Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Michael Stearley Balandžio 10, 2017, 12:28:05 am
-
Čia yra labai daug voveraičių, baravykų, ūmedžių ir kitų magiškų grybų... Pagrindiniai medžiai yra eglės ir pušys. Vieta yra miško glūdumoje. Šalia grybų
ropoja dėlės, skruzdėlės, aksominės erkės, testraliai. Prie šios vietos teka labai srauni upė, kuri yra 12 cm gylio. Upėje yra labai gražių, iš tolo šviečiančių kriauklių ir akmenukų. Virš upės yra gražus, medinis tiltelis. Dažniausiai čia lankosi Varno Nago ir Klastūnyno burtininkai. Šioje vietoje yra ramu, girdisi tik paukščiukai. Galima skaityti knygas, atlikinėti namų darbus. Šioje vietoje uždrausta naudotis žiobariškais elektroniniais daiktais, kaip telefonais arba bet kokiomis išmaniosiomis priemonėmis, nes upėje plaukioja žuvys, kurias traukia elektros jėga. Nežinia ką jos padaro su kompiuteriais ar kt., bet elektronika dingsta!
-
Grantacija kaip visad vaikščiojo uždraustuoju mišku.Mergaitei buvo nežinia dėlko jis vadinamas uždraustuoji,bet į jį eiti niekas nedraudžia.Gran tolumoje kažką užmatė,priėjusi arčiau ji pamatė grybų.Keista,uždraustąjį mišką pažįstu,bet jų dar nebuvo.Mergaitės dėmesį patraukė upelis čiurlenantis šalia grybų krūvos.Gran priėjo prie jo atsitūpė ir žvelgė į upelį,kuris atrodė numiręs nuo pavasarinio oro,jame nebuvo nieko gero.Tik kriauklelės ir akmenukai.Nebuvo net žuvų.Grifę tai ir nustebino.Mergaitė pamatė eglę,kurios šakos palei žemę,atstojo vietą atsisėsti.Grifė ten ir nupėdino,tiesa,ji be galo bijojo visų tų padarų,kurie ropojo palei kiekvieną žemės lopinėlį.Bet Gran sugebėjo įveikti savo baimę ir atsisėdusi ant medžio šakų,lakė,gal kažkas ateis?
-
Grįždama iš Magijos Ministerijos, Andrea nusprendė pasivaikščioti Uždraustajame miške. Juk ji taip seniai ten buvo, tik tada, kai mokėsi Hogvartse! Ministerijos darbuotoja užsimanė miške pasidairyti visokių gyvūnų, o jų ten buvo pilna. Eidama siaurais, žolėmis apaugusiais takeliais, buvusi varnė pamatė slėnį, kuriame buvo pilna grybų. Čia tvieskė saulė, tad buvo labai šilta. Kaip nekeista, į šią vietą merginai neteko užklysti. MM darbuotojai čia atrodė labai įdomu, be to, ji dirbo Magiškų gyvūnų departamente, todėl gyvūnus mėgo. Priėjusi prie apžėlusios pušies, Andrea ant jos kamieno pamatė grupelę aksominių erkių. Nors tai buvo žiobariški padarai, jai jie buvo žinomi. O taip, dirbant tokį darbą, kaip jos, galima visko sužinoti. Taigi, nusprendusi paėjėti toliau, mergina pasijautė nuvargus, tad prisėdo netoli upės, kuri buvo žiauriai keista. Stebėdama upėje šmėžuojančias kriaukles, Andrea išgirdo žingsnius. Atsisukusi pamatė mergaitę, regis ji buvo grifė. Norėdama neišgąsdinti mokinės, mergina prakalbo:
- Sveika! Nebijok, aš esu Magijos Ministerijos darbuotoja. Kadaise pati mokiausi Hogvartse, - prisiminė gerus laikus Andrea. - Ką čia veiki?
Stebėdama grifę, tamsiaplaukė pamatė iš už medžio išnyrantį žmogaus veidą. Tai buvo dar vienas nepažįstamas mokinys. Ech, - pagalvojo mergina.
-
Michael'is nemėgo ypatingai bendrauti. Jis nusprendė ištirti skruzdėles. Berniukas pasiėmė vieną ir pradėjo skinti žoleles jai kaip maistą. Upelis čiurleno labai gražiai ir ramiai, o paukščių balsai tiesiog liepė jam čia pabūti dar ilgiau. Mokinys atsisėdo ant truputi šlapios žolės ir pradėjo ruošti namų darbus.Čia buvo labai tylu, lyg šalia nebūtų net gyvos dvasios. Kartais jis žvilgtelėdavo pro kraštelį į mergaites ir pažiūrėdavo ką jos veikia. Jam čia patiko. Buvo tikrai taip kaip vietos aprašyme .Michael'is atliko namų darbus. Atsigulė ant žolės ,nes ši diena jį labai išvargino ir jam skaudėjo nugarą. Varnius jau norėjo eiti į savo kambarį ,bet nusprendė ,kad ir kaip nemėgsta bendrauti reikia šio įpročio atsikratyti ir dalyvauti renginiuose ,turėti draugų.Neištvėręs jis tarė :
-Labukas!Aš esu Michael'is Stearley ,pirmojo kurso mokinys ,tik vakar čia atvykau. Kas Jūs tokios?Gal galėtumėte prisistatyti ir daugiau papasakoti apie Hogvartsa?Tai būtų labai įdomu.
-
Gran visiškai nustėro,prieš tai Ministerijos darbuotoja,dabar kažkoks Mochael'is.Gran kelis kartus sumirksėjo ir pasirįžo prabilti.
-Taigi, tu Michael,o jūs Ministerijos darbuotoja.Koks jūsų vardas?-kreipėsi į viešnią grifė.-Bėja aš Gran.
Gran,ką tu darai?Kas tau darosi?Tu gal iš dangaus iškritai,ar ką?Gran nusisuko nuo nepažįstamųjų ir nuėjo prie upelio.Atsisėdo prie jo.
-Atleiskit,..-tyliai tarė ji.
Gran manė,kad niekas jos neišgirdo,bet tikriausiai ji baisiai klydo.Gran įžnybė sau į ranką ir laukė,kol kažkuris kažką pasakys,bet jai vėl teko pradėti.
-Atleiskit,aš ne tokia,dažniausiai būnu draugiškesnė ir miške nieko nesutinku,mėgstu jame pabūti viena,gal dėl to taip...-bandė neatrodyti ir taip kvaila grifė.
Grifiukė atsiduso ir toliau sedėjo nusukusi nugarą nuo atklydėlių...
-
Michael'is manė ,kad Gran nebuvo labai drąsi. Nors ji ir šnekėjo vis užsikirsdavo. Jis ją suprato ,pats buvo toks kai atvyko ,o atvyko prieš dvi dienas. Varnius prisiminė kaip čia atvyko .Kaip vos spėjo į traukinį, paskui pamiršo nusipirkti vieną knygą.Jis nusikvatojo gana garsiai ''Ups ,čia truputėli per garsiai. O gal neišgirdo?!"nors jis buvo įsitikinęs ,kad visi tai išgirdo vid tiek laikėsi savo tiesos.staiga jis išgirdo kaip mergaitė tyliai tarė "Atleiskit..."Berniukas suprato ,kad mergaitei sunku šnekėti su nepažįstamais žmonėmis ir ,kad dabar reikia būti drąsiam ir užkalbinti Gran
-Aš puikiai tave suprantu.-tarė berniukas -Kelinta diena kaip tu esi Hogvartse? Kiek tau metų?...-Michael'is nepabaigė savo klausymų ,nes manė ,kad Gran šiandien klausymų užteks.
-
Stovėdama atsirėmus į medį, mergina stebėjo mergaitę ir ateinantį berniuką. Nusišypsojusi prakalbo:
- Aš Andrea. Tikriausiai nei vienas iš jūsų manęs nežinot, - pažvelgė jau į šalia esantį varnių. - Malonu su jumis susipažinti, - nusišypsjo. Tada įsižiūrėjo į Michael'į. Merginai šis berniukas buvo matytas. Tiksliai,-prisiminė Andrea. Juk jis tas, kuris buvo pamiršęs nusipirkti knygą! Tada buvusi Hogvartso mokinė - Andrea, pamatė prie upės nueinančią Grantaciją. Ji atrodė labai nedrąsi. Na, nieko. Kadaise pati Andrea tokia buvo. Nusprendusi daugiau susipažinti su vaikais, mergina prakalbo:
- Gran, nusiramink, juk nieko blogo nepadarei. Tau vertėtų nebūti tokiai nedrąsiai. Juk esi grifė, - itin pabrėžė žodį grifė. Prisiminusi, kad čia dar yra varnius Michael'is, Andrea atsisuko į jį.
- Michael'i, Hogvartsas - burtų mokykla. Čia yra begalė įdomių vietų, tobulos pamokos. Visa ši magiška atmosfera tiesiog traukia mane ten vėl užsukti, - nusijuokė Andrea. - Na, bet Magijos Ministerijoj taip pat nėra blogai, beet ten jums dar ne vieta, - nusišypsjo. Vis dar sėdėdama šalia grifės šalia upės, mergina nusiavė savo batelius ir įkišo kojas į vandenį, kuris buvo ne šaltas. Makaluodama kojomis it būdama vaikas, Andrea pažvelgė į jau pažįstamus veidus. - Kiek čia būsite?
-
Grifė įsidrąsino ir nutarė būti tokia,kokia yra.Drąsia ir pasitikinčia savimi mergaite.Gran atsisuko į Hichael'į ir tarė:
-Patikėk,pabuvęs ilgiau Hogvartse susirasi daugiau draugų,-prisiminusi,kaip susitiko su keliais savo darugais ir klaidžiojo naktį koridoriuose Gran šyptelėjo,-šioje mokykloje yra ir tokių vietų,į kurias mums negalima,bet..Kartais..Gal vieną..Ne gal du,o gal ir daugiau mes ten esame buvę.
