Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Koukvortas => Temą pradėjo: Giedrius Vėjavaikis Gruodžio 16, 2016, 11:33:21 pm
-
(http://stoneselex.com/blog/wp-content/uploads/2012/09/stone-for-homes-radius-windws.jpg)
Namas priklauso Vėjavaikių šeimai, šiuo metu jame kart nuo karto apsilanko Giedrius, jų vyriausiasis sūnus, kuris lanko Hogvartsą.
Būstas labiau panašėja į sandėlį, negu į gyvenamąjį namą, bent jau iš vidaus. Kadangi čia keliauja visi nereikalingi daiktai, seni išsiderinę pianinai, nebeskoningos išsėdėtos sofos ir panašūs baldai, taip pat nepamirštama ir rūbų, kurių galbūt prireiks po keletos metų, bet nereikia dabar.
Dažniausiai namas pilnas dulkių, nėra maisto, nes sugestu. Elektra yra, bet ją naudoja tik vienintelis elektrinis laikrodis kuris visada yra pajungtas į rozetę.
Pastatas yra miestelio pakraštyje, tarp dar keletos panašaus stiliaus pastatų.
-
Atsidūrė čia gan greitai, viso labo paėjo dešimt minučių ir štai jie jau prie namo. Akmeninio, įsprausto tarp kitų panašių namų. Ištraukęs iš palto raktą atrakino duris ir įleido merginą pirmą, o tada įėjo pats, užrakindamas tas pačias duris, visai nenorėjo sulaukti kaimynų su pyragais ar kokiomis kitomis bereikšmėmis kalbomis, nes grįžo vienas, o jie tikėtus tėvų, o ne jo ir... tiesiog tai vargina.
- Pakabink paltą čia, nusiauk batus čia, įsiauk į šlepetes su kačiukais, grindys yra slidžios, - greitai susakė ką kur padėti. – Jeigu nori į tualetą jis yra po dešine, baltos durys, - tarstelėjo, nusivilkdamas paltą, ir atsikratydamas savo batų.
Įsiavė į mėlynas šlepetes ir pažvelgė į šviesiaplauke.
- Norėsi sumuštiniu ar ko panašaus? – paklausė, imdamas ją vesti laiptais aukštyn. – A, velnias, nėra, sorry, galiu tik arbatos pasiūlyti, - atsiminęs, kad šaldytuvas tuščias pataisė save.
Kambariai buvo apdulkia, kaip ir baldai ir kiti prietaisai. Akivaizdu čia niekas negyveno, o šeima neturėjo jokio elfo kuris sutvarkytu kambarius ir apsaugotų juos nuo įkyrių dulkių.
Kai atsidūrė savo kambaryje, antrame aukšte, patenkintas klestelėjo ant lovos. Iš po lovos ištraukė Xbox One. Nieko nelaukdamas vėl pakilo ir nunešė konsolę prie didžiulio televizoriaus, kuris užėmė beveik visą kambario sieną. Tai nebuvo pats naujausias modelis, bet ne ką prastesnis savo raiška.
Pajungė žaidimą Just Dance ir įdavė pultelį klastuolei.
- Spausk tą, ir kai išgirsi patinkančią dainą, spausk tą, o tada mes turėsime atsistoti ir išvysti kad mus užfiksavo ekranas, o tada bandysime atkartoti judančios figūros judesius, clear? Jeigu kas tai kopijuok mane, o vėliau galėsime aprašyti savo... Nuotykį? – nežinojo net kaip pavadinti tai.
-
-A-ah, Junko, malonu,- kad ir nevisai.Varno nagas pilnai tiko šiam vaikinui, nors dėl tokios beprotiškos ir net su šlakeliu kvailumo persipynusios drąsos jisai galėjo eiti grifų gūžtos atstovo pareigas tikrai lengvai. Tik kilstelėjusi antakį, tarsi klausų, ar jisai tikrai taip bukaprotiškai stereotipina žmones pagal jų pasirinktą koledžą, kai vien kažkame nebuvimas geru yra kito koledžo bruožas, idant turi pritikti visiems?,- Mano atveju, tai klastūnynas.
Taip taip, žinoma, kitu atveju pasinaudosiu šito stereotipo jėga ir kaip greičiau sugalvosiu planą, kaip iš čia pranykti - niūresnė mintis perskrodė galvą jau žingsniuojant iš kavinės (ar verčiau, pusiau žingsniuojant, pusiau būnant tempiamai). Bent jau džiaugtis galėjo, kad Giedriaus ranka buvo užtektinai šilta, ir net tokiu drabužių storumo sluoksniu užsimozojusiai merginai tai buvo palaima, vis per savo beprotiškus depresavimus ir nevalgymus (kad ir dažniau šie būdami nutiko tiesiog nenorint keltis iš lovos), ir dar bala žino ką kitos asmenybės veikimus, dabar jos kūnas nuolatos skendo kokio nors tipo šaltyje.
Tik įžengus pro duris, ir dar pirmajai, klastuolę apėmė tiesiog siaubinga ir dusinanti baimė - ką ji daro? Kodėl gi taip daro? Išviso, sekimas nepažįstamo vaikino, kuris ir stipresnis už ją visomis išgalėmis atrodė niekada neatrodė kaip gera išeitis, gi jinai tą kuo puikiausiai turėjo žinoti! Bandanti neparodyti, kaip sunku iš niekur pasidarė kvėpuoti, jinai tiesiog linktelėjo galva ir nieko nelaukdama įsispyrė į mielais kačiukais išpuoštas šlepetes, jau girdėdama tą pragaringą užsirakinančių durų spragtelėjimą ir dar didesnį savo kritimą į bedugnę. Nusiramink, nusiramink - jei kas, gali prašytis į tualetą, tada susirasti virtuvę ir apsiginkluoti kokiu aštresniu įrankiu, vis toks turėtų būti, arba tai išdaužti langą ir šokti pro jį..
-A-ah, n-ne, ačiū..,- tarsi kiek prasibudindama pratarė, net jeigu gerklė ir buvo skausmingai išdžiuvusi. Giedrius klestelėjus į lovą, o jinai liko atsirėmusi į tarpdurio staktą, kiek susidomėjusiai žiūrėdama į kaip jis viską sujungią, kartu nužiūrinėdama didžiulį televizorių ir apskritai patį Xbox, net ir per užsikeltą viršun apsauginę sieną jausdama prasikverbiantį pavydą.
-Kelintų metų žaidimo versija?- pavardydama pultelį rankoje užklausė - gi jis turėjo turėti versijas, prisiminė, kaip dar buvo girdėjusi apie tai, ar bent patį pavadinimą ankščiau.. Bent jau tai turėjo atrodyti kaip logiškiausias dalykas, kad ir tebūdamas spėjimu. Kiek sukrizenusi mergina pradėjo spaudinėti pultelį, praklausydama pro trumpą dainos ištrauktą ir eidama link kitos,- I-ir leisi man tap išrinkti dainą? Pats kaltas, jei nepatiks.
Gerai, koks gi skirtumas, kad aplinkui ji buvo persipildžiusi baimės, bent jis nieko nedarytų kol jie žaidžia, tiesa?! Tad bent akimirkai mergina nuleido savo apsauginę sieną, bent leisdama sau tuo pasimėgauti, vis reta galimybė, kad kada tokį daikčiuką rastų savoje Kalėdų kojinėje.
-Ah! Porų daina!- net mažas džiaugsmingas riksmas ištrūko iš merginos, kai ausis pasiekė jau pažįstama melodija, ir nieko nelaukusi klastuolė pasirinko šią - dar kai per pirmų kursų atostogas su tuometine žiobare drauge turėdavo vedžioti kažkodėl jos tėvų užsigeistą prižiūrėti šunėką, jos visad klausydavosi kaip tik to, dar ir muzikinį klipą kažkada peržiūrėjo, o jis gi su šokiu buvo, gal ir turi bent kruopelytę pranašumo!- Hatsune Miku - Ievan Polkka, na ką, varom?- kiek išsiviepusi ir pasiruošusi iššūkiui džiaugsmingai pratarė varnanagiui.
-
- 2016 metų versija, ketinau įsigyti ir 2017, tačiau manau man užteks ir vienos versijos, - šyptelėjo, klestelėdamas ant kilimo.
Kol mergina vartė dainų sąrašą ir pats išsirinko dainą kurią ketins pasiūlyti , jeigu toji norės pašokti dar vieną raundą. O jeigu bus išrinkta jo norima daina, žinoma, sutiks ir su vienu. Tačiau... ne taip dažnai besportuoja, galbūt pašokti tris dainas? Tai būtų šaunu, vis sudegintu daug kalorijų. Gaila negalėjo atsitempti žaidimo į Hogvartsą, tada pradėtų ankstyvą rytą su daina, abejojo ar kas nors tam prieštarautų, galbūt net prisijunktų?
Kruptelėjo kai ji paskelbė, kad rado porų dainą. Ievan Polkka. Kažkodėl net nenustebo, toji panašėjo į tą kuriai patiktų tokio tipo dainos ir kostiumai. Kitaip tariant japoniška animacija. Tą dainą, ar tiksliau šokį atsiminė miglotai.
Atsistojo ir nusipurtė pūkus nuo džinsų ir... pažvelgė į ekraną. Abu žmonės buvo užfiksuoti ir... žaidimas pagaliau galėjo būti pradėtas. Pasigirdo balselis kuris pranešė apie pradžią, o tada... pirmos melodijos natos. Jeigu iš esmės nežinotų šio šokio, susimautų, nes apačioje esantys žmogeliukai ne ką gelbėdavo kai norėdavai gauti Perfect.
Daina buvo judri, smagi ir laiminga, ar bent mergaitės žingsniai ekrane panašėjo į „koks nuostabus pasaulis!“. Pirmieji judesiai priminė pašventinimą, kiti kareivio žingsniavimą (verčiau būtų pasiėmęs šaką, būtų šokti lengviau). Karts nuo karto susimaišydavo su rankų mostais, tad gaudavo Good arba OK, bet kiti žingsniai buvo Perfect – ėjimas ratu, įmantrūs kojų pasukimai, lėti žingsniai it norintys sustoti modelio pozicijoje.
Po šokio... Ant kaktos buvo išryškėję keli prakaito lašeliai, nes po velniais stengėsi. Patenkintas perėmė pultelį nes... Po velniais jam net nerūpėjo kas laimėjo, norėjo pačiupti dainą kuri jam patiko ir kurios šokį atmintinai žinojo.
- Nuostabu, bet dar pašokim Rasputin, harašo? – net išsišiepė kaip lapinas.
-
Ir vis dėl to pataikė, egzistavo kelios žaidimo versijos! Bent jau šis tas ėjo geresne linkme. Nusiėmė savo šiltą ir storą šaliką, net kiek užsiraitojo rankoves, vis atrodė, kad tikrai sušils, ypač dar su tokia žiemiška savo apranga - šaliką numetė ant Giedriaus lovos, pati atsistodama į poziciją ir pralaukdama tol, kol išgirdo pirmuosius dainos ritmus - nė kiek nesusivokė, kaip ką ir kur dabar reikia daryti, tai vis buvo naujovė ir jai, kaip žiobarei, bet gi ne visi buvo užtektini turtuoliai kaip kad varnanagis.
