Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 04, 2017, 07:30:09 pm
-
Vilkolakių Irštvą nekiekvienas ras. Šią vietą suras tik įvarios atgamtiškos būtybės: vilkolakiai, vampyrai, feniksai, sirenos, vendingai, kitsunės, šmėklos...
Irštva buvo paslėpta ežero pakrantės miško gilumoje. Esant netoli vilkolakių Irštvos nežmogiškasis padaras išgirsdavo šaltinio čiurlenimą ir maitos dvoką, kuri vėliau ar anksčiau išsisklaidydavo ore. Pasiekus tikslą būtybė prieidavo tankiai suaugusius, belikaip išsiraitusius, šakotus medžius, kurie buvo apaugę drėgnomis samanomis, kerpėmis. Pralindus pro vieną iš keturių krūmokšnių tunelių, nežmogus patekdavo, apaugusioje žolėmis, akmenuotoje, proskynoje per kurios pusę buvo išsigraužęs savo negilę vagą girdėtas šaltinis. Akmenų luitai per ilgą laiką stypsojantys šalia šio upeliūkščio visados būdavo šlapi ir nugludinti šaltos vandens srovės.
Kitoje šaltinio pusėje augo gan storas ir išsiraitusiomis šakomis, medis, kurio milžiniškos šaknys buvo matomos ir iš po žemių. Šioji raizgalynė sukūrė didžiulę gilią slėptuvę-olą, kuri egzistavo ir po žeme. Tenai po storu dulkių, voratinklių sluoksniu slėpėsi salė su žmonių, gyvūnų kaulais, jų skeletais. Ši ola vadinima Vilkolakių Irštva, mat čia kadaise gyveno vilkolakių gauja, kurios nariai buvo paversti jų noru.
Taip pat proskynoje būdavo visados drėgna ir dėl to, žiemą, čia susidarydavo ledo ir varveklių karalystė. Bet be bjaurios drėgmės čionai kartais karaliavo ir rūkas, kuris šią vietovę paversdavo niekuo neįprasta vieta.
-
Igoris sekdamas šaltinio čiurlenimą, maitvos dvoką, kuris erzino vilkolakio uoslę, nerimo. Juodakailis mižiniškad vilkas juto, kad šis kvapas ir garsas kažką slepia svarbaus, tad ir netvėrė savo kailyje. Žvėris norėjo lėkti šuoliais, tačiau žinojo, kad tai sutrugdys pėdsakų mėtymui. Igoris sutojo ir grįžo, atsargiai dėliodamas savo nemenkas pėdeles į savo paliktus pėdsakus, įspaustus sniego patale. Padaras nežinojo kodėl tai daro, tačiau nutuokė kodėl -neišsipręstas paslaptis reikia saugot, kol daugiau nieko nesužinojai apie tai. Mat paskui sužinosi, kad ši paslaptis yra spąstai ir bus tada šakutės.
Tai bemąstydamas savo vilkolakiškojoj galvoj Igoris bemėtydamas pėdas prislinko prie keistųjų, išsirietusių medžių. Ant šių gamtos kūrinių, kai kur, pro sniegą matėsi samanos ir kerpės, primindamos, kad pavasaris jau neužkalnų.
Vilkolakis nukreipęs savo pilkas akis nuo medžių, pakarpė ausimis ir apsidairė. Šaltinio garsas ir dvokas jį vedė toliau, už šių šiurpiųjų medžių, tačiau niekur nesimatė kokia nors landynė, per kurią būtų galima pralįsti. Mat medžiai, it kokie padaužos vaikai, tyčia augo taip tankiai, kad nebuvo jokių šansų prasibrauti pro juos. Ir tai nervino vilkolakio formoje esantį Hogvartso mokinį. Kažkur turi būti tunelis. Turi būti. Mąstė Igis ir pritipeno prie vieno išsiraitusio medžio. Ir tada viskas įvyko greitai. Šaltinio gurgėjimas sustiprėjo taip, kad aidėjo padaro ausyse, maitos dvokas erzino kiekvieną uoslės vietelę. Vilkolakis pagautas nežinomybės, akies krašteliu pastebėjo krūmus ir stirpiai atsispyręs savo užpakalinėmis kojomis nubėgo link jų. Rasdamas tamsų, ne žmogaus, o gamtos sukurtą tunelį švilpis pradingo jame. Žaibišku greičiu lėkdamas juodakailis žvėris išlįsdamas uš tankaus, neilgo krūmokšnių tunelio, pateko į pilnaties nušviestą proskyną. Ir būtent tik tada dvokas išsivadėjo, dingo iš Igio vilkolakiškųjų šnervių, o upeliūkščio garsas susilpnėjo ausyse.
Nustebęs, sutrikęs pilkaakis apsižvalgė aplinkui ir nuskenavo aplinką.
Igoris pateko į jam girdėtą Vilkolakių Irštvą, apie kurią kalbėjo Ambrozijus kai jis buvo mažas pyplys.
-
Elnos smegenys buvo visiškai atsijungusios. Atrodo akis aptraukė balta migla tik ausis erzino čiurlenimas, o uoslę kuteno aštrus dveselienos tvaikas. Tik kažkokios jėgos nešė priekin. Viskas ką vilkė sugebėjo daryti, tai sekti prieš ją žingsniuojantį padarą. El jau norėjo praverti burną ir paprašyti, kad jie galėtų sustoti, bet kažkas jos galvoje ją sulaikė. Staiga Klumpar pristojo, kaip padarė ir kitas vilkas. Šie medžiai...Išsiskyrė iš kitų. Jie buvo išsirietė, išsikraipė. Kelios samanos ir kerpės jau žaliavo ant jų. Pastebėjusi, kad vilkelis žiūri kažkur kitur Klumpė prislinko arčiau medžių. Varnei atrodė, kad kažkas tiesiog tempia eiti kažkur už šių gamtos kūrinių. Nežinia kiek laiko praėjo kol Elninho ištyrė medžius, bet ji išgirdo kažką bėgant. Pro tą garsų čiurlenimą ausyse buvo sunku išgirsti tikslius žingsnius. Strazdanotoji pakėlė galvą ir sugebėjo tik pamatyti, kaip nepažįstamasis kažkur pradingsta. Bet kur? Atrodo, kad jis tiesiog bėgo link krūmų ir dingo. Išnyko. Dar kelias akimirkas pasvarsčiusi dvylikametė pradėjo ristele judėti link tų pačių krūmokšnių. Su kiekvienu kojos pajudinimu pilkakailė judinosi vis greičiau ir greičiau...Kol galiausiai ji pradėjo skuosti, nieko nematydama aplink. Prilėkusi prie tų krūmų ilgaplaukė pastebėjo tunelį. Blaiviai nemąstydama ji įšoko ir jau po kelių sekundžių varniukė atsidūrė nematytoje proskynoje.
Daugiausiai džiaugsmo turbūt suteikė dingęs įkyrus dvokas ir tas ausis erzinantis upelio čiurlenimas. Užmačiusi kelis didelius šlapius akmenis El šyptelėjo. Greit paslėpusi tą savo kraupią grimasą mergaitė ramiu ir draugišku tonu paklausė:
-Esi buvęs čia anksčiau?
-
Mažais žingsneliais tipendamas per proskyną link galingo medžio, po kuriuo slėpėsi požeminė, gamtos sukurta, salė, Igis dairėsi aplinkui. Medžiai padengti sniegu, žibėjo nuo menkos pilnaties šviesos, o išlindę iš po sniego sudžiūvusios žolės kuokštai, palengva šoko ramų valsą su nakties vėju. Visur jautėsi ir kvepėjo ilgaamže gamtos harmonija ir šalta žiemos ramybe. Tačiau šį kartą viską griovė užnugaros lėkianti Elna, kuri nė nesusimąstydama, kad reikia šuoliuoti be menkiausio garso. Teks ją daug ko išmokyti,- atsiduso juodakailis ir sustojo prie medžio, kuris per savo gyvenimą sėkmingai skaičiuoja šimtmečius.
Viena, vieniša snaigė lėtai nusileidė ant vilkolakio snukio. Igis nusipurtė ir primerkė savo pilkas akis.
-Ne, nebuvau,- Igoris atsisuko į pilkakaikę,- Apie šią vietą man papsakojo vienas žmogus,- ir nuslinko link urvo angos.
-Mes visada čia susitiksim nes Žiegianti būda nėra patikima slėptuvė,-konstatavo faktą švilpis,- Ir beje, Klaustuke, nepamiršk, kad savaitei prieš kitą pilnatį, ateitum čionai, dėl Antivilkinio eliksyro,-kalbėjo vilkolakis, užversdamas galvą į išblukusių žvaigždžių dangų.
Pilnatis vis traukėsi, užleisdama aušros raudonį ir auksinius saulės spindulius.
Artėjo rytas.
Igoris nusipurtė ir pažvelgė į rudas, gilias varnės akis. Laikas virsti žmogumi.
Igorio akyse viskas aptemo. Jaunuolio kūną apgaubė šiluma ir menkas skausmas, kuris greitai pradingo. Apkvaitęs nuo savo sumišusių jausmų ir žmogiško, laisvaus proto, garbanius atsimerkė. Vėl žmogaus rega, uoslė, lyta....
Švilpis gan guviai apžvelgė save, nors buvo fiziškai išsunktas it koks mandarino minkštimas.
Igoris aušros nušviestoje proskynoje stovėjo stovėjo su apdriskusia Švilpynės uniforma. Ketvirtakursis palengva atsikvėpė. Drabužiai... Vėl.
-Labas rytas, varne,-šyptelėjo Igis, nuskenuodamas akimis būsimosios gaujos narės Elnos veidą, kuris ryto šviesoje atrodė nuostabiai.
-
Ši naktis Elnai būtų labai patikusi, jei tik ji dabar nestovėtų vilko kailyje. Klumpar jautėsi nepatogiai, jautė nuovargį, o kojas nuo skuodimo sopėjo. El norėjo pasiskųsti dar, bet tuo pačiu visiškai netroško, kad tas vilkolakis pamanytų jog ji kokia nors silpnavalė. O gal jis jau taip mano? O išvis, kas tas jis? Varnė giliai įtraukė svaiginančio nakties oro ir pajuto, kad jei, kas žino kelintą kartą, nuotaika pasikeitė. Ji vėl pasijuto pakylėta, jos rudos akys žaismingai sužibo, o mintyse ji nutaisė šypsenėlę.
-Manau prisiminsiu, - vis dar žibančiomis akimis tarstelėjo. - Beje, Klaustuke?
