Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: rulonaS Kovo 10, 2010, 05:40:20 pm
-
Ežeras buvo didelis. Kaip tik dabar melsvose jo bangelėse atsispindėjo pavasario saulė. Ežero pakrantę ilgus tris mėnesius slėgęs sniegas tirpo. Lijo, karts nuo karto sudundėdavo griaustinis. Oras buvo blogas, bet juodi debesys neuždengė saulės, taigi buvo keistai jauku, kaip tik tokiu oru keistuoliai išeina pasivaikščioti. Mes, keistuoliai, šokame, jaučiame ant veido tyškančius lietaus lašelius, juokiamės ir mėtome vienas į kitą patežusias sniego gniūžtes. Tada vėl juokiamės ir griūnam į sniegą, pradedame judinti kojas ir rankas, nes užvaldo tas vaikiškas noras daryti nesamones, matyti angelo formos duobę, ten, kur ką tik gulėjom.
Viduryje mėlynųjų vandenų buvo žemė. Sala, nedidelė, niūri, bet savotiškai viliojanti. Vienur matėsi smailios, pavojingos olos, tačiau visą baimę pasismeigti bevaikštant salos pakrante, nubraukė mielas, nedidelis paplūdimys. Baltas, sausas smėliukas, kurį saulė kartais žiauriai įkaitina ir nuostabūs akmenėliai, kurių spalva mainėsi vos ne kas minutę, kartais koks išdykęs saulės spindulėlis aptikdavo ir aukso grynuolių. Paplūdymio pakraščiuose augo palmės, jos buvo lyg riba skirianti tankų mišką ir mielą rojaus kampelį.
Į salą ežero viduryje galėjai patekti valtele. Ji buvo skylėta, vos laikėsi ant vandens, tačiau į ją įsėdus, paėmus vieną medinį irklą į rankas, visos baimės išgaruodavo.
Žema, juodbruva penktakursė ėjo link valtelės. Po Mery kojomis žliugsėjo sniegas, tačiau ji buvo taip susimąsčiusi, kad nekreipė į tai dėmesio. Senėjimo eleksyras, kuriam atkovoti prireikė kalno pastangų, pridėjo klastuolei prie veido keletą metelių ir dabar ji nebeatrodė kaip vidutinio amžiaus moteris pastaruosius dešimtį metų gyvenusi vien plastinėmis operacijomis, kosmetika, anti-raukšliniais eleksyrais ir persistengusi su tokiu gyvenimo būdu, po to atsigulusi po hilerių ranka ir atsibudusi su vienuolikmetės veidu.
Valtelė suvaitojo klastuolei į ją sėdantis. Tačiau Mery nekreipė į tai dėmesį, permetė basas kojas per kraštą ir keistai įsitaisiusi ėmė atsainiai irkluoti. Vanduo medžio ir Fate jėgai pasidavė nelengvai, vadinasi, valtelė link salos plaukė geras penkiolika minučių. Kad pasiekė krantą, vilkolakiukė suprato iš duslaus dunkstelėjimo. Normaliai atsisėdo, įtraukė šlapias kojas į valtelę ir irklu ėmė kovoti su viena iš uolų. Uola laimėjo - irklas sulūžo. Klastuolė nusprendė nesukti sau galvos dėl niekų ir suradusi sutrūnijusią virvę, nevykusiai pririšo valtelę prie uolos. Tikriausiai vienintelę susisiekimo tarp žemyno ir salos priemonę tuoj pasiglemš bangos.
Mery grakščiai iššoko iš valtelės į vandenį ir susiraukė kai pajuto bjauriai duriančius dugno akmenukus. Tačiau ėmė kantriai žingsniuoti link paplūdimio. Vanduo buvo tik iki kelių, bet ant juodo sijonuko vistiek užtiško keli gėlo vandens lašai. Juos iš aksominės medžiagos greit išgarino saulutė. O Mery tingiai pasirąžė ir išsitiesusi ant balto smėliuko, užsimerkė.
Papildyta: [time]Kovo 11, 2010, 11:34:35 am[/time]
Keisti sapnai dažniausiai pranašauja pavojų. Jie prasideda labai nekaltai, kaip ir dabar:
Mery pakilo iš duobės, kurią kūnas išgulėjo smėlyje. Nusivaliusi daugumą smėlio nuo kojų, nugaros, išsipurčiusi smilteles iš juodų plaukų, klastuolė pakilo eiti. Kažkas jai liepė eiti į saloje augantį mišką, kurio per amžius niekas netyrinėjo. Kas žino, kas ten dėjosi...
Žingsnis po žingsnio, šiurkščios palmių žievės brūkštelėjimas nuogu pečiu ir penktakursė atsidūrė miške. Visokie kvapai erzino jautrią nosį. Žvilgtelėjus žemyn iš Mery lūpų išlėkė siaubo kupinas šūksnis: ji stovėjo baloje, iki čiurnų telkšnojo kraujas. Slibino gyvybės syvai. Mergina išbalo ir sunkiai kilnodama kojas ėmė bėgti atgal. Paplūdimys buvo vos už poros metrų, bet baimei sukausčius kojas, jam pasiekti reikėjo milžiniškų pastangų. Fate pargriuvus, veidas dunkstelėjo į baltą smėliuką, bet kojos vis tiek liko miške. Jas kažkas glostė. Ne, tai buvo rankos, pūvančios rankos, jos ėmė traukti Mery atgal į mišką.
Klastuolei grįžus į realybę, padėtis nepagerėjo. Ji pakėlė galvą ir apsidairė. Saugiai gulėjo paplūdimyje, bet baimės jausmas išliko. Vilkolakė sunkiai atsikėlė ir nusižiovavo. Ant tamsių kojų pastebėjo supuvusius odos gabaliukus, kurie jai nepriklausė. Širdis ėmė tankiau plakti. Mery įbrido į vandenį ir kantriai kęsdama duriančius į padus aštrius akmenukus, laukė kol mėlynas vanduo nuskalavo nuo blauzdų puvėsius. Tada nuėjo prie valtelės. Ji stebuklingai išliko. Virvė, vos Mery jas nuėmė, subyrėjo į dulkes. Klastuolė vikriai įšoko į valtelę ir lazdelės mostu sutaisė sulūžusį irklą. Nes šiandien mes kovojame tam, kad rytoj galėtumėme sočiai papusryčiauti, tai buvo mintis, visai nesiderinanti su dabartine Fate situacija.
Irklas, valdomas stiprių penktakursės rankų, nukreipė valtelę srovėn, kuri nunešė ją į kitą krantą. Mery vikriai iššoko laukan ir paliko valtelę suptis ant bangų, šalia jos plūduriavo tamsus irklas.
-
Sayuri labai ramiai, nejudėdama, lyg statula sėdėjo valtelėje, kuri plukdė ją į ežero viduryje esančią nedidelę salelę. Švelnus, jau pavasarinis vėjas, plaikstė jos juodus plaukus, kurie lengvai krito jai ant pečių. Šiek tiek toliau - stipriai griaudėjo, tačiau Say nebijojo, kad ją užklups lietus, kadangi žinojo, jog savo išvykos gale vistiek bus kiaurai permikrusi. Hmm... kodėl aš anksčiau nesusimąsčiau, kad močiutė medalioną galėjo paslėpti būtent ežere? O dar po tos užuominos jos dienoraštyje... kvaila buvau, kad šitiek laiko iššvaisčiau. Mergina pajuto šiokį tokį valtelės dunkstelėjimą, kuris pranešė, jog valtelė sustojo paskutinėje stotelėje - saloje, kuri buvo pačiame ežero viduryje. Niekas nepastebėdavo, tačiau ežeras buvo labai simetriškas, o salelė buvo tarsi koks vidurio taškas žiūrint iš viršaus. Sayuri lėtai, tačiau pakankamai dailiai išlipo iš valtelės ir apsidairė. Vis dėlto valtį reikia palikti čia ir neleisti, kad ji nuplauktų atgal. Čia retai kas beužsuka, tačiau nepageidaujamų žiūrovų ir liudininkų man nereikia. Keli merginos mostai burtų lazdele, kelios kibirkštys ir valtis išėjo atostogų. Sayuri žengė kelis žingsnius netvirta žeme. Vargu ar ši sala buvo susidariusi natūraliai - kiekvienas žengtas žingsnis ant šitos žemės atrodo, kad gali būti paskutinis. Numetusi savo odinį rankinuką po krūmais, Say darsyk apsidairė. Palietusi vandenį pirštais - pašiurpo, vanduo buvo nežmoniškai šaltas, ir sudvejojo savo sprendimu nerti į ežerą nesulaukus, kol saulė bent kiek pašildys vandenį.
-
Būdamas savo dimensijų persekiotojo slėptuvėje glostė savo augintį. Ne veltui Sanguinary paskutiniu metu buvo tylus, labai tylus. Tai jam neįprasta, bet šįkart jis turi priežastį. Jis užčiuopė siūlo galą ir visą tą laiką įtemptai mąstė. Tam senam pergamente, kurį atradau vienoj iš knygų buvo aiškiai parašyta jog stebuklingų mano senelio daiktų gali būt Hogvartso teritorijoj. Visą laik maniau jog jie paslėpti uždraustajam miške, tik ten glūdi tas paslaptingas blogis, tas padaras kurį aš jau kartą sužadinau. Deja aš buvau trumparegis, o gal tiesiog bukas. Bent dalis to turto gali būt tik čia, ežere. Tik čia jis gali būt apsaugotas nuo savo spinduliuotės. Čia tokią neramią, audringą naktį nieks manęs nepastebės. Laikas veikt.. Vyras užlipo ant savo dimensijų persekiotojo ir po akimirkos jau atsidūrė ežero saloje, kuri akivaizdžiai dirbtinės kilmės. Jis nulipo nuo keistojo padaro ir šį išsiuntė namo. Dabar vyras buvo vienas jam atrodė, bet pro medžius pamatė šešėlį, kai šį apšvietė žaibo blyksnis. Hmm.. taip, rodos ne aš vienas sugalvojau pasivaikščioti. Vyras išsitraukė lazdelę ir pradėjo sėlint link kitos būtybės. Kai jau buvo per tokį nuotolį, jog galėtų paleist kerus jis pamatė kas ten. Tiksliau nepamatė, o tik judviem žinomu būdu, pajuto jog ten jo sesė. Tad jis priėjo prie Sayuri.
-Sveika, sesę. Paklausčiau ką čia veiki viena tokią tamsią naktį, bet kad per daug gerai tave pažįstu ir net nesistebiu jog būtent tu čia. Drįsčiau spėt jog tu irgi ruošiesi į trumputę išvyką.
Sanguinary sustojo šalia jos ir nukreipė mąslų žvilgsnį į ežerą.
-
Sayuri jau buvo sukaupusi visas savo valios jėgas ir ruošėsi prasisagstyti savo megztuką ir nusirengusi keliauti ieškoti to, ko čia ir atėjo, tačiau kažkas tyliai sukrebždėjo. Bent jau jai taip pasirodė. Deja, bloga nuojauta jos nekamavo, tad ji tik čiupo burtų lazdelę ir pasisuko į tą pusę, iš kurios ji išgirdo šiokį tokį garsą. Klausa jos niekuomet nenuvildavo, tačiau nuojauta - taipogi, tad ji visiškai nesuprato kas čia darosi. Negi pirmą kartą dar neilgam jos gyvenime dvi, nepriekaištingai veikiančios juslės, susipliekė tarpusavy? Tačiau po kelių akimirkų Say suprato iš tikrųjų girdėjusi krebždėjimą, bet jį sukėlė ne koks nors jai pavojingas padaras, o... jos brolis. Būtent todėl jos nuojauta tylėjo. Kuo jau kuo, tačiau savo broliu pasitikėjo tikriausiai labiausiai žemėje. Bent jau kol kas. Jei ji iš viso kuo nors pasitikėjo. Hm.. ir visgi bergždžiai tikėjausi, kad galėsiu broliui pasigirti, jog pirmoji radau savo ieškomą relikviją. Nors ką čia žinai - galbūt mes abu liksim nieko nepešę po šios kelionės. Bet visgi gerai, kad jis čia pasirodė. Dviese vis saugiau, o jei keliauja du Qinzu šeimos atstovai - juos net ir baisiausiems padarams būtų neprošal aplenkti per kelis metrus. Tačiau Say žinojo, kad ši naktis dar nebūtinai baigsis laimingai. Tačiau ji dar ne tiek bauginančių dalykų yra patyrusi, tad visiškai nebijojo.
- Graži naktis, tiesa? Labai tinkama tokiom... iškylom. Bet aš džiaugiuosi, kad atėjai. Ko ten trypčioji? Vanduo šaltas, bet juk nenumirsim. Blogiausia kas gali ištikti - peršalimas, tačiau ugninės gurkšnis ir vėl kaip naujai gimę. - Sayuri nusivilkusi mantiją, megztuką bei nusiavusi batus, rūbus pakišo po tuo pačiu krūmu, kur jau buvo įsitaisiusi jos odinė rankinė. Tuomet mostelėjo burtų lazdele ir ant jos galvos atsirado oro burbulas, kuris leis pilnai kvėpuoti po vandeniu. Mergina mostelėjo savo broliui, ragindama paskubėti, o pati užsilipo ant šiokio tokio skardžio ir nėrė į vandenį. Tai dariusi iki tol buvo nedaug kartų, tačiau atrodė kaip profesionalė, kadangi vienas iš išskirtinių Qinzu giminės genų buvo lankstumas bei grakštumas.
-
Žinodamas jog sesė čia Sanguinary iškart geriau ir ramiau pasidarė. Jis žinojo, jog jei nieko neras vistiek bus smagu. Ir kažkodėl prisiminė vaikystę. Va tokiom akimirkom aš ir prisimenu mūsų vaikystę, kai per atostogas eidavom patirt įvairių nuotykių. Kaip eidavom kur nors į mišką, ar pas žiobarus. Mes ir vėl kartu, sese. Mes ir vėl pasilinsminsim kaip vaikystėje.
-Taip, naktis tikrai nuostabi. Ir žinai, man ji primena vaikystę, kaip mes dviese eidavom žiobarų gazdint. Žinok, aš irgi džiaugiuosi tave čia sutikęs. Sakei ugninės po visko? Kad man jos ir taip per daug paskutiniu metu. - Sanguinary nusijuokė. Tuo metu jau Sayuri buvo ežere. - Na gerai, ateinu pas tave jei jau taip labai nori.
Vyras lėtai nusirengė ir numetė savo rūbus šalia sesers. Tada priėjo prie ežero krašto, minutę pažiūrėjo ir šoko į ežerą viena ranka laikydamas lazdelę. Šokdamas vyras specialiai stengėsi kuo labiau aptaškyti sesę ir sprendžiant iš jos reakcijos jam puikiai pavyko. Atsidūręs vandenį jis lazdelę nukreipė į save ir panaudojąs tokius pačius kerus kaip ir sesė išsibūrė oro burbulą aplink savo galvą.
-Na, rodos galim nert ir pasižvalgyti kas ten ežere gyvena. Pasistenk neatsilikti, sesutę.
Tai ištaręs vyras panėrė.
-
Vėjas blaškė Marios šluotą. Ji bent jau buvo rami žinodama jog Dakota Breslin nuo jos nenukris. Susikaupusi nusileido į vieną vietą tarp pakrantės uolų, ten kur neužpūtė vėjas ir nuo lietaus saugojo neįprasta vienos uolos forma. "Atlipino" Dakę nuo šluotos.
- Man patinka ši vieta, - nusišypsojo. Ta mergina dažnai ir nenuoširdžiai šypsodavosi. - Norėjau tau parodyti vieną nuostabų dalyką. Tai pranoksta bet kokius šokinėjimus nuo stogo. Nors gal būtų visai smagu išsitėkšti kartą. Tavo dalis lesnotų paukščiai. Kapotų akis. Kapotų rankas. Tu ir tavo kraujas dešimties ar daugiau kvadratinių metrų plote. - nusijuokė. - Ei - įsivažiavom į keistai nemalonias šnekas. Kuo ten sakei tu vardu? Ar nesakei? Ar sumaišiau tavo balsą su tuo sukruštu vėju?
Juodaplaukė palietė šlapią uolą. Giliai įkvėpė gryno oro. Trumpam užsimerkė. Leidosi užplūstama atsiminimų.
- Trikašno eturo domus quo... - tyliai sudainavo. - Erkando de snirmpus qonwrotus letrijus... - Sulyg kiekvienu žodžiu vis kažkas nutikdavo. Kol kas nesimatė padarinių. Tai buvo daina dievams. Bet Loup kol kas jiems dar neketino atiduoti Dakės. - Eime į salos vidurį. - Atsimerkusi pasakė. - Qruno šlapwos yeloweye, Qruno šlapwos tero. - Jas abi padengė nematomas apsauginis sluoksnis. Neparaleisdavo vandens. Lietaus lašai, atsimušę į tą sluoksnį, akimirksniu išgaruodavo.
Maria ėmė atsargiai žingsniuoti uolomis. Šokinėjo, slysčiojo, tačiau nei karto neatsigrežė atgal, nes žinojo, jog Dakė eis paskui ją. Beje - šluotą, vos tik joms atskridus ir merginai ją numetus ant uolų, pasiglemžė bangos.
-
Dakota nepatikliai atsistojo ant žemės, apsidairė.
- Man patinka ši vieta, - bobutės balsu, pašaipiai subambėjo Dakota, kartodama netikėtos draugės kalbą. Ji palietė vieną uolą ir greit atitraukė ranką, nes ši, rodos ėmė svilti. Mergina ėmė vaikštinėti saloje, kuri buvo keista ir nemaloni. Praklausiusi tą dalį apie paukščius ir kapojimą ji prunkštelėjo. Lyg žinotum koks tai malonumas, kal... Varna.
