Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Kerėjimas => Pamokos => Pamokos => Temą pradėjo: Zelig Reiher Balandžio 10, 2017, 09:26:42 pm
-
Už lango spiginanti kaitri pavasario saulutė gausiai lepino kabinete esančius žmones;na, bent jau Izaac visai patenkintai markstėsi prieš malonią, švelnią šviesą, kuri pluoštais krito ant jo veido ir ant puodelio karštos, garuojančios juodos arbatos, kuri skleidė stiprų, aromatingą jazminų kvapą. Šiek tiek pasuko galvą į šoną, taip, kad savo viena akimi pamatytų netoliese sėdinčią savo kolegę, kuriai taip pat buvo pasiūlęs jos mėgstamo gėrimo puodelį. Atsiduso ir suspaudė lūpas, tarytum norėdamas sulaikyti kažkokią repliką. Astronomijos mokslas vyriškiui niekad neatrodė pakankamai rimtas ir tikslingas, mat iš tiesų, ar gali kažkokios planetos, ar žvaigždės danguje nulemti žmogaus gyvenimą? Ar gali šios kontroliuoti arba paveikti kažkieno veiksmus ar mąstymą? Jis buvo kritiškas tokių dalykų atžvilgiu; galbūt dėl to vieną dieną tiesiog, pastebėjęs moterį idiliškai stoviniuojant koridoriuje prie Didžiosios salės, priėjo prie jos ir pasiūlė-- tikrai nepaprašė-- kartu vesti pamoką. O toliau viskas vyko gana paprastai ir greitai abu profesoriai laukė ateinančių mokinių, o kad laukimas neprailgtų, Izaac pasiūlė arbatos ir šiek tiek bendravimo; juk inteligentams reikia kontaktuotis.
Su klaktelėjimu ant stalo pastatė puodelį, kuris po kelių sekundžių išnyko baltų dūmų kamuoliuke; koridoriuje jau nuskambėjo skambutis skelbiantis pertrauką, taigi netrukus turėjo pradėjo rinktis mokiniai. Vyras atsistojo nuo krėslo ir tam tikru mostu ir veido išraiška, kurioje lyg ir buvo kažkokia šypsena it priedas, parodė, kad šioji taip pat turėtų pasiruošti. Na, galbūt nereikėjo taip elgtis, tačiau visą savo gyvenimą dirbo tokiose pareigose, kuriose vis kažkam nurodinėjo.
-Sveiki atvykę, mokiniai, - į kabinetą susirinkus mokiniams ir durims užsitrenkus pradėjo profesorius, sunerdamas rankas už nugaros. -Kaip matote, šiandienos pamoka yra ypatinga, nes turėsite galimybę susipažinti ne tik su kerėjimo, bet ir su astronomijos paslaptimis, - pažvelgė į šalią esančią merginą ir jai linktelėjo, tarsi norėtų, kad ji taip pat įsiterptų ir kažką pasakytų; po to vėlei įkvėpė ir tuomet pradėjo dėstyti pamokos temą.
-Bent dalis iš jūsų dažnai pažvelgia į dangų-- arba dieną, arba naktį, ir mato ten esančias žvaigždes,- kreipėsi į mokinius. - Galbūt kai kurie pagalvoja, kaip būtų neblogai turėti savo, su kuria galėtum netgi pasikalbėti?- retoriškai paklausė, mostelėdamas ranka kažkur į šoną. -Egzistuoja tokie burtai, kurie gali išpildyti tokį norą, - melodinga gaida užbaigė, laisvai, vos vos šyptelėdamas.
-Tačiau, žinoma, reikia tam tikro pasiruošimo, kad galėtumėte tai padaryti. Galbūt kažkas žino,arba, - metė žvilgsnį savo kolegę.- Nujaučia, ką reikią atlikti, prieš naudojant tokio pobūdžio kerus?
-
Tikriausia reta situacija taip smarkiai rėkti apie keistumą galėjo - ar bent jau rodėsi taip jai. Astronomijos profesorė, kurios vardas, žinoma, jokia paslaptis, kad Nana buvo, it savotiškai gyva statula šią akimirką jautėsi - ir tikriausią visą kaltę to galėjo suversti ant kolegos, kuris it patenkintas katinas, tingiai saulės spinduliuose besimaudantis, sėdėjo prie pat jos. Kaip Motiną Gamtą myli, mergina, žinoma, tikrai jo nekaltino - nei dėl keisto nejaukumo, veik regimai tvyrančio ore ar to, jog teko sėdėti it ant adatomis prismaigstytų pagalvėlių, kurios realiai tebuvo krėslas. Galbūt kaltas buvo amžiaus skirtumas, galbūt tai, jog merginai apskritai prastai sekėsi pokalbiai ar planų derinimai su vyrais; o gal net tai, kaip tiesmukai jis ėmė ją ir užkalbino, siūlydamas bendros pamokos vedimą - jai, kuriai astronomijos dėstymas vaikams buvo, tikriausiai, mažiausią svarbą turintis dalykas. Ak, kokios gyvenimo ironijos - ar pasakymas toks pilnai neatitiktų situacijos kaip šios?
Pakėlė be granulytės cukraus juodos arbatos puodelį, lėtai nugerdama kelis gurkšnius - net ir gerklę kiek deginantis skystis nebuvo pati didžiausia problema, atsiduodanti nemalonumu šią specifinę akimirką. Žinoma, pirmakartė profesorė bandė elgtis profesionaliai - net pareigą jautė apsirengti kaip dailiau negu su džemperiu ir džinsais, tačiau ne taip puošniai, lyg rengtųsi eiti į balių; kažkur viso to mišinys gavosi plonas juodas megztinis ir toks pat juodas sijonas, kurį vainikavo - atspėjote - juodos pėdkelnės.
Kas jau kas, bet šiandien jautė svarbumą būti profesionalia.
Su varpo dūžiu maloniai šyptelėjo, pratardama kelis svarbos neturinčius žodžius į kolegos pusę - tačiau veik tuoj pat atsistojo iš savos vietos, pastatydama kiek sustingusį kūną šalimais jo stalo, vos vos susilaikydama į pastarąjį neatsirėmusi - regis, ims ir pamirš, kad pamoka dėstoma nebus jos vienos. Teliko tikėtis, kad pasigaus gerą kiekį idėjų savosioms - ir taip žinojo, kad tikriausiai per daug laisvumo skyrė sau pačiai, bet nelaikė to problema; gi koks skirtumas, jeigu atrodys kaip ką tik iš kovos atsikėlęs žiurkėnas, jeigu gerai praves tądienos temą?
-Jei dar kas manęs nepažįstate, esu Nana Kannazuki, dėstau šių metų astronomijos pamokas,- maloniai nusišypsojo, vos susilaikydama tokio pat linktelėjimo neperleidus į kolegos pusę - ir ką gi šis norėjo, kad jinai pasakytų? Vyriškiui, išdėsčiusiam didesnę dalį teorinės dalies, mergina pati prabilo, šįkart ženklo nelaukdama - gi nei jis, nei ji nebuvo darželinukai, darantys bendrą projektinį darbą, viso šio viduryje persimesdami per daug akivaizdžiais kūno gestais,- Arba, su ta pačia dangaus stebėjimo gaida - ar bent vienas ar antras jūsų buvo susimąstę, iš kur atsiranda pačios žvaigždės? Žinoma, beveik didžioji dalis jų susidarė natūraliai, sudėtingų procesų metu, tačiau, kaip pavyzdį paėmus, Cefėjo žvaigždyne esanti Erajaus žvaigždė yra dirbtinė, sukurta žmogaus, ar tiksliau - astronomijai gyvenimą pašventusių burtininkų grupuočių, ir nors nėra amžina, apskritai visatoje išlieka stebėtinai ilgus laiko tarpus.
