Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Grantacija Gerietė Sausio 06, 2017, 10:27:37 am
-
Vieta prie ežero. Čia susipažino Grant tėvai, laikui bėgant jie įsimylėjo ir tapo pora. Ši vieta užburta, ji traukia žmonių energijas viena prie kitos. Niekas apie ją nežino, nes ji yra pažymėtą ir žymę mato tik Geriečiai. Iš šono ši vietą lyg paprastas miškėlis.
Grifutė Gran pėdino takeliu link ežero.Ji žinojo,kad ten užburta vieta.Ji žinojo,kad ši vieta užburta.Jai sakė jos tėvai.Priėjusi ratą peržengiau jį.Kai jį peržengi viską pamiršti...Kažkada mama užsiminė,kad jeigu rate yra keli žmonės jie pajunta vienas kitam simpatija.Bet Grantacija tuo netiki,nes ji visada būna vena.O jeigu čia kažkas ateitų?Ne...Negalėtų taip nutikti,jug čia nei gyvos dvasios... galvojo mergaitė.Ji sedėjo ant zolės pasirėmusi į medį ir svarstė apie galimą karą...
-
Igoris slampinėdamas po apylinkes prie ežero, mąstė apie viską ir nieką. Mintijo tiek apie karą, tiek apie mėnulio fazes, tiek apie gyvenimo prasmę. Krantydamas lūpą, švilpis apžvelgė aušros šviesoje paskendusią ežero pakrantės gamtą. Sniegas žibėjo akinamai, nendrės įšalusios į ežero ledą, neskubėdamos judėjo papučiant nestipriam vėjeliui, o ledo varvekliais apsidabinę nusivirusios , be lapės, medžių šakos, tyliai braškėjo, papučiant tam pačiam šaltam vėjui. Į tą tarpą kažkur purptelėjo sniegena.
Igoris stebėdamas ramią gamtos karalystę, netikėtai , akies krašteliu pamatė pirmakursę apsidabinusią Grifų Gūžtos atributika. Igoris sustojo ir nustebęs pakėlė antakius.
-Ką tu čia veiki, taip anksti?-pakausė šios, ketvirtakursis, prieidamas prie mergaitės atsiremto medžio.
-
Gran žiūrėjo į ežera,bet išgirdo žingsnius įeinančius į ratą.Ji nemanė,kad ten kažkas yra,tad dėmesio nekreipė.Poto pasigirdo ir balsas.
Atsisuko ir pamatė Švilpynės vaikinuką.
-Aš?Nieko tiesiog čia mano mėgiama vieta.Kodėl anksti?-nesupratusio jo paskutinio klausimo...
Jis tylėjo.Grantacija prisiminė,kad kaikurie mokiniai mokykloje kariauja..Ji nuliūdo...
-Klausyk,o jeigu per karą aš mirsiu,tu mirsi,visi mirsim???Aš tik pirmąkursė,aš nieko čia nepatyrus,o tu?-ji kalbėjo su tiek jausmų su kiek niekada nebuvo kalbėjusi Hogvartse.
Grantacija net nepakėlė akių kurios pamažu drėko ir ji pradėjo verkti,bet susitvardė greit nusivalė ir tylėjo laukė vaikinuko atsakymo...
Kol laukė atsakymo ji įkišo ranką į apsiausto kišenę ir pasiimė obuolį.Atsikando ir mėgavosi skoniu.Vaikinukas apie kažką tyliai mastė.Gran buvo pripratusi prie tylos ir ilgų neatsakymų.Ežeras susiubavo nakties tyloje ir nuo jo atsklido šioks toks šaltis...
-
Kaip naujokas Česteris nutarė apsižvalgyti po apylinkes.Pirmiausia jis patraukė prie ežero kuris jį taip traukė...Jis atsisėdo prie ežero ir imerkė į jį kojas.Kodėl visi mąsti tik apie karą?Kiek žinau Gran nutarė būti gerutė,bet aš pabūsiu piktuoju.Jis šelmiškai nusišypsojo.Bet jo mintis nuvijo kažkokie balsai toliau į kairę nuo jo.Jis patraukė link tos pusės.Nieko nebijodamas jis pasislėpė už krūmo.Geriau įsižiūrėjas jis pamatė kažkokį vaikiną ir merginą.Ta mergina labai panaši jam į...Jis suprato tai Gran jo sesutė.Jam pratrūko nervai.Kaip ji gali susitikinėti su už save vyresniu vaikinu,o jug prižadėjo...
Jis pasitraukė iš už krūmo ir atsistojo taip,kad jį matytų...
-Miela sesute,ką čia darai?Su juo...-bedė pirštu į vaikiną.
Gran atsisuko ir nustėro nuo tokio vaizdo...
-
Igoris įdėmiai klausėsi pirmakursės. Kartais linkteldamas, lyg pritardamas jai.
-Nes retai matau ryte esančius pirmakursius prie ežero pakrantės. Niekad nemaniau, kad atsirast tokia kaip tu, kuri nebus miegalė ir atsibalados čia. Maniau, kad visi pirmakursiai yra miegaliai.,-šypsojosi ketviratkursis.
Deje kai grifei prakalbus apie karą, nuo švilpio veido pasitraukė šypsena. Vaikinas subjuro. Jam nepatiko tokios kalbos apie karą, bet ką padarysi, kai pats nenorėdamas mintija apie tai. Atsidusęs, pažvelgęs į ežero platybęs, pasakė balsu, kuris neskleidė jokio optimizmo:
-Tad turėsim mirti, kad apsaugotume Hogvartsą. Turėsim mirti, kad kita vaikų karta galėtų čia mokintis, kad galėtų matyti šią pilį, šį ktaštovaizdį,-kalbėdamas mostelėjo ranka į ežero platybes,- Taip, tu nepatyrus, bet aš irgi nekažką žinau. Tačiau,-Igoris atsisuko į grifę, kurios vardo net nežinojo,-Jaučiu, kad esi gerietė, antraip kokia būtum grifė, suprask, kad tu nebūsi viena. Bus žmonės, kurie padės pasiekti tikslą. O tai svarbiausia.
Nutilęs jaunuolis nužvelgė mergaitę. Viskas bus gerai. Mąstė Igis, nors giliai širdyje juto, kad pats sau meluoja.
Netikėtai sušnarėjus krūmams ne dėl vėjo, švilpis žaibiškai atsisuko į triukšmo epicentrą. Ten stovėjo berniukas, pirmakursis su grifų gūžtos spalvomis. Šiam prakalbus Lorijanas-Greywindas pakėlė antakius. Jis aiškiai juto, kad kitas mokinys, kuris buvo panašus į mergaitę, neslėpia paniekos ir pykčio.
Giliai įkvėpęs ketvirtakursis įsisteibilijo į naująjį svečią ir kreipėsi į jį:
-Nežnau, kur įsivėliau, bet ar gali nors mandagiau kalbėtis su savo šeimos nariu?- kalbėjo švilpis turėdamas omenyje mergaitę grifę su kuriai visai neseniai atsakė į jos pateiktus klausimus.
-
Išklausiusi atsakymus į savo pateiktus klausimus ji šiek tiek nusiminė.Kaip jis nebijo mirti? vis sukosi šis klausimas jos galvoje,bet ji nė nemanė jo to klausti.Galbūt bijojo,o gal kiti reikalai dėl kurių ji nenorėjo paklausti.Ji vėl įsižiūrėjo į ežero bangeles.Bet ji išgirdo labai pažįstamą balsą.Atsisukusi ji pamatė savo brolį Česterį...Jis kalbjo visiškai nei įprasta su kažkokia nepykanta seserei.Gran visiškai ,,išsižiojo'' Kaip jis gali taip kalbėti? Bet ji išgirdo čia pat stovinčio vaikinuko gynimą.Ji vos,vos matomai nusišypsojo ir paraudo.Pakėlusi akis į brolį kuris taip skaudžiai ją užgavo ji tarė:
-Kaip tu drįsti?Aš su juo?Neįsižeisk,- kaltu žvilgsniu žiūrėdama pasisuko į vakiną.-Jis ketvirtakursis,o aš tik pirmakursė.Ir išvis dink iš čia nenoriu tavęs matyti.
Po šitos kalbos mergaitė atsistojo ir nuėjo prie pat ežero krašto.Kelias minutes pastovėjusi ji vėl atsisuko į du vaikinus.Vieno nebebuvo.Jos brolio.Žiūrėdama į likusi vaikiną ji bandė išsprausti šypseną,bet jai nepavyko.Ji galvojo kokios mintys verda švilpio galvoje.Ar jis įsižeidė?Gal nebenori manęs matyti?O gal jis mano,kad aš beprotė? Ji giliai įkvepė gaivaus naktinio oro ir vėl nuėjo į pradinę savo vietą.
-
Išrėžęs savo kalbą Teris laukė atsakymo iš Gran,bet jis sulaukė atsakymo ne iš jos,o iš jos pašnekovo...Jis kiek išsigando,nes jis buvo vyresnis už jį net trijais kursais...Jis neprarado vilties,kad jam atsakys Gran,bet ji tylėjo...Pagaliau po šlykščios tylos minutės ji prabilo,bet ir jos atsakymas jį išdąsdino...Negi visas pasaulis susimokė prieš mane? Gran nuėjo prie ežero krašto,du vaikinai susižvalgė atgrasiais žvilgsniais.Patypsojes jis dingo iš tos vietos.Pasislepęs už medžio jis atsisėdo ir užvertęs galvą stebėjo rytinį dangų...Gal nueiti ir atsiprašyti?Bet neee....Bijau pasidaryti dėgos,prieš tą ketvirtąkursi...Bet aš juk ne viščiukas...Česteri Wan Gerieti,kelk savo užpakalį ir eik jos atsiprašyti...Bet jis nė nejudėjo.Nusprendęs viską pamiršti jis nusprendė grįžti į Hogvartsą.Atsikėlė ir atsisukęs jis pamatė Gran ir švilpį,greit pasisuko mokyklos link ir dingo iš tos vietos...
-
Kai grifė pyktelėjo ant kito berniuko, Igoris stypsojo ir nežinojo ką daryt.Visgi, ačiū visiems Šventiesiems, nereikėjo dar sykį įsikišti, o tai menkas malonumas. -nusprendė vaikinas. Pirmakursėliui su išsigandusia mina greitai dingus iš čia, (net nežinia kas jį šitaip išgąsdino- ar Igorio ar grifės kalba) mergaitė lyg buvo nustebus. Šiai nuslinkus it būtų pardavusi žemę, prie pakrantės, švilpis pakėlė antakius. Kokie čia vaidai? Kur aš patekau?-nesusigaudė jaunuolis, bet gūžtelėjo pečiais-ne jo nosiai tai, bet vis dėl to...
Igoris atsisuko į mergaitę ir jai pabandžiusi nusišypsoti, susikrimto. Reik nors kaip paguosti...Juk nestovėsiu kaip didžiausias storžievis,- ir taip pagalvojęs, vedamas savo prigimties padėt kam nors, ketvirtakursis priėjo prie pirmakursės.
- Viskas gerai?- tyliai paklausė Švilpynės koledžo atatovas nužvelgdamas mergaitės veidą tarsi tikėdamas šitaip išgauti atsakymą.
-
Mergaitė išgirdo švilpio klausimą ir šyptelėjo.Bent jau kažkam rūpiu.
-Taip, tiesą sakant nesitikėjau iš jo šito, bet...Teks priprasti, juk jis mano broliukas.
Ji atsitūpė ant žemės pirštais liesdama šaltą sniegą.Staiga prie jos atskrido Juki, Gran pelėda.Iš jos snapo išėmusi laišką Gran nustebo jis buvo nuo jos brolio.