Išspaudusi kažką panašaus į šypseną Elninho atsargiai apsidairė ir ji pastebėjo, kad jau aušta. Kas dabar? Ar reikai pavirsti atgal? Ji atrėmė vilko akių žvilgsnį ir jau norėjo praverti nasrus, bet strazdanotoji nespėjo nieko paklausti, nes pajuto, kad suglemba ir atsijungia.
Miegant jos galvoje sukosi padriki vaizdai. Negalėtum net iš šalies stebėdamas pasakyti apie ką tiksliai sukasi veiksmas. Kažkokie šauskmai, kapinės, vienas stovintsi žmogus, pamokos, skausmas. Viskas maišėsi vienu metu, kaip kokia labai skysta košė.
Visą antrakursės reginį sutrukdė keli ant veido krentantys saulės spinduliai ir balsas. Klumpar jau tiesė pirštus, kad pasitrauktų kelias sruogas nuo veido ir jau norėjo pradėti dejuot, nes visas galūnės beprotiškai skauda, bet jai atrodo kažkas trenkė per galvą ir be leidimo į galvą atėjo nakties prisiminai. Lyg įgelta ir pamiršusi visus skausmus varniukė iš gulimosios pozicijos atsirado sėdimojoje. Sukaupusi, na pavadinkim, drąsą rudaakė pasuko galvą į garso skleidėją ir išvydo tas pačias dailias garbanas, kurias nepastebimai tyrinėjo ketvirto aukšto koridoriuose. Kelias akimirkas tvyravo tyla iki tol kol lyg kažkoks gongas suvirpėjo El smegeninėje. Ko griebtis? Mantija beveik visa suplyšusi ir atberia daugiau nei mergaitės manymu, reikia. O tas nepažįstamas vilkolakis...Tai buvo Igoris, žmogus, jai grasinęs, žmogus iš pirmo žvilgnsio ją apkerėjęs, žmogus keliantis neapykantą ir dar neapsakomus ir rudaplaukei nepažįstamus jausmus. Ak, dramos dvylikametės viduje. Prisiruošusi kalbėti ji pasakė didžiausią nesąmonę, kokią tik galima pasakyti šiuo momentu:
-Igori? Negali būti. Ne ne ne. Ne!
Porą minučių vilkolakė purtė galvą, kaip nesveika. Apsiraminusi ji patraukė gerokai patrumpėjusią mantiją žemyn, link kelių.
-Labas, - norėdama bent nepasirodyti labai nemandagi pasisveikino. Jos elgesys iš šalies turbūt atrodė labai keista, bet tokia sutrikusi rudaplaukė dar niekada nebuvo.
-
Igoris be jokių jausmų žvilgsniu stebėjo Elną, paignoruodamas jos klausimą, nes į jį nebuvo verta atsakyti. Visgi tas klausimas švilpiui sukėlė šelmišką, linksmą ir džiugų šypsnį. Tačiau kažkam paėmus trintuką, iš Igorio vedo buvo ištrinta šypseną, kai šis pamatė kaip Klaustukė reaguoja į transformaciją. Mat būsimasis penktakursis pats prisiminė savo miglotą, neryškų, išblukusį prisiminimą apie savo pirmąją transformaciją iš vilkolakiuko į berniuko pavidalą. Igoris pats tiksliai nežinojo prieš kiek metų tai įvyko, tačiau vien prisiminus apie šį praeityje įvykusį įvykį, pajuto užuojautą varnanagei, mat pats žinojo koks būna nemalonus, šlykštus pirmas kartas.
-Priprasi prie šios transformacijos ir ateityje nieko jau nejausi,- paguodžiamai tarstelėjo Igis, blausiai pakeldamas lūpų kampučius ir ištiesdamas ranką Elnai, kad ši galėtų atsistoti, mat toji rymojo sėdimojoj pozoje it kokia voveruška po smagaus lietaus,-Taip, Elna, taip...-numykė šis, pavartydamas akis, susitaikydamas, kad varnė dar ilgai bus šoke,- Ir beje,- pridūrė,- Nemanyk, kad aš esu it koks žiobariškoji visagalė google, kuri žino viską apie vilkolakius,- šyptelėjo,- Pasistengsiu viską išpasakoti ir išmokyti ką pats žinau,-prisipižino, nuspręsdamas, kad varnangė tai turi žinot, (juk, dėl Dievo meilės, jam tik keturiolika! Negali visko žinot iki smulkemų tarsi kokiam genijui magizoologui) ir nutilo, užversdamas galvą į dangaus skliautą.
-Be to, nepamiršk, kad mokinsiu tave ne tik per pilnatis,- pasakė Igoris pažvelgdamas į Elnos akis, kai nusprendė jau nesidairyti po rausvą, rytmečio numargintą gamtos skliautą,-Duosiu žinią kada tai įvyks.
-
Turbūt galima sakyti, kad Elna yra gan stipri ir kandi asmenybė. Aišku, kandi tik kai kuriems žmonėms. Bet, deja, patys stipriausi žmonės vis tiek prie kažko pasijunta silpni. Turbūt Igoris varnei ir buvo tas kažkas. Negalėjai pasakyti ar gerąją prasme jis ją silpnino, ar blogąją. Turbūt ir taip, ir taip. Na, kad ir kaip būtų malonu analizuoti varnės jausmus reikia prisiminti ir fizišką kūną, kurį šiuo metu gėlė nemažas skausmas. Vis dėlto ji nenulaikė skausmo dejonės ir ją išleido į dienos, nors šiuot atveju ryto, šviesą. Bet kam į viską žiūrėti taip pesimistiškai? Viską skauda, mano viduje sumaištis, nieko nesuprantu...Per daug negatyvo. Geriau pasidžiaukime, kad Klumpar nebesijaučia tokia sutrikusi. Jau gali ir normaliai kalbėti, nors strazdanotojai vis dar šiokia tokia sumaištis dėl to. Igoriui ištiesus ranką El nesusilaikė ir šyptelėjo. Su švilpio rankos pagalba atsistojusi mergaitė kiek tik galėjo apvalė mantiją, nors ir taip jau aišku, kad šiam drabužui jau laikas gulti į šiukšliadėžę.
-Kas kas? Google? Kas čia dabar per daiktas? Aš varnanagė, bet ne genijus, kad supračiau kažkokius googlus. O šiaip ačiū, už pagalbą ir iš anktos ačiū, už ateities pagalbą, nors... - varniukė čia užčiaupė burna ir blausiai šyptelėjo.
-Tai... manau... - pati nesuprato ką lemena ir net neįsivaizdavo kokį atsisveikinmo ždelį parinkti. - Iki kitos pilnaties.
Tuomet varnanagė padarė dar vieną labai jau kvailą dalyką. Priėjo arčiau prie bernužėlio ir negrabiai jį apglėbė rankomis. Atsitraukusi rudaplaukė suprato, kad jos skruostus papuosė raudonis, tad apsisukusi norėjo dumti iš čia, bet ją lyg kažkas sutabdė nuo išėjimo. Rudaakė tiesiog toliau sovėjo ir blizgančiomis akimis stebėjo Igį.
-
Vis dar stebėdamas rytmečio dangų, Igoris vis dirsteldavo į Elnos pusę. Ši, atrodydama šiek tiek sutrikusi ir gal nustebusi, ranka apvalė savo žieminę mantiją, sukeldama švilpiui šypsnį veide. Ji dar labiau praplatėjo, kai varniukė paklausinėjo apie google, kurį žinojo visi žiobarų vaikai! Bet, visgi, būkim atlaidūs El- juk ji ragana, o ne žiobarė...
-Google- tai interneto naršyklė, kurioje kiekvienas žiobaras galėdavo susirinkti informacijos apie, bet ką,-pakreipdamas galvą į jaunąją vilkolakę, prašneko Igis,- Tačiau žiobarai ten negalėdavo surast informacijos apie mūsiškį pasaulį,-pridūrė, nunarindamas galvą, taip apžiūrėdamas vis dar įšąlusią žemę, kuri neskubėjo budintis dėl pavasario linksmybių.
Tikiuosi, Elna žino kas per vienas yra interneto naršyklė...-ir su šia mintim rudaplaukis dar sykį nužvelgė strazdanotąją varnę, lyg pasitikrindamas, kad ši vis dar stovi čia- vilkolakių irštvoje.
Mergaitei pralemenus padėjimą apie ateities pagalbą, švilpis blausiai šyptelėjo.
-Iki kitos pilnaties, -linkteldamas atsisveikino Igoris, jau ruošdamasis dingti iš šios slėptuvės, bet tai ir nesusiruošė, kai pajuto, kai El negrabiai apkabino jį.
Nė neslėpdamas sumišo savo veide, švilpis žilgtelėjo į varnę. Tą akimirką jaunuolis pasimetė, nes nesitikėjo tokio radikalaus sprendimo iš Elnos.
-Klastuke...hmmm,-numykė šis,- Ar galėtum?- pakėlęs antakius suniurnėjo Igis,-Atsitraukti nuo manęs?-šiek tiek nepatenkintas išpyškino Lorijanas-Greywindas stebėdamas El veidą, kuris pradėjo po truputį raudonuot.
Visgi, Švilpynės koledžo mokiniui neteko ilgai laukti. Kai vos Klastukė atsitraukė nuo Igio, jaunuolis pagaliau viduje iš palengvėjimo atsiduso. Pagaliau...-atsikvėpė šis, nužvelgdamas Elną, kuri kaip ir jis, buvo pasimetusi. Tiesą sakant, jie abu nežinojo ką dabar daryt- ar dingti ir apsimesti, kad nieko nebuvo įvykę, ar likti ir tylėti tyloje, žinant....
Igorio akys sekė kiekvieną Elnos judesį ir svarstė.
Visgi, svarstymas svarstymui nelygus, žinant, kad tuo momentu Igio galva buvo tuščia. Kaip sakoma- tuščiau negu tuščia.
Igis prikando lūpą, akies kampučiu pastebėdamas El blizgančias akis.. dėl ko? Džiaugsmo? Euforijos? Laimės? Nežinia...
-Gal....aš eisu...paskui manęs pasiges švilpiai...-ir su šiais žodžiai mėlynai pilkų akių jaunuolis apsisuko eiti.
Bet toli nenuėjo.
-
Varniukė iki galo taip ir nesuprato, kas tas Google, bet nenorėjo pasirodyti dar įkyresnė ir bukesnė, negu jau vaizdavosi.
