Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Londonas => Pasaulis => Kiauras katilas => Temą pradėjo: godux Kovo 14, 2010, 12:22:22 pm
-
Net ir „Kiauro Katilo“ prieblandoje buvo staliukas, dieną apšviestas saulės. Prie jo patogiai susėsti galėjo ir didesnė draugų kompanija, nes niekam netekdavo grūstis ar sėsti ant kampo. Kartais būdavo užtiestas senoka languota staltiese, tačiau nuo kitų, apart kampų trūkumu, nesiskyrė. Kartkartėmis ant stalelio būdavo palikta apvytusi gėlių puokštė, o vakarais keistoje žvakidėje degdavo žvakė. Dažniausiai prie jo būdavo pastatyta daugiausiai rudu apmušalu dengtų kėdžių, priklausančių kitiems staleliams, nes susirinkdavo didesnė kompanija, pamirštanti sugrąžinti kėdes.
Kas labiausiai traukdavo smuklės lankytojus – langas, pro kurį galėdavo spoksoti į lauką, o giedrą naktį net matyti kelias žvaigždes.
Savo kabinete Dion Camriolen užgesino visus žibintus. Krištolo rutuliui paliepė:
- Jei kas artinsis, pasakyk, kad negaluoju ir miegu. Jei ne kitaip, aš žinosiu!
Mergina tyliai išsliūkino iš pilies, priėjo prie vartų, juos atrakino, išsiėmė burtų lazdelę, apsisuko aplink save ir išnyko.
Na, ir kietas grindinys! Ji skaudžiai nusileido ant sėdynės. Dar reiks pasitreniruoti, nes kažkaip nebemoku... Prieš merginos akis buvo gan gigantiškas pastatas. Štai, dabar belieka įsmukti nepastebėtai ir... Dion įsmuko į barą. Apžvelgė. Nedaug liaudies susirinko... Gal niekas nepastebės, kad aš čia su mokine! Mergina nusišypsojo pati sau ir nusiėmė gobtuvą. Susirado staliuką prie lango, kuriame matėsi tik jos atvaizdas tamsiame, žvakių apšviestame fone. Staltiesė buvo languota, kukli puokštė beveik nuvytusi. 20:02... Mery dar nėra... 20:06... Dar neatsirado... 20:15... Gal ji nemoka keliauti oru?!... 20:20... Pagaliau! Panelė Camriolen išsišiepė ir Davė paspausti ranką Mery:
- Nagi nagi, BRANGIOJI, vėluoji net 20 minučių! Iš tavęs tikėjausi punktualumo. Tai kaip sekasi mano mokinukei, kuri mėgsta išgerti?- Dion sukikeno.- Tai ko norėsi išgerti? Kaip žinai, aš chereso, gal norėtum ir tu pabandyti, jei nebijai jo poveikio?
-
Mery klaidžiojo, iš pradžių po pilį, o po to paklusdama nematomom jėgom, pasivertė vilke ir nubėgo net iki Londono, pakeliui papjovusi kažkokį padarą. Smulkmena.
Dion buvo neįtikėtinai maloni. Mery paspaudė jai ranką ir prisėdo.
- BRANGIOJI nusprendė pabėgioti. Sportas sveikata, - nusijuokė. - Man sekasi šūdinai, kitaip nebūčiau bėgusi, žinai, kai sportuoji, užmiršti visa kita. O tau?
Vilkolakė apsiaustą numetė ant gretimos kėdės, ant pečių paskleidė plaukus ir atsisuko į Dion. Šypsena nebuvo pati maloniausia, bet skirta ne Ateities būrimo profesorei, o padavėjui, kuris kažką veikė kitame patalpos gale.
- CHERESO IR KVIKUAKIJOS BREŽOMBONO! IR MIKLINKIS! - galingai užbaubė klastuolė, tikriausiai, liko vienas kitas žmogus tolimojoje Australijoje negirdėjęs, kad Mery geria nykštukų alkoholį. Kodėl buvo taip pikta? Užeigoje buvo vos keletas klientų ir padavėjas negalėjo pasigirti užimtumu. Tinginiai ir veltėdžiai, dar drįsta streikuoti?!
Pro langą į užeigą įsmuko šelmiškas mėnesienos spindulėlis. Jis apšvietė penktakursės nosies galiuką, atrodė, lyg būtų staiga išbalęs. Kasdien gyventi darosi vis keisčiau ir keisčiau. Žmonės mainosi: kai manau, kad juos jau perpratau, jie pasirodo buvę visai kitokie. Net ir gamtos stichijos mane paveda. Kas aš? Klastuolė pauostė rausvo gėrimo butelį, kurį jai atnešė. Nuostabus. Taurė greit prisipildė brežombono ir Mery pagal tradiciją jį mažumėlę užkerėjo. Gurkštelėjo. Nuostabus, kaip jau ir sakiau.
- Dion... Neprieštarausi, jei tave "tujinsiu"? Ši nuostabi naktis turi kažką keisto, mistiško. Beje, baras kažkoks... nusiaubtas. Įtariu jog magija. Jaučiu drėgmę. Kažkas neblogai padirbėjo, na, o šeimininkas tik nesenai sutvarkė žalą. Pradedam žmogišką pokalbį, kuris lyg ir būtinas norint susipažinti. Kiek tau metų? - tamsų Mery veidą papuošė šypsena. Ji vėl atsigėrė Brežombono. Nuostabus skonis užliūliavo ir atpalaidavo.
-
Mano mokinukė atėjo ir dabar galim paplepėt... Kai Mery paspaudė Dion ranką, ji pajuto, kad jos bus puikios draugės apart amžiaus skirtumo.
-Bėgai?! Ak, juk tu vilkolakė...- užsimerkusi, susiėmusi už smilkinių ir susiraukusi Dion sušnibždėjo. Man? Man sekas puikiai, nes sulaukiau tavęs. Tikiu, kad nebeliksiu viena kaip drakono kiaušinis...- mergina sukikeno.- Šaunu, kad jau užsakei, bet gal šiek tiek užsislaptinkim, nes jei mus kas pamatys, nekreips dėmesio, kad tu pilnametė...- Protego Totalum. Dabar viskas bus OK.- Mergina gurkštelėjo kątik atnešto chereso. Matė, kaip Mery šiek tiek užkeri savo gėrima. Myliu cheresą... tarė Dion.
- Ką tu, tikrai neprieštarausiu. Man atrodo, kad šiandien padarysim kažką tokio, ko dar niekas nepadarė... Mhm, barui tikrai kažkas nutiko. Gerai, pradedam... Man yra 20 metų, kiek tau?- mergina prisipylė jau tuščią taurę chereso.
-
- Neprieštarausi? - Mery iš Dion butelio truputį šliūkštelėjo į savo taurę. Atsigėrė. - Man keturiasdešimt keturi. Po viešnagės Pragare pajutau vidutinio amžiaus krizę visu stiprumu. - Gurkšnis po gurkšnio. Mery keitėsi. Ji tapo laisvesnė, daugiau šypsojosi. Akyse švietė beprotybė, rankos drebėjo iš baimės, antakiai buvo suraukti dėl pykčio pasauliui. Mergina žaismingai pavertė taurę drugeliu. Žiūrėjo, kaip tas plasnoja į žvakės šviesą ir sudega. Klastuolė atrodė lyg skrajotų kažkur toli nuo čia. Gal taip veikė alkoholis?..
Londone kaip tik prasidėjo naktinis gyvenimas. Į Kiaurą katilą plūdo burtininkai, išlenkti po stikliuką ugninės, pereiti į Skersinį skersgatvį ar šiaip pasislėpti nuo mėnulio šviesos. Vampyrai, vilkolakiai, raganos, elfai, raganiai, nykštukai, goblinai, velos... Taip, Kiauro katilo publika buvo išties marga.
Naktis buvo magiška. Lauke lynojo, tačiau debesys neuždengė mėnulio ir tas švietė, sukurdamas šiurpoką nuotaiką. Londono gatvėse buvo tylu, triukšmas sklido tik iš užeigų.
Jau devinta vakaro. Tamsu. Iš debesų, kartu su vandens lašais, krito ir varlės. Buvo tiesiog įspūdingas vaizdas.
- Dion... - Mery kalbėjo tyliai, tačiau žemas balsas puikiai išsiskyrė iš kitų. - Ar žinai, kad tai viena naktis iš tokių, kai pasauliai susilieja? Kai tamsos dvasios ieško aukų tarp žmogiškų padarų? Kai visi baubai po lova galų gale išlenda arba čiumpa už per kraštą nuleistos kojos? Ar tu žinai, kad prie gretimo stalelio sėdi du suknisti ŠEŠĖLIAI? - Vilkolakė ėmė isteriškai purtyti Dion už pečių. Paleido. Sukūkčiojo. - Ai, neesmė. Išgąsdinau? Tokia visada būnu, kai geriu tą nykštukų marmalą. Beje, kalbėjau tiesą. Papasakok ką nors apie save. Rimtai, man įdomu. - Klastuolė vėl atsisėdo į savo vietą ir ėmė, elegantiškai laikydama iš nežinia kur atsiradusią taurę, gerti.
-
Dion ramiai stebėjo Mery. Ji kažko atrodė išsiblaškiusi, nervinga. Keturiasdešimt ketveri?! Juokauji... Ji išsižiojo.
Mery labai keistai pažvelgė į už lango kabantį mėnulį, ir Dion tai pastebėjo. Mergina paėmė chereso butelį ir numetė ant žemės. Ant grindinio pabiro šukės ir alkoholis.
- BARMENE! MAN BUTELĮ UGNINĖS! NE, DU BUTELIUS!- Dion kaip reikiant įsismagino.- Gražūūūs drugiaaalis kątiiiiik sudiaaagėėė...- uždainavo mergina.- Na ir publika susirinko... Brr, mane nuo goblinų nukrečia...- Dion atsisuko į Mery. Ji žiūrėjo pro langą.
Mokytoja nužvelgė barą dar kartą - goblinai suko kažkokius verslo reikalus.
- Dion... - Mery kalbėjo tyliai, tačiau žemas balsas puikiai išsiskyrė iš kitų. - Ar žinai, kad tai viena naktis iš tokių, kai pasauliai susilieja? Kai tamsos dvasios ieško aukų tarp žmogiškų padarų? Kai visi baubai po lova galų gale išlenda arba čiumpa už per kraštą nuleistos kojos? Ar tu žinai, kad prie gretimo stalelio sėdi du suknisti ŠEŠĖLIAI? - Vilkolakė ėmė isteriškai purtyti Dion už pečių. Paleido. Sukūkčiojo.
- Na na, kas dabar? Nejau tave taip gąsdina pilnatis? Oi, atleisk...- Dion apkabino savo naująją draugę.
- Ai, neesmė. Išgąsdinau? Tokia visada būnu, kai geriu tą nykštukų marmalą. Beje, kalbėjau tiesą. Papasakok ką nors apie save. Rimtai, man įdomu.- jau visai normaliai tęsė Mery.
- Tiesą sakant, išsigandau, kad neišskystum... Galiu papasakot, jei taip nori...- savo gyvenimo ariją pradėjo Dion.- Gimiau aš Prancūzijoj, užaugau Škotijoj... Mėgstu visokius demonus, vampyrus ir taip toliau. Kaip žinai, dėstau AB. Labai pasikeitė mano požiūris į karštį. Nuo šių mokslo metų, tai yra, nuo jūsų pamokos, man patinka ledas. Kitą pamoką tau akys išsprogs, kai ateisi į mano kabinetą.- Dion sukikeno. Ją jau pradėjo veikti cheresas. Barmenas ant padėklo atnešė du milžiniškus butelius ugninės.- Nori vieno?- mergina atkišo Mery butelį.- Jei norėsi, pasiimk.- ir ji padėjo jį ant stalo.- BARMENE! MUMS TRŪKSTA UŽKANDĖLĖS!- paliepė dar barmenui.- Apie ką mes kalbėjom? Ak, taip. Taigi, mano gyvenimas neįpatingas, nebent tuo, kad naktimis lunatikuoju, esu įsimylėjus magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytoją, kuris į mane nekreipia dėmesio, niekada nepasimokau iš savo klaidų, kad mano mama kiekvieną savaitę atsiunčia supelijusių sausainių... Na, tiek apie mane... Dabar tavo eilė. Beje, tau tikrai 44?- dar paklausė mergina. Hm, mes galėtume daug geriau, negu tos šokėjos velos ant scenos...
-
Dion pradėjo siautėti ir užsisakinėti dar išgerti, ir dar, ir dar... Tikriausiai tetulė nusilaks negyvai. Reikia imti gerą pavyzdį.
- Išsprogs akys? Negerai! Aš akis labai branginu, tai vertingas organas. Kitą AB pamoką būsiu užsimerkusi, - šyptelėjo. - Aha... Man keturiasdešimt keturi. Buvau mirusi, bet kažkaip sugrįžau, bet man neleido būti savo supelijusiam kūne, tai dabar ir stumiu mielasias dieneles... - Mery užsivertė ugninės butelį.
Prie jų tą akimirką priėjo kažkoks ilganosis goblinas. Jis ėmė kažką burbėti ir taip prajuokino klastuolę, jog trečdalis ugninės, sumišusios su vilkolakės seilėmis, atsidūrė ant jo nosies (vertimas: ji prajuokinta išspjovė ugninę). Tas vaizdas dar labiau prajuokino Mery ir ji užsikniaubusi ant stalo ėmė kvatoti.
- A... atsiprašau, - linksmai besišypsodama kai pakėlė galvą tarė ji, - Tikiuosi ugninės nepateko ant tavęs. Mano seilės ir ugninė nėra pats geriausias rūbų priežiūros rinkinys. - Griaudėjo muzika, visa Kiauro katilo klientūra pakilo iš vietų ir ėmė šokti. Gražiosios velos, iki tol trypčiojusios scenoje, pranyko tarp pusmilžinių ir kitų nuostabiai paslaptingų padarų. - Varom! - Mery čiupo Dion už rankos ir nutempė šokti.
Tuo pat metu virš Londono skrido žiobarų lėktuvas Boeing 737, London air lines reisas nr. 123432. Pilotas baigė gerti kavą ir išjungęs auto-pilotą norėjo susisiekti su oro uostu, patikrinti, ar visi takai laisvi.
- Ar mus girdit, čia Boeing 737. Kartoju, ar mus girdit?
Jokio atsakymo. Vienas po kito gęso sudėtingo lėktuvo valdymo puldo lemputės, ekranai mirgėjo juodai baltai, o mygtukai... ištirpo. Lėktuvas ėmė kristi. Tai matantys londoniečiai skubėjo kuo greičiau ir kuo toliau pabėgti. Lėktuvas nukrito ant gatvės, o vienas jo sparnas, kitaip ir negalėjo būti, įsirėžė į Kiauro katilo užeigą. Mery susigūžė ir dėl nežinomos priežasties vienu pirštu bakstelėjo į įkaitusį metalą. Dėl šoko nejuto skausmo.
-
- Na, galėsi užsimerkt, bet praleisi visą smagumą...- Dion sukikeno.- Oho, vis gi nemelavai.- mergina stebėjo Mery. Pasiėmė ugninį marmalą ir pasveikino Mery:
- Į sveikatą, draugike!- atsigėrė. Ir vos neužspringo.
Link Mery ir Dion artėjo nepažįstamas goblinūkštis. Atrodė kažkaip nuvargęs.
- Sveikas, dėdule, ko pageidausit? Gal norite šito?- Dion parodė į ugninę.- Negausit!- ir užsikvatojo visu balsu. Goblinas pradėjo kažką vepenti, ir tas vepenimas užkrėtė Mery. Dabar jau kvatojosi abi. Pasigirdo puikus dainos gabalas - "Everybody dance now!". Mery, kur mane tempi?! Aaa, šokti... Susiprotėjo Dion.
- Varom!
Dion šoko, trypė, vizgino uodegą ir visaip maivėsi. Kaip gera atsipalaiduoti...
Žžžžžžžžžžžžžžž, Dūkšt! Aplink chaosas. Sudužo lėktuvas... Sparnas įsirėžė į "Kiaurą Katilą". Kodėl nemačiau to savo krištole?! Dion susirūpinusi rėkė:
- Dieve brangiausias, kas per..? Lėktuvas! Ten žiobarai, Mery, ŽIOBARAI! Turim kažką daryti! Ką tu darai?!- Dion pakraupusi žiūrėjo į Mery. Mery palietė įkaitusį metalą pirštu. Dion nutempė ją atokiau nuo lėktuvo ir papurtė. Jai šokas... Ką daryt? Reikia gelbėt žiobarus, nes tiems tuoj bus ALELIUJA...
- Būk čia, ne, geriau varyk atgal į Hogą, nes bus blogai... Skydas, saugojęs mus, dingo. Čia niekur nepasislėpsim. Reikia patyrusio burtininko, kad susitvarkytų... nenoriu, kad nukentėtum, vis gi esi mano mokinė...- Dion su stipriai plakančia širdim ištarė Mery ir paliko ją stovėti.
-Aqua Eructo didelė srovė!- Dion paleido vandens čiukšlę ant lėktuvo, kuris pradėjo liepsnoti. Dabar jau geriausia padėti žiobarams, o ne galvoti apie slaptumą... Ji įlindo į lėktuvo vidų. Buvo stiprus dūmų ir svylančios plastmasės tvaikas. Tamsu. Lumos... Reikia bandyti ieškoti gyvų. Mergina ėjo prie kiekvieno žiobaro ir tikrino pulsą. Nejau visi čia mirė?!
-
Mažas nematomas kirminas, Mery sąžinė, pabudo ir kartu atsitempė pačią vilkolakę iš nebūties. Tas kirminas kuždėjo: "Metas pakankinti dukterėčią... Metas sugadinti jai dieną. Metas susprogdinti jos kabinetą."
- Dion! - šūktelėjo Mery, arba kažkas šūktelėjo jos lūpomis. - Aš einu. Pasilinksmink su žiobarais.
Klastuolė laikinai išprotėjo. Ji matė, kaip vienas piktdžiugiškas vampyras kerais padegė lėktuvą. Mergina klykdama tvojo jam į snukį, tada atsiprašė ir apsisukusi išnyko oru. Egzamino nebuvo išlaikiusi, o ir mintys sklaidžiojo kažkur padebesiais... Ten Mery ir atsidūrė. Ji paslaptingai išniro keli kilometrai viršun nuo Hogvartso pilies smailių. Suklykė, tačiau keiksmus užgožė vėjas ir paskandino lietus. Ėmė kristi. Smailios pilies bokštų viršūnės pavojingai artėjo, tik staiga... Bum. Klastuolė atsimušė į kerų sluoksnį, saugantį Hogvartsą nuo nepageidaujamų įsibrovėlių (ypač nuo tokių kaip Mery). Veikiama kerų, mergina kaip plunksnelė nusileido ant patežusios žemės. Tada ėmė beprotiškai kvatotis.
-
- Ponia, prašau, jei galite paeiti, bėkite iš čia, nes tuoj sprogs šitas...- parodė Dion vienai moteriai į lėktuvą.- Deja, jūs viena nemirėte šioj avarijoj, nes kiti nesisaugojo, kaip išvengti smūgio. Ir kaip jums tai pavyko?- paklausė ji tos moters.
- Aš esu, na... turiu... magiškų galių - esu burtininkė...- prisipažino moteris.
- Aš taip pat! Ir ką jūs veikėte žiobarų lėktuve?- paklausė mergina.
- Negaliu kalbėti, skubu!- ir moteriškė dingo už kampo.
Kaip Mery nusigavo namo? Tikiuos, jai viskas gerai... Dion vaikštinėjo jau beveik ramia gatve. Žiobarų languose jau nebedegė šviesa. Mergina užėjo už kampo, apsisuko aplink save ir išnyko tamsoje. Kadangi pagalvojo apie šiltą nakvynę, tai atsidūrė Kiauliasodyje. Ne, noriu atgal į pilį. O, jau metas pasilinksminti pas DoDo...- pagalvojo Dion ir nubėgo į Tris Šluotas nusipirkti ugninės, chereso bei pasukų punšo. Man gerti šiandien jau gana, bet bus kitiems. Dion nupėdino ton pusėn, kur bokštuose švietė ugnies spalvos šviesa. Show time!
-
Praėjo dar viena diena. Saulė nusileido ir užleido vietą tamsai, kuri šiąnakt priglaudė vienišas sielas. Dante sėdėjo bare ir gerdamas viskį žiūrėjo pro langą. Žmonės tai iš vienos pusės, tai iš kitos ėjo savo rūku padengtais keliais ir nesvarbu ar juos kankino abejonės, dėl padarytų sprendimų, ar jie žinojo, kur eina, jie žiūrėjo tiesiai, į tą tamsą ir ėjo, koja už kojos. Dante stebėjo jų veidus, jausmus ir stebėjosi, koks pasaulis įvairus. Kiek daug gyvybės yra vienoje pilkoje gatvėje, kiek daug vilties ir tikslų. Pasisukęs apžvelgė barą ir visus čia susirinkusius. Juokas, draugiški žvilgsniai, nuoširdūs prisilietimai, tikros ašaros ir gyvybingi barniai. Kiekvienas jų gėrimas buvo jų istorija, kurią karčiai ar su malonumu jie nurydavo ir judėdavo toliau. O Dante... Jis sėdėjo vienas, į stiklą žiūrėjo kaip į save ir viskas, ką matė, tai kaip jis tuštėja. Ir nors jis žinojo, kad užsisakys dar ir dar, bet kad ir kiek bandytų pratęsti šią akimirką, ji pasibaigs, kaip kad viskas pasibaigia. Lange atsispindėjo pavargęs veidas, viltį praradusios akys. Priglaudęs taurės kraštą prie lūpų Dante stabtelėjo. Atsiduso. Nuleido taurę ir stipriau sugniaužė ją tarp pirštų. Neišslysk, gyvenime mano...
- Atrodai labai prislėgtas. Nederėtų būti vienam.
Dante pakėlė galvą ir išvydo šalimais stovinčia merginą. Tik patraukusi jo dėmsesį ji atsisėdo priešais ir pasistatė savo taurę. Buvo labai užtikrinta ir drąsiai žiūrėjo vyrui į akis.
- Man kompanijos nereikia, - tarė Dante ir nusisuko į langą.
- Ir puiku, tuomet palaikysi kompaniją man. Nemėgstu gerti viena, - mirktelėjo ir atsigėrė iš taurės.
Arcari lėtai atsisuko ir nužvelgė viešnią: šviesūs, kaip jo, ilgi plaukai, žydros akys ir sukta šypsena. Mūvėjo žiobariškus džinsus, marškinėlius ir odinę striukę. Jei nebūtų sėdėjusi Kiaurame Katile, nebūtum pagalvojęs, kad ji ragana.
- Mano vardas Ella, - prisistatė ir ištiesė ranką.
Dante delsė, bet jos akys ragino paspausti ranką. Sugniaužęs jos delną taip pat prisistatė.
- Marcusas.
- Na štai, dabar mes pažįstami ir nebeliko jokio nejaukumo, - atsilošė ir susikėlė kojas ant palangės.
Dante linktelėjo ir keldamas viskio taurę netyčia pastebėjo ant kitos jos rankos žiedą. Raudoną. Magas pastatė stiklą ir atsistojo.
- Man jau laikas, - ramiai tarė ir žengė į šoną, bet mergina nukėlė kojas ir užstojo jam kelią.
- Sėskis, Marcusai. Aš tavęs nesuvalgysiu, - nusišypsojo ir parodė į vietą priešais.
Dante greitai pagalvojo apie visas įmanomas baigtis ir teko pripažinti, kad Ellos nenugalėtų. Teko grįžti į savo vietą.
- Tu iš pat pradžių žinojai, kas aš, - pakomentavo „netikėtą“ susitikimą.
- Nemandagu kreiptis į žmogų, jeigu jis pats neprisistato. Taip pažeisčiau tavo privatumą, - lyg savaime suprantamą dalyką išdėstė mergina.
- Ko tau reikia? – iškart perėjo prie reikalo Dante.
- Išgerti, - tik tiek atsakė ir užsivertė paskutinius lašus.
Tik dabar Dante pastebėjo koks tirštas ir sodrus jos gėrimas. „Po velniais, Celia buvo teisi. Lazarai atsiuntė ją. Tik ką jie ruošiasi daryti? Pagrobti mane vidury Londono, burtininkų smuklėje?“
- Mažiau nervinkis, Marcusai. Aš čia su gerais ketinimais. Neplanuoju tavęs nei žudyti, nei prievarta vestis kažkur. Mums užteks pakalbėti.
- Neturim apie ką kalbėtis, - griežtai atkirto.
- Kodėl tu iškart priimi mane priešiškai? Dar prieš minutę spaudei man ranką. Mano pavardė dar nieko nepasako apie mane, o tu jau teisi. Ar tokie tie burtininkai?
Dante tylėjo. Jis norėjo siusti, pasirodyti nepalaužiamas, tačiau Ella kalbėjo tiesą, kad ir kaip buvo sunku priimti tai iš vampyro lūpų. Vis gi budrumo nedėrėjo prarasti.
- Iš kur gavai? – galvos krestelėjimu parodė į jos taurę.
- Šitai? Atsinešiau su savimi. Nesijaudink, nieko nežudžiau, - šyptelėjo ir iš vidinės kišenės išsitraukė gertuvę. Iš jos į taurę subėgo dar kraujo.
- Kodėl tu čia? – uždavė dar vieną klausimą.
- O tu nemėgsti kalbėtis apie niekus. Ach, gerai... Lazarai nori, kad prisijungtum prie mūsų, - Dante jau žiojosi prieštarauti, bet Ella neleido pratari nė žodžio. – Bet mes nesame žiaurūs ir bejausmiai. Tu turi pats pasirinkti ir aš čia tam, kad tave įtikinčiau. Geruoju, žmogau, geruoju.
- Aš vis tiek nesutiksiu.
- Tu bent jau gali paklausyti? Aš dar neišsakiau nė vieno argumento. Ir apskritai, aš čia ne penkioms minutėms. Marcusai, aš žinau, kaip sunku priimti tokį sprendimą, todėl ir pasirašiau šiai beprotystei. Kitas būtų tau įpiršęs mintį, kad nori eiti ir būtum nuėjęs. O aš galiu tau parodyti.
Dante nusuko akis ir mintys vėl prasiskverbė pro stiklą į lauką. Šaltukas nupurtė, tačiau gaivus oro gūsis atgaivino. Giliai įkvėpęs magas užsimerkė. Reikėjo apmąstyti tai. „Kodėl aš išvis apie tai galvoju? Ar kas nors gali mane perkalbėti? Jei aš abejoju, vadinasi... ar aš to noriu?“ Arcari atmerkė akis ir pažiūrėjo į taip pat mintimis klaidžiojančią Ellą. Ji buvo visai atsipalaidavusi ir dėl nieko nesijaudino. Ji nenorėjo versti vyro apsispręsti dabar, tik parodyti. O po visko, jis apsispręs pats. Ir ji priims jo sprendimą, tokį, koks ji bus. „Celia jau ten, su jais. Jai mano apsaugos nereikia. Galiu gyventi taip kaip noriu, su moterimi, kuri man patinka, bet... Ką pasakytum, mama? Ar aš turiu tai apgalvoti?“
- Puiku, - po akimirkos atsakė ir pakėlė taurę į Ellos sveikatą.
- Nuostabu! – nudžiugo ji ir palinko arčiau, veik persisvėrė per stalą. Nuo jos padvelkė lietumi. – Ryt susitiksim čia ir smagiai praleisim laiką, - mirktelėjo ir atsistojo. – Aš jau eisiu, nenoriu įkyrėti. Ir pati tave susirasiu, nesivargink. Iki ryt! – pamojavo ir išėjo.
Arcari pažvelgė pro langą, bet ją pasiglemžė tamsa. Jis pajuto kaip kažkoks akmuo nusirito ir pasidarė lengviau. „Ką aš darau?“ negalėjo suprasti, iš kur tas jausmas, dar kartą ieškodamas žibintų šviesoje Ellos. Nebeliko prasmės ilgiau čia sėdėti. Vakaras pateikė savo staigmeną ir dabar reikėjo sulaukti tik kitos dienos ir nuotykiai tęsis. Šviesiame rytojuje. Dante atsistojo, susisagstė paltą ir taip pat išėjo. Dabar jis turėjo kelią, kuriuo galėjo eiti. Drąsiai žvelgdamas į tamsą...
-
Primrose vis slampinėjo kažkokiais kampais, sutiko nemažai žmonių, iš pažiūros tikrai nepasižyminčių malonia išvaizda, tačiau vistiek troškulis darė savo. Pagaliau po ilgų pasivaikščiojimų, per kurias vargšei ir kojas jau paskaudo, surado kažkokią užeigėlę. Na, atrodė kad ji čia stovi kokius šimtus metų, buvo sena ir tinkamai neprižiūrėta, Rosė visai nepripratus buvo prie tokių vietų, tad dar akimirką pamąstė ar ji išvis dirba. Kiek įdėmiau žvilgtelėjusi pamatė viduje kažką sėdint, ieškoti kitos kavinės ar bent panašiai jai pasirodė protingiausia, tačiau sušalusi ir pavargusi norėjo lyst vidun, kas ten belauktų. Šiek tiek padelsusi visgi atsidūsėjus žengė vidun, praverdama girgždančias duris. Pirmas įspūdis buvo toks, lyg ji būtų kokiam nors rūsyje. Tamsu, niūru, žmonės taipogi keisti viduje sėdėjo. Vienas kitas lyg ir padoriai atrodė, o ties kitais išvis suabejojo kas šie per būtybės. Nurijus seiles žengtelėjo prie baro, kuriame barmenas irgi nepasirodė šiai labai draugiškas, o ir nužvelgus stiklines ir bokalus bjauru pasidarė. Bet vis vien dar sįk atsidususi.
-Ko turite atsigerti?-kiek garsiau nei jai įprasta paklausė. Jos balsas nuaidėjo kažkaip dar garsiau, mat patalpa nebuvo labai prigriozdinta daiktai. Kažkas lyg ir atsisuko iškarto iš savo transo.
-Pieno, mergyte?-nusišypsojo barmenas, Geriau jau nesišypsotų.. pamanė ši, mat senio buvo beveik bedantė šypsena, o kurie dantys dar buvo likę ir tie geltoni.
-Mm, ne. Ji galite pasilikti sau,-murmtelėjo. Šiaip pieną ji mėgsta, nieko blogo nemato tame, tačiau jautė kad buvo paklausta pašaipiai. Tiek daug klientų, kad leidžia sau ir tyčiotis dar. piktai susiraukė Rosa.
-Turite sulčių? ar bent kažko panašaus?-pasiteiravo ir su pasišlykštėjimu nužvelgė užeigą.
-Turime, turime..-atsakė senis, paėmė vieną "švarią" stiklinę ir įpylė gėralo.-Moliūgų, panelei tiks?-ši tik linktelėjo, paėmė stiklinę, paklausė kainos,padėjo pinigų ir nuėjo prie apskrito staliuko prie lango. Bent jau ten nors kiek šviesos matyti buvo. Nužvelgusi stiklinę, apvalė ja savo kita puse apsiausto ir atsigėrė tingiai pirštais barbendama į stalą.
-
Virš įprastinio Londono praskrido, žiobarų nuomone, visiškai normalus paukštis. Žiūrint į dangų, atrodė, jog tai tėra varna. Juodą paukščio spalvą žiobarai matė todėl, kad žiūrėjo prieš šviesą, taigi jai spiginant į akis, nieko keisto nesimatė, todėl tiesiog nekreipė į tai dėmesio. Varna nuskrido virš vieno tuščio Londono skersgatvio ir apsidairiusi, ar niekas nemato, nutūpė. Štai tada ir galėjai suprasti, kad tai - visiškai ne kokia kvaila varna, o hipogrifas su raiteliu. Netrukus prisistatė ir antras hipogrifas, tikslia, hipogrifo patelė, tik ant nugaros (keista net burtininkams) sėdėjo ne žmogus, o didžiulė plėšrūnė katė. Sverianti ne mažiau kaip 400 kilogramų. Žmogus ir liūtą primenantis padaras, nušoko nuo savo ,,arklių" ir išėjo iš skersgatvio. Kai burtininką ir jo ,,naminį" gyvūnėlį apšvietė saulė, galėjai atpažinti, jog eina Fasas Oldefortas ir ligeris Ahadas, liūto ir tigro mišrūnas. Fasas neskubriai žingsniavo londoniečių mėgstama gatvele, o žiobarams nematomas Ahadas paklusniai, mėgindamas pamėgdžioti žmogaus eiseną, pėdino šalia. Fasas pasuko į vieną tik burtininkams matomą kavinukę ir pasisveikino su barmenu Tomu. Paskui nuėjo prie vienos sienos, subedžiojo ant plytų gerai įsimintą jų seką ir įžengė į Skersinį Skersgatvį: burtininkų prekybos sostinę.
Ryte šioje gatvelėje nebuvo daug žmonių. Fasas praeidamas sutiko tik kelias naujienomis, arba kitaip - liaudiškai sakant, ,,pletkais" besidalinančias senyvas raganas, padorią burtininkų šeimyną, einančią apsipirkti į Gražmenas ir Juodulius ir gobliną, skubantį į ,,Grigotsą". Fasas stabtelėjo, mąstydamas, ar nereiktų pasiimti galeonų, bet įkišęs ranką į kišenę, paskaičiavo, jog vietoje turi bent dešimt galeonų. Tikrai užtektinai. Paskui Fasas nuėjo į gerai pažįstamą Kiauro Katilo barą. Vos įžengus tvokstelėjo vėsumas, visai nenustebinantis, žinant, kad baras visada būna užtamsintais langais, jo sienos storos, akmeninės. Fasas nuėjo prie barmeno stalo. Dirbo du barmenai: vienas senas pašaipūnas ir baisus nevala, o kitas - Fasui gerai pažįstamas Aurorams dirbantis šnipas pusbrolis Mantas.
- Sveikas,- įprastiniu balsu pasisveikino Fasas. - Kas geresnio?
- Labas, Fasai,- išsišiepė pusbrolis ir truputį prisilenkė prie Faso, kad nereiktų garsiai kalbėti. - Geresnio nieko. Kaip visada tupiu čia ir stebiu. Tarp kitko, Juodasis persikėlė iš Hogvartso teritorijos į kažkokį miestelį. Aurorai šukavo paežerę ir mišką kaip pasiutę, ir matė, kaip tas žaltys persikėlė oru kitur. Įtaria, kad arba į Aukštutinį Fleglį, arba į Godriko Daubą.
Fasas nurijo seilę.
- Dėkui už informaciją. Vienaip ar kitaip pavojinga. Fleglis netoli Godriko Daubos, ir ten gyvena viena Juodajam svarbi mano bendramokslė. Na, tai ačiū. Gali dar atrast kokią švaresnę stiklinę ir įpilt... hm, gal nestipraus liepų viskio? Ir Ahadui mėsos.
- Aha, tuoj,- šyptelėjo Mantas, pildamas į stiklinę viskį.- pas mane visada švaru, tik pas tą pusaklį diedą - siaubas. Laukiu nesulaukiu, kol jį atleis ir priims naują, jauną darbuotoją.
Fasas nusijuokė.
- Tai jau. Tai ačiū, va užmokestis,- ir patiesė galeoną. Aišku, viskis ir mėsa nekainavo tiek, bet Fasas Mantui visada pakišdavo daugiau. Mantas linktelėjo ir nuėjo aptarnauti kitų klientų, o Fasas apsidairė, ieškodamas laisvo stalelio. Visi buvo užimti, tik prie lango buvo staliukas, prie kurio sėdėjo tik vienas žmogus. Viena mergaitė. Fasas nupėdino į ten, norėdamas paprašyti atsisėsti, o staiga atpažino mergaitę.
- Labas, Primrose!- su šypsena pasisveikino su pussesere. ,,Kiek giminių vienu metu vienoj vietoj..." Ahadas draugiškai urzgstelėjo merginai ir atsisėdęs ant žemės ėme ėsti mėsą.
-
Buvo dar tik liepos pradžia, o Gemma jau trynėsi Skersiniame Skersgatvyje. Buvo truputį ankstoka(iki mokslo metų pradžios dar du mėnesiai), ir ji nežinojo, kur ketina rasti santaupų pragyvenimui Kiaurame Katile - tikriausiai, kaip nuogąstavo, teks iš saugaus ir jaukaus Skersinio Skersgatvio išlįst į Žiobarų pasaulį ir Soho rajone prekiaut savo fiziniais talentais. Aišku, ji turėjo šeimą, kuri gyveno čia pat, Londone. Tačiau su jais buvo neįmanoma...
Mergaitė iš savo kambario Kiauro Katilo antrame aukšte nusileido vėlyvų pusryčių. Ir jūs tik pamanykit - kambary buvo Fasas! Gemma nustebo ir sustojo it atsivožusi į sieną. Tada lėtais žingsniais, labai atsargiai ėmė artėti Faso link - jis buvo labai nenuspėjamas ir bet kurią akimirką galėjo padaryt įvairiausių dalykų. Ne, jis nebuvo psichiškai nestabilus, kaip gali kilt į galvą. Bet buvo pilnas siurprizų. Pavyzdžiui, baigiantis mokslo metams paėmė ir iš niekur nieko vieną mergaitę nubloškė kerais. Niekas nesuprato, kodėl jis taip padarė, ir nespėjo paklaust, mat tas nužygiavo į pilį.
Galiausiai Gemma spjovė į atsargumą ir užtikrinta nubėgo link Faso:
- Fasai! Ką čia veiki?
-
Fasas Oldefortas akies krašteliu stebėjo link jo artėjančią mažą žmogystą. Burtų lazdelės netraukė dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad jam galėjo grėsti bausmė už tokius veiksmus, kol dar nėra pilnametis ir todėl, kad buvo tėvo apsaugotas labai stipriais apsauginiais kerais. Staiga persona visiškai be jokio slapukavimo pribėgo prie jo ir džiaugsmingai šūktelėjo:
- Fasai! Ką čia veiki?
Tada Fasas ją atpažino: Gemma Mirror, Varno Nago koledžo pirmakursė. Fasas šyptelėjo, kad buvo taip įsitempęs jai slenkant ir pasisveikino:
- Labas, smagu tave čia matyt. Štai nusprendžiau ateit ir išgert škotiško liepų viskio, labai gera kokybė, jeigu tik žinai, kurio barmeno paprašyti.- kilstelėjo stiklinę Fasas ir šypsodamasis mostelėjo į laisvą kėdę šalia.- Sėsk. O tu ką čia veiki? Ir ko taip keistai prie manęs sėlinai, a?
Tada žvilgtelėjo į barmeną.
- Gal tau ko nors užsakyti? Aš vaišinu.
-
- Labas, smagu tave čia matyt. - Kurgi ne. Taip ir žinau, kad ketini mane nuAvadaKedavrint - tarsi tokio lygio kerus mokėtum, cha! - už tai, kad Varno Nagas vos nelaimėjo taurės - Štai nusprendžiau ateit ir išgert škotiško liepų viskio, labai gera kokybė, jeigu tik žinai, kurio barmeno paprašyti. - Gemma pažvelgė į barmeną ir mintyse pasižadėjo tuoj pat pas jį nueit. - Sėsk. - Gemma skubiai prisėdo. - O tu ką čia veiki? Ir ko taip keistai prie manęs sėlinai, a?
- Aha, nepilnamečiai ir geriam alkoholi! - Ji priekaištingai nužvelgė Fasą, tarsi būtų jį pagavusi nusikaltimo vietoje. Tada jos šypsena tapo paslaptinga ir ji ėmė šnibždėti, - nebijok. Tavo gėralų paslaptis saugi. Aš ir pati kartais mėgstu išlent taurelę vieną kitą...
Klausi, ką čia veikiu. Na, aš pabėgau nuo savo tėvų. Jie mane užkniso: verkia ir verkia dėl tos kvailos sesers - juk galėtų susitvardyt, tuojau bus metai, kaip ji mirė! Kartais, kai jų paklausau, atrodo, jog jie norėjo, kad būtų gyva ji, o ne aš. Aišku, jei būčiau mirus aš, jie būtų galvoję atvirkščiai, bet vis vien... Ir dar pradėjo nesąmoningai kaltinti mane jos mirtimi, o aš juk negaliu taip prieit ir pasakyt, kad iš tikrųjų tą padariau! Mane išplaktų maišiklyje... A, o sėlinau prie tavęs dėl to, nes esi labai nenuspėjamas ir nuogąstavau, kad štai imsi ir užsipulsi mane dėl nieko.
Kai Fasas pasiūlė ko atsigert, Gemma tik nusišypsojo ir atsakė:
- O, ne, ačiū, pati turiu pinigų, - kai nuėjo nuo stalo, ėmė keikti save, kam atsisakė gėrimo. Juk ir taip turi mažai babkių, čia dar švaistys ant kažkokio gėralo, kurio gyvenime sau negalėtų leist - na, bent jau dabar, kol gyvena iš santaupų...
Ji priėjo prie senio su bedante šypsena - juk tik tokiam senam žmogui galėtų taip nerūpėt vaikų sveikata, kad jiems pardavinėtų alkoholinius gėrimus - ir ištarė:
- Laba diena, norėčiau škotiško liepų viskio. To gerojo, žinot, - kad tikrai duotų gero, o ne kokio praskiesto sysalais, pridėjo, - aš Faso draugė.
-
Fasas su lengva šypsena žiūrėjo į Gemmą, kai ji pareiškė:
- Aha, nepilnamečiai ir geriam alkoholi! - Ji priekaištingai nužvelgė Fasą. Tada jos šypsena tapo paslaptinga ir ji sušnibždėjo, - nebijok. Tavo gėralų paslaptis saugi. Aš ir pati kartais mėgstu išlent taurelę vieną kitą...
- Nu čia dabar,- pratrūko kvatoti Fasas.- Kad aš retkarčiais išgeriu liepų viskio, mano tėvai žino. Ir be to, jis visiškai nestiprus, reikia išlakti visą statinę, kad pasigertum.
Gemma beveik nesiklausydama tęsė:
- Klausi, ką čia veikiu. Na, aš pabėgau nuo savo tėvų. Jie mane užkniso: verkia ir verkia dėl tos kvailos sesers - juk galėtų susitvardyt, tuojau bus metai, kaip ji mirė! Kartais, kai jų paklausau, atrodo, jog jie norėjo, kad būtų gyva ji, o ne aš. Aišku, jei būčiau mirus aš, jie būtų galvoję atvirkščiai, bet vis vien... Ir dar pradėjo nesąmoningai kaltinti mane jos mirtimi, o aš juk negaliu taip prieit ir pasakyt, kad iš tikrųjų tą padariau! Mane išplaktų maišiklyje... A, o sėlinau prie tavęs dėl to, nes esi labai nenuspėjamas ir nuogąstavau, kad štai imsi ir užsipulsi mane dėl nieko.
Fasas pasižvalgė aplink ir susiraukė.
- Negi pusei mano...
Staiga Gemma susimąsčiusi atsistojo ir nuėjo prie baro staliuko. Užkalbino baisųjį barmeną, Fasas gerai girdėjo, ką jam pasakė. Ir vos vos susilaikė nepradėjęs kvatoti. Barmenas išsiviepė ir įpylė į stiklinę kažkokio briedo, kurio net spalva nebuvo kaip škotiško liepų viskio. ,,Gal koks prastas amerikietiškas byzalas..." - pamanė Fasas. Tada nuėjo prie baro ir užkalbino savo pusbrolį Mantą.
- Va - turiu pavaišinti šitą mergaitę.- mostelėjo į Gemmą.- Paduok gal to paties, ko ir man - škotiško liepų viskio. Ir gal sausainių.
Fasas šelmiškai mirktelėjo Mantui. Tasai pažiūrėjo į Gemmą ir išgirdo, ką sakė mergaitė:
- ... aš Faso draugė.
Tada abu tyliai nusijuokė. Fasas, paėmęs iš Manto viskį ir sausainius, sumokėjo jam ir palydėjo Gemmą atgal prie apskrito staliuko.
- Tą byzalą, kurį davė tas senis, iškart pilk pro langą,- patarė Fasas.- Tas barmenas baisus nevala. Ir padavė tau net ne škotiško liepų viskio, o amerikietiško, prasto kaktusų... trauktinės, ar kažko panašaus. Briedas, vienu žodžiu.
Tada Fasas prisiminė ir pratęsė tai, ko nepabaigė anksčiau, Gemmai staiga išėjus:
- Keitė vis verkšlena, koks aš bejausmis, tu galvoji, kad aš nenuspėjamas beprotis, kai užsipuoliau Keitę, ar ne?- jis palaukė nebylaus Gemmos linktelėjimo.- Aš buvau supykęs, kad ji nukniaukė mano apsiausto skiautę ir kažką su ja būrė. Jau minėjau mokslo metų baigimo puotoje, kad su tokiu smulkiu, bet žmogaus dažnai naudojamu daikteliu galima pridaryti tam žmogui LABAI DAUG bėdos. Ligą, kančias, mirtį. Keitė jau senokai keistai elgiasi, todėl aš įtariau tai. Bet dabar,- nejaukiai paėmė nuo stalo stiklinę su viskiu,- paaiškėjo, kad ji užleido man Sergėtojo užkeikimą. Nesuprantu, kodėl. Tarp kitko, jeigu susipykai su tėvais, gali pagyventi pas mane. Namas didžiulis.
-
Sėdėdama ir nuklydus savomis mintimis, mergaitė išgirdo kažką atėjus į užeigą. Kiek tingiai atsisukusi, pamatė kažkokį vaikiną su keistu padaru, tačiau nepriteikus daug reikšmės nusisuko. Nelabai klausėsi ką atėjūnas bare šnekėjosi, bet išgirdusi malonesnį balsą kaip atsaką vaikinui, atsisuko. Jau buvo spėjęs prieiti kitas barmenas, atrodantis žymiai patikimiau ir maloniau. Atsidususi pakreipė akis į savo sultis. Na ir sėkmė. pamanė ši. Neilgai trukus, ši išgirdo žingsnius link savo pusės, o paskui ir "Labas Primrose". Kiek nustebus, kilstelėjusi antakius atsisuko, nejaugi šitoj landynėj yra ją pažįstančių? Mergina atsisukusi, neiškart suprato kas čia sveikinosi, kiek įsižiūrėjusi į vaikino bruožus lyg ir prisiminė jau jį kažkur mačiusi, bet matyt senokai. Dar kiek pamąsčiusi šiek tiek išsižiojo. Tai buvo Fasas, jau žymiai pauggęs. Šie ko gera paskutinį kartą matėsi kai jai tebuvo kokie septyneri gal. Merginai keistoka pasidarė kad šis ją pažino, mat ypatingai daug šie ir nebuvo matę vienas kito, nors ir giminės iš motinos pusės.
-Sveikas..-pratarė šiam atsisėdus. Kiek nežymiai šyptelėjo, visgi smagu jai buvo matyti kažką pažįstamo, bet tuo pačiu ir keista. Pusbrolis jau nebebuvo toks kokį jį atsiminė, paaugęs ir išgražėjęs beabėjonės, o juk tokiam amžiui labiausiai ir pasikeičia žmonės - paauglystė.
-Ką čia..-jau norėjo klausti, tačiau prie jų prisijungė kažkokia mergina, iš pažiūros vos vyresnė už šią.Primrose prisimerkus žvilgtelėjo į ją, galima sakyti kiek priešiškai, taip visada ji maždaug žiūrėjo į nepažįstamus ne vietoje ir ne laiku atsiradusius jos akiratyje. Šiems bekalbant apie alkoholį nepilnamečiams, Rosė pasirėmė galvą ranka ir stebėjo vykstantį veiksmą. Varnanagėj berods protingi renkasi.. kiek pašaipiai pamąstė Rosė.
-
Džeinė pravėrė smuklės duris ir įėjo į vidų.
-Man vieną ugninės,-paprašė barmeno.
Kažkaip šiandien jai norėjosi kažko stipraus. Pasiėmusi bokalą mergina priėjo prie apvalaus staliuko, stovinčio prie lango. Atsisėdo prie Faso, Nikki ir vienos nepažystamos merginos.
-Labas,-pasisveikino juodaplaukė.
Jos juodoji pantera Naktis linksmai urgztelėjo, pamačiusi Džeinės draugus.
-
Fasas baigė kalbėti ir užsivertė liepų viskio. Gemma, turbūt vis dar mąstė, ką čia pasakyti, o Ahadas baigė ėsti savo mėsą ir prigulė prie pat Faso. Kažkoks nerangus diedas užmynė ligeriui ant uodegos, todėl tasai suurzgė išgąsdindamas bjaurybę ir patraukė uodegą nuo kelio. Dėl gausėjančių lankytojų ir pamažu nuo vasariškos saulės įšylančių akmeninių sienų bare tapo labai maloniai šilta. Tokia šiluma ir jaukus žmonių klegesys tiesiog bandė užliūliuoti pritilusį Fasą. Be to, kažkuris barmenas paleido kažkokią foninę muzikėlę. Ji nebuvo tranki, matyt buvo mėgstama vyresnio amžiaus žmonių. Užsimąstęs vaikinas pažiūrėjo į barmenus, pastebėjo ten stovinčią merginą, apsivilkusią juodą suknelę. Ji pasiėmė iš barmeno ugninės, tada atėjo prie staliuko. Pagaliau grifas atpažino ją - tai buvo Džeinė. Su juoda suknele atrodė gražiai... Fasas nusipurtė: matyt išgertas liepų viskis pradėjo kažką negražaus šnibždėti į ausį.
- Labas, Džeine,- nusišypsojo jai Fasas. Kai pro šalį ėjo padavėjas, Fasas jį sustabdė ir paprašė atnešti dar stiklinę škotiško liepų viskio ir kažko skanaus: sausainių ar ledų... Ir staiga vaikinas kai ką prisiminė. - O nepyk, Primrose, kad nesupažindinau. Tai Džeinė, mano bendrakursė, ir Gemma, šiaip pažįstama bendramokslė. Džeine, Gemma, tai mano pusseserė Primrosė.
Kai merginos nusisuko, Fasas patikrino kišenę: joje buvo dar septyni galeonai, užtektinai, kad galėtų dar sooočiai privaišinti merginas. Žinoma, vaikinas visų pinigų išleisti neketino, bet pavaišinti kažkuo skaniu jautė pareigą. Greitai priėjo padavėjas, atnešė gal pusę kilogramo sausainių ir kažkokių užsienietiškų saldumynų, ir Fasui liepų viskio. Staiga vaikinas pastebėjo, kad barmenas Mantas atneša pelėdą.
- Šita beldėsi pro langą,- kilstelėjo pečius pusbrolis. - paskaičiau adresą, tai ji neša tau.
- Ačiū, Mantai,- nustebęs padėkojo Fasas. Tada išlankstė laišką:
Fasai, nemanyk, kad tau atleidau. Bet mums reikia pasikalbėti. Šiandien vidurnaktį parke. Ateik vienas. Žinai, kad negaliu tavęs nuskriausti. Keitė
Fasas abejingai nužvelgė raštelį ir šyptelėjęs perdavė Džeinei.
- Kaip manai, suteikti jai tokią garbę, ar ne?- pašaipiu tonu paklausė. Kalbėjo ironiškai, bet viduje mąstė: ,,Kokio velnio jinai mane kviečia? Aišku, kad jinai manęs nuskriausti negali, bet tas jos brolis... gal ir reiktų nueiti..."
-
Džeinė nusišypsojo Faso pusseserei.
-Sveika, Primrose, malonu susipažinti,-pasakė juodaplaukė.
Mergina paėmė iš Faso raštelį. Perskaitė raštelį. Ji susiraukė.
-Ji nori, kad tu ateitum vienas pas ją vidurnaktį?-susimąsčiusi tarė Džeinė.-ką, po velnių, ji sumąstė? Manau, turėtum nueiti ir išsiaiškinti. Nepamiršk to medaliono, kur tau daviau. Per jį galėsim susisiekti.
Juodaplaukė susimąsčiusi pažvelgė pro langą.
-
Fasas susiraukęs darsyk permetė laišką akimis. Išgirdęs, ką sakė Džeinė, rimtai linktelėjo.
- Apie medalioną pagalvojau. Jį būtinai pasiimsiu. Tik klausimas, ar lakštingala pas tave gali nukeliauti akimirksiu, ar skris ilgai, kaip laišką nešanti pelėda?- tai turėjo nuskambėti juokingai, bet Fasas klausė rimtai.- Ir dar vienas, labiau retorinis klausimas: kodėl būtent vidurnaktį? Skamba prietaringai, bet ir jos brolis, gali būti vilkolakis, o tokie ir persiverčia į žvėris tą valandą.
Fasas laikydamas lapelį kairėje rankoje, su dešine paėmė ir išgėrė viskio. Gan aštrus jo skonis visada puikiai apmaldo nervus. Faas staiga dar kai ką sugalvojo. Kai Džeinė baigs, kalbėti, būtinai tą pasakys. Fasas žvilgtelėjo į laikrodį. Jau šešios vakaro...
-
Džeinė vėl atsisuko į Fasą.
-Taip. Jei tu siųsti žinutę, pasuk medalioną du kart. Lakštingala išlys, ir, kai pasakysi jai, ką ji turi pranešti, vėl įlys į tavo medalioną ir išlys jau manąjame,-paaiškino juodaplaukė.
Mergina gurkštelėjo ugninės. Nieko įpatingo. Buvo ragavusi ir stipresnių gėrimų. Vėl pastatė bokalą ant stalo.
-Dėl vidurnakčio... Nežinau. Manau, Keitė tiesiog mėgsta dramatizuoti,-tarė Džeinė.
Ji gūžtelėjo pečiais. Fasas- animagas, jis apsigintų nuo vilkolakio.
-
- Na, nežinau Fasai, - atsakė Gemma prieš ateinant Džeinei, - manau, kad aš tau būsiu didelė našta - kaip dvylikmetė, valgau daug, ir tavo mama gali iššvaistyti daug maisto produktų ant tokios rajūnės kaip aš. Laimei, kad mano greitas metabolizmas... Beje, ačiū už gėrimą, aš tikrai galvojau, kad tu pažįsti tą senį, o ne tą jauną pardavėją...
Kai atėjo Džeinė, Gemma su ja ramiai pasisveikino labasu. Kai Fasas pristatė savo pusseserę, pasakė:
- O, man taip nuostabu su tavimi susipažinti. Nė kiek neabejoju, kad tapsime geriausiomis bendrautinėmis, - ji nežinojo, kodėl taip šneka, bet kažkas staiga užėjo, ir tas kai kažkas liepė jai šnekėti kaip kokiai debilei. Tikriausiai čia nuo alkoholio, - o ši pažintis mūsų gyvenimus nušvies aštuoniomis spalvomis. Nedrįstu abejoti, kad įgysime gyvenimiškos patirties.
Ji labai nusistebėjo, kai tas jaunesnis padavėjas atnešė Fasui pelėdą ir laišką - Ir kas gi jam galėtų rašyt? Tačiau Fasas padavė raštelį paskaityt tik Džeinei, nors iš pasakymo ,,Ji nori, kad tu ateitum vienas pas ją vidurnaktį?" suprato, kad kalbama apie kažkokią merginą, tikriausiai apie Keitę, norinčią susitikti su Fasu vidurnaktį. O jis man dar sakė, kad Keitė jo tikrai neįsižiūrėjus....
Ji siurbtelėjo iš savo stiklinės to bizalo ir pajuto, kaip vaizdas sukasi akyse.
-
Fasas šyptelėjo. Nuo gero škotiško liepų viskio ir Džeinės kalbų pasidarė žymiai drąsiau. Tada Fasas pasilenkė ir Džeinei kažką sušnibždėjo. Dabar jau viskas puiku. Staiga Fasas išgirdo kalbant Gemmą, kuri labai mandagiai patylėjo, kol Fasas kalbėjo su Džeine:
- Na, nežinau Fasai, - tarė Gemma - manau, kad aš tau būsiu didelė našta - kaip dvylikmetė, valgau daug, ir tavo mama gali iššvaistyti daug maisto produktų ant tokios rajūnės kaip aš. Laimei, kad mano greitas metabolizmas... Beje, ačiū už gėrimą, aš tikrai galvojau, kad tu pažįsti tą senį, o ne tą jauną pardavėją...
Fasas šyptelėjo.
- Prašau, į sveikatą. Šiaip mūsų namuose visada gamina elfas. Iš vienos bulvės ir mėsos gabaliuko jam pavyksta pamaitinti kartais net šešis žmones. Jis daug buria.- atsakė Fasas. Dėl maisto tikrai nebūtų jokių problemų. Fasas nelabai norėjo priimti daug žmonių į savo namus, bet pasirūpinti drauge jautė pareigą.- O tau kur tu dėsies, jeigu tėvai šitaip?.. - staiga Fasas pamatė, kad Gemma svyruoja. Vos vos nuslėpdamas šypseną, paklausė:- hm... o tu kartais ne per daug išgėrei? Paėmiau tikrai stipraus gėrimo...
Bet žinoma, vaikinas nepaminėjo, kad norėdamas papokštauti, be žodžių Manto paprašė paduoti dvigubai stipresnio viskio, negu pats gėrė. O išgirdęs Gemmos kalbėjimą su Primrose, Fasas jau išsišiepė.
