Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Claudie Amneta Vasario 15, 2017, 07:45:30 pm

Antraštė: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 15, 2017, 07:45:30 pm
Prie ežero buvo ola. Žinoma, niekas jos nepastebėjo. O jei ir pastebėjo... Nedaug kam rūpėtų didelė ola. Jos ,,durys" buvo gan aukštos, kad įlįstų neaukštas žmogus. Nežinia, kaip ji čia atsirado. Gal kokie nors magiški gyvūnai ją išrausė? Nieks nepaliudys. Be to, ten buvo labai purvina. Turbūt medžių šaknys laikė dirvą. Žiemos pašalas vis sukaustydavo ir atleisdavo žemę, dėl to joje buvo drėgna ir purvina. Drėgna buvo visada. Ola buvo aukštų žolių apsuptyje, o dar ir vijoklis koks pasitaikydavo. Net karščiausią vasarą ten pakliūdavo vos keli saulės spindulėliai. Bet žiemą, kai viskas sušąla ola tampa pastebima.

***

Niekam nebuvo įdomu, ką po pamokų veikia grifė. Nieko nestebino ir tai, kad ji buvo prie ežero. Mokiniai dažnai ateidavo čia pabūti ar pasikalbėti. Bet jos tikslas ęia buvo kitoks. Vos žvilgtelėjusi į ežerą, ji pradėjo vaikščioti aplink. Net ir per išdžiūvusią žolę. Šią žiemą nebuvo daug sniego. Nors jo pakako tam, kad būtų matomi mergaitės pėdsakai, bet jos nevargino. Staiga Claudie pamatė kažką neįprasto. Taip, tai buvo landa. Ją smalsumas nugalėjo. Nors ir netroško noru susitepti savo drabužių, bet įlindo. Kas čia per ola? Tokios aš dar neesu mačius... Pirmakursė nusibraukė žemes nuo drabužių. Didelė. Man reikia vos šiek tiek pakelti galvą, kad įlįsčiau, o paskui galiu būti visu ūgiu. Ir dan erdvi. Į apžiūrinėjimą mergaitė taip įsijautė, kad net nepastebėjo netoli girgždančio sniego...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 16, 2017, 11:59:59 am
Prieš prasidedant egzaminams Klarisa norėjo atsipalaiduoti vaikštant baltu sniegu padengta ežero pakrante. Kai kur vos ne vos matėsi žalias žolės lopinėlis, nešantis mergaitei šiokią tokią viltį.
Antrakursė linksmai pasišokinėdama bėgiojo, lakstė tarp apšerkšnyjusias šakas turinčius medžius, jie taip gražiai atrodė, lyg apledyję vijokliai nusileidę žemės apglėbti.
Varnanagė beapžiūrėdama apšalusius medžius, nepamatė pusnies apšalusios ledu. Ir drėbėsi ant žolės lopinėlio, kuris vos vos buvo apsnigtas šviežiu sniegu.
Panelė dar kelias sekundėles pagulėjo ant šaltos žemės ir galiausiai nusprendė atsistoti nuo nugriuvimo vietos, pakėlusi alis aukštyn apsidairyti Klarisa pamatė dar niekur nematytą olą. Klarisa visada buvo smalsi, ši akimirka nebuvo išimtis. Varniukė vedama smalsumo priėjo prie siauros olos angos.
Ar į ją aš tilpsiu?-dvylikametei atrodė, jog ji per didelė tilpti į šią mažytę angą.
Horasija pabandė pratilpti, žinoma kelis kartus jos rankos ir kojos užkliuvo už angos kraštų, bet galiausiai ji įsispraudė į gana erdvią olą.
Iš išorės ola atrodė nemaža, bet viduje ji atrodė tokia erdvi, čia turbūt tilptų vienas kursas. Bemastydama apie olos erdvę Klarisa nepastebėjo grifiukės.
Kai galiausiai pastebėjo, nusišypsojo ir pasisveikino:
-Sveika.Kuo tu vardu?
Kol laukė atsakymo mergaitė apžiūrėjo šią erdvią olą prie ežerėlio.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 16, 2017, 12:28:34 pm
Claudie šiek tiek išsigando. Tu juk grifė. Turi būti drąsi. Todėl veide nerodydama baimės ji neskubėdama atsisuko. Ir pamatė  mergaitę. Ji buvo negaug vyresnė. Gal kokiu kursu. Žinoma, kadangi pirmakursė buvo gan smuki, šiek tiek išsigando. Išgirdusi klausimą grifė pasiūlė:
-Klausyk, aš tavęs nepažįstu. Gal einam iš oos? Ją apžiūrėsim paskui. Dabar aš tavęs bevek nematau.
Tada pažiūrėjo į ją žvilgsniu, kurį naudodavo norėdama sužinoti apie asmenybę. Tokį žvilgsnį atlaikyti buvo sunku. Nepažįstamosios akys blizgėjo tamsoje. Kadangi atsakymo nesulaukė, ragino mokinę išlįsti iš olos.
-Nagi, dabar net gerai nematom viena kitos. Viską paaiškinsiu lauke. Nagi, lįsk,-Claudie rodydama pavyzdį pati išlingo iš olos. Paskui ištiesė mergaitei ranką.-Na...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 16, 2017, 09:35:06 pm
Tamsoje Klarisa įžiūrėjo tik mergaitės šaliką, bet ji jau žinojo, kad ji yra grifiukė. Varniukei paklausus kuo toji vardu, ji neatsakė tik pareikalavo išeit iš olos. Šviesiaplaukė nė neketino išlyst paskui grifukę.
Kam reikalinga burtų lazdelė, jei negali ja naudotis?-mergaitė suprunkštė ir pusbalsiai prasitarė:
-Grįšk.Juk mes turime burtų lazdeles. Lumos,- dvylikametės burtų lazdelės gale įsižiebė ryškus, baltas, spindintis šviesos "kamuoliukas".
-Na va jau šviesiau.Gali grįžti, nebijok, nieko tau nepadarysiu.Tai kuo tu vardu?Tu grifė, taip?Gal apitvarkykime visą tai?-Klarisa akimis aprodė visą netvarkingą olą,-ir gal ji taps mūsų slapta susitikimo vieta, juk ola labai erdvi ir nelabai pastebima.
Antrakursė dėjo labai daug vilčių į nepažįstamąją, bet juk tai Klarisa.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 17, 2017, 10:53:59 am
-Na, gerai,- Claudie grįžo į purviną ir drėgną olą, kad ir kaip nenorėjo joje būti.
-Lumos,- įsižiebus blankiai švieselei lazdelę pakėlė aukščiau. Kai jau matė mergaitę, atsakė.- Taip, aš iš Grifų Gūžtos. Esu pirmakursė Claudie. O kas gi esi tu?,- Pabrėždama klausimą mergaitė pritilo.
-Hm, o tu žinai kerus? Žiobarišku būdu čia ilgai valysim...  Kad ir kaip man jų reikėjo, bet aš nieko nesužinojau. Beje, jei čia įsirengsim, reikės kitos apsaugos. Mus gali išduoti pėdsakai. Reik kitaip užmaskuoti. Pavasarį galėsim pasodinti gėlių, bet žiemą... Gal tu turi kokių nors minčių?- grifė vylėsi, kad varnė (taip sprendė iš šaliko) turės geresnių minčių.
Belaukdama atsakymo, pirmakursė apžvelgė olą. Jai čia kažkas nepatiko.
-Beje, čia labai tamsu. Gal būtų įmanoma viską apšviesti? Bet tada reiktų durų... Ola gan didelė. Aš nelabai viską matau. Jei čia pasidarbuotume, tai būtų puiki slėptuvė. Žinoma, visur reika daugybės darbo...
Nebesugalvodama ką atsakyti, Claudie mynė žemę po kojomis. Ji buvo minkšta, todėl greitai grifės kojos šiek tiek įsmigo žemyn, dar kartą pabrėždamos, kokia ji smulki.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 17, 2017, 12:45:41 pm
Klarisa šiek tiek palaukus, kol grifiukė grįš, apsižalgė ir po keletos minučių, gal net už dešimties minučių išgirdo nepažįstamosios vardą ir jos koledžo patvirtinimą.Galiausiai ir varniukė pradėjo kalbėtis su Claudie.
-Aš esu Klarisa, Klarisa Horasija ir turbūt pastebėjai mano šaliką, taigi aš esu iš Varno Nago,-mergaitė pritilo.
Varnė giliai įkvėpė ir pradėjo berti pasiūlymus:
-Juk kaip tik  smagiau tvarkytis žiobarišku būdu, juokauju,-dvylikametė nusijuokė ir toliau kalbėjo,-deja, nežinau tokių kerų kurie padėtų mums apsitvarkyti,-blondinė pabrėžė žodį 'mums' ir kiek nutaisiusi liūdną veidą nusuko akis nuo naujosios draugės.
Kiek pamąsčiusi apie olos pertvarkas Klarisa sugalvojo idėją.
-Man šovė ideali mintis!-mergaitė sušuko ir vėliau ji viską paaiškino Claudie,-Iš pradžių susitvarkysime viduje,gerai?
Nelaukus grifės sutikimo pasakojo toliau:
-Taigi,poto pasirūpinsime apsauga, kai išmoksime kokius nors apsauginius kerus.Ir bus čia mūsų tvirtovė.Tai sutinki?Ar turi kitų minčių?Su gėlių idėja sutinku šimtu procentu.
Belaukdama Claudie minčių, idėjų Klarisa vis dar galvojo, ką galėtų dar čia padaryti.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 17, 2017, 01:58:09 pm
Išklausiusi Klarisos pasiūlymų, grifė pritarė:
-Taip, pritariu. Pirma reiks susitvarkyti viduje. Manau pirma reiktų sutrypti žemę. Tada žiūrėsim kiek yra purvo. Bet pirma...
Po minutės ištarė burtažodį:
-Homenum revello,- nieko nesulaukusi grifė paaiškino.- Dabar galim būti tikros, kad mūsų niekas neužklups. Na, bent jau kol kas.
Laukdama, ar draugė neprieštaraus, pirmakursė pindžiojo žemę. Jos kojos įsmigo gal du centimetrus.
-Matai, dirva labai puri. Pamindžiok ir tu. Bus lengviau išvalyti purvą.
Bemindžiodama dar galvojo, ko buvo paklaususi Klarisa. Ar į visus klausimus atsakiau? Hm, rodos dar ne.
-Žinai, sako, kad Hogvartsas yra labai saugi vieta. Aš su tuo pilnai sutinku. Bet, jei kas nors nutiktų... Na, jei reiktų pabėgti, mes čia galėtume sėkmingai būti. Žinoma, išgyvenimui reiktų dar daug ko paburti: lovų, baldų, maisto... Tokiu atveju, ši vieta būtų gan saugi. Taip pat, galėtume priimti dar kelis žmones. Na... Čia blogiausiu atveju. Taip tai galima vietą panaudoti labai įvairiems tikslams. Kol kas tereiks tik šiek tiek apvalyti.
Įdomu ką ji atsakys. Rodos yra stipri asmenybė...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 17, 2017, 10:17:34 pm
Antrakursė stebėjo kaip Claudie trypinėjo purvą ir neištvėrusi paklausė:
-Tikiuosi nesupyksi, jei paklausi, bet vis tiek nesuprantu kaip padės žemės trypinėjimas?