Gran pajuto kažką perštint ant rankos,ji pamatė skruzdelę.Nusipurčiusi ją, grifiukė nusiplovė ranką,bet ją vis dar perštėjo.
-Na,o jūs...Tu..A..Andrea,o ar pati gerai mokeisi Hogvartse?Papasakok,man ir pačiai įdomu,-smalsiai prisipažino mergaitė.Pavasarinis vėjelis smarkiau papūtė ir Grant pasidarė šalta,juk ji vien tik su suknele,bandydama nuvyti tas mintis tolyn mergaitė atsistojo nuo upė ir atsirėmė į medį.
-
Michael'is manė "Kaip gerai ,kad čia užsukau. Turbūt susiradau naujų draugių! Staiga Gran jį užklausė.
-Žinau Gran. Čia yra labai daug keistų ir man dar nematytų vietų, bet dėl draugų nežinau... Manau čia jų gyvenime neturėsiu.Pavyzdžiui kai buvo kambario draugo rinkimai ,niekas su manimi nenorėjo.- berniukas nuliūdo.
Varnius jau norėjo dingti iš čia "Nereikėjo man to sakyti. Atrodžiau kaip kažkoks pamaiva kuris "ale" vaidina ,kad neturi draugų!". Berniukas manė ,kad nei viena mergaitė daugiau jo neužkalbins ,bet staiga Ministerijos darbuotoja jį užkalbino.
-Andrea, prieš atvykdamas aš maniau ,kad visos mano svajonės išsipildys čia. Bet taip nebuvo... jau pačią pirmą dieną iš manęs pavogė penkiasdešimt penkis galeonus! Visi manęs vengia. Čia tikrai nėra svajonių ...MOKYKLA!
"Nesuprantu! Atrodau kažkoks pamaiva ,kurio svajonėlės neišsipildė. ". Varniaus veido išraiška tapo pikta, jis pats nesuprato kodėl. Jis atsistojo ir nuėjo prie gėlių pievos. Michael'is nebe ištvėrė ir labai garsiai piktu balsu sušaukė:
-Žinau ,jūs manote ,kad kažkoks kvailys kuris jūsų manymu "ale" neturi draugų maivosi ir nori įtikti jums.Žinau .Visi taip mano. Nesuprantu kaip įmanoma išviso turėti draugų? Kaip jūs jų susiradote ,bet tai labai sunku. JEI rimtai?Kaip jūs jų susiradote?!
''Ką aš dabar pasakiau? Manau dabar jos apie mane papasakos visam Hogvartsui koks aš esu netikelis . Jos turbūt sakys sakys nedraugauti su manimi.".
-Atsiprašau ,-tarė berniukas ir nuėjo atsisėsti už medžio ,kad jos nematytu šio baisaus jo veido.
Berniukas žiūrėdamas į savo šešėlį pagalvojo "Galbūt pasaulis yra draugiškas ,tik aš nemokų pažvelgti į jį kita akimi?...".
-
Sėdėdama šalia upės krašto, Andrea jautė kojas semiantį vėsų vandenį. Jis ją ramino. Išgirdusi grifės klausimą, mergina suprato, kad pagaliau Gran atsiskleidė. Bent kažkiek.
- Na, nežinau ar bent vienas mokinys gali viską mokytis tobulai, - nusijuokė. - Man sekdavosi tikrai ne visos pamokos. Kartais užsimąstau apie Hogvartsą, ir taaip norisi ten sugrįžti.
Jau norėdama paklausti Grantacijos, kaip jai sekasi mokytis, Andrea net išsižiojo išgirdusi Michael'io išsireiškimą. Tada, norėdama jį paguosti, prabilo:
- Nusiramink, tu čia dar visai neseniai atvykai. Nenorėk, kad iš karto viskas būtų normaliai. Viskas vyks po truputį. Pamažu tau pavyks rasti draugų, daug kam būna tokia pradžia. Tau nereikia jaudintis, - pasakė Andrea, pasijausdama lyg būtų proto bokštas. Tuomet atsisuko į Gran ir prisiminė nebaigtą pokalbį.
- Taigi, o kaip tau sekasi mokytis, neatsibosta? - paklausė. Pažvelgusi į varnių, Andrea šyptelėjo.
- Nagi, Michae'i, prisijunk prie pokalbio. Nebūk užsisklendęs, - pasakė. Norėdama, kad Michael'is nebūtų toks drovus, mergina paklausė abiejų vaikų:
- Tai.. Kokia mėgstamiausia jūsų pamoka?
-
Mergaitė įdėmiai klausėsi visų atsakymų,kai paklausta kokia mėgstamiausia pamoka suskubo atsakyti:
-Transfigūracija ir apsiginimas nuo juodosios magijos.
Ji šyptelėjo.Grantacija niekomet nebūtų pagalvojusi,kad Magijos Ministerijos darbuotojai tokie malonūs.Jai atrodė,kad jie pikti burtininkai savyje nešiojantys tamsą,na o gal nevisi tokie malonūs,kaip grifiukei atrodė.Gran įkvėpė gaivaus oro ir atsiduso.Kaip bebūtų Gran reikia grįžti į mokykla,ji dar nieko neparuošė.
-Atleiskit,bet man jau laikas,nenoriu atrodyti nemandagiai,bet turiu lėkti.Ate...
Gran nusišypsojo ir susirinkusi daiktus pradėjo eiti link Hogvartso.Grant nenorėjo atrodyti kvailai,kad išėjo,bet paprasčiausiai jai reikėjo eiti.
-
Michael'iui pradėjo ristis ašaros akimis. Jis buvo labai susigraužęs dėl savo poelgio.Staiga Andrea tarė berniukui:
- Taigi, o kaip tau sekasi mokytis, neatsibosta? - paklausė. Pažvelgusi į varnių, Andrea šyptelėjo.
- Nagi, Michael'i, prisijunk prie pokalbio. Nebūk užsisklendęs, - pasakė.
-Man mokytis sekasi gerai,-pro dantis atsakė jis. O kaip tau SEKĖSI mokytis?- varnius sėdėjo už medžio ir jo niekas nematė, jis sužvairavo akimis.
Michael'is pats nesuprato ,bet šią dieną jis buvo piktas toks koks ir buvo oras. Pradėjo lyti. Berniukas išsitraukė skėti ir užsidengė nuo lietaus. Pats nežinodamas kodėl jis paėmė skruzdėlę ir sutraiškė. Jis išgirdo Gran balsą:
-Atleiskit,bet man jau laikas,nenoriu atrodyti nemandagiai,bet turiu lėkti.Ate...
-Iki susitikimo ,- tarė varnius su didžiausia nepykanta. Ir jis manė ,kad Gran čia tikrai nebesugrįš. Na ,kad ir kaip nuotaikos nėra jis atsisuko į Andrea. Jos plaukai buvo šlapi ,o vanduo per jos galvą tiesiog plaukė upeliais.
-Gal ir tu nori palysti po skėčiu?-tarė berniukas merginai su šypsena.
-
Lauke buvo debesuota ir jau šiek tiek šaltoka. Klastuolei tai buvo ne motais. Ji žygiavo link Uždraustojo miško. Girdėjo, kad miške, grybų slėnyje, visada galima rasti testralių ir auga magiškieji grybai Panaeolus cinctulus, teta paprašė jų atsiųsti kažkokiam eleksyrui. Ot nuodų ir vaitų gerbėja,
dar tegul ateina mokyti NiV Hogvartse atsiduso. Bent ir Maria išpeš naudos, mergina norėjo žinoti ar gali ji matyti testralius ar ne. Kaip ne kaip po atostogų ji į Hogvartsą grįžo ant šluotos, tad nematė karietų, o per atostogas merginos vos nenužudė kažkokie pakvaišę burtininkai. Įžengusi į grybų slėnį ji ieškojo grybų ir žvalgėsi ar nepamatys bent vieno testralio. Grybus gan greit rado. Teta nemelavo, jų čia tikrai daug. Nusišypsojo ir pradėjo juos rinkti.
-
Daniela ėjo į Grybų slėnį. Pavadinimas nelabai viliojo, tačiau dėl keisto mamos potraukio miškų su grybais vaizdams mergina ėjo į ruošėsi nufotografuoti, kad nusiųstų jai. Jei neklystu, elektronika čia visai neveikia... Nemaniau, kad taip pasakysiu, bet senoviniai burtininkų fotoaparatai - jėga!
Tas grybų slėnis buvo dar keistesnis, nei Daniela įsivaizdavo, ir kai ji jau norėjo kelti prie akių fotoaparatą, pastebėjo, kad ji ne viena. Kiek toliau įdomius grybus rinko vidutinio ūgio šviesiaplaukė. Kam gali prireikti tokių grybų? - nusistebėjo Kravitz ir pašaukė, rodos, taip pat Klastuolę:
- Hm... Ei? Gal galėtum sekundėlei pasitraukti? Tik padarysiu nuotrauką ir... - mergina nebaigė sakinio, nes ją kažkas stumtelėjo. Atsisukusi nieko neišvydo ir Klastuolei sekundei sustojo širdis. O Dieve... Juk čia yra testralių... Antrakursė ištiesė nuo adrenalino dar drebančią ranką ir palietė šiltą gyvūno snukį.
- Mirtinai mane išgąsdinai, - tarė ir pasisuko į tą šviesaplaukę, kuri jau buvo atsisukus.
