Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Ateities būrimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Amika Bela Lordess Birželio 03, 2017, 12:58:59 pm
-
Ką tik išlindę iš it kiaušinio kevalas dangaus, skaisčios vasaros saulės spinduliai palietė purpurinių plaukų savininkės skruostus.
Mergina nusprendė pradėti pamokas lauke, o tiksliau - jaukiame Hogvartso sodelyje, kuris tikriausiai priklauso Herbologiją dėstančiam profesoriui.
Buvusi varnanagė toliau tęsė savo repeticiją, bandydama pasikartoti kelis sakinius skirtus susipažinimui su mokiniais.
Tačiau nerimas, su savo ilgomis kojomis, net neketino to leisti.
,,Kalimą” sutrukdė ir mažasis Belos augintinis, tingiai pasivoliojęs šlapioje, ankstyvo ryto žolėje, sidabrinkailis šermuonėlis užsiropštė Lordess kojomis aukštyn ir įsitaisė ant liauno, laisva, melsva skara apdengto peties.
Tamsiaakė šyptelėjo.
- Turbūt ir tau neramu, - pakuždėjo Perlui į mažą balsvą ausytę ir pasitaisė ilgą suknią. Deja, padarėlis neturėjo tokių ypatingų galių kaip, kad koks Nuodų ir Vaistų profesoriaus augintinis. Perlas tebuvo maža dovanėlė iš žiobariškojo pasaulio.
Drėgnumo skraistė slopo ir nenumaldomas karštis ėmėsi savo pareigų.
Ar tik nepadariau klaidos, pirmąją pamoką vesdama lauke.. Tikiuosi mokiniai nepasimes.. - Mintijo sunerimusi Mika, tačiau baimės nepasiteisino, nes netrukus įvairių koledžų atstovai ėmė rinktis aplink.
Visiems plačiai nusišypsojusi, šviežiena ėmė prisistatinėti:
- Sveiki, labai smagu ir pagirtina, kad sugebėjote atrasti pamokos buvimo vietą.
Esu Amika Bela Lordess, šiais metais dėstysiu jums Ateities Būrimą. Tikiuosi gerai sutarsim ir bendradarbiausim. Stengsiuosi padėti su visais susidursiamais sunkumais ir kantriai išaiškinti temas. Taipogi visada atsakysiu iškilus klausimams. Atsižvelgsiu į pageidavimus dėl teorijos ir praktikos darbų.
Tačiau norėčiau paprašyti iš jūsų tokio pat atsidavimo ir nebijoti aktyviau dalyvauti pamokose. Besistengiantieji nebus pamiršti. - Mikusia suformulavo nežymų šypsnį, tačiau vėliau šiek tiek suraukė šviesius antakius. Nepažįstami veidai kėlė nejaukumą.
Padariusi ilgoką pauzę, levandinės spalvos suknia pasidabinusi profesoriūkštė vėl tęsė:
- Šiandien, kaip matote, pamoka vyksta gamtoje, tad ir tema bus susijusi su ja.
Taigi gal kas nors žinote, kas yra Sulfidės ir Mulfidės bei kuo jos ypatingos?
-
Betė klaidžiojo po mokyklą ieškodama kur vyks Ateities Būrimo pamoka jau kokias penkias minutes. Greit nuskambės skambutis, o ji vis dar tokia pat pasimetus kaip ir anksčiau. Okey. Pagalvokim. Jei pamoka nevyksta viduje, tai turi vykti lauke... Būtent! Aš tokia kvaila buvau...
Grifė lėkte atlėkė į pamokos vietą ir šiek tiek piktokai pasižiūrėjo į naująją profesorę, nes ši nepasakė, kur vyks pamoka. Bethany klestelėjo ant įkaitusios žolės ir ranka prisidengė galvą nuo saulės. Tuo metu ji tikrai pradėjo gailėtis, kad neužsidėjo kepurės su snapeliu.
Mergina ėmė apžiūrinėti profesorę. Amiką Belą, kaip ji prisistatė. Ji išties atrodė jauna, o iš patirties ketvirtakursė žino, kad jauni žmonės sugalvoja įdomiausias pamokų temas.
- Na, logiškai mąstant, jei tema susijusi su gamta, tai ir Sulfidės bei Mulfidės turi būti su ja susijusios. Taigi jos gali būti kokios nors miško deivės, panašios į Nimfas ir panašiai... Bet gal būt padeda burti ateitį ar sustiprina buriančiojo galias...
Mėlynakė lėtai nutilo, jausdama, kad šiek tiek nusišnekėjo. Na, nieko naujo.
-
Su džiugesiu veide Edgar'as keliavo į ateities būrimo pamoką, kuri buvo pirmoji jo priešpaskutiniais mokslo metais. Būtent dėl tų priešpaskutinių metų jis norėjo stengtis pasimėgauti Hogvartsu ir jo teikiamais dalykais, nes nė nespėjo pajusti, kaip greitai pralėkė pastarieji penki metai, kurie atnešė nemažai patirties pačiam moksleiviui. Aišku, tos blogesnės galėjo ir nebūti, bet yra kaip yra. Dabartine situacija juodaplaukis nė grūdelio nesiskundė. Atkeliavus prie kabineto, kuriame įprastai vykdavo ateities būrimas, buvo tik keletas mokinių, kas pasirodė labai, keistai Jeffter'iui, nes įprastai prieš pamoką čia būdavo ne vieną ir ne du kartus daugiau mokinių. Negi visi apsinuodijo po mokslų metų pradžios šventės ėmė svarstyti šeštakursis. Varpo dūžiams nuskambėjus nebuvo dar ir profesorės, kas buvo dar keisčiau. Bet ilgai netruko. Už keletos minučių atsitiktinai slinkęs pro šalį administracijos asmuo informavo lūkuriuojančius mokinius apie tai, jog pamoka šiandiena vyks sode.
Grifas sparčiai su kitais nužingsniavo į reikiamą vietą, tik jau išėjo tai, kad pavėlavo į pamoką. Nė nespėjo atsirasti tuo metu, kai prisistatinėjo profesorė, kuri buvo nauja, pakeitusi ilgametę Evers.
Kadangi pakliuvo būtent ant to momento, kai buvo užduodamas klausimas, nė nesisveikinęs žaliaakis įsispraudė tarp kitų Hogvartso mokinių ir išgirdęs klausimą iškart puolė atsakyti, nors tikrojo atsakymo nė velnio nežinojo.
- Prietaisai skirti burti ateitį,- šovė, kas buvo logiškiausi ir truputį dar pagalvojęs bandė išvesti konkretesnį bandymą, - Sulfidės galbūt pasako gerus nutiksiančius dalykus, Mulfidės - atvirkščiai, gali parodyti kas laukia blogo.
-
Nivėja kiek pakreipusi galvą įėjo į sodelį. Staigiai pašvietusi saulutė privertė prisimerkti, tačiau maloniai sušildė. Ką gi, nauja mkytoja kiek neįprasta. pamanė ji. Pamokos dažniausiai vykdavo viduje, žinoma išskyrus Herbologiją ir Magiškus gyvūnus, tačiau tai jau profesorės reikalas. Ji klestelėjo ant kelmelio ir įsispoksojo į mokytoją laukdama ką ši pasakys.
Malonus profesores tonas lengvai plūstelėjo merginai į širdį ir ji iškart pajuto mokytojai simpatiją. Antrakursė pamačiusi lengvą nerimą mokytojos veide, lengvai jai šyptelėjo padrąsindama. Ji žinojo kaip sunku apsiprasti. Profesorei uždavus klausimą jai teko pamąstyti. Galiausiai suformulavus atsakymą porą vaikų jau šnekėjo, teko palaukti savo eilės. Galiausiai gavusi progą pakalbėti Nivėja išpylė atsakymą:
-Manau jog Sulfidės yra giminiškas dalykas kokiai žolei kurios dūmuose galima matyti ateitį, o taip mąstant logiška būtu manyti jog Mulfidės yra minėtosios žolės atkeikimas. Dar turiu teoriją, jog Sulfidės rodo ateitį, o Mulfides praeitį arba atvirkščiai.
-
Buvo graži diena. Neskaitant lėkimo koridoriais, brovimosi į kiekvieną kabinetą bei pirmų pasitaikiusių žmonių tardymo dėl ateities būrimo pamokos. Mergina šnopuodama stovėjo šalia naujosios profesorės ir stengėsi išgirsti kiekvieną sakomą žodį, tačiau ji buvo per daug išsekusi, jog pastovėtų ant kojų, todėl atsisėdo ant žemės. "Nepunktuali nevėkšla"- žodžiai, kurie skambėjo Dawn galvoje tuo metu, kai bandė surasti pamokos vietą. Trečiakursei mažiausiai norėjosi prarasti taškų už pavėlavimą bei susidaryti blogą profesorės nuomonę apie save pačią pirmą pamoką, tad gyvenime tiek neskubėjo, kiek šią nuostabią, "super duper" dieną. Kai Dawn atgavo normalų širdies susitraukimų per minutę skaičių, išgirdo kelis fragmentus profesorės kalbos, kažką apie "Sulfides" bei "Mulfides". Nauji žodžiai merginai nepadarė įspūdžio, kadangi ji nežinojo daug dalykų, tačiau buvo verta nors šiek tiek pasireikšti.
-Sulfidas yra sieros junginys su metalais, tačiau tai galėtų reikšti kažką ir su ateities būrimu, pavyzdžiui, mitinė būtybė, kuri parodo ateitį. Tas pats ir su Mulfidėmis.
-
Oras buvo labai gražus ir Rokas takeliu ėjo į ateities būrimo pamoką, kuri turėjo vykti kieme. KAip galima burti ateitį kieme? Tikriausiai mokytoja atsineš kokių nors prietaisų. Tačiau varnanagis klydo. Mokytoja neatsinešė jokių prietaisų ir dar po to paklausė apie du negirdėtus pavadinimus: Sulfidės ir Mulfidės. Na vaikinas žinojo, kad panašūs terminai naudojami chemijoje, bet jie nieko bendro neturi su ateities būrimu. Taigi jis pamanė, kad žodžiai tiesiog panašūs ir tada variatų neturėjo visiškai. Tikriausiai sulfidės ir Mulfidės pranašauja ateitį. Ir manyčiau jos yra priešingi dalykai. Gal sulfidės veikia dieną, o mulfidės naktį? Nors, ne juk tada tik vienas išbandytumėme. Tada gali būti, kad sulfidės pranašauja tavo ateitį, o mulfidės kitų. Daugiau nieko nesugalvoju tai ir toks atsakymas tiks.
– Manau sulfidės leidžia išsipranašauti teitį sau pačiam, o mulfidės pamatyrti kitų ateitį.