- Mano vardas... - ji stabtelėjo. Nes nežinojo, ar sakyti tikrą vardą, ar tikrą vardą Hoge. Ji gūžtelėjo pečiais, ji vistiek nieko nesupras ir neįskųs..., ir tarė:
- Isabelle, - ji norėjo sakyti ras kažką, bet tiesiog išpūtė akis ir žiopsojo į Maria kaip į psichūškės pabėgėlę. Idiotė.
- Gal patylėk, dar pamatys kas nors mane su tavim, pagalvos, kad valkiojuos su psichiškai nesveikais... Neisiu aš su tavim niekur, nei į kraštą nei į vidurį! - ji užsispyrė kaip mažas vaikas ir sukryžiavusi rankas, papūtusi lūpas užsifiksavo stovėti. Jos akys nenoriai, bet iš smalsumo nusekė Maria. Dakota pati to nejusdama ėmė lėtai sekti Maria...
-
Mariai praėjus uolas, prasidėjo smėliukas. Ji nusiavė batus ir juos ten paliko. Ėmė eiti. Baltas smėliukas švelniai kuteno padus. Po to prasidėjo aštrūs, maži akmenys. Bet mergina nesustojo. Ji nejautė skausmo. O gal jautė, bet jis jai patiko? Porą kartų susvyravusi ji praėjo akmenų ruožą ir prasidėjo šiugždantys nukritę medžių lapai. Raudoni, geltoni, žali... supuvę. Nors buvo tik pavasaris. Po to sekė samanos. Jos buvo švelnios palygimus su aštrais akmenimis. Maria užsimerkė iš malonumo, bet į medžius nesitrankė, kažkokia paslaptinga jėga ją vistiek vėdė, nekreipdama dėmesio - gyvą ar mirusią, atsimerkusią ar ne...
- Jau, - sušvogždė ji po kurio laiko.
Nusivaliusi kraują nuo kojų į samanas, sukuždėjo, jog tai dovana salai. Pritūpė prie urvo.
- Isabelle, sek paskui mane, - šūktelėjo, nes matė, jog mergina dar neatėjo iki Marios.
Loup truputį prasitampė lyg gimnastė prieš pasirodymą ir nėrė į urvą. Tai atrodė neįprastai, nes urvo anga buvo labai siaura.
Tačiau vertėjo. Požeminės grotos grožis atpirko viską. Auksinės skulptūros su deimantinėmis viską matančiomis akimis. Nedideli nuostabių spalvų paukščiai, skraidžiojantys milžiniškos grotos lubomis ir negalintys ištrūkti. Negalintys numirti. Grotos grindys buvo padengtos kilimu. Plonyčiu. Švelniu. Bet kiekvienas daiktas ir gyvis buvo, galima sakyti, pririšti prie grotos. Užkeikti būti joje amžinai.
Grotos viduryje stovėjo didelis žaliai mėlynas dubuo. Jame prieš daug amžių degindavo aukas dievams. Bet Isabellei to geriau nežinoti, atsiduso Maria. Kol kas... Nusišypsojo. O kur ji pati?
- Kur tu? - riktelėjo tuščiai grotai.
-
Dakota kaip bukagalvė sekė Maria. Ji neturėjo to jausmo, kad galbūt greit nutiks kažkas blogo, ėjo sau aklai ir viskas. Negalėjo sustoti. Nesustojo net bato užsirišti... Žvilgtelėjusi kaip Maria nusispiria batus Dakota jau lenkėsi prie savųjų, bet bijodama atsilikti spjovė ir ėjo su batais. Perėjusi akmenis, smėlį, lapus ir dar bala žino ką, nužvelgė olą. Anga įlindimui buvo maždaug kaip per padangą. Dakota susiraukė ir papurtė galvą:
- Aš ten nelysiu, na jau ne... - Dakota vėl atsistojo kaip mažas užsispyręs vaikas. Žinoma, likti vienai saloje buvo kraupesnė mintis, pagalvojant apie tai, kad iš vandens sklinda keisti garsai, o ir patys akmenys šnibždasi. Mergina kiek dvejojo, bet ėmė ropštis paskui Marie.
- Ei, palauk manęs... - pamačiusi urvo vidų ji užstrigo angoje. Ne dėl to, kad subinė būtų per didelė, bet todėl, kad galva apsvaigo nuo viduje esančio grožio.
- Ei, kvaile, mes turtingos! Lupam ir nešamės, - ploji ji. Galiausiai atsistojusi ant kojų ji išsižiojus vapsojo į sienas...Priėjusi prie kažkokio dubens ji ėmė smalsiai apžiūrinėti. Norėjo paliesti, bet pamačius keistą raudoną dėmę nusipurtė ir nebelietė. Vieta priminė kažkokią kraupią apeigų gūžtą...
- Aš čia, aš čia, jeigu žliba, tavo klaida... - klastingai sukuždėjo Marie į ausį, nes stovėjo tiesiai už jos.
-
Grota tarsi slėgė. Mariai nepatiko čia būti. Ji nusipurtė. Nugara perbėgo šiurpuliukas, o bloga nuojauta smaugė gerklę. Jei Dakota būtų ta bloga nuojauta, tai Loup jau senai gulėtų nebegyva.
Juodaplaukė pažvelgė į Dakotą. Kol kas nedeginsiu. Čia įdomu, pavedžiosiu, supažindinsiu su jos mirties vieta. Švelnios Marios rankos suspaudė vieną iš pirštuotųjų Dakės galūnių.
- Einam, - išsiviepė. - Aš ne žliba. Aš pastebiu tik svarbius dalykus.
Tą akimirka kažkas atsitiko. Maria klyktelėjo. Suklupo. Susirietė. Jos oda ėmė po truputį gelsti, raukšlėtis... Dantys ėmė klibėti. Kūną varstė skausmo strėlės. Nėra laiko, sulyg ta mintim iškvėptas oras ištirpo slogioje tyloje. Sunkiai atsistojo ir atsigrežė į Dakę.
- Trospik noe frydom, - iš grindų išaugo gyvos virvės ir surišo Dakę. - Opaens. - Virvės įmetė ją į dubenį.
Maria ėmė linguodama ir tyliai dainuodama nešti degančią žvakę. Ėjo aplink dubenį. Daug kartų. Susisuko galva. Sustojo. Tebelaikydama degančią žvakę atsigrežė į būsimąją auką.
- Istorijos vadovėliuose parašyta jog čia jau baigėsi žiaurūs aukojimai dievams... bet aš manau kitaip. Kuriu savo istoriją. Pasiruošk susitikti su Minkoritzu. Tegul tai prasideda. - Mergina užsimerkė, kažką tylutėliai sukuždėjo ir dubuo užsidegė. Degė lėtai, bet greitai ir nereikėjo, vistiek Dakė buvo surišta... ar ne?
-
Dakota lyg užhipnotizuota pakluso, ėjo paskui Maria. Tačiau ši sustojo, ėmė kratytis, keisti spalvą...
- !@#$%^, Taip ir žinojau, kad kažkas negerai... Ką žadi daryt? Nudė.... - ji suklykė, nes buvo įstumta į didžiulį dubenį, trakštelėjo kažkoks jos kaulas. Mergina muistėsi, bet buvo surišta. Netrukus visą dubenį užpylė liepsna, mergina šaukė, klykė, prašė išleisti, bet niekas nieko... Patyrusi tokį staugų nuotykį ji nežinojo ką daryti, norėjo nusigraužti virves, bet būtų užsiknisimas, burti irgi nelengva, mat lazdelė kažkur neaišku kur... Ji užsimerkė. Susitaikė su mintimi, kad mirs. Jei turėtų galimybę gyventi, niekuomet nebendrautų su nepažįstamais, juolabiau niekur su jais neitų. Net jeigu verčia. Juk yra galimybė išsigelbėti... Vos dvi sekundės ir į Marie skrido gumulas orandžinio kailio, kuris plojosi jai į veidą, mat Deona ne itin žiūrėjo kur šokti, kai degi išvis apie nieką negalvoji, Marie buvo parversta, o lapė kažkur prisėdo atsipūsti. Tik po kelių minučių pastebėjo, kad jos subinė padėta Marie ant veido...
-
Maria nebuvo paskutinis svetimas žmogus, tą dieną apsilankęs Hogvartse. Kaip tik dabar į salą skrido dar viena figūra, bet jos gerai nesimatė, nes buvo užburta praskiedimo kerais. Tik viena nusususi "Aureolė 1990" skrodė orą.
- Leistis, - suskambėjo tyras moters balsas. - Turbūt pavėlavau. - Atodūsis, kurį sugėrė lietus.
Šluotą apšvietė žaibo blyksnis. Matėsi, kaip ji lėtai leidžiasi tarp medžių. Ir vėl tamsa. Tamsa - gerai! Tai žinojo ta, kuriai dabar labai reikėjo pasislėpti nuo smalsių žmonių akių. Prancūzijos Magijos Istatymų Priežiūros departamento vadovė, Roza Chauvet, buvo labai susirūpinusi. Kur tas urvas? Ar ji jau sudegino auką? Turbūt taip. Tas degėsių kvapas... Moteris įšoko į urvo angą.
- Maria, sena kale, kur tu, ateik čia, pašoksim čia-čia-čia! - suriko Roza.
Audringa praeitis... šitas terminas labiausiai tiko apibūdinti tiems metams, kuriuos Chauvet saugo slapčiausioje prisiminimų skrynelėje. Ten jie ir liks. Niekam daugiau negalima sužinoti - iškart ate pareigoms, gerai reputacijai, namams... Amžina tremtis - geriausiu atveju, blogiausiu - mirtis.
Žmogžudystės, girtavimai, plėšimai, juodoji magija, pinigų plovimas... Tik nepilnas Rozos nusikaltimų sąrašas.
Ji viso to nedarė viena. Buvo liudininkų. Dešimtys bjaurių žmogiūkščių, dabar besislepiančių nuo teisėtvarkos slapčiausiuose pasaulio kampeliuose. Bet galinčių lengvai išpirkti savo kaltę keliais žodeliais: "Prancūzijos Magijos Istatymų Priežiūros departamento galva, jūsų mylimoji Roza, padarė dar daugiau nusikaltimų už mane... Išvardinti? Gerai, tuoj. Beje, aš gailiuosi."
Skaudžiausia tai, jog reikia nutildyti ir savo draugus. Buvusius, žinoma. Chauvet ilgai medžiojo Marią Loup. Bet rado. Rado ne vieną - Marios veidas buvo užsėstas lapės šiknos.
- Įdomu... - numykė moteris. Bet neturėjo laiko tuo labiau pasidomėti. Nustūmė lapę ir sidabrinį peilį smeigė į Loup širdį.
Kūnas subyrėjo į dulkes.
Roza atsisuko į lapę.
- Jums viskas gerai, ponia? - pasiteiravo žvilgsniu tyrinėdama animagę. Praskiedimo kerai nebeslėpė raganos. Nesenai į ketvirtą dešimtmetį įžengusi, tamsiaakė, blondinė draugiškai šypsojosi.
-
Deona išgirdo žingsnius oloje. Ji ėmė uosti orą, bet įtartinai nebuvo jokio kvapo. Netrukus neaiškus daiktas nustūmė ją nuo Marios. Dakota iškart atsivertė žmogumi ir žiopsojo į tuščią vietą, kurioje katik buvo Maria. Dakota staigiai pakėlė akis į katik atsiradusią žmogystą. Dakota kvėpavo tankiai ir greitai, jos akys refleksiškai ieškojo išėjimo angos, nes netikėjo, kad viskas taip paprastai ims ir pasibaigs. Šita vėpla vėl jai ką nors padarys, po to atsiras dar viena vėpla, po to dar viena ir dar viena... Dakota net pašoko išgirdusi jos balsą. Nieko nelaukusi, tarsi pasibaidžiusi stirna, Dakota ėmė lėkti lauk. Palikusi nesusipratusią moteriškę, neatsakytu klausimu Dakota movė pro siaurą angą, įkvėpė oro ir pasileido dar greičiau, ji bėgo, nesustojo. Nesustojo net kojomis palietusi vandenį. Ji bėgo net po vandeniu, aišku, lėtai, kaip sulėtintame kine, bet vistiek energingai skubėjo į civilizaciją. Kai pavargo kojos, o ir plaučiams trūko oro, ji ėmė irtis aukštyn, ir likusią kelio dalį parvarė plaukte. Tokio greičio ji niekada nebuvo pasiekusi. Nors šis susitikimas tikrai nebuvo pats kraupiausias, kokiame ji yra dalyvavusi. Pasiekusi krantą ji šleptelėjo ant žemės ir ėmė kvatotis. Netrukus atsistojo ir vėl ėmė skuosti. Pilies link. Visur taškėsi vanduo nuo jos šlapių drabužių, o pasiekusi pilį, slidinėdama marmūrinėmis grindimis ji pribėgo savo kabinetą.
-
Maža mergaitė vaikštinėjo po salą. Pusę veido slėpė daili, dryžuota baltais, žaliais, vertikaliais, stambiais dryžiais skrybėlė. Mergaitė laikė rankose lazdelę. Lazdelė pavertinėjo Merytės aprangą į paprastus, sportinius šortukus ir baltą maikę. Maskavimosi meistrė Hatred susilies su žeme ir laimės kovą. Tik tam reikės daug purvino grimo.
Profesorė įšoko į medį. Įsitaisė ant vienos iš šakų ir ėmė stebėti vandenį. Kova greit prasidės. Ar susimausiu, ar nesusimausiu, priklausys tik nuo mano priešininkių. Mery iš savo tašės, kurią vėliau užkabino medžio viršūnėje, išsitraukė blizgantį daiktą. Spustelėjo mygtuką ir iššoko sidabrinė peilio geležtė. Tikriausiai jos nežais visiškai sąžiningai. Aš irgi neketinu. Panaudosiu tave, branguti, kai prireiks. Pirštu paglostė ašmenis. Iš mažos įpjovos nutekėjo kraujas. Gerai, kad pirštas nenukrito. Šis kūnas per daug nudėvėtas. Greit susikursiu kitą.
Vakaras. Saulė leisis maždaug po valandos, nusižiovavo Mery. Ji budriai stebėjo apylinkes ar tik nesiartina kokia išprotėjusi bobulė su varvančiu iš pažąstų prakaitu ar priešininkės burtų dvikovoje.
-
Shana niekur neskubėjo. Ji nemėgo skubėti. Kam to reikia, jeigu be tavęs vis tiek neprasidės vakarėlis.. Profesorė atsipalaidavusi žingsniavo tilteliu vedančiu į salą, o po kojomis kartais sugirgždėdavo kokia lenta. Patraukusi plaukų sruogą nuo veido giliai įtraukė oro į plaučius ir šyptelėjo. Jautėsi kažkieno buvimas, tačiau ji nepuolė slėptis, gintis ar pulti. Ne idomu, kai nėra visų mergaičių. Lengvai užšokusi ant turėklų, kaip katė Miur nutipeno toliau. Nusiėmusi apsiaustą pakabino, o pati atsisėdo prie pat tilto krašto. Nuleidusi kojas atsirėmė ir užvertė galvą į dangų.
- Kartą sutikau septyniolika rožinių cukrinių dramblių, sėdinčių po riešutų medžiu, - užsimerkusi tyliai niuniavo Shana.
Diena pasitaikė sekminga ir keturkovė ją tik vainikavo. Mergina neabejojo, kad bus ypač linksma. Gal net kas nors susižeis.. Atsimerkusi aprėpė visą dangų ir užsisvajojusi šyptelėjo.
- Tik tak, tik tak.. - ištarė ir jos veidu nuslinko tamsus šešėlis..
-
Profesorė basomis kojomis ėjo per smėlį. Buvo vakaras, saulė per dieną spėjo įkaitinti smėlį. Rankose laikydama basutes, ji mintimis vis nušoka į kovą. Viena aišku, ji kovos su Mery prieš Rosą ir Shaną.
Galiausiai, akis nudebusi į žemę, smėlis pasibaigė, artėjo akmenys. Mažyčiai akmenukai dar buvo nieko, tačiau per didesnius eiti noro nebuvo. Bet kur jau trauksies...
Žolytė glostė basas QQ kojas. Vėsi, minkšta žolė... Beeinant ant medžio ji pamatė figūrą. Beždžionė? Iš kur? Tačiau priėjus arčiau ji išvydo savo partnerę Mery.
- Sveika. Pasiruošusi kovai?,- paklausė, žvelgdama į dangų.
Žinoma, QQ rankoje laikė lazdelę. Dėl viso pikto...
-
Rosa visa dainuodama ėjo smėliu kuris vedė pas priešininkes.
- Let the rain fall down,and wake my dreams.Let it wash away.My sanity.'Cause I wanna feel the thunder, I wanna scream,Let the rain fall down,I'm coming clean, I'm coming clean – dainavo. Išgirdusi šią dainą iš radijo imtuvo, ji visą dieną dainavo, dainavo…Trūko tik melodijos, kuri atitiktų šią dainą. Ooo taip..
Rosa kaip ir kitos priešininkės turėjo lazdelę. Ji vos nepamiršo, kad kabinete, it negyvas kačiukas guli ant stalo. Tik lipdama laiptais mažiau aukštu susiprotėjo, kad kišenėse jokios šilumos nesijuto. Vėl ji kankino kojas, kol nusigavo iki kabineto. Štai ir visa istorija.
Merline, saugok mane nuo burtų.Pasigalvojo Cherry. Dainos išgaravo, rūpėjo kokius burtus ji panaudos. Cruccio nelabai apsimoka, bet... gal?