Nors ir nežinojo trypinėjimo esmės Klarisa vis tiek pradėjo trypinėti vietoje.
-Ir be to, ką reiškia tavo ištartas burtas?-mergaitė atrodė pasimetusi,-Į kelintą kursą eini, Claudie?-šviesiaplaukė pabrėžė draugės vardą.
Varniukė po trumputės kalbos perėjo į kitą vietą šalia olos sienos trypčioti rudą purvą ir toliau tęsė savo pokalbį su grifiuke.
-Blogiausiu atveju, pačiu pačiu blogiausiu atveju, čia būtų galima išsiversti be baldų.Bet man labai patinka komfortiškos vietos,-mergaitė nusijuokė ir tuo pačiu ištiesė savo ranką link naujos pažįstamos,-Tai draugės,partnerės ar tik pažįstamos?
Mergaitė laikė ranką ore dar ilgą laiką ir laukė Claudie idėjų,atsakymų ir galbūt net rankos paspaudimo.
Tikiuosi tapsime draugėmis,ji atrodo miela ir draugiška, bei iš jos idėjų visai sumani.
Varnanagė iš savo minčių netyčia sukikeno ir poto surimtėjo.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 18, 2017, 08:12:49 am
Betrypdama žemę Claudie išgirdo kausimų laviną.
-Na, matai, mes sutrypsime žemę ir paviršius bus tvirtesnis. Bus lengviau vayti, nes viskas ne susigers, o liks viršuje.
Mergaitė perėjo trypti pie kitos vietos. Ir netyčia užmynė šaknį. Jai nieko nenutiko, tik šiek tiek pasisuko koją. Nenorėdama jaudinti Klarisos, ji kalbėjo toliau.
-Burtažodis parodė, kad netolies nieko nėra. Nors ir esu draugiška, daugiau nenorėčiau su kuo nors dalytis šios vietos. Prisimink- gali ateiti bet kas.
Mergaitė toliau susikaupusi trypė žemę. Ir dar kai ką prisiminė:
-Va, matai, mes nesutrypusios nežinom, kurioje ietoje yra šaknis. Kai sutrypsim, viskas bus aiškiau. Beje, visai neseniai ant vienos užmyniau.
Mergaitė buvo taip susikaupusi, kad net nepastebėjo, kai varnė jai ištiesė ranką.
-Dėl pažįstamų nemanau. Nes būtų sunku tiek laiko išlikti tik pažįstamomis,-Draugė ar partnerė? Partnerė ar draugė?- O dėl kitų dviejų nežinau. Gal labiau draugės... O gal ne... Žinok neapsisprendžiu!- ištarusi paskutinę frazę mergaitė nusijuokė.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 20, 2017, 07:34:12 am
Klarisa išgirdo trypimo paaiškinimus.
-Ačiū už paaiškinimą, Claudie. Kodėl pati nesusiprotėjau?-mergaitė padėkojo, bet tuo pačiu ir pabarė save už nesumanumą.
-Kai ištrypsime žemę surinksime gal šaknis, kad nesimaišytų po kojomis, taip? O gal vėliau dar nueisime į biblioteką ir susirasime užkeikimų olos apsaugai, žinoma ir mūsų apsaugai,-varniukei užėjo nedidelis juoko priepuoliukas, todėl pradėjo tyliai kvatoti.
Po ilgo kikekimo laikotarpio pagaliau antrakursė nutilo ir stengėsi vengti pažįstamos žvilgsnio.
-Gerai, aš nieko prieš. Būsime ir draugės, ir partnerės.
Pastebėjusi, kad Claudie nevadina jos vardu Klarisai pasirodė keista, todėl kai ką pirmakursei priminė:
-Šiaip gali mane vadinti vardu,-varniukė kiek nusišypsojo.
-Ir be to ar mes taip stovyniosime ir tik trypsime žemę? Pamėginkime vaikščioti po olą visaip ir susitryps didesnis olos plotas. Taip greičiau baigsime su žeme ir galėsime pereiti prie šaknų.
Klarisa nenustygo vietoje: ėjo po visą olą ir trypė kuo daugiau purvo. Ir po keletos trypimo minučių, ji sustojo ir pasižiūrėjo į vietoje trypinčią grifiukę.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Vasario 28, 2017, 04:48:04 pm
-Žinoma taip ir padarysim. Bibliotekoje yra daugybė knygų, tad tikrai bus bent kelios apie teritorijos gynybą. Spėju kelias perskaitysiu. Man patinka skaityti,- mažoji grifiukė nors ir buvo gan smulki, bet prie antrakursės pasijuti dar silpniau. Na, įtaką darė tai, kad ji buvo vyresnė. Claudie šiek tiek varžėsi prie vyresnių. Įprasti jai buvo tik keli, bet ir tai reikalavo didesnės pagarbos. Saugiau jautėsi prie savo koledžo mokinių. Jie jai atrodė geriau pažįstami. Nežinia kas tą lėmė, bet taip jau buvo.
Mergaitė pradėjo vaikščioti po visą olą.
-Klarisa, kaip manai, ko mums čia reiktų, kad viskas taptų nuostabia būstine? Kaip įsivaizduoji šią olą? Ar ji bus tamsi, ar labai šviesi, gal net primins namuką?- po paskutinio sakinio pirmakursė nusijuokė.- Na, kaip viską įsivaizduoji?
Klarisa man atrodo labai protinga. Įdomu ką ji papasakos. Tikiuosi, kad turėsiu dar vieną nuostabią draugę... Na, neturiu jų tiek daug. Tad dar vieną manau sakyt nereikia. Tikiuosi, kad ji bus mano nuostabi partnerė ir dar geresnė draugė. Taip. Šitaip geriau.
Claudie pažvelgė į varnę su vilties kupinomis akimis. Nors ir gerai jos nematė, akys blizgėjo prieblandoje.
-Tai kaip? Kokia būstinė tau patiktų?
Laukdama atsakymo trypė drėgną dirvą. Ištryptas buvo nemenkas plotas, bet dar daugiau nesutrypto purvo liko.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Vasario 28, 2017, 05:14:30 pm
Betrypdama drėgną purvą Klarisa išgirdo ir atsakymą į savo klausimą, ir dar kelis klausimus jai pačiai.
-Man ir labai patinka skaityti knygas, tiesą sakant kartais mano mama pavadindavo mane knygų žiurke...-mergaitės balsas kiek nutilo ir po neilgos tylos mergaitė tyliai sukūkčiojo, iš po akių išrėdėjo mažytė, krikštolinė ašarėlė, dvylikametė greitu mostu nusivalė veidą ir pradėjo atsakinėti į klausimus.
-Mano manymu, nuostabiai būstinei reikia jaukumo, kad abi mes jaustumėmės kaip namie.Taip pat galėtų čia būti šviesu, nes jei norėtume atsinešti čia kokią knygą paskaityti ar kokį nors namų darbą padaryti reikia šviesos. Gali ola priminti ir namuką,-varniukė irgi šiek tiek nusijuokė ir jai šį kartą ištrykšo sidabrinė laimės ašara.
Claudie atrodo yra kupina idėjų.
Po atsakymų pasakymo varnanagė ėjo aplink olą ir trypė visą žemę, kol užkliuvo už šaknies ir nudribo veidu į purvą.
-Ups...-mergaitė tyliai sumurmėjo.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Kovo 01, 2017, 04:31:39 pm
-Klarisa!- Claudie išsigando.-Matai kodėl sakiau trypti vienoje vietoje. Ar labai neužsigavai?
Šiek tiek susierzinusi pirmakursė paėmė draugę už rankos ir padėjo atsistoti.
-O ką tu manytum apie duris? Žinau, atrodytų keistai, bet jei čia bus šviesu, atrodys labai keistai. Juk čia taip tamsu ir drėgna...- Šiek tiek pagalvojusi Hogvartso mokinė pridūrė.- Tiesa, aš sutinku su tavimi, bet norėčiau, kad išliktų šiek tiek paslaptingumo... Juk ši vieta nėra įprasta. Na, tai magiška vieta, bet ji dar slapta.
Ji tikriausiai pamanė, kad aš trenkta. Sutinku, dažnai aš atrodau keistai, nes kalbėdama kartais nusišneku...
Galvodama grifė vis dar trypė purvą. Jos galvoje niekaip netilpo tokia daugybė įvykių. Dar visai neseniai ji buvo paprasta žiobarė, o dabar jau džiaugiasi atrasta ola su metais vyresne burtininke.
-Žiūrėk!- šiek tiek per garsiai sušuko mergaitė. Lyg norėdama save nutildyti pritraukė smilių prie lūpų.- Matai, jau temsta. Greit teks grįžti į Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 02, 2017, 07:31:08 pm
-Man viskas gerai, Claudie,-antrakursė nuramino partnerę ir netrukus jau stovėjo ant lygaus jos ištrypto purvo.
-Mhmm...mano veidas,-mergaitė palietė savo veidą, bet nejautė jokios odos lygumos, tik grublėtą purvą ir grifiukei pridūrė,- turbūt atrodau kaip kalnų pabaisa, tiktų Helovynui,-Klarisa tyliai nusijuokė ir ranka nusivalė veidą aplink akis, nosį ir lūpas.
Kai pareisiu į bendrąjį kambarį nusivalysiu visą veidą, nuo kaktos iki smakro.
Dvylikametė išgirdo dar vieną sakinį, kuris klausė apie josios nuomonę.
-Manau durys būtų labai geras dalykas,-bekalbėdama varniukė vis trypčiojo šlapią purvą, kol susiprato, jog greit reikės grįžti į Hogvartsą,-Na taip tiesa, greit reikės grįžti į mokyklą, o mes susitiksime kitą dieną čia? Ar ne?-šviesiaplaukė dar kurį laiką patrypinėjo purvą ir netrukus susiruošė lysti pro olos landą.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Kovo 03, 2017, 04:13:41 pm
Išgirdusi pritarimą nusišypsojo. Džiaugėsi galėdama pasiūlyti idėją.
-Palauk,- norėdama sustabdyti mergaitę tarė.- Ar tu manim abejoji? Kam mums tiek daug planų? Juk mes privalėsim čia sugrįžti, nes jau įdėjom šiek tiek darbo. Nebent...
Claudie pamiršo ką norėjo jai pasakyti. Kerėpla! Aš tikra kerėpla. Reikia ką nors greitai sugalvoti... Pasižiūrėusi į savo kojas tarė:
-Nebent batai nukris.
Ką aš jai pasakiau? Nebent batai nukris? Prie ko čia batai? Didesnės nevėkšlos už save neesu mačius. Kaip taisyti klaidą??? Nenorėdama sutrikdyti Klarisos pasitaisė:
-Atleisk, užsigalvojau. Norėjau pasakyti, kad aš ateičiau, tik ar tu nori baigti šį darbą?
Susinervinusi grifė laukė partnerės atsakymo. Žodis partnerė jai dar nebuvo įprastas, tad atsakymo akimirkos ji laukė su viltimi, kad ji nesišaipys, o tiesiog nekreips dėmesio. Purvo Claudie jau nebetrypė, tiesiog perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 03, 2017, 11:52:34 pm
Mergaitė vėl nuėjo į olos centrą, Klarisa pamatė akinančią partnerės šypseną ir iš karto išgirdo klausimų laviną.
