Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Somin Ishii Balandžio 13, 2017, 04:00:30 pm

Antraštė: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Somin Ishii Balandžio 13, 2017, 04:00:30 pm
Uždraustojo miško pakrašty esti vieta, kur stovi sena sena eglės tošies pavėsinė. Virš jos auga didelis ąžuolas, kuriam, pasak kitų burtininkų, jau yra daugiau nei šimtas metų! Ant ažuolo kamieno yra išraižyta daug burtininkų vardų, šiuos jie išraižydavo, norėdami dar kartelį čia grįžti, na, arba šiaip sau. Deja, ne dažnas iš visų čia anklydusių rasdavo kelią į šią vietą. Nebent kažkam pasisekdavo. Nepaisant to, čia retai kas ateidavo. Dažniausiai ši pavėsinė stovėdavo vienut vienutėlė. Netoliese čiurleno upelis, kuris vėliau sutekėdavo į upę. Aplink pavėsinę, šioje giraitėje buvo daugybė įdomių gyvių. Neretai galėdavai pamatyti testralį ar dar ką kitą. Vis dėl to šią vietą pamėgdavo visi - juk ji taip pakerėdavo savo įdomybėm!
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Kyla Carrington Balandžio 13, 2017, 04:34:59 pm
Plačiai šypsodamasi Kyla dūlino Uždraustojo miško link. Šiandien jai papasakojo apie pavėsinę esančią Uždraustajame miške, todėl mergaitė pasiryžo ją surasti. Mėlyni plaukai dabar buvo tvirtai surišti į uodegą, bet vėjo taršomi lengvai krito ant kaktos. Po pietų pirmakursė grįžo į kambarį, persirengė žiobariškomis kelnėmis ir džemperiu, greitai įšoko į sportbačius ir dabar linksmai įžengė į glūdų mišką. Vienuolikmetė puikiai žinojo kiek pavojų jame tūno, bet pavėsinė apie kurią nugirdo kalbant prie varniukų stalo traukė lyg su magnetais. Žiaumodama iš valgyklos nugvelbtą bandelę ji mėgavosi medžių metamu pavėsiu ir ryžtingai ėjo gilyn ir gilyn. Po gero pusvalandžio klastuolei teko labai nusivilti. Eidama nežinia kurį kilometrą ji ėmė atpažinti medžius kuriuos visai nesenai praėjo. Vadinasi, vaikštau ratais. Atėjau iš tos pusės,-Kyla pasisuko į tą pusę iš kurios ką tik atėjo.-Todėl dabar eisiu ten,-pasisuko ji 90° kampu. Praėjo dar pusvalandis kol mėlynplaukė išgirdo tylų upeliuko čiurlenimą. Jos džiaugsmo šūksnis nustelbė viską ir mergaitė pasileido į garso šaltinio pusę. Taip. Dabar ji pamatė aukštą ir didingą ąžuolą, o po juo dailią pavėsinę, kuri tik ir kvietė prisėsti ir atsipūsti. Priėjusi prie upeliūkščio ji įmerkė rankas ir pamačiusi, kad vanduo nuostabiai šiltas nei turėtų būti, nusiavė savo sportbačius ir įmerkė kojas. Atsidususi užvertė galvą į viršų ir plačiai nusišypsojo lyg sveikindamasi su saule.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Lancer Hirayn Balandžio 13, 2017, 08:50:51 pm
Stengdamasis apsiraminti po varginančios ir triukšmingos darbo dienos, Lancer pėdino į ramiausią vietą jam - Uždraustąjį mišką. Nežinia kodėl, bet tik ten jis galėjo normaliai atsipalaiduot. Tad ten jis buvo dažnas svečias. Profesorius Hirayn jau buvo išnaršęs daugumą miško, tačiau ne viską. Vaikinas buvo girdėjęs ir apie šimtametį ąžuolą, po kuriuo stovėjo legendinė pavėsinė. O taaip, Lancer ten ir eis. Ieškos, bet ras. Žolėmis apaugusiais takeliais mokytojas vaikščiojo kelias valandas. Galiausiai, pro žaliuojančius medžius pasimatė aukštas ąžuolas. Tai jis, - pagalvojo vaikinas. Dar šiek tiek paėjėjęs jis pamatė pavėsinę. Na, va. Išgirdęs čiurlenantį upelį, atsisuko ton pusėn. Ten sėdėjo mergaitė, mėlynplaukė. Ši buvo hogietė. Lancer, nieko nelaukdamas prabilo:
- Sveika, ką čia veiki?
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Kyla Carrington Balandžio 14, 2017, 11:28:54 am
Netoli pavėsines pasigirdo balsas. Kyla išsigandusi krūptelėjo ir smagiai ir žinoma savo noru pliukštelėjo į upelį. Nors jis nebuvo gilus, mėlynplaukė spėjo padaryti neblogą niurką, o dabar šlapia nuo galvos iki kojų piktai žvelgė į profesorių netoli ąžuolo.
-Ilsėjausi, o dabar turbūt maudausi?-sarkastiškai tarė ji.
Išlipusi iš upeliūkščio ir išsigręžusi uodegą, ji pretenzingai nuėjo ir klestelėjo į pavėsinę.
-O ką jūs čia veikiat? Skandinat mokinius, profesoriau?-prunkštelėjo mergaitė.- Įdomu, įdomu.
Nusisukusi nuo lauktos viešnios pirmakursė nusiminusi apžiūrinėjo savo šlapius drabužius. Nors šie buvo žiobariški, jai vistiek labai patiko. Kyla ištiesė kojas ir nužvelgė savo mėgstamiausius sportbačius kurios jai neseniai atsiuntė paštu tėvai. Išsigręžti rūbų ji nelabai galėjo. Juk visgi greta stovi profesorius. Atsisukusį į jį mėlynplaukė sužaibavo akimis ir liūdnai palingavo galva.
-Tai jau nebepasiilsėsiu, a?-ilgesingai pažvelgė į upelį kuris jai dabar atrodė nepaprastai šlapias.-Na ir gerai. 
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Lancer Hirayn Balandžio 14, 2017, 06:33:29 pm
Žvelgdamas į mokinę, profesorius piktokai burbtelėjo panosy.
- Ne per šaltas vanduo maudymuisi? - paklausė. Pavargęs nuo ilgos, varginančios šios vietos paieškos, Lancer atsirėmė į ąžuolą. Matomai ši mergička bus klastuolė. Bent taip manau. Arba grifė. Nusprendęs to paklausti, vaikinas pirmiau išgirdo mergaitės klausimą.
- Na, vaikštau ir ilsiuosi. Visai kaip tu, - kandžiai pasakė ir nusišypsojo Lancer. Vis dar norėdamas sužinoti iš kokio koledžo ši mokinė, profesorius paklausė:
Kiek tamstai metų ir iš kokio koledžo esi?
Nespėjus šiai atlydėlei pasisakyti, Lancer užklausė:
- Būsi.. E-ee..pirmakursė, tiesa?
Belaukdamas, kol mergaitė atsakys, vaikinas prisistatė:
- Regis, kiek pamenu, dar nebuvai mano pamokose, tad ir manęs nepažįsti. Aš esu Lancer. Lancer Hirayn.
Viską pasakęs, profesorius nusuko žvilgsnį į dangų. Šis buvo beprotiškai mėlynas ir gražus.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 30, 2017, 06:48:50 pm
Daniela ėjo link kažkokios pavėsinės, kuri turėjo būti nuošali ir rami vieta pasiskaityti kelias biografijas ir neskubant pavalgyti. Gal net paplaukioti upėje, kuri buvo netoli, tačiau kadangi mergina čia buvo pirmąsyk, nežinojo, kokio ji sraunumo. Tiesiog gaila, kad Hogvartse nėra jokio normalaus baseino.
Pavėsinė buvo didesnė ir senesnė, nei manė Daniela, o sienose išraižyti įvairūs žodžiai. Priėjusi arčiau suprato, kad ten - įvairūs vardai, pavyzdžiui, Kailė Minoug, arba Popė Klarks. Kaip būtų nuostabu ir man kažką užrašyti, kad ir nesąmonę...
Prisėdusi ant plataus suolo, net išsprogdino akis, pamačiusi aiškiai įrėžtus vardus Pėdelė, Svajoklis,
 Kirmis ir Ragas
. Ach, šita vieta tikrai kieta...
Nespėjus nė atsiversti atsineštos knygos, Klastuolė suprato, kad yra ne viena.
