Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Somin Ishii Balandžio 13, 2017, 04:00:30 pm
-
Uždraustojo miško pakrašty esti vieta, kur stovi sena sena eglės tošies pavėsinė. Virš jos auga didelis ąžuolas, kuriam, pasak kitų burtininkų, jau yra daugiau nei šimtas metų! Ant ažuolo kamieno yra išraižyta daug burtininkų vardų, šiuos jie išraižydavo, norėdami dar kartelį čia grįžti, na, arba šiaip sau. Deja, ne dažnas iš visų čia anklydusių rasdavo kelią į šią vietą. Nebent kažkam pasisekdavo. Nepaisant to, čia retai kas ateidavo. Dažniausiai ši pavėsinė stovėdavo vienut vienutėlė. Netoliese čiurleno upelis, kuris vėliau sutekėdavo į upę. Aplink pavėsinę, šioje giraitėje buvo daugybė įdomių gyvių. Neretai galėdavai pamatyti testralį ar dar ką kitą. Vis dėl to šią vietą pamėgdavo visi - juk ji taip pakerėdavo savo įdomybėm!
-
Plačiai šypsodamasi Kyla dūlino Uždraustojo miško link. Šiandien jai papasakojo apie pavėsinę esančią Uždraustajame miške, todėl mergaitė pasiryžo ją surasti. Mėlyni plaukai dabar buvo tvirtai surišti į uodegą, bet vėjo taršomi lengvai krito ant kaktos. Po pietų pirmakursė grįžo į kambarį, persirengė žiobariškomis kelnėmis ir džemperiu, greitai įšoko į sportbačius ir dabar linksmai įžengė į glūdų mišką. Vienuolikmetė puikiai žinojo kiek pavojų jame tūno, bet pavėsinė apie kurią nugirdo kalbant prie varniukų stalo traukė lyg su magnetais. Žiaumodama iš valgyklos nugvelbtą bandelę ji mėgavosi medžių metamu pavėsiu ir ryžtingai ėjo gilyn ir gilyn. Po gero pusvalandžio klastuolei teko labai nusivilti. Eidama nežinia kurį kilometrą ji ėmė atpažinti medžius kuriuos visai nesenai praėjo. Vadinasi, vaikštau ratais. Atėjau iš tos pusės,-Kyla pasisuko į tą pusę iš kurios ką tik atėjo.-Todėl dabar eisiu ten,-pasisuko ji 90° kampu. Praėjo dar pusvalandis kol mėlynplaukė išgirdo tylų upeliuko čiurlenimą. Jos džiaugsmo šūksnis nustelbė viską ir mergaitė pasileido į garso šaltinio pusę. Taip. Dabar ji pamatė aukštą ir didingą ąžuolą, o po juo dailią pavėsinę, kuri tik ir kvietė prisėsti ir atsipūsti. Priėjusi prie upeliūkščio ji įmerkė rankas ir pamačiusi, kad vanduo nuostabiai šiltas nei turėtų būti, nusiavė savo sportbačius ir įmerkė kojas. Atsidususi užvertė galvą į viršų ir plačiai nusišypsojo lyg sveikindamasi su saule.
-
Stengdamasis apsiraminti po varginančios ir triukšmingos darbo dienos, Lancer pėdino į ramiausią vietą jam - Uždraustąjį mišką. Nežinia kodėl, bet tik ten jis galėjo normaliai atsipalaiduot. Tad ten jis buvo dažnas svečias. Profesorius Hirayn jau buvo išnaršęs daugumą miško, tačiau ne viską. Vaikinas buvo girdėjęs ir apie šimtametį ąžuolą, po kuriuo stovėjo legendinė pavėsinė. O taaip, Lancer ten ir eis. Ieškos, bet ras. Žolėmis apaugusiais takeliais mokytojas vaikščiojo kelias valandas. Galiausiai, pro žaliuojančius medžius pasimatė aukštas ąžuolas. Tai jis, - pagalvojo vaikinas. Dar šiek tiek paėjėjęs jis pamatė pavėsinę. Na, va. Išgirdęs čiurlenantį upelį, atsisuko ton pusėn. Ten sėdėjo mergaitė, mėlynplaukė. Ši buvo hogietė. Lancer, nieko nelaukdamas prabilo:
- Sveika, ką čia veiki?
-
Netoli pavėsines pasigirdo balsas. Kyla išsigandusi krūptelėjo ir smagiai ir žinoma savo noru pliukštelėjo į upelį. Nors jis nebuvo gilus, mėlynplaukė spėjo padaryti neblogą niurką, o dabar šlapia nuo galvos iki kojų piktai žvelgė į profesorių netoli ąžuolo.
-Ilsėjausi, o dabar turbūt maudausi?-sarkastiškai tarė ji.
Išlipusi iš upeliūkščio ir išsigręžusi uodegą, ji pretenzingai nuėjo ir klestelėjo į pavėsinę.
-O ką jūs čia veikiat? Skandinat mokinius, profesoriau?-prunkštelėjo mergaitė.- Įdomu, įdomu.
Nusisukusi nuo lauktos viešnios pirmakursė nusiminusi apžiūrinėjo savo šlapius drabužius. Nors šie buvo žiobariški, jai vistiek labai patiko. Kyla ištiesė kojas ir nužvelgė savo mėgstamiausius sportbačius kurios jai neseniai atsiuntė paštu tėvai. Išsigręžti rūbų ji nelabai galėjo. Juk visgi greta stovi profesorius. Atsisukusį į jį mėlynplaukė sužaibavo akimis ir liūdnai palingavo galva.
-Tai jau nebepasiilsėsiu, a?-ilgesingai pažvelgė į upelį kuris jai dabar atrodė nepaprastai šlapias.-Na ir gerai.
-
Žvelgdamas į mokinę, profesorius piktokai burbtelėjo panosy.
- Ne per šaltas vanduo maudymuisi? - paklausė. Pavargęs nuo ilgos, varginančios šios vietos paieškos, Lancer atsirėmė į ąžuolą. Matomai ši mergička bus klastuolė. Bent taip manau. Arba grifė. Nusprendęs to paklausti, vaikinas pirmiau išgirdo mergaitės klausimą.
- Na, vaikštau ir ilsiuosi. Visai kaip tu, - kandžiai pasakė ir nusišypsojo Lancer. Vis dar norėdamas sužinoti iš kokio koledžo ši mokinė, profesorius paklausė:
Kiek tamstai metų ir iš kokio koledžo esi?
Nespėjus šiai atlydėlei pasisakyti, Lancer užklausė:
- Būsi.. E-ee..pirmakursė, tiesa?
Belaukdamas, kol mergaitė atsakys, vaikinas prisistatė:
- Regis, kiek pamenu, dar nebuvai mano pamokose, tad ir manęs nepažįsti. Aš esu Lancer. Lancer Hirayn.
Viską pasakęs, profesorius nusuko žvilgsnį į dangų. Šis buvo beprotiškai mėlynas ir gražus.
-
Daniela ėjo link kažkokios pavėsinės, kuri turėjo būti nuošali ir rami vieta pasiskaityti kelias biografijas ir neskubant pavalgyti. Gal net paplaukioti upėje, kuri buvo netoli, tačiau kadangi mergina čia buvo pirmąsyk, nežinojo, kokio ji sraunumo. Tiesiog gaila, kad Hogvartse nėra jokio normalaus baseino.
Pavėsinė buvo didesnė ir senesnė, nei manė Daniela, o sienose išraižyti įvairūs žodžiai. Priėjusi arčiau suprato, kad ten - įvairūs vardai, pavyzdžiui, Kailė Minoug, arba Popė Klarks. Kaip būtų nuostabu ir man kažką užrašyti, kad ir nesąmonę...
Prisėdusi ant plataus suolo, net išsprogdino akis, pamačiusi aiškiai įrėžtus vardus Pėdelė, Svajoklis,
Kirmis ir Ragas. Ach, šita vieta tikrai kieta...
Nespėjus nė atsiversti atsineštos knygos, Klastuolė suprato, kad yra ne viena.
Nuostabu. Visur, kur tik noriu pabūti viena, atsiranda dar kažkas.
Kravitz atsisuko ir pamatė vidutinio ūgio, tamsiaplaukį žaliaakį vaikinuką su Grifų Gūžtos uniforma. Šiaip vienišius neatrodo, gal atėjo su kuo nors susitikti, - niūriai pagalvojo antrakursė ir nenoriai jį nužvelgė.
-
Kaip rudens pabaigai, buvo palyginus graži ir saulėta diena. Tik tą rudenį akcentavo vėsokas oras. Nepaisant viso to, tai buvo puiki diena pasivaikščiojimui. Nors Edgar'as ir vengdavo pastaruoju metu uždraustojo miško, dėl jo keliamų neigiamų prisiminimų, visgi kuo dažniau lankėsi, tuo labiau pastarieji mažiau lindo galvon. Juolab buvo susidūręs su sau rūpestį kėlusiu asmenimi ir dabar laisvai galėjo eiti ir kreiptis Magijos Ministerijon, kad šioji išaiškintų visą tą reikalą, kuris jo neramino.
Miško vingiais, grifas atkrypavo prie dar nematytos pavėsinės. Joje buvo matyti, ant jos sienų bei suolelių ir stalo, esančio viduryje, išraižytų vardų. Praėjęs pavėsinę, juodaplaukis atsidūrė prie šalimais, čiurlenančio upelio. Įmerkė į jį ranką, kuri nesislėpė po pirštine ir pateliuškavo skaidrų vandenėlį. Tuomet pakilo ir pasisuko atgal pavėsinės link, kur planavo prisėsti. Nežvelgiant į tą faktą, jog pavėsinė visai šalia upelio ir prie jo vaikinas praleido vos kelias minutės, ji nė nepajuto, kaip kažkas spėjo ateiti į šią vietą. Žvelgdamas iš nugaros į atėjūnę, septintakursis sustojo. Kiek pasimetė, nežinojo sveikintis ar ne, vis dėl to gal užklydėlė norėjo pabūti viena. Tą pasimetimą dar labiau sustiprino, kai ši pažvelgė į jį. Ir atrodo nelabai patenkintai. Tai buvo jaunesnio kurso moksleivė, kurią Jeffter'is buvo matęs pamokose, tačiau nei vardo, nei jos kurso neprisiminė. Nieko nepratardamas tik kilstelėjo kelis pirštus į orą, kaip pasisveikinimo gestą.
-
Danielą pamatęs Grifas tik pakėlė aukščiau ranką. Tuoj prieis ir sakys: "oi atleisk, aš jau susitaręs čia susitikti... - mintyse įsivaizdavo Daniela ir vos neprunkštelėjo jo žodžius įsivaizdavus laibu mergaitišku balsu. Nuostabu. Dabar, kai įsivaizduosiu jį, visada girdėsiu tą balsą.
- Amm... Tu čia su kuo nors susitinki? - paklausė vaikino ir pasislinko arčiau knygą. Pavadinimas skelbė, kad tai Tinos Keturlapės biografiją. Klastuolė nė neatsiminė tokią turėjusi.
- Aš Daniela, jei kas. Tu? - vis dar sėdėjo mergina. Prisiminė, kai kažkada viena mergina atėjo jai paspausti ranką, tačiau pati Daniela to daryti neketino. Jaučiu, jis po kelių minučių apie mane pamirš, koks skirtumas.
-
Vos tik paskutinio kurso Hogvartso moksleivis kilstelėjo ranką, iškart pasisuko į gretą buvusį suoliuką ir prisėdo.
- Ne,- iškart atsakė išgirdęs klausimą ir to paties pasiteiravo mergaitės, - O tu?
Klastuolei įnikus į knygą, Jeffter'is įsmeigė akis į ąžuolą, kuris buvo tarsi prieglobstis tai pavėsinei, stovinčiai nežinia kiek laiko. Jį matė pirmą kartą. Kiekvienais metais vaikinas sugebėdavo atrasti naujų vietų, kuriose nėra tekę pabuvoti. Šiais metais atrandamos tokios vietos tik kėlė klausimus, kiek dar tokių vietų egzistuoja Hogvartse, ir kiek jų taip ir nespės nei atrasti, nei pamatyti. Tikriausiai daug. Tikriausiai niekam iš čia besimokančių per visą gyvenimą taip ir nėra pavykę pažinti Hogvartso visu šimtu procentų. Bent jau taip manė grifas, kuris giliai įkvėpė ir atsiduso, kai išgirdo prisistatant Danielą. Jis vis dar nemanė, kad naujos pažintys bus į naudą, nepaisant to, kad dabar daugmaž viskas ir stoja vėl į įprastas vėžias.
- Edgar'as,- pakreipė vėl galvą į antrakursę. Prisistatęs dar galvojo kažko ir pats paklausti, bet tiesiog nežinojo ko. Ką čia per knygą skaitai? tik per mintis perbėgo toks klausimas, bet jo taip ir neuždavė. Mat šis jam pasirodė per kvailas ir nereikalingas, nes iš tikro šiam momentui ta knyga nebuvo labai aktuali.
-
- Ne, nieko nelaukiu. Tiesą sakant, pati norėjau pabėgti nuo viso mokyklos šurmulio, - kiek nedraugiškai nusišypsojo Daniela. Pastebėjus, kaip tas Edgaras žiūri į jos knygą, pagalvojo, ar jis bent įskaito pavadinimą. Jei ta Keturlapė yra kokia išprotėjus fizikė, aš su ja neturiu nieko bendra, - mintyse bandė tokius žodžius perduoti vaikinukui, jeigu karais tą moterį jis žinotų.
- Iš kelinto tu kurso? - pasidomėjo, norėdama nuslopinti jau iš prigimties kilusį atsiskyrimą. Vartyti akis ar niūriai šypsotis pasirodžius naujiems žmonėms buvo įaugę merginai į kraują, kad ir kaip ji to nekentė. Esu keisčiausia visų laikų Hogvartso mokinė, - pagalvojo ir nieko daugiau nesugalvodama paklausė: - kokia mėgstamiausia tavo pamoka?
Taip, Daniela, tiesiog iš oro antras sakinys jau klausinės apie mėgstamiausias pamokas. Tu stulbinamai bendrauji.
-
- Ir uždraustasis miškas tam tinkamiausia vieta?- toks vietos pasirinkimas stebino Edgar'ą. Juk uždraustajame miške gali prisidaryti bėdos, kas sukels dar didesnį šurmulį, todėl bent jau grifui tai neatrodė, kaip tinkamiausia vieta norint atsikvėpti. Tam gal geriau tiktų ežero pakrantė, kuri irgi nėra visu šimtu procentų saugi ir tuo jau spėjo įsitikinti ir pats septintakursis.
- Septinto. O tu antro? Trečio?- atsakęs bandė spėlioti sutiktosios kursą. Žinojo, jog praėjusiais metais ją matė, todėl buvo tikras, kad ji turi būti aukštesniame kurse. Aišku, dar egzistavo galimybė, jog mergaitė gali būti neišlaikiusi egzaminų, tačiau vaikinas apie tokį variantą nė negalvojo.
- Apsigynimas nuo juodosios magijos,- nė nemirktelėjęs nurodė labiausiai patinkantį dalyką. Nors savotiškai mėgo visas pamokas, ši vis tiek ėmė viršų lyginant su kitomis.
- Tu tikriausiai taip pat turi mėgstamiausią pamoką, jei klausi?- toliau teiravosi to paties, ko ir pats buvo klausinėjamas.
Pasitrynęs veidą pirštinuota ranka, septintakursis visgi pasiryžo paklausti apie knygą, kuri iš tiesų jo nelabai domino, bet apie ką daugiau paklausti šio momentu nesugalvojo.
- Ką nors mokaisi ar tiesiog skaitinėji?- kilstelėdamas smakrą knygos pusėn leido suprasti apie ką klausia.
-
- Patikėk, čia neklaidžioja daug mokinių, - vos tai ištarusi prisiminė, kiek sykių į tas pačias vietas užklysdavo ir ne patys maloniausi, ir per lipšnūs žmonės.Na, manau, tik man taip sekasi.
- Aš antrakursė, - atsakė Klastuolė ir nejučiomis kilstelėjo galvą - ji nelabai mėgo, kai į ją žiūrėdavo iš aukšto.
Saulė ėmė spiginti tiesiai Danielai į akis, tad ji pasitraukė toliau.
- Na, nan gal labiausiai patinka herbologija ir... Taio, ko gero, Apsigynimas nuo juodosios magijos. Šiaip skaitinėjy, tiesą sakant, pati nežinau apie ką, - prunkštelėjo mokinė. - Čia istorinė biografija. Aš jas skaitau tikrai dažnai, tačiau magijos istorijos Hogvartse taip ir nepamėgau. - Truputį patylėjus pridūrė: - ir ateities būrimo. Ką tu apie tą pamoką manai? Aš išprotėčiau, jei kasdien turėčiau joje sėdėti.
