Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 03, 2017, 09:42:08 pm

Antraštė: Paslapčių kambarys
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 03, 2017, 09:42:08 pm
giliai giliai, gerokai po pačiu Hogvartsu glūdėjo legendomis apipintas, mitais padabintas paslapčių kambarys. Ilgi vingrūs koridoriai, vedantys į didžiulę, pagrindinę menę, kvietė susitikti su milžiniška, baisinga pabaisa, kurią prieš daug metų, čia paliko vienas mokyklos įkūrėjų – Salazaras Klastuolis, ir salę įrengė jis, mat vienu aspektu, visų keturių draugų, įsteigusių hogvartsą požiūris į mokinių atranką skyrėsi. Rovena Varnanagė, Godrikas Grifas bei Helga Švilpynė sutarė puikiai, ir norėjo, jog burtų ir kerėjimo mokykloje mokytųsi visi, turintys magiškų galių vaikai, tačiau Klastuolis nesutiko, jam atrodė, jog burtininko ar raganos vardo verti tik grynakraujai, magų šeimose gimę vaikai. Todėl, slapta nuo kitų trijų draugų Salazaras pilyje įkūrė slaptą salę, o joje pastatė savo statulą ir įkalino pabaisą, su ta mintimi, jog po daugelio metų, į mokyklą grįš jo palikuonis ir atvers paslapčių kambarį, išleis jame tūnančią pabaisą ir iššluos visą Hogvartse esantį blogį. Šis didis burtininkas turėjo gebėjimą, kurio neturėjo joks kitas, jis mokėjo gyvačių kalbą, buvo šnypštūnas, todėl norint patekti į kambarį reikėjo turėti ne tik Klastuolio akį, bet ir mokėti šnypštėliškai.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Sausio 03, 2017, 09:50:42 pm
Apsidairiusi po didelę, prikruvintą, pliką bei apšnerkštą salę Beatrice sudėjavo. „Tu ką, nori, jog aš dabar viską čia išvalyčiau?“ paklausė ji Tom, per daug nesiruošdama zirsti ir išsitraukdama iš apsiausto kišenės lazdelę. „Taip, ir Delphini galėsi čia laikyti, karts nuo karto parūpinant jai kokį niekuo dėtą žmogeliuką.“ Beatrice sutiko su Tom, juk visą laiką gyvenus našlaitine norėjosi kokios nors vietelės sau. Galbūt net... namų? „Jo, Delphi galės būti naujoji pilies pabaisa.“ Nusišaipė mergina lazdele naikindama kraujo pėdsakus. Dar keli mostelėjimai ir sušvinkusi basilisko dvėseliena buvo pradanginta, išmes kur nors uždraustojo miško duobėje, užkas palaikus ir visą kitą čia esantį brudą. „Pala pala, o iš kur baldus gausime?“ smalsavo darbuodamasi toliau. „Gausime gausime. Tu išbursi, juk šitokius krėslus išburi.“ „bet lovų dar nemėginau, nežinau ar išeis...“ „Išeis tau viskas, tik su laiku, juk dabar nesiruošiame čia nakvoti, tiesa?“ ramino ją minčių kertelėje tūnanti Klastuolio įpėdinio dalelė. „Tiesa.“ Murmtelėjo ji ir surinkusi visas šiukšles, taip pat tempdama su savimi pradanginimo kerais užburtą basilisko maitą, it šikšnosparnis nusklendė vamzdžiu aukštyn, atgal į Mirtos tualetą.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: skrickus123 Sausio 03, 2017, 10:16:26 pm
Ak, ir kodėl gi toji daili auksaplaukė moteris jos išsigando? Buvo beketinanti lėkti galą gauti greičiausiai į  mūšį, vargšei Delphini net teko madam Wright sustingdyti, jog atitemptų čia, į saugią vietą. Ji nenuvils Beatrice, dabar jos mama saugi. Tiesa, guli kiek nepatogiai, ant grindų, bet... vis dėl to mostelėjusi lazdele mergina sukūrė šiokį tokį čiužinį ir tarė šalia stovinčiam klastūnyno šeštakursiui, kuris taip noriai čia paskui ją atėjo, it koks aviniukas. Ak taip, Delphini buvo visai užmiršusi, jog panaudojo užvaldymo kerus, na nieko.
-tu, vaikine! – griežtai šūktelėjo ji klastuoliui – saugok šią moterį ir abu iš čia nei kojos nekelkite, mūšis ne jums. – taip tarusi švystelėjo sidabriška plaukų aureole ir išsklendė iš salės. Būsimų jos namų, juk taip šalta glaustis uždraustajame miške... žinoma ji padės Tris sukurti visus baldus ir įrengti puikų dizainą. Jau atsidūrusi Mirtos tualete pasidomėjo kiek užtruko, vos dvylika minučių ir trisdešimt septynias sekundes, vadinasi, turi lygiai dvi minutes ir dabar jau dvidešimt dvi sekundes sugrįžti per žadėtą laiką pas Beatrice, į uždraustąjį mišką, o gal per šį laiką nusidangino kur kitur?
-urrrrrrrrrrr!!! – puolė ji, nežinia kokį drąsuolį, mėginusį užpulti ją iš už nugaros ir pačiupusi jo lazdelę dailiai perlaužė, tada, liuoktelėjo pro pirmą pasitaikiusį išdaužtą langą ir pasileido atgal, į uždraustąjį mišką.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Vasario 01, 2017, 08:26:59 pm
beskriedama vamzdžiu žemyn  Beatričė tebesimaišė, kur ji, kur jis. Soreno kūnas sulig kiekviena minute nenumaldomai vis slydo iš rankų ir merginos krūtinę pirmąkart sugniaužė rimta panika, ji nesumojo ką turėtų padaryti, tiesiog žinojo: „Greičiau...“ nes jei jis išsitaškys iš 50 metrų ant grindų, iš jo nieko neliks, juk vis yra be sąmonės. Pagaliau, pagaliau kojoms tvirta žemė. Ji tebesitempė pasliką kūną paskui save net nemėgindama pasitelkti į pagalbą magijos ir išsiburti neštuvus. Ji norėjo justi skausmą už tai, kam leido įvykti, kiekviena savo ląstele mėgautis bausme, periodišku atsaku į savo niekšybes. „Šiąnakt skausmo tau teks patirti užtektinai, nesieikvok Triče“ pasigirdo raminamas balsas. Mergaitė pravirko, ji norėjo mamos, viso labo tebuvo penkiolikmetė ir šių išbandymų jai buvo per daug. Vos ne vos patalpino nuodų bei vaistų mokytojo kūną į nišą ties trečiu posūkiu. „Čia galėtų būti nuosava mūsų ligoninė.“ Pamintijo Tomas, bet jai buvo nė motais. Jau bėgo tekina link pagrindinės salės. Ten, prie Salazaro Klastuolio statulos tebegulėjo sustingdyta motina, jau matėsi colio pilvukas. „Greitai auga parazitas.“ Gana per garsiai pamąstė šios nakties žygdarbininkas. „Bet ji negali to matyti.“ Perspėjo  jį grifė. „Ties šeštu posūkiu yra dar viena niša, tempk ją ten.“ „Bet Sorenas numirs, jam reikia skubios pagalbos.“ „Gerai, išlipk atgal į Mirtos tualetą ir atsisiųsk jos ligoninės lagaminą, ten turėtų būti pakankamai medikamentų, bent jau pradžiai.“ Ilgaplaukė padarė kaip liepta ir netrukus jau nutrenkė visą motinos lagaminą nišoje šalia Soreno. „O jeigu, jeigu jis jau...“ „Negalvok apie tai, eime.“ Ji ir vėl pakluso, tarsi robotas, marionetė tampoma už virvučių.
-finite! Mama, paklausyk, tik nepanikuok, - kreipėsi į ką tik atstingdytą ir išplėstomis akimis į ją žvelgiančią auksaplaukę ant grindų. – Sorenas sužeistas, labai sunkiai, jis čia, atnešiau jį, tavo medikamentus taip pat, eime, padėsi jam. – baigusi ji patraukė savo motiną už rankos ir nutįsė į nišą. Tada grįžo į salę ir užsidarė.
-mufliato. – ryžtingai ištarė. – koloportus. – pridėjo ir atsisuko į Čo Čang sūnų, ramiai tebestovintį it aviną, valdomą nedovanotinų kerų. Lazdelė pati kilstelėjo ranką, truktelėjo ją ir žodžiai nesuvaldomai pasipylė, tačiau tvirtai.
-avada kedavra. – tai buvo ji, ne Voldemortas ištarė tuos du žodžius, ji. Mergina puikiai tai žinojo, tačiau laikėsi tvirtai. Sutelkusi dėmesį įsistebeilijo į krintančios aukos šviesias akis, susikaupė ir jos agonijos skausmus sugėrė užkeiktos paslapčių kambario durys.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Vasario 03, 2017, 09:02:56 pm
Bėgo dienos, savaitės, jos virto mėnesiais, o Sorenas vis nepabudo. Natalie yščiose mažylis beperstojo augo laužydamas jai kaulus, kuriuos ji tuoj pat sutaisydavo burtų lazdele. Tik tas pradinis skausmas, daugiau nieko rimto. Rimta buvo tai, jog ji, būdama vegetarė, turėjo gerti kraują ir nebetkokį, žmogaus kraują. Žinoma, duktė su ta savo pakalike jo parūpindavo, rasdavo kažkur toliau nuo Hogvartso apylinkių, tačiau hilerė neburbėjo tik dėl to, kad jautė pareigą išnešioti Soreno atžalą. Ramybės moterei nedavė tik viena mintis: o jei tas mažylis bus Soreniukas? Jei vos jam gimus Sorenas užges. Ne! Ji negalėtų to pakelti. Ašaros eilinį kartą paplūdo iš jūros žalumo akių, galbūt tai nėščioms būdinga nuotaikų kaita, o gal... „Viešpatie, juk jis net nežinojo, kad laukiuosi.“ Toji mintis nepaleido Natalie nei neramiuose sapnuose nei pabudus. Ji sėdėjo šalia Soreno niekur nuo jo nesitraukdama ir laukė. Šįryt suprato, jog sulaukė. Nešioti vampyrą nereikia devynių mėnesių, pakako pusketvirto. Skausmai raižė vis labiau, o ji žinojo, viena neišsiversianti. Iš paskutiniųjų jėgų nušliaužė link didžiosios paslapčių kambario salės su Klastuolio statula, kur duktė su kraujasiurbe šnekučiavosi apie šį bei tą. Vos įsmukusi kambarin taip, kad būtų matoma, Natalie susmuko ant grindų. Juto, kaip padaras raunasi lauk dantimis.
-nepakaks. – sušvokštė moteris. – nepakaks skalpelio, placentą gali perpjauti tik vampyro dantys.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: skrickus123 Vasario 04, 2017, 08:19:12 pm
Delphini užburta užvaldymo kerais jau nepirmą kartą, ir vis per savo nemokėjimą tvardytis. Juk tokia maža patirtis kaip vampyrės, taigi, ko iš jos norima. Pirmą kartą buvo užkerėta kai perkeitinėjo savo tėvą, tiesa, išvaizda už ją jaunesnį, dabar lengvai graužia iš moters pilvo vaikučius ir padavinėja šalia stovinčiai Beatričei. Jei būtų jos valia, toji ilgaplaukė pamaiva su raudona uniforma jau seniai būtų patapusi vakariene, bet... tėvas neleido. „Ir kodėl gi?O gal vis dėl to ją užmušti? Ne, per daug rizikinga.“ Atmetė mintį ir sustojo. Auksaplaukės moters kūne buvo trečias vaikiukas, bet toli gražu dar nepasiruošęs išeiti, išvysti pasaulėlio. Placentos maišelis baisiai storas, dripsniukas per mažas, visai mažutis, daugiau nei per pus mažesnis už tuos, kuriuos ką tik ištraukė. „Ką daryti su šituo? Veikiausiai reikia palikti, gal tas vaikas net negims, o gal jį reikia panešioti ilgiau?“
-Triče, čioinai yra trečias, bet jam per mažai laiko, jį dar reiktų panešioti, gal tai žmogus? bet negali būti, placenta jo vampyro odos. - lyg kreipėsi į kambaryje esančią merginą, Lygtai pasikalbėjo su savimi. Delphini atsitiesė ir griuvo pakirsta stingdymo kerų.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Vasario 04, 2017, 08:24:02 pm
Kai jos motina susmuko pagrindinėje paslapčių kambario salėje ir pareiškė, jog reikės vampyriškos pagalbos ištraukti mažylį, mergina iškart užkeikė sidabraplaukę užvaldymo kerais, puikiai žinodama, jog šioji savarankiškai nesusitvarkys, dar per jauna vampire ir paliepė pradėti. Pati burtų lazdele vos spėjo stabdyti plūstantį Natalie kraują ir laužomus kaulus. Viskas atrodė kraupiai. Lengviau atsikvėpė, kai į rankas buvo įteikta mažytė lėlytė su juodų plaukų kupeta bei žiburiuojančiomis auksinėmis akimis. Pažvelgė žemyn: „Berniukas!“ spygtelėjo, tačiau pačiai sau.
-ne ne ne... – sudejavo, kai užmatė, jog broliukas mamos pilve užsimanė kompanijos. Mažučiai smulkūs Delphini dantukai darbavosi toliau, ritmingai, nepamesdami valios, kaip Tričė ir norėjo. „Kažin, kaip Sorenas sureaguotų visa tai matydamas?“ mąstė mosikuodama burtų lazdele, kad motinos žaizdos apmažėtų. „Tikiuosi ji išgyvens?“ į rankas buvo įteikta identiška lėlytė. Pažvelgusi žemyn vėl išvydo turinti rankose broliuką.
-jų plaukai juodi kaip smala, akys auksinės kaip saulė, jiedu panašūs kaip du vandens lašai, jiedu bus vieningi tarsi varnai. – tarė ir iš abiejų delnų pasipylė mėlyna amžinoji ugnis, suvienijanti šiuos kūdikius amžiams. Ji nenorėjo, jog kuris nors jų liktų gyvenime vienas, vienas kaip jinai. – sustink! – riktelėjo jau atsigavusios Delphini pusėn, kurios akys godžiai žvelgė į auksaplaukę, gulinčią ant grindų. Tada ji priėjo prie motinos ir patikrino būklę. Viskas gerai, Natalie miegojo. Mostelėjusi lazdele, tamsiaplaukė išbūrė jai pūkinį čiužinį, ant kurio šalia paguldė du identiškus varniukus.
-Lauk mamyte, lauk trečiojo, o dabar, aš einu pasivaikščioti, nes tuoj nualpsiu.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Vasario 15, 2017, 09:17:47 pm
Natalie nematė Soreno jau dvi savaites. Žinojo, jog toji dieviška būtybė tebegyva, guli komoje, tačiau pati buvo ne ką gyvesnė. Pastarosiomis savaitėmis duktė jai neleido keltis nuo čiužinio, o pastarosiomis dienomis ji jau ir pati nebūtų atsikėlusi. Žvilgsnis apsiblausęs, veidas išblyškęs, tikras mirties įsikūnijimas, tačiau trečiasis mažylis vis dar nepasiprašo išlaisvinamas iš yščių. „Ak, norėčiau dukters, tada būtų lygu lygu.“ Vangiai mąstė auksaplaukė ir grimzdo gilyn į miegą.
-Keti, paimk lazdelę, kam sakau. – piktas šlykštus dėdė stovi prie jos ir rėkia į ausį. Ketė dar mažytė, vos penkerių. Mergytei patinka burtai, bet ji norėtų išburti fėjas arba gražią muziką, o ne mėginti sukelti skausmą beginkliam žmogui tįsančiam ant grindų.
-nenoriu tėveli, noriu žaisti. – pakėlusi mėlynas akis į baltaveidį vyrą susitinka su jo raudonomis ir maldauja žvilgsniu.
-Krucio sakyk! Sakyk tu maža, niekam tikusi mergiščia! – užklykia tėvelis, jis piktas, labai piktas, bet ji nenori, nenori kelti skausmo jokiam, o ypač tam apgailėtinam senoliui ant grindų.
-aš negaliuuu... – suvaitoja liesa išstypėlė mažylė ir galų gale visai įsisriūbauja, lazdelė iškrinta iš rankos ir aidžiai taukšteli ant medinių dvaro grindų.
-ašaros silpnumo ženklas Ketrina, nedrįsk bliauti, tuč tuojau liaukis! – užrinka raudonakis, o pamatęs lazdelę, iškrentančią vaikui iš rankos galutinai įsiunta. – ar tu žinai kas būna, kai pameti burtų lazdelę Keti? Tai vienintelis tavo ginklas! Nenori parodyti tam žmogui kas būna tau nepaklusus? Jis nedavė tau ledų, sakė, kad susirgsi, o tu juk norėjai ledų, liepei jam...
-daduuu. – suūbauja Ketrina tarsi mėgindama vėl paprašyti ledų.
-ledų negausi, kol neišmoksi pamokos Ketrina, Krucio! – ilgi balti pirštai kilsteli nuo žemės paimtą, prieš tai mergaitės turėtą burtų lazdelę, ir šioji pragariškai klykdama sukniumba ant grindų. Skausmas nepakeliamas, deginantis, jau geriau būtų pati jį sukėlusi tam žmogui, negu dabar kentėtų, bet ne! Geriau jau kankinsis pati, tik ne kitas žmogus, žmones reikia gelbėti, gydyti. Penkiametė raitosi kniupščia, tiesūs, kaštoniniai jos plaukai išsidraikę ant grindlenčių, košmaras nesibaigia.
-neee! Dadųųų! Nenoriuuu! Maaamaaa! Neee! Jis gimsta, gimsta! Gelbėkit! Jis ateina! Skauda! Soooreeenaaaiii!!! – Natalie tarsi atsitokėja, tarsi tebeplaukioja baisiausiame savo košmare, kuriame tik yra buvusi, kodėl atsigamino būtent šie prisiminimai? Mažylis ateina, ji jaučia kaip jis be vargo skinasi kelią lauk, kažkas jam padeda, šaltos ledinės rankos paliečia šonus ir jai gera, saugu. Ji tebemato vyrą raudonomis akimis, ji tebėra maža mergaitė, tačiau jai skauda, ji gimdo, jos kūdikis...
-Solveiga Silvia von Sjuard. – tam, kad ištartų šiuos žodžius jai teko pasistengti iš visų jėgų. Lūpos tarsi švininės. Hilerė nežinojo, sūnus ar duktė, tačiau juto savyje tuštumą, kad ir kas jis bebūtų, jis laisvas. Iš kažin kur atslinkusi tamsa ėmė gaubti ją visą ir traukti į save. Blyškiaveidžio vyro dvare kontūrai blėso, dabar auksaplaukė tematė akmeninę Salazaro Klastuolio statulą, savo kraują ir juo ištepliotas sidabraplaukės vampyrės lūpas. Visur kančia ir skausmas, kraujas ir pragaras.
-Myliu tave, Sorenai. – darkart tyliai pašaukė ir atsidavė tamsos malonei.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Vasario 15, 2017, 09:21:29 pm
Beatričė sėdėjo ant čiužinio ir žaidė su dviem gerokai ūgtelėjusiais mažyliais, kuriuos po mėnesiuko kito teks leisti į Hogvartsą. „Ir ką reiks daryti jei mama nepakils iš patalo, jei tėtmmmSorenas taip ir neprabus?“ mintijo tamsiaplaukė susikryžiavusi savo ilgas kojas. „Jei Tomas taip ir negrįš? Liksime mudvi dvi su Delphini kaip kokia homoseksualių porelė dvynukų auginti.“ Dabar pastarieji atrodė lyg būtų penkiamečiai. „Dievaži, praėjo vos du mėnesiai, tai kas bus toliau?“ nekantriai pervertusi knygos lapą ji išgirdo motinos klyksmą, jos kūnas keistai išsilenkė ir... lūžo, lūžo visas, išsikėtojo ant čiužinio tarsi negrabiai padirbta lėlė. Viena akimirka ir penktakursė įveikė paniką, o jei teks auginti berniukus? Privalo būti suaugusi, negali panikuoti. „Imperio“ pagalvojo atsisukusi į netoliese kiurksančią Delphi ir ši bematant pasidavė kerams. „Stokis ir išimk tai.“ „Jei bus dar vienas pacanas, jei bogu, nušausiu, pakasiu, sudraskysiu ir suėsiu!“ mintijo žvelgdama į tai, kas liko iš motinos ir vargšę Delphi, kuriai galutinai pasisotinti bei prarasti savitvardą trukdė užvaldymo užkeikimas. Kelios sekundės ir nepaprastai mažutis kruvinas angelėlis jau buvo vampyrės rankose.
-kas tai? – paklausė Tričė, nenuimdama valdymo užkeikimo. Tada išgirdo motiną sakant kūdikio vardą:  „Solveiga Silvia von Sjuard? Tebūnie.“ Pamąstė ir prisiminė kaip juodvi su mama sėdėjo ir rinko berniukams vardus, Raveną išrinko pati Beatričė, mat mažyliai buvo tarsi varnai, du vienodi, du broliai. O Fasiru Natalie pavadino kitą berniuką, sakydama, kad tas vardas imponavo Sorenui. „Kodėl imponavo? Imponuoja.“ Griežtai nukirto mintyse, gaila, atsako nebuvo. Ak, ji dar taip greit nespėjo priprasti, jog jos kūnas priklauso jai vienai
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: skrickus123 Vasario 15, 2017, 09:24:18 pm
Delphini gulėjo bei ražėsi tarsi katė, kai pasigirdo klyksmai ir beveik tąpat sekundę į ją buvo paleistas valdomasis užkeikimas. „Pabodo jau taip. Bet ką darysi, vis turiu jai paklusti kol tėvas sugrįš.“ Atsiduso mergina mintyse ir pasidavė kerams. Dantys placentą pragraužė lengvai, netgi per lengvai, tarsi kūdikis pats būtų kažkokiu nesuvokiamu būdu ją praardęs. Moteris atrodė apgailėtinai: kojos išsiklaipę, rankos persukiotos... visur telkšojo kraujo balos ir tvyrojo mirties tvaikas. „Tai štai kur tu gimei, mažulėli.“ Vien mintimis ištarė sidabraplaukė leliukui, jau paimtam ant rankų. Žvilgtelėjo žemyn, jog galėtų atsakyti į Tričės užduotą klausimą.
-mergaitė. – išgirdusi mirštančios Natalie žodžius pakartojo. – taip, tai Solveiga Silvia von Sjuard. – tada nuėjo prie čiužinio ir įdavė angeliukę rimtai sėdintiems berniukams.
-laikykit, tai jūsų sesutė Solveiga, gerbkit ir mylėkit. – tuo pat metu ir Natalie prabilo apie meilę. „Vech, kaip sentimentalu. Kraujo išdavikų irštva.“ Pamanė jau atitokdama iš užvaldymo, spėjo, jog pačią Beatričę pagaliau užvaldė paniką. Darsyk prašviesėjusiom akim ir praskaidrėjusiu protu pažvelgė į pagramdukę, ji buvo kažkokia kitokia negu jos broliai, ji buvo per maža. Ne, dar kažkas. Taip, tai jos akys patraukė Delphi žvilgsnį. Šiurpiai raudonos, ryškiai tarsi rubinai žėrinčios smulkiame angeliškame veidelyje.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Vasario 15, 2017, 09:39:47 pm
Beatričė nebuvo kvailė, ji matė, jog motina miršta, tiksliau jau mirusi.
-Mama, mama, mama... – tarsi mantrą kartojo tą žodį apkabinusi lavoną – mama, mama, mama... – tarsi burtažodį, galintį padaryti stebuklą. O gal ji iš ties galinti padaryti stebuklą? Juk turi tarnaitę, visą tik savo vienos valdžioje! Negalima pasiduoti panikai, žinojo, tačiau... ar dar nevėlu? Lėtai pakilo nuo šaltų paslapčių kambario grindų ir atsigręžė į Delphini, kuri stovėjo ir susižavėjusi žvelgė į mergaitę, į jos, Beatričės sesutę. „Palaukit, ką? Ji davė kūdikį mažamečiams berniukams? Mėšlas! Tų dviejų čia apskritai neturėtų būti! jie dar per maži matyti tokius vaizdus. Ak, Dieve, gimdymas!“ jau norėjo užkaukti ant vampyrės, bet laiku prisiminė, jog laiko nėra, gal kurį laiką Fasiras su Ravenu ir nesugalvos švystelėti sesutės į orą. „Ir vėl Imperio, mano brangiausioji šeivamedžio lazdele.“ Atsiduso mintyse grifė ir pasistengė iš visų jėgų, žinojo, jog vaikšto peilių ašmenimis, tačiau tai buvo paskutinė išeitis.
-perkeisk ją. – liepė vampyrei ir ėmė stebėti kas bus.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: skrickus123 Vasario 15, 2017, 09:51:22 pm
„ir vėl užvaldymo kerai? Ne!“ susinervino Delphini, pajutusi svaiginantį jausmą galvoje.
-ave atque vale, moterie! – sušuko gavusi įsakymą, buvo pasirįžusi išlakti tos blondinės perekšlės kraują, o ne tik ją perkeisti. Palinko artyn ir pasimėgaudama suleido dantis. Juk ji vampyrė, o Beatričė tik žmogus, ji nepaleis tokių stiprių kerų, ji jos nesuvaldys, tik nešįkart. Bet deja, kūnas prieš merginos valią išsirietė ir atsistojo, Natalie tebegulėjo kraujuose, tačiau širdis jau ritmingai plakė kovodama su kraujyje atsiradusiais vampyro nuodais. „Iš kur pas tą mergiotę tiek jėgų?!“ mislyjo sidabraplaukė jau beveik susitaikiusi su likimu, todėl atėmė iš dvynukų raudonakę kraugeriukę, atsisėdo ten, kur dar prieš Natalie gimdymą gulėjo bei ražėsi ir mostelėjo Beatričei išeiti.
-eik lauk. Nes kai ji pabus, suės ne tik tave, bet ir šituos tris. – tada pakilo iš vietos, tarsi būtų prisėdusi tik tam momentui ir įteikė tebekruviną mažylę jos teisėtai seserei. – Fasirą su Ravenu irgi išsivesk, nežinau, nueikit į uždraustąjį mišką, ar žviegiančią būdą, kur nors. Tik dinkit iš čia ir tris dienas nesirodykit man akyse. Taip, Triče, mes nepavėlavome. – pasakė, šiurkščiai pasigriebė dar gana žmogiškus dvynukus ir privertė juodu įsikibti į sesers alkūnes, kurios jiems buvo gerokai per aukštai, bet dabar ne tai buvo svarbiausia. Svarbiausia buvo mintis, ką pasakys Sorenas jei netyčia kaip tik dabar pabus, juk gyvenime reikia tikėti į za padlo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Vasario 16, 2017, 02:27:31 pm
Natalie plaukė tamsoje ilgai, kol galiausiai prie jos prisigretino kita būtybė, aukšta, liesa, azietiškų bruožų mergina, liemenį siekiančiais juodais blizgančiais plaukais. Čo buvo tokia pat jauna kaip ir studijų laikais, ji pasiliko aštuoniolikmetės kūne, o Nataša tuo tarpu seno žemėje toliau. „Tai ką gi jai pasakyti?“ tylomis mąstė moteris tebeplaukdama lediniame vandenyje.
-atleisk man Čo, aš nesugebėjau išsaugoti Mikalojaus. – tepratarė ir nutilo sustojusi, atsisuko į draugę. Šioji taip pat sustingo vandenyje ir įsistebeilijo į ją.
-tu dėl to nekalta Nataša, Mikalojus dabar yra čia, su manimi, ir laimingas. Jis turėjo išeiti, vien dėl tavo dukters, vien dėl to, kad Dumbldoro darbai nenueitų per niek. Viskas gerai Natalie, tik truputį ilgiuos tavęs. – draugės sopranas kaip visada buvo švelnus bei tylus nelyginant varpeliai, ir hilerė būtų galėjusi klausytis jo ir klausytis.
-dabar prisibūsime iki valios. – savuoju mecosopranu mėgino nuraminti Čo ilgesį.
-ne Taša, tave šaukia duktė, tu privalai grįžti, juk negali šešiolikmetei ant sprando užkrauti trijų vaikų. Jai reikia mokytis. – švelniai šypsojosi geriausia draugė.
-bet aš negaliu grįžti... – ir lyg ką prisiminusi kilstelėjo ranką pridurdama – o Soreno nematei? Ar jis čia neatėjo? – viltingai sužiuro į draugę ir pajuto, kaip širdis ima smarkiai daužytis, kone lipdama per gerklę. Bet ji negali daužytis, ji juk sustojusi.