-
Teodoras pramerkė vieną akį, kitą. Apsimiegojęs berniokas visai nesibaimino vėluosiąs į pirmąją šių metų ateities būrimo pamoką, atvirkščiai - stengėsi į ją vėluoti, kad praleistų nuobodžias teorines dalis, nors jų šiemet tirkai prireiks, kadangi buvo paliktas antriems metams pūti penktam kurse, nes neišlaikė vienų svarbiausių egzaminų. Trap jų ir šios pamokos. Nežinodamas ar apsimovė vienodo ilgio ir spalvų kojines, per galvą apsitraukė apsiaustą, užsidengė juodu jo kapišonu ir paskubomis, rankoje laikydama tik vieną knygą, išlėkė iš koledžo bendrojo kambario. Skubėdamas net kelis kartus trinktelėjo į kolonas, kad net atrodė, kad nosis greit sulūš. Pasiekęs klasę, paklibino rankeną, bet durys buvo užrakintos. Jokio raštelio apie pamoką lauke, kitame kabinete ar išvis, kad jos nebus. Nieko. Tuščia. Net joks vaikigalis nesibastė. Nykuma. Tuštuma. Vakuumas. Kaip ir jis pats. Arba jo planeta, kurią kūrė anais metais astronomijos pamokoje.
-Nu ir eikit jūs visi į tą smirdančią šikną,- užbliovė klastuolis, ranka pasitrindamas skruostą,- visgi eisiu patikrinti tą prakeiktą kiemą,- susiraukė penktakursis, viduje šeštakursis ir nusispjovė per petį, išeidama į kiemą, kuriame matėsi besiburiuojantys vaikai, tikriausiai laukdami šios pamokos. O kas jei ne? Įsigrūdęs tarp kelių mokinių įdėmiai klausėsi mokytojos, kuri tikriausiai ne ta draugų pasakota Kasiopėja. Pasirodo, ne jis vienas burbėjo mintyse, kad naujoji profesorė nepranešė apie pamoką lauke. Tai buvo vyresnio kurso, nors taip sakyti keista, kai jie vienmečiai, grifiukas Edgaras.
-Eh, labas, Edgarai. Matau, kad ir tu kažkoks pasipiktinęs šia mokytoja,- nuskambėjo iš Theo lūpų žodžiai, kurie turėjo pasiekti grifą. Kai panelė Lordess uždavė klausimą, vaikinas pasitempė ir bandė išmąstyti logiškiausią atsakymą, bet nieko iš to neišėjo, tas nusprendė tik nukopijuoti kitus:
-Gal Sulfidės buria ateitį iš žolių ir kitokių augalų, jos išburia gerus dalykus, o Mulfidės gal iš jau negyvų augalų išburia blogus dalykus? Ar kažkas panašaus? Beje, Nivėja,- perskaitęs varnės vardą ant apsiausto, pratarė,- jei čia Ateities būrimo pamoka, kodėl Mulfidės turi burti praeitį, a?- pasamprotavo penktakursis-šeštakursis, atsisėdamas ant didelio akmens ir paslapčia vis žvilgtelėdamas į mokytojos akis.
-
Tik atsakius Edgar'ui į profesorės pateiktą klausimą, jo ausis išsyk pasiekė kažkieno žodžiai, kuriuose išgirdo ir savąjį vardą. Atsigręžus jam, prieš jį tarp kitų vaikų stoviniavo klastuolis. Panašaus amžiaus, kaip ir pats grifas. Kas jis? Atvykėlis iš kitos mokyklos? Na, tebūnie stebėjosi juodaplaukis, kad jį užkalbino jam visiškai nepažįstamas paauglys. Kad klastuolis jį pažinojo, tiek nestebino, nes šeštakursį čia žinojo daugelis. Tiek bendraamžiai, tiek jauniausi mokyklos mokiniai.
- Sveikas,- kiek primerkė akis nužvelgdamas įdėmiau vaikiną.
- Ne,- ėmė purtyti galvą pradėjęs atsakinėti į klausimą dėl pasipiktinimo, - Neturiu dėl ko.. Nebent, kad pavėlavau į pamoką? Bet ar tai ką keičia? Juk nauja profesorė, o čia dar gali būti ir administracijos kaltė. Jei ji nebaus manęs už tai, tai nebus ir ko pykti, The..,- sutelkė žvilgsnį į žaliomis spalvomis padabintą uniformą,-..odore'ai,- užbaigė kreipinį, kai perskaitė iki galo užkalbinusio vaikino vardą.
- Mane jau pažįsti, tai neprisistatinėsiu,- ramiai linktelėjo galva nebesakydamas savo vardo, kurį jau ir taip žinojo penktakursis.
- O kas gi tave čia papiktino,- užklausė jo paties, suprasdamas, kad jis tikrai kažkuo nepatenkintas naująja profesore.
-
-Man tik pasirodei kažkoks piktas,- bejausmiškai sumurmėjo,- gal tikrai esi kuo nepatenkintas? Pavyzdžiui aš visai nenusiteikęs mokytis, tuo labiau, kad reikės egzaminus laikyti, tai čia jau kažkoks stebuklas, kad einu į pamokas, o būtet šią. Beje, ar ta nauja profesorė negalėjo užrašyti ant durų, kad pamoka vyks lauke? Ir taip esu blogai nusiteikęs, dar čia kabineto kito ieškot. Bet esu ne tik profesore pasipiktinęs, dar ir tais prakeiktais egzaminais. Anais metais jų neišlaikiau, antrą kartą penktą kursą kartoju, argi gali būti kas blogiau?- suraukė antakius Teodoras, pasikasydamas galvą ir sušvilpdamas miško pusėn,- gal jau galima pabėgti?- niūriai pasuko galvą Hogvartso pilis pusėn ir atsiduso, jei jau atėjo, teks mokytis.
-
Pirmoji Ateities Būrimo pamoka turėjo vykti lauke. Sallie padėkojo išgirdusi koridoriuje apie šią pamoką kalbantiems kažkokio koledžo mokiniams. Neatkreipė dėmesio kurio. Bet tai nebuvo svarbu.
Vanagiukė išdūmė į lauką, bei iškart pastebėjo grupelę mokinių, tikriausiai, apspitusius profesorę. Ši paklausė pirmojo klausimo. Sulfidės ir Mulfidės? Kažkur esu skaičiusi! - kol pirmakursė galvojo, kiti jau šluojo atsakymus. Mergaitė labiausiai laukė praktikinės pamokos dalies, tačiau suvokė, kad šią pamoką jos tikriausiai nesulauks.
Mokiniai tarpusavyje bendravo, kai kurie beveik pykosi. Tačiau vienuolikmetė vanagiukė į tai nekreipė dėmesio. Įdomu, kas lauks praktikoje. Nekantrauju pradėti praktiką! - mergaitės galvoje šmėžavo mintys. Atrodė, kad kažkas ištarė "Sal" ar kažką panašaus. Rudaplaukė apsidairė, atmesdama plaukus bei gūžtelėjo pečiais. Žvilgsniu suradusi mokytoją ir kiek prasibrovusi pro susirinkusius mokinius, priėjo arčiau, kad bent viena ausimi nugirstų ką įdomaus.
-
Klastuolė susierzino, kad Ateities Būrimo kabinetas užrakintas. Beeidama koridoriumi, netyčia užmetusi akį pro langą, pamatė mokinius lauke. Mergaitė pasileido bėgte koridoriumi, o netrukus ši išskrido pro duris. Mokytoja jau buvo uždavusi klausimą, keli mokiniai jau puolė atsakinėti, vis kitokiais, vis kitaip skambančiais atsakymais. Dvylikametė praeitais metais nedaug ką buvo išmokusi, o per vasarą viskas išgaravo iš galvos.
Apsidairiusi, ar šalimais nėra kokios draugės, atsiduso. Tačiau beveik prie pat naujosios profesorės pastebėjo draugę, pirmakursę varnanagę.
- Sallie! - pasigirdo negarsus klastuolės balsas. Tačiau varnanagė tik apsidairė, atmetė plaukus bei gūžtelėjo pečiais. Tačiau Karinos nepastebėjo. Antrakursė, sugniaužusi kumštį, po truputį artėjo link ne itin pažįstamos pirmakursės. Nebuvo lengva prasibrauti pro daugybę mokinių, o ypač kai draugė stebi viską susimąsčiusi.
- Sallie, čia Karina. Tai aš tave šaukiau. Tik manęs nepastebėjai. Kaip jautiesi šioje pamokoje? Atrodai susimąsčiusi, - pasiekusi draugės nugarą pabandė užmegsti draugišką pokalbį.
-
Mergaitė stebėjo mokinius. Kol už nugaros išgirdo malonų, jau pažįstamą, tačiau ne itin, balsą. Kaip galėjau jos nepastebėti? Ak, kokia tu išsiblaškiusi. Susiimk, Sallie! Vienuolikmetė lėtai, gal per daug lėtai, atsisuko.
- Sveika! Ak, atleisk. Nugirdau savo vardo pirmąjį skiemenį, tačiau nepastebėjau tavęs. Šiandien aš susimąsčiusi apie šios pamokos praktiką. Nežinau kodėl, tačiau man knieti sužinoti kas veikima praktikoje. Ir tikriausiai per daug apie tai mąstau, - rudaplaukė švelniai nusišypsojo. Pirštais atmetė plaukus, kad šie nekristų ant veido. Gaila, neradau gumytės susirišti. Jei būčiau ieškojusi ilgiau, būčiau vėlavusi. - dar viena mintis pasiekė varniukės makaulę. Mergaitė stebėjo savo draugę. Ji dar giliai kvėpavo, tikriausiai bėgo.
- Klausyk.. Žinai ką nors apie Sulfides ir Mulfides? -paklausė.
-
Nors Karina antrakursė, tačiau po šio klausimo kiek sumišo. Po šimts visų tų moliūgų pyragų! Nieko neatsimenu iš pirmo kurso!
- dvylikametė susiėmė už galvos. Tačiau netrukus jos veidą persmelgė šypsena.
- Na.. Nors aš ir antrakursė, tačiau šiuos du pavadinimus girdžiu pirmą kartą. Tikriausiai jie kaip nors susiję su Ateities Būrimu, tiesa? - atsisuko į nedaug pažįstamą rudaplaukę. - Nors tai ir vis dėlto gėlės.. - sumišo pamačiusi jas ir nutrūko vidury sakinio. - Tikriausiai jos padeda išbūrti arba jos gaminamos reikalingiems daiktams, - neturėjo ką daugiau atsakyti, tad pasitelkė vaizduotę. Praeitais metais visas šias pamokas pražiopsojo pro langą, o egzaminą išlaikė gerai, net pati nesuprato kaip. Tačiau antrakursė žinojo, kad šiais metais reiks susiimti.
-
Amika susižavėjusi stebėjo mokinius.
Profesorės purpurinė suknelė derėjo prie jos garbanų, o dvi poros tamsių akių skenavo jaukų sodelį ir jame susibūrusius vaikus. Originalių atsakymų teko išgirsti nemažai (ir tai kėlė optimizmo dozę šviežiai iškeptai mokytojai), tačiau to tikrojo taip ir nesulaukė.
Na, bet jie ir atėjo, kad ko nors išmoktų..- Trumpai pamąstė mergina ir prieš imdama dėstyti teorijos dalį, sugavo mielą, vienos varniukės šypsnį.
Šiokį tokį padrąsinimą įgavusi profesorė Lordess išspraudė šypseną ir pati.