-
- Na, vien šiam momentui esame čia du, tai nežinia ar daug ar mažai. Nors aišku, jei dažnai čia lankaisi tau geriau žinoti,- gražinęs papūstų akių formą į natūralią, tęsė grifas apie tai, ką iš tiesų turėjo omenyje klausdamas apie tinkamą vietą, - Ir aš ne visai apie mokinių, užsukančių čia, kiekį turėjau galvoje. Čia juk uždraustasis miškas ir jis ne retą sykį gali pateikti nelabai malonių staigmenų,- tai sakydamas nei kiek nemelavo. Pats ne kartą tuo galėjo įsitikinti, tačiau dalis tų nutikimų dabar visai smagus ir mielas prisiminimas. Bet ar būtų, taip, jei kas nors būtų mažumėle kitaip pasisukę.
- Apie kurią?- nebuvo Edgar'as visiškai tikras, kokią pamoką turi omenyje klastuolė. Dėl abejų, iš tikro, galėjo duoti tą patį atsakymą, todėl nelaukdamas patikslinimo iškart dėstė.
- Pamokos, kaip pamokos. Visos savotiškai įdomios. Aišku, mėgstamiausiai jos neprilygsta, bet nemanau, kad yra itin prastos. Magijos istorija pirmame kurse netgi stiprokai įtraukdavo,- prakalbęs apie magijos istoriją, vaikinas prisiminė savo pirmąją koledžo vadovę ir susimąstė apie tai, ar dėl kažkokių asmeninių pasikeitimų jis nebe toks pasinešęs į istoriją, ar tiesiog toji profesorė buvo iš tų gebančių įtraukti ir sudominti. Tikriausiai į šį klausimą niekas nebeatsakys, net pats sau nesugebės rasti tinkamo paaiškinimo.
-
- Tau čia lygiai tiek pat pavojinga, kiek ir man, - priminė Daniela ir išklausė jo atsakymą apie pamokas. - Na, tikrai ne visos pamokos yra "pamokos kaip pamokos". Kam reikalingas ateities būrimas? Nemanau, kad tau būtų smagu nuspėti rytdieną. O be to, juk tu pats gali pakeisti kiekvienas pasekmes, - prisiminė mergina kito Klastuolio pasakytus žodžius, kuriems stipriai pritarė. Atsirėmus į pavėsinės sieną, pagalvojo ir pridūrė: - Maniau, kad tau dėl to ir patinka apsigynimas nuo juodosios magijos. Galvojau, kad tau patinka nenuspėjamumas... Arba tu tiesiog nori apsisaugoti nuo visų Uždraustojo miško blogybių, - primerkė akis ir paslaptingu balsu ėmė kalbėti Klastuolė.
Kažkur sučiulbėjo vienas paukštis, ir oras prisipildė įvairiausių giesmių. Buvo šilta, gera. Kad taip kiekvieną dieną Hogvartse, - pagalvojo mergina.
-
Tik papurtė galvą į šonus nužvelgdamas mergaitę ir nenorėdamas sutikti su jos teiginiu, kad pavojingumo lygis jiems yra vienodas. Edgar'as nenorėjo nuvertinti antrakursės, tačiau nelabai tikėjo, kad ši šią akimirką būtų pakankamai pasikausčiusi ir bet kurioje situacijoje sugebėtų ją palenkti į savo pusę. Net pačiam vaikinui egzistavo galimybė papulti į tokią situaciją iš kurios kažin ar išsisuktų. Juk jis nebuvo viską žinantis ir nuo bet ko apsiginti galintis žmogus. Kažin ar išvis egzistavo toks žmogus ar padaras.
- Tačiau, tai tam tikrose situacijose gali praversti,- dėstė grifas savo poziciją apie ateities būrimą.
- Ne. Nesibūriau ateities prieš eidamas čia. O apsigynimas man patinka tuo, jog gali apsaugoti ne tik save, bet ir kitus,- po paskutinių žodžių susimąstė. Nenorėjo leisti blogoms mintims grįžti, bet mažoji klastuolė tarsi bandė jas kviesti į Jeffter'io galvą, to pati net nenutuokdama. Edgar'as tik atsiduso. O kas beliko daryti, jis buvo iš tų, kuris žinojo, kad gynybą, gali būti kartu ir puolamasis ginklas, jei nemokėsi jos tinkamai naudoti.
- O tuomet pasakyki, dėl kokios priežasties tau patinka Herbologija?- kuo greičiau stengdamasis vyti neigiamas mintis uždavė klausimą.
-
- Herbologija? Na, aš nesu sodininkė ir nekenčiu šiltnamių, bet man patinka visi tie magiški, įdomūs augalai, nes gyvenau tikrai ne tokioje aplinkoje. - Daniela patylėjo, o tada pirmą syk per šį pokalbį nuoširdžiai nusišypsojo: - žinai, kad dabar herbologijoje ieškojome vandens stichijos augalų? Ta prasme, plaukėme į ežero dugną. - Tai Klastuolei buvo tikrai svarbu. Ji dievino plaukimą ir viską, kas buvo su juo susiję, kadangi Hogvartse jokio baseino nebuvo, plaukimo mergina buvo tikrai išsiilgusi. - Pala... Tu juk eini į kitą pamoką, tiesa? Ne su trečiakursiais?
- Kažkodėl man atrodo, kad tau herbologija nėra tokia įdomi, tiesa? - Daniela pati nežinojo, kodėl taip pagalvojo, bet vis dėlto paprastas augalų tyrinėjimas ir sodinimas neatrodė šio apsigynimo nuo juodosios magijos fano hobis.
-
Dar kartelį papurtė galvą į šonus juodaplaukis ir prabilo:
- Žinau temą, nes turiu padaryti namų darbus. Pačioje pamokoje nebuvau, šią pamoką nagrinėju savarankiškai,- septintakursis net nežinojo ar jam pastaroji pamoka turėjo būti tik su vyresnėliais, ar drauge ir su jaunaisiais Hogvartso moksleivis. Į tai nebuvo įsigilinęs, nes išties net neturėjo šiuo metu laiko tam.
- Pati herbologija, kaip ir visos kitos pamokos, kaip ir tas pats ateities būrimas, aišku, išskyrus apsiginimą nuo juodosios magijos, man yra pamoka, kaip pamoka. Nėra, kad itin patiktų, bet ir nėra, jog nepatiktų,- dar kartelį pasikartoj ką mano apie visas pamokas.
- Ir patiko?- žaliaakis nenuleisdamas žvilgnio nuo Danielos pasiteiravo ir čia pat suskubo pasidalinti vienu iš savo prisiminimų, - Pamenu, kai pats buvau pirmakursis, o gal antrakursis, kaip ir tu. Turėjau vieną herbologijos pamoką ežero pakrantėje, kur visi irgi turėjome progą panardyti. Tik tuomet mes stebėjome visokius augalus kiek pamenu,- baigęs kalbėti palankstė galvą i šonus taip pratampydamas kaklą, kuris kiek jau buvo spėjęs nuvargti, nuo tos pačios padėties.
-
- Žiauriai, - linktelėjo Daniela ir pagalvojo, kaip yra įmanoma vienodai mąstyti apie visas pamokas. Tai jis turi ypatingų, su tam tikromis pamokomis susijusių pomėgių ar ne? - Senokai buvau normaliai plaukiojus, tad buvo tikras stebuklas.
Mergina taip pat atsistojo ir priėjo prie upelio, į kažkurį prieš tai kažkodėl nebuvo atkreipus dėmesio. Jis sparčiai tekėjo tolyn, aplink jį augo aukšti, tačiau reti augalai.
- Bet ne, sodininkė aš nesu, - dirbtinai nusijuokė Klastuolė, nors teiginys buvo visiškai tiesa. - Ir kerėtoja prastka, man smagiausia plaukioti, skaityti... - Būti vienai, mintyse pridūrė, bet pagalvojo, kad garsiai tą pasakyti buvo nemandagu. Kita vertus, ar tu kada nors galvojai apie mandagumą?
- Kelintakursis tu? - lyg ir atsiprašomai paklausė, mat nebuvo įsitikinus, ar tik Edgaras to nebūtų minėjęs. Labiausiai išsiblaškusi Hogvartso mokinė, aišku, esu aš, - mintyse suniurnėjo antrakursė.
-
- Tai gal tu augusi žiobarų šeimoje?- pasiteiravo Edgar'as, suprasdamas, jog jos pomėgiai tokie žiobariški. Aišku, magai ir plaukioja ir skaito, tačiau tokius užsiėmimus juodaplaukis labiau prilygino žiobarams.
- Aš? Septintakursis, kaip ir minėjau,- dar, rodos, vos ką tik atsakė į šį merginos klausimą, bet to nesureikšmino. Juk būna, kad pasitaiko taip, jog imi ir pamiršti kas buvo ką tik buvo pasakyta. Tiesiog būna, kad užkrenta kažkur tarp kitų minčių ir be kito pagalbos niekaip neištrauksi.
Jeffter'is akimis palydėjęs prie upelio, sunėrė rankas ant medinio, vardais nuraižyto, stalo ir į jas atrėmė kaktą. Keistas mieguistumas apėmė jį ir akių vokai tarsi traukte traukėsi. Dar akimirka ir atrodo prisnūs vėsioje, bet jaukioje vietoje. Žinoma, jauku, tačiau tas faktas, kad tai uždraustasis miškas, nereiškė, jog čia nepavojinga, todėl prisnūsti nederėtų. Vėl kilstelėjęs galvą vaikinas pasitrynė rankomis veidą, pažvelgė upelio pusėn.
- Ką ten darai?- paklausė matydamas, kad tyla, apgaubta švelnaus medžių šlamesio ir upelio čiurlenimo, sugeba šiuo momentu tik į miegus traukti.
-
- Hah, taip, ir aš negaliu patikėti tuo jog man nusišypsojo sėkmė, Persivali, bet tai ne sapnas - abu puikiai žinom. - Tarė raudonplaukis ir nusišypsojo. Jordanas nespėjo per šiuos mokslo metus susirast geriausio draugo - tad jį susikūrė savo galvoje, mat tiesiog negali būti be "žmogaus" su kuriuo galėtų bendrauti kada tik panorės. Tuo lab de Balzakui tikrai galėjo pačiuožti stogelis - dar vakar, nuklydęs ne ten kur reikia jis sutiko psichą, "nuostabus sutvėrimas", ar ne? Emanuelis žvilgtelėjo į sušnarėjusius priešais krūmus ir pamatė pasirodant keistą gyvį.
- O, čia testralis. - Išgirdo tariant Persivalį.
- Iš ties, esu apie juos girdėjęs ir skaitęs. Tikrovėje jie atrodo fantastiškai. - Susižavėjęs pažvelgė į gyvūną, o tada į draugą. Persivalis yra Jordano ūgio 14-metis, vilkintis Švilpynės uniformą, žalių akių ir baltų plaukų. Norėčiau atrodyti kaip jis akimirkai toptelėjo pirmakursiui. Pasiekęs pavėsinę apsižvalgė ir suprato jog greičiausia nuėjo per toli į mišką. Pabuvojęs pavėsinėje, paskaitęs čia buvusių magų vardus ant medžio, rudaakis pastebėjo jog jau temsta ir nubėgo Hogvartso link, su Persivaliu iš paskos.
-
Elridė iš lėto ėjo kažkur, iš tikrųjų, ji nežiūrėjo, kur, kojos nešė ir tiek... Mintys sukosi aplink ją, o, kaip netikėta, o rankoje buvo knyga, kurią kažkada gavo perskaityti, aišku, niekad jos puikiai neperžvelgė ir nepabaigė.
Mergaičiukė buvo jau be uniformos, pamokos buvo praėjusios, tad jai labiau patiko vaikščioti paprastai, aišku apsiaustą užsidėjo, kadangi buvo šiek tiek šalta. Nors tas apdaras visiškai nepadėjo, dar keli žingsniai ir ji pajautė, kaip stingsta laibi pirštukai. O dar po kelių ir nebejautė, kad tokius turi. Bet nelabai paauglei tas rūpėjo.
Žaliaakė mąstė, ką turėtų daryti su savimi ir kokio velnio ji nemoka bendrauti. Ji ėmė mąstyti, kad galbūt tiesiog kiti nesupratingi, bet. Pasistengusi pažvelgti į save iš šalies susivokė, kad tikrai nebuvo draugiška. Gilus atodūsis, kuris trumpam sutrikdė tylą, kuri supo mergaitę. Dar keli žingsniai ir paauglė stabtelėjo, nes pamatė, kad yra prieš nematytą pavėsinę. Be jokių emocijų ji atsisėdo pavėsinėje ir susiėmė už galvos.
-Ką man daryti?..-tyliai pakuždėjus mergaitės kumščiai susigniaužė. Pyktis sukilęs iš nežinia, kur, užvaldė ją. Nežinodama, kaip elgtis, ką daryti, jausdama kažkokį skausmą širdyje, kadangi manė, kad yra tragiškas žmogus, kuris negeba tinkamai elgtis atsistojo. Ji atsistojo ir vėl išėjo iš tos pavėsinės pamiršusi knygą ir priėjo prie ąžuolo.
Pasigirdo garsus riksmas, mergiotė iš pykčio ėmė rėkti, o tada smūgis kumščiu į medį. Aišku, kumštis nebuvo tvirtas, o ir smūgis netobulas, tad jos ranka tik susilenkė ir viskas. Dar piktesnė dėl tokio dalyko Elridė suurzgė ir paleido dar vieną smūgį į medį, šį kartą kumštis buvo tvirtais suspaustas. Po jo ėjo dar vienas ir dar vienas...[/i] Mergaitei skaudėjo, bet toks dalykas šiek tiek palengvino tą nemalonų skausmą, kuris ėmė kamuoti ją.
Nežinodama, kas darosi su ja grifiukė sustabdė savo veiksmus ir tiesiog įsispoksojo į medį.
-
Elijah po pamokų išėjo pasivaikščioti, nes jį per daug slėgė mintys apie motiną, kuri šią vasarą lyg iš niekur nieko atsirado po penkių metų ir įsivaizduoja, kad sūnūs ją priims ir už viską jai atleis, tačiau jis taip negalėjo, jam reikėjo laiko, juk ji paliko garbanių, o dabar prašo atleidimo ir vaidinasi esą motina..
Chris' as eidamas balažino kur, spardė viską kas pasimaišė po kojomis, nes tas pyktis valdė jo kūną, kuris buvo užkaitęs nuo visų atsakomybių, kurios jį buvo užgulę.. Motina, vampyriškos pareigos ir daugybė kitų, tas nuolatinis kraujo troškimas jį žudė labiau nei kažkas kitas, tačiau jis laikėsi buvo mandagus ir stengėsi niekam neišsiduoti dėl savo kilmės ir jo rasės, jis buvo gan paslaptingas vaikinukas, norėjo užsimaskuoti įvairiomis priemonėmis ir pasistatyti sieną, kuri neleistu niekam prie jo artintis..
Po kelių nueitų kilometrų vaikis pakėlė galvą.. Na dar man ir to trūko, - susirūpino Dawson' as išvydęs merginą prie ąžuolo, jam atrodė keista, kad ji savo kumščius tranko į ąžuolą, tačiau jis to nesureikšmino, nes jam neatrodė, kad tai būtina, jis buvo gan atšalęs iš vidaus, jo jausmai buvo dinge, nemokėjo užjausti, padėti, jam sunku buvo įgauti pasitikėjimo individais... Turbūt dėl vaikystės traumos..
Tad nieko nelaukęs rudaplaukis ignoravo baltaplaukę mergina ir nužingsniavo link pavėsinės, kuri tūnojo po didžiuliu ąžuolu, kuris atrodė jau gan senas, tačiau grožis buvo nuostabus.. vaikinas net nenumanė kaip čia atklydo, tačiau jam tas ir nerūpėjo..
Grifas nieko nelaukęs prisėdo ir vėl paskendo kartu su savo mintimis apie jo kvailą gyvenimą ir nelemtas gyvenimo išdaigas, kurias jam gyvenimas krečia..
-
Nors ji ir spoksojo į ąžuolą, praleisti kažkokio judesio toliau negalėjo. Akių kampeliu pastebėjusi kažką atsisuko į pavėsinę. Gyvūnas? Ne... Nemanau... Kiek primerkusi akis ir suspaudusi kumščius visiškai pamiršo apie tą vargšą medį, kurį tik ką talžė, nors, turbūt, nukentėjo stipriau nei jis.
Gan greitu žingsniu grįžusi į pavėsinę ji tvirtu žvilgsniu nužvelgė atėjūną. Nematytas... O gal? Savęs klausdama, kas jis toks toliau stebėjo vaikinuką. Visgi, atsiminti jo neatsiminė, nelabai jai rūpėjo kiti žmonės... Dar vienas dūris mat supratusi dar vieną bėdą dar stipriau sugniaužė kumščius. Kodėl aš tokia? Stengdamasi susivaldyti mergaičiukė pakėlė rankas ir pastebėjo, kad visgi krumpliai nukentėjo. Šiek tiek nudrėksta odą, vos vos paraudonijusi, tačiau skaudėti skaudėjo. Giliai atsidususi ji pakėlė galvą ir įsistebeilijo į vaikinuko akis.
-Ko tau čia?-gan ramiai paklaususi mergaičiukė neleido jam atsakyti ir vėl uždavė klausimą.-Kas toks būsi? Sekei mane?-nežinia, kodėl ji galvojo, kad ją sekė, bet vis tiek kažkodėl tai to paklausė. Tada nužvelgusi knygą, prie kurios, beje, vaikinukas ir atsisėdo, ir vėl giliai atsiduso. Ji juk žadėjo ją perskaityti, pagaliau tai padaryti, bet štai vėl viskas sugadinta. Manęs turbūt gyvenimas nemėgsta...