-
Klastuolė buvo jau įpusėjusi rinkti grybus. Visgi toks darbas jai nepatiko Tikiuosi daugiau niekada gyvenime jų rinkti neteks pasibaisėjo. Grybai kaip ir žemė buvo šlapi. Eww nusipurtė, kai ant vieno iš grybų pamatė slieką. Blodinė nuo mažens negali pakęsti kirmėlių ir panašių padarėlių. Visgi pažadėjo tetai ir teks pažadą išpildyti. Išgirdo šlamant rudeninius lapus. Kažkas artėjo. Klastūnyno globotinė buvo pasiruošusi gintis, tačiau nujautė jog artėja kažkas iš mokinių. Netrukus tai pasitvirtino. Pasigirdo dar palyginti vaikiškas balsas ir mergina atsisuko. Prieš ją stovėjo klastuolė ir testralis. Pala, ką? Aš galiu matyt juos? Nemaniau, kad tai pasitvirtins. Palaukė, kol mažoji klastuolė atsisuks ir tarė.
- Sveika, Daniela, tiesa? - Šyptelėjo ir pasitraukė į šoną, kad antrakursė galėtų padaryt nuotrauką. Įdomu kam mažajai Kravitz reikalingos grybų nuotraukos?
-
- Taip, Daniela, - patvirtino mergina, pasidėdama fotoaparatą. - Tu... Maria arba... Monika, ar ne? - paklausė, kartu pagalvodama, kad jei šviesiaplaukės vardas nebus nei toks, nei toks, atrodys kaip tikra nenuovoka.
- Ar tu matai testralius? - pasidomėjo Klastuolė, ranką čiupdama orą ir ieškodama šiltos gyvūno odos. Nors jie vadinami mirties pranašais, tikrai sugeba nuraminti ir sušildyti, - pastebėjo antrakursė.
Nors Daniela nebuvo pati draugiškiausia būtybė, vis dėlto iš mandagumo priėjo arčiau Klastuolės priekyje, stengdamasi neužminti ant slidžių grybų. Blondinė atrodė gan draugiška ir faina, ir Kravitz tikėjosi, kad galės su ja susipažinti artimiau. Kaip keista. Aš niekada nenoriu susipažinti artimiau, - užgniaužė šypseną mergina ir paklausė:
- Kelintakursė tu? - Klastūnyno globotinė kartu mąstė, kad tai buvo vienintelė jos sutikta vyresnė mokinę, nebaranti už ėjimą į Uždraustąjį mišką. Gal dėl to ji man ir patinka.
-
- Aš Maria. - Šyptelėjo bičiulei. Matyt jos nebuvo, kai vadovas pasakė jog esu prefektė. Na, niekis. - Taip, matau juos ir jis kiek kairiau. - Sukikeno. - Bet atrodo jam patinki ir pats bando pakišt savo snukutį tau po delnu. Įdomu, kodėl jie vadinami mirties pranašais? Visai nepanašūs į tokius,
gal šiek tiek išvaizda, tačiau...Varnai irgi į tokius panašūs, bet jie ne mirties pranašai. - Aš penktakursė. O tu kiek pamenu antrame kurse, tiesa? - paklausė šviesiaplaukė ir patraukė nepaklusnias garbanas nuo veido. Gal reikėjo kaip visada ištiesinti plaukus? Kai jie tiesūs jie daug paklusnesni. Reikės tai įsiminti. Gaila, kad to nepadariau anksčiau. - Taigi... Ką veiki šiame miške be vyresniųjų palydos? Ar esi puiki burtininkė ir apsiginti moki be vyresnių pagalbos? - Šyptelėjo.
-
Daniela pati nepajuto, kaip nusišypsojo išgirdusi, kad patinka tam nematomam testraliui. Tiesą sakant, vienintelis ją prisileidžiantis gyvūnas buvo Pastelė.
- Taip, aš antrakursė, - linktelėjo Daniela ir išklausė kitą jos klausimą. Laimei, jis nebuvo paminėtas "tu neturėtum čia būti, antroke" tonu. - Ai, atėjau pafotografuoti vaizdų. Mano mama kaip išprotėjus tapo, ir kas jai labiausiai patinka - miškų ir grybų vaizdai. Ji sako, tai labai natūralu ir gaivu. Tai siūsiu jai nuotraukas, - gūžtelėjo pečiais mergina. - O tu? Ketini juos išsikepti? - juokais paklausė ir vėl pajuto, kaip testralis glaustosi prie šono. Buvo be galo keista paglostyti kažką, kurio net nematai. Klastuolė pamatė, kaip vaizdus apdorojusi skaitmeninė kamera pamažu leidžia nuotrauką. Išėmus ėmė ją vėduoti, kad greičiau išryškėtų vaizdas.
-
- Oh, suprantu dėl to išprotėjimo. Pati panašioje situacijoje esu. - Nusijuokė. - Mano teta tiesiog dievina virti eleksyrus ir panašiai. Dažniausiai tai būna vaistai, kuriuos ji parduoda. Štai vakar atsiuntė laišką, kad jai žūtbūt reikia šių grybų, - parodė, - taigi, atėjau pririnkti. - Išsikepti? Nee. Jie tik eliksyrams girdėjau tinka. - Šyptelėjo ir pažiūrėjo į testralį. - Jis elgiasi kaip koks šuniukas. Esu skaičiusi, kad testraliai nėra tokie gyvūnai, kurie lengvai prisileidžia žmones, matyt šis - balta varna tarp juodų. - Pastebėjo blondinukė. - Žinai, girdėjau čia netoliese yra kalva. Gan aukšta, tačiau ne stati ir galima užlipti. Sklando gandai, kad ten atsiveria nuostabus vaizdas. Manau tavo mamai patiktų. - Tarė.
-
- Greičiausiai pirmasis istorijoje testralis, primenantis šunytį, - juokais konstatavo Daniela ir linktelėjo išgirdus Marios patarimą. - Greičiausiai ten ir nueisiu. Juk negali žmogus visą laiką tapyti tik grybų, tiesa?
Pasisukus pusėn, kur, jos manymu, buvo minėtoji kalvelė, pasidomėjo:
- Gal nori eiti kartu? Atrodo, pririnkai pakankamai, bet ką aš žinau. Dar nesu gaminus eliksyro iš šitokių grybų, - nusijuokė mergina, bet tada pagalvojo, ar Maria neatsisakys. Juk ji užsiėmus, protinguole, - pašiepė save Daniela, bet vis dėlto sustojo palaukti Klastuolės atsakymo. Tikriausiai pirmą syk gyvenime nenoriu viena vaikščioti pasižiūrėti gražių vaizdų.
Minkštas stumtelėjimas priminė, kad ji tikrai ne viena. Testralis vis dar sekė merginą, ir ji pradėjo baimintis, ar nesekios išėjus iš miško. Mintis, kad ja susižavėjo atsiskyrėlis testralis, nors šildė širdį {vis dėlto aš nesu labai lengvai pamėgstamas asmuo}, vis dėlto glumino.
-
- Greičiausiai taip. - Nusijuokė Marija. - Taip, tu teisi. Jeigu visą laiką tapyti tik grybus, tai greit nuo jų vaizdo pykins net pati didžiausią jų mėgėją. - Šyptelėjo.
- Na, būčiau ne prieš palydėti tave, be to, pačiai įdomu koks vaizdas atsiveria. Nesu ten buvusi. Žinau, turbūt tai skamba juokingai, kad penktakursė nėra mačiusi visų vietų. - Nusijuokė. - Taip, tetai šito turėtų užtekti, ryt ji kaip tik lankysis Kiauliasodyje ir juos pasiims. - Šyptelėjo.- Na aš irgi nė karto gyvenime negaminau eliksyro su grybais. Bet kas ją žino - gal ji tikrai kokį naudinga eliksyrą išvirs. - Sukikeno. - Žinai, o tai tikrai žavu, kad testralis taip elgiasi, - tarė žvilgtelėjusi į gyvūną, - net pradedu pavydėti. - Nusijuokė ir atsargiai paglostė "mirties pranašą". - Tai, einam? - Žvilgtelėjo į garbanotų plaukų savininke. Netrukus dvi klastuolės paliko grybų slėnį.
-
Marcus'as žirgliojo per balas ir šlapias, nuo drėgmės po kojomis žliugsinčias samanas. Velnių bastėsi į tą mišką? Tarytum ko veikti neturėtų ir kitur. Galbūt žinodamas mokinių polinkį į tai, kas paprastai esti uždrausta, Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorius ir stumtelėjo juos pabraidžioti po balas ir purvynus.
Traukiant koją iš kažko šlapio ir glitaus, Marcus'as per vėlai pastebėjo elfą, taikantį į jį kažkokius žydrus kerus. Jų kamuolaitis atsimušė vaikiui į krūtinę ir apsvaigino. Green'as susvyravo ir sudribo visas į balą, tuomet nepatenkintas greitai apsistojo ir nusivalė peršlapti lyg ir nespėjusį apsiaustą. Bet dabar jis atrodė juokingai.
- Protego, - tarstelėjo berniukas, atmušdamas dar vienus kerus. Elfas sukikeno ir išnyko, o grifas užvertė galvą aukštyn.
-
Grifė paskubomis ėjo kuo toliau nuo pilies, nepatiko jai ten ir labai. Tie maži pabaisos užpuldavo netikėtai, nedavė pavalgyt ir dar mergiotė per plauką paspruko, o va miške bent galėjo kokį normalesnį burtažodį panaudoti, o dar ir galėtų už medžių pasislėpti, tai ne koks kambarys pustuštis.
Tik pėdindama mišku grifiukė išvydo pažystamą žmogų, kuris jau kankinosi su vienu draugužiu. Neee, prie jo panelytė neis, bet pasižiūrėti, kaip šis kankinasi norėjo. Elridė pasislepė už medžio ir ėmė stebėti vaikinuką, bet, deja, ilgai stebėti jo negalėjo, kadangi jos mielieji klastuoliški draugužiai grįžo.
Pamačiusi juos Elridė vos ant šiknos nenugriuvo, o dar kai šlapia ir slidu... Nieko nelaukusi ji nuo pirmųjų švieselių pasislepė už medžių. Buvo vos keli metrai nuo kito grifiuko.
-Tai, kaip sekasi?-jo paklaususi baltapūkė susikaupė, kadangi žinojo, kad jos draugužiai išlys iš už medžių, pribėgo prie Green'o ir iškėlė burtų lazdelę nukreipdama į dangų.