-Ne, žinoma neabejoju,-pradėjo prieštarauti Claudie,-Kuo daugiau planų, tuo geresnė buveinė taps dar jaukesne ir geresne. Juk mes čia grįšime vėl ir vėl, ir vėl kol bus jauku ir gera. Žodžiu kol ola taps pati pati pati geriausia,-trylikametė nedrąsiai šyptelėjo ir tyliai sukikeno, staigiai užsidengė lūpas su savo delnu.
Šviesiaplaukė kostelėjo ir toliau trypčiojo vienoje vietoje, netrukus ji pradėjo nervingai vaikštinėti po olą, greitu metu varnanagė išgirdo keistą sakinį „nebent batai nukris“. Mergaitė kiek per garsiai prunkštelėjo, bet spėjo susivaldyti nesijuokus, po minutės nejaukios, Klarisą trikdančios tylos mergaitė išgirdo Claudie pasitaisymą.
-Žinoma, kad noriu tęsti šį darbą, juk mes net neįpusėjome. Ir atleisk, kad prieš tai nusijuokiau, tik kiek keistas sakinys pasiekė mano ausis.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Claudie Amneta Kovo 09, 2017, 09:29:32 pm
Prikalbėjusi nesąmonių Claudie jau nebebijojo.
-Tai jau einam?
Šiek tiek luktelėjusi lyg laukdama draugės bandė gražiai išlipti iš olos, kad dar labiau neišsipurvintų drabužių. Atsargiai kilstelėjusi apsiaustą pasilenkė ir atsargiai lindo iš tos drėgonos ir purvinos vietos. Na, jai nebuvo labai svarbi drabužių išvaizda, žiobariškame pasaulyje ji net neieškodavo ką rengtis. Tiesiog apsirengdavo pirmus pasitaikiusius, šiek tiek suderintus drabužius, o dabar norėjo tiesiog pareiti į bendrąjį kambarį švari, nemurzina. Bet tai teliko svajone. Mergaitė užsikabino už apsiausto ir išvirto iš olos. Spėjusi tėkštis pilvu ant dar šiek tiek įšalusios žemės ji dar labiau išsipurvino. Sudie, svajone būt švariai. Šiandien reiks praustis ir skalbti drabužius... Dar šiek tiek pamurmėjusi po nosimi ir mintyse išvadinus save kerėpla, ji kai ką prisiminė:
-Klarisa, o kada vėl čia susitiksime. Manau, kad rytoj po pamokų. Būtų puiku susitikti čia. Gal kai ateisim iškart pradėsim dirbti. Ką manai?
Dar nesulaukisi atsakymo pradėjo eiti link mokyklos. Svarbu, kad nepamirščiau paieškoti burtažodžių...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Klarisa Horasija Kovo 19, 2017, 02:27:46 pm
-Einam,-tyliai prabilo,lyg eitų į mirtį, nuo šios minties Klarisa nežymiai nusijuokė.
Mergaitė sekė grifiukę link landos oloje-išėjimo/įėjimo.
Eidamos link Hogvartso mokinukės pradėjo kalbėtis, o Klarisa atsakinėjo į kelis Claudie klausimus:
-Rytoj po pamokų? Gerai. Pavyzdžiui, kuri pirma ateis galės jau pradėt trypti žemę, o kita kai ateis, rauti šaknis ar panašiai. Tik reikės mums nueiti į biblioteką, tai gal tada susitikime rytoj po pamokų bibliotekoje pasieiškot užkeikimų, o poryt po pamokų  galėsim čia sugrįšt į olą su teritoriją apsaugančiais kerais,-išdėstė savo nuomonę varnanagė ir toliau ėjo tyloje, mintyse susidarinėdama sąrašą darbų, kurios reikės padaryti nuo grįžimo šiandien į mokyklą iki susitikimo su grife oloje.
1. Nueiti miegoti.
2.Atsikėlus nueiti į biblioteką susitikti su Claudie ir susirasti kerų apsaugančių nuo nepageidaujamų svečių. Ir turbūt viskas...sąrašas baigtas.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 22, 2018, 06:11:18 pm
Oras buvo puikus. Saulė tiesiog kvietė maudytis. Tad Stevie pasiėmė maudymosi kostiumėlį ir patraukė link ežero. Tačiau geru oru džiaugėsi visi - ežero pakrantė buvo tirštai užsėsta mokinių. Tad Stevie patraukė tolyn, tikėdamasi rasti kokią tuštesnę vietelę, nes jai nepatiko maudytis ten, kur buvo daugybė žmonių.
Po kiek laiko mergaitė pamatė kažką tamsuojant. Susidomėjusi ji priėjo ir pamatė, kad tai yra jai iki tol nematytas namelis. Kas buvo įdomiausia, jis buvo oloje. Stevie susidomėjusi įėjo į vidų. Nepaisant gražios dienos, ten buvo gana vėsu. Tad mergaitė skubiai išėjo į lauką. Atsivėrė labai gražus vaizdas, tad Stevie prisėdo paspoksoti į ežerą. Buvo šilta ir labai gera. Mergaitė sėdėjo ir mėgavosi akimirka.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 22, 2018, 07:37:57 pm
 Mayra mergaičių kambaryje susidėjo į mažą katės formos kuprinytę megztinį, rankšluostį bei laisvas kelnes. Jos liesą kūnelį dengė per dideli marškinėliai ir šortai. Mergaitė patraukė ežero link.
 Buvo karšta bei giedra diena. Saulė ritinėjosi žeme, dūzgė bitės, čiulbėjo paukščiai ir aplinkui buvo grupelės mokinių, sugalvojusių pasimaudyti. Mayra nežinojo, ar tikrai to nori, bet irgi patraukė maudytis, tik kuo toliau nuo svetimų akių, nors ir saviems ji neleido matyti kaip ji atrodo.
 Kol atėjo iki pamiškės, kur buvo mažiau mokinių, Mayra paduso ir vos pavilko kojas. Nors juodaplaukės nugara žliaugė prakaitas, jai vis dar buvo šalta. Galiausiai, sustojusi mergaitė apsidairė ir pastebėjo rudaplaukę, maždaug jos amžiaus mergaitę. Sudvejojusi klastuolė žengė link nepažįstamosios.
-Labas?-pašaukė mergaitę Mayra.-Tu čia maudysies?
Tik dabar juodaplaukė pastebėjo, kad kita mergaitė su maudymosi kostiumėliu ir panoro sau pliaukštelėti per veidą. Juk žinoma ji čia maudysis. Ko dar klausinėji kvailų klausimų. Priėjusi arčiau mergaitė pamatė namelį oloje ir sustojusi išleido tylų ,,vau".
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 22, 2018, 08:34:02 pm
Stevie buvo giliai susimąsčiusi, kai staiga išgirdo, kad kažkas su ja šnekasi. Ji kiek nustebo, kad čia kažkas atėjo, bet neišsigando. Grifiukė pamatė, kad tai jai iki šiol nematyta mergaitė. Panašu, kad jos yra maždaug vienodo amžiaus, tad Stevie tikėjosi, kad galbūt pavyks susidraugauti.
- Sveika, - pratarė ji. - Aha, galvoju. Kitur per daug žmonių. Beje, aš Stevie iš Grifų Gūžtos trečio kurso. O tu?
Kurį laiką Stevie pamindžikavo vietoje ir nežinojo, ką daryti. Ji jau ketino eiti maudytis, bet atėjusi mergaitė ją kiek sutrikdė.
- Pastebėjai šitą namelį? - paklausė grifiukė. - Ten labai įdomu. Tik visai šalta. Bet patariu užeiti, tikrai verta.
Stevie dar kurį laiką pastovėjo ir galiausiai nutarė eiti maudytis - ir nesvarbu, ar atėjusioji prisijungs, ar ne.
- Einu maudytis. Prisijungsi?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 22, 2018, 09:17:42 pm
 Supratusi, kad privertė kitą mergaitę jaustis nepatogiai, Mayra nunarino galvą ir jau norėjo eiti šalin, bet rudaplaukei ją užkalbinus, ji sustojo ir atsisuko.
-Mayra. Ne Marya ar kaip kitaip, o Mayra. Iš Klastūnyno,-droviai tarė mergaitė užsikišusi sruogą už ausies. Jai buvo taip nepatogu, o įtampa buvo apčiuopiama ore. Paklausius Stevie patarimo Mayra priėjo prie namelio.
-Ai, žinoma, eisiu maudytis,-klastuolė droviai nusišypsojo grifei.-Tik pažiūrėsiu, kaip atrodo tas namelis iš vidaus.
 Įėjus į namelį, mergaitę pasitiko šalčio banga ir ji pradėjo kalenti dantimis. Sienose matėsi šaknys ir stovint ant akmens šalo pėdos.
 Vėl išėjus į lauką, Mayrą šįkart pasitiko karščio banga ir kalenimas dantimis baigėsi. Pasidėjusi savo daiktus ant pievelės, mergaitė su visais rūbai įlipo į vandenį ir įbridusi iki juosmens, pradėjo plaukti. Atsivertusi ant nugaros, ji laisvai plūduriavo, tikėdamasi, kad grifė ją užkalbins, nes mergaitė jautė, kad nori išsikalbėti kažkam.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 22, 2018, 09:37:39 pm
- Malonu, Mayra, - pratarė Stevie.
Kai klastuolė išėjusi iš namelio nuėjo maudytis, grifiukė gerokai nustebo. Ji niekada nemėgo maudytis su rūbais, o ši klastuolė tą padarė net nesudvejojusi...
- Jeigu nori persirengti, gali tą padaryti namelyje, - pasiūlė Stevie, nepagalvojusi, kad dabar jau kažin ar yra skirtumas, kai rūbai šlapi. - Arba aš galiu palaukti namelyje.
Gūžtelėjusi pečiais mergaitė nuėjo į vandenį. Jis jau buvo vėsesnis negu vasarą, tačiau dar tikrai šiltas ir kurį laiką Stevie pasimėgaudama plaukiojo. Po kiek laiko ji priplaukė prie Mayros ir paklausė:
- Tau patinka Hogvartse? Aš ilgą laiką negalėjau susirasti draugų. O ir dabar nesijaučiu labai pritapusi savo koledže... Bet vis dėlto čia smagu. Galima daug nuotykių patirti.