- Labas vakaras. – pasilabino. Balsas šaltas. Tuomet ji pagalvojo Koks velnias neš ant šitos salos?. Tuomet kaip vaiduoklis ji prisitraukė nuo Qranės. Norėjo mažiausiai įsiklipti į šią košę.
-
Kai visos atvyko, Mery džiaugsmingai suplojo delniukais.
- Pradėkime kovą! - šis šūksnis, kaip nebūtų keista, nuaidėjo po visą salą. - Kas numirs, negaus sausainiukų. Tai tiek. - Ji šoko žemyn. Katė nebuvo, todėl nusileido ne ant keturių kojų, o ant sėdimosios kūno dalies. Susiraukusi atsistojo. Mamyte, skauda. Mergaitė džiaugsmingai nusišypsojo Qranei: - Sveika. Likime sveikos per kovą. Pulk ką nori ir kaip nori, tik ne mane. Kay? - Netoliese Mery matė kažką panašaus į žmogų. Viena ranka prilaikydama skrybėlę, kita iškėlusi lazdelę, profesorė nutapsėjo prie Rosos. Sustojo prieš jos akis. - Labas vakaras. - Renkamės burtą. Kad skaudėtų, skaudėtų ir labai skaudėtų... ilgokai svarstė Mery, spoksodama į lazdelę. Galiausiai apsisprendė. - Aracus mexaret! Sectumsempra! Incarcerous! - Trys skirtingų spalvų žaibai nepaprastai greitai nuskriejo link Rosos.
Mery, nesivargindama žiūrėti ar pataikė kerai, ar nepataikė, nubėgo link Shanos. Šiai tikriausiai neužteks tik kaulų panaikinimo, sužeidimų ir surišimo virvėmis. Tikiuosi, kad bent pasigailės mano kūno. Kitam sukurti reikėtų laiko. Laiko, kai bet kas gali užpulti besidarbuojančią mane. Galiausiai sustojo už kelių žingsnių nuo Shanos, iškėlė lazdelę ir savo nepaprastai erzinančiu ir garsiu balsu suriko:
- Prirodio yxtramentus!
-
Miur ramiai sėdiniavo ir stebėjo susirinkusias merginas. Visos atrodė rimtai nusiteikusios. Persimetusios keliomis frazėmis prasidėjo sumaištis. Shana nepastebėjo, kas puolė pirmas, tačiau žybsniai tiesiog akino. Sekundė viena, kita, o už nugaros pasigirdo balsas. Ir nieko gero nežadėjo. Bet nebūtų ji Kovotoja, jei ne mikli, kaip katė. Dar nespėjus ištarti paskutinio skiemens, Shana pašoko ant kojų, stryktelėjo ant turėklų ir peršoko per savo oponentę. Iš lazdelės išlėkę kerai dingo ežero atspindyje.
- Gero pasiplaukiojimo, - šyptelėjo mergina, nors Mery to ir nematė, ir stumtelėjo ją į gelmes. Išsitraukusi lazdelę dar šūktelėjo burtažodį:
- Chein!
Oranžinis tirštas dūmas turėjo apsivyti auką ir pavirsti tvirtomis grandinėmis. Perduok linkėjimus undinėms. Tačiau mergina žinojo, kokia klastinga pana yra ta lėlė, todėl šalia savęs iššaukė gynėją:
- Soncini, - ir pasirodė vilkas. - Žiūrėk, kad Hatred neišsisuktų.
Nusisukusi Miur vikriai prasmuko pro savo priešę/sąjungininkę ir užšoko ant žemiausios medžio šakos. Iš ten geriau matyti,o ir saugiau. Žybtelėjus akims, pasigirdo žodžiai nutaikyti į profesorę Moris.
- Furnunculus.. Reducto.. Stupefy.. - visai nenorėdama pasireikšti, tyliai ištarė ir iš lazdelės galo iššovė trys žaibai. Nesiruošdama likti vietoje, Miur užšoko aukščiau akimis vis stebėdama savo vilką, kadangi išlaikyti gynėją buvo labai nelengva. Nagi nagi, parodykit ką mokat, ir aš parodysiu ką turiu sukikeno nužvelgdama žaidimų aikštelę.
-
Profesorė nenorom turėjo įsilieti į kovą, kadangi link jos pradėjo skrieti pirmosieji nelabai draugiški kerai. Jie skriejo iš Miur lazdelės. Ilgai nelaukdama, ji prisiminė šauniuosius paprastuosius kerus.
- Protego.
Taip ji apsisaugojo nuo sustingdymo ir suskaidymo, tačiau vieni kerai ją vis tiek kliudė. Nieko nelaukdama, ir nenorėdama kęsti skausmo, tyliai, jog kitos neišgirstų šiek tiek virpančio balso, ji tepasakė:
- Finite Incantatem.
Gerai. Baigėm su ginyba, laikas prie atakos... Nukreipusi lazdelę į Miur, ji nusprendė atkeršyti:
- Vermiculus,Steleus
Neilgai laukusi, atsisuko į Rosą.
- Steleus,Tarantallegra, Titillando.
-
Mery buvo įstumta į ežerą ir netgi surakinta grandinėmis. Kokia nepagarba vyresniesiems, pamanė grimzdama į ežero dugną. Ir dar kažkoks idiotiškas vilkas spoksojo į vargšelę Hatred. Mergaitė piktai iškišo liežuvį: "Neišdegs!". Vos nenusikando ilgo liežuvio, kai netikėtai dungstelėjo į ežero dugną. Tuoj padusiu, padusiu, uždusiu... mirsiu, nes nesu išsivirusi kito kūno... Arba nemirsiu. Profesorė vargais negalais, poros laisvų pirštų pagalba, nutaikė lazdelę į grandines. Ducklifors. Grandinė pavirto išsigimusia antimi, mergaitė vėl galėjo laisvai judėti. Ir dar vadinuosi transfigūracijos ase... et. Liko vilkas. Biče, kaip man tave įveikti? Gal... Expulso? Profesorė paleido sprogdinimo kerus į keistą padarą ir net nepasižiūrėjusi ar kerai suveikė ėmė skubiai kapanotis į viršų. Tai užtruko, nes dumbliai ir keisti, įkyrūs padarėliai vis painiojosi po kojomis ir rankomis. Mery pritrūko oro, todėl nejučia įkvėpė vandens. Nudegino plaučius. Gerai, kad vos už poros grybšnių buvo grynas oras. Mergaitė išnirusi ėmė kosėti, čiaudėti ir dar kartą kosėti. Kosčiaudėjo ilgokai. Galiausiai pasidarė geriau ir Mery savo juokingu plaukimo stiliuku pasiekė sausumą.
Reik kaip nors žavingai atsikeršyti. Mery iškėlė lazdelę ir savo vaikišku balsiuku sušuko:
- Fumos! - Iš lazdelės galo ėmė veržtis tiršti dūmų debesys. Greitai jie apgaubė visą salą. Mergaitė nieko neįžvelgė per dūmus, nebent savo nosies galą, bet ir tą sunkokai. - Homenum revello! - Mery, vedama lazdelės, apčiuopom ėmė eiti. Beeinant per spygliuotus krūmus profesorė pajuto skausmą kojose. Užuodė savo kraują, kuris galbūt traukė žvėris, galbūt gyvenančius šioje užmirštoje salytėje.
Hatred skaudžiai atsitrenkė į medį. Lazdelė tempte tempė aukštyn. Mergaitė, pasikliaudama lytėjimo pojūčiu, surado pirmą šaką ir ant jos užsiropštė. Viena ranka stipriai įsitvėrė kamieno, nes labai bijojo nukristi. Kita ranka ėmė ieškoti antrosios šakos. Rado. Irgi užsiropštė. Lazdelė Mery rankose įkaito ir pasisuko kažkuria kryptim. Į žmogų, buvusį medyje dar prieš Merytei ten užsiropščiant.
- Shaaana, čia tuu? - sukrizeno Hatred. - Inflamarae! Langlock! Locomotor Mortis! Rictusempra! Geriau jau būtum tu, Shana... Negi muščiau tokius nekaltus padarėlius kaip Rosytė arba Qranytė.
-
Shana buvo labai susikaupusi. Jos varžovės buvo profesorės, kažkurių galų meistrės ir mergina negalėjo pasiduoti. Beje, ji turėjo kozirį.. Kerai, kuriuos pasiuntė link Moris, buvo atmušti, tačiau vis gi Shanai pavyko ją sužeisti. Tačiau tuo metu iš ežero iškilo Mery. Negalėdama persiplėšti per pusę, Miur vos spėjo sušukti:
- Protego! - saugodamasi nuo Moris kerų, bet taip žuvo jos vilkas ir porcelianinė lėlė pajudėjo jų link. Išsiblaškymas kainavo daugiau, kadangi varžovės kerai trenkėsi į šaką, ant kurios tupėjo ANJM profesorė ir ši staiga ėmė ir nulūžo. Iš netikėtumo Miur nė nespėjo surikti. Po ja pasitaikė kita šaka, tačiau nespėjusi sugriebti trenkėsi į žemę ir iš skausmo susiraukė. Be reikalo nesivoliodama Shana pašoko ant kojų, bet salą jau gaubė dūmai. Miur absoliučiai nieko nematė, bet čia ir pravertė jos puiki uoslė. Užsimerkusi mergina išsitiesė, nurimo ir giliai įkvėpė. Jos, ar medžio, link judėjo Mery. Bet Shanos nuostabai ji nesustojo prie aukos, o ėmė lipti į medį. Kokio velnio? nesuprato, tačiau palikusi už nugaros Qrane ir Roza, ėmė sekti iš paskos - atgal į lapuotį. Kai Hatred sustingo, mergina išsitraukė lazdelę ir nusitaikė į tą vietą, iš kurios sklido stiprus kvapas. Tuo metu pasigirdo lėlės balsas.
- Shaaana, čia tuu?
Aš, bet ne ten, kur manai mane esant. Sensti, moterie šyptelėjo Shana. Staiga šalimais sužibo skirtingi žaibai, kurie nuskriejo kažkam į nugarą. Kam - didelė paslaptis..
- Geriau jau būtum tu, Shana... Negi muščiau tokius nekaltus padarėlius kaip Rosytė arba Qranytė.
- Tavo nelaimei, ten buvau ne aš, - tarė Miur ir šūktelėjo burtažodį. - Steleus!
Shana neleido visos krūvos: kam to reikia, jei nepataikai iš pirmo karto. Juolab, kai išvis nieko nematai. Nelaukdama, kol Mery atsigaus po nesėkmės, Miur nušoko ant žemės ir pasiruošė gintis arba pulti: priklauso nuo to, ką sumąstys jos priešininkai. Bėda, kad negalėjo naudotis rega, nes kartkartėmis vėjas nustodavo pūsti ir Shana likdavo pažeidžiama.
-
Kai dūmai apgaubė visą salą, nieko nebesimatė. Nors ne, QQ matė savo nosies gailuką. Gerai, jog bent kažką girdėti pavyko. Kerus, kurie skriejo Miur link, kaip suprato Moris, Shana atmušė.
- Velnias,- supykusi tarė.
Turbūt to vedina jos sąjungininkė paleido į ją kerus. Tikriausiai pamanė, jog tai Miur pyksta... Gerai, kad netoliese stovėjo jaunoji dama Cherry. Kerai sukeliavo jos link. Vargšelė. Tada QQ išgirdo kitos moteriškės balsą.
- Tavo nelaimei, ten buvau ne aš. Steleus!
Taip, ten Miur. Astronomikė atsisuko į tą pusę, kur buvo girdėti ANJM profesorės balsas.
- Arresto Momentum, Conjunctivitis.
Jeigu šie kerai pasieks Miur, mery galės ją sudoroti iki galo...
-
Mery atsiduso. Padaras, buvęs medyje, kažkaip sugebėjo nušokti dar prieš Mery kerams jį pasiekiant. Negražiai žaisim tai negražiai... Ką jau bepadarysi. Hatred porą kartų nusičiaudėjo, bet po to smogė sau į nosį. Iš šnervių nuvarvėjo skystis, tekėjęs profesorės gyslomis. Čiaudulys nesiliovė. Mergaitė burbtelėjo kerų nutraukimo burtažodį ir taipogi nušoko žemyn. Čiaudulys išnyko kaip išnyksta Sneipas pamatęs šampūną.
Kurgi ji.. Mery įnirtingai rausėsi savo apsiausto kišenėje. Po kelių minučių ištraukė tašę. Atidarė ir įlindo. Tašė užsisegė.
Aksesuaro iduje buvo erdvus kambarys. Vietoj šviestuvo palubėj kabojo švytintis dujų kamuolys. Hatred pažvelgė į veidroduką, įtaisytą sienoje. Kūnas jau ėmė byrėti dalimis. Kažkur saloje profesorė pametė nosį, tris kairės rankos pirštus, porą dantų. Pilve žioėjo skylė, kurioje matėsi nevykusi žmogaus žarnyno kopija. Mery skausmingai susiraukė. Reik naujo, antraip greit nudvėsiu kaip šuo. Arba kaip kvaiša, kelis amžius užsiiminėjusi juodąja magija. Tinka abu palyginimai, antras netgi labiau nei pirmas. Gerai, susikaupkime. Hatred iš spintos ištraukė didelį katilą ir pusę jo pripildė vandens. Tuomet uždegė ugnį. Ėmė raustis spintoje. Surado geltonų plaukų peruką, dirbtines akis, akių spalvą keičiantį eleksyrą, didelį gabalą odos, butelį slibino kraujo, tris bjaurius stiklainius (juose buvo skystis, kuriame plaukiojo įvairiausi organai) ir žaislinį, vaiko dydžio (apie 130 centimetrų ūgio) skeletą. Viską sumetė į katilą ir truputį pamaišė. Tuomet padidino ugnį ir uždengė katilą keistu dangčiu. Ėmė eiti aplink katilą ir braukti lazdele per dangtį. Gergždžiančiu balsu kalbėjo burtažodžius, užkeikimus, šiaip maldas, kol galų gale, jai apėjus dvidešimtąjį ratą, Mery širdis sustojo. Mergaitės akys kurį laiką žvelgė į tuštumą, po to pasigirdo garsus, kančia persmelktas klyksmas. Iš niekur atsiradę milijonai šlykščių vabalų graužė Hatred kūną. Kai ji galutinai išnyko su visais vabalais, palikus tik drabužius ir lazdelę, katilo dangtis pajudėjo. Šį kartą naujo kūno virimas netruko kelias valandas. Geltonplaukė mergaitė, visiškai identiška vabalų sugraužtąjam Mery kūnui (tik vėlgi apie dešimt centimetrų žemesnė), išlipo iš katilo ir greit apsirengė tuo, kas voliojosi ant žemės. Pasiemė lazdelę ir kaukštelėjusi į kambario lubas (reikėjo pasilypėti ant katilo krašto, kad jas pasiektų), privertė atsisegti tašę ir išlipo laukan. Nešiojamą kambarį paliko neužsegtą (tam vargšeliui, kuris įlips, bus negerai, bet ką padarysi, toks gyvenimas).
Nusprendė pirmiausiai pulti Shaną. Mergaitė tą ir padarė, kolegę rasti nebuvo sunku, nes dūmai jau buvo išsisklaidę. Merytė veikė greitai, kad nors šitie kerai suveiktų. Ji pribėgo prie Shanos ir bakstelėjo lazdele jai į nugarą. Sugargė:
- Duro, ir užsikosėjo. Priepuolis buvo toks stiprus, kad Mery kažkurią minutę pamanė, jog iškosės plaučius. Bet kosulys aprimo ir profesorė nubėgo prie QQ. - Teta astronomike, jums viskas gerai? Tvirčiau susisupkite į paltuką. Glacius! - Iš lazdelės galo ėmė lėkti mėlynos šviesos pliūpsniai, šaldydami viską aplinkui ir kęsindamiesi užšąldyti Mery ir Qranės varžoves.
-
Rosai, nespėjus atsisukti kai į ją pašnairavo burtai. Į ją skrido burtai paleisdami Mery. Pirmo ir antrą ji spėjo pabėgti. O trečiam ji susipynė virvių pasakose.
Kol ji su lazdele bandė atsilaisvint, kitos kovojo tarsi nematydamos jos. Rosai kaip visada nepatiko kai ją kažkas bandė rišti. Kol atsilaisvino, į ją skriejo naujoviški burtai.
Šaunu,supernova,durniška, kiek gi galima šokti? Paklausė savęs kai antras burtas pataikė tiesiai į galvą. Kojos pradėjo šokti taip greitai, kad tuoj pašokus paskaudo kojas. Šitaip jai besikraipant tretieji burtai pataikė į... kažką? Šitas negalėjo būti žiauriai įdomus, tad Rosa išgirdo savo vardą iš tranfū mokytojėlės.
- Netark mano vardo be reikalo ! – sucypė ji. – Levicorpus! Pašokim į dangų, brangioji. – tarė saldžiai ji Mery. Šitie burtai turėjo tiksliai pataikyti šitokiam žmogėnui.
- Furnunculus,Bombarda,Sustink. - tarė šituos burtus atronomikei QQ.
Spetaklis? Šaunu. pagalvojo ji. Ji atsipūtė ir išsibūrusi kėdę ji atsisėdo ant jos. Bet vėliau atitraukė kedę nuo kitų kolegų. Ne duok die, man į galvą kokie burtai pataikys.... Pagalvojo ji.
[[ Blyn, neteiskit manęs, kad norėjau išvykt į stovyklą. Ir už ne savo ne eilę ;Dd]]
((Mery: teisiu nebent už tai, kad ignoravai mano šaldymo kerus :-S))
-
- Viskas gerai, Mery,- šyptelėjo.