Gran, žinau, kad pyksti ant manęs ir nenorėsi manęs matyti akyse, bet aš atsiprašau...
Teris
Granta paglostė pelėdą ir ir ši nuskrido sau.
Tą akimirką kai ji atsisuko į vaikinuką ji stojosi ir Gran aptemo akyse ji krito ant sniego į šonus paleisdama sniego ,,purslus''.Grifė nieko nedarė, net nenorėjo stotis, nes turbūt pati nebeturėjo jėgų.Jos rankos paskutinės palietė žemę taip pranešdamos, kad ji nualpo.
-
Žvelgdamas į grifukės veidą, Igoris linktelėjo, bet neištarė jokio žodžio. Kam kalbėti jei yra kūno kalba?
Švilpis pramankštino pečius. Jam darėsi neįdomu, nuobodu. Vaikis tai paliūdydamas atsiduso. Iškvėpus jam anglies dioksidą, šis šaltam žiemiškam ore, patapo matomais garais, kurie pagauti vėjelio, "iššoko" iš savo trajektorijos, kuri savo ruožtu priminė mokyklines problemytes- namų darbus, pamokas. Ir Igis gailiai atsiduso. Ketvirtakursis neitin troško eiti į pilį vien dėl šių dalykų, bet vis dėlto vedamas pareigos ir sąžinės, Igoris nusprendė palikti ir atsisveikinti su Grifų Gūžtos atstove. Vaikis jau norėjo prabilti, pasakydamas mergaitei, kad jau beeisiąs į pilį, tačiau sustingo kaip įbestas. Vieną akimirką pirmakursė glostė savo pelėdėlę, o kitą- jau bandydama stotis, sukniunba ant sniego.
Praėjo vos kelios minutės, o mažoji ragana neatsistojo ant savo jaunų kojų. Igoris sunerimo. Į jo švilpišką širdį įsibrovė neramumo kibirkštis, kuri vis nerindama, gąsdino jaunuolį pačiomis blogiausiomis idėjomis.
Lorijanas-Greywindas sutrikęs stebėjo į mergaitei, gulinčią ant motinos žemelės. Tačiau greit praėjo jaunuolio neveiklumas ir Igis sparčiais žingsniais prilėkė prie mergaičiukės. Greitu judesiu pasiėmęs burtų lazdelę, Igoris sumurmėjo atgaivinimi burtažodį. Matydamas, kad grifukė jau tuoj atsibus, tyliai atsisveikino su ja, ir pasišalino, palikdamas pirmakursę gamtos ramybėje
-
Atėjo rudens naktis.
Sandro prieš išauštant išėjo į lauką. Prasmukęs pro prefektus ir miegančius magiškus paveikslus, Sandro tyliai į išorinį kiemą išsmuko. Eidamas pieva, Sandro gėrė į save gryną nakties orą ir mėnesieną.
Mėnulio šviesa švietė tiesiai į ežero dugną ir Sandro nusprendė prisėsti ant rasotos pievos šalia.
Naktis rami: nė menkiausio sujudėjimo pievoje šalia. Vėjo nėra. Ežero paviršius lygus kaip stiklas. Sandro vos nepamanė, kad galėtų eiti ežero paviršiumi, bet prisiminė, kad tai vanduo. Ežerą supo pievos ir kalvos, kurių Sandro nė nebūtų matęs, jei ne ryškiai spindinti pilnatis.
Staiga, ežere kažkas sujudėjo. Sandro iš dėtuvės išsitraukė savo perlaužtą kardą. Sidabrinės ašmenys atspindėjo ne tik Mėnulio šviesą, ir tai Sandro pamatė.
Erdvės anomalijos - atspindžiai iš kito pasaulio pamanė jis, prisimindamas skaitytą knygą.
Užsispyręs berniokiška drąsa, Sandro ištiesė savo kardo nuolaužą, bijodamas nežinia ko.
Iš vandens išlindo čiuptuvais ginkluotas kaulėtas padaras aštuoniomis plonomis kojomis. Ko gero šis gyvis buvo 3 metrų ūgio.
- Tu nepriklausai šiai žemei. - piktai pasakė berniukas ir užsimojo savo kardu.
Nežinomas gyvis ruošėsi apglėbti Sandro čiuptuvais, bet jis nepasidavė - taiklių mostu sužeidė padaro čiuptuvą ir nematytas gyvis pradėjo cypti nežinomais balsais.
Sandro nėra iki šiol tiek bijojęs. Berniukas pasileido bėgti. Padaras bandė vytis, tačiau sidabro padaryta žaizda gėlė iki jo, kažin arba esamos, sielos gelmių. Jis grįžo atgal, į tą nežinią, iš kur ir atėjo.
Pasiekęs įėjimą atgal, jis nusprendė naktį prie ežero nebegrįšiąs.
Širdis, nors ir akmeninė, daužėsi taip, kad Sandro jautė dūstančius nuo bėgimo šonkaulius.
Šios nakties jis niekada nepamirš.
Tyliai grįžęs į lovą tuoj pat užmigo ir įvykius atsiminė ateityje tik kaip keistą sapną, kurio niekada nebesapnuos, kad ir nepamirš.
-
Frankas nusprendė pakviesti Anabetę į jų antrąjį pasimatymą. Jaunuolis pasigriebė raudoną pledą bei pintinę, kurioje buvo uogų, šokolado, vaisių, sumuštinių, limonado bei vandens. Prieš išeidamas, jis pasitaisė savo juodus plaukus, apsirengė šviesiai mėlynus marškinėlius, plėšytus džinsus ir juodą ilgą megztinį, kurį vasarnamyje dėvėjo Ana. Visiškai pasiruošęs, jis atvėrė duris ir išėjo ieškoti puikios vietelės.
Po valandos
Frankas taip nusivarė, kad vos pastovėjo ant kojų. Jis vaikščiojo ir po koridorius, ir po požemius, ir po įvairias mokyklos patalpas, kol galiausiai aptiko jaukią vietelę prie ežero. Ji buvo atokiau nuo mokyklos. Ši vieta tiks. Švilpis paėmė raudoną pledą ir jį patiesė ant žolės, ant viršaus padėdamas didelę pintinę. Po to jis atidarė pintinę ir iš jos išėmė sumuštinius, uogas, vaisius bei limonadą su vandeniu. Aišku koks pasimatymas be taurių. Po kelių minučių, kai viskas buvo paruošta, Frankas nuskynė nuo medžio lapą ir bakstelėjo lazdele.
-IRIVA.
Švilpis giliai įkvėpė.
-Jūsų, panele Anabete, nevykęs Romeo kviečia jus į antrąjį pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis.
Lapas pavirto drugeliu, kuris nuskrido ieškoti klastuolės, norėdamas perduoti šią jaunuolio žinutę.
-O dabar beliko laukti, Frankitai.
-
Karolaina ėjo į švilpynės bendrajį kambarį kai netikėtai prie jos atskrido drugelis. Mergina jau pradėjo įprasti kad pranešimai perduodami panašiu būdu. Kerė ištiesė delną. Drugelis virto pergamento skiautę, ant kurios parašyta:
Jūsų, panele Karolaina, nevykęs Romeo kviečia jūs į pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis.
Laina apstulbo. Romeo mane kviečia į pasimatymą? Romeo, Romeo... Nejaugi Frankas? Frankas Stigleris iš 5 kurso? Mergaitė kuo greičiau nubėgo į mergaičių miegamąjį ir nusiėmė mantiją, galvodama kur Frankas jos gali laukti. Tegul mane veda širdis, kaip jis ir sakė ji išėjo iš kambario ir nubėgusi į lauką užsimerkė. Jai pasirodė, kad ji jaučia Franką. Atsimerkusi mergina nuskuodė prie ežero. Ji sustojo netoli užburtos vietos ežero pakrantėje ir pamatė jį. Frankas sėdėjo ant raudono pledo, o šalia jo stovėjo pintinė su šalia padėtais sumuštiniais, uogomis, vaisiais bei limonadu su vandeniu. Šalia limonado stovėjo taurės. Roro buvo nustebusi, tačiau priėjo prie Franko.
- Labas. - Tarė droviai, matyt dėl to, kad jautė jam simpatiją.
-
Franką labai troškino. Nežinojo jis ar nuo keisto baimės virpesio krūtinėje, ar nuo sumuštinio, kurį suvalgė pusryčiams. Jis pasiėmė vieną taurę ir pripildė ją tyru vandeniu. Vienu gurkšniu jis išmaukė stiklinę. Vanduo gardžiai nutekėjo stemple į skrandį ir švilpis atsiduso. Netikėtai jį apėmė jausmas, kad jis kažką pamiršo. Apžvelgęs pasimatymo vietą, prisiminė. Žvakės. Pamiršau žvakes. Nieko nelaukdamas jaunuolis pasileido bėgti link švilpynės bendrojo kambario, užkerėdamas pasimatymo vietą nematomumo kerais.
Po penkiolikos minučių
Grįžo jis rankose laikydamas kelias dešimtis mažų žvakučių. Saulė iš lėto jau leidosi. Puiki proga žvakėms. Pamanė Frankas. Jis iš žvakučių sukūrė didelę širdį, kurios viduryje buvo pledas su vaišėmis. Vienu lazdelės mostu jis jas uždegė.
-Tobula, - tyliai pasakė Stigleris. -Dabar teliko sulaukti savo klastuolės.
Bet baimės virpėjimas krūtinėje nedingo. Frankas kažką nujautė, bet pats to nesuprato. Ir kai saulė jau beveik nusileido, jis išgirdo drovų merginos balsą. Balsas švilpiui buvo nepažįstamas. Atsigręžęs jis išvydo ne Aną, o pirmakursę švilpę. Jaunuolis sutriko ir nežinojo ką daryti.
-Laaabas, - pasimetusiu balsu jis atsakė.
-
Mergina pastebėjo iš žvakučių sudėliotą širdį. Kaip romantiška pagalvojo Karolaina. Pasimatymo vieta atrodė nuostabiai. Saulė jau leidosi, mėnulis kilo, o priešais stovėjo Frankas. Kerė buvo laiminga, kad Frankas pasikvietė ją į tokį romantišką pasimatymą. Ah, mano nevykęs Romeo šiek tiek persistengė pasivadinęs nevykusiu. Jis tobuliausias iš visų Laina mintyse jau skraidė padangėse iš laimės. Tai buvo jos pirmasis ir kol kas tobulas pasimatymas. Jai užkliuvo tai, jog penktakursis, pats pakvietęs ją į pasimatymą, dabar kalba pasimetusiai. Manau aš per anksti atėjau nuramino save Roro. - Ne toks jau tu ir nevykęs Romeo, Frankai. - tarė ji ir šyptelėjusi priėjo arčiau Franko.
-
Mergaitės žodžiai dar labiau sukrėtė Franką. Kas per? Ką ji čia paisto? Ir kodėl ji sakė, kad aš netoks jau ir nevykęs? Jaunuolis suraukė savo kaktą ir pradėjo ieškoti atsakymo. Jis žiūrėjo į besiartinančią pirmakursę ir galvojo. Ir tada jam į galvą šovė atsakymas. Anabetė. Mano klastuolė, iškrėtė šį pokštą. Frankas giliai įkvėpė ir jau ruošėsi tęsti Anos suorganizuotą spektaklį, bet susimąstė, kokius rezultatus gali tai iššaukti. Ji tikrai pagalvotų, kad ji man patinka, gal net, kad aš noriu būti jos vaikinu. O kas jei ji pasigirs savo draugėm, kad buvo pasimatyme ir tai sužinos visas Hogvartsas? Ne, negaliu rizikuoti, kad mane pavadintų mergišiumi. Turiu jai pasakyti tiesą ir, tikriausiai, sudaužyti jai širdį. Švilpis dar kartą giliai įkvėpė kankorėžiais kvepiančio oro ir tarė:
-Kodėl tu čia atėjai? Ar kas nors tave čia pasiuntė?
