Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Varlius Kovo 24, 2010, 08:33:07 pm

Antraštė: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Kovo 24, 2010, 08:33:07 pm
Ežero glūduma. Tamsu tamsu, nors į akį durk. Tai paslaptinga vieta kur joks saulės spindulėlis neprasiskverbia. Visur, tik tamsūs šešėliai, gal augalai, gal skenduoliai, o gal dar kas nors. Tai kraupių, bet didingų gyvių slėptuvė ir kartu šalis. Atsidūręs čia gali tik girdėt kaip pro šalį plaukia didingi vandeniai, undinės. Kažkur čia gyvena aštuonkojai ir net didysis ežero valdovas galvakojis. Čia atsidūrus viskas tik nuo jų malonės priklauso ir nepadės čia nei magija, nei įvairūs triukai. Čia jų karalystė ir tik čia jie saugo paslaptingą lobį, kuris čia buvo paslėptas dar gerokai iki Hogvartso pilies pastatymo. Deja jau ne vienas drąsuolis bandė jį pasiekt, bet nieko nepešė. Pavirto tik tamsos dalimi arba šmėkla neramiai besibastančia po pasaulį ieškodamas išsigelbėjimo.
Ar išdrįsi čia įženk ir susikaut su savimi, su savo baimėm? Ar išdrįsi įžengti į šį didingą, bet svetimą pasaulį?
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 24, 2010, 09:32:41 pm
Sayuri sumirksėjo akimis, tačiau jai vistiek atrodė, lyg būtų užsimerkusi. Jai visiškai nebuvo jokio skirtumo - ar atsimerkusi, ar užsimerkusi yra, tad kelias akimirkas buvo visiškai pasimetusi. Iš panikos buvo ir kvėpuoti užmiršusi, tad po kiek laiko ėmė spengti ausyse, o vanduo slėgė jos krūtinės ląstą. Say, nusiramink. Giliai įkvėpk ir iškvėpk, įkvėpk ir iškvėpk, neužmiršk kvėpavimo pratimų, kuriuos moki. Be panikos. Dar kelias akimirkas mergina plūduriavo vandenyje lyg lavonas, tačiau suėmusi save į rankas prisivertė įkvėpti. Iš karto tapo žymiai geriau. Kelis kartus giliai įkvėpusi ir iškvėpusi, mergina jau galėjo normaliai kvėpuoti - visgi burtas, atliktas dar ant kranto, veikė puikiai. Nusiraminusi, Sayuri pradėjo blaiviai mąstyti ir tarė:
- Lumos maxima. - Aišku, iš jos burnos pasileido tik didžiuliai oro burbulai, tad ji ėmė kitos, bežodžių kerų, technikos, kas jai sekėsi taip pat puikiai, kaip ištariant burtažodį garsiai. Po akimirkos, merginos burtų lazdelės galas jau švytėjo ir apšvietė nemenką plotą aplink ją. Apsidairiusi išvydo... tuštumą. Aplink nieko nebuvo, rodos ežere nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau ji žinojo, kad ilgai taip nesitęs. Sudrumstas ežero vanduo pažadina visus, net giliausiai įmigusius ežero padarus, tad reikia būti itin atsargiam. Sayuri lyg koks plūduras stengėsi išsilaikyti maždaug vienoje vietoje, kad jos broliui, amžiais nuo jos atsiliekančiam ir šiek tiek flegmatiškam, būtų lengviau ją surasti. Supratusi, jog laiko švaistyti nereikia, nusprendė apmąstyti veiksmų planą ir tik tuomet suvokė, jog ji visiškai neįsivaizduoja ką daryti toliau. Vandenyje ji atsidūrė, dideliame pavojuje - taip pat. Tačiau kur ieškoti relikvijos, kur plaukti ir ką daryti - ji neįsivaizdavo.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Kovo 25, 2010, 12:23:03 am
Panėręs Sanguinary absoliučiai nieko nematė. Tokioj tamsoj jis jau seniai nebuvo. Na gerai, buvo per dvikovas, bet nesiskaito. Kur plaukia jo sesė jis galėjo orientuotis tik pagal garsus, kurie buvo apgaulingi. Visgi čia gyveno daugybė kitų gyvių, kurie buvo anaiptol ne draugiški. Vyrui netgi sunkiai sekėsi atpažint iš kur jis atplaukė. Nuostabu, tik pasiklyst man čia ir betrūko.. Visgi Seyuri ištarus burtažodį ir aplinkai aplink ją nušvitus vyras galėjo jį iškart pamatė ir priplaukė prie savo sesers.
-Lumos Solem. - Mintyse ištarė magiškų gyvūnų profesorius. Nors ir jo lazdelė sušvito dar stipriau nei sesers, bet visgi tamsa buvo tokia tiršta jog net dvi šviečiančios lazdelės beveik nepajėgė jos praskiest. Kaip ir reikėjo tikėtis, net toks mažas šviesos spindulėlis visiškos tamsos pasauly negalėjo likt nepastebėtas. Po kelių akimirkų aplink brolį ir seserį jau galėjai išgirst tylius tylius garsus, o porą akimirkų į jų skleidžiamos šviesos ruožą patekdavo koks šešėlis. Sanguinary apėmė bloga nuojauta, tad jis nusprendė apie ją pranešt savo sesei. Mintyse jis ištarė sudėtingą burtažodį, tada švelniai palietė sesers ranką. Dabar jiedu su seserim, nors ir laikinai galėjo bendraut keisdamiesi mintimis, nė nepraverdami burnos.
-Sesutę, būk pasiruošus kautis. Rodos ne visi patenkinti mūsų apsilankymų čia. Jaučiu jog vietiniai dar nežino jog Qinzu šeimos nariams geriau nesimaišyt po kojom. Bet nors mes ir dviese geriau nesustot ir plaukt gilyn. Kas žino, ką mes ten rasim.
Sangu ėmė nert gilyn vis apsigręždamas pažiūrėt ar Sayuri viskas gerai.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 27, 2010, 08:13:44 pm
Sayuri krūptelėjo pajutusi kažką ant savo peties ir jau ruošėsi gintis, kai suprato, jog tai tik jos brolis, besistengiantis sukurti tarp jų nematomą ryšio tinklą. Mergina buvo apie tokį burtažodį girdėjusi, tačiau pati dar nebuvo niekuomet jo išbandžiusi, žinojo, kad sėkmingai burti gali tik labai labai gabus burtininkas, o menkiausia tarties ar kitokia klaida gali pridaryti siaubingus dalykus, tačiau Say broliu visiškai pasitikėjo ir kaip žmogum, ir kaip burtininku. Mergyt, ramiai, nervai pernelyg įtempti. O visą laiką laikiau save šaltų nervų asmenybe. Sayuri išgirdusi savo brolio perspėjimą, jam taip pat mintimis atsakė:
- Nesijaudink, broliuk, juk žinai, kad kam jau kam, bet kautis aš visuomet pasirengusi. O apie mūsų padėtį tikrai gerai žinau. Tuo labiau, kad vieni stipriausių padarų mes esam žemėj, o ne vandeny. Čia beveik tas pats, kas tigrą į metus į baseiną su rykliais. Na, rykliai gal ir per skambus žodis, bet... whatever. - Sayuri visai apsidžiaugė pamačiusi, kad kelią ima rodyti Sangu, kadangi ji pati nebuvo itin gerai besiorientuojanti vietovėse, o jau vandeny, net tiksliai nežinant ko ieškai - tuo labiau. Tačiau po kelių minučių, palyginus, ramaus nardymo, merginos kūnas įsitempė - dešinėje į juos plaukė kažkokia juoda dėmė. Po akimirkos Say suprato, kad tai visai ne dėmė ar koks vandens užterštumas, o būtent vandens gyvis arba netgi visas jų pulkas.
- Manau turim nemalonumų. Būtų neblogai, jei pasakytum, jog tai tavo išauginti mieli gyvūnėliai ar bent jau vandeniai, nuo kurių pakankamai lengva apsiginti...
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Kovo 27, 2010, 11:36:56 pm
Sanguinary iškart po Sayuri žodžių apie nemalonumus sustojo ir pabandė įsiklausyt į garsus, jis pats dar nesugebėjo nieko įžiūrėt. Galiausiai jam pavyko kažką įžiūrėt, bet jis dar nebuvo tikras kas ten.
-Aš dar nieko aiškaus nematau, bet turiu baisiai bloga nuojauta jog tu neatspėjai. Kaip ten bebūtų, geriau būkim drauge ir pasistenkim neišsiskirt.
Magiškųjų gyvūnų profesorius priplaukė prie savo seses, kerėjimo mokytojos ir neramiai pradėjo dairytis aplink, bandydamas ką nors įžiūrėt. Ir kodėl aš nesugalvojau susistiprint savo pojūčių prieš neriant čia, gal ir nematyčiau, bet bent jau ką nors girdėčiau.. Bet jau po akimirkos ir taip matėsi kas juos puola. Tai buvo hidra, didžiulė gerų 3-4 metrų pabaisa. Vienas iš jūrų drakonų. Ji savo galinga uodega staigai artėjo prie brolio ir sesers. Rodos tiesiog galėjai jaust iš jos visų devynių galvų sklindanti įniršį jog buvo sutrukdyta jos ramybė. Po akimirkos ji pražiojo savo visus devynis nasrus ir iš jų paleido galinga besisukančia srovę į abu žmones besikėsindama ne tik nublokšt bet ir nuplikyt.
-Deja, sesute, tai ne mano augintinis. Tiesa sakant su suaugusia hidra vandeny dar neteko susidurt, o jos ir sausumoj pakankamai pavojingos. Ir apskritai net nežinojau jog Hogvartso mokyklos ežere jos veisiasi, labai tikiuosi jog ji čia tik viena. Glacio
Sangu lazdelės pagalba ėmė šaldyti vandeny aplink save ir seserį statydamas tarsi ledo siena, kad atlaikytų hidros ataką. Šiaip ne taip jam pavyko, bet iškart po to kai hidra nustojo puolus jų siena ištirpo.
-Jei ką nors sugalvojai, laikas veikt nes ilgai šitaip neatsiginsim. O beto aš visai nenorėčiau jog čia dar kas nors apsireikštų nors įtariu šiuo metu visi vietos gyventojai bijo mūsų naujo žaliojo draugo.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 28, 2010, 05:12:52 pm
Sayuri gerokai anksčiau pastebėjo didžiulį drakoną nei jos brolis jį atpažino, tačiau iš netikėtumo negalėjo pratarti nė žodžio ir kai jos brolis panaudojo sušaldymo kerus, ji tvirtai žinojo, kad tai nepadės. Geriausiu atveju - akimirkai sustabdys hidrą, bet ne daugiau. Mergina stipriai užmerkė akis bandydama atsigauti iš ją apėmusio stingulio ir sutelkti mintis į tai, ką ji žino apie hidras. Tačiau jei net mano broliukas, pakvaišęs dėl visokių padarų, o juo labiau, tokių kaip šitas, nežino ką daryti, tuomet ką AŠ galiu padaryti? Na taip, dvikovose, su žmonėmis aš... tobula, nepakartojama and so on, bet ŠITA. Ką daryt? Hm... pirmiausia - nepsichuot. Antra - sugalvoti kaip geriausia nukauti nepažeidžiamą, ne silpnesnį, nei tikrą, sausumos drakoną, padarą, kuris be viso kito turi devynias galvas ir tiesiog alsuoja troškimu mus pasitiekti užkandžiui! Mergina stipriai suspaudė burtų lazdelę ir griebėsi pirmo į galvą šovusio burtažodžio pagalvojus apie į slibinus panašius padarus. Conjunctivitis  Burtai pataikė tiesiai į vieną iš devynių hidros akių porų ir padaras sustugo, rodės, ant viso ežero. Būtų išties fantastiška, jei jis pasikviestų dar ir kitų savo giminaičių! Silencio Padaras nustojo klykęs ir Say pasinaudojusi ta proga, dar aštuonis kartus paleido Conjuctivitis kerus į skirtingas drakono akių poras. Hidra įnirtingai žiopčiojo, tačiau dabar jau nebeišleido nė garselio, tačiau jos visas kūnas raitėsi iš skausmo.
- Broli, nebežinau ką dar galima padaryti, išskyrus nedovanotinus kerus. O gal mūsų labai nebartų jei pasišvaistytume Avadom? Norėčiau visai, seniai tą bedariau... O bendriau... nemanai, gal geriau ją būtų pakinkyti? Ir tuomet turėtume ne tik gyvūną, kuris gerai orientuojasi ir kuris išbaidys visokius kitokius mus pulsiančius gyvius, tačiau susisiekus su juo mintimis, mes galėtume išpešti iš jo naudingos informacijos. Mane kamuoja nuojauta, kad šitą padarą čia atgabeno mūsiškiai ir gali būti, kad jis ir saugo būtent mūsų šeimos relikvijas, kurių ieškome.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Kovo 29, 2010, 09:02:22 am
Sanguinary stebėdamas sesės veiksmus mąstė ką dar galima būtų padaryt. Bet tuo pačiu jis visąlaik buvo įsitempęs ir pasiruošęs atremt dar vieną hidros puolimą. Rodos Sanguinary sesės paleisti kerai suveikė nepriekaištingai. [O kaip gi kitaip?] Tačiau jie ir pakankamai įsiutino didįjį monstriuką. Dabar, kai hidra nebegalėjo nieko matyt ir riaumot nusprendė tiesiog sunaikint viską aplink. Galingais uodegos smūgiais ir vandens srovėm į visas puses bandė sunaikint žmones, kurie buvo pakankamai įžūlus jai smogt. Laimei jos įnirtingos atakos didelės žalos niekam nepadarė, nebent atbaidė drąsuolius, jei tokiu buvo, bandančius lįst į kovos zoną.
-Šaunuolė, sesut. Nuostabus darbas, niekas nebūtų taip įsiutinęs didelės vandens pabaisos kaip tu. – Vyras išvengė iš kažkur į jį atskrendančių akmenų krūvos. – O ji tikrai pikta, bet tavo idėją gera. Aš pabandysiu ją sutramdyt, o tu galėsi išpešt kokios nors informacijos apie mūsų tikslą. Visai nenustebčiau jei tu būtum teisi dėl to kaip jis čia atsirado.
Magiškųjų gyvūnų profesorius pradėjo lėtai artėt prie peraugusios hidros vis išvengdamas vienos po kitos sekančios įsiutusio monstro atakos. Hmm.. taip.. užduotis ne iš lengvųjų. Niekada nesitikėjau jog teks sutramdyt tokį monstrą ir dar vandeny, jo karalystėj. Mieliau jį užmuščiau, bet kaip sesė teisingai pastebėjo naudos tokį prisijaukinus būtų išties daug. Incarcerous Iš Sanguinary lazdelės šovė virvės ir apsivijo aplink hidros kiekvieną iš jos kaklų. Kaip ir reikėjo tikėtis tai tik dar labiau įsiutino pabaisą. O dabar sunkiausias etapas.. Vyras sučiupęs virvės galus ėmė lėtai artėt prie hidros, dabar atsidūrus jos šone šios atakos tapo mažiau pavojingos, bet visgi uodega ir toliau plakė pakankamai arti vyro. Kai jis jau buvo pakankamai arti monstro vėl ėmė leist kerus. Glacio Kaip ir reikėjo tikėtis kerai didelio efekto neturėjo tačiau vieni po kitų lekiantis kerai, monstrą visgi šaldė ir šis rimo blaškėsi vis mažiau ir mažiau. Kai šis jau buvo pakankamai nurimęs Sanguinary jo anksčiau išburtom virvėm, surišo monstro nasrus taip jog šis negalėtų išsižiot ir nukreipė jį taip jog šis žiūrėtų į jo sesę Sayuri. Tikėkimės jog jis pakankamai atvėso ir nebereiks imtis dar drastiškesnių veiksmų.
