kursą aš su Wrena irgi tapom,- nežinojo ar Ro buvo apie tai girdėjusi,- Aš vokiečių aviganis, o Wrena - stirna,- neleidęs pačiai Wrenai pasisakyti, išpyškino viską Letena. Būtų ir daugiau ką išpasakojęs, jei ne duslus bumbtelėjimas prie kojų. Kajus netruko suvokti kas nutiko - rudaplaukė mergaitė, turbūt dar tik pirmakursė, parpuolė. Sakyti, jog mergaičiukė išsitėškė ant žemės, buvo per daug žiauru.
-Ei, - mikliai pakilo ir pasilenkė prie rudaplaukės, šią pakėlė ir pastatė ant kojų,- neužsigavai?- pasiteiravo kvidičininkas, jausdamasis kaip savo komandos kapitonė, kuri lygiai taip pačiai pastatinėdavo ant kojų ant žemės jį, kaip muštukas trenkdavosi į saulės rezginį,- Švilpė?- pasiklausė, nes šią matė tik pirmą kartą.- Aš Kajus, čia Wrena, na, Roaną gal jau pažįsti,- supažindino rudaplaukę su savo buvusiais bendrakursiais, atsitiesdamas ir truputėlį atsitraukdamas nuo mergaitės.
Netrukus ir prisistatė ir kita, daug vyresnė. Ir piktesnė - tą sprendė iš šaltoko merginos balso.
-Sveika,- kažkiek sutriko Kajus, nesitikėdamas tokio atsako iš blyškiaveidės. Gal išlipo iš lovos su ne ta koja? Kajus netikėjo, kad iš viso švilpiai gali būti visados paniurę. Atmintyje iškilo blausus susidūrimas su Kapidonu, bet tą prisiminimą nuvijo šalin. Vylėsi, jog po tiek metų Monro turėtų būti pasikeitęs į gerą.
Šią akimirką būtų apsidžiaugęs, jei vilkėtų Švilpynės uniformą su prisiūta pavarde, o ir kiti atvykę - taip pat. Antrą kartą pažindintis Kajui buvo šiek tiek nejauku po tokių šaltų juodai apsirengusios merginos žodžių. Bet vis vien tarstelėjo savo vardą vyresnio kurso švilpei (kas kitas būtų galėjęs gauti jo pakvietimą), atsirėmusiai į pavėsinės sieną.
Mintyse pradėjo peržiūrinėti sąrašą ką galėtų nuveikti su tokia kompanija. Labiausiai piršosi mintis pasiskirstyti grupėmis ir smagiai pasivaržyti - galbūt net pasidaryti mini Burtų Trikovės varžybas - viena žodžiu, Kajui knietėjo lįsti į vandenį, nes senai maudėsi.
-
Matyti plačią Kajaus šypseną buvo tikra palaima. Kažin, kas taip džiugino jo širdį - ji pati, Wrena, ar šluota?
- Skridau aplinkeliais, nes žiobarai dabar labai pastabūs ir dažnai pažiūri aukštyn. Teko išskristi kiek anksčiau.
Ir ji kiekvieną kartą bijodavo. Bijodavo pamatyti Kajų kitokį, nei paliko. Nežinomybė slėgė it sunkus akmuo. Ravėdama gėlynėlius apie tai tikrai turėjo laiko pagalvoti. Juk jos, kvidičininkės, visai kitokios nei ji, dienų dienas sėdinti tarp augalėlių. Mokančios skraidyti, drąsios, stiprios, panašesnės į Kajų, jam labiau tinkamos. Vėliau pradėjo abejoti ir savimi pačia. Ar Kajus taip pradėjo patikti, nes buvo pirmas ramstis, į kurį galėjo atsiremti mokykloje? Dėl jos jis padarė tiek daug, kad pati turbūt nebesugebėtų to atkartoti. Wintersas buvo jos didvyris, istorijos herojus, toks, kurį pagrindinė veikėja įsimyli ir vėliau jie gyvena ilgai ir laimingai. Igoris pradėjo Wreną globoti, ji laimėjo Burtų Trikovės Turnyrą, abudu tapo animagais, baigė Hogvartsą, kažkaip išgyveno Igio dingimą ir Ministerijos mūšį. Turėtų ateiti laiminga pabaiga, bet vietoj jos gavo abejonių gėrybių ragą.
Tačiau matant plačią Kajaus šypseną, norėjosi ir pačiai išsišiepti iki ausų ir tiesiog džiaugtis. Norėjos ir švilpio rankos, apsivijusios juosmenį. Bet ar tikrai? Ar tai nėra bandymas kabintis į įprastą gyvenimą, pasijusti reikalinga ir mylima tuomet, kai universitete nėra nieko iš senojo pasaulio?
- Sveikinu,- nusišypsojo Roanai, tačiau tai jų nesuvienijo. Amneta atrodė kiek svetima, o džiaugsmas, kuris būtų užliejęs, jei tai būtų įvykę tuo pačiu metu, neaplankė. Kiek piktoku žvilgsniu pažiūrėjo į Kajų, šitaip greit viską išduodantį, tačiau ne tik, kad negalėjo ant jo ilgai pykti, bet atėjusi švilpiukė neišsilaikė ant kojų ir išblaškė.- Ojėtus, labas,- nusišypsojo jai.- Kaip Švilpynė? Patinka?
Ji tikrai buvo viena iš naujų mokinių, o Wrena pasijuto kiek sena, tačiau atsakinga už šios švilpiukės gerovę. Juolab, kai kita švilpė, ryškiai vyresnė ir greičiausiai atvykus iš kitur, buvo visai nešvilpiška ir atrodė nepatenkinta puse pasaulio. Na, Kupidonas irgi nebuvo optimizmo įsikūnijimas... Susitikimas su tuo švilpiaklastuoliu įsiminė labai gerai. Juolab, kad jis atrodė pasikėlęs ir net nesiteikė į ją pažiūrėti, kuomet buvo radusi keletą keistų ir ne visai gerų dalykų.
- Labas, kas būsi?- vien iš mandagumo paklausė, stengdamasi būti draugiška.
Žvilgtelėjo į vienintelį vargšelį vaikiną, įkalintą tarp mergaičių ir merginų (deja, tai buvo Hogvartso problema). Ką jis sugalvojo? Juk visuomet ką nors būdavo sugalvojęs, o dabar dar ir pakvietė.
-
Tas jausmas. Net sunku būtų pavadinti nejaukumu. Greičiau svetimybe ar kažkas panašaus. Roana jautėsi šioje grupelėje svetima. Svetima ji buvo ir Hogvartsui bei Skuteliui. Čia buvo ne jos vieta. Jos vieta buvo kitur. Ir ji jau žinojo kur. Buvo apsisprendusi. Pasibaigus mokslo metams susikraus lagaminus ir išvyks į Velsą. Holihedo šventosios harpijos jau sutiko priimti ją į gynėjos poziciją. Neslėpsim, jautėsi kalta, kad palieka namus. Tačiau žinojo - ten jausis vieniša. Claudie ir Džesė darbe. Tėvai mirę. Gaja ir Nojus gyvena kituose miestuose. Šeimos santykiai sugriūvę. Vis tik ko ji tikėjosi? Visada buvo svetima šiai šeimai, bet Amnetos pavardės neatsisakys. Yra dėkinga Evelyn už rūpestį ir globą tokį laiką. Vos susilaikė nepradėjusi verkti. Prisiminusi visus patirtus sunkumus. Džono laidotuvių nepamena, tačiau mamos laidotuvėse sudalyvauti progos nepasitaikė. Darbas. Prakeiktas darbas. Ir būtinai jai šiemet reikėjo vilktis mokyti kerėjimo Hogvartse?
Padėjusi atsistoti tai nelaimėlei, į Amirą net neatkreipė dėmesio. - Šaunu. Aš katė, Gaja voverė. - Tarė trumpai. - Čia panelė Goff, jums Elliw. Pirmakursė švilpė. - Pristatė trumpaplaukę. - Ten panelė Eliadė, Amira. - Pristatė ir šaltokai besielgiančią vampyrę. Roana nemėgo jos, o Amira nemėgo Roanos. Tuo viskas buvo pasakyta.
-
Vieną rugsėjo rytą Deoiridh nusprendė, kad nenori eiti į pamokas. Herbologijos šiandien nebuvo, tad mergaitė nematė prasmės sėdėti suole ir apsimesti, kad mokosi. Jeigu gerai prisiminė, tvarkaraštyje tą dieną nesimatė ir nuodų ir vaistų pamokos, tad net profesorės Moonlight neišeis paerzinti. Taigi grifiukė nutarė, kad bus daug naudingiau pasivaikščioti po kiemą ir pasinaudoti viena iš paskutinių gražių dienų.
Eidama palei ežerą ji galvojo apie šią vasarą. Ji buvo be galo keista. Iš pradžių atrodė, kad viskas paprasčiausiai griūna: vietoj Madrido ji atsidūrė Skutelio ligoninėje, Matthew buvo kažkoks nusiminęs (Deoiridh spėjo, kad dėl to yra kalta Davina, puikiai ją išgydžiusi po nelaimės)... Kita vertus, draugystė su Sabrina tik tvirtėjo, ir dabar grifiukė beveik neabejojo, kad joms pavyks susitikti net ir dabar, kai buvusi varnė nebesimoko Hogvartse. Ypač jeigu ji išties atvyks į Kiauliasodį tik tam, kad pasimatytų su ja. Prie šios minties priprasti vis dar buvo sunku, tad Deoiridh apsisprendė: reikės parašyti laišką ir paklausti, ar Sabrina tikrai atvyks.
O kol kas ji žingsniavo palei krantą, kol galiausiai pamatė kažkokią pavėsinę. Be galo susidomėjo, tuo labiau, kad ji buvo apaugusi taip, kad iš karto pasidarė akivaizdu: žmonės čia dažnai nesilanko. Toks variantas vienumos vis dar nevengiančiai mergaitei puikiai tiko, tad ji patraukė statinio link. Pavėsinė buvo gražiai išpuošta, tad faktas, kad ji atrodo apleista, šiek tiek stebino. Deoiridh išsitraukė lazdelę, tačiau nenusprendė, ką nori padaryti: ar perdaržyti pavėsinę, ar nupjauti žolę aplinkui, o gal geriau iš viso nieko nedaryti?
Niekaip negalėdama apsispręsti rudaplaukė įžengė į pavėsinę. Atsisėdusi ant suoliuko iš karto pašoko: kad ir kaip čia viskas atrodė apleista, suolelis buvo dažytas visai neseniai. Ir, atrodo, tam buvo panaudoti paprasčiausi žiobariški dažai. Deoiridh garsiai nusikeikė.
-
Praleisdama pamokas Žaneta vis dar jautėsi kiek negerai, kai jau reikia pailsėti ir pabūti ramiai tai reikia, vis tiek naudos iš sedėjimo suole ir nesiklausymo nebus, tai geriau tą laiką praleisti naudingiau. Žingsniuojant palei ežerą atsipalaidavimas atslinko pats. Raminantys vaizdai ir lėtai banguojantis ežero vanduo ramino, grožintis šiuo vaizdu ir stresas dėl mokyklos pasimiršo. Nebuvo taip, kad mergina nemėgo mokyklos ar profesorių, kaip tik atvirkščiai - mokytis burtų ir kerėjimo mokykloje buvo kažkas nepaprasto, tačiau ir stebuklams esant galima pavargti nuo mokslų ar minčių. Todėl Hogvartso apylinkės jau ne pirmą kartą tapo Žanetos poilsio vieta.
Eidama net nepastebėjo kaip priėjo lyg ir nematytą ežero pusę, bent jau keistas pastatas tolėliau buvo nematytas. Štai kas jai labiausiai patiko. Kad ir kaip išvaikščiotum, ištyrinėtum mokyklą ar jos apylinkes visada atsiras kažkas naujo, dar nematyto. Pats pastatas nebuvo kažkieno namai arba bent jau taip neatrodė. Labiau priminė pavėsinę ar neužbaigtą trobelę ir taip pat buvo labai sena ir apleista, kas paliudijo, kad niekas nei gyvena čia, nei šiaip lankosi.
Pasimokiusi iš ne pačios geriausios savos patirties mergina išsitraukė lazdelę ir tik tada drįso žengti arčiau. Nepasakytu, kad buvo pati geriausia kerėtoja, tačiau saugumo jausmas vis tiek atsirado. Tuo labiau jei kažkas ir pamatys ją laikančia lazdelę rankoje nežinos, kad ji ten labiau dėl vaizdo o ne gynybos. Svarstant ar pavėsinę aplenkit iš tolo ar vis dėl to apžiūrėti vidų, nugalėjo smalsumas ir pati nepastebėjus jau buvo prie pat įėjimo. Ko mažiausiai tikėjosi tai išgirsti nepažįstama balsą keikiantis. Kaip sakoma ko mažiausiai tikiesi tas ir būną, o burtų pasaulyje tikriausiai šis posakis tik dar labiau tinka. Kad ir kaip netikėta tai buvo mergina vis tiek nežinojo ką daryti, nepagelbėjo ir visai išgaravę paskutiniai drąsos likučiai.
- Aš turiu lazdelę ir moku ja naudotis! - Kad ir kaip norėjo nuskambėti drąsi ir pasitikinti savimi ir pati pastebėjo, kad jai nepavyko. Sukaupusi paskutinius orumo likučius pabandė išsitiesti ir kilstelėti smakrą aukštyn, kad bent truputį atrodytu, jog žino ką daro.
-
Deoiridh buvo nepatenkinta. Svarstė, ką reikėtų daryti dabar, tačiau į galvą nesiteikė ateiti joks tinkamas burtažodis. Tai sukėlė norą dar riebiau nusikeikti, bet tuo metu pasigirdo kažkoks balsas. Jis buvo mergaitės, tad rudaplaukė neišsigando. O štai ta mergužėlė, atrodo, nesijautė jaukiai. Deoiridh kilstelėjo antakius.
- Ak, kokie mes pikti, - piktdžiugiškai ištarė grifiukė atsisukdama. Atėjūnė nebuvo pažįstama, tačiau tikrai matyta Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje. Deoiridh atidžiai ją nužvelgė. Susidarė įspūdis, kad mergaičiukė kiek išsigandusi. Kažin ar ji moka naudotis taip išdidžiai laikoma lazdele? paklausė savęs rudaplaukė. Kažkodėl atrodė, kad ne, tačiau atsargumo prarasti nederėjo.
Laimei, ji stovėjo pakankamai toli nuo dažyto suolo, tad buvo galima pagalvoti, kad ant jo nė nesėdėjo.
- Nagi, nereikia manęs bijoti, - nutaisiusi kuo draugiškesnį toną pratarė animagė. Labai tikėjosi, kad gudrybė pasiseks. - Prisėsk, susipažinsime.
Tik nesiūlyk atsisėsti ir man, sugadinsi visą smagumą! Rudaplaukė įdėmiai stebėjo atėjusiąją ir nekantriai laukė, kada ji atsisės. Vis dėlto smegenys jau karštligiškai dirbo ties klausimu, ką reikės daryti, jeigu gudrybė nesuveiks.
-
Žiūrėdama į smulkus sudėjimo mergaitę ir išgirdus gana draugišką pakvietimą mergaitė nusiramino, lazdelę nors ir pasiliko rankoje, nuleido. Pilnai pasitikėti nepažįstamąją dar nenorėjo, bet ir pasirodyti pikta, pasikėlus ar nemandagi irgi nenorėjo. Todėl davusi sau kelias minutės atsikvėpti, nusprendė priimti pasiūlymą. Užėjusi į pačią trobelę ją nužvelgė ir tik dar labiau įsitikino, kad ji nėra naudojama ir lankytojų sulaukia nedažnai. Kampuose tarp sienų ir lubų karojo voratinkliai, dažai buvo sutrūkinėję ir atsilupę. Jaukumo tai nesuteikė, bet Žaneta pagalvojo, kad šiek tiek apsitvarkius turėtų išeiti gana padori ir jauki vieta. Na, o žiūrėdama į mergaitę, bandė ją perprasti. Ką ji čia veikia? Ir dar viena?Ji suprato, kad yra per griežta jai, juk ir pati čia buvo, ir irgi viena. Mergaitė buvo nepažįstama, bet grifiukė buvo beveik įsitikinus, kad ji yra jos koledže.
Priėjus prie suoliuko, daug negalvojo ir paskui suprato kokia didelę klaidą padarė pasitikėdama tik ką sutikta mergaitę. Pasigirdus keistam garsui, Žanetos išgąstis tik pasitvirtino. Staigiai pašokus iš vietos, pasukus galvą pastebėjo, kad jos rūbai buvo išsitepė šviežiai užteptais dažais. Nepasakytu, jog ištepusi savo naujus drabužius, ryškiai ruda spalva buvo labai laiminga. Vis dar pasimetusi, atsisuko į nepažįstamąją. Galvoje sukosi labai daug minčių ir dar nenusprendė ar labiau yra įsiutusi ar nuliūdusi, dėl sugadintų rūbų. Kuo ramesniu ir šaltesniu balsu ir nukreipta lazdele į suoliuką paklausė:
-Čia tu? - Balsas nuskambėjo skardžiau nei norėjo, bet jos nuomone pavyko išlaikyti šaltumo gyslelę.
-
Nagi nagi nagi! ragino piktąją mergaitę Deoiridh. Nesuprato, ko ji tiek dvejoja, tačiau galiausiai viskas pavyko puikiai! Rudaplaukė nusisukusi išsišiepė ir patenkinta pakilnojo antakius. Išgirdusi, kaip pikčiurna pašoko, Deoiridh atsisuko. Apsimetė kukliai nustebusi. Norėjo paklausti, kas nutiko, tačiau labai greitai viskas pasidarė pernelyg akivaizdu. Sunkiausia užduotis buvo nepradėti juoktis. Animagė kuo rimtesniu tonu pradėjo sakyti:
- Ak, neži...
Bet buvo pertraukta. Toks nemalonus kaltinimas labai nepatiko.
- Kodėl turėčiau tai daryti? Kuo tu mane laikai?!
Į galvą staiga atėjus burtažodžiui ji nukreipė lazdelę į savo kelnes ir kuo tyliau sumurmėjo:
- Valyk!
Pasisekė netobulai, tačiau bent jau nebebuvo akivaizdu, kad dėmes ant kelnių paliko tie patys dažai. Jeigu tik šita neišgirdo tariamo burtažodžio, galima apsimesti nekaltu avinėliu.
- Kaip miela, kai apie mane taip galvojama, - suburbėjo mergaitė. Atreipusi dėmesį į tai, kad atėjūnė laiko lazdelę atsuktą į suolą, Deoiridh padarė tą patį. Kiek pasvarsčiusi riktelėjo: - Bombarda!
Nežinojo, kodėl tai padarė, bet priežastis galėjo būti paprasčiausias noras pagąsdinti koledžo draugę. Ar pasisekė, ar ne, nežinojo, bet patys kerai suveikė: vargšo šviežiai dažyto suoliuko liko tik liekanos.
