Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Viviane De La Feunte Balandžio 14, 2017, 02:35:16 pm

Antraštė: Sūpynės
Parašė: Viviane De La Feunte Balandžio 14, 2017, 02:35:16 pm
Dar visai nesenai čia atsiradusios medinės, jaukios sūpynės tik ir kvietė kiekvieną pasisupti. Aplinkui šias sūpynes žaliuoja minkšta ir žalia žolyte, ant kurios visada galima prisėsti ar ramiai pagulėti. Šiltomis dienomis tekdavo palaukti savo eilės, šaltomis dienomis jos vienišos kiurksodavo ir liūdnai žvelgdavo į ežerą priešais. O koks čia vaizdas supantis. Žvelgi į skaidrų ežero vandenuką ir net širdelėj gerą pasidaro. Pasuki galvą į šoną ir tave bauginančiai pasitinka uždraustasis miškas, į kitą šoną jaukiomis švieselėmis žybsinti Hogvartso pilis. Manau nei vienas nesuklystų pavadinęs šias sūpynes, jaukiausia vieta prie ežero. Šios medinukės, tiek daug mačiusios, skausmo, ašarų, juoko ir pro kraštus besipilančio džiaugsmo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Viviane De La Feunte Balandžio 14, 2017, 02:47:54 pm
Viviane su lengva žiobariška striukele išdulkėjo iš mokyklos. Ji lėtai žingsniavo ir žvalgėsi norėdama akimis aprėpti visą kas čia yra. Šypsodamasi ir džiaugdamasi augalija (susipažinkite su gamtos mylėtoja nr. 1) aplinkui ji negalėjo patikėti, kad yra čia ir dabar. Jai visa tai atrodė kaip nuostabus sapnas iš kurio ji nenorėjo pabusti. Beeidama ir skindama nematytas gėles (kad galėtų jas išdžiovinti ir įklijuoti į savo gamtos dienoraštį) mergaitė pastebėjo sūpynes. Iš tolo nebūtum jų pamatęs, bet kadangi mažoji Vivi manė, kad prie ežero bus daugiau nepažįstamųjų gamtos gėrybių (kurias būtų galima išdžiovinti) ji būtent ten ir ėjo. Sūpynės buvo paprastutės, mėdinukės, bet tarytum kvietė prisėsti ir praleisti visą dieną čia.
-Incroyable!-laimės šūksnis paliko prancūzaitės lūpas jai palietus mikštutę žolę šalia sūpynių.
Nieko nelaukusi Viviane užšoko ant sūpynių ir ėmė lankstyti kojas. Apsidairiusi išsižiojo. Vue imprenable! Išties aplinkui buvo įstabiai gražu ir  šviesiaplaukė dabar tikrai nenorėjo pabusti iš šio nerealaus sapno. Kišenėje jausdama priskintas žoles mergaitė jautės palaimą ir užsimerkė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 14, 2017, 04:01:09 pm
Šiandien Lisette nusprendė nelaukti vakaro ir prie ežero pakrantės nužingsniavo iškart po pietų. Taip, tikrai keista... Dar keisčiau tai, kad buvo visai nepasidažius ir net sušukuotais plaukais bei nevilkėjo savo pižamos. Šį kartą rausvaplaukė buvo užsidėjusi paprasčiausius žiobariškus džinsus, kažkokią, kiek suglamžytą baltą maikutę bei rausvą rožinį paltuką su derančiais batais. Pastaruoju metu vis rečiau ir rečiau galėjai išvysti trečiakursę tokią tvarkingą (na, pamirškim tą maikutę), juk būna susivėlus, betkaip apsirengus (na, svarbu apsirengus) ir būtinai padažytomis blakstienomis. Ši diena buvo keista ir tuo, kad Lis buvo itin draugiškai nusiteikus, nors ir nebuvo labai laiminga. Ji net buvo pamiršus, kad gali apsieiti ir be sarkazmo ar šiaip kokių nemalonių replikų aplinkiniams. Tačiau, ko gero, visa šitai bus todėl, kad šiandien rausvaplaukė nebuvo itin linksma ir energinga. Anaiptol. Ji vaikštinėjo ežero pakrante nuleidusi nosį, nors įprastai ji negali atitraukti savo mėlynų akių žvilgsnio nuo ežerą supančios aplinkos. Žinoma, šis keistas Klastūnyno atstovės elgesys turi priežastį - ji pasiilgo savo namų ir šeimos. Ne, ne namų Anglijoje. Labiausiai mergaitė ilgėjosi namų Prancūzijoje, į kuriuos, tikriausiai, greit negrįš (jei išvis grįš). Ji puikiai prisimena aplinką: sūpynės, vynuogynai, arklidės... Lisette giliai atsiduso, o jos mėlynose akyse kaupėsi ašaros (ko gero, dėl šios priežasties, juodas akių tušas šįryt taip ir liko nepaliestas). Visus trylikametės apmąstymus nutraukė iš kažkur atsklidę prancūziški žodžiai. Žinoma, Lis manė, kad jai tiesiog pasivaideno, tačiau ilgesio dėka visgi nusprendė pasisukti ten, iš kur rausvaplaukės ausis pasiekė seniai negirdėti garsai. Klastuolė buvo maloniai nustebinta, kai ten pamatė šviesiaplaukę smulkaus sudėjimo mergaitę. Lis, kiek sudvejojusi, visgi nusprendė prieiti arčiau, juk nebūtų pirmas kartas, kai trylikametė visai netikėtai su kažkuo susitinka, o vėliau tampa puikiais draugais, o čia dar, galimai, suposi prancūzaitė. Trečiakursė nedrąsiai priėjo arčiau ir žvelgė tiesiai į mėlynas nepažįstamosios akis. Lisette galėjo prisiekti, kad šios akys jai buvo pažįstamos, tačiau niekaip negalėjo prisiminti kur. Taip, rausvaplaukė, ko gero, atrodė be galo keistai šitaip vėpsodama į šviesiaplaukę. Laimei, ji ir pati tai suprato, tad nieko nelaukusi pasisveikino:
-Salut,- klastuolė nedrąsiai šyptelėjo, tikėdamasi, kad būtent ši šviesių plaukų savininkė prieš keletą minučių kalbėjo rausvaplaukės gimtąja kalba.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Viviane De La Feunte Balandžio 14, 2017, 04:44:30 pm
Iš kažkur išdygusi rausvaplaukė spoksojo tiesiai į Viviane. Mergaitė netrukus atpažino šią personą kuri stovėjo priešais. Oh mon Dieu!-net žagtelėjo pirmakursė.
-Bonjour, mon cher ami,-Vivi veidą papuošė šypsena.- Dar nepamiršai Prancūzijos ir Prancūzų kalbos?
Šviesiaplaukė stryktelėjo nuo sūpynių ir šoko senai draugei ant kaklo. Tauriai pakštelėjusi jai skruostan atsitraukė ir vėl klestelėjo ant sūpuoklių. Nužvelgusi taip seniai matytą, bet dar vis labai brangų žmogiuką, aiktelėjo.
-Oh tie tavo cheveux roses kaip visada splendides!-negalėjo atsigrožėti prancūzaitė.-Lissete, mon ami, kaip tu laikaisi?
Vivi akcentas veržėsi per kraštus taip pat kaip ir jos laimė pamačius vaikystės draugę.
-Kad tu žinotum kaip France tavęs ilgisi!-atsiduso šviesiaplaukė.-Je ai tiek daug tau papasakoti, Lissete! Kodėl gi mums neapėjus šio impressionnant ežero? Arba kodėl tau neprisėdus ant šios super duveteux žolės? Ji visai kitokia negu à la maison,-šyptelėjo mergaitė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Lisette la Claire Balandžio 14, 2017, 11:06:58 pm
Rodos, Lisette nekyldo pamaniusi, kad priešais esanti šviesiaplaukė jau yra kažkur matyta. Tačiau kur? Panašu, kad ant sūpynių esanti persona puikiai prisimena rausvaplaukę.
-Na, ne, nepamiršau,- kiek suglumusi atsakė klastuolė, užsikišdama rausvą plaukų sruogą už ausies,- o tu? Na taip, tiesiog puiku, Lis. Ji net kalba su aiškiu prancūzišku akcentu ir taip akivaizdu, kad prisimena tiek Prancūziją, tiek prancūzų kalbą,- Lisette kiek supyko ant savęs, tačiau tai greit baigėsi, mat šviesiaplaukė užsikabino trylikametei ant kaklo ir net pakštelėjo į žandą. Štai ties šia vieta Lisette viską puikiai prisiminė ir nieko nelaukusi stipriai apkabino draugę.
-Vivi!- trečiakursė taip stipriai spaudė Viviane, kad net, rodės, tuoj perspaus ją, tad kiek sušvelnino savo apkabinimą, žinoma, visiškai nepaleisdama draugės,- Tu m'as manqué!- Klastūnyno atstovė jautėsi keistai, juk prancūzų kalba jos gyvenime pastaruoju metu buvo toks retas dalykas. Net ir šeimoje prancūzų kalba buvo beveik nenaudojama vien tam, kad rausvaplaukei ir jos jaunėlei sesutei būtų nesunku adaptuotis tarp anglakalbių.
-Merci merci!- šyptelėjo. Lisette jautėsi it žuvis vandeny, kalbėdama savo gimtąja kalba. Trylikametei net ėmė atrodyti, kad sugrįžta jos prancūziškas akcentas, kurio vos prieš porą metų mergaitė taip stengėsi nusikratyti.
-Je vais bien! Et toi, brangioji?- Klastūnyno atstovė nenustygo vietoje. Šios dienos pradžia buvo be galo sušikta, tačiau dabar atrodė, jog trylikametės laimingesne šiuo metu nič niekas negalėtų padaryti.
-Moi aussi ilgiuosi France,- Iš rausvaplaukės veido niekaip nedingo šypsena, atrodė, kad net galėtų iš tos laimės įšokti į ežerą ar išskristi į Marsą,- Aš aussi turiu tau tiek raconter,- trylikametė dar kartą apkabino Viviane, tačiau šįkart paleido kur kas greičiau. Matant šviesiaplaukę, Lisettes galvoje susidarė vaikystės vaizdas, kai mergaitės kartu žaidžia ir krečia įvairias išdaigas...
-Žolė à la maison daug malonesnė,- kiek nusiminė Klastūnyno atstovė,- si tu pasislinktum šiek tiek į šoną, je pouvais atsisėsti šalia,- sukikeno trylikametė, ranka perbraukdama per savo rausvus plaukus.
-Pourqoi tu nesimokai à Beauxbatons?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Viviane De La Feunte Balandžio 15, 2017, 12:21:28 pm
Priėmusi draugę ant sūpynių Viviane entuziazmas šiek tiek sumažėjo.
-Ach, Je voulais vraiment, bet kadangi ma mère ten nesimokė, o mon père mokėsi čia, ma lettre atkeliavo su kvietimu būtent ici. Mais c'est juste la théorie de la mine.
Liūdnai šyptelėjusi mergaitė pakėlė galvą:
-Mais si ma lettre serait de à Beauxbatons, je ne serais pas là.
Ji dar kartą nužvelgė draugę ir tarė:
-Oh, mon cher ami, tau reikia ko nors iš France. Je peux presque sentir que tu es presque devenu américain. Savo kambaryje turiu parfum de France,-mirktelėjo Viviane.- Ma mère m'a acheté pour moi. Mais je pense que vous en avez besoin plus que moi.
Ji meiliai apkabino savo vaikystės draugę ir nebenorėjo paleisti. Tu m'as tellement manqué, mon cher Lissete. Vivi pakėlė akis į dangų. Šis buvo ryškiai rožinis, Tout comme les cheveux de Lissete. Jaunoji prancūzaitė atsisuko į rausvaplaukę ir eilinį kartą prakalbo:
-Je souhaite que nous étions dans le même collège,-užsisavojo šviesiaplaukė.-Ensuite, nous pourrions parler toute la nuit. Ou nous pourrions passer tout le temps ensemble!-supratusi, kad visą laiką kalba prancūziškai Viviane susigėdo.-Atsiprašau, tiesiog sunku man priprasti prie tos anglais.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Alohomora Jonvabalė Balandžio 26, 2017, 11:01:38 pm
Kaip ir kas vakarą Horokrusa išėjo pasivaikščioti ir pravalyti minčių. Šiąnakt dangus buvo kaip niekada žvaigždėtas ir jaunajai grifiukei rodėsi, jog visas ežero paviršius tiesiog raibuliuoja nuo šviesos pliūpsnio. Saulė buvo jau užhorizonto, tačiau buvo vis dar šilta, nė menkiausias vėjas neužklydo prie ežero. Šiandien pakankamai anksti sutemo, buvo trečia valanda kai išėjau iš mokyklos, o dabar šešios. Pagalvojo Horokrusa. Jai atrodė keista, kad jau taip tamsu ir dangus pilnas žvaigždžių. Turbūt šiandien net gamta nori merginą paslėpti. Ji buvo dėkinga už tai ir ramiausiai žingsniavo ežero pakrante. Tyras oras skverbėsibį plaučius gydydamas žaizdas. Sielos žaizdas. Čia atvykdama Horokrusa nesitikėjo, kad bus taip sunku. Nė baisiausiame sapne nesapnavo, kad jos svajonių vietoje bus taip sunku apsiprasti ir susirasti draugų. Aplinkiniams Horokrusa atrodė įkyri, protinga mergiūkštė, niekas nei nesiteikė jos pažinti geriau. Vargšelei neliko kas daryti tik išnaudoti vienatvę savęs apmąstymams. Mintyse Horokrusa dėliojo prancūziškas eiles, kai staiga išgirdo kažką kalbant lygiai taip pačiai- Prancūzų kalba. Mergina apsidairė ir išvydo dvi figūras prie supynių. Ta vieta atrodė paslaptingai. Grifiukė pasislėpė už šalimais augančio medžio ir stebėjo dvi moteriškas figūras. Netrukus viena mergina pakeitė kitą. Atsirado antra Prancūzė ir grifiukė pasimetė. Nors augo Prancūzijoje, jos šeima buvo anglai, todėl mergina puikiai kalbėjo abejomis kalbomis. Atstumas skyręs Horokrusą nuo merginų buvo nemažas, todėl pokalbio esmės ji nesuprato, juo labiau nenorėjo kištis. Apsidairė ar merginos nežiūri jos pusėn. Ir pasitraukusi iš savo slėptuvės pasuko Hogvartso pilies link.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sam Laker Rugpjūčio 06, 2017, 09:13:06 pm
  Padaręs namų darbus, Semas paliko pilį ir patraukė link ežero. Saulė jau buvo beveik nusileidusi, pūtė silpnas vėjelis... Puikus oras pasivaikščiojimui. Perdaug nemąstydamas juodaplaukis tiesiog ėjo ežero pakrante, kol priėjo medines sūpynes.
  Sūpynės priminė senus laikus ir vaikiną užliejo vaikystės prisiminimai, Semas suprato, kaip stipriai pasiilgo tėvų, šeimos... Prisiminė, kad kiekvieną savaitgalį važiuodavo su šeima į parką, kur panašiose sūpynėse supdavo sesutę. Prisiminė net savo pačio pirmą pasisupimą, kurio metu primą kartą prasiskėlė antakį. Mama baisiai išsigando, bet pačiam jam buvo labiau juokinga, nei graudu... Tačiau dabar išties norėjosi verkti - skaudu, kai galvoji apie tai, kad tokie įvykiai niekada nepasikartos, kad tai tik laimingi prisiminimai... Kad niekada nebeapsikabinsi savo Motinos, niekada nebeužuosi jos kvapo... Niekada.
  Supdamasis Semas šiek tiek aprimo, jo mintys nuklydo kitur. Kur? Prie ežero... Tačiau ne prie šio, o prie kito. Kito - šaltesnio, tamsesnio, niūresnio. Prie to, prie kurio Frankas Stigleris beveik pasivertė į chimerą, prie to, prie kurio dėl keistų kūno pokyčių išsekęs Semas apalpo, taip ir neišsiaiškinęs, kas gi atsitiko Frankui, kuris nenorėdamas Semo išgąsdinti, sužeisti, o gal nenorėdamas jam atskleisti, kas toks iš tiesų yra, pasitaikius pirmai progai pabėgo. Prie Ežero Uždraustojo miško viduryje...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Frankas Stigleris Rugpjūčio 07, 2017, 10:13:53 pm
Frankas apsidairė. Laukė buvo ramu. Nė vieno jaunojo burtininko ar raganos. Šaunu. Jis lėtai išžengė iš pilies. Iškart pajuto temperatūros skirtumą lauke ir viduje. Mokykloje kur kas buvo vėsiau, nei išorėje. Jaunuolis nieko nelaukė, pasikasė kaklą ir pradėjo judėti pirmyn. Netikėtai pūstelėjo silpna oro srovelė, kartu atgapenusi Franko vienos nakties prisiminimus. Tą vakarą viskas atsinaujino, chimera pabudo. Frankas prarado savo kūno valdymą. Chimera iš lėto jį perėmė. Jam buvo likus tik viena išeitis. Išsmukti iš mokyklos ir sugrįžti tik tada, kai viskas praeis. Jis taip ir padarė, bet susiradęs gerą vietelę, pasijuto stebimas. Atsigręžęs išvydo vaikiną, kuris bėgo jam pagelbėti, apsaugoti nuo jo augintinio. Frankas liepė jam nesišalinti ir, nenorėdamas atskleisti savo dirbtinos prigimties, pabėgo nuo jo. Plūstelėjo dar viena srovelė, bet ši atnešė, kai ką įdomiau, nei senus prisiminimus. Vėjas atgabeno labai įdomų kvapą, kuris erzino švilpio nosį. Toks pat, kaip ir Elnos ar Igorio. Nejau dar vienas vilkolakis? Kiek jų čia yra? Nusekęs kvapą ir pamatęs jo savininką, Stigleris neteko žado.
-Sam'as? - tyliai šnabždėjo.
Berniokas suposi ant supynių, atrodė prislėgtas. Švilpis lėtai bei tyliai priartėjo bei atsirėmė į šalimais augantį medį.
-Sveikas. Sam'as, taip?
Frankas patogiau atsirėmė į medį ir vos pastebimai pradėjo uostyti orą. Toks pat, kaip ir tų dviejų. Silpnas, bet tikrai toks pat. Kodėl aš jo neužuodžiau tada? Tikriausiai buvau per daug išsiblaškęs ir nesuvokęs savo gebėjimų.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sam Laker Rugpjūčio 08, 2017, 02:01:25 pm
  Semas tikriausiai buvo per daug susikoncentravęs į savo jausmus, tad kažkieno žingsnius išgirdo tik tada, kai žmogus buvo prie pat. Tik tada, kai atsirėmęs į šalia sūpynių augantį medį, uždavė klausimą.
 -Labas. Taip. Mano vardas toks. -tarė ir šyptelėjo. -O tu? Tu Frankas, tiesa?
  Knietėjo paklausti kažko daugiau. Išsiaiškinti, kas šiam vaikinui atsitiko tą naktį, bet Semas nusprendė, kad jei Frankas norėtų, kad jis žinotų, tikrai pasakytų.
  Juodaplaukis giliau įkvėpė oro. Franko kvapas tikrai buvo kitoks. Tarsi žmogaus ir gyvūno vienu metu. Keistoka.
  Nenutuokdamas ką daugiau pasakyti, Semas paikai paklausė:
 -Patinka laiką leisti lauke? Dažnai susitinkam... Na... Žinai, prie vandens telkinių.
  Ir vėl draugiškai nusišypsojo, bet tada suprato ką pasakęs, ir šypsena išblėso. Po velnių, Laker'i, kada išmoksi valdyti tą savo prakeiktą liežuvį!?-paklausė savęs.
  Jausdamasis baisiai kaltas, pasidomėjo:
 -Tikiuosi šiandien jautiesi geriau? Gal reikia kokios pagalbos? Jei ką, sakyk. Būtinai padėsiu. Bet žinoma jei nori, nesikišiu į tai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Frankas Stigleris Rugpjūčio 09, 2017, 10:20:46 pm
-Na, taip. Atspėjai, - švilpid vos šyptelėjo.
Frankui nutirpo petys taip besiremiant į medį, tad jis atslūgo nuo jo ir krestelėjo ant vėsios žemės, panardindamas pirštus į vėsią žolę. Ji gaivino, suteikė jaukumą. Netikėtai grifas užsiminė, kad jie dažnai susitinka prie vandens telkinių. Nejau jis prisimena? Nejaugi jis tą naktį pastebėjo mano veidą? Kaip? Juk lauke buvo tamsu, švietė tik pilnatis.
-Na, taip. Ką jau bedarysi, kad taip atsitinka. - numykė paskutinius žodžius, norėdamas kuo greičiau pakeisti temą. Nenorėjo, kad dar kas nors sužinotų, kas jis toks per vienas.
Frankas giliai įkvėpė, iškvėpė ir nurijo seiles.
-Tikiesi? Kodėl? Juk man viskas gerai, - tada jis suvokė, ką Sam'as turėjo omenyje. - Ai, tu apie tą naktį. Na tiesiog aš karščiavau ir norėjosi atvėsti, tad išėjau į lauką. Tikriausiai iš šono atrodė baugiai, ane? - Stigleris net nesiruošė aiškintis, kodėl pabėgo, ir taip jau užtektinai primelavo. -O ką tu veikiai taip vėlai miške, a? Ieškojai kokių nors naktinių mergužėlių ar ko? - tai pasakęs, jis nusijuokė ir pradėjo šypsotis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sam Laker Rugpjūčio 11, 2017, 06:51:22 pm
  Kas karščiuodamas puola į uždraustąjį mišką?
 -Baisiai neatrodė, tik pagalvojau, gal kas atsitiko. Atrodei... išblyškęs. Na, bet jei dabar viskas susitvarkė, ko gero tai nebesvarbu, ar ne?- paklausė Semas atidžiai stebėdamas jaunuolio veidą. Paprastai jam gana nesunkiai sekėsi perprasti žmonių emocijas, bet šįkart neišsiaiškino, meluoja Frankas, ar ne.
  Išgirdęs sekantį klausimą, nusijuokė. Suprato, kad vaikinas veikiausiai neįsižeidė dėl tokio Semo įkyrumo, tad kiek atsipalaidavo.
 -Aš? -perklausė. -Ai, kažkaip nesimiegojo, tad išėjau į lauką prasiblaškyti, kai užuo... amm, išgirdau kažką braunantis pro medžius. Ieškodamas nuotykių patraukiau ten, ir pamačiau tave ir tavo lapę... ji tavo, taip?
 Antgamtinė klausa skamba normaliau, nei antgamtiška uoslė? -mintyse paklausė savęs,- Antamtiška uoslė - skamba juokingai. Tarsi būčiau koks šuo, ar... vilkas.
 -Na kaip ir sakiau, nesimiegojo, tikriausiai dėl to buvau išsekęs ir apalpau. Ar kas ten man atsitiko... Na, bet po to tai nebepasikartojo, -pamelavo,- tad manau, kad viskas man gerai. Visgi tikėjausi sutikti kokią mergelę, gaila, tokia kelyje nepasitaikė, -juokdamasis paaiškino.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Frankas Stigleris Rugpjūčio 13, 2017, 07:19:18 pm
Nesimiegojo? Ir puikiausia vieta prasiblaškyti buvo uždraustasis miškas? Cha. Tą patį ir aš pasirinkčiau. Be to tu nemeluoji. Aš galiu tai net užuosti. Frankas pakėlė galvą į viršų. Danguje plaukė keli kamuoliniai debesėliai. Vienas iš mėgstamiausių švilpio užsiėmimų buvo stebėti debesis ir įžvelgti į ką panaši jų forma. Vienas debesys priminė drakono galvą su dideliais ragais ir smailiu snukiu, antrasis varlę su skrybėle, o trečiasis buvo Frankui neperprantamas. Kad ir kiek jis stengėsi, nepavyko įžvelgti kažko. Tada jis nuleido žvilgsnį žemyn ir pažvelgė į Sam'ą.
-Lapė? Na, taip, bet apie tai niekam neprasitark, gerai? Žinai juk Hogvarto taisykles, taip? - dėl visa ko, Stigleris nusprendė priminti grifui vieną iš jų. - Hogvartse leidžiama auginti arba varlę, arba katę, arba pelėdą. Kiti gyvūnai, nepaminėti šiame punkte yra draudžiami ir mokyklos personalui apie tai sužinojus, perspėti direktorių/rę arba Magijos Ministeriją. Jie ir nuspręs mokinio/ ės likimą.
Tada Frankas pasikasė sprandą ir vėl pradėjo naršyti vėsius žolės stiebelius. Pala, tu ten apalpai? Šito nežinojau. Rimtai? Pameluosi, kad tai nesikartojo? Juk jau sakiau sau mintyse, kad aš užuodžiu melą. Ai, taip. Tu juk nežinai to. Stigleris palūkėjo keletą minučių ir tada išdrįso kai ką tarti:
-Kodėl man meluoji? Negražu tai daryti, nebent kažką abai svarbaus nori nuslėpti. Ar aš teisus? - tai pasakė ir šelmiškai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sam Laker Spalio 05, 2017, 11:26:53 pm
 -Žinau, žinau...-sumurmėjo Semas. -Žinoma, niekam neprasitarsiu. Ir pats namie auginu šunį. Ketinu kitais metais atsivežti jį čia, į Hogvartsą. Tik dar nesugalvojau, kaip padarysiu, kad jis taptų nematomas. Gal yra kokie nematomumo kerai, ką? Bet tikriausiai ne. Ahh, tai nuskambėjo gana vaikiškai. Beje, dar šuns kvapas, bei garsai, žinai, mokykloje gali būti vilkolakių... -juodaplaukis sukaupė drąsą ir įdėmiai stebėdamas kiekvieno šalia sėdinčio vaikino veido raumenėlio krustelėjimą, pabaigė sakinį- ir chimerų, vampyrų, ar dar kokių mitinių būtybių. Įdomu būtų sužinoti, ar tokių yra tarp žmonių, su kuriais bent kiek bendrauju, -kiek galėdamas draugiškiau leptelėjo.
  Semas iš prigimties buvo smalsus, kartais nevisai taktiškas, korektiškas, bet visada geros širdies, pasirengęs, kad ir stot į kovą, jei matys, kad draugui, kas gręsia. Nebūtinai draugui, kad ir pažįstamui. Štai ir dabar, mato, kad kažkas Frankui atsitiko ir jau kaltina save, kad negali padėti... Kol mąstė, kaip galėtų padėti švilpiui, išgirdo jo balsą. Tiesa, išgirdo tai, ko tikrai nesitikėjo išgirsti.
  -Meluoju? -apsimetė, kad nesuprato, apie ką kalbama. -A, tiesa, tu apie tai... Na, nežinau. Atleisk, kad pamelavau, tiesiog žinai, nenoriu pasirodyti kaip koks mam...y...čiukas. -delsdamas,  ištęsė žodį ir suprato, kad net jei ir būtų didžiausias nevykelis, ar dar kas pasaulyje, mamyčiuku jo negalėtum pavadinti. -Tiesą sakant, mamos net neturiu. Taigi, pamaniau, kad jei pasakysiu, kad čia alpioju ir einu iš proto, pasirodysiu, kaip koks mažas vaikiščias. Nenorėjau to, atsiprašau.
  Dabar žaliaakis jau suprato, kad Frankas veikiausiai nemelavo. O gal melavo? Gal prakalbo apie melavimą,
kad pagalvočiau, kad pats esu iki ausų paskendęs meluose, o jo net neįtarčiau?

  Kad ir kokia buvo tiesa, tai buvo per daug painu, tad Semas nusprendė nebekvaršinti sau tuo galvos.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Frankas Stigleris Spalio 15, 2017, 11:35:45 am
-Labai smalsus, taip? Sudomino ar kartais nepažįsti kokio nors antgamtiko? O kam tau? - smalsiai dėbtelėjo į jį vaikinas.
Frankas dar kartą įkvėpė gamtos oro, pajusdamas aštrų jauno, nepatyrusio vilkolakio kvapą. Buvo girdėjęs, kad dabartiniai mitologinių pabaisų medžiotojai yra sukonstravę prietaisą, kuris suseka padarus pagal jų kvapą. Dažniausiai į tokius spąstus įkliūna jaunikliai, kurie dar nemoka paslėpti savo vilkolakišką kvapą, neleisti organizmui jį išskirti... Gal reiktų jį įspėti apie tokius dalykėlius? Bet tada ir pats išsiduosiu, esantis kitoks. Ne, Frankai, nesikišk į kitų gyvenimus.
-Visų pirma reikia pažinti save, o tik po to ieškoti kitokių savo pažįstamų bei draugų rate, - mestelėjo užuomeną berniokui.
Tai pasakęs,  jis vos pastebimai šyptelėjo, bet išgirdus, kad Sam neturi mamos, šypsena iškart išblėso:
-Atleisk, nežinojau. Užjaučiu tave.
Stojo gan ilga tyla. Frankas nusuko žvilgsnį nuo jauno vilkolakio, kuris net pats nežinojo esąs toks. Saulė jau leidosi. Lėtai, bet leidosi. Pradėjo darytis lengvas rūkelis, kuris lyg skraistė paslėpė uždraustąjį mišką, aukščiausią Hogvartso bokštą...
-Ar esi nors kartą sutikęs kokį antgamtiką? - nutraukė tylą, kuri taip cypė ausyse.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 23, 2018, 07:07:22 pm
Megaičiukė tipeno į pietinę kiemo dalį, ten yra mačiusi prie ežero ant medžio pakabintas sūpynes - jos atrodė labai viliojančios - pakelti kojytes, įsisiūbuoti ir skristi padange aukštai aukštai. Kaip tą kartą, magijos istorijos pamokoje, kur ji nebuvo - apie ją pasakojo viena švilpė kitai, Marcelė tik nugirdo. Ji pirštus perbraukė per virves, kur Saulė kaitriai spigino ir atrodė tuoj virvutės pradės degti. Ši žiemos diena atrodė ypatinga - saulė, šiltas vanduo, artėja pavasaris, krykštaujantys koledžo draugai toliau nuo šios vietos, kur Marthelle atokiai sėdėjo - ant sūpynių. Šios buvo plačios, jai tikrai per didelės, kai tokia smalsutė ir beveik nemaitinta mergaitė sėdi ant jų. Šilta. Gera. Jai norėjosi draugijos, bet tuo pačiu ir nenori kitam prisistatyti, atskleisti savo giliausias paslaptis. O gal jai verta tolti nuo praeities, pamiršti sausmą, kančias? Pabėgti iš tų namų, kur niekas jos šiaip sau negelbės? O gal...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Sausio 24, 2018, 02:34:57 pm
Oras puikus, saulė buvo apšvietus dalį pilies kiemo. Nihal norėjo pasivaikščioti, pakvėpuoti tyru oru ir pasidžiaugti artėjančiu pavasariu. Jos mėlynus plaukus kėdeno švelnus vėjo dvelksmas, o akis spygino saulės spinduliai. Mergina koja už kojos žingsniavo link sūpynių apie kurias jai pasakojo Kaylie. Grifei buvo smalsu jas pamatyti iš arti. Juk nuo sūpynių matosi toks gražus vaizdas, iš vienos pusės ežeras, iš kitos Hogvartso pilis, dar iš kitos Uždraustasis miškas, kuris nėra toks gražus, tačiau kaip sakoma, uždraustasis vaisius vilioja. O po kojomis minkšta žolytė. Nihal paspartino žingsnį ir netrukus priartėjo prie išsvajotų sūpynių. Merginos žvilgsnį patraukė, kita mergina, kuri sėdėjo ir suposi. O taip norėjau pabūti viena, bet gal taip geriau, galbūt susirasiu draugų. Tikiuosi ne klastuolis, nes dar vėl bus taip, kaip nutiko aną kartą, - mąstė mergina.
- Labas! - riktelėjo mergina ir judėjo link sūpynių. - Tikiuosi neišgasdinau, - nelabai noromis šyptelėjo Nihal.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 24, 2018, 06:33:08 pm
Marcelės mintys skraidžiojo tarp paskutinių sniego pusnių palei pilies bokštus, kol kita mergaitė nepriartėjo prie jos ir sūpynių. Ko rėki? Man ir taip ausys skauda. Nejaukiai nužvelgusi jaunąją grifę nuo galvos iki kojų, sustojo ties akimis - pasirodė - kažkur matyta bei visai maloni mergaičiukė.
-Laa-abas,- ilgai svarstė ar prisistatyti prie to saldaus "labas",- na, lyg ir nenukritau nuo sūpynių, tai galima sakyti, neišsigandau,- nejaukumas slėgė jos pečius, bet tyliai sukrizeno,- norėjai pasisupti? Štai, eik, man jau laukas pilin,- nulipo nuo sūpynių Martelė, užlesidama vietą mergaitei iš grifų gūžtos.
-Nors, oras gražus, gal čia aplinkui dar pasivaikščiosiu. Kuo tu vardu?- timptelėjo vieną savo palukų kasytę švilpė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Sausio 24, 2018, 07:37:04 pm
Nihal judėjo link sūpynių, priartėjusi nužvelgė mergaitę ir apsistojo ties akimis. Atrodo maloni ir geraširdė, o gal ir klystu. Ach.. gal nebe spoksosiu taip į ją dar pagalvos, kad kokia nenormali esu. - Šyptelėjo grifė.
- Taip norėjau pasisupti, tačiau, sūpynės didelės tilpsime abi manau, - drąsiai be jokios baimės tarė Nihal. - nebent nori pabėgti, tiesa, atsiprašau, kad taip surėkiau, galvojau neužgirsi, juk lauke vėjas, o dar supiesi. - Šyptelėjo mergina. Juk toks gražus oras, kiekvienas nori būti lauke, o čia tokia rami vieta, turbūt viena iš ramiausių Hogvartse. - Mįslyjo Eris.
- Mano vardas Nihal, - ištiesė savo ranką į priekį, bandydama atrodyti mandagi - o tavo? Be to, iš kokio koledžo? Kelintas kursas? - tarė grifė, žvelgdama į merginą stovėjusią priešais ją.
 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 25, 2018, 07:28:53 pm
-Sakai, tilpsim abi?- viltingai į grifę žvilgtelėjo mažoji švilpukė ir nedrąsiai, pirštų galiukais, lėtai priartėjo prie mergaitės. Ji mintyse pradėjo niuniuoti dainelę, žaidė pirštais.
-Aš vardu Marthelle, tačiau gali mane vadini vardo trumpiniais ar tiesiog - Marcele. Esu čia pirmus metus, tad pirmakursė švilpė,- švelniai nusišypsojo, parodydama švilpynės ženklelį, įsiūtą į apsiausto kairiąją pusę,- beje, gražus vardas, Nihal,- dar plačiau nusišypsojo ir pasijuto drąsiau, vis dar jausdama raudonį ant dailių skruostų.
-Ar kažkada esi mačiusi sūpynes? Aš ne,- nejaukiai pasimuistė ji,- bet man jos patinka. Plačios, aukštai pakabintos, kai supiesi - pučia vėjelis,- Marta pavaizdavo rankų mostais jos jausmus, džiaugsmą, nuotykius.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Sausio 26, 2018, 07:17:07 pm
- Tikrai tilpsim, - žiūrėdama į mergaitės rankas, drąsiai tarė mergina, - juk jos didelės, - pridurė grifė. Kodėl ji žaidžia su savo prištais? Nesuprasi, - nužvelgė švilpę.
- Aš iš Grifų Gūžtos, taip pat pirmakursė. - žvelgdama į Marcelės išraudusius skruostelius išlemeno Nihal. - Dėkui, tavo vardas irgi labai gražus, - šypsojosi mergiotė, žvalgydamasi į apylinkes. - Oras šiandien puikus, kaip manai? Švelnus vėjelis, keli saulės spinduliai, sakyčiau, primena pavasarį. - Vaikščiodama šalia Marthellės kalbėjosi mergina.
- Deja, šias supynes matau pirmąsyk, tačiau apie jas esu girdėjusi, taip, jos didelės ir gražios, esu girdėjusi, kad nukelia į praeitį, - norėdama susibendrauti su švilpe bandė su ja rasti bendrą kalbą. Įdomu, ji savo rankų mostais bando išreikšti savo jausmus, negi tai būdinga kiekvienam Švilpynės nariui..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 26, 2018, 07:42:45 pm
-Taip, malonus oras,- šyptelėjo, daugiau nežinodama ką pasakyti. Vėjas tarsi...nupustė jos žodžius, garsą pasiėmė su savimi, Marta, greičiausiai, nebegalės pratarti nė žodžio. Tyla. Nejauku.
-Dėkui, bet nemanau, kad mano vardas gražus. Jis labai labai man nepatinka,- nusisuko nuo grifės ji ir kiek nusiminė, bet atsigręžusi vėl nutaisė linksmesnį veidą,- eime, pasisupsim!- šūktelėjo ir kartu susitalpino ant sūpynių.
-Kaip reikia suptis? Girdėjau, kad kilnoti kojas pirmyn ir atgal,- buvo nejauku, gal iš jos tk pasišaipyti nori? Juk ji niekada nematė sūpynių, nežino kaip suptis, kiek stipriai. Ar ji jai padės? Ji buvo raudona, kaip draugės (ar galima taip ją vadinti?) koledžo ženkliukas. Ji šypsojosi, nepaisant baimės, gėdos, nevilties...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Sausio 27, 2018, 11:29:26 am
Švilpė buvo labai ne drąsi ir labai keista mergytė. Ji dažnai žaisdavo su savo rankomis ir raudonuodavo, kaip Grifų koledžo ženklelis. Kodėl ji mano, kad jos vardas negražus, jis išties yra labai kūrybingas ir negirdėtas, tačiau Nihal nebenorėjo kažką jai sakyti. Jos kartu susėdo ant sūpynių ir vaizdas buvo toks jog dar ir trečias žmogus galėtų čia tilpti, nes mergaitės buvo labai gležnutės.
- Taip reikia kojas kilnoti pirmyn ir atgal, tada sūpynės po truputį įsigreitės. Tu juk nebijai aukščio, taip? Mes galėsime stipriai įsisupti ir galbūt truputį paiilsėsime nuo tos įtampos mokykloje. - Šyptelėjo grifė, žvelgdama į Marcelės skruostus, jie tokie raudoni. Nihal pradėjo siūbuoti kojas ir jautė tą švelnų vėjelį, kuris kėdeno jos ilgus mėlynus plaukus.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Sausio 27, 2018, 12:26:27 pm
Mergaitė jautė dar žvarboką paskutinių žiemos dienų vėjelį, kai jos kojos lingavo pirmyn-atgal oru. Jai patiko, bet tuo pačiu ir buvo baisu. Kas bus, jei nukris? Ar skauda, kai krenti? O ar mirti skauda tiek pat, kiek kristi nuo sūpynių? Ji pasistengė skaisčiai šypsotis ir savo veidą slėpti viduje, širdyje.
-Ne, aukščio nebijau,- ji sumelavo. Drebėjo. Kiek yra tas aukštai? Ar tai kaip vienas iš Hogvartso pilies stogų? Ten tai baisu, bet čia...čia tik nekaltos sūpynės, kaip jos gali pakilti iki tų bokštų? Niekaip. Nėra ko bijoti, tik šypsokis ir džiaukis pirmąja sūpynių akimirka, Martha. Ji nežinojo ką toliau sakyti. O gal tik suptis ir tylėti? Ne.
-Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?- tyliai paklausė, įdomu ar grifė išgirdo,- man labai patinka astronomija ir...ir nežinau,- nutilo ir atsiduso. Ji beveik nevaikšto į pamokos, pramiega arba pamiršta kuris kabinetas, kokia pamoka, pasiklysta pilyje ir verkia... Tyla. Nurimo vėjas. Ramu. Ir gera.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Vasario 03, 2018, 07:39:06 pm
Nihal supdamasi džiaugėsi paskutine žiemos savaite, kad net pamiršo, šalia sėdinčią mergaitę. Grifė truputį kruptelėjo, kai išgirdo Marthelle atsakymą, dėl aukščio baimės. Įdomu ar ji man nemeluoja, ji atrodo tokia baili, o jautrumas neapsakytas. - manė Eris. Tokia ramybė, jokio triukšmo, jokių lakstančių ir rėkaujančių vaikų, tiktai supynės, grifė ir rami mergaitė, kuri atrodo tokia trapi. Gal jau reiktų keliauti į mokyklą, ten juk turiu krūvą reikalų, o dar ten manęs lauke.. ech reikia bėgti.
- Mano mėgstamiausia pamoka yra.. mhm.. nežinau, man visos savotiškai patinka, tad išskirti kažkurios kaip ir negaliu, - burbtelėjo grifė, - labai atsiprašau, bet turiu lėkti į mokyklą, turiu ten reikalų, o dar namų darb... ech.. gal dar kada susitiksim, - nusišypsojo Nihal, nušoko nuo supynių ir nubėgo link Hogvartso. 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Raven Fitzbert Kovo 09, 2018, 09:33:20 pm
Suptis buvo baisu, nedrąsu, bet gera ir linskma. Nuostabus jausmas jausti švilpiantį vėją pro vieną ausį, kai iš kito tas vėjas išplaukia, gera linguoti kojomis prieš vėjo kryptį, ramu, dar kartelį - nuostabu. Tai toks tas pirmasis kartas? Toks...ne pirmas. Ir, ne paskutinis, tikėkimės. Jai labai patinka. Ji jaučiasi laisva, kaip vėjas. Pūtė rytų vėjas. Kadaise. Jos mintys užgrobtos sūpynių, tačiau jau viskam buvo galas. Reikėjo atsitraukti.
-O, jau turi eiti? Gaila,- liūdnai atsiduso ji, nulipdama nuo sūpynių. Atsargiai, lėtai, su ilgesiu.- gerai, tada, iki!- pamojo rankute draugei ir pati grįžo pilin. Bet lėtai, ramiai, akimis vis grįždama prie sūpynių. Vis tolo nuo ežero. Švilpė susigraudino, bet neverkė, tik tyliai padėkojo. Kažkam. Sunku mąstyti. Ypač tokiai kaip ji. Tad ir atsiprašymas bevertis. Niekam.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucilė Anja Himel Balandžio 30, 2018, 02:03:08 pm
 Kaulėtas mergaitės kūnas palengva tarsi vaiduoklis, bejausmiu veidu klajojo tamsiu miško taku. Ją kankino tiek klausimų, kad nespėjus susivokti, žaliaplaukė užsikabino už nelemtai išsikišusios medžio šaknies, kuri nepastebėta kyšojo tako pakraštį.
- Velnias... Lyg problemų ir taip maža, - atsistojusi ir pamačiusi savo kruviną kelią, per sukastus dantis iškošė ji. Šlubuojančia koja, Demetra ėjo tolyn. Kaip ir gyvenime, mergaičiukė vos atsitikus nelaimei, niekada nežiūrėdavo atgal, tik priekin, tai, jos manymu, padėjo ištverti didelius sunkumus, kurie kaip kokios gyvatės tykojo jos kely.
 Žaliaplaukei priėjusi tako pabaigą, išvydo laiko paliestas supynes. Vienuolikmetės veidas paraudo. Juk, kai ši buvo dar mažytė dažnai su tėvais mėgaudavosi tuo vėju, kedenančiu plaukus besisupant, palaima, o dabar... O dabar ji mėgaujasi tuo viena.
 Nedrąsiai prišlubavusi prie supuoklių, karčiai atsidususi, atsargiai užšoko ant jų, toliau svajingai skendėdama savo prisiminimuose.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Balandžio 30, 2018, 02:26:18 pm
 Pagaliau vaikiui pavyko rasti laiko ištrūkti iš pilies. Vis zirziantys pirmakursiai (tai kas, kad pats irgi toks buvo), lakstantys tvirtovės koridoriais, laibais balsais besijuokiančios paauglės mergiščios ir besipuikuojantys savo raumenimis tuščiagalviai vyresnių kursų bernai… Viso to pakako, kad Oktavianas norėtų pabėgti kuo toliau iš čia.
 Aišku, toki nepabėgs, jam gi tik vienuolika. O ir dar vienos „tavo brolis toks nebuvo“ paskaitos klausytis nenorėjo. Buvo tikras – tokia tikrai jo lauktų. O kol kas toliausiai, kur galėjo eiti, buvo plačios mokyklos teritorijos. Štai ir bastėsi aplinkui ežerą, be tikslo ir prasmės trynė sportbačių padus, paskendęs savo mintyse. Ir, kaip visuomet, pykdamas, jog Hogvartse neveikia elektros prietaisai.
 Kai šitaip slampinėjo, jo ausis pasiekė tylus keiksmas. Apsižvalgė. Žvitrios akys kaip mat pastebėjo žaliaplaukę mergaitę, tačiau nė nesiruošė domėtis ja. Turėjo porą draugų, o tai jau buvo dviejais daugiau nei priesmš tai buvusius vienuolika metų.
 Vis dėlto akies krašteliu stebėjo mergiotę. Jai priėjus prie sūpynių, šviesiaplaukis pastebėjo praskeltą kelį, iš kurio lėtai sunkėsi kraujas.
 – Gal tau padėti? – priėjęs abejingu veidu pasiteiravo nepažįstamosios, nenuleisdamas akių nuo jos žaizdos.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucilė Anja Himel Gegužės 01, 2018, 11:21:29 am
Žaliaplaukę palytėjo abejingai nusiteikęs berniukiškas balsas.
- Nemanau, kad man reikėtų pagalbos, nebent esi psichiatras,- švelniau nusišypsojusi, atsakė mergaitė. Demetra pakėlė galvą ir sutiko dvi, skaisčiai blizgančias akis, kurių savininkas buvo smulkaus sudėjimo, simpatiškų bruožų berniūkštis.
 Emira, silpnai pasisiūbavusi vietoje ir dar kartą atidžiai nužiūrėjusi galimą bendraamžį, vėl prabilo:
- Ar mes pažįstami? Nes nemanau, kad dažnas žmogus domėtųsi nepažįstamųjų sveikata. - Suabejojo tokiu svetimojo globėjiškumu. Juk jau nuo seno mergaitė niekam nekėlė nei graudumo jausmo, nei pelnėsi mielesnio žodžio. Niekas niekada ja nesidomėjo. Oh, ne, pala! O kaip gi tas kartas, kai bronzinių akių savininkė susipjaustė ranką, netyčiomis sudaužydama tetulės Abigailės mylimiausią, krištolinę vazą. Na, taip... Tada ją pastebėjo, dar ir kaip pastebėjo. Nuo to įvykio mažylė stengėsi nesitrainioti globėjams ar kitiems žmogeliams po nosimi. Nematomumo menas ramiajai personai labiausiai buvo prie širdies.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Gegužės 01, 2018, 09:44:45 pm
 Psichiatro? Šeldonas nesuprato, ji juokauja? Nebuvo itin geras emocijų bei sarkazmo skaitovas, o sava intuicija nepasikliovė, tad tik nepatikliai debtelėjo į žaliaplaukę, prisimerkęs taip, kad akys pavirto į siaurus plyšelius.
 – Ne, bet tavo kelis kraujuoja, – abejingai gūžtelėjo pečiais.
 Nė nelaukdamas jos atsakymo išsitraukė burtų lazdelę.
 – Episkey – nukreipė ją į žaizdą ir palaukė, kol šioji užsitrauks, – Dabar geriau? – burbtelėjo.
 Norėjo pabėgti nuo žmonių, o šita nepažįstamoji, rodės, irgi netroško jo draugijos. Tai buvo puiki priežastis su ja susipažinti.
 – Aš Šeldonas, iš Varnanagės, – vėl gūžtelėjo pečiais, nė nežiūrėdamas į mergiotę, – O tu? Nemačiau tavęs dar, – prunkštelėjo, nužvelgęs jos ryškius plaukus. Na, jų pastebėti buvo neįmanoma.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: James Trayburn Gegužės 04, 2018, 06:11:53 am
Gerai papusryčiavęs James užsimanė išeiti į lauką. Atsistojo nuo savo kėdės, pasiėmė su savimi bandelę ir išdrožė laukan iš didžiosios salės, iš tikrųjų buvo pirmasis išėjęs, todėl tikėjosi, jog ant supynių nieko nebus. Retai kada pavyksta pasisupti, mat pirmakursiai ir antrakursiai visuomet okupavę poilsiavietę. Lėtai vilkdamas koją už kojos, kad sugaištų šiek tiek laiko, ketvirtakursis pasiekė lauko duris. Jos buvo atviros. Peržengęs durų slenkstį vaikinas pradėjo valgyti bandelę su karamele, skani karamelė pripildė burną, tikras skanumynas. Oras, kaip rytui, buvo šiltas: švietė saulė, nebuvo debesuota, nelijo, tačiau vėjas irgi nemažas. Pagal James, apie septyniolika laipsnių Celsijaus. Suvalgęs bandelę vaikinas padidino greitį ir jau buvo atsidūręs prie ežero kranto supynių. Nors supynės prie kranto, tačiau įkristi į vandenį neįmanoma, tai jau išbandyta, bet dar niekam nepavyko. Kaip ir tikėjosi, ant supynių nieko nebuvo, apskritai, prie kranto buvo tik jis. Išėjęs matė kelis vaikus, bet čia jų nebuvo. Atsisėdęs ant šaltų supynių, ketvirtakursis pradėjo suptis. James vis kilo ir kilo, lyg dangų norėtų pasiekti. Pradėjo lėtinti tik tada, kai išgirdo kažką ateinant.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucilė Anja Himel Gegužės 07, 2018, 06:40:10 pm
- Pala... - kiek pamąsčiusi prabilo Demetra. - Tu iš Varnanagės? Atsakymas buvo akivaizdus, juk prieš pora minučių jaunuolis būtent tai ir pasakė. Mergaitė norėjo dar kažką sarkastiško pridurti, bet pamačiusi, kaip Oktavianas keistai žiūri į jos žalius plaukus, iškart nutilo.