-Oi, aš labai atsiprašau, - vos išgirdusi Igorio prašymą mergaitė greitu judesiu atsitraukė. Ji jautė, kad jos veidas tiesiog dega. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai jau žinai, kad niekada nenorėsi jos prisiminti. Atrodo, kad būtų negražu tuoj pat išdrožti iš čia, bet ir stovėt kaip įbestai nėra maloniausias dalykas. Nejaukus plaukų sruogos užkišimas už ausies, žvilgtelėjimas į akmenis ar dangų, pamąstymas, kad reiktų nešti kudašių iš čia. Vieninteliai dalykai, kuriuos strazdanė šiuo metu sugebėjo daryti.
-Ah, žinoma, eik. Dar susirūpins kur pasidėjai.
Elna nusuko nugarą išėjimui ir jai pasirodė geras sprendimas čia pabūti vienai. Tuomet staigiai apsigalvojo ir nieko nelaukus atsisuko į pradinę padėtį. Švilpio jau nebuvo taip arti, bet varnanagė galėjo matyti jį šiek tiek tolėliau. Tiesiog išeik. Išeik. Paprasta. Save motyvavusi Klumpė priėjo prie jaunuolio ir tarė:
-Dabar tikrai iki kitos pilnaties.
Greitu žingsniu, vis dar degančiais skruostais Elninho išlindo iš proskynos. Vėjelis išdraikė visas už ausies užkištas sruogas. Pavarčiusi akis mergaitė apsidairė ieškodama kelio, kuris išvestų ją iš šios gilumos. Kaip iš čia išeiti? Ughhhhh... Ji lėtais lėtais žingsneliais pradėjo judėti, jai atrodė, kad teisingu keliu.
-
Igoris toli nenuėjęs atsisuko į Elną, kuri jau žingsniavo link proskynos pakraščio ir dingo.
Švilpis tyliai šyptelėjo. Prisiminė kaip varniukės kruostai degė iš karščio kai ši atsitraukė nuo jo, kaip ji užkišo savo plaukų sruogą už ausies, kaip užsisuko, bet vėl atsisuko, kaip pagaliau tikrai atsisveikino su juo...
Vilkolakis atsiduso, tačiau niekur nenuėjo tolyn, o stovėjo čia. Mat sutrukdė keistas, šiltas jausmas krūtinėj. Ne. Ne. Ne. Eik tolyn, link Hogvartso, nesek paskui ją...-visaip sau bandė įsakinėti, bet jo nelaimei, nepavyko. Ne, aš turiu ją sekti. Juk ji yra mano gaujoj! Turiu įsitikinti, kad jai viskad gerai,- priešaravo pats sau Igoris, nekantriai stypsodamas. Dar paskui pasiklys...
Ir jau viena, kita minutė, ir rudaplaukis garbanius gan tyliai nuskuodė pas Klaustukę, vejamas pareigos jausmo. Tačiau kažur giliai, širdies kertelėje, kirbėjo paniškos baimės kibirkštis, nes...
vėjas atnešė dar vieną, nežinomą kvapą.
To kvapo savininkas ar savininkai pradėjo sekti Elną Klumpar.
*****
Maskuojančiais drabužiais apsirengęs sidrabarzdis vyras pritūpė ant išsiraitusios medžio šakos, ir tyliai iškvėpė. Anglies dioksidas patapo garais ir pasklido po apylinkes- tai buvo ženklas. Kitapus apsnigto takelio, iš plikų medžio šakų, pasirodė garų tumulai. Dar vienas ir dar vienas. Trys.. suskaičiavo senyvas vyras, ir ištraukęs burtų lazdelę, tapo nematomas.
Apačioje, ant žemės, pralėkė žieminę mantiją apsigobęs mėlynai pilkų akių padaras. Šiam nuskuodus paskui naujai iškeptą vilkolakę Klumpar, vyras šyptelėjo. Apgaulinga strategija pavyko, kurios tikslas ir buvo sukelti vienišojo Lorijano nerimą, kad kažkas vejasi jo gaujos narę, taip jam pranešant, kad jo, Atgamtiko, gyvenimas tik prasideda- ir jis bus žiaurus, jei ir toliau bus vienišas.
O dabar, kaip viskas pavyko- sužinojom, kad Igoris Lorijanas- gyvas, mano broliai ir seserys, galim jau pradėtis ruoštis Amžino karo su Atgamtikais pratęsimui...-mintyse, kitiems savo bendradarbiams, pasakė vyriokas, pradingdamas medžių viršūnėse.
Medžių šakos susūbavo ir kiti, taip pat nematomi, sidrabarzdžio bendrininkai nusekė paskui jį, palikdami vienu vienus vilkolakius Vilkolakių irštvoje.
****
Tamsių kamienų medžiai lėkė pro jaunojo burtininko akis. Šis, lyg apsiavęs šimtamylius batus, ( ne to žodžio prasme) skriejo link tolstančios Elnos.
-Elna!- Igis išlindęs beveik prieš pat varnės akis, šuktelėjo.
Švilpiui bemat visur vaidenosi, kad jis užuodžia tuos keistus kvapas, kurie priklausė tiek žmonėms, tiek atgamtikams. Igis jautėsi panašiai kaip ir Gvirdainis, kuris blaškėsis visur, ieškodamas savo obulmuošių.
-Tavęs nieks nesekė?- sušvokštė Hogvartso mokinys, sustodamas prie pat varnanagės.
Jaunuolis karštai mintyse meldėsi, kad ir El užuodė tuos keistuosiuos kvapus, kurie priklausė nepažįstamiems.
((Elna, rašyk nuo tos vietos, kur Igoris išlindo beveik prieš pat varnės akis.))
-
Medžiai, medžiai, medžiai... Jokių tikslių užuominų, kurios vestu ties išėjimu. Stipriai įkvėpė gaivaus gamtos oro ir kažką pajuto. Kažkokį dar keistą kvapą. Jis buvo labai silpnas, bet įkyriai sklandė ore. Ech, man tik vaidenasi. Kas gi čia vaikščiotų apart Igorio? Dėl viso pikto Elna apsisuko aplink savo ašį, bet nieko nepamačiusi patraukė pečiais ir jau sukosi eiti, kai, tiesiogine ta žodžio prasme, prieš pat jos akis išniro Igis. Varnė tyliai cyptelėjo, bet staigiai sučiaupė žabtus nenorėdama atrodyti lyg baikšti pelytė.
-Ką? Manęs? - jos balse aiškiai buvo galima girdėti sumaištį. -Aš nieko nepastebėjau. O kodėl klausi? Kažką matei? - pasimetusi El šiek tiek suraukė antakius, nutaikiusi žvilgsnį tiesiai į švilpio akis. Taip ilgiau pažiūrėjus į jo akis Klumpar mintyse praskriejo keli nakties nuotykių momentai. Juos prisiminus net nežinai ar verkti, ar juoktis, ar džiaugtis, ar raudonuoti. Varniukės viduje visos šios emocijos maišėsi, nes kiekvienai jų buvo priežastis.
Neišlaikiusi tų akių mergina nulenkė galvą ir beprotiškai susidomėjo dar šiek tiek sniegu padengta žeme. Jausmai, kuriuos kėlė jaunuolio žvilgsnis Elninho nepatiko ir vertė ją jaustis silpnai, tartum gėlelei, kuri tuoj tuoj sutrupės vos Lorijanas šyptels.
-
Elnai spygtelėjus kaip mažai, pilkai pelytei, Igoris kietai sučiaupė lūpas. Ne gi kada pradėsi naudotis vilkolakiška klausa?-subambėjo mintyse it koks senas diedas Igoris. Bet galiausiai palengvėjęs atsiduso, kai išgirdo iš Klaustukės, kad ši nieko neišgirdus. Galbūt man tik pasivaideno.-atsikvėpė lengviau švilpis ir tarė jau ramesniu balsu:
-Ne, nieko. Viskas gerai, Elna, pamiršk.
Tačiau po šių žodžių Igis suabejojo savimi, savo nuosprendžiais ir pasakymais ,bet to neparodė varnanagei Elnai Klumpar. Jai ir taip užtenka nemalonumų - pagalvojo mintyse jaunuolis, apsvarstydamas tai, kaip aiškią ir teisingą priežastį.
Rudaplaukis garbanius blausiai šyptelėjo.
-Na, ką gi, pasimatysime Hogvartse arba iki kitos pilnaties,-atsiveikino švilpis Lorijanas-Greywindas su Varno Nago mokine, ir dingo Elnai iš akių.
Pagaliau Igoris slapstydamasis tarp Vilkolakių irštvos medžių, patraukė link išėjimo, o vėliau ir iki Hogvartso pilies.
-
Vaikinas stovintis prieš Elną sučiaupė lūpas, lyg kažko nepatenkintas. Strazdanė laukė, kol jis prakalbės ir pagaliau sulaukė.
-Oh... Jei nieko, tai nieko, - atsiduso varnė.
Vis dar buvo nejauku būti šalia šio švilpio, nes ar galima pasakyti, kad jis visiškai sugadino jai gyvenimą? Na, jei labai mėgstate dramatizuoti, tai žinoma.
Bet rudaakė nemanė taip. Taigi viskas vyks tik pilnatimis, gal dar keletą kitų dieninių padarinių, bet nėra taip, kad neįmanoma gyventi. Tuo guodėsi mergina ir tai atrodo padėjo nusiteikti pozityviau.
Jau beveik paskendus mintyse varnanagė paskutinę sekundę susigrizbo, kad Igoris kalba.
-Aaaa, taip, taip, iki kitos pilnaties, - silpnai ir iš mandagumo, jei tokio bent kiek liko, Elninho šyptelėjo. Staigiai Igis dingo kaip net nebuvęs. Velnias, reikėjo paprašyti, kad parodytų kelią. Ech, kaip nors. Gal pusvalandį klaidžiojusi Elna pagaliau išlindo iš miško ir jau be nerimo galėjo eiti tiesiai Hogvartso pilin.
-
Aukštos, vietomis nurudavusios žolės, supančios keistą vietovę, lingavo nuo nestipraus pietų vėjelio. Žolių stiebais lipinėjo skruzdėlės, kiekviena - su savu nešuliu, pažemiu šokliavo laibakojai žiogai, dūzgė kaip masyvūs lėktuvai, tupiantys į mažokus nusileidimo takus, bitės... Štai, kokia buvo vasaros pabaiga ir rudens pradžia, štai, koks vaizdas pasitikdavo savo sūnus ar/ir dukras į Hogvartsą išlydėjusius moksleivių tėvus, jei šie nuspręsdavo prisiminti vaikystę ir prigulti ant žolės, nesibaimiondami tapti pasivaikščiojimo parke takeliu krūvai driežiukų, vabaliukų, bitučių ir voriukų. Voriukų. Ar tik ne toks ten šmėstelėjo padaras? Nors ne, pas mus tokiose pievelėse tokio dydžio negyvena. Per mažas, kad būtų akromantulas, ir per didelis, kad būtų šiaip koksai paprastas voras pauikštėda. Toks didelis, kiek didesnis, negu delno dydžio. Pūkuotas, dryžuotas... Įsižiūrėk atidžiau, o gal tau pasirodė? Ne, tokių vorų pas mus, Anglijoje, nėra.