- Visi atsakėte originaliai ir įdomiai, tačiau atsakymo, kuris būtų tiksliausias, deja, neišgirdau. Arčiausiai tiesos buvo panelės Landworth ir Strain, jų koledžams skiriu po vieną tašką. Ponaiti Vasquez, Ateities Būrime mokomės išburti ir praeitį, juk be praeities nebus ir ateities, - Mikusia kreipėsi į klastūnyškos uniformos dėvėtoją, - O kaip vyresnio kurso atstovas turėtumėte būti protingesnis ir pakantesnis kitų nuomonėms. Beje, turbūt žinote, kad vėluoti į pamokas yra nemandagu ir nenaudinga, - Mika nežymiai rauktelėjo tankius antakius. Pasitaisiusi užkritusią, neklaužadą sruogelę tęsė toliau:
- Taigi, Sulfidės - oro fėjos/dvasios. Virpindamos savo sparnelius, išgauna keistą melodiją, kuri užhipnotizuoja ir įkalina laike. Gyvena augalų žieduose, dažniausiai Sulfinijose, nuo kurių ir kilo būtybių pavadinimas. Yra ganėtinai retai sutinkamos.
Bela priėjo prie didžiulio fontano ant kurio marmurinio, dailiai nublizginto krašto gulėjo nedidelis augalo pumpuras su kažkuo švytinčiu viduje. Mergina atsargiai pravėrė jo žiedlapius, kad būtų galima išvysti miegančią būtybę. Sugrįžusi atgal prie vaikų būrio, Lordess parodė padarėlį moksleiviams:
- Štai čia yra Mulfidė, - garsiai tarė ilgakasė, - Sulfides, kaip minėjau anksčiau, rasti yra sunku ir deja, dėl to mes negalėsime dirbti su jomis. Tačiau mano delnuose miegantis padarėlis yra neretai sutinkamas, - Amika perleido fėją šalia stovėjusiam mokiniui ir mirktelėjo.
- Mulfidės taipogi priklauso oro dvasių/fėjų kategorijai. Visą laiką praleidžia miegodamos, tačiau tik pabudusios ima dainuoti. Jų dainavimas skiriasi nuo Sulfidžių tuo, jog Mulfidės jį skleidžia balso stygų, o ne sparnų pagalba. Nors melodija taip pat užhipnotizuoja, bet tik ištarus tam tikrą burtažodį - Levart - esi nukeliamas į norimą savo gyvenimo etapą. Jos kiek panašios į Laiko Atsuktuvus, galima sakyti, jog fėjos it prietaisai, - Violetinės spalvos suknios savininkė mestelėjo pritariamą žvilgsnį į jaunuolį, kuris atsakinėdamas Mulfides įvardijo kaip daiktus, berods tai buvo Grifų Gūžtos atstovas, - Tačiau skirtingai nei Mulfidžių hipnozė, Laiko Atsuktuvai suteikia galimybę kažką pakeisti praeityje. Norint apsaugoti jus ir apsisaugoti patiems nuo galimų padarinių, Magijos Ministerija neleido naudoti Laiko Atsuktuvų, o jų užburimas užimtų per daug laiko. Todėl labai paranku yra mokyti jus su Mulfidžių pagalba, kuri nėra kenksminga.
Išskyrus tai, kad galite įstrigti savo praeityje - Šyptelėjo profesoriūkštė, tačiau neišreiškė apmąstymų garsiai.
- Kiekvienos iš oro dvasių išvaizda yra savotiška, kaip ir spalva bei amžius, - šviežiai iškepta dėstytoja giliai įkvėpė ir krenkštelėjo, - Jei fėja yra tamsesnės spalvos, ji pati yra senesnė.
Jei oro dvasia jauna - ji bus balsvos spalvos.
Sakydama ,,spalvos” turiu omenyje ir plaukučių, ir drabužėlių, ir sunkiai įžvelgiamų akių spalvą. O oda visų būtybių yra, žinoma, vienodai rausva.
Jų ūgis prilygsta žmogaus mažojo pirštelio ilgiui.
Nežymiai kramtydama lūpą, jaunuolė ėmė nerimauti. Tikiuosi jie bent kažką suprato.. Kažką.. - Pamintijo šviesiaplaukė ir patikrinusi savo užrašus suplojo delnais.
- Ką gi, skelbiu praktikos darbą. Atsistokite tolėliau vienas nuo kito, - pakomendavo tik keleriais metais už septintakursius vyresnė mergina ir atsargiai išdalino visiems mokiniams po žiedą su viduje besnaudžiančiomis fėjomis.
- Prabudinkite miegančias Mulfides ir joms imus dainuoti ištarkite burtažodį - Levart - bei užsimerkite ir galvokite apie patirtą gyvenimo etapą. Labai svarbu susikoncentruoti ties norimu išvysti vaizdiniu. Panorėjus grįžti iš ,,kelionės” ištarkite kitą burtažodį - Esonpiher - kuris vėl užmigdys padarėlius.
Sėkmės!
Apytiksliai 3-4 post'ai.
Parašykite kokius veiksmus (burtažodžius, pastabas, pagirimus, judesius, anekdotus, dainas ir t.t.) naudojote, kad fėjos prabustų.
Taip pat galite aprašyti gautų Mulfidžių išvaizdą, nusakyti jų charakterį, reakciją į jus.
Detaliai aprašykite kaip keliaujate savo gyvenimo etapais:
Kodėl pasirinkote būtent šį (pasirinktą) etapą? Kokius prisiminimus sukėlė kelionė (pasidarė liūdna/linksma, apėmė nostalgija, džiaugsmas į kelnes netelpa ar kažką prisiminėte)?
Jei kils neaiškumų nebijokit ir brūkštelkit į A.Ž. (Pasistengsiu neįkąst:'))
-
-O kas man darbo? Man vienodai šviečia ar iš praeities buriame ateitį, ar iš oro. Visi mokytojai sako tą patį, kodėl jūs kopijuojate vienas nuo kito? Ar negalite sugalvoti savo, kažko originalesnio, įdomesnio. Dar patys sakot, kad mes tinginiai, tą patį galėčiau pasakyti ir apie Jus,- vyptelėjo klastuolis be jokio noro kalbėti,- ir ne, kokio velnio aš turiu būti protingesnis, jei ne savo noru stoviu šitoje nuobodžioje pamokoje? Dar noriu pridurti, kad nė minutės nevėlavau, nu gal sekundę, dvi ar tris, ar tai skaitosi? Pati esat kalta dėl to, kuo kaltinat mane,- susiraukė penktakursis-šeštakursis, palinguodamas pirmyn-atgal,- dabar mažų mažiausiai noriu kalbėti. Galite daryti su manimi ką norite, bet atsiminkite, kad visad jus sekios ta graužatis. O dabar, jei leisite, atliksiu jūsų paskirtą nuobodžią užduotį,- kiek pasimaivė prieš naujają profesorę ir įsižiūrėjo į savo žiedą su miegančią Mulfide. Nagi, kelkis tu rožine, taip, kreipiuosi į tave... Visiškai susinervavęs berniokas vos neišmetė vargšo žiedo su fėja. Na ir pati kalta, kad pateko į mano rankas...
-La la la, la la la,- suvaidino esąs duonajantis, tada pasitraukė daug toliau nuo visų ir kiek sušvelnėjęs, paglostė Mulfidės galvytę. Tada kiek užbėrė žiedadulkių prie nosytės. Pasigrido tylus nusičiaudėjimas, bet josios galvytė nė milimetro nepakilo nuo žiedo viduriuko.
-Jei neatsikelsi, tikrai nesielgsiu švelniai,- šnypštelėjo į jos ausytę, kiek papūsdamas oro. Tada pamėgino dar kartą. Vėlgi išbandė naują būdą ir skardžiu, baisiu balsu nusijuokė. Nieko. Tada ištraukė ją iš žiedo pasodino, atremdamas į savo riešą Mulfidę, kita ranka prilaikė liemenį ir pradėjo sukti nepavėjui. Ir vėl nieko. Tada nuo lapo nubraukė lašelį vandens ir su smiliumi pabandė pakutenti jos kojeles, galvytę, rankeles, pilvuką. Dar pakuteno. Ir vėl nieko. Galiausiai atsisėdo ant kelmo, kuris buvo netoli visų mokinių ir atsiduso, fėją įdėdamas atgal į žiedelį ir stebėdamas kaip kiti kelia savo Mulfides.
-
Gyvenimėli gyvenimėli, kada tu pablogėsi? Vis gerai ir gerai.... Sarkastiškai mintijo Caroline. Eilinį kartą pamokoje ji ko veikti neturėjo - atsivilko čia tik parodyti pasauliui jog dar nemirė. Kol kas. Štai dar viena jaunutė linksmutė profesorė, pasiryžusi šiems niekam tikusiems paaugliams įkalti bent lašelį žinių, kaip privalumą naudojant savo jaunystę. Ką gi, sėkmės jai. Jauni profesoriai ne taip ir ilgai išsilaiko. Tačiau šioji kaip įmanydama stengėsi parodyti savo originalumą ir pamoką pradėjo lauke. Ką gi, jeigu sugebės visus suganyti, kad koks atskalūnas pirmakursis nenusidangintų į Uždraustąjį mišką ar kur kitur, kur tokio amžiaus vaikui būti nederėtų, viskas bus kuo puikiausiai. Ypač jei tema bus įdomi, tokių sunkumų kilti neturėtų. Ateities būrimas. Apie šį dalyką Carol buvo girdėjusi tik dvi nuomones - a) tai labai naudinga ir įdomi magijos šaka, b) tai bobučių pasakos ir visiškas laiko marudinimas, kaip pasakytų močiutė. Mūsiškai tariant - švaistymas.
Atgręžusi veidą saulei Carol tingiai klausėsi kitų mokinių atsakymų į teorinius klausimus. Pirmą kartą po kelionės ji jautėsi pusėtinai be medikamentų pagalbos. Gal Džei buvo teisus, gal laikas išties gydo žaizdas. Ne. Laikas tik išmoko prisitaikyti. Akivaizdu, jog Caroline per anksti apsidžiaugė. Niūrumas ir bejėgiškumas ją užplūdo tuojau pat, kai tik profesorė paskelbė praktikos užduotį. Mergina jau iš anksto žinojo, kokį etapą jai teks vėl išgyventi. Nebuvo galimybės rinktis. Žinojo, jog jos sumakaluotos smegenys prisimins būtent tą laikotarpį. Ką gi, jis savo darbą atliko tiesiog puikiai.
Gal net per šiurkščiai Caroline čiupo žiedelį su miegančia mažute būtybe. Net nežinojo, kaip čia ją geriau budinti iš saldaus sapnelio. Mat pati Mulfidė atsikelti artimiausiu metu neketino. Ji oro stichija. Vadinasi, geriausiai jaučiasi būdama ore. Kas jai galėtų nepatikti? Gal vanduo? Bingo.
Kilstelėjusi trapų lopšį Mulfidei atstojantį žiedelį Carol nusinešė jį prie fontanėlio ir ištiesusi ranką į rieškučias pasėmė vandens. Tada šliūkštelėjo jį ant miegančios būtybės. Sekundę, o gal net mažiau penkiolikmetė pasigailėjo pasirinkusi tokį brutalų būdą. Tačiau tikslas pateisina priemones - mažoji fėja atsibudo gal kiek ir nepatenkinta, tačiau netrukus Carol ausis užliejo jos švelnus balselis. Lazdelę mergina jau laikė rankoje. teliko ištarti burtažodį. Levart mintyse ištarė ji. Stengėsi galvoti apie nieką, bet smegenyse automatiškai iškilo praktikos laikas. Laikotarpis, kurį Caroline kaip įmanydama stengėsi pamiršti. Tačiau nuo savęs nepabėgsi. Giliai įkvėpusi mergina užsimerkė.