- Ar kažkas negerai? - Patylėjusi krenkštelėjo mergaičiukė.
- Nes tavo žvilgsnis mane glumina. - Kiek tiesmukiškai išrėžė Flores. Pirmakursei niekada nepatiko, kai žmonės kreiva šypsena dėbtelėdavo jos pusėn, tomis akimirkomis Emira jausdavosi kaip koks ateivis nusileidęs Žemės planeton. Buvo daug atvejų, kai žiobarai įžūliai tarstelėdavo vienuolikmetei kokį nepadorų ar skaudinantį žodį. Tad dar kartą patylėjusi žaliaplaukė su gumulu gerklėj, pro sukąstus dantis drėbė:
- Tai kas negerai?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Oktavianas Setas Šeldonas Birželio 02, 2018, 12:59:58 am
 Pro jo ausis neprasprūdo faktas, kad mergiotė savojo vardo taip ir nepasakė. Na ir tegu, koks skirtumas – nei ji jam rūpėjo, nei ką. Tik kad žmonių priimtos elgesio normos diktavo taisyklę, tad reikia prisistatyti naujai sutiktam žmogui. Šeldonui ši taisyklė neatrodė būtina, kaip ir pats naujų pažinčių mezgimo faktas.
 – Viskas gerai, tik tiek, kad tavęs neįmanoma nepastebėti, – abejingai gūžtelėjo pečiais, akcentuodamas paskutinįjį žodį.
 O, jis žinojo, kad jo žvilgsnis būdavo gluminantis. Nors jis dažnai to nenorėdavo, tačiau jo akys kažkodėl visada atrodė taip, tarsi vienuolikmetis mintyse nuolatos kitus teisdavo ir smerkdavo. Na, dažniausiai taip būdavo, tačiau ne tame esmė. Argi jis kaltas, kad aplinkiniai nuolat erzinančiai elgiasi?
 – Tai kaip jau spėjai tą kelį prasiskelti? – pasiteiravo nepažįstamosios, įsitaisydamas ant kaimyninių sūpynių.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Davina Malburn Liepos 17, 2018, 02:27:22 pm
Mergina ilgai klaidžiojusi ežero pakrante tolumoje pamatė medines supynes pakabytas ant storos seno ąžuolo šakos. Milžiniškos šaknys išsišokusios į paviršių trukdė pasiekti supynes, tačiau Davina šeip ne taip prasibrovusi pro tą visą braizgalynę pasiekę savo tikslą.
Senos, kiek nutrintos supynės suposi vėjelyje. Aplink matėsi nuvaikščiota žolė. Ko gero čia gana populiari vieta. Pagalvojo mergaitė sėsdamasi ant supynių. Medžio šaka sugirgždėjo.
Pradėjusi siūbuotis pirmyn ir atgal Davina įsisupo. Veidą ėmė talžyti vėjas, darėsi šalta nes mergaitės pledukas nukrito ant žemės, tačiau ji nesustojo. Merginai buvo taip gera, kad ji suposi ir suposi užmerkusi akis. Lyg dėkodama visam pasauliui ji šypsojosi.
Pirmakursė jautė jog saulė jau ima leistis. Tuojau čia bus tamsu ir baugu, tačiau jos tai visai negąsdino. Nors ir taip norėjusi iškylos mergina suprato jog verčiau leisti kitiems ja pasidžiaugti negu brautis ir ieškotis draugų. Visgi man dar tik pirmi metai, retas kuris šiame koledže turi draugų pirmame kurse. Pamanė mergina.
Kai saulė beveik pasislėpė už horizonto Davina nušoko nuo supynių ir pasiėmusi žalsvą dekutį nuo žemės patraukė atgal į stovyklavietę. Nors ir buvo nuklydusi gana toli mergaitė gerai įsidėmėjo kelią ir grįžti juo jai bus ne itin sunku.
Dangaus skliaute sužibo paskutinieji šios dienos saulės spinduliai užleisdami savo vietą mėnesienai...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 23, 2018, 08:41:49 pm
Nihal vaikštinėjo ežero pakrantė ir mąstė apie tai, kaip jai seksis laikyti egzaminai, kurie jau taip arti, kad galima sakyti merginai svylo padai, nes ši nebuvo nė knygos atsivertusi, nė pamokas lankė, nu gal keleta ir maža to beveik nedarė namų darbų, tai, kad gero rezultato nesitikėjo, bet bent jau juos išlaikyti, tai norėjo, kad kitą kursą pasiektu..
Vaikščiodama ir mąstydama, tolumoje mergina užmatė sūpynes, kur jau lankėsi, bet tada sutiko niūrią mergaitę ir jos nuotaiką buvo gan greit sugadinta, tad šįkart mergina ten žingsniavo nenorėdama nieko sutikti, bet tik ramiai pasisupti ir pabūti su savo mintimis.. Sūpynės kabėjo ant seno ąžuolo šakos, turbūt čia lankosi daug žmonių.. - pamanė grifė, pamačiusi jau gana nutriušusęs supynes.. tačiau jos traukė visus ir mažus ir didelius, tad panelė nieko nelaukdama tuptelėjo ant sūpynių ir įsiusiubavo ore..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 23, 2018, 09:25:19 pm
Turbūt bene pirmą kartą Gabriella išėjo vakare pasižvalgyti po apylinkes,o ne pasiliko sedėti pilyje. Jos žvilgsnį patraukė ežero pakrantė ir ten  kabančios senos supynės. Tamsiame vakaro fone ežero pakrantė ir supynės atrodė nuostabiai. Ežero pakrantėje buvo labai ramu,pats vakaras buvo labai šiltas,o ežero pakrantės atmosfera dvelkė ramybe. Turbūt kaip ir visi mokiniai,ji begalo nervinosi dėl egzaminų,ir jos galvoje buvo įvairiausių minčių ir klausimų,ir žinoma visi jie buvo susiję su egzaminais. Kaip ir kiekvienam mokiniui,na galbūt ne kiekvienam,tačiau tikrai dažnas mokinys mokslo metų pabaigoje tapdavo tikru nervu kamuoliu,taip ir ji. Žinoma,jai rūpėjo ar ją perkels ar ne. Jei manęs neperkels visi galvos,kad esu nevykėlė ir nieko nesugebu Gabriella niekad nebuvo drąsi,ankščiau manė jog yra pakankamai sumani ir žingeidi,tačiau viskas lyg šiek tiek ir apsivertė kai ji pakliuvo į visiškai kitokį pasaulį. Čia ji buvo kaip ir daugelis,ji nebebuvo tokia atidi ir stropi,o kartais ( ganėtinai dažnai ) nebedarydavo pamokų,nesiruošdavo atsiskaitymams ...Todėl ji ir bijojo neišlaikyti egzaminų,nepereiti kurso.. Bijojo ir kitų nuomonės ar reakcijos,jei ji nepereitų į kitą kursą. Tad pabūti vienai su savimi ir nuraminti savo mintis ežero pakrantėje ant supynių buvo geniali idėja. Geriau ir sugalvoti negalėjau Priėjusi arčiau mergina kiek išsigando,kadangi supynės atrodė ganėtinai senos ir jau daug mačiusios,tačiau neilgai trukus ir nieko nebelaukusi ji nuėjo arčiau jų ir pamatė,jog čia yra ne viena. Ant supynių sedėjo mergina.
- Labas,-pasisveikino. Po kelių minučių tylos Gabriella vėl prakalbo ir paklausė:
- Gal galėčiau suptis kartu?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 23, 2018, 10:24:45 pm
Nihal siūbavo kojomis žemyn, aukštyn.. Rods ir vėjelis pasidarė didesnis, bet turbūt dėl to, kad sūpynės buvo gana įsisiūbave...
Pramerkusi akis ir grįžusi į šį pasaulį mergina tolumoje pamatė merginą, kuri ėjo vis artyn jos.. Ne, gal jūs juokaujate? Kaip tika teinu čia, kažkas turi atsliūkinti? Likimas turbūt žaidžia su manim. Nihal truputį pristabdė sūpynes ir jau norėjo bėgti, tačiau priartėjus merginai, ji ant jos apsiausto pamatė Grifų Gužtos ženkliuką. Nors ne švilpė, prisiminusi tą, kur buvo sutikusi čia praeitais mokslo metais truputį net susimąstė, kaži kaip ji laikosi, juk tokia gležna.. - mįslijo mergina, kai nepažįstamoji ėmė kalbėti..
- Labas ir tau, - nutęsė grifė, - aišku, kad gali, prašom, - truputį pasitraukusi į šoną, mergina leido prisėsti ir merginai..
- Na kaip sekasi? Pirmakursė? - klaustelėjo Eris ir laukė kol mergina prie jos prisijungs..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 23, 2018, 10:52:22 pm
Vakaras buvo šiltas,o šiltas ir malonus vėjelis kedeno merginos plaukus. Gabriella nesitikėjo,jog užkalbins čia sedinčią merginą,kadangi nebuvo labai drąsi,dažnai tiesiog aplinkiniams neegzistuodavo ir nedaugelis atkreipdavo į ją dėmesį. Arba tiesiog jos nematydavo nes ji nebuvo pakankamai didelė. Taigi,šį šiltą vakarą nutiko net trys keisti dalykai. Pirmas tai,jog mergina pagaliau iškėlė koją iš uždaros erdvės. Antras,tai,jog ji pati pirma užkalbino sedinčią merginą,o ne papustė padus,ir trečias,tai,jog sedinti mergina (ji irgi buvo iš Grifų Gūžtos,tik vyresnė) pripažino Gabriellos egzistavimą. Sedinčioji mergina gana maloniai atsakė jai. Atsipeikėjusi Gabriella pradėjo tęsti pokalbį:
-Hmmm.. Sekasi ganėtinai keistai,ir taip.. Esu pirmakursė. Ačiū,kad leidai prisėsti šalia,- staiga ji nutilo,nes nebesumojo ką daugiau pasakyti merginai sedinčiai šalia. Ilgą laiką,atvykusi į mokyklą nelabai su kuom besikalbėdavo,na kartais su keliom merginom.. Bet pastaruoju metu Gabriella tiesiog užsisklendė savyje ir daugelis pamiršo apie juos egzistavimą. Ji iš Grifų Gūžtos,įdomu kelintame ji kurse.. Gal jos paklausti? O gal geriau patylėti ir apsimesti,jog praradau kalbos dovaną? Akimirkai Gabriella sumojo,jog geriau tiesiog patylėti,jog nepasakytų ko nors kvailo ir apsimesti,jog ji prarado kalbos dovaną. O gal vis geriau kažką pasakyti... Dar pagalvos kad aš nesveika,kalbėjau,kalbėjau ir... Ji įkvepė oro ir berte išbėrė:
- O kaip sekasi tau? Ar tau čia patinka? Kalbu apie šią vietą.. Ežero pakrantę.. Supynes..
Kvailiau sugalvoti negalėjau,geriau buvo patylėti,patylėti... Tačiau staiga vėl kažkas lyg įsakė merginai kalbėti ir bendrauti su sedinčia mergina ir ji vėl paklausė:
- Ammhmm,kaip ir minėjau aš pirmakursė.. O kelintame kurse tu? Beje,aš Gabriella,o kuo tu vardu? - ir Gabriella staiga vėl nutilo,įkvepė laukdama atsakymo. Manau,man geriau buvo nekalbėti. Turbūt nereikės stebėtis,jeigu ji tiesiog pabėgs iš čia..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 23, 2018, 11:22:13 pm
Nihal truputį sunerimo, kai norėjo pabūti viena ir pailsėti nuo to triukšmo keliamo mokykloje.. nes viskas vargino, atrodo reikėjo pasiruošti egzaminams, tačiau kažkas vis pamaišydavo, pavyzdžiui, tinginystė, ar dar kokia panaši nesamonė.. pasaulyje žmogus buvo gležna būtybė, tad pavarkti, ji dažnai pavargdavo, dažnai tingėdavo.. tačiau toks jau buvo tas gyvenimas..
Šįkart Nihal sėdėjo ant sūpynių, ne viena, šalia jos buvo nepąžystama mergina, maža, smulkutė, tačiau ne čia svarbiausia, svarbu tai, kad neapsiverkusi ir ne baili.. nes po to karto Eris jau bijojo kažką sutikti, na nebent dar tas vaikinukas - Suzu, kuris buvo išties fainas, o daugiau draugų ji neturėjo, na gal turėjo, tačiau jei susitinka, randa bendrą kalbą, tačiau taip nutinka retai..
- Prašom, juk supynės ne mano nuosavybė, - šyptelėjo Nihal žvilgtelėdama į merginą.. - Kodėl keistai, kas ne taip? - Truputį sunerimo grifė, nes norėjo, kad Grifai jaustusi čia puikiai, na teks jai padėti..
- Man čia sekasj jau ganėtinai gerai, juk nebe pirmas kursas, - užmetusi savo plaukus ant pečių tarė mėlynplaukė.. - Patinka, aš čia antrą kartą jau, tiksliau pirmas buvo labai neįdomus, nes mano kompanjonė buvo labai gležna, visko bijojo ir dažnai verkė, žinau keista, bet.. - nutęsė Nihal ir tęsė toliau, - uoj atsiprašau, aš Nihal, Nihal Eris, aš jau trečiame kurse, -burbtelėjo grifė, - malonu susipažinti, - pakėlusi savo lupų kampučius tarė mėlynaakė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 23, 2018, 11:59:21 pm
Gabriellai visai patiko jos pašnekovė. Patiko ir jos bendravimas ir jos plaukai. Jie buvo mėlyni. Jei aš taip nusidažyčiau plaukus,teta mane priverstų įsikasti sau duobę ir joje užsikasti Pagalvojo. Jos naujoji pašnekovė vardu Nihal,atrodė labai draugiška būtybė. Todėl Gabriella kiek aprimo,mat galvojo,jog ji pasirodė tikrai kaip nevykėlė,tačiau kol kas mėlynplaukė nepabėgo nuo jos,nenustūmė nuo supynės ir kol kas visai draugiškai kalbėjosi. Šiek tiek patylėjusi Gabriella sumojo,jog reikia kažką atsakyti į jai Nihal užduotus klausimus.
- Klausei kodėl jaučiuosi keistai... Hm,na tai ištikro sunku paaiškinti. Viskas taip na... Sujaukta. Turiu omenyje,visko tiek daug. Net nežinau kaip apibūdinti šitą būseną. Tiesiog,labai daug jausmų ir emocijų,nutikimų vienoje vietoje. Tai yra keista. Na ir žinai egzaminai... Baimė dėl jų,kad neišlaikysiu ir nepereisiu kurso. Kad liksiu viena tokia,na,žinai nepakankamai gabi ar sumani... Na aš nesitikiu,kad suprasi,bet... Kodėl aš išvis kalbu... reikėjo patylėti. Per daug kalbu Atleisk,per daug šneku... - greitakalbe išbėrė mergina.
Po akimirkos Gabriella atsiduso ir gana greitai ir tylokai užbaigė tai,ką norėjo pasakyti:
- Tiesiog... Ankščiau viskas buvo kitaip,buvau ir darbšti ir žingeidi ir... Atlikdavau visus darbus iki geriausių rezultatų,ir taip buvo čia iš pradžių.. Bet nežinau kas man atsitiko,kad tiesiog... Nustojau būti tokia,kokia buvau ankščiau. Nebesu tokia darbšti,dažnai pritingiu kažką daryti,retai klausausi pamokų metų,arba išvis... Nedalyvauju jose. Nežinau,sunku paaiškinti. Ir na,atsiprašau,kad daug kalbu ir neleidžiu tau įsiterpti ar kalbu tik apie save. Tiesą sakant,neįsivaizduoju kodėl tai tau sakau,juk esame beveik nepažįstamos... Gal tu jau geriau patylėk Paliepė sau mergina.
Po akimirkos ji įšdrįso paklausti Nihal:
- Ar tau čia patinka? Na,mokykloje? Ar tau buvo sunku iš pradžių? - Tuomet ji nutilo ir nudelbė žvilgsnį žemyn. Vakaras buvo neįtikėtinai šiltas ir ramus...
- Beje,man patinka tavo plaukai,prisiekiu,teta mane užmuštų jei ir aš taip saviškius nusidažyčiau ,- ji parodė į savo plaukus ir šiek tiek šyptelėjo. Manau,man jau metas užsičiaupti
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 11:42:05 am
Tiesa sakant, Nihal sėdėjo ir klausė Gabriellos, ši daug šnekėjo, tačiau mėlynplaukei patiko, nes mergina, kurią ji buvo čia sutikus ankščiau, tylėjo, reikėjo pešti kiekvieną žodį.. tiesa sakant grifei tada buvo nuobodu.. O šįkart viskas kitaip, Nihal nereikėjo prašyti, kad ji kalbėtu ir nebijotu, ši pati buvo, kaip užvesta..
- Na taip, pirmais metais ir aš buvau pilna įvairių jausmų, manyje virte vyrė emocijos, juk tu čia pirmą kartą, grįžusi po vasaros atostogų jausiesi kitaip, be to dėl egzaminų, mažiau suk galvą, neperkels tai neperkels, žinai, tiesa sakant, niekam čia neįdomu, mažai kas žino, kada tu čia atvykai, jie užsiėme savo reikalais.. - grifė ramino mergaitę.. - ne, ne tikrai ne per daug šneki, man patinka drąsus žmonės iš kurių nereikia pešti žodžių, nes kitaip tai jau.. man sunku bendrauti.. - šyptelėjo Eris pažvelgdama į merginos pusę.
- Jei reiks pagalbos, visada mane susirask, ir nieko nebijok, nusiramink, o tie egzaminai ateis ir išeis.. - bandė įtikinti grifę, kad egzaminai nėra tokie sunkūs, - jiems reikia daugiausiai vaizduotės ir truputėlį žinių.. - nutęsė mėlynaakė ir nutylo, tačiau ne ilgam išgirdo kitą Gabriellos klausimą..
- Taip man čia labai patinka, susipažinau su daugybė nuostabių žmonių, esu patyrusi jau galybę nuotykių, kurie yra neužmirštami, tiesiog mane užplūsta tokie jausmai, nemoku apsakyti, kai prisimenu, kaip atvykau. Tiesiog tu mėgaukis, kad čia mokaisi, kad čia atvykai.. - burbtelėjo Nihal ir tęsė toliau, - O dėl mėlynų plaukų tai genai, mano tėtis turi mėlynus plaukus, na tiksliau ji ten kažkas užkalbėjo, o aš tiesiog juos paveldėjau, iš pradžių dėl to aš labai nervavausi, bet dabar džiaugiuosi, kad išsiskiriu iš visų.. - paliesdama savo plaukus, nutęsė mergina..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 24, 2018, 01:07:43 pm
Iš tiesų Gabriellos pašnekovė Nihal buvo draugiška,ir kaip stebėjosi mergina,ji dar nepabėgo nuo Gabriellos. Atsakydavo į visus jos klausimus,ar dar kažko paklausdavo ir pačios Gabriellos. Tačiau Gabriellai patiko klausytis Nihal. Pokalbis su mėlynplauke iš dalies nuramino Gabriellą,mat ši nebe taip pradėjo sukti galvą dėl artėjančių egzaminų ar dėl kitų nuomonės. Taip pat,ir virtinė jausmų rodos lyg nurimo ir jau nebe taip kankino ir erzino mergaitę. Gabriellai vis dėl to buvo keista,kad ji apskritai tiek daug kalba,tačiau šnekėtis su kažkuo kitu,o ne tik su savimi buvo žymiai geriau.
- Hmmm,na taip,galbūt ir tavo tiesa dėl egzaminų,ar dėl kitų... - ištarė ji. - Na, šiaip aš nesu drąsi,ir dažniausiai nekalbu,o jei kalbu,tai turbūt tik pati su savimi, ir man apskritai keista,kad tu čia dar šnekiesi su manimi ir dar nepabėgai. Nes išvis,pastaruoju metu aš tik tyliu,miegu ir hmm,greičiausiai daugiau nieko. Turbūt daugeliui pasitaiko,tiesa? Minutėlę pagalvojusi Gabriella tęsė toliau:
- Na,man ir visai čia patinka... Tik kažkokių ypatingų ar nuostabių nuotykių dar nepatyriau. Greičiausiai to ir nebus,- gūžtelėjo pečiais. - Bet ačiū,žinoma,jei kas susirasiu tave,jei tik prireiks pagalbos... - nutęsė ji. Manau,reikėtų dar kažko paklausti ar pasakyti,kad nereiktų sedėti nejaukioje tyloje. Keista,bet man pradėjo patikti kalbėtis su kitais.. Įdomu,kaip jai sekėsi patys pirmieji egzaminai... Nors,verčiau patylėsiu - Hm,tiesa dėl plaukų. Tikrai nebuvau mačiusi kažką su tokiais mėlynais plaukais kaip taviškiai. Jie gražūs ir tikrai padeda išsiskirti iš minios. Na,turiu omenyje būti kitokiai nei visi. Tikrai maniau,kad jie nudažyti.. Smagu,kai kažką paveldi iš tėvų. Man sakė,jog paveldėjau tėčio akis ir mamos plaukus... - vyptelėjo Kažin sugebėsiu aš patylėti šiandien ar ne? Lyg Nihal būtų įdomu klausyti,ką aš paveldėjau iš tėvų.. Stojus minutėlei tylos Gabriella įkvepė ir nusprendė Nihal paklausti dar kai kelių klausimų:
- Hmm,o kokie buvo tavo pirmieji egzaminai? Na,kalbu ne apie pačias užduotis ar panašiai. Na,turiu omenyje... Kaip jie tau sekėsi? Ar buvo sunku? Ir hmm,kokios mintys buvo tavo galvoje? Ar bijojai?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 01:24:30 pm
Nihal siūbavo sūpynes pirmyn atgal, tačiau labai smarkiai įsisupti nenorėjo, nes bijojo, kad gali apsivemti, tačiau tai buvo tik spėjimas, nes dar to patirti mėlynplaukei ne teko, tačiau ji buvo apsidraudusi..
Nihal sėdėti tyloje nepatiko, tačiau šįkart ir neteko, nes grifė kalbėjo ir galima sakyti retai kada sustodavo, bet Nihal tai patiko..
- Kodėl aš turėjau pabėgti? Tu gi nesi baisi, - šyptelėjo mėlynaakė.. - Tiesa sakant su savimi aš dar nesikalbėjau, na gal kartą.. bet ir tai.. koks tikslas?  - kažką ten susakė mergina ir tęsė toliau, - Dėl šito nežinau, aš nesu tą, kuri tyli, miega ir viskas, aš daug kalbu, miegu, bet anksti keliuosi ir dažniausiai einu pasivaikščioti arba lankausi pamokose.. tai va.. - tarė grifė...
- Patirsi tikrai, va galim kada leistis į Uždraustąjį mišką nori? Va ten tau nuotykių tikrai bus, - sarkazmiškai nusišypsojo Eris.. - Taip, taip tikrai smagu, o šie plaukai tai ką žinau, pripratusi aš jau prie jų, nieko įspūdingo, - šyptelėjo grifė... Po šio atsakymo įsivyravo tyla, tačiau nelabai ilgam, Gabriella vėl ėmė šnekėti..
- Pirmieji egzaminai, ech, kiek atsimenu jaudinausi, tačiau buvo nemažai žmonių, kurie bandė mane nuraminti, tad paskui atsipalaidavau ir viskas, kai atsisėdau juos daryti, užduotys neatrodė sunkios, te reikėjo įjunkti vaizduotę. - Baigusi kalbėti Nihal nenorėjo būti tyloje, tad:
- O tu grynakraujė burtininkė ar ne? - norėdama pasmalsauti nutęsė Nihal ir nutylo..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 24, 2018, 01:41:41 pm
Kalbėti su kažkuo po ilgo laiko Gabriellai pasirodė tikras stebuklas. Juk jau ilgą laiką mergaitė nesikalbėjo su niekuom. Na kažkiek galbūt,tačiau labai minimaliai. Po ilgo laiko jai ir vėl patiko,kalbėti,klausinėti ir domėtis kitais,patiko klausyti kitų. O ganėtinai ilgai ji to neapkentė.
- Na,galbūt ir nesu. Bet tiesiog,dabar daug šneku ir beveik neleidžiu tau įsiterpti,maniau nusibos manęs klausyti ir tu pabėgsi,ar panašiai.. Na,arba išvis nuo supynės nustumsi,- šyptelėjo. - Visai smagu čia suptis,tiesa?
Minutėlę pasedėjus Gabriella išgirdo atsakymą į kitą savo klausimą.
- Na,galbūt. Iš tiesų,visai norėčiau kada ten nueiti. Jei tik nebūsiu užsiemusi,ar tu nebūsi galėsime nueiti... Na ir žinoma jeigu tu norėtum. Ar tu ten buvai kažkada nuėjusi? Kažin ji čia rimtai ar ji tik juokauja? Išvis,ar ten galima eiti? Ir vėl kiek nutilusi, Gabriella įkvepė ir pradėjo kalbėti:
- Na,tikiuosi viskas praeis gerai. Kalbu apie egzaminus. - Stojo tyla,tačiau neilgam. Gabriella išgirdo kitą mėlynplaukės Nihal klausimą:
- Na,ne. Mano tėtis buvo burtininkas,o mama buvo žiobarė. Turbūt net įsivaizduoti neįmanoma,kaip mama reagavo sužinojusi,kad mano tėtis burtininkas,- šyptelėjo. - O tu,grynakraujė? - paklausė mėlynplaukės pašnekovės.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 02:51:51 pm
Nihal Gabriella atrodė šiek tiek keistoka, nes šnekėjo nesustodama, tačiau čia pliusas, bet kai kurie jos išsireiškimai buvo tokie, kad nors lįsk gyvas į žemę..
- Žinai, tu juokinga, kaip galėčiau tave nustumti? Šiaip tu susižeistum ir tektu keliauti pas seselę.. manau to tikrai nenori? - šyptelėjo violetinių akių savininkė, tačiau jos akys atrodė vietomis mėlynos, kitą kartą matėsi jų kita spalva.. Tai priklausė turbūt nuo apšvietimo.. - Kaip kam turbūt, man nėra kažko įspūdingo suptis.. - be jokių išraiškų tarė grifė..
- Taip esu ten būvusi, tačiau labai trumpai.. nes turėjau reikalų, o jei tu rimtai nori, tai reiks laukt, kol visis suguls ir tada sliukinsim iš mokyklos.. - pakėlusi lupų kampučius šypsojosi Eris.. - Tai kaip lėksim? - dar kartą klaustelėjo mergina ir atsakė į paskutinį merginos klausimą..
- Taip, aš grynakraujė, o aš jau bandau įsivaizduoti, kaip reagavo tavo mama, - nusikikeno mėlynplaukė..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 24, 2018, 06:17:03 pm
Nors Nihal kolkas ir gana draugiškai elgėsi ir atsakinėjo,Gabriella pradėjo šiek tiek nejaukiai jaustis. Ji jau nebelabai žinojo,ką besakyti mėlynplaukei,tačiau išeiti visai nenorėjo.
- Na,turbūt tavo tiesa,pas seselę eiti tikrai nenoriu. Na,bent jau kolkas. - išlemeno Gabriella. - Hm,na taip,nieko įspūdingo. Bet bent jau man,visai smagu. Nepamenu,kada paskutinį kartą supausi,turbūt tai buvo labai senai... - lyg su nuoskauda balse pasakė. - Atleisk,manau,tau nėra įdomu tokiom temom šnekėtis ,- vyptelėjo
Nudelbusi akis į žemę pradėjo kažką lementi toliau:
- Supratau. Ir koks jis? Na,tas... Uždraustasis miškas? Na,o šiaip galbūt visai ir norėčiau ten nueiti. Na,jeigu tai nėra pernelyg pavojinga. - pasakė Gabriella. Tuomet vėl nudelbė galvą žemyn. Kartais,jai nelabai patik kalbėtis apie savo tėvus.
- Na,nežinau ištikro kaip ji reagavo. Norėčiau sužinoti,bet gaila,kad niekada to nesužinosiu. Ištikro,labai ilgai nežinojau,kad mano tėtis buvo burtininkas. Tik kiek vėliau teta papasakojo. Na,ji bandė atpasakoti ir pavaizduoti kaip reagavo mano mama tai sužinojusi,tačiau jai ne itin gerai pasisekė ,- nusišypsojo mergina,pamąsčiusi apie namus žiobarų pasaulyje ir atmintyje išlikusius mamą ir tėtį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 07:20:35 pm
Nihal nesuprato, kodėl grifė išlemeno paskutinius žodžius, kol kas, nes dar nėra sutikusi žmogaus kuris norėtu eiti pas seselę.. be to susižeisti ar susirgti nėra juokas..
- Ir kodėl gi kolkas? Planuoji ten eiti, - šyptelėjo mergina.. - na gal ir smagu, tačiau, kai pirmą kartą tai išbandžiau buvo įdomiau.. dabar jau kažkaip.. na matai, aš gyvenau tarp magijos ir tokių dalykų nematydavau, tačiau kai čia atvykau, pirmą kartą atsisėdau ant sūpynių, tačiau nieko įspūdingo.. - pridūrė mėlynplaukė ir nutylo..
Kodėl ji nuliūdo? Taip, ech, tie prisiminimai..
- Kas yra, ko tokia nukabinusi nosį? - sunerimusi klaustelėjo Nihal, ji nemėgo, kada grifai buvo liūdni ir dar dėl prisiminimų.. - Be to, išties man viskas įdomu, aš mėgstu šnekėtis įvairiomis temomis.. - nutęsė mergina ir nusišypsojo.. Sulaukusi klausimo apie Uždraustąjį mišką Eris norėjo šnekėti ir nenustoti, tačiau nenorėjo būti įkiri..
- Na Uždraustasis miškas, jis, - mergina nerado žodžių apsakyti, - jis pavojingas, visur tiko pavojų, nežinai kada tave užpuls, koks žvėris, tačiau dėl rizikos ten tik ir eini.. Be to ten mokiniams eiti draudžiama, tačiau maža tikimybė, kad ten klaidžios koks pasimetęs mokytojas, tačiau ji yra.. - baigusi šnekėti mergina, truputį su sarkazmu pridurė, - jei bijai neik.. - užbaigus nutylo ir jau buvo pasiruošusi stabdyti sūpynes, nes ėmė suktis galva..
- Nepyk, aš truputį pristabdysiu sūpynes.. - susiėmusi už galvos burbtelėjo mergina ir kojomis jas pristabdė.. - Tiesa, sakyk man, kodėl tau neteko to išgirsti iš pačių tėvų lupų, kas jiems nutiko? - su šiokia tokia paguoda tarė Nihal..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 24, 2018, 07:59:28 pm
Tyla ilgai netruko,mėlynplaukė nebuvo iš tyliųjų ar nelabai šnekių žmonių. Na,bent jau taip manė Gabriella.
- Nee,pas seselę tikrai eiti neplanuoju,-nusišypsojo. - Tiesiog,nežinai kas gali nutikti,galbūt dabar sėdžiu ant supynės su tavimi čia,o už kelių akimirkų guliu ligoninėje su sulaužyta ranka ar koja.. - nusijuokė. Šiek tiek pagalvojusi mergina tęsė toliau:
- Turbūt smagu gyventi tarp magijos. Na,aš gyvenau žiobarų pasaulyje su teta ir dviem pusseserėm. Tačiau kartais man nutikdavo keistų,paprastame žiobarų pasaulyje nebūdingų ir nepriimtinų dalykų. Bet tikrai nemaniau,jog esu burtininkė ar kažkas panašaus. Na,turiu omenyje dar nesu... Bet.. Na. Turiu galvoje,kad turiu kažkoko kitokio nei paprasti žiobarai. Na,supranti. - pasakė Gabriella ir atsiduso. Ji nežinojo,ar jai liūdna dėl praeities,ar jai linksma,jog turi su kuo pasikalbėti ne tik apie mokslus ar pamokas. Kad turi su kuo šnektelėti ir kitokiom temom. Gabriella apsidžiaugė išgirdusi,jog mėlynplaukė mėgsta kalbėtis įvairiomis temomis. Galbūt,jos kadanors vėl susitiks čia ir galės pasikalbėti vėl. Tačiau ji dar nesiruošė eiti. Sulaukusi klausimo,kodėl ji nuliūdo mergina neatsakė. Tiesą sakant,ji ir pati dorai atsakymo nežinojo. Bet neilgai trukus mėlynplaukė pašnekovė pradėjo kalbėti apie Uždraustąjį mišką. Gabriella lyg ir džiaugėsi,kadangi jai jau senai knietėjo sužinoti kaip ten viskas atrodo,ko ten yra... Koks yra tas Uždraustasis Miškas. Ji senai jau norėjo apie tai sužinoti ir pasikalbėti,tačiau nebuvo nei laiko,nei su kuo kalbėtis. O dabar kai Nihal pati apie tai prasitarė ir pradėjo pasakoti,mergina su malonumu norėjo jos išklausyti,o galbūt ir ko nors paklausti. -Naa,nežinau tiesą sakant ar bijau. bet manau,jog vistiek kadanors norėčiau ten nueiti ir viską pamatyti savo akimis. Jei tik bus laiko ir noro abiem... Tuomet norėčiau nueiti. Būtų smagiau,nei matyti tas pačias mokyklos sienas ar Grifų Gūžtos kambarį. Na,ir žinai... Rizika kartais gerai ,- vyptelėjo Gabriella. Netikiu,kad tai išvis ką tik pasakiau Ji visiškai negalėjo patikėti tuo,ką ką tik pasakė. Juk mergina beveik niekad nerizikuodavo,žiobarų pasaulyje laiką leisdavo ramiai,o Hogvartse taip pat... Ir niekad nieko rizikingo nedarydavo. Kiek patylėjusi pridūrė:
- Žinai,šiaip netikiu pati tuo,ką sakau. Na,žinoma rizikuoti kartais yra gerai,ir net reikia... Galbūt tiksliau net būtina,tačiau aš dar niekad nerizikavau. Visą laiką gyvenau tik ramų gyvenimą ,-gūžtelėjo pečiais. - Tiesa, o kas nutinka,jei tave netyčia Kažin ar galima taip sakyti užtinka Uždraustajame Miške? - smalsiai paklausė mergina. Šiaip,ji niekad per daug nesmalsaudavo,tačiau sužinoti ką nors apie Uždraustąjį Mišką jau labai senai norėjo. Norėjo sužinoti šia tema visus atsakymus į savo klausimus. Tačiau kol kas,ji nusprendė,jog protingiau neklausti begalybės klausimų ir nevarginti mėlynplaukės.
Mėlynplaukė Nihal pristabdė supynes. Ir Gabriella tęsė toliau:
- Viskas gerai,žinoma pristabdyk jei tik tau reikia. Hmmm,klausei apie mano tėvus. Na,galima sakyti man jų neteko pažinoti ar kažką išgirsti iš jų lūpų. Mano tėvai abu žuvo automobilio avarijoje. Ir tada man buvo lyg dveji.. Galbūt treji... Na,daugiausiai ketveri,tiesą sakant,pati net tiksliai nežinau. Nelabai pamenu. Tuomet man nebeliko nieko kito,kaip apsigyventi pas tetą. Na,buvau labai prislėgta žinoma. Visad pavydėjau tiems,kurie turi mamą ar tėtį... O jeigu abu. Man jų visuomet trūko,na žinoma ir dabar trūksta. Teta niekad neatstojo man šeimos ,- gūžtelėjo pečiais mergina. - Atleisk,manau,jog per daug išsiplėčiau šia tema. Daugeliui vaikų taip yra nutikę.. Na,negalvok,jog aš čia skundžiuosi dėl šito. Tik šiek tiek per daug išsiplėčiau ,- beveik be emocijų ištarė Gabriella mėlynplaukei.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 09:31:33 pm
- Paprasčiausiai gyvenk čia ir dabar, nežiūrėk nei į praeitį, nei į ateitį, taip smagiau, - šyptelėjo mergiotė.. Nes niekada nesuprato, kodėl žmonės gyvena praeitimi arba ateitimi, sunku buvo mėlynplaukei rasti žmogų, kuris gyventu šia akimirka.
- Na smagu, namus tvarko namų elfai, valgyti gamina taip pat jie, o visa kita namų dalis taip pat kažkaip susijusi su magija... - nutęsė Nihal.. - o koks jausmas gyventi pas žiobarus, be to, kaip tu patekai čia? - Susidomėjus klaustelėjo violetinių akių savininkė ir nutylo.. Grifė nieko nenumanė apie žiobarus, tik tiek, kad jie nesinaudoja magija, o visa kita.. buvo neįdomu..
- Tu jautei magiją savyje, taip? Iš tiesų nelabai žinau to jausmo.. nes aš atvažiavau ęia jau daug nusimanydama tiesa sakant - be jokių emocijų tarė mergina ir tęsė toliau.. - Jei mokytojas pagauna Uždraustajame miške, tai paprašiausiai arba "skrendi" iš mokyklos arba atlieki areštą, tačiau kepurė nesuklydo, jei nori nuotykių ir kažko panašaus tu esi čia, kur ir turi būti Grifų Gūžtoje.. - šypsojosi mėlynplaukė.. tačiau šįkart ji nelabai drąsino Gabriellą, tačiau jei nerizikuosi..
- Dėl tėvų, užjaučiu.. - patapšnodama grifei per petį tarė Eris.. - čia tu tokia ne viena yra daugiau tokių.. - bandė paguosti šalia sėdinčią pirmakursę.. - Tu baik manęs atsiprašinėti, pasakokis, tau nuo to palengvės, juk kai žmonės pasikalbą visiems pasidaro lengviau.. 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 24, 2018, 10:22:25 pm
Kai kurie mėlynplaukės Nihal išsireiškimai Gabriellai atrodė keisti,tačiau jai vistiek patiko su ja kalbėti.
- Na,žinai,tikiu,jog taip smagiau. Kartais ir norėčiau tiesiog gyventi. Na,čia ir dabar. Negalvoti nei apie praeitį nei apie ateitį. Tačiau,tai ne taip jau ir lengva,kai visą laiką augai su tokiomis pažiūromis,jog reikia galvoti apie ateitį ir blah blah blah ir panašiai. Na,mano teta tokia. Kiek pamąsčiusi ką Gabriella pasakė staiga ji pradėjo kalbėti toliau,jau kita tema:
- Namų elfai? Kas tai per padarai? - šyptelėjo. - Na,o gyventi pas žiobarus... Visiškai neypatingas jausmas. Čia nėra nei namų elfų nei kažko panašaus,kad ir ką tai reikštų ,- nusišypsojo. - Apskritai,gerai pagalvojus beveik visi žiobarai yra tokie patys ir nuobodūs. Ypač suaugę žiobarai. Darbas,darbas,namai,darbas... Ir nieko daugiau jie be to nemato ,- nutęsė mergina. Na,ir jie niekada negyvena taip,kaip tu. Negyvena šia akimirka. Na,galbūt kai kurie žiobarų vaikai. Vaikai kiek įdomesnės būtybės nei suaugę žiobarai. Tačiau vistiek,žiobarų pasaulis iš ties ganėtinai nuobodus... - nutęsė ji. - Taip,iš tiesų,savyje jaučiau kažką panašaus į magiją. Kai pasakydavau tai tetai,ji dažniausiai sakydavo,jog aš išsigalvoju,ir magijos tiesiog nėra. Magija išgalvota visokiems animaciniams filmukams kurie skirti vaikams ir panašiai... Hm,na jei žinai kas tai yra ,- kiek nedrąsiai ištarė ir gūžtelėjo pečiais. - Tiesa,klausei kaip čia patekau.. Na žinai,tiesiog gavau laišką. Iš pradžių maniau,jog tai pokštas. Juk augau su teta ir dviem pusseserėm kurių pažiūra buvo tokia,kad magija yra išgalvota. Tai juk neįmanomas dalykas galvojau. Iš pradžių ir teta juokėsi ir man sakė,jog turbūt čia kažkokie labai sumanūs vaikai iškrėtė mums pokštą. Tačiau po kelių dienų jos veidas persimainė ir ji man papasakojo visą tiesą,kiek tik jos žinojo. Tiesą sakant,buvau mažumėle... Hm... Priblokšta. Ir laukiau kelionės ir nelaukiau... - pasakojo mergina. Ji galėtų pasakoti ir pasakoti apie tai,tačiau nusprendė patylėti. Tačiau neilgam,nes jau teko kalbėti kita tema:
- Turbūt,nedažnai mokinius prigauna Uždraustajame Miške. Tačiau,na vistiek,liūdna,jei tektų palikti mokyklą... Mieliau atlikčiau areštą ,- pasakė Gabriella. - Manau,kepurė neklysta niekada,kažkur paskirdama mokinius,tačiau vis dėl to,kartais galvoju,kad dėl manęs suklydo. Bet žinoma,nuotykiai gerai...
- O dėl tėvų... Tai viskas gerai,dabar jau pripratau prie to,juk ne aš vienintelė tokia,ir vistiek jau daug laiko prabėgo.. Na,žinai,jei nusibos manęs klausytis tiesiog pasakyk. Šiaip aš daug nekalbu,nors ir sunku dabar tuo patikėti ,- nusijuokė. - Gerai,žinoma visad pasipasakosiu. Tik sakau,jei reiks,kad nustočiau pliurpti... ar tau tiesiog bus neįdomu,pasakyk ,- kiek tyliau ištarė mergina.
- Šiltas vakaras,tiesa? - paklausė Gabriella.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 24, 2018, 10:40:17 pm
Nihal jau nebežinojo, ką atsakyti merginai, kuri mokyta gyventi ateitimi..
- Na matai, mane mokė gyventi čia ir dabar, nes kaip sakė, nežinai kas tavęs lauke po kelių akimirkų.. tad geriau nekurti ateities planų, o džiaugtis, kad egzistuoji ir dabar esi čia.. - greitakalbe kažką ten sumalė grifė ir nutylo, tačiau labai trumpam.. - Namų elfai, tai tokie padarai, kurie atlieka įvairius darbus, gamina valgį, tvarko namus.. na jie magiški padarai, tai va, - nutęsė mergina nusišypsodama..  - Na taip apie žiobarus gerą žodį išgirst būtų turbūt keista.. esu girdėjusi, kad jie nuobodūs, tačiau nemaniau, kad taip smarkei.. - mirktelėjo akį Nihal..
- Man teko pora sekundžių pabūti pas žiobarus, tad aš galėjau išprotėti, prisiekiu, jie mane veda iš proto, jų klausimai tokie, ką planuoji ateityje? Ką dirbsi? O apie tokius dalykus nė negalvojau, - nusijuokė mėlynplaukė ir nutylo.. nes išdžiūvo burna..
- Ojėj, dažnai pagauna, tačiau dažniausiai duoda areštus ir tiek.. mažai esu girdėjusi, kad išmeta, tačiau taip gąsdina mokinius, kad šie ten nekeltu kojų.. - gal gerai pasakiau..
- Ne, man tu neatsibosti.. - nusišypsojo mergina ir išgirdusi paskutinį merginos klausimą atsakė:
- Taip, tikrai, kad šiltas..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 25, 2018, 12:52:02 pm
- Tiesą sakai,juk niekada negali žinoti,kas tavęs gali laukti po kelių akimirkų. - Kiek mieguistai,tačiau be pernelyg didelių emocijų atsakė Gabriella. Po kelių aimirkų jau gvildenos kita tema. - Turbūt,visai smagu,kai vietoj tavęs įvairiausius namų ruošos darbus atlieka kažkas kitas ,- ištarė. - Pas žiobarus tokių dalykų nebūna ,- nusijuokė. - Na,arba viską darai pats,arba visuomet gali pasisamdyti namų tvarkytoją,tačiau tai jau per didelė prabanga daugeliui ,- pasakė mergina. Ir nutilo. Tačiau kaip ir praeitus kartus,neilgam. Šį kartą abi jau kalbėjosi apie žiobarus:
- Na,žiobarai nėra jau tokie ir blogI ,- gūžtelėjo pečiais. Tai jau pasidarė įprotis. - Žinoma,jie ganėtinai nuobodūs,ir daug galvoja apie ateitį... Na,žinai,jiems tai būdinga. Kai pagalvoji,gal ir gerai kartais,tačiau visi žiobarai,na dauguma,tiek dideli tiek maži dažniausiai apie ateitį tik ir tegalvoja ,- atsakė. - Norėčiau,kad kartais jie nebūtų tokie,ir jiems nerūpėtų ateitis ,- vėl gūžtelėjo pečiais. Kuo toliau,tuo dažniau Gabriella juos gūžtelėdavo. Tai tapo lyg įpročiu pokalbio metu,tačiau nelabai geru. - Tikiu,kad kai kurie žiobarai su tokiais klausimais veda iš proto ,- nusijuokė. - Mano prosenelė amžinai buvo tokia. Nieko iš jos daugiau ir girdėti negalėjai,tik apie ateitį ir visi jos klausimai buvo tokie ,- prisiminusi prosenelę nusišypsojo.
- Na,jei mažai ką išmeta ir tikimybė nelabai didelė,jog gali pagauti tave,manau,galėsime nueiti. Senokai norėjau ten apsižvalgyti,tačiau vienai tikrai kojos kelti ten nesinorėjo ,- be didelių emocijų pasakė Gabriella. Ar aš tik neperdaug kartoju tą patį per tą patį...
- Na,bet jei nusibosčiau pasakyk ,- šyptelėjo.
- Žinai,senai bepamenu kada toks geras ir šiltas vakaras pasitaikė... - nutęsė mergina nenorėdama užbaigti pokalbio. - Arba tiesiog senai buvau iškėlusi koją iš pilies ,- ramiai ištarė Gabriella.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 25, 2018, 02:13:32 pm
Nihal jau norėjo nulipti nuo sūpynių, tačiau ją sulaikė mergina, ji nenorėjo, palikti jos čia vienos, nes ši buvo labai įdomi asmenybė..
- Taip, negali žinoti.. - pritariamai linktelėjo mėlynplaukė ir nutęsė, - iš ties tai smagu, tačiau pasidaro nuobodu sėdėti be veiksmo aš nesu žmogus, kuris mėgsta "vartytis" lovoje ar kažkas panašaus, aš mėgstu kažką daryti, tad kartais elfai ir tėvai ant manęs supyksta, tačiau greit atsileidžia.. - prisiminusi tuos laikus, kai atimdavo darbus iš elfo, mergina nusijuokė...
- Aš nesakau, kad jie blogi, bet jie tikri nuobodos.. tas pats per ta patį.. net nesiruošia pakeisti savo dienotvarkės, darbas, namai.. miegas... o kur šeima.. žmona.. vaikai.. - prisiminusi žiobarą su kuriuo teko išbūti net penkias minutes violetinių akių savininkė vėl prabilo, - jie savanaudžiai, mąsto ir šokinėja apie save.. vieni kitus apkalbinėja.. nenorėčiau ten gyventi.. - ištarusi paskutinius žodžius mergina truputį užsičiaupė, nes pajautė, kad papasakojo gana jau daug..
Nihal nebenorėdama kalbėti apie žiobarus, Gabriellai ėmė pasakoti dar kartą apie mišką..
- Taip, mes ten eisim, tikrai smagu, pavojai, azartas ir daug viso kito.. - šyptelėjo mergina..
- Gerai jai atsibosi pasakysiu, tačiau labai abejoju, man retai kada atsibosta žmonės, - nusišypsojo Nihal.. - Be to taip, oras puikus, tačiau tau reikia dažniau išeiti iš pilies..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 25, 2018, 03:06:43 pm
Mėlynplaukė Nihal Gabriellai rodėsi išties labai įdomi ir kažkuo kitokia. Na,Gabriella visą laiką augo pas žiobarus,o juk jie nepripažįsta nei kitokio asmenybės būdo nei išvaizdos... Na dažniausiai nepripažįsta. Todėl,Gabriella žavėjosi pašnekove ant supynės.
- Na,aš ir nelabai mėgau vartytis lovoje ir nieko nedaryti. Visad reikdavo veiklos,bent menkiausios. Tačiau pastaruoju metu būtent tai ir darau ,- vėl gūžtelėjo pečius.
- Na,kai kurie ištikro blogi ,- vyptelėjo. - Būna ir šiek tiek įdomesnių žiobarų. Tačiau tik vienas kitas,labai nedaug tokių. Manau,daug ką sakai teisingai. Tikrai daugelis suaugusių žiobarų galvoja tik apie save,mato tik save,myli tik save... Dažnas net nesupranta kas ta meilė ir panašiai. Jiems terūpi tik jie ir jų karjera daugiau niekas kitas. iš tiesų... Tai.. Tai,liūdna ,- pasakė tinkamą žodį radusi mergina. O apie dienotvarkės keitimą net kalbėti nenori,labai retai pas kai kuriuos kokie nors pokyčiai būna ,- šį kartą jau nusijuokė. - Na,nevisi jie vieni kitus apkalbinėja,bet čia ir vėl tu teisi,tikrai dažnas taip daro,o retai kuris ir svetima laime pasidžiaugti gali,vis ieško kaip apkartinti kitam gyvenimą ,- gana piktu ir atšiauriu tonu pasakė Gabriella. - Tai negerai,bet jie nesikeičia ir tikrai nesikeis. Ten negerai. Na,gal kai kur. Tačiau čia žymiai geriau,čia tikrai nėra tokių kaip žiobarai. Atleisk,truputį per daug išsiplėčiau ir nušuoliavau į lankas ,- pasakė. Gabriella nebenorėjo daugiau kalbėti šia tema,kadangi šiuo metu negatyvo jos gyvenime ir taip pakankamai,o taip pat,ji manė,jog tiek daug išplėtodama temą atsibos mėlynplaukei. Tačiau greičiausiai ir jos pašnekovei tema apie žiobarus nebuvo labai maloni ir ji pradėjo šnekėti apie Uždraustąjį Mišką. Ši tema Gabriellai visados labai patiko ir visuomet ji galėjo kalbėti šia tema. Todėl ji,mažumėle net nudžiugo,kai Nihal ėmė apie tai kalbėti. Juk žymiai įdomiau išgirsti pasakojimus apie Uždrautąjį Mišką iš to,kas ten buvo,o ne iš įvairių knygų ar žinynų...
