Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 03, 2017, 06:01:27 pm
-
Tykią naktį koridoriai buvo tušti - tik nykus skersvėjis nepatingėdavo perbėgti šaltas, tamsias patalpas ir įsisukti tarp miegančių paveikslų. Jau seniai užgeso visi židiniai ir sieniniai žibintai, dar palaikę šviesą šiose niūriose vietose.
Tuneliuose kur ne kur galėjai aptikti ir balų, paliktų iš dar žemesnių klodų atitekėjusio vandens ir prasiskverbusio magiškųjų gyvūnų kupino ežero, kurį galėjai apžiūrėti iš Klastūnyno kambarių, kurie, tiesą sakant, buvau ganėtinai netoli šios ne itin jaukios vietos.
Priešingoje pusėje nei radosi tuneliai galėjai aptikti gausybę laiptų, vedančių į bokštus. Juose siautėjo atšiaurūs ir mokiniams nedėkingi vėjai. Šiuo metu nevyko astronomijos pamokos, tad mokiniai nieko nenutuokdami miegojo bendruosiuose kambariuose... ar bent jau dalis tai tikrai.
-
Pro išdaužtą langą įsklendė būtybė juodu apsiaustu. Moteris lyg oru nužengė ant Hogvartso koridoriaus grindų. Atrodo, dar visai neseniai ji vaikščiojo šiais koridoriais, o dabar jau nori visus išžudyti, išskersti, nepalikti gyvų, matyti kraujo upes žliaugiančias jai po kojomis.
Jekaterina paleido ugnies pliūpsnį į vieną pusę, kur girdėjo klyksmus ir dar kažkokius garsus. Tegu miršta, galvojo ji, tegu miršta. Aukos jai kėlė keistą jausmą, lyg kokiam vaikui kas nors būtų parodęs naują atrakcioną, tačiau šis jam keltų deja vu. Nuostabu.
Juodaapsiaustė būtybė apsižvalgė ir nejausdama jokios sąžinės graužaties paleido žalią žaibą į lekiantį vaiką. Rodos, jis norėjo kautis ar parodyti drąsą kitiems. Paiki tie žmonės, tikrai.
-
Gulėjo nemiegodama Varno Nago merginų miegamajame, kai išdužo langų stiklai ir pasigirdo kažkada mylėtosios balsas. Akimirka atėjo, naktis, kai Hogvartse susidurs dvi jėgos. Sirėjai ne itin rūpėjo, dėl ko kaunamasi, vienintelis tikrai svarbus dalykas buvo galimybė pagaliau gauti galą nuo kokių nors kerų. Kad ir nužudymo užkeikimo, šio dar nebuvo išbandžiusi, savęs juk neužkerėsi, o visoje pilyje nebuvo žmonių, kurie sutiktų atlikti šią neatlygintiną paslaugą.
Langams prakiurus ji griebė lazdelę ir tyliai kaip šešėlis išsmuko iš kambario kitoms varnanagėms neatsikėlus, išsidangino iš Varno Nago bokšto ir nustraksėjo koridoriais dairydamasi priešų. Pasislėpė už kolonos prie pat sienos. Tuojau blykstelėjo žalias žaibas pirmojo pasitaikiusiojo pusėn, Sirėja užmatė ir juodą pavidalą, spėjo, kad tai Jekaterina. Ir šiai kol kas nesirodys.
Stovėjo prie pat šaltos sienos prispaudusi apsiausto klostes prie savęs, kad vėjas jų nemakaluotų ir nešnarintų. Po žaliojo tvykstelėjimo stojo tyla. Prieš audrą.
-
Didžiausia dalis, kėlusi didžiausią kiekį nekantrumo ir buvo laukimas - laukimas tos pradžios, laukimas ženklo, kad galima viską per gerą veiklą mesti velniop ir pradėti. Jau tuomet klastuolė nekantraudama sukiojosi aplinkui Klastūnyno bendrajį kambarį, tarsi nė nežinodama, kur derėjo dėtis. Atrodė kiek per buka idėja iškarto eiti į pilį, bandyti šturmuoti šios viduje dar prieš visko pradžią, prieš jų vadovei viską pradedant, prieš duodant leidimą galbūt ir kelias galveles gyvųjų nutraukti, o kraujui leisti laisvai lietis.
Paskendusi mintyse, ar verčiau suknelėje, kuria nusprendė pasipuošti (kvaila, tiesa? Vos ne lolita tipo suknelė, pūsta taip, kad ir tuziną mažų vaikų paslėptumei po sijonu) mergina net krūptelėjo, išgirdusi į galvą net smogusį balsą - akimirką paskaudėjo, patvinksėjo, o vos tam jausmui nuėjus savais keliais, per tą akimirką ir langams spėjus išdužti, Karasuna išsišiepė. Džiaugsmingai, it žvėris.
Pasikėlė suknelės sijoną, po kuriuo dėvėjo džinsus - prie šios buvo pritvirtinta lazdelė ir keli peiliai, vienas medžioklinis, kiti du didžiuliai iš virtuvės, ir aišku, visi išgaląsti kaip pridera - patvirtinusi, kad visi yra ir pasitaisiusi lazdyninių rudų plaukų peruką, mergina paskutinį kartą dirstelėjo į veidrodį. Kiek makiažu pakeitė veido bruožus, kažkiek tam ir burtas kitas padėjo, žodžiu, bent jau geram pusvalandžiui, sliūkinant iš čia ir galvojant, ar sutiktasis kely pasimaišęs žmogus draugas ar priešas, jinai galės būti neatpažinta.
Pradėjusi iš Klastūnyno kambario judėti žemyn, į tunelius, kurie vėliau ir į mišką ar kurią kitą vietą išvestų, mergina nelaimingai persikreipė, kai sijonas pasirodė per sunkus greitam bėgimui - akimirkai net sustojo, kelias šio klostes agresyviai nusiplėšdama žemyn, kad ir juodi ir patogūs kerzai, nė kiek prie gražios (kad ir grožį praradusios jau) ir baltos suknelės netinkantys pasimatytų. Na, bent jau bus kokia virvė, jeigu kada prisireiktų.
Ne veltui Karasuna Mei, tarsi prostitutė ir parsidavėlė buvo kaip ir pagarsėjusi Hogvartse, kaip ir primenanti tokią, tad ir dabar jai atrodė kaip suprantamiausias dalykas, kad kažkas užmatę taip apsitaisusią mergiūkštę pirma sustotų su klausimo grimasa, tik tada klaustų, priešas ar draugas tai puvo.
-Izaac,- staigiai pratarė ji, užmatydama dar vieną figūrą, lekiančią tuneliais - kreipėsi į šį taip, kad tik pats ir susivoktų, kas per viena ji buvo, gi viską buvo užsislėpusi. Viršuje girdėjosi klyksmai, riksmai - šou jau buvo prasidėjęs.
-
Hannah nebuvo gyliai įmigusi, nes žinojo, kad bet kurią akimirką, dieną ar kitokį laiko tarpą prasidės antrasis Hogvartso mūšis. Vos pasigirdus neįprastam stiklų dūžiui, profesorė šoktelėjo ir apsisiautusi apsiaustu, į ranką greitai griebusi Gudobelės medžio su fenikso uodegos plunksna lazdelę, pradėjo bėgti tyliais, nors gal ir nelabai tyliais koridoriais, vis pabelsdama į kitus kabinetus ar koledžų bendruosius kambarius, taip stengdamasi visus prižadinti. Nagi, kur visi? Mergina sustingo, nes pro vieną išdaužtą langą įlėkė žmogysta. Hannah pasislėpė už vienos kolonos ir įsispoksojo į tamsų gobtuvą slepiantį ledinį blogio žvilgsnį. Tai ji, blogio vadė... Varno nago atstovė greitai kaip tik įmanoma, bėgo kuo toliau nuo jos, stengdamasi neatkreipti jos dėmesio.
-
Išdaužtas langas. Ah, kaip miela. Jekutės stilius. Tačiau Dakota, vos kokiu milimetru likusi demonės šešėlyje, kad ir kaip mėgo dėmesį neatsisakė progos pasilinksminti. Aišku langų nedaužė (tai mažų mažiausiai atrodytų kopijuojamas, neefektingas ir visai nereikalingas veiksmas, tuo labiau, kad stiklas nebūtinai pasigailės tavo veido ar rankų, o randai skirti vyrams), bet nepaliko savitos gracijos: tarsi tamsus juodosios gulbės pūkas atskriejo oru (taip paniekindama dar vieną Hogvartso taisyklę) ir nusileidusi pačiame ilgo, menkai apšviesto koridoriaus gale, aidint klyksmams, burtažodžiams ir komandoms, traškant lazdelėms ir į šipulius byrant durims bei nusususiems mokykliniams baldams, lyg niekur nieko, tais tyliais, mažais žingsneliais atžingsniavo prie pačios šio įvykio kaltininkės.
-Sveikutė, brangute. - tarytum paprasčiausią ramų vakarą kavinėje sutikusi kokią seną pažįstamą tarė ir akimirksniu pasiuntė kerų virtinę tiesiai aurorų vadei per petį.
-
Tą naktį Caroline tarsi nujautė šito viso pragaro pradžią. Sėdėdama ant lovos ji į kilpą pasidarytą džinsuose įkišo lazdelę, o į kitą - mažą durklą. Tiesą sakant, pastarasis nelabai ką pagelbės prieš lazdelę, bet nors laimės kelias sekundes, jei profesorę kas nuginkluotų. Mergina nesuvokė, kokio velnio būtent šiąnakt pasiruošė. Juk didelė tikimybė, kad ji ramiai atsikels ryte ir niekas nebus pasikeitę. Bet kažkodėl profesorė jautė, kad kažkas ne taip. Išgirdo dūžtant stiklą. Tarsi to ir laukusi Caroline čiupo apsiaustą ir išbėgo. Pakeliui ji pamatė kolegę Hannah, bet kol kas prie jos nepriėjo, nes išgirdo kažką artinantis. Lėtais žingsniais ji atsitraukė tolyn ir pasileido ieškoti daugiau žmonių, kad ir savo treniruotos mokinės Klarisos. Aišku, profesorei būtų labiau patikę, jei mokiniai galėtų nedalyvauti visoje šitoje košėje, nors jaunesnieji. Deja, reikalingas buvo kiekvienas. Vienoje rankoje laikydama lazdelę, o kita mėšlungiškai gniauždama durklo rankeną mergina atsargiai žingsniavo koridoriais vis į kažką nukreipdama lazdelę, bet tas "kažkas" visad būdavo šarvai, statula arba kitoks nejudantis daiktas. Tą akimirką Caroline savijautoje kažkas pasikeitė. Anksčiau visą laiką ji norėjo išvengti karo, kad jis neįvyktų. Bet dabar mergina atvirkščiai - troško pulti, apginti pilį ir garbę, nesvarbu kokia kaina. Matyt, pabudo ilgai snaudusi grifės pusė. Profesorė nusimetė apsiaustą, kad turėtų laisvas rankas ir nubėgo laiptais žemyn.
-
Betę pažadino kažkieno stuksenimas. Pramerkusi akis dvylikametė suraukė antakius ir įsiklausė. Klyksmai ir ryksmai. Mergaitė staigiai atsisėdo lovoje ir vėl įsiklausė. Išsigandusi mokinė nulipo laiptais žemyn į bendrąjį grifų kambarį ir pradarė paveikslą, pro kurį jie išeidavo ir įeidavo. Antrakursei prieš pat nosį praskrido žalia šviesa ir ji atsisuko į tą pusę, iš kurios ta šviesa ir atlėkė. Pamačiusi juodu apsiaustu apsigobusią moterį laikančią lazdelę. Greit uždariusi paveikslą Bethany užlipo atgal į mergaičių miegamąjį, užsimetė žieminę mantiją, apsimovė batus, pasiėmė savo burtų lazdelę ir pažadino visas kamabryje buvusias mergaites ,,Na, ne bereikalo treniravomės. Dabar atėjo karas ir...''. Ilgaplaukė staiga suvokė siaubingą tiesą. Dabar prasidės žudynės ir skerdynės. Aplinkui mirs draugai ir artimieji. Vyks karas, ir niekam nepavyks nuo jo pabėgti.
Stipriau suspaudusi lazdelę mergaitė nubėgo į berniukų kambarį ir juos taip pat pažadino. Pamačiusi, kad visi prabudo ji nuskuodė prie paveikslo, pravėrė jį, žvilgtelėjo baisiosios moteriškės pusėn ir, kol ji bei jos ką tik atvykusi draugė buvo nusisukusios, išbėgo pro paveikslą. Bebėgdama Betė pamatė už kolonos besislėpenčią profesorę von Peach. Dvylikametė žvilgsniu su ja pasisveikino ir, Hannah išbėgus, pasislėpė už ką tik atsilaisvinusios kolonos.
-
Neilas nemiegojo, nors ir kaip bandė. Jis galvojo apie antrąjį Hogvartso mūšį. Kas, jei aš mirsiu? Kas, jei mano draugai mirs? Berniukas begalvodamas išgirdo stiklo dūžius. Varnonagas pašoko iš lovos ir pradėjo rėkti visiems:
- Prasidėjo! Prasidėjo! Karas prasidėjo! Einame pasakyti kitiems! Greičiau! Keliamės!
Užsimetęs švarką pasiėmė savo juodą lazdelę ir išbėgo iš berniukų kambario. Greitai perbėgęs bendrajį kambarį ir laiptus atsidūrė koridoriuose. Nubėgęs prie durų pabeldė, pasakė:
- Jau prasidėjo... Pasakykite kitiems.
Pabeldęs dar į kelias duris jis pamatė, kaip pro langą įšoko juoda būtybė. Rudaakis pasislėpė už sienos. Neilas matė, kaip ji arba jis paleido iš lazdelės ugnį bei kerus į Hogvarsietį. Varnonagas jau norėjo bėgti pažiūrėti, ar jis gyvas, bet supratęs, kad pats gali mirti, nieko nedarė. Kai būtybė nuėjo, berniukas pribėgo prie nepažįstamojo. Neužčiuopęs jo pulso suprato, kad jis mirė. Rudaplaukis nusprendė nebesislėpti ir kovoti. Jis nubėgo visiems pranešti, nes per daug pavojinga dabar miegoti. Išsitraukęs lazdelę jis bėgdamas barškino į visas duris, kurias matė. Iš kabinetų ar kambarių išlįsdavo galvos pasižiūrėti, kas vyksta, ir Neilas jiems parodydavo, kad ateitų. Keli prie jo ateidavo ir berniukas tyliai pasakydavo:
- Prasidėjo. Karas prasidėjo. Praneškite kitiems.
Visi po truputį pradėjo rinktis. Rudaakis išgirdo riksmą, bet neišdrįso atidaryti durų. Tačiau supratęs, kad kažkam reikia pagalbos, išsitraukė savo lazdelę:
- Bombardo.
Durys susprogo ir Varnonagas pamatė, kaip kažkoks blogietis bandė nužudyti mergaitę. Pamatęs Neilą jis pradėjo bėgti paskui jį. Rudaplaukis žinojo visiškai visus kelius iš Hogvartso, į Hogvartsą ar dar kur nors, todėl nubėgo į tunelius. Tuneliuose jis pasislėpė kažkokiame sename kabinete. Užrakinęs duris jis iššoko pro langą. Pabėgėjo ir vėl šoko pro kitą langą taip grįždamas iš tunelių į mokyklą.
-
Staiga mergaitė sukrūptelėjusi pabudo ir staigiai atsisėdo lovoje. Ją pažadino Bethany. Aplink vyravo baimingas kuždesys. Regis, Betė jau buvo gerokai išsiblaiviusi iš miego ir kažką minėjo apie kažkokį mūšį. Čia žaidimas? - užsimiegojusi stebėjosi Andi. Mūšis!!! Jis prasidėjo! - staiga nutvilkė visą kūną žiauri tiesa, kurios jau nepaneigsi... Antrakursė delsė eiti kautis. Iš po pagalvės išsitraukė savo talismaną - iš Islandijos parvežtos lavos gabalėlį ir prisiglaudė prie jo lūpomis kuždėdama:
- Būsiu drąsi... Kovosiu... Nesvarbu kas benutiktų... Vis tiek kovosiu...
Greitai užsimetusi marškinius, kelnes, mantiją ir ilgus juodus suvarstomus batus įsikišo lavos gabalėlį kelnių kišenėn. Tada išsitraukė lazdelę ir jausdama pilve besirangančias gličias gyvates, nulipo į bendrąjį kambarį. Visi jau buvo atsikėlę. Atvėrusi paveikslą pamatė Betę, besislepiančią už kolonos. Metas veikti...
-
Kaip...neskoninga. Jo manymu, bet koks barbariškas elgesys buvo kuo tikriausias silpnaprotystės įrodymas; juk koks sveikas žmogus laisva valia naikins kito sunkaus darbo vaisius? Jis tiesiog to nesuprato, nesuprato beverčio kraujo troškimo, nors, žinoma, kartais netgi jam norėjosi išlieti susikaupusį pyktį ir nuoskaudas, ką nors imti ir prikulti-- tačiau jokiu būdų nenužudyti. Galbūt vieni sakys, kad jis pacifistas, kiti kaltins jį bailumu, dar vieni tik tylės ir sutiks su juo. Pasaulis didelis. Jo širdis, matyt, taip pat. Prigimties nepakeisi, vidinių troškimų irgi.
Tą akimirką, kai buvo ištaškyti mokyklos langai, Izaac patruliavo požemio koridoriuose, na, gal tiesiog ten nerimastingai vaikščiojo. Jautėsi itin nejaukiai, nuojauta ir ne tik kuždėjo, kad ramybės laikotarpis jau artėjo prie pabaigos kaip tik tą akimirką. Garsui nuaidėjus vyriškis stipriau įsisiautė į savo tamsų paltą, susikišo rankas į kišenę ir ten užčiuopė savo lazdelę, kuri taip mielai gulė į delnus ir tarytum prašė būti ištraukta ir panaudota tiems tikslams, kurių reikalavo šita situacija. Apsaugoti ar nuskriausti? Juk daugybę kovotojų bus mokinių, kurie dar tikrai nežino ko jie nori, ir jis, kaip mokytojas, turėjo nurodyti jiems jų kelią. Kai kuriuos reikėtų tiesiogine tą žodžio prasme ištraukti iš bedugnės.
-Viskas gerai, sugrįšk į savo bendrajį---, - išgirdęs savo vardą nejučia, negalvodamas ėmė ir atsisuko į tą mergaitę, bandydamas šiek tiek nusišypsoti ir nuraminti kažkaip nepažįstamą mokinę, kaip nors ją nuvyti nuo pavojaus. Tačiau greitai susivokė, kad ji pavadino jį jo pirmuoju vardu, o geriau įsižiūrėjęs į jos akis lyg ir pastebėjo keistai artimą ir žinomą kibirkštį. Šypsena išsyk pavirto į kiek labiau tinkamą išraišką.
-Ah, tai jūs, - nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų ir kilstelėjo antakius, tačiau nieko apie jos aprangą arba išvaizdą nepasakė, jokių kandžių pastabų ar įžeidimų. -Na, išsliūkinote pasilinksmint? Nekantraujat padūkti kankinant mokinukus?- vyptelėjo išgirdęs klyksmus. -Eime, man reikės prižiūrėti jus, negaliu leisti, kad kažkas nusuktų vištelei jos ploną kaklą.
-
Jekaterina dar neparodė savo dailaus veidelio - laikė jį paslėpusi už juodo gobtuvo ir neleido pralekiantiems bepročiams dirsčioti. Šitas nubėgo, šitas, pabėgo... rodos, visi labai išsigandę. Tai ką man dabar žudyt? nuobodžiai postringavo savo mintyse moteris ir pakraipė galvą. Vėlgi nepasigailėjusi vožė kažkokiam neūžaugai kerais. O ką, todėl ji ir čia.
- Labukas, mieloji, - casual tonu prabilo moteris ir net nekrūptelėjo, kai pro petį praskrido kerai. Tai buvo viena jos žaidimų draugų, kurie mėgo užsiimti šiokiu tokiu vandalizmu ir pakankinti kelis žiobarus. - Visai neblogai, sakyčiau, tačiau labai jau vangūs žmonės. Paskrudinam?
Pasukinėjo lazdelę rankoje blogio vadė ir paleido dar vieną ugnies pliūpsnį nubėgusio vyresnio mokinio link.
-
-Pamokose greičiau reaguodavai,- tarstelėjo pastabą šiam dėl vardo, žinoma, draugiškai, na, gal kiek ir kandžiai. Koks gi skirtumas,- Nerviniesi, kad švilpiai neatleis buvimo blogiuku? Ar net ir davęs mums apmokymus, vistiek nenori dalyvauti kraujo liejime?
Išliejo savo pastabas, savo mintis, savo galimus pastebėjimus ar net ir savotiškas baimes, kažkur užnugarį prisispaudus esančias - šiandien nereikėjo jokių gašlių pastabų, nereikėjo pasižaidimų žodžiais, nereikėjo panervinimų. Nebuvo tam nei reikalo, nei noro - gi karas ir vyko tam, kad jie, blogieji, galėtų atsižaisti. Dabar nebuvo jokių mokytojo-mokinės santykių, nebuvo draugo ar bendrakursio, buvo tik bandantys laikytis įsikabinę beviltiškos vilties, ginant save, ginant tai, ką neapsivemdavo ir namais užvadindavo ir tie, kurie norėjo siusti, visu greičiu lėkti į kilusį sąmyšį ir lieti kraują, galbūt vieną kitą kūno dalį nukirst drauge.
-Apsispręst gal derėtų, ar esu mandangus "jūs" kreipinys, ar vištelė plonakaklė,- nusijuokė, pasitaisydama netikrus plaukus, einančius ligi pečių. Pasikėlusi suknelės sijono dalį išsitraukė tam skirtą durklą - lazdelę jau prieš tai laikiusi rankoje, mergina apsižiūrėjo aplink. Per tas kelias minutes ir sąmyšis didesnis patapo, ir daugiau spalvų kerų blykčiojo aplink, kas savotiškai kėlė nuostabų jausmą jos viduje, tarsi meilė, bet su burbuliukais šampano kartu. Keistas, net nuostabiai apsvaiginantis derinys,- Bet eisit su manim? Kaip malonu! Net per daug malonu, sakyčiau, ypač žinant, kokius nuostatus apie mane turit.
Žinoma, jinai juokavo - net keista buvo, ant kiek didelis klastuolės pasitikėjimas Izaac buvo. Šviesiomis akimis apsidairė aplink, kažkaip aptikdama raudonų plaukų kuokštą, priklausantį, ne, turintį priklausyti Sirėjai. Na, bent suknelė pagaliau privertė - nusiplėšė dar vieną medžiagos skiauterę iš po pasijonio, durklu bakstelėjo į pirštą, išleisdama mažytį kraujo lašelį, šį įgerdama į baltą buvusią medžiagą - lazdelės mostu pasiuntė šią į varnės pusę, gi vampyre, jau amžių pradžioje ją iš kraujo atpažinusi raudonplaukė buvo ne be reikalo, susipras ir kas siuntė, ir kas per žinutė buvo norėta perduoti - o gal supras tai savais žodžiais, o gal tik patenkins Sirėjos malonę, o gal pakurstys pyktį, kai supras, kad Karasuna ją užmatė?
-Taigi, profesoriau, kurgi trauksime?- patraškinus vienos rankos pirštus pratarė, atsisukdama į daug vyresnį vyrą.
-
Rokas buvo pažadintas Neino. Jis greitai apsirengė ir pasiėmė lazdelę. Varnanagis, jau buvo girdėjęs apie tai, kad gali prasidėti karas ir jis prasidėjo. Varnis nulipo laiptais ir jau norėjo prašyti durų, kad užduotų klausimą, bet durys pačios prasivėrė ir neuždavė jokio klausimo tik patekęs į koridorių Vanis išgirdo riksmus ir dėl viso pikto pasislėpė už kolonos. Viena vyresnė mergina bandė nužudyti (ar tik sužeisti) jaunesnę mergaitę. Juodaplaukis pakėlė lazdelę ir tarė: Relaxio. Vyresnioji mergaitė skrido iki koridoriaus galo kol atsitrenkė į sieną. Vaikinas tyliai nuėjo tolyn Šiandien aš nepulsiu tiktais ginsiuos ir ginsiu. Už sienos jis išgirdo žingsnius Protego iš Roko lazdelės išoko skydas.
-
Pamažu viskas įsibėgėjo, vis daugiau klykaujančių mokinių lakstė koridoriais, nuskriejo ir vienas kitas žaibas, antras, trečias, stiklo šukės ant grindų atspindėjo tas šokinėjančias šviesas taipogi atšviesdami jas ant akmeninių pilies sienų.
Sirėja tykiai, vis dar nesijudindama stovėjo prisiplojusi prie sienos, kažkodėl nė nenorėjo pakelti lazdelės, apskritai rankų, galvojo, kad būtų gerai čia užšalti amžiams, įšalti į sieną ir... Priešais josios akis, priešais ją, tiesiai taip, kad būtų pagauta, oru sklęsdama ėmė leistis baltos medžiagos skiautė su raudonu tašku. Ir štai visas noras nepakelti rankų išnyko, raudonplaukė kilstelėjo delną ir sugavo. Raudonasis taškelis buvo kraujas, o ji net suprato kieno. Kas, po velniais, galėtų siųsti tokią žinutę, pačiam karo (jeigu galima taip vadinti tą pievą, kuri aplink vyko) įkaršty? Žaidimų net ir tokiu metu neužmirštanti persona. Žinoma.