-
Visa teorijos dalis buvo siaubingai įdomi ir Nivėja tik šiaip ne taip atitraukė akis nuo mokytojos šiai baigus pasakoti. Žinoma įdomiausia buvo gauti mažą fėjukę. Ši atrodė tokia glėžna, net peršviečiama, jog mergina pabijojo ją paliesti. Šios fėjos suknelė buvo šiek tiek šviesesnė nei jos gėlė, tačiau tokios tikrai mėlynos spalvos, jog kitos mėlynos rodėsi netikros. Mergytės šviesių plaukų kasą puošė ypatingai mažų neužmirštuolių vainikas. Viską dar labiau pagrąžino lengvas šypsnis, išsprūdęs fėjukei per miegus. Varnė net suskystėjo nuo tokio grožio. Nors teko atitraukti akis ir pagalvoti kaip pažadinti šį mažą mielumo įsikūnijimą ji vis dar kartais žvilgčiojo. Galiausiai, nieko kito neatėjo į galvą tik tyliai ją paklibinti...
-
Šeštakursis tik nusikikeno iš klastuolio pasipiktinimo. Aišku, ta priežastis, kad nebuvo pranešta anksčiau apie vyksiančią pamoką lauke, kiek ir buvo suerzinusi patį grifą, tačiau dabar jis štai pamokoje. Atrodo, už pavėlavimą niekas nesiruošė nei pykti, nei bausti, todėl nematė priežasties, ko turėtų sukti smegenis dėl to.
- Puikus požiūris,- sarkastiškai kalbėjo penktakursiui, - Jei taip ir toliau, tai ir kitais metais galėsi pagilinti penkto kurso dalykus,- šypsenos apgaubtu veidu sukluso, mat naujoji profesorė ėmėsi pasakoti apie tuos naujai išgirstus padarus, sulfides ir mulfides. Kiek painoka šiam momentui atrodė tai ką girdėjo, tačiau stengėsi sudoroti gaunamą informaciją kuo įmanoma tiksliau.
Kai jau viskas buvo papasakota ir paaiškinta užduotis bei duotas žiedelis su mulfide jame, juodaplaukis atsitraukė atokiau nuo kitų mokinių ir atokiau nuo fontano. Nenorėjo, jog nutiktų, kažkas panašaus, kaip buvo nutikę žemesniuose kursuose, kai per Herbologijos pamoką teko pasimaudyti baseine bandant ištraukti augalą. Tuomet jauna klastuolė itin mėgo kenkti ir krėsti šunybes grifui. Aišku, jos čia matyti nebuvo ir šiaip ją seniai bematė. Net drįso sudvejoti ar ji dar iš vis čia tebesimoko. Žinoma, ir pats vaikinas nebėra jau trečiakursis, kuris į ne pernelyg reikšmingus dalykus reaguotų per daug emocingai, nors peržengusių ribas tikrai nepraeitų nepastebėjęs.
Nupėdinęs, kur aplink zujo, bet ne tiek daug mokinių, prisėdo ant žolės ir ėmė apžiūrinėti tą nediduką padarėlį, gebantį parodytį praeitį. Edgar'o mulfidė buvo greičiausiai, kaip pats manė, vieną iš tų jaunesnių, nes drabužėliai buvo balsvos spalvos. Bet gi koks skirtumas ar jauna, ar sena, visa tai neturėjo jokios reikšmės tam reikalui, kurį reikės atlikti. Arba bent jauto nepaminėjo profesorė Lordess.
-
Pirmakursė susižavėjusi žvelgė profesorės link. Nuostabi suknelė derėjo prie jos charakterio. Ir kas galėjo pagalvoti! - ši mintis pasiekė varniukę, išgirdus teisingą Sulfidžių bei Mulfidžių apibūdinimą iš naujosios profesorės. Viską įdėmiai išklausiusi, ėmė laukti kol gaus savąjį žiedą su saldžiai miegančia Mulfide.
Žiedas buvo nedidelis, melsvos spalvos. Apsidairiusi, varniukė pastebėjo laisvesnį plotelį, šalia netoliese augančio erškėčių krūmo. Atitypenusi, išsitraukė lazdelę. Viliuosi, ji nesupyks, kad pažadinsiu, - kiek nusibaimino. Sallie girdėjo Mulfidės ramų kvėpavimą.
- Prašau, pabusk, - sušnabždėjo žiedui. Nieko. - Tikiuosi iki pavasario pažadinsiu tave, - kiek piktokai sumurmėjo. Žiedas šiek tiek praskleidė savo lapelius. - Tu vienintelis toks nepakartojamas žiedas. Tesu pirmakursė, norinti atlikti praktiką, - kalbėjo.
Šių žodžių pakako. Žiedas pilnai prasiskleidė. Pasirodė visai mažutė, vos matoma fėja. Ši kiek apsimiegojusi, po truputį budinosi. Ši fėja visiškai jaunutė, baltos spalvos su vos lašeliu kreminės spalvos. Oda buvo rausva, kaip ir kitų, tikriausiai. Plaukučiai siekė jos mikroskopines pėdutes. Šviesiai rusvi, plonyčiai lyg nužengę saulės spinduliai. Basa, su žalia, baltais raštais išmarginta suknele. Suknutė puikiai derėjo prie trapios būtybės. Atsimerkus Mulfidei, abiejų akys susitiko. Sallie žiūrėjo į vaivorykštines akytes, o iš miego pakelta būtybė į pilkai melsvas mergaičiukės akis.
-
Dawn buvo patenkinta, jog jos atsakymas buvo beveik tikslus, taip pat ji nekantravo pamatyti tuos mažus padarėlius, kurie turėtų merginą nugabenti į praeitį. Bet pirmiausia reikia sugalvoti, kaip ją pažadinti,-pagalvojo Strain žiūrėdama į mažą mulfidę su žalia suknyte bei ilgais tamsiais plaukais. Sparnai buvo geltonos spalvos su įvairiais raštais. Mergina pastebėjo, jog ji visa yra į tamsesnę pusę, o pasak profesorės tai reiškia, jog mulfidės amžius didesnis. Mažoji fėja saldžiai miegojo Dawn delne. Varniukė nenutuokė, kaip pažadinti mulfidę. Mergina su pirštu švelniai pabaksnojo į ją, bet fėja visiškai nereagavo. Na, kadangi mulfidės daug dainuoja... Tai būčiau durna, jeigu nepabandyčiau ir aš ją pažadinti...dainuodama. Dawn nuėjo į atokesnį kampelį ir apsižvalgė aplinkui norėdama įsitikinti, jog niekas jos nesiklauso. Trečiakursė atsikrenkštė ir pradėjo dainuoti:
-Ooooo,mulfideeee...Tuuu miegi, bet gal atsibuskiiii greičiauu, nes man gėdaaaa ir aš apsiverksiuuuu...
Mergina dainavo vis tyliau ir tyliau, nes suprato, jog niekas nevyksta. Ji atsisėdo ant žolės ir ėmė mąstyti, kaip dar galėtų prabudinti mulfidę.
-
Kelias sekundes trukęs žvilgsnių susiliejimas baigėsi. Mažylė Mulfidė plonu, cypiu balseliu uždainavo. Šis garsas nepriminė dainavimo, o pažadino norą užsikišti ausis. Minutę trukęs spiegimas liovėsi. Negi pražiopsojau?! Ne, prašau! Dainuok toliau, maldauju! - mergaitė mintyse ėmė maldauti bei žvelgti į padarėlį gailiu žvilgsniu. Tuomet fėja beveik užstaugė smarkiu, stipriu bei lyg ir storu balsu. Tai dar labiau privertė abejoti rudaplaukę, ar tinkamai pakėlė šią būtybę rusvais plaukais. Garsas vėl pritilo. Tikriausiai, tai nesutverta man.. - kiek nusiminė ir prisėdo ant žolės rankoje laikydama Mulfidę. Bet tai nebuvo pabaiga. Padarėlis ėmė dainuoti pasakišku balsu. Lyg kviesdamas ištarti burtažodį. Jai tereikėjo prasidainuoti, - lengviau atsikvėpė.
- Levart, - iškart užsimerkė. Ir ėmė skęsti prisiminimuose..
-
Išklausiusi naująją profesorę bei šiandieninę pamokos užduotį, mergaitė atsiduso. Ją ne itin žavėjo fėjos ir gležnučiai padarėliai. Profesorei padavus žiedelį, antrakursė jį apglėbė abejais delnais ir patraukė link laisvesnio plotelio.
Atsisėdusi ant mikštutės žolės praskleidė gelsvą žiedą. Viduryje saldžiai parpė mažutė Mulfidė. Josios oda buvo kiek tamsesnio atspalvio. Spalva ir amžius nieko nereiškia, - pamanė. Sparneliai kreminės spalvos, vos įžiūrimi bei labai ploni. Suknutė žalia, su auksiniais raukiniais. Kūnelis smulkus ir gležnas. Plaukai pusilgiai bei lyg nakties tamsa.
Šviesiaplaukė susikrimtusi stebėjo miegantį padarėlį. Kaipgi man tave pakelti?
- Mulfidee! - negarsiai sušuko. Padarėlis tik kažką sumurmėjo ir apsisuko ant kito šono.
- Aš noriu atlikti pamokos užduotį. Tik tiek. Nenoriu tau trukdyti grožio miego, - klastuolė pabandė draugiškai pradėti pokalbį. Tačiau Karinai pasirodė, kad kalba su maža, miegančia, siena.
-
Teodoras vėl pakilo nuo kelmo, nes pastebėjo, kad dauguma mokinių jau baiginėja užduotį arba tiksliau - keliauja laiku kartu su Mulfidėmis. Eh, man irgi teks atlikti šitą nelemtą užduotį...bet aš nemoku būti švelnus, tai kaip tą kvailą fėja pakelti?
-Ė, Mulfide, kelkis,- sušuko, nuskindamas kuokštą žolės ir užpildamas ant josios,- gerai, pamėginsiu kitaip,- susiradęs miniatiurinę jos rankytę, pradėjo kutenti, kiek tik širdis geidė. Staiga Mulfidė pramerkė akis ir pradėjo skraidyti aplink bernioko veidą, atrodė, kad net spjovė į jį, nes pajuto, kaip nosies galiukas sušlapo. Tada oro dvasia vėl nusileido į žiedą ir saldžiai užmigo.
-Ehhh, nekenčiu tavęs, o kutensiu tiek, kiek norėsiu,- vėl pratrūko penktakursis, kruopščiai iškutendamas kiekvieną kūno dalį. Galiausiai fėja pasidavė ir kol dar neužmigo, klastuolis išsitraukė burtų lazdelę:
-Levart,- vaikinas pajuto trauką į fėja ir dabar matė tik tamsą, juodą savo širdį.