-  Puiku,tik reiks susitarti kada ,- nusišypsojo. - kaip ir minėjau,senai jau norėjau ten nukeliauti,tačiau keliauti vienai ir dar pirmakursei... Tikra beprotybė ,- nusijuokė
- Taip,tiesą sakai,reiktų dažniau išeiti,tačiau viena nelabai norėdavau eiti kažkur. Nežinau išvis kaip šiandien išėjau iš pilies ir kaip apskritai ištariau daugiau nei dešimt žodžių... Juk dažniausiai tiesiog tylėdavau ir kalbėdavau tik tuomet,kai būdavo būtina ,- be didelės išraiškos pasakė. - Na,bet šiandien turbūt kažkoks pasiekimas,nes kalbu gana nemažai ir negana to,išėjau iš pilies... - nutęsė mergina.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 25, 2018, 04:43:07 pm
Nihal tylėjo ir klausėsi merginos, nes apie žiobarus ji jau prabilti nebenorėjo, tik kur būdavo tinkama, ji pritardama merginai linktelėdavo galvą..Na mėlynplaukė nebuvo žiobarų teisėja, tačiau jų elgesys, jų rutina, tiesiog vedė iš proto.. Grifė nemėgo nuobodų, jai patiko žmonės, kurie mėgo adrenaliną, drąsą ir buvo gana ištvermingi..
- Be to norint eiti į Uždraustąjį mišką.. reikia šiek tiek ištvermės, na ta prasme galėti greit bėgti, nes nežinai, kada to prireiks.. - pridūrė mergina ir vėl nutylo.. tačiau išgirdusi merginos sutikimą dėl Uždraustojo miško ji tik linktelėjo galva ir nutęsė, - šiąnakt, šiąnakt eisim ten, į mišką, buk pasiruošus, kai visi užmigs mes susimatysim miške.. nepamiršk, - nusišypsojo Nihal ir.. - tinka? - pasitikslino Eris..
- O dėl išėjimo iš pilies, nebūtina su kažkuo, gali ir viena, gal kartais netyčia ką sutiksi.. - drąsindama pirmakursę tarė grifė ir prasmego tyloje..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 26, 2018, 06:58:30 pm
Po gana ilgų išsireiškimų mergina nusprendė šiek tiek atsikvėpti ir patylėti. Jos pašnekovė mėlynplaukė jau taip pat nebebuvo tokia kalbi kaip iš pat pradžių,galų gale jau buvo pakankamai vėloka. Gabriella ir pati suprato,kad Nihal nelabai kur turi įsiterpti ta tema,kai yra kalbama apie žiobarus,todėl labiau ir nebesipletė. Vis dėl to, mėlynplaukė Nihal buvo įdomiausia sutikta asmenybė per šiuos mokslo metus Hogvartse. Todėl grifiukė dar nenorėjo trauktis nuo supynės. Staiga mergina vėl pradėjo šnekėti apie Uždraustąjį Mišką ir Gabriella įsiterpė:
- Na,manau,jog ištvermės turiu pakankamai ,- atsakė. - Tačiau,kam ten reikia bėgti? - paklausė. Ir pasijautė kvailai,kadangi klausimas iš esmės buvo kvailas,juk ten knibždėte knibžda įvairių pavojų. Tačiau nieko nesakė ir laukė Nihal atsakymo. - Žinoma,puiku,galėsim eiti ten,ir tikrai nepamiršiu,na,atmintimi kol kas nesiskundžiu - atsakė ji. Ir vėl stojo šiokia tokia trumputė tyla.
- Na,turbūt reikės dažniau išeiti iš pilies,manau,tai bus į naudą ,- tyliai pasakė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 26, 2018, 07:39:04 pm
Nihal džiaugėsi, kad mergina suprato, kad šįkart ji kalbėti apie žiobarus nenorėjo, nes tie merginą vertė purtytis, aišku ne visi, tačiau dauguma, kurie mėgsta tik sėdėti namuose, spoksoti į televizorių ir miegoti, na dar tiesa darbas, tačiau nuobodesnio gyvenimo Eris nėra mačiusi.. 
Todėl šįkart merginos bendravo abiems lengvai suprantama tema - Uždraustasis miškas.. Taip, tas miškas pilnas pavojų, kaip pavyzdžiui įvairių plėšrūnų, kurie mielai perkąstų gerkles paaugliams..
- Turbūt paklausiai ir pati supratai, jog miškas nėra paprastas kur auga grybai ir uogos, šis miškas pavadintas "Uždraustasis", tad jo pavadinimas toks ne šiaip sau.. - šyptelėjo Nihal.. ir tęsė toliau, - ten pilna gyvių, kurie nori tave sudraskyti į gabalėlius, - rimtu tonu pasakojo Gabriellai, nors merginos buvo bendraamžės, tačiau Nihal buvo patyrusi daug daugiau, - taigi manau šiąnakt? - dar kartelį pasiklausė mėlynplaukė grifės, kad būtų užtikrinta..
- Taip, išeik dažniau, tau bus tai tik į naudą.. - su šypsena veide tarė pirmakursė, - Kaip manai, gal jau laikas mums keliauti?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 26, 2018, 10:23:01 pm
Turbūt geriausia tema,kuria mergaitės susikalbėdavo ir viena kita suprasdavo,buvo Uždraustasis Miškas. Gabriella vis dėl to džiaugėsi,jog ši tema joms abiems buvo artima,ir,jog rado bendraamžę kuri jau yra buvusi ten,ir kuri galės ją ten nuvesti ir viską aprodyti,kadangi viena Gabriella nedrįsdavo eiti,na,ir dabar tiesą sakant,neišdrįstų. Joms besikalbant,Gabriella vis nuklysdavo į savo mintis,ir bandė įsivaizduoti kaip viskas atrodo Uždraustajame Miške. Noras ten nueiti buvo didesnis už viską,ir merginai nerūpėjo jokie draudimai,nerūpėjo,jog tai yra nusižengimas mokyklos taisyklėms,ir nerūpėjo net ir tai,kad ji rizikuoja būti pagauta mokytojo ir galbūt " skristi " iš mokyklos,ar gauti bausmę.
- Supratau,žinoma ,- šyptelėjo. - Aš ir manau,jog šiąnakt geriausiai būtų ten nukeliauti. Ir pritilo. Tačiau neilgam:
- Stengsiuosi išeiti dažniau,čia pilna vietovių kurias verta pamatyti. - ištarė. - Taip,manau,mums metas keliauti atgal - nejučia išspaudė šypseną mergina.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Nihal Eris Rugpjūčio 26, 2018, 10:31:18 pm
- Taip, tikrai čia yra ką pamatyti, nereikia ir iš pilies išeiti, ten taip pat yra daug visko, jei norėsi, kada galėsiu nusivesti aprodyti pačią pilį, ten irgi daug ko yra, - linksmai šyptelėjo Nihal.. Kur ją galėčiau nusivesti, gal į balkoną, kur atsiveria puikus vaizdas, o gal ant stogo.. na kada sugalvosiu.. be to ir ši diena buvo nuostabiai praleista, su puikia konpanijone, puikiu oru..
- Ačiū tau už gerai praleistą laiką, išties smagu buvo pabendrauti sakyčiau... - šyptelėjo grifė, - be to nepamiršk.. šiąnakt.. - dar sykį pakartojo mėlynplaukė, kad Gabriellą gerai įsimintu.. - o aš jau keliauju, nes reik paiilsėti prieš vakarą.. - Iki pasimatymo, - tai ištarusi dar kartą nusišypsojo ir bėgomis patraukė link pilies..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Gabriella Zaun Rugpjūčio 27, 2018, 12:04:28 am
Grifiukė džiaugėsi,kad jos pašnekovė buvo tokia maloni. Nors ir bendraamžė,tačiau čia,ji buvo mačiusi daug daugiau nei Gabriella,todėl ji galėjo būti lyg puiki gidė Gabriellai ir aprodyti jai viską,ką verta pamatyti,bei priversti išlipti iš lovos bei iškelti koją iš pilies. Mėlynplaukė buvo puiki pašnekovė,be to,begalo supratinga,ir kalbėtis nebuvo nuobodu,mat jos atrado begalę temų. Žinoma,įdomiausia buvo apie Uždraustąjį Mišką.
- Ačiū ir tau už puikiai praleistą laiką ir pokalbį ,- maloniai atsakė grifiukė. - Man ir buvo malonu pabendrauti su kažkuo pagaliau. Na,ir žinoma,nepamiršiu,tikrai ,- patikino mėlynplaukę. - Gerai,eik ,- atsakė ji. - Aš ir ilgai neužsibūsiu čionais,juk ir pati pailsėti noriu. Na,tik dar mažumėlę pasisupsiu. Mergaitės atsisveikino,ir mėlynplaukės šešėliui nutolus, Gabriella palengva pradėjo šiek tiek suptis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Gruodžio 18, 2018, 09:41:37 pm
Oras buvo puikus. Švietė saulė ir buvo pakankamai šilta. Stevie pasišokinėdama išėjo pro pilies duris. Ją gerokai nustebino mažųjų broliukų pasiūlymas susitikti prie sūpynių. Grifė nė nežinojo, kad tokios yra, o broliukai, pasirodo, pilies apylinkes jau spėjo išnaršyti geriau nei ji. Stevie tik žinojo, kad tai turėtų būti kažkur prie ežero. Tad mergaitė patraukė jo pusėn. Beieškodama susitikimo vietos praėjo bent kelias vietas, kur patyrė visokių nuotykių. Tai paskatino Stevię dar greičiau rasti sūpynes: labai norėjosi pagaliau patirti nuotykių ir su broliais.
Pagaliau radusi jaukias sūpynes Stevie pamatė, kad dvyniai dar neatėję. Žinoma, vers merginą laukti kandžiai pagalvojo grifė, tačiau ji nepyko.
Atsisėdusi į sūpynes Stevie pradėjo ramiai suptis ir laukė, kol pasirodys abu broliai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Gruodžio 20, 2018, 11:57:13 pm
Adamas po jau gana ilgo laiko pasiūlė vyresnėliai seseriai susimatyti, aišku kartu su broliu. Berniūkštis vietą išsirinko tokią, kur būtų daugiau erdvės, ne tik kokioje mažoje būveinėje, nes nuotykiu buvo be proto ištroškęs.
Žingsniuojant link ten jis specialiai lėtino žingsnius norėdamas paerzinti sesę, nes ši visada buvo punktuali, o vaikėzas vis kankindavo žmones, tikras sadistas..
Vos tik šis pasiekė supynes, suprato esąs neklydęs, Stevie jau sėdėjo ant supynių, tad šis apėjo aplink, tačiau dar pora minučių jai nesirodė, te stovėjo pasislėpęs ir laukė progos ją išgąsdinti, nežinia, kodėl jis taip elgėsi, turbūt Green šeimos nuopelnas.
- Buu, - greit stvėręs už supynių sušuko Grifas ir supynės ėmė smarkiai siūbuoti į visas puses, o vaikis vos tramdė juoką.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Gruodžio 24, 2018, 11:37:13 pm
   - Ei, Adam'ai, jau reikėtų pasiskubinti, - Marcus'as kumštelėjo broliui dvyniui į pašonę, jausdamas jo lėtėjantį žingsnio tempą. Aišku, brolis nuo to nė kiek nepagreitino ėjimo, bet Marcus per daug dėl to nesijaudins. Stevie nesupyks. Visuomet atleisdavo visas jųdviejų eibes. Adamui atleidimą ir nuodėmių išrišimą suteikti tekdavo dažniau, negu jam. Bet taip jau buvo įprasta.
   - Būū! - paantrino broliui brolis, stengdamasis padvigubinti išgąsčio efektą. Taip jie pasielgė netgi ir nesitarę. Tai nėra mitas, kad tarp dvynių esama mistinio telepatinio ryšio - Green'ų dvyniams bemaž niekuomet nereikėdavo tartis dėl šunybių krėtimo.
   - Kaip tu laikaisi, Stevie? - paklausė Marcus'as, mėgindamas užvesti jau normalią kalbą, kad jau teko susitikti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Gruodžio 26, 2018, 09:59:03 pm
Garsus šūksnis gerokai išgąsdino Stevię. Ji suprato, kad broliai to ir tikisi, tad iš paskutiniųjų stengėsi to neparodyti. Tačiau kur čia neparodysi, kai iš karto po to supynės pradeda skraidyti į visas puses?
- Šelmiai, - vos nepradėdama juoktis pratarė Stevie. Vos supynės pradėjo judėti šiek tiek mažiau, ji skubiai nušoko.
- O, sekasi tai man tikrai puikiai, - pasakė mergaitė. - Nutariau, kad nebešvaistysiu šitiek laiko pamokoms. Tik taip nedarykit, - skubiai pridūrė. - Ir nesakykit tėvams.
Grifė puikiai suprato, kad broliai pamokose nebus patys dažniausi svečiai. Tačiau ji tikėjo, kad svarbiau yra smagiai praleisti laiką, tad nė neketino auklėti dvynių.
- O kaip judviem sekasi? Ar jau radote tokių pat išprotėjusių draugų? Nors tai kažin ar įmanoma, ar ne?
Stevie nejučia susimąstė, kad bet kas, klausydamasis jų pokalbio, gerokai nustebtų. Nes atrodė, kad jie tikrai bendrauja ne kaip puikiai sutariantys broliai ir sesė. Tačiau visi trys puikiai žinojo, kad yra gerokai paplaukę, tad nebuvo prasmės tą slėpti.
- Ir dar klausimas, - po kiek laiko pridūrė Stevie. - Ką įdomaus norėtumėte nuveikti?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Gruodžio 29, 2018, 09:20:02 pm
Adam' as buvo labai padykęs vaikis, tačiau tas jam netrukdė mokytis, nors į profesorių rankas jis papuldavo dažnai, tačiau dažniausiai su savo broliu Marcus' u. Tad ir šįkart, kai šis atitipeno su broliuku pas savo "mylimiausia" sesutę, pasistengė ją pabauginti. Ir kaip visad - sėkmingai.
- Aj, man tai, - šyptelėjo berniūkštis, - gerai, profesorius jau daugmaž visus pažįstu, nes kai atlieku areštą tenka "artimiau susipažinti", - kilstelėjęs savo pirštus į orą ir parodęs kabutes, žinojo, kad profesoriams jis buvo tikra rakštis sėdimojoje.
- Dėl draugų tai, susiradau keletą, bet jie visi kažkokie apsnūdę, nors ne, vieną radau, panašų į save, - kilstelėjo lupų kampučius ir išgirdęs sekantį klausimą nustebo, nes jis retai išvis ką planuoja, jei kažko imasi, tai tik dažniausiai ekspromtu.
- Įdomaus? - Veptelėjo Green' as, - nežinau, kažką, jus galvokit, aš jei kažko imuosi, tai dažniausiai negalvodamas. Juk žinot jūs mane.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Sausio 30, 2019, 08:04:05 pm
   Marcus'as instinktyviai kryptelėjo galvą į sesers, nušokančios nuo sūpynių, pusę. Jeigu tik kas, rūpestingas mažasis brolis būtų pripuolęs padėti jai išlaikyti pusiausvyrą.
   - Nebešvaistysi laiko? - baisiai nustebęs perklausė vaikis. - O tai prefektams nėra privaloma lankyti viską? Kaip tu čia dabar taip? - malė liežuviu, balso toną keisdamas į labiau erzinantį. Kiek tik jis žinojo, sesuo buvo pareigingas žmogus. O čia dabar kas? Visgi, reikia pridurti, kad skųstis jis neketino.
   - Mano manymu, neblogai, - Marcus'as žvilgtelėjo į Adam'ą. - Areštų dažniausiai išvengiu arba už mane nueina Adam'as, kadangi jam jau vis viena, ar du, ar trys areštai vakarui. Draugai mums bemaž visi, - gūžtelėjo grifiukas pečiais. - Nežinau, ar žinai, bet vis susipešam su ta baltapūke mergiote iš gal penkto kurso. Ji atrodo pasipūtusi, - išsišiepė vaikis šypsena, reiškiančia ,,Todėl mes bandom ją išauklėti".
   - Na, o daugiau - viskas legalu ir tvarkoje, - šyptelėjo Marcus'as.
   Išgirdęs Stevie klausimą jis iš įpročio žvilgtelėjo į savo brolį dvynį - mat retai kada jie veikdavo nepasitarę bent jau žvilgsniais ar palinksėjimais.
   - Aš su jumis, kur jūs beetumėt, - gūžtelėjo pečiais vaikis. - Galim apmėtyti klastuolius purvynės gabalais arba sniegu, kol čia jo dar yra, - išsakė pirmą į galvą šovusią mintį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Vasario 04, 2019, 11:15:30 pm
- Ak, aš vis pamirštu, kad esu prefektė, - kreivai šyptelėjo Stevie. - Nežinau, kas sugalvojo, kad aš turėčiau ja būti, nes tikrai tam nesu tinkama.
Grifė šyptelėjo ir pagalvojo, kad bus labai keista, jeigu kuris iš dvynių ateityje taps prefektu.
- Nemanau, kad man privaloma lankyti pamokas, - pratarė Stevie, nė nesusimąsčiusi, kad pamokas yra privaloma lankyti visiems.
Broliams pasakojant, kaip jiems sekasi, mergaitė džiaugėsi. Pati būdama pirmame kurse ji jautėsi kaip nesava. Panašu, kad bent dvyniai geriau pritapo...
- Ir jūs nesutariate su Elride? - gerokai nustebo vyriausioji Green. - Kaži kodėl ji taip nemėgsta mūsų šeimos. Aš vieną kartą su ja dirbdama pamokoje susimoviau ir ji po to manęs nekenčia. Na, bet ji keista, ar ne?
Pasiūlymas ką nors iškrėsti klastuoliams, Stevei visada patiko. Nors ji negalėjo pasakyti, kad pykstasi su šio koledžo mokiniais, vis dėlto ji buvo grifė.
- Žinai, pritariu tavo minčiai. Deja, čia nė vieno klastuolio nematau...
Stevie apsimetė, kad dairosi, ar aplinkui nėra nė vieno gyvačių koledžo atstovo. Tada ji staigiai pasilenkė, abiem rankom čiupo šiek tiek sniego ir paleido šiokias tokias gniūžteles abiejų brolių link.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Vasario 20, 2019, 11:26:07 pm
Išgirdęs Marcus' o išsireiškimą apie areštus, Grifas pažvelgė į brolį.
- Tai kaip visad, prisidirbam abu, o areštas tenka man, - su girdimu nepasitenkinimu balso to išlemeno vaikėzas.
Adam' as išgirdęs sesers žodžius buvo šokiruotas, na gal ir ne visai, tačiau keista buvo girdėti, kad ji užsimiršta, kad yra prefektė, nors visada buvo rūpestinga ir, rodos, atsakinga.
- Pamiršti? - Su nuostaba veide pažvelgė į šalia stovintį brolį, rodėsi jam keista, kad sesuo taip kalba, tačiau teisti jos nesiruošė. - Ė, bet kur dingo tą rūpestinga mergina? - Pašaipiai klaustelėjo Green šeimos atstovas.
- Tai pradėk taip manyti, nes jos "privalomos" visiems, - nupiešęs kabutes ore rudaplaukis nelabai žymiai šyptelėjo, o išgirdęs sekančius žodžius, žvilgtelėjo į dvynį, tik ir pats nežinodamas, ką jam nori tuo pasakyti.
- Nesutariam, čia švelniai pasakyta, - nusišypsojo strazdanius, - mes ją man rodos erzinam.. ir net labai.. - kryptelėjo galvą į brolio pusę laukdamas pritarimo. - Nemanau, kad nemėgsta, tačiau ji yra kiek pasikėlusi, reiktu ją ant žemės pasodinti, - užbaigė Adam' as ir vos tik jo ausys sugaudė dvynio pasiūlymą, šis nė neketino atsisakyti.
- Puiku! - Šuktelėjo šis ir apsidairė aplinkui bandydamas surasti bent vieną klastuolį..
- Manau, jų čia nematy.. - Nespėjęs užbaigti sakinio, rudaplaukis gavo sniego gniūžtę, aišku, jis iškart suprato, kas ją paleido, tad pasilenkęs ir nuo žemės griebęs sniego, tačiau ne visiškai balto, o su purvo priemaišomis, paleido į Stevie.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Vasario 24, 2019, 04:16:22 pm
   - Ak, pamiršti. Ir tas gelžgalis nieko neprimena, žibėdams ant megztinio? - pirštu bakstelėjo Marcus'as į šviesą atspindintį prefekto ženklelį. - Katastrofa! - dramatiškai suniurzgė dvynys.
   Į sesers pamąstymą ir brolio atsakymą apie pamokų privalomumą lankyti Marcus tik šelmiškai išsišiepė ir palinksėjo galva.
   - Ji žiauriai keista ir žiauriai pasikėlus nuo žemės, - palinksėjo galva Marcus'as. - Tiesa, reikia nutupdyt ant žemės, kol jin neišskrido į kosmosą kaip žiobarų mosmonautai, - kreivai išsišiepė, nors suabejojo, ar tie žmonės vadinami mosmonautais ar puponautais, kaip girdėjo kalbant kelis žiobariškos kilmės moksleivius. Bala nematė, juk brolis ir sesuo jį vis tiek suprato.
   Sulaukę pritarimo, Green'as apžvalgė pakrantę, kuri šiandien kaip tyčia buvo apytuštė. Na, suras jie tų aukų...
   - Ei! - priekaištingai šūktelėjo, kai sesuo metė į juodu po gniūžtę. Nors su abiem rankom metant, akivaizdu, nusitaikyti būna sunkiau, todėl Stevie gniūžtė praskrido pro pat ausį.
   - Klyšas metymas, - erzindamas grifiukas ištampė žodžių balses ir iškišo liežuvį vyresnei seseriai. Visgi net ir už pasikėsinimą reikia atkeršyti. Sulaukę Adam'o žvilgsnio dvynys slapčia jam mirktelėjo.
   ,,Išmaudom?"
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Vasario 25, 2019, 10:15:25 am
- Oi, tik nereikia, - pratarė Stevie, kartais iš tikrųjų pamiršdama, kad nešioja ženklelį. Ji taip ir nesuprato, kokiu būdu buvo išrinkta prefekte. Pamokų lankomumas buvo gerokai kritęs, o ir šiaip Stevie niekada nesijautė esanti pavyzdinga mergaitė. Kad ir ką bekalbėtų broliai.
Grifei labai patiko, ką dvyniai kalbėjo apie Elridę, tačiau jų neskatino. Nutarė, kad bent šiuo atveju turėtų elgtis kaip pavyzdinga vyresnė sesuo ir neleisti broliams pernelyg įsismaginti su kažkuo pykstantis.
Mergaitei labai nepatiko Marcus'o ir Adamo susižvalgymas po to, kai ji paleido gniūžtes į brolius. Purvo gniutulas jau skriejo į ją, be to, akivaizdu, kas bus nauja brolių auka... Tad mergaitė skubiai atsisėdo ant supynių ir ėmė siūbuotis, tarsi ji būtų niekuo dėta. Puikiai žinojo, kad jeigu broliai kažką sumąstė, ji nieko nepakeis, tačiau tikėjosi laimėti bent šiek tiek laiko, kol pati sugalvos ką nors įdomaus.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Vasario 25, 2019, 11:15:47 pm
Adam' ą šiandien sesutė privertė prarasti žadą, kurio jis ir taip beveik niekada neturėjo, išimtiniais atvejais.
Green' ų šeimos atstovas žvilgtelėjo į dvynį brolį, kuris kalbėjo apie tą baltapūkę mergiotę, kuri rodos atkreipė šios šeimos atstovų dėmesį.
- Mosmonautai? - Keistu žvilgsniu nužvelgė brolį bandymas suprasti ką šis norėjo pasakyti.. - Tu čia omeny turėjai kosmonautus ar puponautus? - Kumštelėjo dvyniui į petį ir kilstelėjo lupų kampučius, nes rodos jo broliukas, sunkiau gaudėsi nei jis pats. - Man rodos ne aš turėčiau atlikti areštą taip dažnai, o tu, - suplojo šiam per petį.
Jaunuoliams užsiimant tikrai "keista" veikla, turbūt pašalaičiai, kurie praeidavo pro šalį manydavo, kad šie bepročiai, nors BEVEIK taip ir buvo.
Pagavęs Marcus' o žvilgsnį Adam' as suprato, ką tas turi omeny ir net neabejodamas kilstelėjo vieną lupų kamputį, kurį matė tik rudaplaukis brolužėlis. Planas nebuvo toks saldus kaip norėtasi, sesutė spėjo užsikeberioti ant supynių ir dar įsisupti..
Adam' as klausiamai pažvelgė į brolį.
"Ką darom?"
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Kovo 02, 2019, 07:55:41 pm
   Marcus'as šelmiškai nusižvengė iš sesers sutrikimo. Gal įžūliau ir drąsiau, nei reikėjo, todėl tai atrodė truputį kvaila. Na, ne truputį. Bet šiandien Marcus'ui visgi buvo nebloga nuotaika ir įkvėpimas ,,blūdyti".
   - A, taip, kosmonautai, - kiek susigėdęs tarstelėjo grifas. - Tai klausyk, viena raidė, jokio skirtumo. Man atrodo, kad ir mosmonautais juos vadina, ir gosmonautais, ten labai įvairiai būna, - linksėdamas galva patikino jis, nors žinojo, kad turbūt šita nesąmonė prieš kiaurai jį pažįstantį brolį nelabai ir paeis.
   Marcus'as nužvelgė seserį, siekiančią išvengti problemų, mąsliai pridėjo ranką prie smakro, svarstydamas, kaip čia neskausmingai ją nutempus. Pažvelgęs į nemažą sniego krūvą už sūpynių, broliukas dvynys mirktelėjo kitam broliukui. Dabar žvilgsniu idėjos perduoti nebuvo įmanoma, bet Marcus'as sumosavo rankom lyg burtų ,,Wingardium Leviosa" kerus ir nusisukęs nugara į seserį, kad ši nematytų jo plano, Adamui rankų judesiais parodė sesers kritimą nuo sūpynių galva žemyn į purią pusnį. Na, jie bent tikėjosi, kad ši bus puri.
   - Reikia tik sustabdyti sūpynes virš pusnies, - tyliai sušnabždėjo grifiukas išdaigų bendrui. 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Kovo 03, 2019, 06:14:57 pm
Jie įtartinai žvalgosi susirūpinusi pagalvojo Stevie, kai broliai akivaizdžiai bandė kažką susitarti. Grifė galvojo, kaip jai čia sėkmingai išsisukus, tačiau niekas neatėjo į galvą. Tuo labiau, kad šitie du ką nors sugalvoję nenurimsta, kol to neįgyvendina...
Rudaplaukė pagavo Marcus'o žvilgsnį į sniego pusnį, esančią tiesiai už supynių.
- Tai jau ne! - garsiai sušuko mergaitė. Ji nebuvo tikra, ar broliai supras, tačiau nelabai terūpėjo. Dabar svarbiau buvo kažkaip išvengti kritimo. Stevie nebesistengė stipriau įsisupti su viltimi, kad kai supimasis sumažės, pavyks nušokti nuo supynių ir bent kelis žingsnius pabėgėti tolyn.
Kai broliai atsuko mergaitei nugarą, ji nutarė, kad laikas imtis veiksmų. Kojomis brūkštelėjusi per žemę Stevie pristabdė supynes ir skubiai nušoko. Mergaitė nežiūrėjo, ar broliai tą pastebėjo, tik pabėgėjo tolyn nuo žvilgsniais varstytos sniego krūvos.
- Nepagausit! - sušuko Stevie bėgdama tolyn.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Kovo 30, 2019, 10:45:09 pm
Rodėsi sesuo kiek sutriko, o dvynys brolis tik įžūliai iš to juokėsi, tad ir Adam' as nesiruošė atsilikti, jei kartu - tai visur.
- Gosmonautais? - Kiek "susirūpinęs" brolio kvailumu šį nužvelgė. - O tau šiandien viskas gerai? Nuo kada tavo manymu kosmonautus vadina ten, kaip tu sakei? - Kilstelėjo vieną antakį klausiamai pažvelgęs į Marcus' ą. - Gal jau atėjo laikas po pamokų likti tau, o ne man. - Prunkštelėjo Green' ų šeimos atstovas.
Sesuo bandė išvengti visko, na ne tik ji purtėsi nuo mokslų, tačiau rodosi ir nuo brolių išdaigų, ji jau turbūt nutuokė, kad šie du kažką rezga, na visgi, ji buvo teisi, šiems žodis ramybė, turbūt net neegzistuoja.
Išvydęs brolio rankų mostus, jis sunkiai ką suvokė, jis ten kažką rodė iš pradžių į pusnį esančią už supynių, o paskui kažkokius hieroglifus paišė ore. Adam' as nieko nelaukęs išskėtė rankas ir truktelėjo pečius bandydamas dar vis suprasti, ką brolis nori pasakyti, tačiau ilgai laukti nereikėjo, šiam labai tyliai prabilus jis jau suprato, ką šis ankščiau turėjo omenyje.
- Tai aš galiu.. - Neužbaigęs sakinio, jis kryptelėjo galvą į supynes, nuo kurių sesuo jau buvo pasprukusi. - Puiku.. - Kiek susimąstęs ir susirūpinęs, kad išdaiga nepavyks nutęsė rudaplaukis.
- Nepagausim? - Kiek su sarkastišku balso tonu pažvelgė į brolį, o vėliau žvilgsnis nukrypo ir į Stevie. - O pala, kas sakė, kad tave gaudysim? - Bandydamas greit ką sugalvoti veptelėjo Grifas.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Agnė Šarauskytė Balandžio 01, 2019, 09:31:40 pm
Katy baigėsi visos pamokos. ji nusprendė, kad namų darbus ruoš lauke prie ežero. Įsidėjus į mažą kuprinytę visus namų darbus ir nuskubėjo laukan. Pamačiusi, jog prie laužavietės pilna vaikų nusprendė eiti ant sūpynių, kurios buvo tuščios. Lauke stovėjo dvi sūpynės. Ant vienų sūpynių sėdėjo mergaitė, kuri atrodė labai draugiška ir linksma. Grifukė nekreipė į mergaitę dėmesio ir atsisėdo ant kitų sūpynių. Kuprinytę pasidėjo šalia ir švelniai papūtus vėjeliui sūpynės pradėjo silpnai linguoti. Grifukė džiaugėsi, kad pagaliau gali atsisėsti toiau nuo viso pasaulio ir ramiai ruošti pamokas. Katy jautėsi mieguista, todėl prisimirkė...

-Labas, -staiga asigirdo švelnus balsas iš kairės. Katy nieko nesuprato ir toliau ramiai suposi.

-Labas,-dar kartą kažkas pakartojo. Mergaitė apsižvalgė ir lėtai ištarė:

- Labas.

Staiga grifukė prabudo. Ji buvo užsnūdusi. Nekeista, nes miegojo labai mažai. Pirmakursė vėl nusprendė pradėti ruošti pamokas. Pasiemė knygą ir praėjo skaityti apie Grifų Gūžtą.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Balandžio 12, 2019, 06:19:52 pm
   Marcus'as susierzinęs numojo ranka. Tik to betrūksta, kad brolis imtų iš jo tyčiotis dėl žiobarotyros nelankymo. Žiobarotyra - anokia gi čia pamoka, kam ten per tokias pamokas švaistyti laiką ir energiją?
   - Galbūt, - suniurzgė Green'as. - Man atrodo, profesorė pati taip įvardijo tuos žiobarus su skagandrais, todėl ir susipainiojau. Nenervink, - pridūrė jis.
   Kol Marcus'as telepatiškai bandė perduoti broliui dvyniui savo idėjas, elektromagnetines minčių bangas pagavo ir Stevie. Ne veltui buvo paskirta prefekte - ne kvaila buvo, dėjo į kojas. Marcus'as susikišo truputį atšalusias rankas į kišenes ir žvilgtelėjo į brolį, išraiškingai kilstelėdamas antakį.
    - Na, jeigu ji nekris ant pusnies, tai pusnis užkris ant jos, - gūžtelėjo pečiais vienas iš brolių, suspausdamas rankoje lazdelę ir kreipdamas ją į sniego krūvą. - Imk lazdelę ir tu, ji sunki. Vienas kaži ar pakelsiu. Wingardium levioosa!
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Balandžio 17, 2019, 11:08:54 pm
Stevie girdėjo, kaip Marcus kažką šneka apie žiobarotyrą. Tai nebuvo itin mėgstama mergaitės pamoka, tad ji į tas diskusijas nesivėlė. Kur kas svarbiau buvo išvengti labai nemalonių maudynių sniege.
Po kurio laiko Stevie sustojo. Ji atsisuko į brolius - tikėjosi pamatyti, ką jie veikia. Ir, jeigu prireiks, sukurti naują strategiją. Grifiukė negirdėjo, ką kalba Marcus, tačiau netrukus jis nukreipė lazdelę į pusnį. Tai vyriausiąją Green'ų šeimos atžalą šiek tiek išgąsdino. Mergaitė nežinojo, ar Marcus sugebės  tai padaryti vienas - Stevie buvo tikra, kad žino, ką sugalvojo vienas iš dvynių. Tačiau Adamas mielai jam padės. Ir tada jai, sesei, bus riesta. Tad rudaplaukė sparčiu žingsniu patraukė tolyn.
- Klausykit, gal susiraskit kokį klastuolį, ką? - pasiūlė Stevie. Ji žinojo, kad jeigu jau broliai nusiteikę linksmintis, jie šio užsiėmimo be reikalo nenutrauks. Tačiau mergaitė labai nenorėjo sušlapti purviname sniege.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Adam Green Balandžio 27, 2019, 09:52:22 pm
Adam' as nesistebėjo brolio elgesiu, nes šis visada taip daro, jei kas negerai, kaltas šis Green' ų šeimos atstovas.
- Ramiai, - erzinančiu balso tonu išlemeno Grifas, - ko nervuojiesi, juk pagaliau kažkur suklydai ir tu.. - Su šiokiu tokiu šaipimosi atgarsiu ištarė rudaplaukis, tačiau greit jo mintis ir visa ką jis dar norėjo pasakyti nutraukė dvynys, kuris rodosi turėjo puikų sumanymą. Nors sesuo ir nebuvo buka, atvirkščiai ji mėgdavo perprasti savo broliukus.
Adam' as įnirtingai klausėsi brolio ir išgirdęs brolio "pagalbos šauksmą" trauktelėjo lazdelę iš apsiausto.
- Wingardium levosaaa! - Gana garsiai, nežinia kodėl, šuktelėjo šis ir Marcus' ui "padėdamas" (bent taip galvojo) kilstelėjo sniego pusnį, kuri turėjo nusileisti tiesiai ant sesers. Na bent jis jau tikėjosi, kad taip nutiks, tačiau pasirodo, vienam iš dvynių, nepavyko burtas, tad pabandykim, atspėti kam. Aišku, kad Adam' ui, šis ištarė burtažodį visai ne taip kaip reikėjo. O kitam broliui tą pusnis buvo per sunki ir jų planas šį kart neišdegė.
Dabar strazdanius visiškai "susirūpino", nes broliukas tikrai nepagailės "gerų" žodžių.
- Manau, kažkas tave išgirdo, - kiek su pykčio gaidele balse burbtelėjo Green' as savo seseriai. - Jei Marcus' ai ruošiesi kažką sakyti tai nereik, susimoviau, - dabar kilstelėdamas jau lupų kampučius ir kiek su garsu sukikenęs pasuko link pilies, bet dar paėjęs toliau, suspaudė delnuose gniūžtę ir paleido tiesiai į brolį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Bastiano Zuccarelli Balandžio 28, 2019, 06:16:03 pm
   Marcus'as matė, kaip sesuo sprunka ir kažką plepa apie klastuolius. Piktdžiugiškai vyptelėjo, bet visą malonumą išblaškė brolį erzinantis Adam'as.
   - Aš nesuklydau, - griežtai suniurzgė vaikis. - Aš tobulas! - pridūrė jau ironiškai, mat niekaip kitaip su broliu nesusitarsi.
   Visgi Adam'as išsitraukė burtų lazdelę, kad pagelbėtų dvyniui, ir Marcus'as jau iškišo liežuvį seseriai. Deja... Kai brolelis ištarė burtažodį, pirmasis tekštelėjo delnu per kaktą.
   - Merlino triusikai, hipogrifo pauodegy tu... - paplūdo Green'as. - Ar bent vienoj kerėjimo pamokoj buvai? Reikia sakyti Le-vioooo-sa, ne Leviosaaa! - ir vaikis mostelėjo lazdele. Dalis sniego krūvos atsiskyrė nuo žemės ir nusklendė link sesers, tačiau kelio viduryje sustojo ir nukrito.
   - Nu ką čia bepasakysi, dabar jau mum šakės, - sumurmėjo Green'ų dvynys, įtardamas, jog sesuo būtinai pasinaudos tuo, jog jie tėra žiopli antrakursiai, o sniego krūva yra jai parankiu atstumu.
   - Eee, matau klastuolį! - staiga sušuko berniukas, po teisybe, pats pasielgdamas labai klastuoliškai, bet pasileido bėgti į pilį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: kablelis Balandžio 28, 2019, 06:41:43 pm
Stevie žvelgė, kaip broliai pakėlė pusnį. Jai teko pripažinti, kad dvynių sugebėjimai ją sužavėjo - pati antrame kurse tikrai nebūtų to padariusi. Dėl visa ko mergaitė pradėjo trauktis tolyn. Dabar ji ėjo atbula, kad matytų, kas dedasi. Tačiau ar broliams pritrūko koncentracijos, ar žinių, tačiau pusnis nukrito vyriausios Green taip ir nepasiekusi.
- Ak, kaip gaila! - ironiškai sušuko Stevie. Ji kelias akimirkas pasvarstė, ką jai daryti. Ar verta bandyti atkeršyti? Gal broliukams reikėtų išsimaudyti vietoje jos? Tačiau rudaplaukė nebuvo tam nusiteikusi. Atvirai sakant, ji paprasčiausiai tingėjo. Tuo labiau, kad dvyniai, panašu, suprato, ką ji gali nuveikti, tad skubiai pasileido į pilį.
- Iš pradžių vėluojam, o po to palieka vieną. Ir kurgi jų džentelmeniškumas? - tyliai paklausė savęs mergaitė. Tačiau ji ant brolių nepyko, tik džiaugėsi, kad pavyko išvengti tos ne itin švarios pusnies.
Stevie neskubėdama parėjo į pilį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 25, 2019, 09:14:29 pm
Švietė vaiski saulė, dangus buvo giedras, tik keletas debesėlių bolavo prie horizonto. Tokią dieną Emma nusprendė praleisti lauke, tad netrukus išėjo pro pilies vartus ir pasuko link ežero. Ji tikėjosi rasti kokią gražią ir ramią vietelę, kur nebūtų mokinių ir pavojų.
Kiek paklaidžiojusi rudaplaukė rado tokią. Gražią ir ramią. Tai buvo senos senutėlės supynės, nuo kurių atsivėrė puikus vaizdas į ežerą. Aplinkui žėlė žolė, nesigirdėjo jokio paukščio čiulbėjimo. Kaip tylu...
Taigi varnanagė atsisėdo ir pradėjo lėtai suptis, neskubėdama apžvelgti ežero ir jo apylinkių. Emma atsiduso. Kaip greitai prabėgo vieni metai mokykloje... Sūpynės tyliai girgždėjo, ramus ežeras atspindėjo vienišus debesėlius...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 10:50:35 am
Po vasaros Camilla jautėsi labai pailsėjus ir laiminga, nes šį vasarą nebuvo tokia kaip visos. Gyvenimas Londone tikrai labai nuostabus. Mergina nusprendė pasivaikščioti lauke. Išėjus į lauką klastuolė pradėjo ieškoti kokios gražios vietelės. Pamačiusi labai matyta siluetą ant supynių prie pat ežero mergina labai apsidžiaugė. Seniai ji nematė savo draugų išskyrus Aleksą kuris vos nenusižudė, bet priėjus arčiau ir pamačiusi, kad ant supynių Emma ant Millos veido pasirodė didelė šypsena. Priėjus arčiau juodaplaukė palietė supynes ir tyliai tarė:
- Galiu prisėsti?- Vėl nusišypsojo mergina.- Tai kaip tavo vasara?
Cornet turėjo ką papasakoti, bet norėjo išgirsti savo draugės. Klastuolė žiūrėjo į varnanagę ir laukė gerų žinių.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 26, 2019, 02:34:57 pm
Kokia tyla ir ramybė... Gaila, kad nepasiėmiau knygos. Bet apmąstymus nutraukė iš kažkur atsiradusi Camille.
Išgirdusi pažįstamą balsą Emma šiek tiek krūptelėjo, pasislinko, kad ir klastuolė tilptų ir prabilo:
-O, labas. Žinoma, kad gali.
Tačiau į kitą klastuolės klausimą rudaplaukė nežinojo ką atsakyti. Kaip ir nieko įdomaus nenuveikiau... Viskas po senovei...
-Ai, nieko įdomaus, kaip visada. O kaip tu? Iš akių matyti, kad nori kažką papasakoti.
Varnanagė nutilo ir susidomėjusi pasižiūrėjo į draugę. Staiga mergaitė prisiminė tą patį košmarą, kurį sapnavo ir Milla. Nesusilaikiusi škotė prabilo:
- Ar prisimeni tą košmarą su žaliomis akimis? Kaip manai, ar šiais mokslo metais išdrįsime vėl įžengti į Uždraustąjį mišką?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 26, 2019, 03:25:29 pm
Atsisėdus ant supynių klastuolė žvilgtelėjo į Emma ir tarė:
- Na dabar gyvenu Londone tai smagu gyventi su senele, na ir susitikau su pusseserę. Tai kaip ir viskas.
Mergina pasijautė truputi nejaukiai, nes tai buvo tik labai maža dalis ir nenorėjo atrodyti kaip giriančia savo vasarą. Camilla, net nepasakė, kad jos senelė daug kuo ją išmokė išmokė tuo pačiu ir kalbėtu su gyvatėmis, bet mergina žinojo, kad šiais metais ji dar nenori sakyti, nes tai nebuvo ideali gyvačių kalba. Kartai tamsiaplaukei atrodė, kad per šią vasarą ji tapo panašesnę į žiobarę. Mane, net senelė vadina žiobare pagalvojo Milla ir atsiduso, bet nieko prieš neturėjo. Kartais raganėlė galvojo kodėl Hogvartse nemoko matematikos ar kitų dalykų kurie yra būtini paprastuose žiobariškose mokyklose. Užsiminus apie tą sapną nuo merginos dingo šypseną ir ji tarė:
- Na jeigu išdrįsim tai ne mokslo metų pradžioje.
Nors... bet ne pagalvojo Milla ir iš kišenės ištraukė mažą senelės pagaminta peiliuką. Ten buvo išraižyta širdutė taip pat kaip ant grotuvo užrašas ,,Myliu tave''. Senelė ją išmokė gintis be magijos todėl mokinė ir jautėsi žiobarė, pasidėjus peiliuką atgal ji paklausė draugės:
- Mes kažkaip nesimatėm po egzaminų tai kaip?- pagalvojus, kad draugė gali nesuprasti Cami dar tarė.- Na... ar sunku buvo?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 27, 2019, 04:21:30 pm
Taigi nieko naujo. Atrodė, ims pasakoti neužsičiaupdama, o man reikės tik linkčioti. Nors lauke buvo linksmai nuteikiantis, geras oras, Emmai kažkodėl nesinorėjo šnekėtis. Net ir su drauge. Bet vis dėlto pokalbį reikėjo kažkaip palaikyti.
Išklausius nuomonę apie ėjimą į Uždraustąjį mišką rudaplaukė kiek susiraukė. Negi ji nori eiti į mišką šaltą žiemos vakarą? Na jau ne, geriau rudenį.
Klastuolei išsitraukus peiliuką varnanagė lyg klausdama pakėlė antakius, bet nieko nesakė. Ar tikrai viskas? Mergaitė numanė, kad Camille visko nepasakojo, bet ir nemanė spausti. Galų gale, kai reikės, pati sužinos.
-Nesunku, jeigu šiek tiek pasimokai ir pasipraktikuoji... O šiaip... Manau, viskas gerai pavyko.
Emma nutilusi pažvelgė į Millą ir pasiruošė klausti. Bet sustojo, nes galva buvo kaip iššluota. Galiausiai surezgusi menkutį klausimą ji prabilo:
-Gal išmokai kokių naujų burtažodžių? Ai ne, pala mums neleidžiama naudoti kerų už Hogvartso ribų...-Susizgribusi varnanagė nuleido galvą.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 27, 2019, 09:34:31 pm
Išklausus Emmos ji tarė:
- Na burtažodžių tai neišmokau,- nusišypsojo savo draugei,- žinai norėčiau tavęs kai ko paklausti.
Klastuolė matė, kad draugei nebuvo nuotaika plepėti, bet Cami tai labai domino. Prancūzė pasilenkė prie varnanagės ir tyliai pasakė:
- O tu buvai susipažinus su Julian,- mergina nusišypsojo,- kai mes susitikom jis suvaidino Aleksą.
Ir aš vos ji nebučiavau pabaigė mintyse. Millai atrodė, kad rudaplaukė dar nežinojo apie jį tai pradėjo kalbėti:
- Man buvo labai keista, kad Aleksas turi brolį,- po to žvilgtelėjus į kairę klastuolė giliai atsiduso.- Ten toliau yra tiltukas ir kai leidžiasi saulė labai gražus vaizdas.
Raganėlė šyptelėjo ir nuleido galvą laukdama draugės žodžių. Tas vakaras buvo nuostabu tamsiaplaukė gyliai atsiduso...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 28, 2019, 03:12:10 pm
Emma sėdėjo nuleidusi galvą, kol išgirdo Julian'o vardą. Varnanagė pakėlė akis ir pasuko jas į Camillę.
-Taip, prieš keletą dienų susitikom.-atsakė rudaplaukė kiek gyvesniu balsu.-Ak, aš irgi Julian'ą palaikiau Aleksu.
-Nustebau, kad Aleksas turi brolį ir nė vienai iš mūsų nepasakė. Tiksliau, tau.
Varnanagė pasuko galvą link klastuolės nurodyto tiltelio. Visai gražus... Tačiau akys grįžo, kai Emma išgirdo Millos atodūsį.
-O kaip judu susitikot? Nes jis mane netyčia pargriovė ir ištiesė ranką. Tačiau aš pamačius Julian'ą pamaniau, kad tai Aleksas ir atsisakiau. Ir tik atsistojus bei paklausus viskas išaiškėjo. Be to, tai atsitiko kažkokiame dulkėtame ir pilname vabalų koridoriuje.
Rudaplaukė nusišypsojo žvelgdama į draugę. Tikėjosi, kad ji papasakos ką nors įdomesnio.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 28, 2019, 06:50:44 pm
- Na mes susitikom salėje, prie klastūnyno stalo ir jis man pasakė, kad pervedė į klastūnyną skambėjo keistai, na o po to vos jo nepabučiavau,- supratus, kad draugė nežino, kad jos meilė yra Aleksas, susiėmus visas jėgas Camilla tarė,- žinai aš tikiu tavimi tai, man... na... patinka Aleksas... ir viena vakarą mes buvom ant to tilto... labai romantiška vieta...
Nutilusi jau norėjo tarti ,kad brolį kuri sutiko Emma ją labai myli, bet prisiminus, kad Julian ją pasitikėjo ir nenorėjo, kad Camilla viska išplepėtu. Todėl patylėjo. Po valandėlės mirtinos tylos tamsiaplaukė tarė:
- Žinau labai keista naujiena, bet taip yra,- nuleido galvą Camilla,- nenorėjau tau to sakyti, nes galvojau, kad tau jis labai nepatinka.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 28, 2019, 10:42:56 pm
Camilei pradėjus pasakoti Emma įsitaisė kiek patogiau. Numanė, kad draugė išsakys daugiau, nei ji pati.
Klastuolei vis toliau pasakojant rudaplaukei susidarė įspūdis, kad nelabai ką supranta iš kiek nerišlios Millos kalbos. Bet pajuto, kad jai patinka Aleksas. Tiesą sakant, klastuolė tai buvo pasakius be jokių užuolankų. Na, dar suprato, kad draugė sumaišė brolius ir kad netoliese esantis medinis tiltelis jai kelia gerus prisiminimus.