O landžiojo mums gerai pažįstamas Spaikas. Krūva akių gaudė šviesą, žingsniuodamas graužė žiogo galvą - bene skaniausią vabzdžio kūno dalį. Ant nugaros keistajam vorui buvo pririštas nedidukas butelaitis su smėlio spalvos skysčiu. Lyginant su voru, jis buvo gana didelis, bet juk magiškieji vorai nėra tokie jau silpnučiai. Arba čia su burtų lazdele pasidarbavo Sorenas, kas, visbi, žinant jo lazdelių magijos gebėjimus, yra tikrai menkai tikėtina.
Voras pasilipo ant kelmo ir iškėlė žabtus aukštyn, ,,Maitos kvapas." - įvardijo kvapą jis pats sau. Neilgai trukus sausumos aukštuonkojis išgirdo ir vandens čiulenimą - ir susiejo šiuos du skirtingus, skirtingomis juslėmis suvokiamus reiškinius su Soreno žodžiais. ,,Va čia gi ir bus ta vilkolakių irštva.." - pamintijo voras. Slapstydamasis už akmenų, kad netyčia nesutiktų gudraus vilkolakio priešo (o vilkolakius, Spaikas, beje, mėgo ne per labiausiai), plėšrūnas įtykino vidun. Pasislėpė už dar poros akmenų, sučiaksėjo žabtais tris kartus - Igoris šitą garsą jau turėtų pažinoti.
-
Susiraukęs jaunuolis tyliai žingsniais atkako į Vilkolakių irštvą. Jo grabanotus rudus plaukus palengva plaikstė gan šiltas vėjūkštis, ir dėl to garbaniui teko susiraukti. Bet tai nereiškė, kad yra blogos nuotaikos. Anaiptol.
Igoris peršoko akmens luitą ir atidžiai apsidairė sau po kojomis. Šešiolikmetis tikrai nenorėjo sutraiškyti ko nors- o ypač voro, nuodų ir vaistų profesoriaus, užsislapstinusio vampyro Soreno von Sjuardo augintinio, kuris turėjo atitempti Antivilkinius eliksyrus. Tad, dabar, šeštakursis švilpis pasitelkęs tiek uosle, tiek rega ir tiek klausa ieškojo voragyvio.
Staiga jautrią vilkolakio klausą perėžė čaižus garsas, pasikartojęs tris kartus. Spaikas-greit susiprotėjo Lorijanas-Greywindas ir akimis susirado pasislėpusį padarėlį. Jaunuolis linktelėjo taip pasisveikindamas su Spaiku ir lėtai prislinko prie jo, o paskui ir atsisėdo ant akmens, esančio šalimais voro. Galiausiai nesusilaikė ir atsargiai pakėlė Spaiką su savo kroviniu ir padupdė ant to paties akmens. Švilpis norėjo aiškiau matyti von Sjaurdo augintinį, nors regos problemomis nesiskundė.
-Pasakyk Sorenui, kad esu labai dėkingas,- nuoširdžiai tyliai tarstelėjo Igoris žvelgdamas į Spaiką,-Labai.
-
Spaikas, išgirdęs skubius žingsnius, nejučia susigūžė ir dar geriau pasislėpė. Visą laiką atidžiai klausėsi vis artėjančio padaro kvėpavimo, matavo jo greitį ir bandė įsivaizduoti, kokio dydžio bei stambumo žmogus galėtų eiti. Kad išmoktų tai atspėti, voras daug praktikavosi - žinoma, ir turėjo daugybę galimybių praktikuotis. Sorenas von Sjuardas niekada neprieštaraudavo tam, kad voras tupėtų, pasislėpęs Nuodų ir Vaistų kabinete. Sielos broliukai retai kada, kalbant apskritai, leisdavo laiką ne kartu - abiem juk būdavo saugiau, matant viens kitą. Ir savijautą, be abejo, tai veikdavo teigiamai. ,,Igoris", - staiga visai įsitikino voras. Išniro, atsisėdo ant akmens - neilgai trukus ir vilkolakis,, pasirodo, visai pastabus vaikinas, atėjo, jį pastebėjo bei pasisveikino. Spaikas pamojavo kojyte kaip visada, kai sveikindavosi arba trokšdavo dėmesio, o tada veikiai nusiėmė butelaitį nuo nugaros ir padėjo prie Igorio rankos. Išgirdęs tylų prašymą perduoti padėką, von Sjuardas (vorasv drįso prie savo vardo pridėti šią pavardę), pasistiebė ant trijų kojyičių, o kitomis penkiomis suformavo žmogišką gestą - sugniaužtą kumštį su ištiestu aukštyn nykščiu. Įsitikinęs, kad Lorijanas - Greywindas jį suprato, voras kojyte parodė į buteliuko etiketę, kurioje buvo parašytas eliksyro pavadinimas ir vartojimo instrukcija: ,,Po lašelį eliksyro kas 12 valandų. Gerti pradėti likus trims dienoms iki pilnaties." Voras darsyk sučeksėjo ir smėlyje pabraižė du trumpus žodžius: ,,Neužmiršk. Sėkmės.", o tuomet, dar luktelėjęs, pamojavop atsisveikindamas ir išnyko olos šešėlyje
-
Igoris šypsodamasis stebėjo Spaiką, kai šis su savo kojyte pamojavo.Na ir moki mane stebint- pagalvojo rudaplaukis. Tai jau tikrai
- pridūrė, kai voriūkštis nusiėmė nuo savo nugaros butelaitį su Antivilkiniu eliksyru, ir padėjo šalimais vilkolakio rankos.
Igis atsargiai paėmė buteliuką ir pavartė jį savose rankose. Apžiūrinėjant savotišką nuodų ir vaistų profesoriaus von Sjuardo dovaną, pro vaikino akis tikrai nepraslįdo Spaiko voriškai žmogiškas gestas. Švilpis vyptelėjo, bet greit surimtėjo, kai tasai su savo voriška kojyte parodė į etiketę. Šešiolikmetis linktelėjo.
-Supratau, Spaikai,-sumurmėjo atgamtikas ir dar sykį pasikartojo mintyse- ,,Po lašelį eliksyro kas 12 valandų. Gerti pradėti likus trims dienoms iki pilnaties."
Igoris pakėlė akis į vorą. Šis ramiai tupėjo savo vietoje, o šalia jo- smėlyje išraižyti du aiškus, suprantami žodžiai.
-Ačiū, bet nelinkėk sėkmės,-santūriai ir šiek tiek rimčiau pasakė Lorijanas-Greywindas, žiūrėdamas kai Spaikas dingsta šėšėlyje,- Nes ji gali pabėgti,-užbaigė šis iš uniformos kišenės išsitraukdamas du butelaičius, taip pat dvi popieriaus skiautes ir žiobarišką rašiklį.
Po gerų dešimties minučių šalia Igio buvo tokie patys trys buteliukai su tokiomis pat etiketėmis ir tokiu pat Antivilkiniu eliksyru, skirtu trims vilkolakiams- jam pačiam, Elnai Klumpar, ir Melijandrai Julijai, savo seseriai. Visgi, šeštakursis svartsė mintį negerti eliksyro, (nors žinojo, kad jo tikrai užteks visiems trims) nes abejojo ar tai kiek nors pristabdys tąjį nelemtą užkeikimą.
Nieko nepabandęs- nieko nesužinosi- pagalvojo Igoris paduodamas pasikviestai Deltai, savo pelėdai, Elnai skirtą buteliuką, pilną eliksyro. Trumpam pagolstęs savo augintinę šeštakursis švilpis pakilo nuo akmens, o kartu su juo- ir uralinė pelėda, kuri nuskriejo ieškoti varnanagės. Kurį laiką Igoris žvelgė į du butelaičius, tyliai mąstydamas, bet pagaliau juos paslėpė kišenėje ir sparčiais žingsniais išlėkė iš Vilkolakių Irštvos.
-
Miške aidėjo paskutinės vakaro paukščių giesmės. Besileidžianti saulė vakarų kryptin nuauksino kiekvieną medžio lapelį, kiekvieną žolies stiebą, tad beaidinčios giesmininkų giesmės šioje atmosferoje tikrai buvo nostalgiškos, kaip ir tylutėliai žingsniai netoliese.
Švilpė atsargiai prasibrovė pro krūmų tunelį, vedantį į Vilkolakių irštvą. Kartais pro šakų šiugždėjimą pasigirsdavo viena kita dainos eilutė:
Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,- vos judindama lūpas murmėjo Melijandra. Ji nė nenutuokė, kad taip pat Solveiga von Sjuard dainavo "Pakaruoklio medžio" dainą.
Kur jie pakorė tą, kuris neva nužudė du?
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Ketvirtakursė Lorijan pateko į irštvą ir tada nuskambėjo paskutinė posmo eilutė:
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Keturiolikmetė apsižvalgė aplinkui. Jos rudai pilkos akys atidžiai žvelgė kiekvieną medžio šakos linkį, akmens įskilimą, žemės kauburėlį. Vilkolakių irštvoje karaliavo ramybė, tačiau jos tylą drumstė ramus, kažko laukiantis Melos Julijos balsas:
Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur miręs vyras mylimosios meldė gelbėtis ir sprukt.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Du vardus turinti mergina nutilo. Tačiau ji puikiai žinojo, kad daina bus pratęsta.
-
Jaunuolis kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo iš krūmų tunelio ir nusišypsojo. Jo mėlynai pilkos akys stebėjo į Vilkolakių irštvą anksčiau atėjusią savos seserį, kuri gražiu savo balsu dainavo.
Igoris tyliai, nebandydamas sutriktydi dainininkės, atsistojo ir tylut tylutėliai nužergliojo link Melos.
Nutilus Igio sesei, Irštvoje trumpam įsivyravo tyla, tačiau tai te truko trumpai, nes šeštakursis švilpis uždainavo:
Ar tu, ar tu
Dar ateini po tuo medžiu,
Kur aš liepiau tau bėkt- ir būsime laisvi abu,
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Igoris priėjęs prie Melos, ją apkabino per juosmenį, o vyresniojo brolios smakras atsidūrė ant sesers viršugalvio.