Pradžioje viskas ėjo stulbinamai gerai - net jei pati mergina nesuvokė veikimo principo, vistiek prisiminė ką per judesius darydavo, dar su ta pačia drauge, kai kartu šokinėdavo. Gan ilgiau teko laukti, kol susivokė, kad tarp judesio ir kito esant pauzei reikia kartoti jį ligi naujojo atsiradimo, o ką jau kalbėti apie spėjimą arba pataikymą tiesiai į reikiamą akimirką. Kartkarčiais ir mintis iškildavo, kaip ji su Giedriumi sugebėdavo vienas su kitu netyčiomis nesusimušti, ar tai netrenkti vienas kitam, ypač per visus žingsniavimo aplink ar rankų mostus, nes jie kaip tik buvo tobulai padaryti, kad šalia esantis šokio partneris gautų pliaušką veidan. Net nepajuto, kaip ir trečdaliui šokio ir dainos praėjus ji linksmiau ėmė niūniuoti melodiją, tarsi grįždama į smagesnius prisiminimus, koks gi skirtumas, kad dabar jie visi buvo padengti siaubingumo skraiste, vis ta pati mergina, su kuria linksmai šokdavo ir Ievan Polkka niūniuodavo, paskutinį kartą sutikta ją perliejo pasišlykštėjimo kupinu žvilgsniu.
Pabaigusi visą šokį, Junko iškarto atsisėdo ant lovos krašto, giliau kvėpuodama ir bandydama sugrąžinti kvėpavimą į normalų ritmą. Buvo karšta, ko ir reikėjo tikėtis, kai ji taip pasišokinėdama judėjo su tokiais šiltais apdarais, ir dar tiek daug, kai įprastinė jos sporto rutina buvo ir taip retas kopimas įmantriaisiais Hogvartso laiptais.
-Bet ju-judesiai net neatiti-tiko pilnai muzikinio kli-klipo!- vis dar sunkiai kvėpuodama pasiskundė jinai, žiūrėdama į tą menką, bent palyginus su Giedriaus, surinktų taškų skaičių. Siaubas.
Tik užvertusi akis aukštyn, mergina jau visa aptingusi ir nebejaučianti įvairių kūno vietų pakilo iš vietos, jau būdama kiek persigandusi - per didelė šypsena varnanagio veidą puošė, ir Junko nė nereikėjo didžiulio kiekio proto, kad susivoktų jį esant šią dainą atkalus taip, kad jai tik į mirties guolį gultis,- Da da, koks gi skirtumas.
Tik dar dūduok pradėk su savomis da- liežuviu persibraukusi per viršutinius dantis, ji kelis kartus giliai įkvėpė ir užsikišo neklusnią plaukų sruogą už ausies - ir, žinoma, prasidėjo. Košmaras didesnis, negu patirtum per padvigubintas Tantalo bado ir troškulio kančias.
Pradžia išviso nesisekė - vos pagavo ritmą, kaip reikia ploti, net nespėjus apsidžiaugti esant tam veiksmui kelis kartus prasidėjo judesiai, primenantys naujo ir buko piloto valdomo lėktuvo skirdimą. Bent jau tas truko užtektinai ilgai, kad ir mergina užsidirbtų savo pirmus ir tikriausiai paskutinius "Perfect" - vien vietą užėmė treti ketvirti judesiai, o dar nuo Hatsune dainos jausdamasi pavargusi, ir mergina juokdamasi pardribo žemyn, kai darė keistus rusiškus pritūpimus.
-Ak tie rusai,- dar kiek prakrizenusi ji pagaliau ir vėl pakilo ant kojų, sugrįždama į įsivaizduojamą ir dviejų mokinių užokupuotą šokių aikštelę kaip tik prie muzikos prisijungus ir žodžiams.
-
- Tau čia ne Miku Miku Dance, - mestelėjo, dar prieš pradėdamas naują šokį.
O kai jau prasidėjo, tai ir šypsena atrodo padidėjo penkiais kartais. Šokti pagal dainą kuri jam patiko ir kurios šokį kuo puikiausiai žinojo buvo tikrų tikriausia palaima, net nesijaudino ar įtrenks mergelei ar ne, nors buvo daug daugiau įtemptų mostų čia negu kad Polkoje.
Plojimai rodos tik apšilimas, kaip ir rankų kilnojimas pirmyn ir atgal it apsimetant kalnu. Jau seniai suprato, kad nė neketins atrasti judesių tikrųjų pavadinimų, tad mintyse jiems uždėjo asociacijas, šitaip jų nei pamirš nei ką, o jeigu taip ir atsitiktų, akimirksniu atsimintu. Perfect. Ah! Dabar puikūs rusiški mostai ir žvaigždžių kūrimas bei smuikavimas. Labiausiai jam patiko mosuoti rankomis it šluotele ir kone daryti šokių apšilimą su... Net nereikėjo visų pavadinimų atsiminti, atrodo o kūnas pats su muzika judėjo ir dar gaudavo Perfect! Kas per velniava! O... vienas Good... Tai sistemos kaltė, turbūt, nes vėliau vėl pasipylė geriausi P. Net nepajuto kad per visą muzikinį numerį pats dainavo žodžius.
Per finalinį kritimą ant kelių sugebėjo atsitrenkti į Junko ir apvirsti. Tad dabar nepatenkintas tysojo ant žemės. Akies krašteliu pažvelgė į rezultatą. Tai nebuvo jo geriausias rezultatas... Na žinoma, ten įsivėlė keletas Good! Velnias. Vis... tai nuotaikos nesugadino. Nusijuokė, palinksėdamas ir netrukus vėl pastatė save ant kojų.
- How about I'm An Albatraoz? – pagriebęs pultelį, akimirksniu surado dainą, buvo... patenkintas, kad gali su kažkuo žaisti šitą žaidimą. – Jeigu norėsi, galėsi išsirinkti paskiau dainą taip pat, - patenkintas šyptelėjo. – Arba galėsime daryti maratoną, kol paskęsim prakaite, - net ir tai sakydamas negalėjo nustygti vietoje.
-
Buvo jau vien dabar pilnai pervargusi, tikriausiai ir sunkiai kaip parėjusi atgal į kavinukę, ką jau kalbėti atgalios Hogvartsan. Vien nuo tos akimirkos, kai pardribusi atsistojo ant kojų, visalaik mergina svyravo ant tos plonytės kito nuvirtimo žemyn linijos - nei judesiai tolimesni išėjo energingai, nei kaip nors gerai net, tad klastuolei džiugesį kėlė ir "Good" vietoje "Ok" gavimas. Na, bent jau kažką padarė, o tasai buvo svarbiausia, argi ne?
Pats Giedrius, šiuo atveju, buvo it naujai persipildęs energijos, ir šviesiaplaukė ne kartą atitraukė akis nuo ekrano, kad akies krašteliu dirstelėtų į šį - tasai apsidžiaugimas buvo kiek vaikiškas, bet ir savotiškai mielas. Tikriausiai varnanagis ir buvo šio gyvenimo realus "smulkūs dalykai teikia didžiausią kiekį džiaugsmo" pavyzdys, žinoma, atmetus tą faktą, kad prieš tuosius smulkius džiaugsmus kišenės turi būti pilnos šlamančių, kad šiais būtų galima išvis pradėti džiaugtis.
Nors retkarčiais vis pajausdavo jo rankas perbraukiant per jos drabužį darant kokį didesnės šokimo vietos reikalaujantį judesį, vis erdvės nebuvo tiek jau daug, kad šoktum išsidarkęs kaip nori, merginai net nespėjus pajudėt į finalinį "Golden move", Giedrius trenkėsi į ją, abu parverčiant žemyn, kol jos rudos akys buvo įsmeigtos į ekrane rodomą judesį - išvis, kas per vienas čia buvo, ir kaip, velniai šventi tegul apsižliumbia, jį išvis reikėjo atlikti? Na, gal po karto, dviejų.. septyniasdešimt varant šokį pagal tokią pat dainą ir išmoktumei, bet vistiek!
-A-ah, ne, man dar reikia ir kitą veiklą atsilikti prieš grįžtant Hogvartsan, o greitai ims temti,- tarė, vis dar būdama įsitaisusi and šaltesnių grindų - akys kaip tik aptiko ant stalelio padėtą laikrodį, kurs kiek gelbėjo save stumiant lauk iš šitos situacijos,- Norėjau vos išgėrusi savo gėrimą kavinėje traukti šių atsilikti, bet tada atėjai tu.. Tad galbūt kitą kartą? Nors aš jau ir dabar skęstu prakaite,- nusijuokė, atgalia ranka persibraukdama per kaktą ir panaikindama tuos kelis didesnius susikaupusius lašelius, kurie it keista ir ne iš ten bėganti ašara dar nepradėjo ridentis smilkiniu žemyn.
Stengdamasi atsistoti ant kojų, visame tame susvyruodama vos kelis kartus - pasigailėjo, kad vienintelis jos kalorijų suvartojimas šiandien tebuvo tasai puodelis karšto šokolado, jis tikrai nepadėjo su galvos apsisukimais ir silpnu svyravimu, ypač taip prisisportavus.
Vėl užsitraukdama rankoves ligi pačių pirštų galiukų, o šaliką nuo jo lovos pasiimdama į rankas, mergina atsisuko į varnanagį. Ar ji turėjo kokių kitų reikalų? Ne. Ar Giedriui buvo būtina tą sužinoti? Irgi ne. Tačiau prieš tai buvęs nerimas ir vėl kiek sukilo, kartu ir su šiokia anokia baime, kad po šita "ai, eime pažaisti pašokti" nekalta išvaizda slypi kas daugiau, vis negalima buvo žmonėmis pasitikėti.
-Na, eime? Gi išleisi mane, tiesa?- nusijuokė lyg į pokštą jau stovėdama tarpdurį, tarsi tai būtų akivaizdžiausias dalykas visatoje - net jei netrukus po to mergina primerkė akis, it bandydama suvokti, ar bendraamžyje yra ir kokie kiti užslėpti tikslai.
-
Jau ketino įjungti dainą, tik štai mergina pareiškė, kad ji jau nebeturi laiko nei noro. Tik dabar pilnu veidu atsisuko į ją. Toji buvo pavojingai permirkusi prakaite, jeigu dabar išeis į lauką – pasigaus plaučių uždegimą, o tas tai tikrai ne juokas, per tą ligą kartą buvo praleidęs du mėnesius sanatorijoje!
- Tu visa perkaitusi, taigi atvėsk truputi, nenoriu kad tave perpūstų vėjas, visgi žiema, o ne vasara, - ištarė stryktelėjęs prie šviesiaplaukės.
O perkūne, ji dar net nebeišlaiko savo pusiausvyros! Galvojo, kad parinko lengvą dainą ir kad niekas negali numirti vos po dviejų šokių, net nebūtų pamanęs, kad turi nesilpniausią stamina kambaryje. It katinas užslinko jei už nugaros ir stumtelėjo link lovos.