-
Visą teorijos dalį Adelaidė pralaukė tylėdama, mat bijojo susikirsti. Kas, jei pasirodys kvaila? Nors tėvų čia ir nėra, tačiau mergaitei žeminimas už kvailumą buvo pažįstamas iki skausmo, tad ji nevaliojo rizikuoti. Nuleidus akis ji klausė visų atsakymų ir žavėjosi mokinių išradingumu bei drąsa reikšti nuomonę. Tik į rankas gavusi žiedą su ta gležna būtybe - mulfide - suprato, kad nesusimovus iš pamokos išeiti nepavyks. Kurį laiką mergaitė paprasčiausiai sustingusi stebėjo padarėlį rankoje. Ramiai nuo kvėpavimo besikilnojanti krūtinė, smulkūs, dailūs bruožai, laibos ir ilgos rankos bei kojos. Lyg ir be apdaro, bet ir ne nuoga. Tobulas gamtos kūrinys. Pažadinti fėją? Juk net nepasakėte, kaip. Vos ją prilietusi sulaužysiu. Pirmiausia Ada pabandė mulfidę pakutenti - nieko. Tada pakalbino, papurtė. Aišku, nieko neįvyko. Mergaitei akyse pradėjo tvenktis ašaros. Ir ne, tai nebuvo dėl nesėkmingo mulfidės žadinimo. Tiesiog kuo toliau, tuo labiau Adelaidė suprato, kaip nenori keltis į savo praeitį. Nieko gero ten nepamatysi, tai kam žadinti slogius prisiminimus. Paskubomis apsiausto rankove šluostydamasi sudrėkusias akis mergaitė pažvelgė į kitus mokinius ir pamatė, kad kai kuriems jau pavyko pažadinti savąsias fėjas. Atsilikti nevalia, tad Adelaidė paėėjo kiek tolėliau nuo kitų mokinių ir tyliai uždainavo. Dainos žodžių ji ir pati nesuprato - jie buvo prancūziški, bet melodija jai patiko nuo seniai. Ji primindavo kažką šilto ir jaukaus, net ir tada, kai, atrodo, tokių prisiminimų neturi. Adelaidei dainuojant, mulfidė lėtai pramerkė akis ir pasirąžė. Tada atsisėdo žiede ir kelias akimirkas atrodė, kad klauso dainos, tačiau mergaitė ją nutraukė dar nepasibaigusią ir skausmingai šyptelėjo fėjai.
- Dabar jau tavo eilė.
Ada išgirdo tą pačią melodiją, kurią ką tik dainavo. Regis, mulfidė bandė ją atkartoti ir tai skambėjo taip nuostabiai ir raminančiai, tiesiog dieviškai, kad dabar jau pati mokinė norėjo skambant muzikai užmigti. Galiausiai susivokusi ji ištarė Levart ir pasinėrė į prisiminimus.
-
Mergina žiūrėjo į miegančią fėją savo rankose ir pagalvojo, jog ji pati rytais yra tokia pat, kaip ir Mulfidė. Na, dabar suprantu, ką reiškia mane žadinti rytais..-nusijuokė Dawn. Staiga jos mintys pasikeitė ir ji ėmė svarstyti visus variantus, kaip pažadinti mažąjį padarėlį. Gal papasakoti anekdotą? Mergina nieko nelaukusi, pažnibždomis ėmė deklamuoti:
-Žodžiu, ateina Mulfidė į barą...-Strain nebaigė sakinio, kadangi ėmė kikenti iš to, kaip kvailai atrodė stovėdama ir sakydama anekdotus sau į ranką. Baigus juoktis, Varniukė ėmė jaudintis, jog jai nepavyks, tačiau mergina nuskynė mažą žolės lapelį ir fėją švelniai ėmė kutenti. Dawn laimei, Mulfidė ėmė tyliai, plonyčiu balseliu krizenti, ir trečiakursė pajuto palengvėjimą. Rudaplaukė atsimerkė bei lengvais judesiais, plazdendama sparnais, pakilo į orą. Mulfidė atrodė labai graži ir Dawn negalėjo nuo tokio nuostabaus padarėlio atitraukti akių. Fėja ėmė skraidyti, juoktis, tarsi būtų pažadinta iš miego po labai ilgo laiko. Staiga Mulfidė ėmė dainuoti ir mergina, būdama pakerėta, vėlai susigaudė, ką jai reikia padaryti. Dawn, kol Mulfidė nesugalvojo nuskristi, sušuko:
-Levart
Trečiakursė jautė, tarsi pati užmigo, kadangi jos akyse atsirado tamsuma, tačiau po truputį pradėjo ryškėti ir ji atsidūrė visai kitoje vietoje.
-
Gerai, gerai.. Nuo ko pradėti? svarstė grifas žvelgdamas į miniatiūrinę, mielą būtybė.
Iš pradžių nedrąsiai savo mažyliu pirštu ją pajudino. Tik jau labai atsargiai ir švelniai. Baisu buvo juodaplaukiui netyčia sutraiškyti fėją. O dar nežinia kas lauktų nuo profesorės, jei taip iš tikrųjų ir nutiktų. To tikrai nei kiek sužinoti moksleiviui nesinorėjo. Jis bandė ir glostyti, ir pakutenti, kaip tą tikriausiai bandė ne vienas kitas mokinys, tačiau Mulfidukė nė nekrustelėdavo.
- Sveika. Aš Edgar'as. Bet greičiausiai tau tai neįdomu, jei iš vis mane girdi. Aš labai norėčiau, jog pabustumei ir uždainuotumei man. Aišku, neprivalai to daryti, bet pagelbėtum labai,- prisikišęs žiedlapį arčiau prie lūpų šnabždėjo vaikinas mėgindamas tai pažadinti miegančiąją mažylę. Jis kalbėjo, papasakojo net kažkokį smagesnį savo nutikimą. Tačiau rezultatas tas pats. Mulfidė pūtė į akį, kaip ir prieš tai.
- Hm.. Jūs mėgstat dainuoti? Tai gal ir jums patinka, kai kas kitas dainuoja?- tokia mintis atėjo šešiolikmečiui į galvą. Jis dainininkas buvo tragiškas, bet prarasti nieko neturėjo. Todėl negarsiai ėmė dainuoti. Dainuoti eilėmis, kurias kūrė visiškai ekspromtu.
- Tu mažas, mažas miegaliukas, toksai oro angeliukas. Rodai ateitį visiems, tiek mažiems, tiek dideliems. Aš norėčiau juk taip pat, pamatyt tai tuojau pat. Tik tave pažadinti sunku, nes vis dar miegi po velnių!,- paskutinius suriktelėjo. Mažasis padarėlis žiedelyje ėmė muistytis, o grifas tik išpūtė savo žalias akis, nesuvokdamas ar ji bunda, ar tik muistosi.
-
Pažadinti fėją.. Visai nieko užduotėlė. Tik kaip ją po šimts goblinų pakelti! Mergaičiukė atsisėdo ant žolės, laikydama delne žiedą su viduje snaudžiančiu padarėliu.
- Žinai, gal tau neįdomu. Bet.. - išpešė kuokštą žolės, - Džiaugiuosi, kad esu šioje mokykloje. Šioje pamokoje. Gal ir kvailai skamba, džiaugiuosi, kad kalbu su tavimi..
Isabelle nutilo. Mažas padarėlis žiovavo ir po truputį budo.
- Manęs šeima ne itin mėgo. Bet.. Nenoriu susimauti ir čia. Prašau, Mulfide ar kas tu nebūtum.. Maldauju, pabusk, - pirmakursės akyse sužibo viltis, kad jai pavyks. Ne itin drąsiai praskleidusi žiedelį, švelniai paėmė Mulfidę, ši greitai nusliuogė iš žiedo. Mergaitė vos spėjo sugauti, kad ji nenukristų.Reikia ką nors sugalvoti.. Mh.. Jos dainuoja. Aš tuo tikrai neužsiimsiu.
- Kartą gyveno princesė Mulfidė. Tėvai mėgo jos seserį, nei ją pačią. Princesė beveik niekur nepritapo, jos nuomonės niekas neklausė.. - patylėjo. - Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė. Gyvenimas jai atlygino už tai, ką ji ištvėrė. Galiausiai ji tapo įkvėpimu savo karalystės gyventojams. Jie klausė jos kalbų, pamėgo ją. Jaunoji princesė gynė paprastus žmones.
Isabelle pažvelgė į Mulfidę. Ši sėdėjo delne, pabudusi. Įdėmiai klausėsi pirmakursės ir žvelgė savu šiltu žvilgsniu.
Fėjos spalva buvo gan tamsi. Bet tai netrukdė. Jos raudoni, permatomi sparneliai meiliai derėjo prie ilgų, kojytes siekiančių, auksinių plaukų. Vientisa, oranžinė suknelė su nežymiais balsvais ornamentais, puikiai atrodė prie nedidelių, žydrų akių. Metas keliauti.
- Levart!
-
Rozellin labai nuliūdo, nes per ilgai mąstė ir neatsakė į mokytojos užduotą klausimą.
Mergaitė gležnose savo rankutėse laikė miegančia fėją.
- Nieko sau kokia tu graži...- vėl ištarė Rozellin.
Buvo aišku, kad ji yra mergaitė. Ji turėjo ilgus plaukučius. O jos akytės buvo tokios mažos... Ir norėjosi, kad ji visada miegotų. Mieganti ji atrodė labai daili.
Taip nesinori jos žadinti... Bet teks. Iš pradžių trečiakursė bandė ją prajuokinti. Bet mažoji fėja į ją nekreipė dėmesio, tik apsivertė ant kito savo šonelio. Jai krustelint atrodė, kad ji tuoj perluš per pusę. Tyliai pati sau murmėdama grifė nusprendė jai padainuoti. Tyliai, pašnibždomis, pirma sau po nosimi, o tada ir mažąjai draugei. Neužilgus oro dvasia pramerkė akutes ir žvilgtelėjo į mokinę.
-
Atsimerkusi Isabelle apsidairė. Suprato, kad ji iškeliavusi. Ji praeityje. Pamatė save pačią. Mergaičiukė sėdėjo savojoje lovoje, savame, jai priklausančiame kambaryje. Tyla. Ta slegianti ir nejauki tyla. Kodėl pasirinkau šį prisiminimą? Kodėl būtent tą, kurį noriu pamiršti? Į kambarį įsibrovė sesuo. Verdanti pykčiu ir su akyse žaižaruojančiomis ugnelėmis.
- Liza, aš ne.. - Isabelle bandė kažką sakyti, tačiau ją pertraukė. O tuo tarpu tikroji Isabelle stebėjo viską pasislėpusi už spintelės.
- Nenoriu nieko girdėti. Tačiau žinok, kai pasakysiu tėvams, nebenorėsi daugiau skolintis, - parodė kabutes, - daiktų, o tiksliau juos pavogusi, grąžinti po mėnesio!
Pasigirdo durų trenksmas. Isabellės akyse sužibo ašaros. Atsigulusi ant nugaros, rudaplaukė ėmė stebėti lubas. Jose visados įsivaizduoja esant žvaigždes. Netrukus ašaros greitai lėkė skruostais. Stebėdama kaip prisiminime ji verkia, mergaitė kelis syk ėmė save raminti, kad pati nepravirktų. Apačioje pasigirdo sesers nepatenkintas balsas ir motinos raminimas. Kol nepasigirdo artėjantys žingsniai, Isabelle nusivaliusi ašaras ir kiek pralinksmėjusi, nutipeno iki lango. Lauke šniokė lietus. Tai privertė nusišypsoti mergaitę prisiminime. O Isabelle puolė po lova, kad jos nepastebėtų.