Stevie labai norėjo susibendrauti su naująja pažįstama, dėl to tikėjosi, kad ji atsakys į klausimus ne dviem žodžiais, tad išsitiesė vandens paviršiuje ant nugaros ir pradėjo ramiai laukti, kol klastuolė ką nors atsakys.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 22, 2018, 10:13:26 pm
 Stevie priplaukus prie Mayros, ši krūptelėjo, nes nesitikėjo, kad nepažįstamoji prieis, tiksliau, priplauks taip arti. Klastuolė save laikė šlykščia švaistūne, kuri nesugeba normaliai pavalgyti, tad kas gi su tokia bendrautų? Na, jos nuomone, bent jau normaliai atrodė, nors visi kiti jai sakė, kad ji panašesnė į mirtį negu į žmogų, juo labiau į mergaitę. Stevie paklausus apie Hogvartsą, Mayra susimąstė. Ar jai čia patinka? Galiausiai suformulavusi atsakymą, klastuolė atsistojo ir, drebuliui praėjus jos kūnu, tarė:
-Hogvartsas... Man nesijaučia kaip namai. Galbūt todėl, kad niekur nesijaučiu kaip namuose, net ir savo kūne. Draugų kaip ir neturiu, nors mūsų visas koledžas kaip ir visi pažįstami,-Mayra pradėjo žaisti su vandens paviršiumi,-Vienintelis, kas į mane atkreipia daugiau dėmesio tai mano pusbrolis Markas ir tai tik dėl to kad taip atrodau. Prašau, papasakok man apie savo šeimą.
Mayra trumpam paniro po vandeniu, kad nusiplautų grasinančias išbėgti ašaras.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 22, 2018, 11:18:41 pm
Kaip atrodai? pagalvojo Stevie, kol Mayra kalbėjo. Ji nė nebuvo atkreipusi į tai dėmesio, tačiau kai klastuolė užsiminė, Stevie pažvelgė į ją atidžiau. Gal dėl to ji ir maudosi su rūbais?
Grifiukė susimąstė. Ji įtarė, kad galbūt mergaitei nejauku, kad ji priplaukė taip arti. Tačiau jeigu dabar pasitrauks, atrodys dar keisčiau... Tad Stevie stengėsi atrodyti kuo natūraliau, nors pati jautė, kad iki natūralaus būvio jai labai toli.
Mes irgi pažįstami, tačiau tai nėra draugai pagalvojo Stevie, bet nutylėjo, nes jai pasirodė, kad Mayra ir taip liūdna, tad nesinorėjo jos dar labiau liūdinti.
- Mano šeima?.. Hmm... Nežinau net, ką pasakoti. Gyvename Guernsey saloje. Turiu du jaunesnius brolius, jie dvyniai, mokosi pirmame kurse. Mes puikiai sutariame, esame geri draugai. Taip kad kaip ir turiu Hogvartse draugų dabar. Tėvai burtininkai.
Stevie nelabai mėgo kalbėti apie savo šeimą, nes jai visad atrodė, kad jos šeima yra be galo nuobodi. Mergaitė apiplaukė kelis ratus ir, grįžusi prie klastuolės, paklausė:
- O kokia tavo šeima? Minėjai pusbrolį, bet gal turi ir brolių ar seserų?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 23, 2018, 09:33:25 am
 Išnirusi, Mayra perbraukė ranka plaukus, iš jų nubraukdama vandenį kartu su kuokštu plaukų.
-Mano šeima...-susimąstė klastuolė.-Mano šeima maža, tik mama ir aš. Tėtis mirė kai buvau maža, tad nelabai ką atsimenu. Tik tai, kad slėpiausi spintoje. Ir po to... Burtažodžius... Namai atrodė kaip po kokio uragano tada... Bet tėčio neprisimenu beveik...
Mayra pradėjo plaukti atbula, vis dar kalbėdama, bet kuo toliau, tuo tyliau. Galiausiai ji suprato, kad Stevie jos visiškai negirdi ir pratęsė savo pasakojimą jau pakankamai garsiai.
-Mano mama turi seserį ir brolį. Mano dėdė nusižudė prieš man gimstant, tad jo nepažinojau, o teta, na ji yra mano pusbrolio Marko ir pusseserės Marijos mama. Marija turėtų kitais metais atvykti į Hogvartsą, jeigu neišsikraustys į Prancūziją. Tai tiek apie mano šeimą. O dabar papasakok apie save. Ką mėgsti veikti? Kokia tavo mėgstamiausia knyga ir spalva?
Mayra po tokio monologo, priplaukė prie grifės ir atsigulė ant nugaros.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 23, 2018, 09:11:48 pm
Stevei Mayros šeimos istorija pasirodė labai liūdna. Gal dėl to ji yra tokia... Keista? susimąstė Stevie, bet garsiai nepasakė nieko. Ar aš ne taip supratau, ar jos tėtis padarė kažką, kas jį pražudė? paklausė savęs mergaitė, tačiau garsiai šito klausimo ištarti nesiryžo.
Stevie jau norėjo lipti iš vandens, kai ją sustabdė klastuolės klausimai.
- Labai didelę dalį laisvo laiko praleidžiu miške. Be galo mėgstu gamtą. Mes gyvename mažo miestelio pakrašty, tad miškas man yra visai arti namų. Be to, gyvename nedidelėje saloje, kas reiškia, kad netoli yra jūra, be to, mano miške yra ir ežeras. Tad dažnai maudausi.
Stevie dar šiek tiek paplaukiojo ir, atsigulusi ant nugaros, žiūrėdama į debesis, prabilo vėl:
- Aš neskaitau. Visiškai. Nebent vadovėlius mokykloje. Bet irgi ne.
Stevie nusišiepė. Ji pamiršo paskutinį Mayros klausimą, tačiau kurį laiką patylėjusi, prisiminė ir pratarė:
- Vienos neturiu. Tačiau galbūt labiausiai žalia, ji man primena gamtą. Tačiau, pavyzdžiui, drabužių žalių nemėgstu, neįsižeisk, tai nieko neturi bendro su Klastūnynu.
Grifiukė pasvarstė, ar ko nors paklausti, ar ne, tačiau staiga ji sugalvojo, kad nori vėl užeiti į tą namelį, tad pradėjo plaukti link kranto. Po kiek laiko atsisukusi į klastuolę Stevie pasakė:
- Aš noriu dar kartą apžiūrėti tą namelį, manau, ten turėtų būti tikrai įdomu. Nori prisijungti?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 24, 2018, 10:24:59 am
 Besiklausydama Stevie pasakojimo apie namus, Mayra suprato, kad pavydi mergaitei ramaus gyvenimo saloje. Pati gyvendama mieste, ji matė mažai gamtos, o dar mažiau joje buvo. Beplūduriuojant mergaitė jautė, kaip šaltis skverbiasi į jos liauną kūnelį. Nuo pasakymo apie vadovėlius, Mayra nusišypsojo. Jai patiko skaityti, bet pastaruoju metu jai visiškai nėjo susikaupti, tad ir pamokos nuo to kentė. Grifei pasiūlius lipti iš vandens ir nueiti į ledinį, tai yra, olinį namelį, Mayra padvejojo, bet sutiko. Vis geriau, negu mirkti vėsiame vandenyje.
 Išlipus iš vandens, papūtė vėjas ir Mayra pradėjo drebėti. Greitai nužingsniavusi prie savo kuprinės, ji dar greičiau persirengė. Pagaliau kažkiek apsaugota nuo vėsaus rudeninio vėjo, Mayra nusekė paskui Stevie į olinį namelį, visą tą laiką tylėdama.
 Namelyje buvo vėsu, bet tik kojoms, nes Mayra buvo su šiltu vilnoniu megztiniu. Atsisėdusi ant grindų, ji išsitraukė termosą su karšta arbata ir pasiūlė grifei:
-Nori arbatos?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Rugsėjo 24, 2018, 09:33:00 pm
Mergaitėms išlipus iš vandens, Stevie pasigailėjo, nes vandenyje buvo gerokai šilčiau - nesijautė bjauraus vėjo. Vis dėlto grifiukė buvo pernelyg užsispyrusi, kad dabar ką nors keistų, be to, ji nenorėjo parodyti, kad jai šalta. Kol klastuolė greitai persirengė, Stevie tik nusišluostė ir ant viršaus užsimetė megztinį ir kelnes. Nebuvo labai šilta, bet tverti galima.
Mayra nesakė nieko, Stevie irgi tylėjo, tik apžiūrinėjo namelį. Iš lauko jis neatrodė kuo nors ypatingas, tačiau viduje, geriau įsižiūrėjus, ant sienų buvo galima pamatyti įvairių meno darbų. Daugiausia tai buvo freskos, tačiau kai kur matėsi pritvirtinti drožiniai ar netgi skulptūrėlės, pagamintos iš medžiagos, kurios Stevie nepažino.
Grifiukė jau norėjo lįsti į namelio gilumą, kur buvo tarsi atskiras kambarys, tačiau tada Mayra pasiūlė arbatos.
- Ką gi, gerai. Ačiū, - atsakė Stevie ir prisėdo šalia. - Įdomus namukas, ar ne? Įdomu, kas gi padarė visus šituos meno dirbinius.
Stevie kurį laiką tylėdama gėrė arbatą. Ją pabaigusi, vėl atsistojo ir paklausė Mayros:
- Eisiu į tą kambarį. Eisi su manim?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mayra Llewellyn Rugsėjo 24, 2018, 10:42:47 pm
 Gurkšnodama karštą arbatą, Mayra jautė, kaip ji keliauja link jos skrandžio ir pripildo jį šiluma. Sušilusi, klastuolė pradėjo apžiūrinėti namelį. Ant sienų buvo apsilaupiusios freskos, kuriose buvo vaizduojami įvairūs žmonės. Mayros akys užkliuvo už Mirties Valgytojų ženklo. Priėjusi arčiau ji jį prilietė ir pajuto, kad jos viduje nori prasiveržti kažkokie prisiminimai, bet kažkas jiems kliudė. Nesijaudink. Tau nereikia to žinoti. Kas tu? Tavo sergėtoja. Tau nereikia nieko daugiau žinoti, Mayra. Sustingusi mergaitė juto, kaip baimė pamažu apima ją, bet Stevie pasiūlymas išblaškė ją bei kitas bekylančias mintis.
-Žinoma, eime,-pritarė grifės minčiai klastuolė. Ji tikėjosi, kad tai nebus vienkartinis nuotykis ir ji dar sutiks šią mergaitę. Nusekusi paskui Stevie į tamsą, Mayra kuprinės šone sugrabaliojo lazdelę bei ją užžiebė:
-Lumos.
Melsva šviesa apšvietė dar geriau išsilaikiusias freskas, kurios, kaip manė Mayra, vaizdavo Hogvartso mūšį, įvykusį 1998 metais. Pati nustebusi, kad žino šį faktą, juodaplaukė nuėjo į kambarėlio vidurį. Kai kur sienose buvo nišos, o jose - įvairių įžymių to meto burtininkų statulėlės.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Spalio 06, 2018, 05:56:20 pm
Stevie apsidžiaugė, kad Mayra sutiko eiti į kitą kambarėlį. Grifei buvo smagu ką nors sutikti ir pabendrauti, bet kažkas klastuolės elgesyje mergaitę gąsdino. Stevie pati nesuprato, kas, tačiau buvo šiek tiek nejauku. Dėl to jai patiko, kad pavyko sužadinti Mayros smalsumą.
Kambarėlyje mergaitės pamatė dar daugiau freskų. Panašu, kad jos vaizdavo kažkokį vieną įvykį. Tačiau Stevie labai prastai išmanė magijos istoriją (kas be ko, jokios kitokios iš viso neišmanė), dėl to ji nežinojo, koks gi įvykis galėtų būti pavaizduotas. Kurį laiką pasvarsčiusi, ar klausti, mergaitė ištarė:
- Gal žinai, koks įvykis čia pavaizduotas? Aš tiesiog tragiškai neišmanau istorijos. Man čia pati neįdomiausia pamoka. Tai ir svarstau, ar gėda nežinoti, ar ne.