-neee! Aaa! – sukliko Natalie, mėgino muistytis, tačiau tarsi nebemokėjo pajudinti kūno, tik jautė kaip dega. Liepsna buvo apėmusi visur ir viską, beribė liepsna, bekraštė. Ji nusausino vandenį ir atėmė iš jos Čo veidą. Košmarai, dabar ji pati vienas, didelis, degantis košmaras. Sukando dantis mėgindama sulaikyti riksmą, kažkur lyg ir girdėjo švelnų aksominį juoką. Ir vėl sukliko, ne tik iš skausmo, bet ir iš baimės. Albo nebėra, o jis grįžo, grįžo ir vėl jos kankinti, jis degina ją, o Albo nebėr, tai kas ją dabar apgins, kas ją pagrobs iš to kraugerio nagų, kas ją išgelbės. Išgirdo save vėl klykiant Soreno vardą. Kodėl? Gal todėl nes jis vienintelis dabar jai galįs padėti? Gal todėl, kad liko žemėje vienintelis jos draugas? Na jei ir ne draugas, juk matėsi vos du kartus, bet ilgai, tai žmogus, kuriuo ji gali pasitikėti. Ji ragana, viduramžiais deginama ant laužo, ji maža kaštonplaukė mergytė kankinama raudonakio Voldemorto. Ji dešimtmetė, matanti kaip tėvas nužudo motiną. Jos gyvenimas buvo sudėtinga, dviguba muilo opera. Jei ne Albas, dabar jau greičiausiai būtų mirusi, tačiau ji ir mirs, tuč tuojau mirs, sudegs, suliepsnos tarsi viduramžių ragana deganti ant laužo. Skausmas nemalšta, o laikas bėga, slenka lėtai it tas kraugerys besotis, širdis plaka vis stipriau, kovoja, bet Natalie žino, širdžiai lemta sustoti, ji nesugebės sugrįžti pas vaikus kaip sako Čo, ji per silpna, ji bejėgė, ją sudegins Voldemorto neapykanta, kad buvo niekam tikusi, kad negimė tokia, kokios jis norėjo. Jau nebegalėjo pakelti skausmo, ėmė maldauti mirties, bet rodos niekas nesiteikė jos išgirsti, ji jau buvo viena, palikta supleškėti savo pačios kraujyje, su visu paslapčių kambariu. Kaip Sati, paskui savo vyrą. „Kur Sorenas? Ar gyvas?“ mintys nedavė ramybės net gulint baisiuose skausmuose. „Kada jie baigsis?“ ji girdėjo savo širdį vis garsiau ir garsiau, matė vis ryškiau ir ryškiau... staiga skausmas ėmė trauktis, paliko pėdas, kojas, liemenį... visas skausmas susitelkė ties širdimi, užpuolė ją, atakavo tarsi įsiutę teroristai, kad šioji nepasiduoda. Natalie išsirietė ir vėl sukliko iš visų jėgų. Liepsna pakilo į gerklę, palikdama širdį, viskas baigėsi, ji sustojo. Atmerkusi akis moteris apsižvalgė kur esanti: „Rojus, pragaras ar skaistykla?“ ši mintis vis nedavė jai ramybės, tačiau pamatė tik kambarį, paslapčių kambarį, priešais ta pati Salazaro statula, o dešiniame šone... jis.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Vasario 16, 2017, 02:53:56 pm
Tomas Viljamas Ridlis buvo laimingas kaip niekada, puiki Italijos saulė, svetingi kolegos vampyrai... ech, kaip gerai pasiilsėjo. Pamena, niekada nepamirš tos gražuolės aukštos, lieknos raudonplaukės rausvomis pėdkelnėmis ir oranžiniu sijonėliu, kurią taip skaniai suvalgė. Ji žviegė, o taip, kliegė nesavu balsu, juk buvo vos Beatričės amžiaus, tačiau kvaiša kokių reta, taip greitai užsikabino ant vaikinų kabinamų makaronų. Jei tik pats Ridlis nebūtų buvęs toks gražus, gal ir viskas kitaip būtų išėję. „Ech, kas būtų jeigu būtų, o pavainikei reikia pamedžioti.“ Jis nekentė Delfės, Dievaži nekentė kaip kaži ko, na ir kas, pasidulkino su Belatriks tą vieną kartą, o toji rupūžė susiorganizavo kaip jai reikia ir galvojo padarysianti jam laimę? Garbę? Pavainikiai nedaro jam garbės, be to, jam reikia sūnaus, o ne dar vienos kvaišos mergiščios. Tiesa, Belatriks buvo pavyzdinga tarnaitė, jos duktė taip pat, bet tik tarnaitė, jokiu būdu ne princesė. Princesė buvo Ketrina, dabar besiraitanti iš skausmo jam prie kojų ir pagaliau atgaunanti tikrąją savo išvaizdą. Nuo kažkur bemedžiojančios benkartės bei pažado pasaugoti būsimą naujagimę tamsos valdovas nusikėlė mintimis į tuos laikus, kai Keti dar buvo mažytė.
Aplink griuvėsiai ir skurdo tvaikas, graži nusmurgusi tamsiaplaukė kekšė voliojasi gimdymo skausmuose, ji viena, jos niekas nežino. Šalia šviesiaplaukis jaunuolis, paskutinysis hercogas, jis negali pasakyti, jog užstatė vaiką vienai vargetų savo meilužių, o žmonos neturi. Vargšelis. Argi galėjo valdovas Voldemortas pasirinkti geresnį laimikį? Nesuteptas vaikas, negrynakraujis, jis bus jo pasekėjas, pavaduotojas, tęsėjas. „O viešpatie, paskutinysis hercogas.“ Ši mintis vertė Voldemorto kraują greičiau varinėti po gyslas. Kūdikis išlindo greit. Mažiukas, dailutis, su keliomis šviesiomis sruogelėmis. „Taip, tu būsi panašus į tėvą.“ Pamanė ir čiupo mažylį tiesiai vyriškiui iš nagų. Kalė žviegdama užvertė kanopas ir teisingai, nėr čia ko, pagimdei ir dvėsk. Ilgi balti pirštai kilstelėjo kukmedžio lazdelę ir nukreipė į šviesiaplaukį devonširo hercogą, mėginantį jį užpulti ir atimti savo įpėdinį.
-tai mano įpėdinis, ne tavo. – aukštu spigiu balsu tarstelėjo ir pakeitęs hercogo atmintį išėjo iš skurdu pradvisusios irštvos, palikdamas už savęs tik dulkių debesį. Kūdikis rankose gulėjo ramus bei tylus, Voldemortas pakilo su juo ant rankų sveikindamas rytą, jau švito.
Pratisas agonijos klyksmas grąžino jį iš prisiminimų. Ridlis išvydo atsimerkiančią moterį: po virsmo ji dailiai sulieknėjo ir išstypo keliais centimetrais. „Ak, taip mažyte, atgauk savo tikrąjį pavidalą, juk neesi sušikta Natalie Pierina Wright.“ Piktai mąstė jis, žvelgdamas į nuostabiai raudonas Ketrinos akis. moters plaukai dabar buvo kaštoniniai ir tiesūs, krintantys truputį žemiau pečių, išnyko tos auksinės bangos, siekiančios net sulig krūtine.
-sveika sugrįžusi, Ketrina Šarlote Viktorija Spenser Kavendiš. – tyliu aksominiu balsu tarstelėjo Ridlis ir nusišypsojo pajusdamas pergalės skonį.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Kovo 03, 2017, 12:09:10 pm
Vos pramerkusi akis Nataša ir vėl jas užmerkė. Stipriai užspaudė vokus, tarsi norėdama sunaikinti atsiminimą vaizdo, kurį spėjo išvysti. „Ketrina Šarlotė Viktorija Spenser Kavendiš, Ketrina Šarlotė Viktorija Spenser Kavendiš, Ketrina Šarlotė...“ vis kartojo ir kartojo mintyse. Bet juk Albas buvo jai pažadėjęs, kad viskas baigsis sulig ta diena, kai ji, dešimtmetė kaštonplaukė, paliks Voldemorto irštvą. Naujagimė pajuto vėjalio dvelktelėjimą. Ne, jai tik pasivaideno, Tomas Marvolas Ridlis jai tik pasirodė, juk jis Beatričėje ir kai tik pabus Sorenas, nes kitokios minties moteris net nesiruošė pakelti, jiedu sugirdys merginai miego eliksyro ir išgyvendins jį iš ten. Natalie žinojo, ko Voldemortas nenori paleisti vyriausiosios jos dukters, baisiai gerai žinojo, juk tai ją, pagrobtą hercogaitę tas pabaisa girdė fenikso krauju, kad būtų nenugalima, tačiau jam nepasisekė. Natalie tas stebuklingas gėralas nepadarė jokios įtakos, o va Beatričei Dumbldor padarė, tai jos gyslomis teka tyras fenikso kraujas, ne pačios Natašos, tai štai, kodėl tas purvabrydis puskraujis negali galutinai užvaldyti merginos minčių. Ūmai hilerė pašoko, gerklę nudegino skausmas. Kraujas, čia visur buvo pritaškyta kraujo! Ir tasai balsas, sukėlęs jai įsiutį bei inkstinktą gintis. Pasičiupo kažką blizgančio, numesto šalia, veidrodėlis. Ponia von Sjuard pažvelgė į jį ir paslapčių kambario patalpas sudrebino vampyro urzgimo bei dūžtančio stiklo garsai. Ji matė save tokią, kokia gimė, aukštą, liekną, kaštonplaukę, ji buvo graži, ji tokia įamžinta, Dumbldoro Natašos nebeliko, dabar į hilerę žvelgė Ketrina, raudonos akys liepsnojo panika sumišusia su beprotiška neapykanta.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 17, 2017, 03:16:09 pm
,,Skausmas širdies srity, šaltis toksai... Kur aš vėl patekau?..- akys po pajuodavusiais vokais virptelėjo. ,,Šalta širdies vietoj. Kaži, ar aš ją turiu? O gal aš koksai mutantas, šaltaširdis... Kaip ten buvo? Tas nevykęs junginys... Choladsercai, va... - Soreno krūtinė, plaučiams prisipildžius kiek daugiau oro, kistelėjo aukščiau. O tada, tarsi komoje gulinčiam būtų palengvėję, oras pamažu išėjo atgal.
,,Profesoriau... kiek jums metų?" - mergaitė lyg abejodama žengė žingsnelį į priekį.
,,Mes čia jau buvom..." - Sorenas įsmeigė akis į merginą iki skausmo pažįstama uniforma.
,,Profesoriau... kiek jums metų?" - mergaitė lyg abejodama žengė žingsnelį į priekį. Iš tos pačios vietos į tą pačią. Tarsi googlės gif'as.
,,Panele Choladserc, juk žinai, kodėl tu dar klausi?" - Sorenas atsistojo ir nežinia kokios jėgos buvo vėl pasodintas.
,,Profesoriau... kiek jums metų?" - Sorenas pastatė ausis ir suprato žaidimo taisykles. Nebesišypsojo akimis, kaip ir tada, seniai seniai.
,,Man trisdešimt dveji." - atsakė.
,,Kiek metų?" - atsklido klausimas įkandin pirmajam. Von Sjuardas nebesipriešino.
,,Trisdešimt dveji, o kodėl klausi, Nerėja?"
,,Kiek metų jums trisdešimt dveji?"
Sorenas kilstelėjo antakį. Mergaitė ėmė timpčioti lūpą. Vampyras perbraukė per orą ranka, jis suraibuliavo kaip vanduo, spalvos susiliejo su garsais, o tada nutyko ir išbluko, nutilo ir išnyko spalvos...
Nuo šito viskas ir prasidėjo, velniava... - Sorenas nusikeikė ir persibraukė ranka per kaktą. Dabar man viskas aišku. Įdomu, kodėl... - vyras atsisėdo į krėslą aklinoje baltumoje. Atrodė pažįstama. O taip, krėslas iš von Sjuardų namų verandos. Vyras nejaukiai pasimuistė.

Miškas, laukymė, tyla...
- Tai iš esmės nėra skirtumo, ar pasakysiu, ar ne?
- Nėra.

Vyras, stovintis su katilu rankose.
- Jums turbūt sunku?
- Ne.

Teismo salė.
- Jūs esate kaltinama už tai, kad...
- Prisiimu dalinę kaltę...

Sorenas pasipurtė. Ar galėtų būti, kad ji grįžo? Juk ji paprastai būna visko priežastis, bent tada buvo...
Pamenu... Tas gaisras... kaip 1666-aisiais Londone... Uždraustajam Miške... Kur jis buvo? Ar jis tebedega? Gal... gal aš išvis miriau?


... tau dar ne laikas...


Aleksandras Čiorninovas atsimerkė. ,,Žiūrėk, Tu mane pažadini, kaip ir tada..." - karčiai atsiduso. Ant veido kaptelėjo lašas nuo šlapių lubų. Vampyras kilstelėjo sustingusią ranką, norėdamas tai nusivalyti, ranką ėmė badyti adatėlėmis - nuo užtirpimo. Staiga išgaravo prisiminimai ir sąstingis, Aleksandras atsisėdo. ,,Ne, ne Aleksandras. Aš Sorenas, kaip prieš šitą..." - Sorenui pritrūko angliškų žodžių.
- Kur... ašš esu? - gergždžiančiu balsu prabilo vampyras. Užtinusios balso stygos, nuovargis, nepažįstama vieta - štai kas užgriūna atsibudusį iš komos.

[[Aš kaip Jėzus, prisikeliu per Velykas.]]
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Balandžio 18, 2017, 10:28:59 am
Ji save matė, bet nenorėjo matyti! Tai jai buvo kerštas, saldžiausias kerštas už tai, jog tada, būdama dešimties paliko jį, pabėgo. Atsisakė šlovės. „Aš tave rasiu, o kai rasiu, paversiu gyvenimą, kurį turėsi pragaru.“ Mintyse ataidėjo blankus aukšto šalto balso prisiminimas. Taip, jis pavertė pragaru ne tik jos gyvenimą, bet ir jos amžinybę. Aukšta raudonplaukė suklupo ant grindų, riktelėjo iš skausmo dešine ranka griebdamasi už gerklės. Pastaroji degė, svilo nelyginant būtų būtent ten padegta. Aplink voliojosi sukrešėjęs kraujas, tai jos kraujas, susivokė. „Ir kodėl niekas nesugebėjo jo išvalyti?!“ mintyse užriko ant nežinia ko. Jis nebekvepėjo, o dvokė, nes buvo trijų dienų senumo, kvapas priminė gerokai pašvinkusią lavonieną. Kažkur koridoriais paverstų tunelių   gilumoje pasigirdo silpnas balsas, balsas klausiantis kur jis yra. Dainingas baritonas, puikiai girdimas jos ausiai, nors pragydo už kokių trijų sienų pertvaros. Per vieną šimtąją sekundės moteris pašoko ant kojų. Iš prasivėrusių lūpų išsiveržė šiurpus urzgesys. Staigiai apsidairė, tada išpuolė pro duris kito vampyro kvapo link, ji užuodė jį, jis medžiojo ją, kėlė pavojų. Bent jau taip veikė naujagimės smegenys, kuri dar nevisiškai suprato, kas su ja atsitiko ir kas tokia ji yra. Skynėsi kelią plačiais tuneliais, kurie jau panėšėjo į namus: ant sienų kaži kokie gobelenai metė auksinius atspalvius sudarydami šviesos pojūtį, kartu naikindami anksčiau paslapčių kambaryje tvyrojusią nejaukią prieblandą. Liekna gražuolė netikėtai nerangiai suklupo. „Kas čia po velnių?!“ ji ir vėl suurzgė, tik šįkart ant kažko, kas drįso aprengti ją, tokiu nepatogiu apdaru kaip suknelė su kaspinėliu. „Tai jis...“
-rrr! – viskas dabar liejosi į tą vienintelį koridorių gilumoje nuskambėjusį balsą. Pribėgo kažkokią nišą, sodriai raudonos akys užmatė juodas. „Jis alkanas.“ Tvykstelėjo pirma mintis aukštaūgės galvoje. Atmetė atgal savo vos žemiau pečių siekiančius, tiesius kaštoninius plaukus ir palinko virš pusiausėdom tįsančio kūno.
-apgailėtina... – iškošė per dantis, tai tebuvo ligonis, ligonis, kuris prieš ją neturėjo jokių šancų. Aplink pamatė ir medicininę įrangą: lengvai pypsintį žiobarišką prietaisą, buteliukus su visokiais skysčiais, lašelinės stovą. Pirma mintis buvo čiupti ir nutraukti tą pypsintį daiktą vyrukui nuo rankos, bet medžioklės instinktas kuždėjo, jog taip jis bus labiau supančiotas.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 18, 2017, 05:59:14 pm
Sorenas, labai akivaizdžiai vis dar apsvaigęs nuo netikėto sugrįžimo, taikingai žvalgėsi visai jaukiame požemyje, žvilgtelėjo aukštyn į apvarvėjusias, drėgnas lubas. Kur ne kur kabojo pilki ir niūrūs stalaktitai, ko gero, nupiešti eliksyrininko lakios vaizduotės, todėl bendras vaizdelis buvo nykuoks, kaip pasakytų draugas Uspaskichas. Veikiai profesorius ir esamas ar buvęs gėrio pajėgų vadas (pastaroji sąvoka, apibūdinanti jo būseną, pagal tikimybių teoriją yra mažumėlę realesnė). ,,Kaip man trūksta tavęs dabar, Natali..." - pamintijo jis, žvilgsniu glostydamas sieną. Aišku, mintyje turėta tikrai ne siena.
Ištiesė rankas, pagniaužė pirštus, išvarinėjo smagiai sproginėjančius azoto burbuliukus iš sąnarių. Jukgi reikia prisiminti fizinio kūno privalumus ((iškrypėliai iš čia von von. Skaito tik nesuteršti)), kurie pakelia nuotaiką, pavyzdžiui, nervinant kitus. Kambaryje buvo tylu, Sorenui į klausimą atsakė tik tylutėlis aidas. Vyro krūtinę užgulė bloga nuojauta - aplinka priminė tipišką viduramžių kalėjimą, žiurkių, utėlių ir blusų, ir kito gero, kuris paminimas linkint ramaus miego, veisyklą - anksčiau nusikaltėlius sodindavo į tokius, kartais nė šiaudų nepakreikdavo, o tau susispausti ir gyventi su visais daiktais buvo skiriamas vienas kvadratinis metras (oo, kad dabar būtų tokie kalėjimai, būtų mažiau chuliganų, vajė vajė, palinguotų tavo močiutė). ,,Dėl ko galėjau patekti į kalėjimą?" - toptelėjo Sorenui. ,,Paskutinis dalykas, kurį galiu atsiminti - kova... Nejaugi gėris pralaimėjo?...
Ir... šventas Odinai, kur... kur Spaikas?.."
- visai jau pasimetė vyras. Apsidairė, sukosėjo... kai supykino - Sorenas stipriai išsižiojo.
,,Ėhė, jau nubudai..." - pasigirdo mintyse raminantis balsas ir voras išsiropštė iš Soreno nasrų.
,,Ką tu ten da..." - žioptelėjo Sorenas, o tada nutilo, supratęs, kas dedasi.
,,Prisimeni, kaip susitarėm? Jeigu abiem bėda ir man rizika atsiskirti..." - voras nusivalė seilėtą koją į Soreno apsiaustą.
,,Tu bent įsivaizduoji, kur mes esam? " - nutraukė vorą vyriškis. Tuomet iš koridoriaus atsklido žingsnių ir uzgimo garsai ir abiejų draugų galvos pasisuko į ten.
,,Aš slepiuosi." - pranešė pūkuotasis ir instinktyviai šoktelėjo vyrui ant sprando bei pasislėpė po plaukais. Auksaakis sustingęs dėbsojo į duris, pro kurias darsyk atsklido riksmas ir urzgimas. Į salę įgriuvo ugninių plaukų moteris. Prastos orientacijos. Labai prastos.
,,Sprendžiant iš jos, mudu patupdė į psichuškę..." - Spaikas pakraupęs prisiglaudė prie Soreno sprando. Moterėlė prišoko prie mokytojo ir pasilenkė taip, kad jam beliko spoksoti į... ee... pernokusius arbūzus. Nors ne. Arbūzai būna mažesni. ,,Kas, po velnių, tie arbūzai, ir kodėl jie dabar lenda man į galvą?" - Sorenas raustelėjo ir pakėlė galvą į raudonas moters akis.
,,Vampyrė, galimai nauja..." - pasigirdo šnabždesys Reno galvoje.
- Nu nestumk taip ant savęs...- Sorenas draugiškai nusišypsojo, akyse sužibėjo išdidžios liepsnelės, tinkamai pavartojus paauglišką frazę. Nors dabar modernus mokytojas tegalvojo apie vieną: kaip greičiau išvaryti raudonį iš skruostų. Anoks ten raudonis - juk vampyrų kraujas juodas. ,,Naujagimė." - pridūrė Sorenas, patvirtindamas hipotezę ir iškėlė pirštą, norėdamas nuvalyti betekančią seilę - ne dėl švelnumo ir mandagumo, o kad ši neužtykštų ant jo. Nuvalęs staigiai patraukė ranką, kad kai kas nesugalvotų įkąsti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Balandžio 18, 2017, 10:40:59 pm
Žvelgdama į juodas, kelis mėnesius komoje praleidusio, todėl išalkusio vampyro akis, Keti suprato, jog jis nesiruošia jos pulti, jis tik ligonis, asmuo, ką tik pabudęs iš ilgo miego ir nesiorientuojantis kur yra. Jam reikia pagalbos, bet palaukite! Visų pirma, jis iš jos ką tik paaugliškai pasityčiojo! Ir dar žybčioja čia akimis lyg būtų pranašingesnis nežinia kuo. Natalie, Ketrina ar kaip ji ten dabar vadinasi vos nenukando tam žiopliui rankos, kai šis palietė jos veidą. Negebėdama valdytis vėl suurzgė, tik šįkart tyliau, nes sutramdė instinktą nukasti tai bjaurasčiai galvą.
-ar žvelgdamas į mano papus nesugebi suprasti kas yra sakoma? – dar norėjo prikišti ir skruostuose atsiradusią gėdos mimikėlę, tačiau susilaikė, tai jau būtų nuskambėję ne sarkastiškai, o piktybiškai. Kadangi vyriškas siluetas tebebuvo išskydęs dėl moters juntamo pykčio, kurio kontroliuoti nemokėjo, ėmėsi medicininių reikalų, jog atsipalaiduotų, to, ką tikrai puikiai išmanė. Susireaguliavo aparatą, atjungė jį nuo paciento, tada pasikniso tarp buteliukų ir paduodama jam vieną, pilną tamsiai violetinio skysčio, laisva ranka prisidengė krūtinę.
-prašom, iki dugno. Gal dabar jau išgirdai? – šelmiškai vyptelėjusi nusisuko ir ėmė raustis tarp medžiagų toliau. Palengva protas ėmė pas ją sugrįžti. Natalie prisiminė, kad turėjo čia neigiamos grupės kraujo atsargų, nes jai jų reikėjo, kad... jai jų reikėjo, kad... jai jų reikėjo, kad... „Nagi, Natalie, Keti, nusiramink, susikaupk, atsipalaiduok.“ Jau nebežinojo nei kaip save įkalbinėti, nei kokiu vardu vadinti, nuo pastangų balta kakta išprakaitavo. Labiausiai dabar norėjosi susmukti prie sienos ir pasiduoti tai neaprėpiamai instinktų tamsai. Bet ne, staiga ranka užčiuopė reikiamą bonkę, kas joje – puikiai išdavė gardus kvapas. „Taša, jo reikia pacientui.“ Mėgino sau paprieštarauti, tačiau kur tau, karštis gerklėje padarė savo, nugėrusi gerą pusę permatomos butelkos sumirksėjo. Liepsna gerklėje apmalšo, akys prašviesėjo, mintys praskaidrėjo. „Gerai brangioji, dabar prisėsk ir pamąstyk ramiai, kas čia įvyko.“ Jau ruošėsi savęs paklausyti, bet rankoje pajuto tebelaikanti kraują. „Ir duok pacientui valgyt bjaurybe!“ paskubomis įkišo į kitą vampyro ranką dar ir šitą skystimą, tada prisėdo šalia sienos ant grindų. Laimė šalia medicinos ji mokėsi dar ir psichologijos, todėl šią sunkią akimirką galėjo sau padėti. Užsimerkė, atsilošė, priglaudė kaštonplaukę galvą prie vėsios sienos, kuri jau nebebuvo vėsi palyginus su jos naująja kūno temperatura. Šiuo metu, bet kam likusiam kambaryje šioji būtybė tegalėjo panėšėti į ugninę dėmę: raudonų plaukų ir akių derinys. Štai kas beliko iš aukso ir jūros spalvų ramybės oazės.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 21, 2017, 06:51:45 pm
Sorenas susiraukęs stebeilijo į šiurpiai raudonas vampyrės akis. Tiesą sakant, vyras nelabai žinojo, kaip ir reaguoti, ką ir daryti, nors nemanė, kad vampyrė puls savo gentainį, kad ir kokia pamišusi ir ką tik iškepta iš vampyrų kepimo pečiaus (na, mūsų įsivaizduojamas pečius veikia ne žydukų deginimo, o duonkepio principu. Su praėjusiu gimtadieniu, Hitleri!) ir dar tokia karšta, kad baisu paliesti be rankšluosčio ar specialios storos pirštinės (pavadinimo nežinau, jūs man atleiskit, virtuvėj esu toks pat nubas, kaip greičiausiai jūs nubai balete. Ha. Aš irgi).
- Neurgzk gi, ne šuniuks esi,- von Sjuardo liežuvis vėl netyčia neužsilaikė burnoje už dantų ir sunkiai šleptelėjo laukan, ta pačia proga pamėtėdamas pašaipią frazę vampyrui jaunikliui. Eh, ką padarysi - senių kova su jaunimu amžina. Net kai pas jauniklius, atsiprašau, jaunikles yra zė...
- Sugebu, sugebu, o kur man daugiau žiūrėt, kai prisikiši taip arti,- susierzinęs sumurmėjo Sorenas.- Juolab, kad negirdėjau tamstos normaliai ir pagarbiai kalbant, arba urzgiate, arba tyčiojatės.
Jeigu būtų netingėjęs pyktis ar net norėjęs toliau piktdžiugiškai rautis ant moters, Sorenas būtų labai labai sunkiai ir garsiai atsidusęs. Arba tyliai - kad labiau sunervintų. Bet ne, jis nenorėjo į jauniklę žiūrėti, nenorėjo matyti veido, raudonų akių ir suprasti, kad sugadintas dar vienas gyvenimas, apkrėstas dar vienas žmogus, atimta dar viena siela. ,,O gal neatimta?.." - užgniaužė Sorenui kvapą mintis. Kažkur buvo girdėjęs, kad ne gimę, o paversti vampyrai sielos nepraranda, nebent parduoda patys. Bet ne, nežinia, kaip ten iš tiesų yra.
Vampyro žvilgsnį patraukė įgudę jauniklės judesiai - ugniaplaukė mergina puikiai tvarkėsi su įvairiausiais žiobariškos medicinos prietaisais, kažkodėl jam jos judesiai labai priminė žmoną. ,,Gal tai jos mokinė?" - paklausė savęs Sorenas ir paėmė jam duotą buteliuką ir, atsargiai prikišęs nosį, pauostė.
- O tu neblogai tvarkaisi čia, iš kur išmokai? - paklausė, nejučia susižavėjęs jos vikrumu ir išmanymu. Greitai ir senojo vampyro uoslę pasiekė kraujo kvapas, jis pakėlė akis - bet ne dėl to, kad tai jį masintų, o todėl, kad buvo įdomu, kaip elgsis jauniklė. Tiesą sakant, Sorenui tokie jauni vampyrai buvo šlykštūs dėl absoliutaus nesivaldymo, nors vyras ir suvokė, kad naujokui tvardytis yra sunku, kad savitvarda reikalauja daug laiko ir pastangų, kad savitvarda - kaip žvėris, kurį nuolat reikia treniruoti, dresuoti, šerti, prausti... Sorenas nusivylęs nuleido akis žemyn. ,,Jeigu ji sutiktų, turėčiau ją pagloboti, naujagimis dar ištaisomas, dar netaps žudymo mašina..." - mintijo vyras. Tyliai priėjusi vampyrė padavė jam antrą butelį - profesorius vėl nustebęs kilstelėjo galvą. Įkvėpė oro - gerklę net sugniaužė iš troškulio. Bet Renas padėjo butelaitį ant žemės.
