Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Grantacija Gerietė Vasario 09, 2017, 07:49:57 pm
-
Įėjus į biblioteką pamatysi dauug lentynų, su įvairiausiomis knygomis.Nuo žiobarų iki tikrų tikriausių burtininkų, bet pačiame gale,kur niekas nesilanko yra didžiulė lentyna.Užversta storu dulkių sluoksniu ir senomis burtų knygomis.Kažin ar kas nors čia užklystų, juk dulkės ir kelišimtai knygų niekam neįdomu.O ant lentynos šono užrašytas užrašas
Tik septintakursiams
Pirmakursiui ar kitam Hogvartso kursiokiui čia įkišti nosį pašniukštinėti būtų labai įdomu, o juk su tokiais burtažodžiais, kurių niekas nežino gali ir mirties valgytoją nukauti.Ši lentyna palieka tik užuomena, kad ji čia yra, bet ar ją čia kažkas ras tai tik didysis laiko klausimas.Į kurį tikriausiai niekas net nebandys atsakyti...
-
Lisette ramiai vaikštinėjo bibliotekoje, ieškodama įdomios knygos šiam vakarui. Nors rausvaplaukė ir nebelaiko savęs visišku vaiku, ji be galo mėgo skaityti pasakas. Atrodė, kad visos vaikų ir pasakų skyriuose esančios knygos jau buvo antrakursės rankomis liestos (perskaitytos), tad ši nusprendė pasižvalgyti senų knygų skyriuose ir paieškoti, iš toli savo viršelio dailumu kviečiančios knygos. Mergaitės nelaimei, visos senos knygos buvo su begalo niūriais ir visiškai neįdomiais viršeliais. Lisette priėjo skyrių, kuriame buvo, ko gero, daugiausiai voratinklių ir dulkių, o dar prie šono parašyta "tik septintakursiams". Rausvaplaukė jau norėjo tęsti savo paiešką kituose skyriuose, juk jai negalimą į šį, o ir šiaip, vargu, ar skyriuje, kuriame knygų ieškoti galima tik septinto kurso mokiniams, įmanoma rasti pasakų. Taigi... kai rausvaplaukė jau ruošėsi praeiti šį skyrių, už jos akių užkliuvo tamsus ir labai apdulkėjęs užrašas "Burtai". Šitam klastuolė atsispirti negalėjo. Tikriausiai šiame skyriuje yra be galo daug "kietų" burtų,- pamanė antrakursė ir neatsilaikiusi įžengė į jai "uždraustąjį skyrių".
-
Emilijana greitais judesiais naršė po lentyną. Ji ieškojo kokios nors knygos, kur būtų užuominų apie sirenas. Deja, patikrinus kokį dešimtadalį bibliotekos paaiškėjo, kad tokios knygos nelabai yra. Neprarasdama vilties baltaplaukė sklaidė knygas šen bei ten, kol atsidūrė šalia kažkokios lentynos su užrašu. Tik septintakursiams? O gal sirenoms amžiaus apribojimai negalioja? Tik kvailys Emi nuomone paliktų tokią lentyną nepatikrintą. Kodėl jos neprisimenu? Juk maniau, kad biblioteką pažįstu kaip savo penkis pirštus... Matyt, per daug buvau užsiėmusi savo kvailu vaikinu ir apleidau knygas. Mergina buvo įsitikinusi, kad tokią lentyną, kurią gali paliesti tik vyresniokai turi saugoti kažkokie burtai ar bent ypatingą savo dėmesį skirti bibliotekininkė. Deja, teko nusivilti - nedrąsiai savo sidabriškai baltu pirštu palietusi dulkėtą paviršių Emi nepajuto nieko neįprasto - tik sukauptas žinias. Keistokai skamba - jausti žinias. Pašaipiai suklapsėjusi smaragdinėmis akimis mergina ironiškai šyptelėjo - nemanė, kad bus taip lengva.
Patenkinta ji žengė arčiau lentynos ir kiek suirzusi pamatė, jog ši vieta domino ne ją vieną. Kažkokia panelė rožiniais plaukais taip pat taikėsi apžiūrėti knygas. Pamiršusi mandagumo taisykles ir tai, kad mergina nevyresnė už pačią Emi ji pridrožė prie mergaitės ir tiesiai šviesiai paklausė:
- Ar tau nedraudžiama čia būti?- pyktis kiek atvėso (juk ji sirena - jūrinė būtybė) ir Emilijana pasijuto kvailokai, kad galbūt sužlugdė pirmąjį įspūdį. Kiek kaltokai pažvelgė į nepažįstamąją ir prikando lūpą.
-
Gran bėgo į biblioteką kaip įprastai.Įbėgusi į ją ji ieškojo naujų knygų, bet viską ji buvo perskaičiusi.Staiga jos dėmesį patraukė kažkokie darsai iš bibliotekos galo.Ji nuėjo ten, bet ji pamatė užrašą Tik septintakursiams, ar man galima čia būti maunau, kad ne, bet kažkas ten yra. Ji atsižvalgė ar niekas nemato ir patraukė prie tos lentynos kuri buvo draudžiama.Ji slinko palei apdulkėsusią lentyną kai pamatė rausvaplaukę mergaitę ir blondinę.Jos neatrodė septintą kursės, tad ji šyptelėjo ir šiek tiek įšėjo į priekį.
-Ar čia skirta ne septintą kursiams?-ji šyptelėjo,bėje aš Gran,o jūs?
Ji nesijautė kažkokia tramdytoja, nes ir pačiai buvo įdomu kas tose knygose.Grifė perbraukė pirštais dulkių sluoksnį ir jos pirštai apsivėlė dulkėmis.
-
Lisette apžiūrinėjo senas knygas ir pirštu valė dulkes nuo jų. Šios burtų knygos buvo tokios senos, kad jas vartant puslapiai imdavo byrėti. Visai netrukus rausvaplaukė krūptelėjo iš išgąsčio. Moteriškas balsas už nugaros tikrai buvo nelauktas. Velnias! Dabar man šakės,- susiraukė Lisette ir lėtai bei labai nedrąsiai apsisuko.
-Aak..umm...na...- išsigando klastuoliukė, o jos skruostai nusidažė raudonai,- na... aš um.. vi-isai netyčia... čia ummm... užėjau,- ėmė mikčioti antrakursė. Ji be galo išsigando, kad jai, ko gero, teks skriste išskristi iš Hovartso už tai, kad nesilaiko taisyklių. Lisette pakėlė akis į šviesiaplaukę. Ji visai nebuvo nei bibliotekininkė, nei dar kokia profesorė. Ji viso labo buvo mokinė ir tikrai ne septintakursė,- o pati, ką čia veiki?- piktokai paklausė ir greit susigėdo, pamačiusi, kad šviesiaplaukė nekaltai prikando lūpą.
-Aš Lisette, tačiau gali mane vadinti Lis,- šyptelėjo ir ištiesė ranką, sprendžiant iš uniformos, švilpei. Visai netrukus pasirodė dsr viena mergina, kuri taip pat nebuvo septintakursė. Rausvaplaukė dar kartelį pasakė savo vardą ir žvilgtelėjo į lentyną.
-
Emilijana perbraukė savo perlų baltumo plaukus ir kiek sunerimo - prieš išeidama iš kambario niekuo nepasidažė akių, todėl dabar veidas turėjo atrodyti blyškiai kaip skenduolės. Vilkėjo mergina (ačiū jūroms) uniformą, o ne pamėgtą raudonos spalvos suknelę - tai dar šiek tiek pataisė padėtį. Pagaliau rausvaplaukė prie lentynos prabilo:
- Emilijana. Emi, Emili, Lijana, Lija - kaip tau patogiau, taip ir vadink. Trumpinių mano vardui daug,- Emi nusišypsojo apnuogindama perlinius dantis (kodėl viskas joje taip balta?) ir paspaudė ištiestą Lis ranką.
Merginos žvilgsnis užkliuvo už knygų - čia apie sirenas ji dar neieškojo, tad nutarė, jog bus puiku apžiūrėti čia esančias knygas. Juo labiau septintakursiai tikrai jau turėjo žinoti apie šias būtybes - kas žino, gal kada plauks jūromis.
Neliesdama rankomis (knygos buvo dulkėtos; dulkės reiškė žemę, o su žeme Emi labai labai nedraugavo) Emilijana apžiūrinėjo knygą po knygos, kol išgirdo dar vieną balsą. Abejingai atsisukusi išvydo dar vieną mergaitę, kuri neatrodė vyresnė. Priešingai, net jaunesnė už pačią Emi.
- Sveika. Aš Emilijana, arba Emi, Emili, Lijana arba Lija - kaip tau geriau,-nusišypsojo mergina pirštais nevalingai siekdama pakabuko - jei jau ketino žengti į šią perdėm žemišką vietą, reikėjo įsitikinti, kad vienintelis ryšys su jūra vis dar su ja.
-
Sulaukusi abiejų merginų atsakymus ji šyptelėjo.Nenorėdama pasirodyti nemandagi ji laikėsi nepaklaususi, bet smalsumas padarė savo.
-Atleiskit, gal pasirodysiu nemendagi, bet jūs nepanašios į septinta kurses,beje aš ir pati ne tokia tik pira kursė.
Ji visko nenorėdama pliurpti prikando lūpą.Gran žiūrėjo tai į Emi, tai į Lise.Mergaitė susigėdo ir nusisuko.Ji žiūrėjo į knygą pavadinimu ,,Viskas apie jūrines butybes ir kitus keistus gyvius''Pasiėmusi knyga,vis dar nusisukusi nuo merginų ji pavartė knygą auksiniu viršeliu.Bet staiga priešais merginos veidą užsiplieskė ugnis, grifė išmetė knygą ant grindų ir atsisukusi į bendrakeleives terė:
-Kas čia per?-pasižiūrėjusi į savo pirštus kurie buvo šiek tiek paraudę, turbūt vos, vos nudegę tęsė toliau,-gal kas moka burtažodį kuris numalšina skausmą?
-
-Labai gražus pakabukas, Emilijana,- šyptelėjo Lisette ir greitai vėl nusisuko į lentyną. Melsvos rausvaplaukės akys užkliuvo už storos ir senos knygos, ant kurios buvo išblukęs (tačiau nepakankamai, kad nebūtų įmanoma perskaityti) pavadinimas "Legendos apie senuosius burtažodžius". Ko gero, legendos bus arčiausiai pasakų, kurias galiu čia rasti,- pamanė Lisette ir nuvaliusi dulkes nuo knygos, įsidėjo ją į kuprinę. Kurį laiką tarp mergaičių tvyrojo nejauki tyla. Netrukus visą skyrių nuplieskė trumpas šilumos ir šviesos pliūpsnis. Rausvaplaukė pažiūrėjo į Grantacijos pusę: prie jos kojų gulėjo knyga, i ranku pirštai buvo kiek paraudę.
-Aš žinau vieną burtažodį, kuris nuimtų skausmą, tik nežinau, ar pavyks, bet galiu pabandyti- išsitraukė savo burtų lazdelę iš kišenės ir nutaikė į paraudusius grifiukės pirštus,- Episkey!- drąsiai ištarė,- padėjo?- paklausė ir įsidėjo burtų lazdelę atgal į kišenę.
-
- Ačiū, Lis, tai talismanas,- Emilijana, įsitikinusi, kad jos brangenybei niekas negresia, paleido jį kabėti ant grandinėlės.
Ji kiek nusisuko į knygas ir apžiūrinėjo jas vis dar nesiryždama jų liesti. Kaip pasirodė, teisingai - Grantacijai ar kaip vardas tos jaunesnės merginos nepasisekė, švelniai tariant. Kol kita mergaitė rūpinosi ja, Emi pažvelgė į knygą.
- Atrodo, knygos nenusiteikusios, kad jas kas liestų,- mergina atidžiai apžiūrėjo knygą.- Tau viskas gerai?- kreipėsi į nukentėjusiąją.- Man atrodo, šita turėtų būti kažkuo ypatinga. Impervius,- Emi bakstelėjo lazdele sau į plaštakas ir atsargiai palietė knygą.- Gal geriau kol kas ją palikime ramybėj,- Emilijana stengėsi neišsiduoti, jog būtent šią knygą jai taip niežti nagai apžiūrėti.
- Pažiūrėk, tau nieko nenutiko, nors ir palietei tą knygą,- mergina kreipėsi į Lisette.- Gal šita kokia ypatinga?- balsu pasvarstė Emi rodydama savo blyškiu pirštu į knygą, gulinčią ant bibliotekos grindų.
-
Kai grifę pagydė ji pasijautė kažkaip nepatogiai.
-Am,ačiū Lis,-ji šyptelėjo ir pažiūrėjo į Emi.
Kažkas čia netaip, kodėl ji tai žiūri į tą knygą ir kodėl kai knyga užsiplieskė ji nepalietė vienintelės Emi.Gal ji kokia nors būtybė?Kiek įniršusi Gran pamiršo, kad vis dar yra bibliotekoje,bet kai pamatė, kad abi į ją žiūri ji paraudo kaip pomidoras ir jos pyktis kiek atblėso.
-Emi,gal paiimk knygą ir ją padėk?Arba pasiimk,nes aš prie jos nebesiartinsiu,-purtė galvą ji ir atsitraukė nuo knygos.
Ji jau pasiėmusi lazdelę priėjo prie kitų knygų ir jas apžiūrinėjo.Pamatčiusi knygą su pavadinimu ,,kaip atpažinti mistinės būtybes,burtažodžiai joms'' Gran nusišypsojo ir užkišo storoką knygą už apsiausto į kišenę kur buvo ir lazdelė.
-
Lisette linktelėjo ir mandagiai šyptelėjo, kai grifė jai padėkojo už pagalbą. Dabar rausvaplaukė stengėsi suprasti Emilijaną: ši palietė knygą, nuo kurios visai nenukentėjo, kai tuo tarpu Grantacija vos nenudegė plaštakų. Manau, kad ši šviesių plaukų savininkė kažką slepia,- klastuolė trumpai pagalvojo ir greit paleido šią mintį vėjais (gal todėl, kad nežinojo, kaip išsiaiškinti švilpės paslaptį, o gal tiesiog nenorėjo kištis į kitų asmeninius reikalus). Abi nepažįstamosios Lisettei atrodė ganėtinai keistos: grifė į vidinę apsiausto kišenę įsikišo velniai žino kokią knygą, o švilpė tiesiog atrodė keistai dėl ką tik nutikusio įvykio su paslaptinga knyga. Tarp mergaičių kurį laiką tvyrojo be galo nejauki tyla. Lisette net norėjo bėgti iš čia, tačiau į jos rausvą galvą toptelėjo klausimas:
-Kodėl jūs čia?- gan tyliai paklausė priešais stovinčių mergaičių,- tiesiog sudomino skyrius, kuriame galima tik septinto kurso mokiniams? O gal kažko ieškote?- domėjosi antrakursė. Laukdama nepažįstamųjų atsakymo, Lisette kojomis spardė besiveliančius voratinklius, kurie mergaitei kėlė šiurpą.
-
Spoksodama į knygą gulinčią ant grindų Emilijana pajuto kitų dviejų merginų įtarius žvilgsnius. Sukinėdama tarp pirštų pakabuką mergina svarstė šių neaiškių abejonių priežastį. Velniava, laikas gelbėti savo kailiuką, kol jis dar nenudegė. O tai gali būti, kad sulauksiu problemų
- Aš panaudojau Impervius kerus. Pabandykit ir jūs - padėsim tą knygą atgal į lentyną ir galėsim saugiau apžiūrėti kitas. Matyt, bibliotekos prižiūrėtojai nepaliko šitų knygų be apsaugos, tai gal prieš liesdamos pasisaugokim,- mergina karštai tikėjosi, kad tokio paaiškinimo pakaks. Juk galiausiai dėl šio keisto atsparumo "kalti" Nepralaidumo kerai, o ne antgamtiška prigimtis, nors ką gali žinoti.
Pastebėjusi kaip jaunesnė mergina kažką užsikišo už apsiausto Emi spėjimai dar labiau pasitvirtino - kažkas ne taip. Protingiausia būtų nešdintis kuo toliau iš čia (juo labiau kad dulkės jau pradeda dusinti), bet tada įtarimai dar labiau paūmėtų.
Iš svarstymų Emi ištraukė Lisette. Ji prabilo pačiu laiku.
- Aš šiaip vaikštinėju, gal atrasiu kokią knygą lengvam pasiskaitymui,- Emilijana beveik nemelavo - juk informacijos ieško ne mokykliniam projektui.- Juk negaliu ramiai praeiti pro tokią įdomią lentyną jos nepatikrinus, ar ne?
Emilijanos žvilgsnis nuklydo prie Grantacijos, kuri akivaizdžiai stengėsi kažką išsiaiškinti. Kiek panikuodama Emi (nesvarbu, kad to veik nesimatė) pažvelgė į ją žvilgsniu, kuris sakė "kad ir ką čia bandai atkapstyti - teks labai pasistengti". Strategiškai tai nebuvo labai protingas poelgis, bet gal padės.
-
Gran nežadėdama pratrūkti atsiduso ir nuėjo pri lentynos kurioje knygos buvo sudėtos toliau nuo lentynos krašto nei kitos.Grantacijos dėmesį patraukė viena knyga su kailiniu apvalkalu.Gran ją patraukė savo pusėn, bet ji neišsitraukė, tik tolėliau nuo mergaičių atsidarė mažas plotelis grindyse.Priėjusi prie ,,duobutės'' Gran pamatė joje knygą visiškai naujai atrodančią.Jos viršelio kampai buvo apdekoruoti Hogvartso koledžų herbais.Vršutiniuose Klastūnyno ir Grifų gūžtos, o apatiniuose Varno nago ir Švilpynės.
-Ei ,merginos, gal bus įdomu ką aš čia radau?-Gran garsiai perskaitė knygos pavadinimą.-Pati tikriausia Hogvartso istorija, skamba ydomiai.
Ji pasilenkus išėmė knygą ir atsisėdusi ant grindų ir atsirėmusi į lentyną ji atvertė pirmąjį knygos puslapį.
-
Lisette jautėsi ganėtinai keistai viso šio susitikimo metu. Ji net ėmė gailėtis, jog užsuko į draudžiamą skyrių. Na, taip.. Emilijana rausvplaukei atrodė visai nieko, tačiau grifė itin kėlė įtarimą, mat nė neatsakė į klastuolės klausimą.
-Iš kokio jūs koledžo?- rausvaplaukė stengėsi užmegzti pokalbį, nors ant mergaičių kabančios uniformos pačios atsako į šį klausimą. Lisette užsikišo savo rausvą plaukų sruogą už ausies ir apžvelgė visai šalia jos esančią lentyną, tikėdamasi, jog ras kokį įdomų skaitalą laisviems vakarams. Deja, bet mergaitės žvilgsnį nuo senų ir ne tokių senų knygų atitraukė kiek tolėliau nuo jos ir Emilijanos nuėjusi Grantacija. Lisette visai pamiršo, ko čia atėjo ir šiuo metu sekė kiekvieną grifės žingsnį.
-Grant...- rausvaplaukę, nė nespėjus užbaigti sakinio, pertraukė grifės šūksnis. Lisette priėjo arčiau ir žvigtelėjo į naujut naujutėlę knygą Grantacijos rankose. Oho...- nusistebėjo Lis ir jau ruošėsi išplėšti knygą iš grifės rankų. Laimei, klastuolė susivaldė, juk ji tikrai nenorėjo pasirodyti nemandagi ar neišauklėta.
-Kas joje rašoma?- domėjosi Lisette, kai pamatė, jog ant žemės sėdinti grifė atvertė auksinės knygos puslapius.
-
Įveikusios gausybę išbandymų Gėrio ir Blogio mokykloje ir stebuklingai grįžusios namo, Sofija su Agata tikėjo, kad nuo šiol abi gyvens ilgai ir laimingai. Juk jos – geriausios draugės, ir to visiškai pakanka, kad būtų laimingos. Bet ar tikrai? Agatą vis dažniau užklumpa abejonės – o kas, jei ji būtų pasirinkusi ne Sofiją, o princą Tedrosą? Ir vieną dieną nejučia sugalvoja norą. Tik vienas noras, ir vartai į Gėrio ir Blogio pasaulį vėl atsidaro, o draugės vėl grąžinamos ten, iš kur manė ištrūkusios. Tik šįkart Gėrio ir Blogio mokykloje viskas apsivertę aukštyn kojomis. Gerieji pasakų veikėjai nebekariauja su blogaisiais. Šįkart priešai – mergaitės, patikėjusios, kad gali būti laimingos be princų, ir įskaudinti berniukai, kuriems vadovauja... Tedrosas.
-
Vos įžengus į biblioteką gali pamatyti velniškai daug knygų lentynų, jų gale grotomis aptvertą uždraustąjį, kuris tikriausiai traukė ne vieną smalsų hogietį. O šalia jo, pačiame gale, storu dulkių sluoksniu uždengtas buvo senasis skyrius su burtų knygomis. Lentelė ant jo bylojo, kad jis buvo skirtas tik septintakursiams mokiniams, nenuostabu kodėl jis toks dulkėtas. Kas žino ar koks septintakursis iš vis žino apie šio skyriaus egzistavimą, vis dėl to dulkės ir bala žino kiek knygų (iš kurių galbūt tik dar papildomos dulkės tėra likusios) nei vieno netraukia. Na, o kokiam pirmakursiui ar antrakursiui įkišti nosį (ir daug kartų nusičiaudėti) pašniukštinėti tikrai būtų įdomu, su tokia galybę burtažodžių.
Andromeda lėtai įžengusi į šį skyrių iš kart pajuto, kaip dulkės pradėjo kutenti nosį. Ši vos susilaikė nenusičiaudėjusi ir neišdavusi savo buvimo šiame skyriuje. Visgi lentelė griežtai sakė, kad į šį skyrių gali įžengti tik 7-kursiai, bet juodaplaukė negalėjo susilaikyti. Ši galybė knygų su jai dar nežinomais burtažodžiais traukte traukė ir koks magnetas.
-
Slapukiškai žvelgdama į sienas, antrakursė tipeno klaidžiais pilies koridoriais. Raudonskruostės batelių pakulnė vis takšėjo į jau vietomis įtrūkusias grindis, taip imdama erzinti Ashley. Nepaisant to, ore tabalo Tonks kaklą pridengiantis balsvas šalis. Šį atrodo niekuo neišsiskiriantį vakarą tamsiaplaukė dėvėjo pūstą it koks pyragaitis, sijoną bei tokios pačios juodos, kuri labai priminė tą nuostabų ir turbūt bene paslaptingiausią paros metą - naktį, palaidinukę. Smulkiom garbanėlėm nusėti plaukai dailiai krito ant mergiotės pečių. Taigi, šiąnakt ji atrodė lyg išsipusčiusi į kokią puotą, tačiau deja deja tai buvo tik staiga išsidabinti šovusi mintis. Ashley net pati nenutuokė kodėl. Gal būt tai rudeninės darganos sukeltas įkvėpimas derinti, o gal tiesiog eilinis smegenų pačiuožimas.
Netrukus, lydima įvairutėliausių minčių, grifė priartėjo prie milžiniškų durų, vedančių į kitą pasaulį. Taip, biblioteka. Akimirkai sudvejojusi ar verta atsiriboti nuo pasaulio kelioms valandoms, kai laukia krūva namų darbų, strazdanė vis dėl to peržengė slenkstį ir jau dabar neapsisprendė į kurią pusę traukti. Galiausiai mergaitė pasirinko kairiąją patalpėlės puselę ir nukaukšėjo. Ši akimis peržvelgė jau nučiupinėtas knygas, todėl tik susiraukė bei nutolo nuo jų. Štai, atokesnėje vietelėje stovėjo milžiniška knygų lentyna, nukrauta ne tik rašliava, bet ir storu dulkių sluoksniu. Taip pat ten stoviniavo kažkokia mergiūkštė. Labai jau kažką ji priminė. Įsižiūrėjusi grifiokė išvydo klastuolių atmušėją Andromedą. Išsišiepusi iki ausų, Tonks priartėjo prie klastuolės.