- Na ką, dabar geriau? - paklausė animagė. Tik dabar suvokė, kad apie viską gali sužinoti Matthew, tačiau tada prisiminė, kad jis Grifų Gūžtai nebevadovauja, tad nerimauti nebuvo reikalo. Deoiridh patenkinta nusišypsojo.
-
Emocijų sūkuryje esanti Žaneta, vis dar nežinojo kaip jai reikėtų jaustis ar ką reikėtų daryti. Sulaukusi nepažįstamosios aršios reakcijos emocijų bent sumažėjo ir dabar mergina buvo pasimetusi tarp aršumu reaguoti į aršumą ir atgailos už nepagrįstą kaltinimą. Įtampai sulėtinus merginos reakcijas, ji stebėjo kaip rudaplaukė esanti priešais nukreipusį lazdelę murmą kažkokius žodžius, kad ir kaip netikėtą būtų tikriausiai burtažodį. Nors poveikio nepamatė, todėl irgi kilstelėjo lazdelę laukdama kažkokio tipo uždelsto veikimo kerų. Grifė pasigirti greita reakcija, tiesą sakant ir vidutiniško greitumo reakcija, ypač kai būna įtraukti kerai, negalėjo todėl gavo tik žiūrėti kaip suoliukas šalia jos buvo susprogdintas. Sprogdinamą daiktą mato ne pirmą kartą, tačiau pirmą kart stovėjo taip arti jo ir matė kaip jis trumpai tariant pavirsta į dulkes, kelios didesnės luženos pakilo į orą ir atsitrenkdamos į žemę sulūžo į smulkesnes daleles. Nustebusi buvo, kai nieko nepajuto, nei menko oro dvelktelėjimo nuo sprogimo, ir veikiamos kerų luženos aplenkė Žaneta, todėl neteko pajusti ir skausmo ar paprasto stuktelėjimo. Visas suoliukas atrodo sprogo savyje ir iškarto pavirto į dulkes. Taip paprastai. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių kodėl merginai nesisekė kerai, ji tiesiog negalėdavo patikėti, kad ji paprastu lazdelės mostelėjimo ir padraikų žodžių deriniu galėtų padaryti kažką stebuklingo. Kerai jai pavykdavo, tik tam reikėdavo didelio susikaupimo ir laiko. O veikiant įtampos dėsniams lengviau nepasidarydavo. Po pauzės užklupus emocijų bombai, prie jau esančių prisidėjo išgąstis, didesnis įsiūtis ir dar didesnis pasimetimas. Tikriausiai pirmą kartą esant stresui Žaneta pagalvojo apie kerus, bet nieko daugiau nesugalvojo todėl ištiesė lazdelę link rudaplaukės ir suriko burtažodį:
-Expelliarmus.
-
Deoiridh tiesiog mėgavosi vaizdu, tuo labiau, kad atrodo, pavyko išgąsdinti šitą dažais išsiterliojusią pikčiurną. Žinoma, ji turėjo omenyje koledžo draugę, o ne save: pati į pikčiurną šiuo metu nebuvo panaši visiškai, mat vaizdas pavėsinėje buvo pernelyg smagus.
Deoiridh "kantriai" laukė kokio nors atsakymo į pateiktą klausimą. Deja, nepanašu, kad ši menkai pažįstama mergaitė būtų nusiteikusi šnekučiuotis. Išgirdusi burtažodį rudaplaukė norėjo apsiginti, tačiau nespėjo nieko padaryti, kai lazdelė paprasčiausiai išsprūdo iš rankos. Prisiminusi, kur gavo šią lazdelę, Deoiridh susiraukė: spėjo, kad netyčia prisireikus dar vienos, jai vėl tektų kreiptis į tą siaubingai nemalonų "pardavėją". Ne, šito nebuvo galima leisti, vadinasi, reikėjo kuo greičiau atgauti lazdelę, kad nereikėtų rūpintis jos saugumu. Priėjusi prie koledžo draugės animagė ramiausiai ištarė:
- Geriau atiduok gražiuoju, nes jeigu ne... Labai pasigailėsi.
Mergaitė buvo gerokai aukštesnė už Deoiridh, tačiau pastaroji taip pat buvo nepėsčia. Ne veltui ilgą laiką gyveno labai sudėtingą gyvenimą. Jėgos jai taip pat netrūko, tad žinojo, kad, jeigu ką, galės tuo pasinaudoti. Kelias akimirkas pasvarsčiusi rudaplaukė dešine koja užkabino pikčiurnos kairiąją norėdama parversti ją ant žemės ir taip atsiimti lazdelę, tačiau sugebėjo kažką padaryti ne taip, tad ant žemės atsidūrė jos abi. Laimei, pavėsinės grindys nudažytos nebuvo.
-
Vieną sekundę mergina žiūrėjo į prieinančia rudaplaukę, o kitą jau gulėjo ant žemės jos nuverstą. Viskam taip greitai vykstant, net neišgirdo ką dar stovint ant dviejų kojų jai sakė. Bet šaltą ramų toną girdėjo ir to užteko, laiko gal ir nebuvo daug, bet kūnu spėjo nubėgti šalčio banga. Nukritusi visų pirma pajuto mergaitės svorį ant savęs. Antra, pajuto nuo judesio pakilusias dulkes. Dar vienas įrodymas, kad pavėsinė mažai lankoma. Gulint ant žemės, dar labiau jautėsi pelėsio, drėgmės ir medienos kvapas. Kvapas priminė namus. Žaneta nesuprato, kaip ji gulėdama ant žemės, pargriauta nepažįstamos mergaitės, gali galvoti apie tokius menkniekius.
Galiausiai tik dabar pastebėjo, kad savo ir rudaplaukes lazdelių nebeturėjo, tikriausiai pametė krisdama. Situacija grifės naudai nepagerėjo, taip kerai irgi negeriausi jos draugai, bet muštynėse nėra dalyvavusi nė kart. Net nežinojo ar galima tai pavadinti muštynėmis. Naudodamasi ta progą, kad skausmas nuo kritimo dr neatėjo, sukaupusi visas jėgas pasistengė nustumti rudaplaukę nuo savęs. Labai stengėsi, kovojo lyg nuo to priklausytu jos gyvybė. Muštis nemokėjo, gintis irgi, bet savo orumą apgintis, stengsis kiek tik galės. Ir galų gale, nenorėjo pasirodyti kaip paskutinė kvaiša.
Nustūmusi mergaitė (buvo labai nustebusi, kad jai pavyko), apsivertė ant pilvo ir apžvelgė grindis ieškodama savo lazdelės. Abi lazdeles pamatė priešingam pavėsinės kampe.
-
Laimei, Deoiridh užvirto ant tos pikčiurnos, mat atrodė, kad kritimas galėjo būti skaudus ir, kas be ko, dulkinas. Rudaplaukė buvo visai patenkinta, nes buvo įsitikinusi, kad koledžo draugė neblogai prisitrenkė. Deja, nespėjus kaip reikiant pasidžiaugti šia itin malonia mintimi pikčiurna pradėjo stumdytis.
- Gerai jau, gerai, - suburbėjo Deoiridh pajutusi gulinti ant pavėsinės grindų. Į dulkes dėmesio nekreipė: daug svarbiau buvo kuo greičiau atgauti pranašumą, kurio, tiesą sakant, ji dar neturėjo.
- Aha! - patenkinta riktelėjo Deoiridh pasekusi gerokai aukštesnės, bet kažin ar gudresnės mergaitės žvilgsnį. Staigiai pašokusi ji nulėkė prie lazdelių ir išsišiepusi atsisuko į priešininkę. - Kas pirmesnis, tas gudresnis, ar ne? - kilstelėjo antakius Deoiridh.
Lengvai pasukiojusi lazdeles tarp pirštų škotė tarsi pradėjo svarstyti, kokius gi kerus paleisti į pikčiurną. Gerai apžiūrėjo savo ginklą - laimei, jis išliko sveikas. Kilo pagunda priešininkės lazdelę paprasčiausiai perlaužti, bet vis tik nutarė, kad tai nebūtų garbinga. Be to, nesinorėjo, kad tas bjaurybė Dafydd uždirbtų dar bent knutą.
- Taigi, - lyg niekur nieko prabilo Deoiridh. - Ir ką mes veiksime?
Prisiartinusi prie suoliuko norėjo atsisėsti, tačiau laiku prisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi, kol priėmė sprendimą: padėjo ant šviežiai dažyto suoliuko pikčiurnos lazdelę, o pati pasitraukė. Nori - tegul pasiima.
-
Žiūrint kaip tamsiaplaukė įgyja pranašumą, Žaneta tiesiogine prasme rijo mergaitės dulkes. Mintimis nuskriejo bent keliolika galimų įvykio pasisukimų, kai nepažįstamoji pagriebs lazdeles. Jau buvo apsvarsčiusi ir bėgimo galimybė, bet suprato, kad toli nenubėgo, todėl nusprendė pasaugoti savo orumą ir priimti bet ką kas įvyks. Grifė atsistojo ir vėl išsitiesė visu ūgiu. Bent vieną pranašumą turėjo - buvo aukštesnė už ją ir gana daug. Nors tas ūgis iki dabar nelabai pasitarnavo, bent atrodyti drąsi norėjo. Pamačius kaip jos lazdelė padedama ant to paties, šviežiai nudažyto suoliuko ir vėl sukilo pykčio banga, bet ją numalšino nenorėdama visko pradėti iš naujo. Suprato, kad išsisuko tik dėl nepažįstamosios, ir sėkmės nesitikėjo šį kartą labiau nei niekad.
Klausiant mergaitės klausimo sukilo dabar jau pasimetimo jausmai ir nežinant ką sakyt tiesiog nuėjo pasiimti lazdelės. Veiksim? Ką ji čia dabar šneka? Ar ji tiesiog apsimes, kad nieko nebuvo ir, kad ji neišpurvino mano rūbų? Susinervinusi, kad imant lazdelę, teko išsidažyti ir pirštus nusprendė tylos netemti ir atsakė:
- Veiksim? Ką turi omenyje? - Sakė kuo nerūpestingiau, stebėdama džiūstančius dažus ant savo pirštų. Nutaisė tą pačią miną, lyg apsimestų, kad nieko nenutiko. Nesuprasdama mergaitės ketinimų dar kartą atidžiai ją nužvelgė. Kažko išskirtinio nesimatė, bet suvokė, kad bent kelis kartus ją yra mačiusi, neprisimena kur ir kaip, bet mačiusi yra. - Ką čia veikiai iki to? - Tęsdama nerūpestingumo nuotaiką paklausė Žaneta.
-
Žiūrėti, kaip ta pikčiurna eina pasiimti lazdelės ir išsiterlioja pirštus, buvo labai jau smagu. Tik iš "pagarbos" šitai mergaitei Deoiridh stengėsi ištverti nesuprunkštusi. Vis dėlto akių nenuleido - nežinojo, ko galima tikėtis, o daugiau užpuolimų jai visai nebereikėjo.
Tiesą sakant, kai pikčiurna pradėjo tiesiog kažką šnekėti, Deoiridh gerokai nustebo - juk dar visai neseniai atrodė, kad anai tik ir rūpi ją puldinėti įvairiausiais kerais. Gal reikėtų pamokyti pagarbos? susimąstė rudaplaukė vis dar atidžiai stebėdama gerokai aukštesnę merginą. Vis dėlto tai jai nebuvo svarbu: jeigu norės ją pamokyti, taip ir padarys.
- Neveikiau nieko, nes kai kas man sutrukdė, - suburbėjo Deoiridh. Niekaip negalėjo suprasti, koks galėtų būti pikčiurnos planas ar tikslas. Pati švaistytis kerais nebuvo mėgėja, tad tikėjosi, kad ir ši mergina tokia nebus. Rudaplaukė sukiojo lazdelę tarp pirštų apsimesdama, kad svarsto, kokį burtažodį paleisti į priešininke labai greitai tapusią mokinę. Deja, jokie įdomūs kerai į galvą neatėjo. Tiesą sakant, jokie kerai į galvą neatėjo.
- Accio, - staiga riktelėjo Deoiridh nukreipdama lazdelę į pievą. Nieko konkretaus mintyse neturėjo, tačiau tikėjosi, kad koks nors daiktas teiksis pas ją atskristi. Pavyko! Vos po kelių akimirkų rudaplaukė rankoje turėjo nedidelį akmenuką. Ar ji pamanys, kad paleisiu jį į galvą? Grifiukė patenkinta pakėlė antakius ir atsisuko į piktąją mergaitę. Gudriai šypsodamasi laikė akmenį kairėje rankoje. Dešinėje vis dar buvo paruošta burtų lazdelė.
-
Vaje kokie mes agresyvus ir rimti. Na nieko mes ją dar pamokysime. Mergina puikiai žinojo, kad kovotoja iš jos labai prasta ir jau ko jau ko, bet pamokyti tikrai jai nepavyks. Na, bet pasibarti mintyse visada smagu. Be to, mergina neatrodė ta kurią net labai norit pavyktu pamokyti. Į rudaplaukę stengėsi nežiūrėti, stebėjo jos lazdelę. Iš jos paskutinių poelgių suvokė, kad su ja ne juokai ir reikėtų pasisaugoti, todėl stebėjo ir mąstė ką dar sugalvos ši prieš ją stovinti karštakošė.
Jau buvo bekelianti lazdelė kai išgirdo jos ištartą burtažodį. Žodžių nesuprato, todėl ir nežinojo kokio poveikio reikėtų tikėtis, tačiau pamačiusi, kad lazdelė nukreipta į laukus, o ne į ją šiek tiek atsipalaidavo. Na ne kiek atsipalaidavo, kiek džiaugėsi gavusi laiko pagalvoti ką daryti iki sekančio nepažįstamosios puolimo. Gal ir buvo nusistačiusi, bet geriau tikėtis blogiausio negu paskui gailėtis. Pamačiusi jos rankose akmenį visai pasimetė. Visų pirmą dėl to nes nežinojo ar jis buvo skirtas mesti į ją ar jis turėjo kitą paskirtų, o visų antrą ji nežinojo ar mergina jį išbūrė iš oro ar parsiskraidino iš pievos. Vienu ar kitu atveju suprato, kad kerais jos ikrai nenugalės ir geriausia ko gali tikėtis tai įveikti ją fizinėje kovoje, kas buvo labai menkai tikėtina.
Žanetai vis dar neturint plano reikėjo gauti daugiau laiko, todėl ji nusprendė nekreipti dėmesio į akmenį ir permainė savo veido išraišką. Iš nepasitenkinusios ką tik užpultos ji pabandė tapti šilta ir draugiška. Nežinojo kaip pavyko, bet tokiu pačiu draugiškumo kupinu balsu tarė:
- Ką gi, aš Žaneta. Kuo tu vardu? - Paklaususi vardo pajudėjo iš savo vietos. Kur eiti dar nežinojo, bet apsimetė nerūpestingai apžiūrinti pavėsinę. Pastatas buvo senas ir kiek aptriušęs todėl tikrai turėjo rasti kuo apsiginti, ar ne?
-
Deoiridh ilgokai stovėjo su akmeniu rankose kartkartėmis vis kilstelėdama antakius ((žr. parašą)). Labai laukė, kada priešininkė reaguos į naują ginklą, įsitaisiusį rudaplaukės delne. Labiausiai laukė išgąsčio, dar geriau būtų, jeigu jis būtų įkištas į ironijos ar pykčio kostiumą. Deja, labai ilgą laiką atrodė, kad reakcijos iš viso nebus, o kam tada reikėjo tiek "daug" pastangų tam akmeniui gauti? Deoiridh susiraukė. Netgi pradėjo svarstyti variantą tiesiog iš čia išeiti ir palikti šitą pikčiurną vieną.
Jau buvo bekelianti koją, kai bendrakoledžė prabilo. Tokio varianto animagė nebuvo apsvarsčiusi, tačiau ir jis visai tiko: panašu, kad baimei buvo uždėta draugiškumo kaukė. Deoiridh visiškai nerūpėjo, ar ši mergaitė yra Žana, ar Žaneta, ar Žanetina, ar dar kokia nors. Ne, daug svarbiau buvo jos sąskaita pasilinksminti. Dar kartą kilstelėjusi antakius Deoiridh žengė artyn. Persimetė akmenį į dešinę ranką ir apsimetė, kad taikosi. Nė neketino jo išties paleisti, tačiau Žaneta šito žinoti negalėjo.
- Mano vardas? - tarsi ne visai nugirdusi klausimą pasitikslino grifiukė. - Elliw.
Pagalvojusi apie mergaitę tuo vardu vos susilaikė nesuprunkštusi. Labai norėjo užklykti, kad pametė teleskopą, bet to nepadarė. Puikiai suprato, kad ją sustabdė tik Sabrinos von Sjuard draugystė. Ar ji padarys mane geresniu žmogumi?
- Ne. Aš Deoiridh, - po kelių akimirkų pridūrė. Buvo kiek apmaudu, tačiau įtarė, kad dabar Sabrina ja didžiuotųsi, ir tai paglostė širdį. Vis dėlto akmuo tebebuvo iškeltas į viršų.
Staiga stipriai užsimojusi Deoiridh paleido jį į Žanetos pusę. Specialiai paleido taip aukštai, kad niekaip negalėtų pataikyti, tačiau tikėjosi, kad pikčiurna bent akimirkai išsigąs. Akmuo perskrido pavėsinę ir žnektelėjo kažkur pievoje.
-
Žaneta puikiai žinojo, kad ši prieš ją stovinti mergina nebuvo Elliw, ją buvo mačiusi kelis kartus bendrose pamokose, mergina tikrai nebuvo viena iš tų kurias lengvai pamirši. Tačiau ją sukrėtė rudaplaukės prisipažinimas. Gal ir nusistatė prieš ją, bet tikrai nebūtų jos palaikiusi sąžininga. Jo požiūrio nepakeitė ir staigus Deoiridh judesys. Judesio paskirtį suprato tik po kurio laiko, bet tai nesutrukdė iš išgąsčio susigūžti ir mestelėtis į šoną. Kaip paskui suprato, akmenukas buvo mestas per aukštai, todėl mergina niekaip negalėjo norėti jos sužaloti. Nuo šio keisto susitikimo pradžios, jos galva dar nebuvo tokia švari. Vienintelė emocija kurią dabar jautė buvo įniršis. Nors rudaplaukė jos ir nesužalojo, tai buvo paskutinis lašas. Mergina jau senai nejautė tokio didžiulio įtūžio. Ir nors giliai viduje suprato, kad jos reakcija yra gerokai perspausta ji nebegalėjo susivaldyti.
Kadangi po akmenuko išpuolio ji vis dar buvo nusisukusi į sieną, pamatė į ją atremtą seną ir aptriušusią lentą. Iškarto kilo gausybė minčių kaip ji galėjo ją panaudoti, bet net ir valdoma pykčio ji suprato, kad nieko gero iš to neišeis. Todėl vietoje to mergina nusprendė apsisukti ir tiesiogine prasme užšokti ant žemaūgės merginos. Tikėjosi, kad jos ūgis ir svoris jai padės pargriauti merginą ir pasiekti pirmenybę. Šoko ir ištiestomis rankomis, nors dar ir nežinojo kaip tai padės ir ką su jomis darys, tikėjosi jas panaudoti. Jos šuolio metu įvyko daug dalykų kurių pati šviesiaplaukė nepastebėjo, iš rankų iškrito lazdelė ir kaip suprato iš šaižaus garso ji pradėjo rėkti įsiūčio kupinu balsu.