Kadangi Elridei atsibodo stovėti ji greit prisėdo kiek toliau nuo vaikino ir įsistebeilijo į knygą. Nežinia, kodėl, bet jautė, kad tas atėjūnas nėra paprastas žmogus, kuris į tokią vietą atėjo šiaip sau. Vaizduotė, ar nuojauta, privertė pasitikrinti, ar burtų lazdelė buvo savoje vietoje. O tada ją vėl užplūdo mintys apie elgesį. Grifė susiprato, kad eilinį sykį su žmogumi bendrauja visiškai šaltai ir tas blogos savijautos tikrai nepagerino.
-
Gerai, jei palikai, tai ko grįžai? Tėvas tavęs matyti nenori, aš taip pat.. kas per velnias tas gyvenimas, viskas atrodo gerai, tu jau jautiesi laimingas ir štai.. Vieną dieną didžiulis smūgis, kuris viską apverčia aukštyn kojom. Ir dar visi klausia, kodėl tu piktas, kodėl neturi draugų ir kodėl toks nusiminęs.. Kaip tu gali jų turėti, kai žmonių akyse matyti nenori, nes žinai, kad jie gali palikti didžiulį randą ateityje.. - mąstė Elijah visiškai užmiršęs, kad jis čia ne vienas..
Grifas nebuvo iš tų mandagių vaikiščių, jis visada buvo suirzęs, nepatenkintas gyvenimu, nenorėjo nieko matyti, bijojo pažinti žmones ir viskas tik dėl vaikystės traumos..
Rudaplaukis net nepastebėjo kaip čia atėjo ta mergiotė, kuri matėsi, kad mėgsta save žaloti, tačiau vaikis stengėsi apsimesti, kad jos nemato, jam nebuvo nuotaikos ir šiaip gyvenimas visas atrodė užknisantis.. Ir vėl ieškai vienatvės randi mergiotė, nors vaikinas po kojomis maišytusi, o dabar kur eisi ten mergos ir dar vyresnės...
Chris' as tylėjo lyg žemę pardavęs sėdėjo sunėręs rankas, kai išgirdo klausimą, tačiau stengėsi nereaguoti, tačiau paskui dar vienas, po jo sekė kitas, tad vaikis neturėjo kur dėtis.
- Tavęs galėčiau to pačio paklausti, - kiek šiurkštokai išspaudė garbanius, - Elijah, o tu kas tokia? - kilstelėjęs galvą nužvelgė baltų plaukų savininkę. - Sekiau, - vaikis net nusišypsojo, - mat neturiu ką veikt tai seku tave.. Be to pirmą kartą tave matau.. - išdėjo viską Dawson' as ir tęsė toliau, - Aš čia netyčia užklydau.. Pats nežinau.. - suniurusiai atsakė grifas ir dar sykį apžiūrėjo merginą..
-
Giliai atsidususi, kadangi matė, kad vaikis lygiai taip pat nebuvo draugiškas įsispoksojo į jį. Aš tokia? Savęs klausdama, ar ji lygiai taip pat šiurkščiai bendrauja su žmonėmis stipriai suspaudė kumščius, jai padėjo nurimti, nors pyktis vis tiek suėmė. Ir tas vaikinukas visiškai nepadėjo. Trumpa pauzė ir mergaičiukė atsitokėjo, pasistengusi išspausti šypseną vėl nužvelgė knygą.
-Aš Elridė, o tu humorą turi,-nei pašiepiamai, bet nei kažkaip linksmai tarstelėjusi atsistojo. Kiek pamąsčiusi ji priėjo prie savo turimos knygos ir ją pasiėmusi vėl grįžo į vietą, kurioje sėdėjo. Jos manymu, jie vaikinukas nenori bendrauti, tai kokio velnio ji dar bando kažką sakyti? Bet galbūt tai būtų būdas pasitreniruoti, kažkiek pabūti maloniai.
Nužvelgus knygą jos mintys nuklydo ties žmogum, kuris ją davė. Grifė vis dar bandė suprasti, kas galėjo būti, bet jos fantazija kūrė ne tokias įtikimas scenas. Užkniso tyla, užkniso mintys, kurios supo ją. Mergaitė gebėjo dėl to supykti ir nužvelgusi berniuką kiek susiraukė.
-Tai tu bendrausi ar ne?-nenorėdama išeiti, kadangi nelabai įsivaizdavo, kur, laukė, kol tas vaikinukas sureaguos. Tikėjosi, kad galbūt kažkaip pavyks būti draugiškai. Nors, ką čia būsi draugiška, kai verti žmogų kalbėti?
-
Elijah jautėsi gan nejaukiai, kai jautė kaip į jį spokso mergina, tačiau jis to stengėsi neparodyti, nors mandagus būti taip pat nenorėjo arba nuotaika truputį ne ta..
- Jo turiu, - kiek jau mandagiau veptelėjo Chris' as, buvo keista, kai kažkokia nepažįstama mergiotė iš pradžių daužo savo krumplius į medį, paskui kenčia skausmą, o dabar lyg niekur nieko kalbina vaikiną, juk jei jau taip elgiesi tai kitas turbūt mano, kad tu pyktas ar suirzęs ir bendrauti tikrai nenorėsi.. Juk save žaloti reikia priežasties arba per didelio energijos kiekio, nes jei jis susižalotu žaizda tą pačią akimirką užgytu..
- Padeda? - Klaustelėjo vaikinas.. - Na kumščius trankyti į medį? - Šiek tiek patikslinęs dar rimčiau paklausė grifas, jis galvojo, kad tai puikus būdas išlieti pyktį ir mintis, kurios dabar "plūduriavo" jo mažoje galvelėje.. - Nes jai taip, tuoj aš tą patį padarysiu, - šyptelėjo Dawson' as..
Pyktis ir nuotaika jam negerėjo, tačiau tyla taip pat erzino, nes jis girdėjo tik medžių lapų šnaresį, Elridės širdies plakimą..
- Gal bendrausiu, - pašaipiai nutęsė rudaplaukis.. Šnekėsi, ne, tai pati šnekėk, - mįslijo Elijah.. - Na kaip galiu tau lįsti į akis, kai tu šitokia pykta ir man ne ta nuotaika.. Gal eisiu ir aš medį patrankysiu.. Gal padės, tada ir nuotaika pakils, juk tada galvosiu apie skausmą, o ne apie.. aj, koks skirtumas.. - nenorėjo čia verkšlenti dėl to nutylo.. Nes jautė, kad ir taip jau daug pasakė.. Dabar jau tos baltaplaukės eilė..
-
Iš pradžių nieko nesupratusi Elridė klausiamai nužvelgė vaikinuką. Tačiau kai šis paaiškino ji sutriko. Pakėlusi rankas įsistebeilijo į savo krumplius. Tada susipratusi paslėpė juo už nugaros, lyg niekas nebūtų dar matęs to.
-Nelabai,-tvirtai atsakiusi ji nusuko galvą vaidindama, kad dairosi, tačiau nusisukusi tyliai nusikeikė. Kodėl jis turėjo pamatyt... Sėkminga. Kiek supykusi, kad kažkas tai būtų pamatęs toliau slėpė rankas tikėdamasi, kad apie tai kalba nebeužeis.
-Pikta?-prunkštelėjusi perklausė berniuko. Iš tikrųjų, tie žodžiai jai sulindo it peilis į širdį, tačiau ji pasistengė ignoruoti tai. Nieko nesuprasdama grifė stengėsi susigaudyti, nors tas sekėsi ne per geriausiai.
-Kas tau negerai?-bandydama perprasti vaikiną paklausė ši. Suvokti, ką jis ten tauškia jai buvo labai sunku. Koks skausmas? Lyg tai padėtų tapti laimingu? Niekaip nesuprato, ar jam su smegenine kažkas negerai, ar šiaip koks pridujęs bus... Po tokios minties ji įtariai nužvelgė Elijah.
-Tu kažką vartoji, taip?-ramiausiai paklaususi tikėjosi teigiamo atsakymo. Mat nematė kito paaiškinimo tokioms kalboms. Medį daužė ji ne dėl to, iš tikrųjų, nelabai suvokė, kodėl tai darė, bet tikrai ne dėl skausmo. Bent jai taip atrodė.
-
Elijah akimirksniu atsistojo ir atsirėmė nugara į stalą stovėjusi ten ir sukryžiavo rankas...
- Nelabai? - Įtarei nužvelgė merginą.. Kol ši nusisukė ir keiksnojosi, vaikinas buvo gan pastabus, tad pro akis ar pro ausis mažai ką praleisdavo..
- taip, - linktelėjo galva vaikinas, - o ką ne? Kaži ar jei būčiau ne pyktas eičiau medžio skriausti, - sarkastiškai išlemeno Chris' as.. Kodėl ji tokia keista, atrodo lyg nieko nesupranta..
- Kas man negerai? - atsiduso vaikis.. ir šyptelėjo.. - Man tai viskas gerai, kas gali būti blogai, - apsimesdamas, kad jis laimingas, tęsė toliau, - vat geriau reikia tavęs klausti kas tau negerai? - šiek tiek su humoru nuleido Dawson' as..
- Aš vartoju, - ėmė garsiai juoktis.. - jo, žolę rūkau, - besišaipydamas juokėsi vampyras, jam buvo tai per daug juokinga ir jis tik mintyse dėkojo, kad ši jam pakelia nuotaiką..
- Ne, aišku, aš juokauju, nieko nevartoju, tiesiog turiu daug nuoskaudų, kurias su mielu noru kur nors išliečiau, - jau rimčiau pasakė Elijah.. - tiesiog žinai, visko per daug susikaupė, viskas slegia.. Jez tas gyvenimas tikrai ne lengvas.. - atsiduso rudaplaukis ir toliau liko stovėti, įsmeigęs žvilgsnį į miško gilumą..
-
Susitikimas su nepažįstamu vaikinuku mergaitei dar labiau sugadino nuotaiką. Jai nepatiko, kad jis matė ką darė, jai nepatiko, kad jis buvo toks priekabus ir nemokėjo nesikišti į nesavus reikalus. Pavarčiusi akis tuo metu grifė pasistengė kažką išmąstyti, kažkokį pasiteisinimą, kuris užtildytų tą padarą.
-Skriausti?-kiek prunkštelėjusi mergaičiukės dešinės lūpos kamputis pakilo.-Yra žmonės, kurie taip treniruojasi,-ramiausiai atsakiusi Elridė tikėjosi, kad tai suveiks ir Elijah apsiramins su savo klausimais. Aišku, ji melavo ir dėl to jautėsi nemaloniai, tačiau nenorėjo sakyti viską nepažįstamam vaikinukui.
-Nepanašu, kad tau viskas gerai,-ignoruodama jo klausimą tarstelėjo mergiotė.-Atrodo, nevisprotis... -tyliai tyliai pasakiusi žaliaakė pakėlė akis ir nusišypsojo.
Rudaplaukio juokas atrodė dirbtinis, nežinia, kodėl, bet paauglei jis buvo dirbtinis. Gal man tiesiog išeiti? Nors visgi, mergaitė norėjo pasinaudoti proga dėl nukreiptos temos.
-O, tai tu kaip ir... Karvė?-ir juokaudama ir tuo pačiu norėdama kažkiek įžeisti vaikinuką išsišiepė ši. Jai jos klausimas atrodė juokingas ir buvo patenkinta, kad sugalvojo jį.
O ką nepažįstamasis pasakė toliau privertė ją dar kartą vartyti akis.
-Visi turi problemų, koks skirtumas,-ramiausiai tarstelėjusi Elridė apsidairė ir giliai atsiduso.-Geriau pavalgyk ir nurimsi,-dar tarstelėjusi prie to šyptelėjo jam. Guosti nemokėjo, bet tikrai nežadėjo guosti tą vaikinuką, nematė esmės. Jos manymu, jei jau gyvenimas privertė kentėti, tai ir kiti gali pasikankinti.
-
Prieš eidamas pasivaikščioti jis nenumanė, kad atsidurs kažkur miške ir dar sutiks mergiotę, kuri taip pat atrodo biškį priplaukusi, nes tas vaizdas, kurį jis išvydo tik priėjęs prie pavėsinės buvo gan įdomus.. Nes retai sutiksi žmones, kurie save žaloja.
- Taip, skriausti, - linktelėjo galva, kad baltaplaukei būtų aiškiau. - Gal ir treniruojasi, tačiau tikrai ne į medį arba turi kokį audinį, kad neužsigautų.. - atšovė vaikis merginai..
- Nu man viskas gerai.. - dar sykį pabrėžė Dawson' as. - Aš nevisprotis? - Išgirdęs merginos žodžius tyliai pasakytus, vaikis net nepajautė kaip atšovė, nes tie žodžiai jam labai nepatiko. - Jai atrodau nevisprotis okay, bet deja tu tikrai ne ką atsilieki, sveiko proto žmonės savo krumplių į medį netranko, - tik pašaipia šypsena nužvelgė Elridę, nes ta mergina kuo toliau tuo labiau jį skaudino, tik deja, vampyras buvo gan šaltos širdies žmogus, tad jam viskas buvo dzin.
- Jo, kaip karvė, - sarkazmiškai ir nuoširdžiai nusijuokė Elijah, nes nematė tikslo viską priimti gyliai į širdį. Jis jautė, kad mergina bandė jį įskaudinti, tačiau jam tai nemotais.
- Taip visi turi problemų, tačiau visi skundžiasi skirtingomis, o vat pas mane krūva problemų ir tikrai labai rimtų.. - Tik tarstelėjo vaikis ir užsičiaupė, net nepajautė, kaip tai merginai atsivėrė.. - Ne, aš nealkanas, - tik numykė Dawson' as žinodamas, kad tas maistas jam yra niekis, o be to jis buvo sotus po praeitos nakties..
- Na tai gal prisėsi?
-
-Kai treniruojiesi nelabai rūpi, užsigausi, ar ne,-tvirtai atkirtusi mergaitė suirzo. Ją labai nervavo bernioko prikaišiojimas, labai.
-Tai nekeičia mano frazės,-dirbtinai nusišypsojusi atsakė ši, į teisinimąsi, kad vaikiui viskas gerai. Jis paauglei atrodė per daug keistas. Ir tada ji nustebo, kai šis paklausė, ar yra nevisprotis. Grifė juk buvo tikra, kad pasakė labai tyliai. Šiek tiek prisimerkusi mergiotė įtariai nužvelgė vaikiną, labiausiai įsižiūrėjo į jo akis. Jos, lyg ir, nebuvo kitokios, tad ateiviu vadinti jo negalėjo...
-Nevisprotis,-mergaitė ramiai atsakė, nors ir buvo nustebinta tokios geros klausos.-Ir ar apsiraminsi su savo trankymu? Jei nori tave patrankysiu, šauniau bus?-piktai atrėžusi grifiukė suspaudė savo kumščius, tačiau pasistengė nusiraminti. Juk jėga mergaitė nepasižymėjo, tai ką ji padarys prieš tą vaikėzą?
Garsiai nusijuokusi mergaitė išėjo iš pavėsinės ir išrovė kuokštelį žolės. Plačiai šypsodamasi priėjo prie vaikio ir pakėlė vieną antakį.
-Nori?-ištiesusi žolės kuokštą pasiūlė grifiukui ir tikėjosi, kad šis paims. Juk prisipažino, kad yra karvė, o karvės ėda žolę.
-Oi, oi, tavo tėvai juk nemirė,-ramiausiai atsakiusi grifė trumpam nutilo, ji paminėjo jai skaudžia vietą, ne vaikiui, bet nenorėjo parodyti, kad tie žodžiai buvo kažkuo svarbus, tad tiesiog prisėdo netoliese ir pasidėjo knygą ant kelių. Rodos, žadėjo ją paskaityti, bet še tau, kad nori... Giliai atsidususi ji nužvelgė berniuką ir visgi nusprendė, kad šis gali būti kitoks, bet kažkaip pasislėpęs.
-O šiaip... Kas tu per vienas? Niekas taip puikiai negirdi...-smalsiai paklaususi mergina buvo nuoširdžiai susidomėjusi. Galbūt ji būtų pavadinusi jį ateiviu, bet tą žodį užsidirbo visai kitas žmogus, o dar kartą jo naudoti nenorėjo.
-
- Tikrai, kad rūpi, nes vėliau tik pradės skaudėt, - šyptelėjo vaikis vėl atsikirtęs merginai, nors jautė, kad ji jau truputi suirzusi, tačiau jam tas nelabai rūpėjo. Jam svarbu buvo grynas oras, miškas medžiai, o ne kvaila mergiūkštė, kuriai proto smegenyse atrodė tikrai truksta..
- Ar apsiraminsiu? - Pakartojo Elijah, - jei nori galiu, nes labai tingiu dabar čia su tavim apie tai filosofuoti.. o dėl trankimo prašau, trankyk mane - tik dar kart pašaipiai nusišypsojo Dawson' as ir atsistojo leisdamas merginai ji trankyti, žinojo, kad jam mažai skaudės ir tos žaizdos ant odos ilgai nepasiliks..