- Nagi nagi nagi, - kilstelėjo antakius, o tada priekaištingai tarstelėjo. - Ir ką gi mes čia turime.. Ogi Andromedą Žvynuotąją, - įsmeigė akis į pirmakursę. - Nejaugi ieškai knygų padėsiančių laimėti kvidičą? Neee, manau net jos nepadės, - įsikando į lūpą, kad neprapliuptų juokais.
-
Juodaplaukė lėtai valė odinius knygų viršelius vis paskaitydama kas ant jų parašyta, tačiau iki šiol dar nė viena nepritraukė jos susidomėjimo. Jai norėjosi paskaityti tokią burtažodžių knygą, kuri užgniaužtų kvapą ar net atimtų žadą, deja tokios turbūt tėra tik uždraustajame skyriuje. Tamsiaakė blyškia ranka perbraukė per kelis vadovėlius. Pajutusi keistus kauburėlius ji pažvelgė į vieną į knygų. Šios pavadinimas buvo užbraukytas, tai tik dar labiau gundė imti ją ir atsiversti.
Knyga buvo tamsia žalia, kone juoda pavadinimas ant jos viršelio buvo užbraukytas taip pat, o atsivertus radinį - pirmasis puslapis nuspalvintas juodai. „Kad ir kas turėjo šią burtų knygą, nenorėjo, kad jos pavadinimas išliktų.“- pagalvojo Andromeda lėtai ją vartydama.
Akimirkai prieš įnyrant į knygą, ji išgirdo garsų batelių tauškėjimą. Klastūnyno globotinė lėtai pasuko galvą ir tyliai nusikeikė. Prie jos artėjo klaikiai atrodanti grifų atmušėja, net pagaugai nuėjo Andromedos kūnų pamačius kaip tas pūstas sijonas atrodė siaubingai. O išgirdusi Ashley komentarą norėjosi iš kart trenkti iš knygos į galvą.
-Nagi, nagi, žiūrėkit kas pasirodė, ogi pati grifpalaikė Ashley Tonks.- Klastuolė pakišo knygą po pažastimi ir sarkastiškai paplojo, o tada pašaipiai vyptelėjusi, atkirto,- Aš bent atėjau knygų padėsiančių laimėti kvidičo varžybas, o ne kaip tu į tuščia smegeninę grūsti pasakas apie princeses.
-
Kita aplinka ir visiškai kita Andromeda. Tiesa, tas klastuoliškas bukumas išlikęs, tačiau kokios mes aršios.. Ajajaj..
- O kodėl gi ne, - pakraipė galvą, o tada nužvelgė pirmakursę. - Kam gi man knygos apie kvidičą.. Juk ir be jų puikiai išsiverčiu. Va, geriau paskaitinėsiu apie tokias damutes kaip tu, - dar pridūrė kaštonplaukė ir nužingsniavo prie lentynos ant kurios aiškiai parašyta "Tik septintakursiams".
Knygos buvo nuklotos baisiausiai storu dulkių sluoksniu. Savaime aišku, kad jos nevartytos tikrai ilgoką laiko tarpą. Čia pat vietoje galėjai užsičiaudėti negyvai, tačiau deja deja Ashli kažkokiu būdu atsilaikė prieš tuos bjaurius organizmus.
- Hmmm, kas gi čia įdomaus. Gal rasime kokį skaitalą apie panelę Žvynuotąją. Kur daugiau ieškoti knygų apie mūs kvidičininkę jei ne čia. Ir žinai kodėl? - kiek garsiau tarstelėjo garbanė, kad jos naujoji priešė išgirstų. - Neįsižeisk, bet nemanau, jog kam nors esi įdomi, o šios knygelės atrodo net nepaliestos, - filosofiškai kalbėjo Tonks ir baigusi padabino veidelį šypsena.
Rudaakė rankele perbraukė per rašlevos nugarėles, o tada nuo pirštų galiukų nusipūtė dulkes. Strazdanės žvilgsnį patraukė viena knyga.. Bet antrokė neskubėjo jos traukti iš lentynos. Vis dėlto gali sudrumsti dulkėms ramybę ir užsitarnauti šiokį tokį išpuolį.
-
Andromeda tik akimirkai pasijautė tarsi laimėjusi kokią taurę, bet tada Ashley Tonks ir vėl smogė. Ir šį kartą kiek skaudžiau. Juodaplaukė sučiaupė lūpas, skersai pažiūrėjo į grifpalaikę, o tada ilgais pirštais stipriai suspaudė rankose laikytą knygą. Ji vos vos laikėsi nepratrūkusi rėkti, o tuo labiau neužpuolusi pasipūtėlės. „Geriausia būtų jai išvis nieko nesakyti, tiesiog praignoruoti, tada ta mergiūkštė atliptų. Bet negaliu visko taip palikti. Turiu jai atsikirst, nes jei to nepadarysiu, reikš, kad aš pasidaviau, o ji laimėjo. Ne! Neleisiu to! Nieku gyvu.“ - piktai galvojo klastuolė. Pirmakursė tikrai nežadėjo nusileisti tai liurbei grifei. Tik ne toks žmogus Andromeda.
-Ashley, mieloji mano. Turbūt tavo žirnio dydžio smegenėlės nesupranta, kad čia knygos apie burtažodžius, o ne žmones. Be to, apie mane knygos dar nėra parašyta, kadangi aš dar nieko didingo nepadariau, bet žiūrėk po kiek metų, kai tu kiurksosi kokiame griovy, ar nusigėrusi smuklėje, pamatysi laikraštyje mano didų vardą. Tada galėsi, kad ir nusprogti iš pavydo.- ramiai atkirto juodaplaukė.- Nors, ironiška, bet galbūt jau ir taip būsi nusprogusi.
Tada ji slėpdama šypseną po storu plaukų skydu atsivertė naują knygos puslapį.
-
- Svarbu jų bent kiek yra, - visai ramiai išspaudė kelis žodelius iš savo burnikės. - Ne taip kaip pas tave, - dar pridūrė, o tada toliau žvalgėsi lentynoje, nepamiršdama ir akiplėšos klastuolės. - O teeip, tavo didusis vardas puikuosis pirmuosiuose laikraščių puslapiuose. Jau įsivaizduoju antraštę, - nukreipė svajingą žvilgsnį į taip pat apdulkėjusį langą. - "Andromeda Žvynuotoji ir vėl išgėrusi nusidainavo su kalnų troliu. Daug niekuo dėtų miestelėnų išvežti ligoninėn, mat sprogę ausų būgneliai", - tarytum kokia reporterė išdėstė visą straipsniuką, o tada vėl nusisuko, jog ta visažinė neišvystų kikenimo.
Patingėjusi kažko ieškoti, o gal vis dėl to pabijojusi čiaudulių lavinos, strazdanė priėjo prie vargšelės Žvynuotosios, kuri tikriausiai dabar tiesiog degė noru užvožti antrakursei.
- Nagi nagi, ir ką gi čia skaitinėsi? Gal vis dėlto burtų savo ištinusiom lūpom nuslėpt? Uogų pamiškėj prisirijai? Žinai, kartais reik pagalvot, kad netilpsi į savo ir taip x dydžio rūbelius, - kilstelėjo antakius ir susidūrė su mielosios priešės akimis.
-
Juodaplaukė giliai įkvėpė ir nieko nebe atsakė. Ji turėjo sugalvojusi kitą planą ir žymiai geresnį. Viena akimi ji stebėjo grifpalaikę, kuri pažvelgė į knygų lentyną. Jos plona ir blyškios spalvos rankos greitai ištraukė burtų lazdelę ir paslėpė ją rankovėje. Ir visas šis veiksmas truko vos kelias sekundes iki tol kol ta mergiščia priėjo prie klastuolės ir prikibo prie jos skaitomos knygos, kuri, beje, tikrai buvo įdomi.
- Man tik pasigirdo, ar tu ką tik papasakojai savo vieną ateities gyvenimo dalį? Nes tik tokiai kaip tau ir kitiems tavo grifpalaikiams ir tereikia dainuoti įkaušusiems su troliais.- ramiai atkirto Andromeda gniauždama kietą knygos viršelį.
Ji jautė tą iki kaulų čiulpų pažįstamą lazdelės šaltuką, kuris tik ir sakė “išsitrauk mane ir pagaliau užtildyk tą kvaišą, paukščio smegenėlėmis”. Kitą akimirką vėl išgirdusi komentarą apie savo išvaizdą ji nebesusivaldė.
- Klausyk, tu buka, stora karve, užknisai visus iki gyvo kaulo, kad tu prasmegtum pragare!- ji suriko ir akimirksniu išsitraukusi lazdelę ją nukreipė Ashley pusės link ir suriko,- Silencio!
-
Diena jau nuo pat ryto buvo niūri. Net Kasparo katė švelniai murkdama ir laižydama jam ranką žadindama dar nuo ankstyvo ryto jo nedžiugino. Pamokos praėjo niūriai, nors ir kaip bandė nusiteikti teigiamai jokie minčių kodai jam netiko. Toks jausmas, kad nuo Kasparo buvo nuplautas visas džiaugsmas... Taigi Kasparas žingsniavo į vietą, kuri buvo paskutinė jo viltis. Į vietą kuri buvo didelė patalpa, užgriozdinta didelėm medinėm lentynom, kuriose jau nuo pat mokyklos įkūrimo dulkėjo senos storos ir nevisai knygos. Vos įžengus į šią vietą, nosį ėmė kutenti sausas pergamentu ir popieriumi pertvinkęs kvapas. Kasparas ėmė žingsniuoti į patį bibliotekos galą, beveik prie uždraustojo skyriaus. Ten posūkis kairėn, vedantis iki pat sienos kur lentynose gulėjo visos senos knygos. Kasparui šį skyrių rekomendavo smalsi grifiukė, su kuria jie karts nuo karto pasikalbėdavo. Nieko nelaukdamas Kasparas išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo lumos. Kai švieselė išryškėjo Kasparas nieko nelaukdamas ėmė naršyti knygų lentynas ieškodamas knygos, kurioje galima rasti nuotaikos keitimo kerus. Na aišku, knygų daug - o tos kurios reikia niekaip nerasi. Taigi kai visiškai Kasparo kantrybė išsisėmė ir kai jis nebegalėjo daugiau kentėti jis ištarė: accio knygos apie nuotaikos keitimus. Tuoj pat lentynos ėmė bruzdėti ir šalia jo tvarkingai sugulė bent dešimt storų, storų knygų. Vos pakeldamas Kasparas knygas nusitempė prie artimiausio stalelio, prisistūmė fotelį ir maloniai atsidusėjęs pradėjo vartyti knygas. Knygose buvo smulkiai aprašomos tikrosios emocijos, kažkokie išsiriškimai, bet niekaip nesugebėjo rasti puslapio kuriame būtų burtažodžiai. Na va, Kasparo savijauta dar pablogėjo ir nors ir kaip jam sąžinė neleido tyliai ištarė: accio puslapiai kuriuose surašyti burtažodžiai apie nuotaikų kaitą. Dviejose knygose pasigirdo žaižus popieriaus plyšimo garsas ir prieš Kasparą jau gulėjo keturi lapai su kažkokiais receptais. Pasirodo burtažodžių keiti emocinę savijautą nėra( Kasparas nujautė kad jie uždrautajame skyriuje). Bet lapuose buvo nurodyti keli gėralų receptai kurie turėtų pakeisti Kasparo ir taip pablogėjusią savijautą... Tvarkingai susilankstęs lapus Kasparas pažvelgė į laikrodį
- Va jetau, kaip vėlu. Užsisėdėjau čia visas dvi valandas... Išalkau.Taip pagalvojęs Kasparas nieko niekam nesakęs nudūmė į pagrindinę salę, galvodamas, kad ir jo išalkusiai katytei reikėtų paimti kelis kasnelius, likusius nuo vakarienes.
-
Bethany žingsniai aidėjo per biblioteka vadinamą patalpą. Iš tiesų, čia visuomet buvo tylu. Tyla tebuvo nuolatinė palydovė tarp išminties kupinų knygų, lentynų bei vos vos šnarančių, verčiamų puslapių.
Pasiėmusi įdomiau atrodančią knygą, Bethany jau norėjo eiti kur nors prisėsti, tačiau akelėmis nejučiomis už kažko užkliuvo. Buvo bepradėjusi eiti nuo tos lentynos, tačiau galvą atsuko atgal, o sidabrinė grandinėlė sukėlė vėsumo jausmą, primenantį apie jos buvimą. Skyrius, skirtas septintakursiams. Bethany nebūtų čia lindusi, tačiau smalsumas buvo jos charakterį sudaranti dalis, tad apsižvalgiusi ar tylomis, jos niekas nepastebėjo, žengė arčiau šios lentynos, tikėdamasi atrasti kažką naujo, dar nežinoto.
-
Sebastianas vėl ieškojo tylos. Nepakentė to triukšmo. Jis tiesiog norėjo kažkur rasti visišką ramybę, nes kol kas ją rasdavo tik nuėjęs miegoti į pustuštį vaikinų miegamąjį, o visur kitur tvyrojo triukšmas, kvailystės, pokštavimas, juokas, apkalbos ir visoks kitas velnias. Taigi, pamąstęs kur dar galėtų rasti tylą, jam į galvą šovė vienintelė vieta. Biblioteka. Berniukas, palikęs visus daiktus, kuriuos paprastai nešiodavosi paliko ant lovos ir tik pagriebęs lazdelę nuėjo link savo tikslo. Bibliotekoje, kaip ir spėjo, buvo tylu, bet ne taip tylu. Šnabždesys sklido iš visų kampų, todėl Azrielis tikrai nepasirinko vietos arti kitų mokinių. Jis žingsniavo gilyn į biblioteką, vis gilyn ir gilyn, kol galiausiai, akys užkliuvo už vienos knygos, visai paprastos. Ant seno viršelio buvo parašyta „Paprastieji kerėjimai ir užkeikimai“. Ne tai ko tikėjosi. Mėšlas pagalvojo, grūsdamas knygą atgal į prikimštą lentyną. Netoliese akys vėl užtiko nematytą lentelę, kuri skelbė, kad skyrius tik septintakursiams. Tik staiga, prie lentynos, lyg iš niekur išdygo mergaitė, kuri apsižvalgė ir šmurkštelėjo į uždraustą lentyną. Sebas buvo įsitikinęs, kad ji tikrai nėra septintakursė. Vargu ar įpusėjus visą kursą. Lyg niekur nieko, Azas priėjo prie lentynų ir susidūrė su šviesiaplauke. Šonu atsirėmė į lentyną, sukryžiavo rankas ir lyg flirtuodamas, žavingai nusišypsojo savo nuostabia ir netikra šypsena.
- Ir ką gi tokia jauna panelė čia veikia?- tyliai ir tuo pačiu metu garsiai ištarė.
-
Pirštų galiukai lietė knygų nugarėles, o rusvos akelės skaitė užrašytas, įspaustas raides. Neatrodė, jog čia buvo kažkas naujo, tad tai šiek tiek nuvylė mergaičiukę, bet nesuteikė didelio liūdesio ar nusivilimo. O kam? Juk ji vistiek pasieks septintą kursą, vistiek visą tai mokysis ir sužinos. Bethany jau norėjo apsisukti bei su iš anksčiau paimta knyga, kuri atrodė šiuo metu tikrai reikalinga jos sumanymui, eiti iš šio skyriaus. Tačiau išgirdo žingsnius. ,,Po šimts!", - galvoje visos mintys sukosi tik apie galimus pasiaiškinimus ar kitokias beprotiškas idėjas, kaip, kad nuodingo augalo auginimas ant nuosavos kambario spintelės. Varniukė jau apsisuko eiti iš šios bibliotekos vietos, o tuomet į ją trenkėsi. Iš netikėtumo šviesiaplaukė varniukė paleido knyga iš rankų. Ši nukrito ant grindų, kiek tolėliau nuo jos. Bethany pakėlė akis į ją atsirenkusį asmenį. Ji stengėsi neparodyti susikaupusio įniršio, o į aktorystės vaidybos pamokėles eiti dabar netroško. Tuo labiau, kad ją beviltiškai erzino ta paika ir aiškiai netikra berniuko šypsena.
- O ką gi tokio pat amžiaus, ir dar koledžo, berniukas sugalvojo čia paveikti? - atsakė klausimu į klausimą ir pati kuo maloniau šyptelėjo, nors akys draugiškumu nespinduliavo, - pradėti reiktų nuo tyčinio atsitrenkimo į mane.
Sakinį, kurį tiesiog pasufleravo, ji sušnabždėjo tyliu savo balsu. Tuomet atsitūpė bei pakėlė knygą, šiek tiek apvalė viršelį bei, galop, tikėdamasi, kad šis vaikis neperskaitė knygos pavadinimo, atsuko nugarėlės pusę ir taip ėmė ją laikyti.
-
Vos Sebastianui įlindus tarp lentynų, kur ir atsekė mergaitę, ši atsitrenkė ir pametė iš rankų nugvelbtą knygą, kuri su trenksmu nukrito ant žemės. Jis net nežvilgtelėjo į tą knygą, tik stengėsi žvelgti tiesiai mergaitei į akis. Per savo gyvenimą buvo išmokęs puikiai įžvelgti kitų jausmus. Tai lengva, jei žinai kokius ženklus reikia sekti. Pastebėjo, kaip stipriai buvo suerzinęs šviesiaplaukę, todėl kandi šypsena išniro pati savaime. Šį sykį net nereikėjo vaidinti, jis tiesiog nusišypsojo ta šypsena, kurios vienintelės nereikėjo vaidinti.
- Man būtų maloniau, jei kreiptumėtės į mane žodžiu "ponaitis",- atsikirto kiek nusilenkdamas. Nuo jo veido vis dar nedingo ta pati šypsena.- Na, galbūt, aš tik pareigingas varnas, kuris nepažeidinėja taisyklių ir bando nuo to išgelbėti kitus?- atsakė taip, kaip ir mergaitė klausimu atsakė į jojo. Tada jis įėjo giliau tarp lentynų ir ištraukė pirmą pasitaikiusią knygą.
- Proto užvaldymo pradmenys,- perskaitė pavadinimą ir sučiaupė lūpas bei primerkė akis taip, lyg vertintų knygą. Tada žvilgtelėjo kokią knygą turi varnė. Negalėjo perskaityti tikslaus pavadinimo, nes mergaitė bandė jį paslėpti, bet galėjo pamatyti, kad tai kažkas susijęs su herbologija ir augalais.
- Taigi, jei jau atėjai čia, galbūt norėtum paskaityti ką nors įdomiau, nei žolės,- kilstelėjo antakį ir ištiesė knygą mergaitei,- o galbūt... bijai? Žinai, galbūt jautiesi nesmagiai čia įlindusi, juk tu varnė, pats mačiau kokia dauguma jūsų. Mergaitės,- tiesiog spjaute išspjovė paskutinį ir nužvelgė šviesiaplaukę nuo galvos iki kojų, lyg būtų pasibaisėjęs, nors jokio jausmo nebuvo,- kai kurios net taisykles žeidžiat dėl išsimokslinimo,- šyptelėjo.- Taigi, ką manai? Norėsi paskaityti apie proto užvaldymą,- balsas vėl grįžo ankstesnį toną, kurį valdė lūpos, iškreiptos šypsenos.
-
Bethany juto jo žvilgsnį. Ji nežinojo kodėl šis vaikis tai darė, tačiau galbūt norėjo žvelgti į jos akis. O kokio velnio, mergaičiukė net nesvarstė. Nebuvo kada. Net vienos, nieko vertos sekundės. Ką jau kalbėti apie akimirką.
Varniukė suglumusiu žvilgsniu pažvelgė į berniuką, kai šis menkai pasilenkė ir pasakė tai, ko menkiausiai tikėjosi išgirsti. Galimą jo pravardę.
- Ką gi, tuomet ponaitis turėtų mane vadinti Bete, - laikydama knygą sukryžiavo rankas bei atsirėmė į lentyną, - nes ne visoms patinka būti panelėmis.
Ji galbūt būtų pasakiusi tvirtesnį argumentą, bet jo neturėjo. Nelabai ir reikėjo, kadangi Bethany dabar stebėjo šį ponaitį. ,,Kaži, jis neturi giminių Hogvartse? Reiks pasidomėti šiek tiek", - nutraukė savo pamąstymus. Išties, dabar viskas ko troško ji - neprisidaryti gėdos. Varniukė spjovė į taisykles (ha, ir tai jau kelias buvo sulaužiusi), o galbūt dabar jai tiesiog nerūpėjo. Juk susiruošė auginti neleistiną augalą miegamajame. Pirmakursė neturėtų pasižymėti tokiomis idėjomis, tačiau taip jau nutiko.
- Pareigingas varnas? - kilstelėjo antakius, - žinai, visiškai taip neatrodai.
Bethany perkėlė savo svorio centrą ant kojų bei žengė žingsnį nuo lentynos. Atkryžiavo ir nuleido rankas. Tačiau vistiek žiūrėjo ką šis vaikis darė. Išgirdo knygos pavadinimą. ,,O taip. Susidomėjau. Tiesiog leipstu kaip noriu ją skaityti. Ne", - žaidė savo mintimis beveik neklausydama jo, juk net nežinojo kas jis išvis. Tuomet pamatė link savęs ištiestą knygą.
- Taip, aš turiu baimių, - paėmė ją laisva ranka ir pati žvelgė į viršelį, - tačiau neleistinų knygų skaitymas ar taisyklių laužymas nėra mano baimės.
Varniukė tiesą pasakius buvo ieškojusi šios knygos, tik žinoma, kitur. Dabar ją laikė rankoje bei žvelgė į viršelį.
- Asmeniškai, galėčiau tam prieštarauti, - ramiai priėmė pasibjaurėjimo kupiną balso toną bei jos išvaizdos nužvelgimą, - kai kurios taisykles laužo ne tik dėl mokslo, - pakėlė akis ir žvelgė tiesiai į jį, - taip pat egzistuoja dalykas, kaip linksmybės.
Tuomet Bethany paėmė abi knygas į vieną ranką bei apsisprendė galutinai.
- Kodėl gi ne, - nenuleido akių, - girdėjau, proto užvaldymas nėra labai sudėtingas.
Šviesiaplaukė pasigailėjo, jog paliko plaukus paleistus. Jie beveik siekė alkūnes, galai buvo tapę garbanomis, tačiau vistiek ji nesijautė jaukiai.
- Tikiuosi, prisidėsi, - žengė žingsnį link pusės, kur išėjimas iš šio skyriaus, - nebent pats pareigingasis varnas nenori ar bijo.
Galbūt ne veltui Bethany gavo statulėlę koledžo rinkimuose. Taip jai leido suprasti jog ji ne tik protinga ar sugeba būti linksma. Ji ir sumani, ir gudri. Tereikėjo šias savybes išugdyti tinkamai.
-
- Gerai, būtinai galiu jus vadinti Bete,- išgirdęs kitą žodį išsišiepė, nes nors puikiausiai suprato ką Betė norėjo pasakyti, bet ji galėjo nuskambėti visai ne taip. Sebastianas nusprendė pasinaudoti akimirka,- nepatinka būti panele, o kuo tada norėtum būti? Taip pat ponaičiu?- padarė šiokią tokią pauzę, kad Bethany galėtų ką nors pasakyti. Ak, kokį nevaldomą malonumą jis jautė kai ką nors provokuodavo ar erzindavo!- Beje, nors man gerai būti ponaičiau, mielai priimsiu kreipinį Sebastianas, Sebas arba, jeigu tik Betei labiau patiks, Azrielis.
Jis kurį laiką stebėjo mergaitę, kuri atrodė susimąsčiusi. Tada pasisuko į šoną ir pirštų galais perbraukė per senų knygų nugarėles, jausmas buvo toks lyg liestų šiurkščią odą, nors geriau įsižiūrėjus kai kurios knygos ir buvo padengtos oda, kitos buvo tokios senos, kad viršelį atstojo plonos ir medinės lentelės.
