Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Karina Kalinskaitė Balandžio 16, 2017, 09:37:52 pm

Antraštė: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Karina Kalinskaitė Balandžio 16, 2017, 09:37:52 pm
Viename, ežero kampe, beveik niekieno nepastebimas suoliukas stovi vos per žingsnį iki vandens. Rudas, kampuose aplūžęs suoliukas stovi net neaišku kiek laiko. Tačiau jis tikrai nėra naujas, bent jau pamačius jo išvaizdą. Keliose vietose žioja skylės, kai kur išraižyti kažkokie ženklai.

Karina, susitarusi prie ežero susitikti su berniuku iš kito koledžo altėjo dešimt minučių anksčiau. Vakaras po truputį artinosi, kaip artinosi debesys prie dieną praskraidinusios saulės. Mergaitė mindžikavo vietoje, kelis kartus apsisuko aplink savo ašį. Vandens spalva keitėsi - vietomis tamsiai mėlyna, vietomis žalsva. Tikriausiai nuo gelmėse esančių žolių. Netrukus debesys patraukė dangų, papūtė vėsus vėjas. Karina pasitrynė rankas. Jai darėsi vėsu. Kaip jau įprasta, laukdama žmogaus ji ėmė dairytis. Akys užkliuvo už kampe, prie pat ežero stovinčio rudo, pairusio suoliuko. Jis dar atrodė nesugriuvęs, tad ši nuėjo atsisėsti. Priėjusi dvejojo, ar verta, ar nesulaužys. Tačiau kiek padvejojusi ir vėl pasitrynusi rankas, kad bent kažkiek apšiltų, atsisėdo. Bei ėmė laukti.

Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Michael Stearley Balandžio 16, 2017, 10:00:51 pm
Michael'is grįžęs iš bibliotekos į kambarį labai tingėjo daryti namų darbus. Nors ir namų darbų pilna negaliu visą laiką sėdėti prie jų! Berniukas pasižiūrėjo pro langą . Atrodė šaltoka. Staiga suvibrovo žadintuvas. Kas per nesąmonė ,žadintuvus užsistatau tik rytais. Oiii...Juk šiandien turiu susitikti su Karina! Berniukas užsidėjo ilgas kelnes ,sportbačius ,maikute trumpomis rankovėmis ir džemperį bei rankomis nešėsi pūkine striukę. Vienuolikmetis atsistojo prieš veidrodį ir pasišukavo plaukus. Dar buvo likusios 7 minutės iki susitikimo ,o vieta kur jie turi susitikti yra prie pat.Išeisu kai liks 4 minutės!
-Gal reikia kažko nusinešti ?- sušuko Michael'is.
Jis pasiėmė mažą krepšelį su pelėda. Į jį isidėjo pledą, kortas, saldainių dežutę ir telefoną su ausinėmis. Jau buvo laikas eiti. Eidamas pajuto ,kad lauke tikrai šaltą. Pirmakursio juodi plaukai susišiaušė. Atėjo į vietą kur turėjo susitikti. Mergaitė sėdėjo ant suoliuko.
-Sveikute ar tu esi Karina Kalinskaitė?- paklausė Michael'is ir laukė atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Karina Kalinskaitė Balandžio 16, 2017, 10:16:13 pm
Karina gailėjosi, kad neužsidėjo šiltesnės striukės. Oras staigiai ir gan smarkiai vėso. Netrukus ši  išgirdo žingsnius bei balsą. Berniuko.
- Taip žinoma, - tai aš. Karina pasisuko link berniuko bei nusišypsojo. Tikiuosi, tai ne pasimatymas. Nuleido žvilgsnį į žolę ir kiek patylėjo.
- O tu tikriausiai Michael'is? - po kelių minučių tylos paklausė. Berniukas iš kuprinės kažką traukė. Jis buvo su dvigubai šiltesne striuke. Ir kas gi rengiasi pavasarine striuke beveik rudens viduryje? Žinoma aš.  Berniukas atrodė tvarkingai, susišukavęs. Ne kaip aš. Susivėlusi, nes mano plaukus suvėlė vėjas. Karinai buvo nemalonu stebėti žmones. O ypač berniukus. Ji vylėsi, kad susiras draugą. Nes ji draugų visiškai neturėjo. Geriau vienas, negu nulis. Žinoma, jei tikras.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Michael Stearley Balandžio 16, 2017, 10:40:13 pm
Michael'is išgirdo Karinos balsą.Ji paklausė:
-O tu tikriausiai Michael'is?
Berniukas nusišypsojo ir linktelėjo galva.
-Gal nori striukės?! Tu visa išbalusi nuo šalčio! Na kaip ir Karlsonas sakė geriausi vaistai saldainiai bei uogienės .- linksmai tarė vienuolikmetisir ištiesė ranką su striukė ir padėjo saldainius ant suoliuko. Jis prisėdo.
- Na gal nori ir saldainių?!-tai buvo saldainiai "Vilnius".
Pirmakursiui čia patiko. Nors ir vėjas pūtė kaip pasiutęs čia buvo jauku. Pasijuto pirmi lietaus lašeliai ir nugriaudėto griaustinis. Iš niekur nieko trenkė žaibas ir prasidėjo kruša. Michael'is nubėgo po dideliu be lapų medžiu .
-Tai nekokia vieta slėpimuisi kai ruduo ir lyja! -garsiai sušuko jis ir nusijuokė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Karina Kalinskaitė Balandžio 17, 2017, 10:23:01 pm
Karina atsisuko į berniuko pusę. Jis turėjo striukę, dvigubai ar net daugiau storesnę. Mergaitei darėsi šalta, ji pasitrynė rankas, kad bent truputį sušiltų. Berniukas pastebėjo, kad jai šalta. Negi aš tikrai išbalusi?! Tačiau mergaitė papurtė galvą. Tačiau Michael'iui ištiesus ranką su striuke, ją paėmė bei užsidėjo. Jai pasidarė šilčiau, tačiau buvo nemalonu užsidėti kito žmogaus striukę. Jis prisėdo šalia ir padėjo saldainius. Mano mėgstamiausi. Nedrąsiai Karina paėmė kelis saldainius. Jai juos beimant pasirodė pirmieji lietaus lašeliai. Netrukus pasigirdo griaustinis. Mergaitė nuo vaikystės turi baimę griaustinio garsui, tačiau dabar baimę užgožė saldus mėgiamų saldainių skonis. Trenkė žaibas. Kruša ėmė kristi iš dangaus. Smulki bei gausi. Michael'is nubėgo po dideliu medžiu be lapų. Karina paskubomis ėmė bėgti iš paskos. Tik dar pačiupo kelis saldainius ir  berniuko kuprinę. Nusijuokus berniukui, mergaitė nusišypsojo bei padavė jam kuprinę.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Michael Stearley Balandžio 18, 2017, 01:27:48 pm
Kai berniukas pamatė besišypsančia Karina su savo kuprine dar labiau apsidžiaugė .
- Ačiū ,-tarė Michael'is ir pasėmė savo kuprinę.
Berniukas šiek tiek pasimetė. Lietus pila kaip iš kibiro ,o nėra kur pasislėpti! Dvylikametis užsimaukšlino ant galvos visiškai permirkusi kapišoną ir  jo galva bei veidas tapo dar šlapesnis.Kruša ,lietus ir audra nurimo. Nuo medžių jautėsi vis nukrentantys keli lašeliai. Pirmakursis žvilgtelėjo į telefoną. Jau 19:57?! Taigi aš 20:15 turiu pristatyti bibliotekininkei knygas! Kaip čia dabar padarius? Negaliu tiesiog sakyti nu tai iki ir pabėgti. Gal pasakyti visą tiesą ir paklausti ar nori ryt čia susitikti.Berniuko galva buvo pilna minčių ,o pats jis jose pasimetęs.
- Amm... Ką nori nuveikti? Manau daugiau nebelis!- tarė varniukas ir išsitraukė naują saldainių dėžutę ,nes anoje nieko nebebuvo.
Jis vėl prisėdo ant suoliuko ir pasėmė vieną saldainį.Skanumėlis! Gerai ,kad man mamą jų įdėjo . Dar turiu jų kokias devynias dėžutes.
Pro tamsius audringus debesys išlindo pirmieji saulės spinduliai ,o po kelių sekundžių išlindo pati saulė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 07, 2017, 05:38:25 pm
Šiaurinis vėjas taršė ir taip susivėlusius Anos plaukus. Ežero vanduo ėmė raibuliuoti dailiais, dideliais žiedais, kai mergiotė įmerkė į šaltą vandenį savo sustirusias pėdas. Didelis, melsvas megztinis iki kelių buvo vienintelis klastuolę apgaubiantis rūbas, kuris vos kėlė rusvaplaukės kūno temperatūrą. Anabetė bijodama dar stipriau susisuko į drabužį. Bijodama, jog kviestoji persona nepasirodys, ignoruos laišką ar dar blogiau atsives brolį. Strazdanosė nenorėjo, jog Eleizija ateitų su Franku, nenorėjo, jog švilpuiokas pamatytų ją tokią, praradusią savo akių melsvumą ir tas žaismingas kibirkštėles jose, sulysusi ir susivėlusi nuo bemiegių naktų ir besikartojančių haliucinacijų.
Tačiau ketvirtakursei būtinai reikėjo pagalbos, net iš žmogaus, kurio nepažįsta. Bet jie juk giminės. Mintijo Helė. Pasigirdus žingsniavimui, Liz nusuko safyrines akis nuo tyro vandens ir žvilgtelėjo sau už nugaros. Tikiuosi ji bus panaši į savo brolį..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 09, 2017, 08:56:10 pm
Elė išėjo iš milžiniškos raganų ir burtininkų mokyklos ir patraukė link kvidičo aikštės. Takelis buvo išmintas žolėje. Tikriausiai tūkstančiai žingsnių ją sumindė taip, kad ji nusilenkė žmogaus jėgai. Vietomis žolė buvo pageltonavusi nuo karščio, o kitur žaliavo, lyg būtų prisisotinusi per daug vandens. Elė buvo apsivilkusi gėlėmis siuvinėtą palaidinę atvirais pečiais ir aptemtus džinsus aukštu liemeniu. Buvo likę keli žingsniai iki aikštės, kai netikėtai kažkas praskrido pro varnės veidą. Mergina išsigando ir tyliai cyptelėjo. Akimis nusekusi tą daiktą, nusišypsojo ir nustebo. Ir ką čia veikia popierinė gervė, užkerėta popierinė gervė? Popieriaus gabalas šiek tiek pakilo ir apsuko porą ratų, kai netikėtai pradėjo lankstytis ir virto paprastu popieriaus lapeliu, kuris lėtai, su vėjo pagalba, leidosi prie Eleizijos. Mergina nieko nelaukė ir pašokusi pagriebė jį.Lapelis buvo suglamžytas ir vietomis įplyšęs. Ji paėmė jį patogiai ir pradėjo akimis sekti kiekvieną raidę po raidės.
Citata
Labas, Eleizija.

Tu tikriausiai manęs nepažįsti, bet man reikia su tavimi susitikti. Nebijok, nesu koks senas sutriušęs senis - iškrypėlis. Esu Franko, tavo brolio, draugė, pažįstama. Dabar laukiu tavęs ant suolelio, esančio prie pat ežero kranto.

Pasirašo ne senis ;)
Ne senis? Elė susiėmė už pilvo ir pradėjo kvatotis. Net ašara ištryško. Ji ją staigiai nusivalė ir nusigręžė bei pradėjo kėblinti link sutartos vietos.

Mergaitė jau stovėjo už merginos, kuri turėjo neilgus rusvus plaukus. Tyliai prie jos prisėlino ir, pasitaisiusi plaukus, tįsančius iki pečių, įsitaisė ant suolelio ir prislinko arčiau klastuolės. Prikišo savo lūpas jai prie ausies ir sušnabždėjo, kaip kokią paslaptį:
-Psst... Ar tu tas iškrypęs senis? - tai pasakiusi sukrizena ir atsitraukia.
Eleizija linksmai pažvelgia į merginą, tikėdamasi to pačio, bet išvysta jos akis. Kažkada tikriausiai buvusios nuostabiai žydros, safyrinės, dabar buvo šiek tiek papilkėjusios, atrodė, kad iš jų nyksta gyvybė. Varnė ištiesė savo dešinę ir pridūrė:
-Labas. Aš Eleizija, o tu, kuo vardu? Beje, kokiu tikslu mane čia pasikvietei?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 15, 2017, 01:21:05 pm
Anabetės palaidus plaukus taršė švelnėjantys šalto vėjo gūsiai. Žalios ir dangaus žydrynę siekiančios medžių viršūnės lingavo. Basos strazdanosės pėdos vis dar glostė stiklinį ežero paviršių. Netrukus varganas, medinis suokiukas sutraškėjo nuo didesnio krūvio, kurį suteikė mažoji juodaplaukė. Šypsena iki ausų apsiginklavusi mergiotė privertė šyptelėti ir Betę.
Entuziastinga kaip ir broliukas.. - Leido sau pamintyti klastuoliukė.
- Žinau kas tu, kad ir kaip kraupokai tai skambėtų, - nusukusi žvilgsnį į horizontą, suburbėjo rusvaplaukė.
- Mano vardas Anabetė, mokausi Klastūnyne, - nutarė prisistatyti Helė, - Frankas mano.. Hmmm.. Draugas. Manau, šitai žinant tau bus drąsiau, - skaisčiaakė atsigręžė į mažametę ir pabandė šyptelėti. Tikiuosi išgirdusi, kad turim bendrą pažįstamą, ji įgaus nors šiek tiek pasitikėjimo.
Mergina atvyniojo plataus megztinio rankovę ir parodė savo riešą su įkandimo žyme varnanagei.
- Tai Andragoro slibino darbas.. Ar žinai, kas jie? - Liz klausiamai pakėlė vieną antakį ir bandė įskaityti mažosios Stigler veidelyje atsakymą.
- Man reikia žmogaus, kuris galėtų duoti patarimą, - Ana paslėpė savo riešą ir nedelsdama ėmė dėstyti situaciją, - Turiu keletą draugų, kuriais pasitikiu labiau nei tavimi. Tavo brolis jų tarpe, bet tame ir bėda... - Betė nesusilaikiusi išsišiepė, prisiminusi kelias malonias akimirkas praleistas su tuo švilpiumi. Prisiminusi, jog šalia sėdi jo sesuo, Anabetės skruostai paraudo, bet ji ir toliau tęsė aiškinimą,- Didelis pasitikėjimas kelia didelį pavojų, tačiau būtų kvaila prašyti pagalbos iš visiškai nepažįstamo žmogaus. O tu, - mergina, rodės, žvilgsniu perdegins Eleiziją, - Tu puikiai tinki. Esi kaip oranžinė spalva, kai tenka rinktis tarp geltonos ir raudonos, supranti?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 16, 2017, 12:00:08 pm
Anabetė. Nejau ta pati, apie kurią Frankas man rašė laiškuose. Elė peržvelgė klastuolę žvilgsniu. Tos akys, plaukai, veido bruožai - viskas taip, kaip brolis aprašė. Čia tikrai ta mergina, kuri pavergė mano brolio širdį. Ji mielai dar kartą pažvelgė į Aną ir tarė:
-Mhm? Tik draugai? - tai pasakiusi šyptelėjo lūpų kampučiais. - Andragoro slibinai? O, Dieve. Ir tai padarė tikras ar prototipas? - Eleizija iškart viską suvokė. - Aišku, kad tikras, nes dėl prototipo įkandimo nėra ko baimintis.
Ji paėmė jos ranką ir apžiūrėjo įkandimą. Žaizda nebuvo gili, bet tokia, kad nuodai būtų pasiekę kraujagysles. Velnias. Ji paleido Anabetės ranką ir tarė:
-Tave jau kamuoja haliucinacijos, taip? Lengva pastebėti iš akių. Ar jos tokios žiaurios ir nepakeliamos, kaip minima knygose ir žmonių pasakojimuose?
Laukdama klastuolės atsakymo, ji patogiau įsitaisė ir pradėjo ieškoti būdų, kurie padėtų išsaugoti merginos gyvybę. Antihaliucinacinis viralas čia nepadės, kaip ir priešnuodžiai, nes tokių šiame pasaulyje nėra, kurie padėtų nuo tų slibinų. Ele, galvok. Turi būti išeitis. Ir tada ji prisiminė daktaro Reikvajiko medicininius užrašus kuriuose jis eksperimentavo su leisgyviais žmonėmis. Kraupi knygutė.
-Na, yra vienas būdas tau pagelbėti. Tau reikia sukurti dirbtinį imunitetą, kuris būtų atsparus tiems šlykščių padarų įkandimams. Bet yra viena problemėlė. Su medicinos pagalba taip nepadarysi. Čia reikia antgamtinės būtybės pagalbos. Na, žinai vilkolakio, vampyro ir t.t. Jie turi tave paversti vienu iš savų.
Varnė trumpam užtilo ir pradėjo savo smegeninėje atkartoti viską, ką žinojo apie Andragoro juoduosius slibinus. Tai neužtruko, nes apie juos buvo žinoma mažai.
-Tikriausiai žinai, kad tas haliucinacijas sukelia tie patys slibinai, taip? Tiksliau tas, kuris tau įkando. Prieš vėją degtuko neuždegsi. Bet atsistojus į užvėją, viskas pavyks. Supranti, kur lenkiu? - nežinodama ar Anabetė viską suvirškino, pridūrė. - Antra išeitis yra taip pat. Reikia nužudyti tą slibiną, bet tai neįmanoma. Niekas dabar nežino, kuriame pasaulio kampe jis gali būti ir, plius, jie visi atrodo vienodai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 16, 2017, 02:20:59 pm
Ana pažvelgė į susimąsčiusią mergaitę. Vėjas vėl pakuteno nosį ir suvėlė rusvus plaukus.
- Na, - Betė nutilo, vos tik pradėjusi atsakymą į šmaikštųjį juodaplaukės klausimą. Klastuolė ir pati nežinojo kokio lygio yra tas bendravimas su švilpiu, tačiau palikti varnę be atsakymo būtų nejauku, - aš.. Mes.. Na draugai kaip draugai. Huh, pati paklausk brolio, jis geriau žinos. - Anabetės skruostai paraudo. Ji tikrai nenorėjo diskutuoti apie savo ,,santykių statusą”.
Ketvirtakursė begalo buvo dėkinga Elei, kai ši pakeitė temą.
- Tu išties tikra varnanagė, - šyptelėjo Liz ir toliau susižavėjusi klausėsi Stigler.
- Iš akių... - Helė sarkastiškai susijuokė. - Aš skęstu migrenoje ir šlykščiose iliuzijose, o tu teigi, jog tai matosi iš akių? Streikuoja atmintis ir tie balsai, kurie neduoda ramiai miegoti pastarosiomis naktimis.. Ar tai matosi iš tų prakeiktų akių? Nuo Nuodų ir Vaistų pamokos nekeliu kojos iš kambario, tik šis susitikimas toks pirmasis.. O tu sakai, kad tai dėl... - strazdanosė sustojo bėrusi savo tuščius ir pyktus žodžius ant mažosios draugės. Juk ji nekalta... - Mažas balselis šnibždėjo pasąmonėje.
- Atleisk... Aš nenorėjau.. Tiesiog aš.. Eleizija... - Ana ėmė ašaroti, tačiau greitai nusibraukė tuos sūrius vandens lašelius. Klastuolė nenorėjo švilpio sesei pasirodyti bejėgė.
Netrukus Betė suprato keletą varnės žodžių. Žinoma! Įkandimas yra puiki išeitis...
- Lezi, tu šaunuolė! - apkabino pirmakursę mergiotė. Kad ir koks bebūtų įkandimas skausmingas, tai geresnė išeitis nei haliucinacijų matymas.
- Slibinų žudymas? Hogvartse pilna magiškų būtybių, tačiau abejoju ar jos labai norės padėti. Andragoro slibinų buveinę žinau, žinoma, jie vienodi, tačiau to juodažvynio snukį atpažinčiau net tamsoje. - klastuolė susimąstė. Ji galėtų paprašyti Franko, bet vaikinukas pasišlykštės jos kvailumu ir ja pačia. Ne, švilpioko ji tikrai neprašys.
- Leizi, ar nori padėti medžiojant slibinus?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 16, 2017, 06:45:44 pm
Mergina nusišypsojo, išgirdusi savo naująją pravardę. Leizi. Manęs dar niekas nebuvo pavadinęs taip. Ta pravardė keistai veikė varnę. Lyg ir trikdė, bet tuo pačiu metu ir glostė sielą. Elė net išsižiojo, kai Anabetė pasirinko antrąjį variantą. Ji išsigandusiomis akimis pažvelgė į klastuolę ir ruošėsi ją perkalbėti, kai Ana pasiūlė jai kartu vykti į kruviną slibinų medžioklę. Ji dar labiau nustebo ir, giliai įkvėpusi, tarė:
-Nemaniau, kad pasirinksi nudobti slibiną. Ar tu supranti, kaip tai pavojinga? Andragoro juodieji slibinai gyvena ne po vieną. Jų gūžtoje būna apie du šimtus. Tu ten įėjus, net nespėtai atpažinti savojo padrėlio, kai pora kitų jau būtų suleidę savo aštrius dantis į tave. Ir tada tavo smegenys tiesiog perkaistų, nepakeltų tokio haliucinacijų kiekio.
Elė nutilo. Pritrūko įrodymų, kad tai būtų beprotystė. Ji nuskynė nuo žemės aukštą pienę ir vienu pirštu numušė jos žiedą, kuris pliūkštelėjo į vandenį, priversdamas jį suraibuliuoti.
-Ar esi skaičiusi seną šio pasaulio laikraščio "Ne žiobarams" numerį, kuriame rašė apie slibinus? Ten buvo rašome, kad Magijos Ministerija išsiuntė penkių aurorų komandą, kuri turėjo iš juodųjų slibinų nusiaubto miestelio evakuoti žmones ir nugalabyti padarus. Nespėjus net įžengti į miestą, trys aurorai buvo nunešti slibinų ir sukandžioti. Jie klykė, maldavo, kad juos nužudytų, bet riksmai greitai nutilo. Haliucinacijos juos greitai pribaigė. Kitu du prikrovė į kelnes ir kažkur pasislėpė. Iki šiol niekas negavo iš jų nokios žinutės. Ministerija mano, kad juos taip pat pribaigė slibinai.
Varnė giliai įkvėpė ir tikėjosi, kad jos žodžiai atbaidys Anabetę nuo medžioklės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Liepos 22, 2017, 12:58:23 pm
 Anabetė susiraukė, kai mergaitė ėmė berti visus kelionės minusus.
- Tu ką tik pati siūlei, o dabar kalbi taip lyg tai būtų didžiausia nesąmonė. - pyktelėjo rusvaplaukė. Betei pasidarė silpna. Turbūt nuo šalčio.. Pamintijo ketvirtakursė ir stipriau susisuko džemperyje. Netikėtai merginai ėmė svaigti galva ir temti akyse, bet klastuolė nekreipė į tai didelio dėmesio ir toliau žodžiais atakavo varnę.
- Pasirinkus pirmąjį variantą nebus geriau. Kur rasime tų... Hmm mutavusių personų? - Helė įrėmė žvilgsnį į Leizi akis.
- Ir net negalvok apie savo brolio pagalbą. Iš vis geriausja jam nieko nesakyk apie mano hmm... Ligą. Jis pats turi problemų dėl Eros. Na, chimeros.. Pamaniau sutrumpinta ji skambės ne taip baugiai... Ji neskamba baugiai.. Mm an nebaugu, aš tik... Tiek to, nesigilink. - strazdanosė padėjo galvą ant kelių ir užsimerkė. Visa šita mišrainė kėlė galvos skausmą. Mirėjos sąmonę atakavo neaiškūs balsai ir murmesiai. Trumpaplaukė ėmė purtytis, melsvos akys užsivertė ir dabar jose galėjai įžvelgti tik baltą tuštumą. Klastuolė nukrito ant smelėtos žemės prie pat stiklinio ežero. Kelios bangos palietė ketvirtakursės plikas kojas ir rankų pirštų galiukus.
Dangus apsiniaukė užtemdydamas skaisčius saulės spindulius.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Eleizija Stigler Liepos 22, 2017, 03:19:24 pm
-Aš tiesiog išvardinau galimybes, kurios gali tau padėti, - pradėjo aiškinti varnė. -Aš nesiūliau tau susiruošti į medžioklę. Išvis kam aš apie tai prasitariau. Geriau būčiau paminėjus tik imunitetą.
Išgirdusi Anos klausimą, Stiger jau ruošėsi atsakyti, kai klastuolė paminėjo jos brolio vardą. Frankas? Kuo jis čia dėtas?
-Ką? Ką tu ką tik pasakei? Pakartok. Tikriausiai blogai nugirdau. - stoji ilga pauzė, nes Eleizija laukė Anos atsakymo. -Mano brolis yra kas? Chimera? Tokia, kokia minima graikų mituose? Liūtas su ožkos ragais ir gyvatės uodega? Jei tu nemeluoji, reiškia, kad senelio užrašai, kuriuos kartą buvau aptikusi yra tiesa. Jis eksperimentavo su mano broliu. Kaip jis dabar turi jaustis? Niekas jo nepaguodė, jis neturėjo tikriausiai kam išsipasakoti. Na gal tau. Jei tu jam padėjai ir leidai jam išsikalbėti, labai dėkoju tau.
Man reikia būtinai susitikti su Franku. Kažin, kai jis jaučiasi? Kodėl jis man nieko nesakė? Varnė jau stojosi nuo suoliuko ir ruošėsi bėgti susitikti su broliu, kai prisiminė, kad ji čia nebe reikalo atsirado. Ją čia pakvietė Franko draugė, kuriai taip pat reikia pagalbos. Jos situacija, kur kas blogesnė. Ji mirs, jei aš jai nepadėsiu. Eleizija vėl atsisėdo.
-Na, jei jau esi tokia užsispyrus, kaip minėjo Frankas, - vis dar virpančiu balsu tarė Leiz. - Tada padėsiu tau sumedžioti tą slibiną. Bet turi man prižadėti, kad būsi atsargi ir mums neįkas dar keli slibinai. Ir jei tai išgyvensime, turėsi papasakoti mano broliui.
Eleizija ištiesė ranką.
-Sutarta?
Tada Ana susverdėjo ir, netekusi sąmonės, krito ant žemės. Elė išsigando ir pripuolė prie jos.
-Tikriausiai haliucinacijų darbas.
Nukreipė lazdelę į merginą.
-Enervo.
Magijos pagalba varnė klastuolei suteikė jėgų ir, atsisėdusi ant žolės, padėjo Anos galvą ant savo kelių.
-Dabar reikia laukti, kol pabusi, nes negaliu niekuo daugiau pagelbėti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Rugpjūčio 04, 2017, 11:54:01 am
Anos kūną apėmę traukuliai blėso. Atrodė, prabėgo tik kelios minutės, tačiau jaustas skausmas trūko visą amženybę. Vos tik mergina pakėlė apsunkusią galvą ir pramerkė sulipusias, šviesias akis, jos ausyse ėmė spengti nebylus klyksmas.
- Kur aš? - pakraipiusi plaukų kupetą pasiteiravo rusvaplaukė.
Pasikėlusi iki sėdimos pozicijos, Betė suraukė nosį. Visi ką tik nutikę įvykiai žaibo blyksniu grįžo į strazdanosės pasąmonę.
Dar keletą minučių pasedėjusi ant drėgno, retkartėmis ežero vandens praskalauto smėlio, klastuolė įsmeigė žvilgsnį į juodaplaukę.
- Ačiū, - šyptelėjo ketvirtakursė, pastebėjusi, jog jos makaulė gulėjo ne ant šaltos žemės, o ant mergaitės kelių.
Šiaip ne taip atsistojusi ir kiek pasvyravusi, Liz vėl pakreipė safyrinių akių žvilgsnį į Elytę.
- Man reikia laiko.. Reikia laiko apgalvoti visus sprendimus ir išsirinkti teisingai. Nes vėliau kelio atgal nebus, kad ir kaip trupintumėm duoną už mūsų, supranti? - purpurinio džperio savininkė dar kartą šyptelėjo jaunajai Stigler.
- Aš jau eisiu, jei tu ne prieš... Nenorėčiau vėl nuaplti čia, tai gana skausminga. Galbūt dar susitiksim, - apkabinusi varnę, Anabetė neatsigręždama patraukė link pilies. Dangus vėl apniuko ir netrukus ėmė kristi stikliniai vandens lašai..

Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 27, 2017, 09:34:26 pm
 Alenui buvo nuobodu, jis jau nebežinojo kuo jam užsiimti. Gulėdamas lovoje jis galvojo kuo galima užsiimti ilgam laikui. Jam norėtųsi pažiūrėti filmą ar ko nors panašaus. Būtu gerai dabar pažiūrėti kokį nors siaubo filmą. Ar kokia komediją. Įdomu ar tai čia įmanoma. Turbūt įmanomą, bet jeigu tik per pamokas. Vaikinui po ilgų galvojimų atsirado mintis paskaityti knygą. Alenas nelabai mėgo jas skaityti, jam atrodė, kad tai nuobodu. Po kai kurio laiko, jis nusprendė nueiti į biblioteką, ir surasti įdomią knygą, kad kaip nors praleisti laiką.
 Prieš išeinant, Alenas užsidėjo odos spalvos šortus, tamsiai mėlynus marškinėlius ir juodus sportbačius. Išėjus jis buvo sutikęs daug mokinių, nors ir buvo atostogos. Pažiūrėjus jam pro langą buvo visai gan gražus, geras oras. Tai truputi pakėlė nuotaiką Alenui.
 Įėjus į biblioteką, jis paklausė pirmo pasitaikusio mokinio kokios knygos čia įdomios. Mokinys davė savo laikančią rankose knygą. Sullivan pasiėmė knygą ir priėjo prie stalo pradėti skaityti. Knygos pavadinimas buvo " Mergina su drakono tatuiruote " . Knygos viršelis atrodo, gan visai įdomus. Atvertus jam pirmą puslapį, jis pabandė skaityti. Jam neleido susikaupti triukšmas, kuris buvo bibliotekoje toks didelis. Nuo kada bibliotekose būna toks triukšmas? Vaikinas negalėjo susikaupti, todėl jis pasiėmė knygą ir išėjo iš Hogvartso pilies. Alenas ėjo link ežero pakrantės. Ten dažniausiai būna tylu ir ramu, kaip tik knygos skaitymui. Išėjus jam jis pamatė juodas debesis iš tolo. Gal neeiti? Gali prasidėti lietus. Nors dar daug laiko yra.. Vaikinas pradėjo eiti darydamasis aplinkui. Lyg ir nieko nėra. Priėjus prie ežero pakrantės, Alenas atsisėdo ant smėlio ir atvertė knygą. Smėlis buvo šaltas, Alenas apsidairė, ar nėra jokio akmens kur galima būtu atsisėsti. Iš tolo pamatė lyg suoliuką. Vaikinas nieko nepraras jeigu patikrins, todėl jis priėjo prie suoliuko. Suoliukas buvo gan senas, prie pat ežero, jeigu būtu bangos, tai jau seniai sušlapintu Aleno batus. Alenas atsisėdo ir atvertė knygą. Dabar man niekas nebetrukdys.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 27, 2017, 10:37:15 pm
Vėlyvos vasaros popietė. Lisette vos vakar sugrįžo į mokyklą, praleidusi porą mėnesių gimtojoje Prancūzijoje.  Visko buvo išsiilgusi, tačiau ežeras - tai vieta, kurios ilgėjosi labiausiai. Žinoma, mieliau ten eitų naktį, kai mėnulis ir žvaigždės atsispindi ežere, tačiau tamsus didžiulis debesis toje pusėje kiek gąsdino, klastuolė jugi negalėjo rizikuoti ir galiausiai, jei pradėtų lyti, išvis niekur nenueiti.
Kelias ežero link penkiolikmetei buvo toks pažįstamas, kad, rodos, galėtų iki jo nueiti net užsimerkusi.
Švelnus purpurinis ir gerokai per didelis megztinis laisvai krito ant Klastūnyno atstovės kūno. Kelnių neturėjo jokių - megztinis dengė užpakalį, argi to negana? Batų taip pat neapsiavė - nekentė, kai kas nors varžė jos pėdas. Rausva vis dar ta pati kuprinė kiurksojo mergaitei ant pečių. Joje nebuvo nieko svarbaus ar reikalingo (na, nebent kokie trupiniai, kurie užsiliko iš po kelionės) šiuo metu, tačiau pasiimti ją visur buvo įpratusi, o be jos jautėsi it be rankų.
Tolumoje matėsi vaikinas, kuris, beje, užėmė Lisetės pamėgtą suolelį, kurio link ši žingsniavo.
-Ką čia skaitai?!- stengėsi išgąsdinti nepažįstamąjį, tad garsiai paklausė ir leptelėjo ant suoliuko visai šalia jo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 27, 2017, 11:44:29 pm
Vaikinas atvertė knygos pirmą puslapį ir pradėjo skaityti.
Citata
Buvo naktis, Gabrielė ėjo miesto gatve. Apžiūrinėdama aplinkui ar ją niekas neseka. Jau kaip dvi savaitės jinai tai jaučia, buvo pastebėjus, kad ją kažkas seką. Šiandien Gabrielė nusprendė tuo įsitikinti.
Alenas perskaitė tik vieną sakinį ir tai jį jau sudomino. Atrodo, kad bus įdomu. Visgi gerą vietą pasirinkau, tyla ramybė. Vos tik pagalvojus vaikinui apie ramybę, staiga iš niekur atsirado mokinė kuri gan neblogai sugebėjo išgąsdinti Aleną. Alenas stengėsi to neparodyt, kad išsigandė, bet tai buvo matoma. Pažiūrėjus jam į šoną, sėdėjo šalia jo mergina, kuri klausia ką čia skaito. Sullivan pamačius ją norėjo su tą knygą kuri buvo pas jį rankose, trenkti per galvą jai, bet kažkaip susilaikė. Rimtai? Nejaugi man ir čia trukdys? Vaikinas piktai pažiūrėjo į mokinę.
- Skaitau knygą. - vos sugebėjęs atsakyti be riksmų vaikinas. Alenas visada tampa piktu, kai jam pradeda trukdyti ir vėliau dar erzinti. Jis vos laikėsi, kad nenusikeikti. - Ko reikia? - Gan grubiai paklausė mokinės kuri sėdėjo šalia jo.   
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 28, 2017, 10:30:26 am
-Koks tu mielas, kai išsigąsti,- Lisette pirštais švelniai suėmė už vaikino skruostų ir šiek tiek juos patampė, kaip kažkada buvo mačiusi tai darant vyresnio amžiaus moteris mažiems vaikams. 
Klastuolė sekundėlę pažvelgė į nepažįstamojo mėlynas, kaip ir pačios jos, akis, kurias saugojo  akinių stiklai. Penkiolikmetė pamanė, kad vaikino mokykloje dar niekad nematė, tačiau nepanašu, kad šis būtų pirmakursis, veikiau panašaus amžiaus kaip ir pati Lis. Jau ruošėsi paklausinėti apie tai, tačiau piktas vaikino tonas viską išsklaidė.
-Ak, kokie mes pikti,- nustatė liūdną veidelį ir ėmė sukti pirštą aplink rausvų plaukų sruogą,- štai ir dingo visas tavo mielumas,- atsiduso ir ranka šiek tiek suvėlė šalia sėdinčio mokinio rudus plaukus.
Klastūnyno atstovė pažvelgė į ežerą, vis dar tokį patį ramų, kaip ir prieš keletą mėnesių. Šalia jo praleido visus keturis metus mokykloje ir, ko gero, praleis ir likusius tris.
-Taigi, koks tavo vardas,- sekundėlę patylėjusi paklausė,- neteko tavęs čia matyti anksčiau.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 28, 2017, 03:10:51 pm
- A-aš neišsigandau  - Pasakė vaikinas ir pats nepatikėjo savo žodžiais.
Mergina pradėjo truputi tampyti už Aleno skruostų. Ką jinai daro?.. Vaikinas truputi nustebo mokinės elgesiu. Alenas padėjo knygą ir padarė tą patį, ką padarė ką tik mergina šalia jo. Tampant skrustus, mergina kuri sėdėjo šalia jo taip juokingai atrodė, kad Alenas truputi netgi nusijuokė. Vaikinas netgi pamiršo apie tą knygą, kurią jis taip ir nesugebėjo netgi truputi perskaityti. Grifas pažiūrėjo gan keistai į merginą kuri sėdėjo šalia jo.
- Kaip ir nebe pikti. - pasakius paėmė dar kartą už merginos skruostų, ir pradėjo po truputį jas tampyti. Vaikinui tai patiko daryti, jam tai atrodė gan linksmą, bet jam atrodė, kad sėdinčiai šalia Merginai tai nepatiks, arba ji pati pradės dar labiau erzinti jį. Taip ir buvo, rožinių plaukų mergina paėmė ir suvėlė grifo plaukus. Alenas paleido skruostus, ir su rankomis greitai pataisė savo šukuoseną.
 Vaikinas pažiūrėjo į dangų, tos tamsios debesys jau artėjo. Galima buvo manyti, kad už pusvalandžio arba valandos bus lietus arba netgi griaustinis. Vėjas pamažu stiprėjo. 
- Mano vardas Alenas, bet jeigu pilnas vardas tai būtu Alen Sullivan. Pats esu pripratęs kai mane vadino keturakiu. - Juokaudamas pasakė. - O tavo koks vardas? .. Aš neseniai čia persikėliau mokytis, ankščiau mokiausi tiesiog savarankiškai namie. Bet čia jau esu apie dvi savaites, tai man tavęs irgi kaip ir neteko matyti čia. - Vaikinas pradėjo gan rimtai kalbėti. - O ko čia atėjai į šitą vietą? Čia retai sutiksi žmonių. - pasakė grifas. - O tu iš kokio kurso? Ir iš kokio koledžo? - Alenui pasirodė, kad pradėjo uždavinėti per daug klausimų, kurie yra tiesiog bereikšmiai ir nesvarbūs. 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 28, 2017, 03:46:42 pm
-Ką tu darai?!- Lisette ėmė stipriai juoktis, kai nepažįstamasis taip pat ėmė tampyti rausvaplaukės skruostus,- baik!- mergaitė bandė išlaikyti ramią, gal net kiek piktą veido miną ir tiesiog įkando vaikinui į pirštą. Ne per stipriai, tačiau, tikėjosi, kad pakankamai.
Tamsaus lietaus debesis vis artėjo, o ir vėjas, rodos, buvo stipresnis nei prieš tai. Lietaus Lis, nebijojo - Hogvartse jis nebuvo labai retas reiškinys, o vėjas tik kedeno rausvus jos plaukus, kas klastuolei netgi labai patiko.
-Sakai Alenas?- tyliai sumurmėjo,- keturakis negražiai skamba, sugalvosiu tau ką nors kito,- šyptelėjo penkiolikmetė,- mano vardas Lisette, bet jeigu pilnas vardas, tai Lisette la Claire,- atkartojo šalia sėdintį vaikiną,- pati esu įpratusi, kai į mane kreipiasi Jūsų Didenybe,- žvelgė rimtai į Aleną,- aš Prancūzijos princesė,- tyliai sušnibždėjo, stengdamasi įžvelgti kažką mokinio veide,- juokauju,- nusijuokė ji,- vadink mane Lis,- paėmė Aleno ranką ir ją papurtė.
-Ateinu čia dažnai. Ko gero, net dažniau nei tu gali įsivaizduoti,- sukikeno rausvaplaukė,- kaip gali žinoti, kad žmonės čia retai užsuka, jei Hogvartse tu vos dvi savaites?- Klastūnyno atstovė klausiamai pakėlė antakius.
-Penktas kursas, Klastūnynas. O tu?- taip, labai banalu, tačiau vargu, ar koks susipažinimas apsieina be šių klausimų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 28, 2017, 06:10:33 pm
Alenui rožinių plaukų atstovei skruostų tampymas baigėsi tuo, kad mergina įkando jam į pirštą.
- Gerai, gerai supratau. Baigiau. - Juokdamas paleido merginos skruostus. - Nereikėjo kandžiot mano pirštą. Gal ir taip suprasčiau, bet čia gal. - pajuokavo vaikinas. 
- Nu taip Alenas. - pasakė. - Gal ir negražiai skamba, bet tarp draugų kažkaip pripratau. Sugalvosi kitą? Na gali. - tyliai nusijuokė. - Lisette. Aišku. - Pasakęs truputi pratylėjo, bet po to iškarto prakalbo. - Jūsų Didenybe? - Nusijuokė. Alenui tai gan juokingai skambėjo. - Pats turbūt tave dabar vadinsiu "Jūsų Didenybė" - Kai Alenas pajuokavo, Lisette jam tyliai sušnibždėjo. Prancūzijos princesė? Jinai čia rimtai.. Ar juokauja.. Pas vaikiną pakilo antakiai, išsipūtė akys. - Tu čia rimtai? - Pats sušnibždėjo. - Jeigu taip tai jūsų didenybė, aš neturėčiau taip elgtis. - Rimtai pasakė. Alenas tai priėmė viską gan rimtai, o Lisette pasakė, kad ji pajuokavo. Alenas staiga paraudonavo, jam tapo gėda.
- Pajuokavai, na aišku... - susigėdijęs pasakė.
Alenas pratylėjo kai kurį laiką, ir tik po to prakalbo.
- Aš čia netoliese dažnai vaikštau na ne taip, kad dažnai, bet kiekvieną dieną ir, kad kažkas netoliese būtu tai nematydavau. - Pradėjo teisintis vaikinas. - Irgi penktas kursas. Grifų gūžta. Tau neatrodo, kad tokie klausimai nuobodūs? Tai jūsų didenybe, ką galėtumėt dar pasakyti? Ar bandysit toliau mane erzinti?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 28, 2017, 06:51:10 pm
-Man „gal” neužtenka. Norėjau būti tikra,- šyptelėjo Lisetė. Klastuolė nusiėmė rausvą kuprinę nuo pečių ir pasidėjo šalia, kad galėtų atsiremti į medinį suoliuko atlošą.
-Na, aš buvau vyriausioji savo kiemo princesė ir gyvenau Prancūzijoje. Ar tai tas pats?- sukikeno penktakursė,- nesigėdyk,- šyptelėjo ir uždėjo savo vėsų delną ant vaikino šlaunies,- bet kad būtum matęs savo veidą, kai pasakiau, jog esu princesė,- penkiolikmetė plačiai šypsojosi, žvelgdama tiesiai į mėlynas Aleno akis,- žodžiu. Patarimas ateičiai - netikėk klastuole, o ypač ta, kurios natūrali plaukų spalva yra rožinė,- Lisette menkai šyptelėjo, žinoma, omenyje turėdama save.
-Gal ir nuobodūs, bet kaip kitaip sužinotume daugiau vieni apie kitus?- mėlynakė nenorėjo sakyti „vienas apie kitą”, mat tuo metu jos rausvais plaukais apaugusioje galvoje šie žodžiai nuskambėjo kiek romantiškai, o Hogvartse klastuolei romantikos reikėjo mažiausiai.
-Aš? Erzinu? Nejuokauk,- sukikeno prancūzaitė,- niekad negalėčiau. Jei tik man už nugaros styrotų sparnai, visi neabejotinai pagalvotų, kad aš koks nors angelas,- šyptelėjo Klastūnyno atstovė ir atsistojusi nuo suoliuko žengė arčiau vandens. Mergaitė įmerkė savo pėdas. Trumpam ją užplūdo šalčio banga, o visą kūną perbėgo šiurpuliukai. Tačiau visa tai tik trumpam. Vos po keletos akimirkų šitaip stovėti tapo malonu.
-Atsivėsink,- nusijuokė rausvaplaukė, švelniai ranka aptaškydama grifą,- atrodai kiek sukaitęs,- pažvelgė į vaikino rausvus žandus, kurie nusidažė raudoniu iškart po penkiolikmetės pokšto.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 28, 2017, 07:27:07 pm
- Na dabar įsitikinai, kad taip nebedarysiu. - Atsakė vaikinas. Alenas pažiūrėjo į dangų, tos tamsios debesys jau artėjo, o vėjas dar labiau sustiprėjo. - Turbūt tuoj bus lietus. Nebijai sušlapti? - Alenui pasakius, jo pilvas pradėjo "skleisti garsus". Jis staigiai dar labiau paraudonavo ir pažiūrėjo į Lisette, ir tylėjo kokias tris minutes, klausydamas ką Lis pasakoja.
- Vyriausioji savo kiemo princesė? Tai jo tas pats - sarkastiškai atsakė. Įsivaizduoju, kaip atrodžiau juokingai. - truputi nusijuokė. - Iš prigimties viskuo ką man sako tikiu, todėl tavo patarimas galima pasakyti yra bereikšmis. - šyptelėjo grifas. - Na tu kaip ir teisi. Tokie klausimai lyg ir būtini, kad sužinoti apie žmogų. - Grifas rimtai pasakė. Jis netgi nesiruošė su kažkuo čia susipažint arba netgi bendrauti, bet čia jam lyg savaime išeina taip.
- Tai, o kas mane tampė už skruostų? Suvelia mano plaukus? - Alenas pakėlė savo balso toną ir pakėlė antakius. Turbūt pati pasakė, ir tuo nepatikėjo. Staiga Lisette atsistojo ir įmerkė savo pėdas į ežerą. - Ne šaltas vanduo? - paklausė vaikinas. -  Tai gal taip tik atrodau. Aš ne sukaitęs. -  sakydamas pats pagalvojo, kad pasimaudyti ar panašiai. Vaikinas atsistojo priėjo prie vandens ir pradėjo taškyti Lisette ežero vandeniu.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ultravioleta Supermarki Rugsėjo 09, 2017, 07:21:55 pm
Nuostabus, šiltas rudens vakaras. Ultravioleta nusprendė pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro.
Mergina eidama prie ežero pastebėjo ten stūksantį suoliuką. Violai labai patinka sėdėti gamtoje, tad pakedenusi savo šviesius plaukus ji iškart nuskubėjo prie jo.
Atsisėdusi ant suoliuko panelė užsimerkė ir bandė įsivaizduoti kaip ji susirado kelis tikrus draugus. Tačiau ją sutrikdė keistas čiulbėjimas. Ji atsimerkė ir iškart pamatė šalia jos nutūpusį paukštelį. Tokio grožio paukščio mergina savo akimis nėra regėjusi. Paukštukas buvo mažas, bet labai spalvingas su nuostabiai spindinčiomis plunksnomis. Jo snapelis buvo žydras kaip ir Violos akys, jo pagurklis buvo ryškus kaip vidurnaktį kabantis mėnulis. Jis atrodė vienišas kaip ir ji pati. Ultravioleta labai myli visus gyvus padarėlius, tad norėjo paglostyti paukštelį, tačiau jis tik pasipurtė ir nuskrido į kitą ežero pusę. Mergina labai nenusiminė, nes jau buvo pripratusi būti palikta. Ji neturėjo daug draugų, nors buvo labai draugiška. Viola labai prisirišdavo ir galiausiai būdavo įskaudinta pačių artimiausių žmonių. Dabar ji jau atsargiau renkasi kuo pasitikėti ir gana prisibijo atsiduoti naujiems draugams. Tačiau vis dar tikisi, kad atsiras tų kurie ją vertins.
Ultravioleta papurtė galvą, kad nebegalvotų apie liūdnus dalykus ir gyliai įkvėpė...
Papūtė šaltas vėjelis ir Violetai pasidarė šaltoka, bet čia sėdėti jai be galo patiko. Ji nusprendė dar pabūti ir galbūt susitikti kokį hogietį kuris taip pat atėjo čia apmąstyti savo gyvenimo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Evia Herodotte Spalio 14, 2017, 10:40:27 pm
Vakaras pasirodė ne toks jau ir šaltas (tikriausiai dėl to, kad Evia netvarkingai užsimaukšlino šaliką, kuris keliose vietose keistai kabojo, o vidurys kartais palenkus galvą pasiekdavo šerpėtotas lūpas), o išeiti iš pilies viliojo smalsumas ir noras pažinti apylinkes. Smėlėtas takelis jaunąją klastuolę, kuri tamsiais aulinukais spardė pasitaikiusius akmenukus, nuvedė iki nedidelio ežero. Vėjas pakedeno medžius, o šie sukėlė menkas, vos įžiūrėti įmanomas bangeles ežero vandenyje. Noras prieiti arčiau ir žiūrėti į vandenį, šviesiaplaukę mergaitę privertė žengti kelis žingsnius pirmyn. Ji būtų ėjusi dar arčiau, ir nežinia, galbūt būtų paslydusi ant po žole besislepiančiu purvu, o gal ir nugriuvusi. Visgi, jaunosios klastuolės akys užklydo už suoliuko - tikrai mačiusio gyvenimo. Netvirti žingsniai pakrante iki suoliuko, ištiestos rankos į šonus, keli pasvyravimai į kairę, o vėliau į dešinę, bei šviesius plaukus į priekį kedenantis vėjelis - viskas ko reikėjo mergaitei, norinčiai pabėgti nuo viso šurmulio, pamokų ir namų darbų. Evia galvojo, ar verta sėsti ant (tikriausiai) šlapio bei šalto suoliuko, kuris gali nugriūti, kadangi šonai ėmę trupėti, vietomis išraižyti žodžių junginiai jau tapo sunkiai įskaitomi. Neturėdama daugiau jokių norų, klastuolė, atsisėdo. Plaukus atmetė atgal, nors žinojo, kad vėjas juos atpūs į priekį. Šiek tiek pataisė šaliką, ištiesė kojas į priekį, ant pačio krašto, beveik virš vandens. Padėjusi rankas ant kelių, mergaičiukė žvilgsniu pradedant rankomis, baigiant tamsiomis pėdkelnėmis bei aulinukais, nuklydo iki ežero vandens. Ir užsisvajojusi ėmė stebėti menkas bangeles.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elena Lovegood Spalio 14, 2017, 11:03:03 pm
Vakaras buvo nuostabus. Išties. Elenai nebuvo šalta, nors kiekvienas mokinys vaikščiojo prisirengęs tikrai daug, kad tik nesušaltų. O štai Elena - plona striukytė, kepurė su bumbuliuku ir juodi aulinukai ant kurių buvo mažas, Grifų Gūžtos ženkliukas. Išėjusi iš pilies, raudonakė giliai įkvėpė. Pagaliau ji vėl kieme. Elena traukė noras apsilankyti prie ežeriuko, juk dar nei karto ten nebuvo. Perėjusi Kvidičo Aikštę, Grifiukė pagaliau išvydo ežerą. Pamačiusi jog aplink jį yra suoliukai kurie buvo užimti, Elena pradėjo ieškoti nors vieno, ant kurio būtų galima prisėst ir pažiūrėti į ramų ežerėlį. Brunetė nuleidusi galvą galvojo apie šiandien dieną ir net nežiųrėjo kur eina. Vos priėjusi prie suoliuko, nepakėlusi glavos atsisėdo. Tik atsisėdus Elena pasuko galvą ir pamatė ant suoliuko sėdinčią mergaitę.