Ji norėjo šiek tiek ilgiau grožėtis nekokiu vaizdu, tačiau ji išgirdo balsą. Mergaitės balsą. Taip. Tai Rosytė. Vargšė mergytė... Užuojauta jos artimiesiems... Dar vaikystės traumą gaus...
- Ir vėl Furnunculus? Jos visai manęs nesigaili,- pavartė akis. - Protego!,- visi Rosos paleistieji kerai atsimušė į visų mylimąjį skydą.
- Ką dabar gi man daryti, kad Rosytę nuskandinti?...- tyliai niūniavo profesorė.
Neilgai mąsčiusi, ji nukreipė lazdelę į tą vietą, kur turėtų būti Rosytė.
- Brangioji, laikas tau,- šyptelėjo. - Incarcerous, Inflamarae, Levicorpus!
-
Mery buvo nepaprastai permainingos nuotaikos žmogus. Pataikius kerams ji pakilo į dangų ir kurį laiką kybojo stebėdama kolegas. Tuomet lazdele panaikino Rosytės kerus ir grakščiai nušoko žemėn. Greitai nutapsėjo iki Rosytės ir be jokių mandagių atsiprašymų (žiobarų etiketo barbarė Hatred neišmanė) spyrė kolegai į galvą. Kaip ji tai padarė, didi paslaptis. (Pasinaudojo palankiom oro srovėm, kurios nė dvidešimt kilogramų nesveriantį kūnelį nunešė viršun). Kai vėl pajautė tvirtą žemę po kojomis, įbedė lazdelę į vieno žmogaus alaus presą ir nusišypsojusi savo kraupiai vaikiška, vaikiškai kraupia šypsenėle mintyse subambėjo visą virtinę burtažodžių, su didele neapykanta skirtų Rosytei Vyšnytei: Crucio! Duro! Furnunculus! Mimblewimble! Sectumsempra!
Per visą sumaištį kažkur dingo jos nuostabi, dryžuota skrybėlė. Merytė nesunkiai ją susirado ir užsidėjusi kurį laiką stovėjo. Laukė. Laukė, kol nukrito ranka. Kairė. Negerai, negerai. Kerais prisitvirtinusi mirtinai svarbią galūnę, profesorė nubėgo kiek tolėliau, šaldydama slalą. Tačiau sulyg kiekvienu kerų žybsniu vis labiau seko jėgos. Man nedaug liko gyventi. Nepaisant to, kad jau pragyvenau kokias keturias kartas. Neskaičiuoju. Ir vis dar neturiu anūkų, nei proanūkių, nors gal... Gal turiu? Būtų įdomu.
-
Kova įgavo pagreitį ir aplink virė tikra sumaištis. Kerai skraidžiojo iš vienos pusės į kitą ir jei ne išskirtinės asmenybės, tiesiog švytinčios skirtingomis auromis, išvis nebūtų įmanoma atskirti kur priešas ir kur savas.
Kai Shana stovėjo ant žemės iš tolėliau pasigirdo balsas ir orą perskrodė keli žaibai. Vienas jų, kaip bebūtų neįtikėtina, kliudė Miur ir ji persivertusi ore krito ant žolės. Kraujas nutekėjo šviesia oda, bet profesorei vienodai rodė: dar ne tokių žaizdų yra turėjusi. Jos laimei netikėtų puolimų į jos pusę nebebuvo. Tuo metu viskas aplink pradėjo šalti ir Shanai teko šiek tiek pajudėti, kad neliktų įkalinta Mery kerų. Kad jas kur galas. Taip norėtųsi sukapoti į gabaliukus, bet būtų nesąžininga jų atžvilgiu. Velniop tą, kuris sugalvojo garbės kodeksą.. Ji matė, kaip priešininkės užpuolė Rosa, bet Miur nesiruošė vaidinti didvyrės ir kaip idiotė mestis jos gelbėti. Kaip nors apsigins pati.. O štai ir mano marionetė kreivai šyptelėjo ir užėjo žaviajai Mery už nugaros.
- Matau galūnės krenta. Kaip nemalonu, tiesa? Įdomu ar ilgai galėsi kautis?
Shana paslėpė lazdelę ir iš kojos kirto merginai per liemenį. Lyg ir kažkas trakštelėjo, o gal tai šalčio apimta sala barška, bet mergina nesiruošė ilgai terliotis su Hatred, todėl vėl pasiėmusi lazdelę švystelėjo kelis kerus į Moris pusę.
- Laikas atsilyginti už žaizdas. Rictusempra!
Kol oranžinis žaibas lėkė link varžovės, Miur nesnaudė ir pasekė iš paskos. Qrane turės naudoti arba Protego, ir Shana galės smogti arba pasitrauks, bet ar spės paleisti savus kerus..
-
Rosa sedėdama savo kėdėj, pajuto, kad į ją skrenda kažkokie burtai. Dėl viso pikto ji atsistojus suriko : Protego! ir visi burtai atsidaužė į skydą. Cha, Qrane,manei, kad aš beginklė? pagalvojo ji pašišaipydama. Pagaliau Shana atsigavo, tačiau Mery vis dėl to susirado naują auką – Rosą. Prisimerkdama šviesoje vos pamatė kerų spalvas. Ji neabejojo, kad čia buvo minties kerai [pamiršau kaip ten tas vadinos :S].
- PROTEGO,PROTEGO,PROTEGO. - suriko ji. Kerai kaip mat atsidaužė. Tačiau Mery pribėgo prie jos ir trintelėjo į galvą. Pasigirdo : Trinkt ir Trekšt. Tai pranešė, kad kažkas lūžo. Tačiau niekas neskaudėjo. Nusistebėjo savim. Tačiau nusprendusi, kad taip nepaliks, ji riktelėjo :
- Aracus mexaret,Arresto Momentum - šitie buvo skirti Mery ir QQ.
-
Qrane besisukiodama įvykių sūkuryje pamatė į save lekiantį oranžinį žaibą. Ji staigiai pasitraukė, tad baisuoklis žaibas jos nesužeidė. Kol ji išsisukinėjo iš Shanos kerų, iš kitos pusės parėjo dar keletas kerų. Deja, šį kartą Qrane taip apsukriai nebeapsisuko, tad Rosos kerai ją išmušė iš vėžių, tačiau iki to laiko ji spėjo ištarti vienerius kerus, skirtus Rosai:
- Avada Kedavra!
Ir tai ji teištarė, nes sukniubo ant žemės netekusi kaulų. Yey! Guliu čia sau linksmai be kaulų. Kaip būtų fainai, kad mane kas nužudytų. Tada būtų kietai
[[žmonės, nukillinkit mane. Būtų didelis dėkuj]]
-
Pajutus Shanos spyrį visu skausmingumu, Merytė bakstelėjo lazdele į skaudamą vietą, kad laikinai numalšintų skausmą. Laikas baigti šią kovą arba tiesiog iš jos pabėgti nusprendė senė darželinukės veidu.
Tos dešimt sekundžių buvo pačios ilgiausios Mery gyvenime. Ji pasitaisė skrybėlę (kad slėptų akis). Pametė visą kairės rankos plaštaką, tačiau nė nesivargino ieškoti. Vis tiek mano laikas jau atėjo, liūdnai pamanė. Ir džiaugėsi, kad visą egzistenciją buvo dešiniarankė. Per petį, niekur nesitaikydama paleido kelis žudymo burtažodžius ((Qrane, gali parašyti, kad nulėkė į tave :D)). Žengdama per sušąlusią salą, mergaitė viena ranką buvo padėjusi ant nugaros, o kita laikė lazdelę. Priėjo į vandenį ir murktelėjo gilyn, bet ne skandindamasi, tik norėdama perplaukti ežerą ir išlipti kitam krante.
-
Visai netikėtai, jai gulint ant žemės, į ją skriejo dar vieni kerai.
- Žmonės, jūs visai etiketo nesimokę? Ne nu, skriaust gulintį žmo...
Šio sakinio ji jau nebeužbaigė, kadangi ją pribaigė Mery paleisti kerai. QQ pajuto stiprų skausmą ties ta vieta, kur kerai pataikė pirmiausia - kojomis. Skausmas dideliu greičiu pasklido po visą jos kūną. Ji norėjo rėkti, tačiau negalėjo. Norėjo muistytis, nustumti tą skausmą nuo savęs, bet tai buvo neįmanoma. Galiausiai ugnelė jos širdyje užgeso. Ji mirė. Gulėjo sustingusi be kaulų ant žemės. Didžiausias pažeminimas, kuris tik galėtų būti...
-
Kaip norėčiau ten atsidurti.. Ir parodė į salą ežero vidury. Manau, kad ten galbūt yra daug šilto, švelnaus smėliuko. Kurio nelabai rasi šiose apylinkėse. O kaip norėčiau dabar būti prie jūros... Kai grįšiu namo butinai paprašysiu tevelių, kad mane ten nuvežtų. Ji bežiūrėdama į salą nė nepastebėjo, kad prie jos prisėdo antrasis žmogus. Ji pažvelgė į jį ir sušuko:
-Edvardai, kaip malonu tave matyti. Kodėl nebuvai pamokose? Gal sirgai?-labai juo rūpinosi Bela.
-
Ben Miller neskubėdamas atpėdino į salą ežero viduryje. Nors oras buvo geras ir aplinka graži Benui nuotaikos nebuvo. Na ką, nuobodulys savo daro ir nuotaikos tikrai nekelia. Prie kranto berniukas pamatė suoliuką ir nutarė ant jo prisėdus pailsinti kojas. Nusivalė sniegą ir nusimetė nuo pečių kuprinę. Pasvarstęs ar tikrai protinga sėstis ant šio šalto suoliuoko vis dėl to atsisėdo ir pažvelgė į dangų su pasigėrėjimu akyse, nes debesys buvo tiesiog tobuli lavinti fantazijai.
-
Iš snaudulio pabudusi Endė iki kaklo pamatė vandenį.
-Aš čia atėjau... Bala žino ko! - suvaitojo ji ir pasitraukė ant sausumos. Iš dangaus krito dideli lietaus lašai, kurie tėškdavosi ant žemės taip, kad net sugebėdavo dar kažką šalią esantį aptaškyti. - Ir aš miegojau. - mergaitė įsmeigę akis į Hogvartso mokyklą, kuri buvo už penkių ar šešių kilometrų. Endė susigriebė už galvos, kojų ir rankų pūkeliai pasišiaušė. - Dabar man kyla klausimas: kaip mes grįšime? - "mes" ji sakė apie kitus, tačiau į tai mojo ir apibėgo visą salą. Ji nebuvo itin ypatinga, tik daug medžių, skruzdelynų, vienu žodžiu - gamta. Kas dešimt centimetrų buvo pastatytas suoliukas, o salos "gale" rado apleistą prieplauką, į ją įlipusi mergaitė nusiyrė iki mokyklos teritorijų ir išlipusi iš valties prisiminusi įvykį, kurio nenorėjo atsiminti nubėgo kur kojos neša.
-
Batų cakcėjimas nutilo, pilku kostiumu apsirengęs žmogus, perėjo akmenimis grįstą tiltelį, vedantį į ežero salą ir, pagaliau, pateko ant žolės. Žmogutis pradėjo krypuoti link pačio salos vidurio, ten kur neauga medžiai ir yra nuostabi proskyna. Tiesa, ne šiandien, šią dieną, kaip ir didumą dienų Anglijoje buvo apsiniaukę. Nors, ačiū Dievui, nelijo, - pagalvojo apvalusis žmogelis - sulytų dar kostiumą, o visų baisiausia - ūsus. Lyg pasitikrindamas ar jie vis dar vietoje storuliukas pakėlė ranką ir švelniai perbraukė juos ranka. Tobula, - šmėstelėjo Christian galovoje - kaip ir visada. De Shevrez iš kišenės išsitraukė pensė ir ja pasibalnojo nosį, dabar jis buvo panašus į kurmį. Lyg to negana jis išsitraukė laikrodį, pažvelgė į jį ir lyg triušis iš "Alisos stebuklų įalyje" tarė greičiausiai pats sau, nes, akivaizdžiai aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, nebent, žinoma, kažkas būtų slėpęsisi už tankių medžių, o priskaičiavus dar ir prietemą dėl debesų, taip, kažkas tikrai ten galėjo slėptis ir būti nepastebėtas, bet mažuliui tai buvo nė motais, nes jis tarė:
- Vėluoja, vėluoja, reikia jam paskubėti, - tuomet įsmeigė Christian savo kritišką žvilgsnį į dangų ir tęsė, gana malonų pokalbį pats su savimi - jei pradės lyti, jis skolingas man kostiumą.
Dangus, lyg ir išgirdo de Shevrez grasinimą, nes lyti nepradėjo, nepraktelėjo nė lašelis. Ūsuočius iš švarko kišenės išsitraukė dvi nepriekaištingai sulankstytas baltas šilkines pirštines ir jas staigiu judesiu užsimovė sau ant išpuoselėtų, aiškiai nebe manikiūristės pagalbos, rankų. Deja, mokytojo taip laukiamas žmogus nė neketino rodytis, bet, kadangi lietaus debesys, jau neatrodė tokie grėsmingi Christian nurimo ir lėtai laukė. Staiga, krūmuose kažkas sukrutėjo ir iš jų iššoko akmeninis triušis. Jis buvo užkerėtas pačio de Shevrez ir tikriausiai pajutęs savo šeimininką, atskubėjo pas jį. Gaila, tavęs dar nesugavo koks mokinukas, - pats sau pagalvojo profesorius ir lazdelės grakščiu lazdelės judesiu nuvijo žvėrelį šalin. Kiškis nusprendęs, kad žoleėdžiu jam būti nepatinak pasivertė į lūšį ir nustraksėjo iš salos. Transfigūracijos mokytojas pasukiojo galvą į visas puses, bet, ne, jis nesirodė. Na ką, dar laukiu dešimt minučių ir jei jis neateis, varau pietauti į Londoną, - pats sau pažadėjo mokytojas.
-
[[Burtų trikovės turnyro užduotyse mane įsivaizduokit kaip vidutinio amžiaus moteriškę, o ne mokinę.]]
Žalia mantija apsigaubusi moteris išlindo iš didžiulės palapinės. Akys pirmiausia krito į žmonių gausybę, susirinkusią žiūrėti į pirmąją turnyro užduotį. Visi šaukė savo čempionų vardus, nekantraudami išvysti užduotį.
Pasiekusi pakylą moteris atsikrenkštė. Skardžiu ir magiškai pagarsintu balsu ji nutildė žiūrovus. Šie kaip mat nustojo šaukę ir kalbėjęsis.
- Štai atėjo ilgai laukta diena,- prabilo turnyro vedėja.- Šiandien išvysite pirmąją Burtų Trikovės turnyro užduotį, kurioje savo jėgas išbandys Biobetonso, Durmštrango ir, žinoma, Hogvartso čempionai. Užduotis nebus lengva ir gali sukelti čempionų gyvybėms pavojų. Tačiau- savo plonomis lūpomis šyptelėjo moteriškė- tikėkimės, kad to nebus.
Palaukusi, kol žiūrovai nustos šnibždėtis apie išgirstus žodžius, vedėja žvilgtelėjo į palapinę. Žinojo, kad čempionai jos įdėmiai klausosi nors apie užduotį ką tik buvo išgirdę.
-Pirmoji užduotis, kaip jau supratote vyks Hogvartso ežere.- Atsisukusi atgal į žiūrovus toliau kalbėjo ji.- Visi trys čempionai susikaus su skirtingais vandenų monstrais, kurie turi savitus ir labai pavojingus bruožus. Vieną iš jų gali mirtinai nudeginti elektros srovė, antrąjį gali mirtinai sužeisti aštrūs nagai, o trečiąjį verdantis vanduo paleistas iš monstro nasrų. Kiekvienas dalyvis bus laikomas įveikęs užduotį, nutraukęs švytinti pakabuką nuo monstro kaklo. Tai bus sunki ir pavojinga užduotis, kadangi ežere gyvena ne tik žuvys. Visiems trims dalyviams įvykdžius užduotis komisijos nariai susumuos taškus ir rezultatai bus paskelbti visiems. O dabar manau, laikas pradėti užduotį, tad kviečių pirmąjį Burtų Trikovės dalyvį.
-
Lauke buvo didžiulis triukšmas. Girdėjos šūksniai "Hogvartss" "Ema" ir "Mes už Jordan". Kai pusamžė moteriškė išėjo iš palapinės žmonių balsai pamažu nutilo ir čempionų palapinėje esantys mokyklų atstovai galėjo girdėti jos žodžius.
- Štai atėjo ilgai laukta diena. Šiandien išvysite pirmąją Burtų Trikovės turnyro užduotį, kurioje...
Rafaela sedėjo palapinės kampe ir ištempusi ausis klausėsi vedėjos žodžių keikdama save baisiausiais žodžiais. Kokio velnio, pasakykit man, kokio velnio aš čia ėjau? Pabaisos, pavojai ir dar bala žino kokios nesamonės. Gryna savižudybė, ir jau antrą kartą einu į pavojus net nepamąsčius kas manęs laukia. Ji pažiūrėjo į kitus čempionus - iš Biobetonso atvykusį Jordan ir Drumštargo Emą. Atrodo bus nelengva. Juk jie irgi ne iš kelmo spirti. Rafaela pavartė lazdelę rankoje. Vyšnios medžio lazdelė su slibino širdies styga jai buvo brangi, ir ji nenorėjo jos prarasti kaudamasi su monstrais vandenyje.
- Visi trys čempionai susikaus su skirtingais vandenų monstrais, kurie turi savitus ir labai pavojingus bruožus. Vieną iš jų gali mirtinai nudeginti elektros srovė, antrąjį gali...