Frankui nepatiko, kad jis turėjo pats jai pasakyti visą tiesą, bet Anabetės Liz spektaklį reikėjo nutraukti. Jis atsistojo ir vienu lazdelės mostu užgesino žvakes ir išardė širdį.
-Nes aš tavęs, mergaite, čia nekviečiau.
Tai pasakęs, jaunuolis pasigailėjo. Jis per piktai ir grubiai tai pasakė. Bet ko buvo galima tikėtis iš vaikino, kurį išdūrė jo mergina? Štai tokių grubių žodžių protrūkio. Švilpis sugniaužė savo rankas į kumščius ir stipriai trenkė į medį, stovintį šalia jo.
-
Karolaina sutriko išgirdusi tokius Franko klausimus. Kodėl jis man juos užduoda, kai pats mane pasikvietė? Mergina atsakė:
- Ką? Kaip suprasti kodėl čia atėjau ir kas mane pasiuntė? Aš gavau iš tavęs laiškelį. Štai pažiūrėk jeigu netiki. - Kerė išsitraukė iš kišenės lapuką ir davė ji Frankui. Ant lapuko buvo parašyta:
Jūsų, panele Karolaina, nevykęs Romeo kviečia jūs į pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis.
Jo atsakymas švilpei smogė į paširdžius. Jis jos nekvietė?! Tačiau kaip tai gali būti įmanoma, ji juk gavo tikrų tikriausia laiškelį ir puikiai žinojo, kad nevykęs Romeo tikrai turėjo būti Frankas Stigleris. Ji krūptelėjo, kai vaikinas trenkė į medį ir išsigandusi pravirko. Kokia aš idiotė! Neturėjau patikėti tokia nesąmonę. Kam aš tokia naivi ir kvaila patiksiu? Jam juk visada patiko klastuolė Anabetė, ir tai niekada nepasikeis. Roro pajutusi kad verkia, nusišluostė rankovėmis ašaras ir nusisukusi pradėjo bėgti atgal į mergaičių miegamąjį. Ji buvo labai įskaudinta. Mergina mintyse keikė save, kad yra tokia naivi ir kvaila. Ji bėgo iš visų jėgų. Deja pro ašaras Karo nematė kelio ir atsitrenkusi į medį prarado sąmonę.
-
Įpykęs Frankas pagriebė iš Lainos tą prakeiktą lapuką ir perskaitė. Jūsų, panele Karolaina, nevykęs Romeo kviečia jūs į pasimatymą. Jis jūsų lauks lauke. Tikslios vietos jis nesakys, nes jus pas jį atves jūsų širdis. Nieko nelaukdamas, Stigleris suplėšė lapelį į skiautes ir numetė ant žemės. Jaunuolis dar kartą smogė į medį, nes nesusivaldė, ir griuvo ant žemės. Susigriebė sau už galvos ir užvertė galvą aukštyn. Stebėdamas vakarinį dangų, jis tarė:
-Tavo pokštai kartais taip mane nervina, Ana.
Jis vėl pajuto vibravimą krūtinėje, bet tai nebebuvo ta pasimatymo baimė. Tai jau buvo pabaisos atsibudimas. Jaunuolis susiėmė už kaklo ir nesivaldydamas prasižiojo, išleisdamas chimeros riaumojimą į aplinką. Jis sudrebino medžio lapus. Frankas išsigando ir pažiūrėjo, kaip sureagavo švilpį. Bet ji ja nebestovėjo prie raudono pledo, ji gulėjo be sąmonės prie seno medžio, už poros metrų nuo Stiglerio. Jis pašoko ir pradėjo bėgti jos link. Bėgdamas jis vos neužkliuvo už šaknies, kuri buvo išlindusi iš žemės, lyg norėdama sukliudyti Frankui. Pribėgęs prie Karol, jis atsiklaupė prie švilpės ir pridėjo du pirštus ant kaklo. Pulsas buvo. Gan silpnas, bet buvo. Jis nukreipė magišką burtų lazdelę į pirmakursę ir ištarė burtažodį, kuris išlaisvina kerus:
-ENERVO.
Iš lazdelės išlindo maži žali spinduliukai ir apspito Karolainą. Po akimirkos jie pradėjo skverbtis į merginą, suteikdami jai jėgų. Sulindus paskutiniam, jis paėmė merginą ant rankų ir, nunešęs prie pasimatymo vietos, ją apsupo pledu ir padėjo jos galvą sau ant kojų. Oras atvėso ir jis apsidžiaugė, kad buvo pasiėmęs savąjį juodąjį megztinį.
-Dabar beliko laukti, kada tu pabusi, švilpe.
-
Karo buvo be sąmonės apie 15-olika minučių. Jos kūnas atsigavo. Mergina pajuto kad guli ant kažko minkšto. Tai ir vėl pasikartojo. Aš vėl atsitrenkiau į kažką ir praradau sąmone. Įdomu kas manim pasirūpino. Švilpė tingiai atmerkė akis ir pamatė pažįstamą, ją įskaudinusio žmogaus veidą. Vaikino kakta buvo suraukta, akys sudrėkusios ir jis žiūrėjo kažkur į tolį. Laina greitai pašoko nusimesdama pledą ir pažiūrėjo į Franką, bei negalėdama suvaldyt savo emocijų, pravirko ir sukniubo. Ji pyko ant savęs ir ant Franko, ant savęs todėl, kad nuo pat vaikystės buvo nevėkšla. Ji dažnai kur nors atsitrenkdavo, nugriūdavo arba paslysdavo. Ant Franko ji pyko už jo žodžius ir už tai, kad išvis sugebėjo pamilti tokį grubų penktakursį švilpį.
-
Frankas žiūrėjo į tolumą ir galvojo apie taip, kaip jis atrodė mergaitės akimis. Turėjau atrodyt, kaip koks ligonis, kuris įniršo dėl paprasto nesusipratimo. Švilpė nebuvo kalta, kad ją čia įvėlė klastuolė. Reikia jos atsiprašyti. Taip, kai ji pabus, aš taip ir padarysiu. Mergina netikėtai pakilo nuo Franko kojų ir nusimetė raudoną pledą, kuriuo ją apklojo jis pats, nenorėdamas, kad ji peršaltų. Ji pažvelgė į švilpį ir, pradėjus raudoti, sukniubo. Frankas išties pasijuto nepatogiai ir padėjo savo ranką mergaitei ant pečio. Jo ranka visa drebėjo, bet ne dėl jo, o dėl švilpės kūkčiojimo. Jis įsidrąsino ir tarė:
-Atleisk, prašau. Tikrai per smarkiai sureagavau bei nesusivaldžiau. Tu nekalta, kad tave čia įvėlė, - jaunuolio balsas suvirpėjo.
Oras dar labiau pablogėjo - pradėjo lyti bei žaibuoti. Nenorėdamas, kad juodu sulytų, Frankas su lazdelės pagalba sukūrė nematomą apsaugą nuo lietaus bei toliau tęsė savo pasiteisinimą.
-Na tu tikrai graži mergina, bet tikriausiai ne aš esu tavo tas vienintelis.
Nežinodamas ką dar pridurti, jis pridūrė:
-Nemanau, kad Ana šiandien pasirodys, o vaišės liko nepaliestos. Tai gal norėtai su manimi pasimėgauti maistu?
Belaukdamas Karol atsakymo, jis į burną įsimetė kelias šilauoges.
-Tavo vardą aš jau žinau iš lapelio, o maniškio tu tikriausiai nežinai. Tai aš Frankas. Labai malonu susipažinti, Karolaina.
-
Mergina pajuto kaip Frankas paliečia jos petį ir atsiprašo. Mane įvėlė? Jis turbūt juokauja? Karolaina išgirdusi žaibą išsigando. Ji visada bijojo žaibų. O dabar pati yra lauke ir gali tapti žaibo auka. Ji apsikabino savo kelius ir paslėpė juose savo veidą. Ji jau drebėjo nuo šalčio, o dar tas žaibas privertė jos kūną drebėti dar labiau. Ji išgirdo kaip Frankas ją pavadino gražią merginą, tačiau pasakė kad jis nėra jos vienintelis. Didesnės nesąmonės švilpė nėra girdėjusi. Ji puikiai žinojo, kad vaikinas tik bando ją paguosti. Jis paminėjo Aną. Švilpė iš karto suprato, kad jis turi omeny klastuolę Anabetę Lizert. Turbūt šioji ir yra jo mylimoji. Frankas pasiūlė pasimėgauti maistu ir prisistatė.
- Aš žinau tavo vardą, Frankai Stigleri. - tarė mergina ir atsistojo, ji stengėsi būti drąsi, bet jai tai nekaip sekėsi. - Neturiu nuotaikos mėgautis maistu. O tai tavo Anai mokykloje perduosiu apie tai kad kvieti ją į pasimatymą. - burbtelėjo Davies ir nusisuko išeiti, deja jos kūnas nebuvo pakankamai atsigavęs, todėl pirmakursė vėl sukniubo. Ji pati sau suurzgė ir vėl apsikabino savo kelius bei pati sau pasakė. - Nekenčiu savęs.
-
Jaunuolį persmelkė šiurpas, nes jis išgirdo mergaitės žodžius. Ji žino mano vardą ir pavardę. Na tai atrodo labai šiurpu. Ji mane šnipinėjo? O gal... O, Dieve, tik nesakyk, kad ji mane įsižiūrėjus. Švilpis nusekė Karolainą žvilgsniu, nes ji atsistojo ir paminėjo klastuolės vardą. Ji ruošėsi perduot Anai, kad Frankas ją kvietė į pasimatymą.
-Na gali net nesivarginti. Tikrai esu devyniasdešimt procentų įsitikinęs, kad tai ji ir suorganizavo šį spektaklį.
Mergina jau žengė žingsnį, bet ji dar nebuvo pakankamai atsigavusi po sąmonės netekimo, ir vėl sukniubo. Švilpė suurzgė ir, apglėbusi savo kelius, sau tyliai tarė:
-Nekenčiu savęs.
Frankui jau seniai buvo pabodęs šis spektakliūkštis, bet jis negalėjo tiesiog išeiti ir dar labiau įskaudinti švilpę. Švilpis vis suko galvą, ieškodamas nors lašelio pagalbos, norint paguosti mergaitę. Jam net įsiskaudo galvą. Stigleris nusprendė užtilti kelioms minutėms. Jis nusigręžė nuo jos, prieš tai užklodamas ją pledu ir pasakydamas:
-Tikriausiai dabar manęs nekenti, bet apsigaubk šiuo šiltos medžiagos gabalu.
Jis atsigulė ant šiek tiek drėgnos žolės į įsmeigė žvilgsnį į vakaro dangų. Jau buvo pasirodžiusios kelios vos vos žėrinčios žvaigždės, kurios iš lėto ramino jaunuolį. Jis paskendo jose, galvodamas tik apie vieną. Ach, Ana, ir kodėl tu tokio sudėtingo charakterio? Nesakau, kad tai blogai, bet kartais tai gali užknisti. Švilpis net nepastebėjo, kad vėl kartoja tas pačias mintis. Kodėl tiesiog negalėjai pati ateiti? Būtinai reikėjo atsiųsti kažkokią švilpę, kuri tikriausiai laiko mane savo simpatiją, ir sugadinti man visą vakarą ar net savaitę? Su tavimi vakaras būtų buvęs visai kitoks, o dabar? Sėdžiu su apsiverkusia pirmakurse švilpe ir mąstau apie tave. Frankas nutraukė kontaktą su žvaigždėmis ir užmetė akį į Karol. Vėl nusukęs akis, jis visas vaišes susikrovė į pintinę ir atsisėdo ant žolės, apglėbdamas savo kelius, kaip švilpė, laukdamas, kada ji prakalbės.