Ah, velniava - vėlei ėmė ir užsimiršo apie tai, jog pamoka vedama yra ne jos. Na, ką padarysi - nors kad ir koks puikus kerėjimo profesorius galėjo būti, atrodė, kad kolegos žinios ar net susidaryti įspūdžiai apie pačią astronomiją yra stebėtinai menki.
Išspaudė kiek apgailestaujančią šypsenėlę, scenos vidury vėlei perleisdama vyriškiui - ėmė lėtai siūbuotis ant žemų aukštakulnių kulnų, klausydamasi jo kalbų; šį kartą sulaukusi vėl to paties žvilgsnio, it savotiško leidimo iš vyresnių darželyje, Nana vėl prabilo, šį kartą užduodama savo klausimą.
-Ir dar kiek susijęs klausimas iš manęs - kodėl, kaip jau supratote, savų žvaigždžių susikūrimas burtų pagalba yra ne tik daugybės vargo reikalaujantis reiškinys, tačiau turintis ir gerą saują pavojų?
[[Nors tikriausiai ir taip ganėtinai akivaizdu, bet gausit taškų ir iš manęs, ir iš Izaac - jo vertinimo sistema ir lieka jo, maniškė nesiskirs nuo manų pamokų - visą šios informaciją rasti galit astronomijos "informacija" lentoje]]
-
Claudie šiandien buvo pilna optimizmo. Saulutė jai patiko, nors kartais siutindavo ryškūs spinduliai, kurie spigino akis. Ji linksmai nustrikinėjo (pusiau ėjo, pusiau šokinėjo) į klasę. Turbūt dar niekas nabuvo matęs tokio ėjimo būdo, bet čia vienas iš jos įpročių, kurį baigia išaugti.
Įžengus į kerėjimo kabinetą ji nusišypsojo taip, lyg norėtų užpildyti kabinetą savo šypsena. Ir jai gal būt pavyko. Dažnai ji įeidavo kaip saulutė. Pasisveikinusi su profesoriumi, profesore ir keliais ten jau buvusiais mokiniais atsisėdo į vieną iš pirmųjų suolų. Visų pirma ji buvo gan žema, norėjo viską gerai išgirsti, suprasti ir pamatyti. Antra jai ši vieta patiko. Kadangi gera diena, tai nesinorėjo slėptis gale. Pažiūrėjusi kas ateina ji šiek tiek mažiau išsišiepė. Jos šypsena atrodė keistai, bet nuoširdžiai.
-Aš manau, kad prieš naudojant tokius kerus reikia atlikti kažką ypatingo...- atsakinėjo į profesoriaus užduotą klausimą.- Gal būti kitoje vietoje, pavyzdžiui lauke?- ką aš čia nusišneku?- Arba gal būt susidaryti norimą žvaigždę mintyse?
Tai verčiau buvo klausimai, o ne atsakymai. Pažvelgusi į profesorę atsakinėjo į jos užduotą klausimą:
-Gal galima tą žvaigždę supykdyti? Žinot, vis vien ji yra karšta. Manau tai yra labai sunkūs burtai ir galima kažką atlikti ne taip.
Šiek tiek pykdama ant savęs, kad prišnekėjo nesąmonių ji nuleido galvą. Gal reikėjo atsisėsti į paskutinį suolą?..
-
Mergina įėjusi į kabinetą (ir vėl su balta suknele ir mėlynu diržiuku bei padažytomis blakstienomis. Jai toks stilius ėmė patikti, nors galėjo pripažint, jog pasiilgo to ,,kietuolės'' stiliuko, kuriuo niekada ir nesipuikavo, haha) labai nustebo. Šį kart kabinete puikavosi ne vienas, o du profesoriai, o tai reiškia, kad bus integruota pamoka, kurios Kerėjime ir Astronomijoje dar niekad nebuvo. Hmm, ar tik ji viena nieko nežinojo apie tokį projektą?
Bethany apsižvalgė ir ėmė mąstyti, kur sėstis. Pirmame suole sėdėjo jos vos vos pažįstama grifė, tad gal neprošal būtų su ja susidraugauti? Vis gi, tik dvi drauges šioje mokykloje turi. Trečiakursė klestelėjo šalia grifės ir nužvelgė ją. Susipratusi, kad tai nemandagu pasisveikino:
- Labas, tu Claudie, tiesa?.. Amm... Juk nepyksti, kad atsisėdau šalia? - kvailai šyptelėjo ir mirktelėjo savo nežymiai padažytomis blakstienomis. - Aš Bethany. Arba Betė. Gali vadinti kaip tau patogiau.
Na, vis šiokia tokia pažanga. Nors Betė jautėsi kaip kokia maniakė, bandanti nužudyti ir išprievartauti mažesnįjį, tačiau tikėjosi, kad Claudie taip nemano. Grifė vėl nukreipė savo aštrų kaip peilis žvilgsnį į profesorius ir ėmė klausytis kiek nuobodokos kalbos, nuo kurios niekaip neišsisuksi. Mergina užsikišo už ausies savo vis krentančius ant veido plaukus ir trumpam pasigailėjo, kad paliko palaidus (tep tep, bando kažką suvilioti ir įtraukti į savo aštrių nagučių sūkurį). Ir, žinoma, prisižadėjo, kad į kitas pamokas eis su ,,kietuolės'' stiliumi, kuris jai turi pritikti.
Praleidusi pusę profesorių žodžių vis gi sugebėjo sugaudyti klausimą ir kažką šlementi:
- Gal būt prieš naudojant susisiekimo su savo žvaigžde kerus reikia nusiraminti ir paslėpti visą pyktį, jei jis yra? Nes... Na, tiesiog žvaigždė gali išsigąsti ar supykti. Ir dar galbūt reikia... Elgtis maloniai su ja. Dėl tų pačių priežasčių, kurias pasakiau anksčiau. O dėl žvaigždžių sukūrimo su burtų pagalba... Gal tai pavojinga todėl, nes kuriant žvaigždę gali įvykti kažkoks sprogimas ar žvaigždei dar nespėjus iki galo susiformuoti ji ,,pabėgtų'' ir galėtų pridaryti kažką blogo... Arba... ji taptų kokiu monstru žudančiu žmones?
Rudaplaukė visiškai suprato, kad nusišnekėjo, tačiau nieko negalėjo padaryti - tokia jau buvo ir jai tai netgi patiko. Labai patiko kalbėti apie žmones žudančius monstrus, nors patik gal ir nelabai norėtų atsidurti aukos vietoje...
-
Saulei šildant vis smarkiau, antrakursė įžengė į kerėjimo kabinetą. Nustebusi, jog čia jos laukia net du - kerėjimo ir astronomijos profesoriai, Klarė vis dar šiek tiek iš idomumo išsprogusiomis akimis pasisveikino su abiem pamokos vadovais.