Rudaplaukė įsivyravus tylai nebandė jos sugadinti, priešingai, norėjo, kad tęstųsi kuo ilgiau. Įdomu, ar iš čia naktį puikiai matosi žvaigždės? Jei taip... Žinoma, juk čia ne miestas... Reikėtų kada nors išeiti iš Hogvartso naktį... Taip Emma nenoromis prisiminė, kad dar šiais metais turės įžengti į Uždraustąjį mišką. Laimei, niūrias mintis nuvijo Milla.
-Ne, viskas gerai. Tiesiog... su Aleksu nesutariu taip gerai ir draugiškai kaip su tavimi ar Julian'u.
Nutilusi varnanagė pakilo nuo sūpynių ir sukryžiavusi kojas atsisėdo tiesiog ant žolės, tikėdamasi, kad draugė kaip nors dar pratęs pokalbį.
-Na, kokių dar naujienų yra?- neištvėrusi tarė škotė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 29, 2019, 11:56:27 am
Norėdama, kad tarp jų nebūtu tyla toliau kalbėjo:
- Šią naktį aš nusidažysiu plaukus mėlynai,- neįsitikinus, kad draugė girdėjo klastuolė nužvelgė į mišką ir tarė.- tą vakarą kai aš... mes buvom ant to tilto buvo pilnatis ir man taip atrodė, kad aš kažką mačiau tame miške.
Klastuolė pradėjo suptis. Seniai nejautė to jausmo kai vėjas tau pučia tiesiai į veidą:
- Niekada nemačiau ankščiau šitų supynių, na arba tiesiog nekreipiau dėmesio,- pasakė ji ir vis aukščiau ir aukščiau suposi,- gal kas naujo pas tave.
Tamsiaplaukė truputi pasisupus vėl prabilo:
- O kaip tau Julian?
Lyg norėdama, kad Emma daugiau papasakotu apie ji. Gal pasiūlyti nueiti į mišką, bet ji gali nesutikti, bet ką veikti prie šių supynių mastė tamsiaplaukė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Paul Rugpjūčio 29, 2019, 07:25:41 pm
Klastuolei nutraukus tylą Emma atidžiai įsiklausė, bet vistiek neišgirdo pirmųjų žodžių. Jai prabilus apie mišką varnanagė kiek paniuro, tačiau atgijo ir smalsumas. Kas gi ten buvo? Nejučiomis rudaplaukė įsitempė ir laukė, kol draugė papasakos ką nors daugiau. Deja, ji nieko nesakė.
Camillei prabilus apie sūpynes škotės mintys nuklydo ir grįžo tik tada, kai klastuolė paminėjo Julian'ą. Atsidususi Emma tarė:
-Visai draugiškas, malonus, tačiau gali būti ir visai kitoks. Atšiaurus... Bejausmis...-tai sakydama varnanagė sudrebėjo ir pažvelgė į ežerą.
Aplinkui buvo neįtikėtinai ramu, šiek tiek link horizonto linkstanti saulė įkvėpė rudaplaukei ramybės. O gal dar ir drąsos, nes po kelių sekundžių prabilo:
-Sakau, gal nueikime į mišką, juk čia nėra kas veikti.
Juk dabar pilnatis, nereikėtų eiti... Nežinai, kas gali atsitikti. Nustūmusi niūrias mintis pasižiūrėjo į besisupančią draugę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Camille Cornet Rugpjūčio 30, 2019, 07:51:33 pm
kai Emma kalbėjo apie Julian Camilla nieko negirdėjo, nes paskendo savyje, bet tuo pačiu ir apie nieko negalvojo. Išgirdus žodį mišką klastuolė pašoko ir nužvelgė į tą pusę. Veik tikrai nebuvo ką, bet į mišką juodaplaukė nelabai norėjo. Kodėl? Nueik. Vis dėl to dabar diena, nėra lietaus, šviečiau saulė. Nėra ko bijoti. Ramino save mergina. Dar viska apsvarsčius ji tarė:
- Manu, kad galim,- pasižiūrėjo į draugę,- dabar diena neturėtu nieko atsitikti.
Nulipus nuo supynių Milla nusišypsojo varnanagei ir paragino:
- Na tada einam.
Mėlynakei nesinorėjo užtrukti iki pat vakaro todėl greit susiruošus klastuolė pradėjo judėti link miško:
- Nemanau, kad diena kažkas turėtu atsitikti baisaus, tai nereikia pergyventi,- pasakė Cornet.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Rebecca Williams Lapkričio 30, 2019, 09:45:15 am
Netikėtai vasarą užgrobusio rugsėjo orai nelabai skyrėsi nuo vasaros paskutinių dienų. Saulė toliau švysčiojo pro debesų kraštus, o dangus ir toliau mėlynavo savo mėlyna spalva. Ežeras, esantis kažkur Anglijos gilumoje, galbūt Škotijoje, atspindėjo dangaus spalvą ir sudarė puikią kompoziciją su dangumi, mišku ir pilimi.                                         
Ji buvo beveik vyriausia savo kurse - antrakursė, kuriai jau ant nosies trylikametystė. Gimusi spalį, lietingą mėnesį, ji džiaugėsi rugsėjo dovanojama saule ir šiluma.                                     
Švilpė turėjo ryškiai oranžinius, galbūt raudonus, žodžiu,  kaip ugnis, plaukus, paveldėtus iš motinos pusės. Džiaugėsi, kad jų garbanotumo nepaveldėjo, nes kitaip tikrai kaip ugnies liepsnelė vaikščiotų. O papūtus vėjeliui, kaip dabar, jie būtų tikrai kitokie.                               
Dabar ji sėdėjo ant senų medinių sūpynių, kurios buvo pakabintos ant seno medžio šakos, leidžiantis nuo kalno link ežero. Vaizdas buvo nuostabus - priešais tyvuliavo ežeras, kairėje dunksojo tamsus miškas, o dešinėje matėsi mokykla - pilis.                     
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 02, 2019, 06:00:50 pm
Prasidėjus jau eiliniams mokslo metams Dafydd nebuvo pasikeitęs. Jis ir toliau nekentė visų iš eilės, jis ir vėl vos ištvėrė vasaros atostogas. Ir, kaip visada, nebeišsėdėjo bendrajame kambaryje, kur prakeikti mažiai kelia vis daugiau ir daugiau triukšmo.
Klastuolis vilkosi palei ežerą. Suprato, kad tokiu gražiu oru čia bus pilna mokinių. Tačiau sėdėti pilyje visai nesinorėjo, o miške irgi nebuvo ką veikti. Nepaisant to, kad miškas buvo "Uždraustasis", ten nuolat malėsi tie kvailiai, vadinami Hogvartso mokiniais. Tad kur dėtis žmogui, norinčiam pabūti vienam? Ar tokioje pilyje, turinčioje milžinišką kiemą, nėra vietos, kurioje nesimaltų jokie idiotai? Velsietis svajojo apie tokią vietą nuo pat pirmo kurso. Dabar jis čia mokėsi jau... Kelintus metus? Pats nebežinojo, tuo labiau, kad profesoriaus Greywindo dėka teko kartoti penktą kursą. Dafydd atmintyje iškilo nekenčiamas veidas. Norėjosi rėkti, tačiau nesinorėjo atkreipti į save dėmesio.
- Idiotas, - tokiu tyliu burbtelėjimu pasitenkino velsietis. Jis priėjo kažkokias sūpynes. Ant jų sėdėjo... Kažkas. Kažkas, kas turėjo ryškiai raudonus plaukus, beveik prilygstančius jo paties. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai kažkokia maža mergaitė. Neliko daugiau ką daryti, tik užversti akis. Vis dėlto ji tikriausiai jau išgirdo ateinantįjį, tad trauktis būtų buvę... Logiška, juk Dafydd norėjo pabūti vienas. Tačiau juk tada mažvaikė išsigąstų, ar ne? O toks rūpestingas vaikinas kaip šis velsietis negalėjo to leisti. Taigi jis atsistojo raudonplaukei už nugaros ir garsiai pasakė:
- Viskas, pasisupai, dabar užleisk vietą kitiems.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Rebecca Williams Gruodžio 21, 2019, 03:49:46 pm
Ji labai išsigando. Ta prasme, TIKRAI labai. Išpūtusi akis tik atsisuko į paauglį, kuris ką tik taip nemandagiai kreipėsi ją išgąsdindamas.
- Atsiprašau?? Nei labas nei ate, tik viso gero? Nors net ir to nebuvo ką? Jei sugebėjai taip tyliai prisėlinti, turėjai pastebėti, kad aš visai nesisupau, o sėdėjau ir grožėjausi šituo vaizdu, kuris labai gražus, ir kurio, aišku, tu irgi nepastebėjai?
Rebecca kaip reikiant kunkuliavo, kas visai nebūdinga Švilpynės koledžui. Nors nesuprasi. Susirenka ten visokie. Tik valgyt duok.
- Kas tu? Pagal išvaizdą atrodai per didelis šitoms senoms sūpynėms, dar sulūš.
Tada įdėmiau įsižiūrėjo:
- Pala... tu klastuolis.... tai nieko nuostabaus, kad nori jas laužyt. Še, imk. Pažiūrėsiu,-išsišiepė, nulipdama paduodama sūpynių tą dalyką, kur laikytis reik, ir atsitraukdama į kalno pusę. Nusprendė, kad vaizdelis bus pakankamai geras, tad iš krepšelio išsitraukė sumuštinį. Juk ji vis dėlto švilpė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 26, 2019, 01:33:34 pm
- Nei labas, nei ate, - plonu balseliu sucypė Dafydd, pakartodamas mergytės žodžius. Jai atsisukus suprato, kad nežino, kas ji tokia. Spėjo, kad ne klastuolė. Kita vertus, koks skirtumas? Visi prakeikti mažvaikiai yra vienodi.
- Ne tavo reikalas, ką aš pastebėjau, o ko - ne, - burbtelėjo Dafydd. Ir gavo labai nustebti, kai raudonplaukė nulipo nuo sūpynių. Velsietis taip apstulbo, kad taip ir liko išsižiojęs stovėti. Jis žiūrėjo į sūpynes ir svarstė, kodėl ta mergužėlė teikėsi nuo jų pasitraukti.
- Ačiū, - galiausiai be galo saldžiai pratarė Dafydd. Jis nė neketino sėstis ant sūpynių. Tiesiog reikėjo paerzinti tą mergiūkštę. O ką daryti dabar, kai ji taip paslaugiai pasitraukė vos paprašyta? Tai į klastuolio planus neįėjo. Jis žvilgtelėjo į mergiotę. Ir už jos kažką pamatė. Pats gerai nesuprato, kas tai, nes "tas dalykas" greitai dingo. Velsietis suprato, kad ten buvo kažkas gyvas. Ar verta perspėti mažvaikę? Ne nutarė Dafydd. Greitai nusuko akis nuo jos ir priėjo prie sūpynių. Paėmė virvę į ranką ir netyčia ją nutraukė. Supynės nudribo ant žemės.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Rebecca Williams Sausio 05, 2020, 11:43:09 pm
- Užsičiaupk, dar kas nors įskris,- nusikvatojo, prieš atsikąsdama sumuštinio. Klastuolis taip ir padarė. O tuomet, kaip švilpė ir galvojo, sulaužė sūpynes. O kodėl gi ne? Juk jis klastuolis? O sūpynės senos, vos paliestos jo klastuoliškos rankos, sulūžo. Nors pati Rebecca ką tik ant jų sėdėjo.
- Na tu ir greitas,- pilna burna suvapėjo. Nugurkusi, jau aiškiau pakartojo, dėbtelėjusi į vaikiną.
- Labai greitai viską padarei. Taip meistriškai. Tikriausiai jau ilgai klastuolis esi? - nekaltai pasiteiravo.
- Nors koks skirtumas, nori sumuštinio? - pasiūlė, ir ištiesė jį jam. Tik žengdama priekin (nuo kalno) neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Žemyn galva. Taip ir liko tįsoti, o sumuštinis jau buvo dingęs. Šiaip ne taip atsisėdusi ir ėmusi dairytis, jo niekur nematė, tad beliko apkaltinti vyresnįjį už save, kuris su sūpynėmis dabar buvo iš kairės:
- Negražu vogti sumuštinius iš jaunesnių ir krintančiųjų. Net ir pasiūlytus. Bent padėti būtum galėjęs, o dabar tik pasivogei maistą....
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 06, 2020, 03:02:33 pm
Mergužėlei pradėjus valgyti sumuštinį Dafydd sunkiai atsiduso. Per pusryčius buvo nieko nevalgęs - kam eiti į didžiąją salę, kai ten susirenka visi mažiai? Juk tuo metu galima pasidžiaugti ramybe, tvyrančia Klastūnyno bendrajame kambaryje. Nenuostabu, kad dabar velsietis jautėsi alkanas.
- O koks tau skirtumas, klastuolis aš ar ne? - burbtelėjo Dafydd. Pastebėjimas, kad jis ilgai yra klastuolis buvo kiek įžeidžiantis. Ar tai aliuzija į faktą, kad jis kartoja kursą? Bet iš kur šita mergiūkštė gali tai žinoti? Raudonplaukis susimąstė. Vis dėlto nespėjo ilgiau pagalvoti, kai išgirdo pasiūlymą pasidalinti sumuštiniu. Nespėjo nieko pasakyti (savaime aišku, nebūtų ėmęs), kai mergužėlė nusirito nuo kalno. Ir tada Dafydd nesusiturėjęs pradėjo garsiai ir skaniai kvatoti. Tuo labiau, kad mergiūkštė pametė sumuštinį, kuris nukrito velsiečiui po kojomis. Vaikinas čiupo maistą ir sviedė jį į tą pusę, kurioje prieš tai matė kažką gyvą. Gal privilios ir bus galima sužinoti, kas ten buvo?
- Kad aš imčiau tavo smirdantį sumuštinį? - apsimestinai pasibaisėjusiu balsu paklausė Dafydd. Jis žiūrėjo į ant žemės sėdinčią mergaitę ir svarstė, ką daryti. Gal tiesiog keliauti sau? Tačiau tada klastuolis pamatė, kad bent dėl vieno dalyko buvo teisus: prie numesto sumuštinio išties kažkas artinosi. Kažkas didelis ir turintis bent aštuonias kojas. Velsietis prisiminė nuotykį miške, kai jį užpuolė akromantula. Ar tai yra tas pats gyvis? Dafydd pajuto kylančią baimę, bet vis dar nieko nesakė mergaitei. Jeigu ji tokia kvaila, kad pati nieko nepastebi, Dafydd paslaugumas jau nieko nepadės...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Kovo 10, 2020, 11:25:20 pm
Martin'as labai mėgo sėdėti savo mažame kambarėlyje ir skaityti knygas, tačiau lapų šlamesys ir jų pasidabinimas įvairiaspalvėmis suknelėmis viliote viliojo Martin'ą į lauką, kuriame buvo neapsakomas vaizdas.
Trečiakursis berniukas link ežero patraukė su šiek tiek maisto atsargų ir, žinoma, knyga, nes lauke žadėjo praleisti daug laiką, iki pat saulėlydžio, nors išėjo vidudienį. Ieškant tinkamos vietelės, jis niekaip negalėjo jos rasti, nes visur buvo mokinių arba jo akims negražus vaizdas, bet Martin netikėtai pamatė gan senas supynės ir puikų vaizdą nuo jų. Žiūrint į priekį buvo matyti nuostabus horizontas, tarp žydro dangaus ir mėlyno vandens, šitas vaizdas kaip niekad užbūrė Martin'ą, todėl kairiajame šone esantis uždraustasis miškas nebuvo toks jau baugus, kaip seniau įsivaizduodavo Martin'as, o dešinajame šone Hogvartsas buvo taip pat neprilygstamas nuostabiajam vaizdui priešais švilpio akis. Koks neapsakomas vaizdas, reikia paskaityti nuostabią knygą apie augalus.
Tačiau skaitant knygą jis išgirdo žingsnių garsus, bet į tai nekreipė dėmesio ir toliau skaitė knygą...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Kovo 10, 2020, 11:38:49 pm
Ši diena jau nuo pat ryto buvo nuostabi. Rudeniška saulutė švietė ir šildė, taip norėdama priminti dėja jau praėjusią vasarą, geltoni, žali, oranžiniau, rudi ir raudoni įvairių medžių lapai sudarė pasakišką vaizdą akims. Tad Cindy, nuspręsdama daugiau nebesėdėti kambaryje ir nebepiešti, pasigriebė viena iš savo fotoaparatų ir užsikabinusi jį ant kaklo išžingzniavo į lauką. Kaip ir mergaitė tikėjosi, o ras buvo nuostabus ir gan nepanašus į rudenišką, bet gamtos vaizdas sakė ką kitą. Žygiuodama sau nežinomis kryptimis, ši pamažu priėjo ežerą, bet vos tik norėdavo kurnors sustoti - ten būdavo begalo daug žmonių, o į žmonių minias orandžinių plaukų savininkė visiškai nenorėjo maišytis. Toliau žingsniuodama Cindy priėjo senas, bet darvis gražiai atrodančias supynės. Vienoje pusėje ramiai ošė uždraustasus miškas, kuriame tūnojo visokiausių augalų ir gyvūnų, o kitoje didingai stovėjo hogvartsas. Nereaguodama į žmogų, sėdantį ant supynės, Grant nusiėmė nuo kaklo fotoaparatą ir atitaikiusi vaizdą, jad matytųsi ir pilis, ir rudeniškas vaizdas, padarė keletą meniškų nuotraukų bei vėl atsisuko į žmogų.
- Martin? - Nustebo jaunoji švilpynės narė ir laiminga nusišypsojo pamačiusi savo vyresnįjį brolį...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Kovo 11, 2020, 12:07:40 am
Rudaplaukis berniukas vis labiau ir labiau pasinėrė į knygos skaitymą, nes ji jam buvo be galo įdomi, nors ir apie augalus, tačiau pasakojimai apie jų atsiradimą pavergė Martin'o mintis. Ir nors ne vieną sykį jis ignoravo keistus garsus, bet galiausiai atsisuko ir pažiūrėjo kas jam visą laiką trukdė skaityti, tačiau atsisukęs pamatė tik mergaitės nugarą ir net nepagalvojęs, kad ten gali būti jo sesė vėl nuleido akis į baltus knygos puslapius. Nerasi ramaus kampelio niekur, ah Tačiau, netikėtai išgirdo minint jo vardą ir mintyse pagalvojęs, kad tai gali būti jo jaunesnioji sesuo, atsisuko.
-Cindy, čia tikrai tu?-sutrikęs paklausė Martin.-Kaip greitai laikas bėga tačiau tu vis dar fotografuoji. Gera tave ir vėl matyti. Kaip pirmosios dienos Hogvartse, tavęs niekaip nesutinku ir nesutinku, maniau, kad tėvai neleido lankyti Hogvartso?-pasiteiravo švilpis ir laukė savo sesės atsakymo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Kovo 11, 2020, 10:40:07 am
Vaikinui pagaliau atpažinus seserį, ant jos veido atsiranda tik dar platesnė šypsena.
- Aš be fotoaparato būčiau niekas. Gi pats tai žinai. - Tarė Cindy ir nusijuokė prieidama šiek tiek arčiau prie vyresniojo brolio.
- Kaip jie galėjo manęs neišleisti, jeigu aš taip norėjau čia atvykti? Beto ir patys tėvai labai norėjo, kad atvykčiau į hogvartsą. - Tarė oranžinių plaukų mergaitė ir pažvelgė į knygą.
- Ką skaitai? Ir visdar neatlimpi nuo knygų? Aš nesuprantu, kaip jos gali būti tau įdomios. - Tarė Grant šeimos jauniausioji dukra ir sukikeno. Ištiesų, jos brolis visad mėgdavo knygas, o Cindy kaiptik jų nekęsdavo. Ji nesuprasdavo, ką Martin mato įdomaus jose. Geriau jis užsiimtu kokiu piešimu, dainavimu ar fotografavimu kaip ir pati Cindy.
- Beto. Patekau į švilpynę, - Sušuko patenkinta švilpynės narė ir su labai plačia šypsena veide žiūrėjo į vaikiną, - Aš nesuprantu, kaip tu galėjai manęs nematyti? Ar nebuvai paskirstymo dienoje? - Paklausė Cindy
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Kovo 11, 2020, 04:35:34 pm
Pasirodžius sesei jis padėjo savo nuostabią knygą į šoną ir suposi ant supynės, žiūrėjo į nuostabų rudens vaizdą ir laukė savo sesers atsakymo.
-Kaip aš be knygos.-Tarė rudaplaukis berniukas su šypsena veide, nors pats nesuprato, kodėl veide atsirado juoko šypsena.
-Tiesa, Hogvartsas lyg antri namai, nors pirmaisiais metais man visiškai čia nepatiko ir jaučiausi kaip ne savas, o tu matau be galo laiminga būdama čia.- Tarė trečiakursis berniukas ir šiek tiek susimąstė apie praeitį, pirmuosius metus Hogvartse. Kaip greitai bėga laikas, aš jau trečiakursis, o sesuo į mokyklą pradėjo eiti.
-Skaitau knygą apie magiškus augalus, ką daugiau veiksi kai neturi draugų, jos bent kažko pamoko. Kartais juose nebūna nieko įdomaus, tačiau dažniausiai tu sužinai daug naujų dalykų ir įsiskaitai. Kaip šioji, iš pradžių atrodė nuobodi, tačiau kuo tolyn, tuo įdomiau.-Per daug išsiplėtęs pasakė Martin'as ir prisiminęs, kad atsinešė maisto tarė:
-Nenori užkasti? Įsidėjau sumuštinių, sulčių ir keletą vaistų.
Pasiteiravęs ar jaunesnioji sesuo nenori valgyti, pats nulipo nuo supynės ir suvalgė vieną sumuštinį, nes buvo labai išalkęs.
-Aš atėjau tik po mokinių paskirstymo, nes truputėlį pavėlavau atvykti į Hogvartsą, todėl ir nepamačiau tavęs. - Atsakė į mergaitės užduotą klausimą ir šiek tiek pagalvojęs ar sesė nesupyko, kad jos nemačiau tarė:
-Nepyk, kad nemačiau tavęs, kaip patekai į švilpynę. Gal nori pasisupti?- Paklausė Martin ir laukė atsakymo...
 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Kovo 11, 2020, 04:53:54 pm
  Mergaitė nusijuokė po jos brolio atsakymo ir pažvelgė į jį.
- Jeigu tik norėtum manau, kad tikrai galėtum susirasti ir kitokių pomėgių be knygos skaitymo. Visdar nesuprantu, kaip tau gali patikti skaityti knygas? Jos tokios nuobodžios, kad net užmigti galima. - Tarė pirmakursė dar kartelį sukikendama.
- Kaip galiu nebūti laiminga, kai jau nuo ketverių metų hogvartsas buvo mano svajonė. Argi neatsimeni, kaip aš norėjau jame mokytis? - Paklausė savo brolio Cindy ir pasitaisė vieną nepaklusnią savo banguotų, oranžinių plaukų sruogą.
- Martin, niekad nėra pervėlu jų susirasti. Bet jeigu ir toliau sėdėsi taip atokiai skaitydamas knygas - to niekada nebus. - Tarė mergaitė, tarsi atskaitydama savo broliui mažą pamokslėlį, o tada pati iš to nusijuokdama.
- Na va ir pamokslus skaityti pradėjau. - Dar kartelį prunkštelėjo tardama švilpukė. Šiosios broliui pasiūlius užkąsti, vidutinio ūgio mergina tik palinkčiojo galva ir tarė :
- Jeigu tik dalinsies. Pats žinai, kad aš ir maistas esame gan geri draugai.
Besiklausydama ką toliau kalba šiosios brolis, Cindy užlipa ant supynės.
- Viskas gerai. Turbūt nenumirsiu. - Tarė švilpynės koledžo narė ir pradėjo lėtai suptis šiektiek bijodama, kad supynė gali sulūžti, nes ji yra tikrai gan senoka, bet perdaug į tai nekreipdama dėmesio.
- Žadėjau tavęs prašyti, kad aprodytum hogvartsą, bet per tas dienas, kol nesusitikom, daugmaž pati jį pažinau. - Nusišypsodama tarė Cindy ir toliau suposi žvelgdama į brolį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Kovo 15, 2020, 04:21:08 pm
Martin'as visiškai nenustebo išgirdęs sesės pamokslus, kurie buvo trumpi, tačiau labai skaudūs švilpiui, nes jis puikiai suprato, kad yra per daug įlindęs į savo knygas, o tuo labiau į nelemtą mokslą. Jis visada norėjo turėti savo pomėgį, kaip jo sesė Cindy turi fotografavimą, tačiau rudų plaukų savininkas ką mėgindavo, tas jam buvo nuobodžiau už knygas.
-Gal ir galėčiau susirasti kitų pomėgių, tačiau kaip matai nesugebu. O knygas skaityti nėra jau taip nuobodu, nes būna visokių stilių: romanai, dramos, fantastika, mitologija, įrašai ir pan.-Pasakė kiek nusiminęs Martin'as.
-Tiesa, tu visada svajojai apie mokytis Hogvartse. O atsimeni ką aš svajodavau?-Paklausė berniukas, tačiau pats atsakė į savo klausimą.-Svajodavau nuo pat mažumės būti keliautojas, pamatyti kitų pasaulio žmonių tradicijas, kultūrą, o dabar esu niekam tikęs burtininkas, kuris taip ir neapkeliaus pasaulio lyg paprastas pasaulio žmogus. - Viską išsakė rudų plaukų savininkas dar labiau nusiminė dėl savo nevykusio gyvenimo.Ir vėl nuvertinu save, ah...
-Vėlu ar nevėlu niekas nežino. Susirasti draugą - viena, o susirasti tikrą draugą - kita, todėl geriau pabūsiu be ''draugų'' iki tol, kol atsiras tikras draugas.- Vėl per daug išsiplėtęs pasakė Martin'as.
-Pradėjai pradėjai, o aš ir vėl neleidžiu tau įsiterpti, nes kalbu ir kalbu visokius vėjus. - Šyptelėjo pasakęs nesąmonę trečiakursis berniukas ir stengėsi nebegalvoti apie tai ką jau sakė, nes žinojo, kad jei taip toliau šnekės, tai ir sesuo pabėgs pas savo draugus, kurių jis žinojo, kad jau turi.
-Imk kiek tik nori ir ko nori, ne gaila.- Paragino jaunėlę sesę pasivaišinti jo gamybos sumuštiniais ir kitais skanumynais.
-Žinoma, kas jei ne tu viską apžiūrinėja per kelias dienas.- Pasakė rudų plaukų savininkas ir nieko nelaukės tarė:
-Tai ką veikiam?
Paklausęs sesės dėl veiklos laukė jos atsakymo ir žinojo, kad ji tikrai kažką sugalvos, nes tai jai sekėsi puikiai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Balandžio 05, 2020, 11:51:33 pm
  Po brolio žodžių vienuolikmetė atsikratė minties, kad jis turi susirasti kitų pomėgių ir mielai nusišypsojo broliui.
- Žinoma. Svarbiausia tau tai patinka. Daryk tai, kas patinka tau. Gal knygos ir yra tavo didysis hobis, pomėgis. - Tarė Cindy nuvalydama nematomas dulkes nuo savo juodų kelnių.
- Nagi, brolau, nereikia būti tokiam pesimistui. Taip, mano svajonė išsipildė. Ateis laikas ir išsipildys viena iš tavųjų. Pabaigsi Hogvartsą ir galēsi apkeliauti visą pasaulį ar gal net daugiau. - Tarė orandžinių, banguotų plaukų savininkė ir dar kartelį nusišypsojo bei pažvelgė vyresniąjam Grant šeimos sūnui į akis.
- Na, Martin, tu man netik brolis, bet ir draugas. Visad būdavai šalia kai man labiausiai to reikėdavo. Nenorėčiau tavęs iškeisti į nieką ir galiu drąsiai sakyti, kad tu tikras draugas ir brolis viename. - Pozityviu ir linksmu balsu tarė švilpukė. Ištiesų Cindy visad daug kalbėdavo ir beveik visad turėdavo ką pasakyti, kas kartais būdavo gerai, o kartais blogai. Vyresniajam mergaitės broliui prakalbus apie tai, kad gali imti kiek tik nori sumuštinių, Cindy nieko nelaukdama pagriebė dar vieną ir pradėjo jį valgyti.
- Kodėl tavi gamintas maistas visad turi būti toks skanus? Ir nesvarbu kas tai per maistas, tu visad sugebi jį padaryti skanų. - Suzyzė suvalgiusi sumuštinį vidutinio ūgio mergaitė.
- O taip. Hogvartsas nuostabus. Bet žinoma, dar visko nepamačiau per tas dienas. Kaiko tiesiog nespėjau pamatyti, nueiti į tas vietas, o ir girdėjau, kad Hogvartse yra daug paslaptingų, slaptų ir nuostabių vietų ir labai norēčiau jas pamatyti, atrasti. Gi pats žinai kokia aš smalsi. - Tarė sukikendama Grant ir pasitaisė savo plaukus. Sulaukusi iš brolio klausimo ši susimąstė.
- Nenorėtum manęs nusivesti parodyti kąnors įdomaus Hogvartse? Tuo tarpu pasikalbėtumėme. O gal nori nueiti į bendrąjį švilpių kambarį ir pažaisti kokių stalo žaidimų bei pavalgyti saldumynų, kurių turiu prisipirkusi? - Pasiūlė broliui mergaitė, tikėdamasi, kad bent viena idėja jam patiks, o jeigu ir nepatiktų, Cindy lengvai galėtų sugalvoti kąnors kitokio...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Balandžio 10, 2020, 11:59:23 pm
Laikas su jaunėle sese ėjo išties puikiai, nors ji ir buvo panaši į savo mamą su pamokslais, tačiau ji jam leido būti ne tokiam vienišam ir nereikalingam visame Hogvartse, ypač kai ji suprato ir pasakė, kad svarbiausia yra tai kas patinka kiekvienam, todėl berniukas visiškai pritardamas Cindy tarė:
-Tiesa, svarbu daryti tai kas patinka ir leidžia būti savimi, o dabar tikrai baikim apie knygas ir kitus mano, kaip tu pasakytum ''boring'' dalykus.
Jausdamasis kiek geriau, kad yra suprantamas jis pasiėmė dar vieną savo gamybos sumuštinį ir pradėjo jį kramsnoti, kad nesijaustų toks alkanas.
-Cindy, tu kaip visad kalbi nuostabiais ir širdį paliečiančias žodžiais.-Šiek tiek susigraudinęs po sesers žodžių jis nubraukė susikaupusią ašarą ir toliau valgė bei stebėjo gamtą. Tačiau, kad ir kokia niūri nuotaiką buvo apėmusi Martin sesė sugebėjo jam kaip visad pakelti nuotaika, todėl su šypsena veide tarė:
-Tik jau, mano maistas nėra jau toks skanus. Gal truputį, gal ne truputį, niekas nežino.
Nusikalbėdamas ir per daug neišsiplėsdamas rudų plaukų savininkas stengėsi praleisti laiką kuo geriau ir pabūti su savo sese, kuri buvo tikrai gera ir puiki sesė bei kartais net draugė...
-Tu tai tikrai smalsi, o ko nespėjai apžiūrėti, kažkada apžiūrėsim kartu, vis tiek laiko turim į valias iki egzaminų, kurie man visiškai nepatinka ir kelia stresą, bet tik dabar nekalbėkime apie tai.- Prakalbo berniukas ir pagalvojęs apie egzaminus jis atsigėrė sulčių ir stengėsi išvalyti visas mintis apie tai.
-Jei tik tu nori galim eiti į švilpynės bendrąjį kambarį pažaisti stalo žaidimų, nes tai išties gera idėja, ypač kai turi saldumynų, kurių aš neatsisakysiu.-Atsakė į sesės pasiūlytą veiklą berniukas ir laukė ar sesė dar nepersigalvojo dėl ėjimo, nes jis išties su mielu noru dar būtų pasivaikščiojęs lauke...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Balandžio 15, 2020, 11:28:32 pm
  Mergaitė buvo ištiesų laiminga, kad pagaliau turi daug daugiau laiko, kurį galėtų praleisti su savo vyresniuoju broliu. Prieš lankant Hogvartsą, Cindy ir Martin buvo begalo artimi, bet labai retai susitikdavo, nes jos vyresnysis brolis beveik visą laiką praleisdavo Hogvartse. Jis grįždavo tik per atostogas ir tai nevisada, kas pirmakursę nuliūdindavo. Bet dabar, kai ir pati Cindy mokosi Hogvartse, ji galės praleisti daugiau laiko su Martin, kas ją ištiesų džiugino.
- Kaip tu pasakytum "boring" dalykus. - Suplonintu balsu tarė oranžinių, kiek banguotų plaukų savininkė, taip norėdama pajuokauti ir nusijuokė.
- Pats žinai, kad kaikuriems jie nėra kaip tu sakai "boring", bet net dėl man nežinomos priežasties aš nemēgstu knygų ir visko kas yra susijusio su jomis. - Tarė vienuolikametė ir trūktelėjo petukais. Pagriebusi dar vieną jos brolio gamintą sumuštinį, ji jį sukramsnojo ir klausėsi ką kalba Martin.
- Aww, kodėl tu visad turi būti toks mielas. - Mielu balsu numykė švilpynės koledžo narė ir trumpam "patempė" lūpą, bet tuojpat nusišypsojo.
- Ech, gi pats žinai kokia valgi aš esu. Mėgstu viską, o ypač tavo pagamintą maistą, kadangi jis tikrai skanus. Nesprantu, ko tu į jį dedi, kad jis gaunasi toks skanus? - Tarė Grant šeimos jauniausioji dukra ir nusijuokė. Ištiesų ir ji pati mokėjo tikrai skaniai gaminti, kadangi kai Martin būdavo Hogvartse, o Cindy dar jo nelankė, jų mama, kuri nuostabiai "sukasi" virtuvėje, mokindavo mergaitę gaminti įvairų maistą, įvairių maisto gaminimo paslapčių.
- Iš tiesų susipažinau su tokiu Ryan. Jis taip pat švilpis. Mes susitarėm, kad kadanors nueisim apžiūrėti Hogvartsą ir bandysim jame atrasi įdomių vietų, kurių dar neesam atradę, bet begalo norėčiau, kad ir tu parodytum man kąnors įdomaus Hogvartse. - Tarē vienuolikmetė su šypsena veide žvelgdama į vyresnįjį brolį. Broliui sutikus eiti, mergaitė pašoko iš sėdimos vietos ir nusišypsojo.
- Tai ko gi tu lauki? Nagi, Martin, eime. Prasėdėsi visą gyvenimą. - Tarė vienuolikametė ir nusijuokusi laukė kol jos brolis atsistos ir jie kartu galės nueiti į Hogvartsą, o tada ir į švilpynės bendrąjį kambarį.

Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Martin Grant Balandžio 21, 2020, 07:59:21 pm
Oras lauke tik gražėjo ir šiltėjo, švietė vis ryškesnė saulė, ošė ne stiprus vėjas ir artėjo išsvajotasis vakaras, kuris nusimatė iš ties gražus su nuostabiu ir rausvu saulėlydžiu, tačiau tuo pačiu metu darėsi gan nuobodu net su jaunesne seserimi ir po ilgau laiko laukė atsirado noras grįžti į pilį ir pakeisti likusios dienos planus. Tačiau,  Martin'as pamiršo ką galvojęs ir planavęs, nes vėl pradėjo valgyti savo pačio gamybos maisto, kuris dažnai jį nuramindavo ir padarydavo išties laimingu. Mhm... Kaip dabar norėčiau keksiukų su šokolado įdaru arba vaisinių ledų.
- Pala pala, tu nori pasakyti, kad čia aš kalbu vartodamas visokius angliškus žodžius, tik jau prašyčiau čia nemeluoti, mažoji šmaikštuole.- Tarė be galo juokdamasis berniukas.
- Tikrai baikim šią temą ir daugiau ja nekalbėkime, nes net ir man atsibodo kalbėtis apie knygas. Ir tik nereikia, kad aš esu ''mielas'', nes mes visi puikiai žinome, kad aš esu gan nuobodus ir banalus.-Pasakė berniukas ir nieko nelaukęs vėl tarė: - Gaminti aš tik ir temoku, apart knygų skaitymo. Į maistą aš dedu nieko, kas būtų neįprasta, tikriausiai pati technika mano daro savo, o gal talentas. Kas čia žino?
Iš vien plepėdamas su savo jaunėle sese jis ištroško, todėl atsigėrė sulčių ir truputėlį patylėjo bei žiūrėjo į uždraustąjį mišką, kuris nebe atrodė toks baisus kaip seniau, kai dar buvo pirmakursis kaip jo sesuo Cindy. Reiks kada prieiti dar arčiau, o gal ir nosį  paslapčia  įkišti...
-O smagu, tikriausiai pirmakursis, nes vardas nelabai girdėtas, neteko su juo akis į akį susitikti. Ir jūs tik eikit dviese, gal susirasi vaikiną netyčiomis, jei jam iš vis patinka mergaitės. Tačiau tai neesmė, o aš tikriausiai nieko gero negaliu parodyti, nebent gan slaptą kambariuką, kurį pats radau pirmame kurse. Jis ne toks ir slaptas, tačiau sunkiai pastebimos durys po vienais laiptais. - Tarė gan ilgai kalbėjęs berniukas ir dar atsigėrė savo atsineštų sulčių bei po truputį pradėjo tvarkytis, nes kaip visad padarė šiokią tokią netvarką. 
-Palauk, tuoj susitvarkau visą padaryta betvarkę ir galėsim eiti į bendrąjį švilpynės kambarį, pažaisti stalo žaidimų ir ,žinoma, pasmaližiauti. - Tarė Martin'as ir toliau tvarkėsi. Viską susitvarkęs, susirinkęs visas šiukšles ir palikęs vietą kaip radęs, patraukė su savo seserimi pilies link, niekur neskubėdamas ir grožėdamasis Hogvartso pilies gamta ir nuostabiu ežeru.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Cindy Grant Balandžio 24, 2020, 12:40:41 pm
- Gerai, jau gerai, prisipažįstu. Aš vartoju daugiau angliškų žodžių negul tu. - Tarė vienuolikametė ir nusijuokusi pakėlė rankas, taip tarsi parodydama, kad ties šiuo punktu pasiduoda. Nusijuokusi Cindy nuleido rankas ir pagriebė paskutinį sumuštinuką bei greit jį suvalgiusi parodė broliui liežuvį ir pati iš to nusijuokė. Oras lauke tik šilo ir gražėjo, o mažoji švilpynės koledžo narė pradėjo mąstyti, kad grįžimas į Hogvartso patalpas nebuvo labai gera mintis, kadangi kas per tokį gražų orą norėtų būti viduje, o ne sėdėti lauke ir džiaugtis pirmaisiais, pavasariniais sauliais spindulėliais, kurie pamažu budina gamtą? Bet susitarimas lieka susitarimu ir vis gi Cindy teks eiti į Hogvartso vidų.
- Gerai, aš tau pritariu, baikim temą apie knygas ir pakalbėkim apie kąnors kito. Nors minties, kad tu esi mielas neatsikratysiu. Pats tai puikiai žinai, tad gali net nesistengti, kad jos atsikratyčiau. - Tarė pirmakursė dar kartelį parodydama broliui liežuvį. Šis poelgis buvo gan vaikiškas, bet Cindy jis pasirodė mielas ir linksmas.
- Taip. Ryan taip pat kaip ir aš yra pirmakursis. Ir nenusišnekėk. Aš vaikiną? Ir ypač kai esu tik vienuolikos? Gal tu baik juokus ir pats pradėk ieškotis merginos, nes esi vyresnis už mane ir negirdėjau, kad tau patinka kuri nors mergina. Vėliau ir nugyvensi su 10 kačių. - Tarė oranžinių plaukų savininkė ir pati prunkštelėjo nuo minties, kad jos brolis manė, kad Ryan bus jos vaikinas.
- Martin, o kas tave kambarėly? - Pasiteiravo smalsi mergaitė, švilpiui prakalbus apie sunkiai pastebimas duris po laiptais. Jos broliui viską susitvarkius, Grant su juo nužygiavo Hogvartso link...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 26, 2020, 09:18:37 pm
 Laikas Hogvartse sparčiai tirpo. Kartu su juo ir Liucijos entuziazmas bei energija. Mergaitė vis dažniau be nuotaikos slampinėdavo pakampėmis arba sėdėdavo užsidariusi miegamajame. Net Eliko nebesugebėdavo pakelti šeimininkės ūpo. Sakalei pradėjus skraidyti, dalis atsakomybės nukrito nuo baltaplaukės mažų pečių, bet kartu dingo ir taip raminusi rutina. Liucija viduje bijojo, kad vieną dieną Eliko išskris ir nebegrįš pas ją. Ir ji vėl liks viena.
 Nešukuoti bei riebaluoti plaukai draikstėsi vėjyje. Pasitaikė vėsi ir debesuota diena, tad mokinių lauke lakstė mažiau. Tamsūs debesys greitai ritosi dangumi, grasindami bet kada pratrūkti. Liucija lėtai ėjo, stebėdama, kaip jos viena koja keičia kitą. Viskas mergaitei pasirodė itin beprasmiška - kad ir ką bedarytų, visada sugrįš į dugną. Visiškai neypatingas ir neįdomus šapelis žiaurioje globos sistemoje.
 Mergaitė sustojo priešais sūpynes ir pakėlė akis į dangų. Ji norėjo, kad dabar pradėtų lyti ar pakiltų uraganinis vėjas, nunešdamas klykaujančius bendramokslius ir, galbūt, nupūsdamas auklėtojas į Antarktidą. Deja, debesys neatkreipė dėmesio į mėlynakės prašymus ir šiai beliko prisėsti ant sūpynių.
 Liucijos kojos nesiekė žemės, tad ji tvirtai įsikibo į grandines, bijodama nukristi. Suptis nenorėjo, tiesiog pasėdėti ir paliūdėti, kaip visada.
 Niekas niekada nepasikeis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Balandžio 26, 2020, 10:31:19 pm
Vaikinas šiandien buvo labai geros nuotaikos kaip ir beveik kiekvieną dieną Hogvartse. Na, blogos nuotaikos jis būdavo tik tada kai naktį jį kankindavo jo prisiminimų košmaras. Visada tas pats. Bet dabar ne apie tai. Kadangi šiandien buvo gana geras oras vaikinas nusprendė išsivesti savo zoologijos sodą pasivaikščioti. Turėjo jis tris gyvūnėlius ir jie jau buvo lyg jo nuosavas zoologijos sodas. Ryan prisirišo Nalą prie pavadėlio, Trėjus pats atėjo prie jo, o Simba neatrodė susidomėjęs, tad pasivaikščiojimu liko po lova.  Greitai vaikinukas paliko savo kambarį. Vaikinas ramiai žingsniavsu drakoniuku ir šuneliu. Jam patiko tokie pasivaikščiojimai su gyvūnėliais ypač kai oras būdavo labai geras. Greitai vaikinas pasiekė ežero pakrante ir ten pamatė sūpynes. Ant jų sėdėjo kažkokia persona. Vaikinas paleido Nalą nuo pavadėlio, o Trėjus sekė paskui šeimininką. Greitai vaikinas prisėdo ant sūpynių šalia mergaitės. Jis buvo ją matęs pamokose. Tai buvo atrodo Liucija bei ji mokėsi Švilpynės koledže ir buvo pirmakursė.
 - Sveika, - galiausiai pratarė vaikinas žvelgdamas į mergaitę. Jis žvelgė  į ją smalsiu bei draugišku žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 27, 2020, 09:52:32 am
 Sūpynės lėtai siūbavo nuo Liucijos svorio ir vėjo. Nuolatinis medžių ošimas, sklindantis nuo Uždraustojo miško, ramino mergaitę. Netoli sūpynių augo geltona pienė, o ant jos tupėjo riebi kamanė. Vabzdys, pailsėjęs, dūgzdamas nuskrido tolyn. Liucija padarą nulydėjo akimis ir vėl nuleido galvą. Kokia keista būsena, kai nieko nenori daryti.
 Netoliese pasigirdo žolės šiurenimas ir, galbūt, amtelėjimas. Susidomėjusi, mergaitė pradėjo ieškoti garso šaltinio. Ji iškart pastebėjo bendrakoledžį su keistos spalvos plaukais (nors kuris iš jų keisčiau atrodo - natūrali baltaplaukė Liucija ar vienuolikmetis, dažytais plaukais?). Pamačiusi švilpį iš paskos sekiojantį drakoniuką, švedė pakėlė vieną antakį, bet nieko nesakė. Keisti tėvai, jei pirmakursiui tokį augintinį patiki. Ilgiau paspoksojusi į švilpį, Liucija prisiminė ir jo vardą. Ryan prisėdus ant sūpynių šalia ir pasisveikinus, mergaitė nieko neatsakė. Nelabai norėjo kalbėti.
Ko tyli? Jis atrodo draugiškas.
Išgirdusi Eliko balsą mintyse, Liucija susiraukė ir pakėlė akis į dangų. Matyt sakalė, sukdama ratą aplink pilį prieš grįždama, ją pastebėjo. Eliko nusileido ant sūpynių viršutinio rėmo.
Negali kalbėtis vien su manimi. Tau reikia žmonių.
-Labas,-pasidavusi, pagaliau atsakė Ryan Liucija.
Patenkinta?
Labai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Balandžio 28, 2020, 10:10:14 pm
Vaikinas nužvelgė iš tiesų nuostabią aplinką. Jis džiaugėsi, kad šiandien oras yra toks puikus ir geras. Berniukas buvo išsiilgęs pavasario. Tų skaniai kvepiančių gėlių, jų įvairių spalvų, lapuotų medžių, kuriais vaikinas galėtų laipioti ir kuriuose galėtų slėptis, to pavasariško lietučio, švelnaus pavasariško vėjo maloniai kedenančio plaukus, to pavasariško lietučio kuriame galima lakstyti ir jaustis laisvam. Vienu žodžiu vaikinas buvo išsiilgęs mėgstamiausio savo metų laiko - pavasario.  Kažkur toli laiminga lakstė Nala. Vaikinukas išgirdo jos amtelėjimą. Matyt, drugelius gaudo pamąstė vaikinas ir šyptėlėjo. Jis lengvai koja siubavo sūpynes. Šalia jų susirangęs gulėjo drakoniukas. Trėjus žvelgė į savo šeiminiką ir į šalia jo sėdinčią mergaitę. Ryan ir jo bendrakursę Liuciją, kurį laiką gaubė nelabai maloni tylą. Galiausiai vaikinukas sulaukė mergaitės atsakymo. Tada jis nusišypsojo parodydamas savo baltus it sniegas dantis.
- Kaip sekasi mokslai? - pasidomėjo norėdamas užvesti pokalbį. Jis norėjo pabendrauti su mergaite ir su ja labiau susipažinti. Vaikinas ranka persibraukė per savo plaukus nurėdamas juos pasitvarkyti ir pirštais prašukuoti, bet jis tik dar labiau suvėlė juos.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 29, 2020, 12:07:02 am
 Noras bendrauti niekaip neatsirado, tad Liucija jau norėjo atsistoti ir nueiti. Dar spėjo pagalvoti, kad toks poelgis būtų labai nemandagus ir bendrakoledžis gali įsižeisti, kiek tai padaryti sugeba švilpiai. Tad mergaitė niekur nuo sūpynių nesijudino ir tiesiog tylėdama stebėjo Ryano žaidžiantį šunį. Toks laimingas ir dažnas namų gyventojas kažkaip sugebėjo švilpei priminti apie jos laukiančius vaikų namus. Nemaloniai nudiegė paširdžius ir atsirasti bandžiusi menka šypsenėlė vėl dingo. Trys mėnesiai pragare, tarsi pusės nepakako. Į Ryan klausimą Liucija atsakymą dėliojo ilgai, bet ne dėl to, kad nežinotų, ką pasakyti. Ne, tiesiog buvo sunku išspausti žodžius iš savo gerklės gelmių ir paleisti juos į laisvę.
-Gerai,-galiausiai mergaitė vos vos tyliai pratarė vieną žodį. Ji taip kalbėjo jau ilgiau nei savaitę - vienas, kitas žodelis ir galvos linksėjimai. Eliko susirūpinusi žiūrėjo į šeimininkę. Sakalė nusileido ant mergaitės kojų ir kai ji beveik nesureagavo, švelniai bakstelėjo snapu.
Liucija, turi kalbėti.
Mergaitė, visai pamiršusi apie šalia sėdintį Ryaną, lyg pritardama, lyg ir ne, numykė, tuščiomis akimis stebėdama į žolę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Balandžio 30, 2020, 10:01:16 pm
Vaikinukui susibendrauti su bendrakurse nepavyko. Ryan atsidūso ir pradėjo mąstyti. Pasiduoti jis tikrai nenorėjo, nes mėgdavo tisklą kurio siekia pasiekti iki galo. Na, galbūt ne visus, mat kai jam nusibosdavo koks nors dalykas, dažnokai vaikinas mesdavo darbą ties tuo išskyrus jeigu tai būdavo bendravimas su žmonėmis. Ryan mėgo bendrauti su visais, bet savo skausmus ir paslaptis dažniausiai jis laikydavo savo viduje. Jones greitai sumąstė klausimą į kurį mergaitė negalės atsakyti vienu žodžiu.