-
Švilpė išgirdo vaikiną sakant, kad tai klastuolės spektaklis. Žinoma. Turbūt jis teisūs. Bet kam klastuolei organizuot tokį spektaklį. Uh, net negalvosiu kodėl . Mergina netikėtai pajuto, kad yra apglėbiama pledu ir kad vaikinas nusigrežia. Aš jo nekenčiu? Didžiausia nesąmonė pasaulyje, kuria tik galima buvo sugalvot. Nors jis ir įskaudino mane, tačiau vis tiek myliu jį. Karolaina juto, kaip Frankas atsigula ant šiek tiek drėgnos žolės ir tyli. Greičiausiai masto. Turbūt galvoja apie klastuolę Lizert toptelėjo Kerei. Stigleris netikėtai susikrovė daiktus ir atsisėdo ant žolės. Karo pajuto į ją spoksantį žvilgsnį, Franko žvilgsnį. Vaikinas aiškiai laukė, kol pirmakursė ką nors pasakys.
- Nesuprantu kam jai reikalingas šis spektaklis, bet sprendžiant iš to, kad ji klastuolė, numanau kad ji tiesiog norėjo iš manęs pasityčioti. - tarstelėjo Karolaina. - Aš tavęs nekenčiu? Atleisk, bet tu ką tik pasakei pačia didžiausią nesąmone pasaulyje. Kad ir kiek žmonės sakytų kad meilę nuo neapykantos skiria vienas žingsnis, mano pasaulyje viskas kitaip. - ji tarė, leisdama vaikinui suprasti kad vis dar jį myli. Ačiū už tai, kad nors ir nenorom, tačiau pasirūpinai manimi. - mergina padėkodama vaikinui jį apkabino ir atsistojusi išėjo. Tačiau vos po kelių minučių grįžo, pastebėjusi, kad dingo vienas iš jos auskarų. Matyt pametė atsitrenkdama į medį.
-
Išgirdęs, kad mergaitė vis dar jam jaučiu šiltus jausmus, nusivylė tuo. Kodėl aš? Kuo aš toks tau ypatingas, kad būtent mane įsimylėjai? Jaunuolis net nesureagavo, kaip švilpė padėkojo už pledą, jį apkabino ir išėjo. Jaunuolis nieko nelaukdamas, pledą greitai sulankstė ir, padėjęs prie pintinės, susprogdino apsauginį skydą, kuris saugojo abu švilpius nuo lietaus. Iškart tai padarius, ant jaunuolio nosies nusileido didelis lietaus lašas. Frankas nieko nedarė, tik stebėjo nuo lietaus prisilietimų banguojantį ežero paviršių. Vėjas neaprimo, o ežeras toliau bangavo, kviesdamas Stiglerį išsimaudyti jame. Jaunuolis nusiėmė savo batus, atsisegė kelnių diržą, atlaisvindamas kelnes ir iš lėtas jas nusimovė, žiūrėdamas tik į vieną ežero vietą. Nukritus kelnėms, atėjo eilė megztiniui bei marškinėliams. Megztinis buvo numestas ant žolės iš kart, bet jaunuolis šiek tiek užtruko ties marškinėlių sagomis. Dingus marškinėliams nuo kūno, Frankas atsistojo ir stovėjo šaltame ore kelias minutes, leisdamas vėjui taršyti jo plaukus bei pusnuogį kūną. Jis iš lėto artėjo prie ežero kranto. Žingsnis po žingsnio, kai netikėtai jis pajuto ledinį vandenį. Vanduo iškart apsėmė jo pėdas, o einant vis gilyn, ir blauzdas. Šaltis Franko nestabdė. Tikriausiai iš šono pažiūrėjus tai atrodė šiurpiai, nes pusnuogis jaunuolis, žiūrėdamas į vieną tašką, brido į ežerą, neskleisdamos jokių garsų, o tik tylėdamas. Veidas buvo be jokios reakcijos. Nei susiraukė, nei sukando dantis. Vanduo jau pasiekė jaunuolio klubus, o Frankas brido toliau ir toliau. Švilpio dėmesys buvo nukreiptas į vieną ežero vietą, kuri silpnai švytėjo. Tai ta šviesa traukė prie savęs jaunuolį. Frankas apie nieką negalvojo, tik vis artėjo prie tos vietos. Jis atrodė, kaip užhipnotizuotas. Kai jau liko tik kelios dešimtys centimetrų iki šviesos, vanduo suraibuliavo ir iš jo lėtai išlindo būtybė. Iš pradžių išlindo milžiniška kaukė, kuri neturėjo veido, po to padaro kaklas ir krūtinė. Būtybė šiurpiu balsu, kuris beveik buvo toks pat, kaip gyvatės šnypštimas, tarė:
-Smagu vėl tave pamatyti, Frankai.
Tas balsas prikėlė Stiglerį iš transo. Jis pradėjo visas drebėti iš šalčio ir baimės. Švilpis apglėbė save, norėdamas suteikti sau nors lašelį šilumos.
-Negali būti, tik ne tu. Tu juk mirei auto įvykyje. Aš juk mačiau tavo mirusį kūną. Tai netie, - švilpis užtilo, nes padaras nusiėmė kaukę.
Jaunuolis atpažino tas senas akis, veide įsirėžusias raukšles ir tą šiurpią šypseną. Vandenyje prie pat Franko stovėjo jo senelis, kuris ir pavertė savo anūką chimera. Senis sugriebė anūką už kaklo ir pradėjo stipriai jį smaugti. Per užspaustus kvėpavimo takus neprasiskverbė nė lašo deguonies ir jaunuolis pradėjo dusti. Jis pradėjo draskyti Stiglerių senelio ranką, norėdamas, kad jis jį paleistų, bet senis toliau jį smaugė. Pajutusi pavojų, chimera pabudo. Išdygo iltys bei nagai, akys sužėrėjo ryškia melsva spalva. Frankas stipriai suėmė seniui už rankos ir suleido nagus. Iš ką tik padarytų mažų žaizdų pradėjo tekėti žalias skystis. Kas per? Senis nė nesuvirpėjo nuo jaunuolio paliktų įbrėžimų ir toliau smaugė švilpį.
-Matau, kad mano eksperimentas pavyko. Kaip gerai.
Frankui pradėjo degti plaučiai, dėl deguonies trūkumo, ir jis jau buvo be prarandąs sąmonę, kai senelis ištirpo ir jaunuolis pamatė, kad jis panėręs po vandeniu. Jis kuo greičiau pradėjo kilti į viršų, trokšdamas įkvėpti nors truputį oro. Iki paviršiaus buvo likę keli metrai, kai Frankas neteko sąmonės ir pradėjo grimzti dugnan. Ir tada pasirodė melsvos elektros srovės, kurios realybėj prikėlė žvėrį. Jis stipriai suurzgė vandenyje ir pradėjo plaukti link paviršiaus. Tai jau nebebuvo Frankas, tai buvo chimera. Vandens tamsoje švytėjo jos melsvos akys. Visos žuvys plaukdavo kuo tolyn nuo Franko kūno, kurio valdymą perėmė chimera. Ir štai chimera pasiekė paviršių ir išlipusi ant kranto, pargriuvo. Pradėjo greitai kvėpuoti, žiūrėdama tik į smėlį. Ji kvėpavo išsižiojusi, tai tikriausiai matėsi jos iltys. Ji stipriai sugniaužė kumščius. Iš lėto pradėjo blėsti chimeriškos akys ir, kai jos vėl buvo beveik juodos, žvėris nusiramino ir kontrolę vėl atgavo Frankas. Jo kūnas iškart išsitiesė ant smėlio ir jis pradėjo kosėti, spjaudydamas ežero vandeniu. Jo plaučiai buvo pilni jo. Jis kosėjo ir užsimerkė. Haliucinacijos. Taip. Tai tikrai buvo haliucinacijos. Tai tikrai nebuvo realybė. Po galais, Frankai, tau reikia surasti kokią nors būtybę, kuri tau galėtų padėti. Iškosėjęs paskutinį vandenį, jis porą kartų giliai įkvėpė. Jo plaučiai tiesiog degte degė. Jam gėlė visą kūną. Frankas jautėsi, kaip sumuštas. Dėl šio įvykio Frankas tikrai greitai nesimaudys ežeruose. Jis pabandė rankomis įsirėmė į žemę ir pabandė atsistoti. Deja, jis buvo per daug nusilpęs ir rankos jo neišlaikė. Jis veidu krito į žemę. Jaunuolis išsitraukė burtų lazdelę ir įrėmė sau į smilkinį.
-ENERVO, -tyliai sušnabždėjo.
Netrukus jį užplūdo didelis jėgos srautas. Jis žinojo, kad tai ilgai netruks, todėl reikia kuo greičiau nusigauti iki savo miegamojo. Jaunuolis atsistojo ir apsigaubė pledu, nes neturėjo laiko vilktis drabužiais, plius jis buvo visas šlapias. Drabužius pasiėmė į rankas, o pintinę pradangino magijos pagalba. Žingsnis po žingsnio jaunuolis ėjo link Švilpynės koledžo bendrųjų kambarių.
-
Mergina ramiai ėjo link vietos, kur neseniai buvo su Franku. Netikėtai vaikinas nusirengė ir įžengė į ežerą. Karolaina sutriko:
- Frankai! - šuktelėjo ji, bet vaikinas ją ignoravo, na arba tiesiog neišgirdo. Juk dabar stipriai lija ir vėjas siaučia.
Tai atrodė šiurpiai. Smarkiai lijo, siautė vėjas, o švilpis pusnuogis žengė į ežerą. Netikėtai vaikinas sustojo ir kažką pasakė. Ką būtent, Laina negirdėjo. Iš vaikino judesių ji matė kaip jis tuoj praras sąmone. Tik ne tai. Aš juk net plaukti nemoku. O pagalbos nespėsiu pasikviesti. sutriko mergina, o Frankas netikėtai dingo. Kerė priėjo arčiau ežero ir pamatė dugne sužybsint kažką melsvo. Karo pamatė kažką artėjant iš ežero dugno. Tas padaras turėjo melsvas akis ir artėjo prie kranto. Švilpė išsigando. Tas padaras išlipo iš vandens ir pargriuvo. Frankas?! Iš kur pas jį melsvos akys, iltis ir šie nagai? Pirmakursė stovėjo savo vietoje kaip įbesta ir žiūrėjo į tai, kaip Frankas grįžta į žmogaus forma ir pradeda kosėti. Vaikinas pabandė atsistoti, tačiau jam nekaip sekėsi. Jis krito veidu į smėlį. Ji matė kaip jis išsitraukia lazdelę ir kažką taria nukreipęs ją sau į smilkinį. Jis pradėjo stotis, o Karo greitai pasislepė už medžio. Stigleris apsigaubė pledu ir pasiėmęs rūbus į rankas, pradangino pintinę ir lėtai, sunkiai žengdamas pradėjo eiti link Hogvartso. Velniop mano auskarą ir tai kas iš tiesų yra Frankas. Jis yra jis ir privalau jam padėti. Mergina išėjo iš savo slėptuvės ir pribėgusi užsidėjo Franko ranką sau ant pečių.
