Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Kiauras katilas => Temą pradėjo: Reighan Darkmol Kovo 02, 2017, 02:58:53 pm

Antraštė: „Kiauras Katilas“
Parašė: Reighan Darkmol Kovo 02, 2017, 02:58:53 pm
   „Kiauras Katilas“ buvo seniausia Londono užeiga, jungianti Mušeikų ir Skersinį skersgatvius. Šešioliktame amžiuje įkurtas baras vis dar buvo gerai žinomas ir populiarus, tačiau bėgant metams beveik nė kiek nepakito.
   Pirmu namo numeriu Skersiniame skersgatvyje pažymėta užeiga buvo nedidelė ir nutriušusi. Vos užėjus buvo matomas baras, prie kurio buvo galima užsisakyti pasukų punšo, citrinų skonio sproginėjančio limonado, arbatos ir kitokių gėrimų, arba išalkus gauti varvančios sriubos ar inkstų pyrago. Jei tik prietema negąsdino burtininkų, raganų ir kitų padarų iš magijos pasaulio, jie galėdavo prisėsti prie vieno iš daugybės pakraščiuose sustatytų staliukų, prie kurių ant pilkų sienų kabėjo dulkėti paveikslai.
   Nepaisant netvarkingai atrodančio pirmo aukšto, laiptai, vedantys į miegamuosius buvo mediniai ir dailūs, o kambariai – labai tvarkingi, su patogiomis lovomis, kokybišku baldų komplektu ir visuomet židinyje spragsinčia ugnimi, pasitinkančia atvykėlius.

Reighan prabudo savo kambaryje. Pro langą jau beldėsi pirmieji saulės spinduliai. Reighan atostogų paskutines dienas leido Kiaurajame Katile. Pirmas savaites ji praleido su tėvais. Grįžusi ji ilgai pasakojo apie mokyklą. Jos broliukas John vis prašydavo parodyti kokį nors triuką ar burtą, tačiau Reighan sudaužė jo viltis primindama, kad nepilnamečiams burtininkams burtais už mokyklos ribų naudotis draudžiama. Vis dėlto Reighan buvo nusipirkusi knygų ,,Gražmenos ir juoduliai" knygyne, todėl kaskart turėdama laisvą sekundę ji išsitraukdavo knygą. Galiausiai praleidusi kelias savaites namie ji susikrovė lagaminą, pasiėmė pinigų ir paprašė tėvų ją nuvežti į Londoną. Tiesa, tėvai kiek nuliūdo, tačiau suprato, kad Reighan sunku būti žiobarų pasaulyje.
 Apsirengusi pilką-žalią megztinį su klastunyno herbu ir juodas kelnes, Reighan įsispyrė į juodus sporbačius. Pasiėmusi Viduramžių raganų istorijos knygą, ji susirangė krėsle. Jos skrandis sugurgė. Reighan išsitraukė keletą šokoladinių varlių ir pasimėgaudama jas suvalgė. Liko kelios dienos ir Reighan mėgavosi vienišumu. 
Antraštė: Ats: Atostogos Kiaurajame Katile
Parašė: Reighan Darkmol Kovo 02, 2017, 07:40:06 pm
 (KL2)Reighan atėjus pietų metui nulipo į apačią. Valgydama sriubą Reighan apžiūrinėjo kitus žmones. Viena ragana kalbėjosi su savo patiekalu. Reighan pagaliau pasijuto ramiai, tarp žmonių, tokių kaip ji. Prie kito stalelio sėdėjo šeima su dvynukais. Vienas dvynys pokšteldamas pasidarydavo nematomas,o poto vėl atvirsdavo. Jų mama atrodė pavargusi. Kažkur kampe keli vyrai traukė kažkokią dainą. Reighan nusišypsojo savo atvaizdui į sriubą. Galiausiai pavalgiusi ji užlipo atgal į savo kambarį. Atėjusi pamatė, kad čia buvo lankytasi kambarinės- šokoladinių varlių popierėliai buvo dingę, lova su baldakimu - tvarkingai paklota, langas - pravertas. Už lango girdėjosi šniokščiantis lietus. Reighan mėgo lietų. Atsistūmusi krėslą prie lango Reighan pasiėmė knygą ir vėl įsitraukė į veiksmą. Pavakariais į langą kažkas dunkstelėjo- tai buvo balta pelėdą. Pribėgti Reighan labiau pravėrė langą. Pelėdą įskrido į vidų. Ji numetė voką ir šažiai suūkavo. Reighan paėmusi gabalėlį skrebučio davė palėdai, o tada atplėšė laišką. Šis buvo nuo Sky, jos draugės. Sky jai rašė,kad jau senokai negavo laiško nuo Reighan. Reighan pamiršo pranešti, kad ji Kiaurajame Katile. Ji išsitraukė popieriaus ir plunksną. Parašiusi ji padavė laišką palėdai, ir ši nuskrido. Atsidususi Reighan pasiėmė naktinius ir nuėjo į vonią. Nusipraususi ji grįžo į kambarį. Atnaujintas stalo gulėjo jos vadovėliai. Reighan perbraukė pirštų per nugarėles. Ji laukė naujų mokslo metų labiau už viską. Dar liko kelios dienos. Ji parašė Sky, kad atvyktų ir jos galėtų paskutines dienas praleisti kartu. Ji tikėjosi, kad Sky tėvai jai leis. Galiausiai Reighan įlipo į minkštą lovą ir užmerkė akis.
Antraštė: Ats: Atostogos Kiaurajame Katile
Parašė: Kia Scarler Kovo 02, 2017, 08:38:03 pm
Prieš pat užmiegant Sky išgirdo kažkokį krebždėjimą už lango - ten tupėjo Reighan pelėda su laišku snape. Sky greitai pribėjo prie lango, jį atidarė ir paėmė laišką. Jame Reighan kvietė Sky keletą dienų kartu paviešėti Kiaurajame Katile prieš mokslo metus. Sky be galo apsidžiaugė šiuo pasiūlymu ir pradėjo dėtis daiktus reikalingus kelionei: megztinį, dvi poras sportbačių, porą kelnių bei higienos reikmenis. Viską susidėjusi greitai brūkštelėjo atsakymą Reighan ir davė jį pelėdai, po to nuėjo miegoti ir laukė nesulaukė rytdienos.
Ryte mergaitė žvaliai pašoko iš lovos ir pasiėmė savo lagaminą ir pasišokinėdama nužingsniavo link Hogvartso vartų. Mergaitės jau laukė valtelė. Oho... Žinios Hogvartse skilnda labai greitai.... Ji įsėdo į valtelę, kuri Sky nuplukdė iki stoties. Išlipus jai prieš akis stovėjo nedidukas garvežiukas, važiuojantis į Londoną. Įlipus mergaitė susimokėjo už kelionę ir nutipseno link artimiausios laisvos vietos. Kelionė neužtruko, nes visą laiką Sky svajojo apie naujus mokslo metus ir kitus dalykus. Traukiniui sustojus Kings Kroso stotyje mergaitė išlipo ir nuėjo link išėjimo. Išėjus priešais ją buvo pažįstamas vaizdas - Londono gatvės pilnos žmonių, keliaujančių savais reikalais. Na štai, Kiaurasis Katilas. Užėjus į vidų ją pasitiko Kiaurojo Katilo darbuotoja.
-Sveiki, norėčiau apsistoti čia kelioms dienoms,-nusišypsodama pasakė Sky.
Ragana jai davė raktą ir pasakė kur reikia eiti: užlipus laiptais sukti į kairę ir eiti tol, kol pamatys 14 kambarį. Pasukti į kairę, ieškoti 14 kambario sau kartojo Sky.
Pagaliau atėjus ji atsirakino duris ir nukrito į lovą, tokia pavargusi ji nesijautė jau ilgokai. Visi planai susitikti su Reighan pasistūmė į šalį, nes Sky jau saldžiai miegojo po varginančios kelionės.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Kaspijanas Blekmitas Balandžio 07, 2017, 03:53:24 pm
Kasparas čia atvyko ką tik saulei besileidžiant. Londone jis turėjo atlikti keletą reikalų.
-Kai išsinumosiu kambarį, reikės susiplanuoti rytojaus veiklą.-  pagalvojo jis ir įžengė į kiaurą katilą. jis padėjo pinigus ant baro ir tarė barmenui:
- Prašau vieno kambario trims dienoms- tarė jis. Barmenas aišku paėmė pinigus, davė raktą ir palydėjo Kasparą į kambarį.
- Accio- sušuko jis, nes buvo pamiršęs lagaminus apačioje. Lagaminai kaip mat atskubėjo pas jį.
- Tvarka-pagalojo jis ir atsirakinęs kambarį nuėjo tiesiai prie jo. Pasidėjo 2 lagaminus, bet vieną iš jų( tą mažesnįjį su rudom saktimis ir gažiais apvadais) pasidėjo ant lovos. Tuoj nuo kaklo nusiėmė gražų raktelį ir atrakino lagaminą kuriame buvo liukas į jo kabinetą...
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Rachel Alcott Lapkričio 12, 2017, 06:28:57 pm
kai Ieva užsuko į kiaurą katilą jis buvo sausakimšas.jame buvo gana jauku grojo linksma muzika.Bet nebuvo laisvų staliukų.kadangi nebuvo laisvų staliukų jei teko iš karto užsisakyti kambarį.Ji vos prasibrovė užsakyti kambario.kai pagaliau prasibrovė paklausė ar galėtų užsisakyti kambarį.Pasirodo visi jau buvo užimti.Ji nusiminė,nes tai reiškė,kad teks grįžti per pūgą.Ji išėjo lauke buvo labai stipri pūga. ji brido per sniegą,vėjas pūtė į veidą,rankos buvo nušalusios,ji nebejautė kojų.Staiga ji lyg ir pastebėjo namą iš kurio rūksta dūmai.Ji sukaupė visas jėgas ir nusikabanojo iki to ,,namo" vis nukrisdama kai jį pasiekė pamatė,jog ten iš tikrųjų nieko nėra ji pagalvojo "aš turbūt išprotėjau",galiausiai prarado visas jėgas ir krito žemyn,jei jau niekas neberūpėjo...

Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Elina Everdin Sausio 06, 2018, 09:29:58 am
Būsima pirmakursė lėtai žingsniavo skersinio skersgatvio gatve. Aplinkui švietė parduotuvių vitrinos, kuriose puikavosi šimtai įvairiausių prekių, tokių prekių Delfė net akyse nebuvo regėjusi. Ji praėjo Vaistinę, Ailopso pelėdų centrą, Grąžmenas ir Juodulius, kuriame prisipirko šūsnis knygų reikalingų Hogvartse. Nusipirkusi visus reikalingus daiktus nudrožė į artimiausią smuklę- Kiaurą katilą. Ji užsisakė kambarį kelioms dienoms ir kaip paaiškėjo, jos laisvas kambarys buvo paskutinis. Pasisekė pamanė Delfė. Padėjusi lagaminą su daiktais ji tik dabar pamatė, kad jau sutemę ir taip vėlu. Ji greitai pavakarieniavo ir grįžo į kambarį. Ant palangės tupėjo pelėda su laišku snape. Ji atplėšė laišką ir apsidžiaugė, kartu su ja į Hogvartsą važiuos jos geriausia draugė ! Ji laiminga padėjo laišką ant spintelės ir tik dabar suprato kokia yra pavargusi. Net nepersirengusi į pižamą ji griuvo į lovą.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 10, 2018, 10:47:56 pm
  Po sėkmingo medžiojimo, Kristoferis ir Giedrius buvo susitarę eiti link Kiaurojo Katilo, kur gaus geleonus už erklings. Ir atėjo tas metas, kai Remarkas jau šalia parduotuvės. Jausdamas, kaip elfai pradeda judėti jo kišenėse, vaikinas suprato - tempti laiką nereikia, tad įkvėpęs oro, jis įėjo į Kiaurąjį Katilą.
  Atmosfera buvo pažįstama. Netgi buvo šiokia tokia nostalgija, nes Kristoferis prisiminė, kaip čia buvo pirmą kartą. Pasimėgaujęs tuo šurmuliu ir kiek nesavotišku kvapu, Robertas pradėjo ieškoti kur tas žmogus kuris superka elfus. Laikraštyje buvo rašoma, kad dažniausiai erklings - elfų supirkėjas yra šioje vietoje, telieka tik jo paieškoti.
 - Aš, negaliu jo rasti, o tu..? - Pasiteiravo Giedriaus. - Nežinau, ar tu žinai kaip jis atrodo, bet va, - Padavė blondinui laikraštį kur buvo parašytas straipsnis, kurioje pasakojama apie elfų supirkimą ir šalia straipsnio buvo prikabinta supirkėjo nuotrauka. - Ar nematai jo? - Paklausė ir toliau pradėjo dairytis. - Gal jo kol kas nėra, gal reikia palaukti.. - Ištarė balsu savas mintis apie kurias buvo ką tik pagalvojęs.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 14, 2018, 12:40:30 pm
Dėl elfų bruzgėjimo pernelyg nesijaudino, jų kakenimas veikdavo tik vaikus, kartais paauglius, jeigu būdavo grupelėje. O nuodingi spygliai, per storą kailinių medžiagą, nepasiektų odos, tas pats galiojo ir Kristoferiui, kuris savo kišenėje turėjo du elfus.
Įžengus į kiaura katilą, jaunuolio nosį užpildė nuostabūs kvapai, kaip užsinorėjo deserto ar kokio kito patiekalo, kuris prikimštų skrandį! Šiandien vakarieniavo, bet to nepalyginsi su maistu kurį valgai po medžioklės.
Išgirdęs Kristoferio klausimą, trūktelėjo pečiais, užmetė akį į laikraštyje esančią nuotrauką ir permetė akimis kavinę, nebuvo pats pastabiausias žmogus žemėje, todėl paėmė iš jaunuolio laikraštį ir nuėjo prie „baro“. Nusišypsojęs, paklausė barmeno ar jis matė būtent šį žmogų įeinant į kavinę ir jis parodė į stalelį esantį pačiame kavinės kampe, ten ir sėdėjo sukriošęs senukas. Padėkojęs, pačiupo Krisą už riešo ir nutempė jį prie stalelio kur sėdėjo klientas.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 12, 2019, 12:05:00 am
Tik išėjus iš namų ryški šviesa geltonu kumščiu žiebė į tarpuakį. Patyliukais keiktelėjo ir greitai pasitraukė į šešėlį. Atprato eit iš namų dieną, o dabar dar ir galva plyšo. Trumpai tariant, degradavimo lygis - abstinencija, kad po to dieviškosios ambrozijos veiktų stipriau. Nervingai pasitrynė smilkinius. O vaikų kiek! Kokio velnio čia malasi, ar neturėtų sėdėt pamokose suraukę bailių snukučių? Kad tave hipogrifėliai medy... Apdujusiu žvilgsniu susirado kažkokią spektaklio afišą, ar koncerto skelbimą, koks skirtumas, svarbu su data Ir nusivažiuok tu man taip, kad laike nesiorientuotum. Kas čia tokio - užsimiršti, kad dar egzistuoja toks stebuklas kaip vasara. Aišku, patenkinti pagaliau laisvėn ištrūkusių vaikų (ir jaunuolių) balsai tikrai nepadėjo plyštančiai galvai, tad Caroline gavo kaip galima greičiau nešdintis į tamsesnę ir tylesnę vietą. Viešpatie apsaugok - ji tokių metų jau seniai nežinojo, kas yra vaikystė ar elementarus saugumas. Keturiolikos jau mokėsi gyventi iš naujo. Nemokėjo logiškai paaiškinti kodėl, tačiau siuto ant tū vaikų, jų visų kartu ir kiekvieno atskirtai. Už jų lengvą gyvenimą, už tai, jog daugelis jų nieko nematė, už tai, kad daugelis jų galėjo ramiai miegoti ir dėl nieko nesijaudinti. Ne taip kaip jie. Nuo suknistos paauglystės.
Pirštai sugniaužė jau daug kartų spaustą Kiauro Katilo durų rankeną. Laba diena, štai mes ir vėl. Ieškom, kur pasiskandinti, kur, sukišus tuštumą, ją ten ir palikti. Ironiška. Alkoholike ji nebuvo. Tikriausiai reikia geležinės savitvardos, kad per tiek metų su šitokiu gyvenimo būdu dar sugebėtum išlaikyti tą ploną ribą. Va todėl ir nesugeba susiimti niekur kitur. Apgailėtina. Buvo apgailėtina pati sau, šlykštėjosi pati savęs - kaip tokia gali bendraut su žmonėm? Nebūtų pripažinusi, kad to reikia. Reikia visiems be išimties - visos kalbos apie introversiją, mizantropiją ar dar kokį žmonių išgalvotą pasiteisinimą tėra apsauga. Šarvai. Paguoda sau nepripažįstant paprastos tiesos - tu sudaužytas ir neatsirado nei vieno padėjusio. Užuojauta. Sveiki atvykę į pasaulį, palinkėjimas greit ir neskausmingai iš jo išeiti.
Grįžimui iš filosofijų pasaulio realybėn proga leido sau pasiimt silpno punšo - tiek ne tik kad galvon neduos, bet net prašviesins. Tačiau ar benori blaiviai mąstyti? Jei jau taip, tai pažiūrim tiesai į akis: nieko čia nepažįsta, įsipareigojimų net sau nebeturi - kas dar laiko šitam pasauly? Tik ne tas paranoikas ūkanoto dangaus akimis. Dar kartą papurtė galvą, pačiupo butelį ir patraukė Skersinio skersgatvio link. Jūsų dėmesiui - betikslio gyvenimo rezultatai: du kartus gyvenime sutiktas beveik atsitiktinis bachūrėlis ir senas išdavikas tamp vienintelėm priežastim egzistuoti. Grakščiai kilstelėjo prie lūpų butelį.
Tai sakot, dar viena diena praėjo.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 12, 2019, 02:34:09 pm
Dar net nepasibaigus mokslo metams Dafydd nutarė: vasarą kažkaip nusigaus iki Londono ir ten būtinai nueis į Skersinį Skersgatvį. Paskutiniai mokslo metai parodė, kad klastuoliui vienos burtų lazdelės negana: deja tiek koledžo vadovas, tiek kiti mokiniai (idiotai...) labai mėgo šitą žaisliuką iš velsiečio atiminėti. Tad reikėjo apsirūpinti daugiau jo vienetų, nes galiausiai pramokęs kautis Dafydd be lazdelės pradėjo jaustis kiek nejaukiai. Tuo labiau, kad dėl kažkokių priežasčių jis nuolat susiduria su prakeiktu Kajum, o tie susitikimai be kovos neapsieina.