-Ką gi, sese. Dabar tavo eilė. Šis žvėrelis pakankamai ramus tad tikiuosi jog teiksis su mumis bendradarbiaut, nes kitaip teks grįžt prie tavo kitos minties ir jį tiesiog nugalabyt, kas man net labiau patiktų.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 29, 2010, 08:50:14 pm
Sayuri pakankamai ramiai stebėjo, kaip neatsargiai, tačiau profesionaliai... na, jei tai įmanoma atlikti žmogui vandenyje, tramdo juos užpuolusią hidrą. Kaip ji ir tikėjosi, po kelių minučių, o gal net akimirkų, hidra jau beveik nebegalėjo pajudėti ir po truputį raminosi.
- Pasidarbavai, tai puikiai, broliuk, o nemanai, kad būtų buvę paprasčiau atimti jai sąmonę tais nelabai sunkiais kerais, kurių tave išmokė tėvas? Juk man ji nereikalinga besimaskatuojanti savo uodega ir letenom, man užtenka, kad jos smegenys nenumirę ir aš ją iškvosiu. O gal tikėjaisi, kad prilauksiu prie jos ir sakysiu „Laba vakarą mieloji, ar nebūsi maloni ir nepasakysi kaip tu esi susijusi su senesniais Qinzu giminės atstovais?“. - Say šyptelėjusi nusisuko nuo brolio. Sutelkusi savo mintis į vieną tašką ir susikaupusi Say ištiesė burtų lazdelę ir nukreipė ją į vandens drakono galvą. Legilimens. Iš burtų lazdelės iššovęs keistai mirguliuojantis šviesos tunelis nusidriekė iki hidros. Tikiuosi šie kerai veikia ir vandenyje. Dar spėjo šmėkštelėti Sayuri galvoje ir staiga merginos galvą užvaldė pabaisos prisiminimai bei mintys. Visų pirma - deginantis skausmas, kuris kankino padarą, jam netekus akių. Toliau neaiški tamsa, vanduo aplinkui. Say jautėsi tarsi greitai atsukinėjamam filme, kurio dalyvė buvo ji pati ir po kelių sekundžių, kurios atrodė tesėsi ištisą amžinybę, viskas staiga sustojo ir vaizdas nusiramino, stabilėjo. Dar akimirka ir Say viską stebėjo tik žiūrovo akimis. Už kelių metrų po vandeniu plūduriavo dvi žmogystos. Priplaukusi arčiau, mergina pastebėjo tamsių plaukų ir žalių akių moterį kartu su kažkokiu vyriškiu. Be abejonės tai mano močiutė. Moteris buvo labai susikaupusi ir, rodės, kažką murmėjo po nosimi. Ilgai ir nesustodama, neatitraukdama akių nuo skrynios, kuri gulėjo po kojomis. Labai panašu į užkeikimą. Tuomet moteris pakilo kiek aukščiau ir... skrynia staiga išnyko. Vėl ilga tamsa, padažnėjęs kvėpavimas, besisukanti galva ir... surišta hidra priešaky, šalia - brolis, o aplink gūdi tamsa.
- Velnias. Nesuprantu kas nutiko. Arba minčių skaitymo burtažodžiai po vandeniu veikia silpniau, arba ta hidra yra protinga ir neleido man pamatyti daugiau nei spėjau. Aš tikiuosi, jog tu viską matei? Nes teoriškai, kadangi dabar esi surištas su manimi minčių sąsaja, tai turėjai pamatyti ir tai, ką man rodė hidra, tiesa? Nors tokių dalykų dar niekuomet nebuvau suderinusi, derinusi ir bandžiusi, tad neįsivaizduoju ar teorija šiuo atveju sutampa su praktiškais dalykais. - Sayuri tiriamai žvelgė į brolį norėdama suprasti ar jis matė viską ir jeigu taip, tai ką galvoja apie tai.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Kovo 31, 2010, 03:04:02 pm
Sanguinary pabandė nusijuokt, bet vos nepaspringo vandeniu. Po velnių, tas vanduo jau baigia nusibost..
-Tai aš manau, sesute, jog tau ji reikalinga tik tiek kiek ji mąsto, bet ar kartais ne tavo sumanymas buvo ją panaudot kaip transporto priemonę? Aš ją mielai ne tik kad sustingdęs būčiau, bet dar priedo ir nuskandinčiau jog mums nesimaišytų.
Pamačius kaip jo sesė įlindo į hidros smegenis Sanguinary apėmė keistas minčių ir jausmų mišinys. Ir panika, ir pasididžiavimas ir apskritai viskas kas tik buvo įmanoma. Vyras atpažino savo senelius nors ir žymiai jaunesnius nei jis atsimena. Kol moteris užkeikinėjo skrynę, vyras savo lazdelę buvo nukreipęs į jį ir paleido kažkokius sudėtingus kerus. Magiškųjų gyvūnų profesorius norėjo bėgt į šalį, bet po akimirkos prisiminė jog jis dar vis hidros mintyse. Staiga tvykstelėjo Sanguinary senelio lazdelė ir vyras akimirkai prarado sąmonę, bet po kelių sekundžių atsipeikėjo. Profesorius visas drebėjo, bet ne iš šalčio ar baimės, tiesiog tai buvo kažkoks senovinis, nepaaiškinamas drebulys. Viena akimirką jis jau buvo pradėjęs panikuot, nes nieko prieš save nebematė, bet po akimirkos prisiminė kur yra ir jog sesė visada šalia jo.
-Tai jau taip.. Įprastai šitie burtažodžiai veikia taipat kaip sausumoj, o ir hidra nepasižymėjo protu, kitaip nebūtų taip aršiai puolus. Viskas įvyko dėl mūsų senelio paleisto senovinio užkeikimo į hidrą. Atpažinau šį užkeikimą, pats jo nemokų, bet esu girdėjęs apie jį. Tiesa sakant mums labai pasisekė jog dar vis esam gyvi ir likom čia. O ir dar sugebėjom šį tą pamatyt. O gal tai ne sėkmė, o tik tai jog mes esam surišti mintimis. Kaip ten bebūtų šis užkeikimas kilęs iš žilos žilos senovės ir jis ištiktųjų galingas. Jo užduotis yra apsaugot užburtojo protą nuo įsibrovimą į jį ir ne tik. Jis netik apsaugo, bet tūtėtų užmušti bebandančius įsibraut. – Staiga vyras prisiminė jog jis dar vis prie hidros kuri buvo neįprastai rami – Ir em.. sese, mūsų hidra panašu jog irgi nebegyva.. Nežinau kam reikalinga visa ši apsauga, bet manau verta bandyt plaukt gilyn. Tik reik būt pasiruošus bet kam. Labai realu jog mūsų senelei paliko ir daugiau panašių užkeikimų.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Kovo 31, 2010, 07:43:53 pm
Sayuri vis dar bandė atsigauti po grubaus išmetimo iš hidros galvos. Tiek, kiek jos brolis nenuginčijamai galingas buvo puolamuosiuose keruose, tiek ji buvo galinga visokiuose dalykuose, kur reikėjo susikaupimo, mąstymo ir panašiai. Tad minčių skaitymo užkeikimas jai buvo vienas lengviausiai įkandamų ir niekas negalėjo pasipriešinti jam, kai juos būna paleidus Say. Toks įvykis, kai ji tiesiog ištremiama iš kito padaro galvos, būna ne kasdien, tad mergina buvo pakankamai sutrikusi ir jautėsi šiek tiek nepilnavertė. Tikriausiai pirmą ir, matyt, paskutinį kartą savo gyvenime. Nors ir puolamuosiuose bei ginamuosiuose keruose ji tik truputį atsiliko nuo savo brolio, kuris patirties turėjo dešimčia metų daugiau, nei ji pati.
- Ir aš manau, kad ne tik tokios lengvos užduotys mūsų laukia... Seneliai žinojo, kiek mes esam verti ir norėjo relikvijas paslėpti tinkamai - kad tik mes sugebėtume jas surasti. Gerai, kad šitiek laiko praleidau studijuodama močiutės dienoraštį, manau ir žinių, gautų iš jo, mum tikrai prireiks. O taip pat pritariu tau, kad reikia plaukti. Kuo ilgiau stoviniuosime, tuo mažiau šansų sekti hidros plaukimo pėdsakais, kurie mus galėtų nuvesti į vietą, kurioje ji ir saugoja skrynią. Taigi, plaukime ton kryptin, iš kurios ji atplaukė. - Mergina parodė pirštu į dešinę, kur vanduo vis dar buvo neramus. - Tai hidra, sakai, negyva? Hm... tikėjausi, jog galėsime išbandyti šią transporto priemonę. Būtų buvę greičiau... o terliotis ją gaivindama aš neturiu laiko, tad lieka plaukti patiem. Neatsilik nuo manęs. - Šįkart kelią rodė jau pati Say. Baimė bei įsitempimas buvo jau seniai praėję, dabar merginos sąmonę užkariavo azartas, užsivedimas bei nuotykių ieškojimas.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Balandžio 01, 2010, 01:33:42 pm
Sanguinary nenustebino sesės ryžtas ir užsidegimas veikt. Matyt per daug jiedu panašūs. Reikia pripažint ir pačiam vyrui sukilo azartas ir tapo principo reikalas tęst kelionę. Juk tikslas jau visai netoli, bet dar daug ko reiks patirt kol jį pasieks. Magiškųjų gyvūnų profesorius nuplaukė paskui Sayuri, kuri skubinosi paskui hidros plaukimo pėdsakus. Bet staiga jį apėmė keista nuojata.
-Sese, palauk. Čia kažkas ne taip. Turiu kažkokia negera nuojauta, o ji kaip tu žinai, manęs dažniausiai neapgauna. Pažiūrėk į savo lazdlės skleidžiama šviesa, ji nebe tokai stipri, kaip buvo. Maniškė irgi. Toks įspūdis jog tamsa aplink mus tampa vis tirštesnė ir tirštesnė. Nenustebsiu jei staiga mus apsups visiškai neperregima tamsa. Tad pasirenk įtempt visą savo klausą ir kitus jutimus. Panašu jog greitai mes šveisos nebegalėsim matyt.
Sangu priplaukė prie pat savo sesers ir nukreipė lazdelę į juos. Transcendentalaus mas Tai buvo jo mėgstamas burtažodis sustiprinantis visus jutimus, tik šįkart skirtingai nuo jo dažniausiai naudojamų kerų, šis veikė ir visiems aplinkiniams, ne tik vienam burtininkui. Po kerų panaudojimo jau brolis nusprendė vėl plaukt priekyje. Ir jo nuojauta neapgavo ir šįkart. Nuplaukus dar kelis metrus jo lazdelės skleidžiama šviesa visiškai užgeso.
-Laikykimės šalia, visai nenorėčiau jog pasiklystume ir tektu veikt po viena. Žinant Qinzu giminę manau jog tikslą pasiekt galim tik drauge.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Balandžio 01, 2010, 02:17:32 pm
Sayuri, būdama itin susikaupusi vien į tikslą, o ne aplinkybes, nė nepastebėjo kaip jų burtų lazdelės ėmė šviesti silpniau ir labai apsidžiaugė, kad brolis numatė tai, jog šviesa gali visiškai pradingti. Turėtum būti atsargesnė ir atidesnė. Kas bus, kai panašiuose nuotykiuose brolis nebus šalia? Po kelių akimirkų, Say suprato, jog jos visi jutimai, kurie iki tol buvo puikūs, yra suaktyvėję bent jau keturis kartus ir tai suteikė galimybę merginai orientuotis net ir visiškoj tamsoje. Ji jautė, kaip prieky jos plaukiantis brolis kelia silpną vandens bangavimą, todėl net nematydama jo, galėjo laisvai sekti iš paskos.
- Taip, mus išskirti būtų pats lengviausias ir tinkamiausias manevras, kadangi po vieną mes esame tikrai silpnesni, nei dviese. Tačiau nemanau, kad kas nors mėgins tai padaryti. Ypač todėl, kad visas šitas pinkles, jei teisingai suprantu, parengė mūsų seneliai. Buvau akimirką išsigandusi, kad gali pradingti ne tik šviesa, bet ir mūsų gebėjimas burti. Juk niekuomet nežinai, ką močiutė gali būti sugalvojusi, bet vėliau persigalvojau, kadangi ji taip negalėtų pasielgti. Žino, kad visa mūsų stiprybė yra magijoje. Aišku ne tik, bet tai yra pagrindas. Tiesa, tu žinai kur plauki? Nes manau, jog man reikėtų susikaupti ir pamėginti atlikti vieną subtilų dalyką, kurio mane išmokė motina. Tai truko labai ilgai ir reikėjo įdėti daug pastangų, kad būčiau bent kiek įvaldžiusi. Žodžiu, tu juk žinai, kad mūsų motina, tai meditavimo ir koncentravimosi meistrė. Ir ji, per daug praktikos metų, išrado būdą, kuriuo pasinaudojus galima pajausti visus gyvūnus, daiktus ir panašiai, savo mintyse. Manau jog tai ir yra visa gudrybė. Močiutė pamėgino atimti vieną pagrindinių juslių, kad išbandytų mus. Nes kol kas tik aš, mama ir ji pati žinojo apie šį magišką būdą. Na, ką manai? Gal pamėginti? Tiesa... jis atima labai daug jėgų ir koncentracijos, tad būčiau labiau pažeidžiama. - Ir staiga Say eilinį kartą užsimodama irtis, rankomis sugraibė kažką kietą.
- Palauk, broli, regis šį tą užčiuopiau. - Mergina pirštais tyrinėdama daiktą, kuris rodėsi akmeninis ir grublėtas, jautė kiekvieną įdubimą bei iškilumą. Tuomet ėmė leistis gilyn, į ten, iš kur ir buvo iškilęs šitas, rodės, stulpas. Ir tuomet, pirštais pajautė kažką naują - keistus ornamentus. Kiek ilgiau patyrinėjusi, suprato, jog tai kažin kokios raidės. Dar po kelių minučių ji pakvietė Sangu.
- Žiūrėk, štai čia. Jauti? Raidės... - Dar kelias minutes tyrinėjusi tai, kas buvo išraižyta ant akmens, Say išsišiepė:
- Memento Mori. Čia tikrai parašyta memento mori. Bet juk negali būti, kad močiutė arba senelis pasirinktų tokią nuvalkiotą frazę? Ir ką ji galėtų reikšti? Nieko nebesuprantu... O gal čia... kapas?
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Balandžio 05, 2010, 05:07:47 pm
Sanguinary nebematė savo sesers Sayuri, bet šiai prašnekus jo sustiprėją jutimai padėjo ją rast. Vyras iš lėto, įtempęs visus savo jutimus ir pasiruošęs, bet kam pradėjo plaukt link Sayuri. Jis kaip jo sesuo pradėjo pirštais tyrinėt kapą. Tai iš tiesų buvo jis. Hmm.. Memento Mori..
-Panašu jog tai išties kapas, bet aš jaučiu ir dar kai ką. Nuo šito kapo sklinda stipri juodosios magijos, juodosios energijos banga.