- Tikrai neatrodau? Ak, kaip keista. Aš galvojau, kad esu iš akies trauktas varnas. Žinai, kaip sako - nespręsk apie knygą iš viršelio,- kalbėjo nė nemirkteldamas, nors suprato, kad iki pareigingo varno jam toli kaip iki mėnulio,- o tu kaip tik atrodai kaip tikra varnė. Kas nors tau tai sakė? Sena, uždrausta knyga rankose, kuri bet kam kitam pasirodytų didžiausia nuobodybė, o štai tau, tai atrodo linksma,- nusišypsojo,- tik aš vis tiek manau, kad yra daug įdomesnių ir linksmesnių veiklų nei knygų skaitymas,- kilstelėjo antakį priėjo arčiau mergaitės. Iš tiesų, tai net kiek nustebo kai Bethany paėmė knygą ir prakalbo apie proto užvaldymą. Jam tai iš tiesų buvo kiek įdomu, bet... betgi Sebastianui Azrieliui buvo per sunku tai pripažinti. Jis žvilgtelėjo į ilgus mergaitės plaukus, o po to tiesiai į akis.
- Manau, pareigingasis varnas būtinai prisijungs prie taisyklių pažeidinėjimo,- ištarė. Nors veido mimika ir balso tembras nepasikeitė ir liko toks pat slepiantis jausmus, bet galima prisiekti, kad jei varnė buvo pastabi ir akylai žvelgė į Sebą, galėjo pamatyti vos vos rusenančias susidomėjimo liepsneles akyse.
- Taigi, jeigu tikrai nebijai, kad pamatysiu tavo tamsiausias, baisiausias, slapčiausias paslaptis, suteiksiu tau pirmenybę išrinkti kokį tik nori burtą,- jis ištraukė savo burtų lazdelę lyg parodydamas, kad yra tikrai pasirengęs,- vis dėlto reikia pasisaugoti. Juk bibliotekininkė gali pagauti du baisiai pareigingus, taisyklių užvaldytus varnus. Nors gal, ji mus nuvestų ten, kur dar daugiau paslapčių nei mūsų galvose,- vėl kiek šyptelėjo. Šį kartą akys liko ramios.
-
Nedaug kartų buvo gyvenime, kai mergaičiukė troško, kad šalia buvęs asmuo patylėtų.
- Visaip galima suprasti, - spėjo įsiterpti kai išgirdo savo ištariamą vardą, - užsičiaupk.
Bethany užvertė akis aukštyn. Visas šitas vaikigalio elgesys varė į neviltį. Į milžinišką, beviltišką neviltį.
- Taip, aš esu girdėjusi, kas atrodau kaip tikra Varna, - pripažino, - tačiau kol nebuvau Hogvartse, daugelis manė, jog puikiai tikčiau ir į Klastūnyną. O knygų skaitymas praverčia, - nežadėjo pradėti karo, bet nutiko, galbūt, kitaip, - ir beje, knygų skaitymas nėra vienintelė įdomi veikla, jeigu taip norisi žinoti.
Bethany atsikvėpė. Galbūt pripažino galvoje atsiradusį faktą, galbūt ne. Tačiau tai nebuvo didžiausias jos rūpestis. Galvoje kniurksojo dar kita galybė minčių.
- Tikrai pareigingasis, - vis dar žiūrėjo į viršelį, - kurgi ne.
Bethany atvertė pirmąjį knygos puslapį. Tuomet vertė kitą. Ir dar kitą. Taip pervertė visą knygą. Lyg kažką nujausdama, ji pakėlė akis bei ėmė žvelgti tiesiai į Sebastiano akis. Jose Bethany įžvelgė susidomėjimą.
- Mhm, įdomu, ką tokio baisaus galėtum pamatyti, - padėjo iš jo gautą knygą į lentyną bei ištraukė savąją lazdelę iš kišenės. - Kad ir kaip kartais kalbi protingai, užburiančiai ir visaip kitaip, tikrai norėtųsi, jog nenusišnekėtum.
Mergaičiukė visiškai nežinojo kas darėsi su ja. Lyg jos visiškai nežinoma, tamsioji pusė laukė šios akimirkos, norėdama pasirodyti. Ji nepažinojo savęs, savo veiksmų ir minčių, bet trauktis nebegalėjo. Dvejoti taip pat. Tegalėjo prisidengti tamsiąja savo puse ir pridėti dar vieną, idealiai sudėtą kaukę.
- Legilimens!
Mergaičiukė šį burtažodį mokėjo beveik idealiai. Jai nereikėjo jokių pradmenų, jokios knygos. Tai tebuvo paslaptis, kuri vis dar buvo paslėpta po daugybe kaukių šydų.
-
Sebastianas matė kaip stipriai jis gali išvesti iš kantrybės, atrodo, geležinę kentrybę turinčią varnę. Na, ji iš tiesų turėjo, jei šitiek laiko atlaikė Azrielio žodžius.
- Netikiu,- tik ištarė, kai pasakė, kad galėtų būti klastuole,- tu nei trupučio nepanaši į klastuolę. Bet... galbūt aš esu panašus į švilpį? Kol nebuvau Hogvartse, daugelis manė, kad būčiau puikus švilpis,- nusišypsojo savo žavinga šypsena ir pakėlė antakį. Jei jo paklaustų į kokį koledžą būtų papuolęs anksčiau, kai buvo mažas, visi drąsiai būtų pasakę, kad berniukas priklauso švilpynei. Bet laikai keičiasi, žmonės taip pat. Bethany pradėjo vartyti knygą. Tikriausiai ieškojo kažkokio kerėjimo. Jis atidžiai stebėjo mergaitę. O jai prašnekus, atsakė:
- Galbūt, galbūt ir ne,- šyptelėjo. Netikėtai mergaitė padėjo knygą į lentyną ir išsitraukė lazdelę. Sebastianas tvirčiau sugniaužė savąją. Tik dėl viso pikto. Akylai. Rudos akys akylai nagrinėjo kiekvieną mergiūkštės judesį. Nors iš šono atrodė, kad berniukas tik ramiai stovi šonu atsirėmęs į lentyną. Tada varnė iškėlė lazdelę ir pradėjo tarti burtažodį, bet Sebastiano reakcija buvo daug greitesnė.
- Expelliarmus!- sušuko ir mergiotės lazdelė nukrito tiesiai jam prie kojų. Jis iš lėto pasilenkė, paėmė lazdelę ir įsidėjęs ją į kišenę, su savo lazdele rankoje priėjo varnei už nugaros. Atsargiai, taip, kad nesužeistų, bet kad mergiotė pajustų skausmą, prispaudė lazdelę prie kaklo, o kita ranka apglėbė per juosmenį, kad negalėtų pajudėti.
- Ajajajai,- pradėjo kalbėti lėtai ir tyliai, tiesiai Betei į ausį,- negi gražu, lįsti kitam žmogui į galvą, jo neįspėjus?- padarė pauzę, o tada tęsė,- štai ką kalbėjau apie tave. Varną. Prisimink. Niekada. Nepervertink. Savo. Galimybių. Galbūt esi gudri ir gabi, tačiau nereiškia, kad kiti kvailiai ir dar vėžliai. Atrodo, kad į tokį esu panašus, ar ne?- pasakė ir kiek atlaisvino mergaitę veržiančius pančius, bet ji vis tiek neturėjo galimybių išsilaisvinti,- Kaip, po velnių, gali spręsti, jei net napažįsti manęs?- sušnypštė ir patraukęs lazdelę, jos galiuku perbraukė mergaitei per plaukus. Tada pirštais. Galiausiai paleido mergaitę ir pasitraukė.
- Pirmiau pagalvok, o tik paskui daryk,- ramiai ištarė, lyg nieko nebūtų nutikę. Vis dar jautė sau prie šono esančią Beth lazdelę.
-
Eilinį kartą ji vylėsi, jog jai pavyko. Ir vėl klydo. Lyg tai būtų užburtas, niekuomet nesibaigiantis ratas.
Bethany ir tikėjosi, jog šis vaikis, prisistatęs Sebastianu, nepatikės, jog ši varniukė galėtų puikiai pritapti ir Klastūnyne. Na, bent jau taip kalbėjo aplinkiniai. Panašų sakinį mergaičiukei sušnypštė ir pati skirstymo kepurė. Tačiau ji tik gūžtelėjo.
- Praktiškai nepažįstu tavęs, tačiau ir taip galėčiau pasakyti, kad Švilpynėje tau nebūtų ką veikti. Ir tau puikiai tiktų Klastūnynas. Na, jei kepurė tave paskyrė į Varno Nagą, tai turėjo turėti priežastį, - baigė savo argumentuotą tiradą. Ta jo žavinga, turėjusi būti žavinga, šypsena, kuo toliau, tuo vis labiau varė ją link nevilties. Ji negalvojo kaip pasprukti ar išsisukti. Tetroško priversti Sebastianą bent sekundei pabūti normaliu. Bet regis, Bethany šią galimybę atmetė.
Paleidusi burtą iš lazdelės, akimirksnį pagalvojo apie sėkmės galimybę. Tik deja, ta sėkmė mergaičiukei baigėsi net neprasidėjusi. Ji žvelgė į lazdelę, kuri dar prieš akimirką buvo jos rankoje. Varniukei reikėjo naujo veiksmų plano, tačiau nieko nesugalvojo. Ir garantuotai davė progą viską perimti šiam, jai idiotiškai atrodančiam berniūkščiui.
- Rimtai? Įsidėsi mano lazdelę ir viskas? - vos tik ištarė šiuos žodžius, ėmė gailėtis. Lazdelė spaudė kaklą, Bethany jautėsi visiškai nepatogiai bei pasimetusi, o neskaitant dar ir to, Sebastianas ėmė ją liesti ir kalbėti. Mergaičiukė svarstė galimybę trenkti jam ir pabėgti, tačiau prieidavo išvadą, kad buvo pakankamai suspausta.
- Pirmas mano išgirstas dalykas iš tavęs, kuris turėtų būti pamokymu. Tik, deja, - nutaisė beveik apgailestavimo kupiną balsą, - tai manęs nei kiek neveikia.
Kiekvienas jo judesys, žodis vertė vis labiau stengtis netrenkti. Jai nelabai norėjosi prisidirbti pirmame kurse, bet tokios susiklostė aplinkybės. Labiausiai Bethany stengėsi tvardytis, kuomet Azrielis lietė jos plaukus.
- Nesakau, kad esi vėžlys, - kalbėjo ekspromtu, o tuomet kai ką sugalvojo ir veide pasirodė šypsena, - tik tikrai pasakysiu, kad esi kvailys. Panašumus ir skirtumus tarp savęs, vėžlio ir kvailio turėtum rasti pats. Juk tu Varnas, tiesa? Tai ir galvok, kaip Varnas.
Pančiai menkai atsilaisvino, bet ji toliau stovėjo. Su ta pačia pasigėrėjimo šypsena veide. Tamsioji asmenybės pusė prabudo ir visiškai sunaikino gerąją. O ir pasitraukti, tamsioji visiškai nežadėjo. Jai patiko taip elgtis. Bethany net pajautė kažką atgimusio savyje.
- Taip, aš tavęs nepažįstu. Bet tu taip pat manęs nepažįsti, - kalbėjo lėtai ir ramiai, visiškai nekeisdama balso garsumo, - pats neturi teisės spręsti apie mane. Tad galvok, irgi.
Kai šis pasitraukė, Bethany tik giliau įkvėpė, tačiau trauktis neketino.
- Ačiū už pamokėlę, Azrieli. Tik dabar norėčiau atgauti lazdelę, - atsisuko į jį bei sukryžiavo rankas priešais save. Blogis vis budo jos viduje, tačiau Bethany jam nesipriešino, o paprasčiausiai įsileido.
-
- Kad ir kaip nemalonu su tavimi sutikti, bet iš manęs tikrai nebūtų geras švilpis,- pripažino ir kilstelėjo abi rankas į viršų, leisdamas suprasti, kad kvaila tema apie koledžus baigta.
- Norėtum,- šyptelėjo, bet įsidėjo lazdelę į kišenę, aišku, tai buvo tik pradžia. Kol laikė mergaitę glėbyje, jautė kaip stipriai ji pradeda jo nekęsti. Bet iš tiesų jam buvo beveik nusispjaut, gyvenime jis tiek kartų buvo nekenčiamas, tad dar viena mergiotė tikrai nepablogins situacijos. Jis nieko neatsakė į jos bandymus atsikirsti. Beviltiška. Galiausiai pasitraukė, o Bethany, kaip jis ir spėjo, būtinai norėjo atgauti savąją lazdelę,
- Kaip padėką už pamoką priimsiu tavo lazdelę,- kandžiai išsišiepė,- žinai, dvi lazdelės visada geriau nei viena, o dar geriau, jei gaudamas antrąją palieki kitą tuščiomis rankomis,- nusišypsojo ir nubraukė nuo akių tamsius plaukus. Tada patraukė link išėjimo. Vis dar jautė į šoną besitrankančią mergaitės lazdelę.
- Beje, pagalvojau, kad galbūt priimsiu tavo padėką ir pasiliksiu lazdelę,- atsigrežė į varnę,- o dar vienas pliusas yra toks, kad be lazdelės bent jau negalėsi nužudyti manęs,- šyptelėjo ir išėjo. Iš tiesų dar visai nesiruošė palikti ramybėje mergaitės, nes jai turbūt toks jo poelgis būtų daugiau dovana, nei bausmė. Kurį laiką pastovėjo nuošalyje, o po to grįžo pas Beth. Atsirėmė petimi į lentyną ir ištraukė jos lazdelė iš kišenės. Pasukiojo tarp pirštų, lyg būtų labai susidomėjęs ir pratar:
- Na, bet geriau pagalvojus, galbūt pasigailėsiu tavęs ir atiduosiu tą pagaliuką tau,- tikėjosi, kad mergaitė priartės ir bandys pasiimti savo turtą, tad ranką su lazdele patraukė už nugaros,- Bet,- pradėjo sakyti ir padarė pauzę,- galvoju kokias sąlygas tau duoti. Ech... Na, gerai. Gali pati nuspręsti,- kalbėjo pakėlęs antakį.
- Taigi, ką padarytum dėl savos lazdelės?- paklausė ir veidą iškreipė šalta šypsena. Tačiau akys vėl blizgėjo, nes toks žodžių žaidimas berniukui buvo visai įdomus ir malonus.
-
Bethany stovėjo kaip stovėjusi. Ji nedrįso trauktis į šalį ar bėgti. Visgi, mergaičiukei buvo reikalinga lazdelė. Net jeigu šis, visiškai nedraugiškas ir iš savo elgesio išlepęs vaikis būtų pasiėmęs jos lazdelę, varniukė nebūtų ramiai sėdėjusi ar tyliai laukusi. Turbūt, kad veržtųsi į berniukų miegamuosius. Neapykanta vis kilo ir kilo, tačiau veidas išliko toks pat ramus bei įprastas. Jos akys stebėjo kiekvieną vaikio judesį, kartais net pamiršdamos sumirksėti. Bethany taip pasišlykštėjo Sebastianu, kai šis ranka perbraukė per plaukus.
- Rimtai? Ir viskas? - spėjo prabilti, kol šis neišėjo bei jam pasisukus į ją, atsuko nugarą. - Pradžioje nenorėjau tavęs nužudyti, tačiau dabar mielai tai padaryčiau, - tyliai sumurmėjo ir visiškai nesisielojo ar Azrielis išgirs. Po akimirkos, o gal dviejų, varniukė liko viena. Viską apgaubė tyla, kurią dabar mergaičiukė ėmė itin vertinti. Ranka nuslydo iki vienos knygos, nesvarbu, kad kita, apie augalus gulėjo prie kojų.
- Keisčiausių ir kvailiausių kerų sąrašas, - perskaitė pavadinimą bei šyptelėjusi paėmė knygą į rankas. Atvertė viršelį, turinį, o atvertus pirmąjį puslapį, pasigirdo artėjantys žingsniai ir Bethany nespėjo net burtažodžio perskaityti. Pakėlusi akis nuo knygos ji žvelgė į Azrielį, tuo pačiu suprasdama gudrybę. Net nepakėlusi nei vieno piršto nuo knygos, varniukė toliau žiūrėjo kaip kvailai atrodė Sebastianas. Visgi, jis turėjo jos lazdelę. Ir to ji nepakentė.
- Sąlygas? - suprunkštė, - nedarysiu nieko. Ir man nerūpi, kad bandai žaisti kažkokius kvailus savo žaidimus. Lazdelė nėra toks brangus daiktas, už kurį reiktų kažką daryti. Ir ypač, tau, - trumpai žvelgė į vaikio akis, o tuomet garsiai užvertė knygą bei palikusi vieną ant grindų, žengė žingsnį pirmyn bei apėjo Sebastianą.
-
- Būtent jas,- šyptelėjo berniukas ir pažvelgė į varniukę. Šioji, rodos nebuvo labai pasigedusi savo lazdelės, vietoje to ramiai vertė knygos puslapius. Ech, kaip nuobodu. Ir ji nei pyko, nei purkštavo. Greičiausiai, bandė viską įveikti šaltu protu. Sebastianas, kiek pagalvojęs, atsargiai grąžino mergaitės lazdelę į kišenę.
- Na, nenori nereikia,- kažką vaidindamas gūžtelėjo pečiais. Tuo metu, mergaitė matyt bandė sugalvoti kažkokią puolimo taktiką, nes apėjo berniuką taip užkirsdama jam kelią. Sebui net kiek juokinga pasidarė, todėl jo veidą vėl nušvietė ta lati dirbtinė šypsena. Kaip ji nežino, kad visus apėjimus reikia atlikti greitai? Azrielis viena ranka suėmė vieną mergaitės petį, o su kita kitą ir tiesiog patraukė ją šonan taip atlaisvindamas sau kelią.
- Buvo malonu susipažinti ir, be abejo, esu labai dėkingas už dovanas. O tada jis tiesiog išėjo, o grįžęs į bendrąjį kambarį, padėjo lazdelę ant kažkurio stalo. Jei norės ir sugebės rasti galės pasiimt.
-
Viskas ėmė atrodyti kaip niekada beviltiška. Liko tik keletas dienų iki mokslo metų galo, tad lazdelė nebebuvo toks itin svarbus daiktas, tačiau turėti jį buvo pravartu. Stovėdama priešakyje Sebastiano, Bethany nežymiai prukštelėjo išgirdusi, kad lazdelės neatgaus. Savymila liks savymila. Nieks nepasikeis. Piktoku žvilgsniu mergaičiukė nulydėjo vaikį, kai šis patraukęs ją už peties tiesiog praėjo. Varniukė praignoravo Azrielio žodžius palydėdama juos užverstomis akimis, o tuomet leido jam išeiti. Man nerūpi. Aš nesiruošiu pasiduoti. Ir tylomis, po nedidelio laiko tarpo, išėjo iš bibliotekos. Kuo ramiausiai žingsniavo koridoriumi iki bokšto. Vos tik įžengė į bendrąjį kambarį, ant stalo pamatė savo lazdelę. Nusišypsojusi greitai ją paėmė ir nuskubėjo iki savo miegamojo.
-
Blogiukas kaip visad po pamokų patraukdavo į biblioteką. Kad ir koks blogas jis bebūtų, skaityti jam patiko labiausiai. Mistines knygas. Tikriausiai nieko kito šiam jaunuoliui neįbruksite į rankas. Tad ir šiandien nenaujiena, kad Teris nupėdino į biblioteką.
Grifas, nors visai tokiu nenorėjo būti, šį kart patraukė į bibliotekos gelmę. Apžiūrėjęs visus skyrius su mistinėmis knygomis, jis nerado nieko gero. Jau nusivylęs, kad į bendrą grifų kambarį teks grįžti tuščiomis, Teris patraukė išėjimo link, bet jo laimei, arba nelaimei sustabdė nukritusi knyga palei pat kojas. Kiek nustebęs vaikinas ją greit pakėlė ir pažvelgė į viršelį. Ant jo, kaip ir ant daugelio kitų buvo girdėtas pavadinimas ,,Hogvartso atsiradimo istorija''. Pavartęs akis, Teris apsisuko padėti knygos į jos lentyną. Pažvelgęs į lentyną jis pamatė užrašą Tik VII kursiams. Kreivai šyptelėjęs Teris apsilaižė lūpas ir apsižvalgęs, ar niekas nemato, pasileido tyrinėti naujai atrastos lentynos.
-
Mayra ramiai sėdėjo prie Vishali, kai pamatė grifą, kuris, apžiūrėjęs knygas, nupėdino prie lentynos, ant kurios šono lentelėje buvo parašyta: Tik septintakursiams. Susidomėjusi, juodaplaukė peleido Vėdryną ir nupėdino paskui berniuką. Tyliai prisėlinusi prie jo, pilkaakė sušnabždėjo jam į ausį:
-Ką čia veiki?
Būtų smagu išgąsdinti grifą, cha. Mergaitė atsitraukė ir apžiūrėjo berniuką, kuris, kaip jai atrodė, buvo kursu vyresnis. Truputėlį Mayra viduje išsigando, bet to neparodžiusi tiesiog susisupo į žieminį apsiaustą. Nors buvo pavasaris ir pakankamai šilta net ir pilies viduje, klastuolė vis tiek šalo. Vis dar susidomėjusi grifu, ji atsirėmė į lentyną ir šįkart garsiai paklausė:
-Koks tavo vardas?
-
Išgirdęs mergaitišką balsą Grifas neišsigando, bet viduje kiek šoktelėjo. Nutaisęs piktą miną jis atsisuko į merginą. Ji buvo išties išvaizdi, pilkų akių, juodų šiek tiek garbanotų plaukų. Kad ir kaip bandydamas nuslėpti pasitenkinimo jausmą jis laikėsi piktos savo minos. Tik dabar pastebėjęs, kad pilkaakė klastuolė, grifas pavartė akis. Puiku. Tiesiog puiku. Man po kojomis maišosi klastuolė. Ji klastuolė po galais, kodėl visos merginos, su kuriomis susipažįstu būna klastuolės?
-Koks tavo reikalas?- pamatęs, kad mergina įsisupo į apsiausta, pamanė, kad išgasdino ją,- Bet, kad jau paklausei, aš Česteris, bet tiesiog vadink mane Teriu.
Apsižvalgęs lentynoje toliau ieškojo kažko sau. Bet nenorėdamas pasirodyti nemandagus jis atsisuko ir tarė:
-Tai...- nutesė,- kuo tu vardu?
-
-Česteris, hm...-klastuolė apėjo aplink berniuką, dar kartą jį gerai apžiūrėdama. Koks nemandagus... Mergaitė atsisuko į lentyną ir permetė akimis knygas, bet prisiminusi grifo klausimą jam atsakė:
-Mayra. Ne Marija, Marya, Mara ar dar kaip nors. Mayra.
Išbėrusi savo eilinį prisistatymą, pilkaakė atsiduso ir pakėlė akis, kai jos žvilgsnį patraukė keista knyga pūkuotu odiniu viršeliu. Mergaitė ištiesė ranką ir ją paėmė, kai knyga įsikibo klastuolei į ranką. Pirmakursė bandė kita ranka numušti knygą, bet ir ši įstrigo knygos čiuptuviuose. Kol Mayra stengėsi išsilaisvinti iš knygos, ji išgirdo balsą savo galvoje, kuris sakė: Tau čia nevieta. Mergaitė dar labiau išblyško, jeigu tai įmanoma, ir sušuko grifui:
-Padėk man!
-
Pamatęs knygos gniaužtuose Mayros ranką puolė į apsiausto kišenes. Stengdamasis kuo greičiau ištraukti tą prakeiktą lazdelę grifas tyliai nusikeikė. Pagaliau ištaukęs lazdelė nukreipė į knygą ir tyliai, bet ryžtingai tarė:
-Bombardo
Kaip keista bebūtų, bet šie kerai vaikinui nesisekė, bet būtent šį kartą jie jam puikiai pasisekė. Knyga sporgtelėjo ir nušoko nuo Mayros rankos. Įsidėjęs lazdelę atgal į apsiaustą, vaikinas pasisuko į dar nuo šoko neatsigaunančią klastuolę.