Nors ji buvo katik viską išgirdusi bet negalėjo nesiklausyti, o širdis daužėsi kaip patrakus. Suvokdama, jog jai tuojau reiks išeiti iš palapinės ėmė giliai kvėpuoti, kad nenualptų ir prisimindinėti burblinės galvos burtažodį. Numauti nuo vandens monstro kažkokį pakabuką. Beprotybė.
- O dabar manau, laikas pradėti užduotį, tad kviečių pirmąjį Burtų Trikovės dalyvį.- žmonės lauke suūžė ir Rafaela suprato, jog laikas pasirodyti. Užsimetusi apsiaustą kurį tuojau reiks nusiimti, nes su apsiaustu juk nenardysi, išėjo iš palapinės.
Saulė spigino į akis, o tribūnose pasigirdo šūksniai "Hogvarstsas" ir "Rafaela". Ši, kiek padrąsėjusi giliai atsiduso šypsodamasi ir mojuodama ranka nuėjo prie ežero kranto, kuriame raibuliavo mažos bangelės. Pagalvojusi, kokie pavojingi gyviai ten slepiasi Rafaela sudrebėjo. Nuo riešo nusiėmusi juodą gumelę ir surišo rudus banguotus plaukus į kietą kuoduką ir nusimetė juodą apsiaustą. Po juo buvo tokios pačios sodriai juodos spalvos vientisas odinis maudymukas, kuris šiek tiek šildė Rafaelą tokią šaltą dieną. Paėmusi lazdelę į ranką ji užsimerkė laukdama leidimo nerti.
-
- Nerk, nerk, nerk...
Visos tribūnos skandavo vienintelį žodį, kuris Rafaelai skambėjo kaip mirties nuosprendis. Giliai atsidususi ji nukreipė lazdelę sau į galvą ir užsibūrė burbulinės galvos kerais. Dar kartą žvilgtelėjusi į vedėją sudrebėjo, įkvėpė ir suspaudusi lazdelę šoko į vandenį.
Vanduo buvo ne toks šaltas kaip atrodė, bet ir ne šiltas. Iš inercijos Rafaela įkvėpė ir įsitempė - jos tyko pavojai. Galėtų vanduo būti ir skaidresnis. Beveik nieko nematau. Žalia. O jei monstras irgi žalias? Jei jis man už nugaros? Būtų labai smagu, atsisuki ir matai - gražus monstrelis šiepiasi paskutiniam veiksmui kurį aš matysiu. Smagu. Ji sumosikavo kojomis ir nuplaukė per vandenį, dairydamasi savo priešininko.
- Lumos.
Lazdelės galas užsižiebė blankia šviesa, kuri apšvietė tik mažytį plotelį Rafaelai prie nosies. Dumbliose ji pastebėjo kažką praplaukiant. Monstras? Na kur tas bjaurybė, kuo greičiau susidorosiu su juo tuo geriau. Staiga kažkas sugriebė jai per liemenį. Rafaela riktelėjo, bet per burbulą apglėbusį jos galvą nieko nesigirdėjo. Kiek pasispardžiusi ji taikliai alkūne trenkė užpuolikui į pilvą, ir šis cypdamas nuplaukė. Kas per velnias? Nemanau kad monstras būtų toks mažas ir imstūsi su manimi terliotis. Vandens gyventojai... Gabikiai, kapos... Kapos, kapos... Galbūt?... Jos ramius apmąstymus nutraukė staiga pro šoną praplaukęs žvynuotas padaras, kuris aišku norėjo į ją atsitrenkti, bet Rafaela spėjo pasitraukti į šoną. Aišku kaip dieną kad kapos. Daugiau nežinau tokio padaro kuris būtų panašus į žvynuotą beždžionę.
- Sustink !- kimiai riktelėjo nukreipusi lazdelę į atplaukiančią butybę, bet, kaip dažnai nutinka, kerai nepavyko, o kapa sugriebusi Rafaelą ėmė tempti į dugną. Ši dar bandė ištrūkti spardydamasi, bet nieko nepavyko. Ji vėl nukreipė lazdelę į kapą, nuoširdžiai tikėdamasi, jog šį syk pavyks.
- Petrificus Totalus!
Ir tikrai pavyko. Kapa sustingo, bet imusi skęsti tysėsi ir Rafaelą. Šiai šiap ne taip pavykus išsivaduoti iš padaro glėbio, bet į ją pasileido dar penketas tokių pačių bjaurybių. Suknisti žvynuotgalviai.
- Duro! Duro! Duro! Duro!
Visos kerų pakirstos kapos ėmė grimzti, o penktoji kažkur prapuolė.
- Na, bjaurybe, išlysk...- murmėjo sau Rafaela, nekreipdama dėmėsio į savo prislopintą balsą, kuris skambėjo lyg sklistų iš vamzdžio. Besidairant iš apačios į jos kojas rėžėsi žvynai. Vandenyje pasklido kraujas. Rafaela supykusi nukreipė lazdelę į šeštąją, paskutinę kapą ir tarė.- Snufflifors
Kapa pavirto pele. Rafaela žinojo, jog pelė paskęs ir poveikis bus tas pats kaip pasiuntus Avada Kedavra, bet ji juk tiesiogiai nenaudojo nedovanotinų kerų ir negali būti nubausta. Pergalingai pažvelgusi į negyvą pelę nuplaukė toliau.
-
Netoli tenuplaukus, Rafaela vėl pajuto artėjančią baimę. Kokia šlykštynė išlys dabar? Gal piktas vandenis arba galvakojis? Su pastaruoju susitikti netgi sutikčiau, kad tik nereiktų regėti kreivo pabaisos snukio. Ji pažvelgė į ramiai banguojančius dumblius. Ta ramybė tvyranti čia, gilumoje, būtų užmigdžiusi Rafaelą, jei ne įtampa ir atsargumas. Įtempus klausą ir žvalgydamasi aplink Rafaela nuplaukė tolyn, į tamsą, tarp aukštų dugno žolių.
Tolyn nusiįrė kelios išgąsdintos žuvys. Rafaela net neįžiurėjo jų, nes tokioje tamsoje lazdelės dėka įžvelgė tik kelis metrus nuo svo nosies. Staiga toli priekyje pasigirdo ūžimas ir merginos kojas nutvilkė karšo vandens srovė. Kas per velnias... Jai maudė nuplikytas kojas, bet nekreipdama, tiksliau, stengdamasi į tai nekreipti dėmėsio, Rafaela įsižiūrėjo į tamsą.
Ten kažkas sukrutėjo. Kažkas raudona. Tada dar ir dar kartą, o raudonos švytinčios juostelės artėjo link mergaitės. Kad mane kur... Išpūtusi akis Rafaela tiesiog stebėjo tą padarą, kuris tolydžiu artėjo. Greitai išryškėjo pailga galva, pilkšvai žalsvas kūnas, kuriam sukrutėjus prasiverdavo odos lopai, tarp kurių švytėjo raudoni ugnies atšvaitai. Ten, krante, viskas atrodė taip netikra, o čia... Ir čia tai lyg sapnas, taip neapčiuopiama. Bet vis dėl to tikra. Rafaela kabojo vandenyje kaip kokia paralyžiuota žuvis ir stebėjo padarą, kuris plačiai išsižiojo... Nasruose sušvytėjo ugnis... Vanduo suraibuliavo, ir pasileido link merginos...
Rafaela atsitokusi pasileido į šoną.
- Lapifors !- sušuko ji, kvailai tikėdamasi kad monstras virs mažyčiu gražučiu zuikučiu. Bet, nors kerai ir pavyko, monstras nėrė į šalį ir vėl dingo tamsoje. Oj bjaurybe, tuoj aš tave pašaldysiu... Įdomu kaip tada laidysi savo vandenėlį... Dairydamasi ton pusėn kur pabaisa nuplaukė, ji pamiršo, jog jos nugara nesaugoma ir visiems pasiekiama. Tik išgirdusi urzgimą už savęs sustingo. Tada lėtai atsisuko ir prieš save pamatė gilią gerklę ir didžiulius dantis. Iš gerklės pasigirdo dar vienas "Ghrrr" ir Rafaelai nespėjus iškelti lazdelės monstras užvėrė nasrus, įkalindamas Rafaelą juose.
Suklykusi mergina ėmė daužytis į monstro dantis negalėdama blaiviai mąstyti. Milžiniškas liežuvis vaikėsi ją per visą burną, ir Rafaela net negalėjo suvokti ir suprasti kur yra. Dešimtą kertą atsitrenkusi į du milžiniškus dantis ji prisiminė turinti lazdelę ir dalyvaujanti kažkokiame tai Burtų Trikovės Turnyre. Ką aš čia darau? Esu vandens monstro nasruose, mane vaikosi storas jo liežuvis, o aš kaip kokia kvailė daužausi į jo dantis. Neee, šito tai jau nebus. Nesiruošiu mirti kažkokioj prasmirusioj skylėj. Rafaela drebančia ir žaizdota ranka nutaikė lazdelę į pabaisos dantis ir sušuko
- Bombarda!- su trenksmu į vandenį išlekė trys priekiniai monstro dantys, o Rafaela nusitaikė jam į gerklę.- Peksipiksi Pasternomi!
Kerų žibas nulekė į monstro gerklės gilumą, o Rafaela išplaukė iš vis dar sučiauptų monstro nasrų.
-
Ramų ir lygų it stiklas vandenį sudrumstė maža medinė valtelė, plaukianti skersai ežero link mažos salelės viduryje. Pavasario dangų besileidžianti saulė nudažė įvairiais raudonais atspalviais, kažkur toli, už Uždraustojo miško ir kalnų įsižiebė pirmosios nakties žvaigždės. Tačiau mergaitė gulinti valtyje tejuto lengvą vėją, kuris vis užmesdavo jos ilgus plaukus jai ant veido. Atsimerkė tik pajutusi dunkstelėjimą po savimi. Šiltas pavasario vėjas kaip mat pavirto šaltu gūsiu, pranašaujančiu bloga. Kaja staigiai atsisėdo ir apsižvalgė. Tik šešėlių žaismas, tikino save švilpė. Ją nupurtė staigiai atšalęs vakaras. Nors ir dėvėjo aptemptas juodas kelnes ir kerzus, marškinėlių atidengtos rankos šiurpo. Negelbėjo net storas apsiaustas. Už keliaraiščio juostos Kaja jautė užkištą lazdelę. Išsitraukė ją ir sušnibždėjo, ištikimosios pagalbininkės galas sužibo baltai apšviesdamas porą metrų aplink. Išlipusi iš valties, mergaitė ant pečių užsimetė kuprinę ir patraukė link saloje esančios uolos, išliko budri prie jos priėjus, ieškojo kokios nors gyvybės ženklų. Šalia uolos augo aukštas ąžuolas, Kaja į jį įlipo ir apsižvalgė po teritoriją. Kažkur tolumoje sūūkė pelėda, medžių šakas lenkė vėjas, bet šiaip buvo ramu. Tyliai liuoktelėjusi žemyn Kaja įėjo į uolą. Tikėjosi kokių nors piešinių ar suodžių žymių, bet nieko nebuvo. Uola buvo daugiakampė, ant žemės mėtėsi kažkoks purvinas sąsiuvinys. Kaja pakėlė jį ir susidomėjusi apžiūrėjo. Viršelis buvo odinis, beveik visi plono popieriaus lapai paliesti juodo rašalo. Įsigilinusi į smulkų raštą Kaja suprato, kad savininkas tikriausiai buvo vilkolakė, mergina, kuri išgyveno baisias kančias. Mergaitė bandė nuryti kietą gumulą gerklėje. Žinojo, kad Hogvartsas turi paslapčių dar prieš atvykdama, bet, kad tokių..? Neabejotinai, ir netrukus gali kažkas įvykti. Tai Kaja jautė jau ilgai, štai kodėl atplaukė čionai. Kažkas ją čia stipriai traukė, galbūt šitas dienoraštis laikė ją prisirišęs šaltomis prisiminimų virvėmis. Iš kuprinės išsitraukusi iš kuprinės gertuvę, Kaja į ją įlašino porą bespalvių lašų iš mažo stiklinio buteliuko. Gurkštelėjo. Žinoma pora lašelių itin stiprios degtinė obuolių sulčių skonio nepakeitė, bet nuo to mergaitė jautėsi drąsiau. Tada nusprendė negaišti. Tiesiog susirinko daiktus ir įlipusi į valtį išplaukė atgal. Dabar turėjo tikslą. Butinai sužinos kieno šis dienoraštis, taip ramiai gulintis jos odinėje kuprinėje.
-
Aplinka buvo kaip niekad keista. Nors jau lapkritis, tačiau nei šalnų, kurios piktai bandytų nugraužti pirštus, nei balto sniego, kuriame krykštautų maudomos mergaitės, nebuvo. Oras buvo tiesiog keistesnis - nuo karto kiek šiltesnis nei įprastai vėjas paglostydavo žmonių veidus. Visgi apsižvalgius aplink matai rudeniui būdingą pilku pluoštu aptrauktą dangų, plikai nurengtus medžius, kurie it statulos keistai styrojo išmėčiusios dramatiškas pozas, ir pavargusią geltoną žolę. Tačiau tolumoje buvo matyti rudenio fonui nebūdingas vaizdas – juoda figūra artinosi prie ežero. Galiausiai lėtai valtimi persilėlęs į salą, nepažįstamasis pats sau vienas kažko nusijuokė.
Tyliai iš pleveno vienišas, juoda mantija apsirėdęs keturiolikos metų vaikinas. Kruopščiai Klastūnyno šaliku apvyniotas kaklas, juodos blizgančios odinės pirštinaitės, dailiai nuvaksuoti juodi odiniai batai – beribio pedantiškumo simbolis. Jaunuolis atrodė ganėtinai žvaliai – žalsvos akys aštriai it peilis žvelgė ežero pusę, sveikai įraudusi nuo šalto it ledas oro buvo išbudinta. Vaikino tamsiai rudi trumpi plaukai nesėkmingai buvo bandomi kedenti vėjo – visgi jie tiesiog per trumpi, kad šis nenaudėlis juos plaikstytų kur tik užsimanęs.
Minutę pastovėjęs ir apsižvalgęs aplinkui, jaunuolis nupėdino keletą žingsnių toliau link nedidelės duobės, išsitraukė lazdelę ir it dirigentas mostelėjo ore, tyliai ištardamas kažkokį niekam nežinomą burtažodį. Pasirodė liepsna, šildanti liepsna, kuriai nereikėjo jokių malkų, ji tiesiog degė pati savaime tarsi tai būtų amžinoji ugnis. Kiek pasižiūrėjęs į geltonai oranžinę vėjo plaikstomą liepsną, jaunuolis dar kartą mostelėjo lazdele diriguodamas antrąjį burtažodį – pagaliau apsireiškė ganėtinai keistas tačiau minkštas maišas, ant kurio vietos laisvai užtektų dviems, o draugiškai pasispaudus ir trims žmonėms.
Ilgai nestoviniavęs jaunuolis atsisėdo ant keisto daikto, kuris tikriausiai buvo panašus į didžiulį sėdmaišį, ir ištiesė kojas. Jo keliai nemaloniai trakštelėjo, todėl jaunuolis kiek prikando lūpą ir nežymiai suraukė kaktą. Matyt, jau senstu, mintyse sukikeno ir lyg koks šizofrenikas velniškai nusišypsojo pats sau. Taip paslaptingai jaunuolis paslėpė lazdelę kažkur savo skverne, o vietoj jos išsitraukė nedidelę knygutę rudu viršeliu ir auksiniais kraštais. Ant viršelio skausmingai auksinėmis raidėmis buvo išpaišytas užrašas „Apsigynimas nuo juodosios magijos Aurorams.“ Jaunuolis tiesiog atsivertė kažkur vidury knygos, kur buvo įdėtas margais raštais, panašiais į gyvatę, išpuoštas skirtukas ir įsmeigė akis į tekstą, kruopščiai analizuodamas kiekvieną raidę, kiekvieną žodį ir kiekvieną sakinį. Betrūksta, kad tik kas nors atneštų sausainių ir arbatos nusijuokė mintyse keistasis jaunikaitis.
-
Nors dar tik buvo lapkričio mėnesis , rudeniškas šaltukas nesnaudė ir Hope traukdama link ežero užsidėjo pirštines . Ramūs vėjo gūsiai kedeno blondinukės ilgus plaukus ir vertė perbėgti per kūną šiurpuliukus . Klastuolė buvo laiminga , jog šiandien nereikėjo dėvėti mokyklinės uniformos ir šiltas vilnonis prigludęs megztinis pabrėžė ne tik figūrą , tačiau ir šildė . Na, ir orelis pagalvojo mergina ir valties pagalba pradėjo keltis į ežero salą . Dar vis Hope akys bėgiojo po apylinkęs . Merginai šios vietos dar vis buvo sunkiai pažįstamos ir kėlė nuostabą . Tiesa , Hope nebuvo žiobarė ir visą laiką gyveno magiškajame pasaulyje , tačiau tokios vietos , kaip Hogvartsas , jai buvo lyg kitas pasaulis . Dangumi praskrido paukščių būrelis . Jų išsidėstymas priminė taisyklingą trikampį .
- Viskas čia tobula , - sukikeno Hope . Valtis tiesiog slydo ežero vandeniu ir sukūrė šiokias tokias bangas , kurios priminė ramią gyvenimo tėkmę . Niekas nestovi vietoj - niekada to nepamiršk - dar vieną mintį Hope brūkštelėjo savo mintyse . Blondinukė nuoširdžiai laukė momento , kada galės jausti po kojomis žemę ir bus saugi . Tikriausiai niekada nebuvo paminėta , jog ši klastuolė nemoka plaukti ir vanduo buvo vienintelis dalykas , kurio ji bijojo . Dėl šios priežasties artėjantis krantas jai kėlė džiaugsmą .