- Sėskis, sėskis, mums juk dar reikia aprašyti mūsų žiobaratyros namų darbus, žinai? Kol tai darysime, tu ir spėsi atvėsti, be to, nusivilk tuos šiltus drabužius! Sukaisi pas mane ir bus visai nesmagu, - ėmė diktuoti ką toji turėtų padaryti. – Tai gal ir arbatos? Virtuvėje kaip tik yra seni sąsiuviniai su linijomis bei parkeriai, - nemėgo kai svečiai grasindavo savo mirtimi jam priešais akimis, tad buvo sunerimęs.
Net nelaukęs jos atsako, nulėkė apačion ir sugraibė reikalingus daiktus bei grįžo atgal, palikdamas įjungta virdulį su vandeniu. Grįžęs numetė sąsiuvinius ir tušinukus su pieštukais ant lovos, taip pat nepamiršo kelių knygų, kad būtų vietoj stalo... nors... rašomąjį stalą buvo galima naudoti, tik štai nežinojo mergelės įpročių, pats mėgdavo rašyti prie stalo, bet yra matęs, kad dauguma savo darbus daro lovoje it kokiame guolyje.
- Kas per reikalai? Jeigu namų darbai... Na... nenorėčiau jų praleisti, tad galime daryti juos kartu, o be to.. dėl tamsos nesijaudink, čia žiobariškos gatvės, o jos būna apšviestos, ypač tankios gyvenvietės... Tu viena Hogvartsan nekeliautum, nes aš ten irgi mokausi ir man reikės ten grįžti šiandien arba rytoj, - kalbėjo, eidamas prie pultelio ir išjungdamas žaidimą, kaip foną verčiau įsijungė kanalą apie gyvūnus, kaip tik dabar rodė laidą apie gepardus. – Tai kokie gyvūnai tau patinka?
-
-T-tai ne, nesirūpink, nesu taip lengvai suserganti,- pamosikavo ranka, atseit suprask - nereikia,- O i-i-ir be to, toji parduotuvė d-dar užsidarys, vertėtų paskubė- ah!- gal per savo neapdairumą, gal dėl to, kaip vis dar viskas sukosi aplinkui ir susiliejo į ryškių pavidalų neturinčių daiktų visumą, ji net nepastebėjo Giedriaus prisiartinant - tik pajuto, kaip tarsi pūko lengvumą įgavęs kūnas krenta, krenta ir trenkiasi į lovą, kur visai neseniai ilsėjosi tos pačios atsitrenkusios merginos šalikas.
Junko pasistengė kaip galima greičiau pašokti viršun, kad nieko nenutiktų, kad varnanagis nesugalvotų ko per veiklos dabar padaryti, kad jos neįkalintų, kad kažko nesugalvotų padaryti su jos kūnu, su jos mintimis, kad nebandytų manipuliuoti ar kaip nuskriausti! Ir taip ji buvo perpildyta baimės vien dėl to, kaip buvo elgiamasi su ja Karasunos - jeigu tokią įtaką galėjo daryti mergina, net ne savitą kūną turinti asmenybė, kaip turėjo viskas būti su žmogumi, norinčiu jai realiai pakenkti? Ir vis dėlto grįžkim prie esmės - mergina, vos atsitrenkusi į puskietę lovą šoko nuo šios viršun, taip nugara atsitrenkdama tiesiai į palangės kampą - net nespėjus kam per skausmingai aimanai palikti jos lūpų, ir taip nusilpusios kojos nebeatlaikė, ir jinai sudribo tiesiai ten, kur stovėjo - viskas tolimiau sukosi, nugarą skausmingai maudė, o pati mergina ėmė virpėti, nežinia iš baimės ar dar ko, kartu laikydama persipynusių emocijų perpildytas akis įsmeigtas į Giedrių, esantį priešais ją - galbūt jos visas tas šokimas aukštyn, žemyn, atsitrenkimas ir dar kas buvo itin ilgi veiksmai, vis varnanagis jau rankose laikė sąsiuvinius ir parkerius, ko kambaryje prieš akimirksnį nebuvo nė kvapo.
-T-tai nėra taip sku-skubu atlikti dabar, t-tiesa? K-kad ir kada, jau H-Hogvartse, ką manai? Kad ir prie varno nago st-stalo, ryt, p-pavyzdžiui?- net nepajuto, kad ir apatinė lūpa nesustojamai virpėjo, ir pati mergina ne ką tegalėjo pasijudinti iš vietos, kojos net nebenorėjo klausyti galvoje rėkiamų įsakymų atsistoti,- N-nes man tikrai derėtų eiti, ž-žinai..
-
Mergaitė jo bijojo. Bijojo. Tai natūralu, bet vis vien, pasijuto įžeistas. Juk neketino nieko blogo daryti, norėjo tik pažaisti ir pakalbėti apie orą, susirasti naują draugę, namų darbų bičiulę, atsarginį variantą, kai švilpis kuris įsipareigojo yra užimtas.
- Parduotuvės čia užsidaro vėlai, tad ir apie kokią kalbi, tikiu kad ji vis dar bus atvira po to kai išgersi arbatą, - pratarė ir vėl nulėkė apačion.
Užpylė vaisinę arbatą, ir atnešė du garuojančius puodelius į antrą aukštą, nepamiršo pagriebti ir cukrinės. Padėjo ant stalo puodelius su stilizuotomis lapėmis, viena buvo žiemoje, o kita vasaroje. Pačiupo vasarinį puodelį.
- Dėkis kiek nori cukraus, kai išgersi arbata tada galėsime eiti, nes tu visa drebi, - pratarė, gurkštelėdamas arbatos ir klestelėdamas ant lovos.
Ji prisižiūrėjo per daug... Siaubo filmų merginoms apie išprievartavimus, na bet kas galėtų ją kaltinti, kad ji pamiršta viena mažyti faktą – jis rizikuoja tiek pat kaip ir ji, dabar būdamas nepažįstamosios kompanijoje. Ką jau kalbėti apie tai, kad pačioje rinkoje paklausesni yra berniukai, išvis jo klasiokas net buvo dingęs kažin kur, niekas nei kūno, nei kokių žinių apie jį rado.
- Nusiramink, ir geriau pagalvokime ar turime kokių bendrų pažįstamų, na pavyzdžiui... koks... Švilpius, na žinai, gal, Nero? Jis gan mielas, tikrai nesusidėtų su piktais žmonėmis, tad tai reiškia, kad nesu blogas, - padarė išvadą už ją.
-
-G-gerai pažįsti apylinkes, k-ką,- murmtelėjo, atmesdama dar vieną galima variantą bėgimui iš čia. Bet kur, kur tik papuola lėkti nederėjo, vis jis sakėsi turįs kaimynų, galbūt derėtų nulėkti pas vieną šių? Nors ir pats namas buvo ne taip toli pačio miesto šurmulio, net jei dauguma žmonių turėjo būti išsiskirstę, mergina vistiek galėjo kaip nors įsimaišyti, arba kaip pirmiau už jį patekti Hogvartsan. O gal viską meti velniop, ir sėsti tiesiai į traukinį Londonan, į namus, kur varnanagis tikrai jos neatseks? Ir nereiktų tada su juo susidurti mokykloje!
Vos Giedriui nulėkus žemyn, klastuolė pakėlė skaudiną kūną nuo žemės, iškarto paniškai dairydamasi aplinkui kur galėtų surasti ką apsiginti, kur kas būtų būti bent trumpam nutraukiantis vaikino dėmesį, kad ji susirastų raktą atrakinantį paradines duris - nieko tokio neatrado, net ir stalčiuose plytėjo didesni dulkių negu naudingų daiktų kiekiai, ir jinai turėjo griebtis paskutinės išeities. Galbūt sukilęs iš baimės adrenalinas kiek pagerino jos klausą, vis Junko ir girdėjo, kaip verda vanduo pirmame aukšte, kartu skaičiuojant jai likusį veikti laiką.
Per greitai apsisukdama ir susvyruodama vietoje, įvertindama savo galimybes ir ant kiek tai durna ir ant kiek savižudiška, mergina kelis kartus giliai įkvėpė - tik tada pakėlė kėlę, atlošu į priekį, ir visu greičiu ir turima menka jėga taikė šį į langą, stipriai užsimerkdama prieš susidūrimą. Na, jeigu nesugebės pabėgti, bent jau turės ginklų, būna tai apsigynimui ar pasišalinimui savo noru.
Atsimerkusi išgirdo spragtelint arbatinukui, taip pranešant, kad vanduo užvirė - gal jai pasisekė, galbūt Giedrius negirdėjo nė menkiausio garselio, ir tik kelis kartus giliai įkvėpdama mergina atsigręžė į langą - kažkaip jos mažos jėgos kiekio užteko, galbūt didesniąją dalimi prisidėjo ir kėdė, kad langas sudužo, ir bent jau kelios didesnės šukės gulėjo arba ant palangės, arba netoli keturiolikmetės kojų. Kiek keista, kad pati sugebėjo nesusižeisti arba neatsiųsti aštresnio kampo kito į savo pusę, bet to dar reiks palaukti - pačiame lange dar buvo įstrigusios begalės jų, tik norinčių vargšę jaunėlę pasmeigti ir iškruvinti. Šaliką apsivyniojusi aplink ranką, kelius aštriausius ir viską labiausiai blokuojančius išėjimą kampus ji nudaužė, kartu kiek nuvalė palangę, kad pati galėtų užsiropšti. Jautė, kad ir ranka ir šalikas buvo permirkę kažkuo lipniu, bet vistiek pasiėmė vieną šukių, suspausdama ją toje pačioje rankoje, net girdėdama plyštančios medžiagos garsą ir jausdama didesnį skausmą.
Galiausiai užsilipo ant jos pati, veidą iškišo pro išdaužtą skylę - nors ir kaip tikėjo, kad šokdama iš antro aukšto ką susilaužys ar pasmerks save myriop (kas galbūt ir nebuvo toks blogas variantas), baimė pasilikti čia buvo daug didesnė už skausmą ar lūžusią kūno dalį. Stipriai užmerkusi akis, jinai pasiruošė šokti.
-
Net nespėjus sugrįžti su puodeliais į viršų, pasigirdo dūžis, tik kurčias to nebūtų girdėjęs. Pajuto baimę, ką ji sudaužė? Televizorių? Konsole? Antikvarinę lėkščių kolekciją su miško gyvūnais? Vazą? Aaa... Nusirito į pilvą jaudulys kuris ėmė sukti vidurius. Padėjo puodelius ant lentynos ir greitai užbėgo laiptais viršun.
Į jo veidą atsitrenkė šaltas oro gūsis. Išdaužtas langas. Mergina kuri ketino pro jį iššokti. Perkūne, burtininkai yra idiotai! Visiškai pakvaišę idiotai! O gal tik ji?! Tik ją vieną reikia užrakinti į baltą kambarį? Kokia nesveika paranoja! Koks siaubingai prastas planavimas! Kokia gėda. Kodėl buvo toks idiotas ir pasikvietė nepažįstamąją į svečius? Juk ji nestabili... dauguma merginų buvo nestabilios.