Nusekusi Mayrai iš paskos prie vienos iš nišų Stevie pamatė burtininkų figūrėles. Mergaitė kurį laiką padvejojusi galiausiai vieną paėmė. Ji buvo netikėtai sunki.
- Oho, nesitikėjau, kad ji bus tokia sunki, - pratarė Stevie. - Nori pakilnoti?
Grifė ištiesė statulėlę klastuolei ir su smalsumu laukė, ar ši paims.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Sausio 05, 2020, 06:44:24 pm
Oras nelepino. Buvo gana šalta, tačiau, laimei, bent jau nesnigo. Stevie eilinį kartą paliko pilį. Kartais vis dar susimąstydavo apie antrąją magijos istorijos pamoką, kuri buvo išties šiurpi. Vis dėlto buvimas lauke padėdavo užsimiršti. Dėl tos priežasties Green dar daugiau laiko nei įprastai praleisdavo miške arba kur nors ežero pakrantėje. Paskutiniu metu besilaikantis šaltis visus suvarydavo į vidų, tad Stevie galėjo pasidžiaugti vienuma. Nors ji mėgo tiek bendrauti, tiek su draugais patirti nuotykius, ta pamoka merginą paveikė. Ir galbūt paveikė stipriau nei ji pati norėjo pripažinti.
Be tikslo keliaudama palei ežero krantą Stevie priėjo olinį namelį. Prisiminė, kaip čia kadaise sutiko keistą mergaitę iš Klastūnyno. Tada atrodė, kad ji nebaigė namelio tyrinėti. Nutarė, kad dabar yra puiki proga. Įėjusi apsižvalgė. Susidarė įspūdis, kad per tą laiką čia niekas nesilankė. Gal ir nereikia stebėtis - vis dėlto nuo pilies mergina nuklydo tolokai. Bet taip tik geriau. Bus galima ramiai apžiūrėti, kas čia yra. Ir tikėtis, kad neras jokių lavonų...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Agnė Šarauskytė Sausio 17, 2020, 10:34:41 pm
Katy buvo išsekusi nuovisų pamokų, taip pat ją sekino prikibusi sloga, bet į ligoninę ji nenorėjo eiti todėl išėjo į lauką pravėdinti galvą nuo įvairių, įvairiauių minčių. Mergaitė išėjus į lauką ėjo tiesiai tol kol pamatė visiškai nematytą olinį namelį. Hmmm... Puiku Katy, kai tik nori pailsėti nuo kažko, visada atrandi ką nors, ką reikia ištyrinėti, šaunu! Kad ir kaip pirmakursė su savimi pykosi viduje ji įėjo į olinį namelį ir apsižvalgė. Čia nebuvo nieko, visiškai nieko. KEISTA. Grifukė nieko niekada nebijodavo, bet dabar ji kažką pajuto, kažkoks jausmas ją užplūdo, kad jai norėjosi išbėgti iš namelio į šiltą lova pas savo kačiuką, bet tuo pačiu Katy norėjo čia pasilikti ir išžiūrėti kiekvieną kampelį.
Mergaitė neiškentė ir sušuko:
- Ar čia yra kas nors?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: kablelis Sausio 22, 2020, 03:02:22 pm
Stevie jau buvo įėjusi į vidinį kambarį, kurio aną kartą nespėjo apžiūrėti. Ten rado kelias keistas ir labai apdulkėjusias dėžutes. Tiesė kiek virpančią ranką, kad vieną iš jų paimtų, kai išgirdo garsų šūksnį. Mergina pašoko, ranka užkliudė visas dėžutes ir jos keistai garsiai nudribo ant žemės.
- Po velnių, - sumurmėjo Green. Ji grįžo į pirmąjį kambarį ir ten pamatė kažkokią gerokai jaunesnę mergaitę - ko gero, pirmakursę. Atrodė tarsi matyta. Gal grifė?
Stevie kurį laiką žiūrėjo į mergaitę. Galiausiai nutarė, kad ji tiesiog darys tai, ką darė. Jeigu ši mažylė nori prisijungti, prašom. Jeigu ne... Ką gi, tegul tada bent jau netrukdo.
- Klausyk, šitas namelis yra labai įdomus. Kitame kambaryje yra pilna keistų ir akivaizdžiai senų daiktų. Ketinu juos apžiūrėti. Jeigu nori, gali prisijungti, netrukdai. Jeigu ne, nesipainiok po kojomis.
Stevie pati juto, kad balso tonas buvo gana griežtas. Ir gerai. Jeigu mažylė išsigąs, penktakursė liks viena. O tai jai visiškai tiktų.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Lapkričio 27, 2020, 04:04:10 pm
Buvo siaubingai šalta. Nors švietė saulė ir oras buvo vasariškas, vaikui iš Tanzanijos, deja, atrodė visai kitaip. Mulungu Afriką paliko vos prieš savaitę, bet jau labai ilgėjosi tėvo, brolių ir seserų bei, žinoma, šilumos. Hogvartse berniukui patiko, nors kol kas suprato visai nedaug (sugebėjo įsiminti, ką reiškia žodis "skanaus" ir savo koledžo pavadinimą). Vis dėlto buvo sunku. Tai, ko trūko labiausiai, buvo draugai. Mulungu atkakliai bandė susibendrauti su kurso ir kambario draugais, tačiau nemokant anglų kalbos uždavinys buvo itin komplikuotas.
Pirmą rugsėjo savaitgalį klastuolis patraukė prie ežero. Dar nebuvo čia lankęsis, tad nutarė pasinaudoti proga. Eidamas palei vandenį vis tolo nuo pilies, kol pradėjo abejoti, kad sugebės ją rasti. Vis tik smalsumas neleido dabar apsisukti, tad Mulungu drąsiai žygiavo pirmyn. Prisiminė namus ir ten esančius draugus. Niekas nepatikės, kai viską papasakosiu! džiaugėsi vaikas. Jam begalvojant, kaip reikės viską perteikti šeimai, akys užkliuvo už kažkokios olos, galbūt netgi namelio. Tai be galo sudomino afrikietį, tad jis plačiai išsišiepęs bėgte nulėkė ten.
Prie įėjimo kiek nedrąsiai sustojo. Su savimi nieko neturėjo, netgi burtų lazdelės, kuria, šiaip ar taip, naudotis dar nemokėjo. Deja, tai reiškė, kad esant reikalui neturės kaip apsiginti. Medžiotojo sūnui tai buvo sunkus išbandymas, tačiau smalsumas nugalėjo: sukaupęs visą drąsą Mulungu šmurkštelėjo vidun.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Kerolina Lapkričio 27, 2020, 07:17:36 pm
Iš mokyklos pastato išėjo dėl kelių priežasčių., bet svarbiausia buvo tai, kad visko tiek daug. Tiek daug ir viskas vienu metu. Iki atkeliavimo į burtų mokyklą, gyvenusi ramesnį ir lėtesni gyvenimą kur viskas turėjo savo laiką ir ėjo pagal rutiną, mergaitei buvo tiesiog per daug. Todėl, geriausia mintis išeiti į gamtą, močiutė visada mokė, kad gamtoje viskas kitaip. Tenai gyvenimas ir laikas teka kitaip. Tokie ir buvo jos paskutiniai žodžiai prieš Natali atvažiuojant čia - "visada rask laiko gamtai. Nors ir tai tebus penkios minutės, išnaudok jas prasmingai". Ir supant tokiai gausybei naujos dar nematytos gamtos būtų nuodėme nepasinaudoti visomis galimybėmis.
Vis dar paskendusi mintyse jaunoji burtininkė nė nepastebėjo kaip nutolo nuo pilies ir prisiartino prie didžiulio ežero ir taip pat mergaitė pastebėjo olą. Ola nors ir atrodė kaip ola, buvo tuo pačiu ir olinis namelis. Na vis dėl to tai buvo burtininkų mokyklą supanti gamta, todėl kaip ir buvo galima tikėtis, kad net paprasčiausi dalykai tikriausiai nėra tokie paprasti kaip atrodo. Eidama į vidų išsitraukė savo lazdelę, to net nepajusdama, nors naudotis ja mokėjo tiek, kad geriausiu atveju galės kam nors išdurti akį.
- Sveiki? - Paklausė Natali, nors labiau tikėjosi, kad niekas jos negirdėjo ir jai pavyks saugiai grįžti į pilį.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 30, 2020, 01:18:09 pm
Švilpė, pasidariusi visus namų darbus Švilpynės bendrajame kambary, išėjo pasivaikščioti prie ežero. Norėjo pakvėpuoti grynu oru ir pailsėti nuo visų darbų.
Lauke buvo šiek tiek žvarbu, tačiau Michelle ėjo toliau ir ieškojo ko nors įdomaus.
Ežeras buvo ramus, vanduo šiek tiek judėjo, kai šaltokas vėjelis papūsdavo.
Eidama pagal ežero pakrantę pamatė namelį. Tai buvo olinis namelis, kuris buvo nedidelis, bet atrodė labai įdomiai ir neįprastai.
Pirmakursė susidomėjusi norėjo užeiti vidun ir apžiūrėti viską. Mergaitė jau buvo pradėjusi eiti arčiau namelio, bet, pamačiusi kažkokį berniuką, sustojo. Švilpė pradėjo lėtai eiti prie berniuko. Ji nenorėjo išgąsdinti nepažįstamojo, todėl, priėjusi arčiau jo ištarė:
-Labas. Aš Michelle. Kuo tu vardu?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Lapkričio 30, 2020, 07:08:45 pm
Mulungu stovėjo prie durų, kurias paliko atidarytas. Buvo šiek tiek nejauku, tačiau pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus negalėjo būti bailys, tad teko kaupti drąsą ir eiti gylyn. Deja, nespėjus to padaryti, berniukas išgirdo kažkokį balsą, kuris, nelaimei, buvo mergaitės. Čia mergaičių tikrai yra per daug! nusprendė klastuolis. Labai nenorėjo nieko jai atsakyti, tuo labiau, kad net nesuprato nepažįstamosios žodžių. Atsisukęs į ją susimąstė. Atidžiai neįžvelgęs mergaitę nuo galvos iki kojų nutarė, kad ji nematyta. Laimei, tai nebuvo ta keistuolė, kurią afrikietis sutiko Skersiniame skersgatvyje, kai pirko paršelį, kuris dabar tikriausiai niokojo Klastūnyno bendrąjį kambarį.
- Skanaus! - galiausiai nutarė atsakyti Mulungu, ir vėl pamiršęs, ką reiškia tas žodis. Jis buvo ištartas taip garsiai, kad ežero paviršiumi nuskambėjo aidas. Juodaodis plačiai išsišiepė. Mergaičių kiek prisibijojo, tačiau galbūt čia, "europoje", galima bendrauti ir su jomis. Ilgokai mastęs bakstelėjo į save ir garsiai išrėžė:
- Mulungu.