Magiškųjų gyvūnų profesorius dar kartą pirštais perbraukė per du žodžius, kurie čia, tokioj vietoj, akivaizdžiai netiko. Panašu jog paskutinis vyro veiksmas čia akivaizdžiai buvo nereikalingas. Gal būt pajutusios žmones raidės pradėjo skleist nepaprastai ryškų geltonai žalią švytėjimą, kuris sugebėjo perskrost net tokią tirštą tamsą. Palaipsniui švytėjimas vis stiprėjo, toks įspūdis jog po truputį vis griauždamas kapą, kol šis pagaliau pranyko šviesoje. Po akimirkos brolis ir sesuo pajuto stovintys ant tvirtos žemės kažkokioj apvalioj patalpoj, tarsi šventykloj. Visoj patalpoj stovėjo įvairios skulptūros vaizduojančios įvairiais pabaisas. Susidarė toks įspūdis, jog šios seka kiekvieną žmonių judesį. Kitame salės gale, tarp brolio ir sesers senelių skulptūrų, sklandė būtybė visa savo esybę spinduliuojanti mirtį. Iš išvaizdos ji priminė gerai šarvuotą žmogų, bet akivaizdu jog tai nebuvo žmogus. Vietoj apatinės kūno dalies, sklido tik žalias švytėjimas. Vienoj rankoj padaras laikė sunkų vėzdą, kitoj didžiulį skydą. Ant kaklo jam kabėjo pakabukas skleidžiantis žalią šviesą. Iš po jo šalmo, matėsi dvi akys, kurios kaip ir viskas kitkas ir skleidė žalią švytėjimą.  Pati būtybė buvo aukštesnė už žmogų.
Sanguinary apsidairė aplink, viena akim sekdamas padaro veiksmus. Kaip vyras ir tikėjos, jokio galimybių atsitraukt čia nebuvo, bet vyrui už akių užkliuvo kitas dalykas. Netoli jo sesers Sayuri gulėjo močiutės užrašų knygelė, prie Sanguinary senelio kardas ir lankas.
-Rodos, sese, tai paskutinis mūsų senelių išbandymas. Aš net neįsivaizduoju kas ten per padaras, bet akivaizdu jog mums teks su juo kautis, jei norim iš čia išeit gyvi. Tikiu jog nuėję taip toli mes galim laimėti, tad nenuvilkim savo senelių.
Vyras ant peties užsimetė lanką, o į ranką paėmė kardą, kitoj rankoj dar vis belaikydamas savo lazdelę.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Balandžio 05, 2010, 08:03:41 pm
Akimirka akinančios šviesos ir net nespėjusi suprasti kas, kaip ir kodėl - Sayuri pajuto atsitrenkusi į žemę. Kas per velnias?... Sumirksėjusi akimis, suprato esanti ne kur kitur, bet kažkokioje šventykloje. Patalpa buvo apvali bei blausi ir nors nebuvo pripildyta lediniu ežero vandeniu, tačiau visa tiesiog trenkė šalčiu. Oras joje buvo priplėkęs ir slogus, tačiau mergina įkvėpė jo pilnus plaučius - buvo pavargusi kvėpuoti burbulinėje galvoje, išburtoje prieš neriant į ežerą. Greitai pašokusi ant kojų, nes kažkokia galia ją buvo parbloškusi žemyn, Say apsidairė - po akimirkos nusiramino, šalia pamačiusi brolį. Kaip gerai, kad nors jis čia. O jei mano baimės būtų pasitvirtinę ir mus būtų atskyrę - jau būtų ne kas. Tačiau jo virpantis balsas jai pasitikėjimo nekėlė. Tokio ji dar tikriausiai niekad nebuvo girdėjusi, todėl staigiai apsižvalgė dar kartą. Šį kartą pastebėjo tai, kas prieš tai nežinomu būdu jai praslydo pro akis - ta pačia akinančia, šleikščiai geltonai žalia spalva švytintis padaras. Sayuri visu kūnu jautė sklindančią juodosios magijos energiją, nuo jo.
- O mūsų seneliai buvo ne iš kelmo spirti... jauti kokio stiprumu juodoji magija čia panaudota? Kažkas... nerealaus. - Merginos kūnu ėjo sumišę šiurpuliukai - nei tai baimės, nei pasidižiavimo, nei susižavėjimo. Tik tuomet, kai jos brolis pasilenkė ir kažin ką paėmė nuo grindų, Sayuri sugebėjo atitraukti akis nuo žmogystos ir pažvelgti žemyn. Prie jos kojų gulėjo močiutės dienoraštis. Po tiek, kiek čia įvyko, nesugebėjo net nusistebėti, tik pasekusi brolio pavyzdžiu, pakėlė jį nuo žemės. Tai kaip man jaustis? Jis tai turi bent jau kažkokį... normalų ginklą, su kuriuo žino kaip elgtis. O aš ką galiu padaryti? Taip, daug žinių esu pasisėmusi iš šios knygutės, tačiau kaip ji man gali padėti būtent tokioje situacijoje???
- Broli, apsidairyk, niekur nematai kitų relikvijų? Ir dar... lauksim kol jis mus puls ar mes pulsim pirmi? O gal... - Sayurei šovė mintis - gal jis net nenori su mumis kautis?
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Balandžio 06, 2010, 02:03:01 pm
Sanguinary karštligiškai sukdamas smegenis galvojo kaip išsisukti iš susidariusios situacijos. Turbūt pirmą kart gyvenime jis buvo tokiam pavojui. Jis bijojo ne dėl savęs, šiaip ar taip ne pirmą kart gyvenime žvelgė mirčiai į akis, jis bijojo dėl savo mylimos sesers, kad tik jai nieko nenutiktų.
-Bijau, sesute, jog čia daugiau nieko nėr, o ir tas padaras nusiteikęs nedraugiškai.
Tarsi patvirtindamas šiuos žodžius keistasis padaras puolė užsimodamas savo didžiuliu vėzdu. Sanguinary instinktyviai ištarė burtažodį ir paleido kerus į jį:
-Avada Kedavra
Deja rodos kerai tik dar labiau jį sustiprino. Padaras puolė ir vožė Sanguinary su vėzdu į petį, iš šio akimirksniu ėmė sunktis kraujas. Sanguinary pametė savo lazdele. Po velnių.. O jis stiprus ir panašu jog kerai jam jokio įspūdžio nepaliko.. Ką gi, laikas prisiminti savo kovos kardu įgūdžius, gal todėl jis čia yra.. Antrąjį smūgį jis pabandė atremti savo kardu, ir šiaip ne taip jam pavyko. Sayuri, nežinau ką tu perskaitei toj užrašų knygutei, bet tikiuosi ką nors imsi daryt. Ilgai aš taip neatsilaikysiu.. Po dar vieno atremto smūgio magiškųjų gyvūnų profesoriui į galvą šovė mintis.
-Sese, tu visada pasižymėjai stipriu susitelkimu ir stipria minties galia. Atsimenu tokia jėga turėjo ir mūsų močiutė. Kažkada ji mane linksmindavo atgaivindama žiobarų skuptūras. Manau tos pabaisų skulptūros čia ne veltui yra, pabandyk jas atgaivint, turi jas suvaldyt. Manau tik su jų pagalba galim laimėt. Tokioj situacijoj aš ilgai nepajėgsiu atsilaikyt.
Su lyg paskutiniais žodžiais vyras atlaikė eilinį smūgį ir pabandė pats pult, bet gigantiško skydo buvo nublogštas į šalį lyg niekur nieko, o senelių sutvėrimas grėsmingai atsigręžė į Sayuri.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Balandžio 06, 2010, 03:00:27 pm
Sayuri išpūtusi akis žiūrėjo kaip padaras tarytum kokį energijos šaltinį susiurbė mirtį nešančius kerus į savo kūną ir tapo netgi agresyvesnis nei prieš Sanguinary ataką. Stebėdama, kaip jos brolis bergždžiai mėgina atsilaikyti prieš geltonai žaliai švytinčią, mergina ragino savo smegenis galvoti. Jei brolio paleistus kerus, kurie tiesiog alsuoja juodąją magiją, kad ir kokie banalūs būtų, ta pabaisa sugėrė tarytum gyvybinės energijos šaltinį, reiškia, jog ji minta juodąja magija ir yra tiesiog sklidina jos... Tokie padarai buvo aprašyti močiutės dienoraštyje! Ir iš jų galima pasisemti naudos... tai yra patobulinti savo burtų lazdelę, tik kad prisiminčiau tiksliau... Say karštligiškai vartė dienoraštį, tačiau iš tos įtampos niekaip negalėjo rasti reikiamo puslapio ir staiga ji tarytum sugrįžo į praeitį - prisiminė tą vakarą, kai skaitė apie Mirties Šmėklas, prisiminė tą akimirką, kai ją tiesiog apėmė manija vieną dieną surasti tokią ir ją materializavus patobulinti savo burtų lazdelės galias. Laikui bėgant - jos paieškos tapo antraplanės ir dabar jai svarbiausia buvo - surasti šeimos relikvijas. O dabar, kai Sayuri suprato galinti suderinti abu - tiesiog nušvito:
- Broli! Tu visiškai teisus, šios skulptūros gali pasidalinti juodosios magijos krūvį ir tuomet šis padaras taps visiškai nepavojingu. Negana to - mūsų burtų lazdelės taps mažiausiai du kartus stipresnės IR mes prisikasėme tikriausiai prie dar kelių relikvijų. Tiesa pačios relikvijos bus paslėptos kažkur čia, o pirmiausiai reikia sutramdyt šitą mielą būtybę. Tik duok man truputį laiko. - Sayuri atsistojo tiesi it lenta, suglaudusi kojas, o rankas nuleidusi prie šonų.  Vienoje iš jų laikė burtų lazdelę, tačiau jos kūnas buvo atsipalaidavęs. Jos akys buvo užmerktos, o galva nulinkusi žemyn. Kelias akimirkas Sayuri atrodė lyg ir pati pavirtusi į vieną iš daugelio statulų, tačiau geriau įsižiūrėjęs galėjai matyti kaip kruta jos lūpos. Tyliai tyliai ji po nosimi murmėjo it litaniją išmoktą užkalbėjimą. Po truputį nuo jos kūno pradėjo driektis lengvas it šilkas ir vos vos švytintis energijos srautas, kuris pradėjo išsiskirt į daug šakų, o jos savo ruožtu apsivijo kiekvieną skulptūrą. Dar kelios akimirkos ir skulptūros visos lyg viena sujudėjo. Vienas nedidelis judesys, o paskui jį sekė didelis girgždesys ir dundėjimas. Penkios statulos nulipo nuo savo pjedestalų ir atsisuko į Sayuri kuri jau buvo atsimerkusi, tačiau dabar, skirtingai nei pirma, įsitempusi. Vis dėlto, valdyti penkias statulas iš karto - buvo ne juokas.
- Eikit ir sutramdykit ją. - Mergina galva mostelėjo švytinčios pabaisos, su kuria vis dar stengėsi susidoroti jos brolis, pusėn.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Balandžio 12, 2010, 02:06:26 pm
Sanguinary absoliučiai nieko negirdėjo ir nematė prieš save, jis tik stengėsi išgyvent ir apgint sesę. Kai pabaisa vyrą nubloškusi skydų po paskutinio jo puolimo nusisuko į Sayuri šiam pasitaikė puiki proga sužalot pabaisą. Magiškųjų gyvūnų profesorius lėtai atsistojo, iškėlė savo senelio, o dabar jau jo paties kardą aukštai į orą ir apimtas pykčio smogė pabaisai į nugarą. Kaip bebūtų keista smūgis kardu pabaisa sužeidė, iš žaizdos pasklido ta pati žalia šviesa. Deja po sužeidimo baidyklė vėl atsisuko į Sangu ir vienu vėzdo smūgiu rodos sutrupino kelis vyro šonkaulius į smulkiausius gabaliukus. Iš skausmo šis vos neprarado sąmonės, o pabaisa užsimojo dar vienam smūgiui.
Staiga lyg pro miglą  vyras išgirdo savo sesers Sayuri balsą:
-Eikit ir sutramdykit ją.
Jau po akimirkos su didžiausiu triukšmu akmeninės statulos pajudėjo ir patraukė pabaisą nuo vyro. Dar po akimirkos statulos pradėjo mirties pabaisą plėšyt į gabalus. Po minutės, gal dviejų, Sanguinary to pasakyt tiksliai negalėjo, pabaisa buvo sunaikinta. Liko tik ryški žalia šviesa jos vietoje su savimi naikindama ir statulas. Nuo šios tokios pačios žalios šviesos gijos nutįso ir į brolio ir sesers lazdeles, staiga viskas baigėsi lyg nieko ir nebuvo, tik jų senelių statūlos pajudėjo pasisukdamos taip jog tarsi sudarytų vartus į kitą patalpą iš susipynusių rankų.
Nors vyras buvo eilinį kart visas sužeistas, nejausdamas viso sutrupinto kairiojo šono, jis pasikėlė. Šiaip ne taip pasiėmė savo lazdelę ir remdamasis kardu, tarsi senukas lazdele, šypsodamas priėjo prie sesės. Jis jautė neapsakomą pasididžiavimą savo seserim, kuri šįkart išgelbėjo jam gyvybę, o gal ir sielą.
-Manau mes išlaikėm ir paskutinį išbandymą. Šaunuolė, sese, jei ne tu ko gero būčiau čia pakratęs kanopas anksčiau laiko. Manau ilgiau čia pasilikt nebeapsimoka ir laikas eit ten kur mūsų seneliai rodo. Eime pro vartus sesute, įtariu ten mūsų trokštamas lobis arba bent kitos, tolimesnės nuorodos. Tik aš, kad ir kaip mėgčiau kovot, tikiuosi jog daugiau to šiandien neteks patirt. Kas per daug tas nesveika kaip sakoma.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sayuri Qinzu Balandžio 13, 2010, 09:22:25 pm
Sayuri su palengvėjimu stebėjo, kaip jos pažadintos statulos doroja Mirties Šmėklą. Tačiau kuo ilgiau pabaisa priešinosi, tuo daugiau jos gyvybinės energijos naudojo statulos. Po kelių minučių, Say jau sukosi galva ir buvo labaisilpna, tad ji pasirėmė į artimiausią sieną. Dar akimirka ir mergina jau būtų apalpusi, tačiau staiga, ties krūtine, toje vietoje, kur kabėjo senelio paliktas medalionas, Say pajuto spaudimą ir į jos kūną pliūptelėjo nauja energijos banga. Tai štai, kokia šios relikvijos galia! Pagaliau supratua. Joje galima kaupti energiją ir tuomet, kai jos prireikia, kūnas jos pasiima būtent iš šio papuošalo. Kaip gerai, kad buvau jį užsidėjusi, kitaip, šis triukas su statulų pažadinimu galėjo baigtis blogai... dar kelios minutės ir padaras pasidavė - statulos galutinai jį pribaigė. Ji nebuvo sakiusi broliui, jog šis triukas, su statulų pažadinimu atima itin daug jėgų, o kuo daugiau statulų ir kuo daugiau energijos reikalaujantį darbą jos atlieka - tuo daugiau gyvybinės energijos jos sunaudoja. Dar prieš pažadindama iš akmens nukaldintas statulas, Say žinojo, jog visa tai gali baigtis labai blogai, tačiau jos kūną išgelbėjo viena iš daugelio šeimos juodosios magijos relikvijų. Pakėlusi galvą į brolį, ji pažvelgė į jį keistu žvilgsniu, bet tuomet jos žvilgsnį patraukė kitas reginys - gyvos statulos vėl pajudėjo ir sudarė tarytum vartus iš sukabintų rankų.