Ar tu, ar tu
Jau ateini po tuo medžiu,
Su virvės vėriniu ant kaklo- supkis su manim kartu.
Keisti dalykai dėjos čia,
Nebūtų keista tad išties,
Jei susitiktume tam pakaruoklio medy vidury nakties.
Dabar jau tyla užpildė visą Vilkolakių irštvą, nes baugi daina jau sudainuota. Kurį laiką Igoris tylėdamas taip laikė Melijandrą, ir mąstė, kad nuo ketvirto kurso Hogvartse nebuvo nė sykio dainavęs. Kodėl? Jo nuostabai, pats neturėjo pasiaiškinimo.
-Neperanksti dainuot tau tokias dainas?-sumurmėjo klausinančiai brolis, paleisdamas Melą iš glėbio.
Jo vilkolakiškos akys atidžiai nužvelgė jaunėlę. Jaunuolis giliai įkvėpė šalto, gaivaus vakaro oro. Netikėtai vilkolakio uoslę sukuteno silpnas, vos užuodžiamas Antivilkinio eliksyro kvapas. Igorio lūpų kampučiai pakilo. Ką gi,-pagalvojo šešiolikmetis,- Mano Julytė nepamiršo išgerti Antivilkinio. Taigi, aš su seserimi esame išgėrę Soreno von Sjuardo pagaminto eliksyro. Įdomu ar ir Elna taip padarė. Tikiuosi ji nepamiršo. Antraip bus blogai, ne bus šimtu procentu blogai, nes vis dar esu užkerėtas,- niūriai suniurzgė mintyse Igis,-Prašau, niekas nesunervinkit manęs!
Visgi, Igoris Lorijanas-Greywindas buvo viskuo įsitikinęs, kad teks šiąnakt su užkerėjimu. Melijandra apie tai žino. O Elna? Ne, bet ji greit susiprotės. Nuo jos tai nepaslėpsiu, net su Antivilkiniu eliksyru.
Ah, tikėkime, kad kai nusileis pilnatis visi trys liksime gyvi ir sveiki. Tikėkimės.
-
Gerai, gerai, trumputė išpažintis. Elna neišgėrė to eliksyro trys dienos prieš pilnatį. Sakykim dvi dienos prieš pilnatį. Bet argi ji kalta? Ah, taip, kalta. Tikėkimės, jog tai nepakeis Antivilkinio gėralo būtino poveikio.
Jau temo. Saulė atrodo tuoj tuoj pasislėps už kokių kalnų. Ir visą ežero pakrantės ramybę drumstė gilus šnopavimas. Teisingai, čia varnė skubėjo į irštvą, kurios net tikslios buvimo vietos nežinojo. Juoda suknelė plaikstėsi bėgant vėjyje, palaidi, rudi plaukai taip pat. Nei apranga, nei avalynė nebuvo skirta virsti vilku. Bet Klumpar nekentė šios suknelės ir bandė jai "netyčia" padaryti galą. O kerzai... aišku, buvo galima užsiauti lengvus sportbatukus, tačiau rudaakė niekur tokių nerodo, o laiko taip pat trūko. Visiškai pasikliovusi intuicija mergina atrodo Vilkolakių irštvą, bet ką ten rado ją šiek tiek suglumino. Nuskenavusi nepažįstamąją, El sekundę šyptelėjo ir tyliai ištarė pasisveikinimo žodelį:
-Labas, tikiuosi nesutrukdžiau jums, - užkritusius plaukus mestelėjo delnais atgal, akies krašteliu žvilgtelėjo į Igorį. Švelniai krestelėjo smakrą, kad parodytų, jog neignoruoja jo. Kiek galima atsargiau pasislinko toliau nuo švilpių. Švelniai atsisėdo ant akmenas ar žolės, nelabai suprasi, ir tiesiog mintys prašė, kad tas vienos dienos pavėlavimas nieko nepakeistų.
-
Mela neklydo, daina buvo pratęsta. Tad, dabar, širdžiai besidaužant iš laimės, garbanė klausėsi savo brolio balso. Staiga garbanė pajuto kaip Igoris švelniai apkabiną ją. Melijandros veide pasirodė plati šypsena, ir keturiolikmetė atrėmė savo galvą į tvirtą vyresniojo brolio krūtinę. Besiklausydama dainos žodžių Lorijan mėgavosi Igio artuma. Aišku, tai tetruko trumpai, nes visgi, pilnatis neužkalnų- šiąnakt, o ir dar reik sulaukt trečiojo svečio- varnanagės Elnos. Apie ją Igoris Melai Julijai papasakojo uždraustajame bibliotekos skyriuje, na, o kaip visada, jaunėlė susidarė neitin gerą nuomonę apie varnę. Tačiau to neišsakė broliui.
Mela nustebusi dėbtelio į Igorį.
-Kodėl tau tai parūpo?,-susiraukė ši ir šyptelėjo.
Melijandra su šypsena dar norėjo kai ko paklausti Igorio, bet nesuspėjo, mat į irštvą įlėkė juoda suknele apsitaisiusi mergiotė. Vilkolakė iškart atpažino šią personą- Elna, ir tuojau pat subjuro jos nuotaika. Na ir kvailė,-suprunkštė mintyse Lorijan, žvelgdama, kaip varnanagė yra apsirengusi.Negalėjo ko nors protingiau apsirengti?-pamintijo ši ir taip begalvodama, Melijandra sunėrė savo rankas ant krūtinės. Jos rudai pilkos akys su įšūkiu žvelgė į atvykelę, tačiau kaip ir rankos, viskas kūnas buvo atsipalaidavęs.
-Labas, Elna,-ramiu, vos pajumtamu priešiškumu, balsu tarstelėjo Igorio sesuo, ir nužingsniavo link atvykėlės.
Nors Melijandra juto Klumpar kažkokią antipatiją, troško varnanagę pažinti. Tad dabar, atsisėdus šalimais varnės, ketvirtakursė prakalbo:
-Aš Melijandra Julija Lorijan, Igio sesuo. Gali mane vadinti tiesiog Mela ar Julija- man nėra jokio skirtumo,-šnekėjo mergina. Karts nuo karto rudai pilkų akių savininkė dirsteldavo tai į El, tai į Igį, svarstydama ar juos kas nors sieja šis tas daugiau,- Kiek girdėjau iš brolio, tu negimei vilkolake, o buvai paversta per Antrąjį Hogvartso mūšį. Man net įdomu pasidarė, kaip jo dar neužmušei, juk, mano nuomone, paprastam žmogui būtų skaudu ir pikta tapti žvėrimi, kuris yra diskriminuojamas, laikomas padugne ir panašiai...
Mela pakėlė akis į tamsėjantį dangų. Po truputėlį pradėjo žiebtis mažytės žvaigždės, ir Julija pajuto jaudulį. Tuoj pilnatis pakils.-suvokė ši ir plačiai plačiai nusišypsojo.
-Jau netrukus,-sumurmėjo pati sau buvusi Drumštrangietė. Ketvirtakursė atsisuko į Varno Nago koledžo narę,- Esi išgėrusi Antivilkinio pagal instrukcijas?-paklausė, nors galėjo pasinaudoti savo atgamtiška uosle. Tačiau tai, Melijandrai nebuvo itin svarbu. Juk kurgi bus svarbu, jei beveik tuojau pat pavirsi į vilkolakę?
-
Igoris žvelgė į Melijandros rudai pilkas akis. Šeštakursis ne itin girdėjo, ką čiauškėjo sesuo, nes jos akys šį tą Igiui priminė. Garbanius atmintyje iškilo karštos, sausos vasaros dienos, vaiskus dangus ir šlamančių medžių viršūnės...
"Žaliaspalviai medžiai lengvai siūbavo švelniame it pūkas vėjyje. Geltona saulė nuobodžiai ir įkyriai spigino trylikamečiui Igoriui į pakaušį. Ilvermonietis suraukė kaktą. Tačiu ne dėl saulės spindulių ar karštos dienos. Tai buvo visai kas kita. Igis su savo netikru broliu Džeimsu jau kokias keturias valandas tykoja laukinio hipogrifo, kuris kas kiekvieną dieną atšuliuoja į miško proskyną, esančią netoli berniukų namų. Jų motina troškte troško prisijaukinti tokį laukinių hipogrifą. Neveltui Igio ir Džei mama buvo magizooligė..."
Švilpis kaip ir kadaise vėl suraukė kaktą. Netikėtai tolimiasni prisiminimai apsitraukė migla. Šešiolikmetis tik te vangiai prisimenė, kad su įbroliu sunervino, (nelabai arba iš viso neprisimenė kodėl ir kaip taip padarė) suerzino hipogrifą, ramiai rupšnojantį tuometinės vasaros žolę. O paskui, veiksmo eiga jau kiekvienam asmeniui žinoma- magiškasis gyvūnas, netekęs kantrybė puolė truputį kvanktelėjusius trylikamečius.
Igis šyptelėjo. Nors buvo baimės, kad hipogrifas jį su įbroliu sutryps, suspardys, visgi, bėgimas nuo pasiutusio iš įniršio hipogrifo buvo nuostabus. Na, o dar nuostabiausia buvo, kai jis pats įviliojo gyvūną į duobę, o Džeimsas pasprendė spąstus nelaimingajam hipogrifėliui. Bet gerai, įbrolis su savo spąstais vos neįvarė hipogrifo medin. Kaip pats Džei sakė Igiui: "Tie spąstai buvo skirti tam, kad jei hipogrifas bandytų išskristi iš tos duobės. Bandys- ir mirs."
Būtent tai prisiminus švilpiui, teko tvardytis nenusijuokti. Neveltui Džeimsas vis sako, "Kad tave hipogrifėliai medžiuos". -suprunkštė mintyse vilkolakis. Tačiau, rudaplaukio laimei, išorėje atrodė ramus, susimąstęs, o ne kaip mintyse- leipstantis iš juoko.
Galiausiai Igoris atsikvošėjo iš prisiminimų, kai jo ausis pasiekė Melijandros balsas. Tačiau kaip pats nustebo sesuo nesikalbėjo su juo.
Elna jau atėjo.
Vakaro prietemoje varanagė tikrai nepriminė tos mergino, su kuria susidurdavo švilpis, ir dėl to, šešiolikmetis šiek tiek sutriko. Na, gerai, jį sutrikdė toks Klaustukės tylumas, nes kiek prisiminė Elna neužsičiaupdavo su klausimais. Gal dėl to, kad pamatė mano seserį?-pamislijo akimirką vilkolakis. Bet ir ne tylumas sutrikdė Igorį, o kitoks kvapas. Čia, gaiviame ore, Elnos vilkolakiškas kvapas buvo labiau, stipriau užuodžiamas nei įprastai.