- Noriu, duok, - irgi su sarkazmu numikė Chris' as ir paiimė žolę, kurią jam davė baltaplaukė, matydamas, kad ta mergiotė, galėtu būti nebloga draugė pagal charakterį, nes tas pašaipumas ir piktumas buvo labai panašus į jo..
- O iš kur tu žinai, kad jie nemirė?! - prisiminęs vieną skaudžiausiu temų vaikis tik dar labiau susinervavo, nes tema apie tėvus buvo labai skaudi, prisiminus kaip šlykščiai pasielgė motina.. - Klausyk būk gera, daugiau šia tema neužsimink, nes nežinau kas tada gali nutikti, - negrasindamas ir nebaugindamas merginos ištarė Elijah, jis tiesiog buvo pyktas, o akys ėmė darytis raudonos nuo to per didelio įsiūčio..
- Kas aš per vienas, ta prasme? - Bandydamas slėpti savo savo akis tik nuleido galvą ir susiėmė už kaktos.. - paprastas burtininkas ir žmogelis, - atkirto vaikis, žinodamas, kad labai smarkiai meluoja, nes iš jo burtininkas buvo labai jau prastas..
-
-Siekiant tikslų skausmas būtinas,-išsakiusi toptelėjusią galvon mintį Elridė patenkinta nusišypsojo. Kaip ji norėtų, kad dažniau taip "protingai" pakalbėtų, gal ne tiek bėdų kiltų su tokiais "neišmanėliais" berniokais.
-Hm... Žinai, gal ir susigundysiu, ne dabar, bet...-tokia mintis grifei patiko, net labai patiko. Jos akyse pasirodė klastuoliškos kibirkštėlės, ji jau suko galvą, kur galėtų vaikinukui trinktelėt, kad labiau skaudėtų, arba kaip prieš jį laimėtų kovą....
Elijah elgesys kiek nustebino mergiote, bet ta nuostaba greit persimainė su juoku. Kaip ji galėjo nenusijuokti? Tik gaila, vaikis neįsidėjo į burną tos žolės, būtų virš visko, bet užtat juokinga. Grifė dar leido sau kurį laiką pasimėgauti truputį pakelta nuojauta, bet, kaip visados, tik kuriam laikui.
-A koks man skirtumas?-ramiausiai atkirtusi grifė patraukė pečiais. Jos visiškai nejaudino kažkieno mirę tėvai, juk pati jų neturėjo. Na, taip, tėvas bastėsi kažkur žiobarų pasauly su savo naująja šeima, bet ji iš principo laikė jį mirusiu.
-Na, ir kas nutiks? Trenksi man, nes užkabinau skaudžią vietelę?-gyvatiška šypsena šmėstelėjo jos veide, grifė iš tikrųjų visiškai nebijojo. Jei berniukas ją ir užpultų, ši trankytųsi kaip gali ir mažai suktų galvą, kad pralaimės.
-Nepanašus tu į paprastą žmogelį,-Elridė nesiliovė šypsotis, drąsi, bet klastuoliška, nors ir netikėjo savo drąsa, bet žiūrėk, kaip žmonėms žeria žodelius...
-
- Siekiant tikslų skausmas nebūtinas, galima gyvenime daug pasiekti nepatyrus jokio fizinio skausmo, čia paprasčiausiai yra savęs žalojimas.. Ir tai niekada nepadės siekiant gyvenime kažko, kas tau patinka.. - tai pasakęs Elijah pats nepatikėjo, kad galėjo pasakyti tokią nesąmonę, tačiau jam buvo nusispjaut..
- Kodėl ne dabar, gal dabar, - atsistojo grifas prieš merginą.. - Na ko lauki, greičiau tik tai, bus smagu, - ir tuo pat metu sarkazmiška šypsena papuošė berniūkščio veidą ir dabar jis tik ir telaukė pirmojo merginos smūgio..
Ta šypsena nuo jo veido nedingo dar ilgai, o merginai ėmus kikenti dėl žolės su kuria vaikinas tiesiog sau linksmai pajuokavo, jis dar smarkiau ėmė juoktis kol išgirdo kitus merginos žodžius..
- Teisingai, pritariu, koks skirtumas, kiekvienas turi bėdų, o kitiems jos tiesiog nerūpi, kaip ten sakoma, nereikia apsikrauti kitų bėdomis.. - tik šyptelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į tą gana klastuolišką panelę, tačiau ir jis pats buvo ne ką geresnis tad prie to ir nesikabino..
- Aš trenksiu? Nee.. Aš kitaip pasilinksminsiu.. - kiek šiurpokai nusišypsojo Dawson' as prisiminęs tai ką jis galėtu padaryti šiai baltaplaukei ir iškart atsakė į kitus Elridės žodžius.
- Tai į ką aš panašus, gal į zombį? - Klaustelėjo vaikinas ir nutęsė, - žiūrėk trinktelėk man gal tada suprasi kas aš arba įsitikinsi, kad esu toks pat kaip tu..
-
-Nesupranti tu nieko,-ramiausiai tarstelėjusi grifė tikėjosi, kad toji tema nuplauks ir bus pamiršta. Ją labai erzino, ką kalbėjo vaikinukas, nes vis tiek laikėsi savo logikos.
Grifė išspraudė pašiepiamą šypseną.
-Kvailys...-prunkštelėjusi mergaitė nužvelgė Elijah. Jai tikrai ėmė kilti pagunda, bet šioji norėjo, kad vaikinukas kentėtų, norėjo, kad pajaustų skausmą, kurio taip troško. Tad, kol vaikinukas nenuleido rankų, šiek tiek pasisuko šonu ir iš alkūnės, iš visų jėgų, varė į grifiuko pilvą tikėdamasi, kad šis pajaus skausmą.
-Na, patenkintas?-atsitraukusi nuo jo Elridė pašiepiamai šypsojosi.
-Paslinksminsi?-prunktešlėjusi grifė nužvelgė bernioką, tikslios reikšmės nesuprato, bet jai tai skambėjo visiškai kvailai ir juokingai.-Oi, išgąsdinai gi...
-Į zombį? Nu jo, baisumu gal...-nejučia sukikenusi mergaičiukė ėmė slampinėti po pavėsinę, kadangi jai reikėjo kažkokios veiklos.-Tai ilgai slėpsi savo paslaptis?-vis dar norėdama išgauti kažką įdomaus grifė nenuleido akių nuo to vaikėzo.
-
- Ne aš vienas nieko nesuprantu, - šyptelėjo Elijah.. Nes mergina su savo kiek kvailokais išsireiškimais tik ir erzino vaikiną..
- Aš kvailys? Man rodos mes nesiskiriame, - taip pat pašaipiai numykė berniūkštis ir pajautė kaip merginos alkūnė įsibedė jam į pilvą, skausmo jam ji visiškai nesukėlė, tik juoką, kuris atrodė kvailokai, tačiau dabar vaikinui tas mažiausiai rūpėjo.. - Sakau gal daugiau ir smarkiau trinktelėk, kad tau nereikėtus medžio "skriausti" ir man neskauda, - dar sykį šyptelėjo ir išgirdo kitą merginos frazę..
- Patenkintas, tu gal juokauji, noriu daugiau, čia labai jau buvo silpnas smūgis.. - Vaikinas žinojo, kad mergina jam jokio skausmo nesukels, nes jos smūgiai buvo silpni ir šiek tiek gležnoki..
- Pasilinksminsiu - dar sykį pašaipiai numykė grifas.. Šią minutę tik jis vienas žino, ką galėtu padaryti šitai merginai..
- Ačiū už tokį švelnų komplimentą, tu ne ką nesiskiri, - šis vėl specialiai šaudė žodžius, kaip tai puikiai darė baltaplaukė.. - Aš nesuprantu apie kokias tu paslaptis šneki.. Klausk gal ką pasakysiu, bet vistiek tavęs nesuprasiu..
-
-Ane, tai kur čia dar vienas bukas vaikinukas netoliese?-Elridė pabrėžė žodį "vaikinukas" ir drąsiai šyptelėjo prieš ją esančiam berniukui. Jis ją erzino ir visiškai neprisidėjo prie geros nuotaikos.
-Deja,-ramiausiai atsakiusi Grifiukė nusižiovavo parodydama, kad jai visiškai nuobodu.
-Tai, ką? Tau iš plytos? Jei duosi galiu ir stipriau,-patenkinta ji šyptelėjo ir pasistengė ignoruoti tai, kad jos smūgis nesukėlė skausmo. Ji nelabai suvokė, kaip alkūnė gali nesukelt skausmo, juk nesvarbu, ar žmogus stiprus, ar ne, iš alkūnės pilsi ir susiries kaip sraigiukas.
-Na na, ką? duosi knygą ir liepsi skaityt? Oi, tikrai, geros linksmybės!-toliau netramdydama savo įžūlumo bėrė mergaičiukė, kad ji žinotų, kokias nesąmones daro. Nors, galbūt jos vidus ir nujautė, tas žmogelis buvo per daug keistas, nejaučia skausmo ir puikiausiai girdi.
-O tu moki kažkaip kitaip atsikirsti? Ta prasme... Ne devynmečio žiobaro lygio,-geriau nužvelgusi mergina kiek prunkštelėjo, ji būtų patikėjusi, jei tas padarėlis būtų pasakęs, kad yra grynakraujis burtininkas, bet toks dalykėlis jos visiškai nejaudino.
-Nemanau, kad tu žmogus,-ramiai nukirtusi Elijah paauglė tik dar kartą išspraudė šypseną, šį kartą kiek draugiškesnę.
-
- Kodėl būtent bukas vaikinukas? - Klausiamai pažvelgė į baltaplaukę, - užtenka ir bukos mergaičiukės, - šyptelėjo grifei.. Jam labai patiko kai jį erzina, jis niekada nieko neėmė gyliai į "plaučius" todėl jam nieko neskaudėjo, juk jei gali žudyti nekaltus žmones, kodėl turėtum jaust kažkokį skausmą, kurį "kelia" kažkoks kvailas mokinukas, jos įžeidinėjimai buvo tikrai gana silpni..
- Jei nori gali ir iš plytos, gali iš bet ko, kad tik tau palengvėtu, gal man ir skaudės, tačiau neilgai, - kilstelėjo lupų kampučiais ir nužvelgė merginą, kuri atrodė kiek įtartinai..
- Tu, manai, kad tau duosiu knygą? Na matosi pokštus mėgsti, - šyptelėjo Dawson' as, - tačiau tu klysti.. - tik nutęsė vaikinas ir užsičiaupė, nes žinojo, kad išeis iš čia palikęs Elridę nežinioje apie jo antgamtines jėgas..
- Sakai kaip ne devynmečio žiobaro lygio, na žinai aš kraujomaiša, tad galiu atsikirtinėti taip kaip noriu.. Man vienodai, o tu nevaidink čia labai kietos, nes tavo nervai tikrai silpni, - šyptelėjo Chris' as.. - Juk ne aš medžio kamieną trankiau, o tu, tai reiškia, kad tu esi tiksianti bomba, kuri gali belekada sprogti, kaip matau.. Deja, tu man nepavojinga, - tik numykė Elijah ir skanei nusižiovavo, jam buvo per daug nuobodu bendrauti su šia nelabai mandagia ir į jį panašia grife, aišku ne išvaizda..
- Jei aš ne žmogus, gal tada, palauk, pagalvokim, gal monstras, o gal numirėlis, kuriam neseniai su alkūne trenkei, o gal.. Mhh.. daugiau nebežinau, - Elijah tiesos nenorėjo sakyti, juk kuo mažiau visi žinos, tuo jis ramiau gyvens..
-
-Čia bukos mergaitės nėra,-ramiausiai atsakiusi Grifiukė nusižiovavo, jai darėsi nuobodu, o tas vaikinukas visiškai užkniso. Nežinia, kas jį auklėjo, bet toks elgesys merginai nepatiko.
-Ir tu sakai, kad man čia kažkas negerai?-prunkštelėjusi tarstelėjo ir nužvelgė Elijah. Mergina nujautė, tam vaikiui viskas gerai negali būti, juolab, nepalaikė jo visiškai paprastu žmogumi. Nors ir baltapūkė buvo silpna alkūnės smūgis nebuvo toks silpnas, tad paprastas žmogiukas jį tikrai būtų pajautęs.
-Na, tada prisipažink,-jos veide vėl išdygo klastuoliška šypsena, bet galvoje vis dar tūnojo visokiausios mintys. Kas jis per vienas? Nesuprasi...
-Čia dabar įsivaizduoji, kad tau nusilenksiu?-prunkštelėjusi mergina vos vos šyptelėjo.-Tai atsitrauk, nes bus Alah Akbar ir kaboom,-nusijuokusi tarstelėjo ši. Aišku, juokelis nebuvo pats geriausias, Elridė žinojo, kas vyksta pasaulyje, bet jai tiesiog išsprūdo.
-Numirelis...-nežinia kodėl prasitarusi Grifė nužvelgė berniuko akis, jai iš tikrųjų darėsi nuobodu, bet ji norėjo sužinoti, kas jis toks.
-
- Taip pat ir buko vaikinuko, - atsakė vaikėzas ir nužvelgė baltaplaukę, kuriai rodos buvo nuobodu, tačiau tai tik į naudą, greičiau šis jos atsikratys.
- Taip, tau kažkas negerai.. Tu mušeika, - išlemeno Dawson' as ir paliko pavėsinę. Čia jam tiesiog nusibodo, jis atsistojo šalimais, kad galėtu girdėti, ką blevyzgoje ta mergiotė.
- Prisipažinti ką? - Šyptelėjo Chris' as, tačiau jo venomis tekantis kraujas ėmė niršti kaip ir šis, nes Grifė jį ėmė jau užknisti, jos priekabumas ir žodžiai nekartą vertė vaikiną išsiduoti ir perkast jei kaklą, tačiau šis turėjo laikytis to nepadaręs.
- Ne, - šyptelėjo Chris' as, - Sakai bus Alah Akbar ir kaboom, na žinai tada neatsisakysiu ir neatsitrauksiu, - merginos apsimestinė jėga vertė šį nekartą garsiai nusijuokti.
- Aš numirėlis, o dar būna taip? - Rimtai paklausė vaikis, - ką numirėlis veiktu Hogvarste? - Šyptelėjo Elijah, kai netoliese išgirdo keistą garsą lyg kažkur netoliese būtų gyvas padaras.
- Girdi? - Kilstelėjo lupų kampučius Grifas... - Va matai, - besdamas pirštu į gana toli esantį kiškį, ištarė vaikinukas.
-
-O Dieve! Aš mušeika, kaip baisu!-sarkastiškai nusijuokusi Grifė susiraukė, kaip jai viskas atsibodo. Siaubingai. Noras grįžti į pilį didėjo, nors ten ji ir nieko ypatingo nenuveiktų.
-A, pats supranti, manau,-toliau provokuodama vaikinuką Elridė svajingai nužvelgė dangų, bet stebėjo ir vaikinuką. Jai knietėjo išgirsti kažką ypatingo, nes pastebėjo jo irzulį, kas reiškė, kad žmogutis kažką slepia.
-Tai eikš arčiau, bomba tiksi...-taip pasakiusi Grifė klastingai šyptelėjo, o jos ranka prispaudė prie šono. Tai atrodė visiškai natūraliai, tačiau dėl viso pikto ji pasiruošė burtų lazdelę, kadangi vaikinukas ją ėmė per daug erzinti. Dar vienas kvailas žodis ir ji jį apsvaigins.
-Nežinau, o ką vaiduokliai veikia Hogvartse? Ką mokiniai veikia Hogvartse?-patraukusi pečiais atsakė mergina.
Keista, bet kažkokio garso ji neišgirdo ir tik klausiamai nužvelgė bernioką, lyg šis būtų visiškas psichas. O ir kiškį sunkiai įmatė, nors suvokė, kad ten kažkoks padarėlis, eh, vargšės mergaitės akys.
-Kas ten?-nesuvokdama, kas vyksta mergaitė visiškai ramiai įsistebeilijo į vietą, kurią parodė vaikinukas. Ji prisispaudė akinius tikėdamasi geriau pamatyti padarėlį, bet šis nubėgo dar toliau. Ką gi, gaila, kad Grifės rega nebuvo tobula.
-
Šįkart Elijah jau nebedavė atkirčio merginai, nes ši tema jau jam atsibodo ir tie "skaudūs" pasikandžiojimai vertė jį ne sykį nusižiovauti.
- Taip suprantu, bet kam tau žinoti kas aš, kas nuo to pasikeis, tavo gyvenimas, tavo smegenys, abejoju, - šyptelėjo Dawson' as ir toliau pratęsdamas savo nešvarius žaidimus, kurie aišku buvo gana švarūs palyginus su tais, kurių jis yra pridaręs.
- Eit arčiau, gal ne, ačiū, atsisakysiu, - jausdamas šiokį tokį pavojų stengėsi išvengti jo, nenorėjo, kad ši jam ką iškrėstu su savo ta kvaila burtų lazdelę, kurią vaikinas sunkiai valdė, tačiau stengėsi.
- Mokiniai mokosi, o vaiduokliai tiesiog sau skraido po pilį, - atsikirto vampyras, žinodamas, kad tikrai iš čia išeis merginai nė žodžio nepasakęs apie save.