Prilėkęs prie šviesiaplaukės, sučiupo ją už liemens ir truktelėjo į save. Pargriuvo kartu su ja, ant šukių. Viena iš jų sulindo į odą, bet to vaikinas nepajuto ir nedelsdamas suradęs jos ranką užlaužė. Prispaudė prie grindų kūną.
- Bandei nusižudyti? Na žinai, tai yra, - atsiminęs, kad neturėtų dabar pradėti savo monologo, privertė ją atsikelti ir numetė ją ant lovos. - ...Tas langas kainavo 700 svarus, tai žinoma, nėra didelė kaina, bet tikiuosi sugebėsi sumokė-, - sučiupo jos abu riešus. – Kodėl tu it pasiutęs gyvulys? Juk sakiau esu nepavojingas, nejaugi negaliu turėti daugiau negu reikia draugų?
O taip, buvo suirzęs, mergelė galėjo justi, kaip šis drebėjo. Jo rankos. Iš streso, taip pat ir dėl adrenalino, bet balsas, balsas buvo ramus ir nerėkiantis.
- Atleisk, kad išgąsdinau, bet nejaugi dabar aš turėčiau atsiprašinėti? Nejaugi tu nejauti gėdos, nei neturi blaivaus mąstymo? Tai... Erzina, - suleido savo nagus į jos odą. – Aš buvau malonus, ir vis dar esu, todėl... Prašau nusiramink, turiu arbatos... padaręs... puodeliai su lapėmis, gražiomis lapėmis, - mintimis apie meną bandė save nuraminti, ir tai išties veikė.
-
Ir vis dėl to nešoko, kūnas, net ir pasviręs į priekį ir jaučiantis oro pasipriešinimą nesitrenkė į žemę, nebuvo grotetiško vaizdo, nebuvo nieko sulaužyto, nebuvo merginos, tysančios ant grindų lauke. Nebuvo ir jos bėgančių žingsnių, kurie turėjo girdėtis viskam pasisekus.
Buvo tik dar didesnis skausmas nugaroje, tada tai, kaip kūnas buvo perkeistas, kaip veidas buvo prispaustas prie ledinių grindų, ant kurių puikavosi smulkūs stiklo gabaliukai, lengvai smingantys į odą. Dabar jau tikra viskas, bet net ir tada mergina ėmė spyriotis kojomis, kažką kartkartėmis užkliudydama - kažką, tai ir buvo svarbiausia, argi ne?
-Hah! Ar kada pagalvoji, kaip elgiesi?! Prieini, kažkoks nepažįstamas, užkalbini, antrame sakiny jau siūlai eit į tavo namus, t-tada vos ne atitempi, užrakini duris ir neleidi išeiti! Atmetant faktą, kad esi geriau fiziškai sudėtas už daugelį merginų ar net vaikinų! Tai kas nebūtų suknistas paranojikas! Ir še, esi malonus! Kas čia per paistalai, kas per geručiu berneliu save laikai, egoistas ar fuckboy much?- klyktelėjo toliau muistydamasi, juto, kaip tos smulkios dalelės perplėšę plonytę veido odą, kaip kažkas šilto ėmė kapsėti ant grindų. Na, sudaužytas langas, naujos žaizdos, nauja pažintis - visai ir užtektina dienelė, o dabar ir velniop buvo galima eit, kartu su savim pasiunčiant ir likusią visatos dalį. Gi ji ir buvo kalta dėl visko, kas dabar vyko.
Nors.. žaizdos, ji gavo naujas žaizdas, reikės ką per naujo pasakoti Karasunai, pranešant, kaip ėjo diena, vis ši buvo daug stipresnė viskame, net ir burtų pagalba būtų galėjusi susižinoti, ir vėl Junko bus iškeikta, ir vėl išvadinta netikėliška ir besiveliančia į nereikalingus skandalus, į netikusią ir nereikalingą egzistuoti! Staiga pranyko ir visas muistymasis, mergina sustojo vietoje, net nepajuto, kaip prie kraujo veide prisidėjo ašaros, susikaupusios į didesnius lašelius tekėdamos pro nosį ir leisdamosi skruostu, vis ji buvo prispausta (ar bent jos veidas) šonu.
-A-a..Atsiprašau..- sušnibždėjo, nežinojo, ar buvo kas girdėta, gal išvis tas menkai ką ir vertas bei reiškiantis žodis išsprūdo kaip tik jos mintyse, bet vis buvimas sukaustytos baimės, ne vien manomos ar spėjamos, o pagrįstos ir žinomos, kad nutiks, tai tikrai padarė daugiau, negu buvo galima tikėtis,- No-norėčiau j-jau eiti namo..
-
Taip, pasielgė idiotiškai. Tai pripažino, bet kaip tada jis susiras draugų? Juk reikia užkalbinti nepažįstamuosius, na juk ir į namus atsivesti, koks gi skirtumas, kad jie gali būti suknisti psic- bet po velniais, net nebūtų pamanęs, kad užtaikys ant laimingo skaičiaus.
Fuckboy. Nejaugi jį ir Hogvartse taip vadina? Tai paaiškintų daug ką, na bet... gal ir buvo Fuckboy, tik štai, nenorėjo būti juo vadinamas į akis, jau verčiau to nebūtų girdėjęs. Žibtelėjo akimis. Su mielu noru įvarytų ją į dar didesnę paniką, bet tą mintį sugebėjo nuvaryti šalin, tai jam garbės nei statuso neatneš, tad kodėl turėtų dabar savo beveik bendraklasę kankinti? Ir taip vargšelė prisikankino.
- Neleidau tau išeiti nes tu buvai perkaitusi, plaučių užde- klausyk, man atrodo aš tau paaiškinau viską ką dariau prieš tai darydamas, ar tai mintyse tik pasakiau? – kilstelėjo savo antakį. – Ir dar turi drąsos man sakyti „fuckboy“, kaip nemandagu.
Mergaitė pradėjo verkti. Aa... Nesmagu. Suspaudė jam tai širdį. Pravirkdė ją! Kaip nemėgo žvelgti į ašarotus veidus, tai sužadindavo ne kokius prisiminimus.
Junko paprašė būti paleista, bet negalės to padaryti. Negalės jos išleisti kruvinu veidu ir nusiverkusios. Ką kaimynai pamanys?! Perkūne, turbūt viena iš bobų jau ir dabar tyko prie lango, o gal jau kelios net apkalba jį? Jo tėvus? Suraukė antakius. Su tokiais tempais, tėvai ims manyti kad yra neatsakingas vaikigalis.
- Atleisk, negaliu to padaryti, tu apsiverkusi, kruvina, klausyk, aš tau nieko nedarysiu, juk nepadariau, o galėjau.... tai pasitikėk manimi, gerai? Išleisiu tave kai... susitvarkysi žaizdas ir nebebus tokios raudonos tavo akys ir kai... sutvarkysime šitą kambarį, - lėtai išvardino. – Prašau nebėk, tu man ir taip padarei didžiulę gėdą, - tiesmukai pasakė, ir suprato, negalintis jos paleisti... jau nebe pasitikėjo ja, kad galėtų šią palikti vieną kambaryje.
Atsistojo, truktelėdamas į save ir Junko, laiptais žemyn nuvedė į vonios kambarį. Spintelės buvo pilnos negendančių vaistų, tad netrukus rado bintų, dezinfekuojančio skysčio ir servetėlių.
Garbanius ir toliau nejuto savo žaizdų iš kurių kapsėjo kraujas, net viena iš stiklo šukių akivaizdžiai matėsi įsmigusi nugaron. Šis dabar turėjo didesnių problemų ir nė nemanė susižeidęs, o veidrodis nors ir galėjo atspindėti jo nugarą, bet... vaikinas į savo atspindį neketino žiūrėti, kol ši šviesiaplaukė yra name.
-
Kas gi būtų galėję ją kaltinti, vis dėlto, argi ji nebuvo auka visame tame, vos ne per prievartą įkalbėta, ypač dar ir dabartiniame pasaulyje, kur slypi visokio tipo pikdarystės, net nebūtinai žmogaus galvoje, bet ir kiekvieno laikraščio pirmame puslapyje, kur slypėjo po kažką blogo nutikusio vakar ar tai užvakar.
Tik linktelėjo į viską ką sakė Giedrius, tai skambėjo bukai, vos ne visi jo ištarti žodžiai - ir ji mielai toliau būtų laidžiusi balsą, galbūt net pastūmusi jį į langą, kol pati kaip kitaip bandys iš čia išsinešdinti, bet tai nebebuvo jos tolimesnė rolė, o ji pati nebebuvo pirmakursė Junko, kuriai būtų užtekę drąsos tą padaryt. Ir gerai, koks gi skirtumas, ką jisai galėtų padaryti - nuo sumušimo ar pavertimo į jo asmeninę lėlę ligi užmušimo, tikrai, koks gi skirtumas, mergina ir pati mielai būtų save pasiuntusi anapilin, gal todėl ir bandant šokti jos minčių virtinėje neegzistavo jokio tipo baimė.
Jautėsi per daug pavargusi, nuo viso išsirėkimo, nuo prarasto kraujo, nuo ir taip originaliai per mažo cukraus kiekio kraujyje - net tolimesni atsiprašymai, tarsi jau užprogramuoti kūne į numatytąja sistemos būseną buvo nebelendantys laukan, kas buvo savotiškas gerumas, vis Junko nė neregėjo dėl ko kalta buvo ji. Jeigu jisai nebūtų nieko pradėjęs, jei nebūtų kažkoks užsimaskavęs stereotipinis grifų atstovas, su savo drąsa ir savimeile ligi ausų, tada nieko ir įvykti nebūtų įvykę! Pasitikėt juo, jau verčiau su Šetonu pačiu susidėtų - net jei taip ir savotiškai buvo, vis Karasuna ir jisais turėjo būti bent jau pusbroliais.
-G-Gerai..- tyliai sušnibždėjo, ir kūnas buvo pradėtas tempti savaime - jokios jėgos ji net nedėjo, tikriausiai vos varnanagis ją paleistų, ir ji per naujo susmuktų ant grindų. Akys visą laiką buvo įsmeigtos tiesiai į tąsias šlepetes, su tais mielais kačiukais, kurių užmatymas vien dabar vertė norėti viską išvemti lauk. Jau verčiau būtų pasilikusi Hogvartse, kad ir kaip kūnas tam pačiam nesutiko, o jinai pati norėjo ištrūkti laukan.
Atsidūrė vonioje - toje tipinėje, siaubo ir nesiaubo filmų pamėgtoje ligoninės baltumoje, net jei čia tokį vaizdą trukdė dulkės ten ar pageltonavęs ruoželis anan, bet vis tai nesudarė nieko per geros emocijos. Ir akis, skaudanas ir tenorinčias užsimerkti ilgesniam laiko tarpui, ji viršun tepakėlė tik išgirdus krebždėjimą, kai Giedrius ėmė kažką per daiktus - bent jau dauguma šių buvo atpažinti, kad ir vaistų pavadinimai, einantys jau už jo nugaros.