- Atleisk, žmogaus kraujo negeriu. Nesirūpink, sau maisto pats rasiu,- liūdnai šyptelėjo vyras ir atsistojo. Įsižiūrėjo į naujagimės veido bruožus - jie jam atrodė velniškai matyti, bet velnias, velnias, velnias, atrodė, kad ta koma ne tik privertė ilgai ir įdomiai miegoti, bet ir prarasti dalį atminties. Vampyras išgėrė violetinį skystį iš butelio, kurį gentainė jam įteikė pirmą - atrodė kiek beskonis, bet nenuodingas.
- Ačiū tau,- tyliai priėjo, atsistojo šalia. Iš paskos vežėsi lašalinę - ką gi, žmona juk prigąsdino ir prigrasino, kad su šituo daiktu reikia elgtis atsargiai. Vyras įkvėpė oro ir staiga užuodė žmogiškumo likučius. Žmogiškumo, žmogiško kūno ir kraujo. Šitą pažino puikiai, tik pašiurpo ir vis dar abejojo tuo, ką patyrė.
- Natalie?...- sušnabždėjo Sorenas išplėtęs akis. Pasigailėjo dėl pasišaipymų ir savo šiurkštumo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Balandžio 21, 2017, 10:23:00 pm
Prisiminimai ir vėl plaukė pro akis, tačiau šitie buvo kitokie, tarsi aptraukti keistos rūko miglos, lyg jos regėjimas žmogaus pavidale būtų buvęs baisiai prastas. Viskas vyko nelyginant sulėtintame filme: iš pradžių klaikus gimdymas, kraujas, vampyro dantys, jokios magiškos medicinos, arba netgi apskritai jokios medicinos. Kruvina gleivėta mergytė šiurpiai raudonomis akimis ir vardas, vardas sustingęs lūpose.
-Sorenai? – ištarė lygiai tuo pat metu kai nuskambėjo ir jos pačios vardas. Po truputėlį ėmė suvokti, jog yra vampyrė, nauja, jauna... tačiau vis dar nesuprato, kaip greitai veikia jos smegenys, jog vienu metu sugebėjo prisiminti kaip šaukėsi Soreno skendėdama pogimdyvinėje kūno išlaužų agonijoje, ir surišti tą šalia stovintį vyrą su tuo pilkai juodu, tarsi eiliniame nevykusiame sovietiniame nespalvotame filme būtų bandytas atvaizduoti baubas, blankiu prisiminimų atvaizdu. Gal kiek per staigiai čiupo lašelinę su  kateteriu ir raute išrovė iš venos, kam jam jos, bet va pastabų pašaipių pro ausis nepraleido. Iš to pasiutimo čiupo nuo žemės pastatytą butelką ir išlakė likusią dalį nulinės grupės atsargų.
-nenori, nereikia. – burbtelėjo ir nieko nelaukdama apkabino vyrą. Tik po kurio laiko suvokė, jog galbūt laužo jam kaulus, nes pastaruoju metu yra gerokai stipresnė už tą juodabarzdį dziedulį. Bent jau kolkas nekreipdama į tai dėmesio, naudodamasi tuo prisispaudė prie vyro lūpų savosiomis, ant kurių žinoma dar puikavosi ką tik išgerto skystimuko pėdsakai.
-jau vienąkart tau teko gerti žmogaus kraujo. – sumurkė į ausį tarsi grąsindama. O paskui nusprendusi, jog būtų visai neblogai įlieti į visą tą smagų pasičiulbėjimą truputėlį adrenalino, tik mažumėlę prisibijodama, kad jos žavusis juodaplaukis vėl atguls poilsio, rimta veido mina tarė:
-Renai, mudu būtinai turime paskubėti kuo greičiau rasti tau maisto, leiskimės tuomet į medžioklę, gal išmokinsi ir mane šio bei to, mat vieno tavęs nesiruošiu daugiau paleisti, o manęs dar laukia trys alkani vaikai. Žinoma, ketvirtasis puikiai sugebės susišildyti sojų kotletą mikrobangėje, bet tiems trims vargšams vargu ar pakaks tų varganų šešių buteliukų neigiamos grupės kuriuos sugebėjau parūpinti dar būdama žmogus. Supranti, gydytojai turi šiokių tokių privilegijų. – valiūkiškai mirktelėjo ir tvirtai sugniaužė jo ranką, puikiai žinojo, jog visos mikrobangės ilgalaikiam bei gerbiamam nuodų ir vaistų profesoriui skamba lyg keiksmažodžiai, užtad negalėjo sulaikyti šypsnio. Tačiau lygiai tuo pat metu krūtinėje virė begalinis noras meiliai prisiglausti prie mylimo ir išsiverkti, kiek tai įmanoma vampyrui, užmiršti tuos visus mūšio bei vienos paliktos skausmo siaubus, baimę dėl jo, dėl Fasiro, Raveno, Solveigos ir Beatričės. Tik truputėlį prisibijojo jo, dabar esančio tokio šiurkštaus.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 29, 2017, 08:14:55 pm
Sorenas įsižiūrėjo į labai pasikeitusius veido bruožus, ypač akį rėžė kitokie plaukai, mažumėlę kitoks sudėjimas, akių spalva... ,,Kas čia nutiko?" - Sorenas paklausė savęs. Iš pradžių vampyrui šovė į galvą, kad po komos jo prisiminimai tapo suklastotais, paskui - kad Natalie nukentėjo mūšio metu, o paskui - kad kažkas ją užkerėjo, ši moteris galėjo būti ir netikra Natalie, apgaudinėti Soreną... Bet kvapas buvo tas pats, na, beveik tas pats, tik sumišęs su vampyro kvapu - ,,Dieve Odinai, kokio vampyro?" - nusiminęs pamintijo Sorenas, bet visgi padarė išvadą, kad vampyrės, o ne vampyro. Kitaip būtų labai supykęs, o kvapas to neleido. Ir balsas buvo panašus, ir charakteris - nors Natalie elgėsi dabar super duper ekstra šmekstra keistai, bet greičiausiai dėl to, kad vis dar buvo nepripratusi prie naujojo būvio, naujo savo... kūno?
,,Bet kaip? Juk Gabriella nepasikeitė taip tada, kai aš ją... paverčiau?" - pamintijo Sorenas.
,,Neįsivaizduoju. Gal ji kitokia, nes ją pavertė kitos rūšies vampyras? Arba vampyrų paversti žmonės skiriasi nuo tų, kuriuos pavertė vampyrės?" - pasiūlė dvi teorijas Spaikas, vis dar prisiglaudęs prie šeimininko.
 Juodabarzdis susvyravo nuo teorijų ir idėjų pliūpsnio, o raudonplaukė staigiai ištraukė kateterį iš rankos. Vyras krūptelėjo ir tyliai atsiduso - kiek ten tyliai, žmogus gal ir neišgirs, bet tik jau ne vampyras. Naujoji Natalie guviai skraidė po salę - čia žaibiškai, godžiai išpliumpino Soreno paliktą kraują, čia atsistojo prie lentynos, čia sugrįžo prie eliksyrininko ir jį stipriai apkabino. Von Sjuardas apkabino ir ją, aiškiai jautė padidėjusią fizinę jėgą, jauniklišką sutrikimą. Cha, sutrikus ir keista buvo ne tik ponia von Sjuard (dabar jau tikrai ponia, nebe panelė, che che...) - Sorenas buvo išsigandęs ir sutrikęs ne ką mažiau. Na, gal neišsigandęs, bet šokiruotas. O regėdamas nuostabą ir moters akyse, suvokė, kad ir jis pats dabar ne iš marmuro iškalta graikų didvyrio statula (na, ir šiaip, graikai skurdukų ūgiu nevaizduodavo. Nebent komedijose).
- Ragavau ne tik tą vieną sykį, - šyptelėjo Sorenas, mažumėlę susigėdęs. - Bet daugiau ir nenoriu. Negeras dalykas. O tu, kaip žiūriu... nebepuoselėji savo vegetariškų įsitikinimų? - tyliai sukikeno, ranka perbraukdamas per taip keistai, neįprastai atrodančių plaukų sruogelę.
Tiek draugiškai ir tespėjo sukikenti. Susidrovėjęs dėl savo alkio, nudelbė akis žemyn - anksčiau medžiodavo vienas, jausdavosi drąsiai, o dabar ir žmona, ir... Palauk... Pala pala... ,,Atsiprašau, kas tokie? " - vienu metu šovė į galvą ir Spaikui, ir Renui.
- Taip, būtų visai neblogai pamedžioti, - patvirtino Sorenas nedrąsiai. Vos supratus, kame bėda, visas šiurkštumas išgaravo ir grįžo šeimyniškasis vyras. - Bet palauk, aš čia nieko nebesuprantu... Tu visiškai kitokia, beveik nebegalima atpažinti... Ir, sakei... Vaikai?..
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Balandžio 30, 2017, 02:30:58 pm
Natalie mažumėlę patiko tai, jog ji čia ne viena šiame kambaryje priklauso sutrikėlių luomui, vampyrų taip pat, tačiau vienas dalykas visgi dar skyrė vyrą ir žmoną nuo visiškos bendrijos asimiliacijos.
-Ne Sorenai, aš tebesu vegetarė ir ja visąlaik būsiu. Dėl šio butelio kraujo, o taip pat ir kitų, kuriuos daviau vaikams, nežuvo nei vienas žmogus. Tai neigiamos grupės kraujas, kurio atsargų gydytojai turi ligoninėse. Kolkas po ranka nieko kito neturėjau, be to, kai išmokysi mane, susimedžiosiu gyvūnus pati. Kita vertus, vaikams, septynis mėnesius privalės būti duodamas šis, žmonių, neigiamos grupės kraujo mitalas. Ir tam kaip hilerė, galiu pareikšti nemažai svarių argumentų, už  kuriuos esu pasirengusi stovėti iki galo. Visų pirma, tai lygiai tas pats, kaip žmogaus kūdikiui neduoti mėsos ir auginti jį ant vegetarinės mitybos: protas neišsivysto, Kalba stringa, vyrauja gyvuliški instinktai slėptis, kąsti, staugti ir t.t. lygiai taip pat ir vampyro jauniklis privalo gauti mėsiško tos rūšies maisto, kad pilnai išsivystytų. Visų antra, mažyliai yra dar pusiau žmogiški, ir kuo ilgiau jie tokie bus, t.y. bent penkis metus, tuo labiau išsivystys mąstymas, įgūdžiai, susiformuos civilizuotas, savitas charakteris. Tačiau jei neduosiu jiems žmogaus kraujo tuos septynis mėnesius, vampyriška prigimtis paims viršų ir jie nustos miegoti jau po trijų mėnesių, taigi, duodama žmogaus kraujo, stiprinu jų mąstymą bei leidžiu galutinai subresti. – ištratino visą tiradą ir nei kiek nepavargo, anaiptol, ji dabar nebegalėjo pavargti, ji buvo stipri, ištverminga, ne ką prastesnė už jį, nebent...
-tai tu man pasakyk, kas tu esi, o tada klausk manęs. – vampyriškos smegenys perskaitytus faktus sudėliojo taip pat greitai, kaip ir pirmąkart. Žinojo, jog stipriausi esti ne tik naujagimiai vampyrai, bet ir vampyrai seniai. Pagal Reno aiškinimus, jis jaunesnis už ją dešimt metų. „hehehe, šūdo.“ Nusivaipė pasąmonė, „jis nė nesudrebėjo tvirtai apkabintas.“
-manau, mudu turime pakankamai praeities paslapčių, kurių dar paprasčiausiai nespėjome atskleisti vienas kitam, bet tam juk turėsime amžinybę. Kolkas tau galiu pasakyti tik tiek, kad tai mano tikroji išvaizda, o ta auksaplaukė tebuvo Albo sukurta. Pernelyg greitai viskas tarp mūsų įvyko, kad būtumėm spėję gerai pažinti vienas kitą. Įtariu, kad esi už mane gerokai vyresnis, gal galėčiau sužinoti kiek? Nes pagal teisybę man greit sukaks keturiasdešimt šeši. – baigusi kalbėti nejaukiai nusišypsojo. Truputį pasidairiusi po kambarį, kuriame jiedu stovėjo, įsikibo vyrui į parankę.
-mudu turime tris vaikus. Fasiras su Ravenu gimė kartu, vasario devintą dieną, beveik iškart po Hogvartso mūšio. Tiesa, Ravenas jaunesnis, bet tik dešimčia minučių. – vis dėlto paminėjo tą kvailą faktą, kuris vampyro akimis žiūrint reiškė gana ilgą laiko tarpą. – abudu tavo sūnūs turi auksines akis jau dabar, matyt paveldėjo iš tavęs, juodus plaukus taip pat. Na o duktė, Solveiga Silvia gimė balandžio vienuoliktąją, prieš tris dienas berods, nes po to gimdymo būčiau mirusi, jei ne Delfinė, kuri mane perkeitė. Toji vampyrė turi gebėjimą, perkeisdama žmogų pakeisti jo išvaizdą. Tik manosios ji nepakeitė, manąją ji atkūrė. Ir tik nedrįsk pasakyti, kad aš tau dabar nebegraži! – valiūkiškai žybtelėjo sodriai raudonomis akimis įsidrąsinusi, mat pastebėjo vyrą atgavus savo šeimyniškąją povyzą. – duktė raudonakė, lygtais šviesiaplaukė, kiek ją prisimenu. Nesu tikra, kad gimė visiškai sveika, man krito į akį begalinis jos mažumas. Be to, buvo keista, kodėl jos laukiausi ilgiau negu berniukų. – būdama gydytoja Nataša negalėjo praleisti pro akis tokių dalykų net mirties akivaizdoje. – nežinau kodėl ji blondinė ir raudonakė, gal laikui bėgant plaukai patamsės, bet daugiau su niekuo kitu aš nemiegojau. – baigusi šį sakinį iškišo liežuvį, taip įrodydama juodabarzdžiui, kad viduj liko tokia pati, jo Nataša.
-o gal dabar jau trauksime medžioti? Nebenoriu ilgiau tavęs alkano kankinti naujienomis, o tai paskui vėl man į komą įkrisi. – paklausė kreipdama žvilgsnį išėjimo link.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Balandžio 30, 2017, 08:25:56 pm
,,Man atrodo, kad čia saugu, jeigu tik jin tavęs nesugalvos užpult ir išsiurbt kraujo..." - su lengvu sarkazmu murmtelėjo Sorenas Spaikui. ,,Iš tikrųjų, šis tavo teiginys man įkvėpė drąsos didiems žygiams, pradedant išlindimu iš po riebaluotų tavo plaukų." - atsakė Spaikas, lėtai iškišdamas galvą laukan ir įkvėpdamas pilnus plaučius, atsiprašau, vorai turi tik trachėjas, taigi - įkvėpdamas pilnas trachėjas gryno vėsaus oro. Na, ne visai gryno, kiek ten to grynumo bus tokiuose supelijusiuose požemiuose, kur supuvo pats basiliskas.
- Gerai... - ne itin išsamiai pakomentavo Sorenas Natalie tiradą. - Iš kur tas neigiamos grupės kraujas gaunamas, čia vėl žiobarų išradimas? Bet taip, mažus vampyrus maitina žmogaus krauju. Atpratinti reikia maždaug pusės metų, bent mane tokio amžiaus atpratino senelis. Ir, atrodo, nesu nei debilas, nei autistas, nei Anabetė Liz. Ne visiškai sutinku ir su kitkuo, bet žiūrėsim... - Sorenas bejausmiai vyptelėjo. Nelabai patiko ir drąsino tas pernelyg žiaurus ryžtas naujose, nepažįstamose akyse, ech, žinojo juk, kad pavertimas vampyru gali ir asmenybę pakeisti, ne tik išvaizdą ir organizmo veikimo principus, ar kaip čia pasakius. - Nemanau, kad tu išmanai apie vampyrus daugiau už mane, tai rūpinsimės kartu, kad nepadarytum kokių vilkolakių su tomis savo neigiamomis kraujo grupėmis, - vyptelėjo dar sykį. Jautėsi keistai. Velniškai keistai. Kaip jaustųsi Voldemortas, jeigu staiga bum - ir ataugtų nosikė. Cha, ir kalbant toliau, ooo, jeigu Sorenas būtų žinojęs, kaip stipriai su Voldemortu susijusi dabartinė jo gyvenimo moteris. Kaži, kelinta jau mergiotė tiek metų turinčiam vampyrui? Vampyrui, kurio amžius pasauliui yra vis dar paslaptis?
- Iš tiesų, aš vampyras, juk tu tai žinai, daugiau nieko apie savo būvį neslepiu, - eliksyrininkas gūžtelėjo pečiais. - Na, iš tikrųjų man daugiau metų, negu trisdešimt treji, ko gero, iš kai kurių dalykų galima tai atpažinti. Nemanai, kad geriau nežinoti, kiek man metų? Tu mane galėtum išvežti į muziejų ir padėti ant akmens amžiaus lentynų, - nusijuokė vyriškis. - O taip, iš tiesų nugyvenau tiek, kad naujagimis jau esti silpnesnis už mane. Žinai, kodėl taip yra? Nors ne, čia antraeilis dalykas, bet turėsime be galo daug laiko viską apšnekėti ir aptarti, - Sorenas kiek susigėdęs prisiveržė diržą - nuo tiek bado kelnės jau smuko, pilvas traukėsi kaip koks debesėlis per lietų. Taigi pilvas traukėsi, plaukai pūtėsi - stojosi aukštyn. Vienas pasižaidimas, viena naktis ir - OPA - trys vaikai. Dar ir taip likimas pasityčioja? Rimtai? Trys snargliai, kurie, kaip vyloja Šreko išmintis, šika, rėkia, ėda, miega, pabunda, rėkia, ėda, šika, miega ir taip toliau... Reikia pripažinti, kad būtent ši mintis vampyrui pirmiausia ir šovė į galvą, kol jis suprato, kad esti ir pliusų... Du sūnūs - Fasiras ir Ravenas, tėvo pasididžiavimas. Ir dukra, kuri bus panaši į mamą... tik įdomu, kuriuo pavidalu?
- Tu nuostabi, šitiek ištvėrei, kol manęs nebuvo... - susižavėjęs tarė von Sjuardas. - Ir du sūnūs, ir dukra. Kada galėsiu juos pamatyti, kur jie dabar? - išsprūdo jam. Visgi vyras suprato, kad pirmiausia teks padaryti ką kita, kad netyčia visa trijulė nepamatytų jo silpnučio ir čiūt šilto. Na, ne šilto iš tikrųjų, tai tik posakis. Gi šaltas kaip koksai varlė, Komodo varanas ar Nilo aligatorius. Bet vis vien neapsakomai žavus, kuo, deja, minėti padarėliai pasigirti, ko gero, negali. Nors čia jau priklauso nuo skonio. Įvairiausiomis reikšmėmis. Išskyrus ta, apie kurią tu dabar pagalvojai. Nes prasmiuotis su krokodilu būtų rizikinga ir hm, sudėtinga.
- Tai ką gi, lekiam medžiot, pakeliui pasišnekėsim, - Sorenas nesusilaikė darsyk, tik šilčiau, neapkabinęs savo žmonos ir vaikų mamos. - Dabar jaučiuos kaip karpis, septynioms minutėms ištrauktas iš vandens, o po to vėl įmestas atgal.

Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Balandžio 30, 2017, 11:11:30 pm
-Sveikas Spaikai, - tarstelėjo Natalie savo vyro plaukuose pastebėjusi vorą, ignoruodama klausimą apie tai, iš kur gaunamas neigiamos grupės kraujas. Galų gale, mažumėlę patylėjusi it kokiam kretinui vis dėlto paaiškino. – iš donorų jis gaunamas, kadangi nulinė/neigiama grupė yra be galo reta, gydytojai visąlaik privalo turėti jos atsargų, jei kartais būtų atvežtas koks persilpęs ligonis, kuriam būtų mirtinai reikalingas kraujo perpylimas. – paaiškinusi ilgai tyrė jo veidą.
-aš tave liūdinu savo elgesiu Renai? Aš dar nežinau kaip man elgtis, man viskas nauja ir taip keista. – pakėlusi kairę ranką švelniai perbraukė smarkiai apžėlusį mylimojo skruostą tarsi atsiprašydama. – tau yra bent penki šimtai? Ar aš ištekėjau už visiško... palauk! Ir tu dar drįsti prikaišioti man Albą? – nusišaipė kaštoninių plaukų savininkė tyliai suburgzdama it cūcas, iš kurio kas nors kėsinasi atimti kaulą.
-na, aš šaukiausi tavęs tiesą pasakius, - atsiliepė vampyrė į juodabarzdžio pagyrimą, - bet tu gulėjai komoje ir net nesiteikei išgirsti. Vaikus galėsime aplankyti kai pamedžiosime, mat kitaip už save neatsakau, o jiems dabar viskas gerai, jie su Triče ir... Fine... – neaiškiai nutęsė antrąjį vardą, specialiai jį sutrumpindama, kad vyrui nesukeltų prisiminimų apie Delfinę Ridli, kovojusią blogio pusėje, ne ne, Tričės pusėje, tačiau vis tiek, vos nenužudžiusi to mielo vaikinuko, kaip jis ten, Džeimsas Greywindas...? kad ir kaip bebūtų nusprendė von Sjuardą dar truputį pagąsdinti, kad tik nukreiptų kalbą nuo pabaisiškos sidabraplaukės žudikės.
-hmmm... brangusis, - nusmailino liežuvį Ketrina – jei tiesiai šviesiai, tai tu keturis vaikus turi, tris savus, bet vieną podukrą. – Nuodų ir vaistų profesoriui ją stipriai apkabinus prisiglaudė skruostu prie skruosto ir giliai atsiduso.
-aš pilnai suprantu tave, netgi stebiuosi, kaip neįkritai atgal į komą sužinojęs šitiek naujienų. – išsilaisvinusi iš glėbio hilerė pasuko prie durų tikėdamasi vyrą seksiant iš paskos. Skriejant ilgu koridoriumi ją pagavo noras išmėginti greitį ir naujagimė pasileido vamzdžio, turinčio išvesti į Mirtos tualetą, link, kuris dabar buvo perdirbtas į gana prašmatnius siauručius laiptus. Vėjas švilpė pro ausis, tačiau jai buvo nė motais. Greitis, štai kas dabar tekėjo Ketrinos Šarlotės Viktorijos Natalijos Pierinos Rait Spencer Kavendiš von Sjuard gyslomis. Tasai vėjas skriejo pro ją tarsi begalės turėtų gyvenimų, vardų, pavardžių... „Kelinta aš Renui? Galų gale, kelintas jis man?“ liūdnai mintijo liekna a aukšta figūra. Iš pradžių hercogaitė, tada svarbi palikuonė, tada valkatų mergaitė, tada Albo mylimoji, tada mama, našlė, vėl žmona... „Ar man tokia laimė?“ nedrąsiai klausinėjo savęs. „Už ką tada? Kuo taip nusipelniau likimui?“ prabėgdama staigų posukį ji leido sau pagalvoti, jog pagaliau jos vardas nesikeis: Natalie Catherine von Sjuard, jog pagaliau žmonės, su kuriais ji susieta ir gyvens, liks šalia amžinai. Tad kiek galima sudėti į tą vieną, septinraidį žodį: amžinai.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gegužės 06, 2017, 07:27:04 pm
Spaikas tingiai kilstelėjo kojytę, pasisveikindamas su Soreno žmona. Gal. Sorenas nežymiai vyptelėjo.
   - Aišku, - nesivargino komentarais vyriškis. Patylėjęs pridūrė: - Žiobarai - apie viską pagalvota.
   - Na, Albui nebuvo nė dviejų šimtų, Natali, - nusišypsojo vyras ir teatrališkai susiėmė už burnos, lyg būtų nusikeikęs ar išsidavęs. Ha, TIK du šimtai metų. Negi čia daug? Neea. - Bet tas tavo Albas neatrodė jaunatviškai kaip aš. Neliūdini, viskas tvarkoje, - mirktelėjo Sorenas. ,,Cha cha cha." - niūriai nusijuokė Spaikas.
   - Išgirsiu aš čia komoj. Toks jausmas, kad prie tavęs nieko kita ir neveikiu, - pasišaipė iš savęs vyras liūdnokai. - Puiku, nekantrauju, tada lėkim. Bet minutėlę, - vyras užsikirto. - O kas ta Finė? Ta Delfinė, kuri tave pavertė? Ta iš mūšio?
Vyrui pro akis prabėgo paskutiniai matyti vaizdai. Atsiminimai buvo apšviesti ryškios ugnies šviesos. Delfinė Ridli, atrodo, kad taip ją apibūdino Spaikas, kai ropinėjo žvalgydamasis.
- Tik ir prasidėk su mergom, puf ir užverčia vaikais, - juokais sudejavo Sorenas. Na, atrodo, kad juokais. Tikėkimės. - Ką gi, pašnekėsim medžioklėj, - Sorenas aplenkė žmoną ir kartu išnyko tamsiame koridoriuje.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gegužės 06, 2017, 09:13:34 pm
Jis atsitempė ją čia, kad pagaliau gautų tai, ko dabar troško labiau už nemirtingumą. Beatričė virpėjo visu kūnu, siaubas kaustė tiek fiziškai tiek psichologiškai. Paslapčių kambarys buvo tuščias. Teisybė, nieko daugiau čia ir negalėjo būti, juk tik Tomas ir Delphi mokėjo šnypštūniškai, o pastaroji žuvo dar šių mokslo metų pradžioje. Pati Tričė šnypštūniškai nebekalbėjo nuo tada, kai perkėlė Tomą į kitą kūną, juk tai jo dovana, ne josios, kad ir kaip būtų to norėjusi. Ji norėjo būti vampyre, norėjo būti šnypštūne, tačiau tam reikėjo, jog patsai Tomas ją perkeistų, deja, to daryti jis nesutiko, bent jau kolkas, kol ji neišpildys vienos sąlygos. Ir mergina bijojo, nežmoniškai bijojo.
-Nedrįsk man prikaišioti Džeimso! Ir paleisk mane! Neliesk manęęęs! – psichavo muistydamasi tvirtuose vampyro gniaužtuose bepaliovos srūvant ašaroms. – panelė Lorijan, ji puiki kandidatė, paleisk mane, rinkis ją! – gokčiojo springdama siaubo gūsiais. Žinojo, kad neištruks, bet bent jau mėgino jį perkalbėti, kad apsigalvotų, kad dar duotų jai laiko.
-jei nori, lik su manim, tik tada maldauju tavęs, palik Melą ramybėje, nesuteik jai vilčių, pasakyk jai ne. – kalbino jį toliau jau kiek ramesniu, tylesniu balsu, iš paskutiniųjų stengdamasi paliesti pačias mylimojo sielos gelmes. Galų gale pažvelgė jam į akis, kurių nedengė kontaktiniai lęšiai, greičiausiai išimti dėl geresnio matomumo medžiojant naktį. Galbūt ir norėjo Tomui dar kažką pasakyti, tačiau šito jau nieks nesužinos, mat kalbos dovaną iš grifiukės atėmė klastuolio akių juoduma. Jis buvo alkanas, todėl piktas. Žinoma, nevalia blogio teisinti tokiomis naiviomis aplinkybėmis, bet tu pamėgink tai paaiškinti žmogau iki ausų įklimpusiai septyniolikmetei. Vis dėlto siaubas užgožė visus pateisinimus ir tamsiaplaukė drebėjo it drebulėlė iš lietuviškos pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Glausdamasi prie marmurinės krūtinės vis dar vylėsi... ko? Ogi net gėda sakyti – pasigailėjimo. ((ir kokios naivios tos mergos šiais laikais?)) šaltis, tamsa bei baimė, štai kas dabar supo Albo Dumbldoro dukterį. „Ir iš kur ta staigi atmaina?“ netilpo vargšelei galvon.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Gegužės 06, 2017, 09:38:26 pm
Net švytėdamas piktdžiugiška neapykanta, tarsi būtų išlošęs aukso puodą, Tomas Viljamas Ridlis nešinas šeštakurse grifų gūžtos mergina nusileido į savo buveinę. Šioji klykė ir muistėsi, kas be galo be krašto glostė jo ausis. O jau ta veidą perkreipusi siaubo išraiška... ak, tiesiog iš proto varė. Iš feniksės lūpų ištrūkus beviltiškam inkštimui truputį nusivylęs užspaudė jį aistringu bučiniu. Kam čia gadina tokią pakilią nuotaiką? Nunešęs merginą į pagrindinę salę numetė ant čiužinio, tįsančio prie pat Salazaro Klastuolio statulos kojų, ir užgulė nieko neatsakydamas ir net nesureaguodamas į jos maldavimo šauksmus. Ne, šįkart tamsos valdovas nebus gailestingas. Taip nusprendęs vienu judesiu perplėšė Beatričės drabužius ir mėgaudamasis klyksmais ištrūkusiais iš jos lūpų nubaudė ją, pačia jo manymu, geriausia bausme pasaulyje. Baigęs tepamatė stiklines ašarų išplautas akis, kurios lakstydamos žvelgė visur, tik ne į jį.
