Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kiemas => Temą pradėjo: Aurora Frydenlund Sausio 04, 2017, 04:32:03 pm

Antraštė: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Sausio 04, 2017, 04:32:03 pm
Herbologijos pamokos nebūtų įmanomos be šiltnamių, tad ir šių septynetas glaudėsi prie pilies sienų. Stogų keteromis rangėsi gyvatiškos - drakoniškos skulptūros. Pro purvinus, tris kartus į metus nuplaunamus stiklus sruvo saulės ar mėnulio šviesa, maitindama augalus, kurių prigrūsti buvo stikliniai namai. Pirmąjame augo ne tokie pavojingi žalumynai, tie su kuriais galėjo dirbti pirmakursiai ir antrakursiai, visokos gydomosios žolės ar šiaip įdomūs augalėliai. Kartais mažiausiuosius įleisdavo ir į antrąjį šiltnamį, šiame tarpo kiek pavojingesni, sudėtingesni augalų karalystės gyventojai. Trečiame šiltnamyje dirbo visi nuo antro iki septinto kurso su pavojingais, mąstymo dovaną turinčiais augalais, šie ir pasmaugti galėdavo, jei nežiūrėsi, ir nudurti ir apipilti dvokiančia stipria rūgštimi, tokios gavus tektų savaites kelias atkūrinėti audinius. Šiame šiltnamyje buvo auginamos ir pagarsėjusios mandragoros.
Į ketvirtąjį, penktajį, šeštąjį ir septintąjį buvo įleidžiami tik tie, pasirinkę VML ir VSMT lygių herbologiją moksleiviai. Dalys šių šiltnamių buvo užtemdyta, ten vešėjo tamsą mėgstantys ir saulės ar mėnulio negalintys pakęsti grobuonys augalai.
Taigi šiltnamiai buvo ne mažiau mistiška ir įdomi Hogvartso pilies vieta, nei kitos, kuriose slėpėsi daugybė magijos paslapčių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 06, 2017, 05:34:09 pm
Visokių nevilčių prislėgta Sirėja atslinko į trečiąjį šiltnamį, jo užslėptą užmirštą kampelį, kur slapta nuo profesorių ir kai kurių kitų mokinių augino savo kanapes, laikė jų gatavą produkciją. Kampelyje buvo pakankamai šviesos ir šilumos, kad augalai gražiai augtų, be to, varnė jais rūpinosi kaip savo vaikais. Ten stovėjo aukštas stalas su keliais pailgais vazonais, juose vešėjo devynlapiai lapai (ak ak), šalia stovėjo aukšta taburetė, o po stalu stovėjo nedidukė nutriušusi užrakinta spintelė.
Šičia ir atėjo raudonplaukė, susivėlusi, po akimis juodi ratilai, rainelės apsiblaususios, pati kažkokia išvargusi ir nukamuota. Atsisėdusi ant taburetės kurį laiką spoksojo į savo mieląsias kanapes, piršteliais glostė lapelius, paskui išsitraukė reikalingus daiktelius ir ėmė sukti cigaretę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Sausio 06, 2017, 06:37:35 pm
Herbologija kaip mokslas jam buvo eh, nei labai sekėsi nei ką, bet kodėl dabar sumintijo atsivilkti į šiltnamius nė nenutuokė. Šiaip kojos atvilko- tikėkimės.
 Gailestingai sugirgždėjo trečiojo šiltnamio durys ir pro jas įsmuko juodu mokykliniu apsiaustu vilkinti persona. Džeimsas nebyliomis akimis "perskenavo" šiltnamio atributiką, tačiau greitai žvilgsnis užkliuvo už kampe stovinčio aukšto stalo su keliais pailgais vazonais, kuriuose savo smailėjančius devynlapius lapus iškleidusios puikavosi kanapės, o prie jų, ant taburetės sėdėjo raudonplaukė mergina. Kanapės atsidavė kanapėmis, bet ši mergina atsidavė vampyru. Dar vienas?..- nusistebėjo, sau įpastais begarsiais žingsniais artėdamas prie rodos varnanagės.
-Ir net užslėpčiausios vietos atėjus laikui būna atrastos, ar ne? - pusbalsiu, ramiu tonu paklausė pakeldamas antakius ir atsiremdamas nugara į šalia esantį stalą su kažkokiais augalais. Ir nuo kada vampyrai rūko?- pastebėjęs kai kraujo raudonio plaukų kupeta, atsukusį nugarą į jį, ėmė iš devynlapio augalėlio sukti cigaretę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 06, 2017, 07:01:33 pm
Gailiai sucypus šiltnamio durims Sirėja viso labo atsiduso, toliau užsiėmė savo darbeliais. Nepažįstamam vaikinukui prabilus, neatsakė, niekaip nesureagavo, paprasčiausiai nuo strypelio tarp taburetės kojų, į kurį buvo įrėmusi pėdas, nuleido koją, pamakalavo ore ir paliko kabėti. Šį veiksmą galėjai interpretuoti kaip tinkamas, jis galėjo reikšti "eik šalin", "palauk, tuoj baigsiu", "man nerūpi", "šiandien skraido drugeliai"... O galėjo nereikšti nieko.
Baigusi savo kruopštų darbą dviem pirštais iškėlė cigaretę ir apžiūrėjo. Galiausiai apsigręžė ant taburetės ir įsmeigė žalias akis į tamsiaplaukį grifą. Spoksojo kelias sekundes, tada lėtai, beveik demonstratyviai lazdelės galu pridegė suktinukę, užsitraukė ir išpūtė baltus dūmus į viršų. Ranką, tarp kurios pirštų elegantiškai nelaikė cigaretės, įrėmė į nutrintą odinę taburetės sėdynę, kilstelėjo tosios rankos petį ir kiek pakreipusi galvą vėl įsmeigė žvilgsnį į grifą.
- Nepasakyčiau, kad vieta labai slapta, - kažkaip keistai vypsodama tarė. - Tačiau nekrintanti į akis tarp šių, - apvedė ranka ant aplinkinių stalų augančius augalus. Akys pamažu vėl sublizgo. - Ką čia veiki, mielasai?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Sausio 06, 2017, 08:55:05 pm
Mergina nieko neatsakė- arba ignoravo arba dar bala kas. Bet po savo pasivaipymų pasikraipymų ant kėdės, pagaliau įsitaisius ir baigus spoksoti į atėjūną, bei užsidegus savadarbę cigaretę ir išpūtus pirmuosius baltus dūmelius, galiausiai prakalbo.
- Sakykim,- sumurmėjo pakomentuodamas penktakursės žodžius, tyrinėdamas žaliaakės veidą. Vienas profesorius, vienas Uždraustąjame miške laksto, o dar venas prieš mane sėdi... ir dar vienas magijos ministerijoje kiurkso,- pamanė ir nelygiai atsiduso įkvėpęs baltaveidžių kanapių cigaretės pėdsakų. Jam niekad nepatiko dūmai, nesvarbu- laužo, pypkės ar dar kokio velnio.
- Vaikštinėju,- šykščiai atsakė į klausimą, nesigilindamas į prasmes,- o pats kaip matau, pati suktinukių daryba užsiminėji?- paklausė to pačio ko ir jo pašnekovė, dabar tupinti taburetėje kaip povas.
 Patraukęs akis nuo jos veido, žvilgsniu nulydėjo jau besisklaidančius dūmelius, kurie savotiškai lipo prie merginos galvos kaip aureolė.  Tik kad ši labiau panašėjo ne į angelo, o į kur kas tamsesnio padaro.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 06, 2017, 09:06:46 pm
Sirėja kažkaip mąsliai palinksėjo atsakydama į klausimą, retorinį ar ne - nesvarbu. Jautė grifo tiriantį žvilgnsį, nuo tokio net kažkaip maloniau pasidarė, tik pamanykit, dailioji raudonplaukė kažkam įdomi. Įdomu, kodėl. Nemanė, kad itin domėtųsi jos praeitimi, negalėtų svarstyti, kokia jos savijauta, kodėl nuodija savo nemarų kūna visokiu pirmarūšiu šlamštu, negalvotų, kodėl gi jos kūnas toks trapus, toks kaulėtas, toks sukritęs, įkritęs, kodėl ji nemiega naktim, kodėl nešukuoja ir neplauna gražiųjų raudonų plaukų, kodėl žaloja savo vargšes rankas stebėdama, kaip iš jų kurį laiką sunkiasi kraujas, o paskui užgyja. Taip, po to, kai atsibudo sveika gyva po tikrų tikriausios mirties, skendo neviltyje ir nė nesistengdama griebtis kokio nors šiaudo niekaip nenuskendo. Mirties nebijojo, jos troško. Bijojo gyvenimo. Tačiau niekam, duodu kairę ranką nukirsti, net ir užklydusiam grifui nebuvo įdomu, kodėl, po velniais, šitaip.
- Žiūriu, pastebi mano neįprastumus, - šlykščiai sumurkė ir išsišiepė it beprotė. - Nesijaudink, neprisimenu, kada paskutinį kartą kam nors įkandau, buvimas viena tų šlykščių padarų yra kančia, nelemtas dalykas, supranti?
Cigaretė tarytum ištirpo tarp kairės rankos pirštų, šįkart ne taip kruopščiai, kaip pirmąją, susisuko dar vieną. Klausiamai pažvelgė į grifą, gal ir šis norintis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Sausio 06, 2017, 09:56:02 pm
Lėtai pakreipė galvą raudonplaukės pusėn, šį kart atidžiau nužvelgdamas josios kūną, bet ilgiausiai sustojo prie akių- šiose galėjo įžvelgti neviltį, skausmą ir norą pagaliau užbaigti savo gyvenimą.
- Man neįdomu ar tu seniai maitinaisi ar ne. Kita vertus, kad senokai kam įkandai, reiškias, kad turi savitvardą, ir taip suprantu ir dar kaip,- pabaigė savo monologą mėlynakis grifas. Dirstelėjo sau per petį link šiltnamio išėjimo, ne ne dėl to, kad papustytų padus ar baimintųsi, kad kažkas juos sutiks prie kanapių susėdusius trečiąjame šiltnamyje. Iškvėpė orą. Jam prieš akis stovėjo jo pašnekovės vaizdas, net nereikėjo atsisukti ir pažvelgti dešinėn.
- Tu nori nusižudyti tiesa?- pagaliau perpratęs raudonplaukę tarė atsisukdamas į ją,- atsibodo gyventi,- kaip tezę pateikė nepažįstamąjai prieš akis. Kaip keista, galima sakyti šnekučiuojasi daugiau nei kelias minutes, o net dar vienas kito vardų nežino. Blausiai šyptelėjo josios pusėn ir su juntama pašaipėle prabilo:
- Niekas nepadeda? O ar bent jau bandei užsirauti ant vampyrų medžiotojų ar numirti įprasta savo rasės mirtimi?
 Pamatęs tarp pirštų dar vieną tik negrabiai ir ne taip kruopščiai susuktą kanapių suktinukę atsikvėpė.
- Ne, ačiū,- atsisakė kartu parūkyti, jam ir taip užteko tų dūmų, kutenančių šnerves.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Sausio 06, 2017, 11:34:45 pm
Gūžtelėjo pečiais, jai tuo geriau. Traukdama dar vieną numylėtųjų kanapių dozę, pagalvojo, kad galėtų užburti ir dūmai būtų spalvoti, o gal vertėtų pabandyti ir alihotsijos lapų, kažin, ar hienos medžiu vadinamo augalo lapai būtų malonus kanapių pakaitalas.
- Koks tu nuovokus, - šyptelėjo. - Tačiau ne, ne dėl to kad nusibodo, nors nuobodulys gal ir galėtų būti dalelė viso to... - nutęsė nepanorusi tęsti. Dešinės rankos pirštais užkabino sruogelę plaukų, pabandė išpainioti susipynusiuosius, nešukuotuosius. Nepavyko. O, kad kas atsilieptų į jos desperatišką šauksmą ir išmokytų gyventi... Tik jau tas iki tol šaukęs balselis merdėjo, kai jo nebeliks, vargšė pasiryš viskam, net gėdingai kankinančiai mirčiai nuo susitepusiųjų vampyrų medžiotojų rankų. Nusikvatojo grifui apie šiuis užsiminus.
- Ne, mielasis, nebandžiau ir neketinu. Jeigu trokštu nebekvėpuoti, nesirenku kraštutinumų. Jeigu nuo žmogaus rankos, tai nuo to, kuris laisva valia ir neslegiamas neprasto užmokesčio troškimo, nespaudžiamas garbės siekių sutiks mane pribaigti ir paskui nesinešios tamsaus kaltės šešėlio iki savos mirties. Nuo to, kuriam mano mirtis beprasmė, tokia pat, kaip gyvenimas. Nuo tokios būtybės kaip Karasuna Mei rankos, - užbaigė ir išraiškingai mostelėjo piršteliu. Tada atsiduso ir tarytum sau pridūrė:
- Gaila, jai nepavyko.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Sausio 21, 2017, 06:04:05 pm
Atsiduso. Kai kurie trokšta gyventi taip, lyg už tai paaukotų bet ką, tik kad liktų gyvi. Kita vertus kiti kratosi gyvenimo lyg maro ir nori jį užbaigti kuo greičiau. Kaip ir jo pašnekovė.
 Karasuna Mei- štai kas per padaras bandė atimti varnanagės gyvastį, bet kaip pastaroji sakė, jai nepavyko. Dėl kokių priežasčių, nebandė gilintis arba dėl to kad jas numanė. Kas ten žino. Vis dėl to Mei keturiolikmetis pažinojo, kaip gi nepažinos kai su šia kartu atlikinėjo Kerėjimo praktinę užduotį ir buvo jos metu vos ne užšaldytas tiesiogine to žodžio prasme. Tad ir prisiminimai iškilę paminėjus varnos žudikės vardą, su Junko Enoshimos antrąja asmenybe jam nebuvo vieni iš maloniausių...
- Ir kodėl gi? Kodėl nori numirti?- klausimai išsprūdo iš lūpų, nors buvo nusprendęs to neklausti. Merginos kalboje galėjai užjusti arba numatyti desperatišką jos šauksmą, kad kažkas išmokytų gyventi, bet grifas čia negalėjo padėti.  Negalėjo net ir jos nužudyti be  sąžinės graužaties. Ir visgi daug laiko turėtų praeiti, kad galėtų tai įvykdyti, jei iš vis galės.

((Srr, kad ilgai neatrašiau ir už  minčių šokinėjimus, šiandien kažkaip nesirašo))
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Vasario 20, 2017, 09:48:48 pm
Antroji ištirpon taip pat greitai kaip ir pirma, į smegenis per plaučius patekę nuodai ėmė veikti, vampyrę apėmė gera nuotaika. O kadangi grifas taip maloniai paklausė priežasčių, ji nutarė papasakoti savo nelaimingo gyvenimo istoriją, tiek kiek atsiminė. Nieko tokio, jeigu kalbės ilgiau, nei įprasta. Beliko tikėtis, kad grifas turi laiko.
- Koks įdomus klausimas... - nusišypsojo. - Svarsčiau, kada paklausi, o kadangi galiausiai paklausei, tai būsiu maloni ir atsakysiu. Galbūt ne taip, kaip tau norėtųsi, bet tebūnie, klausyk.
Gimiau Velse, miestelio pavadinimo jau nė neprisimenu, apskritai iš tų vienuolikos metų, kai gyvenau ten su tėvais burtininkais, nelabai ką prisimenu. Galbūt ryškiausiai išliko tik motinos mirtis, bet apie tai kalbėti aš nelabai noriu. Vampyre buvau visą gyvenimą, keista, ar ne? Mes irgi senstame, kai kuriems pavaldus laikas, sulėtiname arba pagreitiname. Būdama kažkelerių metų, nusprendžiau, kad noriu gyventi tokiu pat tempu, kaip paprasti žmonės. Paskui tas mano ypatingu buvęs gebėjimas kažkur pranyko, gal aš tiesiog jo nebevysčiau. Trumpai tariant, laiko kažkaip valdyti ar panašiai, aš nebemoku. Bet tai nelabai svarbu. Dešimties metų suvokiau, kad man patinka mergaitės. Na, ne kandžioti mergaites, bet šiaip, romantiškai, fiziškai, dar bala žino kaip. Jos tiesiog mane seksualiai traukė labiau nei berniukai ir nieko aš čia jau nepadarysiu. Man sakė, kad tai visiškai absoliučiai normalu, tai sunkumų su tuo neturėjau. Vienuolikos ėmiau lankyti Hogvartsą. Pirmais metais pirmą kartą gyvenime kažką paverčiau vampyre. Savo metų mergaitę, jos vardas buvo Afroditė, buvo mano pirmoji meilė, taip ir neprisipažinta. Nežinau, galbūt jos desperatiškas noras gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenau aš mane išgąsdino, gal išgąsdino nuolatiniai klausimai apie esatį, esmę, sielas ir panašius dalykus. Aš jos bijojau, tam tikra prasme. Paskui ji dingo ir aš gyvenime jos nebemačiau. Maždaug tada ir diagnozavau sau depresiją, kurios pasekmes matai prieš save. Atsisakiau žudyti bet ką - žmones, gyvūnus - dėl kraujo. Nevalgiau nieko, net normalių žmonių maisto. Susirgau anoreksija, ši išsekino ir vis dar sekina, bet, po velniais, ir gerai. Netroškau ir netrokštu pasveikti, kam man to reikia? Žodžiu, depresija, anoreksija, nenustebčiau jeigu dar koks žiobarų psichiatras nustatytų man dar kokią ligą... Tada pasipainiojo Jekaterina. Susuko mano vargšę galvą, žinai, aš labai greit įsimyliu. Ilgai netrukome, viskas buvo taip laikina, taip trapu, kad net skauda, paskui ir ji dingo išėjo prapuolė, mačiau ją per mūšį, vargu ar mane beatsimintų, bet kam to reikia?
Ir štai dabar prasideda įdomumas. Kažkurią naktį Kiauliasodyje susipažinau su Karasuna. Nebesuprantu, kas joje tokio nuostabaus, ji mane sužavėjo, vis dar tebežavi, aš myliu ją, supranti... Taigi. Tada nutiko visas tas kerėjimo kabineto dalykas, nesileiskime į smulkmenas. O tada, hm, buvo Helovynas, ten aš pasigėriau, permiegojau su dailia trečiakurse Dalifrėja, šioji ėmė jausti kažką man, bet, dievai rautų, ji tėra kūnas, kuriuo kaip kekšės nuosavybe pasinaudojau, ir tiek. Man gaila jos, tos mergaitės, kad tik nepasidarytų sau ko nors, be to, man atrodo, ji nežino, kad aš gyva, esu tikra kad matė tik mano atšalusį kūną. Supranti, mielasis, Karasuna yra mano gyvenimas, tačiau koks gali būti gyvenimas, jeigu tam pačiam gyvenimui tu rūpi tiek pat kiek musės šūdukas? Aš nuo jos priklausoma, nuo jos kūno, lūpų, kvapo, judesių, šypsenos, juoko, nagų, nuo jos visos, priklausoma taip pat, kaip priklausoma nuo savo kanapių. Puikiai tai suvokiu, gal kvaila bet ji ir yra priežastis dėl kurios noriu mirti arba dėl kurios sutikčiau gyventi. Ji mane nužudė, nežinau ar žino, kad aš gyva, bet argi tai svarbu? Nelabai svarbu, man atrodo.
Sirėja baigė kalbėti, norėjo gerti. Pasinaudojo apgailėtinais transfigūracijos ir kerėjimo sugebėjimais, išsibūrė sau taurę vandens. Žvelgė į grifą, kurio vardo vis dar nežinojo, šypsojosi svarstydama, ar bent kažkokį įspūdį paliko jos varganas gyvenimas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Balandžio 12, 2017, 08:28:27 pm
Kol raudonolaukė varnanagė šnekėjo, pats apgailėtinai tylėjo. Net ir tada, kai pastaroji baigė savo viso gyvenimėlio istoriją. Bet kita vertus ta tyla nebuvo kažkokia pranašaujanti, kad jos savininkas linko be žado. Ne, tai buvo tik paprasčiausiai tuščia, jokių jausmų neatskleidžianti tyla. Tiesiog gryna tyla, tačiau greitai buvo nutraukta.
- Mirti yra variantas, bet ne išeitis, bent jau taip manau,- tarė akimis nusekdamas merginos judesius, kai ši išsiburė taurę ar ką vandens. Matė jos šypseną, matė rūkalės dūmus, matė daug ką. Bet tylėjo. Na gerai, liko viena trečiąja, kad ir kaip nesinorėjo sau tai pripažinti, be žado. Nenuostabu, kad žmogus ar ee, tiksliau vampyras, tiek iškentėjęs nori mirti. Meilė gali arba suteikti sparnus, arba gali juos atimti. Ši būtybė sėdinti priešais jį, kelis kartus juos gavo, ir tiek pat kartų nusvilo.
- Beje, mano vardas Džeimsas, varne,- vieta vardo prikabinęs josios koledžo pravardę, pratarė. - Puiku, išsikalbėjai, bet žinok, tai nieko nereiškia, nes nei aš tau padėsiu, nei vargu kas kitas. Aš verčiau visus nusmugdau, nei pakeliu naujam gyvenimui,- su pašaipėle šyptelėjo, tačiau akys liko neįskaitomos. Atsiduso. Jam nepatiko, kai šalia būna koks sužeistas individas. Tada galvok kaip jam padėti ir trali vali ir taip toliau. Kartais buvo savanaudis, bet tikrai neketino dabar užsikrauti nepažįstamo žmogaus psichologiniu gydymu. Nebuvo švilpis, kuris vien iš gerumo padės ir nebuvo varnanagis, kuris vien iš proto ištrauks kokį išganingą planą kaip padėti. Stereotipai, bet visgi. Jam ir savų bėdų užteko. O prisiminus kur yra daugmaž įsivėlęs, tai kas lieka? Apsikasti rudeniniais lapais ir neišlysti visus metus. Jei kirminai neužgrauš.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Tae Yeon Min Balandžio 15, 2017, 09:41:17 pm
Sirėja nusikvatojo, giliai įtraukė nuodą į plaučius ir paskleidė baltų dūmų debesėlį aplink save, šie it sunkūs būdami pakibo aplink veidą, tarp raudonų plaukų. Graužė drėgnas akis, o raudonplaukė nebuvo megėja primesti, kad jai nerūpi, rodė, kaip yra, tad nepakęsdama erzinančio jausmo ranka nusklaidė baltą debesį nuo veido.
- Išties malonu susipažinti, Džeimsai, - suburbėjo, tasi nebuvo svarbus dalykas, bent jau ne šią akimirką, o ir šiaip neketintų sveikintis sutikusi koridoriuje. Gal net ir šiam nesutiks, visaip ten būna. - Aš Sirėja, bet ak, kam gi tau tas vardas. Vadink nors ir Kaspisija. O dabar, kad būtų dar įspūdingiau ir pasirodyčiau itin išsilavinusi, pacituosiu tau Šekspyrą (tas eilutes mačiau ant sienos žiobarų pasaulyje): jeigu pavadinsi rožę kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?
Sirėja sukikeno. Ugnis jau svilino pirštus, tad užgesino nuorūką į stalą ir nerūpestingai sprigtelėjo ant žemės.
- O ne, ne, aš neprašau kažin kokios apgailėtinos pagalbos iš tavęs, tuo labiau kai, manyčiau, esi pats ganėtinai sulaužytas, sulankstytas ir gerokai paspardytas nedėkingo gyvenimo, tiesa? Neužmiršk, mielasis, kad pats klausei tų priežasčių, kurios net man ima rodytis kvailos...
Varnė garsiai, šiek tiek perdėtai atsiduso ir sukišusi pirštus į plaukus dar kartą pabandė juos iššukuoti, susiraukė, kai per smarkiai patempė sruogą plaukų, tačiau užsiėmimo neapleido.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džeimsas Greywindas Balandžio 30, 2017, 06:45:03 pm
- Na, taip,- sutiko su Sirėjos spėjimu, per daug nesiklausydamas jos kitų šnekų,- gal ir nesu nukentėjęs nuo meilės, bet panašiai kenčiu. Bet čia jau kita istorija,- šyptelėjo- ilga ir neįdomi.
Vos mergina vėl pavartojo "mielasis" kriepinį, vos ne gindamasis iškėlė delnus. Ant kairiojo visu gražumu pasirodė keli mažyčiai randeliai, likę po Suvaržymo amuleto veiklos.
- Dėl Merlino meilės, nevadink manęs "mieluoju",- juokais suniurzgė,- anoks aš tau mielasis.
Nuleidęs rankas nusuko žvilgsnį nuo merginos triūso išsikrapštyti savo plaukų lizdo- nelizdo- šiūkšlyno į šiltnamio sienas- langus. Toks įprastas Hogvartso peizažas, aplinka, kad net įdomu. Akys nuobodžiai lakstė anapus, varstydamos kiekvieną iškilimą ir krūmą, kiekvieną plytos įtrūkimą ir skrendantį pauštuką. O smegenys vangiai dirbo ką čia dar pasakius. Neketino pasakoti savo gyvenimo istorijos ir neketino to daryti atvirai, bei nuoširdžiai dar dešimt metų. Akys apsiblausė lyg jų savininkas kažkur kitur klajotų.
- Malonu už tokį pokalbį, Sirėja, - tarė,- bet manau aš esiu. Nebijok, niekam nesakysiu, kad rūkei. Nesu skundikas,- šyptelėjo ir atsukęs nugarą raidonplaukei merginai ruošėsi išeiti.
- Beje, gal kažkada dar ir susitiksim,- patraukė pečiais per petį pasižiūrėdamas į ją,- kas žino,- pridūrė ir išėjo iš trečiojo šiltnamio. Durys girgždėdamos atsidarė ir užsidarė, palikdamos Sirėją Valin, merginą nukentėjusią nuo meilės, vieną dusti savo rūkaluose.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 25, 2017, 07:49:56 pm
Išėjusi iš bibliotekos, varnė kėblino po Hogvartso koridorius, ieškodama mokyklos šiltnamių. Pagaliau pamatysiu Franką. Mačiau jį tik per atostogas. Kažin bus kažkiek pasikeitęs? Gal bus kokią barzdą užsiauginęs. Apie tai pagalvojusi, ji prunkštelėjo. Frankas su barzda? Tai neįmanoma, juk jis toks... Jei tik pamato nors vieną plaukelį ant veido, iškart eina skustis. Išvaikščiojusi dešimt minučių, Eleizija pradėjo nerimauti. Kur tie šiltnamiai? Apžvelgė visą koridorių. Šaunu. Nėra net pas ką pasiklausti. Netikėtai Elė prisiminė vadovėlyje perskaitytą burtažodį, kurį ištarus atsiranda kelias, kuris tave nuveda ten, kur nori. Kaip jis ten? Alegaro, aledrano, alegrono... Ne, ne taip. Elė pliaukštelėjo sau per kaktą. Tu tokia netikėlė, kad net nesugebi įsiminti vieno burtažodžio. Išsitraukė lazdelę ir nukreipė į koridoriaus grindis.
-Alegaro.
Nieko neįvyko.
-Alevaro.
Lazdelė net nesuvirpėjo, nes burtažodis buvo neteisingas.
-Koks tas burtažodis? Bus koks Alemaro, ale...
Varnė neužbaigė sakinio, nes lazdelė suvirpėjo ir iš lazdelės pasipylė mažos raudonos kibirkštėlės. Jos pradėjo skrajoti aplink Eleiziją. Ji nežinojo, ką daryti.
-Norėčiau nukakti į šiltnamį.
Tai išgirdusios, kibirkštys sustingo ir po sekundės jau formavosi į švytintį kelią, kuris turėjo nuvesti pas Franką. Nieko nelaukdama, Elė pradėjo sekti kibirkštis. Šiltnamis tikriausiai net nebuvo šiame aukšte, nes švieselės varnę vedė į kitą aukštą. Užlipusi laiptais, toliau ėjo keliu. Paskutinė švieselė plasnojo prie milžiniškų durų. Eleizija pridėjo ranką prie vėsių durų ir lėtai jas pastūmė, norėdama, kad jos atsidarytų. Įkišo galvą, bet išvydo tik augalus, žolynus. Franko nė ženklo. Tikriausiai per anksti atėjau. Na, nieko, palauksiu. Įėjusi uždarė duris ir pradėjo apžiūrinėti šiltnamyje esančius augalus.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Frankas Stigleris Birželio 25, 2017, 08:53:21 pm
Švilpis įėjo į savo miegamąjį ir priėjo spintą. Ją atidarė ir, nusiėmęs savo megztinį, ten jį pakabino. Uždaręs jis priėjo prie savo lovos ir griuvo į minkštus patalus. Netrukus pajuto, kad jis atsigulė ant kažko ir tai nebuvo lova ar jos patalai. Atsistojo ir atsigręžė. Ant lovos gulėjo vokelis, adresuotas Frankui Stigleriui. Kai jis pamatė, kas jam atsiuntė tą voką, neteko žado. Laiškas buvo nuo Eleizijos Stilgeri, Franko mažosios sesutės. Iš to nekantrumu, jis griebė voką ir jį atplėšė, įplėšdamas laiško popierių. Išėmęs laišką, jį perskaitė.
Citata
Labas, Frankai!!!
          Tikriausiai būsi pamiršęs, tai primenu. Po savaitės susitiksime Hogvartse. Taip, aš būsiu pirmakursė. Tikiuosi tu man aprodysi tą magišką burtininkų ir raganų mokyklą. Gavęs šį laišką, prašau atrašyk man.

Tavo sesutė

P.S. nuotraukoje aš, deduosi į lagaminus daiktus, kurios atsivešiu į mokyklą.
Po savaitės? Juk pirmakursei jau vakar atvyko. O Dieve, reikia Elei nieko nelaukiant parašyt ir susitart susitikti. Mano sesutė jau pirmakursė. Kažin į kurį koledžą papuolė? Tikrai ne į švilpynę, nes bendruosiuose kambariuose aš jos nemačiau... Staiga Frankas pašoko, iš spintos pasiėmė megztinį, jį apsirengė ir, parašęs laiškutį Elei, išėjo jo išsiųsti. Išsiuntęs planavo trumpam nukakti iki Kiauliasodžio.

Frankas jau kėblino iš miestelio, nusipirkęs mažą keksiuką ir žvakutę. Keksiukas buvo su šilauogėmis ir baltu kremu - sesės mėgstamiausias. Tikriausiai jau vėluoju. Reikia pasiskubinti. Ant kelio jis aptiko mažą akmenuką, kuris priminė žvaigždę, ir nukreipė į jį lazdelę. Užbūręs jį ir pavertęs nešyklę, paėmė akmenį į delną. Viskas pradėjo suktis bei lietis, švilpis užmerkė akis ir paskendo sūkuriuose. Netrukus jis jau nebejautė vėsaus vėjuko, vyravusio prie Kiauliasodžio. Atsimerkęs nudžiugo. Franko užkerėjimas pavyko, jis atsirado šiltnamiuose. Elės dar nebuvo, tai tuo pasinaudojęs, jis ant vieno staliuko padėjo servetėlę, keksiuką ir į jį įsmeigė žvakutę. Nenorėdamas būti pričiuptas, pasileido bėgti link kolonos, už kurios žadėjo slėptis. Pačiu laiku, nes tik nugara atsirėmus į besielę koloną, šiltnamių durys tyliai prasivėrė. Kažkas šmurkštelėjo vidun ir jas uždarė. Frankas iškišo nepastebimai galvą ir pažvelgė. Tą žmogų būtų atpažinęs, net jo nematydamas. Tai buvo Elė, bet truputį pasikeitusi - aukštesnė, su žymiai trumpesniais plaukais. Eleizija nepastebėjo keksiuko, todėl Frankas nukreipė į jį lazdelę ir vos vos girdimai sušnabždėjo:
-GLOWS.
Žvakė užsidegė, apšviesdama ir pripildydama šiltnamį jaukumo. Pasivogęs Elės dėmesį, švilpis nukreipė lazdelę į lubas.
-POPURYL.
Iš lazdelės išlindo gelsvas spindulys, kuris nuskridęs prie lubų, susprogo ir pavirto į tūkstančius mažų spalvotų popierėlių. Stigleris išlindo iš savo slėptuvės ir pribėgęs apkabino, pakėlė ir apsuko Elę aplink save.
-Sveikinu atvykus į Hogvartsą, sesute, - tai pasakęs, pabučiavo Eleizijos skruostą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Birželio 30, 2017, 12:04:09 pm
Šiltnamyje buvo įvairiausių augalų. Nuo paprasčiausių žiobariškų pienių iki gluosnio galiūno sodinukų. Elė priėjo prie stalo, ant kurio buvo padėtos kelios medinės dėžės su žemėmis. Vienose buvo pasodinti keistai atrodantys kaktusai, kurie vietoj spyglių turėjo mažas pūsleles. Varnė jų nelietė, nes numanė, kad gali iš jų ištrykšti ne kaip kvepiančios gleivės. Priėjusi prie sekančio stalo, išvydo magiškuosius hiacintus. Iš kur ji žinojo, kad jie magiški? Na, gėlių žiedai lėtai keitė spalvas. Elė pasilenkė link gėlės ir įkvėpė jos žiedų kvapo. Jis buvo labai gaivus, raminantis. Staiga mergaitės rankose atsirado momentinis fotoaparatas. Varnė prisidėjo jį prie veido ir spragtelėjo kažkurį fotoaparato mygtuką. Kažkas sutraškėjo ir iš fotoaparato išlindo nutrauką, kurioje buvo hiacintai. Apžiūrėjusi ją padėjo ant medinio stalo, kai netikėtai kambaryje atsirado jaukios šviesos šaltinis. Varnė atsigręžė ir išvydo ant staliuko padėta keksiuką su degančia žvakute. Mergaitė pasimetė, nes nežinojo, kaip žvakute buvo uždegta. Ji įsitempė ir pradėjo įdėmiai klausytis, gal ką nors išgirs vaikštant. Elė priėjo prie keksiuko ir viską suprato. Keksiukas buvo aplaistytas baltu kremu ir papuoštas šilauogėmis - jos mėgstamiausias. Apie tai žinojo tik jos geriausia žiobarė draugė ir jos šeima. Frankas, tai jo darbas. Kieno gi daugiau, jei ne jo? Netrukus pasigirdo šnabždesys. Iš už kampo išlindo gelsvas spindulys, kuris lėkė tiesiai į lubas. Pasiekęs savo tikslą, susprogo ir pavirto į tūkstantį ( jei ne daugiau) spalvotų lapelių. Iš savo slėptuvės išlindo jos brolis ir priėjęs ją pabučiavo. Varnė išraudo ir stipriai apglėbė Franką. Jį buvo apsikabinusi kokias dešimt minučių ir ašarojo iš laimės, kad švilpis ją taip pasveikino.
-Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū. Tik tu taip gali mane nudžiuginti.
Nieko nelaukus, užfiksavo šį kadrą su fotoaparato pagalba, nuotrauką padėdama ant to pačio stalo.  Brolis tikriausiai nežinojo, į kokį koledžą ji papuolė, tai ji sumanė pasigirti.
-Nepatikėsi, bet aš papuoliau į Varno Nagą, kaip ir norėjau, - tai pasakiusi sukrizeno. - Tai ką veikiam?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 22, 2017, 09:56:57 pm
 Jam pačiam buvo keista, kad jis jau trečiakursis. Rodos, dar tik vakar buvo išsigandęs pirmokėlis, pirmąsyk gyvenime laikąs burtų lazdelę - kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tiesa, dabar jautėsi ne ką geriau. Nors įgavo pasitikėjimo savimi, kalbant apie magiją, vis dar jautėsi nepritampąs prie aplinkos ir daugumos mokinių. Na ir kas - nė nesiruošė daryt iš to problemos. Ypač, kai pirmavo daugelyje dalykų. Sunkų graužtis dėl žiobariškos prigimties, kai, nepaisant jos, esi vienas iš geriausių. O jis puikiai suprato savo vertę.
 Nors dauguma pamokų dar nebuvo prasidėjusios, jis nelaukė pirmųjų namų darbų. Reikėjo iš anksto pasiruošti naujiems mokslo metams. Savo name prie Londono mokytis per daug negalėjo - tėvas liepė bene visą vasarą kalti chemiją - tad reikėjo dabar vėl grąžinti savo smegenis į priešatostoginę būseną. Kodėl gi nepradėjus nuo herbologijos ir trumpo pasivaikščiojimo po mokyklos šiltnamius?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 23, 2017, 03:51:04 pm
Pasitaisiusi šiek tiek ilgesnius plaukus, ji pasigriebė knygą su odiniu viršeliu, kurią jai padovanojo Lindormas, bei paliko Varno Nago koledžo bendruosius kambarius.
-Reiktų susirasti tylią ir nelankomą vietelę, -  tyliau sau tarė ji.
Patogiai įsisupo į pilkšvą šaliką, kuris sulig dydžiu labiau priminė pledą, ir lėtai ėjo vėsiais Hogvartso koridoriais. Žmonių nebuvo nė matyti. Nė vienos gyvos ir negyvos dvasios. Gal į biblioteką? Ne, ten dažniausiai būna daug žmonių ir labai tvanku. O gal į kiemą? Tik taip apsirengus tikrai ne. O kaip... O kaip šiltnamiai? Ten tylu, gardžiai kvepia ir paprasčiausiai žmonės ten nesilanko, jei nevyksta kokia nors pamoka. Taip, ten ir eisiu.
Greitai susiradusi reikiamą vietą, stumtelėjo duris ir žengė vidun. Jis buvo taip pat, kaip ir pirmąjį kartą kartu su Franku, tik šįsyk nebuvo taip tamsu. Baigusi apžiūrinėti mėgstamiausius augalus, naujas jų rūšis, veisles, ji įsiskverbė į mažą kampelį, iš kurio ji galėjo viską matyti, bet jos, vijoklių dėka, niekas. Atsisėdusi ant grindų, varnė atsivertė knygą, kurios visi puslapiai buvo apklijuoti Lindormo darytomis nuotraukomis, prirašinėta įvairiausių jo šalies faktų, net keli puslapiai ir apie Animagiją. Iš užančio išsitraukė lapelio skiautę kartu su užkerėtu rašikliu ir ėmė ant jo rašyti.
Citata
Lapas, Lindor. Ką veiki? Kas geresnio?
Laiškelis iškart ištirpo ore, sukeldamas tam tikrą tylų garsą. Elė, laukdama atsakymo, jau ketino skaityti jo knygą, kai netikėtai išgirdo, kad kažkas ką tik įžengė į šiltnamį. Nuo šiol ji nebebuvo viena toje patalpoje. Iš pradžių ji pamatė žmogaus batus, o, pakėlusi akis į veidą, sustingo. Nikas. Tai jis. Ką jis čia veikia? Nesirodysiu aš jam. Palauksiu kol išeis. Tikrai nenoriu net žodeliu persimesti su juo, su tuo, kuriam kažkada kažką jaučiau. Jautei? Eleizija, ką nori apkvailinti? Pati save? Tu jam ir dabar tai jauti. Varnė net nedrįso pajudėti iš savo vietos, bijojo net giliau įkvėpti, kai staiga šalia jos atsirado Lindormo atsakymas. Patalpoje buvo labai tylu, tad laiškelio atsiradimo garsas atrodė toks kurtinantis, kad net dramblį prikeltų. Ji išsigandusiomis akimis pažvelgė į popiergalį. Velnias. Tikiuosi nesupras iš kur atsklido garsas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 23, 2017, 04:03:32 pm
 Jis lėtai slankiojo palei augalų lysves, stengdamasis pats sau pasakoti kuo daugiau apie augalus. Vis dėlto žmogau atmintis nėra tobula ir net Nikui kaskartėm tekdavo dirstelėti į lentelę, stovinčią prie gėlės ar krūmo. Rodos, praėjo tik atostogos, o jis jau spėjo tiek daug prisiminti. Nuoširdžiai apsidžiaugė čia atėjęs, tikrai nenorėtų per artimiausią pamoką apsikvailinti - juk bene pusės dalykų negalėjo prisiminti.
 Tamsios trečiakursio akys buvo įbestos į metro aukščio krūmą, kurio lotyniško pavadinimo niekaip negalėjo prisiminti, kai jo ausis pasiekė duslus garsas. Nors duslus, tačiau garso jam nestigo - niekas negalėtų jo praleisti pro ausis. Instinktyviai atsigręžė ton pusėn. Žinojo, kad šiltnamiuose esti augalų, mėgstančių sproginėti ir leisti keistus garsus, tad pernelyg nekvaršino sau dėl to galvos.
 Keista, bet pasijautė stebimas - tas jausmas kėlė nerimą, buvo dar sunkiau sutelski išsidraikiusias mintis ties matomais augalais. Greičiausiai pasivaideno; prieš tai buvo įsitikinęs, kad be jo patalpoje nieko nėra. Ar bent jau nesimatė. Tačiau tas keistas pojūtis jam nedavė ramybės.
 Nutarė save nuraminti - prieis prie to vijoklio, įsitikins, kad čia jis sproginėjo ir galės toliau ramiai mokytis.
 Įsivaizduokit jo nuostabą, kai už vijoklio pastebėjo žmogystą. Jau norėjo žengti atatupstas ir mauti velniop iš čia, kai jo žvilgsnis užkliuvo už tos būtybės akių - pažįstamų akių. Galėjo prisiekti savo gyvybe, kad tą akimirką širdį galėjo justi prie gerklės. Tačiau neišsiduos.
 - Labas, - abejingai pasisveikino su varne, kandžiai šyptelėdamas.
 Šypsnis nebuvo nuoširdus - ir neturėjo toks būti. Nors puikiai suprato, kad tai jis iniciavo skyrybas (ar galima vartoti žodį "skyrybos", jei jie net nebuvo pora? nebuvo tikras), tačiau pyko ant jos. Kažkur giliai širdyje vylėsi, kad ji neleis jam to padaryti, supras ir kaip nors kartu ras išeitį. Tačiau ne.
 - Keista matyti čia tave, maniau, kur nors tampysies pakampėmis, - karčiai burbtelėjo, - Ak, tiesa. Tu gi ir tūnai kampe, pasislėpusi nuo visų. Ką, žmonių bijai?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 23, 2017, 04:37:02 pm
Nikas lėtai atsigręžė ir pažvelgė į tą patį kampą, kuriame ji slėpėsi nuo žmonijos. Jau manė, kad jis neis patikrinti iš kur sklido garsas, bet deja... Po kelių sekundžių jis vis tiek atėjo pažvelgti, kas sukėlė garsą. Praskleidęs vijoklius išvydo Elės akis, o ji - jo tobulą veidą. Sunkiai nurijo seiles. Kaip seniai aš tave mačiau, Nikai. Jis su ja pasisveikino. Iš jo lūpų išskridęs "Labas" nuskambėjo taip abejingai, šaltai, kad pasijautė, kad būtų jam, kaip nepažįstama. Žinoma, to neparodė jam, o kaip tik, taip pat šaltai ir skaudžiai išspjovė.
-Labas, - viduje kažkas suvirpėjo.
Į glėbį pasiėmė ji ir knygą, ir rašiklį, ir Lindormo laiškelį. Jau ruošėsi išeiti iš tamsaus kampo, kai netikėtai Niko žodžiai lyg antausis išsprūdo jam iš burnos.
-Seniai tampymo pakampėse estafetę perdaviau tau, ponaiti Maquet, - pastaruosius žodžius ji tyčia sumurkė.
Ir tada ji, visu savo grožiu ir ūgiu, išėjo į šviesą. Saulės spinduliai iškart apšvietė jos įdubusius skruostikaulius, gražią nosį ir tas tamsias akis. Vėliau ir pašviesėjusius plaukus. Išsiskyrusi su klastuoliu, ji net nesistengdama numetė porą kilogramų, nors to net nereikėjo, bei leido plaukams šiek tiek ataugti, bet ne per daugiausiai.
Ji net nemanė palikti šiltnamių, nenorėjo leisti Nikui suvokti, kaip ji nenori būti vienoje patalpoje su juo. Laukdama, kol Nikas, ką nors tars, ji pasinaudodama ta proga perskaitė Lindormo laiškelį.
Citata
Labas. Gerai, o kaip tau? Ką veiki?
Lapelį greitai sulankstė ir įsidėjo į kišenę. Užsikišo plaukų sruogą už ausies ir be jokių emocijų, jausmų pažvelgė į vaikiną, kuriam dabar norėjo jausti tik nepykantą, pasišlykštėjimą, bet jautė visai priešingus jausmus.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 23, 2017, 05:14:50 pm
 Tamsiaplaukė lėtai, lyg tyčia bandytų jo kantrybę, atsistojo visu ūgiu. Jo skvarbios akys įdėmiai perbėgo visu jos kūnu - pro tamsias akis neprasprūdo jokia detalė. Tiesa, pasistengė, kad ji pasijaustų it apžiūrimas muziejaus eksponatas. Varnanagė sulieknėjo - net sulyso - ir jis turėjo sau pripažinti, kad tai jam nepatinka. Nors pats save tikino, kad jam nusispjaut į tai, kas vyksta jos gyvenime ir apskritai į ją. Tačiau nepatiko ne dėl to, kad ji dėl kelių numestų kilogramų prarado savo žavesį ar grožį, ne: ji atrodė ne tokia sveika ir kažkoks kirminas graužė jo smegenis, tyliai šnabždėdamas, jog tai jis dėl to kaltas.
 Tyliai tikėjosi, kad ji išsinešdins - tikrai nedegė noru būti su ja vienoje patalpoje, ypač, kai šalia nebuvo jokios kitos gyvos dvasios. Tačiau ji niekur nejudėjo, o ir jis tikrai nenorėjo parodyti, jog dėl to jautėsi nejaukiai. Lyg jos čia nė nebūtų, praėjo pro Elę prie kito krūmo aukštai iškėlęs galvą, nė akimirksniui neužkliūvęs už jos žvilgsniu.
 Tik susikaupti - daugiau ar mažiau - jau nebepavyko. Jautė esant ją netoliese ir jam pačiam to nesuvokiant, tamsios akys nejučia nuklydo jos pusėn. Pastebėjo jos rankose raštelį. Nors neturėjo jokio supratimo, nuo ko jis - gal tėvai parašė laišką ar dar kas - pajuto savyje kylantį pyktį. Ir šleikštulį, nors pastarojo net negalėtų paaiškinti.
 - Oho, kaip greitai peršokai ant kito, - iškėlęs antakius kandžiai sumurmėjo, pagavęs jos žvilgsnį, - Truputį negražiai, ką? Ir kas tas laimingasis ar, būtų tiksliau sakyti, nelaimingasis?
 Juto, kaip kaista ausys - ir tikėjosi, kad krentančios sruogos jas uždengs. Pats nesuprato, kodėl staiga patapo toks irzlus. Neturėtų ant jos pykti dėl tokio menkniekio, bet - visada yra kažkoks „bet“ - negalėjo sulaikyti savo liežuvio.
 O kadangi jau šiaip ar taip ištartų žodžių nesugrąžintų, nutarė dar pridurti.
 - Maniau, kad tvarkingesnė esi. Keista, net džiaugiuosi, kad išsiskyrėm, - pernelyg draugiškai ir džiaugsmingai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 23, 2017, 05:42:06 pm
Jis žengė porą žingsnių link išėjimo. Nejau jis išeis? Prašau, Dieve. Išvesk jį iš šios patalpos. Ir tada jis pasuko prie augalų, nepalikdamas šiltnamių. Kad tave nukankintų septyni velniai. Jis vos pastebimai atsigręžė ir išvydo, kad jis pastebėjo laiškelį. Tada prasidarė jo srėbtuvė. Peršokau ant kito? O Dieve. Jis mano, kad aš susiradau kitą. Mintyse pradėjo ji juoktis, net dusti nuo juoko. Jei taip manai, taip pažaiskime šį žaidimuką. Ji viliojančiu žvilgsniu pažvelgė į Niką ir tarė:
-O koks tavo reikalas, ar peršokau ant kito? - saldžiu balseliu paklausė ji. - O kas tas "Nelaimingasis" irgi ne tavo reikalas. O kam tau rūpi? Eisi pasakyti jam, kokia aš niurzga, nevala, pasikėlusi mergšė, kekšė, a?
Eleizija nepastebimai nurijo seiles. Ojė. Greičiau Nikai dink iš šiltnamių, antraip aš tave sudraskysiu į gabalus, o vėliau sušersiu juos vilkolakiams, klaidžiojantiems uždraustajame miške.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 23, 2017, 05:52:11 pm
 - Koks man skirtumas, su kuo tu duodiesi, - abejingai gūžtelėjo pečiais, net nepažvelgęs į ją.
 Skirtumas buvo. Tačiau ne dėl to, kad jam itin rūpėjo, su kuo ji susirašinėjasi - į tai jam buvo nusispjaut. Jam nepatiko, kad ji apskritai su kažkuo susirašinėjo ir tai, kad ji nepaneigė to fakto, tikrai nepadėjo. Reiškiasi, tikrai kažkas yra. Jis nebuvo tikras, ar viskas rimta ir ar apskritai kas yra, tačiau dabar tai buvo mažiausiai rūpestis.
 Gal ir gerai, kad nerado jėgų perkelti savo žvilgsnio į ją. Vien jos saldaus balso užteko, kad pajustų dūrį viduriuose. Jei dar tektų matyti jos prakeiktą - kad ir labai gražų - veidą, ne tokie žodžiai išsprūstų. O pragaran patekti netroško.