Užšokusi ant merginos, jai pavyko ją pargriauti ant žemės. Krytis turėjo būti skaudus, bet pirmai pati gulėjusi ant žemės, nesijautė nė trupučio blogai, iš tikro tai tik privertė ją nusišypsoti. Grifiukės rankos, surado gulinčios merginos silpnybę. Pirštai pačiai jai nesuvokiant ėmė spausti kaklą. Vis dar kupina stiprių emocijų ji žiūrėjo į jos šviesiais plaukais apkritusį Deoiridh veidą. Suprato, kad elgiasi beprotė, bet vėlgi, susivaldyti negalėjo.
-
Staigus ir, kas svarbiausia, išgąstingas šastelėjimas į šoną buvo tai, ko Deoiridh ir siekė, tad Žanetai atlikus šį veiksmą animagė patenkinta išsišiepė. Aišku, šita pikčiurna dabar įsius, bet rudaplaukė jos nebijojo. Ji "kukliai" šypsodama laukė merginos reakcijos.
Gan ilgą laiką atrodė, kad tos reakcijos nebus. Žaneta, atrodo, nusiteikė paspoksoti į sieną, tad Deoiridh jau žiojosi mesti kokios kandžios pastabėlės. (Ne)laimei, ji nespėjo nieko pasakyti, mat bendrakoledžė staiga išprotėjo. Būtent taip nutarė škotė, kai šviesiaplaukė tikrąja to žodžio prasme ant jos užšoko. Krytis ant žemės buvo skaudus, tačiau palyginus su baime, kuri apėmė netrukus, jis buvo niekinis. Deoiridh pradėjo dusti, ir tai buvo Žanetos kaltė. Atrodė, kad ji visiškai sąmoningai smaugia koledžo draugę.
- Arrgh, - sugebėjo išspausti Deoiridh, nors spėjo, kad naudos tai neduos. Teliko viena išeitis, nors tokioje situacijoje taip pasielgti buvo kiek nedrąsu. Vis dėlto rudaplaukė susikaupė ir pasivertė varle. Staigiai šmurkštelėjusi iš po ją kankinti sugalvojusios merginos žaliaodė nepraleido progos stryktelėti jai ant plaukų, o tada - link tolimesnio suoliuko. Ten atvirto į žmogų ir nukreipė lazdelę į Žanetą.
- Tau gydytis reikia, - gergždžiančiu balsu išspaudė Deoiridh. Labai norėjo mostelėti lazdele ir ką nors jai padaryti, bet baimė dar nebuvo atsitraukusi, tad nebuvo jėgų galvoti. Giliai kvėpuodama rudaplaukė nenuleido akių nuo ką tik įsigytos priešės. Sabrina tavimi nesididžiuotų... Šis supratimas kiek skaudino, bet nieko negalėjo pakeisti - šią akimirką Deoiridh Žanetos juodai nekentė.
- Immobulus! - toli gražu ne taip garsiai ir užtikrintai kaip norėjo ištarė škotė lazdele parodydama į šviesiaplaukę. Tiesą sakant, mielai būtų padariusi ką nors daug blogesnio, deja, niekas neatėjo į galvą.
-
Stebėdama šiek tiek mėlynuojantį merginos, jos smaugiamos merginos, veidą ji vis dar neatsigavo iš šios keistos būsenos. Tiesą sakant jau negalėjo pasikliauti savimi, nežinojo ar buvo užvaldyta pykčio ar šitaip elgėsi neveikiama jokių emocijų, švariu protu. Kad rudaplaukę smaugia ji suprato puikiai, kas sekėsi sunkiau - prisiversit sustoti. Svarbiausia visą aplinką ir savo veiksmus suprato ko aiškiausiai, ir vis tiek negalėjo suvokti kodėl nesustoja.
Jos mintis pertraukė labai netikėta vaga pasisukę įvykiai. Deoiridh, gulinti po ja pavirto niekuo kitu, o varle. Šito tikėjosi mažiausiai ir jau buvo pradėjus galvoti, kad mergina kažkaip sujaukė jos mintis ir privertė matyti nebūtus dalykus, tačiau nors ir trumpam ji palietė varlę. Ir gleivės likusios ant jos pirštų buvo gana geras įrodymas, kad jos mintys nebuvo korumpuotos. Net nespėjus atsigauti po tokio netikėto, priešininkės poelgio į ją buvo paleisti kerai. Su šiais kerais mergina tik dar kartą įrodė, kad yra pažengusi daugiau už ją. Nors pagal išvaizdą ir neatrodė vyresnė už Žaneta, bet kerų valdymas rodė ką kitą. Buvo sustingdyta, todėl laiko turėjo gan daug. Svarbiausia mintis kuri sukosi jos galvoje - kaip apsiginti ir koks bus kitas jos žingsnis. Apie šiuos kerus buvo visai negirdėjusi, bet kaip suprato iš pojūčių - tai buvo užšaldymo kerai.
Po kelių akimirkų šalto stingulio ji pajuto kaip jos raumenys pradeda atsipalaiduoti, tai galėjo reikšti tik vieną dalyką, ant jos užleisti kerai pradėjo išsivaikštinėti. Nujautė, kad teliko tik menkos kelios akimirkos sugalvoti savo sekantį žingsnį. Prisiminė numestą lazdelę ir lazdą atremta į sieną. Žinojo, kad nors ir lazdelė buvo arčiau, daugiau naudos kovoje jai būtų iš tvirtos lazdos rankose. Nusprendusi pasinaudoti netikėtumo pagalba, tik pasibaigus kerų veikimo laikui ji staigiai puolė prie lazdos kampe. Ją pasiekusi, grifiukė suvokė, kad net neįsivaizduoja ką su ja daryti. Tai buvo paprasta nuo medžio nulaužta šaka, šiek tiek panaši į kvidičo muštuką. Jau ir taip praradusi galybę naudingo laiko ji nusprendė nieko nebelaukti ir užsimojusi lazda kaip matė žaidžiančius kvidičininkus ji nubėgo prie animagės.
-
Kerai pavyko, vadinasi, per tą laiką buvo galima atgauti kvapą. Deoiridh tik dabar pajuto, kad pikčiurnos veiksmai paveikė ją stipriau nei pati suprato: kvėpuoti buvo sunku, atrodė, kad organizmas niekaip negauna reikiamo deguonies kiekio. Laimei, Žaneta dabar buvo suledėjusi, tad buvo Deoiridh turėjo galimybę ramiai atsigauti.
Deja, ta ramybe ilgai džiaugtis neteko. Rudaplaukė akylai nestebėjo priešininkės, tad nepastebėjo momento, kai ji pradėjo vaduotis iš kerų. Kai suskubo į ją atsisukti, situacija jau buvo visiškai pasikeitusi: Žaneta buvo prie pat jos ir dar užsimojusi kažkokiu pagaliu. Iš kur ji gavo tą lazdą? Kas iš viso su ja negerai? iki susidūrimo spėjo pagalvoti Deoiridh. Deja, daugiau niekam neliko laiko: rudaplaukė žengė žingsnį sparčiai artėjančios priešininkės link ir pasilenkė: kadangi išvengti merginos nebuvo įmanoma, tikėjosi nesusidurti bent jau su lazda.
Smūgis buvo stiprus. Kažkas (ar tai buvo pagalys, ar kumštis, ar galva, Deoiridh taip ir nesuprato) pataikė tiesiai į pakaušį, tad mergaitė pajuto bjaurų skausmą, kuris neleido jai išsilaikyti ant kojų. Nenorėdama griūti viena, ji spėjo sugriebti Žanetos ranką, tad ant žemės nusivertė abi. Kažkas dar kartą trinktelėjo į pakaušį, ir šį kartą Deoiridh neabejojo, kad tai ta nelemta lazda. Tu dar atsiimsi piktai pagrasino koledžo draugei rudaplaukė. Pasiridenusi kiek toliau nuo jos animagė apsičiupinėjo ir suprato nebeturinti lazdelės. Nesusilaikiusi garsiai nusikeikė. Pakėlusi skaudančią galvą apsižvalgė ir pamatė, kad toli nusiridenti nepavyko - arba Žaneta atsivilko jai iš paskos. Kilstelėjusi antakius rudaplaukė pradėjo iš visų jėgų mosuoti kojomis. Tai nebuvo lengva, mat deganti galva trukdė iš viso ką nors daryti. Vis dėlto Deoiridh buvo užsispyrusi, ir galiausiai pajuto, kad kažkur įspyrė. Labai tikėjosi, kad tai yra ne kas kitas, o ta pikčiurna. Geriausia būtų, jeigu ten būtų jos galva.
-
Mergina dar niekada nebuvo kažkam trenkusi. Nors ir taikė merginai su užsimota lazda, pataikė į ten pat kur ir taikėsi - galvą, tačiau ne su ginklu, o alkūne. Nežinojo ko tikėtis iš pirmojo smūgio, tačiau tas keistas kaulo į kaulą garsas merginai nepatiko. Jis ją sukrėtė ir jį prisimins dar ilgai. Buvo kraupiau net už smaugiamos merginos veidą. Greitai jos mintis buvo nutrauktos kritimo ant žemės. Jau antras kartas šiandien. Tai nepadėjo išsaugoti savo loginio mąstymo ir ji vėl perkreipus ranką taukštelėjo lazda tamsiaplaukiai per pakaušį.
Iš keisto, įsiūčio transo ją truputį išmušė Deoiridih. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Gulėdama šalia smulkios merginos gavo ir iš kojos į galvą, bet ir truputį įsijungė blaivus mąstymas. Suprato, kad ją ima apleisti jėgos, vis dėl to sportininkė nebuvo. Pritrūko ir kvapo ir ėmė mausti raumenis. Matė ir tai, kad abi buvo per daug užsispyrusios nustoti ir susitaikyti. Norėjo baigti kovą, tačiau irgi nenorėjo būti silpna ir pasiduoti pirma. Palikusi animagę gulėti ant žemės, sukaupė visas likusias jėgas ir liepė savo raumenimis ją pakelti. Skaudėjo visą kūną. Buvo tikra, kad liks ne viena mėlynė ir ne vienas nubrozdinimas. Tačiau išmetė šias mintis tikėdamasi, kad skausmas praeis. Nepraėjo. Šviesiaplaukė vos pastovėjo ant tirtančių kojų. Jau buvo pradedanti galvoti apie pasirinkimą pasiduoti ir griūti ant žemės, tikintis, kad jos priešininkė ją paiks ramybėje.
Bet užsispyrusi buvo per daug, todėl ėmė žvalgytis po pavėsinę. Čia atėjo ne per seniausiai, o atrodė lyg būtų praėjusi ne viena valanda. Kiekvienas pavėsinės kampas buvo jai pažįstamas. Tikriausiai todėl, kad daugumoje buvai išsivoliojusi. Ironiškai, prie ginčo pradžios, dažyto suoliuko gulėjo animagės lazdelė. Savos neturėjo, bet dėl to nesijaudino, svarbiausia buvo pasiekti šią ir panaudoti ją ginčui užbaigti. Užbaigti taip, kad nepasirodytu silpna.
- Nori? - Iškėlusi lazdelę pamojavo merginos link.
-
Deoiridh dejavo. Niekaip negalėjo prisiminti, nuo ko čia viskas prasidėjo, bet dabar ji buvo tikra: kad ir kas tai buvo, tai nėra verta šitokio skausmo. Tik atsiminė, kad vadino šitą Žan.. Žen... Želatiną ar kokia ji ten pikčiurna. Vadinasi, ji tokia ir buvo. Deja, dabar svarbiau buvo kažkokiu būdu apmalšinti skausmą, o tai padaryti tikėtinai galėjo tik su tos pačios pikčiurnos pagalba.
Šią mintį dar labiau paskatino faktas, kad ji netruko atsistoti. Deoiridh atrodė, kad ji čia gulės dar labai ilgai, kol iš viso teiksis krustelėti, o štai ta Ž... kažkas ten sau patenkinta žvalgėsi po pavėsinę! To leisti nebuvo galima, deja, nuovargis ir skausmas darė savo. Grifiukė užsimerkė ir pasidėjo galvą ant grindų. Deja, tai nebuvo labai patogu, tad teko vėl ją pakelti.
Ir ji tai padarė tą akimirką, kai bendrakoledžė sugalvojo dar labiau paerzinti. Deoiridh dūsaudama atsisėdo.
- Turėkis, - apsimesdama abejinga burbtelėjo ji. Prisiminė, iš kur gavo tą lazdelę. Vis dėlto nepaisant to, kad pardavėjas nebuvo pats maloniausias, magiškuoju pagaliuku mergaitė buvo patenkinta. Ir tikėjosi, kad to vyruko daugiau sutikti nereikės. Taigi buvo akivaizdu, kad lazdelę kažkaip atgauti reikia. Deja, ji nė neįsivaizdavo, kaip galėtų tą padaryti: kūnas buvo toks sudaužytas, kad ji ir krustelėti nepajėgė, ką jau kalbėti apie naują kovą.
Laimei, nelabai toli gulėjo kažkas panašaus į burtų lazdelę. Kadangi jos ginklas šiuo metu buvo "saugiai" įsitaisęs priešininkės rankose, tai galėjo reikšti viena: tas, kuris guli ant žemės, priklauso ne kam kitam, o būtent Žanetai. Kilstelėjusi antakius Deoiridh per didžiausius vargus ištiesė ranką ir šiaip ne taip pasiekė pagaliuką. Pažvelgusi į koledžo draugę ir vis dar neketindama stotis tarstelėjo:
- O pati ar nori? Mano lazdelei svetimi nepatinka, galime mainytis.
Tiesą sakant, Deoiridh tikėjosi, kad šviesiaplaukė sutiks su pasiūlymu ir pagaliau teiksis iš čia nešdintis.
-
Žiema prasidėjo gana netikėtai, bent Noelei taip atrodė. Rugsėjis pasibaigė vos prasidėjęs. Ką jau kalbėti apie sekančius du rudens mėnesius. Švilpei laikas visada bėgo nepastebimai. Ji neskubėjo gyventi, atvirkščiai. Ji buvo labai lėtas žmogus. Vos patekusi į Hogvartsą ir bandanti apsiprasti mergaitė jau čia prabuvo tris mėnesius. Ir! Vis dar nesugebėjo priprasti prie visko. Rikas tik palinksėdavo galvą nepatenkintas ir tylėdavo. Noelė jam buvo svarbesnė už viską pasaulyje, todėl su šeimininke ginčytis prasmės nematė. Nors ir ginčų pas juos nei karto nebuvo. Voras tupėjo pirmakursės kišenėje, šiai palikus Švilpynės kambarį. Jau buvo kokia dešimta ryto. Ir vėl šeštadienis. Ji dievino šeštadieninius pasivaikščiojimus. Jie buvo nuostabiausia savaitės dalis. Ypač esant čia, Hogvartse. Kur neveikia televizoriai ir nėra mėgstamiausių knygų. Eidama, Harper susimąstė. O kas... jeigu Markas Tvainas buvo burtininkas? Šovė netikėtai mintis, prisiminus taip ir nepabaigtą skaityti knygą „Princas ir Elgeta“. Sunkios pilies durys girgždėdamos prasivėrė išleisdamos vienuolikmetę. Mėlynų akių savininkė giliai įkvėpė šviežio oro. Visa aplinka buvo nuklota nuostabaus, balto kaip kvarcas sniego. Tik priešaky matėsi šioks toks takelis, vedantis į skirtingas vietas. Ne visiems burtininkams įdomu sėdėti pilyje. Pėdsakai vedė link vartų, kažkas ėjo į Kiauliasodį. Kiti pėdsakai vedė į skirtingas Hogvartso apylinkės vietas. Ežero pakrantę, Uždraustąjį mišką, Pelėdyną. Noelė pasirinko vieną ir jau esančių takelių ir nužingsniavo link ežero pakrantės. Neilgai trukus ji atrado pavėsinę. Ši jau nebuvo tuščia. Tamsiaplaukė mergaitė. Atrodo panašaus amžiaus. Reikia susipažinti! nusprendė Angelica. Naujos pažintys visada yra įdomus dalykas. O dar jeigu su žmogumi yra apie ką pasikalbėti. Tai ideali draugystė. Nors idealių draugysčių dabar vargu ar sugebės rasti kas nors net su Žemės dydžio mikroskopu. Visos pažintys turi savų trūkumų ir niekas to nepakeis. Tokie jau žmonės.
Mergaitė artėjo prie pavėsinės. Nepažįstamoji jos nepastebėjo, ar bent taip leido sau mąstyti Elė. Voras išlindo iš kišenės ir susidomėjęs apsižvalgė. Nepamatęs nieko įdomaus savo akiai (ar akims, kas ten žino tuos vorus), vėl pasislėpė gana gilioje ir šiltoje žieminės mantijos kišenėje. Rikas nusprendė pasilikti pilyje ir nugirdęs švilpės mintis jau gailėjosi savo pasirinkimo.
- Labas! - priėjusi prie kitos mergaitės tarė, - aš Noelė! O tu kuo vardu? - šypsodamasi ištiesė ranką. Štai ir nauja jos draugė. Bus su kuo dirbti per pamokas poromis!
-
Po siaubingos nakties, norėjosi išeiti iš mokyklos, kur nors pabūti vienai su savo mintimis. Juk ji jau vampyrė, naujas gyvenimas ir nauji planai. Savo rankinėje turėjo du maišelius, triušių kraujo, nors žmonių kraujas galbūt ir buvo skanesnis ir daugiau galėdavai gauti energijos. Nuobodžiaudama mokykloje ir nenustodama galvoti kas tapo, nebegalėjo išverti su šiomis mintimis, tad nusprendė nueiti kur nors pasivaikščioti, nors ir buvo oras ne koks. Užsimaukšlinusi violetinę kepurę, paltą ir batelius, išėjo iš mokyklos teritorijos. Į plaukus pūtė vėjelis, tačiau tai netrukdė antrakursei. Po penkiolikos minučių, Spellman prisėdo netoli ežerėlio ir atsigėrė dieninio kraujo. Puikus skonis, puikus. išgėrusi visą maišelį kraujo, pasitaisė savo sruogą ir nusišypsojo pasauliui. Nors ir buvo vampyrė, bet žinojo, jog ji vis tiek liko tas pats žmogus, šokėja Veronica. Tuomet varlytės pradėjo kutenti Veronicos rankas, o mergaitė tik nusikvatojo. Pėpa, Senjori, Lana, Albertai, Jonai jūs gi mano šeima. Švelniai paglosčiusi Pėpą, išgirdo kažkokius vaikiškus balsus. Taip pat, pamatė ir mergaitę kuri kiek išgąsdino vampyrę. Išpūtusi akis, pasižiūrėjo į mergaitę.