Kaip tik tuo metu, įlėkė mama. Kartu su seserimi. Klastingai nusišypsojo dvejoms įsibrovėlėms. Taip ji laikė žmones, kurie be jos noro įlenda į jos kambarį.
- Kodėl tu šypsaisi? Tu žinai, kad negalima vogti iš vyresniosios sesers! - mama ėmė rėkti, tačiau tai neišgąsdino rankas sunėrusios mergaitės, o lindėjusi po lova, Isabelle užsidegė ausis.
- Aš vakar vakare paprašiau Lizos paskolinti man užrašų knygelę. Ši sutiko, ir pati, - pabrėžiau, - padavė. Šiandien grąžinau. Beje, laikai laišką?
Sesuo pasijuto įžeista, tačiau nepratarė nė žodžio.
- Taip, tai laiškas. Tau, Isabelle. Iš Hogvartso, - nepatikliu žvilgsniu žvelgė link mergaitės.
- Sakiau, kad ji nuo gimimo ragana, - sumurmėjo sesuo apsimetusi, kad stebi vieną iš pakabintų paveikslų.
- Na, atleiskite, tačiau norėčiau paragauti tetos atnešto, vynuogių pudingo, - praslinko greitomis ir išlėkė pro duris. Paskui ją, atkartodama judesius lyg šešėlius išdūmė ir viską stebinčioji. Bėgo laiptais žemyn, o pasiekus paskutinius laiptelius, susipynė kojos. Susvyravusi ir nespėjusi pagauti turėklo, Isabelle nukrito. Skaudžiai kritusi nuriedėjo ir šiaip ne taip, su pastangomis, atsistojo. Tuo tarpu viską stebinti Isabelle šiaip ne taip paskubomis pasislėpė už šaldytuvo.
- Bus tau dar, Isabelle, - nusišaipė Liza. - Tėvai neišleis tavęs į jokį Hogvartsą.
- Leis, - valganti pudingą atkirto mergaitė.
- Isabelle nevalgyk pudingo! Šis dubenėlis Lizos! - motina atėmė iš mergaitės dubenį. Tačiau ši spėjo jau pusę suvalgyti. Aplaižiusi šaukštą ir įmetusi jį į indaplovę, sužiuro į seserį.
Isabelle, pasislėpusi už šaldytuvo, trenkė sau per kaktą.
- Ir ką aš sau galvojau, - tyliai, vos girdimai sumurmėjo.
- Taip, Liza. Ji keliaus į Hogvartsą, - mama atsiduso.
- Esonpiher!
((Mika: DĖMESIO!!! VISI PAŽIŪRIM.. AČIŪ :')
Žmogai ir žmogonai, nukeliavę į savo praeities etapą, jūs jį matote iš šalies.. Negalite NIEKO keisti. Čia ne Laiko Atsuktuvai! Tiesiog stebit viską iš šalies it Skrudžas Magdagas. Būkit geri ir pataisykit post'us. ))
-
Berniukas buvo traukiamas gilyn ir gilyn į savo prisiminimus. O Mulfidės dainavimas buvo toks įkyrus, kuris tiesiog verte vertė užsikimšti ausis. Nagi, juk prisiminimą turėjau sugalvoti anksčiau, ką daryti... nesumovęs apie ką turi galvoti, šovė bet kokį prisiminimą šiaip sau. O pasirodo, tai buvo ta diena, kai mirė jo šuo Bulius. Nežinojo kodėl pagalvojo apie tai, ir išvis prisiminė, kad turėjo šunį, bet ką jau padarė, atgal nesugrąžins. Nebent greitai grįš į Hogvartsą, tiksliau į pamoką ir staigiai iš jos pabėgs. Žinoma, klastuolis net nesiruošė verkti, čia dabar, dar gėdos įsivarys, tad tik ramiai užsimerkė ir stovėjo, girdėdamas savo vaikišką šniurkštavimą ir jausdamas, kad kaip tik tą akimirką paėmė mamos ranką. Theo pramerkė vieną akį, įsižiūrėjo į rudo kailio šunėką, kuris užmigo amžinu miegu ir iš apsiausto kišenės ištraukė savo juodu aksomu puoštą burtų lazdelę.
-Esonpiher,- vienu žodžiu ir mostu sugrįžo į plyną lauką, sodelį bei negalvodamas ar mokytoja žiūri, ar ne, juk vistiek nesvarbu, paliko vargšelę fėją užmigti žiede ir nulėkė atgal į pilį.
-
Vaizdui ryškėjant, Dawn girdėjo mažos mergaitės kikenimą. Ooo, tai tikriausiai aš! Mergina nekantravo pamatyti savo prisiminimą, kadangi jį neprisiminė taip ryškiai, tačiau žinojo, jog jis yra jos mėgstamiausias. Staiga Dawn pajuto žemę po kojomis ir prieš jos akis atsirado visai kitas pasaulis. Trečiakursė stovėjo užkandinėje. Nosį kuteno mėsainių ir keptų kiaušinių kvapas. Užkandinėje daug žmonių nebuvo, tačiau gale sėdėjo du žmonės: 5-erių metų mergytė Dawn su jos teta Adina. Mergytė krykštavo, kai gražuolė Adina rodė jai įvairius magiškus triukus. Teta, pasilenkusi prie stalo, jog niekas kitas nematytų, lazdele palietė druskinę, sumurmėjo "Avifors". Druskinė pavirto į paukštį ir pradėjo skraidyti, ėmė lėkti į visas puses, norėdamas ištrūkti iš užkandinės. Iš virtuvės išbėgo storas vyras su šluota, apimtas įniršio bandė išvaryti paukštį.
-Nagi, kas čia vyksta? Šią savaitę jau antrą kartą šitaip!-rėkė vyras, makaluodamas savo šluota į visas puses.
Mažoji Dawn prunkštė ir krizeno. Adina taip pat juokėsi, tačiau pridėjusi prie lūpų pirštą.
-Gi mes nenorime piktai dėdei išsiduoti, taip?-švelniai tarė Adina.
-Dar, dar!-linksmai kumštukais trinktelėjo į stalą Strain.
Adina sugavo piktą vyro žvilgsnį ir tik krustelėjo pečiais.
-Na, gal kitą kartą. Šiandien tau ir taip daug nuotykių,-sušnabždėjo Adina.-Valgyk savo blynus, kol neatšalo,-paragino mergaičiukę.
Dawn, susimąsčiusi, su šakute pamaigė didžiulius nepaliestus blynus.
-Teta Adina?-kreipėsi rudaplaukė mergytė,-Kada tu grįši? Kada galėsi ir mane pamokyti visų šitų dalykų?-plonyčiu balseliu paklausė.
Rusvaplaukė Adina gurkštelėjo kavos iš puodelio ir tyliai pasakė:
-Man tavęs nereikės to mokyti, išmoksi pati, kai eisi į mokyklą. Ne šiaip bet kokią mokyklą, bet stebuklingą.
Mergytė žiūrėjo į tetą didžiulėmis blizgančiomis akimis. Tuo metu keturiolikmetė Dawn nebegalėjo daugiau būti savo prisiminime ir ištarė:
-Esonpiher
Laikas trumpam tarsi sustojo ir Dawn vėl apgaubė tamsa. Kai atsimerkė, varniukė vėl stovėjo lauke - aplink buvo kiti mokiniai, girdėjosi pasakojimai, dainos, profesorė taip pat buvo netoliese. Merginos akys buvo pilnos ašarų, kadangi teta Adina taip ir nepasakė, kada grįš. Ji taip ir negrįžo. Trečiakursė taip ir neišvydo kitų magiškų triukų, o tėvai niekada ir nepasakė, kas atsitiko Adinai. Strain pažvelgė į savo delne miegančią mulfidę ir ją nunešė profesorei.
-Užduotį atlikau, praeityje pabuvau. Gal jau galiu grįžti atgal į pilį?-tyliai tarė Dawn, stengdamasi nešniurkščioti.
-
Mažasis padarėlis padarėlis pasimuistė, pasiražė, nusižiovavo ir atsimerkė. Pavyko! Nudžiugo grifas. Tik nežinia kas, jo dainavimas ar jo graudus dainavimas paskatino pabusti fėją. Tai jau buvo vaikinui nė motais. Svarbiausia buvo rezultatas. Dar keletą akimirkų pirštukinio dydžio mulfidė paklapsėjo akimis ir uždainavo. Laikas.. susivokė, kad reikia nedelsiant sakyti burtažodį.
- Levart,- akis užliejo migla. Juodaplaukis galvojo apie pirmą kursą. Pirmą transfigūracijos pamoką, kurioje kilo konfliktas. Ne, visai nenorėjo analizuoti ar prisiminti pačio konflikto. Jis tenorėjo pamatyti drakoniuką, tą, kurį pats išsibūrė. Tą dieną jis galvojo, jog turės naują augintinį, tačiau.. Tačiau pačio išdykumas nulėmė tai, kad tą pačią dieną jo kūrinys, pats pirmasis kūrinys, buvo paverstas į antį. Juodaplaukis regėjo kaip atsiduria transfigūracijos klasėje. Tuomet profesoriaus kriesle sėdėjo Syberg. Pats vaikis sau net atrodė keistai. Toks neaukštas, nieko pernelyg nesirūpinantis ir dar vis su sveika savo ranka. Matė tuos kelis savo drakonu leidžiamus liepsnos bliūpsnius, kuriuos pats ir paskatino leisti į klastuolę Melody, kuri jau nebesimoko Hogvartse. Vėliau sekė merginos priėjimas prie jaunesnio kurso atstovo ir jo mielo nediduko drakono pakeitimas. Dar vėliau lūžtanti klastuolės lazdelė ir jos atsakymas kumščiu į tuometinio pirmakursio nosį. Šis prisiminimas kėlė šypseną Edgar'o veide. Seni geri laikai kiek su nostalgija pagalvojo ir ištarė:
- Esonpiher- vėl ta pačia migla, šeštakursis buvo sugrąžintas iš prisiminimų į realybę. Iš to prisiminimo, kurį pasirinko, vien dėl to, kad šiai dienai jis buvo vienas mieliausių, su daugybę emocijų ir potyrių. Be viso to vienas iš pirmo kurso prisiminimų jam leido suprasti, kaip toli jis nuėjo. Jam liko vos keli metai, kuriuos jis norėjo paversti ne ką mažiau įsimintinais.
Grįžęs į realybę prieš save matė rankose tebelaikomą žiedą, kuriame gulėjo ilgaplaukė nykštukė, kuri ne jučia vėl paniro į sapnų karalyste. Nuėjęs prie fontano, į jį atgal padėjo žiedą su magiška jo gyventoja, o pats atsisėdo ant jo borto laukti varpo dūžių, skelbiančių apie pamokos pabaigą.
-
Rozellin pamatė, kaip fėja atsibunda, bet nedrįso jos trukdyti. Ir gerai padarė. Fėja pradėjo zyzti.
- Kodėl ji zyzia? Gal man pasitaikė koks vabalas?- balsu paklausė savęs Rozellin.