-Protego Maxima,-žaliaakė buvo per daug susikaupusi, kad pradėtų melstis, jog burtažodis pavyks, bet to jai neprireikė, tad ji patenkinta šyptelėjo.
-Tai, kaip manai, labai būtų blogai, jei mes kažką paleistume į elfus?
-
Atsirėmęs į medį Marcus'as atsikando sausainio. Aplinkui buvo įtartinai tylu ir ramu, todėl berniukas atidžiai dairėsi ir rankoje spaudė lazdelę. Neilgai trukus netikėtai prie jo pribėgo gerai pažįstama baltaplaukė mergaitė. Rodos, ją, kaip vyresnę moksleivę, elfai buvo gerokai nuvaikę, todėl jos balse Marcus'as negirdėjo net gerai pažįstamo kandumo. Visgi nusprendė į tai dėmesio nekreipti.
- Tarsi neblogai, - gūžtelėjo pečiais berniukas, ištiesdamas saują sausainių mergaitei. - Nedaug mane puola, gal todėl, kad mažas esu. Iš virtuvės pavyko kelias saujas pasivogti, - išdidžiai nusišypsojo, kramtydamas sausainį.
Staiga aplink grifiukus suspindęs galingas skydas privertė Marcus'są Green'ą išsižioti.
- Oho, kaip tu tai padarei? Ar antrakursiai tokius jau gali naudoti? - pasiteiravo jaunesnysis mokinys, stebėdamas, kaip už skydo ribų rikiuojasi elfai. Vienas. Du. Keturi. Aštuoni. Dvylika...
- Man rodos, jie kaupiasi...
-
-Ooo... Sausainiai... O aš tai per juos keksiuką išmečiau...-liūdnai tarstelėjusi grifė dėkingai pasiėmė sausainiuką, nors šis ir nebuvo jos mėgstamiausias, bet bent kokia palaima tuščiam skrandukui.
-Nežinau, gal jums dar persunku būtų...-geriau susimąsčiusi baltapūkė nužvelgė savo skydą, ar jis tikrai atlaikys ilgam? Ar visgi jie gan greit turės stovėti sustingę?..
-Rodos?-niekingai paklaususi žaliaakė su šiurpu nužvelgė visus elfus. Jai labai norėjosi ant kiekvieno paleisti po kažkokius kerus, tačiau, deja, užduoty galėjo naudoti tik skydinius... O ką daugiau daryti? Skydas ilgam neatlaikys, mergaičiukė įtempė savo smegeninę, juk reikia kažką daryti!
-Kaip manai... Protego totalum suveiktų? Plotas būtų nematomas, po truputį dingtume... Vis tiek jie turėtų būti pailsę, tikiuosiu...-garsiai mąstydama ji žvelgė į kiekvieną atsitrenkianti burtažodį su karteliu. Dar keli ir skydas nebeatlaikė.
-Protego maxima!-pakartojusi savo burtažodį mergaičiukė nuoširdžiai tikėjosi, kad per tas kelias sekundes, kai skydo nebuvo, vaikis apsaugojo juos nuo burtažodžių... Ji nuoširdžiai tikėjosi, kad nebus netikėtai apsvaiginta.
-
- Aš jį mačiau, - staiga atsiminė Marcus'as ir šyptelėjo. - Elfai nebuvo dar jo pašalinę. Bet ant stalo pridėjo sausainių. Labai daug. Gal, kad visiem ten užėjusiems užtektų, - pasvarstė jis.
Marcus'as linktelėjo į vyresniosios grifės pasvarstymus ir prikandęs lūpą žvelgė į elfus, kažką besišnabždančius ir pamažu kuriantiems stiprios magijos gniutulą Elridė skydui sutriuškinti.
- Aš tavim pasitikiu, - nelabai ramiai sumurmėjo antrakursis ir dėl visa ko prakąstą sausainį įsimetė į kišenę. Dzin, trupinius išpils vėliau. Galbūt Hogvartso kieme - bus žvirbliams pasivaišinti.
Skydas staiga dingo, o Elridė surėkė kažkokį sudėtingai skambantį burtažodį. Tiksliau, jau girdėtą skydinį su kažkokiu priedu. Marcusas iškėlė lazdelę ir atmušė vienerius kerus, skridusius į Elridę, tuomet kitus - į jį, tada vėl į Elridę...
Ir ketvirtieji apsvaigino jį. Berniukas susmuko vietoje, bet greitai atsigavęs apsistojo ir kiek tvinksinčia galva pažvelgė į bendrininkę.
- Bėgam į Hogvartsą! - šūktelėjo jis ir nėrė pro skydą tikėdamasis, kad mergaitė bėgs iš paskos. Tačiau jam atsigręžus vienas elfas staiga jį išvydo ir trenkė kerais.
Šįsyk ne apsvaiginimo. Berniukas liko gulėti ant žolės sustingdytas ir keikdamas savo kvailumą.
-
-Arba tiesiog vakarienei gausim sausainiu...-garsiai pamasčiusi ir gan greit nukirtusi vaikinuko, jos manymu, naivius pamąstymus, Elridė įtempė savo smegenis. Ką daryti, kaip išsisukti?
-O nereikėtų...-nepatenkinta Marcus'o atsakymu grifė vėl ne taip jau ir draugiškai atkirto.
Mergina darėsi vis labiau irzlesnė, nes nenutuokė, ką daryti, antrą kartą išburtas skydas ilgai tikrai neišlaikys. Nėra kaip išsisukti nuo tokio pulko elfų nenaudojant kitų burtažodžių, jos galvoje idėjų nebuvo.
-Viskas gerai?-pastebėjusi susmukusį vaikinuką mergina susirūpino, bet šis, regis greit atsigavo. Ir, kol grifė toliau mąstė, ką daryti, jis sugalvojo kažkokią nesąmonę. Savižudis... Išgirdusi, ką jis pasakė ir nėrusi paskui berniuką, kadangi tikėjosi, kad jam padės, ar galbūt kažkaip uždengs kūnu nuo kerų, deja, nespėjo ir pati buvo sustingdyta.
-
Emma pakilo nuo žemės ir paskui Milą nuskubėjo į Uždraustąjį mišką. Sekant draugę varnanagei kilo prieštaringų minčių. Jeigu sapne viskas vyko naktį, o dabar diena, na gerai, popietė, tai kaip mes, jos manymu, viską išsiaiškinsime? Bet vis dėlto nenorėčiau susidurti su vilkolakiu... Sudrebėjo rudaplaukė ir kartu su klastuole įžengė į mišką.
Šis apgaubė kaip stora antklodė. Buvo stulbinamai karšta, oras spaudė ir slėgė prie žemės. Kaip tai įmanoma? Juk logiškai čia turėtų būti vėsiau nei atviroje vietoje. Gal tik man taip atrodo? Gal tik mums taip atrodo?Pagalvojo antrakursė ir išsižiojo to paklausti Millos. Bet staiga pastebėjo kažkiokią proskyną ir greitu žingsniu nuėjo jos linkui.
Smalsios Emmos akys pamatė gražų slėnį su jau augančiais įvairiais grybais ir čiurlenantį sraunų upelį. Aplinkui ryškiai matėsi rudens požymiai. Varnanagė giliai atsiduso. Pagaliau atėjo ruduo... Staiga mergaitė pajuto, kad čia ne taip karšta kaip miške. Gal čia tik iliuzija... Tikėkimės, kad Milla pastebėjo, į kurią pusę nužingsniavau. Taip bijojau įžengti į Uždraustąjį mišką, bet, pasirodo, visai nėra ko bijoti. Kol kas... Kol neateis naktis...
-
Vos įžengusios į mišką Camilla pajautė kaip visas kūnas dreba. Mergina vėl prisiminė savo mintys tą vakarą kai jie su Aleksu išsiskyrė. Kai pilnatis apšvietė juos ir, kai vaikinas pasivertė į vilkolakį dabar Milla negalėjo išmesti tai iš galvos. Tai tik sapnas ir tai ne Aleksas ramino save antrakursė.
Kiek paėjusios juodaplaukė tarė:
- Gal prisėdam šis miškas labai vargina,- antrakursei sukosi galvą ir atrodė, kad tuoj nukris, bet supratus, kad alpti miške ne gera idėja,- Emma?
Pamačiusi, kad draugė kažkur nuėjo Cornet greit nusekė paskui ir pakliuvo į nuostabią vietą kuri visiškai skyrėsi. Galėjai ramiai kvėpuoti, o toliau tekėjo upelis. Čia buvo tylu ir norėjosi likti. Klastuolė, net nustebo, kad tokiame miške yra tokia vieta.
-
Išgirdusi žingsnius Emma staigiai atsisuko ir pamatė Millą, besigėrinčią nuostabiu vaizdu ir tyla. Po kelių sekundžių antrakursė ją nutraukė:
-Ką manai? Taip vis bijojom įžengti į Uždraustąjį mišką, o čia visai nėra ko bijoti.
Nutilusi varnanagė nužingsniavo link siaurojo upokšnio, stengdamasi neužlipti ant grybų, kurie, atrodė, tarsi dygo iš po kojų. Nuėjusi prie upelio rudaplaukė pažvelgė į nuolat judantį upokšnio paviršių ir pamatė tamsų pavidalą su į ją žiūrinčiomis žaliomis akimis. Mergaitė išsigandusi ir nustebusi papurtė galvą ir dar kartą nukreipė žvilgsnį į upelį. Iš jo žvelgė tik neaiškus Emmos veidas. Kas man darosi... O dar pasakiau, kad nėra ko bijoti. Tikėkimės, Milla nepastebėjo.
Atsisukusi antrakursė pakvietė klastuolę:
-Atei...