- Na ką. - Mergina keliais rankų mostais nusipurtė dulkes nuo drabužių. - Tu teisus. Tikrai nereikia nieko laukti. Aš jau atsigavau, o kaip - papasakosiu prie progos. Jei nori žinoti - supratau kaip veikia antroji mano rasta relikvija - senelio medalionas. Bet viskam yra tinkamesnis laikas ir vieta, o dabar užbaikime tai, ką pradėjome. - Ir ryžtingai žengė pro vartus. Kelias akimirkas nieko nebuvo matyti ir ją apgaubė visiška tamsa, dar po kiek laiko viskas nušvito itin ryškiomis šviesomis ir mergina turėjo prisidengti akis, kadangi šviesa itin akino. Palaipsniui ji išblėso, lyg būtų išsisklaidžiusi tarytum blogas oras pro atvirus langus, ir Sayuri jau galėjo apsižvalgyti. Nesuprato kur yra, kadangi tai nebuvo patalpa - nebuvo sienų, lubų ar grindų, tačiau nebuvo ir laukas. Suprato patekusi į kažin kokią erdvę, esančią tarp pasaulių. Apsidairiusi nusiramino - kadangi už jos sėkmingai į čia atkako ir Sanguinary, nors visas suplėšytas ir kraujuotas, bet su juo ji jautėsi žymiai saugesnė. Apsipratusi naujoje erdvėje, mergina žengė kelis nedrąsius, kadangi po jos kojomis nieko nebuvo, žingsnius. Nenukritusi ir neprasmegusi bala žino kur, Say įsidrąsino ir dar šiek tiek paėjo įvairiomis kryptimis toli nenuklysdama, tačiau kad ir kiek ji dairėsi - aplinkui buvo beribė tuštuma. Tuomet jos galvoje ėmė kartotis žodžiai: „Memento Mori“ ir nieko nelaukusi, mergina juos beveik nevalingai ištarė balsu. Tai suveikė tarytum burtažodis ir viskas aplinkui vėl ėmė kisti. Nežinia kiek laiko praėjo, o gal jo visai nepraėjo, kadangi šioje erdvėje nebuvo nei laiko, nei materijos, o tuomet nežinia iš kur atsirado skrynia. Nejaugi taip paprastai? Negi viskas taip... nesudėtinga? O gal... tai tik skrynia? Bet kurio velnio čia jai stovėt, jei joje nėra relikvijų? Sutrikusi pažvelgė į savo brolį, kuris vis dar nekrutėdamas stovėjo už kelių metrų.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Varlius Balandžio 14, 2010, 04:26:01 pm
Pagaliau viskas baigėsi. Sanguinary palaukė kol jo sesė ryžtingai žengs pro vartus. Pats jis nebuvo toks ryžtingas, visgi ši kova pareikalavo nežmoniškai daug jėgų ir sveikatos, o vyras ir taip buvo visas sužalotas, nors ir nebekraujavo, bet sulaužytus kaulus nežmoniškai gėlė skausmas. Kai tik iš čia išsinešdinsiu turėsiu pasiimt pora savaičių atostogų, ir šįkart atostogausiu ne ieškodamas naujų nuotykių ir bastydamasis po visą pasaulį ir kitas materijas, o ilsėdamasis savo name ant jūros kranto ir uolų. Kažkaip per daug visko paskutiniu metu. Pora dvikovų, pamokos su vaikučiais kuriems mieliau sprandus nusukčiau nei jiems dėstyčiau ir dabar šitai. Kad ir kaip gerbiu senelius, bet jų išbandymų galėjo ir nekurt, gi žinojo jog vistiek mudu su sese juos įveiksim.. Magiškų gyvūnų profesorius pasiramsčiuodamas savo kardu irgi žengė pro vartus.
Jį kaip ir sesę iš pradžių apgaubė absoliuti tamsa, o iš kart po jos sekė stulbinančiai ryški, akinanti šviesa kuri netrukus ir baigėsi. Vyras apsižvalgė ir suprato jog jie pateko į dar vieną svetima pasaulį. Nuostabu.. Tiesiog nuostabu, vėl svetimas pasaulis. Va iš kur aš paveldėjau polinkį į juos, pasirodo iš senelių. Tikiuos šįsyk nebebus jokių nenumatytų triukų.. Profesorius nors ir būdamas smarkiai sužeistas vėl įsitempė kaip styga ir su katinišku budrumo pradėjo stebėt aplinką. Jis išlėto priėjo prie sesės, kuri jau buvo kažkokiu būdu atradimus skrynią. Ši buvo akivaizdžiai senovinė ir vyras buvo tikras jog tai ta pati skrynia kurią jie matė viso šito reikalo pradžioje kai jo sesė Sayuri įsibrovė į hidros galvą.
-O žinai, turėsi papasakot kaip tu čia atradimai tą skrynią. Jei tu leisi, pabandysiu ją atvert.
Vyras lėtai ranka perbraukė per skrynios dangtį, tada visą korpusą, bet nepajuto jokių spynos požymių. Jis užsimerkė, sutelkė visą jam likusį susitelkimą į skrynią. Jis pajuto galingą juodąją magiją, kuri šįkart buvo persimaičius su kažkuo kitu, neregėtų, bet draugišku ir šiltu.
-Manau, jog čia ir yra tai ko mes taip ilgai siekėm. Nors nuo jos sklinda juodoji magija, bet jaučiu jog ji bus mums draugiška.
Sanguinary vėl uždėjo rankas ant skrynios, šįkart ant to vietos kur turėtų būt jos spyna. Jis panaudojo senovinę techniką išmokta iš senelių ir sutelkė visą savo gyvybinę jėgą į rankas. Iš jų, dalis šios energijos perėjo į skrynią ir ši atsivėrė. Jos turinio nebuvo galima matyt, tik vėl akinančią šviesą.
Kai viskas baigėsi jiedu su sese pamatė vėl atsidūrę ežero paviršiuje netoli salos, ten kur viskas ir prasidėjo, tik dabar jų išsvajotos relikvijos buvo pas juos. Vyro skydas ir šarvai kadaise priklausę jų seneliui ir sesers durklas, apyrankė, žiedas ir dar medalionas kažkada priklausę jų seneliai.
-Sese, panašu jog mums pavyko. – Vyras nusišypsojo, tik dabar pajutęs jog kažkokiu būdu atgavo jėgas ir nebėra sužeistas. – Siūlau susirast priešininkų ir išbandyti mūsų naują turtą du prieš du dvikovoje.
Vyras lėtai nuplaukė į salą
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sharlotte Lapkričio 12, 2010, 08:20:10 pm
Sakysite juokinga? Sakysite kvaila? Taip, tai tikrai nesąmonė, galvojo Shar. Visu pirma tai, kad mergaitė išsibūrusi virš galvos burbulą, nėrė į pačią ežero glūdumą. Ji norėjo pabėgti iš mokyklos, iš tos kasdienės rutinos į tuščią povandeninį pasaulį. Toli nuo baimės, džiaugsmo ir vis tų pačių pasikartojančių, apsurdiškų dalykų, kurie gyvenimą tik apkartindavo.
Kai Sharlotte pasiekė patį ežero dugną, ji atsigulė. Didelio ir gražaus sapno galia, privertė mergaitę užsimerkti ir smekti vis gilyn ir gilyn.
                                                                                    *
Po geros valandėlės pabudusi Shar pirmiausia pamatė grupelę vandenių su aštriomis ietimis. Vienas jų, ryžais plaukais, pradūrė mokinės deguonės burbulą. Sharlotte pradėjo dusti, bet šiaip ne taip sugraibiusi lazdelę, išsibūrė naują. Kiti vandeniai juokėsi.
- Eisi su mumis. Tu - įsibrovėlė,- kalbėjo tas pats ryžikas.
Nieko nėr ką daryt... Shar žinojo, kad pakliuvo į labai didelę bėdą ir kad tik atsitiktinumas ją išgelbėtų. Pasinaudoti kerais - irgi nepavyks, nes vienas tų žvynuočių ją atėmė. Mergaitė užsimerkė ir leidosi lengvai vedama. Bet žinoma ji neiškentė, kai jie įėjo į miestą. Kalnai mažų akmens nameliukų su pajuodavusio aukso stogais... O už jų, didelį, taip pat pajuodavusio aukso rūmai.
- Pavėlavai, Ašaranai,- galingu balsu prabilo vandenių karalius.- Kas ta mergiūkštė?
- Ji, Valdove iš tos mokyklos viršuje,- nusilenkė Ašaranas.
- Koks tavo vardas, mergiūkšte, iš tos mokyklos?- tarė Valdovas.
- Sharlotte De Momss. Ir aš visai ne mergiūkštė, tu nususęs žvynę,- šaltai iškošė Shar.
Daugelis vietinių aiktelėjo. Turbūt suprantat kodėl.
- Nedrysk taip su manimi kalbėt!
- O kodėl ne? Ką, tu mane pietums suvalgysi?- nusišaipė mergaitė.
O dabar jau visas kaimas aiktelėjo ir žiūrėjo pakraupusiais veidais.
- O būtent tai aš ir padarysiu.
Sharlotte aiktelėjo, bet ji buvo įsitikinusi, kad niekas negirdėjo, nes vandeniai iškėlė ietis rėkė.

                                                                                *
- Ką tu čia darai?- pro grotas pamačiusi draugę, sušuko varniukė.
- O ką tu manai? Aišku gelbėju tave,- nusišaipė Ky.
Ji taip pat dėvėjo deguonės burbulą, kad galėtų kvėpuoti. Atrodė keistai...
Po gerų dešimties minučių, Ky ir Shar jau buvo ant kranto ir dūsavo. Pirmoji prabilo Sharlotte:
- Ačiū. Jei tavęs ten nebūtų buve, jau būčiau suvalgyta vakarienei,- nusijuokė mergaitė.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 12, 2011, 11:47:46 pm
Dohandhan'as atvyko prie ežero savo šeimininko paliepimu jam reikia surasti perlą.Tikrai keistas pasaulis tik atsitempia jau užduoti duoda. Na kagi teks keisti pavidala į ka čia pasikeitus?Gal rykliu bet ne ežeras čia seklus. Ai nereikia stokoti fantazijos.Dohandhan'as atsistojo vandenyje ir pasivertė gyviu kuris panašus į ryklio didžio piranija. He he he šeimininkas bent jau leido gasdinti visus vandenyje.Dohandhan'as Nuplaukė ieškoti perlo. Staiga jis pamatė didžiulį šešėlį artinantis prie jo. O pragare kodėl visi plaukia prie manes kai būnu žuvis? Na ką reikia tą kvala gyvuli sudraskyti ir supjausčius suryti.Dohandhan'as Vėl pakeitė pavidala šį karta jis buvo baisus ryklys kurio dantys buvo tokie smailūs kad lengvai galėjo perkasti kaukole. Dohandhan'as pasiruošė kovai visas isitempė ir pasivertė nematomu. Jis matė kaip sutriko kvailas padaras kai nieko nepamatė toje vietoje kur katik buvo Dohandhan'as. O jis tuo metu bandė atpažinti givūna kuris plaukė prie jo.Gal tai aštunkojis?ne jis be kojų tik su pelekais ir yra didžiulis. Hm ką čia veikia ryklys?Pasirodė kad tas riklys visai tokio pavidalo kaip ir Dohandhan'as.Velnias iš kur galėjau žinoti kad šioje žemėje yra tokių padarų? Na ką teks jį tiesiog suplėšyti prieštai išvirus.Dohandhan'as pasitelkė savo magijos gales ir toje vietoja kur buvo kitas ryklys užvirė vandenį tokį karšta kaip karščiausia ugnis. riklys per sekunde išvirė.Pirmas priešas pašalintas.Dohandhan'as nusyšipsojo nors kai esi ryklys tai reiškia:'' Aš tave suėsiu.'' Na ką reikia to prakeikto perlo ieškoti.Dohandhan'as nuplaukė toliau ir pasitelkė regėjima kad galėtu matyti visą ežerą. Staiga jis pajuto kitą džiną.One nejaugi dar džina reikės nurunkti? To jau perdauk.Dohandhan'as pradėjo greitai dairytis. Pagaliau pamatė perlą kuris buvo baltas kaip grynas pienas.Štai. O dabar visu greičiu pirmyn!Dohandhan'as pasivertė beveik mikroskopine bet labai greita žuvyte. Po kelių sekundžiu jis pajuto kad jį seka. Dohandhan'as  norėjo atsigrešti bet prisiminė užduoti todėl dar pagreitino. Kai buvo jau prie perlo pasivertė žuvimi kuri buvo panaši į erelį. Jis griebė perla ir visu greičiu pasileido link paviršiaus. Tik staiga pajuto kad kaškas sugriebė jį už kojos net neatsigreždamas jis pasiuntė stipria povandenine srove tam padarui ir išsilaisvino. Kai pagaliau iškilo į paviršiu pavirto savo pradiniu atvaizdu.Pirma užduotis atlikta penkios minutės trisdešimtšešios sekundės. Neblogai kaip tokiam seniui.Dohandhan'as nusyšipsojo ir nuskrido vykditi kitos užduoties.


((aš čia Dante pamokai))
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Ema Evans Rugpjūčio 13, 2011, 05:02:34 pm
Ežero glūdumoje atsirado verpetas. Jis didėjo, didėjo, kol iš jo išlindo džino kūnas.
Hm, šiuo pavidalu man bus nepatogu plaukioti. Ir kuo gi man pasivertus... Sugalvojau. Vandenis - puikiausia išeitis.
Po kelių akimirkų mergaitė su gyvatės liežuviu pavirto dailia juodaplauke vandene. Matomas vaizdas pasikeitė. Vaizduose buvo daugiau mėlyno atspalvio.
Ophiuchus neregėtu greičiu pasileido gilumos link. Staiga iš priekio išniro kitas vandenis su ietimi ir kažką sugergždė. Džinas atsakė tokiu pat gergždimu. Staiga vandenis atkišo savo ietį džino link. Jo veidas tapo pykčio veriama grimasa. Džinas nieko nesakė tik kraugeriškai nusišypsojo ir iškėlė delną.
- Ustrixano nuplisan, - tarė džinas ir visas vandenio kūnas tapo nusėtas skausmingom pūslėm. Vandenis tik sušnypštė ir nuplaukė į žoles. Džinas pasileido toliau. Tuos pačius kerus panaudojo ir prieš gabikius, įsikabinusius jam į uodegą. Tačiau išnirus prieš akis undinei, jis staiga sustojo. Jie gal penkias minutes įdėmiai žiūrėjo vienas į kitą, tada prabilo undinė.
- Ko čia ieškai žemės demone? Ne vieta tau čia...
- Vykdau užduotį. Kuo greičiau leisi man keliauti toliau, tuo greičiau išsinešdinsiu. Argi ne to tu nori?
- Hmmm, ne. Dabar noriu skaniai papietauti, - tarė undinė ir neregėtu greičiu pasileido džino link. Tačiau džinas lengvai išsisuko.
- Incarcerous, - tarė Ophiuchus ir undinę surišo virvėmis, tačiau ji lengvai jas nusiplėšė ir puldama pasileido dar kartą.
- Petrificus Totalus.