-Labas, El,-pasiveikino Igis, prislinkdamas prie sesers ir varnės,- Išgėrei laiku Antivilkinį eliksyrą?-pasiteiravo.
Dėl šventos ramybės...-pagalvojo švilpis.
-
Elna stengėsi kuo mažiau parodyti savo jaudulį kalbant, pasirodo, Igorio seseriai.
Sutrikusi nuo švilpės kalbų, nusuko žvilgsnį ir pasistengė bent kažką pasakyti:
-Niekas ir niekada ir nesakė, kad man giliai nėra pikta.
Dangus labai greitai tamsėjo. Varnės viduje kilo labai daug emocijų. Gi jau žiojai kas įvyks, tad ir jaudulys didesnis.
-Ką? Am... eliksyras? Žinoma, kad pagal instrukcijas, - skruostuose jau degė ugnis, akys lakstė po visą aplinką, suknelė pasidarė dar labiau nepatogi. Įsisvyravo trumpa tyla ir jai strazdanė tikrai neprieštaravo. Geriau jau skęsti savo mintyse, negu atsakinėti į klausimus apie gėralą, kurį išgerti pasivėlino. Norėjosi pasikalbėti su Lorijanu-Greywindu akis į akį, klausinėti kvailų klausimų, bet taipogi norėjos niekada gyvenime su juo nebebendrauti. Iš plaukų pasidarė mažytę užuolaidą, dirstelėjo į švilpį, žvilgsnį nusuko švilpės pusėn. Tylą perskrodė balsas, kažkas kreipėsi į Klumpar.
Klausimas privertė nusirist širdį į kulnus ir visiškai išraudonuoti.
-Kaip pažiūrėsi... Tai jau labai greitai, ar ne? - pirmą į galvą šovusi klausimą, nors ir labai kvailą, uždavė, nes svarbiausia nusuksti temą.
-
Mela matė kaip Elna nuraudonavo, kai brolis paklausė apie Antivilkinį eliksyrą. Keturiolimetė šyptelėjo. Meluoji matyt.
Tačiau švilpė nieko nesakė. Tik patylėjo, kol nuojauta pakuždėjo, kad pilnatis tuoj pasirodys. Ir iš ties- netrukus, virš Vilkolakių irštvos medžių viršūnių pakilo trijulės lauktas mėnulis.
Pilnaties šviesa nusidabrino viską aplinkui- medžius pavertė it baltomis, nebyliomis statulomis, akmenims sukūrė iliuziją, kad jie dar didesni ir kietesni, o vandenį- dar šaltesniu, kuris priminė ledynų vandenį, tekančiu iš pačios Antarktidos širdies. Šios iliuzijos niekam nesukėlė jokio skausmo, kaip ir Melijandrai transformacija iš žmogaus į vilkolakį. Gal ir būsima penktakursė juto skausmą, tačiau jo nesureikšmino. Ji buvo pripratusi prie tai. Pilkai rusvas kailio, su baltomis kojomis, ir šiek tiek nubalintu snukiu būtybė šmėkštelėjo mėnulio šviesoje. Tuo tarpu vilkolakės pilkos akys linksmai žybtelėjo naktyje. Melijandra džiūgavo- pasiversti vilkolake ji gaudavo tik vieną galimybę per mėnesį.
Ji, kaip tikra jauniklė, nekantraudama mindžikavo, ir laukė, kada ir Igoris ir Elna pabaigs transformaciją. Du vardus nešiojanti antgamtikė norėjo dūkti, lankstyti į visas puses, tačiau tvardėsi iki paskutinės kantrybės lašo, nes nenorėjo įpykdyti Igio. Juk gi, jis dar apkerėtas. Na, o jei Elną įpykdys- nesvarbu, nes ji žymiai stipresnė už varnanagę, bei ne vieną kartą buvusi vilkolakės kailyje.
Švilpė pakėlė galvą į dangų. Mela negalėjo matyti tokių pačių spalvų, kaip žmogus mato, tačiau dėl to nesuko galvos. Svarbiausia, kad užuodžia, pastebi daug geriau nei būdama žmogaus pavidale.
-Igori, žinai, ką mes veiksim?-prašneko Lorijan, atsisukdama į brolį. Ji puikiai žinojo, kad mokinsis, tačiau gi nieks nenumirs, jei paklaus. Nors, o gal?
-
Igoris vos ne pasišiaušė iš pykčio. Jis greitai suprato iš draugės veido, kad nepagal instrukcijas išgėrė Antivilkinio eliksyro.
Žaibiškai pripuolęs prie Varno Nago mokinės, ją pagriebė už apykaklės, kaip kadaise, ketvirtame kurse, ketvirto aukšto koridoriuose, prieš Antrąjį Hogvartso mūšį. Kaip keista- ir tada, ir šiandien pakilo/ pakils pilnatis.
-El, sakyk tiesą,- išrėžė švilpis, valdomas Slapstūno užkeikimo,- Sakyk greitai,- pakėlė it plunksną nuo žemės ketvirtakursę, bet taip ir neišgirdo Klaustukės atsakymo, nes kaip ir Mela nebyliai pastebėjo,- pilnatis jau kilo viršum medžių viršūnių.
Lorijanas-Greywindas nusviedė tolėliau merginą, sukando dantis, užsimerkė. Padažnėjęs kvėpavimas nuo pykčio, susinormalino iki pat normalaus, tačiau tik trumpam. Igoris atsišliejo į šiurkštaus medžio žievės kamieną. Vilkolakis giliai įkvėpė ir iškvėpė. Netrukus, po kelių minučių atsimerkė.
Ir transformacija prasidėjo.
Kūnas, rega, uoslė, klausa keitėsi, kol galiausiai Igis pavirto į juodakailį žvėrį.
Pilkaakis kurtinamai suurzgė, atsisukdamas į Elną.
Šis praleido pro ausis Melijandros klausimą, artėdamas link varnės. Bet staiga, sustojo it būtų gavęs per makaulę su Tolkieno nykštukų kūju. Jis bemaž negalėjo pajudėti, žergliodamas link Klumpar. Igis sutriko. Jis jautėsi, tarsi neigiamas polius sutikęs teigiamą. Papurtė galvą. Nieko. Kažkas čia ne taip.
Tačiau Igis nieko negalėjo padaryt, kol užkeikimo pyktis atslūgo, ir vėl tapo tuo pačiu, normaliu Igoriu Lorijanu-Greywindu.
-
Mėnulis jau po truputį rodėsi ir Elna mintimis ruošėsi ateinančiam įvykiui, bet jos kojos tiesiog lengvai pakilo nuo žemės. Visai kaip tą naktį. Piktai suraukusi antakius jau norėjo griežtai liepti nuleisti ją ant žemės ir pasakyti, kad apie tiesą ir netiesą pasišnekučiuoti galės po pilnaties, tačiau to neprireikė, nes pilnatis buvo jau visai čia pat, tad švilpis tiesiog švystelėjo Klumpar kažkur, turbūt labai nesigilino kur, o varnanagė šiaip ne taip išsilaikiusi ant kojų, pykčio pilnomis akimis blykstelėjo Igorio pusėn. Nors ir buvo daugiausiai dėl to kalta pati vis tiek kažkiek įsižeidė. Bet negalėjo ilgai ožiuotis, nes be Igio neištvertų pilnačių, o ir virtimas jau prasideda.
Neskaudėjo taip kaip pirmąjį kartą, nors nemalonu tikrai buvo. Atrodė, kad jau viskas gerai, bet urzgimas perrėžė ausis ir mergina suprasto, kas artinas. Pulti būtų buvę beviltiška, nes Lorijanas-Greywindas būdamas žmogumi ją kilnoja kada užsinorėjęs, tad baisu pagalvoti, ką padarytų vilko kailyje, o taip pat kažkas viduje kirba ir nuoširdžiai nenori jo sužeisti. Laimei, Igoris sustojo vidury tikslo, tad kol kas varnei nieko neatsitiko. Tuomet, šiek tiek bijodama, žvilgtelėjo į vilką laukdama nurodymų.
-
Karen buvo girdėjusi, kad netoli ežero yra vilkolakių irštva, tad dabar bendrajame kambaryje ji krovėsi daiktus. Įsidėjo didelę skraistę, šiek tiek maisto ir obuolių sulčių, o, kad būtų drąsiau pasiėmė savo papūgą.
-Na ką keliaujame, -pratarė ir patraukė link išėjimo iš klastūnyno bendrojo kambario.
Po truputį, stengdamasi laikytis tamsių kolidorių vietų, kad jos niekas nepastebėtu Rasel išėjo iš Hogvartso pilies ir patraukė link miško. Na. Dabar teks įeiti į jį ir surasti tą irštvą. Po truputį Džekė traukė tamsiu ežero pakraščiu, karts nuo karto paeidama žolių apaugusiu kuriuo dažniausiai vaikščiojo tik gyvūnai ir kartais praeidavo koks nors žmogus. Po dešimties minučių keliavimo per visokius žolynus ir dilgėles mergina priėjo irštva. Sakyčiau, kad čia yra ta vilkolakių irštva. Dabar net nežinau ką būtų galima veikti. Gal užkąsti, atsigerti ir traukti toliau? Greičiausiai taip ir padarysiu
-Jei nori, -kreipėsi į Saerę. -gali paskraidyti iki kol tave pakviesiu. Tik stenkis nebūti suėsta.
Papūgai nuskridus rudaplaukė išsitraukė sausainių maišelį ir buteliuką sulčių ir ėmė užkandžiauti atsinešto maisto.
-
Kaip ir kiekvieną naktį mergina ruošėsi eit pasivaikščioti. Susirišusi plaukus į uodegą ir užsidėjusi šiltą džemperį tyliai patraukė link koridoriaus. Pilis skendėjo visiškoje tyloje, įsiklausęs galėjai girdėti, kaip palaka miegančių mokinių širdys. Mėlynakei beeinant koridoriumi ją pasivijo Kingas.
-Palaikysi man draugiją?-šyptelėjo mergina katinui ir išėjo į kiemą. Vėsus nakties vėjas plūstelėjo rudaplaukei į veidą. Lėtai žingsniuodama keliu vedančiu į mišką Luna stebėjo dangų. Nors nebuvo apsiniaukę, tačiau žvaigždžių nesimatė. Priėjusi mišką mėlynakė įsiklausė. Ne toli nuo jos girdėjosi žmogaus širdies plakimas. Pasukusi link girdimų garsų mergina priėjo valgančią mergaitę.