Hope artėdama galėjo įžiūrėti tolumoje ne tik krantą , tačiau ir kontūrus . Žmogaus kontūrus . Na, guminukų nereikės doroti vienai - tyliai pamąstė ir nusiteikė naujoms pažintims.
Pasiekus krantą , Hope atsargiai išlipo iš valties ir atsiduso dėl jaučiamos žemės . Jeigu kada nors tektų pasirinkti vieną iš gamtos stichijų aišku būtų tik vieną - tai tikrai nebūtų vanduo .
Atmetusi plaukus , bondinukė artėjo prie prieš tai matyto žmogaus kontūro . Kuo buvo arčiau tuo geriau matė , jog tai yra vaikinukas ir buvo jau kažkur matytas . O šalikas ant kaklo išdavė , jog jis iš tokio pačio koledžio , kaip ir Hope . Tikriausiai buvome prasilenkę koridoriuje ar bendrajame kambaryje - paaiškino pati sau Hope .
- Sveikas , - švelniai pasisveikino Hope su nepažįstamuoju ir pamačiusi jo rankose knygą tikėjosi , jog jam netrukdo , - netrukdau ?
-
Jaunuolis išgirdo žingsnius lėtus ir ramius. Bent kažkieno keliai netraška pasijuokė mintyse iš savęs vaikinas, vis tebežiūrėdamas į knygą. Užbaigęs pastraipą jaunuolis greitai įsikišo knygą į atgal į juodos mantijos vidinę kišenę, tikėdamasis, kad paslaptingoji mergina nespėjo nuskaityti knygos pavadinimo. Vos paslėpęs savo lobį – knygą – nepažįstamasis greitai nusuko akis į šviesiaplaukę merginą, kurios tikrai nesitikėjo sutikti tokioje Dievo užmirštoje vietoje. Nežinia, kas ją čia atgabeno, tačiau visada galima atidžiai ir atsargiai paklausinėti, todėl jaunuolis nutaisė draugišką miną, dirbtinai išlygindamas susirūpinimo raukšleles, kurios dar paslapčia vis dar analizavo knygos tekstą.
Na, nematytas veidas, reiškia reikia susipažinti nežymiai pats sau kilstelėjo lūpų kampučius taip sau nusišypsodamas. Galiausiai susivokęs, kad jau pats laikas išeiti iš savo pasaulio, nepažįstamasis plačiai nusišypsojo atėjusiai panelei, atidžiai stebėdamas kiekvieną jos kūno judesį – juk negali žinoti, ar ji buvo draugas, ar priešas. Mergina... Reikia pasisaugoti, nes juk negali žinoti, ką rezga šios mažos gyvačiukės vis kikeno mintyse vaikinas, žinodamas, kad jeigu padarys bent vieną netinkamą žingsnį, jo kailį kočėlais išplaks visos Hogvartso merginos – mat jos turi keistą madą išsipasakoti apie džiaugsmus, vargus, skausmus ir problemas. O neduok Dieve problema vaikinas, o juo labiau Klastuolis – kailis greitai pradeda svilėsiais dvelkti.
- Laba diena, panele. Žinoma, kad netrukdote. Prašom prisėsti. Šalia ugnies kiek šilčiau nei šiaip stovint vėjuje. – ramiu, tačiau melodingu balsu ištarė jaunuolis – tačiau ar nebaisu prisėsti šalia vaikino, kurio net nepažįstate. Juk nežinia kokių kėslų gali turėti klastuolis.
Ištardamas žodžius vaikinas šiek tiek pasislinko, palikdamas nemažai vietos Hope vietos ir leisdamas jai įsipatoginti, nors žinoma ir pats savęs nenuskriaudė, mat jau pats laikas buvo pakeisti sėdėjimo pozą, nes kojos buvo šiek tiek nutirpę – ak, tas jausmas, kai kelnės atrodo pilnos kažkokio keisto ledo. Vos pats įsipatoginęs, nepažįstamasis greitai išsitraukė lazdelę ir grakščiai mostelėjo ore diriguodamas naują komandą savo lazdelei – šį kartą jo norų sąraše buvo du puodeliai karšto šokolado. Abu puodeliai kybojo ore priešais jaunuolius. Vaikinas nieko nelaukdamas įsikišo lazdelę į mantiją, nusimovė odines pirštines, padėjo jas šalia kojų ir atsargiai pirštais apraizgė puodelį. Atsargiu rankos gestu klastuolis parodė į puodelį Hope, leisdamas suprasti, kad kitas puodelis buvo skirtas ne kam kitam, o būtent jai ir tik jai.
- Leiskite paklausti, kas jus tokiu metu atginė į salą. Juk čia pavojinga ir nežinai, ką gali sutikti. Galbūt koks nors plėšrūnas išlįs iš už kokio akmens ir norės jus suvalgyti – šelmiškai vaikinas bandė pagąsdinti merginą, vis skardžiai ir šmaikščiai nusijuokdamas.
-
Hope tikrai buvo smalsu , kokią prieš tai jaunuolis skaitė knygą , tačiau nedrįso klausti . Mes visi kartais norime privatumo ir pabūti su savimi - samprotavo blondinukė . Ji žinojo , kaip stipriai kartais reikia pabūti tiesiog su savimi ir pavartyti kažką , kas tikrai Tave nuramintų . Ši aplinka puikiai tam tiko .
Nors spaudė šaltukas , mergina nepabūgo ir džiūgavo dėl galimybės pažinti ne tik naują vietovę , tačiau ir sutikti žmogučių , kurie atrodė tikrai nuoširdūs ir mieli . Jis klastuolis, tad galbūt ši pirma mintis "nuoširdus ir mielas" jam visai netinka? toliau samprotavo Hope, tačiau greitai pati save nuramino Bet aš tai taip pat klastuolė, tad ši mintis netinka. Staiga jaunuolis pasisveikino ir Hope šiek tiek sutriko , kadangi kreipinys trečiuoju asmeniu jai buvo šiek tiek netikėtas . Na, štai, jis mandagus - Hope toliau kūrė jaunuolio paveikslą savo mintyse .
- Tikriausiai, aš dar neprisistačiau. Esu Hope Džein' Skilck. Visiškai nauja persona, šiame mokslų pasauly,- prisistatė Hope ir galbūt šiek tiek paraudo, kadangi ne itin dažnai kalba apie save.
- Ačiū , jeigu tikrai nesukelsiu nepatogumų , sutiksiu su šiuo pasiūlymų , - nusišypsojo mergina ir prisėdo šalia , - pirmiausiai , gal galime sutarti dėl vienos bendravimo taisyklės ? Nereikia į mane kreiptis "Jūs" , aš viso labo tik paprasti klastuolė iš Hogvartso , tad kreipkis į mane "Tu". O jei jau prabilome apie kėslus ir klastuolius, kaip jau minėjau esame iš to pačio koledžo, tad ar nebijai bendrauti su manimi? Galbūt tai aš turiu visokiausių kėslų ir gudrybių? Sakoma, moterys, kaip lapės,- tyliai sukikeno blondinė ir visiškai atsipalaidavo. Prieš tai jaučiama įtampa tiesiog išgaravo ir Hope daugiau nebejautė jaudulio, kuris retkarčiais aplanko visus.
Tikriausiai didžiausią nuostabą merginai sukėlė jaunuolė magijos triukas, kurį jis tikrai turės mane išmokyti, ir pilnas šilto, tiksliau, karšto šokolado puodelis. Dėl tuo metu ore tvyrančio šaltuko, šis jaunuolio gestas būtų pradžiuginęs bet ką. Tad visi deganti džiaugsmu, Hope paėmė puodelį ir išsitraukė guminukų.
-Ačiū Tau labai, žinau, jog mano saldumynai ne tokie šilti ir keliantys džiaugsmą, tačiau tai taip pat gali paįvairinti šias pokalbio akimirkas, - maloniai ištarė panelė.
Galiausiai pajutusi šilumą tarp delnų, Hope teikėsi atsakyti į kitą jaunuolio pastebėjimą, bei klausimą:
-Kodėl būtent sala? Tikriausiai todėl, jog niekada čia neesu buvus. Iš vis - Hogvartsas.. Man dar nepažinta vieta,- tyliai pasakojo mergina,- dar vis nepavyksta nepasiklydus praeiti pro mokyklos koridorius ir patekti į pamokas. Bet jau spėjau pavargti. Galbūt ne nuo to chaoso, tačiau pačiai nuo savęs. Nuo savo vidaus ir minčių, tad dėl šios priežasties ir atkulniavau čia. Maniau, jog pabūsiu viena ir galėsiu viską susidėlioti į reikiamas vietas. BET aš visiškai nesigailiu ir tikrai nepykstu, jog čia esi Tu ir mes kalbamės,- Hope gurkštelėjo karštai šilto gėrimo ir pajutusi šilumą savo kūne ji tęsė,- ir aš nebijau. Nebijau nieko kito, nebent pati savęs. O kodėl Tu čia? Kokia priežastis atvedė Tave į šią ramią Hogvartso apylinkių vietą?
Mergina norėjo išgirsti ir jaunuolio istoriją.
-
Nepažįstamasis vis švelnia šypsena šypsojosi žiūrėdamas į Hope. Tos klastingos žalios akys kažką lyg ir nedoro norėjo regzti, tačiau pamažu kažkoks blizgus velniūkštis išnyko iš jaunuolio akių. Šelmiška šypsena greitai išnyko iš jaunuolio lūpų, palikdama nostalgišką ir ganėtinai šaltą miną. Kaip tyčia pūstelėjo šaltesnio oro gūsis, skaudžiai įkasdamas neuždengtoms kūno vietoms.
- Na, mane vadina įvairiais vardais – vieni keikia, kiti dėkoja ir gero žodžio nestokoja. Neturiu tokio nuolatinio vardo, kurį turi tu – paslaptingai šyptelėjo jaunuolis, - tačiau tau būsiu Adamas.
Ir štai nepažįstamasis, pagaliau atskleidė savo vardą, kurį tikriausiai žinojo tik Hope. Adamas lyg žinodamas, kad negalima ilgai užtrukti ties šaltais prisistatinėjimais greitai vėl kilstelėjo lūpų kampučius, papuošdamas savo veidą vos vos matoma šypsena. Tačiau visgi Hope klausimai, neleidžiantys šypsenai prasibrauti į viešumą, spaudė vaikiną prie sienos. Adamas šiek tiek pasimuistė, galvodamas kaip taktiškiau suvynioti sakinį ir per daug neišsiduoti.
- Hmmmm... O kalbant apie mano atsiradimo priežastis ganėtinai komplikuota. Tiesiog man pavojinga būti kartu su žmonėmis, todėl stengiuosi nesusirasti draugų. Žinoma, tam renkuosi salą, nes joks sveiko proto burtininkas ten nekels kojos, - neskubėdamas atsakė jaunuolis.
Greitai jo akys vėl užsiplieskė velniūkščio žiežirbomis, kurias greitai nukreipė į Hope pusę. Tikriausiai kaip ir kiekvienam jaunuoliui, jam rūpėjo nors šiek tiek pakibinti merginą, kuri sėdėjo šalia – mat pats dar buvo paauglys, kuriam kartas nuo karto knietėjo iškrėsti kokią nepiktą šunybę.
- Na, jeigu panelė pageidauja, į ją kreipsiuosi pirmuoju asmeniu, - lėtu bet melodingu balsu pasakė jaunuolis, - Dėkoju tau už guminukus. Manau, jie puikiai derės prie puodelio karšto šokolado. Tik niekam neišjuok, kad karštas šokoladas nugvelbtas iš Hogvartso virtuvės.
Jaunuolis viena akimi mirktelėjo Hope, taip išduodamas savo didžiojo triuko paslaptį. Tačiau Adamas nebūtų Adamas, jeigu mintyse nekirbėtų šelmiškos mintys, todėl jis vėl lyg netyčia išsitraukė lazdelę iš savo vidinio skverno, netyčia užkliudydamas ten paslėptą knygą. Jis švelniu ir atsargiu rankos mostu lazdelę nukreipė į šviesiai mėlynos spalvos guminuką ir tyliai kažką ištarė. Staiga guminukinė žuvis atgijo ir įšoko į Hope puodelį ir pasislėpė ten. Tą patį vaikinas padarė su žalsva varle, pilku banginiu ir net balta meška. Visi šie gyviai sušoko į Hope puodelį – varlė plūduriavo paviršiuje, tačiau ji greitai buvo praryta ryklio, kuris suėdęs savo grobį padvigubėjo, o vargšė baltoji meška vis laikėsi įsikibusi puodelio krašto, nenorėdama pakliūti į ryklio nasrus. Kartas nuo karto į vandens paviršių iššokdavo ir melsva žuvelė vis paerzindama ryklį – štai kokį nepiktą šunybę iškrėtė klastuolis savo naujajai pašnekovei.
Žinoma, Adamas tikėjosi, kad mergina per daug nesupyks dėl tokio juokučio ir nesugalvos viso karšto šokolado turinio išlieti tiesiogiai ant veido – mat būtų ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kada tokie dalykai nutinka šiam jaunuoliui. Tačiau juk jis nieko pikto nenorėjo, tiesa?
Galiausiai jaunuolis vėl bandė paslėpti lazdelę savo skverne, tačiau užkliuvusi už Adamo knygos ji nukrito šalia kojų. Iškrito ir dar vienas stebuklas – viršeliu į priekį iškrito ruda knyga, skausmingomis auksinėmis buvo išdeginta „Apsigynimas nuo juodosios magijos Aurorams“.
-
Lauke buvo tamsu, o dangus pilnas žvaigždžių. Vos Elena sužinojo Astronomijos namų darbų užduotį, kuri buvo braižyti žvaigždėlapius, mintyse iškarto šmėkštelėjo mintis apie šią vietą. Maža salelė vidury ežero gelmių, supančių šį mažą žemės lopinėlį išdidžiai iškilusį virš siautulingų ir tamsių bangų. Mokinė bėgo per pievą, rankose laikydama braižymo priemones ir skubėjo. Ji turėjo lygiai valandą atlikti darbą, o tada... Ji turės gulėti lovoje, savo koledžo kambaryje.
Pailsusi, tačiau laiminga Elena pribėgo prie raudonmedžio valtelių, ir į vieną atsargiai padėjo savo daiktus. Įsėdo pati, ir paėmusi į rankas irklus, nusiyrė link salos. Merginos veido odą dirgino ledinis žiemos vėjas, o rankos atrodė lyg sustingusios. Bet štai, ji jau prisiyrė prie kranto, ir išlipusi į krantą užtempė valtelę. Tuomet šilčiau apsigaubė apsiaustu, ir apsižvalgė. Ošė juodas miškas, ir šiaip vaizdas neatrodė jaukiai. Ji nebuvo bailė, tačiau mintis, kad yra viena, saloje, tamsiu paros metu ją šiek tiek išgąsdino. Viskas gerai, sumurmėjo sau ir paėmusi braižymo priemones įsitaisė ant smėlio. Patiesė didelį pergamento lapą, pasiruošė net kelias plunksnas bei rašalą. Tuomet iš kišenės išsitraukė mažus žiūronėlius, ir atlošusi galvą prisidėjo juos prie akių.
Elena net aiktelėjo pamačiusi, kokios ryškios šią nakt buvo žvaigždės. Ji puikiai įžiūrėjo kokį tuziną žvaigždynų. Tuomet pradėjo braižyti. Jai patiko daryti šią užduotį, nes ji nuo mažens tikėjo, kad žvaigždės - tai burtininkų ir žiobarų angelai sargai, išėję giminaičiai. Sielos, laimingai nukeliavusios į dangų.
Saloje buvo ramu, nepaisant to, kad ausis dūmė šaltasis vėjas. Elena pakėlė žvaigždėlapį, tačiau buvo per tamsu ir nieko nesimatė. Lumos, ištarė, ir lazdelės galas nušvito ryškia spalva. Ryškumas mokinę šiek tiek apakino, tačiau greitai ji viską puikiai įžiūrėjo. Nužvelgdama galutinį rezultatą šyptelėjo, nes pavyko kaip tik taip, kaip ir tikėjosi. Tuomet atsistojo, suvyniojo pergamentą ir, paėmusi kitas priemones nuskubėjo link valties.