Nuostabu. Visur, kur tik noriu pabūti viena, atsiranda dar kažkas.
Kravitz atsisuko ir pamatė vidutinio ūgio, tamsiaplaukį žaliaakį vaikinuką su Grifų Gūžtos uniforma. Šiaip vienišius neatrodo, gal atėjo su kuo nors susitikti, - niūriai pagalvojo antrakursė ir nenoriai jį nužvelgė.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Rugsėjo 30, 2017, 07:36:22 pm
Kaip rudens pabaigai, buvo palyginus graži ir saulėta diena. Tik tą rudenį akcentavo vėsokas oras. Nepaisant viso to, tai buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Nors Edgar'as ir vengdavo pastaruoju metu uždraustojo miško, dėl jo keliamų neigiamų prisiminimų, visgi kuo dažniau lankėsi, tuo labiau pastarieji mažiau lindo galvon. Juolab buvo susidūręs su sau rūpestį kėlusiu asmenimi ir dabar laisvai galėjo eiti ir kreiptis Magijos Ministerijon, kad šioji išaiškintų visą tą reikalą, kuris jo neramino.
Miško vingiais, grifas atkrypavo prie dar nematytos pavėsinės. Joje buvo matyti, ant jos sienų bei suolelių ir stalo, esančio viduryje, išraižytų vardų. Praėjęs pavėsinę, juodaplaukis atsidūrė prie šalimais, čiurlenančio upelio. Įmerkė į jį ranką, kuri nesislėpė po pirštine ir pateliuškavo skaidrų vandenėlį. Tuomet pakilo ir pasisuko atgal pavėsinės link, kur planavo prisėsti. Nežvelgiant į tą faktą, jog pavėsinė visai šalia upelio ir prie jo vaikinas praleido vos kelias minutės, ji nė nepajuto, kaip kažkas spėjo ateiti į šią vietą. Žvelgdamas iš nugaros į atėjūnę, septintakursis sustojo. Kiek pasimetė, nežinojo sveikintis ar ne, vis dėl to gal užklydėlė norėjo pabūti viena. Tą pasimetimą dar labiau sustiprino, kai ši pažvelgė į jį. Ir atrodo nelabai patenkintai. Tai buvo jaunesnio kurso moksleivė, kurią Jeffter'is buvo matęs pamokose, tačiau nei vardo, nei jos kurso neprisiminė. Nieko nepratardamas tik kilstelėjo kelis pirštus į orą, kaip pasisveikinimo gestą.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 30, 2017, 09:00:22 pm
Danielą pamatęs Grifas tik pakėlė aukščiau ranką. Tuoj prieis ir sakys: "oi atleisk, aš jau susitaręs čia susitikti... - mintyse įsivaizdavo Daniela ir vos neprunkštelėjo jo žodžius įsivaizdavus laibu mergaitišku balsu. Nuostabu. Dabar, kai įsivaizduosiu jį, visada girdėsiu tą balsą.
- Amm... Tu čia su kuo nors susitinki? - paklausė vaikino ir pasislinko arčiau knygą. Pavadinimas skelbė, kad tai Tinos Keturlapės biografiją. Klastuolė nė neatsiminė tokią turėjusi.
- Aš Daniela, jei kas. Tu? - vis dar sėdėjo mergina. Prisiminė, kai kažkada viena mergina atėjo jai paspausti ranką, tačiau pati Daniela to daryti neketino. Jaučiu, jis po kelių minučių apie mane pamirš, koks skirtumas.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 01, 2017, 01:25:43 pm
Vos tik paskutinio kurso Hogvartso moksleivis kilstelėjo ranką, iškart pasisuko į gretą buvusį suoliuką ir prisėdo.
- Ne,- iškart atsakė išgirdęs klausimą ir to paties pasiteiravo mergaitės, - O tu?
Klastuolei įnikus į knygą, Jeffter'is įsmeigė akis į ąžuolą, kuris buvo tarsi prieglobstis tai pavėsinei, stovinčiai nežinia kiek laiko. Jį matė pirmą kartą. Kiekvienais metais vaikinas sugebėdavo atrasti naujų vietų, kuriose nėra tekę pabuvoti. Šiais metais atrandamos tokios vietos tik kėlė klausimus, kiek dar tokių vietų egzistuoja Hogvartse, ir kiek jų taip ir nespės nei atrasti, nei pamatyti. Tikriausiai daug. Tikriausiai niekam iš čia besimokančių per visą gyvenimą taip ir nėra pavykę pažinti Hogvartso visu šimtu procentų. Bent jau taip manė grifas, kuris giliai įkvėpė ir atsiduso, kai išgirdo prisistatant Danielą. Jis vis dar nemanė, kad naujos pažintys bus į naudą, nepaisant to, kad dabar daugmaž viskas ir stoja vėl į įprastas vėžias.
- Edgar'as,- pakreipė vėl galvą į antrakursę. Prisistatęs dar galvojo kažko ir pats paklausti, bet tiesiog nežinojo ko. Ką čia per knygą skaitai? tik per mintis perbėgo toks klausimas, bet jo taip ir neuždavė. Mat šis jam pasirodė per kvailas ir nereikalingas, nes iš tikro šiam momentui ta knyga nebuvo labai aktuali.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 02:46:57 pm
- Ne, nieko nelaukiu. Tiesą sakant, pati norėjau pabėgti nuo viso mokyklos šurmulio, - kiek nedraugiškai nusišypsojo Daniela. Pastebėjus, kaip tas Edgaras žiūri į jos knygą, pagalvojo, ar jis bent įskaito pavadinimą. Jei ta Keturlapė yra kokia išprotėjus fizikė, aš su ja neturiu nieko bendra, - mintyse bandė tokius žodžius perduoti vaikinukui, jeigu karais tą moterį jis žinotų.
- Iš kelinto tu kurso? - pasidomėjo, norėdama nuslopinti jau iš prigimties kilusį atsiskyrimą. Vartyti akis ar niūriai šypsotis pasirodžius naujiems žmonėms buvo įaugę merginai į kraują, kad ir kaip ji to nekentė. Esu keisčiausia visų laikų Hogvartso mokinė, - pagalvojo ir nieko daugiau nesugalvodama paklausė: - kokia mėgstamiausia tavo pamoka?
Taip, Daniela, tiesiog iš oro antras sakinys jau klausinės apie mėgstamiausias pamokas. Tu stulbinamai bendrauji.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 01, 2017, 05:47:00 pm
- Ir uždraustasis miškas tam tinkamiausia vieta?- toks vietos pasirinkimas stebino Edgar'ą. Juk uždraustajame miške gali prisidaryti bėdos, kas sukels dar didesnį šurmulį, todėl bent jau grifui tai neatrodė, kaip tinkamiausia vieta norint atsikvėpti. Tam gal geriau tiktų ežero pakrantė, kuri irgi nėra visu šimtu procentų saugi ir tuo jau spėjo įsitikinti ir pats septintakursis.
- Septinto. O tu antro? Trečio?- atsakęs bandė spėlioti sutiktosios kursą. Žinojo, jog praėjusiais metais ją matė, todėl buvo tikras, kad ji turi būti aukštesniame kurse. Aišku, dar egzistavo galimybė, jog mergaitė gali būti neišlaikiusi egzaminų, tačiau vaikinas apie tokį variantą nė negalvojo.
- Apsigynimas nuo juodosios magijos,- nė nemirktelėjęs nurodė labiausiai patinkantį dalyką. Nors savotiškai mėgo visas pamokas, ši vis tiek ėmė viršų lyginant su kitomis.
- Tu tikriausiai taip pat turi mėgstamiausią pamoką, jei klausi?- toliau teiravosi to paties, ko ir pats buvo klausinėjamas.
Pasitrynęs veidą pirštinuota ranka, septintakursis visgi pasiryžo paklausti apie knygą, kuri iš tiesų jo nelabai domino, bet apie ką daugiau paklausti šio momentu nesugalvojo.
- Ką nors mokaisi ar tiesiog skaitinėji?- kilstelėdamas smakrą knygos pusėn leido suprasti apie ką klausia.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 01, 2017, 07:49:13 pm
- Patikėk, čia neklaidžioja daug mokinių, - vos tai ištarusi prisiminė, kiek sykių į tas pačias vietas užklysdavo ir ne patys maloniausi, ir per lipšnūs žmonės.Na, manau, tik man taip sekasi.