Varnė apšaudė žvilgsniu visus kampus, pastebėjo tą ekstravagantišką personą, kuri tokia proga neužmiršta suknelių, ir nors plaukai neatitiko anksčiau matytų vaizdų, raudonplaukė vistiek suprato.
Kumšty nevalingai sugniaužusi sijono dalį, atsiplėšė nuo sienos, neįmanomais būdas praskriejo pro visus besišaudančius kerus, neseno sprogimo dulkės nuklojo plaukus ir juodą apsiaustą. Ji galėtų mane nugalabyti, manyčiau, su malonumu net, probėgšmais mąstė Sirėja, ši mintis ir sukosi galvoje.
Staiga sustojo vidury koridoriaus, netoli nuo persirengėlės Mei, šastelėjo į šoną kerams praskriejant pro šalį, vėl prisiplojo prie sienos.
- Karasuna, - negarsiai, beveik tyliai ištarė, nenorėjo, kad išgirstų. Per greitai, pamanė ir švystelėjo keriuką į pirmą pasitaikiusį pilies gynėją arbą užpuolėją, kas ten juos atskirs.
-
Neilas bebėgdamas sutiko dar viena blogietį, todėl pasakė:
- Incarcerous.
Žmogų surakino grandinės ir kas sekundę vis stipriau veržė. Berniukas pagrėbė priešo lazdelę, įsikišo į kišenę, ir su baime akyse vėl iškėlė sąvają.
- Avada Kedavra.
Žmogus mirė. Varnonagas negalvojo, tiesiog nubėgo toliau ir antrą sykį stebėjo, kaip nužudamas Hogvarsietis. Per dvi sekundes. Tas pats žudikas. Jis arba ji slėpė savo veidą po juodu apsiaustu. Varnonagas užlindo už sienos, nes prie kaukėtojo priėjo dar viena blogietė. Varnonagas išgirdo kažkieno žingsnius ir atsisukęs pamatė kažkokį vaikiną. Rudaplaukis nusitaikė į vaikiną ir jau norėjo išaukti kokius nors kerus. Laimei, laiku susizgribo.
- Tu blogietis? Aš tave jau kažkur mačiau,- rudaakis giliai įkvėpė.
Berniukas atsisuko į blogietes ir pasislėpė už sienos.
- Jei tu ne blogietis, tai geriau slėpkis,- pasakė, - Nes ten tikrai blogiečiai,- šituos žodžius kone sušnabždėjo.
-
-Niekad nesakiau, kad aš liesiu kieno nors kraują, - kreivai žvilgtelėjo į merginą, stengdamasis neparodyti, kad šioji pataikė tiesiai į dešimtuką. Nerimavo, ką apie jį pagalvos jo globojimo koledžo mokiniai, kurie, žinoma, tikrai nebuvo kokie tai tipiniai blogiukai. Keista, ar ne? Buvęs klastuolis, kuriam, rodos, turėtų niekas nerūpėti, ima ir staiga pradeda baimintis dėl kažkokių kvailų vaikiščių. Galbūt išties sensta ir darosi sentimentalus, suvytęs krienas, o gal tik nenorėjo jausti kaltės jausmo ant savo pečių. -Tačiau nesvarbu, -papurtė galvą ir nerimastingai pasitrynė veidą. Aplinkui šaudė ir trankėsi kerai, aidėjo juokas ir dejonės, riksmai ir prašymai. Jo smilkinius tarytum nusmelkė kažkoks skausmas, pasijautė it tartum būtų pakliuvęs į kažkokį kvailą deja vu, kuris it pasiųtęs šuo kabinosi į jo krūtinę. Išsitraukė lazdelę ir kilstelėjo ją, vėl dėbtelėdamas į klastuolę.
-Nors ir nekęsčiau žmogaus, vis tiek nenorėčiau, kad jis mirtų dėl tokio kvailo dalyko kaip kito žmogaus ambicijos, - pratarė ir tuomet nusisuko į kelias tamsias figūras kažkur toli priekyje, tačiau nei puolė nei gynė jų, mat jos vistiek išnyks. Aš turiu savų norų taigi...
-Galvok, ką nori, mergyt, tačiau tu šio vakarėlio pagrindinė žvaigždė - spjovęs į etiketą piktokai suraukė antakius, tarsi visiškai susierzinęs perkreipė lūpas į nepasitenkinimo vypsnį į kitą. Šioji buvo pabaigus kažkokį savęs žalojimo ritualą, todėl profesorius nustojo šnekėti, nutilo visiškai ir akimis tik ieškojo sužeistų savo kurso mokinių. Girdėjo, kaip prie Karasunos priėjo toji raudonplaukė, kurią irgi akies krašteliu buvo pastebėjęs, girdėjo, kaip tyliai tyliai pašaukė ją vardu.
-
Prie jo pribėgo berniukas su kuriuo jis gyveno viename kambaryje ir, kas keisčiausia nepažino.
– Labas, nepažinai. Na jeigu būčiau blogietis būčiau tave jau seniausiai surakinęs ir nuginklavęs, – pasakė Varnis. – tu ką nors padaryk, tam didesniam, o aš truputį užlaikysiu mažesniajį ir tada pereisim į kitą koridoriaus pusę, ten laiptais galėsime nusileisti į rūsį, kur yra nuodų ir vaistų klasė, gal ten pavyks rasti pavojingų gal skirtų mėtymui ar užpylimui užkeikimų, nes tarp šitų yra ir suaugusiųjų kurie mus gali lengvai nuginkluoti.
Rokas pamatė, kad blogiečiai artėja nusprendė nelaukęs atsakymo veikti: Conjunctivitus preišininkas apako ir Rokas nedelsė expeliarmus, kai į jo rankas pateko priešininko lazdelė jis iškėlė savąją protego ir perbėgo per koridorių
-
-Bet vistiek čia atėjai. Nors kitu atveju, ar tą regėti nei daryti pačiam nebūtų dar prastesnė mintis?- patraukė pečiais, nusivalydama paskutinį norintį ištrykšti kraujo lašelį iš piršto. Akimirkai pakėlė akis į šį, pilnas kažkokio keisto, net nebūdingo gailesčio. Ar labai durnai skambėtų, jeigu klastuolė nuspręstų pareikšti, kad ne tik Izaac Reinher, profesoriumi, kurį aiškiai gašliais būdais bandė suvilioti, kuris neturi geros nuomonės apie ją ir turi dar begales mokinių, kartu yra iš taikingiausio koledžo vadovas - kad šiuo pasitikėjo ne tik labiausiai, bet ir jautė keistą norą apginti, jeigu koks švilpis nuspręstų jį aprėkti, kad nėra kovotojas už gėrį, už netikrą viltį,- Kaip malonu iš tavos pusės taip apie mane galvoti. Na, bent užnugarį tikiuosi, kad nulaikysi saugų, kad kompanija pasisiūlei pabūti.
Rodosi, kraujo dvokas priviliojo vampyrą, visai kaip pasakoje - nuo medžiagos skiauterės ligi tikrojo kūno, kuris buvo pripildytas jo ištekliais - išsenkančiais, bet bent normaliu, saldžiai apsvaiginančiu kiekiu. Tačiau nekreipdama dėmesio į Sirėją, kad šioji tiktai priėjo arčiau, bet neprisijungė, mergina apsižvalgė aplink - nebereikėjo daugiau stoviniuoti vietoje, reikėjo veiksmo! Tam puikiai tiko ir vaikigaliai, lekiantys aplink, ir suaugę, kurie kartu lėkė paskui. Tiko ir merdinčių arba jau negyvėlių kūnai, kurių vis nukrisdavo ant grindų. O gal tik sustingdytųjų.
-Niekas tavęs nekaltintų, jeigu pasitrauktum ir būtum neutralus. O žvaigždė, hah! Pasistengsiu tokia tau vienam pabūt,- tylomis pratarė žodžius, skirtus tik vyresniojo vyro ausims. Giliai įkvėpusi ir atsisukusi į šį nugara, mergina nukreipė lazdelę tiesiai prieš save, nusižiūrėdama auką, prie kurios prisigretino dar vienas - varnų dou, kuris greitai ir vartysis ant grindų,- Muffliato! Evanor.
Jeigu ir nesugebėjo apkurtinti jų, tada turėjo bent jau žaliu žaibu, iš lazdelės galo išėjusiu juos susilpninti užtektinai, kad galbūt ir savo gyvenimo pasirinkimus, kaip kad buvimas geriečių pusėje, abu varnanagiai imtų klausinėti.
-
Neilas matė, kaip vaikinas apakino žmogų. Atėjo laikas jam pačiam. Neilas pribėgo prie kito žmogaus ir pasakė:
- Relasio.
Žmogus nutolo labai toli, todėl Neilas tuo ir pasinaudojo. Nubėgo pas tą patį vaikiną. Jie nuėjo į Nuodų ir Vaistų kabinetą. Buvo labai tamsu, todėl Neilas ir vėl pasakė burtažodį:
- Lumos.
Iš jo lazdelės išėjo melsva ryški šviesa. Jie bandė surasti burtažodžių. Varnonagas išgirdęs žingnius priėjo prie durų ir pažiūrėjo, ar prie durų nieko nėra. Pamatęs dar vieną blogietį, jis pasakė:
- Conjunctivitus.
Blogietis apako.
- Relasio. Expeliarmus. - pasakė du burtažodžius vieną po kito.
Paėmės priešininko lazdelę Neilas uždarė klasės duris.
- Kažką radai?- paklausė vaikino. - Mums čia nesaugu,- dar pridurė rudaplaukis ir apsižvalgė po erdvią patalpą.
-
Viena klastuolė pataikė į jį zvimbimo užkeikimu, ji jau norėjo paleisti ir antrą užkeikimą, bet varnanagis nusprendė, kad jam ir vieno užkeikimo pakaks Priori incantatem, varnis nukreipė tą užkeikimą į pačią klastuolę. Man tai nepatinka, kodėl aš čia įsivėliau. Protego. Varnanagis žengė keletą žingsnių atgal ir stebėjo ką darys klastuolė, bet jis jautėsi pakankamai saugus, nes prieš buvo lyg ir skydas ir kažkokio mėlyno oro, bet juodaplaukis numanė, kad tas skydas gali atremti užkeikimus. Nesuprantu, kodėl mano bendraamžiai nori, kad pasaulyje viešpatautų blogis? Ką jis gali padaryit geriau negu gėris? Iš viso ką jie nori pakeisti pasaulyje, kad dėl to turi būti skelbiami karai, tikri karai, ne žaidimai.
-
Greitas šunsnukis - perkreiptu veidu užmanė, pati krisdama ant grindų, kad atgal mestas burtas nepataikytų į šią. Durklą rankoje sugriebė stipriau, akimis sekdama viską aplinkui - varnas susikūrė skydą, kurį sunaikinti prireiks verčiau stiprių burtų.. Iš gerklės išėjo tylus, nepatenkintas urgzulys, kurį greitai pakeitė caktelėjimas liežuviu.
Pašokusi ant kovų ir pasislėpusi už vienos sienų, mergina suskaičiavo ligi trijų, tik tada lazdelę nukreipė į skydą.
-Bombardo maximmum, Bombardo!- pirmąjį burtą paleidusi į skydą, antrąjį į viršuje esančias lubas, o vos šioms kiek pabyrėjus aplink ir viską padengus dulkių sluoksnių, mergina pradėjo bėgti link varnio, tikriausiai bendraamžio, dar kartą paleisdama burtą į šio skydą, žinot, dėl visa pikto - o jei kas, jis tik bus nusviestas žemyn, kas tik palengvins jos darbą,- Bombardo maximmum!
Leisdama, kad dulkės nusėstų žemyn, mergina vėl pasislėpė iš už sienos, kad varnas negebėtų jos regėti. Iš po sijono išsitraukė vieną iš virtuvinių peilių, užsikišo jį už drabužių taip, kad raustis suknelės medžiagoje nereiktų, o vienu judesiu gebėtų išsitraukti. Giliai įkvėpė, ir vienoje rankoje laikydama išgaląstą, žudyti paruoštą durklą, o kitoje lazdelę, Karasuna puolė varną, esantį vos metras nuo jos.
-
Džeinė Warington su kraujuojančiu keliu, beprotiškai skaudančia koja ir nubrozdintu veidu šlūbčiojo link pilies. Vaizdas jai akyse liejosi, bet ji tikėjosi, kad mokykloje suras žmogų kuris jai iškart padės. Šiaip ne taip įėjusi į pilį švilpė apsidairė. Visur girdėjosi šūkavimai, kas sekundę pralėkdavo vis naujas užkeikimas. Nurijusį susidariusį gumulą šviesaplaukė bandė nepanikuoti ir akimis ieškoti suaugusio žmogaus. Visur lakstė moksleiviai todėl rasti profesorių ar kokį kitą suaugusį buvo beveik neįmanoma. Warington pasitikėjo visais esančiais mokykloje, nes manė, kad šią įstaigą visiškai prižiūri mokytojai. O mokytojai blogi negali būti, ar ne?
Mergytės akis patraukė aukštesnė už kitus žmogysta, kuri buvo apsigaubusi juodu gobtuvu tad negalėjai matyti jos veido. Pagalvojusi, kad tai profesorė Džeinė nušlubavo prie jos ir mažu piršteliu pabaksnojo jai petį.
-Atsiprašau, bet miške mane kankino išprotėjusi mergaitę. Ji ėmėsi prieš mane smurto ir aš šiaip ne taip pabėgau, bet man labai skauda koją ir aš jaučiu, kad tuoj nukrisiu. Man tikrai reikėtų pagalbos, - paskutinį sakinį švilpė pasakė vos girdimai, nes manė, kad tas sakinys skamba savanaudiškai. Bet kažkaip pagalbos reikėjo prasimanyti.
-
Jekaterina atsipūtusi laidė kerus tai ten, tai šen - tipinis žudymo kupinas vakaras. Aplink jau voliojosi dalis kūnų, tad vaizdelis atrodė maloniai blogio vadės akims. Blogio vadė... diktatorė... Jekaterina... stiprus vardas, stipri energija, idealu, moteris buvo puikiai nusiteikusi ir jautėsi savo vietoje.
Staiga prie šios damos prilėkė sužeista maža mergaitė, prašanti pagalbos. Aurorės veidą iškreipė šypsena. Žinoma, ji gali padėti, kodėl gi ne? Kas sakė, kad būdama bloga ji negali suteikti palaimos? Amžina palaima... štai kas buvo mirtis. Galbūt todėl ji jautėsi puikiai žudydama. Suteikdavo apdovanojimą paprastiems mirtingiesiems, kai pati negalėjo mirti.
- Ak, nesijaudink, viskas bus gerai, - moteris pakreipusi galva su koja spyrė į tą mergaitę. Ši krito ant stiklų, gausybės stiklų.
Moteris ramiai patraukė gobtuvą. Nenusiėmė, tačiau veidą apšvietė ugnis.
- Vienintelė pagalba, kurią galiu suteikti tau nebūtinai patiks, tačiau kitame gyvenime tu man padėkosi už savo kančias, - sukuždėjo mergaitei į ausį Jekaterina.
Beveik švelniai pasiėmusi į glėbį iš nugaros blogio vadė priklaupusi lėtai perrėžė mažylės gerklę. Kraujas užliejo rankas, kvapas ėmė smelktis į šnerves.
- Miegok, mergyte, ramiai, - kraupiai sušnabždėjo moteris.
Ji atsitraukė ir paliko kūną sau prie kojų. Švelniai priglaudusi pirštą prie lūpų pajautė kraujo skonį.
Puiku. Vakaras ėjosi puikiai. Moteris nusišypsojo.
-
Į Roką klastuolė paleido daug užkeikimų, bet tik paskutinis sulaužė skydą ir Rokas nuo jo paskrido truputį tolyn. Mergaitė pasislėpė už kampo tikriausiai vėl ruošiasi mane pulti, šį kartą reiks ant jos užleisti kokį užkeikimą kuris trumpam sulaikytų ir dingti. O mergaitės Rokui ilgai laukti nereikėjo, ji labai greitai išlindo ir puolė Roką, tik dabar ne su lazdele, o su peiliu. Varnis, taip pat ilgai negalvojo ir paleido užkeikimą Oppugno. Į merginą pradėjo skrieti visi Netoliese esantys daiktai, pradedant ant žemės išmėtytomis knygomis, baigiant statūla. Varnanagis nusprendė nešdintis iš, nes jo planuose nebuvo nužudyti tos mergaitės. Jis bėgo prie laiptų kodėl mes iš iso kovėmės?
-
Nuslydo siena žemyn, sukniubo ant dulkinų, stiklo šukėmis nupiltų grindų ir atsiduso. Žinojo, kad ją pastebėjo, kur čia nepastebės, bet linksmybės jos būsimai žudikei visad buvo svarbiau, visad, tuo abejoti nedrįstų.
Atgniaužė kumštį ir ištiesino skiautelę medžiagos, sekundę kitą žiūrėjo, tada sudraskė į daugybę mažučių skiautelių ir mestelėjo į orą sukurdama tarytum sniegą virš saves. Trinktelėjo kerai, pakilo dulkės ir stiklo šukės išsilakstė į šalis, Sirėja instinktyviai susigūžė ir užsidengė rankomis veidą, jautė kaip aštrūs it skustuvai stikliukai braižo, pjausto rankas. Perštėjo.
Akimirkoms kelioms atmosferai aprimus, suktelėjo galvą ton pusėn, kur Jekaterina ką tik perrėžė gerklę mažei švilpei. Kodėl ir man taip negalėtų? paklausė savęs raudonplaukė, tačiau mintis nuvijo į šalį, kvaikai ir beprasmiškai užsispyrė, kad nori mirti nuo Karasunos Mei rankos, kad ir kaip dramatiškai skambėtų.
Ką tik pralieto kraujo tvaikas pasiekė Sirėją, ši užspaudė delnu nosį, dabar jau regėjosi šlykštus tas staiga atbudęs troškimas. Ah, nemokamas kraujas, kai pačiai nė piršto pajudinti nereikėjo, neoru būtų tokį ragauti.
Atsistojo, apžvelgė kerų žaibų apšviestą koridorių, nusivylimas užplūdo didžiulis, net nepasakytų, kodėl.
- Mei! - suriko.- Gal padarytum kan paslaugą?!
-
Vien bėgdama mergina lazdele sumosikavo aplink, iš lūpų išleisdama tylų "Protego horribilis" murmesį - net nežinia, kodėl reikėjo jai tokio galingo skydo, vistiek jis ne veltui buvo gerietis, kuriam žema atrodė juodoji magija, tačiau su statulų ir kitų nesąmoningų dalykų, net ir lavonų skraidymais aplink į klastuolę, tai buvo daug geresnis variantas. Na, bent nereikės išsikruvinti, kad ir kas per menka ar jau ir sugadinta apranga tai buvo. Nors skydas išlaikė kaip tik iki akimirkos, kai mergina priartėjo prie vaikino - jau negarbingai skuodžiančio iš čia.
-Suknista žiurkė su suknele,- murmtelėjo panosėje, pasileisdama paskui - jau prie laiptų sustodama ir iš visų jėgų mesdama aštrų virtuvinį peilį tiesiai į jo pusę. Žinojo, kad nenumes kiek reikia, vis varnanagis nesustojamai judėjo, tačiau jau krentantį peilį mergina burtų pagalba pakėlė, vėl nutaikydama į lekiančią figūrą, tik šį kart jau daug greičiau skriejantį į šį,- Arba nebeįžiplinu, arba pataikė tik menką dalį. Nesąmonė.
Galbūt skruostą? Nėjo pasakyti, iš čia skuodžiantis bendraamžis tikriausiai kažkiek užkliudytas buvo, bet ne mirtinai - ak, koks gailestis! Net nesąmoninga buvo bandytis vytis paskui žmogų, kai jų čia buvo pilna - va, kad ir dabar atsirado kažkoks puslavonis, jau ant grindų merdintis. Nėjo apsakyti, kur kurio kurso mokinys tai buvo, tačiau tik pritūpusi šalimais merdinčiojo, jinai kelis kart suklapsėjo blakstienomis, lazdelės mostu pasišaukdama nukritusį tarp dulkių peilį - nieko nelaukusi iš visų jėgų, vis dar lazdelės pagalba, smogė žemyn, pajudindama ašmenis aukštyn žemyn, aukštyn žemyn... Vargšelis sukosėjo krauju, o iš pilvo regiono ėmė plūstis kraujai, kartu ir su žarnos galiuku pasimačiusiu - o gal jai tik pasivaideno? Atsidususi ir atsikėlusi iš savo vietos, mergina apsižiūrėjo aplink.
Keista. Nemanė, kad pirma jos suteikta mirtis bus toks.. tuščias, bereikšmis dalykas. Daug verčiau patiko žmones privesti prie jų ribos ir maldauti pasigailėjimo ar nukankinti, tai rodėsi smagiau.. Šypsena sugrįžo ant veido, akimirkai - jau galvodama apie savo priešininką, kad jis tikrai kažkur čia turi būti, mergina šviesiomis akimis užmatė, kaip Yecatherina, jų vadovė, nužudo merginą. Žinoma, koks gi skirtumas, tegul žudo, smaginasi ir juokiasi, gal ir kraujyje išsimaudo, gi sako, kad šis jaunina odą - prikąsti apatinę lūpą privertė faktas, kad tai buvo švilpė, ką aiškiai skelbė jos dėvima uniforma. Šūdas.
Akimis dar kartą apvesdama dar gyvų stovinčių žmogėnų veidus, įnirtingai Izaac ieškodama, Karasuna tikėjosi, kad kerėjimo profesorius vis dėlto į kitą pusę šiuo momentu žiūrėjo - nors vien viduje, rodos, gebėjo jausti, kaip kyla šio noras atkeršyti tai, kuri tai pridirbo - atkeršyti tikriausiai galingiausiai iš jų visų, kartu ir vadovei, kuri visą užėmimą ir suplanavo. Staiga pasiekė balsas - sunkiai girdimas, tačiau išgirstas.
-Sirėja?- suriko atsakymą, neregėdama, kur raudonplaukė užsislėpė.
-
-Nežiūrėk taip į mane, - atsidusęs sumurmėjo ir demonstratyviai nusisuko nuo jos žvilgsnio. -Esu suaugęs žmogus ir pats darau savo sprendimus, - vis tilstančiu balsu pratęsė ir pakėlė pavargusias akis į tolį, kur, rodos, sušmėžavo gelsvos spalvos plaukai ir kažkur matytas veidas. Ar tik ne prie Švilpynės stalo matė tai; prisiminimai jam ėmė maišytis ir plaktis galvoje it viesulas, nesustojantis ir nesigailintis. Viena akim pamatė, kaip Karasuna nusprendė verčiau eiti pasismaginti-- ir gerai, jam bus daug lengviau žinant, kad ji nors akimirkai veikia kažką kitko; ji buvo pakankamai talentinga ir tikrai jai nereikėjo būti laikomai už rankutės kažkokio profesoriaus.
Skubriu žingsniu ėmė judėti link mažosios mergaitės, norėjo ją kuo greičiau nuvesti į saugią vietą, kur niekas negalėtų jos sužeisti. Pakeliui išvengė kelių netyčiomis, o gal ir tyčiomis paleistų į jį kerų-- kažkurie jam žiebė į petį ir nemaloniai nudegino odą, netgi per storoką drabužių sluoksnį. Greitai sugriebęs už žaizdos Izaac šiek tiek sustojo-- tiek ir pakako. Juk likimas buvo toks žiaurus ir taip mėgo kankinti kitus-- ir tuos, kurie nusipelnė to, ir tuos, kurie buvo tyri kaip ką tik iškritęs sniegas. Galbūt toji švilpiukė tiesiog buvo pernelyg patikli, todėl už tai ir gavo žiaurų, galutinį atpildą ir bausmę, tačiau vyriškis ir todėl ir egzistavo-- tam, kad apsaugotų kitus nuo klaidų. Ar ne todėl atėjo mokyti į Hogvartsą? Tam, kad savo klaidomis sutrukdytų jomis sekti kitiems?
Žvelgdamas į viliojančiai tamsiai raudonus lašus ant grindinio profesorius net nepajuto, kaip kažin keistai suvirpėjo, o šiek tiek išplėstos akys nukrypo į tamsiąją figūrą. Gal ir nutuokė, kas toji yra, tačiau vistiek vienu stebinančiu greitu judesiu be žodžių kirto lazdele jos pusėn; didžiulė akmenų krūva iš aplinkos staiga ėmė skristi jos galvos link.
-
Mergina atsikvėpė. Kraujo kvapas ištrūko iš šnervių. Nepasakytum, kad buvo bjaurus, tačiau Jekaterina nebuvo kanibalė... taip, nebuvo, todėl dėl šios priežasties galėjo valgyti žmogieną. Ją išties pralinksmino tokia mintis, tačiau visiškai nenorėjo demonstruoti kokių keistų blogų manierų šioje vietoje. Reikėjo, kad blogis ja tikėtų, sektų jos pėdomis, o ne bijotų mirti nuo jos rankos... o kartais ir tai praversdavo.
Viršuje pasigirdo traškėjimas ir moteris vangiai kilstelėjo lazdelę. Akmenys ėmė kristi į šonus nuo vadovaujančiosios ir nemenkai aptalžė tuos, kurie priėjo per arti moters.
- Nežaisk su ugnimi, - vien lūpomis ištarė ji. Žinoma, ją užpuolęs žmogus to nematė. Negalėjo pamatyti.