Apsižvalgiusi kabinete išvydo bendrakoledžę Claudie, kuri jau sedėjo su kita, nežinoma grifiuke. Linktelėjusi draugei nuskuodė užsiimti mėgiamo suolo prie lango. Jei nepasisektų su užduotimi, bent galės steibelyti pro langą. Taip dvylikametė tvardė sako nenuoramas ašaras, mėgstančias prasiveržti labiausiai netinkamu metu.
Profesoriaus balsui skelbiant pamokos pradžią, mergaitė vis dar po suolu trepseno sportukais, prisimindama neseniai gridėtos dainos ritmą. Tai buvo šokių muzika, kurios žaliaakė neklausė itin dažnai, tačiau išgirdusi negalėjo sulaikyti kūno nuo šiokio tokio judesiuko. Profesoriams palengva besikeičiant ir aiškinant šios dienos temą, mergaitę apėmė nerimas. Ji bijojo, kad žvaigždė bus karšta ir paveiks jos rankas, kurios vos spėjo apsitraukti plona rausva oda. Planeta, su kuria Klarė kalbėjosi astronomijos pamokoje, nebuvo itin draugiša, tad nejautė jokio poreikio kalbėtis dar ir su žvaigžde. Išklausiusi pakėlė ranką ir atsakė į profesorių užduotus klausimus.
- Manau, kad norint naudoti kerus, kurie galėtų sukurti naujas žvaigždes, reikėtų įsitikinti ar esame pasirengę kerėti per nuotolį. Juk žvaigždės vieta danguje? - Mergaitės klausimas buvo niekam neskirtas. Retorinis. - Taip pat reikia pasitikėti savo jėgomis ir atidžiai išmokti kerus, kad nepridarytume žalos danguje. Pasitikėjimas daro labai didelę įtaką kerų pasisekimui. - Grifė pernešė mintis prie kito klausimo. - Manau žvaigždės poziija - pirmasis pavojus. Nenorėtume patalpinti karšto dujų kamuolio, aišku per klaidą, kabinete. Taip pat, sukurdami atliekamą žvaigždę danguje, galime sukliudyti žvaigždynų stebėjimą. Tarkim, kad ir kentaurams, kurie apie ateitį sprendžia iš pastarųjų. Žvaigždynų išsidėstymai, jiem priklausančios žvaigždės. Jeigu kiekvienas kurtų žvaigždes kur tik panorėjęs, danguje vyrautų chaosas. Nemanau, kad mes to norim. - Paskutinį sakinį išsakė visiškai netyčia.
Sukdama į aukštą uodegą sukeltus plaukus, mergaitė atitraukė plaukus nuo nugaros, kuri, saulutei šildant, jau pradėjo gerokai kaisti. Miklios, smulkios rankelės greitai susuko ne visai idealų, tačiau tikrai ne prastą didelį kuodą. Nusitraukdama nuo rankos raištį, užmazgojo, kad saulė netrukdoma pasiektų ilgą laibą kaklą.
-
Geisha linksmai ir pasišokinėdama, burnoje čiaumodama mėtinę kramtomąją gumą, ko anksčiau nedarydavo, pateko į kerėjimo kabinetą, kur įprastoje, profesoriaus Reinher vietoje, šalia jo stovėjo ir dar viena, mergaitės mėgstamiausia mokytoja - Nana Kannazuki. Gaila, kad pamoka vyko ne astronomijos klasėje, ne sten galėtų stebėti gražiais besisukiojančias planetas ir žvaigždes, kas varnanagei yra be galo ir be krašto įdomu. Štai šis kabinetas jai nekėlė jokių emocijų, paprastas kabinetas ir tiek. Bent šiandieną jį (kabinetą) papildė gražioji profesorė, aplink save ir kitus skleisdama gerų emocijų ir prisiminimų aurą, kas japonei labai patiko ir, žinoma, tiko. Išklausiusi abiejų mokytojų kalbas, spėkite kieno buvo geresnė, pirmakursė susimąstė, bet į nei vieną iš trijų klausimėlių, atsakymo nežinojo, kas labai paskatino domėtis astronomiją ir kerėjimu laisvalaikio dienomis. O gal visgi pabandyti? Nusprendusi bandyti laimę, juodaplaukė atsikrenkštė ir prabilo:
-Aš manau, kad prieš kuriant žavigždę ar planetą,- čia ji kiek nutilo, nes pametė mintį, tad teko suktis iš padėties,- reikia atsipalaiduoti, įsijausti, būti ramiam, negalvoti apie pašalinius dalykus ir įsitikinti kokią planetą ir kur ji turi atsidurti, norėtumėte sukurti. Dar manau, kad yra koks ypatingas ritualas ar panašiai,- nuraudo japonė, pasisukdama į profesorę, pasiruošė atsakyti į jos du klausimus,- joms sukurti tikrai reikalingas burtažodis, kad kaip ir tas pats Partumcreo, skirtas sukurti planetos, bent mažoms, tai gal yra skirtų ir žvaigždėms? O dėl pavojų - jų kaip ir tarp visų burtų labirintų, taip ir netoli astronomijos burtų, slepiasi daugokai. Vienas jų - žvaigždės vieta ar padėtis - juk jos labai karštos, nemanau, akd būtų smagu tokią žvaigždelę turėti namuose, juk lengva nusideginti. Žvaigždžių vieta danguje, kosmose, ten jos galės sau šviesti ir pavojaus nekelti. Bet kaip sukurti ją, neišeinant iš namų, nežinau,- gūžtelėjo pečiais mergiotė,- antras dalykas gali būti nepavykęs, komplikacijų, šalutinių poveikių turintis burtas, o trečiasis...- čia ir vėl kažkas "nukando" jos mintį. Susigėdusi Geiša nuraudo ir daugiau nebeįstengė ištarti kokio žodžio, tylėjo kaip pelė po šluota. To dar betrūko, kad prieš savo mylimiausią mokytoją suklysčiau...Tikiuosi, kad bent ką nors gerai pasakiau, nes kitaip, ko gero, būsiu išvadinta nemokša. Sukryžiavusi grakščias rankas ant krūtinės, slapčia išpūtė baltą burbulą į orą ir vėl įniko klausytis bendraklasių.
-
Ir vėl saulė... Dabar, pavasariui įpusėjus, beveik visos dienos buvo saulėtos. Tik retkarčiais pasitaikydovo gaivaus lietaus, kurio taip reikėjo Mori. Jai patikdavo stebėti, kaip mažyčiai lašeliai prausia delnus. Krenta ant ilgų plaukų. Tai taip ramindavo, migdydavo. Ši prisimena kaip vasarą, vos atsikėlusi, kuomet dar nebūdavo spėjusi išlysti saulė, mat ši tik tingiai kaišiodavo kelis savo spindulėlius, mergina basa braidydavo po rasotą žolę. Žolės stiebai maloniai kutendavo pėdas, o rasa atgaivindavo ir prabudindavo...
Antrakursė jau mokėjo pasislėpti nuo saulės susirangydama į juodą mantiją, o veidą paslėpdama po juodų plaukų skraiste. Juodas Kiros siluetas vaikščiodavo pasieniais, kad tik netektų susidurti su saule.