- Leisk padėsiu. Tu per silpnas įveikti tokį kelia vienas. - tarė mergina.
-
Netikėtai iš kažkur išlindo Karolaina ir, priėjusi prie švilpio, užsidėjo Franko ranką sau ant pečių. Mergaitė pasisiūlė švilpiui pagelbėti, o jis žinodamas, kad švilpė neatstos, neprieštaravo. Jie lėtai slinko link magiškosios burtininkų ir raganų mokyklos. Visą kelią jie neištarė vienas kitam nė žodelio, na tiksliau Frankas, o ar ką nors Laina sakė, jis negirdėjo. Visą kelią jis mąstė, kas galėtų jam pagelbėti. Anabetė? Na ji gali pagelbėti morališkai, bet man reikia patyrusio tame reikale. Kokio vilkolakio ar vampyro, bet iš kur man jį ištraukti. Juk Hogvartse jie nesimėto ant kiekvieno kampo, o gal ir mėtosi. Tik aš jų neatpažįstu. Bet ne, nemanau. Netrukus pasirodė ledinio vandens šalutinis poveikis. Frankui smarkiai sutraukė pėdos raumenis, bet jis nenorėjo sustoti ir, sugniaužęs kumštį ir sukandęs dantis, ėjo pirmyn. Vis padėjus pėda ant žolės, švilpis vis stipriau sukąsdavo savo dantis. Jis vos pajėgė tą koją pakelti. Nutolę nuo ežero, švilpiai jau buvo beveik Hogvartse, kai netikėtai iš mokyklos šešėlių išlindo jo senelis. Jis labai šiurpiai šypsojosi, o kažkas už jo stovėdamas drebėjo. Pamatęs, kur nukrypo anūko žvilgsnis, senis pasitraukė ir tai, ką Stigleris išvydo, sustabdė jį kelioms akimirkoms. Už senelio slėpėsi jo mažoji sesutė Eleizija, bet visa išbalusi ir sugniuždyta. Tikriausiai Stiglerių senelis su ja taip pat eksperimentavo, nes jos oda keliose vietose buvo padengta mažais žvyneliais, o akys pilnos baimės. Vienas sesės skruostas buvo išpuoštas didelėmis mėlynėmis, o riešas - nutrintas sunkių, geležinių grandinių. Tai tik haliucinacijos, švilpi. Frankas vėl pradėjo eiti, nuleidęs galvą į žemę. Netikėtai kažkas sujudėjo ir prakalbo:
-Frankai, prašau padėk. Pažiūrėk į mane, ką jis man padarė.
Jaunuolis šiek tiek suvirpėjo, bet akių nepakėlė. Dėl haliucinacijų pasirodžiusi sesė pasiuto ir suriko. Jos riksmą girdėjo tik Frankas.
-Pažvelk į mane, tu ištižėli.
Frankas įkvėpė oro ir atsigręžė į sesę.
-Palik mane ramybėj. Tu netikra. Tai tik haliucinacijos.
Nebeištvėręs chaoso jo galvoje, jis atsikabino nuo Karol ir pasileido tekinas bėgti į savo miegamą.
-
Karolaina vedė Franką tylėdama. Jis buvo susimastęs. Pirmakursė irgi. Štai tau ir pasimatymas. Kodėl Frankas išviso buvo įlipęs į vandenį? Tikiuosi jis nesusirgs. Vaikinui kuo toliau tuo sunkiau sekėsi eiti. Beveik prie mokyklos durų Frankas sustojo. Turbūt nori pailsėti. Vaikinas žiūrėjo į vieną tašką. Taip sustingęs jis stovėjo apie 5 minutes. Tada jis vėl pradėjo eiti, nuleidęs galvą į žemę. Stigleris netikėtai suvirpėjo. Kerė tarė:
- Nagi eime, tau šalta. - vaikinas trumpam atsisuko atgal ir tarė:
-Palik mane ramybėj. Tu netikra. Tai tik haliucinacijos. - Šie žodžiai sutrikdė Karolainą. Vaikinas atsikabino nuo jos ir tekinas nubėgo į mokyklą, matyt į savo kambarį. Mergina irgi grįžo į savo kambarį.
-
Ren bevaikščiodamas po Hogvartso apylinkes rado jo širdžiai malonią vietą. Užburta vieta ežero pakrantėje. Vieta, kur gali pailsėti nuo tave slegiančių rūpesčių. Vaikinas buvo laimingas, radęs tokią vietą. Jis čia buvo vienas. Tai buvo šaunu. Ramybė. Šalia vanduo. Tylus vos girdimas medžių ošimas, kas gali būti nuostabiau už tai? Manau čia pati nuostabiausia vieta žemėje. šyptelėjo pirmakursis. Švilpis atsigulė ant šiek tiek drėgnos žolės. Viskas čia buvo nuostabu. Atrodė, lyg jis ne šiame pasaulyje. Netikėtai jis išgirdo artėjančio žmogaus žingsnius. Atsistojęs pamatė, kad tai mergina, iš išvaizdos sprendžiat irgi pirmakursė. Ji dėvėjo klastūnyno uniforma.
- Labas, aš Ren Takashi. - tarė jis klastuolei ir šyptelėjo.
-
Emillia buvo nusprendus pasivaikščioti. Buvo tiesiog nuobodu tupėti mergaičių kambaryje ir nieko nedaryti. Buvo tikrai nuobodu. Juk ji ką tik buvo atvažiavus į Hogvartsą. Reikia ir pasivaikščioti po aplinkybes. Tik vat kur? Emillia yra kiek tinginė, todėl kažkur toli nenorėjo eiti. Bet visgi išėjo iš kambario ir ruošėsi eiti ten - kur jos akys veda.
Besivaikščiodama aplink Hogvarstą, jinai pasiklydo.Nejaugi ir vėl? Buvo jau vakaras. Emilliai darėsi baisu. Netoli pamatė užburtą ežero pakrantę. Priėjus prie jo jau netoli matė Hogvarstą. Bet staiga ji pamatė kažkokį vaikiną. Jis prisistatė kaip Ren Takashi.
- Labas , mano vardas Emillia Dilaurentis. O aš čia pasiklydau. - pasakė ji susidrovėjus.
Ren pradėjo keistai žiūrėt į Emillia , nes nesuprato , kaip čia galima pasiklysti.Ir po minutės įtampos Ren nusišypsojo.Neretai pamatysi čia azijiečių. Bet visai atrodo neblogas vaikinas. Pagalvojo klastuolė .
-
Emillia DiLaurentis. Klastuolė bet labai drovi. Vaikinas keistai į ją pažiūrėjo, tačiau netrukus nusišypsojo.
- Ką gi. Emillia DiLaurentis. Malonu susipažinti. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai pasiklysti. Esi gan drovi, nors mokaisi klastūnyne. Nors, matau esi čia pirmakursė kaip ir aš. - nusijuokė vaikinas. - Na, manau jau pati matai, kaip sugrįžti į Hogvartsą. Kitą kartą būk atsargesnė ir nepasiklysk. - nuoširdžiai tarė vaikinas. Ši mergina atrodė gan įdomiai. Tamsios akys, dideli skruostai, rožiniai trumpi plaukai. Ir lūpos, putlios lūpos. Kokio velnio aš galvoju apie jos lūpas? Jos tokios viliojančios. Norisi pabučiuoti. Užsisvajojo Ren. Po velnių, ramiau. Mes ką tik susipažinom. Negaliu galvoti apie bučinį su merginą, kurią pažįstu 10 minučių ir mažiau. Tuoj pat sudrausmino save švilpis.
- Ką manai, jeigu pasiliktum čia dar šiek tiek. Esi įdomi mergina. Norėčiau su tavimi pabendrauti. - tarė vaikinas.
-
Kai Ren pasakė , kad Emillia yra įdomi mergina, ji pagalvojo , kad jis yra kažkoks iškrypėlis , todėl pabijojo pasilikti kartu su juo. Jinai pažiūrėjo Renui į akis. Jis žiūri į Emillios lūpas. Emilliai pasidarė šiurpu. Ir kaip suprasti tai, kad esu gan drovi , bet mokausi klastūnyne? Emillia susigalvojo , dėl jo žodžių, ir todėl sutiko pasilikti. Ren dar kartą nusišypsojo, ir toliau žiūrėjo į Emillios lupas.
- Kodėl , tu į mane taip keistai žiūri? - neištvėrus paklausė Emillia.
Ren susidrovėjo ir nusisuko. Emilliai Ren pasirodė dar keistesnis. Ir kam aš sutikau pasilikti?Jisai kuom toliau tuom labiau primeną iškrypėlį. Bet gal pas mane tiesiog susidarė bloga nuomonė? O man pažinčių tikrai trūksta. Susigalvojus Emillia atsigulė. Ren nesuprato jos, ir prisėdo šalia. Kas per keista įtampa... Ren ir vėl pažiūrėjo į Emillios lupas.
- Labai tylu, gal papasakok apie save? - paklausė Ren.
- Kodėl gi ne. Na esu pirmakursė,mokausi klastūnyne. Turiu blogus pažymius , labai nesiseka astronomija . Mėgstu skaityti knygas, ypač romantines. Hogvarstę turiu mažai draugų,neteko dar taip su kažkuom susibendrauti .
Ar ne per daug jam pasakoju? Susigalvojus Emillia ir vėl nutilo. Emillia pažiūrėjo į Reno akis.Jis toliau žiūri į klastuolės lūpas..
-
- Kodėl , tu į mane taip keistai žiūri? - paklausė Emillia. Vaikinas susidrovėjo ir nusisuko. Jam patiko Emillia. Labai. Nejaugi jis įsimylėjo?! Mergina netikėtai atsigulė. Švilpis nelabai supratęs tokį jos gestą, atsisėdo šalia ir vėl pamatė jos lūpas. Po velnių Ren. Baik galvoti apie bučinį su ją. Tu jai net nepatinki. subarė save mintyse pirmakursis. Norėdamas išsklaidyti šią keistą nuotaiką tarp jų ir šį kart vaikiną kankinančią tylą, jis paklausė:
- Labai tylu, gal papasakok apie save? - paklausė jis klastuolės.
- Kodėl gi ne. Na esu pirmakursė,mokausi klastūnyne. Turiu blogus pažymius, labai nesiseka astronomija. Mėgstu skaityti knygas, ypač romantines. Hogvarstę turiu mažai draugų,neteko dar taip su kažkuo susibendrauti. - tarė klastuolė ir nutylo. Vėl nejauki tyla. Mergina žiūri švilpiui į akys, švilpis žiūri klastuolei į lūpas. Ren susivokęs, kad pats dabar turėtų prisistatyti, nusprendė būti atviresniu, juk visai gali būti, kad mergina jo prisibijo.
- Na mano eilė. - šyptelėjo. - Taigi kaip sakiau, esu Ren Takashi. Mokausi Švilpynės koledže. Irgi esu pirmakursis. Pamokose dar neteko aktyviai dalyvauti, tad nežinau savo stipriosios pusės moksluose. Aš irgi labai mėgstu skaityti knygas. Atsivežiau su savim jų pusę lagamino. Daugiausia nuotykių romanai. Aš gimiau Japonijoje, Osakos mieste. Kai man buvo 6 - eri, su tėvais persikraustėme į Edinburgą. Esu vienturtis. Turiu katę. Tonkino katę Safyrą. - papasakojo švilpis. - Tikiuosi nebuvo nuobodu klausytis. Man daug kas sako, kad esu per daug plepus.