-pažvelk į mane Beatriče, - ramiai, bet griežtai pareikalavo. – žiūrėk į mane kai su tavim kalbu! – merginai nepaklusus sušuko ant jos sugaudamas bailų, nuskriausto žvėrelio žvilgsnį.
-kas dėl Melijandros, tai aš būsiu su kuo tiktai norėsiu, ir kiek tiktai norėsiu. – šaltai kalbėjo klastūnyno abiturientas, laikydamas prikaustytą, įskaudintą mėlynų akių žvilgsnį. – esi niekam tikusi. – tęsė savo kalbą atsistodamas. Tokiu būdu jautėsi baudžiąs ne tik ją, bet tuo pačiu ir keršijąs tam šunpalaikiui. – tu neturi teisės man aiškinti su kuo galiu būti, o su kuo ne. – vaikinas, puikiai žinodamas bejėgę gražuolės padėtį, eidamas prie durų atsisuko ir nuvėrė gulinčiąją įdėmiu žvilgsniu: kraujai iš sumuštų vietų sruvo paklode, visai taip, kaip gimdant jos motinai tuos vampyrpalaikius, akys šmirinėjo tarsi beprotės, rodos ilgaplaukė, skendinti savo nekaltybės ir žaizdų raudonuose klanuose nė nesuprato kas jai sakoma. O gal ir suprato? Nieks neatsakys geriau į visus klausimus šią akimirką už ją pačią. Kurį laiką ištroškęs vampyras taip stovėjo sukąsdamas ir vėl atleisdamas apatinę žiauną, nesusivokdamas, jog reikia užsikimšti nosį ir sprukti. Telkėsi į save, suvokė, privalo pabėgti, negali jos sunaikinti, kad ir kaip gardžiai kvepėjo, tai kvepėjo ne ji, o fenikso kraujas, negalima jo išgerti, nes tada praras svarbiausią, praras tai, ko šiuo metu labiausiai trokšta.
-duok man sūnų Dži, tada galėsi iš čia išeiti. – rėžė nuosprendį užverdamas paskui save sunkias, pagrindinės paslapčių kambario salės duris. Nutoldamas koridoriumi mąstė, jog visgi jam pavyko pasprukti, dabar reikia mauti į kokį atokesnį miestelį ir per rytdieną suspėti pamedžioti, o pirmadienį – atgal į pamokas vaidinti to sumauto farso. Merga per dvi dienas nenukraujuos, juo labiau niekur nedings, o truputis skausmo ir streso jai į naudą, mat Viljamo manymu buvo pernelyg įsibujojusi, darė kas patinka, visai užmiršo ką reiškia priklausyti jam. Pabus pora dienelių be maisto, be vandens, tai kai atneš pirmadienį vakare pora skrebučių kaip šuo ės iš rankos apsilaižydama.
Bet Beatričė neėdė nei vieną nei kitą dieną, nelaižė rankos, ji tik gulėjo stiklinėmis akimis vis matuodama kambario plotą ir po truputį silpo. Tamsos valdovas bandė sukišti maistą ir prievarta ir gražiuoju, rezultatas buvo lygus nuliui. O jei diskriminantas lygus nuliui, kvadratinė lygtis teturi vieną sprendinį. Nuėjęs į mišką surado amuletą su vilko atvaizdu, kurį anądien ją mušdamas išmetė, iš grifų gūžtos miegamojo sužvejojo jai naujus drabužius, dėl visa ko paėmė virtuvėje jos mėgstamų apelsinų sulčių stiklinę ir su viskuo vėl nusileido žemyn. Mergina tebegulėjo kaip gulėjusi, tik išbalusi kaip popierius, sulįsusi... trečia diena be vandens ir be maisto, ilgiau taip negalėjo tęstis. Pasimaitinęs miestelyje per visą sekmadienį Tomas suprato, jog galbūt pasielgė blogai, tačiau to kas padaryta nebeatitaisysi, tenka tik ieškoti išeities.
-aš nesu vienas iš jautriausių žmonių Dži, ir nemoku kalbėti gražių paguodžiamų žodelių, bet aš pabandysiu. – pradėjo prisėdęs ant čiužinio krašto. Po šio sakinio sekė ilga pauzė – tu negali būti su Džeimsu kaip su vaikinu, nes priklausai man, ne, negerai, nes aš tave myliu. Tai va. Hmmm... – vėl pauzė, - jis be galo pavojingas padaras, ir tau nereikia žinoti koks, užtenka, kad aš žinau. Jis vos nenužudė tavo sesers, tiksliau, tebenori ją nužudyti, nes ji taip pat žino. – drėbė tiesą manydamas, kad tai bus ne tik puikus kozeris atpurtyti ją nuo tos utėlės, bet ir prikelti iš numirusių paminint Solveigą. – tu privalai grįžti į gyvenimą Triče, sesuo anądien teiravosi kur pradingai, matai, šeimai tavęs trūksta. Man taip pat, labai trūksta. – išsižiojo dar kažką sakyti, bet vėl susičiaupė, kvailai jautėsi šitaip kalbėdamasis su savimi monologu, net nenujausdamas, yra girdimas ar ne. Švelniai padėjo ant gulinčiosios krūtinės amuletą. – pažvelk ką tau atnešiau. Žinau ką jam jauti, aš Melai niekada to nejutau, niekam to nejutau. Supranti, aš nežinau ką reiškia turėti draugų Dži, lygiai taip, kaip tu nežinai, ką reiškia turėti tarnų. Duok man laiko fenikse, duok laiko ir aš išmoksiu gyventi kitaip, taip kaip von Sjuardas išmoko nemisti žmonių krauju. – po šios išpažinties sekė dar viena, nemenka pauzė. – prašau... – maldaujamai tarė atkišdamas stiklinę apelsinų sulčių.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gegužės 06, 2017, 09:40:59 pm
Ji norėjo numirti, troško to už viską labiausiai pasaulyje nežmoniškiems skausmams draskant sielą. „...Esi niekam tikusi...“ „...niekam...“ „...niekam tikusi...“ vis aidėjo ir aidėjo galvoje. „Neee!!!“ sukliko ji atgal tam balsui, jau akimirką patikėjo, jog Tomas sugrįžo, jog ji tik susapnavusi košmarą ir tuoj tuoj pabus savo lovoje su baldakimu, grifų gūžtos mergaičių bendrabučio miegamajame. Deja, kaskart pabusdavo tame šalčiu dvelkiančiame paslapčių kambaryje. „Pabaisa į kambarį nusitempė žmogų.“ Prisiminė ji kadais čia dirbusios Minervos Makgonagal ištartus žodžius, rastus magijos istorijos skyriuose, antroje knygoje apie Harį Poterį. Taip, pabaisa ir vėl į kambarį nusinešė mokinę, tik šįkart ant Mirtos tualeto durų niekas to neužrašė krauju, niekas neateis jos išgelbėti. Mergina ir nenorėjo būti išgelbėta, ji tetroško numirti. „...Duok man sūnų, tada galėsi iš čia išeiti...“ šito ji labiausiai ir bijojo, šito jis būtent labiausiai ir troško, ne, ne jos baimės, judviejų sūnaus. Beatričė nenorėjo vaikų, bijojo, bijojo tos atsakomybės ir skausmo, kurį motina gali suteikti kūdikiui, pavyzdžiui, palikdama jį prie vaiknamio durų. Kita vertus, dabar grifė suprato, kodėl buvo palikta, viduje ji nešiojo pabaisą, ji pati buvo pabaisa. Ji tebėra tokia, pabaisa. Ne, ji ne pabaisa, ji pabaisos. Ignoravo kraują kuriame gulėjo, viską ignoravo. Nė nesuprato, pabusdavo ar nė neužmigdavo, visa susipynė į vientisą neišmatuojamą košmarą. Ligi tos dienos. Ligi tos dienos kol išgirdo jo balsą. Balsas buvo švelnus, šiltas, sugrįžo jos Tomas, o blogasis pabaisa jau buvo išėjęs. Ne, tai tas pats, tik dabar jis nebe alkanas. Žodžiai liejosi vienas po kito su gana ilgomis pauzėmis, tačiau feniksė nematė kalbėtojo, dar buvo per sunku sutelkti žvilgsnį ties viena vieta. Žodžius ji girdėjo visus, atbukusios smegenys juos priėmė. „Solveiga“ sukirbėjo kažkur giliai giliai, ir palengva į paviršių iškilo artimųjų veidai, kuriuos per savo sielvartingą egoizmą palaidojo užmarštyje. Solveiga, Ravenas, Fasiras, Natalie, Sorenas, Džeimsas... sulig paskutiniu veidu atmintyje ant krūtinės pajuto kaži ką šaltą ir pagaliau sutelkė žvilgsnį. „...pažvelk ką tau atnešiau...“ užsifiksavo atmintyje. Tai buvo amuletas su vilko atvaizdu. Pamėgino surasti lūpas, pasiekti jas liežuviu, vos vos pravėrė ir...
-ko prašai? – garsas išsiveržęs lauk apgailėtinai gergždė, buvo silpnutis ir vos girdimas. Bet ji žinojo, jog jis išgirs, todėl per daug nesistengė. Ištiesė sunkią ranką į stiklinę ir pasiremdama ranka truputį pasikėlusi išplempė oranžinį skystį iki dugno. Grįžo noras gyventi, ne tai noras, bet prievolė, dėl tų visų anksčiau išvardintų asmenų. Šią minutę neketino gilintis į Džei rasę, nors pasipiktino, jog mažoji sesutė žino geriausio draugo paslaptį, o ji ne. Dėl to noro nužudyti taip aklai nedrįso tikėti, turės omeny ir išsiaiškins pati, bet jei išsiaiškins teigiamai, užvirs Greywindui baisesnę pirtį nei jai ex Voldemortas užvirė prieš tris dienas. Taip palengva atgavo rįžtą, polėkį, visą savo jaunatvišką smarkumą. Netgi su agresija, būtų galima sakyti, pagriebė atneštus persirengti drabužius ir bijodama darkart praverti gergždžiančią gerklę akimis lakstė aplink, ieškojo kur nusiprausti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Gegužės 06, 2017, 09:44:08 pm
Dieve, kaip Viljamas nudžiugo, kai Beatričė pagaliau prakalbo. Būtų galėjęs prisiekti, kad krūtinėje suspurdėjo širdis, bet laimė, laiku atsiminė esąs vampyras.
-Atleisk, vonios kambario dar neįrengiau, dar nieko čia nespėjau įrengti, bet iki kol mudu turėsime sūnelį būtinai viską sutvarkysiu. – balsas paaukštėjo, šypsena praplatėjo, pats nesuvokė kas su juo pasidarė. Kažkokia niekada dar nejausta begalinė šiluma užliejo šaltą marmurinę krūtinę. – žinai ką, aš nunešiu tave į prefektų vonią, galėsi nusiprausti ir persirengti. – tik paskui susivokė, kad mėlynų akių žvilgsnis per tolimas, per stiklinis, perdėm negyvas. Tai žinoma ji jam neatleido, negi galėjo? Ji tiesiog priėmė gyvenimą tokį, koks jis yra, galbūt palaikė visus šiuos baisius įvykius kaip šeimyninę buitį? Tačiau tai nėra šeimos laimė! ir svarbiausia, Ridlis tai žinojo, tik jis nemokėjo! Dieve, nemokėjo... ((čia ta vieta, kai autorius pritrūksta žodžių personažo skausmui nusakyti, nes jei palygintume tai su horokruso darymu, suprastume, jog sielos dalelės atskyrimas nieko nereiškia)) palūžo, feniksė viduje palūžo, o gal kaip tik sustiprėjo? Bet jam nereikėjo statulos! Jam reikėjo jos gyvos! Tokios kaip anksčiau! Besišypsančios! Bekovojančios su visu prakeiktu, pilnu tokių pabaisų kaip jis pats pasauliu! Staiga pašokęs pylė kumščiu Salazarui Klastuoliui galvon ((žinoma jo statulai)) ir šioji nusirito per kambarį į kitą galą. Suurzgė išleisdamas iš krūtinės sielvartą, kuris jau atsiliepė ir fiziniu skausmu. Čiupo likusį akmens luitą ir sutraiškė, išmėtė gabalus aplink. Nusprendė, jog pastaroji jam kažkuo nusikalto.
-pradėsime nuo šito. – suvaitojo, švelniai pakeldamas merginą ant rankų, surinkdamas švarių drabužių komplektą, jos lazdelę bei visa kita. – aš vėliau čia grįšiu ir susitvarkysiu. – tyliai sukuždėjo jau išeidamas iš salės, kurioje ką tik prasiautė jo pykčio priepuolis, ir ateityje turėjo būti svetainė.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Gegužės 29, 2017, 05:02:23 pm
Paskutinių Vasaros atostogų metu Beatričė Džordžiana Ridl negrįžo į vaiknamį, tegu pasisiunta vadovybė, gausi iškrypėlių ir visokio kitokio plauko biesų. Dabar merginos gyvenimas buvo kitoks, žinoma, kartu viskas galėjo baisiai komplikuotis, tik ne dabar, kai svajonė jau taip arti. Nuosavi namai, na tai kas, kad požemyje, gal kada geresnius įsirengs, tačiau šiuo metu nei vienas neturėjo anei jokių pajemų. Kita vertus, požemyje gyventi daug vėsiau, o norint pakvėpuoti grynu oru išlendi į lauką. Taip taip, jau du vasaros atostogų mėnesius jiedu su Tomu šičia daro perestroiką: vingiuoti koridoriai virsta dailiais kambariais, kurių kiekvienas inventorizuojamas. Miegamasis, vaiko kambarys ir svetainė jau galutinai įrengti. Keliems vonios kambariams taip pat greit bus pabaiga, beliko tik kanalizaciją normaliai suorganizuoti. Ne bėda, vamzdžių čionai pakako, juk jais kadais šliaužiojo basiliskas. Gera buvo būsimai abiturientei žinoti, jog galės gimdyti ant nuosavos lovos, blogiausiu atveju ant dailaus raudono kilimo, o ne ant pridvėsusio čiužinio šalia Klastuolio statulos, kurios čionai neliko nė padujų, vis Viljamo dėka. Nabagės našlaitės gyvenimas kito reaktyviniu greičiu. Šią minutę Tričė, apsikabinusi didžiulį pilvą kaip tik triūsė atsitūpusi prie vamzdyno. Taip taip, gal kam ir keistai atrodytų nėščia merga su pora varštų tepaluotuose naguose besisukaliojanti aplink vamzdžius, bet tik ne Beatričei. Tai jos namai ir ji nori prisidėti. Tik staiga visas rįžtas pasitarnauti chatos gerovei išgaravo, tamsiaplaukė suklikusi iš skausmo griebėsi už pilvo, ant grindų pasipylė vandenys. Dar vienam klyksmui perskrodus patalpą iš tepaluotų nagų barkštelėdami išlakstė visi varštai. Grifė sukniubo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Gegužės 31, 2017, 09:33:27 am
Tomas Viljamas Ridlis kaip tik leidosi naujutėlaičiais laiptais žemyn į savo būstą, norėdamas pranešti žmonai džiugią naujieną, kai išgirdo josios klyksmą. Tučtuojau supratęs kame čia šuva pakastas sustugo iš sielvarto ir puolė riksmo pusėn visu greičiu. Vėjui švilpiant pro ausis, per tas kelias akimirkas ligi suklupo šalia parkritusios Beatričės spėjo daug ką suvokti. Pirma, kaip jis ištrauks kūdikį nenužudydamas grifiukės? Juk buvo tik metinis vampyriokas, o kito burtininko šalia nėr, jog jį sustabdytų. Antra, jeigu ir pasikviestų Natalie... šitas antras skaldosi dar į du: „Bet“ pirma, Natalie irgi metinė, netgi pusmetinė, antra, sužinojusi kas jis toks, ir ką padarė jos dukteriai, sudraskytų į mažiausius skutelius, atomais, nedalomomis dalelėmis,  paverstų ir paleistų su Hogvartso židinių dūmais lauk. Kraujo kvapas apsupo vaikiną nuo galvos iki kojų, nors ir buvo užvakar surijęs pora įsimylėjėlių, kad jiems linksmiau būtų, tai abu drauge surijo. Ir kodėl gyvenimo polėkis toks beprotiškas? Čia jau žiūrėk skuodi pasigirti mylimai moteriai, jog gavai devyniasdešimt metų labiausiai trokštą darbą: apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo vietą, ir šia tau, gimdymas. Melsdamasis, kad iš yščių išsigraužtų sūnus, o vėl ne kokia silpnavalė mergiūkštė, klastuolis pasielgė žiauriausiai, kaip tik galėjo, nors jam atrodė, kad daro atvirkščiai, kaip tik, geriausia, ką dėl jos šią minutę galėtų, ir jei įsigilinsime į jo psichologiją, iš dalies tai būtų tiesa. užspaudęs nosį Ridlis spruko lauk iš patalpos kur skausmuose bei vandenyse raitėsi feniksė ir perbėgo į gretimą. Čionai mitalo kvapas taip nebesijautė, todėl esant beveik sočiam buvo galima tverti. Viljamas nusprendė taip: palauks, leis padarui pačiam išsigraužti iš motinos kūno be jokios magijos, o paskui įvykdydamas susitarimą įkąs merginai, taip kartu ją dar ir išgelbėdamas, argi jis ne didvyris? Kol klausėsi laužomų kaulų bei mažučių dantukų grikšėjimo, prisiminimai skriejo pro akis. atsiminė kaip vedė feniksę, gavęs vizengamoto emansipaciją, kuri leido pilnametei šaliai tuoktis su nepilnamete nuo pastarosios besilaukiančia šalimi, o kiti dar nieko nežino ir nesupranta, mat Tričės pavardė tai nepasikeitė. Kažkodėl, tarp tokių gražių prisiminimų iškilo Greywindo snukis: toks truputėlį patysęs, su varvančia ciūciko nosimi ir aptrupėjusių dantų trobesiais. „Fe, bent tu dink iš mano prisiminimų.“ Pamintijo tamsiaplaukis pagaliau išgirdęs mažylio verksmą, pranašaujantį, jog viskas baigėsi. Šiaip ne taip sutramdęs krūtinėje kylančia paniką per sekundę atsidūrė gimdymo vietoje. Vaizdas buvo kraupesnis negu kraupus, bent jau vyriškai akiai, todėl nieks čia apie jį nekalbės, paskui dar neduok Die, naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos  mokytojas gaus infarktą ir paliks vaikučius ant ledo. Paspyrė koja pusiau žmogišką padariūkštį, ropojantį aplink motiną ir beieškantį kur suleisti dantis: ir vėl Džeimso Greywindo snukelis į trasą. Suklupęs prie tamsiaplaukės sugriebė pulsą, sugavo jos besišypsantį žvilgsnį. „Sūnelis...“ perskaitė žydrose akyse ir perpildyta meilės bei džiaugsmo širdimi puolė kandžioti žmonos. Apie sustojimą nepagalvojo, tačiau vis dėlto sustojo, kūdikio klyksmas grąžinęs į tikrovę privertė pačiupti jį ant rankų ir išnešti kudašių. „Donaldas Rokas Ridlis“ pamąstė tėvas ir pasijuto taip, kaip niekada gyvenime dar nebuvo jautęsis. Galutinai laimingas...?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Rugpjūčio 10, 2017, 03:47:14 pm
Šaltis žnaibė skruostus, vėjas plaikstė klastuolišką uniformą, tamsius plaukus. Nuostabus laisvės jausmas apėmė trylikmetę, o adrenalinas užpildė kūną. Marina vis krito ir krito, Mirtos tualetas dingo iš jutimo zonos. Aplinkui buvo tik sienos su juoda bedugne. Netikėtai krytis pasibaigė ir juodaplaukė šlumštelėjo ant grindinio, persivertė kūliais ir liko gulėti gaudydama kvapą po tokio nuotykėlio. Lėtai atsisėdo, ranka persibraukdama per suveltus plaukus. Tylėtulėlis juokas, sustiprintas aido, nuskardėjo kažkokiame koridoriuje, ko gero vedančiame į Paslapčių kambario pagrindinę menę. Mergaitė apsidairė, kojas nerangiai pasikišdama po savimi, o rankas paslėpė uniformos kišenėse. Buvo šaltoka.
- Donai!- sušuko. Aidas kelisyk pakartojo grifo vardo trumpinį. Palaukusi kelias minutes atsako, patraukė pečiais ir lėtai išsitraukė sveikutėlę lazdelę,- Lumos- sušnabždėjo ir lazdelės galiuke įsižiebė švieselė. Tik dabar pastebėjo, kad yra apsibrozdinusi rankas, kojas, kai kur matėsi kraujo užuomazgos, bet nieko baisesnio daugiau nebuvo. Matyt dėl adrenalino nesuvokė mažo, pulsuojančio skausmo, vešiančio tose žaizdelėse. Prikando lūpą. Deja, ji nemokėjo gydomųjų kerų, iš vis, antrakursiai to net nesimoko. Iškvėpė anglies dioksidą pro nosį, taip savotiškai atsidusdama. Pasišvietė aplinkui. Pakankamai švaru, tad, infekcijos kokios gal nepasigaus.
- Kur tas velnio neštas Donas,- sumurmėjo, palengva atsistodama. Paspyrė pasitaikiusį akmenėlį. Nestipriai, bet taip, kad aidas iš to padarė akmenų griūtį.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Donald Rock Riddle Rugpjūčio 10, 2017, 06:38:59 pm
Nusileido dailiai, ant kojų, grakščiai kaip gulbė. Atliko savo įprastą ritualą, papurtė gaurus, ir valiūkiškai šyptelėjo bendrakursei.
-ką nori, Rine? – jam daug labiau patiko, kai ji kreipėsi į jį „Donai“ o ne „Užkandine“ tačiau nieku gyvu jai to nepasakos, dar ko? Kad paskui tyčiotųsi? Na jau ne! Vaikinukas nužvelgė juodukę nuo galvos iki kojų.
-susižeidei? Nieko tokio. Mama išgydys. – jis nepasakė „mano mama“ specialiai, tarsi duodamas jai suprasti, nors iš tokios menkutės užuomenos nieks nesuprastų.
-beje, prigriebiau tavo vadovėlius, nereiktų taip apleisti pamokų. Bet tu eik, aš panešiu, ne damoms su krepšiais tampytis. – galantiškai pareiškė bei liepęs sekti paskui, nuėjo gerai sutvarkytu koridoriumi tolyn. Nesiūlė Marinai parankės, žinojo, vis tiek atsisakys, tai kam švaistyti laiką, o tuo labiau džentelmeniškumą tam, kas jo nesupranta? O gal supranta, tik nepriima iš principo? Juk ji Grindelvaldo duktė, o logiškai mąstant, šis burtininkas žuvo tais pačiais metais, kaip gimė jo motina, taigi ši mergiotė turėjo būti gimusi daug anksčiau, ir tik laiko kontrolieriaus dėka nukelta čia. Tik įdomu, iš kur Gelertas galėjo gauti laiko kontrolierių? Girdėjo, jog toks tebuvo vienas, jį sukūrė Izolda Seir, tai kaip tada? O gal šita gatvinė pajuodėlė ir pačią Ilvermornio įkūrėją yra mačiusi? Kad taip baisiai neužsitęstų tyla, eidamas vis kalbėjo, pratęsė  tūlike pradėtą temą.
-na, kepurė rinkosi kur mane paskirti, ar į klastūnyną, ar į grifyną, bet galiausiai nusprendė, jog aš per daug panašus į liūtą ir kvarktelėjo ant visos salės: Grifų Gūžta. O šiaip tai mano tėvai: tėtis klastuolis, bet tai tikriausiai jau žinai, o mama grifė, nors šito greičiausiai nežinai. – baigęs kalbėti vėl sukikeno. Jam patiko jo paties sąmojis. Žinoma, iš kur gi kas nors gali žinoti, o tuo labiau, savo akimis nematę patikėti, jog Tomas Ridlis/Voldemortas vedė? Ir ne bet ką, o grifiukę? Gerietę? Nelabai kas galėtų patikėti, jog tas žmogus apskritai vedė, tuo labiau puskrauję, visai ne savo skonio merginą. Su palengvėjimu susitvarkė savo akis, mokykloje būdamas niekada nenešiojo auksinių, čia Marinos laukė dar vienas siurprizas, bet gal kiek vėliau, o tai dar paskui pabėgs klykdama. Prieblandoje ji nepastebės jo akių spalvos, o gal ir apskritai nežiūrės, bet vis vien, berniuką tie žalsvi bei melsvi žmogiški atspalviai vargino, su jais matė kiek prasčiau. Jiedu žingsniavo žaliais kilimais išklotais vingriais koridoriais, kurių šonuose buvo durys į skirtingus kambarius. Keista, kaip kadaise buvusi purvina landynė pavirto prabangiais namais. Priėjęs dvivėres duris, vos pastumė, šnypšti nereikėjo, kadangi tėvai jau buvo viduje ir laukė jų. Nekreipdamas dėmesio į Marinės nuomonę, pasiėmė ją už rankos ir įsitempė vidun. Svetainę puošė raudonas kilimas bei auksiniai apvadai visur ant sienų. Berniukas pastatė bendrakursę greta savęs ir sužiuro į tėvus, draugiškai susėdusius ant dvivietės raudonos sofutės, padabintos žaliais metaliniais raižiniais.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Rugpjūčio 10, 2017, 09:35:00 pm
Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo ant dvivietės raudonos sofutės, dabintos žaliais raižiniais, apkabinęs savo gražuolę žmoną. Jiedu laukė sūnaus, sūnaus, kuris turėjo su savimi atsivesti kažkokią antrakursę klastuolę, Grindelwaldo dukterį. Tričė kelis mėnesius ūžė jam smegenis, kol įtikino, kad šią mergaitę priglausti naudinga. Šiaip jau jis pats tai neturėjo įkvėpimo užsiiminėti lapdaringa veikla, bet jei mergiūkštė grynakraujė, tebūnie. Nors ji buvo didžiausio jo jaunystės konkurento duktė, duktė, kurios tėvą  jis nužudė prieš gimstant žmonai. Tomui nepatiko ir kitas faktas, kad jų namuose gyvens žmogus, silpnutė būtybė, kuriai reikės miegoti, valgyti, ilsėtis... žinoma, ir vampyrams reikia valgyti, na o jeigu tiksliau: gerti. Vyras neatsisakė žmonių kraujo ir dabar nedidukė mergaičiukė namuose... bet ko nepadarysi dėl meilutės žmonos, kurios esi apsėstas. taip, būtent taip buvęs klastuolis manė, juk puikiai žinojo, jog gimė meilės eliksyro dėka, todėl negalėjo mylėti, tačiau jam jos reikėjo, reikėjo feniksės, reikėjo sūnaus, judviejų liūtuko. Ridlis švelniai paglostė žmonai plaukus.
-gaila, kad išprašiau iš tavęs tik vieną vaikelį. – klastingai sušnabždėjo į ausį, nors kambaryje daugiau nieko nebuvo. Vampyras išgirdo ateinančiųjų žingsnius, žmogaus kvėpavimą, užuodė gardų kvapą.
-dar sekundėlė, ir jie bus čia. – sumurmėjo neatsitraukdamas. Tris tebekvepėjo gardžiai, nors ir virto vampyre, jos savotiškas kvapas vertė vaikiną glaustis dar arčiau. Akimirkai įsikniaubė į grifės plaukus, O Dieve, ji baigė Hogvartsą. pagalvojo.