- Ką tu gal nematai? - Išsiviepė Grifas, - taigi kiškutis sau ramiai pievoje striksi, čia nereikia nė matyti ir taip aišku, silueto man užtenka, - stengdamasis tušuoti savo kvailas klaidas numykė rudaplaukis ir nusekė mergina žvilgsniu. Ir ką man su ja daryti?
- Klausyk mes dar ilgai čia nieko neveiksim? Arba kažką sugalvoji arba aš einu, nusibodo? - Šyptelėjo Chris' as ir vėl atsisėdo užimdamas du suolus, o rankas sunėręs už galvos sau ramiai atsipūtė.
-
-Na, o gal man įdomu,-ramiausiai pasakiusi Grifiukė šyptelėjo rudaplaukiui. Jai iš tikrųjų buvo tiesiog įdomu žinoti, kadangi nuojauta sakė, kad vaikinukas kažkuo ypatingas.
-Bijai?-ištempusi lūpą Elridė kiek pasityčiodama jo paklausė. Baltapūkė norėjo priversti jį supykti, norėjo, kad pykčio vedamas jis lepteltų kažką įdomesnio. Keistas jos bendravimo būdas, labai keistas.
-Tikrai? Tai kodėl taip retai tave pamokose matau?-baltapūkė nusižiovavo ir apsidairė. Su keistuoliu ji prabuvo jau kurį laiką, tačiau nieko gero nenuveikė.
-Nematau,-visiškai ramiai atkirtusi ji stebėjo Elijah.-Gal visgi tada paskolintum savas akis?-šį kartą draugiškai nusišypsojusi ji apžvelgė aplinką, bet nieko nebesakė dėl to triušiuko. Iš tikrųjų, jai buvo gaila, kad ji nepastebėjo to padarėlio, nors neatmetė galimybės, kad tas padarėlis ją mulkiną, kad paerzintų.
-O kodėl aš turėčiau tau sugalvoti veiklą? Jei nori kažką veikti siūlyk, nors vargu, ar kažkas su tavimi išeis...-Elridė pasirąžė, iš tikrųjų ji norėjo nuveikti kažką gero, nes, bent kol kas, visa jos diena buvo bevertė. Mergaitė nužvelgė savo turėtą knygą ir mąstydama kažkokią įdomesnę veiklą atsisėdo netoli Elijah.
-Moki puikiai burti?
-
- Na, jei tau įdomu, aš gal ir galiu pasakyti, tačiau kas man už tai bus? - Šyptelėjo Chris' as, nežinojo ar pasakyti tai merginai tiesą ar ne, juk jei Elijah pasakys, nebus apie ką su ta baltapūke bendrauti.
- Aš bijau? - Atidžiai pažvelgė į Elridę ir vos išsilaikė nesuprunkštęs, ta kvailutė jį tiesiog erzino visais būdais kiek yra, bandydama turbūt kažkaip išpešti, kas šis toks, bet kaip nesuprasti, kad jis tiesiog "paprastas" paauglys, kaip ir ji.
- Tikrai, o dėl to, kad aš pamokų nelankau, neįdomu, - pašaipiai lyg juokelį šmėstelėjo Dawson' as ir įsistebeilijo į kiškutį, kurį dabar su mielu noru būtų išsiurbęs, tačiau Elridė stovi šalia, o ir taip daryti negalima.
- Nematai, tai nematai, savo puikios regos tau neskolinsiu - burbtelėjo Elijah vis užsimiršdamas, kad šio rega, klausa ir visi kiti pojūčiai daug geresni už antgamtiškų jėgų neturinčių padarų.
- Gal dėl to, kad ir tau nuobodu ir man nuobodu, o mano galvoje minčių nėra, nes mano veiklos, kurias nešiojuosi su savimi tau tikrai netiks. - Išlemeno Chris' as ir spoksodamas į besirąžančią merginą pats panoro, tikrai buvo nuobodu, be to ir laikas lėtai slinko, atrodė su baltaplauke praleido visą amžinybę, nors ne, po tiek laiko jis prarastu savo sveiką protą, kad ir kaip būtų gaila..
- Nelabai, - gūžtelėjo pečiais, - o tu?
-
-Tai visgi yra kažkas, ką slepi?-Elridės akys sužibo, ji nusprendė, kad vaikinukas nebe išsisuks, nors norėjo liautis, kadangi pačiai atsibodo.-Na, tai, priklausys ko norėsi...-patraukusi pečiais baltapūkė nenuleido akių nuo Grifo.
-Pagal tavo elgesį, taip,-toliau šaipydamasi panelytė svarstė, ar jai iš tikrųjų pavyks kažką išpešti? Ji nebenorėjo praleisti nieko įdomesnio, norėjo viską žinoti, jei tik turėjo galimybę.
-Na, tai visgi, ką tada veiki Hogvartse?-mergaitė žengė žingsnį taip priartėdama prie Elijah ir šyptelėjo. Jos galvoje šmėstelėjo mintis, kad ji pablūdo ir elgiasi kvailai, bet toji mintis labai greit išgaravo iš galvos ir buvo pamiršya.
Grifiukė susiraukė. Kodėl ji turėjo linksminti tą nelemtą berniukštį? Na, bet ką gi, Elridė nusprendė, kad galima pasilinksminti burtų lazdele ir tai bus įdomiau už veiklas, kad ir kokias Elijah galėtų sugalvoti.
-Na, o burtų lazdelę turi?-praignoruodama klausimą, kaip jai sekasi burti Grifiukė uždavė dar vieną. Jos galvoje sukosi visokiausios idėjos, tačiau visos buvo susijusios su magija.
-
- Taip yra, bet ar gražu kištis į mano gyvenimo paslaptis? - Kiek pašaipomis nutęsė Grifas, jis nesuprato, kodėl mergiotė taip įžūliai elgiasi, tačiau, jei ji nori jis pasakys, tokia čia ir paslaptis. - Nieko aš nenorėsiu, - šyptelėjo vaikinas, - juokavau.. - gūžtelėjo pečiais Chris' as su šypsena veide.
- Taigi, aš vampyras, - sau ramiai išspaudė Dawson' as ir žvilgtelėjo į Elridę. - Na va dabar žinai tiesą.. - kryptelėjo galvą Dawson' as.
- Ką veikiu Hogvartse? Į šitą klausimą bandau atsakyti visus šešis metus, tačiau atsakymo dar vis neradau, tad turbūt trinuosi iš neturėjimo ką veikti, - gūžtelėjo pečiais Elijah ir pastebėjo, kad ta mergiotė žengė žingsnį arčiau vampyro, tačiau šis nesuprato, ko ji nori. Kodėl taip elgesi, gal ji nori mane sumušti, aišku, nuo tokios minties vaikinas vos nesuprunkštė.
- Burtų lazdelę? - Kiek abejodamas pakartojo merginos žodžius, jam su tuo labai nesisekė, tačiau gal ko išmoks su baltapūke, - turiu, - ištraukęs ją iš apsiausto kišenės suimė į rankas. - Tu ką dvikovos nori? Žinok neverta, nes man su tuo ne kaip sekasi.. - kiek susirūpinęs išlemeno Dawson' as, nes jei jau nelankė pamokų, tai žinok, kad ir burti jis nelabai moka, na žino Nedovanotinus kerus ir apsauginius, tačiau su tokiais jis sužeis ją, o kur tada reiktu dėtis, nors gal jis tik manė, kad nieko nemoka. Gal jam sekasi daug geriau nei jis pats įsivaizduoja.
-
-Nežinau, negirdėjau aš apie gražų elgesį nieko,-linksmai atsakiusi Grifiukė stebėjo Elijah ir laukė. Na, laukė ir sulaukė. Išgirdusi ant ko visą laiką "rovėsi" panelytė giliai įkvėpė, o tada pergalingai nusišypsojusi linktelėjo.
-Buvo sunku?-rodos, mergaitė iššorėje elgėsi paprastai, bet viskas tik dėl jos pažįstamu, dėl kurių vampyrams baimės ji neturėjo. Nors viduje visgi siautėjo šioks toks sumišimas. Ji reikalavo to, prašė pasakyti, bet nuoširdžiai nesitikėjo nieko ypatingo. Na, bet ko norėjo, tą gavo.
-Triniesi?-Grifė kiek prunkštelėjo, jai tai atrodė juokinga, kadangi Hogvartse tiesiog "trintis", jos manymu, neįmanoma. Veiklos čia susirasi visada, magijos pasaulyje tiesiog egzistuoti neįmanoma, juolab, kai prie jo žmogus priklauso jau nuo pat mažens...
-Negi šaka...-rimtai atsakiusi į Elijah pakartotus žodžius Grifiukė klastuoliškai šyptelėjo.-Kovos nenoriu, nors matant tavo nepasitikėjimą savimi norėtųsi...-mergaitė išsitraukė savąją burtų lazdelę ir ją gerai nužvelgė. Atrodo, užteko pažvelgti į kedro pagaliuką ir paauglė pasijautė dar drąsiau.
-Norėjosi nuveikti visai ką kitą... Bet jei jau taip... Tarkim... Pasilinksminam,-taip pasakius Elridės akys įsistebeilijo į berniuką, jos veide žaidė klastuoliška šypsena...
-Aguamenti,-paprastutis burtažodis, tačiau Elijah sausas namo nebegrįš.
-
- Tai jau ne mano bėda, kad tu negirdėjai, - atsikirto Chris' as, jis nenumanė, kodėl ši baltapūkė mergiotė prie jo kabinėjasi.
- Labai, - šyptelėjo vaikinas, tačiau džiaugėsi, kad ši nepanikavo, nes jau pratęs prie to tikrai buvo, vienas vaikinukas, bėgo kiek kojos neša tiesą išgirdęs, tačiau jis ir sakydamas žinojo, jog šiai viskas dzin, ji turbūt ir mirti nebijotu.
- Na gal ir ne, nežinau, tiesiog, tipo lankau pamokas, darau namų darbus ir.. - pasikasė pakaušį, - žinai, aš čia ką smagiausia darau tai naktimis slampinėju į Uždraustąjį mišką, va ką veikiu Hogvartse, laužyti taisykles yra tiesiog nuostabu, - šyptelėjo vaikinukas ir pažvelgė į El.
- Gal ir šaka.. - pašaipomis "nuleido" Dawson' as ir stebėjo, kaip ta mergina išsitraukė lazdelę, žinojo, kad čia jo silpnoji pusė, tačiau žinojo, kad ji tuo mėgausis.
- Pasilinksminam? - Klaustelėjo šis ir vos tik spėjo išsitraukt lazdelę gavo srovę vandens, po , kurios dabar jau teks grįžti Grifui šlapiam, tačiau kol mergina mėgavosi tuo, šis irgi laiko neleido veltui.
- Impedimenta, - šuktelėjo šis ir tikėjosi, jog kerai pavyko, juk turėjo taip būti, nėra sėkmingų žmonių..
-
-Bijojai?-pašaipiai prunkštelėjusi paklausė mergiotė. Ji netikėjo, kad tas vaikinukas išdrįs ją užpulti, kadangi tai galėjo padaryti per visą laiką, kol buvo šioje vietoje.
-Kai tu naktinis gyvis, nesistebiu... Aš mieliau lovoj vartyčiausi nei po miškus lakstyčiau,-taip pasakius merginos mintys trumpam nuklydo į mergaičių miegamąjį, kur jos laukė šilta lova, tinginė.-Nors laužyti taisykles turbūt linksma, bet neatsimenu, kada tai dariau,-patraukusi pečiais Elridė atsiminė paskutinį kartą, kai buvo Uždraustajame miške, iš tikrųjų, ji buvo visiškai pamiršusi, kad toji vieta buvo uždrausta. Nors miško pavadinimas rėkte rėkia, kad yra uždraustas.
-Iš dalies teisingai...-tyliai burbtelėjo mergiotė.
-Protego,-Elridė spėjo sušukti burtažodį, kai jos ausis pasiekė vaikinuko žodis.-Mmm... Visai pamiršau, kad esi greitas, bet bent jau išsimaudėi,-taip pasakiusi ji šyptelėjo. Taip, mergiotė naudojosi savo galimybėmis ir mėgavosi tuo, tačiau nežadėjo laidyti jokių burtažodžių, kurie kažkaip žiauriai galėtų paveikti žmogų, todėl atsistojusi tiesiog laukė, kol Elijah sugalvos dar kartą ja pulti.
-
Baltapūkė ir rudaplaukis visą laiką liejo tulžį viens ant kito, nežinia kodėl jaunuoliai, taip keistai bendravo, tiksliau nemėgo viens kito, tačiau rodos El, tas labai patiko, ji mėgaujasi kiekvienu savo pašaipiu žodeliu ar kokiu nevykusiu komentaru.
- Aš bijojau, gal tu pablūdai? - Prunkštelėjo vampyras, jis nesiruošė pulti merginos, tačiau ši rodosi ir tiesą žinodama nesiruošė elgtis šiek tiek mandagiau, tad turbūt belieka ją tik pagąsdinti, tačiau šis buvo labai aptingęs.
- Vartytis lovoje yra laiko gaišimas, - pašaipiai burbtelėjo Chris' as, žinodamas, kad kol kiti miega, jis nuveikia labai daug. - Labai linksma, tad jei nebūtum tokia arogantiška su mielu noru pasiūlyčiau, naktį kur nors nužingsniuoti, - kilstelėdamas antakį kryptelėjo galvą į merginos pusę ir stebėjo šios reakciją, laukdamas dabar pykto komentaro.
- Kažkas spėjo sureaguoti ir apsisaugoti, džiaukis savo sėkme, - riktelėjo vampyras ir stengėsi išlikti ramus, tačiau nenorėjo vienas grįžti šlapias į pilį.
- Klausyk, - šyptelėjo vaikinukas, greit kilstelėdamas lazdelę ir ištardamas, - Aguamenti, - dabar turbūt abu paaugliai į pilį grįš ne sausi.
-
Elridė patraukė petukais.
-Galbūt, nežinau,-ramiai atsakiusi Grifiukė tyliai galvoje sau pritarė, kad iš tikrųjų yra pabludusi. Bet nieko tokio, "nuotykis", kaip ją užpuolė vampyras būtų puikus prisiminimas ateičiai.
-Nepamiršk, kad "kitiems" miegas reikalingas,-šį kartą kiek logiškiau ir be kandžių pastabų atkirto Elridė praignoruodama jo komentarą, jei jau atrodė arogantiška, tai ką jai padaryti? Nesikeis juk tą sekundę, kad įtikti kažkokiam nepažįstamam berniūkščiui.
-Be to, nežinau, ar sveiko proto žmogus mielai eitų į mišką su visai kitos rasės padaru,-dar šiek tiek pagalvojusi pridėjo mergina. Iš tikrųjų, mintis kažkur keliauti su vampyru neskambėjo maloniai, nepaisant to, kad ji su tokiu ir ledų ėjo pirkti.
-Hm... Sėkmė?-nepripažindama Elridė vos vos šyptelėjo, tik ta šypsena greit išnyko, kadangi mergaičiukė buvo pradėjusi nuleisti lazdelę, kai išgirdo tą patį burtažodį, kurį neseniai panaudojo prieš berniuką.
-Protego,-kiek pavėlavusi Grifė panaudojo vėl skydinį burtažodį, bet, turbūt, jokios esmės jau nebebuvo, kadangi jos plaukai buvo šlapi. Ir kaip gali būti keista baltapūkė nepratrūko pykti ir neužsipuolė jo.
-Nesitikėjau!-Garsiai pradėjusi juoktis mergaičiukė nužvelgė Elijah.-Gerai, gal ir nesi toks tragiškas.
-
Uždraustojo miško pamiškėje stovi sena pavėsinė po šimtmečiu ąžuolu.
- Jai gal kokie 100 metų, - pagalvojo Viktorija.
Bet ji tik taip manė.
Jai šovė idėja atsinešti ko nors užkąsti. Netoli Hogvartsas. Ji greitais nubėgs atsinešti. Po 5 minučių Viktorija jau stovėjo prie pavėsinės. Rankoje laikė krepšelį su daug daug raudonų obuolių, sumuštiniu su sūriu ir apelsinų sulčių pakeliu. Ji žinojo, kad prie Uždrausto miško eiti negalima, bet... Ji nežinojo kodėl čia atėjo. Gal šiaip sau. O gal, kad pailsėtų nuo dienos. O gal... Nesvarbu! Atsisėdo ant pavėsinės suolelio. Trakšt.Trakšt. Atrodė tuo suolelis tuo suluš. Atsisėdo į kitą vietą. O va čia tai geriau. Pasiėme sumuštinį su sūriu ir pradėjo valgyti. Atsigėrė apelsinų sulčių.
- Ahh... Kaip gera, - tyliai ištarė ji.
Viską suvalgiusi šiukšles susidėjo į krepšelį ir patraukė link Hogvartso.
-
Dawson' as stebėjosi merginos naglumu ir jos keistu elgesiu, tačiau jam tai visai patiko, nes jis ir pats toks buvo. Daug kur elgdavosi įžūliai ir ne taip, kaip pridera mandagiam, išprūsusiam žmogui, bet tik todėl, kad vaikystėje patirtos traumos jį tokiu padarė.