-Ner už ką,- tarė jis nuoširdžiai ir nusišypsojo.
Nuo tokio perdėto ir tikro nuoširdumo, net pats Teris išsigando. Nusisukęs nuo Mayros jis toliau ieškojo kažko. Ir tikriausiai rado tai, ko jis ir ieškojo. Ištraukęs pusstorę knygą, vaikinas išsiviepė. Pažvelgęs į knygos pavadinimą jis dar labiau apsidžiaugė. ,,Burtai kaip atrasti kažką mistinio'' Nuvalęs nuo knygos viršelio dulkes, jis vėl atsisuko į merginą.
-
Česteriui paleidus kerus, Mayra krūptelėjo, bet po to knygos nebebuvo ant jos rankų. Vietoj to, pelenai pamažu leidosi žemyn. Kurį laiką nustebusi mergaitė žiūrėjo tai į pelenus tai į grifą, nežinodama ką sakyti ir vis dar nustebusi nuo netikėto nuoširdumo berniuko balse. Galiausiai šypsodamasi pratarė:
-Ačiū, Teri.
Kai berniukas išsitraukė kažkokią knygą ir nuvalė nuo jos dulkes, Mayra atsistojo jam už nugaros ir pasistiebusi žvilgtelėjo pro petį. ,,Burtai kaip atrasti kažką mistinio''... Įdomus pasirinkimas.
-Ei, gal pabandom kurį nors iš burtų? Gal kažką atrasim, juk Hogvartsas pilnas paslapčių...-pasiūlė klastuolė nesitikėdama teigiamo atsakymo. Ji išvis nieko nesitikėjo, bet vistiek išsitraukė lazdelę ir atsargiai, ištiesusi ranką atvertė pirmą knygos puslapį.
-
Jei ir būtų norėjęs, Teris niekaip neatsikratytų šios juodaplaukės, bet ką gi. Jei ji nebijo. Kodėl gi ne.
-Na, jei neišsigąsi, galim.
Įdavęs merginai į rankas knygą, grifas vėl išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nieko neaiškinęs Mayrai nukreipė į pelenų krūvelę.
-Reparo
Knyga vėl gulėjo sveikut sveikutėlė. Teris nežadėjęs jos net į rankas paimti nugarėle paspyrė knygą po lentyna. Ši išleido kažkokį garsą ir rodės tuoj vėl iššoks ir kibs kažkuriam į koją, bet po dar kelių, keistų garsų knyga pasiliko ramiai ilsėtis savo naujoje buveinėje. Grįžęs prie Mayros nusišypsojo jai ir vis dar laikydamas rankoje lazdelę, pasiėmė knygą į savo rankas.
Pirmajame puslapyje nebuvo nieko gero, tas vaikinas ranka pervertė kitą. Kitame puslapyje jo manymu buvo šis tas įdomesnio. Nelaukęs, kol mergina perskaitys pati, Teris patogiau pasiėmė knygą.
-Taigi, čia parašyta, kad šioje knygų lentynoje vien tik burtų knygos. Na manau, kad ir taip visiem aišku. Ką gi, taip pat rašoma, kad girdyse, tokioje pat vietoje, kur radom knygą yra seno klastuolio ir grifės dienoraštis,- greit bėrė Teris.- nemanau, kad tai mistiška, bet verta išbandyti. Gal bus kažkas įdomesnio, nei užrašai, kad šioje lentynoje burtų knygos. Nors užrašyta tiesiai prieš akis,- burbtelėjo Teris.
Pritūpęs jis padėjo knygą ant girdų, tikėdamas, kad iš niekur nieko neužšoks ta patrakusi knyga. Pastebėjęs dvi atsilupusias lentas, vaikinas jas lėtai ir atsargiai atplėšė. Viduje, šiek tiek giliau stūksojo apskuręs sąsiuvinis.
-Na, pasiruošus sužinoti bala žino ką?- pakėlę galvą į merginą paklausė Teris.
-
Pamačiusi kaip grifas sutaiso knygą, Mayra mintyse sau pliaukštelėjo per veidą. Na ir kvailė, kaip gi apie tai nepagalvojau? Ha... Matyt da nepripratau prie magijos, cha cha... Česteriui padavus juodaplaukei knygą, ši stengėsi savo sušalusiais pirštais pajausti jos senovinį viršelį, bet jai nelabai sekėsi, tad užsimerkusi klastuolė giliai įkvėpė senos knygos kvapo. Jai patiko Hogvartso biblioteka, nes šia ne tik buvo įvairių magiškų knygų, bet ir visoje patalpoje sklandė senovės, dulkių bei magijos kvapas. Vis dar šypsodamasi nuo minties apie senas knygas, pilkaakė atidavė knygą berniukui. Šiam perskaičius antrąjį puslapį, mergaitės akyse sužibo smalsumas. Grifui atlupus lentas, Mayra pritūpė šalia ir, kad geriau matytų, įžiebė lazdelę su burtažodžiu Lumos. Mergaitė buvo tikra, kad melsvos švieselės nebus matyti iš bibliotekos, nes ten švietė saulė ir visi buvo užsiėmę savais darbais. Atsargiai klastuolė ranka palietė sąsiuvinio viršelį ir įsitikinusi, kad niekas nebandys nutraukti jai rankos, jį išėmė. Viena ranka laikydama lazdelę, kita ji atvertė sąsiuvinį. Pirmame puslapyje parašyta:
1906 rugsėjo 11d.
Vėl klastūnyno kambaryje šalta ir smirda puvėsiais. Kodėl aš iš viso šitam koledže? Turėčiau būti kitam, gal kokioj Švilpynėj, nes aš nei drąsus nei protingas nei dar koks nors. Nors šiandien į mane atsitrenkė tokia grifė, kurios baisumą paliksiu tavo vaizduotei, mielas dienorašti. (toliau pakeverziota vos įskaitomu raštu) Kažkoks durnius užpūtė mano žvakę.
-
Sėdėdama ant savo lovos rudaplaukė braižė pieštuku baltą popieriaus lapą. Praėjus kelioms valandoms sąsiuvinio lape puikavosi tamsus miškas ir takelis vedantis į seną apleistą namą, virš kurio švietė baltas lyg sniegas mėnulis. Padėjusi sąsiuvinį ir pieštuką ant spintelės Luna žvilgtelėjo pro langą. Iš dangaus lietus pylė, kaip iš kibiro, o šiandien mergina tikrai nebuvo nusiteikusi peršlapti kiaurai. Teks šiandien likti pilyje. Paklaidžioti koridoriais arba dar nežinomomis vietomis. Priėjusi prie spintos rudaplaukė išsitraukė pilką megztinį ir užsimetusi ant juodos palaidinės dingo iš kambario. Eidama koridoriumi mėlynakė susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes. Nespėjus Lunai pasiekti kito koridoriaus ją pasivijo Kingas.
-Kažkam irgi nuobodu,-šyptelėjo savo katinui ir kartu su juo patraukė klaidžiu pilies koridoriumi. Vertėtų nors kartą apsilankyti bibliotekoje. Nieko daugiau negalvodama rudaplaukė pasuko link bibliotekos. Mėlynakės nuostabai čia buvo tylu ir ramu, mokinių nebuvo. Klaidžiodama tarp knygų lentynų Luna priėjo senąjį skyrių su burtų knygomis.
-Bus įdomu,-ištraukusi vieną knygą pravertė kelis lapus. Tuo metu Kingas užšoko ant lentynos ir patogiai įsitaisęs stebėjo savo šeimininkę.
-
Stevie kuo ilgiau stengėsi išbūti lauke, tačiau įkyriai merkiantis lietus galiausiai įvijo mergaitę atgal į pilį. Mokytis grifiukė nebuvo nusiteikusi, tad nežinojo, ką veikti. Klaidžioti koridoriais jai nesinorėjo, sėdėti kambaryje taip pat. Mergaitė nutarė patraukti į biblioteką: gal ras ką įdomaus paskaityti, o galbūt netgi su kuo pasišnekėti.
Bibliotekoje tvyranti tyla Stevię nustebino ir nuvylė: tikrai nebus, su kuo pasišnekėti, tad teks sėsti ir skaityti... Antrakursė kiek paklaidžiojo po biblioteką, kol galų gale priėjo senąjį skyrių su burtų knygomis. Čia Stevie tiesiog apstulbo: pirmiausia, ką ji pamatė, buvo katinas. Katė bibliotekoje? Įdomu, ar čia ją atsinešė kas nors, ar ji čia viena? Galbūt toks katės šeimininkas ar šeimininkė irgi čia? svarstė mergaitė ir patraukė link katino.
Stevie prisiartino prie keturkojo ir pamatė, kad jis įdėmiai stebi savo šeimininkę. Mergaitė nudžiugo ir prabilo:
- Labas. Jau nemaniau, kad čia ką sutiksiu. Keistai tylu šiandien... Kuo tavo katinas vardu?
Kokią minutę Stevie stovėjo ir svarstė, ar imti kokią knygą, tačiau galiausiai prisėdo nieko nepasiėmusi.
-
Nors Luna atklydo į biblioteką, tačiau ji neturėjo noro imti ir skaityti knygas, be to šios burtų knygos nebuvo tokios įdomios, kaip ji tikėjosi, tad paprasčiausiai vartė jas akimis klaidžiodama po prirašytus knygų lapus. Bevartant knygą už nugaros išgirdo draugišką mergaitės balsą. Užvertusi knygą ir padėjusi ją į vietą mergina atsisuko į nepažįstamąją ir šyptelėjo jai.
-Sveika, taip, čia labai tylu. Turbūt nelabai ką traukia biblioteka ir jos knygos. Tai Kingas,-žvilgtelėjo į savo katiną, kuris dabar atidžiai stebėjo nepažįstamąją. Rudai geltonos akys sekė mergaitės veiksmus, o purus baltas kailiukas aplink uodegą trynėsi į knygų lentyną. Ištiesusi ranką mėlynakė pakasė katinui kaklą, o šis atsidėkodamas sumurkė.
-
- Kingas. Karališkas vardas, - šyptelėjo Stevie. - Aš niekada gyvenime nesu laikiusi katino. Ar galima paglostyti?
Mergaitė apsižvalgė aplinkui ir susimąstė. Netrukus ji vėl prakalbo:
- Beje, mano vardas Stevie. Kuo tu vardu? Katino vardą jau žinau, bet tavo ne. Keista, ar ne?
Grifiukė sėdėjo ant suolo ir vis apsižvalgydavo aplinkui. Netrukus ji pamatė kažkokią įdomiai atrodančią knygą ir atsistojusi ją paėmė. Knyga buvo netikėtai sunki.
- Ar tu nieko prieš, jeigu aš čia prisėsiu? - paklausė mergaitė, nors ką tik sėdėjo nieko neklaususi. - "Senųjų burtų paslaptys", - garsiai perskaitė Stevie knygos pavadinimą. Skamba gal ir visai įdomiai. Tiesą sakant, aš visai neturiu noro mokytis, - pridūrė ji, atsisukusi į merginą. - Todėl jeigu trukdau, pasakyk, aš galiu pereiti kur nors kitur, šiandien tikrai daug vietos čia.
Kadangi tokio prašymo mergaitė neišgirdo, ji atsivertė knygą ir pradėjo žiūrinėti, kas gi ten gero papasakota.
-
-Iš anglų kalbos išvertus "King" reiškia karalius,-šyptelėjo mergina,-žinoma, gali glostyti,-linktelėjo mergaitei ir nukėlė katiną nuo lentynos. Šis patogiai įsitaisė šeimininkei ant rankų. Švelnus kailis kuteno mėlynakei rankas.
-Aš Luna,-prisistatė rudaplaukė.-Ne, gali prisėsti, man bus tik įdomiau, jei kas nors palaikys draugiją,-draugiškai šyptelėjo Luna ir laikydama katiną ant rankų atsisėdo ant žemės. Kingas nieko nelaukęs patogiai įsitaisė merginai ant kelių ir ėmė murkti. Sėdėdama atsirėmusi į knygų lentyną mėlynakė stebėjo mergaitę.
-Patinka knygos apie burtus? Ar labiau mėgsti žiobariškas knygas apie fantastiką, paslaptis ir detektyvus?-šyptelėjo mergina glostydama purų katino kailį.
-
Stevie su malonumu pradėjo glostyti katiną. Kailis buvo labai švelnu, be to, Kingas glostomas atrodė be galo patenkintas.
Stevie pakėlė akis į Luną. Jos klausimas mergaitę kiek sutrikdė. Ji gyvenime nebuvo girdėjusi tokio dalyko kaip detektyvas ar fantastika. Kiek pagalvojusi grifiukė atsakė:
- Hm... Bijau, kad nežinau, apie ką yra tavo minėtos knygos. Aš užaugau burtininkų šeimoje ir apie žiobariškus dalykus išmanau labai nedaug. Nepamenu netgi daugumos dalykų, kuriuos mokėmės per žiobarotyros pamokas. Tačiau aš skaityti iš viso nelabai mėgstu. Dažniausiai atsiverčiu knygą, pavartau ir man tuojau pat nusibosta. Ar tu mėgsti skaityti? Galbūt gali pasakyti, kas yra detektyvas ir fantastika? Galbūt man patiks ir pakeisiu savo nuomonę.
Stevie vėl pažvelgė į knygą, tačiau, kaip visada, jai netrukus nusibodo ir mergaitė užvertė ją taip garsiai, kad, atrodė, viskas aplinkui sudundėjo.
-
Glostomas Stevie katinas ėmė murkti patenkintas, jog gavo iš merginų dėmesio, kai tuo metu mėlynakė klausėsi mergaitės.
-Tuomet man gali būti sunkoka paaiškinti kas yra fantastika ar detektyvai...-kiek sutriko rudaplaukė.-Žiobarų bibliotekoje gali rasti daugybę knygų apie fantastiką. Fantastiką jie laiko dalykus, kurių jų gyvenime nėra. Šiuo atveju burtai, vampyrai, animagai, sirenos, vilkolakiai, drakonai, hipogrifai, raganos, vienaragiai ir visi kiti prie ko mes esam pratę. Žiobarai tuo netiki, tad tai laiko fantastika, o detektyvinės knygos apie kokį nors žmogų ar net ir kelis kurie po mažu atskleidžia įvairias paslaptis ir išaiškina tiesą. Nors knygas skaitau retai, tačiau apie fantastiką man patinka, ypač, kai žinau, jog visa tai tikra. Skaitant žiobarų knygas galima linksmai pasijuokti.-Šyptelėjo mergina ir paleido savo katiną. Šis priėjęs prie Stevie aplaižė jai ranką ir atsigulė šalia.
-
- Ar žiobarai sako, kad burtininkai, vampyrai ir visa kita yra dalykai, kurių nėra? - nusijuokė Stevie. - Keista. O kažin ar burtininkai rašo fantastines knygas, kuriose aprašo žiobariškus dalykus? O detektyvas skamba visai įdomiai. Norėčiau pasidomėti vasarą. Deja, gyvenu nedidelėje saloje, kur beveik nėra žiobarų ir esu beveik tikra, kad ten nėra jų bibliotekos...
Stevie apsižvalgė ir pagalvojo, kad reikėtų dar kokią knygą atsinešti. Luna atrodė gerokai vyresnė, tad Stevie tikėjosi, kad galės padiskutuoti apie ką nors, ko ji nesupranta, galbūt galės ką nors dar įdomaus išgirsti iš vyresnės merginos.
Stevie atsistojo ir norėjo eiti link lentynos, kai staiga išgirdo garsų kniaukimą. Mergaitė išsigandusi pašoko. Kurį laiką ji niekaip nesuprato, kas atsitiko, kol galiausiai suvokė, kad netyčia užlipo Kingui ant uodegos.
- Atsiprašau! - sušuko mergaitė ir norėjo susitaikymo vardan paglostyti katiną, tačiau šis nebesileido.
-
-Taip, būtent taip jie ir galvoja ir didžioji dalis fantastinių knygų apie tai,-nusijuokė mergina. Įdomu ar pati būdama paprasta mergina galėčiau patikėti, kad egzistuoja drakonai, vienaragiai, vilkolakiai ir kitos antgamtinės būtybės?
-Jei norėsi galėsiu atiduoti detektyvinę knygą, atsivežiau ją čia, tad jei bus įdomu galėsi paskaityti.-Šyptelėjo mėlynakė. Kitais mokslo metais teks vėl grįžti prie knygų ir pamokų...Bent jau pasisten... Lunos mintis nutraukė King'o kniauktelėjimas. Išsigandęs katinas puolė į šeimininkės glėbį nė neleidęs jo paglostyti mergaitei.
-Viskas gerai, jis tik išsigando,-glostydama King'ą ramino rudaplaukė mergaitę. Katinas ir vėl patogiai įsirangė savo šeimininkei ant kelių ir padėjęs letenas sau po galvą užsimerkė.
-
- Ooo, būtų tikrai smagu paskaityti, - dėkingai pasakė Stevie. Ji vėl atsisėdo, nes jau bijojo kur nors judintis, tačiau katinas nebeprisileido. Stevie liūdnokai paklausė: - Ar galiu dabar ką nors padaryti, kad jis man leistų jį paglostyti? Man taip patiko jo kailis, o dabar nebegaliu nė paliesti...
Mergaitė liūdnai žvelgė į Kingą, tačiau atrodė, kad šis niekada neatsileis.
Stevie atsistojo ir patraukė link vienos lentynos, kurioje pastebėjo kelias labai spalvingas knygas. Jos grifiukę sudomino. Stevie patraukė link tų knygų. Paaiškėjo, kad jos yra gerokai aukščiau negu mergaitė manė, dėl to ji negalėjo jų pasiekti. Mergaitei nepatiko tai, kad ji tam yra per žema, dėl to ji ne pasikvietė aukštesnę Luną, tačiau visomis išgalėmis bandė pasiekti knygas pati. Galiausiai teko atsistoti ant apatinės lentynos. Netrukus visa lentyna pavojingai susiūbavo ir nuvirto. Dalis knygų pradėjo byrėti Stevei ant galvos, kitos nukrito į kitą pusę - maždaug ten, kur sėdėjo Luna su katinu, tačiau Stevie nežinojo, ar mergina nenukentėjo. Tačiau mergaitė tam ir neturėjo laiko. Knygų krūva ją gerokai prispaudė, tad ji tik sunkiai ištarė:
- Prašau, padėk!..
-
-Jis netrukus prisileis, jam patinka, kai gauna dėmesio ir yra glostomas,-kasydama Kingo kakliuką šyptelėjo mergina. Žvilgtelėjusi pro langą Luna išvydo pliaupiant lietų. Oras kieme vis dar subjuręs, tad šiandien teks likti visai dienai pilyje... Nepastebėjusi, kaip mergaitė nuėjo prie lentynos mėlynakė išgirdo garsų bumtelėjimą,o po jo dar daugiau. Atsisukusi išvydo Stevie prispaustą knygų lentynos ir daugybe knygų. Mergaitė atsisuko į Luną prašydama pagalbos. Nieko nelaukdama rudaplaukė puolė prie lentynos ir pastatė ją į vietą. Nustūmusi knygas nuo Stevie mergina ištiesė jai ranką ir padėjo atsistoti.
-Neužsigavai?-Nužvelgė mergaitę, tačiau ji atrodė sveika. Išsitraukusi burtų lazdelę ir ištarusi burtažodį mergina stebėjo, kaip knygos pačios susideda į lentyną.
-
- Tai vėpla aš... - atsiduso Stevie, kai Luna jai padėjo išsivaduoti. - Atsiprašau. Ir tikiuosi, kad ant tavęs knygos neužkrito? Beje, ačiū už pagalbą.
Mergaitė buvo labai sutrikusi, nežinojo nė ką daryti. Kodėl visada turiu šitaip apsikvailinti? Susipažinau su malonia vyresne mergina, tai būtinai turiu šitaip apsižioplinti...
Grifiukė ne be susižavėjimo žiūrėjo, kaip vyresnė mergina tvarko jos pridarytą jovalą. Ir pasijuto dar kvailiau.
- Tai kvaiša aš, - liūdnai šyptelėjo ji. - Sugriauti viską greita, o tvarkyti tenka protingesniems už mane...
Vis dėlto įvykis turėjo vieną pliusą: tarsi užjausdamas, Kingas vėl prisileido Stevię, tad ji pradėjo vėl glostyti katiną. Po kiek laiko mergaitė atsisuko į Luną:
- Gal nori išeiti į lauką? Oras tragiškas, tačiau kartais tikrai smagu pasitaškyti...
-
-Viskas gerai, visiems pasitaiko,-bandydama guosti mergaitę šyptelėjo Luna,-ne, neužkrito, o jei taip ir būtų nutikę, tai nieko tokio. Nėra už ką man dėkoti, tai tik nelaimingas atsitikimas.- Baigusi tvarkyti knygas mergina atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į knygų lentyną. Išvydusi, kad Kingas bando paguosti liūdinčią mergaitę mėlynakė nusišypsojo.
-Neliūdėk, juk ne tu pirma kuriai taip nutinka, o sutvarkyti juk nėra sunku, kai naudoti burtus,-žvilgtelėjo į Stevie.-Nors esu pratusi prie įvairių oro sąlygų, tačiau lietus ir šaltis man tikrai nepatinka. Nemėgstu likti kiaurai perlyta, net jei dabar nuolat bus toks oras...-Vien pagalvojusi, kad po atostogų merks lietus ir retai kada galės išeiti į kiemą Luna nusipurtė. Būti kieme jai buvo kur kas įdomiau, nei slampinėti pilyje, tačiau ateinančius mokslo metus didžiąją dalį teks leisti kambaryje.
-Gal geriau pakalbėkim? Kur leisi atostogas? Ar sugalvojai ką veiksi?-šyptelėjo rudaplaukė.
-
Stevie suprato, kad Luna bando ją paguosti, bet nuo to jautėsi tik kvailiau. Mergaitė ir pati suprato, kad taip gali atsitikti bet kam. Bet kodėl iš bet ko turi atsitikti būtinai man? liūdnai klausė savęs Stevie. Žinoma, ji atsakymo į šitą klausimą neturėjo. Tiksliau, nenorėjo turėti.
Vyresniajai mergaitei atsisakius išeiti į lauką Stevie kiek nusivylė. Ko gero, joks sveiko proto žmogus nesutiktų išeiti. Čia tik man tokios idėjos kyla... niūriai pagalvojo grifiukė. Tačiau ji atsisėdo šalia Lunos ir susimąstė.
- Ką veiksiu per atostogas? Manau, kad būsiu miške, - galiausiai atsakė į klausimą. - Matai, aš kai būnu namie, praktiškai neišlendu iš miško. Gal ir neišlįsčiau, bet kartais reikia pavalgyti, - kiek nedrąsiai nusijuokė Stevie. - O ką tu veiksi? Gal kur nors keliausi?
Mergaitė tikėjosi, kad bent šį kartą niekaip neapsikvailino, nors jautėsi kitaip. Ji klausiamai žvilgtelėjo į katiną, bet šis, žinoma, nieko neatsakė.
-
Išgirdus, jog mergaitė būna miške ir retai kada iš jo išeina Luna kilstelėjo antakius. Būdama vilkolake ji dažnai klaidžioja po miškus, be to visada turi durklą ir moka apsiginti, tačiau mergaitė? Nepanašu, kad ji būtų antgamtinė būtybė...
-O ką veiki miške? Negi nebijai ten būti? Ypač naktimis?-šyptelėjo mėlynakė. Nors užaugo name apsuptame miškų, tačiau būdama maža ji bijodavo sutemus net koją kelti į mišką. Žinoma, viskas pasikeitė, kai rudaplaukė paaugo. Tada miškai tapo neatsiejama jos dalimi.