 - Bet taip, esi teisi, norėjau perspėti, - neįtikėtinai rimtai atsakė po minutėlės tylos, - žinai, gaila vaikinuko, patampysi ir po to vėl ant kito peršoksi. Norėjau jam bėdų sutaupyti, - karčiai nusijuokė.
 Juodos akys pastebėjo jos nervingą seilės nurijimą. Piktdžiugiškai išsišiepė - reiškiasi, jai ne tas pats, kad jis čia ir jo žodžiai ją žeidžia. Bent jau jis jo tikėjosi - tikrai neleis jai pamiršti apie viską. Nors šiaip tikrai nebuvo kerštingas, tačiau, turėjo sau pripažinti, matyti jos sumišimą jam net labai patiko.
 - Tai visgi pripažįsti, kad esi kekšė? - abejingai burbtelėjo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 04:22:29 pm
Netikėtai jis piktdžiugiškai nusišypso, bet Elės tai neišmušė iš vėžių. Ji grakščiai padėjo ranką sau ant klubo ir jau ruošėsi ką nors atkirsti, kai netikėtai Nikas tarė, kad ji neneigia fakto, kad yra kekšė. Ji atsainiai rankomis įsirėmė į medinį stalą ir dailiu žvilgsniu pažvelgė į jį.
-Tavo akimis tikriausiai esu pati didžiausia kekšė, taip? Žinai kodėl? Tikriausiai ne, nes neigi tą faktą. O aš žinau. Tau esu pati didžiausia kekšė, nes tik su manimi esi ir draugavęs. Nesi niekada bendravęs su kita mergina, nesupranti jų. Na, tiksliau, draugavęs su dvejomis. Bet tikriausiai Daniela ne tokia kekšiška, pasileidusi, kaip aš...
Išgirdusi tokius savo žodžius, ji šelmiškai nusišypsojo. Šypsojosi ne jam, o pačiai sau, nes nesijautė ta bailia, drovia mergaite, kuri užaugo žiobarų pasaulyje. Ten ji net nebūtų išdrįsusi net pikto žodžio pasakyti, o čia jau taškosi visais sakiniai, pripildytais keršto ir pykčio. Laukdama švilpio reakcijos, ji smalsiai į jį pažvelgė. Nieko neįžvelgė. Tik šaltą, bejausmį jo veidą. Ji net nepajuto, kaip jos akys pradėjo lakstyti aplink jo tobulą veidą. Tie tankūs, juodi ir tiesūs plaukai. Jų kvapas. Taip ir norisi juose paskandinti savo pirštus, įkvėpti jų kvapo. O akys... Onikso juodumo. Taip norisi prie tavęs prisiliesti, apsikabinti, nevaidinti, kad man nesvarbu, kad mane metei, nevaidinti tokios Eleizijos, kuri kalba lyg būtų paskutinė kekšė. Nikai. Kad tave kur septyni dievai. Aš noriu tavęs, trokštu būti su tavimi, bet... Bet negaliu. Kol galvoje sukosi visos šios mintys, veidas išliko ramus, šaltas. Tada ji vėl prasižiojo:
-Gal ir man perspėti Danielą apie tave, tikrąjį tave?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 04:39:54 pm
 Jis nesitikėjo tokio pykčio protrūkio.
 Visada manė, kad blogiausia reakcija, kokios galima tikėtis, tai ašaros. Niekada negalėjo ramiai reaguoti, matydamas moters ar merginos ašaras. Jei jos buvo su isterika - nieko tokio. Blogiausios buvo tos tylios, slepiamos, kuriose slėpėsi galybė skausmo, netelpančio į trapų moterišką kūną.
 Tačiau suprato klydęs. Net jei Eleizijos žodžiai jo nežeidė - buvo pratęs prie patyčių mokykloje, tad mokėjo atsiriboti nuo žodžių, pasistatyti aplink save didelį ir stiprų mūrą, kurio jokie žodžiai negalėjo sugriauti. Tad ir varnės žodžiai nedarė jam jokios įtakos. Tai tas žvilgsnis... akys, perpildytos neapykantos ir pykčio, net skausmo, slepiamo po agresijos šydu, tačiau vis dar įžvelgiamo. O gal ten ne skausmas, gal jis buvo toks desperatiškas, kad pats įsivaizdavo matąs tą skausmą. Velnias žino.
 Iškėlė antakius nebyliame klausime. Iš kur, kad ją perkūnas, ji sužinojo apie Danielą? Nors gal neturėtų stebėtis - pastaruosius metus jie tiek daug laiko praleido kartu, kad tikrai tai negalėjo prasprūsti pro kitų akis. Net jei jie tebuvo geri draugai - laiko kartu jie praleido neįtikėtinai daug.
 Turbūt turėtų džiaugtis, kad Eleizija tą pastebėjo - reiškiasi, ji vis dar jam neabejinga. O gal tik nori jį įžeisti. Nutarė pasinaudoti tuo koziriu - ne visiems gi reikia žinoti detales.
 - Taip, ji ne tokia paleistuvė, kaip kai kurie, - pašnairavo į tamsiaplaukę.
 Jos šypsena jį trikdė - nežinojo nei kam, nei kodėl ji šypsosi.
 Jį nervino jos pašaipos ir tas keistas tonas, kurio anksčiau joje nepastebėjo - tokio perdėm saldaus, lyg su kiekvienu sutiktu flirtuotų. Gal taip ir yra.
 Staigiu ir greitu judesiu priėjo - net prišoko - prie jos ir stipriai ją pabučiavo. Sudėjo į tą bučinį viską - slepiamus jausmus ir pyktį, netikėtai atsiradusią neapykantą - viską, ką jai jautė dabar ar anksčiau. Penkiolikmetis ją bučiavo karštai ir piktai, net grubiai, be jokio švelnumo. O po kelių akimirkų - kurios jam pasirodė neįprastai ilgai - taip pat staigiai atšlijo.
 - Jei apie tai nori ją perspėt, tai prašom, - kone išspjovė, - telefono numerį duot? Ar pati susirasi?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 05:07:03 pm
Netikėtai suvirpėjo šalia Niko akies esantis raumuo. Sutrikdžiau? Tikriausiai nustebai, kad žinau apie tą merginą. Cha, šaunu. Elė dar kartą nusišypsojo ir tada pamatė, kad ir jos šypsena trikdė jaunuolį. Ji į stalą pradėjo barbenti savo trapiais, smulkiais piršteliais, norėdama Nico dėmesį nukreiptį nuo jos šypsenos, kad jis pamanytų, kad tyčia šypsosi, kad sutrikdytų jį. Tada jos pirštai sustojo. Ranka pakilo ir pirštas perbraukė savo švelnų skruostą. Tada Nikas ir tarė.
-Tada sveikinu suradus ne tokią pasileidusią, kaip aš. Linkiu jums sėkmės, - pasakiusi nusišypsojo dar kartą. - Gal per anksti vaikų neprisidarysite, nors koks mano skirtumas.
Netikėtai Elė jo veide akimirkai išvydo skausmą, o gal jai tik pasivaideno. Jo akys akimirkai pavargo meluoti, vaidinti šaltą, bejausmį ir jose atsirado skausmo atspindys. Eleizija iškart tai pastebėjo ir net mintyse nustebo. Nejau aš jam rūpiu? Nejaugi jis taip pat dar kažką man jaučia, kaip aš jam? Bet ne... Jis juk turi kitą, tai negali būti tiesa. Stipriai prie krūtinės ji prispaudė Lindormo dovanotą knygą ir jau suko galvoje mintis, kad gal pats laikas pasišalinti iš šiltnamių, kai netikėtai Nico suvirpėjo ir staigiai priskrido prie jos. Jis ją taip stipriai pabučiavo, kad Elė net sustingo. Praėjo tik kelios sekundės ir tada ji, jausdama iš jo tik abejingumą, šaltį, pasišlykštėjimą, atsakė į jo bučinį su milžiniška aistra, kaitra ir meile, tyčia priversdama jį pasimesti visai. Tada jos pirštai pradėjo žaisti ant jo krūtinės ir lėtai kilo kūnu. Ji viliojo jį, erzino ir tada, pasiekus kaklą, varnė stipriai sugriebė už jo ir, pritraukusi prie savęs, jam į ausį aistringai pašnabždėjo:
-Jei dar kartą prie manęs taip prisiliesi, tai bus paskutinis kartas, kai jausiesi tikru vyru.
Tada, dar kartą skaudžiai spustelėjusi jo kaklą, paleido ir iškart nuo jo atsitraukė. Netrukus ranka nusivalė savo lūpas, kurias apdovanojo Nikas savo lūpomis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 05:30:23 pm
 To jis tikrai mažų mažiausiai tikėjosi. Manė, kad ji bandys išsiveržti iš jo glėbio, purtysis, gal net skels kokį antausį. Galiausiai, galėjo būti abejinga ir stovėti kaip ledo statula, tikėdamasi, kad jis tuoj atšlis.
 Bet ji atsakė į jo bučinį. Ir tai, tai buvo geriausia, ką jis gyvenime juto. Jos lūpos - tokios minkštos ir švelnios, burnoje jos skonis... Tai buvo neapsakoma, netruko pajausti, kaip pradeda jaudintis, kaip viduj sukyla karštis, norintis išsiveržti iš jo.
 Ir jos balsas - toks saldus, iki skausmo viliojantis.
 O tada vėl viskas griuvo.
 - Tada esi tikrai kekšė, - garsiai šnopuodamas vos įstengė išspjauti žodžius, visas virpėdamas: iš susijaudinimo ir pykčio, kuris tik dar labiau sukilo.
 Nesitikėjo to iš jos: tokios drąsos, net įžūlumo. Ir tokių įgūdžių. Po velniais, jai tik trylika.
 - O tu, žiūriu, nesnaudei visą tą laiką, - prisimerkė, įsistebeilijęs į ją, - bučiuojies kaip elitinė prostitutė, - meiliai sumurkė.
 Neturėjo supratimo, kaip jos bučiuojasi ir ar iš viso bučiuojasi. Jam tai buvo pirmas toks potyris gyvenime, net neturėjo su kuo jo lyginti. Tačiau tą akimirką jautė tik nevaldomą norą ją įžeisti, nesvarbu, kokia kaina.
 Su pasišlykštėjimu stebėjo, kaip ji nusivalo lūpas, dedamasi abejinga - o gal visai ir nevaidindama.
 - Turi pripažinti, kad tau tai irgi patiko, - šaltai atkirto, - vadinasi, vis dar nesi man abejinga, kad ir ką besakytum.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 06:01:10 pm
-Esu kekšė, nes grasinu tau? Nežinojau, kad tik paleistuvės grasina.
Nurijo seiles ir tik tada suvokė, kad savyje vis dar jaučia jo kvapą, skonį, vėsumą. Jai tai patiko ir ji net pasigailėjo, kad suėmė jį už kaklo, nutraukė jo pirmąjį bučinį. Ji pasitaisė nuo aistros išsitaršiusius plaukus ir mielai pažvelgė į vaikinuką.
-Tikrai nesnaudžiau. Kas naktį praktikuodavausi su vis kitu vaikinu, norėdama tapti ta kekše, kuria tu manai aš esu. Taip ir išmokau "laižytis", kaip elitinė prostitutė. Malonu, kad pastebėjai mano pastangas. Beja, nejaugi šis nedrąsus berniokas žino, kaip bučiuojasi elitinė prostitutė? Nejau jau bučiavaisi su viena? - trumpa pauzė. Ji įkvėpė oro ir toliau spjaudė šlykščius žodžius. - Tikriausiai tarp berniukų patyriai patyčias, kad esi vis dar nekaltas ir nusprendei permiegoti su mergina. Deja, neradęs tokios, kuri to taip pat norėtų, pasisamdei prostitutę, taip? Bet spėju, tik jai prisilietus, ejakuliavai ir raudonu veidu pabėgai iš viešnamio.
Išgirdusi savo žodžius, ji patenkintai nužvelgė Niką ir mirktelėjo jam akį. Tada stipriau įsisupo į šaliką ir priėjo arčiau Niko ir vėl pradėjo žaisti ant jo kūno bei, nuleidusi akis, murkdama tarė:
-Nepatikėsi, bet tikrai man patiko tas bučinys. Aš taip to troškau. Pirmąkart pamačiusi tave, net viduje išsilydžiau, norėjau taip ir įsitverti į tavo lūpas, bet dar nedrįsau tau atskleisti, kokia aš esu paleistuvė, kekšė bei prostitutė, - ji beveik nieko nemelavo, sakydama šiuos žodžius, bet tikrai nemanė, kad yra kekšė ar prostitutė. Tai pasakė, kad žaidimas nesibaigtų, nes jis jau jai pradėjo patikti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 06:15:38 pm
 - Kažkaip net nesistebiu, - sausai atsakė, jau spėjęs atsitokėti nuo ką tik patirto šoko ir kiek apsiraminęs.
 Ji neišsidavė pajutusi jo susijaudinimą ir tai jį ramino. Tik to dar betrūko, kad galutinai prieš ją apsikvailintų. Vėl užsidėjęs ledinę ir abejingą kaukę pažvelgė į ją su neslepiamu išdidumu ir viršumu, tačiau labai greitai buvo priverstas vėl raudonuoti. Tiksliau, tikrai būtų paraudonavęs įprastomis aplinkybėmis, tačiau dabar pyktis buvo perėmęs kontrolę virš jo smegenų, tad nė galėjo būti nė kalbos apie mikčiojimą ar kitokį sutrikimo parodymą - kaip tai būdavo beveik visada prie Eleizijos. Ir tikrai negalėjo pasakyti, kad tai jam nepatiko - atvirkščiai, buvo dėkingas dangui, kad bent šį vieną sykį elgėsi normaliai.
 Gūžtelėjo pečiais. Dar neteko girdėti, kad penkiolikmečiai rungtyniautų tarpusavy, kuris labiau patyręs lovos reikaluose.
 - O tu, matau, jau pažįstama su tokiais. Ką gi, pagirtina, kad trylikametė mergaitė duodasi su kiekvienu pasitaikiusi, užuot kontroliavusi savo tarpvietę, - piktai atsikirto.
 Aplink jo matomą vaizdą kone galėjo matyti raudoną rūką; turbūt dar nė sykio nebuvo toks piktas. Nesileisdavo taip paprastai užvaldomas emocijų, tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.
 Prisimerkė žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Negalėjo - o gal net nenorėjo - suprasti, ar ji melavo, ar tikrai tą jautė.
 - Visad maniau, kad moterys yra savo hormonų vergės ir tu esi puikus to patvirtinimas, - neparodė, kaip jos tariami žodžiai ir balsas, kuriuo ji juos sako, veikia jį, - Džiaugiuosi, kad pagaliau radai savo pašaukimą, - saldžiai nusišypsojo prie pat jos veido.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 06:42:21 pm
Netikėtai klastuolio veidas suraibuliavo, jis vėl užsidėjo tą prakeiktą jausmų skydą, kurio dėka ji jo visai nepažino. Ji net negalvojo nuo jo trauktis, nes ją taip suviliojo jo kvapas, jo šiluma. Nikas kvepėjo muilu ir skalbinių minkštikliu. Ji lėtai nuslydo prie jo krūtinės ir ten tęsė pirštų žaidynes. Akis išdrįso pakelti į jį akis. Nusišypsojo savo akinančia šypsena.
-Oi, dėl mano tarpkojo net nesijaudink. Jis užrakintas po devyniais užraktais, bet keli vaikinai turi po raktą, atrakinantį vis kitą užraktą ir kartu susirinkę jie galėtų atrakinti juos visus, o kas toliau, turbūt, nereikia aiškinti, taip? - pasakiusi tyliai sumurkė.
Jai pasidarė labai karšta, tad ji nusivilko nuo pečių šaliką, kuris buvo sulig pledo dydžiu. Jį sulankstė ir gražiai padėjo į kamputė, o tada išsitiesė visu savo ūgiu ir... Ir netikėtai prirėmė vaikiną prie šaltos sienos bei tarė:
-Hormonų vergės? Cha. Įdomu man pasidarė, kas ką tik hormonų veikiamas mane pradėjo bučiuoti, a? Ar tiesiog norėjai įsitikinti, kad man jau nieko nebejauti, o gal išvis man nieko nejautei, tik norėjai pažaisti su manimi? - Ranka stipriau, bet ne skaudžiai įsikibo jam marškinių apykaklę ir prisitraukė arčiau savęs. -Tai kaip dėl to bučinio, beja? Jaučiau, kad iš pradžių buvai šaltas, bet... Bet kai atsakiau į jį, pajutau šylant tavo jausmus, burokėli.
Ji taip į jį seniai nesikreipė. Paskutinį kartą taip sakė, prieš jiems išsiskiriant. Tada net nepajuto, kaip ji priartėjo prie jo veido ir tarp jų lūpų liko tik keli milimetrai. Ji lėtai pirštais pakilo iki jo juodų plaukų ir švelniai įpynė savo pirštus į juos. Švelniai timptelėjo ir tyliai atsiduso.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 06:59:58 pm
 Jos pirštai ant jo krūtinės jį nervino. Nežinojo, ko norėjo labiau - ar kiekvieną išbučiuoti, ar visus juo išlaužyti ir sutraiškyti, kad daugiau prie jo nesiliestų.
 - O man rodos, kad nė rakto nereikia, užtenka reikiamai į tave pažiūrėt ir visi užraktai patys atsirakina, - kimiai tarstelėjo.
 Išpūtė akis, pajutęs už savęs stiklinę šiltnamio sieną. Nikui nepatiko būti priremtam. Net jei nesiruošė niekur bėgti  - negalėtų jai leisti tokio malonumo pamatyti jį sprunkantį - gera buvo žinoti, jog turi tokią galimybę. Jos netekus pasijautė dusinamas.
 - Iš kur ištraukei, kad čia hormonai? - burbtelėjo, vengdamas jos žvilgsnio, kas tikrai reikalavo pastangų, turint omenyje juos skiriantį atstumą, - norėjau įsitikinti, kad tai tu - pabrėžė kreipinį, - vis dar kažką man jauti, net jei tai tiktai drėgmė tarp tavo kojų. - piktai debtelėjo, apdovanojęs ją labiausiai smerktinu žvilgsniu, kokį tik gebėjo išgauti.
 Kodėl ji taip arti - tai jį erzino. Galėtų jau ir atsitraukti, o tai tikrai elgiasi kaip kekšė.
 O tada ji ištarė tą pravardę. Pravardę, kuri kadaise jį erzino, nes rodė, koks jis pažeidžiamas ir nerangus šalia jos. Tačiau dabar - praėjus daugiau nei metams - ji kurstė ugnį jo viduje. Ir ne tokią atgrasią kaitrą, kaip tas visas pyktis, kurį jis juto, ne. Ji kurstė švelnią liepsnelę, skirtą jį sušildyti žvarbiausią naktį.
 Tik jis negalėjo to parodyti - koks pažeidžiamas ir priklausomas nuo jos yra. Tik ne dabar.
 - Man šlykštu, kai tokia kekšė kabinasi man ant kaklo, - išspjovė, bandydamas atsitraukti nuo jos, tačiau nugara jausdamas tik šaltą stiklą, - Suprantu, kad trokšti su manim permiegoti, tačiau pasieiškok kito kvailelio. Va, gal tas nelaimingasis laiškų siuntėjas tegu tavo poreikius tenkina, - su pasibjaurėjimu ryškai matomu veide dėbtelėjo į tamsiaplaukę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 07:37:18 pm
-Visą vakarą į mane žiūri, o tarpkojis, kaip buvo užrakintas, taip ir liko. Kažkaip nemanau, kad tik žvilgsnio pakanka, - tikriausiai jo veide išvydo sumišimą. - Taip, taip. Mačiau kiekvieną tavo žvilgsnį lydintį mano veidą, klubus, mano visą kūną, klastuoli. Nemanyk, kad aš tokia nepastabi. Gal ir kekšė, kaip tu sakai, bet tikrai turiu sakalo akis, kurios matė kiekvieną tavo pasišlykštėjimo pilną žvilgsnį.
Varnė šaltai pažvelgė į vaikinuką ir atsitraukė nuo jo. Giliai įkvėpė ir galėjo girdėti tik vieną. Gilius Niko ir savo kvėpavimus. Ji net nustebo. Nejau aš jį taip myliu, kad galiu net vaidinti kekšę, kuri įsileidžia į save kiekvieną vyrą ir drėgsta nuo jų žodžių? Ele, kas tau atsitiko? Būk savimi. Nesižemink prieš vaikiną, gal jis to net nevertas. Kažkas suvirpėjo galvoje. Bet aš jį myliu, noriu būti su juo, susituokti, karštai mylėtis, o pasenus susikibus už rankų vaikščioti paplūdimiu. Netikėtai ranką, kuri buvo įsivėlusi į jo plaukus, pradėjo drebėti. Ji iškart pašalino ją nuo jo kūno ir stipriai suspaudė. Tramdykis, panele. Ranka drebėti nesustojo, bet ji vis tiek neketino pasišalinti pirma iš šiltnamių. Ir tada ji pamatė, kaip ta pravardė paveikė jį. Tikriausiai jis jam kartu atkūrė linksmas akimirkas praleistas kartu, priminė, koks pažeidžiamas šalia jos jis buvo, kokia trapi buvo ji šalia jo...
-Lindormas? Nu gal ir sutiktų, jei jau taip tu nenori to. Tikriausiai smagiai pašėlsti su Daniela.
Kaip ir liepta pačio mylimojo, ji nuėjo prie kito stalo galo ir išsitraukė tą sulankstytą lapelį. Rašalas jau buvo dingęs, tad pagriebė rašiklį ir pradėjo rašyti.
Citata
Turiu pasiūlymą. Nori prie manęs prisiglausti? Priversti mane sudrėgti, o tave sukietėti? Jei taip, tai parašyk kur ir kada.
Tada lapelis ištirpo ore ir ji pakėlė akis į jaunuolį.
-Nu va, parašiau. Laukiame atsakymo kartu, ar nori pasišalinti, nes tau nusispjaut į atsakymą?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 07:49:06 pm
 Jis tik linktelėjo.
 - Gerai nors tiek, kad žvilgsnius skaityt moki, - bejausmiu veidu tarstelėjo.
 Jam net palengvėjo jai atsitraukus. Vėl galėjo normaliai kvėpuoti ir judėti, vėl atsirado galimybė pabėgti. Puikiai žinojo nepasinaudosiąs ja, tačiau buvo gera žinoti, kad ji vėl egzistuoja.
 - Danielos tu nieliesk, - šaltai burbtelėjo, - ji ne tokia pasileidusi ir neleisiu nei vieno blogo žodžio apie ją pasakyti.
 Tiesą pasakius, nežinojo, kodėl ją gina. Jie buvo tiesiog geri draugai - net vargu, ar draugai: jų draugystės, pažinties pamatas buvo draugiški įžeidinėjimai ir tokie santykiai jį tenkino - buvo galima būti savimi, nesuteikiant nei vienam žodžiui rimtumo.
 Akies kraštelio stebėjo, kaip ji rašo laiškelį, kuris po akimirksnio pradingo. Buvo sunku apsimesti abejingam, nežinant, ką ji ten parašė - tai galėjo būti tik paprasta žinutė, skirta vien tik jam paerzinti, bet nebūtinai. Velnias težino, kas dedasi tos kekšės galvoje.
 - Taip, man nusispjaut į atsakymą, tikrai nenoriu žinot, ar duosies su juo šiandien ar rytai, - šaltai gūžtelėjo, atsisukdamas nuo jos.
 Bet išeiti nesiruošė. Išėjimas reikštų pralaimėjimą - o jis negalėjo sau to leisti. Be to, jam buvo smalsu, ar tikrai tas Lindormas - kad ji velniai - pasirodys. Atsigręžęs nuo Eleizijos, vėl nuėjo palei augalų lysves, nieko nematančiomis akimis žiūrėdamas į krūmokšnius, o mintyse vaizduodamasis Eleiziją su tuo vaikinuku. Nuo tų vaizdų jo pyktis tik dar labiau augo, bet buvo paprasčiau koncetruotis į agresiją, kurią dabar juto, o ne į tuos jausmus, kuriuos jam kėlė pati varnė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 24, 2017, 10:14:30 pm
-Gerai, gerai. Tik čia nesiputok, nes dar mane užkrėsi savąją pasiutlige.
Ji žengė kelis žingsnius link Niko ir, likus tik keliems milimetrams, pasuko dešinėn ir grakščiai, prieš pat jo nosį, atsitūpė ir nuo žemės apsiėmė savo šaliką - pledą bei į jį įsisupo. Iškart pasijautė pilnesnė, ne tokia pažeidžiama, lyg būtų apsidangsčiusi skydu, kurio niekas nesugebėtų pramušti. Na, gal tik Niko šiltas ir aistros pripildytas bučinys. Atsistojusi išgirdo, kad jam nerūpi ar varnė "dulkinsis" su Lindormu. Tai privertė ją nusišypsoti, bet lyg tyčia klastuolis nusigręžė nuo jos ir vėl nuėjo apžiūrinėti savo augaliukus ir piktžoles. Ji nusprendė laikinai paskelti paliaubas, nespjaudyti nuodų į jį ir, pasiėmusi knygą odiniu viršeliu, atsisėdo prie pat šalto stiklo ir atsirėmė į jį nugara. Iškart pajuto į stuburą, į nugarą, į nervus sklindančią vėsumą, lyg šerkšnas būtų padabinęs jos visą nugarą. Atsivertė reikiamą puslapį, kuris buvo pažymėtas žiobarišku skirtuku ir tęsė skaityti Lindormo padovanotą knygą.
Citata
...Prieš karalių Neapolą, karalystę valdė keturi princai - broliai. Vienas buvo tobulai įvaldęs transfigūraciją, antras žinojo kiekvieno augalo paslaptis, trečiasis - nuodus ir vaistus, o ketvirtasis - visas tamsiąsias magijos paslaptis. Visų keturių princų nuomonės, kaip reikia valdyti karalystę, skyrėsi, tad dažnai po rūmus sklido jų ginčų aidai. Vieną naktį princas, kuris žinojo kiekvieno augalo paslaptį nunuodijo vyriausiąjį brolį - transfigūracijos profesionalą, pasinaudojęs juodosios kiros lapų sultimis. Jį iškart ištiko greita ir skausminga mirtis. Ant lavono kūno atsirado juodos gijos, kurios rodė, kad jį pražudė juodoji magija, tad visi įkalčiai atsigręžė į jauniausiąjį brolį - juodąjį magą. Jis iš visų buvo stipriausias, bet tik princas, gebantis naudotis nuodais ir vaistais, prilygo jam galia, tad tik jis galėjo jį nužudyti. Herbologijos profesionalo planas pasiteisino. Nuodų brolis pamanė, kad jauniausias brolis nužudė vyriausiąjį, tad vieną dieną jie pradėjo kautis, tol, kol nors vienas mirs. Kova baigėsi tuo, kad abu broliai mirė ir visa valdžia atiteko augalų žinovui broliui. Jis buvo tokioje palaimoje, kad jo planas nusisekė, kad net nesusivokė, kai į savo haremą paėmė šimtus moterų, o jo numylėtinė buvo vyriausiojo princo dukra. Ji jau seniai buvo supratusi dėdės klastą, tad tą naktį, kai jis pasikvietė ją į savo kambarius, kad galėtų ją "išdulkinti" kaip princas, ji jam į vyną įpylė paralyžiuojančių nuodų. Nuodams suveikus, ji nupjovė jo vyriškumą ir sugrūdo jį dėdei į burną. Jam dūstant, ji žiauriu žvilgsniu pažvelgė į jį ir tarė:
-Kitą kartą apsižiūrėk, ką dulkini, dėde.
Princo akys išsiplėtė, nušvitus tiesai.
-Taip, prince. Aš esu tavo brolio dukra.
Ir tada princas užduso savo vyriškumo įrodymu.
Netikėtai šalia jos atsirado laiškelis. Ji greitai jį pastvėrė ir perskaitė.
Citata
Ką tu čia rašinėji?
Atrašiau.
Citata
Tiesiog žaisk šį žaidimą. Vėliau viską paaiškinsiu.
Lapelis dingo, o garsas tikrai turėjo pasiekti klastuolio ausis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 24, 2017, 10:28:13 pm
 Norėjo dar ką nors pridurti, tačiau joks gudrus - ar pakankamai įžeidžiantis - atsakymas nenorėjo ateiti jam galvon, tad tik sugriežė dantimis, teatrašliškai pavartęs akimis. Ir nuleido jos žodžius negirdomis.
 Nors stovėjo tiesiai prieš kažkokį krūmokšnį, apie kurį mokėsi prieš metus ar dvejus, tačiau jo nė nematė. Jo akys - kad ir tik krašteliu, paslapčia - stebėjo varniukę. Jam buvo įdomu, ką jis darys; gal keliaus iš čia, pamačiusi, kad jis nebekreipia į ją jokio dėmesio - būtų visai neprošal. Net mintyse sukalbėjo visiems dievams maldelę, kad taip atsitiktų. Deja, matyt, dievai turi svarbesnių užsiėmimų nei rūpinimasis paaugliais ir jų kivirčais, nes tamsiaplaukė ramiausiai praėjo pro jį ir įsiskaitė į knygą.
 Klastuolis nenuleido nuo jos žvilgsnio. Neišsidavė ją stebįs.
 Viskas buvo puiki iki to laiko, kai ji gavo tą nelemtą laiškelį. Varniukės veide sužaidė šypsena - jam pasirodė, visai nuoširdi - ir tai buvo paskutinis lašas jo kantrybės taurėje.
 - Kad tave velniai išneštų, kol krušies su tuo savo puspročiu, - burbtelėjo sau po nosimi ir, nieko nelaukęs, greitu žingsniu pats išsinešdino iš šiltnamio, nepamiršęs garsiai trinktelėti durimis, kad net viso šiltnamio stiklas sudrebėjo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 01:13:31 pm
Laiškelio dingimas ir varnės šypsena tikriausiai pripildė Niko kantrybės taurę, nes jis tik atsigręžė įtūžusiu veidu ir spjovė merginai tokius nepykantos, bet tuo pačiu metu ir pavydo kupinus žodžius. Ji jau ruošėsi stotis, nes manė, kad vėl reiks su juo ėstis, bet deja jis nusigręžė ir patraukė link išėjimo. Prieš užsitrenkiant durims, ji dar spėjo ištarti netyčiai išsprūdusius žodžius:
-Nikai, palauk...
Ir tada visus šiltnamio langus sudrebino galingas ir stiprus durų trenksmas. Elė akimirkai apšalo, prisispaudė prie apšerkšnijusio stiklo ir pradėjo giliai kvėpuoti. Akyse pasidarė tamsu, bet rūkas greitai išsisklaidė ir tada ji viską suvokė. Jis išėjo, jam aš įkyrėjau. Jis susinervino, neteko kantrybės, klausytis mano šlykštynių, pažeminimų ir viliojimų... Tada dar kai kas nušvito jos galvoje. O Dieve. Aš jam dar rūpiu. Jis man dar kažką jaučia. Juk nebūtų išėjęs pirmas ir pasidavęs šitame žaidime man - merginai. Ir tas bučinys... Bandymas suprasti ar aš jam dar neabejinga buvo tik priedanga. Jis taip pat norėjo to bučinio... Tada vėl šalimais susprogo oras ir atsirado lapelis. Elė jį lėtai išlankstė ir perskaitė.
Citata
Na, gerai. Tai kodėl seniau neprasitarei, kad taip nori manęs, mano pirštų, sukančių ratus aplink tavo krūtis, mano liežuvio tarp tavo saldžių, šiltų šlaunų?
Mergina net nepajuto, kaip pradėjo verkti. Ji verkė ne iš skausmo, o iš laimės, kad Nikas kažką jai dar jautė, kad buvo jai vis dar neabejingas. Ji greitai pasiėmė užkerėta rašiklį ir parašė trumpus, bet viską pasakančius žodžius.
Citata
Žaidimas baigėsi.
Prieš dingstant lapeliui, ant jo užlašėjo sūri ir karšta ašara, šiek tiek suliedama paskutinįjį žodį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Kajus Arno Wintersas Gegužės 18, 2019, 02:20:04 pm
Ketvirtadienio ryte Kajus, kaklą, begyjantį nuo chimeros nagų, apsisukęs su Švilpynės šaliku, ramiai nužingsniavo link Hogvartso šiltnamių. Būsimas šeštakursis nesižvalgydamas aplinkui, iš karto patraukė į trečiajį šiltnamį, kuriame ir augo tai, ko jam reikėjo.
Kajus padėjęs krepšį ant medinio stalo šiltnamio centre, išsitraukė dėžutę, burtų lazdelę.
Jo veide galėjai išvysti susikaupimą, nerimą, susierzinimą.
-Girdėjau, kad tave užvakar paleido iš Ligoninės sparno,- ant stalo šoktelėjo Sniegas, baltas Kajaus katinas. Augintinis mėlynomis akimis nužvelgė šeimininką, tarp stalčių ir dėžių beieškantį mandragoros lapų.
Kajus nė neatsisko į savo draugą-augintinį ir toliau ieškojo.
Sniegas išsirietė ir šoktelėjo ant grindinio. Uodega brūkštelėjo per švilpio koją.
-Jis viską taikliai pasakė apie tave. Tu nemoki kautis.
Kajus toliau ieškojo mandragoros lapų. Su kiekvienu Sniego žodžiu, Winterso judesiai pagreitėdavo,  tapdavo kampuoti, tapdavo pilni pykčio.
Sniegas atsisėdo.
-Kajau, pyk nepykęs, bet tai-
Staiga, prefektas atsisuko, pilna dėžė kažkokių pakuočių, kurią dabar peržiūrėjo, su visu garsumu trenkėsi į grindinį.
Švilpynės šalikas nuslinko, kakle pasirodė trys skersi rėžiai.
Sniegas nuleido savo baltą galvą ir nutilo.
Kajaus akyse blizgėjo ašaros. Skausmo ašaros. Sielvarto ašaros.
-Aš silpnas, Sniege...Aš silpnas...!- su sielvartu, skausmu ir įtūžiu persismelkęs balsas nugriaudėjo šiltnamyje, vos Kajus susmuko ant kelių,- Aš nesugebėjau išgelbėti Adelės! Jei ne tas vyras, mes abu būtume negyvi!- Kajus patrūko,- Kupidonas.... - rudos garbanos užkrito ant akių. Ašaros nuslinko skruostais.
-Aš silpnas, niekam netikęs prefektas...
Gumulas spaudė švilpio gerklę, jo rankos nusviro.
-Aš....- Sniegas prisiglaudė prie Kajaus, ramindamas,-Aš...nesu kaip kiti...kaip Igoris...Mela...Džeimsas...Aš nemoku kovoti...Aš tik liurbis, kuris-
-Užteks,- ramiu balsu pertraukė Sniegas, pažvelgdamas į tamsias Kajaus akis, - Tu tai gali pakeisti. Tu gali išmokti kovoti. Ir baik save graužti. Tu nesi kaip jie, tad ir būk savimi. Tu esi tu. Tu gali tobulėti, gali būti geresne versija negu vakar buvai. Negi pamiršai, kam išsitaturiavai visas tas dešimt runų?

-

Trečiasis šiltnamis atrodė taip kaip ir vakar - nepaliestas, tvarkingas, lyg niekas prieš valandą nebuvo užėję ir neišėjęs su mandragorų lapais, skirtais dar vienam animagus eliksyrui.
Kajus stovėjo tolėliau nuo šiltanmių, ant peties permestu krepšiu ir šalimais sėdinčiu Sniegu.
-Kaip sakao, tai tasai vyras buvo Myša Lorijanas, mano globėjo senelis?
Sniegas linktelėjo.
-Taip, aš jį buvau sutikęs netoli Hogvartso apylinkės ribos. Nežinau ko jis ten buvo, bet kiek supratau, kad su nereiškšminga priežastimi išėjo pasivaikščioti,- nutilo,- Tada pajutau, kad kažkas tau nutiko.
Kajaus antakiai išsirietė iš nuostabos.
-Pala...ką?
Sniegas patenkintas sumurkė, pasidžiaugdamas, jog pavyko nustebinti Kajų.
-Tai mano vienas iš sugebėjimų, kiek numanau. Aš galiu pajusti, kada tu esi bėdoje.
Kajus Arno įsižiojo.
-Nieko sau.
Sniegas pasisuko į draugą-šeimininką.
-Tačiau, tikiu, kad tai ne vienas iš mano sugebėjimų. Tik turiu gan kvailą prašymą: pats susižinok mano rūšį.
-Geras,-Kajus įsišiepė,o tada susiraukė. Galėjo prieštarauti, bet Kajui patiko pačiam aiškintis dalykus,-Gerai, išsiaiškinsiu. Nepergyvenk, bet tu tada, padėk man surasti, asmenį, kuris man padėtų išmokti kovoti.
Sniegas sutiko.
-Pateiksiu sąrašą, galėsi pats išsirinkti,- sumurmkė baltasis katinas, patraukdamas link Hogvartso pilies.
-Susitiksim Švilpynės kambariuos! - šūktelėjo Kajus. Sniegas pakėlė uodegą, it sakydamas, kad suprato.
Vos tik augintiniu pradingus iš akių, prefektas atsiduso.
Pasitvarkęs šaliką,  pats nukulniavo iš šiltnamių apylinkės bet kiek kitur.
Kita stotelė: biblioteka.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugpjūčio 04, 2019, 04:47:52 pm
Iš to, ką girdėjo iš kolegės Melijandros Julijos Lorijan, Matthew puikiai suprato, kad areštas Aleksui Gilbert nebus pats lengviausias užsiėmimas. Dėl to vyriškį labai viliojo mintis tiesiog nepaisyti mokinio elgesio. Vis dėlto jis suprato, kad jeigu nebus skirta jokios nuobaudos, varnius ir toliau darys ką tik panorėjęs ir nejaus visiškai jokios pagarbos profesoriui. Tiesą sakant, Gilbert, ko gero, pagarbos ir taip nepradės jausti, tačiau Matthew norėjo bent jau pabandyti pastatyti mokinį į vietą. Tad galiausiai Matthew išsiuntė raštelį Varno Nago pirmakursiui su žinia, kur ir kada jam reikia ateiti, kad atliktų areštą.
Turner nebuvo tikras, ar mokinys ateis. Kiek suprato iš žiobarotyros profesorės, jis buvo vienas iš daugiausiai problemų keliančių paauglių. Vis dėlto pačiam reikėjo ateiti į paskirtą vietą ir tikėtis, kad mokinys teiksis pasirodyti. Nors, reikia pastebėti, Matthew visai tikėjosi, kad Aleksas raštelį ignoruos ir nepasirodys.
Grifų Gūžtos vadovas mokinio laukė prie šiltnamių. Viename iš jų augo herbologijos pamokos projekto augalai. Tačiau kiti šiltnamiai buvo seniai nenaudoti, kas reiškė, kad jie nėra ir itin tvarkingi. Pats Matthew ten nieko netvarkė, tiesą sakant, jis nė nosies ten nebuvo įkišęs. Tad kodėl nepasinaudoti proga, kad kažkam yra paskirtas areštas?
Areštą Matthew paskyrė dienos metu. Žinojo, kad dabar nevyksta jokios pamokos, tad Aleksas šituo dalyku negalės pasinaudoti. Nors kas ten žino, ar jis vaikšto į tas pamokas? Juk akivaizdu, kad į herbologiją jis atėjo tikrai ne mokytis. Turner svarstė, ką darys, kai pasibaigs šitie itin nemalonūs mokslo metai ir paskendęs mintyse laukė pasirodant Varno Nago mokinio.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 04, 2019, 07:21:47 pm
Kad ir kaip ilgai Aleksas svarstė galimybę ignoruoti išsiųstą laišką, vis dėl to rudaplaukis pėdino iki šiltanių. Na vis dėl to bus gaimybė pasišaipyt iš profesoriaus - mąstė pirmakursis, lėtu kaip sraigės vėžliu eidamas iki jam paskirtos arešto vietos. Jau prieš einant čia, varnius nusistatė, kad jokių šiltanių jis netvarkys ir augalų nepersodins. Juk jis aiškiai tada pasakė profesoriui, kad eina iki ligoninės. Ko tas Turner nesuprato?
 Galiausiai atėjęs iki vietos, Aleksas vietoj įprasto "laba diena" nusižiovavo ir piktai nužvelgė profesorių:
-Einam prie reikalo, - tarė šis, - koks mano areštas?
 Varnius nuobodžiai žvelgė į mokytoją su didžiule pašaipa ir nepykanta. Vis dėl to kruopelytės gerumo jam užteko, kad nesukeltų patyčių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugpjūčio 04, 2019, 07:32:08 pm
- Laba diena, ponaiti Gilbert, - maloniai pratarė Matthew, nors nieko panašaus į pasisveikinimą neišgirdo. Žinojo, kad to galima tikėtis, tad nutarė šį faktą nuleisti negirdomis. Matthew labai nuoširdžiai tingėjo ilgai terliotis su neklaužada mokiniu. Nutarė, kad pasakys, koks areštas, palauks, kol vaikis jį atliks, ir nešdinsis sau. Turner nė nepagalvojo, kad mokinys gali išdrįsti neatlikti arešto, tačiau dėl visa ko pasiruošė visiems gyvenimo atvejams.
- Tikiuosi, kad supranti, kodėl esi čia, - griežčiau pratarė profesorius. - Jeigu ne, aš tau paaiškinsiu. Visų pirma, neturi jokios teisės išeiti iš pamokos be leidimo. Net jeigu būtum sužeistas, tave turi palydėti profesorius ar bent jau vyresnis mokinys. Tuo labiau, kad man melavai. Buvau ligoninėje, kur man pranešė, kad tavęs ten ir kvapo nebuvo. Toks elgesys Hogvartse yra netoleruojamas. Jeigu tai kartosis, keliausime pas direktorę.
Turner nutilo. Jis leido kelias akimirkas Aleksui pagalvoti, nors įtarė, kad mokinys nė nesusimąstys, kad galbūt elgiasi negerai. Tokie jau tie paaugliai, o šitas tikrai nebuvo iš lengvųjų.
- O dabar pereisime prie tavo arešto, - galiausiai pratęsė Matthew. - Nesistengiau būti originalus. Keliausime į nenaudojamus šiltnamius, kuriuos tu, ponaiti Gilbert, turėsi sutvarkyti. Ten yra nenaudojamų vazonų, kuriuos išplausi, organinių trąšų, kurias nuneši į kompostą ir iššluosi grindis. Jokios magijos. Viskas aišku?
Dabar atėjo pati sunkiausia dalis. Matthew tam ruošėsi visą vakarą prieš tai, tačiau vis tiek nebuvo tikras, kad jam pasiseks. Jis išsitraukė lazdelę ir atsuko ją į vaikinuko pusę.
- Accio lazdelę, - ištarė Matthew ir, jo nuostabai, varniaus lazdelė atskrido tiesiai į delną. Puiku. Beliko padaryti dar vieną dalyką ir galbūt ši diena bus visai pakenčiama. Turner dar kartą atsuko lazdelę į Aleksą ir ištarė: - Silencio.
Pavyko! Buvo akivaizdu, kad vaikis nepatenkintas, tačiau jis negalėjo ištarti nė žodžio. Matthew maloniai nusišypsojo:
- Kai baigsi užduotį, atgausi lazdelę ir būsi atkerėtas.
Jeigu aš sugebėsiu tą padaryti. Jeigu ne... Ką gi, visiems bus ramiau.
Turner priėjo prie artimiausio šiltnamio ir paslaugiai atidarė duris.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 04, 2019, 07:45:20 pm
Galiausiai Aleksas kaip ir tikėtasi gavo pylos.
-Man buvo per daug bloga eit iki ligoninės,-rimtu veidu badė išsisukti jis. Po kelių akimirki jo nuostabai Turner išsitraukė savo lazdelę. Ką? Gal muses vaikysi? - norėjo pasakyti jis, bet vis dėl to nutylėjo. Po kelių akimirkų jo burtų lazdelė jau buvo pas profesorių. Gal paplot? Išmokai pirmoko burtą? Aleksas nusijuokė iš savo minčių, bet išgirdus areštą, jo veidas apniuko.
-Nieko aš nedar,-tik spėjo pasakyti vaikis, bet jau nebegalėjo pratarti nei žodžio. Puikumėlis, pažanga, profesoriuk - pagalvojo mintyse. Kad ir be lazdelės ar balso, vaikis nesiruošė nieko daryt. Sunėręs savo rankas jis tiesiog atsisėdo ant žemės ir žiūrėjo, kaip Turner paslaugiai atidaro duris. Nori, kad kažkas sutvarkytų tavo jovalą? Nieko nebus. Tau reikia - tu ir tvarkyk
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugpjūčio 06, 2019, 05:45:46 pm
Matthew labai tingėjo užsiimti šituo areštu. Jis jau prakeikė save, kam iš viso rašė Aleksui. Ar tai ką nors pakeis? Ko gero, ne. Varno Nago mokinys ir toliau darys nesąmones, o Turner bus sugaišęs visą dieną. Ir nežinia kokiam laikui visiškai susigadinęs nuotaiką.
- Kažkoks kvailys, - labai tyliai sumurmėjo Matthew. Žinoma, nutildytas Gilbert į tai atsakyti negalėjo, tačiau jeigu išgirdo, tikėtina, kad Turner tai gražiuoju nesibaigs. Tas vaikis nepraleis progos paskleisti tokią žinią po mokyklą. Nebent... Galbūt yra kažkokia bent menkutė vilties kibirkštėlė, jog Aleksas pamanys, kad Matthew tai sako apie save. Kas irgi tiesa negirdimai atsidusęs pasakė sau Turner.
- Jaunikaiti, čia sėdėdamas tikrai nieko nenuveiksi, - nepiktai, tačiau su juntama griežtumo gaidele pasakė Grifų Gūžtos vadovas. Jis nenorėjo imtis drastiškų priemonių, tačiau žinojo: jeigu reikės, pakels varnių už pakarpos ir tikrąja to žodžio prasme įmes į šiltnamį.
- Neturiu visos dienos, - pridūrė Turner.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 06, 2019, 07:17:23 pm
Aleksas pavartė akis ir vis dėl to teikėsi atsistoti. Nuėjąs į šiltnamį varnius stipriai užtrenkė duris ir nužvelgęs vazonų primėtita ir žolėm apaugusį šiltnamį atsiduso. Tu rimtai? Vis dėl to vaikis puolė į dirbą ir pradėjo rinkti vazonus, bei dėti juos į vieną, gražią kruvelę. Kai vazonai buvo surinkti, reikėjo išravėti visą žemę. To jis visiškai nenorėjo daryt, bet nežinia ko paskatintas pasilenkė ir išrovė vieną žolę. Toks darbas erzino jaunajį mokynį, bet šiuo metu viską ką galvoja išsakyti profesoriui jis negalėjo. Kaponės arba pirštinių niekur nesimatė, tad viską teko daryti pačiu nemaloniausiu būdu. Parklupęs ant žemęs Aleksas sparčiai rovė žoles ir dėjo jas į vieną gražią kruvelę. Galiausiai kai darbas buvo baigtas, jis jau sokosi į profesorių ir pakėlė antakį. Ar dabar patenkintas? Vis dėl to nusikeikti ir pasišaipyti iš mokytojo, varnius vis dar negavo progos. Kad ir kaip dabar norėjosi jį išpeikti ir garsiai nusikeikti, kol kas kalbos dovanos pirmakursis neatgavo
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugpjūčio 09, 2019, 09:21:46 am
Matthew žiūrėjo, kaip Aleksas Gilbert darbuojasi ir paslapčia tuo mėgavosi. Jis, nevykėlis profesorius, privertė dirbti šitą nesukalbamą vaikiščią. Turner stengėsi to neparodyti, tačiau jautė, koks viduje yra laimingas. Jeigu taip ir toliau, galbūt per keliasdešimt metų jis netgi išmoktų užsidirbti mokinių pagarbą. Savaime aišku, Turner to nesužinos - jau kitais metais šioje mokykloje jo nė kvapo nebus.
Kai Aleksas atsisuko ir išraiškingai pakėlė antakį, Matthew nuėjo iš arčiau apžiūrėti atlikto darbo. Matėsi, kad jis atliktas skubotai ir tik tam, kad nebereikėtų daryti nieko daugiau. Na, tinginys tas Varno Nago moksleivis, nieko nepadarysi. Deja, tinginys buvo ir Matthew, tad jis nutarė daugiau nesiterlioti ir paleisti Aleksą.
- Kaip matai, nebuvo taip jau labai sunku, - apsimestinai draugiškai pratarė Matthew. Jis puikiai suprato, kad jam reikia atlikti du itin nemalonius darbus: grąžinti mokiniui lazdelę ir grąžinti kalbėjimo dovaną. Turner ilgokai svarstė, kurią iš šių užduočių atlikti pirmiau. Tad jis stovėjo ir tylėjo. Ir, ko gero, atrodė itin apgailėtinai. Deja, juodaplaukis jau buvo pripratęs prie tokio savo įvaizdžio, tad jau buvo pramokęs nekreipti į tai dėmesio.