Dėl šios priežasties vaikinas netgi ištvėrė beveik penkias kelionės valandas viename automobilyje su nevykėliu žiobarišku broliuku. Gerai, kad bent patėvis nutarė likti namuose, tad teko ištverti tik mažių ir motiną.
Savaime aišku, Dafydd nenorėjo sakyti motinai, kodėl jis važiuoja į Londoną. Ilgokai svarstęs, ką pasakyti, vaikinas galiausiai pasakė, kad tiesiog nori pasivažinėti. Nors motinai vyresnysis sūnus rūpėjo kaip pernykštis sniegas, ji, ko gero, įtarė, kad jis neturi draugų, su kuriais galėtų susitikti. Ko gero, įtarė ir tai, kad Dafydd nesako tiesos, bet kam, po galais, rūpi? Svarbiausia, kad jis atsidūrė Anglijos sostinėje. Antras svarbus dalykas buvo nusikratyti motinos su broleliu. Tačiau tam reikėjo kažkokių ypatingų nesąmonių naujajai mokyklai, tad tai nebuvo itin sunku. Neilgai trukus po to, kai išlipo iš automobilio Londone Dafydd jau buvo prie Kiauro Katilo.
Tiesą sakant, jis čia niekad nesilankė vienas. Iš viso buvo čia tik vieną kartą, nes kitais metais motina viską nupirkdavo pati arba prekės būdavo atsiunčiamos paštu. Dafydd buvo girdėjęs, kaip kitiems patinka apsipirkinėti Skersiniame Skersgatvyje. Ką gi, dar vienas dalykas, kuris Llewellyn buvo nesuprantamas. Nesitikėjo jis smagumo ir šį kartą. Jam tereikėjo įsigyti lazdelę. Jeigu varganų santaupų užteks, gal netgi ir ne vieną. Neįsivaizdavo, kaip į tai pažiūrės lazdelių pardavėjas (pala, kokia ten jo pavardė?), tačiau tai paaugliui ne itin rūpėjo.
Ne itin drąsiai atidaręs Kiauro Katilo duris Dafydd apsižvalgė. Smuklėje buvo nemažai žmonių, tačiau nebuvo ir persikimšę tiek, kad reikėtų grūstis. Velsietis ramiai patraukė per smuklę, tikėdamasis be problemų patekti į kiemą, iš kurio galėtų įeiti į Skersinį Skersgatvį. Deja, netrukus pasirodė, kad žmonių Kiaurame Katile vis tik buvo per daug. Dafydd atsitrenkė į kažkokią moteriškę.
- Pasitrauk iš kelio, - nė nepažvelgęs ištarė Dafydd ir stipriai ją pastūmė.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 14, 2019, 12:54:32 am
Tebesvarstė apie gyvenimo priežasčių nebuvimą, o kokteilio butelis po truputį lengvėjo ir lengvėjo. Ne taip greitai, kad apsvaigtų ir nebekontroliuotų nei minčių, nei jausmų, nei veiksmų. Ne. Tam irgi reikėjo talento. Gerti išmokė Ašas (suraskim, ko jis neišmokė, sėkmės) - nuo tada Carol tiksliai pasirinkdavo dozes ir rūšis pagal tikslą ir nuotaiką. Šiandien tenorėjo atsigauti - ar bent taip manė. Akyse prašviesėjo, iš minios keliamo dūzgesio jau galėjo atrinkti ir pavienius balsus, iš šviesų ir spalvų dėmės prieš akis jau išskyrė ir atskirus pavidalus, net figūras. Tačiau gėrimo kažkodėl nepadėjo - gal nenorėjo nutraukti malonaus nebūties jausmo, neišvengiamai ateisiančio dar po gurkšnelio... dar vieno... paskutinio... dabar jau tikrai...
Gal taip ir būtų toliau laimingai trukę, jeigu ne iš kažkur prieš akis pasirodžiusi žavingai pasibaisėtina figūra. Dar labai jautriai ir prie spalvų nepripratusiai akiai ryža ševeliūra tikrai nekėlė džiaugsmo, o juo labiau - minėtosios šveliūros savininkas. Neišlaikiusi pusiausvyros akimirkai susvirduliavo, tačiau greit atsitiesė. Pirmiausia saugiai pasistatė butelį - buvo tikra, kad jo dar prireiks. Į gyslas plūstelėjo porcija adrenalino - va iki ko nusivažiuojam. Ypatingais gyvenimo įvykiais tampa labai vidutiniški mokyklinio amžiaus smulkūs chuliganėliai. Jaučiu von Sjuardo laikai baigėsi, kad tokie dar laimingai vaikšto. Kas per karta... Atmetė atgal juodas garbanas ir, prisivijusi nerimstantį egzempiorių, pačiupo už rankos.
 - Ryškiai motina nepamokė, kad užkalbinus merginą staiga nueit nemandagu,- vyptelėjo, užlauždama antrą ranką. Ūgiu su tuo ryžaplaukiu dvidešimt ketverių mergina buvo beveik lygi, bet akivaizdžiai smulkesnė. Tačiau ne veltui jie buvo ta karta. Nuo trylikos nėra ramiai išmiegojusi nakties, o nuo šešiolikos ir guldavo, ir keldavo su peiliu pašonėj. Tuomet visi vaikystę pardavė karams - ir tai matėsi.- Ševeliūra per kilometrą šviečia, nepagalvojai? Ir kas jus moko, po velnių? Smegenų nerasta,- kritiškai nužvelgė vaikiną. Gal šešiolikmetis, ryžas, rudaakis, o snukutis ne tai kad plytos, bet problemų prašosi rėkdamas. Bus, bus.
Laisvąja ranka Caroline pasiėmė paliktą butelį ir pasitraukė toliau nuo durų, su savim nusitempdama ir jaunosios kartos egzempliorių. Kaži, po visko iš čia sugebės išeit pati ar reiks išnešti? Gėrimą pasidėjo šalia, paleido chuliganėlį, tačiau ranką pasiliko prie pat dešinio klubo.
 - Tai ką, norisi bėdų turgaus?- mergina kilstelėjo prie lūpų butelį ir įsmeigė akis į ryžaplaukio. Rudos, bet ledo nemačiusios niekada. Ir tai siutino - kad tie vaikai, kurie dabar visom išgalėm ieškojo mokyklinę monotoniją paįvairinančių nuotykių, niekada nepatyrė ir nepatirs to, ką išgyveno jie. Gal turėjo džiaugtis, kad dabar nebėra besislepiančių gobelenų koridoriuose ar po tabletėm slepiančių ledą akyse, bet nesugebėjo. Carol tegalėjo pykti ir pavydėti, kad pačiai tai nutiko. Ir šią akimirką dėl to buvo kaltas ir tas vietinės reikšmės chuliganėlis, kuris pakolkas nusidėjo tik neeiliniu bjaurumu. Bet argi o mažai?
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 15, 2019, 06:04:51 pm
Panašu, kad Dafydd sugebėjo pastumti kažkokią neeilinę pikčiurną. Raudonplaukis pabandė staigiai ištraukti ranką, deja, ją sugniaužę pirštai buvo bjauriai stiprūs.
- Atsiknisk, - rėžė klastuolis. Visiškai neturėjo noro terliotis čia su kažkokia boba. Tačiau ta, atrodo, buvo nusiteikusi daryti kaip tik tai.
- Ne tavo reikalas ta mano ševeliūra, - kirto velsietis. Užlaužtąją ranką skaudėjo, tačiau jis neketino to prisipažinti. Mažiausiai norėjo, kad kažkokia neaiški babcė laikytų jį silpnu. Nors tikėtina, kad taip ir buvo. Kažkas joje buvo tokio, kad Dafydd sugebėjo visai susidomėti, su kuo gi jis čia susidūrė. Tačiau tai, kaip ji pradėjo šneką, neleido klastuoliui parodyti bent kažkokio mandagumo ar draugiškumo. - Patarčiau savo pačios smegenų paieškoti, - pridūrė jis.
Dafydd visiškai nepatiko tai, kad moteriškė jį kažkur vedasi. Tiksliau sakant, tempiasi. Klastuolis svarstė, kaip būtų galima išsisukti iš šitos idiotiškos situacijos. Jis juk neturėjo visos dienos, o būtinai reikėjo nusigauti iki Skersinio skersgatvio. Kas ten žino, galbūt daugiau nė nepasitaikys proga per vasarą patekti į Londoną. O vaikinui būtinai reikėjo atlikti vieną reikalą...
Ir tada moteriškė padarė klaidą. Ne tik padėjo butelį, tačiau įsigudrino paleisti Dafydd. Klastuolis jau norėjo skubiai pasišalinti, koks skirtumas, ką ji pagalvos. Tačiau staiga į galvą šovė mintis. Velsietis nežinojo, kas yra tame butelyje, tačiau buvo aišku, kad tikrai ne vandenėlis. O jeigu ji tą butelį tamposi su savimi, vadinasi, jis jai svarbus. Dafydd griebė nuo stalo butelį ir numetė kuo toliau į smuklės vidurį. Bobelė supyks? Ką gi, klastuolis prie to pripratęs.
- Dar pažiūrėsim, kas pirks, o kas parduos tame tavo bėdų turguje, - sušnypštė Dafydd. Nesuprato, ko ji kabinėjasi. Na, galėjo pareikalauti atsiprašymo (tikrai nebūtų sulaukusi) ir tiek. Kokio velnio ji čia terliojasi? Raudonplaukį tai kiek sutrikdė, tačiau nebuvo ką daryti. Panašu, kad teks jai atsikirtinėti. Raudonplaukis visai nebenorėjo kur nors trauktis. Svarbiausia buvo neprisidirbti tiek, kad šita boba nuspręstų jį nutempti į Magijos ministeriją. Kitaip sakant, reikia neišsitraukti lazdelės. Nors... Ar šita girtuoklė ryžtųsi tempti paauglį į valdžios instituciją pati būdama prisisiurbusi? Dafydd iš šitą klausimą atsakymo neturėjo. Tačiau vis dėlto geriau nerizikuoti. Bent kol kas. Kuo visa tai baigsis - neaišku.
- Ne mano kaltė, jeigu esi kažkokia idiotė, kuri negeba tvarkytis su nervais, - rėžė klastuolis ir apsižvalgė po smuklę. Panašu, kad bent kol kas jiedu niekam nekrito į akis. Ką gi, gal ir gerai.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 17, 2019, 01:11:35 am
Akivaizdžiai užtaikė ne ant Soreno von Sjuardo išmuštruoto geručio kuklučio mokinuko, kuris, netyčiom susidūręs su žmogum, mandagiai atsiprašo ir kukliai pasitraukia į šalį. Nors... pas minėtąjį mokėsi tiek, ji, tiek Džeimsas ir Beatričė. Ir va kas gavosi. Tegul šešiolikos ar daugiau, išsišokėliui tikriausiai atrodė, jog Carol yra atsitiktinai smuklėje ankstyvojo neolito laikų girtuoklė. Dėl pastarojo, beje, beveik nesiginčytų, nors dabar, gražuoliuko laimei (arba ne) buvo gerokai blaivesnė nei visada. Gyvenime pasitaiko visko, tačiau rimtai padauginusi yra tik du kartus - o ir tie abu buvo dar ankstyvoj paauglystėj ir vidury kalnų. Linkėjimai, Ašalainai, daugiau merginų nebegirdyk.
Užsigalvojimai apie praeities nuodėmes (kaip ironiška nuodėmėmis vadinti viską, ko nenori prisiminti nepriklausomai nuo tavo kaltės) kainavo kelias brangias ir ryžiko puikiai išnaudotas sekundes. Pusiau baigtas irisinis kokteilis išskrido į patį smuklės vidurį, ir, didžiam stebuklui, neatkreipė nei vieno sėdinčiojo dėmesio, tarsi bonkytės čia skrajotų kasdien.
 - Klausyk, tu, kad ir kaip ten vadiniesi,- akimis nulydėjusi prarastus gurkšnelius Carol atsisuko į jaunuolį.- Dėl manęs gali nors ir ant galvos atsistojęs bokalus kaip pinjatas daužyt, bet barmenui galimai nepatiksi. Iki Ministerijos čia trys žingsniai,- patylėjo.
 Neapykanta už lengvą gyvenimą, šiltą lovą ir iš neturėjimo ko veikti prisigalvojamas nesąmones nenuslopo, tačiau bent nenorėjo vidury baltos dienos perpjaut gerklės. Nebūtų pirmas kartas, bet kažko dar savyje turėjo. Kad ir kokius užknisančius ir nervinančius fluidus skleidė šitas chuliganėlis, dėl jos problemų buvo nekaltas. Tikriausiai. Caroline buvo nesvetima ir "užmušiu viską, kas juda" nuotaika. Nerimstančio jaunojo riaušininko įžeidimus praleido pro ausis, nors teisybė, nervais derėtų susirūpinti. Smegenim taipogi. Ir ne jai vienai.
 - Gali nueit, pakelti butelį, atnešt čia ir nešdintis savais keliais, arba gali papasakot, kas dabar vyksta mokykloj, kokie asilai jus moko tokio elgesio. Nei vieno, nei kito, regis netrokšti,- susinėrė rankas priešais save.- Nostalgija ir senatviniai marazmai daro savo,- mergina jau siekė cigaretės (šiaip sau, nervam nuramint. Ne vien jaunimėlis su tuo problemų turi) tačiau mikliai padėjo atgal. Parodyk šitam ryžaplaukiui ugnį, tai nusvilins viską iki pat antakių. Kaži, kur išmoko taip profesionaliai vesti normalius žmones iš kantrybės. Jo laimei (arba ne), Caroline Wilding normalia jau seniai pavadinti negalėjai.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 17, 2019, 06:26:38 pm
O viešpatėliau aukštielninkas, kokia ji idiotė pagalvojo Dafydd. Nesuprato, ko ta boba iš viso kabinėjasi. Kodėl ji negalėjo tiesiog pasitraukti iš kelio? Ar yra girta tiek, kad nesupranta, ką daro? Ar tiesiog yra visiška kvaiša? Kam reikia kabinėtis prie niekuo dėto paauglio? Juk jeigu raudonplaukis kam nors pasiskųstų, šitai bobikei geruoju tikrai nesibaigtų. Girtuokliauja vidury baltos dienos, o po to dar ir kabinėjasi prie nepilnamečių... Dūra.
- Labai man rūpi, patiksiu aš tavo barmenui ar ne, - burbtelėjo Dafydd. Jis suprato, kad moteriškė ant jo už kažką pyksta. Visiškai nesuvokė, už ką. Tuo labiau, kad dažniausiai tas be jokios prasmės pykstantis asmuo būna jis pats. Dėl to toks pyktis, su kuriuo pačiam teko susidurti, buvo labai neįprastas. Savaime aišku, tai velsiečiui nepatiko ir vertė pykti jį patį. - O tau tikrai reikėtų apsilankyti pas daktarus. Gal išvarytų girtuoklystes ir šituos nervinius priepuolius.
Nenoromis Dafydd susimąstė apie tai, kad šita babcė, kad ir kokia idiotė bebūtų, sukėlė susidomėjimą. Neatrodo, kad būtų labai sena, na, sakykim, tokia vidutinio amžiaus, o laka kaip didelė. Dėl ištaškyto butelio lyg ir nesupyko. Ar bent jau ne labiau negu pyko iki tol. Kažkokia visiškai nesuprantama višta...
- Niekur aš neisiu ir tavo nesąmonių nekilnosiu, - atrėžė Dafydd. - Tačiau galiu atsakyti į jūsų malonybės kitą klausimą. Didžiausias idiotas mokykloje yra Džeimsas Greywindas. Tikiuosi, kitais mokslo metais jo ten ir kvapo neliks.
Klastuolis nutilo. Jis prisiminė, kad kažkurioje pamokoje pajuto koledžo vadovui kažką panašaus į pagarbą. Tad kodėl dabar pirmiausia pagalvojo apie jį, kai boba paklausė apie asilus? Ką gi, matyt, jis vis dėlto asilas ir yra.
- Tai rūkyk, rūkyk, - akies krašteliu spėjęs pastebėti išsitrauktas cigaretes pratarė Dafydd. - Kuo greičiau tokie girtuokliai išmirs, tuo visiems bus geriau.
Klastuolis ir pats nesuprato, kodėl jis netraukia savais keliais. Butelis jau kaži kur, vaikinas jau suprato, kad boba yra beviltiška idiotė... Ką jam čia dar veikti? Tačiau tarsi kokios jėgos laikomas Dafydd niekur nesitraukė.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugpjūčio 21, 2019, 11:27:11 pm
Akivaizdu, vaikinukas nesuvokė, už ką užsitraukė tokią įkyrią personą sau ant galvos. Naivu būtų tikėtis, kad (beveik) niekuo dėtas atstovas prisiims visas Carol nuoskaudas, krintančias ant jaunosios kartos. Dargi kad tos nuoskaudos aiškaus pagrindo kaip ir neturėjo. Tiesiog. Jie buvo laimingi, saugūs, aprūpinti ir psichiškai sveiki. O ji ne. Ir, kaip kiekvienam doram būsimam degradui, kalti buvo visi aplink. Giliai širdyje dvidešimt ketverių mergina suvokė - Ašas tebuvo veiksnys. Nuo to jau daug laiko praėjo, ir tegu ne sveika, bet bent pagijusi jau galėjo būti. Bet su kiekviena suknista diena ritasi vis žemiau ir žemiau. Ir šį kartą mažai tikėtina, kad netikėtai atsiras koks nematytas šaunuolis, nepabijosiantis jos ištraukt. Štai čia ir prieinam prie smagumo: melancholija nėra graži, alkoholis nėra patrauklus, lietus neatneša palengvėjimo, o cigaretės iš valkatos dama nepaverčia. Bet viltis, nors durnių motina, visada miršta paskutinė.