-tu tebekvepi rožėmis. – aštriais dantimis tarsi gąsdindamas sukando marmūrinės odos lopinėlį. Jie buvo namie, ir ji priklausė jam, todėl galėjo elgtis kaip panorėjęs. Deja, deja, netrukus teko žaibiškai atsitraukti, kad sūnus nepastebėtų ko netinkamo ir nepakartotų ant mergiotės, mat vaikiščiai įžengė vidun. Buvęs tamsos valdovas ėmė narstyti naujokę nuo galvos iki kojų, tarsi skanuodamas, pirmiausiai patikrino išvaizdą: juodi banguoti plaukai priminė Belatriks, bet didelės juodos akys žvelgė ne taip kvailai ir toli gražu nepataikaujamai, veikiau aristokratiškai, kilmingai, iššaukiančiai. šaunuolė, mąstė Ridlių galva, net atsidūrusi visiškame purve sugebėjo išlikti tokia tiesi. po to, įsiskverbė į atvykėlės akis, ir ėmė tyrinėti jos vidų. Jis jai nieko nesakė, paliko šitą dalį savo žmonai, ji moteris, tegul ir kalbasi su moterim, tegul sprendžia vvisą šį reikalą. Tačiau skvarbaus žvilgsnio nuo juodaplaukės nenuleido.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Rugpjūčio 10, 2017, 10:56:19 pm
Sėdėjo tvirtai apkabinta vyro ir truputėlį drebėjo, dar vis niekaip nepavyko atsikratyti prievartos scenos vaizdo, iškylančio ir iškylančio galvoje, nors tokio blyškaus ir gaubiamo rūko, kadangi tai buvo žmogiškas prisiminimas. Jai patiko jausti šalia šaltą Tomo alsavimą, jo lūpas ant savo kaklo, ypač po visų metų, per kuriuos jiedu tik lakstė su reikalais. Jis miegodavo savo mokytojo apartamentuose, ji grifų gūžtos bendrąjame kambaryje. nieko, daugiau taip nebebus. pagalvojo sau gerdama vyro tyliai tariamus žodžius it didžiausią brangenybe.
-myliu tave, ar sakiau? – valiūkiškai šyptelėjo, tada šiltai kimiai nusijuokė. – todėl, kad aš išsitepiau rožių ekstraktu, ereli. – ir dar labiau ėmė kvatotis, tačiau išgirdusi žingsnius apsiramino.
-tuoj tuoj, turėsi ir antrą vaiką, neverk. – pašaipiai įgėlė šalia sėdinčiam vampyrui ir nukreipė žvilgsnį į duris, pro kurias išdygo Donaldo galva. Moteris ištrūkusi iš vyro gniaužtų šiltai šypsodamasi priėjo prie vaikų. Pirmiausiai pačiu švelniausiu žvilgsniu apdovanojo sūnelį, puikiai žinojo, jog dabar jam nepatiktų apkabinimas, juk jis stovėjo su dailute panele. iš jų išeitų nebloga porelė slapta pamanė, tada kreipėsi į juodaplaukę:
-Sveika, Marina, mano vardas Beatričė, aš Donaldo mama, be galo malonu čia tave matyti. Kaip prabėgo mokslo metai? – jos mecosopranas skambėjo gražiai, akys taip pat žvilgėjo meile. Vampyrė iškart pamilo šį vaiką kaip savo, kartu permatydama, jog su ja bus nelengva. Tačiau kad ir ką kas bekalbėtų, bet kuriai mergaitei labiausiai reikia motinos, jų tarpusavio ryšys tampa nepamainomu. Tik dabar ilgaplaukė susiprotėjo, kaip keistai draugo tėvai atrodo klastuolei, abu jauni, maždaug dvidešimtmečių veidais, kai berniukas tuo tarpu jau ruošėsi eit į trečią kursą, tačiau kad ir kaip žiūrėtum, Roko veido bruožai neleido paneigti jo esant jų sūnumi.
-klausyk, galbūt išalkai? O gal nori ko nors atsigerti? Aš tuč tuojau atnešiu. – susirūpino jaunoji ponia Riddle, ir tada jai dingtelėjo dar vienas dalykas. Toji mergaitė gyveno su savo tėvu lygiai dešimt metų, per tiek metų, ji turėjo nors kartą išvysti Albą Dumbldorą, žinant jų ryšius bei istoriją su Grindelwaldu, todėl dabar ne tik jos veido jaunumas, bet ir bruožai galėjo sukelti vaikui nežinia kokius prisiminimus bei jausmus.
-žinot, vis dėlto einu atnešiu visiems ko nors atsigerti, mat mūsų laukia be galo rimtas pokalbis. Donaldai, sūnau, pasodink viešnią, Tomai, gal nesėdėsi ten kaip stabaras? – o taip, ji turėjo teisę į jį, visus bauginusį tamsos valdovą, taip kreiptis, valdingai, nepriklausomai, nebijodama. Išeidama iš svetainės, visa savo 170 cm povyza būtent tai ir parodė. Būdama virtuvėj dar šūktelėjo:
-na, tai kas ką gersit?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Rugpjūčio 11, 2017, 09:59:18 pm
- Rina,- pataisė,- mano vardas Marina, o ne Marinė, Užkandine, su atmintimi susipykai? - rodos berniūkščiui patiko kaip ji į jį kreipėsi "Dono" kreipiniu. Bet nebūtų ji, jei specialiai grifiuko nepakankintų. Atsiduso. Sumurmėjusi "Nox" "išjungė" švieselę.
- Kam tokius kvailus klausimus uždavinėti? Ar susižeidei. Dievaži, jei matai, kad taip, tai taip, negi dar nori raštiško patvirtinimo? - nepatenkinta įgėlė. Tas Donaldo perdėtas- bent jau taip atrodė mergaitei- šokinėjimas aplink ėmė tikrai gręžti smegenis,- kas aš tau, berankė? Turiu tas rankas, pati pasinešiu,- taip tarusi iš berniuko rankų išlupo vadovėlius ir kitą mantą,- mat, kažkoks džentelmenas atsirado. Aš su tavim į lovą nelįsiu,- tyliai subambėjo, suraukdama nosytę ir akis nusukdama į šalį. Knygas prispaudė prie klubo, norėjo apsivyti rankomis ir priglausti prie krūtinės, šitaip kūnui suteikti menkutę šilumą. Bet nenorėjo atrodyti kaip maža mergaičiukė, primenančią varniukę ar švilpiukę, kuri net per žingsnį nesiskiria su knygomis, kad net šias spaudžia prie širdies. Neketino, kad kiti ją tokia ir palaikytų. Duok, Die, nusišaus su durų rankena!
- Jo, tu tikrai panašus į liūtą. Gal net pas jį mažiau pasipūtimo palyginus su tavim. Tavo mama grifė,- suraukė antakius, taip, kad visas veidas ėmė panašėti į senukės fizionomiją,- jau žinau iš kur tą pasipūtimą paveldėjai,- patraukė pečiais, tačiau šis Lilės nuosprendis buvo nei į mietą, nei į tvorą, bet ką galėjo žinoti trylikmetė mergaitė, kuri tik dabar išgirdo apie Roko tėvus?... Pervertė akis šiam sukikenus.
- O taip, metų sąmojis. Pasiplok sau, nes aš tingiu.
Kol bendraamžis kuitėsi su savo akimis, klastuolė nunarino galvą ir ėmė skaičiuoti žingsnius, bato galais dailiai sudarydama raukšlę žaliuose kilimuose. Tyla įsivyravo tarp abiejų vaikų ir tuo Marina ėmė džiaugtis. Toks jausmas ėmė, kad Donas tikra mergička kalbėjimo reikaluose- tauzija ir tauzija, galo nematyti. Kaip jam liežuvis nepavargsta, kaip jam makaulė nesusuka kiekvieną kartą pakratant galvą idant tos jo garbanos sugultų dailiai? Klausimas buvo tik retorinis.
Jie žingsniavo kažkokiu koridoriu, visiškai kitokiu, negu buvo girdėjusi kalbant apie Paslapčių kambarį. Kur ta basilisko išnara, kur tamsios plytelės, kur kaulai ir baisus dvokas? Aplinkui buvo tik švari, nors ir šaltoka aplinka- gražūs kilimai, šonuose durys, rodos į kažkokius kambarius, gal net miegamuosius. Juodaplaukė galva pakilo ir ėmė dairytis, šaudyti akimis. Kur mes einame?- pagalvojo, vos priėjo dvivėres duris ir pažįstamas Donas ją griebė už rankos įtempdamas į stulbinančią svetainę. Norėjo vožti bendraamžiui, muistytis, bet nuojauta liepė to nedaryti. Tėvas klastuolis, bet visur raudonos kaip prišikta. Antras Grifų Gūžtos bendrasis kambarys- sumojo atsidūrus patalpoje. Juodos akys išsiplėtė iš tokio grožio, pripažino, buvo tikrai gražu. Gražu kaip tokiai valkatėliai kaip jai, kuri matė tik purvinas gatves ir degino vadovėlius naktiniam lauželiui ar vogė uniformas iš kitų. Toliau akys nuslydo prie sofutės, ant kurios susiglaudę sedėjo mergina ir vaikinas- abu nuostabiai gražūs ir tobuli, kaip ir visa ši aplinka. Iškart atpažino, kad tai Donaldo Roko tėvai, kad ir kokie jie jauni buvo- bruožai tai puikiai sakė. Ji stovėjo Ridlių irštvoje. Tačiau tas visas grožis dingo kai ponas Ridlis ėmė varstyti mergiūkštę. Marina pakėlė smakrą lyg kilmingoji ir nutaisė žvilgsnį: "aš ne žaislas. Galiu kąsti". Vyras liko kiurksoti sofoje, o tuo tarpu visu džiaugsmu spinduliuojanti ponia Ridle priėjo prie vaikų. Apdavanojo šiltu žvilgsniu, kuris rodos ir ledą ištirpdytų, savo sūnų ir kreipėsi į Mariną, pačiu skambiausiu balsu.
- Aaha, jau girdėjau,- primerkė juodas akis,- iš kur žinot mano vardą?- įtariai paklausė,- ko jūs norit iš manęs? Ar tai susiję su mano tėvu, manot mane apsuksit šia gražia nesamone ir,- užsikirto Beatričei paklausus ar alkana,- Ne, nenoriu,- numykė ties paskutiniu sakiniu. Bet vis tiek moteris, susakiusi saviškiams vyrams ką reikia padaryti, dingo pareiškus, kad laukia rimtas pokalbis ir trūkt plyšt vis tiek reikia atsigerti. Mergaitei liko pavartyti akis ir sunerti rankas ant krūtinės. Atsirito šūktelėjimas iš virtuvės kas ką gersiąs.
- Juk sakiau, kad nieko nenoriu,- subambėjo, nors mintyse pamanė: O visgi norėčiau vynuogių sulčių. Deja, to nepasakė, įtarumas ir patiklumas neleido to ištarti, bijojo, kad ko ne to įpils,- Visgi Ridliai,- pridūrė. Tik dabar prisimindama į ką tokia baisiai panaši toji Beatričė. Nors vaikiški prisiminimai apsiblausę, mergaitė galėjo dėti galvą kieno dukra stovėjo jai prieš akis.
Albo Dumbldoro.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Donald Rock Riddle Rugpjūčio 12, 2017, 08:11:05 pm
Donaldas Rokas Ridlis džiaugėsi, kad mama tik taip meiliai pažiūrėjo į jį, tikrai netroško, jog prie Marinos akių apkabintų, juk tada toji juodukė klastuolė būtų nenustojusi šaypytis, jog jis, ne tik užkandinė, bet ir mamytės nuglostytas lepūnėlis. Berniukas nesuprato, kodėl jai taip smagu šaipytis iš jo, o gal tai dėl to, kad ji klastuolė? Galbūt ji iš visų šaipos? mintijo sau patyliukais, kol ką tik Hogvartsą baigusi ilgaplaukė grifė sukosi aplink mėgindama kažkaip sušvelninti atmosferą. Vaikis buvo laimingas dėl tėvų sprendimo priimti Grindelwald į savo šeimą, tik truputį bijojo, jog ji nepridarytų jo nepriekaištingam elgesiui gėdos, nors ką, Marina buvo tokia, kaip ir jo tėvas, tik tiek, kad Ridlių galva  išmanė aukštas manieras. Ką norėt, juk dvi vasaras prasitrankė gatvėmis, girdėdama tik keiksmus, matydama tik alkoholikus, užuosdama tik bomžų tvaiką. Ji negali suvokti, kas yra asistavimas, kas yra tikra dama, tačiau ji yra dama ir privalės su tuo susitaikyti po velnių! sukosi mintys Ridlių atžalos galvelėje.
-mama, Marina sužeista, matyt susižeidė šokdama žemyn. – šūktelėjo berniukas po naujokės, kai ši pareiškė, jog sakė, kad nieko nenori. Tada, vėl pasičiupęs pasiutėlę raganaitę už rankos privedęs pasodino į žalia oda aptrauktą fotelį.
-gyvatės oda, tau tiks, visai kaip tavo. – nepraleido progos ir jis neįgėlęs tai mergiūkštei. Pats atsisėdo į mamos vietą, ant sofutės, šalia tėčio. Visus metus buvo be galo pasinėręs į mokslus, todėl šį matė vos vieną kartą, kai atėjo liepti Donaldui lankyti ateities būrimą, tą beprasmį, nesąmoningą dalyką. bet ne, vis jo užmačios, jam reikėjo stebėti tą jauną gražutę profesorę Lordess purpuriniais plaukais, ir žinoma, ne dėl to, jog būtų norėjęs padaryti savo meiluže. ech, jei kas žinotų, apie ką sukasi šiuolaikinių dvylikamečių mintys... motiną liūtukas matydavo dažniau, ką ten dažniau, beveik kiekvieną dieną, kai šioji sėdėdavo prie židinio bendrąjame grifų gūžtos koledže ruošdama namų darbus arba šiaip mokydamasi. Donaldas juto laimę, laimę, jog visa šeima vėl kartu, savo dideliuose, prabangiuose, jaukiuose namuose, kuriuose dar yra ir mergaitė. Žinoma, be galo erzinanti, bet kas trukdo jam atsakyti tuo pačiu? Galbūt jos grožis? Nieko, vieną dieną užknis juodai. pamanė nusižiovaudamas ir atsilošdamas kiek tik leido raudonoji sofkutė.
-aš gersiu pomidorų sultis mam! – dar šūktelėjo, o tada palaimingai užsimerkė, atlošė galvą ir mažumėlę prisnūdo. Labai jau išvargina ta mokykla, ypač jei reikia gauti gerus pažymius...
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Tom William Riddle Rugpjūčio 12, 2017, 08:36:10 pm
Jam patiko tas, kaip didelės juodos akys įžūliai žiūrėjo, tai nebuvo paklusni tarnaitė, tik mergiūkštė, šiek tiek neišmananti bufetinės kultūros. na nieko, dar tik dvylika metų, galima perauklėti. pamintijo ramiai, grįždamas iš jos akių gelmių. Žinojo, jog Beatričė užmuš jį už tai, ką ruošėsi šią minutę pasakyti tai pajuodėlei, tačiau negalėjo susilaikyti, juk ji gyvens jų namuose.
-panele Marina. – kreipėsi jis mandagiu švelniu tenoru, - jeigu nori vynuogių sulčių kodėl nesakai? Mes tau nepadarėme nieko blogo, jog galėtumei įtarti noru tave nunuodyti. Galų gale, aš dirbu toje pačioje mokykloje, kurioje tu mokais, apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, kas ir būtų, jei staiga imčiau nuodyti vaikus ar leisčiau tai daryti savo žmonai, kuri yra grifė, kas reiškia sąžininga, teisinga. – išrėžęs pradinį moralą pažvelgė į sūnų. Didžiavosi turėdamas tokį dailų berniuką. Sutaršė ir taip netvarkingus rudus gaurus Donaldui prisėdus šalia. Nevarė vaikio, puikiai žinodamas, jog grįžusi žmona sėsis ant kito žaliojo fotelio, esančio priešais Mariną. Tada vėl pažvelgė į naująją atvykėlę.
-juk esi svečiuose, pakviesta kaip viešnia, kas gi žudo savo svečius? – jo raudonos akys mažumėlę prisimerkė, jog nebūtų tokios ryškios bei taip pastebimos.
-mūsų pokalbis tikrai suksis ne apie tavo tėvą, gerbiamą Gelertą Grindelwaldą, kurį beje, asmeniškai pažinojau. – tą dalį, jog jį nužudė, nutylėjęs tęsė toliau – pokalbis jaunoji panele, bus tik apie tave, tačiau labai rimta tema, todėl mano žmona ir pasiūlė atsigerti, bijau, jog tikrai norėsi suvilgyti gomurį išgirdusi žinias, na, bet daugiau aš tau nieko nesakysiu, paliksiu šį malonumą Beatričei. – jau šiltėliau nusišypsojęs Tomas garsiau riktelėjo:
-Triče, Marinai vynuogių sulčių atnešk! – tada ranką, kuria laikė ją neseniai apkabinęs, pasidėjo ant sofutės atlošo, atsisėsdamas panašia poza kaip sūnus. Išvydęs liūtuko auksines akutes lėtai merkiantis, švelniai pirštais užspaudė vokus. Juk Donaldas ir taip žinojo, apie ką jie kalbėsis, negi būtina šitaip jį varginti? Švelniai pažvelgė į tamsiaplaukį. aaa, jis tebenori miego, tebepavargsta. tėviška meilė pripildė šaltą kraugerio širdį, jis tai juto, juto silpnumą, kurio visą laiką taip vengė, tačiau dabar nebūtų į nieką iškeitęs ir už tai turi būti dėkingas feniksei. Juk būtent jos dėka išmoko ggyventi truputėlį kitaip.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Rugpjūčio 12, 2017, 09:02:33 pm
Triūsdama virtuvėje Beatričė klausėsi kas ką gers ir po truputėlį rankaliojosi sulčių pakelius. Marinai vynuogių, Donaldui pomidorų... kalbėjo mintyse rinkdamasi šaldytuve ką pasiimti. Vyrui prigriebė moliūgų sunkos, žinodama, jog be šio Hogvartso skanumyno jis negalėdavo pradėti nei vienos darbo dienos. Neatsisakė to gėrymo net tapęs vampyru. Galbūt todėl ir nepasakė ką gers, gal manė, jog jai ir taip bus aišku. Sau pasičiupo apelsinų sulčių butelį, tada iš  pakabinamos spintelės ištraukė keturias taures aukštomis  plonomis  kojelėmis ir viską oru nusivarė atgal į svetainę. Taures sudėjo ant stalo, vieną jų pastūmė juodaplaukei mergaitei, pripildydama ją vynuogių sulčių prie pat jos akių, kitą, kupiną moliūgų sunkos ištiesė vyrui, trečią pripylusi apelsinų sulčių pasidėjo sau, o ketvirtą paliko tuščia, kadangi matė sūnų prisnūdusį. kažin, kai pasakysiu naujieną, nuo Marinos emocijų jis neatsibus? kikendama pamąstė, tačiau garsiai nieko nepasakė. Prisėdusi ten, kur Tomas ir galvojo ją atsisėsiant, tiesiai priešais klastuolę, pirmiausiai piktu žvilgsniu apdovanojo vyrą.
-nereikia girtis savo legilimantijos žiniomis Tomai, bei gluminti vaiko. – pareiškė, o tada jau sutelkė dėmesį į viešnią, - o tau nereikia gėdytis pasakyti ko nori. – pratarė dailiai šyptelėdama.
-klausei iš kur žinau tavo vardą, nagi Donaldas apie tave daug pasakojo. – ilgaplaukė vėl nusišypsojo, tačiau tada iškart surimtėjo.
-brangioji Marina, mes ilgai kalbėjome su sūnum apie tave, žinom visą padėtį, kurioje esi atsidūrusi. Žinom, jog esi paieškoma vaikų namų, žinom, jog mokyklos direktorė šiemet nori jiems tave atiduoti, kad nelakstytum gatvėmis, nemiegotum rūsiuose, nedegintum vadovėlių, nevogtum, na, tiesiog, kad būtųm prižiūrėta. Nesmerk ponios Evenstar, ji paprasčiausiai trokšta to, kas tau būtų geriausia. Marina, mudu su vyru pamanėme, - ji vėl metė piktoką žvilgsnį Tomo pusėn – kad tau ne vieta vaikų namuose, supranti? Bet ne vieta ir gatvėje. Esi be galo graži ir protinga mergaitė, nusipelnei, jog tavo gyvenimas taip pat būtų gražus. Marina. – vėl ištarusi Grindelwaldo dukters vardą mergina sekundėlei pritilo, tarsi mąstydama kokiais žodžiais geriau išreikšti visą tą reikalą. – aš noriu tavimi rūpintis, mes... mūsų šeima nori tavimi rūpintis. Na... tau nebereikės daugiau grįžti nei į gatvę, nei lakstyti nuo policijos, kad išvengtum vaikų namų. – tamsiaplaukė vėl padarė menkutę pauzelę nugerdama gurkšnelį iš savosios taurės. Bijojo tai pagaliau ištarti, juk nekiekvieną dieną vaikams pasakoma, kad jie yra įvaikinti. Ponia Riddle įkvėpė oro. – mes sutvarkėm dokumentus Marina, dabar tu mūsų duktė. – viskas, aš tai padariau, padariau.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Džonas Lukas Viljamsas Greywindas Rugpjūčio 13, 2017, 07:21:57 pm
Klusniai atsisėdo ant gyvatės odos sofos (tai tik negyva gyvatė, negyva. Ji tau nieko blogo nepadarys- šitaip save ramino Marina sėsdamasi) ir jau ketino kojas susikelti pas save, taip pačiai kaip tąsyk traukinyje kur ir susipažino su Donu, bet išgirdusi Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus moralą, susilaikė it nuplikyta. Tas mandagus tonas mane pribaigs negyvai. Ar jie gali kalbėti žmogiškai? Patraukė pečiais ir kiek pamąsčiusi atsakė:
- Štai ir visas svetingumas? Naršyti po kito mintis?!- priblokšta šūktelėjo keliomis oktavomis per aukštai, greičiau spygtelėjo,- jo, net matosi, nieko blogo neturite. Aha.
Grįžusi Beatričė irgi papeikė savo vyrą, o už tai, Marina jai davė papildomus karmos taškus. Ši vis labiau ėmė patikti. Bet susiraukė kai ir maža moralo dalelytė atsitrenkė į ją. Minus vienas taškas.
- Visi gali. O tai ką pasakėte gali būti tik uždanga. Aš jumis nepasitikiu,- tiesmukiškai išrėžė. Staiga užmerkė akis, kad tik nematytų to tėviško gesto. Kad tik nematytų prisnūdusio grifo, tų visų švelnių žvilgsnių ir poelgių, simbolizuojančių meilę ir atsidavimą. Bandė ignoruoti, šaipytis  mintyse, visus juos vadinti lėpūnėliais, nemačiusiais tikrojo pasaulio veido. Nesisekė. Tik dar labiau užsimerkė prispaudama vokus tvirčiau. Matė akliną tamsą, bet vis tiek prieš akis išnirdavo tie vaizdiniai. Ir suprato. Ir suprato, koks jos gyvenimas buvo tuščias, kaip dabar trokšta to švelnumo. Visas principingumas, pašaipumas buvo išgaravęs kaip vandens lašelis. Liko tik sužeistas vaikas, nematęs nė trupinėlio gėrio. Aš niekada to neturėjau,- liūdnai suvokė. Bet neverkė, nekūkčiojo. Atmerkė juodas akis. Netyčiomis pro ausis praklausė  ką pasakė vyras, primerkę akis, net akių spalva nesimatė, tad mergaitė tik numykė.
- Apie mane?...- sutriko,- kas apie mane?- sukilęs bėjėgiškumas su melancholija pabėgo, o vietą užėmė visagalis įtarumas. Vėl. Vis labiau ir labiau ėmė nemėgti pono Ridlio, uh, kažkoks nesusipratimas. Antras po Dono,- ak, taip, na žinoma, kad Donas papasakojo, pleputis trys tūkstančiai, - leptelėjo, nors tai turėjo likti minčių zonoje. Supratusi, kad pasakė garsiai, apsimetė- jai nerūpi, bet ausys iš gėdos nuraudo. O tolimesni žodžiai privertė išvalyti tą raudonį, greičiau paliepė sumišti, pasimesti. Mergaitės širdis ėmė smarkiau daužytis, o gerklę užspaudė gumulas. Rodos, trūko oro, rodos, pro gerklę išoks širdis.
- Kaa...- užsikirto, Beatričės kalba, lyg uždaryti paukšteliai narvely, daužėsi juodaplaukės klastuolės ausyse,- aš jūsų duktė?! - net pašoko iš vietos, nė nepajuto kaip rankos mostu užkliudė šalia jos esančią vynuogių sulčių taurę. Ši skambiai sudužo ir pažiro ant stalo, sultys išsiliejo it mergaitės nervai,- kaip, kodėl?! Galėjot bent pirma paklausti ar aš to noriu! O tik, po to tvarkyt...- sukūkčiojo, akis užpylė ašaros, krūtinė desperatiškai kilnojosi bandydama sugauti paskutinį oro gurkšnį. Pasimetusi sudribo atgal sofon. Žinia sutriuškino Mariną. Ji to nesitikėjo. Ji yra įvaikinta. Ji turi tėvus. Aš turiu įtėvius, - pataisė save mintyse, lyg per miglą žiūrėdama į šiuos,- Aš turiu įbrolį?! Ne, ne, tik ne Donas!.
- Tai sapnas,- trūkinėjančiu balsu sau sušnabždėjo, vargiai tuo patikėdama. Rankos nusviro. Žvilgsnis apsiblausė ir liko spoksoti į sudaužytą stiklinę.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys (dabar Ridlių šeimos namas)
Parašė: Beatrice Georgiana Riddle Rugpjūčio 14, 2017, 09:57:51 pm
Kažko panašaus ir tikėjosi, dūžių, riksmų, šoko. Juk tai buvo tik vaikas, tik maža, tuoj tuoj į paauglystę įžiangsianti mergaitė, o jai pasakoma, jog yra įvaikinta, jog turi tėvus, jog daugiau nebereiks grįžti į gatvę. Ir ta vieta, kai ji mėgina suvokti, kad gyvenimas verčiasi visais trim šimtais šešiasdešimt laipsnių, padaro ją be galo pažeidžiamą. Ta akimirka, kai ateina suvokimas, kad viskas bus kitaip. Beatričė kuo ramiausiai atsistojo nuo savojo fotelio, išsitraukė iš kišenės lazdelę ir nukreipusi ją į taurės šukes, sutaisė. Su išsiliejusiomis sultimis buvo kiek sunkiau, teko atsinešti skudurėlį iš virtuvės ir pilant iš lazdelės vandenį išvalyti, o po to dar ir išdžiovinti šlapias vietas. Visą tą laiką Marina, rodės, pasinėrusi į savotišką transą, sėdėjo ant savojo fotelio suglebusi, apsiblaususiu žvilgsniu, nusvirusiomis rankomis. Vyrams ponia Riddle davė ranka ženklą nesikišti, atseit susitvarkys pati, tai dabar ir tvarkėsi, kol jiedu tebekiurksojo ant raudonosios sofutės. Panaikinti mergaitės protrūkio pėdsakus užteko mažiau nei penkių minučių. Tada, nenorėdama išgąsdinti ir taip jau šokiruotos juodaplaukės, Tričė pažvelgė į vyrą ir pasakė jam mintimis: „Judu likite čia, svetainėje, o aš palydėsiu Mariną į jos naująjį kambarį.“ Po to nusuko žvilgsnį ir lėtai priėjo prie klastuolės, palinko virš jos ir apkabinusi rankomis pasičiupo į glėbį.
-eikš. – tyliai tarė – parodysiu tau tavo naująjį kambarį. – švelniai nusišypsojo, - be to, reikia sutvarkyti tavo žaizdas, nes paskui dar gausis kraujo užkrėtimas. – taip kalbėdama, su mergaite ant rankų, paliko svetainę. – ir ne, Marina, tai ne sapnas, dabar viskas bus gerai, pamatysi. – ji žinojo, ko tuo metu reikia palūžusiam vaikui, paprasčiausios meilės, švelnumo. Moteris atidarė vienas, koridoriaus sienoje esančias duris, kurių užrašas skelbė: Marina Lilė Grindelwald. Jiedvi pateko į gana erdvų kambarį, kurio sienos buvo išmuštos žaliais apmušalais su sidabro spalvos ornamentais, o ant tamsžalio parketo patiestas apvalus ilgaplaukis kilimas, taip pat sidabrinis. Prie lango puikavosi plati klasicizmo raižiniais padabinta lova, užtiesta pūkine antklode, tolėliau stovėjo darbo stalas bei pora kėdžių. Prie kitos sienos, arčiau durų, buvo spinta. Grifė paguldė dukterį į lovą, o tada nuėjusi atnešė iš spintos minkštutėlius šilkinius naktinius.
-nusivilk šitus, - parodė į sukruvintą mokyklos uniformą, kurią klastuolė tebevilkėjo – aš išskalbsiu, be to, turiu tave apžiūrėti. – Beatričė išsitraukė lazdelę ir pasiruošė ilgam lopymo procesui, juk gatvės gyvenimo sąlygos ne pačios maloniausios silpnam, dar tvirtėjančiam kūnui.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Gegužės 19, 2020, 02:06:25 pm
Į paslapčių kambarį buvo galima patekti tik per Mirtos tualetą.Domantas pasikvietė Armandą eiti kartu.Armandas paklausė kur mes einame.Domantas Armandui pasakė jog pamatys.Pirmiausia jie nukeliavo pas profesorių gauti leidimą eiti į Paslapčių kambarį.Profesorius berniukams leido ten nueiti.Pasieke Mirtos tualetą ir iėje į tualetą išstraukė lazdeles ir sušuko
-Alohomora!