 -Atsiprašau, nemačiau kad čia sėdi,- sukikeno Brunetė,- tikiuosi su tavim niekas nesėdi, nes šitas suoliukas yra labai geroj vietoj. Bėja aš Elena. Elena LoveGood pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė. O kuo tu vardu?
 Paklaususi Elena laukė atsakymo ir atsirėmė į suoliuko atlošą bei žiūrėjo į ramų ežerėlį ir besileidžiančią saulę.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Evia Herodotte Spalio 14, 2017, 11:17:34 pm
Užsisvajojusi Evia net nepastebėjo, kad kažkas šalia sėdi, iki tol kol išgirdo žavų mergaitišką balsą.
- Aš Evia, - prisistatė ir atsisukusi šyptelėjo. - Pirmakursė, klastūnynas.
Ežero bangelės žavėjo mergaitę.
- Aš čia viena, - ėmė kalbėti. - Nedaug su kuo bendrauju, net klastūnyne. Keista žinoti, kad klastūnynas nesutaria su grifų gūžta. Nors išties, tai atrodo kiek banalu. Reikėtų bent kelių klastuolių, kurie nenorėtų gyvatėmis apmėtyti grifų, - prisimena nugirstą pokalbį bendrajame kambaryje.
Pasitaisė akis badančią plaukų sruogą pirštais, kurie ne itin norėjo kažką daryti.
- Laisvalaikiu mėgstu piešti, - žiūrėjo į tolį, - labai retai palieku pieštuką su trintuku bei popieriaus lapus. Dar labai dažnai imu tiesiog galvoti ar paskęsti minčių upėje žiūrėdama į gamtą arba ką nors stebėdama, - nejučia nusišypso. - Kaip pastebėjai, esu dar ir labai plepi.
Nusprendusi, kad metas patylėti, Evia nustojo kalbėti ir tebestebėjo ežerą. Viliuosi, nepasirodžiau kaip ištižėlė bei plepė. Užsikišk, smegenine, ne dabar!
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elena Lovegood Spalio 14, 2017, 11:43:00 pm
-Gražus vardas, Evia. Na, aš irgi su Grifais nelabai bendrauju, tiesiog... Aš net nežinau ar mane į reikiamą koledžą paskyrė. Dėl Grifų ir Klastuolių man keista, amžiais konkuruoja ir niekada nebendrauja. Juk taip negalima, esam visi vienodi, o koledžai... Ammm... Jie man atrodo skirti tiesiog pagal gabumus ir tiek. O aš laisvalaikiu mėgstu vaidinti, šokti arba dainuoti. Piešimas ne prie širdies kažkaip. Aišku būna dienų kaip piešiu, bet toks dalykas yra retas pas mane gybenime,- nusijuokė Grifė ir įsmeigė savo raudonas akis į Klastuolę. Ar man dar konors paklaust, ar išvis patylėt?
 -Kaip atsiradai Hogvartse? Tiksliau kokia tavo gyvenimo istorija.
 Elena laukdama atsakymo žiūrėjo į Klastuolę ir net nemėgino atitraukti akių.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Evia Herodotte Spalio 15, 2017, 12:13:11 am
- Dėl konkurencijos sutinku, - šiek tiek pasijuto keistai, - bet vistiek savas koledžas turi savas savybes, jos tiesiog įgimtos.
Ar kada galėjau pagalvoti, kad sėdėti ant suoliuko, priešais ežerą ir kalbėti su grife gali būti taip smagu? Ne. Gatantuotai ne. Mintys klaidžiojo, o tiksliau liejosi. Bet vistiek sarkazmo gaidelė pasiekdavo kiekvieną minčių upės teiginį.
- O kalbant apie atsiradimą čia... - pagalvoja, neslepia šypsenos. Žodžiai, elgesys, rankų pamosikavimai šnekant liejosi automatiškai. - Gyvenau Airijoje, nuo pat mažens. Mane nuolat žavėjo kalnai. Turiu visą palėpę pilną ezkizų su jais, - nusijuokė. Nuoširdžiai. Kalbėti laikant juoką buvo sunku, tad bekrizendama pasakojo toliau, - tiksliai nepamenu, bet mama nuolat sako, kad tėvas paliko mus abi kai man tebuvo dveji ar treji metukai. Susirado naują šeimą, tikriausiai, nežinau. Kad ir kaip bebūtų, galbūt turiu ir brolių, ir seserų, tačiau apie juos nieko nesu girdėjusi, - atsidūsta. Atsisuka į Eleną. - visą vaikystę piešiau, svajojau ir stebėjau gamtą. Na, dar kelis sykius esu iškrėtusi kvailysčių, - pabando prisiminti, šypsena veide niekur nedingsta. - Keli žiobarų vaikai tikrai džiaugiasi, kad dabar manęs nėra namuose. Išties, ne toks jau ir ypatingas ar įdomus mano gyvenimas, neskaitant to, kad prieš dvejus metus bandžiau tualete išmaudyti senelės katę Bendzę, - nenuleidžia akių. - Mėgsti dainuoti? Elena, manau tai šaunu! Vaidyba man ne prie širdies, tačiau šokiai, - prisimena, - sykį net sulaužiau savo lovą. Kalbant apie Hogvartsą... - pamąsto. - Galvojau, kad atsidursiu klastūnyne. Daugelis mano bruožų atitinka būtent šį koledžą. Išties nesuprantu tų, kurie mano, kad klastūnyne vien blogi ar kokie nors dar. Tik aišku, mes sugalvojame visokių dalykų ir panašiai... Na, o koks tavo gyvenimas? Minėjai, kad dvejoji dėl koledžo? Kodėl?
O dabar, su savo linksmais nuotykiais gali suprasti, jog esi viena iš kvailysčių darytojų, Evi!
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elena Lovegood Spalio 15, 2017, 01:26:58 pm
 Išklausiusi Evia istorijos, Elena pagalvojo, kaip siaubinga neturėti dviejų tėvų šalia.
 - Atvykau čia iš Anglijos, Londono. Vaikystėje man nutiko baisus dalykas, mane ir mano mama užpuolė vilkolakis, tačiau mama spėjo mane išgelbėti nuo jo, bet... Jai įkando tas bjaurus padaras ir dabar per kiekvieną pilnatį mano mama virsta vilkolake. Man mama pasakojo apie šias būtybęs ir Hogvartsą, bet kad jos būtų tokios bjaurios tai nepasakojo,- Grifiukė nusijuokė iš savo pasakymo,- Kaip dar nebuvau gavus laiško iš Hogvartso, visur dalyvavau, vaidinau, šokau ir dainavau. O dabar šito malonumo neturiu, bet čia, Hogvarste daug geriau nei Žiobarų pasauly. Pripažinsiu, kartais noriu kad vėl galėčiau vaidinti, šokti ir dainuoti. Kažkada dalyvavau ten kur dainuoja tik vaikai, ir kaip buvau finale mane nugalėjo kažkokia Emma. Na, bet tai yra praeitis,- atsiduso brunetė ir pažiūrėjo į saulę,- gal jau einam atgal į pilį? Darosi šaltą ir saulė jau beveik nusileido. Tačiau jeigu nori, gali dar čia pabūti,- atsistojusi Grifė ir  pažiūrėjo į Evia.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Evia Herodotte Spalio 15, 2017, 02:27:45 pm
- Žiobarų pasaulis keistas, bet kartu kažkuo žavi, - paskutinį sykį nužvelgia ežerą. - Manau, eisiu kartu.
Nusišypsojusi Evia atsistojo.
- Užjaučiu dėl mamos, - nedrąsiai pasakė. - Išties, mano senelis iš tėčio pusės, kurio nesu mačiusi yra vilkolakis. Bent jau girdėjau iš kelių prancūzų burtininkų. O kalbant apie tavo gyvenimą... Jis išties nuostabus, - ėmė lėtai žingsniuoti. - Koncertai, šokiai... - atsiduso. - Skamba smagiai. Hogvartse, net nenorėdamas to pripažinti, kažko pasiilgsti, - pataiso šaliką. - Nesvarbu, kas tai bebūtų.
Pajutusi, kad rankos beveik atšalo, galvojo sukišti jas į apsiausto kišenes, tačiau tik nuleido.
- O kaip tau pamokos? - pagaliausiai paklausė galvodama ką pati galėtų atsakyti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elena Lovegood Spalio 17, 2017, 09:25:31 pm
 Beeidama Elena klausėsi Evia'os. Mintyse sudeliojusi žodžius pagaliau atsakė Evia'iai.
 -Mano mamai ištikrųjų patinka būti vilkolake, ji nuo seno domisi jais, ir štai, jai net nereikia tomis būtybėmis domėtis,- nusijuokė Elena ir žvilgtelėjo į Evia.
 -Pamokos tiesiog nuostabios, tačiau kaikurios tikrai ne man, pavizdžiui Astronomija, Magijos Istorija ir Ateities Būrimas. Nei aš jas suprantu nei aš ką. O Transfigūracija, Apsigynimas Nuo Juodosios Magijos, Žiobarotyra, Nuodai Ir Vaistai ir Kerėjimas. Šios pamokos man labai patinka, ir kas geriausia, jos man puikiai sekasi. Aišku ne visada, juk kiekvienas visko nežinom,- leptelėjo raudonakė ir nusuko savo akis į jau beveik nusileidusia saulę ir atsikvėpė.
 -Pripažinsiu, pasiilgau namų, šeimos, net pykimųsi su tėčiu,- sukikeno LoveGood,- na, o tau? Kaip seksasi pamokos, kurios patinka, o kurios tikrai ne prie širdies?- jau linksmesnė paklausė Brunetė ir koją už kojos vilkdama ėjo atgal į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 16, 2018, 07:43:29 pm
Visose pilies apylinkėse vyravo nedidelis, tačiau visgi šaltas žiemos vėjas. Auksei jis niekados neatsiduodavo šalčiu, stingstančiais pirštų galiukais, šiai mergiūkštei tai tebuvo vėsus, vieno metų laiko, šiuo atveju, žiemos, vėjas.
Marietta savo juodais kerzais mindė sniegą, vietoje, kurioje turėjo būti takelis, bet jo nesimatė. Pilki, ploni džinsai ne kaip šildė kojas, tačiau joms visa vėsuma patiko. Kepurės Hale nebuvo pasiėmusi, o pradėjus kristi snaigėms, jos užsilikdavo tarp neilgų, pieninio šokolado spalvos, plaukų. Apsiausto mergiūkštė taip pat neturėjo, ant plonos maikutės tebuvo užsimovusi rusvos spalvos plonytį švarkelį. Reiktų stebėtis, kaip Auksė nejautė šalčio.
Marietta sukišusi rankas į švarkelio kišenes, žingsniavo pirmyn. Netoliese ramybėje savo egzistavimą mėgino paslėpti sušalęs, ledu padengtas ežeras. Hale sustojo. Jos mėlynos akys nukrypo į suoliuką, buvusį prie pat kranto. Suvokusi, jog nieko aplink nebuvo, Auksė užšoko bei susvyravo, o tuomet ir nuvaliusi sniegą, atsisėdo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Sausio 16, 2018, 08:09:47 pm
Šalta. Šiandien tikrai buvo šalta. O kokia proga, tokiu oru į lauką iškišo nosytę mažoji burtininkė nieks nežino. Nei ji pati, nei Dievas, nei Velnias, nieks nežino ir pastarieji tikriausiai nežino. Bet ji išlindo. Nusprendusi apeiti palei ežerą giliais savo neiškeičiamų ugų padų pedsakais pasileido aplink. O planas kaip įprasta nepavyko. Juk čiuožti ledu daug smagiau. Pasitelkus savo pramoktais transfigūraciniais sugebėjimais, ugai tapo dailiomis pažiūžomis. Švilpė pavejui sukosi, darė sunkiausias figuras ir žinoma kaip be aštuoniukių. Vienai suktis buvo neįtikėtinai smagu, juk čiuožinėjimas - reta veikla atpalaiduojanti Šerę. Ir ji pastebėjo žmogystą. uoj. Juk jis/ji nematė? greit nučiuožus iki kranto ir atsivertus apavą į batus ji pradėjo stebėti figūrą. Kaip paaiškėjo, tai buvo mergaitė, aukštesnė už ją ir labai plonai apsirengusi. kaip jai nešalta? Na... jei nusirengsiu ir paskolinsiu striukę juk nesušalsiu ar ne? Ne, manau su penkiais sluoksniais išgyvensiu. pagalvojus ji priėjo prie mergytės, kuri sedėjo ir užkalbino
-Sveika... nešalta? Galiu paskolint striukę, jeigu reikia... - šiltai nusišypsojo, nors ir netikra šypsena.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 16, 2018, 09:01:32 pm
Auksė galbūt taip ir būtų sėdėjusi bei besižvalgiusi į šalis, tačiau išgirdo garsą. Mergiūkštė pasižymėjo gera, aštria klausa, tad daugelis garsų ir garselių negalėjo praslysti nepastebėti. Marietta lėtai pasuko galvą tiesiai link ežero, link tos vietos apytikslės vietos, iš kurios galėjo atsklisti šis čiuožimo garsas. Hale nemėgo pramogų, čiuožinėjimo ant ledo. Ji mėgo ramybę, kai galėjo kurti įvairius planus bei planelius, galvoje apgalvoti kiekvieną smulkmeną ar gandą, nuspręsti keršto pilną planą.
Auksė pagavo ant ledo buvusiis bei link kranto pasileidusios figūros siluetą. Mariettos akys nuo jo nesitraukė, kaip tik atvirkščiai, krypo vis labiau. Eh, už ką man taip? Reikėjo, turbūt, jau dabar eit ieškot varlių. Arba pilt kibirą vandens tualete. Tokiu atveju nieko nesutikčiau. Hale vidus tryško nepasitenkinimu savimi, kunkuliavo keistoku pykčiu bei visišku nenoru bendrauti, tačiau išorė, žinoma, visa tai, slėpė.
- Ne, man viskas gerai, - greitosiomis patikino ir šyptelėjo kiečiau sučiaupusi lūpas. - Man tokiu oru nebūna šalta, - pridėjo paprastą paaiškinimą ir jau nebespoksojo į šalimais buvusią mergaitę, o žvelgė toli buvusį medį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Sausio 18, 2018, 11:33:39 am
nešu kudašių, aš nešu kudašių...
Žmonės nori būt vieni. Tarara... nešu kudašių... aš nešu...

-Geras... kad man taip, be penkių sluoksnių ne iš vietos lauke pajudėt, - bekalbėdama galutinai užsisegė striukę ir tarstelėjo į medį, kurį badė jau dviejų mergaičių žvilgsniai. oo vėl tas mėlynas medis... geriau nesakysiu o tai vėl palaikys beprote. Nors ji atrodo visai draugiška. Ech, gal dar vieną draugę turėsiu?
-Aam, galiu prisėsti? - paklausė perkreiptu veidu ir nelabai sulaukusi atsakymo vėl pratarė, - koks tavo vardas? - o po kažkiek laiko, kai tyla vėl įsisvyravo, - iš kokio koledžo esi? - keista tik dabar ji pradėjo kaltint save, kodėl per paskirstimo ceremoniją gaudė ir stebėjo tik jaunuosius švilpukus. Ir vėl nusuko akis į mergaitę šalia. o rimtai, kaip jai nešalta? Gal kokie burtai? Ech... teks eit į biblioteką paieškot stengėsi nežiūrėti į ją ir įsižiūrėjo į ežerą. Kažkas suraibuliavo. Pradėjo dungsėti. nu ne morija juk... ji taip nesugėbėtų... ai nusiramink tikriausiai kokia milžiniška lydeka apipinta rožiniais dumblais su poniais plaukuose
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 18, 2018, 02:54:24 pm
Sėdėk ramiai. Ramiai. Nepratrūk. Auksė jautė savyje kylantį nepaaiškinamą verdantį pyktį, tačiau elgėsi visiškai ramiai, kad to gerumu spinduliuojanti mergaitė negalėtų pastebėti. Kol kas tai tebuvo vienintelis asmuo Hogvartse, kuris savo noru bandė užmegzti pokalbį su ja. Na, neskaitant pusbrolio.
- Dažniausiai tokius dalykus lemia genai, - nusuko akis į ją užkalbinusiąją bei menkai šyptelėjo stebėdama jos veidelį, - kartais tai paveldima, o kartais jie atsiranda iš niekur.
Marietta rankomis pavaizdavo nedidelį sprogimą, lydimą menkai girdimo, lūpų leidžiamo garso. Hale viduje vis dar virė kova. Pyktis troško veržtis į išorę, o išorė, atvirkščiai, stengėsi spinduliuoti gerumu. Ir tai daryti sekėsi gan neblogai. Ji tai puikiai pastebėjo.
- Taip, taip, - pasislinko nuo suoliuko vidurio krašto link, - prisėsk.
Kas man darosi? Niekados nebuvau tokia draugiška, tuo labiau su pusbroliu. Svarbiausia neleisti vidui visko sugadinti. Sėdėk ramiai.
- Varno Nagas. Aš Auksė, - pasakė pirmąjį savo vardą žiūrėdama į sniego apklotu padengtą ledą, - Auksė Marietta Hale.
Ji nebuvo tikra, kad gerai padarė sakydama visą savo vardą. Visgi, slaptumo užteko ir taip.
- Prieš daugybę šimtmečių mano labai tolimi giminaičiai, - Auksei negražiai skambėjo viskas su priešdėliu pro-, tad stengėsi jo vengti, - gyveno Amerikoje, viename miestelyje, kuris traukė antgamtines būtybės. Mano protėviai, - vis tiek neišsisuko, - buvo vilkolakiai. Ne tokie, kokie yra dabar. Jie buvo visiškai kitokie. Sugebėjo valdytis, nepavirsti vien vilkais, laikyti balansą. Juos medžiojo. Vilkolakių medžiotojai. Tačiau daugelis įvykių Beacon Hilse, - taip vadino tas miestelis, - privertė juos susivienyti.
Marietta lyg pabudo iš hipnozės, vos tik nutilo.
- Nežinau, kodėl sakiau tai. Galbūt tau neįdomu, - vėl šyptelėjo, - o kuo tu vardu?
Ežere kažkokie dunksėjimai ėmė pasigirti, tačiau nesudomino šios mergiūkštės. Ji kaip sėdėjo, taip ir sėdėjo, kovodama su viduje kunkuliuojančiu pykčiu.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Sausio 29, 2018, 09:13:23 pm
genai... geri genai.
-Geras... ech, aš be penkių sluoksnių niekaip į lauką neišeinu... - ir liūdnai-linksnai šyptelėjo. Švilpė nusuko žvilgsnį į mergytės rankas, kurios kažką vaizdavo. Užtikrintai sedėdama ji išgirdo ir kitus žodžius Varno Nagas? Vėl?
-Varno nagas, kaip pastebėjau smarkiai padidino gretas... jei neklystu laimite taškais, - ji nebuvo nieko prieš dėl tokio Varniukų padaugėjimo, bet jog atėjo super aktyvūs šiek tiek nervino. Pagalvojus ji nusuko žvilgsnį. - Gražus, didingas vardas, - išgirdusi vardus gurktelėjo Švilpė. Ji vis suko mintis, ką gi dar pasakyti, kai suoliuko bendrininkė pradėjo pasakoti apie savo giminaičius. Ji susidomėjo pasakojimu, kuris atrodė buvo nutrauktas
-O, ne, gana įdomu... na, tiesą sakant aš neturiu jokių įpatingų giminaičių, tad panašios istorijos mane žavi, - ji stengėsi išvengti pasakymo, jog kilus iš žiobarų šeimos, - Šerė Bridon... mano vardas, - leptelėjo vardą, - o tu pirmakursė, tiesa? Praeitais metais nepastebėjau... tu visko nepastebi. - nusprendusi įveikti tylą ji paklausė, gal labiau paprašė dar šio to, - gal galėtum papasakot šio to daugiau apie save?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 01, 2018, 09:22:53 pm
Auksė menkai linktelėjo galvele.
- Na, kai buvau mažesnė, man pačiai reikėjo mažiausiai penkių rūbų sluoksnių žiemos metu, - nejučiomis susijuokė, bet greitai susitvardė bei pritilo. Aplink buvusi ramybė teigiamai veikė Mariettą ir jai tai buvo tik į naudą.
- Galbūt ir laimime, - mergiūkštė tuo tiesiai šviesiai, nesidomėjo, - tačiau nesuprantu, kodėl visi it sužvėrėję kovoja dėl kiekvieno taškelio, raunasi galvas dėl kažkokios taurės. Manau, kad reiktų bent kažkiek ją pamiršti, - vyptelėjo išsakiusi nuomonę.
- Tikrai įdomus? - menkai kilstelėjo antakius, - puiku, galėsiu pratęsti, - nusiteikė džiaugsmingai, - Šerė... Hm, gražus vardas. Ak, taip. Aš pirmakursė.
Hale kalbėjo be trukdžių, keistų užstrigimų ir visokio kitokio jai būdingo sąmyšio. Tai jai leido jaustis tokia pat burtininke kaip kiti. Be pykčio. Be kitokių dalykų.
- Taigis, - pradėjo pasakoti toliau, - Beacon Hilse gyvenę mano protėviai, o tiksliau, vilkolakiai, rizikuodami savo paslaptimi, net gaudomi medžiotojų, saugojo miestelį bei jo gyventojus nuo įvairių, kartais antgamtinių pavojų, - o tuomet susivokė, kad jos buvo paprašyta papasakoti apie save, - na, man patinka vaidyba. Taip pat kartais būnu sunki asmenybė, bet stengiuosi tai kontroliuoti. Man čia pirmieji metai. Turiu vyresnįjį brolį, jis jau baigęs magijos mokyklą. Dažnai su juo pykstuosi. Na, o tu? - pasisuko į Šerės pusę.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 01, 2018, 10:03:53 pm
-A. E.. mažesnė tai dešimties metų? - lyg prie nieko paklausė. - Na, nepagalvok nieko blogo... tiesiog mano... - pametė žodį, -  augimas trejais metais atsilikęs... - netyčia leptelėjo. uoj. Tu čia prisikalbėsi. Per daug.
-Na, ne taškai svarbu, o o? na tiesiog Varno Nagas smarkiai pasidaugino, - ir keistai šyptelėjo. Švilpukei pasidarė nejauku. Ji nesugebėjo normaliai kalbėti su beveik nepažįstamais žmonėm, kurių nenori erzinti. - ačiū... - tyliai padėkojo už vardo pagyrimą. esi trečias žmogus po tėvų, kuris taip pasakė... ji vėl įsitraukė į jos pasakojimą, kuris vėl buvo nutrauktas. v-vaidyba?
-Nelabai tikiu jog esi sunki asmenybė. Na man taip pat vaidyba patiko tik aš negaliu vaidinti. Na gal tai pasirodys keista, bet šešių metų aš dramos burelio pasirodyme ir vaidindama Mašą nešančią pagranduką mano vietoje staigiai atsirado duobė, aš kritau ir susilaužiau koją. Kitą kartą po traumos man atiteko šnekančio medžio vaidmuo ir vidury žodžių apalpau. Kitus kartus vaidindama man vis kažkas atsitikdavo lažinuos tai nuskambėjo super keista  Ak taip... na aš turiu sesę dvynę, kurią labai mėgstu erzint įdomu jau aptiko mikimauzus? esu antrakursė... sakyt apie žiobarus? Na, tiek tos, - giliai atsiduso, - ir mes su sese esame iš žiobarų šeimos. Nors šis pasaulis man buvo naujiena, tačiau mane labai erzina tie naujokai, kurie per daug susižavėję magija ir ją naudoja ant kiekvieno kampo, tarkim batui užsirišti. - o Dieve kodėl aš apie tai pasakoju? nusuko žvilgsnį į ežerą ir susikoncentravo į dunksintį šešėlį, - gal galėtum papasakot daugiau apie savo protėvius? - paklausė ir nusimautas pirštines susikišo į pūkinės striukės kišenes.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 10, 2018, 04:38:32 pm
- Mažesnė? - kilstelėjo antakius ir prisiminė, kad pati tai minėjo, - ak, taip. Atleisk, kartais žodžiai tarsi užkrenta. Na, maždaug nuo septynerių iki dešimties, - vyptelėjo. Vienas bato galas rėmėsi į nedidelį akmenuką, tad šiek tiek jį apstumdžiusi, Auksė paspyrė pirmyn. Jis nuo nedidelio šlaitelio nusirito bei sliuogtelėjo ant suaižejusio ledo.
- Dramos būrelis! Tai nuostabu! - pakėlė galvą aukštyn ir žvelgė į debesų galybę, - jei mano tėvai būtų išgalėję, būtų ir mane leidę. Bet, deja... Na, vis tiek tėvai turi bičiulių, kurių gyvenimas siejasi su vaidyba, tad manau, gal kada nors man ir pasiseks, - įsiterpė, o tuomet paskubomis nutilo, kad leistų jai kalbėti. - pati tokį susižavėjimą patyriau, kuomet gavau lazdelę, - nenorėjo, kad Šerė jaustųsi kažkaip kitaip. Net ir žiobarų šeimose gimę burtininkai turi teisę mokytis Hogvartse, tad toleruoti reikia.
- Ak, taip, mielai, - pagalvojo šiek tiek, - na, mano protėviai, tuo pačiu vilkolakiai, saugojo paprastus žmones, o jie, net skelbė karą jiems. Tačiau, viskas baigėsi gerai. Būdami vilkolakiai, sudarė gaują. Priėmė ne tik kitus, miestelyje gyvenusius vilkolakius, bet net ir paprasta žiobarą, padarą, kuris pavirsta driežu bei turi uodegą (jis vadinamas kanima), taip pat bančę. Bančės, - tai būtybės, kurios girdi garsus iš anapus bei nujaučia nelaimes ar mirtis, - nežinojo ką daugiau ir pridurti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 16, 2018, 05:59:42 pm
-Taip, tas tiesa... - linksmai tarė ir susimastė jei tik būtų išgalėję... ar tai reiškia jog vaidybos būreliai daug kainuoja pas burtininkus? įveikusi savo smalsumą, ir nepaklaususi, nes galėjo lengvai žmogų įžeisti, jei atsakymas visgi būtų netoks. Švilpė įdėmiai stebėjo mergaitę, jos nuspirtą akmenėlį ant ledo.
-Ne neabejoju, kad pasiseks, - su šyptelėjimu tarė. Tuomet įdėmisi klausėsi pratesto Auksės pasakojimo. Sužinojo ir keletą naujų padarų. - Tai, nuostabu, kad jie susidraugavo, - tikėjosi jog suprato teisingai ir šis žodis tiko, - iš vis puiku, kad yra, ar buvo tokių vilkolakių, kurie sugeba valdytis ir nekandžioti ar valgyti žmonių per pilnatį, - nusiteikė, jog tai nebus įžeidimas jai pažystamiems, nesusivaldantiems vilkolakiams, - beje, ar jie turėjo žmogaus pavidalą, ar visą laiką buvo tas tarpinis variantas tarp vilko ir žmogaus?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Auksė Marlena Hale Vasario 17, 2018, 09:07:18 pm
Auksei patiko sėdėti ant suoliuko, žiūrėti į ramią ežero pakrantę bei šnekučiuotis. Mergiūkštė džiaugėsi, kad jos charakteris spinduliavo ramybe, pyktis buvo kažkur užgniaužtas, tarsi geros nuotaikos upės lavina nuplovė blogus ir tamsius akmenis ar sąnašas. Marietta  nežymiai linktelėjo.
- Jie visados turėjo žmogaus pavidalą. Niekuo nesiskirdavo. Tačiau žinoma, pavirsdavo vilkolakiais. Nesu girdėjusi apie tarpinius variantus, nors legendose tokių pasitaiko, - su malonumu atsakė į klausimą. Hale labai džiaugėsi, kad bent kažkas šiuo dalyku, na, tiksliau, jos gimine domėjosi. Auksė pajuto, kaip oras tarsi ėmė vėsti ir ji tai netgi pajuto.
- Gal eime link pilies? - paskubomis paklausė, - galim neskubėti, bet manau, kad pakankamai pasėdėjome čia.
Marietta lėtai atsistojo ir ėmė laukti Šerės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elzė Merė Smitherson Vasario 26, 2018, 10:05:45 am
Gaivus, kartu ir šaltas žiemos oras stipriai kandžiojo nosytę ir rausvus žandukus, tačiau panelė Bridon ir toliau sėdėjo sukaitusio ledo gabaliuko pozicijoje. Beveik nejudėdama, tik kartais nusišypsodama.
-A. Aišku, - tarė ji ir nusišypsojo. - geearai, galim eiti, - atsistojo prie Auksės. Pradėjo pūsti kažin koks nešiltas ir ne iš ramiausių vėjų, net ir stora pūkinė striukė nuo to neapsaugojo. Nors šaltis jautėsi vos vos jai, bet varniukei galėjo būti laabai šalta. Bent jau Šerė taip manė. Ji lėtai pradėjo žingsniuoti, įspausdama savo bato pėdsakus naujai prisnigtame sniege. Sniegas atrodė buvo toks baltutis, toks purutis atrodė nešaltas ir labai skanus. Prisiminusi ankstyvą vaikystę (kas sakė, jog ji ir dabar nėra mažas vaikas?) kai slapčiomis nuo tėvų ir auklėtojų, sesės ir vaikų (nieks nemėgsta skundikų) valgydavo sniegą. ach... geri laikai buvo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: geltonatulpė Gegužės 01, 2018, 09:31:17 pm
Oras pradėjo vėsti. Eunji buvo įsisupusi į savo juodą paltą, ir tyliai žingsniavo. Nors ir buvo pavasario vidurys, vakarais oras atvėsdavo net labai. Kadangi mergaitė buvo kilusi iš vienos iš Azijos šalių, ji nebuvo pratusi prie tokių oro atvėsimų. Saulė buvo vos pradedanti lysti už horizonto, bet jai jau buvo šaltoka. Priešais save ji matė nedidelį suolelį, kuris jau savo amžių buvo atgyvenęs. Bet ant jo buvo galima atsisėsti. Mokinių prie jo nebuvo, tad varniukė prisėdo ant jo. Ežero vanduo buvo vos už kelių žingsnių. Bet jai tai netrukdė. Iš po pažasties ji išsitraukė savo bloknotą. Ji mokėjo gražiai piešti, bet čia nebuvo atėjusi piešti. Juodaplaukė atėjo rašyti. Išlieti mintis. Jai kartais to reikėdavo, tiesiog išsilieti plunksnai ir bloknotui. Nors jis buvo be linijų, tik baltas lapas, ji mokėjo rašyti tiesiai. Korėjietės akys pakilo aukštyn nuo bloknoto. Saulės kraštas pradėjo lysti už horizonto. Vėl nuleidusi akis, Eunji pradėjo rašyti. Po minutės ant balto lapo dailyraščiu buvo užrašyta: „Horizontas ryja saulę, kuri užleidžia vietą mėnuliui. Tik mėnulis atnešą tamsą, o tamsa niūrumą.“. Ji silpnai šyptelėjo. Kitas žmogus pagalvotų, kad jos mintys keistos, bet ji nenorėjo būti kaip kiti. Tad ir mąstė kitaip. Atsidususi, mergaitė padėjo pieštuką ant bloknoto, kurį padėjo šalia savęs ant suolelio. Padėjusi alkūnes ant kelių, ji pasirėmė delnais galvą, ir stebėjo saulės atspindį judančiame ežero vandenyje.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: James Trayburn Gegužės 03, 2018, 07:00:44 am
Kaip ir visada, James valkiojosi po senus pažįstamus tunelius, juos žinojo atmintinai: kiekvieną posūkį, tarpą ir išėjimą. Žinojo, kur jie veda. Pasuko kairėn. Nusprendė eiti link ežero kranto, atsisėsti ant suolelio ir susidėlioti savąsias mintis. Oras buvo vėsokas, bet buvo šviesu, nes saulė dar tik leidosi. Išėjęs iš tunelio jis pamatė gražų dangų. Dangus buvo visas raudonas nuo karštos saulės, truputį debesuotas, bet debesys giedri, ne lietaus. Jokių garsų ketvirtakursis neišgirdo: nei vėjo šlamėjimo, nei paukščių čiulbesio, kurių tikėjosi, dabar pasigedo. Kitaip sakant, lauke nebuvo nei gyvos dvasios, jokių mokytojų, jokių mokinių. Užsisiautęs juodą švilpynės apsiaustą dėl šalto pavasario vakaro oro vaikinas pamatė mažą suoliuką, ant kurio sėdėjo mergina, turbūt pirmakursė ar antrakursė, nes nėra pastebėjęs jos anksčiau. James nenorėjo jai sutrukdyti rašant susikaupusiai, todėl atsisėdo šalia ant žalios žolės, pradėjo stebėti vandenį, vandenyje atsispindinčią geltoną saulę. Buvo ramu ir gera. Trayburn pagaliau po ilgos dienos mokykloje galėjo pailsėti ramioje vietoje, pajusti žolę, vandenį. Po ilgo laiko šypsodamasi vaikinas pasisveikino su sėdinčia mergina:
– Sveika. Aš James.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: geltonatulpė Gegužės 03, 2018, 04:53:45 pm
Atsibudusi iš savo apmąstymų, pamatė vaikiną netoli jos, sėdintį ant žolės. Tai ją šiek tiek nustebino, kadangi net nepajuto, kada ir kaip jis čia atsirado. Jis atrodė vyresnis negu ji, pagal jos nuomonę – ketvirtakursis. Kad būtų iš Varno Nago, irgi neatrodė. Šiek tiek prisimerkusi, ji pastebėjo Švilpynės emblemą ant jo apsiausto. Viskas aišku, švilpis. Mano nuomone – švilpiai vieni iš draugiškesnių. Staiga pūstelėjo silpnas, bet žvarbus vėjo gūsis. Eunji atsiduso ir stipriau susisupo į savąjį apsiaustą. Oras čia tikrai daug šaltesnis ir permainingesnis negu jos tėvynėje. Korėjoje jai beveik nereikėdavo vaikščioti su paltais pavasario viduryje. Žinoma, dabar jos tikrieji namai buvo labai toli, ir viskas čia buvo kitaip. Bet jai patiko. Ji tiesą sakant mėgo staigius pasikeitimus jos gyvenime. Prie tokių buvo pratusi, kadangi ji su šeima visur keliaudavo. Tik link Europos jų kelionės nekrypdavo, kadangi ji jau ten nuvykdavo su teta. Jai taip vėl panirus į mintis, ir vėl pūstelėjo vėjas, ją vėl pažadindamas. Noriu vasaros. Visgi, nebūna blogo, kas neišeitų į gerą. Prabudinta vėjo, ji nugirdo vaikino, sėdinčio visai netoli jos, prisistatymą. James iš Švilpynės. Bus smagu susipažinti. Varniukė nenorėjo tylėti per ilgai, tad irgi prabilo, prisistatydama jam.
 - Labas, aš esu Eunji. Gražus vakaras, ar ne? - tai tarusi šyptelėjo, vėl nukreipdama žvilgsnį link besileidžiančios saulės.
 Pasirėmusi galvą kumštukais, ji laukė jo atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: James Trayburn Gegužės 04, 2018, 06:55:17 pm
Papūtęs stipresnis vėjas suvėlė rudus jaunojo vaikinuko plaukus. Vakaras buvo išties ramus, šviesus, nė kiek nepriminė žiemos, veikiau artėjančią vasarą, kurios James visai nelaukė. Namai. Visai nenoriu grįžti į savo senąjį kambarį, nukabinėtą plakatais, visai nenoriu matyti tėvų. Ar noriu? Mintis nutraukė mergaitės klausimas ir prisistatymas. Eunji, koks įdomus vardas. Mokiniui teko anksčiau netekę girdėti, pats jis turėto tipinį angliakalbių suteikiamą sūnui vardą.
– Visiškai pritariu, tu pirmakursė? – atsipūtęs sėdėjo, stebėjo mirgantį ežero vandenį, retsykiais sujudinamą atskrendančio nedidelio balto paukščio arba jau minėtojo vėjelio, pučiančio iš šiaurinės pusės.
Kišenėje, kaip visada, ranka sugraibęs kiek aplamdytą dėžutę, brunetas išsitraukė "Berti Botts visokio skonio pupelių" rinkinuką, pradarytą dar vakar vakare, sėdint bendrajame kambaryje prie židinio. Įsimetęs burnon ištrauktą raudoną pupelę, su palengvėjimu perkando: tai ne vėmalai ir ne ausų siera.
– Norėtum? Vaišinu, – ištiesė mergaitei dėžutę, siūlydamas pamaloninti gomurį nenuspėjamu skoniu.
Susidomėjęs iš kokio mergaitė koledžo pažvelgė į jos paltą ir pamatė mėlyną Varno Nago amblemą. Varniukė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: geltonatulpė Gegužės 04, 2018, 07:24:01 pm
Ji kiek nustebo pamačiusi James siūlomus saldainius. Pati Eunji nebuvo didelė saldumynų mėgėja, bet šiuos ji pažinojo. Tai yra tie žymieji įvairaus skonio saldainiai. Nuo kojinių iki braškių. Iš tiesų, jai jie gan patiko. Praskaidrina nuotaiką. Gimtinėje panašius valgydavo būnant su draugais. Ech, jie visi ten pasiliko, o aš čia, kitoje pasaulio pusėje tūnosiu metų metus.. Varnė atsiduso. Bet vieno tikrai neatsisakytų. Šiek tiek palinkusi į priekį, ji greit tarstelėjo sutikimą, ir žvilgtelėjo į dėžutę.Šie buvo kitokie, negu Korėjoje. Neišeis žinant pasiimti skanaus.. Iš lėto ji kyštelėjo savo smilių ir vidurinį pirštą dėžutėn, šiek tiek pamaišydama saldainius esančius joje. Galiausiai, pasirinko vieną, ir nežiūrėdama atsargiai jį traukė. Tik staiga jis išsprūdo iš jos pirštų, priversdamas ją silpnai suniurgzti. Antrą sykį bandydama, šįkart tvirčiau suėmė norimą saldainiuką, ir pagaliau ištraukė. Atsisukusi pažiūrėti ji pastebėjo geltoną pupos formos saldainį. Geltona. Geltona, geltona, geltona, geltona... turėtų reikšti arba ananasą, arba... kažką šlykštaus ir geltono. Giliai atsidususi, ji įsistebeilijo į saldainį, laikomą jos pirštų. Nurijusi seiles, ji žvilgtelėjo į vaikinuką, ir užsimerkusi įsidėjo saldainį į burną. Tik kai James galėjo mėgautis raudona ir skania pupele, jai kliuvo visiškai atvirkščias variantas. Pajutusi neįprastą skonį, ji lėčiau pradėjo pupelę sukioti burnoje. Po kelių akimirkų jos veidas pradėjo rauktis, pajutus net labai nemalonų skonį. Su pasibjaurėjusia veido išraiška, nenoriai, bet nurijo saldainį. Pagaliau leidusi orui apvalyti jos burną, ji vėl užsičiaupė ir užsidengė burną ranką, vis dar rodydama pasibjaurėjimą. Eunji nebuvo labai malonu taip vaipytis prieš James, bet geltonoji pupelė darė savo. Nurijusi šlykštynės prisisotinusias seiles, ji vėl kostelėjo.
 - Esu šimtu procentų tikra, kad tau daug labiau pasisekė nei man, - tai tarusi, ji šyptelėjo, atsilošdama ant suoliuko, priversdama suolelį šiek tiek sugirgždėti. Trumpam nusukusi žvilgsnį link jo, ji tiesiog nusprendė ignoruoti girgždėjimą, ir užvertė galvą, žvelgdama į pavienius debesis, ir gailėdamasi pasirinktos pupelės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 15, 2018, 08:59:20 am
Lukas patraukė tolyn nuo prieplaukos, palei ežero krantą ir taip ėjo ilgai, ilgai. Dabar tokiu laiku mane turėtų imti miegas, bet aš negaliu užmigti ir tai yra labai keistą. Įdomu, kodėl? Gal pas seselę nueiti? Bet ne, kai nueisiu išrašys sunkiausią gydymą ir reiks gydytis. Jau geriau naktimis nemiegoti, o ne gydytis su vaistais. -su tokiomis ir panašiomis mintimis apie jo nemigą vaikinas traukė palei nedidelį miškelį ir ežerą. Kartais jos dingdavo ir likdavo galvoje tuštuma, bet po kiek laiko jos vėl grįždavo, tik kitokiu formatu. įdomu ką pasakys Moriso mama apie mano nemigą. Aišku lieps gydytis, o aš to nenorėdamas, apsimesiu, kad geriu vaistus. Naktimis bent kažką pamatyti normalaus gali, nes visas veiksmas vyksta naktį. Galėsiu naktį į vaiknamį įsibrauti. Pagąsdinti prižiūrėtojas. Tada smagu turėtų būti. Taip begalvodamas klastuolis priėjo seną suoliuką kuris jam priminė valtį. Čia ką visi daiktai sulūžę? Ar aš tiesiog taip pataikau? Vaikinas atsisėdo ant suoliuko ir ėmė stebėti žvaigždėtą dangų. Įdomu kada kokia žvaigždės nukris į žemę ir susprogdins. Tada visi su siaubu žvelgs į dangų ir lauks pasirodančios žvaigždės. Su tokiomis baisiomis mintimis Lukas sėdėjo ant suoliuko ir žvelgė į žvaigždėtą dangų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 19, 2018, 04:57:03 pm
Stebėdama žvaigždes Luna sėdėjo ant palangės. Šyptelėjusi mergina žvilgtelėjo į medžius. Švelnus nakties vėjelis purtė jų šakas. Šakoms prasiskyrus toliau matėsi tamsus tyvuliuojantis ežeras. Nušokusi nuo palangės mėlynakė patraukė prie pilies išėjimo. Pilyje darėsi vis nuobodžiau ir tyliau. Daugelis seniai jau buvo savo lovose, kiti dar tik ruošėsi ir vos keli vis dar slampinėjo po pilį arba kieme. Išėjusi į kiemą Luna žingsniuodama patraukė link ežero. Einant link ežero vėjas švelniai kedeno mėlynakės plaukus. Ilgi rudi plaukai draikėsi Lunai prie veido retkarčiais paslėpdami vaizdą priešais. Netrukus pasiekusi ežero pakrantę mergina pasuko link suoliuko, tik nespėjus rudaplaukei jo pasiekti ji išvydo siluetą. Kažkas jau sėdėjo ant suoliuko. Lėtai priėjusi prie suoliuko ji išvydo sėdintį berniuką.
-Labas, gal galėčiau prisėsti?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 19, 2018, 08:01:05 pm
Kokios nuostabios tos žvaigždės. Vienos atsiranda, kitos pradingsta ir viskas taip nuostabiai atrodo. Taip bemąstant prie Luko priėjo nepažįstamoji ir kaip įprasta vaikinui kai jį užklumpa iš kažkur jis ėmė tyčiotis iš atėjūnės:
 -Taip gali prisėsti. Ant žemės. Gi nieko tokio tau nebus. Tik sušlaps uniformą ir viskas, -nužvelgęs nuo galvos iki kojų pastebėjo, kad ji iš  Varno Nago. -Gal nori užkąsti duonos trupinių? -sulig tais žodžiais klastuolis pabėrė po varnės kojomis grūdų. -O gal jūs varniai jų nevalgote? Bet gi jūs varnos kaip gi nevalgysite? -pamatęs merginos akyse įniršį Lukas šiek tiek nustojo ir lyg nieko nebūtų nutikę ištarė:
 -Atsiprašau, -bet kiek matė klastuolis tai nepadėjo ir jam nepavyko jos apgauti, tad jis ėmė slinktis tolyn nuo jos kol nuvirto nuo suoliuko ir ėmė ,,gailėtis":
 -Atsiprašau. Aš nenorėjau nieko blogo ir įžeisti nenorėjau. Aš esu geras visu savo kūnų, -vaikinas parodė rankomis koks jis ,,geras". -Aš tikrai, tikrai, tikrai esu geras. Jei netiki paklausk, bet ko šitoje pilyje kas mane pažįsta ir jie tau patvirtins, kad aš esu geras, -šitas pokštas nebuvo toks juokingas, tad Lukui net nereikėjo tvardytis nesudijuokus. Gerai, kad aš ne tie dvyniai. Kitaip būčiau toliau nuėjęs negu dabar.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 20, 2018, 10:16:22 am
Užuot atsakęs mandagiai ir maloniai berniūkštis pradėjo tyčiotis. Nors tai buvo pirmas kartas, kai kas nors taip elgiasi, tačiau Luna nejautė jokio pykčio. Gal dėl to, kad per šešiolika metų išmoko tvardyti pyktį, o gal dėl to, kad šis berniūkštis pats save žemino. Stebėdama jį mėlynakė stovėjo šalia suoliuko. Netrukus jaunuolis "atsiprašė" ir nukritęs nuo suoliuko ėmė įrodinėti koks jis geras. Ar jis visada taip elgiasi? Žiūrėdama į jį varnė kilstelėjo antakius.
-Tau viskas gerai?-nužvelgusi berniūkštį paklausė jo.-Paprastai žmonės taip nesielgia. Jei jau esi toks geras, kaip sakai, tai liaukis taip elgtis, nes tik žemini save prieš kitus. Manau tu tikrai nenori taip elgtis.-Dar kartą žvilgtelėjo į berniuką.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugpjūčio 20, 2018, 10:44:39 am
Elijah žingsniavo ežero pakrante ir mąstė apie tėvą, kaip jis reaguos išvydęs berniuką po šitiek laiko, ką vaikinukas jam pasakys, o gal viskas klostysis taip, kaip nederėtu planuoti. Grifas pasiilgo savo tėvo, jis nebuvo pratęs atsiskirti taip ilgam.. Eidamas ir mąstydamas vaikinas dairėsi aplinkui, gal pamatys kokį žvėrį, kuriuo galėtu pasimaitinti, tačiau nieko.. Toliau keliaudamas pamatė du neryškius siluetus.. kas ten? - artėdamas artyn savęs klaustelėjo Chris' as. Lukas? - iš balso buvo galima spręsti, kad ten tikrai buvo vaikinas ir mergina, merginos balsas irgi buvo girdėtas, tačiau nelabai pirmakursis prisiminė, bet ilgai netrukus išvydo žmogaus veidą. Ką, ir Luna, - priėjęs dar arčiau išvydo ir mergina, tą pačią su kuria neseniai kalbėjosi.
- Ir vėl tu Lukai, - susiraukęs pažvelgė į berniūkštį sėdintį ant suolelio, ką čia vėl dirbi, turbūt radai naują auką? - žvilgtelėjo į Luną, - viskas gerai? Jis nesupranta, kas yra gražus elgesys.. - tarė Elijah ir  žvilgtelėjo į klastuolį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 20, 2018, 02:07:52 pm
Nesulaukęs jokio didelio pasipiktinimo dėl savo poelgio tik ramų ir malonų balsą Lukas tapo malonus:
 -Na dabar taip, bet pirmą buvo ne. Nes aš nemoku bendrauti su žmonėmis kai jie mane iš niekur nieko užklumpa, -bandė kalbėti maloniu balsu ir jam beveik gerai sekėsi. -Aš šiaip tai tikrai nenoriu taip elgtis, bet vaiknamis - vaikų namai mane sugadino.
Gal neįsižeis per daug ir atleis, nes man kaip niekada reikia draugų. Taip jam bemąstant prie jų priėjo Elijah'as.
 -Taip vėl aš, -ramiu balsu atsakė vaikinas. -Na nemoku gražiai elgtis, bet niekas manęs neišmokė mandagumo. Vaiknamyje visi taip kalbėdavo, tad ir aš įpratau, tu manęs net nesiteikiai pamokyti saloje, o tik nuėjai tolyn, -Lukas stengėsi išlaikyti normalų toną, bet jis tai pakildavo tai nusileisdavo. -Tai sakau gal pamokysit? -pasiūlė vaikinas grifui ir tuo pačiu varnei. -Nes naktis dar ilga iki aušros geros penkios valandos spėsite išauklėti.
Klastuolis įsipatogino ant suoliuko ir ėmė stebėti varnę ir vampyrą lyg išmokti norintis mokinukas. Galėtų greičiau mokyti pradėti, nes nuobodoka jau darosi sėdėti ir laukti kol jie pradės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 20, 2018, 03:06:17 pm
Luna atidžiai klausėsi berniuko ir stebėjo jį.
-Jei kas nors tave užklumpa iš niekur nieko nebūtina elgtis taip negražiai. Juk gali įžeisti žmogų. Nesvarbu kas tave sugadino, tačiau pats turi suprasti, kad taip elgdamasis nesusirasi draugų.-Baigiant mėlynakei kalbėti prie jų priėjo Elijah. Pamačiusi jį mergina jam draugiškai šyptelėjo pasisveikindama. Dabar berniukas atrodė linksmesnis, tačiau suirzęs, kaip ir praėjusį kartą.
-Taip, viskas gerai, Eljah. Jūs pažįstami?-Luna žvilgtelėjo į abu berniūkščius.
-Galbūt Elijah nenorėjo bendrauti su tavim, kai tu taip elgiesi,-be jokio pykčio ar įniršio tarė šalia stovinčiam klastuoliui.-Gražaus elgesio neišmoksi per penkias valandas, be to, kad išmoktum elgtis gražiai turi ir pats to norėti. Ir pirma užuot pradėjęs tyčiotis turėtum mandagiai pasisveikinti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugpjūčio 20, 2018, 03:34:53 pm
Elijah niekaip nesuprato, kaip iš pradžių galima rėkti, šaipytis, tyčiotis, o vėliau imti ir bendrauti lyg niekur nieko, na taip, vaiknamis, bet juk jei pats žmogus nori, tu gali nebūti toks kaip kiti, tu gali imti pavyzdį iš kitų, nebūtinai iš tų, kurie tave supa.
- Taip, Luna, mes pažįstami ir deja nelabai maloniai, šis vaikis mane užsipuolė ir ne žodžiais, o veiksmais tiesa sakant, vos tik su valtele nuplaukiau link salos, aš gražiai nepykdamas atsitraukiau, o vėliau, jau žodžiais pradėjo svaidytis įžeisdamas mane ir visą vampyrų liniją. - Viską išpasakojęs Lunai, vaikinukas pažvelgė į Luką. 
- Tavęs pamokyti nesiteikiau saloje dėl to, kad tu įžeidei mane, ką pamiršai, - jau truputį nusiraminęs ėmė šnekėti rudaplaukis. - Luna teisi, kad reikia pačiam to norėti.. o jei tu visus mūsų mokymus vėl priimsi, kaip juokus ir vėl imsi tyčiotis kas tada? Aš būsiu sugaišęs savo laiką.. - žvilgtelėjo į Dubajų ir bandė kai ką jam paaiškinti, - visu pirma priėjus žmogui prie tavęs niekada nepulk jo, o mandagiai pasisveikink, o antra nesišaipyk, nes kiti tau kaži ar atleis, jei tu juos įžeisi taip kaip mane.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 20, 2018, 04:26:36 pm
Elijah'ui ir Lunai ėmus kalbėtis tarpusavyje Lukui norėjosi paskęsti vandenyje jam už nugaros. Kada jie baigs kalbėtis? Jau nuobodu darosi, net veikti nėra ką. Galėtų prie mokymų eiti, o ne apie susitikimą su manimi šnekėtis. Jiems baigus šnekėtis Lukas įsitempė ir gaudė kiekvieną žodį kadangi visai norėjo to mandagumo išmokti.