Skirtingai, negu vis dar prieš akis besimalančio ryžiko atkaklumas ir noras išsaugot paskutines niekam neįdomaus orumo kruopeles.
 - Jetau vajetau kaip šakojamės...- Caroline atsidusus pasirėmė ranka galvą ir įsmeigė žemės rudumo akis į vaikinuką, tarsi neatsistebėdama tokia žmonijos evoliucijos klaida.- Labai įdomu, ar prieš penkias atstatytas lazdeles gebėjimas akis draskyt nepradingtų. Ir ne, niekas tau negrasina,-tačiau užteko sekundės, jog dvikovų išlavinta ranka, suėmusi ant stalo besimėčiusį valgiaraštį, smagiai drožtų chuliganėlio pakaušin. Smurtas prieš vaikus? Kaži, kodėl prieš dešimt metų niekam tai nebuvo įdomu.
Nei vienas tų vaikų nežinojo, koks jausmas, kai tuščiom ir plikom rankom pasilieki vienas prieš penkis, kai košmarai sapnuojasi dieną.  Koks jausmas tikėtis, kad šitas oro gurkšnis jau bus paskutinis. Koks jausmas temstant akims laukti mirties. Pabaigos. Bet ko, kas tai nutrauktų.
Atsimerkė. Kaltų dabar jau nerasi, bet dėl Merlino meilės, kodėl tiem vaikam taip puikiai sekasi gyventi viso šito nesuvokiant? Pavydėjo, tiesiog elementariai pavydėjo.
Akimirkai apmirė. Taip, jos egzistencijos nebuvimo naudos nepaneigsi, tačiau... 
 - Jeigu nuo to būtų mirštama taip greit, kaip norėtųsi, naktimis čia nei vieno nebūtų,- vyptelėjo.- Nors jūs, žinoma, šito niekad ir nesužinosit. Gi dabar klasės sąlygom mokoma, kad nesutraumuotų neduokdie...
Caroline akimirkai sustingo. Profesorius... Iš Greywindo šito nesitikėjo. Tik jau ne to, kad kažkada ryšis kažką įkalt bukesniem už save - juolab, kad kantrybės turėjo ne daugiau už ją, o tai jau šį tą sako.
 - Džeimso ir velnias neims,- kimiai nusijuokė prisiminus.- Ir ką gi jis jus gali išmokyt? Išdavystės ir savo kailio gelbėjimo meno?- kažkodėl nejautė neapykantos tam, dėl kurio kaltės dabar vaikšto nei gyva, nei mirus. Nuoširdžiai nejautė. Tačiau priešais sėdintis tarytum niekuo dėtas jaunuolis, užkliuvo. Logika? Objektas nerastas.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Rugpjūčio 31, 2019, 01:56:18 pm
Išgirdęs kažką panašaus į grasinimą, Dafydd susiraukė. Nors moteriškė ir pareiškė, kad negrasina, ji atrodė pernelyg nepatikima, kad raudonplaukis patikėtų. O ir kas gali tikėti kažkokia girtuokle? Tuo labiau, kad netrukus velsietis pajuto, kaip gavo per pakaušį. Smūgis nebuvo itin stiprus, tačiau to užteko, kad klastuolis supyktų. Jis griebė šalia stovėjusią beveik tuščią stiklinę. Beveik. Matyt, jos savininkas patingėjo išgerti skystį iki galo. Dafydd likutį paleido tiesiai bobai į veidą.
- Aš tau dar pasišakosiu, - rėžė klastuolis. Buvo be galo piktas. Labiausiai norėjosi nešdintis iš čia ir palikti šitą girtuoklę vieną. Tačiau velsietis buvo tikras, kad tai būtų palaikyta bailumu. Nepaisant to, kad tikėjosi jos niekada daugiau nesutikti, Dafydd negalėjo leisti, kad ji laikytų jį bailiu. Ką gi, teks čia stovėti iki galo. Tik kažin, koks gi tas galas čia bus... Raudonplaukis, tiesą sakant, svajojo, kad šita babcė atsidurtų ligoninėje. Gal tada išnyktų jos tas tragiškas pasipūtimas.
- Dar pažiūrėsim, nuo ko mirštama, o nuo ko ne, - pats nelabai suprato ką pasakė, tačiau sakinys jau buvo išsprūdęs. - O tu labai jau gerai žinai, ko mus moko, ar ne? Ko gero, pritaptu Hogvartse, juk ten visi tokio pat lygio idiotai...
Iš to, ką moteriškė pasakė vėliau, Dafydd nutarė, kad ji yra pažįstama su Greywindu. Tai buvo kiek keista. Nors... Abu kažkokie nenormalūs. O gal visi tokie vieni kitus pažįsta. Gal jie turi kažkokią bendruomenę? Na, panašiai kaip vilkolakiai. Velsietis nutarė, kad reikės kada pasidomėti: ar yra kokia nors burtininkų nevispročių bendruomenė?
- Tavo žiniai, jis dėstė transfigūraciją, - rėžė Dafydd. Nesuprato, kodėl moteriškė taip nepagarbiai šneka apie profesorių. Nepaisant to, kad aiškiai buvo nevisprotis, jis buvo vienas iš tų nedaugelio, kurie verti ne tik paniekos. Vis dėlto pamokos bent jau buvo naudingos. - Nežinau, ką  čia nusišneki apie savo kailio gelbėjimą, - pridūrė Dafydd. - Tačiau Greywindas buvo vienintelis, pas kurį buvo įmanoma ko nors išmokti.
Klastuolis nutilo ir susimąstė, ką pasakė. Juk jo standartais jis čia beveik odę parašė... Tam žmogui, kurio nekentė, ko gero, labiau negu bet ko kito mokykloje. Ar jį taip keistai veikia šita girtuoklė? Klausimas geras, tačiau Dafydd į jį atsakymo neturėjo.
Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Rugsėjo 08, 2019, 02:30:00 pm
Lyg sulėtintame kadre matė vaikinuko ranką siekiant stiklinės.  Tegul po tiek metų sėdėjimo ir sumedėjimo, reakciją vis dar turėjo - gebėjimai, kuriuos išugdė ne mokytojai ir klasės sąlygos, o realus nepagražintas karo laukas, išlieka ilgai. Protego!
Paskutinę sekundę panaudoti skydiniai ištaškė stiklinės turinį į šalis, o Carol užsikišo lazdelę atgal už diržo. Kokie jie nekūrybingi...
 - Pirma pamoka, kurios tavo numylėtasis Džeimsas neišmokė - nešokinėk aukščiau bambos,- pasirėmė ant alkūnių ir įsistebeilijo į raudonplaukį kaip į neištirtą gyvybės formą. Žinoma, nemąstančią.
 Neužvažiavo atgal, neapibarė ir net neišsityčiojo - tarsi priešais sėdintis tik ką nebūtų bandęs šliūkštelėti velniai žino ko jai į veidą. Tik nežymiai sustiklėjusios akys galėjo paliudyti, jog supratingos samarietės Caroline vaidinti irgi nesiruošė. Kažkodėl paminėtas Džeimso vardas akimirkai pratrynė norą tam vaikui kaip viščiukui nusukti sprandą už laimingą gyvenimą be rūpesčių. Ne, neketino tokio likimo priskirti Greywindui, ir pati nesuprato kodėl. Teoriškai juk turėtų jo nekęsti. Jis, ne kas kitas, pasistengė, kad Carol dar ilgai miegotų su peiliu prie pagalvės, o pamačius kažką panašaus į varną pereitų į kitą gatvės pusę. Bet tikros neapykantos nejautė - kol kas. Tačiau tai netrukdė ramiai išliet susikaupusios tulžies.
 - O kaip manai, kur jis pats viso to išmoko? Pavyzdingas mokinukas mokykloje, vėliau dėl nepaprastų gabumų toks jaunas priimtas dėsyti? Vos dvidešimt ketverių ir jau gerbiamas Hogvartso profesorius? Tikrai manai, kad visa tai, ką moka Džeimsas Greywindas, dėstoma mokykliniame kurse?- mergina vyptelėjo ir visgi išsitraukė tą cigaretę. Tikriausiai tam chuliganėliui įvarė kultūrinį šoką - ne visai blaiva, pikta, agresyvi ir dar reikalaujanti kažkokios pagarbos - tokio komplektėlio cigaretės nepagadins. O vaikam pasaulio pamatyt ne pro šalį. Liepsnelė, žarija, lengvas, sidabraspalvis dūmas, lėtai į smegenis nukeliaujantis pigus žiobariškas narkotikas... Visa tai turėjo savo žavesio, tegul gana apgailėtino.
Akimirkai susimąstė, kur išvis nuves štas tuščias pokalbis. Tikriausiai jau metas pakuotis, o tai rimtai gali nesusivaldyt ir ištaškyti pusę baro. Kilstelėjo cigaretę prie lūpų ir laisvąja ranka sugraibusi lazdelę, ja mostelėjo. Ore išsivyniojo nedidelė pergamento skiautelė, kurioje, Carol nežymiai judinant lūpas, ėmė rastis smulkiai išrašyti žodžiai. Dar vienas grakštus mostas, ir užsiantspaudavęs mažas ritinukas nusileido tiesiai raudonplaukiui prieš nosį. Mergina ramiai atsistojo, apėjo stalelį ir, atsidūrusi vaikinukui, kurio net vardo nežinojo, už nugaros, palinko prie ausies.
 - Kadangi jau užtektinai prisižaidei, keliausi tiesiai ten, kur tau reikia, o grįžęs į mokyklą šitai atiduosi Džeimsui. Gali bandyt išmest, suplėšyt, sudraskyt, sudegint - gal ir pusgirtė, bet kerėti moku. Žinosiu, jeigu nepadarysi. Ir labai nepatariu kartot savo elgesio. Oh, netyčia,- Caroline staigiai atitraukė ranką su uždegta cigarete nuo chuliganėlio ševeliūros ir lazdele atitaisė galimai padarytą žalą.- Nepastebėjau. Žinai, pagėrus, prisirūkius, ant mirties slenksčio. Atleistina,- vyptelėjo ir išpūtė dūmą.

Antraštė: Ats: Kiauras Katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Spalio 06, 2019, 06:03:01 pm
Ką gi, nors ir girtuoklė, reakciją turi neblogą. Panaudoti skydiniai kerai stiklinės turinį ištaškė taip, kad nemaža dalis pateko tiesiai Dafydd ant veido. Velsietis įtūžo, tačiau suprato, kad dabar šitą bobą pulti neapsimoka: juk tas pats skydas apgins ne tik nuo stiklinės, bet ir nuo bandymo trenkti...
- Kvaiša, - pakankamai garsiai, kad ta kvaiša išgirstų, suburbėjo Dafydd.
Klastuolis žiūrėjo tiesiai moteriškei į akis. Jeigu ir jautė kažkokią baimę, dabar ji buvo išgaravusi. Kam čia bijoti kažkokios girtuoklės? Taip, panašu, kad jie su Greywindu turi kažką bendro - keistą ir galbūt baugią praeitį. Arba bent pomėgį apsimesti, kad tokią turėjo. Tačiau dabar... Dabar ji yra tik kažkokia nelemta prisilakusi babcė.
- Geriau pati nešokinėk, - suurzgė Dafydd. - Kažin, ką Džeimsiukas pasakytų pamatęs, kuo čia užsiimi?
Raudonplaukis atidžiai tyrinėjo vis dar nepažįstamos moters veidą. Susimąstė, kiek jai galėtų būti metų. Tiek kartų minėtas Greywindas, šiaip ar taip, neatrodė senas. Šita galbūt irgi jaunesnė nei atrodo? Trisdešimt tikrai yra nusprendė Dafydd. O jam, paaugliui, tai reiškė, kad šita boba yra sena.
- Gal tiek nebelak senatvėj? - pradėjo pašaipų klausimą Dafydd, bet buvo pertrauktas. Ir visai netyčia babcė teikėsi atsakyti į neužduotą klausimą. Jam tik dvidešimt ketveri? mintyse nusistebėjo klastuolis, tačiau garsiai, žinoma, nieko nesakė.
- Ką jau tokio jis moka? - neslėpdamas paniekos paklausė Dafydd. Pagalvojo apie pamokas. Jos buvo stiprios, tačiau per jas neatrodė, kad Greywindas pasižymėtų kažkokiais ypatingais gabumais. Na, geras transfigūracijos žinovas ir tiek... Prieš savo valią velsietis pajuto tam tikrą smalsumą. Ko gero, paslaptingumas, gaubiantis Klastūnyno vadovą, nėra iš piršto laužtas.
- Gal ir man duosi? - apsimestinai draugiškai paklausė Dafydd, žvilgsniu rodydamas į cigaretę. Nebuvo bandęs rūkyti ir nelabai tenorėjo. Jeigu būtų gavęs į rankas tą smilkstantį daikčiuką, būtų sugalvojęs, kur panaudoti. Ir tikrai ne tam, kad surūkytų...
- Nelįsk prie manęs! - riktelėjo Dafydd, kai moteriškė pasilenkė prie jos. Paauglys pajuto alkoholio ir cigarečių kvapą. Tai buvo itin nemalonu. Jis nė nepajuto, kad uždegta cigaretė galimai uždegė plaukus, tačiau moteriškei pradėjus ironiškai atsiprašinėti, velsietis staigiai griebė jai už rankos ir stipriai suspaudė riešą.
- Tai ir mirk, - sušnypštė jis. Į ritinėlį, gulintį ant stalo, jis nė nepažvelgė.
Antraštė: Ats: Kiauras katilas
Parašė: Caroline Elase Wilding Lapkričio 05, 2019, 04:43:27 pm
Šiais laikais vaikai kartais nebesuvokia elementarių dalykų, kaip iš šio trumpo kontakto su netašyta jaunuomene suprato Caroline. Nors abejonę savyje, kaip matėsi, vis dar turėjo - trumpa užuomina apie Greywindų vaikį, keli abejotinos tiesos faktai, ir štai jau matom dvejones. Niekada nepabosdavo to stebėti, nors daug progų ir neturėjo. Niekad nebūtų net pamaniusi, kad sau tai pripažins, bet retsykiais suprasdavo Ašą. Įtaka, valdžia, kontrolė.. Visa tai galinga, suteikia emocijų, kokių negausi pigiais pakaitalais ar kvaišalais. Jas reikia užsitarnauti.
 - Džeimsiukas? Mielai sužinočiau, jeigu tik turėtų drąsos išvis man į akis pasižiūrėti,- praleido pro ausis tiesioginę klausimo reikšmę. Iš tiesų - visai įdomu ką turi pasakyt. Tikrai ne apie cigaretes ar amžinatilsį stiklinės turinį. Kaži, ar tik ne iš jos ir pažino skystosios nuodėmės džiaugsmus. Anot Džono, tikrai taip.- Bet jeigu jau taip smalsu, va šitą raštelį,- pamojavo ryžaplaukiui, sėkmingai mėginančiam ignoruoti popieriuko egzistenciją, prieš nosį.- Nuneši mūsų mielam profesoriui, perduosi ir turėsi labai didelę tikimybę išties pamatyti, ką jau tokio jis pasakytų.
Pokalbis, teisybę pasakius, ėmė pabosti. Didžiai vaikinuko laimei, Carol buvo, galima sakyti, blaiva. Na o jai, deja, nebuvo taip jau smagu. Nesiruošė daugiau trankytis iš padėklų, o kraujarašės plunksnos, kad ir kaip gaila, jau senokai uždraustos. Ir dar viena akimirka, kada Ašo poelgiai atrodydavo visai suprantami. Tegul randai, apgaubę visą kūną tarsi plonytis sidabrinis voratinklis, niekada neleis pamiršti, ką iš tiesų reiškia būti auka, svetimas skausmas kartais džiugindavo. Ypač tada, kai palauždavo tokius nepakenčiamus atvejus, kaip šitas vaikis.
 - Neduosiu, nežinosi už kurio galo laikyt reikia,- kilstelėjo antakius duodama suprasti, kad skylės apsiauste tikrai nepageidauja.- Išmoksi, perduosi raštelį, va tada jau pagalvosim apie tolimesnes suaugusiojo gyvenimo pamokas, kurių gerbiamas profesorius Greywindas akivaizdžiai išmokė nepakankamai.
Sustingo. Mokėjo pro ausis praleisti viską, išskyrus šitai. Mirties palinkėjimas tai, kuri tiek kartų buvo visai šalia, kuri kartais jos trokšdavo taip pat, kaip būtino oro gurkšnio. Ironiška, tiesa? Gyvenimo nemačiusio kūdikio atsitiktinė frazė, ko gero, visai neapgalvota ir net neturėta omeny rimtai, sustingdė kraują gyslose. Įkvėpė, nurijo seiles, beveik springdama įtraukė dūmo.
 - Net neįsivaizduoji, kiek kartų norėjau,- pasakė labiau sau, negu jam ir atsistojo. Kojos buvo tarsi medinės. Trūkčiojamai įkvėpė.- Mano vardas Caroline. Tau to užteks, jeigu esi bent perpus tiek pasiutęs prie Džei. Jam užteks. Mokykis,- dirbtinokai šyptelėjo ir suglostė ant chuliganėlio drabužio pečių susimetusias raukšles. Ištraukusi ranką iš kišenės, Carol stalo numetė kelias sidabrines monetas už praėjusią naktį. Nebepakėlė akių į malonųjį ryžiką. Užteks jam šito susitikimo iki dienos galo - juo geriau Skersinio skersgatvio verslininkams. Bent jau čia bus mažiau dramų. O jeigu bus - jau ne jos reikalas. Carol pasitraukė nuo staliuko ir pro barą nužingsniavo prie durų, pro kurias išėjusi atsidūrė judrioje žiobarų Londono gatvėje. Dar viena diena šitoj ašarų pakalnėj. Pasukiojo užtirpusius riešus ir užledėjusius pirštus. Retsykiais - ne, dažniausiai jautėsi kaip galvanizuotas lavonas. Vyptelėjo. Tikrai. Geriau jau mirtų.