Gal kokią minutę pastovėjusi išgirdo nuostabų dainavimą. Neilgai paklausius šios nuostabios melodijos ji tarė burtažodį:
-Levart,- mergytę užliejo tamsa ir tyla. Ir tada pakilo į orą. Po visos amžinybės ar po poros minučių (kurios Rozellin truko labai ilgai).
Ji atsidūrė... Lauke su savo broliu?! Jau buvo pamiršusi šią dieną. Ak, kodėl aš apie šią vietą galvojau... Jau tiek to. Nieko nebepakeisiu.
Iš pradžių brolis su sese taip gražiai žaidė. Kad taip būtų kiekvieną dieną...
- Rozellin pasitrauk aš noriu pataikyti į taikinį,- įsakė brolis.
Dabartinė trečiakursė šiek tiek išsigandusi dėl valdingo tono, bet norėdama būti gera sese pasitraukė ir atsitūpė. Jis jau taikėsi... Rodos, ji apsidžiaugė, kad jos vienintelis brolis pataikė, bet... Pagalys atšoko nuo taikinio ir pataikė raganaitei į galvą.
-Esonpiher,- tarė Rozellin, nes nenorėjo daugiau nieko matyti. Bet nepavyko. Turbūt ji buvo per daug įsijautusi į praeities vaidmenį. Jau matė, kaip mama atskuba jai padėti. Nenorėdama to matyti užsimerkė.-Esonpiher!
Pagaliau pavyko išsilaisvinti iš to blogo prisiminimo. Mokinė išsigandusi išplėtė akis ir bandė nusiraminti. Kad ir kaip tankiai mirksėjo, bet ašaros vis tiek pasirodė akysi. Pirštu jas nusibraukusi mėgino mirksėti dar labiau, bet prisiminė fėją. Ji pavargusi, lyg po ilgos dienos atsigulė į žiedą. Ir užmigo.
-
((Pasviruoju šriftu aprašyti Caroline veiksmai praeityje, o paprastuoju - kaip stebėjotos))
Akis apgaubė migla. Vaizdas aptemo, ėmė suktis, kažkur pranyko ir sodas, kuriame Carol stovėjo su žiedu rankoje. Liko tik Mulfidės balsas, jos daina, nešanti per minčių platybes. Caroline jau žinojo, kur atsidurs. Jau regėjo krintant baltas tirštas snaiges. Staiga ji panoro ištarti kerus atšaukiantį burtažodį, grįžti į klasę ir jau niekad nebeprisiminti šio siaubingo laikotarpio dar kartą. Ji prisivertė tęsti tik dėl to, kad tai pamokos užduotis. Be to, pasak Džei, baimei reikia žvelgti į akis. Ir nebijoti judinti žaizdų. Tačiau ji bijojo. Nenorėjo. Bet nebebuvo kelio atgal. Čia tik filmas. Tai vyksta ne tau. Tai kažkokia nepažįstama kvaila mergina bandė save raminti Carol. Bet nekaip sekėsi. Teks viską stebėti negalint nieko pakeisti. Regos laukas prašviesėjo ir mergina viską matė kaip ant delno. Tarsi pati ten būtų.
Juodu apsiaustu apsigobusi mergina lėtai žingsniavo kalnų takeliu. Jau temo, iš dangaus krito ir krito snaigės. Šlapios, sunkios. Sulyg kiekvienu žingsniu mergina vis labiau silpo. Lyg iš oro už posūkio stovėjo užeiga. Nedidukė smuklė su vėjyje girgždančia iškaba, kurios veik nesimatė per sniego sluoksnį. Šviesa iš langų apšvietė juodas garbanas ir žiburiuojančias šitas rudas akis. Nors mergina buvo pavargusi, veidas sukritęs, tačiau akys atrodė tarsi besijuokiančios. Jai akivaizdžiai palengvėjo pamačius užeigą. Sunkiai žengusi dar kelis žingsnius juodaplaukė sustojo ant smuklės slenksčio. Sutrikusi Caroline stebėjo save. Nors viskas įvyko visai neseniai, atrodė, jog Carol juodu apsiaustu bent penketu metų jaunesnė už suknele vilkinčią niūrią būtybę. "Neik ten!" šūktelėjo Carol, tačiau jos žodžius tarsi užgožė vėjas. Tarsi nusišypsojusi pati sau Caroline spustelėjo rankeną ir žengė vidun. Atsidususi Carol nusekė paskui. Kambarys buvo nedidelis, tačiau jaukus. Vėlyvas metas, tad beveik tuščias. Gale šiltai spragsėjo židinys, kito apšvietimo, išskyrus kelias žvakes prie baro net nebuvo. Senukas šeimininkas valė statmenai nuo įėjimo sustatytus ilgus stalus. Sienos buvo apkabinėtos įvairiais medžioklės trofėjais, o priešais dešinėje esantį barą paklotas dailus kilimas. Ant lentynėlės jau pavožti išplauti bokalai, baras nublizgintas, žvakės baigia sudegti. Šiltai nusišypsojusi Carol nusismaukė gobtuvą paleisdama savo šlapias juodas garbanas. Šeimininkas pakėlė galvą nuo darbo ir šyptelėjo. Netaręs nė žodžio nudrožė prie baro ir pasičiupęs arbatinį bei puodelį, užkaitė arbatos. Tai atlikęs mostelėjo židinio link. Ten stovėjo keletas į ugnį atsuktų krėslų aukštomis atkaltėmis. Padėkojusi mergina patraukė prie jų. Iš tolo atrodė, jog krėslai tušti, tačiau viename jų buvo įsitaisęs vaikinas. Caroline nebyliai suriko, puolė prie savęs pačios (dar tokios jaunos) ir norėjo atitraukti nuo krėslų. Tačiau negalėjo pajudėti, stovėjo kaip įkalta. Turėjo tiesiog stebėti. Vaikino veidas buvo šešėlyje, jis neatsisuko, tačiau tarstelėjo:
- Ir ką tokia graži mergina tokiu metu veikia taip toli kalnuose? Neturėtum čia bastytis viena,- net prieblandoje nusišypsojus blykstelėjo jo dantys.
Carol pakerėta klausėsi vaikino balso. Jis buvo toks... nežemiškas. Mergina veik nesuprato žodžių prasmės, tačiau troško, kad jis kalbėtų ir kalbėtų.
- Pasiklydau,- švelniai tarė ji.- Tačiau to paties galiu paklausti ir tavęs,- žybtelėjo ji tomis savo degančiomis, besijuokiančiomis akimis. Atsišliejo į krėslo atkaltę - buvo labai pavargusi, kad net nenusivilko apsiausto.
Vaikinas pasisuko į Caroline ir ištiesė ranką. Švelniai palietė merginos plaštaką, besiilsinčią ant ranktūro.
- Vienai čia nesaugu. Jei nori, pernakvok čia, o ryte parodysiu kelią. Šiaip jau, aš čia gyvenu,- nerūpestingai kalbėjo jis.- Užeiga priklausė mano tėvui. Šeimos verslas.
Carol nenorėjo parodyti kaip stipriai ją veikė vaikino prisilietimas. Tarsi elektra nupurtė visą kūną.
- Labai malonu iš tavo pusės. Gal bent galėčiau sužinoti žmogaus, pas kurį apsistojau vardą? Jei ką, aš Caroline. Carol,- charizma buvo neatsiejama nuo merginos, net šiai sutrikus.
- Vadink mane Ašu. Malonu susipažinti, Caroline,- jis nepaleido merginos rankos. Švelniai ją laikė pirštais brėždamas apskritimus.
- Man irgi. Carol nenorėjo žiūrėti, kaip pati susigriauna sau gyvenimą. Tačiau nenoromis prisiminė tuos šiurpuliukus, kuriuos tada jautė, kai Ašas pirmąkart paėmė jos ranką. Kaip norėjo justi jo odą. Tačiau vėliau jautė ne tik ją. Jautė ir karštas adatas. Ir Nukryžiavimo kerus. Viską. Ir kas baisiausia, būtent šia vieta ji iš dalies mėgavosi. Tačiau netrukus prisiminimai, vėlesni prisiminimai užgriuvo su kaupu. Ji suklykė. Norėjo grįžti. Negalėjo grįžti. Privalėjo stebėti.
-
Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo kabinete, kai iš už lango pasiekė nepatenkinti mokinių balsai, kam mokytoja padariusi pamoką sodelyje ir niekam nieko nepranešusi. Paskui, pradėjo kalbėti ir pati kolegė Amika, ateities būrimo profesorė. Šioji buvo mokytojo darbe naujokė kaip ir Viljamas, todėl itin susidomėjęs įtempė visą savo vampyrišką klausą ir ėmė klausytis, tai apie ką gi bus pirmoji pamoka. Išgirdęs minint sulfides ir mulfides vaikinukas be galo susijaudinęs pašoko iš vietos, kaip galėjo anksčiau apie jas nepagalvoti? Juk tai puikus būdas išsiaiškinti savo praeities klaidą, jei žinoma tokią padarė. Na ir kas, jei ir nepadarė, turi viską pamatyti ir pradėti aiškintis kas dar išmano sapnų burtus. Kol susitvarkė taip, kad galėtų išeiti į žmones, mat buvo neseniai sukirtęs vieną tokią apvalainą rudaplaukę žiobarę, praėjo daugiau nei pusė pamokos. Vis dėlto, netrukus aukštas juodaplaukis ramiu grakščiu žingsniu jau ėjo per sodelį purpurinių plaukų savininkės link, kuri kaip ir visi pirmus metus dėstantys, matėsi truputėlį apimta pirmosios pamokos jausmų. O ką, jaunutė mergina, be to tokia mergaitiška, viskas suprantama. Mokiniai, jau matės, baiginėjo užduotį, keli prieš jam prieinant prie kolegės jau spėjo grąžinti jai mulfides, kiti dar tebebuvo praeities transe. Žaliaakis pagaliau pasiekė panelę Lordess ir mandagiai pasisveikino.
-Sveika, Amika, Atleisk, kad aš taip į pamoką įsiveržiau, bet norėjau paklausti, ar negalėtumei man paskolinti vienos mulfidės, na, kad padainuotų prieš miegą? – pamerkęs vieną akį nusišypsojo šypsena, kuri nuginkluodavo daugelį dailiosios lyties atstovių. Žinoma, niekam nepakenks, jog pasiskolins tą mulfidę ir pasinaudos jos kerais, bet nusišypsoti žaviai damai visad smagu. Šitaip padaręs išvengtų reikalo laužtis į magijos ministeriją ir vogti iš ten laiko atsuktuvo, kuris beje, tiek laiko jo net ir nenukeltų praeitin kiek jam reikia, taip kad viskas būtų veltui, o greičiausiai dar ir apsišviestų.
-
Privalėjo stebėti.... O gal ne? Gal jau galėjo grįžti, palikti praeitį praeityje, mintis mintyse, prisiminimus prisiminimuose? Caroline bejėgiškai suklupo ant dailiojo kilimo. Kodėl, kodėl, kodėl, KODĖL?? Kodėl ji tokia jaunutė sugalvojo leistis į savarankišką praktiką? Kodėl neišėjo valanda anksčiau? Kodėl pasuko būtent to namo link? Kodėl negalėjo paeiti dar kelių žingsnių? Beprasmiai klausimai, nieko nepakeisiantys. Vis tiek jie ateina, vis tiek prašosi būti nagrinėjami, paaiškinami, atsakomi. Nesvarbu, kad to visai nenori.