Juodaplaukė mostelėjo lazdele ir stipri energijos banga perbloškė koridorių. Nemažai žmonių iškrito ant žemės, pasipylė akmenys. Moteris norėjo sukelti košmarą šioje vietoje ir galėjo tai padaryti, tačiau vėliau. Dabar tereikėjo pasismaginti. Ar tas vyrukas kartais ne mano pusėje?.. numykė tylus balselis galvoje. Ak, tie sentimentai. Jekaterina jų nuoširdžiai nekentė.
-
Kažkaip tarytum palengvėjo, kad Karasuna ją išgirdo, tačiau jau kilo toks triukšmas, kad net ir labai norėdamas neįstengtum suprasti, ką nori pasakyti kitam koridoriaus gale esantis žmogus, vargu ar išvis išgirstum. Šios aplinkybės paskatinta Sirėja pasileido bėgti link klastuolės.
Slystelėjo mirusios švilpės kraujo klane, sumosavusi rankomis vos išlaikė pusiausvyrą, tačiau pasitiko nauja neganda - griūvanti siena. Karštligiškai sumosavo lazdele, be žodžių išbūrė apsauginį skydą, juo apsigaubusi pasišalino iš griūties zonos.
Tačiau ak, koridoriuj visi švaistėsi žaibais, tarp jų laviruodama, ir keletą žaizdų gavusi pagaliau atsidūrė prie Karasunos, kaip iišsiilgusi mylimoji apsivijo jai rankomis kaklą ir blizgančiomis akimis spoksodama tarė:
- Nužudyk mane, gerai?
-
Kilo sumaištis - žvilgsnis, nukreiptas į Izaac buvo vos ne priverstas persukti ir spoksoti į akmenų krūvas, kurios it pasiutusios ėmė ristis žemyn, o viską apėmė mažas žemės drebėjimas. Gi jis suaugęs vyras, žino, ką daro - pamislijo, net jei netikėjo nei tuo, ką sakė jis, nei tuo, ką dabar galvojo. Šūdą suaugęs vyras, verčiau toks pat savižudis, kaip šios kartos paaugliai.
Vis dėlto Sirėja pati priartino prie jos, tikriausiai išgirdo, kaip Karasuna išgirdo ją.. Žodžiu, sumaištis, bet dabar reikėjo susižinoti, kas nutiko ar ko prisireikė raudonplaukei. Vos joms abiems susitikus, ir vėl žemė ėmė drebėti, ir vėl buvo sunku išsilaikyti ant kojų.
-Protego horribilis,- murmtelėjo, apgaubdama abi merginas. Kad jau gedėjo patvaresnę versiją išsikviest, tai ir derėjo šia naudotis - vien dėl apsaugos. Kažkuo nustebo, kažkuo ne į tokį Sirėjos meilų pasisveikinimą, netgi - ką, negi ji norėjo pratęsti kerėjimo kabineto įvykius mūšio laiko? Nors ne, vos raudonplaukės lūpas palikus jos norui, Karasuna tankiai sumirksėjo, tada išsišiepė,- Argi vampyrai nėra nemirtingi? Žinai, saulėje blizgantys, degantys ir nemirtingi?
Žinoma, juokavo - na, o gal ne? Ką ten gali žinoti.
-Be to, man nėra priežasties tavęs žudyti.. Tavimi atsikratyti,- murmtelėjo, vis pritylindama balsą - Sirėja ir taip buvo arti, kas itin palanku buvo Karasunai, nusprendusiai lėtai, labai lėtai vis artinti jų veidus, kol abiejų merginos lūpos susilietė - iš pradžių lengvai, it baimingai ar gėdingai, tada smarkiau, it klastuolė bandytų pasivogti pakštelėjimą, kuris perauga į bučinį, ilgą ir aistringą.
-
Visi mes juk turime kaukes, ar ne? Tačiau kas gi nutinka, jeigu šios ima ir tiesiog įskyla ir subyra į tūkstančius smulkių smulkių dalelių, kurios trukdo matyti, kvėpuoti, jausti? Lieka visiškai nieko; tą vyras puikiai suprato ir tai jam patiko. Pirmapradiškumas. Paprasta ir gražu. Atrodo, kad su tuo supratimu atėjo ir nepaprastas karštis jo kraujyje, kuris reikalavo imti ir šokti pirmyn, draskytis ir kandžiotis kaip pamišusiam; tas staigus adrenalino pojūtis įaudrino jo jusles ir vėl greitu judesiu jis paleido tvirtus-- kaip ir pridera savo amato žinovui-- skydinius kerus. Žinoma, kai kuriose vietose nuo moters galios barjeras įtrūkinėjo ir gūsis vis vien praskverbė į koridoriaus tolumą, tačiau pats profesorius liko nepaliestas, na, gal tik šiek tiek sutaršytas.
-Kodėl tau nepasismaginus su kažkuo, kas tau gali pasipriešint?- prabilo, pakankamai garsiai, kad ji išgirstų. Dabar jam nebebuvo gerų ar blogų pusių, rodos, jam aptemo jo racionalioji proto dalis. - Ar maži, bėjėgiai vaikai yra vienintelės aukos, kurias sugebi nužudyt?- su dygia pašaipa Izaac smeigė it durklu orą ir staiga sudrebėjo grindinys; po kelių akimirkų iš aplink esančių akmenų sparčiai ėmė formuotis didžiulis, bent kelių metrų aukščio golemas, kurio vienintelis noras buvo traiškyti viską aplink.
-
Staiga tiesiai į varnonagio kairę ranką įskrido peilis, kuris greitai nukrito ant ženmės ir nusileido laiptais iki nuodų ir vaistų klasės, kur, kaip Rokas spėjo dabar eliksyrų ieško Neilas. Gerai, kad esu dešiniarankis Alohomora juodaplaukis įėjo pro duris, Colloportus ir užrakino jas. Vaikinas atsisėdo ant artimiausio ir nusprendė susitvarstyti ranką. Ferula žaisda, kaip mat susitvarstė. Gerai, kad pataikė į kairę ranką, be jos dar galėčiau išgyventi, bet ranka nėra sunkiai sužeista, peilis tik truputį įsmigo. Reikia paklausti Neilo, ką jis rado čia, nes nemanau, kad dar galima čia ilgai būti.
– Ką nors radai ar čia tik visokie vaistai, o nuodų nėra? – paklausė Rokas ir atsisuko į penktakursį.
-
Jekaterinai buvo labai smagu. O dar smagiau tai, kad atsirado kažkokia egzistencija, kuri troško kautis su šia triuškinančia jėga.
Moteris taip palaimingai atsikvėpė ir atlošė galvą. Gobtuvas švelniai nukrito atidengdamas ironiško smagumo perkreiptą veidą. Taigi, tai buvo Izaac, tas, kuris dabar sakė šiuos žodžius. Damutei norėjo pasakyti kokį nors liaudišką sakinį, užsibaigiantį keiksmažodžiu, kad išreikštų savo poziciją šiuo klausimu (tai yra, jai buvo visiškai nusispjaut), tačiau patylėjo.
- Visi mirtingieji yra lygūs. Nori pasismaginti? Prašau, - visą laiką mąstant ji kaupė energiją. Kaupė kai ką, kas galėjo visą aplinką nusiaubti labiau nei pamišimas.
Siaubingas energijos kiekis plūdo į pirštų galiukus. Susikaupusi magija draskė krūtinę ir atakavo sunkiais dūžiais. Buvusi Klastūnyno moksleivė jautė, kad dar užtrukusi galėtų net išprotėti, jos psichika sudužtų į tūkstančius gabalėlių.
Nevaržomas juokas išsprūdo iš vadės lūpų. Ji mostelėjo riešu taip lengvai, atsainiai, tačiau nuo įtampos ir energijos kiekio aplink suskambo beprotiškas griausmas, sudrebėjo visos grindys ir milžiniškas golemas išsitaškė nuskindamas dar daugiau nekaltų gyvybių, kraujas paplūdo žeme. Keletas skeveldrų palytėjo ir Jekateriną, iš prakirstų rankų lašėjo juodas kraujas, tačiau žaizdos greitai gijo.
- Būkime atviri - dauguma priemonių prieš mane atneš dar daugiau aukų, nes man tikrai labai smagu, - nusišypsojo ji. Akys žibėjo ir mainėsi. Akimirkai net baltymas pajuodo ir vėl sugrįžo į žmogišką pavidalą. Įtampa ir energija vis dar sruvo delnuose, tačiau ji jos nenaudojo. Labiau patiko nukreipti jai skirtus burtus į aplinką.
-
Nepasakytų, kad bučinys buvo labai netikėtas, gal tik šiek tiek. Mielai jį tokį priėmė, atsakė, pati prisispaudė arčiau, gal paprasčiausiai yas bučinys padėjo pasijusti pagaliau mylimai, nors jeigu kas tą mintį būtų išsakęs garsiai, Sirėja būtų nusikvatojusi iš visų plaučių, nagais išsidūrusi akis ir akla pabandžiusi nušokti nuo uolos. Vargu ar užsimuštų, kaip draugiškai priminė Karasuna, ne taip paprasta atimti sau gyvenimą.
Tačiau varnei naiviai norėjosi tikėti, kad klastuolė kažkokiais būdais sugebės tai padaryti ir už tai Sirėja galėsianti mylėti ją visą savo pomirtinį gyvenimą.
- Kodėl ne? - paklausė. - Galėtum nukalti, ir tau pačiai būtų smagiau, argi ne, tai vis ne kokio apgailėtino mokinio mirtelė. Galėtum po šitų pievų kiekvienam girtis, kad nužudei vampyrę, gal tau tai kažkiek paglostytų savimeilę?
Maldavimai liejosi kaip vanduo per užtvankos kraštus. O jeigu Karasuna nepanorėsianti užbaigti varnės nelaimingų dienų? Vien nuo minties norėjosi verkti.
- Prašau.
Vėl prispaudė lūpas prie Mei, bučiavo taip, lyg tai būtų paskutinis kartas, nes toks ir turėjo būti.
-
-Nesutinku su tavimi, - atsainokai mestelėjo, ir dar kartą kilstelėjo lazdelę. Visa jo oda tarsi buvo įsilektrinusi-- jautė priešininkės nevaržomą ir nesutramdomą energiją, kuri buvo tokia pat pavojinga kaip bet kokia gamtos katastrofa. Žinojo, kad jo šansai sustabdyti ją buvo lygus vos ne nuliui, tačiau tartum užsispyręs mulas vis vien žengė į priekį, nesustojo. - Mirtingųjų sielos yra skirtingos. Tavoji, taip pat ir manoji yra nieko verta palyginus su nekalto vaiko siela. Paprasti dalykai, manau supranti. Žinoma--, - čia jo tirada buvo sutabdyta, kai jo išburtas golemas buvo sunaikintas; per vėlai išsibūrė sau dar vieną skydą ir vienas, siaubingai greit lekiantis, akmens gabaliukas rėžėsi tiesiai vyriškiui į akies kamputį, vos vos neišmušė pačio akies baltymo į gličią tirštymę. Kraujas plūstelėjo iš žaizdos žemyn, dalis pateko ir į pačią akį-- rodės, kad skruostais teka raudonos ašaros. Skamba kvailai, tačiau jis net nepajautė to skausmo, todėl tik sušnypštęs kryptelėjo pirštais-- kruvini gabalai vėl susijungė į golemą, kuris, rodos, buvo dar labiau įsiųtęs nei anksčiau, ir, rodos, dar sąmoningesnis, tarsi mąstytų pats. Rausva, tanki aura gaubė sutvėrimą, užgožė viską aplink it tarsi koks skydas. Atiduos save visa.
-Man smagu, kad tau smagu, - išspaudė ir ėmė artintis prie moters, Izaac žingsniai ėmė sinchronizuotis kartu su golemo pėdinimu. -Tačiau gana smagintis kitų sąskaita, ar ne?- akmeninis monstras staiga šoktelėjo į priekį ir vienu didžiuliu, sulyg kokia girna, kumščiu, taikėsi vožti į vadę.
-
Apsikabino raudonplaukę per liemenį, suglaudė drauge jų kūnus, leisdama mėgautis aistros akimirka. It iš prasto filmo, kur pagrindinis herojus ir dažnai ligi plaukų šaknų buka jo meilės interesė mergina pradeda laižytis karo viduryje, kai į juos skraido daiktai ir kitos to pasaulio nesąmonės, tik norinčios klausti, kaip jie dar gyvi buvo. Čia ėjo tas pats - bet nei Karasuna Mei, nei Sirėja nebuvo pagrindinės herojės, nebuvo ir pačioje kovos įkarštyje, kur ir mėtėsi visi akmenys ir vyko visi akmenų luitų judėjimai po kojomis.
Bent gerai, kad šį kart scenos vidurys nebuvo nė vienos merginų, o smagintis jos galėjo niekieno netrukdomos.
-Kodėl turėčiau girtis? Nebeturėčiau su kuo smagintis, su kuo ieškoti bučiniuose patirties, Sirėja,- pratarė, vienoje rankų dar laikomą durklą sugriebdama stipriau.
Lūpos ir vėl prisispaudė prie lūpų, o mergina nieko nelaukusi ašmenis suvarė į raudonplaukės kaklą, niekur tiksliai netaikydama. Iš burnos paplūdo kraujas, įprasta žmogiškoji reackija - tik tada lazdelės galą įsmeigė vyresnei varnei tarp krūtų, akimirkai pakeldama akis į šią.
-Sugrįžk pas mane, Sirėja. Ilgai netruk. Avada kedavra,- sušnibždėjo, tik tada galutinai pribaigdama merginą. Nežinojo, sugrįžtų ši ar ne - na, bet kuriuo atveju, atsiras kažkas, kuo bus galima pasinaudoti, nepriklausomai nuo Sirėjos išėjimo ar pasilikimo.
Paskutinį kartą lūpas pakštelėjimui prispaudusi prie nebegyvo kūno, Karasuna nuleido jos akių vokus, kaip kad filmuose - dabar realiai ėmė rodytis, kad ji tik miega. Įsigalėjo tyla - žinoma, tik jai vienai girdima, žiūrinčiai į varnės kūną, atremtą į sieną. Aplink ir toliau ėjo sąmyšis, nereikalingas, nedosningas.
Tarsi ką prisiminusi, šviesiaakė akis įsmeigė į lazdelę, kartu ir niūriai šyptelėdama - rodos, suteršti bus jie abu, taip įtraukiant ir pačią Junko į nusidėjėlių sąrašą.
-
- Ak, nelygink manęs su kitais mirtingaisiais. Galbūt būtų visai smagi pramoga ar tai kokias šaradas būtų galima iš to surengti, bet, matai, siela... toks trapus reikalas, o man trapumo... šiek tiek trūksta, tad... aš kaip ir jos neturiu, ką manai, hm? - visiškai kasdienišką pokalbį vedė Jekaterina. O kodėl gi ne? Tokia gera nuotaika, taip smagu, gera, galima ir padiskutuoti. Kažkur vyko dar ir įsimylėjėlių drama, galbūt kažkas tokio kada nors prigriebs ir Jekutę, tačiau ne laikas buvo apie tai galvoti.
- Nekalto vaiko siela... jei jau tiki tokiais dalykais, turėtum pasidžiaugti už tą mergaitę, kad ji šitaip mirė... tokia... nekalta. Dabar jai žymiai geriau už bet kokį žmogų jau pridariusį ne tokių nekaltų dalykų, - žavingai nusišypsojo ji.
Golemas atrodė pavojingai ir net labai, bet juk tai buvo Jekaterina. Ji turėjo tiek elektrinės jėgos savyje, kad golemas jai bemaž kėlė juoką. Ji nieko nedarė. O kam? Taip juk smagiau.
Sunkus golemas su visa krūva akmenų užgriuvo ant jos ir kurį laiką įsivyravo kapų tyla iš tos pusės, tačiau net ir kvailiui buvo aišku, kad tai negalėjo pribaigti būtybės.
Akimirką ramybės su trenksmu nusinešė viską griaunantis sprogimas. Jis išvertė vieną koridoriaus sienų, sukėlė plika akimi matomus vėjo gūsius ir sūkurius, nunešė viską aplink. Akmenys talžėsi ir smuko žemyn. Juodaplaukė it plunksnelė šokinėjo per kruvinų akmenų krūvas. Žaizdos ant kūno ir veido leido juodą kraują ir tuo pačiu metu gijo.
- Na, kas dar? - linksmai nusikvatojo ji.
-
Būtų nusijuokusi, jei būtų likę laiko. Nusijuokusi tikru, švelniai keistu savo juoku iš gerklės gilumos, kurią galutinai sužalojo šaltas metalas. Būtų juokusis iš minties, kad galėjo būti vienintelė, juk akivaizdu, kad ja naudojosi dėl to, kad buvo lengvai prieinama. Tokios asmenybės kaip Karasuna Mei retai kada vaikydavosi sunkiai pasiekiamų sielų, tokių, kurios negalėtų būti pakeičiamos nusibodus, išmetamos į naudotų daiktų konteinerį.
Sirėja būtų juokusis iš savo apgailėtino gyvenimo, jei tik būtų turėjusi tam laiko. Bet laiko nebeliko, o gal jis paprasčiausiai sustojo kaip sustoja visiems mirusiems.
Būtų norėjusi mirti su šypsena veide, tačiau ir šiaip nebeliko laiko, vien stiklinės akys ir pražiota burna, kvaila mirti su tokia išraiška veidr, bet nebuvo laiko sugalvoti kažką didingesnio. Bent jau užbaigė savo kalendorių Karasunos glėby nuo Karasunos rankų.
Vėstantis kūnas atgulė prie sienos, ir turėjo būti miręs amžiams. Tačiau tai viso labo tebuvo poilsis.
-
Hekas atsikėlė ir išlipo iš lovos. Jis išėjo iš klastunyno bendrojo kambario ir pailo laiptais į antrą aukštą, ten jis pamatė kažkokią suaugusią moterį, bet niekaip negalėjo įžiūrėti jos veido. Ta moteris neatrodė panaši į blogietę. Tikriausiai profesorė, na žinos, kaip pakliūti po mano kojomis. Nepasigailėsiu jos. Na šiaip jinai gali džiaugtis, kad aš dar nesu tiek gabus magijos menui, kad ją nužudyčiau, bet norėčiau tai padaryti. Klastuolis iškėlė lazdelę Petrificus totalus. Gaila, bet berniukas pervertino savo jėgas ir nepataikė į profesorę. Hekas apsisuko ir pradėjo bėgti, jis žinojo, kad moteris nepaliks jo ramybėje. Staiga užkliuvo už kažko ir pargriuvo. Dabar tai jau šakės.
-
Atsargiai iškišusi savo galvą pro paveikslo angą ir apsižvalgiusi, mergaitė pamatė už kampo nuplevesuojantį juodo apsiausto skverną. Kai jis išnyko, ilgaplaukė grakščiai lyg stirna iššoko iš angos, tyliai uždarė paveikslą ir pribėgo prie Bethany, besislepiančios už kolonos. Prisiglaudusi visa nugara prie šaltos sienos, jautė po visą kūną iš lėto pasklindantį šaltį, kuris trokšta įsiskverbti į jos širdį. O gal ne šaltį. Baimę. Baimę, užgožiančią visus jausmus, išskyrus skausmą, kančią ir meilę, kuri karo įniršyje nebuvo reikalinga, nes meilė perauga į jautrumą, kuris verčia jaudintis dėl kiekvieno kažkada matyto žmogaus.
- Ar jau yra aukų? - sunerimusi paklausė Andi draugės. Patrypčiojusi vietoje pajuto, kad kažką sutraiškė storu odinio bato padu. Atsitūpusi ir įtempusi regą pastebėjo, kad visos grindys nuklotos angliukais ir suodžiais. Čia būta ugnies...
- Gal žinai, kada prasidėjo mūšis? Grindys apdegusios... Regis, kažkas iš tamsiųjų jėgų čia padirbėjo. Beje, ar matei, kad kažkas pasuko už to kampo? Įtariu, kad ne gerietis... Buvo kažkokia juoda figūra su gobtuvu, todėl nesimatė jos ar jo veido, - virpančiu balsu pasakė Andi ir klausėsi Betės.
-
Mergytė išgirdo nepažįstamosios žodžius, kad viskas bus gerai. Džeinė tikėjosi, kad ją tuoj nuves pas seselę arba ji pati padės ir Džeinė toliau galės laiminga gyventi. Vietoj to Warington gavo spyrį ir ji pajuto, kaip guli ant grindų ir į jos odą sminga stiklai. Išleidusi tylia skausmo aimana švilpė pakėlė ašarų pilnas akis į žmogų iš kurio tikėjosi pagalbos. Apšvietus veidą šviesaplaukė pamatė, kad tos žmogystos veido bruožai moteriški. Moteris kalbėjo apie pagalbą, kuri gali Džeinei nepatikti. Kaip man gali nepatikti pagalba? Koks kitas gyvenimas? Mintyse sau klausimus uždavinėjo šviesaplaukė. Ji buvo per daug išsekusi, kad galėtų suprantamai klausimus išreikšti lūpomis todėl tik tyliai sudejavo. Mėlynakė pajuto, kad jos nugara pakyla nuo žemės ir ji jau pradėjo svajoti, kad spyris galėjo būti iš kito žmogaus. Kai staiga prie savo gerklės ji pajuto kažką aštraus. Mergaitė pajuto kaip jos gerkle rieda šiltas skystis, bet viskas jai kėlė didelį fizinį skausmą. Skruostu nusirito didelė, kupina skausmo, sūri ašara. Neatsilaikiusi tai traukiančiai tamsai Džeinė užmerkė akis.
Atmerkusi akis Džeinė Warington stovėjo tvirtai ant žemės, jokių sužeidimų ant jos kūno nebuvo, Švilpynės uniforma buvo švari ir neapdraskyta, o ir ji pati švarut švarutėle. Patalpa kurioje švilpė buvo taip pat buvo tobulai iššveista. Lubos baltos, grindys baltos, jokių langų. Iš kažkur sklido akinama šviesa, be mergytės kambaryje daugiau nieko nebuvo. jai jau norint žengti žingsnį prieš ją išdygo du visiškai nematyti žmones.
-Sveikia, Džeine, - ramiu balsu pasisveikino baltu apsiaustu apsivikęs vyras. Jis turėjo ilgą, žilą barzdą ir draugiškus veido bruožus.
-Malonu su tavimi susitikti, Džeine, - pasakė jau kitas vyras. Jo bruožai jau buvo rūstensi, bet vis tiek draugiški. Jis turėjo ilgus, žilus ūsus.
-Sveiki, - droviai pasisveikino švilpiukė. -Atleiskite, bet aš norėčiau sužinoti kur esu?
-Tu esi ten ir kur turi būti, - ramiu balsu atsakė barzdotas vyras.
-Dabar privalai pasirinkti: žemė ar dangus? Amžinas gyvenimas būnat bekūniu žemėje ar amžinas gyvenimas būnant ir su siela, ir su kūnu danguje? - kaip mintinai iškaltus klausimus išbėrė vyriškis su ūsais.
-Žemė, amžinas gyvenimas žemėje būnant bekūniu, - vos ištarus paskutinį žodį visksas pradėjo suktis ir kristi. Kas čia dabar? Su tokiu klausimu mintyse Džeinė vėl atsidūrė mūšio įkarštyje. Šviesių plaukų savininkė atsidūrė prie pat savo kūno. Išsigandusi ji nuskriejo toliau. Pala, nuskriejau? Palenkusi galvą Džeinė pamatė, kad neturi kojų, vietoj jų skrajojo kažkas. Greit susivokusi, kad patapo vaiduokle Warington išpūtė akis ir pakilo prie pat lubų, taip išvengdama žalio žaibo. Jos mėlynas akis patraukė žmogysta stovinti šalia jos lavono. Taip, tai buvo moteris nužudžiusi Džeinę. Bet kad ir kaip tai keista švilpė nepyko. Dar šiek tiek paskriejusi pirmyn vaiduokliukė išvydo savo koledžo vadovą, kuris šiuo metu laidė kerus į moterį su gobtuvu. Daug nesigilindama į to priežastis bekūnė mergaitė vsi skraidžiojo aplink ir baimingu žvilgsniu stebėjo visas mirtis.
-
Hannah bėgo apdegusiais koridoriais, bet ne iš baimės, o iš noro kažką gelbėti ir ginti Hogvartsą. Tikiuosi, kad treniruotės pravertė mokiniams ir jie saugūs... Pagalvojo profesorė ir sustingo, nes iš kitos pusės atlėkė vaikas. Emblema ant apsiausto švytėjo nuo mėnulio spindulių, o devyniolikmetė tik sustingusi bandė išnarplioti kokios jis pusės. Klastuolis...neatrodo blogai nusiteikęs... Bet Von Peach suklydo, netrukus mėnulio apšviestoje vietoje pasirodė tas pats berniukas žiūrėjęs į ją anksčiau, Hannah jį atpažino ir jau puolė klausti ar jam viskas gerai, kai pirmakursis smogė paraližavimo kerais. Hann jau ruošėsi juos atmušti, bet burtažodis buvo sviestas per šoną ir atsitrenkė į vieną koloną, kuri garsiai sudrebėjo ir pamažu pradėjo kristi. Klastuolis bėgo tolyn, Hannah ne tik, kad vijosi jį, bet stengėsi nepakliūti po marmurine, krentančia kolona.
-Stupefy! Expelliarmus!- bet berniukas bėgdamas vis kur nors pasukdavo į šoną ir mokytoja kerus palikdavo šone,- stupefy!- nieko nelauktai pirmakursis pargriuvo ir traukėsi atbulas nuo jos,- Hekai? Nekvailiok, aš...aš...privalau apsaugoti pilį...Expelliarmus!- kerai buvo taikyti tiesiai į berniuko burtų lazdelę.