- Aš antrakursė, - atsakė Klastuolė ir nejučiomis kilstelėjo galvą - ji nelabai mėgo, kai į ją žiūrėdavo iš aukšto.
Saulė ėmė spiginti tiesiai Danielai į akis, tad ji pasitraukė toliau.
- Na, nan gal labiausiai patinka herbologija ir... Taio, ko gero, Apsigynimas nuo juodosios magijos. Šiaip skaitinėjy, tiesą sakant, pati nežinau apie ką, - prunkštelėjo mokinė. - Čia istorinė biografija. Aš jas skaitau tikrai dažnai, tačiau magijos istorijos Hogvartse taip ir nepamėgau. - Truputį patylėjus pridūrė: - ir ateities būrimo. Ką tu apie tą pamoką manai? Aš išprotėčiau, jei kasdien turėčiau joje sėdėti.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 03, 2017, 01:34:55 am
- Na, vien šiam momentui esame čia du, tai nežinia ar daug ar mažai. Nors aišku, jei dažnai čia lankaisi tau geriau žinoti,- gražinęs papūstų akių formą į natūralią, tęsė grifas apie tai, ką iš tiesų turėjo omenyje klausdamas apie tinkamą vietą, - Ir aš ne visai apie mokinių, užsukančių čia, kiekį turėjau galvoje. Čia juk uždraustasis miškas ir jis ne retą sykį gali pateikti nelabai malonių staigmenų,- tai sakydamas nei kiek nemelavo. Pats ne kartą tuo galėjo įsitikinti, tačiau dalis tų nutikimų dabar visai smagus ir mielas prisiminimas. Bet ar būtų, taip, jei kas nors būtų mažumėle kitaip pasisukę.
- Apie kurią?- nebuvo Edgar'as visiškai tikras, kokią pamoką turi omenyje klastuolė. Dėl abejų, iš tikro, galėjo duoti tą patį atsakymą, todėl nelaukdamas patikslinimo iškart dėstė.
- Pamokos, kaip pamokos. Visos savotiškai įdomios. Aišku, mėgstamiausiai jos neprilygsta, bet nemanau, kad yra itin prastos. Magijos istorija pirmame kurse netgi stiprokai įtraukdavo,- prakalbęs apie magijos istoriją, vaikinas prisiminė savo pirmąją koledžo vadovę ir susimąstė apie tai, ar dėl kažkokių asmeninių pasikeitimų jis nebe toks pasinešęs į istoriją, ar tiesiog toji profesorė buvo iš tų gebančių įtraukti ir sudominti. Tikriausiai į šį klausimą niekas nebeatsakys, net pats sau nesugebės rasti tinkamo paaiškinimo.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 03, 2017, 02:40:50 pm
- Tau čia lygiai tiek pat pavojinga, kiek ir man, - priminė Daniela ir išklausė jo atsakymą apie pamokas. - Na, tikrai ne visos pamokos yra "pamokos kaip pamokos". Kam reikalingas ateities būrimas? Nemanau, kad tau būtų smagu nuspėti rytdieną. O be to, juk tu pats gali pakeisti kiekvienas pasekmes, - prisiminė mergina kito Klastuolio pasakytus žodžius, kuriems stipriai pritarė. Atsirėmus į pavėsinės sieną, pagalvojo ir pridūrė: - Maniau, kad tau dėl to ir patinka apsigynimas nuo juodosios magijos. Galvojau, kad tau patinka nenuspėjamumas... Arba tu tiesiog nori apsisaugoti nuo visų Uždraustojo miško blogybių, - primerkė akis ir paslaptingu balsu ėmė kalbėti Klastuolė.
Kažkur sučiulbėjo vienas paukštis, ir oras prisipildė įvairiausių giesmių. Buvo šilta, gera. Kad taip kiekvieną dieną Hogvartse, - pagalvojo mergina.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 04, 2017, 12:50:32 am
Tik papurtė galvą į šonus nužvelgdamas mergaitę ir nenorėdamas sutikti su jos teiginiu, kad pavojingumo lygis jiems yra vienodas. Edgar'as nenorėjo nuvertinti antrakursės, tačiau nelabai tikėjo, kad ši šią akimirką būtų pakankamai pasikausčiusi ir bet kurioje situacijoje sugebėtų ją palenkti į savo pusę. Net pačiam vaikinui egzistavo galimybė papulti į tokią situaciją iš kurios kažin ar išsisuktų. Juk jis nebuvo viską žinantis ir nuo bet ko apsiginti galintis žmogus. Kažin ar išvis egzistavo toks žmogus ar padaras.
- Tačiau, tai tam tikrose situacijose gali praversti,- dėstė grifas savo poziciją apie ateities būrimą.
- Ne. Nesibūriau ateities prieš eidamas čia. O apsigynimas man patinka tuo, jog gali apsaugoti ne tik save, bet ir kitus,- po paskutinių žodžių susimąstė. Nenorėjo leisti blogoms mintims grįžti, bet mažoji klastuolė tarsi bandė jas kviesti į Jeffter'io galvą, to pati net nenutuokdama. Edgar'as tik atsiduso. O kas beliko daryti, jis buvo iš tų, kuris žinojo, kad gynybą, gali būti kartu ir puolamasis ginklas, jei nemokėsi jos tinkamai naudoti.
- O tuomet pasakyki, dėl kokios priežasties tau patinka Herbologija?- kuo greičiau stengdamasis vyti neigiamas mintis uždavė klausimą.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 04, 2017, 03:14:21 pm
- Herbologija? Na, aš nesu sodininkė ir nekenčiu šiltnamių, bet man patinka visi tie magiški, įdomūs augalai, nes gyvenau tikrai ne tokioje aplinkoje. - Daniela patylėjo, o tada pirmą syk per šį pokalbį nuoširdžiai nusišypsojo: - žinai, kad dabar herbologijoje ieškojome vandens stichijos augalų? Ta prasme, plaukėme į ežero dugną. - Tai Klastuolei buvo tikrai svarbu. Ji dievino plaukimą ir viską, kas buvo su juo susiję,  kadangi Hogvartse jokio baseino nebuvo, plaukimo mergina buvo tikrai išsiilgusi. - Pala... Tu juk eini į kitą pamoką, tiesa? Ne su trečiakursiais?
- Kažkodėl man atrodo, kad tau herbologija nėra tokia įdomi, tiesa? - Daniela pati nežinojo, kodėl taip pagalvojo, bet vis dėlto paprastas augalų tyrinėjimas ir sodinimas neatrodė šio apsigynimo nuo juodosios magijos fano hobis.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 05, 2017, 12:36:33 am
Dar kartelį papurtė galvą į šonus juodaplaukis ir prabilo:
- Žinau temą, nes turiu padaryti namų darbus. Pačioje pamokoje nebuvau, šią pamoką nagrinėju savarankiškai,- septintakursis net nežinojo ar jam pastaroji pamoka turėjo būti tik su vyresnėliais, ar drauge ir su jaunaisiais Hogvartso moksleivis. Į tai nebuvo įsigilinęs, nes išties net neturėjo šiuo metu laiko tam.
- Pati herbologija, kaip ir visos kitos pamokos, kaip ir tas pats ateities būrimas, aišku, išskyrus apsiginimą nuo juodosios magijos, man yra pamoka, kaip pamoka. Nėra, kad itin patiktų, bet ir nėra, jog nepatiktų,- dar kartelį pasikartoj ką mano apie visas pamokas.
- Ir patiko?- žaliaakis nenuleisdamas žvilgnio nuo Danielos pasiteiravo ir čia pat suskubo pasidalinti vienu iš savo prisiminimų, - Pamenu, kai pats buvau pirmakursis, o gal antrakursis, kaip ir tu. Turėjau vieną herbologijos pamoką ežero pakrantėje, kur visi irgi turėjome progą panardyti. Tik tuomet mes stebėjome visokius augalus kiek pamenu,- baigęs kalbėti palankstė galvą i šonus taip pratampydamas kaklą, kuris kiek jau buvo spėjęs nuvargti, nuo tos pačios padėties.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Daniela Kravitz Spalio 05, 2017, 07:05:54 pm
- Žiauriai, - linktelėjo Daniela ir pagalvojo, kaip yra įmanoma vienodai mąstyti apie visas pamokas. Tai jis turi ypatingų, su tam tikromis pamokomis susijusių pomėgių ar ne? - Senokai buvau normaliai plaukiojus, tad buvo tikras stebuklas.