- La... Labas, aš Veronica, Veronica Spellman. - Šaltu tonu atsakė ji.
Mergaitė tik netikra šypsena šyptelėjo ir ištiesė ranką taip pat kaip ir Noelė. O ne... O ne.. Veronica, laikykis, laikykis.... prašau, nereikia, juk ji dar tik maža mergaitė, juk aš nenoriu jos nuskriausti.. aaa... ką daryyyyt?
-
Zoey lėtai žingsniavo ežero pakrante. Ant uniformos ji vilkėjo juodą megztinį su gobtuvu. Gobtuvo šešėlis slėpė jos veidą, tad iš šono niekas nepagalvotų, jog čia eina švilpė vardu Zoey Richter. Mergaitė atsiduso ir kiek paspartino žingsnius. Galiausiai pasiekė vietą, kurioje turėtų būti viena. Juk rytais šitoje pavėsinėje beveik nebūdavo mokinių. Visi įprastai sėdėdavo pamokose.
Mergaitė nuo savo galvos nusitraukė gobtuvą ir apsižvelgė. Rytas iš tiesų buvo gražus. Sniegą apšvietė žieminė saulė, tad daugelyje vietų sniegas blizgėjo. Nors Richter prie širdies daug labiau buvo pavasaris, ji nesiskundė žiema. Ji juk galėjo vilkėti megztinius visai nesibaimindama klausimų tokių kaip: kodėl vilki megztinį? Ar kodėl tu su ilgarankoviu drabužiu? Juk lauke šilta.
Blondinukė į rankas paėmė šiek tiek sniego. Iš jo suformavo dailų kamuoliuką, kurį padėjo šalimais. Norėjo jį laikyti rankose iki ištirpimo, bet nenorėjo per daug sušalti, kadangi lauko gaivuma jai pradėjo patikti daug labiau nei pilis. Plius pilyje daug mokinių, o pastaruoju metu jai dideli susibūrimai keldavo kažkokį nemalonų jausmą.
Žalsvų akių savininkė pasitvarkė savo plaukus surištus į netvarkingą uodegą. Kažko imantraus su plaukais nė nemanė daryti, kadangi neturėjo tam jokio noro.
-
Elliw žingsniavo. Kur? Kodėl? Kokia viso šito prasmė? Tai jau buvo detalės, kurios visiškai nėra reikalingos. Svarbu buvo tai, kad Elliw ėjo. Pamačiusi kažkokią mergaitę ji pasitikrino, ar turi rankose teleskopą. Jei tai neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija, galės gerai trinktelėti į galvą. Jei tai Liucija, Sabrina ar Joana trečioji, jos tikrai neatsisakys sutaisyti teleskopo (tiesa, Elliw neprisiminė, ar jis šiuo metu yra sudužęs). Kad tai gali būti kokia nors kita mergaitė (ar iš viso ne mergaitė), velsietė nė nesusimąstė. Ne, šiame pasaulyje egzistavo tik šešios mokinės. Trys iš jų buvo labai geros, trys - tiesiog neįtikėtinai bjaurios mergiūkštės. Tiesa, kažkur egzistavo ir Poore, bet Elliw jo jau seniai nematė, tad tas baisus profesorius pamažu pradėjo nykti iš Elliw atminties (ko gero, nuo to tik geriau jam).
Taigi Elliw ėjo mergaitei iš paskos ir tikėjosi, kad ji vis dėlto pasirodys nesanti viena iš tų bjaurių mergiūkščių. Kaip būtų nuostabu vėl susitikti Joaną trečiąją! Elliw jos nematė jau labai seniai. Su viltimi, kad ten bus kaip tik ta draugė, velsietė skubėjo mergaitei iš paskos. Kelis kartus nusivertė ant žemės, bet skubiai stojosi ir ėjo toliau.
Pasiekusi kažkokią pavėsinę Joana trečioji, kuri, deja, nebuvo Joana trečioji, atskleidė savo tapatybę. Elliw ilgai spoksojo į ją ir stengėsi prisiminti, ar kada teko susidurti. Gerai buvo bent tai, kad tai tikrai nebuvo nė viena iš tų trijų neįtikėtinai bjaurių mergiūkščių.
- Gal žinai, kur Liucija arba Joana trečioji? - paklausė Elliw mergaitės. Argi yra logiškesnis būdas pradėti pokalbį su žmogumi, kurį galbūt matai pirmą kartą gyvenime (arba ne)?
-
Zoey žvelgė į tolį. Ji mąstė apie vieną dalyką. Ar profesoriai pastebėtų, kad ji tiesiog dingo jei ji dingtų? Greičiausiai ne. Juk ji ta tyli pilka pelytė.
Jos lūpas paliko tylus atodūsis. Ji norėjo nebemąstyti apie viską kas jai nutiko, bet negalėjo. Kažkodėl vien tik liūdnos ir blogos mintys lindo jai į galvą. Nors kitokių minčių ji niekada neturėdavo. Juk ji neturėjo dėl ko galvoti pozityviai. Na, nebent dėl Dailės ar Markizo, bet nei vienas iš jų juk neskaito jos minčių. Niekas negali skaityti jos minčių, tad mintys gali būti ir liūdnos.
Staiga pavėsinėje pasigirdo balsas. Zoey jis buvo labai girdėtas. Ji ėmė šokinėti per prisiminimus kol galiausiai prisiminė šitą balsą. Tai buvo Elliw. Ta mergaitė su teleskopu. Richter pavardės savininkė su ja susipažino atrodo virtuvėje ar kur koridoriuje. Tikslios šimtaprocentinės vietos ji neprisiminė, bet tikrai prisiminė teleskopą.
- Am, aš nepažįstu Joanos, o Liucijos jau ilgą laiką nemačiau ir pati. Kodėl jų ieškai? - paklausė mergaitė norėdama tęsti pokalbį. Nesuprato kodėl Elliw uždavė tokį klausimą, bet šiek tiek norėjo pasikalbėti. Staiga jos nenoras bendrauti tiesiog dingo. Ji norėjo šiek tiek pabendrauti su kažkuo.
-
Elliw spoksojo į mergaitę ir bandė prisiminti, ar ką nors jai sakė. Ko gero, ne. Bet kodėl tuomet ji kalba? Velsietė visai sutriko. Neatrodė, kad ši šviesiaplaukė yra panaši į vieną iš trijų bjauriųjų mergiūkščių. Ar gali būti, kad ir jai kažkas negerai su galva? Elliw susirūpino, bet netrukus nebežinojo, ko čia rūpinasi, tad nustojo. Svarbiau buvo tai, kad ši keista mergaitė nepažįsta Joanos trečiosios!
- Bet... - pradėjo sakinį klastuolė, bet pamiršo, ką ketino sakyti. Teliko užsičiaupti.
- Kur Liucija ir Sabrina?! - garsiai sušuko ji piktai žiūrėdama į mergaitę. Tai, kad ji niekaip neranda trijų draugių buvo tik neLiucijos, ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos kaltė! Taigi dabar Elliw turėjo labai svarbią misiją: reikėjo rasti tas tris bjaurias mergiūkštes ir pranešti naujieną. Laimei (?), Elliw netruko tos naujienos pamiršti, nors atmintyje išliko faktas, kad bjauriąsias mergiūkštes reikia rasti.
- Kur yra neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija? - griežtai paklausė velsietė. Ji neprisiminė, kad atsekė čia paskui mergaitę, neprisiminė, kad ji čia buvo. Kitaip sakant, Elliw manė čia (kad ir kur tas čia) esanti viena. Ji apsižvalgė tikėdamasi pamatyti kurią nors iš bjaurybių, bet pamatė tik kažkokią nematytą mergaitę.
- Ką tu čia veiki? - nustebusi ir kiek išsigandusi paklausė Elliw. Reikėjo skubiai apsispręsti, ką daryti. Tikriausiai buvo verta paeiti kiek toliau nuo tos galbūt pavojingos mergaitės. Deja, Elliw susipainiojo ir netyčia kaip tik priėjo prie jos. Užkliuvusi išmetė iš rankų teleskopą. Pasigirdo pernelyg gerai pažįstamas trakštelėjimas. Buvo galima pasidžiaugti bent tuo, kad prieš tai teleskopas buvo sveikas. Galbūt.
-
Blondiniškų plaukų savininkė pasitvarkė savo rankoves, kadangi šios kiek pakilo. Ilgos rankovės jai visada buvo prieglobstis. Su jomis šilta, gera ir saugu. Atrodo, kad jos tiesiog saugo ją nuo viso pasaulio. Lyg mylimo žmogaus ar draugo apkabinimas.
Staiga Elliw sušuko. Zoey šoktelėjo išsigąsdama. Ji neapkentė rėkimo. Jis jai primindavo vaikų namus ir tetos namus. Rėkimas jai buvo lyg trenkimas rykšte vergams.
- Net neįsivaizduoju kas ta Sabrina ir kur ji su Liucija yra, - tarė tyliu tonu. Norėjo rėkti, bet nedrįso. Vis tik Elliw gerai nepažinojo, tad negalėjo žinoti kaip ji elgsis Zoey taip pat rėkus ir panašių dalykų. Juk galėtų trenkti ar kažką kito padaryti. Plius tas didelis teleskopas irgi šiek tiek gąsdino, kadangi jei Elliw trenktų juo, Zoey greičiausiai tiesiog atsijungtų.
- Neįsivaizduoju kur yra ir šios keistais vardais pavadintos mergaitės, - sumurmėjo. Iš tiesų vardai tokie kaip Ne neLiucija skambėjo keistai. Greičiausiai tai pravardės... pagalvojo žalsvų akių savininkė pasitvarkydama savo plaukus.
- Ką aš čia veikiu? Aš čia sėdžiu, - atsakė į klausimą, bet kuo toliau, tuo klausimai buvo keistesni. Richter pavardės nešiotoja ėmė manyti, kad šiai mergaitei tikrai trūksta keletos varžtelių. Juk ji elgėsi super keistai.
-
Elliw vis labiau ir labiau stebėjosi. Ši mergaitė gal ir nebuvo labai pavojinga, bet ji tikrai buvo keista. Kaip galima nepažinoti ne tik Joanos trečiosios, bet ir Sabrinos? Ne, čia tikrai kažkas buvo negerai, ir Elliw reikėjo išsiaiškinti, kas. Dar svarbiau buvo sužinoti, ar teleskopui gresia pavojus, nors neatrodė, kad ši tyli mergaitė būtų nusiteikusi ką nors daryti. Bet nuostabi Elliw logika pakuždėjo, kad tokie ir yra pavojingiausi teleskopams, tad nutarė brangenybę saugoti.
- Ar tu iš viso ką nors žinai? - paklausė velsietė, kai šviesiaplaukė mergaitė (deja, tai nebuvo Liucija) pasakė kažko nežinanti. Klastuolė jau neprisiminė, ko ta mergaitė nežino, bet vis tiek jautėsi sutrikusi. Šitas susitikimas buvo pernelyg keistas. Mergaitė buvo visiškai nesuprantama. Ji neatrodė esanti tokia bjauri kaip tos trys neįtikėtinos mergiūkštės. Bet ji nepažinojo nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios! Kaip tai įmanoma?! Elliw nežinojo, kaip dabar elgtis.
O ir koks jai skirtumas, ar šita mergaitė sėdi, ar stovi? Kodėl ji tai sako? Jai tikrai negerai su galva apsisprendė velsietė. Svarbiausia dabar buvo išsiaiškinti, ar jai verta padėti, ar situacija yra pernelyg beviltiška.
- Sėdėk, - abejingai pratarė Elliw, nors jau neprisiminė, kodėl tą sako. Gal reikėjo patylėti? Šito rudaplaukė, deja, nežinojo. Išties - kaip jai geriau elgtis? Apsimesti, kad šita mergaitė yra normali? Ko gero, taip, galima bandyti. Bet kaip apsimesti, kad mergaitė normali, kai tai akivaizdžiai nėra tiesa? Elliw susimąstė.
- Gal tau reikia pagalbos? - paklausė velsietė, nors neprisiminė, kodėl sako būtent taip. Ji kilstelėjo teleskopą, tad buvo galima suprasti: siūloma pagalba, ko gero, buvo neblogas trinktelėjimas į galvą.
-
Richter pavardę nešiojanti mergaitė nežinojo ką jai dar reikėtų sakyti, tad ji galėjo tik tylėti. Tai buvo pats geriausias variantas daugelyje situacijų. Ypač situacijoje kai profesorius ko nors klausia, o tu nežinai atsakymo. Nors jos profesoriai retokai ko nors ir beklausdavo, kadangi žinodavo, jog Zoey neatsakys.
- Taip, žinau tai ką man reikia žinoti, - ištarė susiraukusi. Kažkodėl Zoey buvo labai pikta dėl tokių klausimų. Jie juk netgi buvo ir nemandagūs. Kaip galima klausinėti tokių klausimų kai nori bendrauti? Juk įprastai reikia klausti ramių klausimų tokių kaip pavyzdžiui: koks tavo mėgstamiausias užkandas ar kokia tavo mėgstamiausia spalva, bet ši klastuolė klausė iš tiesų elgėsi keistai. Na, keistumas nėra blogai, bet kartais to keistumo per daug. O kai keistumo per daug reikalai visai prasti.
Blondinukė pažvelgė į savo riešus. Kaip seniai ji dėvėjo marškinėlius ar buvo atsiraitojusi rankoves. O, įdomu ar ji iš viso vis dar turi kokių nors trumparankovių marškinėlių? Greičiausiai ne.
- Pagalbos? Aš abejoju ar dabar kas nors dar gali man padėti, - nuoširdžiai pasakė mergina pasitvarkydama savo plaukus. Ji iš tiesų kuo toliau, tuo labiau nebematė vilties. Tiesiog kam? Kam jai kovoti toliau jei viskas bus taip pat. Bet tada tylus balselis jai pasakydavo, kad viskas gali pasikeisti ir Zoey įgaudavo vilties. Taip jos gyvenimo ratas ir sukosi.
-
Ta mergaitė buvo nemandagi. Elliw neprisiminė, kad būtų kažko klaususi, tad ko šita keistuolė raukosi? Tuo labiau, kad pati šnekėjo visiškai nesuprantamus dalykus. Velsietė jautėsi sutrikusi ir nė neįsivaizdavo, kaip išspręsti šitą problemą. Galbūt jai galėjo padėti teleskopas, bet nesinorėjo parodyti turint didžiausią brangenybę. Šita šviesiaplaukė mergaitė, kuri nebuvo Liucija, buvo kažkokia įtartina. Elliw niekaip negalėjo suprasti, kas jai negerai. Tokiais atvejais dažnai praverčia geras trinktelėjimas teleskopu į galvą, bet šita mergaitė… Ne, velsietė jos pernelyg bijojo. Jau neprisiminė, kodėl taip jaučiasi, bet jausmas buvo būtent toks.
- Kodėl aš turėčiau tau padėti? - visai sutriko Elliw, kai keistoji mergaitė vėl pradėjo kažką sapalioti. Velsietė puikiai žinojo, kad visokios bjaurios mergiūkštės ją pačią laiko keista, nors niekaip negalėjo prisiminti, kodėl. Vis dėlto šita mergaitė buvo nepalyginamai keistesnė. Galbūt ji šneka su savimi ir nė nepastebėjo, kad šalia yra kitas žmogus? Tiesa, faktas, kad šviesiaplaukė šnekėjo, jau buvo išnykęs iš Ellow atminties, tad ji susirūpinusi žvelgė į keistuolę be jokios suvokiamos ar nesuvokiamos priežasties.
- Ar tu žinai, kad aš čia esu? - paklausė ji pamiršusi, kad žiūri į mergaitę. Skubiai žvilgtelėjo į savo teleskopą, bet atrodė, kad jam yra viskas gerai. Tiesą sakant, astronomijos prietaisas buvo vienintelis šio pasaulio gyventojas (?), kurį Elliw suprato. Su juo visada galima protingai pasišnekėti. O štai visokios keistos ir bjaurios mergiūkštės gyvenimą darė tikrai sunkiai suprantamą.
- Ar tu turi teleskopą? - paklausė velsietė staiga prisiminusi, kad čia (kad ir kur tai bebūtų) yra ne viena. Galbūt pavyks grąžinti pokalbį į jai suprantamą plotmę?..
-
Šviesiaplaukė įkišo ranką į kišenę ir pradėjo žaisti su peiliuku esančiu kišenėje. Ji nervinosi ir jai reikėjo nusiraminti, o kito būdu nežinojo. Na, žinojo. Jai reiktų tiesiog pjauti, bet to daryti šalimais keistos klastuolės negalėjo. Juk ji nors ir keista, supras, kad Zoey daro negerai, kad žalioja save. Matys kraują, o kraujas yra blogai. Visi žino, kad kraujas yra blogai.
- Aš nežinau, kodėl turėtum. Tu juk to klausei, tad tau ir atsakiau, - pasakė Richter pavardės nešiotoja kaip reikiant susinervindama dėl šios kiek kvailos situacijos. Juk tai iš tiesų užknisa. Dėl šių priežasčių ji ir atsiduso.
- TAIP, AŠ ŽINAU, KAD TU ESI ČIA. AŠ NEKVAILA! -sušuko Zoey. Ji tiesiog išsiliejo ant Elliw dėl savo užkniaužtų jausmų: skausmo, liūdesio, pykčio, nerimo ir daug kitų blogų emocijų. O blogos emocijos visada išsiveržia lyg koks nors ugnikalnis.
- Teleskopą aš turiu. Greičiausiai, - jau kiek nurimusi tarė. Dabar jai buvo gėda dėl to, kad užsipuolė mergaitę. Ji tam neturėjo teisės, bet Richter tiesiog susinervino ir užsiplieskė, o dabar norėjo pradingti iš čia. Juk prisidirbo.
-
Elliw jautėsi sutrikusi. Neprisiminė, kodėl ji čia yra. Neprisiminė, ką ta keista mergaitė čia daro. Ar ji kelia grėsmę teleskopui? Toks variantas buvo visiškai įmanomas, ir tai gerokai gąsdino. Pasaulyje buvo per daug bjaurių mergiūkščių, keliančių pavojų astronomijos prietaisams. Šita tikrai buvo viena iš tokių. Vadinasi, Elliw misija aiški: kažkokiu būdu apsaugoti savo teleskopą nuo šitos akivaizdžios grėsmės.
Ir kodėl ta mergaitė turi šnekėti kažkokias nesąmones?! Elliw jos tikrai nieko neklausė. Juk tokio svarbaus dalyko nepamirštų, ar ne? Vadinasi, šita mergaitė nusišneka! Tiesa, velsietė netrukus pamiršo šią šaunią išvadą, tad dabar buvo dar labiau sutrikusi. Visiškai negalėjo suprasti šios situacijos, todėl norėjosi eiti… kažkur, turbūt ieškoti teleskopo, nes klastuolė neprisiminė, ar turi brangenybę su savimi.
Deja, šaunusis planas buvo labai negražiai sugadintas. Ta bjauri mergiūkštė pradėjo rėkti! Elliw visai supyko: ji su bjaurybe nesikalba, argi būtina taip nemandagiai elgtis?!