.
Durys į Paslapčių kambarį atsivėrė.Berniukai įšoko.Paslapčių kamabarys buvo su daug gyvačių skulptūrų.Kambarys atrodė įspudingai ,bet dėja ten buvo labai šlapia.Berniukai valandėlę pasivaikščiojo po Paslapčių kambarį.Ir sutiko du Klastūnyno mokinius.Domantas prymigtinai papraše Klastūnyno mokinių parodyti leidimą.Klastūnyno mokiniai jo neturėjo.Tuomet Domantas išsitraukė lazdelė pakėlė į viršų lazdelę ir sušuko
-Periculum!

 Tai reiškia įspėjimą mokytojams.Iškart atlekė mokytojai.Klastūnyno mokiniai buvo nubausti.O Domantas ir Armandas buvo apdovanoti.Ir vakare Domantas ir Armandas patraukė į Didžiają salę vakarieniauti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Liepos 20, 2020, 10:49:14 pm
Mergaitė laukė kol vaikinas atvers įėjimą į paslapčių kambarį. Mergaitė ten niekada nebuvo apsilankiusi, tad jai buvo smalsu kas ten yra. Aišku ji ir šiek tiek bijojo, bet žinojo, kad viskas bus gerai.
- Na, tikėkimės, kad nesi, - tarė mergaitė ir tada išgirdo kitus vaikino žodžius. - aš pripratus išsitepti, - tik pratarė. Greitai ji įšoko paskui vaikiną.
- NE, šitų kerų nemoku, bet pakelsiu daiktą su kerais ir tada ant jo užlipsiu ir pakilsiu, - pasakė kiek pamąsčiusi Zoey ir pradėjo apžiūrinėti paslapčių kambarį. Jis nebuvo kažkuo labai įpatingas, tik iš tiesų labai purvinas. MErgaitei čia nelabai patiko, bet iš karto iš čia išeiti juk negalėjo. Būtų pasielgusi labai negražiai ir nemandagiai. Juk berniukas galimas sakyti jai tą paslapčių kambarį atvėrė.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Liepos 20, 2020, 11:04:44 pm
Po akimirkos prisistatė Zoey. Domantas nulipo kopetėlėmis. Tik palietus žemę kojomis Grifas baisiai įsiuto.
-Ką tu išvis moki? Ne veltui Švilpė. Štai tau įrodymas ,kad priklausai švilpynei.,-Surėkė Grifas.
Vėl atėjo kryžiaus momentas:
-AAAAAAAAAAAAAAAAA.,-Surekė ištiesdamas rankas.
Praėjus lavinai tarė:
-Atleisk jei išgąsdinau. Matomai esu vienas iš Klastuolio įpėdinių ir jaučiu ,kad tampu juoduoju burtininku.,-Tarė su atsiprašymu Grifas.
Domantas ėjo slidžiu akmeniniu taku link gyvatės išnaros.
-Basiliskas.,-Tarė nusisukęs Grifas.
Domantui patiko Basiliskai.
-Jie žavūs. Ar ne?
Domantas pradėjo eiti klaidžiais Paslapčių Kambario tuneliais. Visur buvo šlapia ir smirdėjo. Domantą pykino. Galiausiai nesusilaikęs privėmė į kažkokią skylę.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Liepos 22, 2020, 01:46:21 pm
Vaikinas pradėjo rėkti ant Švilpės. Zoey buvo iš tiesų pavargusi nuo rėkimų ir užgauliojimų  jos adresu  namuose.
- Moku tai ką man reikia mokėti. Mes Švilpiai neesame kokios nemokšos, - supyko mergaitė. JUk ne kokios Grifų Gūžtos mokinys ar mokinė laimėjo pirmą ir antrą vietas dvikovų turnyre. Jie abu buvo Švilpynės mokiniai. Tai juk įrodymas, kad švilpiai nėra nemokšos.
- Jeigu tu ir esi Klastuolio įpėdinis, tu neturi būti blogas. Visi, net patys blogiausi širdyje turi kruopelytę gerio, tad leisk išsiveržti gėriui, o neblogiui, - tarė mergaitė rimtu tonu. Ji žinojo, kad blogis gali pasiglemžti lengvai, bet jam nereikia leisti to padaryti.
- Nelabai. Man daug labiau patinka varlytės, - tarė mergaitė ir prisiminė Markizą, kuris gyvena iš butelio padarytame namelyje. Greitai Zoey pamatė vemiantį vaikiną.
- Gal eikime iš čia jei tave pykina? - pasiūlė Richter.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Liepos 22, 2020, 09:27:07 pm
-Tavo žodžiuose yra begalė tiesos ,bet man sunku uždrausti veržtis tamsos jėgoms į mano kūną. Ne, nieko tokio dar pabūkime.,-Tarė Grifas.
Domanto apsiaustą sklaidė lengvas vėjelis.
-Ar tu stipri? Na emociškai,fiziškai. Jei ne tai negalėsim naudoti teleportacijos kerų.,-Tarė Grifas maloniai nusišypsodamas.
Domantas vaikščiojo dvokiančiais koridoriais kurių kvapas lengvai tampė vaikiną. Grifas pasikuitė apsiauste ir rado lazdelę:
-Lumos.
Lengva šviesa apšvietė ilgą koridorių.
-Ši vieta nuostabi. Ramu, tylu ,bet jeigu užeitų keletas klastuolių manau ramybė baigtusi greitai.,-Tarė vėl maloniai Grifas.
Domantas prisiminė Kiauliasodį ,naktį kai buvo panaudoti baisūs kerai prieš nekaltą gyvūlį. Man ištiesų jo gaila.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Liepos 23, 2020, 09:37:51 pm
- Tau tereikia įžvelgti gėrį bloguose dalykuose. Pavyzdžiui ant sumūritos gatvės, kuri atrodo niūri surask žolytę ar net išsiveržusią iš po žemių gėlytę. Tiesiog šviesą tamsoje, - pasakė mergytė. Jai visada tai sakydavo mama. Jos mama buvo labai protinga moteris ir Zoey buvo labai liūdna, kad nesapnuose jos nebesutiks. Mergaitė norėjo verkti, bet laikėsi. Juk neverks prie Domanto.
- Na, taip. Aš moku ir muštis jeigu reikia, - pasakė mergaitė ir nusijuokė. Ji stengėsi būti linksma ir skleisti pozityvą.
- Na, taip, bet manau, kad ir klastuoliai gali būti draugiški. Juk žmogus nebūtinai turi būti kaip visi kiti jo bendrakoledžiai, - pasakė mergaitė garsiai pamąstydama. Ji dažnai savo mintis išsakydavo garsiai.
- O šiaip ar turi daug draugų ir ar jie iš skirtingų koledžų? - pasidomėjo mergaitė kadangi pati turėjo mažokai draugų.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Liepos 24, 2020, 08:57:45 pm
Matėsi ,kad mergaitė stengiasi sklisti pozityvą.
-Tu labai išmintinga tavo žodžiuose tikrai yra tiesos.,-Maloniai tarė Grifas.
Staiga Domantas perrėžė šaltis. Grifas parkrito ant žemės. Lazdelės kerai nutrūko. Domantas išgirdo ledinį balsą.
-Domantaiiii pažiūrėkkk kairęęę rankkąąą.,-Tai tarė kraupusis balsas.
Grifas atsmaukė kairės rankos rankovę. Tamsos ženklo neliko. Domanto akys išsipūtė ,o ledinis balsas pridūrė:
-Tuuuu neee beee manoooo tarnasss.
Domantui grįžo jėgos.
-Žiūrėk.,-Tarė Domantas mergaitei.
Parodydamas vietą kur puikavosi tatuiruotė. Vis dėl to aš geras. Domantas atsistojo ir pasiėmė lazdelę:
-Lumos.
Kerai pavyko vėl buvo šviesu.
-Vienintelė mano draugė yra mano pusseserė iš Varno Nago.,-Maloniai tarė Grifas.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Liepos 27, 2020, 09:23:13 pm
- Na, tai mano mamos žodžiai. Ji buvo labai protinga, miela, graži ir labai draugiška bei gera. Ji yra mano idealas, bet aš turbūt tokia niekada nebūsiu, - pasakė mergaitė atsidusdama, bet po kelių akimirkų į mergaitės veidą sugrįžo šypsena. Staiga Domantas nukrito. Zoey suraukė savo antakius ir pritūpė prie jo. Atrodė, kad jis kliedėjo.
- Ammm ar čia kažkas buvo? - paklausė mergaitė, kadangi ant vaikino rankos nieko nebuo. Ji buvo tokia kokia ir įprastai. Richter buvo keista, kad berniukas rodo jai savo įprastą ranką.
- na, aš irgi galiu būti tavo draugė jeigu tu nori, - pasisiūlė mergaitė, nes ir ji pati nelabai turėjo draugų, o jų tikrai norėjosi. Nors Domantas ir greitai baigs Hogvartsą, mergaitė galėjo būti jo draugė nors ir trumpai.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Liepos 28, 2020, 08:36:00 pm
-Atleisk už klausimą... ,bet ar tu netekai mamos?,-Maloniai paklausė Grifas.
Domantas išgirdo kitą klausimą:
-Tamsos ženklas. Manau esi girdėjusi apie Voldemortą.,-Maloniai tarė Grifas.
Domantas išgirdęs klausimą nutaisė keistą veido miną. (Žinoma nieks jos nematė).
-Aš pagalvosiu apie tavo pasiūlymą.,-Pagalvojęs tarė Domantas.
Grifas toliau vaikščiojo po klaidžius Paslapčių kambario koridorius. Grifas svarstė ką sakyti. Gal geriau patylėti? Domantas sugraibė medalioną. Atidaręs jį pažiūrėjo į savo tėvų nuotraukas. Iš Grifo akių išbėgo kelios sidabrinės ašaros. Aš labai ilgiuosiu savo tėvų.
-Tikiuosi turi bent tėti jeigu netekai mamos ,o aš neturiu nieko...,-Liūdnai tarė Domantas.
Atsisukęs į mergaitę nusišypsojo su ašaromis akyse. Ištiesė rankas.
-Gal galiu tave apkabinti?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Liepos 31, 2020, 03:46:11 pm
- Ammm viskas gerai, aš dažnai girdžiu tokį klausimą. Ir taip, aš netekau mamos kai buvau visai mažytė, - pasakė mergaitė ir tyliai atsiduso. Ji buvo pripratus prie to, bet jai vistiek buvo liūdna.
- Ohhhh supratau. Taip, esu girdėjusi apie jį ne vieną kartą, - tarė blondinukė ir nusipurtė. Ji buvo girdėjusi labai daug apie Voldemortą, o ir teta juo gąsdindavo prieš miegą.
- Gerai. Galėsi atsiųsti pelėda su savo atsakymu, - pasiūlė Zoey ir nusišypsojo nuoširdžia bei draugiška šypsena. Tada mergaičiukė tiesiog sekė paskui Domantą. Ji jau norėjo dingti iš čia, bet norėjo ir bendrauti su galimai nauju draugu.  Staiga ji pamatė, kad vaikinas išsitraukė kažkokį medalioną.
- Na, su savo tėčiu nė karto nebuvau susitikus, tik žinau, kad jis burtininkas, - tyliai sumurmėjo Richter pavardės savininkė. Kai vaikinukas atsisuko į ją su ašaromis, mergytė suraukė savo antakius.
- Žinoma, kad gali, - tarė ir priėjo arčiau berniuko bei apsikabino jį. Žinojo, kad dažnai apsikabinimai llabai padeda nurimti ir panašiai.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Rugpjūčio 02, 2020, 07:36:33 pm
Domantas lengvai apkabino mergaitę. Pajuto ,kad ateina palengvėjimas ir sunkumas šią akimirką blėsta. Kelias minutes pabuvęs apkabinęs Zoey atsitraukė.
-Ačiū.,-Mielai nusišypsojo Domantas.
Šią akimirką Grifas norėjo mergaitei atsilyginti.
-Gal galėčiau tau atsidėkoti?.,-Paklausė Domantas.
Staiga į galvą šovė mintis. Jei jos mama mirusi ,o tėčio ji nepažįsta reiškiasi ji našlaitė.
-Kaip suprantu dabar esi našlaitė. Gal norėtum ,kad tau suteikčiau globą?,-Maloniai ir iš visos širdies tarė Grifas.
Domantas šypsojosi. Nusivalęs ašaras pridūrė:
-Aš galėčiau būti tavo tėtis.,-Vėl iš širdies tarė Grifas.
Staiga pamatė ,kad virš galvos praskrido Narciza. Čia dabar? Į rankas Grifui paukštelis įmetė laišką. Domantas pradėjo jį skaityti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Rugpjūčio 03, 2020, 01:18:42 pm
Po kelių minučių vaikinas atsitraukė nuo mergaitės kaip ir ji nuo jo.
- Nėra už ką, - tarė mergina ir taip pat nusišypsojo. Ji džiaugėsi, kad nors kažkam padėjo morališkai.
- Ne, nereikia, man juk nebuvo sunku tave apkabinti plius ir man irgi visai reikėjo apkabinimo, - pasakė Zoey ir nusišypsojo draugiška šypsena vaikinukui.
- Na, iš dalies galima sakyti ir taip, kadangi tėtis nei ieškojo manęs nei ką. Abejoju, kad tai įmanoma, kadangi mane augina mano teta ir mano globa priklauso jai, tad gali tartis nebent su ja, - pasakė Richter išleisdama tylų atodūsį. Ji tikrai nebenorėjo gyventi su teta, o Domantas gal visai būtų ir neblogas globėjas.
- Galėtum, jeigu neturėčiau tetos, - tyliai pasakė mergaitė ir pasitrynė savo ranką kur buvo randas nuo tetos sužeidimo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Rugpjūčio 04, 2020, 11:26:18 am
Grifas nusišypsojo.
-Tau skauda?,-Paklausė mergaitės pamatęs randą ir ,kad ji jį trina.
Domantas pamastė ką dabar sakyti.
-Aš pabandysiu pasikalbėti su tavo teta. Tik kur jūs abi gyvenate?
Domantas suprato ,kad paklausė labai delikataus klausimo. Susigėdo. Nusisukęs mintyse nusikeikė. Kaip gėda man dabar. Grifas nesuprato kodėl jam gėda ,bet vistiek buvo didelis gėdos jausmas. Kvailys. Domantas atsisuko į Zoey ir vėl nusišypsojo.
-Atsiprašau. Galbūt tave įžeidžiau.,-Tarė susigėdęs Grifas.
Tikiuosi ji pasakys ką nors teigiamo. Staiga išgirdo kažkokį garsą.
-Homenum Ravelio.
Kerai kažkaip suveikė ir buvo galima suprasti ,kad veikia. Dar vienas nuotykis.
-Richer lįsk man už nugaros.,-Sunerimęs tarė.
-Expulso.
Kerai sužalodami kažkokį žmogelį nunešė jį į kitą koridoriaus galą.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Rugpjūčio 11, 2020, 06:14:00 pm
- Ne, man neskauda. tai senas randas, tad niekis, - pasakė Zoey ir iš jos lūpų išėjo atodūsis. Ji nenorėjo grįžti iš Hogvartso. Jai buvo gerai ir čia.
- Abejoju, kad sutiks, kadangi mes gyvename žiobarų mieste tai yra Paryžiuje ir ji už tai, kad augina mane gauna pinigų, kad išlaikytų mane. Tikslaus adreso dabar neprisiminsiu ir pati, - sumurmėjo mergaitė. Ji niekada neprisiminė savo namų adreso. Prisimindavo tik adresą namų, kuriuose gyveno su mama. Dėl to mergaičiukei buvo tikrai gėda.
- Viskas gerai. Neįžeidei manęs, - pasakė ir nusišypsojo draugiška šypsena. Ji stengėsi su visais būti labai draugiška. Staiga Domantas paliepė Zoey stoti jam už nugaros. Pirmakursė paklausė Grifo ir padarė taip kaip liepė jis. Staiga kažkas atsitrenkė į sieną.
- Kas ten buvo? - paklausė.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Rugpjūčio 11, 2020, 07:09:40 pm
Domantas jautėsi labai prastai. Aš užpuoliau nekaltą padarą ,kas aš per žmogus. Domantas norėjo nueiti prie to daikto ką sužeidė ,bet nėjo.
-Zoey, gal dingstam iš čia nors pasielgčiau labai negrifiškai ,bet nenoriu ,kad grifai nukentėtų.,-Nusišypsojo dirbtina šypsena.
Domantas įsižiūrėjo. Tas žužeistasis atsikėlė kaip niekur nieko ir nuėjo į paslapčių kambarį. na taip keistų dalykų pasitaiko. Domantui atėjo palengvėjimas. Nėra aukų nėra įrodymų. Šią frazę Domantą išmokė pats gyvenimas.
-Gal norėtum nueiti į Devyni medūs? O jei neturi leidimo iš Armando pasiskolinsiu neregimajį apsiaustą arba galim išvirti Multisulčių eleksyrą.,-Maloniai tarė Grifas mergaitei.
Tai norėčiau ,kad ji būtų mano dukra. Domantas tokią mintį turėjo galvodamas ,kad jam nepavyks rasti merginos.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Rugpjūčio 19, 2020, 10:52:43 am
- Taip, jau galime eiti kur nors kitur arba jau skirstytis, kadangi norėčiau eiti ir šiek tiek pasiruošti egzaminams, - sumurmėjo mergaitės ir išsitraukė savo lazdelę, kad galėtų dingti iš šitos vietos kur nors kitur. Ji pažvelgė į vietą kur buvo sužeistas žmogus ar gyvūnas. Jis greitai dingo iš ten.
- Ne, ačiū, nenoriu. Aš neturiu leidimo, o nenoriu sliūkinti kažkaip slapta. Juk tai būtų sukčiavimas, o aš sukčiauti nelabai mėgstu, - pasakė mergaitė ir išleido tylų atodūsį, kadangi visai norėjo ten nueiti, bet be leidimo nedrįs. Plius ji mąstė apie tai ką jai pasiūlė Domantas. Jis nelabai gali būti jos globėju, kadangi jos teta yra gyva ir jos teta tikrai neatsisakys savo pinigų už mergaitę. Richter nežinojo ką daryti, tad jai tubūt teks atsisakyti Domanto pasiūlymo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: domutis Rugpjūčio 20, 2020, 08:15:55 pm
Domantas vis dar gailėjosi ,kad paleido kerus į nepažįstamają arba nepažįstamajį. Tikiuosi man už tai neklius. Grifas taip bijojo dėl to ,kad nebūtų atimti taškai ,nes Grifų Gūžta gali neužimti antros vietos. Gerai ,kad bent antra vieta vis pasiekimas. Domantas nepyko ,kad Švilpynės koledžas laimi nežinia kelintus metus iš eilės geriausio koledžo taurę. Kažkada pagal istoriją daug metų Grifų Gūžta laimėdavo taurę tad reikia ir paįvairinti.
-Teisingai. Nereikia sukčiauti ,bet karts nuo karto būtina ,kad pasaulis būtų šviesesnis.,-Tarė Grifas.
Domantui kilo nerimas ,kad jam kažką reikia padaryti. Grifas pažiūrėjo į kišeninį laikrodį. 15:30? Grifas išpūtė akis.
-Biblioteka!
Surikęs atsisuko į švilpę.
-Turiu bėgti jei nepavyks išeiti pabandyk Point me kerus ir išeisi iki.
Taręs nubėgo į paslapčių kambario gilumą.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Zoey Richter Rugpjūčio 21, 2020, 07:54:01 pm
Mergaitė stebėjo gana susinervinųsį berniuką. Jis matyt nervinosi dėl to, kad paleido kerus į kažkokį žmogų, kurio nepažinojo. Gal jis bijojo, kad Grifų Gūžtos vadovė jį nubaus už tai? Juk ji tikrai galėjo tai padaryti, kadangi yra vadovė. Jei mergaitė irgi būtų atsidūrusi panašioje situacijoje ji irgi bijotų prarasti taškus.
- Na, nežinau. Nekenčiu sukčiavimo, - ištarė blondinukė ir pasitvarkė savo arklio uodegą. Ji buvo kiek netvarkinga, plius Švilpukės galva buvo nešvari. jai reikėjo išsiplauti ją.
- Biblioteka? - nesupratusi paklausė švilpė, bt greitai Domantas pasakė, kad turi bėgti iš išbėgo.
- Iki, - pasakė, o pati nuėjo link vietos pro kurią atėjo čia. Tada pasiėmė lazdelę.
- Wingardium Leviosa, - ištarė Zoey ir kerus nukreipė į didelę nukritusią ant žemės dalį nuo kažko. Tada užlipo ant jos ir pakilo iš paslapčių kambario.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Vėtrūnė Kristė de Leighi Lapkričio 15, 2020, 02:56:28 pm
Klastuolė iš tėvų daug girdėjo apie Paslapčių kambarį, jos tėvai ten ir susipažino. Tėvas Vanesai liepė aplankyti Paslapčių kambarį, kai ji bus antrakursė, bet mergina nepakluso tėvui ir kambarį nusprendė aplankyti dabar (dar būdama pirmakursė). Taigi šiandien (šeštadienį) Elizabet nusliūkino į Vaitoklės Mirtos tualetą. Ji priėjo prie vienos iš šešių, kriauklės, kurios čiaupas buvo pažymėtas gyvate ir ji pravėrė paslapčių kambarį. Tada iš lėto atsivėrė tunelis vedantis į Paslapčių kambarį. Pirmakursė drąsiai šoko į vamzdį. Kai nusileido, neišsigando net bazilisko. Ji nužygiavo į salę, kai atsidūrė priešais Salazaro Klastuolio skulptūrą, ji žemai nusilenkė pagerbdama Klastuolį. Tada ji atsiklaupė ant kelių ir pradėjo kažko laukti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Veronica Spellman Vasario 23, 2021, 05:47:03 pm
Tikriausiai nebuvo dar ta diena kai Veronica buvo galutinai pasiruošusi keliauti ir išvykti iš mokyklos kartu su savo varlytėmis, tiksliau viena varlyte, nes kitų dar nesiruošė pirkti. Klastuolė buvo visiškai pasikeitusi, nebe ta Veronica kuri pastoviai iš visų tyčiodavosi ir laikydavo save geriausia iš visų. Ji pasikeitė tuo, jog pradėjo daugiau mokytis, tapo antrakursė ir pasidarė ne tokia žiežula kokia buvo anksčiau, nors iš liūdesio galėdavo, kad ir vožt kažkam per galvą. Eidama mergaitė kartu su varlyte- Pėpa, turėjo tikslą nueiti iki paslapčių kambario. Jame nieko ypatingo nesiruošė lyg ir daryti, tiesiog norėjo pabūti tyliai nuo viso chaoso kuris vyksta mokykloje. Kažkada, Spellman yra girdėjusi iš tetos, Dorotėjos, jog į paslaptingą kambarį nepatariama eiti, nes jame gali rasti baziliką, kuris tikrai nėra angelo charakterio. Tačiau, realiai mergaitei buvo nusispjaut ar bazilikas ar kopūstas, ji ėjo kur norėjo ir kur jai patiko. Per visas dvidešimt minučių, Veronica jau buvo ne labai jaukiame paslapčių kambaryje. Kambaryje dar stovėjo skulptūra, Salazaro Klastuolio skulptūra. Šį klastuolį, Veronica dievino, nes per visas pamokas, skaitė knygas tik apie jį. Mergaitė atsiklaupė ir pradėjo jam melstis.
- Salazarai, pagerbk mane, aš esu klastuolė, gryna klastuolė, pagerbk mane, suteiki man laimės, suteiki džiaugsmo Pėpai, suteiki džiaugsmo Saliamui ir visai šeimai, nebenoriu būti vieniša, atveski man draugą, atveski burtininką kuriuo būtų galima pasitikėti.
Pasimelsdama, Veronica atsistojo ir apsivalė sijoną, nes jis buvo gana išsipurvinęs nuo purvino vandens. Ji pasiėmė dar ir varlytę ir toliau vaikštinėjo po paslaptingą kambarį. Ach, net čia liūdna vienai...
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: mergaitė123 Vasario 24, 2021, 04:49:22 pm
  Kiekviena akimirka šioje pilyje buvo savita. Na štai ir Adelė jau buvo pirmakursė, išlaikė (per stebuklą) visus egzaminus ir dabar po Hogvartso koridorius vaikštinėjo, kaip tikra dvylikametė. Mergaitė jautėsi, lyg būtų suaugusi, pasiekusi naują gyvenimo etapą, o į mažesnius žiūrėjo, kaip į šiukšles. Retkarčiais sviesdavo kokį stiklinį buteliuką, kuriam nors į galvą, tačiau tai buvo tik menkniekis.
  Vienas dalykas nepasikeitė ir Mokslinčė abejojo, kad artimiausiu metu pasikeis. Ją vis dar sekė jos meilė ir gyvenimo šviesa. Na, tiksliau Mokslinčė ėjo jai iš paskos, o Snaigė mergaitei rodė, kur geriau pasukti, o kur geriau net nekišti nosies. Mergaitė pasišokinėdama strikinėjo koridoriumi ir staiga atsidūro prie Vaitoklės Mirtos tualetų.
  - Ir tu nori man pasakyti, kad man derėtų eiti ten? - sumišusi uždavė klausimą katei, tikėdamasi, kad Snaigė atsakys. Mergaitė jau buvo perpratusi visą katinų kalbą ką reiškia vienoks ar kitoks ,,miau" ir ko galima iš jų tikėtis ir buvo sužadavėta katėmis. Norėčiau ir aš būti tokiu garbingu gyvūnu...- atsiduso, tačiau tuo pat metu vis tiek sekė paskui pilkšvos spalvos kailiuką turintį nebalungą.
  Nedrąsiai (mergaitė nebe reikalo nebuvo grifė) atsidariusi duris ir išvydusi tą pačią Vaitoklę Mirtą klastuolė pakraupo. Dieve, ir už ką man taip...- slėpdama savo baimė paklausė savęs ir nuėjo link kažkokios keistos kriauklės. Su Mirta net nepasisveikino, bijojo jai ištarti net žodelį. Kažkokia baisi šlyštynė ta vaiduoklė buvo...
  - Ar man reikia padaryti tai ką dabar ir galvoju? - sušnibždėjo katinėliui ir sulaukusi jo ,,miau" padarė viską taip, kaip ir galvojo padarysianti.
    Tu darai ką?! - išgirdo keistą balsą galvoje, stengdamasi apie jį negalvoti. Jau įsivaizdavo, kaip ant jos pyktų motina jeigu sužinotų apie ką mergaitė galvojo, tačiau net nepabaigusi visų savo apmąstymų pastebėjo, kaip Snaigė lyg prasmego į žemę.
  - Am..Snaige? - drebančiu balsu ir jau ašaromis akyse pašaukė gyvūnėlį vardu, tačiau tolumoje išgirdo tik dar vieną ,,miau" matyt, katytė Mirtos tualete tikrai nebuvo.
  Ir ką aš darau su savo gyvenimu? - dar kartą uždavė sau klausimą žvalgydamasi ir bandydama neatkreipti kitų dėmesio Adelė. Nors, kaip ji galėjo kažką įžiūrėti, kai per ašaras nieko nesimatė? Aišku, kad nieko, todėl ji tiesiog suklupo ir pradėjo kūkčioti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Altair Ezio Blewett Balandžio 30, 2021, 04:18:00 pm
Tuščias multisulčių eliksyro buteliukas blizgėjo žalsvoje požeminės salės šviesoje prie ant statulos, ten, kur kadaise gulėjo basilisko griaučiai.
Švilpis apsidairė, okamė užliaužė ant jo peties.
-Perskaitei laišką?
Šnypštūnas neatsakė. Tyla pasakė viską.
Kokią nesąmonę aš padariau! Tuzinas keiksmažodžių išsprūdo iš lūpų, pyktis apėmė širdį. Kvailys, kvailys, kvailys! Koks jis buvo kvailys! Laiško skutai skriejo ant šlapio, apkerpėjusio grindinio. Buvo tylu. Niekas neatėjo į vidų.
Berniukas apsidarė, neapykantos pilnu žvilgsniu niršo viduje.
Reikai užmiršti, nepavyko...!
Okamė neramiai sujudėjo ant peties.