 -Aha turiu pats norėti, -kartojo Luną. -Tai aš ir noriu. Gražiai pasisveikinti? O sveikintis tai kaip tik ,, Sveikas" ir ,,Labas" ar ir ,, Labas rytas", Laba diena" ir taip toliau? Žinau gal pasirodysiu neišmanėliu, bet to aš nemoku, -klastuolis nusijuokė iš savęs. Vaikinas ėmė laukti tolimesnių nurodymų. Karts nuo karto apsižvalgydamas aplinkui lyg kažko lauktų, bet Lukas nieko nelaukė, tik dairėsi profesorių ar dar ko nors kas sukeltų jo mokinimuisi problemų. Besidairydamas klastuolis pastebėjo vandenyje netoli kranto arklį? Kuris buvo mažas lyg ponis, baltas ir storas. Pupa? Ne, ne, ne negali būti. Aš ją palikau Velse. Ji negalėjo atkakti tūkstančio su viršum kilometrų iki čia. Bet išgirdęs pažįstamą žvengimą Lukas suprato, kad ten tikrai ji, tad nieko nelaukęs pasileido į vandenį jam buvo nesvarbu, kad jis sušlaps ir jam reikės su tokiais rūbais grįžti į klastūnyno miegamąjį, vaikinui buvo svarbu tik ponis plaukiantis vandenyje. Atplaukus arkliukui klastuolis jį išbučiavo, išmylavo ir tik tada grįžo prie Lunos ir Elijah'aus. Nujausdamas, kad gali būti blogai Lukas saugodamas Pupą ėmė ant jų šnypšti:
 -Nelyskit prie jos, -supratęs, kad nelabai mandagiai elgiasi pasakė kitaip. -Prašau nelysti ir laikytis atstumo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 21, 2018, 12:30:44 am
Kalbėdama su Elijah mergina pastebėjo, kad klastuoliui, tai visai neįdomu. Juk apie jį kalbam...Bent apsimesti galėtų, kad jam įdomu. Išklausiusi Elijah mėlynakė atsisuko į klastuolį.
-Puiku, kad nori elgtis gražiai. Antroji pamoka bent apsimesk, kad tau įdomu ką kalba kiti antraip įžeisi juos ir gali netekti draugų.-Žvelgdama klastuoliui į akis aiškino Luna,-Kaip sveikinsies priklausys nuo pačio tavęs, be to manau ryte tikrai nesakysi "Labas vakaras",-šyptelėjo rudaplaukė. Ji matė, kaip berniuko akys nukrypo į ežerą. Nusekusi jo žvilgsnį išvydo arklį, o netrukus klastuolis puolė prie jo ir vos po kelių akimirkų jie abu stovėjo prieš Elijah ir Luna.
-Manau dabar reikia tave pamokyti kitaip,-Neklausydama berniuko prašymo Luna prasižiojo parodydama ilgas aštrias iltis ir žengė link arklio.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugpjūčio 21, 2018, 10:04:31 am
Elijah stebėjo Luką, tačiau tas nesikeičia.. Net pradeda juoktis iš savęs kai kuriais momentais.. Tikrai, tokio žmogaus dar nebuvau sutikęs per visą savo gyvenimą.
- Tai jai tu nori, tai visu pirma būtų neblogai psichologiškai tam nusiteikti, o ne nuo veiksmų pradėti, taip, mes su Luna tau galim duoti pora pamokų, mandagumo labui, o toliau jau pats turėsi su savimi tvarkytis.. - tai pasakęs vaikinas dar kai ką prisiminė, - be to tu turi suprasti, ką kiti jaučia, kai tu svaidaisi negražiais žodžiais.. ar smurtauji, - beaiškinant Chris'as net nepastebėjo, kada klastuolis juos paliko ir kažkur dingo.. žirgas? Kaip jis čia atsirado? - Tačiau daug klausimų jau grifui nebekilo, kai Dubajus ėmė arklį glostyti, jį apkabino, greit susiprato, kad čia bus Luko.. Jis ten ilgai neužsibuvo, grižo ir dar davė perspėjimą, kad prie jo nelystume, tačiau kaip sakoma uždraustas vaisius dar saldesnis, o jam žiauresnė pamoka praverstu.. Žvilgtelėjęs į Luną vaikinas linktelėjo galva, kai ši tarė, kad šį reiktu pamokyti kitaip.
Elijah nieko nelaukės iššiepė savo iltis, akys tapo raudonos ir žaibišku greičiu, kuriuo buvo apdovanoti vampyrai, nuskuodė prie arklio ir jau ketino paragauti jo kraujo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 21, 2018, 12:27:30 pm
Viena ausimi klausydamasis Lukas klausėsi ką kalba Luna ir Elijah'as, bet išgirdęs varnanagės žodžius, kad reikia pamokyti kitaip ir išvydęs, kad abudu pasikeitė Lukas greitai sugalvojo ką daryti ir dar spėjo pagalvoti. Vilkolakė? Jau vampyro užtenka, o dar ir vilkolakė. Išsitraukęs iš kišenės laidynę ir uogų kurios kai susprogsta paskleidžia dujų debesį kurios graužia akis.
 -Atsiprašau, -ištarė vaikinas dar prieš paleisdamas uogas į Elijah'ą ir Luną. -Nepalikote jūs man kito pasirinkimo.
Iššovęs klastuolis nė neatsigreždamas užšoko ant arklio ir paraginęs Pupą pasileido tolyn. Pabėgęs kelis kilometrus Lukas sustabdė arklį ir nulipęs nuo jo ėmė glostyti.
 -Viskas gerai. Pabėgom nuo tų laukinių, -kalbėjosi su arkliuku, bet supratęs, kad jie gali klausytis pokalbio pasitaisė. -Pabėgom nuo vilkolakio ir vampyrės. Jie norėjo tave nuskriausti, bet aš jiems neleidau, -ponis pritariamai sužvengė.
Pupai atsigulus vaikinas prigulė šalia jos ir ramiai ėmė snausti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 21, 2018, 01:14:07 pm
Kaip Luna ir tikėjosi berniūkštis greitai sureagavo į jos ir Elijah veiksmus. Jis išsitraukė laidynę ir šovė į juos uogas. Esu be galo dėkinga tėvams ir gaujai, kad paruošė panašioms situacijoms... Nieko nelaukdama mėlynakė puolė prie Elijah ir nustūmė jį toliau nuo pasklidusių dūmų. Kol grifiukas ir varnė bandė apsisaugoti nuo pasklidusių dūmų berniūkštis pasipustė padus ir dingo iš jų akiračio su savo arkliu. Na ir bailys...Nors elgtis gražiai nemoka, bet bent jau skuosti kiek kojos neša tikrai moka. Atsistojusi ir nusipurčiusi Luna padėjo atsistoti Elijah.
-Neužsigavai?-Nužvelgė berniuką nuo galvos iki kojų,-Pasiruošęs medžioklei?-šyptelėjo mėlynakė ir galutiniai pavirtusi į vilkolakę garsiai užstaugė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugpjūčio 21, 2018, 01:28:38 pm
Elijah nespėjo sureaguoti kas ką tik įvyko, atrodė, kad tik ką stovėjo prie arklio ir jau buvo besiruošiąs paragauti jo kraujo, kai staiga Lukas išsitraukęs laidynę šovė kažką, o Luna tuo metu parvertė Chris' ą ant žemės.. na taip malonu, kai merginos saugo tavo kailį, bet tai turėčiau daryti aš, - galvojo vaikinas, tačiau dabar buvo ne laikas juokauti ir linksmintis. Atsistojusi mergina, padėjo ir Elijah, atsistojęs jis nusipurtė žoles ir viską kas buvo priskrebe prie vaikino apsiausto..
- Ne, sveikas, kaip ridikas, aišku pasiruošęs, šito niekaip nepaliksiu, jau antras kartas, kai jis dirba nesąmones, pas jį proto, kaip pas šunį, nors ir tas atrodo protingesnis. - Kažką burbėjo grifas, kai net nesumatė, kaip Luna pasivertė į vilkolakį.. tik išgirdo, kaip garsiai užstaugė..
- Gal neapkursiu, - šyptelėjo berniukas ir užuodęs Luko kvapą sekė paskui jį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugpjūčio 29, 2018, 12:26:26 am
  Clemence pasiėmė su savimi medžioklinį peilį ir burto lazdelę. Nors, medžioklei šioji labiau norėtu savomis rankomis pralieti kraują ant kokio gyvūno. Todėl lazdelė jai bus nereikalinga. Jeigu tik pačiai apsiginti nuo ko nors.
  Išėjusi iš Klastūnyno bendrojo kambario, vakare, rudaakė paskubėjo nueiti laukan, kol nesutemo. Juk niekas nenori rūpesčių, todėl kam jai naktį vaikščioti dar po Hogvartso aplinkybes, kai žinoma, jos
dar ir labai pavojingos. Bet žudymo noras vis didėjo, toliau negalėjusi iškentėti, Martes nusprendė iš ko nors atimti gyvybę. Į uždraustąjį mišką mergiotė irgi nenorėjo eiti, todėl nuėjo šalimais ežero pakrantės. Saulei leidžiant, būnant šalia ežero pakrantės vaizdas yra tiesiog neapsakomai gražus. Klastuolė galėtu būti ten amžinai, jeigu tik ne mintis, kad greitai sutems. Greitai apsižiūrėjusi, nieko nebuvo. Todėl Ameli pradėjo laukti.
  Dešimt minučių. Dvidešimt. Pusvalandį. Pagaliau, netoli tokio suoliuko Clemencija pastebėjo gan nedidelį gyvūną. Kadangi škotė retai lanko tas magiškų gyvūnų priežiūros pamokas ir pati su žiobarų gyvūnais buvo retai susitikusi, todėl ji neįsivaizdavo kas ten per padaras. Bet tai buvo nesvarbu, vis tiek jis greitai mirs. Riestanosei paėmusi medžioklinį peilį iš vidinės kišenės, ji nuskubėjo jį kapoti. Bet jai kažkas patrukdė..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Morisas Banoveris Rugpjūčio 30, 2018, 02:23:38 pm
Morisas gulinėjo klastūnyno vaikinų miegamajame ir laukė ko nors pasirodant. Kai suprato, kad niekas pas jį neateis, o jam pačiam teks eiti pas ką nors vaikinas nusprendė išeiti pasivaikščioti palei ežero krantą. Išėjęs tyliai kaip tik bemokėjo iš kambario patraukė link išėjimo iš pilies, o vėliau ir prie ežero. Priėjęs ežerą patraukė palei jo krantą karts nuo karto paspirdamas kokį akmenuką ir šakelę ir taip vis nesusitikdamas jokio gyvūno. Pamatęs tolumoje kažkokį siluetą patraukė jo link tikėdamasis, kad tas siluetas koks nors lokys, bet priėjęs suprato, kad ten tik paprasčiausia mergina. Eh, liūdna, kad ne lokys, bet ir pašnekovas tiks. Priėjęs prie merginos jau norėjo pasisveikinti, bet netoli jos pamatė gulinčia lūšį, o jos rankoje kruviną peilį, tad vietoj ,,Labas" pasakymo išėjo visai kitokie žodžiai:
 -Ką tu čia darai? Žudai nekaltus gyvūnus žiobariškus. Gi gali magiškus žudyti, bet ne tau reikia žudyti žiobariškus. Tai gal jei jau nužudei jį tai bent padėk man garbingai jį palaidoti, -šaukė ant jos klastuolis, bet supratęs, kad gal šiek tiek per stipriai sureagavo pakeitė toną. -Atsiprašau, kad taip kalbėjau. Tiesiog nepakenčiu kai žudo žiobariškus gyvūnus. Sakau gal susipažinkime? Aš Morisas, o tu kuo vardu? -paklausė jau apsiraminęs Morisas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugsėjo 08, 2018, 02:00:48 pm
  Ameli atsisuko, kai ją užtiko kažkoks matytas veidas. Tai buvo irgi vienas iš klastuolių. Rodos, jo vardas buvo Borisas? Turbūt rusas kažkoks. Na, škotei tautybė nelabai rūpėjo. Bet pagal žinomus pletkus, šioji dabar galėtų susigaudyti kaip elgtis.
 - Nusiramink! - Atgal šauktelėjo klastuoliui. Bet išgirdus, kaip šis pradėjo atsiprašinėti, blondinė tik pakėlė antakį nesupratus, kas čia vyksta. - Pala. Aš tik noriu pasitikslinti. Aš ką tik nužudžiau, rodos, tau artimą draugą, gyvūną. Logiškai tu pasidarei piktu, atėjai ir pradėjau ant manęs vos ne rėkti. O dabar dėl to ir pats atsiprašinėji? Ir dar nori susipažinti? Moterie, ar tau viskas gerai? - Pagalvojo, kad pasakyti "moterie" yra labai į temą. Rudaakė atsistojo ir truputi pasitraukė nuo lavono. Atsiduso.
 - Tai koks tavo ten vardas? Borisas? Na, Borisai, mano vardas yra Amelija. Nežinau ar čia maloni situacija susipažinti, bet pasakysiu, kad malonu susipažinti. - Patraukė nuo savo akių plaukų sruogas kurios erzinančiai vis lindo prie plaukų. Pažiūrėjus dar kartą į lūšį, Martes nusiminė, kad negalės išdirbti kailį nuo gyvūnėlio. Dabar dėl to bernioko reikės jį laidoti. Juk kaip ji dabar bus tokia bloga, jeigu šalia pradės išdirbinėti kailį dar šalia žmogaus kuriam šis gyvūnas buvo artimas? Eh.
  Riestanosė ištraukė burto lazdelę iš savo uniformos vidinės kišenės, o burtažodžių pagalbą padarė gan didelę duobę.
 - Nežinau ar žudikams leidžiama būti jų aukos laidotuvėse. - Tik tai sugebėjo pakomentuoti kai kišo burto lazdelę atgal į kišenę.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Morisas Banoveris Rugsėjo 13, 2018, 03:11:25 pm
Išgirdęs, kad ant jo rėkia ,,Nusiramink" Morisas dar labiau nurimo, nes jau vėl ėmė veržtis pyktis, o tada trumpai atsakinėjo į lyg ir klausimus:
 -Taip, tai yra man artimas draugas. Taip, atsiprašinėju, -atsakė, bet tuoj šiek tiek pakėlė toną. -Kokia aš tau moteris? Tu bent lytis skiri?, -piktokai paklausė. -Ne mano vardas ne Borisas, o Morisas. Ir man malonu susipažinti, -pratarė.
Šiek tiek pastovėjęs pamatė, kad Amelija nepatenkintu žvilgsniu vis žvalgosi į lūšį, tad klastuolis paklausė klausimo į kurį jau kaip manė žinojo atsakymą:
 -Tu nori nudirti kailį? Jai taip gali daryti, žinau, kad gal kiek per žmogiškai elgiuosi su numirusiais gyvūnais, bet teks šito tada nepalaidoti, -bet klastuolė vis tiek padarė duobę, tad jis tik gūžtelėjo pečiais. -Galėsim šitą duobę palikti kam nors kitam, nes tikrai noriu atsisakyti įpročio visus laidoti, tad tikrai nesiruošiu laidoti lūšies.
Vaikinas šiek tiek pastovėjo stebėdamas merginą, tada pasėdėjo ant suoliuko ir pagaliau neiškentęs iš nuobodulio paklausė:
 -Gal pasikalbam apie ką nors? Nes labai jau nuodobu čia yra.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Rugsėjo 16, 2018, 12:28:20 pm
  Blondinukė truputį nusipurtė nuo tokio bernioko. Jo veiksmai buvo labai tokie, hm, nerealistiški. O gal jis koks robotas? Juk tai paaiškintų visą jų situaciją. Igzekli.
 - Ką??? - Pakėlė toną, pakėlė ir antakius. - Ar tau viskas gerai? - Tai buvo vieninteliai žodžiai kurie tada Clemencijai rūpėjo.
  Nors klastuolė ir neprašė leidimo, bet visgi jį gavo, kad galėtų nudirti kailį nuo to gyvūno. Deja, šio berniuko būvimas tik ir trukdė riestanosei. Trukdė susikaupti, trukdė daryti darbą kurį rudaakė norėjo daryti. O išgirdus, kaip šis dar nori kalbėtis, tai čia jau Amelijai buvo viršūnė.
 - Žinok nenoriu. - Tiesiai šviesiai pasakė. - Aš gal iš vis geriau eisiu ir paliksiu viską taip kaip yra. Užtenka man šiandienai žudymo, randominių žmonių ir veiksmo. Atsistojo ir nusivalė kelius. Net nepažiūrėjus į berniuką, šioji nuskubėjo pilies link.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 08, 2018, 07:44:00 pm
Elijah sumanė išeiti pasivaikščioti, nes kitaip jis tuoj "sprogs", tos mintys apie Luną, nedavė vaikinui ramybės, atrodė, kad jos apsisprendimas priklauso ir nuo jo, tačiau deja, dar tik praėjo kelios dienos, o šis jau jos pasiilgo..
Dawson' as minė takeliu norėdamas pabūti su savimi, su savo mintimis ir savo klausimais, kurie jau daugybė laiko kribžda galvoje.. Jaunasis vampyras spardė viską kas buvo po kojomis, nes noras kuo greičiau viską užmiršti buvo kur kas didesnis. Nors to vaikinas norėjo be galo be krašto, tačiau taip tikrai nenutiks, nei motina, nei Luna, nei problemos su vampyrais, niekur nedings.. Teks vaikinui pačiam susitvarkyti su savo reikalais, nes kitaip jis tuoj bus išmestas iš mokyklos už nesimokymą ir pamokų nelankymą..
Bevaikštant jis rado sutriušusį, apleistą suoliuką, kuris atrodė labai panašiai kaip ir vaikino siela.. Elijah nieko nelaukęs ant jo prisėdo, tačiau vos nenusikeberiojo ant žemės..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 08, 2018, 09:02:51 pm
Tamsa - juoda ir neapčiuopiama. Būtent joje varnė dabar ir klaidžiojo. Nė pati nepajutusi, kaip užsnūdo Luna ramiai miegojo savo minkštoje lovoje jausdama šalia savęs patogiai įsitaisiusį King'ą. Karališkos išvaizdos pūkuotasis gulėjo išsitiesęs visu savo ūgiu šalia savo šeimininkės. Pabusti ir atmerkti rudas akis juodaplaukę privertė uždaromų durų garsas. Kilstelėjusi galvą mergina nužvelgė Varno Nago bendrąjį kambarį. Pajutęs mėlynakės judesį Meino meškėnas atmerkė akis ir tingiai pasiražė. Žvilgtelėjusi į ant spintelės stovintį laikrodį Luna iššoko iš savo lovos ir perbraukusi ranka per purų katino kailį pasuko durų link. Visą dieną pramiegojusi, kaip bebūtų (ne)keista, šešiolikmetė troško prasiblaškyti. Praėjusi kelis koridorius mergina išėjo į lauką, kur ją pasitiko vėsus vakaro vėjelis. Šis ėmė draikyti į kasą surištus juodus plaukus. Paskendusi savo mintyse Luna ėmė žingsniuoti nė pati nežinodama kur. Nors turbūt varnei tai nelabai ir rūpėjo. Nerūpėjo, kol nepasuko ten, kur jos laukė pažįstamas širdies plakimas.  Kelias akimirkas dvejojusi šešiolikmetė vis dėl to nusprendė neapsisukti ir niekur nedingti. Žinojo, jog ir vaikinas išgirdo jos širdies plakimą. Priėjusi pakankamai arti Luna sustojo ir žvilgtelėjo į Elijah'aus nugarą. Nežinojo, ką turėtų daryti po visko kas įvyko. Atsakymo į rudaplaukio klausimą vis dar neturėjo. Jautėsi tokia pati sutrikusi ir pasimetusi, tad liko stovėti tylėdama.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 08, 2018, 09:54:49 pm
Elijah mąstė apie daugybę dalykų, tačiau jam dabar buvo du svarbiausi: motina ir Luna. Motina - mažai te rūpėjo, tačiau, kai matai ją besitrinant mokyklos koridoriais, tikrai nėra smagu, o Luna - kitas reikalas ji jam patiko ir ne tik, jam buvo skaudžiausia, jog toji net neapsisprendžia.. Oo, vilka mini - vilkas čia, - susiraukė vaikis. Jis girdėjo merginos širdies plakimą ir ne tik, jis jautė, ją netoliese, stovinčią už nugaros, tačiau pasakyti ką šis neturėjo.. Tad tik atsistojo, nė nepažvelgė į merginos pusę.
- Aš tau netrukdysiu, - ištarė vaikis ir neatsigręžęs patraukė tolyn, nes būtų šalia tos mergiotės dabar jis nenorėjo, jam buvo per daug skaudu, gal kada kai užsimirš viskas, jie vėl galės būti draugai, tačiau šią akimirką jis tik norėjo eiti kuo toliau. 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 08, 2018, 10:28:13 pm
Išgirdusi Elijah'aus žodžius Luna jautėsi taip, tarsi kažkas būtų susmeigęs durklą šiai į širdį. Žinojo, jog vaikinas neapsidžiaugs ją pajutęs, tačiau nesitikėjo, jog šis bus toks šaltas. Nors turbūt nieko kito ir nereikėjo tikėtis, ji per daug stipriai įskaudino grifą jį atstumdama. Lygiai taip pat, kaip ir neatsakydama į šio klausimą. Rudaplaukiui nė nežvilgtelėjus į mėlynakę ir patraukus kuo toliau nuo šios, Luna užmerkė akis. Dabar pati jautėsi įskaudinta tokio grifo poelgio.
-Elijah'au, palauk...-atmerkusi akis juodaplaukė pasileido vaikino link. Šiam sustojus mergina nė nedvejojusi šoko ant rudaplaukio apsivydama kojomis jo liemenį, o rankomis kaklą.
-Taip,-daugiau nieko nepasakiusi mėlynakė kryptelėjo galvą ir palietė vaikino lūpas savosiomis. Žinojo, jog Elijah'us supras ištartą žodį. Vis dar jautėsi sutrikusi, tačiau tikėjosi, jog šio veiksmo nepasigailės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 08, 2018, 10:38:53 pm
Elijah išgirdęs Lunos šauksnį sustojo, tačiau net negalvojo kuo viskas pasibaigs..
- Ko man lauk.. - nespėjęs ištarti paskutinių žodžio raidžių pajautė kaip Lunos kojos apsiveja jo liemenį, o rankos apjuosia kaklą..
- Ką tu darai? - Paklausė jaunasis vampyras, tačiau ilgai nelaukus, išgirdo žodį taip, kuris pro ausis tikrai nepraėjo.. - Ką? - Kiek su šypsena veide paklausė Elijah ir netikėtas pajautė, kaip vilkės lupos prisiliečia prie jo.. Šis negalėjo tam atsispirti ir nieko nelaukęs atsakė merginai.. tačiau neilgam. Atitraukęs savo lupas nuo jos jis tik pažvelgė jai į akis..
- Ką čia sugalvojai? - Klaustelėjo vaikis išties nustebintas.. Ir savo rankomis apjuosė merginą.. - Persigalvojai ar čia vėl šiaip užplaukė? - Erzindamas mergina klaustelėjo grifas ir vėl pabučiavo merginą..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 08, 2018, 10:55:14 pm
Nors Luna tikėjosi, jog vaikinas neatsakys į bučinį ir atstums ją, tačiau pajutusi atsaką į savo veiksmus mergina šyptelėjo. Džiaugėsi, kad vaikinas ir vėl tapo mielas ir švelnus. Žinoma, šis džiaugsmas ilgai nesitesė. Juodaplaukė pajuto, kaip grifas atitraukia savo lūpas nuo jos. Viduje jautė, kaip visi jausmai dingsta palikdami vietą skausmui. Laukdamasi šiurkščių žodžių Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas Elijah'aus akis ir išgirdusi šio žodžius kelias akimirkas sutrikusi stebėjo rudaplaukį. Galiausiai nusijuokė supratusi, kad šiurkščių žodžių nesulauks ir vaikinas bent jau kol kas jos neatstums.
-Verčiau patylėk, nes įkąsiu,-nusijuokusi juodaplaukė pajuto, kaip grifas dabar pats ją pabučiuoja. Nesipriešindama Luna nė nedvejodama atsakė į šio bučinį. Žinojo, jog ką tik priėmė sprendimą, kuris nulems jos ateitį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 08, 2018, 11:11:38 pm
Elijah visus jos žodžius paignoravo ir mėgavosi bučiniu, tačiau nedvejodamas atstūmė mergina, nes prisiminimai nedavė ramybės. Jis net nepajautė kokia jėga ja nustumė, ši dabar gulėjo ant žemės, vaikis tik į ją pažvelgė ir dar labiau susinervavo, kaip jis taip galėjo..
- Atleisk man, - liūdnu baldo tonu ištarė Dawson' as ir pritūpė prie merginos, - nenorėjau taip pasielgt, bet prisiminiau tą jaukų kampelį, kuriame buvome ir tiesiog, atsiprašau, labai smarkiai ten įskaudinai mane.. Neturėjai taip pasielgti, tikiuosi supranti tai? - Klaustelėjo grifas ir atsigulė ant žemės, rankas sukryžiuodamas po galva ir žvilgsnį nukreipęs į žvaigždes..
- Matai, šiandien meteorų lietus.. - taip pat švelniu, tačiau ne linksmu balso tonu išlemeno vaikis ir pasukė žvilgsnį į Luną.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 12:07:27 am
Sprendimą, kuris netrukus pasirodė klaidingas. Nublokšta ant žemės Luna pajuto skaudų smūgį į nugarą. Kieta žemė nesuminkštino smūgio, priešingai, merginos kūnu pasiuntė skausmo bangą. Sukandusi dantis juodaplaukė žvilgtelėjo į Elijah'ų. Jautė, kaip viduje ima kilti įniršis ir pyktis. Žaliaakiui pritūpus prie šešiolikmetės ši piktai jį nužvelgė. Dabar puikiai suprato, kad neseniai priimtas sprendimas nebuvo geras. Nė nepraėjus kelioms akimirkoms mergina liko įskaudinta. Vis dėl pasistengė nustumti pyktį į šalį ir žvilgtelėjo į grifą.
-Puikiai supratau,-šaltu, bejausmiu balsu atsakė mėlynakė ir nusisuko nuo rudaplaukio. Vaikinui atsigulus ant žemės Luna liko sėdėti įsmeigusi žvilgsnį į tolį. Ėmė gailėtis, jog čia atėjo, deja, ką nors pakeisti buvo per vėlu. Išgirdusi grifo žodžius Luna kilstelėjo galvą į dangų ir linktelėjo nieko neatsakydama Elijah'ui. Pakankamai jau prisikalbėjo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 12:15:06 am
Elijah gailėjosi kad tik prieš kelias minutes nusviedė merginą ant žemės, tačiau jis nesugebėjo savęs kontroliuoti, menkas prisiminimas galėjo viską sugriauti, tačiau Dawson' as pakeisti visa to negalėjo, jam reikėjo išmokti tai daryti...
- Tikrai nesupratai, - liūdnu tonu atsakė vaikinas, - gali atsikeršyti, nedraudžiu, - dar liūdniau pasakė Elijah, nes dabar žinojo, kad atleidimo iš merginos tikrai negaus, o dėl to pats kaltas.. - Žinau, pyksti, tačiau mane pažįsti šešeris metus, matei mano įniršį, aš negaliu su juo kovoti, - susinervavęs atkirto vaikinas.. Iš vis varnės čia neturėjo būti..
- Dabar jau ir nebekalbėsi, - atsisėdęs ir sulenkęs kojas per kalius klaustelėjo grifas.. - taip, aš kaltas, tačiau prašau pasakyk ką nors, aš labai gailiuosi, daryk su manimi beleką, tik prašau atleisk..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 01:05:46 am
Vaikino balsas privertė Luną atitraukti žvilgsnį nuo dangaus, kuris šiuo metu leido grožėtis meteorų lietumi. Krentantys meteorai nušvietė tamsų dangų savo spalvomis. Visa tai juodaplaukei priminė pirmąjį jaunuolių susitikimą. Mergina nesitikėjo, kad per šiuos šešis metus viskas taip pasikeis. Bent jau ne tai, kad buvę geriausi draugai pamils vienas kitą. Taip, taip, visai, kaip filmuose ar knyguose. Mergina klausėsi vaikino ir bandė nurimti. Viduje kilo įniršis, kurį puikiai žinojo, jog turi suvaldyti. Juk kitaip nesugebėtų suvaldyti savo gaujos. Pirmiausia teks suvaldyti save. Įniršiui ėmus blėsti mergina žvilgtelėjo į grifą.
-Neketinu keršyti, man jau užtenka visko...-tyliai atsakė mėlynakė ir vėl nusuko žvilgsnį į tolį.
-Pamiršk tai, turbūt to nusipelniau,-gūžtelėjo pečiais.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 01:12:03 am
- Tu per gera, - kiek linksmesniu tonu ištarė Elijah, - tavo vietoje kita mergina būtų trenkusi antausį arba netgi nežinau... - išlemeno Chris' as ir nužvelgė Luną.
- Pamiršt? - Vos vaikis nepaspringo savo seilėmis, gal ji pabludo..  - Kaip galiu pamiršti, kad tave užgavau už nieką, nors dabar lygu, tu man irgi į lupą įkandai, - šyptelėjo Dawson' as ir spindinčiomis akimis pažvelgė į Luną.
- Noriu tau kai ką pasakyti, - kiek ne drąsiai burbtelėjo grifas, - bet yra bėda, manau, tau tai labai nepatiks, tačiau jei tai dar ilgai laikysiu savyje rgi gerai nesibaigs.. - šyptelėjo Dawson' as ir dabar sukaupė visą drąsą.
- Aš.. Na, aš.. Ech, - dustelėjo. - Man rodos aš tave.. Aš tave įsimylėjau.. tik nieko nesakyk, žinau, kvailai skamba, tačiau tokia tiesa, nieko nepakeisiu.. - susirūpino Chris' as ir pažvelgė į vilkės akis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 02:00:29 am
Išgirdusi linksmesnį vaikino balso toną mergina vos vos kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Galbūt,-gūžtelėjo pečiais ir žvilgtelėjo į šalia sėdintį grifą. Turbūt vaikinas buvo teisus. Kita mergina būtų trenkusi jam antausį arba dar blogiau. Turbūt ir pati Luna būtų pasielgusi blogiau, tačiau sugebėjo suvaldyti savo įniršį, o šis jau nemažai ką reiškė.
-Vis dėl to nenubloškiau tavęs į šalį,-bejausmiu balsu atsakė mėlynakė ir apglėbė save rankomis. Išmiegojusi visą dieną, priešingai nei turėjo, nesijautė žvali. Išgirdusi kitus grifo žodžius mergina susidomėjusi įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas akis.
-Apie ką tu kalbi?-sutrikusi paklausė juodaplaukė kilstelėdama vieną antakį. Tai ką išgirdo šešiolikmetę privertė netekti žado.
-Elijah'au...eilinį kartą privertei mane pasimesti,-tyliai nusijuokė mergina nežinodama ką atsakyti į grifo žodžius.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 02:18:33 am
Dabar jaunasis vampyras buvo pasimetęs ir išblyškęs, nors jo oda ir taip išblyškusi, tačiau dabar jis buvo baltut baltutėlis. Luna privertė šitą berniūkštį mylėt ir po truputį keistis, kas jam dar nelabai išeina, tačiau su laiku turbūt, kad viskas bus gerai.
- Taip, nenubloškei, nes esi labai gera, o aš blogas net labai, - liūdnesniu tonu tarstelėjo grifas ir nusukė žvilgsnį į vilkę.
- Pasimesti? - šis šyptelėjo, - o aš pats galvoji nepasimetęs, aš net negalvojau, kad viskas taip gali pasisukti, tačiau taip tai tiesa, aš tave pradedu įsimylėti ir nežinau kaip tai sustabdyti, turbūt neįmanoma, tad arba tau teks antrą kartą pasakyti man taip arba amžiams nebesusitikti, kitos išeities mes neturim, - atšovė Elijah ir paėmė Lunos plaštaką į savąją sunėrė pirštus ir prislinko arčiau Lunos, - dar sykį atsiprašau, - tyliai pašnibždėjo merginai į ausį...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 11:45:08 am
-Labai gera?-nusijuokė mėlynakė ir žvilgtelėjo į dangų.-Abejoju, jog tai tiesa.-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Juk žmonių nužudymas nepriskiriamas prie gerų darbų, tiesa? Būtent dėl to Luna savęs ir nelaikė gera. Žinoma, būtų nė nedvejojusi ir pasielgusi taip pat, jei tik būtų reikėję ginti artimus žmones. Išgirdusi Elijah'aus žodžius mergina kryptelėjo galvą į grifo pusę. Besiruošdama atsakyti juodaplaukė pajuto, kaip vaikinas paima jos ranką ir suneria jų pirštus. Nors tai Luną privertė pasijusti nejaukiai, tačiau rankos neištraukė.
-Turbūt neturiu kitos išeities, kaip tik pasakyti "taip"?-tyliai paklausė jaunoji anglė ir žvilgtelėjo į grifą. Elijah'us privertė Luną pasijusti užspeistai į kampą, o kaip iš jo ištrūkti mergina nė nenutuokė. Nė nenumanė, kad santykiai su vyriškosios lyties atstovais bus tokie sudėtingi. Tačiau atstumti vaikino nebenorėjo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 10:20:59 pm
- Manau taip gera, neesi kerštinga asmenybė, - šyptelėjo Dawson' as. - nevertėtu abejoti, gal ir esi nužudžiusi daugybė žmonių, tačiau tai tavo prigimtis ne tu, - dar sykį šiuos žodžius palydėjo su šypsena.
- Visada gali rinktis, nenoriu tavęs laikyti per prievartą, juk koks tada tikslas man? - Klausiamai pažvelgė į merginą, - jeigu tik pati nori, tada gali pasakyti taip, tačiau jei ką nors jauti, - burbtelėjo Dawson' as ir nusukė žvilgsnį į merginą. Elijah atrodė, kad mergina jaučiasi nejaukiai, tačiau rankos neištraukė, atvirkščiai priartėjo dar arčiau merginos ir apglėbė ja per liemenį..
- Žinai, jei man kas ankščiau būtų sakę, kad aš tave pamilsiu būčiau tik pasijuokęs, tačiau dabar kai tai tapo tikra yra labai keista, be to labai norėčiau atsako, - šyptelėjo vaikinukas. 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 11:02:21 pm
-Jei taip sakai, vadinasi, visai manęs nepažįsti,-liūdnai šyptelėjo mėlynakė ir nusuko žvilgsnį į tolį. Tamsa buvo apgaubusi visą žemę paskandindama ją savyje. Stebėdama juodą ežero vandenį mergina mąstė apie ką tik ištartus vaikino žodžius. Galbūt su Elijah'u ji ir nebuvo kerštinga, tačiau buvo pasiryžusi keršyti visiems, kurie įskaudins jai brangius žmones.
-Tai ne mano prigimtis, tai aš ir mano charakteris,-kilstelėjo savo lūpų kampučius vis dar stebėdama mėnulio apšviestą vandenį. Šio paviršius spindėjo sidabrine spalva.
-Aš nežinau...Nuo mūsų sprendimo priklauso ir mūsų gaujų ateitis,-tyliai atsakė juodaplaukė ir pajutusi rudaplaukio prisilietimą mergina žvilgtelėjo į jį. Nor praėjusį kartą išsivadavo iš šio glėbio, tačiau dabar nepajudėjo iš vietos. Ramiai sėdėdama šalia Elijah'aus Luna klausėsi šio balso ir tyliai plakančios jo širdies.
-Esu tikra, kad tą žmogų būčiau palaikiusi...idiotu,-nusijuokė mėlynakė prisiminusi, jog būtent taip pavadino merginas, kurioms patiko grifas. Ar dabar ir mano vardas įtrauktas į tą sąrašą?
-Esi pasiruošęs būti kankinamas visą amžinybę?-linksmai šyptelėjo mergina.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 11:17:10 pm
- Gerai, tada sakysiu, kad tu esi bloga mergaitė, kas sakyčiau vaikinams patinka, - kandžiai ištarė vaikinukas ir prikando lupą.. Elijah primą kartą per devynis metus vėl pradėjo kažką jausti, tačiau tai nebuvo labai gerai, nes tai veikė jaunojo vampyro vidų, nes jausmai privertė susimąstyti apie ankščiau padarytus veiksmus..
- Ne, tau tik taip atrodo daug ką duoda ir tai, kad esi vilkė, - ramiu balso tonu atkirto grifas ir pažvelgė į tviskuliuojantį ežerą.
- Žinau, tačiau jie kol kas gali apie tai ir nesužinoti.. - šyptelėjo Dawson' as ir mirktelėjo viena akimi.. Juk žinojo, kad tai blogas sprendimas, tačiau dabar jam buvo nusispjaut..
- Na sakyčiau dabar tu ir pati esi idiotė, kaip sakė Anika, jei prasidėsi su šituo mergišiumi būsi tikra idiotė, - kandžiai ištarė vampyras ir tyliai nusijuokė..
- Na, reikia gerai pagalvoti, nors ne, aišku, kad taip, o tu? - Šis pažvelgė į merginą, tačiau neišdrįso jos pabučiuoti..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 09, 2018, 11:41:05 pm
Išgirdusi vaikino žodžius juodaplaukė ėmė juoktis.
-Abejoju, ar kuriam nors žiobarų vaikinui patikčiau, jei šis sužinotų, jog esu žudikė ir šviečiant pilnačiai pavirstu į vilkę,-šyptelėjo Luna ir vėl nusukdama žvilgsnį į žėruojantį ežerą. Šio vandenyje spindėjo mėnulio atvaizdas, o šalia jo maži žvaigždių atspindžiai.
-Turbūt tu teisus,-linktelėjo mėlynakė. Galbūt jei nebūtų buvusi alfa ar net gi vilkolake viskas būtų buvę kitaip. Deja, kaip viskas būtų buvę mergina nenorėjo žinoti. Spėjo, kad daugelio artimų žmonių nė nepažinotų.
-Kol kas,-nusijuokė šešiolikmetė ir kilstelėjo galvą į dangų. Juodaplaukės žvilgsnis klaidžiojo tamsiu dangumi.-Bet puikiai žinai, kuo viskas gali pasibaigti,-liūdnu balsu atsakė mėlynakė. Neabejojo, jog vienas iš variantų būtų buvę dar didesnis karas. Ne, šito mergina tikrai nenorėjo. Vis dėl to kol kas nusprendė apie tai negalvoti. Ne viskas ir ne visada turi baigtis blogai, tiesa? Išgirdusi Elijah'aus žodžius šešiolikmetė kryptelėjo galvą į grifą.
-Neabejoju, jog ji taip pasakė iš pavydo,-plačiai nusišypsojo juodaplaukė ir perbraukė ranka per ištrūkusias iš kasos sruogas. Šias lengvai draikė rudeniškas vėjelis.
-Manau, kad taip,-nusijuokė mergina.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 09, 2018, 11:50:02 pm
- Na gal ir žiobarų vaikinui nepatiktum, tačiau vampyras tikrai neatsispirtu, - šis šyptelėjo ir nužvelgė dangų nusėtą žvaigždėmis..
- Tai aišku, kad teisus, - šis šyptelėjo ir pažvelgė į tamsų dangų, kuriame spindėjo mažos žvaigždutės ir "kabėjo" gana didelis mėnulis.
- Taip, kol kas, - pakartodamas dar sykį kilstelėjo lupų kampučius. - Žinau, tačiau kas nerizikuoja nuobodžiai gyvena, - atkirto šis ir nužvelgė merginą, kuri nesistengė atstumti vaikino. Elijah dėl to labai džiaugėsi, jam patiko toks merginos požiūris ir kad ji pagaliau suprato, jog reikia leisti jausmams ištrūkti.
- Iš pavydo, ji turbūt jau žinojo, kad aš tau patinku, - kiek sarkazmiškai ištarė vaikis ir kilstelėdamas antakius pažvelgė į merginą.
- Sakai taip? - Klausiamai spindinčiomis akimis pažvelgė grifas ir nieko nelaukęs stumtelėjo merginą, kad ši atsigultu ant žemės ir dar sykį į ją pažvelgęs, pagaliau ryžosi ją pabučiuoti. Tiesa sakant vaikino kūnų bėgioji šiurpuliukai, kurie buvo gana malonūs.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 12:14:36 am
Sėdėdama šalia Elijah'aus ir stebėdama žėruojantį ežero paviršių mergina jautėsi visiškai atsipalaidavusi. Buvo pamiršusi net gi ir tai, kad nedera prarasti budrumo. Tarsi pajutęs vis tai viduje prabudo tūnantis žvėris primindamas, jog bet kurią akimirką viskas gali pasikeisti. Kelias akimirkas dvejojusi Luna pabandė nustumti žvėrį į šalį ir šis nesipriešindamas pasitraukė ir vėl viduje palikdamas ramybę. Kryptelėjusi galvą šešiolikmetė įsmeigė žvilgsnį į vaikiną.
-Elijah'au, jei mūsų gaujos susivienys, tuomet turėsi daug konkurentų,-ėmė juoktis mėlynakė erzindama grifą. Vargu, ar kitam vampyrui būtų pavykę priversti šią merginą jį pamilti. Atsakymo, kaip tai pavyko padaryti rudaplaukiui Luna neturėjo.
-Nėra rizikos, nėra malonumo,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė.-Žino? Ir kaip gi ji tai sužinojo?-klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną ir nusijuokė. Įdomu, ką pasakytų Anika, jei apie tai sužinotų? Merginos mintis nutraukė rudaplaukio veiksmas. Pajutusi švelnų stumtelėjimą Luna atsigulė ant žolės įsmeigdama žvilgsnį į žaliai melsvas grifo akis. Jaunuolių žvilgsniams susitikus šešiolikmetė kilstelėjo savo lūpų kampučius ir pajuto, kaip vaikino lūpos atsiduria ant jos. Mėgaudamsi bučiniu Luna apsivijo rankomis vaikino kaklą ir tik po kurio laiko atsitraukė.
-Jei taip ir toliau imsiu tikėti, jog iš šaltakraujo vampyro tapai tikru romantiku,-šyptelėjo mėlyankė ir kryptelėjo galvą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 12:25:04 am
- Visiems konkurentams teks išrauti širdis, - šyptelėjo Dawson' as, žinodamas, jog Luna tai daro eilinį kartą specialiai, stengdamasi jį erzinti, jam tas patiko, netgi labai..
- Taip, - pritariamai linktelėjo ir išgirdęs kitus žodžius ėmė juoktis.. - Na gal pavyzdžiui pajautė, kad tas bučinys buvo nelabai tikras arba suprato, kad tik noriu sukelti kažkam pavydą, o nors tiesą sakant man pavyko ar ne? - Klausiamai pažvelgė į merginą, nes atsakymo iki šiol šis pamiršo paprašyti..
Pajutęs kaip Lunos rankos Psivije jo kaklą, jis savąją uždėjo ant jos liemenio, o kitas perbraukė per plaukus. Bučinių mėgautis jam ilgai neleido, ši atsitraukė, tačiau per toliausiai nebėgo liko ten pat po vaikinu.
- Gal tu privertei, - nusišypsodamas ir gana ramiu ir maloniu tonu atkirto vaikis ir stebėjo Luną savo žalsvai - melsvomis akimis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 12:44:52 am
Išgirdusi vaikino žodžius mergina ėmė juoktis. Elijah'us aiškiai parodė, kas laukia kitų vyriškosios lyties atstovų, jei šie susidomės Luna.
-Vadinasi, neketini prie manęs prileisti nė vieno vampyro?-šyptelėjo mėkynakė ir žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Esu tikra, jog ji puikiai suprato, kad tas bučinys buvo apgaulė,-kilstelėjo savo lūpų kampučius šešiolikmetė,-ne, nesukėlei, tik tą akimirką troškau perkąsti tau gerklę,-ėmė juoktis mergina žvelgdama į žaliai melsvasis vaikino akis. Išsitiesusi ant minkštos žolės Luna pajuto, kaip viena grifo ranka atsiduria šiai ant liemens, o kita švelniai perbraukia per juodus plaukus. Šyptelėjusi mergina sulenkė vieną koją išsitiesdama visu ūgiu.
-Gal?-erzindama nusijuokė juodaplaukė ir perbraukė viena ranka per vaikino skruostą. Nė pati nesuprato nuo kada tapo tokia švelni ir miela.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 12:53:53 am
- Nee, net negalvok, nes klius ir tau ir kažkam kitam, - šyptelėjo Dawson' as. Elijah buvo labai pavydus ir žinojo, kad jei jau kažkas priklauso jam, tada jo ir bus..
- Bet kai bučiavau rodės mėgavosi, - specialiai erzindamas merginą atkirto berniūkštis.. - Nesukėliau, bet troškai perkąsti gerklę, kam? - Apsimesdamas kvaileliu nužvelgė merginą..
- Aha, gal, - atkirto grifas ir pajautė kaip merginos ranką perbraukia šiam per skruostą.. - Sakyčiau tau tai nebūdinga, tačiau šiandien nustebini jau antrą kartą, - šis šyptelėjo ir dar sykį pabučiavęs merginai į skruostą atsitraukė. Ne todėl, kad jam kažkas atsibodo, o dėl to, kad prisiminė savo motiną, nežinojo, ką su ja daryti, buvo šiek tiek skaudu ir keista, rodos jis norėjo atleisti jai, tačiau principus nugalėti buvo labai sudėtinga..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 01:09:36 am
-Ir ką ketini daryti su manimi?-susidomėjusi paklausė mėlynakė kartu žaviai šyptelėdama. Abejojo, ar norėtų pamatyti, kas laukia vaikinų, kurie nuspręs sukelti pavydą Elijah'ui. Išgirdusi kitus rudaplaukio žodžius mergina nusijuokė.
-Juk žinai, kad už šiuos žodžius gali sulaukti smūgio,-žaisimgai urgztelėjo mėkynakė leisdama grifui ją erzinti.-Nežinau,-gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo. Išgirdusi sekančius Elijah'aus žodžius mergina linksmai nusijuokė.
-Ir pati save nustebinau tokiu elgesiu,-tyliai atsakė šešiolikmetė ir pajuto, kaip vaikinas pabučiavęs šią į skruostą atsitraukia. Atsisėdusi ant žemės Luna sutrikusi žvilgtelėjo į grifą.
-Elijah'au, viskas gerai?-juodaplaukė kryptelėjo galvą nužvelgdama susirūpinusį vaikiną.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 01:21:04 am
- Reiks pagalvoti, bet tikrai labai nekankinsiu, nebent, kai kuo ir pakankinčiau, - šyptelėjo vaikis ir nusijuokė. Elijah buvo labaj pavydus ir pavojingas. Jam rūpėjo visi žmonės, kuriuos jis myli ir išdavystės jis tikria neatleistu.
- Žinau, kad galiu, bet jei norėtum būtum užvožus, tačiau, deja, nesulaukiau sarkazmiškai šyptelėjo berniūkštis.
- Lunai tapti romantike turbūt nebūdinga, kaip ir man, tačiau toks tas gyvenimas, žmonės keičiasi, - dustelėjo vaikis.. 
- Nea, - atsisukęs į merginą papurtė galvą.. - Galvoju apie motiną... Nežinau ką daryti, atleisti jai ar ne, juk man skaudu matyti ją kiekvieną dieną praeinančią pro šalį ir vis susigraudinančią. Gal aš per žiaurus su ja? Kai pradėjau į tave žiūrėti kitaip ir po biškį įsimylėjau, tapau geresniu, atsirado mano jausmai, kurie buvo kažkur gyliai, tačiau dabar aš pasimetęs, - dustelėjo vaikis ir pažvelgė į dangų, tada atsigręžė į merginą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 04:09:10 pm
-Ir kuo gi mane pakankintum?-nusijuokė juodaplaukė erzindama grifą ir kryptelėjo galvą į šį. Žinoma, Luna nė neketino išduoti jaunojo vampyro, vargu, ar kitas vaikinas būtų atkreipęs mėlynakės dėmesį. Šešiolikmetė vis dar nesuprato, kaip Elijah'us privertė ją pajusti kitokius jausmus.
-Aš vis dar galiu užvožti, jei tik prisiprašysi,-ėmė juoktis jaunoji anglė žvilgtelėdama į juodą ežero vandenį. Nė nenumanė, kad čia atėjusi sutiks Elijah'ų ir viskas taip pasisuks. Per vieną vakrą.
-Kalbi, kaip koks poetas,-nusijuokė mergina išgirdusi grifo žodžius.-Regis, meilė privertė tave išties pasikeisti,-šyptelėjo Luna ir atsisuko į rudaplaukį, kuris dabar sėdėjo susimąstęs.
-Manau, turėtum pabandyti suteikti jai naują progą, galbūt viskas bus gerai?-kilstelėjo savo lūpų kampučius mergina.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 05:16:25 pm
- Na nežinau, sugalvočiau, tačiau turbūt taip pat pasielgčiau kaip tu, - šyptelėjo vaikinukas, tačiau jis net negalvojo, kad mergina galėtu su juo taip pasielgti.
- Už ką? Kad Pasibučiavau su Anika ir, kad tuo bučiniu mėgavosi pati ji? Na jei tu pavydi, tada aš dar daugiau kartų pakartosiu, - erzindamas Luną šyptelėjo jaunasis vampyras..
- O gal aš gyliai širdyje ir esu poetas. - Atsikirto berniūkštis ir išgirdęs kitus žodžius išsprogdino akis, - ech, - dustelėjo, - dabar labai norėčiau ginčytis, tačiau neapsimoka, nes tikrai tu teisi.. - nutęsė grifas ir vėl paniro gyliai į savo mintis.
- Naują progą? Na gal, tačiau ar aš žinodamas, kad ji mane paliko galėsiu su tuo susitaikyti aš galiu jai atleisti, tačiau ne iš širdies, o dėl to, kad tik ramiau sielai būtų, nežinia kiek gyvensim, - kilstelėjo klupų kampučiais ir nužvelgė merginą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 05:42:14 pm
-Kaip aš? Ir kaip gi aš pasielgiau?-susidomėjusi paklausė mėlynakė ir žvilgtelėjo į vaikiną. Šio veide, kaip ir pačios juodaplaukės, žaidė šypsena.
-Regis, sakei, kad ir tau tas bučinys patiko,-kilstelėjo savo lūpų kampučius ir perbraukė ranka per plaukus.-Bandysi priversti mane pavyduliauti?-nusijuokė mergina ir nusuko žvilgsnį tviskantį ežero vandenį. Ramiai banguojantis vanduo skalavo savo krantus. Nė nemaniau, kad viskas taip pasikeis... Nors Luna ir atsakė į vaikino jausmus, tačiau leisti laiką su jaunuoju vampyru, kaip su vaikinu, vis dar buvo keista.