- Ne galbūt, o tikrai, - kiek pašaipiai ištaręs, kilstelėjo lupų kampučius į viršų. El tikrai buvo truputį "pametusi galvą", na arba tik taip atrodė.
- Kam tas miegas? Manau daug smagiau naktį eiti į mišką, nei tūnoti lovoje, juk paskutiniai metai ir linksmų įspūdžių reikia prisigaminti kuo daugiau, - gana rimtai tarstelėjo šis.
- Na, bet kai tas "kitos rasės padaras", - ore imituodamas kabutes nutęsė toliau, - yra visiškai nepavojingas, nėra ko bijoti.. ir tai visiškai ne beprotiška, o linksma, - tęsė rudaplaukis ir rodos nesiruošė užsičiaupti, tačiau tai nebuvo būdinga jam. Tyla buvo geresnė draugė, nei plepėjimas neužsičiaupus.
- Sėkmė, - pakartojo šis.
Jis nesitikėjo, kad ji naudos protego kerus, tačiau, gerai tai, kad ji nespėjo ir dabar į pilį grįš tokia pat šlapia, kaip ir šis.
- Na, nors įrodžiau, kad nesu tragiškas.. ar kaip ten tu sakai, - pradėjęs juoktis ištarė šis. Nežinojo ką daryti toliau, pulti ar ne, bijojo sužeisti, tačiau ir noro per didelio kažkam neturėjo.
- Tai kaip dėl to miško? - Pasiteiravo šis ir žengė kelis žingsnius link pavėsinės. - Eisim, kol dar yra laiko? - Atsidusdamas išlemeno šis ir atsirėmė į stalą.
-
Mergaičiukė tik klestelėjo rankomis. O koks jai skirtumas, ar ji pablūdusi ar ne? Juo geriau, pakvaišę komiksų veikėjai panelytei visada atrodė kur kas šaunesni ir linksmesni, nei rimtuoliai, o ir protu nenusileisdavo nuo jų.
-Turbūt tam, kad ŽMOGAUS organizmas pailsėtų,-kiek rimčiau atsakė mergaičiukė.-Bet taip, naktis yra kur kas gražesne nei diena...-žvilgtelėjusi į dangų, kuriame, jos nelaimei, dar nebuvo nei vienos žvaigždutės, khem, kur tau bus tokiu paros metu, Elridė vėl nuleido galvą.
-O, tikrai?-baltapūkė nesusilaikiusi nusijuokė.-Sakai nepavojingas, o dar prieš kelias minutes man grasinai?-besišypsodama ji papurtė galvą, bet tas papurtimas neturėjo jokios reikšmės, taip gavosi ir viskas.
Žvelgdama į Elijah mergaitė ėmė savęs klausti, ir kam žmonėms įrodinėti tai, ką kiti pasako? Na, realiai, ji tai išprovokavo, bet visgi...
-Jei taip stengiesi pasijausti geriau, galiu pranešti, kad iš tragiškumo ribų kol kas neišlipi,-Elridė kandžiai šyptelėjo.-Gerai, gerai, šaunuolis.
-Na, jei jau taip nori... Tik lavonu būti aš nelabai noriu, bet va vampyru... Visai įdomu.
-
Elride atrodė šiek tiek kvaištelėjusi, tačiau rodos medinį humoro jausmą irgi turėjo. Kartais net nesuprasi ar ji pokštauja ar iš baisios neapykantos kažką burba.
- Žmogaus, ne vampyro, - pabrėžė vaikinukas. Nors vampyru būti jam nelabai patiko, tačiau pradėjo įžvelgti ir teigiamų dalykų. - Taip, kur kas gražesnė. - Atkartojo merginos repliką ir garsiai nusijuokė, pamatęs, kad ši spokso į dangų.
- Tu čia ką, žvaigždžių ieškai? - Pašaipomis tarstelėjo Chris' as. - Na taip jų šiuo metu LABAI DAUG. - Su šypsena veide nutęsė rudaplaukis.
Pavojingas ar nepavojingas? Šis klausimas retkarčiais įlysdavo į tą vaikino smegenų dalį, kuri buvo atsakinga už mąstymą. Tačiau jis vis prieidavo išvadą - NE.
- O taip, - bandėsi vaizduotis surimtėjusiu, - grasinau? Baik tu, - mostelėjo ranka, - mediniai bajeriai. - Bandydamas pateisinti savo aplaidumą kažką bumbėjo Grifas.
- Jei neišlipu aš, galiu tau pasakyti tai, kad tu kartu su manimi į jas talpiniesi, - vaikinas nepasidavė merginos provokacijai, - šaunuolis? Rimtai? Neradai geresnio žodžio? - Kiek rauktelėjęs kaktą, nužvelgė Grifę.
- Lavonu ir nebūsi, bet ir vampyre nelabai.. - pasikrapštydamas pakaušį veptelėjo šis, - tačiau jai labai nori, tave paversti niekada nevėlu, bet ne, aš to nedaryčiau, nes iš tavęs vampyrė būtų labai bloga.. - per kelias valandas susipažinęs su El charakteriu nusprendė šis.
-
Mergaitė patraukė petukais.
-Ar matai be savęs dar vieną vampyrą?-gan ramiai tarstelėjusi Elridė vos vos nusižiovavo, nors, atrodo, miego iki to laiko visiškai nenorėjo.
-Ką?-pilnai neišgirdusi, ką sakė Elijah, kadangi jos mintys buvo ties dangumi, mergaitei teko perklausti. Tada ji susiraukė ir papurtė galvą.-Neesu tokia durna. Bet taip JŲ LABAI DAUG,-pabrėždama žodį LABAI baltapūkė pati nusijuokė ir dar kartą nužvelgė dangų.
-Tikrai? Mediniai bajeriai?-klastuoliškai šyptelėjusi Elridė papurtė galvą.-Su tokiais bajeriais net išlepusios mergiotės neprajuokintum,-tokie Elijah juokeliai jai jų nepriminė. Žaliaakei dingtelėjo galvoje, kad būtent taip jis ginasi dėl savo žodžių, bet visgi, koks jai skirtumas?
-Ane? Sėkmės su tokia mąstymu,-neslėpdama savo pasitikėjimo kerėjimo srityje mergaitė patenkinta šyptelėjo.-Ir ne, šis žodis yra tau pakankamas, galbūt netgi per geras,-toliau tenkindamasi įvykiais Elridė šypsojosi.
-Tikrai? Na, tada labai neįdomu. Nors sakyčiau, kad vampyrė bloga nebūčiau, bet nesvarbu,-mergaitė nužvelgė knygą dėl kurios iš tikrųjų atėjo į šią vietą ir prisiminė, kad šitaip tikrai nieko neišmoks.
-Gerai, daryk tu čia ką nori, o man tikrai laikas...-ir pasičiupusi knygą Elridė dingo iš tos vietos palikdama Elijah be jokių tikslesnių perspėjimų.
-
Gaja turbūt buvo viena iš tų geriečių mokinukų, mat niekad prieš tai nesilankė uždraustajame miške. Net minties nebuvo. Kartkartėmis praeidavo šalimais, pavyzdžiui šalia apgriuvusios Hagrido trobelės. Miškas jos nebaugino, net buvo įdomu pasižvalgyti, bet jis ne veltui turėjo tokį pavadinimą.
Ir štai ta akimirka atėjo, septintakursė užėjo miškan ir užklydo prie pavėsinės. Palietė ąžuolą, kuris buvo dalimi pavėsinės ir paskaitė išraižytus vardus. Daugelio jų net nebuvo girdėjusi. Tačiau netrukus Gajos rankose atsirado nedidelė šaka, jau seniai gulėjusi ant žemės. Pavarčiusi ją rankose, švilpė išraižė savo vardą ant medžio. Nežinojo tikslios reikšmės kam kiti raižė savus, bet rudaplaukei tai buvo kaip prisiminimas apie Hogvartsą.
-
Stevie ir vėl patraukė į mišką. Iš galvos niekaip nėjo mintis, kad greit ji nebeturės galimybės leisti laiko šiame miške. Žinoma, nebent grįžtų čia kaip profesorė. Bet grifė puikiai žinojo: ji jau greičiau taps Magijos ministre nei profesore.
Kurį laiką mergina klaidžiojo po mišką be jokio tikslo. Pasisveikino su mylimiausiais medžiais, tačiau niekur neprisėdo. Pasvarstė galimybę nueiti iki upelio, bet vis tik apsigalvojo: net ir braidyti dabar buvo per šalta, tad nelabai buvo ten ką veikti. Praėjo pro olą, kurioje patyrė šiurpų nuotykį su broliais. Nelabai toli buvo duobė, kurioje jos su Adele Ginger rado keistą dėžutę. Taip... Miškas nuotykių buvo pilnas. Tik kažkodėl tie nuotykiai buvo itin baisūs. Ką gi. Aš pasišaipė iš savęs Stevie.
Staiga jos akys užkliuvo už pavėsinės. Kažkada seniai čia lankėsi, tačiau paskutiniu metu kažkodėl į tą miško pusę neidavo. Kodėl gi neatėjus dabar? Prisiartinusi pamatė, kad kažkas susikaupęs dirba. Green nutarė netrukdyti: palauks, kol baigs, ir tada prieis. Galiausiai pamatė, kad tai Švilpynės mokinė Gaja.
- Sveika, - galiausiai pasisveikino Stevie, kai švilpė baigė užsiėmimą. - Ką čia viena veiki?
-
Buvo jau bebaigianti savo nedidelį darbelį. Pasirodo išraižyti savo ilgą vardą buvo sunkiau nei tikėjosi paauglė. Išgirdusi žingsnius mėlynakę sekundei sustingo. Tai juk negalėjo būti priešiškai nusistatę kentaurai, neadekvatus vienaragis ar kažkas panašaus. Jų žingsniai be abejo būtų garsesni. Išgirdusi pasisveikinimą, švilpė atsisuko ir pamatė grifų atmušėją Stevie Green. Tos kvidičo rungtynės jai dar ilgai iš galvos neišeis. - Labas, šiaip pasivaikščioti išėjau. - Atsakymas buvo totaliai banalus, bet kitokio rudaplaukė grifei suteikti negalėjo. Mėlynos akys nužvelgė atėjusią žmogystą. Pasąmonė pareiškė, kad reiktų ir pačios bendraamžės paklausti ko ji čia atsivilko. - O tu? Irgi kaip suprantu viena. - Draugiškai paklausė.
-
Ką gi, panašu, kad Gaja Kasandra Amneta originalumu nepasižymi. Kita vertus... Ji galimai nesitikėjo, kad čia ką nors sutiks, tad klausimas tikriausiai užklupo švilpę netikėtai. Stevei neteko su šia mergina bendrauti, tad nežinojo, kaip reaguoti. Labai norėjosi mesti kokią ironišką - draugiškai ironišką - pastabėlę, tačiau Green nutarė, kad geriau patylės. Maža ką, dar paims ir įsižeis... Kas ten žino.
- Aš visada miške, - galiausiai atsakė į klausimą grifė. - Kartais ateinam čia su broliais, tačiau vis tik suprantu, kad man labiausiai patinka miške leisti laiką vienai.
Rudaplaukė nutilo ir susimąstė: juk ji tarsi pasakė, kad nenori čia nieko matyti... Ko gero, nuskambėjo ne itin mandagiai.
- Palieki savo ženklą prieš baigdama Hogvartsą? - draugiškai nusišypsojo Stevie. Ji jautėsi labai keistai. Susidarė įspūdis, kad abi merginos bando būti draugiškos. Green nieko prieš Gają neturėjo, bet kas žino, kaip jaučiasi ką tik iškepta kvidičo čempionė? Susimąsčiusi grifė įėjo į pavėsinę ir atsisėdo ant suoliuko.
-
- Man irgi patinka būti miške. Čia ramu, kartais jautiesi taip lyg medituoji arba esi kažkuriame kitame žemyne ar planetoje. - Nusišypsojo. - Anksčiau irgi ateidavau į mišką su seserim, tačiau ji jau baigė Hogvartsą ir dirba Skutelyje. - Atsiduso, prisiminusi kaip vaikystėje linksmindavosi. Juk Roana tik beveik pusantrų metų vyresnė už pačią Gają. „Neturi dėl to liūdėt, Gaja“ būtų pasakiusi Roro, jei tik būtų šalia, tačiau jas dabar skyrė daugiau nei 50 kilometrų atstumas. Paskutinius Stevie žodžius Kasandra praleido pro ausis.
- Taip, norėčiau dar ilgai prisiminti šiuos septynis metus čia. Deja, abejoju ar dar turėsiu progą čia grįžti. - Sukikeno. Vis tik kvidičas ne priežastis būti prieše su Stevie, tikrai. - Atleisk dėl kvidičo, tikrai buvo netikėta sugauti šmaukštą. Maniau, kad Klarė tai padarys greičiau. - Atsiprašė dėl rungtynių. Pabaigusi raižyti savo vardą irgi atsisėdo ant suoliuko. - Nenorėtum savojo išraižyti? - Pasiūlė pagaliuką bendraamžei.
-
Kitoje planetoje? mintyse paklausė savęs Stevie. Ją, kaip astronomijos mylėtoją, toks lengvabūdiškas pasisakymas apie kitas planetas kiek erzino, tačiau mergina nenorėjo nieko sakyti. Tuo labiau beveik nepažįstamam žmogui, su kuriuo, atrodo, dabar aiškinasi, kokie yra jų santykiai. Susidarė įspūdis, kad abi merginos bando būti draugiškos, tačiau kažkas buvo ne taip. Pernelyg nenatūralus draugiškumas? Galbūt, nors Stevie nebuvo tikra.
- Seserimi? - kažkodėl perklausė Stevie. Susimąstė. Juk ji atlikinėjo praktiką Skutelyje, galbūt ją pažįsta? Deja, ji nelabai ką ten iš viso pažinojo, jokia Amneta prieš akis neiškilo. - Aš ten atlieku praktiką, - tarsi pateisino keistoką klausimą rudaplaukė.
Gajos žodžiai nuskambėjo kažkaip liūdnai. Stevie ir pati taip jautėsi: mokyklos metus atsimins visą gyvenimą, o baigti yra liūdna...
- Nenorėtum dirbti profesore? - pasidomėjo grifė. Ir tada gerokai sutriko, nes Gaja sugalvojo atsiprašyti dėl kvidičo! - Ką jau čia, - negarsiai pridūrė, nenorėdama pasakyti, kad tikrai tikėjosi laimėti. Bet juk kvidičas yra komandinis žaidimas, ši švilpė nebuvo vienintelė savo komandos pergalės kaltininkė.
Kai kvidičo čempionė pasiūlė išraižyti savo vardą, Green susimąstė, kaip mandagiai paaiškinti, kodėl ji to daryti nenori. Net ne mandagumas buvo didžiausia problema. Kaip nepasirodyti visiška keistuole?
- Na... Tiesą sakant, ne, - galiausiai pradėjo septyniolikmetė. Įtarė, kad kažkokio platesnio paaiškinimo reikia, tad pabandė pridurti: - Matai... Man miškas yra tarsi namai. Bet na... Nenoriu, kad mano vardas čia būtų matomas visiems.
Skambėjo, tiesą sakant, idiotiškai. Ir Stevie tikrai nepasakė to, ką norėjo pasakyti. Deja, nieko pakeisti jau nebegalėjo.
-
Gal Gaja kiek persistengė lygindama mišką su kita planeta, tačiau pakeisti pasakytų žodžių jau negalėjo, be to nežinojo net kaip kitaip tą pasakytų. Juk ji viso labo nuoširdi ir naivi kvailelė, kuri kalba tai, kas yra jos mintyse ir širdyje.
- Taip. - Mestelėjo tą šakelę, turėtą rankose, kažkur į šoną. - Na, gal esat skirtinguose skyriuose. Ji šiuo metu yra hilerė praktikantė kerų traumų skyriuje ir dirba ten penkias dienas per savaitę. - Šyptelėjo. - O tu ką, mokslo metais keliauji ten, į Londoną? - Prisiminusi, kokį veiksmažodžio laiką panaudojo Stevie, nusprendė perklausti.
- Profesore? Pripažinsiu, pasiūlymas vilioja, tačiau manęs tai nedomina, deja. Labiau norėčiau būti rašytoja arba žiobarotyrininkė, o jei nepavyks vienoje ar kitoje srityje pasiekti kažko, galėsiu pasirinkti redaktorės ar konditerės kelią. - Pasvarstė Kasandra ir tada išgirdo atsakymą dėl miško. - Oh, aišku. - Šyptelėjo, puikiai suprasdama situaciją. - Jei taip mėgsti mišką, kodėl planuoji pasirinkti hilerės profesiją? - Paklausė, juk Stevie ne šiaip savanoriauja Skutelyje, tiesa?
-
Susidarė įspūdis, kad Gaja irgi kažkurioj vietoj sutriko. Stevie nebuvo tuo itin patenkinta - to apsimestinio ir nedrąsaus mandagumo čia buvo ryškiai per daug. Nepaisant to, kad nėra gerai pažįstamos, juk gali bendrauti kaip normalūs žmonės, argi ne? Kodėl reikia daryti kažkokias nesąmones?