Mergina taip pat atsistojo ir priėjo prie upelio, į kažkurį prieš tai kažkodėl nebuvo atkreipus dėmesio. Jis sparčiai tekėjo tolyn, aplink jį augo aukšti, tačiau reti augalai.
- Bet ne, sodininkė aš nesu, - dirbtinai nusijuokė Klastuolė, nors teiginys buvo visiškai tiesa. - Ir kerėtoja prastka, man smagiausia plaukioti, skaityti... - Būti vienai, mintyse pridūrė, bet pagalvojo, kad garsiai tą pasakyti buvo nemandagu. Kita vertus, ar tu kada nors galvojai apie mandagumą?
- Kelintakursis tu? - lyg ir atsiprašomai paklausė, mat nebuvo įsitikinus, ar tik Edgaras to nebūtų minėjęs. Labiausiai išsiblaškusi Hogvartso mokinė, aišku, esu aš, - mintyse suniurnėjo antrakursė.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Edgar Jeffter Spalio 08, 2017, 05:27:34 pm
- Tai gal tu augusi žiobarų šeimoje?- pasiteiravo Edgar'as, suprasdamas, jog jos pomėgiai tokie žiobariški. Aišku, magai ir plaukioja ir skaito, tačiau tokius užsiėmimus juodaplaukis labiau prilygino žiobarams.
- Aš? Septintakursis, kaip ir minėjau,- dar, rodos, vos ką tik atsakė į šį merginos klausimą, bet to nesureikšmino. Juk būna, kad pasitaiko taip, jog imi ir pamiršti kas buvo ką tik buvo pasakyta. Tiesiog būna, kad užkrenta kažkur tarp kitų minčių ir be kito pagalbos niekaip neištrauksi.
Jeffter'is akimis palydėjęs prie upelio, sunėrė rankas ant medinio, vardais nuraižyto, stalo ir į jas atrėmė kaktą. Keistas mieguistumas apėmė jį ir akių vokai tarsi traukte traukėsi. Dar akimirka ir atrodo prisnūs vėsioje, bet jaukioje vietoje. Žinoma, jauku, tačiau tas faktas, kad tai uždraustasis miškas, nereiškė, jog čia nepavojinga, todėl prisnūsti nederėtų. Vėl kilstelėjęs galvą vaikinas pasitrynė rankomis veidą, pažvelgė upelio pusėn.
- Ką ten darai?- paklausė matydamas, kad tyla, apgaubta švelnaus medžių šlamesio ir upelio čiurlenimo, sugeba šiuo momentu tik į miegus traukti.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Nojus Erikas Amneta Vasario 19, 2018, 12:25:09 am
- Hah, taip, ir aš negaliu patikėti tuo jog man nusišypsojo sėkmė, Persivali, bet tai ne sapnas - abu puikiai žinom. - Tarė raudonplaukis ir nusišypsojo. Jordanas nespėjo per šiuos mokslo metus susirast geriausio draugo - tad jį susikūrė savo galvoje, mat tiesiog negali būti be "žmogaus" su kuriuo galėtų bendrauti kada tik panorės. Tuo lab de Balzakui tikrai galėjo pačiuožti stogelis - dar vakar, nuklydęs ne ten kur reikia jis sutiko psichą, "nuostabus sutvėrimas", ar ne? Emanuelis žvilgtelėjo į sušnarėjusius priešais krūmus ir pamatė pasirodant keistą gyvį.
- O, čia testralis. - Išgirdo tariant Persivalį.
- Iš ties, esu apie juos girdėjęs ir skaitęs. Tikrovėje jie atrodo fantastiškai. - Susižavėjęs pažvelgė į gyvūną, o tada į draugą. Persivalis yra Jordano ūgio 14-metis, vilkintis Švilpynės uniformą, žalių akių ir baltų plaukų. Norėčiau atrodyti kaip jis akimirkai toptelėjo pirmakursiui. Pasiekęs pavėsinę apsižvalgė ir suprato jog greičiausia nuėjo per toli į mišką. Pabuvojęs pavėsinėje, paskaitęs čia buvusių magų vardus ant medžio, rudaakis pastebėjo jog jau temsta ir nubėgo Hogvartso link, su Persivaliu iš paskos.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 20, 2018, 08:12:05 pm
Elridė iš lėto ėjo kažkur, iš tikrųjų, ji nežiūrėjo, kur, kojos nešė ir tiek... Mintys sukosi aplink ją, o, kaip netikėta, o rankoje buvo knyga, kurią kažkada gavo perskaityti, aišku, niekad jos puikiai neperžvelgė ir nepabaigė.
Mergaičiukė buvo jau be uniformos, pamokos buvo praėjusios, tad jai labiau patiko vaikščioti paprastai, aišku apsiaustą užsidėjo, kadangi buvo šiek tiek šalta. Nors tas apdaras visiškai nepadėjo, dar keli žingsniai ir ji pajautė, kaip stingsta laibi pirštukai. O dar po kelių ir nebejautė, kad tokius turi. Bet nelabai paauglei tas rūpėjo.
Žaliaakė mąstė, ką turėtų daryti su savimi ir kokio velnio ji nemoka bendrauti. Ji ėmė mąstyti, kad galbūt tiesiog kiti nesupratingi, bet. Pasistengusi pažvelgti į save iš šalies susivokė, kad tikrai nebuvo draugiška. Gilus atodūsis, kuris trumpam sutrikdė tylą, kuri supo mergaitę. Dar keli žingsniai ir paauglė stabtelėjo, nes pamatė, kad yra prieš nematytą pavėsinę. Be jokių emocijų ji atsisėdo pavėsinėje ir susiėmė už galvos.
-Ką man daryti?..-tyliai pakuždėjus mergaitės kumščiai susigniaužė. Pyktis sukilęs iš nežinia, kur, užvaldė ją. Nežinodama, kaip elgtis, ką daryti, jausdama kažkokį skausmą širdyje, kadangi manė, kad yra tragiškas žmogus, kuris negeba tinkamai elgtis atsistojo. Ji atsistojo ir vėl išėjo iš tos pavėsinės pamiršusi knygą ir priėjo prie ąžuolo.
Pasigirdo garsus riksmas, mergiotė iš pykčio ėmė rėkti, o tada smūgis kumščiu į medį. Aišku, kumštis nebuvo tvirtas, o ir smūgis netobulas, tad jos ranka tik susilenkė ir viskas. Dar piktesnė dėl tokio dalyko Elridė suurzgė ir paleido dar vieną smūgį į medį, šį kartą kumštis buvo tvirtais suspaustas. Po jo ėjo dar vienas ir dar vienas...[/i] Mergaitei skaudėjo, bet toks dalykas šiek tiek palengvino tą nemalonų skausmą, kuris ėmė kamuoti ją.
Nežinodama, kas darosi su ja grifiukė sustabdė savo veiksmus ir tiesiog įsispoksojo į medį.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 20, 2018, 09:26:02 pm
Elijah po pamokų išėjo pasivaikščioti, nes jį per daug slėgė mintys apie motiną, kuri šią vasarą lyg iš niekur nieko atsirado po penkių metų ir įsivaizduoja, kad sūnūs ją priims ir už viską jai atleis, tačiau jis taip negalėjo, jam reikėjo laiko, juk ji paliko garbanių, o dabar prašo atleidimo ir vaidinasi esą motina..
Chris' as eidamas balažino kur, spardė viską kas pasimaišė po kojomis, nes tas pyktis valdė jo kūną, kuris buvo užkaitęs nuo visų atsakomybių, kurios jį buvo užgulę.. Motina, vampyriškos pareigos ir daugybė kitų, tas nuolatinis kraujo troškimas jį žudė labiau nei kažkas kitas, tačiau jis laikėsi buvo mandagus ir stengėsi niekam neišsiduoti dėl savo kilmės ir jo rasės, jis buvo gan paslaptingas vaikinukas, norėjo užsimaskuoti įvairiomis priemonėmis ir pasistatyti sieną, kuri neleistu niekam prie jo artintis..
Po kelių nueitų kilometrų vaikis pakėlė galvą.. Na dar man ir to trūko, - susirūpino Dawson' as išvydęs merginą prie ąžuolo, jam atrodė keista, kad ji savo kumščius tranko į ąžuolą, tačiau jis to nesureikšmino, nes jam neatrodė, kad tai būtina, jis buvo gan atšalęs iš vidaus, jo jausmai buvo dinge, nemokėjo užjausti, padėti, jam sunku buvo įgauti pasitikėjimo individais... Turbūt dėl vaikystės traumos..