-Niekas nepastebės. Niekas tavęs neatpažins. Paklausyk, kai Etanas atskleidė savo tiesą, jokio skandalo nebuvo.
-Čia bus kitaip! Ne, aš turiu palaukti...ne dabar...aš turiu dingti!
Okamė griežtai sušnypštė kaip sugirgždėjo surūdiję durų vyriai. Per šnypštūno kūną perrėjo drebuliai.
-Viskas bus gerai. Padarei taip, kaip manei bus geriausia.
Šnypštūnas tuo netikėjo.
-Eime, viskas bus gerai. Nurimk. Ne tu viena pridarei tokių nesąmonių. Kai kurie per klaidą nužudo žmogų, o čia...Apsimesti kuo kitu, tfe, nepergyvenk!
Berniukas liūdnai sumurmėjo "gal".
Tuščias multisulčių eliksyras vienas stūksojo Paslapčių kambaryje. Nieko jau nebebuvo. Paslaptys liko paslaptimis.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 13, 2021, 12:48:25 am
Kaip mes čia atsiradome? Kaip? Ir išvis kurių velnių? Klausinėjo savęs Alanas.
Jis ir Dori stovėjo tamsiame ir bjauriame tunelyje. Ką tik nudribo į jį pro vamzdį, kurį jam pavyko atverti.
Viskas prasidėjo taip.
Slinko sekmadienio popietė, kai berniukas grįžo į mokyklą. Buvo išvykęs aplankyti sesers, kuri itin smarkiai susirgo ir atsidūrė ligoninėje. Išvyko penktadienio vakarą ir sekmadienį grįžo. Taigi, nuotaika buvo niūri kaip niekados. Frederika sirgo labai sunkia forma, o tai kėlė jam nerimą.
Iš pradžių, Alanas sėdėjo savo bendrajame kambaryje. Bet čia almėjo triukšmas, daugybė Grifų balsų. Nebuvo nieko, su kuo gal nortų praleisti kiek laiko ir užsimiršti. Taigi jis išėjo į savo kambarį. Bet ten užpjovė niūrios mintys ir Alanas nėrė lauk.
Ėjo mokyklos koridoriais ir kažko ieškojo. Ne kažko. Jis gerai žinojo, kad ieško Panelytės iš Klastūnyno. Su ja bendrauti jam buvo taip lengva ir paprasta, ir atrodė, kad jie jau pažįstami daug laiko. Tikrai ne vienus nepilnus mokslo metelius. Taigi, davėsi po koridorius jos ieškodamas. Tada suprato, kad ji veikiausiai savo bendrajame kambaryje, o ten jis nepateks. Alanas klestelėjo ant žemės kažkokioj nišoj ir atsirėmė į šarvus. Ir po kokių penketo minučių pamatė ją einant koridoriumi ir žinoma užkalbino. Taip jie ir susitiko. Ir praleido kartu jau keletą valandų. Kalbėjo apie šį bei tą ir kalba pasisuko apie senus gerus ir įdomius įvykius. Apie paslapčių kambarį ir kadaise ten gyvenusią pabaisą. Ir štai žodis po žodžio jie nusprendė, kad reikia pažiūrėti kas ten išvis dedasi. Alanas žinojo, kad nieko jie ten nepeš. Bet visgi... Dabar jie stypsojo čia. Na ir gerai. Bet kas geriau, nei tunojimas bendrajame kambaryje, arba savo kambaryje. Svarstė. Be to su Dori visada būna įdomu, taigi, koks skirtumas kur leisti laiką kartu.
- Na ką gi, eime? - Tarstelėjo ir patraukė priekin.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 11:37:03 am
Alano nesimatė visą savaitgalį. Dori paklausė apie jį kelių grifų, kokia gėda, tikiuosi, nematė nei vienas klastuolis, bet šie tik pagūžčiojo pečiais, neva Senkleris turėjo skubiai išvykti. Mendel žinojo, kad sekmadienį berniukas jau kaip ir turėtų būti mokykloje, todėl blaškėsi po koridorius jo ieškodama.
Galiausiai susitikti pavyko. Alanas buvo be nuotaikos, mat jo sesė vis dar nepasveiko nuo slibinraupių. Tai klastuolei pasirodė keista. Iš pavadinimo ji tikrai nemanė, kad ši liga gali būti rimta. Ji linkėjo Alano sesei pasveikti.
Galiausiai tema nukrypo kažkur kitur ir štai, jau Alanas šnypštė prie kriauklės Mirtos tualete. Po dar kelių akimirkų vaikai stovėjo tuneliuose. Dori paslapčių kambaryje jau kaip ir buvo buvusi, mat ten teko nusikelti praeitais metais per magijos istorijos pamoką. Tačiau tada mergaitė net nebuvo tikra, ar paslapčių kambarys išvis egzistuoja. Dabar suprato, kad taip. Tačiau jausmas šiandien buvo visiškai kitoks nei tada pamokoje. Čia buvo nepalyginamai šalčiau. Iš burnos ėjo garas. Ir baugiau. Mergaitei iškart kilo klausimas, kaip jie iš čia išeis? Tačiau dabar apie tai galvoti neverta.
- Eime, - atsakė draugui ir pradėjo šlepsėti tyliu tuneliu. - Alanai, kartais mes elgiamės kaip tikri bepročiai, - sukikeno. - Bet ar mes kalti, kad mokykloje yra tokių vietų?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 15, 2021, 05:27:34 pm
Juodu drožė lediniu koridoriumi. Alanui toptelėjo, kad jie neturi jokių šluotų. Kaip teks iš čia dingti, jis nenumanė.
- Tikrai, mes tikri bepročiai. Gali būti, kad teks čia pasilikti iki tol, kol kam nors irgi šaus galvon čia užeiti, nes aš neturiu supratimo kaip mes pakilsim viršun. Nebent tu moki skrajoti be šluotos. - Nusišypsojo Alanas. Jis pats labai norėjo mokėti, bet net nenuraukė kaip tai išvis įmanoma. Kiek ieškojo tėvo bibliotekoje, jokio atsakymo nerado.
Bet kadangi iš prigimties nesuko galvos dėl tokių svarbių dalykų, tai taip ir dabar, tai nuėjo kažkur į antrą planą. Kaip visada, galvos, kada prireiks.
Tada jie nusigavo prie tikrųjų kambario durų ir jis atidarė.
Čia irgi buvo šalta kaip šaldytuve, tikras šiaurės ašigalis. Kambaryje tvyrojo keistas kvapas. Gal pelėsių, ar ko blogesnio. Jis žvalgėsi baisiosios gyvatės griaučių, bet nieko nebuvo. Matyt kas nors išnešė tai lauk...
Tada, jo akį patraukė statula. Nykus senis. Pagalvojo berniukas apie Salazarą. Priėjo artyn. Darsyk nužvelgė jį. Ir krūptelėjo. Ne, man pasivaideno. Jis dar kartą įsižiūrėjo. Ne, jokių pasivaidenimų čia nebuvo. statulos akys mirktelėjo Alanui. Ar Dori tai matė?
- Ar... Ar tu matei? - Paklausė suglumęs. Tos šaltos akys dabar jau spoksojo į jį nemirksėdamos. Jos prikaustė berniuko žvilgsnį ir jis negalėjo nusisukti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 15, 2021, 10:49:40 pm
Tuneliai išties buvo panašūs kaip ir per magijos istorijos pamoką, tačiau daug... realesni. Buvo iš tikrųjų baisu, o ne šiaip. Be to, Mendel žinojo, kad praėjus valandai niekas jos negrąžins į saugų Hogvartso mokyklos koridorių kažkur viršuje... Ir dar tos Alano kalbos apie šluotas... Iki čia, Dori galvojo, net šaukiamaisiais kerais nieko neprisišauksi, nes kas gi praeis pro tą gyvatę kriauklėje?
Kai vaikai pasiekė paslapčių kambarį, mergaitės širdis ėmė daužytis. Salė buvo tikrai kur kas šiurpesnė, nei Mendel atsiminė iš tų ne visai tikrų prisiminimų. Į akis iškart krito Salazaro Klastuolio statula, nes joje kažkas buvo. Taip taip. Arba joje kažkas buvo, arba tiesiog ta statula gyvavo. Mendel tai pajuto iškart. Vos įžengusi į paslapčių kambarį. Alanas, regis, irgi buvo įsistebeilijęs į Salazarą.
- Ką mačiau? - paklausė Dori. - Kas yra? Aš kažką... jaučiu. Nemoku paaiškinti.
Netrukus mokinių link pradėjo šliaužti mažutė gyvačiukė. Šiaip jau Dori gyvačių nebijojo, o juolab tokio dydžio. Bet būtent šita jai visai nepatiko! Ji šliaužė Dori ir Alano link ir atrodė, jog ta gyvatė pikta! Tačiau vos atsidūrusi prie Alano gyvatė sustojo. Žvilgtelėjusi į grifą tiesiog ėmė ir kažkur nušliaužė ir jos kol kas daugiau nebesimatė. Ar taip nutiko dėl to, kad Alanas yra šnypštūnas? Jeigu jis toks nebūtų, ar gyvatė būtų vaikus užpuolusi? Dori, jeigu Alanas nebūtų šnypštūnas, jūs išvis nebūtumėte atsidūrę šitame kambaryje, mintyse pagalvojo mergaitė.
- Alanai, man čia nepatinka, - pasakė Dori.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 16, 2021, 11:20:07 am
Tos akys gręžė jį kiaurai. Gal regėjo sielą? Galbūt... Alanui pasidarė dar šalčiau. Paleisk mane. Mintyse pasakė. Kažkodėl labai persigando. Dar niekada taip nebijojo. Gal tik tada, kai su Henrieta bėgo nuo Vendigo. Jis negirdėjo ko klausė Dori. Atrodė, kad kažkas ūžė ausyse. Matė gyvačiukę, kuri šliaužė jų link. Bet paskui apsisukusi pradingo. Kaip ji gali suprasti, kad moku šnypštūniškai? O gal ji nežino, gal čia ne dėl to? Paleisk. Dar kartą pasakė. O tu toks... Tame antrame balse buvo labai daug pasibjaurėjimo. Kaip drįsti savo dovaną švaistyti niekams? Matau tave kiaurai berniūkšti. Alano galvoj sukosi vienintelė mintis, nejau ši statula gyva? Mano magija jau daugybę amžių laiko šį kambarį, jis atsidaro, jis veikia. Nejau galvoji, kad nepalikau čia dalelės savęs berniūkšti? Pašaipiai pasakė jam tas šiurpus balsas. Ar tai horokrusas? Vėl pamanė jis. Ne, tai tik sena magija, kai palieki savo atminimą. Niekas manęs nepamirš berniūkšti. O tau, linkiu sėkmės iš čia pabėgti. Negaliu pakęsti tokių... Turėjai gimti nevertėliu. Žiobarų mylėtojau.
Tada Alanas pagaliau nusisuko nuo jo. Nesąmonė, ką jis gali padaryti? Jis tik akmenų krūva, tik statula ir viskas. Bet iš kur ta gyvatėlė?
- Dori, nešdinamės iš čia. Ką tik apsipykome su Salazaru. Greičiau einam. Jis labai nesvetingas.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 16, 2021, 07:20:59 pm
Dori stebėjo Alaną. Dėl Merlino barzdos, jis buvo toks susikaupęs, tartum bendrautų su ta statula. Bet tai statulai kažkas buvo ne taip. Tamsiaplaukė iškart tai pajuto.
Kol Alanas žiūrėjo į Salazarą, Dori ėmė vaikštinėti po paslapčių kambarį. Salė buvo šiurpi, bet tuo pačiu kažkuo ir didinga. Girdėjosi kiekvieno žingsnio aidas. Erdvės pojūtis buvo milžiniškas. Kokia garbė čia būti! Be Alano dvylikmetė nebūtų čia atėjusi. Tikrai. Dori tai juk nemokėjo šnypštūniškai. Po to, kai išgirdo Alaną šnypščiant koridoriuje, kitą dieną ir pati pabandė. Tačiau nieko nesigavo. Keista, kad būtent grifas galėjo atvesti ten, kur vieta yra skirta klastuoliams.
Galiausiai Dori grįžo prie Salazaro Klastuolio statulos ir mintyse išgirdo balsą. Tai nebuvo Dori balsas, ne. Dėl sodo nykštukų, ar tai kalbėjo Salazaras? Žodžiai skambėjo Mendel mintyse štai taip: gera mergaitė, šaunuolė... Tikra klastuolė, nusipelnei čia pabūti... Žinai, kur žiobarų vieta... Galėsi daug pasiekti, jei tik norėsi...
Dori mintyse dar bandė kažką atsakyti išgirstam balsui, tačiau nieko neišėjo. Tas balsas dingo. Mergaitei daužėsi širdis, tačiau nebuvo baisu. Anaiptol. Ji pasijuto tokia ypatinga.
- Nesvetingas? Visai ne, - paprieštaravo draugui. - Alanai, pabūkim dar čia. Aš apsigalvojau. Vis dėlto man čia patinka. Dėl Gringotso goblinų, man atrodo, aš galėčiau čia gyventi!
Antrakursė jautėsi kažkokia apdujusi. Dabar ji žinojo viena: šitas kambarys yra nuostabus.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 16, 2021, 08:22:55 pm
Alanas jau pasisuko eiti, bet Dori nė nemanė sekti paskui.
- Dingstam nagi. - Ragino jis, bet kur tau...
Jos akys trumpam susidūrė su Salazaro žvilgsniu. Ar jis irgi su ja kalbėjosi? Ką pasakė?
O berniūkšti, tai ji turi turėti tavo galią ir varstyti šio kambario duris. Tikrai ne tu. Ji kur kas artimesnė mums - Klastuoliams. Todėl, aš ištaisysiu šią klaidą.
Ką jis čia tauzije? Ką kliedi?
- Eik tu velniop. Dori, sakau tau nešdinamės. Tau čia patinka? Nejuokink, Čia jo magija tave taip verčia manyti. Sena akmenų krūva ir tiek. Dingstam, ką jis tau pasakė?
Jam nepatiko apsiblaususios draugės akys. Velniams čia ėjome. Nereikėjo.
Aišku, kad nereikėjo. Nusivaipė Salazaras jo galvoje.
- Eik iš mano minčių, aš tave sugriausiu.
Alanas išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į statulą. Tegul nutyla amžiams. Pamanė.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 17, 2021, 12:53:59 am
- Niekur aš neisiu, - atrėžė Dori. - Mes turime čia būti, supranti? Nejau tu nepasitiki juo? Juk jis Klastūnyno įkūrėjas, Senkleri. Tavo šeima tai turėtų suprasti. Jis sako, kad tu... kad tu man atiduosi savo galią, Alanai.
Mendel pradėjo šiurpiai kvatoti. Jai buvo taip juokinga ir ji pati nesuprato, kodėl. Kažkur girdėjosi ir Salazaro balsas, kuris sakė, kokia Dori nuostabi klastuolė ir kaip dabar viskas pasikeis. Girdėjosi ir pačios mergaitės mintys, tačiau buvo sunku suprasti, apie ką jos. Šią akimirką Dori jų nevaldė. Ir Alanas, kuris kalbėjo kažką apie tai, jog reikia iš čia eiti.
Dori ir toliau šiurpiai juokėsi. Prie vaikų prišliaužė kelios nedidelės gyvatės. Jos slankiojo aplink ir šnypštė.
- Nagi, gyvatės tavo draugės, Alanai, juk taip? - beprotišku balsu paklausė Dori. - Pasikalbėk su jomis!
Tamsiaplaukė ištiesė ranką ir paėmė vieną gyvačiukę. Ji šliaužiojo ant antrakursės rankos šnypšdama, tačiau nieko bloga nedarė. Bent jau kol kas.
Po minutėlės Dori paleido gyvatę ant žemės ir ėmė kuistis mantijos kišenėje. Nieko nesakiusi iš kišenės išsitraukė savo vorą Džo. Voriukas savo kojytėmis pradėjo kutenti mergaitei delną. Tuomet jos kaktoje įsimetė kelios raukšlės ir ji vėl prabilo:
- Bet aš nenoriu sušerti savo voro gyvatei, Alanai, - ji nustebusiu žvilgsniu žiūrėjo į berniuką. - Kodėl tu man liepi tai daryti?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 17, 2021, 02:29:50 pm
Paveikslas kambaryje vėrėsi toks keistas ir šiurpus. Jis, stovintis su burtų lazdele ir ji, šiurpiai kvatojanti. Alanas sustingo. Kelios sekundės, dar kelios ir ryžtas sugriauti statulą nyko, tirpo kaip sniegas pavasarį.
Alanas šalo, stingo. Kodėl taip šalta? Galvojo. Dori kvatojimas aidėjo ir atrodė, kad juokiasi daugybė žmonių.
Taip, tėvai džiūgautų, jei su jais pasikalbėtų pats Klastuolis. Jie sakytų, kad iš jo per kartų kartas gavau gebėjimą susikalbėti su gyvatėmis ir turiu jausti jam pagarbą ir... Ką ji sakė, kad atiduosiu galią? Bet kaip?
Kiek daug gyvačių, jos šliaužiojo visur aplink juos. Ar tai tikra? Dar pagalvojo berniukas. Bet paskutines jo mintis nustelbė tas siaubingas šaltis. Jis stingo. Ar taip atrodo mirtis? Jo lūpos pamėlo, veidas buvo baltas baltas. Dori, aš niekada neliepčiau jokioms gyvatėms atiduoti tavo voriuko. Pasakė. Tiksliau jam atrodė, kad tai ištarė, bet nepratarė nė žodžio, nes lūpos buvo sustingusios. Ar aš suakmenėsiu? Klastuolio balso ar pašaipaus juoko jis nebegirdėjo. Alanas Senkleris nieko nebegirdėjo. Ir galvoti nustojo. Atrodė, kad paniro į šaltą ledo upę.
Jo apsiausto kišenėje gulėjo veidrodėlis. Tas pats, kuriame Vendigo įkalino Adriją Volkerį, o Alanui pavyko jį pasigrobti. Adrijo dvasia jautė, kad vyksta kažkas labai negero. Ir nors buvo metas, kai jis pats vos nepribaigė Senklerio, tai buvo seniai ir dabar toji dvasia nenorėjo nieko pikto.
- Alanai, Ar girdi? Alanai! - Sušuko. Tik tiek ir tegalėjo padaryti. Juk tebuvo tik atspindys veidrodyje.
- Alanai, sunaikink statulą. Mergaite, ei Mergaite, Atsipeikėk ir tik neduok voriuko gyvatei. Bėkite iš čia!
Ar ji apie mane ką nors žino? Tikriausiai ne. Ar Alanas jai ką nors pasakojo? Kaip sunku būti tik atspindžiu ir nieko negalėti padaryti. Jis nežinojo ko tas Klastuolis nori iš šių vaikų. Žinojo tik tiek, kad tikrai nieko gero.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 18, 2021, 03:30:16 pm
Kodėl Alanas kalbino Dori sušerti Džo kažkuriai gyvatei, antrakursė niekaip nesuprato, tačiau to daryti neketino. Ne, kodėl aš turėčiau? Nors man patinka ir gyvatės, bet juk Džo yra mano augintinis, mintyse galvojo tamsiaplaukė. Su šiomis mintimis Dori galva praskaidrėjo. Ji nebegirdėjo nei Salazaro, nei Alano. Aplink tartum tapo šviesiau, nors paslapčių kambarys ir buvo nykus. Apsidairiusi Dori garsiai pasakė:
- Dėl išrinktojo Poterio, ir aš norėjau čia gyventi?
To paklaususi klastuolė pažvelgė į Alaną, tačiau tą pačią akimirką labai nusigando. Jis buvo tartum suakmenėjęs, lyg sustingęs, tačiau ant grindų negulėjo. Stovėjo. Iš Alano kišenės kažkas pradėjo šnekėti ir tai dar labiau mergaitę išgąsdino. Balsas liepė Alanui naikinti statulą, o Dori neduoti niekam voro. Dar jis liepė iš čia bėgti.
- Po velnių, kas čia šneka?! - susinervino Dori. - Ką padarei Alanui, kad ir kas tu bebūtum? Alanai, ar tu mane girdi? - antrakursė ėmė purtyti draugą. - Kas tavo kišenėje, dėl Merlino barzdos, kažkas tave užkeikė!
Nervuodamasi Mendel ėmė trypčioti po kambarį.
- Mes nenaikinsime Salazaro Klastuolio statulos! - galiausiai sušuko. - Juk jis yra Klastūnyno įkūrėjas! Kas čia šneka?! Dėl sodo nykštukų, Alanai, ar tu kažkur įsivėlęs?
Dori panikavo, tačiau jai nei mintis nekilo, kad prie viso šito veiksmo galėjo būti prisidėjusi Klastūnyno statula. Ne. Tikrai ne. Jau kuo kuo, bet Salazaru Mendel neabejotų.
Mergaitė nežinojo, ar pavyks. Juk vis tik niekas į Alaną nepaleido sustingdymo kerų. Tačiau nusprendė pabandyti. Ji išsitraukė burtų lazdelę, nutaikė ją į Alaną ir tarė:
- Enervate.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 18, 2021, 09:29:16 pm
Kažkas mane purto. Buvo pirma mintis. Kur aš? Kas čia vyksta? Alanas pajuto karštį ten, kur buvo kišenė. Volkerio dvasia įkaitino veidrodėlį. Jautė jį net per apsiaustą.
- Ką čia dirbi? - Prabilo slopiai. Klausimas buvo skirtas tiek Adrijui, tiek Dori.
- Nuleisk lazdelę Dori, kas yra? - Jis nieko neprisiminė. Tik jautė tai, kad labai persigando. Bet ko bijojo nenumanė. Jis ištraukė įkaitūsį veidrodėlį ir į berniuką pažvelgė tamsios Adrijo akys.
- Alanai, eikit iš čia. - Pasakė atspindys. Ir kam aš jį pasiėmiau? Galvojo. Ak taip, kad negulėtų vienas nykiam stalčiuje.
Apie Adriją niekas nežinojo. Išskyrus Henrietą. Bet ir tai...
- Dori, čia yra Adrijas Volkeris. Bet dabar ne vieta ir ne laikas apie jį kalbėti. - Jis įkišo veidrodėlį atgal.
Šalta. Berniukas sudrebėjo nuo galvos iki kojų pirštų.
- Vardan dievo meilės, kodėl čia taip šalta? Ir ką mes čia darome?
Jis mėgino atgaminti viską, kas vyko ir pagaliau susivėlusioje atmintyje kai kas ėmė atsipainioti.
- Ak čia šitas bjaurus senis. Dori, tai jis nori, kad sušertum vorą gyvatei. Ir jis nori, kad... - trumpam stabtelėjo. - Nežinau ko nori iš manęs, bet arba mes einam iš čia, arba prisiekiu visais pasaulio slibinais aš jį sunaikinsiu.
Nors dar jautėsi apdujęs, viską prisiminė ir suvokė kas vyksta.
Jis susisupo į savo apsiaustą kiek įmanoma labiau. Nužvelgė Klastuolį. To akys atrodė piktos ir šaltos kaip ledas.
Staiga, taikiai šliaužiojusios gyvatės ėmė šnypšti ir šliaužti į juos. Dabar jos atrodė karingai nusiteikusios. Alanas pabandė jas apraminti, bet tos neketino jo klausyti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 12:32:18 pm
Dori nesuprato, ar tai jos paleisti kerai padėjo Alanui atsibusti, ar kažkas kitas, bet berniukas jau grįžo į šį pasaulį, tačiau atrodė ne kaip. Regis, visas drebėjo iš šalčio, nors klastuolei visiškai nebuvo šalta.
Mergaitė pajuto rankoje laikanti Džo ir skubiai supakavo jį į jo gyvenamąją vietą - kišenę.
- Adrijas... ką? - Mendel buvo pasimetusi.
Ji nebesuprato, kas čia vyksta. Dvylikmetė džiaugėsi, kad apsilankė čia, paslapčių kambaryje. Ar įmanoma Hogvartse atrasti dar klastuoliškesnę vietą? Juk čia puikavosi Salazaro Klastuolio statula, kuri net pagyrė mergaitę. Ji tuo didžiavosi. Ir tada Dori toptelejo mintis ir ji prabilo:
- Galbūt Salazaras tiesiog pyksta ant tavęs, Alanai, nes tu kaip ir esi jo palikuonis, vienintelis iš daugelio galintis susikalbėti su gyvatėmis, ar ne? Bet patekai į Grifų gūžtą ir esi... grifiškas. Gal dėl to Salazaras yra nepatenkintas? - mergaitė pažvelgė į statulą.
Tada Dori pagalvojo, kad labai keista, jog Salazaras ją pagyrė. Dėl Merlino barzdos, juk šis kambarys buvo skirtas ne kam kitam, o tiems, kurių kraujas yra negrynas, sunaikinti. Dori prieš čia leisdamasi apie tai kažkodėl nepagalvojo ir dabar ją nukrėtė šiurpas. Ji ėmė svarstyti, ar jai gresia pavojus, ir kurių galų Salazaras ją gyrė, jeigu norėjo išnaikinti negrynakraujus. Ir tada Mendel ir vėl išgirdo mintyse vyrišką balsą, kuris sakė: tu esi grynakraujė.
Po šių žodžių Dori dar labiau pašiurpo.
- Tai statulai ne visi namie! - suriko. - Tikrai, dingstam iš čia!
Dori jau norėjo bėgti, bet gyvatės, regis, buvo nelabai patenkintos tokiu vaikų sprendimu. Alanui nesisekė jų nuraminti. Tada ir Dori pabandė prakalbti šnypštūniškai, bet jai, žinoma, neišėjo. Ką dabar darysime, mintyse supanikavo Mendel.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 19, 2021, 02:45:31 pm
- Adrijas Volkeris yra siela. Aš tau kada nors apie jį papasakosiu. - Greit pasakė jis. Dori kalbėjo apie tai, kodėl Klastuolis siunta. Na žinoma. Jis gi ir  išdėjo ką galvoja.
Gyvatės piktai šnypštė.  Berniukas pabandė vėl jas apraminti, bet tai nepadėjo, nes jos pakluso tik statulai. Alanas nusistebėjo kodėl Dori staiga panoro bėgti iš čia. Žinoma, tai gerai, bet kodėl taip staiga persigalvojo? Ką tas Klastuolis pasakė?
Bet galvoti nebuvo laiko. Durys, pro kurias galėjai išeiti į koridorių vedantį link vamzdžio užsidarė.
- Dori, gyvatės sako, kad durys neatsivers, kad ir ką bedarysiu.
Ką daryti? Gyvatės galėjo pradėti gelti bet kuriuo metu. Alanas nuleido savo burtų lazdelę. Tada Žengė prie Dori, užstodamas ją, kad mergaitė liktų jam už nugaros. Ir prabilo visai taikiai.
- Kadaise tu ir Godrikas Grifas juk buvote draugai. Juk tada kai visi keturi įkūrėte mokyklą, ji klestėjo ar ne? Norėjote mokyti vaikus, kurie turi talentą burti ir tai darėte. Tu siunti ant manęs. Bet kodėl? Jeigu žiobarų kilmės žmonės turi galios burti, kodėl tai nenormalu? Juk taip yra nuo senų senovės. Lygiai taip, kaip ir grynakraujai magai gali kerėti argi ne? Na ir kas, kad jų ištisos šeimos tą gali? Tai pasakyk kodėl turėčiau vienus gerbti daugiau, kitus mažiau? Po tavo atsiskyrimo nuo keturių mokyklos įkūrėjų burtininkų bendruomenė skilo. O juk galėjote išlikti vieningi ir tada niekam nerūpėtų kieno koks kraujas.  Prašau, liepk gyvatėms nurimti. Ir nereikia pykti ant manęs jeigu man atrodo, kad žmogus pagarbos nusipelno ne dėl savo kilmės, o dėl to, koks jis yra, kokie jo poelgiai.
Alano žodžiai aidėjo po kambario skliautais. Adrijas Volkeris galvojo, kad tas vaikis prisidirbs. Vieną kartą per savo charakterį prisiveiks. Sunku jam tikriausiai bus gyventi. Jau geriau reikėjo bėgti arba išžudyti gyvates, arba sugriauti statulą, o ne kalbėti. Lyg Klastuoliui rūpės jo žodžiai.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 03:16:02 pm
Gyvatės, atrodo, kuo toliau, tuo darėsi vis labiau aršios. Jų liežuviai plakė taip, tarytum jau tuoj tuoj vaikams turėtų atsitikti kažkas labai blogo.
- Dėl Merlino barzdos, Alanai, ką tu šneki?! - suriko Dori. - Salazarui pasakoti apie lygybę yra tas pats, kas Voldemortui aiškinti apie meilę! Jis nesupras!