- Aha, ko gero, - neaiškiai sumurmėjo Stevie. - Kadangi mano prašymas buvo patvirtintas, turiu tokią galimybę, nors labai rimto darbo negaunu.
Gal ir gerai mintyse pridūrė mergina, tačiau garsiai to sakinio neištarė. Tikėjosi, kad nebus palaikyta nevykėle. Nepaisant to, kad saldus mandagumas nepatiko pačiai, Green nežinojo, kaip jo atsisakyti.
- Oho, tu turi daug variantų, - su pagarba nusistebėjo grifė. Ji apsižvalgė po mišką. O gal iš tiesų gyvenime padaryti tai, apie ką vis pagalvoja nuo vaikystės? Išeiti į kokį gūdų mišką ir tiesiog gyventi atskirai nuo kitų? Stevie buvo tikra, kad išgyventų.
- Oi, aš neplanuoju būtų hilere - galiausiai pratarė ji, nors, kaip atrodė pačiai, klausimas buvo užduotas jau senokai. - Nusprendžiau pabandyti ten atlikti praktiką, nes tiesiog buvo smalsu ir norėjosi išbandyti ką nors naujo.
Rudaplaukė vėl nutilo. Staiga prisiminė, apie ką užsiminė Gaja.
- Kadangi vienas iš variantų yra konditerė, tikriausiai moki skaniai gaminti? - tarstelėjo Stevie, svarstydama, ar švilpė supras užuominą.
-
Rudaplaukė pradėjo nujausti, kad pokalbis linksta ne itin tinkama linkme. Vaikiška jos natūra visai nesutampa su tokios rimtos asmenybės kaip Stevie natūra. Na, bent jau pačiai Kasandrai taip atrodė. Mat visos tos pastangos būti draugiška su buvusia priešininke, kuri ją vieną ar du sykius ją numušė muštuku, buvo sunkios. Pati paauglė jau buvo paleidusi visas tas nuoskaudas ir net nesijautė laimėjusi kvidičo, tačiau grifai. Grifai jai atrodė kitokie. Ji puikiai prisimena nusivylimą kiekvieno grifo akyse, ten, tribūnose. Ir puikiai suprato kodėl - grifai laimi tą, grifai laimi aną. Turėtumėt jau pagaliau nurimti ir suprasti, kad be jūsų čia yra ir kiti koledžai vos neišpliurpė to pačiai Green, bet buvo įsitikinusi, kad tada čia prasidės dvikova ir kažkuri iš jų arba abi pateks į ligoninės sparną.
- Aišku. - Nusprendė daugiau patylėti, mat jau buvo nejauku čia būti. Jautėsi vėl kalta dėl kvidičo. - Deja, nemoku. Tačiau niekada nevėlu išmokti, taip sako mano seserys.
-
Panašu, kad Gają kažkas trikdė. Ar atbaidė nuo normalaus bendravimo. Man Stevie buvo tikra, kad švilpė gali būti - ir yra - daug laisvesnė. Nes šiuo momentu ji atrodė be galo įsitempusi. Grifė susimąstė, ar verta bandyti šitą beveik nepažįstamą merginą "pagyvinti". Ir nutarė, kad ne. Visų pirma, Green ir pati jautėsi šiek tiek įsitempusi, nors jai tas nepatiko ir ji nesuprato, kodėl taip jaučiasi. Be to, kas žino, kad Gaja visada yra tokia? Juk bendrauti iki tol neteko. O gal ji jaučia nuoskaudą dėl to, kad Stevie kaukštelėjo muštuku? Nepaisant to, kad švilpiai laimėjo, Stevie beveik jautė asmeninę pergalę prieš šitą merginą. Ji stengėsi to neparodyti, tačiau įtarė, kad tai gali būti priežastis, kodėl ji jaučiasi kiek įsitempusi.
Gajai pratarus vieną žodį, Stevie visai sutriko. Panašu, kad ji net nebedrįsta normaliai šnekėti! Kaip Fiadh susiraukusi pagalvojo grifė ir nutarė, kad jai pats laikas iš čia keliauti. Galbūt Gaja tiesiog nori būti viena, o Green nemėgo piršti savo draugijos, kai ta buvo nepageidaujama. Kelias akimirkas pasvarsčiusi, ar kaip nors atsakyti į užuominą apie seseris, rudaplaukė nutarė, kad to daryti neverta. Juk šis pokalbis ir taip be galo keistas.
- Manau, keliausiu atgal į pilį, - staiga pasakė grifė, nors ir įtarė, kad tai nuskambėjo keistai - visai be jokios įžangos ar priežasties. Ji atsistojo ir patraukė pilies link. Kai buvo tikra, kad iš pavėsinės jos nebesimato, apsisuko ir patraukė gylyn į mišką.
-
Kažkoks siaubas. Bet kartu ir visai įdomu. Mąstė Gruodė, sėdėdama senoje pavėsinėje. Ji pasiklydo. Nebeįsivaizdavo ir kaip sugrįžti. Klajojo tame tamsiame miške, ir štai aptiko vietą, kurioje dabar ir buvo.
Mokykla pasidarė mergaitei pačiu tikriausiu atradimų lauku. Klajojo vis dar viena. Klajodama svajojo ir kūrė planus. Galvojo apie keliones, kurios laukia nesulaukia, svajojo apie burtus, kurie pakeistų jos išvaizdą.
Na, bet dabar jai buvo vienuolika metų, ir ji visiškai pasiklydo. Ką gi, gal kas nors mane čia suras? Gal koks mokytojas? Kas nors juk turi čia ateiti ar ne? O jeigu ne? Nutarusi, kad kol kas pasėdės čia ir palauks ko nors, kas ateis jos ieškoti iš kuprinės, kurioje dar buvo buteliukas vandens išsiėmė knygą "Žiedų valdovas" ir įniko į jau šimtą kartų skaitytus puslapius.
Bet staiga, kažkas sušlamėjo ir privertė ją pakelti akis. Lūpose sustingo klyksmas. Priešais pavėsine stovėjo ir į ją raudonomis akimis žiopsojo kažkoks skeletiškas arklys su sparnais. Kas tai? Kas tai? Persigandusi nebežinojo ką daryti Gruodė. Norėjo šokti ir bėgti. Bet bijojo, kad tas padaras ją sudoros.
-
Miške Nelanna jautėsi gerai. Klaidžiojant siaurais, vos matomais miško takeliais, stebint įvairiaspalvę augaliją, klausantis paukščių balsų ji jautėsi pakylėta. Tokie pasivaikščiojimai jai padėdavo atsigauti po sunkios dienos mokykloje. Žinoma, jos amžiaus vaikai neturėtų vieni vaikščioti didžiuliame miške, pilname pavojų, neaiškių gyvių ir keistų padarų. Bet, užaugusi su nuotykius mėgstančiu tėčiu ir visur tik gėrį matančia mama, ji buvo įpratusi prie galimų negandų bei tikėjo, kad jai viskas bus gerai ir nieko nenutiks.
Miške buvo tamsu, tad Nelanna džiaugdavosi kartkartėmis išlindusį į atviresnę vietą, kurios medžių viršūnėse smagiai žaidė saulės spinduliai. Šitaip beklaidžiodama, ji pasiekė vietą, kurioje dar nebuvo buvusi. Stabtelėjusi pagalvoti, į kurią pusę toliau eiti, tolimoje mergaitė pamatė kažkokį statinį. Geriau įsižiūrėjusi suprato, kad tai pavėsinė, virš kurios auga didžiulis, senas medis. Reikia apžiūrėti!, pamanė varniukė ir patraukė pavėsinės link. O ten, jos nuostabai, jau kažkas buvo.
- Oi, čia kažkas jau yra… - Tarsi sau pasakė Nelanna. - Tu irgi pasiklydai? Į ką taip žiūri? - pridūrė mergaitė pamačiusi siaubą nepažįstamosios akyse.
-
Gruodei atrodė, kad smenga po žeme su visa ta pavėsine. Kojos visiškai sustingo. Ir staiga ji pamatė ateinančią mergaitę. Norėjo šūktelėti ir ją perspėti, bet išspaudė tik kažkokį tylų garsą. O tas baisus padaras išgirdęs ateinančiosios žingsnius dabar įsispoksojo tiesiai į ją.
- Kaip, ar tu nematai? Gi jis žiūri į tave, toks baisus arklys su sparnais. - Pagaliau prabilo Varniukė. Keista, bet tasai sparnuotis nepuolė tos mergaitės. Jis nusisuko nuo jos ir ėmė kažką kapstyti žolėje.
- At... Atrodo jis jau nebesidomi tavimi. - Išmikčiojo Gruodė.
- Taip, aš čia pasiklydau. Miškas toks didelis ir įdomus ar ne? - Tai, jog paklydo tankioje girioje kažkodėl nebuvo taip baisu, kaip tas nežinomas arklys su sparnais. Bet visgi kai ir apie tai pagalvojo, pasidarė kažkaip neramu.
- Ar tu žinai kaip iš čia išeiti? - Bet pamažu baimės pradingo. Regis, tasai padaras jomis nebesidomėjo. Gruodė sugrūdo knygą į kuprinę ir paklausė.
- Koks tavo vardas? - Kaip nors dviese juk išeisime iš to miško. Na, ji bent jau taip tikėjosi. O jeigu ir ne, juk tikrai kas nors ateis ir suras čia dvi pasiklydusias mokines. Taip save nuraminusi ji atsipalaidavo.
-
Nelanna nustebo, kad nepažįstamoji mato kažką, ko ji pati negali matyti. Kažin, ar tikrai ji mato tą gyvį, o gal tik įsivaizduoja?, - pagalvojo varniukė. Ji niekada nebuvo girdėjusi, kad egzistuoja nematomas arklys, ir dar su sparnais. Nei iš mamos, pamišusios dėl magiškų gyvūnų, nei iš knygų ar kieno nors kito.
- Ne, nematau jokio arklio. Tu tikra, kad tas arklys tau nepasivaideno? Gal atėjusi čia susitrenkei galvą ir dabar matai haliucinacijas? - nelabai mandagiai paklausė Nelanna. Bet ji tikrai nežinojo, kad įmanoma nematyti kažko, ką mato kiti.
Nelanna nudžiugo, kad nematomas arklys, pasak naujosios pažįstamos, nuo jos nusisuko. Ir nusprendė, kad vos grįžusi į pilį parašys mamai ir iškvos ją, kas tai per gyvis ir kodėl ji jo nemato.
- Miškas išties stebuklingas. Man labai patinka jame leisti laiką. O tau?, - Nelanna nudžiugo sutikusi dar vieną mergaitę, kuriai tikriausiai patinka būti miške. - Šioje miško dalyje dar nesu buvusi. Paprastai tiek toli neinu. Bet, atrodo, atėjau iš tos pusės. - Nelanna mostelėjo ranka į pusę, iš kurios atėjo. - Gal eidamos tenais rasime vietą, kurią kuri nors atpažinsime.
Varniukė nužvelgė pavėsinę, kurioje iki jai ateinant laiką leido jos sutikta mergaitė. Atrodo, prieš jai ateinant, ši skaitė knygą. Smagu būtų čia dažniau ateiti, atrodo jauki vietelė skaitymui ar norint šiaip ramiai praleisti laiką. Žinoma, jei rasime, kaip iš čia grįžti, - pagalvojo mergaitė.
- Beje, aš Nelanna. O koks tavo vardas? - nusišypsojo Nelanna naujajai pažįstamajai.
-
Ir vėl Gruodę suėmė nerimastingos mintys. Kaip? Kodėl ji nemato to padaro? Pirmakursė sunerimo, kad kažkas gal užkerėjo. Gal ši vieta ypatinga, gal koks augalas ar dar kas verčia matyti haliucinacijas? Galvoje pradėjo rastis visokiausios teorijos.
- Nieko aš nesusitrenkiau. Jis čia. Nori, aš tave nuvesiu prie jo ir galėsi jį paliesti? - Ir tik pasakiusi tai pagalvojo kokią kvailystę ištarė.
- Ne, nereikia. Jis toks didelis ir dar sužeis mus. Pamiršk. - Puiku, dabar ji tikrai pamanys, kad išsigalvoju. Na ką gi...
- Aš Gruodė, malonu susipažinti. - Neryžtingai prabilo mergaitė.
- Išties miškas labai slėpiningas ir toks nepaprastas. Mažai laiko teko leisti gamtoje ir man čia labai patinka. Na aišku dabar nelabai, nes tas padaras netoliese, bet šiaip. - Reikėtų liautis plepėti apie tą arklį, o tai ji pamanys, kad aš pamišėlė ir paliks mane šitame miške. Tada tikrai sėdėsiu čionai iki pavasario. Nerimavo ji.
-
Nematomas arklys ir masino, ir gąsdino varniukę. Jai visuomet patiko klausyti mamos pasakojimų apie magiškus gyvūnus ir paslaptingas būtybes. Nelannai pasirodė, kad Gruodė nesmagiai jaučiasi kalbėdama apie tą arklį, kurį mato tik ji viena, tad nusprendė apie jį daugiau neužsiminti.
- Ir man labai malonu susipažinti, - linksmai pasakė Nelanna. - Ateidama mačiau, kad skaitei knygą. Apie ką ji? Gal apie nepaprastus burtininkų nuotykius arba paslaptingus gyvius?
Nelannai patiko skaityti knygas, ji galėtų valandų valandas praleisti bibliotekoje ir išeitų tik pavalgyti. Arba ne. Jei įdomi knyga, ji pamirštų alkio jausmą ir tik nuovargis pakirstų ją bei primintų apie tai, kad reikėtų pamiegoti. Tad sutikusi dar vieną mergaitę, skaitančią knygą, ji labai apsidžiaugė - skaitančių vaikų jos pažįstamų tarpe buvo vos vienas kitas.
-
Atrodo to padaro tema buvo baigta. Ir Gruodė pasidžiaugė, kad regis Nelannai neatrodo, kad ji išsikraustė iš proto. Mergaitė nebežiūrėjo į arklį, kuris buvo kuo taikiausias.
Nelannai prakalbus apie knygą Gruodė nusišypsojo. Ji irgi tikra keistuolė. Pagalvojo Varniukė. Esame nežinia kur ir nežinome kaip grįžti, bet regis jai tai nei motais.
- Nevisai apie burtininkus. Tai žiobariška. - Buvo labai keista tarti šį svetimą žodį. - Knyga. Bet ji fantastinė. Apie pasaulį, kuris išties neegzistuoja. Apie magiją ir karą. Apie hobitus ir... - Tai buvo labai ilga istorija. Ir Gruodė būtų ilgai užtrukusi, kad ją išpasakotų. - Ji vadinasi žiedų valdovas. Na tai ilga istorija. Net iš trijų dalių. Ilgai užtrukčiau viską pasakodama. Jeigu tau įdomu, galiu paskolinti knygą. Tikriausiai burtininkai neskaito žiobariškų knygų. - Kam jiems galėtų reikėti fantastikos, kai visų magų gyvenimas panašus į aprašoma kaip tik tokiose knygose. Bet Gruodė negalėjo taip lengvai išsiskirti su šia knyga, kuri skatino jos vaizduotę pačiais nuobodžiausiais ar liūdniausiais jos gyvenimo tarpsniais.
-
Nelanna įdėmiai klausėsi, kaip Gruodė pasakojo apie knygą. Tikriausiai jai labai brangi ši knyga, pamanė Nelanna. Nors ir nedaug sužinojo apie knygą, bet varniukė susidomėjo.
- Išties niekada nesu skaičiusi žiobariškos knygos, bet būtų įdomu pabandyti, - pasakė Nelanna. - Žiedų valdovas… Labai įdomus pavadinimas. Ji apie gėlių žiedus, ar tuos, kurie maunami ant piršto? Ir beje, ką reiškia “fantastinė”?
Varniukė atsisėdo ant pavėsinės krašto, pažvelgė į tolį ir susimąstė, koks turėtų būti žiobarų gyvenimas, jeigu jiems tenka išsigalvoti kažkokius nebūtus dalykus.
- Ar žiobarai ir apie mūsų, burtininkų pasaulį rašytų knygas ir sakytų, kad jis pramanytas? - staiga paklausė Gruodės Nelanna, sugrįžusi iš apmąstymų. - Žinau, kad žiobarai nieko apie mus nežino ir nenaudoja magijos, bet kiek labai skiriasi jų gyvenimas nuo mūsų?
-
Regis Nelanna susidomėjo Žiedų valdovu. O Gruodei patiko apie tai kalbėti.
- Apie papuošalą, žiedą, kuris maunamas ant piršto. Bet jis... Na tarkim, kad kupinas juodosios magijos. Žiedas padaro žmogų nuo jo priklausomą. Tas, kuris jį ilgai turi gali net kitą užmušti, jeigu jam atrodo, kad žiedą bando atimti. - Žinoma ji dar nepapasakojo apie tai, kad žiedas daro žmogų nematomu ar apie tai kodėl jis išvis atsirado.
- Fantastinė, tai reiškia, kad knyga bus apie ką nors stebuklingo. Jeigu dabar apie mus kas nors rašytų knygą, tai ji jau būtų fantastinė. Būna dar mokslinė fantastika, apie visokius atradimus, kurių žiobarų pasaulyje išties nėra. - Ėmė aiškinti Varniukė. Kaip keista, gyvename viename pasaulyje, o nieko nežinome vieni apie kitus.