-Sveika,-šyptelėjo rudaplaukė. Šalia jos atbėgę Kingas atidžiai stebėjo mergaitę.
-
Bevalgant sausainius ir karts nuo karto užsigeriant sultimis prie Karen priėjo nepažįstama mergina su katinu.
-Labas, -irgi pasisveikino. -Sėsk jei nori, -parodė vietą šalia. -Koks tavo vardas? Mano Karen Rasel Džekė. Nemanau, kad norėtum išgirsti mano pavardę, nes ji dar ilgesnė, -nusijuokė Rasel.
Sėdėti tyloje darėsi nelabai jauku, tad Džekė iš visų jėgų bandė sugalvoti kokį nors klausimą ar klausimus, bet jai nelabai sekėsi, tad dar ilgai ji galvojo, kol pagaliau sugalvojo:
-O tu turi kokių nors galių? Koks tavo katino vardas? Kelintame tu kurse? Iš kokio koledžo esi? -užsipuolė merginą klausimais, tikėdamasi, kad ji neatsistos ir neišeis, nes norėjo susirasti bent draugų.
Kai merginos vėl atsidūrė tyloje virš jų galvų suplasnojo sparnai, tad mergina pakėlė galvą ir išvydo savo papūgą, bet Saerė nė nesiruošė leistis, nes netoli gulėjo katinas.
-
Mergaitei pakvietus prisėsti Luna atsisėdo ant šalia esančio rąsto. Atsisėdusi mergina apsidairė. Medžių šakos užstojo dangų, tad tik pro mažus plyšius galėjai išvysti žvaigždes.
-Aš Luna Gardner,-šyptelėjo mėlynakė. Apžiūrėjęs visą teritoriją Kingas patogiai įsitaisė šalia savo šeimininkės. Ištiesusi ranką mergina perbraukė gulinčiam katinui per nugarą, šis patenkintas sumurkė. Netrukus šalia sėdinti mergaitė apipylė Luną klausimais.
-Jei būti vilkolake skaitosi galia, tada taip,o tu?-nusijuokė mėlynakė.-Tai Kingas,-žvilgtelėjusi į savo katiną tarė rudaplaukė. Šis atidžiai stebėjo savo šeimininkę ir šalia sėdinčią mergaitę.
-Aš iš Varno Nago, šeštame kurse,o tu?-atsisukusi į mergaitę šyptelėjo Luna.
-
Lunai prisistačius ir beveik iškarto pasakius, kad yra vilkolakė Karen nustebo.
-Na neturiu aš jokios galios, nors abudu tėvai yra vampyrai, bet vienintelis į vampyrus panašus bruožas, kad galiu trumpai miegoti, -atsakė. -O kodėl tu jį taip pavadinai? -paklausė Rasel išgirdusi katino vardą. -Gal dėl to, kad tu jam paklūsti, -nusijuokė.
Merginai pasisakius, kad yra varnanagė ir šeštame kurse Džekė atsakė į klausimą:
-Aš iš klastūnyno, pirmame kurse.
Jaunesnioji mergina žvilgčiojo tai į savo papūgą kuri vis dar suko ratus, tai į vyresniąją merginą sėdinčią šalia. Po kiek laiko įsidrąsinusi Saerę nusileido ant rudaplaukės peties ir vis dar nepatikliai žvilgčiojo į Kingą.
-Čia Saerę, -parodė į papūgą. -Gal galėtum papasakoti apie vilkolakius ką nors? Kuo maitinasi, kas būna per pilnatį, o ypač Hogvartse? Tiesiog ką nors papasakok ir viskas, nes būtų įdomu sužinoti apie kitos rasės atstovus daugiau, -paprašė klastuolė laukdama pasakojimo.
-
-Ne, aš Kingui nepaklūstu. Mes abu bendraujam, kaip draugai, kurie vienas kitą puikiai supranta. Nesielgiu su juo, kaip su nieko nesuprantančiu augintiniu.-Glostydama katino kailį kalbėjo rudaplaukė.-Nė nežinau kodėl taip jį pavadinau, galbūt dėl to, jog jo kailis ir jis pats atrodo didingai.-šyptelėjo mėlynakė. Karen paprašius papasakoti apie vilkolakius mergina susimąstė. Jai neitin patiko pasakoti apie savo rasę, tačiau nenorėjo pasirodyti nemandagi.
-Būdama vilkolake turiu puikią uoslę ir klausą, naktį lengvai galiu matyti viską aplinkui net jei būna tamsu, nors į akį durk. Vilkolakiai būdami žmonėmis pasisotina paprastu maistu, o tampant žvėrimi žudo visus kas tik pasimaišo kelyje. Be to vilkolakio įkandimas paprastam žmogui mirtinas.
-
Karen pastebėjo, kad Luna nelabai suprato, o gal ir suprato, bet to neparodė, kad ji pajuokavo, nes ėmė sakyti, kad nei vienas, nei kitas kitam nepaklūsta. Kartais aš tikrai nelabai moku pajuokauti. Tarkim, kad ir dabar... Gal kada nors išmoksiu, gal kada nors...
-Aišku, -pridūrė Rasel, kad nereikėtų sėdėti tyloje.
Varnanagei ėmus pasakoti apie vilkolakius Džekė klausėsi ir išgirdusi, kad įkandimas gali būti mirtinas nusipurtė. Tuo tarpu Saerė labiau įsidrąsinusi perskrido ant kitos peties arčiau Kingo kadangi ten buvo patogiau tūpėti. Vis dar susikaupusi ir pasiruošusi, bet kada pulti į dangų nuo katino. Mergina sugalvojo padaryti tą patį ką padarė visai neseniai.
-Gal norėtum pažaisti kaip ir žaidimą? -paklausė vyresniosios merginos. -Aš paklausčiau tavęs klausimo, tu į jį atsakytum ir užduotum savo klausimą ir taip darytume kol pabostu. Gerai? Gal gali papasakoti apie savo šeimą? Ko nenori pasakoti gali nesakyti, -dar pridūrė klastuolė.
-
Šalia gulintis Kingas atsistojo ir nusipurtęs liuoktelėjo merginai ant kelių. Perbraukusi ranka per purų katino kailį rudaplaukė apsidairė. Jas supo aukšti stori medžiai, kurių šakos stiebėsi į viršų. Nužvelgdama toliausiai stovintį medį mėlynakė pastebėjo voverę tupinčią ant šakos. Ši letenėlėse laikė riešutą ir stebėdama aplinką jį griaužė. Šyptelėjusi Luna atsisuko į Karen.
-Žinoma, galim,-linktelėjo mėlynakė,-gyvenu nuosavame name Londone su mama ir tėčiu, jie taip pat vilkolakiai ir yra gaujos vadai, tad nuo pat gimimo buvau mokoma apsiginti ir kautis kardu, turėjau ir vyresnį brolį, tačiau jis žuvo...-ramiu balsu kalbėjo mergina.
-Na, o dabar tu papasakok apie savo šeimą.-Žvilgtelėjo į mergaitę.
-
Kingui liuoktelėjus ant Lunos kelių Saerė išsigandusi pakilo į orą ir šiek tiek palaukusi vėl atsitūpė ant peties.
-Aš gyvenu su abiejais tėvais dviaukščiame name kažkur Velso viduryje. Užsiimam žemės ūkiu, didžiąją dalį daržovių parduodamia turguje, bet šiek tiek ir pasiliekame kadangi nesu vampyrė ir man reikia normalaus maisto. Tai čia būtų tiek apie mane, -baigė pasakoti Karen. -Tu greičiausiai nesupratai, ką aš norėjau pasakyti. Kai aš užduodu klausimą tu turi į jį atsakyti ir užduoti visiškai kitą. Gali klausti į mano užduotą klausimą, bet turi ir savo sugalvoti, -aiškino Rasel vyresniajai merginai, tikėdamasi, kad ji suprato jos žodžius. Gal aiškiau paaiškinau, nors man atrodo, kad kažko primaliau ir neįmanoma suprasti ką aš iš viso aiškinu. Šiek tiek pagalvojusi Džekė uždavė klausimą:
-Kaip tau Hogvartsas? Kas labiausiai patinka, o kas ne? -užklausė varnanagės.
-
Išklausiusi Karen mėlynakė susimąstė.
-Jei tavo tėvai vampyrai, o tu žmogus, negi tavo tėvams niekada nekyla pagunda pulti tave ištroškus kraujo?-Luna nežinojo ar tai neįžeis mergaitės, tad iškart pridūrė,-atleisk, kad to paklausiau, tiesiog pačiai teko patirti, ką reiškia, kai vampyrui trūksta kraujo. Tikrai ne patys maloniausi prisiminimai...
-Supratau tave, tik man buvo įdomu sužinoti apie tavo šeimą,-šyptelėjo mergina.-Hogvartsas išties puikus, daug išmokau, patyrinėjau naujas vietas, susiradau naujų draugų, o minusų turbūt nėra...Na nebent tai jog kartais būna nuobodu, nes čia nėra veiklos. O tu ką ketini veikti per atostogas? Jau ką nors suplanavai ar dar ne? Be to gal jau žinai ką veiksi baigus ir patį Hogvartsą?-žvilgtelėjusi į mergaitę paklausė rudaplaukė.
-
Lunai paklausus klausimo Karen nelabai daug galvojo, o tiesiog beveik iš karto atsakė į jį:
-Na mano tėvai kaip ir jau suaugę žmonės tad jiems nereikia daug kraujo ir juo pasimaitina renginiuose iš žiobarų. Mane tėvai išmokė kaip atskirti kada jie gali išsiurbti kraują iš bet ko ir man geriau nesirodyti jų akyse, o kada galiu būti šalia ir jų nesibaiminti.
Vyresniajai merginai pasakius, kad suprato jau iš karto Rasel išklausė jos kitą klausimą ir jau šiek tiek pagalvojusi atsakė į jį:
-Šią vasarą kaip ir kitas važiuosiu pas močiutę su seneliu ir ten praleisiu atostogas. O tu esi jau ką susiplanavusi? -uždavė šiaip sau klausimą.
Varnanagei uždavus klausimą Džekė pasistengė greitai apgalvoti savo mintis ir atsakyti į klausimą.