Nežinojo, ar mergaitė jį supras, neįsivaizdavo, ką ji prieš tai pasakė, tačiau tai nebuvo svarbu: jeigu ji sutiks eiti kartu į namelį, bus drąsiau. Ir tada joks kvailys nepasakys, kad jis išsigando. Vėl plačiai išsišiepęs jis mostelėjo ranka kviesdamas mergaitę eiti kartu. Nelaukdamas jos atsakymo įlindo giliau į namelį ir netrukus dingo jo tamsoje.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Lapkričio 30, 2020, 10:16:08 pm
Mergaitė, paklaususi nepažįstamojo vardo ir sulaukusi netikėto atsakymo, šiek tiek pasimetė, bet supratusi, kad berniukas nelabai ją suprato maloniai, draugiškai nusišypsojo.
- Malonu susipažinti, Mulungu. Aš, - rodė į save, - Michelle.
Švilpė apžiūrėjo berniuką. Jis nebuvo panašus į kitus. Jis buvo kitoks. Berniuko oda buvo tamsesnė už Michelle's. Aišku, tai mergaitei netrukdė ir pamačius, kad Mulungu ją kviečia eiti kartu į olinį namelį, švelniai palinksėjo galva ir sekė paskui berniuką.
Oloje buvo tamsu, net per tamsu. Mergaitė nematė net pati savęs. Šiurpu...
Po kelių minučių švilpė išsitraukė lazdelę ir ištarė:
- Lumos!
Oliniame namelyje pasidarė žymiai šviesiau ir Rivera šiek tiek apsidžiaugė, kad ji nepasimes.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 01, 2020, 07:02:16 pm
- Michelle?! - pakartojo Mulungu. Buvo galima pagalvoti, kad mergaitė stovi už šimto metrų ir tyliau ištartų žodžių neišgirs. Berniukas niekur nepaslėpė savo šypsenos, priešingai - ji dar paplatėjo. Argi ne puiku? Jam visai nesunkiai pavyko sužinoti štai šitos mergaitės vardą. Vadinasi, ir susidraugauti įmanoma! Teliko tikėtis, kad ji eis iš paskos. Laimei, Michelle kaip tik tą ir padarė, tad Mulungu iš karto pasijuto drąsiau.
Mergaitei kažką pasakius afrikietis šiek tiek sutrikęs atsisuko ir gavo labai nustebti: ji uždegė šviesą savo lazdelės gale! Tai buvo taip netikėta, kad klastuolis iš karto pajuto jai pagarbą. Deja, neprisiminė nė vieno žodžio, kuris padėtų tai išreikšti. Turėjo užtekti ir vėl pasirodžiusios šypsenos.
Liūdnai įkišo ranką į kišenę taip parodydamas, kad savo burtų lazdelės neturi. Dabar dėl to buvo apmaudu: negalima leisti, kad Michelle jį palaikytų kvailiu, nemokančiu burti! Žinoma, kol kas jis to ir nemokėjo, bet dar prieš mėnesį apie "europą" nė girdėjęs nebuvo.
Žengęs žingsnį tolyn nuo mergaitės Mulungu pastebėjo kažkokią skrynią ar dėžę: lazdelės šviesa kambario pasienio neapšvietė, tad įmatyti buvo sunku. Už kažko vis užkliūdamas vaikas priėjo prie radinio.
- Skanaus! - vėl užbaubė jis kviesdamas mergaitę prisijungti.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 03, 2020, 08:56:50 am
Švilpei uždegus šviesą lazdelės gale viskas nebeatrodė taip baisu. Mergaitė matė, kad ir Mulungu buvo laimingas, jog oloje pasidarė šviesiau. Pirmakursė labai tikėjosi, kad iš už kampo neišlys koks nors psichas ar kaukas. Gal jų Hogvartso teritorijoje nėra?.. Michelle šiek tiek papurtė galvą, kad atsikratytų bauginančių minčių.
Staiga Mulungu sušuko. Rivera šiek tiek krūptelėjo, bet supratusi, kad reikia eiti į tą pusę, iš kur sklinda berniuko vardas, nuėjo.
Atėjus mergaitei ji norėjo klausti kas nutiko, bet supratusi, kad berniukas nieko nesupras nutilo ir pažiūrėjo žemyn. Ten buvo kažkoks daiktas. Geltonplaukė prikišo lazdelę arčiau ir pažiūrėjo kas čia.
- Čia yra medinė sena dėžė, - tarė švilpė.
Mergaitė pritūpė ir pabandė pradaryti dėžę. Deja, jai nepavyko.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 03, 2020, 05:17:44 pm
Mulungu atsitūpė prie dėžės ir niekaip nesuprato, ar mergaitė ateis, ar ne. Norėjosi ją dar kartą pašaukti, tačiau nebuvo tikras, ar gerai išgirdo jos vardą, tad pasidrovėjo. Bandė gerai apčiupinėti radinį ir ką nors suprasti, tačiau sekėsi sunkiai. Laimei, netrukus mergaitė su visa šviesa priėjo prie jo. Mulungu išsišiepė: buvo baisiausiai patenkintas, kad jiems lyg ir sekasi suprasti vienas kitą.
Berniukas atidžiai išklausė, ką sakė Micelle (Mihelle? Jis nebebuvo tikras), deja, nieko nesuprato. Šiek tiek nusiminė, tačiau mergaitei pabandžius atidaryti dėžę nuotaika pasitaisė: jiems abiems yra smalsu! Mulungu įsidrąsinęs palietė mergaitei petį ir parodė į save. Dar labiau prisiartinęs prie dėžės pabandė atplėšti dangtį. Niekaip nesisekė. Mulungu suirzo.
- Vištiena su makaronais! - suriko vakarykščiai išgirstą frazę, net namelis sudrebėjo. Nors ir nesuprato žodžių reikšmės, jie padėjo: tą akimirką dangtis atsivėrė, o berniukas iš inercijos nugriuvo ant grindų.
Staigiai pašokęs pasiruošė gintis: negalėjai žinoti, kas išlįs iš dėžės, o jam gali tekti ginti mergaitę! Afrikietis jautė šiokią tokią baimę, tačiau kartu buvo nusiteikęs ryžtingai: jis neapsijuoks nei prieš tėvą, nei prieš draugus.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 04, 2020, 10:23:23 pm
Švilpei, dar kartą pabandžius pradaryti paslaptingą dėžę, nepavyko. Ji susierzino, tačiau dėžę pabandė pradaryti Mulungu. Jam sušukus apie vištieną ir makaronus mergaitė nusijuokė.
Mulungu pavyko atidaryti dėžę. Mergaitė šiek tiek išsigando, nes pamąstė, kad ten gali būti bet kas. Ir kaukas, ir dar koks nors baisus padaras. Švilpė tyliai ištarė:
- Baisu, sakyčiau...
Michelle labai nenorėjo žiūrėti kas dėžės viduje, bet tuo pačiu ji labai norėjo sužinoti kas yra paslaptingoje dėžėje. Michelle, visas bus gerai. Nebijok. Tu gali!
Padrąsinusi pati save ir sukaupusi visą drąsą, pirmakursė priėjo arčiau prie dėžės ir pritūpė. Rivera prikišo arčiau dėžės lazdelę ir nustebo. Dėžėje buvo sena apdriskusi knygą ir kaulas.
- Kas čia dabar? - italė atsistojo ir nežinojo ką daryti.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 08, 2020, 07:47:17 am
Mulungu nesuprato, ką pasakė mergaitė, tačiau susidarė įspūdis, kad ji yra išsigandusi ar bent jau jaučiasi nejaukiai. Jo, pirmojo genties medžiotojo vyriausiojo sūnaus, pareiga buvo ginti šeimos narius ir draugus. Michelle į šią kategoriją nepateko, tačiau afrikietis nusprendė, kad ją vis tiek gins. Kad ir kas būtų toje dėžėje, Mulungu nebijos!
Tiesa, netrukus mokslo draugė pati įsidrąsino pažvelgti į vidų. Klastuolis pajuto jai pagarbą, bet vis dar buvo nusiteikęs gintis. Negalėjai žinoti, ką ji ten ras.
Žinoma, Michelle kažką vėl pasakė, o Mulungu jos nesuprato. Pasirodė, kad ji kiek aprimusi, tad vaikas drąsiai priėjo prie jos ir žvilgtelėjo į radinius. Jie buvo netikėti, tačiau ne itin baisūs. Kiek padvejojęs Mulungu paėmė knygą ir ją atvertė. Viduje buvo tekstas, tačiau parašytas ne raidėmis, tad juodaodis niekaip negalėjo perskaityti.
Ilgokai mastęs pakėlė akis į Michelle. Norėjo ko nors paklausti, tačiau nei "skanaus", nei "vištiena su makaronais" čia netiko. Daugiau angliškų žodžių šią akimirką berniukas neprisiminė. Jis atkišo knygą mokslo draugei, o pats pasilenkė paimti kaulo. Deja, vos prisilietė prie jo, pasijuto lyg nudegintas, tad garsiai surikęs numetė radinį atgal į dėžę.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 08, 2020, 04:04:53 pm
Kai Mulungu paėmė paslaptingą knygą, mergaitė šiek tiek išsigando, nes pagalvojo, kad ten gali būti kažkas blogo. Švilpė pamačiusi, kad berniukas duoda jai rastą knygą, paėmė ją. Viduje buvo kažkas parašyta, tik nesuprantama kalba. Michelle norėjo pasakyti berniukui, kad ji nesupranta kas yra parašyta knygoje, bet suprato, kad jis nieko nesupras.
Pamačiusi, kad Mulungu numetė kaulą į dėžę ir surėkė, pašoko ir greitai paklausė:
- Ar tau viskas gerai?
Geltonplaukė suprato, kad berniukas nieko nesupras, bet ji dar kartą pabandė paklausti:
- Skauda?
Laukdama bet kokio atsakymo, Michelle pritūpė prie rastos dėžės ir, prikišusi lazdelę arčiau, ėmė ieškoti ko nors parašyta suprantamu raštu. Juk turi būti kažkas parašyta...
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 10, 2020, 01:06:06 pm
Laimei, Michelle paėmė knygą, mat nudeginęs skausmas buvo daugiau nei nemalonus. Mulungu pradėjo šokinėti ir purtyti ranką taip tikėdamasis tą skausmą bent kiek apmalšinti. Deja, nesisekė.
Užduoto klausimo berniukas nesuprato, tačiau spėjo, kad Michelle domisi, ar jam skauda, tad energingai sulinksėjo. Labai tikėjosi sulaukti pagalbos, tad kai mergaitė labiau susidomėjo dėže, gerokai sutriko.
- Michelle! - sau įprastu "tylumu" kreipėsi jis. Nežinojo, ką sakyti toliau, tad vylėsi, kad to užteks dėmesiui atkreipti. Mulungu parodė ranką, kuri keistai atšalo. Atrodė, kad tuoj tuoj nukris. Juodaodis persigando.