-
Džeinė nusijuokė, išgirdusi Gemmos kalbėjimą.
-Atrodo, padauginai,-pasakė mergina.
Juodaplaukė išgėrė visą ugninę ir kiek susvyravo.
-Oi, kaip čia viskas sukasi,-sukikeno žaliaakė.
Ji papurtė galvą. Pasidarė kiek geriau.
((Ok, žmonės, prisijungsiu tik vakare arba ryt, iki ;)))
-
- Dar pasvarstysiu tavo pasiūlymą, - jai kažkodėl atrodė, kad Fasas nenori jos priimti į namus(O kas norėtų priimti mergaitę, su kuria susitinki tik antrą kartą?). - O be tėvų gyvensiu čia... Žinoma, po antro kurso jau sugrįšiu atostogoms - juk negali gedėti du metus... Na, bent jau mano tėvai tikrai negalės, jie šiaip nėra tokie labai emocionalūs žmonės ir tikriausiai mano seserį bus absoliučiai užmiršę.
Ji sėdėjo tyliai, tada susiprato, kad dar neatsakė į Faso klausimą ir Džeinės pasakymą.
- Oi, ne, visiškai ne, - ji susiėmė, susikaupė, ir galvos sukimasis bei noras vemti baigės, - tiesą sakant, galiu išgerti ir dar, - ji vienu mauku išlakė stiklinę ir trenktelėjo ją ant stalo, - nors ne, gal geriau negersiu, - ji tai pasakė visai ne dėl to, kad buvo nepratus prie alkoholio, o dėl to, nes suprato turinti taupyti pinigus.
-
Fasas žvilgtelėjo į laikrodį. Septynios. ,,Kaip laikas greitai eina...". Vaikinas pasirąžė ir išgėrė paskutinį gurkšnį liepų viskio ir padėjo stiklinę ant stalo. Tada atsistojo. Džeinė, rodos, dar neketino niekur eiti, todėl Fasas nusprendė išeiti vienas. Jis atsiprašydamas šyptelėjo visoms trims merginoms ir tarė:
- Nepykit, bet jau turiu eiti. Jeigu kada keliausit pro Godriko Daubą, būtinai aplankykite mane. Primrose, tau tai privaloma,- pajuokavo vaikinas. Tada nepastebimai įmetė Gemmai į kišenę keturis galeonus. ,,Jai pravers..." pamanė Fasas. O kad neišsiduotų, tiek ilgai tylėdamas, pasakė:- Už vaišes aš sumokėsiu. Taigi iki, sėkmės jums.
Fasas šyptelėjo ir nuėjo. Prieš išeidamas užsuko prie barmeno ir padavė tris galeonus.
- O, jau išeini?- paklausė Mantas.
- Jau. Likimo jėgos šaukia,- ironiškai atsakė Fasas.- Laimingai tau, iki susitikimo.
-
Džeinė vėl papurtė galvą ir sukikeno.
-Iki, Fasai!-atsisveikino juodaplaukė.
reikia išsiblaivyti,-pagalvojo ji.
Mergina sumurmėjo burtažodį, ir svaigulys praėjo.
-Taip jau geriau,-atsiduso žaliaakė.
Ji atsistojo, delnais palygino savo juodą suknelę ir šyptelėjo merginoms.
-Iki, vėliau dar susitiksim,-atsisveikino mergina.-einu pasivaikščioti.
Džeinė atidarė smuklės duris ir nuėjo parko link.
Džeinė įėjo į smuklę.
-Man vaisinį koktelį.
Pasiėmė jį ir atsisėdo.
-Kur tas Fasas?
Ėmė jo laukti.
Doublepost.
-
Fasas nusileido Londono skersgatvyje, kuriame leidosi visada. Netoli snaudė benamis, vos nenubudo dėl hipogrifo sparnų šlamėjimo. Ahadas nerangiai nušoko nuo hipogrifės ir nupėdino paskui Fasą, o hipogrifai nuskrido. Fasas patikrino, ar kišenėse tebėra dešimt galeonų, o tada nuėjo tiesiai į ,,Kiaurą Katilą". Bare dar nebuvo daug žmonių. Vaikinas patraukė prie baro ir pasisveikino su pusbroliu.
- Sveikas.
- O, labas. Ko taip padažnėjo tavo vizitai į čia?- gyvai paklausė Mantas.
- Nežinau, tiesiog... ieškom Horokrusų, čia aptarinėjam planus. Gal dar ką pavyks ir nugirsti...- tarė Fasas. Mantas kilstelėjo antakius, kai išgirdo žodį ,,horokrusai", bet paskui palinksėjo galva.
- Gerai. Bet tėvukui tai nesakyk. Nesidžiaugs.
- Taigi. Gal to paties, ko ir vakar - liepų viskio duok.
Mantas įpylė.
- Štai.
Fasas sumokėjo ir nuėjo prie staliuko, kur jau sėdėjo Džeinė. Ji buvo jau nebe su žalia, o su tamsiai mėlyna suknele. Vaikinas kilstelėjo antakius. Kokio velnio taip dažnai persirenginėti... tamanė atsisėdęs šalia klastuolės.
-
Džeinė išvydo Fasą.
-Kas buvo parašyta tame laiške?-paklausė ji.
Juodaplaukė kai ką sumąstė.
-O dėl horukrusų... Gal pasidairysim senąjame juodoji name?-pasakė.
Ji atsigėrė kokteilio ir klausiamai pažiūrėjo į Fasą.
-
Fasas išsitraukė laišką.
- Iš Durmštrango. Atsiuntė vienas senad draugas. Aš jo klausinėjau apie horokrusus.- pasakė Fasas ir parodė laišką Džeinei. Tada gurkštelėjo liepų viskio. Laiškas atrodė labai skubiai rašytas. Direktorius išsigandęs... gal ministerija jau semia bet kokią juodąją magiją? Susimąstęs Fasas apsižvalgė bare. Ahadas gulėjo prie kojų ir snūduriavo. Naktis sėdęjo šalia Džeinės ir žiūrėjo į raštelį. Mantas pylė į stiklinę gėrimą. Prie vieno staliuko sėdėjo dvi senos raganos... prie smuklės išėjimo stovėko trys senukai burtininkai ir kažką aptarinėjo. Dar prie vieno staliuko sėdėjo burtininkas ir gėrė ugninę.
Apsižvalgęs Fasas pasisuko į Džeinę.
- Nekalbam apie horokrusus dabar.- pasilenkęs tarė.
-
Džeinė pritardama linktelėjo.
-Čia per daug ausų,-sumurmėjo mergina.
Juodaplaukė susinervino. Prie jos priėjo padavėjas.
-Gal dar ko nors norėtumėt?-paklausė jis.
-Atsiknisk,-atšovė Džeinė.
Ji kiek pamąstė.
-Lieka tik mano namai... Arba... Arba požemiai. Jie išsidėstę po mano dvaru ir visu miesteliu. Bet ten pilna visokių padarų,-mergina kiek dvejojo.
Ji pritilo.
-Ir dar vienas variantas- galime prašyti Keitės padėti,-tyliai pasakė Fasui.
Juodaplaukė susimąstė. Keitė jiems tikrai būtų naudinga. Ji turi didelę galią. Bet... Ar ji jiems padėtų? Ir ar galima ja pasitikėti?
-
Fasas susiraukė.
- Ji tikrai nėra patikima. Nežinau. Aš nenorėčiau jos... o ir ji nesutiktų padėti.
Ahadas nusižiovavo. Fasas paslapčia tebestebėjo vienišąjį burtininką. Kelis sykius pasirodė, kad ir jis juos stebi. ,,Įdomu, kas čia toks..." - susimąstė vaikinas. Žmogus buvo juodų, žilstslėjusių plaukų, buvo apsirengęs tamsiai mėlyną apsiaustą su gobtuvu. Turėjo ir tankią, netvarkingą barzdą. Grifas žvilgtelėjo į barmenus. Nieko naujo.
- Matai tą vyrą? Įtartinas...- tyliai pasakė Fasas.
-
Džeinė žvilgsniu sulaikė Fasą. Juodaplaukė jau kelias minutes jautė, kad tas vyras juos stebi. Ir, atrodo, kažką įtarė.
-Fasai, einu į parką. Palydėsi?-paklausė mergina.
Parkas- atvira vieta ir ten nedaug žmonių. Jei vyras ateis iš paskos, jis juos seka. Greičiausiai teks kautis. Džeinė bandė tai žvilgsniu pasakyti Fasui. Tikėjosi, kad jis ją suprato. Juodaplaukė atsistojo ir nuėjo link parko, tikėjosi, jog Fasas seks paskui.
Ge: Ilgink.
-
Fasas linktelėjo. Kad neatrodytų įtartinai įsitempęs, ir nenorėdamas nepanaudoti gero dalyko, nusinešė ir stiklinę su škotišku liepų viskiu. Barmenai stiklines daugino Dauginimo kerais, tad jiems buvo visiškai nesvarbu, ar paliksi, ar išsineši stiklinę.
Vaikinas atsisveikino su savo pusbroliu barmenu Mantu ir pasikvietęs ligerį Ahadą, neskubiu žingsniu išėjo iš baro. Laišką iš Durmštrango paslapčiom įsikišo į slaptą vidinę apsiausto kišenėlę. Tada pasuko į skersgatvį, užlipo ant hipogrifo ir su Ahadu nuskrido į parką.
Ge: Ilgink.
-
(Sorry :s aš kai visad visą smagumą praleidžiu ir atsibundu kai nieko nebėr beveik :DD)
Negana to, kad Primei jau ir taip sunkiai sekės su pusbroliu pabūti, nors, žinoma ši baisiai nesusireikšmino, tik šiaip pasijautė lyg kalbėtų per kokį nors stiklą, o šios niekas negirdėtų arba būtų lyg atskirose galaktikose, jautėsi kiek kvailokai, lyg būtų užėmusi vienintelį stalelį užeigoje. Vis dar pasirėmusi galvą akies krašteliu žvilgtelėjo į dar vieną atėjusią merginą, jau matomai vyresnę. Tingiai linktelėjo šiai pasisveikinus, net akimirka nusistebėjo, kad ana čia dar matoma, mat pati daugmaž mintyse po pievelę lakstė. Nors juodaplaukė mergina gan maloniai su šia pasisveikino, tačiau retkarčiais, arba gan dažnai, būni tokioje situacijoje kai viskas kažkaip tampa bereikšmiška ir neįdomu. Dar kiek pasiklausius svetimų pokalbių (Kas merginai beliko, kojas dar skaudėjo šiek tiek), išgirdo šnekant pirmai atėjusią mergina, kurios vardo arba negirdėjo arba tiesiog neprisiminė.
- O, man taip nuostabu su tavimi susipažinti. Nė kiek neabejoju, kad tapsime geriausiomis bendrautinėmis..o ši pažintis mūsų gyvenimus nušvies aštuoniomis spalvomis. Nedrįstu abejoti, kad įgysime gyvenimiškos patirties. - Primrose kiek kilstelėjo antakius, nelabai supratusi kodėl ta mergina taip galvoja, bet kiek supratingai žvilgtelėjo į jos geriamą alkoholį. Kreivai šyptelėjusi atsakė :
-Laukiu nesulaukiu.- šiaip Rosė pati nelabai suprato ironiškai atsakė ar ne, žinoma draugai nepamaišytų, ar bent kažkas panašaus, nespėjus šiai dorai visko apmąstyti, barmenas atnešė kažkokį laiškelį Fasui, šiems šnekant apie kažkokį vyrą, horokrusus vargšė Prim visai sutriko, lyg pati būtų išmaukusi ne vieną stiklinė alkoholio. Gal ir nepamaišytų truputis, bet kažin ir ar atsigėrus suprastų ką tie kalba. Neilgai trukus naujai atėjusi mergina nuėjo link durų, matomai išsivesdama kartu ir Fasą, ar bent norėdama kad jis kartu eitų. Po kiek laiko ir šis atsistojo.
-Iki-murmtelėjo Rosė ir atsisuko į merginą lyg ir laukdama, gal ši supranta kas vyksta?
-
(( nu nieko, vis tiek šaunu, kad aš čia ne vienintelė klatuolė :)))
Džeinė atidarė smuklės duris ir įėjo į vidų. Pasilygino delnais savo mėlyną suknelę ir nuėjo prie baro.
-Vieną pienišką koktelį,-tarė mergina.
Ji pasiėmė savo kokteilį ir staiga apsigalvojusi vėl palinko prie barmeno. Kažką pašnibždėjo jam į ausį ir po akimirkos pasigirdo visu garsu plyšaujanti daina "bad". Klastuolė priėjo prie staliuko ir atsisėdo šalia Primrose.
-Sveika,-burbtelėjo mergina.
Kadangi buvo susinervinusi, vėl pasireiškė jos galia- delne atsirado ugnelė. Juodaplaukė greitai ją sugniaužė ir užgesino.
-
Neilgai trukus į užeigą vėl užėjo juodaplaukė mergina, nuėjusi prie baro ši kažką užsisakė ir po trumpo pokalbio užeigoje nuskambėjo muzika. Primrose nusisukusi nuo merginos gurkštelėjo savo sulčių, apie kurias lyg ir pamiršusi buvo. Atsigėrusi jau ne pirmą gurkšnį kiek įdėmiau pažiūrėjo į gėrimą, keistas buvo šio skonis, mat mergina dar nebuvo ragavusi moliūgų sulčių. Šalia pajautė kažką atėjus, atsisukus pamatė prisėdant merginą. Šiai pasisveikinus, Prim pasijautė kiek kvailai, užteko jau per šiandien sveikinimosi ir nieko kito, na nebent kažkokių šnekų dar savo adresu girdėjo apie kažkokias aštuonias spalvas.Nukreipus mintis kiek susiraukusi žvilgtelėjo į merginos delnus, galėjo prisiekti, mačiusi ugnį. Vėl šiek tiek įtariai žvilgtelėjo į sultis, gal šios nėra jau tokios nekaltos kokios atrodo? Vėl atsisukusi į merginą, norėjo paklausti 'Kas tai?" tačiau nusprendė apsimesti, nieko nemačiusi, neduok Dieve, jai tikrai pasivaideno.
-Kuo vardu?- paklausė įprasčiausio klausimo.
-
Džeinė gurkštelėjo savo kokteilio.
-Aš- Džeinė Meko. Penktas kursas, Klastūnynas,-tarstelėjo mergina.
Ji kiek patylėjo, tada nusprendė, kad būtų mandagu ir Primrose kažko paklausti.
-O iš kurio tu koledžo?-Paklausė juodaplaukė.
Ji dar gurkštelėjo savo kokteilio ir vos neužspringo, išvydusi prie netoli esančio staliuko sėdinčius mokinius iš Hogvartso. Taip, apie reikalus su Fasu teks šnekėti kitur. Džeinė atsisuko į Primrose laukdama merginos atsakymo.
-
(O tai Gemma čia pagal viską ar ką praleidau tarp eilučių?:D)
Mergina gurkštelėjo sulčių ir atsisuko į Džeinę.
-Malonu, Džeine. Aš taip pat iš Klastūnyno.- šyptelėjo nežymiai ir kiek atsidūsėjo. Iš motinos pasakojimų ši įsivaizdavo klastuolius kiek kitokius, tačiau aišku, čia tik lašas jūroje, dar bus matyt kokių žmonių Rosė sutiks. Šnekos apie vardus, koledžus ir panašiai jai rodėsi lėkštokos, palyginus su tuo ką girdėjo.
-Kur išėjo Fasas?-klaustelėjo, nenorėjo pasirodyti landi ar panašiai, tačiau aiškiai jautėsi įtampa prie stalo, ir ji norėjo žinoti, galbūt vyksta kas nors pavojingo ir visai nenorėjo būti liudininke ar kuo nors panašiu, mat aplinkiniai tikrai keistokai žiūrėjo jų pokalbio metu, o ir dabar kai kurių žvilgsnius temato. Kai pagalvoji galėtų bent apsimest, kad nestebi.
-
(( nu tipo čia ;D))
Džeinė vėl susinervino.
-Parke,-tik tarstelėjo.
Ji iš visų jėgų stengėsi, kad nepasireikštų jos galia. Vis dėl to delne vėl pasirodė ugnelė. Mergina greitai ją suspaudė ir užgesino.
-Įdomu, ką tas senis turėjo galvoje...-sumurmėjo.-kas tas šnipas?
Nemanė, kad tai Primrose. Juodaplaukė netyčia taip suspaudė stiklinę, kad ji sudužo. Duženas mergina sviedė į sieną ir nusišluostė rankas.
-Šūdas,-sumurmėjo.
Jos pantera pritariamai suurzgė.
-
Pirmiausuai į užeigą lyg įspirtas įšoko Ahads, po jo - Fasas. Vaikinas nustebo, išvydęs kelis Hogvartso mokinius. Paskui nuėjo prie baro.
- Transilvaniškos palenkos.
Pusbrolis įpylė ir paėmė pinigus. Nieko neklausė, matydamas, kad Fasas skuba. Tada vaikinas nuėjo prie nualatinio staliuko. Pamatė, kad Primrose ir Džeinė kalbasi ir prisėdo šalia.
- Grįžau,- pranešė jis.- Manau, seka Keitė. Nes Jakslio nepažįstam. Jeigu vyras nrmelavo.
-
Džeinė netikėdama kilstelėjo antakius.
-Keitė? Ne, nemanau,-pasakė mergina.-be to, ji sėdi ten.
Juodaplaukė kryptelėjo galva į mažą staliuką. Ten matėsi rudų plaukų kupeta, neabejotinai Keitės. Aiškiai specialiai atsisėdo kuo toliau nuo jų. Miela.
-Manau, tai kažkas, su kuo nors dažnai matomės,-tarstelėjo.
Ge: Ilgink.
-
Liusė atvėrė Kiauro katilo duris. Viduje buvo šilta, dauguma stalelių užimti. Prie vieno iš tolimesnių stalelių sėdėjo rudaplaukė mergina skaitanti knygą, kuri mergaitei atrodė pažįstama, bet ji niekaip negalėjo prisiminti iš kur. Prie apvalaus stalelio, kuris stovėjo netoli lago, sėdėjo viena nematyta mergina ir du jos pažįstami, bet seniai nematyti veidai. Liusė kiek padvejojusi priėjo arčiau jų, nes nenorėjo gaišti, kadangi ji dar turėjo daug ko nuveikti. Mergina nelabai norėjo jų trukdyti, bet jai neatrodė labai gražu praeiti nepasisveikinus, o jie turbūt ją jau pastebėjo.
-Labas, Fasai. Sveika, Džeine. Kaip sekasi? Kas naujo?- paklausė sustojusi prie stalelio.
-
Džeinė pamatė Liusę.
-Sveika,-pasisveikino mergina.-čia Primrose.
Ji mostelėjo ranka į Faso pusseserę.
-Prisėsk,-pasiūlė ir stumtelėjo švipiniukei kėdę.
Juodaplaukė kiek patylėjo ir delnais vėl palygino savo mėyną suknelę.
-Taip, yra naujienų, tačiau jas aptarsim vėliau. Čia tikrai per daug ausų,-pasakė Džeinė.-kaip tau sekasi?
Ji nenorėjo naujienų aptarti čia pat, prie Keitės ir Primrose. Ypač prie Keitės.
-
-Labas, aš Liusė,- Liusė pasisveikino su Primrose, klastuole kaip ir Džeinė, ir prisėdo ant kėdės šalia juodaplaukės penktakursės.
Atsisėdusi nužvelgė Fasą. Ta pati juodų plaukų ševeliūra, akiniai, mėlynos akys. Po to mergina pažvelgė į Džeinę. Ši Liusei atrodė nelabai pasikeitusi.
-Gražiai atrodai,- tarė Džeinei nužvelgusi jos mėlyną suknelę.
-O aš kaip laikausi? Nieko, atostogauju, poilsiauju,- po kiek laiko, pasvajojusi ir apsižvalgiusi pridūrė Liusė nusišypsojusi.
Merginai tikrai nebuvo kuo skųstis, vasara buvo nebloga, visai šilta.
Ge: Ilgink.
-
Džeinė šyptelėjo Liusei.
-Ačiū,-padėkojo mergina.-tu taip pat.
Juodaplaukė pasikvietė padavėją ir užsisakė dar vieną pienišką kokteilį, nes senąjį sudaužė susinervinusi. Stiklo šukės dar gulėjo kampe. Kiek pagalvojusi tokį pat kokteilį užsakė ir Liusei.
-Į sveikatą,-tarstelėjo.
Ji pro šiaudelį atsigėrė kokteilio ir atsiduso. Tobulas dalykas.
-
-Į sveikatą,-atsakė Džeinei Liusė gavusi baltą, putojantį pieno kokteilį. Ji visai buvo užmiršusi, jog gali užsisakyt kokio gėrimo, nors visi aplinkui laikė po taurę ar po stiklinę, po bokalą.
Mergina kiek siurbtelėjo kokteilio, kuris atrodė visai neblogos kokybės. Jai buvo gera vėl susitikt su savo draugais, šitaip ramiai sėdėti ir gurkšnoti skanų pieno kokteilį.
Liusė užsisvajojusi pažvelgė į kažkokį žmogų, kuris sėdėjo už poros staliukų, buvo su paprastu juodu apsiaustu ir kažką garsiai kalbėjo kitiems dviem, sėdintiems prie ti paties staliuko, bet tada privertė save ko nors dar paklausti Džeinės, kol ji dar turi kiek laiko ir kol vėl neužsisvajojo.
-Su kuo nors iš Hogo buvai susitikus?- paklausė atsisukusi į klastuolę.
Ge: Ilgink.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Gemma, Fasas, tu, Primrose ir, deja, Keitė,-išvardijo juodaplaukė.-o štai ten sėdi Nikalojus ir Davidas, Švilpynės mokiniai.
Ji sukikeno.
-Sveiki!-šūktelėjo jiems.
Tada mergina vėl atsisuko į Liusę.
-Na, ką, juk reikia būti mandagiai!-šelmiškai atsakė.
Mirktelėjo švilpiniukei.
-
-Tarsi aš jų nepažinočiau,- tarė Liusė Džeinei paminėjus švilpius, kurie buvo prie blizgaus stalelio prie tolimesnio lango, apkrauto knygom.
Mergina šyptelėjo, kai Džeinė bandė sveikintis su jais. Na, bent jau Nikolajus atrodė linksmas, geros nuotaikos ir galbūt atsakys klastuolei, kadangi David visas piktas ir pasišiaušęs niurnėdamas ėjo link baro ir tikrai neatrodė šiuo momentu linkęs kalbėti.
-Reikia, reikia mandagumo,- vis dar šypsodamasi tarė Liusė stebėdama to pačio kaip ir jos koledžo mokinius.
Ge: Ilgink.
-
Džeinė sukikeno.
-Tai jau taip,-pritarė Liusei.
Kiek pagalvojo ir pažiūrėjo į vaikinus.
-Tau jie patinka? Draugauji su jais?-paklausė juodaplaukė.
Mergina susimąsčiusi pasukiojo savo sidabrinę apyrankę.
-
Nikolajus mėgo ne tik tyrinėti žmones, bet ir megzti naujas pažintis. Tikėdamasis jog nebus sutiktas su pykčiu po spektaklio įvykusio prie David stalo vaikinas neskubėdamas artėjo prie staliuko.
Prie apskrito staliuko buvo tik dvejos kėdės (matyti jog staliukas skirtas porelėms, kurios kiaurame katile deje nesilanko..), todėl Nikolajui teko nusukti nuo originalaus maršruto ir paprašyti, kad smuklės savininkas išskirtų vieną kėdę, kol buvo prie baro Nikolajus taip pat apmokėjo David gėrimą tikėdamasis, kad šis labai nesupyks radęs visas jo knygas išmėtytas ant žemės (nors ir neatrodė gerai palikti netvarką ir tiesiog pasišalinti, bet Nikolajus nesiruošė tvarkyti daiktų kuriuos jis patsspecialiai ir išmėtė).
Sutvarkęs reikalus prie baro, nešinas kėde Nikolajus sustojo prieš staliuką.
- Galgi nebūtų pikta jei prisėsčiau šalia, panelės?
-
Fasas visiškai atsipalaidavo ir nusprendė šį vakarą nebeužsiminti apie tuos kvailus Horokrusus.
- Labas, Liuse, - pasisveikino, kai Švilpiukė atėjo. Vaikinas slapčia nusišypsojo, kai Džeinė, įveikta mergaitiško smalsumo, paklausė Liusės, ar jai patinka Nikolajus Zyberkauzas ar Davidas Lockwoodas. Zyberkauzas... pavardė kaip kokio orko iš ,,Žiedų valdovo". Lockwood... Fasas nekaip mokėjo anglų kalbą, tad versdamas gavo ,,Užrakintą medį". Nesąmonė,- pamanė, gerdamas transilavinšką palenką. Paskui stiklinę išmetė ir užsisakė paprasčiausio limonado. Tada žvilgtelėjo į laikrodį: buvo šešios valandos vakaro. Klausydamasis merginų pokalbio, sėdėdamas šešėlyje, kur baro šviesos nesiekė, nejučia ėmė snūduriuoti. O ką čia pasakius, net nežinojo. Staiga atėjo kitas švilpiukas, Nikolajus Zyberkauzas.
- Galgi nebūtų pikta jei prisėsčiau šalia, panelės?
Fasas išniro iš šešėlio (bent jau tikėjosi, kad iš pradžių buvo šešėlyje).
- Sveikas. Aš ne panelė, bet dėl manęs, tai sėskis.
(( http://prntscr.com/4hq0a1 ohoho ))
-
Džeinė nusijuokė.
-Fasas juk ne panelė!-tarė mergina.
Tada nusišypsojo švilpiniukui.
-Žinoma, sėsk,-pasakė juodaplaukė.-aš Džeinė, čia Liusė, čia Primrose, čia Fasas ir čia Gemma. O koks tavo vardas?
Vaikinukas atrodė draugiškas. Džeinės juodoji pantera Naktis padėjo galvą merginai ant kelių.
-
-Susitinkam pamokose, koledžo bendram kambary, bet šiaip daug nebendraujam,- atsakė į Džeinės užduotą klausimą Liusė.
Mergina pradėjo stebėti, kaip reaguos švilpiai. Netrukus Nikolajus pakilo, nuėjo prie baro, pakalbėjo su padavėju, o tada nešinas kėde patraukė prie jų. Išgirdusi jo klausimą mergina nusišypsojo ir tarė:
-Gal ir nebūtų.
Po to pagaliau iš miegų prabudo Fasas ir pradėjo šnekėti.
-
Nikolajus sutrikęs pastebėjo vaikiną kuris iki tol tūnojo šešėlyję. Vis nepaleisdamas kėdės ir šiek tiek susigėdęs vaikinas tarstelėjo atsiprašymą Fasui. Atsitraukęs kelis žingsnius nuo stalo vaikinas pasistatė kėdę ir nejaukiai susigūžė.
- Aš esu Nikolajus, malonu su jumis visais susipažinti. Džine, Liuse, Primrose, Gemma, Fasai. - Tardamas kiekvieną vardą vaikinas linktelėdavo žmogui kuriam jis priklausė. - Tikiuosi jog nebus problema jei pavaišinsiu visus gėrimu? Užsisakykite ka norite, į mano sveikatą.
Nikolajus retai būdavo toks dosnus, bet ne dėl to, kad trūko pinigų ar manė jog pinigai turi didžiulę vertę. Tiesiog niekada nerasdavo tam progos. Jis nemėgo švaistyti pinigų dėl menkai žinomų žmoniu, bet šį kartą reikėjo atsiprašyti Faso, o ir geras pirmasis įspūdis kartais praverčia.
((Upps, kiek daug čia žmonių!))
-
((Aha :D))
Džeinė šyptelėjo Nikolajui.
-Ačiū, man nieko nereikia,-atsisakė mergina.-turiu savo.
Juodaplaukė gurkštelėjo savo kokteilio.
-Naktie, atstok, sutepsi suknelę!-ji nustūmė nuo savo kelių panteros galvą.
Juodoji pantera nepatenkinta suurzgė.
-Be to, nenoriu pasigerti,-pridūrė.-praeitas kartas nebuvo iš linksmųjų.
-
((Daug žmonių ir bus dar daugiau!))
((Bet čia biški nelogiška, vien dėl to, jog nebuvau parašius, kad išėjau iš kavinės, dar nereiškia, kad kiaurą parą čia ir sėdėjau. Juk kaip suprantu, čia šitas antrasis susirinkimas vyksta kitą dieną? Kita vertus, aš čia dabar gyvenu, tai gal ir nelabai svarbu, vis vien visą laiką praleidžiu Kiauram Katile:D Beje kiek čia daug žmonių, ir, iš kur jūs ištraukėt, kad čia yra David? Juk jis nebuvo parašęs posto :o))
Gemma sėdėjo prie gretimo staliuko - atrodė, kad ji lyg ir kartu su šutve, bet lyg ir ne - ir klausėsi pokalbio. Ji pasilabino su visais atėjusiais, išėjusiais ir vėl sugrįžusiais žmonėmis((nevardinsiu, nes tingiu skaityt atgal ir sekt istorijos vagą)) ir galiausiai prisitraukė kėdę prie visų stalo. Tada nusėdo nuo kėdės ir nuėjo prie baro, kur jaunesniojo pardavėjo paprašė, kad įpiltų pačio alkoholiškiausio gėrimo. Kad būtų geriau, pridėjo:
- Aš Faso draugė, - ji vylėsi, kad padavėjas ,,draugę" supras kaip ,,pažįstamą", o ne kaip ką daugiau, kuo Gemma nebuvo.
Ji grįžo prie staliuko su 100% koncentracijos spiritu, magiškai užburtu, kad neišgraužtų vidurių. Nu žodžiu, kažkokio pačio stipriausio alkoholinio gėrimo. Vos grįžo prie staliuko, ėmė klausyti vaikų pokalbio, gerdama savo euforijos eliksyrą.
-
Fasas nustebęs apsižvalgė: čia sėdėjo jis, Fasas Oldefortas, jo pusseserė Primrosė Anna Volkova, draugė Džeinė Meko, Gemma Mirror (Veidrodis. Dar viena superinė pavardė.), Liusė Paik, o dabar prisidėjo ir Nikolajus Zyberkauzas. Smagi didžiulė kompanija,- pamanė. Išgėrė limonado, pasidairė pro langą. Trys penktakursiai. Trečiakursis. Dvi pirmakursės. Fasas padrąsinančiai šyptelėjo sutrikusiam Nikalajui, kuris iškart mandagiai atsiprašė.
- Nieko baisaus, pats kaltas kad šešėly snaudžiau.- nusijuokė Fasas. Kai Nikolajus pasiūlė visiems užsisakyti gėrimą, Fasas mąstydamas žvilgtelėjo į savo vandens stiklinę. ,,Matyt susinepatogino, lyg nori atsiprašyti... atsisakyt būtų negražu, bet plėšt pinigų nesinori, be to turiu tą gėrimą..." - nesmagiai pamanė Fasas. Tiesiog nežinojo, ką čia mandagiai, nepasirodant storžieviu, pasakius.
- Hmm, kad dėkui, turiu.,- šyptelėjo grifas. Na, Primrose, Džeinė buvo jau senokai pažįstamos Fasui, bet prie Nikolajaus jis dar neketino girtis, kad geria alkoholį. Nors magiškas alkoholis turi pliusą - nuo jo niekada netapsi priklausomas. Faso ligeris Ahadas atsisėdo ir dabar buvo maždaug Fasui iki pečių.
- Kelintakursis tu esi, Nikolajau?- norėdamas nukreipti pokalbio temą, paklausė vaikinas, tuo pačiu linksmai stebėdamas Gemmą, besinaudojančią jo vardu.
-
(Nemažai....
Gemma, David parašė Kiauram Katile, bet tik blizgančiam staliuke prie lango)
Nikolajus prisistatė, nors jo vardą Liusė jau žinojo. Po to pasiūlė nupirkti gėrimų. Mergina pažvelgė į savo dar vis beveik pilną pieniško kokteilio stiklinę pastatytą ant stalo.
-Na, kaip matai, aš dar turiu kokteilio,- tarė Liusė paimdama savo stiklinę.
Švilpė kiek pasiukiojo ją rankose, šiek tiek nugėrė, o po to vėl pastatė ant stalo. Apžvelgė barą - kitas švilpis, David, vis dar riejosi su padavėju.
Liusė šyptelėjo išgirdusi, jog Džeinė buvo prisigėrusi, bet nedrįso paklausti du kuo.
-
Visi, kas neparašėt daugiau nei 5 eilučių, ilginkit. Šitai apima ir praeitą(3, o gal ir 2) puslapį. 5 eilutės reiškia 5 eilutes, kai žiūri puslapį. Gi šiaip net ne taip sunku tą padaryt: parašai normalaus ilgio išplėstinį pažyminį ir vsio.
EDIT: Prie tų postų, kuriuos reik taisyt, parašiau:)
-
Džeinė pabaigė savo kokteilį ir pasikvietė padavėją.
-Vieną ugninės,-sumurmėjo.
Juodaplaukė pažvelgė į savo draugus ir lyg teisindamasi pasakė:
-Turiu priežasčių šiandien kiek išgerti,-tarstelėjo.-Atsisakiau prieš tai gėrimo, nes Nikolajaus dar nelabai pažystu.
Tik ji ir Fasas žinojo tas priežastis. Padavėjas atnešė Džeinei ugninės.
-Ačiū,-padėkojo.
Mergina kiek atsigėrė ir beveik iškart apsvaigo.
-Oi,-sukikeno juodaplaukė.-kaip čia gražu...
Ji atsrėmė į kėdę ir vėl sukikeno.
-
((Per telefoną rašau, gal kas gali pasakyt jei per trumpą rašinuką papostinu?))
Išgirdęs jog Fasas nėra nei įsižeidęs, nei šiaip kažkuo nepatenkintas Nikolajus apžiurėjo šutvę sėdinčia prie stalo. Visi buvo savaip įdomūs, vieni apsimetinėjo jog yra suaugę, kiti bandė atsipalaiduoti šiltoje atmosferoje. Pats vaikinas negalėjo pasakyti ar spontaniškas noras susipažinti su naujais žmonėmis buvo geras pasirinkimas. Jis nesijautė labai nepatogiai, bet ir negalėjo atsipalaiduoti, visi atrodė lyg seni draugai, o jis pats.. Kaip pašalinis?
Pasikvietęs padavėja kuri kaip tik netoliese laukė užsakymų, Nikolajus užsisakė karštos citrinų arbatos. Vaikinas nemėgo nei kokteilių, nei stipresnių gėrimų, bet jis ir nenorėjo pasirodyti nemandagus, nes visi prie staliuko gėrė skirtingus gėrimus.
-
Fasas išgėrė vandens. Žvilgtelėjo į Nikolajų, mąstydamas, ar jis neišgirdo klausimo, ar tik ignoruoja. Greičiausiai neišgirdo, nes ignoruoti nėra reikalo. Žmogus mandagus, draugiškas: tai spręsti galima jau iš pirmo poelgio ir iš to, kad yra švilpiukas. Ne visi švilpiukai tokie kvankos, kaip kad sklinda ,,legendos"... Iš pažiūros, tai jis, turbūt ketvirtakursis. . Išgirdęs Džeinės kalbą, kai ji išgėrė ugninės, Fasas nejučia prunkštelėjo. Nutaisęs nekaltą veidą, Fasas paklausė:
- Džeinei, tau kartais ne per stipru?
Džeinės pantera tarsi juokdamasi suurzgė. Fasas linksmai mirktelėjo. Tada surimtėjo ir paklausė Nikolajaus garsiau, kad išgirstų:
- Nikolajau, tu Godriko Dauboje gyveni? Ar neklystu, kad Šiaurinėj gatvėj?
-
(Tavo postai normalaus ilgio, nesijaudink)
Liusė pažvelgė į Džeinę, kuri užsisakė ugninės. Pačiai Liusei alkoholis nelabai buvo prie širdies, pati nežinojo, kodėl nenorėjo ko užsisakyti ir tapt laisvesnei, bet ji žinojo, jog tas "laisvumas" nebūtinai po to bus geras. Todėl švilpė sėdėjo rankoje laikydama pieno kokteilį, palengva siurbčiodama jį ir būdama atsipalaidavusi. Kiti aplinkui taip pat atrodė visai užmiršę rūpesčius, na nebent Nikolajus, jis, atrodo jautėsi kiek nesmagiai.
-Patinka Švilpynėj?- paklausė jo Liusė, norėdama kaip nors palaikyt kalbą ir bent kiek daugiau susipažint su švilpiu.
-
Džeinė vėl sukikeno.
-We are the champions, my friend...-mergina apkabino Liusę per pečius.- we will... Keep on fighting to the end...
Juodaplaukė papurtė galvą ir sumurmėjo burtažodį. Galvoje prašviesėjo.
-Ką aš kalbėjau?-sutrikusi paklausė.
Ji pamatė, kad yra apsikabinusi Liusę, ir ją paleido. Tada išvydo, kad Fasas, Naktis ir keli kiti lankytojai kikena.
-Bet rimtai, kas nutiko?-paklausė.
-
Fasas žvilgtelėjo į Liusę, kuri irgi kažką sakė Nikolajui. Grifui buvo įdomu, kaip Nikolajus reaguos į tiek dėmesio. Staiga Džeinė uždainavo žiobarų grupės Queen dainą ,,We are the champions". Fasas nusijuokė. Daina buvo tikrai graži, bet dainuojama per garsiai tokioje vietoje. Į Džeinę susmigo kone pusė baro lankytojų žvilgsnių. Džeinė panaudojo Galvos Prašviesinimo burtažodį, tada paklausė, ko jie juokiasi. Fasas atsiduso, supratęs, kas tuoj įvyks.
- Viskas gerai. Tu išlenkei per stiprios ugninės ir per garsiai uždainavai ,,We are the champions". - šyptelėjo Fasas, tada slapčia išsitraukė burtų lazdelę. Žvilgtelėjo į Džeinę, lyg nuramindamas. Tada išėjo iš smuklės. Skersiniame Skersgatvyje nieko nebuvo, tik vienas Magijos Ministerijos darbuotojas: prisistatė, kad apklaustų Džeinę. Fasas, pasislėpęs už kažkokios statinės, stovinčios prie Kiauro katilo, pasipurtė. Jo veidas suapvalėjo, išdygo sidabriškas dėmėtas kailis, juodi aštrūs nagai.
- Obliviate,- irbiškai suniurzgė Fasas, nukreipęs leteną, po kurios kailiu buvo burtų lazdelė, į ministerijos darbuotoją. Šis išnyko su įpirštu prisiminimu. Aha, vadinasi, kol esu irbis, manęs nesuseka... pamanė Fasas. Tada atsivertė į žmogų, nuėjo į barą ir vėl atsisėdo prie staliuko.
-
- Na iš tiesų aš gyvenu daug kur, mano tėvų namas yra Dauboje, tu teisus. Bet nemanau kad būtų teisinga teigti jog tai ir mano gyvenvietė. - Šyptelėjo Nikolajus.- Aš nelabai mėgstu gyventi kartu su tėvais.
Nikolajus staiga pastebėjo, kad Džeinė yra šiek tiek girta. Dar vienas dalykas dėl ko geriau negerti alkoholio... Pradedi šnekėti nesąmones. Pagalvojo vaikinas dairydamasis ir bandymas suprasti ką šioje smuklėje galima pavadinti "gražumu".
- Kodėl man turetų nepatikti švilpynė? Šis koledžas yra unikaliausias iš visų hogvartse. Mano nuomone. - Prisiminęs jog jo klausosi visų koledžų atstovai pridūrė moksleivis.Kas man iš tiesų patinka švilpynėje? - Šiaip ar taip, aš trečiakursis ir dar nepastebėjau nieko blogo mūsų koledžę. Gal dėl koledžo motyvacijos šiandieną aš ir atėjau prie šio staliuko...
-
Džeinė papurtė galvą.
-Ko gero, reikės mažinti alkoholio kiekius,-sumurmėjo.
Tada sukikeno.
-Ir būtinai "we are the champions",-tyliai sumurmėjo mergina.
Ji užsisakė stiklinę vandens ir "skitles".
-Ačiū,-padėkojo, kai jai atnešė skanėstus.
Tada kramsnodama saldainius atsisuko į Nikolajų.
-Tai gerai padarei, kad atsisėdo prie mūsų. Galbūt tapsime draugais,-pasakė jam.
Juodaplaukė slapčia po stalu padavė Fasui raštelį. Jame buvo parašyta:
kur ir kodėl buvai išėjęs?
Džeinė vis dar nenuleido akių nuo Nikolajaus, tarytum nieko nebūtų buvę.
-
Liusė kiek sutriko, kai Džeinė uždainavo ir ją apkabino, bet po to greitai jau šypsojosi, kadangi šiandien tikrai negalėjai pasakyti, jog klastuolės bloga ar bjauri nuotaika.
-Negi tave taip stipriai veikia ugninė?- paklausė vis dar besišypsanti mergina, kai Džeinė nustojo dainuoti, prasišviesino galvą ir ją paleido.
Netrukus Fasas išėjo, bet netrukus grįžo. Liusė minutėlę pamąstė. Turbūt išėjo dėl juodaplaukės kerų panaudojimo, patvarkyt kokį ministerijos darbuotoją.
Mergina apsižvalgė. Daugelis žmonių, atsisukę Džeinei bedainuojant jau buvo nusisukę, ksi kurie vis dar smalsiai žvelgė į ją ar šnabždėjosi.
-Žiūrėk, tuoj tapsi pasaulinio garso dainininke, pažiūrėk, kaip visi šnabždasi,- šypsodamasi tarė Liusė juodaplaukei besiklausydama Nikolajaus.
-Aš taip pat Švilpynėj nieko blogo nematau, bet kiekvienas koledžas turi savų pliusų ir minusų,- išklausiusi švilpio tarė mergina.
-
Gemma žiūrėjo, kaip Džeinė pasidaro girta, ir ją ėmė juokas. Aš už ją trim metais jaunesnė, o su alkoholiu valdausi šimtąkart geriau, nebent pati noriu patraukt dėmesį...
- O taip, su tavimi labai sutinku, Fasai, - pasakė Gemma, siurbčiodama pačio stipriausio gėrimo pasaulyje iš savo stiklinės - ne stiklinės, o tikros stiklės, - manau, kad Švilpynėje visi labai geri. Tiesą sakant, man labai keista, kad visi galvoja, akd Grifų Gūžtoje mokosi geri žmonės, o Klastūnyne - blogi. Juk iš tikrųjų geri žmonės mokosi Švilpynėje, o Klastūnynas tiesiog pilnas ambicingų... - ji išmaukė taurę ir ėmė drebėti.
Kūnui virpant, Gemmą apėmė siaubas. Ji suprato, kas tuoj įvyks. O ne, tu gali susilaikyt, dar gali...
Tačiau nesusilaikė: dėjo milžinišką vėmalų šliauką ir aptaškė visą stalą bei likusius moksleivius: Fasą, Primrauzę, Džeinę, Nikolajų ir Liusę. Vėmalai buvo žalios spalvos. Jų turinyje ji pamatė pomidorą, mėsos gabaliuką ir bulvių košę.
- Atleiskit, - ištarė ji ir ėmė juoktis.
-
Šiaip jau Džeinė būtų supykusi, bet dabar tik juokėsi. Šiaip ar taip, Gemma buvo jos draugė ir Džeinė prisiminė, ką pati darė prisigėrusi.
-Nieko tokio,-nuramino Gemmą.
Mergina atsistojo.
-accio juodą suknelę!-sumurmėjo.
Juodaplaukė nuėjo į tualetą ir nusiplovė veidą ir rankas. Mėlynąją suknelę išmetė- jau nieko su ja nebepadarysi- ir apsirengė juodąją. Teisybės dėlei, ji buvo net gražesnė nei mėlyna. Džeinė dar susišukavo plaukus ir gryžo prie draugų. Atsisėdo ir paglostė savo panterą
-
Gemma aptaškiusi visą stalą vėmalais neatrodė labai gerai.
- Gal tau reikėtų vaistų?
Į vaikino stiklinę pateko šiek tiek žalios šlikštynės, bet apsiaustas atrodė švarus. Kartais gerai sėdėti toliau nuo kitų..
- Geri žmonės mokosi visur, priklauso tik koks yra tavo požiūris.
Sumurmėjo švilpis prieš stodamasis nuo stalo ir eidamas raminti pakraupusių žmonių, kiauras katilas tikrai nebuvo šerno galva. Vaikinas įtarė, kad dėl Gemmos jie gali būti išvyti iš smuklės.
Pasirodė, kad Kiauras Katilas ir jo šeimininkas į auksą žiurėjo kaip ir visas pasaulis. Vaikinas net pats nustebo koks laimingas liko smuklininkas gavęs kapšelį aukso. Atrodo kiekvieną dieną pinigų galia didėja.. Pagalvojo vaikinas eidamas atgal prie jau švaraus stalo.
((O pantera yra matoma kitiems?))
-
Fasas linktelėjo, duodamas suprasti Nikolajui, kad klausėsi ir jį suprato. Pridurti ką neturėjo. Nebent paklausti:
- O kodėl nepatinka gyvent su tėvais?- ir šyptelėjo. Tada pajuto, kad kažkas popierinis po stalu jam gula į delną. Sugavęs įtartiną Džeinės žvilgsnį, Fasas nepastebimai perskaitė jos raštelį. Tada išsitraukė iš apsiausto kišenės parkerį, kurį visada nešiojosi, ir slapčiom parašė:
Ministerijos darbuotojas. Pakeičiau atmintį.
Fasas šyptelėjo, kai Liusė pagyrė ir kartu pasišaipė iš Džeinės balso. ,,Šiaip balsas geras..." pamanė Fasas. Tada išgėrė visą vandenį. Žvilgtelėjo į laikrodį. ,,Septynios.". Vaikinas žvilgtelėjo į draugus. Ir staiga Gemma pradėjo vemti. Fasas išsigandęs atistojo ir atšoko, bet tai nedaug tepagelbėjo.
- Skurge,- užsimiršęs tarstelėjo ir vėmalai išnyko ir nuo Faso, ir nuo Nikolajaus, ir nuo Primrosės. Priešais atsirado ministerijos darbuotojas. - Obliviate.
Darbuotojas vėl išnyko. Bet visi baro lankytojai buvo pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad atkreiptų dėmesį.
- Žinai, Gemma, aš dabar nueinu pas savo pusbrolį ir pasakau, kad tavęs net nepažįstu,- sumurmėjo Fasas. Ir susidomėjęs pažvelgė į Zyberkauzą. Tada, kai Džeinė išlėkė keisti rūbų, o jis pats puolė valyti stalo, švilpiukas nesavanaudiškai paklausė, ar Gemmai nereikia vaistų ir netgi sumokėjo barmenams, kad nekreiptų į juos dėmesio. Štai, kaip elgiasi tikras Švilpynės moksleivis.
((Ir pantera, ir ligeris yra matomi.))
-
Prisigėrusi savo superstipraus alkoholio prakalbo ir Gemma, o Liusė jos klausėsi. Bet tuoj varnė ėmė ir apvėmė visą stalą.
-Uf,- sumurmėjo mergina skubiai stodamasi, bet vėmalai vis vien ją aptaškė.
Staiga Gemma atsiprašė ir pradėjo kvatoti, bet nors Liusei tai neatrodė labai juokinga, ji nusišypsojo.
-Nieko tokio,- tarstelėjo.
Tada apžvelgė draugus, kurie taip pat neišvengė vėmalų.
-Gal geriau paprašysiu servetėlių,- tarė mergina ir pasikvietusi barmeną paprašė servetėlių.
Padavėjas niurnėdamas atnešė kelias servetėles.
Liusė nuėjo į tualetą ir kiek apsitvarkė, o tada grįžo prie draugų. Džeinė buvo apsirengusi naują suknelę, šykart juodą.
-Nesakyk, jog tu ją buvai įsidėjus į krepšį,- tarė mergina klastuolei.
-
Džeinė išsišiepė.
-Accio kerai,-paaiškino.
Ji kiek padvejojo.
-Reikia suknelės?-paklausė Liusės.-galiu paskolinti.
Ji nusišypsojo merginai.
-Ko jau ko, suknelių turiu apsčiai.
-
Kai Nikolajus mandagiai pasiūlė vaistų, Gemma krizendama atsakė:
- Oi ne ne, branguti, - tikriausiai alkoholis vis dar darė poveikį jos smegenims.
- Geri žmonės mokosi visur, priklauso tik koks yra tavo požiūris.
- Na, aš manau, kad esu gera. Ne gera žmogė, bet gera vėmikė, - ji sukikeno ir užmigo ant stalo.
Ją prižadino Faso pasakymas:
- Žinai, Gemma, aš dabar nueinu pas savo pusbrolį ir pasakau, kad tavęs net nepažįstu.
- Žinai, Fasai, nesupykčiau, jei taip ir padarytum. Bent jau aš taip būčiau padaręs, tačiau neturiu jokių giminių, prieš kurias tavęs turėčiau išsižadėt, - ji atsakė jau šiek tiek blaivesniu balsu.
Gemma jautė, kad ši vėmalų banga - dar ne viskas, tačiau nusprendė likusius pasitaupyt ateičiai, kai visų pykčiai jau bus truputį atšalę. Įdomu, kodėl aš susivėmiau? Jaučiuosi, tarsi mane kažkas tai privertė padaryt. Juk šiaip aš nevemiu, nesvarbu, kokio stiprio alkoholio esu išgėrus - mano kepenys labai stiprios...
-
Fasas nežymiai šyptelėjo. ,,Tipiška mergina. Krūvos suknelių. Bet jau su kerais tai mums reikia atsargiau, nes vien su Obliviate neišsimalsim, sukelsim per daug įtarimo...". Fasas pamatė, kad jau septynios vakaro. Fasas nuėjo prie baro ir paėmė kelias šokoladines varles, ir žiobariškų traškučių. Alkoholinių gėrimų neėmė, bijodamas, kad nepasikartotų Gemmos istorija.
- Mnatai,- pasilenkęs tyliai tarė pusbroliui barmenui,- tu gal neduok mažiem tokių stiprių gėrimų. Juk žinai, liepų viskis ar palenka nėra stiprūs, bet ugninė antrakursei..
Pusbrolis nusikvatojo.
- Gerai.
Fasas šyptelėjo, sumokėjo ir nuėjo prie savo staliuko. Kiekvienam draugui padavė po šokoladinę varlę, ant stalo padėjo traškučių maišelį.
- Žiobariškas skanėstas.- Pasakė Fasas.- Gal dar nesat ragavę? Neblogas daiktas.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais ir suvalgė šokoladinę varlę. Tada apžiūrėjo gautą paveiksliuką. Ptolemajas. Egipte gyvenęs burtininkas. Puiku, šio paveiksliuko mergina dar neturėjo.
-Ragavau,-atsakė Fasui.-skanu. Tik kad labai nesveika. Skitles sveikiau. Gal nevalgysiu traškučių. Nuo jų labai lengva priaugti svorio.
Juodaplaukė gūžtelėjo pečiais. Tai buvo tiesa.
-Be to, nesu labai alkana,-pridūrė.
Ji užkando skitles.
-
Fasas vos neprajuko.
- Burtininkai patobulino receptą. Traškučiai lygiai tas pats, bet sveikesni. Na, tiek tos.
Vaikinas persibraukė per pernelyg lygius plaukus: kažkodėl to nekentė. Beveik visada būdavo pats sau pašiaušęs plaukus. Gal ir keista. Vaikinas paglostė tebesėdintį ligerį. Šis suurzgė. Fasas buvo animagas, bet kažkodėl ir žmogaus pavidalu suvokė plėšrūnų kalbą. Taigi ir padarė, ko Ahadas prašė: nupirko mėsos. Tuo pačiu nupirko ir Nakčiai, Džeinės panterai. Tada vėl atsisėdo ir nutilo. Pusiau snūduriavo, pusiau stebėjo aplinką.
((Labanakt, draugai. Gal neprirašykit labai daug. Aš čia atseit snausiu))
-
(Rimts, padaugėję mūsų o.O Blemba, stebuklingas staliukas :D O Gemma, nepergyvenk aš čia ir jau kiek laiko sėdžiu nepajudėjus su ta pačia stikline :DD, ko gera irgi ne visą veiksmą įdėmiai skaičiau, ir dabar sorry jei nusikalbėsiu, nes labai tingėjau pora psl. skaityt :s )
Mergina pabaigusi stiklinę teišgirdo "Parke", kiek gūžtelėjusi pečiais daugiau nebeklausinėjo, nenori kalbėti - ne jos reikalas. Dar geriau, pamanė mergina, bent nebus susijus su visom nesamonėm. Dar neprasidėjus mokslo metams, bėdų nesinorėjo arba turėti kokią etiketę kurią turės nešioti, arba slėpti kažkieno paslaptis, todėl nesireikšmino. Neilgai trukus vėl atėjo Fasas, ši tik šyptelėjo ir nupėdino prie baro. Pavartaliojo kažkokį popiergalį, kuris ko gera ir buvo meniu, pasiskaitinėjus išsirinko kažką padoresnio.
-Norėčiau.. žarn, oi ne, vištienos su bulvėmis ir dar ko nors atsigerti.-padavė dar pinigų, nors ir buvo gaila šiai švaistytis, tačiau valgyti norėjosi, paėmusi sultis nuėjo prie staliuko, laukdama maisto. Išalko ši nuo šitų visų nesamonių. Į užeigą užėjo dar kelios? merginos, linktelėjo šioms, nekantriai laukdama maisto (Sorry, nepamenu net kas atėjo :D), poto ir vaikinas užėjo. Primrose ko gera atrodė kaip kokia tylenė, bet koks skirtumas, jau vis geriau nei kalbėti bet ką. Draugija jai iš tiesų nelabai patiko, bet kaip sakoma vis geriau, nei vienai sėdėt kur nors. Padavėjui atnešus maistą, vis dar nieko nekalbėdama puolė valgyti. Pavalgiusi atsisveikino su visais ir išėjo.
(Sorry išėjau, Lygtais manęs niekas nekibino, labai tingiu kitą naują postą pradėt, beto nesamonė kad a čia jau savaitę sėdžiu :D)
-
Gautą varlę Nikolajus padėjo ant stalo, vaikinas nemėgo šokolado iš kurio jos buvo pagamintos. Nikolajus nusprendė, kad geriau užsisakyti naują gėrimo stiklinę. Praeinančiai pardavėjai tarstelėjo, kad nori elfų vyno.
- Galbūt norėtumėte kur nors išeiti? - Į nieką nesikreipdamas paklausė jaunuolis.
Vakaras nebuvo prastas šiokiam tokiam pasivaikščiojimui. O ir sėdėti prie stalo, klausyti paistalų šiek tiek nusibodo.
Gavęs taurę sklidiną gelsvo vyno Nikolajus susimastė kur norėtų nueiti. Parkas neatrodė tinkama vieta tokiai didelei grupei žmonių, gal geriau pasitrainioti Skersinisme Skersgatvyje.. Ne. Ką mes ten veiksine.. Persigalvojęs dėl varlės gurmanas nukando jai galvą ir ištraukė paveikslėlį.
- Šekspyras.. Gal kam reikia?
Fasui pasakius, kad šis yra pavargęs Nikolajus šiek tiek nuliūdo. Nusprendęs neparodyti savo jausmų jis pakluasė Džeinės:
- Kodėl augini panterą? Tai nėra dažnas gyvūnas..
-
Džeinė šyptelėjo.
-Ne, ačiū, jau turiu tris Šekspyrus,-atsisakė ji.
Mergina susimąstė, išgirdusi Nikolajaus klausimą.
-Na... Tai sudėtinga. Kai buvau maža, gal dviejų metukų, pasimečiau miške. Pradėjau verkti,-pasakojo juodaplaukė.-išvydusi taip pat maždaug dviejų metukų paterą, pagalvojau, kad ji mane suės. Bet nieko panašaus nenutiko. Naktis palaižė man ranką ir aš pradėjau juoktis. Tada ji parlydėjo mane namo, ir mes priėmėme ją gyventi kartu, nes mano tėvai manė, kad Naktį bus pametę ją bevežantys madžiotojai. Daviau jai Nakties vardą, nes ji juoda kaip naktis. Vėliau, gal septynerių metų, mus pradėjo mokinti kautis. Kad apsisaugotume, nes mano sesuo žuvo Hogvartse. Nežinau kaip.
Gerai, per paskutinį sakinį ji sumelavo, bet visa kita buvo tiesa.
-Nemėgsti šokoladinių varlių? Gal nori "skitles"?-paklausė mergina ir saldumynų dubenį pastūmė Nikolajaus link.
Džeinė kiek pamąstė.
-O dėl išėjimo... Ar esi kada nors jojęs žirgu? Galime nuvykti ten, į žirgyną,-pasiūlė mergina.-arba klausom, gal kiti ką geresnio pasiūlys. Bet mielu noru apsilankyčiau žirgyne. Arba galim eiti į mano dvarą.
-
Fasas žvilgtelėjo į Džeinę.