-
Išgirdęs, žmenesniuose pilies aukštuose triukšmą kaip ir Edgar'as, iš ketvirto aukšto koridoriaus Igoris nulėkė žemyn, bet greičiau vos neprasmego žemyn, mat galinga jėga apačioje it kokias domino "korteles" išgriovė koridoriau sienas. Tačiau ketvirtakursiui pavyko nenudribti žemyn. Sveikas pasiekęs apatinį aukštą, Igorio nosį pasitiko kraujo, lavonų smarvė, kuri numaldė klyksmų, išaukiamų kerų tiradų chaosą. Nuo tos minties, kad kažkur voliojasi mokinių lavonai, keturiolikmečiui nudiegė širdį iš skausmo ir nevilties, kojos patapo švininės. Visgi Igoris greitai kaip įmanydamas šmurštelėjo kaip pelė į kertelę, už kolonų. Tagi...Antrasis Hogvartso mūšis prasidėjo...
Koridoriuje pro išdaužytus langus sverbėsi šaltas naktinis žiemos oras maišydamasis su degėsiais, dulkėmis. Igoris stengėsi neužsikosėti. Uždengęs kairės rankos delnu burną, akies krašteliu pažvelgė kas vyksta koridoriuj. Ketvirtakursis prieš save pastebėjo užsisukusį Švilpynės koledžo vadovą, kuris lyg kovojo su Jekaterina- aurorų štabo vade. Moteris atsipalaidavusi ir pasitikinti savimi šokinėjo per kruvinus akmenų luitų, kvatodama. Atrodė, kad Jekaterinai visa tai yra vaikų žaidimas.
.Švilpis įsikando į lūpą. Jis gyvas iš čia neišeis, jei naudosis jėga. Išsitraukęs iš kišenės, ir stipriai suspaudęs burtų lazdelę, dėl apsigynimo, Igoris giliai įkvėpė, prablaivindamas protą ir mintis.
Lieka laukti.
-
-Neturi sielos?- tokiu pat kasdienišku tonu atsakė, nors visa jo išvaizda apie tai visiškai neskelbė-- rodos, kad profesosius buvo pasiutlige sergantis žvėris, kurio laikas jau buvo suskaičiuotas--- betrūko tik kokio budelio, kuris suvarytų savo kirvio ašmenis į kaklą ir užbaigtų visa tai. -Na, tuomet, atleiskit už įžeidimą, - išsiviepė. - Jūs esate ne ką geresnė už šiukšlę savartyne, ar ne?- išsitiesė ir sulyg tais žodžiais golemas suvarė savo kumštį į moterį su tokia jėga, kad iš paprasto žmogaus tebūtų likusi kaulų gabaliukų, odos atplaišų ir mėsos košė, tačiau... Izaac sulaikė kvėpavimą ir sustingo vietoje, įsitempės it stygą; oda pasidengė šiurpuliukais, o kažin kas jo galvoje šaukė jam dingti kuo toliau nuo tos vietos, kurioje kaip ir buvo palaidota toji moteris. Akies krašteliu pastebėjo kažkur-- pernelyg arti-- esantį mokinį, ir, tarsi supratęs, kur link krypsta viskas, jį ar ją užbūrė skydiniais kerais, kurie numušė vaiką į saugesnę vietą, bet-- nespėjo apsiginti savęs nuo to pragaro, kuris atsivėrė sugriuvus tylai.
Per vėlai susivokęs, instiktyviai užsidengė veidą nuo vėjo šuoro ir akmenų, tačiau gabalai buvo per dideli, jėga buvo per smarki ir profesorius tikrąja to žodžio prasme buvo nutėkštas į sienos likučius; pakaušis skaudžiai trenkėsi į ją, akyse ėmė ribuliuoti švieselės, kurios vis labiau plėtėsi ir plėtėsi. Vangiu judesiu dar kilstelėjo lazdelę, dar sumurmėjo kažkokį burtažodį, tačiau griuvėsių krūva kaip tik tuo momentu užgriuvo ant jo, visiškai palaidodama vyrą; nė kraujo, nė nieko neištekėjo užu akmenų, tiesiog liko dailoka luitų krūvelė.
-
Ak, kaip šiai keistai būtybei buvo juokingi visi tie sentimentai ir kiti keisti žmogiški dalykai. Buvo tiesiog smagu stebėti mirtinguosius ir tai, ką jie darė. Žodžiai, sielvartas, matomai gautas smūgis po jo koledžo mokinės mirties... elgesys buvo vertas dėmesio, būtybės nuomone. Apskritai Jekaterina turėjo elgtis labiau koncentruotai, tačiau koks skirtumas, kai aplink viešpatauja mūšis, karo pradžia. Galima atitrūkti, paleisti moralę nuo vadžių ir paskandinti kokiam bleach griovy. Vis tiek žudant jos neprireikia ir moteris ką tik tai įrodė.
Šitokio dramatiško pritrėškimo juodaplaukė neplanavo, tačiau kad jau taip gavosi, tai ne jos problema. Ji keistai pakraipė galvą, užsimetė gobtuvą ant veido ir be ,,skrupulų" nuėjo į kitą pusę laidydama kerus. Būtų mielai nudūrusi dar porą mokinių, tačiau dauguma tiesiog pabėgdavo nuo jos. Ak, galėčiau atsitempti su kerais, bet gaudynes pažaisti visai smagu...
Paleidusi ugnies pliūpsnį už kolonų, kur slėpėsi keli žmonės ji apsižvalgė. Kas dar mirs šiąnakt?..
-
Ant nuostabaus testralio atsklendusi izabelė nutūpė pro išdauštus langus viename iš koridorių. Ilgų, žemiau kelienų melsvų plaukų mergaitė apsižvalgė. Abiejose pusėse nieko. Visai neįdomu. Nuslydusi nuo testralio įsistebeilijo į vieną pusę. Pastebėjo, kai už kolonos kažkas sukrutėjo. Na va, pagaliau bus šiek tiek linksmiau. Kaulėtui padarui nuskridus tolyn į mišką, melsvaplaukė pasukiojo galvą, ir prisiminusi mėgstamiausius burtažodžius, paleido vieną iš jų link išsikišusios rankos už kolonos.
-Petrificus Totalus!
Mergaitė stovėjusi už kolonos krito sustingdyta. Ah, kaip gaila. Vargšiukė. Bet kam gi rūpi. Staiga už tos pačios kolonos Izabelė pastebėjo dar vieną sukrutėjimą. Negi dar viena? Smagiau. Paleidusi ugnies pliūpsnį link jos, liko nepatenkinta. Pro šalį. Bet visgi pastebėjo kaip mergaitė sušnypštė, kaip nudegė rankovė. Na puiku, vat dabar prasidės normali kova.
-
Žvelgdama į Sirėjos suglebusį kūną, mergina išleido atodūsį - gilų, tarsi norėdama pradėti rėkti. O gal ir norėjo, kas dar galėti ten galėjo.
-Protego horribilis,- dar kartą pasinaudojo kerais, jausdama šiokį tokį nuovargį, vis labiau užplūstantį kūną - bet kažkodėl svarbia pareiga laikė Sirėją kaip nors apsaugoti, vis nebuvo paskutinis kartas, kai dar toliau viskas drebės, viskas grius ir lūš, o raudonplaukė, palaidota akmenų krūvoje, nebuvo itin malonus akiai vaizdas - o ir prisikėlimas būtų skausmingas, tikriausiai, tad nė nevertėjo jos taip lengvai numarinti, kad negyva ir prisikeldama kęstų skausmus, atneštus sumaitotų kaulų.
Mintis pagaliau galėdama nukreipti nuo raudonplaukės, Karasuna iškart prisiminė Izaac - kaži, jis dar gyvas buvo? Kalbant apie tai, kad nusprendė eiti prieš pačią blogio vadovė, galimybė buvo maža.
Vėl sudrebėjo žemė, net ir prie jos, užkuliuose esančios, nuo pagrindinės scenos atskrido akmenų luitai, dauguma turintys užtektinai jėgos, kad ką pritrėkštų - ir turėjo, bent jau sužalojimams. Nusprendusi pasiųst viską velniop ir pradėjusi bėgti, į pagrindinį veiksmo aktą mergina atėjo tobulą minutę - kaip tokiuose prastuose dramatiniuose filmuose, tiesiai į tą akimirką, kai akmenų krūva gyvą Izaac palaidojo. O gal ir nebegyvą - vienaip ar kitaip, šūdas. Absoliutus ir dvokiantis šūdas.
-Suaugęs vyras su mažamečiu protu,- caktelėjo liežuviu, pribėgdama prie akmenų krūvos, kur turėjo it lėlė kažkaip sulankstytas būt profesoriaus kūnas. Akimis apsižiūrėjo aplink - rėkimas, tolimesni žaibai, tačiau Yecatherine figūra, išdidi ir grakšti net po storu apsiaustu, nebežiūrėjo į jos - ar jo - pusę. Ir ačiū dievui, klastuolei gyventi dar visai patiko, jog galas dar neturėjo būti šis mušis - tad gebėjimas nepakliūti jai į rankas buvo itin patvarus dalykas.
-Dėk suknisto velnio, dievo ir budų žiurkių, nė nebandyk būt pritrėkštas,- murmtelėjo panosėje, atkeldama akmenų krūvas ir ieškodama suaugusio vyro pėdsakų.
-
Keista bet nekeista, kad neutralius arba man visiškai nusišikt pusę pasirinkęs vaikinas klaidžiojo viso to viduryje, kartais išsisukdama nuo burtų, kurie nebuvo skirti jam, kažkaip sugebėdamas ir akmenų nebūti pritraiškytas. Rankoje nebuvo grėsmingai atrodančios burtų lazdelės, tačiau ir kitų akys vaikino neregėdavo - bent jau mūšį jis laikė tobulu laiku pasipraktikuoti eliksyrų kūrybai, ypač nematomumo eliksyrui, kuris pagal savo skonio šlykštumą lėmė laiko ilgumą. Vien nuo pusvalandinės trukmės skonio klastuolis ėmė žiaukčioti, bet efektas tikrai buvo - sugebėjo per šitą vaikų darželio šurmulį eiti nepastebėtas, vis dauguma buvo tik paprasti žmogiūkščiai, o dėl rėkimų, džiaugsmingų ir skausmingų, burtų išklykimų ant visos gerklės ir dar nebepatvarių akmenų kritimo, vaikinas buvo visiškai nepastebėtas - problema buvo tik tame, kad pusvalandžio laikotarpis ėjo į pabaigą, o nė už ką Karma nebenorėjo dar kartą žiaukčioti po to šlykštaus skonio. Tikriausiai šįkart ir atpiltų viską, ne ačiū.
Užmatė figūrą - juodą, su apsiaustu ir veidą dengiančiu gobtuvu, bet net ir taip atpažino, kas per viena ji esanti - niekaip nesugebėtų pamiršti tos pulsuojančios ir rodosi gyvos galios, kuri supo dar tuomet jo pažįstamą klastuolę, dabar rodos, ir patį blogį vedančią. Prisigretino prie šios, žinoma, ne iš pasalų - netikėjo, kad jau baigiantis veikti eliksyras gebėtų kaip nuo pačio demono akių apginti, tad tik atsirėmė į šalimais esančią sieną, dar kelias akimirkas palaukdamas, tik tada prabildamas - mergina jau turėjo ir jį pajusti čia esant, taip manė, o ir tai, kad dar gyvas buvo, visad geru ženklu buvo laikoma.
-Sveika, seniai regėta. Kaip motinėlė Tamsa laikos?- tarsi kokiam paprastam pažįstamui pratarė, lyg nestovėtų čia dabar mūšio lauke, jau nusėtame lavonais ir nekalbėtų su mergina, kuri ne tik vedė mirtį sėjančias pajėgas, bet tikriausiai didžiąją dalį lavonų ir pati sukūrė taip, tarsi prie pusryčių stalo sutikęs būtų.
-
Pykšt, pokšt, kažkur nusirito galva, vienas kūnas po kojomis, kitas... reikėjo pernelyg neįsismaginti, mat naktelė tik ką prasidėjo, o jau buvusi Klastūnyno mokinė sugebėjo iškloti dalį žmonių. Tiesa, profesoriai kaip bailūs šunyčiai neišlindo į dienos šviesą, siuntė mokinius, kurie bejėgiškai krito priešais blogio vadę. Jekutė dar atsisuko atgal patikrinti, ar tasai beprotis gyvas. Deja, jo nesimatė, lyg ir bandė matyta Klastuolė atkrapštyti šio likučius, lyg ir ne, kas ten žino.
Ramiai pasisukinėjus jau buvo galima ir sukaisti, tad blogio vadė mūšio įkarštyje prisėdo ant netvirtai besilaikančios palangės - visgi vieną sieną išsprogdino, tad ir konstrukcija neblogai nukentėjo. Juodaplaukė pakraipė galvą. Jos darbas kol kas atrodė ganėtinai menkas. O galbūt čia tik sutelkta jos galia ėmė dusinti iš vidaus.
Moteris atsiduso ir pasirėmė galvą. Akyse šiek tiek mirguliavo, galbūt todėl, kad ji bandė palaikyti šimtaprocentinį žmogaus kūną, o akys norėjo tapti juodos it angliukai. Galbūt reikėjo leisti tam įvykti, visgi niekas nenorėjo sugriauti viso pastato ir palaidoti kelių tūkstančių žmonių.
Greitai į nuobodžiaujančios moters akiratį pakliuvo kita, ganėtinai lengvai atpažįstama persona. Ta pati, su kuria teko šiek tiek pasišlaistyti šalimais visiškos mirties slenksčio.
- Sveikas, visai gerai išsilaikęs, - atsitiesė mergina ir atmetė gobtuvą, kad geriau matytų priešais stovintį Karmą. - Dar porą kartų susidūrėm, bet pavyko susitarti, kad paleistų apdraskytą. Žinai, truputis patirties, energijos iššaukimas, kad kartais galėtum sutramdyti tokiose situacijose, kaip ši, - mostelėjo ranka ji. - O tau kaip gyvenimas? Suradai, kokį žmogelį persekiosi?
-
-Na ir remontas čia turės vykti, gal pagaliau bus atsikratyta ir tų siaubingų laiptų, net nežinančių, kur nuvest reikia,- pratarė, ir pats mostelėdamas rankomis - Yecatherine nusprendė atidengti savąjį gobtuvą, kad veidas pasimatytų daug gėriau, kas buvo savotiškai patogiau ir jam, žinot, nereikės žiūrėt į juodą dėmę kalbantis su žmogumi,- Bent giminės susitikimai geri, žinai, ryšius gi palaikysi, nepakvies ant skanaus vyno butelio kitąkart. Bet sakyčiau, neblogai pasidarbavai, tik siaubas bus tam, kas nuspręst didvyriškai viską sutvarkyt.
Kažkodėl nesijautė kaltas, kad štai merginą paima ir atitraukia nuo jos pagrindinio šiandienos tikslo - kuris ir buvo žudymas, tad galbūt koks gerietis ir padėkotų jam, kad čia leidžia akimirkai kitai ilgiau gyvųjų tarpe išbūti.
-Karas, mūšiai, kraujas - ne man. Užtat bent varnas galės puotą paturėt, nors lavonų tiek pat daug, kiek aplink lekiančių žaibų,- mestelėjo ranka it bobutė tokia, pasakojanti apie kokį mielą anūkėlį ir jo valgymo ypatumus,- Bet vat, nesimatėm metus ar kiek, tai ir susituokiau, ir tarną turiu, gyvenimo ironijos, tiesa? Dar kai šis turėtų ir už blogio pusę eit, tikriausiai vėl lavonų nusiknis ir nekromantija užsiims, vėl visi namai dvoks lavoniena.
O galbūt Karma tebuvo nuobodžiaujanti mergužėlė, kuri tik skųstis ir apkalbinėti ką tenorėjo, vis juodaplaukė buvo tobula kompanija tam - pasiskųsi, kažką nudėsi, kažką išjuoksi, kažkam pirštus nukirsi, gi eliksyrams reiks..
-O ką, nesugalvojot jokios muzikikės ar ko pasileisti? Žinai, kai būna tos grynai greito tempo, kur tik šokinėji ir žudai iš eilės visus, kad jau taip smaginatės, tai dar ir juoko įdėkit. Žinot, ir geriečiai suklustų, kas per nesąmonė čia vyksta. Žinai, šokio žingsnis - avada kedavra, šokio žingsnis, priedainis, kažkam kulnu spiri į žarnas jau krentančias.. Smagu gi.
-
- Spėju, kad Hogvartsiečiai norės palaikyti tradicijas ir atkurs viską taip, kaip ir anksčiau. Žinai, nieko nėra amžino, nesiruošiu pelyti čia Anglijoje su sava užverbuotų zombių armija, šiek tiek nuobodoka. Karas kaip karas, pasismaginsim ir tiek. Kai kurie kaunasi dėl valdžios, pripažinimo, skauso, ar dar kažko, o man visai smagu. Žinai, tipinis introvertiškas charakteris, - mostelėjo ranka Jekaterina ir atsitiesė ant palangės. Galėtų imti dabar ir iškristi, arba koks visiškas kvaiša ją pabandys išstumti per langą, tačiau tai būtų dar smagiau ir įdomiau. - Žinai, jei reikės užsiimti kokia diktatūra ar kažkuo, tai teks pačiai ir pasitvarkyt. Nebent liepsiu kam nors kitam. Atstatinėti neįdomu, smagiau griauti, tačiau naikinimo burtai šiek tiek sunkesni... jei man sunkūs burtai egzistuoja, nežinau, ne visus dar išbandžiau.
Jekutė mostelėjo ranka į visus tuos išgriautus dalykus ir nuobodžiai apžvelgė mirtis. Keletas silpnų kerų pataikė ir į ją, tačiau veikimas atšoko kaip nuo šarvinės sienos. Stipresnius burtus jau ji atmušdavo pati ir paleisdavo keletą mirtinų arba labai gerai kankinančių burtų ton pusėn. Tipinė diena, ar, reikėtų sakyti, naktis.
- O, sveikinu su vedybomis. Ar vyras su tarnu irgi čia, ar tik tu iš šeimynos šlaistaisi tarp lavonų? - pasidomėjo šeimyniniu gyvenimu moteris. - Ah, ne visada lavonų kvapas malonus, tiesa.
Kažkoks vyresnis vaikas bėgo pro šalį ir nusprendė užpulti poilsiaujančią moterį ant palangės. Blogio vadė rankos mostelėjimu paskleidė oro šuorą, išguldantį visus aplink. Energija ir magija sruvo per kraštus nuo šios damos. O juk šią reikės išleisti, nevaikščiosi kaip tiksinti bomba.
- Žinoma, muzikos būtų visai neblogai, galbūt blogiečiai suaktyvėtų ir neimtų šokinėt prieš mane už tai, kad porą mažų vaikų paskerdžiau, - pakraipė galvą juodaplaukė ir mostelėjo lazdele. Aplink suskambo ganėtinai smagi muzikėlė.
-
Rokas išgirdęs riksmus išėjo iš klasės ir suprato padaręs klaidą, kad pasiūlė čia patekti, taigi nenorėjo slėptis, kaip koks bailys čia ir atsistojo, ei nuėjo prie durų.
– dingstam, čia nieko gero nėra, geriau eikime padėti kitiems, – pasakė Rokas ir išsitraukė lazdelę iš mantijos kišenės ir ruošėsi atrakinti duris. – Alohomora.
Durys atsirakino varnis jas atidarė ir įėjo į koridorių. Švaru, tikriausiai visi viršuje. Bet vaikinas tiktais manė, kad kelias švarus, ištikrūjų kaikas slėpėsi visai už jo ir varnanagis išgirdo tą kažką:
– Conjunctivitus, – išleido burtą iš lazdelės nepžystamasis.
Rokas krito ant žemės, bet kai užkeikimas praskriejo iškart atsistojo ir paleido burtą į priešininką:
– Sectumsempra
Burtas pataikė į priešininko pilvą ir šis pradėjo kraujuoti, o Rokas užlipo laiptais aukštyn.
-
Bethany nesugebėjo pasijudinti iš vietos. Karas tikrovėje buvo per daug baisus ir žiaurus. Aplinkui tiek lavonų, tiek kraujo... Iškišusi galvą iš už kolonos Betė tespėjo pamatyti perrėžiamą švilpiukės kaklą. ,,Kaip bjauru... Tik žmogus, neturinti gėdos ir jausmų, galėjo šitaip nužudyti vienuolikmetį bejėgį vaiką...''. Nusiminusi grifiukė nusisuko nuo baisaus reginio ir stipriai suspaudė lūpas. Išties žiauru.
Prie antrakursės staiga kažkas pribėgo. Vieną akimirką ji jau traukė lazdelę, tačiau netrukus pamatė, kad tai Andromeda.
- O, labas. Kaip gerai, kad atėjai. Man čia labai baisu, nesitikėjau, kad šitaip atrodo tikras karas... O aukų kas metrą rasi. Tiesiog žiauru. Ten ką tik nužudė pirmakursę švilpę... Vargšelė. Kada tiksliai mūšis prasidėjo nežinau, bet aš čia jau kokias... septynias minutes. Turbūt daugiau. O grindys apdegusios dėl to, kad toji juoda figūra... pala, kažkur dingo. Na, nesvarbu. Kur aš baigiau? A, taip: na, ugnies plūpsnį paleido, man atrodo, pati blogio vadė ar vadas... Man ranką nusvilino, bet gerai, kad išvis spėjau pasitraukt. O už kampo pasuko turbūt tas pats vadas ar vadė... Ir dar:..
Bethany daugiau nieko nespėjo ištarti, nes kažkas ją sustingdė. Nugriuvusi ant žemės ilgaplaukė sušnypštė iš pykčio ( kaip įmanoma garsiau būnant sustingdytai ) ir pamatė kažkokią pirmakursę. ,,Pirmakursė?! Aš tai kvaišai parodysiu! Bet prima reik išsilaisvint iš... šito. Tikiuosi Andi padės. Ir dar kažką blogo tai mergšei padarys. O aš irgi prisidėsiu''.
-
-Patys kalti, tegul pūva tuose požemiuose ar dar kur, bet jau pilį bent modernizuot galėtų, dabar tik nesąmonių pilna čia,- susiraukęs pratarė ir tarsi aptarinėdamas orus palinksėjo galva,- Kur toliau pulsi? Ministeriją? Ar ką iš žiobariškų parduotuvių ir įstaigų, žinai, jeigu kur tarp fancy parduotuvių kaip Chanel ar dar kur įsigeisi prasisukt pranešk, visai neprieštarauju ką iš brangių daiktų sau nusiknist.
Žiūrėdamas, kaip menkų sugebėjimų vaikiūkščiai skrenda atgal, o iš visų regimų vietų ima plūsti kraujai, klastuolis akis nukėlė prie Yecatherinos, žiūrėdamas, kaip ši darbuojasi lazdele tuos menkus kelis kartus, kai to ir prireikė.
-Ačiū, vestuvių nekėlėm, tai ir pakviesti negalėjau, teks atsiprašyt. Nors ir medaus mėnesio nebuvo jokio, gal reikėjo kur išsitempti dabar, vistiek nei pamiegosi, nei patinginiausi tokiose kraujo balose,- dramatiškai atsiduso, tęsdamas kalbą. Tikrai buvo it nepatenkinta ką tik susižadėjusi poniūkštė,- Bet Velin dar kažkur lyg ir sukiotis turėtų, o Nero.. Ne, per bailus sakyčiau, bet jei tokį neūžauga švilpį su antkakliu pamatysi būčiau dėkingas, jei mirtinai nenudėtum, nors pakankink, kad nori. Nors ir tikiu, kad jis greičiau į kelnes privaryti spėtų, negu pulti kažką per galingų jėgų turėtoją kaip tu.
Kažkaip pasidžiaugė, kad vis dėlto galėjo čia sau pasibūti šalimai buvusios klastuolės, pakalbėti, pasiskųsti - nereikia nei per kerus ką bandyti eiti, nei pro išprotėjusius mažvaikius, nei susižeisi, nei ką. O ir pailsėti dar spėsi - žodžiu, Karmai sekėsi, kad jo karma užtektinai maloni buvo, ir leido patapti savotiškais pažįstamais su tikriausiai didžiausia blogio jėga, kuri ir egzistavo.
-O, geras. Norėtumei pašokti?- iš apėmusios nuostabos išsišiepė, tik tada atšliedamas nuo sienos ir džentelmeniškai pasiūlydamas merginai ranką, net ir pats šį kartą išsitraukdamas lazdelę, jeigu prireiks kokį oponentą akimirkai sustabdyti, kad miegoji blogio vadovė pridėtų dar vieną aukos skaičių į savo ir taip per ilgą sąrašą.
-
Neilas nieko neatsakė į Roko klausimą. Jis rado kai ką, bet tas nuodas pačiame lentynos viršuje. Varnonagas išgirdo durų trinktelėjimą. Rokas išėjo. Rudaplaukis lipo ant lentynos ir pasiėmęs buteliuką įsikišo jį į kišenę. Jam jo prireiks. Lentyna jau buvo bekrentanti, bet berniukas laiku spėjo nušokti į šalį. Greitai išbėgęs iš Nuodų ir Vaistų klasės, jis užlipo višun. Dar apsižvalgė, kur Rokas, bet jo niekur nesimatė. Matyt, jis jau seniai nubėgęs toliau. Rudaakis pamatė, kad blogietė jau nori leisti kerus į pirmakursę, bet Neilas jai sutrukdė ištardamas:
- Pulso mors morde.