-T-tu s-susižeidei,- išlemeno tylomis, jau tiesdama ranką link šukės, įsmigusios į jo nugarą ir drabužį, aplink kurį susidarė raudona kraujo dėmė, palaipsniui tekanti žemyn ir paliekant po kitą mažą papildomą dėmelę - tik paskutinę akimirką šią atitraukė, it supratusi, kad tai nėra gera mintis, tad verčiau nuleido akis į rankas, vieną pilną smulkių stiklo gabaliukų, kitą vis dar apvyniotą šaliku, jau iškruvintu ir suplėšytu,- K-kodėl tu t-taip elgiesi..?
-
Prikando lūpą. Savęs nekaltino dėl paprasčiausio noro turėti daugiau draugų negu reikia, jau... Jau mintyse ta tema su savimi kalbėjo tuziną kartų ir jau net penkis kartus kai parsivedė Junko į savo namą, na techniškai tai buvo jo tėvų namas, bet nesvarbu.
Klastuolė pranešė am vieną nemielą faktą, jis taip pat susižeidė. Smegenys tuos žodžius sugavo ir per Giedriaus kūną perėjo skausmo banga. Viena ranka perbraukė sau per nugarą, ar tai bent jau kiek pasiekė ir užčiupęs šukę pabandė ją ištraukti. Skauda, bet ištraukė. Pažvelgė į kruviną stiklo gabalėlį, aštrus, ilgas. O jeigu jo kraujas užsikrėtė? Reikės siūtį? Aaa... O dabar namie yra su bukaprote, jai tikrai neduos adatos, dar nudurs jį patį. Jautė kaip per nugarą bėgo šilta kraujo srovė.
Reikia greičiau sutvarkyti jos žaizdas o tada galės nusigauti į Hogvartsą ir... Ir... Ne, pernelyg didelis atstumas, autobusu ten nukeliaus tik per valandą. Aaa... Ar pasitikės ta nestabilia? Nieko jai aštraus neduos. Nesvarbu, dabar ją apvynios o paskiau paprašys pagalbos.
Užpylė skysčio ant vatos, uždėjo ant vienos iš žaizdos kuri buvo ant Junko veido. Ten šukės nebuvo, o kitur... Kitur pažiūrės. Gerai, kad tie kirčiai nebuvo tokie gilūs, kiek apvalius, viskas neatrodė taip baisiai. Gilesnes žaizdas, užklijavo vata, bintu, nepamiršdamas ant vatos ir žaizdos užpilti dezinfekuojančio skysčio. Būtų sutvarkęs visas jos žaizdas, bet... Pajuto kaip jo kūną išmušė šaltas prakaitas. Šalta.
- Dar kur žaizdų turi? Sutvarkysiu ir jas, - tarstelėjo paimdamas jos ranką, kuri buvo nukentėjusi nuo neatsargaus šukių ėmimo nuo lango. Užpylė negailėdamas, kaip ir apvyniojo. – Ar gali... pažiūrėti ar neturiu daugiau žaizdų? Jeigu.. turiu ant nugaros, sutvarkyk, ar gali? Ta.. manoji... yra gan gili.. – nė nepajuto kaip jo balsas ėmė drebėti.
-
Ir vėl viską perėmė neviltis, didžiulė ir stingdanti vietoje, tokia, kad net sunkiai įkvėpsi - visas gerumas ir pasitikėjimas savimi, kurį prisiminė kažkur giliai laikanti pranyko it niekad neegzistavęs. O gal ir neegzistavo, nebūtų nustebusi, jeigu visi geri ir teigiami dalykai tebūtų buvę melai, kuriuos ji pati susikūrė, kad kaip gelbėti save. Apgailėtina, nedovanotina. Koks dar tas išgelbėjimas, kurio trokšta ji! Net juokas ima.
Būtų ir nusijuokusi, šleikščiai, jau net gebėdama regėti savo atspindį veidrodyje pilną kirminų, krentančių iš burnos, iš ausų, besiritančių iš naujų kiaušinėlių, kurių buvo apstu jos plaukuose - gi ji buvo tokia šlykšti žmogysta, nieko keisto, kad tą manė ir varnanagis! Nieko keisto, jeigu jis laikė ją nestabilia, jei kalta dėl visko buvo ji! - tik taip pat greitai atrastą, iliuziją kiek prasklaidė Giedriaus kaštoniniai plaukai, uždengę veidrodį, atsiradę regos lauke kartu su deginančiu pojūčiu ant skruosto, nuo kurio net buvo sugebėta kiek krūptelėti.
Paklusniai palenkusi galvą, kad būtų patogiau tvarkyti žaizdas, akis laikydamas įsmeigtas į vieną baltesnių plytelių sienoje, mintyse Junko buvo kur kitur - net ir deginantis skausmas neatnešė į realybę, realiai, jis net nebuvo toks baisus, kaip kad kiti įvykiai, kurių net nebuvo norėta prisiminti. Bent jau gerai, kad tai atkentėjo ji viena, ir kad tai tebuvo pamoka, o ne reali bausmė! Bent jau žinos, kaip nedera prisidirbti, kaip ką tik ir padarė. Tokia neklusni savininkė, net gebėjo jausti tą persaldintą balselį galvoje, galbūt realiai jinai ir žiūri, kurioje kertelėje užsislėpusi, akimis smaigsto tas mažesnes ar gilesnes žaizdas, kurios naujai puošė klastuolės kūną..
Skausmas. Naujas, net nepajutusi, kada spėjo nusivynioti šaliką, atplėšti jo pūkuotą medžiagą nuo sudžiūti spėjusių žaizdų - mergina bukai spoksojo į naujai kraujais paplūstančias žaizdas, tai, kaip buvo jos vyniojamos. Siaubas, kad smarkiausiai nukentėjusi buvo jos rašymo ranka, ir kad žaizdos nedings tikras dvi savaites, tą jau buvo galima nuspėti vien nuo to, kaip jos atrodė - bent jau greitai tas vaizdas buvo paslėptas bintų, ir neliko nieko kito, kaip tik nesustojančio diegulio pojūtis, kad patvirtinti ten esant kokiems sužeidimams.
Bukomis, it apsiblaususiomis akimis - tarsi jau būtų patapusi kieno nors valdoma marionete - mergina linktelėjo, iškarto vatos gumuliuką pamirkydama dezinfekuojamame skystyje, kol šį patį, kartu su bintais, pasidėjo ant vonios krašto, prie pat savęs, kad galėtų bet kada pasiimti.
-Pritūpk,- tyliu balseliu tarstelėjo, ignoruodama viską aplinkui. Ar jo balsas drebėjo? O gal kaip tik pasitikėjo savimi? Galbūt Giedrius ją mausto? O galbūt jis prie mirties slenksčio? Tokia ir kitokia informacija nebepasiekė merginos, kuri it iš seno užprogramuotas robotas darė vienintelę įsakytą užduotį - sutvarkyti žaizdą. Lediniais pirštais pakėlusi jo dėvimus marškinius, užtempė šiuos prie kaklo, jeigu vaikinas vis nuspręstų palengvinti jai darbą su tąja vienintele sveika ranka pasilaikydamas šiuos pats.
Žaizda buvo kiek labiau viršutinėje nugaros pusėje, ne tik sugebėjusi įsmigti, bet prieš tai ir praplėšti žemiau esančios odos gabalėlį, kad ir ne taip giliai - iš pradžių apvaliusi kraujus, esančius aplinkui, ji per naujo pakartojo tą patį procesą - sušlapina vatos gabaliuką, nuvalo kraują aplink, jeigu šis slepią kokią smulkutę žaizdelę, tada šią pabando apvalyti ir kiek geriau. Pasiekusi pagrindinę, didžiausią, gerai išvaliusi prispaudė naują ir visiškai švarios gabaliuką prie verčiau grotestiško vaizdo, tik tuomet šį sušlapindama - kita, ne taip seniai sutvarkyta ranka prisilietė prie jo riešo, šį kiek užlauždama, o pirštus lengvai prispausdama prie pačios vatos kraštų, suprask - pasilaikyk, nes aš negaliu. Pasiėmė bintą į rankas, iškarto atsivyniodama didesnę jo dalį, tik tada, pradedant vynioti nuo jo priekio, lengvai kelis kartus apvyniojo žaizdą, kartu bintu uždengiant ir smulkesnes už pagrindinę - galiausiai nukirpo jo galą, užkišdama šį už kelių apvyniotojo binto juostų. Prisiminusi turinti segtuką, kažkur slypinti plaukuose, bet ir šiuo užtvirtino užkištą galą, kad tikrai laikytųsi.
-Smulki dar yra čia, jai užteks vien pleistro,- šalta piršto pagalvėle nuslydusi žemyn jo kūnu, ji kelis kartus apsuko šia ratu aplink daug smulkesnę ir negrėsmingą žaizdą, kuri, net jei prieš ne tokį ir ilgą laiką dezinfekuota, vėl per naujo sruvo kraujais - netikėjo, kad vaikinas pats ją pasiektų, vis ji buvo vos ne pačiame viduryje, o taip smarkiai persikreipiant itin susigadintų sunkiausios žaizdos užtvarstymas. Pleistrų niekur nesimatė, galbūt vaikinas šių neišėmė ir paliko vaistinėlėje ar dar kur, o pati Junko neturėjo noro grėsmingai kuistis po jo namų daiktus. Tai irgi būtų neatleistina, argi ne?- Net jei sunku pačiam tvarstantis, patarčiau neleisti užsistovėti ilgiau nei dviems dienoms, kitaip..,- kiek suabejojusi, ar vertėjo tęsti, ji sustojo - akis įsmeigė į jo kaštoninius plaukus, į savo sutvarstytą ranką. Koks skirtumas, jei tars ką daugiau, galbūt Giedrius neapsikentęs jai išpjaus liežuvį, gal taip būtų buvę geriau ir jai, ir jam, ir apskritai visiems,- Kitaip net ir švarios žaizdos dvokas tavęs, primenantis sugedusius valerijonus, tavęs niekad nepaliks.
-
Pernelyg negalvodamas pritūpė kaip ir buvo lieptas. Akis nukreipdamas į veidrodį esantį priešais, netrukus jo atvaizdo nebesimatė. Šit kaip. Su mielu noru dabar būtų kieno nors apka- nors ne, vien nuo minties kūną nukrėtė šiurpas o su juo ir skausmas.
Drebantis balsas. Galbūt tai palaužė Junko? Galbūt pasirodė toks apgailėtinas, kad toji suprato – čia nėra ko bijoti. Tai tiesa, savęs nelaikė jokiu tai pabaisa, stipruoliu kuris galėtų prispausti merginą prie lovos ir ją sudoroti it maistą. Toks elgesys juk buvo pasibjaurėtinas, nenorėjo, kad klastuolė jį laikytų tokia šiukšle. Tad nors jam ir nepatiko ta idėja, kad drebantis balsas labiau davė mintį „aš bijau mirties“, nors... dabar kai šitaip pagalvojo, bijoti mirties yra natūralu, bet parodyti savo baimę nebuvo gerai, juk padarė priesaika sau kad dalinsis savo nuogąstavimaisi tik su švilpiu ir niekuo daugiau, nes tada visi manytų, kad yra ištižėlis, nekietas, silpnas idiotas.