- Žirgyne būtų visai įdomu, nedaug teesu jodinėjęs. O kur yra artimiausias žirgynas?- pripažino Fasas ir paklausė Džeinės..- galime pavaikščioti po parką... Namuose pas mane yra keli hipogrifai, jeigu norit - galim paskraidyti ...
Vaikinas pagavo užkojos norinčią pasprukti varlę. Sukrasnono ir pažiūrėjo, koks paveikslėlis. O iš rėmelio į Fasą šypsodamasis žvelgė Rudolfas Skrimdžeras.
- Skrimdžeras. Džeine, gal tu neturi tokio?- paklausė Fasas, apversdmas kortelę, kad Džeinė matytų.
-
Džeinė nusišypsojo Fasui.
-Žinok, turiu. Juk esu pamišusi dėl saldumynų,-pasakė.
Tada juodaplaukė susimąstė.
-Na, artimiausias žirgynas yra aukštutiniame frieglyje-tarė juodaplaukė.-ten laikau savo žirgą Baltazarą. Galim nueiti, ten visi mane pažysta, duos tau pajoti nemokamai ant kokio tik norėsi žirgo. Tiesa, ten burtininkų žirgynas. Nustebsi, kiek yra magų, mėgstančių žirgus. Einam?
Mergina klausiamai pažiūrėjo į Fasą.
-
Fasas nervingai žvilgtelėjo į laikrodį. Kiek yra valandų, net nepamatė: svarbiaysia buvo nuvilkinti laiko. ,,Bailys." - pasišaipė iš savęs mintyse Fasas. Paradoksalu, tačiau jis ant skrendančio hipogrifo jautėsi tvirčiau, negu ant žeme saugiai risnojančio žirgo. Bet geriau pagalvojus, hipogrifai bbuvo ramesni, gudresni ir drąsesni. Ne taip, kaip kumeliai... Ir dar, kai jodinėjęs ant arklio esi tik kartą gyvenie.
- Hmm... galim eiti. Bet juk jau vėlu, ar žirgynas neužsidaro?- nekaltai paklausė penktakursis. Pasportuoti gal ir neblogai būtų, bet apsižioplimti - nesmagu, nesmagu. Fasas Oldefortas pažiūrėjo į Nikolajų, įdomu, ką jis pasakys. Gemmai jodinėti girtai nepatartina: dar apvems arklį. Pusseserė Primrose atrodė snūduriuojanti. Liuse tiesiog stebėjo draugus. Įdomu, ar šitoje kompanijoje yra dar žirgų entuziastų?
-
Džeinė papurtė galvą.
-Ne, tai burtininkų žirgynas. Jis dirba visą parą,-paaiškino.-nagi, nesinervink, bus smagu! Galėsi išsirinkti kokį tik nori žirgą, kad ir poniuką!
Mergina sukikeno. Fasas ant poniuko...
-Blogiausiu atveju paskolinsiu tau savo žirgą Baltazarą. Jis tikrai tavęs nenumes,-tarė juodaplaukė.-tikrai- nieko nėra nuostabiau nei lėkti šuoliais žirgu...
Džeinė atsistojo ir nuėjo prie smuklės durų.
-Susitiksim ten!-šūktelėjo draugams.-visi, kurie nori, irgi gali ateiti!
Ir išėjo į žirgyną. Jos pantera nusekė paskui.
-
Fasas piktokai pavartė akis. Džeinės fantazija beribė.
- Nu gerai. Ne ant poniuko, bet josiu.- tarė vaikinas ir atsiduso. Tada pažvelgė į ligerį ir pusiau juokais paklauusė: - hmm, o tu ar nori pajodinėti?
- Ne,- plėšrūniškai suurzgė Ahadas. ,,Tada gerai. Nes abejoju, ar koks arklys galėtų ant nugaros panešti pusę tonos." - pamanė Fasas ir linktelėjo.
- Na, Nikolajau, Liuse, Primrose, Gemma,- tarė Fasas, pažvelgdamas į kiekvieną draugą.- iki kito karto. Jeigu turėsit noro, atkeliaukit ir jūs į žirgyną. O jeigu nenorėsit, tai gero pasisėdėjimo. Jeigu keliausit pro Daubą, užsukit pas mane. Šiaurinė gatvė.
Fasas pašaukė Ahadą ir išėjo. Garsiai sušvilpė, atskrido du hipogrifai. Ant savo Radago atsisėdo Fasas, o ant jo sesers - Ahadas. Vaikinas nuskrido į Aukštutinį Fleglį, o ligeris - į Godriko Daubą.
-
((Šiaip, Fasai, ugninę gėrė Primrose, o ne aš. Aš gėriau spiritą))
-
Kai iš smuklės išėjo Džeinė ir Fasas Nikolajus pastebėjo jog smuklėje beveik neliko žmonių. Vaikinas jautėsi kiek apsnūdęs ir galbūt šurmulys būtų sunaikinęs, net mintį apie miegą. Bet visi Skersinio Skersgatvio lankytojai jau buvo išsinešdinę namo ir tik keli stalai dar buvo nusėsti burtininkų.
- Atsiprašau, bet manau ir aš užsuksiu į žirgyną. - Stodamasis nuo stalo tarė vaikinas. - Geros nakties.
Jis nežinojo ar tikrai ketina eiti į žirgyną, o gal tik nori pasiausti Londono gatvėmis... Paskutinį kartą žvilgelėjęs per petį į beveik miegančius žmones prie stalo, nuobodžiaujantį smuklininka, visa mėšlą kurį po savęs paliko smuklės lankytojai vaikinas nusišypsojo ir uždarė sunkias katilo duris.
-
Liusė kažkodėl nenorėjo daug kalbėti, jai ir neteko, nes Fasas, Džeinė ir Nikolajus greitai nuskubėjo į žirgyną. Merginai tai pasirodė nebloga mintis, nors jojusi buvo tik porą kartų per visą savo gyvenimą ir tai jai visai patiko, todėl pabaigusi savo pieno kokteilį, sukramsnojusi šokoladinę varlę ir kiek pasėdėjusi, pasvajojusi, ir apsižvalgiusi pakilo. Per tą laika spėjo grįžti Primrose nešina maistu ir iš karto puolė jį valgyti. "Turbūt išalki per tą laiką,"- pamanė mergina.
-Turbūt ir aš ten eisiu,- tarė Liusė ir ramiai nuėjo prie Kiauro Katilo durų, kadangi daugelis žmonių jau buvo išsivaikščioję.
Švilpei išėjus pro duris į ją plūstelėjo gaivus, bet jau kiek vėsus oras. Mergina kvėptelėjusi nužingsniavo į žirgyną.
-
Džeinė ir jos juodoji pantera įėjo į kiaurą katilą. Nė nestabtelėjusi nuėjo prie savo nuolatinės vietos-apskrito staliuko, stovinčio prie lango. Netrukus priėjo padavėjas. Juodaplaukė užsisakė pieniško kokteilio. Staiga kiaurame katile užgrojo muzika, ir mergina šyptelėjo. Ji mėgo muziką. Kadaise netgi šokdavo ir dainuodavo, tačiau po savo sesers mirties tarytum užsidarė viduje. Netrukus merginai atnešė kokteilį. Ji jo gurgštelėjo ir apsižvalgė, nužvelgė kiekvieną bare esantį žmogų. Išvydo pažystamų žmonių, tačiau ne tokių, su kuriais norėtų bendrauti. Jos juodoji pantera Naktis atsisėdo šalia jos lyg sargybinė, ir klastuolė ją paglostė ir Naktis sumurkė. Nejučia Džeinė ėmė šypsotis. Buvo gera sėdėti tarp žmonių, o ne užsidarius dvare treniruotis.
-
Liucijus Kampinis, apsirengęs visiškai juodą kelioninį apsiaustą ir užsidėjęs gobtuvą ant šviesiaplaukės galvos, pėdino Skersiniu Skersgatviu. Norėjosi pagaliau atsipalaiduoti po neseniai praūžusios pilnaties. Liucijus įžengė į ,,Kiaurąjį Katilą" ir stabtelėjo apsidairyti. Čia, kaip visuomet buvo suasakimša žmonių ir nesimatė nieko naujo. Vaikinas nuėjo prie baro, užsisakė tiesiog vandens, šis geriausiai sudrėkindavo gerklę ir atgaivindavo. Pasieiškojo laisvesnio stalelio ir pastebėjo vieną, prie kurio sėdėjo tik vienas žmogus. Nuėjęs į tą smuklės galą, jis stabtelėjo prie kažkokios merginos, norėdamas paklausti, ar gali prisėsti.
- O, labas, Džeine.- staiga nustebęs pasisveikino Liucijus.- Galiu prisėst? Ką veiki čia tokią vėlyvą valandą?
-
Džeinė ir toliau žvalgėsi po minią, kai išgirdo pažystamą Liucijaus balsą.
-Labas. Taip, žinoma, gali prisėst. Tiesiog... Na, kaip matai, sėdžiu, klausausi muzikos ir geriu kokteilį. Visas atostogas treniravausi, tad dabar nusprendžiau bent kiek prasiblaškyti,-tarė mergina.
Ji pabaigė gerti koktelį ir įdavė tuščią stiklinę pro šalį ėjusiam padavėjui. Tada vėl atsisuko į Liucijų.
-O tu ką čia veiki?-pasidomėjo.
Muzika "kiaurame katile" pasikeitė. Dabar bare grojo žiobarų dainininkės Ellie Goulding daina "outside". Ne taip kaip dauguma burtininkų, Džeinė mielai klausėsi ir žiobarų atliekamų dainų. Ji pasikvietė padavėją ir užsisakė pyragaičių. Netrukus juos atnešė.
-Vaišinkis,-pasiūlė ji Liucijui, pati jau kąsdama vieną iš jų.
-
Fasas su trenksmu įžengė į ,,Kiaurą Katilą", juokais tikėdamasis bent kažkiek atkreipti dėmesio ir tikrindamas, koks čia triukšmas. Nė vienas žmogus nė nevirptelėjo, o juokas nė sekundėlei nesiliovė. Fasas nusivaipęs sustojo priešais jaunesnyjį barmeną ir kaip visada, pateikė užsakymą.
- Sveikas, Mantai.- pasisveikino tada, kai barmenas buvo nusisukęs. Barmenas atsigręžė ir šyptelėjo.
- Sveikas gyvas.- pasisveikino ir jis ir iškart, nė neprašytas, šliūkštelėjo škotiško liepų viskio. Fasas lyg ir suabejojo, bet paskui paėmė stiklinę ir paliko pinigus. Jau ketino eiti ir nebetrukdyti, bet pusbrolis sustabdė.
- Kaip reikalai Durmštrange?- pritildytu balsu paklausė. Fasas jau buvo apmąstęs, ką sakyti ir ko ne.
- Neblogai. Užkariautojas buvo beveik pagautas, man rodos, mano tėtis jau bus pagavęssu kitais aurorais.- šyptelėjo vaikinas. Mantas įtariai jį nužvelgė, o Fasas ramiai atsakė užtikrintu žvilgsniu.
- Na, kitąkart galėsi papasakoti daugiau.- pasakė Mantas ir linktelėjo. Fasas nupėdino prie stalo, kur pastebėjo sėdint Džeinę. Šalia jos sėdėjo vaikinas juodu apsiaustu. Fasas nuėjo prie staliuko ir prisėdo. Staiga atpažino Liucijų.
- Sveikas gyvas.- šyptelėjo jam.
-
Liucijus atsipalaidavo, išgirdęs muziką.
- A, treniravaisi Burtų Trikovės Turnyrui.- prisiminė vaikinas.- Kaip tau sekėsi? Nesijaudini prieš tokį renginį?- šyptelėjo jis susirūpinęs. Klastuoliai rūpinasi dėl klastuolių. Vaikinas akylai stebėjo Džeinę, o paskui nukreipė žvilgsnį pro langą.
- Mes išsikraustome iš savo ankstesnės gyvenvietės į Aukštutinį Frieglį,- pasakė Liucijus Džeinei. Jis kol kas nežinojo, kad ši jo bendrakursė irgi ten gyvena ir atsistojo.- Turėsiu jau pėdinti namo.
Tuo metu iš kitos pusės atsklido guvus vaikino balsas. Vilkolakis apsisuko ir išvydo Fasą.
- O, labas.- pasisveikino su juo. Tada apgailestaudamas linktelėjo.- Deja, jau turėsiu eiti. Mama sakė neužsilakstyt per ilgai, o aš čia jau senokai.
Liucijus atidavė tuščią vandens stiklinę padavėjui ir išėjo pro duris. Sąžinė graužė, kad Fasui galėjo pasirodyti, kad jis dingo dėl jo, bet taip nebuvo. Juk vilkolakių mamos labiausiai dėl savo vaikų ir jaudinasi.
-
Džeinė linktelėjo.
-Tiesą pasakius, šiek tiek nervinuosi. Tačiau neketinu nusileisti nei biobetonsietei, nei durmštrangiečiui,-pasakė mergina.-treniruotės sekasi gerai. Tikiuosi, gerai seksis ir užduoties vykdymas.
Klastuolė nustebo.
-Jūs kraustotės į aukštutinį Frieglį? Aš ten taip pat gyvenu!-nusišypsojo juodaplaukė.-Mekų šeimos dvare. Gali bet kada užsukti! Iki!
Liucijui išėjus, Džeinė vėl atsisuko į Fasą.
-Valgyk pyragaičių,-pasiūlė.-jie labai skanūs.
Mergina paėmė iš lėkštės vieną pyragaitį, citrininį, savo mėgstamiausią. Viena priežastis, kodėl klastuolė mėgo šį barą, buvo ta, kad čia kepė nuostabius pyragaičius. O kita priežastis- kad porcijos čia milžiniškos. Juodaplaukė nebuvo apsirijėlė, tačiau saldumynus mėgo.
-
Fasas kilstelėjo antakius, kai Liucijus staiga pasišalino. Bet greičiausiai ne dėl to, kad atėjo grifas. Fasas su Liucijum sutarė.
- Iki, Liucijau,- nustebęs atsakė Fasas ir pasisuko į Džeinę. Nuo padėklo paėmė vieną pyragaitį ir žvilgtelėjo į bendrakursę.- Ko čia Liucijui reikėjo?- paklausė jis, nuoširdžiai susidomėjęs. Gurkštelėjo savo škotiško liepų viskio - jį mėgo labiausiai. Be to, tai nekėlė priklausomybės. Pasikvietęs padavėją, vaikinas luktelėjo, kol prieis ir užsakė sausainių, jausdamas pareigą ir pats kažkuo pavaišinti Džeinę.
- Oi, kaip greitai praeina atostogos.- atsiduso Fasas, nužvelgęs pro langą priblandoje skęstančią gatvę. Laukia dar vieni darbo ir įtampos metai Durmštrange. Bent jau yra, pagal žobarų išmislus, penkiasdešimt procentų tikimybės, jog septintą kursą galės praleisti Hogvartse. Kol pats nebūni Durmštrango septintakursis, sudėtinga įsivaizduoti, kokios kovos tarp jų vyksta.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Gal tiesiog ėjo pro šalį,-tarė ji.
Muzika ir vėl pasikeitė-barmenai paleido trankią, gerą Lordi dainą "hard rock hallelujah". Klastuolė šyptelėjo. Gera, sena daina. Nors ir žiobarų.
-Taip, tikrai greitai jos prabėgo,-pritarė juodaplaukė.-manau, net per greitai. Nes artėja burtų trikovės turnyras... Nervinuosi. Beje, atvyksi jo pasižiūrėti?
Pro šalį einant padavėjui, mergina užsisakė liepų viskio. Po kelių minučių jos gėrimą atnešė, ir Džeinė jo gurgštelėjo. Stiprus skystis nutvilkdė gerklę, tačiau dar keletą kartų gurkštelėjus nemalonus pojūtis pranyko.
-
Fasas nusižiovavo ir linktelėjo Džeinei.
- Aišku.- trumpai atsakė vaikinas. Išgirdęs savo mėgstamą Heavy metal ,,gabalą", vaikinas atsigręžė į barmenus. Mantas jį stebėjo ir šypsojosi. Fasas irgi šyptelėjo, tada atsisuko į Džeinę.
- O, gerą dainą užleido,- pagyrė vaikinas ,,Kiauro katilo" smuklės darbuotojus. Paskui palaukė, kol Džeinė pabaigs kalbėti ir atsakė: - Nesinervink, svarbiausia, kad patekai. Jau tai didelis pasiekimas.- Fasas šyptelėjo. Kiek susimąstęs pasisuko į langą, apgalvodamas, kaip čia suplanavus.- Iš tikrųjų nežinau. Jei Durmštrangas išleis, gal netgi atvyksiu su delegacija. Bet mažai abejotina. Dabar ten neramu...- Fasas nutęsė, lyg ir nelabai norėdamas tęsti. ,,Plepypys..." - pasityčiojo ironiškasis balselis. Pastebėjęs, kad Džeinė užsisakė tokio paties viskio, kaip ir jis, Fasas smalsiai ją nužvelgė.
- Kaip čia dabar tu užsisakei viskio?- nusišaipė vaikinas.
-
Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Mėgstu išbandyti naujus dalykus. Šio viskio dar nebuvau ragavusi,-tarė mergina.
Klastuolė šyptelėjo.
-Sakai, neramumai... Ar tai susiję su Kasiopėjos dėde?-ramiai paklausė.
Ji buvo apgaubusi juos magijos sluoksniu, tad niekas negalėjo jų girdėti. Klastuolė nudelbė akis į viskio taurelę.
-Juk nemanei, kad nesužinosiu, tiesa?
-
Faso veide sustingo vos vos pastebima pašaipėlė. Gera būti ,,kietam", kai kažkas kitas nėra nė ragavęs viskio.
- Gerai,- ironiškai pagyrė Fasas Džeinę. Akys iš tamsiai mėlynos spalvos perėjo į geltoną, palyginus su šalta žydra spalva, atrodančią itin grėsmingai.
- Iš dalies ir su Kasiopėjos dėde. - neskubėdamas, ramiai atsakė Fasas.- Jo slpyvardis - užkariautojas. Pastebėjau, kad dauguma žudikų ir rimtą tikslą turinčių nusikaltėlių susigalvoja sau pravardę. Pogrindinio pasaulio gyventojui yra rizikinga turėti vardą ir pavardę. Todėl tokią prabangą sau leidžia retas niekšas.
Fasas patylėjo, stebėdamas aplinką po negirdimumo gaubtu. ,,Įdomu, kaip Džeinė sukūrė jį, nesusekta žymiklio." - pamanė vaikinas. Išgirdęs Džeinės klausimą, šyptelėjo ir atsakė:
- Tu tokia landi, kad tikėtis kažko dag negaliu. Bet tu tikrai nežinai visko.- užtikrintai užbaigė vaikinas.
-
Džeinė linktelėjo.
-Ne, visko tikrai nežinau,-tarė ji.-tačiau anos,-ji nežymiai kryptelėjo galva Kasiopėjos ir Gabrielės pusėn,-apie tai kalba nesustodamos.
Juodaplaukė suspaudė lūpas.
-Tai rimta, tiesa?-sumurmėjo.
Mergina išgėrė visą viskį ir padėjo ant stalo taurelę.
-Žinai, kad gali į mane kreiptis pagalbos, jei tik prireiks,-pasakė klastuolė.-jeigu tas vyrukas toks jau blogas, mielai padėčiau išspardyti jam šikną.
Džeinė niūriai šyptelėjo.
-
Fasas užmetė akį į Kasiopėją ir Luelę. Kasiopėja jam atrodė normali, kultūringa mergaitė, nors ir turinti siaubingą giminaitį. Deja, Luelė kažko ypatingai normalaus neturėjo, apie šią trenktą, bet draugišką varniukę vaikinas jau buvo susidaręs įspūdį. ,,Be abejo, kartais trenktieji būna patikimesni už santūriuosius normaliečius. Bet gal čia tik stereotipas." - sukosi abejonė Faso mintyse.
- Nereikia norėti kažko įspūdingo iš antrakursių.- liūnai šyptelėjo Fasas.- Aš net nebepamenu, ar tu buvai tada, kai aptikome draugų namelį ir aš bandžiau demaskuoti Dorotą Grand? Tatai buvo klaida, kurios gyvenime nepamiršiu. Todėl ir aš,- Fasas pasisuko į Džeinę.- Neketinu jų įspėti, bent jau kol kas. Geriausia išmintis ateina ne iš patarimų, o iš patirties.
Vaikinas subaigė savo škotiškąjį liepų viskį ir paėmė dar vieną pyragėlį. Tuo tarpu padavėjas atnešė ir ant stalo padėjo sausainius.
- Vaišinkis.- pasiūlė Fasas, nes pačiam kažkodėl nebelabai belindo. Akyse suspindo tos senos šelmiškos liepsnelės.- Aš žinau, Džeine. Bet šitas žmogus gudresnis. Jo nepaimtumėm taip lengvai, kaip Jakslio. Jo reikės tykoti kaip vorams musių. Bet būtinai prašysiu pagalbos, jei reiks.
,,Mėtai pėdas?" - pastebėjo ironiškasis balselis. Fasas mintyse šyptelėjo Ahado snukiui ir atsakė: ,,Gal."
-
((Džeine, Fasai, malonėkit be mano ir Kesės sutikimo nesikišti į Fernandeso arba Užkariautojo reikalus. Beje, Džeine, mano vardas Luelė. Gabrielė yra iš Biobetonso. Taigi, aš kol kas nesutikau, kad būtumėt įtraukti į mano ir Kesės telemundo presentą. O kaip Kesė, nežinau. Patys jos paklauskit.))
-
((Siaip jau mes pirmi apie tai prakalbom kieme, dar pries BTT rinkimus, Luele.))
-
(( Kurgi ne. O dar kai BTT nebuvo nė kvapo, aš ir Kasiopėja išsigalvojom Fernandesą, kurį jūs dabar gretinat su savo užkariautoju. Ifr siūlau šitą ginčą kelt į pm.))
-
((Pati ir kelk jei nori. Ir iš viso, kaip tu priekabiavai prie visu per Helovyna, taip mes darom ka norim))
-
Džeinė paėmė iš lėkštės vieną sausainį.
-Ne, tuomet dar nebuvau. Tada dar mokiausi Biobetonse...-pasakė mergina.-Dorota Grand... Buvusi Klastūnyno vadovė. Na, taip. Su ja geriau neprasidėti.
Ji suvalgė sausainį. Apsižvalgė. Pamatė, kad Luelė pakelia lazdelę ir nukreipia į juos. Gerai, kad klastuolė buvo apsisiautusi apsauginiu magijos sluoksniu.
-Prisimenu, kai atvykau į Hogvartsą. Tada mes su Keite neblogai sutarėme...-susimąsčiusi tarė juodaplaukė.-o po to... Tiesiog pradėjome vienos nekęsti. Turbūt ji vienas iš nedaugelio žmonių, gebantis mane užknisti. Beje, Fasai, tu irgi įeini į tą sąrašą.
Ji šyptelėjo. Neturėjo nieko blogo prieš Keitę, tačiau... Ji tiesiog nervindavo Džeinę. Ji skubiai nukreipė mintis kitur. Dabar nelaikas galvoti apie tokius dalykus kaip ją erzinantys žmonės.
-Ir jau už kelių dienų nauji mokslo metai...-atsiduso.
Staiga susigriebė.
-Atleisk, po kokių dešimties minučių turėsiu lėkti,-tarė mergina Fasui.-man reikės nusipirkti... Na, suknelę. Šokiams.
Ji nudelbė akis. Nelabai mėgo puoštis. O anksčiau, kai mokėsi Biobetense, priešingai, dievino tą daryti. Visa jos spinta būdavo prigrūsta suknelių.
-
((Mieloji Luele, metas pradėti dalintis idėjomis. Daugumai žmonių kur kas labiau patinka tie, kurie jomis dalijasi. Juk daug įdomiau, kai istoriją kuria keletas žmonių, nei kai vienas ar du- tada daugiau detalių, netikėtų posukių ir pan.))
Keitė įžengė pro "Kiauro katilo" duris. Gal po minutės išvydo Fasą su Džeine. Akimirką dvejojo- eiti ar neiti. Su Džeine jos ne itin sutarė, o ypač pastaraisiais mokslo metais.
Ai, baik,-sumurmėjo balselis galvoje.-Tikro karo jūs dar bepradėjote. Tu tiesiog jai pagrasinai jo galimybe. Ar kažkaip panašiai. Na, Džeinė suprato- ar bent jau turėjo suprasti- kada tu pradėsi karą. Kol kas ji dar nesudegino nei Soreno, nei Gabrielės, taigi tarp jūsų teoriškai dar tvyro pagalbos. Be to, gal prie Faso Džeinė elgsis normaliai... tu tiesiog būk mandagi, neužvirk kokios košės, ir viskas bus kaip per sviestą.
Negarantuoju,-apmaudžiai sumurmėjo Keitė mintyse.
-Sveiki,-pasisveikino priėjusi prie staliuko.-Galiu prisėsti?
-
Fasas ramiai linktelėjo.
- Liucijus pasakojo apie Dorotą. Gera turėti tokią vadovę.- blankiai šyptelėjo vaikinas. Pasuko galvą į ten, kur pasisuko ir Džeinė ir pamatė užbaigiamą ,,Muffliato" burtažodžio judesį. Fasas atsiduso. Greičiausiai ne tik jis buvo apsisiaustęs apsauginiais kerais. ,,Stereotipiniai naivuoliai.".
- Sunku net patikėti, kad kažkada judvi gerai sutarėte,- pašiepė Džeinę Fasas ir lyg tarp kitko, pasakė:- Dieną prieš hogvartsinę mokslo metų pabaigą, buvau sugrįžęs į Hogvartsą. Draugų namelyje. Galvojau rasiąs kažką daugiau, bet atidūlino tik Keitė. Ir iškart mane užsipuolė.
Fasas atsiduso, paėmė kelis sausainius. Išgiūrdęs pastabėlę apie save, vaikinas šelmiškai išsišiepė.
- Ir kuo gi aš tave nervinu?- paklausė jis, teatrališkai vaidindamas kvailį.- Beje, aš irgi greitai turėsiu lėkti.
STaiga iš kitos pusės atsklido kitas balsas. ,,Vilką minim, vilkas čia".
- Labas, Kerite. Žinoma, sėsk,- maloniai šyptelėjo jai Fasas.
-
Džeinė pavartė akis.
-Oj, baik. Žinok, turi daug bruožų, kurie kartais nervina,-pusiau juokais pasakė mergina.
Staiga atsidarė "kiauro katilo" durys ir vidun įžengė Keitė. Priėjusi prie jų staliuko paklausė, ar gali atsisėsti, ir Fasas sutiko. Klastuolė akimirką padvejojo, tada linktelėjo.
-Sveika. Prisėsk,-tarstelėjo juodaplaukė.
Ji šiandien buvo geros nuotaikos ir neketino kariauti.
-Ką čia veiki?-paklausė Keitės.
Džeinė stumtelėjo jos pusėn pyragaičius.
-Vaišinkis,-pasiūlė.-nebijok, neužnuodijau.
Ji šyptelėjo ir pati atsikando vieno pyragaičio. Tačiau buvo budri, ir vien savo atėjimu Keitė ją šiek tiek sunervino. Džeinę palikti viename kambaryje su Keite maždaug reiškė tą patį, kaip bulių kautynės. Tačiau klastuolė tikėjosi, kad nesklandumų neįvyks.
-
Kesė patraukė trijulės link. Neseniai iš kažkur parsirado Keitė.
Kesė nedrąsiai prėjo, vis atsisukinėdama į Luelę. Atsisukusi ji nusišypsojo sėdintiems.
-Sveiki,-Kasiopėja kimiai pasakė, ir kostelėjusi užsikišo sruogą už ausies.-Seniai matyti. Kas naujo?-ji paslaptingai nutylėjo žinias apie Fernandesą, jų vadinamą užkariautoju. Gal ir nereikia jiems to žinoti. Bėda tai Kesės, ji tikrai nenori, kad kažkas dėl jos nukentėtų.
Mergaitė pažbelgė į Džeinę. Kasiopėja į savo Žiobariškų džinsų kišenę buvo įsidėjusi lazdelę, kuri bandė išlysti. Kesė įkišo lazdelę giliau.
-Jau turi suknelę šokiams?-ji paklausė kreipdamasi į Džeinę.-Jeigu neturi, gal norėtum kartu eit? Nusipirkt,-ji giliai įkvėpė.-Bet jeigu turi, tai gali neit,-Kesė pridūrė.
-
Keitė prisėdo prie staliuko ir šyptelėjo. Tu nieko negirdėjai ,-pasakė sau Keitė.-Nė žodelio.
-Tiesiog atklumpinau čia,-atsakė Keitė gūžteldama pečiais.-Nieko specialiai neplanavau. Paprasčiausiai žvilgtelėjau į kalendorių ir nutariau kad reikia nors kartą per atostogas kur nors išeit. Toliausia, kiek per vasarą buvau nuėjus nuo savo kambario- iki virtuvės, taigi, aš praktiškai nieko nenuveikiau. Na, bet jeigu Hogvartse atsirastų kokia nors magiškųjų artefaktų atpažininmo pamoka, tai, ko gero, ten pradėčiau mokytis vienais N...
Kiek tuščiagarbiška, bet ji juk iš tiesų tik ties tuo sėdėjo visą vasarą...
-Ačiū,-padėkojo Keitė, paimdama vieną Džeinės pasiūlytą pyragaitį.
-
Džeinė nudelbusi akis nejaukiai tylėjo, kai prie jos priėjo Kasiopėja.
-Tiesą pasakius, dar ne,-pasakė mergina.-žinoma, eime apsipirkti.
Ji atsistojo ir pažvelgė į Fasą ir Keitę.
-Atleiskit, turiu eiti,-atsiprašomai šyptelėjusi tarė klastuolė.
Juodaplaukė ir jos juodoji pantera Naktis patraukė kartu su Kasiopėja skersinio skersgatvio gatve. Vienintelė normali drabužių parduotuvė čia buvo Madam malkin krautuvė, taigi jos ten ir patraukė.
-Kokios suknelės norėtum?-paklausė ji Kesės.
Jos priėjo prie krautuvės durų ir įžengė į prikvėpintą merginų rojų.
-
Fasas ramiai, smalsiai stebėjo Džeinę ir Keitę. ,,Kada gi susipjaus? Lazdelės gi neturėsiu, išskirt nepavyks." - pamanė sau. Atėjus Kasiopėjai, vaikinas nepasakė nė žodelio, na, tik sumurmėjo pasisveikinimą. Ramiai žiūrėjo, tvardydamasis, kad nemestų kokios super - duper - kandžios pastabėlės apie merginų ,,shoppingus".
- Iki, sėkmės.- atsisveikino Fasas su Džeine ir Kasiopėja, trumpam žvilgsniu jas nulydėjo. Jausmas, tarsi kai Keitė atsisėdo ant vieno lentos galo, Džeinė, sėdėjusi ant kito, iškart nuskrido. Fizika. Tamprumo jėgos. Susigriebęs, kad liko su Keite, vaikinas atsisuko į ją.
- Vaišinkis sausainiais.- šyptelėjęs pasiūlė ir įpusėjo škotiško liepų viskio stiklinę.- Tai ir vėl lindėjai tarp artefaktų? Gal kažką įdomaus ir apie ką norėtum papasakoti, radai?- paklausė Fasas ir įsmeigė akis į Keitę. Su Džeine būna smagu atsipalaiduoti, su Kite - smagiau šnektelti. Grifas žinojo, kad laiko daug neturi, bet vis dar juo stebngėsi pasimėgaut.
-
Nuo pat Kasiopėjos atėjimo Keitė sėdėjo nekaltai šypsodamasi. Mintyse vis primindavo sau prikąsti liežuvį- viena pastabėję galėjo paversti visą "Kiaurą Katilą" nuodegulių krūva. Laimė, Kasiopėja netrukus išėo išsivesdama ir Džeinę- parduotuvių tema oficialiai uždaryta. Keitė slapčiomis lengviau atsiduso. Tikėjosi, kad Fasas nepastebės. Kita vertus, jis visada.pastebi tai, ko nereikia.
-Taip, lindėjau palėpėj,-sumurmėjo išgirdusi Faso klausimą.-Daugiau skaičiau, nors ieškot irgi ieškojau. Pačių artefaktų, kurie labiau patrauktų dėmesį, rasti nepavyko, tačiau paskaičiau apie keletą įdomių daiktelių. Pavyzdžiui,-Keitė palinko arčiau Faso ir pritildė balsą,-yra toks visiškai nekaltai atridantis puodelis, į kurį gali įpilti visiškai bet kokio skysčio, kad ir paprasčiausio vandens, ir jį išgėręs žmogus visam laikui praranda savastį, totaliai paklusdamas sau. Patikėk, nenorėčiau per klaidą iš tokio atsigerti.
-
Fasas atsirėmė į kėdės atlošą. Nė nepastebėjo, kad praktiškai visą laiką, kurį praleido smuklėje, buvo prisilenkęs prie stalo ir susikaustęs.
- Gera pas tave palėpė,- šyptelėjo Fasas. Jo palėpėje rastum tik senų burtų lazdelių variniuose karsteliuose, katilų, na, Dulkiškųjų elfų, dar kokių žemėlapių, knygų. Nieko tokio ypatingo. Bent jau kol kas taip atrodė.
- O kurgi toks puodelis yra?- ironiškai paklausė Fasas. Pajuto laikąs škotiškojo liepų viskio stiklinę rankoje.- Ten puodelis, bet ne stiklinė, ar ne?- Paklausė vaikinas. Pavojinga net valgyti ar gerti namuose. nebent Keitė bando jam primakaliavoti ir suštabeliuoti į smegenis visokių baimių. Per drąsus, matai.
-
Keitė atsiduso.
-Dingęs pastaruosius du šimtus metų. Lygiai kaip ir Grifo medalionas, bet mes žinome, kur jis prapuolęs. Taip, ten puodelis, rašoma, kad raudonas. Kažkodėl pusė daiktų, dėl kurių skauda galvą, yra raudoni.
Mergina žvilgtelėjo į laikrodį ir sudejavo. Septynios. Jai reikia grįžti namo devintą, o prieš tai dar reikia... reikia...
-Na, nepyk, man jau metas eiti,-kone graudžiai atsiprašė Faso Keitė.-Reikia susidėti daiktus, susitvarkyti kambarį,-tarsi būtų ką ten tvarkyti,-ir užsukus į kokią parduotuvę nusipirkt kokią pirmą pasitaikiusią nykštukinio dydžio suknelę... tu juk grįši čia kitą vasarą taip?
Keitė minutėlei nutilo .
-Na... iki,-atsisveikino ji.-Dar pasimatysime.
Tada Keitė išėjo pro duris.
-
Fasas blankiai šyptelėjo Keitei.
- Hmm, tai turbūt kokia Luelė ir bus išgėrusi iš to puodelio,- netiesiogiai pasityčiojo iš varniukės su žiobarės apranga, vaikinas. - Įdomu, įdomu. O ar tas puodelis turėjo kažkokį savininką, ar sukūrėją?
Deja, kaip tik tada Keitė pažiūrėjo į laikrodį ir kažkodėl skubiai išsinešdino.
-Iki kito karto. Galbūt.- atsisveikino Fasas ir apsižvalgė smuklėje. Žmonės vis po vieną - kelis skirstėsi, vis ateidavo naujų žmonių. Kai kur pasimatydavo kokio mažo pirmakursėlio veidas, reiškiantis aiškų nuobodulį, kol tėvai kalbasi su savo draugais. Fasas šyptelėjo. Neskubėdamas subaigė savo sausainius, pasižvalgydamas ir stebėdamas aplinkinius, išgėrė visą viskį. Paskui atsistojo ir nužingsniavo link prieškambario, kur visi užrakindavo šluotas. Ir išskrido iš Skersinio Skersgatvio.
-
((Rašau kaip BTT dalyvė))
Netyčia kažkaip ištaikiusi laisvą dieną savo ne itin baisiai, tačiau gana apkrautoje dienotvarkėje, Gabrielė Devertes nutarė apsilankyti Londone, galbūt skersiniame skersgatvyje ar burtininkų užeigoje. Biobetonsietė vilkėjo aptemptas mėlynas kelnes, baltus sportinius batelius ir pilką vilnonį paltuką. Plaukai buvo susukti į elegantišką kuodą ant pakaušio. Žingsniuodama žmonių prisigrūdusia gatve Gabrielė dairėsi iškabos. Ir pamatė. Berdama prancūziškus atsiprašymus mergina prasibrovė iki durų ir įėjo į vien tik burtininkams matomą garsiausią ir turbūt vienintelę Londono užeigą. Ji buvo puspilnė, pakampėse dar stovėjo keletas vienišų staliukų. Gabrielė nusivilko paltuką ir priėjusi prie apskrito staliuko prie lango pakabino jį ant kėdės atlošo. Užeiga tyliai ūžė nuo daugybės balsų murmesio. Gabrielė atsilošė kėdėje ir įsistebeilijo į už lango gatve skubančius žiobarus.
Netrukus priėjo padavėjas ir mandagiai pasiteiravo, ko panelė norėtų. Gabrielė užsisakė prieskoninės arbatos. Po kelių minučių priešais prancūzę garavo mėlynais kringeliukais išpuoštas keramikinis puodelis arbatos, rankose šešiolikmetė laikė nutriušusią knygelę oranžiniais viršeliais ir įnikusi skaitė.
-
Gabriella Morris ėjo Londono gatvėmis, kol priėjo reikiamą ir radusi senąją nuostabiąją iškabą. Ji pravėrė užeigos duris. Čia knibždėte knibždėjo burtininkai. O tas kvapas.. Geras senų laikų kvapas. Šioje užeigoje Gabriella su kitais burtininkais eidavo pasibūti, pasilinksminti. Klastuolė įžengė pro duris ir peržengusi slenkstį akimirkai sustojo ir nusišypsojo. Mergina pasikabino savo šviesų rudą paltuką, nusiėmė bordo šaliką ir liko tik su baltais susagstomais marškiniais, sukištais į rudas jojiko kelnes. Gabriella pamatė šalia apskrito staliuko sėdinčią, oranžinę knygutę skaitančią Biobetonso atstovę, jai nusišypsojo ir paklausė, ar gali prie jos prisėsti.
- Sveika, aš Gabriella, - padavė ranką Gabrielei.
-
Gabrielė pakėlė akis nuo knygiūkštės oranžiniais viršeliais. Nusišypsojo, išvydusi hogvartsietę merginą, tą pačią, kuri kartu su Gabriele sėdėjo už teisėjų stalo konkurse ,,Mis Hogvartsas". Padėjo knygelę ant stalo, padavė ranką ir silpnia ją spustelėjo tardama:
- Bonjour, je suis Gabrielle, - prancūziškai pasisveikino mergina. Specialiai. - Sveika, aš vardu Gabrielė, - išvertė į anglų kalbą, tačiau neabejojo, kad Gbariella suprato ir taip. - Žinoma, gali atsisėsti, tiesą sakant, jau buvau beišeinanti ir paliekanti tą arbatą, nes ėmė darytis be galo nuobodu, o toji knygelė nebuvo iš įdomiausių serijos, be to, buvo dar ir tas, ir kitas, ir taip ir anaip. O visi, kas tik...- Gabrielė pliauškė kas užėjo ant seilės ir tik po kelių minutėlių susivokė, kad iš jos kalbos vargiai buvo galima ką nors suprasti. Gurkštelėjusi savo prieskoninės arbatos prancūzė kreipėsi į Gabriellą:
- Tai kokiais vėjais čia?
Šyptelėjo ir peštelėjo paluakų sruogą iš kuoduko, kuris prieš sekundę buvo dar elegantiškas, o dabar iš jo jau kyšojo išsipešę plaukai. Gabrielė mintyse atsiduso.
-
- Bonjour, je suis Gabrielle.
- Je suis ravi de vous rencontrer, Gabrielle, - pasakė Gabriella didžiuodamasi savimi, kad viską pavyko ištarti teisingai ir jos ilgi metai mokantis prancūzų kalbą nenuėjo veltui. - O vėjai visokie, didžiausia priežastis turbūt yra ta, kad norėjau pailsėti nuo visko ir ramiai paslampinėti Londono gatvėmis. Vėliau nusprendžiau nueiti į šią vietą ir dabar mes susitikom.
Gabriella kaip ir Gabrielė daugžodžiavo ir ją buvo taip pat sunku suprasti kaip ir bendravardę. Prie šviesiaplaukės priėjo padavėjas ir paklausė ar mergina ko nors norėtų. Gabriella užsisakė Moliūgų ir cinamono arbatos ir šokoladinį keksiuką.
- Kartais gi galima ir man pasilepint, - nusijuokė Gabriella teisindamasi bendravardei.
-
((Vaikinai, turit galimybę sužinoti, apie ką šnekasi merginos, kai nekalba apie jus. :D))
Gabrielė nusišypsojo pašnekovei. Apskritai, kiek prisiminė, per visą burtų trikovės trunyro vykimo laiką nebuvo normaliai su kuom nors pabendravusi ar paplepėjusi, o buvo gana didelė plepė. Soreno von Sjuardo galima neužskaityti, nes jis vaikinas ir Gabė su juo tik šoko ir kovėsi dvikovoje. Su vaikinu, tuo labiau durmštrangiečiu, nepaplepėsi apie kokias nors sukneles, paskutinius mados klyksmus ir kokį lūpų blizgį geriausia rinktis šiuo metų laiku. Tad Gabrielė Devertes viduje vos ne šokinėjo iš džiaugsmo, kai į šį beveik nenykų nepažįstamo Londono užkampį lyg dievų siųsta užbėgo Gabriella Morris.
- Žinoma, niekas nedraudžia atsipūsti nuo tų nepakeliamų mokslų. Na, gerai, man mokslų pastaruosius dvejus metus nebuvo, nors galėjo.... Tos milžiniškos pertraukos tarp burtų trikovės turnyro užduočių labai nusibosta. Tada neatsisakyčiau ir į pa moką kokią nueiti, juk negalima dykinėti dien iš dienos. O tarp kitko, kalbant apie grožio procedūras, tai kokias veido kaukes dažniausiai daraisi?- užsivedė šnekėti Gabrielė. Jos anglų kalba vis gerėjo, beveik nebebuvo justi prancūziško akcento, palyginus su tuo, kaip ji šnekėjo tik atvykusi į Angliją. Gurkštelėjo arbatos ir pasižiūrėjo į bendravardę.
-
((Vaikinai, nebijokit, mes ne tik apie kosmetikas šnekam, bet ir apie rūbus. :D ))
Gabriella džiaugėsi radusi pašnekovę. Ji iš rankinės išsitraukė žiobariškus matinius lūpų dažus ir jais pasidažė.
- O tarp kitko, kalbant apie grožio procedūras, tai kokias veido kaukes dažniausiai daraisi?
- Na, priklauso nuo to, kokia oda. Mano normali, tad kai gyvenau su mama, dažniausiai dariausi kaukes su avokadais, medumi ir rožių ekstraktu, bet atvykusi į Hogvartsą radau puikų avokado pakaitalą. Žieminės mėsinės braškės turi labai daug vitaminų. Tai aš darausi tokią kaukę: susitrinu kelias braškes, mat jos ypatingai didelės, įsidedu šaukštą medaus ir susirandu kokio nors gėlių ekstrakto. O tavo kokios mėgstamiausios? - paklausė šviesiaplaukė.
-
Gabrielė neajukiai pasimuistė, kai Gabriella išsitraukė lūpų dažus. Prancūzė buvo natūralistė ir dažydavosi tik labai retais išimtiniais atvejais, o nagų išvis nelakuodavo. Jai buvo nesuprantamas kai kurių merginų noras paslėpti visus veido trūkumus, ir tapti lyg ką tik iš žaislų parduotuvės vitrinos nužengusiomis porcelianinėmis lėlytėmis su tobulais veideliais. Ir kai kurios iš tų mergaičiukių tikrai perisistengdavo. Gabrielė išgėrė paskutinius prieskoninės arbatos lašus iš mėlynais kringeliukais išmarginto puodelio ir atsakė gabriellai Morris:
- Na, aš dažniausiai darausi kaukes iš papajų minkštimo, - striukai burbtelėjo Gabrielė staiga nežinia kodėl praradusi norą kalbėti. Žvilgtelėjo į ant riešo esantį ir po baltų susagstomų marškinukų rankove pasislėpusį miniatiūrinį laikroduką su žvaigždėmis vietoje valandų ir dvylika rodyklių. Atsistojo, šlai puodelio paliko keletą sidabrinių pinigėlių ir užsimetusi paltuką ant pečių tarstelėjo Gabriellai:
- Atleisk, jau turiu eiti. Už kelių valandų išvažiuoja mano traukinys, turiu susikrauti daiktus. Vykstu atgal į Paryžių, čia grįšiu po atostogų. Mostelėjusi ranka Gabrielė Devertes pasišalino pro duris ir išnyko įsimaišiusi į žiobarų minią Londono gatvėje.
-
Prie stalelio sėdėjo smulkutė mergytė, apsivilkusi raudoną suknelę ir ant galvos užsirišusi raudoną kaspiną. Jos garbanoti plaukai uždengė jos smulkius petukus. Kojytės tabalavo nesiekdamos žemės. Ir nekeistas visai jos ūgis buvo, bet keisčiau buvo tai, kad ant jos stalelio buvo padėta taurė su slibino krauju, kuris tarp burtininkų buvo žinomas kaip vienas iš stipriausių gėrimų norintiems apsvaigti. Šita mergaitė lyg niekur nieko paėmė tą taurę ir gurkštelėjo, net nesusiraukė, turbūt jau buvo pripratusi prie tokio skonio, tad šisai nebeteikė visiškai jokio efekto.
Keletas aplinkinių mestelėjo smalsius žvilgsnius į ją, bet šie turbūt nesuprato vieno labai svarbaus dalyko, kad viskas čia buvo legalu ir kad mažametė mergaitė, buvo visai ne mažametė, o jau suaugusį moteris, tačiau tik nedaugelis galėjo išvysti jos vidų kaip ir išgirsti istoriją dėl ko jinai gyvenanti kaip vampyrė ir niekada nesenstanti.
Pilkomis akimis mergaitė nužvelgė patalpą. Visi tie patys burtininkai, visi tie patys supirkinėtojai ir pardavėjai su pirkėjais. Nei vieno jos verto burtininko, nei vieno kuris galėtų bent šiek tiek suteikti reikiamos informacijos kurios ji šitaip ieškojo visus tuos metus.
-
Kaip visada išsitaršiusi, tačiau su plačia šypsena, į užeigą užėjo jauna mergina. Iš pažiūros dar galėjai ją palaikyti mokine, tačiau taip padaręs suklystum. Kasiopėja papurtė savo laukines garbanėles ir nusišypsojusi kažkokiai bobutei, nuėjo prie baro.
Profesorė nusišypsojo padavėjai, ir paprašiusi levandų arbatos, atsirėmė į barą, laukdama užsakymo. Tamsiai rudos, beveik juodos, akys klaidžiojo po užeigą, ieškodamos vietos prisėsti. Atsidususi Kasiopėja atsisuko ir sumokėjusi padavėjai (kurios kortelėje išdidžiai ouikavosi vardas Sharniqua), ji vėl nusišypsojo. Profesorė su karštu puodeliu rankose lėtai nuslinko link praktiškai vienintelės laisvos vietos visoje užeigoje.
-Atsiprašau? Nieko prieš jeigu prisėsiu? Visur kitur užimta,-ji pasiteiravo mažos baltaplaukės mergaičiukės, gurkšnojančios gana stiproką gėrimą. Kasiopėja šyptelėjo ir atsisuko. Tikrai, visi staliukai buvo užsėsti, nekalbant apie kėdes prie baro. Profesorė vėl atsisuko į mergaičiukę ir nusišypsojo plačia šypsena.
-
Pasigirdus balsui, Miyako akimirksniu išsišiepė ir atsisuko į su ja kalbančiąją. Išvydo jauną merginą kuri turbūt jau buvo baigusi Hogvartsą. Nieko daugiau nepamaniusi mergaitė pravėrė burną:
- Viskas gerai, galite sėstis, vis vien nieko nelaukiu, - ištarė savo mergaitišku balseliu kuris niekada neskambės kaip suaugusios moters.
Kaip tik panoro ji pasikalbėti su kuo nors apie tai ko ieško, žinoma nesitikėjo, kad pašnekovė žinos ką nors apie tai, bet geriau pabandyti negu tylėti ir paskiau gailėtis, kad štai, galbūt nuplaukė galimybė sužinoti ką nors daugiau apie senuosius burtus.
- Atleiskite, kad trukdysiu.. bet... Jūs esate iš Hogvartso ar klystu? - paklausė, pasitvarkydama savo ryšku raudoną kaspiną. - Norėčiau paklausti jūsų keletos klausimų... Tikiuosi tai nesukels problemų, - jeigu sukels problemų, tada bent jau galėsi sau sakyti, kad pabandė užvesti pokalbį kuris nuėjo šuniui ant uodegos, tai būtu labai nemalonu, bet ką jau padarysi, todėl ji čia ir turi taurelę priešais save. Lėtai gurkštelėjo.
-
Kasiopėja šiltai nusišypsojo mergaitei ir prisėdo priešais nepažįstamąją. Padėjusi puodelį ant stalo, mergina dar kartą šyptelėjo ir gurkštelėjo arbatos. Levandos turėjo tokį įdomų prieskonį, net sunku buvo paaiškinti koks buvo jų skonis, tačiau profesorei jis patiko.
-Ačiū,-galiausiai pratarė ji krestelėdama atgal savo kaštonines garbanėles. Priešingai nei sėdinčios priešais mergaitės garbanos, Kasiopėjos buvo visi liūto karčiai. Baltaplaukė turėjo tvarkingas dailias garbanėles, na o Kasiopėja - kupetą pakvaišiusiai smulkių garbanėlių, kurios net nesistengė paklusti šepečio valiai. -N taip, aš esu iš Hogvartso,-ji nusišypsojo dar kartą gurkštelėdama arbatos.-Žinoma, klauskit, nemanau, kad turėtų sukelti,-Kasiopėja guviai pakinkavo galva ir įbedė savo tamsiai rudas akis į mergaičiukę.
-
Į kaurąjį katilą mergaitė atėjo pamokų metu, tada kai žmonių čia buvo mažiausiai. Tiksliau tų pamokų, kuriose ji nebuvo užsirašiusi ir kurių nelankė, tad turėjo porą laisvų valandų. Klastuolė nežinojo ar jai derėtų vienai lankytis tokioje vietoje, bet juk visada smagu šiek tiek palaužyti taisykles. Užsisakiusi vieną moliūgų sulčių, prie to pačio ji pridėjo, jog jos būtų įpiltos į didelį puodelį, patogų laikyti. Belaukdama savo užsakymo ji stebėjo augalą - Omnibulus Efxacsius, kurį visą kelią ligi pat čia tempėsi su savimi. Turbūt vienintelės akimirkos kada ji nesirūpindavo juo, buvo tada kai ši sudėjusi pluostą miegojo.
-Pastarasias dienas kartu vaikštome visur tik aš ir tu, gėlele, ar ne?- prieš gurkštelėdama iš puodelio tarė tamsiaplaukė. -Visai jau pakvaišau, kalbuosi su augalu
-
Saulė švietė kaip niekada stipriai, debesys buvo kažkur išgaravę, o lietaus nė kvapo.
Adira šią popietę atsivilko į Kiaurą Katilą - beje, pirmą kartą savo istorijoje. Vaizdas priminė viduramžius - kavinės (gal labiau baro) vidus buvo tamsus ir purvinas. Aukštai ant sienų kabėjo daug paveikslų, kai kurie iš senumo net nusitrynę. Kraupu.
Garsas kavinėje buvo toks garsus, kad net būsimos antrakursės vasarinių batelių kaukšėjimo nesigirdėjo. Tamsiaplaukė pasirinko atokesnį staliuką prie lango. Iš tikrųjų nebuvo čia ko rinktis, tai tebuvo vienintelis apskritas ir laisvas staliukas šiame bare. Ir tikriausiai dėl to, nes ant lango nebuvo pakabintos užuolaidos, todėl staliuką nemaloniai apšvietė erzinantys saulės spinduliai. „Belieka tikėtis, kad Margo mėgsta saulę“ atsikvėpė ir prisėdo ant kėdės.
Adira šią dieną buvo apsirengusi kiek neįprastai - ji vilkėjo ryškiai geltoną suknelę iki kelių ir raudonus įkišamus batelius. Nors ji vėl spėjo priprasti prie vasarinių drabužių, kurie Hogvartse būtų kiek per... ryškūs.
Greitai žvilgtelėjusi į meniu, mergaitė užsisakė tradiciškų dešrelių su keptomis bulvėmis. Atsigerti išsirinko šaltą vandenį su kokoso dulkelėmis. „Belieka laukti draugės“ pagalvojo ir parėmė galvą ant rankos. „Kas, jei neateis? Kas, jei aš jai net nepatinku?“ sukosi mintys tamsiaplaukės galvoje. Net pati nepajuto, kaip užmerkė akis.
-
Kaip ir kiekvieną pavasarį, vos atšilus ir saulei ėmus spiginti kur reikia ir kur nereikia, o orui prisipildyti tvankumo ir tirštėti, kaip Kalėdiniam kisieliui jaunosios raudonakės sirenos punktualumas išgaruodavo tarsi dūmas. Dingdavo kaip kamparas, tarsi jo iš vis nebūtų buvę. Jeigu ne atostogos pasyvumas, noras atitraukti ranką nuo paremtos galvos ir kakta pilti į rašalu pašventintą suolą bei noras nekęsti kas kart atšilus katorga tampančios mokyklos užvaldytų kūną ir sustingdytų kraują. Visa laimė, kad milžiniška perregima ranka atplėšė surūdijusias grotas ir išleido tūkstančius metų kalėjusius paukščius laisvėn.
Kraujo ir vyno maišaties žvilgsnį slėpė apvalūs akiniai akį traukiančiais rėmeliais, o netvarkingos garbanos šoko ant smėlio spalvos megztinio siekiančio kelius nugaros, kai dėl savo aprangos, o gal ir ne dėl jos, nes gal būt taip buvo iš tikrųjų, bet tik mėnulis žino kaip ten buvo ir yra iš tikrųjų, kiek vyresnė atrodanti burtininkė atlapojo Kiauro Katilo duris ir įplasnojusi vidun visiškai nekreipdama dėmesio kur reikia ir kur ne, nužingsniavo prie lango, kur jau lūkuriavo draugė Varna.
-
Adira sėdėjo pasirėmusi galvą, beje, buvo užsimerkusi, todėl vos neužmigo. Jau buvo pradėjusi sapnuoti kažkokius neaiškius reginius, kai prie mažo stalelio priėjo padavėja. Greitai sureagavusi pirmakursė atsimerkė ir nė nežvilgtelėjusi tarė:
-Sveika, Margo.
Bet atsisukusi pamatė kitą asmenybę. Mergaitė greitai atsiprašė ir nuraudonavusi pradėjo valgyti savo pietus. Lėtai kilo ranka link lūpų - taip ramiai pagulėjusi ant saulės mergaitė lyg užsipildė energija ir dabar nebenorėjo valgyti.
Suvalgiusi Adira pastūmė lėkštę kelioliką centimetrų į priekį (jei būtų pastūmusi daugiau, tikriausiai indas būtų nukritęs ir sudužęs į tūkstančius dalelių) ir toliau laukė draugės, kuri vėlavo visą amžinybę (veikiau jau Adira per anksti atėjo, ne Margo vėlavo).
Nuobodžiai prastūmusi minutes, tamsiaplaukė pagaliau išgirdo varpelį esantį virš durų. Pakėlusi akis ji pamatė Margo - ši buvo su apvaliais akiniais ant akių, ir Adira iš kart prisiminė jos raudonas akis.
-Sveika, Margo,-pasakė jai priėjus prie staliuko.-Na ir saulėta diena, sutinki?
-
Po akiniais besislepiantys galingos sielos atspindžiai abejingai perbėgo pilkomis, sprendžiant iš vietomis apsilupinėjusių dažų ir keleto drėgmės ar pelėsių dėmių pagražinimų, sunkiai suvaldomomis arba retai prižiūrimomis sienomis. Masyvus metalinis sietynas vos pastebimai svyravo, tyliai bandydamas nusikratyti voratinklius. Kiauro Katilo vaizdas iš tiesų truputį kėlė gailestį ir tiesiog nebyliai prašėsi dėmesio. "Nuvalykit! Prašau, nuvalykit!" - lyg šnabždėdamas sugirgždėjo sietynas. Reikėtų, kad čia įsisuktų kokia nors ponios Vizli charakterį turinti moterėlė ir padarytų tvarką. Sena smuklė pati to prašėsi.
Raudono vyno akys liko nepastebėtos spoksant, o Žiobariškais sportbačiais (taip, taip... Žiobarai. Bet jie turi kai ką gero. Kad ir sportbačius) apautos kojos nuskriejo prie rombais išmarginto lango pro kurį maloniai skverbėsi, ne taip maloniai į akis spiginantys šviesos ir šilumos kupini spinduliai.