-Taip, turbūt keliausiu su tėvais. Mama seniai norėjo aplankyti Australiją, tad manau vos tik grįšiu keliausim ten. Be to ir mane su tėčiu traukia ta šalis, jos gamta ir nuotykiai. Kelionė išties turėtų būti nuostabi...
-
- Bijoti miško? - nusijuokė Stevie. - Aplinkui mano namus yra vien miškai. Jeigu aš jų bijočiau, tektų nekelti kojos iš namų. Be to, naktimis tenka pareiti namo, bet dėl to, kad mama dėl manęs bijo. Aš labai myliu gyvūnus. Ir jie myli mane. Turiu kelias drauges voveraites, kurios visada pas mane ateina. Daugiausia tiesiog vaikštau. Praėjusią vasarą su broliais pasistatėm trobelę. Dažnai būnu ten, ką nors skaitau. Arba retkarčiais piešiu. Bet daugiausia laiko praleidžiu vaikščiodama. Nežinau didesnio malonumo nei pasiklysti miške ir po to rasti kelią, susigaudyti, kur reikia eiti.
Stevie nutilo ir net pati nustebo, kiek prikalbėjo. Ko gero, apie mišką galėčiau kalbėti be paliovos pagalvojo ji.
- Australija? - nustebo Stevie. - Oho. Toli. Aš nesu kojos iškėlusi iš mūsų šalies. Kita vertus, aš pati gyvenu saloje, na turiu omeny, ne pagrindinėj Britanijos saloje. Bet užsienyje būti neteko, tad Australija man skamba beveik taip pat, kaip koks Marsas. Gal ir dar kur toli esi keliavusi? - paklausė Stevie.
Gaila, kad mes net į pagrindinę salą retai kada atvažiuojam pagalvojo mergaitė ir jai staiga pasidarė liūdna.
-
Mergaitei prakalbus apie mišką pati Luna nuklydo į praeitį, kai kartu su Kailu lakstydavo po miškus, laipiodavo medžiais arba atsirėmę į medžio kamieną naktimis stebėdavo žvaigždes. Išties esu kitokia nei kiti...Juk tik nedaugelis renkasi praleisti laiką miške, ypač naktimis. Nustūmusi visas mintis į šalį Luna toliau klausėsi mergaitės.
-Niekada nebandei pasidaryti taikinio ir į jį mėtyti dur...-vargu ar mergaitė mėtys į taikinį durklą...-strėlyčių?-šyptelėjo mėlynakė.
-Nesu daug kur keliavosi, tačiau esu aplankiusi Austriją, Kaliforniją, Estiją ir Švediją. Žinau turbūt atrodo daug, tačiau yra žmonių, kurie aplankę beveik visas pasaulio šalis.-Nusijuokė rudaplaukė.-O tu į kokią šalį labiausiai norėtum nuvykti? Arba kokį miestą aplankyti?
-
Ką ji norėjo pasakyti, kai pradėjo sakyti "dur"? pagalvojo Stevie, atkreipusi dėmesį, kad Luna pabaigė sakinį ne taip, kaip ketino. Vis dėlto mergaitė nieko apie tai nepasakė. Ji tik atsakė į pateiktą klausimą:
- Neteko. Namuose mes turime taikinį ir kartais mėtome ten. Tačiau niekada nesu bandžiusi to pasidaryti. Tačiau idėja puiki - ačiū tau!
Stevie labai mėgo visokius drožinėjimo ir kitus panašius darbus, tad tikėjosi, kad pavyks ką nors susiveikti. Gerai, kad jau arti vasara - nes mergaitė suprato, kad nori kuo greičiau pabandyti.
Kurį laiką Stevie buvo paskendusi svajonėse, tačiau galiausiai atitoko ir prisiminė, kad ji su kažkuo bendrauja.
- Kur yra Kalifornija? - kiek sutriko Stevie. Jai niekad neteko girdėti tokios šalies... - Aš net nežinau, kur norėčiau nuvykti. Kai nesi niekur buvęs, tai visur ir norisi. Bet aš ir po pačią Britaniją norėčiau daugiau pakeliauti. Mane labai domina Velsas, nesu ten buvusi. Manau, kad turėtų būti gražūs kalnai.
Kiek laiko patylėjusi Stevie paklausė:
- Iš kokio miesto esi? Gal esi išmaišiusi visą Britaniją?
-
-Be to miške galėtum pasidaryti lanką ir strėles, jei moki drožinėti, tada galėtum šaudyti,-šyptelėjo mėlynakė pasiūlydama naują veiklą. Nors pačiai merginai neitin patiko šaudyti iš lanko, tačiau galbūt mergaitei patiks, jei ne šaudyti, bent jau drožinėti.
-Kalifornija yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, šalia Oregono, Nevados, Arizonos, arba kitaip sakant Ramusis vandenynas skalauja jos krantus, galbūt taip bus bent šiek tiek aiškiau.-Žvilgtelėjo į priešais sėdinčią mergaitę ir nusišypsojo.-Aš iš Londono, bet tiesa sakant nekeliavau po Britaniją. Esu aplankiusi kelis miestus, tačiau daugiausia laiko praleidžiu Londone arba keliaudama po kitas šalis. O tu? Kokiam mieste gyveni?-Glostydama purų katino kailį paklausė rudaplaukė.
-
- Man drožinėti labai patinka. Nežinau, ar moku būtent strėles, bet visokias figūrėles mėgstu drožinėti. Galbūt ir pavyktų. Tiesa, aš nesu šaudžiusi iš lanko, bet mano mama jaunystėje tą darydavo. Žinai, pasiūlei tikrai gerą mintį!
Stevie buvo patenkinta, kad visai netyčia sugalvojo, ką gi jos kartu su mama galėtų vasarą veikti. Mergaitė visada norėjo daugiau laiko praleisti su mama, tačiau jos tiesiog buvo labai skirtingos, tad būdavo sunku surasti bendrų interesų. Todėl antrakursė patenkinta šypsojosi ir buvo tikrai laiminga.
- Ačiū tau už idėją. Tikrai, - pridūrė ji ir draugiškai pažvelgė į Luną.
Vyresniajai mergaitei aiškinant, kur yra Kalifornija, grifiukei akys ant kaktos iššoko.
- Oho, - pratarė ji. - Tu tikrai visą pasaulį pažįsti. Man padėjo tik tai, kad tu pasakei, kad Kalifornija yra Jungtinėse valstijose. Aš tų visų pavadinimų nežinau... Norėčiau žinoti, bet nežinau...
Tai Stevie pasakė kiek liūdnai, nors ir pati suprato, kad norint žinoti, reikia domėtis, o ne tik dūsauti, kad nežinai. Į klausimą ji atsakė:
- Aš gyvenu St. Peter Porte. Tai yra Gernsio salos sostinė. Gal net nežinai tokios vietos, ji nėra labai garsi. O ir gyventojų nėra labai daug. Mes net nepriklausome Europos Sąjungai, nors esame Didžiosios Britanijos dalis. O gal netyčia esi buvus Gernsyje? - paklausė mergaitė ir smalsiai pažvelgė į Luną.
-
-Nėra už ką,-išvydusi nuoširdžią mergaitės šypseną ir pati mėlynakė šyptelėjo. Kingui atsibodus gulėti šis ėmė apžiūrinėti knygų lentynas. Uosdamas įvairus kvapus katinas lėtai žingsniavo šalia lentynų.
-Namuose mūsų svetainės viena siena su fototapetu ant kurio yra visas pasaulio žemėlapis. Būdama maža labai mėgau jį tyrinėti ir nė pati nepastebėjau, kaip išmokau visas pasaulio šalis, miestus, ežerus, upes, kalnus.-Nusijuokė rudaplaukė.-Manau ne tik dar sužinosi kur kokios šalys yra, tačiau jas ir aplankysi,-žvilgtelėjusi į Stevie šyptelėjo mergina.
-Ne, apie tokią salą neteko girdėti, o ką jau kalbėti, kad ten buvau,-nusijuokė Luna. Kalbėdamos girfė ir varnė praleido kelias valandas bibliotekoje nė pačios to nepastebėdamos. Apsidairusi mėlynakė atsistojo.
-Manau mums metas grįžti į kambarius,-prižadinusi miegantį Kingą tarė rudaplaukė. Nors kalbėti su mergaite jai išties patiko, tačiau jau visiškai sutemo ir turbūt daugelis mokinių jau buvo savo kambariuose.-Eime?-šyptelėdama paklausė mergina.
-
- Norėčiau tokio žemėlapio, - svajingai nutęsė Stevie. - Nesu beveik niekur buvusi, tačiau (o gal todėl?) mane kelionės labai traukia. Bent žemėlapyje galėčiau vedžioti pirštu ir taip apsimesti, kad keliauju. Vis dėlto nemanau, kad aplankysiu daug šalių. Bent jau ne tada, kol gyvenu su tėvais. Jie nemėgsta keliauti ir aš jaučiuosi praradusi nemažą gyvenimo malonumą...
Stevie kiek nusiminė, pagalvojusi apie tai, kad ji niekur niekad nekeliauja. Vis dėlto bendrauti buvo malonu, todėl ji nuvijo liūdnas mintis. Mergaitė nė kiek nenustebo, kad Luna nėra girdėjusi salos, kurioje Stevie gyvena. Jos niekas nežino. Išskyrus tuos kelis ten gyvenančius žmones... pagalvojo Stevie. Ji kartais pasvarstydavo, kad gal toks salos atskirtumas sunkina jai susibendravimą su bendramoksliais. Gal tai mano kraujyje?
Lunai atsistojus, Stevie apsižvalgė aplink ir net nustebo, kai suprato, kiek laiko jos prasėdėjo bibliotekoje.
- Aha, greit laikas prabėgo, - atsakė Stevie, žiūrėdama, kaip Kingas rąžosi. Stevie taip pat atsistojo ir dar kartą nužvelgė burtų knygų lentynas. - Gerai, eime, nors manau, kad čia dar sugrįšiu.
Stevie neskubėdama patraukė link bibliotekos durų ir jas atidariusi pamatė, kad koridoriuje visiškai tuščia.
-
Mergaitė palengva ėjo pro lentynas skaitydama knygų pavadinimus nuo jų sudriskusių viršelių. Čia buvo pačių įvairiausių burtų knygų, net akys raibo ir Anika nežinojo ką rinktis. Lentynos buvo dulkėtos, panašu, kad niekas čia jau senokai nebuvo užsukęs. Neilgai trukus mergaitės akys užkliuvo už vieno pavadinomo. "Praktiški burtai kasdieniam naudojimui". Gal rasiu ką nors įdomaus ir praktiško? Pagalvojo Anika ir išsitraukė mažą knygutę, plonu popieriniu viršeliu.
Aplink nebuvo matyti jokių stalų ar krėslų, todėl tiesiog čia pat, kur stovėjo, atsisėdo ant žemės ir ėmė skaityti. Knygas Anika labai mylėjo, nors vieną visur nešiodavosi ir skaitydavo. Tačiau ši nepasirodė tokia įdomi, kaip pagalvojo iš pirmo žvilgsnio, todėl nusiuntė knygą atgal į savo vietą, net nepakilusi nuo grindų ir išsitraukė kitą.
-
Adam, as buvo vaikis, kuriam rūpėjo įvairios šunybės, tad šįkart jis pėdino į biblioteką, aišku ne knygų skaityti, o rasti kažką juokingo ar ką nors, ką galėtu iškrėsti savo seseriai arba broliui, juk vaikis be nuotykių neapsieidavo.
Vos tik pravėrė duris nutipeno link senojo skyriaus su burtų knygomis, jis žinojo, kad ten gali rasti, kažko kas jau pamiršta, tačiau už akių užkliūvo mergiotė sėdinti ant grindų ir gvildenanti kažkokią knygą.
- Sveika, - besiknisdamas lentynose išlemeno Adam' as retkarčiais į ją pažvelgdamas. - Na štai, radau, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi ir išsitraukė knygą pavadinimu "Užmiršti burtai arba burtažodžiai".
- Prisėsiu šalia, nes vietų nėra, - sumurmėjo Green' as ir atsivertęs nutriušusią knygą ėmė ją vartyti, čia buvo visko daug, tačiau galvoje galėjo pasilikti tik keletą ir tai reikėjo jų nesumaišyti, nes už tokias šunybes nežinia ar kas atleis.
-
- Labas, - atsainiai tarstelėjo mergaitė, išblaškyta netikėto atėjūno. - Sėsk jei nori, čia laisva šalis.
Net nepakėlusi akių nuo savo knygos, mat pagaliau pataikė įdomią, ji tik pamosikavo ranka, tarsi duodama leidimą daryti ką tik jis nori.
Nejudėdama staigiai apmąstė, ar jos plaukai krenta ant veido dengdami randą ir nusprendusi, kad viskas gerai, šiek tiek aprimo. Pastaruoju metu būdavo tik su draugais arba vienui viena ir jau atprato nuo nuolatinio veido slėpimo, o šalia nepažįstamų, dėl savo išvaizdos, vis dar jautėsi kiek nejaukiai. Buvo sunku pakelti sutrikusius žvilgsnius ir matyti, kaip žmonės kažkokiu būdu pameta savo bendravimo įgudžius pamatę kaip ji atrodo. Nors pasitaikydavo ir tokių kuriem būdavo nė motais, tačiau sunku buvo nuspręsti, ar šis berniukas vienas tokių.
-
Atsivertęs knygą, jis greit ją akimis perbėgo, tačiau nerado kažko labai puikaus, kas tiktu įvairioms šunybės, nes dažniausiai kerai buvo susiję su nunuodijimais ar užkerėjimais iki pat mirties. Tad Adam' ui tai netiko, jis atsistojo ir padėjo knygą atgal rasdamas kitą, o šita tikrai man "Pokštų knygą".
Pasiėmęs knygą jis vėl prisėdo šalia mergiotės, kuri buvo kažkokia keistoka, tačiau šiam tas mažai rūpėjo, jis buvo pokštininkas.
- Tai kuo vardu? - Žvilgtelėjęs į nepažįstamąją panoro susipažinti, nes sėdėti šalia ir tylėti buvo nesmagu, nors vardą žinoti, tiek užteks, kad kitą kartą susitikęs, galėtu pasisveikinti ir dar vardą žinotu. O vėliau atsivertė knygą ir ėmė skaityti, taip čia buvo kaip tik tai, ko jam ir reikėjo. Dabar reiks viskuo su Marcus' u pasidalinti, galėsim sesutei dar netokių šposų prikrėsti.
-
Žvilgtelėjusi akies kampučiu, ką skaito berniukas, kone prunkštelėjo. Vos susilaikė nepradėjusi kvatotis balsu. Tai buvo kažkokia kvaila knygiūkštė apie pokštus ir išdaigas. O Merlinai, tie berniukai kartais tokie nesubrendėliai. Pamąstė sau šviesiaplaukė.
- Anika, - tarstelėjo, - o tu?
Kaži ar jai labai rūpėjo, tačiau nenorėjo pasirodyti nemandagi. Tiesą sakant berniukų ji apskritai privengė, po to karto, kaip su ja pasielgė jai patinkantis vaikinas.
Mergaitė toliau skaitydama vertė lapą po lapo. Ji skaitė greitai ir storos knygos su daug puslapių jai būdavo kaip lengvas užkandis.
-Ką ketini iškrėsti? - neiškentusi paklausė Anika, - tai kokią knygą skaitai. Aišku ne mano reikalas turbūt...
Nutęsė.
-
Adam' ui skaityti niekada nepatiko, tačiau ši knyga buvo visai įdomi, čia parašyti burtai jam tikrai pravers, juk jis ir brolis - tikri Vizliai.
- Malonu Anika, - aš Adam' as, - šis maloniai šyptelėjo. Buvo keista taip mandagiai elgtis, jam tas tikrai nebuvo būdinga, jis tikras "pokštų meistras", o toks elgesys, kurį demonstravo dabar net ir jį patį gąsdino.
- Iškrėsti? - Nusijuokė vaikis, - nieko sesutę vyresnę turiu, o mes su broliu tikri padaužos, tad mėgstam ją kartais pagąsdinti ar šiaip pokštauti, tad va renkuosi sau reikiamos medžiagos, - net ir pats prunkštelėjo, buvo labai juokinga, tačiau jis nesuprato, kodėl ką tik viską išpliurpė tai mergiotei, susimoviau..
- Šiaip juokauju, skaitau šią knygą, nes šiaip smalsu, nemėgstu tų paprastų, man reik kažko truputį įdomesnio ir kas praverstu gyvenime.
-
Anika išklausiusi abi vaikinuko versijas tik prunkštelėjo. O Merlinai, tie berniukai... Sau mintyse ironiškai ištarė mergaitė papurtydama galvą. Kartais jai buvo sunku patikėti, kad kaikurie yra panašaus amžiaus kaip ir ji.
- Tai kaip visgi yra iš tiesų? - kilstelėjusi antakį paklausė, - Jei mėgini užglaistyt tai, jog man išpliurpei ko nenorėjai tai gali nesijaudint. Aš niekam nesakysiu. Ne mano reikalas, ką darysi savo seseriai. Tik patariu neperlenkti lazdos. Kad paskui nereiktų pačiam už tas išdaigas sumokėti.
Ji toliau mėgino skaityti, tačiau jau spėjusi pamiršti, ką skaitė iki tol, nebesusigaudė kontekste. Užvertusi knygą abiem delnais taip, kad net suaidėjo tarp lentynų, ji atsistojo nuo grindų ir padėjo ją į savo vietą.
-
Adam' ui buvo sunku susikoncentruoti į knygą, nes jį blaškė šalia sėdinti mergina, kuri rodos, atėjo čia taip pat paskaityti, tačiau du jaunuoliai viens kitam kliudė, tačiau laiko užteks, tad šis išsitraukė popieriaus skiautė, plunksną ir užsirašė keletą burtažodžių ir pokštų, tačiau staiga ausų būgnelius suvirpino švelnus Anikos balsas, tačiau klausimas nebuvo labai malonus.
- Prigavai mane, - šyptelėjo Green šeimos atstovas. - Ne, lazdos neperlenksiu, tačiau juk reikia pasilinksminti, - šyptelėjo Grifas pakildamas nuo žemės ir įsidėjęs popieriaus skiautę į kišenę, vertė lentynas ieškodamas dar ko nors.
- Taip kaip mokslai? - Bandydamas išsklaidyti ten vyraujančią tyla klaustelėjo berniūkštis, vos žvelgdamas į merginą, nes dabar jam reikėjo kažką rasti, kažką įdomaus, linksmo ir nepavojingo, tačiau jam ne kaip sekėsi, kelios knygos krito iš lentynos ir trinktelėjo jam į pėdą, kas privertė ji keletą kartų tyliai nusikeikti.
- O tai nesiseka man.. Tikras nevėkšla, - šyptelėjo vaikinukas, pakeldamas tas kelias sutriušusias knygas nuo žemės.
-
Anika švelniai nusišypsojo.
- Pasilinksminti? Žinoma reikia. Argi aš sakau ką kitaip? Pati esu iškrėtus vieną kitą pokštą... - ji akimirkai nutilo susimąstydama. - Nors ne, paskutinis dalykas kurį iškrėčiau vienam vaikinui... Na nepavadinsi to pokštu tiesą sakant. Bet svarbu, kad man buvo linksma, tiesa?
Mergaitė apsimetė, kad inirtingai ieško knygos, mat vengė pažvelgti į vaikinuką. Jos skruostai dekte degė nuo to ką katik prisiminė.
- O mokslai, nieko gal. Šiemet daug mokiausi, nors vertinime tai neatsispindi. Nežinau, kas man šiemet nutiko.
Akies kampučiu pastebėjusi krentančias knygas instinktyviai puolė jų gaudyti, bet taip ir praslydusios jai pro pirštus dungtelėjo Adamui į koją.
- O atleisk, ar neužgavo? Tikriausiai pajudinau lentyną, atsiprašau, - ištarė vėl švelniai nusišypsodama vaikinukui.
Taip bandė jį šiek tiek paguosti dėl netikėto skausmo ir netgi visai pamiršo, kad bando nerodyti jam savo veido, o tiksliau didelio rando dešinėje.
-
Adam' as sukluso, jam visada buvo smalsu sužinoti dalykus, kurie susiję su pokštais.
- Tu iškrėtus pokštą? - Prunkštelėjo Adam' as, jis nemokėjo bendrauti su žmonėmis, tačiau nenorėjo jų ir įžeisti, bet jo humoras buvo tikrai juodas. - Tai ką pridirbai berniūkščiui?
Green' ų šeimos atstovas dažnai lygdavo arešto, tad ten daug ko išmokdavo, tačiau keista girdėti iš merginos, kad ji nesiekia geriausių rezultatų.
- Gal vaikinai galvą susuko, - kilstelėjo lupų kampučius, vėl pasinėręs ieškoti kažko įdomesnio, kai iš lentynos vėl iškrito knygą, tačiau ne šiaip sau. Ji buvo kaip tik skirta rudaplaukiui. Na štai, vėl knygą apie išdaigas..
- Viskas gerai.. - bandydamas kiek įtikti šyptelėjo strazdanius, tačiau koja dar vis dilgčiojo.
Adam' as nustebo, kad mergina vis bando nusukti veidą, tačiau žinojo, kad jos visos tokios, bando atkreipti vaikinų dėmesį, tačiau Grifas nė nesiruošė "kabinti" jos, jam to nereikia, jis manė, kad per jaunas, o be to turėjo kitos veiklos Hogvartse.
-
- Kaip ir sakiau, - tarstelėjo nusisukdama, kad galėtų pasitaisyti plaukus nepastebėta, - tai nebuvo pokštas. Greičiau jau kerštas. Bet gana apie tai.
Jos paskutiniai žodžiai nuskambėjo gana griežtai, todėl bandydama sušvelninti situaciją ir viską nuglaistyti, kad berniukas nesupyktų, tuoj pat ėmėsi kitos temos.
- Papasakok ką nors apie save, - vėl švelniu balsu pradėjo mergina. - Tavo tėvai burtininkai? Ar turi daugiau brolių ar sesių, be tos apie kurią kalbėjai? Dar brolis, taip? Lyg tai minėjai, kad turi brolį. Kažkodėl manau, kad esi jauniausias.
Šviesiaplaukė tyliai sukikeno ir iš karto kostelėjo, tarsi kas gerklę kutentų. Nenorėjo, kad berniukas pagalvotų, jog ji iš jo šaiposi. Daug draugų ji neturėjo, todėl nenorėjo nubaidyti ir šios, ką tik užsimezgusios, potencialios draugystės.
-
- Kerštas? - Sukluso vaikinukas, merginos keršija? - Gal gali papasakoti, labai smalsu.. - Kilstelėjo lupų kampučius Adam' as. - Jei jau užsiminei, tai kalbėk, - nelabai mandagiai, tačiau savo stiliuje, burbtelėjo Green' as.
- Apie save? - Klausiamai pažvelgė, - na gerai, tai turiu brolį dvynį ir vyresnę seserį apie, kurią čia visą laiką kalbėjau.. Taip, esu grynakraujis burtininkas, tačiau man tai nelabai ką reiškia.. - Šyptelėjo Green' ų šeimos atstovas.
- O tu ką gali apie save papasakoti.. - Klaustelėjo vaikinukas ir pasikėlęs nuo žemės knygą ją atsivertė.. Tačiau jo dėmesį labiau traukė tai, kad mergina kažką slėpė.
- Ką tu savo plaukais bandai paslėpti? Aš pastabus nuo manęs sunkiai ką nuslėpsi, - šyptelėjo strazdanius ir skvarbiu žvilgsniu rodos ėmė nagrinėti Aniką.
-
-Na taip, - burbtelėjo, - gal ir papasajosiu kada nors. Tačiau tikrai ne šiandien. Tai pernelyg asmeniška.
Ji visai netrošjo apie tokius dalykus pasakoti ką tik sutiktam berniukui. Kartą jau taip pasielgė ir papasakojo savo liūdną istoriją nuo pradžios iki pabaigos. O tada buvo be galo įskaudinta.