- Taip. Jei rašytų apie mūsų pasaulį tai istorija jau būtų pramanyta. Jei kam nors papasakočiau apie šmėklas, kalbančius paveikslus, burtų lazdeles ir taip toliau... Na, mane laikytų pamišėle. - Nusišypsojo mergaitė.
- Tikriausiai išties skiriasi. Žiobarai neturi magijos. Bet išrado jai pakaitalus. Elektrą, kuri padeda veikti visokiems prietaisams. Žiobarams nereikia kerų, kad skalbtų, virtų ar panašiai. Viską daro prietaisai, kuriuos varo elektra. Galėčiau pasakoti ir pasakoti apie skirtumus tarp žiobarų ir burtininkų, tau net nusibostų klausytis. Bet pasakyk man. Ar tu žinai kodėl burtininkai nuo seno gyvena taip slaptai? Juk jie tai žino apie žiobarus. Kad jie yra. Ir jei norėtų, galėtų žinoti ir apie jų gyvenimą. Kodėl magai taip slapstosi? Juk jų vaistai galėtų padėti nuo visokių siaubingų ligų. Arba tarkim žiobarai naudojasi mašinomis ir kitomis transporto priemonėmis, jas varo dujos ar benzinas. Jis teršia aplinką. Gamyklos, kuriose gaminami daiktai irgi. Jei magai ir žiobarai bendradarbiautų gal būtų galima išrasti ką nors stebuklingo, kas viską pakeistų.
-
Atrodė, kad Gruodė tikrai išmano, ką sako. Nelanna suvokė, kad žiobarų kilmės mokiniai turėjo šiokį tokį pranašumą - jie pažinojo abu pasaulius ir galėjo iš kiekvieno pasiimti viską, kas geriausia. Burtininkų vaikai matė tik magijos pasaulį ir jei dėl kokių nors priežasčių jiems prireikdavo kažką daryti žiobarų pasaulyje, jiems tas sunkiai sekdavosi. Žinoma, ji suprato, kad iš pradžių žiobarų vaikams sunkiai sekėsi pritapti prie burtininkų, bet jie bent turėjo galimybę pažinti abu pasaulius ir abiejuose gerai jaustis - ko nebuvo galima pasakyti apie grynakraujus burtininkus.
- Jei neklystu, viduramžiais raganos buvo persekiojamos ir deginamos ant laužų miestų aikštėse, nes žiobarai įsivaizdavo, kad įvairios negandos kyla dėl raganų kaltės. Jei susirgdavo koks įtakingesnio žiobaro šeimos narys, iškart pasipildavo kaltinimai, kad tarsi raganos dėl to kaltos. Nors dabar visiems aišku, kad ligos kildavo dėl įvairių priežasčių - nešvaros, peršalimų, nesveiko gyvenimo būdo, - pasakojo Nelanna. - Tai štai, dėl tokių priežasčių Magijos ministerija nusprendė, kad geriausia būtų slėpti nuo žiobarų burtininkų egzistavimą.
Nelanna visai nesigailėjo gimusi burtininke miestelyje, kuriame beveik visi žiobarai. Žinoma, slėpti savo kilmę bendraujant su bendraamžiais kaimynų vaikais nebuvo lengva - turėdavo vis priminti sau, kad negalima jiems pasakoti apie tai, kuo užsiima jos tėvai, kur kiekvieną rudenį dingsta vyresnė sesuo.
- O kaip tu sužinojai apie burtininkų bendruomenę? - paklausė naujosios draugės Nelanna. - Tikriausiai labai nustebai, kad ir pati esi burtininkė?
-
Gruodė visada manė, kad tas istorinis metas, kai buvo deginamos raganos nesisieja su burtininkų pasauliu. Ji neįsivaizdavo, kad koks žiobaras ar net jų būrys galėtų įveikti raganių ar raganą, kuris turi lazdelę. Ir užtektų jam tik su ja pamoti ir tas žiobarų būrelis žiauriai nukentėtų.
- Šit kaip... O žinai, aš net negaliu įsivaizduoti kaip žiobarai įveikdavo burtininkus. Visada maniau, kad degindavo bet kokius žmones, kurie atseit keldavo kažkokių įtarimų. Negaliu įsivaizduoti kaip žiobaras gali įveikti magą, kurio arsenale visas burtažodžių margumynas. Visada galvojau, kad burtininkai skriaudė žiobarus. - Nelannos klausimas nukėlė truputį į praeitį. Gruodė prisiminė savo ir savo šeimos nuostabą gavus tą laišką.
- Maniau, kad tai piktas pokštas. Kad laiškas netikras. - Pradėjo pasakoti ji.
- Bet greit pas mus atvyko žmogus iš magijos ministerijos ir viską paaiškino. Buvo be galo keista. Ir jam išvykus nutariau, kad nevyksiu į kažkokią paslaptingą mokyklą. Apsigalvojau beveik jau tada, kai reikėjo išvykti. - Išklojo ji.
Buvo smagu sėdėti čia ir kalbėtis. Bet Varniukė pradėjo galvoti apie tai, jog niekas čia jų neras. Visai nesinorėjo leisti gūdžiame miške visos nakties.
- Kaip manai, gal jau būtų laikas susirasti mokyklą? - Paklausė mergaitė.
-
Nelannos visai nenustebino, kad Gruodės įsitikinimu burtininkai skriaudė žiobarus. Būtų buvę keista, jei žiobarai raganų medžioklę senaisiais laikais vaizduotų priešingai - taip, kaip iš tiesų buvo. Apie tuos laikus burtininkų vaikai žino jau nuo mažumės - jei ne iš tėvų pasakojimų, tai iš vaikiškų knygelių, jiems skaitomų prieš miegą.
- Raganos neturėjo, kur dėtis. Jeigu būtų priešinusios, mūsų pasauliui kiltų grėsmė. Jau vien tai, kad kai kurios raganos nesusilaikydavo ir prie žiobarų demonstruodavo magiją, buvo nepateisinamas dalykas ir tą reikėjo kažkokiu būdu sustabdyti, - pasakojo varniukė. - Girdėjau pasakojimų, kad dalis raganų tyčia parodydavo magiją žiobarams, kad jas nuvestų ant laužo. Joms taip patiko ugnies kutenimas, kad tą darė ne vieną kartą. Žinoma, prieš tai ugnį užbūrusios šaldomaisiais kerais.
Nelanna nusijuokė įsivaizdavusi, kaip ragana stovi lauže, o aplink ją šoka ugnies liežuviai. Įdomu būtų išbandyti, pagalvojo mergaitė.
Nelanna pažvelgė į dangų. Saulė jau krypo vakarų pusėn.
- Mūsų čia tikrai niekas nesuras. O jau vakaras artėja. Bandykime pačios rasti kelią atgal. Eime!
Ir jos nuėjo.
-
Žvalgui per ilgus mokymosi metus pas senajį žvalgą Danielį įaugo į kraują sėlinti tykiai, nes nežinai, kada užklups pavojus. Dėvėdamas savo pilkai žaliai dėmėtą žvalgo apsiaustą, užsimetęs gilų gobtuvą, kad nesimatytų balto veido Badis tyliai tykino iš vieno šešėlio į kitą. Apsiaustas dėl savo spalvų ir raštų mirguliavo ir dėl šios savybės žvalgą, dar ir susiliejusį su šešėliais buvo sunku įžiūrėti. Nuo miško pradžios trisdešimtmetis savo ilguoju saksų peiliu ant medžių įrėždavo žymes, kad Kristupui, turinčiam ateiti į susitikimą būtų lengviau rasti mokytoją. Pasiekęs pavėsinę Badis klestelėjo ant žemės ir atpalaidavo įsitempusius raumenis, tačiau buvo pasiruošęs bet kada gintis nuo priešų. Lanko dėl patogumo nesinešė, paliko jį miško pradžioje.
- Accio lanką. - Suburbuliavo žvalgas ir didysis lankas po sekundės buvo šalia jo. Taip pat miško pradžioje buvo palikęs saksų ir svaidomajį peilius ir šiek tiek mažesnį, riestais galais mokinio lanką, kad Kristupas ateidamas juos pasiimtų, mat Badis tuos įrankius jam duodavo tik treniruočių metu. Dangus pasidarė oranžinis, saulė pamažu slėpėsi už horizonto. - Taigi, jis tuoj pasirodys. - Niurgztelėjo žvalgas. Žvalgams buvo įprasta slėpti jausmus, visada nutaisyti bejausmį, abejingą veidą ir niurzgėti ir bambėti.
-
Kristupui mokslo metų pradžia buvo penktadienis, tad, vakar tapus švilpiu, šiandien, šeštadienį į pamokas nereikėjo. Bet berniukas gavo raštelį nuo Badžio:
Šiandien saulei leidžiantis ateik į pavėsinę miške. Kelią pažymėsiu žymėmis ant medžių. Pasiimk užkąsti ir atsigerti. Pamiškėj paliksiu tau įrankius.
Žvalgas Badis
Taigi, dabar vaikis sustojo pamiškėj. Prie vieno medžio buvo atremtas jo lankas - jo templė buvo atrišta - ir ant žemės gulėjo du - saksų ir svaidomasis - peiliai. Prie jų buvo sulankstytas žvalgo apsiaustas ir padėta odinė riešinė tam, kad lanko templė atleidus ją skaudžiai nepliaukštelėtų per riešą. Peilius Kristupas įsidėjo į dvigubą peilių įmautę ant diržo, apsiaustą ir riešinę pasikišo po pažastim, lanką persimetė per petį ir pasišvilpaudamas nužygiavo miškan. Linksmas ir guvus, sekdamas saksų peilio įrėžtomis žymėmis Danil pagaliau atkako prie pavėsinės. Ten jau sėdėjo, kaip matyti, atsipalaidavęs vyresnysis žvalgas.
- Labą vakarą, Badi. Ar tau... nereikia būti pasiruošusiam gintis? - Stebėdamas mokytojo laikyseną paklausė žvalgo mokinys. - Ir kodėl man nepasakei, kad dėstai Hogvartse?
-
Po kokių dešimties minučių priešais Badį atsistojo aiškiai matoma, nė kiek nemirguliuojanti persona.
- Atėjai. - Pradėjo žvalgas. - Paaiškink man, ar visi žvalgai vaikšto po mišką švilpaudami? Ar apsiaustas reikalingas kad laikyti jį po pažastim? O kokia nauda iš lanko atrišta temple? - Pažėrė kritiką mokytojas. Paskui atsakė į jam skirtą kritiką. Paėmė lanką, įsidėjo strėlę, įtempė ir iššovė. Visa tai užtruko gal tris sekundes. Strėlė prašvilpė mokiniui virš galvos ir įsmigo medin. - Ar vis dar manai, jog aš nepasirengęs gintis? - Perklausė Badis. - Gerai pradedam treniruotę, po to pasišnekėsim. - Žvalgas nuėjo prie keturių įstrižai vieans už kito augančių medžių ir ant kiekvieno medžio kamieno saksų peiliu išrėžė taikinius. - Užrišk lanko templę, pasidėk lanką, imk į rankas svaidomajį peilį mesk į arčiausiai esantį taikinį. Nepamiršk tiksliai apskaičuoti visko. Kai pataikysi į arčiausio taikinio vidurį pereik prie tolesnio taikinio ir taip toliau. Pirmyn! - Paliepė mokiniui žvalgas ir įsmeigė akis į jį. - Apsiausto dar nesivilk. - Niurgztelėjo.
-
Kristupas stebėjosi, kaip žmogus (šiuo atveju Badis), gali būti toks niurzga ir rimtuolis. Jis pats buvo linksmo būdo vaikinukas, bet pradėjęs mokytis žvalgu suprato, kad reiks išmokti atrodyti rimtuoliui ir bambekliui, jausmus palikti antroje vietoje. Kartais Danil gailėjosi priėmęs pasiūlymą mokytis žvalgu, o kartais džiaugdavosi.
Dabar jaunuolis ketino į kritiką numoti ranka. Tačiau apsvarstęs ją pasakė:
- Tiesa. Pasielgiau neišmintingai. Daugiau tai nepasikartos. - Kristupui nespėjus susivokti, centimetru virš galvos pralėkė strėlė. - Dabar suprantu, ką reiškia būti žvalgu. - Tada iš vyresniojo žvalgo lūpų pasipylė nurodymai. Danil be žodžių padarė kaip liepta. Tiesa, templę užrišti sekėsi ne itin gerai, išvis nesisekė. Jausdamasis kaip paskutinis kvailys Kristupas nedrąsiai išlemeno: - Badi, aš nemoku užrišti templės. Gali padėti?
-
Gerai buvo bent tiek, kad per daug linksmas berniukas kritiką priėmė rimtai.
- Pažiūrėsim ar nepasikartos. - Kiek patylėjęs Badis vėl tarė: - Ir gerai, kad supranti. Pačiam teks juo būti. - Mokytojas vis dar žiūrėjo į žvalgo mokinį, įnirtingai bandantį užrišti templę. Galų gale sulaukė žodžių, kurių tikėjosi. Žvalgas kilstelėjo antakį. - Ojoj, tie mokiniai vienas vargas. - Vaidindamas nepatenkintą suniurnėjo. Tačiau giliai širdyje džiaugėsi šituo smalsiu jaunuoliu. Netgi suprato prisirišęs prie jo. Berniukas praskaidrino Badžio gyvenimą. Žvalgas priėjo prie Kristupo. Paėmė lanką iš jo rankų. - Žiūrėk, templę reikia rišti va šitaip... - Kokį pusvalanduką trisdešimtmetis pasakojo ir rodė Kristupui kaip rišti templę. Vėl ją atrišęs pasakė: - O dabar pabandome kartu, gerai. Duok ranką. - Kiek šiurkštokai sugriebęs Danil ranką Badis uždėjo ant jo rankos savają ir ėmė rišti templę. Tokį metodą naudojo, kad vaikio ranka priprastų prie rišimo judesių. Kai šis darbelis buvo baigtas, žvalgas tarė: - Norėjau tave pamokyti svaidyti peilį, bet jau tamsu, todėl pasimokysim įrengti stovyklavietę. Kaip pats įsirengsi, taip ir turėsi. Palapinių neturim. Pirmyn! - Nusisukęs, kad Kristupas nematytų, Badis kerais susišaukė pas save šakaliukus, lapus ir visa kita.
-
Kristupas jautėsi laimingas, kai mokytojas priėjo ir pradėjo aiškinti kaip rišti templę. Tiesa, vyresnysis žvalgas nuolatos niurnėjo, niurzgėjo ir bambėjo, bet mokinys jau šiek tiek priprato prie to. Linksmuolis jau kelintą kartą mintyse sau aiškino, kad žvalgai tokie. Jis įsivaizdavo, koks nuoboda profesorius turės būti Badis. Ir baugus, pamanė vaikis. Galvoje iškilo vaizdas: mokiniai linksmi suguži į klasę, į pirmąją pamoką ir staiga išvysta mokytoją, kuriam prie diržo kabo du peiliai, o ant peties - didysis lankas. Staiga Danil suvokė, kad Badis jo ranką pratina prie rišimo. Berniukas pabandė nesusijuokti iš to vaizdo ir jį išstumti iš galvelės, bet sekėsi nekaip. Netyčiom Kristupas suprunkštė ir ėmė juoktis. Kai vargais negalais suvaldė juoką, templė buvo užrišta. Vaikis susimąstė, kodėl žvalgas bandymui suėmė būtent kairę jo ranką. Supratęs nusikeikė. Kristi, tu asilas. Jam nebuvo iš ko rinktis. Tavo dešinė ranka sugipsuota. Tik dabar Kristis tai prisiminė. Suvokęs, kad mokytojas davė užduotį įrenginėti stovyklavietę, o jis stovi ir nieko nedaro, žvalgo mokinys atsikvošėjo. Berniukas ėmė rinkti sausas šakas ir nukritusius lapus. Surinkęs susimąstė.
- Badi, čia stovyklauti pernelyg pavojinga. - Paskendęs mintyse ištarė.
-
Berišant templę Kristupas nei iš šio, nei iš to pradėjo prunkšti ir juoktis. Smudge mylėjo tą vaikiną. Jam patiko jo nuoširdus juokas. Tačiau Badis septynerius metus mokėsi slėpti jausmus ne tam, kad dabar mokinys jį prajuokintų ir pralinksmintų. Žvalgas nusprendė, kad dabar pats metas sudaryti Danil'ui žvalgo įvaizdį.
- Kas gi tokio juokingo? Tu nuostabus žvalgas. - Vaizduodamas nepasitenkinusį suniurzgė mokytojas. O tuomet, kai vaikis susirinko savo stovyklavietės šakaliukus ir lapukus, žvalgo mokinys ištarė tai, kas Badį nustebino. Jis nesitikėjo, kad Kristupas kalbės taip protingai. - Kalbi teisingai. - Tarė trisdešimtmetis. - Čia nesaugu. Ši vieta yra per daug populiari. Mus lengvai rastų. Siūlau eiti prie ežero, ten beveik niekas nevaikšto. Eime. - Ir jiedu patraukė ežero link.