Undinė iš pykčio pasileidus nežmonišku greičiu link demono, nespėjo išsisukti nuo stingdymo kerų ir, negalėdama plaukti, nugrimzdo į ežero gilumas. Džinas apsidarė aplink ir pamatė milžinišką austrę, prisitvirtinusią prie akmens.
- Alohomora, - austrė prasivėrė ir atidengė gražų melsvą perlą. Džinas jį paėmė ir užvėrė austrę taip, kaip buvo. Oras aplink vėl suraibuliavo ir džinas dingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 13, 2011, 06:08:59 pm
Dangyje pasirodė paukštis kuris labai dideliu greičiu skrido ežero link. Būdamas jau arti žemės jis atvirto į sau priimtiniausia pavidalą. Ežero pakrantėje stovėjo aukšta figūra. Plaštakos iki alkūnių buvo apžėlusios kailiu, ant peties buvo milžiniška išdeginta stilizuotos lapės tatuiruotė. Jis turėjo šviesiai rudus plaukus siekiančius mentes, kurių puse buvo supinti į dredus, o kiti - į kasą. Nusipurtęs nuo erelio plunksnų jis pažvelgė gilyn bandydamas ką nors ten įžiūrėti. Nenorėdamas daugiau gaišti jis paliko du pirmus daiktus ir šoko į vandenį. Šlykštus vanduo pagalvojo jis sau, bet nieko pakeisti jis vis tiek negalėtu.
Plaukdamas jis išdaužė ne mažiau nei tuziną visokių neaiškiu undinių, baidyklių ir visokių kitokių padarų kurių nebuvo anksčiau matęs. Jis suprato tik vieną. Perlas bus giliai po vandeniu. Jis leidosi vis giliau ir giliau kol pagaliau pasiekė dugną. Netoliese buvo maža ola kurioje kaip ir buvo galima tikėtis gulėjo mažytė skrynelė. Jis nurėžė spyną nuo dėžės ir pagriebęs perlą pasileido iš vandens.
Susirinkęs du likusius jis nusišypsojo didžiuodamasis savimi. Atsistojęs jis dingo vėjo sūkuryje.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 13, 2011, 09:23:41 pm
Iš požemių atsidūrusi prie ežero demonė apsižvalgė ar nematyti Arcadės. Tačiau jos nesimatė, tad demonė įlipo į vandenį. Vanduo turėjo būti šaltas, tačiau Gadna to nejautė ir pasivertusi didele žuvimi ėmė plaukti gilyn. Po kurio laiko demonė pajuto, kad yra tikrai ne viena. už jos buvo būrys gabikių, kurie norėjo įsitraukti demonę gilyn. Džinė paspartino pelekų judesius. Ji plaukė greičiau, tačiau gabikiai buvo už ją greitesni ir  greitai ją pasivijo. Pajutusi kažką ant savo uodegos. demonė persimainė į undinę.
-Ne su tuo demonu prasidėjot (http://icons.iconarchive.com/icons/double-j-design/diagram/48/newspaper-icon.png)Fe... Piktoji ragana įmetė Ronio laikraštį į vandenį... sušnypštė ji vandenyje. Kaži ar jie iš vis ką nors supranta.
Blykstelėjus demonei savo ramiomis, bet atšiauriomis akimis, vandens banga tarsi nuplovė tolyn visus gabikius. gadna dar spėjo pamatyti toli atsidūrusius gabikius, tačiau jie jau nebeplaukė link jos. Išsigando. demonė jau ruošėsi plaukti toliau, tačiau pastebėjo į jos uodegą įsikabinusį vieną gabikį. Matyt, vandens srovei priartėjus, šis spėjo įsitverti ir išsilaikyti. Nors ir laikėsi tvirtai įsikabinęs, gabikis atrodė silpnas ir įsibaiminęs. Gadna pažvelgė žemyn. Ūmai iš ežero gelmių atsiradęs didelis akmuo trenkėsi į gabikį. Šis atlaisvino rankas, dar prieš minutę tvirtai laikiusias demonės uodegą. Akmuo atsitrenkęs į gabikį dar trumpai paplūduriavo prie džinės. Šiai vėl pažvelgusi į ežero dugną, kurio dar nesimatė, akmuo tarsi pasileido ir dingo tamsioje gelmėje. Tuo tarpu atsigavęs gabikis greitais yriais tolo nuo demonės.
Nieko nelaukusi undinės pavidalu pasivertusi demonė nuplaukė gilyn. Su tais padarais iššvaisčiau daug laiko. reikėtų paskubėti. Plaukdama demonė apsidairė. Arcadės, kuri turėjo jai trukdyti buvo nematyti.Gal būt ji užsiėmė kitais demonais, kuriems taip pat turi trukdyti. Vis dėl to tiek keli demonai, kuriuos mačiau vykdo tokią pačią užduotį, kaip ir aš.
galvodama apie kitus demonus, džinė pasiekė ežero glūdumą. Ten tarp tankių žolių ji pamatė kažką trumpam nušviečiant. Oru apsaugojusi demonė turėjo nedidelę liepsną, kuri jai švietė kelią. Perlas pagalvojo ji, tik pamačiusi tą trumpą blykstelėjimą.
Gadnai tik paėmus perlą, aplink ją esančios žolės sukruto. Žolių stiebai įsikabino į demonės rankas ir uodegą. Augalai skaudžiai badė demonės rankas. Džinė išblaškyta, staigiai ją apvijusių žolių, prarado ugnies kontrolę. Liepsna kaip mat užgeso vandenyje. Aplinkui pasidarė tamsu nors į akį durk. Į demonę įsikabinusios žolės, regis mėgo tamsą ir dar tvirčiau suspaudė Gadnos rankas ir uodegą.
Undinė stengėsi sutelkti dėmesį į žoles. Pasinaudodama savo sugebėjimais, demonei privertė žoles šiek tiek atsilaisvinti. Jai to užteko. Vietoj undinės, tarpo žolių laisvai plūduriavo nedidelė žuvis. Nieko nelaukusi žuvis ėmė irtis aukštyn. Kai žolės jau nebegalėjo jos pasiekti, Gadna vėl virto į undinę ir skubiai pasileido plaukti kranto link.
Pasiekusi krantą demonė pažvelgė į perlą ir akmenėlį, kurį gavo iš požemių. Šyptelėjusi pasivertė paukščiu ir nuskrido Uždraustojo miško link
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Arwen Evenstar Gruodžio 23, 2014, 12:33:34 am
Arwen kartu su kitais turnyro žiūrovais atsirado nedidelėje salelėje, toli nuo ežero kranto. Čia buvo tamsu, šiek tiek niūroka (nors galbūt šią nuotaiką kėlė neseniai virš ežero pakilęs rūkas) ir baugu. Po akimirkos kiek tolėliau stovinčioje palapinėje pasigirdo pokštelėjimas - atvyko turnyro dalyviai. Nors šioje vietoje savo užduotį nugalėti povandeninę hidrą atliks Gabrielė Devertes, kiti turnyro dalyviai irgi jos užduotį galės stebėti iš palapinės. Taip buvo nuspręsta norint sudaryti galimybę dalyviams patiems nuspręsti - stebėti priešininkės kovą su hidra ar laiką praleisti ramiai, niekeno netrukdomi ir, galbūt, susikaupti bei pasiruošti prieš savo užduotį. Arwen dar kartą nužvelgė visus mokinius ir kai pamatė, jog visi jau savo vietose, tarė:
- Pakvieskime pirmąją turnyro dalyvę Biobetonso atstovę Gabrielę Devertes ir plojimais padrąsinkime ją. Jos priešininkė povandeninė hidra gyvena ežero glūdumoje, tad gali būti, jog jų kovos nematysime. Tad viską stebėti ir po to mums viską papasakoti pasikviečiau vandenius. O mums beliks tik kantriai laukti užduoties atomazgos. Tad, Gabriele, kai būsi pasiruošusi, nerk į ežerą ir pasitik hidrą.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 23, 2014, 05:21:32 am
Gabrielė giliai įkvėpė ir iškvėpė. Ji jaudinosi, bet ne per daug. Kiek galėjo, bibliotekoje iškniso kuo daugiau apie tą povandeninę devyngalvę pabaisą, su kuria jai teks susikauti. Nors užduotis turėjo vykti po vandeniu, Gabrielė nuoširdžiai tikėjosi, kad jai pavyks kaip nors nugalėti hidrą kad ir karšto vandens srovėmis. Iš vienaragio rago miltelių nebūtų jokios naudos, nes jie sušlaptų ir pavirstų į lipnią pliurzą. Taigi, Gabtlrielei reiks tenkintis tik burtažodžiais, kuriuos išmoko per šešerius metus Biobetonse. O išmoko tikrai nemažai. Laimei, jai ypač gerai sekėsi transfigūracija.
Prancūzė užsimerkė, mintyse kartodama, kad viskas bus gerai. Atsimerkė. Neskubėdama pakėlė lazdelę sau prie burnos ir pusbalsiu sumurmėjo burbulinės galvos kerų burtažodį. Aplink jos burną ir nosį atsirado nedidelis burbulas, kad ji galėtų kvėpuoti po vandeniu neribotą laiką. Gabrielė įtarė kad atrodi gana juokingai, tačiau nesuko per daug dėl to galvos. Juk dabar ne išvaizda svarbu. Mergina greitosiomis nusimetė apsiaustą, nusiavė batus ir liko tik su suknele. Gal ir ne pati patogiausia apranga plaukimui, bet su apsiaustu ji būtų nugrimzdusi tiesiai dugnan, tad suknelė buvo žymiai geresnis pasirinkimas už apsiaustą.
Gabrielė tvirtai suėmė į ranką lazdelę, pasitikrino, ar į uodegą surišti plaukai tvirtai laikosi ir išėjo iš palapinės. Ją pasitiko griausmingi plojimai ir rūkas. Merginai ėmė žvarbti oda. Ji nusišypsojo ir pamojavo ranka, pasisukusi į plojimų pusę. Paskui giliai įkvėpė (nors buvo nebūtina) ir nėrė į šaltą ir tamsų ežero vandenį.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 23, 2014, 03:24:29 pm
Gabrielės kūną užliejo ledinis ežero vanduo. Galūnės akimirksniu suledėjo, galvą ėmė spausti tarsi kažkieno lediniai gniaužtai. Mergina buvo stipriai užsimerkusi, susirietusi į kamuoliuką. Ji lėtai grimzdo ežero į ežero dugną. Staiga prancūzės sąmonėje kažkas sukirbėjo ir mergina prisivertė atsimerkti. Akis nutvilkė ledinis šaltis, bet po minutėlės Gabrielė apsiprato. Ištiesusi galūnes mergina giliai įkvėpė. Burbulinės galvos kerai veikė puikiai, tad Gabrielė galėjo kvėpuoti po vandeniu netrukdoma. Bet merginos kūną vis dar stingdė ledinio ežero vandens šaltis. Sukaupusi visą likusią šilumą ir energiją, Gabrielė sušuko burtažodį. Iš jos lazdelės išsiveržė karšto vandens srovė. Nieko nelaukusi mergina puolė į tą vietą, kur pataikė srovė. Šiltas vanduo suledėjusiam merginos kūnui buvo tikra palaima. Atsigavusi ir apsipratusi su vandens temperatūra, Gabrielė nuplaukė gilyn į ežerą.
Mėlyna suknelė plaikstėsi aplink merginos kojas, lazdelę Gabrielė laikė tvirtai sugniaužusi dešinėje rankoje. Plaukiant gilyn, ėmė darytis vis tamsiau. Pažvelgusi į viršų, Gabrielė išvydo tik tolimą raibuliuojančios šviesos apskritimą. Nieko nelaukusi prancūzė burtais uždegė lazdelės galiuką. Pasišviesdama lazdele, Gabrielė nuplaukė toliau. Po kelių minučių iki prancūzės vandeniu atsklido grumėjimas. Gabrielė sukluso. Paskui ėmė plaukti į garso pusę. Grumėjimas pamažu garsėjo, kol galiausiai virto į pratisą riaumojimą. Prieš biobetonsietės akis atsivėrė kraupus vaizdas: tarp vandens žolių, blizgindama savo žvynais ir riaumodama baisiu balsu, tupėjo devyngalvė pabaisa. Hidra visomis aštuoniolika akių spoksojo į Biobetonso čempionę ir grėsmingai žybčiojo aštriais kaip skustuvai dantims. Gabrielė sekundei prarado žadą.
Atsitokėjusi mergina ėmė veikti. Ji iš anksto, dar prieš nerdama į ežerą, buvo apgalvojusi savo veiksmų planą. Gabrielė, viena akimi stebėdama Hidrą, lėtai, vangiais, tačiau tiksliais judesiais, nusiyrė iki dugno. Hidra akimis sekiojo, ką prancūzė daro. O ši susirado didelį, dumbliais apaugusį akmenį. Vis dar akimis sekdama Hidrą, Gabrielė lėtai bakstelėjo lazdele į akmenį ir į burbulą sukuždėjo burtažodį.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 24, 2014, 12:09:51 am
Sorenas von Sjuardas atsirado palapinėje, kuri stovėjo Hogvartso ežero viduryje. ,,Gabriellei irgi ne žiurkėną nudobti kliuvo. Devynios makaulės ir dar dvigubinasi..." - pamanė durmštrangietis šeštakursis. Vaikinas matė, kaip nerimauja Gabriellė Devertes ir ją visiškai suprato. Kaip gi ten bebūtų keista, priešingai, negu ta plepė Hogvartso čempionė, Biobetonso čempionė buvo užsitarnavusi Soreno pagarbą nuoširdumu, ir neabejotina drąsa iškviečiant patį durmštrangietį į dvikovą, niekam net nestebint ir nesaugant. Kai Arwen baigė kalbėti ir paragino visus aplodismentais padrąsinti Gabriellę Devertes, Sorenas su santūria, bet nuoširdžia šypsena tai darė. Vaikinas stebėjo, kaip biobetonsietė paneria, o pro rūką ir ežero tamsą spėjo išvysti, kaip ji sėkmingai panaudoja Burbulinės galvos kerus. ,,Šaunuolė. Dabar beliks surasti hidrą ir nesumaišyti jos su vandeniais." - su sarkazmišku humoru pamąstė Sorenas ir ramiai atsisėdo ant kėdės, budriai stebėdamas tamsų, mistiškų miglų slepiamą eero vandenį. Vaikinas pasiėmė vandens stiklinę ir lėtai gurkšnojo, mėgaudamasis vėsa ir einančiu laiku. Staiga vandens paviršiuje pasirodė burbulai. ,,Aha, kažkas pažadino devyngalvę žuvytę. - suprato Sorenas.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 24, 2014, 01:52:42 am
Akmuo, paliestas lazdele, ėmė keistis ir pavirto į kardą. Nebuvo labai paranku, bet Gabrielė neišmanė, kaip kitaip turėtų nukirsti hidrai galvas. Juk plikom rankom nenurausi. Mergina krūptelėjo, kai hidra, išvydusi blykstelint kardo geležtę kraupioje žalsvoje ežero vandens šviesoje, suurzgė. Gabrielė kvailokai nusišypsojo, lyg tai būtų galėję sujaudinti ar kitaip paveikti tą devyngalvę gelmių pabaisą. Tokiais pat lėtais judesiais kaip ir prieš tai, Gabrielė paėmė kardą į kairiąją ranką. Nebuvo labai patogu, bet nebuvo kitos išeities. Prancūzė ėmė lėtai plaukti link hidros. Šioji vis dar sekiojo ją savo devyniomis poromis akių, retkarčiais perspėjamai kaukštelėdama galingais nasrais. Staiga hidra nusičiaudėjo. ((What?)) Iš vienos galvos, tos kuri buvo arčiausiai Gabrielės, šnervių išlėkė verdančio vandens srovė. Gabrielė šastelėjo šalin, tačiau kardą laikančią ranką vis dėl to nutvilkė verdantis vanduo. Gabrielė suriko iš skausmo ir ėmė pašėlusiai makaluoti ranką, kad ledinis ežero vanduo bent kiek numalšintų skausmą. Kardas išsprūdo prancūzei iš rankos ir nukrito kažkur į žoles. Gabrielė susinervinusi nėrė žemyn jo pasiimti. Hidrai, matyt, patiko jos čiaudulio poveikis tai bluselei, mat ši ėmė dar smarkiau čiaudėti visomis devyniomis galvomis į visas puses. Kelis kartus Gabrielė vos nebuvo išvirta ežero dugne.