Tad nieko nelaukęs rudaplaukis ignoravo baltaplaukę mergina ir nužingsniavo link pavėsinės, kuri tūnojo po didžiuliu ąžuolu, kuris atrodė jau gan senas, tačiau grožis buvo nuostabus.. vaikinas net nenumanė kaip čia atklydo, tačiau jam tas ir nerūpėjo.. 
Grifas nieko nelaukęs prisėdo ir vėl paskendo kartu su savo mintimis apie jo kvailą gyvenimą ir nelemtas gyvenimo išdaigas, kurias jam gyvenimas krečia..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 20, 2018, 09:51:03 pm
Nors ji ir spoksojo į ąžuolą, praleisti kažkokio judesio toliau negalėjo. Akių kampeliu pastebėjusi kažką atsisuko į pavėsinę. Gyvūnas? Ne... Nemanau... Kiek primerkusi akis ir suspaudusi kumščius visiškai pamiršo apie tą vargšą medį, kurį tik ką talžė, nors, turbūt, nukentėjo stipriau nei jis.
Gan greitu žingsniu grįžusi į pavėsinę ji tvirtu žvilgsniu nužvelgė atėjūną. Nematytas... O gal? Savęs klausdama, kas jis toks toliau stebėjo vaikinuką. Visgi, atsiminti jo neatsiminė, nelabai jai rūpėjo kiti žmonės... Dar vienas dūris mat supratusi dar vieną bėdą dar stipriau sugniaužė kumščius. Kodėl aš tokia? Stengdamasi susivaldyti mergaičiukė pakėlė rankas ir pastebėjo, kad visgi krumpliai nukentėjo. Šiek tiek nudrėksta odą, vos vos paraudonijusi, tačiau skaudėti skaudėjo. Giliai atsidususi ji pakėlė galvą ir įsistebeilijo į vaikinuko akis.
-Ko tau čia?-gan ramiai paklaususi mergaičiukė neleido jam atsakyti ir vėl uždavė klausimą.-Kas toks būsi? Sekei mane?-nežinia, kodėl ji galvojo, kad ją sekė, bet vis tiek kažkodėl tai to paklausė. Tada nužvelgusi knygą, prie kurios, beje, vaikinukas ir atsisėdo, ir vėl giliai atsiduso. Ji juk žadėjo ją perskaityti, pagaliau tai padaryti, bet štai vėl viskas sugadinta. Manęs turbūt gyvenimas nemėgsta...
Kadangi Elridei atsibodo stovėti ji greit prisėdo kiek toliau nuo vaikino ir įsistebeilijo į knygą. Nežinia, kodėl, bet jautė, kad tas atėjūnas nėra paprastas žmogus, kuris į tokią vietą atėjo šiaip sau. Vaizduotė, ar nuojauta, privertė pasitikrinti, ar burtų lazdelė buvo savoje vietoje. O tada ją vėl užplūdo mintys apie elgesį. Grifė susiprato, kad eilinį sykį su žmogumi bendrauja visiškai šaltai ir tas blogos savijautos tikrai nepagerino.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 05:23:21 pm
Gerai, jei palikai, tai ko grįžai? Tėvas tavęs matyti nenori, aš taip pat.. kas per velnias tas gyvenimas, viskas atrodo gerai, tu jau jautiesi laimingas ir štai.. Vieną dieną didžiulis smūgis, kuris viską apverčia aukštyn kojom. Ir dar visi klausia, kodėl tu piktas, kodėl neturi draugų ir kodėl toks nusiminęs.. Kaip tu gali jų turėti, kai žmonių akyse matyti nenori, nes žinai, kad jie gali palikti didžiulį randą ateityje.. - mąstė Elijah visiškai užmiršęs, kad jis čia ne vienas..
Grifas nebuvo iš tų mandagių vaikiščių, jis visada buvo suirzęs, nepatenkintas gyvenimu, nenorėjo nieko matyti, bijojo pažinti žmones ir viskas tik dėl vaikystės traumos..
Rudaplaukis net nepastebėjo kaip čia atėjo ta mergiotė, kuri matėsi, kad mėgsta save žaloti, tačiau vaikis stengėsi apsimesti, kad jos nemato, jam nebuvo nuotaikos ir šiaip gyvenimas visas atrodė užknisantis.. Ir vėl ieškai vienatvės randi mergiotė, nors vaikinas po kojomis maišytusi, o dabar kur eisi ten mergos ir dar vyresnės...
Chris' as tylėjo lyg žemę pardavęs sėdėjo sunėręs rankas, kai išgirdo klausimą, tačiau stengėsi nereaguoti, tačiau paskui dar vienas, po jo sekė kitas, tad vaikis neturėjo kur dėtis.
- Tavęs galėčiau to pačio paklausti, - kiek šiurkštokai išspaudė garbanius, - Elijah, o tu kas tokia? - kilstelėjęs galvą nužvelgė baltų plaukų savininkę. - Sekiau, - vaikis net nusišypsojo, - mat neturiu ką veikt tai seku tave.. Be to pirmą kartą tave matau.. - išdėjo viską Dawson' as ir tęsė toliau, - Aš čia netyčia užklydau.. Pats nežinau.. - suniurusiai atsakė grifas ir dar sykį apžiūrėjo merginą.. 
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 21, 2018, 07:06:05 pm
Giliai atsidususi, kadangi matė, kad vaikis lygiai taip pat nebuvo draugiškas įsispoksojo į jį. Aš tokia? Savęs klausdama, ar ji lygiai taip pat šiurkščiai bendrauja su žmonėmis stipriai suspaudė kumščius, jai padėjo nurimti, nors pyktis vis tiek suėmė. Ir tas vaikinukas visiškai nepadėjo. Trumpa pauzė ir mergaičiukė atsitokėjo, pasistengusi išspausti šypseną vėl nužvelgė knygą.
-Aš Elridė, o tu humorą turi,-nei pašiepiamai, bet nei kažkaip linksmai tarstelėjusi atsistojo. Kiek pamąsčiusi ji priėjo prie savo turimos knygos ir ją pasiėmusi vėl grįžo į vietą, kurioje sėdėjo. Jos manymu, jie vaikinukas nenori bendrauti, tai kokio velnio ji dar bando kažką sakyti? Bet galbūt tai būtų būdas pasitreniruoti, kažkiek pabūti maloniai.
Nužvelgus knygą jos mintys nuklydo ties žmogum, kuris ją davė. Grifė vis dar bandė suprasti, kas galėjo būti, bet jos fantazija kūrė ne tokias įtikimas scenas. Užkniso tyla, užkniso mintys, kurios supo ją. Mergaitė gebėjo dėl to supykti ir nužvelgusi berniuką kiek susiraukė.
-Tai tu bendrausi ar ne?-nenorėdama išeiti, kadangi nelabai įsivaizdavo, kur, laukė, kol tas vaikinukas sureaguos. Tikėjosi, kad galbūt kažkaip pavyks būti draugiškai. Nors, ką čia būsi draugiška, kai verti žmogų kalbėti?
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 10:41:20 pm
Elijah jautėsi gan nejaukiai, kai jautė kaip į jį spokso mergina, tačiau jis to stengėsi neparodyti, nors mandagus būti taip pat nenorėjo arba nuotaika truputį ne ta..
- Jo turiu, - kiek jau mandagiau veptelėjo Chris' as, buvo keista, kai kažkokia nepažįstama mergiotė iš pradžių daužo savo krumplius į medį, paskui kenčia skausmą, o dabar lyg niekur nieko kalbina vaikiną, juk jei jau taip elgiesi tai kitas turbūt mano, kad tu pyktas ar suirzęs ir bendrauti tikrai nenorėsi.. Juk save žaloti reikia priežasties arba per didelio energijos kiekio, nes jei jis susižalotu žaizda tą pačią akimirką užgytu..
- Padeda? - Klaustelėjo vaikinas.. - Na kumščius trankyti į medį? - Šiek tiek patikslinęs dar rimčiau paklausė grifas, jis galvojo, kad tai puikus būdas išlieti pyktį ir mintis, kurios dabar "plūduriavo" jo mažoje galvelėje.. - Nes jai taip, tuoj aš tą patį padarysiu, - šyptelėjo Dawson' as..
Pyktis ir nuotaika jam negerėjo, tačiau tyla taip pat erzino, nes jis girdėjo tik medžių lapų šnaresį, Elridės širdies plakimą..