- Michelle! - vėl užstaugė jis. Neįsivaizdavo, ar mergaitė gali padėti, bet ji buvo vienintelė viltis. Graudžiomis akimis žiūrėjo į naująją pažįstamą. Gyvenime nebuvo taip bijojęs. Šį kartą būtų tai pripažinęs netgi tėvui.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 14, 2020, 01:27:35 pm
Švilpė atidžiai apžiūrinėjo paslaptingą dėžę, kol Mulungu nesušuko. Mergaitė staigiai atsistojo ir prikišo lazdelę prie klastuolio rankos. Pirmakursė persigando ir nelabai išmanė, ką reikia daryti, bet žinojo tik viena, reikia padėti. Geltonplaukė staigiai pasidėjo kuprinę ir pritūpė. Štai kokiems dalykams tėtis kartodavo, kad kuprinėje visada nešiotis svarbius daiktus. Vienuolikmetė trumpam pamąstė ir stiagiai pradėjo ieškoti kuprinėje esančių žiobariškų medicinos daiktų. Mergaitė pradėjo išsikrauti visą kuprinės turinį ir dėti ant žemės. Po kelių akimirkų ant žemės buvo reikalingas dezinfekcinis skystis ir bintas.
- Čia yra daugiau žiobariški daiktai, bet jie gali padėti. Ar leisi padėti?- paklausė Rivera berniuko.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 18, 2020, 07:46:02 am
Laimei, Michelle atkreipė dėmesį į jį. Mulungu buvo dėl to patenkintas: ranką skaudėjo taip, kad net visai arti priėjusi visai nepažįstama mergaitė beveik negąsdino. Juodaodis žiūrėjo į Michelle ir vylėsi, kad ji žinos, ką daryti. Berniukas susidūrė su dviem problemomis iš karto: ne tik nebūtų mokėjęs paaiškinti, kas jam yra. Šį kartą jis net nežinojo, kas jam yra, ir tai buvo baisiausia dalis.
Kai Michelle pradėjo raustis kuprinėje, klastuolis kiek sutriko: buvo tikras, kad šioje mokykloje viskas yra daroma naudojant magiją, o mergaitė lazdelę laikė rankoje. Žinoma, Mulungu ruošėsi priimti bet kokią pagalbą, bet negalėjo atitraukti kiek sutrikusio žvilgsnio nuo kažko atkakliai ieškančios mokslo draugės.
- Labas! - kaip visada "tyliai" padėkojo afrikietis. Nebuvo tikras, ar suprato, ko buvo paklaustas (turbūt ne), bet labai nuoširdžiai norėjo, kad tai būtų kas nors panašaus į "ar galiu padėti?" Mulungu tebelaikė atkišęs ranką, tad teliko viltis, kad Michelle supras jo atsakymą teisingai ir kokiu nors būdu sumažins niekur nesitraukiantį skausmą. Berniukas atidžiai ir vilties kupinomis akimis žiūrėjo į mokslo draugę.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 23, 2020, 11:27:27 pm
Švilpė pasilenkė paimti dezinfekcinio skysčio ir binto. Sulaukusi Mulungu atsakymo, na, jis nebuvo toks, kokio tikėjosi Michelle, bet mergaitė suprato, jog berniukas neprieštarauja, jei padėsiu.
Pirmakursė jau norėjo apžiūrėti ranką, kai suprato, jog čia per tamsu. Net mergaitės lazdelės šviesa per maža, todėl ji ištarė:
- Lumos Maxima.
Oloje pasidarė šviesiau ir švilpė priėjo arčiau berniuko. Ji paėmė jo ranką ir apžiūrėjo. Jokių atvirų žaizdų nebuvo, todėl dezinfekcinį skystį geltonplaukė pametė prie kuprinės. Vienuolikmetė pradėjo vinioti berniuko ranką baltu bintu ir pradėjo sakyti, nors žinojo, kad Mulungu nieko nesupras:
- Nežinau ar padės, bet bet kokiu atveju turėsim nueiti į Hogvartso ligoninę.
Baigusi berniuko ranką vinioti bintu, Michelle susidėjo atgal į kuprinę išsiimtus daiktus ir paklausė:
- Ar bent kiek geriau?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 27, 2020, 01:14:03 am
Mulungu akylai stebėjo, ką daro Michelle. Kažkoks skystis, kurį ji išsitraukė, buvo nepažįstamas ir dėl to šiek tiek nejaukus. Vis dėlto bintą vaikui buvo tekę matyti ne kartą, tad jis suprato, kad mergaitė nori padėti. Nors ranką vis dar varstė skausmas, Mulungu plačiai išsišiepė ir norėjo padėkoti, tačiau jautėsi visiškai susipainiojęs tarp žinomų angliškų žodžių, tad šį kartą nutylėjo.
Išvydęs, kaip ji paryškina šviesą, juodaodis nejučia susižavėjo. Suprato, kad jeigu jau buvo čia pakviestas, jis lygiai taip pat viso to išmoks, tačiau kol kas tokia magija atrodė visiškai neprieinama. Dabar teliko kantriai laukti ir stebėti, ar Michelle išties jam padės.
Jai pradėjus vynioti ranką bintu, Mulungu pasijuto keistai ramus. Nesuprato, ką ji šneka, tačiau buvo akivaizdu, kad mergaitė viską daro nuoširdžiai. Ko gero, galima ja pasitikėti. Plati šypsena nedingo nuo afrikiečio veido. Ranką vis dar skaudėjo, tačiau vaikas tikėjosi suradęs draugę. Dabar tereikėjo surasti būdą jai kada nors padėti, kad ir ji žinotų: juo pasitikėti galima.
Nepaisant to, kad skaudžiai nukentėjo, Mulungu labai norėjo dar kartą pažiūrėti į radinius. Tiesa, dabar buvo šiek tiek nedrąsu, tad jis stoviniavo ir nieko nedarė. Neryžtingai mostelėjo į dėžę ir klausiamai pažvelgė į Michelle: galbūt ji susipras, ko berniukas nori?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Michelle Rivera Gruodžio 29, 2020, 02:19:01 pm
Švilpė stovėjo prie berniuko ir žiūrėjo į subintuotą ranką. Mulungu nieko jai neatsakė, tik šypsojosi.
- Tikiuosi, kad ranką nebe taip stipriai skauda,- nusišypsojo pirmakursė.
Mergaitė pritūpė prie savo kuprinės ir susidėjo visus išsiimtus daiktus ir vėl atsistojo. Vienuolikmetė pažvelgė į Mulungu, kuris žiūrėjo į paslaptingą dėžę. Geltonplaukė suprato, kad berniukas norėjo dar kartą apžiūrėti dėžę su jos radiniais.
- Žinai, man irgi įdomu kas čia yra, bet kaulo tikrai negalima liesti,- aiškiai ištarė Michelle, nors žinojo, kad berniukas tikriausiai nieko nesuprato.
Geltonplaukė pritūpė prie dėžės ir pažvelgė į jos vidų dar kartą. Mergaitė paėmė knygą ir pradėjo vartyti visus knygos lapus, norėdama surasti kokį nors tekstą suprantama kalba.
Po kelių minučių Rivera sušuko:
- ŽIŪRĖK!! ČIA YRA PARAŠYTA KAŽKAS ANGLŲ KALBA!!!
Švilpė ėmė skaityti.
Citata
Tai yra sena kerėjimo knyga. Knygoje pilna juodosios magijos burtų, o šalia knygos esantis kaulas užnuodytas.
- Mulungu, mums stagiai reikia į ligoninę,- sunerimusiu balsu pasakė Michelle.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Dori Mendel Gegužės 03, 2022, 02:50:30 pm
Dori trynėsi prie ežero. Nuotaika buvo suknista, mat keturiolikmetė visiškai nelaukė Velykų atostogų. Jos jau už savaitės. Kalėdų atostogos buvo tokios niūrios ir nykios, kad dar vienų tokių visiškai nesinorėjo. Gerai dabar bent jau tiek, kad bus kažkiek šviesiau. Tačiau piniginėje beveik švilpė vėjai, kaip ir Gringotso saugykloje ir tai paauglę vertė jaustis sunerimusiai.
Bevaikščiodama prie ežero žolėse Mendel pamatė kažką pilko. Išsitraukusi burtų lazdelę ji pradėjo eiti tos vietos link, o artėjant ėmė suprasti, kad greičiausiai tai bus ola. Ir kaip anksčiau ji tos olos nepastebėjo? O gal jos tenais nebuvo?
Raudonplaukė įžengė į tamsią vėsumą ir ją iškart aplankė nostalgija. Ji prisiminė olą miške, kurioje anksčiau praleisdavo nemažai laiko, tačiau dabar toji ola jau buvo pamiršta. Dori negalėtų pasakyti, kada paskutinį kartą tenais lankėsi.
Šią akimirką raudonų plaukų savininkė tipeno palei olos sieną ir braukė per ją pirštų galais. Ir vis dėlto ta tamsa ir šaltis jai visai buvo nieko, ypač dabar, kai ir pačios namai tamsūs ir šalti. Ji jautėsi taip, tarsi tokiose vietose būtų nepastebima. Kad ir ką bedarytų, niekas jos negali susekti.
Tačiau netikėtai klastuolė išgirdo kažkokį krepštelėjimą ir staigiai atsisuko iškėlusi burtų lazdelę.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Sakura Levins Gegužės 03, 2022, 03:00:46 pm
Buvo graži, šilta pavasario diena. Artėjo pats darbymetis, mat pavasarį reikės skinti daug įvairiausių žiedų tiek nuo medžių, tiek gėlių. O vasarą laukia žolelių skynimas. Tačiau kol kas Sakura galėjo pailsėti, nors, tiesą pasakius, tas darbymetis jai visai patiko, mat priminė mamą, namus ir pievą, tokią tikrą, natūralią ir saugią aplinką, kurios mergina išsiilgo. Be to, oras. Saulė ir jos šviesa. Ak, kaip per žiemą viso to Sakura pasiilgo! Pavasaris - nuostabus laikas.
Svajingai bevaikščiodama šviesiaplaukė pamatė, jog netoliese vaikšto Dori, toji mergina, kuri vis keičia plaukų spalvą, ir kuri su savo draugu Alanu yra piktumusių žudikė. Tačiau juk Alanas padegė piktmuses, o ne ji. Galbūt vertėtų pabandyti su ja pasikalbėti? Atrodė, jog ta mergina puikiai pritampa Hogvartse, turi nemažai draugų, jai šis pasaulis yra visiškai savas. Būtų įdomu su ja pabendrauti, sužinoti, kaip ji jaučiasi gyvendama žmonių išdarkytame pasaulyje?
Pati to nejausdama Sakura ėmė tipenti iš paskos raudonplaukei, kuri, regis, ėjo užtikrintu žingsniu. Matyt, turėjo tikslą. Ar Sakura jai netrukdys? Tačiau kojos pačios nešė paskui ir netrukus Levins priėjo įėjimą į olą. Įžengus į ją kūną užliejo vėsuma. Pėdoms tapo malonu, mat bet koks pokytis ant natūralios dangos Sakurai patikdavo.
Dori vaikščiojo po olą, bet netrukus atsisuko.
- Labas, - tarė šviesiaplaukė ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Dori Mendel Gegužės 03, 2022, 03:14:27 pm
Širdis stipriai dunksėjo. O jei čia yra kokių pavojingų gyvių? Jeigu dabar pat teks kovoti už būvį? Atsisukusi keturiolikmetė pamatė žmogaus siluetą. Tas žmogus pasisveikino, bet galvoti kada nebuvo.