- Apie save? Na pasakoti nėra ką labai daug. Kai nebūnu hogvartse gyvenu su Mama. Tėtčio nėra, esu vienturtė. Taip pat grynakraujė, bet žiobarai man nekliūna. Kaip ir viskas, - gūžtelėjo pečiais.
Berniukas jai pasirodė kiek netaktiškas ir įžūlokas, bet tai buvo kur kas geresnės savybės nei tos dėl kurių nekentė buvusio savo draugo, Elijah. Tiesą sakant, ji taip stipriai nekentė Elijah, kad visi jai atrodė geresni žmonės nei jis.
Tačiau ji nenorėjo apie jį galvoti, tad nuvijo šias mintis šalin.
- Amm, nieko, - sutrikdyta paskutinio klausimo ji užraudo ir susirinkusi knygas, kurias norėjo persjaityti į glėbį, tarstelėjo. - Aš gal jau eisiu. Darosi vėlu.
-
Berniūkštis išgirdęs merginos atsakymą tik susiraukė ir vėl grįžo į savo vietą - ant žemės, kur pasiėmęs knyga, buteliuką su rašalu ir popieriaus skiautė susirašė, keletą burtų ir įvairių pokštų.
- Nenoriu, nepasakok. - Šaltai ištarė Green' as.
- Na žiobarų aš irgi nediskriminuoju, - gūžtelėjo pečiais ir darbavosi toliau, - nors si jais reikalų taip pat ir neturiu, aš gyvenau pasaulyje, kur mane visada supė magija.. - atsakė Adam 'as.
Rudaplaukis nepasižymėjo mandagumu, na jis visad buvo įžūlokas ir keistas, tačiau jo sutikti žmonės irgi tuo pasižymėjo, net gi ir dabartinė mergina su kuria jis kalbėjo kažką slėpė.
- Nieko? - Tyliai sau po nosimi suburbėjo vaikinas. - Meluoji, - net nedvejodamas ištarė strazdanius ir vėl nužvelgė keistuolę. - Bėgi, jūs panos visos keistos? - Nustėro vaikinukas, nesitikėjo tokios reakcijos.. - Jei tau vėlu, tada labas rytas, nes dabar tik penkios valandos vakaro, - kilstelėjo lupų kampučius.
-
Dafydd beveik bėgte įlėkė į biblioteką. Čia klastuolis taip pat nebuvo lankęsis. Ką gi, pirmų kartų diena pašaipiai pagalvojo velsietis. Tačiau dabar jam buvo svarbiausia surasti kokią nors knygą, kurioje būtų parašyta bent kas nors apie skydinius kerus. Ir tai padaryti greitai, kol jo neužpuolė. Tad ketvirtakursis Klastūnyno globotinis patraukė į burtų knygų skyrių. Laimei, prie skyriaus buvo parašyta, kokios knygos ten sudėtos. Kitaip Dafydd būtų klaidžiojęs tol, kol kas nors būtinai jį sustingdytų.
Greitai bėgdamas akimis per knygų nugarėles klastuolis netrukus rado vieną, kuri, jo nuomone, turėjo būti tinkama. Ją atsivertęs Dafydd kiek sutriko - pernelyg seniai nevartė jokios knygos. Tačiau turinyje sugebėjo rasti skydinių kerų temą ir ją atsiversti. Tačiau vos pamatė burtažodį protego duo, į jį atlėkė raudonas žaibas. Laimei, pataikė tiesiai į knygą, kuri iš karto išsprūdo iš rankos ir kažkur nulėkė.
- Protego duo! - riktelėjo velsietis. Jis nespėjo perskaityti, kokį rankos judesį reikia atlikti, tad tiesiog mostelėjo ranka. Nieko neįvyko.
- Nagi! Protego duo! - dar kartą pabandė klastuolis, pakartodamas tą patį judesį. Ir vėl nieko. Velsietis nė nesusimąstė, kodėl kerai neveikia. Jis nė nebuvo girdėjęs, kad kartais reikia padaryti kažką daugiau nei tik mostelėti. Tad netrukus iš klastuolio burnos pasiliejo ne pačių gražiausių žodžių lavina.
- Atstokit nuo manęs! - galiausiai riktelėjo Dafydd. Jis žinojo, kad tai nepadės, bet neįsivaizdavo, ką jam daryti, jeigu kerai neveikia. Velsietis kokiai sekundei užsimerkė. Tikėjosi, kad pavyks susikaupti ir tada tinkamai atlikti kerus. Tačiau ta sekundė kainavo berniukui burtų lazdelę. Jis nepastebėjo atlekiančio spindulio, tik pajuto kaip lazdelė sprūsta iš rankos. Velsietis skubiai atsimerkė ir apsižvalgė. Jis kurį laiką nesuprato, kas čia atsitiko. Tačiau tada išgirdo, kaip jo lazdelė nukrito ant stalo ir suprato: ko gero, namų elfai ją atėmė, o dabar grąžina.
- Ak, ačiū, - piktai pasakė Dafydd. Namų elfai, tikėtina, jo nebeišgirdo. Panašu, kad jie dingo. Klastuolis apsidžiaugė. Tačiau tada nutarė, kad, ko gero, teks eiti į kiemą ir bandyti pamatyti, ką jau tokio ypatingo daro kiti mokiniai. Klastuolis buvo tikras, kad kitiems mokiniams sekasi tikrai geriau negu jam.
-
Klastuolė atsikėlė gana anksti ryte. Paskutiniu metu Camilla kankina nemiega ir jei išeini ryte pavaikščioti po Hogvartso koridorius gali sutikti šią antrakurse. Nemiegos prasidėjo po Herbologijos pamokos, bet mergina negalėjo, tai susieti su šia problema. Tai nebuvo nuo košmarų pati mėlyna plaukė net nežinojo dėl ko taip atsitinka. Bet mergaitė net nesijautė pavargus ar išsekus. Pati dvylikametė galvojo, kad ji jau priprato ir taip bus visada, bet Millai tai nelabai patinka, nes dar kelias valandas turi vaikščioti po pilį, nes jeigu pasiliks kambarį visos mergaitės pyks, kad jas pažadino.
Kelias minutės Cornet žiūrėjo į siena po to apžiūrėjo visas mergaites ir atsiduso. Pasiėmus pirmą į akys pakliuvusį megztinį ir net nepersirengusi pižamos išėjo kuo tyliau iš mergaičių kambario. Vis tiek bus skundu, kad aš jas pažadinau mintyse tarė ir dar praėjus pro bendra kambarį išėjo. Šį kart mėlynakė žinojo kur nori eiti. Camillai atrodė, kad biblioteka yra viena iš geriausiu vietų kur galima pasilieti. Paskutiniu metu prancūzė nesilankė bibliotekoje. Jai atrodė, kad čia buvo pirmo kurso pradžioje todėl šį rytą mokinė niekur nenusuko, o tiesiai ėjo į biblioteką.
Pravėrusi bibliotekos durys Milla nepamatė nei vienos gyvos dvasios. Po to mėlynos akys pamatė uždrausta skyrių ir antrakursė nusijuokė. Vėl atsiminimai buvo susieti su Aleksu. Keturi žmonės visi uždraustam skyriuje. Žydra plaukė nusprendė nueiti į patį bibliotekos galą. Vis dėl to nieko nebuvo ir Cornet turi labai daug laiko. Pagaliau pasiekus bibliotekos galą ji pamatė įdomią lentyną:
- Tik septintam kursui,- raganaitė nusijuokė ir pradėjo apžiūrinėti lentyną.- Gal kažką ir rasiu įdomaus.
Atsiduso mergaitė ir įdėmiai apžiūrinėjo knygas. Daugiausiai knygos buvo susietos su burtažodžiais ir mergaitė susidomėjus kelias knygas net pavartė. Šiam skyriui daug knygų buvo kurios antrakursiai negalės išburti, nes burtažodžiai per sunkus. Klastuolė net nežinojo, kad gale yra tiek knygų. Camilla galvojo, kad čia Knygos arba mažiems vaikams arba labai seniems profesorėms arba vadovėliai, bet čia klastuolė negalėjo atsitraukti nuo knygų nors žinojo, kad yra daug pavojingu burtažodžiu ir labai sunkiu, bet paskaityti buvo įdomu apie tai.
-
Aleksas nuo vakaro pradžios niekaip nesumerkė savo rudų akių.
Vaikinas mąstė apie artėjančią pilnatį, Camille, Julianą ir dar daug kitų svarbių, na ir ne tiek svarbių dalykų. Gilbert jau seniai norėjo dingti iš vaikinų miegamojo, bet miegantis brolis ir kiti klastuoliai to neleido padaryti. Jei juos prižadinsiu, liksiu sudaužytas.
Visgi po ilgų galvojimų Aleksas tyliai pakilo nuo savo minkštutės lovos ir greitai išsliūkino pro duris. Klastuolis gulėjo su rūbais, tad persirengti nebuvo reikalo. Gilbert jautė, kad šią nakt neužmerks savo akių, tad net nebandė persirengti į dryžuotą pižamą. Staiga rudaplaukio akys pagavo Camillos siluetą. Kur susiruošė ta naktibalda? Ji turi dabar miegoti! Jei jai kas atsitiks kaltinsiu tik save! Gilbert vos susilaikė nenusikeikęs. Aleksas žinojo, kad tai tikriausiai būtų atkreipę Millos dėmesį, tačiau šiandien to vaikinas nenorėjo. Jo planas buvo pasekti merginą ir išsiaiškinti, kur ši eina.
Pagaliau Gilbert pasiekė biblioteką. Buvo panašu, kad Cornet eina būtent čia. Puiki vietelė susitikimams su vaikinu. Ar ji mane išdavinėja? Palaukęs kol Milla įeis į patalpą Aleksas dar geras 10 minučių tyliai prastovėjo tamsiuose kolidoriuose, kol galiausiai pats įsliukino į biblioteką. Iš pat pradžių Camillos nesimatė. Alekso galvoje kilo daug neigiamų minčių. Vaikinas vos laikėsi nepradėjęs šaukti jos vardo per visą Hogvartsą, tačiau pastebėtas šešėlis prie seno burtų knygų skyriaus privertė lengviau atsikvėpti. Ji sveika, jai nieko nenutiko.
Gilbert vikriai ir tuo pačiu tyliai, nesukeldamas nei menkučio garso atsidūrė už Millos nugaros. Tikriausiai mergina dar nebuvo jo pastebėjusi, nes vartė senas, apdulkėjusias knygas. Vaikinas stipriai apsikabino ją iš nugaros ir pakštelėjo į viršugalvį. Aleksas buvo aukštesnis, o tai šiuo momentu buvo privalumas. Klastuolio stiprios ir sportiškos rankos, su naujai atsiradusiom žaizdelėm ir senais randais buvo stipriai apglėbusios Millą per juosmenį. Iš vaikino veido niekaip nedingo šypsena, tačiau per ją Aleksas negalėjo ištarti nei žodžio.
-Ar gražiausiai pasaulio merginai nereikia gulėti lovoje? - šiek tiek surimtėjęs paklausė Gilbert ir dar kartą pabučiavo merginą. Šiį kartą tai buvo pakštelėjimas į skruostą.
-
Mergina labai lėtai skaitė tekstą. Daug naujų burtažodžių Camilla perskaitė, bet nei vieno neatsimindavo. Bet antrakursė net nesistengė. Prancūzė padėjo knyga atgal ir jau ruošėsi paimti kitą panašią knygą. Bet pajutus šiltas rankas kuriuos apkabino Cornet. Net neabejodama žinojo kas tai per žmogus. Maža šypsena atsirado mokinės veide. Klastuolė palietė Alekso rankas. Mėlyna plaukė atsisuko į vaikiną. Milla puikiai žinojo, kad klastuolis jaudinosi ir jei pamato savo porą tai negali paleisti iš akių. Camilla šypsojosi ir po neilgos pauzės tarė:
- Keista, kad tik dabar pastebėjai,- nusijuokė raganaitė,- taip kiekviena ryta.
Burtininkė žinojo, kad kažkada apie jos nemiega sužinos draugai ir Gilbert. Nors Cornet net neslėpė.
Staiga mergaitė prisiminė ką po susitikimo ant tiltelio norėjo pasakyti. Antrakursei nerūpėjo, kad jos meilė yra vilkolakys, bet jei rūpėjo, kad Aleksas žinotu viena dalyką kurio nieks nežino. Gyliai atsidususi Milla tarė:
- Na jei aš žinau, kad tu vilkolakis tada aš galiu irgi tau kai ką pasakyti,- Klastuolė žinojo, kad tai gali būti naujiena kurios vaikinas nesitikėjo, bet gyliai atsidusus Cornet tarė,- aš šnypštūnė.
Šį kart dvylikametė nuleido galvą. Gebėjimas buvo ne nuo pat gimimo o tik po vasaros. Mėlyna plaukė labai pergyveno jei apie tai kažkas sužinos todėl nenorėjo sakyti, jaudulys buvo Camillos viduje.
-
Aleksas įdėmiai klausėsi ką kalba Milla ir nei karto jos nepertraukė. Klausytis buvo maloniau nei kalbėti, tad Gilbert taip ir darė. Klastuolės balsas kažkaip ramino berniūkšti ir kėlė keistus jausmus viduje.
Tačiau viskas juk netrunka amžinai. Galiausiai Camilla baigė kalbėti, o jos paskutinis sakinys šiek tiek sutrikdė Aleksą.
-Šnypštūnė? - lyg netikėdamas dar kartą paklausė Gilbert, bet po kelių akimirkų tik plačiai nusišypsojo. Informacija jau buvo suvirškinta, - Na tai šaunu! Dabar tau reikia nupirkt ir padovanot kokią gyvatę. Kokios
norėtum? - Aleksas vis dar buvo pasimetęs, tačiau pasimetimas susimaišė su džiausgmu ir dabar klastuolio sakiniai skambėjo keistai ir nedarniai.
Pagaliau emocijų lavina aprimo ir Gilbert surimtėjo. Keturiolikmetis žinojo, kad taip pat reikėtų pasikalbėti apie įvykius ant tiltelio ir atsiprašyti Cami. Visgi vaikinas jai nepasakė tiesos. Milla pati jį pamatė. Greičiausiai jei ne tas atsitiktinis kartas - Cornet net iki dabar nebūtų žinojusi apie Aleksą ir jo vilkolakio pusę.
- Na... Emmm... Jei jau atviraujam, tai atsiprašau, kad nepasakiau tiesos apie save. Turėjau tai pasakyti jau senai, bet bijojau, kad mane atstumsi. Abu žinom, jog vilkolakių reputacija vis dar nėra labai
pavyzdinga. - Aleksas nervingai suvėlė savo plaukus ir atsiduso. Naktį šnekėtis tokiomis giliomis temomis nebuvo į naudą nei jam, nei merginai. Dažnai naktį žmonių protai veikė kitaip ir buvo įmanoma, kad kažkuris iš jų prišnekės nesąmonių.
- Na, o kaip tau mūsų pirmosios transfigūracijos ir apsiginimo nuo juodosios magijos pamokos šiais mokslo metais? - nejaukią tylą reikėjo užpildyti ir tuo aišku pasirūpino Aleksas. Klastuolio klausimas nebuvo šiaip tik klausimas. Aleksui tikrai buvo įdomu ką mano Camilla, tad laukė jos atsakymo. Pats Gilbert per abi pamokas skaudžiai nukentėjo, tad nusprendė savo visą ilgą nuomonę, kurios pusę žodžių užima keiksmai pasilikti sau.
-
Hogvartso mokyklos bibliotekoje yra daug įdomių kampelių, tačiau Žanai senasis skyrius su burtų knygomis yra pats mėgstamiausias ir įdomiausias. Senajame skyriuje su burtų knygomis yra labai daug keistų ir įdomių knygų apie burtus. Mergaitei burti labai labai patinka, todėl šis skyrius jai ir yra mėgstamiausias.
Žana yra mergaitė, kuri bibliotekoje praleido visas mokymosi šioje mokykloje dienas. Aišku, kad mergaitė vaikšto į pamokas, bet jeigu yra tik mažiausia galimybė ji bet kada nubėgs į skyrių su burtų knygomis ir dar kartą atsivers savo mėgstamiausius puslapius.
Šiandien Žana jautėsi prastai. Mergaitė nenorėjo skanių pusryčių prie Varnonago stalo. Todėl mergaitė įsidėjo keksiuką, jei užsinorėtų valgyti. Žana nupėdino iki bibliotekos. Eidama mergaitė pamatė, kaip kelios mergaitės eina pusryčių. Mergaitės Žaną pakvietė eiti kartu, tačiau mergaitė nesutiko ir tiesiog nulėkė į jos mėgstamiausią vietą mokykloje. Atėjus mergaitė apsižvalgė ir čia nebuvo nieko. Buvo tylu, o mergaitei tyla labai patiko, taigi ji pralinksmėjo. Žana ramiai nuėjo į mėgstamą skyrių ir išsitraukė keksiuką, kurį buvo įsidėjusi dėl viso pikto. Gi vis tiek nieko nėra, tai niekas ir nepastebės. Mergaitė suvalgė keksiuką ir jis buvo skanesnis nei atrodė. Tada Žana nuėjo pasiimti mėgstamos knygos ir pamatė, kad atsirado nauja. Ji staigiai pasiėmė knygą, atsisėdo prie siauro staliuko ir pradėjo ją įdėmiai skaityti.
-
Kad ir kaipgi buvo netikėta, Cindy visdėlto atžygiavo į biblioteką. Kilo klausimas kodėl gi tai keista? Ogi todėl, kad Cindy niekados nemėgo skaityti knygų, o dar geriau pasakius, tiesiog nekentė jų. Tai įrodė ir mergaitės amžinas priekaištavimas vyresniam broliui dėl knygų skaitymo. Ji manė, kad šiosios brolios galėtų lengvai susirasti kitos veiklos, o ne vien "lindėti" knyguose. Bet visgi ir Grant teko atžygiuoti į biblioteką, dėl reikiamos informacijos susiradimo. Praėjusi dauguma skyrių, oranžinių plaukų savininkė jau baigė pasiduoti, kadangi niekaip nerado reikiamos knygos, kurioje rastų reikiamą burtažodį. Priėjusi senąjį knygų skyrių, švilpynės koledžo narė pradėjo tingiai pirštais vesti per apdulkėjusių knygų viršelius, kad surastų sau tinkamą...
-
Žana sėdėjo ir skaitė knygą. Mergaitė norėjo tylos ir ramybės, tačiau į biblioteką įėjo kažkokia mergaitė. Mergaitė iškart suprato, kad ji iš kito koledžo, nes Žana jos niekada nematė sėdint prie Varno Nago stalo. Žana sumąstė tiesiog nekreipti į ją dėmesio. Bet kaip? Ji vis ieško sau knygos, lyg niekada nebūtų buvusi bibliotekoje. Žana pamanė, kad tai mergaitei, kuri ieško knygos reikia padėti. Mergaitė labai bijojo prie jos prieiti, todėl tiesiog nuėjo ir pasiėmė kitą knygą. Ši knyga taip pat buvo apie burtus, tik buvo daug senesnė, o senos knygos Žanai buvo daug įdomesnės ir patrauklesnės. Žana atsisėdo prie to pačio siauro stalelio ir pradėjo skaityti šią nuostabią ir kelis kartus perskaitytą knygą. Mergaitė niekaip negalėjo susikaupti, kadangi ji vis galvojo apie tą mergaitę.
-
Mergaitė ir toliau pirštu vedė knygų viršeliais, kol nepajuto, kad kažkas tikrai skaudžiai užkrito jai ant galvos.
- Auč. - Tyliai tarė švilpukė, pasitrindama galvą ir nuleisdama žvilgsnį žemyn, kad galėtų pamatyti, kas tas netikelis, užkritęs jas ant galvos. Kaip ir buvo galima tikėtis, tai buvo knyga.
- Būtent todėl ir nekenčiu knygų ir bibliotekų. - Kalbėdamasi su savimi, kas buvo kiek keista, tyliai po nosimi suburbėjo orandžinių, banguotų plaukų savininkė ir pasilenkė, kad galėtų paimti knygą. Knyga buvo sena ir apdulkėjusi. Paėmusi knygą ie atsitiesusi, vienuolikmetė nupūtė nuo jos viršelio dulkes, kad galėtų pamatyti jos pavadinimą, bet kelis kartus atsikosėjo, nuo perdaug susikaupusių duklių. Nesiseka. Pagalvojo ši ir pravedinusi dulkes su ranka, pamatė knygos pavadinimą. Ši knygą buvo būten ta, kurios Cindy ieškojo taip ilgai ir niekaip nerado. Šitai bent šiek tiek praskaidrino Grant nuotaiką. Ji priējo prie stalelio ir pamatė prie jo sėdinčią mergaitę, kuri tikrsi nebuvo iš jos koledžo ir kurios Cindy nepažinojo.
- Neužimta? Galiu prisėsti? - Draugiškai nusišypsodama paklausė švilpynės koledžo narė.
-
Varno Nago narė toliau sėdėjo prie siauro stalelio ir skaitė nuostabią knygą. Žanai pasirodė, kad ta mergaitė išėjo, kadangi buvo tylu, o tyla Žanai labai labai patinka. Staiga mergaitė išgirdo garsą, Žana suprato, kad vis del to ji bibliotekoje nėra viena. Tas priminė knygos nukritimą, taigi ji atsisuko. Mergaitė pamatė, kad knygą numetė ta mergaitė, kuri tikriausiai neranda išėjimo iš bibliotekos.
Žana pradėjo svajoti ir staiga išgirdo tos keistos mergaitės balsą. Žana buvo užsisvajojusi, todėl nelabai išgirdo ko klausė mergaitė, tačiau suprato, kad mergaitė nori prisėsti šalia jos. Žana tarė:
-Jeigu tik yra noro. Vietos užteks abejoms.
Po kelių minučių Varno Nago narė tarė:
-Na tai kuo tu vardu? Ko atėjai į šį skyrių? Niekada čia tavęs nemačiau, o aš šiame skyriuje būnu ilgai, tikrai labai ilgai.
-
Mergaitė kantriai laukė kitos mergaitės reakcijos į jos klausimą, o jai atsakius teigiamai, švilpukė draugiškai nusišypsojusi prisėdo prie topačio stalo, prie kurio sėdi mergaitė. Greit jaunoji burtininkė buvo užkalbinta.
- Aš esu Cindy Grant. O kuo tu vardu? Na, esu gan retas svečias bibliotekoje, kadangi nelabai mėgstu knygas ir jų skaitymą, bet man reikėjo susirasti reikiamos informacijos namų darbų ruošimui, tad ir teko atžygiuoti čia. - Draugiškai atsakė į iš pirmo žvilgsnio malonios varno nago koledžo narės klausimą ir norėdama būti mandagi, nesivertė knygos, o żvelgė į mergaitę laukdama atsakymo į užduotą klausimą.
- Patinka skaityti? Manau, kad turėtum gan gerai sutarti su mano broliu. Jam taip pat labai patinka knygos ir skaitymas - Tarė vidutinio ūgio mergina, net pati nežinodama, kodėl gi tai pasakė, bet vistiek išlikdama su draugiška šypsenėle veide.
-
Tingiai nusižiovavo leisdama žvilgsniui slysti, regis, ištisus metus neliestų knygų nugarėlėmis. Daugelis jų buvo pasenusios, nutrintais viršeliais, apdulkėjusios, suplyšusios. Kitos, nors ir senos, tačiau savo padorios išvaizdos neprarado. Sakoma, kad gera ta knyga, kuri nutrinta ir apiplyšusi, tačiau Sabrinos iš tūkstančių tokių knygų nė viena netraukė.