Mergina nebeturėjo jėgų žiūrėti į save pavargusią, sėdinčią krėsle aukšta atkalte ir tirpstančia nuo Ašo pirštų prisilietimo. Besimėgaujančia tuo. Kvaila. Ji klykė, kad užgožtų balsus, aidinčius galbūt jos pačios galvoje, nebenorėjo to girdėti, nei akimirkos daugiau. Tačiau skausmas išplovė iš atminties grįžimo realybėn burtažodį. Daugiausia, ką galėjo padaryti Carol, tai buvo išbėgti iš tos mažytės smuklės. Plačiai atlapojo sunkias duris. Į vidų plūstelėjo vėjo gūsis, įnešdamas glėbį snaigių. Jos krito ant kilimo, tirpo, palikdamos drėgnus plėmus. Nei smuklininkas, nei Ašas, nei jaunoji Carol nesureagavo į tai. Tarsi merginos čia nė nebūtų. Tuo ir žiaurios Mulfidės. Leidžia skausmingai išgyventi kažką, bet neleidžia pakeisti, ištaisyti klaidų. Caroline puolė lauk į pūgą. Kasėsi per pusnis, siekiančias iki pusės juosmens. Žinojo, kad toli pabėgti negalės. Nepaisė šalčio, kurį tikriausiai kūrė jos smegenys. Kuris skverbėsi kiaurai kaulus, pasiekdamas smegenis. Snaigės krito į plaukus, vėlė juos, kol galiausiai šešiolikmetė nieko nebematė. Tiesiog suklupo pusnyje. Jautė, kaip grimzta į sniegą. Galbūt pasaulis suliepsnos/ Galbūt sustings šaltam lede./ Mylėjau, ir nuo tos dienos/ Tikiu, kad žūsim nuo liepsnos./ Bet jeigu mirsim du kartu/ Tebūna ledas, sutinku./ Po praradimų ir skausmų/ Puiku ilsėtis po ledu.
Esonpiher mintyse trūkinėdama ištarė Caroline. Nebuvo tikra, kad kerai pavyks, nes buvo visiškai išsekusi, tačiau akis apgaubė migla. Nors tai dar nereiškė sėkmės. Tačiau ne - ji vėl išgirdo Mulfidės dainą, tarsi lopšinę, nešančią ją per minčių platybes, per skausmo vandenynus ir džiaugsmo ežerus, po netekčių kalnus. Per visą jos mažą pasaulėlį, kol galiausiai Carol atmerkė akis. Ji stovėjo kaip stovėjusi, rankose laikydama žiedą, drebančiomis rankomis. Kai kurie mokiniai jau buvo gražinę žiedus, kai kurie dar žvelgė savo praeitin. Net ir Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas buvo čia atkėblinęs. Kokio velnio, nežinia. Tik labai jau meiliai kalbėjosi su Ateities būrimo profesore. Pavarčiusi akis Carol žengė prie fontanėlio padėti atgal žiedelio su Mulfide, tačiau nuo nesenų išgyvenimų ir šiaip balažin kokio velnio jai susisuko galva, visas kiemelis apsisuko taisyklingu ratu ir mergina krito ant žemės, galva trinktelėdama į fontano atbrailą. Akyse aptemo, tarsi dainuojant fėjai, šešiolikmetė jautė kažką karšto srovele tekant kaklu, tikriausiai tai kraujas pamanė ji ir smegenys galutinai atsijungė.
-
Malonus vėjelis glostė garbanotus Amikos plaukus.
Ji tyliai stoviniavo prie marmurinio, balto, dailia statula papuošto fontano.
Keletas mokinių jau baiginėjo savo praktines užduotis ir grąžinėjo savuosius žiedus, o vienas ponaičiukas net sugebėjo išsliūkinti į pilį.
Ehh, koks padauža.. Na, bent užduotį atliko. Pakraipė purpurinių plaukų kuokštą Mikusia ir atsigręžusi į kažkokią mergaičiukę silpnai šyptelėjo:
- Turėtumėme sulaukti varpo dūžio, pranešančio apie pamokos pabaigą, panele Strain, - nužvelgusi vos ne kūkčiojančią varnanagę, Bela pavartė tamsias akis. Ko jau ko, bet verkimų ir ašarų upių jai nereikėjo. Tad giliai įkvėpusi ir iškvėpusi šviežiena linktelėjo:
- Nors, manau, niekas labai nesupyks, jeigu tyliai grįši į pilį. Bet geriau niekam nesakyk, kad išleidau anksčiau. Kaip prižiūrintis asmuo, esu atsakinga už tave ir tikrai nenoriu nemalonumų. Ir beje, tai paskutinis kartas.. - viską išdėsčiusi violetinės suknios savininkė išspraudė šypseną mergaičiukei.
Popietė sodelyje buvo tikrai puiki, šiltas vėjelis ir ryškūs saulės spinduliai. Lordess besimėgavo grynu, vasaros gaiva atsiduodančiu oru. Deja, malonumai truko neilgai. Staiga it perkūnas iš giedro dangaus prieš jaunuolę iššoko vyriokas.
Apsiginimą nuo juodosios magijos dėstanti persona gudriai šyptelėjusi pasisveikino su kolege.
Pakėlusi šviesius antakius, Bela neslėpė nuostabos savo snukutyje.
Tomas Viljamas Ridlis, tikrai ne šiaip gerai išauklėtas prancūzaitis iš Biobetonso. Įdomu, ką šis milijonų apkalbų susilaukusio vardo savinkas sumanė šįkart.. Pamintijo rausvaplaukė ir nuskenavusi vaikinuką surado tai, ko ieškojo.
- Labas, labas, Viljamai. Tai sakai, kad padainuotų prieš miegą, hmm? O aš maniau, kad vampyrai nemiega, - gudriai it lapiokė prisimerkė ir šyptelėjo naujokė.
Taip, ji buvo drovoka ir rami, ypač susipažindama su naujais žmonėmis, kaip kad su šiais mokinukais. Tačiau kažkas jos viduje, truputį giliau nei žarnyne, neleido mažam sarkazmo prieskoniui nurimti.
O jau ta neišpasakytai tobulumo pilna šypsenėlė žaidžianti kolegos veidelyje.
Mergina apsižvalgė ir paėmė į delną gražiausią žiedą su snaudžiančia fėjike.
- Ak ir kodėl, ponaiti Ridli, turėčiau jums duoti šią Mulfidę, kodėl tiesiog nepaprašote laiko atsuktuvų iš Magijos Ministerijos? Neabejoju jie atsižvelgtų į tamstos norus, - suklapsėjusi ilgomis, juodomis blakstienomis Amika šyptelėjo.
Jei jis mano, kad aš tokia naivi tai klysta.. Pamąstė juodaakė ir tyliai pridėjo: aš dar naivesnė..
Suraukusi antakius, Ateities būrimo profesorė vėl apžvelgė vaikus.
Viena Grifų Gūžtos atstovė ketino atiduoti mokytojai žiedą su ten bemiegančia oro dvasia, tačiau susvyravusi tėškėsi ant žemės it blynas ant keptuvės ir dar sugebėjo atsitrenkti į fontano atbrailą.
Supanikavusi šviežiena tūptelėjo šalia grifės ir pakraupusiu žvilgsniu persmelkė gudrųjį ponaitį Tomą.
- Nestovėk kaip įbestas, padėk! - suriko Lordess, kiti ugdytiniai tikriausiai atkreipė dėmesį, tačiau tai nerūpėjo pasimetusiai, pirmosios medicininės pagalbos nemokančiai suteikti garbanei.
Žinoma, ji puikiausiai būtų pasinaudojusi tokiu burtažodžiu kaip Enicidemer ar Plehium, tačiau nuplėšusi skiautę nuo dailiosios suknės apačios, Mikusia aprišo ja sužeistosios galvą.
- Kokia žiopla, kokia žiopla.. Per pirmąją pamoką ir duok tu man šitaip... Ehh, grifiokė.. - burbėjo po nosimi nepatenkinta ilgaplaukė. Kur gi būsi patenkintas, kai esi naujas mokytojas drebančiomis kinkomis, bandai pravesti pamokikę mokiniams, iš kampo į kampą beslankiojantiems, o dar ir traumos visokios atsiranda.
Amika pakėlė mergaičiukę ir įdavė kolegai į rankas.
- Nunešk ją į ligoninės sparną, grįžęs gausi tą Mulfidę.. Jos niekur nedings, o vat šita,- linktelėjo, berods Caroline vardu pavadintos grifės pusėn,- gali bet kada nukraujuoti. Eičiau kartu, bet čia nepasivaikščiojimas parke ir kam nors reikia globoti tuos vaikus.
Amika išbėrė visą monologą ir ėmė kramtyti lūpą, mąstydama kaip reaguos mokiniai ir ką teks jiems pasakyti.
-
Toji kolegė buvo visai nekolegiška Viljamo požiūriu. Kabinėjosi, ieškojo atsakymų į klausimus, kurie jai tikrai neturėtų rūpėti. Todėl nusprendė pasielgti gana senamadiškai. Įmantriai, nors ir nelabai mandagiai, atsakyti klausimu į klausimą.
-oh, Madam, - pratarė savuoju prancūzišku akcentu – kodėl jūs, būdama tokia žavi dama, kreipiate dėmesį į tokius nemoteriškus dalykus? – galantiškai palietė purpurinę Amikos suknelę, bei reikšmingai žvilgsniu nuvėrė tokius pat plaukus. Kai viena ypač smagi grifiukė, panelė Wilding, nusprendė, jog kietas paviršius tikrai be galo ilgisi jos pakaušio, Tomas tik suraukė antakius ir paėėjo kelis žingsnelius atatupstas, kol naujoji profesorė panikavo kaip įprasta pirmamečiams. Žinoma, pats irgi toks buvo, tačiau turėjo tikrai daugiau nei aštuoniolika, nesvarbu ką suokė pasas ar berniokiškas veidelis. Palaukęs kol moteriškos isterijos baigėsi čiupo ššeštakursę grifę į glėbį.
-mano brangioji Mikusia, - žodžių gijomis vėl nuvilnijo prancūziškas akcentėlis – jūs taip nesijaudinkite, dar kas pagalvos, jog labai bijote to, ką dirbate. O mulfidę jums leidus pasiimsiu dabar, kiemas jau bus nepakeliui kai grįšiu iš ligoninės sparno, be to ir pamoka manoji tuojaus turėtų prasidėti. Be galo dėkoju brangioji Mika. – tuo metu kol flirtavo ne ką mažiau hipnotizuojamomis intonacijomis nei mulfidė arba dar geriau sulfidė, išviliojęs švelniai paslėpė žiedelį su fėja laisvame delne ir nužingsniavo pilies link. Pusiaukelėje dar atsigrįžo, nualpėlė ramiai ilsėjosi sutvarstytą galvą laikydama ant jo peties, tiesa, ji to nežinojo, nes buvo be sąmonės. Žaliaakis metė padrąsinamą žvilgsnį violetinės mokytojos pusėn ir sukėlęs dulkių šuorą pradingo Hogvartso duryse.