Skaudėjo, taip, skaudėjo labai, bet nė neaiktelėjo. Sukandęs lūpas, laikė savo marškinėlius ir kitką, ką ik buvo lieptas prilaikyti. Kai pragarė baigėsi, pažvelgė per petį į merginą, kuri atrodė net kiek geriau už jį. Galbūt atsigavo? Galbūt tai baimė ją buvo taip prislėgusi ir skausmas ją vėl atgaivino? Turbūt, arba akys jau pradėjo apgaudinėti.
Pašiurpo kai pirštu buvo paliesta smulkioji žaizdelė. Aaa... Nugara tokia pavojinga vieta, džiaugėsi kad šukės nepataikė į fatalines vietas. Tos laimės, neišsklaidė net kalbos apie valerijonus. Įdomu koks jų kvapas? Dabar kai pagalvojo, galėjo atsiminti tik suknežintų vabzdžių kvapą.
- Tai vis ne dvėsena, - šyptelėjo, nusivilkdamas savo marškinėlius, jau geriau bus be jų, nors... ir pavėluotai. – Ačiū, - nepamiršo padėkoti ir atsistojo.
Kojas gėlė nuo tokio ilgo tupėjimo, tad teko jas palankstyti kaip gandrui, kol galiausiai šmurkštelėjo iš vonios į virtuvę. Iš viršutinės spintelės ištraukė juodo šokolado įpakavimą, ir grįžo į vonią pas šviesiaplauke. Taip, jam buvo silpna, bet neturėjo tokios prabangos dabar apalpti.
Išlupo šokoladą ir atlaužė puse, įteikė puselę su įpakavimu klastuolei, o pats palyginus greitai sukrimto savąją dalį, gal dėl to kad nenorėjo išsipurvinti rankų, ar tai gal nes buvo išalkęs.
Atbula ranka nusivalė burną.
- Aa... Tai padeda nuo kraujotakos? Girdėjau, turėčiau... apie tai paskaityti vėliau ir pateikti tikslesnę informaciją bet dabar, einame gerti arbat... – nutraukė pats save. – Mums... hm... Pažįsti Nero gal? Na jis toks švilpis, jeigu nepažįsti tai nesvarbu, bet... tada atsakyk, ar įmanoma patekti į švilpynės bendrąjį kambarį? – žibtelėjo akimis.
-
Kitais atvejais tai net blogiau - norėjosi ištarti, bet mergina susilaikė. Tas bevertis burnos aušinimas, jo nederėjo atlikinėti, ypač galint dar labiau Giedriui sugadinti nuotaiką - kad ir kaip vaikinas jos galėjo vien dabar neapkęsti, ji nebenorėjo plėtoti to jausmo dar tolimiau, ir taip sugadino šią užtektinai, nenorėjo, kad neapykanta būtų reiškiama tiesiai šviesiai jai į akis tokiu metu, kai ir vėl sugrįžo į tą nekenčiamą savo būsena, kur jau kažkas tik sprigteli joje, ir viskas - ji lėlė, tevaldoma savo baimės ir neturinti savos nuomonės jokiuose kituose pasirinkimuose.
-Aš gi ir buvau dėl to kalta,- akis įsmeigė į plyteles, girdėjo, kaip vaikinas kažką daro, net jei jos galvoje sukosi klausimas, už ką jis išvis dėkoja. Šaiposi, dar labiau pabrėždamas faktą, jog jeigu ne ši, to nebūtų įvykę, ateitis nebūtų atvedus prie va šito viso reikalo, kuriam teko išnaudoti tiek daug dezinfekuojamojo skysčio ir binto atraižų.
Toks jausmas sustiprėjo dar labiau, kai panosyje iš niekur buvo pakišta šokolado atraiža - kelis kartus sumirksėjusi, Junko paėmė į rankas jai siūlomo saldėsio - na, gal nepilnai ir derėjo jį tokiu vadinti - gabaliuką, ir vien tik tam, kad tolimiau į jį spoksotų, jausdama kylančio šleikštulio pojūtį.
-Tau jo reikia labiau nei man,- ir vis dėl to atkišo atgal šį Giedriui, ypač su faktu, kad jisai taip greitai susivalgė saviškį, ar net ir tuo, kad tai buvo jo valgis, o jis ir toliau apsimetinėjo maloniu.
Nero.. Tas vardas privertė pakelti galvą, per staigiai, kad nebūtų akivaizdu, ar kad jai pačiai nesukurtų apsisvaigimo jausmo. Nero, tasai mielasis švilpis, ištraukęs ją iš bedugnės krašto vien tam, kad varnanagis ją per naujo čia įmestų! Tasai, kurio vardas iškart sukėlė kažkokį diegulio pojūtį kūne, o merginos rankos pradėjo drebėti. Net ir po visko, nuo to, į kokias bėdas jį įvėlė ligi to, kaip jis vis dar įtikėjo ją esant stipria ir senąją klastuole, kuri ir kalnus būtų nuvertusi..!
-Pažįstu,- tarė, norėdama, kad balsas skambėtų kaip skambėjęs, tai buvo jos vienintelis prašymas, bet ir tuomet jinai pajuto tą smulkų drebėjimą savame tone. Nesąmonė, net ir smulkiausi dalykai nėjo pagal jos norus,- Tačiau esu tikra, kad greičiau Helgos spąstų actu apsilietum, nei patekti vidun sugebėtum.
Na, bent jau girdėjusi yra, kad taip nutikę, kažkoks senas švilpis, bala žino kaip persivaręs į klastuolių gretas tą kažkur minėjo, nors ką ten gali žinot, ant kiek tai tiesa. Vis, kodėl į bendrus kitų koledžus kambarius verstis reikia, kai buvo kitų pilnų vietų, kad praleisti laiką? Tai nebuvo itin suprantama.
-Nors jeigu paprašysi, manau, kad įleistų tave ir patys švilpiai, vis nesupyko, kai sėdėjau su jais prie jų stalo,- pridėjo, nuleisdama akis į žemę. Kodėl staiga nuo panikingų žaizdų lopymo jie perėjo prie smulkaus pašnekesio - nors kaip, verčiau, buvo geresnis klausimas. Pasikėlusi nuo vonios krašto, mergina priėjo prie Giedriaus, vis dar žiūrėdama į žemę - nors net ir tada judo grėsmingą jo aukštumą ir tai, kaip šis į ją žiūri,- Kodėl tu taip elgiesi?- dar kartą perklausė.
-
Jis jai padėkojo už užlopymą ir kad nepasmeigė su kokiu stebuklingu peiliu. Nes dėl Perkūno, juk tokioje situacijoje bepročiai užmuštu žmogų pernelyg negalvodami.
Kai toji kone atsisakė šokolado... Jeigu būtų turėjęs uodegą, katės, būtų ėmęs ja mataruoti. Kas čia per svetys? Nieko nenori! Nei arbatos, nei šokolado! Juk ji labiau išsekusi už jį, taigi tegul šlamščia šokoladą kurį duoda.
- Tu praradai daug daugiau energijos už mane, todėl valgyk, - grąžino jai šokoladą. – Net jeigu ir nepatinka juodasis šokoladas... Vis vien tai yra šioks toks maistas, nieko geriau pasiūlyti negaliu, - tarstelėjo.
Merginos išraiškos, dauguma, atrodė prislėgtos arba pašaipios, bet tai turbūt tik jo akimis. Tačiau vos paminėjusi Nero, atsivėrė visai kitas emocijų spektras. Vadinasi toji žino, ir turbūt, net pažįsta tą švilpynės atstovą.
- Jis atrodo gerai be akinių, tiesa? – žibtelėjo akimis, nuojauta kuždėjo kad mergelė yra įsižiūrėjusi tą bernelį, jų suvesti neketino, bet pačiulbėti vaikinui apie praktiką turint galvoje konkrečią personą, yra puikus planas, nors šis sutiko ir be to su juo užsiimti velniava.
Ta mintis grąžino jam nuotaika ir energija, o gal tai buvo šokoladas? Kraujo nebuvo praradęs jau tiek daug, tik pažvelgus į marškinėlius galėjo susidaryti vaizdas, kad gavo atvirą žaizdą, o tiesa buvo ta, kad turbūt skylė buvo ne ką mažesnė už netyčinį įsipjovimą į pirštą pjaustant agurkus. Net ir tai atvejais, kraujo būta daug.
Nusikvatojo, kai toji paminėjo actą, tai neskambėjo taip baisiai kaip rūgštis, tad buvo įsitikinęs, kad kada surizikuos, bet... Nemanė, kad to prireiktų, vis jie turi savo vietą į kurią niekas, išskyrus juos, negali įžengti.
- Turbūt susitiksime prie švilpynės stalo... dažnai, - patenkintas pratarė ir it kažką atsiminęs, greitais žingsneliais nuėjo paimti arbatos puodelių, kurie kantriai laukė ant stalelio.
Įteikė vieną iš jų Junko, o kitą, su vasarine lape, sau pasiliko. Arbata jau buvo atvėsusi.
- Išgerti reikia, nemėgstu pilti geros arbatos lauk, tau juk patinka arbata, a? – buvo patenkintas, kad šita situacija pagaliau atvedė prie nereikšmingo čiauškėjimo. – Ooo... Ir ar kartais nebūsi Nero mergina? Ar simpatija? – paklausė nelaikydamas šypsnio.
Kodėl taip elgiasi? Na jau sau tai mintyse ne kartą sakė, bet toji, žinoma, tų minčių nei girdėjo, nei matė.
- Tu esi mano svečias ir natūralu su jais elgtis padoriai, taip pat kaimynai yra ant kiekvieno kampo, turbūt jau dabar sklinda paskalos apie... Apie... trankų ir nepadorų Vėjavaikių sūnaus vakarėlį, tikiu kad kai išdaužei langą kokia žiobarė mums iškvietė policija, o gal ketino? Na žinai, paprasti dalykai, - balse jautėsi kartumas. – Bet tu juk man padėsi sutvarkyti tą kambarį, a? Ir juk sumokėsi puse lango kainos... o gal visa?
-
-Ne, aš.. Nereikia,- vien pagalvojus, kaip toji šokolado dalis dabar turės slinkti žemyn stemple, ir vien tik tam, kad normalių maisto kiekių negavęs skrandis šio nepriimtų dar, klastuolė nusipurtė. Vien pati mintis kėlė šleikštulį, tad gal ir nieko keisto, kad vos tai pačiai plytelei ir vėl būnamai stumiamai į jos pusę, mergina iškart iškišo ranką priešais, kad pasiimtų Giedrius sau.