Atėjusi gerokai anksčiau, negu visad ateidavo, susirangė savo suole ir laukė pamokos pradžios. Staiga rytinės saulės spinduliai nusidriekė ant klastuolės suolo. Na, jau ne...Suirzusi ji nežymiai pastūmė suolą vildamasi, jog dabar jo nepasieks jokie šviesos ruožai, tačiau klydo. Ant jos mėgiamo suolo, kuriame sėdėjo nuo pat mokymosi Hogvartse driekėsi prakeikti spinduliai, deginantys ir erzinantys žalias tamsiaplaukės akis. Jai žūt būt reikėjo susirasti kitą suolą, tačiau visi buvo užimti. Prie suolų tyliai šnibždėjosi mokiniai retkarčiais nusijuokdami ar vienas kitam iškrėsdami kokį pokštą. Teks sėdėti čia…
Išvydusi du mokytojus stovinčius prieš klasę mergina šiek tiek sutriko, bet tuomet susivokė, jog ši pamoka bus integruota. Tiesą pasakius ne itin mėgo dalyvauti integruotose pamokose. Aišku, ne taip, kaip nemėgo dalyvauti pamokose, kuriose tekdavo dirbtu grupelėse. Mat Kira neturi itin daug draugų, o ir dirbant grupelėse tenka prie visų derintis. Tai vienam neįtinki, tai kitam… Giliai širdyje antrakursė taip save guodė, nors tikrosios priežasties taip niekas ir nežinojo, net ji pati.
Išgirdusi šiandienos pamokos temą klastuolė užsisvajojo... Galų gale išgirdusi profesorės klausimą Mori nedrąsiai atsakė:
- Gal būt šie kerai pavojingi tuo, jog jeigu tau nepavyks užmegsti ryšio su žvaigžde tu daugiau niekada negalėsi turėti savosios žvaigždės? Gal, kad turėtum savają žvaigždę mintimis reikia keliauti į visatą ir gali iš ten nebegrįžti, jei būsi nesusikaupęs? - jos nerimą ir šiokį tokį drovumą paslėpė šaltas ir monotoniškas balsas.
Atsisėdusi ant kėdės krašto gailėjosi, jog nusprendė išdėstyti savo kvailas mintis. Matyt, būtų protingiau atrodžiusi, jei paprasčiausiai būtų patylėjusi. Tačiau jau šaukštai po pietų. Saulės spinduliai grasino užimti ir Mori kėdę. Juokauji? Tamsiaplaukė atitraukė kėdę ir smerkiamu žvilgsniu stebėjo vis artėjančius saulės spindulius vildamasi, jog jie napasieks jos.
-
Oras buvo siaubingai geras. Seniai tokio nebuvo. - pagalvojo Mirta keliaudama į pamoką. Ji paveikta tokio oro (tikriausiai) pasišokinėdama lyg mažas vaikas prisistatė į pamoką laiku ir atsisėdo į savo vietą. Nors toje vietoje atrakursės garbanotą galvą kaitino saulės spinduliai krintantys pro langą, jai buvo nė motais. Šios integruotos pamokos veiksmas buvo svarbiau nei galvelė. Abu profesoriai pasakė tai ką norėjo pasakyti ir eilė atėjo mokiniams. Mirta pagal savo amžių buvo gana protinga, tačiau šį kart klausimai ne iš lengvųjų. Mergaitė nelabai žinojo ką sako, bet ar jai svarbu? Ji nutarė pabandyti.
- Hmm... - pridėjusi pirštą prie apatinės lūpos prabilo varniukė. - Galbūt šie kerai kelia pavojų dangaus erdvei? Kerai sudėtingi kaip minėjote. Kas jeigu žvaigždė nesigavo ar atsidūrė ne toje vietoje kur buvo planuota? Ji virsta dangaus šiuksle? Tokiu atveju kyla pavojus kosmoso tvarkai. Taip pat, mano manymu, kerų sudėtingumas gali pakenkti sveikatai, jie reikalauja daug darbo ir galios. Norint sukurti žvaigždę naudojant šiuos kerus reikia ne tik juos įvaldyti. Aš manau, kad galbūt reikia žvaigždę „užregistruoti“, kad astronomai žinotų jos vietą arba reikia sumokėti mokestį, kad visų pirmą galėtum ją pavadinti ar panašiai. - užbaigė savo teoriją mergaitė žiūrėdama į abu profesorius.
-
Saulė. Fui. Nuleidusi galvą į kerėjimo kabinetą žingsniavo mėlynplaukė. Atėjus į kabinetą Kyla apsidairė ieškodama tamsiausio kampelio kurio nepasiektų nei vienas saulės spinduliukas. Taip besižvalgydama po klasę merginos akys užkliuvo už dviejų profesorių. Truktelėjusi pečiais klastuolė klestelėjo į klasės kampe esantį suolą ir padėjo galvą ant rankų.
Profesoriaus balsui paskelbus pamokos pradžią mergina sukluso. Kad ir kaip keista pamokos tema jai pasirodė be proto įdomi. Po gerų dešimties minučių Kylos ranka šovė į viršų.
-Manyčiau,-bandė surikiuoti mintis ji.-Šie kerai yra be galo sunkūs, todėl prieš juos darant reikėtų atrasti vidinę ramybę. Na o kodėl tai yra pavojinga. Galbūt atliekant šiuos kerus galima panirti į transo būseną ir niekada iš jos nebepabusti?- kadangi Kyla visada domėjosi visais tais dalykais jai buvo laimė dėstyti tokias mintis.
Ji pažvelgė į mokytoją ir suprato, kad galbūt magiškajame pasaulyje nėra jokios transo būsenos. Bet nebebuvo kur dėtis ir ji tiesiog laukė kol mokytojas pasakys teisingą atsakymą.
-
Klastuolė nemandagiai nusižiovavo. Saulės spinduliai degino traiškanotas mergaičiukės akis. Juk ji būtų ir toliau besivoliojusi minkštoje lovoje, tačiau kažin kodėl prisivertė nueiti į bent vieną pamoką.
Kerėjimas niekada nebuvo stiprioji Anabetės pusė, tad koja už kojos atsivilkusi į kabinetą, ji šyptelėjo išvydusi astronomijos profesorę.
Nuskenavusi klasę ir suradusi laisvą suolą, Liz klestelėjo į jį.
Šiek tiek pasiražė. Pasiklausiusi kelių mokinių atsakymų, panoro išbandyti ir savo jėgas.
Iškėlusi ranką ir gavusi leidimą pasireikšti, trečiakursė krenkštelėjo:
- Norint sukurti planetą ar žvaigždę prisirišusią prie asmens, iš pradžių reikėtų tiksliai žinoti kaip ji atrodys. Tai yra kokio dydžio ji bus, kokiame aukštyje ir iš kokios vietos bus galima ją stebėti.
Atmatuoti žvaigždėlapiuose jos buvimo vietą, ar ji nekliūdys šalimais esančių dangaus kūnų, kaip tai paveiks aplinką ir kitus kasdieninius gamtos reiškinius.
Tik surinkus visą reikiamą informaciją, galima norimą planetą ar žvaigždę nulipdyti. Taip gausime jos prototipą.
Kai kurios žvaigždės skleidžia radioaktyvumo bangas, todėl, jei norite, galima padaryti ir jūsų dujų kamuolį radioaktyvų.
Tam, žinoma, reikėtų burtažodžio ir kartais, net eleksyro.
Pasikartosiu ir pamimėsiu tai, ką jau sakė kiti moksleiviai, - klastuolė pakėlusi antakius žvilgtelėjo į suoluose besitrinančius burtininkus ir raganas, tada grįžtelėjo į profesorius ir tęsė,- šiam darbui reikalinga ramybė, atsipalaidavimas. Tai kiek sudėtinga suderinti su visu procesu, bet būtina. - trečiakursė išsitiesė, giliai įkvėpė ir iškvėpė. Patenkinta savo, galbūt ir neteisingu atsakymu, atsilošė kėdėje ir stebėjo likusią pamokos eigą.