Galiausiai Matthew išsitraukė iš kišenės Alekso lazdelę ir grąžino ją mokiniui. Tai buvo nemaloni užduotis, taip. Tačiau ji nereikalavo magijos. O štai antroji... Turner buvo pasidomėjęs, kokio burtažodžio jam reikia, kad atkerėtų Aleksą. Deja, jis jo nesitreniravo - paprasčiausiai apie tai nepagalvojo. O turint omenyje Matthew magijos sugebėjimus, ko gero, negalima tikėtis, kad jam gali pavykti burtažodis, kurio profesorius nė nepabandė anksčiau. Tačiau bandyti reikėjo. Ir labai tikėtis, kad pasiseks. Kad ir kaip naivu būtų tikėtis tokio neįmanomo dalyko, Turner neturėjo kito pasirinkimo. Jis išsitraukė savąją lazdelę ir, ją nukreipęs į berniuką, ištarė užkeikimą.
Tiesą sakant, Matthew net nesuprato, ar jam pavyko. Aleksas nepradėjo keiktis ar rėkti, o Turner kuo greičiau atidarė šiltnamio duris ir pratarė:
- Laisvas. Keliauk.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 12, 2019, 07:55:21 pm
Gilbert pabaigęs visą darbą net nusipurtė. Šiltnamio tvarkymas jį erzino kaip niekad. Ačiū aukščiausiems Dievams dabar Turner nusprendė su juo nebesiterlioti ir Aleksas galėjo džiaugtis, kad areštas neužsitesė. Atgavęs lazdelę, Gilbert jau norėjo taip pat užkeikti profesorių, bet prisiminė, kad burtažodžiu be kalbos dovanos garsiai neištars. Panašu, kad mokytojo burtas gražinti balsą nebuvo sėkmingas ir Aleksas pliaukštelėjo sau per kaktą. Nežinojau, kad tokie idiotai priklauso Hogvartso personalui - pagalvojo vaikis. Dabar jo tikslai nueiti į uždraustajį mišką buvo sugadinti. Vietoj to vienuolikmetis turės apsilankyti ligoninės sparne. Jau ko, bet tokių patalpų Aleksas nemėgo. Geriau jis būtų nukraujavęs ar miręs, bet ligoninei apsilankyti tikrai nenorėjo. Gal man padės Milla ar kitas daug protingesnis profesorius. - pabrėžė mintyse žodį varnas ir su tokiomis mintimis dingo nuo šiltnamių ir geriausio profesoriaus Hogvartse.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Birželio 23, 2020, 09:17:48 pm
Sigurdas pasimokė. Jis pasižadėjo sau niekad nelandžioti po Hogvartso užkaborius ieškodamas ramybės, nes ten jos tiesiog nebus. Visada tarsi iš po žemių išlįs koks nors mokinys ar mokinė ir sugriaus tylą.
Tad šįkart šviesiaplaukis išsiruošė į lauką, kur šalta bei apniukusi rudens popietė priviliojo vos kelis žmones. Apsivilkęs šiltą striukę, jis tikėjosi nusigauti iki ežero ar net Uždraustojo miško. Deja, gamta sumanė kitaip.
Likus nemažai kelio iki vandens telkinio, pradėjo lyti. Grifas ketino nepaisyti šios stichijos, jis tik užsimaukšlino kapišoną ir kulniavo toliau. Bet su kiekvienu žingsniu pliaupė vis smarkiau, tad islandas, žinodamas, kad pilis arčiau negu ežeras, apsisuko ir ėmė grįžinėti, mintyse keiksnodamas tokį orą.
Jam pradėjus savęs klausti, ar nepasiklydo, pro šniokščiančią lietaus sieną mokinys išvydo kažkokias duris. Jos atrodė kaip išganymas, kaip maistas alkanam vilkui. Permirkęs iki paskutinio siūlelio, vaikinukas dar turėjo klampoti per purvynu spėjusią pavirsti žemę. Galiausiai jas pasiekęs, truktelėjo už rankenos ir atsidūrė sausoje vietoje. Nieko nelaukdamas Sigurdas nusitraukė striukę, nutrenkė ant medinės dėžės ir apsižvalgė.
Pasirodo, grifas pateko į šiltnamį, vieną iš tų, kuriuose augo gana pavojingi augalai. Tačiau jis nelabai išsigando. Šviesiaplaukis planavo pasilikti šiame stikliniame name tol, kol nurims liūtis. Be to, čia jis buvo visiškai vienas, o tai šiauriečiui labai patiko.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Birželio 23, 2020, 11:49:09 pm
Lijo kaip iš kibiro. Ar gal labiau kaip iš pilnos Merlino, kuris visas sudievintas burtininkų danguje, pūslės. Ir dar buvo šalta. Šaltis gal ir nelabai baisus Aurorai, bet lietingi Britanijos dangūs jos nedžiugino. Panosėj keikdamasi ir vilkindama paskui save mirkstančią mantiją, kurios vandens nepralaidumo kerai buvo bebaigią išsivadėti, paskutinio kurso klastuolė žingsniavo šlapia rudenine pieva link šiltnamių. Lietaus užuolaida buvo tokia didelė ir, rodės, vargiai permatoma, tad mergina dar apsuko ratą aplink stiklinius pastatus, kad įsitikintų, kad įeis į tą, kurio jai reikia.
Viduj šiltnamio lietaus lašai, barbenantys į stiklinį stogą ir mušantys neritmingą, vientisą ritmą, kėlė ausiai malonų ošimą. Kaip radijas, nustatytas ant neegzistuojančio dažnio. Įsirioglinusi pro duris, nusimetė mantiją ir spėjo iš tik šiek tiek drėgno apsiausto kišenės ištraukti dideles sidabrines žirkles, kai pastebėjo esanti ne viena.
- Ką čia darai? - užklausė baltaplaukio kaip ji pati, nugaros. Į šį šiltnamį paprastai mažiai nelenda, nors šis ir neatrodė toks nepaprastas mažius. Aurora čekštelėjo žirklėmis. Augaliukai, kurių pavadinimą užmiršo, laukė. Ir tai tebuvo tik dalis eksperimento, kurio kitą dalį slapta vis dėl to sugebėjo parsivežtii iš Neapolio. Anas vešėjo antrame šiltnamy, kampe, netrukdomas nei mažių, nei profesorių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Birželio 24, 2020, 02:33:40 pm
Sigurdas mėgaujosi buvimu čia. Tik jis, kvaili augalai, jau tiesiantys susidomėjusius ūglius link grifo, ir lietaus lašų barbenimas į stogą. Tačiau per šį raminantį garsą jis išgirdo durų virstelėjimą, tokį patį, kokį šviesiaplaukis buvo sukėlęs vos prieš kelias minutes. Kas čia dabar? Jam buvo neįtikima, kaip dar kas nors liūties metu brautųsi į šiuos apmusijusius šiltnamius.
Vaikinukas nebuvo per daug nutolęs nuo įėjimo, nes būgštavo, kad pasiklys. Tad atsisukęs jis iš karto pastebėjo baltaplaukę merginą, laikančią milžiniškas žirkles. Lyg ji ketintų nuritinti mokinio galvą. Jis nejučia pasitrynė kaklą, tarsi tikrindamas, ar kūnas vis dar sujungtas su makaule. Laimei, viskas buvo savo vietoje.
-Slepiuosi nuo lietaus.- prabilo ketvirtakursis nekaltu balsu, kuriame slypėjo pasitikėjimas savimi.
Nežinia, kodėl Sigurdas taip pasakė, juk jis jo nebijojo. Tiesiog sušlapti buvo baisiai nemalonu. Dar ir dabar nuo kažkokiu būdu sumirkusių plaukų lašėjo vanduo. Grifas persibraukė juos ranka, tačiau po to jis tapo panašus į snobą sulaižytais plaukais. Vienintelis guodžiantis dalykas buvo tas, kad islandas toks iš tiesų nebuvo. Geriausiu atveju jį galėjai pavadinti žvejo sūnumi.
-O tu ko čia atėjai? Tikiuosi, kad nenučečkinti man galvos,-paklausė jis, žvilgsniu ieškodamas augalų stiebų, storumo sulig jo kaklu.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Birželio 24, 2020, 03:01:18 pm
Aurora linktelėjo. Žinoma, pro akis nepraslydo ir tai, kad berniūkštis permirkęs, tad negali būti labai didelė netiesa ta, kad jis slepiasi nuo lietaus. Bet galėjo būti ir nepilna tiesa - galbūt jis, kaip ir klastuolė, atėjo vogti augalų. Ties šia minitim Aurora dar kartą čekštelėjo savo didelėm žirklėm, o išgirdusi ir nerimastingą teiravimasį, išsišiepė ir žybtelėjo blyškiai žaliomis akimis.
- Žinoma, vijausi tave per visą kiemą. Tik ne galvos, o pirštelių, - linksmai pranešė vėl kelis kartu čekštelėdama aštriu įrankiu. - Matai, verdu eliksyrą, kuriam reikalingi... - akimirką patylėjo, svarstydama. - baltaplaukio grifo pirštai.
Kryptelėjo galvą vis dar šypsodama, nuo priekinės baltos sruogos nuvarvėjo šaltas lašas vandens. Šiltnamy buvo šilčiau, nei lietaus merkiam lauke (juk šiltnamis, jis toks ir turi būti). Bet ar mažiau drėgna - ko gero ne. Ant stiklinių sienų kaupėsi vandens lašeliai. Bet Aurora ilgiau stoviniuodama nebegaišo. Žingtelėjo žingsnį į priekį, prisiartinusi prie bernioko čiuptelėjo už delno ir kilstelėjo žirkles. Bet tuoj pat sukikenusi paleido, nes vis dėl to ne pirštų jai reikėjo.
- Pasislink pasislink - burbtelėjo ir prasispraudė pro grifą siauriam takely. Jos ieškomas augalas tamsiai žaliais lapais su raudonais ir juodais taškeliais laukė šiltnamio gale. Nukabinusi nuo apsiausto rankovės prielipą kažkokios gėlės čiuptuvą, nužingsniavo į šiltnamio gilumą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Birželio 25, 2020, 09:03:27 am
Merginai pranešus, kokiu tikslu čia ji apsilankė, Sigurdas vos vos krūptelėjo ir pažvelgė į jos blyškias akis. Jam užteko proto ir patirties suprasti, kad baltapūkė tik juokauja, bet vis tiek sunerimo. O ką gali žinoti? Gal iš tiesų jai reikia pirštų? Vis dėlto grifas neleido tokiai minčiai išsikeroti ir papurtė galvą.
Kai klastuolė staiga priartėjo ir sugriebė delną, Sigurdas virptelėjo, bet nepuolė rėkti kaip skerdžiama kiaulė. Tik ledo mėlynumo akys išdavė, kad giliai širdyje yra pasėta mikroskopinė baimės sėkla. Jai paleidus ranką, šviesiaplaukis lengviau atsikvėpė.
O juk jis jau buvo pradėjęs nebebijoti. Ankstesnėje mokykloje islandas išmoko ne tik skaičiavimo bei rašymo meno, bet ir to, kaip ištverti grasinimus ir kitas patyčias. ,,Patrumpinsim tavo sparnelius, nupešim plunksnas, gaidžiuk."-sakė jie. Dėl to mėlynakis per daug neišsigando, kai pasirodė baltaplaukė su žirklėmis.
Jai braunantis pro grifą
kraugeriškumą ir pamišėliškumą kaip ranka nuėmė. O jam gal net šiek tiek ausys užkaito.
-O tai ką tu iš tikrųjų ruošiesi daryti?-pasidomėjo Sigurdas, nepaisydamas, kad jam priešais nosį gali būti čekštelėta žirklėmis.
Sekdamas klastuolę, vaikinukas žvalgėsi aplink. Čia tarpo įvairiausi augalai, kurių pavadinimus šviesiaplaukis žinojo tik kelis. Čiuptuvai, besitiesiantys ūgliai ir dar balažin kokios judančios krutančios augalų dalys... Visi jie buvo kuo nors pavojingi, todėl jis dėl visa ko susižvejojo lazdelę.
-Gal reikės pagalbos?-netikėtai išsprūdo ketvirtakursiui.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Birželio 25, 2020, 10:54:03 am
Aurora iš šlapių žingsnių ant kietai suplūktos žemės, kuri ir buvo šiltnamio takelis, girdėjo, kad anas berniūkštis nusekė paskui ją į šiltnamio gilumas. Ir gerai, jeigu jam netrukdo gausėjantis čiuptuvų ir dantų būrys, tegul eina. Jai reikalingas augalėlis slėpėsi pačioj gilumoj, kur jau per aukštus kitų augalų stiebus ir kamienus bei plačius lapus, jis gaudavo nelabai daug saulės šviesos. Taip turbūt ir buvo geriausia.
- Kirpsiu tokio augaliuko lapus, - atsakė berniūkščiui neatsigręždama. Augaliukas iš tiesų buvo mielybinis vardas, mat kas nors, užtikęs vidury miško, tos bjaurios besiraitančios ir besisukiojančios, pažeme augančios gėlės augaliuku tikriausiai nepavadintų. Aurora vis dar negebėjo prisiminti, kaip ši vadinasi.
Šiltnamis nebuvo labai jau didelis, tad ir daugiau nei minutės į galą nueiti neužtruko. Nuo lietaus lauke ir taip buvo tamsoka, o štai čia tvyrojo tikrų tikriausia prieblanda. Merginos vyzdžiai išsiplėtė gaudydami kiekvieną šviesos trupinėlį, visai kaip tada Neapolyje, kai sukramtė aną lapą. Linksmybės, ne kitaip. Sulaukusi klausimo apie pagalbą, sustojo likus vo keliems dideliems žingsniams iki augalo, ir atsisuko.
Berniokas rodės, buvo nustebintas savo klausimo taip pat, kaip ir Aurora. Klastuolė prisimerkė akimirkai, tačiau ilgai nesvarstė.
- Žinoma. Jei tik nebaisu prarasti pirštą ar du, - sumirksėjo, o lūpų kamputį timptelėjo maža šypsenėlė. - Kuo tu vardu? - paklausė. Visai pravartu žinoti bendražygio, su kuriuo leidiesi į mirtinus nuotykius, vardą. Jeigu žus, žinos bent jau, kaip pavadinti žinią, kurią parveš namo giminėms.
Aurorai už nugaros kažkoks alkanas augalas ėmė tiesti į ją dantytą čiuptuvą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Birželio 28, 2020, 09:28:22 pm
Šviesiaplaukis linktelėjo. Bet suvokęs, kad klastuolė nieko nematė, pratarė:
-Aha,-mėlynos akys atidžiai klaidžiojo po augalų karalystę, spėliodamos, kurio augalėlio visgi merginai prireikė.
Jiems žengiant vis labiau į prieblandą, Sigurdas tvirčiau suspaudė savąją juodmedžio lazdelę. Nors vyresnė mokinė galėjo greičiau ir geriau apsiginti nuo šiltnamyje tykančių pavojų negu jis, islandas pilnai ja nepasitikėjo. Kurgi pasitikės, jeigu ta baltaplaukė vos prieš kelias minutes grasino nukirpsianti jam pirštus. Tegu ir juokais.
Vaikinukui dar nespėjus paklausti savęs, kodėl taip neapdairiai leptelėjo, klastuolė staiga sustojo ir atsisuko. Tvyrančioje prieblandoje grifas vos neužlėkė ant jos. Laimei, to pavyko išvengti.
Ką? Vėl pirštai? Kaip originalu! Tačiau supratęs, kad merginai iš tiesų ne juokai galvoje, vaikinukas rimtai pažvelgė į jos žodžius.
-Kaip nors ištversiu.-vis dėlto lyg juokaudamas tarė šviesiaplaukis,-Esu Sigurdas. O tu?
Netikėtai žvilgsnį pagavo keistas blykstelėjimas šalia klastuolės. Jis nebuvo tikras, ar jam tik pasirodė, ar ten iš tikrųjų kažkas sujudėjo. Blykst. Tai pasirodė arčiau mokinės. Blykst. Dar arčiau. Tačiau pakako varganos prieblandos, kad grifas išvystų dantimis apsiginklavusį čiuptuvą.
-Ehem...-atsikrenkštė jis, rodydamas į augalą jau ne pirštu, o lazdele.-Ten kažkas yra.
Keistas besirangantis čiuptuvas kėsinosi į baltapūkės kaklą. Nenumanė, ar tas grėsmingas augalas, buvo tas, kurio ieškojo klastuolė. Bet tai jau buvo nebesvarbu.
Nelaukdamas, kol ji susigaudys, šiaurietis prabilo:
-Diffindo.-jis vylėsi, kad kerai pataikys į čiuptuvą, o ne į mokinę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Liepos 07, 2020, 01:04:41 pm
Šyptelėjo visais dantimis. Šiaurietis, kokia nuostabi malonė apklojo Auroros (Šiaurės šviesos?) pečius šią nuostabią, bjauriai lietingą dieną. Nuo šiltnamio lubų ant merginos kaktos kaptelėjo šalto vandens lašas. Klastuolė pasvarstė, kad nieko turbūt nėra geriau, nei du skandinavai tropiniam klimate, keliaujantys į mūšį su augalais, kurie jų gimtuose kraštuose neauga. Pats nuostabumas, ne kitaip.
- Aurora, - prasitarė lūpose tebelaikydama visadantę šypseną. Tačiau tą patį burnos iškreipimą it vėjelis nupūtė, kai išvydo lazdelę sau prieš nosį. Vos spėjo kilstelėti savas žirkles idant nukirptų stebuklingojo pagaliuko galą, jeigu į ją bus pasikėsinta, kai iš Sigurdo žodžių suvokė, kad grėsmė eina iš už nugaros.
Ir vėlgi, vos spėjo aiktelėti ir kryptelėti galvą link peties, berniūkščio paleisti kerai per plauką nenušniojo jai ausies, ir ak, nebūtų nustebusi, jeigu vietoj ausies pasiėmė vieną kitą jos baltą plauką. Už nugaros išgirdo dunkstelėjimą. Apsisuko iškėlusi savo žirkles, tačiau pavojus jau buvo praėjęs. Ant žemės dar gyvas tebesirangė dantytas čiuptuvas. Aurora atsiduso.
- Velniai jį - nusikeikė (daug stipriau, nei čia pavaizduota. Mes saugome jūsų akis nuo bjaurių žodžių). Viena ranka grybštelėjusi ant apsiausto skverno, idant jo neprimintų, atsitūpė ir kelis kartus čekštelėjusi žirklėmis sukarpė čiuptuvą į smulkias daleles. Atsisuko į baltaplaukį.
- Širdingai dėkoju už narsų išgelbėjimą, - kuo rimčiausiai tarė, tačiau žybčiojimas akyse ir pakilę lūpų kampučiai išdavė linksmumą. - Neabejoju, kad esi pasiruošęs išgyventi mūsų mirtiname žygyje. Eime.
Aurora pakilo ant kojų ir mostelėjusi sekti paskui, nužingsniavo tolyn siauru takeliu tarp augalų. Iki jai reikalingo augaliuko buvo likę nedaug. Kartais mergina pasvarstydavo, ar šiltnamis pastebuklintas išplėtimo kerais.
Tamsiausiame šiltnamio kampe, pačiame gale, kur jau net lietaus prieblanda nesiekė, neišvaizdžiam vazone augo neišvaizdus (magiškai neišvaizdus) augalas, kurį nenuovokus žiobaras greičiausiai palaikytų mandresne kambarine gėle. Ir išties, tokia kambarinė gėlė keistokai atrodė tarp velnio raizgų daigų ir kitokių augalų su dantimis, smaugiamaisiais stiebais ir nuodingomis žiedadulkėmis. Paprasti, tamsiai žali lapai su raudonais, tamsoje juodais taškeliais.
Aurora išsitraukė žirkles ir akies krašteliu stebėdama augalus aplinkui, atsisuko į Sigurdą.
- Augaliukas, kurio man reikia, pirštų nenukąs, - mostelėjo į kambarinę gėlę. - Bet šitie gali, - žirklėmis apvedė pavojingų augalų džiungles. - Tai būk atsargiai, nemink ant šaknų, nespardyk vazonų ir neliesk lapų, - rimtai, jau be jokio linksmumo aky ir lūpose, paliepė septintakursė. Truktelėjusi lazdelę iš kišenės, burbtelėjo burtažodį ir uždegė šios galiuką blausia šviesa. - Dabar aš ištrauksiu vazoną su savo augalu, - pranešė, kad nebūtų jokių netikėtumų ir jie viens ant kito neužvirstų. Su žirklėmis vienoj rankoj ir šviečiančia lazdele tarp dantų, Aurora atsitūpė ir kyštelėjusi pliką ranką į džiunglių gilumą, timptelėjo už neišvaizdaus vazono krašto. Šis buvo sunkus ir didelis, o bet tačiau jai reikėjo jo keliukyje, kur kiti augalai negožia. Taip bus mažiau pavojinga, žinojo ji.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Liepos 08, 2020, 08:57:32 am
Nė nesusimąstydamas jis puolė gelbėti merginą. O kam? Juk ji nieko gero Sigurdui nebuvo padariusi. Visa laimė, kad šviesiaplaukis nenurėžė jos ausies ar kokios nors kitos gyvybiškai svarbios kūno dalies. Nes priešingu atveju ši mergužėlė tikrai nebūtų padėkojusi. Arba išvis nebūtų likę kam piktintis. Todėl jis paprasčiausiai linktelėjo, priimdamas Auroros padėką kartu su visais šypsenos žaismais lūpose. Kiti jos žodžiai susilaukė klausiančio ir gal net nerimastingo žvilgsnio. Mirtiname žygyje? Tačiau ji jau ėjo tolyn.
Pagaliau atsidūrus prie baltaplaukės norimo augaliuko, grifui teko išklausyti jos pamokymus, į kuriuos vis tik ketino atsižvelgti. Jam iš galvos neišėjo tai, kad tuoj dalyvaus kažkokioje gyvybei pavojingoje kelionėje. Savo noru? Beveik.
Kai Aurora atsitūpė ir ėmė siekti savojo augaliuko, islandas suprato, kad jam čia nėra ką veikti. Matėsi, kad mergina pati puikiai susitvarkys. Kaipgi kitaip, jei ji vaikinukui liepė nieko nedaryti ir neliesti. Ką jau kalbėti apie smurtą prieš augalus.
-Sakei, kad eliksyrui reikia šitų lapų. O koksai eliksyras bus? Ar gal kokį profesorių ruošiesi nuodyti?-neatstojo mokinys.
Sigurdui vis dėlto darėsi nuobodu. Kol kas jis tik stovėjo prieblandoje ir bandė įžiūrėti atskirus augalus klaidžiose džiunglėse, nujausdamas, kad nuo kiekvieno nereikalingo judesio po vieną gali būti nukirpti pirštukai.
-Paeisiu kelis žingsnius į šalį,-pranešė, nenorėdamas sukelti Aurorai infarkto.
Tačiau vos tik grifas pasitraukė nuo klastuolės, kažkoks storas ir tvirtas ūglys apsivyniojo aplink jo koją. Greičiausiai šiaurietis tamsoje ant jo netyčia užmynė, o gal tik palietė. Kol mergina šio incidento nepamatė, jis nusprendė išsilaisvinti be niekieno pagalbos:
-Diffindo,-panaudojo tuos pačius kerus islandas, tyliai sumurmėdamas ir nukreipdamas lazdelę kažkur į apačią.
Vaikino laimė, kad pats sau nenusišniojo kojų pirštų. Bet ir į augalą nepataikė. Tad jis susierzinęs tūptelėjo bei pabandė nusitraukti tą įkyrų ūglį. Iš pradžių nieko neįvyko, augalas buvo lyg apmiręs. Ir šit jis staiga pasipriešino. Truktelėjo stipriai už kojos ir parvertė šviesiaplaukį. Iš netikėtumo jis net pametė lazdelę. Išsprūdo trumpas riktelėjimas, po kurio mokinys susitrenkė galvą į kietą žemę. Tačiau tai augalo visiškai nejaudino. Jis tik dar labiau tempė savo pusėn.
Nors ir beveik tamsoje, Sigurdas matė, kur buvo lazdelė. Deja, jis negalėjo pasiekti savo magiškojo pagaliuko. Beliko ieškoti, už ko užsikabinti. Artimiausias toksai kabliukas buvo... baltapūkės koja. Mintyse jos atsiprašydamas, vaikinukas greitai čiuptelėjo už kelnių klešnės.
-Auroraaa...-ne per garsiausiai sulemeno ketvirtakursis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Liepos 09, 2020, 12:12:11 am
Aurora, dar nepasičiupusi savo vazono, kreivai sau po nosim nusišypsojo. Ne, profesorių ji nenuodys. Ir eliksyrų turbūt nevirs. Tie lapeliai, sukombinuoti su anais, augančiais ant jos poežerinės palangės, turėtų sudaryti kažką, kas stipriau imtų smegenis nei piksių šūdukų milteliai. Bet Sigurdui nebuvo būtina to žinoti.
- Nee, - numykė ji neaiškiai. - Nieko nenuodysiu, man tik... šiaip. Mokymosi tikslais, - nelabai įtikinamai pamėgino įtikinti. Galų gale, gal ir nesvarbu, ar ja patikės, ar ne. Merginai teliko vieneri metai, tad ir išmesti jos už keistų substancijų turėjimą savo žinioje niekas nespės. Tuolab, kad kitų nuodyti ji neketina. Nebent paprašys. (O kad būtų žinojus, kad prieš keletą metų jos raudonplaukė priešingybė šiame pačiame šiltnamyje augino šiek tiek kitokius, bet irgi pasilinksminamuosius lapelius. Gal būtų nudžiugusi).
Vazonas buvo visai sunkus, bet ir dorai jo patraukti nespėjus už nugaros pasigirdo sujudimas, dunkstelėjimas ir kažin koks tai tylus kentėjimas bei panikuoti šnabždesiai. Aurora su lazdele dantyse atsiduso. Prisakai neliesti, ir neklauso, prakeikti merlino šiknaskylės uostytojai mažiai. Aurora nusprendė neatsisukti ir palikti Sigurdą likimo valiai. Gal, jeigu bus nedurnas, išsivaduos.
Tačiau nepraėjo nė akimirka, ir Aurora neceremoningai klestelėjo užpakaliu ant žemės, šis jos -avus judesys akompanuojamas į bėdą patekusio grifo šnypštimo. Mergina bjauriai ir nelabai artikuliuotai (dėl lazdelės tarp dantų) nusikeikė ir suktelėjo galvą per petį.
Lazdelės šviesoje ant žemės išsipleikęs baltaplaukis neatrodė žavingai, ypač su koja, įstrigusia kažkur pažemės džiunglių gilumoj. Aplinkui susijaudinusiai šlamantys augaliukai džiaugsmo irgi nekėlė. Aurora persivertė per save, patvarkė lazdelę burnoj, kad kyšotų kaip smilga šviečiančiu galu į priekį, ir besikeiksnodama ant kelių nuropojo po augalais gelbėti vargšelio baltaplaukio kojos.
- Nesimuistyk, - paliepė. Blausioj šviesoj atradusi ano čiurną, apraizgytą augalo, kurio pavadinimą tingiu sugalvoti, čiuptuvu, Aurora, vis dar su žirkle vienam delne, įvertino situaciją. Čiuptuvas vis dar įnirtingai traukė berniūkštį į save, kažkur gilumon, kur greičiausiai vešėjo jo virškinimo centras. Klastuolė ėmėsi darbo.
Čiuptelėjusi delnu už sigurdo blauzdos, smarkiai trūktelėjo į save, tačiau augalas nepasidavė. Žinoma, gal ir būtų buvę gana paprasta čiuptuvą tiesiog nukirpti, tačiau Aurora, visuomet didi augalų mylėtoja, visai nenorėjo taip daryti. Paskui augalas jos nekęs.
- Atpalaiduok koją, - suburbėjo vaikiščiui. - Atpalaiduok, subingalvi.
Kol anas mėginosi siaube kaip nors atpalaiduoti raumenis, Aurora graibstė aplinkui, ką galėtų čiuptuvui įduoti vietoj žmogaus kūno dalies. Akimirką, pirštais it geležim tebesugriebusi ano koją, išlindo iš po lapų ir pasidairiusi pastebėjo netolies gulintį kažin kokį, nepaprastai tiesų pagaliuką. Turės tikti. Sugrįžusi į tamsą, pirštu atsargiai paglostė glotnų čiuptuvo paviršių. Šiam akimirką sutrikus, staigiu judesiu atvyniojo nuo vargšės kojos ir vietoj jos įkišo rastą pagaliuką, nė nesusimąstydama, kad anas pagaliukas - šis tas daugiau, nei tiesiog šakelė. Čiuptuvas sulindo atgal į tamsą.
Aurora atsiduso. Išropojusi iš po lapų atsistojo, nupurtė žemes nuo apsiausto ir ištiesė ranką grifui, idant padėtų atsistoti.
- Velniai tave nuneštų, - suburbėjo piktokai. Susivėlusios baltos sruogos krito ant veido. - Ar gyvas? - šiek tiek susirūpinusi paklausė ir nužvelgė berniūkštį nuo galvos iki kojų.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Liepos 09, 2020, 10:13:20 pm
Su kiekviena sekunde jis jautėsi vis labiau tempiamas į tuos tamsius kraugeriškų augalų brūzgynus. Situacijos nepagerino ir tai, kad klastuolė dribtelėjo ant žemės: Sigurdui teko paleisti koją. O kur dar tiesiai jam į akis nuo lazdelės galo sklindanti bjauriai blyški šviesa. Šviesiaplaukis prisimerkė, bet šviesulys greitai dingo kažkur už nugaros. Grifas pabandė pasisukti, norėdamas sužinoti, ką gi Aurora darys, bet buvo sulaikytas jos žodžių. Bent šį kartą paklausęs, jis nustojo spurdėti.
Tuomet keturiolikmetis galėjo pajusti, kaip mergina palietė koją ir patampė ūglį, kaip ką tik pats Sigurdas buvo padaręs.
-Neverta...-tyliai sumurmėjo, laukdamas dar vieno itin stipraus timptelėjimo.
Tačiau atrodė, kad augalas pasidavė. Tikriausiai vaikinukas pasirodė esantis per didelis užkandžiui. Bet ne. Grobuonis vėl kelis kartus jį patraukė savo pusėn. Sigurdas įsitempė. Gal todėl ir neatsikirto surūgusiai klastuolei, gelbstinčiai jo kailį. Tiksliau, koją.
Nors ir geriausių norų vedamas, jis neatsipalaidavo. Niekaip neišėjo, ir tiek. Kaip kitaip bus, jeigu čia pat augalas ketina tave pasitiekti vakarienei. Taigi, mokinys apsimetė miegąs. Užmerkė akis, pabandė įsivaizduoti, kad yra minkštoje lovoje, o ne ant kietos purvinos žemės. Gal kažkiek nurimo. To turėjo pakakti, kad klastuolė be reikalo nelaidytų gerklės ir dar kartą nepavadintų subingalviu.
Vis dėlto tokioje būsenoje jis suprato, kad Aurora iki šiol nepanaudojo burtų. Grifui beliko tik spėlioti, kaip jį išlaisvins iš augalo gniaužtų.
Netrukus šviesiaplaukis buvo išgelbėtas, jis stebėjosi, kaip greitai ir neskaudžiai visa tai praėjo. Paėmęs jos delną, akimirksniu atsistojo. Voliotis ant šiltnamio grindų nebuvo pats didžiausias malonumas.
-Gyvas, gyvas,-tarstelėjo, valydamasis drabužius.
Islandas persibraukė kiek pradžiūvusius, bet jau purvinus plaukus ir žvilgtelėjo į baltapūkę. Ji pati ne ką geriau atrodė.
-Ačiū,-trumpai tarė Sigurdas, nesileisdamas į kalbos vingrybes ir absiribodamas tik santūriu žodžiu.
Vis dėlto kilo įtarimas, kaip Aurora sugebėjo susidoroti su mėsėdžiu augalu, nenaudodama burtažodžio. Kaip tik to jis ir norėjo pasiteirauti, bet klausimui buvo lemta užsimiršti. Stebėdamas vis dar šviečiančią merginos lazdelę šiaurietis prisiminė, kad per sumaištį savają pametė.
Vaikinukas nužvelgė kietai suplūktą žemę, blausioje šviesoje ieškodamas bene svarbiausio daikto šioje pavojingoje vietoje. Jis buvo beveik tikras, kad Aurora lazdelės nepaspyrė, augalas nesuvalgė, o pats nesulaužė. Tačiau jos niekur nesimatė. Dėl viso pikto Sigurdas išnaršė kišenes, bet ten nieko gero nerado. Buvo likusi tik viena galimybė. Ta klastuolė bus ją pasiėmusi.
-Grąžink lazdelę. Kur ji?-nelauktai pareikalavo jis, nenutuokdamas, kad magiškasis pagaliukas pradingo (amžiams?) džiunglių glūdumoj.
Grifo šiandien greičiausiai nelydėjo sėkmė. Nepaisydamas Auroros draudimo, atsimokėjo su kaupu: neabejotinas išgąstis, vos nenutraukta koja (arba jis pats) ir galiausiai prarasta lazdelė. Deja, mėlynakis nematė, kas vyko: tuo metu buvo užsimerkęs. Teliko tik keikti savo silpnumą. Arba drąsą, kad be reikalo pasitraukė nuo klastuolės.
Pasigirdęs nerimą keliantis dejavimas privertė atsisukti ten, kur visai neseniai turėjo pradingti jis pats. Ten, tamsoje, tokius šiurpius garsus galėjo skleisti tik priešmirtinėje agonijoje besikankinantis organizmas.
-Kas ten darosi?-įsispoksojo į krutančius juodus šešėlius Sigurdas, nė nepajutęs, kad jau beveik įlindo į mišką. Trumpam primiršo ir savo pagaliuką.
Tos vietos nesiekė lazdelės šviesa, bet kažkas jį ten traukė. Kone užhipnotizuotas šviesiaplaukis žengtelėjo į priekį. Ir atsidūrė visai nedraugiškų laukinių augalų apsuptyje.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Liepos 20, 2020, 03:41:09 pm
Patenkinta, kad anas grifas, taip neprotingai sutrukdęs mirtiną alkanų augalų ramybę, gyvas ir sveikas, Aurora jau ruošėsi suktis atgal ir užsiimti savo haliucinogeniniais augalais. Tačiau taip nebuvo lemta. Kokia tai pikta likimo deivė, patroškusi klastuolei ant užkrauti atsakomybę už puskvailį baltaplaukį, grifą, patvarkė reikalus į visai kitą pusę. O gal tai buvo Fabiolos iš Neapolio kerštas, idant nugvelbė iš jos augaliuką.
Kad ir kaip ten bebūtų, mergina tik išpūtę akis išgirdusi susireikšminusį reikalavimą grąžinti lazdelę. - Kokią lazdelę? - tespėjo pusbalsiu paklausti, kai nelaimėlis, kurį ką tik didmoteriškai vadavo iš mirties gniaužtų, jau rodės ir nebesirūpinąs kažkokia lazdele, it tikras subingalvis, kokiu Aurora jį ankstėliau ir pavadino, žengė tiesiai atgal į tos pačios mirties gniaužtus. Ji tįstelėjo ranką delnu mėgindama sugriebti už apsiausto ir neleisti jam lįsti į šiltnamines džiungles, tačiau pirštai teperbraukė per išslystantį apsiausto audinį nespėję nė dorai suimti.
- Ei! Kur lendi? - susierzinusi ir susijaudinusi negarsiai šūktelėjo (ar greičiau sušnypštė) Aurora ir pasileido tuos keletą žingsnių jam iš paskos, tiesiai po milžiniškais tamsiais lapais. Jei prireiks, ištrauks už ausų, kad ją kur su visu jos seserišku (motinišku? ew) susirūpinimu. Be to, davus mirčiai į snukį, būtų negražu antrąjį kartą tiesiog numoti ranka.
Po lapais džiunglėse, antrąjį kartą įsitikino Aurora, buvo tamsu. Lazdelės galas vėl sužibo jai kone nesąmoningai mintyse paliepus (bežodžiai kerai yay). Keistas augališkas dejavimas pasiekė ir jos ausis, o priekyje boluojantis berniūkščio pakaušis švietė it kelrodė žvaigždė tamsią naktį. Prisiartinusi tiesiai šiam už nugaros, švelniai kepštelėjo per petį, idant suprastų, kad šalimais esą žmogaus, o ne visaėdžio augaliuko, ir suėmusi už alkūnės timptelėjo atgal.
- Aš nesu tikra, koks tiksliai tavo durnumo laipsnis, tačiau neabejoju, kad tikrai labai aukš... Merlino klynas, kas čia dabar? - Aurora priešais, pro vis dar vaizdą dalinai dengiančius lapus, išvydo besiraitantį ir besirangantį augalą, kažkas jo storo (delnais apimti negalėtai) kamieno vidury pulsuojančiai spalvotai švytėjo. Augalas rodėsi besikankinąs, dantyti čiuptuvėliai raitėsi it traukulių krečiami.
Klastuolė iškėlė lazdelę ir šiurkščiai stumtelėjusi Sigurdą, prasibrovė į priekį. Akimirką, vos akimirką žiūrėjo išsižiojusi, o tada bedė lazdele į augalą ir sumurmėjo:
- Finite Incantatem.
Tačiau nieko neįvyko, auksinė šviesa akimirkai blykstelėjo ir nugeso. Keistas švytėjimas ir augališkos dejonės nesibaigė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Liepos 21, 2020, 11:23:36 pm
Sigurdas prieš save matė tik besirangantį augalą. Užėjus laikinam proto užtemimui jis negirdėjo, kaip klastuolė bandė jį sulaikyti. Nekreipdamas dėmesio į nieką, vaikinukas šliumpino toliau, pakelyje mindydamas visokius lapus ar šaknis. Mintyse buvo maloniai tuščia, tik sklandė kažkoks reiklus žūtbūtinis noras pasiekti dejuojantį augalą. Jo besiraitantys ūgliai atrodė kaip kvietimo mostai.
Jei Aurora nebūtų kepštelėjus ir kiek nusitempus šalin, jis būtų griuvęs tiesiai į to augalo glėbį. Tačiau dabar islandas jau tankiai mirksėjo ir purtė galvą, norėdamas suprasti, kas čia buvo. Išgirdęs merginos įžeidinėjantį balsą pakėlė akis. Sigurdas susiraukė, ketindamas atsikirsti, bet atsisakė šio savo sumanymo. Mat pastebėjo keistą švytėjimą, sklindantį iš augalo. Judantys čiuptuvai atrodė švelnūs ir glotnūs, bet tvirti, nušviesti lazdelės šviesos. Taigi jie priklausė kaip tik tam augalui, kuris jį norėjo paversti ištaiginga vakariene. Mokiniui pasirodė, kad ūglys vėl apsivijo koją, tačiau tai buvo tik jo vaizduotės vaisius.
Grifas prisiminė, kaip Aurora nustebo, kai jis pareikalavo grąžinti lazdelę. Regis, mergina tikrai jos neturėjo. Neleido abejoti jos akyse pasirodžiusi nuoširdi nuostaba.
Jis jau prasižiojo klausti baltaplaukės, ar kartais nėra tokios galimybės, kad ji per apsirikimą bus sušėrusi lazdelę augalui, kai buvo nustumtas. Tiesą sakant, gana šiurkščiai ir piktai, kad net Sigurdas pasipiktinęs sušuko:
-Ei!
Vis dėlto jis ėmė žiūrėti, ką darys Aurora. Beveik nenustebo, jai nesėkmingai pamėginus pašalinti kerus (kurių čia nebuvo). Jiems nepavykus, vaikinukas galutinai įsitikino, kad jo stebuklinga šakelė yra augalo viduriuose (kurgi daugiau, jei ne ten?).
Regis, grobuonis buvo nusprendęs lazdelę suvalgyti nevirškintą, bet užtai jam smarkiai atsirūgo. Šiuo metu augalas greičiausiai egzistavo paskutines savo gyvenimo minutes. Bet grifas neketino taip visko palikti, ypač kai suvokė, kad jis galėjo praryti lazdelę.
Šįkart šviesiaplaukis, netverdamas pykčiu, prasibrovė pro Aurorą ir ėmė spardyti augalo kamieną:
-ATIDUOK! MANO! LAZDELĘ! - su kiekvienu spirtelėjimu jis vis garsiau surikdavo.
Klastuolės pasišaipymai buvo paskutinis lašas, pripildęs jo pykčio taurę. Šiaip ji retai kada tapdavo pilna, bet palyginus greitai išsekdavo. Tad netrukus Sigurdas išsikrovė ir sustojo, giliai alsuodamas.
Jis pastebėjo, kad po paskutinio smūgio augalui kažkas nutiko. Šis pradėjo keistai banguoti, lyg ketintų vemti; švytėjimas jau buvo dingęs. Tačiau augalas vietoj glitėsių išspjovė lazdelę, kuri aukštu lanku įskrido į susipynusius tamsius krūmus. Beveik tą pačią akimirką nelaimėlis islandas susitaikė su lazdelės praradimu ir giliai atsiduso. Niekas jos iš ten neištrauks. Su kartėliu pagalvojo. Jau geriau pirksis naują, negu neteks rankos ar kojos.
Mėsėdis grobuonis kaipmat atsigavo, netekęs gerklėje įstrigusio pagaliuko. Jis vėl pasidarė plėšrus. Be to, prisidėjo ir kiti augalai, kuriuos Sigurdas buvo užmynęs ar kurie neketino praleisti progos pasmaližiauti žmogiena.
-Gal jau einam... - nerimastingai tarė Sigurdas, žvalgydamasis į bundančius augalus. - Mums čia ne vieta. Čia dedasi blogi...keisti dalykai...
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Rugpjūčio 03, 2020, 09:35:21 pm
Ir nebūtų tikėjusis, kad tas bernelis nekaltu veidu ir dar nekaltesnėmis mėlynomis akimis, už pūkuotų plaukų slepiantis kvailokas, Auroros manymu, smegenis, šitaip ims ir pratrūks. Merginai atrodė jei jau ne pavojinga, tai bent nepagarbu šitaip užsipulti niekuo dėtą augalą, kuris viso labo buvo alkanas ir rijo, kas jam pasitaikė. Tačiau ji tik susvyravusi žingtelėjo atgal, tolyn nuo Sigurdo kumščių ir spyrių, kurie jam įsikarščiavus galėjo tekti ir jai. Galbūt būtų buve logišką berniūkštį sustingdyti, ar bent jau trenkti jam per veidą idant atsipeikėtų, tačiau šiaurietė tegalėjo tas kelias akimirkas stovėti netoliese iškelta lazdele, kitam kumštyje gniauždama savo žirkles. Iš burnos išsprūdo ir keletas keiksmų, kūnas irgi sutrūkčiojo it ketindamas prieš šeimininkės valią imtis veiksmų, tačiau greitai viskas baigėsi.
Ji aiktelėjo, kai augalas išspjovė pagaliuką, kuris buvo atsakingas už sumaištį. Suraukė nosį ties augališkais glitėsiais. Ir nebestoviniavo nė akimirkos - vos tik stebuklingoji lazdelė nuskriejo į tankumynus, o Sigurdas ėmė kažin ką vapėti apie blogus dalykus, kurie dėjosi prieš pat jo nosį, velniai rautų, Aurora smarkiai trūktelėjo jam už rankos ir net spirtelėjusi batu į šlaunį išstūmė lauk į šiltnamio prieblandą, ant žemėto, augalams neskirto takelio. Keletas vijoklių ir dantytų lapų bei čiuptuvėlių iš gilumos išsiraitė paskui, graibstydami kulnus.
- Aišku, kad ne vieta, nuo pat pradžių sakiau niekur nelįsti ir nieko neliesti! Kas tau, sumautas apatinių lope, nebuvo aišku? - pusbalsiu, o po akimirkos ir garsiau plūdosi mergina ant berniūkščio. Susitaršusios baltos sruogos skrajojo aplink veidą, o žalios akys šaudė žaibukais. Aurora sustojo švieselėsnėj šiltnamio vietoj, maždaug vidury, ir grėsmingai bedė lazdele berneliui į krūtinę. Išsižiojo lyg norėdama prakeikti, tačiau nieko nepasakė. Užsičiaupė, nuliejo baisiu žvilgsniu, tada švystelėjo lazdele sau už nugaros ir kažin ką suburbėjo. Po akimirkos jos užmirštasis vazonas trinksėdamas ir svyruodamas atčiuožė prie klastuolės kojų.
- Per tave neišėjo ištraukti jų tinkamai, - piktai sumurmėjo. Augalo lapai, atsidūrę kur šviesiau, ėmė kaip mat mažumėlę vysti, o raudoni taškeliai tamsiai žaliame fone pablyško. Aurora piktai atsidusi mostelėjo delnu idant sakydama "pažiūrėk, ką pridirbai". Širdis, vos prieš akimirką baladojusi krūtinėje, nurimo, o žalios akys nustojo žaibuoti. Ji akimirką pasvarstė, kartą čekštelėjo žirklėmis, nužvelgė susitaršiusį ir, rodės, išgąsdintą bernioką priešais. Kažkas vidujai sukirbėjo. Ji pasilenkė ir žirklėmis nukirpo mažą, prie stiebo kone prigludusį lapelį. Šis, palietęs sidabrinius žirklių ašmenis, rodės, nustojo vysti ir netrukus Auroros delne gulėjo standus ir šviežias. Mergina ištiesė lapelį Sigurdui.
- Sukramtyk, - tarė. Norėjo pažiūrėti, ar šie veikia bent kažkiek panašiai į tuos, parsivežtus iš Italijos, tačiau grifui to nesakė. Jam nebūtina žinoti jos eksperimentinių augalų savybių. - Nagi, pasijusi... kitaip, - nenorėdama meluoti, esą pasijusiąs geriau, numykė. Šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugpjūčio 06, 2020, 08:03:42 pm
Vos tik Sigurdas užsiminė apie grįžimą atgal, jis buvo iškart atitemptas ir išspirtas ant siauro takelio. Tokio ,,paraginimo" tikrai nesitikėjo, todėl griuvo žemėn. Žinoma, grifui tas visai nepatiko, jis pamažu keldamasis dar turėjo klausytis Auroros burnojimo. Šiuo metu beveik pamiršo, kad pats visą tą nesąmonę užvirė ir per savo kvailumą (ar drąsą?) prarado lazdelę. Be to, iš galvos kol kas buvo pradingę tai, kad baltaplaukė jį visai neseniai išgelbėjo.
Kai jis pagaliau atsistojo, veide švietė kažkas panašaus į pyktį (jis dar niekad nebuvo taip greitai praradęs savitvardos). Dar įmantriau pavadinusi vaikinuką klastuolė dabar kone rėkė, o jai nutilus, prapliupo Sigurdas:
-Niekur nelindau ir nieko neliečiau, augalai kalti! - gynėsi jis, o balsas darėsi vis garsesnis, - Kad tave... - jis staiga nutilo, nes pajuto į krūtinę įremtą lazdelę.
Pažvelgęs į Aurorą pirmiausiai pamatė siaubingą žvilgsnį, ji lygtais ketino paleisti kokius nors baisius kerus. Akyse nenoromis šmėkštelėjo baimė. Bet, kaip ir praeitą kartą, ji savo grasinimo neįvykdė. Tik burbėjimu išreiškė savo nepasitenkinimą.
Nutvilkytas jos žaibuojančių akių, islandas stovėjo it mietą prarijęs. Bet pyktis niekur nedingo. Jis pavirto į susierzinimą. Vis dar suraukęs antakius, Sigurdas tylomis stebėjo, kaip šalia klastuolės atsidūrė augalėlis. Kaip ji rodė pasipiktinimo ženklus ir iš lėto rimo. Ir jis taip pat pamažu nusiramino. Nors vis dėlto liko priešiški jausmai jai.
Grifas puikiai matė, kad čekštelėjusi žirklėmis nukirpo vieną to augalo lapą ir ištiesė jam. Sukramtyti? Jis nepatikliai pažvelgė į Aurorą, tačiau paėmė lapelį. Vaikinukas jį pauostė, kelias sekundes pagalvojo ir tarė:
-Ne, ačiū, visokių nesąmonių aš nevalgysiu, - jis žengtelėjo atgal, link išėjimo, ir numetė lapą, nepaisydamas, kad už tai jam vėl gali būti pagrasinta. Balse girdėjosi tvardomas pyktis. Šviesiaplaukis suabejojo, nuskambėjus lapelio poveikiui, kad ir labai miglotam. Knietėjo sužinoti. Labai. Bet jis nustūmė tą poreikį kuo giliau.
-Ne, - pakartojo Sigurdas, - Man užtenka viso... šito. - mostelėjo ranka į džiungles, turėdamas omenyje prarastą lazdelę. Nors jis nebuvo pernelyg didelis materialistas, suspaudė širdį, praradus savąjį pagaliuką. Ką aš be jo darysiu?