-Sveika. - iškvėpė nutraukdama nuo nosies apvaliuosius akinius ir parodydama pavasariniui pasauliui savuosius rubinus. -Taip, bet jeigu tik nespigina į akis ir negrasina keptuve ji man visai prie širdies. - klestelėjo į šalimais pasitaikiusią kėdę žvilgtelėdama pro langą, taip lyg anksčiau nebūtų pastebėjusi milžiniško degančio dujų kamuolio visą amžinybę kabančio visatoje ir neleidžiančio mūsų planetai išnykti belaikėje tuštumoje.
-
Mergaitė atidžiai stebėjo besidairančią draugę. Ir ji visai neslėpė kodėl - Adira pasiilgo draugų pilyje. Pasiilgo pamokų, laisvų dienų, bereikšmių pasivaikščiojimų po pilį, namų darbų, draugų, o labiausiai tos didžiulės bibliotekos, kurioje guli koks tūkstantis knygų.
Pamačiusi Margo akis, ji maloniai nustebo. Nesuprato, ar tos raudonos spalvos padaugėjo jos akyse, ar jai tik taip atrodo. Bet labai apie tai negalvojo ir staiga šyptelėjo išgirdusi atsaką.
-Kaip tik ir stengiausi atspėti, ar tau patinka saulė. Džiugu,-mergaitė nestipriai pamosavo kojas po stalu (kadangi nesiekė grindų).-O dabar sakyk, kas tavo akims. Žinau ir mačiau jas tokias, bet kodėl jos raudonos?
Ir tai buvo tiesa, Adira tikrai buvo anksčiau pastebėjusi jos keistas akis, bet Margo niekada apie tai nepasakojo. O dabar būsima antrakursė nebegalėjo iškęsti nepaklausus. Jai knietėjo sužinoti istoriją, beje, pati turėjo šį bei tą papasakoti.
-
Atsainiu mostu patupdžiusi apvaliuosius ant medinio, gal kiek apšepusio, ponios Vizli kraujo ir kūno laukiančio stalelio bei dar kiek pastebeilijusi pro rombais išmargintą stiklą į eilinius gatvės praeivius jaunoji ragana atsišliejo į vėsų, metalinį kėdės atlošą, kuris nemaloniai girgžtelėjo. Irzliai murmtelėjusi kažką panašaus į "šiai vietai tikrai reikia kempinės ir tepalo" pasimuistė kėdėje taip nenoromis priversdama ją dar kelissyk bjauriai, bet liūdnai suurgzti, nors gal labiau suinkšti.
-Labai ilga istorija. Na, jos ėmė keistis kartu su manimi. - pradėjo pagaliau įsitaisiusi. -Kai pasirodė mano gebėjimas burti, tėvai be proto apsidžiaugė, bet kaip ir iki tol - nieko pernelyg daug nepasakojo. Tiksliai negaliu pasakyti, kaip tai įvyko, bet persikrausčius į Aukštutinį Fleglį kažkaip užklydau į pono Gralio sendaikčių parduotuvėlę (gatvelė vedė link miško ir visai netyčia tarp namų pastebėjau iškabą) ir man pačiai pilnai neaišku kokiu būdu, bet paaiškėjo, kad jis - mano senelis. Pasakytum, o kas gi čia tokio tai tik senelis, bet balselis mano galvoje kužda, kad kaip tik jis privertė tą raudonį išlįsti į dienos šviesą. - tylaus, lyg paslaptį pasakojusio balso likučiai ištirpo ore, o iki šiol į draugę įremtas ugninis žvilgsnis nusileido į pirštų krapštomas ir taip švarias panages. -Užtruks ir šiaip, nemanau, kad tai būtų įdomu. - garsiau pridūrė grąžindama žvilgsnį į vietą.
-
((ouat much :D))
Adira beveik visą einantį laiką stebėjo draugę - kaip ji susierzino dėl kėdės leidžiamų garsų, kaip ji nemaloniai burbtelėjo apie šį barą. Iš visko nusprendė, kad šiandien - ne Margo diena.
-Tai akys pasikeitė tapus burtininke? Atvažiavus į šią pilį? Bet tai įvyko ne iš karto, tiesa? Juk seniau tavo akių nepastebėjau,-lyg žirnius išbėrė žodžius mergaitė ir pasimuistė medinėje kėdėje.-Ir iš vis, ar tos akys duoda kokių keistų galių? Ar tai paslaptis?
Nutilusi ji iš karto pasijuto nemaloniai. „Margo toks ramus ir keistas žmogus, tikriausiai ji mano greitumą priims kaip nedraugiškumo ženklą“ dingtelėjo mintyse.
Tylėdama ir klausydamasi draugės istorijos, Adira žvelgė į baro vidų ir neutraliai stebėjo visą veiksmą - ši ir vėl pastebėjo, koks subruzgimas čia vyksta, kaip visi žmonės garsiai plepa ir pykstasi, bėgte vaikšto iš kampo į kampą, keikiasi dėl prasto meniu. Būsima antrakursė slaptai pagalvojo apie ramius namus, tyliai įjungtą televizorių ir mamos švelnų dainavimą.
-O kalbėdama apie save... ar pameni mano galią?-daug ramesniu balsu ir vėl prakalbo.-Aš galėdavau skaityti mintis. Ne visada, bet galėdavau. Iš tėvų sužinojau, jog galiu šį sugebėjimą bent kada prarasti. Jie liepė man saugoti galią, bet manau, kad tai jau praradau. Net ir norėdama negaliu įsiveržti į, pavyzdžiui, tavo galvą.
-
((*Prideda pirštą prie lūpų* Šššššš...))
Gatvėje virė margas gyvenimas, kurį, kaip kino filmą, galėjai stebėti pro seną užeigos langą. Neplačia, akmenimis grįsta gatvele nužingsniavo nedidelė šviesiaplaukė garbanė su savotiškai keista, bet beprotiškai dailiai atrodančia, džinsų uogienėje išsiskiriančia apranga - modernia Renesanso stiliaus suknele ir rožėmis siuvinėtu apsiaustu, kažkur baisiai matyta, bet nežinia kur. Kitoje pusėje, pro minią bando prasisprausti jaunuolis vedinas juodu žirgu. Kokių įdomybių tik nepamatysi pro stiklą, kiek iš pirmo žvilgsnio pamėgtų žmonių su kurias negali pasisveikinti. Keistas dalykas tas stiklas.
-Jos pradėjo keistis sužinojus apie sirenos galias. Na ir, lyg ir pabudinus jas. Tik to iš karto nesimatė. - Nemanau, kad jos duoda galių. Veikiau galios jas tokias padarė. Ir, jeigu jos būtų paslaptis, tikriausiai nerodytų savo raudonio arba neberymotų mano akiduobėse. - patraukė pečiais. - Nežinau, kaip paaiškinti. Tėvai nieko nepasakoja, neturi galių, susigrąžina jas, kaip tik tada pasirodo ir mano gebėjimas, persikraustom į Storibruką, atsiranda senelis, tas irgi nepaprastas burtininkas sumąsto, kad aš sirena, tada karštligiškas mano juokas ir akimirką suskaudusi akis. - nerišliai dėstė gestikuliuodama rankomis, kad būtų aiškiau. Tik nežinia kam - draugei, ar jai pačiai. -Viskas žiauriai neaišku.
Vėl bjauriai girgžtelėjo kėdė. Po perkūnais, negi ši vieta nežino, kad dvidešimt pirmame amžiuje vos ne ant kiekvieno kampo gali nusipirkti tepalo? Juk nebūtina turėti Hermionos smegenis, kad tai suvoktum, tiesa?
-Turbūt bandei tai padaryti kai nieko negalvojau. Kartais taip atsitinka, kad imu ir nieko nemąstau. - šyptelėjo lėtai barbendama pirštais į seną stalviršį. -Nors koks velnias žino ko dar prikimštas mano kraujas. Gal dar ir kokį blokatorių, pati to nežinodama nešiojuosi. - iškvėpė pavartydama kraujo akis.
-
Mergaitė lėtai virškino draugės žodžius, o tai buvo daryti dar sunkiau, kai kita varna kalbėjo pakankamai greitu tempu. „Sirena, raudonis, akiduobė“ kartojo sau ir niekaip negalėjo suprasti. Jei būtų sėdėjusi prie ne taip gerai pažįstamo žmogaus, ji aiškiai būtų praleidusi tą dalį ir apsimetusi, kad viską supranta. Bet dabar Adirai rūpėjo draugė (ir net labai), o pasiklausti nebuvo labai gėda ar nemalonu. Jau seniai tamsiaplaukė suprato, kad yra ne tokia protinga kaip Margo. Tad visų jos žodžių suprasti ir nesitikėjo.
-"Sirenos galias"? Kas ta sirena?-baigus jai pasakoti mandagiai paklausė.
Vis dėlto šis klausimas jai šiek tiek rūpėjo ir kėlė nerimą. Mergaitė negalėtų pasakyti, jog yra kažkur skaičiusi apie tai knygose. „O gal ir skaičiau, tik nepamenu. Juk dažnai taip atsitinka“ pagaliau mintyse atsirado varnanagei būdingo bruožo. Baimė nežinoti atsakymo, baimė pasirodyti kvailai ir neišsilavinusiai.
-Nesistenk manęs padrąsinti,-šyptelėjo.-Galią panaudoti bandžiau jau prieš kelis žmones, ir man tai vis sunkiau sekasi. Beje, nepasakyčiau, kad labai liūdžiu. Tas visas galvos permatymas nusibodo, ypač tada, kai nemoki to valdyti ir nėra minčių skaitymo profesoriaus,-vos girdimai, gal labiau mintyse nusijuokė ji.-Gal viskas tik į naudą. Belieka laikyti paslaptyje nuo tėvų,-galiausiai baigė ir toliau stebėjo kraupias raudonas draugės akis.
-
Saulė toliau spigino, kaip pašėlusi. Gerai. Gerai, kad spigino, nes Varna netoleravo šalčio. Žiemą iš vis neliptų iš šilto patalo, jeigu tik galėtų. Neitų nei į pamokas, nei į biblioteką, pasisamdytų namų elfą ir gyventų šilumos pilnoje antklodžių ir pagalvių karalystėje. Taigi, kad ji spigino buvo gerai, nes sirenos kraujas imtų stingti gyslose. Dar geriau, kad spigino ne į akis, nes mergaitės akys tuojau pat būtų apsipylusios sūraus vandens vienetais, vadinamais ašaromis. Ir šiaip, Saulės geltonis maloniai slėpė kėdžių girgždėjimą ir šeimininkės nebuvimą.
-Na, žiobarai mano, kad sirenos yra paukščiai su moterų galvomis, čiulba vidury vandenynų ir ėda jūreivius. Bet aš žinoma netupiu ant uolų, nečiulbu, nevalgau žmonių ir net neturiu plunksnų. - nusijuokė šiuo gestu vėl priversdama kėdei bjauriai sukrykšti. -Tiesiog galiu, ar bent turėčiau mintimis priversti kitas būtybes paklusti man. Kažkiek panašu į hipnozę. - patraukė pečiais. -O dabar lįsk į mano mintis. - paliepė dusliu nežmonišku balsu nesusilaikydama ir suprunkšdama.
-
Kuo toliau Adira sėdėjo prie šio staliuko, tuo labiau nemėgo saulės ir jos erzinančių spindulių. O priešais sėdinti draugė, matėsi, visai džiaugiasi jos švietimu. Greitai pasilenkusi prie žemės, rudaplaukė atsegė prie stalelio kojos gulinčią kuprinę ir išsitraukė apvalius rudus akinius (kurie nederėjo prie jos aprangos), o tada greitai užsidėjo ant akių ir atsikvėpė. Bent kažkiek geriau.
-O galbūt tu turi paukščio kūną, tik to nežinai? Dievaži, nenustebčiau,-kiek įnoringai atsiduso Adira ir atsilošė. Juk magijos pasaulis toks painus ir stebinantis.
-Gali mane priversti kažką padaryti? Ar ne?-blizgančiomis akimis pažiūrėjo į Margo, bet ši nematė, nes buvo su akiniais. Nebent draugė galėjo permatyti kiaurai. Kas žino.
Išgirdusi "o dabar lįsk į mano mintis", mergaitė vos nesusigūžė. Žinojo, kad nepavyks. Juto tai.
-Gerai, galvok apie vieną ir vienintelį daiktą šiuo metu. Nesvarbu kas tai. Kad ir pyragas,-neramiai sukrizeno ir tyliau pridūrė.-Dabar jau nebesirink pyrago.
O tada užsimerkė ir įsiklausė į šurmulį. Tada visų žmonių balsai pritilo, Margo mintys lyg ir artėjo prie Adiros smegenų, bet ji negalėjo nieko išgirsti. Negalėjo išgirsti Margo minčių. Bet pajuto triukšmą, ne tokį, koks buvo bare.
-Įdomu,-vos girdimai pasakė sau ir liko sėdėti užsimerkusi.
-
Bukai pamaniusi, kad draugė išsitrauks kokį nors keistą ir neregėtą daikčiuką, Varna nepastebimai pasilenkė į priekį, bet išvydusi paprastus, o gal ir ne, nes kas iš tiesų ten žino, akinius nuo saulės, vėl sugirgždindama kėdę, bet prie jos bjaurių aimanų raganos ausys ėmė po truputį prasti, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir įniko pešioti bumuliukus nuo megztinio rankovės. Išgirdusi tai ką išgirdo, bet nenorėdama patikėti, kad tai iš tiesų buvo pasakyta ir ačiū visatai, kad žaibiškai ištirpo šurmulyje, raudonakė susiraukė.
-Niekada. Nepainiok. Manęs. Ir tų. Jūrų. Vištų. - kiek piktokai iškošė. Dievaži, graikiškosios sirenos buvo tikrų tikriausios kalės, uždarytos vištžąsių kūnuose. -Gal ir galėčiau. Ne su visais sutvėrimais pavyksta. - šyptelėjo, lyg ką tik nebūtų knietėję ką nors palaužyti. Turėkime omenyje kaulus.
Ach, kaip tyčia užsiminta apie pyragą. Jonuko ir Grytutės pyragėliai. - mintyse piktadariškai nusikvatojo. Tos kruvinos akys vertė Varnanagę viena koja žengti į Klastūnyną, bet Mar tai visai patiko.
-Gerai. Galvoju ne apie pyragą. Gerai reikia ko nors nesudėtingo. Ledai! Ledai. Ledai. Leedai. Le... - galvoje kažkas persivertė, kažkas įvyko ir paliko pėdsaką, bet kas tai buvo liko ir liks per amžius neaišku. -Kas įdomaus? - nežymiai papurtė galvą, norėdama išgrūsti iš smegeninės keistą mintį.
-
Adira kiek pašiurpusi iš karto atsiprašė:
-Atsiprašau, tik pajuokavau,-nekaltai išplėtė akis ir vos gūžtelėjo.
Tada, rodos po kelių sekundžių Margo veidas persikreipė į šypseną. „Na ir nuotaikų kaitos“ nustebo mergaitė.
-O kokiems padarams lengviausia įsakyti kažką padaryti? Mažiems? Ar nuo to niekas nepriklauso?-vėl suplakė visus klausimus ir greitai nutilo, laukdama atsakymų. O tada ir vėl įniko į savo mintis, stengdamasi nebegirdėti triukšmo.
Staiga išgirdo tą patį garsą, kokį girdėjo seniau. Kažkoks urzgimas, galbūt nes Margo mintys buvo niūrios.
-Ar galvoji apie kokius šikšnosparnius?-grįžo į tikrovę ji ir greitai atsimerkė, nesuprasdama.-Ar apie pyragą? Nes negaliu nieko pajusti. Nepokštauk, Margo,-rimčiau paliepė jai. Tai svarbus dalykas, vis dėlto.
Šį kartą Adira pabandė sugauti mintis neužsimerkusi. Juk seniau puikiai tą darydavo paprastai, tiesą pasakius, mintys pačios atplaukdavo pas Adirą. Ne savo noru. Ir jai tai nepatikdavo, o dabar, rodos, jos galia paklausė norų ir nebeveikia. Antrakursė širdies gelmėse to gailėjosi, bet ne per labiausiai. Galbūt tiesiog bijojo kandžių tėvų pastabų, esą ji galios nesaugojo, per daug naudojo ir panašiai. Gal kitą kartą Adira per atostogas negrįš pas tėvus. Pameluos, kad sirguliuoja, o vietoj buvimo pilyje pabėgs pas vyresnį brolį.
-
Įsivaizduokite kas būtų, jeigu nieko nebūtų. Jokio Hogvartso, jokio Skersinio Skersgatvio, jokio Kiauro Katilo, jokių miškų, upių, kalnų, žmonių, spalvų... Nieko. Visiškai nieko. Net tuštumos. Kažkas tokio dėjosi ir raganos galvoje. Ne taip įprastai jokia mintis galvoje nepraplaukė kartu su keltininku, kaip požemio karalystėje sielų upe, kai užsižiūri į tolį ir pamiršti viską aplinkui. Lyg visos merginos mintys būtų buvę parašytos pieštuku ir kažkoks įsibrovėlis viską būtų ištrynęs.
Nepatikliai minai karaliaujant veide, vienas iš kiek surauktų antakių vos truktelėjo.
-Ne. Aš galvojau apie ledus. Skanią, didelę ledų porciją. Bet paskui kažkas atsitiko... - Tamsiojo anūkė trumpam, net nepastebimai nutilo. Galvoje vėl kažkas dingtelėjo. -Nesvarbu. - papurčiusi savo banguotomis, rudomis sruogomis pasidabinusią galvą Margo, nevaldomai nusukusi kruvinas akis į už lango šurmuliuojančią gatvę, nostalgiškai atsidususi ir pastarojo jausmo užvaldyta, aiškiai taip pat nusišypsojusi bei sukinėdama vieną apie kitą smilius, prisiminusi pačią vasaros pradžią ir nesusilaikiusi bei tylut tylutėliai sukikeno.
-Taaip... - vis dar nardydama valdinguose prisiminimuose iškvėpė. -Mažus arba tuos kurie nesipriešina. Tereikia treniruotis ir galiausiai gebėsiu priversti bet ką. - nežymiai patraukė pečiais. Apsimetinėti jai tiko. Kad ir kas per velnias tą minutę lyg pušynas ošė minčių vietoje ji kada nors išsiaiškins.
-
Adira nepatogiai pasislinko arčiau stalelio, dabar sėdėjo visai ant kėdės kraštelio. Taip buvo pratusi.
-Tai sakai ledai?-garsiai pagalvojo. Net nebūtų pagalvojusi. Tikriausiai ta galia jai tikrai dingo. Bet, kaip ir pasakė Margo, nesvarbu. Kad ir ką ji turėjo omeny, man ta galia nebesvarbi. Viskas. Antrakursei nors kartą galvoje neoš visų žmonių keistos mintys. Ji iš kart prisiminė vyruką einantį Kerkvolo gatve, kuris galvojo apie negyvą kiaulę. Ir kas apie tai dar gali galvoti?
Bent tiek naudos.
Adira apie Margo galią daugiau nebeprakalbo. Galbūt dėl to, jog tiesiog neturėjo klausimų, o galbūt dėl to, jog klausimų buvo per daug. Visos smegenys dabar maišėsi nuo sutrikimo.
Ji tyliai atsikrenkštė.
-O kaip tas požemių minotauras? Ar buvai pas jį? Mes turėtumėme jį aplankyti,-varniukė negalėjo prisiminti gyvūno vardo.-Jis toks vienišas, o tas dar džinas neduodantis ramybės.
Brunetė negalėjo atitraukti akių nuo Margo, o kitaip sakant - nuo Margo akių. Jos kažkaip keistai traukė, neleido nusukti žvilgsnio į kokį kitą prašalaitį ar gatvę, stūksančią pro langą.
-
-Ledai, - palinksėjo.
Žvilgsnis, per stiklinės vazos kontūrus, staltiesės raštus ir medinio stalelio įbrėžimus nuslydo iki rankinio laikroduko.
-O! Kitą savaitę nesugebėjusi nei vienos rasti ten nusileidau... Keisčiausia, kad nė sandėliuko, nė kraujo, nė skylės sienoje nebebuvo. Jokia plyta neklibėjo, nebuvo kitokios spalvos, pastuksenta skambėjo kaip ir visos kitos. Tarytum nieko ir nebūtų buvę. - patraukė pečiais.
Ant riešo vis skubantis mechanizmas vėl bjauriai sutiksėjo. Tik tak. Tik tak. Tik tak... Šiaip jo žingsniai vos girdimi, bet, jeigu geriau įsiklausai jo tiksėjimas visame šitame šurmulyje skamba, kaip... Tu-duch... Tu-duch..! Tu-duch!
Ponas laikas nerimo. Nė sekundei, nei akimirkai, nei kurios nors dalelei. Bėgo ir skriejo, ir vis artėjo prie kažko negero. Niekas nežinojo prie ko, bet sirena kažkaip tai nujautė. Nujautė ir tai, kad čia nagus bus prikišęs senelis.
-Man reikia bėgti. - pakilo ir greitosiomis atsisveikinimui apkabinusi draugę skubiai nužingsniavo prie išėjimo. -Dar susitiksim. - šūktelėjo ir nėrusi pro duris, skambtelėjus virš jų pakabintam varpeliui išnyko minioje.
-
Katerina Atėnė Sabel įžengė į „Kiaurą Katilą“. Rankomis jai teko prilaikyti ilgą žalią suknelę, kad koks ar kokia nevėkšla neužmintų ir nesuplėšytų. Juk visko būna, o šita suknelė buvo viena iš Kasijos mėgstamiausių. Ji pasuko link apskrito staliuko prie lango. Dama ištraukė iš savo rankinės dienoraštį, pergamentą, plunksną ir buteliuką rašalo, o rankinę pakabino ant atlošo. Reikėjo pasiimti Deimoną kartu. Bloga mintis jį palikti vieną viešbutyje. Garbanės galvoje jau sukosi vaizdiniai: Ji grįžta į viešbutį, tiksliau negrįžta, nes jo nebėra. Žinoma, atrodo, kad paprastam toyger veislės katinui tai neįmanoma, bet Deimonas buvo tikriausiai išdidžiausias ir kerštingiausias katinas visoje istorijoje. Tikėkimės jis susirado veiklos ir nuspręs negriauti viešbučio. Rudaplaukė į pergamentą parašė vieną žodį:
Nebegrįšiu.
Fortūna, atlėk čia. Po kelių akimirkų pro duris įskrido nedidelė rusva pelėdžiukė ir nutūpė ant stalo. Profesorė suvyniojo pergamentą ir įdavė pelėdai.
- Perduok Astlyrei. - tarė Katerina. Ji puikiai žinojo, jog pelėda ją supras. Vos tik jos rudi sparnai pranyko Sabel atsiduso ir pažvelgė į dienoraštį. Tiesą sakant jis priminė knygą, nes buvo labai storas. Per visą savo gyvenimą ji prirašė tikrai virš tūkstančio tokių dienoraščių. Ir jie visi buvo saugiai padėti jos namuose, Norvegijoje. Galiausiai Terė nusprendė, kad šiandien ji neturi nuotaikos rašyti, tad dienoraštį, rašymo priemones paslėpė rankinėje ir rankos mostu link savęs pakvietė padavėją.
-
Ruduo ant nosies tai ir pilna Hogvartso mokinių su giminėmis, raganų, burtininkų, profesorių ir netgi ministerijos darbuotojų. Kiek suirzęs dėl šurmulio Cody važiavo motociklu link ,,Kiauro katilo''. Tiesa, jis nebuvo žiobaras, kad važinėtų motociklu, jis buvo burtininkas. Taip pat dirbo ministerijoj darbuotoju. Tiesa ta, kad visai neseniai įsidarbino teisėju. Jaunuolis po ilgų triūsų ir sunkaus darbo nutarė prasiblaškyti važinėdamas motociklu ar užsukti į pasitaikusias kelyje kavines ar barus. Sustojęs prie burtininkų kavinės, jis nulipo nuo motociklo ir nusisegė šalmą. Apsidairęs pastebėjo, jog gatvė kone pustuštė. Puiku, mažiau tada trauksiu dėmesio, nors esu panašus į žiobarą. Išjungęs motociklą, raktus įsidėjo į kišenę ir įėjo į barą. Šen bei ten visur klegėjo ir tarškėjo. Tad dar labiau susiraukęs ėmė ieškoti laisvo staliuko. Nelaimei, visur buvo užimta, bet, laimei prie vieno staliuko sėdėjo tik viena persona. Gal neatsisakys priimti. Taip pagalvojęs, jis nusišypsojo ir patraukė link tos vietos ir pasiekė sakydamas:
- Labą dieną, madmuazele, gal galėčiau prisėsti?
-
Katerinos ausys sugavo tylų motociklo burzgimą kažkur. Palaipsniui jis kiek garsėjo. Netrukus į barą įžengė jaunuolis. Aukštas, tamsiaplaukis, tamsios kaštoninės akys. Kitaip nepasakysi, jis - gražuolis. Kasija stengėsi nespoksoti į jį. Mama tikrai nepagirtų, juk Katerina nužiūrinėja svetimą vyrą, greičiausiai turintį mylinčią žmoną, mielą vaikutį, išsvajotą darbą ir visokius kitus visų trokštamus dalykus. O Terė. Ji turėjo pelėdą ir katiną. Turėjo kelis draugus, kurie, jai išsikrausčius, ją pamiršo. Ji net normalių namų neturėjo.
Rudaplaukė išgirdo žingsnius, o tada ir klausimą. Jai prireikė visos valios, kad nepradėtų elgtis kaip paauglė, kuriai patinkantis vaikinukas per Feisbuką (Čia žiobarų socialinis tinklalapis, ar kaip ten. Katerina apie jį sužinojo keliaudama po pasaulį) parašė: „Labas“.
- Žinoma, sėskis. Čia tikras beprotnamis ar ne? - paklausė profesorė. Nepažįstamasis atrodė malonus ir mandagus. Tikrai mandagesnis, nei visi čia sėdintys nevykėliai. Sabel žinoma pastebėjo visus žvilgsnius (žinoma devyniolikto amžiaus suknelė nemažai prisidėjo), bet labai puikiai juos ignoravo.
- Kuo vardu būsi? - paklausė Katė ir šyptelėjo greičiausiai tikriausia šypsena per visą savo bereikšmę egzistenciją. Bet kitą akimirką pagalvojus apie mamą ir apie Elijų, merginai tiesiog norėjosi nusikramtyti lūpas.
- Latte kavos, prašyčiau. - tarė, sunkiai prasibrovusiam pro minią, padavėjui.
-
Sunėręs pirštinėtas baikerio rankas ant krūtinės jis tik nusišypsojo. Išties atrodė kiek neįprastai burtų pasaulyje; juodas odinis švarkas, kiek aptempti mėlyni džinsai, akiniai nuo saulės ant plaukų tysojo, pirštinėtos rankos, sportiniai batai, o lazdelė kišenėje. Žiobarai tai galvotų, jog jis yra tipinis užkietėjęs motociklininkas ar baikeris. O burtų pasaulyje išvis tokių žžmonių su žiburiu reikėtų ieškot išsamiai. Nužvelgęs priešais jį sėdinčią moterį bandė pastebėti jos bruožus ar stilių. Žalia suknelė iš senovės laikų. Ilgi, garbanoti kaštoniniai plaukai. Rudos, kiek griežtokos akys. Išties neblogas derinys. Kiek susidaręs bendrą įvaizdį jis netrukus sulaukė leidimo atsisėst. Tai nieko nelaukęs netrukus atsisėdo dėkodamas:
- Ačiū, jums, labai. Gal liksiu ir skolingas, - kiek pajuokavo jisai. - Išties chaosas, bet nieko negalėčiau padaryti, net jeigu būtų mano valioje, - mandagiai atsakęs jis pažvelgė link priešais jį sėdinčios personos. - Aš tik Cody. Daugiau vardų neturiu. Jūsų, panele?
-
Katerina galiausiai nusprendė negalvoti ką pasakytų mama. Juk vis dėl to, jos čia nėra ir niekada nebebus, taigi kokia esmė sau kvaršinti galvą?
- Katerina Atėnė Sabel, su daugybe pravardžių, kurių nėra kam vartot. Nebent naudotų Deimonas jeigu mokėtų kalbėt. Aš tikrai nenustebčiau jeigu jisai būtų pirmasis katinas išmokęs kalbėti.
Norvegė gurkštelėjo kavos, nė nepastebėdama, kad ji velniškai karšta. Rudos akys vos trumpam žvilgtelėjo pro langą, bet ten nieko gero nepastebėjo. Tuščia kaip mano širdyje. Tiesą sakant, gatvę galėtų pavadinti Katerinos širdis. Turistų suplūstų nemažokai. Kas gi nenorėtų pabuvoti mano širdyje?
- Kiek Jums metų? - paklausė Kasija. Gal reikėjo pataupyt tokį klausimą, bet žodžio nebesugrąžinsi.
-
Jaunuolis sunėręs savo pirštus uždėjo ant kelių, o pats nerūpestingai atsirėmė į kėdės atlošą. Naujasis magijos ministerijos darbuotojas netrukus ir pats užsisakė:
- Man, prašyčiau, macchiato karamelinės kavos, - pasakė jis ir atsigręžė į merginą kitaip sakant - pašnekovę. - Malonu susipažinti Katerina, - kiek oficialiai ir išdidžiai pasakė jis pakeldamas smakrą ir nusišypsojo pagalvodamas kažką labai asmeniško pačiam. Pastebėjęs, jog moteriškė žiūrinėja pro langą įsisvajojusi, tai ir jis pasuko galvą tenai tylomis nužvelgdamas retus praeivius, kurie ničnieko nenutuokė esantį kitą pasaulį. Magijos pasaulį, kuris nemažai skiriasi, nuo jų, žiobariškojo pasaulio. Galiausiai vyras sulaukė ir savojo užsakymo, tad priglaudęs prie lūpų puodelio kraštą jis nurijo gurkšnį kavos. Kava kaip ir visos kavos, mažai kuom ir tesiskyrė nuo kitų jo manymu. Galiausiai ir jis vėl išgirdo klausimą:
- Kiek man metų? Sakyčiau, esu pačiam jėgų žydėjime, - mįslingai atsakė jis pažvelgdamas į rudų plaukų savininkę savo tyromis, rimtomis rudomis akimis.
-
Katerina tik šyptelėjo. Įdomu, kaip mano amžių būtų galima įvardinti? Apžvelgusi barą, ji stengėsi nenusižiovauti. Taip, čia buvo beprotnamis. Tik deja, visiškai nuobodus, be jokio veiksmo. Rudaplaukė pasukiojo žiedą, esantį ant piršto. Tegul atsiranda veiksmo, tegu būna įdomiau. Bare pradėjo pūsti stiprus vėjas, bet to neužtenka. Lauke sutemo, tarytum naktį. O kitą akimirką jau buvo ramu. Nėra minčių, nėra kažkaip ir noro tokioms išdaigoms. Mergina nužvelgė Cody. Nelabai protingai pasielgiau. Savo nuobodulį malšinti tokiais pokštais, kurie gali ir gyvybę kainuoti? Nelabai mano stilius.
- Kuo užsiimi gyvenime? - Kasija uždavė dar vieną paprastą, įprastą klausimą.
-
Raudonplaukė besitysdama draugei iš paskos nenorom įžengė į kavinę. Už lango besileidžiant saulei dangus nusidažė šviesiai rausva spalva, o debesys atrodė lyg cukraus vatos gabalai, kuriuos taip ir norėjosi įsidėt į burną ir ištirpint. Tad varnanagė nieko nelaukus prisėdo prie apskrito staliuko prie lango. Taip lengviau stebėti dangų, o ir mažiau kontakto su kitais žmonėmis. Jai prireikė nemažai laiko, kad priprastų prie savo vienintelės draugės klastuolės Emmos ir šios ganėtinai ekstravertiškos, gal net kiek egocentriškos asmenybės jai užteko. Per neilgą laiko tarpą mergina nedrįso bendraut su niekuo kitu tik su albinose, tad ir šį kartą būtent su ja ji sėdi kavinėj. Priėjus padavėjui mergina nedrąsiai užsisakė moliūgų sulčių ir vėl nusuko žvilgsnį lango link.
-
Su dideliu nekantrumu Emma pirmą kartą ketino apsilankyti Kiaurame katile. Nieko nelaukusi įstūmė kiek delsiančią ir užsižiūrėjusią į dangų varniukę vidun. Lankytojų buvo ne per daugiausiai, kas kiek nustebino. Visą laiką galvojau, kad ši vieta yra gerokai populiaresnė, nei iš tiesų...- kiek nusivylė mergaitė.
Išsirinkusios puikų staliuką, stovintį priešais langą į ganėtinai šiuo metu judrią gatvę, jos atsisėdo.
- Man visai čia patinka, - nusišypsojo Em. - Nemanai, jog pati atmosfera čia primena senesnius laikus?
Neilgai trukus priėjo ir padavėjas. Iš išvaizdos buvo ganėtinai malonus vyriškis: apvalaus veido, besišypsantis, kalbėjo truputį neįprastu akcentu, kas kėlė juoką.
- Taip, du moliūgų sulčių. Dideles. Ačiū - padėkojo padavėjui beužsirašinėjant.
Jam nuėjus Emma užklausė draugės:
- Tai kaip pirmosios pamokos? Buvai jau kurioj nors?
-
-Atmosfera išties puiki. Geriausia, kad žmonių nedaug šiandien.. -nusišypsojo mergina ir atsipalaidavus užsikėlė kojas ant kėdės. -Dar net nenusprendžiau, kurias labiausiai noriu lankyt, vaikštinėju tai mokyklos koridoriais tai gatvelėm.. Spėju, herbologijoj reikės apsilankyt, gal ir ateities būrime ar kurioj nors apsiginimo nuo juodosios magijos pamokoj, bet vos prieinu kabinetą- kojos sustingsta ir rodos nebegaliu pajudėt, nebent nusprendžiu nešt kudašių iš mokyklos... -atsidusus mergina pirštais vedžiojo įvairius raštus ant stalo paviršiaus. Staiga pakėlė akis:
-O tu? Kur nors jau buvai nuėjus? -padėjus alkūnes ant stalo raudonplaukė parėmė galvą rankom ir eilinį kartą žavėjosi albinosės šviesiais plaukais. Šie jai kažkuo priminė vaikystę, o tiksliau žiemą, kuomet prie židinio mama jai skaitė pasakas. Nuvydama prisiminimus šalin ji tik papurtė menkai galvą ir nusuko žvilgsnį debesų link.
-
Besiklausydama draugės kalbų mergaitė žiūrėjo pro langą į gan tamsią gatvę, kurią apšvietė pravažiuojančių mašinų žibintai. Išgirdusi klausimą skirtą jai, Emma lėtai pasuko galvą link varniukės ir tarė:
- Kol kas aš pati tik į vieną pamoką nuėjau... Dar nepripratau prie aplinkos, nesinori sutikti labai daug naujų veidų ir apkrauti galvos naujomis žiniomis. Dar galva gali sprogt, - pajuokavo. - Šiaip tikrai siūlau apsilankyti Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose, kadangi ten mes pamokas turime ne visi kursai kartu, o žemesnieji kursai atskirai nuo aukštesniųjų. Manau tai gera galimybė atsiskleisti ir išmokti.
Taip mergaitėm besišnekant padavėjas ant stalo pastatė dvi stiklines moliūgų sulčių. Nieko nelaukus Emma iškart paragavo. Tobula... - pagalvojo klastuolė.
-
Lėtai gurkšnodama sultis garbanė atsiduso.
-Kaip greitai sutemo.. -nusukus žvilgsnį nuo švieselių kupinos gatvės galiausiai pratarė mergina. Apžvelgė ir beveik pustuščią kavinę, kurioje buvo likę tik padavėjai, keli burtininkai, keletas mokinių.
-Nori kai ką parodysiu? Netyčia nugirdau šiokį tokį burtažodį ir na... nusprendžiau išmėgint jį.. -išraudus žvilgtelėjo į savo lazdelę.
-Avifors-tarė varnanagė mostelėjus lazdele į stiklinę ir ši pavirto paukščiu. Paukštis nutūpė merginai ant pečio ir išskleidė savo sparnus bei linktelėjęs galvą į šoną stebėjo albinosę. Pavyko! Jau maniau, kad neišeis...
-
- Tikrai greitai... - su trupučiu nusivylimo balse tarė mergaitė, kadangi suprato, jog greitai teks grįžti į mokyklą.
Žiūrėdama į pravažiuojančias mašinas atsiminė vaikystę, kai su tėčiu susėdę kavinukėj netoli namų jie skaičiuodavo raudonas mašinas. Kodėl būtent raudonas Emmai dar ir dabar buvo paslaptis, kurios nepavyko išsiaiškinti. Pati nejausdama šyptelėjo. Jau spėjo pasiilgti tėvų, jų skiriamo dėmesio, intelektualių vakarinių pokalbių prie puodelio juodos arbatos.
- Žinoma parodyk! - Su dideliu nekantrumu ir nenustygstanti vietoje sušuko klastuolė raudonplaukei užklausus apie burtažodį.
Mergaitė buvo apšalusi, sėdėjo, ištisai mirksėjo savo baltom blakstienom negalėdama patikėti tuo, ką mato prieš akis.
- Vau! Klasiškai! Šaunuolė! - Aikčiojo iš pasigėrėjimo ir gyrė strazdanę.
-
-Dėkui.. -išraudus išsišiepė ir pasisodinus ant piršto paukštį atkišo ranką arčiau albinosės. -Tik bėda tame, kad nenugirdau, kaip jį atverst atgal.. -sukikeno ir laisva ranka užsikišo plaukų sruogą už ausies. Už lango ėmė lyt lietus vos merginai pagalvojus apie grįžimą į kambarius, kur eilinį kartą liks vienui viena. Anksčiau ji būtų šokinėjus iš laimės ir, rodos, visi jos organai darytų salto merginai likus vienai, bet šį kartą kažkas pasikeitė. Dabar ji mieliau bėgtų į Klastūnyną kartu su Emma, sėdėtų ant lovos ir kalbėtų apie nieką, bet ir apie viską. Merginai nedavė ramybės baugūs, iš miško sklindantys garsai; švieselės, toli gražu sklindančios ne nuo jonvabalių... Nors lietus ir teikdavo jai ramybę, bet tik ne šiuo metu, kai raudonplaukę kamavo bloga nuojauta.
-
Emmos veide dar vis švietė susijaudinimas ir pasigėrėjimas šiuo paukščiu, iš veido nedingo šypsena, o akys blizgėjo. Aislinn ištiesus ranką arčiau jos, mergaitė nepabijojo paglostyti šio gyvio nugarėlę ir pačiupinėti sparnus.
- Koks švelnus! - džiaugėsi klastuolė.
Paukštukui kiek pražiodžius snapą ir krustelėjus pirmakursė išsigandusi greitai atitraukė rankutę.
- Galbūt sulčių? - Pastūmė savo stiklinę varniukei, kadangi ji savosios nebeturėjo. - Kaip manai, labai supyks, jei padavėjas neberas antrosios? - Žiūrėjo strazdanei tiesiai į akis ir nuoširdžiai šypsojosi.
Ech, lyja... Kaip nepatogu bus grįžti į mokyklą, juk čia geras kelio gabalas!
- Greičiausiai jau ir vėsoka lauke...
Mergaitė draugės veide pastebėjo kažkokį nerimo šešėlį, suprato, jog apie kažką ji labai susimąsčiusi.
- Viskas gerai, Aislinn?
-
Varniukė papurtė galvą atmesdama klastuolės pasiūlymą ir galiausiai paleido paukštį vis dar neatitraukdama žvilgsnio nuo langu lenktyniaujančių lietaus lašų.
-Neturėtų, jau esu rodžius tam padavėjui šį triuką, tai labai nepyko.. -išspaudė šypseną strazdanė bandydamą paslėpt nerimą ir permetė ant pečio savo garbanų kuokštą.
-Na lauke tikrai nešilta.. -sukikeno bei padavė baltaplaukei savo megztinį. -Man nešalta, tai gali imt. -nuoširdžiai nusišypsojo ir apsikabinus kelius kurį laiką vėl žiūrėjo pro langą. Jeigu Luna būtų čia, galbūt taip nebijočiau.. Bet labai jau abejoju ar galima čia laikyt augintinį. Kažin ar Lunai čia patiktų, kai tiek daug neaiškių būtybių aplink... Garsus trenksmas išblaškė merginos mintis ir ši tik tada prisiminė jog naujoji draugė jos dar kažko klausė.
-Ką? Ach taip, žinoma, man viskas gerai. -nervingai sukikeno ir eilinį kartą ant savojo veido nupiešė netikrą šypseną.
-
- Ne ne, nešalta man čia. - Bandė teisintis baltaplaukė. Kiaurajame katile buvo tikrai gan šilta, o žandus nuo mąstymo ir pastovaus bendravimo dengė šioks toks raudonis. - Apsirenk greit.
Iš į langą atsimušančių lašiukų buvo galima spręsti, jog lietus tik dar labiau smarkėjo, kas kėlė pirmakursei nerimą, kadangi sėkmingai grįžti į mokyklą jai buvo nemažas iššūkis. Išgėrusi paskutinį gurkšnį moliūgų sulčių ir pastačiusi jau tuščią stiklinę ant stalo, klastuolė draugei tarė:
- Galbūt netempsim gumos ir jau keliausim? Aš tikrai labai abejoju, kad lietus teiksis aprimti. Žinai, o jei dar ir stiprūs vėjo gūsiai pradės suktis... Tik to ir betrūko, kad peršaltume ir kokią slogą pasigautume pačioje mokslo metų pradžioje.
Atsistojusi nuo kedės, nusikabinusi savo koledžo apsiaustą nuo pakabos ir jį apsisiautusi, albinosė paėmė Aislinn už rankos ir nusitempė link išėjimo.
- Ačiū už nuostabias sultis. Gero vakaro! - choru padėkojo pirmakursės ir atsisveikindamos maloniai nusišypsojo jas aptarnavusiam vyrui.
-
Net nežinojo, kodėl it kokia nerami dūšelė trynėsi visur, kur tik neša kojos. Po visas alėjas ir gatves, it koks katinas, išspirtas ir praspirtas iš namų, nerandantis vidinės ramybės ir tylos. O ir kodėl gi jam jos ieškoti, jeigu ji tikrai ilgam nepasiliks? Vyriškis tingiai atsilošė savo sėdimoje vietoje ir ilgesingai pažvelgė pro šlapdriba aptėkštą langą, už kurio matėsi tik tamsaus vakaro užgožtos gatvės ir kelios vienišų žiburių švieselės. Nebuvo itin vėlus vakaras, tačiau kavinė buvo pilna žmonių; kai kurie tik probrėkšmiais pabėgdavo, kiti pasilikdavo ir, su poromis arba grupėmis, linksmindavosi visais įmanomais būdais. Akimirką Izaac troško dingti iš čia ir nusigrūsti į kokią žiobarišką skylę, klubą ar panašiai, kur garsi muzika sutramdytų piktus sąžinės balsus jo galvoje. Tačiau, gaila gaila, buvo senas ir sukriošęs, piktas ir nelaimingas, todėl jam tik ir tiko tupėti pridususiame bare.
Ilgi, balti pirštai apglėbė kažkokio šildančio gėralo stiklinę; vyro odos paviršius palaimingai padėkojo už papildomus temperatūros laipsnius, tačiau Izaac nepajuto jokio malonumo. Jautė, kad buvo laikas eiti, tačiau kojos buvo prikepusios prie vietos.
-
Pylė kaipiš kibiro, negelbėjo ir tai, kad prieš keletą minučių pradėjo iš dangaus kristi sunkūs ledo gabaliukai. Viena laimė, kad buvo su puikiu apsiaustu, kuris turėjo ne ką prastesnį kapišoną už neperšlampama striukę. Glėbyje jaunasis raganius laikė ryšulį, toks svarbus, kad galėjai pamanyti, kad nešą kūdikį ar tai kokį kitą gyvą padarą, bet tai tebuvo...
Šmurkštelėjo į kavinę, Kiaurą katilą, kuris nebuvo toks jau ir kiauras, kadangi kuo puikiausiai apsaugojo jį nuo lietaus. Pasipurtė it šunėkas ir nusivalęs batus, permetė akimis patalpą. Žmonių it prikimšta, visi staliukai užimti, visi tik... vienas... su tatai kažkokiu vyriškiu.
Su senyvais... žmonėmis, taip tariant, nelabai jam sekėsi, jie arba jį ignoruodavo arba paimdavo diržą ir... Net ir dabar prisiminimus, nugara pagaugais pereidavo. Verčiau apie tai negalvos, juk tai nutiko prieš gerus metus, tas velnias turbūt jau atleistas, o pats į tą mokyklą negrįš.
Bet vis vien atsisėdo šalia to dėduko.
- Vakaras... Čia neužimta? – paklausė, viena ranka nusimesdamas kapišoną ir atidengdamas savo auksines garbanas.
-
Buvo pasinėręs savo mintyse, tyliai ir be garso kvėpuodamas; gal būtų taip ir pamiršęs, kad nori išeiti, tykiai ir ramiai atsirėmęs į atlošą ir nukritęs į miego šalį. Kaip apgailėtina-- kaip tikras senyvas žmogus, kaip visų paliktas ir niekam nereikalingas diedas. O kas čia yra ne tiesa? Darbo neturi, šeima per toli, draugai jam svetimi-- na, nebent žinoma jis vėl užsidės uolaus ministerijos darbuotojo kaukę, kuri pynėsi su melu ir apgaule, nes juk, na, politika ir biurokratija--; ne, jis teturėjo tik save. Gal ir gerai, nėra nieko prarasti, tik save patį; o jeigu praras ir tai... Tikrai nereikės sukti galvos.
Staigus balsas kažkur iš išorės pažadino Izaac iš tokių pamąstymų. Pakėlęs galvą ir nubraukęs kelias neklusnias sruogas nuo akių pamatė kažkokį tai nepažįstamą vaikinuką. O gal ir pažinojo, ar bent jau matė anksčiau-- tačiau to jokiais būdais nebegalėjo prisiminti. Greitai nužvelgė kito auksines garbanas ir tarsi kažkuo nepatenkintas primerkė akis. Nemėgo šviesių plaukų.
-Hm, sveiki, - po gana ilgos pauzės atsakė ir greitai apžvelgė patalpą. Kitų vietų nebuvo. -Na, kaip matote, neužimta. Jeigu norite, galite prisėsti, -lengvai mostelėjo ranka, taip kviesdamas prisijungti prie staliuko.
-
Bet jis jau sėdėjo prie stalelio, pliumptelėjo į jį net negavęs leidimo. O leidimas... leidimas bet kuriuo atveju būtų suteiktas, europiečiai nemokėdavo sakyti ne, tai būdavo labai nepatogu ir reikalaudavo energijos... Prieštarauti būdavo sunkiau negu ramiai sutikti... Bet ką čia dabar galvoja apie energija ir kitas velniavas.
Pasikabino apsiaustą ant pakabos ir vėl išsilydė patogioje vietoje prie stalo.
- Nesikreipkite į mane... „jūs“, tai... labai nepatogu, - pirmą kartą su juo šitaip, nefamiliariai kalbėjo daug vyresnis vyriškis, o galbūt šis pamanė, kad rankose laiko kūdikį? Na tai būtų... gan nepatogu ir keista, kas gi šiais laikais vaikšto su kūdikiais rankose? Ne karalienės Viktorijos laikai juk ir ne kaimas gilus Lietuvos.
Priėjus padavėjai, užsisakė arbatos. Kaip visada. Nesvarbu ar baras ar kavinė, arbata yra arbata ir ją su džiaugsmu išpila į skrandį.
- Taigi... kodėl tokį nykų vakarą esate vienas? – nuostabi pokalbio pradžia.
Pro akis nepraslydo, kaip vyriškio žvilgsnis paniuro pamačius jo plaukus. Tiesa... jei buvo kiek netvarkingi, bet kieno garbanos yra tvarkingos? Niekieno.
-
Piktai suspaudė lūpas; jau norėjo pasakyti kažką kandaus, tačiau nutylėjo. Kas būtų, jeigu būtų atsakęs "ne, čia užimta?". Ar vaikinas tuomet, visas susinepatoginęs, imtų ir pakiltų iš vietos ir nusliūkintų kur kitur? Nors kitas atrodė kaip to tipo žmogus, kuris nepriėmė "ne" kaip atsakymo. Izaac lengvai sukryžiavo kojas ir nesislėpdamas įsispirtėjo į kitą; šiandien buvo kaip tik užsibūręs sužeistą akį glamūro kerais, idant nesimatytų to dar esančio paraudimo, todėl jo tamsintų stiklų akiniai saugiai ilsėjosi jo palto kišenėje.
-Deja, tai yra paprasčiausios manieros,- tyliu, ramiu balsu atsakė ir tarsi kiek šaipydamasis šyptelėjo lūpų kampučiu; o tuomet nutilo iki kol arbatos atsakymas buvo priimtas. Be žodžių norėjo irgi kai ko užsisakyt, tačiau jo stiklinė vis dar buvo sklidina.
-Žinokite, kad prieš klausiant reikia pamąstyti,- kelis kartus pirštais belstelėjo į stalo paviršių. -Esu gana senas žmogus, vyras, nenuostabu, kad esu vienas, - visuomet kalbėjo formaliai, per daug formaliai, tačiau tai tiesiog buvo daug lengviau; tas formalumas darė barjerą. - Tačiau jūs esate jaunas. Gana keista, kad esate be jokios kompanijos.
-
Manieros tai manieros. Nesiginčys. Tebūnie šiandien pabus vyresnis kilmingasis. Oi, bet jam kalbėti patiko, tad tiks ir šitas... Vardas, nežino šio pono vardo. Kaip be vardo bendraus? Niekaip! Kas ten žino, gal šitas ponas dirba ministerijoje, galbūt panorės sužinoti koks čia ryšulys, nors greičiausiai pats jį atidengs ir pasakys „kodėl manęs neklausiate ką laikau rankose?!“
- Pamastyti! Tokiu atveju, žmonės išvis nekalbėtu, nes viskas ganėtinai akivaizdu ar viena iš teorijų yra teisinga vis vien, žmonės kalba apie tai koks dabar siaubingas oras, taip, jis yra siaubingas, net aklas tai pasakytų, - pradėjo čiauškėti.
Senas vyras? Na jau! Jis neatrodė kaip jo senelis, tad taip tariant nė velnio ne senas. Na, bet žinoma, dabar jis palietė kompanijos temą, kuri nors ir būtų pasirodžiusi jautri prieš keletą metų, dabar jam nesukėlė jokių emocijų.
- Tokias dienas jie leidžia prie knygų ar baruose, aš, turiu darbo, be to... jų veikla manęs nelabai domina šiomis dienomis, - pratarė. – Jūs, sere, kad jau taip norite, galite manęs klausti ko tik norite, aš neprieštarausiu.
-
Lengvu vypsniu nulydėjo jaunuolio žodžių laviną ir patogiau atsirėmė į-- sofutę? Nežinia, kaip šie dalykai vadinosi, bet minkštai išmuštas pusmėnulis buvo gana patogi vieta atsisėsti-- ir netgi užmetė vieną ranką ant atlošo, tarsi siųsdamas kažin kokį ženklą. O gal ir ne, gal tiesiog jam paskaudo kaulai, juk toks senyvas buvo. Priglaudė stiklinę prie lūpų ir nurijo kelis dosnius gurkšnius; nei skonio, nei jokio kito pojučio nejuto, tarytum jo gerklė būtų buvusi išdeginta ir pasidengusi stora oda. Keistas jausmas. Tačiau bent jau buvo tas pliūpsnis į jo kraujotakos sistemą, kuris privertė netgi šiek tiek pakelti balso toną; pakeisti jį į šiek tiek agresyvesnį arba tiesiog labiau dominuojantį.
-Taigi, iš esmės ką sakote reiškia, kad esi labai ypatingas, ar ne?- kilstelėjo antakius ir dar kartą "apdovanojo" kitą ta tokia pagiežinga šypsena. -Manot, kad esate geresnis už kitus?- pridėjo ir tada vangiai smarku bakstelėjo kito link. -Jeigu taip, tada sakykit, kodėl gi toks ypatingas berniukas kaip jūs šlaistosi po didelių dėdžių vietas? Manau, kad dar netgi mokotės mokykloje, ar ne?
-
Arbata jau garavo ant stalelio. Tylėdamas paėmė puodelį už auselės ir gurkštelėjo. Nusiplikė liežuvį. Nepatenkintas ceptelėjo. Padėdamas puodelį, vos sulaikydamas skystį neišsipylusį.
Tas dėdulė, atrado norą kalbėti, argi ne puiku, turbūt užkliudė jautrią temą. Iš kūno kalbos matė, kad šis įsitaisė patogioje pozicijoje, vadinasi... Bando parodyti, kad jam nerūpi. Bet nepuls, jeigu ši temą pašnekovui nėra patogi. Tai apie ką dar gali pakalbėti? Galbūt vis dėl bent jau atsakys į užduotus klausimus.
- Atleiskite, nesuprantu, juk šios įprastos tiesos yra žinomos ir puikiai suvokiamos kiekvienam padarui, - pratarė, ranka glostydamas ryšulį. – Ypatingas berniukas, dėde, prašyčiau, nejaugi norite, kad pūčiau pamokose kurios yra aprašytos vadovėliuose? – šyptelėjo.
Didelių dėdžių vietos? Hm.... Ar jis kalba apie ministeriją ar smuklę? Na juk... Kiauras katilas, nebuvo kažin koks tamsiųjų burtininkų išmislas. Taigi... turbūt šis ponas, yra matęs jį ministerijoje.
- Dėde, nežinojau, kad dirbate ministerijoje? Galėjote iškart taip sakyti...
-
-Sakote, kad labiau patinka mokytis iš patirties?- tarsi koks klausiantis varnas palenkė galvą į šoną ir įsispoksojo į kitą purpurinėmis akimis, kurios dabar buvo tarsi apsisniaukęs audros dangus, tik ir laukiantis progos plyšti ir pratrūkti liūtimis ir žaibais. -Kvailas požiūris,- dar kartą gurkštelėjo ir stiklinė jau buvo tuščia; pamojo padavėjai ir be žodžių jos pusėn pastūmė ją, tarsi moteris jau ir taip žinotų, ko jis nori.
-Patirtis be žinių yra niekinė, žinios be patirčių yra nenaudinga. Neturėtumėte gilintis tik į vieną dalyką, - žemu balsu ištarė; po kelių akimirkų tylos ir laukimo ant staliuko jau laukė dar viena stiklinė. Pirštais griebė ją, klausydamas kito žodžių.
Tiesa, jis seniau dirbo ministerijoje. Bet ne dabar. Galėjo lengvai grįžti atgal, bet nejautė jokio noro daryti kažką produktyvaus. Troško tiesiog plaukti paviršiumi ir apie nieką negalvoti. Bet juk tas berniūkštis nežino nieko apie tai. Todėl jis nemeluoja, jis tik nesako tiesos.
-Ką toks mažas vaikiukas kaip jūs veikiate ministerijoje? Ar kartais nemeluojate?- atlaidžiai nusijuokė.
-
Patirtis be žinių yra niekinė. Kas per velnias? Nesuprato šio vyriškio žodžių prasmės. Kaip gi patirti dalykai gali būti niekiniai? Absurdiška! Žinios be patirties irgi yra naudingos! Jeigu tatai žinai, kaip sustabdyti kraujavimą, tai šį ir sustabdysi, taip, galbūt ne taip greitai, bet teorija išgelbės kailį! Tuščiažodžiavimas, kitaip nepavadinsi. Ne... jis turbūt norėjo išgauti iš jo energijos. Na jau ne.
- Ministerijoje, sėdžiu ant kelių tokiems puikiems dėdėms kai jūs ir atgabenu magiškus kiaušinius jiems į glėbį, už tai gaunu pinigus, - saldžiai pratarė. – Bet matote... Mano sponsoras buvo atleistas, tad net nežinau kur dabar atgabenti man šį...gyvį... tikėjausi atsisėsti šalia ministerijos darbuotojo... kad galėtų perduoti žinutę jam, - nusišypsojo savo baltais dantukais.
-
-O aš maniau, - prisislinko kiek arčiau, pasirėmė ant stalo paviršiaus--vien tam, kad būtų išgirstas, nes jo balsas nukrito iki šiek tiek garsesnio šnabždesio lygio. Šypsena atsakė į šypseną, tiesa, jo buvo kiek...bjauresnė? Kaip žmogaus, kuris labai dažnai taip nesišypso. Arba tiesiog tie pernelyg aštrūs dantys sukūrė tą kraupoką efektą, kuris paprastais žodžiais buvo sunkiai nusakomas. -O aš maniau, kad esate gana savarankiškas jaunuolis, - tarsi būtų siaubingai nusivylęs pratarė, su tam tikra, žinoma, suvaidinta, paguoda žvelgdamas į kitą. -Bet matyt esate tik mažas, bejėgis berniukas, kuris turi eiti ir sėdėti kitiems ant kelių. Kaip gaila, ar ne?- dramatiškai atsiduso-- skruostai jau buvo pradėję šilti, liežuvis sunkėti; žinoma, nuo to jam nebuvo sunkiau kalbėti, priešingai, žodžiai it nuodai liejosi iš jo lūpų, nesustabdomi ir nesulaikomi.