- Tau reikėtų pasimokyti mandagumo iš teleskopo, - rėžė Elliw pr nusisuko. Neprisiminė, kodėl, bet buvo itin pikta. Bent jau iki tos akimirkos, kai keistoji mergaitė (Elliw jos tikrai nepavadino bjauriąja mergiūkšte, ar ne?) pasisakė turinti teleskopą. Blogos nuotaikos kaip nebūta: velsietė net nušvito iš džiaugsmo.
- Tu turi teleskopą! - patenkinta pranešė ji, pamiršusi, kad mergaitė pridūrė ir kitą žodį, kuris turėjo neleisti būti tokiai tikrai. - O kur jis?
Elliw jautėsi patenkinta. Galbūt jos teleskopas pagaliau susirado draugą? Vis dėlto gyventi vienam turėjo būti liūdna. Ypač tokiame pasaulyje, kur buvo pilna bjaurių mergiūkščių, tik ir besitaikančių kirsti iš savo galvos tiesiai teleskopui į vamzdį.
-
Zoey iš tiesų nesuprato tos mergaitės esančios čia psichologijos. Ji buvo kažkokia nesuprantama ir keista. Galbūt tau ji atrodo keista, nes ji yra ypatinga, o tu nesi ypatinga pasakė Richter jos pasąmonėje esantis įkyrus balselis, kuris dažnai jai neduodavo ramybės. Tas balselis pastoviai ją įskaudindavo ir sunervindavo.
- Taip, pasimokysiu, būtinai, - tyliai sumurmėjo jau pati nebesuprasdama ką sako. Ji kaip reikiant susinervino dėl to balselio ir apskritai dėl visko. Norėjo tik apsiverkti ir ,,padailinti'' savo riešus dar keliomis žaizdomis.
- Prašau, imk teleskopą, - sumurmėjo Zoey padėdama jį ant žemės. Po to mergina ir karto pasileido tekina iš pavėsinės. Jai verkiant reikėjo grįžti į švilpynės mergaičių kambarį.
-
Kadangi Elliw šitai keistai ir suprantamai mergaitei nieko nesakė, jos vis pasikartojantis šnekėjimas vis labiau ir labiau trikdė. Argi yra normalu kalbėti su savimi? Keistuolė tikrai nešnekėjo su Elliw. Na, o jeigu šnekėjo, ji yra siaubingai nemandagi. Argi mandagu šnekėtis su kažkuo, kas tau nieko nesako? Ne, ta šviesiaplaukė, kuri, deja, nėra Liucija, tikrai nebuvo nei normali, nei mandagi.
- Ko pasimokysi? - kuo nuoširdžiausiai susirūpinusi mergaitės proto sveikumu paklausė Elliw, bet neatrodė, kad toji būtų nusiteikusi atsakyti į klausimą. Kodėl ji šneka tuomet, kai nėra kalbinama, bet kažko paklausus staiga nieko nebesako? Iš kur toks nemandagumas?! Akivaizdu, kad ši keista mergaitė neturi teleskopo. Tikriausiai niekada gyvenime jo nė nematė.
- Mano teleskopas! - baisiausiai apsidžiaugė velsietė pamiršusi, ką ką tik galvojo. Neįsivaizdavo, iš kur prietaisas čia galėjo atsirasti, bet dabar jautėsi be galo laiminga. Pakankamai laiminga, kad pamirštų apie kito žmogaus egzistavimą. Taigi visai nenuostabu, kad pagaliau susivokusi, kad yra kažkokioje neaiškioje vietoje, ji nenustebo pamačiusi, kad aplinkui nieko nėra. O kaip kitaip gali būti? Visą šį laiką šioje vietoje (kad ir kur ji yra) jiedu buvo dviese - Klastūnyno mokinė ir jos teleskopas.
Toks variantas Elliw visai tiko, tačiau ilgainiui pasidarė kiek šalta. Ar astronomijos prietaisui reikėjo ką nors apsirengti, velsietė neįsivaizdavo, tačiau pati juto, kaip pamažu šąla. Logiška buvo viena - apsivilkti teleskopą. Mergaitė pabandė tai daryti, tačiau labai nesisekė. Kiek supykusi ant brangenybės Elliw atsistojo ir išėjo iš kažkokio nedidelio pastato. Kad ir kur ji buvo, tolumoje matėsi pilis, kuri galbūt buvo mokykla, kurios pavadinimo Elliw vis dar nežinojo. Kiek pasvarsčiusi ji pasipatogino teleskopą ir patraukė tos pilies link.
-
Diena buvo graži. Saulė skaisčiai švietė danguje, tačiau buvo ne per karšta. Erka vaikščiojo prie ežero. Ir kaip visada, patraukė prie pavėsinės. Klastuolė nuėjo bei atsisėdo. Erka pamatė, kad ateina kažkokia mergaitė. Geriau įsižiūrėjusi klastuolė suprato, kad ji pirmakursė iš Varno Nago. Bent jau šita ne iš Grifų Gūžtos. Galvojo Erka. Kai mergaitė priėjo, klastuolė nužvelgė ją lediniu žvilgsniu. Paleisčiau lengviausius kerus ir bėgtų apsiverkusi. Pašaipiai galvojo klastuolė. Erka buvo tikra klastuolė iš visos širdies. Daug labiau, nei dauguma kitų Klastūnyne. Erkai šita mergaitė kėlė pasišlykštėjimą. Ji atpažino pirmakursę.
- Ko tau? – šiurkščiai paklausė klastuolė. Ji norėjo kuo greičiau ja atsikratyti. – Turi pusiau grynakraujį brolį bei tokią pačią seserį?
Erka žinojo, kad tai tiesa. Vis dėlto ji neatsispyrė savo klastuoliškai sielai ir smaginosi toliau puikiai žinodama, kad ją tik įskaudins.
- Ir man gerai, kad mano tėvai mirę. Gulėdami po žeme, jie nebus tokie kaip taviškiai!
Varno Nagės akyse kaupėsi ašaros. Ar bent jau taip atrodė klastuolei. Erka žinojo, kad elgiasi blogai, tačiau ji nesigailėjo.
-
Eilinis niekuo neišsiskiriantis savaitgalis Hogvartse. Pirmakursė Kloja jautėsi nusiminusi. Nors oras buvo gražus tai nedžiugino vienuolikmetės. Jos tėvai - sveikstantys alkoholikai, lankantys anoniminių alkoholikų susirinkimus. Tačiau mama, vis dėl to, atkrito. Žinia apie jos atkrytį labai įskaudino merginą. Šią akimirką ji labai norėjo būti šalia mamos ir ją palaikyti. Ketindama kiek nusiraminti ji pasiėmė piešimo sąsiuvinį, spalvotų pieštukų ir patraukė prie pavėsinės. Bent jau apylinkės Hogvartso gražios. Jai labai patiko pavėsinės dizainas. Tačiau viltys atsipalaiduoti pavėsinėje žlugo. Ją okupavusi buvo klastuolė kuri akivaizdžiai nebuvo nusiteikusi draugiškai. Na ir gyvatė, nė nesistengsiu būti su ja draugiška pagalvojo vos nužvelgusi ją. Klastuolė iš karto užsipuolę mergaitę įžeidimais. Nesuteiksiu jai tokios malonės, ji tik pasimėgautų jei pamatytų, kad jos žodžiai mane paveikė. Viduje ji troško tiesiog trenkti gyvatei per veidą. Kovai kerai nebūtini. Bet nusprendė kovoti neakivaizdžiai - žodžiais. Smogti kur skaudžiausia. Ir duoti jai paragauti jos pačios nuodų.
- Visų pirma, gyvačiuke, mano giminė visai ne tavo reikalas. Aš nesididžiuoju tuo ką padarė mano tėvas, bet klaidų visi padaro. Jie nekalti dėl mano tėvo klaidų. Aš myliu juos nepaisant jų kraujo negrynumo. - tada pradėjo kalbėti erzinančiu apsimestinai maloniu tonu iš tikrųjų siekiant įgelti - Ai, tiesa, ką tu supranti, juk tavo akmeninėje nuodų pilnoje širdyje nėra vietos meilei... Gaila man tavęs. Net neturi tėvų. Vargšė našlaitė. Manei pasispjaudysi nuodais ir dingsiu? Klysti, gyvačiuke.
- Aš bent jau turiu tėvus kurie mane myli.
Kiekvieną kartą ji išskirtinai pabrėžė žodį "gyvačiukė"
-
Ta mergaitė Erkai atsakė. Erkos tai nepaveikė.
- Gyvačiukę gyvačiukę. Kas tau taip leido į mane kreiptis? - sušuko klastuolė.
Na palauk tu man! Supykusi galvojo Erka. Klastuolė nesileido į jos kalbas. Ir pykdama kalbėjo toliau.
- Aš bent jau neturiu brolių ar seserų. - dabar jau ramiai kalbėjo klastuolė.
Tada klastuolė pamatė ką ta mergaitė nešėsi. Na ir mažvaikė. Galvojo klastuolė. Spalvoti pieštukai. Vėl galvojo klastuolė.
- Uoj. Spalvoti pieštukai. Tikriausiai pieši bitelę. - šaipydamasi tarė klastuolė.
Klastuolei šita nesąmonė jau buvo pabodusi. Tad ji išsitraukė lazdelę. Turbūt ji nemoka nei vieno burto. Juokdamasi mąstė Erka.
- Depulso! - tarė klastuolė nukreipusi lazdelę į varno nagę.
Ji tikrai neatmuš mano kerų. Galvojo klastuolė vėl juokdamasi.
-
Pamačiusi, kad mergina susierzino dėl jos viduje nusijuokė. Tegu nemano, kad leisiu jai laisvai tyčiotis iš manęs ir kitų vaikų kurie gal jautriau reaguoja į patyčias
- O tai kaip kitaip vadinti bejausmę išpuikėlę kuri sugeba tik tyčiotis iš kitų Hogvartso vaikų, tik ir ieškančią kaip kam įkąsti, besimėgaujančią kitų žmonių skausmu... Ir tavo žiniai - ne vien mažvaikiai mėgsta piešti. Be to, nematau nieko blogo jei žmogus būdamas 11 metų džiaugiasi vaikyste.
Kloja gerokai nustebo kai klastuolė iš karto griebėsi kerų. Jei ji mano, kad esu silpna neišmanėlė pirmakursė ji labai klysta, apsiginti aš sugebu pamačiusi iš lazdelės einantį žaibą ji vikriai jo išvengė šoktelėjusi į šoną ir vėl grįžusi į savo prieš tai buvusią padėtį. Laimei ji įdėmiai klausėsi pamokų apie kerus ir greičiausiai išmoko dvikovose padedančius kerus ir rankų judesius kiekvienam burtažodžiui. Lazdele nusitaikė į klastuolę ir sušuko:
- Filipendo!
-
Klastuolę prajuokino jos atsakymas.
- Džiaugiasi vaikyste. - pašaipiai kalbėjo klastuolė. - Tik tą tu ir sugebi. Tu nepereisi į kitą kursą! Tikrai nepereisi!
Klastuolė kalbėjo įsitikinusi. Juk taip ir bus. Galvojo klastuolė. Erka pamatė, kad toji mergaitė pasitraukė.
- Kaip matau sugebi tik pasitraukti! - šįkart jau tikrai juokėsi Erka.
Erka lengvai atmušė jos kerus.
- Tik tiek ir sugebi! - vėl tarė Erka.
Klastuolei ši situacija jau kėlė juoką. Tad ji nusprendė viską užbaigti. Jei reikės stipriai tvosiu jai per galvą. Galvojo klastuolė.
- Expelliarmus! - garsiai ištarė klastuolė.
Klastuolė tikėjosi, kad jos kerai pasiseks. Erka buvo gabi viskam. Jei žinoma šita nesugalvos trauktis. Taip ji rodo, kad nemoka jokių kerų. Mąstė Erka. Erka jau norėjo išeiti, bet net nepajudėjo. Erka norėjo jai dar ką nors padaryt.
-
Kloja nusprendė nereaguoti į klastuolės replikas tik pervėrė ją šaltu žvilgsniu. Suprantama, kad draugės tikrai nebus. Ji neparodė savo nusivylimo kai klastuolė atmušė jos kerus. Nesuprantu, ką darau ne taip klastuolei paleidus nuginklavimo kerus ši pabandė juos atmušti, tačiau nesėkmingai. Lazdelė iškrito iš rankų, tad Kloja jau nebegalėjo nuslėpti savo nusivylimo. Tada nusprendė panaudoti kutenimo kerus, tačiau apsigalvojo. Suprato, kad vyresnės mergaitės, įveikti nepavyks. Beprasmiška net bandyti. Ji pasiėmė iškritusią lazdelė ir pusbalsiu nusikeikė. Ji nemėgo pralaimėti.
- Pasiduodu!! - kad ir kaip bebūtų gėda ji pripažino savo pralaimėjimą ir iš paskutiniųjų stengėsi nepravirkti.
-
Erka labai apsidžiaugė kai kerai pavyko. Ji ir toliau žvelgė į Kloją. Erka žinojo, kad viskas taip baigtis negali. Klastūnyno trečiakursė lazdelę jau buvo nuleidusi, bet ją vis dar laikė rankoje.
- Aš žinojau, kad kai aš antrakursė pirmakursę įveikti bus lengva, bet, kad taip lengva tai tikrai nesitikėjau! - su pašaipa balse garsiai tarė Erka. Lengviau nei lengva. Juokdamasi galvojo Erka.
- Žinai aš atsiprašau, - liūdnai tarė Erka ir padarė pauzę. - Kad tik išmušiau lazdelę! - šįkart sušuko ji besujuokdama.
Klastuolė aukščiau iškėlė lazdelę. Ir nutaikė ją tiesiai klojai į veidą.
- Rictusempra! - pakankamai garsiai tarė Erka. Kadangi anie kerai pavyko klastūnyno trečiakursė tikėjosi, jog psvyks ir šie. Jie turi pavykti, o jei ne paleisiu kitus. Galvojo Erka.
(RPG metu Erka vis dar antrakursė)
-
Buvo mokslo metų pabaiga. Nemaža dalis mokinių sėdėjo sulindę bendruosiuose kambariuose arba bibliotekoje. Ruošėsi egzaminams. Kajai buvo nuobodu. O dar Adrijas vis kalbindavo ją mokytis. Todėl trečiakursė nusprendė nuo visų pasislėpti. Šiaip nelabai buvo mėgėja eiti kur nors vaikščioti, tačiau dabar nupėdino prie ežero ir rado visai gražią pavėsinę. Diena buvo saulėta ir karšta, todėl grifiukė toje pavėsinėje pasislėpė nuo saulės.
Ji prisėdo ant suoliuko. Ak, jeigu dabar turėtų telefoną! Na, taip. Ji jį turi. Bet jeigu tas telefonas veiktų... Kaja mielai čia prasėdėtų kad ir visą pusdienį leisdama laiką socialiniuose tinkluose. Deja, išmaniosios technologijos čia neveikė ir niekada neveiks. Iš įpročio šviesiaplaukė pabandė įjungti telefoną. O gal šioje pavėsinėje bus kitaip? Žinoma, nieko.
Mergaitė atsiduso. Po truputėlį pakavosi daiktus namo. Kadangi vis tiek nebuvo ką veikti, nusprendė surūšiuoti savo nagų lakus ir papuošalus. Visus turėjo kuprinėje. Išvertė turinį ant suoliuko. Pirmiausia rūšiuos pagal tai, magiškas daiktas ar ne, o paskui - pagal spalvas. Kelis žiobariškus nagų lakus jau padėjo į vieną krūvelę, o magiškus - į kitą.
-
Sevirina savo bendrajame kambaryje mokinosi egzaminams. Nuo rašymo ir mokinimosi paskaudo ir ranką ir galvą todėl mergaitė pabandė prasiblaškyti. Ji išėjo iš bendrojo kambario ir galvojo kur galėtų pabūti ramiai. Beveik visur kur ji ėjo buvo mokinių. Ant kiekvieno kampo atrodė pirmakursei sėdi po vieną ar kelis mokinius ir mokos. Vien mokos, mokos ir mokos. Atsirado šiek tiek vaikų, kurie tiesiog kalbėjosi.
Išėjusi į lauką Sevirina galvojo vėl kur eiti. Prie pilies vis tiek buvo šiek tiek mokinių todėl ji palinko link ežero pusės. Mergaitė ėjo aplink ežerą ir žiūrėjo kur nieko nebuvo ar bent ne tiek daug buvo. Apėjusi vieną ratą aplink ežerą Sevirina grįžo prie pavėsinės. Ten jau sėdėjo viena mergaitė. Na vis ne penki pamačiusi ją tarė mintyse. Jų žvilgsniai susitiko, kai pirmakursė įėjo į pavėsinę ir atsisėdo kitoje pusėje. Sevirina yra tą mergaite mačiusi tik nepažinojo jos. Šįkart ji turėjo kažką rankose. Tai buvo lyg dažai, bet mažyčiuose buteliukuose manė švilpė. Tada nukreipė žvilgsnį į ežerą. Stipriai suspaudė akis ir pabandė atsipalaiduoti.
-
Kaja sau rūšiavo nagų lakus, kai visai netikėtai kažkokia mergaitė atėjo į pavėsinę. Grifiukė tikėjosi, kad ji kažką pasakys. Laukė to, tačiau atėjūnė netarė nei žodžio. Šviesiaplaukė šiek tiek sutriko. Nežinojo, ką jai dabar daryti. Užkalbinti? Nekreipti dėmesio? O gal eiti kitur? Tačiau kodėl Kaja turėtų išeiti? Juk ji pirma čia įsitaisė.
Iš matymo Kają šią mergaitę žinojo. Jeigu gerai pamena, tai pirmakursė iš Švilpynės. O gal ji nori susipažinti, bet nedrįsta užkalbinti Kajos, nes Kaja - vyresnė? Apie tai pagalvojusi trylikmetė pajuto pasididžiavimą. Buvo keista, kad jau ne prieš visus mokinius ji pati yra mažylė.
- Visi ruošiasi egzaminams, - prabilo grifė. - Atėjai atsipūsti ar ir tau tingisi mokytis? - paklausė. - Aišku, mokytis reikia, - pasitaisė. Juk nenorėjo, kad mažesni mokiniai sektų jos pavyzdžiu. - Aš jau laukiu, kol galima bus važiuoti namo. Nusprendžiau surūšiuoti savo nagų lakus ir papuošalus.
-
Sevirina sėdėjo ramiai žiūrėdama į ežerą ir laukdama kol galvos skausmas pradės mažėti. Šiek tiek palaukus taip ir atsitiko. Galvos ir rankų skausmas baigėsi. Tuomet pirmakursė tiesiog norėjo pailsėti.Jokio mokymosi nuolat apie tai galvojo mergaitė.
Sevirina stengėsi nekreipti į toje pačioje pavėsinėje sėdinčią mergaitę su neaiškios kilmės daiktais. Stengėsi susitelkti į mintis, į ežerą, tačiau smalsumas nugalėjo. Vistiek pirmakursė norėjo žvilgtelėti į mergaite su dėže rankose.