Vis dar savyje gniauždamas blėstantį įniršį, pasisuko eiti link durų.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Aurora Frydenlund Rugpjūčio 13, 2020, 08:49:47 pm
Aurora viltingai žiūrėjo, sekė baltaplaukio pirštus šiam imant lapelį, o išgirdus tokį ribiškai piktą ir, rodos, susierzinimo kupiną atsisakymą, išsileido kaip balionas. Gūžtelėjo pečiais. Naivoka turbūt buvo iš jos pusės tikėtis, kad berniūkštis, turbūt nė neketinęs patirti to, ką patyrė, imsis valgyti dar ir kažkokius neaiškius lapus, kuriuos jam siūlo žmogus, ne taip labai jau ir seniai grasinęs (kad ir juokais) nukirpti pirštus. Labai naivu, išties. Ką gi, teks poveikį testuoti ant savęs pačios, kaip visad. Ji nebuvo žmogus, kuris per prievartą ką nors kam nors grūstų. Nebent tik tam tikrais atvejais.
Gūžtelėjo pečiais, sukišusi žirkles į kišenę susiglostė ištaršytus ir truputį žemėtus plaukus. Sigurdui daugiau nė žodelio netarus nužingsniavus tolyn, link išėjimo į civilizaciją (vis dar lietingą, vis dar jaukiai barbenančią į stiklinį stogą), atsisuko į savo vystantį augalą. Viskas turėjo būti ne taip, turėjo būti kur kas geriau. Pasilenkė ir pirštais trūktelėjo vieną stiebą prie pat žemės, išrovė, susikišo į kišenę pernelyg smarkiai negalvodama apie žemes nei purvą. Siektelėjo delnu kito, o tada šį tą prisiminė.
Dėjusi tris didelius šuolius už posūkiuko, vylėsi, kad Sigurdas nebus spėjęs pasišalinti.
- Juk tu nebeturi lazdelės! - šūktelėjo. - Žinau, kur galėtum gauti. Pasiteirauk Kaideno Byrne - girdėjau, jis turi įvairovę.
Šyptelėjo, truputį nejaukiai. Jautėsi vos vos atsakinga už prarastą grifo lazdelę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sigurd Eddi Hallgrimsson Rugpjūčio 17, 2020, 08:15:16 pm
Palikęs Aurorą vieną (tiksliau su savo augaliuku), Sigurdas pamažu nužingsniavo išėjimo link. Galvoje sukosi mintys apie lazdelę: tiek senąją, tiek būsimą naująją. Ir iš kur ją gauti, jei net nekyla mintis, kad reikės tam senukui Olivanderiui aiškintis, kaip grifas sugebėjo prarasti lazdelę? Kita vertus, gal lazdelių meistras apie tai net neklausinės?  Bet vis tiek apsilankymas pas jį nežavėjo. Kitų būdų, kaip gauti lazdelę, nežinojo. Pajuto kylantį nerimą: kai kuriose pamokose visgi reikia jos. Ir šiaip. Turėdamas tą stebuklingą daiktą jautiesi saugiau.
Pasukęs už kampo, vaikinukas paspartino žingsnį. Rodės, niekas nesutrukdys jam išeiti. Nei išprotėję augalai, mėgstantys žmogieną, nei greičiausiai nelegalia veikla užsiimanti baltapūkė. Deja. Nespėjus net išvysti durų, iš už nugaros pasigirdo klastuolės balsas. Viduje vėl plykstelėjo blėstantis pyktis. Sigurdas susiraukė, ketino sakyti, kad jam tikrai nereikia priminti apie prarastą lazdelę. Bet apsigalvojo vos tik ji užsiminė pas ką būtų galima nusipirkti naują. Islandas sustojo. Kaidenas? Vardas buvo negirdėtas, tuo neabejojo, bet šįkart ketino paklausyti Auroros.
-Gerai, susisieksiu su juo. - trumpam grįžtelėjo jis. Paskutinį kartą žvilgtelėjęs į Aurorą, grifas nusisuko ir dabar kur kas lėtesniu žingsniu patraukė siauru takeliu. Bent jau tai gerai, kad jam grįžtant augalai nesumanė nieko iškrėsti.
Apsivilkęs kiek pradžiūvusią striukę, stumtelėjo duris ir atsidūrė šniokščiančiame, lietaus lašų kupiname pasaulyje. Truputėlį paniurzgėjęs, Sigurdas nupėdino į pilį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 14, 2020, 03:50:20 pm
Matthew gerokai nervinosi. Jau gailėjosi, kad iškvietė tą neklaužadą varniukę į areštą. Žinojo, kad ramybės neturės. Savaime aišku, tokius mokinius kažkaip tramdyti reikia, tačiau ar būtina užsikrauti šitą vargą ant savo pečių?
Nelemtas "waaah" dar ilgai skambėjo profesoriaus ausyse. Labai norėjo po pamokos išrauti tą "eksperimentą". Vis dėlto bijojo, kad keistas daiktas, kurį išgavo mergaitė, ir toliau skleis tą garsą, tad paliko jį ten. Neįsivaizdavo, kaip Hatfield suveikė tą daiktą. Net nežinojo, iš kokio augalo. Vis dėlto kol kas augalas tebebuvo ten. Gal vaikas susidomės herbologija? pamąstė Matthew, tačiau ir pats suprato: to tikėtis būtų naivu.
Herbologas laukė prie šiltnamio. Nežinojo, ar mergaitė iš viso teiksis pasirodyti. Labai jau akivaizdžiai parodė, kad nepriima profesoriaus rimtai. Gal pagalvojo, kad ir liepimas šiandien ateiti buvo nevertas dėmesio? Tik prisidarys sau problemų pagalvojo Grifų Gūžtos vadovas. Neįsivaizdavo, ką reikės daryti, jeigu mergaitė neateis: negi imsi ir bėgsi skųstis direktorei? Pasakys, kad nesugeba suvaldyti klasės. Šiuo metu darbo prarasti nesinorėjo, tad reikėjo susitvarkyti su situacija pačiam. Nervingai žvalgydamasis aplinkui juodaplaukis mąstė. Atrodė, kad Hatfield jau vėluoja. Sunkiai atsiduso. Suprato beveik besitikintis, kad ji nepasirodys - tiesą sakant, taip jam būtų daug paprasčiau. Juk jeigu ji ateis, užduoties tikrai neatliks. Ne, vėl prasidės visokie ožiai... Kitą kartą prieš skirdamas areštą gerai pagalvok subarė save Matthew. Dėl visa ko patikrino, ar šiltnamis atrakintas: visiškai nenorėjo trauktis lazdelės Marlenos Ashley Hatfield akyse.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugsėjo 19, 2020, 01:05:18 pm
 Marlena labai norėjo nueiti ir pažiūrėti, ar jos pasodintoji bulvytė dar buvo vietoje. Galbūt profesorius ją išrovė? Na, tada pats kaltas. Ashley aiškiai jam pasakė, kad čia jos eksperimentas. Vienintelis dalykas, dėl kurio ji susidomėjo herbologija. Netgi po pamokos nuėjo į biblioteką pavartyti knygų ir pabandyti išsiaiškinti tokio kerų veikimo priežastį. Deja, viskas, ką ji rado, tebuvo miglotos teorijos. Bet tai galėjo būti susiję ir su netaisyklingais eksperimentiniais mostais (kuriuos, beje, ji vėliau pasižymėjo) ir pačios mergaitės emocijomis. Na, bet buvo aišku, kad niekas neaišku.
 Kaip ir buvo liepta, varnė lygiai penktą pasirodė prie šiltnamių. Kadangi atėjo tiesiai iš Uždraustojo miško, buvo apsirengusi kasdieniais rūbais, atsidavė šlapiomis samanomis, o ir kelnės jau buvo murzinos. Nužvelgusi nevykėlį profesorių, apie kurio nemokšiškumą gandai pasklido jau po pirmos pamokos, Ashley nusišypsojo.
-Labas vakaras, profesoriau. Jeigu norėjote kerėjimo pamokų iš antrakursės, galėjote tiesiog paprašyti, užuot paskelbus tai kaip areštą,-šypsena niekaip nedingo nuo Hatfield veido. Tiksliau, dar ir paplatėjo. Marlena smalsiai apsidairė, ieškodama savo bulvytės.
-Tai ką veiksim?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 22, 2020, 09:14:50 pm
Pagaliau mažoji nenaudėlė teikėsi pasirodyti. Matthew įtariai ją nužvelgė: atrodė, kad išlindo iš kažkokio purvyno. Tai herbologui nepatiko, tačiau nutarė šį kartą patylėti: jeigu ji nieko negerbia, nuo kažkokios pastabėlės tai tikrai nepasikeis.
- Malonu, kad teikeisi pasirodyti, - net neapsimetė, kad bando tai pasakyti draugiškai Matthew. Į pastabą apie kerėjimo pamokas nereagavo, tačiau suvokė: apie jo magijos gabumus gandas jau pasklido ir tarp jaunesnių mokinių. Tereikia išmokti kerėti ir gal po dešimties metų mokiniai tave paliks ramybėje apmaudžiai patarė sau herbologas. Vis dėlto dabar reikėjo tvarkytis su šita jaunąja eksperimentų meistre. Vyras atidarė duris ir pakvietė mergaitę į šiltnamį. Kadangi tai buvo tas pats, kuriame vakarykščiai vyko pamoka, jis tebebuvo sujauktas. Matthew ne iš karto po pamokos suprato, kad gali išvengti to nemalonaus darbo tvarkyti šiltnamį: juk tai gali padaryti ši mergaitė. Visiems nuo to bus geriau. Labiausiai, žinoma, pačiam Matthew.
- Užeik užeik, - "draugiškai" nusišypsojo Grifų Gūžtos vadovas. Įsivaizdavo, kad nebus lengva priversti mergaitę darbuotis, tačiau kažkaip tą padaryti reikėjo.
- Gausi sutvarkyti tai, ką tu ir tavo klasės draugai vakar pridirbote, - kuo ramiausiai ištarė juodaplaukis. - Jokios magijos, gali pasiraitoti rankoves. Kaip matau, pabaigusi darbą vis tiek nebūsi daug purvinesnė.
Turner negirdimai atsiduso. Teliko tikėtis, kad Marlena nepradės aikštytis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugsėjo 25, 2020, 06:40:36 pm
 Profesorius tryško džiaugsmu matydamas Marleną. Mergaitė taip pat nekantriai trypčiojo vietoje. Dabar mieliau praleistų tas kelias valandas iki vakarienės miške nei su kokiu tai senberniu, kuris turbūt pamiršta, už kurio galo reikia laikyti lazdelę. Bet ką jau padarysi. Jei ji stovi čia, tai turbūt gali ir kaip nors pasilinksminti, Žinoma, mielojo herbologijos profesoriaus sąskaita.
 Paskutinį kartą įkvėpusi tyro lauko oro, Ashley su juo atsisveikino ir įžengė į šiltnamį. Varnė iškart atpažino waah bulvės gimimo vietą tik, deja, Solanum tuberosum, su kuria ji dirbo per pamoką, nesimatė. Susiraukusi, rudaplaukė paspyrė kažkokią apdžiuvusią augalo dalį ir burbtelėjo:
-Gerai.
Nors tai nė velnio nebuvo gerai. Marlena pasiraitojo rankoves ir iš kampo pasiėmė šluotą. Žinoma, ji nesitikėjo, kad areštas bus bent kiek įdomus (ypač kai pats profesorius pagal asmenybę primena avižinę košę), bet grindų šlavimas ir vazonų dėliojimas į vietas? Na jau ne. Ji nesutinka būti išnaudojama.
 Jei linksmybių nėra, susikurk jas pats. Būtų buvę žymiai lengviau tai padaryti jei Ashley galėtų naudotis lazdele, bet jei jokios magijos, tai jokios magijos. Dabar bus laikas sužibėti profesoriaus kerėjimo gebėjimams. Šluota ,,netyčia" užkliudžiusi bokštą vazonų, Marlena stebėjo, kaip jie susvyruoja ir galiausiai griūna ant grindų, pažirdami į tūkstančius šukių. Varnė paspoksojo į krituolius, tada pakėlė galvą ir tarė:
-Prooofeeesoooriau... Galit sutaisyti? Man sakėt, kad negalima naudoti magijos.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 25, 2020, 09:34:03 pm
Paaugliukei tiesiog ištarus "gerai" Matthew gerokai nustebo. Iš karto įtarė, kad čia slypi kažkokia klasta, tačiau nenorėjo parodyti, kad to ir laukia. Jeigu mergaitė mano pergudravusi profesorių, mielai prašome. Tik tiek, kad šį kartą tas profesorius nebus toks kvailas. Jis puikiai žinojo, kad šitas areštas taip paprastai nepraeis. Teliko tikėtis, kad viskas nepasibaigs ligoninėje. Grifų Gūžtos vadovas nejučia susimąstė, kieno vizitas ten būtų blogiau: jo paties ar mokinės. Jai galvelę visai praverstų pasigydyti nusprendė juodaplaukis, tačiau kol kas tylėjo. Netgi beveik patikėjo, kad Marlena yra nusiteikusi padaryti tai, kas liepta, ir iš čia nešdintis. Matthew jau norėjo apsidžiaugti. Deja (laimei?) nespėjo. Kaip tik tuo momentu šluota kažkokiu būdu užkliudė daugybę vazonų. Vyras įtarė, kad žino, koks buvo tas "kažkoks būdas", tačiau garsiai to nepasakė. Leido ir toliau manyti, kad jis nesupranta, kas čia dedasi.
Vis dėlto tas šleikštus balselis, nutęsiantis kiekvieną raidę, siutino juodaplaukį. Jis iš paskutiniųjų stengėsi išlikti ramus, nors spėjo, kad tos kantrybės ilgam neužteks. Kuo tyliau atsiduso, nors šį kartą tikriausiai to nepavyko padaryti pakankamai tyliai, kad Varno Nago mokinė neišgirstų.
- Manau, tu kuo puikiausiai supranti, - gana ramiu tonu ištarė Turner. - Kuo daugiau visko čia sugadinsi ir sulaužysi, tuo ilgiau mes čia būsime. Aš neketinu nieko tvarkyti, šiandieną tai tavo darbas. Jie tušti, tad paprasčiausiai sušluok ir sudėk į maišą, jie ten, - mostelėjo ranka į šiltnamio kampą, kuriame buvo sudėjęs maišus. Žinoma, jeigu būtų bent šiek tiek geresnis magas, jis būtų bandęs vazonus sutaisyti. Dabar... Arba gaus kreiptis kolegas, arba tiesiog teks įsigyti naujus.
Turner patraukė per šiltnamį kartkartėmis vis užmesdamas akį į mergaitę. Vertingesnius augalus pasistengė stumtelėti taip, kad ji jų ir norėdama nenuverstų.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugsėjo 26, 2020, 02:18:11 am
 Mokytojo atodūsis nuskambėjo beveik per visą šiltnamį. O gal taip atrodė tik Marlenai, bet vien šis garsas privertė ja šyptelėti.
-Bet, profesoriau, negi jums negaila visiškai naujų vazonų, kuriuos būtų galima sutaisysi paprasčiausiu Reparo? Na, o jeigu aš juos sudaužiau ir dabar man reikia viską tvarkyti, ar negaliu jų sutaisyti vienu mostelėjimu lazdele? Plius, nemanau, kad direktorė apsidžiaugtų tokiu darbo medžiagų švaistymu, nebent, žinoma, jūs viską perkate iš savo kišenės...-išbėrusi savo argumentus, Marlena giliai įkvėpė pridvisusio šiltnamio oro ir perlipo vazonų šukes.
 Toliau apsimesdama jau su savo likimu susitaikiusia mokinuke, mergaitė šlavinėjo aplink šukes, į vieną krūvelę rinkdama kepintas saulėgrąžas (įdomu, kas per pamoką valgė... Jaučiu, kad švilpis., žemes ir visokias pabirusias ir nuvytusias augalų dalis.
 Toks šlavimas sukėlė daugybę dulkių į orą, kurios netrukus pradėjo kutenti jautrią varnės nosį. Stipriai užsimerkusi, mergaitė garsiai nusičiaudėjo, kartu nuo stalo nuversdama ir vazoną su... Jos bulvytės motina! Iš siaubo išsiplėtusiomis akimis, mergaitė atsisuko į mokytoją:
-Tikrai negaliu panaudot Reparo?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 26, 2020, 02:43:05 am
Ar tu negali tiesiog patylėti su tais savo vazonais? pradėjo nervintis Matthew, bet kol kas sugebėjo neištarti tų žodžių garsiai. Jau seniai pasigailėjo, kad užsiėmė šituo areštu, bet nesitikėjo, kad bus taip blogai. Marlena akivaizdžiau nei akivaizdžiai iš jo tyčiojosi. Didžiausia problema buvo ta, kad profesorius nežinojo, kaip neklaužadą sutramdyti. Ak, kad taip jis bent jau mokėtų burti... Paprasčiausiai sutvarkytų vazonus, ir tiek. O dabar teko ieškoti visokiausių sudėtingų būtų kaip išsisukti nuo lazdelės naudojimo. Ir Marlena tikriausiai šitą žinojo.
Garsiai į klausimą Matthew neatsakė iš viso. Nelabai matė prasmės, nes ką čia ir prikalbėsi? Mergaitė viską supranta ir linksminasi jo sąskaita. Reikėjo kažkaip jai neleisti daugiau to daryti.
Žiūrėdamas, kaip ji dirba toliau, herbologas laukė blogiausio. Žinojo, kad ramybė nesitęs ilgai. Atkreipė dėmesį, kad varniukė visas saulėgrąžas surenka į vieną krūvelę. Spėjo netgi nustebti: negi ji susiprato, kad bus paprasčiau tiesiog atlikti darbą? Tikėjosi, kad tai buvo būdas parodyti, kad ji nori greičiau viską sutvarkyti ir keliauti savais keliais. Neaišku, ar taip buvo, ar ne, tačiau neilgai trukus profesorių ir vėl ištiko nelaimė. Žinoma, ji ir vėl buvo Marlenos pavidalo. Kai paauglė nusičiaudėjo, Matthew patikėjo, kad ji tai padarė netyčia - na, kam nepasitaiko? Bet kai ant žemės nuskrido vieninteliame pamirštame vazone buvusi bulvė, juodaplaukis suprato: reikėjo susivokti, kad viskas, kas čia vyksta, tėra tos mergaitės planas chuliganas.
- Jeigu sudaužysi dar bent vieną vazoną, keliausime pas direktorę, - gana piktu tonu ištarė Matthew nesiartindamas prie to, kuris dabar gulėjo ant žemės. Jis neketino priartėti tiek, kad pačiam reikėtų traukti lazdelę. Atidžiai nužvelgė likusį šiltnamį. Daugiau mergaitei pasiekiamų augalų, kuriuos ji galėtų nuversti, nesimatė. Vyras vėl atsisuko į mokinę ir pratarė:
- Patarčiau paskubėti, juk nenori trukti visos dienos.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 05, 2020, 03:19:25 pm
 Ak, Matthew, kaip tik vyras, laikėsi. Jis nekalbėjo, ne, net neužsiminė apie galimybę panaudoti burtus, tik kaip koks bejėgis žiobaras stebėjo, kaip Marlena pamažu griauna šiltnamį. Ne tik griauna, o dar ir pasityčioja iš nemokšos profesoriaus.
-O, manau puiki mintis nueiti pas direktorę. Gal ji sutaisytų vazonus, kuriuos jūs atsisakote sutaisyti pats arba leisti tai padaryti man,-labai linksmai ir pritariančiai sučiauškė Ashley, toliau šluodama erdvę aplink duženas.
-Ir man čia patinka. Mielai praleisčiau kad ir visą naktį tarp augalų. Profesoriau, kada nepagalvojote pravesti pamokos apie naktinius augalus? Na, su kokia astronomija gal netgi. Būtų labai įdomu, o ir kerėti nereikėtų - viską už jus padarytų profesorius Amneta.
 Pritūpusi, Marlena prisigrūdo pilną bliuzono kišenę bulvių, tada pabandė su šluota iškrapštyti po suolu nukritusią stiebo liekaną, bet neišlaikė pusiausvyros, žnektelėjo ant sėdynės, o jos laikomas valymo įrankis išsprūdo iš rankų bei, skrisdamas labai gražia parabole, išdaužė šiltnamio langą ir po to nukrito kažkur lauke. Pašokusi, mergaitė suriko:
-Ar jūs toks užsispyręs asilas, kad neleidžiate man naudotis kerais, nes pats pamirštate, už kurio galo laikyti lazdelę?!
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 08, 2020, 06:06:15 pm
Marlenos kandumas pradėjo gerokai erzinti, tačiau Matthew iš paskutiniųjų laikėsi. Juk jis, šiaip ar taip, buvo profesorius, o ši įžūli mergiūkštė - viso labo antro kurso mokinukė. Turner žiūrėjo į ją ir svarstė, ką reikėtų daryti. Žinojo, kad ji yra teisi: būtų velniškai logiška išties sutaisyti šituos vazonus. Grifų Gūžtos vadovas tai ir padarys. Tiksliau, paprašys Amnetos, kad padarytų.
- Kai ateis laikas, tada ir pašnekėsime apie naktinius augalus, - burbtelėjo Matthew paprasčiausiai ignoruodamas ankstesnius mergaitės žodžius. Tiesą sakant, jis gerokai stebėjosi, kad šita įžūli mažylė iš viso kažką daro. Na taip, stengiasi tik pasilinksminti jo sąskaita. Vis dėlto labai norint buvo galima pamanyti, kad ji stengiasi. Sugriauti šiltnamį liūdnai patikslino Turner.
- Ar galiu paklausti, kam tau tos bulvės? - spėjo paklausti juodaplaukis, kai jį ištiko dar viena nelaimė. Matthew nesusilaikęs pusbalsiu nusikeikė - jį jau gerokai suerzino visa šita situacija.
- Atimu dvidešimt taškų iš Varno Nago! - griežtokai ištarė Matthew išgirdęs dar vieną patyčią, mestą jo link. Visiškai nežinojo, ką daryti. Accio kerus buvo bandęs - ir kelis kartus netgi pavyko. Deja, reparo kažkodėl buvo neįveikiama mįslė, tad buvo akivaizdu: gal šluotą parskraidinti ir sugebės. Deja, sutvarkyti to, kas sudaužyta jis pajėgus nebus.
- Accio šluotą, - tyliai ištarė Turner, nukreipęs lazdelę į tą pusę, į kurią skrido šluota. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Matthew dėl to kiek nustebo, tačiau apsimetė, kad nieko ypatingo neįvyko. - Dabar keliauji ir sutvarkai tą, ką sudaužei, arba išties keliausime pas direktorę, - griežtai pasakė mergaitei. Dėl visa ko "maloniai" pridūrė: - Šį kartą gali naudoti magiją.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Spalio 17, 2020, 01:25:07 pm
 Kaip kokia mama kengūra su savo bulviškais vaikais sterblėje, Marlena piktai spoksojo į profesorių, kol šis rodė savo kerėjimo sugebėjimus, tačiau išgirdusi, kad gali naudotis magija, mergaitė išsišiepė. Šypsenos nepavadintum draugiška, bet, norint įžvelgti joje kažkokią klastą ir piktumą, reikėtų gerokai pasistengti.
 Pakėlusi nuo grindų šluotą, mažoji Hatfield toliau lyg niekur niekur šlavė grindis, apsimesdama, kad per šiltnamio sienoje atsiradusią skylę nekošia vėjas, keliantis dulkes į viršų. Toliau dirbdama kaip rami ir paklusni mokinukė, Marlena išsitraukė lazdelę ir su reparo po vieną sutaisė vazonus. Lyg pamiršusi apie juos, apsuko kelis ratus šluodama aplink stalą ir profesorių. Tada susiradusi vazoną, kurio per taisymą netyčia susitaisė ir skylės dugne, supylė visas šiukšles į jį. Lengvu mostu sutaisiusi skylę sienoje? lange? na, skylę, pro kurią taip nemaloniai veržėsi vėsuma, Ashley, trakštelėjo krumplius ir su kerais pradėjo krauti vazonus į krūvą.
 Darbas atrodė beveik hipnotizuojančiai - kažką po nosimi murmanti rudaplaukė, lėtai į orą pakylantis vazonas ir tobulai nusileidžiantis į kitą, ir taip pamažu dangaus link besistiebiantys trys bokštai. Taip liko paskutinis, su šiukšlėmis. Lyg niekur nieko pakilęs į orą, jis metėsi profesoriaus link.
 Ir Marlena nebesulaikė juoko, o jai besikvatojantis iš bliuzono kišenės pabiro bulvės.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 17, 2020, 09:28:31 pm
Matthew nežinojo, ar mergaitė išties pagaliau nutarė tiesiog atlikti darbą, ar sugalvojo kokią šunybę. Vis dėlto dabar ji dirbo, tad buvo galima kiek atsikvėpti. Herbologas nieko nesakė, tikėjosi, kad ir Hatfield teiksis neišsižioti. Juodaplaukis žiūrėjo, kaip neklaužada dirba, ir bandė prisiminti, ar yra tekę anksčiau turėti tokių bjaurių mokinių. Net broliai Gilbert buvo geriau nutarė Turner ir pats dėl to nustebo: juk dar ne taip seniai buvo visiškai tikras, kad už tuos du blogiau būti negali.
Tiesą sakant, Matthew visai nenustebo, kad Marlena pasižymi geresniais magijos gebėjimais nei jis pats. Tikriausiai beveik bet kuris pirmakursis tuo pasižymėtų. Deja, Turner buvo pakankamai kvailas, kad tokiu atveju vis tiek lįstų į profesoriaus vietą.
Grifų Gūžtos vadovas apie kažką taip užsigalvojo, kad nespėjo pamatyti, kada mergaitė paleido į jį vazoną. Tiesą sakant, nebuvo tikras, kad nutiko būtent taip, bet kas dar galėjo ten atsitikti? Buvo akivaizdu, kad tai šitos neklaužados kaltė. Iš vazono kažkas pabiro, o pats daiktas trenkėsi Matthew tiesiai į veidą. Profesorius vos susilaikė nenusikeikęs. Labiausiai norėjosi gerai trinktelėti tai mergiūkštei. Vis dėlto nusibraukęs žemes ar dar kokią nesąmonę nuo veido jis tiesiog čiupo mergaitę už pakarpos ir nuvedė prie šiltnamio durų. Paprasčiausiai išgrūdęs ją pro duris ištarė:
- Areštas baigtas.
Užsidaręs viduje Matthew pagaliau galėjo riebiai nusikeikti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Olivia Legrand Gruodžio 02, 2020, 05:30:55 pm
Žingsnis po žingsnio ilgais mokyklos koridoriais ir tamsiaplaukė pasiekė tikslą įkvėpdama gryno, šalto ir malonaus oro. Prie pilies sienų driekėsi net šeši šiltnamiai. Kadangi kabinete profesoriaus nerado, vylėsi, jog pasiseks šiltnamiuose. Atsiduso. Nebuvo pratusi prašyti kažkokių papildomų darbų, gailesčio ar iš vis teisintis, tačiau prieš baigiant mokyklą privalėjo.
- Profesoriau? - šūktelėjo žydrų akių savininkė, nosį kištelėdama į pirmąjį šiltnamį. Tuščia. Tik kvapas nemalonus. Pridususios drėgmės.
- Pašaukčiau vardu, bet velniai žino koks jis.. Gregoras.. Tiks Gregoras! - burbtelėjo juodaplaukė suraukdama antakius. Nejautė gėdos, kad nežino profesoriaus vardo. Prisiminė tik gana simpatišką jo išvaizdą, tad akimis tikrai pažintų. Neketino po baigimo palaikyti ryšių, todėl prasmės įsiminti visų profesorių vardų ir pavardžių nebuvo.
- Profesoriau, jeigu neišlysite, sudeginsiu pirmąjį šiltnamį, - rankose vartydama burtų lazdelę žaismingai pajuokavo žingsniuodama antrojo šiltnamio link.
Pamokos jau buvo pasibaigusios, saulė iš lėto slėpėsi, tačiau tamsa dangaus dar negaubė. Galimas variantas, jog vyriškis jau baigęs darbus išsidrėbęs vartosi savajame kambaryje. Pamokų metu niekaip nedrįsdavo trukdyti mokytojo savais rūpesčiai. Tuo labiau Olivija buvo mokykloje garsiai žinoma kaip nevykėle arba žiežula. Iki trečiojo kurso prilygo trimečio gebėjimams naudotis magija. Vėliau Emeto pagalba pramokusi ėmė užgaulioti aplinkinius ir stumti kitus nuo savęs. Tapo tikra vieniše. Gyvenimas atrodė lengvesnis be įsipareigojimų ar prisirišimų svetimiems asmenims. Pasirinko vienatvės kelią norėdama būti nepriklausoma ir laisva. Iki šiol bijo, jog sutrupėjusi širdis ir siela pabirs į dar smulkesnius šipulius. Kažin ar įstengtų tai atlaikyti dar kartą.
 Galiausiai įžūlokai sunėrė rankas po krūtine suspausdama putlias lūpas, o dangaus mėlynumo akys lėtai sekė kiekvieną šiltnamį, viduje bandydamos atrasti kažkokį žmogišką judėjimą. Gal tas profesoriūkštis kurčias?
- Profesoriau Gregorai! - dar garsiau šūktelėjo akivaizdžiai specialiai panaudodama klaidingą vardą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gruodžio 05, 2020, 04:06:52 pm
Pamažu vakarėjant Matthew paliko savo kabinetą ir išėjo pasivaikščioti. Deoiridh buvo minėjusi, kad praleis dieną mokydamasi, tad herbologas pernelyg neliūdėdamas palei ežero krantą buvo vienas. Sukirbėjo mintis, kad gal reikėjo pasiūlyti Monicai, tačiau pabijojo, kad jai gali kilti netinkamų minčių. Tuo labiau, kad judviejų susitikimai vis baigiasi vienodai - su vyno taure rankose. Ne, šį kartą geriau buvo vaikščioti vienam.
Ilgokai trynęsis prie ežero profesorius patraukė šiltnamių link. Vienintelis laikas, kada būdavo išties smagu ten būti, buvo po pamokų: jokių mokinių, jų nesąmonių, nelaimių ir kito vargo. Buvo galima mėgautis augalų draugija, juos prižiūrėti ir džiaugtis tyla.
Lindėdamas pirmojo šiltnamio gilumoje Matthew visiškai pasinėrė į herbologijos džiaugsmą. Šį mokslą jis be galo mylėjo, negalėjai sakyti, kad profesorius nekenčia savo dalyko. Ne, tai, kas jam buvo sunkiausia, buvo bendravimas su mokiniais. Būtent tai buvo priežastis, kodėl jis kiekvieną pamoką savęs klausdavo, ką vis dar veikia čia, Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje. Tiesa, dabar atsakymą, galima sakyti, turėjo, ir jis buvo Deoiridh. Nesinorėjo mergaitės vėl palikti vienos, tuo labiau, kad dabar Sabrina jau buvo baigusi Hogvartsą. Ji, kad ir kaip bebūtų keista, buvo jo dukters draugė. Vadinasi, dabar, kai von Sjuard baigė mokyklą, Deoiridh vėl galėjo pasijusti vieniša. Nenuostabu, kad Matthew norėjo nuolat būti šalia.
Taip susimąstęs Turner išgirdo šauksmą. Sukluso ir išgirdo, kad kažkokia mergina šaukia "profesorių Gregorą." Tokio tarp kolegų lyg ir nebuvo, tad teliko spėlioti, ar ji kažką veikia su draugais (bet kodėl tuomet čia?), ar užsiima eiline nesąmone, kurias taip myli paaugliai, ar tiesiog supainiojo vardus.
- Aš ne Gregoras, bet gal tiksiu? - išlįsdamas iš už krūmo paklausė Matthew. Iš karto pastebėjo, kad tai viena iš tų, kurie per pamokas buvo verti dėmesio: elgėsi pakankamai normaliai, be to, nebuvo visiška kvaiša.
- Kuo galiu padėti? - paklausė prieidamas. Nė nepastebėjo, kad galvoje pilna lapų ir šakų, tad išvaizda buvo itin juokinga.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Olivia Legrand Gruodžio 08, 2020, 11:35:32 am
papūtusi lūpas sustojo, vyriškam balsui pasklidus iš nugaros. Tikriausiai iš pirmojo šiltnamio. Sustojusi lėtai apsisuko ant kulno, jog veidas būtų atsuktas į slenkantį siluetą iš už krūmo.
- Jūs tas Gregoras, kurio ieškau, - palinksėjusi sučepsėjo lūpomis. Netruko nė sekundės, jog pastebėto ševeliūrą profesoriui ant galvos.
- Kas čia per gandrų lizdas? Auginat porelę gal? - pakėlusi antakius pašaipiai pasiteiravo sučepsėdama lūpomis. Merginos veide žaidė lengva šypsenėlė. Tikriausiai būtų pats laikas tokių metų išmokti bendrauti su svetimais žmonėmis. Neturėjo draugų, neturėjo šeimos. Kalbėdavo tik su gyvūnais, tad su žmonėmis pokalbiai atrodė gana sudėtinga misija. Bendraudama neapsieidavo be sarkazmo, ironijos ar pašaipų. Brunetės akimis tai slėpdavo palūžimą ir nuoskaudas. Retas pastebėdavo, jog tamsiaplaukė iš tikrųjų tėra pasimetusi mergaitė, kuriai tereikia švelnumo ar apkabinimo.
- Turiu skolą iš penkto kurso, - eidama prie reikalo, pareiškė. Viduryje mokslo metų buvo priversta palikti mokyklą. Privalėjo palaidoti seserį. Deja, laidotuvėse dalyvauti neįstengė. Prasėdėjo miške, iš tolio spoksodama į leidžiamą karstą penkis metrus po žeme. Nežymiai suraukė kaktą. Kažin ar direktorius išlaikė pažadą neatskleisti profesoriams ir mokiniams išvykimo priežasties. Neturėjo jokio noro "gaudyti" užuojautos ar gailesčio.
- Noriu atsiskaityti tuos darbus, - sunėrusi rankas po krūtine, užbaigė. Penktas kursas praslinko lyg per miglą. Negalėjo prisiminti net kas buvo herbologijos profesorius. Galbūt tas pats vyriškis stovintis priešais? O gal iš vis moteris? Atsidususi papurtė galva. Beviltiška prisiminti. Vien nuo minties apie penktąjį kursą nenoromis prisimindavo ir pabirusią šeimą, šeimos tragediją.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gruodžio 12, 2020, 06:38:17 pm
- Galbūt su kažkuo mane painioji, tačiau mano vardas Matthew. Matthew Turner, - pataisė mokinę profesorius nesuprasdamas, ar ji čia taip (ne)vykusiai juokauja, ar išties pagalvojo, kad jo vardas Gregoras. Labiau norėjosi tikėtis, kad teisingas yra pastarasis variantas, mat ši mergina buvo iš tų, kurie mokytojams kelia džiaugsmą. Deja, tolimesni jos žodžiai parodė, kad ji per pamoką galimai tik apsimetė. Nejučia kilstelėjęs ranką Matthew užčiuopė neaiškius dalykus sau ant galvos. Nenorėdamas leisti mokinei pernelyg įsismaginti, nenorėjo parodyti, kad dėl komentaro jaučiasi nejaukiai, tad prisivertė nusijuokti:
- Žinoma, juk būtent taip ir turi atrodyti tikras herbologas.
Matthew žvelgė į mokinę ir laukė kokio nors paaiškinimo, ką ji čia veikia. Kadangi atrodė, kad atėjo specialiai, matyt, turėjo kažkokį reikalą. Ir galiausiai jį išgirdo.
- Aha... - tyliai sumurmėjo Turner nesugalvodamas ką protingesnio galėtų pasakyti. Tuo metu, kai ši mokinė buvo penktame kurse, jis dar (jau) nedirbo. Tai šiek tiek komplikavo situaciją, tačiau džiaugėsi, kad mergina nori susitvarkyti akademinius reikalus.
- Olivia Legrand, ar ne? - dėl visa ko pasitikslino. Kol kas, tiesą sakant, jautėsi šiek tiek pasimetęs: atrodė, kad ji yra gera mokinė, besirūpinanti mokslais. Vis dėlto komentaras apie galvoje įsivėlusias šakeles ir lapus tarsi liudijo ką kita.
- Ar praleidai visus metus, ar esi bent ką nors atsiskaičiusi? Gal turi kokius nors rezultatus? - pasiteiravo Matthew įdėmiai žvelgdamas į mokinę. Ji atrodė itin susimąsčiusi, tad profesorius nenorėjo pernelyg trukdyti, bet, šiaip ar taip, ji pati atsivilko į šiltnamį. Tad Turner stovėjo ir (ne)kantriai laukė, kokio nors atsakymo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Altair Ezio Blewett Kovo 11, 2021, 02:51:46 pm
Altairą nuojauta atvedė į šiltanamius.
Šviesą sunkokai brovėsi per tankiai susodintų augalų lapus, šiltnamiai skendėjo lengvoje prietemoje. Dangus po kol kas atrodė gražus, Altairas tikėjosi, jog audra vėl neužklups.
Atsargiai įėjo į herbologų šventovę ir tada išgirdo tylų balsą:
-Pagaliau ir tu čia.
Švilpis apsidairė. Kažkodėl baimės nejuto.
-Kur tu? Kas tu?
Tarp lapų sužvilgėjo violetinės plunksnos. Kažkas staiga sutraškėjo, sudunksė, medžiai dešinėje sulinko prie sienų, langų ir Altairas išvydo kylantį, išsitiesiantį ilgą kaklą, snapą ir dvi dideles juodas akis.
-Tu....
-Aš,- sučirškė Arbatžolė. Pakreipė galvą,- Nuojauta atvedė čionais?
Švilpis linktelėjo. Tada papurtė galvą.
Jis nieko nesuprato, bet keista, nieko nebijojo. Ramybė?
-Gali man paaiškinti? Viską? Be jokių paslaptingų nuslėpimų? Laiškas? Etana? Tu? Kodėl aš...
-Supranti mane? Žinoma.
Okamė apsisuko ir gracingai nušliaužė į šiltnamio gilumą, tarp lapų, šviesos spindulių sublizgėjo turkio spalvos žvynai. Altairas pastebėjo, kad Arbatžolė lėtai traukėsi atgal, į savo mažesniąją formą.
-Keista, kad tavo tėvai nesakė, kad esi šnypštūnas. Galbūt, nemanė, kad paveldėti tokią galią. - Arbatžolė atsigręžė į ją sekantį švilpį,- tavo tėvas kaip tik turi tokią galią. Turbūt, supranti, kad šnypštūnai geba susikalbėti su gyvatėmis, tiesa? Na, okamiai yra susiję su gyvatėmis. Aš su jomis esu gimininga. Supranti? Na, o toliau...Aš tau priklausau. Mano tėvai buvo taviškių augintiniai. Aš gimiau pas Blewettus, bet su jais ilgai negyvenau - mano šeima buvo pagrobta, o aš buvau atskirai parduota begalybę kartų. Mane rado Magijos Ministerijos ketvirtojo lygio darbuotojai ir išlaisvino iš juodojo turgaus ir taip atsidūriau pas Lorijanus. Turėjo praeiti daug laiko, kol Etanas sutiko tave ir atpažinau Blewettų pavardę. Kodėl tada neišsidaviau? Bijojau to fakto, kad eis susijęs su Mišele ir Ianu. Aš tavęs nepažinojau. Altairai, nenustebk...aš turėjau šaltinių, iš kur apie tai sužinojau. Bet vėliau, aš apsisprendžiau ir Etanas sutiko mane perleisti tau. Suprask, jis irgi man rūpi, bet kaip ir tu. Aš tave stebėjau pastaruoju metu stebėjau, Altairai, o tu atrodei liūdnas. Ir vienišas.
Švilpis sutrikęs sustojo.
-Bet ar dabar bijai? To fakto?
Arbatžolė užšliaužė ant profesoriaus šiltnamio stalo.
-Jau mažiau.
Altairas susiraukė ir nuleido galvą. Mažiau? Šnypštūnas?! Pala...ką?
Šalta susivokimo banga perliejo pirmakursį.
-Ianas! Ar jis irgi buvo šnypštūnas?!
-Ne.
-Ką? Kaip tai ne? Iš kur žinai? Kodėl ne?
-Ianas tiesiog nepaveldėjo ir tiek. Mano šaltiniai yra tuo užtikrinti. Be to, nė karto niekas nebuvo pastebėjęs Ianą bendraujant su gyvatėmis.
Altairas suirzo.
-Kas tavo šaltinis?
Arbatžolė papurtė savo galvelę.
-Nesakysiu. Nėra prasmės. Vis vien ateis laikas, kai ji daugiau apie tai nekalbės.
-Ji...? Nekalbės...?
-Kodėl iš viso jais domiesi, Altairai? Kodėl ne geriau užmiršt Mišelės ir Iano? Prisišauksi sau problemų, vaike.
Altairas neatsakė.

Nelijo. Švietė saulė. Altairas pagaliau nebuvo vienas. Tai buvo keisčiausia diena jo gyvenime. Visgi jis giliai širdyje nujautė, kad ši diena ateis. Atmintyje iškilo tėvo atvaizdas, jo šypsena, kai kalba pasisukdavo apie gyvates. Ir okamius.
Altairas nežymiai šypsodamasis kulniavo su Arbatžole ant peties link Hogvartso.
Ačiū, Etanai.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Danielis Lorijanas Kovo 20, 2021, 08:33:12 pm
Praėjo dvi savaitės, kai Etanas pasveiko nuo peršalimo. Teko meluoti ir tobulai išsisukinėti - pasiklydo ežero pakrantėje, užpuolė lietus, todėl pirmu numeriu ir neatėjo į ligoninės sparną.
Širdyje glūdėjo kartus abejingumas viskam.
Metamorfmagas taip ir neatgavo jėgų, savo linksmumo ar džiaugsmo. Tarsi, jų kažkada buvo turėjęs.
Jis kaip dėlė įsiurbė į medaliono sukeliamus prisiminimus ir taip pasilimo egzistuoti žemėje kaip liepė kiti. Jis pats patapo savo kalėjimo kaliniu. Jis pats nežinojo, ar nori iš jo pabėgti, ar ne.
Jam reikėjo su kažkuo pasikalbėti. Bet su kuo? Jis vienas. Be draugų. Be draugų.
Iš viso, kas norės su juo bendrauti? Su tokiu...? Jis gimė būti vienas ir toks liks amžiams. Niekas jo nesupras, laikys tyliu šešėliu fone. Šešėlis. Šešėlis, kuris bijo prisipažinti, kuris bijo prarasti šilumą, meilę, vaiksytės prisiminimus, nes jau suaugo. Jis buvo priverstas suaugti ir mokslo, ir kitų.
Jis netikrai šypsosis, juoksis, kalbės nerūpestingai, eis į pamokas, atsakinės ir atliis namų darbus. Bus tobulas, profesorių mylimas mokinys. Ne daugiau, ne mažiau. Vidutinybė, kuri nori išlikti gyva.
Pilki plaukai nepersimainė į tikrąją plaukų spalvą.
"Bijoti legilimantų". Ne, šią akimirką, jį bet kas lengvai galėtų atpažinti, suprasti, kas jis yra.
Berniukas knibinėjosi prie šiltnamio augalų. Profesoriui buvo nusiuntęs laiškelį, kad laisvu laiku ateis prižiūrėti augalus. Keletų jau paliejo, kitiems dar teks išpurenti žemę, nurinkti sudžiuvusius lapelius.
Augalai priminė jį. Niekur pabėgti negali, įkalinti tame viename juodos žemės lopinėlyje, priklausomi nuo aplinkos. Ir štai, kažkodėl, jiems paskirta tokia svarbi užduotis - likti gyviems, nes jei jie mirs, kažkas blogo nutiks.
Buvo žiobariškų pakalnučių eilė. Berniukas atsargiai palietė baltus gėlyčių žiedus. Ir nuodingas, ir vaistinis augalas. Gražus, nekaltas ir pavojingas.
Nutysė kojas atsinešti laistytuvėlio. Burtų lazdelės nenaudojo, šį momentą troško apseiti be magijos. Jautėsi tarsi, naudodamas savo gebėjimais, daugiau nebepasikels. Nebepajudės. O judėti jam reikia. Nes kitaip išsiduos. Bet iš tikrųjų metamorfmagui tai nerūpėjo. Bet vis vien judėjo.
Vandens srovė įsigėrė į žemę, pakalnutės, rodos, iš karto atsitiesė, bet galbūt tai buvo abejingumo, psichologinio nuovargio haliucinacija.
Pakalnučių žiedas buvo šalia irisų ant medaliono.
Po darbo Etanas pasitraukė iš šiltnamių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Heidi Mollson Kovo 25, 2021, 12:13:37 pm
  Po pirmosios Burtų trikovės turnyro užduoties jau buvo praėjusios kelios dienos, tačiau Heidi vis dar nepavyko įminti to ką slepia ši gėlė. Aišku ant žiedlapių įspaustus žodžius sugebėjo rasti jau pirmąją dieną, tačiau jų nesugebėjo perkąsti. Mergaitė šias eilutes kartojo kiekvienu paros metu, kas sugadino jos miego grafiką ir tai tikrai nebuvo į gerą. Keliaudama pilies koridoriais, mergaitė mintyse sakė tas keturias eilutes, lyg kokią „Sveiką Mariją“ ar kitą trumpą maldą. Šis jos įprotis, susidaręs po užduoties, šiek tiek nervino Balsą ir Reuben, kadangi šiems teko klausytis to bent keturiolika valandų per parą. Aišku, antrąją dieną bandė nukreipti tamsiaplaukės mintis toliau, tačiau nesėkmingai ir jau kitą dieną susitaikė su tuo, tik karts nuo karto suniurzgėdavo kažką apie proto stygių.
  Jeigu gėlė nebūtų prisiskleidusi, pražydusi ir nuvytusi, dar tą pačią dieną, tamsiaplaukė būtų keliavusi pas Herbologijos profesorių ir būtų bandžiusi išsiaiškinti kažką daugiau apie šį augalą, dėl kurio paaukojo gyvybę. Tačiau po šių trijų stadijų ir atrastos užuominos to nebebuvo verta daryti. Aišku nieko nebūtų praradusi, kad ir būtų apsilankiusi pas Daniel, na nebent šiek tiek laiko bandant išsiaiškinti, ką tai gali reikšti, bet kaip sakoma dvi galvos geriau nei viena, tad galbūt ir laikas praleistas su profesoriumi nebūtų buvęs veltui.
  Eidama koridoriumi klastuolė pirmą kartą, per tas kelias dienas, ne miego metu, baigė kartoti užuominą. Viena šito reiškinio priežastis buvo galvos skausmas, kurį galimai sukėlė dvidešimt skirtingų ir du pasikartojantys žodžiai. Išlindusi iš keturių sienų koridoriaus ir atsidūrusi lauke Heidi pagaliau atsigavo ir galvos skausmas beveik iš karto dingo, tačiau mergaitė nusprendė nebandyti sugrąžinti skausmo, vėl imdama daryti tai, ką darė prieš keletą minučių, valandų ir dienų. Tyla galvoje sukėlė nedidelę džiaugsmo bangą, kurią sukėlė Balso ir Reuben džiaugsmas.
  Apsukusi keletą ratų vienu iš daugumos takelių, kurie sudarė (ne)didelį ratuką, mergaitė patraukė šiltnamių link, tikėdamasi, kad profesorius nebus sumanęs išeiti į vėlyvą pietų pertrauką. Sustojusi prie durų, vedančių į vidų, tamsiaplaukė dar kartą mintyse pakartojo eiliuotą užuominą, kas iš pat pradžių nepatiko galvos gyventojams, tačiau supratę, kad tai vieno karto dalykas nusiramino ir nepradėjo kelti konfliktų.
  -Sveiki, profesoriau, -darydama duris pasisveikino klastuolė, tikėdamasi, kad Daniel yra kažkur viduje.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Gloria Clarke Kovo 25, 2021, 09:30:58 pm
     Štai pagaliau prabėgo dar viena diena Hogvartse. Ak, laikas bėga neapsakomai greitai. Profesorius nežinojo džiaugtis ar liūdėt, kad dirba su mažais vaikais, kurie vis pridirba bėdų ir be galo išvargina, bet tuo pačiu ir kiek praskaidrina Danieliaus nuotaiką, kuri turbūt nebūtų tokia buvusi kokioje tolimojoje Kinijoje prie kokios Didžiosios Kinų sienos. Na bet profesoriui tikrai reikėjo džiaugtis tuo, kad jo gyvenimas dabar bent jau įgavo kažkokią prasmę.
     Per daug negalvodamas kur eina, nužygiavo kažkur link Didžiosios Salės link. Jis jau buvo pavargęs nuo darbo, todėl labiausiai už viską dabar troško ką nors įsidėti į burną. Bet kai tik Džeimso nosį pasiekė saldūs kvapai, jis iš kart prisiminė rytojaus pamoką ir, kad nebaigė dar jai ruoštis. Kadangi pamoka nusimatė kiek sunki ir jai pasiruošti tikrai nebūtų pakakę valandos ar dviejų, jam teko liūdnai apsisukti ir žingsniuoti atgal lik šiltnamių, pasiruošti rytojaus pamokai.
     Visai be nuotaikos, kad praleido turbūt nuostabią Hogvartso elfų vakarienę, profesorius Klarkas nužingsniavo iki išėjimo. Kai po keletos minučių jo basos kojos jau pasiekė burtų mokyklos teritorijos žolę, jis nužingsniavo šiltnaminių link. Šį vakar jam rūpėjo penktasis Hogvartso šiltnamis, nes būtent jame buvo reikiamų dalykų būsimai pamokai.