Turbūt jaunąją von Sjaurd būtų buvę galima priskirti prie tų, kurie linkę į senienas nekreipti dėmesio, mėgautis naujovėmis, tačiau mergina žinojo, ko čia atėjo, būtent dėl to laiko kitoms knygoms ir neskyrė. Lėtai ir užtikrintai žingsniavo į bibliotekos galą. Niekad nemanė, kad sėlindama Uždraustojo skyrio link gaus tiek daug adrenalino. Jautėsi taip tarsi vykdytų nelegalią veiklą. Laimei, narkotinių medžiagų neturėjo. Visgi tai įtampos nesumažino. Net nesumažino ir tai, kad priešais esanti lentyna su knygomis skirta septintakursiams, o štai ji - šeštą kursą baigianti varnė, nieko blogo nenorėdama nusprendė pasimokyti naujų burtų be profesorių pagalbos.
Kūnu perbėgęs šiurpas privertė šyptelėti, o tuomet tyliai sukikenti. Pasipurtė stengdamasi nuvyti keistą jausmą šalin ir mintis sutelkti kitur. Sena, tačiau dar nenudėvėta knyga akimirksniu patraukė rudaplaukės dėmesį. Ištraukusi šią iš daugybės kitų žvilgtelėjo į viršelį, o tada išgirdusi kažką sau už nugaros kilstelėjo galvą pastebėdama, kaip kitos knygos krenta paskui tą, kuri buvo Sabrinos rankose.
-Ups...-tarstelėjo žengdama žingsnį atbulomis, deja, nesėkmingai. Užsikabinusi už bala žino ko nė pati to nejausdama atsisėdo ant žemės paskęsdama tarp daugybės knygų. Regis, kažką šalimais ištiko toks pat likimas. Bandęs padėti gavo itin malonią Fortūnos šypseną.
-
Kaylie ieškojo nuošalios vietos, o tuo pačiu ir naudingos, kuri leistų jai pasiruošti kerštui. Kerštui už tėvų mirtį, jų kančias ir nuolatinę baimę, kurioje jie visi gyveno.
Biblioteka šeštakursei pasirodė tinkamiausia vieta. Ypač senasis skyrius su burtų knygomis, kur buvo galimybė aptikti seniai pamirštas ir apleistas knygas, kuriose slepiasi reikiama informacia. Juk anskčiau individai vieni kitus kankino kur kas skaudžiau nei dabar.
Čia vos tik žengus žingsnį dulkės nuo knygų nugarėlių ėmė kutenti kvėpavimo takus. Nevalingas kosulys sprustelėjo iš rudaakės bronchų.
- Na ir netvarka.. - kažką po nosimi burbėjo grifė.
Ėmė knisti kiekvieną lentyną. Kiekvieną knygą, kai staiga viskas ėmė griūti. Ši staiga pradėjo gaudyti knygas, tačiau nebeatlaikiusi visų jų krito ant žemės.
- Velnias! - Stengėsi nenusikeikti, tačiau sunkiai valdėsi, kai viskas ėmė griūti ant josios. Žmogus pamatęs vaizdą iš viršaus mąstytų, jog mergina maudosi knygų baseine, tačiau toli gražu taip nėra. O dar kažkieno balsas pasiekė Kay klausą. Ši kiek persigando, nes jai tai ne mokinys, o profesorius, merginai galas, juk ji dar tik šeštakursė, o šiems čia eiti ne valia.
-
Iš viršaus krentančios knygos skaudžiai daužėsi į kūną. Visu svoriu ne itin plona knyga trinktelėjo merginai į galvą, sekanti pataikė į petį. Suniurzgė papurtydama galvą. Pirmasis smūgis išties buvo skaudus. Atrodė, kad šalia buvęs žmogus tvojo su plaktuku, o ne šimtus puslapių turinti knyga.
Nuo trečiojo smūgio ir visų sekančių apsaugojo pasirodęs Marso sakalas. Be didelių pastangų numušė krentančias knygas į šalį. Regis, ir šalimais tokias pat kančias kenčiančio asmens saugumu pasirūpino. Na, galbūt sulaukė irgi tik pirmųjų smūgių.
Vienui vienas žodis, išsprūdęs iš lūpų, leido suprasti, kad į biblioteką įžengė ir dabar knygų krūvoje sėdėjo ne kas kitas, kaip panašaus amžiaus mergina.
Staigiai stryktelėjo pajusdama tvirtą pagrindą po kojomis. Apsidairė. Jei bibliotekoje iki jų buvo pakankamai didelė netvarka, dabar buvo chaosas.
-Tavęs nesužeidė?-kiek kaltai šyptelėjo ištiesdama ranką ant žemės tebesėdinčiai merginai. Knygas nuvertė pati, todėl sąžininga, jog knygų griūtį irgi turėjo ištverti viena. Grifukė, kaip spėjo, šito nenusipelnė, visgi, kaip sakoma - kartu linksmiau.
-Ką veiki čia taip vėlai?-kryptelėjo galvą. Susiradusi kišenėje burtų lazdelę mostelėjo šia. Reikėjo, kuo greičiau viską sutvarkyti, kol niekas neatkreipė dėmesio į dar didesnę netvarką ir šių kaltininkes.
-
Knygų griūtis pasitiko merginą bibliotekoje į kurią ji įžengė nelabai legaliai (ne nelabai, o turbūt visiškai nelegaliai) . Galbūt aukštesnės jėgos nusprendė, jog čia jai būti nevalia, tačiau akivaizdu, kad Kay tokiais dalykais netikėjo. Ji išvis niekuo nepasitikėjo ir niekuom netikėjo. Na galbūt tėvais, kurie dabar guli apkasti juoda, šalta ir kirminų prisiveisusia žeme. Bet dabar ne apie tai.
Rudaplaukė čia buvo ne viena, o tai šiek tiek gąsdino iki tos akimirkos, kai tas (toji) nepžįstamasis (-oji) prakalbo. Tai leido atsipusti ir suprasti, kad tai panašaus amžiaus mergina.
- Kaip ir ne, - pajudinusi visas savo galunes nusprendė rudaakė, tačiau nepažįstamosios pagalbos nepriimė. Atsistojo pati ir labai greitai. Juk ji buvo mokyta apsiginti, o ten taip pat tobulinama reakcija ir greitis. - Man nereikia pagalbos, tačiau ačiū už paslaugumą. - Bandė likti mandagi, tačiau buvo aiškiai matyti, kad ji susimovė, tačiau kaip prisileisti žmones, kada jie tik skaudina.
- Nesimiega, tad užsukiau pasiskaitinėti apie senai išnykusius burtažodžius, domiuosi praetimi, - bandė kažką paaiškinti, tačiau tiesos čia buvo tik kelios dešimtys procentų. Juk ji čia atėjo keršto vedama, bet kažkam pasakoti savo gyvenimo istoriją, tikrai nevalia. - O tu čia kokiais tikslais užklydai? - Klausiamai nužvelgė priešais stovinčia merginą ir dėkingai linktelėjo, kai ši keliais lazdelės mostelėjimais viską sutvarkė.
-
Kiek rauktelėjo antakius merginai atsisakius pagalbos. Tai nebuvo kokia nors situacija, jog reiktų didelio pasitikėjimo, be to, jos mokėsi toje pačioje mokykloje, nieko blogo nutikti negalėjo, jei priimsi pagalbą iš ranką ištiesusio žmogaus. Na, nebent tuo atveju, jei stovėtų Elliw. Ji jau kartą įrodė, kad yra vaikštanti, klykianti nelaimė, o dar tiksliau - anomalija.
-Ne visiems kiti gali atrodyti geranoriški.
-Žinau, bet...
Tyliai atsiduso stebėdama, kaip rudaplaukė atsisakiusi pagalbos pakyla ant kojų savo jėgomis. Būtų tuoj pat pasišalinusi, mat, atrodė, jog grifė visai netrokšta bendrauti, visgi pasiliko. Jai reikėjo išmokti naujų burtų, o tokia proga - slapčia įsliūkinti į biblioteką, uždraustą skyrių - ne visuomet pasitaiko.
Gūžtelėjo pečiais nesureikšmindama pasiūlytos pagalbos. Tiek jau tos. Pasiims knygą, o tada paliks šią vieną.
-Ar tave taip pat traukia ir istorija?-kiek primerkusi akis žvilgtelėjo į rudaplaukę. Retai galėjai išgirsti tokius žodžius iš mokinio. Praeitis retam buvo įdomi tiek, kad šis domėtųsi savo noru. Be magiškųjų gyvūnų informacijos Sabrina daugiau nieko ir neieškojo. Skaitė ir domėjosi tik jais.
-Panašiai, kaip ir tu, tik manęs netraukia praeitis, noriu pasimokyti savarankiškai,-gūžtelėjo pečiais perbraukdama ranka per dailiai sutvarkytas knygas. Tokioje situacijoje neįsivaizdavo gyvenimo be burtų. Buvusią betvarkę sutvarkyti būtų tekę valandų valandas darbuotis, o dabar tai tebuvo vienas paprastas lazdelės mostelėjimas.
Dievinu burtus...
Auskinės akys užkliuvo už melsvo viršelio, skidabriniu užrašu. Susidomėjusi atsargiai šią ištraukė.
-
Priimti pagalbą, kada jos būtinumas prilygsta keliems procentams - eilinis silpnavališkumo požymis. Kay niekada neketino pasirodyti silpna. Na nesakyk, niekada niekada, tačiau po tėvų mirties, tai vienintelis jos tikslas. Taip pat emocinė sitprybė ir fiziška jėga. Na ir dar vienas svarbus aspektas - įsiminti, kuo daugiau burtažodžių ir juos tinkami panaudoti.
- Na nežinau, gal ne kiek pati istorija, o burtažodžiai apie kurių egzistavimą pamiršta prieš kelis šimtus metų. - Bandė išlikti komunikabili, tačiau jai sunkiai sekėsi. Ir ilgainiui vėl tyla apgaubė bilioteką. Kaylie knisėsi po knygų lentynas ieškodama kažko neįprasto, kas iš pirmo žvilgsnio pritrauktų jos dėmesį.
- Na, tokiu atveju, galima sakyti, kad čia mes panašiais tikslais. - Vos matomai kiltelėjo lupų kampučius, toliau ieškodama kažko seno ir neįprasto. Kai staiga jos akys sustojo ties gelsva nugarėle. Ilgai netrukus, ji rankomis ištraukė tą knygą labai atsargiai, kad vėl viskas neišgriūtų, nes turbūt nuo senumo šių knygų lentynos labai nepatvarios.
Įdomu, vien tik tas pavadinimas užrašytas kitonišku šriftu.
Į šalį padejusi tą knygą vėl akimis ėmė bėgioti palei dulkėtas knygų nugarėles, ji norėjo pasiimti kelias knygas, kad nereikėtų čia vaikščioti kas kelias minutes. Juk jos skaitymo įgūdžiai buvo puikiai ištobulinti.
-
Linktelėjo. Mintis, kad ne ji viena domisi senais burtažodžiais, kurie jau šimtus metų nebuvo ištarti jokio burtininko, keistai gundė. Dabar ji galėjo ne tik perskaityti daugybę knygų su įvairiais burtais, bet ir juos išmėginti dvikovoje su šalia stovinčia rudaplauke. Žinoma, jei tik ši sutiktų. Nuojauta kuždėjo, kad visgi atsakymas būtų teigiamas. Geriausia burtus patikrini praktikoje.
Linktelėjo į merginos žodžius ir tik tuomet suvokė, jog neprisistatė. Pastaruoju metu šitai padaryti gana dažnai užmiršdavo. Tiesa, paskutinis kartas su pirmakurse švilpe buvo mažų mažiausia tragedija.
-Beje, Sabrina von Sjuard,-ištiesė ranką kiek suabejodama, kad grifė teiksis paspausti ją.
-Turbūt,-gūžtelėjo pečiais padėdama atgal į vietą rankose buvusią knygą. Perbraukė pirštais per kitų viršelius. Klausa akimirksniu sugavo žingsnius. Svetimus. Širdis krūtinėje sudunksėjo. Į biblioteką, regis, įžengė bibliotekininkė.
-Pakliuvom į bėdą,-sumurmėjo apsidairydama, ieškodama vietos, kur galėtų pasislėpti,-turi pasiūlymų?-adrenalinas keistai plūstelėjo į kūną, o tuomet į smegenis. Šyptelėjo.
-
Labai keistas jausmas apgaubė rudaplaukę ir jos mintis. Ji net akimirką pamąstė, kad ši mergina galėtų tapti jos drauge. Juk ji tokia panaši į ją. Pomėgiais, drąsa, juk bet kas į bibliotekos uždraustą skyrių tikrai neitų. Išskyrus narsuolius, kuriems trūksta adrenalino.
- Aš Kaylie, Kaylie Mateo - spustelėjo Sabrinos ranką, - malonu. - Vos matomai kilstelėjo lupų kampučius.
Dar viena von Sjuard Hogvartse. Kiek jų čia yra, kartais geriau nežinoti, tačiau faktas, kad jie nėra apgavikai ar dviveidžiai. Kiek ji pamena, kada pakliūvo Uždraustajame miške buvusiam profesoriui von Sjuardui į akiratį, jis pakankamai ramiai reagavo ir paskirta bausmė buvo labai smagi. Ji buvo lyg papildoma pamoka, kuri leido patobulėti.
Rodos kolegės klausa neapgavo, tikrai kažkas įsliūkino į biblioteką. Širdis pradėjo sparčiau plakti, turbūt pulsas pakilo virš šimto. Adrenalinas. Nieko blogo tame neįžvelgsi.
- Bėdų bėdelė, - tyliai sušnibždėjo Sabrinai. - Gal einame ten, - pirštu bakstelėjo prieš lentyną. - Pabandysime ją apeiti. - Dustelėjo Kay nežinodama ko imtis. Juk ji neplanavo čia prisidaryti bėų. Hogvartsas jos namai.
-
Pakliūti į bėdą visai netroško. Ne vien dėl to, jog būtų nubausta, tektų iškentėti bausmę ir taisyklių laužymo pasekmes, bet ir dėl Soreno. Jis turbūt neabejotinai gautų laišką, kaip puikiai jo jaunėlė sesuo mokėsi Hogvartse ir kaip gerai laužė taisykles. Bėdos prisidarys vien būdamos tokiu vėlu metu bibliotekoje, kai visi mokiniai ramiai laiką leido bendruosiuose kambariuose, neverta minėti, kokiame skyriuje jos buvo.
Dar kartą apsidairė paniškai ieškodama išeities. Ant peties tupintis Fandangas taip pat sujudo. Pakilti virš lentynų - išduoti į bėdą pakliuvusias merginas. Teliko tik ramiai tupėti ant peties.
Būtų tyliai sukikenusi iš Kaylie žodžių, tik šiuo momentu tai atrodė nereikšminga ir nenaudinga.
-Galėtum pasinaudoti vampyrišku greičiu.
Marso sakalo balsas. Jei tik būtų buvusi viena turbūt taip ir būtų pasielgusi, tik palikti vienos grifukės nesinorėjo. Jei jau bus užtiktos, tuomet kartu.
Linktelėjo praleisdama merginą pirmą į kiek saugesnę vietą nuo bibliotekininkės, tuo metu pabandydama išsiaiškinti tikslią jos buvimo vietą, o tuomet nerdama prie Kay.
-Reikia pasiekti duris, tik jei bandysim, didelė tikimybė, kad pakliūsim į jos akiratį,-konstatavo numanomą ateitį. Atsklido balsas. Įtarus, tačiau neužtikrintas, kad kas nors iš tiesų čia yra. Viltis neužgeso. Viltis - kvailių motina.
-
Būti išmestai iš Hogvartso dabar jai būtų labai nenaudinga. Pirma, ji neturi kur apsistoti, antra liko visai nebedaug mokslo ir ji bus laisva. O nusižengimų ji turi ne vieną, tad šitas būtų įtrauktas į tą patį sąrašą, kuris dar paiilgėtų keliais punktais.
Ir kodėl visada šitaip? Paskutiniu metu lyg koks nelaimių magnetas, prisišaukiu bėdas..
Kaip elgtis ir ką daryti ji nelabai numanė, tad laikėsi pirmojo savo sumanymo. Ir džiaugėsi, kad Sabrina jos nepalieka. Juk kitas būtų nešias iš čia savo kūnelį taip greit, kad kaži ar kas būtų spėjęs ką suprasti.
- Rizikuojam? - Dustelėjo Kay, - juk jei liksim čia daug didesnė tikimybė, kad pakliūsim į jos akiratį, o bėgti, vienintelė išeitis, - atidžiai apžiūrėjo teritoriją ir bibliotekininkę, kuri žingsniavo pro knygų lentynas.
- Manau dabar tinkama akimirka, - vos girdimai ištarė rudaplaukė vildamasi, kad vos Sjuard išgirdo ir nesustabdomai bėgo iš bibliotekos, rodosi, kad moteriškė nė nespėjo sureaguoti kas nutiko.
-
Tylus klausimas iššaukė plačią Sabrinos šypseną. Pradžioje buvusi nedrąsi, kiek šaltoka ir nekomunikabili mergina iš tiesų buvo azartą mėgstanti grifė, o ir drąsos, būdingos šiam koledžui, Kaylie netrūko. Jaunoji von Sjuard akimirksniu pajuto susižavėjimą bendraamže. Galbūt paskutiniams kursams kabant ant nosies sugebės susirasti tikrų draugų? Pastaruosius metus tam per daug pastangų ir laiko neskyrė.
-Jei man tektų keliauti į negyvenamą salą, būtum viena pirmų sąraše,-tyliai sukikeno linktelėdama. Regis, abi suvokė, jog kaip bus - taip. Įkliūti belaukiant ar bėgant nebebuvo svarbu. Tereikėjo pasirūpinti, kad grifukė suspėtų pasprukti, o jai pasinaudojant vampyrišku greičiu bėdų nekils.
-Bėk,-švelniai stumtelėjo priešais stovinčią merginą, o tuomet žvilgtelėjo į bibliotekininkę. Vos kelios lentynos ir ji bus ranka pasiekiama. Nusipurtė. Mintyse įsivaizdavo, kaip turėtų būti nemalonu, jei ši nutvers ją už pakarpos, kaip kačiuką.
Pasipurtė nuvydama mintis šalin ir nieko nebelaukdama dingo iš bibliotekos taip greitai, kaip tik galėjo. Nė pati dorai nesuvokė, kokiu greičiu išbėgo.
-Misija įvykdyta,-šyptelėjo Kay imdama žingsniuoti koridoriumi bendrojo kambario link.
-
Vakare, slampinėdama po Hogvartso biblioteką, Michelle įėjo į knygų skyrių, kuriame buvo senos knygos apie burtus. Švilpė visada troško mokėti kuo daugiau burtažodžių, tik jai trukdė vienas, vienintelis dalykas. Tinginys. Tačiau, nepaisant jo, pirmakursė paėmė pirmą knygą pasitaikiusią po ranka, atsivertė primą puslapį ir ėmė skaityti.
Gal po kokių penkių minučių Michelle sėdėjo ant bibliotekos grindų ir buvo labai įsitraukusi į skaitymą. Jos akys lakstė nuo vienų paveikslėlių, iki kitų, nuo kitų paveikslėlių, iki tekstų... Švilpė mažais rankos judesiais kartojo, kaip turi judėti ranka tariant tokį burtažodį, ar kitokį.
Staiga švilpei pasidarė šaltoka ir ji atsistojo, užvertė knygą, padėjo atgal į lentyną ir paėjo šiek tiek į priekį. Pirmakursė vėl pasiėmė į rankas kažkokią knygą, tačiau dabar ji vartė lapus ir ieškojo paveikslėlių.
-
Mergaitė kiaurą dieną buvo bibliotekoje. Nes ji pirmą kartą gyvenime pamiršo atlikti namų darbus. O tądien buvo paskutinė dieną. Ji vaikščiojo iš vieno skyriaus į kitą. Ir taip buvo visą dieną. Iki tol kol Vovere pastebėjo, kad jau vakaroja. O ji nei nebuvo įpusėjusi. O ne ką man daryti gausiu S ar T ir susigadins mano vidurkis. Pradėjo mintyse stresuoti dvylikametė. Ir dar sykį pažiūrėjo į savo transfigūracijos rašinį. Dar trūksta kelių burtažodžių. Dar bijodama pagalvojo varniukė. Ir apsidairė ar kažko nesimato. Ir abejodama palikusi rašinį nuėjo ieškodama kažkokių burtažodžių. Ji ėjo iki pat galo kur buvo lentynos prikrautos visokiausių knygų. Dar ji pastebėjo mergaite sėdančia ant grindų ir kažką skaitančia. Geriau paliksiu ją ramybėj. Nusprendė antrakursė kuriai pačiai nepatiko kai kažkas lenda kai ji mokosi. Ir Vovere dar kartą apsidairė po skyrių. Ir su pirštais pradėjo liesti knygų nugarėles, taip pat ji jas skaitė. Ik tol kol jai užkliuvo vieną knygą. "Trancfigūracijos sunkieji ir antraeiliai burtažodžiai ". Mergaitė ją lėtai paėmė ir atsargiai apžiūrėjo. Knygą buvo gal penkiasdešimt metų senumo. Dvylikametei knygą pasirodė ne tokia sena kaip kitos. Ir ji jau norėjo eiti iš skyriaus, bet ji netyčia paleido knygą iš rankų ir ji nukrito ant kojų. O tiksliau ant mažojo piršto. Ir antrakursė suspiegė.
-
Švilpė ir stovėjo ir vartinėjo knygos puslapius ieškodama paveikslėlių. Suradusi juos, mergaitė bandydavo atkartoti parodytus judesius. Vaje, kiek daug reikia žinoti norint mokėti burti. Ir burtažodžiai, ir rankos mostai...
Staiga Michelle's paveikslėlių žiūrinėjimą pertraukė kažkokios mergaitės suspiegimas. Švilpė staigiai atsisuko į pusę iš kurios sklido nemalonus garsas. Pirmakursė pamatė, kad ant šiek tiek toliau stovinčios mergaitės kojos pirštų nukrito knyga. Michelle labai išsigando ir, kažkur įkišusi rankose laikytą knygą, nubėgo prie nepažįstamos mergaitės. Vienuolikmetė pakėlė nukritusią knygą nuo grindų ir paklausė:
-Ar viskas gerai?
Paklaususi žvilgtelėjo į knygos pavadinimą ir nustebo:
-Oho, kokiam dalykui ruošiesi, kad pasiėmei šią knygą?
-
Nors ji nesitikėjo skausmas buvo gan ilgas ir skaudus. Ir kai knygą jau buvo ant žemės atėjo atokiau sėdanti mergaitė ir pakėlė knygą. Vovere tuo tarpu atsisėdo ant šaltų grindų. Ir įdėmiau žvilgtelėjo į mergaitę ji atrodė jaunesnė ir kaip ji pati šviesiaplaukė. Mergaitei ji atrodė visai maloni. Tad išgirdusi klausimą {kurį ji žinojo, kad išgirs } maloniu šiek tiek sutrupintu balsu atsakė:
-Ačiū, viskas gerai tik šiek tiek skauda, bet tai greitai praeis.
Ir ji tada atsistojo susitvarkė palaidus plaukus. Ir apsidairė. Manau,kad jau laikas eiti namų darbai patys nepasidarys. Ir dvylikametė jau norėjo susigrąžinti knygą, bet išgirdo nelaukta klausimą. Į kurį ji žinojo,kad turi atsakyti tad ji jau šiek tiek nebetokiu maloniu balsu prabilo:
-Jeigu nematai kas parašyta ant viršelio, tai aš tau pasakysiu, kad parašytą "Trancfigūracijos sunkieji ir antraeiliai burtažodžiai ". Ir turėtum iš pavadinimo suprasti, kad čia trancfigūracija.
Kokia keista mergaitė . Pamanė sau varniukė. Ir tiesiog iš mandagumo paklausė:
-O kuo tu vardu ?
Nors iš tikrųjų jai tai visiškai nerūpėjo ir ji to paklausė tik dėl mandagumo.