Nieko daugiau per ką ir nesureagavusi, veide neleidus atsispindėti jo teiginį patvirtinančiai ar paneigiančiai išraiškiai - išvis, Nero be akinių regėtų tik tuos kartus, kai jis buvo nervingas, ar bent taip atrodė pačiai jai, kiek sugebėjo teisti jo emocijas pagal veide atsispindinčias mimikas. Vienintelis dalykas, sulaikęs nuo tolimesnio buvimo statula buvo paprastas varnanagio juokas, išgąsdinęs merginą ligi pašokimo iš vietos - jis buvo toks garsus, nepalyginsi su tyliu Junko balseliu, ar tai net pačio vaikino įprastinio kalbėjimo dialektu.
-Susitiksim..? Aš, ah.. Nemanau,- nusisukdama atgal, tarstelėjo ji, kol Giedrius vėl kažkur sulakstė - tarsi pilnai neužtikrinta, kad tai tikrai jai, jau iš sugrįžusio bendraamžio ji paėmė puodelį, jau spėjusį gerokai atvėsti, suimdama šį rankomis, bet tik spoksodama į skystį viduje,- Čia.. man, tiesa?
Pasitikslino, dėl viso pikto, juk niekad negalėjai realiai žinoti, ar tikrai tikrai jai jis buvo skirtas, aišku, visiškai atmetus tą paprastą faktą, kad puodelis pats buvo įduotas jai į rankas, ir kad nieko kito šalimais, aišku, be Giedriaus su savo puodeliu, nebuvo. Nenorėjo rizikuoti ir dar labiau pykdyti dievų ar pačio jaunuolio, o gal tiesiog negalėjo įtikėti, kad po tokių nelaimingesnių įvykių jis vis dar vaišina ją arbata, vietoje šios išpylimo jai ant galvos. Nors vistiek šios nepalietė, tik pasidėjo šalimais, per daug pergyveno, kad visas skrandžio turinys tiesiog išsipils lauk.
-M-mergina?- kelis kartus sumirksėjusi, tarsi pasitikslindama, ar tikrai išgirdo tinkamą žodį, Junko pagaliau nusišypsojo, o šypsena perėjo į kaip galima labiau prislopintą juoką, uždengtą ranka, kuri kentė binto perteklių. Ši diena galėjo eiti į keistųjų sąrašą kaip antra, pirmąją būnant toji, kur praleido su Nero,- Aš klausiu, kaip dar jisai pakenčia buvimą su manim, o čia, haha.. Nors, tuomet tu būsi tąsai naujas draugas, tikriausiai, vis minėjo..
Vis šypsnis greičiai nei atsiradęs nusišlavė nuo veido, ir vėl pranykęs - kartais imtum net ir suabejotum, ar šita akimirka tikrai buvo viename iš dabartinio laiko įvykių. Ji nenorėjo išgirsti tokio Giedriaus atsako, bet šaukštai popiet, vis buvo pati, kuri paklausė - lėtai, it sulėtintame veiksme kur filme būtų Junko linktelėjo, nieko nelaukdama apeidama vaikiną ir atsidurdama koridoriuje.
-Eime, aš, mh.. Aš pažiūrėsiu, ką bus galima padaryti.
Na, gi kažką padaryti vis teks, pasigailėjo neatsitempusi savo burtų lazdelės drauge, vis tai būtų itin palengvinę užduotį, o dabar tikriausiai teks eiti kituoju savižudišku keliu tam, kad atpirkti už tąjį langą. Ech, gyvenimas tikrai būtų buvęs lengvesnis, jei Junko dar būtų spėjusi pro jį iššokti.
-
Taip, išties, nemanė, kad jie ten kada susitiks, visgi negalėjo palikti savo Varno nago stalo, ten būdavo visi jo bendraklasiai, tad atrodytų keistą, jeigu imtu ir atsisėstu prie Švilpynės stalo, it neturėtų pas save draugų. Pikti žvilgsniai, o gal labiau abejingi, jį erzintu. O be to, kai būtų prie stalo, negalėtų nieko įmantraus daryti su švilpiu... Na... nebent jeigu jau ateitų, tai pažiūrėtų kaip Junko su juo kontaktuoja.
Toji atsisakė šokolado vėl. Koks skirtumas. Paėmė, ir taip pat greitai suvalgė kaip ir pirmą. Ar arbata jai? Na juk akivaizdžiai parodė, kad taip, dviejų puodelių neketina išgerti. Linktelėjo, gurkštelėdamas.
Cha, sutrikdė mergelę tokiu klausimu, tokie visada sutrikdydavo žmonės, vos paklausi apie antrą pusę ir skruostai užsidega. Kaip bebūtų pats nereaguodavo į tokius kvailus klausimus. Ar tai jį padarydavo šaltu? Dabar kai pagalvojo, klausimai apie meilę, sulaukdavo iš jo tik juoko pliūpsnių.
- Jis mane minėjo, na ir ką? – jeigu būtų turėjęs šuniška uodega, toji būtų pradėjusi vizgėti. – Ar tiesiog... kad susirado naują draugą? Su kuriuo leis savo likusias laisvas valandas?
Ir štai.. Šviesiaplaukės veidas vėl apsitraukė debesimis. Kas gi ją neramina? Gal įtarią kažką? O gal Nero nepalaikė liežuvio už dantų? Tačiau dabar ir pats jį vargiai laikė. Sukikeno apie tai pagalvojęs. Tačiau greičiau mergina yra labai kompleksuota ir galvoja nesveikai daug. Paranojikė. Turbūt tai bus tiesa, nes tik paranojikai daužo langus.
- Tu per daug galvoji,- garsiai pratarė savo mintis, ištuštindamas arbatos puodelį.
Patenkintas linktelėjo. Ji viską tvarkys, nes po velniais, nenusipelnė susipjausty-, akis nuleido prie klastuolės apibintuotos rankos. Negali šitaip sužeisto žmogaus kankinti, net jeigu ta žaizda ir atsirado per tos pačios žmogystos kvailumą.
Surinkęs tuščius, ar tai pilnus, puodelius nunešė juos į virtuvę ir pačiupdamas už sveikojo riešo mergina, ją nutempė į antrą aukštą. Šalta. Vėjas jau buvo įsisiautęs, net snaigės krito ant grindų! Pūga! Ne tokia ir didelė, bet tai kas iš to, vis vien prisnigti spėjo kambarys.
- Aaa... – nutęsė galvodamas ir atidarė spintą, spintoje buvo drabužiai, ir kiti įvairūs daiktai, taip pat dėžė, iš kurios ir ištraukė Giedrius antklodę, plaktuką ir vinių.
Prispaudė antklode prie lango sienos, ar kaip tai pavadinsi. Šalta. Reikėjo apsivilkti marškinėlius, bet dabar jau per vėlu... Na nesvarbu, bus šilčiau kai juos apsimaus po šito darbelio.
- Laikyk stipriai, kol kalsiu vinį, - tarstelėjo. – Ar turi geresnių idėjų?
-
Dar kelis kartus sumirksėjus, it nebūdama tikra, ar jau atvėsusio gėrimo gurkštelėjimas jos nenuneš į pasakų karalystę ir nenumes tiesiai į pragaro dugną, Junko pakartojo tą patį, prarydama kelis trumpus gurkšnius ir kiek nusipurtydama dėl šalčio.
-Apskritai minėjo, kad susirado naujų draugų ir pažįstamų. Nieko daugiau,- atrodė, net ir jaunuolio gailesčio aurą galėjo justi, vis jis buvo kažkoks per daug laimingas, tai buvo tiesiog keista - net ir taip buvo galima tai užvadinti. O galbūt ir ne, galbūt jis teturėjo tokį pat prisirišimą prie Nero kaip jinai, gi negalėjo žmogaus taip hipokritiškai teisti, tai būtų ir kvaila, ir dar labiau ją sumenkintų visų akyse,- Tu galvoji per garsiai.
Žinoma, argi taip reikėjo atsikirsti kai esi slabna ir baili mergiūkštė - nieko negalėjo padaryti, kai išlįsdavo jos senoji, ar tai naujoji charakterio dalis, vos ne su smūgiu į veidą vožiant supratimu, kad še, tu vėl išdrįsai prabilti apie kažką, kas sukels kitų pykčius.
Palikusi savo pustuštį puodelio šio namo savininko rankose, ji jau pati norėjo pradėti ropštis aukštyn, kai ir vėl buvo sučiupta už rankos.
-Manęs tampyti nereikia,- burbtelėjo panosyje, net jei nieko nedarydama, kad atsikratytų tvirtų Giedriaus gniaužtų. Tarpduryje prastovėjusi tol, kol vaikinas rausėsi kažkodėl visą Ikea turinį turinčioje spintoje, mergina kelis kartus šnairai žvilgtelėjo į langą, ne, vis pačio Giedriaus idėja buvo geresnė, nevertėjo bandyti ką per vieno daryti čia, kai nežinia kas gali įvykti. Verčiau paliks kokį brūkštelėjimą užrašinėje, ir tuo bus pasirūpinta, kad ir kaip to nesinorėjo daryti.
Net ir pati šaldama it Ievos mados skonio palikuonė, palikta pusnyse ligi kelių, kažkas klastuolės viduje neleido jai žiūrėti į tai, kaip pastirusi nuo šalčio yra Giedriaus oda, ypač tose kruvinesnėse vietose - galbūt tai buvo tiesiog tasai gerumas joje, apie kurį vien pagalvojus norėjosi šleikščiai nusijuokti. Viskas, kuo buvo varoma šita mergina tebuvo gryna baimė, paslėpta po dar didesniais baimės sluoksniais - gal vien dėl to ji pati išsinėrė iš savo megztinio, šilto ir ilgo, pasilikdama vien po trumparankove maikute, kol megztinio rankoves aprišo aplink Giedriaus kaklą, kad bent mažytė dalis šilumos jį apimtų, kol vaikinas pats susiprotės nebūti pusnuogis.
-Jeigu taip baiminiesi dėl nepadoraus Vėjavaikių vakarėlio, kokio velnio vaikštai pusnuogis,- ir vėl išsprūdo, ojojoj, net pajuto, kaip visas kūnas sustingo po tokio nereikalingo jos komentaro. Žinoma, tai nebuvo svarbu, ar apskritai kas buvo svarbu? - tačiau merginai prireikė kelių gilių šalto oro įkvėpimų ir susidariusio gumulo gerklėje nurijimo, kad tylesnius balsu gebėtų ką tęsti,- Paskui apsirenk, pats kalbėjai, kaip negerai būtų susirgti.
Abejomis rankomis prispaudė antklodę prie lango rėmo, palikdama užtektinai vietos, kad tik "netyčiomis" Giedrius galėtų jai prikalti ranką, kaip kad kokiam Jėzui - stipriai užmerkė akis prieš ausims pasiekiant kokį aštrų kalimo garsą, tiesiog einantį per visą kūną, tamsią šių rudumą praverdama tik tada, kai paskutinysis garsas pasiekdavo ausų būgnelius ir pro kojų pirštus palikdavo kūną.
-Ryt.. Ne, poryt, tikriausiai ne kiek naujas langas, bet žalos kompensacija bus, manau.. Pranešiu rašteliu, jei kur reiks tau ateit, bet tikriausiai kaip atsiųsiu pro kitus padarus arba dalykus,- užtvirtintai pratarė, pažiūrėdama jam į akis.