- Kaip supratai, kad esi burtininkė? - paklausė vaikinas. Jis nežinojo ar mergaitė yra žiobariško kraujo ar maišyto ar grynakraujė burtininkė, bet vis tiek manė, kad šis klausimas išpeš iš mergaitės daugiau nei vieną žodį gerai.Jeigu į šį klausimą ji atsakys vienu žodžiu nežinau ką darysiu
Paklausi dar vieno klausimo kaip visada, Ryan išgirdo jis Trėjų savo galvoje. Drakoniukas buvo teisus. Ryan paklaus dar vieno,ir dar vieno, ir dar vieno klausimo kol galiausiai nusiminęs, kad jam nepavyko užmegzti naujos draugystės liūdnokas nueis atgal į kambarį. Staiga Ryan pamatė kaip ant merginos kojos pritupė sakalas.
- Kuo jis ar ji vardu? - paklausė dar vieno klausimo Ryan.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 01, 2020, 12:33:32 pm
 Vėjo draikomos riebaluotos pilkšvos sruogos bjauriai lipo Liucijai prie veido. Įprastai mergaitė labai prižiūrėdavo savo plaukus - ryte ir vakare kruopščiai juos išsišukuodavo, kas antrą dieną plaudavo galvą ir net miegodavo susirišusi laisvą kasą. Tokia netvarka rodė dar didesnę netvarką švilpės viduje, bet ką jau čia padarysi - Liucija, skandinama liūdesio, jau ilgiau nei savaitę tylėjo lyg vandens į burną prisisėmusi. Regis, šiandiena nenusimatė kitokia, nors mergaitė jau prakalbėjo daugiau nei visas praeitas dienas kartu sudėjus.
 Ryano klausimas nemaloniai nusėdo Liucijos mintyse. Tėtis, mama, namai - viskas, ko ji sugebėjo netekti. Jausmų gumulas iš krūtinės kilo aukštyn ir galiausiai prasiveržė kūkčiojimu ir ašarų upeliu. Švilpė nuleido galvą, bandydama prisidengti palaidais plaukais, bet kūkčiojimas vis stiprėjo. Pagaliau viskas iškilo į paviršių. Rankove bandydama sugaudyti iš akių bėgančias ašaras, Liucija pagaliau prakalbo, nesijausdama, kad turi per prievartą išstumti žodžius:
-Mano... Mano tėvai... Burtininkai,-šniurkštelėjo nosimi ir vėl sukūkčiojo.-Bet vieni seneliai... Žio... Žiobarai....
Liucija visai bjauriai įsiverkė. Eliko spoksojo į šeimininkę, niekada nemačiusi tokio jausmų proveržio.
-E...Eliko... Jos vardas Eliko,-vis dar smarkiai verkdama tarp kūkčiojimų išspaudė baltaplaukė.
Sakalė, išgirdusi savo vardą, pradėjo raustis švilpės apsiausto kišenėse ir, radusi servetėlę, lyg kažką sufleruodama, praskrisdama numetė ją Ryanui ant galvos. Nutūpusi ant sūpynių rėmo klyktelėjo, lyg ragindama berniuką kažką daryti. Ji juk paukštis - tokių žmogiškų jausmų nesupranta.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 02, 2020, 07:52:08 pm
Ryan akys smalsiai varstė Liucija savo akimis. Mergaitė atrodė labai liūdna. Priežasties vaikinas nežinojo, bet artimi jo planai buvo susižinoti tai. Jam nepatiko matyti kitus žmones liūdnus. Greitai jis per baltus Liucijos plaukus pastebėjo jos akyse ašaras ir išgirdo jos kukčiojimą. Berniukas nesuprato kodėl mergaitė verkia. Ar jis pasakė kažką ne taip? Padarė kažką ne taip? Jis nesuprato kodėl taip įvyko. Jones atsidūso.Matyt, kad kažką vėl pridirbau pagalvojo jis.
- Ar... Ar aš kažką padariau ne taip? - paklausė vaikinas mergaitės. Galbūt jo klausimas kažkaip ją išmušė iš vėžių? Kažkas su tėvais? Klausti jis nebedrįso, nes jam jau buvo gėda, kad pravirkdė mergaitę. Juk jeigu ne jo klausimai viskas būtų buvę gerai. Ką daryti jis nežinojo, nes nebuvo patekęs į panašią situaciją.
- Sakalės vardas iš tiesų gražus, - tarė ir greitai ant savo galvos pajuto kažką nukrintant. Jis palietė savo plaukus. Ten buvo nosinaitė. po kurio laiko jis išgirdo sakalaitės klyktėlėjimą. Protingas paukštis pamanė jis ir prisilinko arčiau mergaitės. Viena ranka jis apkabino mergaitę per pečius,. nes pamąstė, kad apkabinimas turėtų padėti bei padavė jai jos nosinaitę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 02, 2020, 09:58:09 pm
 Liucija verkė ir verkė. Atrodė, kad tas ašarų rezervuaras niekada neišseks. Dėl tokio savo jausmų proveržio mergaitė Ryano nekaltino. Tiksliau, norėjo jam padėkoti. Jeigu ne švilpis, turbūt Liucija taip ir būtų tyliai skendusi savyje iki rugsėjo. Norėdama atsakyti į berniuko klausimą, baltaplaukė papurtė galvą. Ryanai, kvaily, nekaltink savęs. Ką toliau švilpis sakė, per savo kūkčiojimą ji neišgirdo. Tik pajutusi apsikabinimą, akimirkai nurimo, kai vėl pasipylė iš akių ašaros, bet jau mažiau. Paėmusi nosinę iš Ryan rankos, Liucija visai negražiai išsipūtė nosį, ir uniformos rankove nusivalė veidą. Kelis kartus giliai įkvėpusi, mergaitė žagtelėjo. Po isterijos priepuolio jautėsi kaip išsunkta kempinė. Paraudę akys, nosis ir žandai, o dar ir atslenkantis poisterinis galvos skausmas... Bet baltaplaukė vis tiek jautėsi žymiai geriau.
-Ačiū. Man šito reikėjo,-žagtelėjusi, Liucija tarė ir mostelėjo savo paraudusio veido link.-Tiesiog... Nenoriu, kad baigtųsi mokslo metai. Pragaras. Pragaras ten. Papasakok ką nors apie savo šeimą. Burtininkai? Žiobarai? Miksas?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 05, 2020, 07:09:18 pm
Mergaitė verkė nesustodama. Matyt neverkė tikrai seniai. Pats Ryan verkė iš tiesų gana seniai, nes tai jam nepatiko. Jis labai nemėgo verkti. Dar labiau nemėgo verkti tada kai kas nors žiūrėdavo į jį, tad berniukas jeigu ir verkdavo tai verkdavo tik tada kai būdavo vienas. O nemėgdavo, kad jį stebėdavo verkiantį todėl, nes jis galvojo, kad jis yra silpnas. O žmonės stebintys jį norės pasinaudoti juo silpnu. Tiksliau jo tos akimirkos silpnumu. Vaikinas atsidūso. Jis nelabai mėgo ir kai verkdavo kiti. Jeigu jie verkia vadinasi liūdi ir jiems skauda, o vaikinui labai nepatiko kai jį supantys žmonės liūdėjo ar jems skaudėjo. Vaikinas patrynė merginos nugarą norėdamas, kad ji visiškai nurimtų ir manė, kad tai jai nors šiek tiek padės.
- Na, džiugu, kad dabar tau geriau, - tarė vaikunkas. Išgirdęs kitus mergaitės žodžius jis suprato, kad mergaitė gyvena ne su savo tėvais. - Na, mano tėvai yra burtininkai. Taip pat turiu brolį ir sesę, kurie labai užknisa, - tarė vaikinas trumpai šyptėldamas. Jis labai myli savo brolį ir sesę, bet kartais jie tikrai labai užknisa.
- Taigi, kaip nusprendei ateiti prie sūpynių? Dėl gero oro? - pasidomėjo vaikinas norėdamas toliau tęsti pokalbį.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 06, 2020, 09:54:33 pm
 Liucija jautėsi keistai tuščia. Kaip Pitagoro puodelis - tik perpildyk ir viskas staiga išbėga. Ir taip atsiranda vietos kauptis naujiems jausmams.  Mergaitė nusibraukė nuo veido plaukus ir iš kišenės išsitraukusi gumytę susirišo juos į negražią arklio uodegą. Riebaluotos sruogos nepaklusniai susibangavo ant pakaušio, bet švilpei tai nerūpėjo. Užsimerkusi, baltaplaukė mėgavosi vėjo teikiama vėsa ašarų nuplautam veidui.
 Kaip gera.
 Klausydamasi Ryano, Liucija atsispyrė nuo žemės ir, girgždėdamos, sūpynės pajudėjo.
-Mano tėvai irgi burtininkai, bet turiu vienus žiobarus senelius. Mama mirusi, o kur tėtis nežinau. Turbūt smagu turėti brolį ir sesę?
Sūpuoklės kilo vis aukščiau ir aukščiau. Vėjas draikė mergaitės baltus plaukus aplinkui, o jis vis suposi ir suposi, lyg norėdama pakilti į orą. Galiausiai nustojusi mosuoti kojomis, Liucija užsimerkė.
-Norėjau pabūti viena, kaip visada. Gerai, kad atėjai tu. Jau beveik savaitę nebuvau lauke. Kartais... Dėl liūdesio sunku kalbėti.
 Sūpynės pamažu rimu ir švilpė atsimerkė. Debesys sklaidėsi ir pasirodydavo vis daugiau melsvo, kaip jos akys, dangaus gabalėlių.
-Ryan, gali paaiškinti, kodėl visi geria tiek daug arbatos? Niekaip šito nesuprantu,-susigalvojusi jai keistai atrodantį aplinkinių įprotį, paklausė Liucija.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 07, 2020, 12:34:56 pm
Ryan pasitvarkė savo violetinės spalvos plaukus. Jie buvo baisiai susivėlę nuo vėjo pučiančio gana stipriai. Nors vėjas ir buvo gana stiprus jis buvo šiltas. Juk po truputį artėja vienas iš taip pat nuostabių metų laikų - vasara. Nors Ryan prie širdies labiau ir buvo pavasaris, vasara jam patiko tuo, kad beveik visada šviesdavo saulutė maloniai glostydama jį savo spinduliais. Dar vasarą jis mėgo tuo, kad jis laisvai galėdavo gulėti ar net miegoti ant žolytės, o šalta nebūdavo. Ryan koja pasupavo sūpynes ir pasuko galvą į drakoniuką, kuris mėgavosi pavasarinės saulės spinduliais ant žolės.
- Supratau. Užjaučiu tave dėl mamos. Na, kartais iš tiesų labai smagu turėti brolį ir sesę, bet jie labai dažnai varo mane iš proto mat sesė vyresnė, o brolis jaunesnis, tad esu vidurinis vaikas, o juo būti nelabai smagu, - pasakė vaikinukas ir atsidūso. Jis labai pasiilgo savo šeimos. Ryan stebėjo besisupančią Liuciją. Mergaitės nuotaika tikrai pasitaisė, o Jones džiaugėsi tuo. Džiaugėsi, kad mergaitė buvo linksmesnė nei tada kai jis atėjo čia.
- Supratau. Na, aš atėjau išvesti į lauką savo zoologijos sodą, bet kaip matai atėjo tik du mano sodo nariai. Ohh supratau, - tarė vaikinukas ir pastebėjo čia atbėgančią Nalą. Ry šyptelėjo.
- Nežinau. Galbūt todėl, nes jiems skanu ir jiems patinka gerti arbatą? - pamąstė vaikinas sulaukęs mergaitės klausimop. - O kaip tu manai? - paklausė jis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 09, 2020, 12:45:51 am
 Sūpynės dar šiek tiek siūbavo, bet nepakankamai, kad Liucija pajustų malonią vėsumą ant veido. Iš po debesų pasirodžiusi saulė privertė mergaitę susiraukti, kai ji pakėlė galvą, akimis ieškodama Eliko. Sakalė, regis, buvo patenkinta įvykių eiga ir dabar tiesiog dairėsi. Užtat tuo nelabai patenkinta Liucija (ir būtinai reikėjo prie kažko apsiverkti! Negalima kokiam tualete ar gulint lovoje, ne... atsiduso išgirdusi Ryan sakant tą bjaurų žodį iš U raidės. Kokia nauda iš tos užuojautos? Mirusiųjų neprikelia, o gyviesiems tik primena viduje laikomą skausmą. Švilpiui užsiminus apie zoologijos sodą, mergaitė šyptelėjo. Nebuvo itin didelė gyvūnų mėgėja ir rūpinimasis keliais gyvūnais atrodė kaip nesibaigiantis darbas - baltaplaukei užteko prisiminti tuos mėnesius, kai rūpinosi Eliko.
-O kaip tau tėvai leido laikyti, na, drakoniuką ir tiek kitų gyvūnų?-Liucija paklausė ją ilgai kankinusio klausimo. Jai tėtis net katės ar šuns neleido laikyti, kas tuo metu gal ir atrodė neteisinga, bet dabar jau viso to priežastis mergaitei buvo aiškesnė. O dėl arbatos Liucija nieko nemanė - tą birzgalą gerdavo tik susirgusi ir tai ten buvo visokių lapų šapų, o ne juoda arbata.
-Arbata geriama kai žmonės serga, o ne kai jie staiga jos užsimano. Plius šita, juodoji, net neskani ir jei jiems ji atrodo skani, tai paaiškintų, kodėl vaikų namuose maistas oro skonio.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 15, 2020, 09:36:50 pm
 Vaikinas toliau stebėjo mergaitę. Jam patko, kad ji išsiverkė. Ryan tikisi, kad Liucija išsiverkus jaučiasi geriau. Nors jis nemėgo verkti, kartais labai retai išsiverkimas padeda. Kai susikaupia daug jausmų ir nutikimų tai tikrai labai padeda. Ryan tai padėjo tik vieną kartą. Ir vėliau jam tiesiog geriau ir viskas, bet Liucijos situacija buvo kitokia. Jos tėvai juk mirė. Ryan nežinojo ar jis būtų sugebėjęs ištverti savo tėvų mirtį. Jis neįsivaizduoja ką darytų be tėvų. Jie išklauso jį kai reikia, kai reikia pataria, kai reikia apibara, o kai reikia tesiog duoda meilės ir dėmesio,. Taip pat jis neįsvaizduotų savo gyvenimo ir be brolio bei sesers. Vaikinas atsidūso. Jis nesuprato kaip Liucija laikosi taip gana nebogai. Juk ilgai neverkė. Jones matė tai. Greiti Ryan'as išgirdo, kkad jo klausiama apie jo zoologijos sodą.
- Na, aš nežinau ką jie sakys kai grįšiu namo, nes daugelį gyvūnėlių gavau čia kažkaip... Bet jie nelabai tikiuosi pyks, nes tmyli gyvūnus, - tarė vaikinukas kiek nejaukiai. Čia jis atvyko tik su šuneliu, feneką rado prie Hogvartso, drakoniuką gavo dovanų kaip ir pitoną.
- Na, kai kurie žiobarai geria arbatą ir šiaip net nesirgdami. Nežnau, aš geriu tik mėtų skonio arbatą, - pasakė vaikinukas ir įsupo sūpynes.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 16, 2020, 10:27:29 am
 Liucija nusijuokė. Slaptas zoologijos sodas. Na, ji tikėjosi, kad Ryan tėvai nėra labai griežti ir gyvūnai bus priimti su meile. Visgi, augintinis - ne žaislas, kad galėtum kada nori numesti. O ypač dar toks kaip drakoniukas...
-Taigi, gavai gyvūnus iš nežinia kur ir dabar tikiesi, kad tėvai jų su tavimi neišmes lauk. Supratau. Gal supažindintum mane su šiuo zoologijos sodu? Mano Eliko jau pažįsti,-Liucija pakėlė galvą, ieškodama sakalės, bet ši, matyt, išskrido kur nors savo paukštiškais reikalais eilinį kartą neįspėjus šeimininkės. Ką gi, svarbu sugrįžtų.
 O bandyti suprasti anglus ir jų kvailą potraukį neskaniems dalykams, kaip juodai arbatai, mergaitei dabar atrodė bergždžias reikalas. Matyt, jei jau nepriklausai tai rūšiai, tai ir nelemta tau jų suprasti.
-Sprendžiant iš to, kad nieko nežinai apie anglų potraukį šlykščiai arbatai, spėju, nesi vienas iš jų?-paklausė švilpė, atsispirdama kojomis nuo žemės ir pradėdama vėl suptis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 24, 2020, 09:09:17 pm
Vaikinas iš tiesų myli gyvūnus. Jis planavo tėvų išprašyti dar vieno gyvūnėlio tik šį kartą labai didelio. Aišku jis abejojo, kad tėvai leis, bet bandyti juk bus galima ar ne? Aišku dabartinius gyvūnėlius juk priims. Jo gyvūnų kuprinėje daug vietos. Tėtis ją juk ir sukūrė.
- Na, faktiškai jie neturėtų išmesti gyvūnų, nes mano broliui labai patinka jie ir tėvai suskys. Šuo, kuris guli čia yra Nala, drakoniukas vardu Trėjus, dar turiu feneką vardu Simba, pitoną, kuris yra bevardis. Toks yra mano zoologijos sodas, - tarė vaikinas ir nusišypsojo. Vaikinas apsižvalgė ir pamatė Nalą, kuri labai keistai žiūrėjo į drugelį. Jai tie padarai buvo nesuprantamos ir labai keistos būtybės. Jos Nalai nelabai patiko, nes buvo neskanios.
- Na, nežinau. Anglais yra tik mano tolimos giminės. Taip, aš ne iš Anglijos. Aš iš Portlando esančio Amerikoje. Labai gražus miestas ir man ten labai patinka. O tu iš Anglijos ar ne? - paklausė vaikinukas norėdamas pasitikslinti ar yra taip kaip jam atrodo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 25, 2020, 01:55:44 pm
 Liucija, siūbuodama kojomis pirmyn ir atgal, bandė priklijuoti vardus gyvūnams, bet šie greitai pabėgo iš jos baltos galvelės. Liko tik faktas, kad kol kas Ryano zoologijos sode egzistuoja keturi padarai: šuo, drakoniukas, fenekas, kurio išvaizdos mergaitė niekaip neprisiminė, ir pitonas. Toks gyvūnų pasirinkimas tikrai neatrodė tinkamas vienuolikmečiui, kad ir lankančiam magišką mokyklą. Ką gi, Liucija ne kokia jo mama, kad dabar čia paskaitą apie saugumą ir atsakomybė atskaitytų.
-Ne. Iš Švedijos. Nors dabar gyvenu Anglijoje. Ilga istorija,-Liucija visiškai nenorėjo dabar kalbėti apie jos tragišką kelionę į salą. Sustabdžiusi sūpynes, švilpė nulipo nuo jų ir apsidairė. Pro debesis vis išlendanti saulė mergaitę jau pradėjo erzinti, o ir išsimaudyti norėjosi.
-Nori nueit į virtuvę pasiimt keksiukų? Girdėjau šiandien bus su aviečių įdaru,-pasiūlė Liucija. Koks švilpis atsisakytų nuostabių keksiukų?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ryan Jones Gegužės 29, 2020, 12:10:35 pm
Ryan'as mąstė apie pitoną ir feneką. Jie juk liko kambaryje. O jeigu pridirbs ką nors? Dar blogiau jeigu jie pabėgs kažkur... Bet nuo šių dviejų problemų vardu Simba ir Mauglis jis peršoko prie svajonių apie granianą. Tą nuotabų padarą. Tėvai manęs namo neparleis ir nekęs už tai matyt pamąstė vaikinukas, bet jis vistiek padarys tai ko nori. Jo nesustabdys turbūt niekas. Na, bet apie tai vaikinukas pamąstys vėliau. Jis pasitvarkė savo jau nublukusius violetinius plaukus.Reikia juos persidažyti. Galbūt kokia siabrine ar gelsva spalva? Atrodo ir tokių dažų turėjau pamąstė kol kas dar violetinplaukis. Jam turėtų tikti kita plaukų spalva, o jeigu netiks visada galima grįžti prie ankstesnės arba natūralios plaukų spalvos.
- O Švedija įdomi šalis. Kai buvau labai mažas joje lankiausi, - tarė vaikinukas. Jis kažkada buvo Švedijoje per tėčio knygos pristatymą. Jam visai patiko tenais.
- Žinoma! Man labiau patinka šokoladiniai keksiukai, bet ir su aviečių įdaru keksiukai yra nuostabūs. O kokius keksiukus labiausiai mėgsti tu? - pasidomėjo vaikinas ir nulipo nuo sūpynių. Tada pakvietė Nalą prisegė ją prie pavadėlio. Ji dar nenorėjo niekur eiti, nes jai labai patiko lakstyti, bet jai teks išeiti iš čia.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugpjūčio 29, 2020, 06:30:03 pm
Vieną saulėtą, tačiau vėsoką rugsėjo popietę Mulungu patraukė į lauką. Šį kartą buvo vienas. Berniukas labai mėgo kompaniją, tačiau šį kartą visi kažkur dingo, tad afrikietis ilgai nemąstė ištrūko tyrinėti apylinkių be jokios draugijos. Viena iš mėgstamiausiu vienuolikamečio vietų buvo ežero pakrantė. Jis mėgo vandenį, be to, vakarais būdavo galima išgirsti varlių kurkimą, kuris vaikui priminė namus. Nepaisant to, kad kol kas čia patiko, Mulungu kartais ilgėdavosi namų. Tėčio, mamos, visų brolių ir seserų... Ir, žinoma, galimybės susišnekėti be problemų. Ashtonas, tiesa, nemažai padėjo, tačiau per kelias dienas visai naujos kalbos neišmoksi, tad afrikietis vis dar nesuprasdavo, kas vyksta pamokose. Tiesa, pagaliau pavyko išmokti, ką reiškia žodis "skanaus".
Beeidamas pakrante Mulungu dairėsi aplinkui ir svarstė, ką čia nuveikus. Labai tikėjosi su kuo nors susipažinti. Deja, aplinkui vaikų nesimatė, tad atrodė, kad gali tekti laiką ir toliau leisti vienam. Tai šiek tiek liūdino berniuką, tačiau dabar į galvą atėjo mintis, kad galima pasinaudoti proga ir parašyti tėčiui laišką. Tiesa, neįsivaizdavo, kiek laiko užtruks pelėda, kol suskraidys iki Tanzanijos ir atgal, tačiau anksčiau ar vėliau atsakymo tikrai sulauks.
Grifiuko akis užkliuvo už sūpynių. Jis patraukė ten ir pamatė, kad čia visai tuščia. Rašyti laiškui - pats tas. Berniukas visada turėdavo šiek tiek popieriaus (vis dar nepriprato prie pergamento), tad įknibo rašyti laišką. Buvo taip susikaupęs, kad negirdėjo nieko aplink.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Vanesa Užsispyrėlė Rugpjūčio 29, 2020, 09:14:14 pm
Vanesa išsikrovusi daiktus ir tvarkingai susidėliojusi daiktus, pažvelgė pro langą. Nors buvo vakaras, švietė saulė, oras buvo vėsus ir gaivokas, tad mergaitė nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Išėjusi iš mokyklos ji pamatė netoliese esančią ežero pakrantę. Ji pradėjo lėtais ir vangiais žingsniais eiti link pakrantės. Eidama ji mąstė apie šeimą, kuri šiuo metu turėtų vakarieniauti. Taip pat mergaitė mąstė, kaip jai seksis mokykloje, ar susiras draugų, ar nebus piktų dėstytojų, ar nebus per sunku. Ji eidama net nepastebėjo, kai į kažką atsimušė. Tai buvo medis. Mergaitė pasitrynė kaktą ir pasisuko nuo medžio ir žvalgėsi aplink ar niekas jos nepamatė. Besižvalgydama Vanesa pamatė už kelių žingsnių supynes, ant kurių sėdėjo berniukas ir kažką keverzavo. Vanesa, nors ir buvo drovi, truputį pasvarsčiusi ir pasirepetavusi lėtai ėjo link berniuko ant supynių.  Priėjusi ji atsargiai, nenorėdama išgasdinti berniuko, prikimusiu balsu ištarė:
- Labas,- šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugpjūčio 31, 2020, 09:34:25 pm
Mulungu susikaupęs rašė laišką. Išpasakojo viską, kas spėjo nutikti. Apie draugus, kuriuos spėjo čia susirasti ir keistus vaikus, kurie yra tikrai sunkiai suprantami. Apie pamokas, kuriose nieko nesuprato, tačiau kurios vis tiek buvo smagios. Atrodė, kad laiškas bus toks ilgas, kad jokia pelėda jo nepakels, kai kažkas prisiartino. Afrikietis negirdėjo, kaip tas kažkas atėjo, tačiau išgirdo žodį. Kiek prisiminė, jis reiškė "labas". Pakėlė akis ir pamatė mergaitę. Susimąstė, ar kada yra tekę ją matyti anksčiau. Namuose tokio amžiaus berniukai ir mergaitės kartu nežaisdavo, tad Mulungu nelabai žinojo, ką dabar daryti. Vis dėlto buvo pastebėjęs, kad čia visiems pamokos vyksta kartu, jie šnekasi... Tad galiausiai įsidrąsinęs užstaugė:
- Labas!
Balsas nuskambėjo taip garsiai, kad, ko gero, girdėjosi ir pilyje. Deja, Mulungu kitaip nemokėjo.
Berniukas svarstė, ką daryti dabar. Norėjo tęsti laišką, bet prie mergaitės tą daryti buvo kiek drovu. Juk tai tik mergaitė, ji neturėtų žinoti, ką laisvalaikiu veikia pirmojo genties medžiotojo vyriausias sūnus. Tad atsargiai susilankstė laišką, įsidėjo jį į kišenę ir, pamiršęs, kad mergaitė nekalba jo gimtąja kalba, šia ištarė:
- Ar nori pasisupti?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Vanesa Užsispyrėlė Rugpjūčio 31, 2020, 10:05:44 pm
Vanesa laukė, kol berniukas pakels galvą. Jis, pakėlė galvą ir pamatęs mergaitę, įsidėjo popierių į kišenę ir garsiai atšaukė pasisveikinimą. Berniukui garsiai pasisveikinus, Vanesa kiek krūptelėjo. Tikrai nesitikėjo, kad jis taip garsiai ir dar po ilgos pauzės atsakys. Tuomet berniukas kažką sumurmėjo. Mergaitė kelias minutes nereagavo išgirdusi keistus garsus, mat bandė suprasti ką berniukas pasakė. Jos kaimynystėje gyveno afrikiečių šeima ir jų dukra išmokė pagrindinius jų gimtosios kalbos žodžius, tad Vanesa  suprato, jog berniukas paklausė jos ar ji norėtų pasisupti. O  šioji supynes labai mėgo, tad nieko nelaukusi, berniuko gimtąja kalba atsakė, jog norėtų. Taip pat uždavė keletą klausimų, kad sužinotų jo vardą, amžių ir ar jam čia patinka.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 01, 2020, 10:51:02 am
Mergaitė lyg ir išsigando, tačiau Mulungu nesuprato, kodėl. Juk jis tik pasakė "labas", kas lyg ir turėjo reikšti pasisveikinimą! Tuo labiau, kad ką tik tą žodį ištarė pati. Susijaudinęs berniukas pradėjo mąstyti apie tai, kad galbūt šioje šalyje "labas" yra tinkamas tik mergaitėms? Ką gali žinoti, galbūt berniukai ir vyrai sveikinasi kitaip? Tai gerokai išgąsdino afrikietį. Jis pradėjo raustis atmintyje: gal kada teko išgirsti šitą žodį iš berniuko? Berods esu girdėjęs šitą žodį iš Ashtono prisiminė Mulungu ir kiek nurimo. Galbūt ją išgąsdino kas kita? Kažkaip norėjosi išsiaiškinti, tačiau neįsivaizdavo, kaip tą padaryti.
Mergaitei pradėjus su juo šnekėti, grifiukas ne iš karto suprato, kad ji šneka jo gimtąja kalba. O kaip suprato, taip nustebo, kad vos nenusivertė. Tada suvokė, kad galbūt paklausė ne angliškai, juk taip net ir nesugeba suregzti normalaus sakinio. Bet iš kur ji - mergaitė! - gali mokėti suahilių kalbą?!
- Aš Mulungu iš Grifų Gūžtos. Čia viskas labai keista, tad man sunku apsiprasti, tačiau visai smagu. O koks tavo vardas? - suahiliškas šūksnis netrukus nuaidėjo per pusę Hogvartso teritorijos. Afrikietis pasitraukė nuo sūpynių ir plačiai išsišiepęs angliškai ištarė:
- Ačiū!
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Vanesa Užsispyrėlė Rugsėjo 01, 2020, 09:24:15 pm
- Malonu susipažinti. Mano vardas Vanesa. Aš iš Švilpynės. - atsakė mergaitė ir atsisėdusi ant supynių, pradėjo suptis. Berniukas jai patiko, atrodė draugiškas ir mielas, tik nedrasus, lygiai kaip ir ji. Ir nors afrikiečio kalbos mokėjo tik pradmenis, tai, pasirodo, netrukdė susikalbėti su berniuku. Ji taip pat matė Mulungu nuostabą šiai pradėjus kalbėti suahilių kalba, bet tai jai sukėlė šypseną. Besisupdama ji sugalvojo dar daugiau klausimų berniukui, tad nieko nelaukusi prakalbo:
- Ar turi brolių, seserų? Ar tavo tėvai taip pat burtininkai?- paklausė tikėdamasi, jog žodžius ištarė teisingai. Vanesa vylėsi, jog Mulugu taps jos draugu, kartu mokysis, nors ir yra skirtinguose koledžuose.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mulungu Kinyonga Rugsėjo 04, 2020, 02:25:23 pm
Kadangi Mulungu kalboje nebuvo žodžio "Švilpynės", jis nesuprato, iš kur ji yra. Spėjo, kad tai kažkoks miestas ar šalis, tačiau pabijojo klausti. Tik vėliau į galvą atėjo, kad tai gali būti vienas iš mokyklos koledžų, tačiau tokiu atveju jos tarimas labai jau keistas... Reikės išsiaiškinti nutarė grifiukas, tačiau žinojo, kad tą padarys vėliau: dabar labiau rūpėjo, ar mergaitė išties norės suptis.
Jai pradėjus daryti būtent tai, Mulungu nebežinojo, kur dėtis. Jam atrodė, kad sūpynės yra tokia vieta, kur žmogus nori pabūti vienas. Tad nors ir nusivylė, kad prarado galimybę bendrauti, jau buvo beeinąs šalin. Kaip tik tuo metu išgirdo daugiau klausimų. Nors mergaitė žodžius tarė keistai, Mulungu buvo patenkintas: tikrai nesitikėjo, kad galės čia su kažkuo pasišnekėti gimtąja kalba.
- Taip, mūsų šeimoje yra daug, aš vyriausias, - garsiai ir išdidžiai pasakė jis. - Mano tėtis - pirmasis genties medžiotojas.
Klausimas, ar tėvai burtininkai, buvo gana sunkiai suprantamas: juk jeigu taip ir būtų, jis šio amato mokytųsi namie, o ne čia... Tik gerokai pamąsčius į galvą atėjo supratimas: Vanesa tikriausiai klausia, ar jo tėvai mokėsi Hogvartse.
- Ne. Pas mus buvo direktorė Arwen, - pasigyrė jis. - Ji pasakė, ką čia turėsiu daryti.
Mulungu nutilo. Kiek pasvarstęs suprato, kad mergaitė rodė susidomėjimą juo, o jis... Reikėjo kažkaip ištaisyti padėtį, tad afrikietis garsiai išrėžė:
- O kaip tavo šeima?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 05, 2020, 04:12:06 pm
Violeta džiaugėsi itin geru oru, todėl neketino sėdėti kambaryje. Taip ir nesiruošė sėdėti ir kažkuriam koledžo kampelyje. Žingsnis po žingsnio kol galiausiai mergaitė atrado sūpynes, prie kurių jau kurį laiką norėjo nueiti, tačiau vis neprisiruošė. Reiktų gal ateiti dažniau čia? O gal ir kitų vietų kurią dieną paieškoti? Ah, ne dabar apie tai galvot reiktų, klausinėjo savęs mintyse, bet tik silpnai į šonus papurtė galvą į šonus. Menkai šyptelėjo bei atsisėdo ant jų, neaukštai, o palengva suposi. Žvalgėsi po gamtą bei karts nuo karto žvilgtelėdavo į dangų. Geresnės veiklos dar nebuvo susigalvojusi, bet nesiskundė ir buvusia ramybe. Tamsių plaukų savininkė išsisupo jau šiek tiek aukščiau, mat daugiau ką kito ir nesugalvojo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 05, 2020, 11:00:28 pm
Mokslo metams pamažu artėjant prie pabaigos Deoiridh vis labiau ir labiau jaudinosi. Labai laukė atostogų, tačiau žinojo, kad per jas jos laukia daug svarbių pasikeitimų gyvenime, tad jaudulio taip pat buvo nemažai. Geriausias būdas jo atsikratyti buvo keliauti prie ežero. Nepaisant to, kad santykiai su varlėmis iki galo taip ir nesusitvarkė, Deoiridh mėgo leisti laiką prie vandens. Tik nutarė šį kartą Matthew palikti kambaryje.
Eidama palei ežero krantą mergaitė spėjo nusistebėti gražiu ir beveik vasarišku oru. Žinoma, jie su Matthew (profesoriumi, ne varle) keliaus ten, kur bus dar šilčiau, tačiau ir šia saulute buvo galima pasidžiaugti. Deoiridh prisiminė, kad kažkur nelabai toli nuo čia yra sūpynės, tad patraukė prie jų. Jau iš tolo pamatė, kad kažkas ten yra. Neprireikė labai daug laiko, kad atpažintų mėlynus plaukus. Tai privalėjo būti ta pati grifiukė, su kuria teko pabendrauti. Berods, Violeta. Deoiridh taip ir nesuprato, kuo baigėsi jų pokalbis. Tikrai netapo draugėmis, jų susirasti buvo pernelyg sunku. Bet, reikia pastebėti, mergaitės, ko gero, nepradėjo viena kitos nekęsti, o tai jau irgi buvo pasiekimas.
- Labas, - atsidūrusi visai šalia prabilo rudaplaukė. - Jeigu nori pabūti viena, taip ir sakyk, išeisiu. Bet jeigu ne, galiu, pavyzdžiui tave pasupti.
Deoiridh įdėmiai pažvelgė į koledžo draugę ir kiek nekantriai laukė kokio nors atsakymo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 06, 2020, 02:59:23 pm
Besisupant neaukštai vis dėl to, klausėsi paukščių čiulbėjimų. Tokia ramuma, kad mergaitė šiek tiek jautėsi vieniša, bet tokią mintį bandė nuvyti šalin. Paskutiniu metu neturėjo noro galvoti kažko negatyvaus, mintys buvo labiau kupinos pozityvo. Po truputį nustojo ir suptis, tačiau vis dar žiūrėjo į pačią gamtą, ežerą. Tuomet išgirdo pažįstamą balsą. Galvą pasuko į merginą. Kilstelėjo šiek tiek antakius iš šiokios tokios nuostabos, mat nemanė, kad rudaplaukę dar kada sutiks.
- Labas, viskas gerai, jei nori būk, žinoma, - pasakė nusišypsodama draugiškai. Mėlynplaukei kiek buvo keista girdėti, jog ji galėtų ir pasupti jaunesnę mergaitę, nors tą ir galėjo pati padaryti, be pagalbos. Kas jeigu ji ką nors padarys besupdama pavyzdžiui?, galvoje nuskambėjo pirmasis jai šovęs klausimas, dėl kurio teko kiek pagalvoti. Tiesa, po paskutiniojo merginų pokalbio, Violeta nelabai pasitikėjo rudaplauke mergina.
- Beje, nenoriu būti priekabi ar ką, bet taip ir nesakei savo vardo, - tarė, kiek primerkusi akis ir prisiminusi, kad dėl šito koledžo draugė buvo išsisukusi.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 06, 2020, 06:48:00 pm
Išgirdusi, kad Violeta neprieštarauja jos buvimui čia, Deoiridh susimąstė. Svarstė, ar dėl to yra patenkinta, ar kaip tik ne, ar jai paprasčiausiai nerūpi. Vis dėlto teisingiausias, ko gero, buvo pirmasis variantas: koledžo draugė jos nenuvaro šalin, nors pirmasis pokalbis nebuvo labai jaukus.
Ir vis dėlto mėlynplaukė nieko nepasakė apie pasiūlymą ją pasupti. Nepasitikėjimas? Įtarus žvilgsnis iš karto įsmigo į jaunesnę mergaitę. Kažkokiu būdu reikėjo išsiaiškinti, ar spėjimas buvo teisingas, tačiau kol Deoiridh nė neįsivaizdavo, kaip tą padaryti. Tad tik linktelėjo ir nieko nesakė. Atsistojo pakankamai toli, kad nebūtų nejauku, tačiau pakankamai arti, kad norint būtų galima šnekėtis. Deja, bet jau šiuo momentu Deoiridh neįsivaizdavo, ką gi Violetai pasakyti ar paklausti. Tad tiesiog stovėjo ir tylėjo. Stengėsi nepaisyti, kad tai, ko gero, atrodo gana kvailai.
Primerktų akių žvilgsnis sukėlė dar daugiau įtarimų. Rudaplaukė atsakė tuo pačiu ir svarstė, ar verta atsakyti į klausimą. Jau neprisiminė, kodėl aną kartą nepasisakė savo vardo, tačiau, matyt, priežastį turėjo. Vis dėlto labai norėjosi kažkaip išmokti bent šiek tiek pasitikėti žmonėmis, tad galiausiai ištarė:
- Deoiridh. Jei nori, gali vadinti Deo.
Tik pasakiusi paskutinius žodžius suprato, kad tai galėjo nuskambėti tarsi ji norėtų būti vadinama dievu. Labai nenorėjo pasirodyti pasipūtusi, tad tik kvailai pridūrė:
- Na supranti. Taip trumpiau.
Norėdama užglaistyti šią kiek kvailą situaciją rudaplaukė pabandė nusišypsoti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 06, 2020, 10:09:55 pm
Violetos galvoje sukosi mintys ką pasakyti ar padaryti, jog nepasitikėjimas koledžo drauge nebūtų ilgalaikis arba gražiai tariant amžinas. Mergaitė tikrai žinojo, kad tai viena jos problemų. Aišku, nuo pirmo susitikimo sunku kuo nors pasitikėti iš karto, tačiau būna išimčių. Nors ji ir galimai atrodė miela ir pernelyg draugiška ar net gi naivi, tačiau kitais ne taip lengvai nepasitikėdavo.
Rudaplaukei galiausiai pasakius savo vardą, stryktelėjo nuo sūpynių. Violeta iš ties apsidžiaugė, jog sužinojo jos vardą, nors ir atrodė kvailokai, bet į tai nekreipė dėmesio.
- Deoir... Deo, - bandė ištarti pilną vardą, tačiau tai buvo šiek tiek sudėtinga, todėl tvirčiau tarė jos vardo sutrumpinimą. - aš tą ir supratau, - sukikeno pasakiusi. Tikriausiai be sutrumpinto toki vardo mergaitė dar kurį laiką bandytų jį ištarti.
- Gal nori tu pasisupti? Aš jau kuris laikas čia esu, tad tikrai galiu užleisti, - tarė pasiūlydama. Veide buvo draugiška šypsenėlė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 08, 2020, 11:58:11 am
Matydama, kaip Violeta strykteli nuo sūpynių, Deoiridh kiek sutriko: ar ji taip apsidžiaugė sužinojusi vardą? O gal čia yra kokia kita priežastis? Žinoma, tokie klausimai nepridėjo daugiau pasitikėjimo mėlynplauke. Deoiridh įtariai žiūrėjo į ją ir bandė suprasti, kokia galėtų būti tokios reakcijos priežastis. Buvo akivaizdu, kad su šita mergaite dar reikės išsiaiškinti.
Išgirdusi, kaip koledžo draugė kankinasi su vardu, Deoiridh vos nesukikeno. Vis dėlto prisiminė, kad net ir Matthew juokais pasiskundė, kad vardas labai jau sudėtingas, tad tik linktelėjo, kai Violeta ištarė trumpinį. Buvo šiek tiek keista kalbėtis tokiomis paprastomis temomis kaip jos vardas, tačiau kartu ir savotiškai malonu.
Išgirdusi klausimą rudaplaukė sutriko. Ji gyvenime nebuvo sėdėjusi ant sūpynių, bet negi imsi ir prisipažinsi? Buvo smalsu, tačiau kartu ir šiek tiek nejauku - neįsivaizdavo, ar nebus pavojaus nusiversti. Grifė tu ar ne? supeikė save Deoiridh ir galiausiai linktelėjo. Vis dėlto prisiartino nelabai drąsiai. Kiek padvejojusi atsisėdo ant sūpynių ir iš karto teko įsitverti virvės, kad nenugriūtų.
- Labai seniai neteko to daryti, - kvailai pasiteisino Deoiridh. Buvo šiek tiek apmaudu, kad teko meluoti, tačiau tiesos pasakyti ji neketino.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 08, 2020, 03:27:59 pm
Violeta pastebėjo merginos šiokį tokį sutrikimą, tačiau ir tai nelabai suprato ar tikrai ji sutriko, o gal tik buvo nepasitikėjimo mimika. Nustok apie tai galvoti, subarė save mintyse. Kartais ir pati negalėjo pakęsti savo minčių dėl negatyvo, kuris kartais pasireikšdavo.
Deo galiausiai linktelėjus, mergaitė stebėjo atidžiai ją. Tik koledžo draugei atsisėdus ant sūpynių, mėlynplaukė atsistojo jai iš šono. Atsirėmė į sūpynes prilaikantį kaip ir stulpą. Šiek tiek kilstelėjo antakius, pastebėjusi, kad iš karto įsitvėrė į virves, tačiau viskas jai paaiškėjo, kai tik rudaplaukė pasakė, jog jau seniai nebuvo ant jų. Mergaitei tai pasirodė tik įdomiau.
-  Nieko tokio, svarbu, kad dabar tai darai, - pasakė su šiokia tokia šypsena veide. Tik tuomet ir pastebėjo, kad su Deo nėra ir varlės, kurį matė kai anąsyk merginos kalbėjosi, dėl to nieko nesakė, nors ir buvo įdomu.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 09, 2020, 10:21:34 pm
Deoiridh nesijautė labai jaukiai, kai ją varstė Violetos žvilgsnis, tačiau stengėsi nieko nesakyti. Vis dar jautė, kad negali iki galo pasitikėti mėlynplauke ir vis dėlto stengėsi tai nuslėpti. Visas jų bendravimas buvo kažkoks keistas. Rudaplaukė nežiūrėjo koledžo draugei į akis, mat įtarė, kad jos akyse gali atsispindėti ta baimę, kurią jautė sėsdamasi ant sūpynių.
- Aha, visai smagu, - nelabai aiškiai numykė mergaitė, nors malonumo nejuto visai. Dar kiek pasėdėjusi ant sūpynių galiausiai nerangiai nuo jų nulipo. - Ačiū, man užteks.
Įtarė, kad atrodo itin keistai, tačiau šiuo momentu tai nerūpėjo: labiausiai norėjosi saugiu atstumu pasitraukti nuo sūpynių, kurios sukėlė tiek streso. Pasirodė, kad Violeta vis dar įdėmiai ją stebi, tad bandė atrodyti kuo natūraliau, nors įtarė, kad sukėlė tik dar daugiau klausimų. Kad jų išvengtų, reikėjo kalbėti pačiai. Nieko įdomesnio nesugalvojusi Deoiridh paklausė:
- Dažnai čia ateini?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 11, 2020, 06:46:44 pm
Juto keistą jausmą, lyg tai būtų koks nejaukumas, tačiau į tai mažiausiai kreipė dėmesio. Dėmesys buvo sutelktas į koledžo draugę, kuri neįprastai buvo itin maloni, ko mažiau pastebėjo po praeito pokalbio. O gal aš tik viską išsigalvoju? Gal tikrai ji geresnė?, paklausė savęs mintyse bei vos girdimai atsiduso. Nesinorėjo merginai galvoti ką nors neigiamai apie Deo.
- Kaip nori, - patrūkčiojo pečiais pasakiusi. Tokia įtampą regis tik blogino tą nejaukumo jausmą.
- Nevisai, labiau tik gerais orais ir tiek, o tu? - atsakiusi, paklausė to paties. Numanė, kad ties tuo gali baigtis pats bendravimas, o po jo ir išsiskyrimas savais keliais.
- Šiandien be varlės jau? - paklausė, tuomet silpnai papurtė galvą į šonus, mat jai toks klausimas pasirodė itin kvailai net pačiai Violetai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 13, 2020, 06:41:55 pm
Violeta atrodė keistai viskam abejinga, o tai, žinoma, kėlė įtarimą. Deoiridh prisiminė, kaip anąkart grąžino obuolį jaunesnei grifiukei ir kad tai tikriausiai atrodė labai kvailai. Deja, šiuo metu ji tikrai dar negalėjo pasitikėti šita mergaite. O dabartinis abejingumas viską tik patvirtino.
- Tiesą sakant, prie ežero dažniau ateinu naktį, nes...
Rudaplaukė nutilo viduryje sakinio. Ji ir vėl vos nepasakė per daug! Ir kas čia darosi? Ji puikiai suprato, kad reikia nustoti pernelyg daug pliurpti apie save - ypač tokioms įtartinoms mergaitėms kokia buvo Violeta. Žvilgtelėjo į ją ir kurį laiką pamąstė. Gal ji vis tik neatkreips dėmesio? viltingai pagalvojo škotė bandydama prisiminti aną susitikimą: berods ir tada pasakė kažką, ko nereikėjo sakyti. Tačiau kaip reagavo ši mėlynplaukė? Deja, ši informacija atmintyje neišliko, tad liko tikėtis geriausio.
- Ko tau reikia iš Matthew? - skubiai išbėrė rudaplaukė vos tik Violeta užsiminė apie varlę. Net nepajuto kaip pavadino augintinę vardu, kuris, deja, sutapo su jų koledžo vadovo. Dėl visa ko pasitikrino kišenę - ne, varlės su ja nebuvo. Bet ko, po galais, iš jos gali reikėti Violetai? Deoiridh nenuleido įtaraus žvilgsnio nuo koledžo draugės ir nekantriai laukė bent kokio nors paaiškinimo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 14, 2020, 11:25:54 pm
- Nes? - paklausė susidomėdama. Pagalvojo, kad tikriausiai naktį žymiai fainiau ateiti prie ežero bei praleisti laiką niekieno netrukdomam. Nors sykį buvo vėlų vakarą pasivaikščioti ežero pakrante, tačiau tą dieną buvo sutikusi ypač nemalonią mergaitę, bet to prisiminti net ir nenorėjo. Mat blogų prisiminimų šiuo metu nenorėjo įsileisti į galvą. Nemėgo negatyvo, nors kartais, o gal ir šiek tiek dažniau, tekdavo būti ar be nuotaikos, ar liūdesyje.
Tik užsiminusi apie varlę, mergaitė nesitikėjo, kad taip staigiai koledžo draugė jai taip atsakys. Tas kiek nustebino ją. Gal nereikėjo užsiminti apie jos augintinį?, paklausė savęs mintyse.
- Man nieko iš tavo varlės nereikia... tik pagalvojau, kad visur su ja... tai yra, juo eini, todėl ir paklausiau, - pasiaiškino, kiek pasimetusi. - gražus vardas užtat, - pagyrė. Daugiau nebenorėjo nieko pasakyti, mat nenorėjo, jog prišnekėtų ko nereikia. Kadangi kartais taip jau būdavo, kai mėlynų plaukų savininkė negalvodama ką nors pasako, o dažniausiai ką nereikalingo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Lapkričio 21, 2020, 10:52:18 pm
Žinoma, Violeta atkreipė dėmesį į tą kvailą "nes". Deja, Deoiridh visiškai nenorėjo daugiau plėstis, tad ilgokai tiesiog tylėjo ir nieko nesakė. Labai tikėjosi, kad atsakymo iš viso išvengs. Labai nenorėjo sakyti Violetai esanti animagė. Tiesą sakant, pati nesuprato to keistai griežto nenoro, tačiau buvo tikra: jeigu tik pavyks to išvengti, koledžo draugė nieko nesužinos.
Laimei, Matthew eilinį kartą buvo jos gelbėtojas. Ir netgi nesvarbu, kad dažniausiai tas Matthew būna žmogus. Šį kartą jo vietą mielai užėmė vardu besidalinanti varlė. Pokalbiui greitai nukrypus prie žaliaodės Deoiridh jautėsi patenkinta: jau geriau aiškinti tokią keistą reakciją negu tai, ką ji naktimis veikia prie ežero.
- Mano augintinė turi teisę į savo asmeninį laiką, - nepagalvojusi tarstelėjo Deoiridh. Ilgoką laiką tylėjo, kol galiausiai suprato, kaip keistai turėjo skambėti šitie žodžiai: kam varlei reikalingas asmeninis laikas? Paprastas žmogus to tikrai nesupras... Prisišnekėsi, mergyt subarė save rudaplaukė. Lyg tyčia tą akimirką Violeta pagyrė Matthew vardą. Deoiridh visai suirzo: kodėl visiems iš eilės reikia kabinėtis prie jos augintinės vardo?! Anksčiau Sabrina, dabar Violeta... Argi negalima pavadinti savo augintinio kaip nori?!