-Aš visada teisi,-mirktelėjo Elijah'ui ir plačiai nusišypsojo. Ir kur gi dingo tavo kandumas ir šaltakraujiškumas? Ar taip lengvai pamiršai? Galvoje nuskambėjus vidiniui balsui Luna pasistengė į jį nekreipti dėmesio. Nė pati nesuprato, kur dingo šios charakterio savybės.
-Pabandęs nieko neprarasi,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukė ir šyptelėjo pastebusi, kaip vaikinas ją nužvelgia. Turbūt būtų leptelėjusi kokius nors kandžius žodžius, tačiau nusprendė šįkart prikąsti liežuvį. Jaunasis vampyras buvo paskendęs mintyse apie motiną.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 08:07:21 pm
- Na sakykim, jei tu mane išduodi, aš visada atsilyginsiu tuo pačiu, - šyptelėjo vaikinas ir pažvelgė į merginą, o išgirdęs kitus žodžius pradangino šypseną, kad atrodytu rimtas, tačiau jis tik apsimetinėjo.
- Na, regis, sakiau, galbūt ir patiko, juk buvo pirmas, - kilstelėjo lupų kampučius ir pažvelgė į tolį, kur buvo galima matyti tviskuliuojantį ežerą ir nuo jo kylančius garus.
- Deja, - atkirto vaikis, - tu ne visada teisi, kad ir kaip tuo norėtum tikėti, - pažvelgė į Luną ir kilstelėjo savo vieną antakį.
- Žinau, kad neprarasiu, tad reiks išbandyti savo laimę, - šyptelėjo Dawson' as ir nusprendė apie tai negalvoti, - tai ką veikiam? Nenoriu būti kaip tos porelės, kurios nenustoja bučiuotis, mes tokie nebuvom ir nebūsim, supratai? - Šyptelėjo vaikinukas ir pakilo nuo žemės ištiesdamas ranką vilkei.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 08:30:34 pm
-Atsilyginsi tuo pačiu? Vadinasi, kad būtų lygiosios aš turiu pabučiuoti kitą vaikiną,-erzindama Elijah'ų rimtai atsakė mėlynakė ir žvilgtelėjo į grifą laukdama šio reakcijos. Žinoma, nė neketino taip elgtis, pirma būtų reikėję surasti tą laimingąjį, o tuomet viską paaiškinus, arba nepaaiškinus, pabučiuoti. Įdomu, kas labiau tikėtina? Ar tai, kad pabučiuočiau kokį nors kitą vaikiną ar kad naktį vietoj vilkės pavirščiau ėriuku? Jap, antras variantas labiau tikėtinas. Galvoje nuskambėjęs savo pačios balsas privertė šyptelėti merginą. Prikandusi lūpą juodaplaukė kryptelėjo galvą į girfą.
-Tik pažiūrėkit, kas prakalbo,-nusijuokė šešiolikmetė ir nusuko žvilgsnį į dangų. Šios veide žaidė linksma šypsena.
-Ir tai sakai man? Regis, čia tu mane paskutinius tris kartus pabučiavai,-žvilgtelėjo į ištiestą vaikino ranką ir žaisimgai šyptelėjusi atsistojo pati. Nors jaunoji anglė ir pripažino savo jausmus Elijah'ui, tačiau neketino elgtis taip, kaip dažniausiai elgdavosi merginos per romantinius filmus.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 09:14:08 pm
- Palauk mergyte, tada mes netgi dar nedraugavom, tad ten nebuvo išdavystė, - kiek surimtėjęs atsakė Elijah, jam buvo keista girdėti tokius žodžius iš panelės, nes žinojo, kad ši neišdrįstu pabučiuoti vaikino pirma, tačiau abejoti verta..
- Aha, - linktelėjo galva ir smagiai šyptelėjo žvelgdamas į merginą..
- Taip tau, nes kai norėjau išeiti, ne aš ant tavęs užšokau, - sarkastiškai nusišypsojo vaikis ir pažvelgė į merginą.. - Ir vėl tu kaip visada, pati, gal aš norėjau, ai nors nieko nesvarbu, - išvijęs romantiškas mintis į šalį žvilgtelėjo į mėnulį.
- Tu kada nors gali pabūti paprastesnė, nors man labai patinki tokia, tačiau norėtųsi, kad kartais leistum padėti, - kilstelėjo lupų kampučius ir nužvelgė juodaplaukę.. - Tai ką gero nuveikiam?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 10:04:54 pm
Išgirdusi vaikino žodžius Luna ėmė juoktis. Regis, šis buvo pasiryžęs neleisti kitiems vaikinams prisiartinti prie juodaplaukės.
-Nurimk, neketinu tavęs išduoti,-šyptelėjo mergina ir kryptelėjo galvą į ežero pusę. Šio vanduo vis labiau ėmė šviesėti nuo danguje ryškėjančio mėnulio. Viduje snaudęs žvėris pamažu ėmė busti. Jausdama bundantį vilką, o kartu su juo ir jėgą Luna šyptelėjo. Vis dėl to žvėriui dar teks palaukti. Nusukusi žvilgsnį nuo tamsaus dangaus šešiolikmetė įsmeigė žvilgsnį į vaikiną.
-Abejoju, ar kada nors tai pakartosiu,-nusijuokė mėlynakė vis dar negalėdama patikėti tuo, ką neseniai padarė.
-Elijah'au, aš alfa, nesu pratusi, kad kiti man padėtų,-tyliai atsakė jaunoji anglė ir nusisuko nuo grifo. Žengusi kelis žingsnius mergina įsmeigė žvilgsnį į ežero vandenį. Nuo šio sklindanti ramybė ramino, tačiau tik ne viduje tūnantį žvėrį. Nė laikrodžio nereikėjo, kad Luna suprastų, jog šis išmušė virdurnaktį. Pajutusi lūžtančius kaulus juodaplaukė aiktelėjo. Kryptelėjusi galvą mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną.
-Regis, turėsi progą išmokti su manimi kalbėtis mintimis,-šyptelėjo ir sukaustyta milžiniško skausmo parklupo ant žemės. Sukandusi dantis mergina jautė, kaip vieną akimriką lūžta beveik visi kaulai. Netrukus šalia grifo stovėjo nebe mergina, o šviesiai pilko kailio vilkė. Papurčiusi purų kailį ši apsisuko ir žengė kelis žingsnius link vaikino. Pavirtus į vilkę merginos akys atgavo tikrąją spalvą ir dabar į grifą žvelgė ryškiai mėlynos akys. Elijah'au, pabandyk sutelkti dėmesį į mane ir tai ką nori pasakyti man, ištark savo mintyse. Vis dar stebėdama rudaplaukį Luna kreipėsi į šį mintimis. Buvo pratusi taip bendrauti su savo tėvais ir gauja būdama vilkolake, tačiau pirmą kartą kalbėjo mintimis su vampyru.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 10:23:25 pm
Elijah buvo gana ūmaus būdo vaikinukas ir dabar išbūti ramiu ir tokiu romantiku buvo nelengva, tačiau jis pats gyliai viduje to norėjo.
- O kam man nurimti, man viskas gerai, - šyptelėjo grifas ir pažvelgė į ežerą, kuris buvo tyras ir nenusikaltęs gyvenimui.
- Žinai, o aš būčiau nieko prieš jei dar kada nors taip, man labai patiko, - kilstelėjo savo antakius berniūkštis ir intriguojančiu žvilgsniu pažvelgė į merginos akis. Kaip vaikinas gali atsisakyti tokio merginos poelgio - be šansų.
- Žinau ir bandau su tuo susitaikyti, - linktelėjo Chris' as ir vos matomai kilstelėjo savo lupų kampučius, nes dabar jo nuotaika buvo paskendusi liūdesyje kartu su mintimis apie motiną, kuri ne per seniausiai atsirado.
- Mintimis? - Klausiamai pažvelgė į merginą ir stebėjo kaip kiekvienas jos kaulas lūžta tą pačią akimirką, tačiau buvo keista matyti kaip graži mergina virsta, keturkoju vilku, tačiau tikrai labai mielu. Išgirdęs Lunos balso savo galvoje jis pažvelgė į ją ir nesuprato kas vyksta.. Girdi mane? - Šyptelėjo vaikis buvo labai keista kalbėtis mintimis ir kai viskas vyksta tiesiog tavo galvoje. Kodėl transformavaisi? Neturiu dabar ką pabučiuot, - perbraukdamas per vilkės kailį mąstė vaikis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 10:54:33 pm
Švelnus rudeniškas vėjelis ėmė kedenti purų vilkės kailį. Ši ramiai stovėdama klausėsi vaikino balso. Pilnatis. Kryptelėjo galvą į dangų, kur dabar jau aiškiai švietė didelis, apvalus mėnulis. Žinojo, jog užteks vos vieno žodžio, kad Elijah'us suprastų, kodėl ši pakeitė pavidalą. Žinoma, būtų mielai leidusi laiką su vaikinu ir žmogaus pavidalu, deja, viduje tūnančio žvėries negalėjo suvaldyti. Išgirdusi grifo žodžius Luna nusijuokė mintyse. Ką tik sakei, kad nenori būti iš tų porų, kurie nuolat bučiuojasi, tad dabar mėgaukis. Kryptelėjo galvą pajutusi Elijah'aus prisilietimą. Buvo keista jausti, kaip vaikino ranka braukia nebe per juodus plaukus, o per purų, sidabrinį kailį. Būdama vilke Luna jautė viduje pulsuojančią jėgą, kuri, regis, buvo pasiruošusi bet kurią akimirką ištrūkti. Papurčiusi galvą pilkakailė pasisuko ir žengė kelis žingsnius ežero link. Vėsus vanduo ėmė skalauti priekines vilkės letenas. Kryptelėjusi galvą Luna šuoliais pasileido tiesiai į vandenį. Akimirksniu vėsus ežero vanduo apgobė vilkę sušlapindamas purų kailį. Linksmai amtelėjusi pilkakailė pasileido link vaikino ir lengvai atsispyrusi šoko ant šio pargriaudama ant žemės ir sušlapindama drabužius. Regis, dabar aš stipresnė. Nusijuokė juodaplaukė ir nusipurtė dar labiau aptaškydama vaikiną.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 10, 2018, 11:17:22 pm
Elijah nieko nebeatsakė, nes išgirdęs merginos atsakymą į savo klausimą kiek sutriko, pasirodė tikru kvaileliu, kuris nesupranta, kad per pilnatį vilkolakei pakeičia savo pavidalą, tačiau šis turbūt buvo per daug susirupinęs savomis problemomis. Ne, ne tai nenoriu, - pagalvojo Elijah, tačiau vistiek mąstė kitaip, tačiau stengėsi tų minčių neišlaisvinti.
Elijah bevaikštant vilkiukė mėgavosi vandeniu, tačiau atsigavusi pasileido tiesiai vaikino link, šis nenorėjo kažką daryti, tad leido merginai ant jo kristi, bet deja, šis pajautė, kaip keturkojė vilkė perdreskė jam krutinę, šis negalėjo nenusikeikti.
- Auč, - suryko vaikis truputį gal ir apsimesdamas, tačiau skausmas buvo tikrai stiprus, - turbūt pamiršai, kad transformavaisi, - rimčiau atsakė Dawson' as ir jautė kaip žaizda liejasi kraujas, tačiau po biškį ji jau ėmė giti, tačiau labai lėtai. Šis nepasikėlias nuo žemės liko ten gulėti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 10, 2018, 11:41:01 pm
Puiki nuotaika akimirksniu išgaravo išgirdus vaikino aiktelėjimą. Sutrikusi vilkė atsitraukė nuo Elijah'aus. Gilūs nagų įdrėskimai aiškiai matėsi mėnulio šviesoje, o tamsus, raudonas kraujas nudažė visą grifo krūtinę. Elijah'au...aš...labai atsiprašau...Nemaniau, kad... Luna ėmė trauktis kuo toliau nuo vaikino nė nebaigusi sakinio. Jautėsi kalta dėl to, jog nesugebėjo pajusti, kaip vilkės nagai perdrėskia vaikino krūtinę. Eilinį kartą per mane nukenčia man brangūs žmonės... Žinoma, šių žodžių grifas neišgirdo. Luna šiuos žodžius pasiliko sau. Gailiai suinkštusi pilkakailė stebėjo, kaip ką tik padarytos žaizdos pamažu ima gyti. Visa tai merginai priminė įvykį prieš atostogas. Per ją nukentėjo ir Vasaris. Elijah'au, aš nenorėjau... Mintyse dar kartą atsiprašė vilkė ir liko stovėti gerokai toli nuo vaikino. Nedrįso daugiau artintis prie sužeistojo vaikino. Stovėdama pakankamai toli Luna užuodė kraujo kvapą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 12, 2018, 11:43:38 pm
Elijah gulėjo sužeistas, tačiau pamatęs merginą nuliūdęs kiek sutriko, tačiau nieko pakeisti negalėjo, skausmas tikrai buvo stiprus, juk vilko nagai perdreskė berniūkščio krutinę, tačiau šis nepyko, nes žinojo, kad Luna truputį neapskaičiavo savo jėgų. Viskas gerai Luna, atsipalaiduok.. Mąstė grifas žinodamas, kad ši tikrai jaučiasi blogai. Jis nenorėjo jos liūdinti, tačiau pasikelti dar negalėjo, skausmas tiesiog dilgčiojo ir vaikščiojo toje vietoje, o kraujo buvo kaip po skerdinių. Nieko tokio, nusiramink ir jau švinta, kada tu atvirsi? - Mintyse pamįslijo vaikis, nors nesuprato kaip jis tai daro, tačiau toks bendravimas buvo labai keistas ir įdomus, tačiau jis jau norėjo, kad ši atvirstu į individo pavidalą.
- Gal jau laikas, - šyptelėjo vaikis ir te liko gulėti, kol žaizdos pilnai užgys, tačiau rodos reikės dar gerokai palaukti, nes šios labai gylios ir skausmingos.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 13, 2018, 12:10:05 am
Kraujo kvapas sumišęs su įprastu lauko kvapu švelniai kuteno vilko uoslę. Stengdamasi nekreipti į tai dėmesio Luna atsigulė ant žemės ir pasidėjusi galvą ant letenų įsmeigė žvilgsnį į sužeistąjį vaikiną. Jautėsi kalta, kad užmiršusi apie vilkolakio galias sužeidė grifą. Vis dėl to vaikino žodžiai privertė kilstelėti galvą. Elijah'au, aš ką tik tave sužeidžiau, o tu siūlai man atsipalaiduoti? Tyliai suurzgusi pilkakailė žvilgtelėjo į dangų, kuriame žybsinčias žvaigždes ir baltaskruostį mėnulį pamažu keitė šviesiai melsvas dangus. Nieko neatsakiusi į grifo klausimą Luna pajuto, kaip vos po kelių akimirkų keturios letenos ir vėl atvirto į rankas ir kojas. Pašokusi ant kojų mergina žengė kelis žingsnius ir suklupo šalia vaikino. Nors žaizdos buvo pradėjusios gyti, tačiau vis dar buvo gilios. Išsitraukusi savo burtų lazdelę mergina tyliai sušnibždėjo žinomą burtažodį ir kilstelėjo galvą į vaikiną.
-Nesu burtažodžių žinovė, tačiau šie burtai padės greičiau sugyti žaizdai,-šyptelėjo ir stebėjo, kaip gilūs ir ryškūs įdrėskimai susitraukia, kol galiausiai išvis išnyksta.
-Dar kartą atsiprašau...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 13, 2018, 04:00:11 pm
Elijah tiesiog ignoravo merginos frazes, nes dabar jis buvo susitelkęs ties gydimu, o tas kalbėjimas mintimis buvo labai keistas reiškinys tam reikėjo didelio susikaupimo.
- Taip, atsipalaiduok, pagalvok, kad aš vampyras ir, kad nieko nebus, - eilinį sykį erzindamas merginą nutęsė grifas ir jautė, kaip žaizdos lėtai lėtai traukiasi.
Mėnulį jau ėmė keisti bundantys saulės spinduliai, aplinka irgi jau budinosi po nakties ir Luna pagaliau atvirto normalųjį pavidalą. Ji iškart prišoko prie jaunuolio ir kažkokių burtažodžiu padėjo žaizdoms užgyti. Nors šios gijo dar lėtai, tačiau jau ėmė trauktis greičiau nei įprastai.
- Ačiū, - atkirto jaunuolis ir sugriebė vilkei už rankos. - Nieko nenutiko, mažiau panikos, daugiau pasitikėjimo savimi, juk ir aš tave kažkada sužeidžiau pamiršai? Jei ne tu pati, dabar jau būtum nebegyva, toks gyvenimas.. Mažiau panikos, - šis kilstelėjo savo lupų kampučiais ir eilinį kartą žaidė su šypsena.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 13, 2018, 07:21:25 pm
Pajutusi vaikino ranką ant savo riešo Luna žvilgtelėjo į šį. Vampyro veide, kaip ir visada žaidė šypsena. Pavarčiusi akis mėlynakė nusijuokė.
-Panika ir apgailestavimas yra du skirtingi dalykai,-atsakydama į vaikino šypseną ir pati mėlynakė kilstelėjo savo lūpų kampučius. Turbūt net jei jis gulėtų kraujo klane ir merdėtų, jo veide vis tiek žaistų ta linksma šypsena...
-Turbūt jei ne mano sugebėjimai stebuklingai išsisukti iš bet kokios mirtinos situacijos, būčiau mirusi mažiausiai šimtą vieną kartą,-tyliai nusijuokė juodaplaukė ir susirangė šalia Elijah'aus pritraukdama kelius prie savęs. Nakties tamsą išsklaidė pirmieji saulės spinduliai, o tylą ir ramybę pakeitė toli girdimas bundančios pilies garsas. Regis, profesoriams teks eilinį kartą nusivilti neišvydus manęs pamokose. Nemiegojusi visą parą mergina nė neketino keliauti į pamokas, abejojo, jog sugebės susikaupti, ypač, įvykdyti kokią nors praktinę užduotį. Greičiausiai užmigs profesoriui nė nepradėjus pamokos, be to suolas nebuvo pati patogiausia vieta išsimiegoti. Kelis kartus sumirksėjusi kartu bandydama pripratinti akis prie švintančio dangaus Luna žvilgtelėjo į šalia esantį vaikiną.
-Suplanavai jau, ką veiksi per ateinančias atostogas?-kilstelėjo savo lūpų kampučius.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 08:29:08 pm
Elijah te sau ramiai gulėjo pakėlęs galvą į dangų ir aiškiai matė, kaip gražias, mažas žvaigždes, pakeičia ryškiai mėlynas dangus, o mėnulį keičia saulė, kuri Chris' ui nelabai patiko, tačiau buvo galima pakęsti motinos deka.
- Ne, jei tavo neantgamtiški sugebėjimai turbūt tu turėtut paprastus tėvus, paprasta šeima ir mažai ką žinotum apie tokius žmones, - šyptelėjo vaikinukas.. viena ranka apkabinęs merginą, nes ši labai patogiai susirangė šalia jo. - Na, matai, žaizdų nebėra, - kilstelėjo lupų kampučiais ir pakėlęs savo megztinį žvilgtelėjo vaikinas, jis taip grįžti į pilį negalėjo ir nesiruošė, tad jam reikėjo kažką sugalvoti, -švelniai patraukęs ranką nuo merginos, jis pasikėlė ir nusirengė savo drabužius, kurie buvo nulieti krauju.
- Ką manai, ką daryti? - Klaustelėjo vaikinas ir išgirdo kitą merginos klausimą. - Taip, turiu planų pasiimti sesę kartu pas mus pabūti, į Ispaniją nusivešiu, prašė tėvas, kad prikalbinčiau ir pats norėjau, - išlemeno vaikėzas ir žvilgtelėjo į Luną, - o tu gražuole? - Erzino Grifas vilke.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 09:07:58 pm
Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į dangų. Šiame pasirodė saulė kartu apdovanodama jaunuolius savo šiltais spinduliais. Šyptelėjusi mergina išsipynė kasą ir perbraukusi ranka per plaukus leido šiems kristi ant pečių. Juoduose it varno plunksnos plaukuose ėmė šokčioti saulės spinduliai. Atitraukti žvilgsnį nuo saulėtekio šešiolikmetę privertė vaikino žodžiai.
-Galbūt...Tuomet galbūt Kailas vis dar būtų gyvas, o aš gyvenčiau įprastą žiobarišką gyvenimą be jokių kovų ir be...magijos...-tyliai atsakiusi juodaplaukė pajuto, kaip girfo ranka apkabina jos liemenį. Kilstelėjusi lūpų kampučius mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną. Šis netrukus atitraukė ranką ir atsistojęs išsinėrė iš drabužių. Nustebusi Luna pravėrė savo rausvas lūpas ketindama klausti ką šis sugalvojo, tačiau atsakymas netrukus tapo aiškus.
-Turbūt, kad apsirengti,-nusijuokė ir nusuko žvilgsnį nuo grifo. Nė neketino šiam suteikti progos paerzinti ją. Įsmeigusi žvilgsnį į horizontą mėlynakė kryptelėjo galvą klausydamasi Elijah'aus.
-O motina?-atsisukusi kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į žaliai melsvas vaikino akis. Netrukus sekęs klausimas privertė merginą nusijuokti.
-Žinai, kad už šiuos žodžius gali susilaukti smūgio,-šyptelėjo,-dar nesugalvojau, turbūt ką nors pavojingo ir ekstremalaus,-gūžtelėjo pečiais.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 09:28:22 pm
Elijah išgirdęs sekančius žodžius kiek suglumo, nes jautė, kad nuliūdino vilkę, tačiau ką dabar daryti nelabai žinojo, o atsakyti jam labai rūpėjo, nors jis ir nežinojo, kaip sureaguos Luna.
- Arba tu išvis nepažinotum Kailo, būtum gimusi gal ir burtininku pasaulyje, o gal ir žiobarų, gal net nežinotum, kad egzistuoja tokie dalykai kaip burtai, toks gyvenimas, - išlemeno Dawson' as ir pažvelgė į Luną.
Jaunajam vampyrui apsinuoginus, ši rodos neteko žado, tačiau vaikis dabar to nenorėjo, jam reikėjo pagalbos.
- Kaip aš tau apsirengsiu, matai, - ištiesė savo drabužius merginai prieš akis, - jie kruvini, jei su tokiais grįšiu į pilį mane išmes ir maža to tardis, - šyptelėjo vaikis ir mielu žvilgsniu nužvelgė varnę.
- Motina, nežinau, kol kas jos geriau neliesti, - kiek liūdnokai burbtelėjo Chris' as.
- Susilaukti smūgio, manau mes jau atsiskaitę? - Susidomėjęs klaustelėjo vampyras ir kilstelėjo lupų kampučius. - Pavojingo ir ekstremalaus? Žinai, manau, kažkada tu nebegrįši į Hogvartsą, - nusišypsojo vaikėzas ir žvilgsnį nukreipė į merginą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 09:43:58 pm
-Galbūt, tačiau tuomet galėčiau nesivelti į visas kovas ir laiką leisti, kaip visi žiobarai...Tik jei tai man kainuotų atsisakyti brangių žmonių, tuomet nė nedvejodama rinkčiausi savąjį gyvenimą, pilną pavojų ir mirčių,-kilstelėjo lūpų kampučius mėlynakė. Nuo mažens persekiojama nesibaigiančių kovų, pykčių ir nesutarimų Luna pamažu ėmė prie to priprasti. Žinoma, mielai būtų leidusi laiką ir be viso to, tačiau pasirinkimo neturėjo. Išgirdusi Elijah'aus žodžius šešiolikmetė nusijuokė.
-Tuomet galėtum atsakyti, kad puikiai praleidai laiką su savo mergina,-tramdydama kylantį juoką atsakė juodaplaukė ir išsitraukė butų lazdelę. Kelias akimirkas dvejojusi ištarė žinomą burtažodį ir šios rankose atsidūrė ploni marškinėliai ir džemperis. Ištiesusi šiuos grifui mergina šyptelėjo kartu linktelėdama į kitus vaikino žodžius. Supratusi, jog vaikinas nenori kalbėti apie savo motiną daugiau nė neketino tos temos liesti.
-Negi, manai, kad aš taip lengvai pasiduosiu?-žaismingai nusišypsojo,-Na, tuomet galėsi pulti kitai merginai į glėbį,-kilstelėjo antakį gūžtelėdama pečiais. Nors žodžiai ir nuskambėjo šaltai, tačiau juodaplaukė tik erzino grifą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 09:56:40 pm
Elijah buvo prie tos nuomonės, juk buvimas paprastu burtininku ar žiobaru yra daug geriau nei buvimas vampyru ir tuo pačiu metu kančia, kuri neduoda ramybės, o tik griaužia iš vidaus.
- Bet tada manau būtų per daug nuobodu, aš ir tu esame pripratę prie ekstremalaus gyvenimo, ta nuobodybė toli nenuvestu, - šyptelėjo Chris' as žinodamas, kad ir kaip sunku būti vampyru, tačiau nenorėtu būti paprastas žiobaras, jis džiaugėsi savo jaunu kūnų ir savo kūno forma, kurią jis iš dalies saugojo.
- Kaži ką jie galvotu, kad praradai savitvardą ir iš meilės sudraskei vaikinuką? - Erzindamas merginą nusišypsojo Elijah ir nužvelgė ją "žudančiu" žvilgsniu. - O kaip tau ačiū, - kilstelėjo savo lupų kampučiais ir nustvėrė iš jos rankų drabužius. Greit apsirengė marškinėlius, džemperį ir priėjo arčiau merginos..
- ne, nemanau, tačiau mirtis ateina nelaukta ir gali būti nepasiruošusi, - kiek sunerimęs atkirto Dawson' as, o išgirdęs sekančius žodžius, vos išsilaikė garsiai nenusijuokęs. - O kodėl gi ne ir ne vienai, iškart keletai ir dabar galvoju dar apie dvi paneles, - erzindamas varnę atšovė vaikis, tačiau čia buvo tik melas, kuris aišku, galėjo įžeisti merginą, tačiau jei gali ji, gali ir jis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 10:13:23 pm
Išgirdusi grifo žodžius mėlynakė linktelėjo. Puikiai žinojo, kad vaikinas teisus. Neįsivaizdavo savo gyvenimo be magijos ir vilkolakės galių. Nė nenorėjo pagalvoti, kas būtų, jei ši galia būtų atimta iš jos.
-Taip, tuomet gyvenimas atrodytų per daug nuobodus ir turbūt pati pulčiau į pavojus ir tapčiau nusikaltėle,-nusijuokė šešiolikmetė. Mintis, kad būdama žiobare galėjo tapti ieškoma nusikaltėle privertė Luną šyptelėti. Mintyse įsivaizdavo save bėgančią nuo pareigūnų ir nuolat šaudančią į šiuos. Ak, taip, šaudyti man neitin sekasi... Merginos mintis nutraukė sekantys Elijah'aus žodžiai.
-Pasvajok,-nusijuokė juodaplaukė ir atsistojusi žvilgtelėjo į grifą. Vėsus ryto vėjelis ėmė kedenti juodus, ilgus plaukus. Nusibraukusi nuo veido kelias nepaklusnias sruogas Luna šyptelėjo, kai vaikinas žengė kelis žingsnius arčiau jos.
-Aš visada pasiruošusi sutikti ją ir ši išvydusi mane sprunka, kuo toliau,-plačiai nusišypsojo mėlynakė. Žinoma, šypsena dingo vos tik Elijah'us ištarė sekančius žodžius. Akimirksniu pasigailėjo anksčiau ištartų savo žodžių.
-Tuomet ką čia veiki?-sukryžiavusi rankas ties krūtine paklausė mėlynakė. 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 10:29:29 pm
Elijah žinojo, kad mergina jam pritars, juk ji buvo kupina pavojų ir degė aistra vis ko nors prisidirbti, kas vaikiną nelabai ramino, tačiau jis mažai kuo skyrėsi nuo jos, grįžti į Naująjį Orleaną ir nežinai kas ten laukia, gal karas, gal negyvas tėvas, o gal dar kas nors, kas Grifui vis nedavė ramybės.
- Netaptum, nes kalėjimas yra baisi erdvė, niekas ten nenori, o šaudyti į policininkus reiškia pasirašyti mirties nuosprendį, - šyptelėjo vaikinas, - o dėl kalėjimo, žinau tik tiek, kad žiauri vieta, kur nepamirškim esi paprastas ir tavo sužalojimas niekur nedingsta, - prisiminęs, kaip apgynė sumuštą vaiką Elijah  kiek sutriko, tačiau neilgam.
- Pasvajoti, juk pati sakei, jei ką sakyk praleidai naktį su mergina, tai žinai ką visi galvotu, - šyptelėjo Dawson' as ir pažvelgė merginai į akis.
- Tai šaunu, jei ji nuo tavęs bėga, nes  nenorėčiau tavęs prarasti. - Išlemeno Elijah ir jau šią sekundę gailėjosi už prieš kelias minutes ištartus žodžius.
Dabar Elijah jautėsi sunerimęs ir norėdamas atsiprašyti merginos apėjo jai iš nugaros, rankas sunėrė jai ant pilvo ir smarkiai prispaudė prie savęs.
- Atsiprašau, negi tu patikėjai? - Tyliai sušnibždėjo į ausį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 10:53:23 pm
-Esi tuo tikras? Nes aš mielai ten apsilankyčiau,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė ir eilinį kartą pravėrė rausvas lūpas išgirdusi vaikino žodžius. Nesitikėjo, jog šis taip lengvai atspės jos mintis. Negi pasidariau tokia nuspėjama? Vis dėl to atsakymo į klausimą neketino sulaukti. Nustūmusi šias mintis šešiolikmetė žvilgtelėjo į grifą.
-Be to, kalėjime galėčiau pasidaryti dar vieną tatuiruotę,-nusijuokė šyptelėdama. Žinoma, apie kalėjimą mergina juokavo. Tikrai neketino ten apsilankyti, nei magiškajame, nei žiobarų sukurtame. Pusmėnulio gaujos alfa kalėjime? Tuomet tikrai gaučiau geriausios alfos vardą... Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į Elijah'ų, kurio žodžiai ir vėl privertė pasimesti.
-Aš...Ne apie tai kalbėjau...-prikandusi apatinę lūpą šyptelėjo juodaplaukė ir nusuko žvilgsnį į šalį. Netrukus šią temą pakeitus kitai mergina kryptelėjo galvą.
-Vargu, ar lengvai galėtum mane prarasti,-vos kilstelėjo savo lūpų kampučius ir pajuto, kaip už nugaros atsistojęs vaikinas apsiveja jos taliją ir prispaudžia prie savęs. Atsidūrus taip arti grifo šešiolikmetės širdis ėmė plakti tarsi pašėlusi, o visu kūnu perbėgo malonūs šiurpuliukai. Netrukus merginą pasiekė ir liūdnas Elijah'aus atsiprašymas.
-Leisk priminti, kad esi mergišius,-ištrūkusi iš vaikino glėbio atkirto mėlynakė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 11:05:08 pm
- Esu, nes teko lankyti ten vieną "parazitą", kuris prisidirbęs iki ausų ir pasakojo, kad kalėjimas yra žiauriausia turbūt vieta pasaulyje, visas jo kūnas nusėtas mėlynėmis.. - liūdnokai išlemeno Elijah prisiminęs tas dienas, kai tėvas liepė eiti į kalėjimą aplankyti jo pusbrolio.
- Tiesa sakant nereikia ir kalėjimo, šiaip aš irgi visai norėčiau, gal reiks vasarą pasidaryti, - gerai reiks tą apgalvoti.
- Gal ir ne apie tai, tačiau.. Profesorių mintis nežinomos, - šyptelėjo Chris' as, o išgirdęs sekantį atsakymą, kilstelėjo antakius.
- Tai sakai, kad dabar tavęs neatsikratysiu, žinai aš ne prieš, aš netgi už, - rimtai atsakė Grifas ir jautė, kaip į jo prisilietimą sureagavo merginos kūnas, aišku, jis to ir tikėjosi, tačiau nenorėjo būti atstumtas.
- Leist primint? Tu pavydi, rimtai? - Šyptelėjo Dawson' as ir vėl prisiartino prie merginos, tačiau netyčia jo koja užkliūvo už šakos, kuri neaiškiomis aplinkybėmis ten atsirado ir jis krito ant žemės, tačiau netyčia ir mergina ant jo nusileido. - Kas dabar? - sugriebęs už rankų, kad ši nepabėgtu, klaustelėjo rudaplaukis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 11:23:16 pm
Susidomėjusi Elijah'aus pasakojimu Luna sutelkė visą dėmesį į rudaplaukio žodžius. Nors ir kalbėjo apie kalėjimą, tačiau ten neteko lankytis. Regis, tai buvo vienintelė vieta, kuri liko neaplankyta. Žinoma, mergina nuoširdžiai tikėjosi, jog neteks aplankyti, net jei neseniai apie tai juokavo.
-Žiauriausia vieta, kai esi silpnas,-šyptelėjo mėlynakė ir išgirdusi kitus grifo žodžius nusijuokė.
-Kokią darysiesi?-kilstelėjo antakį žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis. Nors pati turėjo nemažą tatuiruotę einančia nuo liemens per visą dešinės kojos šlaunį, tačiau mintis apie antrą tatuiruotę vis tiek traukė, tik dėl šios kilo abejonė.
-Džiaugiuosi, kad tu jau su drabužiais,-nusijuokė juodaplaukė ir nebenorėdama tęsti pokalbio apie profesorius į grifo žodžius daugiau nieko nebeatsakė. Netrukus šešiolikmetę pasiekė linksmas vaikino balsas.
-Ne, nepavydžiu,-atkirto Luna ir šyptelėjo, kai staiga ką tik stovėjęs grifas parkrito ant žemės kartu nusitemdamas ir mėlynakę. Pabandžiusi ištrūkti eilinį kartą mergina buvo sulaikyta vaikino gniaužtų. Širdis nė nekeindama nurimti vis dar daužėsi krūtinėje. Nurimk gi, tu, pagaliau. Tarsi tikėdamsi, jog ši ims ir paklausys paliepė šešiolikmetė.
-Paleisk,-ramiu balsu paprašė juodaplaukė grifo klausimą nusprendusi praleisti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 16, 2018, 11:41:44 pm
- Patikėk antgamtinės būtybės ten nepatenka, bent jau vampyrai turi savo kalėjimą, kur yra žiauriai baudžiami, - prisiminęs, keletą tėvo įkalintų priešų jis tik sutriko, nes apie tai kalbėti turbūt nevalia.
- Gal ant krūtinės erelio sparnus, nors šiaip nežinau, - šyptelėjo Chris' as, - o gal nori ką patarti, kas pavyzdžiui tau patiktu? - Klausiamai pažvelgė į merginą, nors atsakymo nesitikėjo.
- O gal norėtum , kad būčiau be drabužių? - Pokštavo šešiolikmetis, nors žinojo, kad šiai nelabai turbūt patinka, tačiau jam tai tik buvo vaikų žaidimas.
- Nepavydi? Pati patikėjai ką pasakei? - Šyptelėjo Grifas ir paignoravęs visus merginos veiksmus ir žodžius apkeitė situaciją. Dabar šis pusė savo kūno prirėmęs gulėjo ant merginos, o jos rankos jis dar vis tebelaikė, jis jautė, kad Luna nenori ištrūkti, nes jei norėtu šveistu vaikiną tiesiai į ežerą.
- Galiu tave pabučiuoti? - Žinodamas, kad atsakymas bus neigiamas jis neleido merginai nė prasižioti ir ją pabučiavo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 16, 2018, 11:56:40 pm
-Žinau, tai tik žiobarų kalėjimas, jei neminėsim Azkabano,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė,-nuoširdžiai džiaugiuosi, jog vilkolakiai neturi savojo kalėjimo ir yra baudžiami kitaip,-nusukusi žvilgsnį įsmeigė savo safyrines akis į kur kas šviesesnį mėlynos spalvos dangų. Išgirdusi Elijah'aus žodžius juodaplaukė kryptelėjo galvą mintyse įsivaizduodama erelio sparnus ant grifo krūtinės.
-Kokios tatuiruotės nori, turėtum nuspręsti pats,-šyptelėjo ir šįkart nepasimetė išgirdusi sekančius rudaplaukio žodžius.
-Aš jau pakankamai kartų mačiau tave pusnuogį,-nusijuokė žvigltelėdama į žaliai melsvas grifo akis kartu vengdama atsakymo į užduotą klausimą.
-Žinoma, kad patikėjau,-atkirto mėlynakė ir pajuto, kaip ką tik buvusi ant Elijah'aus atsiduria ant žemės prispausta vaikino. Tyliai suurzgusi mergina įsmeigė safyrines akis į šio. Skaičių, kiek kartų buvo atsidūrusi po jaunuoju vampyru, buvo pametusi. Vis dėl to nė karto nesipriešino. Jėgos, o tiksliau noras priešintis, staiga išgaruodavo. Lunai nė nespėjus praverti lūpų, jog galėtų atsakyti į klausimą, pajuto vaikino lūpas ant savųjų. Nustojusi spurdėti mergina atsakė į grifo bučinį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 17, 2018, 12:08:47 am
- Taip tai tik žiobarų kalėjimas, tačiau jis irgi yra gana žiaurus, o Azkabano skirtas burtininkams, ten paprastiems, tad skirtumas taip pat yra. - Šyptelėjo Dawson' as.
- Taip, aš jau gal ir nusprendęs, - atsakė Grifas ir įsmeigė savo akis į Lunos, kur dažnai jų žvilgsniai susidurdavo.
- Taip, matei, tačiau ne visą, - pokštaudamas atšovė Chris' as ir nužvelgė merginą su plačia šypsena.
- Tai šaunu, kaži jei pamatytum su kita ar tik nepavydėtum? - Klausiamai nužvelgė merginą, žinodamas, kad kol turi Luną, nieko daugiau ir nenorės.
Elijah te mėgavosi bučiniu į kurį taip pat atsakė ir mergina, aišku jis turėjo atsitraukti nuo jos, tačiau ne šį kartą. Jis jautė, kaip jo kūnų perbėga šiurpuliukai, o kas labiausiai ji džiugino, kad Vilkė ne nesiruošė priešintis.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 17, 2018, 12:30:55 am
-Ir vis dėl to norėčiau apsilankyti žiobarų kalėjime per pilnatį, esu tikra, kad akimirksniu atsilaisvintų daugybė vietų,-nusijuokė juodaplaukė žvilgtelėdama į priešais stovintį grifą. Kad ir kaip stengėsi suvaldyti viduje tūnantį žvėrį, šis vis dažniau trokšdavo pralieti kieno nors kraują. Vis dėl to, kol kas Lunai pavykdavo sutramdyti vilką.
-Galbūt kartu su tavimi tatuiruotę norės pasidaryti ir sesuo,-šyptelėjo nuoširdžiai džiaugdamasi, kad visą laiką augęs tik su tėvu dabar Elijah'us atrado ne tik motiną, bet ir seserį. Netrukus mintis apie planus nutraukė sekantys vaikino žodžiai.
-Ir dėl to labai džiaugiuosi,-ėmė juoktis mėlynakė. Elijah'aus veide pasirodžius šypsenai ir pati šešiolikmetė šyptelėjo.
-Ne, nes žinau, kad nepasielgtum taip,-kilstelėjo lūpų kampučius atsakydama į klausimą. Netrukus visus pokalbius nutraukus bučiniui Luna apsivijo Elijah'aus kaklą mėgaudamssi bučiniu. Pajutusi, kaip grifo kūnu perbėga šiurpuliukai mergina šyptelėjo supratusi, jog ne tik jis verčia jos kūną taip sureaguoti. Atitraukusi lūpas nuo vaikino juodaplaukė kryptelėjo galvą įsmeigdama safyrines akis į žaliai melsvas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 17, 2018, 08:22:24 am
- O man ir pilnaties nereikia, aš visus žmogžudžius iškankinčiau apžavėdamas, - šyptelėjo Chris' as žvilgtelėdamas į ramų ežerą, kuris tviskuliavo ramybe.
- Jei ji to norės, aš sumokėsiu, - ramiai sau atkirto Elijah linktelėdamas galva..
- Sakai dėl to džiaugiesi.. - šelmiškai nusišypsojo Dawson' as ir žvilgtelėjo į safirines akis.
- O jei netyčia, iš ūmaus būdo? - Vaikinas save pažinojo, kuo puikiausiai, žinojo, jog kiekvienas jo elgesys priklauso ne nuo jo, o nuo jo būdo, kuris buvo karštakošiškas.
Elijah ilgai nelaukus, pajautė, kaip merginos rankos apsivije jam kaklą buvo malonu žinoti, kad ši tikrai nebeprašys atsitraukti, o atsitraukus ir jų žvilgsniams susidurus, jaunasis vampyras nežinojo ką sakyti.
- Mhm.. - šyptelėjo Grifas.. - Patiko? - Sarkazmiškai veptelėjo Dawson' as ir įsmeiges savo akis į merginos jas stebėjo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 17, 2018, 02:54:48 pm
Išgirdusi vaikino žodžius Luna nusijuokė.
-Gražuolis mat atsirado,-linksmai skambantį balsą palydėjo plati šypsena. Nusisukusi nuo Elijah'aus juodaplaukė žvilgtelėjo į dangų. Šiame tarp baltų debesų šokčiojo maži saulės spinduliai. Žvilgsniui slystant nuo dangaus prie tviskančio ežero vandens mergina kryptelėjo galvą klausydamasi grifo. Ežero vanduo tviskėte tviskėjo nuo saulės spindulių, kurie atsimušę nuo vandens apakindavo mėlynakę. Kryptelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į vaikiną.
-Tada netyčia galėsi pamiršti, kad esu tavo mergina,-žaviai nusišypsojo šešiolikmetė perbraukdama ranka vaikinui per kaklą. Žinojo, kad šis veiksmas ir vėl pasiųs šiurpuliukus per grifo kūną. Išgirdusi Elijah'aus klausimą mergina papurtė galvą veide žaidžiant šypsenai. Žinoma, juodaplaukė juokavo. Vien iš šios atsako buvo galima suprasti, kad atsakymas į klausimą visiškai kitoks.
-Manau, atsakymas aiškus, o tau, gražuoliuk?-nepraleisdama progos paerzinti vaikiną paklausė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 17, 2018, 10:18:57 pm
- Aš ne ta prasme, - nusijuokė vaikis, - žinai, ką reiškia apžavėti, tai reiškia užsikalbėti, aš galiu užkalbėti žiobarus, aišku, burtininkų turbūt nelabai.
- O jei netyčia, aš nenorėsiu pamiršti? - Erzindamas kalbėjo vaikinukas, tačiau šis žinojo, kad niekuo gyvas taip nepasielgtu, tačiau, gyvenimas gana ilgas.
- Gal tu jau baigsi? - Žaisdamas su lupų kampučiais klaustelėjo Elijah ir jautė, kaip jo kūnų bėgioja šiurpuliukai. - Nenorėk, kad aš tave pradėčiau liesti, - tvirta ranka sugriebė už liemens.. - o tau taip patinka? - Šyptelėjo jaunasis vampyras, nė per žingsnį nenorėdamas atsitraukti.
- Sakai nepatinka? - Žavingu žvilgsniu nužvelgė Luną. - Jei patiko aš neatsisakyčiau daugiau, bet juk čia gali kas užklupti, - šyptelėjo jaunasis vampyras, tačiau nuo merginos neatsitraukė. - Gražuoliuk? - Klausiamai pažvelgė į vilkę, - tiesa sakant, negalvojau, kad kada taip pasakysi, o dabar laukiu dar irgi trijų žodžių. 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 17, 2018, 11:29:01 pm
Klausydamasi vaikino žodžių mergina kryptelėjo galvą.
-Elijah'au, tie žodžiai buvo skirti paerzinti tave,-nusijuokė juodaplaukė,-ir taip, žinau, ką reiškia užkalbėti,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Puikiai žinojo, jog grynakraujai vampyrai sugeba užkalbėti žiobarus ir priversti šiuos daryti tai, ką jie panorės. Žinoma, nuoširdžiai džiaugėsi, jog ši jų savybė neveikė su kitomis antgamtinėmis būtybėmis.
-Turbūt teks kankintis,-gūžtelėjo pečiais,-ne, nė neketinu baigti,-nusijuokė mėlynakė jausdama, kaip vaikino kūnu perbėga šiurpuliukai. Žaismingai šyptelėjusi Luna švelniai nagais perbraukė per atidengtą grifo raktikaulį žinodama, kad šis veiksmas ne tik turėjo priversti pereiti šiurpuliukus, bet ir sukutenti odą. Žinoma, be atsako neliko ir juodaplaukė. Netrukus ant liemens pajuto tvirtą vaikino ranką.
-Tai neverčia mano kūnu bėgioti šiurpuliukų,-erzindama atsakė mergina ir šyptelėjo.
-Regis, kelis pastaruosius kartus tau nerūpėjo, jog čia kažkas gali ateiti,-nusijuokė Luna ir kryptelėjo galvą nužvelgdama ežero pakrantę. Galiausiai ir vėl įsmeigė žvilgsnį į žaliai melsvas Elijah'aus akis.
-Trijų žodžių? Kokių?-žaismingai kilstelėjo savo lūpų kampučius varnė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 17, 2018, 11:44:42 pm
Elijah tik šyptelėjo išgirdęs merginos žodžius, jis žinojo, kad ši juokauja, tačiau nieko nebeatsakė.
- Teks kankintis, - dustelėdamas pakartojo Dawson' as ir žvilgtelėjo į merginą. - Ėj, ką tu darai, nenorėk, kad aš, nors kodėl gi ne, - šyptelėjo Chris' as ir savo tvirtą ranką užkišo merginai po maikute, dabar šio ranka lietė nuogą merginos kūną, be to Elijah po merginos prisilietimo vos visu svoriu ant jos nenukrito, nes tas kutenimas buvo gana romantiškas ir jaudinantis.
- Man ir dabar nerūpi, - šyptelėjo Dawson' as.. - Tegu eina, kas tik nori, aš su savo mergina.. - žavingai melsvomis akimis žvilgtelėjo į vilkę ir priglaudė savo kaktą prie merginos, jautė jos kvėpavimą ir atodusius kartu.
- Kokių žodžiu, manau, tu turi žinoti. Kodėl visada vaikinai turi būti pirmi? Pradėk tu aš laukiu, jei ne, kaži kuo visa tai baigsis, - kilstelėjo antakį vaikinukas ir nieko nelaukęs pabučiavo merginą, tačiau bučinukas buvo labai trumpas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 12:06:32 am
Vaikinui nieko neatsakius į merginos žodžius Luna šyptelėjo. Džiaugėsi, jog nebereiks stengtis galvoti apie ką nors kitą, kai grifo artumas neleido susikaupti.
-Stengiuosi tave išvesti iš pusiausvyros,-nusijuokė šešiolikmetė ir pajuto, kaip vaikino ranka palenda po palaidine ir ima glostyti nuogą odą. Grifo veiksmas pasiuntė visu juodaplaukės kūnu šiurpuliukus. Nusijuokusi Luna ištraukė Elijah'aus ranką.
-Savo rankas laikyk prie savęs,-kilstelėjo lūpų kampučius ir įsmeigė savo safyrines akis į žaliai melsvas. Išgirdusi sekančius rudaplaukio žodžius vilkė šyptelėjo. Regis, šis buvo pamiršęs aplinkui egzistuojantį pasaulį.
-Verčiau, pažiūrėsiu, kuo tai baigsis,-žaismingai nusišypsojo ir pajutusi vaikino bučinį nusijuokė. Vos tik rudaplaukis atsitraukė Luna švelniai nustūmė šį nuo savęs ir pašokusi ant kojų apsidairė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 18, 2018, 09:15:52 am
- Stengiesi mane išvesti iš pusiausvyros, oj kokia romantikė, - šyptelėjo Dawson' as erzindamas merginą.
- Laikysiu savo rankas prie savęs, jei ir tu laikysi, - šypsojosi Elijah patraukęs savo ranką, nors mergina ir taip ją nustumė.
- Sakai pažiūrėsi kuo tai baigsis? - Dustelėjo vaikis ir apsimetė, esąs susimastęs. - Gal lėksiu pas kitas? - Specialiai šyptelėjo Grifas ir nužvelgė mergina, kuri staiga atstumė vaikiną. - Ko tu stumdaisi? - Sunėręs rankas ant krutinės tarstelėjo jaunasis vampyras. Jis nesitikėjo, kad bus atstumtas, tačiau žinojo, kad ši tai daro dėl juokų, kas berniūkščiui jau ėmė nepatikti. 
- Tai ką veikiam? Ar einam jau? - Kilstelėjo lupų kampučius Chris' as ir priėjo arčiau ežero, kuris šį gražų rytą tviskuliavo ramybę ir nuo jo skleidėsi gaiva.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 10:34:37 am
-Ne aš romantikė, o tu romantikas,-žaismingai šyptelėjo mergina žvilgtelėdama į žaliai melsvas vaikino akis.
-O jei nelaikysiu?-kilstelėjo savo lūpų kampučius,-pirmyn, tik pakeliui pasistenk nenukristi,-nusijuokė vis dar erzindama Elijah'ų. Pastebėjusi, jog šis sunėrė rankas ant krūtinės ir piktai nužvelgė juodaplaukę, ši vos šyptelėjo.
-Nurimk, Elijah'au, neketinu tavęs atstumti,-priėjusi mėlynakė apsikabino vaikiną apsivydama šio kaklą ir pabučiuodama į skruostą. Grifo klausimui pasiekus juodaplaukę Luna žvilngsniu nulydėjo šį.
-O ką nori? Gali šokti į vandenį,-nusijuokė mėlynakė stebėdama vaikino nugarą. Švelnus rudens vėjelis ėmė kedenti palaidus merginos plaukus kartu glostydamas veido odą. Perbraukusi ranka per ilgus, juodus plaukus šešiolikmetė žengė kelis žingsnius arčiau Elijah'au. Stovėdama šalia vaikino mergina nužvelgė tviskantį vandenį ir kilstelėjo galvą į šviesiai melsvą dangų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 18, 2018, 12:23:52 pm
- Šita tema galima diskutuoti, - šyptelėjo Dawson' as..
- Jei tu laikysi, aš irgi laikysiu ir nežinau ką sieksiu, - kilstelėjo antakius berniūkštis ir įsmeigė žvilgsnį į Luną. - Nenukrisiu, - išspaudė Chris' as..
- Neketini, bet atstumi, matai kaip būna ir tai ne pirmas kartas. - Pyktu žvilgsniu nužiūrėjo merginą kai staiga pajautė, kaip jos rankos apsivija jo kaklą, o jos lupos siekia skruostą. - Sakai tau tas padės, nop, - nors jis ir nepyko, tačiau erzino merginą, nes ši tai darė visą laiką. 
- Žiemą šokti į vandenį, gal ačiū ne, nors sniego ir nedaug, tačiau tikrai nesimaudysiu, - šyptelėjo Dawson' as ir žvilgtelėjęs į šoną išvydo merginą stovinčią šalia.