Antraštė: Ats: Kiauras katilas
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Gruodžio 01, 2019, 02:04:36 pm
Nori nenori, bet teko pripažinti, kad šita girtuoklė kažką tokio turėjo. Ji beveik sudomino Dafydd. Žinoma, sudomino ne tiek, kad velsietis pasidarytų malonesnis. Kita vertus, juk ji ar taip, ar taip nieko nesakys. Kas juos, po velnių, sieja? paklausė savęs klastuolis. Apmaudžiausia buvo tas, kad Dafydd puikiai suprato: jis neturėsi kur tai išsiaiškinti. Juk Greywindas tikrai nėra pats draugiškiausias mokyklos žmogus. Klausimas, ar už patį Dafydd draugiškesnis. Tad kaip jam ką nors sužinoti?
- Velniop tą tavo raštelį! - riktelėjo paauglys. Jam ta girtuoklė jau pradėjo lįsti per gerklę. Kas jis? Pasiuntinukas? Kodėl turiu nešioti kažkokius popiergalius?! Žinai, ką jis man už tai padarys?!
Dafydd nutilo. Visiškai nesinorėjo mąstyti apie areštą su Džeimsu Greywindu. Kvaiša kvaiša kvaiša mintyse kartojo raudonplaukis.
- Be, be, be, be, - neištvėręs balsu pratarė velsietis. Nesuprato, kodėl ta kvaiša laiko jį kvaileliu. Na, taip, ji juk kažkokia senė, tai ko tikėtis, kad paauglį laikys sau lygiu? Nors pati, ko gero, visą protą, jeigu tokio kada nors turėjo, jau pragėrė...
Velsietis jautėsi taip, tarsi tuoj nesusivaldytų. Atrodė, tuoj tuoj ir voš jai į snukį.
- Tai ir mirk pagaliau, kvaiša neraliuota, - vėl suburbėjo Dafydd, nė nežiūrėdamas į babcę. Galiausiai pakėlęs akis pamatė, kad ji kažkur dingo. Ką gi. Gal ir gerai, nes pakliūti į bėdą už muštynes tikrai nesinorėjo. Reikėjo pagaliau nueiti į Skersinį Skersgatvį ir sutvarkyti reikalus, kuriems ta girtuoklė bandė sutrukdyti. Ant stalo gulėjo prakeiktas raštelis. Klastuolis nenorėjo jo imti. Ir kam, po velnių? Atsakymas atėjo į galvą pats: juk tik atidavęs jį Greywindui pamatys, kokia bus to reakcija. Net jeigu nepavyks nieko daugiau sužinoti, turėtų būti visai įdomu. Tad velsietis įsikišo raštelį į kišenę ir greitu žingsniu paliko smuklę.
Antraštė: Ats: Kiauras katilas
Parašė: domutis Gegužės 18, 2020, 08:41:05 pm
Viena karšta vasaros diena buvo labai karšta Domantas vos paėjo ir jautėsi prastai laimei smuklėje buvo šalta.Kiauras katilas-burtininkų ir raganų smuklė per kiaurą katilą galima patekti į Skersinį Skersgatvį.Smuklė buvo tamsi ir pilna dūmų.Domantas ten atėjo nes norėjo pasišnekučiuoti su Tomu-vienu iš padavėjų Domantas ir Tomas buvo labai geri draugai.Domantas ir Tomas kalbėjosi apie smuklės lankytojus ir apie vieną įvykį smuklėje mat atėjo Mirties Valgytojai ir viską nusiaubė laimei smuklėje nebuvo nei gyvos dvasios nes buvo susirgęs padavėjas Tomas.Vėliau kalbėjosi apie Tomą.Domantas paklausė kas aptarnauja žmones kol Tomo nėra.Tomas atsakė jog yra daugiau padavėjų ,bet tuo pat metu Domantui iškilo vienas klausimas.Domantas klausia jei tą naktį kai buvo atėje mirties valgytojai kaip nebuvo nei vienos davsios.Tomas Domantui atsakė jog Tomas pagrindinis ir kai Tomo nėra niekas negali dirbti.Ir po valandėlės patraukė link Kings Kroso stoties.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Florida Rugpjūčio 26, 2020, 11:40:13 am
Buvo viena iš paskutiniųjų vasaros dienų. Kai daugelis net nesusimąstė apie nesąmoningas keliones iki Londono, Allwyn tokioje atsidūrė. Susirinkusi kiek įmanoma daugiau galeonų (ta idiotė vardu mama vis tiek nepastebės), juodaodė tyliai ir nepastebimai susirinko daiktus ir dingo iš namų palikusi trumpą laiškelį. "Negrįšiu". Buvo teigiama ten. Tėvai vargu ar ieškos jos. Ji jiems šimtą procentų nerūpi. Ir kaip tokie nevykėliai galėjo teigti, kad jos laukė? Nesąmonė!
Lagaminas jau gulėjo viename iš smuklės kambarių. Smuklininkas, nors jau buvo senas kaip nežinia kas, iš mąstymo labiau panašėjo į vaiką. Arba taip būsimai pirmakursei pasirodė. Bet koks skirtumas. Su juo vis tiek nebendravo. Užrakinusi kambarį, artėjo prie baro. Besižvalgydama atsitrenkė į kažką ir atšoko. - Idiote, žiūrėk kur. - Sustojo, pastebėjusi, kad tas sėdi. Velnias. - Sėdi! Trukdai praeit, beždžione! - Geriausia gynyba - puolimas, ar ne?
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Magdelė Sausio 03, 2021, 06:08:05 pm
 Vakarėjo ir temo. Vilė žengė per grindinio akmenis link ,,Kiauro Katilo" smuklės. Jautėsi laiminga, bet ir pavargusi. Visą dieną lakstė po Londoną, nes turėjo sutvarkyti keletą skubių reikalų ir per savaitgalį išlėkė iš Hogvartso jų sutvarkyti.
 Degantis gatvės žibintas prie smuklės durų padėjo merginai susiorentuoti. Ižengusi į vidų, ji ramiai apžvelgė puspilnę salę. Nieko neįprasto nepastebėjusi, nudrožė per kambarė prie baro ir tarė Tomui:
 - Norėčiau iki rytdienos penkioliktos valandos gauti kambarį, tarkime vienuoliktą numerį, jei jis laisvas.
 Gavusi raktus mergina patraukė į viršų, į kambarį.
  Būdama ant laiptų, staiga susiprato, kad pamiršo kai ką pasakyti Tomui ir apsisukusi žengė prie jo.
 - Beje, jei galite, atgabenkite valgį man į kambarį, gerai?
 Atsivėrė durys ir vidun plūstelėjo šalto vėjo gūsis. Mergina pakėlė akis.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 04, 2021, 08:40:09 pm
Žana susinervinusi žingsniavo tamsia gatve. Tiesą sakant net nesuprato, kur eina, kadangi buvo labai įsižeidusi. Tu atleista bla bla bla...- susinervinusi galvojo.
Už buvusios profesorės nieko nebuvo. Buvo tylu, retkarčiais praskrisdavo kokia pelėda nešanti linksmą arba nelabai laišką į Hogvartso mokyklą. Moteris savo akis buvo pakėlusi į dangų, kuriame spindėjo daug žvaigždžių, taip pat matėsi ir saulės šviesą atspindintis Žemės draugas - mėnulis. Ji bandė neverkti, vis gi profesore norėjo būti nuo vaikystės. Žana raminkis, per stipriai reaguoji, gi viskas bus gerai -ramino save burtininkė. Taip stresuodama Mokslinčės pavardę nešiojanti buvusi profesorė priėjo vietą, kurios pavadinimas buvo „Kiauras Katilas“. Ilgai negalvojusi ir nekvaršinusi savo galvos ji įėjo į šią vietą stipriai praverdama duris, pro kurias įlėkė šaltukas ir didelis vėjo gūsis, kuris vos nenuskraidino Žanos, kuri jau liejo ašaras iki kito „Kiauras Katilas“ kampo. Ji staigiai nudrožė prie vietos, kurioje buvo galima užsisakyti vietą nakvynei ir tarė:
 - Vieną kambarį nakčiai, sumokėsiu kiek reikia. Tikiuosi, kad vietų turite.
 Taip prasišnekučiavusi su Tomu ji išgirdo atsakymą, kad vietų lyg nebūtą, todėl nusisuko ir jau norėjo eiti link išėjimo, tačiau pamatė pažįstamą veidą. Mergina prilėkė prie burtininko, tik prieš tai nusišluostė karčias ašaras ir tarė:
 - Sveika, Willy, kaip sekasi?
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Magdelė Sausio 05, 2021, 08:59:57 pm
 Išgirdusi klausimą, mergina atsisuko ir jos veidą nušvietė plati, nuoširdi šypsena.
 Žana! - mergina apglėbė draugę, tuomet atsitraukė. Jos akys užkliuvo už ašarotų Žanos akių ir šypsenos - kaip nebūta. Mergina neramiai paklausė, - Kas nutiko? Gal eime į kambarį, tada viską paaiškinsi?
 Nelaukusi atsakymo, ji apglėbė draugę per pečius ir ėmė lipti laiptais.
 Na, štai atėjo laikas ją paguosti, kaip ji mane guodė mokytojų kambaryje. Kad ir kas jai atsitiko... pamanė Vilė.
  Ji ėjo ilgu koridoriumi, jausdama draugės krūpčiojimus.
 - Kas nutiko? Tau šalta? Ar nori valgyti? - paklausė ji Žanos, rūpestingai apgaubdama ją žieminiu savo apsiaustu su kailine apykakle.
 Kažkas draugei buvo negerai. Labai negerai. Ji nebebuvo žvali, linksma, atrodo, net varnams įprastą racionalumą prarado. Pravėrusi vienuolikto kambario duris, Vilė privedė Žaną iki krėslio prie židinio, rūpestingai užklojo draugę pleduku ir nukreipusi lazdelę į židinį tarė:
 - Incendio.
 Malkos, sukrautos į dailią krūvelę, akimirksniu susiliepsnojo. Kambarys prisipildė šilumos ir šviesos.
 Mergina prisėdo šalia buvusios Varnės ir įbedė į ją smalsias, užjaučiančias žalsvai rudas akis, kuriose žaidė deimančiukai.
 - Na, jei tik nori gal man viską papasakoti, gali išsiverkti. Aš tave palaikysiu, nesijaudink.
 Vilė niekada nesugebėjo prarasti savo rūpestingumo ir nuoširdumo. Tokia gimė, tokia ir liks. Nesikeis. Niekada. Net ir po daugybės metų ji liko tokia pati.
 
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 06, 2021, 07:38:11 pm
    Tiesą sakant Žana truputį sutriko. Mergina tikrai nesitikėjo, kad astronomijos profesorė pakvies ją į Willy į išnuomuotą kambarį. Kokia geraširdė ši mergina, tokios mielos mergaitės, kuri dirbo profesore dar nemačiau.
 - Ačiū, Willy, bet tikrai neprivalai man padėti.
   Aišku, kad Phoenix, Mokslinčės nepaklausė ir nusivedė į savo užsakytą vienuoliktąjį numerį ir užgriuvo klausimais į, kuriuos gaila, bet Žana atsakymus žinojo. Aišku, kad burtininkei apie tai kalbėti sunku, tačiau ji tiesiog privalėjo pasakyti buvusiai kolegei visą esamą situaciją. Ji nenorėjo, kad Willy šią naujieną išgirstų iš kokio nors berniūkščio, kuris klausė jos pokalbio su kokia nors profesore ar drauge. Taip pat nenorėjo sugadinti Phoenix nuotaikos. Ak...kokia vis dėl to esu neapsisprendusi, o man jau trisdešimt metų.- nusivylė savimi Žana.
   - Na, tai mane atleido iš darbo, -graudinosi burtininkė. Tiesą sakant po kelių sekundžių mergina, kuri buvo vardu Žana jau, kaip įmanydama liejo ašaras. Kokia verksnė pasidariau, vis gi esu net dvylika metų vyresnė už Willy, o ji taip ašarų tikrai nelieja. Buvusi profesorė kūkčiodama paėmė feneką ant rankų ir pradėjo glostyti, po kiek laiko ji pastebėjo, kad Debesėlio kailiukas jau šlapias ir ne nuo, bet ko, o nuo jos karčių ašarų. Mergina jį nukėlė ir padėjo ant kilimais išklotų grindų. Po kelių minučių fenekas norėjo pamatyti, kas gi dadasi už židinio, todėl bandė įkišti savo smailas ausis ten, tačiau nespėjo. Gi burtininkė nenorėjo netekti savo geriausio draugo feneko, kuris jai buvo artimesnis už netikras vaikystės drauges, kurios su modeliu draugavo tik dėl to, kad Mokslinčė buvo ant žurnalų viršelių. Kaip visada blogiausi prisiminimai užklumpa tada, kai jau ir nuotaika nekažką - nusivylė Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Magdelė Sausio 09, 2021, 06:20:16 pm
 Vilė sėdėjo prie draugės. Tylomis klausydamasi. Žanai baigus trumpą pasakojimą, mergina apglėbė savo draugę.
 - O, kaip aš tave užjaučiu... , nutęsė ji.
 Glostydama moteriai nugarą ji ramino ašaromis paplūdusią draugę.
 - Viskas bus gerai...
 Tiesą pasakius, Vilė nebuvo tuo tikra. Jos dar niekad nebuvo įšmetę iš darbo, tačiau turėjo kitų netekčių. Mirė jos tėvai, paklydo mylima pelėda, o dar ir daugybė smulkių, bet skaudžių praradimų...
 - Laikykis, Žana. Kaip nors viskas susitvarkys. Žinau, tu mylėjai vaikus, jie tave - taip pat. Deja, kelio atgal nebėra. Teks susirasti kitą darbą.
 Kaip kvailai aš kalbu atėjo į galvą profesorei.
 Norėdama bent kiek atpirkti tuos kvailus, nepaguodžiančius, bet vis dėlto, teisingus žodžius, mergina paglostė draugės ranką. Vilė norėjo, kad Žana justų jos palaikymą.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Ariella Annė Brown Sausio 12, 2021, 09:15:24 pm
    Žana atsiduso, na ji tikėjosi tikrai kitokių žodžių iš Willy. Mokslinčės kvailu požiūriu „kaip nors viskas susitvarkys“ žodžiai nieko nereiškė, tai jai buvo, tas pats, kaip ir nieko. Jos akyse ir vėl pasirodė spindinčios ašaros, tačiau nebenorėjo jų rodyti astronomijos profesorei. Ji pasijautė čia nebelaukiama, todėl lėtai, grakščiai atsistojo, paėmė feneką į rankas ir sumurmėjo burtažodį, kuris burtininkei turėjo atverti duris. Kur eiti ji nežinojo, bet čia likti visiškai nebenorėjo, atrodė, kad jos ir taip sudaužyta širdis suskilo į dar daugiau mažų dalelių, kurios išsibarstė ten, kur jų gyvenime neberasi. Moteris niekada nebuvo tokia sugniuždyta, todėl su daigtais ir Debesėliu rankose Žana ištarė paskutiniuosiu žodžius:
    - Viso, Willy, aš...aš atsiprašau..
Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė daugiau nieko nesakė, modelis neteko žodžių ir jai teko užsičiaupti, gal būt pirmą kartą gyvenime visiškai nebenorėjo su niekuo šnekėti ir pabėgti nuo viso šito košmaro kitur ir nebeegzistuoti.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Magdelė Sausio 22, 2021, 10:18:59 am
 Gana šaltokas Žanos atsisveikinimas Vilę išgąsdinno.
 Galbūt aš Žaną įskaudinau tokiais žodžiais? atėjo į galvą merginai.
 - Atleisk, Žana, tikiuosi seksis geriau. Iki.
 Tardama kiekvieną žodį ji stengėsi nepravirkti. Draugei išėjus, profesorė suprato, kad turbūt jų trumpai, nuostabiai draugystei atėjo galas. Norėjo paguosti Žaną, bet tik ją sugniuždė, norėjo padėti draugei ir įkvėpti drąsos, tačiau tik įgrūdo ją į dar gilesnę neviltį.
 Vilei atėjo mintis:
 Žana suaugo, ji dabar moteris, turi vaikų ir savo šeimą. Aš jai nebe draugė o tik našta.
 Mergina tuoj pat atsistojo ir išėjo. Daugiau nenorėjo čia būti. Paliko pinigus ir trumpą raštelį dėl išėjimo ant stalelio.
 Kai iš šiltos prirūkusios užeigos išsmuko į gatvę, Vilė pajuto kaip odą švelniai kutena vakaro vėsa. Tuščioje gatvėje jos žingsniai aidėjo taip apt garsiai, kaip ir nusiminusios širdies dūžiai. Merginai norėjosi prasmegti skradžiai žemę.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Tesa Džonson Kovo 26, 2021, 09:17:57 am
Tesa su seneliais įėjo į "Kiauro katilo" užeiga. Nuo atidarytų durų iš lauko atsklido saulės šviesa. Joms užsitrenkus barą vėl apšvietė vos deglai. Tesa nuėjo prie prekystalio drauge su šeima. Už aukšto baro (žemajam smuklininkui) stovėjo jis pats. Bedantė šypsena pasveikindavo naujuosius klientus. Evelina, Tesa ir Roma (sesės) nenorėjo nieko gerti todėl visos patraukė savais keliais. Tesa nusprendė apžiūrėti užeiga. Čia buvo buvusi tik tris kartus, kai buvo maža, todėl dabar ja domino beveik viskas iš čia. Įdomu kur mes meigosime?.. Ji nusprendė apžiūrėti kambarius. Akimis ėmė ieškoti ženklo "naujokams" parodančio kur galėtu būti jų gyvenamieji kambariai. Tesa neilgai trukus jį surado. Tai buvo lentelė skelibianti: "Miegamieji - antras aukštas". Gan aiškus užrašas... Į miegamuosius. Ir Tesa pasakiusi seneliams, kad eina apžiūrėti miegamuosius, išėjo. Senelė norėjo jai paaiškinti kris iš miegamųjų yra Džonsonų, bet Tesa paprieštaravo, kad susiras pati. Mergaitė manydama nepražiopsosianti keturiuliktojo "Kiauro katilo kambario" ji išėjo iš baro ir plačiais mediniais laiptais ėmė lipti į antrajį užeigos aukštą. Ten buvo daugybė medinių durų. Ant visų kabojo pasenę numeriukai. Taip... Keturiolika, keturiolika... Rudomis akimis ji ėmė ieškoti numeriuko su užrašu "14". Nagi... Jų čia tiek daug! Tesa dar kartą pažvelgė į dešnę. Ir staiga šiek tiek tolėliau pamatė "14" numerį. Puiku! Pagaliau! ir ji nubėgo jo linkui. Tai buvo tamsios durys. Jos atrodė dar senesnės nei kitos aplinkui. Neilgai apžiūrinėjusi kambario išorę, beveik visai neįsižiūrėjusi, ji atidarė duris. Kambaryje buvo dvi lovos. Kaip keista... Mergaitė perėjo kambarį. Negali būti, kad Roma nuėjo miegoti suseneliais. Nuo vienerių metų to nedaro. Gal jie susimaišė?.. Tesa nuėjo tolėliau. O, kur lagaminai?.. Keista... negali būti, kad ketino atnešti "vėliau". Tesa pasilenkė po lovą. Gal jie nurėdėjo? Toumet pasigirdo atidaromos ir uždaromos kambario durys. Mergaitė pamanė, kad tao kuri nors iš sesių. Bet prei kambario durų pasigirdo nepažįstamas moteriškas balsas. Tesa nustėro. Balsas su kažkuo kalbėjo.