- Ar pavadintum savo augintinį Matthew? - stengdamasi nusišypsoti paklausė Deoiridh. Vis dėlto įtaraus ir nelabai draugiško žvilgsnio nenuleido nuo mėlynplaukės.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Lapkričio 26, 2020, 10:37:41 pm
Kuo toliau, tuo labiau vis mergaitė norėjo daugiau žinoti apie Deo. Mat ji kelintą sykį retkarčiais elgėsi kiek keistokai ar kažką pasakydavo, dėl ko jos net veido išraiška pasikeisdavo. Violeta nesistengė ją stumti link temų, kurių kalbėti nenorėjo ji. Vienas iš tų momentų ir buvo, kad praleido jos klausimą ir atsakė dėl varlės. Gal kažką ji slepia? Ji tikrai galėtų kažką slėpti..., pagalvojo mintyse bei vos matomai atsiduso. Nepasitikėjo rudaplauke iki šiolei.
- Oh, žinoma... - šyptelėjo. - asmeninis laikas, - tarė, lyg tai būtų užsirašiusi, kaip kokį patarimą. Tai nuskambėjo keistai. Norėjo paklausti, kaip suprasti tai, bet susilaikė. Nujautė, kad uždavė per daug klausimų, o vyraujanti tyla kiek slėgė mergaitę. Vis kilo noras to paklausti, bet vis laikėsi. Mat nenorėjo būti ar atrodyti pernelyg įkyri.
- Jei toks šautų man į galvą, tai taip, pavadinčiau tokiu vardu, - linktelėjo. - Tai nėra juk blogai, - patrūkčiojo pečiais. Ir pati susimąstė, jog jeigu Violeta nuspręs nusipirkti galiausiai augintinį, koks jo ar jos vardas bus.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 02, 2020, 12:47:39 pm
Kodėl šitai mergaitei mėlynais plaukais taip viskas įdomu? Deoiridh nesijautė jaukiai, tačiau nežinojo, kaip šią situaciją pakeisti. Nežiūrėjo į Violetą, tačiau nuo to nebuvo geriau. Tuo labiau, kad varlės asmeninis laikas nepraslydo pro jos ausis. Sarkastiškas (?) tonas, kai koledžo draugė pakartojo tuos žodžius, numušė bet kokį norą bendrauti. Argi jos reikalas, ko reikia ar nereikia Deoiridh varlei! Tuo labiau, kad Matthew išties reikėjo asmeninio laiko: jiedu nuolat būdavo drauge, o net ir geriausiems varliškiems draugams reikėdavo vienatvės. Ką Violeta supranta?!
Gerai, kad bent jau augintinio vardas buvo šiek tiek lengvesnė tema. Tiesa, Matthew, atrodo, mėlynplaukei irgi neįtiko, tačiau ji bent jau nesusiejo šio vardo su koledžo vadovu. Lyg ir. Čia tau ne Sabrina suprato Deoiridh. Žinoma, toks variantas jai puikiai tiko: dar betrūko ir dėl šito pradėti aiškintis! Ji Violetai nieko neskolinga, tad tikrai neprivalėjo pateikti priežasčių, kodėl daro viena ar kita.
- Nereikia čia to tavo sarkazmo, matau, kad panelytei yra neįmanoma įtikti, - suburbėjo Deoiridh nusisukdama. Nepaisant to, kad Violeta buvo jaunesnė, rudaplaukė jautė nesanti ta, kuri valdo situaciją. Tai jai siaubingai nepatiko, tačiau nieko pakeisti negalėjo - nesugalvojo, kaip.
- Manau, tau reikėtų įsigyti balandį, - staiga pasakė grifiukė, neįsivaizduodama, kodėl. - Puikiai tiktų.
Ji įsivaizdavo, kaip paukštis primėto plunksnų šitai mergaitei į lovą, ir nesusilaikiusi sukikeno.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Violeta Stephenson Gruodžio 04, 2020, 06:45:41 pm
Rudaplaukės žodžiai privertė mergaitę kiek pasimesti. Nuoširdžiai nežinojo ką atsakyti, todėl ir nieko nebesakė. Pasijautė itin nejaukiai bei norėjosi dingti. Kalba apie gyvūnus Violetai atrodė įdomesnė tema, kurią mieliau tęstų. Mintyse nusprendė, kad Deo pasitikėti nereikia, mat ji vis pasikeisdavo į kokią nors pusę, tai į tokią, kad atrodė, jog norėtų įžeisti, tai į mielesnę ir nuoširdesnę pusę. Bent jau taip manė jaunoji Stephenson.
- Taip žinoma, - tarė negarsiai. - kodėl taip manai? - paklausė kiek susidomėjusi. Nebūtų pagalvojusi tokiu pasirinkimu bei balandžiai mėlynų plaukų savininkei nelabai patiko šie paukščiai. Prisivertė pažvelgti į rudaplaukę, po to kai ši susijuokė. Dėl to irgi pasijautė kiek nejaukiai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith Gruodžio 09, 2020, 12:42:38 pm
Deoiridh nežinojo nei ką sakyti, nei ką daryti. Violeta buvo labai jau nesuprantama. Tiesa, ilgą laiką ji taip galvojo ir apie Sabriną, tačiau ta mergina kažką turėjo, o štai ši mėlynplaukė buvo tiesiog įtartina. Taigi animagė tiesiog stovėjo ir tylėjo.
Laimei, pasaulyje egzistavo gyvūnai. Nusukus pokalbį nuo varlių buvo galima ramiai užglaistyti situaciją balandžiais. Deja, Deoiridh nežinojo, kodėl taip galvoja. Tiesiog labai norėjosi, kad koks paukštis apkakos Violetai pagalvę. Bet to nesakysi tiesiai šviesiai, tad teko ir vėl suktis iš padėties.
- Man atrodo, jūsų charakteriai panašūs, - kreivai nusišypsojo Deoiridh. Nesuprato, kodėl pasakė tokią nesąmonę, tačiau atrodė, kad tai tiesa. Vis dėlto dabar labiausiai norėjosi palikti šitą įtartiną mergaitę vieną: ji kėlė pernelyg didelį pavojų išsiplepėti.
- Nemanau, kad tu mane suprasi, - abejingai tarstelėjo Deoiridh atidžiai nužvelgdama koledžo draugę. Nelabai norėjo, kad ji manytų esą rudaplaukė išsigando. Bet dar labiau nenorėjo praleisti su ja nė akimirka daugiau. Tad paprasčiausiai nusisuko ir nieko nepasakiusi nuėjo pilies link.
Violeta buvo įtraukta į sąrašą tų, kuriais pasitikėti jokiu būdu negalima.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 25, 2020, 11:50:59 am
Lauke bevaikščiodama Kristina norėjo kur nors ramiai pabūti, tyloje ir pailsėti po visų pamokų. Buvo gana geras oras, todėl grifų gūžtos mokinė nusprendė pasisupti ant sūpynių. Sūpynės buvo geros ir visiškai nekregždėjo. Mokinė užlipo ant jų ir pradėjo suptis. Suposi mergaitė taip aukštai, kad net siekė dangų ( na jai taip atrodė). Visas penkias minutes pasisupusi nuėjo ant kitų sūpynių ir taip pat pasisupo, ji pastebėjo, kad nėra taip linksma ir įdomu būti prie sūpynių vienai ir suptis vienai. Mokinė nebuvo labai drąsi kaip jos pusseserė todėl atsinešė savo katiną ir su juo linksmai praleido laiką, davė skanėstų, paglostė ir įsivaizdavo, kad nėra labai vieniša. Katinas stovėjo akimirką prie jos kojų, o kitą akimirką katinas dingo. Kur tu dingai?? Kas čia vyksta ir kodėl supynės pačios supasi jeigu ant jų buvau prieš dešimt minučių..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 25, 2020, 12:42:21 pm
Tą dieną buvo nuostabus oras. Žana ramiai vaikščiojo po Hogvarsto teritoriją ir nė nenutuokė ką gi jai ir beveikus. Na tiesą sakant, Mokslinčė veiklos turėjo daug, tačiau taisyti vaikų darbus noro visiškai nebuvo. Moteris eidama pastebėjo sūpynes art, kurių nebuvo nė kartelio, o tai profesorei buvo labai keista. Na, atrodė, kad visą Hogvarstą išniukštinėjau, tačiau pasirodo yra kitaip. Mergina minutėlę pagalvojo ar eiti į tą vietą ir galų gale suprato, kad ten turėtų būti visai smagu ir gal mokytoja net gi pamirš visus rūpesčius dėl mokinių, šeimos, darbo ir kitų problemų. Žana pasuko galvą įsitikinti ar jos fenekas vardu Debesėlis ėjo kartu. Na, tai ir žinojau, kad jis linksmai strikinėja už manęs, gi jis niekada nepabėga. Moteris eidama paėmė Debesėlį ant rankų ir pradėjo glostyti jo dideles ir minkštas ausytes, nes Debesėliui tai labai patiko. Moteris nukėlė jį ant žemės ir ėjo greitesniu žingsniu, o priėjusi vietą pastebėjo pirmakursę Christiną Granger. Moteris tarė:
 - Labas, Christina, kaip sekasi? Matau, kad esi viena, tai tikiuosi, kad netrukdysiu tau ir palaikysiu kompaniją, tiesa?
Moteris laukė Christinos atsakymo, o per tą laiką su ilga suknele atsisėdo ant sūpynių, kurios jai priminė vaikystę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 25, 2020, 03:21:11 pm
Užsibuvusi lauke Kristina pastebėjo kerėjimo profesorę Žaną. O ne, ji tikriausiai pagalvos dabar, kad aš draugų neturiu..
- Laba diena profesore, sekasi visai normaliai.
Paklaususi mokinė atsisėdo ant sūpynių ir toliau suposi. Besisupdama prilindo prie profesorės gyvūno ir pradėjo glostyti jo švelnias ausytes.
- Koks mielas šis gyvūnas- nusišypsojusi tarė Kristina.
Po kurio laiko ji prisiminė apie savo gyvūną ir nutarė jo toliau ieškoti. O ieškoti net nebereikėjo, nes katinėlis ramiausiai sėdėjo prie sūpynių. Mokinė niekaip negalėjo suprasti jog jis buvo dingęs ir dabar vėl atsirado, bet labai neėmė į galvą ir pasisodino katiną kartu. Katinui profesorės gyvūnas atrodė, kad labai nepatiko, nes jis pradėjo pulti jį ir dar piktai ant jo murksėti.
- O Dieve, murki, ką tu darai? - išsigandusi paklausė Kristina.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 25, 2020, 07:45:47 pm
Profesorė pastebėjusi, kad jos prie jos augintinio lenda kažkoks nušiuręs katinas greitai jį pakėlė ir Christinai nematant paspyrė katiną tolėliau. Na ir gyvūnai šiais laikas, mano laikais taip nebūdavo... Moteris ramiai pasispyrė, kad galėtų pasisupti ir pradėjo suptis. Žanai tai priminė vaikystės džiaugsmus ir vargus.
- Christina, ar tau patinka suptis ant sūpynių? Nes aš jas dievinu, o nesisupau gal dešimt metų, -tarė Mokslinčė. Skambu, kaip kokia senė... Staiga ant Žanos atsitūpė paukštelis, lyg ir vyturys.
- Skrisk šalin arba panaudosiu ,,Vera Verto" kerus, - nusijuokė Žana, o paukštelis nė nepajudėjo.
- Na, ir kodėl tu nejudi? Parodyk sparnus, ak kokia čia žaizda, reikia sutvarstyti, -garsiai mąstė Žana Mokslinčė. Ilgai negalvojusi ji tarė:
- Ferula, na man rodos sutvarstė sparną gerai. Dabar jį reiks pasaugoti, tai, Granger, norėsi pasaugoti jį ar man pasiimti iki kol sugis?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 26, 2020, 10:42:23 am
- Gal jūs pasiimkite..
Jau artėjo vakaras. Tiesą sakant jau buvo labai vėlu, o profesorė kartu su mokine vos ne naktį supasi ant sūpynių. O, varge man jau reiktų eiti ir pala kas man darosi? Veronika pajuto kaip ją smaugtų kažkas, o ji visa buvo raudona.
- Padėkite, kas čia vyksta!?
Kristina jausdama skausmą pamatė keistą vaikiną už jos ir laikanti peilį.
- Sveika brangioji, sveika gerbiamoji profesore jums bus dabar labai blogai.
Kristina be galo norėjo ant jo mesti nedovanotinus  kerus, bet negalėjo, nes žinojo kur atsirasti gali.
- Prašau, atstokite- suriko Kristina.
Ji pastebėjo, kad tai buvo tikriausiai vampyras kuris norėjo įkasti Kristinai, bet ji apsisaugojo ir metė į jį akmenį. Tas vampyras nebelindo prie profesorės ir prie Kristinos tik paliko du gėrimus vienas buvo nuodingas, o kitas buvo paprastas kokteilis. Taip pat tas vaikinas paliko ir raštelį.
Citata
Labai atsiprašau, kad sugadinau nuotaiką tiesiog man būna toks etapas kada aš labai alkanas.
Tomas.
Kaip mokinė suprato tai, jis jų atsiprašė ir paliko kokteilius kaip atsiprašimą.
- Žana, kaip manote ar galima gerti šiuos kokteilius?
Bet Kristina net nesiklausiusi atsigėrė kokteilio kuris tikriausiai nebuvo užnuodytas.
- Nagi, mokytoja šiems kokteiliams nieko nėra jie be to labai skanūs.
Nuodingas kokteilis atiteko profesorei. Kokteilis ne itin nuodingas, bet išgėrus jo pavirsti į žmogų kurio labiausiai nekenti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 26, 2020, 09:30:04 pm
Išvydusi šį vaizdą, kad Christiną smaugė, Žana jau norėjo pasakyti Anapneo kerus, nes nenorėjo, kad moters akivaizdoje uždustų žmogus, tačiau jai net nespėjus nieko pasakyti Christiną paleido ir tas vilkolakis išgaravo.
- Christina, negerk kokteilių, - perspėjo mergaitę Mokslinčė, tačiau Granger jos nepaklausė.
- Na, kaip matau, tavo kokteiliui viskas gerai, tačiau jau iš kvapo suprantu, kad manasis užnuodytas, nes nuodų ir vaistų pamokos man sekėsi. Jeigu neprieštarausi ar jį paversiu į normalų vandenį ir išpilsiu, - tesė kalbas Mokslinčė. Moteris, kaip tarė taip ir padarė, todėl jai niekas neatsitiko, dėl ko Žana visai džiaugėsi. Na ir puiku, sugebėjau dar nemirti... Žana paėmė feneką ir užsidėjo jį ant kelių, vis gi dar tos grifės katinas manąjį augintinį užpuls. Žana ištroško, po tokio baisaus įvykio, todėl jau norėjo išsiburti stiklinę šio skaidraus skysčio, bet pamačiusi Christinos veidą suprato, kad vandens prireiks ne vien tik jai. Ji iš portfelio išsitraukė mėlyną ir rožinę stiklines ir tarė:
- Na, kadangi portfelyje turiu dvi stiklines, kol kas tuščias aišku, tai jas jau ištraukiau, o dabar Aguamenti!
Stiklinės prisipildė vandens, na ar kerėjimo profesorei gali nepavykti šie kerai? Aišku, kad ne.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 27, 2020, 10:34:12 am
- Kaip smagu, tikrai geriau atsigerčiau vandens nei iš nepažįstamo kažkokį kokteilį.
Kristina pasiėmė vandens stiklinę ir pradėjo gerti. Atsigėrusi vandens pasijautė daug geriau, nes tikriausiai tas kokteilis vis tiek kažkoks buvo ne toks. Mokinė pamatė, kad feneką profesorė užsidėjo sau ant kelių. Tikriausiai taip padarė, nes bijo, kad mano katinas jį užpuls.. Kristina priėjo prie feneko ir dar kartą paglostė gražias jo ausytes. Grifiukė iš ties jautėsi daug saugiau kai nebebuvo jokių vampyrų aplinkui ir viskas buvo ramu. Po penkiolikos minučių Kristina užsimanė dar gerti, bet jau šį kartą norėjo ne vandens, o kokio nors limonado todėl ištarė:
- Jūsų kerėjimo pamokos tikrai naudingos, Katiniausius!
Jai išsibūrė stiklinė apelsinų sulčių, o profesorė tikriausiai ir pati išsiburs ( taip ji galvojo).
Mokinė atsigėrė moliūgų sulčių ir jau ruošėsi išeiti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 27, 2020, 11:04:35 am
Kai profesorė, kad mergaitei atsigėrus vandens buvo geriau ji atsigavo ir galvojo. Ačiū Dievui, tikrai lavonų nenorėčiau matyti.
 - Šaunuolė, Christina, kad tau pavyksta šie kerai ir ačiū už pagyrimą, man tai labai svarbu, -nusišypsojo Žana. Moteris pastebėjo, kad jau leidosi saulė ir buvo vėlu, todėl pasikėlė visus daiktus, atsistojo ir tarė:
 - Na, Granger, aš jau eisiu, vis gi temsta, o ir ne atsidėliotinų reikalų turiu, tai viso ir tikiuosi, kad susitiksime pamokoje.
Žana pasikėlė paskutinius daigtus ir viską susidėjo į portfelį, pasodino feneką Debesėlį ant žemės, kad eitų paskui ją ir, kaip modelis su savo aukštakulniais nužygiavo į savo kabinetą, kuriame sėdėjo dar tris ar keturias valandas, vos ne iki vidurnakčio, bet ji visą laiką galvojo, kaip smagu yra padėti pirmakursiui, kuris net nežino ką veikia gyvenime.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Magdė Vasario 22, 2021, 10:03:49 pm
 Alisa sėdėjo medyje, ant tvirtos šakos ir ramių ramiausiai karojo žemyn galva. Užmerktus vokus glostė vėjas, švelnus pavėsis gaivino veidą. Mergina nejautė, kad kojos, karančios ant šakos, jau dega nuo įtampos. Ji papraščiausiai tyliai miegojo. Ką dar galima daryti tokią ramią dienelę?
  Penktakursės galvoje jau ilgokai sproginėjo mintys apie artėjančias atostogas. Atostogos...Žodis, vertas didžiosios raidės. Tiesa, Alisos atostogoms grėsė pavojus. Jas ir vėl kėsinosi sugandinti dvi kraupios savaitės ,,Gyvybės upelyje". Tai nebuvo bloga prieglauda, ne, bet... Alisa dar ir dabar troško namų. Šiluma, meilė, katė ir šuo, gal keletas niekingų draugų ir gyvenimas tikrai pasisuktų į gerą. Mergina akimirksniu pabudo nuo staigių garsų ir triukšmo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Benita Black Vasario 23, 2021, 11:56:55 pm
Buvo puikus oras, švietė saulė, retkarčiais pūstelėdavo gaivus vėjelis, nebuvo nei per karšta, nei per šalta. Buvo tokia diena apie kurią Benita galėjo tik pasvajoti. Nebuvo daug namų darbų, tad pirmakursė išėjo į lauką su mintimi, kad galės paskaityti.
Leisdamasi nuo stataus kalniuko link ežero, Black paslydo ir nukrito:
- Auč!!
Ir dabar ji pastebėjo, kad prisidarė sau gėdos. Ant medžio šakos kabojo penktakursė kuri ją iš kart pastebėjo. Negaliu aš kaip normalus žmogus ramiai nusileis prie ežero, būtinai turėjau nukrist ir prisidaryt gėdos. Na jei jau taip gavosi turiu prisistatyti. Benita toliau ramiu žingsniu nužingsniavo iki aukšto, kuklaus medžio.
- Labas. Aš Benita Black, o kuo tu vardu? Pamaniau kadangi jau ir taip matei kaip aš išsitėškiau tai bent prieisiu pasisveikinti, - Benita stengėsi atrodyti kuo sveikiau, bet deja vis dar skaudėjo šoną ant kurio taip nerangiai atsigulė. Ji buvo patenkinta bent jau tuo faktu, kad daugiau niekas nematė jos pasirodymo.
- Aš bučiau patenkinta, kad niekam neprasitartum, grifų gūžtoje tokios apkalbos greitai sklinda, nenorėčiau, kad tai taptu įdomiausia tema prie vakarienės stalo - bandė pratęsti pokalbį Black.
Nieko nelaukusi grifiukė išsitraukė knyga ir atsisėdusi ant žolės šalia medžio ėmė ją skaityti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Magdė Vasario 26, 2021, 09:14:39 pm
 Alisa pamatė, kaip ta grifiukė nukrito, prunkštelėjo, bet užgniaužė juoką ir atsitiesė. Vela neketino šaipytis, tik paklausė:
 -Sveika, aš esu Alisa iš Švilpynės koledžo. Tikiuosi neužsigavai?
 Ji šyptelėjo. Penktakursė neturėjo nuotaikos ilgai pliurpti, tik paėmė pirmakursės ranką ir šyptelėjo. Padėjusi atsikelti dar pridūrė:
 - Tu Benita? Na, ką gi, smagu susipažinti. Kaip sekasi? Tu naujokė, ar ne? Patinka Hogvartsas?
 Vela patraukė per pievelę prie didelių sūpynių. Po jomis rado nepaprastai gražių gėlių ir prisiskynė didelę puokštę. Tada, panardinusi galvą tarp kvapių žiedų, klestelėjo ant sūpynių ir pakvietė kartu sėstis ir Benitą. Norėjosi kiek prasiblaškyti, tad Alisa paklausė pirmakursės, mėgindama užvesti pokalbį:
 - Visad smagu matyti naujus veidus Hogvartse. Na, jei tau čia patinka, tada turbūt žinai, kaip sunku iškeliauti iš pilies, ar ne?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Benita Black Kovo 05, 2021, 01:22:07 pm
Benita buvo patenkinta, kad su ja bendrauja draugiškai, kadangi draugų kolkas ji nelabai turi.
- Amm... Ne, nelabai, - atsakė pirmakursė vis dar trindama šoną, nes jį ganėtinai skaudėjo.
Grifiukė atsistojo pasinaudodama Alisos duota pagalba.
- Manau visai gerai. Taip. Labai, šiaip čia nuostabiai gražu, dar man labai patinka leisti laiką bibliotekoje, - šiek tiek daugiau ir plačiau bandė papasakoti mergaitė.
Ji nedrąsias atsisėdo ant sūpynių. Grifiukė bandė išlaikyti šypsenėlę veide, nors jau buvo visai pavargusi nuo visos ilgos ir sunkios dienos, nors namų darbų ir nebuvo ganėtinai daug. Anksčiau šitų sūpynių Benita nebuvo pastebėjusi, bet dabar jai atrodo, kad čia puiki vieta pasėdėti ir paskaityti knygą, bet šiuo metu savo mėgstama veikla mergaitė negali užsiimti, nes tai būtų labai nemandagu, tad ji tiesiog ramiai prisėdo ant sūpynių šalia Alisos.
- Taip, tikrai, anksčiau maniau, kad hogvartsas man bus tik antrieji namai, bet dabar savo mintis labai pakeičiau, be šios mokyklos gyventi nelabai galėčiau, - gražiai atsakė Benita.
- O tau kaip sekasi? Tu čia mokaisi jau gan daug metų, o ir tavo laikas čia į pabaigą artėja, - pirmakursė buvo susidomėjusi vyresnių mokinių nuomone apie hogvartsą, nes jai pačiai atrodė, kad ji mokyklos niekada negalės palikti, nors profesorės darbas jos negundė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Magdė Kovo 16, 2021, 07:28:26 pm
 Alisa nusišypsojo. Nors jos nuotaika ir buvo nelabai kokia, mergina nenorėjo pasirodyti nedraugiška ar nemandagi pasipūtėlė.
 -Na, taip, aš šioje mokykloje jau penkis metus. Man čia taip pat labai patinka. Ši mokykla man - vieninteliai namai, nes, matai, aš neturiu tėvų ir gyvenu prieglaudoje...-nutęsė vela.
 Kažkodėl penkiolikmetės švilpynukės širdį užplūdo toks liūdesys, kuris nereikalauja ašarų. Ji panardino savo veidą į gėles ir giliai atsiduso.
 -Na, o kaip tau patinka tavo šeima?Gal papasakotum apie jos narius, apie save? Kažkodėl labai norisi išgirsti ką nors tokio, ko pati neturiu, -  žvaliai, tačiau su šiokiu tokiu liūdesiu ir kartėliu balse ištarė Alisa. Ji užsinorėjo paatvirauti su šia miela, truputį drovia šviesiaplauke mergaite.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Benita Black Kovo 19, 2021, 03:14:02 pm
Benita pajautė didelę užuojautą merginai, su kuria susipažino per pastarąsias 10 minučių. Nors jos tikrai nėra gerai pažystamos, pirmakursė tikrai gailėjo Alisos. Neturėti šeimos skamba katastrofiškai.
- Ahh... Aš labai užjaučiu, - šviesiaplaukė bandė paguosti švilpę, bet šie žodžiai buvo niekam tikę lyginant su velos problema.
Grifiukė tik ramiai suposi ant sūpynių, bet viduje virė chaosas. Ji bandė įsivaizduoti, koks gyvenimas turėtų būti liūdnas be tėčio, mamos, be brolio.
- Na jei jau taip nori, galiu šiek tiek papasakoti. Na aš turiu tėtį, Mortello... – nutęsė mėlynakė, - jis dirbo magijos ministerijoje, bet dėl traumos išėjo poilsio, šiaip ilga istorija, neverta ja užimti tavo galvos, jis labai myli mane ir brolį, kartais lepina saldainiais, na tik nebūna labai gerai kai jis parsiveda savo draugus į mūsų namus, nes dažniausiai jie ten visi girti sukelia triukšmą, būna neįmanoma užmigti iki tol kol mama jų neišvaro. Tada mama Rotemara. Ji pats švelniausiais ir mieliausias žmogus pasaulyje, siūna pačius gražiausius drabužius, na ji dirba siuvyklėlėje, ir kepa pačias skaniausias bandeles. Taip pat ir užsiminiau apie brolį, Theo yra labai draugiškas su manimi, kas kai pasakai, kad turi vyresnį brolį, skamba neįtikėtinai, šiaip jo pilnas vardas yra Deward Theo Black, bet antrąjį tiesiog lengviau ištart, - Black nedrąsiai nusijuokė ir greitai užsičiaupė, - Na... Aš galėčiau paklausti savo tėvų, gal mes galėtume tave įsivaikinti, o gal bent jau tu galėtum pas mus pagyventi... Jei taip tau leidžiama, - pirmakursė net pati nesuprato kodėl tai pasakė, tėtis tikrai neleis įsivaikinti šios gražuolės.
Neturėjau aš jai čia pripasakoti tokių gerų dalykų apie šeimą, vis dėl to, ji niekada nepatirs tokio džiaugsmo, augti laimingoje šeimoje.
- Aš labai atsiprašau, bet ar galiu paklausti, kaip tu praradai šeimą? - šitas klausimas tikrai nebuvo tinkamas pradėti naują draugystę, bet smalsumas nugalėjo draugiškumą ir šis klausimas tiesiog išsprūdo mergaitei iš burnos.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Magdė Balandžio 05, 2021, 08:50:27 pm
 Alisa suėmė save į rankas ir šiaip ne taip neapsižliumbė. Klausydama, kaip Benita pasakoja apie savo šeimą, mergina prisiminė tuos laikus, kurių nenorėjo prisiminti. Tuos laikus, kai ji, tėtis ir mama laimingai gyveno savo namuose. Nugujusi šias mintis į šalį, penktakursė atsisukoį grifę ir ėmė pasakoti.
 -Taigi, aš turėjau tėtį. Jis dirbo Magijos ministerijoje, paslapčių departamente. Jo viršininkas pasiuntė tėtį prikalbinti vilkolakio dirbti su Magijos ministerija. Bet vilkolakis jį sudraskė, - liūdnai, slėpdama galvą tarp rankų užbaigė penkiolikmetė.
 Švilpė kurį laiką sėdėjo, stengdamasi nurimti. Kai pajuto, kad galės tęsti pasakojimą, vela vėl pakėlė akis, giliai įkvėpė ir ėmė berti žodžius, kad tik nepraviktų.
 -Na,omanomamabuvolabaiblogasžmogus,nežinauarnoriuapiejąkalbėti, tad, - jau kiek lėčiau baigė Alisa, - geriau šitaip ir baikim kuklų mano pasakojimą apie šeimą, - mirktelėjo mergina.
 
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 11, 2021, 09:01:49 am
   Diena buvo ne pati saulėčiausia anaiptol. Saulė bandė prasiskverpti pro debesis bet šie buvo tankūs ir neleido to padaryti taip lengvai. Buvo iškart po pietų, todėl didžiojoje salėje dar vis sukiojosi šiek tiek mokinių. Ilgi stalai nusėsti po vieną du besišnekančių moksleivių iš visų koledžų. Prie profesorių stalo taip pat plepėjo profesoriai.
   Evelina sočiai pavagiusi prieš minutę išpėdino iš didžiosios salės. Paėmusi Morfi nusprendė eiti pasivaikščioti. Fenekas atrodė visai ramus kai grifiukė po pažastimi pasikišo knygą. Apskritai jis visada pašėldavo kadangi nepakesdavo monotoniškai leisti laiką skaitant knygą (Evelina jo charakteris priminė sesės Tesos charakterį). Bet šį kartą jis reagavo visai ramiai, galbūt dėl to, nes diena buvo niūroka ir tai paveikė jo psichiką.
   Šiaip ar taip jie išėjo.
   Pasileido ežero link. Dabar jis bangavo kiek stipriau nei paprastomis dienomis. Vis dėlto nepriminė jūros kuria Evelina matė labai nedaug kartų. Su Morfiu jie po penkiolikos minučių jau buvo žolėtoje pievoje, vešiančioje šalia vandens telkinio. Augintinis (nors šeimininkei ir pasirodė, kad blogas oras paveikė jo karštakošį charakterį) pradėjo bėgioti aplink ją ir šėlti. Jis savo žvilgsniu parodė, kad nori bėgti prie ežero. Evelina leisdavo jam tą daryti todėl neprieštaraudama linktelėjo. Ją visada žavėjo Morfio supratingumas žmogiškiems ženklams. Bet juk jis fenekas, o tai reiškia, kad jis idealus. Mergaitė patraukė aukštyn kalvele. Ant jo (kaip netikėta!) stovėjo aukštos ir dailios supynės. Jos buvo atrodo iš ąžuolo ir stebino savo dydžiu. Tikriausiai jas pastatyti padėjo magija šyptelėjo Evelina. Jai neatrodė, kad ant jų turėtų būti uždrausta lipti, todėl nesidrovėdama atsisėdo. Iš čia puikiai matėsi visas ežeras, Morfis šėlstantis jo krante ir gaudantis vabzdžius. O taip pat ir dar didingesnis Hogvartsas, koks atrodė iš ten kur stovėjo supynės. Eveliną pakerėjo ši panorama. Mergaitė nestipriai atsispyrė ir supynės pradėjo siūbuoti.  Įpriekį... atgal... Net blogas oras netrukdė nuostabos, kad atrado dar vieną nematytą vietą Hogvartse.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 12, 2021, 09:35:55 am
 Elodie nemėgo didelių susibūrimų. Dėl to, pietų metu, ji sėdėjo Varno Nago mergaičių miegamąjame, kuriame buvo vienui viena. Na, išskyrus jos katę ir kitų merginų kates, pasilikusias kambaryje. Mergaitė mėgo kates ir visiškai nesiskundė, valgydama pietus tarp jų. Jos pietūs buvo tiesiog maistas iš Didžiosios salės, kurį ji atsinešė. O čia net katės netrukdė jai pietauti.
 Ramiai pabaigusi valgyti, varnanagė atsisveikinant nuglostė visas kates, kurios jai kompaniją palaikė, ir išėjo. Hm, galbūt praverstų šiek tiek pasivaikščioti lauke. Nors ir oras nebuvo pats idealiausias tokiai progai, ji visgi pasiryžo.
 Ilgai netrukusi, Gold jau buvo gryname ore. Ji nelabai pažinojo aplinkines vietoves, bet žinojo apie ežerą, kuris jai pasirodė įspūdingas, tad link ten ir nuėjo. Apniukę dangų debesys neatrodė gerą žadantys, kas truputį kėlė rudaakei nerimą, kadangi mažiausiai norėjo būti lietaus išmaudyta. Bet nesustojo eiti. Taip, greitu žingsniu einant, ji greitai priartėjo prie minėtojo ežero. Mergaitė mėgo gražų vietovių vaizdą iš aukščiau, todėl pamačiusi kalvelę, ten ir nuskubėjo. Jos nuostabai, ant kalvos buvo įspūdingos sūpynės. Deja, sūpynės nebuvo vienui vienos, kas truputį išmušė Elodie iš vėžių. Amm, kaip nejauku. Eiti atgal nebegaliu, nes atrodys kvailai, kad atėjau tiek kelio vien tam, kad iškart pareiti atgal. Bet ir nesprogstu entuziazmu su kuo nors bendrauti. Bet gal praverstų susibendrauti bent su kuo nors čia. Kiek įsižiūrėjusi į ant sūpynių besisupančios bendraamžės uniformą, pastebėjo, kad ji grifė. Meldžiuosi visiems, kad tik neprisidaryčiau gėdos. O jeigu ką, tas ežeras dabar atrodo labai patrauklus paskutinėms maudynėms. Giliai atsidususi, varniukė priėjo arčiau link sūpynių ir nusišypsojusi kukliai pamojo ranka pasisveikindama. Tikrai nežadėjo rėkauti, žinodama, kad besisupant, dėl vėjo gūsių, ne itin viskas girdisi.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 12, 2021, 02:32:19 pm
   Evelina vis labiau įsisiūbavo. Kojos kai pakoldavo jau nebesiekė žemės. Kiekvienu spyriu nuo žemės kilo vis aukščiau ir aukščiau. Nė kiek nebesigailėjo čia atėjusi. Atrodo ir Morfis paežerėje leido laiką gerai. Jis  gaudė jau nebe tik laumžirgius, bet ir mažas kvailas žuveles atplaukusias į krantą... nežinia ko.
   Debesis vis dar tirštai gaubė dangų. Evelina nesinervino, kad jie pradės lyti, bet tai buvo visai tikėtina. Žolė vešliaia užžėlusi ant kalnelio, tiesiog siūbavo nuo vėjo. Kaip ir sūpynės: pirmyn, atgal, pirmyn... Praėjo dar kelios minutės ir Evelina prilėtino sūpynių judėjimą. Ne tiek, kad visiškai nebesisuptų, bet ir ne per mažai, kad pamatytų tai ko prieš tai nepamatė.
   Kalvelės šone stovėjo mergaitė. Grifiukė ant sūpynių iškart tai suprato. Vėjas siūbavo juodus tiesius ir trumpus mergiatės plaukus. Geriau įsižiūrėjusi Evelina pamatė, kad ji su Varno Nago uniforma. Mėlyna ir bronzinė tai puikiai derėjo kartu. Evelinos mėgstamiausia spalva visuomet buvo mėlyna. Galbūt todėl, kad atitiko visas Varno Nago mokinių savybęs? Bet pakliuvo į Grifo Gūžtą? Ji nesuko dėl ot sau galvos. Tikrai maniau, kad būsiu čia viena! Ji prispaudė kojas prie žemės ir sustapdė sūpynes. Dabar varniukė jau draugiškai mojo. Evelina nurijo burnoje pakilusi burbulą. Giliai įkvėpė ir tikriausiai pirmą kartą per savo gyvenimą pradėjo pokalbį pirmoji:
   - Labas.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 13, 2021, 10:51:05 am
 Išgirdusi pasisveikinimą, varniukė lengviau atsikvėpė. Priešais ją esanti grifė akivaizdžiai buvo aukštestė, net ir sėdint. Elodie nepajutusi žvilgtelėjo šonan, kur netoliese, prie ežero lakstė nedidelis fenekas.
 - Sveika, atsiprašau, jei sutrukdžiau, nemaniau, kad kas nors čia bus. Gražus fenekas, tavo? - trumpaplaukei nejučiom pradėjo kišenėse delnai prakaituoti.
 Netikėtas kito žmogaus vaizdas prie supynių buvo atitraukęs Gold dėmesį nuo aplinkos. Pasirodo, nuo čia atsiveria itin gražus ežero ir pačios pilies vaizdas. Tik tamsūs ir gero nežadantys debesys tam trukdė. Mergaitė nesiskundė lietumi ar audromis. Jai jie netrukdė, o jei ir trumpi plaukai sušlapdavo, greitai išdžiūdavo. Bet būtų gaila, jeigu gražūs ilgi rudi sėdinčios grifiukės plaukai taptų permirkę. Apsidairiusi aplink, varnė nematė jokių netoliese esančių pastogių. Bus kaip bus. Įdomi būtų pirmoji pažintis su grife tapti permirkusioms. Rudaakės dėmesį patraukė tas netoliese lakstantis fenekas. Ji numanė, kad jis yra grifiukės. Stebint feneką gaudant vabzdžius, jai tai priminė jos pačios katę, likusią miegamąjame. Norėtų su ja irgi pasivaikščioti, bet Mocha, vos įgavusi truputį laisvės, nulekia nežinia kur.
 Atsidususi, Elodie "pabudo" iš savo minčių spiečiaus, ir žvilgtelėjo į ant supynių sėdinčią ilgaplaukę ir truputį šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 13, 2021, 11:24:58 am
   Evelina neįsivaizdavo ar varniukė atsakys, bet labai tikėjosi. Vis dėlto ji vis tiek mojavo. Jei neatsakys tai viso mano gyvenimo trauma bus šis pokalbis! Evelina "iš vidaus" nusipurtė. Tikėjosi, kad atrodo drąsiau nei jaučiasi. Vis dėlto - ji juk grifė. O, grifai nebijo. Na, žinoma: paskirstymas tikriausiai buvo klaida, be vis tiek. Po trumpos akimirkos pasigirdo pasisveikinimas. Evelina be garso atsikvėpė. Po jo dar ir atsiprašymo žodžiai. Fenekas?.. Fenekas... Fenekas! Evelina vos susigaudė.
   - A... Taip j-jis m-mano, - mikčiodama tarė. - Tai Morfis, - pridūrė, stengdamasi neužlaikyti nejaukios tylos.
   Ji visiškai sustabdė sūpynes. Vyriai sugirgždėjo, bet tai buvo labiau senumo, o ne netvirtumo požymis. Galvoje sukosi klausimų kurių būtu paklaususi nepažįstamosios, jei tik ne jos baimė. Todėl ji susilaikė ir paklausė pačio "robotiškiausio" klausimo.
   - K-koks tavo... - ji susikaupė, kad nebemikčiotu, - koks tavo vardas, - pakartojo kiek aiškiau. Nuskambėjo gal ir ne taip blogai.
   Ji norėjo nulipti nuo sūpyniu. Jai niekad nepatikdavo būti kitokiai nei tas žmogus su kuriuo bendrauja. Bet dar ne. Dar ji turi pasėdėti...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 13, 2021, 12:40:17 pm
 Nedidelei mergaitės nuostabai, grifė šiek tiek mikčiojo, užvesdama pokalbį. O man buvo vis kartojama, kad grifai drąsiausi ir ryžtingiausi. Bet žmonės skirtingi, visgi nereikėjo aklai pasitikėti tokia kitų nuomone.. Bent ramiau buvo tai, kad nereikėjo kęsti nejaukios tylos. O ir mikčiojimas jai netrukdė, jos nuomone, tai suteikia daugiau "spalvų" žmogaus asmenybei.
 Varnanagei smagu buvo sužinoti apie ilgaplaukės feneką Morfį, kuris, matėsi, kad netrįško noru sugrįžti pas šeimininkę. O už akimirkos, jo šeimininkė uždavė Elodie klausimą:
 - Esu vardu Elodie. Elodie Gold, - prisistatydama truputį linktelėjo galva ir vėl nedaug šyptelėjo. - o tu? - varniukei gan gerai sekėsi bendrauti, turint omenyje, kad ji išvis mažai su kuo nors bendrauja.
 Juodaplaukę truputį išmušė iš vėžių tai, kad mikčiojanti grifė tebesėdėjo ant sūpynių. Kadangi buvo ne itin arti supynių, mergaitė žengtelėjo žingsnį artyn, nes po truputį pradėjo kilti vėjas, kuris būtų nupūtęs likusio pokalbio žodžius, o Elodie tikrai nenorėjo tęsti pašnekesį žodžiais "ką sakei". Dėl kylančio vėjo, ji taip pasitaisė savo uniformoje, kad būtų truputį šilčiau ir mažiau atvira, ir susinėrė rankas ant krūtinės.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 13, 2021, 01:12:44 pm
   Tik po kelių sekundžių Evelina susizgribo nepasakiusi savo vardo. Įkvėpė ir iškvėpė. Gal tai normalu? Gal normalu, kad žmonės kurie klausia vardo jį pasako antrieji? bet ką aš žinau - juk Hogvartse su niekuo beveik nebendrauju! išgirdusi atsakymą ir klausimą skubiai pagalvojo prieš atsakydama Elodie? Na tokio dar negirdėjau. Tada atsakė:
   - Aš Evelina Džonson, - prisistatė. Neklausė Elodie amžiaus kadangi panašėjo jog ji panašaus kaip Evelina - pirmakursė. Žinoma to negalėjo garantuoti, o ir nenorėjo tos tylos kuri byloja apie jos baimę (to ji norėjo mažiausiai). Todėl ji suformulavo klausimą galvoje, kad neskambėtu kvailai ir nemikčiotu ir paklausė: - Kelinto tu kurso? Aš pirmakursė. - Tai buvo ir amžiaus klausimas, kadangi pagal kursą sužinodavai ir amžių. Bent jau vienuolykmetei Evelinai tai atrodė svarbu  pokalbyje todėl iš dales dėl to ir paklausė. Galbūt tai kuo nors padės užmegsti pokalbį įdomia tema?
   Lauke vis labiau siautėjo vėjai. Morfis prie ežero visai nekreipė dėmesio į tai. Jis ramiausiai gaudė savo vabzdžius. Ir Evelina žinojo, kad jam nieko neatsitiks. O, jei ir atsitiktų jis puikiai moka pasirūpinti savimi ir yra savarankiškas gyvūnas. Tačiau jį žymiai labiau nerimavo, kad nepradėtų lyti. Debesys danguje atrodo pranašavo ką kitką. Mergiatė pasigailėjo, kad nesusirišo plaukų, kadangi dabar je draikėsi į visas šalis. tai buvo labai nemalonus jausmas, nes ji beveik nieko nematė nepatraukdama sruogų nuo akių. Nors kuo auškčiau būdavai tuo vėjas labiau pūsdavo, Evelina vis tiek atsistojo. Atrodo tai buvo tinkamas metas nes geriau girdėjo viską aplink. Vėjas nesiautė labai garsiai, bet jis buvo. Grifiukė taip pat žengtelėjo žingsnį į priekį laukdama varniukės, kurios niekad nebuvo mačiusi, atsako.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 13, 2021, 05:56:42 pm
 Ak, tai nevisą laiką mikčioja. Gerai, nors man nelabai ir didelis skirtumas būtų. Varniukei patiko, kad pokalbis sėkmingai ėjosi kol kas, nepaisant "tobulo" oro. Bet grifei Evelinai atsistojus, ryškiai matėsi ūgio skirtumas tarp mergaičių, kas suglumino Elodie:
 - O, - ji greitai atsitokėjo ir kostelėjo, norėdama nuslėpti nuostabą. - aš irgi. - ir vėl truputį šyptelėjo, labai stengdamasi neparodyti, kad netikėta aukšta bendrakursė ją išmušė iš vėžių.
 Elodie nebuvo idin didelė mėgėja aukštų žmonių, vien dėl to, kaip apgailėtinai atrodydavo jų žvilgsniai iš aukštai į ją, ūgiu itin nepasižyminčia. Na, palyginus su kitais bendraamžiais, dar kol kas ji nebuvo žemiausia, bet augimo greitis ir visos giminės akivaizdūs genai gero nežadėjo.
 Rudaakė tik po kelių ilgesnių akimirkų susivokė, kad nieko nepaklausė atgalios, o ji matė, kad feneko šeimininkė priešais nestygo noru klausinėti pati. Truputį kalta pasijutusi, varnė pabandė ir toliau tęsti pokalbį, nors šioje srityje nepasižymėjo dideliu talentu.
 - Eee, - stabtelėjo, greitai sugalvoti kokį klausimą. Bingo! - kaip tau Hogvartsas? - Banalu ir nuobodu bet sueis. Apie ką išvis žmonės turi šnekėti? Tai per daug sudėtinga.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 13, 2021, 06:18:52 pm
   Po kelių sekundžių paaiškėjo, kad Elodie taip pat yra pirmakursė. Nors ir buvo žemesnė už Evelina (o aš dar vadinu save vidutinio ūgio!), grifiukė ir nesitikėjo, kad bus vyresnė, jei taip būtu buvę, būtu bent tokio pat aukščio. Bent  jau bus lengviau kalbėtis su bendraamže. Nebūčia nieko sugalvojusi su kitu amžiumi.
   Evelina paprastai mėgo tylą, pavizdžiui jai skaitant. Bet kai ji užsitęsdavo tarp dviejų ar daugiau žmonių jų pokalbyje, tai būdavo tikriausiai pati nejaukiausia akimirka. Nors klausimų galvoje buvo daug ( jai knietėjo žinoti kaip jaučiasi Varno nago mokiniai, juk pati ten vos per plauką nepakliuvo), tačiau reikėjo laiko atsirinkti tuos kurie labiausiai domino ir buvo logiškiausiai , bei nekvaili. Tikėjosi, kad ir Elodie ko nors paklaus, nenorėjo būti ta kuri užveda vis naują temą ir vėl naują. Man būtu sprogusios smegenys. Atrodo tik dabar suprantu, kad man geriau bendraujasi su knygomis - ne žmonėmis! Grifiukės mintis išsipildė. Netrukus pasigirdo Elodies klausimas. Tačiau pats klausimas ją išmušė iš vėžių. Apie ką ji? Pamokas? Profesorius? Draugus?! Bet mergiatė pasistengė negaišti laiko ir skubiai sumąsčiusi atsakymą, pasakė:
   - Na... Man čia patinka. Biblioteka tikriausiai labiausiai, - pabandė pagyvinti pokalbį visiškai nevykusiu juokeliu. Tai net ne juokelis!. - Aš mėgstu skaityti... Daugelį l-laiko praleidžiu t-ten, - ir vėl! Kas man su tuo mikčiojimu?! Gausis nenormalus pokalbis. Evelina pajuto kaip peikia save ir greit susilaikė. Galbūt Elodie jau atspėjo, kad bendravime aš visiškai pradinukė?. - O kaip tau? - tikėjosi, kad varniukė supras jog kalba apie Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 19, 2021, 08:41:32 am
 Varnė pastebėjo, kad jos užduotąsis klausimas pasirodo nebuvo toks jau ir geras. Mergaitė priešais ją nenuslėpė sumišimo. Velnias, negi man taip tragiškai iš tikrųjų sekasi bendrauti? Elodie šiek tiek suglumusi stovėjo, visiškai ignoruodama vėjo patyčias iš jos trumpų juodų plaukų. Suglumusi vien dėl to, kaip vis dar nejaukiai pokalbis jautėsi. Bet ji staiga susizgribo, kad pati į savo užduotąjį klausimą neatsakė atgal. Nors Evelinos lyg ir juokelis šiek tiek pagelbėjo tam.
 - Aha, bibliotekoje smagu. - nors varnanagė ten buvusi gal tik sykį, bet norėjo mandagiai pritarti. - O man, tai sakyčiau galbūt, am, vaizdai? - VAIZDAI? O Dieve, su tokiais atsakymais jau geriau eiti paskutiniam pasiplaukiojimui tam ežere. Kostelėjo. - Turiu omenyje, kaip pati pilis ir aplinkybės atrodo, labai gražu. - šyptelėjusi apsižvalgė. Na, nors ir priešais ją buvo tik grifė, ežeras šalia ir Uždraustasis miškas antrame fone.
 Aplamai jai patikdavo tokie žvarbesni orai ir gaivus vėjas. Bet dabar ne kiek pats oras buvo vėsus, bet vėjas ir tamsūs debesys vertė taip atrodyti. Gold vos ne kas minutę vis teko pasitaisyti trumpus plaukus, užkišti sruogas už ausų. Kol kas lietus dar neprapliupo, ir mergaitė tik ir meldė, kad taip ir nenutiktų.
 Ha haa, laikas dar vienam nevykusiam klausimui. Varge, ir kodėl taip sunku tiesiog bendrauti.
 - O kaip tau tavo koledžas, Grifų Gūžta? Patenkinta, kad patekai į jį? - kažkodėl būtent toks klausimas rudaakei šovė į galvą, nes grifė atrodė šiek tiek per daug drovoka Grifų Gūžtai. Nors, žinoma, ne jai spręsti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Gegužės 20, 2021, 10:36:56 am
   Kol Evelina laukė varniukės atsakymo, vėjas dar labiau pradėjo šėlti ir ji pasjuto šaltą orą į nugarą. Dabar is taršė plaukus dar stipriau ir Evelina baisiai pyko, kad jų nesusirišo. Vis dėlto, ką jau padarei, tą jau padarei. Juk negalima laiko atsukti su kokiu nors prietaisu. Bet tada atsiminė, kad čia - magijos pasaulyje - egzistuoja ir tai, taigi pasijuto be galo kvailai sau pačiai. Darėsi vis šalčiau. Gal šią dieną ir nereikėjo išeiti iš šiltos, jaukios ir nuo lietaus apsaugančios, pilies. Metaliniai sūpynių virbai ėmė gergžti ir patys suktis nuo vėjo. Dabar tai atrodė kie šiurpu, žinoma jei būtu buvę naktį.