- Na tai ką pasakysi? Gal pasakysi tą ką aš noriu girdėti, na nebent tai bus kalėdinė dovana, - sarkazmiškai šyptelėjo vaikis, tačiau nepamiršo, kad pyksta.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 02:29:05 pm
-Ne, šita tema nediskutuotina, būdamas romantikas tu verti mane elgtis taip pat,-šyptelėjo juodaplaukė. Būdama šalia Elijah'aus Luna nė pati nepastebėdavo, kaip iš šaltos ir kandžios merginos tapdavo meilia ir švelnia. Rimtai imsiu tikėti, kad meilė pakeičia žmogų... Kryptelėjusi galvą mėlynakė įsmeigė žvilgsnį į grifą.
-Priversi jas kristi tau po kojomis?-kilstelėjo antakį. Žinojo, jog vaikinas taip nesielgs, bet progos paerzinti neketino praleisti.
-Elijah'au, aš neatstūmiau tavęs ir nebeketinu to daryti. Žinai, ką tau jaučiu, tad nebeturiu prasmės tavęs atstumti,-supratusi, jog rudaplaukis vis dar tebepyksta Luna žengė kelis žingsnius į šalį žvilgsnį įsmeigdama į žemę. Juodi, ilgi plaukai uždengė dalį merginos veido. Išgirdusi grifo žodžius šešiolikmetė kilstelėjo galvą ir šyptelėjo. Nors ketino pajuokauti, tačiau prisiminusi, jog vaikinas vis dar pyksta, nieko nebeatsakė. Stebėdama šviesiai mėlyną dangų juodaplaukė ir toliau klausėsi Elijah'aus žodžių.
-Greičiau kalėdinis stebuklas,-nusijuokė žvilgtelėdama į rudaplaukį. Šio veide net ir po sarkastiška šypsena slėpėsi pyktis. Giliai įkvėpusi Luna apsisuko ant kulno ir žengė kelis žingsnius. Žvilgsniui užkliuvus už suoliuko mergina lėtai priėjo prie šio, tačiau taip ir liko stovėti. Sėstis ant pradėjusio pūti suoliuko nebuvo noro. Žvilgtelėjusi per petį mėlynakė įsmeigė žvilgsnį į grifo nugarą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 18, 2018, 03:19:32 pm
- Aš džiaugiuosi, kad šalia manęs tu taip pat tampi švelnia ir rodos pažeidžiama mergina, kuri mane jaudina, - kandžiai išlemeno Grifas, jis su šia panele pamiršdavo visas bėdas, rūpesčius, jis jau buvo bepradedąs tikėti, kad meilė keičia žmogų, nors jis buvo šaltakraujis vampyras su vilke tapdavo mielas ir švelnus vaikinukas.
- Aš neversiu nieko kristi man po kojomis, nes vienintelė patinkanti man panelė stovi tiesiai prieš mane, - kiek nedrąsiai išburbėjo Dawson' as, tačiau jo pavardė daugybė sykių liepė būti drąsiam ir iškalbingam vyrukui, šie metai prieš paskutinei Hogvartse, kas reiškia, kad jis tuoj turės tapti savarankišku.
- Luna, gal ir švelniai atstumei, tačiau aš dar norėjau pasimėgauti, - šyptelėjo Elijah, nes jautė, kad šis vaidinimas gali labai nuliūdinti merginą. -Be to nelabai žinau, ką man jauti, žodžiais to nepasakei. - Kilstelėjo antakį jaunasis vampyras ir nusekė varnę žvilgsniu, tačiau kol kas iš paskos nebėgo.
- Tada lauksiu kalėdinio stebuklo, - kilstelėjo lupų kampučius ir žengęs kelis žingsnius arčiau merginos priglaudė ją į savo glėbį.
- Nenoriu su tavimi pyktis, - ištarė Grifas, ir kartą pakštelėjo merginai į kaktą ir prispaudė varnę prie savo krūtinės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 04:22:16 pm
-Aš nesu pažeidžiama,-atkirto Luna, tačiau netrukus šaltą balsą pakeitė kur kas švelnesnis,-regis, būdamas su manimi pamiršti, kad esi žiaurus ir šaltakraujis,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė. Būdama šalia Elijah'aus ne tik pati pasikeisdavo, tačiau ir grifą priversdavo pasikeisti. Be to, jausdama šalia vaikiną Luna pamiršdavo, jog be jo egzistuoja ir kiti. Išgirdusi kitus rudaplaukio žodžius vilkė plačiai nusišypsojo. Nors stengėsi suvaldyti tą šypseną, tačiau ši nė neketino palikti merginos veido.
-Aš juk niekur nedingau, esu čia su tavimi,-šyptelėjo žvilgtelėdama į žaliai melsvas vaikino akis. Stovėdama prie suoliuko Luna kryptelėjo galvą nužvelgdama toliau esančius medžius. Šių šakų jau nebepuošė margaspalviai lapai. Gamta, regis, eilinį kartą užmigo kartu užmigdydama viską aplinkui. Pajutusi grifo prisilietimą Luna atsisuko į šį. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į Elijah'ų.
-Juk supykai tu, ne aš,-kilstelėjo lūpų kampučius ir dar labiau šyptelėjo, kai šio lūpos palietė jos kaktą. Būdama Elijah'aus glėbyje mergina jautėsi saugi ir atsipalaidavusi. Švelniai įrėmusi rankas į rudaplaukio krūtinę mėlynakė kilstelėjo galvą. Jausdama ramiai plakančią grifo širdį šešiolikmetė šyptelėjo.
-Tu man beprotiškai patinki,-tyliai sušnibždėjusi šiuos žodžius vaikinui į ausį juodaplaukė pakštelėjo šiam į skruostą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 18, 2018, 04:56:13 pm
- Žinau, kad tu nepažeidžiama, tačiau su manimi kartais būni kitokia, švelni ir ne žiauri, - šyptelėjo vampyras, - o aš taip tikrai, nežinojau, kad viena mergina gali mano gyvenimą paversti tikru chaosu, - kilstelėjo antakius Dawson' as ir savo žalsvai melsvas akis įsmeigė į merginą. Ji skleidė gerą energetiką, kuri vaikiną tiesiog apsvaigindavo ir paversdavo tikru romantiku.
- Žinau, kad esi, - prikandęs lupą išgvildeno Elijah ir dar stipriau suspaudė merginą savo glėbyje.
- Žinau, kad supykau aš, tačiau nenoriu švaistyti laiko, nes kiekviena minutė man su tavimi yra brangi, - kilstelėjo lupų kampučius Grifas, pajausdamas, kaip merginos delnai remiasi jam į krutinę, o jos akių žvilgsnis susiduria su vampyro.
- Gal man pasigirdo? - Plačiai nusišypsojo berniūkštis, - gal galėtum pakartoti? - Tai ištaręs vaikinas kilstelėjo merginą nuo žemės paviršiaus ir pora kartų apsukęs, atsidurė prie medžio, prie kurio jis prirėmė merginą ir įsmeigė žvilgsnį į ją.
- Tu man irgi, - tai ištaręs jis ją pabučiavo ir vėl stipriai apkabino.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 05:23:28 pm
Klausydamasi vaikino žodžių Luna šyptelėjo. Šio veide taip pat žaidė šypsena.
-Ir nebe kartais, o visuomet,-nusijuokė pati puikiai žinodama, jog tai tiesa. Būdama su Elijah'u mergina visiškai pamiršdavo kokia iš tiesų būdavo. O gal visa tai buvo kaukė, po kuria visą šį laiką slėpėsi? Vis dėl to nusprendusi į tai nekreipti per daug dėmesio juodaplaukė nustūmė šias mintis į šalį.
-Chaosu?-linksmai nusijuokė,-ne tokio didelio nuopelno tikėjausi, bet tiks ir šis,-kilstelėjo savo lūpų kampučius. Pajutusi, kaip grifas dar stipriau suspaudžia ją glėbyje, Luna nusijuokė.
-Elijah'au, juk mūsų laukia dar daugybė metų, nurimk,-šyptelėjo mergina ir prisikando lūpą, kai šių žvilgsniai susitiko.
-Ne, tau ne pasigirdo,-papurtė galvą juodaplaukė ir pajuto, kaip ką tik stovėjusi ant tvirtos žemės atsiduria grifo glėbyje. Juokdamasi Luna stebėjo, kaip viskas aplinkui ima suktis, kol galiausiai nustoja ir tvirtas medžio kamienas įsiremia į nugarą. Nuoširdžiai džiaugėsi, jog Elijah'us tvirtai ją laikė, nes neabejojo, jog būtų neišsilaikiusi ant kojų ir suklupusi. Vaizdas vis dar sukosi, tačiau merginos veide žaidė šypsena. Nusijuokusi mėlynakė atsakė į vaikino bučinį ir šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 18, 2018, 05:49:17 pm
- Na jei ne kartais, o visuomet, tada dar labiau džiaugiuosi, - šyptelėjo Dawson' as ir nužvelgė merginą, kuri rodės esą labai laiminga, nors ir vaikinas buvo patenkintas.
- Aha, patikėk visada buvau šališkas, šaltakraujis, bejausmis padaras, kol nesutikau tavęs.. - kandžiai ištarė Grifas ir apsidairė aplinkui.
- Taip atrodo, patikėk reikia džiaugtis kiekvieną akimirka, nežinai, kas gali įsikyšti, - nutęsė vaikinas ir šyptelėjo Lunai.
- Tikrai nepasigirdo, - nustebęs pažvelgė į merginą, - aš džiaugiuosi, kad iš jūsų tai išgirdau, gražuolę, - kilstelėjo lupų kampučius Chris' as ir pakštelėjas į kaktą, sunėrė rankų pirštus ir atsistojo šalimais.
- Eime, reik nusipraust, susitvarkyti, o vakare susitiksim? Gal tai bus pasimatymas? - Palikęs užuominą vaikis laikydamas merginą už rankos pasukė link pilies.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 18, 2018, 06:30:02 pm
-Vadinasi, priverčiau tave pamiršti savo šaltakraujiškumą,-šyptelėjo mėlynakė ir kilstelėjo galvą įsmeigdama žvilgsnį į vaikiną.
-Pabandyk apie tai negalvoti ir išmesk tai iš galvos,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė. Visiškai netroško galvoti apie tai kas bus, jeigu bus. Žinojo, jog visa tai priverstų dingti šypseną nuo veido ir gera nuotaika išnyktų. Išgirdusi Elijah'aus žodžius Luna nusijuokė.
-Nustebtum sužinojęs, kiek daug dar gali išgirsti,-šyptelėjo ir žvilgtelėjo į jų sunertas rankas. Kilstelėjusi galvą mergina įsmeigė žviglsnį į vaikiną ir netrukus pajuto, kaip šis timteli šią pilies link.
-Pasimatymas?-juokdamasi paklausė juodaplaukė,-taip, tu visiškas romantikas,-šyptelėjo, tačiau nesipriešino ir nusekė grifą į pilį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 31, 2018, 01:12:29 pm
  Visose pilies apylinkėse vyravo nedidelis, tačiau visgi šaltas žiemos vėjas. Clementinei jis niekados neatsiduodavo šalčiu, stingstančiais pirštų galiukais, šiai mergiūkštei tai tebuvo vėsus, vieno metų laiko, šiuo atveju, žiemos, vėjas.
  Ameli su savo juodais kerzais mindė sniegą, vietoje, kurioje turėjo būti takelis, bet jo nesimatė. Pilki, ploni džinsai ne kaip šildė kojas, tačiau joms visa vėsuma patiko. Kepurės Martes nebuvo pasiėmusi, o pradėjus kristi snaigėms, jos užsilikdavo tarp neilgų, šviesiai auksinės spalvos, plaukų. Apsiausto mergiūkštė taip pat neturėjo, ant plonos maikutės tebuvo užsimovusi rusvos spalvos plonytį švarkelį. Reiktų stebėtis, kaip Clem nejautė šalčio.
  Rudaakė sukišusi rankas į švarkelio kišenes, žingsniavo pirmyn. Netoliese ramybėje savo egzistavimą mėgino paslėpti sušalęs, ledu padengtas ežeras. Martes sustojo. Jos rudos akys nukrypo į suoliuką, buvusį prie pat kranto. Šioje vietoje, klastuolė jau seniai turėtų būti. Tik priėjusi prie jo, mergaitė atsisėdo ant suoliuko, prieš tai nuvalydama nuo jo sniegą ir ši dabar tik susiruošė laukti savo, kaip ne keista, naujojo draugo. Šiandien ji turėjo daug naujienų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 31, 2018, 01:24:58 pm
Kad ir koks visada punktualus stengdavosi būti, šįkart kuitėsi kambaryje ilgiau, nei visados. Pradžioje nerado kepurės, vėliau - pirštinių. O jų taip ir nesurado. Galų gale, išlėkė besisekdamas striukę su kepure rankose.
Kėblindamas apylinkėse, susikišo delnus į kišenes ir užčiuopė kažkokią medžiagą. Ištraukus iš abiejų kišenių, net nusistebėjo - laikė tas pačias pirštines, kurias gavo iš vieno berniuko pamokos metu. Pirštai buvo pradėję ledėti, tad užsimovė.
- Labas, - šyptelėjo pasirodęs prie suoliuko. Vylėsi, jog neprivertė ilgai laukti. - Norėjai susitikti, tad apie ką norėtum pasikalbėti? - kilstelėjo antakius. Montis atsisėdo ant suoliuko krašto, skaudėjo kojas. Išties, atrodė vėsu, bet žemišku oru niekad nesiskundė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Gruodžio 31, 2018, 09:57:57 pm
  Dar palaukiant kelias minutes, atėjo jau ir vėluojantis kompanionas, nors kaip vėluojantis, juk Clementine ilgai jį nelaukė, bet vis tiek, Ameli davė jam melagingą žinią, kad šis galėtų ir paskubėti.
 - Naaaa, - kiek nutęsė, - kodėl taip ilgai užtrūkai? - Paklausius, silpnai trenkė šiam į petį, bet labai jau ji norėjo nenukrypti nuo norimos temos, todėl ilgai neužtrūko papasakoti savo naujienas.
 - Tai yee, turiu labai daug žinių. Jeigu rimtai, net nežinau nuo ko pradėti. Na, gal nuo gerų naujienų? - Pati savęs pasiklausė, Klastūnyno globotinė elgėsi šalia to bernužėlio pernelyg keistai draugiškai. Jeigu pašaliniai tai pamatytų, būtų sunku netgi įsivaizduoti ant kiek stipriai jie nustebtų. - Na, - mintyse greitai sudėliojo visas savo mintis. - Gal pradėsiu nuo.. Maveno? Pameni Maveną? Man rodos aš apie jį tau pasakojau, irgi klastuolis, su kuriuo per pastarąjį laiką dažnai bendravau. Tai yoo, galvojau, kad jis yra koks nors šiknius kuris bando vaidinti ale labai "kietą" prie manęs su savo šaltumu, tai paskutinį kartą kai mes matėmės.. Mes kažkodėl pasibučiavome. Ir prižadu, aš ne priekabiavau prie jo, kaip su kitais. - Lengvai nusijuokė ir netgi trumpam nuraudo. - Uhh, kaip dabar man keista. Ir ką man toliau su juo daryti?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Monty Aren Reimers Gruodžio 31, 2018, 10:18:08 pm
Jis lengvai atsiduso. Na, turėjo prigalvojęs begalę užtrukimo priežasčių, bet visos atrodė nuvalkiotai arba nerealistiškai. Nusprendė, kad geriau nemeluoti:
- Labai ilgai ieškojau daiktų, - iš kišenių ištraukė delnus su pirštinėmis ir pasidėjo ant kelių, - kepurės ir striukės. Išties, suverčiau visą kambarį, išlėkiau palikęs netvarką.
Montis užtilo. Žinojo, jog dabar mergaitė kalbės daug, tad pasiruošė.
- Nuo gerų linksmiau, - pažvelgė į toli buvusius, apsnigtus medžius. Sniego buvo pakankamai daug, bet ne per daug. Idealiai. Per visą draugės kalbą, keletą kartų į ją žvilgtelėjo, palinksėjo galva bei kažką murmtelėdavo. Kai kalba pasisuko apie priekabiavimą, apstulbęs net atsilošė į šoną ir nusijuokė.
- Naaa...- nutęsė, galvodamas apie jos situaciją, - vertėtų su juo toliau bendrauti, gal dažniau pasimatyti, susitikti. Leisk viskam vykti savaime, - mirktelėjo.- Turėtum būti laiminga, - pridūrė. Tiesa, kokios tos blogosios, jei tokių yra, mm?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Clementine Martes Sausio 01, 2019, 11:55:49 pm
  Clementinei rūpėjo Monty'io nuomonė. Giliai viduje tikrai rūpėjo. Juk romantinė sritis buvo visiškai nepažįstama mergaitei. Ji netgi neskaitė jokių romantinių knygų ir gal žiūrėjo tik kokius kelis romantinius filmus ir tai, kuriuos jau visiškai nepamena. Klastuolė pati niekada, kad ir šeimyniškos meilės nebuvo patyrusi, tai ką čia kalbėti ir apie santykius. Rudaakė bežiūrėdama į ežerą paklausė savęs - ar man patinka Mavenas?. Ir ji nežinojo. Ji nieko tam nejautė. O gal Clem tiesiog sociopatė ir ji negali jausti jausmų? Visos emocijos susimaišė. Ameli sunkiai atsiduso.
 - Tai, kad aš išvis nieko apie tai neišmanau. Tokias problemas dažniausiai turėdavo mūsų mokyklos barbės. Negaliu patikėti, kad dabar ir aš tokią turiu. Nuostabu. - Sarkastiškai pasityčiojo iš savo gyvenimo. - O blogos naujienos... Tai ten menkniekiai. Aš pabėgau nuo namų tiesiog ir dabar neturiu kur gyventi. Na, ne esmė. - Visiškai nekreipdama dėmesį į šią problemą, lyg tai pagal Clem būtų niekas, ji grįžo prie praeitos temos.
 - Vat juk pas tave juk irgi ten kažkas vyksta man rodos? Tai kaip ten pas tave? O gal praeityje jau buvo kas nors tokio?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Monty Aren Reimers Sausio 02, 2019, 12:31:08 am
Jis jautiesi taip, tarsi šiandien turėjo būti daugiau klausytojas, negu kalbėtojas. Galbūt tik kvailoka, klaidinanti nuojauta vertė šitaip mąstyti.
Meilės srityje jam niekuomet nesisekė. Nieko nuostabaus - nelabai ir varginosi. Visgi, Clemencei stengėsi padėti kaip tik išmanydamas - draugus berniukas  ypač brangino.
- Meilė yra meilė, - šyptelėjo. - Nors ir jautiesi, kaip matau, sutrikusi, gera matyti tave tokią laimingą, - atsiduso bei vėl akimis nukrypo link ežero. Susimąstė. Gal meilė buvo visai šalia jo, tik sėkmingai apėjo ją visais įmanomais būdais?
- Eeee... - nežinojo net ką sakyti, - praeityje tėra buvę keli kvailoki susižavėjimai, kurie greitai dingdavo, - akys nukrypo prie pirštinių ir iškart veide atsirado šypsena, - nesenai susipažinau su vienu varnium. Išties, istorija juokinga: buvau paveikslų galerijoje, tamsu, pasišviečiau lazdelės pagalba. Jis sugebėjo mane užpulti ir net nuversti, o jo dėka jau maniau, jog pamečiau lazdelę, bet radau vėliau. Ai, - suvokė, jog tai skambės itin kvailai, - jis dar mane pavadino demonu. Turbūt netikėtumai daro savo... - užsigalvojęs nutilo. - Tai va. Paskui su juo netikėtai susitikau Ateities Būrimo pamokoje, kur su juo praleidau šiek tiek laiko, - pakėlė delnus nuo kelių, - tai jo pirštinės, gavau nuo jo...
Reimersas kalbėjo ir nesuprato, kodėl tai pasakojo.
- Dabar nieko nėra, tik bendravimas, bet nežinau, - gūžtelėjo. - Turbūt tikiuosi kažko neįmanomo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 27, 2019, 04:22:30 pm
Buvo gražus rytas. Švietė saulė ir atrodė, kad galima dar kartelį įlįsti į vandenį. Nepaisant to, kad nebuvo didelis vandens mėgėjas, Dafydd patraukė ežero pakrante.
Nors jau ketvirtus metus atvyko į Hogvartsą, draugų klastuolis nesusirado. Ir, reikia pasakyti, pats buvo dėl to kaltas. Velsietis taip ir neišmoko bent kiek mandagiau elgtis, tad natūralu, kad su berniuku niekas nesileido į kalbas. Visiškai natūralu, kad Dafydd pasivaikščioti išėjo vienas. Kita vertus, klastuolis visiškai dėl to nesigraužė. Jis ir nenorėjo kompanijos - dauguma bendramokslių jam atrodė arba bjaurūs, arba kvaili.
Galiausiai Dafydd priėjo kažkokį suoliuką. Jis buvo apaugęs žolėmis, tad velsietis ir pats nustebo, kaip jį pamatė. Nepaisant to, kad išėjo pasivaikščioti, Dafydd nutarė prisėsti. Tad jis šiek tiek apskabė žoles, kad būtų maloniau, ir atsisėdo ant suoliuko. Netrukus jis atsigulė ant jo ir pradėjo žiūrėti į dangų. Buvo be galo gera negirdėti jokių mokinių plepalų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Armelle Marisa Deveru Kovo 03, 2019, 05:04:29 pm
Armellė negalėjo tokį gražų rudens rytą sėdėti užsidariusi pilyje. Pati sau neleido - vis dar šaukė laisvės jausmas, jausmo trupiniai po vasaros mėnesių. Tarsi paskutiniai šviesūs saulės spinduliai laukė, kada ji nešdinsis iš uždarų patalpų ir dusinusių koridorių.
Marisa lėtai žingsniavo takeliu. Dar nebuvo aplankiusi ežero - būtent dabar proga atrodė tinkama. Mergaitė dairėsi į šalis, stebėjo žydrą dangų ir kartais šypteldavo, vėjui pavėlus palaidus, šviesius plaukus. Klastuolė vis dar bastėsi su languotu, žaliai pilku vasarišku sijonu.
Pirmakursė pasiekė ežerą greičiau, nei tikėjosi, tad atmetusi galimybę šokti į vandens gelmes (nors būtų visai smagu), žvelgdama į telkinį palengva, koja už kojos, ėjo pirmyn. Vylėsi, kad nepasiklys.
Deveru tolumoje pastebėjo neaiškią figūrą, sustojo. Susimąstė bei suraukė veidelį. Nusišypsojusi sau, bėgte per švelnią žolę, braukdama delnais žolynus, artėjo link kažko neaiškaus. Likus vos dešimčiai žingsnių, sustojo. Užduso. Krūtinė kilnojosi it pašėlusi, o kvėpuoti atrodė sunku. Mergaitė vypsojo į kažkokį berniuką, aiškiai vyresnį už ją. Pamalusi pirštus tarp plaukų, atsiduso. Neturėjo minčių, ką daryti. Visgi, lėtai bei kuo tyliau artinosi. Visai šalia sustojo:
- Argi mandagu gulėti užėmus visą suoliuką? - pakreipė galvą į šoną šypteldama.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 03, 2019, 05:57:15 pm
Dafydd garsiai nusikeikė. Vos spėjo patogiai įsitaisyti ir pradėti mėgautis akimirka, būtinai turėjo apsireikšti kažkokia mergiūkštė. Ir dar priekaištauja nežinia dėl ko!
- O mandagu trukdyti? - nė nekrustelėjęs atkirto Dafydd. Jis neketino judintis. Tik jau ne dėl kažkokios mažės, kuri būtinai turėjo čia atsibelsti pačiu netinkamiausiu laiku. Nors kažin ar koks nors laikas velsiečiui būtų tinkamas. - Aš čia atėjau pirmas. Suoliukas buvo tuščias. Dabar jis užimtas. Tad gali nešdintis.
Klastuolis toliau patogiai gulėjo ant suoliuko ir demonstratyviai nekreipė į mergaitę dėmesio. Tačiau staiga jam į galvą šovė mintis. Dafydd atsisėdo. Netrukus ir atsistojo. Atsisukęs į mergaitę pratarė:
- Na, prašom. Sėskis.
Ir iš karto po tų žodžių skubiai pats atsisėdo atgal.
- Nespėjai. Ką padarysi, - piktdžiugiškai pasakė ir vėl išsitiesė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Armelle Marisa Deveru Kovo 04, 2019, 04:53:08 pm
Mergytė net nesitikėjo draugiško ar nuoširdaus atsakymo. Pati mėgo draskytis priešais kitus - koks skirtumas? Ji klausė tik tėvų, vienintelius nuoširdžiai gerbė. O visi kiti? Pff, jie - jai niekas.
Kartas nuo karto pasirodydavo švelnus vėjas, į veidą tėkšdamas saują vasariškų prisiminimų. Stovėjo pasitikėdama savimi, plaukai plaikstėsi gan gražiai - bent jau taip manė - meilės sau niekad negailėdavo. Tik veidelis skeptiškai lapsėjo blakstienomis nukreipusi tyras akis į vaikigalį. Lūpos žaidė savimi patenkintų, menkai pašieptų kampučių žaidimą.
- O mandagu taip atsakyti? - pasimaivė, atmetė plaukus už pečių. Kas man darbo, pff. Neturi teisės nurodinėti, o aš - tavęs klausyti. Suknisti vyresnėliai. Visad mano, jog yra pranašesni amžiaus dėka. Nevykėliai.
Armellė tik pavartė akis, kai išgirdo paliepimą nešdintis. Sukryžiavo rankas. Dabar jau tikrai nesiruošė niekur dingti.
Klastuolė, vos tik ausis pasiekė malonus kvietimas prisėsti, tapo tikru pajuokos objektu - pabandė sėstis. Marisa pasijuto apgauta ir pažeista. Niekam nenorėjo to parodyti, tad dar labiau susierzino. Net dantis sukando iki žandikaulio skausmo, o žiūrėjo į šoną, kad nematytų to kvailio.
- Tai, kad esi vyresnis ar vaidini kietesnį nereiškia, jog taip yra! - žvelgė tiesiai jam į veidą šitaip besakydama. - Ar tave kas nors yra mokęs, kaip mandagiai elgtis, ponaiti, mm? - suvaidino, jog žvelgė pro akinius ant nosies krašto it sena moterėlė žiobarų bibliotekoje. Tokios moteriškės atrodė bjaurios, asmeniška Deveru turėjo su jomis porą konfliktų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 04, 2019, 07:02:40 pm
- Pirmiau pati išmokyk mandagiau elgtis, tik tada kitus mokyk, - rėžė Dafydd. Jis nesuprato, kodėl nuolat susiduria su kažkokiomis mažėmis, kurios mano, kad visada yra teisios. Mergaitei sukryžiavus rankas velsietis suprato, kad lengva nebus. Tačiau neketino pasiduoti. Kaposis tol, kol jos atsikratys. Lazdelę turiu pagalvojo Dafydd.
Kai mergaitė pabandė atsisėsti ir jai nepavyko, klastuolis nesusivaldęs pradėjo kvatoti. Jis tiesiog raitėsi ant suoliuko ir kvatojo. Niekaip negalėjo liautis. Galiausiai net nudribo nuo to suoliuko. Apsimetęs, kad tai buvo planuota, Dafydd vėl skubiai atsigulė.
- Aš nemanau, kad esu kietesnis, nes esu vyresnis, - pratarė velsietis, kai galiausiai pavyko nusiraminti. Juoką vis dar reikėjo tramdyti, tačiau pavyko nebesijuokti. - Aš iš viso nemanau, kad esu kietesnis, - labai rimtu tonu pridūrė. - Aš tik noriu, kad tu iš čia čiuožtum.
Berniukas nesuprato, kodėl ji taip keistai į jį pažiūrėjo, bet kažkodėl pagalvojo apie pelėdą iš pasakos ir tai jį vėl prajuokino.
- Mergužėle, tau šitas žvilgsnis tikrai netinka, - nusišaipė Dafydd. Po kurio laiko jis atsistojo ir pasakė: - Sėskis.
Šį kartą Dafydd neskubėjo vėl atsigulti ant suoliuko, tačiau stovėjo visai šalia ir laukė, ką gi darys mergaitė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elride Endlercat Balandžio 11, 2019, 06:52:07 am
Elridė neskubėdama išpėdino iš pilies ir patraukė ežero link. Mergina buvo pikta ir nusivylusi, rodos, ne ta koja iš lovos ryte išlipo arba visai išgriuvo ant pilvo, bet taip jau būna. Tokią dieną ją galėtų suerzinti net mažas vabaliukas, o ji, būdama labai, pabrėžiu, labai protinga mergina, išmąstė, kad būtent tokiu metu reiktų pabandyti išnarplioti trečiajai užduočiai skirtą užuominą.
Vaikščiodama krantu baltapūkė svarstė, ką galėtų reikšti tas nelemtas šmaukštas, tačiau kuo toliau ėjo, tuo labiau kamuoliukas buvo gniaužiamas jos dešiniajame delne. Jokios mintys, kas jos laukia, nekilo. Elridei atrodė, kad tai tėra pasityčiojimas, kad užuominų čempionams niekas net nedavė. Ką gi gali reikšti šmaukštas? Užduotis, susijusi su juo, jau buvo, tad kažko panašaus galvoti neverta, o originalesnių minčių nekilo.
Stabtelėjusi prie seno suoliuko, kurį keliaudama priėjo, grifiukė jį nužvelgė ir nusprendė, kad geriau pasėdėti, kadangi vaikščioti jai nusibodo.
Toliau niršdama ant pasaulio, mat oras čia labai netinkamas, o užuominos išvis varė į neviltį, grifė nebežinojo, ką turėtų daryti. Ji visą laiką laužė galvą, netgi jau ieškojo likimo ženklų aplinkoje, bet viskas bergždžiai. Jos susierzinimo lygis dar labiau pakilo, mergina šiaip ne taip atgniaužė savo kumštį ir nužvelgė kamuoliuką, esantį delne.
– Ką tu gali reikšti... – žvelgdama į šmaukštą, baltapūkė giliai įkvėpė, jos akys nukrypo į ežerą.
Tuo metu ji taip stipriai įsinorėjo mesti šmaukštą į ežerą, kad per plaukelį to nepadarė. Jos pirštai apsivijo sidabrinį kamuolaitį ir jį taip suspaudė, kad nežinia, ar nelūžo sparneliai. Mergina užsimojo, tačiau paskutinę sekundę sustojo ir garsiai suklykė iš nevilties. O ką daugiau ji turėjo daryti, jei visiškai nieko nesuprato?
Nerasdama vietos ir nusivylusi viskuo Elridė atsigulė ant sutriušusio suolo, jis, beje, buvo klaikiai nepatogus, ir žvelgdama į dangų toliau mąstė apie artėjančią užduotį. Jos manymu, užduotis turėtų būti kur kas sunkesnė nei antroji ar pirmoji, tad ruoštis reikėjo kuo daugiau, bet visgi... Ką ji prisiruoš, jei neįsivaizduoja kas jos laukia?
Nežinomybė merginą dar labiau erzino. Vis dar laikydama dešinėje rankoje sidabrinį šmaukštą Elridė prisidengė veidą, laukdama bent kelių ašarų, bet, deja, nei viena nepanoro iškeliauti ir išnešti bent dalį neigiamų emocijų.
– Ką aš turėčiau daryti, po velnių... – toliau nerasdama nei vietos, nei kažkokios vilties ar stiprybės, mergaitė atsikėlė ir vėl atsisėdo.
Tada grifiukė iš pykčio metė šmaukštą į žemę, prie pat vandens, ir susiėmusi už galvos ėmė žiūrėti sau po kojomis. Tinkamos mintys toliau nenorėjo aplankyti baltapūkės, aplink jos sąmonę it planetos aplink Saulę skriejo tik nepasitikėjimas savimi ir neapykanta likimui.
Papurčiusi savo galvą, kadangi atėjo suvokimas, kad ilgai taip sėdėti ir stumti laiko negali, Elridė atsistojo ir pakėlė savo numestą šmaukštą.
– Prašau, parodyk, ką tu slepi...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 12, 2019, 01:39:04 pm
Dafydd be tikslo klaidžiojo po pilies kiemą. Jis visai nežinojo, ką veikti. Mokytis tikrai neketino, bendrauti nėra su kuo, tad teko eiti į lauką.
Besivalkiodamas klastuolis atsidūrė netoli ežero. Jis patraukė krantu, nors ir nežinojo, ko gi ten gali reikėti. Nuėjęs vos kelis žingsnius velsietis išgirdo keistą klyksmą. Jis neskambėjo kaip siaubo klyksmas - dėl to berniukas buvo tikras. Tačiau Dafydd visai susidomėjo, tad patraukė į tą pusę, iš kur pasigirdo keistas garsas.
Pro krūmus klastuolis pamatė, kaip kažkas, greičiausiai mokinys, atsigulė ant nutriušusio suoliuko. Velsietis nieko nesuprato - ko gi čia klykti? Priėjęs arčiau jis pamatė, kad tai mokinė. Ir gan gerai jam žinoma mokinė. Ta pati baltaplaukė iš Grifų Gūžtos. Berods Elride ar kažkaip ten panašiai.
Klastuolis stabtelėjo ir pradėjo svarstyti, ar jam verta pasirodyti. Tačiau grifės elgesys berniuką visai sudomino. Kiek pagulėjusi ant suoliuko ji vėl atsisėdo, o tada kažką tėškė ant žemės. Dafydd visiškai nieko nesuprato. Nebent tai, kad mergina yra ant kažko pikta. Kaip visada nutarė klastuolis. Jis jau norėjo eiti šalin, nes tikrai nejuto noro susitikti su perpykusia Elride. Tačiau užmynė kažkokią šaką ir ji garsiai trakštelėjo. Dafydd nutarė, kad dabar jau geriau pasirodyti. Nenorėjo gąsdinti vargšės piktos mergaitės.
- O, labas, - sarkastiškai mestelėjo klastuolis, kai atsidūrė prie pat suoliuko. - Ir ko mes čia pykstame?
Dafydd bandė įžiūrėti, ką gi ten turi Elride. Panašu, kad kažką sidabrinio, tačiau velsietis taip ir neįžiūrėjo, ką konkrečiai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elride Endlercat Balandžio 12, 2019, 04:43:51 pm
Elridė vėpsojo į sidabrinį kamuoliuką nemirksėdama, mergina buvo tokia susikaupusi, kad neišgirdo nei šakelės trekštelėjimo, nei kaip prisiartino klastuolis.
– Ko nori? – piktai nužvelgusi vaikinuką su greitai besitrankančia širdimi, kadangi buvo išgąsdinta netikėto atėjūno, grifė vėl įsižiūrėjo į šmaukštą. Šis savo sidabriniu blizgėjimu tarsi šaipėsi iš neitin sumanios grifės.
– Nekenčiu sumauto Burtų trikovės turnyro! – garsiai suriko mergina ir metė šmaukštą ant žemės, šį kartą kiek tolėliau nuo vandens. Tada ji išsitraukė burtų lazdelę ir nužvelgusi ją nukreipė į sidabrinį kamuolėlį.
Incendio! – sustūgo ji iš įsiūčio.
Tai paprasta! Sudegins savo bilietą į trečiąją užduotį ir išsivaduos iš šito absurdo. Elridė jau tikėjosi, kad kamuolaitis įsiliepsnos, tačiau įsiūtis sutrukdė susikaupti ir burtažodis nepavyko. Dar labiau susinervinusi, kad susimovė prieš vaikinuką, kurio šitaip nekentė, Elridė tvirtai sučiaupė lūpas, susiraukė ir primerkusi akis pasistengė susikaupti.
Incendio, – sušnabždėjo magišką žodį ir sudėjo į jį visą pyktį, kuriuo dabar degė. Liepsnojantys mažyčiai demonai apsupo šmaukštą, ant sidabrinių šonų suspindo auksinės jų akys.
– Dek, suknistas daikte! – baltapūkė kaip pakvaišusi žvelgė į ugnį, nors degė ne šmaukštas, o aplink jį esantys dalykėliai, o liepsna buvo visai nedidelė.
– Gražu, ar ne? – toliau patenkinta su šypsena grifiukė atsisuko į klastuolį, ranka mostelėjo į savo koledžo stichijos niokojamą šmaukštą ir atsisėdo ant suoliuko. Nežinia, ar kvailiau pasielgti ji galėjo – jei vietoj šmaukšto būtų koks nors degus daiktas, tai užuominos mergaičiukė nebeturėtų, nors, kas ir iš šito šmaukšto. Elridė jį buvo jau pasiuntusi velniop ir pasakiusi sau, organizatoriai tik tyčiojasi.
Vis dar rankoje spausdama burtų lazdelę, neramiai trepsėdama dešiniąja koja, kadangi nervai jai vis tiek nelaikė, mergaitė nužvelgė Dafydd ir susiraukė. Kodėl jis amžinai atsiranda, kai būnu pikta...
– Tai ko čia atsibastei? – neturėdama, ką daryti garsiai paklausė mergina.
Veiklos nebuvo, minčių su Burtų Trikovės trečiąja užduotimi taip pat. Nors visgi kažką sugalvoti reikėjo, juk turėjo pasiruošti tam, pasipraktikuoti. Bet ką praktikuotis?
Elridė giliai įkvėpė, pyktis toliau virė jos viduje ir maišėsi su neviltimi ir pamažu veržėsi laukan. Grifė jautėsi lyg tuoj išsiveršiantis ugnikalnis, stovįs prieš Pompėją. Žiūrėdama į žemę mergina pajuto, kaip jos akyse kaupiasi ašaros, po truputį pasiekia blyškią odą ir ima tekėti skruostais žemyn. Kai keli lašiukai nukrito ant jos rankų, žaliaakė užsitraukė rankoves ant delnų ir nusišluostė veidą jausdamasi dar blogiau nei prieš kelias minutes. Jis neturėjo to matyti...
-Gal ponas norėtum padėti kažką gero sugalvoti?-visiškai praradusi viltį Elridė pasidavė ir nuoširdžiai tikėjosi išgirsti kažką gero iš berniuko lūpų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Balandžio 12, 2019, 04:55:45 pm
- Išgirdau kažką klykiant. Ir tikrai nemaniau, kad tai būsi tu, - neslėpdamas pašaipos pratarė Dafydd. Burtų trikovės turnyras? kiek nustebo klastuolis. Būdamas visiškas atsiskyrėlis, jis sugebėjo nežinoti, kad toks turnyras vyksta. Žinoma, velsietis kažką girdėjo, tačiau nieko konkretaus nežinojo. Tad dabar visai susidomėjo ir apsidžiaugė galimybe sužinoti daugiau.
- O ko tu jo nekenti? Kam tada reikėjo dalyvauti? - nustebęs paklausė Dafydd. Jam atrodė, kad tai jis visada visko nekenčia, tačiau ši baltapūkė gali būti rimta konkurentė...
Pamatęs, kaip mergina šveitė tą blizgantį daiktą, panašu, kad tai buvo šmaukštas, ant žemės ir jį uždegė, Dafydd visai sutriko.
- Ar tu išprotėjai? Argi šitas daiktas tau neturėtų padėti?
Kaip ji gali išprotėti, jeigu ji jau ir taip seniai beprotė? paklausė savęs klastuolis, tačiau garsiai to nepasakė - grifė buvo pakankamai pikta, kad net Dafydd nenorėjo jos dar labiau pykdyti.
- Nereikia ant jo taip pykti, - ramiu balsu pasakė raudonplaukis ir pats nustebo dėl savo tokių žodžių. Paprastai jis tikrai nebūdavo tas, kuris ramindavo kitus. Jis priėjo prie kamuoliuko ir, palaukęs, kol ugnis užges, jį paėmė. Dafydd nuostabai, jis buvo visai vėsus.
- Ne, sugalvoti tikrai nieko negaliu, nes nežinau, ko tu iš manęs nori, - ne itin draugiškai pratarė klastuolis. - Bet palauk... Čia kažkas parašyta.
Velsietis žvelgė į kamuoliuką, ant kurio pamažu išryškėjo raidės.
- Tau taurė pergalę atneš tiktai viena, jei nepaklysi tarp liepsnų vaikydamasis ją, - tyliai perskaitė Dafydd ir netrukus pakartojo šiuos žodžius pakankamai garsiai, kad išgirstų grifė. - Ar tai tau padeda? - paklausė pats nieko nesupratęs.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Elride Endlercat Balandžio 12, 2019, 10:04:07 pm
-O ką manei?-mergina kiek pasmalsavo, nors atsakymas ir nebuvo toks įdomus - jos galvoje buvo Burtų Trikovės Turnyras.
-Kam, kam... Iš kur man žinot kam! Kvaila buvau ir viskas,-piktai nukirtusi Elridė tik dar labiau susierzino. Kodėl ji bandė patekt į Turnyrą? Smegenys nesuveikė, kad tiksliai prisimintų priežastį, tačiau merginai ėmė atrodyti, kad ji tiesiog įmetė šiaip sau, bet taip negali būti, visada yra priežastis.
-Ar tu išprotėjai,-parodijuodama vaikinuką baltapūkė iškraipė jo žodžius.-Neišprotėjau, aš jau seniai tokia ir šitas daiktas man niekuo negali padėti! Eik tu sau! Šmaukštas! Man tikrai aišku, kas manęs lauks paskutinėj užduoty...-tai rėkaudama, tai veblendama žodžius, mergina liejosi ant, rodos, visiškai nepažįstamo berniuko. Na, gerai, gal bent jai palengvės ir kažkokia mintis kils, nes kitaip mergaičiukei į trečiąją užduotį teks eiti su keksiuku rankoj, nors ir to ji neturi.
-Ane?-pavarčiusi akis atkirto mergaičiukė ir nužvelgė prakeiktąjį šmaukštą. Jis jai atrodė kaip pats baisiausias dalykas pasaulyje tuo metu, baisiau už tėvą, baisiau už visas tragedijas, kurios įvyko būnant Hogvartse. Tas šmaukštas buvo jos priešas ir ji norėjo jį sunaikinti, tik kol kas neišmąstė kaip.
-Bet ko!-surikusi mergina ir išgirdusi berniuko kitus žodžius pajautė, kaip jos širdis suspurda. Kaip ji galėjo nepastebėti jokių žodžių ant šmaukšto? Atrodo, tiek laiko jį tyrinėjo ir nieko nepastebėjo... Nebent jis atsirado po to, kai mergina šmaukštą padegė.
Elridės širdis ėmė spurdėti, viltis kažką sugalvoti vėl atsirado, grifiukė žvelgė į Dafydd dėkingu žvilgsniu, o tada iš lėto vėl susiraukė.
-Padeda, bet nepadeda...-bandydama suvokti užduoties žodžius baltapūkė įtempė savo smegeninę, tačiau jokia gera idėja neatsirado.
-Jei nepaklysi tarp liepsnų... Tai reiškia bus labirintas... Ir daug taurių?-svarstydama, kas jos laukia mergina taip pat ėmė galvoti, kaip jai reikės pasiruošti tokiai užduočiai.-Kąąą man reikės daryti...-niekaip nesugalvodama išeities grifė panoro kažkur trenkti galvą, deja, neturiu kur.
-Burtažodis, burtažodis... Glacius? Gal ir pavyktų... Nors vargu... Tada kas lieka...-su savimi garsiai kalbėdama Elridė nužvelgė burtų lazdelę, ją iškėlė, ir giliai atsiduso.-Kai pranyksiu, šauk į mane Incendio kerus... Protego Maxima,-merginai ištarus burtažodį aplink ją susikūrė skydas ir ji įsistebeilijo į klastuolį, kuris turėjo arba užbaigti jos kančias, arba viską sugadinti, bet mergina jau buvo pasiryžusi, pažiūrės, ar burtažodis suveiks ir dings nieko nesakiusi.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 28, 2019, 10:45:06 pm
Po vakarykštės dienos Martin'as vis dar buvo nusimimęs, nes tie klastuoliai buvo tokie kaip jis ir manė.Melagiai, pikti ir nedraugiški.Martin'as svajojo sutikti švilpuką, nes kur tik jis ėjo vien klastuoliai, ar jau bent draugišką ir nedviveidį mokinį. Rytas buvo gan gražus, tad jis sumanstė išeiti į lauką ir pasedėti šalia ežero. Suoliukas prie pat kranto buvo neužimtas, nieko nelaukęs ant jo atsisėdo ir pradėjo galvoti, kad jam čia nebepatinka ir nori grįšti namo pas tėvus. Bet nekekvieną pakviečią į šią mokyklą,suprato Martin'as, kad reikia naudotis proga ir pamėginti susirasti naujų draugų.Dabar dar pasadėsiu, o poto eisiu prie švilpynės stalo, ten gi renkasi visi švilpukai, gal pavyks kokį draugą susirasti. Mintys apie vakar dieną vėl grįžo. Bet jis neleido joms užvaldyti galvos, tad pradėjo į ežerą mėtyti akmenukus ir išmokti taip, kad jie šokinėtų ant vandens. Jam tai nesisekė, bet jis mėtė ir mėtė...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 29, 2019, 12:24:07 pm
Leonardas negalėjo būti tarp savo kambariokų. Jie jam atrodė per daug protingi ir didelės pamaivos, kad negalėjo net žiūrėti į juos. Kodėl negalėjo tiesiog paskirti į švilpyne, kaip mano mama atsiduso vaikinas. Varnanagio nuotaika buvo ne kokia nuo pat atsiradimo Hogvartso mokykloje.
Išėjęs į lauką juodaplaukis apsižvalgė. Nieko įdomaus nematė, bet paėjęs truputi prie ežero pamatė vaikiną. Prašau, kad jis nebūtu varnanagis pagalvojo šiaurinės Anglijos gyventojas. Priėjęs arčiau pilkos berniuko akys pamatė tokio pačio amžiaus vaikiną, kuris atrodė nuliūdęs. Įsidėjęs rankas į kišenes burtininkas priėjo arčiau ir paklausė:
- Galiu gal kažkuo padėti?
Leo bandė elgtis kuo minkščiau, kad nepadarytu bėdų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 29, 2019, 12:44:50 pm
Martin'as mėtė akmenukus ir jau buvo pakankamai gerai išmokęs žaisti savo sugalvotą žaidimą. Jis išgirdo, kad kažkas šalia vaikšto, bet net nepažiūrėjo kas, nes manė, kad vėl koks klastūnas prisitrins, tad toliau mėtė akmenukus. Jis išgirdo balsą, kuris jam pasirodė gan nuliūdęs ir rimtas.
-Sveikas, nieko man niekas padėti negali! Visur vien melagiai klastūnai,-atsakė nuliudęs Martin'as berniukui.Nieko nelaukęs jis vėl tarė:
-Jeigu nori gali atsisėsti bei iš kokio koledžo esi? Aš iš švilpynės!
Tikiuosi jis draugiškas ir nekoks klastūnas, nes jie man jau įgrįso.-Tu naujokas?-paklausė švilpukas tikėdamasis išgirsti, kad jis naujokas. Martin'o nuotaika pasikeitė, nes suprato, kad jis gali būti naujas draugas, nes jau beveik savaitė, kaip jis Hogvartse, o draugų neturėjo.jį visą laika supo klastūnai. Laukdamas atsakymo jis toliau mėtė akmenukus, nes tik jie jį suprato ir ramino...

Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 29, 2019, 01:33:54 pm
Tarus vaikinui Leo net pašoko nesitikėjo, kad su juo kažkas kalbės:
- Nemanau, kad visi klastuoliai tokie, bet tau tikrai nesiseka,- nemeluodamas pasakė vaikinas.
Atsisėdus berniukui jis iš kart išgirdo, kad šalia sėdi švilpis, bet jokių emocijų nebuvo matyti tamsiaplaukio veide. Dar minute pagalvojęs ar jam sumeluoti dėl koledžo vis dėl to nusprendė sakyti tiesa:
- Aš varnanagis, nors norėčiau būti švilpiu, kaip tu, net sumeluoti norėjau tau, kad aš iš tavo koledžo.
Leonardas labai nedažnai melavo ir tuo jis didžiavosi:
- Taip esu naujokas, šiaip tu pirmas žmogus su kuriuo normaliai bendrauju,- pasakė vaikinas,- Mano vardas Leonardas na gali vadinti mane Leo, tik nepyk jei pamiršiu tavo vardą sunku man prisiminti naujų žmonių vardus.
Pasakė Leo prisiminęs kai, sesės vardą žinojo tik tada kai jei suėjo penkeri metai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugpjūčio 29, 2019, 01:55:18 pm
-Mano nuomonė visai kitokia apie juos, jau pasimokiau ir supratau, kad su jais švilpiui bendrauti neverta. Jie tik sutaria su varnianagiais ir susaviškiais,-išsakė savo nuomonė žaliaakis berniukas.Perdaug persistengiau, o jai jis klastūnas. Kas tada bus? Sunerimęs švilpius ką pasakė, tikėjosi, kad jis butų neklastuolis.
-Bent viena gerą naujieną pasakei, kad tu neklastūnas, tu dar galėsi pereitį į švilpynę, aš tavimi tikiu!- su staiga atsiraduse šypsena veide,atsakė jam Martin'as. Martin'o veidė akys sužibo ir liūdesys pranyko, nes pagaliau jis rado neklastūna. O kai jis pasakė, kad jis naujokas Martin'as tarė:
-Aš taip pat naujokas, mano vardas Martin'as.- ir vėl tarė:
-Kaip nuotaika Hogvarte, norėtum namo, nes aš tai labai, toks jausmas, kad man čia nevieta. Martin'as stebėjo jo išvaizdą, jis taip pat mėgsta laivą stilių kaip ir aš, jis panašaus ūgio, daug pliusų pastėbėjo žiūrėdamas švilpukas į Leo.
-Nepyksiu, tu bent pasakai, kažką apie save ir neslepi savo trūkūmų,-su šypsena veide jis atsakė jam. Ir džiaugėsi, kad pagaliau jis turi progą susirastį tikrąjį draugą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugpjūčio 30, 2019, 08:29:06 pm
Tarus apie namus varnanagis prisiminė savuosius ir atsiduso, bet po to tarė:
- Na nežinau ar noriu namo, neprasidėjo dar mokslo metai tai negaliu pasakyti.
Bet maža berniuko dalys jau buvo pasiilgę namų. Net to triukšmo kuris dažnai karaliavo namuose:
- Niekada neslepiau savo trukumų,- pasakė varnanagis,- man taip atrodo, kad tu iš burtininkų šeimos, jei neatspėjau tai iškart atsiprašau.
Leonardas žiūrėjo į ežerą ir grožėjosi tyluma, kartkarčiais žvelgdamas į švilpį:
- Ar tau patinka kokia nors muziką?- paklausė berniukas ir dar tarė,- dažnai atkreipiu dėmesį į akis arba į laikysena tai daug ką man pasako apie žmogų, todėl labai patinka kokie nors mokslai apie žmogų. Tikriausiai jeigu bučiau žiobaru tapčiau daktaru.
Nusijuokė juodaplaukis ir laukė Martin atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 01, 2019, 04:25:33 pm
Laimė ir džiaugsmas buvo neapsakomas, jis pagaliau gali susirasti naują draugą, nes iki pat šiol jam tai nepavyko.