- Juk sakiau tau, kad nepaliktum kambario atrakinto! - tarė balsas.
- Nagi, juk išėjom tik kelioms, burtininkų pasaulyje niekas neįsilaužinėja į kambarius, - tarė kitas vyriškas balsas.
Tesos širdis pašoko kažkur kur neturėjo būti. ką ji dabar darys? Tikriasiausiai sumaišė kambarių lenteles ir įėjo ne į tą. Bet vis tiek... Šie žmonės tikriausiai nepriims jos "pasiaiškinimo", kuris iš tiesų bus tikras. Aš tokia kvaila! Kam iš viso nepaklausiau senelės? Neturėjau čia eiti, neturėjau. Reikia rasti išeiti... tačiau kaip nukreipti jų dėmesį. Ir, kad tik jie netikrintu palovio. Po pačia lova mergaitė bijojo lysti kadangi bijojo sukelti per didelį triukšmą. Gal reikėtu pasakyti tiesą? Bet ji greit save sudraudė Nagi, Tesa kur dingo tavo nuotykių troškimas?.. Iš kamabrio "viršaus" atsklido žmonių garsai. Atrodo jie net neįtarė jog po jų lova slepiasi vienuolikmetė mergaitė. Jie ramiausai kalbėjosi, bet Tesa stengėsi nesiklausyti. Jai nepatiko kištis į kitų reikalus. Įpač tada kai to neturėjo girdėti. Rudaakė stengėsi rasti išeiti. Smarvinės bombelės? Ne. Jas palikau lagamine. Bet kas tada?.. Ji pamanė gal pažvelgti pro lovos kraštą, gal tai bus kokie pažįstami? Bet ne, tai buvo per daug pavojinga nes jei jie na tokie būtu riesta. Reikia ką nors daryti... Staiga kambaryje vėl pasigirdo (tikriausai) moters balsas.
- Ką?.. O, ne! Apačioje palikau rankinę! - tarė ji.
- Na ką gi, pati mane mokai atsargumo, o pati palieki rankinę! - atsiliepė vyriškas. - Grįžtam.
Pasigirdo nepatenkintas vyro murmesys ir žmonės išėjo iš savo kambario. Tesa suprato, kad tai gali būti vienintelė proga pasprukti ir kaip kulka šovė link durų. Jas atidariusi dar spėjo pažvelgti į numerį. Ir iš tikrųjų. Tiesiog nuostabu... Trylika! Ir ji greitai nuėjo koridoriumi prie sekančių durų, tikėdamasi, kad tas pats nepasikartos.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 07, 2022, 10:44:19 pm
Kažkoks košmaras. Juzefas, visas suodinas, išlipo iš Kiauro Katilo židinio. Jo balti marškiniai jau buvo visai nebe balti, mat išsipurvino tiek nuo metalo drožlių lifte, tiek keliaujant židiniu. Apskritai, vyrukas šito keliavimo būdo labai nemėgo. Kurių galų taip vargti, jeigu gali ramiai pokštelėti oru arba persikelti nešykle? Tačiau dingti nelabai buvo kur, reikėjo kuo grečiau išnykti ir Magijos Ministerijos vestibiulio, nes šiandien Levinsas nusipelnė laisvo pusdienio. Nors jo pradžia jau gerokai sugadinta nuo pat akimirkos, kai šeštajame lygyje užsidarė lifto durys.
Juzefas negalėjo suprasti, kam kartu atsitempė ir tą vaikiną? Tačiau atmintyje kirbėjo kažkoks sakinys apie ugninę, bet Levinsas jo nebuvo užfiksavęs. Ar vaikinas sakė, kad norėtų ugninės? Ar jau čia plikio vaizduotė per aktyviai dirbo?
- Na ką, - tarė jis bendrakeleiviui besivalydamas purviną veidą, - kai ištvėrei šitai, tikriausiai keliauti oru bus vienas malonumas, - vos vos šyptelėjo. - Ką ten sakei apie ugninę? Einam, man siaubingai reikia išgerti.
Plikis atsisėdo prie artimiausio staliuko ir užsakė po du stikliukus ugninės. Pagalvojo apie tai, kad jaunuoliui greičiausiai vos septyniolika, bet koks skirtumas. Pilnametis? Pilnametis. Juk ne visą butelį paėmė.
- Aš vaišinu, - tarė ir užsivertė stikliuką. Kūną užliejo stipri šiluma. - Kuo tu ten vardu? Neprisimenu, - suraukė antakius. - Aš Juzefas.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Sausio 12, 2022, 04:10:30 pm
Plikis nusprendė išsikrapstyti pirmas, tad Sigurdas kantriai laukė, kol galės ir pats tai padaryti. Nors lifte, rodės, jie buvo užstrigę tikrai ne daugiau nei penkiolika minučių, beprotiškai norėjosi kuo greičiau patekti į laisvę. Vis dar skraidančios durų dulkės privertė kelis kartus skambiai nusičiaudėti. Per tą laiką vyras spėjo išlįsti kiton pusėn ir jam nieko neatsitiko. Islandas taip pat pradėjo rabždintis, bandydamas nuslopinti mintyse siaučiančią baimę. Virsti sutraiškytu vabalu visiškai netroško, todėl kaip įmanydamas greičiau jis stengėsi išsilaisvinti iš numirusio lifto gniaužtų. Vis dėlto vos tik kojos tvirtai palietė žemę, Juzefas kažkur nusitempė vaikiną. Jau dingstam? Šmėkštelėjo mintyse. Neatrodė, kad kas nors juos būtų pastebėjęs. Vis dėlto pernelyg nesipriešino, kai jį atvarė prie židinių - kaip tik tada kažkas pastebėjo sugadintą transporto priemonę, iš tolo atrodančią kiek keistokai. Sigurdas nė nepajuto, kaip pasitenkinimo pilna šypsena nuslinko veidu. Jis susprogdino lifto duris pačioje Magijos Ministerijoje, o niekas neapkaltino dėl šio nusikaltimo! Nors tai iš bėdos buvo galima vadinti gynyba - juk net oru persikelti čia nebuvo įmanoma. Vyrukai mikliai pradingo židinyje, kol niekas nespėjo susieti jų staigaus pasišalinimo su transporto priemonės išniekinimu.
Šiaurietis po akimirkos atsidūrė kur kas malonesnėje patalpoje. Tiesa, akis dar graužė dulkės, tačiau tai netemdė džiugesio: plikis nulakdino kaip tik reikiamon vieton, kur buvo galima tinkamai atsipalaiduoti. Vis dėlto Sigurdas apie visokius malonumus negalvojo - įnirtingai valėsi taip retai dėvimą apsiaustą, nors ant jo suodžiai matėsi gana sunkiai. Rankos dar virpėjo nuo užplūdusio adrenalino, o lūpos savaime viepėsi dar vienam žaismingam šypsniui. Tačiau juos reikėjo pataupyti - pastarieji jokio įspūdžio užkietėjusiam keliautojui oru nepadarys, o Deoiridh... Ak, kodėl kartais būna taip sunku sukurti tą malonią atmosferą bendraujant su ja?
Vis dėlto užsigalvojęs šviesiaplaukis pastebėjo vos vos pasirodžiusią šypsenos užuominą. Būtent ji leido po truputį nusiraminti ir įsitikinti, kad viskas jau praeityje, o dabar - metas švęsti! Tačiau pareigingas ministerijos darbuotojas buvo kur kas labiau nusiteikęs atsipalaiduoti. Netrukus ant stalo sudzingsėję ugninės stikliukai tai tik patvirtino. Vaikinas prisistūmė vieną arčiau, bet nesusivertė jo lyg profesionalas, kaip tai padarė plikis. Staiga visa drąsa išgaravo, bet kaip tik tai spjovus į viską paskatino pačiam siurbtelėti gėrimo. Į kraują akimirksniu įsiliejo tikras ugnimi alsuojantis drakonas, privertęs net prunkštelėti iš netikėtumo.
-Sigurdas. - neatsigavęs po ugninės sugargaliavo jis bei dar kartą kostelėjo. Tai nuvijo šalin atsiradusį įtarumą: kaip jis galėjo užmiršti mano vardą? Juk dokumentuose turėjo jį pamtyti. Pranyko kažkokia nematoma riba, skyrusi vyrukus, tad ilgai nelaukęs prabilo ir islandas:
-Sakei, jog žinai įvairių keliavimo oru triukų. Gal parodysi ir man? Tebesu naujokas šioje srityje.
Nors to kaitinančio skysčio liko, daugiau  nebegėrė, o užsisakė arbatos, lyg parodydamas, jog alkoholio jam užtenka. Nemanė, kad taip pasielgs ir Juzefas, bet neketino leisti jam prisigerti iki žemės graibymo. Jaunuolis tikėjosi, jog naujasis pažįstamas tikrai nėra toks.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Juzefas Levinsas Sausio 13, 2022, 12:18:03 am
Užmetęs akį į vaikiną beplaukis jo veide pamatė lyg ir pastenkinimą, lyg bepasirodantį šypsnį. Tačiau ilgai vėpsoti į šviesiaplaukį Juzefas neketino, na, nes kaip gi tai atrodys? Bet viduje sukirbėjo klausimai, ką gi jaunuolis galvojo, kaip jautėsi po viso šito nuotykio? Ir vis tik, ar jis buvo patikimas tiek, kad niekas Ministerijoje tikrai nesužinotų, jog šitame visame lifto durų sprogdinime dalyvavo Levinsas? O jeigu blondinas kam nors prasitars ir dar savo pridės, kad va, jį egzaminavęs darbuotojas užstrigdino juodu lifte, nesėkmingai bandė perkelti oru, o galiausiai susprogdino liftą ir dar ketino nugirdyti? Klausimų buvo nemažai, tačiau mėlynakis to savo veide ir elgesyje neparodė. Bus, kaip bus, bet prieš tuos, kurie susiduria su Levinsu Ministerijoje, jis tiesiog privalėjo atrodyti normalus.
Plikis linktelėjo, kai vaikinas prisistatė Sigurdu. Deja, mintyse nešmėstelėjo niekas daugiau, mat egzaminavimo metu jis dirbo tokiu automatu ir iš tikrųjų jam viskas vienodai švietė, norėjosi tik kuo greičiau nykti iš ten.
Kai Sigurdas jau ne pirmą kartą kostelėjo, Juzefo veide pasirodė nebe tokia santūri, kur kas platesnė ir nuoširdesnė šypsena.
- Pirmą kartą geri ugninę?
Vyrukas prie klausimo norėjo dar pridėti vieną žodį. Pirmą kartą geri ugninę, vaiki? Tačiau laiku susizgribo. Ar pačiam Juzefui sulaukus pilnametystės ir jau galinčiam keliauti oru patiktų, jeigu kas nors jį pavadintų vaikiu? Ne, po velnių, tikrai ne.
Sigurdas užsisakė arbatos. Per tą laiką Juzefo stikliukai jau buvo ištuštinti. Kūnas šiek tiek atsipalaidavo, atslūgo didelė dalis įtampos tiek fiziškai, tiek emociškai. Baimė, kad kažkas jį nori nužudyti, pasitraukė į tolimesnį smegenų stalčiuką. Pats plikis užsisakė stiklinę vandens. Nevalia rodyti jaunimui netinkamo pavyzdžio vidury baltos dienos, ar ne? Pagers su Auriu, o gal su Rafu kokį šeštadienį.
Pašnekovui paklausus apie keliavimą oru Juzefas pasijuto entuziastingiau. Šiaip nebuvo jis užsidegęs oratorius, tačiau keliavimas oru ir nešyklės - tikrų tikriausios plikio sritys. Na, žinoma, tik tada, kai būna ne darbe. Darbe tai viskas užknisa.
Būtent apie keliavimą oru Levinsas niekam nepasakojo jau pakankamai seniai (šiandienos egzaminavimas nesiskaito), mat dabar buvo susitelkęs daugiausiai ties nešyklėmis. Todėl dar labiau nudžiugo gavęs progą pakalbėti apie keliavimą oru už Ministerijos ribų.
- Galėsiu parodyti, - atsakė, - tik leisk dar šiek tiek atsigauti, nes triukai reikalauja šiokio tokio susikaupimo ir jėgų, - gurkštelėjo vandens. - Bet dabar galiu duoti kelis patarimus. Kai keliesi oru, siūlau sulaikyti kvėpavimą. Per egzaminą nesakiau, nes negalėjau, nes, matai, tai yra nepatvirtinta. Tada nezvimbs ausyse, netrūks oro, nes kartais naujokai pradeda dusti.
Gal nereikėjo sakyti nieko apie dusimą?
- Na, aišku, tu neuždusi, - nusijuokė, - tiesiog dar neįgudus gali pasidaryti sunku kvėpuoti. Jei pradžioje sulaikysi kvėpavimą, bus paprasčiau. Be to, tuo pačiu pasidaro mažiau tikimybės apalpti ar apsivemti. Taip pat, - toliau pasakojo vyras, - per keliavimo oru egzaminą minėjau, kad labai svarbu būti suspaudus rankas ir kojas. Tačiau vėl negalėjau duoti kito patarimo, nes tai nėra oficialu, bet... bet jeigu tu sukryžiuosi rankas ir kojas, tai labai sumažės tikimybė jas pamesti. Kai esi jas tik suspaudęs, žinoma, pasidaro saugiau nei laikant atpalaidavus, bet sukryžiavus kūnas sukuria papildomą apsaugą ir rizika persiplėšti dar labiau sumažėja.
Juzefas apie šiuos dalykus kalbėjo taip paprastai ir kasdieniškai, lyg pasakotų kokios rūšies kavą šiandien ryte gėrė.
- Aišku, jau kai gerai išmoksi keliauti, turėsi daugiau patirties, tai nereikės nei sulaikyt kvėpavimo, nei kryžiuoti rankų ir kojų, bet pradžiai tai tikrai padeda. Turėjau tokius kelis pažįstamus, vienas jų vis neišėjo iš Skutelio, - prisiminė. - Tai ranka, tai koja, tai žarnos, o kartą vos ir galvos nenusiplėšė. Tai vat su juo ir mokėmės. Žinok, išmoko, - nusišypsojo.
Dar atsigėręs šiek tiek vandens Juzefas pagalvojo, kad tokiomis kalbomis gali gerokai išgąsdinti naująjį keliautoją oru. Bet patarimai juk išties naudingi, ar ne? Tačiau kam tu pasakei apie tą beveik nuplėštą galvą...
- O tau sekėsi tikrai labai gerai, - pasakė, nors iš tiesų norėjo tik padrąsinti. Jis net neprisiminė, kaip Sigurdui ėjosi. - Būk ramus dėl šitų dalykų, pamatysi, keliausi puikiai.
Tikriausiai keliavimas oru ir nešyklėmis buvo vienintelis dalykas, kurio Juzefas nebijojo. Nors iš tikrųjų būtų logiškiau bijoti keliauti oru, o ne žiobariško erkinio encefalito.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Vasario 18, 2022, 12:03:34 am
Gėrimo stiprumas nustebino vaikiną ir jis turėjo keletą kartų kostelėti, kad bent šiek tiek atsigautų.
-Taip. - kiek silpnokai šyptelėjo Sigurdas, užsisakydamas arbatos. Vis dėlto ledai buvo pralaužti ir jis pamėgino paklausti apie puikiai plikio išmanomą sritį - keliavimą oru.
Vyriškis netikėtai užsidegė lyg degtuko dagtis bei ėmė pasakoti, o islandui beliko tik dėtis į galvą informaciją. Aišku, kelis kartus kažkas sąmonės kamputyje sušnibždėjo: ar tikrai galima pasitikėti šituo? Juk ir pačioje Magijos Ministerijoje gali dirbti visokių sukčių bei apsimetėlių. Tačiau giedras veidas neatrodė slepiantis siaubingas paslaptis... Tokios mintys buvo staiga nutrauktos juoko, privertusio nežymiai krūptelėti ir vėl susiteklti į klausymą, o ne galvojimą.
Dusti? Na jau ne, tikrai nenoriu taip nusibaigti. Mąstė vaikinas, nors netrukus teko šiurpti nuo baisesnių dalykų. Laimei, gana gerai sekėsi išlaikyti išraišką nepakitusią, nes Juzefas ir toliau dosniai dalijo patarimus. Nesinorėjo jo sustabdyti, tad laukė, kol nutils. Ne, jo balsas neįkyrėjo, viskas buvo labai įdomu, bet ar ne geriau buvo visas grėsmes praleisti? Sigurdas pažvelgė į plikį ketindamas užsiminti, kad kitą kartą nereikėtų taip detaliai pasakoti nepasisekusių keliavimo oru momentų. Jau žiojosi prabilti, bet pašnekovas buvo greitesnis, tarsi numanydamas, kad savo postringavimais išgąsdino jaunuolį. Jis neklydo, bet ištarti žodžiai tik truputį nuramino sukilusį nerimą.