-Baigusi Hogvartsą net nežinau ką veiksiu. Šiuo metu mane labai traukia Magijos Ministerija, bet po kelių metų gali mano mintys ir pasikeisti. O tu jau gal turi kažkokią svajonę kurią ruošiesi įgyvendinti juk jau šeštame kurse? -paklaususi klausimo jaunesnioji mergina susimąstė kokį gi čia klausimą uždavus.
-Kokiu tu sportu užsiėmi jeigu aišku juo užsiėmi? -paklausė keistoko klausimo į kurį dažniausiai sulaukdavo atsakymų kaip pavyzdžiui: ,,Aš nesportuoju", ,,O tau kaip atrodo" ir t.t.
-
Klausydama mergaitės pasakojimo Luna susimąstė. Turėtų būti nemalonu, kai žinai, kad tavo tėvai išalkę kraujo ir tu turi lėkt kuo toliau nuo jų ir nesimaišyti jiems akiratyje.
-Taip, su tėvais keliausiu aplankyti Australiją. Nors iš pradžių maniau, kad pasigailėsiu, tačiau dabar laukiu šios kelionės.- Nauji nuotykiai, naujos vietos ir žmonės, tai būtent ir traukė rudaplaukę.
-Taip, mintys labai greitai keičiasi,-linktelėjo mergina,-žinau, kad liko nebe daug, tačiau dar nežinau ką noriu veikti baigus Hogvartsą,-gūžtelėjo pečiais mėlynakė. Be pareigos, kurią turėjo atlikti Luna apie nieką kitą negalvojo, tad dabar nežinojo ką atsakyti.
-Dažniausiai treniruojuosi, tad tai ir būna mano sportas. O ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu?-žvilgtelėjo į mergaitę.
-
Karen klausėsi Lunos kai ši kalbėjo apie savo kelionę, o jai uždavus klausimą atsakė:
-Na neturiu aš didelio pasirinkimo ką veikti laisvalaikiu, bet vistiek kai nebūna ką veikti kyla klausimas ,,Ką gi man veikti?". Mėgstu laipioti po medžius, o užlipusi į medžio viršūnę ir kur nors įsipatoginus stebėti žvaigždes, mėgstu maudytis ir mane labai sunku ištraukti iš vandens, kartais kokią knygą paskaitau. O tu kaip supratau laisvalaikiu treniruojiesi ar dar ką nors veiki?
Rasel ėmė galvoti ko čia paklausus, bet jai joks klausimas nesusigalvojo galvoje ir neišėjo iš burnos, bet po kiek laiko ji sugalvojo klausimą.
-O kokias tu šalis esi aplankiusi ar daug kur keliauji, -klausimai pasibėrė iš burnos, bet po kiek laiko atsirado ir kitas. -Galima paglostyti Kingą?
-
Klausydama mergaitės Luna šyptelėjo. Merginai taip pat patiko laipioti medžiais ir stebėti žvaigždes, regis, ji nė nepastebėdavo, kaip prabėgdavo laikas. Mergaitei uždavus klausimą mėlynakė susimąstė.
-Nė nežinau...Prasidėjus atostogoms dažniausiai keliauju, nes ir man, ir mano tėvams patinka nauji nuotykiai ir kelionės, taip pat vakarais žaidžiam kokius nors žaidimus, jei susirenka daugiau žmonių, ką nors gaminam, o viena turbūt daugiausiai laiko praleidžiu miške, arba su kuo nors bendraudama,-gūžtelėjo pečiais rudaplaukė.
-Esu aplankiusi Austriją, Kaliforniją, Estiją, Švediją ir per šias atostogas aplankiau Australiją, turbūt tai viena gražiausių mano kada nors matytų šalių,-šyptelėjo mergina.-Žinoma,-linktelėjo mėlynakė žvilgtelėjusi į ant kelių gulintį katiną.
-Kokią šalį tu norėtum aplankyti?
-
Karen klausėsi Lunos. Apie jos keliones ir aplankytas šalis ir grožėjosi naktiniu dangumi. Jai uždavus klausimą Rasel šiek tiek pagalvojo ir atsakė į klausimą:
-Na net nežinau kokią šalį labiausiai norėčiau aplankyti, -susimąstė. -Gal Braziliją ar Japoniją. Nors ir esu daug aplankiusi šalių, bet daug dar liko ir neaplankytų, tad tikrai net nežinau kokią šalį norėčiau aplankyti, -vėl pakartojo savo žodžius.
Džekė ėmė galvoti klausimą. Nors jai ir atrodė, kad galvojo šiek tiek, bet praėjo tikrai daugiau nei šiek tiek laiko, tad teko iš karto užduoti klausimą, net nepagalvojus koks jis yra durnas.
-Prie kokių jūrų, vandenynų esi buvusi? -paklausė durniausio klausimo pasaulyje ir tik jį uždavusi susiprotėjo, kad jis tikrai nėra normalus.
-
Išgirdusi mergaitės atsakymą į savo klausimą Luna žvilgtelėjo į Karen.
-Turbūt dar spėsi aplankyti ir visas likusias šalis,-šyptelėjo mergina. Kingas pakėlė savo galvą nuo rudaplaukės kelių ir apsidairė. Liuoktelėjęs ant žemės katinas nusipurtė ir žvilgtelėjo į savo šeimininkę. Mergaitei uždavus klausimą Luna susimąstė.
-Esu buvusi prie Ramiojo vandenyno ir Baltijos jūros,-atsakydama šyptelėjo mergina,-na, o dabar manau mums su Kingu metas grįžti į pilį.-Atsistojusi mėlynakė žengė kelis žingsnius ir žvilgtelėjo paskutinį kartą į mergaitę,-tikiuosi dar susitiksim,-nusišypsodama tarė Luna ir dingo kartu su savo katinu medžių šešėlyje. Šalia šeimininkės šuoliuojantis katinas linksmai šokinėjo per nulūžusias medžių šakas.
-
-Maniau, kad jau ne be ateisi...-pasakė metamorfmagas, atsisukdamas į Dulksną, kuri stovėjo Etanui už nugaros.
-Na, tik nereikia, - ironiškai įsišiepė Dulksna, nusivalydama sniegą nuo paslaptingai nuo šeimynos akių nudanginto ochros spalvos paltuko, prieš vieną žiemą Etano nešioto. - Tai, kaip?
Švilpiukas plačiai kaip upė nusišypsojo.
Snaigės palengva krito iš ankstyvo balsvo, rausvo dangaus. Pats balčiausias ir puriausias patalpas nuklojo užmirštąją vilkolakių irštvą. Ten, kur beveik viskas ir prasidėjo.
Sniegas sugirgždėjo, berniukas atsisėdo ant virš žemės iškilusios storos medžio šaknies. Iš kuprinės ištraukė seną knygą, prikimštą spalvotų skirtukų. Mergytė, tik keliais mėnesiais vyresnė už jaunąjį Lorijaną, prisišliejo artyn.
-Galbūt Uždraustajam skyriuje bus daugiau informacijos, bet čia viskas, ką radau įprastuosiuose skyriuose,- šlamėjo verčiami pageltę lapai.- Čia lyginami metamorfmagai, animagai, vilkolakiai ir kiti, kurie sugeba keisti pavidalus. Naujos informacijos apie melediktus čia mažokai. Tiesą sakant...-Etanas pakėlė akis nuo atversto skyriaus į Dulksną.
-....Nieko naujo ir nėra,- užbaigė tamsio gymio mergytė.
Ši užsimerkė ir nuleido žvilgsnį į sniegą.
Etanas kietai sučiaupė lūpas. To ir jie tikėjosi. Kraujo užkeikimų/prakeiksmų magijos bendruomenėje buvo, informacijos apie jų rūšis - tiek mažai, kaip kantrybės kepant kruasanus.
Snaigės sukosi. Vilkolakių irštva tvyravo jauki tyla. Ten, kur beveik viskas ir prasidėjo.
Dulksna nusišluostė sniegą nuo šaknies ir atsisėdo šalia pat Etano. Etano akimis, ji neatrodė tokia susikrimtusi ar nuliūdusi. Gal kažkiek? Bet turbūt tą gerai slėpė.
Vaikai tylėjo.
Snaigės sukosi ir sukosi, leidosi ant puriojo patalo, dangų nuauksino saulės kamuolys. Buvo šiek tiek šaltoka, bet ausyse dainuojanti žiemiška tyla tarytum šildė kūną. Mažasis Lorijanas galiausiai užvertė knygą ir šią nukišo į kuprinę.
-Mes visados būsim kartu, tiesa?
-Dulksna, visados! - pašoko ant kojų berniukas ir tvirtai, kiek sugebėjo, apkabino draugę. Ši sukikeno.
-Mur!
Irštva prisipildė vaikiško juoko, staiga sniego gniūžtės pradėjo skrieti tai ten, tai šen. Etanas ir Dulksna kikeno, žvygavo. Sniego gniūžtės toliau lėkė ir lėkė.
Po dvidešimt minučių jie vėl rymojo ant šaknies kaip kokie žvirbliai ir vėpsojo į sniegą. Vilkolakių irštvos sniegas buvo visiškai išmindytas, o arčiau stoviniuojantys medžiai kaip subombarduoti nuo sniego gniūžčių.
-Ką šiandien veiksi?
-Nežinau, - sumurmėjo Etanas. -Gal eisiu toliau skaityti apie oklumantiją.
-Kažką ten supranti?
-Ničnieko.
-Nepamiršk, kad ir tu mane turėsi išmokyti.
-Žinau, bet praeis daugybė metų. Tu dabar turėtai mąstyti kaip pirmiausiai apsisaugotai nuo Sniego, o tada nuo kitų legilimantų. Kas bus, jei dar po dviejų metų sužinos, kas tu esi?
-O kaip tu, Etanai? Tau irgi reikia galvoti kaip išsisukti. Oi, tik nepradėk! - staigiai suirzo Dulksna.- Puikiai supranti, kaip tavo sėdynė degs, jiems sužinojus tiesą! Paprastai neišsisuksi, aiškindamas, kodėl taip viskas buvo!
-Žinau! Dulksna, aš tą puikiai žinau!
Tamsiaodė mergytė papurtė savo juodaplaukę galvą ir kažką piktai sumurmėjo.
-Tiek to. Nesipykstam, - pabandė ataušinti šiokią tokią įtampą Etanas.
Dulksna tyliai sutiko, o po kitos akimirkos ši, su visais drabužiais pavirto į kniubutę. Melediktė įsitaisė ant Etano rankų ir šie abu nuslinko Hogvartso pusėn.
Aušo rytas, nauja diena.
Vėl iš užmiršties iškilo paslaptys ir senos vietos, prisisunkusios su užslėpta tiesa.