-Ir dar netgi ieškote pagalbos iš nepažįstamųjų. Tikrai apgailėtina, juk nežinote, kad dedasi mano galvoje, - nudelbė kitą tuo pačiu pašiepiančiu žvilgsniu; kaip kvaila, juk galėjo laisvai imti ir "susemti" kitą, jei tik reiktų, ar ne? Juk jis jau ir pats prisipažino.
-
Tai buvo melas. Viskas kas ėjo iš jo burnos apie ministerija. Taip joje dirbo, bet nesėdėjo jokiems seniams ant kelių. Po Perkūnais, jeigu kuris nors seniokas ne taip į jį pažiūrėdavo, tai pajusdavo ir kūnas nueidavo pagaugais. Pinigų už tai jokiu būdu neimtu, verčiau jau pasmeigtų tuos šiukšles kurie menkina kitus, įsivaizduoja, kad gali su jais žaisti kaip tik užsimano ir negalvoti apie pasekmes.
Bėda ta, kad mintys su veiksmais retai derėdavo.
- Dėdule, mėgstate žeminti jaunesnius už save? – šypsena nė neketino išblėsti. – Bet nors ir taip sakote, manęs juk neatsisakytumėte iš akių matau, kad esate iš tokio pačio molio drėbtas kaip ir jie, - saldžiai ištarė, žibtelėdamas akimis.
Atleido vieną ranką ir perbraukė pirštu vyriškiui per smakrą.
- Tai ar padėsite, varganui jaunuoliui, pasimetusiam, nesavarankiškam ir apgailėtinam? – kone murkė iš pasitenkinimo.
-
Vaikino pirštams dar nepasiekus jo odos vyriškiai staigiai, bet kartu ir pakankamai gracingai atsitraukė; akyse sužibo tam tikras pasišlykštėjimas tokiu judesiu-- galbūt ir pyktis, nepasitenkinimas-- neigiamas emocijas buvo galima vardinti nors iki apsivėmimo ir uždusimo.
-Kodėl manote, kad turite kažką, ką galite pasiūlyti man?- ramiu monotonu ištarė ir nei kiek nesikuklindamas nusijuokė ir vienu gurkšniu išgėrė visa, kas buvo stiklinėje. O tuomet tiesiog atsistojo, numetė kelias monetas ant stalo už savo sunaudotas prekes; galbūt kas nors pagalvotų, kad va, paėmė ir sumokėjo už kokį nors berniuką, bet dievaži. Vyrai tikrai nebuvo jam tokie įdomūs ir jis tikrai niekam nemokėtų už tokio pobūdžio dalykus. O ne, greičiau jau žmonės mokėtų jam.
-Bet galbūt kas nors aplink susidomės jūsų varganu veideliu, -pusė lūpų šyptelėjo ir nerūpestingai susikišo rankas į palto kišenes. -O gal ir ne. Vis vien manau, kad pro jus praėjo pakankamai žmonių, - iš kur tokie žodžiai ir iš kur toks pyktis? Izaac ir pats nelabai suprato, bet neprilaikė savo liežuvio už dantų, bet niekas jo to ir neprašė, ar ne?
-
Stebėjosi kaip vyriškas nedreba, nes tiek žodžiai, tiek veiksmai, signalizavo, kad jis baidosi jauno kūno kaip maro, kaip raupsuotojo. Spjaudėsi nuodais it gyvatė, it žaltys, nereikalingu skysčiu, bandydamas atbaidyti pavojų. Ar žalčiams tai pavykdavo? Retai. Pirmas spjūvis ir dviratininkas pervažiuodavo jų pailgą kūną. Matydavo tokius atvejus dažnai... Apmaudu.
- Maniau, niekas neatsisakytų šilumos? Atrodote vienišas, kaip sakėte, šeimos neturite? O gal nesakėte, bet nuojauta taip pakuždėjo, - saldžiai pasakė, gurkštelėdamas jau atvėsusios arbatos.
Varganas veidelis... taip kur gi ne. Žmonės pro jį praėjo? Na, galbūt todėl, kad girdėjo apie ką tiedu kalba? Niekas juk nesibrauna į svetimus pokalbius. Pakreipė savo galvą kaip katinas, šviesos sruogos sujudėjo kaip spyruoklės. Ar jis kalbėjo apie kitokį praėjimą?
- Tai einame? – tarstelėjo, numesdamas monetas ant stalelio, sumokėdamas už arbatą.
Pakilęs iš vietos, it vėjas prislinko prie vyriškio. Jie buvo panašaus ūgio, galbūt skyrėsi tik vienu ar dviem centimetrais. Šviesiaplaukio veide žaidė šypsena.
-
-Jeigu rodosi, tuomet reikia žegnotis, - su panieka ištarė frazę, kurią jo teta taip dažnai kartojo, kada jis, dar jaunas, gyveno su ja; jam tada labai daug kas rodėsi, labai labai daug kas rodėsi. Bet dabar tikrai nebuvo metas gilintis į jo praeities klodus, vyriškis tiesiog troško kuo greičiau dingti iš šitos vietos ir nukakti kur nors, kur netykos tokie erzinantys mažvaikiai. Išvis, kam jis grįžo atgal į Angliją? Ai. Tiesa. Dėl to darbo pasiūlymo. Tik dabar prisiminė. Žinoma, tai nebuvo jo senasis departamentas, tačiau kadangi jis ir taip viena vaikščiojanti nelaimė, dabartinė darbo vieta jam labai tiks.
-Galite eiti kur tik norite, tačiau nesigraužkit, jeigu staiga prarasite sąmonę ir atsidursite kokiame šiukšlyne,-
klaktelėjo liežuviu ir net nepažvelgęs į kitą dar kartą movė pro duris, kuo greičiau atsiplėšdamas nuo kito ir padarydamas tam tikrą atstumą. Dar trūko, kad gautų kažkokį bernioką prisikabinusį prie jo rankos. Tiesa, jis buvo aukštesnis nei pagalvojo, bet tikrai nebuvo praaugęs jo. Šyptelėjo sau.
-
Bethany visiškai nesuprato kodėl tai darė. Mokslo metai dar iki galo nesibaigę ir vietoj to, kad šį vakarą skirtų kokio nors dalyko pakartojimui, nes troško gauti pakankamai gerus paskutinių atsiskaitomųjų darbų įvertinimus, kažkokiu būdu dingo iš Hogvartso bei atsibeldė į Londoną. Šiame dideliame mieste mergaičiukė viešėjo tik keletą kartų, tačiau dabar tų kartų skaičiukas šiek tiek išaugo.
Varniukės juodi batai tylomis kaukšėjo į šaligatvį. Sijonas siekė kelius, kaip buvo įprasta. Žydras, storų siūlų megztinis šildė viršutinę kūno dalį, ant kaklo ji segėjo keletą sidabrinių ir auksinių grandinėlių su pakabukais. Lazdelę mergaičiukė laikė apsiauste, kurį buvo šiek tiek perdariusi. Priekyje matėsi tamsios sagos, tarsi žiobarų palte. Ji nebuvo jų užsegusi, tad tamsi medžiaga, kuri beveik siekė blauzdas, plaikstėsi į šonus. Varniukė ant galvos lėtai užkėlė gobtuvą bei paslėpė savo veidelį.
Mergaičiukė nežymiai stabtelėjo. Rankomis užčiuopė rankeną, patraukė pirmyn bei žengė vidun. Viduje vyravo tyla, retkarčiais pertraukiama įvairių bare girdimų garsų. Kadangi nedaug lankytojų čia tuo metu buvo, Bethany išsirinko staliuką prie lango. Tik prieš atsisėsdama užsisakė moliūgų gėrimo ir pagriebė ant kito staliuko buvusį magijos žinių žurnalą. Tuomet atsipūtusi krestelėjo ant kėdės. Nukėlė gobtuvą nuo galvelės bei nežymiai šyptelėjusi linktelėjo kai jai atnešė gėrimą. Gurkštelėjusi gėrimo, kurio skonio jau buvo spėjusi pasiilgti, Bethany atvertė pirmąjį laikraščio puslapį ir ėmė skaityti, kartais nužvelgdama judančias nuotraukas.
-
Egzaminai jau atėjo, o Klarisa net nemąstydama apie tai, ėmė ir nuvyko į pakankamai didelį miestą, Londoną. Londone buvo daugybė žmonių, niekas neišsiskyrė iš minios, mergina vilkėjo dviejų spalvų - mėlynos ir raudonos - suknelę. Suknelės spalvos drabužyje mainėsi tarpusavyje. Bateliai su nežymiais kulniukais negarsiai kaukšėjo. Rudi, trumpi plaukai penkiolikmetės plaukai nė kieno nestabdomi plaikstėsi ore, padedami ganėtinai didelio vėjo. O suknelės apačia kartais nuo vėjo pakildavo, tad mergina turėjo ją šiek tiek prilaikyti. Paltas, kurį dėvėjo Klarisa buvo trumpesnis negu suknelė, tad šis neturėjo progos sušildyti šiek tiek sušalusių varnanagės kojų, kurių niekas nedengė.
Netrukus trumpaplaukė tolumoje pastebėjo nedidelę kavinukę, tad užsimaniusi sušilti, užėjo į ją. Vos įėjus į kavinę, Klarisai į veidą padvelkė šiluma.
Kavinėje nebuvo nė vieno pažįstamo veido, kol merginos akys užmatė, kažkur vien tik išmatymo pažįstamą mergaitę. Nors Klarisa buvo jau penkiolikos metų, ji vis tiek nedrąsiai priėjo prie staliuko, kuris buvo netoli lango.
-Sveika. Gal galėčiau prisėsti?- vis dar nedrąsiai paklausė ir laukdama stoviniavo, kartais apžvelgdama patalpą.
-
Gėrimo gurkšnis švelniai sužadino gomurį, tačiau netrukus ėmė nykti, o galop išnyko visiškai, tarsi jo nė nebuvo.
Laikraštyje buvusios išspausdintos raidės nieko itin įdomaus nerodė. Akimis Bethany greitai bėgiojo nuo sakinio iki pastraipos, nuo pastraipos iki straipsnio ir link kito puslapio. Peržvelgusi tik pradžią, net nepasiekusi laikraščio vidurio mergaičiukė išgirdo balsą. Tarsi kažkur girdėtą, gal jis tiesiogiai, kuomet jį girdėjo, į varniukę nesikreipė, tačiau dabar prabilo jai. Šimtu penkiasdešimt procentų. Bethany nuleido skaitinį kiek žemiau.
- Žinoma, - padėjo straipsnių rinkinį ant kelių ir su kėde šiek tiek pasislinko į šoną. Tuomet nuo staliuko pakėlė stiklinę su gėrimu bei paskubomis gurkštelėjo, o pustuštį indą pastatė arčiau staliuko krašto.
- Atrodo, kad galbūt kažkur vieną kitą esam mačiusios, - pasisuko į aiškiai vyresnę merginą, - na, aš Bethany. Nepamenu, kad būtume susipažinusios.
Bethany nežymiai šyptelėjo, o tada paėmė į ranką stiklinę bei gurkštelėjo dar gėrimo. Tik atsigėrusi nepadėjo indo, toliau laikė jį rankoje, o ant kelių gulėjo laikraštis.
-
Klarisai stoviniuojant, šioji spėjo apsidairyti. Patalpoje nebuvo labai daug žmonių, dauguma jų vyresnio amžiaus. Triukšmo patalpoje nebuvo, tad čia puikiausiai galėjai užsisakęs arbatos, pasidėjęs knygą ant staliuko ir gurkšnojant arbatą skaityti knygą. Tikras rojus, bent Klarisai. Ji nuo pat mažens mėgo skaityti, jau dešimties metų jos negalėjai atitraukti nuo spėjusios patikti, knygos. Ką gi, sulaukusi teigiamo nepažįstamosios atsakymo, šioji lėtai, beveik nesukeldama jokio garso, atsisėdo. Nedrąsiai padėjo rankas ant staliuko, per daug jų netiesdama link mergaitės. Mergaitė atsakė drąsiai, atrodė, kad šioji ir jaučiasi drąsiai prie šalia sėdinčios vyresnės merginos.
-Taip, tik todėl atsisėdau šalia tavęs. Nenorėjau sėstis kažkur kitur, be to pasirodei draugiška.-nusišypsojo.-Aš Klarisa. Malonu susipažinti, Bethany.-išgirdusi josios vardą, šioji dar kartelį garsiai jį pakartojo.-Manau, kad esu kažkur mačiusi tave pamokose, o kartais tu ne iš Varno Nago? Atrodo, kad esu tave mačiusi su šio koledžo uniforma. Aš pati esu iš Varno Nago.-keletą kartų paminėjo savo koledžą mergina ir dar kartą nusišypsojo, norėdama pasirodyti draugiškai. Tikėjosi, jog nepasirodė per daug kvailai.
-
Žinoma, Bethany tik truputį nutylėjo faktą, jog laikraštis, gulėjęs ant jos kelių, iš tiesų nebuvo jos. Ji net nežinojo kam šis priklausė, mat tik nugvelbė nuo šalimais buvusio, vienišo staliuko. Pabaigusi visą gėrimą, mergaičiukė pastatė stiklinę taip, kad ji nebūtų viduryje, tačiau ir ne prie pat krašto. Varniukė jautėsi pakankamai drąsiai ir užtikrintai. Bet kodėl? Šito net pati sau negalėjo atsakyti, tačiau neatrodė, jog tai trukdė. Išgirdusi, kad netgi vyresnė už ją mergina, manė, jog ji draugiška, Bethany linksmai šyptelėjo.
- Labai malonu, Klarisa, - pakėlė laikraštį nuo kelių ir padėjo ant kito staliuko. Kažkur tolėliau sudužo nukritęs puodelis, sušlamėjo saldainio popieriukas bei girdėjosi begalė kitų garsų, kurie kūrė šiokią, tokią atmosferą.
- Taip, aš iš Varno Nago. Ir teisybę sakai, regis, kažkurioje pamokoje esu tave mačiusi, - ,,Tikiuosi, neatrodau pernelyg plepi!", - tai puiku! O kelintame kurse mokaisi?
Mergaičiukė neslėpė smalsumo bei tiesiog išpyškino klausimą. ,,Hm... Kažkaip tik to paties koledžo mokiniai tokie draugiški. Na, nesvarbu. Dabar tikrai nesvarbu" , - nutraukė šiokius, tokius savo pamąstymus.
-
Po tinkamo susipažinimo patalpoje pasidarė triukšmingiau, tai sudužo kažkas, tai kažkas kažką išmetė iš rankų, tai kažkas sušlamėjo ar kažkas įėjo į kavinę. Tačiau Klarisa visai nekreipė į tai dėmesio, o kam? Juk gali pabendrauti su žmogumi.
Ir štai!Ta mergaitė iš Varno Nago. Klarisos nuojauta neapgavo, džiugu. Dabar kartais galės daugiau pabendrauti.
-Aš šiais mokslo metais baigiu penktą kursą.-šyptelėjo gavusi klausimą ir tuo pačiu metu atsakė.-O tu gal pirmakursė? Praeitais mokslo metais tavęs nepastebėjau arba buvai nematoma.-nusijuokė, gal nebuvo iš ko, bet tiesiog nusijuokė, pagyvino atmosferą.
Kelioms minutėms atsirado nesmagi tyla. Gal tiksliau atsirado nesmagi tyla tarp to paties koledžo mokinių.
-Ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu? Ar mėgsti skaityti knygas?-uždavė porą klausimų. Merginai pasirodė,kad ima per daug plepėti,tad davė pasireikšti Bethany.
Klarisa kartais per daug įsijautusi, tikrai imdavo per daug plepėti. Pavyzdžiui, imk ir pradėk kalbėti apie knygas, ir šioji neužsičiaupusi galės apie jas galbėti valandų valandas,o jei dar randi tinkamą žmogų su kuriuo gali pakalbėti atvirai. Rask tą žmogų, kalbėk apie knygas ir Klarisa taps tikra plepe.
((Įsivaizduok, kad parašiau per Klarisą :') ))
-
Bethany pataisė paltą. Ant megztinio buvusi viena grandinėlė (jų viso buvo trys ar keturios, net puikiai pati neprisiminė) nuslydo už megztinio ir prisilietė prie odos. Netikėtas šaltis privertė nusiristi nedidelei šiurpo bangai, tačiau mergaičiukė grandinėlę užkėlė atgal ant storu siūlų nertinio.
- Taip, man šie metai Hogvartse pirmieji, - leido atspėti kelintame kurse mokėsi, - penktas kursas... Mano vienos draugės, taipogi varnanagės, pusbrolis mokosi penktame kurse. Kiek teko girdėti, jis iš Švilpynės, - išsiplėtė į lankas ir pievas bei nusišypsojo išgirdusi merginos juoką.
- Na, mėgstu šokti. Norėčiau užaugusi tapti šokėja, - atskleidė vieną savo pomėgį, - mėgstu, labai mėgstu knygas! Ypač fantastines arba tikras istorijas, bet ne melo, meilės ar visokias kitokias dramas. Ir... mėgstu augalus. Namuose auginu apie dešimtį vazonėliuose, vieną turiu miegamajame, Hogvartse, - trumpam nutilo. - Na, o tu? Ką apie save galėtum pasakyti?
Klausimai, kuriuos uždavė, nepasirodė ilgi ar sudėtingi. Kažkas tolėliau lipo laiptais, o viena padavėja su nušiurusia skrybėle ant pakaušio paėmė tuščią stiklinę nuo staliuko. Atsidėkodama varniukė padavė knuto monetą.
((Imagination :') ))
-
-Ir kas tas minėtasis švilpis?-smalsumo kupina pasiteiravo.
Merginai nusijuokus, mergaitė nusišypsojo, nuo Bethany šypsenos, Klarisa irgi nežymiai nusišypsojo.
Netrukus naujoji bičiulė pradėjo kalbėti apie tai ką mėgsta veikti laisvu savo laiku.
Ji mėgsta skaityti knygas, puiku!
Kitos pasakojimo dalies penktakursė beveik nesiklausė, tik nugirdo,kad varniukė nori tapti šokėja, mėgsta knygas,augalus. Na štai, neilgai trukus, atėjo ir Klarisos eilė pasakoti. Tai buvo sunkiausia ir nemėgstamiausia Klarisos susipažinimo dalis, ji dažnai neturėdavo ką pasakoti, tad daug ko įdomaus ir nesužinodavai iš varnanagės.
-Na visų pirma, mano vardas Klarisa, esu iš varno nago ir esu penktakursė, ką tu jau žinai. Mėgstu skaityti knygas,turbūt tai pastebėjai išano klausimo. Vienas iš mėgstamiausių mano mokomųjų dalykų Hogvartse yra magijos istorija. Turbūt atrodo magijos istorija yra labai nuobodi, bet ji yra žymiai įdomesnė nei žiobarų istoriją. Pas žiobarus ypač daug datų, kurias reikia įsiminti, bet magijos istorijoje irgi jų yra ne mažai,-sukrizeno,-Mėgstu piešti.-prisiminė savo seną pomėgį.-Mėgstu piešti, bet mano darbai nėra labai gražūs,-prisipažino ir nuleido akis, ilgą laiką stebėjo stalo paviršių.
-Beje, kokios yra tavo mėgstamiausios knygos?-atitraukė akis nuo stalo stebėjimo ir pasiteiravo apie knygas.
-
- Dylan'as, kiek pamenu, - puikiai prisiminė vardą, o vat su pavarde, buvo šiokių tokių keblumų, juk ji ne vunderkindė, kad viską prisimintų, - iš F raidės. Ak, pamiršau, visiškai užkrito! F-r-e-n, maždaug tokia pradžia, tačiau galo nepamenu.
Bethany linksmai šnekėjo ir bendravo. Kartais šyptelėdavo, nusijuokdavo, bet svarbiausia, tai darė nesuvaidintai bei nesuplanuotai. Kuomet Klarisa ėmė pasakoti apie save, suprato, jog Hogvartse tikrai pilna įvairių, įdomių burtininkų ar raganų. Reikėjo tik pabandyti su jais susipažinti.
- Na, man taip pat patinka magijos istorija, mėgstu ir ateities būrimą bei herbologiją, - įsiterpė, kai kalba pakrypo pamokų tema. Tuomet varniukė klausėsi toliau. Tai šyptelėdavo, tai linktelėdavo.
- Na, kaip ir mėgstamiausių knygų neturiu, - gūžtelėjo, - galiu skaityti keletą žanrų, labai mėgstu keletos dalių knygas. O tu? Turbūt turi mėgstamiausią knygą.
-
-Kažkur girdėtas vardas, o pavardė išties sudėtinga. Gal Frenlinas ar Frenilas, reikės pasidomėti.-šyptelėjo.
Klarisos pasakojimui pasisukus link pamokų temos, varniukė įsiterpė. bet netrukus ir nutilo. Penkiolikmetė niekada nemėgo, kai ją tildo arba tuo labiau pertraukinėja, kai ji kalba. Šeimos nariai dažnai ją pertraukinėdavo, tad ji tiesiog įprato nebekreipti į tai dėmesio.
Greitai nuo pamokų temos perėjo pokalbis perėjo link knygų temos. Dabar Klarisa užsikalbės. Oi bus. Bethany turbūt nusibos merginos klausytis.
-Na, aš ir galiu skaityti keletą žanrų. Labiausiai mėgstu fantastiką, taip pat ir tas knygas, kuriuose atsispindi realybė pasaulyje, kaip savižudybė ar patyčios. O knygų serijos...mano mėgstamiausios. Jos taip prikausto, kad atrodo nebe gali atsitraukti, o kai serijos dalys baigiasi būna nuotaika 'man reikia dar tos serijos knygų'.-nusijuokė.-Mėgstamiausios yra visos, kurios mane prikaustė, o tai yra beveik visos. Žinoma yra tokių knygų, kurias padedu į šalį vos tik pradėjus, man patinka, kai pati knygos pradžia sugundo ją skaityti, o jei ne sugundo - knyga į šalį.-taip ir prisikalbėjo apie knygas Klarisa, kaip ir nujautė.
-
Tą penktakursį švilpį mergaičiukė buvo sutikusi tik kartą ir tai normaliai nepašnekėjo. O ir dėlto buvo kalta ji pati. Na, dar keletą sykių Dylan'ą pastebėjo pamokose. Bet tai jau nebebuvo svarbūs faktai. Juk neapkalbinėti žmonių čia atsitiktinai susipažino. Diena nebuvo pilna sutapimų, tačiau viskas, ką pasakė Klarisa apie knygas, buvo lygiai tas pats, kas būtų pasakiusi Bethany. Besiklausydama varniukė šyptelėdavo, o akimirkai akelėmis nuklydo iki lango. Lauke nesimatė nieko įdomaus, tad susmeigė akis į staliuką.
- Didžiausias smagumas yra tas, - prabilo tik tuomet kai išsikalbėjo šalimais sėdėjusi penktakursė varniukė, - kad tą patį galėčiau pasakyti apie knygas. Na, tik psichologija manęs ne itin traukia. Ir dar knygos savižudybių tema.
-
Klarisa viduje apsidžiaugė, kad varniukė nepabūgo pokalbio apie knygas, ką Klarisa galėjo daryti visą dieną ir naktį, nė trupučio nepavargdama.
-Psichologija mane vaikystėje žavėjo, tada norėjau būti psichologe, dar dabar išliko truputis šios svajonės. Kad jau pradėjome apie tai diskutuoti, noriu pasakyti,kad knygas apie savižudybes gali rašyti tik patyrę rašytojai. Manau,kad tik jie gali parašyti savižudžio,pavadinkime jį Jonu, jausmus prieš padarant lemtingą žingsnį gyvenimą. Ir tas emocijas, kurias patiria šeimos nariai po Jono mirties. Tuo manau šios knygos mane žavi - realybe.-išdėstė savo nuomonę apie mirties tema rašančius rašytojus ir prakalbo toliau:-Kaip minėjau, fantastika mane taip pat žavi. Jį atitraukia mane nuo realybės. Sužinojus, kad keliausiu į Hogvartsą, apsidžiaugiau. Tą kartą pamaniau, kad 'pasakose esančios raganos tikros, o aš būsiu panaši į jas, tik geresnė'. Turbūt ir dabar taip pagalvočiau. -nusijuokė iš savo pasakytų minčių.- O ką tau reiškia knygos?-pasiteiravo tirbūt bene svarbiausio klausimo, kurį gali užduoti kiekvienas skaitytojas.
-
Psichologinių knygų ji dar nebuvo gyvenime skaičiusi. Net neieškojo bibliotekose ar knygynuose. Matyt, turėjo kažkiek paaugti, galbūt, kai sulauks Klarisos amžiaus, taip pat skaitys ir mėgausis tokiomis knygomis. Tačiau dabar Bethany tebuvo pirmą kursą baigianti Varno Nago mokinukė. Mergaičiukė nemėgo pernelyg dažnai įsiterpinėti, jai labiau prie širdies buvo išklausyti asmenį ir tik tuomet prabilti, tad klausėsi Klarisos gan įdėmiai. Apie savižudybių temą varniukė negalėjo nieko pasakyti. Žinoma, tokią temą buvo girdėjusi ir regėjusi keletą filmų apie tai, bet nebuvo susimąsčiusi apie tokių knygų skaitymą. Teliko tik linktelti naujajai draugei bei šitaip išreikšti pritarimą ir šiokį tokį supratimą. Kai atėjo laikas prabilti išgirdus klausimą, Bethany mielai dar būtų tyliai pasėdėjusi bei pasiklausiusi vyresnės varnės nuomonės apie knygas, jos balso.
- Man knygos reiškia panirimą į kitokį pasaulį. Esu mėgėja knygų, kurie rėmėsi realiais išgyvenimais, bet tik ne biografijų, todėl, - pabandė suformuoti argumentą, - kai skaitau tokias knygas, tarsi pasineriu į tokią pačią, tik kitaip paspalvintą realybę. Fantastika man reiškia visiškai kitokią atmosferą.
Ji nežinojo kaip tai apibūdinti, tad pasakė tik tiek.
-
Klarisai bekalbant apie savižudžių temos knygas, mergina kalbėjo be užuolankų, kalbėjo viską ką manė, nesvarbu ką pamanys bičiulė, jai buvo svarbu išsikalbėti, ką ji darė jau labai senai. Dar penkiolikmetei kalbant matė kaip Bethany linkčioja pritardama, bet netrukus pritariamas linkčiojimas baigėsi vos uždavus varnanagei klausimą.
Trumpaplaukė stengėsi klausytis, kuo atidžiau,tačiau kartais jos dėmesys linkdavo kitur, nors akys nuliko kitur, bet ausis siekė Bethany tariami žodžiai
-Biografijos man taip pat nepatinka, nematau jose nieko įdomaus. Fantastinės knygos, mano nuomone, yra geriausios knygos, kurios leidžia atitrūkti nuo kartais bjaurios realybės. Atrodo, pradedi skaityti knygą ir atrodo, kad esi joje, dalyvauji kaip knygos veikėja. O kas tau labiausia patinka knygose, be įtraukimo į knygų pasaulį?
-
Knygų tema mergaičiukė galėjo šnekėti pakankamai laisvai, tačiau tikrai ne taip atvirai su daugybe komentarų bei argumentų, kaip šalia sėdėjusi penkiolikmetė varnė. Bethany pajuto, jog ėmė šilti ir prisiminė, kad vis dar sėdėjo su apsiaustu. Beklausydama ką Klarisa minėjo apie biografijas, varniukė greitai nusirengė apsiaustą bei padėjo ant šalia buvusios, aptrintos kėdės atlošo.
- Knygose man labai patinka kaip bendrauja veikėjai. Žinoma, būna ir pykčių, ir gražių istorijų ar kažko panašaus, tačiau visas bendravimas, skirtingi charakteriai yra tokie tikri... Kartais net susimąstau, ar negalėjo keletas žmonių, kad ir iš fantastinių knygų tikrai egzistuoti. Taip pat visi įvykiai. Jų daugybė, kai kurie keisti, tačiau nepalyginami su tais, kurie nutinka realybėje, - išdėstė savo nuomonę bei iš niekur užsimanė karšto obuolių pyrago, nors valgyti ir nenorėjo.
-
Klarisai kalbant apie biografijas, šioji pastebėjo, kad bičiulė nusirengė apsiaustą. Turbūt pasidarė šilta.Pamanė Klarisa, o vėliau klausėsi Bethany balso ir kaip ji pasakojo apie tai kas jai patinka knygose. Klarisa ir šį kartą stengiesi klausytis kuo atidžiau, juk jai irgi nepatiktų jeigu ji kažką pasakotų ir jos nesiklausytų.
-Taip, veikėjai, ypač fantastinių knygų. Jie visi tokie nepakartojami, ypač vaikinai, o dar jeigu atstovauja blogio pusėje.-nusijuokė iš savo tiek pasakytų, tiek nepasakytų minčių.-Man patinka, kaip rašytojai aprašo emocijas, jų poelgius ar išvaizdą. Taip pat patinka meilės trikampiai ar puikios kūrinių temos, ypač kai pagrindiai įvykiai siekia gilią senovę ir su ta senove susiję dabarties įvykiai. Turbūt keistai skamba, bet nemoku kitaip paaiškinti.-Mergina šiek tiek sutriko.
-
Smuklėje buvo pilna garsų. Be to, pasigirdo ir kelių burtininkų, kurie susiginčijo, šūksniai, tačiau Bethany kažkokiais būdais juos ignoravo. Tiksliau, juos išskyrė keletas raganų su apsitrynusiomis kepurėmis. Kai vieną iš tų garsiųjų peštukų vedė link išėjimo, jis dar vis degė pykčiu bei bet kurią akimirką galėjo užpulti kiekvieną, buvusį šalia. Mergaičiukė pažvelgė pro langą.
- Blogio pusėje, mano nuomone, visuomet esantys veikėjai turi kažkuo ryškesnes ir labiau traukiančias savybes, kurios verčia susimąstyti, kodėl jie būtinai blogio pusėje, nors tas blogis dažnai būna tarsi būtinas knygoje, - akimis grįžo iki staliuko, - puikiai žinau apie ką kalbi. Per sudėtinga paaiškinti, - trumpai nusijuokė, - tačiau tokie dalykai dar labiau įtraukia į knygą, pačią istoriją ir sužavi.
-
Klarisa kartais nors ir nežinodama, ji atsiribodavo nuo visų aplinkinių garsų,kartais tai atsitikdavo net merginai nežinant. Tas dabar ir vyko, bet šį kartą ji žinojo, kad aplink vyksta ginčai ir šūkaliojimai, mat ji pamatė, kad ir Bethany triukšmą pastebėjo. Bet tai nesutrukdė kalbėtis toliau, tad tik dar labiau į pokalbį įsijautė Varno Nago koledžo mokinukės.
-Taip, blogio pusėje visada yra gražesni, įdomesni ir dar paslaptingesni, jie traukia tuo, kad nori išsiaiškinti, ką jie tokio padarė, kad atsidūrė blogio pusėje. O kai sužinai tai, tik dar labiau prisiriši prie jų ir nenori, kad pasibaigtų knyga. Arba dar baisiau, kai tavo mėgstami veikėjai miršta, tada atrodo išgyveni tą pačią mirtį kartu su mirusiojo artimaisiais.-Penkiolikmetė nutaisė liūdną veido išraišką, kas jai beveik visada sekdavosi, bet būnant viduje liūdnai nesisekdavo atrodyti linksmai, tai būdavo tik retkarčiais.
-
Visas spektaklis baigėsi ir smuklės gyvenimas vėl stojo į vėžes. Mergaičiukės akelės krypo link kiekvieno įmanomo kampo, šono ir visur kitur, o galų gale Bethany įsispoksojo į vieną raganą, kuri skaitė laikraštį bei neliesdama šaukštelio, ore sukdama pirštą, maišė kažkokį gėrimą (ji spėjo, kad kavą) šaukšteliu.
- Mylimiausio, nesvarbu, kad jis ne pagrindinis, veikėjo mirtis yra vienas žiauriausių dalykų gyvenime. Bet vis tiek, jei knyga dar tęsiasi, taip norisi jį išvysti vėl ir vėl... O kartais net nepastebi kaip baigiasi knyga bei kyla klausimas : ,,ir viskas?", - pasisakė leidusi išsikalbėti Klarisai. Tuomet pajuto, jog pernelyg spoksojo, nusuko akeles nuo raganos bei ėmė žiūrėti kažkur, net nesuprasdama, kur.
-
-Būna pradedi knygą, pradeda patikti veikėjas, dar labiau patinka, o šast ir autorė ar autorius nusprendžia jį nužudyti, ak, kaip tai nervina mane. Beje, pagalvojau gal dar truputį pakalbame ir aš turbūt eisiu.-Pagalvojo ir nusprendė po keletos minučių arba pabaigus pokalbį, išeiti iš smuklės.-Turbūt būna ir tau taip. Atsiguli į lovą, pagalvoji, kad dar šiek tiek paskaitysi, skaitai, skaitai ir ups...perskaitai visą knygą per naktį, ir tada sėdi, nesupratusi kas ką tik įvyko.-papasakojo, kas nutiko visai neseniai ir dabar Klarisa yra mini šoke po perskaitytos knygos.-Arba skaitai, bet jau reikėtų eiti miegoti, tad pasakai sau: "Dar vieną skyrių" ir netyčia pabaigi visą knygą.-Nusijuokė prisiminusi visas situacijas, kurios nutiko per visą Klarisos gyvenimą, kai pradėjo skaityti.
-
Bethany menkai pasimuistė kėdėje ir dar labiau atsirėmė į atlošą. Mergaičiukė net neįsivaizdavo kodėl taip elgėsi. Noras suvalgyti obuolių išgaravo taip staigiai, kaip ir atsirado. Turbūt, ėmė apie tai negalvoti bei užsimiršo.
- Būna tokių nutikimų ir įvairių cirkų. Arba taip ima patikti knyga, nesvarbu, kad baigei ją skaityti, tai istorija, kurios veikėjus savaip įsivaizduoji, pradeda net sapnuotis, - nusijuokė, - manau, kad po truputį galime ir judėti. Visgi, mes Londone, iki Hogvartso ne tiek jau mažai kelio.
Šyptelėjusi Bethany atstūmė kėdę ant kurios ji sėdėjo, toliau stalo ir ši garsiai sucypė. Atsiprašau, nenorėjau. Atsiprašė taip, tarsi kažkas čia galėjo tai išgirsti. Nebekreipusi į tai dėmesio, varniukė atsistojo, pakėlė nuo kėdės savo apsiaustą ir užsivilko, palikdama atsektas sagas.
- Einam? - tuomet pažvelgė į Klarisą laukdama atsakymo. Žinoma, vylėsi, kad teigiamo.
-
-Arba kartais knygų personažai ima vaidentis realybėje, tačiau man taip yra nutikę tik vieną kartą.
Netrukus Varno Nago mokinės pakilo nuo kėdžių, Bethany pristūmė kėdę ir apsivilko jos apsiaustą, ir pati mergina pristūmė kėdę, kėdė pakankamai garsiai sucypė, tad nieko nelaukusi Klarisa greitais žingsniais nuėjo nuo staliuko, prie kurio neseniai sėdėjo. Nueinant nuo staliuko, varnanagės veidą apėmė nekaltumo, abejingumo kaukė, kuri dingo vos merginai išėjus iš smuklės. Nors penkiolikmetė ir neatsakė į bičiulės užduotą, bet turbūt ji suprato, kad atsakė teigiamai, vos išėjus pro duris į lauką, kuris dvelkė šalčiu, ne kaip patalpoje, kurioje neseniai buvo.
-Taigi kas dabar?- neseniai pokalbio tema buvusios knygos Klarisai nublanko, tad būtų pasiūliusi kitą pokalbio temą, bet deja, dabar mergina neturėjo jokių minčių ar idėjų.
-
- Kai vaidenasi... - prisiminė vieną nutikimą, - tokiu būdu esu ne vieną asmenį išgąsdinsi.
Bethany šiltai nusijuokė ir patraukė išėjimo link. Mergaičiukė lengvai linktelėjo vieną baro staliuką valančiai padavėjai su sulopyta skrybėle bei patraukė pro duris. Lauke pasitikęs šaltas vėjo gūsis neprivertė persigalvoti ir priversti užsisegti sagas. Mergaičiukė atsisuko į penkiolikmetę, to paties koledžo mokinę :
- Manau, kad aš žingsniuosiu link Kings Kroso stoties, kol nevėlu. Norėčiau grįžti, iki sutemstant, - planą sukūrė tik dabar, - na, o tu, Klarisa?
Antras vėjo gūsis privertė pašiurpti, tačiau neatvėsti galūnių ar šalti kūno. Pro šalį prabėgo nedidelis gyvūnėlis. Bethany prisiminė, kad kažkada norėjo katės.
-
-Na, o aš turbūt dar pasivaikščiosiu po Londoną ir irgi turbūt vėliau keliausiu į Kings Kroso stotį.-prasitarė, kai Bethany pasiteiravo merginos, o ši paprastai, po neilgo pagalvojimo, atsakė su nedidelėms pauzėmis tarp žodžių.
Bendro koledžo mokinės šiek tiek pastoviniavo netoli smuklės įėjimo, taip šiek tiek užstodamos įėjimą lankytojams.
Dar vienas šaltas vėjo gūsis, pasiekęs merginą, privertė jos odą pašiurpti ir pradėti pavaikščioti aplink netoliese stovėjusią Bethany. Klarisai beveik visada būdavo šalta, o kada jai būdavo šilta? Tik pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį, bet tik ne žiemą ar jau įpusėjusį rudenį, tada ji norėdavo tik susisupti į pledą, gerti šiltą kakavą ir niekur nesijudinti. To dabar labiausiai ir troško Klarisa.
-Turbūt iki.-Nuoširdžiai nusišypsojo bičiulei ir pasisuko eiti, bet prisiminus vieną dalyką, kurį norėjo pasakyti mergaite, atsisuko ir pridūrė:-Susimatysim kitą sykį Hogvartso bibliotekoje ir tenai pasikalbėsime apie knygas.-Dar kartelį nusišypsojo ir dabar tikrai nuėjo į kitą pusę.
-
Bethany mielai būtų turėjusi draugę kelionėje, tačiau pernelyg nenuliūdo. Apsiausto kišenėje turėjo nedidelę, delne tilpusią užrašų knygelę, šalia mažytį pieštuką. Mergaičiukė jau buvo pradėjusi žymėti dalykus, kuriuos norėtų padaryti per vasarą. Ar bent jau šiokius tokius planus brūkštelti, šovus nelauktai idėjai į galvą.
- Iki pasimatymo, - šyptelėjo paskutinį kartą bei linktelėjo išgirdusi pasiūlymą apie susitikimą bibliotekoje. Varniukė lėtai ėmė pėdinti šaligatviu, pakėlusi galvą aukštyn. Rudomis akelėmis ji žvelgė į skirtingų, savitų, namų viršūnes. Bethany visuomet mėgo stebėti plikų pastatų viršų, kiekvieną detalę, papuošimą ar trūkumą. Tai buvo tarsi dalelė laiko, užstrigusio amžinai. Ji nuolat traukė mergaičiukę. Tokių pamąstymų lydėta, varniukė žingsniavo gatve, visiškai pamiršusi egzaminus ir kitus rūpesčius.
-
Lijo. Buvo darganota ir šlapia diena, pūtė kaulus geliantis šiaurys. Mayra sušlapus ir sušalus atvėrė Kiauro Katilo duris ir įėjo. Baras šurmnuliavo, žmonės kalbėjosi, gėrė ir garsiai skelbė tostus. Juk vis dėlto buvo penktadienio vakaras. Mayra atsisėdo prie apskrito staliuko prie lango. Lauke smarkiai lijo ir lietus daužėsi į stiklą bar bar bar ir tai suteikė aplinkai jaukumo. Ruduo. Toks bjaurus metas Ir iš tiesų, oras šią savaitę buvo tikrai bjaurus. Mayra pasikabino savo šlapią apsiaustą ant kėdės ir nuėjo užsisakyti karšto šokolado or grįžo atgal prie staliuko. Kol ji laukė karšto šokolado, Mayra mąstė. Kaip atsirado burtininkai? Ar akmens amžiuje egzistavo jie? Išvis, kodėl mūsų nemoko magijos istorijos? Gal mūsų gebėjimas valdyti magija yra genų mutacijos padarinys? Niekada to nesužinosiu, nes mes izoliuoti nuo žiobarų visuomenės ir to netiriam. Gal baigus mokyklą man reikėtų tuom užsiimti? Vidutinio amžiaus moteriškė atnešė Mayrai karštą šokoladą.
-Ką tokia jaunutė mergaitė veikia čia penktadienio vakrą?-paklausė ji. Mayrai sukirbėjo nerimas. Ji visiškai nežinojo ką atsakyti.
-Umm... Atėjau čia... Atėjau čia pasišildyti,-atsakė Mayra padavėjai. Ši nusišypsojo šilta šypsena ir nuėjo. Mergaitė apglėbė sustingusiomis rankomis karšto šokolado puodelį ir gurkštelėjo. Gėrimas nudegino jai gerklę. Mergaitė padėjo puodelį ant stalo, bet šaltų rankų neatitraukė. Lietus pamažu rimo. Saulė jau seniai buvo nusileidusi. Mayra žvelgė pro langą. Medžiai ritmingai siūbavo pagal vėjo melodiją. Lauke tvyravo natūralus chaosas. Mergaitė atsiduso ir toliau laukė kol sušils. Ji labai norėjo su kuom nors pasikalbėti ir pasidalinti savo įspūdžiais Hogvartse, bet čia nebuvo telefono ryšio, tad ji negalėjo paskambinti motinai. Todėl ji ir toliau sėdėjo sušalusi ir vieniša.
-
Luke bėgo šlapiomis gatvėmis akimis ieškodamas prieglobsčio nuo lietaus, kuris grasino kiaurai permerkti jo apsiaustą. Berniuko žvilgsnis užkliuvo už šiltos šviesos sklindančios iš užeigos keistu pavadinimu "Kiauras katilas" lango ir jis nedvejodamas pasuko link jos durų. Tikriausiai jis pro duris įsiveržė per garsiai, nes visų užeigoje esančių burtininkų akys kelioms sekundėms nukrypo į jį, Luke nepatogiai nusišypsojo ir lėtai įėjo į vidų, džiaugdamasis, kad niekas į jį ilgai nespoksojo. Berniuko nutrauktas šurmulys bare prasitęsė, iš visų pusių girdėjosi įvairūs pokalbiai, susiliejantys į vieną nesuprantamą visumą, skelbiami tostai ir juos sekantis garsus juokas. Luke apsižvalgė ir suprato, kad beveik visi staliukai užimti, tačiau jis pastebėjo vieną laisvą kėdę. Ji stovėjo prie apvalaus staliuko prie lango, prie jo sėdėjo mintyse paskendusi juodaplaukė mergaitė.
-Sveika, ar galiu prisėsti? - priėjęs prie staliuko paklausė Luke ir nusišypsojo.
-
Kai su trenksmu atsidarė Kiauro Katilo durys ir plūstelėjo ledinis oras, visi atsisuko į smulkų berniuką tarpduryje. Jis tik šyptelėjo ir pradėjo dairytis vietos prisėsti. Kiti burtininkai jau nebekreipė į jį dėmesio, bet tik ne Mayra. Šis berniukas jai atrodė kažkur matytas, kai staiga ji prisiminė jį mačiusi Kings Kroso stotyje, kai apsikabino savo mamą. Kai rudaplaukis priėjo prie jos staliuko, ji padrąsinamai nusišypsojo.
-Sveika, ar galiu prisėsti?-paklausė jis. Mayra nervingai toliau šypsojosi ir linktelėjo. Jai buvo labai nedrąsu, tad, kad nukeltų pokalbį, ji pakėlė puodelį prie lūpų ir gurkštelėjo nebe tokio karšto šokolado. Jis jai įkvėpė drąsos pradėti pokalbį.
-Tai... Labas. Mano vardas Mayra. Ne Maira, Marija ar dar koks nors. Mayyra,-nutęsė ji ir pažvelgė berniukui į akis laukdama jo atsakymo.
-
Sulaukęs teigiamo atsakymo iš juodaplaukės, Luke pasikabino šlapią apsiaustą ant kėdės ir prisėdo.
-Mano vardas Luke, - jis trumpam nutilo ir nusišypsojo - turi gražų vardą, Mayra... Niekada tokio negirdėjau. Spėju tu Hogvartso mokinė, į kurį koledžą tave paskyrė? Mane paskyrė į grifų gužtą, o aš net nežinau ką tai reiškia! - jis nuoširdžiai nusijuokė. Berniukui buvo neįprastai lengva kalbėti su Mayra, nepaisant to, kad jie ką tik susipažino.
-Mano tėvai ne burtininkai, um... žiobarai! - jis prisiminė neseniai išmoktą žodį - dėl to aš nieko nežinau apie magišką pasaulį. O tavo tėvai burtininkai? Jeigu taip, tai gal galėtum man papasakot apie burtus ir šį pasaulį?! - berniukas vos galėjo nustygti vietoje. Jis nekantriai pažvelgė naujai draugei į akis, laukdamas atsakymų.
-
Mayra įdėmiai klausėsi berniuko. Sužinojus, kad jo tėvai žiobarai, ji susirūpino, juk jis visiškai nieko nežino apie šį ,burtininkų, pasaulį. Kol Luke kalbėjo, Mayra lėtai siurbčiojo karštą šokoladą. Lietus vėl įsismarkavo ir daužėsi į langą. Burtininkai Kiaurame Katile vis labiau ir labiau įkaušo ir prasidėjo įvairios nešvankios kalbos ir Mayra stengėsi jų neklausyti, o susitelkti ties berniuko žodžiais. Kai jis jos paklausė apie jos koledžą, ji sunerimo, nors nebuvo jokios priežasties. Juk jis dar nežino apie koledžus ir apie jų nusistatymą prieš kitus, tad šypsodamasi ji Luke atsakė:
-Žinoma galėčiau tau papasakoti apie mūsų pasaulį, bet mainais tu man papasakosi apie savo gyvenimą iki Hogvartso. Mano mama tyrinėja žiobarus ir man būtų laaabai įdomu jai papasakoti kaip gyvena paprastų žiobarų vaikas. Taigi, Hogvartse yra keturi koledžai ir tu papuolei į Grifų Gūžta, ten kur papuola ištikimiausi ir drąsiausi. Aš esu Klastūnyne, ten kur mokosi ambicingi ir apsukrūs. Dar yra draugiška Švilpynė ir protingieji Varno Nago mokiniai. Dabar tavo eilė. Papasakok apie mokyklą.
-
Kuo labiau burtininkai įkaušo, tuo garsiau ir nešvankiau jie kalbėjo, tai blaškė Luke, bet jis vistiek stengėsi atidžiai klausyti ką sako Mayra. Išgirdęs ką mergaitė pasakė apie koledžus jis nustebo:
-Keista, kad mane paskyrė į Grifų Gūžtą, nelaikau savęs nei išskirtinai ištikimu, nei labai drąsiu, sprendžiant iš to ką pasakei turėjau papulti į Švilpynę, bet juk ne man spręsti. - berniukas nuleido galvą ir karčiai nusišypsojo, bet greitai atgavo savo draugišką šypseną ir paklausė - Norėjai sužinoti apie žiobarų mokyklą, taip? Na nėra ką daug apie ją pasakoti - nuobodybė besitęsianti 7 valandas kiekvieną dieną 5 dienas per savaitę, tačiau joje yra ir neblogų dalykų - pavyzdžiui man labiausiai patikdavo biologijos pamokos, nes tai ką jose išmokau galėjau pritaikyti tyrinėdamas mišką, taip pat jei ne mokykla nebūčiau susipažinęs su savo geriausiu draugu! - staiga berniukas nutilo, jo šypsena išnyko ir akyse sublizgo ašaros.
-
Per visą tą triukšmą darėsi vis sunkiau ir sunkiau susikalbėti. Mayra nieko nesakiusi pašoko ir nuėjusi prie baro nupirko keksiuką su mėlynėmis - patį skaniausią pagal ją. Priėjusi prie staliuko ji padėjo keksiuką priešais Luke, atsisėdo ir elegantiškai gurkštelėjo šalto šokolado. Padėjusi puodelį ji sukryžiavo kojas ir pasidėjo rankas ant jų. Tada užjaučiamai nusišypsojo ir tarė:
-Turbūt labai ilgiesi savo draugo. Nesijaudink, juk jūs galite susirašinėti laiškais, nes čia neveikia telefonai,-atsiduso Mayra. Kam tu beri druską ant žaizdos, kvaiša.-Taigi, dabar tau papasakosiu apie rungtynes tarp koledžų. Kiekvienais metais daugiausiai taškų surinkęs koledžas yra apdovanojamas taure. Taškus gali pelnyti dalyvaudamas pamokose. Taip pat labai svarbu daryti namų darbus, nes tai irgi labai padės per ateinančius egzaminus,-čiauškėjo Mayra, bandydama nukreipti Luke mintis nuo draugo, su kuriuo ilgai jis nesimatys.
-
Luke kurį laiką sėdėjo paskendęs savo mintyse, nepastebėdamas nei savo pašnekovės, nei užeigos šurmulio ir atsitokėjo tik pamatęs keksiuką prieš save. Jis pakėlė akis į Mayra ir dėkingai šyptelėjo, nors jo akyse vis dar matėsi liūdesio šešėlis. Jis nemėgo kalbėti apie savo jausmus ir buvo dėkingas, kad mergaitė bandė nukreipti pokalbį linksmesne linkme. Jai baigus kalbėti Luke nepatogiai pasimuistė ir tarė:
-Ačiū, kad tiek daug papasakojai, bet - jis trumpam nutilo, giliai įkvėpė ir greitai išbėrė - ar galėtum man padėt grįžt į Hogvartsą, nes aš nežinau kaip grįžti atgal? - ir nelaukdamas atsakymo pratęsė, šį sykį lėčiau - žinau, kad ir taip man daug padėjai ir man prašyti daugiau būtų nemandagu, bet man tikrai reikia pagalbos ir nežinau į ką daugiau kreiptis, nes čia visi arba gerokai įkaušę arba išvis neveiksnūs. - jis vos susilaikė nepradėjęs dar daugiau taukšti, bet greitai susivokė ir nerimastingai pažvelgė mergaitei į akis tikėdamasis teigiamo atsakymo.
-
Luke nepatogiai pasimuistęs paklausė ar Mayra galėtų palydėti jį į Hogvartsą. Megaitė susimąstė, bet įkaušę burtininkai susimušė ir išsklaidė visas jos mintis. Mayra čiupo apsiautą ir užsimetusi ant pečių pašoko, vos išvengdama nukritusio burtininko. Ji pagriebė Luke viena ranka, o kita jo apsiaustą, kuris dar buvo truputėlį drėgnas, metė jį Luke, išgėrė visą
karštą šaltą šokoladą ir paėmusi vaikiną už rankos, išbėgo iš tvankios ir trukšmingos smuklės.
Gatvėje ji lengviau atsikvėpė. Jau buvo nustoję lyti ir pamažu iš už debesų lindo nedrąsios naktinės žvaigdės. Nebepūtė vejas. Mayra atsisuko į Luke ir tarė:
-Atsiprašau už tai kas įvyko smuklėje, įprastai taip nebūna,-nervingai nusijuokė ji.-Tai, kągi, eime į Hogvartsą,-juodaplaukė ryžtingai pasuko mokyklos pilies link.
-
Po darbų, bet dar ne itin vėlų vakarą, kai paskutiniai ankstyvo pavasario saulės spinduliai dar siekė horizonto liniją, o penktadienis kvietė išeiti iš uždarų patalpų, Dylan'as lėtai kėblino šaligatviu, susikišęs rankas į plono palto kišenes. Jis džiaugėsi, kad bent jau šiandien sumąstė nesėdėti užsidaręs namuose, palaikydamas savo augintiniui kompaniją, o susitikti su savo padėjėjais ir šiek tiek pasilinksminti. Kur viskas galėjo nuvesti, mąstyti nesivargino. Leido sau atsipalaiduoti, pagaliau paleisti įtampą ir kitus niekus. Vaikinas trūktelėjo kiaurojo katilo duris. Bare lankėsi senokai, net neprisiminė jo dizaino viduje. Išties, nieko gero ir nesitikėjo, bet vylėsi kažko geresnio, negu pamatė. Apsidairęs Dylan'as akimis ieškojo laisvo staliuko, kurį galėtų užimti, tačiau pirmiau to bandė surasti tuos, kuriuos kvietė pasilinksminti. Jų neradęs tik giliau atsiduso ir lėtai atslinkęs atsisėdo ant kietos kėdės priešais apskritą staliuką. Kilstelėjęs kairįjį riešą, žvilgtelėjo į laikrodį. Dar daugybė laiko.
-
Ji vėlavo. Žvilgtelėjo į telefono ekraną. Tuo metu jai nerūpėjo iš kažkurio socialinio tinklo atėjęs pranešimas apie kažkurio, merginos sekamo asmens, naujos nuotraukos įkėlimą. Laikrodis. Štai kas rūpėjo blondinei. Sofija paspartino žingsnį kol galiausiai pradėjo bėgti, o jos paaukštintų kerzų kulnai dunksėjo atsimušdami į grindinį. Galbūt iškilo mintis kur taip skuba devyniolikmetė? Juk susitarė susitikt su savo kolegomis kiaurame katile. Taip, dabar ji naujai iškepta Magijos ministerijos darbuotoja. Net negalėjo apsakyti koks geras jausmas buvo pagaliau pabėgti iš Hogvartso apylinkių. Londone jautėsi vėl sugrįžus į gyvenimą. Po tiek metų. Jau peržiūrėjo keletą serialo sezono, o ką kalbėti ir apie kitas išmaniąsias technologijas. NUOSTABU.
Mergina įžengė į kiaurą katilą. Nusivyniojo šaliką, nusivilko smėlio spalvos puspaltį, ir pakabino juos ant pakabos. Ten kabojo dar keleto lankytojų viršutiniai drabužiai. Devyniolimetė įgrūdo telefoną į užpakalinę šviesiai mėlynų džinsų kišenę. Burtų lazdelė, atrodo, buvo palikta namuose, juk jai nesant darbe burtų retai kada prireikdavo. Nedidelis butukas beveik pačiame Londono centre ją puikiai tenkino, o kartais net pamiršdavo esanti ragana. juk visur aplinkui zujo žiobarai, tad per daug naudotis burtais ji negalėjo.
Ji apžvelgė smuklę. Jos viršininkas sėdėjo prie apskrito staliuko šalia lango. Kriso dar nesimatė. Mergina mostelėjo ranka ir nužingsniavo link Dylan.
- Sveikas,- tarė šypteldama ir apkabindama vaikiną. Na, akivaizdu, kad visi septinto skyriaus darbuotojai sutarė tikrai nuostabiai ir šį vakarą čia susirinko tikrai ne reikalų aptarti.
-
Visai įdomu, kaip turėtu jaustis Dylan'as, kai dabar šis eina praleisti laiką su savo skyriaus darbuotoju - buvusiu mokiniu, kur prie to, šie abudu turėjo kiek "neužmirštamus" nuotykius. Ne, ne, tie nuotykiai tikrai nėra kažkas nepadoraus. Nors kaip sakant, yra kažkiek tokio. Juk ateiti į savo mokytojo, koledžo vadovo pamoką girtam, pridaryti nesąmones, o po to atėjus ir į areštą tokioje pačioje būsenoje, Dylan'as be abejonių gali vis dar turėti ne menką neapykanta ant Roberto. Bet kaip sakoma, tada Krisui buvo tik "jaunystė kvailystė".
Gatves buvo užpildę žmonių balsai ir tranki muzika, sklindanti iš tų baisingų žiobariškų užeigų. Žinoma, žingsniams nukrypus į ne tokias plačias bei žmonių lankomas gatveles, buvo galima pamatyti ir kur kas nemalonesnių dalykų nei besiburiuojantys įkaušę žmonės.
Šiaip ar taip, pakankamai triukšmo galėjai išgirsti ir žymiausioje šalies burtininkų užeigoje. Joje buvo prisirinkę visokio plauko ir sluoksnio magiškojo pasaulio atstovų. Jaunuolis, kaip tik tuo metu peržengęs smuklės slenkstį, per šurmuliuojantį žmonių būrį nužvelgė visus kampus, ieškodamas savų kolegų. O akių kampučiams juos pastebėjus, šyptelėjo. Nieko nelaukęs riestanosis pajudėjo jo link, pakeliui prigriebdamas pirmąją šio vakaro taurę.
- Na, ir kaip čia jūs laiką praleidot be manęs? - Išsišiepęs pasisveikino jaunuolis.