- Expelliarmus! - suriko raudonplaukė į žmogaus pusę. - Lumos. Basakojė! - nustebo ketvirtakursė ir švietė Sakurai tiesiai į akis.
Dori baimė atslūgo, tačiau aplankė pyktis. Ar ta keistuolė mane sekė? Kurių galų tokia gėlininkė atsivilko į purviną olą? Ji norėjo sužinoti, ar ką nors rezgu?
- Kodėl mane seki? - piktai paklausė Mendel. - Tikriausiai supranti, kad gali blogai baigtis? - balsas skambėjo pakankamai grėsmingai.
Prie viso to kišenėje ėmė cypti Maksas. Ta pelė Dori jau buvo siaubingai užknisusi. Kada jinai padvės?!
- Tylėk, tu kvaila, nusususi žiurke!
Dori ištraukė iš kišenės Maksą ir stipriai sviedė jį ant žemės. Bjauri, cypianti žiurkė, niurnėjo mintyse mergina. Jau laukė, kada Maksas ir vėl pradės cypti, išsigąs ir galbūt tiesiog ims ir pabėgs. Tačiau Maksas neišleido nei garso. Tą akimirką Mendel ėmė atslūgti ir pyktis, o tuo pačiu į galvą atėjo baisus suvokimas. Širdis ir vėl pradėjo plakti stipriau ir Dori pašvietė kažkur ten, kur sviedė pelę. Žiurkiukas gulėjo kraujo klanelyje.
Viskas įvyko taip greitai, susivokti buvo beprotiškai sunku. Dori suprato, kad ką tik užmušė Maksą, bet sau dar to nepripažino.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Sakura Levins Gegužės 03, 2022, 03:25:15 pm
Deja, Dori Sakurą pasitiko ne taip, kaip šviesiaplaukei norėjosi. Tikriausiai aš ją išgąsdinau, ėmė save kaltinti varnanagė. Reikėjo palaukti, kol ji išeis į kiemą, ir ten pasikalbėti. Bendraamžė paleido į Sakurą nuginklavimo kerus, tačiau juk mergina net nebuvo išsitraukusi burtų lazdelės. Suknelės kišenėje lazdelė suspurdėjo ir tiesiog nukrito ant žemės.
Tą akimirką Dori pradėjo šviesti ilgaplaukei tiesiai į akis ir ją akinti. Levins nebematė nieko, tik bandė sukti akis į priešingą pusę. Tačiau tą pačią akimirką atsitiko dar kai kas. Pasigirdo cypimas, tarsi pelės, ir Dori pradėjo šaukti kažką apie žiurkes. Vėliau stojo stingdanti tyla. Sakura susirado savo burtų lazdelę ir priėjo prie raudonplaukės. Ji švietė į kruviną negyvą padarėlį.
- Oi, čia yra pelių! - sušuko Sakura. - Ar ji... ar ji plika? Aš tokios nemačiusi. Ar ji tave užpuolė? Jos gali būti pavojingos, turbūt kažkur yra urvelis.
Sakura taip pat ėmė šviesti savo burtų lazdele, tačiau ne į pelę, o į olos sienas ieškodama tos keistos rūšies urvelio, tačiau nieko nesimatė. Dori varnanagei atrodė pasimetusi. Galbūt pelė jai įkando? Gal ji nuodinga?
- Žinai, Dori, manau, kad bus geriausia iš čia eiti. Kaip tu manai? Ar ta pelė tau įkando? Galbūt reikėtų nueiti į ligoninę?
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Dori Mendel Gegužės 03, 2022, 03:33:03 pm
Dori net nesuprato, ar pavyko jai nuginkluoti Sakurą, ar ne. Paauglė buvo tarsi už kažkokios sienos, už kurios tik ji ir Makso lavonėlis. O visa kita - kažkur toli. Netrukus bendramokslė jau stovėjo šalia. Mendel suprato, kad ir Sakura mato šitą baisų vaizdą. Jeigu ji šitaip isterikavo dėl piktmusių, dabar mane tikrai paskųs, kad aš užmušiau savo augintinį, pagalvojo Dori.
Tačiau Sakura, regis, pasidarė savas išvadas. Mendel atrodė, jog basakojė pamanė, kad čia kažkokia mutavusi pelė ir kad jinai klastuolę užpuolė. Žinoma, ta keistuolė juk nežino, kad tu augini žiurkę. Makso užmušti ketvirtakursė tikrai nenorėjo. Ji tai padarė netyčia. Iš pykčio. Tiesiog ta pelė buvo maža ir gležna... O Dori supykusi... Juk ji nenorėjo... Bet dabar apie tai mąstyti nereikia. Šią akimirką reikia užglaistyti šitą situaciją. Apie moralinius dalykus pagalvosi vėliau. O dabar pasiruošk skiesti.
- Taip. Taip, ji mane užpuolė, - atsakė Dori. - Ne, įkasti nespėjo, aš... Aš išsigandau, pajutau ją ant savo rankos... Ir tiesiog... na, net nepagalvojusi mečiau... Aš nenorėjau, kad... nenorėjau, - Dori gerklėje atsirado gumulas. Ji nusuko ir lazdelę nuo Makso, ir nusisuko pati.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Sakura Levins Gegužės 03, 2022, 03:40:37 pm
Reginys buvo kraupus, tačiau pievoje Sakura ne kartą buvo girdėjusi, kad šiame pasaulyje vyksta daug žiaurų dalykų. Tikriausiai šis pasaulis yra toks nenatūralus, kad yra prisiveisę ir visokių baisių, Sakurai neregėtų padarų, kurie išties gali būti pavojingi.
Žinoma, Sakura yra už kiekvienos gyvybės išsaugojimą, tačiau Dori juk nenorėjo, kad tam gyviui šitaip atsitiktų. Dabar ji atrodė susikrimtusi ir, regis, netoli ašarų. Sakurai pasidarė jos gaila. Kai Alanas padegė piktmuses, jos buvo nepavojingos. Pagautos. Todėl toks elgesys tikrai netoleruojamas. Tačiau Dori užpuolė netikėtai, tamsoje. Ji išsigando. Bet kam taip galėjo atsitikti.
- Nagi, tu dėl to nekalta, - Sakura paglostė raudonplaukei nugarą. - Juk tas padarėlis tave užpuolė, o tu tik gyneisi. Reikia džiaugtis, jog tau neįkando.
Sakuros galvoje sukosi mintys apie tai, iš kur atsirado šitos plikos žiurkės. Juk plikų žiurkių nebūna, ar ne? Jeigu jos gyvena Hogvartso teritorije ir yra neištirtos, tai gali kelti pavojų mokiniams. O gal vis tik jos nepavojingos? Nežinia.
- Žinai, galbūt reikėtų paimti tą padariuką ir nunešti į mokyklą? Profesoriui Beaumont? Galbūt jis galėtų pasakyti, ar šitos žiurkės yra pavojingos, o jeigu nežino, tai ištirti? Nes negerai, jeigu po Hogvartso apylinkes laksto nežinomi gyvūnai... Aš galiu nunešti, jeigu tau per sunku, - pasiūlė.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Dori Mendel Gegužės 03, 2022, 03:51:40 pm
Dori viduje virė tikras eliksyras, kaip per kokią nuodų ir vaistų pamoką, ir atrodė, kad jis tuoj išsitaškys į visas įmanomas puses. Akimirką rodėsi, jog klastuolė pradės verkti, o kitą, kad puls juoktis, mat jai pavyko apmauti Sakurą. Kokia ji naivi, pagalvojo Mendel. Tikrų tikriausia kvaiša.
Tačiau kai Sakura ėmė guosti Dori, šią iškart aplankė sąžinės graužatis. Mat bendramokslė sakė, jog raudonplaukė dėl to nekalta, kad ji tik gynėsi. O realybė buvo kitokia. Dori ne tik, kad nesigynė. Ta pelė buvo jos augintinis daugiau nei metus laiko. Tai kas, kad Mendel Makso nemylėjo? Ar tai buvo priežastis jį užmušti? Dabar mergina gailėjosi, kad vis tik pasiryžo jį auginti. Reikėjo kam nors atiduoti arba bent jau paleisti į laisvę. Nors būtų numiręs nuo pirmo pasitaikiusio didesnio padaro, bet bent jau nenužudytas savo šeimininkės.
O ką basakojė pradėjo kalbėti vėliau, na, tai jau tikrai išgąsdino Dori, mat ji turėjo mintį nunešti tą lavonėlį magiškų gyvūnų priežiūros profesoriui. Dori sudunksėjo širdis. Juk praeitais metais jis pričiupo Meg su Dori prie fanageto lavono. O ką dabar pamanys, kai Sakura atneš tiesiog naminį augintinį? Kurį neva besigindama nudėjo Dori? Ir sužinos Alanas, baisi galima realybė pasiekė klastuolės smegenis. Ne, Alanui to sužinoti negalima. Dar reikės padirbėti, kad gėlininkė jam apie šitą nutikimą nepapasakotų. Ir niekam kitam.
- Nereikia, - atsakė Dori. - Nereikia, nes jos... nes šitos pelės... ak, Sakura, jos nepavojingos! Aš tiesiog nežinojau, kad čia šitos rūšies žiurkė, nemačiau, kas mane puola... Šitų pelių visada buvo Hogvartso apylinkėse, jos nieko nedaro... - melavo, kad tik varnė paliktų Makso lavoną ramybėje. - Gal tikrai eikim iš čia, gerai? Eime, - Mendel pradėjo tempti Sakurą išėjimo link.
Antraštė: Ats: Olinis namelis
Parašė: Sakura Levins Gegužės 03, 2022, 04:00:25 pm
Galiausiai Dori pasakė, kad šitos rūšies žiurkes ji žino. Kad jų visada buvo Hogvartso apylinkėse, tiesiog raudonplaukė nematė, jog ją puola būtent ji. Tą akimirką mėlynakei suskaudo širdį. Vadinasi, mirė tikrai niekuo dėta pelytė. Tačiau kam dabar tikrai buvo sunkiausia, tai Dori. Nes ji žino, kad žiurkė pavojinga nebuvo. Kaip jai dabar teks gyventi? Matėsi, jog klastuolę šis įvykis labai sukrėtė. O kaip Sakura jaustųsi numetusi nuo savęs kažką, kas ją puola, ir jei paskui paaiškėtų, kad tai buvo niekuo nekaltas peliukas? Galbūt reikėtų tą gyvūnėlį palaidoti? Taip, taip ir padarysiu, tik kai nematys Dori. Kad dar labiau neliūdėtų ir nekaltintų savęs.
Atrodė, kad Dori viso šito jau buvo gana. Ji pradėjo tempti Sakurą lauko link, o Sakura ir nesipriešino. Lai jos išeina į dienos šviesą, susiras kokią nors jaukią vietą, kur galės pasikalbėti. Dabar Dori negalima palikti vienos, reikia ją paguosti. Kuprinėje Levins turėjo levandų eterinio aliejaus, kuris žmogui padeda nurimti. Taip, ji duos klastuolei užsilašinti šio aliejuko ant pečių, kad jis padėtų merginai taip stipriai nestresuoti, mažiau save kaltinti.
Merginos išlindo į dienos šviesą palikdamos šią vietą tuščią.