Įsiutusi mergina griebė ginklą ir visomis išgalėmis ėmė plaukti prie arčiausiai esančios hidros galvos. Lazdelę laikė paruoštą. Gabrielė kirto, hidra sustugo iš skausmo. Iš prancūzės lazdelės iššovė verdančio vandens srovė ir pataikė tiesiai į nukirstos galvos vietą. Kraujas, ėmęs tarsi debesimis plūsti iš žaizdos, nustojo bėgti, žalia mėsa, taip sakant, išvirė. Gabrielė stengėsi nesusivemti nuo to klaikaus vaizdo. O hidra ne juokais įsiuto. Netekusi vienos galvos, ji ėmė ne tik čiaudėti, bet ir į vizsas puses spjaudytis verdančio vandens srovėmis.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 24, 2014, 09:00:38 pm
Grace sėdėjo tribūnoje ir laukė pasirodant Biobetenso čempionės Gabrielės. Grifiukė linkėjo Gabrielei kuo didžiausios sekmės, bet kažkur širdies gilumoje kirbėjo noras, kad jai kas nors nepavyktų, ir Hogvartsas nugalėtų.
Grace žinojo, kad merginai teks nugalėti povandeninę Hidrą, pabaisą turinčią 9 galvas. Merginą labiausiai domino, kokius kerus panaudos Gabrielė.
Staiga Grifiukės ausis pasiekė šauksmai ir plojimai.Mergina pamatė, kad Biobetenso atstovė jau išėjo iš palapinės. Gabrielė sušnabždėjo burtažodį ir jos galvą apgaubė burbulas.Ji naudojo burbulinės galvos kerus. Mergina nėrė ežeran.Visi žiūrovai tyliai sedėjo tribūnuose.Ežero vanduo buvo per tamsus, kad ką įžiūrėtum. Staiga per ežerą nuvilnyjo bangelės.
-Ji leidžia karšto vandens sroves!- sušuko kažkoks mokinys.
Visi toliau sedėjo.Tačiau staiga iš vandens dugno pradėjo sklisti keisti garsai ir žymiai didesnės bangelės.
-Manau, kad Hidra pradėjo čiaudėti!-sušuko kažkas ir minios.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 24, 2014, 09:50:08 pm
Gabrielė išsigando. Hidra ne juokais įsiuto, bet ko gi daugiau tikėtis iš padaro, kuriam nukirto galvą, o paskui dar uždegino, kad galva neataugtų. Bet vis tiek bepigu hidrai urgzti ir čiaudėti, kai turi dar aštuonias galvas, o Gabrielė Devertes tik vieną. Be to, prancūzė nei turi aštrius kaip skustuvai dantis, nei moka čiaudėti verdančiu vandeniu.
Kaip ten bebūtų, Gabrielė nenuleido rankų. Plaukiodama šen ir ten, kad išvengtų deginančio vandens, ji stengėsi priartėti prie antrosios hidros galvos. Tačiau pabaisa irgi neketino pasiduoti tai bluselei. Jos likusios šešiolika akių sekiojo Gabrielę, aštuni žabtai vis taikėsi nukąsti merginai galvą, ranką ar koją. Galiausiai neapsikentusi Gabrielė tiesiai į hidros galvą iššovė sidabro spalvos virves. Jos lėtai nuplaukė vandeniu link pabaisos ir kietai sučiaupė bei aprišo vienos galvos nasrus. Gabrielė jau manėsi atradusi būdą, kaip bent kiek sutramdyti tą žvėrį, kai šalimais esanti galva nukando virves ir išlaisvino galvą. Hidra skaniai sučepsėjo ir aštuonios poros kraupiai raudonų, net violetinių nuo ežero vandens spalvos spangių įsispoksojo į tą nepaprastai skaniai atrodančią vandens bluselę. Prancūzė nusikeikė. Galiausiai nusprendė hidrą pažaboti jos pačios ginklu: ėmė laidyti į stambų gyvio kūną vetdančio vandens sroves. Ant hidros odos ėmė rastis pūslės, pabaisa raitėsi iš skausmo, jos galvos be tikslo makalavosi ant ilgų, žvynais apaugusių kaklų. Gabrielei pasitaikė proga. Ir netgi dvi.
Gabrielė priplaukė prie hidros galvos, kuri atrodė ramiausia, ir nesustodama laidyti verdančio vandens, iš visų jėgų kirto per stambų, žvynuotą hidros kaklą. Galva nulėkė šalin, tiksliau- nuplaukė, lėtai nusileido ant dumbliais ir vandens žolėmis apaugusio dugno. Visai kaip skenduolis. Nieko nelaukusi prancūzė paleido vandenį į nukirstos galvos vietą ant kaklo. (Vanduo, žinoma, buvo karštas, tiesiog deginantis). Mergina stengėsi negirdėti per vandenį iki jos atsklindantį riaumojimą. Žaizda, kaip ir pirmoji, laimingai ,,išvirė". Atsidususi Gabrielė nusprendė imtis dar vienos galvos. O ką daugiau paveiksi?
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 25, 2014, 04:53:58 pm
Sorenas von Sjuardas sėdėjo ant kėdės ir gėrė vandenį, o visi tribūnose sėdintys moksleiviai ir profesoriai, tylūs kaip elfai, bėgiojantys  miške, su viltimi vėpsojo į vandenį. Su suprantama viltimi kažką išvysti, su aiškia viltimi pamatyti hidrą, su viltimi pamatyti Gabriellę. Kai kieno akys bylojo rasistišką norą pamatyti Biobetonso čempionės lavoną. Sorenas žvilgtelėjo į vandenį ir išpūtė akis: paviršius dažėsi raudonai. ,,Hidros kraujas.". - suprato Sorenas ir su susidomėjimu pažiūrėjo į rausvėjantį ežero vandenį. Tribūnos nuščiuvo dar labiau, negu anksčiau, nors pirmai tai atrodė net neįmanoma. Vandens viršuje pasirodė burbulai. Ne kokios deguonies, o verdančio vandens burbulai. Sorenas padėjo tuščią stiklinę ant stalo ir atsistojo. ,,Keistoka..."
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 30, 2014, 12:21:49 pm
Gabrielė jau ruošėsi kirsti hidrai dar vieną galvą, kai staiga sustojo ir nuleido kardą sau prie šono. Minutėlę paplūduriavusi ir paspoksojus į suglumusią, mat nesulaukė dar vieno skaudaus kirčio, hidrą, Gabrielė nuplaukė atokiau nuo devyngalvės,.kuriai buvo likusios tik septynios galvos. Prisėdusi (jei taip galima pasakyti) ant slidaus ir dumblėto akmens, Gabrielė susimąstė. Palaukit. Juk aš turiu ne nudėti hidrą, o kažką iš jos paimti. Vadinasi, man reikia liautis stengtis nukapoti hidrai galvas, o ieškoti to paslaptingo daikto. Gabrielė atsistojo ir pažvelgė į hidrą. Šioji nepatikliai spoksojo į prancūzę, retkarčiais kaukštelėdama dantimis. Gabrielei sujudėjus, pabaisa išspjovė verdantį vandenį tiesiai į ją. Gabrielė šastelėjo šonan ir deginanti srovė tik per plauką jos nekliudė. Prancūzė paleido iš rankos kardą ir šis nugrimzdęs į dugną įsmigo į dumblą. Paskui iškėlė rankas virš galvos rodydama hidrai, kad ji nesiruošia jos skriausti. Bet hidra nelabai patikėjo. Išspjovusi dar vieną verdančio vandens srovę, ji žaibiškai priplaukė prie Gabrielės ir pabandė nukasti ja ranką, laikančią lazdelę. Gabrielė laiku sureagavo ir paleido kerų pliūpsnį į hidrą. Kerai pataikė hidrai tiesiai į geltoną spangę. Pabaisa sustugo ir nežiūrėdama puolė Gabrielę. Mergini paleido dar keletą kerų, ir plaukiodama šen bei ten, kad išsisuktų nuo įtūžusių hidros snukių, pagriebė dumble gulintį kardą. Kai tik vienas iš septynių hidros snukių priartėjo ir ruošėsi kąsti, Gabrielė pakėlė kardą ir suvarė jį hidrai į gerklę. Vanduo subangavo, juo nusklido pratisas stūgsmas. Gabrielė su didžiulėmis pastangomis ištraukė kardą hidrai iš gerklės ir kirto tuo pačiu metu leisdama kerus. Nulėkė dar viena galva, tačiau šį kartą prancūze nepasisekė ,,išvirti" žaizdos. Gabrielė su siaubu stebėjo, kaip senosios vietoje išdygsta kita galva. Mergina sušuko ir numetusi kardą ėmė irtis tolyn nuo hidros, tikėdamasi, kad ši pamanys, jog Gabrielė sprunka ir ims vytis. Taip ir nutiko. Hidra puolė plaukti paskui Gabrielę. Po kelių minučių įnirtingo plaukimo po vandeniu, prancūzė puolė į žoles ir dumblius, tikėdamasi supainioti hidrą. Jai pavyko ir hidra, baisingai riaumodama, praplaukė pro šalį. Gabrielė luktelėjo keletą sekundžių ir išlindusi iš žolių nuplaukė atgal į įnirtingos kovos vietą.
Atplaukusi mergina ėmė žvalgytis, ieškoti. Po kelių įtemptų minučių ji pastebėjo kažką švytint tarp žolių. Praskleidusi jas, Gabrielė išvydo stiklinį rutulį, pilną raudonos švytinčios miglos. Tyliai šūktelėjusi, mergina pagriebė rutulį ir ėmė irtis į viršų. Šviesos apskritimas ėmė lėtai artėti. Staiga Gabrielė pajuto skausmą kairėje kojoje. Pažvelgusi žemyn išvydo siaubingą hidros snukį, sugriebusį jai už kojos. Prancūzė rėkdama nutaikė lazdelę į hidros akį ir suriko burtažodį. Hidra paleido merginos koją. Gabrielė su neviltim suprato, kad niekaip nepasieks vandens paviršiaus, hidrai jos nesužeidus. Dar kartą ištiesusi lazdelę žęmyn, Gabrielė kžką suriko. Iš lazdelės šovė auksinis spindulys ir mergina tiesiog skriete nuskriejo į viršų.
Staiga ežero vanduo subangavo, ir jo paviršiuje pasirodė šviesiaplaukė galva. Gabrielė susprogdino burbulą, esantį aplink burną ir nosį, ir stipriai laikydama rankoje stiklinį rutulį bei lazdelę, nusiyrė link salelės kranto. Išlipusi iš vandens, susmuko ant žemės visai be jėgų ir nusijuokė.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Kathleen Wilde Gruodžio 30, 2014, 11:45:10 pm
Kathleen sedėjo tarp kitų žiūrovų ir su baime žiūrėjo į biobetonso čempionę, kai ši bandė nugalėti hidrą. Jos širdis greitai plakė, o šaltas vėjas kedeno į uodegą surištrus tiesius rudus plaukus. Vėjas po truputėlį ėmė pūsti via smarkiau ir Kath šviesią odą nusėjo smulkučiai šiurpuliukai. Staiga mergina, biobetenso čempionė, ėmė irtis link kranto, tvirtai suspaudusi savo burtų lazdelę ir stiklinį rutulį, kol galiausiai pasiekusi krantą išlipo iš vandens. Pirmakursė su dideliu susidomėjimu ir baime žvelgė į ją viltingomis akimis. Šviesiaplaukė susmuko ant žemės ir nusijuokė. Kathleen nuo pačios pradžios palaikė biobetenso atstovę, lyg ji būtų jai nesvetima ir jai labai palengvėjo išvydus ją plaukiant link kranto. Po tokio nepakartojamo pasirodymo Kathleen atsistojo ir pradėjo ploti ir šokinėti. Ji būtų švilpusi, bet nuo senų gerų laikų, kai ji dar nėjo į žiobarų mokyklą, jai taip ir nepasisekė išmokti švilpti...
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 01, 2015, 01:37:42 am
Sorenas von Sjuardas tebestebėjo krauju pasruvusį vandenį. Iš ežero apačios, sudarydamas įspūdingą ir klaikų įspūdį, blykstelėjo aksinės šviesos žaibas ir tą visą kraują puikiausiai apšvietė. Sorenas prisimerkė, bet nors kraujas ir išsisklaidė, ilgai neužsilikdamas ežero paviršiuje, vanduo vis tiek buvo drumstas ir tamsus - o ir tą varganą tikimybę kažką pamatyti gelmėse trukdė matyt, didelis gylis ir vandens tamsumas. ,,Velnias, kad tik jai pavyktų. Ne kas būtų, jeigu išplauktų kaip toji vargšė mano auksinė žuvelė aukštyn pilvu. Tikrai ne kas." - niūriai pagalvojo Sorenas, nes Gabriellė jau gana ilgai mirko po vandeniu. Vaikinas žinojo, kad jai pavyko išsiburti deguonies rutulį, žinojo, kad pavyko sužeisti hidrą, bet laikas kapsėjo, o visų žiūrovų žvilgsniai buvo nukrypę į ežerą. Staiga iš apačioj ėmė kilti burbulai, bet durmštrangietis nesuprato, ar tai verdantis vanduo, ar deguonis. ,,Jeigu deguonis, vadinasi, burbulas sprogo...". O Tada vandens paviršiuje pasirodė Biobetonso čempionė. Sorenas nesusivaldęs nusišypsojo ir nuskubėjo prie čempionės, kuri išsikapstė į krantą ir susmuko ant žemės. Iškart atbėgo Hogvartso seselė, gal dar profesoriai. Hogvartso čempionės, kaip bebūtų keista, Sorenas nematė, bet pats nuėjo link biobetonsietės ir padėjo atsisėsti į kažkokio profesoriaus atnešta kėdę. Iš tribūnų pasigirdo plojimai.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 01, 2015, 04:16:27 pm
Gabrielė juokėsi gulėdama ant žemės. Šlapia suknelė lipo prie kūno, nuo plaukų varvėjo vanduo. Rankoje prancūzė stipriai gniaužė stiklinį rutulį, pilną raudonos švytinčios miglos. Gabrielė šiaip ne taip atsistojo. Ir suriko. Iš sužeistos kojos bėgo kraujas, žaizda buvo purvina. Gabrielė vėl parkrito ant žemės, tik šįkart nebesijuokė. Priėjusi Hogvartso seselė užpylė ant žaizdos kažkokio ryškiai oranžinio skysčio. Žaizda pradėjo rūkti, Gabrielė suriko ne prasčiau už hidrą, mat žaizdą graužė ir degino skausmas. Po kelių minutėlių skausmas išnyko. Gabrielė žvilgtelėjo į savo koją. Ji vėl buvo sveika. Neliko nė menkiausio įbrėžimo. Prancūzė vėl atsistojo ir ėmė sverdėdama eiti. Mergina kaudamasi nejuto, kokia yra išsekusi. Kažkas išbūrė kėdę ir Gabrielė nušleivojo prie jos.