Blogietė pradėjo dusti. Neilas nubėgo toliau. Jam pastojo kelią trys vyrai. Vienas nubėgo, o kiti du pasiliko, apsupo Neilą.
- Sectumsempra.
Vienas blogietis pradėjo kraujuoti, o kitas paleido kerus į rudaplaukį. Neilas greitai susivokęs pasilenkė ir ištarė:
- Petrificus totalus.
Priešininkas buvo suparalyžiuotas. Varnonagas atėmė jų burtų lazdeles ir isikišo į kišenę. Įskaitant ir savo, išvis jau turėjo penkias lazdeles. Jei kam sulūš, galės paskolinti. Pagaliau pamatęs Roką uždusęs pribėgo ir pasakė:
- Vos tave radau...
-
-O. Gerai, kad priminei. Po visko eisim keksiukų. - vis dar kasdieniškai tarstelėjo. -Pati nesiryžau kepti, bet turiu ryšių. - šyptelėjo, lyg minėtasis kepinys būtų deficitinė prekė.
Moteris lėtai mirktelėjo juodomis blakstienomis, tuo pačiu dirstelėdama per petį - būtų visai normalu, jeigu kas nors taikytūsi paleisti į ją kerus ar bent jau ąžuolinę kėdę. Bet atrodo daugumai rūpėjo tik Jekaterina. Dievaži, juk tai Dakota išžudė savo šeimą ir galėjo pasigirti pabėgimu iš Azkabano, ne aurorė. Ir tai mažumėlę siutino. Tačiau savigarba neleido to parodyti.
-Boop-boop-a-doop! - džiaugsmingai pasiuntė mirtiną užkeikimą kažkokiam tipeliui su suaugusiais antakiais, prieš tai dar spėjusi dirstelėti pro langą į ugnies pašvaistes. -O, mano mėgstamiausia daina! - šūktelėjo atsisukdama, kai pro triukšmą ausis pasiekė malonesnis garsas negu skleidžiamas degtukais (skiedromis, šipuliais, kaip noriu taip vadinu) virstančios medienos. -Oi, taip! Tikrai neatsisakysiu! - guviai tarstelėjo sugrąžindama pabėgusią šviesių plaukų sruogą į jos vietą, nors puikiai suprato, kad klausiama ne jos.
Vienu žingsniu įveikusi atstumą, kurį besitaikydama nutolo, griebė už rankos besišnekučiavusią porelę (daugiau - smagiau. Nereikia čia ieškoti meilių karo lauke.) ir ėmė šokti. Na, žinot, kaip tuose, dažniausiai klaikiuose ir beviltiškuose "kam 30 ir daugiau" susibūrimuose, kai dauguma eina tik dėl būtinybės, bet juk visada smagu perspausti tą reikalą, kad net patį suimtų juokas.
-
Prisigretino ir kita mergina - nepažįstama, savotiškai žavi, tikriausiai tiek pat išprotėjusi kaip ir Jekaterina.. Siaubas, na ir kompanijos susirado - nors gerai, gi dar siaubingiau būtų, jeigu neįveikiama dviejų psichopačių jėga būtų nukreipta į jį.
Viena ranka įsikabinęs į blondinę psichopatę, kita - į juodaplaukę psichopatę, klastuolis laimingai rateliu pradėjo suktis, kartkartėmis išsiviepdamas, kartkartėmis pasidygėdamas, ypač tuomet, kai įvairiatipiai organai ar kūnai mindžiojosi tiesiai po jo kojomis, taip pilnai ištepliojant jo batus ar net džinsų priekį krauju.
-Pala, reikia dar kiek papuošimų,- pratarė, paleisdamas abi rankas, o lazdelę nusitaikydamas į nestabilias lubas, ar bent tai, kas iš šių buvo - velniai žino kaip vaikinas, kaip galima rečiau lazdele besinaudojantis išbūrė pilnai veikiantį disko kamuolį, žinoma, pagal burtininkų, o ne žiobarų principus, bet tai įvyko. Fone skambėjo linksma muzikytė, dabar ir šviesų šou atsidaro, o savotiškai įlinksmėjęs vaikinas (gal kas tuose nematomumo eliksyruose buvo? Kažkas, turintis daug laipsnių, kad ir įkaušti klastuolis sugebėtų, kaip kitaip tokį linksmumą neįprastą paaiškintumei?) ištiesė rankas į abi merginas, it abi kviestų šokiui,- Darom pratęsimą?
-
Niekad nesuprato, kodėl maži vaikai taip bijojo tamsos. Pats Izaac nuo mažumės mėgavosi ja, ypač kai dar būdavo visas mažiukas berniukas ir miegodavo su tėvais; labai gerai prisiminė, kaip gulėdavo viduriuke, iš vieno šono plūdo saldus ir mielas motinos kvapas, o iš kito šildė ir ramino tėvo silpnų citrusinių kvepalų aromatas. Nežinia, ar toje svajonėje, ar realybėje jis, bejėgis, pasimuistė ir pasislėpė tarp audinio klosčių, stipriai užmerkė akis ir suvirpėjo, jausdamas, kaip kažin koks lipnus upelis nubėga jo kaklu, žemyn nugara. Norėjo kilstelėti ranką ir nusivalyti jį, tačiau galūnės buvo tarsi surakintos, jį slėgė siaubingai didžiulis svoris; rodos, net nebuvo kuo kvėpuoti, vis mažiau ir mažiau galimybių pabusti iš to sapno, kuris palaipsniui virto nemaloniu slogučiu.
Staiga kažin koks balsas pasiekė jo ausis ir šviesos ruožas tvoskė jam į užmerktus akių vokus. Stipriai sugniaužęs prie krūtinės prispaustą lazdelę ir tyliai sumykė, lėtai ir sunkiai ištiesdamas ranką tam kažkam, kas išgelbėjo jį nuo to svorio. Tačiau, kaip keista! Šioji buvo tokia keistai silpna, lengva ir trumpa, rodos, kad ne Izaac būtų, tokia... vaikiška. Plačios purpurinės akys prasivėrė ir vyriškis sukosėjo, nejučia į plaučius įtraukęs dulkių. Tą akimirką suvokė, kad garsai kylantys iš jo gerklės buvo ploni ir apgailėti, kaip kokio mažo, primušto šunyčio. Taip pat pajuto, kad jo drabužiai-- visi aliai vieno-- buvo it tokie maišai, užkabinti ant jo dabar silpno ir vaikiško kūnelio.
-Po velnių, - sumurmėjo ir bejėgiškai nuleido ranką.
-
Net nežinia, kodėl taip įnirtingai mergina bandė jį gelbėti - tai gi buvo tik profesorius, žinoma, smagesnis, su kuriuo buvo galima ir netinkamai pajuokauti, tačiau tai nereiškė nieko daugiau. Jis buvo profesorius, suaugęs vyras - ir taškas. Daugiau reikšmės neturėjo, buvo tik edukatorius, turintis ją kažko išmokyti.
Tai kokio velnio jinai taip įnirtingai bandė kelti akmenų krūvas, traukti viską nuo to vyriškio kūno, dar su tokia skuba ir noru, kad jisai nemirtų? Žinoma, Hogvartsas prarastų padorų profesorių, bet kokia kita reikšmė to buvo.
-Izaac, prisiekiu, pabandai man mirti, tai dar kartą išniekinsiu tavo kabinetą,- sušnypštė, gal verčiau sau negu jam - kad ir kiek akmenis kėlė, matėsi tik dar didesnė jų krūva. Šūdas.
Ir staiga pasimatė - drabužio rankovė, kruvina visa, tačiau be jokios rankos, jokių pirštų, kurie būtų išlindę iš šios. Akimirką norėjosi sutrikti - galbūt jis tik ore drabužius paliko, o pats nuoga subine kur prisidengęs nuo burtų yra, ne po akmenimis ar kur kitur? Net susijuokti iš vaizdo, galvoje iškilusio norėjo - tik tada, su kita akmenų krūva pasimatė ir žmogus, bet kokia šypsena, juoko požymis, ar net baiminga išraiška pranyko.
-Šūdas,- sušnibždėjo, žiūrėdama į sumažintą Izaac versiją, net už ją pačią perpus jaunesnę. Ką daryti dabar? Nieko šiam nepasakius, nesipriešinus nei kas, klastuolė tiesiog pagriebė nuo akmenų krūvos, užsislėpdama ten, kur niekas nebūtų matęs. Jis buvo toks lengvas, tokio jaunatviško veido ir tiesiog pats it mažas vaikas - tai varė nuostabą, žinoma, buvo logiška tokiu pasiversti, bet vistiek,- Yra koks burtas ar reiks eliksyro, kad atvirstum atgal? Ir ar turi vaiko sugebėjimus, ar esi kaip įprastinis tu, įkalintas vaiko kūne?
Prikando apatinę lūpą - kol bus šitam kūne, ne ką ir tepadarys, o ir apsisaugoti bus tikras vargas. Greitai įkvėpusi ir susikaupusi, savo lazdele pradėjo gydyti Izaac - bent jau pačias nedovaningiausiai atrodančias žaizdas, kurias tikriausiai ir nuo Yecatherinos gavo, o ne akmenų.
-
Išgirdusi Betę kalbant apie tokias baisybes Andi tik dabar suprato, kad jos abi buvo taip arti mirties - blogio vado ar vadės. Dar labiau išgąsdino žinia, kad vargšei pirmakursei švilpei jau nepasisekė... Sunkiai nurijusi tirštą seilę mergaitė toliau klausėsi Bethany. Bet staiga kalbėtoja sustingo. Kas per?..
- E... Bete? Kas tau? - jau rimtai išsigandusi dėl jos paklausė šviesiaplaukė, kai šios burna ir visas veidas nebejudėjo. Tada tokioje pozoje būdama ėmė lėtai virsti, tačiau grifė ją pagavo ir atrėmė į koloną.
- Bete, tu juk gyva?! - labiau save drąsino, nei klausė jos Andi. Nesulaukusi jos atsakymo, Andromeda ėmė giliai, bet trūkčiojančiai alsuoti. Pajautė, kaip greitai plaka širdis, kaip guviai po jos kiek pražiotas, nuskirdusias lūpas pulsuoja kraujas, tačiau nejautė, kas darosi protui. Jį visiškai užšaldė baimė. Baimė, kad jos draugė viso to nebejaučia. Dabar jai nerūpėjo, kas tai padarė ir nerūpėjo, kad gal ir jai pačiai taip padarys. Niekas šiam pasauly jai neberūpėjo. Akis ėmė griaužti karštos ašaros. Lyg sapne, pro šoną prašvilpė ugnis. Tik tai ne sapnas. Iš jo jau nepabusi.
- Finite, – tyliai, plonu balseliu sušnibždėjo mergaitė nukreipusi lazdelę į nejudančią draugę. Andi gerai žinojo, kad žudomojo užkeikimo neveikia joks atkeikimas, bet šviesiaplaukė vis tiek tai padarė. Ne todėl, kad tikrai įsitikintų, ne dėl to, kad tikėjosi, kad ji kažkokiu būdu prisikels. Tiesą sakant, net pati nežinojo kodėl. Niekas to nežinojo. Bet staiga, Bethany pajudėjo, ir, regis, atrodė pikta. Supratimas daužė per galvą. Suparalyžiavimo kerai... Ak, kokia aš kvaila. Visada žinojau, kad esu pernelyg naivi. Karo dvasia pripildė mergaitės smegenis, jas ištirpdydama. Tačiau ne tiek daug kaip Betės. Ši troško atkeršyti žmogui, kuris ją suparalyžiavo.
- Bethany, privalai bėgti iš čia! – kiek nejaukiai besijausdama, nes kalbėjo lyg be galo narsi asmenybė (Kyla abejonė, ar ji tokia buvo).
- Nežinau kur, bet bėk iš pilies. Gali į mišką, gali prie ežero, gali iš vis pabėgti iš Hogvartso teritorijų. Čia be galo pavojinga. Kartą maniau, kad tave praradau. Nebenoriu antrą kartą prarasti.
Perkalbėjusi grifiukę ilgaplaukė išlindo iš už kolonos. Atsivėrė vaizdas: priešais ją stovėjo tikriausiai pirmakursė mergaitė, apsirengusi balta suknele. Jos ilgi, pilkšvai melsvi plaukai siekė kelius. Visa jos išvaizda tiesiog sakyte sakė: Ateik čia. Nebijok, neskaudės.
Bet Andromeda žinojo, kad skaudės. Ir jei jai pasiduos, skaudės labai stipriai. Nieko nelaukusi, Andi ryžtingai iškėlė galvą ir ištiesė ranką, kurioje spaudė raudonmedžio lazdelę.
- Atleisk, - sumurmėjo šviesiaplaukė ir pradėjo veikti, - Expelliarmus! Incancerous! Serpensortia!
Ištarus pirmuosius du burtažodžius iš lazdelės iššovė du raudoni spinduliai, o ištarus trečiąjį, iš lazdelės išsirangė ilga, stora, juoda, tačiau savotiškai graži gyvatė ir šnypšdama prišliaužė prie priešininkės, trokšdama ją sudraskyti.
-
O Jekutė tuo tarpu buvo šiek tiek užsisvajojusi apie gyvenimą ir nepastebėjo nieko, kas vyko aplink. Ranka tarpais apsisukdavo ir patraukdavo iš kelio ką nors, kas užstodavo dailų vaizdelį. Jekaterina tiesiog buvo kvaištelėjusi - ką padarysi, taip jau gavosi, šią egzistenciją ji ketino panaudoti blogio skleidimui, o kada nors pasišalinusi paliks didžiulę sumaištį. Išeis dramatiškai, bus istorinė asmenybė. Žinoma, kodėl gi ne, jei jau turi tiek daug laiko pasaulyje, tai būtų tikra gėda neišnaudoti jo įvairiems dalykams.
Muzikytei ėmus belstis į smegenis ir Dakotai tarsi iš niekur atsiradus šalimais ir ėmus šokti juodaplaukė atsitokėjo ir keistai sukrizenusi pasileido per tuos visus organus ir šiaip gabalėlius. Kraujas patiško tarp sunkių batų, tačiau nepaisant aprangos moteris judėjo laisvai.
Karma pasirūpino šiokiais tokiais papuošimais, žmonės išties jau bėgo šalin ir traukėsi tolyn nuo šių trijų bepročių. Klastuolė sukikeno ir pakeitė muziką. Ši pasidarė kiek mielesnė, smagesnė, trankesnė, kaip tik geram šokiui.
- Kodėl gi ne, - sukrizeno ji ir paėmusi vėsų Karmos delną pasileido kartu su juo ir Dakota šiame keistos mirties vakarėlyje.
-
Viskas įvyko taip greitai, mergina tik galėjo prisiminti mergaičių miegamajame vykusį chaosą - rėkiančias pirmakursės, bėgiojančias aplink visą kambarį. Pradžioje Adira pamanė, kad galbūt tai gaisras, bet vaizdas pro langą bylojo kitaip - tai mūšis. Ir visi esantys šioje pilyje yra to mūšio dalyviai.
Ir kas gi neskraidė brunetės galvelėje: gal slėptis po lova, o gal bėgti su krūva mergaičių į kažkokią kitą vietą, bet tikriausiai visur buvo nesaugu. Šį kartą Adira gali nukentėti, jai galas. Tokiame kambaryje ir be kitų pagalbos galėjai galą gauti, vien žiūrint į kitas beviltiškas mergaites Adirai pasruvo ašaros. Laukti miegamajame irgi nereikėjo.
Su pižama ji išbėgo į bendrąjį kambarį, prasistūmė pro minią ir išėjo pro duris. Ją iškart pasitiko mūšio veiksmas - net nesitikėjo, kad čia ir dabar taip viskas klostysis. Ilgai negalvojusi ketvirtakursė stipriau suspaudė lazdelę dešinėje rankoje, bet juk nieko nebus. Ji beviltiška, kai kalba ateina apie burtažodžius. Net tokiu kritiniu atveju protas nesugalvojo naudingų burtažodžių.
Nebuvo ką daryti, mergina tik stebėjo vieną tašką ir ėjo iš paskos kitos mergaitės. Ne pirmą kartą per gyvenimą pasijautė nereikalinga ir beviltiška, bet pirmą kartą pasijuto taip, lyg tuoj mirs. Kažkas atsitiks blogo.
-
Po kelių ilgų minučių Betė ir vėl galėjo pajudėti. Grifė dėkingai pažvelgė į Andromendą ir pašaipiu tonu prašneko:
- Negi tu rimtai manei, kad aš negyva? Juk niekad tavęs nepalikčiau vienos pačiam karo sūkuryje... Pala, juk taip! Turiu prie ežero susitikti su... Eee... nekreipk dėmesio. Tuojau eisiu, tik dar kai ką turiu padaryt.
Bethany atsisuko į pirmakursę ir nutaikė lazdelę, kai išgirdo savo draugės balsą. ,,Serpensortia? Niekad nesu šių kerų bandžius, tad...''.
- Serpensortia!
Iš antrakursės lazdelės išškriejo milžiniška, nesveikai įpykusi ( ,,primena mane'' ) sidabrinė gyvatė. Nusileidusi ant žemės ji prišliaužė prie pirmakursės ir aršiai ją puolė. ,,Gera gyvatytė. Gera''.
- Na gerai, jau eisiu, o tu irgi saugokis ir, gal būt, per ilgai čia neužsibūk. Juk čia vyksta daugiausiai veiksmo, vadinasi pavojingiausia.
Įspėjusi Andromedą dvylikametė atsargiai nuslinko link išėjimo.
-
Smagus pasisukimas ten, smagus pasisukimas anan - tarp batų kulnų kūrėsi vis didesnės kraujo balos, kurios aptaškydavo ir pačias kojas. Kaip gaila, vis dėlto, klastuoliui visai patiko ir jo džinsai, ir batai, nu bet ką.
-Taigi, skundimų ratelis, aš jau vyrioku išsiskundžiau savu, kas kitas,- pakėlė antakį, žvilgsnį nukreipdamas verčiau į nepažįstamąją, taip džiaugsmingai pradėjusią visą šitą sukimosi reikalą.
Galbūt Yecatherinos apsauginiam skydui ar dar kam reikėjo dėkoti, arba tiesiog Karma aklas patapo, kad nematė jokių užkeikimų žaibų ir mandrų spalvų, lekiančių į trijulės pusę - o gal jie visi buvo tokie prasti šokėjai, kad geriečiai iš pasišlykštėjimo traukėsi atgal. O gal pasišlykštėjimas buvo iš to, kad trijulė jų buvusių draugų kūnus tiesiogine to žodžio prasme traiškė savo kojomis - it kokias vynuoges kubiluose.
-Ai tiesa, neprieštarautumėt, jei paprašyčiau kokį lavoną gražiai nudėti? Nes kaip matau, malonumo teikia jums tai daug daugiau, o visi čia išmaitoti sumaitoti taip, lyg į mėsmalę įmesti būtų,- kiek smalsaujančiomis akimis užklausė, vis tai, ką sakė, buvo tiesa - nėra taip, kad nenorėtų pats rankų murzintis, ar tai lazdelė nepaklustų, bet per tą laiką, kol atliktų jam reikiamus darbus, ingredientai ir ne tokie šviežūs būtų,- Arba tiesiog nukankinkit iš džiaugsmo, kol aš pirštus nusikaposiu ir akis išsitrauksiu,- gūžtelėjo pečiais, ir tolimiau sukdamasis - kartu su savimi sukdamas ir dvi gražias merginas, kurių nevertėjo nervinti.
-
Netikėtai į Igorį trenkėsi kažkokia nematoma jėga, ir šis greitai nuskriejo nuo slėptuvės. Stipriai ir skaudžiai trenkęsis į sieną, švilpis tyliai sudejavo. Tačiau niekas neišgirdo silpnos dejonės, mat mūšio garsai, kurie jau dabar aidėjo kairėje, toliau nei įprastai, nuslopino šį garsą. Igoris vis dar apsvaigęs nuo skausmo, kuris raižė kiekvieną jaunuolio raumenį, atsargiai ištiesė ranką, bandydamas sugrabalioti burtų lazdelę. Mat nuo skridimo iš slėptuvės pametė ją. Tačiau teko nuo šio darbo atsitraukti, nes pasigirdo kurtinati akmenų griūtis, kuri skelbė "poilsio" pabaigą. Pašokęs iš nuostabos ir netikėtumo, Igoris savo nagus įsirėžė į delnus, bandydamas numaldyti kylantį skausmą, kuris dusino švilpį. Vargais negalais jaunuolis stipriai sukandęs dantis pajudėjo apsidairyt, ar kur neužismato savosios burtų lazdelės, mat likti vienoje vietoje buvo ypač pavojinga, kai kažkur netoliese vaikščioja Jekaterina su savo pakalikais.
Ketvirtakursis tyliai suurzgė iš skausmo, kuris raižė, varžė nugarą. Visgi stengdamasis nepaisyti šio dalyko, vaikis tyliai žengė žingsnius, atidžiai dairydamasis lazdelės ir stebėdamas ar į šio tamsaus, be langų, koridoriaus sankryžą, niekas neateina.
Keturiolikmetis lėtai dėliodamas pėdas, kad netyčiom nepaslystų ar nepargriūtų, kad nesukeltų bereikalingo triukšmo. Igis judėjo link mūšio garsų, tikėdamasis, kad nieks nepričiups jo be lazdelės, nes tada bus suskaičiuotos jo dienelės. Pasiekęs mūšio lauką Igoris prieš savo akis išvydo nemažą, milžinišką akmenų krūvą, prie kurios stovėjo ir mėtė akmenis į šalis viena klastuolė. Kažkas ten guli.. Susivokė švilpis ir greitai metėsi į už luito, pasislėpdamas. Karts nuo karto jaunuolio ausis pasiekdavo tokie merginos žodžiai kaip "Izaac", "pabandai" ,"mirti" ,"išniekinsiu".
Netikėtai Igoriui suspaudė širdį. Švilpis suprato, kad Izaac, Švilpynės koledžo vadovas guli po ta prakeikta akmenų krūva. Vaikinui nebuvo svarbu, ar vadovas yra gėrio pusėj, ar blogio, ar išvis jokioj...Nebuvo svarbu, ar Izaac nutrenkė jį iš slėptuvės, ar ne profesorius... Jam buvo svarbu, kad Izaac, būtų gyvas....
Stipriai suspaudęs akmenį, Igoris stebėjo, kaip patrakusi mergužėlė sviedė akmenis nuo kerėjimo mokytojo kūno. Švilpis nusisuko ir atsiduso. Vis dėlto tai karas. Bet, netikėtai atsisuko į klastuolę dar kartą. Toliau nuo jos, tiesiai prieš akis Igoriui, gulėjo apdulkėjusi jo burtų lazdelė. Jaunuolis sulaikęs kvapą vėpsojo į ją. Štai kur tu... Tik prašau, kad nebūtum sulūžusi... Maldavo Igis ir išslindęs už luito, tyliai, it koks medžiotojas, susikūprinęs ,nusėlino link savo grobio- lazdelės. Prie to labai prisidėjo iš nežinia kur atsiradusi muzikikė, bet tuo pat metu kenkė įkirus nugaros skausmas.
Blogiečiai. Susiprotėjo ,slinkdams prie lazdelės, Igoris. Jų čia daugiau nei mūsiškių. Tad ir švenčia. Liūdnai šyptelėjo šis pačiupdamas burtų lazdelę. Bet nebaigę darbo, nesakykit op. Mintyse pakuždė priešams, keturiolikmetis ir tuo pat metu tyliai sumurmėjo burtažodį:
-Disapparate.-ir Igoris išnyko, raukydamsis.
Vaikinas tyliai atsiduso ir pakilo. Mintyse pasikartojo
Furnunculus kerus, kurie sukelia skausmą priešininkui.
Tyliai praėjęs pro susirūpinusę klastuolę, trijulę blogiečių šokančių ratelį, jaunuolis sustojo. Ne dėl to, kad bijotų, kad šie šokėjai atsitrenks į jį ...Švilpis sielvarto kupinomis akimis pažvelgė į gulintį, kruviną švilpukės lavoną. Igoris atpažino šią mergaičiukę- ji buvo atėjus į Didžiają salę, prie Švilpynė stalo, kad galėtų padėti pasipuošti. Vyresnysis švilpis nurijo gličias, susikaupuses seiles ir atžariai, piktai nudelbė į tris šokančias žmogystas. Igio viduje prabudo žvėris, kuris troško tuojau pat nukirsdinti čia esančius visus blogio pusės narius. Nedabar, vėliau.... Jei išliksiu gyvas, atkeršysiu už tave švilpiuke.... Pažadėjo mintyse jaunuolis tvardydamasis kylantį pyktį, bei patraukė laipioti pro nuolaužas ir akmenų luitus, kito koridoriaus pusėn, kur gulėjo sustingdyta mergaitė. Tačiau vos kai pasiekė buvusią nelaimėlės vietą, Igoris pastebėjo lyg vaiduoklį, ir drąsiai stovinčią, mergaitę, kuri iškėlusi burtų lazdelę murmėjo burtažodžius. Turbūt tai nelaimelės draugė. Išsirangius gyvatei iš narsiosos gėrio pusės kovotojos lazdelės, Igoris pasitraukė nuo šios būtybės. Kaip tik tuo metu pati nelaimelė pasirodė. Pasakė tuos pačius savo draugės ištartus burtus, šis atsitraukė link koridoriaus išėjimo.