-
Skambtelėjo mobilusis. Jis šito menkai tikėjosi, tačiau iš vidinės palto kišenės išsitraukė išmanųjį ir žvilgtelėjęs į ekraną, panaikino pranešimą. Telefonas buvo vienas iš mažumės žiobariškų daiktų, kuriuo puikiai naudojosi vieno Magijos Ministerijos skyriaus vadovas. Dylan'ui darėsi vis šilčiau, visgi sėdėjo su paltu. Vaikinas pakilo iš vietos, mobilųjį įsikišo į kelnių kišenę, pasikabino paltą ant pakabos ir priėjęs prie baro užsisakė puikiai burtininkų pasaulyje paplitusio alaus. Vos spėjo prisėsti atgalios bei pastatyti indą su gėrimu, mat išvydo vieną iš dviejų laukiamų personų.
- Sveika, - atsakė šiltai apkabindamas, pasisveikindamas taip, tarsi nebūtų jos matęs porą dienų. - Ko norėtum?
Ties tais žodžiais pasirodė ir Kristoferis. Daugybė prisiminimų lydėjo vadovo pareigas užimantį burtininką ir jo pavaldinį, prasidėjusių dar tuomet, kai vaikinas profesoriavo Hogvartse.
- Dar niekas neprasidėjo, - priglaudė prie lūpų vėsų, nuo alaus, indo stiklą, - pasirodei pačiu laiku, išties, - gurkštelėjo keletą gurkšnių.
-
- Hmm, iš tiesų net nežinau,- nusijuokė. Žinojo, kad nederėtų gerti jokių svaigiųjų gėrimų. Jie visiškai nurauna Sofijai stogą. Ir svarbiausia, jai visai nereikia daug. Trys kokteiliai - visiška riba tarp sveiko proto ir kitos, drąsiosios ir tada jau jos žodžiais tariant „blondės ledi Sofi“. Na, akivaizdu, Sofijai alkoholis tikrai darydavo nemenką įtaką.
- Atvirai, nemanau, kad man derėtų gerti kažko stipresnio,- gūžtelėjo pečiais pažvelgdama į tamsiaplaukį vaikiną. Kaip tik tuomet pasirodė ir dar vienas jų lauktas vaikinukas.
- Sveikas,- tarė šiltai nusišypsodama ir atsistojusi taip pat apsikabino Krisą. Taip, blondinė tikras apsikabinimų žmogus. Mergina vėl atsisėdo. O galbūt nieko neatsitiks jei išgers vieną taurę. Juk ne darbui susirinko. Na, tikrai nieko neatsitiks nuo vieno gėrimo, gal tik kiek atsipalaiduos ir viskas. Juk penktadienis, tai tik apdovanojimas už sėkmingai praėjusią savaitę darbe ir savaitgalio atidarymas.
- Nors, geriau pagalvojus, viena Margarita niekuo nepakenks,- nusijuokė ir atsistojo nužingsniuodama link baro.
Po kelių minutėlių vėl grįžo prie savo kolegų ir prisėdo prie stalelio. Gurkštelėjo gėrimo ir alkoholis kelioms akimirkoms nudegino gerklę.
- Nagi, Kristoferi, užsisakyk tu irgi ko nors,- šyptelėjo parodydama į savo ir Dylan'o gėrimus.
-
- Na, turbūt dar blogai pažįsti mane, jeigu manai, kad nieko nesiruošiu pasiimti. - Mirktelėjo panelei.
Buvęs Klastūnyno globotinis priėjo prie baro pasiimdamas dar kelias taures alaus kurias ten prie pat baro jas ir išgėrė. Na, kaip sakant, vaikis jau su patirtimi. Tada užsisakęs stiklinę brendžio brunetas nuskubėjo link savo kolegų nenorėdamas praleisti nė vienos akimirkos kurie jie čia leis.
- Nagi, ko jau taip atrodot tokie rimti. Gal jums irgi brendžio reikėtų? - Truputį šelmiškai nusišypsojo ir tada padavė signalą padavėjai, kad atneštu ir savo draugams po stiklinę. - Ar dažnai taip praleidžiate laiką bare? - Pasiklausė savo dviejų kolegų bandydamas įsitikinti, kad Kristoferis ne vienintelis toks, kuris mėgsta laisvalaikiais tokiu būdų praleisti laiką.
Iš tiesų, Robertas ne taip dažnai gėrė kaip tarkim Hogvartso, jaunystės laikais. Praktiškai, jis netgi neturi tam laiko. Juk vos ne kiekvieną dieną dirba, o jeigu atsiranda laikas, tai jis tada stengiasi jį praleisti su viena.. Drauge. Bet vis tiek, toks girtuoklio įvaizdis it yra prilipęs prie riestanosio, turbūt jau net nuo ankstesnių laikų. Todėl jeigu jau jis pradeda gerti, netgi nenustebtų, jeigu jam apie tai kažką pasakytu. Nors, rudaakis tame nesuranda nieko blogo, juk jam patinka taip praleidinėti laiką. Jam linksma, malonu ir geria tikrai jam skanų gėrimą. Juk visur pliusai!
Išgėrus savo stiklinę brendžio, magijos ministerijos darbuotojas užsisakę dar po tokią pačią stiklinę brendžio su ledu. Tada laukiant savo užsakymą pažiūrėjo į priešais jį stovinčius draugus.
- Gal jūs irgi dar norit? - Negailėdamas savų pinigų pasiteiravo.
-
Gaivus ir vėsus alus nustelbė gomurį. Ne kasdien jis šitaip leisdavo sau pasmaguriauti, visus principus ir siekius paleidęs laukais ir vėjais. Retai kada vaišindavosi alkoholiu, bet visgi, kartais gi buvo galima. Dylan'as tai pastatydavo savo stiklą su alumi, tai pakeldavo bei prarydavo keletą gurkšnių. Vaikinas stebėjo abu jo pavaldinius - įprato matyti juos tik darbe, ministerijoje.
- Įsismaginti labai nereik... - su tais žodžiais tamsiaplaukis suprato, jog prasidėjo tai, ką numatė - Kristoferis pasiruošė apdovanoti gėrimais, o kitaip sakant, brendžiu. Asmeniškai, jis pats nebuvo didelis brendžio mėgėjas, tačiau, kai sugalvodavo nuklysti į prisiminimus, kai dirbo profesoriumi, džiaugėsi, kad ta šutvė gėrė bent jau tik vyną. Bet ir to pakako. Visgi, tiek arešte ir pamokoje pasirodė šiaip ne taip pastovintys ant kojų.
- Mhm, - pastatė stiklą, su mažiau nei pusę jo užėmusiu gėrimu. - Gal tik vieną.
Dylan'as nujautė ir puikiai žinojo, jog tokiuose susitikimuose frazė ,,gal tik vieną" nuskambėdavo kaip absoliutus melas. Kai padavėja pastatė keletą stiklų ant staliuko, linktelėjo. Minutę spoksojo į brendį, o vėliau švelniai pasičiupo bei palengva išgėrė.
- Pakaks ir vieno, - atsisakė dėkodamas bei vildamasis, jog šįvakar tikrai taip ir bus.
-
- Taip, tiesa, tikriausiai nelabai gerai tave pažįstu,- nusijuokė. Alkoholio poveikio dar nejautė. Na, tik gomuryje nuo praryto gurkšnio jautėsi šiluma.- Bet dabar tai nesvarbu. Metas tai pataisyti!- suplojo rankomis žvelgdama į kolegą. Netrukus šis nužingsniavo prie baro, o grįždamas atnešė gėrimų sau ir jiems. Sofija paėmė taurę. Brendis. Fui. Tačiau galbūt nereikėtų parodyti, kad jai nepatinka, tiesa? Krisas juk sumokėjo pinigus. Blondinukė menkai šyptelėjo ir padėkojo už gėrimą.
- Ne, iš tiesų, tai stengiuosi visai negerti. Ne dėl to, kad man nepatiktų, bet greitai prarandu kontrolę ir kitas rytas būna tiesiog siaubingas,- sukikeno ir pavartė akis. Neturėjo žalio supratimo kodėl tai pasakė savo kolegoms, o tarp jų dar ir vadovas. Na, tikriausiai nieko tokio. Gurkštelėjo dar vieną aitraus gėrimo gurkšnį. Na, tikrai nebuvo toks blogas kaip įsivaizdavo.
- Žodžiu, turiu jums naujienų. Grįžtu dirbti į Hogvartsą. Dėstysiu žiobarotyrą,- nusišypsojo pažvelgdama į Dylan, na, juk jis dėstė tą dalyką tais pačiais metais kaip ir jinai mokiniams aiškino transfigūracijos paslaptis.
- Tačiau nebijokit, tikrai jūsų nepalieku,- Sofija nusijuokė ir ištiesus rankas pašiaušė kolegoms plaukus. Na, galbūt ne Sofija, o Margarita, tačiau juk neįmanoma taip greitai apgirsti. Ji išgirdo Kristoferio klausimą. Sofija, juk supranti, kad daugiau gerti nederėtų.
- Žinoma, tik gal kokiu nors kokteiliu pasimėgaučiau labiau,- neklausydama mažojo balselio galvoje ištarė.- Nagi, Dylan'ai, juk penktadienis, viskas gerai, gali sau leisti daugiau nei vieną,- nusijuokė. Blondinė taip gerai leido laiką, todėl ji norėjo, kad ir kiti šį vakarą būtų gerai nusiteikę.
-
Snaigės krito dideliais kąsniais už lango, kurdamos užburiantį reginį, kuris galėjo bet kurią akimirką užhipnotizuoti ar ir palaidoti po stora balta marška.
Mela buvo beveik iš tų, tik skirtumas buvo tik tas, kad jos nepaleido jausmas, jog skrenda, kai tik pakeli akis į juodą vakaro dangų.
Lyg iš tavo nugaros išnyra angelo sparnai ir pakyli nuo žemės, leidi snaigės kristi ant tavo veido, leisti joms ištirpti ir nubėgti skruostais, kakta žemyn už apykaklės. Leidi, gyventi šia akimirka ir pamiršti visus savo rūpesčius.
Deja, tai tebuvo tik graži iliuzija, nes tu visą laiką prabūni ant žemės ir niekur neskrendi.
Mela tą žinojo, bet vis vien tai iliuzijai pasiduodavo. Pasiduodavo ir antram kartui, kai vos ne sušlapiusi iki paskutinio siūlo kiūto prie apvalaus stalelio prie lango ir žiopso pro langą į krentančias snaiges. Svajingos, užhipnotizuotos rudai pilkos akys sekė snaiges, baltąsias žiemos gražuoles, o sustirę pirštai spaudė karštos paprastos čiobrelių arbatos puodelį tarp delnų.
"Kiaurasis katilas" buvo pustuštis, tačiau šurmulys šioks toks buvo - artėjo didžiosios šventės, tačiau jos dar neūžė žiobarotyros profesorės galvoje. Ne dabar, bet vėliau.
Antgamtiškos akys nukrypo ant stalo pastatytą narvą - jos naktinėjimo priežastį.
Sunkiai atsiduso ir pakėlė prie lūpų puodelį.
Gurkštelėjo pussaldės čiobrelių arbatos.
Į ją stebėjo dvi poros akių: vienos juodos, priklausančios ketursparniai liepsnotajai pelėdai. Pūga, nors nebuvo visiškai balta pelėda, greičiau atrodė kaip įprata savo žiobariškos rūšies narė, (jei ne keturi sparnai) iškimintingu žvilgsniu žvelgė į vilkolakę. Melijandra šiandien dieną Pūgą nusipirko Skersiniame Skersgatvyje, neatlaikiusi išskirtinai trikdančio šios pelėdos žvilgsnio, lyg matančio jos sielos gelmes. Pirkinio neplanavo, tačiau buvo rami: namiškiai per daug nesuks galvos dėl Pūgos, nes magiški gyvūnai....buvo kažkas nuostabaus.
Tačiau kita pora auksinių akių....
Audriapaukščio mažytis jauniklis nė neprimenė garsiojo magizoologo Njuto Miglapūčio Franko, tačiau nešiojo bemaž tokią pačią atsiradimo pas savo šeimininką istoriją. Freiras, pavadintas Skandinavijos mitologijų dievo Freiro, valdančio lietų, vardu buvo pagrobtas iš JAV ir nuplukdytas į čia, Jungtinę Karalystę kaip retas egzempliorius pardavimui turtingiems burtininkams. Tačiau niekas pardavimo nesulaukė, nes Mela šiek tiek pasidarbavo su Pūgos pagalba, kad ir kaip keistai girdėtųsi, ir tada suprato vieną dalyką: Pūga - jai kaip Kim - Myšai.
Jos pasirinkimas buvo teisingas.
Freiras su Pūga greitai susidraugavo, nors ir audriaplaukštis buvo neįprastai mažesnis už Pūgą (nors pati Pūga, buvo didesnė už įprastą liepsnotąją pelėdą), todėl Lorijan nieko kito nedaryti kaip su savimi pasiimti auksiaplunknsį.
Rudaplaukė nusuko žvilgsnį ir šyptelėjo.
Buvo gerai: niekas į ją ir jos paukščius nekreipė dėmesio, todėl galėjo ramiai sušilti "Kiauriniame katile".
Mergina iš ant kėdės atlošo permestos odinio krepšio išsitraukė nusipirktą knygą apie magiškus paukščius ir įnyko skaityti.
-
Į "Kiaurą katilą" įlindo šlapias ir sustiręs kaip kačiukas. Greitom nuo apsiausto nusipuręs storą sniego luobą, iš po jo ištraukė kruopščiai suvyniotą paketą. Matyti, jog dėl pastarojo saugumo ėjo daug lėčiau bijodamas, kad bėgant netyčiom apsiausto skvernai galėjo pasikelti. Dievaži, jo viršininkas greičiausiai buvo dar didesnis pedantas nei pats Elijus - nebūtų nuostabu, jeigu dėl vienos snaigės pakurtų tokią pirtį, kad ilgai nereiktų baimintis gatvės šalčio. Visgi, tegul ir bambėdamas, širdies gilumoje vaikinas jam pritarė - dėl knygų saugumo buvo pasirengęs kęsti beveik bet ką - net jei tektų vienplaukiui pėsčiomis klampoti visą kelią per žiobarų Londoną (mat knygyno vedėjas buvo įsitikinęs, kad kelionės magiškais būdais gali pakenkti trapiems rankraščiams ar retiems egzemplioriams).
Atsidūsėjęs Elijus nusimetė peršlapusį apsiaustą ir žengė vidun, į irisiniu kokteiliu ir arbata kvepiančią šilumą. Prie baro užsisakė puodelį stiprios žaliosios arbatos ir susimąstė. Jeigu lydės sėkmė ir nustos snigti, į "Gražmenas ir juodulius" galės pristatyti turimas knygas ir dar turi truputį laiko sušilti bent tiek, kad grįžus nereikėtų atšildyti varvekliais virtusių plaukų sruogų. Praėjo laiko, kol knygyne tapo patikimu darbuotoju, nors ten sukiojosi nuo pat Hogvartso baigimo, ir visgi tebebuvo užkraunamas pačiais beprasmiškiausiais ir kvailiausiais darbais. Jaunasis Lorijanas su tokiais dalykais taikstėsi dėl neblogo atlyginimo ir galimybės prieiti priedaugybės rečiausių ir įdomiausių vedėjo kolekcijos egzempliorių. Nevalingai perbraukė ranka plaukus ir susiraukė pajutęs, kad snaigėms tirpstant šie beveik kiaurai permirko. Pasičiupo maloniai šiltą puodelį ir patraukė ieškoti vietos. Užeiga nebuvo perpildyta, buvo galima atsisėsti ir vienam. Būtų taip ir padaręs, jei ne dėmesį patraukusi pelėdų kompanijoje sėdinti mergina. Ji skaitė. Kažkodėl Elijų šis faktorius nustebino. Atsargiai ėmė artintis, tuo pačiu rausdamasis kišenėse prieš kelias dienas vedėjo duoto anketų pluošto - girdi, puikus būdas plėsti tikslinę auditoriją. Na, auditorija auditorijai, o darbą padaryti reikia. Ir taip delsia. Juolab, kad vis dar nemokėjo bendrauti su žmonėm kaip dera - nors darbas privertė gerokai patobulėti nuo Hogvartso laikų. Visgi nebūtų sugebėjęs tiesiog prisistatyti prie bet kokio praeivio ir kreiptis nušlifuotu reklaminio berniuko balsu: sveiki, gal turėtumėte minutę ir padėtumėte mums tobulėti... Kažkodėl prie skaitančio žmogaus prieiti buvo ne taip baisu. Gal sumažėja rizikos faktorius, kad būsi pasiųstas toliau, nei paprastai keliaujama. Tačiau iš arčiau pamatęs panelę veikiai apsigalvojo: aukšta, tamsiaplaukė ir gyvų rudai pilkų akių, dabar bėgiojančių eilutėmis, ji veikiau priminė karę nei mielą ir geranorišką būtybę. Nepadėjo ir ant stalo stovintis narvas.
Visgi prisėdo šalia merginos, apdairiai laikydamasis toliau nuo narvo su ne per daug draugiškais paukščiais.
- Laba...- pradėjo tikėdamasis, kad ši būtybė bus kiek šiltesnė nei atrodo - o atrodė panaši į amazonę.- mano vardas Elijus, dirbu "Gražmenų ir juodulių" knygyne ir būčiau dėkingas, jei galėtumėte skirti minutę ir atsakyti į kelis klausimus...- vaikinas nutilo, pirmą kartą peržvelgdamas tuos klausimus. Apsidžiaugė radęs vieną, derantį su narvo turiniu. Bent galės logiškai paaiškinti, kodėl atsisėdo būtent šalia jos. Pasakymas "Pamačiau, kad skaitote ir todėl pagalvojau, kad manęs neiškeiksite" net mintyse nuskambėjo kvailai. Ką gi, beliko tikėtis, kad šita tamsiaakė Amazonė nepateisins savo pravardės ir netrinktelės, arba tai darys bent ne tarp žmonių.
-
Knyga buvo palyginant visai nieko: ją visą skaitydama nenumirs, tačiau šiek tiek pasikankins. Mela nebuvo užkietėjusi knygų graužikė ar šiaip knygų maniakė, skaito tai ką mėgsta, bet kai reikia ir nepatinka - padėkit.
Melą nuo skaitymo atitraukė Freiro šaižus jauniklio riksmas, tolėliau sėdintys žmogėnai piktai susižvalgė ir žvilgsniais liepė sutramdyti tą auksiaplunksnį. Mela galėjo tik gūžtelti pečiais ir nepaisyti lankytojų nebylių prašymų, mat audriaplaukščiai privengė nepažįstamųjų ir nujautė pavojų. Būtent paskutinis faktorius privertė Melą kažko imtis.
Rudai pilkos akys šovė nuo knygos ir kaip mat žvilgsnis susitiko su mėlynomis akimis. Šiek tiek žemesnis už ją, rudi plaukai, švelnūs veido bruožai - prieš ją stovėjo ramų gyvenimą matęs jaunas vaikinukas, kuris nė ne per nago juodymą nebuvo to, ko matė Mela. Šitas? Rimtas pavojus? Juokaujat?
Rimtos grėsmės hipotezę numetė šalin, liko tik nepažįstamojo ir tai buvo tiesa.
-Labas....-niūriai pratarė nepatenkinta,- Žinai ką nors apie magiškus paukščius? Elijau?- griežtai paklausė, vos tik jaunuolis, ką tik pakilęs su visam nuo Hogvarsto suolo, prisistatė,- Jei iš to knygyno, tai turėtum būti skaitęs Miglapūčio "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" ir atpažinti audriapaukštį, kuris nemėgsta pašalinių,- rudai pilkas žvilgsnis varstė mėlynaakį.
Freiras, matyt, supratęs, jog kalbama apie jį, klausiančiai dirstelėjo į šeimininkę, o Pūga piktai kaptelėjo į auksiaplunksnio jauniklio sparną, tarsi: "galėjai bent patylėt? Pabėgai ir vėl nori atsikreipti į save dėmesį, a?"
Lorijan pažvelgė į paukščius. Galėčiau judintis ir kuo greičiau pasirasčiau namo, nors dar stipriai sniguriuoja,- nusuko akis į už lango baltuojančią ir sparčiai storėjančią paklodę. "Kiauriajame Katile" buvo šilta ir jauku ir mintis, jog reiks vėl sušlapti ir sušalti, nedžiugino. Atsiduso.
-Tebunie, sėskis.
Užvertė knygą ir paslėpė krepšyje.
Jaunuolis nepriminė nei vieno matyto mokinio, nemanė, jog jis yra kažkurio vyresnysis brolis, atėjęs po priedanga apkaltinti jos nebūtais dalykais dėl žiobarotyros pamokų.
-Melijandra,- vis dėl to prisistatė.
Žmonių vis dėl to buvo sutikusi daug, todėl nebuvo jokios nuostabos, jog mergina neatpažino vaikinuko, kadaise pamatyto "Cukriniame kiškutyje", kuriame kadaise ir dirbo konditere. O gal reiktų jame vėl įsidarbinti? Žiobarotyra prie jos kaip sakant "neprilipo", profesoriavimas toks ot. Kodėl nesugrįžus prie pirmosios meilės - konditerijos?
-Taigi, kokie tie klausimai? - ėjo tiesiai prie reikalo.
-
Ką gi, tikriausiai kvaila buvo tikėtis, kad Amazonę numaldys vienas kitas mandagesnis žodelis ir knyga rankose. Elijui to būtų visiškai pakakę. Merginai kurį laiką tiriamai jį apžiūrinėjant prireikė valios pastangų nesusigūžti - ir dar daugiau, kai toji prabilo. Kaži kodėl pasijautė kaip namų darbų neatnešęs trečiakursis prieš griežtą mokytoją. Ir kad būtų žinojęs, kaip mažai prašovė.
- Aš... eee... Aš... Savaime aišku skaičiau, bet... eee,- nuleido akis. Taip ir toliau - neteks ne tik kad savigarbos, bet ir darbo vietos.- Turiu keletą klausimų, susijusių su Magiškų gyvūnų priežiūros disciplina ir...aaa... Pagalvojau, kad esate kompetetinga į juos atsakyti,- galiausiai užbaigė, tarsi pasiaiškinimą įsmeigdamas žvilgsnį į narvą, kuriame tupėjo ne per daug draugingai nusiteikęs padaras, kaip dabar žinojo, audrapaukštis. Mintyse Elijus vardijo negausias keiksmažodžių atsargas - kai rinkosi šitą darbą, jam net į galvą netoptelėjo, kad turės būti tiek paslaugus pardavėjas, tiek kompetetingas ekspertas, tiek atsakingas pasiuntinukas ir galiausiai - reklaminis berniukas.
Stebuklas, kaip dar netapo tamsiai raudonos spalvos - matyt, nuo žvarbos užtirpstantys skruostai kartais atsiperka. Giliai įkvėpė. Gal dar ne visai viskas prarasta. Galų gale, koks skirtumas - net jeigu visą laiką žavioji (to negalėjo nepripažinti - kad ir atrodė pavojinga, jauna moteris buvo tiek akiai dailių bruožų, tiek graži savo griežtumu) Amazonė ir prasėdės lyg išskaptuota iš ledo, tai tebus vienkartinis dalykinis pokalbis. Ir nieko daugiau.
- Malonu susipažinti,- pamėgino nusišypsoti tuo pačiu svarstydamas, kaip jai netinka toks vardas. Melijandra asociavosi su švelnia, miela didžiaake būtybe, spinduliuojančia šilumą ir jaukumą. Net pats žodis skambėjo minkštai - o priešais sėdinčioji išoriškai nepasižymėjo nei viena iš šitų ypatybių. Daug labiau patiko jo netyčiom išgalvota Amazonės pravardė. Atsikrenkštęs Elijus užmetė akį į sąrašą. Praleido pirmuosius banaliausius: Ar dažnai lankotės knygyne, ar tenkina asortimentas, ar tinka aptarnavimo kokybė - prie jų sugrįš vėliau. Stabtelėjo ties šeštu.
- Iš esmės nieko įdomaus nepasakysiu - standartiniai kliento nuomonės klausimai, šiais laikais neišvengiami ir burtininkų pasaulyje,- atsiprašydamas šyptelėjo, bet į merginą žiūrėti nerizikavo.- Taigi, kaip manote, ar žmonės pakankamai išmano apie magiškuosius gyvūnus? Ar didesnis tokių knygų asortimentas padėtų burtininkų bendruomenei geriau juos pažinti?- užrašas lapelyje teklausė respondento nuomonės apie šios disciplinos knygų asortimentą - ar jis pakankamas. Tačiau suvokė, kad jei nenori gauti į ausį visos kavinės akivaizdoje, turi pasistengti sugalvoti bent kelis prasmingesnius. Vaikinas labai stengėsi nenudelbti akių - prieidamas prie skaitančios panelės tikrai nesitikėjo, jog viskas baigsis sukant smegenis, kaip banalius ir žiobariškus marketingo klausimus paversti kažkuo tinkamesniu tokiai Amazonei. O ir būti priverstam taip nejaukiai muistytis buvo gerokas kirtis per ir taip ne aukščiausią pasitikėjimą savimi. Savigarbą taipogi.
-
Mergina paslapčia šyptelėjo, išvysdama vaikino sutrikimą. Norėjo dar ištarti kelis kandesnius žodžius, tačiau paskutinę akimirką susilaikė.
-Tebunie, paklausysiu tavęs ir pabandysiu atsakyti kiek galėsiu.- lūpų kampučiai pakilo aukštyn.
Pirštu sunėrė ir ant jų padėjo smakrą. Klausėsi jaunuolio ir jo balso, skelbiančio, jog prieš ją sėdi nedrąsus vaikinukas, kuris mielai sėdėtų kur nors kitur, bet ne čia. Prie knygų?
-Gali ir jų neklausti,- balse suvirpėjo šioks toks šaltukas. Mela nemėgo tų tipinių klausimų apie knygynus. Ji laikėsi nuomonės, jog kai ką pastebės - tą ir pasakys. Nereikia iš jos išpešinėti atsakymų. Nereikia. Pirštai nugulė ant staliuko.
Elijus buvo kitoks. Neprisiminė jokio mokinio panašaus į jį. Lyg "minkštas", prie kurio galėjo likti tokia, kokia troško būti. Pamokos viską sugriaudavo ir ji likdavo, nenutuokdama kaip pasielgti - be "antros kaukės", tarytum tik spėjo tik pusę makiažo nusivalyti nuo veido. Nesusilaikė ir kandūs žodžiai išsprūdo iš lūpų:
-Kaip tik tavo pavyzdys atsakė į tai.- Velnias. Jei nepavyksta užsidėti iki galo kaukės, tai pabūk savimi!. Prikando apatinę lūpą,- Tačiau ar vienaip, ar kitaip, žmonėms reikia žinoti apie magiškus gyvūnus. Geriau apie juos žinodami, lengviau priims juos, nesibjaurės ir nebandys ko nors keisti,- mintyse sukosi vilkolakių padėtis ir paskutiniai "Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti" puslapiai apie juos,- Žmonės mažiau bijos, todėl, taip, daugiau knygų apie tai - žmonės daugiau žinos ir mažiau kils nesusipratimų,- vėl užuomena jam.
Narve paukščiai tylėjo, rodos, ir šie mintijo apie tai kas buvo pasakyta. Rudai pilkos akys nukrypo į garuojantį Elijaus puodelį, tada - vaizdą už lango. Snaigės krito ir kritlo, už lango juoduma tapo tokia juoda, jog vargiai galėjai pažvelgti į skubančius pavienius žmones. Buvo vėlus vakaras. Jei nepasiskubins, susivėlins sugrįžti namon. Turbūt jau Igoris galvoja, kur ji prašapo. Kajus bus per daug pririjęs šunybių, jog galvotų apie ją. Wrena...turbūt ir ji galvoja.
-Atleisk, bet jau turiu skubėti. Per ilgai čia užsibuvau- staiga skubiai pakilo profesorė, įkišdama knygą į krepšį, ir persimetė per petį jį. Pirštai jau siekė narvo, tada sustingo. Žvilgtelėjo į Elijų.
-Klausyk, atsiprašau, bet, jei kitą dieną norėsi manęs paklausinėti, tai...- galva buvo tuščia,- Atsiųsk man savo pelėdą į Ūdrų Žabangus, gerai? Tada susitarsim. Iki, Elijau.
Pasičiupo narvą ir išskubėjo iš "Kiaurojo Katilo". Vos tik durys užsitrenkė už nugaros, Melijandra nesuprato, kodėl taip pasielgė. Ji galėjo pasilikti. Prieš atvykimą čionais, buvo išsiunčiusi gynėją, kad užsibus ir vėlai grįš. Ji turėjo laiko. Tai kodėl išėjo?
Viduje senai nejautė tokios sumaišties. Atmintyje iškilo Švilpynės stalas, kai prie jos prisėdo Tomas. Šleikšktulys pakilo stemple aukštyn. Ne.
Užmerkė akis. Ji iš čia turi išeiti ir eiti kuo tolyn. Netrukus pasigirdo pokštelėjimas ir Melos nebebuvo, nes tą akimirką suvokė, kodėl taip pasielgė. Prie Elijaus galėjo būti savimi ir nebandyti niekuo kitu apsimetinėti. Atmintyje iškilo jos sušvelnėjęs balsas, kai ši kalbėjo magiškus gyvūnus. Aišku, po kandžių žodžių. Ak, tie kandūs žodžiai viską sugriauna.
-
Kiauram Katile jaunuoliai atsidūrė neįtikėtinai greitai. Ką gi, mažumėlė magijos bei keliavimo oru ir viskas tampa įmanoma. Žinoma, ir Kiauliasodyje buvo pilna kavinukių, tačiau Starkui niekur jose neteko matyti kartu saldžių ir sūrių desertų. Ar apskritai valgių, jei jau apie tai.
Be to, Kiauliasodžio kavinėse egzistavo tikrai nemaža galimybė sutikti kokią pažįstamą iš senų (arba nelabai) laikų. Toks susitikimas vargu, ar būtų itin malonus, o reputacijos sau gadinti be reikalo nenorėjo.
Tokiu paros metu užeiga buvo bene pustuštė, kad lankininkas išsirinko staliuką prie lango, iš čia puikiai matėsi ne tik gatvė ir ja einantys žmonės, tačiau ir visa kavinės salė, įskaitant barą bei čia dirbančias mergiotes.
Viena jų gana greitai priėjo prie jų staliuko, jau pasiruošusi priimti užsakymą.
– Man prašyčiau dvigubą espresą, – linktelėjo, net nežvilgtelėjęs į padavėją (čia tai naujiena), – O ką tu sakei norėjusi? Jei neklystu, kažkokius neįprastus norus buvai pareiškusi turinti, – draugiškai šyptelėjo ką merginai anapus stalo.
-
Vos merginos kojos įžengė į Kiaurąjį katilą, jos nedidelėje galvelėje praskrido atsiminimas, kai agresyviai tėškė patį ministrą lauke, tiesiai į sieną. Menkai šyptelėjo, nors viduje degė noru kvatotis. Kažkur ant kabyklos pakabino paltą, pasitaisė juodos suknelės rankoves, timptelėjo ją žemiau, nors ši buvo laisvai krentanti, ir įsitaisė priešais vyrą.
- Taip, taip, kažko neįprasto. Arbatos, hm, žalios, itin silpnos ir su pienu be laktozės,- kilstelėjo galvą ir mielai šyptelėjo padavėjai.- Bei bet kokį desertuką, kurio pusę sudarytų sūri karamelė,- išsakė savo norą.
Mergina, priėmusi užsakymą, susirinko savo egzistenciją ir dingo nuo jų staliuko. Tatuiruotoji pažvelgė pro langą, akimis sekiojo žmones, labai staigiai dingstančius už kampo. Tuomet pagaliau prisivertė priklijuoti savas akis prie kompaniono. Kilstelėjo antakį.
- Tai? Kas geresnio?- šyptelėjo pasitaisydama plačią apyrankę, vos vos dengiančią juodą punktyro liniją.
-
Starkas dar buvo nespėjęs atsakyti, kai dailioji padavėja grįžo nešina jų gėrimais bei desertu. O tada dar greičiau pasišalino, palikdama juos vienumoje.
Gurkštelėjo stipraus ir visai neblogo espreso.
– Kad nieko naujo, – abejingai gūžtelėjo pečiais, – Geresnės tik tos akimirkos, kai kokį seniai matytą žmogų netikėtai sutinki, – su kvaila aliuzija šyptelėjo, – Kaip pati laikaisi? Ką veikei gyvenime po, hm, po mokyklos?
Vis dėlto pabandė surizikuoti ir spėti, iš kur jiedu pažįstami; nežinia dažniausiai jį kankindavo, be to, visada egzistavo grėsmė netyčia susimauti ir išsiduoti. To išvengimui norėjo bent kiek pasiaiškinti sau situaciją, į kurią papuolęs. Specialiai nepasakė „po mokyklos baigimo“, duodamas sau truputį daugiau šansų – o gal ji profesoriavusi, tik šis jos nepastebėjęs, nes buvo užsiėmęs kitomis mokytojomis?
-
Besilaukianti mergina pridėjo puodelį prie lūpų, gurkštelėjo arbatos. Nežymiai susiraukė, ko jau ko, bet ten tikrai nebuvo žalia arbata, o per stipri juoda su pienu, ko tikėjosi, kad be laktozės. Padėjo puodelį ant stalo, pažvelgė į desertuką ir skrandis apsivertė iš laimės, tad netrukus pradėjo labai elegantiškai jį kapoti. Pavartė akis, išgirdusi apie akimirkas. Susilaikė nenusijuokusi.
- Neprastai,- pasirėmė alkūne į stalą, kita, šaukštelio pagalba, pakabino karamelę.- Dirbau ministerijoje,- nepatenkintai suburbėjo.
Nebuvo nusiteikusi pasakoti viso savo sujaukto gyvenimo po mokyklos baigimo, nors peties išsiverkti ir reikėjo. Galvoje prakratė, kas tai galėtų būti ir pasiliko du variantus: kita Melisa ir mama. Vaiko tėvui net nedrįstų, o šiam senam pažįstamam, vargu, ar labai rūpėtų, jau nujautė, ko šis Starkitas taip maloniai ir meiliai bendrauja.
-
Nepertraukdamas Melisos linksėjo galva, tiesa, turbūt pernelyg entuziaztingai norėdamas pabrėžti savo susidomėjimą. Kurgi ne, susidomėjimą. Šiuo metu vienintelis jį dominantis reikalas buvo toli gražu visiškai nesusijęs su jos karjera. Nebent užsiimtu savotiška prekyba žmonių kūnais – tik toks posūkis pokalbyje galėtų prikelti jo susidomėjimą iš numirėlių.
– Neblogai, sakyčiau. Darbas ministerijoj tokiai jaunai panelei tikrai prestižinis ir ne visoms pasiekiamas, – gana kandžiai iškėlė antakį, tarsi parodydamas, kad įtaria, kokiu būdu bus įsitaisiusi sau tą darbelį, – Esu sužavėtas, turiu pridurti, – šyptelėjo savo kreipa šypsenėle.
Kantriai laukė, kol mergina ištuštins savo arbatos puodelį, o paskutinis pyragaičio trupinėlis dings nuo lėkštutės. Jo espresas buvo jau seniausiai išgertas ir pamirštas.
– Na, tai gal galiu palydėti namo? – pasiūlė, tačiau jo tonas aiškiai rodė vaikino nuostatą: mergina jam lieka skolinga už arbatą, – Pavojinga vaikščioti vienai, – nekaltai pridūrė.
-
Moteris stebėjo vaizdus už lango. Vis mąstė, kaip atsikratyti šio vyruko, netroško dar vieno vaiko gimdoje. Atsuko sau susierzinusias, smaragdines akis į Starką. Jau buvo pradėjęs nervinti, o sūri karamelė nebepadėjo. Nuleido vieną ranką po stalu, sugniaužė kumštį, suvarydama nagus į delną. Atleido.
- Aš protinga,- sumurmėjo.- O ir, šiaip, žinotum, kokių sugebėjimų turiu, akys išsprogtų,- kandžiai leptelėjo ir sekundei susiraukė dėl savo pačios žodžių.
Nuskambėjo lyg siūlymas išmėgint jos gebėjimus. Nesveikai uždaužė save mintyse, o kitas klausimas dar labiau prajudino jos nervų kamuoliuko mazgą. Galbūt, jeigu vyras būtų buvęs taip arti jos veido, kad bendrai dalintųsi oru, būtų pamatęs menkai patamsėjusias smaragdines raineles. Paskutinį kartą šios buvo visiškai juodos, kai pykosi su Elijumi. Dink iš mano galvos. Mestelėjo šaukštelį lėkštutėn, delnai persibraukė per veidą, sustojo ties garbanomis. Reikėjo valdytis, nepratrūkti.
- Su tokiais kaip tu - dar pavojingiau,- burbtelėjo ir pakilo iš vietos.
Nuo kabyklos nusikabino paltą, užsimetė pati, nelaukė kol Starkas nuspręs prieiti. Savimi mokanti pasirūpinti moteris. Dažniausiai. Pažvelgė į aukštaūgį jo akimis, tačiau ne tokį ir graikų dievą kaip tą, kurio irštvą okupavo. Dar pasvarstė, ar Aukštutinis Fleglis, ar Merington Roudas. Pasirinko pastarąjį, saugesnį jai. Ir nelabai sėkmę nešantį Starkui.
-
Akys greičiausiai būtų jam išsprogusios ne nuo merginos sugebėjimų, o nuo to, ką slėpė po rūbų sluoksniais. Kita vertus, tiek visų slepiamų dalykų jau buvo spėjęs pamatyti per savo trisdešimt metų (penkiolika aktyvių), kad ir nustebinti vyruką nebuvo lengva.
Tačiau mergina stebino. Savo šaltumu ir abejingumu – prie šių reakcijų lankininkas nebuvo pratęs. Aišku, kartais tekdavo kažkiek pasistengti, norint pelnyti dailiosios lyties atstovės palankumą, tačiau su tokiu atšiaurumu susidūręs dar nebuvo. Visa tai vertė jaustis jį nekaip, švelniai tariant – nemokėjo elgtis tokioje situacijoje, kai yra atstumiamas. Kaip tai? Jis? Atstumtas?
Dėl to nesileido taip paprastai paliekamas. Paliko kelias monetas ant stalo ir iškart pašoko paskui merginą. Visiškai ignoruodamas jos žodžius, nors galbūt juose slypėjo ir nemažai tiesos – neaišku, ką turėjo paslėpęs savo kišenėse.
– Kur jau bėgti susiruošei? – šiltai šyptelėjo, pataisydamas jos palto apykaklę, bent šitaip parodydamas, kad vis dar nesiruošia pasiduoti. Ir nusekė paskui ją.
-
Vakarėjo. Netgi įprastai apšviestas staliukas prie lango beveik pasislėpė niūrumoje, vos prasidėjusi vasara jau pustė įkaitusius padus. Nors tokia ir vasara Emetui, kai šis beveik visą laiką pradirbo lošimo namuose, na, ir iki šiol dirba. Tik šiandien jam pasitaikė laisva diena, tad šis ir išlindo iš savo mini butuko prasiblaškyti. Vaikinas neatrodė miegantis vos po šešias valandas, jo apranga kaip įprastai nepriekaištingai gludo prie gal vieną ar kitą akį patraukiančio kūno: plonas baltas megztinis su aukšta, prie kaklo glundančia apykakle, platesnė džinsinė striukę su užlenktais rankogaliais ir juodi, keisto kirpimo džinsai. Pėdas puošė balti nike force’ai, o vienur ar kitur (ant kaklo, pirštų) sužvilgėdavo ir gana brangūs aksesuarai. Rafaelio žvilgsnis nebeatrodė toks dužęs kaip prieš metus ar beveik dvejus, ne, jo šokoladinės akys buvo pripildytos kažkokio nepasotinamo alkio, troškulio. Dievaži, vaikinas jau gal mėnesį netenkino savų poreikių, o tai, tokiam kazanovai kaip jis, prilygo beveik katastrofai ir visiškam jo išnykimui. Taigi, kažkas turėjo prisiimti asmeninę atsakomybę.
Kiauras katilas, perpildytas triukšmo ir lankytojų, lyg ir žadėjo šį vakarą kažką netikėto pačiam mulatui. Tad šis lyg nujausdamas nužvelgė vos įmatomas duris, hm, o gal kas ir pasirodys. Kokia nors vandens nimfų paleista deivė, kuri kaip tyčia būtų siųsta tik jam. Kvailai vyptelėjo, nužvelgė čia buvusias, tikrai ne nimfom priklausančias paneles, vidujais troško ko nors ypatingesnio nei jos. Atsidusęs išsitraukė iš kišenės numylėtą kortų kaladę ir pradėjo maišyti. Net ir čia priklausomybė jo niekaip neužmiršo.
-
Dangų iš lėto gaubė tamsa, kuri prilygo Olivijos sielos tamsumui. Tik naktį mergina pasijausdavo gyvesnė. Lyg naktis jai suteiktų jėgų atsistoti suklupus, gyventi, įkvėpti. Žmonės sako, jog su laiku viskas gerėja. Ta banali frazė jau baigė įgrįsti. Lėkšti ir per daug optimistiški žodžiai erzino iki stingstančių nuo šalčio kaulų. Neseniai prasidėjusi vasara bei laisvas atostogų metas suteikė menkos laimės, nors oras galėtų būti ir geresnis. Brunetė dievina karštį, tad šiandieninė diena neatrodė tokia vasariška, kaip galėjo pasirodyti kitiems. Cigaretė tarp putlių ir tamsiai bordiniu lūpdažiu dažytomis lūpomis smilko sparčiai. Galiausiai persimetusi banguotus plaukus per petį dviem pirštais perėmė nuodingąjį pagaliuką ir prieš praverdama girgždančias "Kiauro katilo" duris numetė nuorūką šalin. Kvepalų ir tabako kvapas vijosi drąsiai žingsniuojančia mediniu paviršiumi merginą. Olivijos kūną dengė ilgi batai, tamsų raudoną atspalvį turintis švarkeli beveik siekiantis kelius ir juoda palaidinė. Švarkelis labiau priminė ilgą megztuką, bet tai buvo seniai pamėgtas drabužis. Neketino atsisakyti. Tikriausiai nei vienam lankytojui net akimirkai nekilo įtarimas, jog naujoji klientė gali būti tik aštuoniolikos metų. Tamsiaplaukė nuo pat vaikystės atrodė vyresnė nei buvo iš tikrųjų. Tiesą sakant, subręsti taip pat turėjo anksti. Šeimai iširus tik Olivija liko sveikiausio proto. Privalėjo pasirūpinti savimi, mama, jaunėle seserimi. Netekus sesers rūpinosi tik mama, o motinai pametus protą beliko stovėti tik už save.
Nesidairė. Žvilgsnis buvo įbestas tik į alkoholio pasirinkimą lentynose. Dangaus žydrumo akys stojo ties martinio buteliu, o veide šmėstelėjo šypsnis. Sekundėlę buvo įmanoma įžvelgti nedideles duobutes skruostuose. Grakščiu rankos mostu ištiesė kupiūrą darbuotojui, tyliai išdėstydama norimo martinio pavadinimą. Nagi, kvaily, greičiau judink tuos sukriošusius kaulus. Mintyse ir vėl nuskambėjo keli riebūs įžeidimai nepažįstamam vyrui, kuris brunetės suvokimu dirbo visai neskubėdamas. Merginos akys užsivertė iš nepasitenkinimo, o rankos stojo ties krūtine kryžmai. Šokoladinių plaukų atstovį apsiavusi kelius siekiančius odinius aukštakulnius, erzinančiai kaukšėjo į medinį paviršių, tokiu būdu nebyliai ragindama darbuotoja greičiau suktis. Nekantravo paskanauti pamėgtu gėrimu.
-
Tamsios vaikino akys privalėjo atsitraukti nuo kortų kaladės, nes visas Kiauras Katilas lyg atšalo. Ne, galbūt fiziškai tai neįmanoma nuo žmogaus, tačiau tikrai nesuvokiamas jausmas persmelkė mulato vidų. Kilstelėjo savo kerinčias akis, o visu gražumu, visa esencija, elegancija viduje išstojo ji, toji vandens nimfų deivė. Ak, kad tik kas būtų matęs ar jautęs, kokį poveikį šioji persona darė Rafaeliui, meistriškam kortuotojui. Net visos aplink besisukančios dulkelės sustojo, visos dailiosios lyties atstovės nublanko prieš šią kerinčią merginą, drįstu teigti, netgi moterį iš pirmo žvilgsnio. Tik bėda ta, iš šio blankaus kampo vaikinas gebėjo ją atpažinti. Nagi, kadaise buvusios bendrakoledžės, kuri savo ankstyvu brendimu ir pasakiškai aštriu protu paliesdavo kiekvieno akį, iki pat širdies gebėjo nusigauti, tokią sunkiai pamirši. Jeigu neklydo, o ir negalėjo, nes tokia kortuotojui kaip ji užmiršti - gėda, panelė dabar turėjo būti beveik baigusi mokslus. Viena, ta žaviai žavia koja įžengusi į suaugusiųjų pasaulį, nors kur ten, rodos, jau senokai tokiame dominavo.
Net nedvejojo, numušė visus kitus žvilgsnius, atsistojo. Pasitaisė džinsinį švarkelį, kortas įsimetė atgal kišenėn. Nenorėjo iškart pasirodyti baisiai nedrovus ir nekultūringas, tas nutaisė, kaip bebūtų keista, tikrą ir nuoširdų vypsnį. Tokį kadaise matė ir jo numylėtoji ir išskirtoji pora - Adelė ir Markas. Eh, kaip išsikraustė iš kambarioko buto, taip ir nebekėlė kojos į Dubliną. Lošimo namai Londone pasirodė net patrauklesni, o supuvę barai nebeviliojo. Vaikinas gyveno normalų žiobarišką, kartais su kažkiek burtų, gyvenimą.
- Ir ką gi aš čia matau,- nutęsė priėjęs prie merginos.- Olivija, mieloji,- pasitaisė už ausies buvusį pagaliuką, kuris tik ir linkėjo šiam mulatui greičiau užsilenkti. O su tokiais plaučiais ilgai neturėjo gyventi, vargu, ar kas iš jų ir buvo belikę. Žaviai sužaidė šypsena.
-
Prasivėrusios merginos putlios lūpos paskleidė tą irzlų sučepsėjimą. Olivija ir toliau nebyliai skatino greičiau plakti tą prakeiktą kokteilį. Darbuotojas galiausiai ištiesė ilgo kaklo, trikampę taurę padabinta viena vyšnia. Vyras sustojęs linktelėjo.
- Nori padėkos? Nesulauksi, viso gero, - atrėžusi negarsiai urgztelėjo. Jeigu darbuotojas būtų bent truputį įstengęs pasiskubinti, galbūt merginos lūpos ir paliktų padėką. Atsidususi trimis pirštais suėmė taurę jau beketindama paskanauti gėrimo, bet ir vėl kažkas sutrukdė. Atrodė, jog kažkas iš viršaus tik ir stengiasi neduoti ramybės, stengiasi sustabdyti ramybės ir palaimos aurą virš Olivijos galvos.
- Viso gero, - irzliai pakartojo tamsiaplaukė, žodžius adresuodama vyriškam balsui už nugaros, tačiau tik po gerų dešimties sekundžių susivokė, jog balsas pažįstamas. Suraukusi antakius buvo priversta apsisukti ant kulno. Tamsios akys, tamsūs garbanoti plaukai, tamsesnė veido oda. Iš ankstyvos vaikystės laikų nebūtų įstengusi pamiršti Emeto. Vaikinas gelbstintis su magijos subtilybėmis ir paslaptimis suteikė šansą pabaigti burtininkų mokyklą ir nors jaunuolis to nežinojo, mokyklos laikais šis buvo artimiausia ką Olivija turėjo, mat kitų visai neprisileisdavo. Iki šiol neturėjo nei vieno artimo žmogaus. Nei vieno pažįstamo negalėjo pavadinti draugu.
Tamsiaplaukė niekada nebuvo gabi moksluose. Kraujyje turėjo tūnančią neaprėpiama galią, tačiau emocijos chaoso pavidale šimtą kartų viską apsunkino. Nesugebėdavo įžiebti net šviesos kamuoliuko burtų lazdelės gale. Jeigu ne Emetas, tikriausiai nebūtų visko išmokusi. Nebūtų išlaikiusi egzaminų ir tikrai nesipuikuotų paskutiniame kurse. Džiaugėsi, jog beliko tiek nedaug iki baigimo. Troško susirasti ramią vietelę ir gyventi vienišą, žiobarišką gyvenimą.
- Emetai.. tai bent staigmena! - tamsiaplaukė neįstengė nuslėpti nuostabos balse. Veide suspindo neryškus, tačiau nuoširdus šypsnis. Neatsiminė kada paskutinį kartą nuoširdžiai šypsojosi.
- Kokie velniai tave čia atvedė? - Smalsumas paėmęs viršų privertė merginą pasidomėti. Kilstelėjusi antakius pasistiebė, laisva ranka apglėbdama vaikiną per pečius - įprastas pasisveikinimo gestas. Žinoma, su menkai pažįstamais niekada nedrįsdavo apsikabinti ar aplamai prisiliesti, tačiau jaunuolio nematė labai ilgą laiką. Turėjo pripažinti, jog pasiilgo Emeto kompanijos. Neretais atvejais garbaniaus kompanijoje prisimindavo ką reiškia turėti draugus, nebūti vienai. Tai suteikdavo trumpalaikio džiaugsmo, kuris užpildydavo tuštumą krūtinėje.
-
Susilaikė neprunkštelėjęs. Iš tiesų, nematai žmogaus beveik tris metus, o šis iškart tau skuba išrašyti atsisveikinimą. Nudžiugo merginos veide pastebėjęs nuostabą, nelabai kas ir nusistebėdavo pamatęs vaikiną. Nagi, Emetas jau per ilgai nebuvo iškišęs nosies į Hogvartso apylinkes. Šiek tiek nemalonus jausmas perskrodė krūtinę, lyg kaltės, tačiau susiturėjo. Ne, nebuvo pasižadėjęs apsilankyti pas Oliviją, tad jokio čia prasikaltimo ir nebūta, nors, žinoma, bent koks laiškelis nebūtų pakenkęs. Na, bet jis ir nebuvo itin sentimentalus, kad rašliavotų meilės laiškus, Olivija ir pati galėjo jį susirasti, jeigu tik būtų panorėjusi.
- Mieloji,- dar kartelį pasikartojo. Dešinė ranka prigludo prie dailiosios merginos liemens, lūpomis švelniai palytėjo josios kaktą. Lyg vyresnysis brolis savo jaunėlei.- Tokie kaip tu, kitų velnių aplinkui nematyti,- mirktelėjo atsitraukęs, vis dar laikydamas ranką ties liemeniu, ant nugaros.
Net neklausęs paėmė josios išsirinktą gėrimą ir, lyg pats didžiausias pamaiva, pajudėjo kartu su panele prie staliuko, kurio drauges kėdes jau trynė ne pirmą valandą. Pakeliui sugebėjo užsiprašyti ir šviesaus alaus. Nemėgo kažkokių kokteiliukų mixiukų, ew, per daug brudo ten.
- Taigi, jau gebi įžiebti švieselę lazdelės gale?- specialiai patraukė per dantį, kitaip negalėjo.
Besišypsodamas leido šiai prisėsti, pats įsitaisė priešais. Ir bežvelgdamas į nuostabiąją deivę nebedvejojo savais pasirinkimais. Ir visai nenuliūdo, jog šį vakarą praleis su ja. Pft, netgi nudžiugo, nes aplinkui nublankusios dailiosios lyties atstovės jau buvo pabodusios.
-
Prisiglaudus prie vaikino kūno nesulaikė menkai pastebimo šypsnio. Pirmas pusmetis mokykloje po Emeto baigimo iš ties buvo lyg pragaras. Neturėjo su kuo pasišnekėt, neturėjo iš ko pasityčiot, neturėjo ko paerzinti, tad sutikti seną pažįstamą netikėtoje vietoje teikė šiokio tokio malonumo. Lengvas ir draugiškas bučinys nustebino. Per beveik tris metus jau buvo pilnai atpratusi nuo bet kokio artumo. Kas kartą tikino save, jog draugai nėra reikalingi, bet pasikapsčiusi aptrupėjusios širdies ir sielos gilumose suvokė, kad tai tik eilinis melas, kuriuo bandydavo paguosti pačią save. Vaikinui perėmus taurę kokteilio, susiraukė.
- Ei.. - nepatenkintai numykė akimis nusekdama tolstančią aukšto kaklo taurę. Buvo priversti sekti kvailiojantį vaikiną tuščio staliuko link. Greičiausiai Emetas jau prieš tai užsiėmė vietą. Jaunuoliui pasityčiojus iš praeities negebėjimo net įžiebti švieselės, pavartė akimis. Neketino nusileisti. Visada rasdavo kaip atsikirsti. Deja, bet dažnai argumentų pritrukdavo ir kartais iš Olivijos burnos pasklisdavo visiškai nelogiški įžeidimai arba ginčo argumentai.
- Taigi, įsikrikštijai čigonu? - atkartojusi vaikino intonaciją, pasipūtėliškai pasiteiravo, žydromis akimis keliaudama per papuošalų gausą. Žvilgsnis sustojo ties žiedų gausa ant pirštų. Bendravimu, panašu, jog praeities draugas visai nepasikeitė, tačiau aprangos stilius priešingas negu kad matė mokyklos laikais. Privalomos uniformos užgoždavo bet kokį vaikų ir paauglių norą būti išskirtiniais išvaizda ar aprangos stiliumi.
Prisėdusi priešais Emetą, nežymiai šyptelėjo galiausiai surimtėdama. Buvo smalsu sužinoti ką tiek metų veikė tamsiaplaukis. Perėmusi kokteilį į savąsias rankas akimirksniu paskanavo. Martinis maloniai nubėgo gerkle, maloniai sušildydamas kūną iš vidaus.
- Taigi.. pasakok kuo užsiimi? - mirktelėjusi kairiąja akimi, suteikė "leidimą" Emetui pradėti kalbą apie susiklosčiusį gyvenimą po mokyklos baigimo.
-
Gana nekultūringai ir garsiai nusikvatojo. Čigonas, mat. Norėjo pratęsti šią ‘patrauk už danties’ dvikovą, tačiau prieš akis susivaideno alaus butelis, kurį Emetas laisvai atkimšo dantimi. Meistras, kur nereikia. Gurkštelėjo.
- Mieloji, mums, romams, čigonas yra baisus įžeidimas,- įsivažiavo į vaidmenį.- Ir taip, beveik įsikrikštijau, vedžiau karštą jų genties deivę,- mirktelėjo duodamas suprasti, jog tikrai nekalba rimtai, ne jo stilius vesti. Fui, įsipareigojimai.
Jam jau dabar vidujais ruseno šilumos kamuolėlis. Galėjai pavadinti tai Olivijos efektu. Ha.
Nežymiai susiraukė, lyg ir net pats nejusdamas nusipurtė. Nenorėjo kalbėti apie tai, kas įvyko per pastaruosius dvejus metus. Nervingai perbėgo pirštais per tamsius afro plaukus. Atsiduso. Nuo šios merginos niekad nieko neslėpdavo.
- Ir toliau praktikavau kortų meną, šiuo metu dirbu lošimo namuose ir pats toliau lošiu. Olivija, juk žinai mano priklausomybes,- timptelėjo lūpą žemyn.- Ir baisiai susimoviau išskirdamas nuostabią porą... Pameni Ginger? Iš Varno Nago,- pradėjo jau kone išpažinti savas nuodėmes.- Tai su jos biču praleidau baisiai girtą ir klaidingą naktį,- užsivertė butelį alaus.- Ir esu nerealiai susivėlęs.
Ir nutilo. Na, štai, po tiek laiko pagaliau kažkam išsakė šią savo nuodėmę, verčiantį jaustis menkiau nei menkesniu. Įrėmė pirštus į smilkinius, nors norėjo pistoleto vamzdžius vietoj jų.
- O kaip tu, mieloji?- kilstelėjo patamsėjusias ir pradėjusias blizgėti akis nuo laikomų ašarų. Ko jau ko, bet šįvakar mažiausiai norėjo apsižliumbti.
-
- Nejaugi tave iš tikrųjų kažkas į vyrus priimtų? - juoko forma pikdžiugiškai perklausė galiausiai kiek susijuokdama. Praėjo nemažai laiko po pastarojo merginos juoko. Užsikėlusi koją ant kojos akimirkai akis perkėlė ties langu. Tamsa visada traukė žydraakė. Tai buvo lyg atgaiva sielai. Tik šalčio negalėjo apkęsti. Net sėdint patalpoje rankos pirštai prilygo ledukams. Tikriausiai kiti žmonės manė, jog brunetė kvanktelėjusi. Juk vasara, turėtų būti šilta. Emetui nupasakojus įvykius po baigimo aukštai iškėlė antakius. Galvoje sukosi tik du variantai - arba jaunuolis su Ginger vaikinu linksmai pasismagino moterų kompanijoje, arba vienas kito kompanijoje. Smalsauti neketino. Niekada nebuvo iš tų asmenų, kurie įkyriai lįstų bandydami ištraukti net ir menkiausias smulkmenas. Neturėjo jokio noro per daug kištis į svetimą gyvenimą. Tokie pokalbiai dažniausiai privesdavo prie patarimų dalijimo, tačiau Olivijos patarimai švelniai tariant tragiški.