Staiga per mišką nuaidėjo vienišas vilkolakio, tiksliau vilko staugimas. Greičiausiai tai buvo koks nors išprotėjęs ar praradęs protą vilkas, kuris neskiria dienos nuo nakties. Pabandė save nuraminti varnanagė. Nelabai pavyko. Prie to prisidėjo ir po truputį ilgėjantys šešėliai. Vis dėlto rudaplaukei pavyko atsisukti į draugę suvaldžius savo emocijas.
-Liekam ar jau nori dingti iš čia?
-
- Šį vieta tikrai atrodo pakankamai saugi.
Pasakė Camilla ir toliau apžiūrinėjo aplinkybes. Visur buvo grybai, bet šį vieta labai skyrėsi nuo pačio miško. Buvo mažas upelis ir nuostabios gamtos garsai. Čia net galima miegoti ar ruošti namų darbus pagalvojo antrakursė ir vėl nužvelgė Emma.
Išgirdus, kad draugė kviečia ją Milla lėtais žingsniai nuėjo prie varnanagės, bet staiga per visą mišką pasigirdo vilkolakio staugimas. Per kūną perbėgo šiurpuliukai. Norėjosi bėgti bet susilaikius mergina tik nužvelgė ją ir atsakė:
- Gal liekam nes taip atrodo, kad čia saugiau.
Bet staiga klastuolė sukluso ir išgirdo, kad kažkas šalia vaikšto. Prisėdusi Cornet per tarpą kur jos užėjo pamatė ryškiai žalias akys iš sapno. Vilkolakis vaikšto aplink šio slėnio ir galima buvo išgirsti kaip žvėrys kvėpuoja.
-
-Gerai, likim čia, bet kaip mes išeisim? Juk netupėsim šitam slėnyje iki ryto. Nors iš tiesų tai nežinau, kada jis pasitrauks,-Emma kryptelėjo galva į mišką.
Po truputį artinosi vakaras, pro medžių plyšius šmėkščiojo žalios akys. Varnanagė jautėsi apsupta ir bijojo to padaro, bet visgi linko prie to varianto, kad joms reikės kaip nors pabėgti nelaukiant ryto. Tačiau antrakursė nelabai daug žinojo apie vilkolakius. Na gerai... per kiekvieną pilnatį tapsiu vilkolake, jei jis įkąs... Br... Rudaplaukė sudrebėjo nuo tokių minčių ir paklausė draugės:
-Kaip manai, kada vilkolakiai būna silpniausi?
Mergaitė atsiduso ir atsisėdo šalia upelio. Gal tiesiog reikėtų pataupyti jėgas...Emmai kilo dar vienas, turbūt gana kvailas, klausimas:
-Gal yra kokie nors kerai, atbaidantys vilkolakius?
-
Kūnas drebėjo. Vilkas vaikščiojo aplink. Camilla nenorėjo galvoti apie juos, bet paklausius draugė mergaitė tarė:
- Tikriausiai vakare prieš pilnatį ir po pilnaties.
Pagalvojo mergina:
- Burtažodi? Nežinau,- vėl nusiminus tarė.
Bet staiga klastuolė pamatė didelio vilkolakio ranką. Po to akys ir po keliu skundžiu galima buvo matyti visą kūną. Antrakursė sustingo. Vilkolakis žiūrėjo tiesiai į mergaites ir po truputi artėjo. Nuo šoko klastuolė negalėjo pajudėti. Bet kai Milla išgirdo jo staugimą pasileido bėgti tuo pačiu pagriebusi draugės ranką. Staiga ji sušuko:
- Bėk į kitą pusę,- antrakursė pasileido bėgti į kairę. Vėliau ji pasislėpė už kažkokių krūmų ir stengiesi neišduoti nei vieno garso, kad ją neišgirstu.
-
Kai vilkolakis po truputį pradėjo lįsti iš miško, Emma akimirksniu atsistojo ir stebėjo kiekvieną jo judesį. Koks gražus... Gracingas...Mirtinas. Varnanagė dar iš taip arti niekada nebuvo mačiusi vilko, juo labiau vilkolakio.
Tik kai draugė sugriebė jos ranką antrakursė atsitokėjo. Linktelėjusi klastuolei rudaplaukė nulėkė dešinėn, ieškodama žemų apatinių medžių šakų. Tikėjosi, kad vilkolakis nenubėgo paskui ją. Bet tuo pačiu ir nesinorėjo, kad jis pirmiau užpultų Camillę.
Staiga škotė pamatė puikią šaką užsilipti ir visu greičiu nuskuodė jos link. Pribėgusi Emma nieko nelaukdama užsikabino už šakos ir
pūkšdama prisitraukė. Atsidususi varnanagė apsižvalgė aukštesnės šakos. Pastebėjusi ją rudaplaukė jau kiek sunkiau užlipo ant šakos. Dar giliau atsidususi antrakursė pradėjo dairytis.
Nesimatė nei Millos, nei vilkolakio. Po akimirkos per mišką nuaidėjo stūgsmas ir prie Emmos medžio atsirado vilkolakis. Tikėkimės, jis nemoka laipioti medžiais. Padaras, aišku, pasiekė apatinę šaką, tačiau negalėjo pasinaudoti savo letenimis kaip žmogus rankomis. Varnanagei palengvėjo, tačiau mergaitė tuoj pat prisiminė draugę. O kas jai nutiko?
Sunerimusi ji pašaukė klastuolę:
-Milla!
Nutilusi rudaplaukė suprato, kokią klaidą padarė: atbėgusi draugė jos nepamatys, pastebės tik vilkolakį, kuris, tikriausiai, jai įkąs, klastuolei nespėjus net susigaudyti. Tad Emma pasiruošė lipti iš medžio kai tik reikės.
-
Klastuolė žinojo, kad dabar antrakursių gyvenimas gali baigtis, bet mirti mokslo metų pradžioje nesinorėjo. Kartais girdėjosi vilkolakio žingsniai. Rankos jau buvo apdraskytos krūmo šakomis. Staiga mergaitė išgirdo, kad ją kviečia Emma. Klastuolės širdis pradėjo stipriau plakti ir antrakursė pradėjo pergyventi. Camilla išlindo ir pasiruošus lazdelę pradėjo eiti ir apžiūrinėti. Pamačiusi Emma ir vilką kuris atsisuko į ją mergaitės rankos sudrebėjo. Vilkolakis atsisuko į mėlynake ir jau artėjo. Milla apie nieko negalvojus sušuko:
- Bombardo- burtas pataikė tiesiai į vilkolakio koją. Po to pasigirdo stiprus sprogimas ir pasimatė, kad vilko koja buvo sužeista. Lėtais judesiais jis atsisuko į klastuolė. Vilkas buvo taip arti, kad Cmilla galėjo įžiūrėti kiekviena plaukelį. Mėlyna plaukė cyptelėjo ir nenorėjo galvoti, kas gali su ją atsitikti, bet pamačius, kad Vilkolakis jau nori jei įdrėksti pradėjo bėgti į kažkokia puse. Bet pamačius gerą vietelę Milla ten ir pasislėpė.
-
Draugei išlindus iš kažkokių krūmokšnių Emma įsitempė. Ji nežinojo ko laukti iš vilkolakio, tad dėl visa ko nulipo viena šaka žemiau. Nugriaudėjus sprogimui antrakursė krūptelėjo ir pasibaisėjo pamačiusi žaizdą.
Vis dėlto varnanagė nesitikėjo, kad Milla panaudos tokius kerus. Ji tik nori išgyventi. Kaip ir aš. Taip galvodama rudaplaukė nusoko nuo apatinės šakos ir atsisuko į vilkolakį. Ar tai tikrai vilkolakis? Gal tai tiesiog didokas vilkas? Juk dar ne naktis! Apsižvalgiusi mergaitė matė, kad jau po poros valandų pasidarys visai tamsu.
Pamačiusi, kad padaras taikosi įdrėksti klastuolei škotė žengė vieną mažutėlį žingsnį ir nukreipusi lazdelę tarė:
-Aquamenti.
Gyvūnui išsimaudžius po nestipria vandens srove jis atsisuko į Emmą ir pasukęs į kairę už kelių metrų skausmingai atsigulė bei padėjo savo sužalotą koją. Bėgo sekundės, bet vilkolakis visiškai nieko nedarė. Tikriausiai jis laukia savo bendrininkų, kurie atkeršys mums.Sutrikusi varnanagė apsižvalgė, ieškodama Camillos. Akies kampučiu stengėsi nepaleisti padaro iš akių. Rudaplaukė atsiduso. Na, kur gi ji dingo? Gal pakviesti? Gal...
-
Klastuolė nuo pergyvenimo, net nesuprato ką padarė. Vilkas buvo nusilpęs ir jau tikrai supykęs. Staiga antrakursė išgirdo jo staugimą ir suprato, kad greitai čia bus daugiau vilkolakių. Ką aš padariau. Camilla pajautė kaip mokinęs apsupo ir dar vienas vilkas tikrai čia yra. Mėlyna plaukė norėjo iš čia pabėgti, bet nieko į galvą neatėjo kaip lėtais žingsniais pasižiūrėti, kas ten vyksta. Milla nematė nei vieno vilkolakio, bet matė Emma. Kelias minutes mėlyna plaukė galvojo ką galima padaryti. Bet ji šūktelėjo:
- Bėgam arba šitie vilkai mus suvalgys!- Klastuolė žiūrėjo ar vilkai ne šalia, bet pakolkas jų nesimatė.
Tik garsai kurie priklausė vilkolakiams. Kūnas drebėjo ir Camillai norėjosi nešdintis iš čia.
-
Per temstantį mišką nuaidėjus dar vienam vilkolakio staugimui Emma pašiurpo. Negi dar...vienas? Reikia kuo greičiau susirasti Millą ir nešdintis iš čia! Tuomet, tarsi perskaičiusi varnanagės mintis, sušuko klastuolė. Rudaplaukė atsisuko į krūmus, iš kurių sklido draugės balsas, visiškai pamiršdama, kad netoliese guli sužeistas vilkolakis. Geriau įsižiūrėjusi mergaitė tarp augalų įsitaisiusią Camillę ir skubiai priėjo prie jos:
-Nešdinamės.-trumpai tarė Emma.