-
Šiaip ne taip pirmakursis atklydo į kerėjimo kabinetą. Labai nekantravo išmokti naujų kerų! Tačiau įžengęs pro kabineto duris išvydo ir antrą mokytoją - Nana. "Juk tai astronomijos mokytoja! Nejau bus sujungta pamoka?" Vos nenusiminė mat vaikiui žymiai įdomiau buvo mosikuoti savo burtų lazdele bandant išleisti kokius nors kerus negu sedėt prie knygų ir klausytis ką mokytoja čiauška apie astronomiją. Žinoma, astronomijos pamokos būna ir įdomios, tačiau tik tada kai reikia stebėti dangų, žvaigždes. Na, visgi nusprendęs pažvelgti į situaciją optimistiškai berniukas su šypsena veide garsiai pasisveikino.
- Labą dieną profesore Nana, profesoriau Izaac!
Daugumą turbūt jau buvo susirinkę. Roderick nusprendė apsidairyti ir susirasti vietą, kur galėtų prisėsti. Vos po kelių sekundžių dairymosi atrado laisvą suolą, tačiau vienas sedėti nenorėjo, visgi Roderick buvo vaikas, kuriam patiko bendrauti. O ypač jei pamoka pasirodytų nuobodi, nes reikėtų sedėti prie knygų - būtų suolo draugas, su kuriuo galėtų apie kažką pašnekėti. Pamatęs kažkokią mėlynplaukę mergaitę, sėdinčią klasės kampe jis nusprendė prie jos prisėsti. Spindinčiomis savo akimis berniukas nužvelgė jos veidą, mergaitė atrodė lyg būtų jo amžiaus. Perskaitęs pavardę ant jos mantijos vaikis džiugiai prabilo:
- Ca... Rring... Ton? Labas! Tu pirmakursė?
Visas berniuko dėmesys buvo sutelktas į mergaitę sėdinčią šalią jo. Pamiršo net klausytis ką mokytojai šneką. Kol susiprato, kad buvo užduotas klausimas visi jau buvo pradėję atsakinėti. Išgirdęs klasiokų atsakymus suprato tai, kad nieko jis nesuprato. Turbūt net jei būtų girdėjęs mokytojos klausimą nebūtų gebėjęs atsakyti. Atsisukęs į profesorius nutaisė kvailą šypseną ir laukė kol prasidės įdomioji pamokos dalis - praktika. Laukė kol galės panaudoti savo lazdelę.
-
Iki vasaros dar buvo toli gražu, bet ankstyvo pavasario rytmetis jau spėjo išvaikyti Rosemarie mintis į visas keturias puses. Einant niūriais pilies koridoriais, pro langus akį džiugino skaisti saulė, o tolumoje boluojantys miško medžiai tarsi mojo šakomis kviesdami savo užuoglaudon. Nebuvo čionai jausti nei vis dar šalto vėjelio, nei apgaulingai atgijusios žemės, kurios iš tiesų dar nespėjo paleisti šalti žiemos gniaužtai, leidžiantys prasikalti tik nedideliems daigeliams. Tačiau apėmusi džiugi nuotaika nustūmė šalin visus dar neišnykusius šalnos ženklus - tik ji ir leido tverti baigiančius įgristi metus ir netgi nušvietė veidą lengva šypsena.
Apimta būtent tokios nuotaikos Rose ir įvirto į kerėjimo kabinetą. Jos nosį pakuteno atsklindantis, šiek tiek keistas jazminų kvapas, kuris tik dar labiau nušvietė mergaitės veidą. Gaila, jog pačių gėlių niekur nesimatė. Nors nieko keisto – joms dar kiek per anksti. Šiaip ar taip, varnė buvo išsiilgusi švelnių žiedų ir to nuostabaus, visur lydinčio aromato. Jau nuo vidurio žiemos svajojo apie tai, kaip suleidžia liaunus pirštus gėlių darželyje ir leidžia jiems šukuoti gyvybės pilną žemę. Nieko labiau nuostabaus šiuo metu ji nė nebepajėgė sugalvoti.
Vos susilaikiusi nekrykštaudama, šeštakursė nušiureno į trečia suolą prie lango ir tenai išsipleikė, kaip jai patogu. Savo tvarkingoje betvarkėje sužvejojusi plunksną, priešais save išskleidė švarutėlį naują pergamento ritinėlį ir nukreipė žvilgsnį į profesorių. Tik dabar pastebėjo, kad jis stovi ne vienas – regis, nusimato šis tas įdomaus. Ne dažnai tenka laimė pabūvoti integruotose pamokose.
Klausydama abiejų mokytojų žodžių, Rose pasirėmė galvą ranka ir pergamento kamputyje paišinėjo mažus gėlių žiedelius. Matyt, pavasario karštinė bus apsigyvenusi giliai jos pasąmonėje. Šiaip ar taip, bendramoksliams ėmus vienam po kito atsakinėti į klausimus, varnė vėl pakėlė akis bandydama prisiminti kadais girdėtus informacijos trupinius.
- Tikriausiai todėl, - pirmiausiai atvirkštine eiga pateikė atsakymą į astronomijos profesorės klausimą, - jog naujos žvaigždės išbūrimui reikia labai daug energijos, kurios sukurti neįmanoma. Panašiai kaip ir buriant daiktus iš niekur – jų negalima tiesiog ištraukti iš oro, iš tiesų jie kažkur jau egzistuoja. Panašiai ir su energija - naudoji jau esančią pasaulyje. Tad nemokšiškai bandant tokius sudėtingus kerus, galima ištisus žemės plotus paversti dykynėmis, pasiglemžti visą ten esančią gyvybę ir jos energiją. Apie tai nusimanantys burtininkai šiems kerams reikalingos energijos semiasi iš ten, kur ji nereikalinga. Na, kad ir pavyzdžiui seisminių zonų. Tikrai niekas nesupyktų, jei numalšintum visą salą galintį nugramzdinti ugnikalnį.
Nutilusi Rosemarie pasikasė antakį. Ji nežinojo, ar labai tiksliai pataikė, ar labai daug prašovė pro šalį, mat didumą jos atsakymo sudarė tik tos neaiškios nuogirdos, jos pačios logika užkamšytomis skylėmis. O jos logika, vieša paslaptis, kartais būna... em... savotiška.
Šiaip ar taip, mergina vis dar buvo neatsakiusi į pirmąjį klausimą, tad nutraukusi savo pačios vidinius prieštaravimus, įdėmiai pažvelgė į kerėjimo profesorių.
- Na, o savo žvaigždę, savaime suprantama, visų pirma galima sukurti. Tokiu atveju užsimezga savaiminis ryšys ir nieko daugiau specialaus nereikia daryti. Bet, - varnė blykstelėjo akimis, - galima žvaigždę ir prisijaukinti. Viename žymaus magų astronomo veikale skaičiau, jog yra tokie pažado kerai. Nepamenu tikslaus jų veikimo, bet principas toks, jog abi pusės iš to gauna naudos. Tais burtais žvaigždei pažadama kažkas tik jai konkrečiai reikalingo, o ji, atsidėkojama, tampa kaip ir „tavo“. Tik tiek, kad ryšys būna dirbtinis, o ne nuoširdus ir tikras. Dar vienas sunkumas tas, kad kiekviena žvaigždė yra individuali, tad reikia pavargti, kol sužinai, ko ji nori.