-Tai puiku. Pabandysiu visa tai pritaikyti praktikoje. - tarstelėjo gurkštelėdamas arbatos. Islandas nebuvo tikras, kur šįkart reikėtų nukreipti pokalbį, tad tiesiog tylėjo. Kai ta tyla pasidarė nepakenčiama, galiausiai tarė:
-Sakykit, o ar verta dirbti Ministerijoje? Ar duoda kokių bonusų, premijų ar dar ko nors, jei jau liftai taip prastai veikia ir daug streso sukelia?
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Juzefas Levinsas Vasario 24, 2022, 03:32:50 pm
Juzefas gurkšnojo vandenį ir stebėjo Sigurdą. Plikiui pasirodė, kad Levinso pasakojamos istorijos ne itin pradžiugino vaikiną, bet kitaip juk ir būti negalėjo: nereikėjo jam pasakoti šitokių baisybių, juk jis keliavimo oru egzaminą išlaikė vos ką tik.
Po Levinso patarimų dalijimo ir bauginimų tarp vyrukų stojo nejauki tyla. Mėlynakis galvojo, ką čia reikėtų pasakyti, bet, tiesą pasakius, nebeišmanė, ką. Ar paklausti vaikino, ką jis veikia gyvenime? Ar pabaigė mokyklą? Galbūt dabar studijuos? Tačiau pats šviesiaplaukis palengvino plikšiui dalią ir paklausė apie darbą Magijos Ministerijoje.
- Na, iš tikrųjų tai darbas visai neblogas, - atsakė Levinsas. - Matai, Ministerija apima labai daug sričių. Priklauso nuo to, kokios srities specialistas esi, koks tavo viršininkas. Arba ar pats esi viršininku, - pridūrė. - Už papildomą darbą įprastai sumoka, - gūžtelėjo pečiais ir atsigėrė dar vandens.
Tada susimąstė apie Magijos Ministerijos rengiamą pobūvį, kuris vyks rugsėjį. Ar tai galima vadinti bonusu? Juzefui - vargiai, mat jis bus eilinis svečias, kaip ir bet kuris suaugęs burtininkas. Tačiau departamentų vadovams tas renginys turėtų būti ypatingas.
- Žinai, Magijos Ministerija rengs pobūvį. Kažkur turiu kortelę, - ėmė krapšytis kišenėje. - Štai, - padavė lapuką Sigurdui. - Kviečiami yra visi pilnamečiai burtininkai, tad gali ateiti. Tokios vietos yra nebloga terpė ieškotis naudingų pažinčių, - šyptelėjo.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Kovo 03, 2022, 09:30:26 pm
Vyrui noriai kalbant apie darbą Ministerijoje nejučia iš tikrųjų atsirado kažkoks vos apčiuopiamas noras sieti su tuo savo ateitį. Tačiau jis buvo toks mažas, toks gležnas, kad vienas šiurkštesnis žodelis galėjo tą susidomėjimą bematant sunaikinti. Laimei, jų nepasitaikė, tad buvo galima toliau klausytis bei ramiai gurkšnoti vėstančią arbatą.
-Supratau. Skamda išties neblogai.
Galbūt tyla tarp jų vėl būtų nusileidusi lyg sunki uždanga, bet plikis pradėjo krapštytis. Nelaukta naujiena pagyvino žvilgsnį ir islandas su nekantrumu ėmė skaityti lapuką. Šviesios akys godžiai gėrė juodą rašalą, kol šmėstelėjo mintis, jog pobūvis tikrai padės patobulinti ne tik fotografijos, bet ir bendravimo įgūdžius. Trumpam stabtelėjęs, jis vėl įniko skaityti. Juk ne kiekvieną dieną pasitaiko tokia išskirtinė galimybė pasižmonėti su greičiausiai nemažu burtininkų būriu. Beliks tik tinkamai nusiteikti bei apsirengti. Tačiau ne tai šią akimirką Sigurdui buvo svarbiausia - reikėjo kažką atsakyti Juzefui, kuris pasidalino tokia vertinga informacija.
-O man tikrai jų reikia. - santūriai šyptelėjęs ištuštino puodelį ir įsidėjo kortelę į kišenę. - Ateisit? Kažkaip būtų nesmagu nieko nepažinoti... - nutęsė vaikinas, nepastebimai pirštais barbendamas kelį. Rodėsi, kad nuslūgus adrenalinui neliko tiek daug sąlyčio taškų, kurie padėtų pokalbiui mezgtis. Nejučia atsirado nežymus noras stotis ir eiti savais keliais. Bet dabar tik akimis klaidžiojo už pašnekovo nugaros, dėl jam pačiam nesuprantamų nedrįsdamas bent vienu padėkos žodeliu išreikšti savo dėkingumo.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Juzefas Levinsas Kovo 16, 2022, 03:17:13 pm
- Ateisiu, kur aš dingsiu, - Juzefo lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo į viršų.
Plikis baigė gerti vandenį. Dėl Merlino barzdos, vanduo. Šitoje užeigoje. Iki ko aš dasigyvenau? Nutikimas Magijos Ministerijos lifte jau buvo tik prisiminimas. Levinsas nebuvo tikras, kad niekas jo nepastebėjo. Ar ryt atėjęs į darbą jis negaus pylos? Ką nors sugalvosiu. Dabar vyrukas buvo visas purvinas, jam tikrai reikėjo grįžti namo, išsimaudyti ir persirengti bei savo malonumui praleisti tas porą valandų, dėl kurių šiandien sugalvojo pabėgti iš darbo. Nors greičiausiai jis grįžęs namo ir tiesiu taikymu grius ant sofos bei eis numigti, o paskui atsikels ir įkals kelias žiobariško alaus skardines. Vis geriau nei darbas, ne? Man rodos, šaldytuve dar yra ir žiobariškos picos.
Tad mėlynakis išsitraukė piniginę, padėjo ant stalo pinigus už visus savo ir Sigurdo gėrimus bei paliko šiek tiek arbatpinigių. Atsistojo.
- Tai ką, linkiu tau sėkmės keliaujant oru, - pasakė, - ir galbūt susitiksime pobūvyje.
Pokšt ir plikis dingo.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Matthew Turner Gegužės 16, 2022, 08:36:21 pm
Deoiridh reikėjo motinos. Po velykinio pokalbio su Sigurdu tai pasidarė daugiau negu aišku. Niekada apie tai per daug nemąstęs dabar Matthew tą suprato pernelyg gerai, kad ignoruotų. Ir kitas dalykas buvo kuo akivaizdžiausias - mergina motinos pati nesusiras. Jeigu jis pats nebūtų metų metais svaigęs apie ištekėjusią ir vaikų turinčią moterį, galbūt būtų pasirūpinęs tuo laiku. Vis dėlto geriau vėliau negu niekada.
Būtent dėl to vieną savaitgalį Matthew nutarė pavakaroti ne Kiauliasodyje, o Londone. Hogvartse normalių merginų nebuvo - imsi ir susitiksi Glorią Clarke ar Romą Keit. Ne, reikėjo leistis į paieškas kažkur kitur. Ir galų gale nustoti spoksoti tik į šviesiaplaukes.
Ilgai negalvojo - pasirinko Kiaurą katilą, kuriame visada rasi su kuo susipažinti. Prisiminė, kad būtent čia nusigėrė su Rafael ir, tiesą sakant, būtent čia turėjo tą keistą pokalbį su Llewellyn. Vis dėlto dabar nei vienas, nei kitas nedomino - Turner tikėjosi susipažinti su kokia mergina, kuri galbūt ateityje galėtų tapti Deoiridh motina. Jai jau devyniolika. Tavo amžiaus moterys dažniausiai ištekėjusios ir turi vaikų. Ar nebūsi susimąstęs per vėlai? klausinėjo savęs Turner įžengęs į barą. Įsitaisė prie nedidelio stalelio ir kiek padvejojęs užsisakė vyno. Šiąnakt nesiruošė prisigerti. Ne, jo tikslas buvo visai kitas. Reikėjo su kuo nors susipažinti. Keletą kartų net pagalvojo, kad gal atsirastų kokia moteris, kuri sutiktų tiesiog paaiškinti tuos dalykus jaunai ir nepatyrusiai mergaitei. Vis dėlto pačiam taip pat norėjosi pabendrauti ir galbūt ilgainiui pamilti - ar bent jau pamėgti. Matthew nebuvo tikras, ar kada nors sugebės visiškai pamiršti Daviną.
Kad ir kaip ten būtų, Hogvartso herbologijos profesorius dabar sėdėjo Kiaurame katile ir žvalgėsi potencialios vakaro pašnekovės.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Badis Smudge Gegužės 11, 2023, 03:35:07 pm
Vaikinas gavęs laišką nuo Hogvartso iškeliavo iš savo namų, tiksliau vaikų namų, kurie jam baisiai nepatiko. Bet kur aš dėsiuosi? Paklausė savęs. Staiga į galvą šovė mintis. Kiauras Katilas! Badis žinojo, kad vistiek reiks eiti pro užeigą kai eis apsipirkti, bet po to jis nenorėjo grįžti į vaikų namus, o smuklėj galima apsistoti kelias savaites. Būtent tiek laiko buvo likę iki mokslo metų pradžios. Kai pasiėmė iš Gringotso pinigų kambario nuomai vėl grįžo į užeigą. Vakaras buvo šaltas ir pliaupė kaip iš kibiro, o vaikis neturėjo kitų rūbų, tik pilkus šortus, pilkus plonus marškinėlius ir pilką, išteptą švarką, todėl įžengęs į smuklę buvo permirkęs ir sustiręs. Greitai padavė pinigus smuklininkui ir užlėkė laiptais viršun, į savo kambarį. Ačiū Dievui, kad ant lovos yra pižama ir chalatas. Stvėręs juos, Badis nulėkė į vonią. Greitai prileido vandens įpylė putų ir nusirengė šlapius drabužius. Tuomet įlipo į šiltą vandenį. Kaip jam buvo gera. Toj vonioj vaikinas išbuvo gal valandą. Pagaliau išsimaudęs išlipo, apsirengė švarią pižamą ir chalatą, apsiavęs šlepetes išsivalė dantis ir nuėjo į lovą. Atsigulęs nusprendė, kad apsipirkti eis tą dieną, kai važiuos traukinys, kad nereiktų daryti visko atskirai. Ir užmigo.
  Pragyvenęs tas kelis savaites Kiauram Katile, vieną rytą nubudęs vaikinas suprato, kad jau ta diena. Atsikėlęs apsirengė senuosius rūbus, lygiai subraukė plaukus ir iškeliavo į Skersinį Skersgatvį.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Sausio 31, 2024, 03:51:59 pm
Prie atokaus staliuko sėdėjo labai nusiminęs žmogus. Jis čia atvyko vos pasibaigus pamokoms. Susirado patį atokiausią stalą, užsisakė kažkokį kokteilį ir ėmėsi jį naikinti. Kadangi jau porą metų nevartojo alkoholinių gėrimų tai tas kokteilis išvis jį pribaigė.
Auris norėjo prasmegti ir tiesiog išnykti ir niekada daugiau gyvenime neatsirasti. Tiesiog jo nuomone būtų buvę geriausia, jei būtų kada užsimušęs motociklu ar panašiai. Dabar tokios niūrios mintys zujo jo galvoje.
Ryte jis kaip ir aną kartą kaip buvo Timočiui atsiradus išsiuntė Dafydd gynėją su prašymu atvykti į Kiaurą katilą apie ketvirtą valandą po pietų. Jis labai ilgai dvejojo siųsti ar ne tą gynėją. Juk Dafydd susilaukė dukters ir ne tas jam galvoje. Bet Auriui reikėjo su kuo nors pasišnekėti. Todėl čia sėdėjo, nors jam išvis nebuvo skirtumo kur sėdėti ir laukė bičiulio.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Sausio 31, 2024, 05:44:08 pm
Gavęs geriausią įmanomą gimtadienio dovaną Dafydd jautėsi laimingas. Kad ir koks sunkus buvo laukimas, tiek mergytė, tiek jos mama sveikos. Tai buvo visų svarbiausia, ir dabar šeimos tėvas nekantravo supažindinti vyriausius sūnus su jauniausia šeimos nare. Bet to, deja, teks luktelėti. Oliveris ir Eliotas jau visai netrukus baigs pirmuosius metus Hogvartse, bet jų dar laukia egzaminai.
Tiesa, šiandien teko galvoti visai apie ką kita. Gavęs Aurio gynėją labai nustebo. Draugas žinojo, kad šeimoje yra naujagimė. Turėjo žinoti ir tai, kad šis faktas reiškia nuolatinį buvimą namuose. Kam jam trenktis į Londoną? Vis dėlto būtent tas Aurio žinojimas privertė suprasti: tai svarbu. Gali būti, kad draugui reikia pagalbos. Prisiminęs, kad Auris panašiai jį pakvietė tada, kai atsirado Timotis, Dafydd nejučia sunerimo, ar nebus atsiradęs dar koks nors draugo brolis. Kad tą sužinotų, turėjo nuvykti pasimatyti. Tiesa, išvykti iš namų užtruko ilgiau nei paprastai. Nenorėjo paleisti iš rankų mažylės, o ir žmoną palikti neramu. Vis dėlto galiausiai pažadėjo užtrukti kaip galima trumpiau ir persikėlęs oru atsidūrė prie Kiauro katilo.
Įžengęs vidun Aurio nepastebėjo. Kiek susierzinęs pradėjo savęs klausinėti, ar tai kažkoks piktas pokštas, bet tada akys jį užkliudė. Draugas sėdėjo kažkur kampe ir atrodė kažkaip ne taip. Kad ir kaip norėjosi džiaugsmingai pripulti ir pasigirti, kad Rachel išmiegojo beveik visą naktį, dabar tą daryti ne laikas. Akivaizdu, kad Auris jį pasikvietė ne šiaip sau. Stengdamasis galvoti apie tai, kad yra draugui reikalingas, Dafydd ramiai priėjo prie jo ir atsisėdo priešais.
- Kas atsitiko? - nė nepasisveikinęs iš karto paklausė. Iš paskutiniųjų stengėsi sutramdyti viduje tvyrantį džiaugsmą - kad ir kaip apmaudu, tai dabar būtų visai netinkama.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Sausio 31, 2024, 11:07:03 pm
Auris nematė kada Dafydd įėjo, nes nesižvalgė. Jis sėdėjo galvą parėmęs ranka. Egzistavo. Bet aišku išgirdo, kai į Senklerį buvo kreiptasi.
- Dafydd. - Tai buvo panašu į dejonę, o ne į normalų kreipinį. - Kam reikia gimti? Tada suknisti savo gyvenimą? Ką? Aš pavargau. - Liežuvis truputį pynėsi po to labai stipraus kokteiliuko. - Aš ją susitikau Šeštadienį. Linėją įsivaizduoji? Tai buvo siaubinga. O sekmadienį ji rado kur aš gyvenu, mes su Timočiu po jo psichologės pernakvojam namie. Tai va ji rado ir atėjo tikrinti ar Timotis nėra mano skriaudžiamas sūnus. Aš ją apšaukiau ir visko prišnekėjau. O ir šeštadienį pridariau nesąmonių. - Vėl prisiminė kaip ji toli nukeliavo ir kaip jis nepajudėjo nuo savęs senojo. - Galvojau, kad pasikeičiau. Bet kai aš ją sutikau. O ji tokia tolima. Bet taip juk ir turėtų būt. Aš gi pats dėl visko kaltas.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 02, 2024, 06:23:49 am
Kažkas čia tikrai buvo ne taip, o tai tiesiog siaubingai gąsdino. Dafydd nieko nesakė - laukė, kol kalbą pradės Auris. Tik kad ta pradžia buvo ir netikėta, ir tiesiog šiurpinanti. Kas tokio galėjo atsitikti, kad visada atsipalaidavęs Auris šneka taip? Ar kas nors atsitiko Timočiui, Eion arba Erkai? Ir ar jis turėtų klausti? Deja, visiškai nebuvo tokių situacijų ekspertas. Vieninteliai žmonės, kurie jam parodydavo blogas emocijas, buvo šeimos nariai. Su jais kažkaip paprasčiau. Tad ką daryti dabar?
Pagaliau draugas pradėjo kažką pasakoti. Iš pradžių buvo sunku ką nors suprasti, bet pagaliau atskriejo raktinis žodis. Linėja. Nors tos merginos (kur jau ten merginos. Jau visos moters) nepažinojo, jautėsi taip, tarsi būtų tekę bendrauti. Žinoma, Auris daug apie ją nepasakojo, bet Dafydd pavyko susirankioti šiek tiek detalių. Tik kaip dabar reaguoti?
Čia buvo pagrindinis klausimas. Nieko nesakyti tarsi netiko - draugas jį pakvietė pasikalbėti. O gal vis dėlto jam svarbiausia pliurpti pačiam, ir atsakymo nė nereikia?
- Susitikote netyčia? - galiausiai paklausė. Galvoje ir vėl praskriejo mintys apie nuostabią mažylę, kuri labai greitai išmoko miegoti pakankamai ilgai, kad Mayra nepervargtų. Et, taip norėjo apie ją papasakoti, bet tiesiog negalėjo.
- Timotis? O iš kur ji sužinojo apie Timotį? - visai pasimetė Dafydd. Mintyse keikė save, kad neranda ką pasakyti protingesnio, bet taip jau buvo. Ne itin jis protingas, ypač tada, kai kam nors reikia palaikymo. Net jei tai vienintelis draugas.
- O ar tu... - po kiek laiko pabandė paklausti, nors nežinojo, ar turi tam teisę. Vis dėlto jeigu Auris nenorės, galės tiesiog neatsakyti. - Ar tu norėtum, kad kažkas būtų? - galiausiai paklausė. Sakinys turbūt neką aiškesnis už tuos, kuriuos pateikė draugas, bet ką jau padarysi. Tokiais atvejais iš Dafydd tikrai per daug geriau nesitikėti.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Vasario 02, 2024, 07:44:09 pm
- Netyčia. Jai pabiro daiktai, ji juos rinko o aš ėjau pro šalį ir pasiūliau padėti surinkti. Ir kai ji atsisuko... Aš vos nemiriau vietoje. - Prisimins tą akimirką visą gyvenimą. Jam nusišypsojo laimė sutikti Nėją du kartus iš eilės. Bet taip juk daugiau nebebus. O jis tuos abu kartus išmetė į šiukšlių dėžę. Kai vėl pradėjo apie tai galvoti užsinorėjo dabar pat viską baigti.