Lyg ką pajutusi škotė atsisuko. Gyvūno jau nebebuvo. Ką aš padariau... Vėl trumpai metusi žvilgsnį į klastuolę varnanagė išsitraukė lazdelę ir įsiklausė. Nieko neįprasto nesigirdėjo.
Staiga kažkas sukrebždėjo ir rudaplaukė net neatsisukusi puolė bėgti. Skuosdama ji pagalvojo, kad tai galėjo būti draugė. Bet antrakursė nesiruošė to patikrinti. Gal radau tinkamą progą sprukti... Laimei, Emma žinojo, kurioje pusėje buvo Hogvartsas ir iškart pasuko į tą pusę. Bet viduje sukirbo sąžinė ir mergaitė sustojo giliai alsuodama.
-
Dori šlaistėsi uždraustajame miške. Mergaitė jį pamilo per šiuos beveik dvejus metus, kai mokosi Hogvartse. Vaikštinėdama ji prisiminė pirmą kartą, kai čia užklydo su geriete Arlete, ir kaip toji varniukė visko bijojo. Tiesa, Mendel irgi buvo baugu, bet kažkuo miškas ją iškart sužavėjo. Todėl vis dažniau ir dažniau klastuolė čia užklysdavo ir uždraustasis miškas buvo jai pasivaikščiojimų vieta.
Šį sekmadienio rytą dvylikmetė iš pilies išėjo ganėtinai anksti. Buvo sausa, bet šalta ankstyvo pavasario diena, ir mėgaudamiesi ne šlapiu oru mokiniai vienas po kito pėdino į lauką. Mendel nenorėjo būti žmonių spūstyje. Bet ir pilyje kiurksioti šiandien nebuvo noro, todėl mergaitė patraukė į mišką.
Ji ėjo užsimąsčiusi ir daug, kol pasiekė medžių tankmę. Aplink aptemo. Buvo gal tik vidurdienis, bet medžiai užstojo šviesą. Galiausiai mergaitė pamatė kažkokią proskyną ir įžengė į gražią gamtos vietelę, kur medžiai nebuvo tokie tankūs, čiulbėjo keli paukščiai ir tekėjo mažytis upelis. Klastuolei nepatiko tokios jaukios vietos. Ji verčiau pasirinktų kokius tunelius ar olą.
Apsidairiusi atidžiau ji pamatė, kad šioje vietoje auga daug grybų. Grybai Dori priminė ne ką kitą, o herbologos profesorių, Klastūnyno vadovą Matthew Turner.
- Čia jam būtų vieta, - pasakė žiūrėdama į kepurėtuosius.
Mendel negalėjo pamiršti, kaip jis vakar per herbologijos pamoką pasielgė su ja ir Meg. Juk jis negalėjo matyti, kad tie šliužai - mergaičių darbas, tačiau vis tiek jas nubaudė. Apie tai galvodama antrakursė susiraukusi žiūrėjo į grybus.
-
Na štai, išaušo dar vienas nuostabus pavasario rytas Hogvartse. Esmeralda ėdėjo ant žolės lauke ir šildėsi priešais saulutę. Vėjas papūtė ir ant kaklo sutilidžiavo sidabrinis raktelis... Kažin ką davar jie veikia? gana ilgai su manimi nesusisiekė... Bet jie man sakė, jog visuomet mane stebi Hogvartse, kažin ar mane kažkas mato ir dabar? Ji apsidairė, bet mergaitė sėdėjo tikrai nuošalioje vietelėje, kur ateidavo tik ji. Vargu ar kas ją atsektų iki pat šio Hogvartso apylinkių lopinėlio. Esmeralda atsilošė ir padarydama tiltelį atsistojo, kaip kokia akrobatė. Ji užsimerkė ir kaip jai visuomet patikdavo daryti, nuėjo Uždraustojo miško link visai apie nieką negalvodama. Nežinia kodėl, bet Esmeralda Uždraustajame miške jausdavosi taip pat gerai, kaip ir Hogvartse. Jai net nereikėjo būti atsimerkusiai, kad žinotų per kokį akmenėlį perlipti ar kokį medį apeiti, jeigu tik eina link šio miško. Visuomet taip būdavo, tarsi koks stiprus magnetas ją trauktų ten, link kažko, kažkaip, kažkodėl. Bet mergaitė nelabai norėdavo eiti būtent ten, kur miškas ją kviečia, tarsi kažką miglotai prisimintų ir žinotų, jog ten pavojinga arba... kažkas, jos tenais laukia ir kai sulauks, Esmeraldai kažkas nutiks. Tačiau, kai tik ji būdavo beveik, ten, kur ją šaukdavo, mergaitė ką nors sutikdavo ar panašiai, kas ją išgelbėdavo nuo paslaptingo žmogaus, gyvūno, vietos ar daiktos, kuris ją taip dažnai bandydavo prisivilioti. Taip buvo ir šį kartą. Esmeralda atsistojo, tarsi užvaldyta, bet tam tikra prasme ir savo noru, ji ėjo ramiai, ausyse tarsi pradėjo zvimbti, jos pačios žingsniai garsiai aidėjo galvoje, nors pėdos mindavo paprastą, vešlią žolę. Nieko daugiau negirdėti, nematyti ir nieko neajautė. Tokiais atvejais, ji tik šnibždėdavo sau tuos pačius žodžius ,,Vienas, du, sustok, trys, keturi, įkvėpk, penki, šeši, paklusk." Kol peržengdavo tą nematomą slenkstį į Uždraustąjį mišką, ji tarsi atgaudavo sąmonę. Taip, dar vienas garsus, aidintis žingsnis ir viskas baigta. Esmeralda pradėjo bėgti rankomis patraukdama nuo veido medžių šakas, kurios ją stabdė, tarsi žmonių rankos. Ji peršokdavo išlindusias iš požemės šaknis, kurios ją bendydavo pargriauti, kaip žmonių kojos. Tačiau kiekviena kliūtis būdavo įveikta ir ji be problemų skuosdavo toliau. Galiausiai, ji sustojo, kaip įbesta ir pradėjo giliau kvėpuoti. Vis giliau ir giliau... kol... Ne, šį kartą kažkas ne taip, ji... ji kvėpuoja per giliai, jos kvėpavimas netikslus ir neritmingas. Gražių, žalių akių vyzdžiai pradėjo plėstis ir plėstis vis labiau, kvėpavimas dažnėjo, širdies plakimas greitėjo, o kūnas sustingo. Priešais ją atsirado keistas vyras. Balti plaukai, ledinės akys ir blyški oda bei tas pats gergždžiantis balsas. Tai buvo tas pats vyras, kuris pasirodė ir praeitą kartą Uždraustajame miške, senoje trobelėje.
- Tu... - Esmeralda pabandė išrėkti ,,tu!", bet galva suskaudo.
- Taip, aš, malonu, kad prisimeni. Taigi, dėžutę atidarėte, na o aš tikėjausi dar kažko kito... - nusijuokė baltaplaukis vyras. - Esmeralda, aš suradau tau draugą. Jis panašaus amžiaus, kaip tu, irgi mėgsta įsivelti į nuotykius, tačiau ne toks nutrūktgalviškas, kaip tu. Manau tau jis patiks. Atpažinsi jį iš tokios žymės ant kairio smilkinio - šiašiakampės žvaigždės. Būk gera prieik. - Esmeraldos kūnas tarsi turėdamas sąmonę pajudėjo pats ir ji ištiesė kairę ranką. - Šaunuolė, o dabar pabūk ramiai. - jis išsitraukė lazdelę, kažką sumurmėjo, ir mergina ant riešo pajuto diegimą, tiksliau - skausmą. Vyras pradėjo pusbalsiu tarti žodžius. - Vienas, du, sustok. - jo lazdelė sustojo, ant odos buvo išraižyti su kampai. - Trys, keturi, įkvėpk. - Esmeraldai giliai įkvėpė. - Penki, šeši, paklusk. - žvaigždė buvo išraižyta pilnai, kraujas sruvo upeliais, tačiau ne raudonas, o juodas, kaip rašalas. Mergaitė pajuto, kaip kažkas viduje susikabina, tarsi du kabliukai, o senis pradingo, dar kartą piktai nusikvatojęs. Miškas atkartojo jo balso aidą, o Esmeralda susiėmė kairį riešą ir suriko, kad šitaip sutramdytų ašaras, taip norinčias išsiveržti. Megaitė išgirdo, kaip kažkas ateina jai iš už nugaros ir mergaitė išsigandusi išsitraukė lazdelę, kruvina ranka ir nutaikiusi ją į objektą sušuko - Confrigo! Na, ačiū dienui kerai pataikė į medį, o ne į šešėlį, kurį Esmeralda palaikė priešu. Bet mergaitei keistai skaudėjo riešą, bet net ne kaip žaizdą, na, kaip žaizdą, bet daug stipriau, o kraujas, tiksliau rašalas kraujas nustojo tekėti, tačiau žaizda pradėjo žibėti vis labiau ir labiau, kol sužibo kaip žibintas, šviesa užliedamas viską aplinkui. Esmeralda prisimerkė ir plaukė, kol žaizda nustos žibėti. Kai šviesa išblėso, vietoje gilios žaizdos liko ryškus randas ir jai priešais akis, staiga, tačiau trumpam šmėstelėjo Eriko Dino Miglapučio atvaizdas. Mergaitė išplėtusi akis, klūpojo ant sausos žolės, jausdamasi taip, tarsi kas būtų ją prižadinęs iš žiauraus košmaro.