   Grifiukė prisiminusi savo augintinį pažvelgė ežero pusėn. Ir staiga pakraupo jo ten nebuvo. Gal jis įkrito į vandenį? Ji greit apsižvalgė ko nors jam ištraukti, bet tada pamatė jį visai kitoje pusėje ir nurimo. Morfis buvo saugus. Vėl grįžtelėjo į varniukę Elodie.
   - Na, čia t-tikrai labai gražu, - nedrąsiai pritarė Evelina. Ir tai buvo visiška tiesa. Hogvartsas jai patiko taip pat ir tuo, kad čia buvo neįtikėtinai gražu. Viskas aplinkui, pati pilis. Grifiukei pasirodė jog priešais stovinčiai varniukei jos pačios klausimas pasirodė kvailokas. Evelina taip nemanė. Juk ji pati per dieną (jei tik su kuo nors susitikdavo) pasakydavo begale kvailų (gal ir mažai, bet vis tiek kvailų) klausimų.
   Netrukus išrdusi klausimą pagalvojusi, atsakė:
   - Iš tikrųjų... - sakyti tiesą ar ne? Evelina galiausiai apsisprendė ir tęsė, - turėjau pakliūti į Varno nagą... P-pagal charakterį. - Atsikvėpusi kalbėjo toliau. - Iš tikrųjų... beveik n-nepritampu, bet čia m-mokėsi visa mano šeima, t-todėl nesigailiu, k-kad čia pakliuvau...
   Po keistai per nuoseklios kalbos grifiukė nesumąstė jokio klausimo, tad teliko kvailai kartoti Elodie's užduotuosius.
   - O, kaip Varno nagas? - paklausė ir keista, be jokių mikčiojimų.
   Norėjo išgirsti ką reiškia būti Varno nago mokinę. Juk ką tik sakė, kad galėjo pakliūti ir į jį.Skambėjo keistai kartodama varniukės klausimus jai pačiai, bet jai iš ties parūpo, juk niekad tuo nesidomėjo
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Gegužės 21, 2021, 12:01:03 pm
 Pastebėjusi grifę išsigandusiomis akimis žiūrint link ežero, varniukė jau norėjo pažvelgti, dėl ko, bet Evelina jau buvo atgal į ją atsisukusi. Mergaitei pro akis nepraslydo, kaip vėjas negailestingai taršė jos ilgus plaukus. Mintyse tyliai džiaugėsi, turėdama savo trumpuosius.
 Bet sulauktas atsakymas trumpaplaukę šiek tiek šokiravo. Mat varnė manė, kad koledžų skirstymas yra sąžiningas, pagal žmogų. Na, ji ir neturėjo didelių žinių apie šią mokyklą, visiškai žalia šiuose reikaluose. Vistiek, buvo nustebusi.
 - Oho, bet aš maniau, kad kepurė visada teisingai parenka pagal žmogų?.. - mergaitės balse pasigirdo nedrąsi abejonės gaidelė. - Bet, na, čia man visai patinka. Visi tokie santūresni, nėra per daug veiksmo, taip ramu. - šyptelėjo prisiminusi. Jai iš tikrųjų labai patiko jos koledžas. O ir spalvos itin gražios. Elodie didžiavosi, būnanti varnanage.
 Galbūt kokį šimtąjį kartą rudaakė užsikišo trumpų juodų plaukų sruogas už ausų. Toks ir buvo vienintelis tokių plaukų minusas - jie labai visur judėjo ir nesilaikė. Nors tuo ji nesiskundė. Tik jai vis darėsi šalčiau, vis labiau stengėsi šilčiau įsisupti į sąvają aprangą. Iš tikrųjų mergaitė buvo atsparoka šalčiui, bet vėjas buvo kita situacija. Nors nelyja. Jergau, maldauju, kad neprisišnekėčiau..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Evelina Džonson Birželio 08, 2021, 09:28:48 pm
   Vėjas pūtė. Evelina laukė Elodie atsakymo, ar bent jau reakcijos į jos ištartą sakynį. Juk net ir jai tai ši pradžių buvo keistą - vos po paskirstymo. Tikėjosi panašios reakcijos ir iš kitų Hogvartso mokinių, bet nė vienam nebuvo pasakiusi to, taigi dar vis nieko nežinojo apie reagcija. Išgirdusi labai panašų varniukės atsakymą į kokį ir tikėjosi ji greit sumąstė ką atsakysianti ir vėl nedrąsiai prabilo.
   - Aš irgi taip maniau, bet gal ji suklysta, o gal vis dėlto... turiu kokių nors... grifų savybių... - Ji kalbėjo su pertraukomis. Tikriausiai sunkiausiais dalykas jai būdavo apibūdinti save. Ji nenorėdavo rodytis didžiuojantisi, bet taip pat nenorėjo savęs apipasakoti taip, kad vos tik prisiminus ar išgirdus pokalbį nuo jos būtu atsitraukiama per saugų astumą. Beto tikrai nemanė, kad Elodie patikės jog ji - Evelina - turi grifiškų savybių. Ji ir pati nelabai tikėjo.
   Išgirdusi kaip Elodie Gold apibūdino Varno nagą, ji įsivaizdavo kaip būtu jei būtu į jį pakliuvusi. Tikriausiai būtu buvusi laiminga, kaip dabar yra Grifo Gūžtoje, nora žinoma tikriausiai labiau. Nenorėjo to pasakyti Elodie, nes būtu nuvertinusi savo koledžą, o tai jau tikriausiai būtu negarbinga Grifo gūžtai. Juk vis dėlto gal per visus laukiančius metus Hogvartse ką nors išmoks iš kitų teisėtai į ją pakliuvusių mokinių.
   Norėjo ką nors pasakyti ir neužtęsti ilgos tylos, kadangi nenorėjo jog priešais stovinti varniukė nebūtu vien ta kuri užvedinėja kalbą. Ir vis dėlto nieko nesugalvojo. Todėl jai teliko stovėti ir kaišiotis plaukų sruogas už plaukų, ką darė vos ne kiekvieną akimirką. Kad tik nepradėtų lyti maldavo dangaus, nes Morfis vis dar šėlo prie ežero o ji pati visai nenorėjo kiaurai peršlapti, buvo tikra, kad Elodie taip pat ne.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Elodie Gold Birželio 23, 2021, 01:56:09 pm
 Varnei buvo įdomi Evelinos nuomonė, bet ji nebuvo tikra, ar jai gali pritarti. Žinoma, kiekvienam kitaip, bet mergaitė nežinojo, ką apie tai ir galvoti. Pati Varno Nagu buvo patenkinta ir jį mėgo.
 Kartu su prastėjančiu oru, iš kažkur atsiradusi nejauki tyla glumino trumpaplaukę. Ji nebežinojo ką ir sakyti ar klausti, mat bendravimo patirtimi nesižymėjo, ir juo labiau - to nemėgo. Svarstydama, ką daryti, ji mindžikavo vietoje.
 Vis neatrasdama, ką toliau besakyti, rudaakei rodos pasivaideno, kad ant nosies nukrito lietaus lašas. To visai nesitikėjusi, ji staigiai pakėlė galvą aukštyn į dangų. O pastarasis draugiškų kėslų akivaizdžiai neplanavo. Na, nebuvo taip, kad pirmakursė bijotų lietaus, ji jį iš tikrųjų mėgo. Tiksliau mėgo jį stebėti iš sausos pastogės, o ne kiaurai sulyti. Ilgai aukštyn žiūrėti juodaplaukei neteko, nes šį kart sekantis lašas nebepasivaideno, o trečias su greitesniu ketvirtuoju gero nežadėjo juo labiau. Netrukus pradėjo stipriau lyti, o jau tam britė nežadėjo ant pievos pasilikti.
 - Nežinau kaip tu, bet aš sulyti nenoriu. - tarė susirūpinusiu balsu Elodie grifei. - Buvo malonu susipažinti ir pabendrauti, bet jau bėgsiu. - nusišypsojusi varnanagė, tarstelėjo atsisveikinimą ilgaplaukei, ir pajudėjo iš vietos atgal link pilies, dar pamodama pusiaukelėj. O tada, jau pasileido bėgte vidun, nes jautė lietaus šlapumą skverbiantis už drabužių.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Luna Evanns Liepos 29, 2021, 04:59:16 pm
Na ką gi Luna ir vėl lauke tik pati mergaitė labiau norėjo tiesiog sėdėti bibliotekoje ir skaityti kokia nors labai įdomią knygą arba bent jau kol Evanns čia, kad jai niekas netrukdytų. Na ir štai Lunai einant po pievą jos žvilgsnį užkabino tik pas žiobarų vaikus matytas daiktas ,bet pačiai Evanns tėvai deja naudotis juo neleisdavo sakydavo, kad tai tik žiobarams skirtas daiktas. Todėl Luna be galo džiaugėsi pagaliau gavusi progą pati  jį išbandyti . Jeigu tiesa tai aš nelabai atsimeni kaip šitai vadinasi ,bent jau man kol kas tai nelabai ir rūpi.  Po kiek laiko Luna pagaliau atsisėdo ant supynių. Tik tai aišku aš šimtus kartų mačiau kaip tai daro kiti, bet kaip tai padaryti pačiai aš neįsivaizduoju. Dar kurį laiką Evanns tiesiog sedejo neįsivaizduojama ką ir kaip daryti toliau ir kaip deja kol kas niekieno nė buvo..
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Spalio 05, 2021, 08:45:37 pm
Mergina sėdėjo ant sūpynių. Sūpynės judėjo pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Richter tiesiog nežinojo ką daugiau gali daryti. Kol kas jos gobtuvas gerai slėpė jos violetinius plaukus, bet kas bus jei kas nors pamatys? Juk ji norėjo nusidažyti tik plaukų galiukus! Greičiausiai taip nutiko dėl mano per šviesiai nubalintų plaukų pamąstė Richter atsidūsdama ir pasitvarkydama savo gobtuvą. Zoey nesumąstė kaip galėtų juos kitaip paslėpti. Na, nebent vėl bandyti juos perdažyti, bet tai būtų kiek kvailoka idėja. Tada dažai gali nusiplauti ir plaukai gali atrodyti dar baisiau nei atrodo dabar.
Kišenėje violetinių plaukų savininkė suspaudė peiliuką. Jis buvo aštrus, puikiai pjovė. Dabar buvusi blondinė mąstė apie tai, kad galėtų nusipjauti plaukus ežiuku, bet tai būtų dar kvailesnė idėja. Apskritai ką Zoey mama pagalvotų apie tai? Ji tikrai nebūtų patenkinta. Ji būtų pasibaisėjusi Zoey. Dėl šių minčių merginos skruostų nuriedėjo keletas karčių ašarų.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Spalio 06, 2021, 06:20:01 pm
Dori vaikštinėjo po kiemą. Ji galvojo apie tai, kad šie metai yra daug aktyvesni nei praeiti. Mendel mokėsi vis sudėtingesnių burtažodžių, pradėjo žaisti kvidičą, jos pažįstamų ratas taip pat labiau prasiplėtė. Tačiau tuo pačiu atsirado ir priešų, kurių praeitais metais nebuvo. Tiek kvidiče, tiek savam koledže. O kur dar visos tos nesąmonės su Dori tėvais. Atostogos pamažu artėjo. Kaip Dori nenorėjo grįžti namo!
Galvodama apie tokius dalykus klastuolė ėjo ežero link. Ji žiūrėjo į tolį, tačiau nieko nematė: buvo paskendusi savo mintyse. Tačiau kažkoks garsas, monotoniškas, tartum bandė pakrutinti dvylikmetės smegenis.
Mendel grįžo į realų pasaulį ir prieš save pamatė sūpynes, ant kurių suposi mergina. Mergina buvo užsidengusi galvą gobtuvu, tačiau akimirką ji gobtuvą pasitaisė ir iš po jo sušmėžavo violetinė plaukų sruoga. Dori aiktelėjo. Ją taip žavėjo spalvoti plaukai! Žinoma, ne Nikolės, nes antrakursė nekentė rožinės spalvos. Tačiau violetinė buvo tikrai pakenčiama. Susižavėjusi tamsiaplaukė priėjo prie merginos. Kodėl ji plaukus slepia? Būtų įdomu pamatyti visus!
- Labas, - tarė Dori. - Man patinka tavo plaukai!
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Spalio 18, 2021, 08:53:07 pm
Po kelių minučių Richter išgirdo balsą. Tylus prancūziškas keiksmas paliko jos lūpas. Ji greitai nusivalė savo skruostus ir pasitvarkė savo gobtuvą. Nesitikėjo, kad kažkas ateis prie sūpynių tokiu metu. Juk įprastai žiemą mokiniai sėdi pilyje arba žaidžia ant užšalusio ežero, tad čia prie šių sūpynių žmonių nėra.
Richter mintys virte virė. Ji pasimetė. Nežinojo ką dabar turėtų atsakyti merginai esančiai šalia. Juk ji pamatė jos plaukus, bet nereagavo blogai. Tai gal viskas bus gerai?
Galiausiai ji susiprato, kad reiktų padėkoti. Violetinių plaukų savininkė giliai įkvėpė. Tikėjosi, kad jos balsas nepasirodys per daug drebantis. Ji nelabai norėjo, kad kažkas žinotų, jog ji verkė.
- Labas, - tyliu balsu ištarė. - Ačiū. Iš tiesų neseniai juos nusidažiau, - sumurmėjo tai kiek garsiau. Nežinojo kodėl užsiminė apie tai, kad plaukus nusidažė neseniai. Juk ji nenorėjo bendrauti su žmonėmis? Nors iš tiesų norėjo, tik nepripažino to.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Spalio 20, 2021, 12:49:43 am
Dori nežinojo, kaip į ją reaguos mergina. Šiais metais antrakursė nuolat buvo pasiruošusi kovai, nes negalėjai žinoti, iš kieno lūpų į tavo pusę pradės plūsti keiksmai arba skrieti kerai. Tiesa, iš tos merginos violetiniais plaukais burnos iš tiesų išėjo kažkoks kitos kalbos keiksmas, tačiau jis nebuvo skirtas Dori.
Klastuolei pasirodė, kad mergina prieš tai verkė. Bet ji nebuvo tikra. Pastaruoju metu Mendel pati dažnai prie kitų prisikabindavo, bet jai kažkodėl pagailo šitos merginos.
- Nejaugi? Pati nusidažei? - paklausė.
Dori buvo įdomu, kaip reikėtų nusidažyti plaukus magišku būdu. Kuo toks dažymas skiriasi nuo žiobariško, kiek laiko dažai nenusiplauna ir ką daryti, jeigu tu spalvotų plaukų nebenori. Tačiau mergaitei buvo gėda šito klausti, jau ir taip pastoviai visiems skundžiasi, kad jos tėvai - suknisti žiobarai ir kad per juos dvylikmetė nežino daug įvairių dalykų. Todėl dabar tamsiaplaukė tik atsirėmė į supynių turėklą ir laukė, ką sutikta mergina pati papasakos apie plaukus.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Spalio 22, 2021, 10:33:52 pm
Violetinplaukė nusitraukė savo gobtuvą, kadangi suprato, jog mergaitė stovinti šalimais nieko nedarys ir nieko blogo apie plaukus nesakys. Tai suteikė mergaitei kažkokio pasitikėjimo pačiai savimi. Iš tiesų jei netgi nebeatrodė, kad sprendimas nusidažyti plaukus buvo keistas ir kvailas. Tai juk patiko ne tik pačiai Zoey, bet ir kažkam kitam. Tai žingsnis į priekį. Labai didelis žingsnis į priekį.
- Taip, nusidažiau pati. Kadangi mano plaukai buvo šviesūs, dažai labai gerai nudažė plaukus. Iš tiesų netgi nenaudojau magijos. Ir šiaip man labiau plaukus patinka dažyti be magijos. Taip smagiau. O tu irgi norėtum nusidažyti plaukus? - pasidomėjo žalsvų akių savininkė pažvelgdama į tamsiaplaukę merginą. Iš tiesų jai prieš dažant plaukus reikėtų juos nusibalinti, kad dažai geriau dažytųsi ir spalva būtų gražesnė bei ryškesnė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Spalio 25, 2021, 04:46:27 pm
Kai mergina nusitraukė gobtuvą, pasimatė visas plaukų grožis. Dori tai labai patiko. Kaži, kokia spalva ji pati nuspręstų dažytis plaukus? Ar išdrįstų nusidažyti visą galvą? Vargiai. Daugų daugiausia - plaukų galiukus. Vadinasi, ši mergina drąsi, pamanė klastuolė.
Kai violetinių plaukų savininkė ėmė pasakoti apie plaukų dažymą, antrakursė šiek tiek nusivylė. Kurių galų raganai dažyti plaukus žiobarišku būdu? Nebent... nebent ji tokia, kaip ir aš? Turi suknistus tėvus žiobarus? Kodėl ji per tiek laiko neišmoko visko atlikti magiškais būdais? Dori galvojo. Jai patinka. Ji juk sakė. Jai taip smagiau.
- Ee... Aš norėčiau, bet pradžiai tik plaukų galiukus ir net nežinau, kokia spalva, - atsakė į klausimą.
Greičiausiai raudona, bet ši svajonė liks neįgyvendinta, nes tada atrodysiu kaip sumauta grifė.
- Turbūt pasirinkčiau žalią spalvą, - svarstė Mendel.
O jeigu būčiau varnė, tai mėlyną, pati sau šyptelėjo.
- Sakai, dažyti plaukus be magijos smagiau? Kodėl? Ar esi dažiusi plaukus ir magišku būdu? Kaip tai padaryti? - užvertė klausimais pašnekovę.
Dori susimąstė. Nemažai jos pažįstamų vertino žiobariškus daiktus ar veiklą. Kurių galų, antrakursė negalėjo suprasti. Ji to tiesiog nekentė.
- Žinai... Aš... aš labai nemėgstu visų žiobariškų dalykų, - ėmė atvirauti. - Mano tėvai yra žiobarai. Jie mus laiko kažkokiais išsigimėliais, o visi, kam apie tai papasakoju, ima man pamokslauti. Pamatysi, viskas susitvarkys, turėtum gerbti savo tėvus, be be be, - parodijuojamu tonu pasakojo.
Mendel atsiduso.
- O aš žinau, tiesiog žinau, kad nieko gero nebus... Tiesiog...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Spalio 29, 2021, 11:45:15 am
Zoey pasitvarkė savo plaukus, kad jie kristų kitu kampu. Norėjo, kad jie uždengtų kaklą ir skruostus. Nenorėjo, kad mergaitė stovinti šalia matytų jos išsikišusius kaulus. Juk pastaruoju metu Zoey vis praleisdavo pusryčius, pietus ar vakarienę Didžiojoje salėje. Dėl to Richter tyliai atsiduso ir kiek stipriau pasisupo.
- Dažyti plaukų galiukai atrodo tikrai gražiai. Kažkurią vasarą buvau nusidažiusi galiukus melsva spalva, - tarė šypteldama Richter. Iš tiesų plaukai buvo vienintelė neskaudi tema Zoey. Savo plaukus ji mėgo, mėgo jų spalvotumą.
- Žalia prie juodų plaukų manau, kad tiktų. Tik vėliau nusiplovusi atrodo kaip dumblių mėlyna/žalsva, - sumurmėjo Richter trumpai šypteldama. Dumblių mėlyna/žalsva iš tiesų neatrodė tragiškai, kartais tokia spalva netgi tikdavo prie Zoey nuotaikos.
- Dažau plaukus be magijos, nes taip ilgiau užtrunka ir man pačiai labiau patinka. Esu dažius magijos būdu. Teužtenka pasakyti kerus ir plaukai nudažyti. Bet taip juk nuobodu ar ne? - paklausė Zoey pažvelgdama į mergaitės akis. Ji vis dar jautė baimę, kad galbūt juodaplaukė kažką mestels jei ar panašiai. Zoey jautė tokią baimę prie visų žmonių.
- Ak, mano teta žiobarė. Ji išmetė mane iš namų todėl, kad lankau Hogvartsą, - ištarė Zoey lėtai pažvelgdama į dangų. Nenorėjo dabar apsiverkti, kad ir kaip būtų sunku. - Su jais tau sunku ar ne? Tikrai nemalonu kai tau vis priekaištauja dėl magijos, - tarė violetinplaukė atsidusdama. Ši situacija jai buvo puikiai pažįstama.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Spalio 29, 2021, 03:49:23 pm
Dori pasirodė, kad mergina pabandė plaukais kažką užmaskuoti, tartum pasislėpti. Tada dvylikmetė pastebėjo, kad violetinių plaukų savininkė turi kažkokį randelį ant skruosto ir yra nenormaliai liekna. Kažkas jai ne taip, pamanė Dori, tačiau savo veide nustebimo neparodė. Jai visada buvo įdomūs žmonės, kuriems kažkas negerai, tačiau jau iš patirties žinojo, kad būnant įkyriai ar kamantinėjant nieko neįmanoma pešti.
Dori klausėsi, ką besisupanti mergina pasakoja apie plaukus. Regis, ši tema jai patiko. Dori nesutiko su tuo, kad nusidažyti plaukus vienu lazdelės mostu yra nuobodu. Tai kaip tik yra šaunu, pamanė Mendel, tačiau nieko nesakė. Širdyje kilo troškimas imti ir pabandyti. Tačiau taip rizikuoti ji nedrįs, nes o jei burtažodis nepavyks, kas tada? Jeigu viena kita sekundė ir Dori liks, pavyzdžiui, plika?
- Gal ir nuoboda, - kažkas viduje liepė pritarti merginai, nors iš tiesų Mendel nuomonė ir buvo kitokia.
Kai mergina prabilo apie savo tetą, Dori sukluso. Tai jai pasirodė įdomiau už plaukus.
- Nejaugi? - susidomėjo klastuolė. - O... o kur tavo tėvai? - maniškiai ir turbūt tuoj mane iš namų išmes. - Ir kur tu dabar gyveni?
Mendel iš savo kišenės išsitraukė vorą. Džo ėmė vaikščioti ant jos delno.
- Taip, su jais nelengva. Ačiū Merlinui, kad reikia juos matyti tik per atostogas.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 05, 2021, 09:54:38 pm
Richter visą laiką labai įtemptai mąstė ir rinko žodžius. Juk negalėjo pasakyti: plaukus dažausi žiobarišku būdu todėl, kad tai mane atgraso nuo savižudybės. Ne, taip ji tikrai išgąsdintų galbūt būsimą draugę. Taip. Ji norėjo turėti draugę. Tai buvo gili jos svajonė paslėpta po tokiomis mintimis kaip: ,,Aš niekam nereikalinga". O įdomu ar tamsiaplaukė norėtų būti mano drauge? savęs mintyse paklausė Zoey. Tik dabar suprato, kad nežino merginos sėdinčios šalia vardo. Dėl to violetinių plaukų savininkė kiek raustelėjo.
- Atleisk, kad pamiršau paklausti, bet.... Kuo tu vardu? - su pauze paklausė žalsvų akių savininkė merginos. Jai buvo įdomu sužinoti kuo galbūt būsima draugė vardu.
Išgirdusi kitus klausimus iš trumpaplaukės Zoey sumikčiojo. Jai nebuvo negirdėti šie klausimai ar kas. Ji buvo prie jų pratusi, tačiau vis tiek labai nemėgo šių temų. Ypač antrojo klausimo temos.
- Mano tėtis..., - nutilo. - Aš jo nepažįstu. Jis tiesiog paliko mane su mama, - užbaigė sakinį giliu atodūsiu. - O mama... mirusi, - su karteliu ir gniužulų gerklėje ištarė. Kiek pasitvarkė savo plaukus - taip bandė suvaldyti nerimą jos galvoje. Jis graužė mergaitę iš vidaus.
- Gyvenu Prancūzijos vaikų namuose. Kartais jie mane siunčia į Londone esančius vaikų namus. Taip jie mane visą vasarą mėto iš vienos vietos į kitą, - tarė. Nenorėjo labiau plėstis, kadangi tai buvo labai skaudi tema.
- Na, manau, kad nors su jais ir sunku, jie tave myli. Ir laukia grįžtančios namo... Gal su laiku apsipras ir su magija. Kartais žiobarams juk ateina protingos mintys į galvą.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 10, 2021, 12:53:26 am
Tikrai, mes viena kitai net neprisistatėme!
- Aš esu Dori, - nusišypsojo Mendel. - O tavo koks vardas?
Dori stebėjosi. Labai daug jos sutiktų žmonių Hogvartse arba negyveno su tėvais, arba jų neturėjo. Ar ir Dori greitu metu papildys šias gretas?
Besiklausydama pašnekovės pasakojimo Mendel jautė, kaip jai yra sunku. Ne vienas asmuo jau yra pasakojęs mergaitei apie savo sunkumus. Tačiau šios merginos pasakojimas kažkaip palietė dvylikmetę. Jai nereikėjo apsimesti, kaip jai yra gaila. Mat gaila buvo iš tikrųjų.
Antrakursė susidomėjo, kodėl mergina yra siunčiama iš vienų vaikų namų į kitus. Kurių galų tai daryti? Juk vaikas tuomet neturi nei pastovių draugų, nei pastovios erdvės. Tačiau šiandien ji apie tai paklausti nedrįso. Matė, kad violetinių plaukų savininkei apie tai kalbėti yra labai sunku, todėl tarė:
- Aš gyvenu Londone. Kai būsi jame ir tu, per atostogas galėsime susitikti, - šyptelėjo.
Dori ir vėl išgirdo tuos žodžius, kad jos tėvai ją myli. Kad jie apsipras. Tai sakydavo praktiškai visi, tikriausiai vienintelė Meg jai nebrukdavo į galvą šitų nesąmonių. Kita vertus, o ką kiti jai daugiau galėjo pasakyti? Tiesiog... tiesiog Dori žinojo, kad viskas nebus taip paprasta. Ji jautė, kad kažkas yra ne taip. Negalėjo pasakyti, kas. Negalėjo prognozuoti, kas bus. Tačiau kažkas jau dabar buvo blogai. Bet skųstis dėl savo tėvų tiems, kurie išvis jų neturi... na, Dori nesivertė liežuvis to daryti.
- Tikriausiai, - numykė. - Gal nori palaikyti mano vorą? - ištiesė ranką su Džo, tačiau voro nebruko, nes nežinojo, ar mergina juos mėgsta, ar jų nebijo.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 28, 2021, 09:03:31 pm
- Aš esu Zoey, malonu susipažinti, - pasakė mergina šypteldama. Ji džiaugėsi, kad susipažino su mergina. Jei nebūtų susipažinusi, greičiausiai vis dar nervintųsi dėl plaukų ir dėl kitų dalykų, kurie vis yra jos mintyse. Iš tiesų mintys labai negeras dalykas(ypač tada, kada jos labai labai stipriai apkrautos neigiamomis mintimis).
- Šią vasarą, tikiuosi būti Londone. Na, tikiuosi būti Londono vaikų namuose, kadangi praeitą vasarą buvau Paryžiaus vaikų namuose, - ištarė Zoey kiek pamąsčiusi. Ji niekada nebūdavo tuose pačiuose vaikų namuose dvi vasaras iš eilės, tad labai tikėjosi, kad šį kartą bus Londone. Iš tiesų Londonas jai ėmė patikti, bet Paryžius vis tiek užėmė pirmą vietą jos širdy.
- Vorą? - kilsteldama antakį paklausė. Richter vorų nebijojo, tačiau tai nebuvo patys maloniausi jai padarai. Zoey susimąstė.
- Vorą norėčiau palaikyti. Mėgsti egzotinius gyvūnus ar ne? - pasidomėjo vis tik nusprendusi, kad vorą palaikyti norėtų.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 29, 2021, 12:25:45 am
- Man taip pat malonu susipažinti, - mirktelėjo.
Dori stebėjosi, kad buvo tokia gera. Nesuprato kodėl, tačiau Zoey atrakino kažkokią Mendel geraširdiškumo gyslelę.
Klastuolė apsidžiaugė, kai mergina sutiko palaikyti jos vorą. Ji atsargiai įdavė voriūkštį pašnekovei į rankas.
- Jo vardas Džo, - pristatė augintinį. - Mėgstamiausia šio veikla yra tupėti kišenėje, ropoti ant delno ir ėsti muses, - nusijuokė. - Iš tikrųjų net nežinau, ar išvis mėgstu gyvūnus, - susimąstė. - Nesu didelė jų mėgėja, tiesiog dar prieš pirmą kursą Skersiniame skersgatvyje įsigijau šį padarėlį, - gūžtelėjo pečiais. - Tiesa, aš sugebėjau jį pamiršti... Jis išbuvo mano lagamine ne vieną dieną, ačiū Merlinui, aš jį prisiminiau, ir nuo to karto jis gyvena mano kišenėje. Lydi mane visur, net į pamokas. Jis man yra brangus, - susimąstė. - Dar, žinoma, man patinka gyvatės. Bet, žinok, tikriausiai taip yra tik todėl, kad aš mokausi Klastūnyne, - pripažino ir stebėjosi, kad yra tokia atvira su Zoey. - Noriu būti klastuoliška, žinai, - pavartė akis. - O kaip tu? Ar tau patinka gyvūnai? Jei taip, kokie? Gal ir pati kokį nors augini? Beje, aš negaliu pakęsti paukščių, - pridūrė. - Kartą kažkokios merginos paukštis įsivėlė man į plaukus. Aš jį trumpam sustingdžiau, kad išsilaisvinčiau, bet toji mergina įsižeidė ir paskui paleido į mane dantų augimo kerus, įsivaizduoji? Paukščių nekenčiau jau nuo seniau, bet po to įvykio ėmiau neapkęsti dar labiau.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 02, 2021, 09:07:26 pm
Zoey nuoširdžiai šypsojosi. Tai pirmi jos šypsenos kartai per keletą dienų. Iš tiesų buvo keista, kad Richter pavardės nešiotoja jautėsi laiminga. Ji jautėsi tiesiog gerai. Tas jausmas dabar jai atrodė toks nepažįstamas ir keistas.
- Džo gana orginalus vardas vorui. Vaje, jis tikrai ilgokai išbuvo lagamine. Gerai, kad jam viskas gerai, - tarė Zoey. Nutylėjo tai, kad voras galėjo numirti lagamine. Nenorėjo susipykti su nauja drauge. Na, ar jos nuliūdinti tokiu pasakymu. Juk tikrai nemalonu žinoti, kad tavo gyvūnėlis galėjo numirti.
- Bet gyvatės iš tiesų gana įdomūs gyvūnai. Na, bent man taip atrodo. Tiesa, gyvačių kartais šiek tiek bijau. Juk jos gali būti nuodingos...  Na, aš mėgstu varles. Jos man labai įdomios ir mielos. Pati auginu vieną vardu Markizas. Deja, jis šiandien liko Švilpynės mergaičių miegamajame. Jei norėsi kokį kartą jį galėsiu atnešti į pamoką ar kur kitur. Dar auginu šunį Dailę, kurią radau netoli Hogvartso. Tik, ją slėpti darosi vis sunkiau, - tarė mergina tyliai nusijuokdama. Iš tiesų su juodaplauke buvo labai lengva bendraut. Greičiausiai dėl gero pirmojo įspūdžio.
- Bet to paukščio šeimininkė labai neatsakinga. Manau, kad ji ir yra kalta dėl visų paukščio daromų nesąmonių - tokių kaip įsivėlimas į tavo plaukus, - sumurmėjo Zoey kiek pasibaisėjusi. Juk paukštis galėjo sugadinti Dori plaukus.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 03, 2021, 03:22:05 pm
Dori susidomėjusi klausėsi Zoey pasakojimo apie gyvūnus. Kai violetinių plaukų savininkė pasakė, kad augina varlę, klastuolė iškart pagalvojo apie Deoiridh ir pradėjo mąstyti, ar ji, pasivertusi varle, galėtų susikalbėti su Markizu. O gal kada nors kalbėjosi? Apie animagus Dori nelabai ką ir težinojo. Reikės pasidomėti, nutarė.
- Gerai, aš norėčiau pamatyti Markizą. Aš nesu niekada lietusi varlės, - prisipažino. - Oho, ir tau pavyksta slapčia auginti šunį Hogvartse? Nieko sau! - susižavėjo. - Aš žinduolių didelė mėgėja nesu. Man prie širdies labiau visokie tokie šaltakraujai kaip driežai ir taip toliau. Manau, kad man patiks Markizas, - mirktelėjo. - O dėl to paukščio... Na, tai jau buvo senokai, bet šiaip jo, toji mergina galėtų ir labiau prižiūrėti savo kvailą sparnuotį.
Netrukus papūtė stiprokas vėjas. Mendel nupurtė šaltis. Dori žiūrėjo į Zoey ir stebėjosi pati savimi, kodėl yra su ta mergina tokia draugiška ir gera. Juk šiaip jau Mendel tikrai nebūdavo draugiškumo įsikūnijimas, ypač iš pradžių, ar ne? Tačiau pamačius Zoey kažkas širdy sukirbėjo, atrodė, kad tai merginai yra ir taip sunkoka. Tartum būtų slegiama kažkokių problemų. Nesupaisysi, kodėl, bet Dori norėjo tapti jos drauge ir padėti merginai jaustis linksmiau.
- Darosi šaltoka, - pasakė. - Gal eime į pilį? Galėsi plačiau papasakoti apie tai, kaip slepi tą šunį.
Dori ir Zoey nuėjo pilies link.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Alrisa Fuentes Sausio 06, 2022, 12:04:44 am
Laimei, nelauktai rasta užuomina nutildė pradėjusią plyšauti mergiotę. Į beprotnamį? Žinok, jau geriau būti ten, nei su tavim, kvaiša. Nusprendė Alrisa, klausydamasi žymiai ilgesnio, bet tokio pat kvailo eilėraštuko, lyg profesorius staiga būtų sugalvojęs palengvinti užduotį. Šįkart buvo kaip ir aišku, kur joms reikėjo eiti.
Porininkė taip greitai išlėkė iš salės, kad nuostabus planas užtvoti jai teleskopu per makaulę neišdegė. O gaila. Net nagus niežėjo padaryti kažką panašaus. Deja, neliko laiko net pasigriebti astronomijos prietaiso - reikėjo skubėti paskui.
-Vis bėgt ir bėgt, ko gi ji taip lekia?...Dar suprasčiau, jei vytųsi visa gauja klykiančių Elliw. - pūškavo klastuolė, išbėgdama į kiemą. - O dabar? Hm... aš? Negi esu tokia baisi, kad nuo manęs reikia bėgti? Gal tik truputėlį. - kuklinosi ji, akimis ieškodama mergiūkštės.
Pastebėjusi ją, sparčiai nužingsniavo ton pusėn. Visai nelaiku prisiminė, kad net jokios bandelės ar bent sumuštinio nenugvelbė nuo stalo - Alrsa vėl užsinorėjo valgyti. Nuotaika subjuro, gal jau šimtąjį kartą per šitą suknistą dieną. Nei pasisotinti, nei pailsėti... Piktinosi ne tik nevykusia partnere, bet ir profesoriumi. Negi jis sugalvojo šitą kvailą žaidimą būdamas išgėręs? Ech, ar girtas, ar negirtas, vis tiek tai visiška nesąmonė. Tokios mintys skriejo juodaplaukės galvoje, kol galiausiai prisiartino prie naujos užuominos vietos.
-Tu kaip nori, bet aš pavargau. - pareiškė ketvirtakursė, sunkiai klestėdama ant sūpynių. Nejučia pradėjo pamažėle suptis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 06, 2022, 07:35:53 pm
  Nukeliavusi neilgą kelią Sofi pradėjo skaudėti galvą nuo bendrakursės nesąmonių. Ar ji gali užsičiaupt? Juk viską ir taip girdėjau. Nors ji turbūt teisi. Kam aš taip lėkiu? Prie sūpynių ji stovėjo gan neilgai. Pradėjo galvoti, kas darosi tai nenuoramai?
 - Suptis? Supasi vaikai...Bet nieko, ji juk ir tai iš šalies kaip vaikas. Kelia isterijas dėl nieko,- ji kalbėjo tyliai, stengėsi, kad pabaisa neišgirstų raudonplaukės monologo,- Suprasčiau, kad tik sėdėtų, bet...juk ji baisi, pati tai iš dalies patvirtino.
  Dar kiek pasukusi galvą ji užbaigė mintį:
 - Nusispjaut. Gal irgi atsisėsiu, bet,- vis dėl to minties neužbaigė. Po šios žodžių virtinės tikrai norėjosi pailsėti. Nenuoširdžiai mergina prisiartino prie kolegės. Prisėdo ant žemės visai nesistengdama surasti užuominos. Gulėjo. Gulėjo. Gulėjo ilgai. Ji gulėjo labai ilgai. Net užmiršo ko čia atėjo.
  Vis dėl to sušlapo sėdynę tad atsisėdo. Sofi neramiai apsidairė lyg nieko neprisimindama. Patrynusi akis ji vėl greitai atsigulė, apsivertė ir pamatė užuominą po sūpynėmis. Nieko neištarė ir neramiai atsistojo. Pradėjo vaikščioti. Vaidino, ieško užuominos.
 - Gal ir tu jau stokis?- garsiai paklausė klastuolė. Kur gi ten tokia pamaiva stosis? Nesąmonė būtų jei ji pirštą pajudintų.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Alrisa Fuentes Sausio 08, 2022, 10:40:46 pm
Alrisa visai nesitikėjo, kad suptis bus taip malonu. Bet taip vaikiška. Vis dėlto jausmai šįkart nugalėjo protą, kuris be paliovos šnibždėjo: Ką pagalvos kiti? Ką pagalvos toji mergiotė? O man nusispjaut. Nerūpestingai nutildė mintis ir suposi toliau. Gerą pusę minutės net užmiršo apie kieno nors egzistenciją šioje Žemėje ir, o teleskopai, tai buvo puikiausias laikas šiandien! Deja, kaip visada, šlykščiaplaukė sugadino pradėjusią taisytis nuotaiką. Patys žodžiai klastuolei nelabai įsiminė. Žymiai svarbiau buvo faktas, kad tobula ramybė buvo amžiams sutrikdyta. Žudantis žvilgsnis nukrypo bendrakoledžės link, kuri... gulėjo. Tai tęsėsi gana ilgą laiką, tad ketvirtakursė tikėjosi, jog šioji tiesiog numirė.
-Oi, tai būtų... džiaugsmo mums visiems! -  Sarkastiškai sumurmėjo, mąstydama, kaip reikėtų apie tai aiškintis Matthew. Iš tiesų tikėjosi, kad taip ir atsitiko. Vis dėlto Alrisa buvo girdėjusi, kad mirę žmonės tampa neatpažįstami bei šiurpesni. O ji iš savo vietos nematė, kad kvaila mergiūkštės fizionomija būtų galėjusi ką nors išgąsdinti. Regis, ši net pagražėjo: lūpos nesvaidė jokių nesąmoningų žodžių. Deja, juodaplaukei netrukus teko žiauriai nusivilti, mat lavonas lyg niekur nieko atsisėdo, bet po to vėl nuėjo miegoti. Ji net nespėjo susigaudyti, kai jis staiga atsistojo bei pradėjo vaikščioti. Nuostabos kupinas žvilgsnis sekiojo zombį ir negalėjo atsistebėti. Tik šiojo nemandagus kvietimas liepimas stotis pašalino visą sąstingį.
-Stotis? Žinok, smirdantis lavone, kad verčiau palauksiu, kol vėl numirsi. - maloniai prašneko mokinė. Ketino dar pasėdėti, tačiau mintyse atsirado kažkoks vos apčiuopiamas svetimkūnis. Lyg užuominos užuomina. - Ko taip spoksai? Jaunos raganos nemačius? - Gal ji pamatė popiergalį netoliese ir užsispyrė apie tai nepasakyti man? Klastuolė apsidairė, bet jo nepastebėjo. Gal jis visai šalia? - Na, ateik ir pasiimk tą užuominą. Nebijok, nekandu. - aksominiu balsu pridūrė Alrisa.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 09, 2022, 01:52:25 pm
   Raudonplaukė pastovėjo tyloje. Bet neilgai, nes ta pabaisa vėl pradėjo rėkti. Ar ji užsičiaups? Prisiminusi, kad tai faktiškai neįmanoma ji vėl sunerimusiai į ją žvilgtelėjo.
  Ir vėl. Gražiausia. Tik aprimsta. Paklausi klausimo ir vėl! Sofi negalėjo patikėti, kad ta keistuolė tokia buka. Negi ji nesupranta? Raudonplaukė galvojo, kad nieko nedarys ir lauks iki tol kol ta besmėgenė pati susipras, bet ne, ji per kvaila, tad viską teko padaryti Sofi.
 - Štai, gražuole vasara, ji ten,- parodė pirštu į lapuką,- Nematai? Po sūpynėmis,- supratusi, kad per daug tikisi klastuolė vėl skaudžiai sudėjavo. Pati paimsiu. Ji pasilenkė ir paėmė lapuką prismeigtą smeigtuku,- Apsupta vandens gilaus, daugiau nebekankinsiu,- perskaitė užuominą,- Turiu tau gerą žinią, tai paskutinė užuomina.
   Viena užuomina buvo lengvesnė už kitą. Ir jos buvo vis trumpesnės. Pagalvojus, kad viskas tuoj baigsis Sofi nupurtė geras šiurpuliukas. Klastuolė greitai susiprato kur čia šuo pakastas. Tik, kad po paskutinio kivirčo su Dori ji nelabai norėdavo grįšti prie ežero (galvojo ją ten sutiks). Na gal į salos vidurį mažvaikė nesistengs nukakti.
   Sofi pasileido į kelią. Tik šį kartą labai lėtai. Nenorėjo, kad ana ją vis kankintų savo balsu nuo kurio darosi sunku kvėpuoti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Birželio 09, 2022, 03:21:38 pm
Šiltas vasaros vėjelis kedeno garbanotus grifės plaukus. Ši savaitė merginai buvo pernelyg sunki: daug namų darbų, mokymosi rezultatai nebuvo patys geriausi, senieji draugai ją apleido, bėdos su šeima, brolio priežiūra mokykloje, kuris, tiesą pasakius, nelabai linkęs mokytis. Garbanė, pasidavusi savo mintims, nepajuto kaip atsirado pievos takelyje, kuris veda nežinia kur. Smalsumas nugalėjo ir mergina ramiai nupėdino takeliu. Tik tas keistas jausmas nedavė jai ramybės, atrodo, jog ji čia jau buvo. Tik pakilusi į kalnelį ir pamačiusi atsivėrusį gamtos grožį mergina suprato, kad tikrai čia yra buvusi. Gal antrajame kurse ji čia lankėsi, tik neprisimena nei kodėl, nei su kuo. Buvau visai pamiršusi šią vietą...Nuo prisiminimų jai pakilo lūpų kampučiai, kurie signalizavo, kad Gran po ilgo laiko pagaliau šypsojosi. Nieko nelaukusi ji metė kuprinę į žoles ir stryktelėjo ant sūpynės. Sūpynės sunkiai girgždėjo, primindamos, kad yra jau brandaus amžiaus, todėl merginai įsisupant teko paplušėti. Gran prisiminė, kad apsilankymas paskutinį kartą buvo daug malonesnis: sūpynės atrodė naujos, negirgždėjo ir lengvai supdavo. Tačiau tai jai neberūpėjo, pagaliau ji gali ramiai atsikvėpti ir pabūti su savo mintimis, kurios nedavė jai ramybės. Slaptai ji norėjo, jog galėtų pradingti skradžiai žemę, nes pastaruoju metu ji jautėsi lyg nesava, svetima magiškajam pasauliui. Tačiau supratusi, kad pagaliau gali nusiraminti ir trumpam atsikvėpti, mergina įkvėpė saldaus vasaros oro ir atsiduso. Viskas bus gerai, pamatysi...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Birželio 09, 2022, 03:48:54 pm
Dori savo miegamajame slėpė kalvitą. Tai buvo pavojingas magiškas augalas, skirtas apsiginti nuo priešų. Jį penkiolikmetei parūpino Juzefas, kurio mergina maldavo niekam apie augalą neprasitarti. Nutuokė, kad Alanas jaudinsis sužinojęs, šalia kokio pavojaus tamsiaplaukė miega, na, o jeigu ši žinia pasiektų Aurį, Mendel buvo tiesiog įsitikinusi, kad kalvitą vyresnysis Senkleris paprasčiausiai iš jos atimtų.
Labiausiai jis klastuolei buvo reikalingas vasarą, kai ji nežinojo, kas ir kada gali ją užpulti tame vaiknamyje. Kadangi po svarstymo Ministerijoje Dori burti už mokyklos ribų tikrai bijojo, privalėjo pasirūpinti kokia nors kita apsauga. Aišku, Alanas visą laiką šnekėjo apie saugą, bet Mendel neketino dar kartą statyti Senklerių į pavojų.
Deja, po to karto, kai su kalvitu kuprinėje paauglė išsitėškė prie Matthew, kalvito auginimas tapo sudėtingesnis, mat augalas susižalojo. Tačiau jį pavyko atgaivinti, tik dabar buvo metas persodinti ir apgenėti bei apkerėti taip, jog neaugtų per didelis. Užsiimti su augalais ne herbologijoje nebuvo jau toks košmaras. Taigi, kalvitas ir vėl buvo paslėptas mokinės kuprinėje ir šį kartą Dori neketino užsižioplinti. Ji traukė į mišką, kur susiras patogią vietelę ir galės atlikti reikiamas procedūras.
Eidama nuo pilies sūpynių link Mendel ant jų pamatė labai gražią merginą. Ji buvo tamsaus gymio ir garbanotų plaukų. Nesuprasi kodėl, tačiau akimirksniu prikaustė klastuolės žvilgsnį. Ir tada... BUM!
- Nu tu... antrą kartą! Su suknistu augalu! Dabar jis tikrai neišgyvens! Kaip aš...
Iš Dori lūpų pasipylė keiksmažodžiai į kuprinės pusę. Nors kalvitas tikrai buvo nekaltas dėl to, kad Mendel vėl sugebėjo nukristi, šį kartą užkliuvusi už akmens, bet dabar jai tą augalą norėjosi paprasčiausiai suspardyti.
Galiausiai Dori dėbtelėjo į ant sūpynių sėdinčią merginą ir jau ketino pradėti plūstis, bet pažiūrėjusi tiesiai į ją susičiaupė. Ir tada ji suprato: pavydėjo jai rudos odos, pavydėjo garbanų.
- Gražūs plaukai, - galiausiai pasakė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Birželio 09, 2022, 04:15:43 pm
Merginos nelaimei, jos ramybė buvo nutraukta. Tiesiai prie jos pargriuvo mergina, tiesa, visiška priešingybė jai. Juodi, tiesūs it styga plaukai, balta lyg popierius oda, auskarai ant veido. Tikrai bus klastuolė.Pamanė mintyse Gran. Tačiau tuojau pat puolė nuo sūpynių prie svečio, pro ausis praleisdama jai skirtą pagyrimą.
-Ar tau viskas gerai? Neužsigavai?- klausimais apipuolė Gran. Tačiau nieko blogo ji tame nematė. Mergina visada buvo geros širdies, visiems linkusi padėti. Tada ji prisiminė jai skirtus žodžius,- Ak, tiesa, ačiū...
Grifė nubedė akis į žemė. Ji nekenčia savo plaukų, jie nepaklusnūs, o iššukuoti jų neįmanoma. Tačiau tą akimirką jos širdis suspurdėjo, ji menkai šyptelėjo. Nors trumpam ji nebus viena, galbūt net persimes keliais žodeliais. Tačiau ji žinojo, kad juodaplaukė kažkur skubėjo ir didelių vilčių į viešnią nedėjo. Nejauki tyla jai spaudė krūtinę, tad nieko nelaukusi klestelėjo atgal į sūpynes. Tą akimirką mergina vos nenusivertė žemyn, bet nukreipdama dėmesį nuo savo nerangumo tarė:
-Kur taip skubėjai?- klausimas jai atrodė kvailas ir neapgalvotas. Tačiau nejaukią tylą galima prablaškyti tik dar nejaukesniais klausimais. Gran sunkiai nurijo seilių gumulą ir laukė atsakymo. Ta panelė tikriausiai nė nenutuokia kaip garbanei sunku pradėti pokalbį. Ji jautėsi taip, lyg iš jos ištisus metus buvo išplėštas liežuvis, tačiau jos baimėms reikia dingti. Tad geriau dabar, negu niekada...
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Birželio 10, 2022, 01:33:35 am
Nežinia kodėl, bet Dori galvojo, kad mergina bus nedraugiška. Todėl gerokai nustebo, kai garbanė ėmė klausinėti, ar Mendel viskas gerai, ar ji neužsigavo.
- Viskas tvarkoj, - atsistodama ir valydamasi kelius pasakė penkiolikmetė. Aišku, skaudėjo. Bet Mendel nutarė pakentėti tyliai. - Tik man atrodo, kad arba šita kuprinė, arba tai, kas joje, turi stiprią trauką žemei, - prunkštelėjo.
Toji mergina ir vėl atsisėdo ant sūpynių, o Dori klestelėjo ant žolės. Reikėjo pažiūrėti, kiek kliuvo kalvitui. Atsargiai prasegusi kuprinę klastuolė pamatė, jog kalvito lapai patamsėję ir augalas ėmęs šnypšti. Tai reiškė, jog jokio genėjimo ir persodinimo šiuo metu nebus: dabar kalvitą reikėjo apipurkšti specialiu skysčiu, kad jis atsigautų, o tas skystis buvo po paauglės lova.