-
Jekaterina tykiai atėjo į salą ežero viduryje. Čia dar nė karto nėrą buvusi. Šioje saloje ji ieškojo Kalėdinės Valerijos, mat mokytojas buvo uždavęs surasti būtent ją. Knygoje buvo skaičiusi, kad ilgiau laikosi gėlė, jei ją nuskini naktį, šviečiant mėnesienoje. Ji kaip tik labai norėjo ją nusinešti į antrąją pamoką, kad gautų papildomų taškų, tačiau dabar galvojo ne apie tai. Naktis - Jekaterinos laikas. Ji gali būti lauke kad ir visą naktį, kad tik šviestų mėnuo ir žvaigždės. Kol kas saloje buvo viena. Nepūtė nė menkiausias vėjelis. Po kojomis šiureno žolė. Ji iškart nutarė, kad ši sala bus jos mėgstamiausia vieta Hogvartse - ar vasarą saulė švies, ar žiemą mėnuo spindės. Medžiai buvo tykūs ir šnarėjo paslaptis, kurių niekas negalėjo išgirsti ar suprasti. Ji žvalgėsi gėlės kelias valandas, kol galiausiai užtiko nuostabią vietą. Mažutės ežerėlis salos viduryje. Beveik nejudėjo jo paviršius, tačiau ne tai buvo nuostabiausia. Kažkas švietė dugne ir mergaitė galėjo matyti, kaip paviršiuje plaukia žuvelės. Virš vandens skraidžiojo vabalėliai ar kažkokios magiškos būtybės, tačiau jos švietė. Tai buvo ne jonvabaliai, nes jų švieselės buvo žymiai didesnės ir sidabrinės spalvos. Jos keistai dainavo, tarsi paslaptingos žaltvykslės. Tarsi kvietė artyn, įbristi į vandenį. Jekaterina jau žadėjo eiti pas jas, tačiau laiku pasipurtė ir susigriebė - nežinia, kas nutiks tokiu atveju. Ji save prisaikdino, kad kažkurią naktį čia ateis plaukioti. Tuomet ėmė tyliai šnabždėti. Net nežinojo, ką ji sako, tačiau bandė mėgdžioti tas būtybes virš vandens. Visa atmosfera buvo stebuklinga ir ji tikrai žinojo, kad tokius alykus pamatysi tik kažkokią specialią naktį, kuri yra dabar. Galiausiai ji atsirėmė į didžiulio gluosnio kamieną, kurio šakos linko virš to stebuklingo ežero. Jai rodėsi, kad žaltvykslės šnabžda jai tai, ko nesakytų kažkam kitam, tačiau ji negalėjo nieko suprasti, nes tai maišėsi su jų dainomis. Nežinia, kiek ji laiko sėdėjo taip šnabždėdama žaltvykslėms, tačiau pamažu atsistojo ir lėtai vaikščiojo aplink ežerą - reikėjo surasti Kalėdinę Valeriją. Ir tik tuomet, kai saulė ėmė brėkšti, o žaltvykslės ir švytėjimas ežero dugne malšti, ji išvydo raudoną gėlę - tai neabejotinai buvo Valerija. Ji šią naktį švelniai švytėjo, tačiau dabar jau blėso. Jekaterina atsargiai nuskynė jos žiedą ir pamažu grįžo į Hogvartsą. Ši nakties kelionė jai buvo įspūdingiausia pasaulyje ir įsiminė visiems laikams.
-
Jekaterina trypčiojo salos viduryje, prie ežerėlio, kuriame matė žaltvyksles. Ji laukė Kasiopėjos, jos turėjo susitikti praktikuotis gynybinius kerus. Buvo gana šaltoka. Tai buvo neįtikima, nes praeitą naktį buvo šilta kaip vasarą. Galbūt dėl tų burtų. Jekaterina atsisėdo po tuo pačiu gluosniu, kuris jai teikė prieglobstį aną kartą. Ji bandė įsivaizduoti viską taip, kaip kad buvo mačiusi, tačiau niekaip neišėjo. Taip jai belaukiant tarp medžių pasirodė pažįstama figūra. Jekaterina atsistojo ir pamojavo.
- Sveika! - šūktelėjo ji. Tikriausiai ji jau visiškai atsigavo, nes pirmą kartą taip džiaugiasi matydama kažką iš Hogvartso. Tik vienas klausimas iškilo jos galvoje - pasakoti reikės Kasiopėjai apie savo nuotykius čia, ar ne? Tą ji nuspręs vėliau, bet dabar turi pasitreniruoti kerus kerėjimo pamokai. Jie visi nebuvo sunkūs, tačiau ANJM šiek tiek lengviau. Jekaterina lengviau nusišypsojo, kad mokytoja nesuskirstė jų poromis, o leido pasirinkti. Atėjus Kasiopėjai ji atsikvėpė - greitai bus metas pradėti.
-
Kasiopėja klūpinėjo ir griuvinėjo eidama ledu. Įprastai ji būtų plaukusi valtele, bet dabar juk žiema, ežeras užšalęs. Taigi teko pėdinti ledu.
Paslydusi ir gal penkiasdešimtą kartą išsitiesusi ant ledo, skaudančiu užpakaliu, ji atsistojo ant tvirtos, bet apsnigtos žemės.
-Žemė! Tvirta žemė! -Kasiopėja atsiklaupė ir paėmusi saujomis sniegą, barstė jį aplinkui. Galų gale atsistojusi ji įžengė į nedidelį miškelį, esantį saloje.
Penktakursė brido per sniegą, pasišviesdama lazdele ir keiksnodamasi. Takas, jeigu čia kada ir buvo toks, buvo taip apsniktas, jog mynė jį kaip naują. Kasiopėjos mantijos apačia buvo aplipusi sniego kamuoliukais, šlapia ir sunki. Jausdamasi kaip nešulinis gyvulys, Kasiopėja pamatė prie medžio sėdinčią figūrą.
Nusprendusi, jog tai Jakaterina, ji pasiskubino.
-
- Labas, - pasisveikino Jekaterina. - Nuo ko pradėsime?
Jai buvo linksma. Dabar buvo prietema ir ši treniruotė bus dar linksmesnė. Tas tamsus jaukumas buvo tikras Jekaterinos metas. Ji buvo tarsi pelėda - naktį gyvibingiausia ir energingiausia.
- Siūlyčiau iš pradžių pačius paprasčiausius o vėliau sudėtingesnius, - našliai pratęsė ji. Mintys vis dar skaidziojo prie praeito nuotykio. Ji linksmai šyptelėjo pamačiusi, kokia snieguota ir nepatenkinta Kasiopėja. Buvo giedra, švietė mėnulis ir žvaigždės. Jekaterina pamatė, kad ežero viduryje auga Kalėdinė Valerija, o mėnulio šviesa tuojau užslinks ant jos.Tai štai, kaip atsiranda tas stebuklas. Ne, gana galvoti, metas veikti.
- Na, tu pirma, - mirktelėjo ji ir pasiruošė trumpai dvikovai. Atsistojusi atrodė ramiai ir pasitikinčiai, tačiau jaudinosi. Nukreipusi lazdelę į Kasiopėją ji iškvėpė ir pasiruošė.
-
-Laba,- Kasiopėja atėjusi treptelėjo nusipurtydama sniegą nuo kojų.-Gal pradedam nuo paprasčiausių skydinių kerų. Na žinai, Protego.
Grifė mostelėjo lazdele ir sumurmėjo burtažodį. Sniegas dailiai pasitraukė į šonus, padarydamas šokią tokią glaustą aikštelę. Joje buvo mažai sniego, tad trukdyti treniruotis jis netrukdė, tuo labiau jog mažas sniego kiekis sutryptas buvo geras ir kietas paviršius.
-Na va, dabar sniegas netrukdys treniruotis,-Kasiopėja pasakė mostelėdama ranka į aikštelę.
Ji mąsliai pažiūrėjo į Jakateriną ir susimąstė.
-Aš į tave paleisiu papraščiausius kerus, o tu, skydinių kerų pagalba, bandyk jų išvengti,-ji tarstelėjo ir paleido keletą raudonų žiežirbų jau pakėlusios lazdelę Jakaterinos link. Šie kerai daugiausiai galėjo nuversti pirmakursę į šaltą sniego pusnį, mat ir kerai nebuvo labai stiprūs, ir aikštelė buvo suformuota taip, kad kirsi ant sniego.
-
Jekaterina šyptelėjo ir pažvelgė į Kasiopėją.
- Puiku, dabar galėsime laisvai treniruotis, - nusišypsojo ji ir ramiai atsistojo į gynybos poziciją. Žiežirboms lekiant į ją ji tylutėliai sumurmėjo po nosimi:
- Protego, - kerai kaip nuo sienos atsimušė jos nepasiekę. Ji lengviau atsiduso. Šiuos kerus atlaikė puikiai, nors jie ir nebuvo sunkūs.
- Dabar tavo eilė, - tarstelėjo ji. - Manau, kad tau bus neįdomu su žiežirbomis, todėl paleisiu kai ką sudėtingesnio.
Ji mirktelėjo ir susikaupė - ko kas dar neburdavo automatiškai, kaip išeina. Dar susikaupdavo ir viską darydavo atsargiai. Kažin kaip man pavyks šie kerai? mintyse pratęsė ji ir sumurmėjo:
- Expelliarmus!
Raudonas žaibas perskrodė orą, lėkdamas Kasiopėjos link. Jai jau pasivaideno, kad ji neatmuš, bet laukė tolesnių įvykių.
-
Raudonas žaibas skriejo grifės link, ir ši jau juto, kaip jos lazdelė ėmė sprūsti iš rankų.
-Protego!-tvirtai ištarė burtą Kasiopėja, kuo tvirčiau laikydama lazdelę. Kerai atsimušė nuo nematomo skydo.
Penktakursė šyptelėjo klastuolei. Ji tai nepėsčia, pagalvojo Kasiopėja, tuo pačiu metu mąstydama suktą planą. Ji atsistojo normaliai kaip visada ir paglostė netoliese tupintį liūtą. Ji elgėsi visiškai natūraliai, tik...
-Expelliarmus!-Kasiopėja netikėtai šovė kerus į Jekateriną. Kasiopėja mėgo slaptas atakas, tad ir šis kartas buvo ne išimtis. Bijodama leisti stipresnius kerus, ji paleido tą patį nuginklavimo užkeikimą, stebėdama, kaip pirmakursė reaguos į tokį visiškai netikėtą ir galbūt net deramai nesuplanuotą veiksmą.
-
Jekaterina buvo pusiau nusisukusi, tačiau pajutusi timptelėjimą rankoje žaibiškai atsisuko ir šūktelėjo:
- Protego! - kerai atsimušė nuo sienos.
- Aquamenti! - nauja Jekaterinos ataka ją pačią nustebino. Lazdelė trūktelėjo rankoje ir iš jos šovė galinga vandens srovė. Kažin kaip apsisaugos Kasiopėja? Jekaterina nenorėjo labai įsivažiuoti ar kažką padaryti, tačiau ištarė pirmą burtažodį, kuris jai atėjo į galvą. džiaugsmas sumišo su susijaudinimu. Ji pasisuko į šoną, kad galėtų stebėti tai, kas vyksta. Užkliuvusi už šaknies ji šūktelėjo:
- Protego! - ji pati susigėdo to, ką pasakė, tačiau tai tebuvo saugumo instinktas. Ji paraudusi atsistojo ir nusipurtė sniegą nuo apsiausto ir pasiruošė atsakomajam smūgiui.
-
Kasiopėja, pasižyminti ne itin greita reakcija, nespėjo pakelti lazdelės ir ją jau perliejo vanduo. Lauke buvo tikrai šalta, mergina jautė, kaip jos oda traukiasi, plaukai šąlą, o medžiaga ledėdama nemaloniai šiugžda.
Kasiopėja pasipurtė. Visas kūnas pradėjo stingti, o plaukai apledėjo. Dabar ji atrodė lyg sniego karalienė: mėlynos lūpos, balta oda, rausvi skruostai, ledo kristalai plaukuose. Net blakstienos pasidabino baltai: Kasiopėjai tą matė, mat visi ledo kristalai, užledėję jai ant blakstienų, pateko į jos regėjimo lauką. Dėl antakių ji nebuvo tikra, nors irgi manė, kad šie apledėję, nes ji juto nemaloniai besitraukiančią odą ir papildomą svorį.
-Reducto!-Mėlynomis lūpomis ir drebančia ranka ji nusitaikė į Jekateriną.
-
Jekaterina jau buvo pasiruošusi atremti smūgį.
- Protego! - riktelėjo. - Relasio!
Ji ištarė burtažodį, kuris pirmas jai atėjo į galvą. Net nežinia, iš kur ji jį žinojo. Ir - o stebukle - jai pavyko! Žaibas perskrode kelią iki pat Kasiopėjos, kuri, jos nelaimei, neturėjo itin geros reakcijos, kuo tikrai be gėdos galėjo pasigirti Jekaterina. Nusprendusi, kad reikėtų surengti slaptą ataka, kai kad jai surengė Kasiopėja, ji naršė savo galvoje kokių nors burtažodžių. Keista, tačiau niekas neatėjo į galva. Tuomet, pasikliaudama nuovoka ji tyliai sušnabždėjo:
- Petrificus Totalaus! - šie kerai visuomet padeda, bent jau taip išmąstė Jekaterina. Kažin, kaip dabar apsiginsi? Mano eilė slaptoms atakoms. Jekaterina bandė prisiminti dar kokius nors kerus ramiai ištarė:
- Protego Horibilis.
Tuomet nuleido lazdelę. Bet tik akimirkai. Ji laukė Kasiopėjos puolimo.
-
-P...Protego!-Kasiopėja nežiūrėdama į visas puses būrė skydinius kerus, tikėdamasi, jog klastuolės paleistu burtai atsimuš.
Gal šimtąjį kartą ištarusi ,,protego" ji pastebėjo, kaip atšoko Jakaterinos kerai, kuriuos, tiesą sakant, Kasiopėja dažniausiai naudojo, tad juos ir gerai pažinojo. Lengviau atsipūtusi, jog nėra sustingdyta, ji iškėlė ranką prašydama pertraukos.
Kasiopėjos visas kūnas stingo į ledą. Ji jautė keistą snauduliuką, aptraukiantį migla jos smegenis ir akis. Ji jautėsi lyg apdujusi. Šaltis skverbėsi jai po oda, gnaibydamas aplėdėjusią nosį ir žandus. Lūpos buvo net ne mėlynos, o violetinės. Jos plaukai buvo taip pasidengę ledu, jog galėjai pamanyti, jog tai peraugęs baltas pudelis.
Vanduo prie žemos temperatūros... vangiai pagalvojo Kasiopėja, vos suregzdama mintį. Nelabai geras derinys žmogui...
-
Jekaterina nurimo ir atsikvėpė.
- Atsiprašau, nenorėjau, kad taip nutiktų, - apgailestaudama ištarė Jekaterina.
- Accio malkas laužui! - pratarė ji sukrovusi iš atskridusių žabų lauželį pratarė:
- Incendio.
Laužas užsidegė.
- Štai, pasišildyk ir atitirpk, - šyptelėjo Jekaterina su juoko gaidele. Įsikišusi lazdelę į kišenę ji pasake.:
- Tai jau panašėjo į tikrą kovą. Puikiai kovoji ir reakcija su mano antpuoliais gera. Tiesa, su burtais šiek tiek perisistengiau, tiesa? - užklausė Jekaterina. Jai buvo kiek nemalonu dėl to, ką teko patirti Kasiopėjai. Ji dar kartą pakartojo ugnies įžiebimo burtažodį ir ugnis jau gerokai įsiplieskė. Šaltis gnaibė ir ją, tačiau ne taip stipriai. Ji nusišypsojo Grifei ir apkabino per pečius.
- Kai išdžiūsi dar pasitreniruosim, ar ne? - šelmiškai žybtelėjo akimis ji su šypsena veide.
-
Kasiopėja dėkingai žvilgtelėjusi į Jekateriną atsistojo prie laužo.
-N...Nieko...T...Tokio,-ji suvapėjo mėlynomis lūpomis.
Grifė atkišo delnus į ugnį. Šiluma nemaloniai gnaibė jos pirštus,žnaibė visur, kur tik pasiekė, bet Kasiopėja vis tiek laikė delnus prieš laužą, laukdama, kol atitirps.
-M...Mano reakcija l..lėtoka,-Kesė išlemeno.-B..Bet b..burtų m...moku d...daug,-Kasiopėja mekeno ir mikčiojo kaip avelė. Na, dabar ji ir buvo panaši į avelę. Tankios garbanėlės buvo pasidengusios dabar jau tirpstančiu ledu.
Jekaterinai apkabinus, Kasiopėja uždėjo jau kiek sušilusias rankas jai ant nugaros.
-Ž...Žinoma,-ji šyptelėjo, jausdama šlapių drabužių ir garbanų svorį, slegiantį ją žemyn.
-
Jekaterina šyptelėjo ir šildėsi pati. Buvo šaltoka ir jai, kai užkliuvusi krito į sniego pusnį.
- Incendio! - šūktelėjo ji ir ugnis pliūptelėjo į laužą, tačiau ugnis labai nepastiprėjo, todėl ji pliaukštelėjo delnu sau per kaktą.
- Kaip kvaila, - nusijuokė ji. - Accio malkas.
Priskrido žabų į jų ratelį. Jekaterina jas sulaužė, nes nemokėjo tokio burto, kuris jas susmulkintų, ir sumetė į laužą. Tuomet tarstelėjo:
- Incendio, - laužas įsiliepsnojo ir ji lengviau atsiduso. Dar nepamiršo kai kurių burtažodžių, kuriuos išmoko pati, vadovėliuose skaitydama. Ji tikrai negalėjo pasigirti žinanti daug burtažodžių, tačiau kelis (gal tris ar mažiau) išmoko pati, o kitus - Hogvartse. O mokinosi ji čia, prie ežero, arba kur nors nenaudojamame koridoriuje.
- Winggardium Leviosa, - murmėjo ji, kilnodama kupstelį sniego. - Winggardium Leviosa.
Jekaterina sustojo, pajutusi žvilgsnį, įsmeigtą į save. Tačiau vėl pradėjo. Ji net nebuvo tikra, ar jausmas tikras, tačiau tai jos netrikdė. Ji toliau praktikavosi žiūrėdama, kaip laša vanduo.
- Incendio, - dar pratarė ji ir ugnis šovė į laužą. Tuomet ramiai atsirėmė į medžio kamieną, šalia kurio buvo lauželis ir atsiduso. Dabar buvo labai smagu ir jauku.
-
Kasiopėja šyptelėjo. Dabar ji buvo šlapia kaip višta, tačiau jai buvo žymiai šilčiau, ir grifė netgi juto, kaip džiūdama traukiasi jos oda.
Tuo metu ji negalvojo apie šilumą, apie pamokas ir apie taškus. Kasiopėją domino vieni kerai, neduodantys jai ramybės nuo pat vasaros, kai ji apie juos sužinojo. Kasiopėja manė, jog tie kerai turėtų gražiai atrodyti. Tai būtų tikra magija. Paslaptinga, graži ir deganti.
Ką gi, nepabandęs nesužinosi.