Igoris atsisuko į blogio pusę, kuri karaliavo kitoje koridoriaus pusėje. Tyliai sušnibždėjo, apsaugodamas save, bei mergaites :
-Protego Horribilis.
Taip padaręs nusekė nelaimelę. Nuojauta kuždėjo, kad kažkas įvyks nepataisomo šios mergaitės kelyje...
-
-P-Palauk, nuleisk mane žemyn!- nepatenkintas suinkštė ir mažu kumštuku žiebė merginai per petį; jautėsi pažemintas taip smarkiai, kad net virpėjo iš įsiūčio. Verčiau jo galvą būtų sutraiškęs koks vienas kitas akmenukas, o jis pats nugrimzdęs į saldžią nebūtį. Tačiau kita laisva ranka jis apsivijo merginos kaklą, mat, buvo visiškai atpratęs nuo tokio kūno ir jo balanso, ir netgi bet koks krustelėjimas vertė jo vidų protestuoti ir skaudėti. -Po velnių, - karčiai pakartojo. - Negaliu patikėti, kad man taip nutiko, - sukando dantis ir nejaukiai pabandė kaip nors nepamesti ant jo kabančių per didelių marškinių-- vienintelio drabužio, kuris nenuslydo nuo jo kūno, kuomet Karasuna pakėlė jį nuo žemės.
-Tai buvo tiesiog kerų klaida, - kilstelėjo smarkrą ir pažvelgė į merginą susierzinusiu žvilgsniu. Jo balso intonacija buvo lygiai tokia pati, kaip ir suaugusios jo versijos, tačiau, su plonu, vaikišku diskantu, skambėjo ne taip efektingai ir gąsdinančiai. - Norėjau sumažinti griūtį, tačiau, - palietė pirštais savo pakaušį ir pajuto šlapią lipumą ten. Smulkus veidelis bemat išbalo, lūpa suvirpo, bet Izaac puikiai susivaldė ir vėl sukando dantis; rodos, maišėsi jo emocijos, jos tapo nestabilios. -Nesvarbu, tiesiog pamiršk tai. Esu tikras, kad tai ilgai netruks, - tvirtai ištarė ir sudrebėjo, kai keli kraujo lašai nukapsėjo ant jo sprando. Tyliai užsimerkė ir jau norėjo vėl reikalauti paleidimo ant žemės, tačiau pajuto dilginančią šilumą įvairiose kūno vietose; po kelių akimirkų pačios skaudžiausios vietos ėmė ne taip mausti ir pulsuoti. Stengdamasis nešniurkščioti jis ėmė greitai mirksėti ir žaisti su savo marškinių sagutėmis; atrodė, kad kuo toliau, tuo labiau jis vaikėjo.
-Ačiū, -tyliai ištarė; į padėką sudėjo visus savo jausmus, visas emocijas-- viską viską.
-
-Pats aiškiai matai, kad mažai ką pabėgtum su savo vadinamaisiais apdarais,- pusę laiko sukandusi pratarė, bandydama nekreipti dėmesio į smulkaus vaiko kumštuką, bandantį jai užvožti kaip reikiant - ką veliau sekė viso kūno drebulys, kai palyginus šiltutė vyr- tai yra, vaikelio ranka prisilietė prie jos kaklo, kur plytojo ištisi lopai nuogos odos.
Nors ir turėdama lazdelę ir gynybiniems tikslams pasiruoštą, kažkaip magiškai pavyko nieko nesutikti - kas buvo savotiškai keista, o galbūt didžioji žmonių dalis išmirė, bent tą spėjo ir iš muzikos, vos girdimos iš ten, kur jiedu buvo dabar - tikriausiai Yecatherina ir kurie kiti puotavo ir diskotekas kėlė, kad atšvęsti visų mirtis.
-Žinai, kaip būna tų iš serialų ar dar ko mažų vaikų grynai protingas balsas? Tarsi viduje grynai suaugęs kalbėtų? Tai kokio velnio dabar taip negalėjo nutikti, tavo burunduko balsas ne ką geriau situaciją šviečia,- prabilo, savotiškai įžeisdama vaikiūkštį profesioriūkštį, kart ir gydydama žaizdas, kad šis negalėtų kaip nors jai trukdyti, žiebti per veidą, ar kaip kad jau ir nutikę buvo, suvaryti visų dantukų (kaži, Izaac turėjo vaikiškus pieniškus dantis, ar vis dar savus įprastus pasiliko? Gi nuo to ir skausmo lygis priklausytų!) į skruostą, tarsi norint šį nuplėšti nuo veido,- Nors rimtai kalbant, tikiuosi, kad taip ir bus. Jeigu mus kažkas iš stipresnių aptiktų, negaliu pasakyti, kad sugebėčiau abu kaip apsaugoti, gi tu čia visą mokančio rolę užėmei ir tobulai ligi šiol vykdei.
Nors ir kokia šlykšti asmenybės dalimi vis dar buvo, Karasunos veidą papuošė šypsena - paprasta, net ir kiek pavargusi. Nesitikėjo, kad dar ir tokių dalykų gali atsirasti, ypač Izaac, kuris tarsi ir apsiėmęs jos saugotojo pareigas buvo - žinoma, tai tik buvo priminimas, kad reikėjo tikėtis visko.
-Nesirūpink dėl to,- pasakė, vistiek kažkiek nusišypsodama - gi ne veltui bandė padaryti įspūdį šiam vyrui, galbūt gauti jo įsitikinimą, kad ji nėra vien kokia prostitutė ar bandanti save taip perteikti mergina. O galbūt ją priviliojo ir taip nuo jo sklindanti neviltis - žinot, grynas įpusėjusių gyvenimą vyrų požymis - ir, žinoma ir svarbų svarbiausia, neatmeskim to, kad jis dar buvo palyginti gražus. Kaip trisdešimties su pliusu vyras,- Tiesa, kur tavo lazdelė? Ar palikai tarp akmenų, ar kažkur kitur turi šią? Be to,- atsistodama tarstelėjo, vistiek teko būti priklaupus, kad pasiektų mažą Izaac ūgį, kartu ir visas žaizdas,- Gi sakei, kad turiu įrodyti esanti kažko verta. Bus ir priežastis, ir būdas kaip.
-
-Na, atleiskit jau man, kad kai buvau mažas nekalbėjau kaip koks žavus žinių vedėjas, - išdidžiai užrietė nosį, nors baltuose skruostukuose pražydo nežymios rusvos susigėdinimo žymės; tas komentaras išties įžeidė jo ego. Ir šiaip jam dabar norėsi verčiau kur nueiti į ramią vietą ir ten tykiai pažaisti su kokiomis tai figūrėlėmis ar kitokiais žaisliukais, juk, jie gana įdomūs ir tos ryškios spalvos-- po velnių, negali tie kerai taip smarkiai pastūmti jį į silpnaprotystę. Juk tokie norai jo amžiuje buvo grynas suvaikėjimas; ne tik fizine prasme.
-Manimi nereikia rūpintis, panele Mei. Šis kūnas man visiškai netrukdo apginti save ir kitus, - tvirtai atsistojęs ant žemės ėmė ir pasitvarkė savo marškinius, kurie jam buvo it koks didžiulis chalatas siekiantis kelius; profesoriaus kojas dar dengė kažkaip nenuslydusios kojinės, taigi vos ne pilnas komplektas eiti ir tiesiu taikymu miegoti. Tyliai klaktelėjęs liežuviu jis ėmė dairytis aplink, kažkur tai skambėjo muzika, kažkur kažkas rėkavo ar griuvo, paprastas karo balansas, ką ir bepridursi. Metė žvilgsnį į merginą ir jos lūpose išvydo šypseną-- ne kokia pašaipią ir įžūlią, o tiesiog paprastą ir gana mielą šypseną. Nejučia krustelėjo ir Izaac lūpos, kurios atsargiai suformavo mažutę, kuklią šypsenėlę, nuo kurios jo akys, ir taip jau nušvelnintos atimtų metų, tapo skaidresnės ir šiltesnės.
-Aš ją jaučiau prie savęs, - greitai apsičiupinėjo krūtinę, tačiau prie jos, žinoma, nieko nerado. Greitais judesiukais nulapsėjo vėl į akmenų krūvą ir ėmė naršyti po savo drabužių krūvą, nerimastingai ir skubiai-- o jeigu vis dėlto jo vienintelis ginklas ėmė ir buvo sulaužytas? Kilstelėjo savo apsiaustą ir iš po jo išriedėjo medžio gabaliukas. Nudžiugęs sugriebė jį ir iš visų pusių apžiūrėjo, patikrino, o po to ir parodė kaip kokią brangenybę klastuolei, it koks mažas vaikas atradęs žemėje besiraičiojantį slieką. Kiek pagalvojęs ištraukė iš po griuvėsių ir tą kiek apiplyšųsį apsiaustą ir negrabiai užsimetė jį ant pečių-- vis geriau negu bėgioti pusnuogiam ir vėdinti viską, ką turi, nors, kažkaip, nejautė stiprios gėdos dėl to.
-Hm, verčiau eime, - mąsliai ištarė; rodos, kažką pamiršo, kažko negalėjo atsiminti, bet nustūmė tas mintis į šoną. - Argi nenorėjai nudegint kokiam geriečiui šonų? Aš įvertinsiu tavo gabumus, - linktelėjo.
-
-Negi dėl tokios pastabos ir įsižeisi? Ką man daryti, kad esu pripratusi prie tavo įprastinio balso?- pajuokavo ir pasi lengvai sukikeno, ką galėjo padaryti, kad keistoje viską apgaubusioje mūšio įtampoje ne kas per prikolai ir išėjo,- Tikrai? Jeigu kada ir buvo akimirka pripažinti esančiu silpnu ir mažu, tai yra dabar, Izaac. Vien dėl tos pačios priežasties, į kurią pakliuvai ir tu dabar, krito daugybę mokinių - vien dėl to, kad mes visi dar esame silpni vaikai.
Galbūt iš tokios kalbos ir galėjo pasirodyti, jog jinai savotiškai kritusiųjų gaili - kad pati nebandė vieno kito nužudyt, kad dviejų jau ir nenužudė, vieną merdintį moksleivį aštriais ašmenimis, o kitos neatleistinais žudymo kerais.
-O tu dar paeini su savo apdarais išvis?- tarsi kiek stebėdamasi abejingai pratarė, žiūrėdama į mažą ir smulkų kūnelį, skęstantį marškiniuose ir tai, kaip šis tarsi iš visų jėgų bando eiti toliau, žengti greičiau, viską atlikinėti sparčiau - ir kaip tai nepavyksta. Jau norėjo atsidusti ir pati lazdelę paimti, kai vaiko kūne įkalintas vyras pats šią pasičiupo - tik šiam apsiaustą ant viršaus užsimetus, tik tada į šviesių akių regos lauką pateko suaugusio vyro kelnės ir apatiniai jose, tiesiog besimėtančios ant grindų; tik tada ši kelis kartus sumirksėjo, suvokdama labai paprastą ir akivaizdžią tiesą, privertusią ją kvatoti iš visų jėgų, kad ir kaip bandė save sulaikyti ar tildyti,-Ah, pala, pala palapala.. Tu vaikštai nuoga rūra?
Ką jūs čia kalbat, aišku, kad tai buvo vienas juokingiausių šiandienos momentų - net pritūpusi ir susirietusi į mažą kamuoliuką, Karasuna sunkiai valdė juoką, nepaliaujamai kylantį iš jos - nors kas tik pamatytų, tokį didų garbų profesorių Reinher, mažo vaikigalio kūne esantį, kartu ir pusnuogį vaikščiojantį..!
-G-Gerai.. gerai,- ramindama save kelis kartus giliai įkvėpė, nusitempdama tą prakeiktą suknelę nuo savęs, su kuria visą laiką prabuvo - po apačia slypėjo paprasta aptempta juoda maikutė ir tokie pat džinsai, prie kurių vis dar pritvirtintas buvo vienas virtuvinių peilių; durklas vis dar buvo šalimais, kartu su lazdele, o kitas peilis buvo įsmeigtas į kažkokį negyvą mokinį. Ir gerai. Nusiplėšdama nuo dar išsipūtusio, bet velnias kokio purvino sijono medžiagos skiauterę, kartu su virtuviniu peiliu ištiesė šiuos Izaac,- Štai, peilio į kulkšnį blogiausiu atveju nesitikės niekas, o medžiaga bent kaip diržas pabūt galėtų, kad viskas nuo tavęs nenukristų žemyn. Ir gerai, lekiam miškan - galbūt dar Soreną pakeliui aptiksim, gal kokį eliksyrą sutaisytų pagalbinį greit.
Net ir jausdama, kad vėl kumštukas voš jai petin (ot kokia prasta mintis duoti peilį jam buvo, tik dabar tą tesuprato ak ak!), Karasuna vistiek pakėlė Izaac ant rankų, vis tai buvo greitesnis keliavimo būdas - stipriai laikydama šį šalia savęs, durklą už drabužio užsikišus ir su lazdele rankoje, mergina patraukė per sąmyšį ir kitas nesąmones, keliamas vien dėl paprasto mūšio vykimo.
-Protego Horribilis,- pratarė, bus bent trumpa apsauga, bent tol, kol kaip greičiau ir atsargiau pro kovas ir žudymus klastuolė lėkė. Pati nė nepajuto, kaip tylus, galbūt tik jos pačios galvoje suskambėjęs balsas ištrūko laukan,- Ir gerai - ir vertink. Ir nė nedrįsk nuleisti nuo manęs akių.
-
Mūšis jau buvo senokai prasidėjęs, kai Dallifrea pagaliau prie jo prisijungė. Arba tiksliau, ruošėsi prisijungti. Nekaltinkite jos. Per pastarąsias keletą savaičių miegas ją aplankydavo taip retai, kad buvo jau bene ir užmiršusi, ką reiškia sapnuoti. Kaip tik tą naktį jai pagaliau pavyko užmigti. Žinojo, kad bet kuriuo momentu prireiks budrumo ir energijos, tad tiesiog paruošė sau stipraus migdomojo eliksyro. Iš kur ji galėjo žinoti, kad taip ironiškai viskas susiklostys, kad budrumas bus reikalingas būtent tada, kai ji miegojo lyg užmušta jau keliolika valandų?
Tačiau miegas neamžinas, tad pagaliau ir ji atsibudo. Miegamasis buvo pustuštis, aidėjo mūšio garsai, kambarys buvo apšviestas žalios spalvos, kuri asocijavosi tik su vienu - mirtimi. Supratusi, ką tai reiškia, kuo greičiau apsirengė žiobariškais, tačiau itin patogiais rūbai, nepamiršdama ir šilto apsiausto bei burtų lazdelės ir išlėkė iš Varno Nago bokšto.
Koridoriuose triukšmas buvo dar didesnis, bene visi langai buvo išdaužyti, kai kurios pilies sienos nebuvo savo vietose. Žvakės ir kitoks apšvietimas irgi buvo suniokotas, tačiau šviesą teikė žaibai ir, tikriausiai, galingi kerai. Mergina pasileido bėgte. Norėjo būti tokioje vietoje, kur nors kiek praverstų. Kas iš to, kad iš jos kovotoja nekokia? Tokioje sumaištyje kiekviena nors trupučiuką kovoti ar gintis galinti persona yra svarbi.
Bėgdama suprato, kad jau priartėja prie mūšio branduolio. Ne tik pagal padidėjusį (dar labiau) triukšmą, kovotojų tankį ar didesnius pilies suniokojimus. Ne. Čia grindys buvo kone nuklotos sužeistaisiais ar galbūt net jau mirusiais kūnais, ore tvyrojo kraujo ir baimės kvapas. Sunku buvo toliau bėgti neužkliūvus už ko nors ir nenugriūvus, tad žaliaakei teko sumažinti tempą. O tada nejučiom ėmė dairytis į šonus. Nenorėjo matyti sužeistųjų ar nužudytųjų veidų. Neduok Merline, ten būtų jos draugų ar artimesnių pažįstamų kūnai. Prarastų savitvardą ir apie jokią naudą iš jos būtų galima pamiršti. Kaip visada, leistų emocijoms užvaldyti save.
Galvon toptelėjo mintis apie Sirėją ir kūną nukrėtė drebulys. Žinoma, baiminosi dėl jos, turbūt daugiau negu dėl savęs. Gaila, išbėgdama iš miegamojo nepastebėjo, ar šioji yra savo lovoj. Turbūt ne. Tačiau keturiolikmetė tyliai tikėjosi, kad jos mylimoji kažkur pasislėpusi, saugiau atitolusi nuo visokeriopų pavojų. Kaip tik tą akimirką, kai galvojo apie jos saugumą, pastebėjo ryškią raudoną dėmę. Be abejo, tokių čia būta pilna, logiška, turint omeny, kad vyksta mūšis, kuriuo metu sužeidimai ir mirtys yra neišvengiamos. Tačiau ta dėmė buvo kitokia... jos raudonumas nebuvo toks, koks kraujas. Kelioms sekundėms varnės širdis sustojo. Vis dėlto nusprendė nepanikuoti ir toliau eiti, kur ėjusi. Tik jau taip atsitiko, kad jos judėjimo kryptis vedė prie įtartimos raudonos dėmės.
Blogiausi Dallifrėjos košmarai išlindo į tikrovę. Supratusi, kad toji dėmė tai ne kas kita, o Sirės plaukai, net nekontroliuodama savo kūno pargriuvo ant kelių šalia josios kūno. Tačiau ašaros iš akių nebėgo, kažkur viduje dar degė maža, neužgesusi vilties ugnelė - gal vis dėlto dar ne pabaiga, gal dar galima padėti. Merginos kakle žiojėjo kruvina skylė, tačiau daugiau sužeidimų nebuvo matyti. Visa drebėdama palinko prie krūtinės, norėdama pasiklausysi širdies ritmo. Tačiau išgirdo tik tylą. Net karo riksmai, rodės, kažkur nutolo. O gal tiesiog ėmė taip dūzgti ausyse nuo šoko, kad nieko kita ir nebuvo girdėti. Palietė numylėtosios skruostą - šis jau buvo spėjęs atšalti. Ir staiga visas Dallifrėjos gyvenimas sudužo.
Anksčiau manė, kad nieko negali būti blogiau už vienatvę, už raudonplaukės abejingumą, už nebylumą į jos jausmus. Klydo, o, kaip smarkiai klydo! Rodės, ją vienu metu užpuolė visi blogiausi jausmai, kokius tik žmogus ar kokia kita gyva būtybė gali pajausti. Nebematė nieko, tik baltą ir nejudantį Sirėjos kūną, jos šaltas lūpas. Iš nevilties norėjosi šaukti, rėkti. Dar daugiau negu kada nors anksčiau. Kelias minutes buvo taip sukrėsta, kad net akys išdžiuvo, pamiršusios mirksėti. Tačiau žmogus šoko būsenoje ilgai būti negali, galų gale visi palūžta. Taip ir Dalli kūnas palūžo, akys akimirksiu apsitvenkė. Net nespėjo sureaguoti ar pastebėti, kaip skruostus nuliejo karčios ašaros. Šioms nebuvo galo. Varnanagei sustojo laikas, rodės, kad praslinko jau kelios valandos nuo tos akimirkos, kai ji pastebėjo raudoną dėmę. Iš tikrųjų prabėgo vos kelios ar keliolika minučių.
Negalėdama sulaikyti visko savyje, ilgaplaukė ėmė šaukti. Ne kažką konkretaus, o tiesiog nesąmoningus garsus. Jai jau neberūpėjo, kad gali šitaip pritraukti į save dėmesį, o po to skaudžiai už tai sumokėti. Gal taip ir geriau. Kai plaučiuose jau trūko oro rėkti, užgriuvo savo kūnu Sirėją. Ašarotas akis pakėlė į josios veidą ir nesusilaikiusi, palinko virš jos veido, prispausdama savo lūpas prie jos lūpų, dar šaltesnių negu visada.
-
Mergaitė nesutriko iš daugybės paleistų kerų. Nuo paprastesnių pakako tik išsisukti lengvai, bet gyvatės buvo kažkas rimtesnio. Bei linksmesnio. Tosios, kurią buvo sustingdžiusi, gyvatė puolė aršiau. Izabelė suknelės dirže užčiuopė aštriai nugalastą medžioklinį peilį. Lazdele nukreipusi gyvatės dėmesį, smeigė su tuo peiliu į ją. Pradėjo lietis kraujas į šalis. "Netyčia" mergaitė išsitepė krauju suknelę bei veidą. Mmmm, nuostabu jausti kraują, net ir gyvatės. Bet ilgai džiaugtis nereikėjo. Staiga prišoko kita gyvatė. Ir kaip durnelė, Izabelė buvo pametusi peilį ir lazdelę toliau. Nu vat dabar tai jau šakės. Šį kartą jau mergaitė sunerimo. Visai ne pro šalį būtų ir pagalba.
-
Caroline stovėjo prie kolonos gniauždama durklo rankeną ir galvojo, ką jai daryti. Bėgti ar likti čia. Pulti kažką ar gintis pačiai. Pasirinkimas platus - gali ką nors nužudyti arba pati būti nužudyta. Jei tavo noras - mirtis, čia gali rasti apsčiai progų jį įgyvendinti. Gali pasipainioti kokio užkeikimo kelyje. Gali pasiduoti, gali iššokti pro langą - tavo valia rinktis. Mergina su siaubu stebėjo žūvančius žmones. Blogis triumfavo, bet jau taip atrodė profesorei. Kovotojai atrodo, netgi mėgavosi šitomis žudynėmis. Ypač viena, regis moteris juodu apsiaustu. Atrodė, jog jai tai vakarėlis, o ne kova. Atitraukusi akis nuo juodaapsiaustės Caroline pamatė Dallifrea, iš matymo ir treniruočių pažįstamą mokinę. Ji buvo suklupusi prie kūno. Negvo žmogaus kūno. Profesorė norėjo ją nuvesti į saugesnę vietą, bet abejojo, ar ši klausys. Caroline žinojo tik tiek, kad jos vietoje nieko neklausytų.
Mergina užsimerkė. Ji nebeturėjo jėgų žiūrėti į mirtį. Kur tik pasisuksi - ten kraujas, netektis, nebegyvi kūnai. Caroline atsistojo ir nusibraukė dulkes nuo drabužių. Išsitraukė durklą, kita ranka nepaleisdama lazdelės. Tik taip ji jautėsi saugi ne tokia pažeidžiama. Iki visiško saugumo buvo kaip pėsčiomis iki mėnulio. Atsargiai apsidairydama ji po žingsnelį slinko tolyn nesitraukdama nuo kolonų, už kurių galėjo pasislėpti. Deja, atėjo metas išeiti į atvirą vietą. Ilgai galvojau, kodėl nesijaučiau gerai Grifų Gūžtoje. Nes galiu veikti slapta, klastingai, bet ne atvirai. Ką gi, bet teks daryti kaip išeina, ne kaip norisi. Caroline žengė žingsnį pirmyn. Kažkodėl nujautė, kad atsitiks kažkas tokio, ko ji tikrai nenori.
-
Victor ramiai sau sėdėjo kažkokiame Hogvartso mokyklos kabinete. Pasirėmęs pirštais jis mąstė apie artėjantį pokalbį dėl darbo. Iš koridoriaus atsklido dar vienas klyksmas. Ir kam, po velnių, aš čia atsibeldžiau? Dėl artėjančio pokalbio pastaruoju metu žavusis vyras pasidarė labai nervingas. Jam buvo visiškai nusispjaut užims blogiečiai Hogvartsą ar ne. Čia jis atvyko tik todėl, nes galvojo, kad tarp viso to karo sąmišio nustos nervintis, be abejo atvykimui susiklostė puikios galimybės. Panaikinus tuos kažkokius kerus čia galima atvykti oru. Ir dar viena jo pusė norėjo pagaliau pamatyti tą taip visų liaupinamą Hogvartsą.
Atsidusęs sidabrinių plaukų savininkas atisistojo ir priėjęs prie durų savo ilgais pirštais palenkė rankeną. Stengdamsis nekreipti dėmesio į visus jaunus lavonus, kurie jam kėlė gailestį Nikiforv ėjo pilnu žmonių koridoriu. Eidamas nežinia kur Victor vis užmesdavo akį į kokį šoną tikėdamsis išvysti mokinį kuriam reikėtų pagalbos. Vis dėlto šitame mūšyje jis buvo vienas iš vyriausių ir jo pagalba galėtų išgelbėti ne vieną gyvybę.
Nusprendęs šiek tiek stabtelėti ir apsidairyti kur esantis jis pakėlė akis. Prieš rusą stovėjo mergaitė užpulta dvejų gyvačių. Kurias atrodo paleido iš išvaizdos, turbūt vyrenses mokinės.
Mergytė kurią puola dailiai susitvarkė su pirmąją gyvate, bet antroji slinko prie jos, o ji net nebandė gintis.
-Veraverto, - aiškiai ištarė vyras, nukreipęs savo gluosnio lazdelę į gyvatę. Pokšt! Ir vietoj gyvatės stovi švarutėlė stiklinė.
-Mergaitės, ta proga, kad dingo gyvatės ir jūs galbūt net susitaikysit, išgerkim...vandenuko, - pasilenkęs prie stiklinės murmtelėjo Aquamenti ir stiklinė prisipildė skaidraus vandens. Ją ištuštinęs, jis draugiškai šyptelėjo ir tarė:
-Kas norėtų?