-
Nors ir sakė laikyti paslaptyje tuos bučinius, bet vis vien nusivylė, kai išgirdo, kad Nero nieko daugiau apie jį nesakė. Na... Nebuvo jokioje įstabioje kelionėje su švilpiu, tad išties, ką jis ir būtų pasakojęs. Mintyse prisegė kelias idėjas.
Į kitą merginos repliką net nekreipė dėmesio, ne jai kalbėti kai tiek prisidirbo. Tad tik šyptelėjo, net ir tada kai papriekaištavo dėl tampymo. „Nereikėjo lango išdaužti“ norėjo mestelti, bet susilaikė, jau ir taip pakankamai kartų sakė, kad yra nepatenkintas tokiu svečio elgesiu.
Jau įpusėjęs kalti, pajuto kaip nugara buvo uždengta šilta medžiaga, o kaklas aprištas. Megztinis...? Tikėjosi, kad ji aprišo nenaudotą megz- tačiau iš šilumos suprato, kad jam buvo atiduotas šviesiaplaukės vienintelis megztukas. Po velniais! Dabar toji peršals ir pradės čiaudėti. Juk šaltį būtų ištvėręs, žiemą net į šulinio vandenį lipdavo, ten tai būdavo siaubingai šalta, o dabar... Snaigės juk ne metalinės – žaizdų nepaliks.
Pagaliau iš klastuolės lūpų pasigirdo faktas, kurį buvo visai pamiršęs. Juk vaikšto dabar pusnuogis, turbūt net kaimynai priešais matė jį ir merginą, aaa... Turbūt tėvai pasiųs jam nepasitenkinimo pilną laišką ir moralą apie tai, kad neturėtų prigaminti palikuonių anksčiau laiko. Ir vis, nuo tos minties ėmė kvatotis, susigriebė gan greitai, nes turėjo pabaigti užkalti langą, o jeigu taip kvatosis dar ims ir prikals mergelę vietoj antklodės.
Taip nenutiko. Sėkmingai prikalė visas vinis ir dabar antklodė apsaugojo kambarį nuo nereikalingų snaigių. Vinių išnaudojo taip pat daug, vien tam, kad nebūtų pernelyg laisva medžiaga. Jų dėka dabar burnoje buvo geležies skonis, nes kol kalė laikė šias prispaudęs su lūpomis.
Padėjo plaktuką ant stalo ir įdėmiai pažvelgė į kambarį. Reikia pavalyti. Iš tos pačios spintos paėmė skudurą ir... Atsisuko į Junko. Pašiurpo. Jai reikia megztinio! Nusitraukė užrištąjį sau nuo kūno ir.... Jame buvo kraujo dėmės, turbūt pati mergina bus išsikruvinusi jį.
- Dėkoju, bet... Pala, nedrįsk pabėgti, - sudraudė nulėkdamas apačion ir vėl.
Atkėlęs keletą dėžių svetainėje, rado tą su vilnoniais megztiniais. Praktiškai visi buvo močiutės gamybos, kiekvienais metais gaudavo bent po dešimt, tad nieko keisto, kad dauguma atsidūrė čia. Pačiupo juodą megztinį su baltais elniais, ilga apykaklę ir apsivilko. Daug šilčiau. Nepamiršo paimti žalio su raudonais elniais megztuko ir klastūnyno atstovei.
Kuo greičiau grįžo atgal į savo kambarį ir įteikė rūbą Junko.
- Kitą kartą dėl manęs nesijaudink, turbūt jau dabar peršalai, - tarstelėjo, prieidamas prie vienos iš lentynų ir pačiupdamas šluotą kuri buvo atremta tenai. Įteikė ją merginai. – Sušluok stiklus ir kitus panašius dalykus, šiupeliuką rasi prie tos pačios lentynos, - pratarė, imdamas nuo sniego su skuduriuku valyti daiktus, o vos tai padarydavo, nubėgdavo apačion paimti kokį ilgą plastmasinį užtiesalą baldams uždengti ir apdengdavo lovą, sofą, komodą, lentynas ir kitus, kurie gali nukentėti nuo sniego. O tokius dalykus kaip konsolė, ar brangios knygos padėdavo po lova, kur šie ir tūpėdavo, nepaliesti nei sniego, nei kitų šiurkščių oro sąlygų.
Išgirdęs apie kompensacijas suraukė antakius. Norėjo naujo lango, o ne pinigų.
- Ar negali burtininkai išburti naujo lango? Būtų tiesiog nuostabu, kad kai tėvai atvyks į šį namą, jis atrodytų... Padorioje būsenoje, - pratarė baigdamas uždengti paskutinę kėdę.
-
Ir vėl krūptelėjo su kitu vaikino juoko priepuoliu - net ir akis teko nuleisti nuo rankų, laikomų ten tam, kad netyčiomis neprikaltų jos kūno dalių. Gi žinojo, kad tai nebuvo juokimasis iš jos, bet vistiek! Jai nepatiko jo garsus balsas, jai nepatiko jo perdėtas šeimininko geranoriškumas, kurį sekė kaltinimai dėl šio ar ano, ar tasai siaubingas bandymas tęsti pokalbį. Net buvai keista, kaip aštrus plaktuko garsas po tam tikrų ilgų, rodos, visą amžinybę einančių akimirkų nustojo, o darbas buvo padarytas, ir dar palyginti gerai.
Galbūt tasai garsas ir buvo priežastis, kodėl ji nesijautė šąlanti - net jei oda buvo pastirusi it išpešiotos žąsies, joks šalčio pojūtis jai netrukdė laikyti už antklodės kraštų, ar tai netrukdė dėl to nedrebėti, kas iškarto užklupo ją po to, kai tik atsitraukė iš savo pozicijos prie lango, dabar jau užtverto nuo šalto sniego liežuvių.
-E-ei!- spėjo riktelėti, kad ir taip tyliai, kad riksmu retas kuris tai pavadintų - ir še, Giedrius jau buvo pirmam aukšte, visiškai jos ir jos likusių burbėjimų neišgirsdamas,- Man pilnai būtų užtekę ir manojo megztinio..
Na, bent jau grįžo jisai apsirengęs, kas automatiškai buvo geresnis vaizdas - vos lankstytis norinčiais pirštais paėmusi jai siūlomą megztinį, jį kurį laiką tiesiog švelniu judesiu braukė per jame pavaizduotą kalėdišką dizainą, tik viską apžiūrėjusi šį apsivilkdama. Na, dabar su Giedriumi ji tikrai derės, it kokia nesutariančiųjų porelė.
Pasekdama jai nurodyta kryptimi, į ranką pasiimdama šiupeliuką ir pasisėdama jį šalimais, kol visus stiklus sušlavė į vieną vietą, tik tuomet šiuos nušluodama į šiupelikę - nuo palangės didesnes dalis nuėmė pirštais, mažesnes irgi sušlavė. Žinoma, toks darbas būtų buvęs lengvesnis, jeigu Giedrius nebūtų taip smarkiai apibintavęs jos rankos, kad ir su šia sunkiai ką tesuimsi per daiktą, ar kad didesnė palangės dalis, ypač ten, kur plytėjo smulkytės šukės ir stiklo gabaliukai, buvo kažkiek uždengta antklodės galu. Varnanagis visą laiką lankstė aplink, darydamas tą ar aną, į ką Junko taip ir neatsisuko pažvelgti - išpylusi paskutinę sušluotų šukių partiją į kambaryje esančią šiukšliadėžę, mergina tik dabar pastebėjo tą, na, visko it mirusio žmogaus namuose uždengtą vaizdą.
-Taisyklės. Magija už Hogvartso negalima, pameni? Tokiais tempais, naują langą tiesiai vietoje gausi tik po dviejų su šiek tiek metų,- atsiduso, tik tada viską vos ne vienu įpu viską išpyškindama. Kiek palaikė akis įsmeigtas į langą, ar bent ten, kur jis kažkada buvo, tada dar kartą atsiduso. Nebuvo visam tam prasmės,- Gerai. Vistiek poryt, naujas langas vietoj.
Pratampė megztinio rankoves, užsitempdama šias ligi pat vis dar ledo šaltumo pirštų - iš abiejų pusių pasirodė apsinuoginę pečiai, bet vis slėpti pirštus rankovėse buvo kažkaip natūraliau, net jei tai buvo bailingo ir nedrąsaus žmogaus požymis.
-Galiu jau eiti?- pasiteiravo žiūrėdama į tąsias mielas šlepetes, į kurias rodos, prieš visas amžinybes įsispyrė - vis nebuvo jai daugiau jokios prasmės čia būti, o ir varnanagis savo norus gavo, ji spėjo ir apšilti (kad ir itin minimaliai), ir visų žaizdos buvo subintuotos. Kokia laiminga pabaiga, tai ko jai dar čia pasilikt reikėjo ilgiau.
-
Egzistuoja tokia taisyklė? Tiesa pasakius ją girdėjo pirmą kartą, arba tokia svarbi taisyklė jam paprasčiausiai per vieną ausį įėjo ir per kitą išėjo, nes vis vien nenaudotų magijos būdamas namie, kadangi yra įpratęs be jos gyventi. Išvis, burtininkai kurie buvo priklausomi nuo savo lazdelės atrodė beviltiški ir silpni, kuo lengviausias juos galėtų padurti peiliu, sulaužyti lazdelę ir... Viskas.
Arba toji ką tik išrado tokią nelemtą taisyklę, nes neturėjo pinigų nupirkti naują. Sušiaušė savo plaukus. Pernelyg apie tai negalvos, juk galės šią surasti Hogvartse, tad užbaksnos ją tol, kol nebus naujo lango. Net išsišiepė nuo tos minties.
Mergina patempė savo megztuką, kad net apnuoginti pečiai pasirodė. Kaip tik šią akimirką suprato, kad atidengti pečiai buvo... gan seksualu. O galbūt tai todėl, nes atsiminė kaip krimstelėjo Nero petį? Šyptelėjo. Galbūt abu.
Permetė ranką per naujosios draugės petį.
- Gerai, vis vien jau ir aš turiu mokykloje būti, - tarstelėjo, net nepasiteiravo ar ji išvis į mokyklą eis ar kur kitur, jau buvo vėlu, tad nežinojo kur dar toji galėtų nueiti.
Apkabinimas truko tik sekundę, netrukus vaikinas ir vėl nusileido į apačią. Nusimetė šlepetes, apsivilko paltą, užsidėjo šaliką, ir apsiavė batus. Dabar teko palaukti kol Junko padarys tą patį, o kai taip nutiko, abi personos džiaugsmingai galėjo dingti iš namo, nepamiršo Giedrius jo užrakinti.
Varnas nė neketino paleisto klastuolės, kai išėjo iš patalpos šie buvo susikabinę už rankų, o garbanius šypsojosi it jį kas nors filmuotų. Kaimynų akys. Jas jautė savo pakaušyje.
- Važiuosime autobusu, - informavo ir nuvedė mergelę per apšviestas gatveles.