- Juk žinai, kad niekada nesmerksiu už tavo pasirinkimus ir klaidas, - gūžtelėjusi petukais nustatė nežymią šypsenėlę. Plėsti pasakojimo nereikalavo.
- Tai tavo klaidos ir tik tu jas gali ištaisyti, - mirktelėjusi palaikančiai tarstelėjo, caktelėdama liežuviu. Paskanavo dar vienu gardžiu martinio gurkšniu. Vylėsi, kad alkoholis bent kiek sušildys stingstantį kūną.
Klausimas skirtas tamsiaplaukei užtildė merginą. Jos lūpos susispaudė į tiesią liniją. Pirmas dalykas toptelėjęs į galvą - sesers netektis. Antras - išprotėjusi mama. Troško apie tai pasikalbėti, ištraukti tą krūtinę slegiantį skausmą ir neviltį, tačiau sugebėjo tik tylėti. Nebuvo pratusi atvirauti ar rodyti ašarotų akių. Nenorėjo prisiminti visko, kas įvyko per pastaruosius metus.
- Viskas po senovei, - melas paliko putlias lūpas. Žvilgsnis susimėtė. Nenorėjo ir fiziškai negalėjo būti našta kitam savo kvailais paistalais. Nervingai pirštų galiukais pabarbeno į stalviršį nutaisydama dirbtinę šypsenėlę.
- Noriu kuo greičiau pabaigti mokyklą ir grįžt į Prancūziją, - galiausiai pridūrė bandydama bent kažkaip nuslėpti melą.
-
Tikrai, kad be šansų. Emetas būtų buvęs toks pats prastas tėvas, koks ir vyras. Mokėjo būti tik broliu, kokio troško kiekviena mergina. Rūpestingu, erzinančiu, palaikančiu. Ir visokio kokio. Bet tik broliu. Tokiu vyru būti nesugebėtų, ha, net ir kokiai karštai čigonei. Menkai šyptelėjo gavęs kiek palaikančius žodelius iš Olivijos. Matyt, jau senokai jiems reikėjo susitikti. Eh, jeigu tik nebūtų lakstęs iš paskos gražiųjų tuščiųjų mergaičių.
- Žinau,- gurkštelėjo alaus.
Nusuko akis į prietemą už lango. Jau nematė nieko už jo, tik katilo šviesos atsispindėjo, o kartu ir Rafaelio atvaizdas. Neslėpsim, gražus vaikinas jis buvo, tik vidus kiek skilęs ir papuvęs. Taip bežvelgdamas vos nepraleido merginos atsako. Žinoma, po senovei. Nepatikėjo nė akimirka. Kiek galva išnešė, ši jam niekada pernelyg neatviraudavo, tačiau ir jis pats nekišdavo savo nosies, kur nereikia. Šįkart norėjo pasielgti kitaip. Jautė, jog šis jų susitikimas po ilgo laiko reiškė kažkokią naują pradžią. Daugiau pasimatymų. Ir nebūtinai atsitiktinų.
- Olivija,- persibraukė delnai per veidą. Atsiduso.- Į Prancūziją keliausim kartu,- konstatavo faktą.- O dabar pabūsiu smalsus šiknius ir paprašysiu tavęs nusimesti mėšlą, kuris tave ten vidujais spaudžia.
Atitraukė martinio taurę nuo merginos, paslinko savąjį alaus butelį. Nėr čia ko šitų primaišytų birzgalų gerti. Geriau alus. Visada geriau alus. Nors tokiai elegantiškai žaviai merginai kaip Olivija, žinoma, labiau tarp pirštų tiko martinio taurelė.
-
Vyšnios žaliu koteliu lengvai maišė kokteilį. Nerado tinkamų žodžių temai nukreipti, tad automatiškai stengėsi nejaukią tylą užgožti nereikšmingais veiksmais. Atrodė, jog brunetė iš vis pamiršo kaip kultūringai bendrauti. Jei ir kalbėdavo, tai tik su svetimais žmonėmis - įžūliai, impulsyviai. Prideramai vesti diskusiją įstengė tik su gyvūnais. Tik jie, rodos, galėjo suvokti pakrikusią brunetės psichiką ir chaosą galvoje.
- Kartu? - nemandagiai prunkštelėjusi iškėlė aukštyn antakius. Vaikino teiginį priėmė kaip kvailą juokelį, sarkazmą. Nebuvo jiedu tokie artimi, jog planuotų keliones ar aplamai laiko praleidimą drauge.
- Būsi mano auklė? Deja, bet turiu tave nuvilt. Auklė iš tavęs prasta. Girdai merginą vyriškais gėrimais, - nusivaipiusi žvilgsnį nukreipė į atstumtą alų, kurį Emetas atstūmė arčiau Olivijos. Nemėgo alaus, tad suraukusi antakius grąžino bokalą arčiau vaikino. Garbaniui primygtinai reikalaujant tiesos, žydraakė atsidususi susiraukė. Galbūt ir buvo metas su kažkuo pasišnekėti, tačiau negalėjo pakęsti vien minties, jog kraus savo problemas kitiems. Jaunoji prancūzaitė nelaikė savęs išskirtine. Visi turėjo nesklandumų gyvenime, tad kokia prasmė jų dar daugiau krauti pašaliniams?
- Tai ilga istorija, - sumurmėjusi papurtė galvą, leisdama suprasti, jog netrokšta prisiminti šūdinos praeities. Visais įmanomais būdais bandė pabėgt, tačiau praeities šešėliai vijosi sparčiau. Jautė, kad metams bėgant likimas nuves merginą pas motiną - į psichiatrinę ligoninę.
- Trumpai tariant, metai po to, kai baigei mokyklą viskas kardinaliai pasikeitė. Ne į gerąją pusę. O dabar tiesiog bandau viską grąžint į senas vėžias, - sumurmėjusi patrūkčiojo pečiais. Ir dar vienas menkas melas paliko tamsiaplaukės burtininkės lūpas. Neįmanoma buvo sugrįžti į senesnį gyvenimo ritmą, o kaip susitaikyt su slegiančiu skausmu nemokėjo. Pasirinko vienatvę, o alkoholis ir tabakas pagelbėdavo išlikti ramia, kai viduje jautė siautėjančią audrą, kuri taip ir nenurimo nė sekundei. Vien pagalvojusi, jog po mokslų net neturi kur grįžti, ironiškai nusijuokė. Visa širdimi troško pabaigti mokyklą, bet kažin ar tai bus į naudą. Kažin ar įstengs atsistoti ant kojų be šeimos, pinigų ir namų.
-
Pavartė akis. Būtų išrėžęs merginai, jog geriau jau gerti tokį gėralą negu kažkokį primaišytą mėšlą gražioje taurėje. Tačiau pyktis nenorėjo, nematė reikalo. O kiek jis žinojo apie Liv, tai nė velnio ji nebūtų nusileidusi jam. Keliauti kartu į Prancūziją? Faktas, kad būtų norėjęs, tačiau visi aplink žinojo, jog su savo priklausomybe ir ten nesusitvarkys. Ir dar kartą pavartė akis. Negi jai išties buvo juokingas šis išreikštas Rafaelio noras?
Atsiduso, į rankas vėl nervingai paėmė kortų kaladę. Ir klausė. Klausė, kokį melą vėl jam bėrė mergina. Net ir ji juo jau nepasitikėjo ar kaip čia? Vaikinui buvo šiek tiek pikta, tik šiek tiek. Jie buvę bendrakoledžiai, jis išmoką ją zbitkų ir galiausiai bent menkiausių kerų. O ši vis dar juo nepasitikėjo. Šnirpštelėjo nosimi. Jautė, net Ginger būtų jam atleidusi ir pradėjusi pasitikėti. Jaunesnioji, sėdėjusi priešais, nesuėjo su jo šiosios akimirkos aura. Ir pats vaikinas jau buvo pradėjęs žvalgytis į ant rankos buvusį laikrodį, lyg laukdama, kada jau teks jam nešti kudašių į lošimo namus. Savąją pamainą.
- Nustok,- papurtė galvą. Emeto balsas neskambėjo piktai ar nervingai, labiau broliškai ramiai.- Kol su savimi nekalbėsi, tol ir su manimi nesugebėsi. Rūpi man, Liv. Taip, atsiprašau, jog nė karto su tavim nesusisiekiau, bet ne tu viena sėdi šiknoj.
Ties šiais žodžiais mulatas pakilo ir, vis dar bemaišydamas kortas, patraukė link baro. Kortuotojui nepatiko jaustis dar kartą kaip šlapiu skuduru, niekam nereikalingu. Netgi kalbėtis su juo nuoširdžiai nenorėjo. Pasirėmė alkūnėmis į baro paviršių, kortas pasidėjo šalia taip, kad matytų. Jos buvo svarbiausios jo palydovės gyvenime.
-
Vasaros naktys buvo ganėtinai šaltos, mėnulio akinanti šviesa krito ant vaikino Rudų plaukų. Viskas skendėjo tamsoje ir tyloje. Nojus klaidžiojo Londono gatvėmis vis nerasdamas kampelio kuriame galėtų ramiai pasibūti, galbūt išgerti arba dar daugiau. Karts nuo karto pravažiuodavo viena kita mašina. Naktinis Londonas - kas galėtų būti geriau? Vaikinas susigraibė ieškodamas siaubingos būklės lazdelės kuri nedaug ,bet bent ką sugebėjo. Iki namų liko dar beveik 3 kilometrai, sušalęs, su keletą galeonų kišenėje Wolfhardas žygiavo vis toliau ir toliau, galvojo apie gyvenimą, kaip geriau nušokti nuo tilto iš nevilties. Ministerijos šiltos vietos neteko, merginos neturi, vaikino taip pat. Ką gi daugiau daryti? Žinoma - pasikarti arba vidurnaktį nušokti nuo tilto. Už keletos kilometrų - Skersinis skersgatvis ir Nojaus jau pamilta vieta Kiauras katilas. Ta smuklė - jos nuostabus kvapas ir maloniausios gyvenimo akimirkos kėlė malonius prisiminimus. Sustojęs, apsidairęs ar nieko nėra, iš palto kišenės išsitraukė saują galeonų ir pradėjo skaičiuoti. Manau užteks dviems buteliams... Giliai įkvėpęs jis įžengė į smuklę ir nusišypsojęs patraukė link staliuko kuris stovėjo prie lango ir sudarė malonią atmosferą. Netrukus prisistatė ir ragana su automatine plunksna ir blanknotu.
-Du butelius viskio.,- Išlemeno vaikinas.
Jo nuostabi girtuokliška naktis prasideda.
-
Visgi Londonas kažkuo ją traukė. Nors iš pradžių, pastarasis teiginys galėjo nuskambėti neįprastai, o gal ir šiek tiek keistai, Selenos mintyse tokie pamąstymai buvo vieni normalesnių. Ne, nereikėjo suprasti neteisingai, tačiau galbūt Jungtinė Karalystė nebuvo toks tragiškas reiškinys šiame gyvenime... Nors praktiškai Anglija neturėjo nieko, kas atstotų gimtinę, mergina nebetroško kuo greičiau išgaruoti iš šios vietos. Jai netgi čia ėmė patikti ir pradėjo jaustis, kaip namie. Nors ir buvo visiškai viena ir palikta likimo valioje. Keista, bet susitaikius su tuo, kad teko pradėti savarankišką gyvenimą iš tikro visas pasaulis lyg prašviesėjo. O gal Isabellai taip tik atrodė.
Šioje vietoje lankėsi ne pirmą, tačiau ir nepaskutinį kartą. Praeitas kartas buvo prieš mėnesį, o gal ir truputį daugiau. Šiomis dienomis Lawrenz prarado laiko nuovoką ir nebesusigaudė ar buvo trečiadienis, ar ketvirtadienis. Tik žinojo, kad darbo diena, juk į Magijos ministeriją savaitgaliais nė kojos nekeldavo. Bent jau įprastomis aplinkybėmis.
Susikėlusi koją ant kojos pasirėmė smakrą ranka ir žvelgė į už lango vyraujančią tamsą. Nenutuokė, kiek šiuo metu valandų ir iš paskutiniųjų stengėsi neužmigti. Neįsivaizdavo kodėl, tačiau galvojo, kad miegojimui laiko paprasčiausiai nebuvo. Kai porai taurių vyno ar kažko stipresnio jo atsirasdavo vis dažniau, ir dažniau.
Laimei, smuklėje nebuvo regėti nei vieno pažįstamo, tad viena problema jau buvo išspręsta. Juk Vizengamoto teisėjai prisidirbti artimųjų ar draugų akivaizdoje būtų buvę tragedija. Akimirką pamiršo, juk nei vieno asmens, kuriam rūpėtų ji Jungtinėje Karalystėje nesimatė. Tiesa, po poros sekundžių panaši mintis skraidžiojo galvoje, o Magijos ministerijos darbuotoja norėdama ją išsklaidyti prilėkė prie barmeno, kuo ramiausiai liepdama jam išrinkti, kokį velnio gėrimą ragaus šią naktį. Beliko viltis, jog netyčia nusigėrusi ir išlindusi laukan netyčia nepateks į skutelį. Tokiu metu susitikti su Davina būtų buvę labai nemalonu, o galbūt ir gėda.
-
Ant stalo visai netrukus jau stovėjo du buteliai pigaus ,bet gero viskio ir viena plati taurė. Nusišypsojęs vaikinas įsipylė nedaug viskio ir vienu gurkšniu išgėrė. Tai alkoholizmas. Nors Nojus ir gėrė prieš beveik pusmetį dėl pinigų stokos tai jam kažkodėl atrodė kaip alkoholizmas. Nojui reikėjo darbo, ir labai skubiai. Vaikinas galvoje kūrė daug verslo planų ,bet jie visi kažkodėl negalėtų pavykti ,bet ateitis mūsų rankose, negalima sakyti jog nepavyks, nes visuomet turi pavykti, kad ir kaip sunku tai atrodytų. Šias mintis išblaškė į smuklę atėjusi mergina kuri netrukus atsisėdo visai netoli Nojaus staliuko. Su tuščia taure rankose vaikinas pažvelgė pro langą ir nusišypsojo, nes vaizdai išties buvo gražūs. Naktis. Į akis krito žvakė kuri atrodo tik dabar atsirado ant stalo. Įsipylęs į taurę dar viskio pradėjo jį lėtai gerti. Viskio poskonis atsidavė lazdynu ir karamele, o ką jau kalbėti apie kvapą? Pasaka ,o ne viskis, nors ir kainuoja keletą galeonų. Į langą atsitrenkė balandis. Vargšelis. Nojus lėtai padėjo taurę ant stalo ir išsitraukęs lazdelę ją padėjo ant stalo. Priėjo ta pati ragana ir paklausė ar Nojus norėtų ko nors dar. Wolfhard pradėjo skaičiuoti pinigus. Viskiui ir valgiui užteks.
-Žinoma, atneškite jautienos kepsnį.,-Išlemeno.
Ragana kvailai nusišypsojo ir nuėjo. Keista moteriškė. Užsivajojęs jaunuolis vėl pradėjo stebėti pro langą žvaigždes. Tai truko neilgai, bent taip atrodė Nojui. Prisistačiusi ta pati ragana išgąsdino vaikiną ir šis išpylė taurę ir apliejo staltiesę, lazdelę bei žvakes. Velniava. Ragana greitai padėjo maistą ir išbėgo.
-Kvailė.,-Tyliai sau pasakė Noah.
Buvęs grifiukas bandė valyti netvarką kuri sukėlė daug sumaišties.
-
Naktinis dangus atrodė pritrenkiančiai ir Magijos ministerijos darbuotoja negalėjo juo atsigrožėti. Iš tiesų, Londonas nebuvo toks blogas, kiekvienas galėjo atrasti kažkokią vietą sau. Selenos atveju tai buvo miškai, Isabella iš tiesų negalėjo pagalvoti apie tai, kad kažkam girios atrodė nereikalingos ir žmonės, o dažniausiai - žiobarai norėjo pušynus, eglynus ar ąžuolynus lengvabūdiškai iškirsti. Vizengamoto teisėja suvokė, kad tokio asmenų elgesio nevertą net stengtis suprasti. Nesusipratėliai ir tiek, - prikandusi lūpą mąstė ir perbraukė per juodus it varno plunksna plaukus, lengvai taršomus skersvėjo šioje smuklėje, kadangi kas antras, o gal trečias žmogus vis pamiršdavo užtrenkti pagrindinio įėjimo duris.
Lawrenz grakščiai pakilusi nuo kėdės ištiesė kelis galeonus barmenui atnešusiam kažkokį velnio gėrimą aštuoniolikmetei juodaplaukei. Vaikinas tuoj pat pagriebęs spindinčias monetas grįžo, kad ir kur buvo ir paliko auksaakę vienut vienutėlę. Na, jeigu buvo galima taip apibūdinti vaizdą, kai „Kiaurame Katile“ žmonės zujo, kaip bitės avily, tik Magijos ministerijos darbuotoja neturėjo kompanijos.
Mergina žengė kelis žingsnius prie kažkokio rudaplaukio sėdinčio netoli apskrito staliuko prie lango. Ilgai negalvojusi prisėdo šalia ir pasirėmė smarką ranka, tačiau galbūt šis panašaus amžiaus burtininkas, turėjo susitikimą su kažkuo, tad vis tiek mąstė, kad vertėjo paklausti ar naktį prie šio staliuko žadėjo praleisti pasiglemžtas vienatvės ir su nieko nebendraujat.
- Galiu prisėst? - nekaltai šyptelėjusi tarstelėjo ignoruodama tą faktą, jog jau stūksojo netoli vaikino. - Beje, žinojai, kad egzistuoja targeo burtažodis? - gal kiek per rimtai uždavusi retorinį klausimą išsitraukė juodmedžio lazdelę ir nieko nelaukusi sumurmėjo minėtus kerus.
-
Vaikinas vis toliau šluostė netvarką, kurią padarė kvaila ragana padavėja. Tai buvo atvejis kuomet Noah niršo labiau nei įmanoma. Dėl kažkokių kvailų žmonių turi kentėti kiti. Trankėsi durys, pūsteldavo vėjelis. Išsitraukęs telefoną jis sumaigė žinutę Sabrinai, ji tikriausiai jau miegojo ,nes buvo vėlu, bet perskaitys ją vėliau. Žinoma vėl įsipylęs viskio jį greitai išmaukė ir pažvelgė į langą ir žvaigždėtą dangų. Visai nepajuto kaip prie jo prisėdo mergina. Noah pašoko ir pasielgė išties kvailai. Nepažįstamoji paklausė keisto klausimo.
-Kam klausti jeigu jau prisėdote?,-Su malonumu ir mažu įniršiu tarė vaikinas.
Erikui pasirodė jog jau kažkur matė šią merginą, bet jis savaime aišku klydo. Ar gali ji būti iš Hogvartso?
-Girdėjau, bet nesusipratau jo panaudoti, ačiū jums labai.,-Su ironija bei sarkazmu pasakė vaikinas.
Mėsa, lazdelė ir žvakės buvo vieninteliai dalykai kurie buvo permirkę viskyje. Bet kas nenorėtų kepsnio su viskio poskoniu? Arba lazdelės kuri kvepia viskiu ir erškėtu? Ar tikrai niekas nenori viskio aromato smuklėje? Tokios mintys buvo nuostabios, dėlto vaikinas visiškai nesigailėjo. Mergina priešais jį buvo nuostabi ir atrodė išties patraukliai.
-Taigi, kuo jūs vardu, kas jūs tokia ir kodėl čia prisėdote?
-
Juodmedžio lazdelės pagalba netvarką sutvarkiusi akimirksniu, šyptelėjo. Kaip ji džiaugėsi, kad gimė grynakraujų šeimoje, nebuvo nevertėlė ir galėjo, bei mokėjo naudotis magija. Iš tiesų, neįsivaizdavo, kaip žiobarai išgyvendavo be burtažodžių, juk jiems teko viską daryti savo rankomis ir taip jie sugaišdavo didžiąją dalį paros laiko.
- Turi kitų patarimų, kaip užvesti pokalbį? - uždavė tikriausiai, retorinį klausimą ir padėjo lazdelę ant apskrito staliuko. Kelias minutes žvilgsnio neatitraukė nuo šio burtininkų „instrumento“, tačiau nesusivaldžiusi pažvelgė į rudaplaukį. Mirktelėjusi ir apdovanodama kažkokį praeivį šiltu šyptelėjimu klausėsi tamsiaakio sodraus balso, karts nuo karto apsidairydama po smuklę. Ne paslaptis - „Kiaurame Katile“ lankėsi įvairaus mentaliteto individai, tačiau dažniausiai Lawrenz į tai nekreipdavo dėmesio.
- Labai prašom, - nusijuokusi atsakė į sarkastišką padėką. Laimei prie šio staliuko sėdintis žmogus pasižymėjo puikia nuotaika ir regis, nežadėjo sugadinti šios dienos. Isabella tokiu atveju nebūtų tvėrusi savame kailyje, tačiau negi galėjo būti, kažkaip kitaip?
- Čia ne koks darbo pokalbis, kad prisistatyčiau dalykiškai, - perspėjusi vaikiną, kad rimto atsakymo galėjo ir nesitikėti patogiau įsitaisė ant kėdės stūksančios prie staliuko. - Aš Selena, o atsakymą į kitą klausimą paliksiu interpretacijai, - tarė ir kelis kartus mirktelėjo savo tamsiomis blakstienomis.
Negi turėjau šiai personai pasakyti, kad tai padariau vien tik dėl to, nes viso laiko praleisto šioje smuklėje nenorėjau iššvaistyti viena? Skambėtų absurdiškai, o aš to tikrai nenoriu...- prikandusi lūpą susimąstė, tačiau vis dar stengėsi susikoncentruoti į žodžius, kuriuos sakė vaikinas. Ne, nereikėjo pagalvoti neteisingai, Lawrenz tiesiog pasiilgo draugiško bendravimo su žmonėmis. Štai dėl ko pradėjo galvoti apie gyvūno įsigijimą, jeigu tik tam būtų troškusi išleisti dalį uždirbtų galeonų.
-
Suskaudo galvą, na nieko nuostabaus ,bet šitie skausmai jau erzino ir norėjosi ,kad kas nors užvožtų su buteliu per galvą. Sabrina, atsirask ir su tuo viskiu man iš visų jėgų trenk. Pamąstęs jis žvilgtelėjo į nepažįstamają.
-Dievaži, pasakykite bent kaip jus vadinti, nes kitaip jus vadinsiu - Viskio mergina!,-Ne per garsiai šūktelėjo vaikinas.
,,Viskio mergaitė'' paklausė klausimo, retorinio ir tiesą sąkant kvailo.
-Žinoma turiu! Netgi 100, nors ne 1000 variantų.,-Ir vėl sarkastiškai atsakė į klausimą jaunuolis.
Jam darėsi pikta, jog kažkokia nepažįstama moteris prisėdo prie jo. Gal ji pribers migdomūjų į vaikino viskį ir šis užmigęs atsibus nuogas miške be inksto? Ką gali žinoti. Ši persona buvo maloni akiai, bet širdžiai tikrai ne. Vaikinas norėjo skelti antausį šiai merginai, bet tai būtų neetiška, kvaila ir nemandagu. Juk Nojus džemtelmenas. Guršktelėjęs jis nužvelgė merginą atidžiau.
-
Selena atlaidžiai šyptelėjo jaunuoliui. Džiaugėsi, neprisistačiusi dalykiškai, nepasakiusi, to, kad dirbo Magijos ministerijoje, tūnojo ten kiauras dienas ir kad, jos gyvenime vyravo šimtai problemų. Galėjo visa tai užmiršti, bent jau trumpam. Pasiilgo tos ramybės, kuri seniau nesuteikdavo tokio džiaugsmo, kokį suteikdavo dabar.
- Viskio mergaitė? Įdomu, net gi labai originalu, - sarkastiškai tarusi žvilgtelėjo į gėrimą. - Jeigu kreipsiesi į mane taip, aš būsiu patenkinta,- šyptelėjo, keista, nepriverstinai ir pasakė.
Lawrenz sutriko, kai palto kišenėje išgirdo skambantį mobilųjį telefoną. Net gi pamiršo tokį turinti. Nenorėdama, kad kalbantį žmogų užgožtų garsai šioje smuklėje panelė pakilo nuo kėdės ir išlėkė iš baro, tuo pat metu pagriebdama savo juodmedžio lazdelę ir stipriai suspausdama rankoje. Suprato, kad vėlyvas vakaras, galbūt ir naktis, neapšviestose gatvėse neskambėjo linksmai ar maloniai, tad toks sprendimas buvo logiškas. Juk ne be reikalo mokėsi kerėjimo..
-
Vaikinas ir toliau sėdėjo bei stebėjo Viskio mergaitę. Jis negalvojo nieko, nieko ir neveikė, nors ne - veikė, kvėpavo ir džiaugėsi gyvenimu. Mąstė apie Sabriną, taigi vėl kažką veikė, ir faktą jog nieko negalvojo galima paneigti. Buvęs Grifų gūžtos mokinys gurkštelėjo viskio likutį. Mergina kažką išlemeno, bet Noah neišgirdo, tai jam nebuvo svarbu. Suskambo kažkieno telefonas, o tas kažkas buvo Viskio mergaitė. Po keletos minučių ji atsistojo ir paliko Noah su viskio buteliu, jis džiaugėsi, nes jam nepatiko nei ta mergina, nei jos egzistencija. Pasikvietęs padavėją, jis jam padavė keletą galeonų ir pažvelgė žvilgsniu tarytum jis sakytų - Užteks? Padavėjas nuėjo ir Noah nebesuko galvos, griebęs butelį su paskutiniais viskio lašais, Noah dingo tamsiose Londono gatvėse ir pasuko namo.
-
Pakviesdamas Dafydd susitikti Graham pažeidė visas įmanomas psichologų taisykles. Jis neturėjo teisės bendrauti su pacientais už kabineto ribų. Žinoma, prireikus galėtų pasakyti, kad su šituo žmogumi daugiau naudos bus kalbantis ne tokioje oficialioje aplinkoje, tik ar kas nors tuo patikėtų? Ir ar nėra neprotinga pakviesti susitikti žmogų, kuris turi be galo mylimą šeimą? Iš to, kiek suprato apie Dafydd, jam pasaulyje nebuvo nieko svarbiau. Ar toks pokalbis neįskaudins?
Tiesą sakant, visų keisčiausia buvo tai, kad kvietimas buvo priimtas. Laiško tonas pasirodė nelabai užtikrintas ar nedrąsus, tačiau Dafydd taip nepasitikėjo savimi, kad kažko kito ir nereikėjo tikėtis. Jis tikriausiai daug nė nešnekės - savo laiške Graham aiškiai nurodė, kad nenori bendrauti kaip psichologas ir pacientas. Tiesiog atrodė, kad Dafydd yra tas žmogus, kuriam galima išsišnekėti. O to dabar ir reikėjo. Ne patarimo ar paguodos, o tiesiog kad kas nors išklausytų. Ir Graham tikrai nuoširdžiai tikėjo, kad tai jam gali suteikti žmogus, su kuriuo jį sieja nelabai legalus - psichologo ir paciento - ryšys. Žinoma, gal reikėjo parašyti Brendanui, bet nuo pat tada, kai atvyko į Britaniją, taip to ir nepadarė. Ir suprato, kad šiandieniniam pokalbiui tas vyrukas yra pernelyg linksmas. Dafydd bent jau nepradės laidytis juokeliais. O daugiau pažįstamų, su kuriais norėtųsi bendrauti, Londone Graham ir neturėjo. Nebent, žinoma, priskaičiuosi Romą, su kuria netikėtai susipažino tame pačiame Kiaurame katile, į kurį dabar ir keliavo. Bet jai taip ir neatskleidė, kas apsunkina gyvenimą. Be to, tai buvo tik vienkartinis susitikimas. O štai su Dafydd pabendrauti norėjosi. Net jeigu po to tektų pranešti, kad jam teks ieškoti kito psichologo.
Taigi dabar sėdėjo prie stalelio ir laukė pasirodant to žmogaus. Kol kas neužsisakė nieko - neoficialioje aplinkoje jo nepažinojo, taigi nežinojo, kokių “taisyklių” reikės laikytis. Pats gerti nenorėjo, tačiau jeigu Dafydd ką nors užsisakys, gali tekti pasekti jo pavyzdžiu.
-
Sulaukęs laiško iš psichologo Dafydd pirmiausia gerokai išsigando. Atrodė, kad ką nors padarė ne taip, ko nors prišnekėjo, ir Graham praneš nebenorintis jo matyti. O gal kaip tik atsitiko kažkas, kas įrodys, koks jis ligonis. Gal teks keliauti nebe pas psichologą, o pas psichiatrą? Nenuostabu, kad plėšiant laišką gerokai virpėjo rankos.
O štai jo turinys gerokai nustebino - Graham kvietė susitikti neoficialioje aplinkoje. Panašu, kad jis norėjo tiesiog pasikalbėti. Dabar laikas, ko gero, nebuvo tinkamiausias - nors praėjo vos kelios dienos nuo nuostabaus vakaro su Mayra viešbutyje, Dafydd kasdien laukė, kada gi ji praneš, kad laukiasi. Dėl to po darbo labiau nei visada norėdavo tiesiog skubėti namo ir laukti. Vis dėlto kvietimas pasirodė draugiškas, o tai buvo proga pabendrauti su įdomiu ir visai maloniu žmogumi, tad Dafydd galiausiai parašė sutinkąs.
Būtent dėl to po darbo jis keliavo ne iki artimiausio tuštesnio kampo, kad persikeltų oru, o į Kiaurą katilą. Kadangi jis buvo prie pat Skersinio skersgatvio, traukė pėsčiomis. Tikėjosi, kad tai bent šiek tiek numuš pradėjusį kilti jaudulį. Nelabai įsivaizdavo, kas čia bus. Kodėl Graham nori kalbėtis su juo? Jeigu tai ne psichologo ir paciento susitikimas, ar jie iš viso turi teisę bendrauti? Be to, jis tikrai nebuvo iš tų žmonių, kurie moka būti draugais. Net Aurio nesiryžo vadinti draugu (bent jau ne jam girdint), tad ko tikėtis iš šito pokalbio? O gal tai vis dėlto profesinis susitikimas, tik Graham nori pamatyti savo pacientą neoficialioje ir ne tokioje įtemptoje aplinkoje? Ko gero, taip ir yra, tik su mažiau įtempta aplinka bus sudėtinga - Dafydd jautėsi labai jau susijaudinęs ir netgi kiek išsigandęs. Nenorėjo apsijuokti.
Įėjęs į barą apsidairė ir iš karto pamatė reikiamą žmogų. Akimirką ar dvi padvejojo, ar turėtų eiti prie Graham, bet vis dėlto buvo pažadėjęs, o Mayra šiandien turbūt dar nežino, ar laukiasi. Vadinasi, reikia eiti ir bent jau pasisveikinti. Jeigu ką, visada galima pasakyti, kad skubiai reikia keliauti namo. Tai netgi nebūtų melas - vis dar buvo per anksti, bet Dafydd vis tiek norėjo greičiau grįžti ir paklausti mylimosios, ar jiems pasisekė.
Vis dėlto dabar priėjo prie Graham ir nelabai žinodamas, ką sakyti, pratarė:
- Sveikas. Aš jau čia.
Ištiesė ranką pasisveikinti ir netrukus atsisėdo priešais psichologą. Jausmas viduje buvo nenusakomas, tačiau visai malonus.
-
Kadangi buvo darbo pabaiga, žmonių smuklėje pamažu daugėjo. Tai Graham’ui visiškai nepatiko. Jis norėjo ramiai pasišnekėti, geriau susipažinti su tuo žmogumi, kurį pakvietė čia ateiti. Aplinkui šėliojantys ir girtėjantys jaunuoliai visai nepadės to padaryti. Žinoma, Dafydd dirbo, tad kitu laiku susitikti būtų sudėtinga, tačiau vis tiek apmaudu. Šaukti apie tai, kas slegia, visai nesinorėjo, bet panašu, kad teks šnekėti garsiai.
Žinoma, jeigu Dafydd pasirodys. Nepaisant teigiamo atsakymo ir įsitikinimo, kad jis neapgaus, Graham dėl nieko negalėjo būti tikras. Dafydd nebuvo jam nieko skolingas, jie nebuvo draugai. Be to, be galo mylėjo savo šeimą. Ką gali žinoti, galbūt nori keliauti tiesiai pas juos? Argi būtų galima kaltinti? Laimei, netrukus pasigirdo pasisveikinimas, ir Graham pakėlęs akis išvydo tą, kurio laukė.
- Sveikas, Dafydd, - atsistojęs paspaudė ranką ir parodė sėstis prie staliuko. - Džiaugiuosi, kad atėjai.
Dabar psichologas sutriko. Visada buvo bendraujantis, tačiau dar nė karto neteko susitikti su tuo, kurį anksčiau matė tik savo kabinete. Nemažai žinojo apie Dafydd ir jo problemas, tačiau neįsivaizdavo, kaip jis bendrauja nevaržomas kažkokių taisyklių. Ir kažkokiu būdu reikėjo “išjungti” psichologo toną.
- Ką nors užsisakysi? - paklausė ir pastūmė meniu Dafydd link. Vis dar bandė sugalvoti, kaip tęsti bendravimą. Nesitikėjo, kad tai bus taip sudėtinga. Vis dėlto kadangi pats pasiūlė čia susitikti, turėjo kažkaip pradėti.
- Ačiū, kad priėmei kvietimą. Turbūt buvo netikėta. Bet… Aš norėjau pasikalbėti. Ir, tiesą sakant, pagalvojau apie tave.
Tai nuskambėjo taip kvailai, bet žodžiai jau buvo ištarti, tad reikėjo laukti, kol Dafydd ką nors atsakys.
-
Kol kas niekas nebuvo aišku. Nei kas čia bus, nei apie ką jie šnekėsis. Nei kiek laiko tai truks. Visą vakarą sėdėti čia Dafydd tikrai neketino. Jo laiko reikia Mayrai ir penkiems mažyliams. Sėdėti Kiaurame katile ir šnekėtis su Graham jis gali nebent kelias minutes. Galbūt pusvalandį. Bet jau dabar buvo pasiilgęs savo šeimos, tad spėjo, kad jau visai netrukus atsiprašys ir keliaus namo.
Į žodžius nieko neatsakė, tik linktelėjo. Kol kas ir pats nežinojo, kodėl sutiko ateiti. Gali būti, kad tiesiog bandė bendrauti ir būti normalus žmogus. Tai buvo labai svarbu. Ne jam pačiam, o šeimai. Kuo jis bus normalesnis, tuo geresniu tėvu taps. Bent jau pats to tikėjosi, nors abejojo, kad kada nors šį vaidmenį atliks bent jau pakenčiamai. Tėvo vaidmuo buvo pernelyg svarbus, o jis - pernelyg apgailėtinas. Bet čia atėjo ne smerkti savęs, tad pasistengė nuvyti mintis į šoną.
- Nesu alkanas, bet paimsiu žalios arbatos. Sėdėti be nieko nejauku, - kuo ramiau atsakė ir priėjusiai padavėjai pateikė minėto gėrimo užsakymą. Netrukus teko vėl pažvelgti į Graham. Dabar ištarti žodžiai buvo gana panašūs į ankstesnius. Tai tarsi rodė, kad kažką atsakyti reikia. Tik ką? Šito Dafydd neįsivaizdavo.
- Na… Taip, tai buvo netikėta, - galiausiai pritarė. Tai buvo labai atvira ir kiek išgąsdino. Prie šio žmogaus priprato kalbėti apie viską. Ar bent jau beveik viską. Vis dėlto dabar jie buvo ne psichologo kabinete, o bare. Vadinasi, Graham nedirbo. O tai reiškė, kad jam visai nebūtina žinoti, kas dedasi Dafydd gyvenime. Kad ir apie šeštojo mažylio laukimą. Apie tai norėjosi pasakoti visiems iš eilės, tačiau kol kas to nedarė. Ką gali žinoti, gal Mayra visai nesilaukia, o tada būtų labai sunku pasakyti, kad vakaras viešbutyje buvo beprasmiškas. Jau ir taip kolegos nevengė klausti, kaip sekėsi. O negi Dafydd pasakos tokio vakaro smulkmenas?
- Neįsivaizduoju, kodėl pagalvojai apie mane - nesame draugai. Bet jeigu reikalinga, išklausysiu. Tik perspėju iš karto - dažniausiai neturiu ką atsakyti. Patarimo iš manęs nesitikėk.
Atkeliavo užsakymas. Dafydd nugėrė nedidelį gurkšnį arbatos. Nors neįsivaizdavo, ar dar ką nors pasakys, buvo nuoširdžiai smalsu, apie ką Graham nori pasišnekėti. Ir kaip jiems seksis kito susitikimo jo kabinete metu?..
-
Iš to, kiek spėjo sužinoti apie Dafydd, jis tikrai nebuvo iš plepiųjų. Kur jau ten - greičiau visiškai priešingai. Jeigu jis nieko nesakys, bus ganėtinai sudėtinga, mat Graham ir pats nežinojo, kiek tiksliai nori pasakoti. O jeigu reikės šnekėti vienam, situacija bus dar labiau komplikuota.
Ir išties į pirmus žodžius Dafydd neatsakė. Atsakymas tarsi nebuvo būtinas, tačiau pats Graham ankstesniais laikais net ir iš to būtų sugebėjęs išrėžti visą litaniją. Ankstesniais - tais, kada Karen dar buvo šalia. Per pastarąsias dienas airis stipriai pasikeitė. Kaip pats tikėjosi, laikinai, mat pačiam patiko jo plepumas ir sugebėjimas būti kompanijose. Žvelgdamas į Dafydd dažnai pagalvodavo, kad paties gyvenimas tiesiog yra paprastesnis.
- Man juodos arbatos, - pridūrė savo užsakymą, ir vėl pažvelgė į pašnekovą šį kartą jau laukdamas bent kokio atsakymo. Laimei, jo sulaukė, tad viskas buvo ne taip jau ir blogai. Tik reikėjo išsiaiškinti, kas jie tokie. Ne draugai, žinoma. Bet ir ne psichologas ir jo pacientas (jau vien dėl to, kad tai būtų absoliučiai nelegalu, bet ir šiaip norėjosi neformalaus bendravimo). Įdomu tai, kad Dafydd žodžiai tarsi parodė, kad ir jį šitas klausimas kamuoja. Vidinis psichologas dėl to pernelyg nenustebo - tai galėjo ir palengvinti, ir apsunkinti bendravimą.
- Tikiu, kad galėjo nustebinti, - linktelėjo. Ar reikėjo pasisakyti, kad vienintelis draugas vis dar nežino, kad jis Londone? Ko gero, taip, juk paatvirauti šiam vyrukui ir ketino. - Per tą laiką, kurį praleidau Londone, vis dar neparašiau geriausiam draugui. Šiuo atveju dėl tam tikrų priežasčių, kurias galbūt suprasi, nenorėjau jam pasakotis. O dėl atsakymo… Nežinau, ar man jo reikia. Galbūt tiesiog noriu pasakyti tai, kas mane kamuoja, garsiai. Ne visada norisi eiti pas kolegas, - kreivai šyptelėjo. Galbūt taip ir reikėjo padaryti, bet Graham neabejojo, kad ilgainiui viskas bus gerai. Praradus mylimą žmogų kurį laiką būti prastos nuotaikos yra visiškai normalu.
Gurkštelėjo atneštos arbatos ir pradėjo svarstyti, kaip reikėtų pradėti pokalbį. Dafydd apie jį nežinojo nieko, tad tiesiog leptelėti, kad paliko mylima moteris, būtų itin keista.
- Gal nori pabandyti spėti, apie ką kalbėsimės? - paklausė tikėdamasis taip laimėti nors šiek tiek laiko.
-
Ką gi, gali būti, kad kvietimas netikėtas abiems - tiek kvietusiam, tiek ir pakviestam. Tai bylojo, kad susitikimas bus keistas ir galbūt ne itin paprastas. To nelabai norėjosi - viskas, ko dabar reikėjo, tai būti namie su mylimąja ir kantriai laukti žinios, ar ji laukiasi. Tai buvo labai neįprasta - anksčiau jie iš anksto neplanuodavo. O dabar tai buvo laukimas. Netgi ne mažylio, o žinios, kad jis bus. Kol kas, žinoma.
Deja, dabar Dafydd sėdėjo Kiaurame katile ir atkakliai bandė suprasti, kodėl čia atsidūrė. Tiksliau, kodėl sutiko atsidurti. Gali būti, kad tai buvo smalsumas, tačiau dabar to smalsumo vaikinas gailėjosi. Ką pasakys Mayra? Galbūt ji laukia su žinia, kad jiems pavyko? O jis čia sėdi sau bare ir pliurpia su menkai pažįstamu žmogumi, kuris, maža to, yra ir jo psichologas. Ir anksčiau ar vėliau turės tapti ir Oliverio psichologu. Ką gi, reikės čia trukti kaip galima trumpiau.
Buvo tikrai įdomu, kokios gi tos priežastys, kad Graham negalėjo kreiptis į geriausią draugą, bet galėjo parašyti jam. Galbūt tas draugas kažką žino, ko čia nereikia žinoti? Ak, kad tik nebūtų nieko nelegalaus… nejučia susimąstė velsietis atsargiai pažvelgdamas į psichologą. Jis neatrodė iš tų, kurie galėtų užsiimti tokiais dalykais, bet argi gali būti tikras? Dabar ir pats Dafydd neatrodė panašus į tą, kuris galėjo gyventi kanalizacijoje, misti žiurkėmis ir prekiauti narkotinėmis medžiagomis. Nagi, negalvok apie tai. Gal čia visai kas kita sudrausmino save.
- Turbūt kartais lengviau kalbėti su tuo, kurį pažįsti mažiau, - pratarė po kiek laiko. Taip ir buvo - pats galėjo kalbėti tik su pačiu artimiausiu žmogumi (Mayra, žinoma), arba su kažkuo, kas visai nėra artimas, pavyzdžiui, tuo pačiu Graham. Jis, žinoma, buvo profesionalas, bet sugebėjo išpešti iš Dafydd daugiau nei vieną žodį.
- Siūlai man atspėti? - nuoširdžiai sutrikęs pasitikslino Dafydd ir atsargiai pažvelgė į Graham. Galvoje vis dar sukosi mintis apie nelegalius ir nešvarius reikalus, bet garsiai tokį spėjimą išreikšti buvo nejauku. Reikėjo tai kažkaip apeiti. - Kur nors įsivėlei?
-
Kad Dafydd mėgo mąstyti ir darė tai per daug, pasidarė aišku jau pirmosios konsultacijos metu. Vis dėlto Graham suprato tikėjęsis, kad tokius ilgus apmąstymus lėmė tik tai, kad jie tuo metu buvo psichologo kabinete, ir šiam žmogui reikėjo gerai apgalvoti, kaip ir ką sakyti. Deja, dabar paaiškėjo, kad tai, ko gero, yra nuolatinė Dafydd būsena. Normaliomis sąlygomis tai gerokai trikdytų ir erzintų - Graham mėgo nerūpestingai plepėti ir juoktis. Vis dėlto dabar viskas buvo kitaip. Ilgi tylos periodai, kada Dafydd mąstys, duos laiko ir jam pačiam. Vis dar nežinojo, kokiais žodžiais guostis. Tiesą sakant, visai nebuvo pratęs to daryti. Jis nuo pat mažens buvo tas, pas kurį kiti ateina pasiguosti ir ieškoti paramos. Turbūt būtent dėl to Graham ir tapo psichologu. O štai dabar viskas buvo atvirkščiai.
Galiausiai pasigirdęs atsakymas privertė dar kartą linktelėti. Tiesa, šį žmogų kvietė ne dėl to, kad jį mažiau pažinojo. Dafydd paprasčiausiai buvo pakankamai rimtas. Brendanas tik pasijuoktų ir pradėtų pasakoti keistas ir nelabai malonias istorijas apie Karen dar iš mokyklos laikų. O kaip tik to ir nereikėjo. Norėjosi Dafydd santūrumo ir supratimo. Jis buvo atstumtas, ir tai jį stipriai paveikė - tai buvo paminėta jau pirmojo susitikimo metu, nors kas ten tiksliai nutiko, Graham nežinojo iki šiol. Vadinasi, Dafydd puikiai supras, kaip dabar jaučiasi jo psichologas. Įdomus įvykių posūkis, ar ne?
- Nežinau, kaip pradėti, - pabandė šyptelėti Graham. Nenorėjo meluoti ar išsisukinėti, tad stengėsi kalbėti kuo atviriau. O štai spėjimas sudomino. Ar Dafydd pamanė, kad jis, Graham, užsiima nelegalia veikla? Gal netgi galvoja, kad slapstosi nuo aurorų ir Magijos ministerijos? Tiesą sakant, tai būtų gerokai paprasčiau…
- Ne, neįsivėliau. Bent jau ne ta prasme, kuria tu turbūt turi omenyje. Aš… Tai daug asmeniškesnis reikalas, susijęs su šeima.
Kalbėti tiesiai šviesiai buvo žymiai sunkiau nei Graham tikėjosi. Dėl to vis dar nepasakė, kodėl pakvietė Dafydd susitikti ir pasišnekėti. Paklausė iš pirmo žvilgsnio visai nesusijusio dalyko:
- Ar esu minėjęs, kad į Švento Skutelio ligoninę dirbti atvykau iš Airijos?
-
Sėdėti bare ir plepėti su savo psichologu buvo mažų mažiausiai keista. Tiesa, jų pokalbį vargiai apibūdintum kaip “plepėti” tačiau jie vis tiek sėdėjo čia ir bandė šnekučiuotis. Įdomu tai, kad šį kartą sunkiau buvo ne Dafydd, o tam, kuris per ankstesnius susitikimus visada turėjo ką pasakyti. Atrodė, kad Graham ir šiaip turėtų būti pleputis, kuris veda pokalbius, gabūt yra kompanijų siela ir stuburas. O dabar viskas buvo kitaip. Žinoma, Dafydd staiga nepasidarė šnekus, tačiau ir psichologas tarsi nerado žodžių. Štai ir vėl sulaukė tik linktelėjimo. Pats į tokius žodžius atsakytų lygiai taip pat, bet dabar suprato iš Graham tikėjęsis kažko kito. Tai šiek tiek trikdė - šiaip ar taip, šito žmogaus praktiškai nežinojo, tad koks gali būti tikėjimas ar nuomonė? Ne, reikia tiesiog bendrauti ir žiūrėti, kas iš to išeis. Nors galvoje vis dar sukosi klausimas, kodėl pasirinktas buvo jis, Dafydd staiga suprato besidžiaugiantis. Žinoma, dar geriau būtų sėdėti namuose su Mayra glėbyje ir priminti jai, kaip myli, bet amžinai būti su mylimais žmonėmis yra tiesiog neįmanoma. Vaikinas ir pats suprato, kad jam reikia daugiau bendrauti.
- Pažįstamas jausmas, - į žodžius, kurie buvo itin būdingi jam pačiam, atsakė Dafydd. Būtent dėl tos priežasties nei ragino Graham, nei rodė nekantrumą. Jis pasakys, kai bus pasiruošęs. Galbūt prieš tai bus įžanga ar klausimai. Į juos visus pasistengs reaguoti tinkamai. Jeigu jau kažkas tiki, kad jis gali padėti, Dafydd padarys viską, kad to nesugadintų.
- Gal nuskambės keistai, bet džiaugiuosi, kad tai ne kažkas nelegalaus, - kiek pasvarstęs pratarė. Pajuto, kad kaista veidas, o tai nežadėjo nieko gero. Nenorėjo pasakoti apie savo darbelius. Tik jau ne dabar, kai Graham pakvietė jį išsipasakoti, pasiguosti ar ieškoti pagalbos. Gal kaip tik tai ir padės jam nepastebėti paraudusio iš gėdos Dafydd veido? Nuleidęs akis į puodelį velsietis laukė, ką išgirs toliau. Pasijuto apsikvailinęs, ką, žinoma, visada ir tedarydavo. Jam ir vėl nepasisekė. Jis tiesiog per kvailas egzistuoti šitame pasaulyje.
- Ne, nebuvai minėjęs, - atsakė į paprastą klausimą, tačiau akių nepakėlė. Bijojo jose išskaityti supratimą, iš kur atsirado mintys apie nelegalią veiklą. Eilinį kartą pats sau susigadino nuotaiką. Norėjosi vožtelėti pačiam sau į nosį, bet tą daryti buvo nepatogu. Ir pernelyg primintų Bretą. Taigi ir toliau spoksojo į puodelį, tačiau bijojo ir pajudėti, tad arbata labai sėkmingai šalo.
-
Jiedu išties apsikeitė rolėmis, ir abu tai suprato. Keistas jausmas, ar ne? Bet Graham kaip tik to ir norėjo - pabūti paprastu žmogumi, kuris nori pasišnekėti. Kuriam reikia išlieti tai, kas guli ant širdies. Žinojo didžiąją gyvenimo dalį esąs tas, kuris išklauso. Vylėsi, kad Dafydd neprieštaraus šį kartą suvaidinti tokią rolę. Žinoma, jam irgi nebus paprasta - viskas, ką psichologas žinojo apie šitą raudonplaukį, bylojo, kad prie to jis nėra pripratęs. Ką gali žinoti, gal atsiverdamas vis tiek dirbs savo darbą ir padės kitam? Šio vakaro tikslas buvo ne toks, bet jeigu nutiks, Graham neprieštaraus.
Kažkas siejo Dafydd gyvenimą ir nelegalią veiklą - tai buvo akivaizdu. Bent jau kitus žmones kiaurai permatančiam psichologui. Jis su tam tikru susidomėjimu pažvelgė į pašnekovą. Jo kūno kalba bylojo, ka tai kažkas, kas jam nelabai tepatinka, tad, žinoma, apie tai nieko nesakė. Galbūt Dafydd pats kada nors papasakos - tik tą padarys oficialioje aplinkoje. Galbūt ir tai susiję su jo problemomis? Ne dėl to čia susirinkome teko sau priminti. Psichologas viduje, regis, nenorėjo nė vieno vakaro atostogų. Nejučia susimąstė apie tai, kad grįš į tuščius namus, kur jo niekas nelauks. Tai buvo labai skausminga.
- Bet, žinai, nesistebiu, kad kartais žmonės sunkiu gyvenimo laikotarpiu įsivelia į kažkokias nesąmones, - staiga pratarė, ir tai buvo tiesa. Atrodė, kad ir pats iš nuobodulio ir vienatvės gali visai netrukus pradėti prekiauti kokiomis nors nesąmonėmis. Ar įsiveržti į Magijos ministeriją. Ar… Gyvenimui tiesiog trūko spalvų - šitai Graham spėjo pastebėti, kai tik Karen jį paliko.
- Klausimas apie Airiją nėra toks “iš oro”, kaip galbūt pasirodė, - nutarė, kad laikas pagaliau pereiti prie tikrosios vakaro temos. Tai vis dar nebuvo paprasta, bet bandyti reikėjo. Daugybė žmonių sunkiai atsiverdavo jam. Atėjo laikas padaryti tai ir pačiam. - Atvažiavau ne vienas. Su Karen. Ji… Na, esame pažįstami dar nuo mokyklos laikų, priklausėme vienai Švilpynės draugų grupei. Paskutiniame kurse susidraugavome. Ir ji… eee… Prieš kelias dienas grįžo į Airiją.
Ar tiek užteks? Ar Dafydd jį supras? Ką ten gali žinoti, tačiau garsiai ištarti, kad Karen jį paliko, reikštų nulemti šį faktą visam gyvenimui, o tam Graham nebuvo pasiruošęs. Atrodė, kad kol to neįgarsino, ji dar gali grįžti.
- Taigi dabar esu vienas, - dar pridūrė vildamasis, kad dabar jau tikrai pasidarys aišku.
-
Kažkodėl pokalbiui palietus kokią nors bjaurią temą būtent ji geriausiai ir vystosi. Taip ir dabar. Graham būtinai turėjo dar kažką sakyti apie nešvarius darbelius, nors labai gali būti, kad suprato, kur čia šuo pakastas. Po galais, praėjo daugiau nei aštuoneri metai, bet Dafydd ir toliau nuoširdžiai gėdijosi tokios veiklos. Kodėl net ir mylimi šeimos nariai nepadeda nustoti apie tai galvoti? Žinoma, laikydamas Mayrą glėbyje, ją bučiuodamas ar piešdamas su Oliveriu apie narkotikus ir lazdeles negalvodavo, bet vos tik nuo jų atsiskirdavo, tarsi grįždavo laiku atgal. Viskas buvo labai sudėtinga ir skausminga.
- Gali būti, - nutaisęs abejingą toną atsiliepė. Jam pačiam toks apibūdinimas nelabai tiko. Nežinia, ar lazdelės buvo susijusios su tuo, kad Miona jį atstūmė. Net jeigu jie būtų likę kartu, jam būtų reikėję užsidirbti galeonų. Bet ar dabar verta apie tai galvoti? Turbūt ne, tuo labiau, kad Graham norėjo išlieti širdį. Ar bent jau taip galvojo Dafydd.
Netrukus paaiškėjo, kad pokalbis turbūt pagaliau pakryps ten, kur ir reikia. Nelabai supratęs, kodėl Graham užsiminė apie Airiją, dabar Dafydd susidomėjo. Nejučia prisiminė, kad būtent iš tos šalies yra ir jo tėvas, tačiau pasistengė išmesti jį iš galvos. Dabar apie tą žmogų galvoti tikrai ne laikas, nors ir buvo smalsu, ar jis dar gyvas.
Meilės reikalai? iš karto suprato Dafydd, vos tik Graham užsiminė apie kažkokią Karen. Iš to, koks jis atrodė nelaimingas, buvo akivaizdu, kad kažkas nutiko. Galbūt toji moteris mirė. Ar jį paliko. Ar nutiko dar kas nors. Bet jeigu Graham planuotų vestuves, atrodytų tikrai ne taip. Nejučia Dafydd pagalvojo apie tai, koks pats buvo laimingas, kai pagaliau susiprato, kad Mayra nori susituokti. Ne, Graham gyvenimas tikrai pasisuko ne taip. Ir netrukus viskas paaiškėjo. Šis vyrukas nenorėjo kalbėti atvirais žodžiais. Turbūt jam buvo skaudu - Dafydd ir pats niekada neišdrįso pasakyti, kad Miona atstūmė jo meilę. Net ir dabar tai nebūtų lengva. Tad nėra ko stebėtis, kad Graham stengėsi ta tema kalbėti itin aptakiai.
Bet iškilo kita problema - ką atsakyti? Nors ir perspėjo dažniausiai nežinantis, ką patarti ar kaip reaguoti, dabar juto, kad kažko reikia.
- Užjaučiu, - galiausiai pratarė nesugalvojęs nieko geresnio. Juto, kaip apgailėtinai tai skamba, bet negalėjo nieko pakeisti. - Ar tai… Galbūt dar yra šansų, kad viskas bus gerai?
Kas būtų man, jeigu Mayra sugalvotų mane palikti? Taip gerai tikrai neatrodyčiau. Ne, Mayra, aš tavęs nepaleisiu… mintyse kalbėjosi su mylimąja Dafydd ir atsargiai stebėjo nusiminusį psichologą.
-
Gyvenime nebuvo taip sunku kalbėti. Net ir pirmasis darbo pokalbis Dubline buvo gerokai paprastesnis už šitą. O tada jis tebuvo dvidešimtmetis jauniklis. Atrodo, dabar buvo žymiai vyresnis ir brandesnis, bet kalbėti nuo to nepasidarė lengviau. Vis dėlto ne kasdien menkai pažįstamam žmogui pasakoji skaudžiausią gyvenimo akimirką.
Laimei, Dafydd jį suprato. Kurį laiką jis nieko nesakė - perspėjo, kad taip gali būti, nors Graham suvokė kažkokios reakcijos laukęs. Bet kažkas tarsi bylojo, kad priešais sėdintis vyrukas suprato, kas čia įvyko, o netrukus galbūt ateis ir reakcija.
Graham neklydo - Dafydd iš tiesų netrukus prašneko. Psichologas pažvelgė į raudonplaukį. Atrodė, kad užuojauta ir tam tikra viltis, kad viskas bus gerai, yra nuoširdžios. Pajuto didelį dėkingumą. Su Roma pokalbis akivaizdžiai buvo laisvesnis ir, galima sakyti, netgi linksmesnis, tačiau dabar reikėjo kažko kito. Reikėjo būtent šito žmogaus santūrumo ir rimtumo. Vadinasi, pakviesdamas pasišnekėti ne ką kitą, o Dafydd jis neklydo.
- Labai norėčiau tuo tikėti, - atsargiai atsakė. Juto, kad vaikšto labai plonu ledu - buvo visai ant ribos, kad garsiai pasakys tai, ką labai vengė ištarti. Šito Dafydd, ko gero, nesuprato. - Bet… Labai ilgai buvome kartu, puikiai vienas kitą pažįstame. Taigi bandau save įtikinti, kad… Neverta laukti.