Prancūzė šyptelėjo iš kažkur atsiradusiam Sorenui. Paskui ant pečių pajuto kažką minkštą ir sausą. Rankšluostį. Nieko nelaukusi mergina į jį susisupo ir užsimerkė. Fuuuu... viskas, pirmą užduotį įveikiau. Liko dar dvi ir viskas bus baigta.
Po kelių minučių, šiek tiek atsigavusią Gabrielę Hogvartso seselė nuvedė į palapinę. Ten prancūzė apžiūrėjo savo ,,lobį". Rutulys buvo gana didelis, bet mažesnis už būrimo kristalą. Jo viduje sukosi ir judėjo įvairiomis kryptimis švelni raudona migla. Ir man iš šito reikės suprasti, kokia bus antra užduotis? O taip, labai aišku. Atsidususi Gabrielė nusisuko nuo rutulio ir pasižiūrėjo į Soreną. Šyptelėjusi paklausė:
- Na, ir kaip viskas atrodė?
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 05, 2015, 11:31:28 pm
Sorenas atsitraukęs leido profesoriams ir seselei pasirūpinti Biobetonso čempione. ,,Uch, gerai, kad jai pavyko." - pagalvojo jis. Žinojo, kad dabar bus jo eilė ir jautė širdy nerimą, bet bendrai tao jautėsi gerai. Oi, bus ką pasakoti, pilna kraitė įspūdžių iki amžiaus galo... Vaikinas šyptelėjo pats sau.
Durmštramgo čempionas pasiėmė gaivų mėtinį saldainį iš ant palainėje esančio stalo baišių. Tada pastebėjo, kad Gabriellė jau atsigavo ir nupėdino  link jos.
- Nelabai kas matėsi. Liejosi kraujas, burbuloavo vanduo ir regėjosi šviesos blyksniai,- nusišypsojo netikėtą klausimą gavęs durmštrangietis ir žvilgtelėjo į merginą.- O kaip gi tau pačiai sekėsi, pasakok!- nuoširdžiai susidomėjęs paprašė von Sjuardas ir prisėdo ant kitos kėdės.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Arwen Evenstar Sausio 18, 2015, 08:12:56 pm
Arwen užėjo į palapinę pažiūrėti, ar madam Pomfri jau pasirūpino Gabriele. Tuo metu, kai buvo tvarsomos mergaitės žaizdos, Arwen ir kiti komisijos nariai kalbėjosi su vandenių valdove, kuri papasakojo, kas nutiko ežero dugne. Pamačiusi, kad Gabrielė jau sulopyta, burtininkė paprašė jos ir kitų dviejų mokyklų čempionų išeiti į lauką ir išklausyti užduoties rezultatų. Kai visi jau buvo lauke ir pasirengę išklausyti vertinimų, Arwen tarsi per garsiakalbį tarė:
- Sveikiname Biobetonso atstovę Gabrielę Devertes su tokiu nuostabiu pasirodymu. Suprantama, kad niekas iš čia esančių nesuprato, kas vyko po vandeniu, tačiau neabejoju, kad jums paprašius Gabrielė viską papasakos. O dabar paprašysiu komisijos narių pakelti vertinimo korteles.
Sulig tais žodžiais ji ir dar trys komisijos nariai pakėlė tokias korteles: [8] [9] [8] [8]
- O dabar jau galime vykti į kitą vietą, kur savo užduotį atliks Sorenas von Sjuardas.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 26, 2015, 12:28:22 pm
   Jekaterina kartu su Amelia atsidūrė prie ežero. Klastuolė pavartė akis ir greitai nusispyrė batus bei nusiėmė švarkelį, visa kita pasiliko.
 - Nersi kartu? - paklausė Klastuolė. Merginos juodos akys išsiplėtė per visus baltymus ir pasidarė panašios į ateivio. Oda lengvai papilkėjo, netgi įgavo kiek žalsvoką atspalvį, o ausys susmailėjo, tarsi būtų skirtos gaudyti garsams. Juodaplaukė greitai šoko į vandenį ir akimirksiu dingo ežerio glūdumoje.
   Ten atsidūrus viskas nutilo ir išnyko. Liko vien tamsa, dumblas, žolės ir visokie kraupūs gyviai. Aplink buvo tylu, nesigirdėjo jokių garsų, o Klastuolė vis giliau ir giliau niro, nekreipdama dėmesio į smulkesnius padariukus. Jai lyg ir pasivaideno, kad tolumoje prašliaužė galvakojis, bet jai tik pasivaideno. Leidžiantis į dugną keli gabikiai bandė čiupti Jekateriną, bet ji tik spyrė jiems ir nusileido dar giliau bei ėmė ieškoti Emily. Ar bent jau to, kas būtų likę jai nuskendus, nes visgi gabikiai ir kapos buvo šlykštūs padarai.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 26, 2015, 01:51:29 pm
Amelia susikaupė. Ji nenorėjo nerti, bet tiesiog privalėjo tai padaryti - būtų jautųsi sąžinės graužimą visą gyvenimą, jei Jekaterina pati viena ieškotų kūno (nes tikriausiai tai jos ir ruošėsi daryti), o ji pati tiesiog stypsotų prie kranto ir kaip koks stulpas, įkastas į žemę, lauktų draugės sugrįžtant.
Varniukė nusimetė megztinį ir batelius. Buvo šaltoka - tikriausiai pačiame ežere turėtų būti dar šalčiau - bet ji nekreipė į tai dėmėsio. Susikaupusi ir prisiminusi viską, kas reikalinga neriant, ji šoko į vandenį ir nuplaukė paskui Jekateriną. Prisivertųsi atplėšti akis (ir kaip kitaip ji būtų mačiusi, kur plaukti?) mergaitė stengėsi nebandyti įkvėpti - tai jai tikriausiai nebūtų pasisekę - ir pasistengti, kad turimo deguonies kiekio užtektų kuriam laikui, bent jau kol jos išnirs. Kažkodėl raudonplaukė juto, kad tai jai tikriausiai nepasiseks.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 26, 2015, 01:58:44 pm
   Jekaterinos ausyse spengė tyla. Tiesa, keistai skambėjo, bet tai buvo tiesa. Aplnk buvo taip tylu, kad net menkiausias garselis nuskambėdavo kaip sprogimas. Klastuolė jau buvo žymiai giliau, nei Amelia. Kažkur plaukiojo šleikštusis pilkas gabikis ir piktai nusivaipęs merginai pabandė trenkti. Juodaplaukė išsinėrusi nuplaukė tolyn ir atsidūrė jau pačiame dugne. Aplink ji negalėjo įžiūrėti apglitusius koralius ir dumblius, net užvertus galvą aukštyn šviesos nesimatė, o lengvai jaučiamas slėgis trukdė kvėpuoti. Tikiuosi, Amelia nebus kvanka ir neners į tokį gylį, pagalvojo ketvirtakursė ir nuplaukė tolyn, rankomis šukuodama šlykščius dumblius. Net ir jai tai buvo darbelis ne pats mėgstamiausias, bet ji žinojo, kad jei čia Emily nebus, tai bent žinos, kad ji (greičiausiai) nepaskendo.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Meibelė Casarano Rugsėjo 26, 2015, 07:37:05 pm
Amelia, supratusi, kad toliau paskui Jekateriną nebepaplauks (ne tik dėl to, kad jai ten buvo jau per gilu , bet ir todėl, kad jai grėsė jau visai netrukus prarasti visas jėgas), varniukė nusprendė geriau pabandyti išnirti į paviršių ir įkvėpti gryno oro. Tiesą sakant, raudonplaukės deguonies atsargos jau seko ir nepabandyti įkvėpti oro vandenyje darėsi vis sunkiau. Gailėdamasi, kam iš viso nėrė (bet žinodama,  kad vistiek būtų pasielgusi taip pat), Amy pradėjo plaukti į viršų. Deja, aplinkui vis daugėjo ir daugėjo vandens pabaisų - gabikių, kapų, šlykštokų undinių ir kitų nelabai malonių padarų.
Netikėtai vienam iš gabikių netikėtai išnirus jai tiesiai prieš veidą, mergaitė nebeišlaikė ir suriko. Varnanagė dar pajuto, kad nebegali kvėpuoti dėl į burną pradėjusio bėgti vandens, ir prarado sąmonę likus vos keliems metrams iki vandens paviršiaus.
Antraštė: Re: Ežero glūduma
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Rugsėjo 26, 2015, 09:07:34 pm
   Kad ir kaip šlykštu buvo plaukioti ir ieškoti kūno, Jekaterinai ežero dugne patiko tikrai labiau nei sausumoje, kur daugelis žmonių tavęs nekenčia ir mąsto tik kaip apie koledžo priešą, o ne tiesiog žmogų, kuris yra kitoks negu jis. Pakilusi virš visų tų dumblių ji pastebėjo kažką netoliese šmėžuojant. Klastuolei suspurdo širdis iš baimės - jeigu tai rimtai Emily? Dideliu greičiu priplaukusi prie to daikto juodaplaukė gavo dar didesnį smūgį į veidą - tai buvo Amelia, kuriai, rodos, pagalbos reikėjo labiau nei bet kam kitam tuo metu. Čiupusi ją ketvirtakursė iš visų jėgų ėmė plaukti tolyn. Žinojo, kad kažkur netoliese čia ra grota, kuri arčiau nei krantas tuo metu. Ir sausa, be vandens, kas be ko.  Jau išvydusi grotos kontūrus mergina nuplaukė ten. Tik nemirk, viskas bus gerai...
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Melody Gegužės 17, 2016, 06:01:47 pm
  Šiltais pavasario mėnesiais, kuomet tu nori nenori, turi eiti į mokyklą, įsivaizduoji ją kaip ligą, spaudžiančią tave prie žemės. Egzaminai viso to nė kiek nepalengvino: daugybė užduočių, testų ir atsiskaitymų – jautėsi kaip gripas. Melody leidosi žemyn plačiais Hogvartso laiptais ir jai atrodė, kad viskas čia atsiduoda liūdesiu ir stresu. Transfigūracijos užduočiai pasirinko atokią ežero dalį, gaubiamą šešėlių. Ji sustodavo kiekvienoje laiptų aikštelėje, baimingai uosdama tvankų mokyklos orą: rūgštoką, neįkyrų, kiek priplėkusį. Dar daugiau – jai rodėsi, kad viskas aplinkui it pelėsiais padengta nuovargio sluoksniu.
  Nedrąsiai pravėrusi sunkias ąžuolines lauko duris, klastuolė žengė į vėsų vakarą. Atrodo tik čia vėjas išnešiojo mokyklinį stresą, girdėti buvo tik žiogų valsas. Einant artyn ežero per pilkšvą rūką, buvo sunku ką įžiūrėti, tuo pasinaudodamos čia įsikūrė miško nimfos. Antrakursė slinko nuleidusi galvą, stengdamasi nesidairyti, tačiau pro akis vis vien prabėgdavo šešėlių-siluetų-įtartinų formų ženklai, verčiantys merginos odą pašiurpti. Ateiti čia ir taip vėlai nebuvo viena geriausių idėjų, tačiau visi nekomfortiški veiksniai magiją vertė stipresne.
  Sena-Nauja burtų lazdelė atrodė tokia šalta ir bejausmė, ir merginą užplūdo neviltis, o gal net sekinantis nuovargis, tarsi juodas raištis krentantis ant akių, ir pro jį neįmanoma matyti nieko kito, tik beprasmybės spalvą. Kaip apmaudu kai viskas baigiasi taip gretai, juk niekas nesitikėtų, kad magijos žavesys, kaip ir bet kas kitas, tėra baidyklė po apsiaustu. Aš per jauna būti tokia... tokia vienspalve.
  Suplanuotas darbas nebuvo sunkus - vienų daiktų keitimas kitais, labai panašiais atitikmenimis. Išsitraukusi iš plačios apsiausto kišenės pieštuką pasidėjo priešais ant gličiais dumbliais apaugusio akmens. Paskutinė kartą pažvelgė į burtų lazdelę norėdama rankoje išvystę seną gerą draugę, tačiau šalta mediena vis dar stingdė ranką. Kaip ir kiekvieną kartą norėdama gauti kuo tikslesnį ir greitesnį rezultatą, klastuolė užmerkusi akis įsivaizdavo plonytį sidabrinį šaukštelį su rožių raižiniais ant rankenėlės. Kuomet vaizdinys galvoje buvo pakankamai ryškus, atmerkė rudas akis ir pažvelgus į patamsyje gulintį pieštuką, ištarė burtažodį kuo aiškiau, kaip tik įmanoma. Lazdelė nepakluso ir išsiuntusi raudoną šviesą padegė šalimais augusią žolę, tačiau ji buvo drėgna, tad greitai užgeso. Apart ir taip slegiamos gėdos, iš vandens pasigirdo burbuoliuojantis juokas, veikiausiai ten įsikūrusių undinių ar vandenių. Susinervinusi raudonplaukė suspaudė burtų lazdelę, tarytum grasindama jai. Atlikusi nuoseklų veiksmų pakartojimą dar porą sykių, galiausiai pavertė nelemtą pieštuką. Susigrūdusi stalo įrankį atgal į kišenę patraukė pilies link, nuotaika jautėsi dar bjauresnė nei priešai, o juk tai sunkiai įmanoma. Bet matyt klastuolė sugeba viską išskyrus tai, ką reikia.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Avery Michel Streiker Vasario 23, 2020, 10:09:53 am
Dėl klimato kaitos, pavasario oras įkaito, nelauktas karštis plūstelėjo į Hogvartso apylinkę. Saulėtos dienos, vasariškas pavasario kvapas judino mokinius iš žiemos sąstingio, kas reiškė, jog mokslai slyste praslysdavo pro ausis ir profesoriai likdavo nieko nepešę. Hogvartsas prisipildė džiaugsmingo šurmulio, dauguma išskubėdavo į lauką pasidžiaugti šiluma ir saule, kai kur jau pasklido kalbos kas ką veiks per vasaros atostogas.
Eva-Rayna-Ying apie atostogas negalvojo, ji žinojo, jog bet kados galės palikti Hogvartsą, jei aplinkinių įtarimai nesustiprės jai. Jai patiko čia būti, nors pamokos būdavo nuobodžios, girdėtos daugybę kartų. Ying atsisėdo ant ežero kranto. Viršum jos galvos skrajojo Pūga, jos ketursparnė liepsnotoji pelėda, kur grakščiai suko ratus, kol galiausiai leido šiltam vėjui ją pačią nešti.
Ying tamsios akys prisimerkė nuo skaisčios saulės, galvoje švelniai sukirbėjo viena mintis - koks būtų džiaugsmas pasiimti bestialo lapo ir virsti į katę ir čia susiraityti saulės atokaitoje. Būtų nuostabu, tikrai, tačiau "keturiolikinė" greitai susiprato, jog stebuklingi lapai, kurių visų nespėjo sunaudoti per Starko herbologijos pamoką guli paslėpti Švilpynės mergaičių miegamajame. Karčiai nurijo sukilusio nusivylimo seiles.