-Mano noras namo staiga dingo, nežinau kodėl, bet dingo. Gal tai, kad ru pirmasis žmogus su, kuriuo jaučiuosi neapgaunamas.-išsiliejęs pasakė švilpukas ir vėl tarė:
-Atspėjai, aš esu iš burininkų šeimos, bet iš jų dėmesio negavau, o tu iš kokios šeimos?-paklausė švilpukas.-Jis kitoks nei kiti,-sumurmėjo švilpukas. Jis buvo draugiškas bei taip pat naujokas. Tikriausiai draugų neturėjo kalnus.
-Muzika man nelabai patinka, išmanumas nemano draugas ,nes tėvai manęs nelepino, o ta sena niūri muzika vimdo. Tau patinka šita vieta?-paklausė eu šypsena veide ir vėl tarė:
-Aš sprendžiu apie žmogų , apie kalbėseną ier akis ir jai atrodo įtartinai patikrinu savais budais.
Toliau mėtė akmenukus ir galvojo ką atsakys Leonard'as.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 01, 2019, 05:46:19 pm
Leo džiaugėsi, kad prieš ji sėdintis švilpis nori su juo būti ir neatstumia:
- Na manau, kad galim būti draugais,- vaikinas atsiduso ir dar pridūrė,- ką manai?
Varnanagis suprato, kad Martin reikėjo kokio nors draugo, bet niekaip negalėjo surasti.
Kai šalia sėdintis pirmakursis patvirtino, kad jis iš burtininkų šeimos Leonardui kiek palengvėjo ir jis tarė:
- Na, o mano mama yra burtininkė ir dirba Ministerijoje, o tėtis žiobaras,- su šypsena tarė Hall,- o tu turi sesę arba brolį?
Po to kiek paklausęs nuomonę apie muzika Leonardas tarė:
- Nieko, kad nepatinka muzika žinau, kad skoniai ne visada su tampa,- ramiai tarė pirmakursis,- Na, o sena muzika kartais baugina, bet klasika man patinka.
- Įdomu, o ką tu apie mane galvojai iš pirmo žvilgsnio?- susidomėjęs paklausė Leo,- nepyksiu jei bus kažkokia negatyvi nuomonė.   
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 06, 2019, 03:44:54 pm
Martin'as džiaugėsi nes Leo rodė nora su juo kalbėtis, bendrauti ir draugauti. Švilpiui sekėsi, nes pagaliau bent vienas žmogus Hogvartse jam nemelavo. O melas jam buvo atsibodęs kaip ir kekvienas Hogvartso mokinys.
-Galim būti draugais. Tu esi pirmasis žmogus, kuris man nemeluoja, o rodo nora žaisti.-pasakė begalo laimingas švilpukas savo naujajam draugui. Jis labai džiaugės, nes jis suprato tai, kad skoniai nesutampa dėl muzikos ir nepasakė švilpiui, kad jis kvailys, nes nesiklauso muzikos ir yra atsilikęs.Pagaliau nesu kvailys ar įkyrus.Pagalvojo Martin'as ir tarė:
-Iš pirmo žvigsnio maniau, kad ir vėl koks klastūnas prisitrynė. Bet pašnekėjus tu nemeluoji, atrodai draugiškas ir toks pats keistas kaip ir aš. O koks buvo tavo įspūdis mane pamačius?
Martin'as laukė atsakymo ir galvojo ar viską pasakė gerai...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 06, 2019, 07:29:08 pm
Išklausęs komentarus Leonardas nusijuokė ir tarė:
- Na galvojau, kad tu iš mano koledžo ir kad aš vėl susidursiu su tuo kuris rodys, kad yra pats protingiausias, bet labai apsidžiaugiau, kai supratau, kad tu švilpis, man taip atrodo, kad kepurė suklydo.
Kiek nuliūdęs tarė ir nuleido galvą. Berniukas visiškai nenorėjo būti tarp varnanagių, nes visą gyvenimą jam atrodė, kad jie pasipūtėliai. Rudaplaukis nužvelgė į ežerą ir tarė:
- Ačiū, kad tapai mano draugu, nes visą savo gyvenimą man sunku surasti kokį gerą draugą,- atsidusęs Hall dar pridūrė,- bet mano tėvai visada tikėdavo, kad čia surasiu daug draugų.
Jau po truputi laidėsi saulė ir vaizdas darėsi gražesnis. Leonardui labai patikdavo žiūrėti saulėlydžius, bet jų matė labai mažai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Martin Grant Rugsėjo 07, 2019, 02:27:03 pm
Martin'as buvo be galo laimingas, kad su juo naujasis draugas šnekėjosi ir nemelavo.Švilpuą atsakymas kiek su jaudino.
-Kai smagu, kad ir tu turi gerą nuomonę apie mane.Gal nori pašnekėti apie praeitį iki hogvartso?-paklausė susijaudinęs Martin'as, nes norėjo pašnekėti apie praeitį, bet tuo pačiu ta tema buvo skaudi. Po Leo ataskymo jis tatė:
-Kaip tau gerai, kad tėvai tau kažko linkėdavo ar leisdavo laiko su tavimi. Mano tėvai ištisas dienas būdavo darbe ir kartais pasakodavo istorijas apie Hogvarstą.O tavo tėvai daug laiko praleisdavo darbe?Gal aš jam pradėjau įkyrėti, nes išvien kalbu?Švilpukas nusprendė stebėti saulėlydį ir apie nieką nebegalvoti bei laukti varnaragio atsakymo, bet neištvėrės paklausė:
-Tau patinka stebėti saulėlydį, nes aš pastaruoju metu ištisus vakarus stebiu?Kam aš vėl prašnekėjau, jau nervina patį mane įkyrumas.Susinervinęs ir pašnekėjęs švilpukas su vidiniu pasauliu pagaliau užtilo...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Leonard Hall Rugsėjo 08, 2019, 05:28:13 pm
Išgirdęs klausimą Leo atsiduso:
- Na...- nužvelgė berniuką,- mane nelabai mokė burtažodžių. Kartais nesuprantu kodėl Hogvartse nemoko paprastų dalyku, kaip matematika, kalba, biologija, fizika ir dar kitos pamokos.
Kiek pasipiktinęs tarė vaikinas, bet gyliai atsidusęs ir atsiprašė:
- Atsiprašau kartais užeina.
Išklausęs švilpio kalbą Hall norėjo tarti, bet po rudaplaukio visų žodžių varnanagis šyptelėjo ir tarė padėjęs ranką ant pirmakursio peties:
- Taip mano tėvai geri, bet nemanau, kad nėra blogu tėvu,- po to atsidusęs tarė,- bet kuo daugiau žmonių šeimoj tuo mažiau tau skiria dėmesio.
- O saulėlydi, man patinka stebėti.
Pasakęs berniukas nuleido žvilgsni ir žiūrėjo į savo mėlynus batus su užrašu.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Sophie Garcia Kovo 14, 2020, 04:09:04 pm
Antrame kurse, Sophie suprato, kad Hogvartsas jai labai įdomi vieta. Pirmame kurse, mergaitė sliūkindavo iš kampo į kampą, ir visiškai nesidomėjo Hogvartso pilimi ir paslaptimis. Per vasaros atostogas, švilpė suprato ką prarado, kaip jai įdomu yra visokios Hogvartso vietos ir šiaip, viskas.
Vos grįžusi po vasaros atostogų, Sophie ėmė labai plačiai tyrinėti pilį. Ir pasitaikiusi pirmai progai, dvylikametė išsmuko prie ežero pakrantės.
Pūtė stiprokas vėjas, tad antrakursė kiek pasigailėjo neapsirengusi šilčiau. Vis dėl to, grįžti į pilį nenorėjo, norėjo ilgai vaikščioti, kol visiškai sušals arba ims be galo skaudėti kojas. Sophie buvo pasileidusi plaukus, tad jie nemaloniai krito į akis.
Sophie pradėjo vaikščioti pakrante. Buvo šalta, bet ji vis tiek, nė neatisuko pilies link. Kodėl aš tokia užsispyrusi?
Mergaitė taip vaikščiojo kokias dešimt minučių, kol pavargo. Sophie nusprendė prisėsti ant žolės, bet tolėliau pamatė suoliuką. Kol atėjo iki suoliuko (tai užtruko penkias minutes), mergaitė jautėsi išsekusi. Suoliukas buvo mažas, Sophie ant jo prisėdo. Vėjas visiškai įsisiautėjo ir pasidarė dar labiau šalta, antrakursė sėdėjo ant suoliuko ir nesijudino. Jai patiko, kad suoliukas prie pat prie pat kranto, retkarčiais, mergaitė be galo norėjo šokti į vandenį. Taip sėdėdama ir šaldama, Sophie ėmė mąstyti apie gyvenimą, apie viską, kas tik šovė į galvą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Armelle Marisa Deveru Kovo 17, 2020, 01:03:17 pm
Armellė skendo savo apmąstymuose. Metai iš metų kovodavo su savimi, koks metų laikas labiausiai patiko. Net ir dabar mėgavosi šalto vėjo gūsiais, lediniais lietaus lašais. Tarsi užburto rato burtai, tokie dalykai visados traukė.
Pasileidusi šviesių plaukų bangas ir atmetusi jas ant pečių, su pavasariniu, languotu sijonu, smėliniu paltu, jau ir žieminiu megztiniu bei milžiniškais tamsiais batais, ji pėdino lauke. Pati nesugebėdavo savęs retkarčiais suprasti: vienomis šaltomis dienomis sėdėdavo užsidariusi požemiuose, net galva apsisukdavo vien pažvelgus į langų pusę, o, kitais atvejais, kaip, pavyzdžiui, tądien, Marisa kuo smagiausiai žingsniavo palei ežero pakrantę jusdama saldų vanilės aromatą, sklindantį nuo vėjo kedenamų plaukų. Niuniuodama mergaitė atsidūrė vos per porą žingsnių nuo suoliuko. Puikiai permatė tą šaltį iš pirmąkart pamatyto kūno. Pačios Deveru rankos bei kojos virto į švelnų ledą. Pasistiebusi, kad batai skleistų kuo mažiau garso, ji prisiartino prie silueto, iš lėto išsinerdama iš palto, tarsi gyvatė iš savo odos. Armellė prikando apatinės lūpos kamputį, pikdžiugiška, menka šypsenėlė nušvietė josios veidą. Užmetė paltą siluetui ant galvos ir liko stovėti už nugaros. Nepratarė nė žodžio.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 03, 2020, 12:00:58 am
Gerda lėtai žingsniavo ežero pakrantės link. Trečiakursės galvoje sukosi įvairiausios mintys - džiaugsmas dėl naujų mokslo metų Hogvartse persipynė su keistu depresuotų minčių srautu, kuris atkeliaudavo į trylikametės sielą kiekvieną rudenį be jokios priežasties. Tikriausiai turėčiau gauti Žmogaus, Labiausiai Pasimetusio Tarp Savo Jausmų Hogvartse, titulą... Dar niekad nesijaučiau taip siaubingai.. Tamsiai pilki debesys atrodė tokie sunkūs, jog niekas nebūtų nustebęs, jei iš jų staiga pradėtų kristi stambūs lietaus lašai, kurie pereitų į didelę audrą. Vėjas plaikstė kaštoninius plaukus, o žalsvai pilkose akyse sužibo ašaros. Pagaliau priėjusi seną suolelį, Varno Nago mokinė atsisėdo ir apsidairė - tiesiai prieš ją į žalsvą ežerą nukrito keli labai smulkūs lietaus lašeliai. Lyja. Gerda pažvelgė į tolį. Rausvos lūpos, lepinamos vyšniniu vazelinu, nors ir buvo kietai sučiauptos, išskleidė menkai girdimą cyptelėjimą. Jei kas nors tą akimirką būtų sėdėjęs šalia merginos, suprastų tai kaip beveik nebylų pagalbos šauksmą. Deja, niekas tą akimirką nebuvo šalia kaštonplaukės ir tikrai niekas jai nepasakė "Ei, viskas bus gerai, nusiramink". Iš pavargusių akių išriedėjo skaisti ašara. Ak, kaip norėčiau, kad kas nors mane apkabintų ir pažvelgtų į akis... Trylikametė lengvai atsiduso ir užsimerkė, stengdamasi nekreipti dėmesio į lietų, kretantį neįtikėtinai įkyriai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: domutis Birželio 03, 2020, 12:24:25 am
Domantas norėjo šiuo metu su kuo nors pasikalbėti.Su bet kuo.Domantas nusprendė eiti prie ežero.Lauke oras buvo bjaurus lyjo.Domantui patiko lietus.Lietus Domantą nuramindavo.Priėjes ežerą pamatę suoliuką ant suoliuko sedėjo kažkoks asmuo per lietų nesimatė.Domantas priėjo arčiau suoliuko ir ant jo atsisėdo.Atsisukęs į asmenį Domantas supraro jog tai yra mergaitė maždaug 12-13 metų amžiaus.Mergaitė buvo begalo graži.Domantas pasakė mergaitei:
-Labas.Aš Domantas,Domantas Varnanagis iš Grifų Gūžtos mokausi pirmame kurse.
Ir dar paklausė:
-O kas tu?Koks tavo vardas,kiek tau metų?,kokiame koledže mokaisi?
Domantas sedėjo sutrikęs ir mintyse galvojo:
Ką aš jai pasakiau gal įžeidžiau.Bet Domantas laukė mergaitės atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 03, 2020, 10:36:44 am
Lietus lijo taip erzinančiai, kad Gerda negirdėjo žingsnių, artėjančių link jos. Kai kažkas prisėdo šalia, kaštonplaukė stengėsi nekreipti dėmesio ir žvelgė. Gal nueis nuo manęs, jei ignoruosiu? Bet tas kažkas nenuėjo, o prabilo. Ir prisistatė. Išgirdus klausimus, varniukė tylėjo ir bandė apsimesti, jog neišgirdo jų. Bet po dvidešimt septynių sekundžių nejaukios tylos, trečiakursė nusprendė, jog taip tylėti negalima.
- Aš Gerda, Gerda Marqeen. Man trylika, priklausau Varno Nagui, - žalsvai pilkų akių savininkė tyliai atsakė vaikiškui balseliui.
Svajingai žvelgdama į vėjo talžomą ežerą, mergina smalsiai mestelėjo žvilgsnį žmogaus, sėdinčio šalia jos, link. Domantas turėjo tamsius plaukus ir atrodė vyresnis nei vienuolikos. Ar jis tikrai pirmakursis?                                                                                 
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: domutis Birželio 03, 2020, 10:53:16 am
Labai malonu Gerda pasakė Domantas.Pradėjo dar bjauriau lyti ir net žaibuoti.Bet vaikai sedėjo toliau ir nekreipė dėmėsio į lietų.Domantas valandėlę patylėjo ir galiausiai pasakė:
-Aš iš Lietuvos graži šalis labai graži Lietuvoje gimiau ir iki septynerių gyvenau ,bet kai man suėjo aštuoneri atkeliavome gyventi į Londoną Anglijoje ,nes aš buvau burtininkas mano tėvai tai žinojo todėl ir atsikraustemė į Londoną laukti laiško iš Hogvartso.
Beje gana pliurpti papasakok iš kur tu?Paklausė Domantas.Grifas matė ,kad mergaitė abėjoja dėl Domanto amžiaus ,bet Domantas pasakė:
-Taip aš tikrai pirmakursis tik atrodau labai vyresnis ir bėja tai tik dabar toks atrodau tu būtum mačius mane aštuonerių atrodžiau kaip Merlin Monro tik vyro pavidalu.Domantas sedėjo ir laukė Gerdos atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gerda Marqeen Birželio 03, 2020, 10:50:50 pm
Lietus stipriai įsismarkavo, audra, kurios buvo galima tikėtis, prasidėjo. Gerda visiškai nesiklausė, ką labai įsijautusiai pasakojo balselis jos dešinėje. Trylikametės galvoje sukosi mintys, visiškai nesusijusios su Lietuva, apie kurią Domantas neįtikėtinai gražiai kalbėjo. Staiga Varno Nagui priklausanti trečiakursė suprato, jog tuoj ateis tas momentas, kai jai užduos klausimą. Ir kaštonplaukė visiškai nenustebo, kai užduotas klausimas buvo apie jos tėvynę. Gerda atsisuko į Grifo Gūžtos mokinį ir žiojosi sakyti "aš iš Vokietijos", bet staiga susiprato, kad nėra būtino reikalo atsakyti. O kodėl jis iš vis čia atėjo? Aš noriu draugų, bet kam man tas pirmakursis? Nei jis kažką supras, nei ką.
- Ei, o ko tu išvis čia atėjai? - šiek tiek pakeltu balsu atsistojusi paklausė varniukė. - Jei reikia draugų - Hogvartse pilna mokinių! Kodėl pasirinkai mane?! Leisk man pabūt vienai! - rėkte išrėkė Gerda taip, kad jos balsas nuaidėjo per visą ežerą.
Ašaros nesustodamos riedėjo iš žalsvai pilkų akių, bet jų savininkė net nebandė tų ašarų sulaikyti. Gerdos pirštai prisilietė prie lazdelės (na ir kas, kad man su būrimu nesiseka tobulai? Akį išdurti vistiek galima), bet žvilgsnis liko nusmeigtas į mėlynas Domanto akis. Po kelių sekundžių trečiakursė ne tik paleido lazdelę, bet ir žvilgsnį nukreipė į kažką, kas buvo labai toli.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: domutis Birželio 03, 2020, 11:03:21 pm
Domantas išklausė Gerdos rėksmų ir pasiėmęs lazdelę Domantas pakišo Gerdai ją po smakru ir tarė:
-Nedrįsk kelti ant manęs balso jei tau kas nepatinka gali čiuožti iš čia kur akys mato niekas tavęs čia nelaiko!
Grasinančiu balsu tarė Domantas.
-Paleisk lazdelę,paleisk lazdelę sakau!-surėkė jaunasis Grifas.
Mergina lazdelę paleido bet ir pasuko galvą į kitą pusę.Domantas taip pat nusisuko vis dar laikydamas Gerdai po smakru savo lazdelę.Tolumoje nieko nesimatė ,nes lijo lietus kaip iš kibiro.Atsisukęs atgal į merginą galiausiai nuleido lazdelę ir įsidėjo ją į vidinę kišenę.Bet galiausiai susitvarkė apsiauto klostes ir paliko mergaitę vieną prie suoliuko .Ir su panieka merginai Domantas pasuko link pilies.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Rugpjūčio 07, 2020, 08:48:53 pm
Jones nusprendė pasivaikščioti prie Hogvartso apylinkių. Juk oras už lango buvo tikrai nuostabus, tad Švilpis nusprendė pasinaudoti tuo nuostabiu oru ir išeiti pasivaikščioti. Jis pasiėmė nalą, kadangi jo augintinei reikėjo pasivaikščioti. Greitai antrakursis su šuniuku išėjo iš pilies. Ryan žingsniavo lėtais ir mažais žingsniukais besimėgaudamas nuostabiu oru. Greitai jis priėjo ežero pakrantę. Čia buvo iš tiesų nemažai įvairių koledžų mokinių. Jie taip pat džiaugėsi nuostabiu, galima sakyti net vasarišku oru ir paskutinėmis minutėmis ir sekundėmis Hogvartse. Juk daug kam Hogvartas lyg antri namai, kuriuose kartais esi sutinkamas daug geriau nei tikruose namuose. Apie tai bemąstydamas Jone pamatė suoliuką ir atsisėdo ant jo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Rugpjūčio 14, 2020, 11:20:42 pm
Cristal bandė išrūšiuoti visas per dieną susikaupusias mintis kvėpuodama grynu oru ir vaikštinėdama pilies apylinkėse. Šitaip paskendusi savo problemose ir svajonėse mergaitė nepastebėjo kaip atėjo prie ežero. Kažkodėl tai buvo viena mėgstmiausių jos vietų ir dažnai, pati to nesuprasdama, antrakursė atsirasdavo prie vandens telkinio.
Jos galvoje buvo tikras minčių sukūrys. Taip dažnai vykdavo pavasarį, prieš pat vasarą, artėjant egzaminams, kurių brunetė paniškai bijojo. Pastaruoju metu ji daug ko bijojo. Apsijuokti prieš mokyklą, gauti blogą pažymį, su kažkuo susipykti. Cristal nebuvo liūdna, tačiau tikrai neskendo euforijoje. Žaliaakė nežinojo kaip apibūdinti tą jausmą.
Jaudindamasi dėl įvairių menkniekių Cristal priėjo suoliuką, ant kurio jau kažkas sėdėjo, todėl tik liko stovėti nusiskusi į ežerą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Rugpjūčio 19, 2020, 10:17:35 am
Berniukas surado kažkokį pagalį ir pakėlė jį nuo žemės. Tada metė jį į tolį ir Nala jį atnešė. Vaikinukas su šuniu pakartojo dar kelis kartus. Tada jo šunelis įbėgo į vandenį, o pats Jones atsisėdo atgal ant suoliuko. Ant žemės dar susirado plokščią akmenuką ir metė jį į ežerą. Jis nuskrido sudarydamas kelis ratus ir paskendo. Tada Ryan'as išgirdo žingsnius. Jis atsistojo ir atsisuko į tą pusę iš kurios girdėjo žingsnius. Čia jis pamatė Grifų Gūžtos mokinę. Atrodo jos vardas buvo Cristal.
- Sveika, - pasakė Jones ir nusišypsojo draugiška šypsena. Tikėjosi susirasti dar vieną naują draugę. Draugų Hogvartse jis turėjo gana nemažai, bet dar keli papildomi ir naui draugai tikrai nepamaišys. Juk kuo daugiau draugų turi tuo smagiau gyventi.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Rugpjūčio 30, 2020, 03:12:19 pm
Ramų ir tylų ežero vandenį sudrumstė berniuko, sėdinčio ant suoliuko, šuniukas, o Cristal iš minčių spiralės pažadino berniuko balsas. Žaliaakė nustebo, kad jis žino jos vardą, bet tada ji prisiminė, kad žino ir jo. Kad ir kaip per pamokas jos mintys būdavo toli nuplaukusios, Cristal visada girdėdavo kaip mokytoja kviečia mokinius. Brunetė nebuvo visiškai geros nuotaikos, todėl sugebėjo išspausti tik kreivą šypseną.
- Labas. Tavo vardas Ryan, taip? - apsimesdama labai susidomėjusi žaliaakė paklausė berniuko. Antrakursė nesuprato, kodėl kai ji atsiranda prie ežero visada pradeda su kažkuo šnekėtis, arba ją pačią kažkas užkalbina. Bet net ir ne puikiausios nuotaikos Cristal niekada neatstumia žmonių, todėl tiesiog žiūrėjo į berniuką ir laukė patvirtinimo į jos klausimą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Rugsėjo 05, 2020, 11:14:51 pm
 Nala nulėkė kažkur tolyn ežero pakrante. Jai labai patiko tiek ežeras, tiek jo pakrantė, tad vaikinukas ją dažniausiai vedžiodavo būtent čia.
 Šalia pilkaplaukio sėdinti Grifų Gūžtos mokinė neatrodė labai laiminga. Ji atrodė kažkokia it nusiminusi ar keista? Tai Ryan'o manymu buvo negerai, bet jis nenorėjo vos per pirmą užduodamą klausimą klausti ko nors panašaus į : Ei, ar tau viskas gerai?
- Taip, aš Ryan. Taigi ką veiki prie ežero šį vakarą? - pasidomėjo berniukas mėgindamas užvesti pokalbį. Jam atrodė, kad pokalbis matyt nesiklijuos, bet pabandyti jį vesti švilpis turėjo. Juk būtų labai negražu tiesiog pasisveikinti, pasakyti savo vardą ir su Nala nueiti takučiu tolyn nuo šio suoliuko esančio prie ežero.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Rugsėjo 27, 2020, 09:49:04 pm
Vis dar paskendusios savo mintyse Cristal mintis pasiekė Ryan'o klausimas, kuris vis dar bandė vesti pokalbį.
- Nelabai ir žinau, šiaip pamąstyti atėjau. O tu? - tačiau klausti to nereikėjo. Vaikinas juk ryškiai atėjo pavedžioti šunį, kuris nelabai panoro būti šalia švilpio ir grifės, mat buvo susidomėjęs ežero pakrante.
Cristal norėjo pabūti viena. Tokie norai ją aplanko nedažnai, bet kai aplanko, reikia naudotis proga. Minčių sūkūrys nuo pat ryto nedavė ramybės. Tačiau gal jai būtų geriau jei bendraujant su kažkuo prasiblaškytų? Pavyzdžiui Ryan'u.
-Hm, koks tavo šuniuko vardas? - nuoširdžiai susidomėjusi paklause Cristal. Šuns ji jau nebematė. Tikėjosi, kad šuo berniuko klauso ir jiems nereikės likusio vakaro leist bėgiojant palei ežerą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Spalio 21, 2020, 09:28:47 pm
 Berniukui mergaitė atrodė kažkokia išplaukus. Galbūt ji  paskendusi savo mintyse, o gal mąstė apie kažką labai svarbaus? paklausė savęs mintyse Jones pavardės savininkas.Deja, berniukas minčių skaityti nemokėjo ir negalėjo atsakyti į šį klausimą kirbanti jo galvoje.
- Supratau. Na, aš nusprendžiau išeiti pasivaikščioti kartu su ta panele, kuri laksto čia, - pasakė vaikinas ir nusišypsojo draugiška šypsena. Jis tikėjosi, kad mergaitė nepaklaus jo kiek šis augintinių turi, kadangi Ryan'as nelabai norėjo ir vėl pasirodyti tuo pasimišusiu gyvūnų mylėtoju, kokiu pasirodė prieš Sigurd.
- Jos vardas Nala. O tu augini kokių nors augintinių?- pasidomėjo berniukas tikėdamasis, kad tokio pačio klausimo iš merginos nesulauks.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Spalio 24, 2020, 11:33:39 pm
Cristal nuoširdžiai nebuvo įdomu. Gal Ryan'as ir visai fainas vaikinas, bet mergaitę jau vemt vertė jų pokalbis apie gyvūnus. Rimtai, šuns vardo ji paklausė vien iš mandagumo ir kad būtų kuo užpildyti šią niūrią pokalbio temą. Cristal pati buvo nustebusi savo staigiu nuotaikos pasikeitimu. Juk ji ką tik ruošėsi eit prasiblaškyti, o dabar jau nori, kad visi nuo jos atstotų. Vis dėl to kaip plastikinis manekenas vitrinoje ji užsidėjo ant veido dirbtinę šypseną ir toliau linkčiojo, nors dauguma Ryan žodžių net nepasiekdavo žaliaakės smegenų.
Kažką vėl mąstydama Cristal klausėsi kaip šalia jos sėdintis švipis pasakoja apie savo šunį. Stebėtina, bet Ryan'o balsas jos neerzino. Buvo keistai raminantis. Bet šis greitai nutilo ir akys jau buvo įsmeigtos į grifę. Cristal, žinoma, negirdėjo Ryan'o klausimo.
- Aaaaa...ką? - apsimetė sutrikusi ir pratarį brunetė.
Ir kaip ji tikisi susirasti draugų kai šitaip bendrauja?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Lapkričio 06, 2020, 01:17:36 pm
Švilpis stebėjo mergaitės kūno kalbą. Atrodė, kad ji nelabai norėjo bendrauti su berniuku. Nejaugi jis toks nuobodus, kad su juo net nesinori bendrauti? Tai kiek liūdino rudaakį, kadangi jis visada labai norėjo su visais bendrauti ir draugauti. Deja, panašu, kad to jam padaryti neišeis. Jones pavardės savininkas išleido tylų liūdesio pilną atodūsį ir pakvietė savo šunelį.
- Aš klausiau ar tu augini kokių nors augintinių? - pasidomėjo berniukas dar kartą. Atrodė, kad mergaitė išplaukė dar labiau nei buvo išplaukusi ankščiau. Tai nuliūdino, sunervino ir suerzino vaikiną. Juk jei žmogus išplaukia į savo mintis tai reiškia, kad jam pasakojami dalykai yra baisiai nuobodūs. Taip pilkaplaukis darydavo tik pačiose nuobodžiausiuose pamokose.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Gruodžio 27, 2020, 09:45:31 pm
Cristal ėmė jaustis blogai, mat Ryan'ui nuoširdžiai patiko pasakoti apie savo gyvūnus, o kvaiša Cristal nesugebėjo sutelkti dėmesio. Nusprendusi nuo šios akimirkos įdėmiai klausytis švilpio plepalų, brunetė plačiau atvėrė akis, nes jau buvo bepradedantis imti miegas.
- Deja, bet ne. Labai norėčiau turėti kokį gyvūną, bet mano tėvai alergiški daugeliui gyvūnų, tad auginti galėčiau nebent rupūžę, o šios man nelabai prie širdies, - svarstydama kiek Ryan turi gyvūnų, vis sekdama akimis jo šunį, neilgai trukus grifė sugalvojo to paklausti. - O kiek pats gyvūnų turi?
Cristal labai traukė vėl nusisukti į ežerą ir paskęsti mintyse, kurių, regis, vis daugėjo, bet pati sau to neleisdama mergaitė laikė galvą pasukusi į Ryan ir mažumėlę šypsojosi. Kažkokia jėga traukė mergaitę prie vandens, lyg tokiu nuostabiu oru būtų neprotinga nepasimaudyti, tačiau greitai pamiršo tą mintį, nes Ryan tikriausiai nė už ką nesutiktų.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Sausio 12, 2021, 01:17:49 pm
 Greitai Nala sugrįžo prie vaikino kojos. Vaikinas užsegė jai pavadėlį, kadangi žinojo, jog Nala prie jo grįžta tik tada kai jau būna išsilaksčiusi. Matyt, ji arba norėjo eiti namo, arba tiesiog norėjo būti šalia. Kartais jai užeidavo tokie bangavimai, tad vaikinas per daug nesinervino dėl to.
- Ufff, labai nepasisekė. Na, jei nenori rupūžės visada gali auginti varlę. Varlės labai mielos, - pasakė nusišypsodamas, o vėliau nusijuokė, nors pasiūlymas auginti buvo rimtas. Juk su varlėmis galima daug ką labai nuveikti, o jos ir geros pašnekovės. Gali viską išsakyti, o jos išklausys, nors, deja, neatsakys. Nors kartais tiesiog išklausymas yra geriau nei atsakymo į tai gavimas.
- Ammmm, - pasakė vaikinas išgirdęs klausimą. - Apie septyniadešimt gyvūnų. Jie visi gyvena mano kuprinėje, - paaiškino švilpis prikasdamas savo lūpą. Jam buvo kiek baisu (kaip ir visada kai pasakydavo žmonėms kiek gyvūnų jis turi), kad jį palaikys išprotėjusiu magizoologu.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Sausio 15, 2021, 07:08:17 pm
Ryan'o šuneliui grįžus prie pat vaikino kojų merginai šiek tiek suspaudė širdį. Žiūrėdama kaip Nala klusniai atsisėdo šalia vaikino Cristal pirmą kartą pajautė stiprų norą turėti kokį nors gyvūną, kuris taip norėtų būti šalia grifės, kaip Nala prie Ryan'o.
Šalia sėdinčiam švilpiui prabilus apie varles Cristal tyliai prunkštelėjo. Žaliaakė prisiminė praeitais metais visus apėmusią maniją turėti po varlę, kurios per pamokas sukeldavo daugiau sumaišties nei bet kas kitas. Deja, brunetė niekada varlėse neįžvelgė nieko daugiau kaip tik žalią gličią odą, bet vis dėl to šį Ryan'o pasakymą praleido pro ausis, nenorėdama užgauti vaikino jausmų.
Švilpiui atsakius į Cristal klausimą grifei atvipo žiauna.
-Kaip..kaip tu juos visus ten sutalpini? - beveik šaukdama iš nuostabos paklausė Cristal vis dar negalėdama patikėti tuo ką išgirdo. Mergina žinojo, kad švilpis yra didelis gyvūnų fanatikas, bet kad toks didelis. Staiga Cristal išsilakstė visi miegai ir mintys ir ji ištempusi ausis laukė Ryan'o atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Vasario 24, 2021, 08:51:23 am
Vaikinas paglostė Nalos užausį. Ji buvo pati seniausia jo augintinė. Visada klausydavo vaikino. Ją ir tėvai mėgo. Na, daugelį vaikino gyvūnų tėvai mėgo, bet jiems nepatiko ta kuprinė. Juk jei koks svečias atidarytų ją kiltų baisus chaosas. Henrieta pradėtų klykti ir visi gyvūnai įsilakstytų. Tai būtų negerai, kadangi nors gyvūnai ir dresuoti kai kurie yra nuodingi/
- Ammmm jie telpa magiškoje kuprinėje. Magijos pagalba ji yra pritaikyta gyventi visiems gyvūnams, kuriuos turiu. Na, Nala dažniausiai nebūna kuprinėje, bet kiti augintiniai būna ten, kadangi kitur nėra pakankamai vietos jiems, - paaiškino švilpis su šypsena. Ak, kad tik greičiau atidarytų zoologijos sodą. Tada juk nebeatrodytų toks didelis beprotis. Staiga Nala pradėjo inkšti. Vaikinukas suprato, kad jei nuobodu, tad pažvelgė į mergaitę.
- Man jau laikas eiti. Tikiuosi dar susitiksime!- tarė jis ir nuėjo pilies link.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Cristal Daunt Kovo 03, 2021, 02:41:47 pm
- Na žinoma, - pasakė Cristal kai Ryan baigė pasakoti apie savąją magiškąją kuprinę. Nors pasijautė kaip visiška kvaiša, kad pati to nesugalvojo, turėjo mandagumo bent šyptelti vaikinui.
Tarp mokinių stojo nejauki tyla. Penktakursė vėl paniro į savo mintis ir net nebegirdėjo ar Ryan dar kažką sako jai, ar ne. Turbūt, kad ne, nes ji pati blogiausia pašnekovė. O dar kitiems prisistatau esanti draugiška.
Vaikino šunelis ėmė nerimastingai sukinėtis aplink. Tada prabilo ir pats Ryan. Geriau būtų net nepravėręs burnos, nes jis atsisveikino ir su visais gyvūnais iškeliavo.
- Iki...- tyliai sumurmėjo brunetė, bet Ryan jau turbūt nebegirdėjo. Jis ją paliko. Paliko čia paskęsti savose mintyse. Tačiau kas būtų pasikeitę, jei būtų pasilikęs. Vis tiek Cristal su juo normaliai nešnekėtų, nors ir bandė.
Brunetė nepasikėlė ir liko sėdėti ant suoliuko stebėdama nuostabiai ramų ežero vandenį. Saulė ėmė leistis. Cristal tikėjosi pamatyti saulėlydį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Balandžio 17, 2021, 06:48:21 pm
Šarlotė jautėsi vis labiau ir labiau sugniuždyta. Kodėl per kiekvieną pamoką iš jos kas nors tu tyčiotis? Kodėl tik jos klaidas pastebi profesoriai? Negi ji yra vienintelė, kuriai kartais kažkas nepasiseka? Mergaitė norėjo tikėti, kad tokių mokinių yra ir daugiau, deja, atrodė, kad visi pastebi tik tas klaidas, kurias padaro būtent ji.
Šarlotė labai norėjo pabėgti nuo mokinių, tad išėjo į kiemą ir patraukė ežero link. Buvo labai liūdna, kad ji nepateko į Švilpynės koledžą. Kiek žinojo, ten visi buvo draugiški, tad galbūt būtų kiek lengviau... Dabar jai atrodė, kad netrukus visai pamirš, kaip reikia kalbėti. Kai nereikėdavo eiti į pamokas, ji gulėdavo lovoje arba po ja ir verkdavo. Deja, net ir ten kas nors prie jos prikibdavo - dažniausiai tai būdavo bjaurios kambario draugės.
Su tokiomis liūdnomis mintimis Šarlotė atėjo iki ežero. Nedrąsiai švietė saulė, tačiau tai nepataisė nuotaikos. Ašaros rinkosi akyse, tad mergaitė beveik nieko nematė. Ji pasiekė kažkokį suoliuką ir nedrąsiai atsisėdo. Deja, teko iš karto pašokti, mat ji kažką prisėdo. Šarlotė pamatė, kad tai yra varlė. Ji iš karto prisiminė magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, kurioje iš jos labai išsityčiojo ta bjauri mergina, mokyklos seniūnė. Mergaitė pravirko. Ji paėmė varlę ant rankų ir pastebėjo, kad ji gyva ir galbūt sveika, tačiau vis tiek verkė. Šarlotė lėta paglostė varlės nugarą ir paėmė ją ant rankų. Gyvūnas neatrodė besiruošiantis kur nors sprukti, tad Šarlotė pakėlė ją prie akių ir įdėmiai įsižiūrėjo. Gal bent šis padaras gali tapti jos drauge ir nesityčioti?..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 18, 2021, 03:53:22 pm
    Daniela atsipūtusi žingsniavo ežero pakrante. Po pažasčia spaudė "Mianmaro MM vingrybės", naują istorinį skaitinį, ir džiaugėsi patenkinama saulute. Kaip žiemai, oras buvo stebėtinai geras, net nebuvo lapus be tvarkos vartančio vėjo grėsmės. Ji ką tik atsikratė nuobodžių kambariokų ir planavo viena paskaityti savo mylimiausioje vietoje - ant suolelio prie pat ežero.
    Tik, deja, ant jo kažkas sėdėjo.
    Klastuolė įsiutusi paspartino žingsnį, pėdomis drabstė sniego likučius. Šiandien jai žūtbūt reikėjo vienatvės ir ramumos, neleis, kad kažkoks drebantis? nervingai kratantis pečius? mokinukas jai trukdytų. Iš tikro, ko jis taip kruta?
    Priėjusi arčiau, Dani suprato, kad girdi verkimo garsus ir ją apėmė siaubingas deja vu suvokus, kad tas drebėjimas yra paprasčiausias kūkčiojimas. Jėzau, nejau čia ta apsiašarojusi grifė?
 - Sveika, mano geriausioji drauge Šarl! - šūktelėjo kuo garsiau, nors jau stovėjo prie pat merginos nugaros. Apėjo suoliuką ir klestelėjo šalia. - Mūsų keliai vis susikerta, ar ne? Ką čia vei... - mergina nutilo vidury sakinio, išvydus žalią gyvūną mergaitei ant rankos. Sugrįžo įvairiausi prisiminimai, ir ne tik iš paskutinės gyvūnų priežiūros pamokos. - Fu, mesk tą šlykštynę, - nusipurtė klastuolė ir didvyriškai nuspriegė gyvūną nuo grifiukės delno. - Varlės - labai klastingi padarai. Patikėk, aš žinau. Naaa, ką veiki ir ko vėl žliumbi? - paklausė ir demonstratyviai atsivertė savo storulę knygą, nors iš tikro įdėmiai klausėsi.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Balandžio 19, 2021, 07:59:33 pm
Kaip gerai, kad bent jau varlė ją supranta... Šarlotė jautėsi visai patenkinta tokia draugija ir, ko gero, būtų netrukus nustojusi verkti. Vis tik nepasisekė to padaryti: ji negirdėjo, kaip kažkas atėjo, tačiau garsus riksmas privertė mergaitę pašokti. Ji stryktelėjo gerus du metrus nuo suoliuko tolyn ir pakėlė ašarotas akis. Ašaros pasileido dar stipresniu upeliu: tai buvo ne kas kitas, o toji seniūnė, magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką pavertusi tikru pragaru! Kodėl likimas visai nepasigaili jos, vargšės liūdnos mergaitės?..
Šarlotė nusprendė netaisyti seniūnės. Jeigu ji mano, kad mergaitės vardas išties yra Šarl, tebūnie, nors tikriausiai tai tėra dar viena patyčia... Mergaitei buvo liūdna, bet kadangi ašaros jau bėgo iš akių, daugiau neliko ką daryti.
- Mano varlė!.. - sukūkčiojo ji, kai seniūnė negailestingai nušveitė ją kažkur. Šarlotė norėjo skubėti iš paskos, bet pametė gyvūnėlį iš akių. - Kodėl tu tai padarei?..
Ji pažvelgė į knygą, kurią laikė seniūnė. Ar mums tai reikia mokytis? Ar ji dabar mane egzaminuos? persigando mergaitė. Atsisėdo į žolę prie pat suoliuko, bet daugiau nieko nesakė. Geriau jau ji nekalbės su šita nemandagia mergina... Iš jos ir taip jau visi tyčiojasi, ji neleis to daryti dar žiauriau. Šarlotė dar graudžiau pravirko ir susigūžė taip, kad per žoles jos beveik nesimatė. Ir kodėl jai nuolat taip nesiseka?..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ausmėja Wolf Balandžio 20, 2021, 02:54:19 pm
Ausmėja lėtai ir nerūpestingai žingsniavo ežero pakrante. Ji buvo užsigalvojusi apie nebaigtus namų darbus ir ilgus rašinius. Mergaitei patikdavo būti lauke. O ypač patikdavo kai lauke būdavo gana ramu, nes tada labiausiai galima atsipalaiduoti. Nors ne visada taip atrodydavo. Ausmėjai patiko kai jos kojos braukdavo gražią žalę žolę. Staiga ant kojos kažkas užšoko.
-Aaaaaaaaa.- suklykė mergaitė.
Tik po to suprato, kad jai ant kojos buvo užšokusi varlė. Ausmėja mėgdavo varles, bet mergaitė nepatikdavo kai varlės šokinėdavo tad kai nesitikėdavo. Grifė buvo auginusi varlę todėl jos jai ir patikdavo, tačiau Ausmėja savo varlę pardavė "Senienų krautuvėlėje". Mokinė pasidairė ir pamatė verkiančią mergaitę. Tikriausiai tai jos varlė. Ausmėja greitai nuėjo prie mergaitės ir pasakė.
-Labas.- pasisveikino Ausmėja.- Ar tavo ši varlė?   
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Daniela Kravitz Balandžio 24, 2021, 10:34:23 am
 - Ar tu vėl pradėsi verkt?.. Juk padariau tau paslaugą, - vienu metu ir sumišusiu, ir abejingu balsu paklausė Danielą. Dievaži, jei ji žliumbė ne dėl varlės užpuolimo, tai dėl ko? - Varlės, ypač Hogvartso teritorijoje gimusios, mėgsta pro nosį įsiropšti mokiniams į galvas ir skaunauti jų smegenimis, - malė toliau mokinė, tuo pat metu skaitydama baisiai įdomų sakinį apie Mianmaro Užsienietiškų patiekalų Departamentą. Dieve, jei jie savo Magijos Ministerijoje steigė tokias kvailybes, nieko keista, kad ištiko keturi perversmai... - mintyse pabumbėjo Kravitz ir patenkinta suprato, kad žino ne ką mažiau už knygos autorių, kažkokį Lionelį Ska-e-rą Mėjų.
    Dani nejučiomis pakėlė galvą ir nemanieringai prunkštelėjo, išvydusi, kur sėdėti nusprendė Šarl.
 - Dramos karalienė, - pakankamai garsiai sumurmėjo ir vėl įkišo nosį į gelsvus knygos puslapius. - Vaidindama įsižeidusią ir protestuodama prieš suoliukų vartojimą gyvenime daug nepasieksi, visai kaip Mianmaro policijos viršininkas 1752 metais. Jį sutrypė buivolų kaimenė. - Pamokančiai varė. Jos "seniūnės Danielos" personažas gerokai trenkė galvon, bet klastuolė tuo nesiskundė. - Juokingiausia, kad Mianmare buivolai nė negyvena, - gerai, jau sustok, - paliepė proto balselis, mat apie gyvūnus ir juo labiau jų namus Daniela absoliučiai neišmanė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Balandžio 25, 2021, 11:00:26 pm
Kokią paslaugą? Apie ką ji kalba? sumišo Šarlotė. Negi žmogus išties gali šitiek tyčiotis?.. Tuo buvo labai sunku patikėti, bet Šarlotė jau vienuolika metų vis susidurdavo su patyčiomis.
- Ji buvo mano draugė, - išdrįso cyptelėti Šarlotė, nors ji ir labai bijojo šitos seniūnės. Gerai buvo tik tai, kad ji, regis, labiau domėjosi ta knyga. Ir, atrodo, kol kas nebuvo nusiteikusi kamantinėti jaunesnės mergaitės. Šarlotė tuo naudojosi ir kiūtojo žolėse. Ji vylėsi, kad vyresnė mergina pamirš, kad ji čia iš viso yra, ir ramiai paskaičiusi dings. Bet argi kada nors Šarlotei sekėsi?.. Seniūnė, žinoma, nepamiršo, kad čia yra ir kita mergaitė, iš kurios dar ir galima pasityčioti. Šarlotė pradėjo kūkčioti garsiau. Kaip ji nesupranta, kad Šarlotė neapsimetinėja? Ji tikrai jautėsi įskaudinta... Kodėl ta daug vyresnė mergina yra tokia kvaila? Negi ji nesupranta, nes nenori suprasti? Ne, taip negali būti...
- Aš nenoriu... - pradėjo mergaitė labai tyliai. Ji tikėjosi, kad seniūnė jos neišgirs - tai jai suteiktų tik dar vieną galimybę pasityčioti... Šarlotė šniurkštelėjo. Ji nesiklausė, ką ten ta nemaloni mergina šneka - o ir koks skirtumas, nieko draugiško ji vis tiek nepasakys...
Po kiek laiko Šarlotė atsistojo, bet nė nepažvelgė į tą merginą. Ji be galo jos bijojo, tik labai nenorėjo, kad ji tai sužinotų.
- Ar gali palikti mane ramybėje? - išdrįso paklausti mergaitė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Daniela Kravitz Gegužės 03, 2021, 03:16:26 pm
    Šarl vėl pradėjo mikčioti ir murmėti, tačiau Daniela supratingai susilaikė neužvertusi akių į dangų. Jėzau. Štai kodėl vaikams reikia skaityti - tuomet jie geriau formuoja sakinius.
    Bet tuomet grifė nustebino merginą - "didvyriškai" atsistojo ir ganėtinai garsiai (to dar nėra buvę, - pagalvojo Dani) paprašė palikti ją ramybėje. Dabar klastuolė kovojo su dviem jausmais - keista pagarba ir įžeistu orumu. Neapsispręsdama, kurią pusę pasirinkti, Dani nusprendė duoti kelią abiem.
 - Gerai, visų pirma - šaunuolė. Pagaliau iš tavo lūpų sklinda ryžtingi žodžiai. Todėl esu tokia gerbiama - padedu pasireikšti geriausioms žmonių savybėms. Visų antra... kaip tu gali mane vyti iš laisvos erdvės? - žaibiškai pakeitė toną Dani. - Nuo bendro, Hogvartso solidarumą žyminčio suoliuko? Negana tokio akiplėšiškumo ir nesupratingumo, aš gi seniūnė! Viskas, panele. Skiriu tau areštą. - Supratusi, kad stovėdama Šarl yra kiek aukštesnė, pašoko ant kojų ir Daniela. Tada dar profesoriškai pasitaisė apsiaustą. - Jis prasideda... dabar.
    Ir, nieko neįspėjusi, klastuolė stipriai stumtelėjo jaunąją grifę vandenin. Net pernelyg stipriai, nes praradusi pusiausvyrą ji pati atsidūrė šaltame, drumzliname vandenyje. Laimei, pačioje pradžioje dugnas nebuvo gilus, vanduo vos siekė merginos šlaunis. Tačiau ji vis tiek įsiuto.
 - Pažiūrėk... pažiūrėk, ką padarei! O Dieve... Tu... tu gi mane įsitempei, ar ne? Aš mačiau!! Jėzau! Tuoj pat keliauju pas direktorę!
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Gegužės 05, 2021, 09:01:51 pm
Iš pradžių atrodė, kad Šarlotei pasisekė - seniūnė lyg ir nutarė patylėti. Nelaimei, netrukus paaiškėjo, kad mergaitė tiesiog per anksti patikėjo laime, kurios niekada nesulaukdavo... Ji nespėjo net apsidžiaugti, kai baisioji seniūnė prakalbo. Ar ji gali pasakyti ką nors draugiško ir malonaus? Ko gero, ne... Nors iš pradžių Šarlotė patikėjo, kad mergina kalba ganėtinai draugiškai. Jau norėjo pakelti į ją akis, kad įsitikintų, ar nesivaidena. Kaip tik tą akimirką draugiškumas baigėsi, ir Šarlotė suprato atsidūrusi ten, kur jai ir vieta - patyčių aukos vietoje... Ką aš jai padariau?.. vis garsiau kūkčiodama pagalvojo mergaitė, kai išgirdo dar blogesnes naujienas.
- Areštas? Bet...
Ji nespėjo daugiau nieko pasakyti, kai atsidūrė vandenyje. Gerai, kad brolis vasarą šiek tiek pamokė ją plaukti...
- Sean'ai! - suklykė Šarlotė baisiausiai išsigandusi. Bandė kepurnėtis vandenyje, tačiau labai nesisekė. - Mama!..
Deja, niekas pas ją neatskubėjo. Ji ir vėl nereikalinga... Tarsi viso šito būtų maža, ant jos pradėjo kažkas šaukti. Šarlotė visai pamiršo, kaip atsidūrė vandenyje, iš baimės ji pamiršo netgi tai, kad netoliese buvo baisiausia šitos mokyklos mokinė. Ne, ji galvojo, kad yra visiškai viena...
- Nieko nepadariau! - sušuko Šarlotė ir paniro po vandeniu. Kad ir kokia buvo išsigandusi, į galvą staiga atėjo mintis. Kažkokiu būdu pavyko apsisukti ir atsidurti visai šalia seniūnės. Juk ji neišdrįs nužudyti, ar ne? Ar išdrįs?..
Ar buvo verta bandyti? Šarlotė nežinojo, bet nežinojo, ką kito galėtų padaryti. Tad kuo tvirčiau įsikibo į seniūnės apsiaustą. Kad tik vanduo jos niekur nenuplautų...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Daniela Kravitz Gegužės 07, 2021, 02:24:38 pm
    Bestaugdama Beaiškindama mergaitei, kur ji suklydo, Daniela suprato, kad, hm, Šarl pradingo. Gal ją įsitraukė kalmaras? - pajuto vilties spindulėlį klastuolė, bet tuoj pat suklupo ant glitaus dumblo po vandeniu. Iš pradžių pagalvojo, kad kalmarui neužteko susitraukusios grifės, tačiau greitai išvydo rudus peršalpusius plaukus.
 - O Dieve! - riktelėjo Dani. - Dabar aš visa šlapia, nevėkšla tu!
    Nenorėdama pripažinti, kad kiek apsidžiaugė supratus, kad kalmaras nepasiliko jos desertui, Daniela pradėjo vilktis į krantą. Dėl slystančio dugno ir iš paskos tempiamos mergaitės ji judėjo lėtokai, tačiau pasiduoti ir mirti grifės (fui) glėbyje ji neketino. O atkabinti jos vanagiškus nagučius būtų buvę sunkiau nei iškviesti tą ežero šlykštūną į dvikovą.