Šeštakursė plunksna išraitė paskutinę raidę ir padėjo tašką. Net nepajuto, jog viską, ką susakė, spėjo ir abstrakčiai susirašyti ant pergamento. Iš tiesų nežinojo, kiek reiks iš viso to išbraukyti, bet tai tik per visus jos metus susiformavęs įprotis, kuris, beje, dažnai ir praverčia, tad nematydama reikalo dejuoti, šiltai šyptelėjo.
-
Pavasaris... Šis žodis jaunąjai Amnetai beveik nieko nereiškė. Na, nebent laiką, kai lieka nebedaug iki vasaros. Vasarą jai patiko. Nors... Didelio skirtumo tarp metų laikų ji nejautė. Beveik sesers priešingybe tapusi Jasmina buvo kitokia. Dažnai Dianai sakydavo, kad reikia imti pavyzdį iš jos, bet Claudie jai nebuvo autoritetas. Protinga ir miela sesutė bandė ją atvaryti į protą, bet klastuolė mintyse šaipėsi iš jos. Ji į seserį visai nepanaši. Tik ją šiek tiek labiau prisileidžia prie savęs. O dabar ir toje pačioje pamokoje jos abi. Mestelėjusi žvilgsnį į seserį pastebėjo, kad ji sėdi šalia kitos grifės. Na va. Dabar būtų pats metas pasiieškoti draugų. Bet dar ne. Kol kas dar apsiprasiu. Permainingo charakterio mokinė atsisėdo paskutiniame suole. Pamokos jai nelabai rūpėjo. Tiesiog reikėjo kažką palankyti, kad nepasiliktų antriems metams. Svarbiau jai buvo kitokia popamokinė veikla, nemėgo sėdėti prie knygų.
Galiausiai pastebėjo, kad yra net du profesoriai. Negi integruota pamoka? Taip greitai? Nesitikėjau... Dar kartą apsižvalgiusi pamatė klastuolę. Rodos, kad ji irgi buvo pirmakursė. Rudaplaukei jau buvo kilę minčių pakalbėti su ta mėlynplauke, bet pastebėjo, kad su ja kalba kažkoks kitas mokinys. Grifas. Na, dar bus progų su ja susipažinti. Gal dabar vis dėl to reiktų atsakyti į klausimą? Šiek tiek pagalvojusi suraukė nosį. Apie ką eina kalba suprato, bet apie užduotus klausimus nenutuokė nieko. Nusprendusi, kad reiks palaukti praktikos įsižiūrėjo į lango stiklą. Nors ir saulė nelabai patiko, bet šiaip ne taip pasižūrėjo. Tada pasitaisė palaidus plaukus taip, kad į veidą ji šviestų kuo mažiau ir nespigintų į akis.
-
Kiyomi į pamoką atėjo visai be noro, tik draugė pasiūlė bent kiek pabūti kartu, šioje, darbo reikalaujančioje pamokoje. greitu žingsniu įtrepsėjusi į kerėjimo kabinetą, kuris kaip bebūtų keista, slėpė ir dar vieną profesorė - Naną, kiek nudžiugo, bet ir vėl nuotaika subjuro, nes oras nebuvo labai geras ir nepalaikė pozityvos. Klasėje susiradusi draugę Geishą, nuskubėjo pas ją, pasilabindama tyliu balsu. Pamokai prasidėjus, ją pradėjo profesorius Izaac, o vėliau pratęsė ir vis įsiterpinėjo profesorė Kannazuki. Į Harley smegenis taip pat buvo įdurti trys klausimai, į kuriuos atsakymų nežinojo, ar tiksliau, tingėjo galvoti. Dauguma mokinių bandė laimę spėti, Geiša taip pat, bet varnė labai abejojo visų atsakymais, kurie nebuvo patys geriausi. Laukdama kol visa teorinė dalis paaiškės, tilindžiavo kojomis ir pirštų pagalvėlėmis braižė ant suknelės pluošto.
-
Alisa į pamoką atskubėjo telikus minutei prieš varpą jei jos rankinis laikrodukas rodė teisingai. Ji gana maloniai nustebo pamačiusi, kad ši Kerėjimo pamoka bus integruota su Astronomija. Alisa atsisėdo į vietą netoli lango. Kadangi oras buvo gana prastas Alisą ėmė šioks toks nuovargis, dar ir dėl prastai išmiegotos nakties. Ji nenuslinko miegoti jau taip ir vėlai, bet dėl neaiškių priežasčių jos organizmas nesileido užmigdomas ir nuraminamas nuo minčių apie artėjančius egzaminus kuriuos Alisa buvo beveik įsitikinusi, kad neišlaikys, nors taip dar nebuvo nė karto. Ji jau buvo pradėjusi šiek tiek mokytis, bet informacija į galvą ne itin lindo. Netrukus nuskambėjo varpas ir prasidėjo pamoka. Ji išklausė mokytojus tačiau atsakymų į klausimus nežinojo, bet ją labai suviliojo idėja turėti savo žvaigždę ir nusprendė, kad jeigu praktinėje dalyje bus būtent tokia užduotis stengsis ją atlikti kuo geriau. Alisa tik klausėsi kitų mokinių stengdamasi nuvaikyti nuovargį.
-
Išoriniame pasaulyje karaliavo saulėtas pavasaris. Šiandieną oras buvo ypač geras, kvepėjo gėlėmis ir lietumi, bet Sadie neturėjo galimybės tuo pasidžiaugti. Vietoje to, kad nerūpestingai leistų laiką vaikštinėdama po Hogvartso apylinkes arba palei žvilgančią ežero pakrantę, ji turėjo sėdėti tvankioje klasėje, nepatogiame suole ir klausytis klausimus užduodančių mokytojų.
Kerėjimo pamoka Sadie patiko, o tai, kad ji bus susijusi su astronomija – nelabai. Grifiukė nebuvo nusiteikusi nei prieš šį dalyką, nei prieš jo dėstytoją, bet astronomija jos tiesiog nedomino. Spoksodama į priekyje stovinčius profesorius, mergaitė net klasės gale galėjo jausti tvyrančią įtampą ir nejaukumą, kuris ją pačią privertė pasijusti nemaloniai. Sadie pasimuistė kėdėje ir numetė rankoje laikytą rašaluotą plunksną, su kuria ant nedidelio popieriaus lapelio braižė įvairias figūras. Pagriebusi popiergalį jį sulankstė ir įkišo tarp vadovėlio puslapių. Tuomet nusižiovavo ir įsmeigė akis į profesorius, stengdamasi kuo labiau susikaupti. Išgirdusi mokytojų klausimus ji suskubusi pakėlė ranką ir tarė:
- Žvaigždės kūrimo kerai yra nepaprastai sunkūs. Jiems tikrai reikia didelio pasiruošimo. Burtininkas, kuris nori išbandyti šį burtą turi būti pakankamai galingas ir patyręs, daug išmanyti apie įvairius dangaus kūnus. Iš pradžių reiktų pabandyti sukurti smulkesnius pavyzdžius, galbūt kometas arba asteroidus, taip pat reikia labai gerai įsivaizduoti tai ką norite išburti. Žvaigždžių kūrimas labai pavojingas, nes vienintelis netinkamas judesys, netaisyklingai ištartas žodis arba netaisyklingai ir neryškiai įsivaizduotas kūnas - gali baigtis tragiškai. Žvaigždės gali susprogti, atsirasti bet kurioje vietoje, arba būti iškreiptos mūsų pačių vaizduotės. Štai kodėl daugeliui juodųjų raganių ir raganų niekada taip ir nepavyko išburti tokios žvaigždės, kokia turėtų būti. Tiesiog mintys turi būti išvalytos, ramios, o Juodaja magija užsiimantys burtininkai dažniausiai turi labai negerų kėslų.