-
Pirmuosius du Andi paleistus kerus, priešininkė lengvai atmušė. Atėjo gyvačių eilė. Bethany paleista gyvatė be galo aršiai puolė pirmakursę. Bet ji, iš suknelės diržo išsitraukusi aštrų pagalastą peilį, ją juo nudūrė ir savo aukos krauju apšlakstė veidą ir suknelę. Kaip?! Kaip įmanoma būti tokiam bejausmiui? Ir, tenka pripažinti - šlykščiam, - nusistebėjo Andi stebėdama neapykantos pilną ir kruviną pirmakursės veidą. Vis dėlto, kare nereikėjo jausmų. Juos reikėjo paslėpti, uždengti, užkasti giliai giliai širdyje, kad neparkluptum ir būtum sutryptas šiame karštame sūkuryje... Tik Andromedai niekaip nesisekė to padaryti. Jausmai - jos silpnoji pusė. Tiesą sakant, ji mokėjo kitiems jų neparodyti. Žymiai sunkiau buvo jų neparodyti sau.
Antroji - rusvaplaukės paleista juodoji gyvatė nepuolė taip greitai ir aršiai kaip pastaroji, tačiau puolė lėtai ir sumaniai: sulaukusi momento, kai lazdelė ir medžioklinis peilis buvo pamesti kiek tolėliau, ši prišliaužė prie beginklės kruvinos mergaitės ir ruošėsi kirsti.
- Atleisk, bet turėjai susiprasti, kurią pusę pasirinkti, kad mirtum be sąžinės graužaties, - garsiai, ryžtingai, bet su kiek drebančiomis galūnėmis pasakė Andi, nusiteikusi greičiausiai pamatyti pirmą savo auką. Žinojo, kad jei pirmakursė mirs, visą laiką galvos, kurių galų nužudė jaunesnį už save žmogų. Bet dabar jai tai nerūpėjo, juk tikriausiai pati mirs nuo kažkieno rankos...
Staiga iš kažkur išlindo tamsi figūra ir pirmakursės gyvybę besikesinančią gyvatę pavertė stikline. Kas čia vyksta? - stebėjosi Andi, kai jis, regis, visiškai atsipūtęs išgėrė vandens ir siūlė kitiems. Antrakursė šį veidą pirmą kartą matė akyse. Visiškai nesuprato, kurioje jis pusėje ir kokiu tikslu įsikišo į dvikovą. Persona pasirodė įtartina, tad suspaudusi raudonmedžio lazdelę sušuko:
- Sustink! Evanor! Incendio!
Tada nusitaikė į pirmakursę ir taipogi sušuko:
- Evanor! Petrificus totalus! Relasio!
-
Pagalba. Pačiu laiku. Mergaitė pamačiusi kaip jai padėjo, padėkojo šiam žmogui. Bei atsisuko į mergiūkštę. Vėl kerai? Nagi žmonės, negalima apseiti be paprasto nudūrimo peiliu, arba bent jau žudomūjų kerų? Ai ai, teks gintis. Lengvai suknele paėmusi už kjraštų, pasisuko su ja į šoną, tik kiek per daug. Priėjusi kraštą, krito žemyn. Bet jos laimei, jos mylimiausias tarnas testralis Hevrajus ją išgelbėjo. Nukritusi ant jo, ji tik įsitaisė, ir vėl pakilo link mergiūkštės. Ir prasidėjo jos mylimiausių kerų lavina.
-Crucio! Sectusempra! Avada Kedavra!
Pastarasis ypač jai patiko. Taipogi, pagalvojusi ir panaudojo naujai išgirstajį, prieš ją pačią.
-Serpensortia!
Norėdama šiek tiek pastiprinimo, išsikvietė savo mylimają fleitą.
-Accio fleitą!
Kai fleita atsidūrė jos rankose, pakilo kiek aukščiau su testraliu, ir pradėjo melodiją, kurios išmokė jos mama. Ją grojant, iškviečiami gigantiški vorai. Dievinu juos. Tik kiti ne. Na, teks ir jiems pamėgti. Kentėk, panelę, kentėk. Nepamiršdama, nusprendė atsipalaiduoti kovai. Taigi, paleido savo balso stygas alsuoti ((https://www.youtube.com/watch?v=a3yPtf2Esdg)). Ir viskas aptilo klausantis, miškai, ežerai, net ir tas nelemtas Hogvartsas.
-
Jekutė linksmai sukosi ratelyje traiškydama po kojomis įkliuvusius kadaise draugais laikytų žmonių kūnus. Ir ji čia mokėsi, lankė pamokas (pirmuose kursuose netgi labai pavyzdingai, plėšdavo pergales savo koledžui), netgi susitikinėjo. Juokinga, kai pagalvoji, kaip paprasti įvykiai gali pakeisti iš pažiūros nekaltučio vaiko mąstymą ir siekius.
- Sure, tik parodyk, kurį čia pačiupt ir atsivarysiu, man tai nėra problemų, - gūžtelėjo pečiais buvusi Klastūnyno mokinė ir apsisuko išvengdama žarnyno dalies. Ant tokio brudo gali ir paslyst, o paslydęs - krist. Šitokiu būdu nebūtų malonu susitept drabužių.
Pro šalį kaip zombis sliūkino kažkokia Varno Nago moksleivė. Rodos, norėjo būti nepastebėta, tačiau juodaplaukė greitai paleido jos pusėn durklą. Niekas net nespėjo susivokti, kai ji buvo sužeista. Kažkodėl šios nesinorėjo nudobti. Tegul pasikankina šliaužiodama ir stebėdama, kaip miršta jos draugai.
Veikiai iš kažkur atlėkė ir pasibaisėjusi profesorė. Jekaterinai patiko toks suaugęs grobis. Akimirkai atitrūkusi nuo ratelio ji it plunksna šokinėjo nuo vienų kūnų ar žmonių ant kitų. Lyg iš niekur išnirusi ji paleido keletą kerų tos profesorės link ir apsisukusi parsirado prie savo kompanijos pakeliui už savęs paleisdama kraujo šleifą. Tiesiog tai buvo žmonės.
- Taigi, kur mes baigėm? - atmetė kadais ilgus, tumblr tipo plaukus moteris. Dabar jie buvo nurėžti iki pečių. Gražu. - Reikia kokio jauno kraujo, right?
-
Caroline atsikvėpė. Daug kas nemėgo ankštų vietų, sakydavo, kad jose dūsta. Žiobarai tai vadino klaustrofobija, ar kažkaip panašiai. O štai profesorę atvirkščiai - dusino erdvios ir tuščios vietos - jose ji jausdavosi pažeidžiama. Mergina atstačiusi lazdelę ir durklą slinko tolyn, kai iš niekur atsirado kažkokia būtybė. Caroline reikėjo sekundės, kad susigaudytų, jog tai blogio vadė. Negana, ji ją ir atpažino - Jekaterina. Matyt, kovoje ji jau buvo pasitreniravusi. Nuo kelių pirmųjų kerų profesorė spėjo apsiginti, bet paskutiniai ją parbloškė ant žemės. Caroline akimirką nieko nejautė. Jau pradėjusi džiaugtis, kad taip sėkmingai nukrito nepataikiusi nei ant stiklo šukių, nei ant kokios kitos bjaurasties, kurios buvo pilnos grindys, mergina staiga pajuto deginantį skausmą. Ji kaip tik sugebėjo nukristi ant nuolaužos, kurią beveik visą susivarė į šoną. Atsargiai už jo susiėmusi profesorė atsistojo ir atsirėmė į koloną. Kraujas sunkėsi pro pirštus.
- Episkey,- vos atgaudama kvapą sušnibždėjo mergina. Žaizda nebegilėjo, bet su jau esama ji nieko negalėjo padaryti; jai niekad nesisekė gydomieji kerai.
Reikia iš čia dingti. Caroline pasileido iš pilies Uždraustojo miško pusėn.
-
((Idk kaip ten, bet rašysiu tarytum Dalli jau pasišalino))
Suplakė jau mirusi širdis, lėtai, neryžtingai, tarytum abejotų, ar verta. Pamažu jau atvėsti spėjęs kraujas pasileido kraujagyslėmis, nešdamas dar likusią gyvybę, stebuklingais būdais užgijo baisi žaizda kakle ir visur, kur šaltas metalas buvo sužalojęs. Širdis įsibėgėjo, plakė vis stipriau, kraujas išbudino plaučius ir Sirėja skausmingai, nesąmoningai įkvėpė, krūtinę pervėrė gyvenimo skausmas, akys atsimerkė ir apsiblausiose rainelėse sužibo kibirkštis.
Sirėja negalėjo pajudinti galūnių, kakle pulsavo bukas skausmas, galvą tarsi replės spaudė, kvėpavimas buvo trūksmingas, tačiau visa tai praeis, atsistatys. Ji buvo gyva, alsavo. Po kelių minučių į galvą atėjo mintis. Siaubinga. Suvokė, kad nemirė, o jei mirė, buvo tokia tik neilgą laiką, vis dar girdėjosi mūšio garsai, blykčiojo kerų šviesos. Šis suvokimas buvo toks nuviliantis, toks baisus, kad iš akių pabiro ašaros, tekėjo į burną, į ausis, varnė ėmė rėkti iš sielvarto, springo tomis savo ašaromis. Ranka arba sąmoningai arba nelabai sugriebė šalimais gulinčią stiklo šukę, staigiu judesiu giliai perrėžė riešus. Ašarotomis akimis stebėjo, kaip kelias sekundes plūsta raudonas kraujas, o tada žaizdos užsitraukė, nė randų neliko. Šitai privertė dar stipriau raudoti, dar garsiau rėkti, nusivylimui nebuvo galo.
Nežinojo, ar ją kas girdi, buvo nusispjaut. Pasieniu nušliaužė iki išgriautų laiptų, linkstančiais keliais šiais nulipo, dingo iš koridorių, išsirovė į tuščią pilies kiemą, per šį pasileido link vartų, bėgo per sniegus kažkur, nė pati nežinojo kur, o ašaros šalo ant skruostų. Buvo gyva, ir tai buvo baisiausias įvykis jos gyvenime.
-
Kai niekas daugiau nepaprašė atsigerti Victor laisvai švystelėjo stiklinę į sieną ir jis išgirdo kaip šukės atsimušusios nuo sienos pažiro į visas puses. Pajutęs, kad kažkas į jį laido kerus jis atsiskuo ir be jokio vargo atmušė visus tirs mergaitės burtažodžius.
-Thompson, - perskaitęs ant apsiausto pavardę kreipėsi vyras, - nelaidyk taip kerų į suaugusius, nes kiti nebus tokie kaip aš ir mielai tave nugalabys, - nuoširdžiai pamokė grifę Victor. Bet ta pati mergytė dar paleido kelis kerus į pirmakursę. Nesitikėjau, kad visi taip aršiai kovos. Tyliai sau pamanė Nikiforov. Jis tik pakraipė galvą ir stebėjo šias aršias mergytes. Pirmakursė kurią jis išgelbėjo, paleido į dvi grifes gan stiprius ir galinčius pražudyti kerus. Bet jei nieko gero neišėjo. Victor ir nesitikėjo, kad ji galėtų paleisti mirtiną žalią žaibą ar pataikyti ir bent kiek sukelti skausmo. Na, Sectusempra jai kažkiek pavyko ir kažkas lyg ir nuskriejo prie kažkurios grifės, bet jis abejojo ar pataikė. Nepasirodžius gyvatei, o tik atskriejus balta suknele apsirengusiai mergaitei į rankas fleita greitai pasigirdo graži muzika. Ji privertė sidabrinių plaukų atstovą nutilti ir pasirėmus ranką smakrą, nusiraminti. Po kelių akimirkų jam taip atsibodus stovėti, vyras nubraukė užkritusius plaukus nuo akių ir nužvelgė šalia stovinčias grifes.
-
Regis, nepažįstamasis kažką dvylikametei aiškino, bet dabar jai tai nerūpėjo, nes kol kas nieko blogo jai nedarė. Treji Andromedos paleisti kerai priešės nekliudė, tačiau besiekdama išsisukti nuo jų ji, regis, iškrito pro išdaužtą langą. Antrakursė dar pilnai to nesuvokė, kai ji grįžo prie jos raita ant tamsaus silueto. Testralis... Ji tik dabar pastebėjo, kad kartu su ja buvo testralis. Nieko nelaukusi vienuolikametė puolė rusvaplaukę. Grifė tvirtai suspaudusi lazdelę pasiruošė sušukti - "Protego", bet išgirdusi, kad ji puola su kiek kitokiais - nedovanotinais kerais, nuo kurių nelabai sugebėsi apsiginti su paprastais, o dar dvylikametės iššauktais gynybiniais kerais, puolė už kolonos. Nugara į ją atsirėmusi ir susirietusi, tvirtai suspaudė galvą išbalusiais delnais. Jautė, kaip pro šalį švilpia pikčiausi kerai, kaitindami dulkių pritvinkusį orą.
Pajutusi, kad nedovanotinų kerų lavina baigėsi, Andi išlindo iš už storo ir saugaus kolonos prieglobščio. Vienuolikametė panaudojo tą patį burtažodį, kuris buvo panaudotas prieš ją pačią. Iš priešininkės lazdelės išsivyniojo ilga, gliti gyvatė. Nieko nelaukusi grifiukė nusitaikiusi į gyvatę kiek abejodama sušuko:
- Diffindo!
Iš lazdelės iššovęs spindulys nurėžė gyvatei galvą. Iš makaulės ir atskirto liauno roplio kūno ėmė lietis tamsus, beveik juodas, karštas, atsiduodantis neapibūdinamu, saldžiai sūriu kvapu dvokiantis kraujas.
Staiga pirmakursė pasinaudodama accio kerais suėmusi fleitą ėmė groti kažkokią melodiją. Ee.. Kas čia vyksta? - visiškai sutriko mergaitė. Nė nežinojo kaip elgtis. Staiga ėmė ne tik groti, bet ir dainuoti. Nenumananti ką raitelė tuo nori pasakyti, netikėtai pajuto tylų krebždėjimą. Atsisukusi išvydo gal dešimtį milžiniškų, gauruotų vorų - akromantulų. Skardus Andi riksmas pervėrė visą koridorių. Vorų ji tikrai nebijojo. Net juos mėgo, bet tikrai ne tokius peralkusius siaubūnus, užsiundytus kažkokios keistuolės, kuriems gali pasirodyti visai neblogas užkandis. Grifė ėmė lėtai nuo jų trauktis.
- Incarcerous! - sušuko. Vienas tvirtomis virvėmis supančiotas voras parkrito. Liko devyni. Dešimčia procentų sumažėjo tikimybė mirti. Tik dešimčia. Andromeda suprato, kad jei nepasipustys padų, paskutinis prieš mirtį regėtas vaizdas bus tarškančios akromantulų žnyplės. Mergaitė žinojo, kad dėl šio poelgio gailėsis, bet vistiek apsisuko ir ėmė bėgti, per petį šaudydama kerus. Nesvarbu kam: vorui ar žmogui. Troškimas gyventi nugalėjo ir paženklino grifę bailės ženklu.
-
-Bet kas tiks, bet kas,- būtų ranka numojęs dėl vaizdo, tačiau ne taip ir norėjosi paleisti vienos iš merginų rankos,- Bandau į sudėtingesnius eliksyrus kištis, o dauguma jų arba ne tokie leistini kurti, arba su žmogaus kūno dalim kaip ingredientais esantys, tai bent mūšis bus puiki vieta gauti reikiamus, o niekas nė nesužinos, gal tik nuo kūno kito pasiges.
Yecatherinai trumpam atitrūkus nuo ratelio ir reikalų su vyresniaisiais drąsuoliais ištrūkus tvarkyt, klastuolis susikabino su nekalbiąją blondine, dar labiau įsukdamas abu ir besisukime aplink, ir savotiškame smagume.
-O tu ne šios griūvančios mokyklos dalyvė buvusi būsi, kaip spėju?- pasmalsavo, kartu ir pokalbį pratęsiant - gi atrodė jauna, gal metais keliais vyresnė, o tokią dar būtų regėjęs kur šitose nusmurgusiose apylinkėse,- Tikriausiai ne, netikėčiau, kad jus abidvi sugebėtų nulaikyti Hogvartsas taip, kad niekas sunaikinta nebūtų, kad viskas dar vietoje stovėtų.
Juodaplaukei grįžus, ir vėl ratukas padidėjo - galbūt derėjo paeit kiek toliau, ar vietą kitą pasirinkt šokimui tolimesniam, vistiek po kojomis tebuvo pliurzė, šlykšti, išminta ir visa persimaišiusi su krauju ir jau sumindžiotais kitko gabaliukais. Tarsi kokios sultys. Arba kompotas. Arba ir tos pačios vynuogės, su kuriomis jau buvo viskas sulyginta.
-Aha, jauno turėtų būti geriau. Jei vėl koks bukaprotis pult bandys, va, kaip,- smakru linktelėjo į kažkokį vaikiūkštį, besislepiantį už vienos kolonų, bandantį nepastebėtam iš lazdelės kažkokį burtą jų pusėn paleist,- Kad ir šitas, bus užtektina auka apsirūpinti visam mėnesiui.
-
Pagaliau Dallifrea suprato, kad ilgai kaip gulėti negali. Žinoma, bėgantys kovotojai galėjo lengvai ją palaikyti jau mirusia, tačiau kiekvienas nors truputį pastabesnis žmogus išsyk pastebėtų kukčiojimą. O negyvi žmonės nekukčioja. Nesinorėjo palikt mylimosios, net jei čia tebuvo jos kūnas, tuščias, bedvasis kiautas. Tačiau jos kūnas. Vis dėlto tolimojo smegenų kertelėje suvokė, jog turi greičiau bėgti. Negali sau leisti klūpėti ir verkti, kai kiti dėl jos aukoja savas gyvybes. Net jei tos gyvybės jai nieko asmeniškai nereiškia, net jei tai buvo visiškai nepažįstamų žmonių gyvybės. Iš velnias žino kur surado jėgų ir valios pakilti ir nubėgti koridorium kažkur ten, kur gali praversti.
***
Prieš akys išvydo iš matymo pažįstamą mergaitę, kuri atrodė, lyg nuo ko nors spruktų. Greitai paaiškėjo nuo ko - ją vijosi milžiniški vorai. Dalli neturėjo arachnofobijos, tačiau šie be abejo galėjo sukelti žymiai didesnę grėsmę bei paprasta baimė. Varnė pasislėpė už užgriuvusios sienos, vorai prabėgo pro ją. Nerimą kėlė vienas dalykas (juokinga, turint omeny visą sumaištį ir vos prieš kelias minutes išgyventą asmeninį pragarą ant žemės) - iš kur jie, po galais, atsirado?
Atidžiai apžiūrėjusi pilies koridorių raudonplaukė pastebėjo mergaitę, grojančia fleita. Toptelėjo, kad ta nelemta fleita ir bus vorų atsiradimo priežastis. Tyliai, vis dar neišlįsdama iš savo slėptuvės, nukreipė į muzikos instrumentą savo lazdelę.
- Reducto, - prakeiktos muzikantės fleita turėjo pavirsti į pelenus, o tai turėtų sustabdyti vorus.
Tačiau Dallifrea neturėjo laiko laukti, kol vietoj fleitos bus pelenai, svarbi buvo kiekviena sekundė. Reikėjo dar pažaboti užpuolikę, nors kad ji nors laikinai negalėtų padaryti kitiems žalos. Raudonplaukė žinojo, kad turbūt niekada negalėtų atimti kitam žmogui gyvybės, tad reikėjo ieškoti kitų būdų.
- Rictusempra! - panaudojo pirmus į galvą šovusius kerus, tuo pat metu atsistodama iš savo vietos, kad būtų lengviau nukreipti lazdelę į merginą, iškvietusią vorus.
-
Stipriai suspaudė savo lūpas ir nužemino savo žvilgsnį į žemę; kažin koks liūdesys ar kartėlis užplūdo vėl švelnius, kiek neryškius veido bruožus, tarsi vyriškis būtų nepaprastai prislėgtas tokių klastuolės samprotavimų. Tam, kad prasiblaškyti, jau buvo benubraukiąs dulkes nuo savo plaukų ir veido, kaip jį kaip tik pasiekė toks... vulgarus, na, kaip visada, komentaras. Užsiplieskė it koks fakelas-- nukaito netgi ausys ir kaklas, tokia tamsiai vyšnine spalva-- ir nepatenkintai treptelėjo koja; pasijautė it koks išlepintas vaikiščias, iš kurio atėmė saldainį ir vietoje to dar plekštelėjo per skruostą.
-Nekalbėkite tokių nešvankybių mano akivaizdoje, - sušnypštė, nesąmoningai bandydamas labiau užsitempti apsiaustą ant savo apatinės kūno dalies, nors šioji ir taip jau buvo pakankamai apsaugota nuo svetimų žvilgsnių. Dėbtelėjo į merginą ir piktai iš nosies išleido orą; žinoma, tokia mintis, kad jis išties laksto aplink nuogomis bandelėmis, buvo gana anekdotiška ir taip toliau, tačiau jam pačiam juokas nė kiek nekilo. Priešingai-- norėjo imti ir tėkštelėti jai delnu per pakaušį už tokias šnekas suaugusiam žmogui. Su vis dar ta pačia įžeista veido išraiška ir manieringumu priėmė peilį ir medžiagos raištį; pastarąjį užtvirtino apie pusiaują ir netgi surišo gražų, dailų mazgiuką- kaspiniuką, nors visam tam prireikė šiek tiek laiko. Maži pirštukai buvo kiek negrabūs. Viena ranka laikydamas lazdelę, o kita šaltąjį ginklą, Izaac kiek nusiramino ir įsispoksojo į vyresnę-- ne, taip juk nebuvo-- į, šiuo metu, aukštesnę merginą su tam tikru nerimastingumu. Ištiesė tas rankas link jos ir kilstelėjo antakius, tarsi laukdamas, kol šioji susipras.
-Eime greičiau, neturiu visos nakties, - sudūzgė ir tvirtai, it koks miniatiūrinis voriukas, apsikabino Karasunos kaklą ir priglaudė savo galvą prie to tarpo tarp jos žandikaulio ir peties, tarsi ant kokios pagalvės. Nejučia stipriau suspaudė rankas išgirdus kito profesoriaus vardą; nemėgo prašyti kitų pagalbos, o ypač dar to, kuris tarsi buvo koks jo ir konkurentas. Juk visi kiti mokytojai buvo moterys, išskyrus juos abu, tam tikra įtampa jautėsi, ir dar kaip.
-Ir vertinsiu, - sumurmėjo, bet jau daug ramiau ir nuoširdžiau; buvo malonu vėl pasijausti vaiku, kuriuo rūpinasi ir nešioja.
-
Gran sedėjo Hogvartso menės kampe tik kaip išgirdo kažką šaukiant kerus.Gran ilgai svargte ar eiti žiūrėti,bet smalsumas nugalėjo.Ji slinko palei sieną.Kai išniro iš už durų ji pamatė dvi sustingusas mergaites.
-Enervate!Enervo!-pasakė pirmakursė.Abi merginos atgavo jėgas.Abi žiūrėjo į vieną kitą nužudyti norinčiais žvilgsniais.
O kaip kitaip?Jug prasideda antrasis Hogvartso karas.O aš dar ir priešininko neturiu.Tik Gran spėjo apie tai pagalvoti į ją buvo paleisti kerai Evanor.Grantacija kaip jos vėl kovojo.Ji nualpo...
Pabudo kai ta kiri ją nuginklavo gulėjo ant žemės.Kitoji mergina buvo pabėgusi.Gran tylūtėliai praslinko pro sustingusią merginą ir bėgo koridoriumi.Dabar ji tik su lazdelė galės tevaikščioti...Staiga Grifukė iš už kampo išgirdo kažką einant ji persigando...
-
Baigusi groti mergaitė nusišypsojo matanti kaip aną nusivijo tuntai vorų. Bežadėdama kilti aukštyn, išgirdo dar vienos paleidžiamus kerus. Pirmaisiais norėjo sunaikinti fleitą, bet šioji juos lengvai atmušė. Antrieji buvo taikyti į ją pačią. Nuo šių tereikėjo išsisukti. Nelabai patenkinta, kad po vienos kovos, atsiranda ketvirta, jau žadėjo leisti bent vieną nedovanotinajį žaibą, bet įsižiūrėjusi pamatė kad ten varnanagė. Kas per?! To paties koledžo mokinė puolą kitą varnanagę? Nu nesąmonė. Bet tada su varnanage reik silpiniau apseit.
-Expelliarmus! Sectusempra! Serpensortia!
Tada už josios pamatė keleta tykončių vorų. Vargšė mergaitė, net nenumanė kad ir negrojant vorai vis tiek puola, tereikia juos pasikviesti. Nusišypsojusi jiems ir linktelėjusi pridėjo mergaitei dar vieną, ne pro šalį:
-Petrificus Totalus!
Galiausiai baigusi ją pulti, įsidėjo fleitą po diržu, kaip ir peilį, ir nuskrido raita ant testralio tolyn, link miško. Arba link kito koridoriaus. Po kol kas į mišką atsipūsti.
-
Pakvaišusiam šokiui pasibaigus, o pokalbiui vėl atgijus Dakotos viduje kažkas toliau augo. O tai buvo labai nenormalu. Juk daugumą laiko ji šalta bejausmė, užkietėjusi besielė, negailestinga beprotė, kerinti pamišėlė ir jau tikrai niekada gyvenime nebuvo dėl ko nors nerimavusi, bet būtent šią - tokią pilną galimybių ir, žinoma, linksmybių naktį - ji ėmė jausti.
Delnu prilaikydama krūtinę, lyg plaučiai tuojau norėtų iš ten iššokti, moteris palinkusi žengtelėjo atgal. Tai tikrai ne į gerą. Kelis syk giliai įkvėpusi ir taip bent minimaliai apmalšinusi degančius organus šviesiaplaukė grakščiai atsitiesė.