- Gal bendrausiu, - pašaipiai nutęsė rudaplaukis.. Šnekėsi, ne, tai pati šnekėk, - mįslijo Elijah.. - Na kaip galiu tau lįsti į akis, kai tu šitokia pykta ir man ne ta nuotaika.. Gal eisiu ir aš medį patrankysiu.. Gal padės, tada ir nuotaika pakils, juk tada galvosiu apie skausmą, o ne apie.. aj, koks skirtumas.. - nenorėjo čia verkšlenti dėl to nutylo.. Nes jautė, kad ir taip jau daug pasakė.. Dabar jau tos baltaplaukės eilė..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 22, 2018, 12:42:45 pm
Iš pradžių nieko nesupratusi Elridė klausiamai nužvelgė vaikinuką. Tačiau kai šis paaiškino ji sutriko. Pakėlusi rankas įsistebeilijo į savo krumplius. Tada susipratusi paslėpė juo už nugaros, lyg niekas nebūtų dar matęs to.
-Nelabai,-tvirtai atsakiusi ji nusuko galvą vaidindama, kad dairosi, tačiau nusisukusi tyliai nusikeikė. Kodėl jis turėjo pamatyt... Sėkminga. Kiek supykusi, kad kažkas tai būtų pamatęs toliau slėpė rankas tikėdamasi, kad apie tai kalba nebeužeis.
-Pikta?-prunkštelėjusi perklausė berniuko. Iš tikrųjų, tie žodžiai jai sulindo it peilis į širdį, tačiau ji pasistengė ignoruoti tai. Nieko nesuprasdama grifė stengėsi susigaudyti, nors tas sekėsi ne per geriausiai.
-Kas tau negerai?-bandydama perprasti vaikiną paklausė ši. Suvokti, ką jis ten tauškia jai buvo labai sunku. Koks skausmas? Lyg tai padėtų tapti laimingu? Niekaip nesuprato, ar jam su smegenine kažkas negerai, ar šiaip koks pridujęs bus... Po tokios minties ji įtariai nužvelgė Elijah.
-Tu kažką vartoji, taip?-ramiausiai paklaususi tikėjosi teigiamo atsakymo. Mat nematė kito paaiškinimo tokioms kalboms. Medį daužė ji ne dėl to, iš tikrųjų, nelabai suvokė, kodėl tai darė, bet tikrai ne dėl skausmo. Bent jai taip atrodė.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 23, 2018, 01:11:48 pm
Elijah akimirksniu atsistojo ir atsirėmė nugara į stalą stovėjusi ten ir sukryžiavo rankas...
- Nelabai? - Įtarei nužvelgė merginą.. Kol ši nusisukė ir keiksnojosi, vaikinas buvo gan pastabus, tad pro akis ar pro ausis mažai ką praleisdavo..
- taip, - linktelėjo galva vaikinas, - o ką ne? Kaži ar jei būčiau ne pyktas eičiau medžio skriausti, - sarkastiškai išlemeno Chris' as.. Kodėl ji tokia keista, atrodo lyg nieko nesupranta..
- Kas man negerai? - atsiduso vaikis.. ir šyptelėjo.. - Man tai viskas gerai, kas gali būti blogai, - apsimesdamas, kad jis laimingas, tęsė toliau, - vat geriau reikia tavęs klausti kas tau negerai? - šiek tiek su humoru nuleido Dawson' as..
- Aš vartoju, - ėmė garsiai juoktis.. - jo, žolę rūkau, - besišaipydamas juokėsi vampyras, jam buvo tai per daug juokinga ir jis tik mintyse dėkojo, kad ši jam pakelia nuotaiką..
- Ne, aišku, aš juokauju, nieko nevartoju, tiesiog turiu daug nuoskaudų, kurias su mielu noru kur nors išliečiau, - jau rimčiau pasakė Elijah.. - tiesiog žinai, visko per daug susikaupė, viskas slegia.. Jez tas gyvenimas tikrai ne lengvas.. - atsiduso rudaplaukis ir toliau liko stovėti, įsmeigęs žvilgsnį į miško gilumą..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Rugsėjo 29, 2018, 06:09:00 pm
Susitikimas su nepažįstamu vaikinuku mergaitei dar labiau sugadino nuotaiką. Jai nepatiko, kad jis matė ką darė, jai nepatiko, kad jis buvo toks priekabus ir nemokėjo nesikišti į nesavus reikalus.  Pavarčiusi akis tuo metu grifė pasistengė kažką išmąstyti, kažkokį pasiteisinimą, kuris užtildytų tą padarą.
-Skriausti?-kiek prunkštelėjusi mergaičiukės dešinės lūpos kamputis pakilo.-Yra žmonės, kurie taip treniruojasi,-ramiausiai atsakiusi Elridė tikėjosi, kad tai suveiks ir Elijah apsiramins su savo klausimais. Aišku, ji melavo ir dėl to jautėsi nemaloniai, tačiau nenorėjo sakyti viską nepažįstamam vaikinukui.
-Nepanašu, kad tau viskas gerai,-ignoruodama jo klausimą tarstelėjo mergiotė.-Atrodo, nevisprotis... -tyliai tyliai pasakiusi žaliaakė pakėlė akis ir nusišypsojo.
Rudaplaukio juokas atrodė dirbtinis, nežinia, kodėl, bet paauglei jis buvo dirbtinis. Gal man tiesiog išeiti? Nors visgi, mergaitė norėjo pasinaudoti proga dėl nukreiptos temos.
-O, tai tu kaip ir... Karvė?-ir juokaudama ir tuo pačiu norėdama kažkiek įžeisti vaikinuką išsišiepė ši. Jai jos klausimas atrodė juokingas ir buvo patenkinta, kad sugalvojo jį.
O ką nepažįstamasis pasakė toliau privertė ją dar kartą vartyti akis.
-Visi turi problemų, koks skirtumas,-ramiausiai tarstelėjusi Elridė apsidairė ir giliai atsiduso.-Geriau pavalgyk ir nurimsi,-dar tarstelėjusi prie to šyptelėjo jam. Guosti nemokėjo, bet tikrai nežadėjo guosti tą vaikinuką, nematė esmės. Jos manymu, jei jau gyvenimas privertė kentėti, tai ir kiti gali pasikankinti.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 11, 2018, 03:40:59 pm
Prieš eidamas pasivaikščioti jis nenumanė, kad atsidurs kažkur miške ir dar sutiks mergiotę, kuri taip pat atrodo biškį priplaukusi, nes tas vaizdas, kurį jis išvydo tik priėjęs prie pavėsinės buvo gan įdomus.. Nes retai sutiksi žmones, kurie save žaloja.
- Taip, skriausti, - linktelėjo galva, kad baltaplaukei būtų aiškiau. - Gal ir treniruojasi, tačiau tikrai ne į medį arba turi kokį audinį, kad neužsigautų.. - atšovė vaikis merginai..
- Nu man viskas gerai.. - dar sykį pabrėžė Dawson' as. - Aš nevisprotis? - Išgirdęs merginos žodžius tyliai pasakytus, vaikis net nepajautė kaip atšovė, nes tie žodžiai jam labai nepatiko. - Jai atrodau nevisprotis okay, bet deja tu tikrai ne ką atsilieki, sveiko proto žmonės savo krumplių į medį netranko, - tik pašaipia šypsena nužvelgė Elridę, nes ta mergina kuo toliau tuo labiau jį skaudino, tik deja, vampyras buvo gan šaltos širdies žmogus, tad jam viskas buvo dzin.
- Jo, kaip karvė, - sarkazmiškai ir nuoširdžiai nusijuokė Elijah, nes nematė tikslo viską priimti gyliai į širdį. Jis jautė, kad mergina bandė jį įskaudinti, tačiau jam tai nemotais.
- Taip visi turi problemų, tačiau visi skundžiasi skirtingomis, o vat pas mane krūva problemų ir tikrai labai rimtų.. - Tik tarstelėjo vaikis ir užsičiaupė, net nepajautė, kaip tai merginai atsivėrė.. - Ne, aš nealkanas, - tik numykė Dawson' as žinodamas, kad tas maistas jam yra niekis, o be to jis buvo sotus po praeitos nakties..
- Na tai gal prisėsi?