-
Monika atėjo į klasę ir tikrai nudžiugo išgirdusi klausimą, pamokos tema ją sudomino. Juolab kad mergina buvo tikrai geros nuotaikos, nepaisant neseniai užpuolusios ligos. Dabar M. L. Mėnesiena jautėsi puikiai.
- Hmm... Manau, kad prieš susisiekiant su žvaigžde būtina atsikratyti blogų pojūčių, minčių, ypač - melo... Gal skamba, na, banaliai, bet žinau, kad žvaigždės yra be galo jautrios ir tiesmukiškos, jei tik jas supranti, ir, nepaisant jų stulbinamos galios, jas savotiškai - žvaigždiškai - nuliūdinti labai lengva, - įsikarščiavusi aiškino Monika mokytojai.
Tarsi pajutusi, kad turėtų tęsti, pridūrė:
- Juk žvaigždės irgi turi sielą, tik jautresnę, įžvailgesnę, ir kaip čia pasakius, protingesnę, - o varge, pagalvojo Lili, kokią nesąmonę pasakiau... - Jos yra patys mistiškiausi padarai burtų pasaulyje, - padarai?? Rimtai, Monika? - Na, ne padarai, bet... Galime jas vadinti ir sielomis, nes gyvos yra tik žvaigždžių sielos.... Ar ne?
Ji labai nekantravo pradėti susisiekimą su žvaigžde.
-
Idiliškai paslėpęs rankas tamsaus švarko kišenėje, --paltas kažkur juk gi prašapo-- profesorius atidžiau nei įprastai klausėsi mokinių atsakymų, mintyse ramiai susidėliodamas pliusus ir minusus kiekvienam iš jų; jeigu kurio nors vaiko išmąstymas buvo itin taiklus ir gerai pasakytas, vyriškis netgi patenkintai, vos vos pastebimai linktelėdavo galva. Bet kodėl gi šiandien jis buvo toks atidus ir kruopštus? Na, galbūt tiesiog klasėje nebuvo itin didelių trukdžių, o gal tiesiog saulės spinduliai maloniai padidino vitamino D kiekį gyslose, kuris nuvarė visas pavasarines ir kitokias depresijas į šoną. Arba tiesiog šiek tiek įsižeidė-- nors gi dėl ko jam įsižeisti? Kol kas mokslas tos priežasties neįrodė. Gaila.
-Kaip visada, jūsų, tikiuosi, gerai apgalvoti atsakymai yra labai arti tiesos, arba yra tiesa, - prabilo, išeidamas kiek į priekį, arčiau vidurio. Galbūt elgėsi kiek pernelyg ekspresyviai, tačiau tam turėjo pagrindo.
-Žvaigždė, kaip žinote, tėra didžiulė, tiesiog masyvi švytinti dujų sfera, bent jau grindžiant žiobarų mokslu. Tačiau tiems, kurie mato ir jaučia daugiau, žvaigždės yra esybės, magiški sutvėrimai, kurie gali būti sukurti tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikru laiku. Retas burtininkas sugeba sukurti mąstančią žvaigždę, tačiau, kaip minėjo profesorė Kannazuki, - akimirką germaniškų šaknų liežuvis norėjo imti ir sukliūti tardamas kiek nepažįstamos kalbos pavardę, tačiau paskutinę sekundę ėmė ir susitvardė. - Tai yra įmanoma, - išsitiesė ir atsikvėpė prieš tęsdamas litaniją. Izaac manymu, paaiškinimo dalis buvo pati nykiausia; galbūt reikėjo imti ir sukurti kokį tai vaizdinį paveikslą? Kokią diagramą? Gyveni žmogus ir mokaisi.
-Tačiau tokie paprasti burtininkai kai jūs, ir, matyt, aš, negali leisti sau tokios prabangos kaip naujos žvaigždės sukūrimas. Taigi, - iškėlė vieną pirštą į orą, tarsi keldamas retorinį klausimą. -Ką gi daryti? Yra vienintelis, pagrindinis dalykas, kurį reikia atlikti prieš buriant. Visa kita yra spontaniška, kaip ir visa mūsų egzistencija, - gūžtelėjęs pečiais išsitraukė lazdelę ir ją mostelėjo.
-Mutuari Orion, - ramiu, monotonišku balsu ištarė ir po kelių, ilgų sekundžių, per kurias oras aplink vyriškį staiga labai sušilo, netgi ėmė savotiškai dūgzti, staiga iš, rodos, aplinkoje esančio nieko pradėjo formuotis galybė daugybė mažų švytinčių švieselių, kiekviena skirtinga ar panaši spalva ar aura; jos palaipsniui vis plėtėsi ir plėtėsi, tačiau profesoriui kryptelėjus riešu jos stojo didėti ir liko kyboti ore. Vyras sugriebė vieną iš kelių tuzinų šviesų it kokį teniso kamuoliuką ir šyptelėjo.
-Svarbiausia yra išsirinkti žvaigždę, kurią pasiskolinsite, trumpesniam ar ilgesniam laikui, o tuomet tiesiog ištarkite Mutuari ir žvaigždės arba žvaigždyno vardą, - sausokai paaiškino. - Aš asmeniškai pasiskolinau visą žvaigždyną -- Oriono žvaigždyną-- todėl mano pakviestos žvaigždės tebūtų geros kaip, tarkim, šiltos, mielos lemputės, kurios kaip gyvūnėliai galėtų šildyti tamsiomis ir lietingomis dienomis. Jos tam tikram laikui, arba jeigu atšauksite kerus, priklausys jums, - vos nenusijuokė iš tam tikros, jam vienam suprantamos ironijos. - Taip yra, nes išsikviečiate tik labai mažą esybę žvaigždės, o šios iš prigimties nėra pagiežingos. Tačiau, - paleido rankose laikomą būtybę ir šioji vėl nuplūduriavo į orą. - Jeigu esate specifiškesni ir iš tam tikro žvaigždyno pasikviečiate tam tikrą žvaigždę, jūsų kerai tampa labiau koncentruoti ir jūsų pakviestoji jau gali ateiti su savo norais ir charakteriais, gali netgi su jumis bendrauti --apie tai pratęsiu vėliau pamokoje-- tačiau dažniausiai jos paklūsta pakvietusiojo valiai. Yra ir išimčių, tačiau profesorė Kannazuki jums apie tai paaiškins plačiau, taip pat, manau, padės jums jeigu nesate tikri, kokią žvaigždę pasirinkti, -kostelėjęs užbaigė ir vėl paslėpė rankas kišenėse, tarsi be žodžių klausdamas, ar yra neaiškumų ir laukdamas kolegos įsiterpimo.