-
Dori galvoje sukosi mintis, kad gal reikėtų šituos grybus pasiimti su savimi, kaip nors užburti, kad Matthew nesugebėtų kerų panaikinti, ir pakišti jam per ateinančią pamoką šiltnamyje. Galbūt kažkur paslėpti, jog šie skleistų dvoką, tačiau Matthew jų nematytų? Tikriausiai pasitarnautų praskiedimo kerai, svarstė dvylikmetė, tačiau kaži, ar aš sugebėsiu juos panaudoti, gūžtelėjo pečiais.
Staiga tamsiaplaukės mintis pertraukė kažkokie balsai, o galiausiai netoliese prašvilpė kerai, tačiau, dėkui išrinktajam Poteriui, į ją nepataikė. Atsisukusi Mendel pamatė žmogų, ir tai buvo ne kas kitas, o jos draugė Esmeralda. Su Esmeralda klastuolė nebendravo jau kurį laiką, tiesiog jos nesusitikdavo pastaruoju metu nei pamokose, nei koridoriuose, nei didžiojoje salėje, tačiau karts nuo karto Dori apie ją pagalvodavo.
Bet Esmeraldai šiandien kažkas buvo tikrai ne taip. Ji klūpojo ant žolės ir atrodė išsigandusi bei pasimetusi. Dėl visa ko antrakursė išsitraukė burtų lazdelę, jei prireiktų apginti save ar grifę, ir pribėgo prie draugės.
- Esmeralda, dėl Merlino barzdos, kas čia vyksta? - paklausė Dori. - Kas ten kalbėjo ir kaip... - dvylikmetės akys nukrypo į grifiukės riešą. - Po velnių, kas tavo rankai? - išpūtė akis.
-
Ugniniais plaukais mergaitė, vis dar baikščiai, kaip koks triušis žvalgėsi aplinkui ir drebančia ranka laikydama lazdelę bandė nusiraminti, nors akyse vaizdas vis dar liejosi. Kažkas, į ką mergaitė taikėsi iš pradžių, priėjo prie jos ir su ja pasisveikino. Mergaitė nuleido lazdelę ir atsisuko į žmogų. Prieš šais ją stovėjo Dori. Tiesa, Esmeralda buvo su ja draugės, tik kad seniai jau matėsi. Dori ji niekur nesutikdavo, nors kartais iškildavo tie prisiminimai, kaip jos susipažino ir panašiai. Esmeralda jai nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.
- Labas, nežinau kas čia nutiko. - ji suspaudė riešą ir užkišo už nugaros. - Žinai, juk miške daug keistų būtybių, taip truputėlį prisižaidžiau...
Ji nuleido akis, nes meluoti nelabai mokėjo, o klastuoliai dažniausiai gimdavo su tokiu talentu. Ji atsistojo ir vengdama žiūrėti Dori į akis, sukryžiavo rankas, kad draugė nematytų išdžiuvusio rašalinio kraujo ir keistai, neįprastai, nenormaliai greitai atsiradusio rando.
- Žinai... gal aš jau eisiu?.. - ji apsisuko ir iųšlėto pradėjo tolti nuo Dori.
-
Esmeralda elgėsi keistai. Tada Dori prisiminė jų nuotykį toje trobelėje, kai paslaptingas vyras įteikė mergaitėms dėžutę, kai kažkoks grifės vyresnis pažįstamas jas išgelbėjo. Atsiminė dvylikmetė ir tą keistą dėžutę, kurią didžiojoje salėje įteikė magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui, tačiau vis tik tamsiaplaukė nutarė, jog ten buvo kažkoks pokštas. Tai buvo pakankamai seniai, o nieko nenutiko. Gal nenutiko tau ir kitiems, bet ne Esmeraldai, ėmė svarstyti Mendel. Dori nupurtė šiurpas nuo visų šitų prisiminimų. Dar ir dabar ji nejaukiai jausdavosi, kai kokioje nepažįstamoje, baisokoje vietoje pamatydavo spintą. Tą dieną ją tartum kažkas valdė vienu metu ir tai klastuolei labai nepatiko.
Esmeralda kažką numykė, bet tai buvo tikra nesąmonė. Ji kalba vėjus. Kažkas jai nutiko, buvo įsitikinusi Dori.
- Palauk! - ėmė vytis draugę Mendel ir sugriebė jai už alkūnės. - Esmeralda, kas atsitiko? Juk matau, kad meluoji! Kodėl slepi kitą ranką? Abi gerai žinom, kad nieko čia tam miške baisaus nėra, juolab dieną. Nėra čia jokių keistų būtybių. Aš girdėjau vyrišką balsą. Dėl Hario Poterio akinių, ar tu vėl kalbėjaisi su tuo keistu vyru? - įsistebeilijo į Esmeraldą. - Parodyk tą ranką. Gal... gal galėsiu kuo padėti, - dabar jau ramiai tarė.
-
Esmeraldai tūkstančiai klausimų virė galvoje, bet ją išblaškė Dori, kai sugriebė mergaitę už alkūnęs. Taip Dori truktelėjo ranką ir ,,rašaluotas" riešas pasirodė visu gražumu. Ji išpūtė akis, bet nesipriešino, vis viena, Dori ar taip ar taip jau žino, jog ji meluoja ir pati grifė jai pritarė. Juk Esmeralda šį mišką pažįsta, žino beveik viską apie jį. Net jeigu, kas nors ir būtų iššokę iš šešėlio - Esmeraldos refleksai puikūs, būtų iškarto paleidusi kerus, na, tik gal nėbūtinai taikliai. Ji nuleido galvą ir prabilo.
- Taip, kalbėjausi. Bet jis atsirado tarsi iš niekur. Ir... na, jis sakė, kad rado man draugą... ar kaip ten? Žodžiu, sakė, jog yra berniukas, kuris taip pat turi tokį randą, kaip kad aš. Dar sakė, jog jis irgi dažnai įsivialia į nuotykius, tačiau ne toks nutrūktgalviškas, kaip aš. - mergaitė kaltai šyptelėjo. - Pažįsti tokį? Na, jis sakė, jog berniukas panašaus amžiaus, kaip aš, tai lyg ir turėčiau jį pažinoti...
Esmeralda atsipalaidavo ir kaiką prisiminė.
- Atsimeni, tą dieną, kai reikėjo nunešti dėžutę į Hogvartsą? Juk žiedo paskui neradom. - Esmeralda šyptelėjo savo garsiąja šypsenėle - kilstelėjo antakį ir parodė kreivą šypseną, o kai taip būna, gtai jau visi gali žinoti, jog ji kažką sugalvojo. - Aš surasiu žiedą, užsimausiu jį, kad tas senis mane surastų, bet aš būsiu pasiruošusi ir turėsiu savo grupelę, tame tarpe ir tą berniuką, tave, jeigu tik sutiksi ir dar kažką. Planuoju padaryti taip: vienas grifas, tai yra aš. Vienas klastuolis, tai yra tu. Vienas švilpis, bet turės būti berniukas ir varnas, kuris taip pat turės būti berniukas. Na ir tas paslaptingas jaunuolis, kuris irgi turi tokį randą. Bet jeigu jis bus arb švilpis arba varnas, tai vadinasi mums reikės ieškotis tik da vieno. Ką manai?
-
Staiga Dori pamatė Esmeraldos ranką, ant kurios buvo lygiai toks pats randas, kaip ir pas Diną, kai jam įkando Apelsinas. Deja, su Dinu Dori nuo to laiko neturėjo jokių reikalų, tačiau ji ir Meg gerokai paplušėjo, kol išsiaiškino, kas per gyvūnas yra Apelsinas. Mergaitei visa šita situacija su Esmeralda priminė juodąja magiją, tačiau Apelsinas buvo kita respublika. Tai galbūt Apelsinas nėra paprastas fanagetas? Gal jis užkeiktas? Dori atsiduso.
- Žinau. Tai bus Dinas iš Švilpynės. Aš ir mano draugė Meg jį išgelbėjome, kai jam įkando toks keistas gyvūnas. Esmė tame, kad mes per daug laiko išsiaiškinome to gyvūno paslaptis ir ruošiamės virti tokį eliksyrą, kuris jam reikalingas, tačiau... tačiau tas gyvūnas, jis paliko tokį patį randą ir Dinui. Dabar aš imu galvoti, jog jis nėra paprastas fanagetas, na, taip jis vadinasi. Galbūt jį kažkas užkeikė...
Mendel atsiduso. Viskas buvo taip painu.
- Turi omenyje, kad būtume kažkokia draugija ar panašiai? Gerai, man tinka, - sutiko Dori.
Tačiau stebėjosi, kodėl Esmeralda nori surinkti po vieną mokinį iš kiekvieno koledžo.
- O galbūt yra dar kažkas, ko aš nežinau? - kilstelėjo antakį. - Kadangi Dinas yra iš Švilpynės, lieka Varno nagas, bet aš nepažįstu nei vieno normalaus berniuko iš ten.
Mendel susiraukė. Apskritai, su varniais jai visiškai nesisekė bendrauti. Ką ji galėjo pakviesti į šitą draugiją, tai buvo Meg arba Alanas, kurie tikriausiai neatsisakytų išsiaiškinti šitų randų paslaptis ir nebijotų veltis į nuotykius. Tačiau nei vienas neatitiko Esmeraldos keliamų kriterijų.
-
- Tikriausiai jis. Matai, aš kažkaip, mažai berniukų čia pažįstu. Irrr... manau tikrai ne tas gyvūnas jam paliko tokį randą. O tas pats kvailas senis, arba ir tas gyvūnas, kuris buvo užkeiktos TO kvailo senio. - nors ,,kvailas senis'' kartojosi, mergaitė nerado kitų žodžių jo apibūdinimui. Dori kalbėjo toliau.