      Netruko praeiti ir tas laikas, kai Klarkas dar žingsniavo vėlyvos saulės apšviestu takeliu, jo plaukus kedeno vakaro vėjas, pėdas kuteno akmenuoto tako akmenukai, o ausis maloniai džiugino paukščių balsai sklindantys kažkur nuo Uždraustojo Miško, kai ugninės Danielio akys aptiko kažką lėtai judant šiltnamyje. Nejau rimtai būsių užmiršęs užrakinti šiltnamius?! Ach... Tik ne tai. Lieka tikėtis, kad ne kažkokie padaužos moksleiviai, kurie bet kurią akimirką galėjo nukniaukti mano brangiausius reikmenis. Po šių neramių minčių Daniel paspartino žingsnį, na o kai jau buvo prie pat šiltnamio, durų jam daryti nereikėjo, nes šios ir taip buvo praviros. Vos įžengęs pirmą žingsnį į šiltnamio vidų, Džeimsas išvydo juodų plaukų kupetą. Netruko jam ir daeiti, kam prikaluso šie juodi palukai.
     - Heidi! - iš nuostabos sušuko. - Aaa... Šita, kaip Tau su ta turnyro užduotim? - nesugalvojęs ką daugiau pasakyti pridūrė kuo greičiau profesorius.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Heidi Mollson Kovo 26, 2021, 10:17:52 am
  Heidi nusivylimui šiltnamyje be jos nebuvo nei vieno žmogaus, kuris galėtų ar negalėtų jai padėti. Įėjusi į vidų mergaitė paskui save uždarė duris ir ėmė dairytis po šiltnamį, lyg būtų kažko ieškojusi. Kadangi tamsiaplaukė tikėjosi, kad dar sulauks profesoriaus, todėl ir pasiliko šiltnamyje, o ne išėjo, beviltiškai jo ieškoti po visą pilį. Vaikštinėdama po šiltnamį ratais, klastuolė tyrinėjo augalus, lyg jų nebūtų mačiusi. Prie tų, kuriuos buvo mačiusi vos keletą kartų, Heidi sustodavo, šiek tiek apžiūrėdavo ir keliaudavo toliau. Mergaitės liūdesiui ši veikla nesitęsė taip ilgai, kaip šioji tikėjosi, tad teko susigalvoti kitą. Pasiėmusi nedidelį indelį su vandeniu, kadangi nerado mažo laistytuvo, tamsiaplaukė apsuko dar vieną ratuką, paliedama augalėlius, kuriems pagal ją reikėjo dar šiek tiek vandens.
  Profesorius vis dar nepasirodė, tačiau klastuolė neprarado vilties, tad atsirėmusi į stalą pabandė kažką sugalvoti, susijusio su užuomina. Mąstymai buvo tokie pat nesėkmingi kaip ir pirmąsias dienas, kas buvo šiek tiek liūdna, tačiau Heidi nesiteikė taip lengvai pasiduoti. Prasivėrė durys ir mergaitė jau apsidžiaugė, kad grįžo Daniel, tačiau jos atsivėrė nuo vėjo, o ne nuo šio rankos. Žinodama, kad viduje nėra augalų, kuriems kenktų vėsus oras, tamsiaplaukė nenuėjo jų uždaryti, nes tikėjosi, kad eidamas pro šalį profesorius tai pamatys ir norės sužinoti, kas dedasi šiltnamyje.
  Praėjo dar keletas minučių ir klastuolė jau nebegalvojo apie užduotį, tačiau gailėjosi, kad praleido šiek tiek savo laiko laukdama Daniel. Jaunosios vampyrės susimąstymai buvo tokie gilūs, kad jutimo organai nesusekė žingsnių sklindančių iš lauko. Dėl šios priežasties Heidi šiek tiek išsigando, kai profesorius su ja džiaugsmingai pasisveikino.
  -Sveiki, profesoriau, -atsakė į šio sveikinimąsi mergaitė. -Nekaip, nekaip. Dėl to ir atėjau pas Jus, tikėdamasi, kad galėsite padėti įminti užuominą. Nežinau ar girdėjote posmelį, kurį slėpė gėlė, tačiau jeigu girdėjote pakartosiu.
  Padariusi pauzę ir įkvėpusi gryno oro tamsiaplaukė ėmė iš atminties sakyti posmą:
  -Kai aš numirsiu, pratęski šį ratą,
  Tegu mano vaikas tau naudą neša.
  Prisiminki jį, kai atslinks Lemtis Tavo,
  Gyslomis skleidžianti nuodus savo.
  Stojo tyla, tad klastuolė sumanė ją sunaikinti:
  -Aš manau, kad tai galėtų būti kažkaip susiję su gyvūnais ir arba ar augalais, o kaip teko girdėti jūs šiek tiek nusimanote ir apie vienus, ir apie kitus, tad tikėjausi, kad galėtumėte padėti išsiaiškinti šios užuominos prasmę arba bent užvesti ant kelio.
  Heidi nutilo nežinodama ką dar galėtų pridurti ir tikėjosi, kad Daniel apie šią užuominą numanys daugiau negu ji.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Gloria Clarke Kovo 29, 2021, 12:42:57 pm
     Daniel stebėjo juodaplaukę, kuri atrodo net nepastebėjo katik įžengusio profesoriaus, todėl jis jau ketino perklausti Heidę, ar ji tikrai jį išgirdo, bet mergina tarsi sužinojusi garbaniaus ketinimus, iškar apsisuko ir sureagavo į Herbologijos profesorių.               
     - Na... Tai ko norėjai? - švelniai užklausė Džeimsas. Tada apsidairęs po šiltnamį ir spėjęs apgalvoti kelis savo asmeninio gyvenimo reikalus, o tik tada prabilo klastuolė. Išklausęs merginos iki galo Danielius susimąstė.                     
     - "<...> Prisiminki jį, kai atslinks Lemtis Tavo,             
     Gyslomis skleidžianti nuodus savo..." -  sušnibždėjo. O staiga, jau garsiau ir normaliu balsu, pridūrė: - Esi tikra, kad būtent tokie žodžiai? - pasitikslino, o tada vėl pasinėrė į gylius mąstymus. Profesorius net pats nepastebėjo, koks jis šiandien paslaptingas, turbūt ką nors suprasti, o juo labiau vaikui, buvo tikra katastrofa.               
     Po kokių dešimties minučių Daniel pagaliau prabilo.             
     - Klausyk, Heidi. Minėjai gėlę, ane? Gal galėtumei man ją parodyti? Labai padėtumei.... - nutęsė paskutinius žodžius ugniaakis ir vėl palinko į apmąstymus. Dar po keletos minučių Džeimsas baigė paskutiniuosius apmąstymus ir pabandė išsakyti savo svarstymus.       
     - Matai... Hmm, Heidi, tai nėra labai lengva užuomina, bet... Turiu porą galimų atsakymų. Na tai manau, kad tai kažkaip galimai susiję su feniksu, nes tos eilutės... - ir tyliai, tik sau girdimai pacitatavo porą eilučių iš Heidi paminėtos užuominos. - O antrasis spėjimas būtų, kad tai laumė. O ką pati manai?                   
     Pagaliau Klarkas pakėlė savo ugnines akis į klastunyno mokinę, kurios vardą neperseniausiai išspjovė Ugnies Taurė ir nužvelgė ją visą, bandydamas dar ką nors įminti.                                                                                                                                                         
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Heidi Mollson Kovo 29, 2021, 02:13:48 pm
  Profesorius murmėjo eilutes po nosimi, tačiau jokio aiškaus atsakymo, kuris padėtų išsiaiškinti apie ką yra užuomina, nepateikė. Aišku Heidi pati per tas kelias dienas nebuvo nieko sugalvojusi, tad negalėjo skubinti Daniel. Šiam uždavus klausimą apie posmelį, mergaitė šiek tiek pagalvojo, kelis kartus pereidama per eilėraštį ir tik tuomet atsakė:
  -Esu labai tikra, kad būtent tokie žodžiai.
  Tyla vėl stojo tarp jų ir tamsiaplaukė ėmė stebėti profesoriaus veidą, bandydama suprasti apie ką jis mąsto ir ką jau yra sugalvojęs. Klastuolė taip pat pabandė pagalvoti, bet kaip ir praeitus kartus nesisekė, o plius dar ir pradėjo skaudėti galvą, tad leido šitą darbą daryti Daniel.
  -Gerai, -kišdama ranką į kišenę, atsakė į parodymo klausimą Heidi, tačiau šiek tiek paieškojusi nerado gėlės. -Kažkur pamečiau, -lyg sau, lyg profesoriui pasakė mergaitė, -pabandysiu paieškoti, gal rasiu kažkur.
  Palikusi Daniel mąstymuose, tamsiaplaukė ėmė sukti ratus šiltnamyje, bandydama rasti augalą dėl kurio aukojo gyvybę ir kuris yra kaltas dėl patirto galvos skausmo. Klastuolė žiūrėjo tarp augalų lapų, prie kurių buvo sustojusi anksčiau ir net į tuos prie kurių visiškai nebuvo prisiartinusi, tačiau nei vienoje, nei kitoje vietoje nesugebėjo rasti.
  -Atsiprašau, profesoriau, bet nepavyksta rasti gėlės, todėl nelabai galiu parodyti, -šiek tiek liūdnokai konstatavo, pametimo faktą, Heidi.
  Nors ir nesugebėjo rasti nuvytusio augalo, tačiau ne atrodė, kad profesorius būtų labai nuliūdęs dėl šito, nes mergaitei grįžus prie jo, šis ėmė dalintis savo mintimis. Kaip aš apie tai nepagalvojau? Juk buvo pakankamai akivaizdu, -išgirdusi Fenikso variantą, subarė save mintyse.
  -Na, aš manau, kad Fenikso variantas yra labiau tinkamesnis šiai užuominai, negu laumės. Kadangi paskutinės dvi eilutės, tikriausiai kalba apie Basilisko nuodus, kuriuos galima nukenksminti tik jo ašaromis.
  Tamsiaplaukė džiaugėsi, kad atėjo pas šį profesorių, kadangi jis išlaisvino ją iš šios mąstymo kančios. Tačiau džiaugsmas truko neilgai, kadangi klastuolė prisiminė, turinti padaryti dar keletą darbų rytojaus dieną, kas sugadino visą džiugią nuotaiką, kurią patyrė, kai žinojo atsakymą į užuominą, tačiau mokslai yra mokslai.
  -Ačiū, labai padėjot, -besibraudama pro jaunąjį profesorių ir darydama šiltnamio duris, padėkojo Heidi.
  Pagaliau galėsiu normaliai išsimiegoti ir nereikės tiek daug mąstyti apie visą šitą dalyką, -šitaip mąstė mergaitė, tačiau tik vėliau sužinojo, kad smarkiai klydo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Danielis Lorijanas Liepos 01, 2021, 03:13:30 pm
Ruduo greitai prabėgo, o vasaros geriau neprisiminti. Danielis niekados nesijautė toks pavargęs per vasarą. Merline, net galva n kartų apsisukdavo, vien pagalvojus, kiek kartų mokėsi ir šlifavo savo metamorfmago gebėjimus! Visgi negalėjo džiaugtis, kad pasistūmėjo mokslai su transformacija į gyvūno pavidalą. Taip, vienitiniais atvejais pavykdavo, tačiau baimė suklysti liko. Juk jis vienintelis metamorfmagas iš šeimos. Neliko nė vieno giminaičio, esančio kaip jis, kuris galėtų jam padėti. O laiškas, vienai hogietei, kuri turėjo irgi turėjo būti metamorfmagė, liko neatsakytas. Danielis buvo aklavietėje. Todėl ir pasislėpė šiltnamiuose.
Čia buvo šilta ir ramu. Klimato atšilimas brutaliai žaidė su orais - dar Danielis nematė nė vienos snaigės. Jaunasis magizoologas nė nenorėjo pagalvoti, ką dabar turi išgyventi fauna ir flora.
-Bent gerai, kad turim magiją. Bent kažkiek galim kažką pakeisti,- su savim tyliai pasikalbėjo švilpis, praeidamas pro mandragorų eilę.
Akimirkai susikaupė. Ausys užkaito, Danielis kiek susiraukė, bet greitai palietė ausis. Pavyko! Pirštai lietė pailgas, smailias elfiškas (ar vampyriškas) ausis. Antrakursis plačai įsišeipė. Gerai, dar. Kas dabar? Iltys? Nagai? Snapas?
Jis visą laiką svajojo, kad pavyktų pakeisti ne tik pavidalą, bet atskirti išvaizdą nuo vidaus organų. Juk kai virsti gyvūnu, tavo širdis, plaučiai, akys ir ausys irgi pasikeičia, tiesa? Bet kas būtų, jei pakeistum tik akis ir turėtum regą kaip erelis? Pakeistum kaklo slankstelius ir pasuktum galvą kaip liepsnotoji pelėda? Ką turėčiau pakeisti, kad būdamas žmogumi, galėčiau susišnekėti su gyvūnais? Tik galvą? Bet ką mažiau? Smegenis ar tik balso stygas? Tai reikalavo aukštesnio pilotažo, o neturėjo nė vieno normalaus mokytojo. Nenorėjo kaltinti brolio, sesers ir tėčio už nežinojimą. Jų virtimai buvo savaiminiai - tik reikėjo panorėti ar reikėjo pilnaties. O čia...Čia su metamorfmagija Danielis norėjo suprasti, kaip veikia magija. Jis norėjo magiją suprasti kaip metamatines lygtis, o ne vien kartoti kokį kvailą burtažodį, kurį nežinia, ar panaudosi gyvenime.
Antrakursis apsižvalgė. Kas ten buvo? Ranka nuslydo prie kišenės. Kas dar atėjo į šiltnamius? Buvo penktadienio popietė, po pamokų. Herbologijos pamokos čia jau nebevyko. Profesoriai negalės jo nubausti už taisyklių sulaužymą, bet, va, sutikti kitą hogietį nei kiek netroško. O, pala, tarp pirmakursių buvo koks kitarasis? Ah, sudegę keksiukai, o aš taip blogai viską pamenu!
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Olivia Eier Liepos 03, 2021, 09:17:59 pm
Po tokio gražaus rudens galiausiai atėjo ir žiema. Tačiau už lango dar nebuvo nė vienos snaigės, o ir stiprus šaltukas dar nespaudė. Oliviai toks laikas nebuvo prie širdies, nes tai nei ruduo, nei žiema, o kažkoks keistas tarpinis laikas tarp spalvotų krentančių lapų ir baltų sniego pusnių prie pilies.
Šią dieną Olivia po pamokų neturėjo ką veikti. Visi namų darbai buvo padaryti ir profesoriai savaitgaliui neuždavė daug veiklos. Tiesa, septyniolikmetė retai rasdavo laisvo laiko, tačiau šiandien buvo ta diena, kai ji galėjo atsipūsti ir pamiršti visas knygas bent kelioms popietės valandoms, išlįsti iš bendrojo Švilpynės kambario ir pasivaikščioti po mokyklą. Tiesa, kur eiti nežinojo, nes lauke orai tikrai nelepino, o bibliotekoje vėl knygos. Todėl slampinėdama pilies koridoriais nusprendė nueiti į šiltnamius. Ten šilta ir ramu...
Ji nežinojo, ar galima šiaip sau ten eiti, bet nesugalvojo geresnės vietos praleisti penktadienio popietę. Vos pravėrus duris pamatė visur išdėstytus augalėlius. Mergina grožėdamasi tyliai pasileido tarp augalų eilių, bet apžiūrėjus vos kelis augalus pro aukšto, beveik šiltnamio stogą siekiančio gana egzotiško augalo kraštą mergina pamatė čia sėdintį aukštoką berniuką, kurį jau buvo mačiusi Švilpynės bendrajame kambaryje. Mergina pamatė, kad berniukas buvo su smailiomis, lyg elfo ausimis. Ar jis metamorfmagas? - pamanė.
Rudaplaukė pamatė, kad berniukas apsižvalgė, tad nenorėdama jo išgąsdinti Olivia tyliai išlindo iš už augalo ir nusišypsojusi kiek droviai tarė:
- Sveikas, ir tu čia užsukai apžiūrėti augalų?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 22, 2021, 11:51:25 pm
Matthew sunkiai atsiduso. Ir kodėl jis sutiko su kvaila idėja padaryti papildomą pamoką? Gal nebuvo labai blogai, kad Dori Mendel nori mokytis ir pasivyti bendraklasius - ji labai jau akivaizdžiai buvo atsilikusi. Bet ar tikrai būtina gadinti nervus ir jam, Matthew? Herbologas buvo baisiai nepatenkintas, tačiau vis dėlto atėjo į šiltnamį kiek anksčiau. Ant stovų pastatė keletą augalų, kurie galbūt sudomins jo globotinę (tikriausiai ne). Ką gali žinoti, ką ta žiopla mergaitė nori mokytis? Vienintelė paguoda buvo ta, kad ji - bent jau ne Elodie Gold. Jau tos juodaplaukis tikrai nenori matyti.
Turner be nuotaikos slankiojo po šiltnamį. Norom nenorom pradėjo mąstyti, kad Dori galbūt siekia kažko daugiau, ne tik papildomos herbologijos pamokos. Galbūt ta mergaitė yra užguita namuose, dėl to lėtai suvokia pamokos informaciją? Gal ji tenori pasišnekėti? Buvo šiek tiek apmaudu, kad ji gerokai jaunesnė nei Deoiridh: šioje vietoje būtų buvę galima pasitelkti grifiukę į pagalbą. Deja, kažin ar šeštakursė norės terliotis su kažkokia dvylikamete.
Dabar beliko tikėtis, kad Mendel teiksis pasirodyti. Kad ji nebus tokia kvaila, kokia būna per pamokas, tikėtis, ko gero, neverta. Tokiu atveju tegul bent jau atsivelka į prašytą pamoką. Na, o jeigu ne… Teks atimti keletą taškelių iš savo koledžo, nors per tą mergaitę Klastūnynas prarado jau ir taip per daug. Profesorius pradėjo vis dažniau žvilgčioti į laikrodį, bet kol kas mokinė vis dar nevėlavo. Matthew pradėjo klausinėti savęs, kodėl taip anksti atsivilko į šitą susitikimą, kuriame jis net neprivalo būti. Tikrai daug naudingiau būtų išgerti taurę kitą vyno. Jeigu Rafaelis palaikytų kompaniją, viskas būtų daug geriau.
Galų gale Matthew nusibodo žvilgčioti į laikrodį, ir jis nutarė, kad Dori vėluoja. Vos tik ji ateis, skels ilgiausią moralą apie tai, kad vėluoti į yra nemandagu, kad reikia gerbti kitų laiką, kad… Nors ne, geriau nieko nesakys - taip sugaištų tik dar daugiau laiko. Geriau jau kuo greičiau paaiškinti mergaitei kelias smulkmenas, o tada keliauti išgerti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Rugsėjo 24, 2021, 08:31:11 pm
Dori tipeno į šiltnamius. Ji paprašė herbologijos profesoriaus papildomos pamokos. Šią akimirką klastuolė labai gailėjosi savo sprendimo. Ar nebūtų dabar naudingiau tykoti kur nors koridoriuose ir ieškoti, katrą pirmakursį užburti? Dvylikmetė šyptelėjo. Ji jautė didelį pranašumą prieš pirmakursius. Ironiška, ar ne? Juk pati buvo vos metais už juos vyresnė, tad praktiškai bendraamžė, bet šiuo metu Dori taip neatrodė.
Eidama šiltnamių link Mendel turėjo tikslą. Per nuodų ir vaistų pamoką visi jau ir taip Dori žinojo kaip visišką nevykėlę, kuri galėtų sugadinti net ir užvirdama paprastą vandenį. Tačiau pastaruoju metu panašiai pradėjo dėtis ir herbologijos pamokose. Mergaitė dažniausiai įgyvendindavo užduotį normaliu rezultatu, tačiau iki tol vargdavo arba apsikvailindavo. Tad mergaitės tikslas iš tikrųjų buvo šiek tiek pasimokyti, įgyti praktikos, nes herbologija ėmė varginti ir daryti antrakursei gėdą.
- Laba diena, - tarė įžengusi į šiltnamius. - Visų pirma, profesoriau, noriu labai atsiprašyti už savo elgesį praeitoje herbologijos pamokoje. Tas grifas tikrai parodė netinkamą pavyzdį! - bandė apkaltinti pirmakursį, kuris pradėjo suirutę. - Na, žinote, o aš... klastuolė... tiesiog negalėjau susilaikyti. Galbūt kaip mūsų koledžo vadovas suprasite, ar ne?
Galbūt jis labai myli vaikus, jeigu sutinka padėti tiems, kurie bando sprogdinti jo darbo vietą?
Dori kaip atsiprašymą įteikė profesoriui šokoladinių varlių dėžutę.
- Žinau, kad nelabai vykusi dovana, eee... bet daugiau nieko įmantraus neturėjau. Žinau, kad profesoriams derėtų nešti ten kažkokius skanumynus su vyšniniu likeriu ar panašiai, tai galvojau, gal pačiai pabandyti išvirti kokio gero eliksyro, bet iš manęs geresnė herbologė nei eliksyrų virėja, tai turbūt nutuokiate, kas būtų išėję...
Arba palyginimui, iš manęs eliksyrų virėja tokia, kaip iš tavęs kerėtojas, Mendel tyliai sukikeno.
- Tikiuosi, kad mėgstate šokoladą, - nusišypsojo.
O jeigu ne, tai galėsi suvalgyti, kai kas nors apgins nuo Psichų, nes jeigu taip atsitiks, nesugebėsi iššaukti gynėjo.
- Oi, - Dori atsiduso. - Na ir pliurpiu, atsiprašau. Su jumis jaučiuosi kaip su Deoiridh, - susimąstė. - Turbūt žinote, tokia šeštakursė iš Grifų gūžtos. Kartais man atrodo, kad aš jai nepatinku, bet kaip užsivedu pasakoti, tai negaliu sustoti, - sukrizeno. - Na, tai nuo ko pradėsime?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Rugsėjo 25, 2021, 08:53:36 pm
Matthew spėjo įsitikinti, kad Dori į susitikimą neateis. Na nieko, nereikės gaišti aiškinant kvailai mergaitei paprasčiausius dalykus, o netrukus bus galima nueiti iki Rafaelio kabineto ir pasiūlyti jam nueiti į Kiauliasodį.
Deja, vos herbologas spėjo nuspręsti, kad neatėjusi mokinė reikštų tik gera, ji pasirodė šiltnamyje. Turner prisivertė linktelėti ir nusišypsoti. Dori atsiprašymai buvo gerokai netikėti ir, tiesą sakant, nieko gero nežadantys.
- Geriau kreipk mažiau dėmesio į neklaužadas grifus, o daugiau - į augalus, - griežtokai tarstelėjo Matthew. Aišku, mergaitė nebuvo visiškai kvaila: akivaizdžiai iš anksto pasirūpino, kaip išsisukti iš situacijos. Kiek sutrikęs herbologas paėmė šokoladinių varlių dėžutę ir radęs tinkamą progą padėjo ją ant stalo. Tai buvo dar labiau netikėta, bet profesorius ir toliau neabejojo, kad visas šitas spektaklis turi kažkokį tikslą.
Dori plepėjimas dar labiau nustebino. Matthew buvo įsitikinęs, kad mokinė jo nemėgsta: dėl kokios dar priežasties bandytų susprogdinti šiltnamį? O dabar plepėjo kaip su geriausiu draugu.
- Gerai, tiek jau to, - galų gale rado progą įsiterpti Matthew. Į klausimą, ar mėgsta šokoladą, neatsakė. Spėjo, kad dėžutė atiteks Deoiridh, kuri mielai varles suvalgys. Ar ji tikrai valgys varles? staiga susimąstė Turner. Lyg tyčia Dori paminėjo ne kieno kito, o tos pačios mokinės, apie kurią galvojo profesorius, vardą. Suklusęs jis gavo maloniai nustebti: Deoiridh šitą mergaitę ne tik pažįsta, bet dar ir, atrodo, bendrauja. Gal ir nemėgsta, bet panašu, kad Dori vyresnės mokinės kompanijoje jaučiasi gerai. Tai grifiukei buvo labai į naudą, tad jo paties globotinė šiek tiek pakilo jo akyse. Norėjosi tikėti, kad ji išties atėjo mokytis.
- Galime pradėti nuo gluosnio galiūno. Šiame vazone auga burtais sumažinta gerai žinomo medžio atmaina. Deja, nuo to ji yra nė kiek nemažiau nuožmi. Stupefy kerai šio augaliuko nesustingdo. Ar galėtum man pasakyti, nuo ko pradėtum, jeigu reikėtų persodinti šį augalą?
Matthew atidžiai nužvelgė Dori. Buvo labai smalsu, ar ji vis dėlto yra kvaila, ar ne. Ką gi, visai netrukus turėtų paaiškėti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 03, 2021, 01:16:17 am
Dori pažiūrėjo į mažytį gluosnį galiūną. Antrakursė buvo beveik tikra, kad tokio dydžio gluosnis jai tikrai nieko nepadarytų. O jeigu? Juk būtent dėl to, kad mergaitė nesitiki, jog kažkokie nedideli augalai galėtų ją nuskriausti, jai ir nesiseka herbologijos pamokose. Juk kartais mergaitė jaučiasi turinti daug didesnį pranašumą už kažkokį augalą. Juk ji žmogus. Tačiau magijos pasaulyje žmogus dar nėra viskas. Kartais, o gal net dažniau nei kartais, čia stipresni visai kiti dalykai.
Mendel įsistebeilijo į augalą. Nuo ko ji pradėtų? Ji, žinoma, tiesiog išrautų viską, sukištų į didesnį vazoną ir kuo greičiau užbertų žemėm. Bet klastuolė žinojo, kad atsakymas nėra toks. Ar ne?
- Ee... esu girdėjusi, kad norint praeiti pro gluosnį galiūną reikia paglostyti gumbą ant jo kamieno...
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 05, 2021, 12:58:38 pm
Matthew uždavė tiesiog nuostabiai lengvą klausimą. Į jį galėtų atsakyti bet kuris mokinys. Nė vienam normaliam vaikui nekiltų problemų. Bet tik ne Dori. Ji, atrodo, itin rimtai susimąstė ir tikriausiai ruošėsi nusišnekėti. Turner jau suprato, kad jo koledžo auklėtinė yra visiškai beviltiška. Na, kaip galima nuolat susimauti? Kartais nepasisekti gali bet kam, bet per kiekvieną mielą pamoką? O štai prireikus demonstruoti įžūlumą panelytė buvo pati pirma.
Nurijęs atodūsi Matthew “kantriai” laukė, kol Dori teiksis ką nors atsakyti. Jau spėjo pagalvoti, kad ji iš viso tylės. Iš šitos būtų galima tikėtis visko. Ko gero, blogesnis variantas net už Elodie Gold.
Ir tada ji pagaliau teikėsi prabilti. Ko gero, nebuvo verta tikėtis, kad pasakys ką nors protingo. Laimei, Matthew buvo nusiteikęs nesąmonei, tad susilaikė neprunkštelėjęs. Dar ir kurčia?..
- Atsakymas būtų geras, jeigu būčiau to klausęs, - iš paskutiniųjų nerodydamas nepasitenkinimo pratarė profesorius. - Bet kaip tu ketini praėjusi pro augalą jį persodinti? Įsivaizduok, kad turi tokią užduotį, kokios nesugebėjai atlikti su stingdančiąja mandragora. Turi persodinti šį mažylį iš vieno vazono į kitą. Ar gali paaiškinti, kaip tai padarysi?
Matthew nužvelgė Dori ir susimąstė. Neįsivaizdavo, ar ji išties tokia beviltiška, ar tik bando pasirodyti. Jeigu taip, tai prieš ką? Kokia prasmė apsimesti visiška kvaiša? Dar kartą žvilgtelėjo į mergaičiukę. Neatrodė kažkuo labai ypatinga. Na, turbūt dėl to, kad jos kvailumas labai akivaizdžiai neatsispindėjo.
- Gal malonėtum paaiškinti, kodėl paprašei papildomos pamokos, jeigu pastangų iš tavo pusės vis tiek nesimato? - nesusilaikęs paklausė Matthew. Norėjo tikėti, kad padarė tai pakankamai tyliai, kad Dori neišgirstų, bet to tikėtis tikriausiai buvo naivu. Kai nereikia, net ir kurti mokiniai staiga įgyja kuo puikiausią klausą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 05, 2021, 02:39:19 pm
Balti Dori skruostai vos vos raustelėjo. Tikriausiai sustingdyčiau, pamanė mergaitė. Veikiausiai kerai veikia ant šito mažiaus, klastuolė žvilgtelėjo į augalėlį, tačiau tu nesugebi jo užkerėti.
- Profesoriau, - rimtai prabilo Dori. - Kodėl sakote, kad pastangų iš mano pusės nesimato? Atsakymas į klausimą, kodėl aš čia, labai aiškus. Atėjau todėl, kad daug ko nežinau ir nemoku.
Mendel kelias sekundes dėbsojo į augaliuką.
- Ką aš daryčiau? Ką aš iš tikrųjų daryčiau? Dėl Merlino barzdos, imčiau ir įgrūsčiau į kitą vazoną, nes jis man atrodo per mažas, kad ką nors padarytų. O dėl praėjimo, tai jei iš tiesų paglosčius didžiojo gluosnio gumbą medis nurimsta, tai turėjau omenyje, kad galbūt reikėtų paglostyti ir šio medelio gumbelį ir jis nurims? Iš kur man, dėl išrinktojo Poterio, žinoti tokius dalykus? - dvylikmetė ėmė vartyti akis.
Nereikėjo čia eiti, mintyse burbėjo Dori. Kitą jo pamoką reikės pridirbti kažką rimtesnio, primerkė akis. Nuo ko pradėčiau, jei reikėtų persodinti šį augalą, bla bla bla. Mesčiau žemėn ir sutraiškyčiau!
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 05, 2021, 04:50:40 pm
Todėl, kad net nesiteiki klausyti, ką aš tau sakau. Bandai apsimesti esanti protingesnė nei esi iš tiesų, nors ir pati suvoki, kad protelio tau tikrai trūksta nuoširdžiai širdo Matthew, bet iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, ką jaučia.
- Jeigu daug ko nežinai ir nemoki, pasistenk susikaupti, o ne apsimesti, kad žinai. Kokia prasmė mums abiems čia stypsoti, jeigu tau niekas neįdomu?
O dievai švenčiausi, kas šitai mergaitei negerai? Kodėl negalima elgtis bent kiek mandagiau? Nors imk ir apsivemk! Neigiamas emocijas valdyti darėsi vis sunkiau. Turbūt gyvenime dar neteko susidurti su šitaip erzinančiu mokiniu. Net broliukai Gilbert, Marlena ar Elodie buvo geresni nei šita mergužėlė. Tik kaip tokius sutramdyti, jeigu nesinori skirti arešto?
- Gerai, tuomet paimk ir persodink šitą augalą, - kuo ramiausiai pratarė Turner ir paėmęs didesnį vazoną padėjo jį šalia. Pačiupęs nemenką maišą žemių pastatė jas tarp vazonų ir nekantriai laukė, kada Dori dar kartą susimaus. Mergaitė akivaizdžiai pernelyg pasitikėjo savimi, tad reikėjo ją kažkaip pamokyti. Profesorius žinojo kerus, kurie gerokai supykdytų augalą, tačiau nenorėjo nė bandyti jais pasinaudoti. Apsijuokti prieš įžūlią mokinę norėjosi mažiausiai.
- Sumažintos augalo versijos gumbą reikia laikyti itin tvirtai. Jeigu spausi gumbą, gluosnio tikrai nepersodinsi. Ir perspėju - šis augalas mažas, bet itin bjaurus ir pavojingas. Todėl geriau pagaliau pakrutink smegenėles prieš padarydama eilinę nesąmonę. Jeigu labai nori atsidurti ligoninėje, taip ir pasakyk.
Tiesą sakant, ilgalaikis Dori Mendel vizitas ligoninėje buvo geriausia, ką pavyko sugalvoti. Tik kaip įgyvendinti šitą nuostabią idėją?..
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 05, 2021, 06:41:22 pm
- Šiaip tai, gerbiamas profesoriau, niekas ir neapsimeta žinąs, - įžūliai tarė. - Būtent dėl to ir paprašiau papildomos herbologijos pamokos, tačiau tikriausiai padariau klaidą. Pasirodo, ne veltui pusė Hogvartso ant jūsų važiuoja, - apimta emocijų kalbėjo. - Daugiau kaip gyva pas jus papildomai neisiu! - sušuko. - Kaip jis tapo Klastūnyno vadovu, - tyliai burbtelėjo.
Šita papildoma pamoka Dori visai nepatiko. Jos noras buvo iš tiesų tiesiog pasimokyti herbologijos, nes per ją klastuolė nuolatos susimaudavo, tačiau profesoriaus elgesys tikrai nemotyvavo. Jis iš manęs tyčiojasi! Pakrutink smegenėles... Po tų žodžių Mendel akys apsiašarojo. Ji tvardėsi, kad nepradėtų verkti. Nemanė esant savo koledžo vadovą tokį bjaurų.
Susikaupti buvo sunku. Kaip galima darbą atlikti gerai, kai kažkas jau yra nusistatęs prieš tave, stovi, spokso ir galvoja, kad tau nepavyks? Ne taip Dori įsivaizdavo šią pamoką. Kai kurie Hogvartso profesoriai yra kažkokie siaubūnai, antrakursės veidas raukėsi. Ką gi, tikriausiai herbologijos, kaip ir kerėjimo, teks papildomai mokytis pačiai.
Dori ėmė galvoti, kaip galėtų persodinti tą augalą. Kerai? Ne, jis tikrai neduotų atlikti tokio darbo, kuriame reikėtų kerėti. Mergaitė atsargiai paglostė ant augaliuko kamieno esantį gumbą. Augalas, prieš tai mosavęsis šakelėmis, akimirksniu nurimo. Tą akimirką Dori pažvelgė į profesorių, o akyse vis dar spindėjo kelios ašaros.
- Aš juk pasakiau iš pat pradžių, kad augaliukas turėtų nurimti, jeigu paglostomas gumbelis ant kamieno. Juk jūs žinojote, kad aš tai turėjau omeny. Tai kodėl ėmėte šaipytis? - mergaitės balsas tvirtėjo.
Nebent jis nemoka ne tik kerėti, bet ir suprasti, kas jam sakoma.
Akimirką Dori pagalvojo, kad šie metai yra sunkesni nei praeiti. Nikolės ir Elodie elgesys per kvidičą, konfliktai su Sofi, nesusipratimas su Indio, Levandos moralai, teleskopininkės nenuspėjamas elgesys. O dabar dar ir profesorius! Dori jautė didelį nusivylimą herbologu.
Ji kuo ramiausiai persodino augaliuką. Persodindama kažką niūniavo, žodžiai buvo kažkas panašaus į „Jeigu man nesiseka herbologija, tai nereiškia, kad esu višta, ir tau ne viskas sekasi, tu nemoki kerėti“. Tačiau jie buvo tokie tylūs ir padriki, kad ne viską galėjai suprasti.
Galiausiai Mendel baigė darbą ir įsispoksojo į profesorių smerkiančiu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 06, 2021, 10:47:53 pm
Ir iš kur toks vaikų pasipūtimas?! Jau nebegalima pasakyti pastabos? Matthew tiesiog negalėjo patikėti. Negalvojo, kad šita mergužėlė yra tokia bjauri. Ir, kas blogiausia, ji mokėsi Klastūnyne. Savo koledžo  mokiniams norėjosi padėti. Bet kaip gali padėti, kai visas elgesys demonstruoja nuolatinį priešiškumą?! Turner susiraukė, tačiau nieko nesakė. O ir ką pasakysi, kai ir vėl sulauksi tik nepasitenkinimo? Profesorius vis prasčiau ir prasčiau suprato paauglius. Nurijęs eilinį atodūsį ramiai laukė, kada Dori pagaliau pradės darbą.
- Sakei, kad gumbą reikia paliesti norint praeiti pro gluosnį galiūną, - nesusilaikė neįgėlęs profesorius. Reikia pastebėti, kad šį kartą mergužėlei sekėsi ne taip jau ir blogai, nors to pripažinti garsiai Turner labai nenorėjo. Nors gal šykštus pagyrimas bent kiek pataisys jos būdą? Ar dar labiau pradės pūstis? svarstė profesorius.
- Ne taip ir blogai, - galiausiai pratarė jis. Nutarė, kad tai yra geras variantas: pernelyg nepagyrė, tačiau ir nepasakė, kad viskas yra tragiškai blogai. Gal kažkada išmoksiu su jais šnekėtis? viltingai pasvarstė jis ir nuo artimiausio stalo paėmė du maišelius su sėklomis.
- Šiuose maišeliuose yra pomidorų sėklos. Vienam iš jų - paprasto žiobariško pomidoro, kitame - tos pačios daržovės, tik ji turi magiškų galių. Ar įsivaizduoji, nuo ko reikėtų pradėti norint nustatyti, kuri sėkla priklauso kuriam augalui? Šis klausimas sudėtingesnis nei gluosnio galiūno atvejis, todėl gerai pagalvok ir nebijok klysti. Taip pat jeigu nori, gali išimti sėklas iš maišelių.
Pačiam Matthew pasirodė, kad tonas yra draugiškas, tad jautėsi patenkintas savimi. Dori Mendel tikrai vedė iš proto, bet jeigu jau ji nori mokytis, tegul tą ir daro. Jau ir taip per daug laiko iššvaistyta.
Turner norėjo patraukti persodintą gluosnį galiūną toliau nuo mokinės, kad jai nekiltų pavojus, tačiau užsimiršęs pakėlė vazoną per aukštai, ir medelio šaka plojo tiesiai profesoriui per veidą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 12, 2021, 03:57:49 pm
Akivaizdu, kad norint praeiti pro gluosnį galiūną reikia jį nuraminti, pagalvojo Dori. Esmės tai juk nekeičia. Kietai sučiaupusi lūpas Mendel šiek tiek patylėjo. Ėmė mąstyti, kodėl profesorius visada toks nepatenkintas? Kodėl ėmėsi šito darbo, jeigu jam mokyti, regis, nepatinka?
Ne taip ir blogai, mintyse pakartojo antrakursė profesorio žodžius. Ką gi, kaip iš jo lūpų, tai tikriausiai yra gerai, pavartė akis, o kietai sučiauptos pačios mergaitės lūpos šiek tiek atsipalaidavo.
Išgirdusi profesoriaus klausimą Dori iškart nusiteikė kovai.
- O jeigu nežinau? Dabar tai gražiai šnekate, o kas bus, jeigu suklysiu? Ar ir vėl imsite iš manęs tyčiotis? Kaip tu gali nežinoti, ko čia atėjai, parodyk nors šiek tiek pastangų, - bandė atkartoti profesoriaus toną. - Akivaizdu, kad mokinys, kuris atėjo į papildomą pamoką, tai nepasiruošė kaip egzaminui. Jis atėjo, nes galvojo, kad profesorius jam suteiks žinias, o ne egzaminuos.
Dori paėmė į rankas maišelius su pomidorų sėklomis.
- Kaip aš įsivaizdavau šią pamoką? - lyg sau, lyg profesoriui tarė mergaitė. - Dori, dabar mes pasimokysime, kaip reikia atskirti magiškas sėklas nuo tų išsigimėliškų, žiobariškų. Magiškos sėklos turi tą ir aną, o žiobariškos tą ir tą.
Klastuolė pavargo kalbėti. Kai profesoriui gluosnio šakelė užgavo veidą, Dori tikriausiai turėjo pradėti juoktis. Tačiau ji tik sukluso ir rūpestingai paklausė:
- Profesoriau, ar labai stipriai užsigavote?
Balsas buvo tikrai nuoširdus. Nes mergaitei iš tikrųjų rūpėjo. O kodėl, Merlinas težino.
Dvylikmetė išėmė iš maišelio abi sėklas. Jos atrodė beveik vienodos. Tiesa, jeigu mergaitė turėtų bent menkiausią supratimą, kaip turi atrodyti paprasta žiobariška pomidoro sėkla, galbūt viskas būtų buvę paprasčiau. Deja, tamsiaplaukė to nežinojo. Sekundėlę žiūrėjusi į sėklas baltaveidė ėmė rausti. Ji turi kažką daryti. Nuėjusi į šiltnamio galą Dori išsitraukė burtų lazdelę ir garsiai ištarė.
- Accio magišką pomidoro sėklą.
Viena sėklytė netrukus atskrido į Dori delną. Klastuolė grįžo prie profesoriaus.
- Šita. Na, tikriausiai šita. Kerėti man sekasi neblogai, - tiesą pasakius, kerėjimas yra viena Dori stiprybių, bet ji nenorėjo įžeisti Turner.
Jeigu jis pasakys, kad ne šita, tai tikriausiai meluos, primerkė akis.
- Na, o jei ir ne šita, - bandė iš anksto apsidrausti, - tai bus suklysta tikriausiai dėl kerus leidusio žmogaus patiriamos psichologinės įtampos, - bandė išsireikšti kuo suaugėliškiau. - Žinau, kad ne tokiu būdu reikia atskirti, kuri sėkla yra kuri. Tai gudravimas. Bet aš nenoriu, kad jūs ir vėl iš manęs šaipytumėtės. Jau ir taip sunku susikaupti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 13, 2021, 11:40:58 am
Nuo Dori Mendel čiulbėjimo darėsi bloga. Bjauri maža mergaitė, tesugebanti visus iš eilės erzinti savo nesąmonėmis. Na, gal ir ne visus iš eilės, o tik Matthew, bet tai esmės nekeitė. Profesorius buvo nepatenkintas. Ir kodėl jis sutiko su šita kvaila pamoka? Kur buvo jo protas?.. Tylus atodūsis paliko jo lūpas, ir teliko tikėtis, kad mokinė jo neišgirdo. Tokioms mokytis tik Varno Nage, o ne Klastūnyne… dar nepasitenkinimo pažėrė Turner, bet kol kas sėkmingai tylėjo.
- Aš iš tavęs nesityčioju, - bandė nutaisyti rimtą toną profesorius. - Kai kalbu per pamokas, akivaizdžiai manęs nesiklausai, tad akivaizdu, kad toks mokymo metodas tau netinka. Bandau kitaip - tu ir vėl nepatenkinta. Tai ką man su tavimi daryti?
Tarsi visos šitos nesąmonės būtų maža, nelemtas gluosnpalaikis plojo per veidą! Turner sunkiai sulaikė besprūstantį keiksmažodį, kai išgirdo tos kvailutės klausimą. Jis buvo netikėtas, nes labiausiai norėjosi laukti garsaus kvatojimo.
- Viskas gerai, - bespalviu tonu atsakė į klausimą Matthew ir galų gale panešė neklaužadą augalą tolyn. Atsisukęs pamatė, kaip Dori panaudoja kerus. Teko pripažinti, kad vaikas jį pergudravo - apie tokį variantą profesorius nebuvo nė pagalvojęs.
- Gudru. Labai gudru, - burbtelėjo jis. Patikrino sėklą ir, savo nusivylimui, suprato, kad mokinė nesuklydo. - Taip, tokį metodą galima naudoti, tačiau kai kurie augalai turi savybę, neleidžiančią panaudoti accio kerus. Būtent dėl tos priežasties reikia mokėti atskirti sėklas.
Matthew neklausė, ką ten Dori sapalioja. Vaikas, atkakliai skubantis užaugti. O jau tie išsireiškimai! Tiesą sakant, norėjosi sukikenti, bet dabar, kai, atrodo, susitaikė su mokine, visko gadinti tikrai nereikėjo.
- Aš neketinu iš tavęs šaipytis - ir niekada nesišaipiau, - vis dėlto atsakė į klastuolės žodžius herbologas. - Sėklų skirtumus pamatysi iš arčiau jas apžiūrėjusi. Nebijok paimti jų į rankas, nieko neatsitiks. Jeigu visai nebus aišku, pasakysiu užuominą.
Turner nutilo. Labai pavargo leisti laiką su šituo žmogumi, tačiau pasirinkimo nebuvo. Direktorė ir taip turbūt jau susirūpinusi dėl to, kas vyksta herbologijos pamokų metu. Jeigu šita bent kartą nesusimaus, bus be galo didelis pasiekimas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 13, 2021, 07:33:44 pm
Tolimesnis profesoriaus elgesys dvylikmetę gerokai nustebino. Ji, sučiauptomis lūpomis, surauktu veidu ir sukryžiuotomis rankomis laukė, kol Turner ir vėl ims ką nors replikuoti, tačiau to nebuvo.
Tą akimirką Dori labiau atsipalaidavo. Nusišypsojo.
- Fainas jūs, profesoriau, - kažkodėl pasakė.
Kaži, koks jausmas būtų turėti burtininką tėtį? Neee, tik ne tokį, Dori suprunkštė. Norėčiau tėčio, kuriam sektųsi kerėti. Klastuolė pagalvojo apie tai, ar Matthew turi šeimą. Keista, bet ji niekada nesusimąstydavo apie profesorių asmeninį gyvenimą. Na, jeigu jie tokį turi, žinoma. Juk turi. Ar ne?
Profesorius Turner buvo keistas. Vieną akimirką jis atrodydavo pats niūriausias ir nepatenkinčiausias žmogus pasaulyje, o kitą - profesorius, norintis išmokyti vaikus herbologijos. Nuoširdžiai norintis. Ir vis tik Dori pagalvojo, jog kad ir koks jis bebūtų, jis yra tas asmuo, į kurį Dori eitų kreiptis pagalbos. Na, taip, jis yra Klastūnyno vadovas, bet jeigu ir neužimtų šių pareigų, mokykloje būtų būtent tas profesorius, kuriam nebūtų gėda prisipažinti ką nors pridirbus.
- O jūs turite vaikų? - netyčia išsprūdo mergaitei.
Dori pajuto, kad rankose laiko dvi pomidorų sėklas, išimtas iš maišelių. Tada prisiminė, ką čia veikia. Blyškiaveidės skruostai vos vos nuraudo. Juk nedera klausti profesorių tokių dalykų. Įsistebeilijusi į pomidorų sėklas Dori bandė įžvelgti skirtumus. Ant vienų nebuvo nieko, o ant kitų matėsi mažyčiai juodi taškeliai.
- Galbūt šios su taškeliais yra magiškos? - paklausė Dori. - Na, galbūt dėl tų taškelių iš jų turėtų išaugti daugiau pomidorų?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 14, 2021, 12:22:14 am
Dori buvo viena iš tų mokinių, kurių suprasti buvo paprasčiausiai neįmanoma. Vieną minutę atrodė esanti normalus vaikas, kitą - jau visiškai neišauklėta ir apie mandagumą negirdėjusi bjaurybė. Vien jau šio(s) profesoriaus Turner arešto papildomos pamoka jos nuotaika ir požiūris į viską aplinkui pasikeitė tiek kartų, kad Matthew neteko vilties kada nors suprasti tą mergiotę. Reikėjo kažkaip užbaigti šitą pragarą ir greičiau keliauti... Ko gero, išgerti, tik reikėtų, kad Dori šito nesužinotų.
Į keistus mergaitės žodžius profesorius nereagavo - nežinia, ką ji pasakytų, jeigu jis netylėtų, o dabar prireikus bus galima apsimesti, kad neišgirdo. Dabar jis kantriai laukė, kol Dori pradės rimtai dirbti. Norėjosi ir vėl mestelėti kokią pastabėlę, tačiau "paliaubos" vertė tiesiog tylėti. O štai klausimas gerokai išmušė iš vėžių. Ar ji žino? susirūpino Turner. Prisiminė, kad Dori minėjo Deoiridh būtent šios pamokos metu, o dabar paklausė labai jau keisto klausimo. Slėpti tarpusavio sąsają tapo savotiška Matthew ir Deoiridh nerašyta taisykle. Ar mergaitė galėjo išsiplepėti šitai mažylei? Bet ar ji sugebėtų taip puikiai apsimesti? Turner atkakliai save ramino, kad tai nebūtų įmanoma, o į klausimą galiausiai pateikė trumpą atsakymą:
- Turiu.
Teliko melstis visiems dievams, kad Mendel nesugalvotų paklausti, ar tie vaikai nesimokantys Hogvartse. Matthew nebuvo geras melagis, tad viskas geruoju galėtų ir nesibaigti.
Na, pagaliau - būtent tokia mintis sušmėžavo Matthew makaulėje, kai Dori teikėsi skirti bent kruopelytę dėmesio tam, ko jiedu čia ir susirinko. Su nusivylimu suprato, kad ji yra teisi, tačiau netrukus į galvą šovė mintis, kur galima papriekaištauti.
- Žinoma, labai puiku, kad prisimeni, kuri sėkla atskrido tau į delną, - tarstelėjo Matthew ir suprato, kad mergaitė gali vėl jį apkaltinti tyčiojimusi. Deja, jau buvo per vėlu, tad teko bandyti ištaisyti situaciją. - Tačiau taip, esi teisi. Sėklos jau yra pakankamai senos, tad ir taškeliai palyginus ryškūs. Šviežiose sėklose juos įžiūrėti gerokai sunkiau. Atkreipiu dėmesį, kad kiekvieno augalo sėklos taškeliai yra vis kitokie. Pavyzdžiui, agurkų sėklas atskirti yra labai sunku, nes taškeliai yra labai nežymiai tamsesni už pačią sėklą. Vis dėlto principą supratai, ar ne? Jeigu turi klausimų drąsiai klausk.