- Mes ėjom su Timiu iš psichologės, kai susitikom Linėją. Jis kažko išsigando. Ir ji matyt pagalvojo, na ji tikrai pamanė, kad jis mano vaikas, su kuriuo elgiuos taip, kaip su manimi mano tėvas. Ir vakar apsilankė mano namuose. - Nutilo. Atrodo amžinybei. Bet paskui vėl prašneko. - Kaip aš dabar ten grįšiu? Aš negaliu eiti į savo namus. - Paskui gavo klausimą, į kurį atsakymo išvis jokio nebuvo.
- O kas gali būti? Tu manai, kad kas nors gali? Kai aš viską nušlaviau, sugrioviau. O vakar ir užvakar tik užtvirtinau viską. Ne Dafydd, aš ją tiesiog praradau ir viskas tuo pasakyta.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 03, 2024, 05:44:41 pm
Laimei, Auris pradėjo kalbėti šiek tiek rišliau. Dafydd pabandė įsivaizduoti save tokioje situacijoje. Kas būtų, jeigu jis va taip sutiktų Mioną? Nepaisant to, kad gyvenimas be jos pasisuko žymiai geresne linkme, vis tiek būtų šokas. O Aurio situacija dar keblesnė. Turbūt nereikia stebėtis, kad dabar jis atrodo šitaip. Tiesą sakant, gal atrodė netgi dar ir beveik normaliai.
Tik ką dabar sakyti? Ar Auris iš jo kažko tikisi? Palaikymo? Jeigu taip, kaip jį suteikti? Dafydd jau pastebėjo, kad kai pats nori išsikalbėti, dažniausiai sulaukia ne to, ko norėjo, nors ir pats neįvardintų, ką išgirsti būtų geriausia.
- Turbūt buvo skaudu, kai ji pagalvojo, kad Timotis tavo sūnus, ar ne? - galiausiai paklausė, nors galvoje ir toliau sukosi klausimai, ką daryti dabar. Taip, smagu, kai draugas kreipiasi pagalbos, bet kad ją suteikti labai jau sudėtinga. - Manau, po kiek laiko praeis šita nuotaika. Geriau galvok apie tai, kad namuose turėjai ir gerų akimirkų. Pasistenk prisiminti, kaip smagiai leidai laiką su Timočiu, Eion ar Erka. Juk tokių tikrai turi, ar ne?
Kalbėjo ir jautėsi visiškai nusišnekantis. Visai nenorėjo pamokslauti, nes pačiam tai tikrai nepatiktų. Bet tiesiog nebuvo ką sakyti.
- Tai, kaip tu reaguoji, parodo, kad tau rūpi. Jeigu Linėja sužinotų, gal... - pradėjo, bet staiga nutilo. Jeigu Auris tikrai norėtų, kad situacija pasitaisytų, jeigu jis giliai viduje kažko tikisi (o Dafydd įtarė, kad taip ir yra), tokie žodžiai gali suteikti viltį. Galimai bereikalingą viltį.
- Aš matau, kad tu galiesi to, ką praeityje padarei. O kiekvienas yra vertas antro šanso. Patikėk manimi, aš šitą žinau, - vietoj to pasakė. Nebuvo tai daug geresni žodžiai, bet jie buvo visiškai nuoširdūs. Jeigu tik galėtų, mielai pats pasikalbėtų su ta Linėja ir pabandytų išsiaiškinti, ar ji bent jau verta to, kad Auris dabar šitaip kankinasi.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Vasario 08, 2024, 01:47:48 pm
- Taip. Turbūt dėl to ją aprėkiau, nes ji pagalvojo, kad mušu savo sūnų. Bet kai pagalvoji o ko ji gali iš manęs tikėtis? - Ir vis tiek dėl to buvo labai liūdna. Beprotiškai liūdna. Kad ji pagalvojo šitaip. Bet kad jis pats irgi geras. Elgėsi kaip pamišėlis.
- Yra gerų akimirkų, prisiminimų. Bet aš jos taip pasiilgau. jau taip seniai galvojau apie ją. Įsivaizdavau, kad galėtume susitikti, o kai susitikom viską tik pabloginau. Kas aš per žmogus. - Negalėjo nei pagalvoti, kad turės grįžti į tuos namus. O dar kai prisiminė jų susitikimo pabaigą bute. Ką ji pagalvojo? Kad visai esu beširdis?
- Kartais galvoju, kad gerai būtų viską pabaigti. Arba išvis negimti. - Pasakė niūriai ir tyliai. Gal labiau sau nei Dafydd.
- Gal. Gal būčiau galėjęs ką pakeisti. Bet dabar jau nežinau. Susitikome ir tik labiau įklimpau. O dar mačiau kažkokį mulkį kai pirmą kartą buvom susitikę. Tas tai aiškiai prie jos kabinasi. Gal taip tik ir geriau. Aš esu Linėjos niūri praeitis. O tikrai ne ateitis. Nors tu net neįsivaizduoji kaip norėjau tą vaikiną nuleisti į kokį griovį. - Antrą šansą gal Auris ir turėjo. Gal galėjo pabandyti kitaip pasirodyti, pradėti pokalbį kitaip,kai jie susitiko. Bet pasistengė viską sugriauti.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 11, 2024, 06:56:02 am
Auriui ir toliau liejant jausmus Dafydd negalėjo negalvoti apie tą laiką, kai draugas buvo dingęs. Kai pats jautėsi ir vėl esąs išmestas į šiukšliadėžę, o paaiškinti mažyliams, kur dingo jų taip mėgstamas tėvo draugas, buvo bene skaudžiau nei prarasta draugystė.
- Ar jai buvo svarbiau, kad muši, ar kad tai tavo sūnus? - paklausė. - Gal jai buvo skaudu, kai pagalvojo, kad sukūrei šeimą ir susilaukei vaikų?
Kalbėjo bet ką, kad tik nerėžtų, kad Auris pats kaltas. Tik dabar suprato vis dar jaučiantis šiokią tokią nuoskaudą, tad kaip turi jaustis anksčiau šitą žmogų mylėjusi mergina? Ji tikriausiai ne tokia kaip pats Dafydd - kažin ar dėl to, kas tada nutiko, kaltina save.
- Esi geras žmogus, labai netikėtai sutikęs žmogų iš praeities, - į dar vienus žodžius atsakė. Pasirodo, jie tikrai apsikeitė vaidmenimis, nors Aurio netiesioginės kalbos apie pabaigą šiurpino. Ir, tiesą sakant, vertė jaustis nejaukiai, nes ir pats ne kartą turėjo tokių minčių.
- Esi reikalingas daugeliui žmonių. Reikalingas ir mylimas. Nė negalvok, kad būtų buvę geriau negimti. Kur būtų Timotis, Eion ir Erka, jeigu ne tu? Ko labiausiai lauktų mano vaikai, jeigu neturėčiau tavęs kaip draugo? Žinau, kad daugelis mokinių mokykloje tave mėgsta. Todėl nė negalvok apie tai.
Žinoma, dėl tų mokinių šiek tiek perdėjo. Oliveris buvo užsiminęs, kad Aurį nemažai kas mėgsta, bet, jeigu prireiks, Dafydd buvo pasiryžęs tvirtinti, kad jo draugas yra geriausias mokyklos mokytojas. Privalėjo kažkaip susigrąžinti tą draugą, kuris be galo padėjo tapti bent šiek tiek normalesniu žmogumi.
- Parašyk jai laišką. Užkerėk kerais, kad negalėtų sudeginti. Arba parašyk Žvieglį, - toliau kalbėjo. - Atsiprašyk ir paaiškink situaciją. Jeigu atėjo į tavo namus, kad sužinotų, kaip gyvena Timotis, vadinasi, jai rūpi. Gal ne tu, gal tik vaiko gerovė. Bet rūpi. Ir toks žmogus gali būti pasirengęs išklausyti. Šitą tikrai žinau.
Taip, tokius dalykus išmanė puikiai - paauglystėje tokioje situacijoje laišką būtų iš karto išmetęs. Dabar... Net iš von Sjuardo, Mionos ar Shane gautą laišką perskaitytų. Nenoromis. Plyštančia širdimi. Bet perskaitytų. Ir kažkodėl buvo įsitikinęs, kad toji Linėja padarys tą patį.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Vasario 15, 2024, 03:30:36 pm
- Nežinau. Aš išvis nieko nežinau. - Negyvu balsu ištarė Senkleris.
- Tik vienas dalykas man aišku. Visiškai viską sugadinau.
Na aišku jis tiesiog labai labai geras žmogus. Jau geresnio ir rasti negalėtum. Nesąmonė. Jis yra žmogus nuolatos darantis klaidas. Šįt kaip. Ir išvis geriausia būtų pabaigti viską, kol neprisidirbo dar ko nors. Vėl prisiminė, kaip aną dieną nuo jo pabėgo Timotis. Kaip jį išgąsdino. Ėmė galvoti apie Leticiją, kurią ignoravo dėl savo praeities pasirinkimų. Apie draugus, kurios paliko. Galvojo apie savo namus, Eion, Erką, Timotį ir tai kaip jie dar išvis išsilaiko kartu su tokiu nuostabiu kapitonu koks jis yra. Kaip jie dar neišsiskirstė kas sau? Juk jis taip dažnai jaučiasi taip, lyg varganai kapstytųsi pelkėje ar panašiai. Ta nežinia kaip ką daryti ir apmąstymai ar renkasi teisingai labai jau varžė.
- Ai... - Nieko į tai nutarė nesakyti. Ne, jis nepradės įrodinėti kas per vienas yra. Ką čia įrodinėti? Dėl visų savo problemų yra kaltas tik jis pats ir niekas kitas.
Ir kam reikėjo šnekėti kas nereikia? Niršo ant savęs. Atsirado matai didysis dramistas. Tokias mintis sau reikia pasilikti. O ne gąsdinti kitus tokiais pasisakymais. Niršo ant savęs Senkleris.
Jis tiesiog linktelėjo vėl nieko nesakydamas. Įsivaizdavo, kad jeigu rimtai apsispręstų pagaliau pabaigti savo nesusipratimų kupiną gyvenimiūkštį, tai Eion ir Timotį ir Erką juk tikrai globotų jo giminė. Bent jau Rolandas arba Alanas. Dabar atrodė, kad jie tikrai nepaliktų jų likimo valei. Na, o gal tiesiog bandė sau įteigti, kad dėdė nepaliktų jų likimo valei. Visi kiti argumentai kodėl jam reiktų likti gyventi. Na taip, glostė širdį. Bet jo nuomone ir mokiniai ir Dafydd vaikai jau tikrai be jo absieitų.
Tad kodėl pagaliau tiesiog visko nepabaigti? Per tas porą dienų, kai jie su Linėja susitiko įrodė sau labai daug nesmagių dalykų apie save patį.
Bet tu rimtai nesveikas, kaip tu gali dabar galvoti šitokius dalykus? Nereikėjo tada visko pradėti. Ar tu įsivaizduoji kas būtų su žmonėmis, kaip jie pasijaustų, jeigu tu taip padarytum? Prašneko proto balsas jame. Auris nenorėjo jo girdėti.
- Laišką? - Paklausė pabudęs iš tų apmąstymų. Norėjo klausti kas iš to laiško, jeigu jau viską sugriovė, bet dar sykį pakartojo mintyse Dafydd žodžius.
- Bet ji jau tiek kartų man atleido už visokius dalykus. Kam jai reiktų vėl bandyti mane suprasti? Ar tu tikrai galvoji, kad aš turėčiau jai rašyti? Kad neturėčiau dabar palikti jos ramybėje?
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 16, 2024, 08:09:30 pm
Auris dabar taip priminė jį patį, kad Dafydd nejučia pradėjo galvoti ne apie draugą, o apie tai, koks beviltiškas pats yra. Norėjo gerai papurtyti draugą ir išrėkti, kad nustotų taip jautriai į viską reaguoti. Deja, puikiai žinojo, kad pats tokioje situacijoje atrodytų dar blogiau. Ir pasidarė visiškai aišku, kodėl Auris tada nuo jo pabėgo ir dingo. Kad ir ką sakytų, Dafydd neabejojo, kad draugas tiesiog neteko kantrybės, tik tą parodė ne pačiu geriausiu būdu.
Bet dabar ne tam buvo laikas. Reikėjo padėti Auriui. Kažkaip.
Tik kaip tą padaryti, kai draugas sako tą patį, ką sakytų ir jis? Aiškinti, kad problemas visada galima išspręsti? Bet pats pernelyg dažnai jautėsi beviltiškai. Kiek kartų galvojo viską visiškai sugadinęs? Kiek kartų laukė, kol Mayra paprašys dingti iš akių? Bet ji ypatinga. Priešingai nei toji Linėja. Tu jos nė nepažįsti. Ir ji akivaizdžiai lygiai tokia pati ypatinga Auriui mintyse supeikė save.
Į žodžius, kad yra reikalingas, Auris nieko neatsakė. Labai norėjosi sužinoti, apie ką jis galvoja. Bet kadangi minčių neskaitė, turėjo laukti, kol draugas ką nors pasakys.
Galų gale sulaukė, bet tam prireikė tiesioginio patarimo.
- Taip. Manau, kad turėtum parašyti laišką, - patvirtino. Gal Aurio žodžiuose buvo tiesos. Gal jis tikrai turėjo palikti tą moterį ramybėje. Bet pernelyg akivaizdu, kad tada ramybės neatras sau. - Laišką gali rašyti daug kartų. Rašyti ir perrašyti. Gali išsakyti viską, ką galvoji, kaip jautiesi. Atsiprašyti ir paaiškinti situaciją. Argi taip nebūtų lengviau išsakyti minčių? Kitaip ir negalėjai reaguoti, kai susitikai visai netyčia. Tik... Na, visada reikia žinoti, kad į laišką nebūtinai sulauksi atsakymo.
Galvoje sušmėžavo tekstas, kurį valandų valandas kurpė tėvui. Atsakymo taip ir negavo, o tai, tenka pripažinti, labai nuvylė. Auris turbūt jaustųsi panašiai, bet nepabandęs tikrai nesužinos.
- Taip. Tikrai manau, kad turėtum parašyti, - dar kartą ištarė.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Vasario 17, 2024, 01:16:26 pm
Jis stengėsi klausytis kas sakoma. Stengėsi prisiversti galvoti.
- Ne Dafydd, visada galima pasirinkti kaip elgtis. O aš elgiausi kaip visiškas pamišėlis. Taip krausčiausi iš proto, kad net Timotis išsigando. - Taigi. Galėjo susivaldyti. Normaliai su Linėja bendrauti. Kas trukdė? O kam reikėjo trankyti sieną? Apie tai Dafydd nesakė, mintyse ir tai jau viskas skambėjo kažkaip beprotiškai.
- Jei kalbėčiausi vėl su ja akis į akį prišnekėčiau nesąmonių. Taip, laišką bent galėčiau perrašyti daug kartų.  - Su tuo tai jau tikrai sutiko.
- Nemanau, kad ji man atsakys. Bet galiu parašyti. - Tik jam atrodė, kad Linėjai visos jo istorijos ir pasiteisinimai turėtų skersai gerklės jau stovėti. Kodėl ji turėtų skaityti mano laišką? Kam jai to reikia? O ką jis gali Nėjai pasakyti? Jam ne šešeri, ne dešimt, ne dvylika, ne penkiolika. Tėvo jau seniai nėra. Ir kiek galima vis gyventi tuo, kas buvo? Jei nesugeba su savimi tvarkytis, tai pats laikas  į psichiatrinę. Štai kaip.
- Būtų buvę daug geriau, jei mokykloje mes nebūtumėm susitikę. - Pasakė visai prislėgtas Senkleris.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Vasario 20, 2024, 12:16:02 am
Ir vėl jis save kaltino ir peikė. Kitaip sakant, ir vėl velniškai priminė Dafydd. Šis tyliai atsiduso ir, žinoma, mintyse pradėjo graužti save. Dabar aiškiai suprato, koks pats yra beviltiškas. Ir kiek kantrybės turi turėti tiek Mayra, tiek tas pats Auris. Pats tokį nevykėlį turbūt seniai būtų numetęs.
Bet štai dabar liko šalia draugo ir bandė sugalvoti geriausią būdą jam padėti. Tiksliau, kokį nors būdą, mat kol kas viskas atrodė tiesiog beviltiškai.
- Tai tik įrodo, kad ji tau vis dar yra svarbi. Ir pati tą turėtų suprasti, - vėl prakalbo bandydamas kažkaip įtikinti draugą, kad viskas nėra taip jau blogai. Kiek padvejojęs tęsė: - Kad Timotis išsigando, visai normalu. Juk jis turbūt nesuprato, kas atsitiko, ar ne? Tu ir pats išsigandai.
Keista buvo apie tai kalbėti. Keista ir nejauku. Laimei, Auris bent jau laiško idėjai pritarė, tad Dafydd pasistengė padrąsinamai nusišypsoti.
- Jeigu neatsakys, tai bus jos sprendimas. Bet tu būsi pasistengęs viską išspręsti. Argi nepasijaustum geriau? Jeigu nedarysi nieko, liks tik graužtis, kad nesiryžai imtis veiksmų. O gal ji supras, kaip labai tau rūpi, ir atrašys. Nepabandęs nesužinosi.
Nutilo. Kažkodėl atrodė, kad kalbėjo be reikalo. Gal reikėjo tiesiog pabūti šalia? Kaip tą žinoti? Auris atrodė... Na, kitoks. O tai ir trikdė, ir gąsdino.
- Nemanau, kad būtų buvę geriau, - dar pasakė. - Be to, šito niekada nesužinosim, ar ne? Nėra prasmės ir galvoti.
Atsargiai dirstelėjo į draugą ir bandė suprasti, ar visko dar labiau nepablogino. Žinant Dafydd talentus, ko gero, buvo būtent taip.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Vasario 24, 2024, 07:39:52 pm
- Aš manau, kad ji tiesiog pamanė, jog aš visai pamišęs. - Be ūpo atsakė. O tada jau prašneko kiek intensyviau ir emocingiau. - Ne, Nenormalu, kad Timotis taip išsigando, kad net pabėgo. Ką būčiau daręs, jei jo nebūčiau radęs? Paskui aš jam viską paaiškinau, paaiškinau kas ta Linėja. Bet vis tiek, tai siaubinga. Kad jį taip išgąsdinau. Aš visai kaip tėvas.