-
Pradėjo lyti lietus. Visai ne laiku. Juk Emillia gali sušlapti ir susirgti. Vaikinas ieškojo vietos pasislėpti. Radęs tokią, jis pasikvietė jau sušlapusią klastuolę pas save. Vaikinas pasakė, kad greičiausiai šis lietus ilgam. Pirmakursė buvo laiminga ir šypsojosi. Turbūt mėgsta lietų. toptelėjo švilpiui. Ren pastebėjo, kad mergina dreba. Štai. Ji sušlapo ir sušalo.
- Eikš. - Tarė merginai. Nors ji buvo šlapia, jam tai nerūpėjo. Jis apkabino ją. - Tikiuosi taip sušilsi bent šiek tiek. - Rūpestingai tarė merginai. Klastuolė irgi apkabino jį ir prisiglaudė prie jo. Vaikinas šyptelėjo. Emillia DiLaurentis buvo pirma mergina kuri jį apkabino. Jo ankščiau niekada nebuvo apkabinusi jokia kita mergina. Na viskam yra pirmas kartas.
- Kiek suprantu mėgsti lietų. Bet būk atsargesnė. Sušlapsi ir susirgsi. - šyptelėjo.
-
Ką?Kodėl jis mane apkabino? Nesupratus klastuolė jį atgal apkabino. Ren pasakė, kad Emillia yra pirma mergina kurią jis apkabino. Emillia pasimetė ir nutilo. Emilliai pasidarė šiltą , todėl atstumė Ren. Klastuolė labai susigėdijo .Jis labai keistai elgiasi, tokių dar niekada nebuvau mačius.Aš nesuprantu jo, įdomu ką jis ten galvoja.Visgi gal reikia eiti į hogvarstą. Nors ir buvo lietus , nieko nepasakius Emillia pradėjo eiti hogvarsto link.Buvo šlapia,šalta ir tamsu.Kad tik ir vėl nepasiklysčiau,ir taip labai tamsu. Tikiuosi Ren neeis paskui mane. Atsisukus klastuolė nieko nematė.Eidama klastuolė paslydo ir nukrito.Susižalojo koją . Kaip koją skauda..Dabar aš ir su sužalotą koją ir dar purvina visa.Įdomu kaip ten Ren..Nors kodėl aš apie jį galvoju? Reikia bandyti toliau eiti. Klastuolės ėjimo tempas tapo lėtesnis. Eidama Emillia iš tolaus pamatė ryškai žalias kažkieno akis. Išsigandus Emillia pradėjo bėgti kuom toliau nuo tų akių.Bet jos pradėjo artėti. Emillia atsisuko ir bandė įsižiūrėti kas ten toks. Pasirodo ten buvo katė.Iš kur čia katė? Dėl jos aš vos infarktą negavau.Negaliu patikėti , kad išsigandau katės.Pradėjo po truputį šviesėti, bet lietus vis ir liko toks stiprus.Eidama Emillia įlipo į balą, klastuolė jau pradėjo nekęsti viso pasaulio.Vėliau ji jau bandė eiti ir žiūrėti sau po kojom, kad nieko ir vėl neatsitiktų. Eidama atsitrenkė į medį.Ir ir vėl ji nukrito. Emilllia atsistojo , apsižiūrėjo ar ją niekas nemato,ir jau jos akyse pradėjo kauptis ašaros. Nusivalius ašaras, ji vos atsistojo, nes koją klastuolei dar labiau pradėjo skaudėti.Blogiau jau tikrai negali būti. Eidama Emillia pradėjo atpažint vietą, kur ji dabar randasi.Eidama pamatė tą pačią ežero pakrantę.Nejaugi aš ratais ėjau?Emilliai nuotaiką dar labiau susigadino.Nors kai jau pradėjo šviesėti, jinai buvo įsitikinus , kad nepasiklys kitą kartą.Eidama link hogvarsto pusės matė tą patį medį , kur ją apkabino Ren.Kaip nenoriu, čia sutikti Ren, jeigu jis mane dabar pamatys , turbūt gėdos turėsiu visiems metas, kol jis šito nepamirš. Ir eidama jį sutiko Ren. Dar galvojau , kad blogiau negali būti, bet aš buvau neteisi.Dabar man dar blogiau bus. Emillia stovėjo priešais Ren. Su susivėlusiais plaukais,visa apdraskyta,šlapia, purvina ir dar su sužalotą koją. Emillia pradėjo sakyt , kad blogesnės nakties jai dar nebuvo, ir pradėjo verkti.
-
Keistuolė. Netikėtai atstūmė Ren. Vaikinas nesuprato, kodėl Emillia taip pasielgė. Mergina išėjo. Vaikinas dar šiek tiek pabuvęs nusprendė, kad turi pasivyti ją. Deja jos nerado. Jis nupėdino link Hogvarsto. Netoliese pamatė Safyrą. Jo katė labai mėgo pasivaikščiojimus po lietumi. Švilpis pastebėjo klastuolę, ši matyt pamačiusi Safyrą ir jos išsigandusi pradėjo bėgti. Po kiek laiko pašviesėjo. Pirmakursis vis dar buvo užburtoje ežero pakrantėje. Neužilgo jis pamatė ateinančią pirmakursę. Ji buvo susivėlusi ir purvina. Jos uniforma buvo apiplyšusi. Vargšelė. Vėl pasiklydo ir maža to sušlapo ir spėju pargriuvusi buvo. Nejaugi ji manęs vengti bando? susimastė vaikinas, tačiau pastebėjo merginos ašaras.
- Emillia? Na gi nurimk. Viskas bus gerai. Dabar aš šalia. Palydėsiu tave iki klastūnyno. Nors, manau tau geriau į ligoninę pirmiau patekt. - priėjęs arčiau pamatė, kad Emillia vos stovi ant vienos kojos, kuri greičiausiai sužalota. - Leisk man tave nunešti. Negaliu tavęs palikti vienos. - Ren pakėlė klastuolę ant rankų visai kaip nuotaką ir išėjęs iš užburtos ežero pakrantės, kuo greičiau nunešė Emillia į ligoninę.
-
Susirinkusi kuprinę knygų ir persirengusi iš uniformos į paprastus rūbus Maria išėjo iš pilies. Mergina žygiavo prie užburtos ežero pakrantės. Ji norėjo pabūti viena ir perskaityt bent vieną knygą per šiandien. Mokslo metai jau eina į pabaigą. Lygiai po savaitės bus atostogos. O vaikų namuose knygų nepaskaitysi. Jaunesni vaikai bėgioja koridoriais klykdami, vyresni juos drausmina ir dažnokai patys susimuša. Tikras balaganas. Tokioje atmosferoje nei vieno puslapio normaliai neįmanoma perskaityti. Tikiuosi ten nieko nebus išskyrus ramų ežero bangavimą ir medžių ošimą. Tokia atmosfera tiesiog kviečia paskaityt ten knygą mąstė klastuolė. Atėjusi ji pati sau šyptelėjo. Šioje vietoje ji buvo viena. Pirmakursė atsisėdo ir atsirėmusi į tvirtą medžio kamieną atsivertė knygą. Šaunumėlis džiaugėsi ji ir pradėjo skaityti knygą. Jos ramybę sudrumstė žmogaus žingsniai. Pakėlusi akis nuo knygos Maria pamatė artėjančią varnanagę.
-
Panosėje tyliai niūniuodama dainingą melodiją, Adelaidė ėjo palei ramų kaip stiklas Ežero vandenį. Po kojomis girgždėjo smėlis ir žvyras, kairėje pusėje šnarėjo vėjo judinami krūmynai. Vis timptelėdama pablukusio melsvo megztinio rankoves, ji akimis sekė saulės diską, jau keliaujantį per dangaus skliautą į vakarus. Vėjas nepaliaujamai vėlė ilgas mergaitės garbanas, tad ši, pavargusi galynėtis su gamta, suėmė juos ir susikišo į megztinį pro skylę galvai. Atrodau kaip koks kiaušinis.
Adė paspyrė didesnį akmenėlį į vandenį, šis skambiai pūkštelėjo, sukėlė drumzles ir nugrimzdo kažkur į ežero dugną. Neatitraukdama akių ji stebėjo akmenuko sukeltas nedideles bangeles, atsiritančias iki kranto ar keliaujančias link ežero vidurio. Kai vandens paviršius vėl susilygino, pirmakursė apsižvalgė sau po kojomis, tarsi ko ieškodama. Radusi, ko reikia, ji pritūpė ir į delną pasiėmė dailų, iš abiejų pusių nugludintą akmenėlį, o tada atsistojo ir, keistai pakreipusi ranką, švystelėjo jį ant vandens. Šis porą kartų atšoko, o tada, kaip ir pirmasis, pradingo vandens gelmėse.
Adelaidė apsisuko ir ten, kur ežero krantas yra visai prie miško, pastebėjo sėdinčią žmogystą. Nenoras sutikti žmonių mergaitę skatino apsisukti ir geriau apeiti aplink visą ežerą, nei prasilenkti su paprasta mokine, bet logika vertė elgtis kitaip. Jei čia būtų kokia nors bala, tada būtų kitas reikalas. Dabar, panele Kondwani, eisi tiesiai ir lyg niekur nieko praeisi tą niekuo dėtą mokinę.
Ir ji užtikrintai priartėjo prie ryškiai žalių plaukų savininkės.
-
Nepažįstamoji vis artėjo, šioji buvo šviesiaplaukė garbanė. Norėčiau ir aš tokių garbanų. toptelėjo klastuolei. Jos plaukų neįmanoma sugarbanoti. O kaip grakščiai ji eina mąstė Maria. Varno nago mokinė kaip ėjo taip nuėjo. Lyg Marios čia net nebūta Nejaugi ji manęs nepastebėjo?
O gal neturi nuotaikos? Arba bendrauti nenori? atsiduso mergina.
- Hey. - ištarė ji kažką panašaus norėdama atkreipti dėmesį. Ji gal kurčia? - Girdi? - šūktelėjo klastuolė varnanagei. Gal dabar išgirs? Garbanė vistiek nekreipė dėmesio. Atsidususi Blackwood tingiai padėjo knygą į šalį ir atsistojusi pasivijo varnę. - Labas. Atleisk, kad sudrumsčiau tavo ramybę. Tačiau... Norėčiau su tavimi susipažinti ir sužinoti, kodėl nekreipi į mane dėmesio.
-
Be abejo - žiema buvo geriausias metų laikas. Kodėl? O kodėl ir ne? Šypsena puošė Roanos, šlapios nuo sniego šypseną. Ji ir Gaja lauke žaidė sniego mūšį ir gaudynes. Tai Roanai - pirma ir pati geriausia žiema.
- Nepagausi! Nepagausi! - Juokdamasi rėkė seseriai ir bėgo nuo jos. Joms šia akimirka nieko netrūko. Viskas buvo taip nuostabu. Net ir tie patys kojų susipynimai ir kritimas buvo kažkas panašaus į "Oho". Seserų linksmybės atrodė taip lyg jos pabėgo iš vaikų darželio pietų miego metų ir joms ne motais, kad tuoj ateis auklė ir jas sudrausminusi nuvarys persirengti bei miegoti. Joms ne motais, kad gali susirgti ar kartą nukritus susižeisti - svarbiausia, kad dabar joms linksma ir taškas.
Gal linksmybės būtų trūkusios ilgiau, jei Roana nebūtų atsitrenkusi į nepažįstamąją.
-
Gaja šypsojosi. Roana dar niekad nebuvo tokia laiminga kaip dabar. Net baltaplaukės akys šypsojosi, o pati žaliaakė atrodė lyg žiemos angelas.