- Ir tas ir tas, - šyptelėjo Sevirina išgirdusi mergaitės balsą, - taip, taip reikia, bet jau labai atsibosta kartais. - atsiduso mergaitė.
- Na aš nelabai laukiu namo, bet vis tiek reikės, - nusiminė, - galiu pažiūrėti? - susidomėjusi tarė.
-
Mokslai - tikra kančia, mintyse pagalvojo Kaja. Kodėl turime versti save daryti tai, kas nepatinka, vargina ir yra nuobodu? Tačiau kažkas jai tikrai yra sakęs, kad jeigu ne protingi, išsilavinę, mokslu besidomintys žmonės, tai nebūtų nei jokių kompiuterių, planšečių ir telefonų, nei internetų. Na, gerai. Kiti tegul mokos. Bet ne aš.
- Bent jau vasarą pailsėsim, ar ne? - nusišypsojo. - O kodėl nelabai lauki, kol reikės važiuoti namo? - nustebo. - Tu pirmakursė, ar ne? - pasitikslino.
Kaja prisiminė save pirmame kurse. Jai buvo labai sunku ir ji net nežinojo, ar tikrai išvis norės mokytis Hogvartse. Na, bet gal šita mergaitė iš grynakraujų burtininkų šeimos, todėl jai nėra svarbu, veikia čia išmaniosios technologijos ar ne. Bet nejaugi ji nepasiilgo savo tėvų?
- O, žinoma, - atsakė Kaja ir patraukė visą gėrį tiek, kad ir mergaitė galėtų atsisėsti ant to paties suoliuko. - Čia magiški nagų lakai, o čia žiobariški, - parodė. - Papuošalų dar neliečiau, - mostelėjo ranka į įvairias grandinėles, auskariukus. - Esu išmokusi tokių kerų, kurie paskui surūšiuotus daiktus tarsi suriš nematomu siūlu. Tik nežinau, ar išeis. Ne visada pavyksta, man su kerėjimu prastokai sekasi, - pripažino. - Ar tu mėgsti nagų lakus ir papuošalus? - pasidomėjo.
-
Galvoje ūžė mintys apie grįžimą namo. Sevirina to nenorėjo. Nesijautė ten gerai. Nors namai buvo gražūs ir kambarys jos didelis ir gražus vis vien mergaitė žinojo, kad nebus smagu, ar linksma ten. Ji neturi ten draugų ar pažįstamu su kuo galėtų kažką nuveikti todėl tikriausiai teks sėdėti namie Sevirinai. Ilgai apie tai galvojusi grįžo į realybę.
- Taip tiesa pailsėsim, - dar vis užsisvajojusi tarė pirmakursė, - na nelabai gerai sutariu su tėvais ir ypač mama. Ji nuolat aiškina man todėl ir noro nėra didelio grįžti, o tikriausiai visą vasarą namuose reikės praleisti kol tėvai dirbs, - atsiduso Sevirina, - taip aš pirmakursė o tu? - paklausė.
Vėl mintys apie atostogas, namus, tėvus. Ji labai stengėsi apie tai negalvoti todėl nukreipė mintis į naujai sutikta mergaite. Sevirina suprato, kad ji labai nori sugrįžti namo. Kas gali būti tokio smagaus grįžti? Ką ji veiks vasarą? Norėčiau aš ir taip pat džiaugtis dėl grįžimo namo.
- Oho, geras. Tu iš žiobarų šeimos? - susidomėjus paklausė pirmakursė. Tuomet žvilgtelėjo ir į papuošalus. Jų buvo įvairiausių. - Iš tikrųjų nenaudoju nagų lakų tai nežinau, bet matau jų tu turi labai daug ir labai gražių, o papuošalų irgi daug neturiu tik kelis, bet ir tuos retai užsidedu, atsakė Sevirina supratusi kokia ne mergaitiška ji yra palyginus su šia grifiuke.
-
- Aš trečiakursė, - atsakė Kaja.
Pačiai buvo sunku patikėti, kad žiemą jau bus įveikusi pusę kelio burtų ir kerėjimo mokykloje. Tačiau mokymosi rezultatai buvo labai prasti. Labai. Turbūt pirmą kartą gyvenime grifiukė pagalvojo apie tai, kaip ji išlaikys egzaminus? Penktame ir septintame kursuose? Nors dar ką tik sakė sau mintyse, kad tegul kiti mokosi, o ne ji. Dar toli, negalvok. O į ketvirtą kursą tikrai pereisi, ramino save mintyse.
- Aš iš grynų gryniausios žiobarų šeimos, - nusišypsojo. - O tu iš kokios? Jeigu iš žiobarų, tai visą vasarą praleisti namuose neatrodo blogai. Juk yra internetas. Aš todėl labai ir laukiu atostogų, nes galėsiu tris mėnesius naudotis internetu. Ar tavo tėvai daug dirba? Maniškiai - labai daug. Bet man netrukdo. Dar geriau, tuomet niekas nezyzia, kad gal jau metas išjungti kompiuterį ar pasidėti telefoną, - nusijuokė. - O ką mama tau aiškina? - domėjosi.
Kajai pasirodė keista, jog ši mergaitė nenaudoja nagų lakų. Kodėl? Na, iš kitos pusės, pati Kaja iki tol, kol Vega jai davė magišką nagų laką, naudojo tik žiobariškus nagų lakus. Tai irgi skamba gana keistai, ar ne?
- Jeigu nori, aš galiu nulakuoti tau nagus, - pasiūlė. - Štai šitie, - parodė į vieną rožinį ir į kitą žalią nagų laką, - vos palietus jais nagą nusilakuoja patys ir dar išdžiūsta iškart.
-
Sevirina suprato, jog Kaja yra vyresnė už ją pačia. Vyresnė dvejais metais. Tai ją vertė susimąstyti. Jau greitai ji pati bus antrakursė. Už kelių savaičių Sevirina taps nebe mažiausia mokykloje. Oho, atrodo tik ką tik atkeliavau į Hogvartsą, o jau greit teks grįžti namo. Vėl, vėl mintys apie grįžimą. Negalvok. Negalvok apie tai. Dar turi laiko.
- Geras. Aš iš grynų gryniausių grynakraujų šeimos, - šyptelėjo atgal, - tai vat tame ir esmė, kad nesu iš žiobarų šeimos ir mes neturim interneto tai yra gan nuobodu sėdėti visa vasarą namie, - atsiduso, - o taip mano šeima daug dirba, tačiau vis vien randa laiko man paaiškinti kaip darau viską blogai. Na ir taip gal gerai, kai jų ilgai nebūna, bet vis tiek nuobodu, - nusišypsojo Sevirina, - Ji nori mane paversti tobula asmenybe. Nuolat lygina su savimi kokia puiki buvo ji mano metų, o dabar tipo aš nieko nesugebu, nieko nemoku, - supykus ant mamos tarė ir prikando liežuvį, kad neatrodytų per daug keista grifiukei.
Vėl nužvelgė Kajos nagų lakus. Jie Sevirina tikrai sužavėjo nors nebuvo linkusi prie tokių dalyku, bet išbandyti labai norėjo.
- Tikrai? Būtų labai malonu, - nudžiugo mergaitė ir pasižiūrėjo į nagų lakus, kuriuos rodė trečiakursė, - geras, būtų smagu išbandyti, - žavėjosi Sevirina. Nors ir galvojo kas jai atsitiko, kadangi niekad nenaudodavo ir tai jai nebuvo įdomu nors gal ši mergaitė su savo nagų lakais ir papuošalais buvo išimtis.
-
- O, kaip nesmagu. O neužsiimi kokia nors magiška veikla? Na, girdėjau, kiti vasarą skraido šluotomis arba žaidžia kažkokius magiškus stalo žaidimus, kur net nereikia porininko.
Kaja nebuvo patyrusi tokio dalyko kaip spaudimas iš tėvų pusės. Ji žinojo, kad Lina patiria spaudimą. Dabar paaiškėjo, kad ir ši mergaitė taip pat. Grifiukei buvo apmaudu dėl to, jog tėvai daug reikalauja iš savo vaikų. Tiesa, Kajos tėvai norėjo, kad šviesiaplaukė stengtųsi mokytis, bet jie nereikalavo iš jos geriausių pažymių.
- Man mama nieko blogo nesako, bet aš kartais pati jaučiuosi prastai, nes... nes mano mama modelis, o aš žinau, kad nebūsiu tokia kaip ji, - balse pasigirdo nusivylimas.
Anksčiau Kaja visiems girdavosi dėl savo mamos profesijos, bet kuo toliau, tuo jai pačiai buvo dėl to liūdniau. Tiksliau ne dėl to, jog trylikmetės mama modelis, o todėl, kad pati Kaja modelio visai neprimena. Vis dažniau kiti mokiniai pavadindavo ją stora, o žiūrint į mamos paauglystės nuotraukas mergaitė galvodavo apie tai, jog mama atrodė visai kitaip nei pati Kaja. Ir kartais, kai ji pasakydavo kokiems nors bendraamžiaims ar vyresniems, kuo dirba grifiukės gimdytoja, jie imdavo juoktis, nes pradėdavo lyginti modelio vaizdinį su Kaja.
- O ko mama iš tavęs reikalauja? - paklausė. - Ar ji nori, kad labai gerai mokytumeisi, o gal kad kuo nors domėtumeisi, kas patinka jai, bet ne tau? Puiku, - pasakė dėl nagų lakavimo. - Kuriuo norėsi, rožiniu ar žaliu? Dėk ranką čia, - parodė į suolą.
-
- Šiaip gera idėja dėl šluotų, - šyptelėjo Sevirina. Jai patiko skraidyti su jomis todėl susimąstė kaip iki šiol apie tai nepagalvojo.
- Na, o stalo žaidimai nėra man prie širdies ypač jeigu vienam tenka žaisti. Pabosta, - tarė mergaitė.
Toliau mąstė Sevirina apie kokius šluotų užsiėmimus. Grifiukė tikrai pakišo gerą mintį. Tik ar leis tėvai? pradėjo dvejoti mergaitė. Vėlgi jie taip pat irgi nelabai leido užsiimti kokiais ekstremaliais dalykais Sevirinai.
- Tikrai? Geras, - sužinojusi mergaitės mamos profesija tarė Sevirina ir sužinoji, kad ji taip pat buvo žiobarė. Tai ją visai domino.
- Nebūtinai reikia tau būti kaip ji, - išgirdusi nusivylimą Kajos balse Sevirina stengėsi ją padrąsinti, - pavyzdžiui mano tėvai dirba magijos ministerijoje ir aš padaryčiau, bet ką, kad tik ne dirbčiau ten,- šyptelėjo pirmakursė.
Švilpei niekad nepatiko ta mintis, kad vaikai turi paveldėti profesija. Jai visiškai nepatiko ką jie dirba. Toks darbas tiesiog atrodė per daug nuobodus. Mergaitei patiko nuotykiai ir aktyviai kažką veikti. Taip pat ją domino gyvūnai todėl galvojo kaip savo ateitį galėtų sieti su šiais abejais dalykais.
- Ji nori, kad aš būčiau tobula kaip ji, - pradėjo aiškinti Sevirina, - nori, kad gerai mokinčiausi, bučiau pavyzdinga, - sustojo, kad pagalvotų ką toliau pasakyti, - nori, kad būčiau graži, - nedrąsiai tarė mergaitė. Sevirinai grožis niekada nebuvo prioritetas todėl į tai nekreipdavo daug dėmesio.
- Uoj net nežinau, - išgirdusi pasiūlymą pradėjo galvoti švilpė. Rožinė niekada nebuvo jos spalva, bet ir žalia negundė. Dar minutėlę pagalvojusi išsirinko.
- Imsiu žalią, - apsisprendė Sevirina.
-
- O mėgsti skraidyti? Aš nemoku. Bijau, kad šluota gali sulūžti. Nors šiaip tai atrodo visai įdomus užsiėmimas. O tu ar turi šluotą? - domėjosi. - O kodėl nenorėtum dirbti Magijos ministerijoje? - paklausė. - Girdėjau, kad ji yra po žeme. Ar tai tiesa? Bet dar girdėjau, jog ten yra liftas. O, kad ir čia, Hogvartse, jis būtų, - nusijuokė. - Na, o dėl mano mamos. Žinau, kad neprivalau būti kaip ji. Ir man mama nieko dėl to nesako, tiesiog pačiai yra liūdna...
Norėjosi pasiguosti, kad kiti mokiniai iš Kajos pasišaipo dėl jos svorio, tačiau to padaryti grifiukė nedrįso.
- Apmaudu, jeigu mama iš tavęs daug reikalauja, - tarė Kaja. - Tačiau tu ir esi graži! Na, nebent ji nori, kad dažytumeisi, nešiotum papuošalus ar panašiai, - nusijuokė. - Man šitie dalykai patinka, tačiau tai, žinoma, nereiškia, jog jie turi patikti visiems. Tiesa, kosmetikos dar nelabai naudoju, tik lūpų blizgesius.
Kajos sekama influencerė kalbėjo apie tai, jog tokio amžiaus mergaitėms kaip Kaja dar per anksti dažytis. O tos visos paslaptys, kaip gražiai pasidažyti akis, na, tai atrodė labai sudėtinga. Iš vaizdo įrašų atrodė, kad reikėtų kantrybės, o jos šviesiaplaukė visai neturėjo.
Mergaitė išsirinko žalią spalvą. Netrukus Kaja pradėjo lakuoti jai nagus. Buvo labai paprasta. Vos tik ji paliesdavo laku nagą, šis gražiai nusidažydavo ir jau būdavo sausas.
- O aš net nepaklausiau, koks tavo vardas, - tarė grifiukė, kai jau buvo nulakavusi beveik visus nagus. - Aš esu Kaja, - prisistatė ir nusišypsojo.
-
- Nėra taip, kad tai būtų mano hobis, bet visai patinka nors pirmus kelis kartus, kai mokinausi šiek tiek bijojau, - šyptelėjo Sevirina, - Turėjau, bet deja sulūžo, - stengėsi prisiminti mergaitė tą dieną, kai šluota sulūžo ir iš tėvų gavo žinia, kad naujos negaus.
- Manęs nedomina toks darbas, - tarė mergaitė, - taip tiesa ji yra po žeme ir ten yra liftas. Buvau ten kelis kartus su tėvais, - pasakė pirmakursė, - norėtum hogvartse lifto, - nusijuokė Sevirina, - gal ir nebloga idėja, bet nemanau, kad čia toks tiks, - pradėjo klausyti mergaitė baigusi kalbėt, - žinau tą jausmą, kai žinai, jog neturi būti kaip tavo tėvai, tačiau nesinori atrodyti žemiau negu jie, - tikėdamasi, jog Kaja suprato Sevirinos žodžius kalbėjo švilpė.
- Oj ačiū, - sutriko ir susigėdo šiek tiek Sevirina išgirdusi komplementą iš grifiukės, bet nepamiršo padėkoti, - aš net nežinau ar man patinka ar ne ta kosmetika. Niekada nenaudojau, nes nelabai mane tai gundė ir galvojau, kad esu tam per jauna. Na, bet čia hogvartse norėčiau galbūt išbandyti ką nors naujo, - nusišypsojo mergaitė.
Sevirina vis daugiau praleisdama laiko su Kaja pasijausdavo vis labiau ne mergaitiška ir atsilikusi. Na, bet stengėsi galvoti kaip galėjo geriau. O gal su ja pavyks pasivyti mada ir tuos visus dalykus. Kiek sužinojo iš grifiukės tai, jog ji tikrai išmano tokius dalykus. Pamačiusi kaip Kaja pradėjo ruošti nagų lakus prisiminė, kad tuoj turės žalius nagus. Taip ir buvo. Vos spėjo pamatyti kaip lazdelė paliesdavo jos nagą ir jis jau buvo nudažytas. Tai jai visai patiko. Galima sakyti sužavėjo. Sevirina jau sužinojo ką veiks grįžus namo.
- Tiksliai, - prisiminė mergaitė, aš vardu Sevirina, - pasakė ir nužvelgė pilnai nulakuotus nagus, - oho kaip gražu. Iš kur gavai šiuos burtininkų nagų lakus? - paklausė pirmakursė susižavėjusi šiuo šedevru ant jos nagų. Ar bent jau jai taip atrodė, kai niekada to nebuvo bandžiusi.
-
- O kaip ji sulūžo? Ar nesusižeidei?
Na, šluota tikrai ne man. Jeigu jau jai sulūžo, tai man šimtu procentų taip būtų.
- O! - šūktelėjo Kaja. - Žinai, ką galėtum veikti vasarą? Auginti kokį nors gyvūną! Jeigu tai būtų šuo, tikrai turėtum ką veikti. O kokį darbą norėtum dirbti, kai užaugsi?
Pati Kaja susimąstė. Buvo net laikas, kai ji galvojo, jog dirbs modeliu kaip ir jos mama. Dabar tokia mintis skambėjo absurdiškai. Taip pat svarstė apie influencerės karjerą, bet ar jai pavyktų? Visos Kajos sekamos influencerės buvo lieknos kaip smilgos, tokios žavingos ir labai pasitikinčios savimi.
- Žinoma, dar spėsim pradėti dažytis, - nusišypsojo grifiukė. - Visa jaunystė prieš akis.
Kaja apsidžiaugė, jog Sevirinai patiko nulakuoti nagai.
- Šiuos pirkau Kiauliasodyje, - atsakė Kaja. - Taip pat girdėjau, kad tokių dalykų galima rasti ir Skersiniame skersgatvyje, - nusišypsojo.
Kajai jau nebeatrodė taip svarbu surūšiuoti nagų lakus ir papuošalus. Dabar jai labiau rūpėjo bendrauti su nauja pažįstama mergaite. Šviesiaplaukei patikdavo ką nors duoti. Kartais kiti rodydavo Kajai rūpestį, pagelbėdavo pamokose ar su namu darbais, dalindavosi žiniomis. Ji irgi norėdavo būti gera, todėl darė tai, ką galėjo - kažkuo dalindavosi su kitais.
Dabar ji paėmė tris apyrankes. Jos atrodė kaip naujos, nes nebuvo vienos iš mylimiausių. Trečiakursė pagalvojo, kad galėtų vieną padovanoti Sevirinai. Aišku, iš mylimų rinktis neduos, bet iš šitų trijų - kodėl gi ne? Vis tiek Kaja jų nenešioja.
- Gal nori kažkurios iš šių apyrankių? - paklausė atskirdama jas nuo kitų.
-
- Na tiesa pasakius atsitrenkiau į medį ir šiek tiek užsigavau ranka ir nukritau, - tarė Sevirina ir sostojo kalbėti nenorėdama išgąsdinti Kajos.
Sevirinos tai neišgąsdino todėl ji ir toliau norėjo skraidyti su šluota. Dėja to daryti nebe galejo nebent pabandytų įkalbėti tėvus.
- Gera idėja! Kaip tik turiu katę vieną, gal leistų dar vieną tėvai, - susimąstė pirmakursė. Jai labai patiko katės ir įvairus kiti gyvūnai.