- Jau niekur, - atsiduso Dori. - Kartais planai ima ir per akimirką sugriūva. Tau taip nebūna?
Iš mažesnio kuprinės skyrelio tamsiaplaukė išsitraukė žiobariškų cigarečių pakelį. Beveik visos merginos iš vaikų namų rūkė, o Mendel tikrai nenorėjo būti nepritapėle. Tad rūkė ir ji. Bėda ta, kad dabar ji ne tik jautėsi dėl to kieta, tačiau jau ir jos organizmas pradėjo prašyti tų nuodų. Atrodo, dar visai neseniai ji stebėjosi, kai viena septintakursė iš jos koledžo paprašė pasaugoti žiobarišką cigarečių pakelį, o dabar tą nesąmonę traukė pati. Tik žiebtuvėlio Dori nenaudojo. Tai jai būtų jau per daug žiobariška. Tad cigaretę prisidegė degtuku.
- Būtų gerai, jeigu niekam apie tai nesakytum, - paprašė išpūsdama dūmus iš plaučių. - Jeigu nori, galiu duoti ir tau.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Birželio 10, 2022, 02:05:39 pm
Tai jau tikrai...Pamanė grifė, kai mergina užsiminė apie sugriautus planus. Vieną akimirka ji buvo vienui viena, o kitą jau turi pašnekovę. Viešnia išsitraukė cigarečių pakelį, kuris garbanei buvo puikiai pažįstamas. Senieji jos draugai tokias rūkydavo.
-Aš ne tokia, taip pat, ne, ačiū,- mandagiai atsisakė Gran. Iš tiesų, grifė būtų paėmusi cigaretę ir ją mielai surūkiusi, tačiau bijojo, jog kur nors netoliese trankosi brolis su draugais. Jei jis pamatytų rūkančią Gran, jai būtų galas, tėvų pelėda čia atsidurtų mažiausiai už pusvalandžio.
-Beje, aš Grantacija, bet mieliau, kai vadina Gran,- nusišypsojo grifė. Ji troško susirasti naujų draugų, su kuriais galėtų leisti laiką po pamokų, krėsti išdaigas. O labiausiai jai trūko DRAUGĖS, su kuria galėtų kalbėtis apie berniukus, apkalbinėti kitas merginas. Ji to niekada neturėjo, nes visą savo trumpą gyvenimą ji leisdavo laiką tik su vaikinais. Prisiminusi, jog juodaplaukė kažką turėjo kuprinėje ėmė ir leptelėjo:
-O kas kuprinėje? Negi nešiesi kažką neleistino, kas būtų puiki priežastis išmesti tave iš Hogvartso?- menkai šyptelėjo Gran. Ji visada buvo toks žmogus, kuris niekada nepraleis progos ko nors patraukti per dantis. Tačiau ji tą darė draugiškai, neketindama ko nors įžeisti ar užgauti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Birželio 13, 2022, 10:22:19 pm
- Aš Dori, - atsakė tamsiaplaukė.
Klastuolė stengėsi įvertinti Gran. Ne paslaptis, jog Mendel patiko turėtų draugų. Ši mergina neatrodė skysta, tačiau buvo labai draugiška. Saldumo penkiolikmetė nemėgo, bet kol kas pašnekovė jos neerzino. Paauglė nebuvo linkusi šypsotis, bet taip išėjo, jog į Grantacijos šypseną ji taip pat atsakė šypsniu, nors ir labai trumpu.
- Eee... - numykė penkiolikmetė, kai Gran paklausė, ką Dori turėjo kuprinėje.
O dar ta įžvalga su pajuokavimu. Tai Mendel patiko. Galiausiai Dori nusijuokė. Kąži, ar Gran įtaria, kad yra visiškai teisi?
- Tikriausiai Hogvartse rastume ne vieną, kurio daiktus apieškojus būtų galima su tuo mokiniu atsisveikinti, - taip pat juokaudama ir norėdama išvengti atsakymo atsakė klastuolė. - O kaip tu? Esi turėjusi ką nors neleistino? - pabandė temą nukreipti nuo savęs.
O kalvitas kuprinėje sukrutėjo. Tikriausiai buvo nepatenkintas kaip ir aną kartą. Ir norėjo to skysčio. Pakentėk, kvailas augale, leisk man pabendrauti, pagalvojo Dori vis dar rūkydama cigaretę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Birželio 28, 2022, 03:09:09 pm
Gran stengėsi nuslėpti šypseną savo veide, ji puikiai matė kažką sukrutant mergaitės kuprinėje. Tačiau tylėjo, manė, kad atėjus laikui ji galbūt prisipažins.
-Na, tiesą pasakius, antrame kurse mano brolis iš kažkur nukniaukė mažą, ką tik išsiritusį drakoną. Maniau, kad mums galas. Beveik taip ir buvo, pro mus praėjo vienas iš Hogvartso mokytojų, o tuo tarpų mano brolio rankose jis sujudėjo. Nepatikėsi, tas drakonas buvo Vengrijos raguoklis. Tą akimirką čiupau tą daiktą jam iš rankų. Profesorius buvo baisiai nepatenkintas, o aš prisiėmiau kaltę sau, kad tik brolis išliktų sausas. Visa laimė, kad apsiėjau tik trumpu nušalinimu nuo pamokų. Iki šiol negaliu suprasti kaip manęs neišmetė...
Gran atsikrenkštė, ji suprato, kad įsijautė. Ji nežinojo ar klastuole galima pasitikėti, nes šios istorijos beveik niekas nežinojo.
-Tai tiek...- bandė kažkaip išsisukti grifė. Ji maldavo, kad dabar kažką papasakotų Dori. Tiesa, ši mergina jai patiko, nors ir sugriovusi jos ramybę, tačiau atrodė ganėtinai draugiška, bei nuotykius mėgstanti mergina. O to Gran labiausiai ir trūko, ji jau senai svajojo įsivelti į kažką neleistino, jog galėtų tai papasakoti savo draugams, o dar geriau, vaikams ar anūkams.
-Gal tu nori kažką papasakoti, neatrodai tuščia, tikriausiai jau esi įsivėlusi į kažką, kas buvo tikrai nerealu? Būtų tikrai įdomu išgirsti tavo istorijas.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Birželio 30, 2022, 02:01:06 pm
Nors Dori ir nemėgo gyvūnų, tačiau Gran pasakojimas apie drakoną ją prajuokino. Ir privertė save pačią nusikelti į ankstesnius laikus, kai dar viskas Hogvartse buvo nauja, nepatirta ir įdomu jaunajai klastuolei. Mendel baigė rūkyti cigaretę, o jos nuorūką numetė ant žemės ir sutraiškė batu. Šiaip jau visada taip ir palikdavo, bet dabar kažkodėl paėmė ir įsidėjo į mažytį kuprinės skyrelį. Kalvitas, bent jau kol kas, pasirodė aprimęs.
- Bet iš kur jis galėjo jį gauti? - susimąstė tamsiaplaukė. - O nušalinimas nuo pamokų skamba kaip prizas, o ne bausmė, - dar kartą nusijuokė. - Su pora draugų buvome atradę keistą gyvūną, - pradėjo pasakoti. - Vėliau su drauge išsiaiškinome, kad tas gyvūnas yra hibridas ir kenksmingas. Ilgą laiką truko domėjimasis juo ir visa kita, na, mes virėme eliksyrą, kuris turėjo tą gyvūną nukenksminti. Deja, paskui jau jo neradome ir neišėjo mums sugirdyti to eliksyro, - gūžtelėjo pečiais.
To, kad vis dėlto Apelsinui Dori ir Meg tą eliksyrą sugirdė ir fanagetas numirė, klastuolė nusprendė Gran nepasakoti.
- Vieną kartą su tokia bjauria mergiūkšte iš Varno Nago skridome ant testralio, deja, jis mus paleido miške ir ten mus užpuolė hovilkai, - ėmė pasakoti kitą nuotykį. - Laimė, kad viena iš buvusių profesorių, Krisina, mus pastebėjo ir išgelbėjo. Oi, kokį paskui gavome areštą, - ėmė juoktis prisiminusi.
Tai buvo du įsimintiniausi nuotykiai, kuriais Dori galėjo pasidalinti. Žinoma, naktis Kiauliasodyje su Alanu ant hipogrifo nugaros irgi buvo įspūdinga, bet prisiminimus iš jos Dori norėjo pasilikti sau. Taip pat nuotykiai su Deoiridh - ir Kiauliasodyje, ir miške. Bet apie ją kalbėti taip pat nebuvo jokio noro, nes buvo liūdna, kad merginų ryšiai šiuo metu buvo praktiškai nutrūkę.
Dori susimąstė apie tai, kiek jai daug teko patirti įvairiausių nuotykių (ir kaip keista bebūtų, nemaža jų dalis vienaip ar kitaip buvo susijusi su gyvūnais), bet nuo ketvirto kurso tai mokykloje baigėsi, nes mergina tapo nebe tokia smalsi, neturėjo noro niekur be tikslo bastytis, tad ir į nuotykius įsivelti apmažėjo galimybių.
- Žinai, galėtume kada naktį kur nors nueiti, - netyčia išsprūdo pasiūlymas iš penkiolikmetės lūpų.
Ar ji ką tik po tiek daug laiko pajuto, kad norėtų kokių nors nerūpestingų, ne itin pavojingų nuotykių? Taip, tikrai taip, nes dabar gyvenimas buvo arba nuobodokas, arba siaubingai pavojingas, kai į atmintį sugrįždavo vaizdiniai iš susitikimų su tais nusikaltėliais, kuriems reikalinga Dori mama.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Rugpjūčio 11, 2022, 05:33:31 pm
Gran sedėjo lyg apmirus. Ji klausėsi kiekvieno merginos žodžio, jai tai buvo be galo įdomu. Ji niekada negalvojo, kad kažkas gali taip smarkiai prisivirti košės. Tačiau, pasirodo, tai labai įmanoma. Gran tik dabar toptelėjo, jog ji žino šią mergaitę. Jų nuotykis su hovilkais buvo gerai žinomas grifų tarpe. Ji nejučia šyptelėjo, prisimindama, kaip vyresni mokiniai juokaudavo iš tos varnės.
-Patikėk, tavo antrąjį nuotykį puikiai žinau, grifų bendrajame kambaryje visi žinojo. Keista, jog tik dabar tave prisiminiau. O ir šiaip, kaip tavęs niekada nepastebėjau mokykloje?- susimąstė Gran. Jai buvo keista, kad tokią merginą kaip Dori ji mato pirmą kartą.
Gran pradėjo sukti savo garbanotų plaukų sruogą. Slogi tyla žudė Gran. Ji pastebėjo, jog klastuolės akys nuliūdo, pati atrodė susimąsčiusi. Staiga, jog akys nušvito ir Gran išgirdo tai, ką labiausiai bijojo išgirsti. Ji nieku gyvu nesivels į naktines viliones su klastuole. Jokiu būdu. Tačiau merginos širdis kuždėjo kiek kitaip.
-Žinoma,- išpyškino grifė. Tuo metu ji norėjo tvoti sau per galva, bet sudvejojo. Juk laiko liko tiek nedaug. Kodėl nepasimėgavus geriausiais likusiais metais Hogvartse?- Kur siūlai apsilankyti?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 01, 2022, 12:37:30 pm
- Tikrai žinai? - Dori akys sužibo iš nuostabos.
Penktakursei buvo malonu išgirsti, kad apie jos nuotykius sklido kalbos. Kelioms akimirkoms pakilo noras padaryti ką nors tokio, kad einant Hogvartso koridoriais visi į ją atsisukinėtų ir aikčiotų.
Tamsiaplaukės džiugesiui, Gran sutiko susitikti naktį. Mendel galvoje ėmė vaizduotis įvairiausių veiklų scenarijai, kurie prasidėjo kerėjimo klasėje, o baigėsi uždrausto miško viduryje.
- Hmm, - mąstė prikandusi lūpą. - Galbūt galėtume susitikti kur nors koridoriuose, o tada, besibastant, jau nuspręstume, ką galėtume nuveikti arba iškrėsti? - sukikeno.
Dori jau norėjo siūlyti konkrečią susitikimo vietą, tačiau visiškai netikėtai iš jos kuprinės ėmė ir iššoko kalvitas. Kažkokiu būdu jis sugebėjo prasegti kuprinę. Nieko nelaukęs augalas šoko tiesiai ant Gran.
- O ne! - sušuko Dori ir ėmė bandyti kalvitą nuo merginos atplėšti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Rugsėjo 03, 2022, 10:35:52 am
Gran džiaugėsi, jog pagaliau turi kažką, su kuo gali ramiai pasikalbėti, praleisti laiką drauge.
-Žinoma, tinka bet kas, galbūt net galim apsilankyti Uždraustajame miške,- šyptelėjo mergina.
Tačiau tuo metu, kai Gran buvo labiausiai atsipalaidavusi, ant jos lyg iš niekur užšoko kažkoks gyvis. Ji pradėjo klykti nesavu balsu. Kieme buvo jau ganėtinai tamsu, todėl tamsa ir kažkas, besiropšiantis ant merginos, nebuvo pats geriausias derinys. Dori šoko padėti Gran, tačiau merginai tas nebuvo svarbu. Tą akimirką ji jau manė, kad tai tik pokštas ir viskas tuoj baigsis, tačiau toli gražu ne. Gran bandė išsitraukti lazdelę iš savo apsiausto kišenės, tačiau nesėkmingai, ji nukrito kiek toliau, todėl grifė jos nebūtų pasiekusi, nes daiktas, esantis ant jos net nesiruošė atsitraukti. Besimuistydama ji nusivertė nuo sūpynių tiesiai į balą, kuri buvo po sūpynėmis.
-Dori, prisiekiu, jei jis nenulips nuo manęs aš daugiau niekur su tavim nebeisiu ir į koridorius galėsi pėdint viena!- sušuko garbanė. Ji buvo pikta kaip niekad. Tačiau po akimirkos prapliupo kvatoti. Situacija atrodė juokinga: ji sėdi baloje, jos lazdelė purve, o ant jos karstosi kažkoks neaiškus padaras, kurio per tamsą grifė negali įžiūrėti. Nusiraminusi ji atsisuko į klastuolę, kuri buvo čia pat:
-Padėsi man ar tavo padaras ir toliau mane bandys nuvaryti į kapus?- sukikeno garbanė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 04, 2022, 02:35:19 pm
Tai žinoma. Visus kartus, kai Dori kuprinėje slėpėsi kalvitas ir kai Dori su kuo nors pešdavosi, augalas ramų ramiausiai tenais pratūnodavo. O dabar, kai tamsiaplaukė nutarė susidraugauti, jis ėmė ir užpuolė potencialią Mendel draugę!
Laimei, šis kalvitas buvo bevertis, bent jau tol, kol niekas jo nepersodino. Todėl jis negalėjo sužeisti Gran. Baisu ir pagalvoti, kas būtų dėjęsi, jeigu dabar jis turėtų tas galias, kurios jam priklauso.
Aišku, kad Grantacija iš pradžių labai išsigando, o paskui net įkrito į balą. Penktakursė jau gniaužė lazdelę ir buvo pasiruošusi kovai, mat jeigu iš kieno nors kito kuprinės iššoktų kažkas ir pradėtų ją pulti, merginai jau neberūpėtų, norėjo ji susidraugauti su tuo žmogumi ar ne. Ji pasiustų ir imtų svaidytis kerais.
Tačiau Gran nebuvo Dori, ji netrukus pradėjo juoktis. Juodaplaukė irgi ėmė kikenti, nors jautėsi šiek tiek sutrikusi. Galiausiai kerais atplėšė kalvitą nuo pašnekovės ir įsidėjo augalą atgal į kuprinę.
- Atsiprašau, - tarstelėjo Dori. - Nemaniau, kad taip gali atsitikti. Ar nesusižeidei? - paklausė ir ištiesė ranką į Gran taip siūlydama padėti atsistoti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Grantacija Gerietė Rugsėjo 17, 2022, 03:07:05 pm
Garbanė stvėrė klastuolei už rankos, kai ši padėjo jai atsistoti.
-Nesijaudink, nieko nenutiko, tik esu visa kiaurai šlapia,- ji nužvelgė save. Visa kiaurai šlapia, apsiaustas išpurvintas, aplipęs rudeniniais lapais, kuriuos susirinko nuo žemės. Nieko nelaukdama ji nupėdino ieškoti savo lazdelės, kuri voliojosi kažkur baloje. Beieškodama ji vis į kiekvieną balą merkė rankas ieškodama to prakeikto daikto. Kaip tyčia ji ją rado paskutinėje baloje, kurią Gran apieškojo. Atsisukusi į savo pašnekovė ji iškėlė lazdelę ir tarė:
-Šiandien nuo manęs fortūna tikrai nusisuko.
Pažvelgusi į savo rankas ji nustėro. Jos buvo pamėlynavusios ir šalčio, o pati net nepastebėjo kaip ėmė kalenti dantimis. Tuo pat metu šaltas vėjas prakošė pro grifės apsiaustą, jai net visi plaukeliai kūno pasistojo nuo tokio šalčio. Nieko nelaukusi ji nusimetė jau ir taip purviną apsiaustą ant žemės ir liko tik su plonyčiu megztuku, kuris, jos laimei, buvo sausas. Ji grįžo į savo pradinę būvimo vietą - klestelėjo atgal į sūpynes ir atsisuko į klastuolę.
-Surūkom? Po vieną?- ji nusišypsojo draugei. Kai jai taip nepasisekė ji norėjo nors trumpam ramiai pasėdėti ir išsikalbėti, net ir su cigarete rankoje. Iš tiesų, kai po tiek laiko grifė įsitikino, jog niekur nesitranko brolis, kuris viską galėtų paskųsti tėvam, ji mielai supeštų klastuolės cigaretę kartu su ja.
-Kodėl esi čia viena?- netyčia paklausė mergina, mintyse trinktelėjo sau per veidą,- na, turiu omeny, juk žadėjai kažką veikti su kalvitu, tai kodėl viena, ne su kokia drauge ar draugu?
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Dori Mendel Spalio 02, 2022, 07:52:33 am
Grantacijai, žinoma, buvo labai šalta, nes jos apsiaustas kiaurai peršlapo. Ji net ėmė kalenti dantimis. Galiausiai nauja pažįstama nusimetė apsiaustą, tikriausiai šiuo metu jis labiau šaldė, o ne šildė.
- O Merline, ar tu nesušalsi? - paklausė Dori ir prikando lūpą pamačiusi, jog ji liko tik su plonu megztuku. - Aš tikrai atsiprašau...
Iš tiesų Mendel galvojo, kad Gran tiesiog nueis į pilį. Tačiau mergina vėl atsisėdo ant sūpynių ir pasiūlė surūkyti po cigaretę.
- Žinoma! - nudžiugo Dori.
Ji parūpino dvi cigaretes. Vieną davė Grantacijai, kitą pasiliko sau. Netrukus burtų pagalba prisidegė savąją.
- Tau pridegti ar pati nori?
Plaučius ir vėl pasiekė nikotinas. Bet dabar Dori šiek tiek susinervino, mat Gran pasakė augalo pavadinimą. Taigi, ji žino, kokį nelegalų augalą klastuolė atsitempusi į Hogvartsą.
- Nes apie kalvitą nelabai kas žino, - gūžtelėjo pečiais atsakydama. - Būtų gerai, kad tai ir liktų paslaptimi, - nusijuokė, tačiau tai buvo kaip ir rimtas prašymas niekam neprasitarti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 21, 2023, 05:05:16 pm
Praėjo keista ir baisi pirmoji diena šitame beprotnamyje. Letė turėjo kalendorių, kuriame nuo vakar vakaro pradėjo užbraukti nemylimoje vietoje leidžiamas  dienas. Kai šiandien užbrauks dar vieną eidama miegoti, jų liks truputį mažiau. Tai guodė, nors juk buvo tiek mažai.
Mergaitė išėjo iš pilies vos pasibaigus pamokoms ir ėmė ieškoti tuščios vietos. Ji bandė ignoruoti smalsumą. Juk pilis atrodė tokia didinga, įdomi ir paslaptinga. O ir aplinka lauke kokia įdomi. Bet ne. Ji nesižavės niekuo, nes dabar ji yra kalinė. Tik negalėjo suprasti kodėl tėvai privertė ją čia atvykti.
Šiandien ryte sukurpė mamai laišką. Paklausė dar kartą ar negalėtų grįžti namo į savo gyvenimą ir paprašė maisto. Visą dieną nevalgė nieko. Juk negalima valgyti magų maisto. Ji gerai prisiminė pasakas, kuriose buvo sakoma, kad užkandus fėjų ar elfų maisto ar ko išgėrus pamirši artimuosius, viską pamirši ir pasikeisi. Ne. Jiems užkerėti savęs Leticija neleis. Na ir kas, kad tai kvaila pasaka, bet bandyti ar tai, kas ten sakoma tikra ar ne neketino. Turėjo porą sausainių pakelių, kuriuos įsimetė į kuprinę prieš čia atvažiuodama. Tai šiandien juos ir valgė. Bet tai deja nelabai sotus maistas.
Eidama pastebėjo sūpynes. Gerai, kad tuščias. Ir arti nieko nesimatė. Ji truputį pradžiugusi Klestelėjo ant jų ir ėmė suptis. Aukštyn ir aukštyn. Tada laikydamasi atsilošė kiek galėdama atgal. Nes taip supimosi pojūtis būdavo smagesnis. Ji užsimerkė. Užsisvajojo, kad jau labai greitai bus namie.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 21, 2023, 08:30:55 pm
Sevirina mėgavosi saulėta popiete. Pilyje vienai atrodė gan nuobodoka todėl iš karto baigus pamokoms mergaitė išbėgo į lauką. Galvojo gal eiti pasivaikščioti ar prie ežero. Abu dalykus daryti jai patiko todėl neapsisprendė. Kišenėje buvo pasiėmusi saldainių todėl retkarčiais po viena įsikišdavo į burną. Ėjo gan lėtai, neskubėdama. Mėgavosi grynu oru. Eidama pagalvojo apie supynes todėl palinko link jų. Jau iš tolo pastebėjo ten sėdinčia mergaitę. Iš tolo Sevirina negalėjo nustatyti kaip atrodė mergaitė ar maždaug kokio amžiaus, tačiau ji suposi ir gan aukštai. Antrakursė iš kart susimąstė ar nebus per daug nejauku visai nepažįstamoms mergaitėms suptis šalia. Nuvijo šias mintis ir nukeliavo prie supyniu. Dabar galėjo iš arčiau matyti mergaitę. Ji atrodė panašaus amžiaus kaip Sevirina. Visiškai priėjus supynes švilpė atsisėdo į laisvą vietą. Norėjo apžvelgti mergaitę, tačiau spoksoti būtų labai nemandagu todėl nedarė to. Visai norėjo užkalbinti šalia sėdinčia mergaitę, tačiau nedrįso. Sevirina yra draugiška asmenybė todėl bandė nugalėti tą baimę. Vis dėl to užkalbino mergaitę.
  - Labas, tu čia nauja? - ne itin suplanavus ką sakyti Sevirina pasisveikino ir paklausė. Laukė atsakymo, bet galvojo ar viską gerai pasakė. Galvojo, kad tik neapsikvailintų. Visgi draugų ji nedaug turi todėl užmegzti naują draugystę būtų visai neblogai. Na, bet į galvą ėjo mintys, jog vėl nereikėtų taip skubėti. Kartais gan naiviai atrodė, kai Sevirina susipažindama su žmogumi nauju iš karto laikydavo jį nauju draugu.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 21, 2023, 11:40:57 pm
Letė suposi, suposi. Patikdavo taip skrieti aukštyn, žemyn. Bet išgirdo žingsnius ir atsimerkė. Pamatė kažkokią mergaitę, kuri irgi ėmė suptis. Leticijai nepatiko, kad kažkas yra šalia. Bet ta mergaitė tylėjo, taigi dar buvo įmanoma tai pakęsti. Tik deja, po kurio laiko prabilo.
- Ne žinok. Jau šimtą metų čia mokausi. - Beveik iškart pasigailėjo tokio savo atsakymo ir tono. Kam reikėjo taip atžariai kalbėti su ta mergaite? Bet tada prisiminė, kaip prieš daug metų su ja elgėsi du pirmą kartą gyvenime sutikti burtininkai. Prisiminė Dori ir tą kitą raudonplaukį. Kaip jis į juos su tėvais žiūrėjo. Lyg jie būtų šiukšlės. Ir nustūmė tą atgailos jausmą šalin. Daugiau neištarė nei žodžio. Gal ji supras, kad kalbėtis neverta ir dings iš čia. Manė Leticija.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 24, 2023, 12:52:15 pm
  - Na gerai atleisk tik pasitikslinau, - tarė Sevirina išgirdusi gan piktą atsakymą, - kas atsitiko? - toliau paklausė mergaitė nors pasigailėjo, kadangi suprato, jos šalia mergaitė nėra linkusi bičiuliautis.
Nors anaiptol Seviriną ji visai sudomino. Deja nesuprato kodėl ji tokia pikta. Gal kas nors ja sunervino? O gal aš klydau? Gal nėra ji pikta tuk taip pasirodė? Nuolat bandė spėlioti švilpė, bet daugiau nedrįso klausinėti. Neiškentusi dar kartelį paklausė:
  - Atleisk jei supykdžiau, bet ar viskas gerai? Atrodai pikta.
Vėl dvejojo Sevirina ar nepasakė ko nors blogo kas dar daugiau supykdytų mergaitę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 25, 2023, 02:43:34 pm
Ta mergaitė visai nesuprato, kad Grifė nori tiesiog viena pasisupti ir paliūdėti. Bent jau sūpynės teikė tokį pat džiaugsmą, kaip ir paprastos jų namo kieme. O tai atėjūnei būtinai reikia plepėti. Letė atsisėdo normaliai ir pasistengė dar labiau įsisiūbuoti. Bet ji juk nenori nieko blogo. Turbūt. Bent jau taip neatrodė.
- Tiesiog aš noriu namo. - Pasakė Leticija.
- Labai noriu namo. Man čia nepatinka. Ir net nenorėjau čia atvykti. - Kažin ar reikėjo pasakotis tokius dalykus burtininkei. Bet gal ji irgi iš paprastos šeimos ir supras mane. Įdomu ar tie, kurie atvyksta čia iš normalių žmonių šeimos yra laimingi? Ar visus tėvai taip primygtinai išsiunčia į šią mokyklą.
- Nežinau ar aš pykstu. Man liūdna. Ir turbūt pikta. - Ir dar baisu. Kad daugiau niekada negrįš namo. Kad neišvys tėvų. Nes jie nenorės Leticijos matyti. Ta magija atskyrė nuo šeimos. Tik kodėl? Tada ėmė galvoti apie Dori. Ji grasino mus nužudyti. Ji ir tas jos draugas buvo labai pikti, pasipūtę. Bet o jei ir Dori tėvai taip pat išgrūdo į šitą mokyklą, išmete ir nenorėjo matyti. Ir vis tiek ta Dori tikra pabaisa. Nusprendė. Niekada nenorėtų tos merginos dar kartą sutikti.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 25, 2023, 03:01:14 pm
Sevirinai tikrai rūpėjo kodėl mergaitė bent atrodė tokia pikta. Pati švilpė nenorėdavo būti viena todėl ir iš savo pusės kalbėdavo gan nemažai su kitais žmonėmis.
  - Suprantu, - atsakė Sevirina. Nors pati ne itin mėgo namus, bet dauguma žmonių su kuriais leisdavo laiką laukdavo vasaros kada keliaus namo todėl pati mergaitė iš to suprato kodėl.
  - O kodėl nepatinka? Kas tuomet privertė tave čia atvykti jeigu taip nenorėjai? - atsargiai klausinėjo Sevirina. Nenorėjo atrodyti labai įkyri todėl nesistengė sužinoti per daug. Pati mergaitė labai norėjo į hogvartsą ir džiaugėsi čia atvykus. Pasirodo ši mergaitė visiškai to nenorėjo. Ir kas vertė ją čia atvykti? Jeigu taip nenori tegul nekeliauja.
  - Kas tave nuliūdino? - Sevirina bandė išreikšti susirūpinimą nors neaišku ar jai tai pavyko ir kodėl turėtų būti susirūpinus, tačiau švilpei vis tiek buvo įdomu. Sevirina net labai norėjo ištrūkti iš namų todėl nesuprasdavo kas tokio blogo čia ir gerai namie. Tikriausiai šeimos kitokios. Gal pas ją šeima geresnė su kuria ji smagiai laiką leido.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Lapkričio 27, 2023, 08:51:51 pm
Supranta. Ar ji gali suprasti? Leticija taip nemanė. Iš kur ši atėjūnė gali suprasti ką jaučia Letė? Ji niekada nematė tos pabaisos Dori ir negirdėjo ką ji sakė. O ar kada ji patyrė tokį mamos pokytį, kokį pajuto Letė nuo laiko, kai gavo laišką. Baik. Baik. Nesi vienintelė auka šiame pasaulyje. Mėgino save tramdyti mergaitė.
- Aš ne burtininkė ir ja netapsiu. - Pareiškė Leticija. - Man nepatinka. Aš nenoriu magijos. Ji man svetima ir todėl nepatinka. - Į antrą klausimo dalį atsakyti buvo dar sunkiau. - Mano tėvai. - Labai liūdnai pasakė. - Jiems atrodė, kad privalau čia vykti. Nors nenorėjau. - Ar tai mergaitei tikrai rūpi? Ar tik šiaip ieško informacijos, o paskui apkalbinės ją su kitomis. Tokių dalykų Leticija prisižiūrėjo paprastoje mokykloje iki kaklo. Bet jau pradėjo tą pokalbį ir jau prisakė tiek, kad nebebuvo kur trauktis.
Į paskutinį klausimą atsakė taip.
- Tiesiog aš nesuprantu kodėl mano tėvai dabar į mane žiūri taip, lyg pasidariau kitas žmogus. Aš nesuprantu kodėl jie mane čia privertė atvykti. Aš nenorėjau. Sakiau jiems, kad nenoriu. O jie vis tiek išsiuntė mane čia. Mama sako, kad čia mano vieta. Tokių kaip aš vieta.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Lapkričio 30, 2023, 04:40:53 pm
Sevirinai visko pilnai nesuprato, tačiau norėjo sužinoti kas būtent nepatinka čia šiai mergaitei. Pačiai švilpei hogvartsas buvo viena iš geriausių vietų. Antrakursė vis mąstė. Galbūt jai tiesiog nepatinka hogvartsas kaip man mano tėvai galvojo Sevirina.
  - Na aš manau, kad čia yra tik burtininkai, - tarė vyresnė mergaitė, - o kodėl nenori ja būti? - pasidomėjo. Nors ir šalia esanti mergaitė to nenori, bet Sevirina žinojo, kad čia mokosi tik burtininkai ir nors ji nenori, bet yra burtininkė. Tuomet išgirdusi priežastį kodėl čia atvyko švilpė nelabai žinojo ką atsakyti.
  - O kodėl nenorėjai čia atvykti? - paklausė šviesiaplaukė, - ar tu ne iš burtininkų šeimos ir nežinojai, kad tau čia reikės atvykti? - toliau klausinėjo, bet sustojo supratus, kad mergaitė gali įsižeisti. Sevirina pažinojo Kają ir Liną kurios yra iš žiobarų šeimos todėl jeigu mergaitė tokia irgi buvo antrakursė ją suprato. Matėsi, kad jaunesnės mergaitės atvykimas nebuvo lengvas ir ji to nenorėjo. Sevirina netruku suprato, jog jos neapsikeitė vardais todėl greitai prisistatė:
  - Aš Sevirina iš švilpynės, o tu?
Švilpiukė tikėjosi, kad mergaitė taip pat prisistatys. Gal tuomet būtų lengviau bendrauti.
  - Aš niekada neturėjau gerų santykių su tėvais, - šiek tiek pasakė apie save. Kiek pamena iš savo gyvenimo Sevirina tai, kad jos tėvai visada buvo labai rimti žmonės ir daug reikalavo ir pačios mergaitės nors ji dar buvo jauna ir dar vis yra.
  - Na tikriausiai sunku yra, kai tėvų nuomonė keičiasi, bet maniškiai niekada nebuvo geri, - kalbėjo ir bandė paguosti antrakursė mergaitę.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Gruodžio 02, 2023, 02:59:25 pm
- Burtininkai yra blogi. - Trumpai pasakė. - Jie mano, kad yra patys geriausi, nuostabiausi žmonės. Nors taip nėra. - Ar pasakoti apie tą susitikimą su Dori ir jos draugu? Tada buvo dar maža, bet viską prisiminė. Nutarė, kad nepasakos. Nors turbūt ta mergaitė dabar pradės klausinėti kodėl gi Leticija teigė, kad visi magai yra blogi.
- Taip. Mano tėvai ne burtininkai. - Tiesą pasakius to juk nežinojo. Staiga susimąstė. Juk esu įvaikinta, tai ką gali žinoti kas gi tikrieji tėvai. Bet kodėl jie mane paliko? Tie tikrieji tėvai. Ar jie irgi dabar pyktų, jei žinotų, kad turiu vykti į Hogvartsą?
- Na, apie magiją aš žinojau, nes kartą sutikau burtininkę. - Daugiau apie Dori nesiplėtė. - Bet nežinojau, kad turėsiu čia vykti ir nesuprantu kodėl tėvai neleido man likti namie. - Mergaitę kamavo mintis, kad gal nereikėjo tiek pasakotis kažkokiai nepažįstamai mergaitei.
- Aš Leticija. - Prisistatė ir ji. O tada Sevirina nustebino, kai pradėjo pasakoti apie savo tėvus. Tai ramino, nes ji irgi keitėsi svarbia informacija, kaip ir Letė.
- O tavo tėvai burtininkai? - Paklausė. - O kodėl sakai, kad jie nebuvo geri? - Pradėjo jausti jai užuojautą.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 02, 2023, 04:57:14 pm
  - Na sutinku nėra visi burtininkai geri, bet jie nėra tokie jau ir blogi, - tarė Sevirina, - gal nesi mačius gerų ir nuoširdžių burtininkų, - nors Sevirina dar nebuvo mačiusi jokio blogo žmogaus suprato, jog tokių yra. Bet ji nebuvo prieš gyventi ir pažinoti tik gerus žmones todėl priešų ir neieškojo.
  - Aišku. Keista, dauguma čia hogvartse žmonių kuriuos pažįstų yra žiobarai. Tu irgi? - garsiai mąstė mergaitė. Ir tai buvo tiesa. Kaja, Lina, Hestijas. Jie visi buvo žiobarai. Ar Leticija irgi bus tokia? Vis gi Sevirina nebuvo prieš juos todėl tai netrugdė jai.
  - Tikriausiai per tą susitikimą ir susidarei blogą įvaizdį apie burtininkus, - kalbėjo antrakursė, - na visi burtininkai nori nenori turi čia atvykti. Manau tau ir nebuvo išimtis ir tėvai padarė ką reikia, - tiesa sakė švilpė, - bet suprantu kaip yra sunku daryti tai ko nenori.
Sevirina džiaugėsi, jog mergaitė prisistatė, o ne dar labiau supyko dėl tokio prašymo. Leticija - gražus vardas.
  - Taip  jie burtininkai ir jie tiesiog tikisi iš manęs per daug. Turiu omeny nori, jog būčiau tobula ragana, kaip ir mano mama, bet aš tokia nesu, - tikėdamasi, jog nors kiek Leticija pasitikės dabar, Sevirina kalbėjo apie save.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Gruodžio 05, 2023, 02:45:54 pm
- Bet mano tėvai nemėgsta burtininkų. O dabar ir manęs nemėgsta. - Tai labai liūdino.
- Jie labai pyko, kai gavau laišką iš Hogvartso. Nors sakiau, kad niekur nenoriu važiuoti vis tiek privertė mane išvykti. - Jautėsi kiek ramiau, atrodė, kad gali su šita mergaite kalbėtis, nes ji ir pati apie save pasakojo.
- Na taip. Aš žiobarė. - Bet ar tikrai? Uždavė sau tą klausimą darsyk. Kažkaip nelabai kam pasakojosi, kad yra įvaikinta. Kol kas nesakė ir Sevirinai.
- Ta mergina, kurią sutikau buvo labai pikta. Ir jos draugas. Jie mus niekina. Aš žinau. - Pasakojo Leticija. Bet ir vėl ėmė galvoti, kad gal Dori tiesiog labai skauda, nes tėvai lygiai taip pat išgrūdo ir ją.
- O kodėl burtininkai privalo čia mokytis? O jeigu aš nenoriu magijos, tai kam man jos mokytis? Aš noriu grįžti ir mokytis to, ko seniau mokiausi. - Išklausiusi ką Severina pasakojo apie savo tėvus pasakė.
- Bet juk esi jauna. Tik mokaisi. Ką reiškia būti tobula ragana? Juk net neturi visų žinių. Tik jas pradedi įgauti. Tai normalu, kad visko nežinai ar nemoki.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 16, 2023, 06:35:18 pm
  - O kodėl jie nemėgsta burtininkų? - pasidomėjo Sevirina, - ir tuo labiau tavęs kodėl. Juk tu niekuo nenusikaltai.
  - Na aš manau jie neturėtų pykti. Jau greičiau džiaugtis, jog jų dukra išmoks kažko naujo, - galvojo logiškai  antrakursė. Nelabai suprato kodėl galima pykti dėl tokio dalyko, bet toliau nesigilino, nes nežinotų ką pasakyti.
Sužinojus, jog mergaitė žiobarė Mckenna šyptelėjo. Nežinojo, kaip reaguoti ir ką sakyti. Nebuvo prieš tai.
  - Na gal būt daugiau su jais nepasimatysi. Gali pamiršti, - šie žodžiai skambėjo labai kvailai. Sevirina suprato, kad taip lengvai nepamirši kažko kas labai nepatiko, - o ką jie darė tada? - toliau domėjosi šviesiaplaukė. Gal tada bus pagrindas kodėl jie taip elgėsi.
  - Tiesa pasakius nežinau. Na tiksliau reikėtų didžiuotis dėl pakvietimo į hogvartsą. Na tik aš taip manau, nes man yra garbė čia mokytis nors ir žinojau, kad pateksiu, bet vistiek čia būti yra nuostabu ir tu manau pamilsi šią vietą, - ilgokai kalbėjo švilpiukė. Tikėjosi, kad mergaitė nesupyks dėl to ką netaip pasakė.
  - Na jie mano, kad aš jau moku pakankamai ir pagal amžių mano jau turėčiau daryti įvairius dalykus ką ji daro, - susimąstė, - bet nesvarbu. Aš išmokau tiesiog sėdėti savo kambary ir nesirodyti jiems.
Jos mezgė pokalbį kas Sevirinai patiko.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Mila Hedwig Gruodžio 23, 2023, 05:08:25 pm
Mila atėjo prie supynių ir pamatė mažą drakono kiaušinį.Ji nė kiek nenutuokė,kad pamatė drakono kiaušinį. Kas tai galėjo būti?
Galvojo ji.
Kiaušinis atrodė taip:
ryškios raudonos dėmės,o pats kiaušinis pradėjo svirduliuoti.Ir pradėjo skilinėti.Pagaliau iš kiaušinio išlindo mažas,gleivėtas drakoniukas.Jis pamažu pradėjo šlepsėti šviesia,tankia žole.Mila drakoniuką parsinešė namo.Atsikėlusi pamatė gražiai miegantį drakoniuką.Po mėnesio jis buvo ne be mažas drakoniukas,bet didelis drakonas.Mila gerai pagalvojusi sugalvojo jam vardą Laridas.Laridas buvo pats laimingiausias drakonas žemėje.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Gruodžio 23, 2023, 05:30:49 pm
Leticija kurį laiką tylėjo. Galvojo. Bet visai teisingo atsakymo nežinojo. O ir pasakoti apie tai, kad yra įvaikinta nenorėjo.
- Tiksliai nežinau. Bet jie visai pasikeitė, kai gavau laišką. Dabar manau, kad manęs nekenčia. - Tikrai taip ir atrodė. O ištarus tai garsiai nepalengvėjo. Anaiptol. Labai prislėgė kaltė, nežinia dėl ko. Ir baimė prarasti tėvus. Kažkodėl tikrieji tėvai mane paliko. Staiga susimąstė. Niekada seniau apie tai negalvojo. Paliko jie, paliks ir šitie. Panoro pabėgti į kokią ramią vietą ir paverkti. Bet susitramdė.
- Gal nesusitiksiu. Tikiuosi, kad niekada jų nesutiksiu. Bet negaliu jų pamiršti. Ypač dabar negaliu. Tie žmonės, ta mergina... - Jei viską papasakotų, tada paaiškėtų, kad ji įvaikinta. Todėl Letė pasakė.
- Jie tiesiog visi labai pykosi. O aš nežinau dėl ko. - Žinojo, bet pasakoti nenorėjo.
- Abejoju, kad man čia patiks. - Trumpai tarstelėjo, niekaip negalėjo įsivaizduoti, kad galėtų pamėgti šią mokyklą.
- Tai labai liūdna. Tu esi tu ir negali mokėti kažko, ką būdami tavo amžiaus mokėjo tavo tėvai. Išmoksi vėliau. - Tikrai ją užjautė dėl to, kad bando nekristi savo tėvams į akis ir kad jie Seviriną nuvertina.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Gruodžio 25, 2023, 05:20:07 pm
Kaip matė šios mergaitės padėtis su tėvais taip pat buvo nekokia. Nors ir skyrėsi dauguma, bet siejo tai, kad tėvai abiejų mergaičių nemėgsta. Na, o tuomet Leticijai pasakius viso to pradžią Sevirina nebežinojo ką pridurti. Toks tėvų pasikeitimas tikrai gali liūdinti.
  - Na galbūt kada nors jie supras, - visgi atsakė, bet nežinojo ar pasirinko gerus žodžius. Bet apie tai kaip suprato švilpė sužinojo nedaug. Tikriausiai jai teko daug išgyventi.
  - Žinau, kad sunku pamiršti, bet nebus geriau nuolat dėl to liūdėti, - vėl atrodė, kad kalbėjo nesąmones, bet ji bent jau stengėsi ką nors atsakyti.
  - Kartais žmonės pykstasi. Normalu. - Vėl nusišneku... Sevirina susikrimto. Dabar ji tikrai supyks ar net pabėgs. Švilpė stengėsi tvardytis. Nors ir buvo sunku, bet Šviesiaplaukė taip nepasiduos.
  - Na galbūt kada nors patiks ir jeigu nebūsi viena, - tema apie kuria jau galėjo normaliau kalbėti, - patikėk daug kam vieniems būna liūdnoka ir gali nepatikti čia, bet daug smagiau, kai turi draugų.
  - Žinau, - priėmė Leticijos užuojautą, - tikrai manau, kad viską dar išmoksiu, tačiau net dabar neatspindžiu jiems tobulos dukros. Ir daugiau nebesistengiu. Vieną dieną išeisiu iš tų namų ir gyvensiu geriau, - būtent taip ir įsivaizdavo Seviriną savo ateitį, kurios labai laukė.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Sausio 05, 2024, 08:54:10 pm
- Tikiuosi, kada nors jie leis man grįžti namo ir supras, kad nesu šios vietos dalis. Aš apie tai negalvoju nuolatos. Pradėjau nuo dabar, kai atsiradau šioje mokykloje. - Bandė paaiškinti Leticija. Aišku, žmonės pykstasi. Bet ten. Ten buvo ne šiaip kivirčas.
- Žinau Sevirina, bet jie. Na, sunku paaiškinti. Turėčiau daug ką pasakoti. Nelabai noriu apie tai dabar kalbėti. Bet jie pykosi labai smarkiai. Ne šiaip paprastai. - Norėjosi, kad mergaitė dabar viską pamirštų ir norėjosi baigti šį pokalbį apie tokius sudėtingus dalykus. Draugų čia Letė nenorėjo. Ji nepasitikėjo magais. Bet to kažkaip nesinorėjo aiškinti šiai mergaitei. - Galbūt. - Tepasakė. - Ir teisingai. Ne tėvams tavo gyvenimą reikės nugyventi. - Ak, bet gi tada ir pati galėtų nekreipti dėmesio į jų nuomonę.
- Ar esi kada šokinėjusi nuo sūpynių? Va taip? - Ji įsisupo, kilo vis aukštyn. O tada, kai pasiekė aukščiausią tašką stryktelėjo nuo sūpynių. Ir nusklendusi nusileido ant žemės. Aišku, kad sklęsti padėjo magiškieji gebėjimai.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Sausio 27, 2024, 12:19:05 pm
  - Na gal kadanors ir leis. Nežinau, - kalbėjo Sevirina nors manė kitaip. Paprastai kiek žinojo hogvartsą palikti nėra galima arba ji klydo.
  - Viskas gerai, jeigu nenori apie tai kalbėti, - ir nesitikėjo ko kito, kad pirmą kartą susitikusios Leticija viską pasakytų. Ir pati švilpiukė nenorėjo pasakotis net artimiems draugams apie vasaros nuotykius todėl suprato, kad ir ši grifiukė to daryti nenorėjo.
Na, bet dabar Sevirinai nesinorėjo kalbėtis apie tokius blogus dalykus. Ypač apsidžiaugė, kai Leticija pritarė įdėjai apie tėvus, o tuomet dar ir pasiūlė, kai ką linksmo.
  - Aha, esu, - šyptelėjo ir nužvelgė nušokant nuo sūpynių pirmakursę. Tuomet ir pati įsisupo kiek aukščiau ir nušoko. Vos nenukrito, bet nusileido ant kojų.
  - Galvojau nukrisiu, - pasakė grįždama prie sūpynių.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Sausio 29, 2024, 07:42:29 pm
Mergaitė pasijuto visai dėkinga, kad Sevirina nespaudė jos kalbėti. Jei būtų verčiama kalbėti, tai turėtų išeiti iš čia. O dabar visai nenorėjo to daryti.
- Man kartais irgi atrodo, kad nukrisiu. - Kalbėjo grįždama ir sėsdamasi ant sūpynių. - Bet išsilaikau. Palenktyniaukim kas toliau nušoks? - Pasiūlė vėl imdama suptis. Šiuo metu negalvojo ir iš viso niekada nemąstė, kad toks gražus ir grakštus šuoliukas yra magiškas. Kad magija padeda taip toli nusklęsti. Jei kas dabar tą pasakytų ji greičiausiai liautųsi šitaip daryti. Gal mergaitė ir numanė, kad dėl magijos gali skraidyti nuo sūpynių, bet stengėsi taip negalvoti. Juk ir žiobarų vaikai šokinėja nuo sūpynių, tik gal ne taip toli ir aukštai nusklendžia.
Dabar Letė mėgavosi vėju ir laisve, kuriuos suteikdavo smagus supimąsis sūpynėmis.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Sevirina Mckenna Vasario 08, 2024, 07:20:03 pm
Sevirinai žinoma tikrai patiko kalbėtis, bet niekada nesiruošė versti tai daryti kitiems. Visgi per abu mokslo metus suprato, jog visi čia skirtingi ir su skirtingais poreikiais. Na, bet žaisti taip pat buvo puiku.
  - gerai, - klausydama Leticijos tarė ir grįžo prie sūpynių.
Buvo iš ties džiugu kaip jos nuo nekokio pokalbio priėjo prie žaidimų. Švilpiukė mielai suposi ir šokinėjo, o ypač, kai tai darė ne viena. Nors ir namuose yra sūpynės, bet ten suptis vienai Sevirinai atsibosdavo kartais.
Vėl atsisėdusi ant sūpynių pradėjo suptis. Visgi nusprendė kiek daugiau išsisupti, kad toliau nušoktų. Nelabai šį kart rūpėjo, kad gali susilaužyti koją ar abi. Nors kita vertus nereikėtų eiti į pamokas. Žinoma mergaitei visai patiko jos, bet nevisada, kai tekdavo daugiau mokintis. išsisupus ji vėl nušoko ir tikrai kiek toliau negu praeitą kartą ir atsistojo ant kojų. Tai stebino moksleivę dėl ko teko susimąstyti. Žinojo, kad gali magija padėti sklęsti, bet ar taip gerai, kad net padėjo nenugriūti dėl ko Sevirina buvo užtikrinta, kad tai atsitiks.
Antraštė: Ats: Sūpynės
Parašė: Leticija Mendel Vasario 17, 2024, 08:37:30 pm
Taip, tikrai gerai, kad ši mergaitė nebesiplėtė daugiau tose rimtose temose. Leticija kiek atsipalaidavo ir suposi bei po Sevirinos irgi nušoko nuo sūpynių.
- Geras, toli stryktelėjai. - Pagyrė mergaitę. Paskui jos suposi ir šokinėjo ir Leticijos nuotaika ganėtinai prasigiedrijo. Bent kurį laiką mergaitė nebekvaršino sau galvos dėl magijos, ateities, namų. Dėl nieko. Ji tiesiog vaikiškai džiūgavo ir žaidė.
Tada naujoji grifiukė išties nemąstė apie tai, kad laukia dar ilgi, ilgi pirmieji metai mokykloje. Nežinojo, kokie nusivylimai laukia dėl tėvų abejingumo. Tada ji nors ir nelaiminga dar manė, kad viskas pasibaigs ir galbūt ji grįš namo. Žodžiu tariant tai tebuvo mokslo metų pradžia, o tą vakarą ji tikrai smagiai leido laiką.