Turner nutilo. Pasijuto pavargęs labiau nei per bet kurią chaosu vis virstančią pamoką.
- Norėtųsi išsiaiškinti, ar esi bent kiek pasidomėjusi teorija, - porą kartų atsikvėpęs pratarė Matthew. - Ar galėtum ką nors pasakyti apie velnio raizgus?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 14, 2021, 01:07:43 am
Turiu? Tiesiog turiu... ir viskas?
- O kiek, profesoriau, jūs turite vaikų? Ir kiek jiems metų?
Dori pasidarė taip įdomu profesoriaus asmeninis gyvenimas, bet ji nei suprasti negalėjo, kodėl. Atrodo, dabar visko, ko tik įmanoma, norėtų išsiklausineti!
- O kaip jūs sugalvojote profesoriauti? Ar jums visada sekėsi herbologija? Ką dirba jūsų žmona?
Po velnių, Dori, užsičiaupk!
- Aš labai atsiprašau. Tiesiog man taip įdomu! - smalsiai įsistebeilijo.
Kai profesorius pareplikavo apie prisiminimą, Dori, žinoma pyktelėjo. Ji, begalvodama apie Turner asmeninį gyvenimą, tiesiog pamiršo, katra sėkla atskrido. Mergaitė nuoširdžiai stengėsi jas atskirti.
- Ot ir ne, - atšovė, tačiau nepiktai. - Aš pati galvojau, kuri sėkla magiška, - besididžiuodama tarė.
Dori linksėjo galva, kai profesorius pasakojo apie daržovių sėklas, tačiau iš tikrųjų bandė įsivaizduoti, kaip atrodo profesoriaus namai ir šeima.
- Taip! - netikėtai ir garsiai sušuko, kai profesorius paklausė apie velnio raizgus.
Ir čia Dori pasipylė pasakoti:
- Praeitais metais kai naktį su Henrieta slampinėjom po pilį, netyčia atradom tokį baugų paveikslą, į kurį nusikėlėm. Ir ten papuoliau į velnio raizgus. Rimtai! Maniau, mirsiu! Žinojau, kad turiu atsipalaiduoti, bet niekaip nepavyko, ir Henrieta paleido šviesą, o tada velnio raizgai atlaisvėjo.
Išpliurpusi profesoriui savo pasakojimą, Dori susiprato.
- Nemanykite, kad mes čia vienos šitaip. Naktimis, ypač šeštadieniais, visa pilis knibžda mokinių. O ką jūs veikiate šeštadieniais?
Dori atsiduso.
- Profesoriau, aš noriu kakavos.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 14, 2021, 10:06:18 pm
Išgirdęs tolimesnius Dori klausimus Matthew kuo nuoširdžiausiai apstulbo. Vien klausimas apie vaikus buvo nei lauktas, nei tinkamas. Bet dabar?.. Ne, šitai mergaitei tikrai reikia pasimokyti mandagumo. Tiesa, Turner nė neketino jos to mokyti.
- Čia susirinkome mokytis herbologijos, tad ties tuo ir susitelkime, - griežtokai pratarė profesorius. Dori užsiminus apie žmoną širdį nemaloniai nudiegė. Norom nenorom vyriškis susimąstė apie Daviną, apie kurią jau seniai nieko negirdėjo. Ką gali žinoti, kaip jai dabar sekasi. Galbūt ištekėjusi, galbūt turi vaikų... Ta mintis buvo liūdna, tad staigus riksmas buvo labai laiku. Skubiai susikaupęs ties nusibodusia mokine Turner gavo baisiausiai nustebti: ar ji ką tik prisipažino naktį klaidžiojusi koridoriais? Matthew tiesiog negalėjo patikėti savo ausimis.
- Taigi dar ir taisykles laužome?  - paklausė profesorius ignoruodamas klausimą apie jo veiklą laisvu laiku. Šito mokinei tikrai geriau nežinoti. - Džiaugiuosi bent jau dėl to, kad atsimeni, kaip apsisaugojote nuo velnio raizgų. Tai yra populiarus augalas ir tikrai gali pasitaikyti per egzaminus. Verta atsiminti, kad yra įvairių atmainų. Kenijoje išveista rūšis, kuri kaip tik labai mėgsta saulės šviesą ir šilumą. Jie atsitraukia tik apipilti vandeniu. Išvaizda yra lygiai tokia pati kaip ir tų, su kuriais susidūrei pati.
Ar ji verta tokių išsamių paaiškinimų? susimąstė Turner. Ne, tikriausiai nebuvo verta. Tuo labiau, kad netruko mestelėti dar kažkokį nei į tvorą, nei į mietą sakinį.
- Kai baigsime pamoką, galėsi gerti ką tik panorėsi, - burbtelėjo Turner. - O dabar susikaupk ties augalais. Ar yra kokia nors herbologijos sritis, kuri tau yra visiškai neaiški? Gerai pagalvok ir gali paklausti. Jeigu klausimų neturėsi, galėsi keliauti sau.
Matthew nutilo. Giliai širdyje vylėsi, kad klausimų nebus, bet kas ten žino tokias bjaurias mokinukes...
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Spalio 14, 2021, 11:13:54 pm
Dori jautėsi pasidalinusi į dvi dalis: tai ji ir jos protas. Protas, kuris jau kurį laiką buvo iškeliavęs kaži kur. Gal į bendrąjį kambarį įsitaisyti ant fotelio, o gal į virtuvę išgerti puodelį šiltos kakavos ir suvalgyti gabalėlį moliūgų pyrago. Kakava, dėl Merlino barzdos, kaip Dori šią akimirką jos norėjo!
Ji jau nei nepastebėjo, kad profesorius neatsakė į jos klausimus. Dabar Turner kažką paistė apie velnio raizgus, kuriuos reikia aplieti kakava vandeniu. Jeigu klausimų neturėsi, galėsi keliauti sau, Dori mintyse išgirdo profesoriaus balso aidą.
- Klausimų? Neturiu, - atsakė. - Profesoriau, aš siaubingai pavargau. Eisiu jau į bendrąjį kambarį. O mokyklos taisykles laužo visi! - tą sakinį, kuriuo herbologas sureplikavo mergaitę, Dori kažkaip sugebėjo išgirsti. - Žinokit, čia dar nieko... Nors ne, geriau nežinokit, - sukikeno. - Jeigu norit žinoti, budėkit... Mes, klastuoliai, mokam ištrūkti...
Dori dar kažką paistė. Tai apie klastuolius, tai apie kakavą. Šiaip ne taip išspaudusi padėką už papildomą pamoką Mendel išėjo ieškoti savo proto.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Spalio 24, 2021, 01:43:43 am
Ak, koks Matthew buvo pavargęs... Ir kodėl jis negalėjo ramiai kur nors išgerti? Kam jam reikėjo sutikti su šita kvaila papildoma pamoka, kai mokinė akivaizdžiai visiškai nenori mokytis? Na, gal ir nori. Galbūt profesorius nenori jos mokyti. Tai irgi buvo pakankamai realu. Netgi pernelyg realu, nes Turner visiškai nejuto noro dar kažką aiškinti. Tuo labiau, kad ir panelė Dori Mendel neatrodė itin susidomėjusi velnio raizgais. Ir dar aš kažką jai čia aiškinsiu?! pasipiktino juodaplaukis. Pažadėjęs sau sukirsti Mendel per egzaminą Matthew nusišypsojo. Staiga jo nuotaika pasitaisė. Kad ir ką ši mergužėlė darys, herbologijos egzamino garantuotai neišlaikys. O tai reiškė viena - kitais metais šiltnamyje jos nebus. Nors... Netgi labai tikėtina, kad tuose šiltnamiuose nebus jo, Matthew.
Na, keliauk sau! apsidžiaugė profesorius, kai Dori pranešė esanti pavargusi. Deja, ji sugalvojo pradėti dar kažką pliurpti, kas suteikė Matthew galimybę dar kartą atsidusti. Ak, ir kas sugalvojo, kad šitiems įžūliems vaikigaliams reikia mokytis?! Kad taip jie bent kiek to norėtų!
- Pabudėsiu, Mendel, pabudėsiu... - tyliai sumurmėjo profesorius, nors neįsivaizdavo, ar mergaitė jį gali girdėti. Nebeklausė, ką ji ten dar pliurpia. Ar jam turėtų rūpėti, kad vaikas staiga užsimanė kakavos?! Ne namų elfas jis vis dėlto, o profesorius.
Ir pagaliau ji teikėsi išsinešdinti! Matthew pajuto tokį palengvėjimą, kad net nebežinojo, ką daryti. Taip nuostabiai nesijuto turbūt nuo pat tada, kai... Ko gero, ištuštino paskutinę vyno taurę. Turbūt reikėjo padaryti tą ir dabar. Apsižvalgęs Turner suprato esantis šiltnamyje, kur vyno vis dėlto nelaikė. Vadinasi, reikėjo grįžti į savo kabinetą. Labiau iš įpročio nei poreikio atsidusęs Matthew nusišypsojo ir atidarė šiltnamio duris. Tikėjosi čia artimiausią šimtmetį negrįžti.
Visai netrukus Matthew Turner jau skubėjo savo kabineto link. Ten jo laukė pustuštis (ar puspilnis) raudono vyno butelis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 07, 2021, 09:15:34 pm
Buvo beveik naktis. Penktadienis. Mažesnieji mokinukai jau parpė, vyresnieji plepsėjo bendruosiuose kambariuose arba miegamuosiuose. Atsirado ir tų, kurie bimbinėjo po koridorius, ir tų, kurie išlindo iš virtuvės ėsdami.
O Dori su Levanda tyliai išsliūkino iš pilies ir ėjo šiltnamių link. Turėtų būti saugu. Ir ką Matthew veiks tokį metą šiltnamiuose? Veikiausiai dabar jis sėdėjo savo kambaryje ir gėrė arba jau pats miegojo iškankintas nuo pirmos savaitės pamokų. Ir, tikriausiai, girtas.
Deja, bet klastuolėms nepavyko per šios savaitės pamoką rasti nieko panašaus į kramebliją. O laikas tiksėjo greitai. Be to, Juzefas taip ir nesusisiekė su merginomis po to, kai šitaip pridirbo per herbologijos pamoką. Po šio įvyko pasidarė dar nesmagiau. Pirmiausia Džo. Paskui Levanda prabilo plikio balsu. Tamsiaplaukei jau nebebuvo tiesiog įdomu, mat ji rimtai susirūpino savo saugumu. Todėl kramebliją reikėjo gauti kuo greičiau.
- Pamoka vyko trečiame šiltnamyje, todėl mums reikia į pirmą arba antrą. Pradėkime nuo pirmo, gerai?
Merginos priėjo prie pirmojo šiltnamio durų.
- Alohomora, - tarė Dori, nusitaikiusi į jas, ir šios akimirksniu atsirakino.
O ko tu tikėjaisi? Na, nebent gal žiobariško rakto, sukikeno. Dori įžengė į šiltnamį. Iki čia merginos ėjo tamsoje, kad nekristų niekam į akis, ir šiltnamyje nutarė šviesos nejungti. Tačiau jos kažkiek tikrai reikės, nes kaip kitaip klastuolės ras augalą?
- Lumos, - įžiebė šviesą lazdelės gale trylikmetė ir ėmė dairytis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 08, 2021, 12:23:24 pm
Penktakursė, apsisiautusi visiškai nešildančia mantija, kėblino iš paskos kompanionės. Ši, kaip visad, atrodė labiau pasitikinti savo jėgomis, nei Levanda.
Merginoms įžengus į pirmąjį šiltnamį, kuris, kaip ir visi kiti, buvo nuo grindų iki lubų prikrautas augalų, klastuolė kaip mat kibo į darbą.
Blausioje šviesoje primerkusi akis ji bandė surasti bent kokią gėlę, kurios lapai būtų neįprastos formos. Jau per herbologijos pamoką buvo supratusi, kad jos dvi ieško adatos šieno kupetoje. Ypač dabar, kai visas šiltnamis buvo paskendęs prieblandoje, užduotis pavogti kramebliją buvo ne iš lengvųjų. Mergina galėjo tik viltis, kad Dori regėjimas geresnis, o ir augalus ji atpažįsta kur kas lengviau.
Priėjusi prie paprasto nedidelio augalo širdelės formos lapais, nusprendė, kad tai ne kas kita, o krameblija. Tokią išvadą padarė, žinoma, vedama ne proto balso, o nevilties, mat kuo toliau tuo labiau kažką atskirti žalioje masėje atrodė neįmanoma. Tačiau, pirštų pagalvėlėm prilietus sodinuką, šis pradėjo skleisti keistą garsą, kuris priminė surūdijusių vyrių girgždėjimą. Išsigandusi raudonplaukė žengtelėjo atatupsta ir priminė kažką minkšto. Levanda net nesuabejojo, kad užmynė kompanionei ant kojos, tad tik automatiškai tarstelėjo:
- Atsiprašau.
Neišgirdusi pažystamo Mendel balso, atsigręžė ir išvydo herbologijos profesorių. Turbūt, net nereikia sakyti, kad klastuolės širdis nusirito į kulnus, o gal ir spėjo palikti visą kūną.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gruodžio 09, 2021, 05:54:34 pm
Skanus buvo tas vynas. Tik jo buvo šiek tiek per daug. O gal per mažai kompanijos. Tuštindamas antrą butelį Turner atkakliai bandė save įtikinti, kad nepakviesdamas Rafaelio prisijungti buvo teisus. Gal ir buvo teisus, tik ar nesuklydo atidarydamas antrą butelį? Ne. Žinoma, ne kartojo sau profesorius.
Nors buvo tik mokslo metų pradžia, jis jau jautėsi pavargęs. Kam reikalingi tie profesoriai? Paaugliukai ir patys gali išmokti visokių nesąmonių. O jie taip erzina, kad juos mokantiems suaugusiems burtininkams lieka tik prisigerti ir viską pamiršti.
Būtent tai Matthew ir bandė padaryti. Nenorėdamas, kad koks kvailys jį kabinete aptiktų, iškeliavo į šiltnamį. Čia tarp augalų buvo smagu, be to, dar ir saugu. Joks kvailys be reikalo šiltnamyje nesirodys. Ypač penktadienį. Šią šventą savaitės dieną tikrai galima rasti prasmingesnės veiklos nei trynimasis po šiltnamius. Taigi profesiorius ramiai tuštino raudono vyno butelius.
Viskas gal ir būtų buvę gerai, jeigu Matthew nebūtų kažkurią minutę užmigęs. Vienas butelis stovėjo šalia jo ir buvo graudžiai tuščias. Antrasis vis dar buvo profesioriaus rankoje ir pavojingai virpėjo grasindamas bet kurią sekundę iškristi. Kol kas, tiesa, to nepadarė.
Turner buvo bepradedąs knarkti, kai kažkas atsitiko. Apgirtusi smegeninė netruko išmesti šio įvykio iš atminties, bet jo užteko, kad profesorius atsibustų. Buvo tamsu, tad Matthew nutarė paprasčiausiai atsibudęs. Ramiai užsivertė rankoje vis dar buvusį butelį ir liūdnai suprato jį ištuštinęs. Susiraukė.
Kaip tik tada akys kažką užkliudė. Tas kažkas tikrai nebuvo teleskopas vyno butelis, tad Turner visai pasimetė. Krenkštelėjęs bandė prašnekti, bet tai buvo sudėtinga.
- Taigi, - galiausiai pratarė profesiorius bandydamas suvokti, ką mato. Ar tai buvo mokinė. Ne, jam vaidenosi, kad tai mokinė. - Ir ką mes čia... Veikiame? - neaiškiai suvebleno.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 13, 2021, 02:18:16 pm
Dori turėjo pripažinti, kad krameblijos ieškojimas buvo bevertis. Sudėtinga rasti reikiamą augalą, kai tų augalų čia šitiek... Ir juolab - prietemoje. Jeigu jos galėtų įsijungti šviesą... Tačiau klastuolės jokiais būdais to padaryti negalėjo. Juk tuomet kils grėsmė, kad Klastūnyno vadovas pamatys šiltnamyje degančią šviesą ir ateis patikrinti. O gal čia reikėtų ateiti paryčiais? Kai profesorius Turner tikrai turėtų miegoti? Arba tiesiai po herbologijos pamokos, kai dar šviesu, ir kai merginos matys, kaip jisai nueina į pilį? Dori jau žiojosi sakyti, kad kaži, ar verta čia užsibūti, kaži, ar pavyks rasti tą kramebliją, kai Levanda jos atsiprašė. Nespėjusi susivokti, kodėl bendrakoledžė atsiprašinėjo, Mendel išgirdo ir kitą, pašalinį balsą. Matthew balsą. Juodaplaukė jau norėjo nešti kudašių, tačiau kažkur smegenyse sukirbėjo faktas, jog profesoriaus balsas bylojo, kad šis yra ne išgėręs, ne girtas, o tiesiog nusitašęs. Dori pradėjo atsisukinėti į balso šaltinį šviesdama lazdele ir galvodama, iki ko profesorius nusirito, jeigu gėrė vienas šilnamyje be šviesos. Ar jis nuo kažko slėpėsi? Galbūt nuo Rafaelio? Gal nenorėjo dalintis alkoholiu? Juk ne paslaptis, jog jei abu neblogi girtuoliai. Po velnių, tikriausiai Matthew reikėjo pagalbos. Trečiakursei jo net pagailo.
Taigi, Dori atsisuko į profesorių ir pašvietė į jo girtą marmūzę. Šis atrodė ir siaubingai, ir juokingai vienu metu. Vienu žodžiu, apgailėtinai. Jis rankoje laikė vieną butelį vyno, o kitas, tikriausiai jau tuščias, mėtėsi šalia. Bet profesorius atrodė taip, lyg būtų išgėręs nemažą butelį ugninės. Trylikmetė žvilgtelėjo į Levandą ir negarsiai tarė jai taip, tartum Turner čia net nebūtų.
- Tu matai, kaip jis atrodo? Jis visiškai trūkęs. Aš nežinau, kas bus, kai jisai prasiblaivys, bet gal pabandom dabar tiesiog paprašyti jo tos krameblijos? Gal jis mums ją atiduos? Dėl išrinktojo Poterio akinių, Levanda, tu žinai, kad jis mums nieko negalės padaryti, nes mes galėsime jį šantažuoti, - sukikeno.
Tačiau iš tikrųjų Dori šantažuoti profesoriaus nesiruošė. Jos galvoje sukosi mintys, kaip reikės Matthew palydėti iki jo kabineto, kad niekas nepamatytų. Kažkodėl ji nenorėjo, jog kiti mokiniai dar labiau imtų iš jo tyčiotis, o kolegos imtų pamoklausti arba dar blogiau - apie tai sužinotų mokyklos direktorė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 15, 2021, 07:16:14 pm
Marchetti stovėjo tvirtai kaip į žemę įsiraususi sena mandragora. Nei nekrusteldama laukė, kol profesorius atskaitys moralą. Tačiau tik išgirdo kažkokį veblenimą su klausimu, ką jos čia veikia.
Levanda, jau žiojosi skiesti apie tai, kaip jos netyčia čia užklydo ar norėjo papildomai pasidomėti tokiu "svarbiu" dalyku kaip herbologija. Tačiau, nespėjus to melo sukurpti, Dori pradėjo kalbėti taip, lyg profesorius būtų koks neprigirdintis ar iš vis neegzistuotų. Penktakursė pradėjo šnairuoti į Mendel, vildamasi, jog jos piktas žvilgsnis bus iškalbingesnis už tūkstantį žodžių.
Išgirdusi pasiūlymą tiesiog imti ir paprašyti profesoriaus krameblijos, klastuolė vos neprunkštelėjo. Nejaugi profesorius bus toks neapdarius ir tiesiog neuždavinėdamas jokių klausimų ims ir įteiks joms augalą. Žinoma, jis nebuvo itin geros formos, bet juk jis dažnai taip atrodydavo ir vis tiek sugebėdavo jei ne blaiviai, tai bent jau pakankamai primityviai mąstyti. Nors krameblija ir nebuvo mirtinai pavojinga, tačiau turėtų kilti elementarus klausimas: "Kam ji reikalinga dviem klastuolėm, kurios nekentė nuo sunkių pagirių?"
Begalvodama, ką čia atsakyti profesoriui, ir niršdama ant kompanionės, mat ši labai jau nemandagiai pasielgė, visgi nusprendė paprašyti to augalo. Šiaip ar taip, jos atsidūrė beviltiškoje padėtyje ir, šiuo metu, Levanda negalėjo apsispręsti, kas baisiau: Juzefas ar lėkimas su vėjeliu iš Hogvartso.
- Profesoriau, mes su Mendel ieškojome krameblijos. Matot, besidomėdamos magiškais augalais, atradom kramebliją ir ji mus itin sudomino. Ypač tai, kad jos lapai neturi jokios apibrėžtos formos, mat ši priklauso nuo žmogaus, kuris į ją žiūri. Pagalvojome, jog jūs galėtumėte mums parodyti šį augalą ar net leisti pasiskolinti, - ji vylėsi, jog visa tai nenuskambėjo per daug patlaižūniškai, nors vargu ar profesorius taip lengvai patikės, kad jos laisvu laiku domisi herbologija.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gruodžio 16, 2021, 12:30:07 am
Matthew iš paskutiniųjų bandė sukoncentruoti žvilgsnį ir atrodyti šiek tiek geriau nei jautėsi. Prireikė pakankamai ilgo laiko, kad profesorius suvoktų: priešais jį išties buvo dvi mokinės. Viena iš jų, jo siaubui, buvo Dori Mendel. Dabar jau gero nelauk... Jai pradėjus kažką murmėti Turner vos sulaikė riebų keiksmą. Įsivaizdavo, ką ta neįtikėtina mergužėlė šnabžda savo draugei. Laimei, tai bent jau nebuvo Meghan. Matthew miglotai suprato, kad kitą dieną jam tikrai bus nepyragai. Gerai, kad bent jau herbologijos pamokos nenusimatė.
- Taigi, - pratarė juodaplaukis, visai pamiršęs, kad šitą žodį ką tik vartojo. Atidžiau pažvelgė į mergaites, tačiau žvilgsnis vis dar buvo apsiblausęs. Pagaliau susipratęs pastatyti vyno butelį ant žemės Matthew atsitiesė ir žengė artimiausių augalų link. Vis dar nesuprato, ką mokinės čia veikia, tad tikėjosi kažkokiu būdu apsaugoti augalus.
- Kooo... jums reikia? - sugebėjo išspausti Matthew pažvelgdamas į raudonplaukę mergaitę. Ji buvo klastuolė, bet vardas bent jau šiam vakarui buvo dingęs iš atminties. Ilgą laiką į ją žiūrėjo, tačiau jautė, kad po pusvalandžio neprisimins, kad buvo atėjusi į šiltnamį. Ko gero, reikia mažiau gerti... - Krameblija? - pasitikslino taip, tarsi tokį žodį girdėtų pirmą kartą gyvenime. Žinoma, šį augalą Turner pažinojo geriau nei buvo būtina, mat jis pasižymėjo viena itin naudinga savybe. Bet kam jo gali reikėti mokinėms?
- O kam jums ji reikalinga? - sumurmėjo Turner ir sunkiai atsistojo. Jeigu jau klastuolės domisi herbologija, kas jis toks, kad prieštarautų? Krameblijų turėjo net keletą, tad dabar nusvyravo jų link. Užkliuvo už kažkokio vazono, bet jis, laimei, ant žemės nenukrito. Stabtelėjęs ir giliai įkvėpęs Matthew pasiekė užslėptą šiltnamio kampą, kuriame ir augo šie nepamainomi augalai. Suradęs jauną nesubrendusią kramebliją profesorius paėmė ją su visu vazonu. Dėl visa ko žvilgtelėjo į atsargas ir pamatė, kad jų turi dar pakankamai. Jeigu prireiks, užsiaugins daugiau. Vieną galima ir paaukoti.
Atsisukęs į mokines lėtai pradėjo artintis jų link. Skubėti nesinorėjo, nes atrodė, kad bet kuriuo metu kojos gali neatlaikyti. Galiausiai priėjęs prie Dori ir jos draugužės ištiesė vazoną pastarajai.
- Prašom. Ir daugiau ne... vaikščiokit.
Dar kartą sunkiai atsidusęs Matthew atsisėdo į savo vietą. Nuleido galvą ir iš karto pradėjo knapsėti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 17, 2021, 10:17:34 pm
Regis, Levanda nebuvo itin patenkinta Dori sumanymu paprašyti profesoriaus Turner krameblijos, tačiau vis tik raudonplaukė pabandė tai padaryti ir, Mendel nuostabai, Matthew atnešė kažkokią jauną kramebliją, o paskui, regis, ėmė smiginėti.
- Levanda, aš tau sakiau, kad jis toooks trūkęs! - tyliai kikeno Dori. - Arba jis nieko neatsimins, arba bus jam žiauri gėda. Jis tikrai nieko nesakys, - išsišiepė.
Trylikmetę buvo apėmęs adrenalinas. Ji jautėsi nepalaužiama ir laiminga.
- Tačiau šita krameblija yra per jauna, - susiraukė įdėmiau žvilgtelėjusi į augalą. - Toje knygoje rašė, kad visi lapus mato skirtingus, bet... bet pažiūrėk, koks mažas vazonėlis! Bent jau aš matau nerealiai mažus lapelius... Nemanau, kad šitos krameblijos lapai tiks Juzefui, - dar labiau ėmė rauktis.
Dori, pasišviesdama lazdele, nuėjo ten, iš kur Matthew paėmė augalą. Ji išsižiojo, nes čia buvo ne viena krameblija. Augalų stūksojo visa įvairovė, ir jie visi atrodė skirtingai.
- Levanda! - sušuko Dori. - Ateik! Radau tikrą lobį! Dėk čia tą jaunutę kramebliją ir imam kokios geros, senos lapus!
Bežiūrėdama į krameblijas Mendel pajuto, kaip ėmė kaisti jos siekėjas. Trylikmetė susinervino, mat po to karto, kai siekėjas pražudė jos vorą, ji nebuvo labai patenkinta tuo daikčiuku. Pažadėjo sau, kad laikys jį tik kuprinėje, tačiau atsibodo šią visur su savimi tampytis, todėl vėl įbruko tą rutuliuką į kišenę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 18, 2021, 04:35:30 pm
Marchetti iki paskutinės minutės netikėjo, kad profesorius joms įteiks kramebliją. Ji tiek nervinių ląstelių pražudė vis nervindamasi, dėl vagystės, o, pasirodo, viskas ką joms reikėjo padaryti - paprašyti girto profesoriaus. Žinoma, šis turėjo įtarimų, tačiau jie neatrodė itin rimti.
Vos tik profesorius įteikė jaunutį sodinuką, mergina jau ruošėsi dumti iš šiltnamio, kol šis neapsigalvojo. Tačiau Dori užsigeidė didesnės krameblijos. Ji iš vis pamišo, juk profesorius viską girdi! Jei mes imsim dabar ieškoti geresnio augalo, tikrai sukelsim įtarimą ir, negana to, atrodysim kaip apgailėtinos paauglės. Nespėjus Levandai paprieštarauti, kompanionė jau siūlė skinti senos krameblijos lapus.
Vis dar jausdamasi nejaukiai, mat jos viską darė profesoriaus pašonėje, pradėjo skinti lapus, kurie jai priminė gyvūnus. Dabar jos kišenėje glūdėjo ką tik nuskintas nedidelis driežas, kiek didesnė lapė ir gyvūnas, panašus į oposumą.
- Apibūdink, kaip tu matai krameblijos lapus, - sušnabždėjo klastuolė, mat jai pasidarė įdomu išgristi, kaip augalą apibūdins kompanionė. Raudonplaukė retai klausinėdavo, o ypač, jei tai susiję su asmeniniu žmogaus gyvenimu, tačiau dabar negalėjo susilaikyti. Juk lapų formą turi lemti žmogaus pasąmonė ar kažkas panašaus.
Levandos siekėjas, dabar gulintis kažkur tarp krameblijos lapų, pradėjo šilti. Staiga ją užplūdusį nerimo jausmą pakeitė visiška apatija. Visa tai jai sukėlė déjà vu pojūtį. Kaip ir per Herbologijos pamoką, ji negalėjo pajudinti jokio kūno raumens, o vos tik pabandydavo apie kažką pagalvoti, jos mintis išsisklaidydavo, net nespėjusi dorai susiformuoti.
- Mergaitės, paskubėkite su tais lapais, - suvebleno Juzefas. Jo balsas skambėjo tarsi vaiko per Kalėdas, bet su ryškiu iškrypusio senio pėdsaku.
Marchetti prireikė poros minučių, kol vėl jautėsi taip, lyg pati galėtų valdyti savo kūną. Visas šis Juzefo kalbėjimas per ją, kėlė ne vien baimę, bet ir pažeminimą. Klastuolė jautėsi taip, lyg jos kūnas ir mintys jai nebepriklausytų. Jei net toks pamišėlis senis, kaip Juzefas, gali tiesiog imti ir įsibrauti į jos galvą, neleisdamas merginai kontroliuoti savo kūno, tai ką gali padaryti kiti burtininkai? Levanda jautėsi menka ir purvina. Ji mintyse bandė įsivaizduoti karštą vonią, kakavą ir knygą, tačiau šie dalykai atrodė neįmanomi. Viskas, ką dabar ji galėjo padaryti, tai laukti, kol Juzefas jas pasikvies pas save.

Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 19, 2021, 12:11:49 am
Dori ėmė skinti vienos subrendusios krameblijos lapus. Netrukus ir Levanda priėjo prie jos ir merginos abi darbavosi.
- Būtent šitos, - prabilo atsakydama Levandai į klausimą ir metusi žvilgsnį į augalą, kurio lapus skynė, - aš matau juodus su kažkokiais pilkais judančiais rutuliukais. O tu?
Tačiau nespėjus gauti atsakymo Levanda persimainė lygiai taip pat, kaip ir herbologijos pamokoje ir iš jos lūpų vėl pasigirdo Juzefo balsas. Mendel širdis sudunksėjo stipriau ir ji ėmė greičiau skinti lapus. Netrukus apėmė keistas jausmas ir abi klastuolės atsidūrė pas Juzefą. Bet čia viskas buvo kitaip nei įprastai. Regis, namai kiti.
Panelės stovėjo apleistame, kažkokių sienienų pridvisusiame kambaryje, ir Dori nukrėtė šiurpas. Dabar ji pamanė, kad visos Levandos baimės, jog Juzefas kažkoks nesveikas, ims ir pasitvirtins.
Plikis pamojo sėstis, ir Dori atsisėdo ant senos, aplūžusios sofos. Dairėsi po kambarį.
Juzefas paėmė iš merginų krameblijų lapus ir, regis, susirūpino Levandos būsena, pasakė, kad mato, jog ji yra sutrikusi ir net atsiprašė už tą kalbėjimą per ją. Paminėjo, jog jeigu Levandai tai nepatinka, jis gali daugiau šitaip nebedaryti.
Dori stebėjosi, kodėl jis taip susirūpino Levanda. Jeigu pagailo, galėjai išvis taip nesielgti, pamanė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 19, 2021, 05:09:59 pm
Vos tik Levanda kiek aprimo, jos persikėlė pas pakvaišusį senį. Lengvai svaigstančia galva, mergina apsidairė aplinkui ir suprato, kad pasiilgo senojo Juzefo kambario. Šita sudriskusi skylė, net neturėjo teisės vadintis kažkieno namais. Dėmėti, nuo saulės pageltę tapetai, atrodė, vos laikosi ant sienų. Ką jau kalbėti apie įskilusias lubas, kurios bet kurią akimirką galėjo užgriūti ant klastuolių.
Plikis pagriebė iš merginų lapus, taip lyg šios bet kurią akimirką turėtų galimybę "apsigalvoti" ir jam jų neduoti. Juzefas, žiūrėjo į Marchetti šlykščiai gailiu snukiu ir netgi pastebėjo, kad ši atrodė "sutrikusi". Žinoma, penktakursė norėjo jam išlieti visą tulžį, tačiau to padaryti tiesiog nesugebėjo.
Senis pasodino jas ant šimtametės sofos, kuri buvo panaši į tarakonų ir visokių bjaurių gyvių veisyklą. Išgirdusi Juzefo atsiprašymą Levanda mintyse prunkštelėjo. Ar bent jis įsivaizduoja, koks tai jausmas?! Žinoma, savo minčių ji garsiai neišreiškė, jau vien dėl to, kad įsižeidęs plikis galėjo joms bet ką padaryti. Kiek patylėjusi, atrėžė:
- Prašau, daugiau nedarykit taip, - jos balsas nuskambėjo žymiai silpniau, nei ši tikėjosi.
Klastuolė vylėsi, jog Juzefas jų ilgai nelaikys. Ji nesitikėjo, kad viskas pasibaigs. Būtų per daug paprasta. Tačiau vylėsi, kad bent jau iš šitos dulkėmis pradvisusios skylės galės greitu metu dingti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 20, 2021, 12:09:22 am
Kai Levanda prabilo, Dori pasidarė liūdnoka. Nejau ji iš tiesų taip Juzefo bijojo? Nors ir tu turbūt bijotum, jeigu jis būtų pasirinkęs kalbėti per tave. Regis, nelinksma pasidarė ir Juzefui, nes šis, išgirdęs Levandos atsakymą, bent jau taip pasirodė, kad susikrimto. Pažadėjo daugiau niekada taip nedaryti. Dar kažką suburbėjo apie tai, kad jį paliko žmona. Galiausiai Mendel išgirdo paliepimą ateiti kitą šeštadienį per išvyką į Kiauliasodį prie Žviegiančios Būdos ir netrukus merginos vėl atsidūrė šiltnamyje. Juodaplaukė pažvelgė į Levandą.
- Nebijok jo. Jis tik tiesiog kažkoks nevykėlis, kurį paliko žmona. Man atrodo, jis mus tik gąsdina. Nors taip, taip... Suprantu, kai jis per tave kalba... Tai baugu, - pripažino.
Klastuolė nesuprato, ar tai ji tokia naivi, ar Levanda per daug įtari. Dori metė žvilgsnį į profesorių, kuris vis dar sėdėjo toje pačioje vietoje. Herbologas nemiegojo, tačiau knapsėjo. Galva buvo nuleista, lyg ir bandydavo kilti, bet vėl nusileisdavo. Minutėlę trečiakursė Matthew stebėjo. Šis atrodė juokingai. Lyg ir bandė kažką veblenti, o gal pusiau knarkė. Sunku buvo suprasti. Po to mergaitė pagalvojo, kad būtų ne juokai, jeigu jis dabar čia dar ir apsivemtų. Gal jam bloga?
- O ką darysim su juo? - pirštu parodė į girtą profesorių. - Negalim jo čia palikti. O jei sušals? Ar įmanoma sušalti šiltnamyje? Kad ir kaip ten bebūtų, - atsiduso, - manau, kad turėsime jį parvesti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Gruodžio 26, 2021, 12:58:05 pm
Marchetti kiek palengvėjo, kai plikis, prasitaręs apie kito susitikimo vietą ir laiką, nusprendė merginų daugiau nelaikyti. Klastuolė jau nebežinojo, kas ją labiau baugino, pats senis ar šita skylė. Ji galėjo prisiekti, kaip sėdėdama ant sofos kraštelio, pajuto, kaip kažkas sukruta.
Tradiciškai, net nespėjus morališkai pasiruošti, jos atsidūrė šiltnamy, kuriame vis dar tūnojo herbologijos profesorius. Ji išgirdo kompanionės guodžiančius žodžius, tačiau jie nepadėjo merginai jaustis geriau. Ši tik iš mandagumo tarstelėjo kažką panašaus į "ačiū". Klastuolė nenorėjo dabar užsiimti kontempliacija ir kvaršinti galvą dėl to, kas čia įvyko. Levandai buvo būdingiau bėgti nuo savo problemų. Tad ir dabar ji norėjo nešti kudašių iš šiltnamio ir panirti į ilgą, besapnį miegą, pramiegoti pirmas pamokas, o jau paskui užimti savo mintis visokiom mokyklos nesąmonėm. Jei laikysis tokios taktikos pakankamai ilgai, gal pavyks neišprotėti.
Dori užsiminus apie profesorių, mergina nežinojo, ar būtų adekvatu šį imti ir lydėti į pilį. Jos manymu, būtų kultūringiau apsimesti, jog bendrakoledžės net nepastebi jo "būklės".
- Ar tu įsitikinusi, kad vesdamos jį į pilį neužsitrauksim nereikalingo dėmesio? Gal čia ne pirmas kartas, kai šis praleidžia naktį šiltnamyje? - abejodama sušnabždėjo penktakursė. Mat, atvirkščiai nei Mendel, nebuvo įsitikinusi, kad profesorius negirdi, kaip šios priešais jį plaka liežuviais.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Gruodžio 27, 2021, 09:44:01 pm
Regis, draugę menkai teguodė žodžiai dėl Juzefo ir Dori tik liūdnu bei užjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į raudonplaukę. Tikriausiai turės praeiti šiek tiek laiko, kad ji atsigautų. Iš tikrųjų plikis šlykščiai elgėsi taip darydamas. Turėtų būti labai nemalonu. Lengva Mendel teisinti tą vyrą, kai ne pačiai teko atsidurti Levandos vietoje. Veikiausiai jeigu Juzefas būtų taip pasielgęs su Dori, ši pamirštų visas baimes ir apimta savo nevaldomų emocijų vos tik jį išvydusi bandytų apkulti, o tada jau gerokai prisidirbtų. Juk trylikmetė nenugalėtų suaugusio vyrioko, ar ne?
- Nesu įsitikinusi, kad nepakliūsim į bėdą, - rimtai atsakė penktakursei kalbai pasisukus apie Turner. - Gal ir ne pirmas toks kartas jam, nežinau... Bet... bet aš negaliu jo tiesiog imti ir čia palikti, - metė žvilgsnį į profesorių.
Šis, regis, jau ėmė mažiau knapsėti. Dori galvojo, kad jis užmigo, tačiau nebuvo tikra.
- Nežinau, Levanda, - trečiakursė prikando lūpą. - Nežinau, kaip geriausia pasielgti, - susiėmė kelioms sekundėms už galvos ir ėmė vaikštinėti. - Bet aš negaliu palikti, - ėmė kartotis. - Tiesiog negaliu.
Dori garsiai atsiduso ir priėjo prie girto profesoriaus. Tą pačią akimirką iš jo rankų iškrito tuščias butelys vyno ir tamsiaplaukė staigiai atšoko išsigandusi, kad Matthew pabudo. Tačiau šis galvos nepakėlė ir tai vertė galvoti, jog dabar jau herbologas tikrai užmigęs. Kad ir kaip ten bebūtų, Mendel paėmė Matthew už rankos. Alkoholiu nuo jo siaubingai dvelkė. Mergaitė ėmė jį tempti ir šis atsistojo. Į nei vieną klastuolę jis nežiūrėjo, tik girtas žvilgsnis kažkur spigino į tolį tartum nieko nematydamas, burna bandė kažką veblenti, bet nelabai pavyko. Matthew siaubingai svyravo ir buvo nežmoniškai sunku padėti jam išsilaikyti ant žemės. Mendel įsikibo jam į parankę ir stengėsi tvirtai laikyti.
- Nagi, padėk man, kibkis į kitą jo ranką, nes jis sveria kokias tris tonas, - sušnabždėjo Dori Levandai surauktu veidu.
Nes jei nepadėsi, mes tuoj apsivošim, mintysė pridūrė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Levanda Marchetti Sausio 01, 2022, 04:53:49 pm
Klastuolė tik dabar suprato, kaip jos gyvenimas kardinaliai apsivertė. Ji turėjo šiuos septynis metus atsiduoti mokslams, susirasti kelis draugus ir nuspręsti, ką veiks pabaigus Hogvartsą. Tačiau dabar ji įsivėlė į kažkokio neaiškaus vyro planus, vien dėl to, kad atsidūrė netinkamoj vietoj, netinkamu laiku. Pamokos pasidarė paskutinės svarbos dalyku. Kaskart eidama pro šiltnamį ji prisimins, kaip bandė pavogti kramebliją, o Juzefas, pasitelkęs velniai žino kokią magiją, sugebėjo kalbėti per ją (tikrąja to žodžio prasme).
Marchetti abejodama stebėjo Mendel, kol ši "tvarkėsi" su profesoriumi. Ji su mielu noru būtų palikusi jį čia kiurksoti, o pati neštų kailį, kiek tik galima toliau nuo šios vietos. Tačiau jos kompanionė įsispitrijo į profesorių ir niekaip nenorėjo palikti jo čia mėgautis "gyvenimo malonumais".
Dori paprašius pagalbos Levandos, ši nenoriai griebė už kitos profesoriaus rankos. Išlaikyti tokį kaip Matthew buvo tikras iššūkis, tačiau jos šiaip ne taip ištempė profesorių iš šiltnamio. Vieninteliai šią naktį liudijantys įrodymai - keli vyno buteliai.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Sausio 10, 2022, 05:26:26 pm
Dori kartu su Alanu įėjo į šiltnamį, kuriame jų laukė herbologijos profesorius.
- Laba diena, profesoriau, - mandagiai pasisveikino mergaitė. - Ačiū, kad leidžiate pabaigti pamokos darbą.
Dori ir Alanas per pamoką nespėjo patręšti savo obelų. Tiesą pasakius, toji pamoka buvo visiškas chaosas, nes trečiakursė nusiaubė šiltnamį, na, ne specialiai, ji tik norėjo atkeršyti Alrisai ir jos nesveikam gyvūliui, nes šis padegė mergaitės obelį ir jai teko imti atsarginę. O galiausiai kažkas sumaišė trąšas ir po šiltnamį pasklido nuodingos dujos. Taip draugai ir liko nepatręšę obelų.
Dabar visi buvo kitame šiltnamyje, nes tas veikiausiai vis dar nuniokotas. O šitas šiltnamis Dori kai ką reiškė, nes būtent jame ir slėpėsi krameblijos, kurias rudenį Dori ir Levandai įteikė pats girtas Matthew. Mendel instinktyviai metė žvilgsnį į plotą ant grindų, ant kurių tą vakarą paliko mėtytis du tuščius vyno butelius, kuriuos išpliurino herbologas. Žinoma, tų butelių čia nebebuvo nei pėdsako, juk praėjo jau beveik keturi mėnesiai. Kaži, ar Matthew ką nors prisimena iš to vėlaus penktadienio? Kaip įteikė savo koledžo mokinėms augalą, kurio jos neturėtų turėti; kaip jie visi trys svyravo pilies link, nes Dori buvo pasišovusi partempti tą arklį į jo kabinetą.
Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Turner, regis, buvo blaivut blaivutėlis, o ant stalo stovėjo Dori ir Alano obelys bei trąšos.
- Na, ką, pradėkim, - tarė žalių plaukų savininkė Alanui. - Nepamiršk, kad pirmiausia reikia berti žalias, - nusijuokė ir subėrė žalias trąšas ant žemių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 11, 2022, 01:21:46 pm
Kartu su Dori Įėjęs į šiltnamį, Alanas pasisveikino su profesoriumi ir nuėjo prie stalo su jų vazonais.
Jau nebuvo panašus į purvo gabalą, mat po tos pamokos nubėgo persirengti. Dabar jis svarstė Ką gi Alrisa gali padaryti? Išeidama juk pagrasino. Juokinga, aš gi nieko nepadariau tam jos gražuoliui. Jis jau ketino imti mėlynąsias trąšas, bet čia laiku jį perspėjo Dori ir Grifas paėmė reikiamą maišelį.
- Ačiū. Būčiau subėręs mėlynas. Ir viskas būtų prasidėję iš naujo. - Nusišypsojo ir subėrė žaliąsias į vazoną.
- Ką ketini veikti kai baigsim su augalais? - Paklausė jis. Norėjo paskraidyti. Tiesiog degė noru nueiti į kvidičo aikštę, sėsti ant šluotos ir pakilti į orą. Savo šluotos Alanas neturėjo. Tektų pasiskolinti mokyklinę.
Aišku, galėjo paprašyti tėvų. Bet tėvo jis nė už ką neketino nieko prašyti. Jau geriau mirsiu, bet nieko iš jo nepaprašysiu. O mamos nenorėjo trukdyti. Ji sunkiai dorojosi su dukters mirtimi, net į ligoninę teko atsigulti. Bet dabar jau taisėsi. Taip užsimąstęs jis paėmė kitą trąšų maišelį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Sausio 12, 2022, 02:35:52 pm
Dori nusikvatojo. Tas obelų sėjimas ir apskritai augalų auginimas, pasirodo, nebuvo toks jau paprastas ir lengvas dalykas. Kol kas draugams sekėsi gerai - abu subėrė žalias trąšas ir bent iki dabar niekas nenukentėjo.
Kai Alanas paklausė, ką Dori ketina veikti, kai jiedu baigs dirbti, Mendel iškart norėjo pasakyti, kad bet ką, ką tik pasiūlys grifas: su juo kad ir į pasaulio kraštą eis. Tačiau nespėjus prasižioti mergaitės galvoje ėmė šnabždėti kažkoks keistas, jai dar negirdėtas balselis, kuris tikino, jog Alaną reikia šiek tiek paerzinti, priversti jį jausti grėsmę, nors ir netikrą, ir tokiu būdu berniukas turėtų imti daugiau galvoti apie Dori. Iš tikrųjų žaliaplaukė nežinojo, kiek Alanas apie ją galvojo ir ar galvojo išvis, tačiau klastuolės viduje brendo tikslas, kad iš tiesų tai Alanas apie nieką daugiau ir neturėtų galvoti, tik apie Dori.
Šitokios mintys trylikmetę aplankė pirmąkart. Anksčiau ji susitikdavo su Alanu kaip niekur nieko, kaip su kokia Meg ar Henrieta, tačiau dabar buvo kilęs noras maivytis. Jis nebuvo nei planuotas, nei apgalvotas. Atsirado čia ir dabar. Mergaitė nutaisė labai silpną klastuolišką išraišką ir atsakė:
- O, vienas trečiakursis klastuolis prašė padėti jam su kerais, - melavo, nes iš tikrųjų jokio trečiakursio klastuolio nebuvo. - Kaip ir sutikau, - gūžtelėjo pečiais. - Tačiau nežinau, ar noriu, - ėmė vaidinti, kad svarsto. - O tu kažką siūlai? - paklausė lyg tarp kitko ir žvilgtelėjo į Alaną keistu žvilgsniu, kurio nei pati negalėtų apibūdinti.
Po sekundės Dori metė žvilgsnį į profesorių. Kaži, ar jis girdi mokinių pokalbį? Mergaitei nepavyko pagauti koledžo vadovo žvilgsnio.
Dori subėrė ir mėlynas trąšas. Tačiau netyčia pusę jų išbėrė ant žemės.
- Accio, - susirinko jas ir visas patalpino vazone.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 13, 2022, 05:43:59 pm
Savo svajonėse Alanas skraidžiojo kažkur virš šiltnamių. Jis lėkė šluota, vėjas taršė plaukus ir staiga, staigiai ir nelauktai teko grįžti į žemę, ant kurios nutrenkė Dori ką tik ištartas žodžių junginys. Trečiakursis Klastuolis. Gal nebūtų labai atkreipęs į jį dėmesio, bet kad jos veido išraiška ir balsas... Po galais tą mulkį. Pagalvojo jis. Kas jis? Geriausia būtų tą stuobrį iš Klastūnyno sukišti į pradanginimo spintą.
Staiga, Alanas panoro būti bent meteliais vyresnis už Dori. Dar gi norėjo būti toks vėjavaikiškas ir įžūlesnis. Čia dabar? Staiga pagalvojo. Tu ką, pavydi kažkokiam moliui iš Klastūnyno? Ir ko gi? Juk mudu su Dori draugai ir tiek. Ir vis tiek tas asmuo, kurio čia dabar nebuvo įstrigo galvon kaip reikiant.
- O, visiškai nieko ypatingo. - Pasakė. Stengėsi, kad balsas skambėtų lygiai, lyg niekur nieko.
Panoro dabar jai pasiūlyti ką nors jau tokio... Bet nesumąstė ką. Norėjo sugalvoti ką nors geriau nei lenktynės šluotomis ar kvidičas. Tarkim ką draudžiamo. Taigi pasakė tai,  kas pirma šovė į galvą.
- Pagalvojau gal norėtum vakare prasmukti pasibastyti po Kiauliasodį? Bet kad jau turi užsiėmimą, matyt teks eit su kuo kitu. - Dar gražiau. Nei aš planavau tai daryti nei ką.
Alano rankose vis dar buvo maišelis, kurio taip ir nesubėrė į vazoną.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Sausio 20, 2022, 12:45:41 am
Regis, Alanas kažką užsimąstė, kai Dori pamelavo šiam apie trečiakursį klastuolį, tačiau atsakė lyg niekur nieko. Nejau jis nepavydi, mintyse svarstė Dori. O ko čia pavydėti, toliau galvojo ji. Elgiesi kaip mažvaikė, taip pat mintyse subarė save.