-
Sulaukusi šiek tiek šiukštaus atsakymo iš šalia stovinčios mergaitės Michelle šiek tiek pyktelėjo, nes nepažistama mergaitė ne taip suprato klausimą. Švilpė žinojo, kad tai transfiguracija, tačiau norėjo pasidomėti koks buvo užduotas darbas, kad prireikė tokios knygos. Tačiau, išgirdusi, kad mergaitė klausia jos vardo, nusišypsojo ir maloniu balsu tarė:
- Aš esu Michelle, o tu?
Švilpė matė, kad transfiguracijos namų darbus ruošianti mergaitė skubėjo ir nelabai norėjo kalbėtis su ja, todėl dar nesulaukusi atsakymo pridūrė:
-Atsiprašau, kad gaišinu. Matau, kad sunkiai mokiniesi. Aš gal jau irgi eisiu. Reikia pradėti ruoštis egzaminui...
Rivera paėjo kelis žingsnelius atgal ir atsisuko į knygų lentyną ir pradėjo ieškoti knygos, kuri praplėstų švilpės žinias apie apsigynimą nuo juodosios magijos. Įdomu, kaip dabar sekasi mano draugams žiobarams Italijoje. Juk jie irgi pradėjo eiti į kitas mokyklas...
-
Vovere po jautrių Michellos žodžių jai natūraliai šyptelėjo. Mergaitė suprato, kad ji gailisi dėl pasakytų žodžių tad dvylikametė akimis atleido švilpiukei. Ir neramiu balsu atsakė į kiek vėliau užduota klausimą:
- Na mano vardas yra Vov,- ji sustojo ir dar kelis kartus apžiūrėjo mergaitę,- Vove,- po dar vieno bandymo vėl sustojo ir užbaigė,- nesvarbu.
Gal man jai pameluoti juk vis tiek to klausiau tik dėl mandagumo. Pagalvojo varniukė. Ir tik dabar pastebėjo, kad ji kažko ieško tarp lentynų. Antrakursė jau norėjo pasidomėti, bet nusprendė, kad geriau patylės. Dėl to, kad po to švilpė ją apšauks ko nepasako vardo, bet klausia jai nesvarbių dalykų. Bet Voverei vis tiek labai knietėjo ką ji veikia bibliotekoje jai neperskaito žodžio "trancfigūracija ". Tad ji priėjo šiek tiek arčiau, kad pamatytų koji ieško. Bet deja jai nepavyko nieko įžiūrėti, bet už tad ji pastebėjo Michellos rankose jos pasiimta knygą. Ir ji gan grubiai prabilo :
-Galėčiau atgauti savo knygą?- ir su akimis parodė į mergaitės rankas kur buvo jos knyga.
Ir Vovere po savo žodžių geriau pažvelgė į mergaitę.
-
Mergaitė bandė surasti reikiamą knygą, bet išgirdus, kad nepažįstamoji nepabaigė tarti savo vardo, tyliai sukrizeno. Ar taip sunku pasakyti savo vardą?
Po kelių sekundžių švilpė jau buvo pamačiusi reikiamą knygą ir tiesė ranką ją pasiimti, bet sulaukė grubaus klausimo. Pirmakursė greitai pažvelgė į nepažįstamosios knygą, prisiminė, kad vis dar jos negražino ir bandė kuo malonesniu balsu pasakyti:
- Imk, Vove... Man dabar taip į tave kreiptis?
Michelle nusišypsojo, bet šypsena nebuvo draugiška ir maloni. Ji buvo šiurkšti ir netikra. Mergaitė pasijautė ne kaip, kad taip teko bendrauti su mergaite. Atiduok jai tą knygą ir eik iš čia.
Rivera, pasitarusi su pačia savimi, atidavė mergaitei jos knygą, pasiėmė seniau surastą knygą ir pradėjo eiti link išėjimo.
-
Sekmadienio vakaras. Tamsoka, šaltoka, drėgnoka. Atrodė, tarsi lietaus drėgmė persiskverbė ir į pačią pilį. Meg nusipurtė. Lietus ir šaltas dušas lauke, kurio tu visiškai nenori, švilpiukės manymu, yra du skirtingi dalykai. Pirmąjį ji labai mėgo, o antrojo negalėjo pakęsti. Tačiau, deja, šiandien ji buvo apdovanota antruoju.
Nenorėdama kišti nosies į lauką, kur po poros minučių jau būtum permerktas iki paskutinio siūlo, Meghan patraukė į visada sausą ir šiltą vietą - biblioteką. Gal kokioje knygoje apie meilę toks lietus būtų labai romantiškas, ypač jei įsimylėjėliai jame susitiktų ir pasibučiuotų. Tačiau Meg nebuvo nei įsimylėjusi, nei nusiteikusi šaltam ir bjauriam dušui, todėl geriausia išeitis buvo tūnoti šiltoje pilyje.
Rudaplaukė pravėrė bibliotekos duris ir įėjo vidun. Kaip visada, neskubėdama, ji ėjo palei lentynas, skaitydama skyrių pavadinimus. Nors švilpiukė čia lankėsi pakankamai dažnai, visos bibliotekos ji taip ir nebuvo apžiūrėjusi, tad kas kartą, kai ateidavo čia ne dėl namų darbų (kaip kad ir šį kartą), surasdavo ką nors naujo ir įdomaus.
Meghan ėjo vis tolyn ir tolyn kol jos akį patraukė viena lentyna, kurioje buvo sudėtos, sprendžiant iš išvaizdos, labai senos knygos. Rudaplaukė perskaitė kelis pavadinimus ir suprato, kad atėjo į skyrių, kuriame buvo sudėtos senosios burtų knygos. Švilpiukė vos nešūktelėjo iš džiaugsmo. Šis skyrius buvo viskas, ko jai reikėjo tokią bjaurią lietingą dieną. Meg be galo mėgo kerėti (nors nuoširdžiai nekentė šauniosios visų mokinių motinos Sabrinos kerėjimo profesorės Spellman (švilpiukė niekaip neprisivertė vadinti jos naująja, Wolfhard, pavarde), dar žinomos kaip Nesuderinamo Maisto, Kurio Niekas Neprašė Bankas), tad galite suprasti, kokia ji buvo laiminga užtikusi nežinomų kerų knygų. Nekantraudama ir vis labiau džiaugdamasi savo radiniu, Meghan braukė pirštais per knygas, skaitydama jų pavadinimus ir ieškojo kokios nors įdomesnės, kurią būtų galima paskaityti ir gal net išmėginti kerus. Jei rudaplaukė nebūtų taip įsitraukusi į savo paieškas, gal būtų pastebėjusi šešėlį, šmėžuojantį lentynos gale, bet, deja, visas Meg dėmesys buvo sutelktas tik į knygas.
-
Niūraus oro sekmadienis tikrai nepradžiugino Džeinės. Tačiau ją mielai būtų pradžiuginęs, hm, pasityčiojimas iš kažko. Tai tikrai būtų paglostę klastuolės širdį. Tačiau Hogvartso pilies koridoriai buvo pustuščiai, jeigu ne visai tušti. Žiū, koks pirmakursis eina, bet daugiau nieko. O ir nebuvo progos, jog tas pirmakursis būtų užkliuvęs blondinei už akių.
Klerė, visą dieną pratūnojusi bendrajame Klastūnyno kambaryje, nusprendė išlysti pasižmonėti, o gal ir susirasti aukų. Bet nieko nepešusi sumanė pasukti bibliotekon. Ten visada būna pilna moksliukų, kurie tik ir griaužia knygas. Toks jausmas, lyg daugiau veikt neturėtų ko! Graudūs vaikai,- pagalvojo Bromley. Kaip ir tikėjosi, vos įžengusi į biblioteką pastebėjo, jog ten yra žmonių. Puiku.
Prisiminusi, jog žadėjo pasiskaityti apie kerus tos baltapūkės vištos pamokai, klastuolė nukulniavo ieškoti knygų su kerais. Na, mėlynakė tai darė niekeno kito, tik savo pačios labui- mat kerėjimo pamokose absoliučiai nieko nesuprato. O ir kaži, ar stengėsi suprasti. Vien tas šlykštus balsas atbadydavo nuo noro mokytis. Fe.
Suradusi kelias eiles lentynų su knygomis apie kerus trečiakursė bandė susidomėti jomis. Tačiau nepavyko. Bet! Kitoje lentynos pusėje Džeinė išgirdo kažką šmirinėjant.. Šioje vietoje Klerė susidomėjo. Apėjusi lentyną ir atsistojusi mažame tarpe tarp jų, blondinė pamatė vidutinio ūgio mergaitę kaštoniniais, žvilgančiais plaukais. Ji skaitinėjo vieną iš siaubingai senų knygų. Oho, tai puikus taikinys!
Tomaszo sesuo priėjo prie rudaplaukės. Nužvelgusi ją, klastūnyno mokinė nusprendė, jog verta pradėti kankinti šią mergaitę.
-Labas, dabar atiduok man knygą ir nesirodyk akyse,-įsakė Džeinė.
Net pati nesuprato, kam jai knyga. Na, bet reikia prie kažko prisikabinti.
-
Meg susidomėjusi sklaidė senutėlės knygos puslapius, ieškodama ko nors įdomesnio. Lietus, barbenantis į stiklą, dabar jau veikė raminamai ir bibliotekos šilumoje, tarp knygų, švilpiukė visai atsipalaidavo. Iki pilnos laimės jai tetrūko labai įdomios knygos ir ramybės. Kad niekas neateitų. Tačiau rudaplaukės svajoms nebuvo lemta išsipildyti.
Meghan išgirdo artėjančius žingsnius ir pakėlė galvą nuo aptriušusių knygos puslapių. Siluetas, artėjantis link rudaplaukės, išryškėjo ir paaiškėjo, kad tai - geltonų plaukų mergaitė. Apsirengusi, regis, paprastais drabužiais, tačiau apie Klastūnyno koledžą bylojo elegantiškai aplink kaklą apvyniotas šalikėlis. Meg mintyse atsiduso. Toks jausmas, kad tie klastuoliai ant kiekvieno kampo. Švilpiukė prisiminė, kad pati yra be uniformos ir nudžiugo. Bent jau galės su ta atėjusia klastuole bendrauti kaip su žmogumi, nes ji nežinos švilpiukės koledžo. Kadangi klastuoliai paprastai būna nusistatę prieš švilpius (aišku, ne visi), Meg džiaugdavosi, kai su ja pradėdavo bendrauti nežinodami, kad ji - švilpė.
Meghan jau žiojosi pasisveikinti, tačiau klastuolė ją aplenkė. Rudaplaukė labai nustebo išgirdusi atėjūnės žodžius, tačiau, savaime suprantama, to neparodė. Nori mandagiai ir draugiškai pabendrauti? Žinoma, taip ir padarysime.
Meg, su šalčiausia veido išraiška kritiškai nužvelgė atėjusią mergaitę nuo galvos iki kojų ir, kilstelėjusi antakius, abejingu, net nuobodžiaujančiu tonu atsakė:
- Net neketinu.
Tikrai nešoksiu pagal kažkokios atėjūnės dūdelę. Dar ko prisigalvos - kad aš dingčiau. Ne, nė už ką.
- Dar ko užsimanysi? Neketinu eiti iš čia, kol pati nepanorėsiu. O kažkokia klastuolė - ačiū Pelėdoms, kad aš šiandien be uniformos! - manęs tikrai neprivers.
Meg atsargiai padėjo knygą atgal į lentyną, kad ko nors jai netyčia nepadarytų ir, grakščiai nubraukusi plaukus už nugaros, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsisuko į klastuolę.
-
Džeinė, vis labiau susisiausdama į savo storą, vilnonį megztinį stovėjo ir laukė. Megztinis jai simbolizavo namus, kurių visai nepasiilgo. Tėtis užsiknisęs su savo banku, o mama su siuvimu. Tiesą sakant, Klerei tikrai trūko dėmesio iš tėvų. Kol Tomasz dar nebuvo susprogęs Nuodų ir vaistų pamokoje, tėvai dar bandydavo bendrauti su savo vaikais, tačiau po to lemtingo sprogimo viskas pasikeitė. Bjaurusis brolis vaiduoklis nebegrįždavo namo vasarą, dėl ko, iš vienos pusės mergaitė džiūgavo. Bet iš kitos pusės, Rivertis ir Augustina visiškai nebekreipė dėmesio į Bromley, apart materialinių dalykų-duodamų pinigų, nuperkamų rūbų. Tai Klerei, be abejonių, buvo labai svarbu, tačiau reikėjo ir paprasčiausios meilės, apsikabinimo, pašnekesio. Taip, tėtis didžiavosi savo dukra, kad ji išaugo tokio pat šlykštaus būdo, kaip ir jis psts, tačiau to nepakako. Reikėjo kalbėti, bendrauti, ko nei mama, nei tėvas nedarė.
Klastuolė vos nepaspringo, kai išgirdo rudaplaukės naglą atsakymą. Kaip taip galima bendrauti su manimi? Kas per įžūlumas? Siaubas! Kas ji iš viso tokia, kad gali sau leisti taip kalbėti! Ot, žiurkė!
-Aš nesu kažkokia klastuolė. Aš esu geriausia, išmintingiausia, gražiausia ir tobuliausia klastuolė! O tu, žiūrėk, ką kalbi.
Minutei blondinė suabejojo, ar ta mergaitė, stovinti piešais, nebus klastūnyno mokinė. Nors ne, negalėtų. Vis vien, trečiakursė žinojo daugumą bendrakoledžių. Tad ant tos kvailės puikiausiai galima rautis! Bus kokia grifė ar švilpė.
-Iš kokio tu koledžo, kad tokia drąsi? Gal būsi kokia grifė?-pašaipiai paklausė Bromley. Juk reikėjo tęsti savo priekabų pokalbį! Bene dabar nueisi taip pažeminta, lyg niekur nieko nebūtų buvę?!
-
Meg, išgirdusi "geriausios, išmintingiausios, gražiausios ir tobuliausios klastuolės" žodžius, nusijuokė. Švilpiukei jos žodžiai jokios neigiamos įtakos nedarė. Priešingai, buvo net smagu stebėti mažaūgę mergaitę besistengiančią ją įžeisti. Nors Meghan irgi nebuvo iš aukščiausių žmonių, tačiau vis dėlto keliais centimetrais lenkė baltaplaukę pasipūtėlę.
Meg pašaipiai spoksojo į klastuolę, netardama nė žodžio, provokuodama ją prabilti ar imtis kokių veiksmų. Pati rudaplaukė, nors ir knietėjo, nenorėjo pradėti peštynių. Geriau buvo išprovokuoti puolimą ir tada "besiginant" ką nors padaryti tai pasipūtėlei. Be to, Meghan jautė, kad klastuolę labiau erzintų ir užgautų ne jos veiksmai, o tylėjimas.
Provokacija suveikė ir klastuolė vėl prabilo. Meg vos dar kartą nenusijuokė. Grifė? Na, ačiū, turbūt. Deja, brangioji, prašovei.
- Labai nemalonu tave nuvilti, - tyliu, perdėtai saldžiu balseliu prakalbo švilpiukė. - Tačiau, deja, man iki priklausymo Grifų Gūžtai toli kaip tau iki bent penkių smegenų ląstelių turėjimo.
Norėčiau pamatyti kaip ji siautėtų sužinojusi, kad mes vos per plauką netapome bendrakoledžėmis. pagalvojo Meg prisimindama savąją Paskirstymo ceremoniją. Norėdama dar labiau paerzinti klastuolę, rudaplaukė pasitaisė savo mylimą odinę striukę, kad gražiau gulėtų ir vėl nusisuko į knygų lentynas. Braukdama pirštais per knygų nugarėles, Meg skaitė jų pavadinimus, tuo pat metu viena akimi stebėdama baltaplaukę klastuolę. Kadangi su šio koledžo mokiniais Meghan turėjo visai nemažai reikalų, žinojo, ko galima tikėtis, tad jos ranka beveik nepastebimai nuslydo į striukės kišenę ir sugniaužė lazdelę. Pajutusi įprastą liaunumą rankoje, švilpiukė paslapčia šyptelėjo. Dabar jau daryk ką tik nori, panele Geriausiaišmintingiausiagražiausiairtob uliausiaklastuole. Manęs tu neįveiksi nei žodžiais, nei kerais nei dar kaip kitaip.
-
Vega atėjo į biblioteką. Ji norėjo paskaityti. Jos dėmesį patraukė didžiulė lentyną, kurioje buvo net keli šimtai knygų. Visos jos buvo apie burtus. Tai mergaitę sudomino. Varniukė ant lentynos šono pamatė užrašą, kuris skelbė:
Tik septintakursiams
Tai kiek sudomino varniukę, todėl ji pasiėmė ir pavartė vieną iš knygų. Joje buvo tokie burtai, kokių Varno Nago mokinė dar gyvenime nebuvo girdėjusi. Jie buvo tikrai įdomūs. Daugiausia kerai buvo apie transfigūravimą. Po nesėkmių keliose transfigūracijos pamokose varniukė buvo perskaičiusi daug knygų apie transfigūravimą, tačiau kerų, kurie buvo aprašyti knygoje ji nebuvo girdėjusi visai. Mergaitė nusprendė pabandyti kokius nors kerus iš šios knygos, todėl atsivertė pirmą pasitaikiusį puslapį. Jame buvo rašoma:
14 šios knygos kerai
Pavertimo kerai
Pirmongaria
Šie kerai bet kokį daiktą paverčia į knygą. Geriausiems transfigūracijos specialistams išeina transfigūruoti į bet kokią knygą, tačiau mokiniams ar mažiau patyrusiems tik į vadovėlius. Nesvarbu kokios pamokos vadovėliai. Lygiai taip pat sunku ištransfigūruoti. Nesvarbu ar kerėjimo, ar nuodų ir vaistų. Transfigūruoti į vadovėlius yra kur kas lengviau, todėl pirmą kartą bandant šiuos kerus rekomenduojama pabandyti transfigūruoti į kokios nors pamokos vadovėlį.
Burtažodis - Pirmongaria
Tipas - pavertimo kerai
Šviesa - nėra
Viską perskaičiusi varniukė išsitraukė lazdelę ir kišenėje turėtą nosinę.
- Pirmongaria, - pratarė mergaitė ir mostelėjo lazdele. Tačiau visiškai nieko nenutiko. Šie kerai man ne tik negirdėti, bet ir sunkūs. Na, bet tikrai pabandysiu dar kartą. Pagalvojo varniukė.
- Pirmongaria, - vėl tarė mergaitė nutaikiusi lazdelę į servetėlę ir vėl mostelėjo ja. Šį kartą varniukei pavyko ir vietoj nosinės gulėjau jau herbologijos vadovėlis. Varniukė labai apsidžiaugė ir apsidairė, tačiau tuo metu jai pasirodė, kad ją kažkas stebi.
-
Matthew girdėjo moksleivių šnabždesius, jaute jautė i jį nukreiptus smalsumo kupinus žvilgsnius. Tikriausiai to ir reikėjo tikėtis atvykus į vietą, pilną dar nesubrendusių ir visokio plauko vaikų. Visgi, tokios apkalbos ir nenorimas dėmesys vaikinuko netrikdė. Nebuvo nei emocionalus, nei linkęs kreipti dėmesį į jį supančius žmones, tad ką jie kalbėjo ar galvojo, Matthew buvo visiškai nesvarbu. Tačiau vis tiek norėjo panaikinti tai, dėl ko dauguma jį stebėjo kreivais žvilgsniais. Berniukas buvo nuo kaklo iki kojų galų randuotas. Išsausėjus odai randuotą kūną skaudėdavo, drabužiai skaudžiai juos spausdavo, tad tai kėlė jam diskomfortiškumo jausmą. Tačiau skausmą ir nemalonią būseną Matt dar galėjo pakęsti. Visgi vaikiškos smegenys ėmė jausti kažkokį kompleksą, nors ir taip buvo keistas, tačiau tie randai jį darė dar keistesniu. Norėjo to atsikratyti. Nesinorėjo už nugaros būti vadinamu "randuotuoju" ar "Frankenšteinu". Visgi niekas...absoliučiai niekas nežinojo, iš kur tie randai atsirado ant berniuko kūno. Ir jo tėvai bei jis pats pasirūpins, kad niekas to ir nesužinotų.
Taigi, su tokiais apmąstymais mintyse, Matthew patraukė bibliotekos link. Panaikinti randus nebuvo skubus reikalas, o kadangi pats buvo tik pirmakursis, nelabai žinojo, ar tai išvis įmanoma. Bibliotekoje, senajame burtų skyriuje, išsitraukė keletą knygų ir geras pora valandų jas vartė, akimis ieškodamas raktinių žodžių. Tačiau nieko. Dievaži, buvo burtų, galinčių varlę paversti trintuku, ežerą išsausinti, o dėžę pripildyti vandeniu.... Tačiau nieko apie randų panaikinimą. Arba Matt paprasčiausiai nemokėjo ieškoti. Vartyti tokio pobūdžio knygų nebuvo pratęs, tad informaciją rasti buvo per sunku. Besėdint prie tamsaus medinio stalo, vaikinukas išgirdo kažkokį tylų mergaitišką balsą. Tai buvo jam dar negirdėtas burtažodis. Lėtai, vedamas smalsumo, pakilo nuo stalo ir prisiartino prie lentynų, iš kurių ir sklido šis garsas. Pasisukęs šonu, per plyšį tarp dviejų lentynų, berniukas išvydo, kaip jam nepažįstamos merginos burtų lazdelė nukreipiama i servetėlę ir ši tuojau virsta vadovėliu. Matt prisimerkė, tarsi bandydamas geriau į jį įsižiūrėti. Kaip tik tuo metu, palinkęs į priekį užkliudė vieną išsikišusią knygą ir ši sunkiai trenkėsi ant medinio grindinio.
-
Vega labai džiaugėsi, kad jai pavyko kerai. Jie jai iš pradžių atrodė sudėtingi, bet kai vos iš antro jai pavyko varniukė suprato, kad jie nėra tokie jau sunkūs. Netikėtai Vega išgirdo kažką krentant visai čia pat. Rodos, kad kažkas nukrito už artimiausios lentynos. Varniukė buvo įsitikinusi, kad nukrito kažkokia knyga, bet garsas buvo tikrai nemažas, nes šiame skyriuje beveik niekas nesilankydavo, o ir šį kartą Vega manė, kad yra ji ir dar kažkas. Rudaakė atsistojo ir nuėjo už tos lentynos. Ten ji pamatė kažkokį klastuolį ir ant žemės gulinčią knygą.
- Labas, tu pirmakursis? Iš klastūnyno? - paklausė mergaitė. - Ko tau čia reikia? - nelabai garsiai paklausė varniukė žiūrėdama į jį. Tikiuosi jis čia neatėjo manęs nužudyti. Pagalvojo rudaakė, nes žinojo kokie gali būti klastuoliai.
-
Knygai nukritus, Matthew širdis sekundei sustojo plakti. Liko sustingęs ir įsikibęs į lentyną, o galiausiai prigautas giliai atsiduso ir papurtė galvą. Koja paspyrė knygą po lentyna, kad ši nesimėtytų, tačiau ir pakelti bei padėti jos į vieną nenorėjo. Apipiltas klausimais, Matthew nepatenkintas susiraukė ir priėjo arčiau merginos.
- Šššš... tuoj ir galvą įsiskaudės,- dar teatrališkai susiėmė už kaktos, imituodamas, jog ją staiga nuo tiek klausimų ėmė ir suskaudo, o tuomet pirštu bakstelėjo į atverstą knygą, iš kurios ji ir būrė,- ar dažnai tuo užsiimi?- visiškai paignoruodamas jos klausimus, paėmė situacijos vadeles į savo rankas. Pamatę, jog šviesiaplaukė nelabai nori jam atsakyti, Rivier atsiduso,- taip, taip, iš klastūnyno. Ar tai ką nors keičia?- smalsiai pažvelgė jai į akis, neketindamas jų atitraukti tol, kol gaus savo atsakymus. Toks jaunas, o jau šitaip mokėjo žaisti žmonėmis. Tikriausiai tai vienas iš dalykų, kurį jo tėvai jį išmokė.