    Pagaliau klastuolė pajuto tvirtesnį pagrindą po kojomis ir, išvargusi bei permirkusi, susmuko ant žolės. Rankos drebėjo iš šalčio, kojos - dėl adrenalino. Blakstienos buvo sulipusios, o ryte plautus plaukus puošė dumblių karūna. Dani net galvoti nenorėjo apie naujus odinius batus ir dėles juose. Pabandė pakelti galvą ir patikrinti, ar jos bendražygė neprigėrė, bet neturėjo jėgų. Tik paklausė:
 - Gyva? - nes jei taip, tai tuojau pat atsikeliu ir užmušu.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Gegužės 11, 2021, 08:42:28 pm
Kad seniūnė pradėjo ant jos rėkti, Šarlotė nenustebo - ta mergina pernelyg protinga ir žino, kaip ją išgąsdinti... Maža to, dar yra ir pakankamai bjauri, kad nuolatos tą ir darytų. Labai norėjosi verkti, o po vandeniu buvo galima guostis tuo, kad bent jau ašarų nesimatytų... Bet ji vis tiek ras priežastį tyčiotis, ar ne?.. paklausė savęs mergaitė ir staiga pajuto esanti kažkur tempiama. Norėjo priešintis, bet bijojo.
Aš nieko nepadariau!.. liūdnai pagalvojo Šarlotė ir nė nepastebėjo, kaip nukrito ant dumblo. Buvo nemaloniai purvina, tačiau virš galvos bent jau nebuvo vandens. Mergaitė žiojosi padėkoti seniūnei, bet klausimas, kurį uždavė vyresnė mokinė, atėmė žadą. Jis kažkodėl pasirodė esantis labai grėsmingas, tad Šarlotė bijojo atsakyti. Ji tylėjo ir nieko nesakė. Kaip norėjosi atsistoti ir pabėgti... Nelaimei, tam visiškai nebuvo jėgų, taigi jai teko ir toliau gulėti dumble. Ką man mama pasakytų, jeigu sužinotų apie visa tai?.. susirūpino Šarlotė ir akyse vėl pajuto ašaras. Šį kartą jų sulaikyti nepavyko, ir mergaitė garsiai sukūkčiojo.
- Taip, - atsakė ji į seniai užduotą klausimą. Gal dabar seniūnė nepagalvos, kad Šarlotė ją ignoruoja?.. Tiesa, jos matyti visiškai nesinorėjo, tad mergaitė susirietė į kamuoliuką ir garsiai verkė. Ar jai gali kada nors pasisekti?..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Daniela Kravitz Gegužės 14, 2021, 11:17:14 am
    Daniela ilgokai negirdėjo Šarl atsakymo ir jau buvo beveik pradedanti sunerimsti. Popierizmas po atsitiktinės žmogaus mirties buvo labai nemalonus dalykas, klastuolė žinojo iš patirties. Bet, ačiū Dievui, grifė pagaliau atsakė. Dani jau norėjo keltis ir drožti į pilį, susišilti ir paskaityti, nes per šitą nesąmonę istorijos knyga išgulėjo užmiršta (ir, tikėkimės, sausa). Bet staiga išgirdo garsą, kuris jos turėjo nebestebinti.
    Žliumbimą.
 - Dėl Dievo meilės, - suniurzgė ir vėl išsitiesė ant šlaputėlės žolės. Kad ir kokio ypatingo (kai kurie žmonės sakytų - "beširdžio") būdo Daniela buvo, verkiančio ir peršlapusio vaiko palikti nesinorėjo. Kas žino - gal peršals ir numirs snarglių pakalnėje, gal, apimtas depresijos, pats įšliauš atgal į ežerą. - Ko čia... Kodėl dabar verki? - kuo mandagiau pasiteiravo, nors jau ėmė justi artėjantį drebulį, o galvą įsiskaudėjo. Vėjas košė ir taip drėgnus drabužius, tad Dani nebūtų nustebusi, jei po šios psichologės sesijos reikės apsilankyti pas seselę. Kol Šarl bandė surinkti žodžius atsakymui (o buvo labai abejotina, kad ji išvis prakalbės), klastuolė bandė sumąstyti kelis motyvacinius posakius, kurie padėtų joms greičiau grįžti pilin.
    Danielos pilvas po šlapiu apsiaustu aiškiai sugurgė ir ji prisiminė, kad artėja vakarienės metas. Jei per tą mergą nebeliks šokoladinių eklerų, kitą sykį įstumsiu tiesiai kalmarui į glėbį...
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Charlotte Claire Evans Gegužės 20, 2021, 05:34:13 pm
Šarlotė graudžiai verkė. Ji jautėsi esanti reikalinga nebent tam, kad būtų galima pasityčioti. Mokytojai jos nemėgo, mokiniai šaipėsi, tad nenuostabu, kad mergaitė nuolat vaikščiojo ašarotomis akimis. Ji nė nesistengė slėpti savo blogos nuotaikos. Seniūnė bet kuriuo atveju ras prie ko prikibti…
Nepatenkintas seniūnės murmėjimas parodė, kad Šarlotė buvo teisi. Vyresnei merginai ir vėl kažkas netinka… Ir tas kažkas, žinoma, yra būtent ji, Šarlotė. Už ką tu manęs taip nekenti? labai norėjo paklausti mergaitė, bet nedrįso to padaryti. O štai atsakymo į klausimą ji tikrai nežinojo… Kodėl ji verkia?
- Aš… - tyliai pradėjo atsakymą mergaitė, tačiau jo pabaiga kažkur pradingo. Ką gi, seniūnei vis tiek tikriausiai visai neįdomu. Labiau tikėtina, kad ji nori dar labiau pasišaipyti… Šarlotė gulėjo susigūžusi ir graudžiai verkė. Spėjo pagalvoti, kad seniūnė jau išėjo, bet pakėlusi galvą pamatė ją. Mergaitė atsiduso ir atsistojo. Buvo šalta ir šlapia, o viską dar labiau gadino šalia tebesanti vyresnė mokinė…
- Ką aš tau padariau? Už ką tu manęs taip nekenti? - nustojusi verkti ir sukaupusi visą drąsą paklausė Šarlotė. Ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl tokią didelę teritoriją turinčioje mokykloje turėjo susitikti šitą labai nemalonią mokinę. Ji tenorėjo ramiai pabūti prie ežero, bet viskas buvo sugadinta… Grifiukė stovėjo ir nežiūrėjo į seniūnę. Ji be galo jos bijojo. Noriu namo… Nauja mintis labai nuliūdino Šarlotę, ir ji pajuto, kad akys ir vėl drėksta. Mergaitė nuleido galvą, bet staiga atėjo supratimas: galbūt seniūnė ją seka? Persigandusi grifiukė vėl pakėlė iš baimės išplėstas akis ir įsispoksojo į vyresnę mokinę. Ką jai daryti dabar?..
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 27, 2021, 10:24:54 am
Meg bėgo. Bėgo nesidairydama, nieko aplink nepaisydama, visomis jėgomis stengdamasi ištrūkti iš pilies. Kažkas koridoriuose jai šaukė, tačiau švilpiukei buvo nė motais. Koridorius po koridoriaus, laiptai po laiptų ir mergaitė galiausiai pasiekė vestibiulį. Pastūmusi didžiąsias duris ji išlėkė į lauką. Pajutusi gaivaus vėjo gūsį rudaplaukė trumpam stabtelėjo, tačiau tuoj pat vėl pasileido kiek įkabindama. Kiekviena jos kūno ląstelė rėkė protestuodama, Meg sunkiai gaudė orą tačiau nesustojo. Jai patiko lėkti nesidairant, tarsi ją vytųsi pats velnias. Taip ji sugebėjo nors trumpam pabėgti nuo savo minčių ir naštos, kuri ją prislėgė. Švilpiukė pralėkė pro šiltnamius ir ėmė artėti prie ežero. Jo pakrantėje stovėjo senas suoliukas. Jis ten buvo nuo neatmenamų laikų, burtais kartais vėl sutvarkomas, kad nesubyrėtų. Meg sulėtino žingsnį ir ristele pribėgo prie pakrantės. Tada sustojo ir nukrito prie senojo suoliuko, užsikniaubusi ant jo, o jos kūną supurtė rauda. Mergaitė verkė pasikūkčiodama. Viskas, ką ji iki šiol tramdė ir ką buvo užmiršusi bėgdama, plūdo lauk ašarų pavidalu. Jos ašaros merkė laišką, kurį ji laikė suspaudusi kumštyje. Laiškas buvo trumpas, vos kelios eilutės, tačiau jo užteko, kad iš prigimties stipri Meg verktų taip, kaip paskutinį kartą verkė verkė tik žuvus tėvui. Ji raudojo ilgai. Galiausiai rudaplaukė aprimo, nebekūkčiojo, tik pavienės ašaros tyliai riedėjo skruostais. Meg atsisėdo ant suoliuko, prisitraukė kelius prie krūtinės ir vis dar tyliai verkė žiūrėdama į ežerą vėjui kedenant jos palaidus rudus plaukus.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Erikas Dinas Miglaputys Liepos 27, 2021, 10:59:44 am
Dinui šiandien buvo puiki nuotaika, tad jis kaip įprastai nuspręndė išeiti prasiblaškyti laukan. Vėjas pūtė neperstipriai, gaivinančiai. Tačiau tiesiai preš jį praskuodė rudų plaukų mergina, atrodo, pirmakursė. Dinas kelias akimirkas galvojo, ar jam paprasčiau nekreipti į ją dėmesio ar bėgti paskui ją, tad jis net nepastebėjo, kaip greitai jo kojos pasileido bėgte paskui mergaitę. Jos didelės ašaros, vėjo nešamos, tarsi lietus, krito ant berniuko veido. Mergaitė sulėtino žingsnį prie pat suolelio, kuris jau net nežine nuo kada buvo prie ežero pakrantės. Aplinkui nieko daugiau nebuvo, o mergaitė taip smarkiai verkė, kaip kūkčiojo ir... Ir Dinas jau buvo pamanęs, kad ji taip ir nenustos. Dar kiek pastovėjęs prieš ją, berniukas nežinodamas ką daryti, nes su mergaitėm jam bendrauti sekėsi tkrai nepergerai.
- Ei... tau viskas gerai? - klausimas buvo kvailas, nes ir taip aišku būtų net didžiausiam kvailiui, kad jai kažkas negerai. - Hm... tiksliau... Kas nutiko?
Jis atrodė apgailėtinai, tarsi koks visai nemokantis bendrauti, tačiau jis visąlaik jausdavosi ne toks atsipalaidavęs bendraudamas su mergaitėmis iš to pačio kurso, išimtis buvo tik klastuolėms. Su jomis jis bendraudavo gan šiurkščiai. Mergaitės akys buvo didelės ir blizgančios, o ta žalia spalva šiek tiek svaigino berniuką. - Tavo akys didelės... kaip kobros... turiu omenyje blizga... na, gražios... nežinau... - jis visas paraudo iš gėdos. Jo akys nuslydo žemiau, prie mergaitės širdies, kur turėjo būti koledžo emblema. Dinai, gal susiimsi? Ji juk švilpė! - Dinas švelniai nusišypsojo mergaitei ir ištiesė jai nuo darbų šiurkštų delną. Berniukas nesumojo ką daugiau daryti... Ta rudaplaukė tirkraiausiai galvoja, kad Dinas koks keistuolis iš koksmoso pirmą kart matantiss žmogų. - Na... tai aš Dinas, kuo tu vardu..?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 27, 2021, 11:58:17 am
Meg nejudėdama sėdėjo ant suoliuko. Jos akys žvelgė į tolį, tačiau nieko nematė. Mergaitės mintys buvo gerokai toliau šios visatos. Tačiau švilpukės akys vis dėlto užfiksavo kažką judant netoliese. Mergaitė sumirksėjo ir apsidairė. Šalia stovėjo berniukas. Rudaplaukis, panašaus amžiaus, tikriausiai irgi pirmakursis. Be to, kaip rodė emblema, irgi švilpis. Jo dangaus mėlynumo akys susirūpinusios žvelgė į ją. Vaikinuko laikysena išdavė, kad jis nesijaučia labai smagiai. Žinoma, kas gi jaustųsi smagiai stovėdamas prie nepažįstamos verkiančios mergaitės?  Meg pati pasijuto kiek nesmagiai. Paprastai ji neverkdavo, o jei ir verkdavo, būdavo viena ir niekas to nematydavo. Bet, pati nustebo tai supratusi, ji nenorėjo, kad berniukas išeitų.
- Man... jau geriau. - tyliu balsu atsakė švilpiukė ir atsiskrenkštė. Nuo raudos buvo užkimusi. - Ką tik gavau laišką. Mano sesuo... - Meg užsikirto. Kodėl ji pasakoja savo paslaptis ką tik sutiktam vaikinukui? Mergaitė užsimiršusi pažvelgė jam į akis. Jo akys žvelgė švelniai ir kantriai. Jos nenorėjo peržvelgti ją kiaurai, norėjo suprasti. Berniukas laukė. Meg atsiduso ir pasakė: - Mano sesuo... ji iškeliavo į kitą pasaulio galą. Ji nori pabėgti nuo praeities. Negaliu jos kaltinti, bet.. Na, ji pasikeitė tapatybę, nenorėjo, kad ją surasčiau. Daugiau jos nebepamatysiu.
Meg pajuto vėl besiartinančias ašaras, tačiau nurijo jas. Nebenorėjo daugiau verkti. Gana.
Išgirdusi ką pasakė berniukas, Meg nejučiomis šyptelėjo. Ji suprato, kad greičiausiai jis pasijuto nepatogiai, ir ji pati taip jautėsi, todėl tik ištarė:
- Ačiū.
Mergaitė paėmė jo ištiestą delną ir atsistojo. Jo delnas buvo šiurkštus nuo darbų, tačiau tuo pat metu ir labai švelnus. Meg raustelėjo. Ji pirmą kartą pagalvojo, kaip apgailėtinai atrodo. Plaukai susivėlę, akys užverktos, apsiaustas šlapias nuo ašarų.  Švilpiukė vėl pasijuto nepatogiai, tačiau išgirdusi berniuko vardą kiek atsipalaidavo. Bent jau žinojo, su kuo kalba. 
- Mano vardas Meg. - tyliai atsakė ji. - Malonu susipažinti, Dinai.
Švilpiukė nutilo. Ji norėjo padėkoti Dinui už tai, kad bent jau trumpam atitraukė ją nuo liūdesio, už tai, kad buvo šalia, už tai, kad buvo toks kantrus ir švelnus. Tačiau nesugalvojo, kaip tai pasakyti, todėl ištarė patį kvailiausią dalyką pasaulyje:
- Kodėl? - ištarusi tai Meg nusikeikė mintyse. Šaunuolė. Dabar jis pagalvos, kad tu nenori jo kompanijos ar panašiai. - Turiu omeny, juk tu neturėjai čia su manim būti. Nesuprask klaidingai, man labai padėjai ir už tai aš tau be galo dėkinga, bet... aš nesuprantu. Kodėl?
Labai sklandžiai, Meg, labai sklandžiai.
- Na, šiaip ar taip, ačiū tau. Nė nenutuoki, kaip man padėjai.
Bent jau padėkojai jam. Geriau vėliau negu niekad.
Laukdama atsakymo Meg vėl pažvelgė vaikinui į akis. Jose pamatė visą dangų, jo mėlynumas net kiek apakino ir mergaitė nusuko akis. Ūmai jai dingtelėjo, kad Dinas gal turėjo kitų reikalų, tačiau vis tiek atsekė paskui ją. Tai švilpiukę sujaudino, tačiau ji vėl leptelėjo nesąmonę:
- Jei nori eiti, aš tavęs nelaikau... Man jau tikrai geriau.
Ir Meg nusisuko į ežerą laukdama ir kartu bijodama atsakymo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Erikas Dinas Miglaputys Liepos 27, 2021, 10:22:27 pm
Meragitė pasakė, kad jei jau geriau, tad ir Dinas pasijuto geriau.
- Užjaučiu dėl sesers. Aš esu vienturtis, tad nežinau, koks jausmas turėti sesę ar brolį. O šiaip, tai mano pilnas vardas yra Erikas Dinas Miglaputys. Žinau pavardė girdėta, tačiau ne ta pati. - Dinas nudelbė žemėn akis Kvailį tu, reik užjausti ją, o ne apie pavardę kalbėti. - Gražus tavo vardas, įdomus. A, ne, aš neturiu jokių reikalų, jeigu nori galiu pasilikti ir palaikyti kompaniją. Tačiau jeigu trugdysiu, galiu ireiti... Kažkaip man čia nelabai sklandžiai viskas einasi. - jis kaltai šyptelėjo ir netyčiomis pažiūrėjo į mergaitės akis. - Tavo akys tikrai svaigina... Oi, atleisk, leptelėjau kažkokią nesąmonę. - jis nusibraukė nuo kaktos kažtonines garbanas ir pažiūrėjo į praplaukiantį debesėlį. - Šindien oras gražus... - jis pradėjo jaustis drąsiau ir plačiai nusišypsojo. Tikriausiai žiūrint iš apačios į jį. atrodė gan keista, kai jo akys mėlynumo, kaip dabar dangus ir debesys atsispindėjo akyse. Tarsi jis būtų vienintelis žmogus ant žemės. Dinas prisiminė, kokia švelni buvo Meg ranka, jam net šiurpas per kūną nuėjo tai prisiminus. Jis nuskynė vieną saulutę ir atkišo Meg. - Man gėlės visada patiko, jos man padeda jaustis geriau, nors po tokios skaudžis žinios, tau bus sunku atsigauti. Man tikrai gaila. - jis vėl kažką pradėjo sau murmėti. - Tu kvepi levandom, esi liūdna, jaudiniesi ir pilnai savimi pasitiki bei tiki. Kažkuo. Žinau, tai gan keista, tačiau aš galiu išanalizuodamas tavo judesius atspėti, ką tuo metu jaučia žmogus ir kokia jo lytis, kažkas panašaus. Na, tik negalvok, kad aš bandau ką nors iš tavęs ištraukti. Man taip atsitinka savaime, nes savo keisto analizavimo įpročio pakankamai gerai dar nevaldau. Hm, tu tokia rami. - Dinas net nepajuto, kaip ir vėl jo akys žiūrėj tiesiai į tas svaiginančiai žalias akis. Jis pasijuto kiek nejaukiai, nes neko aplinkui nebuvo ir tos akys į jį žvelgė švelniai ir atrodo, pasitikinčiai. Jam buvo kiek nejauku ir dėl to, nes jis ją aptiko verkiančią. Dinui norėjosi žiūrėti ir žiūrėti į tas nuostabias akis, jam rodės, tarsi pasaulio nė nebūtų, tik Meg. Jam galva šiek tiek apsvaigo nuo jos levandų kvapo. Pilve kažkas tarsi pržšydo. - Na, jeigu trugdau... galiu eiti... - Dinas jau apsisuko ir ketino nueiti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 28, 2021, 11:20:47 am
Meg žiūrėjo į ežerą ir klausėsi Dino kalbos. Ji suprato, kad turėtų žiūrėti į berniuką, o ne būti nusisukus nuo jo, tačiau jo dangaus mėlynumo akys keistai ją veikė. Mergaitė bijojo, kad pasižiūrėjusi į jas vėl leptels kokią nesąmonę. Erikas Dinas Miglaputys pagalvojo Meg, išgirdusi visą berniuko vardą. Gražu. Ir jam tinka. Mergaitė buvo dėkinga Dinui, kad jis pakeitė kalbą, nes nenorėjo daugiau galvoti apie seserį.
- Aš esu Meg Pritz. Na, iš tiesų mano vardas yra Meghan, tačiau nuo tada, kai man buvo devyneri, aš visur prisistatau trumpiniu.
Švilpiukė nesusivaldžiusi vėl pažvelgė jam į akis. Dinas buvo aukštesnis už ją, todėl pažvelgusi aukštyn ir žiūrėdama jam į akis, akimirką mergaitė rimtai pagalvojo, kad žiūri į dangų. Meg prikando lūpą ir nusuko žvilgsnį. Ji keikė save už bailumą, tačiau nieko negalėjo su savimi padaryti. Laimei, Dinas išgelbėjo ją nuo nepatogios situacijos nuskindamas ir paduodamas saulutę. Meg paėmė ją ir nusišypsojo.
- Ačiū. Man irgi labai patinka gėlės. Jos visos skirtingos, tačiau kiekviena yra graži. Manau, tai puikus priminimas žmonėms, kad kiekvienas yra savaip gražus.
Išgirdusi, ką pasakė berniukas, Meg kiek nustebo. Dinas stebėtinai tiksliai apibūdino ją, tačiau buvo sunku patikėti, kad tik iš kvapo. Kaip iš vis iš kvapo galima pasakyti, ką žmogus jaučia? Ar ji taip aiškiai rodo savo jausmus? Liūdesį - taip, jaudulį - galbūt. Tačiau pasitikėjimas ir tikėjimas?
- Oho, - tarė Meg ir pajuto, kad jau gali leisti sau nusijuokti. Taip ir padarė. - Pasirodo, tu turi supergalių? Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima tiek pasakyti iš kvapo.
Ji vėl pažvelgė Dinui į akis ir šį kartą jų nenusuko. Berniukas irgi žvelgė į ją ramiai ir kantriai. Geriau įsižiūrėjusi Meg suprato, kad Dino dešinė akis vos vos šviesesnė už kairę. Maža, plika akimi akimi nematoma detalė, tačiau švilpiukė keistai nudžiugo tai atradusi. Bet džiaugsmas išnyko tą pačią sekundę, kai išgirdo Dino žodžius.
- Ne, neišeik! - Tarsi pati to nesiūlei, Meg. pašiepė save mintyse mergaitė. - Turiu omeny, tu man netrukdai, man kaip tik patinka, kad tu čia... - Ką dar pasakyti? Ką pasakyti, kad jis neišeitų? Hm, na, gal nori pasivaikščioti?
Švilpiukė stipriai užsimerkė ir suspaudė lūpas. Dino buvimas šalia ją ramino, neleido vėl pradėti galvoti apie sesę, leido vėl džiaugtis ir juoktis. Jai buvo gera šalia jo. Vis dėlto mergaitė buvo 95% įsitikinusi, kad dabar išgirs tik tolstančius žingsnius. Tačiau likusieji 5% vylėsi, kad Dinas liks čia dar bent trumpam. Meg nervingai sukiojo tarp pirštų saulutę laukdama, kas bus toliau.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Erikas Dinas Miglaputys Liepos 28, 2021, 08:59:04 pm
Meghan Pritz, o man ir Meghan ir Meg gražiai skamba. Net nežinau, kaip į ją kreiptis, na, verčiau Meg. Dinas pažvelgė dangun, o po to ir vėl nejučiomis nusuko akis prie Meghan. Jos žalios akys buvo ( bent jau taip atrodė jam ), visiškai vienodo žalumo, o tada jis prisiminė, kad jo pačio akys šiek tiek skirtingos. Viena buvo visiškai šviesiai mėlyna, kaip giedras dangus, o kairė, vos matomai pilkesnė, kaip atsispindintis mažas debesėlis, akyje. Jis klausėsi ką šneka jo naujoji draugė ir visai nenusteb, išgirdęs jos balse nuostabą, dėl jo gebėjimo. Jis pasikasė pakaušį, šiek tiek keistai jausdamasis.
- Na, aš vienas toks visoje giminėje, čia toks keistas ir įdomus dalykas. Aš galiu ir lytį žmogaus nuspręsti iš girdimų žingsnių, net nežiūrėdamas į priešais esantį asmenį. Merginos turi labai malonų lauko gėlių kvapą, tačiau prisideda ir jų charakteris. Tavo - tu labai tvirta, na, emociškai. Vadinasi tavo charakteris aštrus, tačiau turėtum būti maloni, draugiška ir pasitikinti savimi. Jausmai irgi turi savo atitinkamą įvaizdį, jeigu supranti ką turiu omenyje, tačiau jų tokia galybė, kad per visą gyvenimą būtų neįmanoma visų įsiminti. Aš ilgai užtrukau, iki kol normaliau pradėjau kontroliuoti savo analizę, nes kartais pradėdavau analizuoti net ir paprastų praeivių jausmus ar išgyvenimo kartėlį...
Dinas susikišo rankas į kišenius ir vėl pažiūrėjęs dangun šyptelėjo. Kai Dinas sakė jog geriau eis ir netrugdys jai, jis tai pasakė nenoromis. Išgirdęs Meg ,,Ne, neišeik!" jis pasijuto geriau, nes šiandien buvo nuobodi diena ir jis susirado dar vieną draugę iš savo koledžo, o su šia mergaite jam patiko, turėjo susidaręs gerą jos įvaizdį. Tad jis linktelėjo ir staigiai paėmęs ją už rankos nubėgo arčiau ežero pakrantės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 28, 2021, 10:09:20 pm
Meghan, tiksliau, Meg žiūrėjo į ežerą. Tolumoje saulė jau artėjo prie laidos. Švilpiukė laukė Dino atsakymo. Ar jis išeis, ar pasiliks? Jei jis pasiliks, turėsiu naują draugą. Tačiau jei išeis, nieko neprarasiu. mintijo ji, norėdama save paguosti. Tačiau šie jos mintyse ištarti žodžiai buvo melas ir Meg pati tai suprato. Žmogus, kuris matė ją verkiančią (o tokių yra vos du ir tik vienas iš jų gyvas) įstrigo švilpiukės atmintyje ir net dvasioje amžiams. Nereikia net sakyti, kad jai būtų skaudu tokį žmogų paleisti. Juk vis dėlto norisi, kad žmogus, kuris žino tavo paslaptis ir kuriuo tu pasitiki, būtų šalia. Tegul mergaitė jo dar nepažįsta, bet kažkoks ryšys tarp jų jau užsimezgė. Be to, Dinas buvo labai įdomus. Vien jo sugebėjimas užuosti emocijas ir charakterio savybes... Meg vis dar negalėjo patikėti, kaip mirtinai tiksliai jis ją apibūdino.
Švilpiukė, sukaupusi visą drąsa, pažvelgė į Eriką Diną, laukdama, kaip jis reaguos į jos prašymą pasilikti. Pamačius, kad berniukas linktelėjo, Meg vos nenusijuokė iš palengvėjimo. Tačiau ji nespėjo nei nieko pasakyti, nei padėkoti, nes Dinas griebė ją už rankos ir pasileido bėgti ežero link. Mergaitė spustelėjo jo pirštus ir pradėjo bėgti šalia, kad jam nereiktų jos tempti iš paskos.
Vėliau ji vaikščiojo ežero pakrante su Dinu, pasakojo jam apie save ir kalbėjo apie nereikšmingas smulkmenas tol, kol nusileido saulė ir teko grįžti į pilį. Tada Meg suprato, kad susirado naują draugą ir paskutiniai saulės spinduliai nušvietė laimingą švilpiukės veidą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Violeta Stephenson Spalio 24, 2021, 10:38:07 pm
Violeta mėgo ramybę ir tylą, bet taip pat ir mėgo kelių raugų kompaniją, kurie buvo žymiai linksmesni negu kad ji. Taip pat mielai laiką leisti mėgo ir su Šeila, savo augintiniu su kuria jau buvo ne vienerius metus. Jeigu pasijausdavo vieniša, šermuonėlis visad būdavo šalia, pralinksmindavo. Lyg žinotų, kaip ji jautėsi. Judviejų ryšys labiausiai patiko, o tai ir buvo merginai svarbiausia.
Po kiek laiko klaidžiojimo po koridoriais eilinį sykį, galiausiai išėjo iš pilies bei nuėjo link ežero pakrantės. Šiandien norėjo Šeilai duoti ne tik dėmesio, bet ir kad galėtų pabūti gryname ore. Pasiekusi savo tikslą, nuėjo prie suoliuko, kuris buvo pastatytas šalia kranto. Iš čia vaizdas vertė šypsotis itin plačiai, o baltas padarėlis lakstė pirmyn atgal, šitaip lyg mankštino savo kojeles. Atsisėdo ant suoliuko ir žiūrėjo į gamtą. Karts nuo karto vis žvilgtelėdavo ar šermuonėlis vis dar buvo netoli jos. Galėčiau čia dažniau ateiti... Kaip gražu... Nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Ryan Jones Lapkričio 27, 2021, 09:25:41 pm
Lėti septintakursio žingsniai kartu buvo ir tylūs. Beveik visiškai nesigirdėjo kaip jis ėjo žemė. To Jones ir siekė. O neramus jo žvilgsnis klaidžiojo nuo vienos vietos prie kitos. Jis nervinosi. Visos jo mintys buvo prikištos įvairių dalykų, kurie tik sunkino Ryan'o gyvenimą. Viskas buvo taip painu, kad jis kartais netgi pats nieko nesuprasdavo.
Galiausiai dėl visų minčių ir norėjimo pabėgti nuo jų, Jones išėjo pasivaikščioti. Grynas oras juk visada išvalo mintis, kūną ir dar sielą. Tiesiog viską.
Jaunuolis žingsniavo takeliu link ežero. Tai buvo vieta kur įprastai tokiu laiku būdavo mažiausiai žmonių. Greitai jis priėjo prie suoliuko. Čia stovėjo kažkokia mergina.
- Neužimta? - paklausė šviesiai rudų plaukų savininkas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 06, 2022, 07:33:25 pm
Mergaitė norėjo pabūti viena. Bent trumpai. Ji suprato, kad reikėtų išsiaiškinti, kas čia, po velniais, darosi, tačiau neprisivertė ieškoti pagalbos. Užteko to vyriškio, kuris nesiteikė jai nieko paaiškinti. Kol kas nesinorėjo su niekuo kalbėtis, nors ir magėjo išsiaiškinti, kas dedasi. Ir kodėl ji nieko neprisimena iš savo ankstesnio gyvenimo? Kodėl neprisimena net savo vardo? Kas ji tokia ir kur ji yra? Kodėl ji čia? Mergaitė nieko nesuvokė. Jai reikėjo kurį laiką pabūti vienai, gal tada ir atmintis grįžtų..?
Išėjusi iš šiltnamio ji patraukė kur akys veda ir kažkokiu būdu atsidūrė prie ežero. Ten stovėjo medinis, nušiuręs, akivaizdžiai ne pirmos jaunystės suoliukas. Matyt jau daug dalykų vargšelis buvo matęs. Kažkokia nenusakoma jėga traukė mergaitę prie jo ir ji net nepajuto, kaip ten atsisėdo. Tiesa, sėdėjo ji ne taip, kaip turėtų. Kažkodėl ją traukė aukštis ir ji atsisėdo ant atramos, o kojas užsikėlė ant sėdimosios dalies. Aišku, tai nebuvo aukščiausia vieta, tačiau vis tiek geriau nei nieko.
Įsipatoginusi mergaitė įsispoksojo į ežerą ir pasileido minčių upe. Nebekreipė dėmesio į aplinką ir vos vos jautė stiprų vėją, taršantį jos rudus plaukus.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Lukas Ichiro Donovan Vasario 13, 2022, 10:56:45 pm
Praėjo kelios savaitės nuo susitikimo ir susipažinimo su švilpe astronomijos bokšte, per tą laiką abudu spėjo kiek susidraugauti ir net rasti bendrų pomėgių. Tačiau praėjo kelios dienos ir ketvirtakursis suprato, jog kažko trūksta. Dar nė karto per tas dienas nepavyko užmatyti naujosios draugės nei pamokose, nei užklasinėse veiklose, nei Didžiojoje salėje pietų metu. Juodaplaukis vaikščiojo kiek niaurus, nors ir nebandė kitų išklausinėti apie ją. Dar ne tiek ir nusirito, jog imtų kitų klausinėti ir prašyti pagalbos ieškant. Nusprendė, jog jos nesutinka galbūt dėl to, jog sirguliuoja ar šiaip ilsisi nuo intensyvaus gyvenimo Hogvartse ar pamokų, kurios ne visada buvo lengvos, reikalavo daug pastangų ir laiko.
Šįvakar Lukas nusprendė imti ir išeiti pasivaikščioti lauke, mat jį ėmė dusinti tvankus, žmonių kvėpavimo ir bezdėjimo pritvinkęs oras. O kur dar ir pati šiluma, verčianti žliaugti nugarą prakaitu, o tada kokie nors netikėti skersvėjai atėjus į klasę su pradarytu langu. Vienas žingsnis ir viena koja ligos patale jau. Ketvirtakursis niekaip nesuprato tos keistos Hogvartso higienos ir baisėjosi, mat Skutely buvo kur kas didesnė tvarka nei čia. Tą spėjo įsitikinti kartu su tėvu eidamas į jo darbą bei talkindamas morge ar kokioje nors palatoje. Ta ligoninė jam tapo kaip antraisiais namais, o adatos, skalpeliai bei kiti daikčiukai - broliais ir seserimis.
Skubiai dėliodamas žingsnius nukiūtino kažin kur, bet nebuvo išklydęs per toli nuo Hogvartso pilies teritorijos. Prietemoje jis išvydo šešėlius, numestus pačių medžių, krūmokšnių šakų. Šen bei ten išsibarstę akmenys ar patys suoleliai, suraibuliavusį ežero paviršių, blizgų ir spindintį kaip veidrodis; pagaliau pasiekė prie pat ežero stovintį suoliuką, ant kurio, deja, jau sėdėjo kitas žmogutis. Žengtelėjęs dar kelis žingsnius, žmogutis tapo mergina, o mergina tapo jam itin gerai pažįstama persona:
- Meghanie... labas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Meghan Natali Pritz Vasario 15, 2022, 12:20:01 pm
Mergaitės atmintis niekaip nesiteikė grįžti. Ji iš visų jėgų bandė suprasti, kas ji tokia ir kur randasi, tačiau veltui. Toje atminties vietoje, kur turėjo būti išsaugoti jos gyvenimo įvykiai, sutikti žmonės, svarbios datos, pomėgiai ir šiaip jos asmeninis gyvenimas, žiojėjo juodoji skylė. Kitais žodžiais tariant, ten nebuvo nieko. Juoda tuštuma. Na, ne visai. Rudaplaukė prisiminė keletą žmonių, tačiau negalėjo pasakyti, kas jie tokie, ar jie gyvi ir kaip ji su jais susijusi. Mergaitė atsiduso ir pažvelgė į ežerą. Jis bangavo nuo stiprių vėjo gūsių, kurie taip pat taršė rudus jos plaukus.
Išgirdusi žingsnius ir kažkieno balsą, ji staigiai atsisuko. Priešais ją stovėjo vaikinukas, kiek už ją vyresnis, tamsių plaukų ir akių. Jis pasisveikino kaip su drauge ir paminėjo kažkokį vardą. Meghan. Ar tai buvo jos vardas? Ar ji turėtų pažinti šį vaikiną?
- Aaa...labas, - nedrąsiai tarė, nusibraukdama plaukus nuo akių. Mergaitė pajuto, kad visi jos raumenys buvo nepaprastai įsitempę. Ji bijojo ir jaudinosi, jautėsi kaip ne savo vietoje. - Atleisk, bet ar aš turėčiau tave pažinti? - atsargiai paklausė. - Ir tu mane pavadinai Meghan? Ar tai mano vardas?
Staiga ji nutilo. Nesuprato kodėl, tačiau tai tiesiog nesijautė teisinga. Klausinėti tokių kvailų klausimų vaikino, kurio net nepažino.
Bet ar tikrai nepažino..? Jis atrodė matytas. Mergaitė galėjo prisiekti, kad kažkur su juo jau buvo susitikusi. Rudaplaukė užsimerkė ir pabandė prisiminti. Vėl juoda. Tik šįkart kaip mažas šviesos spindulėlis galvoje šmėstelėjo vardas.
- Palauk.. - ištarė ir suspaudė smilkinius. - Tavo vardas yra... Lukas? - netvirtai paklausė. Nebuvo visiškai tikra, tačiau tas vardas jam... tiko. Turėjo būti toks. Be to, jei jo vardas tikrai Lukas tai reikštų, kad dar ne viskas prarasta ir gal atmintis sugrįžtų. Pradžiuginta šios minties mergaitė šyptelėjo pati sau ir pažvelgė į tamsiaplaukį vaikiną laukdama, ką jis pasakys.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Vasario 23, 2023, 02:20:44 pm
Oras pranešė, kad jau į pabaigą eina rugsėjis. Vis dar buvo šilta, tačiau kartais imdavo lyti ir ant pečių norėjosi užsimesti striukutę. Gaila, bet niekas Kajai nepriminė namų, kad ir kur ji būtų. Nei pilyje, nei lauke. Tačiau sėdėti ant suoliuko priešais ežerą atrodė gana jauku, nes bent jau nesidėjo keisti dalykai. Na, neskraidė vaiduokliai, nejudėjo daiktai. Nors kažkas žemiškesnio.
Kajos telefonas vis dar gulėjo kišenėje, tačiau vienuolikmetė tikrino jį tik kas kelias valandas. Mergaitė jau net nebesitikėjo, kad jis įsijungs. Žinojo, dabar jau ji tikrai žinojo, jog to nebus. Tačiau be telefono ji eiti niekur negalėjo, jautėsi labai keistai, nesaugiai. O štai burtų lazdelę nuolat pamiršdavo miegamajame, šiandien taip pat.
Dabar pirmakursė džiaugėsi, kad mama pridėjo jai kalną mergaitiškų žurnalų. Kelis ji kaip tik atsinešė šiandien čia. Buvo gana įdomu paskaityti, tik neįprasta, nes negalima prisiartinti raidžių ar paveikslėlių kaip telefone, kaip planšetėje. Be to, ką nors perskaičius nebuvo galimybės to pakomentuoti.
Ji sėdėjo ant suoliuko, vartė žurnalus ir valgė keksiuką. Aišku, kad mieliau būtų žiūrėjusi vaizdo įrašus ir skanavusi kurio nors iš savo mėgiamų šokoladukų ar triauškusi bulvių traškučius. Bet tokia veikla atrodė vis geresnis pasirinkimas nei sėdėti pilyje ir matyti tuos keistus dalykus, kuriuos daro kiti vaikai. Jie mosuodavo burtų lazdele, leisdavo iš jos žiežirbas, versdavo vienus daiktus kitais. Suvalgydavo po keistą saldainį ir tada iš jų burnų pasigirsdavo gyvūnų garsai. Tai visai nebuvo prie širdies Kajai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 24, 2023, 03:04:31 pm
Gruodė skuodė paežere. Vijosi voverę, kuri liuoksėjo senų bukų šakomis mergaitei virš galvos.
- Palauk Gringo. Palauk tu maža išdykėle. - Šūkčiojo, bet voverė nestojo. Nuo praeitų metų, kai Gringo buvo susirgusi virdavo jai eliksyrą. Nuo to laiko savo gyvūnų gydymą, jei reikėdavo virti jiems vaistus Alanas patikėjo Varnei. Dabar Gringo nereikėjo vaistų. Bet jie duodavo voverei gyvūnams tinkamo vitamininio viralo. Kuris turbūt ir laikė jau seną voveraitę dar tikrai žvalią. Dabar buvo tas pats. Alanas kažkur išėjo su tuo berniūkščiu iš Klastunyno ir paliko jai voverę, kol išvirs jai to vitamininio gėrimo ir sugirdys. Gruodė tą ir padarė. Alanas negrįžo. Todėl ji išėjo į lauką.
- Stok. Palauk tu man. - Juokėsi. Voverė buvo tikrai prijaukinta ir Gruodė žinojo, kad kažkur ji tikrai nepaspruks. Kad turbūt tik žaidžia ir tiek. Bet norėjosi saugiai pasitupdyti ją ant peties. Mergaitė jau ketino trauktis skanėstą ir prisivilioti padūkėlę, bet toji nuo šakos nusikorė ant žemės ir tada stryktelėjo ant kelių kažkokiai mergaitei sėdinčiai ant suolo ir vartančiai žurnalą. Ten tupėjo ir pliskino akytėmis į ją beatsivejančią Gruodę.
- Taip negalima. - Pasakė. Bandė griežtai, bet nesigavo, nes nusišypsojo.
- Aš atsiprašau. - Pasakė dabar jau tai mergaitei. O voverė pamačiusi Gruodės rankose skanėstą atsirado jai ant peties.
- Šita voverė labai išdykusi. Paspruko nuo manęs. Atsivijau ją beveik nuo pat mokyklos. Tikiuosi, kad labai tavęs neišgąsdino.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Vasario 24, 2023, 04:26:49 pm
Kajai skaitant apie tai, kokie segtukai labiausiai tiktų trumpiems, o kokie - ilgiems plaukams, visai netikėtai ant jos kelių užšoko voverytė.
- Ai! - sušuko mergaitė.
Ji išsigando, tačiau voverytė jai nieko nedarė ir buvo labai graži. Kaja nepašoko. Kaip tik, akimirkai tiesiog sustingo vietoje. Bet netrukus gyvūnėlis stryktelėjo ir jau tupėjo vyresnei merginai ant peties.
Mergina buvo graži, tačiau jos veidas - nusėtas randais. Netyčia Kaja išsižiojo. Labai norėjosi paklausti, kas gi jai atsitiko, tačiau pirmakursė nedrįso to padaryti ir galiausiai pasistengė vaidinti, jog tie randai visai nestebina ir nerūpi.
- Ne, ji labai graži, - pasakė Kaja. - Ar tu ją augini? Koks jos vardas? Nemaniau, kad galima prisijaukinti laukinį gyvūnėlį. Juk voverės yra laukiniai gyvūnėliai, ar ne? Gyvena medžiuose? Aš iki šiol nebuvau mačiusi voverės, teko tik žiūrėti filmu... - staiga Kaja sustojo. Niekaip negalėjo priprasti, jog burtininkai net nežino tokių dalykų, kaip kas yra filmukas. - Na, realybėje man neteko matyti voverių, - pabaigė ji sakinį.
Kaja savo skaitomą žurnalą padėjo ant likusių ir paklausė merginos:
- Ar jai galima keksiuko?
Būtų mielai pamaitinusi gyvūnėlį. Jeigu jau negali pamaitinti savo virtualaus katinėlio, tai bent pasirūpintų šia voveryte.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 24, 2023, 08:19:08 pm
Mergaitė neišsigando Gringo. Atrodė nustebusi. Bet Gruodė nežinojo kodėl. Ar dėl jos išvaizdos ar dėl pačios voverės. Išvaizda Gruodei vėl pradėjo kišti koją. Nuo to laiko, kai Eion priminė mažą ūgį pradėjo laukti kol paaugs. Nes vis dar atrodė kaip vienuolikos. Ir nors Eion daugiau niekada nieko nesakė ta mintis apie ūgį nedavė ramybės. O ir šiaip. Norėjosi pasipuošti, bet Gruodė to negalėjo. Nuo tos išvykos į boulingą daugiau neketino nešioti suknelių. Nes jausdavosi nejaukiai. O apie dažymąsi išvis negalėjo būti nei kalbos. Nes nepatikdavo kaip atrodydavo pasidažiusi.
Bet paskęsti mintyse apie įvaizdį neteko, nes mergaitė atrodė draugiška ir pradėjo kamantinėti apie Gringo.
- Ne. Ji ne mano. Mano draugo. - Ar mes dar draugai? O jeigu Alanas bendrauja tik tam, kad virčiau jam reikalingus eliksyrus? Kažkada galėjo laisvai pavadinti broliu. Taip ir darydavo, jei kas išgąsdindavo. O nuo vasaros nebežinojo kaip yra. Dar po to, kai susidėjo su tuo Klastuoliu. Tas vaikinas Gruodei atrodė labai gražus. Bet jis buvo labai nedraugiškas.
- Jos vardas Gringo. Aš irgi niekada nebuvau mačiusi gyvos voverės. Bet tas mano draugas turi daug gyvūnų. Ir jam pavyko ją prijaukinti. Žinau, kad voverę jam nupirko pusbrolis. - Pasakojo. O Gringo tuo metu graužė skanėstą.
- O tau patinka filmai? Kokius mėgsti? Su kuo tas keksiukas? Jei šokoladinis tai negalima. Bet jei su uogomis, vaisiais ar riešutais ir jame nėra šokolado, tada gali duoti.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Vasario 25, 2023, 12:04:37 am
- Tikrai? O kokių gyvūnų jis turi dar? - susidomėjo Kaja.
Kajai patiko gyvūnai, tačiau jai pačiai auginti jų neišeidavo. Mergaitei jie greit pabosdavo ir norėdavosi ko nors naujo. Jie reikalaudavo dėmesio, trukdydavo žiūrėti tiktokus ir tai imdavo erzinti. Bet kitų gyvūnai mergaitei patiko ir ji dabar pati užsinorėjo voverės. Ėmė galvoti, ar mama nupirktų.
- O tu žinai, kas yra filmai? - apsidžiaugė Kaja, kai mergina apie juos prakalbo.
Grifė patraukė žurnalus, jog atėjūnė galėtų atsisėsti šalia.
- Man labiausiai patinka juokingi. Animaciniai apie gyvūnus arba šiaip visokios komedijos. Ar tu esi mačiusi kokį nors filmą? Šitas keksiukas su mėlynių įdaru, - atsakė į klausimą ir atgnybė nedidelį gabalėlį. - Gringo, Gringo, - ėmė kviesti voverytę vardu atkišusi jai keksiuką.
Šiaip jau Kaja nebuvo linkusi daug bendrauti su kitais, nes jai įdomiau atrodė leisti laiką ką nors žiūrint telefone, planšetėje ar sėdint prie kompiuterio. Tačiau kadangi Hogvartse niekas neveikė, tai Kaja apsidžiaugė, jog atsirado proga pasišnekėti ir dar su žmogumi, kuris žino, kas yra filmai!
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Vasario 25, 2023, 07:10:40 pm
- Jis turi Haskį, gyvatę, žiurkę, ketursparnę pelėdą, voverę ir Marso sakalą. Man atrodo visus išvardinau. - Susakė Gruodė. Gringo kažkur Varnės megztinio klostėse paslėpė savo skanėstą ir liuoktelėjo pas tą mergaitę. Gyvūnėlio nosytė trukčiojo iš nekantrumo, kai užuodė skanų keksiuko kąsnelį. Kurį laiką voverė tupėjo ir matyt bandė apsispręsti ar galima imti iš nepažįstamosios rankų skanėstą. Bet greit nusprendusi apuostė jos ranką ir kaptelėjusi tą gabaliuką vėl stryktelėjo pas Gruodę.
Gruodė atsisėdo šalia ant suoliuko.
- Žinau kas yra filmai. Mačiau jų nemažai. Labiau mėgstu skaityti, bet man irgi patinka animaciniai filmukai. O koks tavo mėgstamiausias? Ir ką čia skaitei? - Gringo tuo tarpu naikino keksiuko kąsnį ir terliojo įdaru Gruodės megztinį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Vasario 27, 2023, 11:53:21 am
- Gyvatę? - apstulbo Kaja. - Oho! Ar ji nuodinga? Ir kas yra ketursparnė pelėda? Nejau ji turi keturis sparnus? Ir sakalas? Sakalas yra paukštis? O jis tikrai iš Marso? - užbėrė merginą klausimais.
Kaja pradėjo šypsotis ir juoktis, kai Gringo paėmė iš jos keksiuko. Voverytė vienuolikmetei labai patiko. Atrodė tokia linksma ir nenuorama. Ir buvo tikrai labai graži.
- O kaip tu matei filmų? - paklausė. - Ar tu irgi kilusi iš žiobariškos šeimos? Na, man tikriausiai labiausiai patinka „Simpsonai“. Nes juos gali žiūrėti ir mano tėtis. Šiaip jis nelabai mėgsta ką nors žiūrėti, bet „Simpsonus“ yra su manimi žiūrėjęs, nors ir labai seniai. O tu turi savo mėgstamiausią filmą arba filmuką? Aš tai skaityti nelabai mėgstu, bet dabar neturiu kitos išeities. Nes čia neveikia išmaniosios technologijos. Todėl skaitau žurnalus, kuriuos įdėjo mama, - paėmė prieš tai skaitytą žurnalą. - Dabar skaičiau apie segtukus, - parodė vyresnėlei. - Man tiktų didesni segtukai, o tau tiktų mažesni. Čia nuo plaukų ilgio priklauso. Aišku, ir nuo to, kokia šukuosena. Tu mėgsti segtukus? O ką tau patinka skaityti, na, ar turi savo mėgstamiausią žurnalą?
Apie tai, kad mergina gali mėgti skaityti knygas, Kaja net nepagalvojo.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Kovo 03, 2023, 06:02:19 pm
- Taip. Tikrą gyvatę. Nuodingą. tikriausiai. Aš jos bijojau iš pradžių. Bet dabar jau ne. Supranti. Na. Tas mano draugas susikalba su gyvatėmis. Iš tikrųjų su jomis susišnypščia įsivaizduoji? Man iš pradžių tai atrodė kažkaip baugiai. Bet dabar įpratau. Taigi ta gyvatė nieko nepuola. Ir taip. Pelėda turi keturis sparnus. O Sakalas yra paukštis, bet nemanau, kad yra iš Marso. Tiesiog toks pavadinimas. Aš nežinau kodėl. Gal Alanas ir žino. Tas paukštis piktas. Kapojasi. Man nepatinka. - Ėmėsi aiškinti Gruodė.
Buvo matyti, kad Gringo patinka tai mergaitei. Gringo tikrai buvo miela. Tokia išdykėlė. Ir kai praeitais metais sirgo buvo liūdna matyti, kaip ji tyliai tūno savo krepšyje. Gruodė liūdnai pamanė, kad jos eliksyrai ilgai negelbės voveraitės.
- Ji labai miela. - Pasakė ir pakedeno gyvūnėlio kailį.
- Aha. Aš iš žiobarų šeimos. Kai gavau laišką apie šią mokyklą netikėjau. Maniau, kad... - Norėjo pasakyti, kad tai piktas senųjų klasiokų pokštas. Bet nepasakė.
- O kaip jauteisi tu gavusi laišką iš šios mokyklos? - Simpsonų Gruodė nemėgo. Jai visai jie nepatiko. Rudaplaukė kur kas labiau mėgo Kempiniuką. Bet juk tai labai vaikiškas filmukas. Galvojo ar sakyti kas jai patinka išties ar ne.
- Man patinka Kempiniukas. Ir medžioklės sezonas. Ir monstrų viešbutis. - Pasakė išties mėgstamus pavadinimus.
- Mėgstu skaityti knygas. Ypač fantastines. - Ne. Kad dar vis mėgsta Astridos Lingren kūrybą nutylėjo. Jau pakako ir kempiniuko.
Kai Grifė aiškino apie segtukus ji nejučia persibraukė ranka savo trumpus plaukus. Niekada jų nedailino. Plaukai buvo skysti, neilgi. O kažkada kai buvo mažytė turėjo juos tokius nuostabius. Stiprius ir ilgus.
- Nelabai mėgstu puoštis. - Pasakė. Jai visada atrodė, kad pasipuošusi tik pabrėžia savo trūkumus.
- Neskaitau žurnalų. Nebent tuos, kuriuose kas nors rašoma apie mokslą ar panašiai. - Gringo baigė savo gardumyną ir vėl nusileido ant mergaitės kelių. Tada įsikibo dantimis jai į rankovę ir ėmė tampyti. Galimai vėl prašydama ko nors skanaus.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Kovo 05, 2023, 09:51:29 pm
Kaja susiraukė, kai mergina daugiau papasakojo apie savo draugo gyvūnus.
- Susikalba su gyvatėmis? Kaip tai įmanoma? Juk tai... Ne, jis tikriausiai meluoja! Gal ta gyvatė iš tikrųjų žaislinė? - svarstė.