- Į Kiauliasodį? - sušnabždėjo Dori neslėpdama nuostabos. Metė žvilgsnį į profesorių, kuriam, regis, nelabai rūpėjo, ką veikia vaikai, bet būtų negerai, jeigu jis tai nugirstų.
Klastuolė jau buvo baigusi tręšti savo obelį, beliko ją palaistyti, tačiau to dar nedarė. Neva taisė trąšas, o iš tiesų galvojo apie Alano pasiūlymą. Matyt, teks eit su kuo kitu, mintyse pakartojo paskutinį grifo sakinį. Po velnių, tai su kuo jis žada eit? Nejau su kokia kita mergaite, vis dar su savimi galvoje kalbėjosi Dori.
Įsivaizdavus tai, kad Alanas šį vakarą gali išsmukti su kokia nors grifaite į Kiauliasodį, Dori pradėjo imti siutas, tačiau ji stengėsi to neparodyti.
- Na, žinai, - gūžtelėjo pečiais. - Slapta išvyka į Kiauliasodį skamba įdomiau nei kerų mokymas, - tyliai kalbėjo.
Klastuolė nežinojo, ką čia pasakyti. Dabar jau bijojo prisidirbti tiek, kad Alanas ims ir pagalvos, jog yra jai nesvarbus. Dėl išrinktojo Poterio akinių, ji tik norėjo jam sukelti pavydą. O jis jau šneka, kad teks eiti su kažkuo kitu! Ir kaip jis išvis sugalvojo belstis į Kiauliasodį? Juk net ne savaitgalis. Tačiau tokia mintis trečiakursę labai viliojo. Jie gali ir visą naktį nemiegoti, bet Kiauliasodis skamba kaip puikus nuotykis. O dar su Alanu. Tačiau juk Dori negali imti ir pasakyti, kad, oi, puiku, dabar ji tikrai rinksis laiką leisti su Alanu, o ne su bendrakoledžiu! Ne, ne, ne. Tada atrodys pernelyg sukalbama. Bet jeigu Alanas susitars su kažkuo kitu... Kad tave kur nykštukai... Kaip Dori elgtis?
Trylikmetė prikando lūpą ir stengėsi sugalvoti planą. Reikėjo padaryti taip, jog Alanas nesijaustų itin svarbus, pavydėtų, bet vis tik nesugalvotų pakviesti kažko kito. Jeigu jis pakvies kitą mergaitę, dėl Merlino meilės, Dori jau žino, ant ko pabandys dar kartą panaudoti nužudymo užkeikimą.
Dori sumąstė, kad pasakys Alanui, jog trečiakursį mokys trumpai ir vakare bus laisva. Bet ką ji papasakos Alanui? O dar ims jis ir paklaus to berniuko vardo, paklaus, kaip sekėsi mokyti kerų... Dori nenorėjo raudonplaukiui meluoti. Pasakysiu jam, kad su tuo klastuoliu susipykau, ir dar anksčiau laiko susirasiu Alaną, mintyse nusprendė.
- Žinai, vakaras ilgas, - prabilo. - Aš norėčiau su tavim nueiti į, - vėl žvilgtelėjo į herbologą, - Kiauliasodį, - tyliai sušnabždėjo. - Tačiau ir bendrakoledžio pavesti negaliu. Vis tiek mes ilgai netruksime. Ką tu į tai, jeigu aš jį greit šiek tiek pamokysiu, o vėliau mudu, - šį žodį pabrėžė, - susitiksime ir eisime... na, žinai, - nenorėjo per dažnai tarti miestelio pavadinimo netoliese esant Turner. - Ai, o jei aš negalėčiau, su kuo eitum? - nerūpestingai paklausė, nors širdis daužėsi.
Ot kvailė, na čia ir priskiedei, mintyse subarė savo trečiakursė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alanas Senkleris Sausio 21, 2022, 03:20:16 pm
Ir kam dabar čia taip užsivedei? Piktinosi savimi Alanas. Ji mokys kažkokį Klastuolį, tai ko tau galvą dėl to skauda? Ir dar Kiauliasodis... Alanas žvilgtelėjo į profesorių, bet tas nieko nesakė.
Pagaliau jis atplėšė savo trąšų maišelį, bet padarė tai taip staigiai, kad didelė jų dalis pasitaškė visur, bet tik ne ant augalo. Mat jį šunys... Po velnių...
Jis pabandė viską suvaryti į vazoną, ir kažkuri trąšų dalis pakluso jo lazdelei ir supuolė kur reikia. Ką kviesčiau į Kiauliasodį? Iš kur man žinoti, jei beveik su niekuo nevaikštau? Pamanė, kad reikia pasakyti, jog kviestų Henrietą. Bet nusprendė verčiau jos čia nekišti.
- Tai... Na tai nežinau, gal Robertą Springstoun. - Pasakė vienos iš bendrakursių vardą. Tyčia ištarė mergaitės vardą, o ne kokio savo kambarioko. Ir kas mane tempė dabar už liežuvio? Jis ir Roberta retkarčiais darydavo namų darbus ar pažaisdavo šachmatais. Vargeli, reikėjo išvis nieko ta tema nesakyti. Tai nesąmonę iškrėčiau.
Mintis su Dori traukti į Kiauliasodį vėlai vakare, o gal naktį atrodė puiki. Niekada nematė to miestelio naktį. Galėtų pasivaikščioti, gal aptiktų ką nors įdomaus. Bet kad dabar viskas galėjo nuplaukti vėjais.
- Bet jeigu tu visgi gali eiti, tai ir eikim. - Skubiai pasakė.
- O gal tu man gali pasakyti, koks mulkis Klastuolis atsilieka su kerais? Būtų labai įdomu žinoti. - Ir paskui jei kas sukišti jį į pradanginimo spintą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Vasario 01, 2022, 01:09:55 pm
Dori jau buvo pabaigusi tręšti obelį. Norėjo kuo greičiau rauti iš šiltnamio, pavalgyti didžiojoje salėje, patūnoti dešimt minučių Klastūnyno bendrajame kambaryje neva besikalbėdama su neegzistuojančiuoju trečiakursiu klastuoliu ir lėkti su Alanu į Kiauliasodį.
- Aa, Robertą, - šiek tiek suirzusiu balsu pasakė Dori, nes nepavyko nuslėpti irzulio. - Tarp mergaičių sklinda kalbos, kad ji turi blusų, - pamelavo gūžtelėdama pečiais. - O dėl to klastuolio, na... Jis labai prašė niekam nesakyti, matai, jam gėda... - ėmė kažką skiesti. - Na, kad nemoka normaliai kerėt.
Roberta Springstoun, ėmė mintyse galvoti klastuolė. Roberta Springstoun. Reikės ją susirasti ir iš pasalų gerokai apkulti ir kažkur tikrai dar turiu karpų miltelių, vis dar mintyse su savimi kalbėjosi Dori. Dabar, Robertėle, tau bus šakės, galvoje užbaigė mintis.
- Gerai, - garsiai prabilo. - Tai aš jau eisiu. Susitiksime vakare. Beje, - metė žvilgsnį į draugą. - Toji Roberta labai negraži! Iki susitikimo!
Mendel nupėdino iki profesoriaus ir taktiškai prabilo:
- Profesoriau, dėkoju, kad leidote pabaigti pamokos darbą. Labai laukiu, kol galėsime kramsnoti savo augintus vaisius, - kažką sapaliojo.
Ir kelis paleisti Robertai į galvą, mintyse pridūrė.
- Gražaus jums vakaro, pasakė.
Ir blaivaus, mintyse pagalvojo.
Dori išėjo iš šiltnamio.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alanas Senkleris Vasario 01, 2022, 02:37:46 pm
Blusų? Alanas vos nenusikvatojo. Čia dabar? Kokių dar blusų? Atrodė, kad Dori pykdė mintis, kad jis gali pasikviesti Robertą. Grifas ir pats jautėsi keistai,  nes įsivėlė į šitą reikalą, dar ir Robertą įvėlė. Vienintelis džiugus dalykas, kad tas mulkis klastuolis toks stuobrys nemokantis padoriai kerėti. Ak, kaip norėčiau išsiaiškinti kas ten toksai. Bet velniop jį, atrodo, jis nėra svarbi asmenybė Dori gyvenime. Ta jos reakcija dėl Robertos...
Dori pasakius, kad susitiks vėliau, jis linktelėjo. O ji išlėkė iš šiltnamio dar skėlusi, kad Roberta negraži. Kažkodėl Senkleris pasijuto patenkintas. Dori nematė, kaip jai einant link durų jo lūpose pasirodė menkutis šypsnys. Štai ir išsiaiškinau, kaip ten yra su tuo Klastuoliu. O jeigu Dori išsiaiškins, kad aš su Roberta bendrauju išties labai nedaug? Tada ji supras, kad tyčia ją čia įkišau.
Alanas palaistė savo ir draugės obelis. Nes regis ji pamiršo tai padaryti. Tada atsisveikino su profesoriumi ir išėjo laukan. Dori jau nesimatė. Ir kas čia ką tik įvyko? Svarstė jis eidamas į pilį. Užsiutau tik todėl, kad ji mokys kažkokį bendrakursį kerų? čia jau kažkas naujo. Ne, aišku ne dėl to, kad mokys, o dėl to, kad... Taip bemąstydamas apie viską jis pasiekė pilį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nelanna Light Vasario 17, 2022, 09:49:52 pm
Buvo graži pavasario diena. Saulės spinduliai, spiginantys į Nelannos miegamojo langus Varno Nago bokšte, ragino išeiti į lauką ir neužsibūti pilyje. Mergaitė miegojo nedaug ir dabar buvo šiek tiek pavargusi kažką daryti, bet oras buvo toks geras, kad ji prisivertė išlįsti į lauką.
Nelanna iki vėlumos sėdėjo prie Magijos istorijos knygų - vartė jas ir ieškojo kokio nors įdomaus pasakojimo apie burtų pradininkus. Ji jau buvo susiruošusi eiti miegoti, kai žvilgsnis užkliuvo už istorijos apie Bremeną Sprinsnį ir kaip jis sukūrė džiugesio eliksyrą. Pasakojimas ją taip sužavėjo, kad panoro ir pati pabandyti išvirti tokį eliksyrą. Ir tai buvo dar viena priežastis, kodėl varniukė išlindo iš bendrojo kambario ir patraukė į kiemą.
Koridoriuose buvo tuščia. Kiti mokiniai tikriausiai irgi nusprendė nelikti patalpose ir išėjo į lauką - kas prie ežero, kas tiesiog pievoje po medžiais leido laiką. Stebėdama bendramokslius, Nelanna nepastebėjo, kaip priartėjo prie šiltnamių, kuriuose vyko herbologijos pamokos.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eimantas Zutatas Vasario 20, 2022, 03:10:25 pm
Eimantas sedėjo kieme, vietoje kurioje matėsi šiltnamiai. Vaikinui kiemas buvo pati geriausia apylinkė per visą Hogvartą. Jam ši vieta buvo geriausia todėl, kad čia susirado savo pirmajį šių metų draugą, o tiksliau draugę. Bet tai buvo vienintelė draugė per šiuos mokslo metus, todėl buvo savimi nusivylęs. Švietė spiginanti pavasariška saulė. Jis skaitė iš bibliotekos pasiimtą knygą apie magijos istoriją. Vaikinas į panašias knygas taip baisiai įsiterpdavo, kad net negirdėdavo kas vyksta aplinkoje. Bet šįkart taip nebuvo. Jis buvo išsiblaškęs. Jam trukdė kieme esantis triukšmas. Berniukas nesusikaupė ant tiek, kad pradėjo skaityti vieną sakynį kelis kartus, o skaitydamas daug kartų jis jį suprasdavo vis kitaip. Galu gale jam trūko kantrybė ir užvertė knygą taip stipriai, kad ji net dunkstelėjo. Uh..Kodėl niekas negali pabūti bent sekundėliai tyliai... Lauke gražus oras, mėgaukitės tuo, o ne būkit nutrūktgalviai...Bet suprato, kad nieko nepadarys paprastas pirmakursis, todėl tik nusiramino ir įspoksojo į vieną tašką susierzinęs. Suvokė, kad būtu neprošal kokį dar vieną draugą susirasti. Be draugų jis mažai bendraudavo, ir kartais būdavo įrzlus. O įrzlumas kas dieną vis didėdavo. Būdavo piktas, norėdavo susinervinęs ką nors apkaltinti, ar kažką panašaus daryti. Tada pradėjo tirynėti kiekvieną praeivį, vis nuvertindamas žmogų iš jo kūno judesių, drabužių ir išvaizdos. Šį dalyką jis buvo paveldėjęs iš savo mamos. Staiga pamatė vieną Rudaplaukę iš Varno Nago, šalia šiltnamių. Draugas...draugas..reikia susirasti dar vieną draugą... Tada lyg robotas savęs nevaldydamas jis atsistojo, ir nuėjo prie merginos. Eimantas norėjo nuotykių, o be draugų jų nepatirsi.
-Labas....-vos išlemeno vaikinas, nes tik dabar atsigavo ir suprato, kad jis atejo čia nė to nežinodamas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Mia Sneip Vasario 24, 2022, 05:24:41 pm
  Mia atsikėlė labai vėlai. Mergaitė atsibudo geros nuotaikos, o saulė jau kvietė į kiemą, todėl Mia nusprendė nueiti į lauką ir pakvėpuoti gryno oro.Kadangi mergaitei buvo labai puiki nuotaika, ji bijojo, kad ją kažkas sugadins, tad atsarginių atveju ji pasiėmė knygą ir pasidėjo ją ant lovos. Mergaitė atsidarė savo drabužių spintą ir pasiėmė raudoną megztuką, juodą sijonėlį, ir uždarė spintelės dureles, kai apsirengė pasiėmė savo knygą.Išėjusi iš miegamojo, grifiukė kėblino pro Hogvartso koridorius, eidama link išėjimo, kuris ją vestų į kiemą. Mia pagaliau atsiradusi  prie kiemo įėjimo apsižvalgė ir tik tada žengė žingsnį į lauką. Buvo šilta ir ramu. Aplinkui augo daug gėlių, bet Mia jų visų nežinojo, tad nusprendė daugiau apie augalus sužinoti ir patraukė link šiltnamio. Eidama pamatė berniuką su kuriuo ji jau kartą kalbėjo ir prie jo stovinčią mergaitę. Mia arčiau jų priėjusi su džiaugsmu širdyje, prakalbo:
   -Labas rytas- pasisveikino mergaitė ir pažvelgė abiem į akis. Pamačiusi žaliaakę mergaitę grifiukė susigėdo, nes ji buvo aukštesnė, negu Mia. -Aš Mia Sneip, o kas tu?-vos ne vos išlemeno mėlynakė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Vasario 24, 2022, 10:22:15 pm
Artėjanti mokslo metų pabaiga reiškė tik viena: jau visai netrukus bus galima išvykti iš šitos mokyklos ir pamiršti apie jos egzistavimą. Tai buvo nuostabus supratimas, kuris leido kiek rečiau paimti į ranką vyno butelį.
Vis dėlto šiandien viskas buvo kitaip. Herbologas pusę ryto prasikankino su mokinių namų darbais. Kai kurių raštas buvo toks neįskaitomas, kad prie kiekvieno sakinio teko sugaišti po tris minutes. Argi tai nėra profesoriaus laiko švaistymas? Nutaręs, kad profesorė Evenstar turėtų pakelti atlyginimą, Turner numetė namų darbus į šoną ir išėjo į šiltnamį atsigaivinti. Kišenėje tūnojo trys pilni buteliai. Norėjosi susirasti Rafaelį ir kiek pabendrauti, bet Matthew nutarė tingintis tai daryti. Tiek jau to, šį kartą išgers vienas. Įsitaisęs ant kėdutės šalia šiltnamio durų herbologas kuo ramiausiai atsikimšo pirmąjį butelį ir pradėjo neskubėdamas jį tuštinti. Vynas buvo pusėtinas, tačiau dabar svarbiau buvo pamiršti apie tą monstrišką raštą, kurį visai neseniai teko gliaudyti. Būtent noras užsimiršti padėjo greitai išnaikinti pirmojo butelio turinį. Kiek padvejojęs profesorius ėmėsi ir antrojo. Šį kartą vynas atrodė gerokai skanesnis, tad visai netrukus Matthew jautėsi visai patenkintas. Nenorėdamas, kad jį kas užtiktų su buteliais rankose, Turner atsistojo ir paėjėjęs kelis žingsnius į šoną paslėpė tuščiąjį šiltnamio pasienyje. Kiek paspoksojęs į pernelyg toli atsidūrusią kėdutę (kaip ji sugebėjo nuo manęs pasitraukti?) nusprendė, kad atgal eiti neverta, visai patogu ir čia. Taigi įsitaisė ant žolės ir kuo ramiausiai tuštino antrąjį butelį. Tai, kad kišenėje laukė ir trečias, itin džiugino.
Vis dėlto jo išsitraukti Turner nesuspėjo: vos susilašino paskutinius lašus iš antrojo butelio į burną, apėmė siaubingas nuovargis. Profesorius nusižiovavo ir dėl visa ko apsižvalgė, ar aplinkui nėra mokinių. Visai nesinorėjo, kad kokie vaikiščiai jį užtiktų. Nusprendęs, kad yra vienas, tiesiog išsitiesė ant žolės. Vos po poros minučių pasigirdo garsus knarkimas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nelanna Light Vasario 27, 2022, 10:20:31 am
Nelanną visuomet traukė gamta, tik to priežasties ji nesuprato. Galbūt gyvenimas nedideliame miestelyje ir akimirkos, laisvu metu praleistos lakstant pievomis, tyrinėjant augalus, drugelius, driežus ir kitus gyvus padarus lėmė tai, kad ji pamilo gyvąją gamtą. Vien buvimas tarp augalų ją džiugino - jie skleidė ramybę, tarp jų ji jautė gyvenimo pilnatvę. O kai sužinojo, kad į augalus galima ne tik žiūrėti ar šalia jų būti, bet ir panaudoti juos naudingiems dalykams, augalų vertė jos neegzistuojančioje vertinimų skalėje gerokai pakilo. Jai atrodė taip magiška, kad paprastą augalėlį sumaišius su kažkuo galima gauti produktą, suteikiantį įvairių savybių ir net gydantį.
Jau nuo mažens ji džiaugėsi, galėdama bent šiek tiek pabūti laukuose, tad ne išimtis buvo ir šis rytas. Eidama link šiltnamių, pilnų augalų, ji žinojo tik viena - kažkokiu būdu turi į juos patekti ir rasti augalą džiugesio eliksyrui, kurį užsimojo pagaminti. Ji nesuprato, kodėl būtent dabar nori kažką gaminti, kodėl to nenorėjo daryti anksčiau. Gal buvo kaltas pavasaris, o gal - mokslo metų pabaiga.
Atėjusi prie šiltnamio ji suvokė, kad neturi plano, kaip į jį įsigauti. Šiltnamyje gali būti žmonių, gal net pats profesorius Turner šiuo metu jame tūno. Bandydama sugalvoti, kaip pasielgti, ji nepastebėjo, kaip prie jos priėjo nepažįstamas berniukas ir pasisveikino. Nespėjusi atsakyti, ji išgirdo dar vieno vaiko, šį kartą mergaitės, pasisveikinimą ir klausimą.
- Sveiki! Mano vardas Nelanna, aš iš Varno Nago. O jūs? - anksčiau nebuvo jų mačiusi, tad tikriausiai jie iš kito koledžo, su kuriuo bendrų pamokų neturėjo.
Nelanna svarstė, kaip geriau jai pasielgti. Ar sakyti jiems, ką ji čia veikia, jeigu paklaustų. Ir svarbiausia - ar kviesti juos kartu. Jei pasikviesčiau, jie galėtų padėti ieškoti augalo. Ar bent pasaugotų duris ir pažiūrėtų, ar niekas neateina. Nusprendusi, kad nauji draugai nepamaišys, o patiriant nuotykius yra didesnė tikimybę susidraugauti, mergaitė ruošėsi juos pasikviesti eiti kartu. Tačiau staiga ji išgirdo kažką vykstant prie artimiausio šiltnamio ir pažiūrėjusi į jo pusę pamatė profesorių Turner. Ką gi, buvau teisi - profesorius išties buvo šiltnamiuose. Jos vos neapėmė juokas, kai profesorius nusvirduliavo toliau nuo šiltnamio ir išsitiesė žolėje.
- Jis ką, girtas? - paklausė naujųjų pažįstamų Nelanna.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eimantas Zutatas Kovo 05, 2022, 09:31:45 am
Ankščiau jis jos nematydavo. Mergina pasisveikino atgal, ir pasakė savo vardą bei koledžą. Na, jam belieka pasakyti tą patį.
Įkvėpė ir iškepė, tada prabilo:
-Na kagi Nelanna...Mano vardas Eimantas, esu iš Grifų Gūžtos..Malonu susipažinti..-kažkokią nesąmonę pasakė jis.
Staiga prie jų priejo jau vaikino matyta mėlynakė, su šviesiai rudais plaukais. Ji atrodė ryškiai žemesnė, negu Eimantas, ar ši naujoji jo draugė.
-O..labas..Mia, - nusišypsjo berniukas.
Tada pratęsdamas pokalbį atsisuko į Nelanną ir prabilo:
Eh..Gal notėtum būti draugais?
Kodėl prie kiekvieno sakinio turi padaryti pauzę?! Staiga dėmesį patraukė naujoji draugė atrodo ziūrinti į girtą profesorių.
-Um...-profesorius buvo išsitiesęs žolėje tikrai kaip girtas, Eimantas yra matęs savo tėvą per šventes tokį patį, todėl jam buvo nesunku atpažinti ar žmogus girtas, ar ne,-Taip, jis tikrai kaip girtas...-galu gale patvirtino Eimantas.
Bet tik dabar pastebėjo, kad tai yra Herbologijos profesorius miegantis žolėje. Ar, neturėtu jis būti išmestas iš pareigų?!
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nelanna Light Kovo 06, 2022, 12:46:53 pm
Vadinasi, jai nepasirodė. Berniukas iš Grifų Gūžtos nustatė tokią pačią „diagnozę“ herbologijos profesoriui. Nelannai nepatiko girtuokliaujantys suaugę, bet šį kartą profesoriaus Turner pasirinkimas išėjo jai į naudą - nereikės skubėti ir saugoti, kad kas nors (t.y. profesorius) neateitų.
- Malonu susipažinti, Eimantai ir Mia. Nauji draugų niekada nebus per daug, - nusišypsojo mergaitė, atsisukusi į ką tik sutiktus mokinius. - Kaip suprantu jūs jau pažįstami iš anksčiau?
Nors ir nebereikėjo žmonių, kurie pasaugotų šiltnamio duris, varniukė vis tiek nusprendė pasikviesti naujus draugus kartu - gal kokį nuotykį kartu patirs. Vis smagiau bus draugijoje, nei leisti laiką vienai.
- Labai laiku profesorius Turner pasitraukė nuo šiltnamio. Kadangi jo nėra viduj, man niekas netrukdys, - nusijuokė Nelanna ir pridūrė, - aš čia tokį planą turiu… Apšvarinti herbologijos šiltnamį. Gal norit kartu?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Mia Sneip Kovo 07, 2022, 06:07:24 pm
   Mia niekada nebuvo patyrus nuotykių, o ypač Hogvartse. Ji tikrai labai norėjo išdrąsėti ir rizikuoti, bet labai bijojo kažką sugadinti, o jei per ją draugai paklius į bėdą? Mergaitė nuramino save ir susimąstė, kodėl gi to nepabandžius, nors tikrai bijojo, bet nusišypsojo Nelannai lyg tai būtų sutikimas. Mia tik dabar užmatė girtą herbologijos profesorių Matthew Turner. Nors tai atrodė juokingai mergaitei tai pasirodė nelabai juokinga, bet neišsidavė ir tiesiog laukė ką pasakys vienas iš mokinių. Po minutėlės mergaitė dar kartą pažvelgė į profesorių ir pamatė kaip ji raitosi lyg gyvatė. Jis tikriausiai sapnuoja saldų saldutėlį sapną. Po to grįžo prie temo. Pagalvodama ką galėtu visi nugvelbti, ji nesugalvojo ką vertingo galima ten rasti.
  -O ką tu tiksliai nori nugvelbti?- susimąsčiusi paklausė Mia.- Juk ne bet ką galima imti, juk gali profesorius pamatyt, kad kažko trukta ar nėra. O jei mus kažkas pamatys ir įskus?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eimantas Zutatas Kovo 20, 2022, 10:08:04 am
Jeigu Eimantas su pasiūlymu sutiks tai bus pirmasis nuotykis Hogvartse.
-Na..Taip, neseniai susipažinom..-šiaip taip atsakė berniukas į naujosios draugės klausimą.
Išgirdęs Mios klausimą pagalvojo:Kas gali iš tikrųjų būt tokio vertingo šiltnamyje?
Tada savo klausimą pakartojo garsiai:
-Kas gali iš tikrųjų būti tokio vertingo tame šiltnamyje? Ar tu nori prisirinkti ingredientų kokiam savo gamybos eliksyrui? Na, vis dėlto sutinku pradėti šį nusikaltimą,-nusijuokė jis.
Dar kartą pasižiūrėjo į Herbologijos profesorių Turner. Profesorius tikrai buvo dabar atsijungęs nuo pasaulio miegodamas.
Pagalvojęs dar pridūrė:
-Ar tu tikrai žinai, kad šiltnamyje daugiau nieko nėra?
Bet jautė, kad nori ką nors prisidirbti, ir ypač kai niekas nesužinos. Tik svarbiausia jo taisyklė buvo nesumauti visko.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Nelanna Light Balandžio 03, 2022, 01:52:35 pm
Turėtų būti smagu, - pamanė Nelanna, sulaukusi abiejų naujųjų draugų sutikimo keliauti į šiltnamį. Ji niekada nesielgė pašėlusiai, niekada nelaužė taisyklių, tad pati nelabai suprato, iš kur tas noras be leidimo įeiti į patalpą, kurioje ne pamokos metu neturėjo teisės būti. Tikriausiai noras kažką sukurti pačiai, be profesoriaus ar draugų pagalbos, buvo stipresnis už baimę būti sučiuptai.
- Manau, kad vertę kiekvienas supranta skirtingai. Tam, kuris nesidomi augalais, jų teikiama nauda ir magiškomis savybėmis, nei vienas šiltnamyje esantis daiktas ar augalas nebus vertingas, - pradėjo samprotauti Nelanna, atsakydama į draugų klausimus. - Kaip ir sakė Eimantas, noriu pagaminti eliksyrą, kurio dar nesu bandžiusi. Skaitydama vieną knygą, aptikau paminėtą džiugesio eliksyrą. Būtent jį noriu pabandyti išvirti. Ir man trūksta vieno ingrediento - magiškojo snapučio žiedlapių. Atrodo, kad mačiau jų eilę palei šiltnamio sieną per paskutinę herbologijos pamoką.
Recepte sakoma, kad, norint pagaminti eliksyrą, reikia trijų žiedlapių. Tačiau jeigu jai pavyktų sėkmingai jį išvirti, galbūt Nelanna bandytų pakartoti savo sėkmę. Tad žiedlapių reikėtų priskinti daugiau.
- Profesorius neturėtų pastebėti, kad trūksta keletos lapelių. Na nebent augalai jam rūpi labiau, nei mokiniai, ir kiekvieną jų kruopščiai prižiūri, stebi ir skaičiuoja. Bet kol miega primaukęs kažkokio birzgalo, turėtume spėti įsmukti į šiltnamį, paimti, ko reikia, ir skuosti į pilį, - garsiai svarstė varniukė. - Tai kaip? Einat kartu?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 14, 2022, 11:26:57 pm
  Buvo vakaras. Maždaug aštunta valanda vakaro. Kadangi iki egzaminų buvo likę vos kelios savaitės klastūnyno atstovė norėjo palikti savo pėdsaką hogvartse, kad jos per vasarą niekas nepamirštų. Kas kas, o Matthew po šito tikrai nepamirš. Šypsodamasi galvojo trečiakursė būdama prie šiltnamių.
  Įėjusi į pirmąjį šiltnamį iškart pamatė krūvas augalų. Aišku nieko kito pamatyti ir nesitikėjo, bet augalai buvo jos aukos, tad Erka nusišypsojo savo nieko gero nežadančia šypsena ir priėjo prie vieno iš galybės augalų. Ir išsitraukė lazdelę.
- Evanesco, - tarė klastuolė ir augalas dingo. Nežinojo koks tai augalas, bet Erkai tai nerūpėjo. Po šiandien neliks nei vieno augalo! Džiaugdamasi galvojo klastuolė. Evanesco, evanesco, evanesco, evanesco. Šįkart jau bežodžiais kerais pradangino dar keletą augalų Erka. O nebūtų paprasčiau tiesiog visus šiltnamius pradanginti? Pagalvojo klastuolė ir suprato, kad padarė didelę klaidą. Na bet tiks. Pagalvojo klastūnyno atstovė ir pradangino dar kelis augalus. Tai buvo labai smagu ir Erka dabar niekam neleistų to smagumo sugadinti. Nors žinojo, kad niekas to ir nedarys. Kam tokiu metu be manęs gali reikėti į šiltnamius? Galvojo trečiakursė ir nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 15, 2022, 12:10:06 am
Egzaminai artėjo, bet vis dar buvo bjauriai toli. Norėjosi greičiau pabaigti visą šitą nesąmonę ir pamiršti apie Hogvartso ir jo mokinių egzistavimą. Pritz, Moondragon, Forrm tikrai nebuvo tos pavardės, kurias išgirdęs pasijusi geriau. Ne, geriausia iš viso apie jas negalvoti.
Matthew keliavo šiltnamio link. Norėjo apžiūrėti augalus ir nuspręsti, ar verta ką nors išsivežti į Aberdiną. Mokinių nekentė, bet savo dalyką vis dėlto mylėjo. Gal pagaliau pavyks sudominti ir Deoiridh?.. Būtų ne taip ir blogai.
Deja, net neatidaręs šiltnamio durų suprato, kad viduje kažkas yra. Apsidžiaugęs, kad yra neišgėręs, priėjo arčiau. Atvėręs duris iš karto pamatė viduje vieną iš tų, kurių tikėjosi daugiau nepamatyti gyvenime. Forrm mintyse sudejavo. Ne iš karto suprato, kad šiltnamyje yra mažoka augalų. Tai, kad ji dar ir vagilė, kažkodėl nustebino. Bandydamas prisiminti, ką apie šitą mokinę pasakojo Auris, pastebėjo, kad pora augalų dingo. Tai staigiai perpildė Matthew Turner kantrybės taurę.
- FORRM! - užstaugė jis puldamas arčiau. Išplėšė iš rankos lazdelę ir su pasibaisėjimu žvelgė į mokinę. Mintyse ieškojo pasiteisinimų, tačiau nė vieno nesugalvojo.
- Gal paaiškinsi, ką čia darai? - neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė Matthew ir nužvelgė šiltnamį. Taip, augalų trūko ne tiek ir mažai. Akivaizdu: teks kviesti Rafael, kad išspręstų šitą problemą. - Akivaizdu, kad herbologijos mokytis kitais metais nenori. Gal nė nesivargink laikyti egzaminų? Su tokiu elgesiu mokyklos niekaip nebaigsi. Nemanau, kad kas nors prieštaraus, kai pasiūlysiu direktorei tave paprasčiausiai pašalinti.
Nenoromis teko pripažinti, kad Llewellyn, kuris iš tiesų išlėkė iš mokyklos, nebuvo toks jau pabaisa. Ne, už šitą panelytę blogesnių nebuvo. Ir, deja, ji savo auka išsirinko ne ką kita, o Matthew Turner.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 15, 2022, 12:22:08 pm
  Viskas ėjosi kuo puikiausiai. Bet netikėtai išgirdo, kad dar kažkas įėjo į šiltnamį. Atsisukusi pamatė, kad įėjo jos nelaukiamiausias svečias - Matthew. Ir dar atėmė jos lazdelę.
- Staigiai atiduoti! - sušuko ji bandydama atgauti lazdelę, bet ji vistiek liko Matthew rankoje.
- Galiu paaiškinti ką čia veikiu! Aš naikinu augalus! - garsiai su pasipiktinimu balse tarė klastūnyno atstovė ir dar kartą pabandė atgauti savo lazdelę. Deja, bet ir šįkart pastangos nuėjo veltui.
- O kas gali norėti mokytis herbologijos? Gerai egzamino nelaikysiu. Koks skirtumas? Ir gerai tegul mane pašalina. Man kuo puikiausiai tiktų, - tarė ir dar kartą pabandė išplėšti iš jo rankų lazdelę, bet jis laikė tikrai stipriai, todėl ir vėl nepavyko.
- Atiduodi lazdelę ir dingsti iš čia. Aš dar nebaigiau, - tarė trečiakursė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 15, 2022, 02:12:52 pm
To turbūt ir reikėjo tikėtis - Erka pradėjo rėkti ir skeryčiotis. Jau ko ko, o lazdelės šitai nepakenčiamai mergiotei Turner tikrai neketino grąžinti. Kuo ramiausiai įsidėjo ją į kelnių kišenę ir nusišypsojo.
- Kaip nuostabu, kad esi tokia sukalbama, - nutaisęs šleikščiai draugišką toną pratarė profesorius. - Gal nori dabar pat keliauti pas direktorę ir informuoti ją, kad nebenori čia mokytis? Ir ką gyvenime veiks mokslų nebaigusi burtininkė, iš kurios atimta burtų lazdelė? Tavęs nepriims magijos pasaulis, o žiobariškajame nesijausi sava. Ar tikrai to nori?
Tiesą sakant, ir pačiam buvo keista, kad pradėjo taip pamokslauti. Geriausia būtų tiesiog išeiti ir palikti šitą atvejį ramybėje. Vis dėlto Matthew prisiminė Aurio pasakojimą. Gal reikėjo bent pabandyti padėti šitai mergaitei?
- Neketinu atiduoti lazdelės. Kaip ir neketinu iš čia nešdintis. Taip besielgdama keli pavojų sau, Erka. Ar yra priežastis, kodėl sugalvojai naikinti Hogvartso turtą? Nemėgsti manęs - tebūnie, bet šie augalai nėra mano. Kenki ne man, o sau pačiai ir mokyklai. Gali daug ko čia išmokti. Ar tikrai nenori?
Atrodė, kas visi žodžiai atsimuš kaip žirniai į sieną, bet ar Matthew dėl to kaltas? Kodėl jam teko koledžas, tiesiog spinduliuojantis problemas? Ir kaip jis tapo jo vadovu?!
- Su niekuo nesielgi draugiškai ir maloniai. Per pamokas neklausai. Negi galvoji, kad kažkam yra smagu su tavimi bendrauti? Reikia pradėti nuo savęs.
Saugumo dėlei žengė šiek tiek toliau nuo mergaitės. Ką gali žinoti, gal paims ir užpuls, kad tik atgautų ginklą. Ką daryti, kad Forrm bent akimirkai susimąstytų?..
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 15, 2022, 02:54:22 pm
  Matthew Erkos lazdelės įsidėjimas į kišenę gerokai ją nustebino. Juk bus taip paprasta ją pasiimti. Pagalvojo ji ir lengvai pasiėmė savo lazdelę.
- Visų pirma lazdelė iš manęs nebeatimta, o visų antra... Jeigu tave nomokantį burti magijos pasaulis priėmė tai priims ir mane, - tarė ir pradangino dar vieną augalą.
- Be to kas sakė, kad atėjau kenkti tau. Ir išvis ką veiki šiltnayje aštuntą valandą vakaro? - dar pridėjo klastūnyno atstovė. Jei buvo keista, kad vėlai eina į šiltnamius. Juk nemėgsta hogvartso. Pagalvojo trečiakursė.
- Atėjai gert? - paklausė tiesiai šviesiai. - Ar jau prisigėriai?
  Tai buvo vienintelis variantas Erkos galvoje kuris galėjo iš tiesų būti tiesa.
- Kodėl vis dar dirbi hogvartse? Juk Deoiridh jį jau beigė, - tarė kalstuolė ir pradangino dar vieną augalą.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 15, 2022, 07:01:52 pm
Matthew visada galvojo, kad viskam yra ribos - taip pat ir mokinių įžūlumui. Vis dėlto Erka Forrm atkakliai bandė įrodyti, kad yra priešingai. Profesorius taip apstulbo, kai ji atsiėmė lazdelę, kad kelias akimirkas tiesiog nieko negalėjo padaryti. Stovėjo ir žiūrėjo į mergaitę nustebusiomis akimis.
Į jo bandymus paaiškinti, kaip reikėtų elgtis, ji, žinoma, nereagavo. Ši dalis nenustebino, tik gerokai suerzino. Kai išnyko dar vienas augalas, vėl priėjo prie Erkos ir dar kartą išplėšė lazdelę iš rankų.
- Kodėl tuomet darai tokias nesąmones, jeigu nenori man pakenkti? - nepatenkintas pasiteiravo herbologas ir nužvelgė šiltnamį. Taip, tikrai teks kreiptis į Rafael pagalbos, kitaip nieko nebus. Nenorėjo žinoti, kaip reaguotų direktorė, jeigu Turner paliktų darbo vietą gerokai aptuštėjusią. Turbūt pamanytų, kad pardaviau augalus už vyną niūriai pratarė sau mintyse ir nė kiek negalvodamas šito slėpti atsiduso.
- Jeigu nepastebėjai, aš, priešingai nei tu, čia dirbu, - burbtelėjo. Visai nepatiko užuominą apie gėrimą. Tiesą sakant, buvo smalsu, iš kur mokiniai viską taip gerai žino - prie jų Turner vyno nevartodavo, į (savo) pamokas ateidavo visiškai blaivus. Ar gali būti... Ne, tos minties geriau netęsti, o netrukus ją nutraukė dar vienai tos labai jau nemalonios mergaitės žodžiai.
O jie gerokai sutrikdė. Matthew buvo įsitikinęs, kad be Dori daugiau niekas nežino apie jo ir Deoiridh ryšį. O jeigu žino tik Dori, vadinasi... Supratęs, kad laukia dar vienas sudėtingas pokalbis su ta mergaite, ir vėl atsiduso.
Sukiodamas lazdelę tarp pirštų laikė ją pakankamai tvirtai, kad maža mergaitė neištrauktų. Visiškai neturėjo jėgų čia terliotis. Tik ką vis dėlto daryti, kad Forrm suprastų, kad taip elgtis negalima?..
- Ar bent supranti, kad negerai elgiesi? - dar kartą pabandė nutaisyti draugišką toną Matthew.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 15, 2022, 09:57:28 pm
  Erka jau suprato, kad bandyti atisiimti lazdelę - beprasmiška. Juk jis ir vėl ją atims. Tai kokia prasmė? Pagalvojo trečiakursė.
- Taip tikrai dirbi, - pasimaivė klastūnyno atstovė. Paskui iš jo išraiškos suprato, kad jam keista jog Erka žino apie jį ir Deoiridh.
- Turbūt įdomu iš kur žinau apie tave ir Deoridh, ar ne? Aš atsakysiu. Per pamokas visi labai garsiai kalba. Pati girdėjau kaip ji apie tai kalbėjosi su Dori, - papasakojo trečiakursė. O paskui išgirdo žodžius kurių ir tikėjosi. Patys nereikšmingiausi žodžiai. Pagalvojo klastuolė ir nusižiovavo.
- O koks skirtumas? Be to neatsakiau. Aš nekenkiu atskirai tau. Aš bandau pakenkti hogvartsui, o ypač direktorei. Per gerai ji sau gyvena, - tingiai tarė. Klastūnyno atstovė norėjo tiesiog viską baigti ir dingti iš čia, bet deja šitas prisistatė čia ne laiku. Erka vis dar neatmetė galimybės, kad Matthew tiesiog yra girtas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 16, 2022, 12:37:26 am
Lazdelė buvo saugiai įsitaisiusi Matthew rankose. Tai buvo nedidelis žingsnis į priekį. Galbūt kada nors pavyks susišnekėti su šita mokine? Pasidarė apmaudu, kad laiku plačiau nepasidomėjo, kaip su ja tvarkosi Auris. Jeigu jam sekasi susišnekėti su šituo padaru, tenka justi didžiulę pagarbą. Nutaręs, kad reikės dar kartą pasikonsultuoti, vėl sutelkė dėmesį į bjauriąją mergiotę.
- Taip, brangioji. Dirbu, - burbtelėjo vis labiau irzdamas. Nesuprato, kaip čia viskas prasidėjo. Deja, metas dar buvo pakankamai ankstyvas - negalėjo tiesiog nutempti jos į pilį už tai, kad bastosi vidury nakties. Tiesa, Turner net ir nenorėjo kažkur su ja tampytis. Tik kaip vis dėlto nusikratyti šitos įkyrios paauglės?..
- Tau dėl nieko nėra skirtumo, ar ne? - bandė kalbėti draugiškai profesorius. Atkakliai slėpė nepasitenkinimą ir pyktį, tačiau juto, kaip jam nesiseka. Atrodė, kad tuoj tuoj pratrūks. Norėjosi gerai pamokyti šitą įžūlią mergiūkštę, bet netrukus teko susirūpinti dėl visai kitų dalykų: tai, kad ji akivaizdžiai melavo apie Deoiridh, kėlė susirūpinimą. Negi išties Dori išpliurpė apie tai visai mokyklai? Ar jo dukters draugė išties yra tokia? Visiškai neverta pasitikėjimo ir...
- Prašau pagarbiau kalbėti apie direktorę, - pats savo mintis nutraukė Turner. - Ji tave pakvietė į šitą mokyklą ir suteikia galimybę mokytis. Reikėtų tai įvertinti, o ne švaistytis tokiais žodžiais. Ar įsivaizduoji, kiek direktorė ir profesoriai padaro dėl tokių kaip tu? Ir iš kur toks nedėkingumas?..
Matthew jautėsi siaubingai nepatenkintas. Žiūrėjo į mergaitę ir svarstė, ką reikėtų daryti toliau. Kaip ją išmokyti bent menkiausio mandagumo? Deja, atrodė, kad tai yra visiškai neįmanoma misija. Teliko atsidusti ir tvirčiau sugniaužti lazdelę.
- Gal jau teiksiesi keliauti į pilį? - po kurio laiko paklausė nedėdamas jokių vilčių, kad Erka tai padarys.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 16, 2022, 06:13:07 pm
- Taip taip. Tikrai dirbi, - tarė. Erkai nė kiek neatrodė, kad jis dirba. Juk jis nesugeba, ar ne? Pagalvojo klastūnyno atstovė.
- O dėl ko man turėtų būti skirtumas? Aišku, kad dėl nieko, - dar pridėjo Erka. Kiti jo žodžiai trečiakursę vėl kaip reikiant įsiutino, bet čia jau nieko naujo.
- Kaip noriu taip kalbu! Gerai direktorė dar tarkim, o tu? Ką tu padarei? Ogi nieko? Ar kvailų pamokų vedimas yra kas nors naudingo? Nemanau, - tarė klastūnyno atstovė. Jos balse girdėjosi pyktis. Po kitų jo žodžių pytis tik dar labiau sustiprėjo.
- Gerai, profesoriau grąžinkite lazdelę ir aš viską pabaigusi eisiu į pilį, - vėl pasimaivė klastūnyno atstovė ir iš jo rankų išsiplėšė lazdelę. Nieko nelaukdama pradangino dar kelis augalus. Tada dar kelis. Stengėsi viską daryti kuo greičiau, kad jai jis sugalvotų vėl atimti lazdelę Erka būtų pradanginusi kuo daugiau šio niekam nereikalingo šiltnamio augalų. Tiesa ir augalai buvo visiškai niekam nereikalingi.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 17, 2022, 01:03:14 pm
Mergaitės sarkazmas Turner visiškai nepatiko, bet jis nusprendė patylėti. Ginčytis su šita nieko neklausančia ir niekuo nesirūpinančia paaugle buvo tiesiog beprasmiška. Geriau apsimesti, kad nieko nevyksta. O gal tiesiog ją palikti čia vieną? Išeitų sau su jos lazdele, ir ką ji tada padarytų?
- Jeigu pamokos yra tokios kvailos, gali jose nesirodyti. Gyvensi sau pilyje, valgysi tris kartus per dieną - neblogai, ar ne? Tik žiūrėk, kad po artimiausių egzaminų nekeliautum namo visam laikui, - neištvėrė neatsakęs Turner. Niekaip negalėjo suprasti, iš kur tokia menkai pažįstamos mokinės neapykanta. Ar ji su Auriu bendravo taip pat? O gal vis dėlto kažkiek pagarbos teikėsi parodyti. Reikės paklausti nusprendė herbologas ir netrukus pajuto, kad ir vėl prarado lazdelę. Turėkis, ką jau. Ne mano tie augalai mintyse nusileido. Nebeketino žaisti to kvailo žaidimo. Labai norėjosi paimti artimiausią vazoną ir paleisti jį šitai mergaitei į galvą, bet vis dėlto jis buvo profesorius, tad taip elgtis paprasčiausiai negalėjo. Turėjo būti tas, kuris yra subrendęs ir žinantis kaip spręsti situaciją. Deja, Matthew neįsivaizdavo, ką daryti. Kaip kalbėti su šita mokine, kad iš to pokalbio būtų bent kiek naudos?
- Gerai, Erka. Naikink tu tuos augalus, - išbandė naują taktiką juodaplaukis. - Tik gal gali paaiškinti, kokia tau iš to nauda? Jeigu nori pasirodyti esanti labai kieta ir šauni, tai gana keistas būdas - vis dėlto tikėjaisi, kad tavęs niekas nepamatys. Gal tau reikia pas hilerį? Pradeda atrodyti, kad tai jau yra rimtas sutrikimas. Susimąstyk, mergaite.
Turner nutilo ir pasitraukė kiek toliau. Gal iš tiesų geriausia tiesiog pasišalinti?..
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 18, 2022, 07:58:31 pm
  Erka apsidžiaugė, kad jis nebeatėmė lazdelės. Į kitus jo žodžius klastūnyno atstovė paprasčiausiai nereagavo. Ir pradangino dar kelis augalus. Gal pasui reikės visus nuodų ir kitokių nesąmonių iš sandėliuko buteliukus sudaužyti. Bet sudaužyti, kad kaltė kristų Matthew. Idealu. Pagalvojo klastūnyno atstovė. Tada suprato, kad taip ir dabar galėjo padaryti, bet nusprendė viską pabaigti.
- Evanesco, - tarė, bet į augalą nepataikė, tad kerai nuskriejo į duris. Šios iškart išnyko. Tada išgirdo kitus jo žodžius. Į šiuos žodžius nereaguoti tiesiog negalėjo.
- Ak sutrikimas! Čia tau sutrikimas! Nenormalus! Na palauk tu man! - tarė ir prisiartinusi iškėlė prieš jį lazdelę. Scourgify, Rictusempra, Sustink. Kelis kerus iš eilės į jį paleido klastuolė mintyse ir vis mostelėdavo lazdele. Tikėjosi, kad pavyks, nes buvo arti, bet vis dėlto priėjusi spyrė jam. Jei nepavyktų. Pagalvojo ji ir atsitraukė kiek toliau.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 20, 2022, 09:37:29 pm
Tai buvo... Keistas susitikimas. Erkai, regis, nerūpėjo niekas šiame pasaulyje, ypač tokie "menkniekiai" kaip Hogvartso turtas. Žinoma, bus galima pasikviesti Rafael ar Andrew, ir jie viską sutvarkys, bet... Kam reikia tokios nesąmonės? Ar šitas vaikas visai nemąsto?
- Erka, paklausyk, - ramiai pratarė profesorius. - Leisiu tau daryti šitas nesąmones, bet prieš tęsdama tokį elgesį gerai pagalvok. Kam tau to reikia? Nuo to, kad naikini augalus ar šiltnamio dalis, nepasidarai šaunesnė. Žinoma, džiugu, kad taip gerai moki transfigūraciją, bet nebūtina to demonstruoti dabar. Geriau pasilik tai egzaminui. Ką manai?
Vos spėjo baigti pliurpti, pradėjo keistai ir visai neplanuotai juoktis. Kadangi nieko smagaus nebuvo, ir pats nustebo, kas čia vyksta. Vis dėlto iš juoko susirietė ir spėjo pastebėti, kaip virš galvos pralėkė kerų spindulys. Tada viską suprato: tai vėlgi šitos nepakenčiamos mergiotės darbas. Auri, ir kaip tu su ja tvarkaisi? mintyse kreipėsi į kolegą pagalbos Turner, tačiau vis dar springo juokais, tad nieko negalėjo pasakyti. Jautėsi be galo kvailai, bet o kaip jaustis kitaip, kai mokinė visiškai nejaučia ribų? Su ja visiškai nebuvo galimybių tvarkytis. Situacija buvo daugiau nei beviltiška. Kad ir kokios nepakenčiamos buvo Moondragon ar Pritz, net jos buvo geriau. Net ir tas pats Llewellyn, kuris buvo pašalintas iš Hogvartso, nebuvo toks bjaurus.
- Jautiesi geriau? - pajutęs, kad kerų poveikis silpsta, paklausė profesorius. Ko gero, reikėjo eiti sau ir palikti šitą bjaurastį vieną. Bet jo pareiga tarsi buvo tai mergaitei padėti. Et, situacija buvo visai be išeities.