- O vat tuoj pavysiu ir pagausiu. - Juokėsi ir Kasandra. - Ir būtinai tave dar labiau sniege išmaudysiu! - Šūktelėjo jai ir stengėsi pasivyti Ro, tačiau amžių skirtumas čia buvo aiškus - Roana bėgo greičiau už Gają. Drėgnas šaltis jau skverbėsi odos link, tačiau jas šildė buvimas kartu ir džiaugsmas. Švilpei nesunku buvo suprasti vieną - nuo šiol žiema ne tik Roanos, bet ir Kasės mėgstamiausias metų laikas.
- Ro! - Nespėjo perspėti trečiakursės mergaitė, kai įvyko susidūrimas. Gaja pribėgo prie švilpės ir moters. - Atsiprašom labai, nemanėme jog čia dar kažkas vaikšto. - Tarė ji.
-
Beveik trys metai praėjo. Nors po mokslų baigimo ir lankėsi Kiauliasodyje, tačiau pasiilgo Hogvartso. Dėl teritorijos apsaugos, į pačią mokyklą Neptūnė patekti negalėjo, bet iš Kiauliasodžio iki Hogvartso tikrai nesunku nueiti pėstute, ką mergina ir padarė.
Pasiekusi mokyklą nusprendė pirmiau pabūti apylinkėse. Retai žiema išeidavo laukan - dėl tuo metu nešiotų suknelių. Tad buvo įdomu pamatyti kaip viskas atrodo ne pro langą. Viskas atrodė nuostabiau nei ji manė. Blondinė nejučia šypsojosi. Dabar su malonumu grįžtų vėl mokytis Hogvartse. Nors turi proga kitiems metams įsidarbinti Hogvarste, tačiau to nedarys - ji jau priprato prie darbo ministerijoje ir žino, kad būdama ten suteiks žmonėms daugiau naudos nei dirbdama Hogvartse. Vienintelė tinkanti profesija jai būtų hilerės, bet kiek prisimena Hogvartse dirbo ir greičiausia dar ilgai dirbs Johanas Konstantinas Tvardovskis, nors jis jai ir atrodė keistu, bet savo darbą atliko puikiai - nebent Neptūnė kažko nežinojo.
Jaunuolės tiek mintis tiek pusiausvyra sutrikdė smūgis. Ant kojų išsilaikyt sugebėjo, tad žvilgtelėjo į abi mergaites. Jau norėjo apsikabinti Roaną, bet prisiminė - šioji yra praradusi atmintį. - Nieko tokio, žaiskit atsargiau. - Nusišypsojo. - Jūs abi esat permirkusios, negi tai nepastebėjot? Susirgsit. - Sudrausmino jas ir paėmusi mergaičių rankas, spragtelėjo pirštais bei perkėlė prie švilpynės bendrojo kambario. - Bėkit persirengt ir iki pasimatymo. - Kiek pasitraukusi pamojavo ir vėl spragtelėjusi pirštais dingo.
-
Rudeniniai lapai plevėsavo ant aukštų medžių šakų, o Gerda susimąsčiusi iš pilies žingsniavo ežero pakrantės link. Šiltas vėjelis plaikstė kaštoninius merginos plaukus, o žalsvai pilkose akyse žibėjo skaidrios ašaros, tapusios šios išsiblaškiusios trečiakursės simboliu. Dėliodama lėtus žingsnius, trylikametė po maždaug pusvalandžio prieš akis išvydo ežerą. Ryški saulutė spigino taip stipriai, kad Gerda pasigailėjo iš žiobariško pasaulio neatsivežusi akinių nuo daikto, esančio taip aukštai danguje. Debesys buvo maži, galima sakyti, jog danguje skraidė debesėliai. Varno Nago mokinė atsigulė ant žolės ir užsimerkusi galvojo apie mokslus, ateitį ir draugus, kurių ji beveik neturi. Valandėlę taip pagulėjusi, kaštonplaukė atsisėdo ir pažvelgė į tolį. Akyse vėl pradėjo kauptis ašaros, ir čia buvo kaltas galvojimas apie tai, ko ji neturi ir niekada neturės - tikrą draugą.
-
Ruduo, nauji mokslo metai ir išbandymai. Tai Martin jau atrodė įprasta, nes visgi švilpis jau nebebuvo mažas berniukas atvykęs su didžiuliu noru ir džiaugsmu į Hogvartsą, tikėdamasis susirasti draugų, jis buvo kaip niekad vienišas ketvirtakursis, knygų graužikas. Vienatvė jį nuolatos veikė, užpuldavo ir varydavo į neviltį. Taip buvo ir tą dieną, todėl Martin ir vėl nusprendė eiti prie ežero pakrantės, tačiau šį sykį ne su knyga rankose, o su dar praeitame sezonu gautu dovanų augintiniu, Pūga.
Žingsnis po žingsnio ir jis buvo prie pat ežero pakrantės, tačiau nežinojo kur atsisėsti, nes dauguma vietų buvo jau užimtos arba bent kelis kartus būtos Martin'o, todėl jis slampinėjo pirmyn atgal ir kalbėjosi su savo pelėda Pūga.
Staiga tolumoje, prie užburtos vietos, jis pamatė sėdinčią mokinę ant žolės. Ji buvo ne tokia kaip kitos jo sutiktos mokinės, ji atrodė labai nusiminusi ir sielvartaujanti, visai kaip Martin. Todėl, su savo augintine patraukė jos link, tikėdamasis, kad ji jo nenuvarys šalin. Kelios minutės ėjimo ir jis buvo visai šalia, tačiau pradėjo dvejoti ėjimu arčiau jos, nes galbūt ji laukė kažko kito, galbūt ji norėjo būti viena. Jeigu aš jai trukdysiu ir būsiu nuvarytas? Kaipgi bebūtų, jis priėjo ir tarė:
-Labas, galiu prisėsti čia pat ant žolės?
Martin'as stovėjo lyg sustingęs. Jis nežinojo kas jam darėsi ir kodėl širdis pradėjo plakti kaip patrakusi, tačiau jis nenorėjo pasišalinti iš vietos, todėl galvodamas ar viską pasakė tinkamai, toliau stovėjo.
-
Mėgaudamasi nuostabiu saulės spindulių ir šilto vėjelio deriniu, Gerda už savęs pajuto tylius žingsnius ir švelnų pelėdos ūbavimą. Kai žmogus, ėjęs labai tyliai, priėjo prie jos, kaštonplaukė išgirdo įstabiai gražų balsą. Iš pradžių trečiakursė panoro net neatsisukusi pasiųsti balso savininką kuo toliau, bet greitai apsigalvojusi pasisuko asmens link. Prieš ją stovėjo smulkaus sudėjimo mokinys, turintis šviesiai rudus plaukus. Ant jo peties tupėjo sniego baltumo ketursparnė pelėda. Jis tikriausiai šiek tiek už mane vyresnis. Gerda dar kartą nužvelgė vaikinuką.
- Labas, - pasisveikino mergina kreivai šyptelėdama. - Žinoma, gali, - atsakė kaštonplaukė nebandydama paslėpti ašarų žalsvai pilkose akyse.
Trumpai pažvelgusi į pelėdą, trylikametė nusisuko.
-
Širdies dūžiai tik stiprėjo, tačiau tai buvo kažkas kito nei baimės jausmas, daug daugiau, bet kas tai buvo nesuprato nei viena Martin'o pusė. Tai buvo panašu į tipinį baimės jausmą, tačiau dūžiai buvo kiek lėtesni nei įprastai baiminantis. Jie atrodė susijungę su kažkuo, ko Martin'as niekada nejautė nei pats, nei šalia savo gan tuščios sielos, tačiau tai liko dar vienas klaustukas šalia nepasakiško grožio plaukų turinčios mergaitės.
Išgirdęs mergaitės atsakymą, jis atitirpo lyg po šaldančio ir atšiauraus šalčio, nors tai Marti'ui buvo labiau panašu į netikėtai užklupusią šilumą, kuri pasiskirstė jo viduje ir užpildė kiekvieną tuščią dalelę, leidusia pajudėti su dar niekados nejaustu jausmu. Tad jis atsisėdo ant žolės ir žiūrėdamas savo giliu žvilgsniu tiesiai mergaitei į akis tarė:
-Kod... Tačiau jo mintis nutrūko vos tik pradėjus tarti sakinį, jis nebežinojo ką sakyti, daryti ir kur iš viso dėtis. Viduje viskas darėsi nekontroliuojama, mintys pynėsi viena su kita, kaupėsi liūdnos ir linksmos emocijos, norėjosi verkti ir galvoti apie gyvenimą, tačiau tuo pačiu metu norėjo veikti kažką nepakartojamo, kažką kas atspindėtų jo mintis sapnuose, kai jis laksto po laukus ir pasileidžia skraidyti kartu su drugeliais. Kad ir kas dėjosi jo galvoje, jis suėmė save ir nužvelgdamas tokius jausmus sukėlusią mergaitę tarė:
-Kas nutiko? Kodėl tavo žalsvai pilkose akyse kaupiasi tokios nekaltos ašaros?
Martin'as klausė to, ko jam nederėjo. Jis puikiai žinojo, kad tai gali būti asmeniška, tačiau tuo pačiu metu jis jautė, kad jis žino atsakymą į jo pačio užduotą klausimą. Kaipgi bebūtų, jausmas susuko Martin mintis ir jis nebežinojo ar jis žino kas jis ir kas jį apsėdo. Kas čia darosi?
-
Vaikinukas atrodė keistai truputį išbalęs ir pasimetęs, dėl to Gerda pasimetė, bet mikliai susivokė, jog ji pati jautėsi neįprastai, lyg kažkas būtų šiltai ją apkabinęs ir tyliai į ausį sušnabždėjęs "viskas bus gerai, nesijaudink". Šis keistas jausmas užspaudė greitai besidaužančią kaštonplaukės širdutę ir jos jau niekas nebejuto - nežinia, ar todėl, kad jos savininkė tada galvojo apie kitus dalykus, ar širdies plakimas buvo neįtikėtinai sulėtėjęs. Trečiakursei pradėjo nevaldomai trūkti oro ir niekas, - net šiltas vėjelis - negalėjo niekuo padėti. Per visą kūną perbėgus šiltiems šiurpuliukams, žalsvai pilkų akių savininkė atgavo kvapą, bet nebandė nieko sakyti, nes tai būtų atėmę visus deguonies likučius, kuriuos ji sugebėjo po ilgai trukusių pastangų atgauti.
Rudaplaukiui prisėdus prie Gerdos, šioji suprato, jog ne tik jai trūksta žodžių - vaikinukas taip pat nesugebėjo suregzti sakinio. Tą pačią akimirką, kai jo žalsvos akys pervėrė giliu žvilgsniu, trylikametės kraujas pradėjo šilti - ne, ne todėl, kad ji buvo pikta, - ją užliejo malonus pasitikėjimo jausmas. Pastebėjusi mėlyną taškelį kairiojoje vaikinuko akyje, kaštonplaukė šyptelėjo. Gal reiktų susirasti Nelę? susimąstė prisiminusi ant šalia sėdinčio asmens peties tupinčią pelėdą.
- Man viskas gerai, tikrai, - išgirdusi vaikinuko klausimus skubotai atsakė varniukė. Kad ir kaip norėjo papasakoti apie viską, kas dėjosi jos širdyje, galvoje ir dar vaiduokliai žino kur, trečiakursė negalėjo prabilti apie nieką, kas būtų buvę tiesa. - Nesijaudink, - pridūrė.
- Ar tu gerai jautiesi? Atrodo, kad tavo savijauta dabar nėra tobula, - prabilusi ji greit užsičiaupė ir padėjo delną ant pašnekovo peties, bet greit jį patraukė.