Ežero pakrantė buvo tuščia, šiltas vanduo ritmingai bangavo link kranto, karts nuo karto paliesdami merginos batus. Ying juodos akys prisimerkė, sunkiai atsisudso, kvailai šyptelėjo.
-Tebunie,- sumurmėjo ir pašoko ant kojų. Iš kišenės mikliai išsitraukusi savo burtų lazdelę, po nosimi suburbėjo keletą transfigūracijos kerų - jos puikioji Švilpynės uniforma virto į maudymosi kostiumėlį. Mergina nieko nelaukiusi įpliuškeno į ežero vandenį. Malonios šilumos vandeniui (vanduo sunkiau įšyla, nei oras) pasiekius liauną juosmenį, Ying paskubomis sumurmėjo vieną buryažodį ir galiausiai paniro. Burbulinės galvos kerai suveikė, permatomas kerų kamuolys apglėbė jos galvą ir Ying pajuto galinti laisvai kvėpuoti po vandeniu. Ir su šiui džiaugsmu su didesne jėga dar labiau panyrė į ežero gelmę.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 28, 2022, 05:07:32 pm
Dar buvo ankstyvas ruduo. Kai Dori ir Alanas nusprendė truputį patyrinėti.
Tai visai nebuvo keista. Kad jiedu leidosi į kažkokį nuotykį. Juk tik susipažinę vedami nuotykių dvasios nusileido į paslapčių kambarį. Tai vos nesibaigė itin prastai. Dabar irgi nežinia kas galėjo nutikti nardant tamsiose ežero gelmėse. Bet norėjosi nuveikti kažką įsimintino.
Kaip visada mintis kilo spontaniškai. Kurį laiką jie šiaip leido prie ežero. Bet įsikalbėję jau ėmėsi veiksmo. Visai kaip su paslapčių kambariu.
Teko užsiburti burbulinės galvos kerais. O tada prasidėjo kelionė.
Jie leidosi vis giliau ir giliau. Iš pradžių buvo tikrai šaltoka. Kuo giliau leidosi, tuo šalčiau darėsi. Abu pradėjo gaubti tamsuma. Ir ežero dugnas buvo apaugęs žolių giriomis. Reikėjo žvalgytis, kad iš ten neišnirtų gabikis ar kas baisesnis.
- Jaučiuosi kaip tais laikais, kai susipažinom. - Pasakė. Burbulas gaubiantis galvą leido jam kalbėti.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 06, 2022, 10:11:34 am
Žinoma, Dori su Alanu nebuvo nuobodu. Tačiau mergina turėjo pripažinti, kad jiedu šiuo metu tapo kažokie nuobodos. Labai jau sėslūs. Kvailiojimai ar nuotykiai pasiliko kažkur praeityje. Dabar pora daugiausiai laiko leisdavo kur nors jaukiose pilies vietose. Aišku, kambaryje iki pareikalavimo. Arba tam kambary su židiniu. Kai oras būdavo geras, jie sėdėdavo, vaikštinėdavo kur nors kieme, prie ežero. Net į uždraustąjį mišką nelabai pėdindavo. O ir vasara praėjo ramiai.
Ir štai, šiandien visai netyčia jie nusprendė, kad reikia veiksmo. Ko nors naujo, nepatirto. Todėl dabar abu plaukė ežero gelmėse, o jiems kvėpuoti ir kalbėti leido kerai. Šią akimirką buvo išties tamsu ir tanku. Tačiau labai įdomu ir tikrai neįprasta.
- Tikrai! - pritarė Dori. - Ir kaip mes anksčiau nesugalvojome taip plaukioti? Nors, žinoma, gal buvome dar per maži.
Taip, paskutiniai metai Hogvartse. Ir Dori jau septyniolika. Dabar ji tikrai gali sau leisti pasinerti net ir į ežero gelmes.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 13, 2022, 04:35:40 pm
Alanui buvo baisiai įdomu ar pavyks pasiekti vandenių gyvenamus plotus. O jei pavyks ar jie bus priešiški. Šiaip kiek vaikinas žinojo jie nepuldavo šiaip sau. Ot gaila, kad nemoku vandenių kalbos. - Na žinai, buvo daug visokių nutikimų. Dolohovai ir visi tie kiti... Matyt mums visko buvo per akis. - Bet dabar juk viskas gerai. O Rensa? Negalvok apie Rensa. Tai nutiko netyčia. Netyčia. Bet jos nėra... Jau kalbėjom apie tai vasarą. Ir ką galima daugiau pakeisti? Nieko. Jau viskas įvyko. Ji nukrito. Kaip gaila, kad manęs ten nebuvo. Gal būčiau viskam sukliudęs. Na užteks jau...
- Ar norėtum dalyvauti burtų trikovės turnyre? - Užklausė po kurio laiko. Kai nustojo apie tai galvoti. O gal tik įgrūdo mintis kažkur į smegenų kertę, kur jau buvo pilna visokių kitokių paslapčių.
- Skaičiau vienoj knygoj, kad Hariui Poteriui teko nerti į ežero gelmes per antrą turnyro užduotį. Gaila, kad neturim žiaunažolių. Tada būtų lengviau plaukioti. Rankos ir kojos pakistų. Būtume greitesni.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 21, 2022, 11:23:45 am
Kurį laiką atrodė, kad Alanas plaukė susimąstęs. Dori netrukdė jam nardyti ne tik po vandenį, bet ir savo mintyse, todėl kurį laiką vaikino nekalbino. Pati vis dar dairėsi, buvo išties įdomu.
Šią akimirką jie artėjo dar tankesnių žolių link. Ir Dori į tas žoles šiek tiek įsipynė. Tačiau pavojaus nebuvo.
- Burtų trikovės turnyre? Ne, tikrai ne, - nusijuokė tamsiaplaukė baigdama narpliotis iš žolių. - O tu ar norėtum? Nemanau, kad sugebėčiau. Tikriausiai užsilenkčiau per pačią pirmą užduotį, - nusijuokė. - Viskas, ką moku, tai žaisti atmušėjos pozicijoje kvidiče. Ai, bus gerai ir be žiaunažolių. Jeigu niekas neužpuls, - ir vėl nusijuokė, nors ta mintis truputėlį neramino.
Ir kai jie praplaukė tas tankias žoles, prieš juodu atsivėrė nuostabus vaizdas. Didelė erdvė, nuklota tarsi sidabriniais rutuliukais, o viršum tų rutuliukų plaukiojo tamsiai mėlynos spalvos žuvys.
- Oho. Kas tai? - grožėdamasi paklausė.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Alanas Senkleris Gruodžio 30, 2022, 02:24:06 pm
- Baik jau, juk puikiai moki kerėti. Aš tai norėčiau. Būtų baisiai įdomu. - Galėtų išsimėginti save prieš visokius padarus, ar šiaip sugalvotas kliūtis.
Jie įplaukė į tankią žolių raizgynę. Kad tik dabar nepasipainiotų gabikiai. Pamanė. Norėjo padėti Dori išsipainioti, bet ji pati tai padarė. Jam pasisekė neblogai. Tik prie vienos rankos prikibo vandens žolių sruoga.
Įplaukus į kažkokią niekada nematytą vietą susižavėjęs žvelgė į žuvis nardančias aplink. Labai norėjosi paliesti rutuliukus, bet nutarė to nedaryti. Juk tai galėjo būti koks gyvas organizmas. Ar šiaip svarbi ežero dalis ir palietus tai žūtų.
- Kažkuo primena koralų rifą ar ne? Niekada nesu to matęs. Kaip manai kas tai per rutuliukai? - Kažkur toliau gelmėje kažkas sušniokštė. Panėšėjo į atodūsį. Bet jis nekreipė dėmesio. Gal tiesiog vanduo iškraipo garsus. Nutarė.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Dori Mendel Sausio 02, 2023, 10:36:02 am
- Bet juk aš dažnai pasimetu stresinėse situacijose, - kalbėjo. - Arba pasimetu, arba pradedu isterikuoti, - nusijuokė. - Tikrai nemanau, kad sugebėčiau dalyvauti tokiame turnyre. O tu, beje, tikrai sugebėtum, - paglostė vaikino ranką. - Tik kad aš bijočiau, jeigu tu tenais dalyvautum.
Tačiau turnyras buvo neseniai vykęs ir jau nei Dori, nei Alanui nebeteks jo pamatyti. Todėl buvo saugu.
- Man atrodo, kad tie rutuliukai yra šitų mėlynų žuvų kiaušinėliai. Nemanai taip? - svarstė.
Netrukus pasigirdo keistas šniokštimas. Mergina pažiūrėjo į Alaną, tačiau šis neatrodė išsigandęs. Todėl ir Mendel nutarė nekreipti dėmesio.
Ji priplaukė prie tų rutuliukų ir paėmė vieną į ranką. O tada... o tada prasidėjo. Visi rutuliukai kilstelėjo į viršų, ėmė apsupti plaukiojančią porelę. Apsupę pradėjo sproginėti ir palikti ant kūno kažkokią klampią, limpančią masę, kuri trukdė judėti. Mėlynų žuvų nei kvapo neliko, o tas šniokštimas, primenantis atodūsį, garsėjo.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 06, 2023, 12:00:34 am
-Bet gi čia varžybos. Kaip kvidičas. Na žinoma pavojinga. Bet tu jau žinotum iš anksto, kad vyks užduotis. Tai nebūtų iš dangaus nukritęs įvykis. Manau tau puikiai sektųsi. - Dabar jam buvo kiek gaila, kad turnyras jau praūžė, o Alanas buvo per jaunas, kad ten dalyvautų.
- Ačiū. - Nusišypsojo. Norėjosi ją apkabinti, bet čia tam vieta nelabai tiko.
Įplaukus į tą keistą vietą Alanas tik gėrėjosi tuo, ką matė. Tada pastebėjo, kad Dori tiesia ranką link rutuliukų.
- Aš tikrai nežinau. Gal. - Tarė. Tada pasakė.
- Gal tu... - Bet buvo vėlu. Rutuliukas atsirado merginai tarp pirštų ir visi kiti pašėlo.
- tai kažkokio padaro spąstai. - Susijaudinęs tarė. Skystis taškė ir vaikinas viena ranka čiupo Dori už drabužių. Norėjo nutempti. Bet buvo sunku judėti. O galiausiai kūnas išvis pradėjo stingti. Pasidarė kaip medinis. Pirštai taip tvirtai sugniaužė jos drabužio kraštą, kad nebūtų niekaip valiojęs paleisti. Bet ir nenorėjo. Kažkas juos sumedžiojo ir išsiskirti būtų siaubingas dalykas.
- Nurimk. Tik nepradėk panikuoti. Viskas bus gerai. Girdi? - Ėmėsi raminti iškart. Jų galvas saugojo burbulas. Nuskęsti pavojaus nebuvo. Bet kažkas galimai ketino juos suryti. Kažkas, kas artėjo ir šniokštė. Alanas pabandė pasimuistyti. Bet keistoji masė dabar pasidarė kaip storas luobas, ji keistai veikė ir vaikinas pasijuto kaip suakmenėjęs. Galvoje kirbėjo mintys apie tai, ką turėtų daryti. Lazdelė šiuo metu buvo nepasiekiama.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Dori Mendel Sausio 18, 2023, 08:32:01 am
Lipni masė darėsi vis tvirtesnė. Galiausiai Dori nebegalėjo pajudėti, matė, kad Alanas - irgi. Vaikinas gniaužė Dori drabužio kraštą, tačiau iš to buvo maža naudos.
Grifas pasakė, kad Dori nurimtų ir nepradėtų panikuoti. Žinoma, kad vyko atvirkščiai. Darėsi sunku kvėpuoti, visą kūną spaudė. Septyniolikmetė bandė muistytis, bet nepavyko.
Tačiau jos dešinės rankos pirštai, prigludę prie klubo, jie buvo laisvi. Mendel žinojo, kad yra tikimybė pasiekti kišenėje gulinčią burtų lazdelę. Taip. Nustok panikuot. Nustok panikuot, pradėjo sau mintyse kartot mergina.
Žinoma, nepanikuoti buvo sudėtinga, nes kažkas artėjo jų link, o kas - Dori nematė. Tai buvo jiems už nugaros.
Klastuolė ėmė krapštyti pirštais kišenės prieigą. Tai netruko ilgai, tačiau tokioje situacijoje atrodė, kad amžinybę. Praėjo penkios, paskui gal dešimt sekundžių. Ir galiausiai tarp Dori pirštų atsidūrė jos burtų lazdelė.
Valdyti ją pasirodė sunku, nes pati ranka, ji buvo kaip surakinta. Tačiau septintakursė pasistengė nukreipti lazdelę į ją supančią masę ir tarė:
- Di... diffindo!
Po akimirkos ji pajuto, kad yra laisva. Kerus paleido ir į Alaną supančiojusią masę. O tada atsisuko. Tas keistas garsas buvo visai šalia. Kaip ir jį skleidžiantis padaras.
Antraštė: Ats: Ežero glūduma
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 25, 2023, 10:01:08 pm
Alano galvoje šėlo mintys. Bet ką galėjo padaryti, juk buvo sustingęs. Ir visgi sėkmė jiems šypsojosi, mat Dori pavyko išsaugoti vieną ranką, kuria pasinaudojusi pasiėmė savo lazdelę ir juos išlaisvino. Alanas tuojau pat išsitraukė savo lazdelę.
- Bėgam. Plaukiam greičiau. - Tarė, kai kažkas supliaukšėjo visai netoli. Bet net ir išlaisvintas suprato kaip sunku judėti. O ir kai kurie rutuliukai dar laidė tą skystį.
- Bijau, kad tai nuodingiau, nei manėme. - Pasakė. Kojas ir rankas apėmė skausmas. Lyg sutraukus mėšlungiui. Tada vaikinas suprato kieno spąstuose atsidūrė. O be to ir pamatė tą padarą.
Bjaurų, su storu kiautu, ilgą. Bet stambų. Vandenį plakė uodega, kuri padėjo plaukti. Padaras turėjo kojas. Ir išsprogusias akis, kurios žiopsojo į juodu. Burna buvo pilna aštrių dantų. Tai Alanas jau įsivaizdavo ir žinojo, kad taip yra.
- Kroderai. Senos pabaisos gyvenančios ežero dugne ar kitame giliame telkinyje. Nuodingi. Palieka daugybę nuodų maišelių savo teritorijoje. Jei taikysi į šarvą jo nepažeisi. Bandyk į neapsaugotas vietas. Akis, pilvą. Nežinau kaip bet... - Padaras neskubėjo. Gal įsivaizdavo, kad grobis nepabėgs.
- Sustink. - Tarė nutaikęs lazdelę į padaro snukį. Žinojo, kad po vandeniu lazdelė dažniausiai tik nupliko verdančiu vandeniu, bet ir tai gerai. Čiurkšlė padaro nepasiekė. Alanas vėl čiupo ją už drabužių ir pašėlusiai skubėdamas puolė į kitą pusę nuo padaro. Bet skaudėjo. Rankas ir kojas lyg traukė mėšlungis. Užnugarį suteškėjo vanduo ir į juos pasipylė visas spiečius naujai paleistų rutuliukų. O tada dar pasiekė viena didelė stora koja. Kuri apglėbė abu kaip kieta ranka ir padaras pradėjo plaukti su nešuliu kažkur į gelmę.