Dori pyko ant Alano. Nejau jis galvojo, jog tokios kalbos galėjo priversti susimąstyti Salazaro Klastuolio atminimą? Priversti pakeisti jo nuomonę į tai net tokiu atveju, jeigu kažkada visam šitam reikalui jis buvo sukūręs atskirą kambarį požemiuose dėl negrynakraujų? Dėl Hario Poterio akinių, net Dori Alanas neįtikino, ji vis tiek galvojo, kad grynakraujai burtininkai yra daug daugiau gerbtini. Tai kaip jis įtikins patį klastuolį?!
Dori isteriškai nusikvatojo. Jau ne šiurpiai. Iš mergaitės sklido baimė.
- Man negera, - suvapėjo.
Nors Alanas ir bandė dengti draugę ir ji jautėsi už tai dėkinga, Dori nuėjo šiek tiek tolėliau. Tiesą pasakius, praėjo visiškai pro gyvatės nepagalvojusi, kad galbūt eina pro mirtį. Bet gyvatės bent kol kas nieko nedarė.
Mergaitė pažiūrėjo į Salazaro statulą. Ši tiesiog ėmė ir pakilo į orą. Iš jos sklido toks didelis įsiutis.
- Dabar tu atsiimsi už savo žodžius, berniūkšti! - garsiai pasigirdo vyriškas balsas iš ore kabančios statulos. - Pamiršiu tai, kad esi kilęs iš garbingos Senklerių šeimos!
Statula sudunksėjo ir grįžo į savo vietą. Gyvatės šiek tiek atsitraukė, o iš kažkokio kampo iššliaužė dar viena, šįkart - didesnė gyvatė. Dori suspurdo širdis. Nuojauta. Tik kelios sekundės, ir įpykusi gyvatė neįprastai dideliu greičiu rovė Alano link. Dori žinojo, kad berniukas yra ir geras kerėtojas, ir makaulė jo tikrai ne tuščia. Ji žinojo, kad šiaip tai jau labai daug šansų, kad jis galėtų apsiginti nuo šitos gyvatės. Bet ar gebėtų apsiginti nuo visų? Svarstyti nebebuvo kada. Dori nutaikė lazdelę į puolikę.
- Avada kedavra!
Akimirksniu iš burtų lazdelės pasirodė žalia šviesa. Gyvatė jau gulėjo be gyvybės ženklų. Dori sekundės dalelę spėjo pagalvoti, kad dabar vaikams šakės. Kad visos kitos gyvatės juos tiesiog suės. Bet buvo kitaip. Kitos gyvatės nustojo šnypšti. Jos atsitraukė dar toliau. Mendel stovėjo išsižiojusi ir žiūrėjo į negyvą gyvatę. Prisiminė save skaitant, kad norint, jog pavyktų panaudoti nedovanotinus kerus, reikia to labai norėti. Tada oloje, kai Dori paleido žudymo užkeikimą į vilką, ji tuo pačiu ir bijojo. Nebuvo tikra. O dabar Mendel jautėsi tvirtai. Tiesiog to troško. Gyvatė ar Alanas? Ji turėjo reaguoti akimirksniu.
- Aš... - sumikčiojo. - Man daugiau niekas neatėjo į galvą. Tikrai! - metė žvilgsnį į Alaną.
Dori žinojo, kad turėjo pasiteisinti. Nutuokė, kad Alanui tai nepatiks. Nutuokė, kad jis sakys, jog Dori galėjo panaudoti kažkokius kitus kerus. Ar jis klausinės, kodėl mergaitė pasirinko šiuos? Ar pyks ant jos?
- Tą akimirką daugiau nieko nesugalvojau! Jei ne tai, ta gyvatė būtų tave nuskriaudusi, Alanai! Vis tik pats prisidirbai kalbėdamas Salazarui tokius dalykus! Dėl Merlino barzdos, nereikėjo mums čia eiti, - mergaitė susiėmė už galvos.
Ar ji jautėsi blogai nudėjusi tą gyvatę? Anaiptol. Mendel didžiavosi savimi, kad jai pavyko tokio galingumo kerai. Žinoma, tai kaži ar būtų suveikę ant kokio nors žmogaus. Juk Dori dar per maža, ar ne? Ir vis tiek ji, kad ir kaip bebūtų, turėjo žmogiškumo. Bet tai buvo tik gyvatė, be to, tamsiaplaukė gynė savo draugą. Tačiau Dori stipriai nerimavo, kaip grifas sureaguos dėl šitokio Dori poelgio.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 19, 2021, 03:55:09 pm
Žalias blyksnis ir gyvatė tyso negyva. Kitos nė krust. Ta akimirką Alaną užplūdo daugybė jausmų. bet pats didžiausias buvo pyktis. Ir visai ne Ant Dori.
Pyktis kilo jau seniai. Bet dabar... Dabar Klastuolio negerbė dar labiau, jei tas buvo įmanoma. Taip, jis pats prisikalbėjo ir Salazaras užsiundė gyvatę. Bet ar tik todėl, kad išgirdo kitokią nuomonę jau reikia žudyti? Ir tai, net prieš tai jis juk pirmas mane puolė. To keisto sustingimo jausmo berniukas nenorėjo prisiminti.
Jis girdėjo, kad Dori jam aiškina dėl tų kerų. Kodėl ji man tai sako? Ar jai rūpi mano nuomonė net dabar, kai užpykdžiau Klastuolį?
Alaną pagavo minčių verpetas. Jis susimąstė apie tai, kas bus, kai jie suaugs? Jis ir taip žinojo, kad Klastuolė puiki kerėtoja o dabar... Jis pagalvojo, kas bus, jei vieną dieną, kai bus vyresni susipyks taip, kad teks kautis? Nenorėjo prieš ją kovoti. Negalėtų prieš ją kovoti ir kodėl? Juk tiek mažai laiko jie pažįstami. Bet...
Kambaryje įsivyravo mirtina tyla. Net gyvatės aprimo. Ar Salazaras stebisi Dori poelgiu?
- Matau ir tu tokia pati, kaip ir tas berniūkštis. Būtum išėjusi ir viskas. Jei tu esi Klastuolė, tuomet šis berniūkštis tau ne draugas. Taip, jis teisus, su Grifu mes buvome draugai. Bet tame ir esmė, kad buvome. Žmonės, kurių keliai skirtingi negali eiti vienu.
Garsiai ir aiškiai prabilo statula.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 19, 2021, 04:57:19 pm
Alanas nieko nesakė. Tai vedė Dori iš proto. Ji vis dar nežinojo, ką draugas galvojo apie jos poelgį.
Tačiau prabilo ne Alanas, o statula. Ir šį kartą Mendel supykdė statulos žodžiai.
- Ak, šit kaip? - atrėžė statulai mergaitė. - Žinai, tu turbūt visai ne Salazaras, o šiaip koks kvailiojantis atsiminimas, jeigu šitaip sakai! Aš esu klastuolė! - Dori sužaibavo akimis. - Bet... bet tai nereiškia, kad negaliu turėti draugų! Kad turiu juos palikti bėdoje! - tamsiaplaukė kietai sučiaupė lūpas.
Alanas jai buvo draugas. Ir šiuo metu, tikriausiai, pats geriausias. Žinoma, Dori nebuvo naivi kvaiša. Klastūnyne ji prisižiūrėjo tiek daug išdavysčių. Ar ji nustebtų, jeigu Alanas ją išduotų? Jai būtų liūdna, bet nenustebtų, mat kartais žmogus pats gali pasielgti taip, kaip negalvojai galėsiąs pasielgti, o kaip atsakysi už kitus žmones?
Dori teko pripažinti, kad akimirką ji galvojo nešti kudašių palikusi Alaną. Bet nenešė. Nepaliko jo vieno bėdoje. Bet Mendel nei kiek nesijautė dėl to grifiška, tikrai ne. Tiesiog Alanas buvo jos draugas.
- Labai jau kažkokia statula žino, kokie mūsų keliai, - nusišaipė Dori. - Reikės, dar ne vieną gyvatę nudėsiu, jei trukdysi mums išeiti, - drąsiai tarė, tačiau balsas šiek tiek suvirpėjo. - Alanas yra tikrų tikriausias grynakraujis, šnypštūnas, todėl išeina taip, kad ne ką jis mažiau klastuoliškas nei aš! Vis tik aš esu negryno kraujo ir mane tu turėtum norėti nudobti.
- Tu ne purvakraujė, mergaite, - tvirtai pasakė statula.
- Einam, Alanai! Matai, kad šitas senis tauškia niekus!
Gerai būtų, mintyse pagalvojo Dori.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 19, 2021, 05:47:36 pm
Klastuolio žodžiai tik dar labiau pakurstė neapykantą jam. Alanas kelias trumpas akimirkas galvojo, kad ji sutiks su jo žodžiais. Juk taip sako pats Klastuolis. Bet taip nebuvo. Ir beklausydamas Dori žodžių sušilo. Gal dar vis ir buvo šalta nuo Salazaro kerų, nuo minčių, kad ji tokia jauna jau panaudojo žudymo užkeikimą, bet buvo gera girdėti ką ji kalba.
- Klastuoli, aš ne Grifas, o ji ne tu. Todėl ne tau žinoti kokiais keliais mes eisime. Žinai, man būtų įdomu tave pažinoti tokį, koks tu buvai tada, kai sukūrėte šią mokyklą. Bet tikrai ne dabar. Na, o mes eisime tau leidus. Ir pasprink visomis savo gyvatėmis.
Taip pasakė pačiu šalčiausiu tonu, kokiu tik sugebėjo. Retai taip kalbėdavo, bet dabar...
- Na ką gi, puiku. Galite keliauti. Bet pamatysite, kad buvau teisus. Paaugsite ir suprasite koks yra pasaulis. O tu mergaite gali neabejoti mano žodžiais. Tu nesi purvakraujė.
Alanas nusisuko nuo jo. Gyvatės sulindo į kampus. Jis žinojo, kad jei durys neatsivers jam paliepus, jis jas susprogdins kuo tikriausiai. Bet jos atsidarė ir jie išėjo į koridorių.
Jis norėjo daug ką jai pasakyti. Dėl pasirinktų kerų nusprendė nieko neaiškinti. Ji juk išgelbėjo man gyvybę. Alanas žinojo, arba bent jau manė tikrai tai žinantis, kad Dori nėra ta, kuri mėgaujasi kam nors tyčia keldama skausmą. Taip, kartais dėl jos poelgių jie pasirieja bet... Na, bet gal reikia ką nors pasakyti ta tema.
- Dori, žinau, tai buvo kvailystė, kad mėginau su juo kalbėtis. Ir man gaila, kad dėl to turėjai pasinaudoti tais kerais. Ji būtų mane nudobusi ir tai aš žinau. Nespėjau nieko padaryti. Jei ne ta gyvatė, tai kita. Man labai keista, kad tau jie pavyko, nes tu tokia jauna. Tikiuosi, kad tau neteks daugiau naudoti tokių kerų. - Gal ne visai taip, kaip norėjo pasakyti. Bet nesugalvojo kaip tai pasakyti, kad nesmerkia jos ir kad ji neturi jam teisintis. Alanas labai norėjo šitai nugrūsti kur nors į kampą ir daugiau nebekalbėti apie tai.
- Žinai, greit vasara. Tai jei norėtum, būtų smagu susitikti. Frederika jau bus pasveikusi, galėsiu jus supažindinti. O be to galėčiau parodyti tau ką nors įdomaus ir magiško Londone. Na žodžiu jei norėsi ar jei bus liūdna ar jei užknis tėvai tai parašyk.
Pabandė kalbėti tonu lyg niekur nieko. Norėjo pamiršti šią išvyką. Pagaliau jie priėjo vietą, kur buvo galima pakilti. Ir piktas Adrijo balsas jam iš kišenės pasakė.
- Klausykit judu, verčiau pagalvokit kaip iškilsite.
- Ai patylėk Adrijau. - Nutildė jį Alanas.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 22, 2021, 11:20:46 am
Dori šlepsėjo šlapiomis grindimis tuneliu atgal išėjimo iš paslapčių kambario link. Jiedu su Alanu kalbėjosi.
- Mes abu žinome, kad aš galėjau rinktis ir kitus kerus, Alanai. Bet tą akimirką aš tikrai nieko negalvojau. Tartum pačios lūpos būtų ištarusios burtažodį, o rankos nuskraidinusios jį į tą gyvatę. O gal ir tu būtum atsigynęs. Niekas nežino. Bet aš nesigailiu. Galbūt būtent šie kerai sustabdė visą tą šaršalą.
Kad klastuolė jau buvo bandžiusi naudoti tą užkeikimą, ji garbingai nutylėjo. O kai išgirdo draugo pasiūlymą apie susitikimą vasarą, Dori nudžiugo.
- Aš sutinku! - entuziastingai sušuko. - Tėvai mane jau užkniso, nors jų dar nei nemačiau, - prunkštelėjo. - Labai norėsiu susitikti!
Dori galvojo, kaip atrodo Alano sesutė, ir kas magiško galėtų būti Londone, kai vaikai priėjo vietą, iš kurios nusileido. Suskambo to vyro iš veidrodžio balsas, kuris grąžino Mendel į realybę. Ji žiūrėjo į viršų.
- Tikrai, Alanai, kaip mes iš čia išeisime? - atsiduso. - Gal tu, Adrijau iš veidrodžio, galėtum mums kažką patarti?
Dori galva šituo klausimu buvo tuščia kaip puodynė. Ji nesugalvojo kerų, kurie galėtų pakelti į viršų ir nuskraidinti juodu į Mirtos tualetą. Kartą su Meg Dori skraidino Diną iš koridoriaus į ligoninę, tačiau tamsiaplaukė tada ėjo greta ir nereikėjo nieko kelti aukštyn. Tie kerai ne tam skirti, tikrai nepavyks pakelti su jais į tokį aukštį. Tai ką vaikai dar galėjo padaryti? Paversti kokį niekniekį iš kišenės nešykle? Jiems nepavyks, jiems tikrai neišeis, jie per maži. Dori suko galvą bandydama kažką sumąstyti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 22, 2021, 04:54:26 pm
- Na ir puiku, tada susirašysim. - Pasakė.
Adrijas klausėsi jų pokalbių ir siuto. Kam tie mažvaikiai čia lindo? Jei dabar būtų galėjęs, būtų nežinia ką jiems padaręs. Bet negalėjo. Išgirdęs jos klausimą ėmė galvoti. Geriausiai jis išmanė indėniškus ritualus ir kerus. Juk gyvenime net savo lazdelės neturėjo. Kerų pavadinimus žinojo, bet pats ne kažin ką buvo mėginęs. O indėniškiems ritualams reikėjo mokėti ir jų kalbas. O juk to tie mažiai nemoka. Bet ir tai nieko nesugalvojo, kas gi galėtų tikti.
Reikėjo skrieti labai aukštai. Reikia šluotos, arba gal keliauti oru. Ak, bet ne, Hogvartse to daryti negalima. Prisiminė Adrijas girdėtus apie šią mokyklą dalykus.
Alanas stovėjo ir žvelgė į kiauryme, bet galvon kol kas niekas nešovė. Jis laukė tos mūzos ar įkvėpimo, kuris kartais imdavo ir sviesdavo kokią gerą mintį į galvą.
- Su tavimi susidėti Alanai buvo pats blogiausias mano primtas sprendimas.
- Teisingai Adrijau, kas prašė, kad užkerėtum mane?
Jie galėjo ilgai ginčytis, bet tai buvo beprasmiška. Gal tiktų Locomotor kerai? bet čia taip aukštai, kažin, ar mes galėtume taip aukštai vienas kitą užskraidinti. Svarstė Alanas.
Pagaliau Adrijui šovė idėja.
- Na ką gi, tarkim, kad kai ką prisiminiau. Galite išmėginti nesvarumo kerus. Nežinau ar tai valiosite padaryti. Kerai labai seni. Juos panaudojus tapsite lyg besvoriai. Užteks pasišokėti ir kilsite viršun. Bet veikimas nėra ilgas ir nežinau ar to užteks, kad galėtumėte užkilti. Nenorėčiau, kad jei nukristumėte Alanas sukultų veidrodį, bet nežinau ką daugiau galiu jums pasiūlyti. Jei naudositės, reikia nukreipti lazdelę į save ir sakyti Alsidai.
- Nesu tokių kerų girdėjęs o tu Dori? - Paklausė berniukas.
- Ar tai verta pabandyti? Kaip manai?
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 23, 2021, 02:40:47 pm
Dori klausėsi Alano ir Adrijaus. Niekaip nesuprato, kuo jiedu yra susiję. Adrijus buvo užkerėjęs grifą? Kur ir kada, dėl Merlino barzdos? Kai juodu iš čia išeis ir viskas nuvės, Dori paprašys draugo papasakoti.
Galiausiai Adrijus šį tą pasiūlė. Antrakursė net nepajuto, kaip jos lūpose ėmė rastis šypsnis, mat apibūdinti kerai jai pasirodė labai smagūs. Sekundėlę ji net pamiršo, kad buvo paslapčių kambaryje ir negalėjo iš jo išeiti.
- Kaip gerai, kad tu čia, Adrijau, kad ir kas toks bebūtum! - su šypsena veide sušuko Dori. - Žinoma, kad bandykim! - atsakė Alanui.
Dori atsistojo kiek tolėliau, nukreipė į save burtų lazdelę ir tarė:
- Alsidai.
Mergaitė pajuto, kaip kažkas pilve ją sukuteno ir pakilo kelis centimetrus į viršų. Tada pasijuto tokia lengva kaip plunksna! Tartum skraidytų kosmose! Jai pasidarė taip linksma ir juokinga! Dvylikmetė ėmė šokinėti ore lyg ant batuto. Jai buvo taip smagu. Ji pamiršo viską. Kad yra klastuolė, kad šiaip jau būna nusiteikusi prieš tokias linksmybes, kad ką tik nugalabijo gyvatę, kad turėtų bandyti kilti į viršų išėjimo link. Ji tik kikeno ir šokinėjo, džiūgavo, tartum niekada nebūtų patyrusi linksmesnio dalyko nei šis, nors šiaip, ko gero, iš tiesų nieko smagesnio tamsiaplaukė ir nebuvo veikusi.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 23, 2021, 05:12:20 pm
Kelias sekundes Alanas žvelgė, kaip Dori šokinėja ir skrajoje po koridorių. Atrodė nuostabiai smagiai. Gana žiūrėti. Tarė sau ir nukreipė lazdelę į save.
- Alsidai. - Toks keistas jausmas, lyg kutenimas pasklido po oda, bet trumpam. Berniukas pasišokėjo ir nusikvatojo. Nuostabu! Jausmas buvo toks pat, kaip tame keistame kambaryje, kur atsirado su Gloria. Bet apie tai jis nenorėjo galvoti. Prisiminė psichus ir pašiurpo.
- Ei Dori, palenktyniaukim kas auksčiau. - Šelmiškai pasakė ir ėmė kilti.
Nuostabu, kad tu čia Adrijau. Piktinosi tas veidrodyje. du mažvaikiai. Kodėl aš čia patekau? Kodėėėl? Jie kvatojosi ir kvailiojo, o Adrijas norėjo eiti iš čia.
- Po galais mažiai, gal baigsit? Juk pavargsit, juk jūs vaikai. Išvargsit ir nebesugebėsit pakilti. Maukit iš čia. - Bet atrodo niekas jo nesiklausė.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Dori Mendel Lapkričio 23, 2021, 08:17:15 pm
Netrukus šalia Dori šokinėjo ir Alanas. Dėl Hario Poterio akinių, ot buvo smagu! Tai būtų gėda, jei koks klastuolis visa tai pamatytų, bet dvylikmetei tuo metu nei į galvą panašios mintys nešovė.
- Gerai! - sutiko su Alano pasiūlymu.
Dori bandė šokti vis aukščiau ir aukščiau, tačiau jai nesisekė pasiekti Alano. Nepaisant to, tamsiaplaukei vis tiek buvo nepaprastai smagu. Galiausiai ji ėmė ore daryti kūlversčius ir panašias nesąmones. Šią akimirką Dori atrodė kaip normalų normaliausias vaikas. Greičiausiai jai bus labai gėda, kai tai prisimins, bet dabar antrakursei buvo smagiau nei smagu.
Tačiau visus smagumynus bandė pertraukti Adrijus su savo pamokslais.
- Vardan Gringotso goblinų, Adrijau, nebūk toks nuobodybė! - sušuko jam Dori. - Iš kokio tu laikmečio esi? Kokių dar smagių kerų žinai? - kikendama paklausė mergaitė.
Tačiau bešokinėjant galiausiai iš tiesų ėmė jaustis nuovargis. Mendel pajuto, kad pašokti aukščiau vis sunkiau ir sunkiau. Juk Adrijus sakė tiesą. Šokinėjimu gyvas nebūsi. Reikia dingti iš čia. Sukaupusi visas jėgas Dori stryktelėjo kiek galėjo aukštyn ir taip tris kartus, kol galiausiai atsidūrė Mirtos tualete.
- Na ir smagumėlis! - sušuko ir nusibraukė nuo kaktos nuo prakaito sudrėkusius plaukus bei laukė Alano.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Alanas Senkleris Lapkričio 24, 2021, 12:53:34 pm
Nuostabu taip skrajoti. Smagiau gal nei su šluota. Alanas kvatojosi ir kilo aukščiau ir aukščiau. Paskui pamatęs ką išdarinėja Dori neatsiliko ir irgi ėmė vartytis. Taip vos neištaškė Adrijo veidrodėlio. jis išslydo berniukui iš kišenės, Bet Alanas spėjo jį sugauti.
- Alanai, nudėsiu tave! - Šūktelėjo Adrijas pasipiktinęs tokiu elgiasiu. Į tos mergiotės klausimus jis neketino atsakinėti. Dievaži, pavyko ištrūkti iš Vendigo nelaisvės, o dabar turiu bijoti, kad mane sukuls vaikpalaikis? Vėl buvo taip sunku būti tokiu neveiksniu ir nieko negalėti pakeisti.
Už Adriją Dori atsakė Alanas.
- Jam 226 metai. Įsivaizduoji? - Apie Adrijo žinomus kerus Alanas maža ką numanė. Bet nutarė iškamantinėti, kai bus laiko. Adrijas buvo mažakalbis ir ištraukti ką nors bus sudėtinga.
Pamatęs, kaip Dori pamažu kyla, jis pasileido paskui. Pasijautė jau kiek sunkesnis, suskaudo galvą. Ėmė kilti labai lėtai, lyg kas trauktų žemyn. Bet pagaliau iškilo ir nusileido šalia draugės.
Tada jie išėjo iš Mirtos tualeto ir patraukė koridoriumi tolyn.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 17, 2023, 07:55:18 pm
Gyvų draugų susirasti vis dar sekėsi sunkiai. Kodėl, Mulungu nežinojo, bet spėjo, kad tam labiausiai trukdo tai, kad dalis vaikų bijojo vaiduoklių. Tasai berniukas per profesoriaus Levinso pamokas atrodė pernelyg išsigandęs. Niekas nesuprato, kad jaunas vaiduoklis tiesiog norėjo susirasti draugų.
Taigi prasidėjus dar vieniems mokslo metams Mulungu vis daugiau laiko leisdavo vienas. Seniau Hogvartse gyvenantys vaiduokliai jo irgi nelabai priėmė į savo tarpą. Draugiškas senyvo amžiaus vyras paaiškino, kad vaiduokliams nepatinka Mulungu rėkavimas. Bet ką daryti, kad toks yra jo natūralus kalbėjimas? Vis liūdnesnis vaiduoklis nusileido į kažkokį požemį. Ne iš karto suprato atsidūręs legendiniame paslapčių kambaryje. Čia vis dar gulėjo išnara. O gal mirusi gyvatė. Mulungu to nežinojo, bet smalsiai priskrido arčiau ir kabėdamas saugiu atstumu pradėjo apžiūrinėti.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 24, 2023, 09:30:20 pm
  Erka greitai, nešdamasi visus daiktus, keliavo paslapčių kambario link. Kodėl ji tą darė? Na... Pasiknaisiojusi po uždraustojo skyriaus knygas, aptiko keletą, kurios rašė labai jau abejotiną, tačiau visiškai vienodą teoriją apie tai, kaip galima apsisaugoti nuo bazilisko. Erka norėjo tai pabandyti, jei neveiks, patobulinti, juk tokiu būdu tiek apie juos pavyktų sužinoti, o ji išgarsėtų!.. Tiesa, pirmiausia tam reikėjo jį prikelti ir pačiai nenumirti, kas nebuvo taip jau lengva, bet įmanoma. O numirti tiesiog negalėjo - Auris užmuštų.
  Atėjusi į paslapčių kambarį, ji patraukė tiesiai prie gyvatės, visai nepastebėjusi kažkokio tai vaiduoklio. Nusprendė naujo neperėti, tik prikelti senąjį individą, todėl susidėjo visus daiktus ir lėtai lėtai atliko ritualą, tankiai kvėpuodama, mat stipriai bijojo.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 25, 2023, 12:46:43 am
Neilgai čia buvo vienas. Atėjo kažkokia moteris. Ji atrodė vyresnė už mokinius, tad turbūt profesorė. Mulungu jos neprisiminė, bet susidomėjęs stebėjo, kas čia vyksta. Pasirodė, kad ji bando atgaivinti tą, ką jis palaikė išnara. Šis supratimas gerokai išgąsdino. Mulungu neprisiminė, kaip tiksliai vadinasi gyvatė, bet kad ji pavojinga, žinojo kiekvienas. Tad kodėl... Ne, geriau viską išsiaiškinti. Priskridęs visai arti tos merginos violetiniais plaukais Mulungu giliai įkvėpė ir pabandė paklausti:
- Kam tau...
Deja, angliški žodžiai susivėlė galvoje, ir vaiduoklis nežinojo, kaip reikėtų tą klausimą užduoti. Kiek pasvarstęs tiesiog nukreipė perregimą pirštą į gyvatę ir nė kiek ne tyliau paklausė:
- Kodėl?
Gal jam pačiam reikėtų iš čia skristi? Bet buvo labai jau smalsu, kaip viskas klostysis toliau. Taigi vaiduoklis taip ir liko kaboti šalia basilisko ir profesorės.
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Erka Forrm Gruodžio 27, 2023, 10:30:08 pm
  Erka sparčiai dirbo. Labai bijojo, kad koks profesorius, nesvarbu, girtas ar blaivus, ar dar blogiau - Auris, ateitų ir pamatytų ką ji čia daro. Kaip ji turėtų paaiškinti, kad nori išbandyti vieną teoriją?
  Tačiau staiga ji išgirdo balsą, kas privertė net šoktelti. Erka greitai atsistojo ir atsisuko į kalbėjusią žmogystą. O paaiškėjo, kad tai buvo ne žmogus, o vaiduoklis.
- Mokslo vardan, - sumurmėjo, mat žinojo, kad vaiduoklis nieko jai nepadarys. Net jei ir kam išsiduos, net jei ir direktorei. Koledžų vaiduokliais kas nors dar galėjo patikėti, bet šitu - tikrai ne!
  Mergina vėl pritūpė ir drebančiomis rankomis užbaigė prikėlimo ritualą. Supratusi, kad baigta, greitai nusuko akis žemėn ir sušuko vaiduokliui, mat nežinojo, ar jis gali mirti nuo bazilisko:
- Nusuk akis!
Antraštė: Ats: Paslapčių kambarys
Parašė: Mulungu Kinyonga Gruodžio 28, 2023, 09:00:24 pm
Ką reiškia "vardan"? Tai buvo visai negirdėtas žodis, ir Mulungu nelabai suprato, ką ši moteris turi omenyje. Tai kažkuo susiję su mokymusi. Kadangi ji tikriausiai profesorė, turbūt tai, ką daro dabar, susiję su jos pamokomis. Labai norėjo paklausti, kokį dalyką dėsto, bet kažkodėl sunkiai sekėsi dėlioti angliškus sakinius.
- Ką tu mokai? - galiausiai riktelėjo. Tada moteris dar kažką pasakė. Mulungu nebuvo tikras, kad gerai ją suprato, bet skubiai užsidengė ausis. Smalsavo, kam to reikia, bet jeigu jau užsidengė ausis, vadinasi, kažko turi negirdėti. Paklaus vėliau.
Netrukus toji išnara ar gyvatė sujudėjo. Atrodo. O gal Mulungu tik pasirodė? Susidomėjęs priskrido arčiau ir pamatė kažką ryškiai geltono. Pernelyg ryškiai geltono. Nesuprato, kas atsitiko, bet viena aišku - staiga iš viso nieko nebesuprato ir netgi nejautė. Mulungu pakibo ore ir daugiau nesujudėjo.