- Norėčiau užsiimti ką nors su gyvūnais. Galbūt kokias nykstančias rūšis gelbėti, globoti, gydyti, - kalbėjo mergaitė, - o ką tu norėtum dirbti? - pasidomėjo Sevirina.
Sevirinai labai, labai, labai, labai patiko gyvūnai. Ji apie įvairiausius gyvūnus yra domėjusi ir dar vis domisi. Skaito knygas, tyrinėja. Tai buvo lyg jos hobis todėl mergaitė planavo užaugusi siekti su tuo karjera, tačiau visiškai nežinojo nuo ko pradėti.
- Tiesa. Dar turime daug laiko ir galime nesijaudinti dėl to, - kalbėjo švilpė.
- Tikriausiai teks ten keliauti, - šyptelėjo Sevirina, nes jai patiko jos nagai ir taip pat norėjo tai daryti namuose, - na ir skersiniam skersgatvį galėsiu pabandyt arba galbūt kartu norėtum kada nors? - sugalvojo mergaitė ir pasiteiravo ar ir Kaja norėtų kartu pasivaikščioti.
Sevirina niekada neturėjo tokios draugės kaip Kaja. Pirmakursei patiko leisti laiką su ja ir apžiūrinėti jos turimus papuošalus , nagų lakus ir kitus Seviriną dominančius dalykus. Galima sakyti mergaitė išlipo iš savo komforto zonos, kadangi niekada nesidomėdavo šiais dalykais.
Sevirina pamatė kaip trečiakursė įšsitraukė tris apyrankes.
- O ačiū. Galiu štai šią? - paklausė ir parodė į apyranke spalvotais karoliukais.
-
- Užjaučiu, - nuoširdžiai pasakė Kaja dėl atsitrenkimo į medį.
Ir tada dar mintyse šiek tiek nudžiugo, jog Sevirinai šluota nelūžo tiesiog skrendant. Aišku, Sevirina yra liekna. Kas ten žino, ar Kajai nelūžtų šluota nuo svorio. Tai buvo grifiukės baimė. Dėl to ji bijojo skraidyti.
- O, turi katę? Kaip šaunu! O kaip ji atrodo?
Va, va, turėtų telefoną, galėtų parodyti nuotrauką, pagalvojo. Na, jeigu turėtų telefoną, kuris čia veiktų. Nes jie čia neveikia, viduje pajuto skauduliuką.
- Tuomet tau tikriausiai labai patinka magiškų gyvūnų priežiūra? Aš... na, aš nežinau. Gal norėčiau būti influencere. Čia toks žiobariškas darbas, kur reikia filmuotis, kiti tave stebi ir panašiai.
Po sekundėlės Kaja sukluso. Ar Sevirina jai siūlo susitikti per vasaros atostogas?
- Į Skersinį skersgatvį? Norėčiau! Galėtume pasivaikščioti po parduotuves, paieškoti įdomių dalykėlių, o ten dar yra tokia gera ledainė, - ėmė planuoti.
Dabar magiškos parduotuvės daug labiau traukė Kają nei anksčiau. Internetu iš jų nieko neužsisakysi, todėl teks eiti. Bet juk tik magiškose parduotuvėse nusipirksi magiško nagų lako, o jis išties šaunesnis už žiobarišką. Kiauliasodyje Kaja atrado daug šaunių magiškų dalykų, Skersiniame skersgatvyje tikriausiai irgi bus apstu pasirinkimo.
- Taip, žinoma, - nusišypsojusi padavė Sevirinai apyrankę, kurią ji išsirinko.
-
- Ačiū, bet viskas gerai jau, - nusišypsojo Sevirina.
Na aišku atsiminimai vis vien nekokie aplankė mergaitę, bet Sevirina bandė iš to padaryti tik juokinga atsiminimą.
- Turiu turkų angora. Labai švelni, balta lyg sniegas katytė ir jos vardas Elza, - pradėjo pasakoti apie savo katę, - o tu turi kokį nors augintinį? - paklausė Sevirina.
Mergaitė susimąstė, kadangi žiobarų pasaulyje ir gyvūnai skiriasi. Kažin kokių ten yra? Ar daug? Mintyse klausinėjo tik niekas negalėjo atsakyti.
- Na taip tikrai man ta pamoka patinka. O kas tau iš pamokų patinka? - švilpė bandė tęsti pokalbį, - Influencerė? - susidomėjo mergaitė ir nepilnai supratusi ką tai reiškia linktelėjo galvą.
Sevirina Kajos akyse įžvelgė džiaugsmą po to kai pasiteiravo ar norėsianti kada nors susitikti skersiniame skersgatvį.
- Aha būtų manau visai smagu, - kalbėjo ir pritarė visoms Kajos idėjoms.
Sevirina niekada nebuvo su kažkuo apart tėvais ėjus apsipirkti, o dabar gal tai bus jos galimybė paišlaidauti. Sėdėdama šioje pavėsinėje su Kaja švilpė jautė kaip ji vis susižavėdavo daiktais apie kuriuos niekada taip negalvojo. Kaja netrukus davė išsirinkta apyrankę Sevirinai. Jai labai patiko ta apyrankė todėl žadėjo jos nenusiimti.
-
- O, kaip miela! - sušuko Kaja, kai Sevirina apibūdino savo katę. - Aš... ne, aš neturiu.
Anksčiau Kaja visiems pasakodavo, jog jos šeima yra bandžiusi auginti porą gyvūnų, bet vis dėlto tėvai jų atsisakė, nes tai kėlė per daug rūpesčių. Taip pat papasakodavo ir apie žiurkėną, kurį išvis pamiršo, jog augina. Tačiau dabar jau apie tai nebekalbėdavo, pasidarė kažkaip gėda.
- Hm... - susimąstė apie pamokas. - Gal kokia žiobarotyra arba ateities būrimas. Na, lengviausia, - nusijuokė. - Apie influencerius burtininkams suprasti sunkoka. Reikia turėti telefoną, yra visokios programėlės, kur influenceriai daro įrašus. Ir tiesioginius, ir ne. Pataria daug visko, dažnai galima iš jų ką nors nusipirkti arba jie nukreipia pas pardavėją, - šiek tiek plačiau pašnekėjo.
Ėjo laikas, o Kaja su Sevirina kalbėjosi. Trylikmetė apsidžiaugė, jog Sevirina čia atėjo. Grifiukė nemanė, kad taip lengvai galėtų susirasti draugę.
- Galbūt jau keliaukime į pilį? - paklausė pakuodamasi visus daiktus, kurių taip ir nesurūšiavo.
-
- Na manau dar bus laiko kada galėsi auginti ką nors, - patarė Sevirina.
Ji manė, kad labai liūdna yra neturėti jokio augintinio. Pati neįsivaizdavo savo gyvenimo be Elzos. Katę gavo, kai Sevirinai buvo vos treji todėl ji buvo nejauna, tačiau mergaitė stengdavosi apie tai negalvoti, kad ateis metas, kai jos mylimiausias augintinis turės išeiti.
- Na taip tai visai įdomios pamokos ir gal net lengvos, - nusišypsojo švilpė. - Na gal kada nors per žiobarotyros pamokas bus tema apie žiobarų profesijas ir papasakos plačiau apie šią, - pagalvojusi pasakė Sevirina.
Abi mergaitės gerai leido laiką taip manė Sevirina. Ji džiaugėsi čia atėjus ir susipažinus su Kaja. Kalbėjosi jos ilgokai ir nepastebėjo kaip pradėjo temti. Paklausiusi grifiukės pasiūlymo pritarė ir jos abi nuėjo į pilį, o pavėsinė liko laisva.
-
Varno Nago bendrąjame kambaryje Lilith skaitė kerėjimo vadovėlį. Šis, kad ir kaip kvailai būtų parašytas, mergaitę sudomino - gi visi demonai turi mokėti mokuoti sava lazdele! Išties, mokslo metų pradžia vienuolikmetei buvusi įvairi - pradedant nekokiais pokalbiais su mokiniai, nesuprantančiais Lilitos demoniškojo pašaukimo, ir baigiant puikiomis burtų žiniomis ir tyla be Brittos saldaus burbėjimo ir Tobijaus nesąmonių... Žodžiu, Morgenstern tikrai nenuliūdo dėl to, kad mokėsi tokioje mokykloje, kurioje be tėvų praleidi didžiausiąją metų dalį - taigi tai mergaitei teikė tiek laisvės būti savimi ir neklausyti Brittos saldaus tono kaskart išvydus tą moterį tarpdury. Tačiau šiandien Lilitai mokytis sekėsi sunkiai, o praviras bendrojo kambario langas, regis, kvietė vadovėlius padėti į šoną. Laukė
puiki baisi diena. Ilgai nemąsčiusi, mergaitė tvarkingai susidėjo mokymosi priemones, pirma užlenkdama skaitytą vadovėlio puslapį, ir nusprendė išlįsti laukan. Greitai užsimaukšlinusi lauko batus, kelis kartus perbraukusi per tamsius, šiek tiek garbanotis ėmusiuos plaukus, ji apsisiautė savąją maniją ir pasileido lauko link. Jau lėkdama laiptais mergaitė prasilenkė su keliais vaiduokliais, kitų koledžų mokiniais, profesoriais, tačiau nė nepasisveikino - kas jie tokie, kad būtų verti didžiosios demonės dėmesio? Tačiau tik pajutusi šaltą vėjo gūsį Lilita prisiminė, kad pamiršo bene svarbiausią savo išvaizdos detalę - ledinį žvilgsnį ir pačią rimčiausią veido išraišką. Šiek tiek sustojo. Kelis kartus įkvėpė ir iškvėpė. Akimis nulydėjo į pilį grįžtančius mokinius, mat mąstė, ką daryti. Bet mergaitei ilgai galvot nereikėjo, šioji nusprendė, kad taip greitai pralėkus pro Hogvartso pilį, šios niekas neprisimins, tad per daug nesijaudindama ji nužvelgė pilį savuoju demonišku žvilgsniu ir nukeliavo link ežero. Vanduo visuomet ją traukė. Lilita buvo skaičiusi, kad pilnaties metu įkrautas vanduo yra vienas iš svarbiausių energetikos elementų. Energetika priminė demonus, demonai priminė energetiką, gal demonai ir buvo energetika, o gal energetika buvo demonai... Žodžiu, buvo galima suprasti, kad vanduo - svarbu. Kodėl tiksliai - neaišku, bet jeigu tai buvo bent kiek susiję su demone Lilita, vadinasi, buvo reikalinga ir, beabejo, beprotiškai svarbu. Galvoje kiirbant panašioms mintims, mergaitė trepseno link ežero, prie kurio kažko kuitėsi daug mokinių, tad šioji, nenorėdama jokio perdėto socializavimosi, nusuko medinės pavėsinės link, kuri puikiai uždengė kitų mokinių (žinoma, daug prastesnių už ją) siluetus ir atvėrė vaizdą į skaidrų ežero vandenį, kuriame slėpėsi daug įvairiausių demoniškų būtybių. Lilita susimąstė, kada gi pagaliau ir ji pati bus pripažinta viena iš tųjų demoniškų būtybių, kurias Varno Nago moksleivė pastebi nuo pat mažų dienų... Lilita, prašau, duoki kokį ženklą!
-
Vakar su Džefu surado kažkokį keistą daiktą. Draugas bijojo jį imti su savimi, taigi dabar dėžutė gulėjo Elioto kišenėje. Oliveriui nieko nesakė - jis būtinai lieptų užkeiktą (berniukas neabejojo, kad dėžutė tokia ir yra) daiktą atiduoti Auriui. Na jau ne, šito nuotykio jis tikrai negadins. Taigi kažką sumurmėjęs broliui paliko Klastūnyno bendrąjį kambarį ir patraukė prie ežero. Šiandien geriausias draugas planavo mokytis, taigi tyrimas atiteks jam vienam. Gal kiek apmaudu, bet Eliotas dėl to per daug nesigraužė. Daug svarbiau tai, kad galės ištyrinėti įdomų daiktą.
Ilgą laiką slankiojo bet kur, tačiau visur buvo pilna mokinių. Prie jų Eliotas visai nenorėjo atidaryti dėžutės. Ne dėl to, kad jam rūpėjo jų gerovė, žinoma. Suvokė, kad tai gali būti pavojinga, bet apie kitus vaikus galvojo mažiausiai. Ne, tiesiog kokie nors nuobodos galėjo sugadinti visą nuotykį. Reikia būti vienam.
Kiek paklaidžiojęs rado pavėsinę. Pasirodė, kad joje nieko nėra, taigi bėgte pasileido tenlink. Įpuolė vidun ir klestelėjęs ant suolo išsitraukė iš kišenės dėžutę. Jau ruošėsi ją atidaryti, bet tuo metu pamatė, o gal labiau pajuto, kad vis dėlto ir čia kažkas yra. Nepatenkintas pakėlė akis ir iš tiesų pamatė kažkokią mergaitę. Su ja kalbėtis dar neteko. Vildamasis, kad jos vardas ne iš L raidės, apsimestinai draugiškai paklausė:
- Ką tu čia veiki?
Dėžutė skubiai grįžo į kišenę. Visai nenorėjo dalintis nuotykiu su mergaite, kuri tikriausiai nė nežaidžia futbolo.
-
Ežeras buvęs ramus. Pamažėle plaukiojančios žuvelės šiek tiek užstojo savimi besipuikuojančius demonus, tačiau vienuolikmetei tai netrukdė jų įsivaizduoti. Lengvai šlamantys krūmai, kiek padėję užmiršti tai, kad sėdi tiesiog paprastoj, medinėj pavėsinėj, pokalbiui su demonais nukreipė greičiau. Na, o šykštus lapų gergždėjimas Lilith tarsi priminė, su kuo turėsianti reikalų. Ak, Morgenstern jau jautė, kaip tuoj... tuoj jai prašneks koks demonas, o gal iš požemių pakils ir pati Lilith - jos gyvenimas, įkvėpimo ir žinių šaltinis, grožio ir pasitikėjimo idealas... Nors mirties ir ligų demonės Lilith vienuolikmetė dar nebuvo sutikusi, visuomet jautė jos didingą dvasią, atrodo, vis bandančią pašaukti ją pačią į misiją... Misiją būti išrinktąją. Tačiau mergaičiukės sapaliojimus apie įvairias misijas pertraukė vis artėjantys ir garsėjantys duslūs žingsniai. Tai Lilith pranešė, jog kažkoks mokyklos moksleivis lekia pavėsinės link. Šioji dar vylėsi, kad asmuo, regis, einantis link jos, žengs kitur, tačiau sugirgždėjusi pavėsinė Morgenstern pakuždėjo visai kitokią tiesą. Vienuolikmetė į kažkokį mokinį nusprendė neatsisukti, ji žvelgė į ežerą, dabar jame mėgino įžvelgti atėjusio žmogaus atvaizdą. Jos visas paslangas išvaikė dar vienas girgždelėjimas, privertęs mergaitę pašokti, o po to ir klausimas, kiek išmušęs jaunąją demonę iš vėžių.
- Kalbuos su bičiuliais, - atsakė į mokinio klausimą, tačiau neatsuko į jį akių, mat taip mėgino nutaisyti magišką, kiek baugią atmosferą. Lilith taip pat šiek tiek pažemino balso toną, stengėsi per daug neatkreipti dėmesio į save, tačiau pamažu traukti tą asmenį į savo vidų... Žodžiu, vaizdavosi paslaptinga ir didžia asmenybe. - Tu pasisaugok, dar ir su tavim pradės čiauškėt, - pridūrė Morgenstern, nė nesupratusi, kad skambėjo kaip tikrų tikriausia šizofrenikė.
-
Mergaitė į jį nereagavo. Nutaręs, kad ji gal kurčia, Eliotas pradėjo svarstyti, ar nevertėtų tiesiog eiti sau, bet tada išgirdo atsakymą. Jis buvo itin keistas. Daugelis mokinių turbūt būtų sutrikę ir išsigandę. Gal net ir pabėgę. Bet tik ne Eliotas - jis baisiausiai susidomėjo.
- Bičiuliais? Ar tavo bičiuliai mirę ir dabar čia yra kaip vaiduokliai? - paklausė. Jau nekantravo su jais susipažinti. Kuo daugiau draugų, tuo šioje mokykloje smagiau. Žinoma, broliui tokie draugai visai nepatiktų, bet Eliotas dabar apie tai negalvojo.
- Bet aš noriu, kad jie su manimi šnekėtųsi! - entuziastingai pranešė. Priėjo arčiau mergaitės ir atsistojo tiesiai priešais ją. Vylėsi, kad taip ji teiksis į jį žvilgtelėti. - Beje, aš Oliveris, - prisistatė nusprendęs, kad taip bus smagiau. Brolio čia nebuvo, o jeigu ji kada nors garsiai šūktelės Oliverį, ir atsisuks jie abu, bus tik smagiau. - Kuo tu vardu? Ir apie ką kalbiesi su bičiuliais? Jūs dažnai čia susitinkate? - apipylė mergaitę klausimais.
Netrukus atsisėdo šalia jos. Neabejojo, kad ši mergaitė netrukus papasakos kokią nors įdomią istoriją, ir jis susiras dar daugiau draugų. Gal netgi nebus svarbu, kad ji garantuotai nežaidžia futbolo.
-
Lilith labai didžiavosi savo didingais ir paslaptingais atsakymais. Ji nedaugžodžiavo, viską išpylė taip, kaip galvojo, jog yra. Morgenstern laukė mokinio reakcijos, šiai buvo labai įdomu, ar jos teiginiai tą mokinį sukrės, išgąsdins. Tačiau berniuko atsakymai pačią varną šiek tiek sutrikdė - tokio atsakymo vienuolikmetė nesitikėjo.
- Ne, manieji bičiuliai nėra mirę, juo labiau nėra vaiduokliai. Jie patys neša mirtį, - nieko nelaukusi prakalbo ir mikliai nutaisė rimtą miną. Ją taip nustebino vaikinuko atsakymas! Spindinčios akutės beveik ištipdė tą atidirbtą ledinį žvilgsnį.
- Nori, kad jie su tavimi šnekėtųsi? - kilstelėjo antakius, mat išgirdo tokį teiginį ir tą pačią sekundę išvydo ir patį, regis, Klastūnyno koledžo atstovą, sudrumsusį mergaitės ramybę. - Nu tai sveikas, Oliveri, aš pati esu Lilith - mirties ir ligų demonės vardo atstovė. O su demonais šnekuosi kasdien, bet kur ir bet kada. Tam nereikia atkeliauti į šią pavėsinę ar kur kitur, man nereikia ir jokių ritualų - patys demonai mane pavadino Lilitos garbei, - čiauškėjo ir lediniu žvilgsniu sekė Oliverio žingsnius. Kai vaikinukas atsisėdo šalia vienuolikmetės varnės, mergaitė kiek susigėdo. Šioji dar nebuvo pratusi prie tokio dėmesio, ypatingai iš priešingosios lyties atstovų. Nenorėdama nejaukios tylos, o gal labiau nebegalėdama laikyti liežuvio už dantų, šioji nusprendė palaikyti draugiškai baugų pokalbį su kerėjimo mokyklos moksleiviu.