Graham nutilo. Įsmeigė akis į savo arbatos puodelį, tarsi jis galėtų atsakyti į visus gyvenimo klausimus. Ir tik dabar suprato galintis paklausti dalyko, kuris gali Dafydd įžeisti, įskaudinti ar išgąsdinti. Bet galbūt jis gali padėti.
- Nepaisant to, kad paprastai aš esu tas, kuris į tokius klausimus atsako, šį kartą užduosiu jį pats. Kaip tu išgyvenai, kai tave atstūmė? Kaip prisivertei gyventi toliau? Nieko konkrečiai nepasakojai, bet žinau, kad kažkas panašaus tavo gyvenime nutiko. Vis dėlto išgyvenai. Kaip tai padaryti?
Atsargiai nugėrė arbatos ir mintyse nusikeikė. Dafydd gali paprasčiausiai pasakyti, kad jis kaip psichologas pats turi žinoti atsakymą į tokius klausimus.
- Jeigu manai, kad tokias situacijas išmanau puikiai, klysti. Be to, patarti kitam yra nepalyginamai lengviau nei analizuoti save, - iš karto pasiteisino Graham. Jautėsi apgailėtinai, bet, deja, nieko negalėjo pakeisti. Atsirado psichologas - negali pats sau padėti, kai jį paliko mylimoji… Tai dar labiau sugadino nuotaiką, ir airis nusivylęs savimi pradėjo dairytis po barą. Ieškojo kažko, kas jam padėtų atsipalaiduoti.
-
Niekada nebuvęs nei santykių, nei žmonių ekspertas, Dafydd dabar jautėsi sutrikęs. Graham reikėjo pagalbos, kurios jis tikrai nesugebės suteikti. Kad jis nėjo pas kitą psichologą, tiesą sakant, nelabai testebino. Šios profesijos žmonės vieni kitus turbūt puikiai pažinojo, tad atvirauti gali būti ir nejauku. Bet ar tikrai reikėjo kalbėti su bendrauti nemokančiu žmogumi, kuris tikrai nesugebės nieko patarti? Ar nebus taip, kad viskas pasidarys tik blogiau? Nesinorėjo nuvilti šito žmogaus. Žinoma, jie nebuvo draugai, tačiau Graham nemažai padėjo. Dabar tarsi norėjo šiokio tokio atlygio, ar ne? Bet ar taip gali būti, jeigu padėti yra jo darbas? Viskas buvo labai sudėtinga. O dabar reikėjo ir toliau daryti kažką, kad bent šiek tiek padėtų.
- Įsivaizduoju, kad labai skauda, - neryžtingai atsiliepė. Neverta laukti. Tai skambėjo tiesiog tragiškai. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad ir jam neverta laukti, kada Mayrai po netekties pasidarys geriau. Tai buvo baisiausias laikas jo gyvenime. Laimei, dabar viskas gerai, jie viliasi, kad netrukus susilauks šeštojo mažylio. Bet Graham situacija buvo kitokia. Žinoma, po kiek laiko jam skaudės mažiau, galbūt susiras kitą moterį, bet jeigu toji Karen išėjo, kaip buvo, tikrai nebebus. Dafydd nuoširdžiai užjautė psichologą, tik nežinojo, kaip tai pasakyti.
Netrukus pasigirdę klausimai pritrenkė. Apie Mioną Graham’ui jis kalbėjo labai mažai. O štai dabar gali tekti kalbėti daugiau. Žvilgsnis iš karto pasidarė įtarus - negi Karen istorija tėra kažkokia nesąmonė siekiant sužinoti daugiau? Bet ne, taip būti negalėjo - niekas nesugebėtų suvaidinti tokio skausmo, kokiu psichologas tiesiog spinduliavo. Bet argi tai panašios situacijos?
- Aš… - iš sutrikimo visai nežinojo, ką reikėtų sakyti. Net ir po daugelio metų nebuvo pasiruošęs atvirai kalbėti apie Mioną ir kur nuvedė tai, kad ji atstūmė. - Nesu geras pavyzdys. Esu tau sakęs, kad Mayra mane išgelbėjo. Jeigu ne ji, nebūčiau prisivertęs gyventi toliau. Aš ir neprisiverčiau. Aš…
Ne, dabar tikrai negalėjo apie tai kalbėti. Visų pirma, tai buvo visai nesvarbu, ir jo pasakojimas čia nepadėtų. Be to, dabar buvo ne konsultacijos laikas. Jie, šiaip ar taip, susitiko bare.
- Atsiprašau, bet negaliu pasakyti, kaip tai išgyventi. Mano gyvenimas po to įvykio pasisuko labai netikėta ir nekokia linkme, - po kiek laiko pridūrė. - O kad save analizuoti yra sunku, tuo nė kiek neabejoju, - dar pasakė ir pažvelgė į arbatą. Jautėsi sutrikęs ir susikaustęs. Gailėjosi, kad čia atėjo - norėjo keliauti namo ir apkabinti žmogų, kuris jį ištraukė iš giliausios įmanomos gyvenimo duobės. Myliu tave, Mayra…
-
Pamažu ėmė smelktis kaltė. Dafydd gyvenimas buvo tikrai neblogas, tačiau jis vis tiek iki galo nesijautė laimingas. Graham suprato to priežastis, ir žinojo, kad šis vyrukas tiesiog negali kitaip. Jo nesmerkė ir nekaltino. Vis dėlto kažkodėl vis tiek reikėjo pakviesti jį čia ir dar labiau viską apsunkinti. Dafydd beprotiškai mylėjo savo žmoną ir vaikus - kad tai pastebėtum, nereikėjo mokytis psichologijos. Graham norėjo padėti šitam žmogui. Ne tik dėl to, kad tai buvo jo darbas. Jis nuoširdžiai pamėgo Dafydd ir laikė jį vienu iš tų, kuris yra išties vertas pagalbos. Svarbu ir tai, kad jautėsi padedantis - kiekvienas susitikimas buvo labai skirtingas, tačiau jie kažkur vedė. Atrodė, kad anksčiau ar vėliau skirtumas išties pasijus. Tad galbūt nereikėjo jo kviesti susitikti taip paprastai ir kalbėti tokiomis sudėtingomis temomis? Ar tai, ką jie spėjo pastatyti, dabar nesugrius?
Dar blogiau - jis paklausė apie atstūmusią merginą. Apie ją jie (kol kas) nekalbėjo, tad tai, ko gero, nebuvo ta tema, kurią reikėtų plėtoti. Atrodė, kad viską sugadino. Ką gali žinoti, gal Dafydd nenorės daugiau iš viso pas jį eiti. O kur dar Oliveris, kuriam taip pat reikėjo pagalbos… Norėjosi atsiprašyti ir pasakyti, kad tą klausimą galima pamiršti. Graham jau žiojosi tai padaryti, bet pasigirdo atsakymas.
- Nori pasakyti, kad viskas, kas nutiko, nutiko tik dėl to, kad buvai atstumtas? - tyliai ištarė Graham. Negalėjo tiesiog tylėti. Be to, tai gerokai gąsdino. Vis dar nežinojo, kokia ta praeitis, kurią Dafydd taip atkakliai slepia, tačiau iš to, ką jis prasitarė šiandien, pasirodė, kad tai gali būti kažkas nelegalaus. Negi šis žmogus yra ar buvo nusikaltėlis? Tai netgi labai domino, bet jau šito tikrai neminės.
- Bet tu išgyvenai, - dar kartą pabandė griebtis šito vilties šiaudo. Taip, Dafydd jam gal ir negali padėti, bet jis patyrė kažką panašaus. Bent jau supranta, koks tai jausmas. - Aš tiesiog… Neslėpsiu, Dafydd, - aš tau nuoširdžiai pavydžiu…
Gyvenime dar nesijautė toks apgailėtinas. Kodėl jam taip nesiseka?..
-
Eilinį kartą įsivėlė į kažkokią nesąmonę. Gal šį kartą negalėjo savęs kaltinti - buvo pakviestas pasišnekėti ir su tuo sutiko. Argi galėjo žinoti, kad viskas pasisuks ties kalbomis apie Mioną ir jo praeitį? Tai net nebuvo susiję su pokalbio tema - teoriškai jis turėjo suktis apie Graham ir Karen. Tiesą sakant, Dafydd mielai būtų paklausinėjęs apie tą moterį ar merginą daugiau. Bet psichologas labai jau gudriai nusuko pokalbį visai į kitą pusę. Ne veltui psichologas, ar ne? Ir vėl pradėjo atrodyti, kad tai tebuvo gudrus būdas ištardyti jį patį. Gali būti, kad Karen egzistuoja, taip turbūt ir yra. Bet gal Graham tikėjosi pasinaudoti situacija ir daugiau sužinoti apie savo pacientą? Šiaip ar taip, jiems bendrauti turbūt nėra galima. Ar bent jau neįprasta. O dabar jie sėdi sau bare ir šnekučiuojasi apie praeitį. Bėda ta, kad ta tema yra viena sudėtingiausių.
- Esu sakęs, kad buvau labai bjaurus. Esu sakęs ir to priežastis. Vis dėlto manau, kad jeigu nebūčiau buvęs atstumtas, būčiau… - pabaigęs Hogvartsą? Susiradęs normalius namus? mintyse pradėjo savęs klausinėti Dafydd, tačiau garsiai to nesakė. Iki šiol dar nepapasakojo Graham’ui šių dviejų smulkmenų. Kaip ir to, kad buvo gėdingai išspirtas iš Magijos ministerijos. - Sakykime taip. Ta mergina padėjo man bent pabandyti pasikeisti. Tik jos dėka supratau, kad esu pernelyg… Šlykštus. Bet kai buvau atstumtas, nemačiau prasmės toliau keistis. Nebuvau toli pažengęs, tad buvo labai lengva “atkristi”. Ir viskas pasidarė dar blogiau. Ir viskas baigėsi taip, kaip baigėsi. Jeigu ji nebūtų išmetusi mano jausmų į šiukšliadėžę, būčiau turėjęs priežastį ir toliau stengtis. Dabartiniu gyvenimu negaliu skųstis, tačiau kas nutiko tada, taip, esu tikras, kad nutiko tik dėl to.
Buvo keista tiek daug kalbėti tokia sudėtinga tema. Žinoma, nepasakė nieko konkretaus, o turbūt kaip tik tai psichologą labiausiai ir domino. Bet kol kas turėjo užtekti ir to, kiek pasakė. Pasidarė smalsu, kas būtų, jeigu dabar sutiktų Mioną. Ar iš viso ją pažintų. Suprato norintis ją pamatyti. Tiksliau, kad ji pamatytų jį. Kad jis sugebėjo išgyventi ir surasti gyvenimo meilę. Kad pasaulyje atsirado žmogus, patikėjęs, kad jis, Dafydd, gali mylėti.
- Išgyvenau. Ir dėl to puikiai suprantu, kaip tu jautiesi, - stengėsi kalbėti draugiškai. Vis dėlto priešais sėdinčiam žmogui reikėjo pagalbos. Jis nesugebės jos suteikti, bet tai, kad Graham pagalvojo apie jį, keistai džiugino. - Bet tikiu, kad išsikapstysi ir tu. Minėjai, kad turi gerą draugą Londone. Siūliau jo laikytis. Draugai yra svarbu.
Iš kur tau žinoti, jeigu niekada tokių neturėjai? nejučia susimąstė Dafydd ir nežiūrėdamas į Graham kiek nejaukiai nugėrė gerą gurkšnį arbatos.
-
Dalykai, apie kuriuos netrukus prašneko Dafydd, buvo ir žinomi, ir nauji. Dėl tos priežasties kalbėtis buvo savotiškai įdomu. Bėda ta, kad šį kartą jie susirinko visai ne to, tad Graham pasijuto kiek nejaukiai. Jis neplanavo prašyti šito žmogaus atvirauti. Tiesą sakant, ketino tą padaryti pats. Bet, matyt, darbas buvo pernelyg įaugęs į kraują, ir jis kitaip nebemokėjo bendrauti. Argi ne apie tai užsiminė Karen, kai…
Ir vis dėlto kažko Dafydd vis tiek nepasakė. Jeigu nebūtų buvęs atstumtas, būtų ką? Ši dalis vis dar buvo neatskleista, ir tai kuo toliau, tuo labiau domino. Bet Graham žinojo viena: jeigu kada nors tai išsiaiškins, padarys tai tikrai ne Kiaurame katile, o savo kabinete Skutelio ligoninėje. Vylėsi, kad šis žmogus kada nors prisiruoš tai papasakoti.
- Karen neprivertė manęs pasikeisti, - niūriai pratarė Graham. Juto, kad pats pakvietęs turi bent kiek pakalbėti ir apie save. Juk to labiausiai ir norėjo. - Turbūt čia ir problema. Žinai, Dafydd, aš esu nuobodus. Tikrai nuobodus. Paauglystėje buvau tikras kompanijos siela. Linksmas ir visų mėgstamas. O dabar…
Taip, tai buvo didelė problema. Jį ne tik paliko Karen, bet ir Brendanas bei kiti draugai taip pat nenorės bendrauti. Iki šiol to nesuprato, bet tai turbūt buvo dar viena priežastis, kodėl parašė ne paauglystės laikų kompanijai, o Dafydd. Plepiams draugams jis pasidarė pernelyg… darboholikas.
- Man per daug rūpi mano darbas, - po kiek laiko pratarė. - Taip, draugai tikrai yra svarbu, bet daugelis jų liko Britanijoje ar išsibarstė po pasaulį. Airijoje buvome tik mudu su Karen. Nemanau, kad po daugiau nei dešimties metų atskirai sugebėsime rasti bendrą kalbą. Labai to norėčiau, bet…
Graham nutilo. Tik bekalbėdamas suprato, kad iš tiesų tų draugų tikriausiai jau ir nebeturi. Prieš kurį laiką Stivenas parašė susituokęs, dabar jau tikėtinai turi vaikų. Brendanas lyg ir kūrė savo verslą, bet Graham nežinojo, kaip jam sekasi. O ką gali papasakoti jis? Ką tik išsiskyrė su moterimi, yra pasinėręs į darbą ir daugiau nieko neveikia? Juk jis dar jaunas, bet ką daro su savo laiku?
- Norėčiau pakeisti praeitį, - staiga ištarė, bet nė nesuvokė, kad žodžiai buvo pasakyti garsiai.
-
Jis daugiau nieko nesakys. Tik jau ne šiandien, ne šitame bare. Dabar nebuvo pacientas, kuris turi kalbėti, kad padėtų sau pačiam. Atėjo į Kiaurą katilą, nes pasišnekėti norėjo Graham. Tad gal jis ir turėtų daugiau tai daryti? Ką jis padaro, kad Dafydd staiga pradeda atvirauti? Ko gero, psichologai yra pavojingesni žmonės nei atrodo iš pradžių.
- Jeigu ji tave mylėjo, argi turėjo bandyti pakeisti? Jeigu jausmai buvo tikri, turėjo priimti tave tokį, koks esi, - sumurmėjo, nors neįsivaizdavo, ką čia reikėtų sakyti. Nejučia vėl susimąstė apie Mioną. Ji tarsi bandė jį pakeisti. Padaryti geresniu ir šiek tiek atviresniu žmogumi. Bet jam to reikėjo, už tai buvo dėkingas. Ir vis dėlto išgirdusi neryžtingą prisipažinimą, kad kažkas tarp jų yra, visa tai atmetė. O kas būtų buvę, jeigu jis su ja būtų elgęsis lygiai taip pat šlykščiai kaip ir su kitais? Negi būtų buvę geriau? O gal jis tiesiog nebūtų pamilęs ar bent taip ir neišdrįsęs to pasakyti? Tiesa, dabar tik džiaugėsi, kad viskas susiklostė taip. Ką gali žinoti, galbūt jeigu Miona nebūtų atstūmusi, jie būtų tapę pora, ir jis nebūtų atradęs Mayros. Penki nuostabūs mažyliai nė neegzistuotų. Na jau ne, šito neatiduotų ne už ką gyvenime.
- Manau, kad jeigu vėl pradėsi bendrauti su draugais, gali ir vėl būti tas kompanijos siela, - nelabai užtikrintai prabilo Dafydd. Šie vandenys jam buvo visai nepažįstami, tad negalėjo prisiminti, koks buvo pats. Su Elijah draugystė tiesiog nutrūko, o su Auriu viskas buvo dar kitaip. Be to, jis niekada gyvenime neturėjo savo kompanijos. Vienintelė kompanija buvo Mayra ir vaikai. Bet tai, ko gero, nelabai tiko šiai situacijai. Nors…
- Aš neturiu draugų, bet galbūt suprantu, ką turi omenyje. Mano Eliotas ir Miriam yra labai smalsūs, jie viską nori išbandyti. Man taip pat atrodo, kad esu jiems pernelyg nuobodus. Žinoma, esu jiems tėvas, tad mūsų ryšys kitoks. Bet… Nepaisant tų skirtumų vis tiek puikiai sutariame. Labai juos myliu. Manau, kad jeigu buvote geri draugai, galite vėl bendrauti. Esate tie patys žmonės, kurie buvote, nesvarbu, kad galbūt pasikeitėte. Argi ne taip?
Kas nors kitas gal būtų jautęsis taip, tarsi itin protingai pašnekėjo. Deja, Dafydd atrodė, kad jis tiesiog apgailėtinai nusišnekėjo. Geriau jau patylėtų ir iš viso nieko nebesakytų. Dar pokalbio pradžioje perspėjo, kad dažnai neranda, ką atsakyti, tad ko dabar pliurpia? Norėjosi trenkti sau, bet nespėjus to padaryti neblogai trinktelėjo dar viena frazė.
- Nenorėk. Taip, dabar esi nelaimingas, bet tai, kas nutiko, tave nuves kažkur. Kai atrasi savąją laimę, džiaugsiesi, kad viskas susiklojo būtent taip. Šitą žinau, patikėk manimi.
Dafydd puikiai žinojo, kad iki susidūrė su Mayra, iki nusivedė ją po Tauerio tiltu, iš tokių žodžių būtų tik gardžiai pasijuokęs. Bet dabar nė kiek neabejojo - praeities nekeistų nė už ką gyvenime, nes kiekviena maža ir ne tokia maža detalė susidėjo į tai, ką jis turėjo dabar. O tai jam buvo visų svarbiausia.
-
Dafydd bandė padėti. Na, turbūt. Atrodė, kad nuoširdžiai nori patarti ar paguosti. Tik tai, deja, greičiau veikė priešingai. Žinoma, ne šito žmogaus kaltė, kad viskas, ką jis sako, žeidžia dar labiau. Jam užsiminus apie tai, kad Karen jį turėjo priimti tokį, koks yra, į galvą pradėjo lįsti mintys, kad gal ji nė nemylėjo. Bet kaip taip gali būti? Penkiolika metų kartu vis dėlto šį tą reiškė.
- Turėjau būti lankstesnis. Privalėjau anksčiau suprasti, kas jai pradėjo nepatikti. Tokie dalykai nenutinka per naktį. Tai ir yra problema - aš nė nepastebėjau, kad kažkas yra ne taip, kol ji tiesiog neišėjo…
Apie tai kalbėti buvo sunku, bet kartu taip norėjosi. Net jeigu viskas, ką pasakys Dafydd, tik dar labiau žeis, išlieti skausmą tiesiog reikėjo. Galbūt ilgainiui pasidarys lengviau.
- Manai, sugriuvusią draugystę galima atgaivinti? - nuoširdžiai nustebo Graham ir pažvelgė į pašnekovą. Tiesą sakant, puikiai žinojo, kad norint tai yra įmanoma. Bet patarti kitam yra nepalyginamai lengviau nei kovoti pačiam. - Gal ir taip…
Dafydd atrodė keistai optimistiškas, o tai jam tikrai nebuvo būdinga. Pasidarė smalsu, ar jo gyvenime nutiko kas gero - ką gali žinoti, gal dar vienas vaikas? O gal jis tiesiog stengiasi palaikyti kitą, nes yra geras žmogus. Kad jis būtent toks, Graham nė neabejojo. Ką gi, dar viena priežastis pakviesti jį čia, ar ne?
- Kodėl sakai, kad neturi draugų? Taip, žinau, kad paauglystės laikais nebuvai tas, su kuriuo kiti norėtų draugauti, bet neabejoju, kad dabar yra kitaip. Sakyčiau, esi tiesiog pavyzdinis žmogus. Mylintis vyras ir tėvas. Sutikai ateiti čia, nes paprašiau tą padaryti, kas parodo, kad esi geras žmogus. Tau tiesiog reikia daugiau bendrauti.
Ir vėl išlindo prakeikta psichologinė pusė. Jis tiesiog nesugeba normaliai kalbėtis. Darbas pernelyg įaugo į kraują, ir tai buvo tikrai didelė problema. Tiesa, netrukus ir pašnekovas pateikė tam tikrų psichologinių pastebėjimų, kas Graham patiko. Dafydd nebuvo kvailas, galbūt reikia pabandyti susibendrauti? Atrodė, kad jie gali tapti išties gerais draugais. Tik reikia, kad šis nepasitikintis savimi vyrukas sutiktų tokiu tapti.
-
Kažkodėl tai, kad Graham buvo toks savikritiškas, stebino. Paprastai Dafydd būdavo tas, kuris save smerkia, o jį girdintis žmogus geriausiu atveju bandydavo pasakyti, kad yra ne taip. Arba tiesiog nekreipdavo dėmesio. Žinoma, jis savo psichologo gerai nepažinojo, tad negalėjo drąsiai teigti, kad ne, jis neturėjo kažko daryti kitaip. Galbūt Graham buvo teisus, nors ir atrodė, kad yra toli gražu ne taip. Tad ką dabar sakyti? Ar bandyti įtikinti šitą žmogų, kad jis gali būti ir nekaltas, kad buvo paliktas? Ką gali žinoti, kaip ten viskas įvyko.
- Galbūt ji bandė tai slėpti. Gal nenorėjo, kad tu tai pastebėtum. Jeigu tai buvo netikėta, manau, kad ji pasistengė, kad taip būtų. Neturi savęs kaltinti. Aš, žinoma, nežinau, kas tiksliai nutiko, bet niekada nėra taip, kad kaltas tik vienas.
Pasidarei tikras ekspertas, ar ne? Jeigu Mayra tave paliktų, negi manytum, kad ji dėl to kalta? Pliurpi banalias nesąmones, kai jam reikia visai ne to pradėjo mintyse plūsti save. Deja, neįsivaizdavo, ką galėtų pasakyti, kad bent kiek padėtų. Nuoširdžiai norėjo tai padaryti, bet tikrai nežinojo, kaip.
Dar vienas klausimas sutrikdė. Atrodė, kad Graham nustebo, o Dafydd būtų galėjęs garantuoti, kad šitas žmogus apie draugus išmano daugiau nei jis. Gal šį kartą tikrai nusišnekėjo? O gal net neverta bandyti gaivinti draugystę, kuri tiesiog užsibaigė? Iš kur jam žinoti, kai vienintelis artimas žmogus yra daug daugiau nei draugas? Auris?.. nejučia susimąstė Dafydd ir dar labiau pasimetė. Atviras ir rimtas pokalbis kapinėse tarsi privertė patikėti, kad jie yra draugai, bet ar taip yra iš tiesų?
- Prieš kurį laiką bendravau su vienu žmogumi. Nesiryžau jo vadinti draugu, bet galbūt jis toks ir buvo. Po… netekties nebendravome, nes tiesiog nebegalėjau. Bet dabar, praėjus keleriems metams, vėl bendraujame. Ir tas santykis gerėja, stiprėja. Neturiu daug patirties, tačiau taip, manau, kad tai įmanoma, - prašneko Dafydd. Buvo keista tokiais klausimais remtis patirtimi, bet atrodė, kad šį kartą gali tai padaryti.
O štai netrukus Graham pažėrė tikrą litaniją, kuri privertė Dafydd panorėti tiesiog išnykti. Jis - pavyzdinis žmogus? Tai buvo taip absurdiška, kad neverta net ginčytis. Koks iš jo pavyzdys, kai nuolat sugadina nuotaiką net ir tiems, kuriuos myli labiausiai? Nemoka bendrauti ir nesugeba išreikšti meilės nei žmonai, nei vaikams. Tai jie yra ypatingi, kad sugebėjo pamatyti ir patikėti jo meile.
- Aš neturiu su kuo bendrauti. Ir nemoku to daryti, - atvirai pasakė ir suprato norintis ką nors pridurti. Taigi skubiai pratęsė: - Bet man to ir nereikia. Man užtenka mylimos šeimos.
Turbūt tai nebuvo normalu, bet būtent taip Dafydd ir jautėsi - be Mayros ir mažylių jam nereikėjo nieko daugiau.
-
Atrodė, kad jie apsikeitė vaidmenimis. Tiesą sakant, šis kvietimas susitikti tai ir turėjo padaryti - leisti Graham pabūti tuo, kuriam niekas nesiseka, o kitas turėjo jam padėti. Jo paties pasirinkimas, kad tas kitas buvo Dafydd. Ir to sprendimo nesigailėjo - šis nepasitikintis savimi vyrukas stengėsi ir norėjo būti naudingas. Tai švietė iš tolo. Už tai Graham jam buvo labai dėkingas, tik kol kas nieko apie tai nesakė. Jeigu nesugadins susitikimo, galės padėkoti kitą kartą.
- Bet… - norėjo dar paplakti save Graham. Jis žinojo, kokią klaidą padarė. Ir kažkodėl būtinai reikėjo tai įrodyti. Bet laiku suprato, kad to daryti neverta. Ko gero, Dafydd dažniausiai būdavo tas, kuris elgiasi taip, kaip dabar jis pats. Jeigu nustos save plakti ir įrodys, kad taip galima, galbūt padės ir šitam itin keistam ir įdomiam asmeniui. - Gal tu ir teisus, - nelabai užtikrintai pridūrė. Jautė, kad tai nenuoširdu, bet nieko negalėjo pakeisti. Žinojo esąs kaltas dėl to, kas nutiko, bet juto tikro psichologo norą vis tiek padėti tam, kuris buvo jo pacientas.
Netrukus Dafydd pažėrė dar vieną atvirumo porciją. Jam nebuvo lengva apie tai kalbėti - kad tai suprastum, nereikėjo būti psichologu. Tiesą sakant, buvo smalsu, ar jis taip tikisi padėti, ar tiesiog nori pasinaudoti proga ir šiek tiek išsikalbėti. Graham neabejojo, kad būtent to Dafydd labiausiai ir reikia.
- Vadinasi, turi draugą. Nereikia bijoti šito žodžio. Kai išdrįsi sau tai pasakyti, atsiras tų draugų. Jie yra labai svarbūs, tikrai ne bet ką galima taip pavadinti. Bet jeigu tas žmogus suprato, kodėl tu negalėjai bendrauti, jeigu ir toliau nori su tavimi palaikyti ryšį, tai pasako pakankamai daug. Jis yra tavo draugas.
Bet kur jau Dafydd tuo patikės? Kaip jis gali neturėti su kuo bendrauti, jeigu turi draugą? Žinoma, vienas artimas žmogus už šeimos ribų nebuvo tiek jau daug, tačiau vis geriau nei nieko, ar ne? Nebent tas draugas turi jų visą galybę ir gali skirti itin mažai dėmesio.
- Manau, kad bendrauti moki. Ne. Ne manau, o esu dėl to tikras. Tau tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi. O tik šeimos neužtenka niekam. Kad ir kaip mylėtum savo žmoną ir vaikus, su jais bendravimas yra kitoks nei su vyrukais. Nebijok norėti turėti draugų.
Ir štai viskas grįžo į įprastas vėžes. Jie čia susitiko tam, kad Graham išsilietų, bet ir vėl dirba savo darbą to nė nepastebėdamas. Jam tikrai reikėtų išmokti atsipalaiduoti. Būtent to Karen ir pritrūko, ar ne? Pats kaltas, kad viskas baigėsi šitaip.
- Ak, Karen… - tyliai sumurmėjo Graham ir gurkštelėjo arbatos.
-
Argi jo darbas yra sakyti, kad kitas žmogus nėra dėl visko kaltas? Paprastai pats būdavo tas, kurį reikėdavo tuo įtikinti. Tik kitiems nesisekdavo to padaryti. Vienintelis žmogus, kurio tokiais žodžiais Dafydd galėtų patikėti, žinoma, buvo Mayra. Bet ji buvo ypatinga. Jeigu ką nors panašaus sakytų Graham, Auris ar bet kuris kitas žmogus, tai tiesiog atrodytų pernelyg nenatūraliai. Gal psichologas jautėsi taip pat? Ko gero, jam buvo keista, kai Dafydd teisino jį patį. Bet o ką reikėjo daryti? Graham jau seniai turėjo pastebėti, kad šiandieninis pašnekovas nebuvo itin stiprus bendravimo srityje. Ką gi, dabar tegul žinosi. Tiesa, Graham nusileido, nors pasirodė, kad padarė tą nelabai noriai. Galbūt suprato, kad neverta ginčytis. Kad ir koks dabar būtų nusiminęs, vis dėlto jis buvo psichologas. Ir akivaizdžiai juo buvo visada. Net ir dabar, regis, norėjo kažką patarti. Kad ir tai, ką pasakė apie Aurį. Tiesa, šitoje vietoje Dafydd kiek suirzo. Apie tą žmogų, kurio vis dar nenorėjo vadinti draugu, niekada neužsiminė. Gal buvo paminėjęs, bet tikrai nepasakojo daug. Dabar atrodė, kad Graham nori pasirodyti žinąs daugiau nei žino iš tiesų. Tiesa, Dafydd neketino prieštarauti. Leido psichologui kalbėti ir tiesiog klausėsi.
- Galbūt, - tarstelėjo, tačiau netrukus gavo sustingti. Kažkodėl Graham’o žodžiai labai priminė tuos, kuriuos prieš kokį šimtą metų pasakė Luna Gardner. Toji tikino, kad Dafydd moka mylėti, nors tuo metu tikrai nesugebėjo to parodyti. Ilgainiui išmoko - ar bent jau nuoširdžiai to vylėsi. Bet bendrauti? Dažnai net ir Mayrai nežinodavo, ką pasakyti, tad kaip galima teigti, kad jis moka tai daryti? Absurdas, ar ne? Bet neketino dabar užsiimti saviplaka - jie čia susitiko tam, kad Graham išsišnekėtų. Dabar jis ne dirbo, o norėjo atsipalaiduoti, tad trukdyti būtų ne tik kvaila, bet paprasčiausiai nemandagu.
- Iš kur žinai, kad neužtenka? - vis dėlto paklausė ir atsargiai pažvelgė į pašnekovą. Tik namuose jautėsi esąs savimi. Tik ten galėjo atsipalaiduoti ir klysti. Vos tik nueidavo į darbą ar paprasčiausią parduotuvę, turėjo apsimesti kažkuo. To tikrai nesinorėjo, tad, žinoma, užteko bendravimo su šeima. Prie Aurio taip pat jautėsi kiek laisviau, ir tai leido tikėtis, kad jis iš tiesų yra draugas. Bet tai nereiškė, kad jis būtinas - Dafydd kuo puikiausiai išsiverstų ir be jo. Žinoma, buvo gera pakviesti jį į kapines. Ir dar smagiau, kad jis ten pasirodė. Bet jeigu nebūtų atėjęs, ką gi, Dafydd geba veikti ir vienas. Tik ne namuose, žinoma.
Tyliai ištarti žodžiai privertė pažvelgti į Graham. Atrodė, kad jam tikrai skaudu. Tik ką sakyti dabar? Norėjosi sprukti namo, bet dabar atsistoti ir išeiti tarsi netiko. Taigi Dafydd ilgokai žvelgė į Graham ir galiausiai ryžosi pasiūlyti:
- Gal nori pasidalinti kokiu nutikimu su Karen? Galbūt tai padės?
-
Dafydd iš tiesų tiesiog trūko pasitikėjimo savimi. Žinoma, tamsi praeitis, apie kurią Graham vis dar žinojo visai nedaug (nors tiksliau būtų pasakyti, kad nežinojo nieko), galimai tiesiog privertė šitą vyruką būti tokiu. Bet kažkaip reikėjo iš to išlipti. Dafydd tą suprato ir pats, ar ne? Kitaip nebūtų pradėjęs vaikščioti pas psichologą. Net jeigu norėjo patikrinti, ar jis tinkamas sūnui, galėjo ateiti kartą. O pokalbių turėjo jau kelis. Vadinasi, jis ir pats nori sau padėti. Tai buvo pirmas žingsnis pergalės link.
Deja, ta pergalė nebuvo susijusi su Karen, apie kurią dabar Graham galvojo. Šis susitikimas buvo keistas, tačiau jis kažkiek padėjo. Pavyko bent akimirką galvoti ne apie mylimą moterį, o apie šitą žmogų. Bet ar tai nereiškė, kad Graham yra pernelyg paskendęs darbe? Juk būtent tai Karen ir nepatiko. Ar bent jau ji taip sakė.
- Niekam neužtenka, Dafydd, - ramiai pratarė. Juto, kad tuoj tuoj pradės pamokslauti, bet negalėjo nieko pakeisti - norėjo paaiškinti, kodėl taip svarbu turėti draugų. Bėda ta, kad dabar, susipainiojus mintims apie Karen, išreikšti mintis pasidarė žymiai sunkiau. Pliurpti problemų niekada neturėjęs Graham dabar jautėsi susikaustęs. - Kartais norisi pasišnekėti apie šeimą, - galiausiai prabilo. Po galais, kartais tiesiog reikėdavo tai padaryti - būtent taip dabar ir buvo. Jam reikėjo pasišnekėti apie Karen. - Ir to negali daryti su žmona ir vaikais. Pagalvok. Jeigu nori kam nors papasakoti, ką nuveikė tavo mažas sūnus, argi pasakosi žmonai? Ji tą jau seniai žino. O jeigu esi įskaudintas to, ką ji padarė, kartais reikia pasiguosti. Tai yra visiškai normalu. Tam ir reikalingi draugai. Negi tikrai galvoji, kad visą gyvenimą galėtum bendrauti tik su žmona ir vaikais ir jaustis laimingas?
Graham pažvelgė į Dafydd įdėmiau. Žinojo, kad jis nebuvo iš tų, kurie nuo pat mažens turi galybę draugų, yra populiarūs ir mėgstami. Bet kažkokį draugą turėjo. Kodėl dabar taip bandė įrodyti, kad yra ne taip?
Vis dėlto šiandienos tema buvo Karen, ir netrukus vyrukai grįžo prie jos. Graham iš tiesų mielai būtų papasakojęs ką nors apie savo mylimąją, bet istorijų buvo tiek daug, kad net nežinojo, kurią išsirinkti.
- Pamenu, kaip baigę Hogvartsą grįžome į Dubliną, - galiausiai pratarė. - Kurse buvo dar du airiai, bet jie jau žinojo, kad mes tapome pora, tad paliko mus ramybėje. Jos tėvai griežti, kiekvienas jos draugas turėjo būti patikrintas ir įvertintas. Neįsivaizdavome, kokį balą gausiu. Bet jie priėmė mane šiltai ir su šypsena. Tai buvo turbūt laimingiausia mano gyvenimo akimirka…
Graham nutilo. Suprato papasakojęs ne tai, ko galbūt Dafydd tikėjosi. Bet tai, ką labiausiai norėjosi prisiminti. Tik kada viskas pasikeitė? Ką jis turėjo padaryti kitaip?
- Gal nori atsilyginti ir papasakoti ką nors apie savo žmoną? - pasidomėjo psichologas vildamasis, kad neoficialioje aplinkoje Dafydd papasakos daugiau nei sėdėdamas jo kabinete ligoninėje.
-
Tai tikrai buvo keistas susitikimas. Dafydd prie tokių nebuvo pratęs. Jis tiesiog neįsivaizdavo, kur turėtų nuvesti šitas pokalbis. Taip, Graham norėjo pasišnekėti. Ir pagrindinį dalyką - kad jį paliko mylimoji - jau pasakė. Tad ką kalbėti toliau? O gal jau galima eiti namo ir apkabinus Mayrą priminti, kokia ji yra nuostabi? Nori nenori pasakojimas, kad mylimoji paliko po ilgų metų kartu, gerokai gąsdino. Gal ir Mayra padarys tą patį? Ar jis gali būti tikras, kad neturės iškęsti to, ką dabar išgyvena Graham? O ar jis turi vaikų?
Tai buvo sudėtingi klausimai, į kuriuos atsakymo, tiesą sakant, nelabai tesinorėjo žinoti. Atrodė, kad šis žmogus, būdamas tikrai geras psichologas, turėjo pastebėti, kad reikalai šlyja, ir kažką spėti padaryti. Bet jis nematė. Gal tikrai toji Karen sugebėjo apsimesti, kad viskas yra gerai, o vieną gražią dieną tiesiog išeiti? Ne. Mayra tai nepadarytų ramino save Dafydd. Tai tiesiog nebuvo įmanoma. Jo mergaitė yra ypatinga.
Vis dėlto netrukus teko atitraukti mintis nuo tos, kuri buvo jas visiškai užkariavusi. Graham ir vėl prašneko. Ir, deja, kalbėjo apie draugus. Tai buvo sudėtinga tema, bet kol kas Dafydd tiesiog klausėsi. Jeigu esu įskaudintas to, ką padarė Mayra? Kaip taip gali būti? nuoširdžiai stebėjosi vaikinas, bet tarėsi suprantąs, ką Graham turi omenyje. Štai dabar jis su šeima pasišnekėti negalėjo. Dėl jiedu čia ir susitiko, ar ne? Bet ne, Mayra to tikrai nepadarys. Ji jo nepaliks. O jeigu taip nutiktų, jis nesugebėtų to papasakoti. Tiesiog sriūbautų į pagalvę arba gulėtų vidury laukų ir spoksotų į vieną tašką nieko nereginčiomis akimis.
- Gal ir taip, - atsargiai pratarė kiek išgąsdintas Dafydd. - Bet man jie yra patys svarbiausi šiame pasaulyje. Ar supranti tai?
Jau neprisiminė, kiek kabinete pasakojo apie savo šeimą. Žinoma, šiek tiek pasakojo ir Oliveris, bet mažylis nesugebėtų perteikti tokios meilės, kokią jo tėvas jaučia mamai. To žodžiais perteikti netgi neįmanoma. Ir vis dėlto tai ne Graham reikalas. Bent jau ne tada, kai jis yra įskaudintas to, kad pats buvo paliktas.
- Bet tikrai tikiu, kad galiu bendrauti tik su jais, - staiga pratarė prisiminęs, kad psichologas uždavė klausimą.
Netrukus jis pradėjo pasakoti apie tą moterį. Niekada neįsivaizdavo, kaip vyksta grįžimas namo, jeigu mokinys nėra britas. Vis dėlto jiems tenka keliauti į užsienį. Bet tai buvo pati nesvarbiausia pasakojimo dalis - daug svarbiau buvo tos Karen tėvai, kurie šį žmogų priėmė.
- Turėjo būti nuostabu, - sumurmėjo Dafydd nejučia prisiminęs kelionę į Škotiją. Mayros mama buvo priešiškai nusiteikusi nuo pat pirmos akimirkos.
Pasakoti apie mylimąją nebuvo paprasta. Žodžiais perteikti, kokia ji neeilinė, Dafydd tikrai nesugebėtų, be to, kažin ar Graham tai būtų bent kiek įdomu. O pasakoti įdomesnes ar pikantiškesnes istorijas jis tiesiog negalėjo.
- Hogvartse vienas kito nemėgome, - galiausiai pratarė ir nejučia nusišypsojo. Žinoma, nesakys, kad tas susitikimas buvo ne su Mayra, o su Evelina. Juk ir pats ilgą laiką to nežinojo. - Jau nepamenu, kodėl, bet tiesiog susipykome. Klastūnyno bendrajame kambaryje. Ir… Na, jį beveik sugriovėme. Tada nebuvo linksma, bet prisiminti visai smagu.
Ar Graham to užteks? Ar jis nori išgirsti, kaip labai Dafydd myli tą merginą, apie kurią jie tiek daug netiesiogiai šneka?
- Vėliau sužinojau, kaip ir kodėl viskas ten įvyko. Tai daug ką paaiškino. Ir dabar ją be proto myliu, - dėl visa ko pridūrė, kad tik pašnekovas nepagalvotų nieko, ko čia nereikia pagalvoti.
-
Kažkodėl Dafydd užsispyrimas stebino. Buvo smalsu, ar jis visada toks, ar tik tada, kai kalba pasisuka apie žmones, kuris jis labai, netgi pernelyg, myli. Ko gero, apie tą pernelyg didelę meilę ir prisirišimą reikės pakalbėti. Bet ne dabar. Padarys tai kurio nors oficialaus susitikimo metu.
- Suprantu, - atsakė į galbūt retorinį klausimą. Tai buvo labai skaudu, mat labai panašiai jautėsi ir pats. Nebuvo tiek prisirišęs prie mylimosios, kiek Dafydd, tačiau vis tiek galvojo, kad ji užima svarbiausią vietą gyvenime. O štai jai pasirodė kitaip. Tai, ko gero, buvo didžiausia klaida, kurią jis padarė gyvenime. Ir dabar kentėjo už tos klaidos pasekmes.
Graham nutarė kol kas nebeaiškinti apie draugų svarbą. Tai buvo įdomi ir aktuali tema, kurią šitam keistam žmogui būtinai dar reikės išaiškinti, bet tai buvo dar vienas dalykas, kurį reikėtų aptarti psichologo kabinete. Ar ne per daug tokių temų? Va tau ir apsigimęs darboholikas…
Bet ne dabar. Dabar geriau galvoti apie Karen, apie tai, kaip buvo smagu kartu grįžti į Dubliną ir, žinoma, klausytis, ką apie savą mylimąją pasakoja Dafydd. Tai, kad jos anksčiau nemėgo, kažkodėl nenustebino. Dabar reikėjo sudėlioti viską į vietas ir pabandyti suprasti, iš kur galėjo tai žinoti. Ar Dafydd kada buvo tai pasakojęs? TIesiogiai lyg ir ne, bet Graham mokėjo tiek skaityti tarp eilučių, tiek ir girdėti tarp žodžių. Kartais tai labai praversdavo. Kartais. Bet kodėl tada Karen elgesys visiškai nepasirodė įtartinas? Negi ji tai gerai jį pažinojo, kad sugebėjo kurį laiką meluoti? O gal viskas pasikeitė staiga?
- O mes su Karen nuo pat pirmo kurso gerai sutarėme, - atsiliepė, nors labai norėjosi daugiau paklausinėti apie Dafydd žmoną. Norėjosi detalių: kaip jie vienas kitą pamilo? Ar kartu baigė Hogvartsą? O gal kažkur susidūrė po mokyklos? Vis dėlto dabar tam nebuvo nei laikas, nei vieta. Jeigu gerai prisiminė (o neabejojo, kad taip ir yra), Dafydd minėjo mokykloje draugų neturėjęs, tad ir dabartinė žmona nėra kažkuo išskirtinė, ar ne?
- O ką darytum, jeigu ji tave paliktų? - nejučia paklausė Graham ir įdėmiai pažvelgė į Dafydd. Neįsivaizdavo, ar gali tikėtis nuoširdaus atsakymo, bet vis tiek buvo smalsu, kokio sulauks.
-
Mayra ir penki mažyliai buvo tema, apie kurią būtų galima kalbėti amžinai. Bėda ta, kad daugeliui tai nėra įdomu. Kam rūpėtų klausytis apie tai, kaip jaunas vyras beprotiškai myli savo žmoną ir vaikus, nuolat jų ilgisi ir būdamas ne namuose sunkiai susikaupia, nes galvoja tik apie tuos, kurie jo laukia? Turbūt niekam. Būtent dėl to Dafydd ir laikėsi nuomonės, kad jam nereikia draugų. O apie mažylius visada galima pasišnekėti su Mayra. Ji taip pat juos myli ir mielai su pasididžiavimu papasakos apie vieną ar kitą pasiekimą. Jau visai netrukus bus galima laukti pirmųjų David žingsnių. Kai Hannah pradėjo vaikščioti pati, tai buvo didelė šventė, ir apie ją tikrai būtų galima kalbėti be galo daug. Bet Graham tuo tikrai nesusidomėtų. Priešingai nei Mayra. Tad kam tie draugai?
Ir ne, jis, ko gero, nesuprato, tik Dafydd neketino ginčytis. Norėjo padėti šitam žmogui - to čia ir atėjo, ar ne? Bėda ta, kad jau kurį laiką nesuprato, ką reikėtų daryti toliau, mat apie jo mylimąją jiedu tarsi nebesišnekėjo. Kad ir kaip norėjosi galvoti apie savo šeimą, šito susitikimo tikslas buvo ne toks.
Tai, kad Graham visai nieko neatsakė į pasakojimą, kiek sutrikdė ir galbūt nuvylė. Čia Dafydd suprato: jam pernelyg norisi kalbėti apie Mayrą. Norėjosi, kad psichologas ko nors paklaustų, kad būtų galima tęsti tą temą. Deja, nieko tokio nebuvo, tad pasidarė aišku: reikia nukreipti temą kur nors kitur, galbūt prie Karen. Tik ką apie ją pasakyti? Ko nors paklausti? Koks klausimas būtų tinkamas?
Laimei, taip nieko ir nesugalvojus Graham prabilo, ir tai netgi nuskambėjo tarsi atsakymas į Dafydd žodžius. Tas trumpas sakinys palietė kažkokią jautrią stygą. Vaikinas ne iš karto suprato, bet galiausiai į galvą atėjo mintis: turėti tokį seną draugą būtų tiesiog nuostabu. Tokį turėdamas jis turbūt netgi suprastų to svarbą. Bet jis jos nebeturi staiga prisiminė ir vos susilaikė nekrūptelėjęs. O štai Graham tarsi perskaitęs mintis uždavė savo klausimą. Jis suerzino - Dafydd kuo puikiausiai žinojo, kad to nebus. Kam tada iš viso galvoti apie tokius gąsdinančius ir trikdančius dalykus?
- To nebus, - griežčiau nei ketino atrėžė vaikinas ir pažvelgė į Graham. Norėjo jį gerai papurtyti ir paklausti, iš kur atsiranda tokie klausimai. O gal tai reiškė, kad laikas baigti pokalbį? - Aš to neištverčiau, - atvirai pasakė, nesileisdamas į smulkmenas, kad jie neaptarė, kas tuo atveju nutiktų su vaikais. - Bet to nebus, - pakartojo.
Norėjo atsistoti ir išeiti, bet neįsivaizdavo, kaip tą mandagiai padaryti. Taip, sutiko padėti Graham’ui, gali pasišnekėti. Bet tik jau ne apie tai, kas būtų, jeigu būtų. To vis tiek nebus, tad neverta nė galvoti.
Nesugalvodamas, kaip dar aiškiau tai parodyti, pribaigė savo arbatą ir vėl atsargiai pažvelgė į Graham. Ir gerokai ramesniu tonu pratarė:
- Bet jeigu tu nori pasisakyti, kaip jautiesi, aš išklausysiu. Suprantu, kad tau reikia pagalbos, tik nesu tikras, ar galiu ją suteikti…
-
Įsitikinimas, kad santykiuose nėra problemų, kad tiek tu, tiek tave myli, yra labai jau pavojingas. Graham visai neseniai tuo įsitikino, tik nebuvo tikras, ar reikėtų dabar tą priminti Dafydd. Jis aiškiai neabejojo, kad jo gyvenimą būtų galima apibūdinti kaip “ilgai ir laimingai gyveno.” Tik kodėl tada jis vis tiek turėjo lankytis pas psichologą? Kas šitą žmogų slėgė? Tai nebuvo tik rūpestis dėl sūnaus. Kodėl jis nelaimingas?
Tiesa, toks apibūdinimas šitam raudonplaukiui nelabai tiko. Ko gero, reikėtų sakyti, kad jis susikaustęs ir suvaržytas. Bet kodėl? Žinoma, sudėtinga vaikystė daro milžinišką įtaką, bet jeigu toji žmona yra tokia stebukladarė, argi negalėjo jo paveikti stipriau? Kodėl ji vis dar nepavertė jo normalesniu žmogumi? Nebent ir jai reikėtų pas mane apsilankyti staiga pagalvojo Graham ir pradėjo svarstyti, kaip reikėtų apie tai užsiminti. Tiesą sakant, tai būtų pravartu jau vien tam, kad būtų galima susidaryti aiškesnį Oliverio paveikslą.
Na, bet apie tai vėliau. Kaip visada, pasinėręs į profesinius dalykus Graham beveik pamiršo visa kita.
- Linkiu, kad to nebūtų, - į griežtą atsakymą sureagavo Graham. - Bet niekada negali žinoti. O ką reiškia “neištvertum”? Manai, kad pasidarytum sau galą? Ar esi apie tai galvojęs? Taip, esi pasakojęs, bet ar kada galvojai apie tai rimtai? Tai yra labai svarbus dalykas, kuris… - teko nutraukti save viduryje sakinio. Ne apie tai jie turėjo kalbėti, ir abu tai suprato. Lūpose atsirado atsiprašanti šypsena. Dafydd pabaigė savo arbatą, kas tarsi bylojo, kad jį reikėtų paleisti. Ar taip ir padaryti?
- Gal iš psichologo nuskambės keistai, bet negaliu tau pasakyti, kaip jaučiuosi. Žinoma, man skaudu, liūdna ir taip toliau. Bet tas jausmas… Jį sudėti į žodžius pernelyg sunku. Aš vis dar pareinu namo ir tikiuosi ją ten rasti. Vis dar nustembu, kad jos nėra namie, klausiu savęs, kur ji išėjusi. Ir tik pamatęs, kad nėra nei striukių, nei šlepečių, prisimenu. Skamba kvailai, ar ne? Bet taip jau yra. Ji užėmė pernelyg didelę dalį mano gyvenimo.
Gurkštelėjo savo arbatos ir pažvelgė į pašnekovą. Atrodė, kad tema baigta. Ar tai padėjo? Tiesą sakant, taip, kažkiek padėjo. Ir privertė susimąstyti. Vadinasi, susitikimas nebuvo veltui.
- Turbūt nori keliauti namo. Ačiū, kad sutikai pasišnekėti. Nelaikysiu tavęs, - pratarė. Vylėsi, kad Dafydd supras nesąs išvejamas, jeigu tik nori pasilikti. Bet kur jau jis norės sėdėti čia, kai gali keliauti pas tuos, kuriuos myli? Graham mielai padarytų tą patį, tik jo, deja, jau niekas nelaukia. Taigi tiesiog pažvelgė į raudonplaukį ir šyptelėjo.
-
Žinoma. Dafydd negali taip mylėti, kad netekęs mylimo žmogaus netektų ir gyvenimo. Kaip toks pabaisa iš viso gali mylėti? Būtent to, ko gero, dabar savęs klausinėjo Graham. Kaip gali kilti klausimų, ar jis rimtai galvojo apie savižudybę? Negi iš visų pokalbių kabinete tai nebuvo aišku? Staiga pradėjo atrodyti, kad Graham nėra toks jau profesionalus psichologas, kokiu Dafydd jį laikė iki šiol.
- Aš žinau, - pasistengė atsakyti kuo ramiau. Kad ir koks buvo prisirišęs prie Mayros, šis ryšys buvo abipusis. Tai nuostabiai mergaitei jo taip pat reikėjo. - Ir taip, apie tai galvojau labai rimtai. Jeigu nebūčiau toks bailys, būčiau tai ir padaręs. Bet nemanau, kad čia vieta ir laikas… - dabar atėjo supratimas, kad ligoninėje kalbėti bus nepakeliamai sunku. Ar ne per atvirai kalbėjo čia? Atrodė, kad nieko nepasakė, bet gal Graham tiesiog rinko informaciją? Tai skambėjo absurdiškai, bet argi gyvenimas nėra absurdas? - Dabar apie tai negalvoju, tad nėra ko ir šnekėti, - po kiek laiko pridūrė.
Buvo smalsu, ar šis kiek vyresnis vyras pasipasakos, kaip jaučiasi. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip kitas žmogus sudeda mintis į žodžius. Gal tai padės ir jam? Kartais taip norėdavo perteikti Mayrai savo vidinę būseną, bet tiesiog nesugebėdavo. Tada jausdavosi labai blogai: atrodė, kad nesugeba perteikti, kaip labai myli.
Deja, teko nusivilti, mat ir Graham nelabai sugebėjo pasakyti, kaip jaučiasi. Dafydd tarėsi jį suprantąs, tačiau sakiniuose viskas nebuvo taip aišku, kaip kad tai būna širdyje. Kaip tada jam išmokti reikšti savo jausmus? Paprastas “myliu tave, Mayra” neperteikdavo to, ką jis norėdavo pasakyti. Ar ta nuostabi mergaitė žino, koks jis laimingas turėdamas tokią žmoną ir vaikų mamą šalia?
- Neskamba kvailai, - visiškai rimtai atsakė į tai, kas galbūt buvo klausimas. Tiesą sakant, tai, kad Graham tarsi suteikė leidimą keliauti sau, gerokai gąsdino. Dafydd nenorėjo būti taip lengvai skaitomas (nebent Mayrai, žinoma), nors pats perdavė tokį signalą. Tuo labiau, kad staiga atsistoti ir išeiti vis tiek nebūtų mandagu.
- Na… taip, turbūt. Na, ne turbūt, - galiausiai sumurmėjo ir stengdamasis nerodyti nekantrumo atsistojo. Nežinojo, ką reikėtų sakyti. Ar čia kažko reikia. - Nesu geriausias patarėjas, bet tą pasakiau iš karto. O tu turbūt ir pats tą žinojai. Tad… Atsiprašau, jeigu ką nors pasakiau ne taip ar nepasakiau nieko, kai reikėjo. Bet… manęs reikia namuose.
Eilinį kartą pasijutęs kvailai ištiesė ranką atsisveikinti ir išėjo iš baro. Kažkuriuo metu sukrebždėjo mintis, kad reikės čia grįžti ir susimokėti už arbatą, bet dabar tiesiog norėjo greičiau grįžti namo ir apkabinti savo mergaitę. Taigi Llewellyn šeimos galva apsisuko ant kulno ir garsiai pokštelėjęs išnyko.
-
Ak, tas amžinas įsitikinimas, kad būtent tavo santykiai yra nuostabūs, ir niekas negali jų sugriauti. Naivu, ar ne? Žinoma, naivu, ir Graham kuo toliau, tuo labiau buvo tuo įsitikinęs. Tobulų santykių tiesiog nėra, ir Dafydd tą reikėtų išmokti. Kuo anksčiau, tuo geriau. Vis dėlto šiandien nenorėjo griauti jo romantiškų vilčių, tad daugiau nieko nesakė. Jeigu jis manosi žinąs, prašom. Šiuo metu Graham nedirba.
Tai, kad Dafydd atvirai pasisakė rimtai galvojęs apie savižudybę, gerokai išgąsdino. Paaiškėjo, kad jis, Graham, į tai žiūrėjo ne taip rimtai. Taigi šis pokalbis suteikė ne tik tokios naudos, kad jis jaučiasi geriau, bet ir išsprendė tam tikrus darbinius klausimus.
Darbas. Darbas darbas darbas. Kodėl? Kodėl tai amžinai turi išlįsti? Kodėl jis turi būti toks darboholikas? Jeigu ne tai…
- Suprantu, dabar apie tai ir nešnekėsime, - atsiliepė. Buvo sunku susivokti savyje. Norėjosi nagrinėti kiek atviriau prabilusį pacientą, bet šiandien Dafydd nebuvo jo pacientas. Jis buvo draugas, nors gal to nė pats nesuprato. Ar verta sakyti? Galbūt, bet tas žodis jam nepatiko, tad gal geriau tiesiog patylėti. Ech, viskas buvo labai sudėtinga.
- Ačiū, - nusišypsojo Graham, kuriam Dafydd žodžiai nuskambėjo kaip tikras padrąsinimas. Galbūt šis žmogus iš tiesų jį suprato. O gal tik norėjo padėti. Bet kuriuo atveju Graham nuoširdžiai jautėsi dėkingas. Būtent dėl to visai nesijautė įsižeidęs, kad Dafydd išeina. Jam reikėjo skubėti pas tą ypatingą moterį, kuri tikrai tikrai niekada jo nepaliks. O dar prieš kelis mėnesius jis pats buvo lygiai taip pat tikras…
- Viskas gerai, Dafydd, - prisivertė nusišypsoti Graham. Tam žmogui iš tiesų reikėjo įgyti pasitikėjimo savimi. - Ačiū, kad išklausei, man tai svarbu. Ir sakau rimtai. Ir… Na, tikiuosi, kad šis susitikimas nesutrukdys mūsų susitikimams ligoninėje. Tiek mūsų, tiek ir Oliverio. Padėjai man, tikrai. Ir aš noriu padaryti tą patį…
Paspaudė Dafydd ranką ir pribaigė savo arbatą. Namo nesinorėjo - ten bus tuščia ir nyku. Vis dėlto po susitikimo likti čia taip pat būtų buvę keista. Taigi sumokėjo už abu gėrimus ir paliko barą. Ko gero, eis į miestą ir stengsis bent kiek prasiblaškyti.