O ir sakalas iš pasakojimo nesužavėjo vienuolikmetės. Būtų baisu, jeigu užpultų grifę.
- Netikėjai? - pirmakursės akys sublizgo, tarsi ji ką tik būtų atradusi bendramintę. - Galvojai, kad? Kad kas? Kad tai netikra? Aš irgi taip galvoju! Aš nežinau... Visa tai taip keista... O kiek tau metų? Kelintame tu kurse? Gal vis dėlto tai tikrai yra netikra? Man neišeina burti. O visa kita, tai juk gali būti technologijos, nemanai? Aš netikėjau, kai gavau laišką. Ir dabar man sunku suprasti. Man nepatinka čia. Čia nuobodu ir tamsu. Ir man patinka šitie filmukai! - išsišiepė, kai pašnekovė išvardino kelis. - Kai buvau mažesnė, dar labai mėgau Elzą.
Merginai pasakius, jog ji mėgsta skaityti knygas, o puoštis nemėgsta ir kad neskaito žurnalų, nebent apie mokslą, Kaja šiek tiek nusivylė. Turbūt moksliukė, mintyse pagalvojo ji.
- O tu tikriausiai labai gerai mokaisi? - paklausė. - O man patinka puoštis ir patinka žurnalai, nes mano mama moka labai gražiai dažytis ir jos nuotraukų būna žurnaluose, - pasigyrė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Kovo 15, 2023, 04:49:05 pm
- Ne. Tikrai susikalba. Skaičiau apie tokius gebėjimus knygoje. Gyvatė pati tikriausia. Tikrai ne žaislinė. - Gruodės nestebino viskas, ką mergaitė dabar išbėrė. Juk ir pati panašiai jautėsi. Tiesa, seniau jai čia nepatiko ne dėl to, kad buvo nuobodu. O todėl, kad visko bijojo ir ilgėjosi mamos ir tėčio. Saugių namų.
- Taip. Maniau, kad tai apgaulė. - Pasakė pusiau teisybę. Nenorėjo aiškinti apie klasiokus. - Viskas, kas čia dedasi yra tikra. Man penkiolika. Esu penktame kurse. Ir galiu kerėti. Pirma, man nesisekė. Dabar jau geriau. Ir tai tikrai nėra technologijos. Jos čia neveikia. Tai magija. Man labai patinka skraidyti ant šluotos ir virti eliksyrus. Ir su kai kuriais paveikslais įdomu paplepėti. - Ak, gal reikėjo to ir nesakyti. - Supranti. Burtininkų pasaulis egzistavo visada. Kaip ir tas, kuris mums yra žinomas visą gyvenimą. Taip jau nutiko, kad burtininkai nukeliavo į pogrindį. Na jie ėmė slapstytis. - Gruodei atrodė vis dar keista, kad žiobarai galėjo sugauti tikrų burtininkų. Dar vis negalėjo to įsivaizduoti, kad per raganų medžiokles jiems įkliūdavo koks tikras magas.
- Man čia labai patinka. Susiradau čia draugų. Tikrų draugų kaip knygose, kurias man patinka skaityti. Labai tikiuosi, kad ir tau čia pradės patikti. - Mergaitė pasakė, kad jai patinka tie patys filmukai. Na, tau dar vienuolika. Pagalvojo. O man penkiolika. Kodėl aš tokia vaikiška?
- Man dar patinka Koko. - Prisiminė.
- Na, neblogai. - Droviai tarė apie savo mokslus.
- Oho. - Nesugalvojo ką daugiau galėtų pasakyti. Nelabai mokėjo kalbėti temomis apie papuošalus, nuotraukas žurnaluose ar panašiai.
Gringo nusivylusi, kad Grifė neskyrė jai daugiau dėmesio sugrįžo atgal pas Gruodę. Tupėjo jai ant peties ir prausėsi.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 05, 2023, 06:01:30 pm
Kaja vis tiek netikėjo apie gyvatę. Tačiau įsitikinti atrodė baisoka, nebent ši būtų uždaryta.
- Bet kodėl mes tai sužinojome tik prieš vykdamos į mokyklą, - atsiduso. - Juk būtų žymiai paprasčiau, jeigu būtume sužinojusios iš anksto. O kaip dabar visam tam pasiruošti? Nežinau, ar aš norėsiu čia mokytis. Kaži, ar galėčiau paprašyti tėvų, kad po atostogų man leistų negrįžti? - paklausė.
Kaja nustebo, kai mergina pasakė, kad jai penkiolika. Pasirodė kur kas jaunesnė.
- O koks tavo vardas? Aš Kaja, - prisistatė pagalvojusi apie tai, jog vis dėlto mokinės net nesusipažino. - Tu kalbiesi su paveikslais? - išpūtė akis.
O gal ji tiesiog išprotėjusi, mintyse pagalvojo.
- Tau pasisekė, o mano visi draugai liko feisbuke, instagrame ir tiktoke, - susiraukė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Balandžio 11, 2023, 02:55:25 pm
Jie su Milanu grįžo iš Kiauliasodžio. Kaip visada ėjo ten be jokių legalių išvykų. Tada jie ėmė ieškoti Gruodės. Alanas norėjo atsiimti Gringo. Be to reikėjo jos tepalo dėl tų išbėrimų ant veido. Dėl tų, kuriuos įsigijo per nuodus ir vaistus, kai susipyko su Milanu ir aptaškė jį savo nevykusiu eliksyru, o jis atsidėkojo tuo pačiu. Abu vaikinai vis dar buvo truputį išberti spalvotomis dėmelėmis. Nors Gruodės tepalas ir labai padėjo.
Mokykloje jos neaptiko. Todėl išėjo laukan. Ir pagaliau Alanas pastebėjo merginą ant suolo. Ant to suolo kur... Aš ten neisiu. Pagalvojo. Tu ką rimtai? Nei nebandyk užsileisti prisiminimams. Kovodamas su savimi ėmė eiti link to suoliuko. Milanas žirgliojo paskui. Juos lydėjo Horas. O Alanui ant pečių kaip beveik visada būdavo drįksojo Bevardė.
- Va kur tu. - Pasakė Gruodei. Gringo tuojau pat peršoko pas jį. Vaikinas pamiršo viską aplink. Pajuto, kad gyvatė nuslydo ir pamatė kaip nuvingiavo po suolu. Dabar jis glostė voverę. Skruostu pasitrynė į švelnu kailiuką.
- Ar buvai gera? Išgėrei vaistus? - Švelniai kalbino ją.
Tuo tarpu virė veiksmas. Milas kaip niekur nieko paėmė žurnalus gulinčius ant suolo ir nušveitė į vandenį. Tada ten atsisėdo pats.
- Ei Gruode, ar jie tavo? - Paklausė.
- Tau jau vis tiek niekas nepadės žinai? Gražesnė tikrai nepasidarysi. - Alanas staigiai grįžo į realybę. Nesakė nieko tiesiog išsiėmė lazdelę.
- Accio žurnalus. - Tarė. Ir šlapi žurnalai atlėkė jam į rankas. Tada antras mostas nušveitė Milaną į vandenį. O tada kerais jis išdžiovino žurnalus ir padėjo į vietą.
- Nekreipk į jį dėmesio. - Pasakė. Ir atsainiai linktelėjo tai mažei ant suolo. Žinojo, kad ji yra Grifė. Bet pirmakursiais nesidomėjo kaip seniau. Nelydėjo jų į pamokas, išvis nekreipė į juos dėmesio.
Milanas išniro iš vandens. Jau buvo šalta. Ruduo juk ėjo į pabaigą.
Jis lygiai taip pat be žodžių išsitraukė lazdelę ir Alano kojos atsiplėšė nuo žemės. Gerai, kad Gringo spėjo nušokti nuo jo rankų. Vaikinas kaip ką tik jo draugas pliumptelėjo į ežerą.
- Nusibodai jau. - Piktinosi Milanas. Abu drebėjo šaltame vandenyje.
- Pats kaltas. - Atrėžė Alanas ir jie ėmė plaukti į krantą.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 11, 2023, 03:13:18 pm
- Taip. Sunku pritapti. Jei žinotume iš anksto būtų paprasčiau. Bet visi po truputį pritampa. Aš norėčiau, kad magijos pasaulis nebūtų slaptas. Bet yra kaip yra. - Ne. Gruodė nei už ką nenorėjo iš čia išvykti. Buvo sunku patikėti, kad Grifė iškeistų šį gyvenimą į senąjį. Kur visi draugai Feisbuke ar kitose platformose.
- Bet čia taip nuostabu. Ir su žmonėmis galima gyvai pabendrauti. - Pasakė. - Taip. Juk jie kalba ar ne? Jie tokie seni. Ir turi ką papasakoti. Čia yra labai senų portretų. Kurie kabo ne vieną šimtmetį. - Nereikėjo man kalbėti apie tuos paveikslus.
- Aš Gruodė. Malonu susipažinti. - Tada pasigirdo balsai ir ji išvydo artėjant du žmones. Dėl vieno iš jų egzistavimo susigūžė. Milanas mėgo ją pašiepti. Labai smarkiai pašiepti. Tai prasidėjo pirmą rugsėjo savaitę. Kai jie susitiko trise. Gruodė prisiminė kaip pasijautė, kai pamatė tą vaikiną. Kuris pasirodė jai toks gražus. Tamsiaplaukis, aukštas, o jau šypsena. Prisiminė kaip žiūrėjo į jį. O jis gal pastebėjo tą susižavėjimą jos akyse. Tada ir prasidėjo. Ir net po to, kai sutiko pagydyti ne vien Alano veidą niekas nepasikeitė.
- Ką čia sau leidi? - Pabandė paklausti kiek įmanoma pikčiau.
- Kaip manai Milanai, kas bus tavo veideliui, jei aš nebegaminsiu to tepalo? Liksi labai gražus ir spalvingas. - Bandė toliau. Bet jo žodžiai ją tikrai įskaudino. Taip. Gražiau ji niekada neatrodys. Niekada. Ir nepaaugs. Nors ir bando dėvėti aukštakulnius, kad atrodytų aukštesnė. Ji visada liks tokia pati. Apdegėlė.
Mergina stebėjo kaip vienas po kito vaikinai atsidūrė vandenyje.
- Jūs juk rimtai trenkti. O jei nuskęstumėt? Gi šalta. Galėjo sutraukti mėšlungis. Ką sau galvojat?
- Klausk savo draugelio Alano. - Niršo Milanas kapstydamasis į krantą. Jis išlipo ir išsidžiovino drabužius.
- Galvoji, kad aš negalėčiau pasigaminti sau priešnuodžio? Ne viena tu išmanai šį reikalą. Taigi man tas pats aišku?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 12, 2023, 06:55:47 pm
- Bet ką jie gali papasakoti, - išpūtė akis Kaja ir gūžtelėjo pečiais. - Juk tik apie akmens amžių, neįdomu. O štai, ką pasakoja influenceriai instagrame, ką rodo per tiktoką, va ten tai įdomu, - nusišypsojo. - Juk reikia gyventi dabartimi, o čia, Hogvartse, visi kaip užrūdiję, net interneto nėra. Tavo labai gražus vardas, - pagyrė.
Tačiau netrukus mokinių pokalbis buvo pertrauktas, nes šalia Kajos ir Gruodės atėjo du vyresni vaikinai. Vienas jų, vienuolikmetė suprato, yra Gringo šeimininkas. Ir jis iš tiesų buvo su paukščiu bei gyvate. Vaikinas atrodė neįprastai, su žalia skiautere.
- Ar tu domiesi mada? - paklausė jo Kaja.
O tada kitas, tamsiaplaukis vaikinas, kažkodėl įmetė Kajos žurnalus į vandenį. Ir ėmė įžeidinėti Gruodę. Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog Gruodės draugas žurnalus ištraukė iš vandens ir kažkaip išdžiovino, o paskui vyresnėliai ėmė peštis. Grifė nesuprato, draugai jie ar priešai.
Kajai labai nepatiko, jog tamsiaplaukis kabinėjosi prie Gruodės. Jis priminė mergaitei Eion. Tačiau nieko pasakyti vienuolikmetė nedrįso. Tie vaikinai buvo kur kas vyresni, gal net mokėsi paskutiniame kurse. Ir mokėjo burti.
- Ai! - netikėtai Kaja šoko nuo suoliuko, nes po juo nušliaužusi gyvatė palietė jai koją. Mergaitė išsigando.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Balandžio 18, 2023, 05:33:04 pm
Alanas irgi išplaukė į krantą ir taipogi išsidžiovino rūbus. Ir vis tiek buvo šalta.
- Gana. - Nukirto Milaną, kuris rėžė kalbą apie savo gebėjimus eliksirininkystės srityje. Jis buvo tikrai gabesnis už Alaną. Bet Grifas abejojo, kad Klastuolis būtų atradęs kaip pagaminti gydantį tepalą. Juk Alanas virė tą eliksyrą ne pagal taisykles. Ir kol Gruodė atrado tinkamą formulę, kuri padėjo jų išbertiems veidams prireikė visos dienos.
- Palik ją ramybėje. Kas tau yra? Einam į mokyklą.
- Paskui. - Atrėžė Milanas ir atsisėdo ant žemės.
- Aš? Ne. Nesidomiu mada. - Atsakė tai Grifei.
- Kaip nesidomi? Oi, jis labai domisi. Ar tau irgi įdomu? - Milas išsišiepė Grifiukei.
- Jis tik nemėgsta to pripažinti. Gėdijasi gal nežinau.
- Ką čia... - Bandė nutraukti, bet jau greičiau būtų sustabdęs važiuojantį traukinį.
- Alanas skaito visus straipsnius apie burtininkų mados suvažiavimus. Ir labai mėgsta eksperimentuoti su...
- Užtilk. - Kur tau. Milanas jam tik mirktelėjo ir tęsė toliau.
- Jei tu irgi domiesi mada, tai turėsite apie ką paplepėti. - Alanui buvo aišku, kad tas mulkis turbūt nori, kad ta mergaitė sekiotų paskui jį ir uždavinėtų jam klausimus apie stilių, rūbus ar dar ką. Apie kažką, ko jis neišmano. Milas juk žinojo, kad tai Alanui tikrai nepatiks. Ir dabar ant jo matyt pyko. Todėl sugalvojo užsiundyti šitą mažę.
- Jis nusišneka. Nieko neišmanau apie madas. - Tada staiga toji Grifė klyktelėjo. Alanas apsidairė. Bet iš po suolo išgirdo šnypštimą.
- Kokia juokinga mergiūkššštė. Kodėl ji šššūkauja?
- Lįsssk iššš ten. - Paliepė vaikinas.
- Aššš noriu miego.
- Eik sssau. Tu ją gąsssdini.
- Tikrai? Tai sssmagu.
- Lįssk iš ten. - Ji dar kažką šnypštavo. Kažką neaiškaus. Jis suprato tik nuotrupas apie kvailus erzinančius berniūkščius. Galop Bevardė išsirangė. Spoksojo tiesiai į tą mergaitę.
- Ate juokinga mergiūkšššte. - Sušnypštė ir pamažu nušliaužė pamiškės pusėn.
- Ji nepavojinga. - Pabandė ją nuraminti Alanas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 18, 2023, 05:46:57 pm
- Jie gali pripasakoti tiek įdomių istorijų. Kai aš mokiausi įprastoje mokykloje visai mėgau istorijos pamokas. O dabar galiu viską išgirsti ne iš vadovėlių. - Gynė ji senuosius portretus.
- Bet kam burtininkams internetas Kaja? Jie gali užkerėti laiškus ir jie patys nuskrieja kam reikia. Jie gali keliauti oru. Teleportuotis iš vietos į vietą per akimirką. Gali keliauti židiniais ar šluotomis. Gali iš vieno daikto padaryti kitą. Gali pagaminti eliksyrus, kurie gydo nuo bet kokių ligų. Arba kurie verčia sakyti tik tiesą. Arba kurie suteikia sėkmės visai dienai. Ar dar kokių tik nori. Jie gali transfigūruotis ir keisti savo įvaizdį kaip nori. Žodžiu yra galybė dalykų. Tai kam jiems internetas ar mūsų technologijos? Galbūt čia ir pilna senų tradicijų. Tiesiog burtininkų kitoks gyvenimo būdas. - Tai jau buvo ilga prakalba. Kaip keista buvo kažkam išsakyti savo nuomone. Ir nedrebėti. Ak, kadaise ji kalbėdavo tyliai ir išvis stengdavosi nesireikšti. Hogvartsas tapo saugia beveik saugia priebėga. Ir ji nenorėjo jo pabaigti.
- Ačiū. Iš lietuvių kalbos išvertus mano vardas reiškia Gruodį. Aš gimiau tą mėnesį. Mano tėvai yra lietuviai. - Buvo visai malonu, kad Alanas visgi užstojo ją nuo Milano. Keista jai atrodė jų draugystė. Ir Varnė nutarė kada paklausti kodėl Alanas išvis bendrauja su tuo Klastuoliu.
Į tą tolimesnį pokalbį ji nesikišo. Nenorėjo patraukti Milano dėmesio. Jam čia pasirodžius pasijuto labai susikausčiusi.
Paskui Alanas išvijo gyvatę.
- Sakiau, kad gyvačių kalba egzistuoja. - Pasakė ji Kajai.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 25, 2023, 07:48:31 pm
Kają sužavėjo Gruodės atsakymas. Teleportavimasis į kokią nors kitą vietą ar įdomus eliksyras skambėjo išties šauniai. Bet... bet Kajai visa tai atrodė nežmoniškai sunku. Arba tai tikrai ne jai skirta, arba reikia dėti labai daug pastangų, jog išeitų ką nors burti. O pastangų dėti vienuolikmetė visai nenorėjo.
- O kas tie lietuviai? - paklausė Gruodės. - Kaip pasisekė, kad gimei Kalėdų mėnesį! Juk gauni dvigubai dovanų!
Kaja labai susidomėjo tuo, ką kalbėjo tamsiaplaukis vaikinas. Kaip suprato, to kito, gyvūnų savininko, vardas buvo Alanas. Ir jis domėjosi mada! O tamsiaplaukis, jei grifė gerai išgirdo, vardu Milanas.
- Yra burtininkų mados suvažiavimai? O šiuo metu burtininkų pasaulyje madinga žalia plaukų spalva? - ėmė klausinėti Alano. - Man tikrai labai įdomu, bet kodėl tu įmetei mano žurnalus į vandenį? - susiraukė žvilgtelėjusi į Milaną.
Alanas kalbėjosi su gyvate, kuri, laimei, galiausiai nušliaužė miško link. Tačiau ta kalba skambėjo labai keistai, kaip šnypštimas.
- O kaip tu išmokai gyvačių kalbos? Ar ji irgi madinga? - ir toliau klausinėjo. - Tavo gyvatė keistai į mane žiūrėjo. Ką ji sakė? O gal vis tik ji žaislinė?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Balandžio 27, 2023, 07:08:24 pm
Milanui pavyko. Mergaitė patikėjo jo paistalais, o ne Alano teiginiais.
- Mergaite, aš tau juk sakiau, kad...
- Alanai, kam reikia gėdytis? Aš tavęs nesuprantu. - Klastuolis nutaisė rūpestingą veido išraišką. Alanas panoro ją tuojau pat nušluoti nuo jo veidelio.
- Jis labai keistas... EE... Kuo tu vardu? Žodžiu jis keistas. Tikras menininkas.
- Ar dar ilgai reikės teptis veidą Gruode? - Alanas nutarė nekreipti dėmesio į Milo nesąmones. Juk tada jis išsikvėps. Bent jau Grifas taip tikėjosi.
- Kad jau Alanas apsimeta, jog nieko negirdi aš tau papasakosiu. Būna burtininkų madų suvažiavimai. Ir visokie konkursai. Dėl žalių plaukų tai aš nesu tikras. Nemanau, kad tai labai madinga. Žinai, tu kada paklausinėk jo tada, kai būsite bendrajame kambaryje. manau Alanas daugiau tau papasakos visko. Ar ne drauguži?
- Ilgai dar tu čia?
- Taip. - Milanui regis buvo labai smagu.
- Taip jau išėjo. Gal pamirškim tą mažą nesusipratimą? - Kalbėjo jis, kai Grifė paklausė apie savo vargšus žurnalus. O paskui išgirdęs ką ji toliau klausė ėmė juoktis.
- Tu girdėjai Alanai? Išmokai šnypštūniškai dėl mados. Po šimts chimerų. Taip kalbėti galėtų tik pur...
- Palik ją ramybėj aišku? - Milanas buvo ne bet kas. Jo pavardė buvo Lestreindžas. Sena Lestreidžų giminė buvo kilusi iš Prancūzijos. Daug jų atvyko į Angliją. Bet buvo likusių ir Paryžiuje. Na kaip ten bebūtų visi, gal daugelis žinojo apie Lestreidžų bendradarbiavimą su tuo, kurio nevalia minėti. Milo tėvai ir seneliai neturėjo su juo nieko bendra. Jie tuo metu gyveno Paryžiuje. JO seneliai. O paskui tėvai. Bet Kaip kartą jam prasitarė Milas jie ir dabar turėjo Belatriks ar kitų portretus. Slėpė net paties Voldemorto portretą. Gyveno dabar neskelbdami savų pažiūrų. Bet Kaip pasakojo Milanas dar vis buvo apsėsti Voldemorto idėjomis. Patį Milą kaip suprato Alanas tai vargino. Kiek jam buvo aišku draugui tie dalykai nerūpėjo. Galėjo lažintis, kad purvakrauje pavadino Grifę tik todėl, kad jį supykdytų. Matyt dar vis siuto dėl to skrydžio į ežerą.
- Ji tikra. O gyvačių kalbos neįmanoma išmokti. Tai įgimta. Tai paveldima. A, tada. Na ji atsisveikino su tavimi. - Papasakojo.
- Tau patinka baisios istorijos? Nori aš tau papasakosiu apie vieną žmogų mokėjusį gyvačių kalbą? Jis buvo vienas iš mokyklos įkūrėjų. Ir pastatė čia tokį slaptą kambarį.
- Milanai, nepradėk. Einam į mokyklą.
- `Patylėk nuoboda.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 27, 2023, 07:30:31 pm
- Lietuviai? Tokia tauta. Lietuva yra Europos žemyne. Tokia nedidelė šalis.  - Paklausta apie dovanas šyptelėjo.
- Dažniausiai išsirenku kokį vieną daiktą. Negaunu dvigubų dovanų. Na nebent mama iškepa ką nors skanaus. Arba tarkim mano gimtadienio dieną rengiame išvykas ar ką kito smagaus. Tai irgi dovanos. Ir man patinka. - Kodėl jis čia? Galėtų dingti. Galvojo apie Milaną.
- Manau, kad neilgai. Dėmės jau nyksta.- Sunku buvo ignoruoti tą klastuolį. Ir paskui Gruodė pasakė.
- Jis išmetė tavo žurnalus nes manė, kad jie mano. - Ištarė vos girdimai. Šį kartą tas vaikigalis nieko nebepasakė jos adresu. Matyt todėl, kad susirado kitą žaidimą. Pagalvojo. O gal tik todėl, kad čia yra Alanas. Bet paskui negalėjo tylėti.
- Kaip drįsti? - Piktai žybtelėjo į jį akimis. Šį kartą balsas suskambo kur kas tvirčiau.
- Esi kvailas susireikšminęs berniūkštis.
- O tu pasirodo turi balsą ar ne? - Vyptelėjo jai.
- Ar tam, kad pradėtum pykti reikia įžeisti ką kitą? Vadinasi Galėtum apsiginti jei panorėtum. - Šį kartą neatsakė nieko. Nusisuko nuo jo. Noriu, kad jis išnyktų. Galvojo.
- Ei,
- Atstok. - Taigi jis vėl paliko ją ramybėje. Pratęsė pokalbį su Kaja. Gruodė manė, kad ji nesupras dėl ko išvis kilo šitas ginčas. Ir Gruodė norėjo, kad ji niekada nesužinotų tų dalykų. Kad nežinotų apie kai kuriuos susireikšminusius burtininkus.
- Teisingai. Galėtum traukti į mokyklą. - Paantrino ji Alanui.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 27, 2023, 08:21:36 pm
- Nežinau tokios šalies, - gūžtelėjo pečiais grifė. - Nesąmonė, jei negauni dvigubų dovanų, - susiraukė. - Tikrai turėtų būti dvigubos! - kalbėjo su Gruode. - Aš Kaja, - žvaliai atsakė mergaitė.
Jai šis šurmulys visai patiko, tik kad Milanas atrodė baisokas. Nelabai geras.
- Kas? - paklausė. - Kas taip galėtų kalbėti? - susidomėjo vienuolikmetė, kai Alanas pertraukė Milaną. - Įgimta kalba? - išpūtė akis. - Tikrai nemeluoji? Oho, tai tu tada talentingas! Ir mėgsti madą! Taip, bendrajame kambaryje aš tau parodysiu savo nagų lakų, lūpų blizgesių kolekcijas ir papuošalus! O tu mokykloje turi plaukų dažų?
Kaja matė, kad Gruodė ir Milanas yra priešai. Ir Gruodė, ir Alanas norėjo, jog tamsiaplaukis išeitų, bet pirmakursei buvo įdomu tai, ką jis kalbėjo.
- Na, papasakok. Ir kur tas kambarys yra? - paklausė. - Beje. Tu, kaip supratau, mada nesidomi. Bet tavo tėvai turbūt domisi? Ar žinojai, kad Milanas yra mados sostinė? Aš noriu susipažinti su tavo tėvais!
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Balandžio 27, 2023, 10:42:53 pm
Milanas galutinai pasiekė savo tikslą. Alanas nusprendė, kad į bendrąjį kambarį nekiš nosies.
- Tiesiog laukiu nesulaukiu. O dažų aišku neturiu. Man užtenka magijos, kad pakeisčiau plaukų spalvą. - Sumurmėjo. Lestreindžą pervėrė žudančiu žvilgsniu. Jis Alanui nusišypsojo.
- Tai tikra ir įgimta. Taip jau nutiko ir tiek. Kad moku tą kalbą. - Tie aiškinimai jam pradėjo įkyrėti. Kaip jam seniau užteko kantrybės terliotis su mažiais?
- Nesvarbu Kaja. Verčiau tu neklausyk ką tas Milanas kalba.
- Kodėl? Jaučiuosi tiesiog spaudžiamas iš dviejų pusių. Leisk man pasiplepėti su mažąja mieląja Kaja. Taigi Kaja. Aš madomis nesidomiu. - Alanas atsiduso. Norėjo išeiti, bet truputį baiminosi kas būtų, jei Milas liktų vienas ir prišnekėtų dar daugiau nesąmonių.
- Mano gerbiamieji tėvai žinok irgi. Ir susipažinti jums nereiktų. Nemanau, kad ta pažintis išeitų į gerą. Bet nesiplėskim šia tema. Aš tau žadėjau istoriją ar ne? Tai va. Kol tas nuoboda manęs nenutraukė... - Reikėjo man vienam susirasti Gruodę. Pamanė Alanas.
- Vieną kartą, keturi mokyklos įkūrėjai susivaidijo. Nesvarbu dabar kodėl, bet esmė buvo tokia, kad vienas iš jų nutarė išeiti iš darbo ir palikti mokyklą. Jis mokėjo gyvačių kalba. Va, kaip šitas nuoboda. Matai vienas iš šios mokyklos įkūrėjų yra tolimas Alano protėvis. Todėl jis turi šią dovaną.
- Koks tu iškalbingas drauguži.
- Tai aišku. Patylėk Alanai. To žmogaus vardas buvo Salazaras Klastuolis. Ir prieš išeidamas iš mokyklos jis pastatė menę požemiuose. O ten apgyvendino gyvačių karalių basiliską. Kuris gali nužudyti žvilgsniu. Ir žinoma nuodais. Kambarį atverti gali tik žmogus mokantis gyvačių kalbą. Į tą kambarį galima patekti per vieną mergaičių tualetą. Gal ten buvai? Ten vaidenasi tokia liūdna mergaitė. Tos gyvatės auka. Ilgus metus gyvačių karalius ten gyveno ir kelis kartus buvo paleistas. Bet radosi toks burtininkas, kuris išsiaiškino kambario paslaptį ir tą pabaisą nudobė pasinaudodamas stebuklingu Grifo kardu. Dabar tas kambarys tuščias.
- Visai ne. - Netyčia leptelęjo Alanas ir pasigailėjo, kad tai pasakė.
- Buvai ten?
- Taip. - Liūdnai pasakė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 27, 2023, 10:52:52 pm
- Jei įdomu, tai gali apie tą šalį pasiskaityti. - Pasakė.
- Bet man nereikia daug daiktų. Man patinka laikas, kurį leidžiam tą dieną su tėvais ir sesute. - Gruodė matė, kad Alanas nėra patenkintas tuo, kas jo laukė bendrajame kambaryje. Jei Milanas būtų jos draugas, tai gal ir pasijuoktų su juo kartu iš šito. Bet dabar.
- Ne, nežinojau, kad Milanas yra madų sostinė. Man tai niekada nerūpėjo. - Pasakė Klastuolis. O paskui ėmė pasakoti tą kvailą istoriją. Keista, bet nutylėjo priežastį dėl kurios tas kambarys išties buvo įrengtas.
- Ten buvai? O kas ten yra? - Gruodė pajuto artėjant mažutę baimę. Nejau dar viena baisi gyvatė? Nejau tas kambarys dar turi kokių paslapčių? Galvojo.
- Kodėl niekada nepasakojai? Kada ten buvai? - Klausinėti pradėjo ir Milanas. Gruodė ir norėjo ir nenorėjo to žinoti. Jei ten kas ir yra, tai juk turbūt uždarytas. Taigi ji nenorėjo dėl to sukti sau galvos.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 28, 2023, 10:29:56 am
- Nesąmonė, - pasakė Kaja. - Tiesiog imi, mosteli ta lazdele ir pasikeičia plaukų spalva? Na, tai parodyk. Pasikeisk dabar į mėlyną. O dėl kalbos. Nežinau. Jeigu yra kalba, tai turi būti ir galimybė išmokti. O tai kuo dirba tavo tėvai? - paklausė Milano.
Grifė klausėsi tamsiaplaukio kalbos nerodydama veide jokių emocijų.
- Aš pasakomis netikiu, - tarė ji. - Gal ir egzistuoja įvairios legendos, bet tai nebūna tiesa, - gūžtelėjo pečiais.
Gruodė pasiūlė Kajai pasidomėti apie tą šalį, bet vienuolikmetė neketino to daryti. Nebuvo taip jau įdomu. O kai visi ėmė kalbėti apie kambarį ir rodė susidomėjimą, pirmakursė susiraukė.
- Jau šitaip manęs neapgausit, - pasakė. - Gal susitarėt pasijuokti iš manęs? Tikriausiai ir ta tavo gyvatė, - pažiūrėjo į Alaną, - vis dėlto yra žaislinė.
Kaja ėmė abejoti viskuo, ką vyresnėliai kalbėjo. Nežinojo, kur tiesa, o kur melas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Balandžio 30, 2023, 12:29:15 am
Alanas vyptelėjo, išsitraukė lazdelę ir mostelėjo. Plaukai tapo mėlyni. Paskui mostelėjo dar kartą ir jie pasidarė violetiniai kaip Erkos. Tada trečią sykį. Plaukai nusidažė geltonai. Bet tai nebuvo pabaiga. Jis ėmėsi transfigūravimo. Įsižiūrėjo į Kają, kad geriau įsidėmėtų ir įsivaizduotų jos bruožus. Alanui nereikėjo garsiai tarti burtažodžių, kad imtų keistis ir jo veidas. Ir po kokių penkių minučių Senkleris pasidarė panašus į Kają. Plaukai ir veidas.
- Na? Ir kaip tau? - Paklausė. Tada vėl teko burti, kad pasidarytų panašus į save.
- Po galais, tai ko tas Auris tau aiškina, kad nesimokai?
- Ką aš žinau Milai? - Alanas žinoma žinojo kodėl Auris jam aiškina. Tuos burtažodžius, kuriuos dabar naudojo pasikeitimui buvo seniai išmokęs, juk seniau daug skaitė. Bet buvo daug kitų formulių, kurių jis nežinojo. Gal Alanas ir turėjo išlaikyti praktinę egzamino dalį. Bet jis nebesimokė kerų ir vis naujų transfigūracijos formulių. Taigi teorija atrodė silpnokai.
- Ta kalba. Nežinau kaip paaiškinti. Jos neužrašysi. Kalbas, kurias galima užrašyti galima ir išmokti. O šios taip paprastai neužrašysi. Juk girdėjai kaip ji skamba ar ne? Tai įgimtas dalykas. Kaip pavyzdžiui aiškiaregystė ar kas panašaus. - Bandė paaiškinti.
- Mano tėvai niekur nedirba. Mano giminė sena kaip pasaulis, pas mus banko saugykloje pilna pinigų. Ir kitų brangių daiktų. Mano tėvų neprileidžia prie rimtų pareigų. Tarkim darbo magijos ministerijoje. Todėl jie užsispyrė ir išvis niekur nedirba. Tai kvaila, bet taip yra. - Šį kartą Milanas atrodė gana rimtai. Kalbėjo visai kitokiu tonu nei visuomet. Alanui visada būdavo įdomu paklausyti apie jo šeimos kasdienybę. Nors pats irgi priklausė senai šeimai, bet ne tokiai ryškiai. Ne tokiai fanatiškai galbūt taip reiktų tai įvardinti. Maniškiai aišku labai mėgsta tą savo kraujo grynumą. Bet bent jau Voldžio portretų neturi. Pamanė dabar jis. Nebent aš to nežinau.
- Jeigu tu pasiskaitytum šiuolaikinę magijos istoriją, tai žinotum, kad tai tiesa. Nes ten aprašyta kaip mano minėtas burtininkas nudobė basiliską. - Milo balsas vėl grįžo į smagias gaideles.
- Tai ne pasakėlė. O tikrovė. Nagi Alanai, papasakok ką ten matei?
- Nieko. Ten yra sena Klastuolio statula. Užkerėta. Mes su ja susipykom. Nenoriu nei prisimint. Buvau ten su... Su Dori. Labai seniai.
- O gal galėtume ten kada nusileisti?
- Gali leistis. Galiu tau atidaryti duris jei nori. Aš ten neisiu. - Ne. Jis ten neketino nei kojos kelti. O kam? Kad prisimintų tuos pirmus pažinties metus su Dori? Užteko jau to, kad visa mokykla buvo kupina prisiminimų.
- Taip neįdomu. - Tarstelėjo Milanas, bet daugiau nieko nesakė.
- Tikra ta mano gyvatė. Kam man tau meluoti?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Balandžio 30, 2023, 12:39:42 am
Gruodė stebėjo ką išdarinėjo Alanas. Ji žinojo, kad niekada nedrįstų pati to imtis. Nebent su multi sulčių eliksyru. Atrodė jai visa tai įspūdingai.
- O kodėl tavo tėvų niekur neprileidžia? - Gruodę užliūliavo gana taikus bendravimas. Na kiek tai buvo įmanoma ir ji išdrįso jo paklausti.
- Ai, buvo ten visokių praeities istorijų. - Trumpai atsakė Milanas. Buvo keista, kad atsakė. Pasidarė tik įdomiau. Ji bandė prisiminti kokia jo pavardė. Smagiausia atrodė tai, kad tų burtininkų, kurių magija ėjo iš kartos į kartą nebuvo tiek ir daug. Ir apie kai kuriuos juk rašė knygose. Taigi ji galėtų viską sužinoti.
Rimeikaitei palengvėjo, kad kambaryje riogso tik sena statula. Ji juk niekur neturėtų iškeliauti ar ne? Taigi ne baisi gyvatė. Norėjosi daugiau sužinoti apie tą nutikimą. Bet neklausė. Žinojo, kad Alanas nenorės pasakoti.
- Paslapčių kambarys tikrai tikras Kaja. Apie jį prirašyta knygose. Ir jis yra. Aš tau tikrai nemeluočiau. - Patikino ją Varnė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Balandžio 30, 2023, 08:10:02 am
Kajai buvo sunku patikėti savo akimis. Nes tas vaikinas, Alanas, pakeitė savo plaukų spalvą į mėlyną, paskui į violetinę ir dar geltoną. Mergaitė žiūrėjo išpūtusi akis. Bet po akimirkos pradėjo keistis ir Alano veidas. Šitas dalykas ėmė gąsdinti Kają. O kai ji pamatė, jog Alano veidas ir plaukai atrodo beveik taip, kaip pačios Kajos, vienuolikmetė suklykė ir užsidengė akis.
- Kas tai? Kas čia per nesąmonė? Nedaryk taip! Taip negalima! Man nepatinka šitas pasaulis! Juk tokiu būdu galima apsimesti kuo nors kitu ir pridaryti negerų dalykų! Auris? - grifė sukluso. - Ar transfigūfacijos profesorius? Jis labai geras, jis pataiso mano... - mergaitė užtilo. Nenorėjo, kad vyresnėliai sužinotų, jog Kaja užsiima su žaisliniu triušiu. - Vis pataiso mano vieną daiktą, - užbaigė sakinį.
Taigi, Milanas yra iš turtingos šeimos. Tačiau jo tėvai, kaip mergaitė suprato, niekur nedirbo. Buvo įdomu sužinoti, kuo dirbo Milano proseneliai ar seneliai, iš kur burtininkai gauna turtus.
- O kuo dirbo tavo giminaičiai, jog prikaupė daug turto? - paklausė vienuolikmetė. - Pavyzdžiui, mano tėtis turi savo verslą, o mama yra modelis, todėl jie turi daug pinigų, kuriuos paliks man, - pasigyrė.
Tas kažkoks kambarys nelabai domino Kajos, nors kitiems, regis, jis buvo itin įdomus.
- Na, tegul sau ir būna tas kambarys. Tegul būna ir kalbančios gyvatės. Kas man, - atsainiai pasakė.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Gegužės 04, 2023, 06:29:37 pm
Alaną tikrai nustebino tokia reakcija. Net pasigailėjo kiek. Bet nepuolė to rodyti. Ne, jam visai tas pats, kad išgąsdino tą mažę. Ar tikrai? Taip. Piktai pasakė savo mintims.
- Nu va... Išgąsdinai Mažąją Kają. Nesijaudink, ne visi burtininkai taip gali. Vieni todėl, kad trūksta gabumų. O kiti todėl, kad turi smegenų savo galvose ir nenaudoja tokios drastiškos transfigūracijos.
- O tu kuriai kategorijai priklausai? - Nusivaipė Senkleris.
- Tu manai, kad aš taip negaliu? - Jo akys žybtelėjo. Ir rankoje tuojau pat atsirado lazdelė. Po kelių minučių čia jau stovėjo Alano antrininkas. Milas dar išsibūrė veidrodėlį ir į jį žvilgtelėjo.
- Aš gražesnis. Žali plaukai tau netinka.
- Kas klausia tavo nuomonės?
- Kaip sakai gal nueikim kada taip į kokią pamoką? Kaip manai ką pasakytų koks profesorius, jei jo pamokoje išdygtų toks duetas?
- Dar ko... - Užsiginčyję vaikinai regis visai pamiršo visus jiems užduotus klausimus. Pagaliau Milanas atsikerėjo. Ir paklausė.
- Ką ten sakei pataiso Auris? Koks daiktas taip dažnai sulūžta, kad jį reiktų nuolatos taisyti?
- Taip, tas pats transfigūracijos mokytojas. Sutariat? - Pasidomėjo Senkleris. - Jis mano pusbrolis. Ir tai užknisa. Nes kišasi kur nereikia.
- Ai, kuo jie tik nedirbo. Aš ir pats nežinau iš kur tie daiktai. Mano giminės dalis į Angliją atsibeldė jau labai seniai. Jau prieš daug šimtmečių. Ir ką veikė, kad prikauptų tokią saugyklą nesidomėjau. Aš pats gimiau Paryžiuje. Bet tėvai nutarė, kad turiu būtinai mokytis šioje mokykloje ir mes persikraustėm į Londoną. Prancūzijoje irgi yra kita dalis sukauptų daiktų ar pinigų. O šiaip man tas pats. Noriu išvis kuo greičiau nuo jų pabėgti. Keisti jie... Labai keisti žmonės.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 04, 2023, 06:41:43 pm
Kol jie toliau išsidirbinėjo Gruodė ėmėsi kalbėtis su Kaja.
- Tai sunki transfigūracija. Galima taip prisidirbti, bekeičiant savo išvaizdą. Pakeisti plaukų spalvą ar ką paprasto ne taip sunku. Bet veidą... Žinai, tu žinoma teisi. Taip pasivertus kuo kitu galima rimtai kam pakenkti. Bet yra būdų, kad išsiaiškintum tokius dalykus. Tarkim, jei taip pasivertęs kuo kitu. Ar išgėręs tam tikro eliksyro, kuris keičia išvaizdą eitum plėšti burtininkų banko. Tai nepavyktų. Nes saugyklas saugo stebuklingas krioklys. Kuris nuplaus visus kerus. Čia jau aišku senesnes saugyklas saugo toks dalykas. Bet ir šiaip galima žinoti kas yra tikras žmogus. Kerai išblunka per laiką. Eliksyro veikimas galios tik valandą. Be to burtininką galima atskirti pagal burtų lazdelę. Arba jau jį sugavus duoti išgerti tiesos eliksyro. - Pagaliau jie liovėsi.
- Koks skirtumas ką ten pataiso Auris. - Pasakė ji. Manydama, kad tai galėtų būti koks daiktelis pasiimtas iš žiobariško pasaulio.
- Nekalbėk taip. - Pasakė ji Alanui. Milano pasakojimas sudomino. Bet ji nenorėjo daugiau bandyti laimės jį kalbindama.
- Teisingai. Tegul sau tas kambarys stovi ir tiek. Jis jau vis tiek niekam negali pakenkti. Ir laikui einant bus pamirštas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Gegužės 10, 2023, 12:12:01 pm
- Joks, - piktai atsakė pirmakursė Milanui. Tikrai neketino jam pasakoti apie Maiką. - Auris yra pats geriausias profesorius! - dabar jau entuziastingai sušuko. - Tau pasisekė, jeigu jis tavo pusbrolis! Jis labai labai geras! Paryžiuje? - pažiūrėjo į Milaną. - O matei kada nors Eifelio bokštą? Mano mama prie jo darėsi fotosesiją, - pasigyrė. - Tačiau aš ten nebuvau. Sakė, kad vaikams negalima. Mane paliko su aukle, bet aš viską mačiau instagrame.
Vienuolikmetė nesuprato, kuo Milano tėvai keisti. Jeigu jie turi daug turto, vadinasi, yra šaunūs. Taip apie žmones sakydavo Kajos tėtis.
Šviesiaplaukė išklausė to, ką kalbėjo Gruodė.
- Viskas skamba labai jau painiai, - prabilo. - Pas mus viskas paprasčiau. Na, pas žiobarus.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Gegužės 15, 2023, 07:11:54 pm
- Nepyk, man šiaip įdomu. - Tarstelėjo Milas.
- Jau tik nereikia žarstyti tokių komplimentų. Nebuvo toks geras, kai mes vakar vakare sukeitėm jo burtų lazdelę su ta netikra iš pokštų krautuvės. Pameni kaip niršo Alanai? - Nusivaipė Klastuolis.
- Aha. Vijosi mus per pusę mokyklos norėdamas atgauti tikrą lazdelę.
- žinos kaip skaityti moralus.
- Būtent. - Vakar Auris juos pasikvietė pokalbiui dėl to, kad abu užkerėjo Eriką Briusterį staigaus išpanpinimo kerais ir paleido skraidyti po mokyklos kiemą. Kol Alanas ir Milanas sėdėjo jo kabinete Auris buvo kažkur trumpam pakviestas. Alanas nesigilino kur. Taigi tuo metu, kai jie kelioms minutėms liko kabinete vieni Alanas paėmė tikrą Aurio lazdelę nuo stalo. O milas padėjo netikrą.
- Visai nepasisekė. Nieko gero, kai tave amžiais prižiūri pusbrolis ir aiškina ką ir kaip daryti.
- Taip mačiau. Ir buvau į jį užkilęs. O kodėl negalima? Negalima prie bokšto ar negalima į foto sesiją? O kas tas instagramas?
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 15, 2023, 07:21:14 pm
- Jei nedarytum nesąmonių, tai Auris tau nieko ir nesakytų. Kai susidėjai su šituo... - Ji nutilo. Pabūgusi Milo.
- Tęsk. Kas tau nepatinka? - Ji pastebėjo kaip žybtelėjo Klastuolio akys.
- Tu man nepatinki. Jau seniai sakiau. - Visgi pratarė.
- Kaip smagu, kad mudu sieja abipusis jausmas. - Ji piktai nusisuko nuo jo. Neketindama tęsti to kvailo pokalbio.
- Tau taip atrodo, nes dar gerai nepažįsti magijos pasaulio. - Pasakė dabar jau Kajai.
Gruodė galvojo, kad reiktų jau eiti į mokyklą. Darėsi vėsoka. Šiandien paskraidyti jau tikrai neišeis. Taigi nutarė, kad kai grįš į mokyklą įsitaisys kur nors su knyga ir paskaitys. Šiuo metu buvo įnikusi į knygą pavadinimu Kaulų miestas. Buvo pasiėmusi ją iš namų. Turėjo visas tris tos serijos knygas lietuvių kalba. Jas buvo atsiuntę seneliai dar per vasaros atostogas.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Gegužės 23, 2023, 04:53:48 pm
- Sukeitėt profesoriaus burtų lazdelę su netikra? - išpūtė akis. - Oho. Aš taip nedrįsčiau. Nors, jeigu koks nors profesorius būtų mano giminaitis, galbūt atrodytų kitaip, - susimąstė. - Bet transfigūracijos profesorius yra tikrai pats geriausias! - laikėsi savo. - Mano mama ir tėtis labai daug dirba. Tą kartą mama buvo išvykusi būtent darbo reikalais, na, į tą fotosesiją. Ir aš dėl to negalėjau važiuoti kartu. Man į mamos darbą negalima, nes aš ten tik maišyčiausi, man mama taip sakė. Tėvams reikia uždirbti daug pinigų. Jeigu nežinai, kas yra instagramas, tai neturi gyvenimo, - atsiduso. - Aš tau tikrai nepaaiškinsiu.
Kaja nei neįsivaizdavo, kaip galima nežinoti tokio dalyko. O netrukus Gruodė ir Milanas ėmė ginčytis. Mergaitė matė, jog jie abu vienas kitam labai nepatinka.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Alanas Senkleris Gegužės 28, 2023, 08:29:18 pm
- Aha sukeitėm ir kai jis palietė savo burtų lazdelę ji virto guminiu žaisliuku. - Pasakė Alanas. - O tada mes pabėgom iš jo kabineto o jis dūmė paskui mosuodamas tuo žaislu ir reikalaudamas lazdelės. Tai smagiai pasivaikėm po pilį. - Džiugiai pratęsė Milanas.
- Dar ir kaip turiu. Šimtą metų gyvenau be to kvailo kažkokio instagramo ir man jo netrūksta. O gaila, kad nematei Eifelio bokšto ir negalėjai ten užkilti. Gal kada pavyks. Gal einam Alanai? O tai dar pavirsiu vaivorykščių spiečiumi nuo tokių komplimentų tavo pusbrolio pusėn.
- Nusišneki kaip visada. Bet bent jau pagaliau padarei gerą sprendimą. Dingstam. - Alanas atsikėlė nuo žemės, ant kurios vėl sėdėjo. Voverė tupėjo ant peties. Jis pamojo ir nuo medžio pas vaikiną atskriejo Horas.
- Buvo baisiai miela paplepėti mažoji Kaja. Ate. Ir tikiuosi, kad judu su Alanu atrasite bendros kalbos apie mados suvažiavimus.
- Eik tik. Iki Kaja, Gruode. - Alanas spėriai pasileido pilies pusėn. Sakalas nuskriejo paskui. Milanas žingsniavo šalia jo bei dar atsisuko ir pamojo Kajai. Ir galop abu paliko tą vietą.
- Buvo būtina taip kliedėti?
- Aišku drauguži. Nereikėjo manęs įmesti į vandenį.
- Kam lendi prie Gruodės?
- Šiaip.
- Palik ją ramybėj. Aš rimtai.
- Nesinervink. - Šnekėjosi toldami nuo ežero.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Gruodė Rimeikaitė Gegužės 28, 2023, 08:38:10 pm
Alanas krėtė kvailystes susidėjęs su tuo Klastuoliu. Bet daugiau ji nusprendė apie tai nekalbėti. Bent jau tol, kol tas berniūkštis yra su juo. Ir pagaliau jie regis nutarė išeiti.
- Iki Alanai. - Pasakė jam. Ir jie išėjo.
Gruodė irgi jau norėjo eiti. Gal dar reikės užsukti virtuvėn ir paprašyti, kad Elfai padarytų kakavos. Didelį ir gražų puodelį skanios kakavos. Dar jie aišku duos kokių skanių pyragėlių. Ji užsisvajojo apie jaukų laukiantį vakarą. Pasiims knygą ir susiradusi kokią mielą vietelę paskaitys. Kur būtų galima nueiti? Gal į tą keistą kambarį su židiniu. O taip. Ten ir trauksiu. Kai paimsiu kakavos ir knygą.
- Žinai, buvo malonu susipažinti. Bet manau, kad jau eisiu. Jei kada norėsi ko paklausti ar reikės pagalbos sakyk. - Šyptelėjo pirmakursiai mergaitei. Gruodė truputį jai pavydėjo to, kad Kaja turi dar tiek laiko čia. Pati ji kiek baiminosi taip greit bėgančio laiko ir žinojimo, kad mokykloje jau liko mažai. Ateitis atrodė miglota ir baugino.
- Tai ką, iki pasimatymo. - Atsisveikino. Atsistojo ir patraukė į pilį.
Antraštė: Ats: Prie pat kranto esantis suoliukas
Parašė: Kaja Adams Gegužės 31, 2023, 10:22:23 am
Kaja susinervino išgirdusi, jog Milanas instagramą pavadino kvailu. Pats tu kvailas, pasakė sau mintyse, bet garsiai, žinoma, to ištarti nedrįso.
Netikėtas susitikimas baigėsi. Visi trys mokiniai, su kuriais mergaitė susipažino šiandien, išėjo. Grifė su jais atsisveikino. Ant suoliuko gulėjo pirmakursės žurnalai, tačiau jų vartyti jau kažkaip nesinorėjo. Kaja jautėsi kupina įspūdžių ir buvo apie ką galvoti. Galvojo ji apie Gruodę ir apie tai, kad ji mėgsta skaityti, apie tai, jog ji nesutaria su Milanu. Apie susikalbėjimą su gyvatėmis ir žalius Alano plaukus.
Nusprendusi, kad ir vienuolikmetei reikėtų eiti į pilį, ji susirinko visus savo žurnalus ir patraukė jos link. Pirmiausia eis pavalgyti, o paskui bendrajame kambaryje susiras Alaną, jog rimtai galėtų paklausinėti apie madą. Galbūt be draugų jis nesigėdys šios temos, nes Kajai tai išties įdomu.