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Spalio 20, 2018, 07:35:43 pm
-Kai treniruojiesi nelabai rūpi, užsigausi, ar ne,-tvirtai atkirtusi mergaitė suirzo. Ją labai nervavo bernioko prikaišiojimas, labai.
-Tai nekeičia mano frazės,-dirbtinai nusišypsojusi atsakė ši, į teisinimąsi, kad vaikiui viskas gerai. Jis paauglei atrodė per daug keistas. Ir tada ji nustebo, kai šis paklausė, ar yra nevisprotis. Grifė juk buvo tikra, kad pasakė labai tyliai. Šiek tiek prisimerkusi mergiotė įtariai nužvelgė vaikiną, labiausiai įsižiūrėjo į jo akis. Jos, lyg ir, nebuvo kitokios, tad ateiviu vadinti jo negalėjo...
-Nevisprotis,-mergaitė ramiai atsakė, nors ir buvo nustebinta tokios geros klausos.-Ir ar apsiraminsi su savo trankymu? Jei nori tave patrankysiu, šauniau bus?-piktai atrėžusi grifiukė suspaudė savo kumščius, tačiau pasistengė nusiraminti. Juk jėga mergaitė nepasižymėjo, tai ką ji padarys prieš tą vaikėzą?
Garsiai nusijuokusi mergaitė išėjo iš pavėsinės ir išrovė kuokštelį žolės. Plačiai šypsodamasi priėjo prie vaikio ir pakėlė vieną antakį.
-Nori?-ištiesusi žolės kuokštą pasiūlė grifiukui ir tikėjosi, kad šis paims. Juk prisipažino, kad yra karvė, o karvės ėda žolę.
-Oi, oi, tavo tėvai juk nemirė,-ramiausiai atsakiusi grifė trumpam nutilo, ji paminėjo jai skaudžia vietą, ne vaikiui, bet nenorėjo parodyti, kad tie žodžiai buvo kažkuo svarbus, tad tiesiog prisėdo netoliese ir pasidėjo knygą ant kelių. Rodos, žadėjo ją paskaityti, bet še tau, kad nori... Giliai atsidususi ji nužvelgė berniuką ir visgi nusprendė, kad šis gali būti kitoks, bet kažkaip pasislėpęs.
-O šiaip... Kas tu per vienas? Niekas taip puikiai negirdi...-smalsiai paklaususi mergina buvo nuoširdžiai susidomėjusi. Galbūt ji būtų pavadinusi jį ateiviu, bet tą žodį užsidirbo visai kitas žmogus, o dar kartą jo naudoti nenorėjo.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 09, 2018, 08:22:28 pm
- Tikrai, kad rūpi, nes vėliau tik pradės skaudėt, - šyptelėjo vaikis vėl atsikirtęs merginai, nors jautė, kad ji jau truputi suirzusi, tačiau jam tas nelabai rūpėjo. Jam svarbu buvo grynas oras, miškas medžiai, o ne kvaila mergiūkštė, kuriai proto smegenyse atrodė tikrai truksta..
- Ar apsiraminsiu? - Pakartojo Elijah, - jei nori galiu, nes labai tingiu dabar čia su tavim apie tai filosofuoti.. o dėl trankimo prašau, trankyk mane - tik dar kart pašaipiai nusišypsojo Dawson' as ir atsistojo leisdamas merginai ji trankyti, žinojo, kad jam mažai skaudės ir tos žaizdos ant odos ilgai nepasiliks..
- Noriu, duok, - irgi su sarkazmu numikė Chris' as ir paiimė žolę, kurią jam davė baltaplaukė, matydamas, kad ta mergiotė, galėtu būti nebloga draugė pagal charakterį, nes tas pašaipumas ir piktumas buvo labai panašus į jo..
- O iš kur tu žinai, kad jie nemirė?! - prisiminęs vieną skaudžiausiu temų vaikis tik dar labiau susinervavo, nes tema apie tėvus buvo labai skaudi, prisiminus kaip šlykščiai pasielgė motina.. - Klausyk būk gera, daugiau šia tema neužsimink, nes nežinau kas tada gali nutikti, - negrasindamas ir nebaugindamas merginos ištarė Elijah, jis tiesiog buvo pyktas, o akys ėmė darytis raudonos nuo to per didelio įsiūčio..
- Kas aš per vienas, ta prasme? - Bandydamas slėpti savo savo akis tik nuleido galvą ir susiėmė už kaktos.. - paprastas burtininkas ir žmogelis, - atkirto vaikis, žinodamas, kad labai smarkiai meluoja, nes iš jo burtininkas buvo labai jau prastas..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 18, 2018, 07:39:35 pm
-Siekiant tikslų skausmas būtinas,-išsakiusi toptelėjusią galvon mintį Elridė patenkinta nusišypsojo. Kaip ji norėtų, kad dažniau taip "protingai" pakalbėtų, gal ne tiek bėdų kiltų su tokiais "neišmanėliais" berniokais.
-Hm... Žinai, gal ir susigundysiu, ne dabar, bet...-tokia mintis grifei patiko, net labai patiko. Jos akyse pasirodė klastuoliškos kibirkštėlės, ji jau suko galvą, kur galėtų vaikinukui trinktelėt, kad labiau skaudėtų, arba kaip prieš jį laimėtų kovą....
Elijah elgesys kiek nustebino mergiote, bet ta nuostaba greit persimainė su juoku. Kaip ji galėjo nenusijuokti? Tik gaila, vaikis neįsidėjo į burną tos žolės, būtų virš visko, bet užtat juokinga. Grifė dar leido sau kurį laiką pasimėgauti truputį pakelta nuojauta, bet, kaip visados, tik kuriam laikui.
-A koks man skirtumas?-ramiausiai atkirtusi grifė patraukė pečiais. Jos visiškai nejaudino kažkieno mirę tėvai, juk pati jų neturėjo. Na, taip, tėvas bastėsi kažkur žiobarų pasauly su savo naująja šeima, bet ji iš principo laikė jį mirusiu.
-Na, ir kas nutiks? Trenksi man, nes užkabinau skaudžią vietelę?-gyvatiška šypsena šmėstelėjo jos veide, grifė iš tikrųjų visiškai nebijojo. Jei berniukas ją ir užpultų, ši trankytųsi kaip gali ir mažai suktų galvą, kad pralaimės.
-Nepanašus tu į paprastą žmogelį,-Elridė nesiliovė šypsotis, drąsi, bet klastuoliška, nors ir netikėjo savo drąsa, bet žiūrėk, kaip žmonėms žeria žodelius...
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 25, 2018, 10:17:52 pm
- Siekiant tikslų skausmas nebūtinas, galima gyvenime daug pasiekti nepatyrus jokio fizinio skausmo, čia paprasčiausiai yra savęs žalojimas.. Ir tai niekada nepadės siekiant gyvenime kažko, kas tau patinka.. - tai pasakęs Elijah pats nepatikėjo, kad galėjo pasakyti tokią nesąmonę, tačiau jam buvo nusispjaut..
- Kodėl ne dabar, gal dabar, - atsistojo grifas prieš merginą.. - Na ko lauki, greičiau tik tai, bus smagu, - ir tuo pat metu sarkazmiška šypsena papuošė berniūkščio veidą ir dabar jis tik ir telaukė pirmojo merginos smūgio..
Ta šypsena nuo jo veido nedingo dar ilgai, o merginai ėmus kikenti dėl žolės su kuria vaikinas tiesiog sau linksmai pajuokavo, jis dar smarkiau ėmė juoktis kol išgirdo kitus merginos žodžius..
- Teisingai, pritariu, koks skirtumas, kiekvienas turi bėdų, o kitiems jos tiesiog nerūpi, kaip ten sakoma, nereikia apsikrauti kitų bėdomis.. - tik šyptelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į tą gana klastuolišką panelę, tačiau ir jis pats buvo ne ką geresnis tad prie to ir nesikabino..
- Aš trenksiu? Nee.. Aš kitaip pasilinksminsiu.. - kiek šiurpokai nusišypsojo Dawson' as prisiminęs tai ką jis galėtu padaryti šiai baltaplaukei ir iškart atsakė į kitus Elridės žodžius.
- Tai į ką aš panašus, gal į zombį? - Klaustelėjo vaikinas ir nutęsė, - žiūrėk trinktelėk man gal tada suprasi kas aš arba įsitikinsi, kad esu toks pat kaip tu..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Lapkričio 26, 2018, 05:41:29 pm
-Nesupranti tu nieko,-ramiausiai tarstelėjusi grifė tikėjosi, kad toji tema nuplauks ir bus pamiršta. Ją labai erzino, ką kalbėjo vaikinukas, nes vis tiek laikėsi savo logikos.