- Ar jau keliausi sau, ar man iš tiesų eiti pas direktorę? - galiausiai visai nustojęs kikenti pridūrė Turner.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 20, 2022, 10:11:28 pm
  Erka dabar tikrai nesidžiaugė, kad turėjo ausis. Jei neturėčiau ausų ir jo nesąmonių negirdėčiau. Pagalvojo klastūnyno atstovė. Erkai šitas pokalbis nė kiek nepatiko. Ji nesuprato kodėl Matthew trukdo jai gyventi. Juk nemėgsta manęs, ar ne? Tai galėtų ir palikti ramybėje. Pagalvojo Erka.
- Kas tau sakė, kad aš noriu būti šauni? Jei nežinai, o taip ir yra tai nekalbėk nesąmonių, - tarė. Jos balse girdėjosi pyktis, bet tai jau nieko nenustebintų, nes vos Matthew pasirodė šiltnamyje kiekvienas jos žodis buvo pasakytas su pykčiu. Aš tikrai mielai nedarysiu herbologijos egzamino. Nusprendė trečiakursė ir nežymiai šyptelėjo.
  Paskui pamatė, kad jos kerai suveikė ir pradėjo juoktis, bet ne todėl, kad būtų į save paleidusi kerus. Tiesiog žiūrėti kaip šis padaras juokiasi buvo baisiai juokinga. Dabar Erka galimai juokėsi labiau nei jis.
- Žinoma, - dar tarė. Kiti jo žodžiai buvo vėl juokingi, bet Erka suprato, kad tokioje situacijoje mažai kas juokiasi, tad juokėsi tik mintyse.
- Eik jei nori. Pasakysi, kad nesugebi suvaldyti mokinių. Kitaip tariant melsi pagalbos, - dar pridėjo klastuolė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Gegužės 23, 2022, 01:35:23 am
Tiesą sakant, Matthew gailėjo Forrm. Kai taip elgiesi, tikrai nesusirasi nei draugų, nei tave mylės mokytojai... Tik kaip jai tą paaiškinti? Mergaitė atrodė visiškai beviltiška, nors imk ir pradėk rautis plaukus.
Ir dar ji pyko. Turner nuoširdžiai stengėsi būti draugiškas ir padėti vaikui, bet ji... Tiesą sakant, tai labiausiai ir trikdė. Kodėl reikia atmušti bet kokią pagalbą? Ar jai pernelyg sekasi gyvenime? Iš to, ką pasakojo Auris, atrodė greičiau priešingai. Nejučia pagalvojęs apie Deoiridh ir Dori suprato, kad jos vis dėlto pagalbą priėmė daug paprasčiau ir noriau. Galbūt šitai mergaitei reikėtų daugiau pabendrauti su kitais paaugliais?
- Ar bent kiek palaikai ryšį su kitomis klastuolėmis? - paklausė balsu. Klausimas buvo visiškai susijęs su mintimis, tačiau iš šono jis, ko gero, turėjo būti labai jau keistas. Vis dėlto tai profesoriui visai nerūpėjo - jis tenorėjo padėti.
Na... Juokis juokis kiek suirzęs pagalvojo profesorius ir suprato, kad jam daugiau čia nėra ką veikti. Kol jis čia trinsis, Forrm tikrai nebaigs naikinti augalų. Ką gali žinoti, ko ji čia dar pridirbs? Augalus Rafael ar Auris sutvarkys, bet ką reikės daryti, jeigu ji pradės naikinti viską iš eilės? Kažkokiu būdu reikia su šituo vaiku susitvarkyti. Kokia laimė, kad jau visai netrukus neturėsiu su ja reikalų mintyse pasakė sau profesorius ir nutarė išties keliauti pas direktorę. Taip, jis gal ir nesusitvarko, bet šita mergaitė tiesiog yra nenormali.
- Gerai. Einu pas profesorę Evenstar. Įdomu, kaip jai pasiaiškinsi, - ramiu balsu pratarė Turner ir patraukė neegzistuojančių durų link. Nė kiek neabejojo, kad Hogvartso direktorės kerėjimo gabumai yra geresni nei jo. Jeigu ką, šmaukštelės kokiais kerais taip, kad šitai mergaitei maža nepasirodys.
- Geros dienos, - kandžiai pridūrė ir patraukė pilies link.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Erka Forrm Gegužės 23, 2022, 08:49:57 pm
  Erka manė, kad taip visko ir nebaigs. Ji pradangino dar porą augalų, bet žinojo, kad tokiais tempais užtruks visą amžinybę. Jai ilgiau pabūsiu su šituo kvailiu tikrai pasidarysiu tokia pati. Pagalvojo ir suprato, kad to priešui tikrai linkėtų. O jų ji turėjo tikrai nemažai. Deja, bet visus trečiakursės apmąstymus nutraukė Matthew su dar kvailesniu klausimu.
- Aišku. Va neseniai kieme su Levanda ir Dori darėmės laikinas tatuiruotes, - papasakojo.
  Klastūnyno atstovė iš tikrųjų norėjo juo atsikratyti. Dabar būdas jai jau buvo visiškai nesvarbus. Jai rūpėjo tik pasiekti savo tikslą, kuris tikrai neatrodė lengvas, bet klastūnyno atstovė pasiryžo tai padaryti.
  Laimei pačiai stengtis nereikėjo - jis pats nusprendė išeiti. Trečiakursė nebuvo tikra ar jis tikrai nueis pas direktorę, bet jai tai ne itin rūpėjo.
- Eik! Pasijuoksit iš tavęs! - šūktelėjo jam išeinant ir nusišypsojo violetinplaukė.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alrisa Fuentes Birželio 08, 2022, 11:52:09 pm
-Silkės bučinys! Vištos dantys! Pelė žmogžudė! - po nosimi įvairiausias nesąmones burbėjo Alrisa, nė akimirkai nenuleisdama akių nuo žemės.
Ten vos galėjai įžiūrėti mažyčius sūrio trupinėlius, susidedančius į vinguriuojantį takelį, vedantį iki... Ji pakėlė galvą ir, jei tik tai įmanoma, dar labiau apniuko. Darėsi panašesnė į audros debesį, o ne dėl augintinių besijaudinančią merginą. Įprastai jos mielosios žiurkės pradingdavo kelioms valandoms, o šį kartą jos nesirodė ištisas tris dienas! Klastuolė siekė iškrapštyti Zitą ir Lotą kad ir kur jos būtų nulindusios. Gal joms nutiko kas nors blogo? Gal suėdė nuodų? Ir štai, po kelių valandų namų elfų kvotimo, landžiojimo po dievų pamirštus užkaborius bei besaikio bandelių kimšimo per užsitarnautas pertraukėles, Alrisa išsiaiškino, kad... mieliausiosios augintinės įsikūrė viename iš šiltnamių. Negana to, kad herbologijos profesorius vis dar buvo tas pats senasis gerasis nupušęs alkoholikas Matthew, ji neturėjo nė menkiausio noro brautis pro šlykščius augalus. Tačiau nebuvo kito pasirinkimo, jei juodaplaukė iš tiesų troško surasti savo žiurkes.
Be galo sunkiai atsidususi ji nušliumpino iki šiltnamio, ties kuriuo baigėsi sūrio takelis ir atvėrė duris. Tiksliau, pabandė jas atidaryti, nes kažkas kitoje pusėje atkakliai priešinosi.
-Judinkis, bjaurybe!
Sulig tais žodžiais Alrisa tiesiog šleptelėjo ant žemės, nes durys staiga atsivėrė. Už jų nieko nebuvo, išskyrus žalias vešlias džiungles. Vaizdas nežavėjo, bet neliko nieko kito kaip tik įžengti vidun ir...
...Pamatyti kažkur skubančią augintinę. Ši, pastebėjusi šeimininkę, greitai šmurkštelėjo po lapija.
-Stok, plikas padare! - sukliko įsiutusi klastuolė. Kaip manęs gali neklausyti? Šito dalyko galva visai neišnešė, tad ji pasiūlė pulti paskui Zitą (arba Lotą). Taip jų šeimininkė ir padarė. Deja, kojos liko styroti ant takelio, rankos bejėgiškai graibė orą, o akys pyktai stebėjo sprunkantį tolyn graužiką.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Arisa Crawford Birželio 18, 2022, 03:24:52 pm
Augalai Arisos nežavėjo visiškai. Tačiau tai buvo vienintelė vieta, kurios nemėgo ir kiti Hogvartso mokiniai (nu arba atrodė, kad nemėgo). Taigi, eilinę rudens dieną rausvų plaukų savininkė praleido šiltnamiuose su Gloria - airių seterio ir dobermano mišrūnė, matyt nepatikusi šeimininkams ir atsidūrusi lauke kelių mėnesių amžiaus šunytė. Per du metus Gloria užaugo į didelį ir ištikimą šunį, nemėgstantį kitų žmonių.

Pasiėmusi pakankamai maisto sau ir šuniui, Crawford tikėjosi praleisti didžiąją dalį dienos ramybėje skaitant Deno Brauno "Da Vinčio kodą". Žiobarų istorija ją žavėjo. Būtų dar besimokiusi mokykloje... žiobarų mokykloje, būtų planuose istorijos studijavimas kuriame nors universitete toliau nuo tėvų namų - dar geriau, kitoje šalyje. Deja, tie planai nuskendo prisiminimuose prieš ketverius metus. Juk be žiobariško išsilavinimo jai tik prie smilkinio pasukios pirštą tie aukštieji universitetininkai ir pasiūlys apsilankyti beprotnamyje, išprotėjusių žmonių namuose, psichiatrinėje ligoninėje.

Iš skaitovo miego pažadintoji penktakursė, išlindo iš šiltnamio kurį pati sau susitvarkė viduje. Iš išorės jis atrodė blogiau nei kiti, tad to "žavesio" paauglė nešalino. - Ko tu rėkauji čia, putpele? - Piktai šūktelėjo tai vištai, kurios balsą girdėjo ir priėjo prie jos. 

- Klausiau ko rėkauji, putpele? - Pakartojo klausimą, nesulaukusi atsakymo. Mergina priešais atrodė šiek tiek vyresnė iš veido bruožų, bet neabejotinai žemesnė. Tiksliai ūgio skirtumo negalėjo nuspėti dėl minkštų ir klampių žemių, bet visa galva Arisa tikrai buvo aukštesnė už klastuolę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Alrisa Fuentes Liepos 07, 2022, 03:29:29 pm
Kur tai matyta! Pabėgti nuo šeimininkės! Alrisa beviltiškai stebėjo pradingstančią augintinę, kai staiga išgirdo visai nelauktą garsą - artėjančius žingsnius.
-Tik to betrūko... - sumurmėjo po nosimi. Šią akimirką troško ne aiškinti, kodėl ji guli ant purvinos žemės, o pagaliau sugauti savo išdykėles žiurkes. Visa laimė, paaiškėjo, kad balsas nepriklausė kokiai irzliai profesorei, o mokinei, kuri labai akivaizdžiai ieškojo problemų. Pastaroji priėjo prie klastuolės ir pakartojo klausimą. Vis dar gulėdama ant žemės juodaplaukė nusprendė, kad nepavyks išsisukti nepastebėtai. Tačiau reikės atsistoti, prabilti... Ūmai ji pajuto neturinti tiek daug jėgų, tad tiesiog apsivertė ant nugaros, jog pamatytų nepažįstamąją.
Vaizdas ne itin patiko Alrisai, todėl ji įtariai primerkė akis. Kas čia per viena? Vis dėlto visus galvoje iškilusius klausimus kol kas užmaskavo susidėdama rankas už galvos. Kurį laiką tiesiog įžūliai spoksojo į mergiotę, kad šią pakankamai suerzintų.
-Kai noriu, tai ir rėkiu, koks tavo reikalas? Ir kitą kartą nė nebandyk manęs lyginti su kažkokiu nupiepusiu paukščiu. Man labiau patinka šiknašaudžiai pliurziai. - pagaliau prabilo vis dar ilsėdamasi klastuolė. Veidą nejučia perkreipė šypsnys - jei ji tuojau pat neišsinešdins, burnon sugrūsiu visą saują žemių.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Sausio 04, 2023, 08:36:17 am
Buvo neseniai praėjusios žiemos atostogos. Dori negalėjo liautis galvoti apie tą nėščią moterį, kurią matė. Negalėjo liautis jos sieti su Deoiridh. Naktimis pasidarė sunku užmigti, mat septyniolikmetė mintyse kūrė įvairius scenarijus, kur dabar galėtų būti Deoiridh, kaip sekasi jai ir vaikeliui.
Ir po vienos iš ramesnių pamokų, per kurią mokinė net teikėsi iš tiesų dirbti, ji pasiliko šiltnamyje. Šį kartą šiltnamis nebuvo suniokotas, o iš herbologo niekas neišsityčiojo. Todėl šiandien buvo gera proga pasikalbėti, nes galbūt Matthew nebus piktas.
Palaukusi, kol šiltnamis ištuštėjo, klastuolė priėjo prie profesoriaus. Manė, kad jiems likus dviese iškart grįš prisiminimai apie jų ankstesnį bendravimą, kai herbologas su Dori elgėsi globėjiškai. Tačiau prisiminimai negrįžo. Deoiridh buvo svarbesnė.
- Pro... profesoriau, - labai nedrąsiai kreipėsi į jį tamsiaplaukė. - Aš... aš... - užsikirto. Palaukė kelias akimirkas. - Rugsėjį... prieš vykstant į Hogvartsą... Aš... Aš sutikau... sutikau Deoiridh ir ji... Ne pirmą kartą, - Mendel kalbėjo nerišliai... - Ji badosi... Ji... Ar jūs žinote? Ji laukėsi ir dabar... aš jai sakiau, kad vyktų pas jus, nes nežinojau, kad jūs grįšite profesoriauti, bet ji atsisakė, aš žinojau, kad jūs būtumėte padėjęs, - dabar mergina pradėjo žodžius berti kaip žirnius į sieną, - bet gal ji vyko, tik jūsų nerado? Gal ji atsiuntė jums pelėdą? Vaikelis. Ji laukėsi, vaikelis jau seniai turėtų būti gimęs, negaliu išmesti iš galvos to, kaip jai sekasi, jai reikia padėti, jai... - galiausiai Dori užsidengė akis ir pradėjo tyliai verkti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Sausio 14, 2023, 01:40:18 am
Išvijęs visus mokinius iš šiltnamio Matthew Turner palaimingai atsiduso. Išgyveno dar vieną pamoką, o dabar tereikia ištaisyti krūvą namų darbų. Vis geriau nei kęsti Pritz, tad herbologas jautėsi beveik patenkintas.
Deja, per anksti. Užlindęs už kažkokio augalo nepastebėjo, kad viena mokinė vis dėlto liko. Išgirdęs kreipinį atsisuko ir gerokai nustebo - tai buvo ne kas kitas, o Dori Mendel. Norėjosi piktai paklausti, ko jai reikia, tačiau klastuolė pralenkė. Ir kalbėjo toli gražu ne taip įžūliai kaip anksčiau.
Deja, netrukus viskas pasikeitė. Paaiškėjo, kad Dori ne šiaip nori pasišnekėti. Jai prireikė kalbėti apie Deoiridh. Tai parodė, kad jos buvo susitikusios. Bet jeigu jo duktė būtų pasakiusi apie susitikimą Aberdine, Dori taip gražiai nešnekėtų, ar ne? Šita klastuolė nebijojo parodyti, kaip nemėgsta. Vadinasi, Deoiridh nieko nepasakė. Širdį užplūdo meilė dukrai. Gal vis dėlto nereikėjo elgtis taip bjauriai?..
- Nemačiau jos bent porą metų, - ramiai pamelavo profesorius. Jeigu jau Deoiridh nepripasakojo ko nereikia, jis tos iliuzijos negriaus. Bėda ta, kad Dori pradėjo verkti.
- Nagi, ko tu verki? - paklausė Turner ir žengė Dori link. Norėjo ją apkabinti, bet to nepadarė - praeitis buvo pernelyg skausminga. Jis niekada nebuvo įsipareigojęs šitai merginai, bet ką gali žinoti, ką galvoja ji pati. - Ar žinai ką nors apie Deoiridh? Kur galėčiau jai parašyti? Tu nesi jai nieko skolinga, - kalbėjo bet ką. Žinojo nerašysiantis dukrai, tačiau norėjo nuraminti Dori.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Sausio 19, 2023, 10:11:12 am
Profesorius kaip ir pradėjo raminti klastuolę. Dori nusivalė ašaras, giliai įkvėpė. Tačiau jautė, kad kažkas čia ne taip. Kodėl jis pats toks ramus? Jeigu Matthew nematė Deoiridh bent porą metų ir nežino, kas su ja vyksta, kodėl lyg niekur nieko reagavo į tai, ką pasakė Mendel? Ar jis neturėtų būti šokiruotas tokios žinios? Kad jo įdukra tapo narkomane ir jau rugsėjį laukėsi? Tačiau juk ne šiaip sau Deoiridh negrįžta. Juk mylinti dukra parvyktų bent kartais namo, ar ne? Gal jis jos nematė, bet iš kur nors žino? Tai kodėl, po velnių, vis tiek nieko nedaro?! O gal daro? Gal praeitais metais bandė jai padėti, tik nesako? Gal vis tik jie buvo susitikę? Gal ji atsisakė pagalbos, tik nutylėjo?
- Jūs jau bandėte jai padėti, taip? - pasidarė savas išvadas mergina. - Praeitais metais jūs bandėte, bet ji atsisakė? - balsas skambėjo liūdnai. - Aš ją mačiau stotyje prieš vykdama į Hogvartsą. Ji jau tikrai turėtų būti pagimdžiusi. Žinau, kad yra leidusi laiką viename iš apleistų pastatų Londone. Ar sužinoti jo tikslų adresą? Gal ji ten... Tai beviltiška, - atsiduso. - Nesuprantu, kaip ji galėjo taip įklimpti... Ji nenori pagalbos. Ji kategoriškai atsisakė vykti į Aberdiną. Taip, jei būtų nuvykusi, nieko nebūtų radusi namuose. Tądien juk nežinojau, jog grįšite profesoriauti...
O kodėl nesupranti, kaip ji galėjo taip įklimpti? Tu juk nieko nežinai apie Deoiridh praeitį. Nežinai apie jos vaikystę. Net apie tai, kaip ji atsidūrė pas Matthew. Bet Dori buvusi draugė vis tiek rūpėjo.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Matthew Turner Sausio 31, 2023, 08:26:31 pm
Ką gi, akivaizdu, kad Deoiridh gerovė šitai merginai itin rūpi. Toks Dori verksmas privertė atslinkti kaltę. Kodėl jis išmetė savo paties dukrą nė nepabandęs ko nors išsiaiškinti? Negi galvojo, kad Llewellyn jai padės? Ne, jau greičiau norėjo nusikratyti tokios naštos. Prieš grįžtant į Hogvartsą rūpintis nėščia narkomane tikrai neturėjo jėgų. Be to, garantuotai vėl būtų pradėjęs gerti.
Sakiau, kad nemačiau jos porą metų. Kaip aš prieš metus galėjau jai padėti? pradėjo irzti Turner. Neturėjo entuziazmo kalbėti apie Deoiridh - nereikėjo, kad Dori sužinotų, kaip viskas baigėsi paskutinio susitikimo su jo dukra metu. Geriau tegul jis lieka paslaptyje.
- Nieko nežinojau, kaip ji gyvena, - rimtu balsu pratarė. - Maniau, kad tebebendrauja su Sigurdu. Kažin ar jis žino. Gal dėl to buvo toks keistas...
Matthew nė nepastebėjo, kad pradėjo garsiai galvoti. Dori turbūt tikrai nereikia žinoti, kad kitas jos profesorius taip pat stipriai susijęs su Deoiridh. Bet jau buvo per vėlu. Staiga pažvelgė į klastuolę.
- Ar turi kokį jos kontaktą? Gal ji tau kada parašė? - paklausė. Gal vis dėlto tikrai reikėtų ką nors padaryti ir pabandyti jai padėti?..
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Dori Mendel Vasario 14, 2023, 11:19:06 am
Situacija buvo keista. Matthew tvirtino, kad apie Deoiridh nieko nežinojo.
- Kaip nieko nežinojęs, profesoriau, atrodote per daug ramus tai sužinojęs, - Dori balsas dabar pasikeitė, ji susinervino. - Kažkaip nelabai nustebote, - merginos žandai vos vos raustelėjo.
Viskas tikriausiai painiau nei aš įsivaizduoju, pamanė mintyse klastuolė.
- Galiausiai, negi jums visai nerūpėjo tai, kad jūsų dukra nustojo su jumis bendrauti? Bet taip, tai ne mano reikalas. Tiesiog aš turėjau jums tai pasakyti. Turėjau pasakyti, ką žinau. Tačiau nesu naivi kvaiša. Jūs meluojate. Jūs tikrai kažką žinote.
O tada profesorius pasakė kai ką, kas privertė Dori antakius nusikelti į dausas.
- Su Sigurdu? Jūs turite omenyje profesorių Rūgpienį? Tai yra, profesorių Hallgrimsson? - pasitaisė.
Mendel susiraukė. Tai, pasirodo, Hogvartse mieloji Deoiridh turėjo vaikiną, bet apie jį Dori niekada nepapasakojo?
- Žinot, aš niekada jai nebuvau draugė, - su kartėliu tarė. - Kokia čia draugystė, jeigu net nežinojau, kad Deoiridh turėjo vaikiną čia, Hogvartse? Aišku, kad jis žino. Šiais metais atrodo kaip gyvas numirėlis. Tai viską paaiškina. Gal jis tėvas? - išsižiojo. - Mes turime jam pasakyti!
Į herbologo klausimus klastuolė neatsakė. Šią akimirką ji buvo šoke. Sunku pasidarė galvoti. Akimirką atrodė, kad ji nori tiesiog imti ir numoti ranka į visą šitą situaciją. Akivaizdu, bent jau taip manė Mendel, kad profesorius kažką žino. O jeigu dar ir Rūgpienis susijęs su Deoiridh. Tad kodėl Dori turėtų rūpintis? Tai ne jos reikalas. Tačiau iš kitos pusės, o jeigu vis dėlto Matthew nieko nežino? Jeigu ir pats Rūgpienis nežino nieko? Apie tai pagalvojus norėjosi čia ir dabar kalnus nuversti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Džezefa Blek Rugpjūčio 13, 2023, 10:38:06 am
Džezefa liūdnokai pėdino į šiltnamį. Tik šįkart ne į herbologiją. Tiksliau, ne visai į herbologiją. Pirmakursė tenai traukė pamąstyti ir pasimokyti herbologijos egzaminams. Tačiau ji buvo liūdna. Nuo tos magijos istorijos pamokos kai Eion nukrito nuo šluotos ir susižeidė, mergaitė visada buvo liūdna. Nuo tos dienos ji nematė draugo. Tas įvykis nutiko prieš savaitę. O Džezefa visą tą savaitę liūdėjo ir užsiėmė nuobodžia veikla. Ji mintyse ir garsiai keikė magijos istorijos profesorių.
- Tegu tą durnių velnias pasiima. Jis kaltas dėl Eion sužeidimų. - Gal tūkstantajį kartą nusikeikė panosėj. Šitaip, paskendusi savo mintyse pirmakursė vos neatsitrenkė į šiltnamio duris. Lėtai jas pastūmė ir žengė į vidų. Džezefa užuodė malonų augalų kvapą. Ji klestelėjo ant akmeninių grindų ir atsivertė atsineštą herbologijos vadovėlį. Na, visos knygos neišmoksiu, bet kažką išmokti įmanoma. Įnikusi į mokslus Blek neišgirdo, kad kažkas įeina pro duris.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Rugpjūčio 14, 2023, 11:51:29 am
Atrodo, šį kartą su berniuku iš gretimos lovos Eion susipyko galutinai. Jam išsityčiojus, kad Eion susižaidė per magijos istorijos pamoką, pastarasis pripylė dažų į moksladraugio lovą. Aišku, kilo skandalas, ir dabar reikėjo nuo viso to pasprukti. Taigi Eion išėjo į lauką ir patraukė šiltnamio link. Šiuo metu pamokos neturėtų vykti, taigi gal pavyks pavogti kokį šaunų augalėlį ir dar labiau išgąsdinti tą kvailį. Tik šį kartą padarys tą taip, kad niekas nesuuostų, kieno tai kaltė. O kambario draugas per kvailas, kad susivoktų tai būsiant Eion darbą.
Pasiekęs šiltnamį nedvejodamas žengė vidun, tačiau gavo nusivilti - ten jau kažkas buvo. Eion ne iš karto susiprato, kad tai Džezefa, kuri iš dalies buvo kalta dėl sužeidimo pamokoje. Kitaip sakant, ji buvo kalta ir dėl to, kad ano berniuko lova visa rausva. O tai, žinoma, ne taip jau ir blogai, tad gal galima atleisti šitai mergiotei. Vis dėlto ji irgi nemėgo prakeikto škotpalaikio, tad tai buvo dalykas, siejantis Eion ir šita varniūkštę.
- Džezefa? Labas, - pratarė klastuolis svarstydamas, kodėl ji atėjo būtent čia. Vadovėlis leido spėti, kad ji pasiruošusi mokytis, bet kodėl to nedaro bibliotekoje ar bendrajame kambaryje? Tu man nesutrukdysi mintyse ištarė klastuolis ir pradėjo slankioti aplink augalus rinkdamasis patį geriausią.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 29, 2023, 07:51:47 am
Kalėdų atostogos pralėkė kaip vėjas, ir egzaminai buvo visiškai ant nosies. Bent jau taip atrodė per tas atostogas visiškai nepailsėjusiam Eion. Taip, šiek tiek daugiau miegojo, tačiau visas tas savaites stengėsi mokytis. Ypač apsigynimą nuo juodosios magijos - kadangi šalia turėjo Aurį, kurio galėjo bet kada kažko paklausti, vylėsi pasistūmėti su tuo dalyku į priekį. Deja, nepasisekė. Nors to paties Aurio paskolinti konspektai tikrai buvo naudingi, dažniausiai nesisekdavo susikaupti.
Šį penktadienio vakarą klastuolis nutarė paskirti herbologijai. Pamokų medžiagos visai nebesuprato, o namų darbams reikėjo kažkokio augalo, kurio, Eion nuomone, jis nematė niekada gyvenime. Jeigu apie jį ir buvo pamoka, to prisiminti nepavyko. Vis dėlto tikėjosi, kad profesorius Smudge prieš savaitgalį ras įdomesnės veiklos nei smaksoti šiltnamyje, tad nedvejodamas patraukė jo link. Mokiniams dar buvo galima vaikščioti koridoriais, tad stengėsi atsipalaiduoti. Bet kaip tą padarysi, kai nieko nesupranti, pusės rašinių nespėji, o pamokos darosi vis sunkesnės? Ar kas nors pagalvojo apie jaunuolių fizinę ir emocinę būseną?..
Pasiekęs šiltnamius Eion priėjo prie pirmojo ir išsitraukė burtų lazdelę.
- Alohomora, - burbtelėjo. Atidarė duris ir įžengė vidun. Augalai, regis, ramiai snaudė, o jis ėmėsi ieškoti kažkokios ten graužuolės, kurios pavadinimą užsirašė ant lapelio. Kažkaip tą namų darbą padaryti reikės, nors kol kas visa ta tema buvo visiškai tamsus miškas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Gruodžio 30, 2023, 11:14:46 pm
Per atostogas mama pasikvietė Atheną namo, mat broliai ir seserys prisivežė savų vaikų. Aišku, Athena džiaugėsi, kad Breto nebuvo, mat šis sėdėjo kalėjime, tačiau šiek tiek liūdėjo, jog nebuvo Kaedės. O'Connor pavardės savininkė jau buvo pradėjusi sutarti su Breto dukterimi ir su ja Kalėdos būtų buvusios mielesnės. Ji būtų galėjus pasišnekėti su Kaede apie magiją ir kitus dalykus, o tai būtų daug geriau nei prižiūrėti būrį vaikų.
Šį vakarą smaragdinių akių savininkė keliavo į šiltnamį ieškoti vieno labai svarbaus dalyko - kokio nors augalo, kuris galėtų pagadinti gyvenimą Bretui bei kitiems šeimos nariams. Ypač visiems brolių ir seserų vaikams, kurie vedė merginą iš proto. Na, Bretui gal iškeptų kokių sausainių su nuodinguoju augalu ir nusiųstų ar net nuneštų į kalėjimą, kad pamatytų, kaip brolis kankinasi. Tiesa, pirmiausia tą augalą reikėjo surasti.
Klastuolė labai nustebo, jog durys į šiltnamį buvo atrakintos, kadangi taip būti neturėtų. Rudaplaukė įėjo į šiltnamį ir apsižvalgė ieškodama, kokio nors nuodingo augalo, tačiau pamatė šiltnamyje stovintį Eion ir kiek pasimetė, tačiau galiausiai ištarė:
- Labas, Eion.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Gruodžio 31, 2023, 07:36:27 pm
Kažkoks augalas aiškiai atsibudo ir pliaukštelėjo čiuptuvu ar dar kokia nesąmone per nugarą.
- Atstok, burbtelėjo Eion ir ėjo pirmyn. Būtinai reikėjo rasti tą daiktą, kurio tyrimo terminas buvo bjauriai arti. Bet ką daryti, kai labiausiai norisi atsigulti ir daugiau niekada neatsikelti? Kažin ką pasakytų profesorius Smudge, jeigu atėjęs į šiltnamį rastų jį čia miegantį? Nors kažin ar miegotų - per tą laiką turbūt būtų surytas kokio nors augalo.
Stengdamasis negalvoti, kad to labiausiai ir norėtų, slinko į priekį. Deja, tada išgirdo pasisveikinimą ir net pašoko. Nuvertė kažkokį vazoną su augalu, panašiu į paprastą saulėgrąžą. Ta sucypė.
- Užsičiaupk, - tarstelėjo augalui ir pagaliau pažiūrėjo, kas toks čia ne atėjo. Ne profesorius Smudge, o tai jau gerai.
- Athena? - nuoširdžiai nustebo klastuolis ir apsidairė. Ar ji čia viena? O gal čia koks pokštas? Bet gal ir ne - atrodė, kad dirbdami kartu jie vienas kitą puikiai suprasdavo. Gal ji nėra bloga? - Ką tu čia veiki penktadienio vakarą?
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Gruodžio 31, 2023, 11:54:37 pm
Gal vis tik atėjimas į šiltnamį buvo bloga idėja? Juk jeigu Athena nunuodys brolį, tada jinai pati gali atsidurti Azkabane, o ten atsidurti ji nenori. Ji nori būti Hogvartse, kur jai gera ir ramu. Tiesa, galbūt broliai ir seserys nesupyks, jei staiga keistai pasijustų vienas iš jų vaikų ir vėliau numirtų? Juk jie tų vaikų turi daugiau negu proto...
Na, bet susirasti augalą ir nusiskinti ji galėjo, o tada tiesiog turės pasidėjus jį kažkokioje slaptoje vietoje savo kambaryje ir, jei reikės, galės panaudoti prieš žmogų, kuris to nusipelnys. Tiesa, jai greičiausiai reiktų sumaišyti kokį nors eliksyrą su tuo nuodingu augalu, bet tai nebuvo labai svarbu, kadangi eliksyrą užmaišyti galima greitai, jei turi visus ingridientus.
Athena šyptelėjo, kai išgirdo augalo cypimą. Jai tai pasirodė labai smagus dalykas, bet ji nenorėjo nusijuokti, kadangi nenorėjo, jog Eion pasijaustų dėl to nesmagiai.
- Taip, - tarė dar kartelį apsižvalgydama. - Aš ieškau vieno augalo, kurio man šiek tiek prisireikė, o tu? - pasidomėjo klastuolė. Ji nelabai norėjo atskleisti, kokio augalo ieško, nes nenorėjo pasirodyti beprote prieš bendrakoledžį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 01, 2024, 01:10:32 am
Vis tiek čia kažkas neaišku. Athena tikrai nebuvo blogiausias variantas, bet kodėl ji čia? Na, jis ir pats čia, bet... Tokių sutapimų nebūna. Gal ji jį seka?
- Vieno augalo? O kokio? Namų darbams? - susidomėjo Eion. Sunkiai atsiduso. Pats čia atėjo būtent to. Atrodė, kad visai nebeturi gyvenimo - viskas apie mokslus. Net ir juodosios magijos vadovėlius retai atsiversdavo. Ką jau kalbėti, kad iki šiol nepaskraidė Aurio motociklu. Nors ar tą padarys, jau pradėjo abejoti.
- Aš... Ieškau graužuolės. Ilgai vargau su namų darbu, nieko nesuprantu. Aš jau padvėsti baigiu nuo tų mokslų, - netikėtai atvirai prakalbo klastuolis ir patraukė tolyn. Dairėsi, tačiau reikiamo augalo nepamatė.
- Gal galime padėti vienas kitam? - staiga pasiūlė Athenai. - Aš tik pasikasti noriu, o ne daryti namų darbus. O vadovėlyje parašyta, kad jeigu graužuolę nuskini netinkamai, ji tampa siaubingai nuodinga. Nors imk ir specialiai blogai nuskink ir suvalgyk...
Buvo labai piktas, bet tikėjosi Atheną suprasiant, kad emocija nukreipta ne į ją. Tiesiog nebepakėlė visų namų darbų ir informacijos. Norėjo atsigulti ir daugiau nebeatsikelti.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Sausio 01, 2024, 02:34:56 am
Išgirdusi vaikinuko klausimą, Athena kiek pasimetė. Ar jai reikėtų sakyti tiesą, ar jai reikėtų meluoti? Bet, jei ji pasakys tiesą, tada Eion gali pažiūrėt į ją kaip į kokią nors beprotę ir tikrai nebenorės bendrauti.
- Na, aš ieškau augalo papildomam dalykui, kuris kiek susijęs su mokslais, bet nevisiškai. Žodžiu, viskas labai painu, - tarė galiausiai sugalvojusi, ką reikėtų atsakyti į bendrakoledžio klausimą. Toks atsakymas turėjo palikti Eion patenkintą, kadangi atsakymas buvo logiškas. Galbūt...
- Graužuolė, hmmm, gal kažką ir pamenu, - pasakė. Herbologija nelabai patiko Athenai, tačiau jai teko pradėti domėtis augalais, kai visų nuodų receptuose buvo parašyti nežinomi augalų pavadinimai.
- Manau, kad galėtume, - tarė rudaplaukė išgirdusi kitą klastuolio klausimą. Jam pratęsus savo žodžius suprato, kad Eion tai tikrai galės padėti jai. - Tau reikėtų pailsėti, jei nori pasikasti. Man paprastai labai padeda poilsis. Ir tu tikrai neturėtum valgyti graužuolės, kad ir koks tamsus ir blogas atrodytų pasaulis, nes nuodyti reikia tik blogus žmones. Na, o tu nesi blogas, - ištarė smaragdinių akių savininkė draugiškai šyptelėdama trumpaplaukiui. Ji kažkodėl norėjo padėti Eion pasijusti geriau. Gal todėl, kad kai ji jautėsi tragiškai, jai niekas nepadėjo.
- O čia graužuolė, ne? - paklausė priėjusi prie kažkokio įdomaus augalo. Ji įsiminė tik, kaip atrodo nuodingoji meivelė, tad nebuvo tikra ar nori skinti graužuolę.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 06, 2024, 12:23:14 am
Kažkas čia vis tiek buvo ne taip. Tarsi susijęs jos ieškomas augalas su mokslais, tarsi ne. Negi Athena ruošiasi virti kokį meilės eliksyrą? Eion smalsiai pažvelgė į ją, bet neklausinėjo. Žinojo, kad jeigu situacija būtų atvirkščia, mažiausiai norėtų nepatogių klausimų.
Gerai, kad Athena sutiko su pasiūlymu vienas kitam padėti. Jeigu jau abu čia atėjo, vargti atskirai būtų tiesiog nesąmonė. Taigi Eion linktelėjo, bet netrukus susiraukė.
- Jau ir Auris sakė pailsėti, - netyčia leptelėjo ir skubiai prikando liežuvį. Stengėsi niekam nepasakoti, kad su vienu iš profesorių bendrauja ne tik pamokose. - Nėra kada ilsėtis, supranti? Kerėjimo kerai nepavyksta, apie transfigūraciją net nekalbu. O čia švaistyti laiką kažkokioms graužuolėms! Ir... Ar tu tikrai manai, kad aš nesu blogas?
Tai taip nustebino, kad Eion, regis, net pamiršo, ko čia atėjo. Visi buvo įsitikinę, kad jis kažkoks pabaisa. Visi, išskyrus Aurį. Kodėl Athena pasakė, kad jis nėra blogas? Tiesa, netrukus ji rado reikiamą augalą, ir vaikinukas priėjo arčiau.
- Aha, šita nesąmonė. Tik kaip ją nuskinti? Nepagalvojau pasiimti vadovėlio...
Eion piktai spoksojo į augalą, tarsi jis būtų kaltas dėl nuovargio ir visų nesėkmių. Sunkiai atsiduso ir nejučia vėl susimąstė, kodėl Athena pasakė, kad jis nėra blogas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Sausio 07, 2024, 09:09:06 pm
Nuodingo augalo ieškojimas nebuvo tokia jau gera veikla. Athena galvojo, kad turėtų ateiti dar vėliau, tačiau dabar laiko atsukti jau nebegalėjo. Ji nenorėjo, kad jos bendrakoledžis pažiūrėtų į ją keistai dėl nuodingo augalo ieškojimo, tad negalėjo ir pabėgti. Jai dabar teliko nuskinti graužuolę neteisingai ir taip ji neturėtų sukelti įtarimo Eion.
- Na, bet jei tau netgi profesorius sako, kad reikėtų pailsėti, tai turėtum, - pasakė Athena. Ji nesuprato ar Eion ir profesorių kažkas sieja ar tiesiog profesorius pastebėjo, jog vaikinukas daug mokosi. - Bet įsisavinti informaciją lengviau, kai tu esi pailsėjęs. Ir tada viskas tiesiog geriau seksis. Ir taip, aš tikrai manau, kad tu nesi blogas, - tarė O'Connor pavardės savininkė jam draugiškai šyptelėdama. Ji puikiai žinojo, kad pervarginimas tikrai nepadeda mokytis. Iš patirties.
- Na, mes galime ją skinti įvairiais būdais ir tada įmetus į kokį vandenį ar pabūrus patikrinti, - pasiūlė smaragdinių akių savininkė kažkokią idėją, kuri galbūt bus naudinga.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 11, 2024, 12:46:55 am
Dabar pagrindinis ir vienintelis klausimas buvo: ar Athena atkreips dėmesį į tai, kad jam kažką sakė profesorius ir, maža to, jis tą profesorių pavadino vardu? Pats kaltas, žinoma, bet tikrai nenorėjo, kad mokykloje pasklistų kalbos. Jau pakanka to, kad ir Erka dirba Hogvartse. Bet kol kas Athena nieko nesakė ir neklausinėjo.
- Aš tiesiog per kvailas. Ar pailsėjęs, ar ne, vis tiek nieko nesugebėsiu išmokti, - tarstelėjo jis. Jau netrukus spoksojo į graužuolę ir nė neįsivaizdavo, kaip su su ja susidoroti. Va ir įrodymas, kad yra per kvailas - atėjo pasiimti augalo, bet nesugebėjo apsirūpinti vadovėliu.
- Kodėl tu manai, kad aš nesu blogas? - atsargiai dirstelėjęs į bendramokslę paklausė. Netrukus vėl susitelkė ties augalu - į jį spoksoti paprasčiau nei į per daug klausimų keliančią Atheną. O ji netrukus pasiūlė visai neblogą idėją.
- Gal ir gerai sakai, - linktelėjo atsargiai pačiupinėdamas lapelį. Nors vis tiek nesuprato, kodėl negali nagrinėti kokių paprastesnių augalų. - Reikia surasti kokį vazoną ar ką, kur galėtume sudėti lapelius.
Patraukė surasti ko nors naudingo ir netrukus paklausė:
- Gal tu ką nors matai? Čia nieko nėra...
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Sausio 19, 2024, 10:51:21 pm
O'Connor pasidarė kiek smalsu. Ji norėjo daugiau sužinoti apie Eion šeimą. Aišku, negalėjo nieko tiesiai šviesiai paklausti, kadangi jos taip pat greičiausiai paklaustų keleto klausimų apie jos pačios šeimą, o šia tema mergina kalbėti visiškai nenorėjo. Ji pyko ant Brendano, pyko ant Breto ir ant visos šeimos.
- Na, ne kiekvienas tavo amžiaus moksleivis mokosi pradanginimo kerus ir tiek stengiasi, tad nesi kvailas, kaip tik esi protingas, - tarė rudų plaukų savininkė. Pati savęs nelaikė labai protinga, tačiau Eion jai atrodė, kaip labai protingas vaikinukas, kadangi jis mokėsi daug daugiau nei kiti. Jis labai daug darė ir mokėsi viską viską per pamokas.
- Nes tu neskriaudi kitų, nesimuši ir daug mokaisi, labai stengiesi, - pasakė smaragdinių akių savininkė
- Taip, - tarė O'Connor pradėdama ieškoti. Ji nerado nieko gero, tad paėmė kažkokį augalą, kuris tikrai nebuvo pavojingas ir tiesiog išvertė jį iš vazono. Tą vazoną padavė Eion.
- Tik tokį radau, - tarė nežinodama ar tas vazonas bus tinkamas.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 20, 2024, 12:01:13 am
Regis, Athena buvo nusiteikusi įrodyti, kad jis protingas. Taip paprastai Eion įsitikinimo tikrai nepakeis, bet jis nebesiginčijo. Atrodė, kad yra ir prasmingesnės veiklos nei kažkam aiškinti, kad esi visiškai kvailas. Tuo labiau, kad pradanginimo kerai buvo penkto kurso vadovėlyje.
Netrukus Athena jį dar ir girti pradėjo, ir Eion visai apstulbo. Na taip, dabar jis tikrai nebesimuša. Bet pirmuose kursuose buvo visko. Nuskriaudė ir šią merginą. Ką jau kalbėti, kad tyčiojosi iš Gruodės, kurią dabar laikė drauge, Kajos ir kitų...
- Na... Ačiū, - nežinodamas kaip reaguoti sumurmėjo. Žinoma, daug mokėsi tik dėl to, kad pirmus ketverius metus per pamokas varnas šaudė (paukščius, ne Varno Nago koledžo mokinius; be to, perkeltine prasme), bet to nepasakė. Jeigu kažkas apie jį neblogai galvoja, tai griauti būtų tiesiog absurdiška.
Taip ir neradęs nieko, kur galėtų išbandyti lapelius, dirstelėjo į bendramokslę. Eion nuostabai, ji tiesiog išvertė kažkokį augalą iš vazono. Nejučia nusišypsojęs klastuolis priėjo arčiau. Panašu, kad jo ir Athenos nuomonė apie herbologiją sutampa. Tai jam visiškai tiko.
- Puiku, - tarstelėjo, bet susidūrė su kita problema - kaip patikrinti, ar lapelis nuskintas teisingai? - Nori bandyti su vandeniu? Ar kokiais nors kerais? Bet sakau tau - herbologija yra kažkokia nesąmonė...
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Sausio 27, 2024, 11:12:24 pm
Athena mąstė, kad Eion yra protingesnis už ją, nes jis daug mokėsi, o O'Connor dar ir praleidžia laiką kartodama kursą. Ji irgi stengėsi mokytis, tačiau jai tai nesisekė labai gerai. Ji vis pritingėdavo arba paprasčiausiai nespėdavo visko padaryti, kadangi vis atsirasdavo kokios nors kitos veiklos, kuri jai labiau patiko.
- Nėra už ką, - pasakė mergina draugiškai nusišypsodama vaikinukui. Jai patiko bendrauti su Eion, kadangi nebuvo sunku tą daryti. Tiesa, jis nežinojo kaip gyveno mergaitė, greičiausiai nežinojo, kad ji buvo palikta tame pačiame kurse antriems metams, tačiau to jam ir nereikėjo žinoti. Juk viskas yra daug paprasčiau, kai praeitis ir šeimos reikalai lieka už uždarų durų.
- Aš manau, kad su vandeniu, kadangi taip pasižiūrėsim ar vanduo pradeda burbuliuoti ar dar kas nors? - pasiūlė smaragdinių akių savininkė. Kerais ji nežinojo, kaip patikrinti, nes nežinojo tinkamų kerų.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Sausio 31, 2024, 04:09:19 am
Jis pažintį blogai pradėjo tiek su Gruode, tiek su Kaede, tiek su Athena, tiek su profesoriumi Levinsu. Aišku, ir su Auriu. Visos trys mokinės sugebėjo jame pamatyti žmogų. Auris iš viso tapo jam tėčiu. Na, beveik. O štai prakeiktas profesorius Levinsas vis tiek galvoja, kad jis kažkoks pabaisa, nors pastaruoju metu nieko blogo per jo pamokas nedarė. Vadinasi, prie to kvailio neverta nė stengtis. Ši išvada klastuoliui patiko, ir jis šiek tiek atsipalaidavo. Kol kas nelabai suprato, kas yra jie su Athena. Bendramoksliai, žinoma. Netgi abu klastuoliai. Bet ar jie gali tapti draugais?
Žinoma, šitų svarstymų garsiai neišsakė, ir herbologija bene pirmą kartą gyvenime pasirodė esanti naudinga. Augalas padėjo nukreipti mintis.
- Gerai sakai, - pritarė pasiūlymui dėl vandens. - Turbūt labai gerai moki herbologiją. Man čia visiškai tamsus miškas.
Susiradęs laistytuvą lyg niekur nieko įpylė į tą vazoną vandens. Dabar tereikėjo nuskinti lapelį ir įmesti į vandenį. Bet kažkodėl pasidarė nejauku - čia visai nereikėjo sprogimo.
- Galėtų bent tas Smudge būti normalesnis, - burbtelėjo neabejodamas, kad profesorius tik ir laukia progos paskirti areštą. Galiausiai bet kaip nuskynė lapelį ir įmetė jį į vandenį. Tas iš karto pradėjo šnypšti ir pamažu kilti iš vazono. Panašu, kad jų laukė potvynis.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Athena OConnor Vasario 19, 2024, 10:29:38 pm
Athenai patiko bendrauti su Eion. Tai daryti buvo lengva ir smagu. Su juo mokytis taip pat buvo labai smagu. Ir daug lengviau nei tiesiog mokytis vienai. Taip Eion buvo protingas ir daug žinojo, o tas Athenai buvo svarbu ir labai patiko, kadangi neprotingi žmonės negebėjo gerai mąstyti.
- Tiesiog turiu patirties su žiobariškais augalais, tad man lengviau ir su magiškais. Jie iš esmės panašūs, tiesiog magiški turi kažkokių magiškų savybių, - pasakė mergina ir pažvelgė į grindis. Šeimoje būtent ji ravėdavo visus daržus ir atlikdavo panašius darbus, tad jai darbas su augalais nebuvo svetimas.
- Nuskynėm tai tikrai ne taip, - ištarė ir kai Eion nematė nusiplėšė dar kelis lapelius nuo gėlės. Juos panaudos tam, jog padarytų ,,dovaną'' Bretui.
- Na, jis toks priplaukęs kaip koks menininkas. Galbūt ir yra koks nors menininkas, o herbologiją turi kaip pomėgį ir nori užsidirbti, nes iš meno neužsidirba, - pagalvojusi tarė Athena. Toks variantas buvo logiškas, tačiau dabar buvo didesnė problema - reikėjo sustabdyti kylantį vandenį.
Antraštė: Ats: Šiltnamiai
Parašė: Eion Faolán Bláán Breathnach Vasario 20, 2024, 04:52:52 am
Kažkodėl su Athena bendrauti buvo visai nesudėtinga. Žinoma, ir ją nuskriaudė pirmame kurse, bet neatrodė, kad mergina tai prisimena. Kur jau ten prisimins - visai neseniai pasakė, kad jis nėra blogas. Tai buvo be galo svarbu, ir Eion pažadėjo sau stengtis tą sakinį pasilikti atmintyje.
- Esi iš žiobariškos šeimos? - pasidomėjo. Stengėsi kalbėti draugiškai. Pačiam visiškai nebuvo skirtumo. Tuo labiau, kad apie save to nė nepasakytų.
- Ai, koks jau skirtumas taip ar ne taip, - staiga prarado kantrybę klastuolis. - Nesąmonė ta herbologija. Tegul Smudge pats daro savo kvailus namų darbus.
Jam patiko bendramokslės žodžiai apie profesorių. Ypač tai, kad jis priplaukęs. Nusišypsojęs linktelėjo, bet apie tai galvoti neliko laiko - potvynis stiprėjo ir, regis, nebuvo nusiteikęs artimiausiu metu pasibaigti.
- Klausyk… - prabilo Eion. Nenorėjo prieš merginą pasirodyti esąs bailys, bet panašu, kad gali tekti padaryti būtent tai. - Man čia nebepatinka. Nežinau, kaip viską sutvarkyti. Gal einam iš čia?
Skubiai išėjo iš šiltnamio ir žvilgtelėjo patikrinti, ar Athena eina kartu su juo. Netrukus uždarė duris ir bėgte pasileido mokyklos link. Jeigu ką, jų šiltnamyje šį vakarą nebuvo nė kvapo.