-Atleiskite, gerbiamieji, bet matau, kad be manęs nenuobodžiausite, tad kuriam laikui pasišalinsiu. - tvirtai tarė. -O, jeigu ką - prisiminkite šią dieną, kaip tą, kurią sutikote Dakotą Ridlę Lestreindž. - sunkiai įkvėpdama padarė įmantrų reveransą ir virtusi juodais dūmais dingo iš pilies.
-
Dešimtį sekundžių taip tipnodama ji jau apsidžiaugė, kad gal išeis praeiti pro ilgą koridorių nepastebėtai. Mintyse mąstė visas įmanomas slėptuves ir atokesnes pilies vietas, kur gal šią akimirką būtų ramu ir blogiečiai jos nesučiuptų. Adira net nesuprato, kas čia tokie atėjo ir ko jie nori iš Hogvartso.
Vos pasukus nykų veidą dešiniau ji pastebėjo moterį su gaubtu ant veido. Iš jo kyšojo velniukiška šypsena, ir tai buvo tikriausiai paskutinis normalus ketvirtakursės prisiminimas iš šios nakties. Merginai gavus durklu į šlaunį mintyse lyg koks filmas praėjo jos prisiminimai iš mokyklos. Šypsodamasi ji stebi profesorę, bibliotekoje ieško knygų, bendrajame kambaryje daro namų darbus, su drauge apleistoje klasėje daro projektą ir rašo raides ant pergamento. Ir visur mergaitė šypsosi.
Skaudžiai krisdama ant šalto grindinio ketvirtakursė tyliai lyg šunytis suinkštė ir taip stipriai užsimerkė, kad akių obuolius paskaudo. Dabar kiekvieną kūno dalį maudė šiurpus skausmas, kurio dar jai neteko pajusti. Žandu liesdama grindis brunetė susiėmė rankomis sužeistą šlaunį ir dar garsiau suinkštė. Panaudodama visą likusią energiją atmerkė abi akis. Dabar jautėsi taip, lyg iš šono žiūrėtų veiksmo filmą. Galbūt sėdėdama kino teatre ji šypsotųsi, kad blogio pusė laimi. Šį kartą juokinga nebuvo.
Gerai, kad Adira gulėjo po palange, tad tikrai jautėsi atsiskyrus. Gal, tyliai gulėdama ant grindinio, jos niekas nepastebės, arba pamanys, kad ji dar viena mirusi mokinė. Ir galbūt, kai viskas baigsis, ją kažkas nuneš į ligoninę. Galbūt Hogvartsas laimės, galbūt mokytojai ir kiti numatė šį antpuolį.
Užmerkdama akis ji stengėsi nuo skausmo nebevirpėti, ir kažkur giliai viduje ji pasijuto lengviau nei prieš dvi sekundes. Gal ne viskas taip blogai. Gal mirtis geresnė nei gyvenimas.
-
Šį vėlų metą, aplinkui siaučiant kovoms, o orui net virpant nuo griausmų, sprogimų ir agonijos užlietų stūgsmų, galėjai pamanyti, jog atėjo žemiškojo pasaulio galas. Netoliese siautė liepsnos, kiekvienam kampe galėjai išvysti besiplaikstančius skvernus – tai mokinio, mokytojo ar apskritai ne itin aiškių būtybių, - o po kojomis drebėjo žemė it tuoj tuoj įtrūksianti. Per visą šią makalynę slenkanti varnė, jau mintyse regėjo iš tųjų plyšių besiveržiančias košmariškas būtybes ilgomis galūnėmis ir baltomis it lervos akimis. Na, nors šiuos vaizdinius ir paskatino karštligiška jos vaizduotė, bet žinant pastaruosius įvykius, ji beveik galėjo patikėti kitu, nežemiškuoju pasauliu.
Iš tiesų, Rosemarie dar iki šiol negalėjo atsistebėti, jog šitokį kelią nutipeno niekieno nepastebėta. Na, gal tik porą kartų vos ištrūko iš aštrių juodaskvernių užpuolikų nagų. Šiaip ar taip, ji nemėgino kovoti. Tai ne jos kova. Ne jos reikalas ir ne jos kaltė. Ir išvis mergina nė nesuprato, ko kiti, dar jaunesni už ją, plėšosi į gabalus (tiesiogine ta žodžio prasme) – juk ir taip aišku, kad nieko iš to nebus. Nebent puota vienam ar kitam trigalviui šuniui.
Todėl šią naktį ji ir tykino apsupta visos šios painiavos, ar bent jau mėgino saugiau pereiti pilį, kol neužkliuvo už nežinia kieno kojos. Na, tiesa, kojų čionai mėtėsi daug, bet ši atrodė dar visai gyvybinga. Bato nosimi dar kartą stuktelėjusi į ją išvydo kraują bei susiraukusi pasilenkė. Ir ten, po palange, išvydo tai, ko mažiausiai tikėjosi – Adirą. Kalbant nuoširdžiai, po judviejų arešto jos nė karto nebuvo susidūrusios, tad Rose ėmė manyti, kad bus atsikračiusi tos paikos mergiotės. Regis, apsiriko – kitos varnės koja įsiveržė į Rosemarie gyvenimą prieš jos pačios valią.
- Jėzau, ot radai tinkamą vietą voliotis, - pritūpusi ant kulnų pratarė ir ironiškai pridūrė: - Ši palangė - tikra tvirtovė.
Akimis pasekusi kraujo pėdsaką, varniukė pamatė žaizdą toje nelemtoje Adiros kojoje, kurią kiek anksčiau kliudė. Krūtinėje kažkas sukirbėjo – juk ji nebuvo beširdė. Netgi atvirkščiai – turėjo itin didelę, jausmų perpildytą širdį, tik ne kiekvienam ją apnuogindavo. Nenukrypstant nuo temos, tas kažkas, persmelkęs krūtinę, buvo kaltė. Juk ji ne tik kliudė šią perdurtą koją, bet vėliau dar ir gerokai ją pabaksnojo.
Rose atsiduso ir per vieną sekundės dalį apsisprendė, jog nors ir nemėgsta šios mergaitės, tačiau negali lyg niekur nieko palikti jos viduryje kerų ugnies. Ištiesusi rankas suėmė Adirą už pažasčių ir įtempusi raumenis net sustenėjo.
- Gal tau reiktų mažiau valgyt, - pridususi murmtelėjo ir nevilties kupinu žvilgsiu apžvelgė koridorių. Jis nebuvo labai jau trumpas, o iki ligoninės sparno laukė dar didesnė kelio atkarpa. – Galgi sugebėsi pašliaužti ir viena, tik remiantis į mane? Nes jei ne, tai greičiausiai abi čia ir sutiksim savo galą, o aš nesu sužavėta minties, jog mirsiu apglėbusi tave.
Šiaip ne taip, permetusi vieną jos ranką sau per petį, Rosemarie apgaubė jas abi skydu, kad apsisaugotų nuo į visas puses lakstančių žaibų, ir kuo sparčiau (na, juk sraigei vėžlys atrodo tikras vikruolis) nuklibikščiavo tolyn nuo veiksmo vietos. Ne itin trumpas kelias iki palatų, šliaužiant tokiu greičiu, tikriausiai gerokai prailgs.
-
Kelios minutės šliaužė lyg valandos ar dienos, o vėliau Adira visai prarado laiko nuovoką Teisingai ji manė - taip gulint niekas mergaitės ir nepastebėjo, o jei ir pastebėjo, tai galvojo, kad ji dar viena šio vakaro auka.
Nuo to laiko kai ji užmerkė akis, visas kūnas priprato prie grindų temperatūros ir lyg apsiprato, pasidarė lengviau. Adira nebesuprato ar mirtis ateina, ar ne. Gal ne taip ir svarbu. Juk mirtis vis vien kažkada atslenka.
Ji nebežinojo, kiek laiko taip išgulėjo, kol prie savo kūno nepajuto silpno stuktelėjimo. Vos kažkas ją palietė bato nosimi, koją persmelkė siaubingas skausmas, kurį juto prieš kelias minutes. Mergina nežinojo ką daryti - kūną taip skaudėjo, kad norėjosi klykti, bet kas atsitiktų, jei su batu ją prilietė blogietis? Vos išvydęs, kad ši gyva, tikriausiai tuoj pat nudėtų, ir Adira nei pilies, nei ko kito nebeišvystų. Bet pasirodo, ten buvo visai ne koks blogietis. Arba bent jau Adira taip manė - juk Rosemarie negalėjo stoti į blogio pusę?
Mergina taip nudžiugo išvydusi tuos rudus su variniu atspalviu plaukus ir žalsvai mėlynas akis, tik to neparodė. Šypsotis tokioje situacijoje buvo tiesiog neįmanoma. Kalbėti taip pat. Todėl iš skausmo atsidususi Adira tik linktelėjo galvą duodama suprasti, kad vis dar blaiviai mąsto ir girdi mokinę. Keisčiausia buvo tai, kad Rosemarie bandė brunetę pakelti ir tikriausiai nuvesti į kokią saugesnę vietą. Gal ne viskas taip blogai, galvojo ketvirtakursė.
Bandydama negalvoti apie nežmonišką skausmą, Adira stengėsi kuo tvirčiau remtis su koja į žemę ir normaliai eiti, nesvarbu, kad ir atsirėmus į Rose.
-
Olivia nebežinojo, kiek laiko praėjo nuo šios beprotybės pradžios. Galbūt kelios valandos, o galbūt ir daugiau, mergina buvo bene praradusi laiko nuovoką, tačiau dabar tai nebebuvo svarbu. Vyko karas, ir kad ir kaip tai priminė košmarą, vis dėlto jis buvo tikras.
Olivia sustojo viename iš nesuskaičiuojamų Hogvartso koridorių. Ji atsirėmė į sieną ir pabandė nuraminti savo tankų kvėpavimą ir kaip niekad greitai plakančią širdį. Koridorius buvo neapsakomai tylus, ir klastuolei atrodė, kad netgi už kilometro esantis žmogus galėjo girdėti jos širdies dūžius. Stengdamasi susigrąžinti blaivų protą, mergina prisiminė, kokia laiminga buvo gavusi savo laišką, kaip negalėjo nusėdėti vietoje, plaukiant link įspūdingosios Hogvartso pilies. Tačiau patekusi į burtininkų pasaulį ji šiek tiek nusivylė - toli gražu nebuvo tokia gabi ir protinga, kokia save laikė. Ji nustojo būti dėkinga už visas galimybes ir šansus, kuriuos gavo būdama čia. Ir tik dabar, kai bet kurią akimirką jos neilgas gyvenimas galėjo baigtis, ji pasijuto be galo dėkinga. Savo šeimai. Savo mokytojams. Netgi sau, už tai, kad nepasidavė.
Tu nuėjai taip toli, o esi tik pirmakursė. Nepasidavei ankščiau. Negali pabėgti ir dabar. Olivia Howell, nedrįsk pasiduoti, girdi?!
Klastuolė staiga įgijo keistos drąsos, noro kovoti. Kovoti už gėrį, ir nors daugelis jos koledžo mokinių stojo į blogio pusę, dabar tai, kokiam koledžui tu priklausei, nebuvo svarbu. Nuojauta jai kuždėjo kautis už gėrį, ir ji jos paklausė.
Klastuolė vėl pasileido koridoriumi, stengdamasi išvengti visur lankstančių kerų. Ji stengėsi laikytis atokiau nuo sumaišties. Akimirką buvo nusprendusi stačia galva pulti į mūšį, tačiau vėliau suvokė, kad ji nėra pakankamai pažengusi ir tik maišysis po kojomis.
Pasukusi už kampo, Olivia išvydo du siluetus. Vienas iš jų gulėjo ant žemės, o kitas bandė tempti jį tolyn. Priėjusi arčiau, Olivia pamatė, kad tai buvo dvi varniukės. Toji, kuri gulėjo ant žemės atrodė negyva, tačiau tada būtų buvę nelogiška antrajai merginai ją tempti. Nejučiomis klastuolės ranka suėmė lazdelę. Negalėjai žinoti, kas dabar buvo gerieji, o kas ne.
Olivia buvo per pusmetrį nuo merginų, kai staiga nusprendė pasišalinti. Nenorėjo pasitikėti tomis dviem merginomis, joms galėjo padėti kas nors kitas. Be to, pati nebuvo tikra, ar kitų koledžų mokiniai pasitikės ja - juk daugelis klastuolių stojo į blogio pusę, todėl nenuostabu, jeigu kiti norės nusinešti ir jos galvą. Mergina greitai apsisuko ir nubėgo į priešingą pusę, nardydama koridoriais.
-
Aplinkui vyko karas. Visi pasidalino į dvi puses - gėrio ir blogio. Vieni aukojosi vardan draugų, Hogvartso. Kiti kurstė paniką ir įžiebė baimę. O Kira tik sėdėjo atokiausiame vieno iš koridorių kampelyje ir stebėjo vykstančią kovą, retkarčiais šypteldama. Jai nebuvo svarbu kas laimės, kas žus ir kas ją užpuls. Ji tiesiog stebėjo.... Ir laukė...
Laukė kol viskas baigsis. Kira nedalyvaus šioje beprasmėje kovoje. Ir taip aišku, jog gėris ir blogis visad kovos. Kartais laimės gėris, kartais blogis. Ir išlaikys pusiausvyrą.
O žmonės... Žmonės, tik marionetės milžiniškame lėlių teatre. Jos nieko nesprendžia ir nenuliamia. Viskas jau yra nulemta, tereikia suvaidinti...
-
Slinkdama palei sieną Gran ėjo kažkur kur nesigirdėtų burtažodžių.Išgirdusi bildėjimą už posukio ji išsitraukė burtų lazdelę pamačiusi silueta ji suklykė burtažodį:
-Sustink!
Pamačiusi,kad sustingdė kažkieno katiną.
-Ups,atleisk,bet padėti negalėsiu.
Išgirdusi kerus paleidžiamus į ją ji pritūpė.Apsisukusi ji pamatė žmogų kuris greit pasislepė už užuolaidos.Grifė pradėjo bėgti koridoriumi.Pamačiusi susiaurėjimą ji įlindo į jį ir atsitūpė.
Lengviau atsikvėpusi ji vėl ištarė burtažodį,tik kitą:
-Lumos.
Apsižvalgiusi ji pamatė kelis dežimtis vorų,o juk ji jų taip bijo...Ją pradėjo pykinti,ji jautė,kad tai geruoju nesibaigs...Ji išsibraudė iš tos vietos ir vėl bėgo į bendrajį grifų kambarį.Bet lengvai ji to nepadarė.Vienas didžiulis voras jai pastojo kelia vienintelė jos viltis, kad ją išgelbėtų...
-
Atrodo, kad Olivia bėgo jau amžinybę, visai prarasdama orientaciją. Mūšio garsai liko kažkur užnugaryje, tačiau mergina buvo tikra, kad girdėjo juos ir priekyje, todėl pasijautė kaip į kampą užspaustas žvėris.
Klastuolė įpuolė į dar vieną koridorių, tik šis buvo visiškai neapšviestas, nors į akį durk. Tolumoje Olivia galėjo vangiai įžiūrėti nedidelį žiburėlį, ir lėtai pradėjo slinkti jo link. Mergina išsitraukė burtų lazdelę, ir drebančia ranka sušnibždėjo:
- Lumos.
Iš lazdelės sklindanti šviesa apšvietė dalį erdvės, ir Olivia pakraupo - ant žemės, ant sienų buvo matyti vorai. Įvairaus dydžio, spalvų. Klastuolė sustingo, o tada pradėjo žingsniuoti greičiau, tikėdamasi jais nusikratyti. Ji niekada nebuvo iš tų, kurie paniškai bijojo vorų, tačiau šie padarai jai toli gražu laimės neteikė.
Mergina spartino žingsnį, norėdama pasiekti priešais esančią šviesą. Galvoje kirbėjo mintis - o kas, jeigu ten blogietis? Tačiau dabar viskas, ką Olivia norėjo padaryti, tai išsinešdinti iš šito vorais užveisto koridoriaus. Jeigu ten būtų buvęs blogasis burtininkas, ji jau seniai būtų mirusi. Tokioje tamsoje nepažįstamasis matė Olivios švieselę taip pat ryškiai, kaip ir ji jo.
Pribėgusi prie šviesos šaltinio mergina išvydo grįfę. Ji sustingusi su siaubu žiūrėjo kažkur priešais save. Klastuolė jau norėjo prisišaukti ją atgal, tačiau tada pakėlė akis ir jos susidūrė su milžinišku voru. Oliviai atvipo žandikaulis - tokio siaubingo padaro ji gyvenime nebuvo mačiusi. Šiaip taip atsipeikėjusi iš ją sukausčiusio šoko, mergina iškėlė savo lazdelę, ir garsiai ištarė:
- Arania Exumai!- kažkokioje knygoje Olivia buvo girdėjusi apie šį burtažodį, kuris turėjo į šalį nutrenkti vorus, ir meldėsi, kad jos menkučiai kerai suveiktų ir šiam vorui. Laimei, nors ir neturėjo stipraus poveikio, voras trumpam metėsi į šoną. Olivia pasinaudojo tuo momentu, griebdama šalia stovinčią grifę už parankės ir visu greičiu šaudama atgal į normalų koridorių, kuo toliau nuo voro. Kai pagaliau atrodė, kad nusigavo pakankamai toli, klastuolė paleido grifės ranką, ir atsirėmė į sieną, gaudydama kvapą.
- Taip arti mirties nebuvau nuo tada, kai ant savęs užsisiundžiau kaimynų šunį, - Olivia pabandė nevykusiai išsklaidyti įtampą, tikėdamasi iš grifės gauti bet kokią teigiamą reakciją.
-
Žiūrėdama į milžiną Gran sustingo iš siaubo...Ji laukė kol jis kažką padarys,bet voras skleisdamas garsus judino kojas,taip dar labiau gąsdindamas mergaitę.Bet staiga ją išgelbėjo mergina iš klastunyno.Na iš jos kaklarasčio taip buvo galima spręsti..
-Tikrai,ačiū...Atleisk jei tau teko nukentėti...,-grifė jautėsi kiek kalta,bet tęsė toliau.-Tai,koks tavo vardas?
Ji žiūrėjo į vietą kur katik stovėjo voras...Gran papurtė galvą ir žvilgtelėjo į ją išgelbėjusią megaitę.Grantacija atsiduso ir atsitūpė.Ji girdėjo dūžius,bildesius ir klyksmus.Gaila,ji negalėjo nieko padėti.Gran visada buvo ir bus garietė,kad ir kokios aplinkybės bebūtų,kad ir aukotis tektų,bet blogaja niekada nebus....
-
- Olivia, - klastuolė linktelėjo grifei, atsakydama į jos klausimą. Mergina apsižvalgė, bandydama orientuotis, kur yra. Koridorius buvo blausiai apšviestas kelių gęstančių deglų, sienos buvo aptrupėjusios ir suskilinėjusios. Tai rodė, jog dvi burtininkės buvo vienoje iš senesnių Hogvartso pilies dalių. Kiek siekė Olivios atmintis, pagrindinis mūšis vyko pilies pagrindinėje dalyje, todėl bent kuriam laikui merginos buvo saugios.
Klausydama nakties garsų ir bandydama išgirsti pavojų arba pagalbą, Olivia priėjo prie keblaus klausimo - ar grįžti į mūšio vietą ir pabandyti padėti, tačiau rizikuoti gyvybe, ar bėgti ir slėptis, tačiau vėliau, net jeigu ir baigtųsi karas, gyventi su mintimi, kad buvai bevertis ir niekuo nepadėjai. Juk galbūt, tik galbūt, jų kerai, gebėjimai ir per trumpą laiką Hogvarste įgyti įgūdžiai galėtų pagelbėti kitiems? Juk Olivia techniškai išgelbėjo gyvybę šalia stovinčiai grifų gūžtos merginai, todėl ką gali žinoti, gal ji gali išgelbėti ir dar vieną? Visoms šioms mintims skriejant klastuolės galvoje, ji prisiminė, kad nežino grifės vardo.
- Atleisk, tu mano vardą žinai, o aš tavo - ne, - šyptelėjo ji. - Ir reiktų nuspręsti, ką daryti, nes likti vienoje vietoje tokiu metu pavojinga.
-
Gran išgirdo atsakymą ir dar du klausimus.Klastuolė klausė ką daryti toliau,dėje,bet ir pati grifė to nežinojo.
-Aš Grantacija,arba Gran...
Gran galvojo atsakymą į antrajį klausimą.
-Manau einam padėti pasauliui,na turiu galvoje einam gelbėti Hogvartso ir nugalėti blogiukus.
Ji šiek tiek šyptelėjo,bet neperdaug,nes nežinojo ką jai atsakys Olivia.Iš tiesų Grantacija nebijo mirti arba atvirksčiai jai net kinkos dreba.Bet ji žinojo,kad kitiems reikia padėti ir reikia padaryti viską gerai.Antraip visi mirs ir...Ji nusprendė apie tai negalvoti,o veikti.Kad ir kas benutiktų ji visvien susitiks su kokiu nors blogiuku.Gran atsistojo ir nuėjo prie pat sienos,nes pasijuto nekaip,bet skausmas greit praėjo ir ji vėl buvo žvali mergaičiukė.
-
Išgirdusi Grantacijos atsakymą, Olivia sunkiai atsiduso. Už viską labiau troško nerti į tamsią nišą ir laukti iki karo pabaigos, nesvarbu, gera ji bus, ar ne, tačiau giliai viduje jos sąžinės balsas grasino, kad Olivia sau neatleis, jeigu atgręš nugarą. Todėl mergina įkvėpė ir nusiteikė kautis iki pat galo.
- Manau, epicentras buvo toje pusėje, - ji parodė į koridoriaus galą ir pasileido bėgti jo link. Olivia nelaukė, kol Gran apsispręs, ar eiti su ja, ar ne, klastuolė neatsigręždama nardė koridoriais, kol pagaliau pasiekė didelę patalpą. Olivios akys išsiplėtė pamačius kraupų vaizdą. Salę buvo nukloję lavonai, įvairaus amžiaus žmonių, daugiausia vaikų. Kai kurie iš jų buvo pirmakursiai, kaip ir Olivia. Mergina buvo tokia sukrėsta, kad nežinojo, ar šaukti, ar juoktis, ar verkti. Jos kvėpavimas padažnėjo, o akyse atsirado juodos dėmės. Mergina pajuto artėjant panikos priepuolį, todėl, kartodama viską, ko išmoko terapijoje, pabandė nusiraminti. Tai netikra, ar ne? Juk tai galėtų būti tik sapnas...?
Tačiau tai nebuvo sapnas, ir Olivia tai puikiausiai suprato, tik nenorėjo to pripažinti. Klastuolė atsimerkė, ir ją vėl pasitiko mirties vaizdinys. Visi deglai buvo užgesinti, tačiau kambarį apšvietė mėnesiena, švytinti pro išdaužtą langą. Vienas dalykas baugino Olivia labiausiai - visur buvo tylu ir ramu. Nė vienos švieselės, nei vieno riksmo, nieko. Lyg visi Hogvarste buvę žmonės išnyko.
Klastuolė pastebėjo pėdsakus, kurie labai ryškiai matėsi šviečiant mėnuliui. Ji akimis nusekė ten, kur jie vedė - į Uždraustąjį Mišką.
- Merlino barzda, - Olivia tyliai nusikeikė, jos širdyje įsižiebė baimė. Ji niekada nebuvo įžengusi į mišką, tai buvo griežtai draudžiama be mokytojo priežiūros, tačiau visi jau seniausiai spjovė į mokyklos taisykles, juk buvo karas, dėl dievo meilės!
Olivia žvilgtelėjo atgal, pasižiūrėdama, ar Grantacija prisidėjo prie jos, ir ruošėsi paklausti, ar ji taip pat ryšis eiti į Uždraustąjį Mišką, kuriame greičiausiai pasitiks savo galą.
-
Kai Olivia išbėgo Gran vos spėjo pakui ją.Ji nardė koridoriais.Priėjusi kryžkelę ji pasuko į kairę,bet ėjusi ilgoką kelią ji pamatė herbologijos kabinetą ir apsisukusi pasileido prie kryžkelio.Ji pasuko dešinėn.Ilgai eiti jai nereikėjo,nes ji pamatė Olivia.Atsistojusi šalia jos Grantacija žiūrėjo į lavonus.Ji pamatė ir savo draugę.Priėjusi prie jos pritupė ir uždėjo ranką jai ant širdies.Gran vylėsi,kad ji gyva,bet...Veltui ji mirė...Gran akyse pabiro upelis ji kukčiojo,bet susikaupusi nusivalė ašaras ir atsistojusi nuėjo pas Olivia.Pmačiusi kur ji žiūri Gran nusušypsojo ir pasileido link uždraustojo iško.Stabtelėjusi ir prisiminusi draugę ji tarė:
-Nežinau kaip tu,bet ne veltui pamačiau savo draugės kūną mirųsį,einu ten ir atsikeršisiu tam...Kuris tai padarė.Jeigu nuspęnti pasitraukti,traukis dabar,o ne tada kada mums grės mirtis...
Silin šiais žodžiais Gran nurijo didžiulį seilių gumulą.Ją persmelė drebulys,bet ji atsilaikė ir vėl pasisuko išėjimo link.Įkvėpusi šlykštaus lavonų kvapo ji išėjo,girdėdama kaip Olivia trypčioja vietoje ir nežino ką bedaryti...