Grifė išspraudė pašiepiamą šypseną.
-Kvailys...-prunkštelėjusi mergaitė nužvelgė Elijah. Jai tikrai ėmė kilti pagunda, bet šioji norėjo, kad vaikinukas kentėtų, norėjo, kad pajaustų skausmą, kurio taip troško. Tad, kol vaikinukas nenuleido rankų, šiek tiek pasisuko šonu ir iš alkūnės, iš visų jėgų, varė į grifiuko pilvą tikėdamasi, kad šis pajaus skausmą.
-Na, patenkintas?-atsitraukusi nuo jo Elridė pašiepiamai šypsojosi.
-Paslinksminsi?-prunktešlėjusi grifė nužvelgė bernioką, tikslios reikšmės nesuprato, bet jai tai skambėjo visiškai kvailai ir juokingai.-Oi, išgąsdinai gi...
-Į zombį? Nu jo, baisumu gal...-nejučia sukikenusi mergaičiukė ėmė slampinėti po pavėsinę, kadangi jai reikėjo kažkokios veiklos.-Tai ilgai slėpsi savo paslaptis?-vis dar norėdama išgauti kažką įdomaus grifė nenuleido akių nuo to vaikėzo.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 06:04:32 pm
- Ne aš vienas nieko nesuprantu, - šyptelėjo Elijah.. Nes mergina su savo kiek kvailokais išsireiškimais tik ir erzino vaikiną..
- Aš kvailys? Man rodos mes nesiskiriame, - taip pat pašaipiai numykė berniūkštis ir pajautė kaip merginos alkūnė įsibedė jam į pilvą, skausmo jam ji visiškai nesukėlė, tik juoką, kuris atrodė kvailokai, tačiau dabar vaikinui tas mažiausiai rūpėjo.. - Sakau gal daugiau ir smarkiau trinktelėk, kad tau nereikėtus medžio "skriausti" ir man neskauda, - dar sykį šyptelėjo ir išgirdo kitą merginos frazę..
- Patenkintas, tu gal juokauji, noriu daugiau, čia labai jau buvo silpnas smūgis.. - Vaikinas žinojo, kad mergina jam jokio skausmo nesukels, nes jos smūgiai buvo silpni ir šiek tiek gležnoki..
- Pasilinksminsiu - dar sykį pašaipiai numykė grifas.. Šią minutę tik jis vienas žino, ką galėtu padaryti šitai merginai..
- Ačiū už tokį švelnų komplimentą, tu ne ką nesiskiri, - šis vėl specialiai šaudė žodžius, kaip tai puikiai darė baltaplaukė.. - Aš nesuprantu apie kokias tu paslaptis šneki.. Klausk gal ką pasakysiu, bet vistiek tavęs nesuprasiu..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 05, 2018, 10:23:26 pm
-Ane, tai kur čia dar vienas bukas vaikinukas netoliese?-Elridė pabrėžė žodį "vaikinukas" ir drąsiai šyptelėjo prieš ją esančiam berniukui. Jis ją erzino ir visiškai neprisidėjo prie geros nuotaikos.
-Deja,-ramiausiai atsakiusi Grifiukė nusižiovavo parodydama, kad jai visiškai nuobodu.
-Tai, ką? Tau iš plytos? Jei duosi galiu ir stipriau,-patenkinta ji šyptelėjo ir pasistengė ignoruoti tai, kad jos smūgis nesukėlė skausmo. Ji nelabai suvokė, kaip alkūnė gali nesukelt skausmo, juk nesvarbu, ar žmogus stiprus, ar ne, iš alkūnės pilsi ir susiries kaip sraigiukas.
-Na na, ką? duosi knygą ir liepsi skaityt? Oi, tikrai, geros linksmybės!-toliau netramdydama savo įžūlumo bėrė mergaičiukė, kad ji žinotų, kokias nesąmones daro. Nors, galbūt jos vidus ir nujautė, tas žmogelis buvo per daug keistas, nejaučia skausmo ir puikiausiai girdi.
-O tu moki kažkaip kitaip atsikirsti? Ta prasme... Ne devynmečio žiobaro lygio,-geriau nužvelgusi mergina kiek prunkštelėjo, ji būtų patikėjusi, jei tas padarėlis būtų pasakęs, kad yra grynakraujis burtininkas, bet toks dalykėlis jos visiškai nejaudino.
-Nemanau, kad tu žmogus,-ramiai nukirtusi Elijah paauglė tik dar kartą išspraudė šypseną, šį kartą kiek draugiškesnę.
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 06, 2018, 10:16:50 pm
- Kodėl būtent bukas vaikinukas? - Klausiamai pažvelgė į baltaplaukę, - užtenka ir bukos mergaičiukės, - šyptelėjo grifei.. Jam labai patiko kai jį erzina, jis niekada nieko neėmė gyliai į "plaučius" todėl jam nieko neskaudėjo, juk jei gali žudyti nekaltus žmones, kodėl turėtum jaust kažkokį skausmą, kurį "kelia" kažkoks kvailas mokinukas, jos įžeidinėjimai buvo tikrai gana silpni..
- Jei nori gali ir iš plytos, gali iš bet ko, kad tik tau palengvėtu, gal man ir skaudės, tačiau neilgai, - kilstelėjo lupų kampučiais ir nužvelgė merginą, kuri atrodė kiek įtartinai..
- Tu, manai, kad tau duosiu knygą? Na matosi pokštus mėgsti, - šyptelėjo Dawson' as, - tačiau tu klysti.. - tik nutęsė vaikinas ir užsičiaupė, nes žinojo, kad išeis iš čia palikęs Elridę nežinioje apie jo antgamtines jėgas..
- Sakai kaip ne devynmečio žiobaro lygio, na žinai aš kraujomaiša, tad galiu atsikirtinėti taip kaip noriu.. Man vienodai, o tu nevaidink čia labai kietos, nes tavo nervai tikrai silpni, - šyptelėjo Chris' as.. - Juk ne aš medžio kamieną trankiau, o tu, tai reiškia, kad tu esi tiksianti bomba, kuri gali belekada sprogti, kaip matau.. Deja, tu man nepavojinga, - tik numykė Elijah ir skanei nusižiovavo, jam buvo per daug nuobodu bendrauti su šia nelabai mandagia ir į jį panašia grife, aišku ne išvaizda..
- Jei aš ne žmogus, gal tada, palauk, pagalvokim, gal monstras, o gal numirėlis, kuriam neseniai su alkūne trenkei, o gal.. Mhh.. daugiau nebežinau, - Elijah tiesos nenorėjo sakyti, juk kuo mažiau visi žinos, tuo jis ramiau gyvens..
Antraštė: Ats: Pavėsinė po šimtamečiu ąžuolu
Parašė: Elride Endlercat Gruodžio 13, 2018, 06:50:37 pm
-Čia bukos mergaitės nėra,-ramiausiai atsakiusi Grifiukė nusižiovavo, jai darėsi nuobodu, o tas vaikinukas visiškai užkniso. Nežinia, kas jį auklėjo, bet toks elgesys merginai nepatiko.
-Ir tu sakai, kad man čia kažkas negerai?-prunkštelėjusi tarstelėjo ir nužvelgė Elijah. Mergina nujautė, tam vaikiui viskas gerai negali būti, juolab, nepalaikė jo visiškai paprastu žmogumi. Nors ir baltapūkė buvo silpna alkūnės smūgis nebuvo toks silpnas, tad paprastas žmogiukas jį tikrai būtų pajautęs.
-Na, tada prisipažink,-jos veide vėl išdygo klastuoliška šypsena, bet galvoje vis dar tūnojo visokiausios mintys. Kas jis per vienas? Nesuprasi...
-Čia dabar įsivaizduoji, kad tau nusilenksiu?-prunkštelėjusi mergina vos vos šyptelėjo.-Tai atsitrauk, nes bus Alah Akbar ir kaboom,-nusijuokusi tarstelėjo ši. Aišku, juokelis nebuvo pats geriausias, Elridė žinojo, kas vyksta pasaulyje, bet jai tiesiog išsprūdo.
-Numirelis...-nežinia kodėl prasitarusi Grifė nužvelgė berniuko akis, jai iš tikrųjų darėsi nuobodu, bet ji norėjo sužinoti, kas jis toks.