- Na, o kokie vėjai tave čia atpūtė, Oliveri? Ar pats kiek domiesi pomirtiniu pasauliu? - užklausė ir ranka mostelėjo į ežero pusę, taip parodydama, kad kalba eina apie demoniškąjį pasaulį.
-
Netrukus mergaitė vėl prašneko, ir Eliotas nusivylė. Panašu, kad ir vėl pasitaikė kažkokia keistuolė, kuriai tikrai tiktų vardas iš L raidės. Tyliai atsiduso.
- Neša mirtį? - nelabai suprato, ką ji turi omenyje. Ir tada ji prisistatė. Lilith. Ar jis tikrai tikėjosi kažko normalesnio? Tikrai reikėtų eiti sau, bet tada prieš savo valią susidomėjo. Demonai skambėjo įdomiai jau ateities būrimo pamokoje, o čia viskas buvo dar tikriau. Jeigu tik šita mergaitė nemelavo, žinoma. Nutaręs prireikus į ją kreiptis Ilith (staiga atgijo viltis, kad mergaitė gali būti visai smagi) galvojo, kaip vis dėlto išsiaiškinti daugiau.
- O kodėl jie su tavimi kalba? Ar ir su manimi gali kalbėti? Būtų labai įdomu! Tiesa, per ateities būrimą aš jų nieko neklausiau, bet man nepatinka profesorė Lindsey! Ji geria. Bet labai norėčiau susipažinti su demonais.
Žvalgėsi laukdamas, kada gi jie pasirodys. Norėjo to ir paklausti, kai Ilith pati pratęsė pokalbį. Kiek padvejojęs Eliotas išsitraukė iš kišenės dėžutę.
- Man įdomu, kas čia yra, - parodė. - Mano brolis dvynys yra daug ramesnis negu aš, ir jam nepatiktų, kad paėmiau kažkokį užkeiktą daiktą. Todėl atėjau čia, kur jis manęs neras. Kaip manai, gal tavo demonai žino, kaip ją atidaryti? Būtinai reikia sužinoti!
Eliotas įdėmiai apžiūrinėjo dėžutę. Neketino jos duoti šitai mergaitei, bet jeigu ji padės atidaryti, gali tekti pripažinti: ne visos mergaitės kvailos. Bet į tą kitą klausimą neatsakė. Pomirtinis pasaulis kiek gąsdino - tai vertė galvoti apie mirusį broliuką, kurio praradimas beprotiškai skaudino Oliverį.
-
Savuoju lediniu žvilgsniu ji tyrinėjo Oliverį. Iš tikro buvo keista, kad kažkoks vaikinukas taip prie jos pristojo, tačiau, visgi, ir pati Lilith suprato, kad draugų klausimas burtų ir kerėjimo mokykloje dar nebuvo išspręstas. Taip, Morgenstern žmogiškųjų bičiulių lyg ir nebūtų reikėję, mat visą bendravimą žadėjo sukoncentruoti į demonus, tačiau visąlaik vienai tįsoti pamokose buvo kiek apmaudu, ypatingai tuomet, kai pamokų prakinę dalį poroje atlikti būtų buvę daug smagiau. Būtent todėl Lilith sugalvojo, kad Oliveriui išliks pagarbi, tačiau nenusimes paslaptingos skraistės, slepiančius jos gyvenimiškus planus ir sielą.
- Taip, mirtį. Pati Lilith yra mirtis. Ji ją atneša, apdovanoja žmogų išsigelbėjimu nuo šito suknisto pasaulio, argi taip sudėtinga suprasti? - kiek susinervino varniukė. Tokios mintys ją lankė nuo pat vaikų kalėjimo dienų, tad, žinoma, mergaitei tai atrodė paprasčiau nei paprasta. Tačiau galvoje sukosi sudėtingesnės mintys: Lilith mąstė, ar vertėtų atskleisti svarbiausią viso demoniškojo pasaulio detalę.
- Oliveri. Aš tau pasakysiu paslaptį. Bet tu kitiems neprastitark, - tyliau sumurmėjo Lilith ir apsidairė, taip įsitikindama, ar aplink nesimatė nieko kito. - Aš esu antroji Lilith. Mane ji moko, auklėja, atskleidžia savo didžiausias paslaptis. Atėjus tinkamui metui, aš užimsiu jos vietą... - nutęsė paskutinį žodį ir priglaudė pirštą prie Oliverio lūpų, taip norėdama parodyti, kad tai, ką ką tik pasakė, yra labai svarbu ir tikra.
Aplinkui nebebuvo nė gyvos dvasios, kažkur giliai džiūgavo demonai, tad net ežero žuvytės ėmė ir nutilo. Morgenstern nė nesusimąstė, kad ką tik sutiktam mokinukui prasitarė apie tokią svarbą turintį įvykį. Ji net nežinojo, kiek Oliveriui metų!
- Tai aišku jie gali su tavimi kalbėtis. Jie bando pasiekti kiekvieną. Tik reikia jiems atsiduoti ir paklusti, - pasakė Lilith ir dar kartą lediniu žvilgsniu nužvelgė berniuką, o išgirdusį paskutinį sakinį, pašaipiai šyptelėjo. - Klausyk, tai ne taip paprasta. Tam reikia laiko, pastangų, tinkamos kompanijos, - pridūrė ir vylėsi, kad Oliveris supras, jog šioje mokykloje tam buvo tinkama tik ji - demoniškoji Lilith Morgenstern.
Mergaitė toliau klausėsi Oliverio. Jam išsitraukus dėžutę, ši kilstelėjo savo antakius ir taip parodė susidomėjimą.
- Tu turi brolį? Geras! - nesusilaikiusi išpykškino. - Demonai visuomet padeda, tereikia mokėti paprašyti. Duok, pažiūrėsiu, ką galiu padaryt. Gi ir aš pati iš tos pačios gaujos, - paslaptingai mirktelėjo ir ištiesė delnus, kad Oliveris (kol kas savo noru) užkeiktą dėžutę perduotų jai.
-
Lilith yra mirtis? Bet juk šita mergaitė yra Lilith! Viskas čia buvo pernelyg painu, bet nuo to, žinoma, nė kiek ne mažiau įdomu.
- O kas bus po mirties? Ar mes susitiksime su anksčiau mirusiais žmonėmis? - skubiai paklausė. Atrodė, kad (L)Ilith puikiai išmanė tą reikalą. Gal grįžęs į bendrąjį kambarį galės pasakyti Oliveriui, kad jie ateityje būtinai susitiks su mirusiu broliuku? Bet... Eliotas prisiminė, kad mama ir tėtis taip pat buvo liūdni, kai tas broliukas mirė. Jie tikrai daugiau apie tai išmano už šitą mergaitę, tad vardo pradžioje esanti L raidė ir vėl pradėjo ryškėti.
Netrukus mergaitė vėl prakalbo ir aiškiai buvo nusiteikusi pasakyti kažką paslaptingo ir įdomaus. Eliotas ištempė ausis. Paprašytas niekam neatskleisti paslapties tik linktelėjo, bet netrukus nusivylė. Neabejojo, kad šį kartą Lilith jam pliurpia kažkokias nesąmones. Aiškiai bus prisiskaičiusi knygų apie visokias laumes ir panašias nesąmones. Mielai būtų tą ir pasakęs, bet vis dėlto buvo pernelyg įdomu, kaip čia viskas klostysis toliau.
- O kada bus tinkamas metas? Ką tu tada darysi? Ar tada būsi nematoma? - vėl pažėrė klausimų berniukas. Vis labiau norėjo pasikalbėti su tais demonais. Labiausiai tam, kad įsitikintų - visa tai nėra tik gudrus būdas jam apgauti. Atsargiai pažvelgė į (L)Ilith (niekaip neapsisprendė, kaip reikėtų ją vadinti), bet tada šiek tiek sunerimo.
- Ką reiškia atsiduoti ir paklusti? Ar man reikės kažko laukti? Man labai nepatinka laukti! Aš noriu su jais pasišnekėti dabar.
Apsidairė tarsi vėl ieškodamas tų demonų, bet nė vieno nepastebėjo. Bet kodėl tada per pamoką kiti juos matė?
- Ar juos reikia išsikviesti? Kaip per ateities būrimą? - dar paklausė. Atėjo laikas apsispręsti, ar nori patikėti dėžutę mergaitei, ar ne. Jeigu demonai padės, gerai. Bet kas bus, jeigu bendramokslė atims jo nuotykį? Vis dar nebuvo tikras, kad tai, ką ji čia šneka, yra tiesa. Galiausiai kiek suraukęs nosį padėjo dėžutę ant ištiestų delnų. Bet nė akimirkai nenuleido akių nuo mergaitės - vis dėlto tai jo ir Džefo, o ne šitos (L)Ilith nuotykis.
-
Lilith jautėsi puikiai. Tai, kad šiuo metu su Oliveriu kalbėjosi apie jos mėgstamiausius sutverimus, jai buvo ganėtinai neįprasta. Tačiau mergaitė ir toliau stengėsi išlakyti tą ledinį žvilgsnį, viso kūno šaltumą ir paslaptingumą.
- Kas tau bus tai aš nesidomėjau. Manau, demonai leis susitikti ir su mirusiaisiais, gi jiems nesunku, - atmestingai gūžtlėjo pečiais ir nežymiai pavartė akis. Tokie nereikšmingi klausimai Morgenstern kiek trikdė, kartais teisingus atsakymus sugalvoti buvo tikrai sunku, o ir pati iš klausimų gausos jautė, kad vaikinukas ja šiek tiek abejoja.
- Tinkamas metas... nežinau. Čia demonai sprendžia. Jie nėra nematomi, jie tiesiog pasirodo tinkamu laiku ir tinkamoj vietoj, - ir vėl pradėjo čiauškėti apie savuosius įsitikinimus. - Ką darysiu aš... Aš darysiu tai, ką man reikės daryti. Tikriausiai pati Lilith man duos reikiamą užduotį, pati demonė geriausiai žino, ko tiksliai man reikia ir ką geriausiai galiu daryti, - pridūrė ir žvelgė tiesiai Oliveriui į akis. Morgenstern buvo įdomi jo reakicija į tokius dalykus, mat, nors ir nesinorėjo tikėti, bet suprato, kad berniukas apie tokius reikalus girdėjo tikrai ne nuo pirmųjų dienų. Tas demonų pažinimas Lilitai atnešė pačią brangiausią dovaną ir buvo vienintelis geras dalykas, kurį jai įdiegė tie metai vaikų namuose kalėjime.
- Demonais reikia pasitikėti ir tik tuomet jie pasitikės tavimi ir tau padės. Reikės laukti tiek, kiek bus lemta, demonams yra svarbu asmens ryžtas ir kantrybė. O kaip ateities būrimo pamokoje buvo, tai aš tiksliai nežinau, bet tikrai pamokos metu nesusipažinote su tikrojo požeminio pasaulio demonais. Jie taip lengvai nesirodo, ypatingai tuomet, kai manęs net nėra klasėje, - kalbėjo ir atsakinėjo į Oliverio klausimus. Iš tikro, mergaitė nė nenutuokė, kad ateities būrimo pamokoje buvo kalbėta apie kažkokius demonus, tačiau nuoširdžiai tikėjo, kad pati Lilith ar kiti demonai nebūtų taip lengvai išlindę iš savos būveinės tik tam, kad pasirodytų kažkokios burtų ir kerėjimo mokyklos moksleiviams. O jei jau pasirodytų, tai tikrai pirma pasirodytų pačiai Lilith Morgenstern!
Mergaitei atrodė, kad dėžutės savose rankose laukia jau gerą minutę, tad šioji primerkė akis ir mėgino prasiskverbti į vaikinuko mintis, nes nesuprato, ar šis yra suabejojęs, ar Lilith yra verta šios dėžutės, ar tiesiog susimąstęs, mat ką tik išpyškinta varnos informacija paprastam žmogeliui buvo ganėtinai sudėtinga ir paini. Tačiau ilgiau laukti neprireikė, medinė dėžutė atsidūrė tamsiaplaukės delnuose. Šioji įvertino jos svorį, jau norėjo pakratyti, jog išsiaiškintų, ar viduj slypi kas nors materealiaus, bet pati susivaldė. Jeigu ten slapstytųsi kokia dvasia, Lilith užsitarnautų jos nemalonę. To jaunoji burtininkė tikrai nenorėjo.
- Tai nenutuoki, kas viduj? - paklausė berniuko, o dėžutę padėjo prie savęs, ant suoliuko, tačiau ant jos toliau laikė ranka, kad Oliveris nesusigalvotų dėžutės susigrąžinti. - Ar bandei alahomora ar kokį nors kitą spynų atrakinimui skirtą burtažodį? O rakto ar kokio pagaliuko šalia nebuvo? - apipylė vaikiną klausimais, mat ir pačią Lilitą sudomino paslaptingos dėžutės mįslė.
-
Jeigu šita mergaitė suprastų, ką reiškia turėti mirusį broliuką, ji taip nerūpestingai apie tai nekalbėtų. Vadinasi, meluoja, o tai Eliotui visai nepatiko.
- Jeigu būtų galima susitikti su mirusiais, mama ir tėtis būtų su juo pasikalbėję, - nepatenkintas pasakė. Nepagalvojo, kad (L)Ilith nesupras, apie ką jis kalba. Bet su prarastu broliuku tikrai mielai susipažintų. Koks skirtumas, kad reaguoja ne taip jautriai kaip Oliveris? Nereiškia, kad visai nerūpi.
Kai mergaitė vėl pradėjo šnekėti, Elioto įtarimai dar labiau padidėjo. Labai jau daug ko ji nežinojo. Atseit viską sprendžia demonai. Ji aiškiai tik bando išsisukti nuo atsakymo. O tai reiškė, kad visa tai yra melas. Kažkur vis dėlto plevenusi viltis susitikti su broliuku išnyko. Neįprastai sau Eliotas nusiminė. Visa laimė, kad nespėjo to papasakoti Oliveriui. Jau užteko susitikimo su ta nuoboda Leticija.
Ypatingai tuomet, kai manęs net nėra klasėje mintyse pakartojo Eliotas ir nutarė, kad šita Lilith yra tikra pasipūtėlė. Visai kaip Lumita.
- Nelauksiu aš tų tavo demonų, - nepatenkintas ištarė berniukas. Dabar jam visai nebepatiko, kad atidavė dėžutę šitai. Tuo labiau, kad ji ir toliau demonstravo bjaurų pasipūtimą. - Ar tu manai, kad aš kvailas? Žinoma, bandžiau atidaryti dėžutę ir kerais, ir vielomis. Ji neatsidaro. O dabar atiduok.
Deja, taip paprasta turbūt nebus - Lilith uždengė dėžutę ranka. Eliotas spoksojo į mergaitę ir laukė, kada ji atiduos nuotykį. Ir kaip galėjo taip apsikvailinti, kad patikėjo visokiais demonais ir dar parodė dėžutę. Bet dabar jau turbūt per vėlu, ir teks prisipažinti Džefui, kad pametė brangų daiktą. Na, bet draugas nesupyks - jie būtinai vėl kur nors įlįs ir susiras dar įdomesnę dėžutę.
-
Lilith nepatikliai pažvelgė į Oliverį. Vaikinukas akivaizdžiai nedrįso patikėti mergaitės žiniomis apie demonus ir tai Morgenstern šiek tiek trikdė. Juk tamsiaplaukė žinojo, kad šneka tikrų tikriausią teisybę... Na, bet Oliverio įtikinėti nežadėjo - bus pats kaltas, kai supras, kaip stipriai klydo.
- Nu jo... Ne be reikalo yra sakoma, kad berniukai vėliau bręsta, - gūžtelėjo pečiais ir pašaipiai šyptelėjo. Lediniu žvilgsniu nužvelgė Oliverį, tačiau kiek nusivylė kitu berniuko teiginiu, mat šis prašė, kad Lilith atiduotų jam tą užburtą dėžutę. Pati mergaitė nenutuokė, ką tokioje situacijoje turėtų daryti, mat, regis, būtų protinga vaikinukui atiduoti tai, kas priklauso jam, bet kita vertus Oliveris ką tik tiesiogiai išsityčiojo iš jaunosios demonės tikslingų įsitikinimų, kas skatino vienuolikmetę pradėti maištauti ir elgtis priešingai, nei liepia tiek protas, tiek širdis.
- Žinok tu mane totaliai užknisai, - burbtelėjo mergaitė, nors ir neturėjo aiškaus sprendimo susidariusiai sitguacijai. - Prieina, kalbasi ir paskui tiesiog išsityčioja... Nu ir pasiimk tą savo kvailą daiktą, - švystelėjo dėžutę pro pavėsinę, kurioje sėdėjo. Metimas buvo puikus, nes mergaitė pataikė tiesiai į savąjį taikinį - ežerą. Tačiau, tiesą sakant, Morgenstern nė nesusimąstė, kad tai galbūt nebuvo pats protingiausias sprendimas, tad tiesiog sunėrė rankas, kelias sekundes pašaipiai šypsojosi ir žvelgė į Oliverį. Nieko nebesakė. Galiausiai nusprendė, kad laiko gaišti su šiuo berniuku nebuvo prasmės, tad Lilith, patenkinta savo nuostabia nuovoka ir įsitikinimais, atsistojo nuo suoliuko ir nesiskubindama apleido pavėsinę prie ežero.
-
Ne, ji tikrai pernelyg pasipūtusi. Atsirado, matote, anksti suprendusi mergaitė. Eliotas nesusilaikė ir garsiai prunkštelėjo. Vis dėlto nieko nesakė. tai buvo pernelyg beviltiška. Akivaizdu, kad Hogvartse nėra nė vienos normalios mergaitės. Bent jau iš tų, kurių vardai prasideda L raide.
O ir tas spoksojimas… Negi ji įsižeidė? Ką gi, pati kalta, kad skiedžia kažkokias nesąmones. Eliotas išdidžiai spoksojo į Lilith ir nieko nesakė. Nemanė, kad verta aušinti burną. Kad ir kaip mėgo plepėti, ne visi buvo verti jo klausytis. Bent jau šita tai tikrai ne.
- Oi oi, - nesusilaikė, kai mergaitė pareiškė esą jis ją “užkniso”. Tarsi pati būtų kitokia. Netrukus pakraupo - didysis radinys nulėkė tiesiai į ežerą. Višta tu! mintyse sušuko, tačiau išoriškai labai stengėsi nieko neparodyti. Visai nenorėjo, kad ji suprastų sugebėjusi pataikyti itin skaudžiai. Ir pagaliau teikėsi išsinešdinti. Eliotas dar kiek pabuvo pavėsinėje ir tada nurūko prie ežero. Dėžutės nesimatė. Norėjo prisikviesti ją kerais, bet accio dar nebuvo nė karto pasisekę. Nutarė paprašysiąs Nikolės pagalbos. O tada atkeršys šitai pasipūtusiai Lilith. Dar kiek pastoviniavęs prie ežero nusisuko ir nuskuodė Hogvartso link. Jo šiandien dar laukė visa galybė nuotykių.