- Taip, aš kalbu apie draugiją. Žinai, kažkada hogvartse irgi buvo mokinių ketveriukė, joje buvo ir Tomas Ridlis. Voldemortas. - žodį Voldemortas jį taip aiškiai ir garsiai ištarė, kad atrodo, net miškas suvaitojo. - Ieškosiu ypatingų gebėjimų turinčių žmonių, arba bent jau drąsių, stiprių ir protingesnių už mane. - ji kalbėjo rimtai. - Iš grifų gūžtos būsiu aš. Tu - iš klastūnyno, tas Donas... Denas.... žodžiu, tas ten, bus iš Švilpynės, o kažkas, iš varno nago. - nuleidusi galvą, susikaupusi kalbėjo Esmeralda. - O tada atsiras dar daugiau kitų mokinių. - linksmai nusišypsojo ji.
- Ne, tu žinai augiau nei aš. jeigu berniukų varnanagių nerasim normalių, tai tada tiks ir mergaitės. Žinai, man labai įdomūs yra klastuoliai. Aš labai noriu turėti draugų iš klastūnyno. Na, šiaip tu esi mano vienintelė tokia gera draugė. O esi iš klastūnyno, o aš - grifė. Aš esu beveik užtikrinta, kad papildysim dar vieną, naują magijos istorijos knygos puslapį. Odabar einam, nes man dar skauda ranką ir aš noriu valgyt. - nusijuokė mergaitė ir nužingsniavo.
-
Dori raukėsi klausydamasi, ką kalba Esmeralda. Tačiau vis tik tai tamsiaplaukės nestebino, mat jau iš seniau žinojo, kad grifė linkusi įsivelti į keistus dalykus. Juk ir tai, kas tada įvyko, kai mergaitės skraidė šluotomis, buvo iš tiesų baugu ir keista.
Kai draugė prakalbo apie Voldemortą, Mendel akys sužibo. Ją domino daug kas, kas buvo susiję su šiuo visų laikų juodžiausiuoju magu. Tiesa, kol kas Dori nenutuokė, ką Esmeralda ketina daryti. Galbūt kovoti prieš senį? Tačiau iš kur šis atsirado ir kas jis apskritai toks yra? Šioje istorijoje buvo daug neatsakytų klausimų, bet Dori, žinoma, sutiko į tai veltis.
- Žinoma, surinksime komandą, - pritarė.
Grifiukei prašnekus apie draugus ir tai, kad Esmeralda norėtų turėti draugų iš Klastūnyno, Dori pagalvojo tik viena: ji irgi norėtų. Deja, Mendel iš savo koledžo neturėjo nei vieno draugo, kuriuo tikrai galėtų pasitikėti. Karts nuo karto pabendraudavo su Levanda ar Davidu, bet su jais atvira būti negalėjo. O tikri jos draugai... Taip, Meg. Po velnių, o visi kiti - iš Grifų gūžtos...
Dori žvilgtelėjo į Esmeraldos ranką. Pagalvojo, kokia ši mergaitė drąsi. Atsitiko kažkas baisaus, bet Esmeralda sugebėjo išlikti rami.
- Gerai, - atsakė draugei, - eime.
Dar spėjusi nuspirti vieną kitą grybą Mendel pasuko pilies link.
-
Rytas išaušo kuo geriausias. O tai puikiausiai tiko Aurio planams. Susidėjęs reikiamus daiktus užsivertė kerais išplėstą kuprinę ant pečių ir patraukė į lauką. Prie mokyklos durų jo jau laukė pulkelis Grifiukų, su kuriais jis patraukė į miško gilumą.
Auris tikėjosi, kad savaitgalis ir liks toks saulėtas, koks kol kas ir buvo. Dar tikėjosi, kad nepraganys kokio savo auklėtinio tankioje girioje. Šiaip viskas turėjo būti neblogai, jis susigalvojo ką jie ten galės nuveikti, ko galbūt galės juos pamokyti.
Pagaliau visas būrelis nusibeldė į nedidelį slėnį miške. Čia buvo galima pastatyti palapines, nes teks čia likti iki rytojaus. Šioje vietoje tekėjo veržli upė, Auriui visada patiko ši vieta.
- Sveiki atvykę į mūsų nedidelę išlikimo stovyklėlę. Pirma reiktų aptarti kelias taisykles. Pirmoji, nei vienas nebandot dingti man iš akių. Antroji, atėjus nakčiai nebandot klajoti po mišką vieni. Trečioji, jeigu pamatysite ką nors pavojingo iš kart pasakykite man, o neikite patys tikrinti. Kol kas gal ir viskas, bet jei kas, taisyklių sąrašą papildysiu. Dabar reiktų truputį apsiruošti. Galime pasistatyti palapines iš anksto, turiu porą. Kadangi mūsų čia ne daug, vienoje gyvens vaikinai, kitoje merginos. Ar kas nors norėtų pastatyti palapines, kol apeisiu ratą ir apkerėsiu šią vietą apsauginiais kerais? Ai ir dar, jei kas nors neturite miegmaišio ar dar kokio daikto, sakykit, duosiu.
-
Mia net pašoko iš lovos, nes prisiminė iškylavimą miške į kurį tuoj pavėluos, bet ne bet kokiam miške, o uždraustajame. Mergaitei knietėjo sužinoti kas yra uždraustajame miške. Ji ten niekada nebuvo, o viena nenorėjo rizikuoti.
Mia tik op ir jau stovi su kuprine rankose ir krauna visokiausius daiktus, kurių prireiktų iškylavimui. Susikrovusi visus jai manymų naudingus daiktus mergaitė išbėgo iš grifų gūžtos kambario ir pasileido bėgti per koridorių. Pagaliau pribėgo grifiukų būrelį, kurie stovėjo lauke. Ji atsistojo nuošaliau ir suprato, kad nepavėlavo, o kaip tik laiku. Po keleto minučių atėjo profesorius Auris ir visi nuėjo į mišką. Mergaitė eidama iki stovyklavietės nepamatė nieko įdomaus. Ji tikėjosi kažką fantastiško pamatyt. Priėję stovyklavietę profesorius pasakė taisykles, bet mergaitė tuo metu žvalgėsi aplink ir nieko negirdėjo, o po to pasistatė palapinę.
-
Henrieta šiandien buvo puikios nuotaikos. Pagaliau vasaros atostogos baigėsi ir buvo galima vėl iš vaikų namų grįžti į Hogvartsą. O dar laukė savaitgalio trukmės Grifų Gūžtos išvyka į Uždraustąjį mišką. Nebuvo jokios priežasties ilgai lindėti Grifų Gūžtos bokšte, tad susimetusi į kuprinę būtiniausius daiktus, tarp jų ir miegmaišį, bei praeitais metais per pamoką šešėliuočio pagalba surastą kišeninį ginybinių kerų ir atkeikimų vadovą.
Kurį laiką pastovėjus prie pagrindinių durų, pasirodė profesorius Auris ir visi patraukė į Uždraustąjį mišką. Rudenį miškas atrodė paslaptingai. Žemė buvo pasidengusi pirmaisiais nukritusiais lapais, o per miško tankmę nieko nebuvo galima įžiūrėti.
Netrukus jie įžengė į nedidelį slėnį ir grifė apsižvalgė. Čia buvo tikrai graži vieta. Per slėnį tekėjo upė, kuri priminė sidabrinę juostą, keliančią per pievą. Henrietai atrodė, kad geresnės vietos stovyklavimui nepavyktų rasti visame miške. Nors, kas ten žino. Grifė ne pirmą kartą įsitikino, kad Auris puikiai pažįstą Uždraustąjį mišką ir geba jame puikiai orientuotis.
Priėjusi prie likusios nepastatytos palapinės Henrieta mostelėjo lazdele ir netrukus viena šalia kitos slėnyje jau stovėjo dvi palapinės.
-
Alanas buvo išties puikiai nusiteikęs. Šiandien pirmą kartą legaliai keliavo per uždraustąjį mišką. Vaikinas dažnokai čia maklinėdavo, bet šį kartą bent niekas negalės už tai nubausti. Jis drožė šalia pusbrolio. O priekyje visų kelią skynėsi ir pro brūzgynus brovėsi jo šuo dingas.
Galop jie atėjo kur buvo numatyta stovyklauti ir Auris ėmė plepėti. Tą reikalą Alanas kaip ir praleido pro ausis. Nieko naujo vis tiek jis nepasakė. Po to kažkokia pirmakursė mergaitė ir Henrieta pastatė palapines. Alanas tuo tarpu žvalgėsi po slėnį.
Dingas sekiojo paskui raudonplaukį kaip visuomet. Po trumputės žvalgybos Senkleris priėjo prie Henrietos.
- Labas. - Pasisveikino nusišypsodamas jai. Norėjo paklausti apie Vendigo ar jo nebėra. Bet nutarė, kad gal ne šiandien.
-
Na, kol kas viskas klostėsi normaliai. Auris apėjo didoką ir platų ratą kerėdamas jų trumpam apgyvendintą vietovę saugos kerais. Kai baigė slėnyje jau stovėjo abi palapinės. Puiku, geručiai ir paklusnūs Grifai kol kas neišsidirbinėja. Ir šaunu. Gal taip ir toliau seksis. Auris priėjo prie Henrietos. Jam pasidarė kažkaip nejauku. Juk vos nenudėjo jos tada... Tada... Prisiminimais jis sugrįžo į tą dieną ir vietą, kai kliedėjo apsėstas siaubingos beprotybės, kurią užleido demonas. Nenoriu... Auris pasistengė nuvyti juos šalin. Prie merginos stovėjo Alanas ir jo šuo.
- Henrieta, kaip vasara praėjo? Ar viskas gerai? - Paklausė jos. Norėjo pasikalbėti su ta mergaite, bet žinoma dabar tam laikas buvo visai netinkamas.
- Norėčiau vėliau su tavimi šnektelėti akis į akį. - Dar pridūrė tyliai. O tada šūktelėjo, kad ir kiti susispiestų į būrelį.
- Na, kadangi esame šiame išties pavojingame miške. Pasakykite man, kas jūsų nuomone čia yra pats pavojingiausias?