-
Mergina (moteris? padėkite, prašau, jai kartą apsispręsti) vos susilaikė nevyptelėjus iš kelių mokinių žvilgsnių, vos įžengusių pro kabineto slenkstį ir ją užmačiusių - tos kelios poros akių, kurios akimirkai sušvytėjo vien dėl to, kad pamatė ir ją esant šalimais kerėjimo profesoriaus, tarsi gera beržinė košė įkrėtė Nanai drąsos; nors gal tokiu atveju ir atrodytų, kad ji ir buvo toji, kuri šią pateikė kitam, taip pasijausdama per kruopelytę geresnė ir kažkuom tai viršesnė.
Žinoma, ji tikrai nebandė konkuruoti su kiek labiau į priekį išėjusiu kolega, tai būtų tiesiog kvaila. Gi ir patirtis mokymo jų buvo skirtinga (ką apie amžių ten kalbėti jau), ir, regis, vyriškiui mokymas buvo visai smagus širdžiai dalykas, net jei retas imtų tuo pasakymu jos abejoti ir teigti, kad jo violetinėms akims tiesiog patiko regėti užduočių nesuvokiančius ir kenčiančius dėl jo grėsmingos auros mokinius - nors gal abu variantai turėjo ir savų tiesų, ir melų, ką ten ir težinosi. Nesistengė per daug gilintis ir suprasti žmogų, su kuriuo, kad ir nevisapusiškai noroms, turėjo ir tebeturi bendrauti ir kažkaip gerai koordinuoti tam, jog pamoka nenueitų šuniui ant uodegos, o vėliau bendrauti ir plepėti apie tai, kaip ši nusisekė ar nepavyko.
Kiek nustebusia išraiška klausėsi teorinės dalies - regis, vyriškiui tiesiog knietėjo imti ir išaiškinti viską vienam - tačiau labiau stebino paprastutis faktas, kad imk ir kraipyk tiesiog galvą į šonus - pasirodo, ne viena ji teorinę dalį darė tokią ilgą, kad net ant pergamento surašyta ji netilptų danguje - ir šis ją perpildė žodžiais ir visokeriausiais paaiškinimais, kurių dauguma kitiems buvo neįkandami. Kita, kas netikėta pasirodė jai - dar būtų paėmus ir šyptelėjus, tačiau profesionalumas, profesionalumas - tebuvo paprastas faktas, kad vyriškis taip puikiai žinojo teoriją, kuri lengvai sprūdo iš jo lūpų; iš to, kokias žinias astronomijos nešiojo Hogvartso mokiniai spėjo, kad kolega turėjo daryti savas paieškas tema, kurią dėstys - net jei ir būtų paprasčiausiai galėjęs viską palikti jai, gi jos specialybė buvo astronomija, ji visą tą žinojo taip pat gerai ir atmintinai, kaip Gamtos Įsakymus.
Regis, teks pripažinti - konkurencija, kad ir labai maža, vis vien tarp abiejų profesorių sklendė ore. Ką padarysi, toks tikriausiai ir tebuvo suaugusių gyvenimas - net jei dar ir jaunystėje skaitytųsi esanti jinai, profesorės rolę užsiėmusi mergina jautėsi, lyg būtų prisidėjusi kelis papildomus metelius.
Net nepajuto, kuomet teoriją pakeitė praktikos pavyzdys, tikriausiai profesorių Reinher ir teks kaltinti, kad teoriją žvaigždžių ir burto astronomiškąją pusę atpasakojo net per gerai; žiūrėjo, kaip šisai mosteli lazdele, kaip klasė sušyla ir šiek tiek pašviesėja. Orionas - neblogas pasirinkimas, tačiau mergina vos susilaikė tyliai nesukrizenus iš to, kad tikriausiai to nė nežinodamas, kolega į rankas paėmė Mintaką, viena įnoringesnių ir ryškesnių - ant tiek ryški, kad ir plika akimi pamatytumei - žvaigždžių. Net pasigailėjo, kad tenka mokyti lengvąjį burto variantą, gi būtų smagu pamatyti išlendantį ir žvaigždės charakterį.
-Tiesa, teorijoje vieni buvote kiek teisingesni, kiti mažiau, tačiau žvaigždžių asmeninis charakteris, iškvietimo vieta ir išsidėstymo pozicija yra patys svarbiausia punktai, į kuriuos atsižvelgti reikia norint gauti gerų rezultatų - žinoma, su vienomis žvaigždėmis ir žvaigždynais tai sunkiau, su kitais lengviau, tačiau kaip minėjo brangus kolega,- šyptelėjo, kiek atsikvėpdama. O visai ir malonu buvo, kai kažkas kitas išdėsto beveik visą teorijos dalį - net jei mergina buvo tikra, kad tokia pati teorinė litanija išeis ir iš jos lūpų,- Tiesa, išskirsiu kelias žvaigždes ir silpnesnius žvaigždynus, kuriuos išsikviesti čia bus daug parankiau.
Ranka pasigriebė lazdelę, greitu mostelėjimu sukurdama visai pusę velnio naktinio dangaus skliautą ten, kur turėtų būti lubos - tas kažkiek palubėje pritemdė aplinką, tačiau trumpam - vyriškio išburtas žvaigždynas išsidėstė taip, kaip priderėjo, pagal vietą ir žvaigždžių, ir apskritai viso žvaigždyno, kartu suteikdamas ir blankų švytėjimą.
-Tiesa, dar vienas punktas, kurio galbūt dar nesupratote - kartu su burtažodžiu tariant ar žvaigždę, ar žvaigždyną, reikia tarti šios lotinišką pavadinimą. Pradedant nuo pastarojo, patarčiau rinktis arba Stalkalnio, lotyniškai - Mensa, arba Tapytojo - Pictor žvaigždynus. Iš žvaigždžių, Skraidančiosios Žuvies žvaigždynui priklausanti Epsilon Volantis ir Luyteno žvaigždė, Mažojo Šuns žvaigždynui priklausanti, bus jūsų geriausias pasirinkimas. Aišku, tai tik mano siūlymai, rinkitės ir bandykite ką norite, vis per stiprių dangaus kūnų su savo magiškomis galiomis neiškviesite, ar juolab su burtu, kuris jums pateiktas, tačiau keturieji mano išvardinti yra tie, kurie iš pirmo, antro ar trečio karto tikrai jums pavyks be jokių komplikacijų, nepriklausant nuo kurso - tad tikriausiai parankiausiai būtų bandyti vieną mano pasiūlytų, o tuomet pereiti prie kokio savo asmeniškai norimo sukurti bandymo,- giliai atsikvėpė, veidą papuošė šypsenėlė,- o dėl išimčių, žinoma, šių yra, tačiau tikriausiai visi po tokių ilgų teorijos monologų nekantraujate imti ir pradėti dirbti, tiesa? Tad jei bus įdomu, nebijokit užklausti, tačiau verčiau pradėkite jau praktiką - dangaus skliautas sukurtas, kad tiesiog būtų daugiau estetikos, o žvaigždės atrodytų tvarkingiau, tačiau nepatarčiau laikyti jų sukurtų ilgesniems negu trijų minučių tarpams - žvaigždei ar žvaigždynui panaikinti burtas yra reditus, o dabar - sėkmės.
Kiek giliau įkvėpė, žiūrėdama tai į vaikus, tai į labiau scenon įsiveržusį kolegą - ką gi, regis, atėjo laikas pailsėti ir jų gerklėms.