Kiti draugo žodžiai atrodė logiški. Jis tikrai gali parašyti laišką, gali pabandyti ką pakeisti užuot čia krimtęsis. Bet kirbėjo abejonės, kurias ir išsakė.
- O tu nemanai, kad aš visada elgiausi su ja kaip man geriau? Aną kartą palikau ją dėl susigalvotų nesąmonių. O dabar Rašysiu jai laišką, bandysiu paaiškinti viską, lįsiu į jos gyvenimą. taip, man būtų geriau, žinau, kad jeigu neparašysiu to laiško niekada nenurimsiu. Bet jai ar geriau? Nesu tuo tikras. - Atsiduso. - Gal tarkim tas vaikinas apie kurį tau sakiau jos draugas, gal ji išvis turi vyrą, šeimą. O gal šiaip tiesiog ramiai gyvena ir dabar aš su savo laišku vėl save priminsiu.
Dėl Vieno dalyko tai jau bičiulis tikrai buvo teisus. Nėra prasmės galvoti. Kam galvoti apie tai kas būtų, jei jau yra? Jie susitiko mokykloje ir nieko čia nepakeisi. Jis jau pasielgė taip, kaip pasielgė. Bet štai dabar vertėtų pagalvoti ar tikrai turi siųsti laišką. Vėl dar kartą Linėjai viską priminti. Priversti išgyventi.
- Taip. Tu teisus. Mes jau susitikome mokykloje ir nieko čia nepakeisi.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 02, 2024, 07:39:13 am
Gal čia iš viso nereikėjo jokių atsakymų. Taip, labai gali būti, kad Auris tiesiog norėjo išsikalbėti, o bandymai padėti viską tik labiau sugadins. Tai, kad draugas, regis, buvo nusiteikęs kartoti tą patį, spėjimą tik patvirtino. Taigi Dafydd kurį laiką nieko nesakė, tik klausėsi. Vis dėlto Auris pasakė kai ką, ko tiesiog negalima nuleisti negirdomis.
- Tu nesi kaip tavo tėvas. Tau tai rūpi, - griežtokai ištarė.
Tos Linėjos iš mokyklos neprisiminė. Vis dėlto įtarė, kad bent kažkiek rūpi ir jai. Ar ji tikrai į Aurio butą atėjo tik sužinoti, kaip gyvena Timotis? Jeigu būtų norėjusi, būtų galėjusi išsiaiškinti kitais būdais. O nusprendė ateiti pati. Tai turėjo kažką reikšti, tik kažin ar draugas būtų patenkintas tai išgirdęs. O gal kaip tik būtų pernelyg patenkintas - kad jis kažko tikisi, tegul ir giliai viduje, Dafydd neabejojo.
- Net jeigu ir elgeisi savanaudiškai, nors nesakau, kad taip yra, laiškas būtų priešingas poelgis. Nors Linėjos nepažįstu, neabejoju, kad jai bent šiek tiek smalsu. Argi tau nebūtų įdomu sužinoti, kaip sekasi kam nors iš mokyklos? Netyčia susidūręs gatvėje nepasidomėtum? Jūsų situacija kitokia, bet papasakodamas apie save padarytum paslaugą ir jai. Nereikėtų galvoti, ką tu veiki, kaip tau sekasi, ar tai, ką padarei, yra kasdieniška, - kalbėjo Dafydd, tačiau juto vis labiau nusišnekantis. Kad ir kaip smagu, kad Auris tokiam pokalbiui pasikvietė jį, viena aišku: čia reikia kažko protingesnio. Ar bent jau labiau išmanančio santykius. Dafydd, deja, šioje srityje buvo klaikiai nepatyręs.
- Nemanau, kad tu jai apie save priminsi, - dar pasakė pabrėždamas paskutinį žodį. Norėjo gerai papurtyti draugą ir išrėkti: akivaizdu, kad jam reikia dar kartą su ta Linėja susitikti ar bent jau susirašyti. Tik prieš tai pasiruošti.
- Kad ir ką tu padarei, pasielgei geriau nei aš būčiau pasielgęs va taip netyčia sutikęs Mioną, - netyčia tarstelėjo Dafydd. Prisiminęs paskutinį susitikimą krūptelėjo. Gal Auris ir teisus. Gal išties būtų buvę geriau kai kurių žmonių nesusitikti. Bet to jau nepakeisi, tad nėra prasmės graužtis. Velsietis pakėlė akis į draugą ir bandė suprasti, ar jo nusišnekėjimai bent šiek tiek padėjo. Ar bent jau visko nepablogino.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Kovo 09, 2024, 04:09:45 pm
- Aišku rūpi. Man kažkaip visada viskas rūpi po laiko, kai jau prisidirbu. - Niūriai pasakė. Va būtent, kažkaip amžinai pradeda rūpintis kai jau viską sumauna.
- Aišku savanaudiškai. - Dafydd gali kitaip ir nemanyti. Auris pasielgė savanaudiškai ir siaubingai. Norėjosi dar pažerti sau kritinių pastabų, bet pasistengė užsičiaupti ir klausytis kas sakoma. Juk pats čia pasikvietė Dafydd, Tai gal reiktų pasiklausyti ką jis sako, o ne žerti sau kaltinimus. Spės tą padaryti. Verčiau reikėjo pasiklausyti ir susiimti.
- Būtų įdomu. - Pritarė. Gal ir taip. Gal bent jau galėtų jai paaiškinti kodėl šitaip pasielgė. O jeigu ji jau visai apie tai negalvoja? Vėl ėmė abejoti. Bet buvo beveik tikras, kad rašys tą laišką.
- Turbūt pabandysiu parašyti. Reikia pabandyti pasiaiškinti, paaiškinti viską. - Nei neįsivaizdavo nuo ko pradės tą rašliavą.
- Kas ta Miona? - Paklausė gal labiau iš mandagumo. Dabar kažin ar būtų galėjęs galvoti apie ką kitą. Bet visgi paklausė.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 13, 2024, 04:04:41 am
Kažkaip ir į galvą nebūtų atėję, kad Auris gali būti toks savikritiškas. Atrodė, kad tai jo, Dafydd, savybė, kurią draugas sąmoningai ar ne, bet atkakliai bando išrauti. O štai dabar viskas priešingai, tik naujas vaidmuo visai nepatiko. Tai buvo kažkas naujo ir nepatirto, todėl klaikiai sunku ir tarsi neįmanoma. Kaip padėti draugui, jeigu neįsivaizduoji, kaip tai daroma?
- Svarbiausia, kad rūpi. Ir kad tu nori kažką dėl to daryti, - pratarė, nors padarė tą tik tam, kad bent kažką pasakytų. Galvoje siautė klausimai, bandantys išsiaiškinti, ar jis neturėtų tiesiog patylėti. Kokia nauda iš tokių patarimų? Ko gero, jokios, tik ar Auris tą supras? Betrūko, kad jo patartas pridarytų kokių nors nesąmonių, o po to dar labiau gailėtųsi. Gal net ir tas pats laiškas nėra tokia jau gera mintis.
O kaip tik su juo draugas ir sutiko. Dafydd nežymiai linktelėjo ir stengėsi neparodyti jau dvejojantis, ar tai buvo gera idėja. Gal ir atrodytų gera, jeigu tai pasiūlytų kas nors kitas. Bet jis pats... Juk jis tiesiog visiškas kvailys, nesugebantis visiškai nieko. Tuo labiau aiškintis santykių. Vis dėlto apie tai nieko nesakė, o tada Auris uždavė kitą sudėtingą klausimą. Kalbėti apie Mioną vis dar nebuvo paprasta.
- Miona... - nutęsė Dafydd nežinodamas, kaip paaiškinti, kas gi ji tokia. - Ji mokėsi Hogvartse, kursu aukščiau už mane. Kartais pasikalbėdavome. Ji... Na, buvo gana draugiška.
Tai buvo labai skurdus paaiškinimas, bet kalbėti apie tai, kad prisipažino kažką jai jaučiantis, o atstumtas galiausiai išlėkė iš Hogvartso ir apsigyveno Londono kanalizacijoje, tikrai neketino. Tai buvo sudėtinga praeitis.
- Bet dabar mano gyvenimas daug geresnis nei galėjo būti, ar ne? - dar pridūrė ir suprato tikriausiai padaręs klaidą. Dabar draugas turbūt pradės galvoti, kad ir Linėjos gyvenimas geresnis be jo. Ir vėl imsis savęs kaltinimo. Ką gi, jis, Dafydd, tėra viską sumauti sugebantis kvailys, ir Auris jau seniai turėjo tą suprasti.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Kovo 20, 2024, 05:11:44 pm
Ne! Norėjo šaukti ir prieštarauti. Norėjo vėl aiškinti, kad normalūs žmonės adekvačiai ir elgesi,o ne taip kaip jis. Bet pasistengė nutylėti. Tik mostelėjo barmenui, kad jam atneštų antrą kokteilį.
Paaiškinimas apie tą merginą pasirodė labai skurdus. Bet jis neklausė, nors kitais kartais būtų paklausęs.
- Mat kaip. - Tepasakė. Greičiausiai draugo žodžius reikėjo skaityt tarp eilučių. Gana draugiška daug ką galėjo reikšti. Bet jis nenorėjo dabar išvis į ką nors gilintis. Geriausia atrodė nusmigti čia ir tiek. Rytoj pabusti skaudama galva ane? Va grynai elgiesi kaip tėvas. Šaunuolis. Spręsk savo problemas gerdamas.
- Aha. Turi puikią šeimą ir gerai. - Pasistengė rišliai ką nors atsakyti.
- Dafydd, tiesiog pribaik mane ir baikim šitą istoriją. - Gyvenimas buvo nykus. Nykus ir pilkas.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 21, 2024, 06:10:11 am
Auris nieko neatsakė. Bet ar tai gerai? Šito Dafydd nežinojo, ir tai gąsdino labiausiai. Ar pavyko bent kiek pagelbėti draugui, ar jis jau tiek netekęs vilties, kad nutarė nė nebesistengsiantis įtikinti? Stebėjo Aurį ir bandė ką nors suprasti. Įsivaizdavo, kad sutikti jaunystės laikų meilę buvo didelis šokas, ypač kai viskas tarp jų baigėsi būtent taip. Nejučia prisiminė, kaip draugas dingo ir iš jo gyvenimo. Pačiam buvo beprotiškai sunku, tad kaip turėjo jaustis toji Linėja?
Kadangi draugas temos netęsė, Dafydd daugiau irgi nieko nesakė. Tuo labiau, kad be reikalo užsiminė apie Mioną. Laimei, Auris per daug ir neklausinėjo. Turbūt tik dėl to, kad dabar yra ir svarbesnių reikalų, bet kalbėti apie tą merginą velsietis nebuvo pasiruošęs. Mažyliams šiek tiek užsiminė, bet kalbėti su Auriu... Ne, tai pernelyg sudėtinga.
- Taip. Galiu tik džiaugtis, kad viskas pasisuko taip. Kad atradau galimybę mylėti, - atsiliepė, nors suprato, kad dabar apie tai kalbėti visai ne laikas. Žinoma, apie žmoną ir vaikus galėtų plepėti neįprastai daug, bet šį kartą jie čia susirinko ne to.
Dafydd beveik plėšte išplėšė kokteilį Auriui iš rankos ir pastatė jį šalia savęs. Gal žodžiai ir būtų išgąsdinę, bet viena aišku: draugui reikia šiek tiek laiko atsigauti ir suprasti, kas įvyko. Ir, žinoma, parašyti tą laišką, jeigu rytoj dar to norės.
- Jeigu nusigersi, geriau tikrai nepasidarys, - pratarė nieko tiesiogiai neatsakydamas į nelabai jaukų sakinį. Nežinojo, ką turėtų daryti dabar. Ar dar kažką patarti? Ar užtenka pasėdėti šalia? Taip nieko daugiau ir nepasakęs tiesiog laikė taurę, kad Auris negalėtų jos taip paprastai paimti. Laukė kokio nors ženklo ar draugo poelgio, kuris nurodys, kaip elgtis toliau.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Kovo 21, 2024, 01:13:40 pm
- Taip, tas labai svarbu. - Kodėl dabar mes apie tai kalbam? Kodėl dabar, kai aš noriu šnekėti apie visai ką kitą? Nors aplamai geriausia būtų mirti. Arba tiesiog mirtinai nusigerti. Šneki nesąmones. Tau reiktų grįžti namo ir tiek. O kas ten manęs laukia? Nenoriu į mokyklą. Visai nenoriu.
Niūriai nudelbė draugą akimis. Ką jis čia dabar dirba? Norėjosi piktai mesti, kad jeigu norėtų galėtų dar šimtą kokteilių užsisakyt. Šitas ne paskutinis.Bet tai ned dabar pasirodė absurdiška. Ir gerai, kad neteko šito gėralo.
- Gal man geriau persikraustyti iš to buto? - Uždarvė dar vieną klausimą. Nenorėjo kojos kelti į tą kvailą butą.
- Gal išvis geriau išsikraustyti iš Londono? - Tu rimtai visai nučiuožęs... Grįšk į šią visata vardan dievo meilės.
- Arba žinai ką sugalvojau? Galiu pasiimti laiko atsuktuvą iš paslapčių departamento ir viską pakeisti. Galėčiau neleisti sau jos palikti. Tada prieš vienuolika metų. - Ir pats puikiai žinojo, kad sukti laiką tiek smarkiai atgal blogas sumanymas. Bet ta mintis jau senokai užgimė jo galvoje.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Dafydd Carwyn Llewellyn Kovo 26, 2024, 10:33:10 pm
Auris dar atsakė apie jo, Dafydd, šeimą, bet tęsti šios temos dabar nereikėjo. Draugas norėjo pasikalbėti visai ne apie tai. Ką gi, Dafydd eilinį kartą įrodė esąs prakeiktas savanaudis. Bet tokioms mintims dabar tikrai buvo nei laikas, nei vieta, tad pasistengė nuvyti jas į šoną.
Atimtas kokteilis, regis, nepatiko. Ir gerai - gal užlietas stipresnių jausmų Auris bent šiek tiek sugrįš į save? Dafydd tiesiog neįsivaizdavo, kaip padėti draugui. Galbūt ne visai suprato tokią stiprią reakciją. O gal suprato? Bet kuriuo atveju labai norėjo, kad svarbus žmogus pasijustų geriau, bet, deja, nežinojo, kaip tai pasiekti.
- Jeigu išsikraustysi iš buto ar Londono, ar tai nebus bėgimas nuo jos? - paklausė kiek neužtikrintai. Pats turbūt jaustųsi būtent taip. O tai viską tik dar labiau pablogintų. Tik ar verta tai sakyti gerokai sunerimusiam draugui? Ir kodėl niekas neišmoko bendrauti tokiose situacijose? Tiesą sakant, kodėl niekas neišmoko bendrauti bet kokiose situacijose? Draugų ilgą laiką neturėjęs Dafydd dabar jautėsi visai prastai. Negalėjo būti tikras, kad Aurį įžeis ar supykdys jo nevykę bandymai paguosti.
- Tik nepradėk galvoti tokių nesąmonių, - griežtokai ištarė apie laiko atsuktuvą. Suprato, kokia tai viliojanti mintis. Bet bet kuriam kvailiui aišku, kad tai nėra gera idėja. O Auris tikrai nebuvo kvailys.
- Praeities nepakeisi, bet gali pasistengti, kad ateitis būtų geresnė, - dar pasakė ir mintyse pats pasišaipė iš savęs. Tikrai nebuvo iš tų, kurie turėtų švaistytis tokiomis skambiomis ir atseit protingomis frazėmis. - Dabar nusigėręs tikrai nieko nepasieksi. Geriau eik namo, ką nors nuveik su broliuku ir grįžk į mokyklą. Per kiek laiko emocijos nuslūgs, ir tada galėsi spręsti, ką daryti toliau. Ar verta rašyti laišką, ar ne.
Nutilo. Labai norėjo pasakyti kažką, ko Auriui reikia. Tik kaip žinoti, kas tas kažkas yra? Bent jau tikrai ne Dafydd, o tai jam nepatiko visų labiausiai.
Antraštė: Ats: „Kiauras Katilas“
Parašė: Auris Senkleris Kovo 27, 2024, 06:23:09 pm
- Bus. Aišku bus. Bet... Bet aš negaliu vėl jos susitikti. - Nors reikėtų. Jai paaiškinti. Auris buvo jai tiek skolingas.
Griežtas tonas kiek gražino jį į realybę. Auris tikrai puikiai žinojo, kad keisdamas laiką galėtų tik labiau prisidirbti. Bet labai norėjosi pabandyti.
- Man atrodo aš neturiu ateities. - Niūriai pasakė. Ką čia keisi? Kai sugebi prisidaryti nesąmonių ant kiekvieno kampo. Bet pasistengė save aptramdyti. Turėjo pasistengti normaliai elgtis dėl vaikų, už kuruos buvo atsakingas.
Nuveikti ką nors su broliuku? Kur gi ne. Buvimas su broliuku kėlė sunkumų tiek Auriui, tiek Timočiui. Jam atrodė, ypač dabar, kad jie niekada nesusigyvens tarpusavyje. Kad tai, kaip tėvas paliko berniuką išmušė bedugnę tarp jų abiejų. Bet išties o kas pasikeis, jei čia sėdės ir gers?
- Taip ir darysiu. Manau, kad parašysiu tą laišką. Bet ne dabar. Gal po savaitės. Nežinau kada. Bet manau parašysiu. Bent tiek jau turiu padaryti. - Auris susimokėjo už gėrimus.
- Tai turbūt ir eisiu. Labai ačiū, kad atėjai čia. - Atrodė jis nekaip. Neliko nei geros nuotaikos, nei pasitikinčio savimi žvilgsnio. Neliko nieko, ką dažniausiai spinduliuodavo.
- Iki. - Atsisveikino ir išėjo iš užeigos. Taip. Dafydd teisus. jis turi nusiraminti ir apgalvoti viską. O tada parašys tą laišką. Pasistengs tai padaryti.