Visiškai pamiršdama tai, kaip kraujas joje virė, Varno Nagui priklausanti trečiakursė skubėjo įsitikinti, jog vaikinukui paslaptingu vardu viskas gerai, o jei ne - buvo pasiryžusi padaryti bet ką, kad tik jis jaustųsi geriau.
-
Laikas ėjo, tačiau niekas būnant šalia mergaitės neaiškėjo, galią kurią jis jautė buvo nepaaiškinama. Švilpiui buvo visiškai neaišku, kodėl jo širdis plakė keistu tempu, kodėl jo savijauta šokinėjo lyg per šokdynę ir išvis kodėl Martin jautė kažką neįprasto, nes jis norėjo tiek daug paklausti ir pasakyti, tačiau buvo lyg surakintas antrankių ir uždarytas narve.
Po mergaitės atsakymo į jo užduotą klausimą jis visiškai nepatikėjo ja, o gal tiesiog nenorėjo tikėti jos žodžiais. Tačiau, jo rūpestingumas kitais neleido taip lengvai mesti jos ašarų akyse dalies be jokios svarbios priežasties. Kad ir kaip keistai tai turėjo atrodyti, tačiau Martin'as giliu žvilgsniu žiūrėjo į mergaitę ir galvojo ką pasakyti, kol galiausiai suprato, kad nežino jos vardo. Tai buvo tikriausiai vienintelis žmogus, kuris jam pynė protą iki tokio lygio, kad vardas buvo visiškas menkniekis.
- Gal ir gerai, tačiau nekaltų ašarų šiam pasauly nebūna. Suprantama, kad tu manęs dar visiškai nepažįsti, tačiau, kad ir kas tai bebūtų, gali drąsiai sakyti, nes tu esi kažkuo ypatinga,-pasakė vaikinukas ir tikėjosi, kad su savo žodžiais neperlenkė lazdos. - Be to, mes dar nesusipažinom. Mano vardas yra Martin, pavardė - Grant. Aš esu esu iš švilpynės koledžo, mokausi ketvirtame kurse. O tu, nepaka...?-Paklausė Martin'as, tačiau sakinio nepabaigė iki galo, nes kažkas kuždėjo, kad to sakyti jam nereikia. Kas man darosi? Kodėl ir vėl elgiuosi kaip mažvaikis? O jeigu tas jausmas yra to, ko aš negavau iš tėvų? Martin'as klausinėjo savęs įvairiausių klausimų ir mėgino suprasti, kodėl sėdint šalia mergaitės, vyksta neįprasti dalykai.
-Man tikrai yra viskas gerai, tačiau tikriausiai aš save bandau apgauti, - atsakė Martin jausdamas mergaitės delno šilumą ant savo peties. - Ne, man nėra niekas gerai. Mano gyvenimas yra bevertis, dabar aš esu kaip nesavas ir nežinau kas man darosi. Nepyk, kad pasakoju tai, kas tikrai nėra tau įdomu ir aktualu, aš visad per daug išsiplečiu. Gal geriau aš eisiu ir tau netrukdysiu.- Pasakė Martin'as tai, ko visiškai nenorėjo sakyti. Tuo metu jis jautėsi kaip niekad gerai, o šiluma užklupusį jį, kai mergaitė jį prilietė, buvo kažkas nepakartojamo, jis norėjo, kad ji niekada jo nepatraukti, tačiau kaip visad bailei tylėjo ir ruošiesi kilti, nes jautė, kad jo žodžiai ją suglumino ir ji neprieštaraus jo pasitraukimui. Gal man pasakyti, kad aš pajaučiau neapsakomą šilumą vos jai prilietus su delnu mano petį. Ne, tai bus per daug keista, gal ji net netyčia uždėjo delną. .
-
Kiekviena akimirka sėdint šalia rudaplaukio Gerdai buvo reikšminga - netgi tos, kuriomis jie abu tylėjo. Kažkur toli toli čiulbantys paukščiai (nežinia, ar jie tikri, ar tai - tik dar viena iliuzija) varniukei kėlė nesuprantamą nerimą. Buvo velniškai sunku suvokti, kad tai - ne sapnas, viskas tikra. Išrautos žolės kuokšteliai (tokioje būsenoje įkalinti tik dėl trečiakursės negebėjimo valdyti savo emocijas), šlamantys medžiai, taip įkyriai į akis lendantys vėjo kedenami banguoti, kaštono spalvos plaukai, giliai viduje verdantis kraujas, lėtai, bet garsiai tuksinti širdis ir žaliaakis vaikinukas šalia - visa tai yra absoliuti tikrovė. Keista, kad jis dar neišėjo.
Vaikinui dar kartą paminėjus ašaras, Varno Nago mokinė jas apsiausto kraštu greitai išbraukė iš savo žalsvai pilkų akių ir maloniai šyptelėjo.
- O, labai gražus vardas, - nejučia ištarė mergina stengdamasi nekreipti dėmesio į ankstesnius Martin žodžius. Švilpio vardas jai buvo tikrai svarbus dalykas, bet smalsumą trylikametė sugebėjo kažkaip užgniaužti. Tik po kelių akimirkų Gerda suvokė, ką pasakė, bet to nesigailėjo. Kažkaip keistai čia šįkart... Po maždaug šešiolikos sekundžių tylos iš varnės lūpų, ji prabilo. - Aš Gerda, - mikliai suvokusi, kad pavardės pasakymas jai nereikalingas, tęsė toliau. - Esu iš Varno Nago, trečiakursė, - kietai sučiaupė savo putlias rausvas lūpas.
Klausydamasi ketvirtakusio žodžių, kaštonplaukė jautėsi taip, lyg klausytų kažko panašaus į savo gyvenimo istoriją.
- Martin, - tyliai kreipėsi, - prašau, niekur neik. Man baisu, - kažkas sielos gilumoje Gerdai sakė, kad reiktų pasakyti žaliaakiui tiesą. Pasakyti, kad ir jai nėra gerai. Pasakyti, kodėl ji verkia. Pasakyti, koks neapsakomas jausmas būti šalia jo... Bet viskas, ko ji pati norėjo - tyliai išsiverkti rudaplaukio glėbyje, bet ilgaplaukei neatrodė, jog jis pats to norėtų.
- Ar gali dar papasakoti apie save? - drebančiu ir trūkinėjančiu balsu paklausė varniukė.
-
Sėdėjimas ant vešlios rudeniškos žolės neatrodė taip įprasta, tačiau tuo metu ir keista kaip žodžių girdėjimas, sklindantis iš rudaplaukės mergaitės. Tai kaip ir kiti nepaaiškinami reiškiniai būnant šalia trečiakursės mokinės vis dar buvo nesuprantama Martin'ui, tačiau gal jis tik norėjo, kad taip būtų, nes tai buvo nepakartojama ir tikrai geriau už jo įprastą veiklą (knygų skaitymą) ar buvimą su seserimi Cindy. Be to, tai buvo įprasta tik dėl jo nesugebėjimo susirasti naujų draugų ir tikriausiai tik dėl jo charakterio, požiūrio į gyvenimą ir mąstymo, nes įprastam jaunuoliui nerūpėjo tai, kas buvo svarbu Martin'ui. Švilpis nuolatos galvojo per rimtai, nemokėjo linksmintis, atsipalaiduoti ir daryti tai, ką jis būtų atsiminęs senatvėje...
-Gražus?-ištarė Martin'as ir davė kelias sekundes pasitaisyti mokinei, ko jis giliai širdy nesitikėjo išgirsti.Ji tikriausiai juokauja dėl šito.-Martin vardas yra dažnesnis už mano širdies tvinkčiojimus,-netikėtai pralemeno tai, ko jam nevertėjo sakyt, tačiau jis bent žinojo, kad nemeluoja dėl širdies ritmo keitimosi, kuris tuo metu nepaaiškinamai sulėtėjo.- Tačiau tavo vardas - tikrai labai gražus ir nepasižymintis dažnumu,-po dešimties sekundžių tarpo ištarė rudaplaukis vaikinas, nors vis dar jautėsi lyg berniukas. Tas laikas. - Be to, kodėl tu nekalbi apie savo ašaras, kodėl ignoruoji mano žodžius apie tai. Kodėl?- liūdnu balsu pasakė Martin'as, nes tam matė dviprasmišką atsakymą. Širdis vėl pradėjo plakti kaip patrakus.
-Niekur neisiu,-apkabino mergaitė švilpis, net pats nesuprasdamas ką daro. Kodėl tau baisu?- Tarė švilpis ir supratęs, kad jo glėby mergaitė, patraukė savo netikusias rankas ir laukė didžiausio moralo. Ką aš ką tik padariau, kaip man dabar kažką pasakyti, padaryti? Jo veide atsirado netikėtos ašaros, jis nebenorėjo nieko sakyti, o tuo labiau išgirsti, nes viskas buvo sumauta.
- Matai koks aš, nereikia nei pasakoti.- Pasakė Martin'as net nežiūrėdamas Gerdai į akis, nes tai daryti jam buvo gėda.
-
Mintys Gerdos galvoje keitėsi greičiau, nei ji spėjo jas gaudyti, o tuo labiau suvokti. Šiltas rudeninis vėjelis pamažu vėso ir stiprėjo, tad varniukė vos pastebimai virpėdama sulenkė kojas ir pritraukė jas arčiau savęs, taip tarsi susiriesdama, kad nuo jos kūno sklindanti šiluma per daug neišgaruotų. Net kūno būsenai pasikeitus, šaltėjantis vėjelis krėtė merginą. Ji šiek tiek pasislinko arčiau Martin'o. Ir dar šiek tiek. Trečiakursė ilgesingai pažvelgė į mokinį, sėdintį šalia. Kaštonplaukė giliai žinojo priežastį, kodėl ji artėjo prie ketvirtakursio - noras jausti kažką arti savęs, kažką svarbų, ir noras atkreipti į save didesnį dėmesį ėmė viršų, bet stengėsi sau pripažinti, kad tai - tik bereikšmis dalykas.
- Na, taip, - nuoširdžiai nusišypsojo žalsvai pilkų akių savininkė, - Nors ir dažnas, bet gražus, - lėtai ištarė šatenė, neužtikrinta dėl širdies tvinksnių skaičiaus.
- Ačiū, - pažvelgė į žalias švilpio akis ir meiliai nusišypsojo. Varnė nemokėjo priimti komplimentų, nes jų niekas jai nesakydavo, tad šioje situacijoje ji jautėsi keistai.
- Nematau reikalo pasakoti, - virpančiu balsu prabilo Gerda. - Menkniekiai.
Netikėtas apkabinimas trumpam sustingdė kaštonplaukės kraują, bet greitai viskas vėl stojosi į vietas. Klausimą apie baimę mokinė praignoravo - šildantis ketvirtakursio kūnas buvo vienintelis dalykas, į kurį ji norėjo (ir sugebėjo) susikoncentruoti. Kad ir kaip bebūtų, staigus Martin'o atsitraukimas sukėlė nerimą. Ar aš kažką padariau? Ašaros, riedančios rudaplaukio skruostais, išgąsdino trečiakursę.
- Viskas gerai, - priartėjusi prie pat žaliaakio ji švelniai nubraukė jo ašaras ir atrėmė savo galvą į jo petį, neketindama pajudėti.
Šaltas vėjas taršė kaštoninius plaukus, bet jų savininkei tai buvo visiškai nesvarbu - geriausia akimirka jos gyvenime yra čia ir dabar, tad tokie ganėtinai menki dalykai buvo neverti jos dėmesio.