-Avis,-Ji tvirtai pasakė, nukreipusi lazdelę į dangų. Iš lazdelės galo išsiveržė didelis liepsnojantis paukštis. Jis sukliko ir apsisukęs keletą kartų ore, plasnodamas viršun vis nyko ir nyko, kol iš jo liko tik garų kamuoliukas.
Kasiopėja šyptelėjo palydėjusi akimis jau išnykusį paukštį.
-
Kai Kasiopėja paleido kažkokius kerus ir iš jos lazdelės išsiveržė ugninis paukštis, Jekaterinai žandikaulis atvipo. Greitai užsičiaupusi ji nulydėjo akimis paukštį. Jis nuostabiai liepsnojo danguje. Kurį laiką tvyrojo tyla.
- Žinai, turiu kelis dalykus pasakyti ar kelis klausimus paklausti, - našliai pratęsė Jekaterina. Ramiai atsikvėpusi ji paklausė Kasiopėjos:
- Kas tai per burtai?
Mergaitei patiko tai, ką ji matė. Ji ir pati mielai būtų pabandžiusi, bet jautė, kad jai tikriausiai nepavyks. Ji nujautė, kad tai sudėtingi burtai. Ramiai viską nužvelgusi paklausė:
- Ar esi maciusi vienaragį?
To ji jau senokai norėjo paklausti. Prisiminus savo vakarykštį nuotykį jai ėmė niežėti liežuvis - taip norėjo papasakoti Kasiopėjai apie tai, ką ji mate, tačiau žinojo, kad reikia iš laukti tas akimirkas, nes tuomet ir jos pasakojimas bus įspūdingesnis. Klausiamai žvilgtelėjusi į penktakursę laukė atsakymo.
-
Kasiopėja krūptelėjo išgirdusi Jakateriną. Jau buvo pripratusi prie tylos, kurią drumstė tik retkarčiais paleisti burtai.
-Tai Avis burtai. Paleidžia ugninius paukščius iš lazdelės, kas ir taip akivaizdu,-Kasiopėja šyptelėjo ir nusisuko nuo mėnulio. Ji pažvelgė į Jakateriną ir šyptelėjo.
Ji vėl nusisuko į mėnulį. Tos kelios minutės, kai paukštis nušvietė nakties dangų, buvo nuostabios. Viskas buvo taip neįprastai susimaišę. Šiltos spalvos su šaltomis. Tamsa ir šviesa. Saulė ir mėnulis. Vanduo ir ugnis.
Klausimas grąžino Kasiopėją ant žemės paviršius ir ši vėl atsisuko į Jakateriną.
-Esu vieną kartą mačiusi. Trečiame kurse,-grifė susimąstė prisimindama tą nuotykį.- Aš gyvenu netoli miško, kuriame jį mačiau. Tada ėjau į mišką pasivaikščioti. Tas miškas nuostabus, kai saulė šviečia, matai šimtus žalios atspalvių. Na, orientaciniais sugebėjimais niekada nepasižymėjau, taigi pasiklydau per pirmąsias dešimt minučių. Eidama per visas samanas ir krūmus, tolumoje pastebėjau kažką balto, primenantį arklį. Aišku iš tolo nesimatė, tik priėjusi arčiau supratau, kad tai vienaragis,-Kasiopėja atsisuko į liepsnas. Jos ruodose akyse, nors dabar atrodė kad jos juodos, blykčiojo liepsnų atspindžiai.-Man priėjus, vienaragis atsitraukdavo. Taip aš jį sekiau, kol pastebėjau, kad esu netoli miško krašto, iš kurio aš ir atėjau.
-
Jekaterina klausėsi labai susidomėjusi. Istorija apie vienaragį ją labai sudomino.
- Tai išeina, kad vienaragis tave išvedė iš miško? - veikiau teigė nei klausė mergaitė. Mintimis ji nuklydo tolyn, į savo nuotykį. Prisiminusi nuostabiai žvilgančius karčius ji prabilo:
- Ir aš vieną mačiau. Vakar, - prisitilusi pažiūrėjo į Kasiopėją ir tęsė toliau. - Ėjau į Uždraustąjį Mišką. Tiesiog iš smalsumo, - Jekaterina šyptelėjo. - Įsikoriau į medį, nes nenorėjau nieko sutikti ant žemės tame miske., - ji ėmė svajingą į žiūrėti į tolį ir pasakoti. Vaizdai tarsi atgijo vos galvoje. - Savo barškučiais jį prišaukiau. Kai subarškinau, atėjo jis. Iš pradžių pamačiau baltutėlę ir švytinčią koją su kanopa, o veliau ragą. Buvau ant žemų šakų, todėl vaizdas buvo nepakartojamas. Vos vos pirštų galiukais paliečiau jo ragą. Vienaragis sėlino tyliai. Aš jį nusifotografavau o vėliau filmavau, nes nenorėjau praleisti tokios progos. Staiga jis atsistojo ant užpakalinių kojų ir savo turi balsu sužvengė. Tai buvo nuostabu, jo balsas nusidėjo visu mišku, o tolumoje jam atsiliepė daugybė kitų vienaragių.
Jekaterina baigė pasakoti ir grįžo iš savo apmąstymų.
- Tiesą sakant, filmavimo medžiaga nelabai išsisaugojo, tačiau keistai susijungė su fotografija ir dabar joje mano matytas vienaragis stojasi piestu ir švenčia, - mergaitė šyptelėjo. - Norėtum pamatyti?
-
Kasiopėja linktelėjo. Vienaragis iš tiesų išvedė ją iš miško. Tada, kai ji buvo labiausiai pažeidžiama. Pasiklydusi trylikametė. Vienaragis, galima sakyti, išsaugojo jai gyvybę. Nežinia, kiek laiko ji būtų pratempusi tame miške.
Kasiopėja atsisuko į klastuolę, šiai ėmus pasakoti savo istoriją. Grifė šyptelėjo išgirdusi, jog Jakaterina ėjo į Uždraustąjį Mišką. Pati Kasiopėja ne kartą buvo tame miške. Vos ne kiekvieną pusmetį po kelis kartus ten eina. Tokia jau ta Kasiopėja. Jai jau reikia viską išvaikščiot.
-Žinoma. Seniai ir bemačiau vienaragį,-Kasiopėja šyptelėjo Jakaterinai pasiūlius pažiūrėti į fotografiją. Išties, ji seniai matė vienaragį, kad ir nuotraukoje. Ta prasme, Baltąjį, ne Juodąjį. Vienaragio ji jau du metus akyse nebuvo regėjus.
-
Jekaterina išsitraukė iš vidinės palto kišenės vienaragio fotografiją.
- Jau spėjau pasidaryti, - šyptelėjo Jekaterina, paduodama nuotrauką Kasiopėjai. Joje stojosi piestu ir žvengė tokio baltumo vienaragis, kad net akys raibo. Jis šuoliavo miško proskyna. Tuo metu mergaitė tiesiog atsijungė nuo pasaulio, žvelgdama į tolį ji prisiminė visas vakarykštes akimirkas.
- Jis atėjo todėl, kad subarškinau savo barškučiais. Jie pagaminti iš kentauro kanopų. Tiesiog žinau tai, - Jekaterina giliai atsiduso ir jos galvoje ėmė bręsti beprotiškas planas, kurio ji niekam nenorėjo atskleisti. Ji neįsivaizdavo, ar penktakursė matė keistą blyktelėjimą jos akyse. Tai buvo keistas ilgesys, sumišęs su laime ir ryžtu. Ji ilgai žvelgė į tolius, o jos akyse atsispindėjo mėnuo. Kurį laiką taip pasėdėjusi Jekaterina papurtė galvą ir pažvelgė į Kasiopėją. Linksmiau šyptelėjusi ji paklausė jos:
- Gal jau išdžiūvai ir galim vėl treniruotis?
Šelmiški žiburėliai suspindo jos žvilgsnyje.
-
Kasiopėja paėmė fotografiją. Joje, baltesnis už sniegą, spindintis ir žibantis sidabro spalvomis, piestu stojosi vienaragis, žvengdamas savo skambiu balsu. Grifė meiliai pažvelgė į žvėrį. Viskas buvo taip seniai, viskas, atrodo, turėjo būti pamiršta.
-Ačiū. Gera vėl pamatyti vienaragį,-Kasiopėja atsitokėjusi gražino nuotrauką Jakaterinai.-Norėčiau, kad ir aš tada būčiau nufotografavusi.
Kasiopėja pažvelgė į dangų, nunešdama save į savo įprastą svajų pasaulį. Jai ryškiai švietė Kasiopėjos žvaigždynas - regis penktakursė galėjo tik ištiesti ranką, ir paliesti spindinčias žvaigždes, sudarančias žvaigždyną, kurio vardu ji pavadinta. Ji galėtų gyventi vidurinėje žvaigždėje - taip Kasiopėja būtų Kasiopėjoje, gal ne susipažintų su visomis gyveusiomis Kasiopėjomis, ypač su gražuole Etiopijos karaliene Kasiopėja. Visos gyventų darniai žvaigždėse, panašios charakteriais, ir vargo nematytų.
-O, taip, galime toliau treniruotis,-penktakursę iš jos paslaptingų apmąstymų gražino Jakaterinos klausimas.
-
- Hm, per kerėjimo pamokas mokėmės prišaukimo kerus, pakėlimo ir vandens paleidimo, - bet kaip vardijo Jekaterina. Ji vis dar buvo išsiblaškiusi. Kasiopėjai atidavus nuotrauką ji šyptelėjo - pati ja džiaugėsi. Lėtai sukdama plaukų sruogą aplink pirštą vėl susimąstė. Ji mintimis vis grįždavo į Uždraustąjį Mišką. Ji tiesiog norėjo ten grįžti. Lėtai sukdama galvą mostelėjo lazdele ir pasakė:
- Accio Sniegą! - kai pusnis tėškėsi jai į veidą, ji ėmė kvatotis. Ne to tikėjosi, tačiau šitai buvo taip juokinga! Slystelėjusi nugara nuo medžio kamieno išsitiesė ant sniego ir linksmai kvatojosi.
- Štai nuo to galim pradėti, - jau šiek tiek aprimusi Jekaterina tarstelėjo. - Galim žaisti sniego karą naudodamos Winggardium Leviosa burtažodį.
Ir vėl pratrūko kvatotis. Buvo taip juokinga! Kiek pritilusi pagalvojo, kad reiktų netriukšmauti - ateis ūkvedys ir baigta.
-
Eva Howard ėjo ežero pakrante. Snigo. Ant merginos tamsiai rudų plaukų tyliai leidosi ir žibėjo žvaigždės. Klastuolei iškvepiant orą iš ore atsirasdavo garų tumulai, buvo šalta. Eva pasitaisė Klastūnyno spalvų šaliką ir tvirčiau susisiautė į juodą žieminį apsiaustą. Eva trumpam stabtelėjo ir primerkusi savo skaisčiai mėlynas akis pažvelgė į ežere esančią salelę. Nuo jos į viršų kilo dūmai. Įdomu, kas ten vyksta?..susimąstė mergina. Ji giliai įkvėpė ir nedrąsiai užlipo ant apsnigto ledo. Jos viena koja šiek tiek slystelėjo ir Eva prikando lūpą. Nemėgo ledo. Rodos, bet kurią akimirką gali nugriūti... Mergina nedrąsiai, mažais žingsneliais vis dėl to atėjo prie salelės. Užlipusi ant jos ir po savo kojomis pajutusi tvirtą žemę, lengviau atsiduso. Tada išėjo iš už medžių ir pamatė porą merginų, besišildančių prie ugnies. Eva sutrikusi sumirksėjo savo ilgomis blakstienomis. Šiaip jau ji buvo vienišė, tačiau turbūt merginos ją jau pastebėjo, tad teks su jomis susipažinti. Klastuolė šyptelėjo merginoms.
-Sveikos,-tarė Eva.-aš Eva Howard. O jūs kas tokios?
-
Penktakursė skambiu juoku nusijuokė, išvydusi snieguotą klastuolės veidą.
-Galim,-Kasiopėja gudriai šyptelėjo.-Arba galime šitaip,-Kasiopėja paleido žiežirbas į medį, prie kurio buvo išsitiesusi Jakateriną. Sniegas nuo medžio šakų, augalui sudrebėjus nuo smūgio, pliumptelėjo ant Jakaterinos. Kasiopėja nusijuokė.
Grifė atsisuko išgirdusi žingsnius. Šalia jų ėjo dar viena klastuolė. Ją grifė matė nuodų ir vaistų pamokoje.
-Sveika,-ji pasisveikino klastuolei prisistačius.-Aš Kasiopėja Evers, bet gali mane vadinti Kese, jeigu tau taip labiau patinka,-ji mirktelėjo ir nusuko žingsnį į sniego krūvoje mirkstančią Jakateriną.
-Argi šitaip nelinksmiau?-penktakursė vėl nusijuokė ir ištiesė ranką, siūlydama pagalbą atsistoti.
-
Jekaterina, gulėdama ant sniego, išgirdo jai jau pažįstamos klastuolės balsą. Stodamasi nuo už žemės slystelėjo ir pavirtusi trenkė galvą į medį. Vėl imdama kvatotis šiaip ne taip atsisėdo. Gavusi dar vieną dozę sniego į veidą nusikvatojo ir priėmusi draugės pagalbą atsisėdo ir juokiamasi pratarė:
- Aš Jekaterina Houly. Mes mokomas Kerėjimo kerų, - ir vėl pratrūko juoktis. - Atsiprašau, tiesiog pati sau į veidą paleidau sniego gniūžtę, o laužą užkūriau, kad ją atitirpinčiau. Apliejau su vandeniu ir ji suledėjo! - galva mostelėjusi į Kasiopėją mergaitė vėl kvatojosi. Pagaliau nurimo ir nužvelgė atėjusią merginą. Ji atrodė šeštakursė. Kažkur Jekaterina ją buvo mačiusi, bet neprisiminė kur.
- Tu tikriausiai skambini gitara ir labai gražiai dainuoji? - paklausė pirmakursė. Ji linksmai ir padūkusiai šypsojosi. Juodi plaukai krito ant pečių ir juodo jos paltuko.
- Incendio, - pasakė ji ir laužas stipriau užsiliepsnojo. - Tai kokie vėjai tave atpūtė čia?
-
Kasiopėja, šaukiamaisiais kerais atsivarė tris didelius akmenis, ir pavertė juos nedideliais, bet minkštais foteliukais. Du iš jų buvo žali, su sidabrinėmis siūlėmis, vienas buvo raudonas su auksinėmis siūlėmis.
-Winggardium Leviosa,-Kasiopėja po vieną fotelį nuskraidino aplinkui laužą. Baigusi, ji klestelėjo į raudonąjį ir nusišypsojo.-Sėskitės,-ji mostelėjo ranka į smaragdinius.
Kasiopėja žiūrėjo į liepsnas, šalia jos tupėjo Grifas, jos draugiškasis liūtas, o iš kitos pusės Trintukas, juodas padauža katčiukas.
-O tu dainuoji?-Ji staiga pažiūrėjo į Evą. Pati Kasiopėja irgi dainuojanti, bet dažniausiai laiko tai paslaptyje.-Man irgi patinka dainuoti. Kai esu viena,-ji šyptelėjo. Ji retai dainuoja prie kitų žmonių, nors ir koks gražus jos balsas bebūtų.
-
Jekaterina dėkingai plestelėjo į smaragdinį krėslą.
- Tai ir padainuokit abi, bus smagu paklausyti, - mirktelėjo mergaitė. Pažvelgusi į ežerą pamatė, kad mėnuo jau tuoj užslinkę ant Kalėdinės Valerijos, pasakė:
- O jūs žinot ypatingą dalyką, kuris čia dedasi naktimis? - paklaususi jau ėmė justi šiltėjantį orą. Ji ėmė virpėti nuo nekantrumo. Neramiai gniauždama rankomis kresla. Švystelėjo dar malkų ir ugnies į laužą. Pamačiusi, kad greitai jo nebereikės, šyptelėjo. Oras smarkiai ir greitai šilo. Pasidarė karšta su paltukais. Ji pažvelgė į gėlę. Jau kampiukas jos švytėjo. Jos akyse mirgėjo mėlyni atšvaitai, nes ji buvo mačiusi tą stebuklą. Jeigu kitos tai pastebės - o gal jau pastebėjo, bus įdomu sužinoti jų reakciją ir nuomonę. Jekaterinos akys jau degė mėlynai - tarsi būtų užburta. Jau greitai Viskas prasidės. Ji nervingai šyptelėjo ir atsipalaidavo - nėra ko nervinis. Ji dar kartą pažiūrėjo į ežerą.
-
Eva Howard žvelgė į dangų. Jis buvo pilkai melsvas, šiek tiek apsiniaukęs, ir iš jo krito snaigės. Mergina nusekė akimis tolumoje skrendantį testralį. Klastuolė jų iš principo nemėgo. Ji išgirdo klausimą ir atsisuko į Kasiopėją Evers ir Jekateriną Houly. Eva šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.
-Na, taip, mėgstu dainuoti ir groti gitara,-tarė klastuolė.-tik nelabai daug žmonių yra girdėję, kaip aš dainuoju. Aš kaip ir... Vienišė. Keista, nors mes su Džeine Meko giminės, bet visiškai nepanašios. Aš labiau mėgstu būti ramiai ir tyliai, o Džeinė... Man regis, jūs ją pažįstate?
Tiesą pasakius, mergina nebuvo ir labai rami. Anksčiau, prieš įvykstant tai lemtingai tragedijai, klastuolė buvo pašėlusi ir populiari. O dabar viskas, kas jai liko iš senojo gyvenimo, buvo muzika.
-
- Taip, aš pažįstu. Jūs giminės? - Jekaterina nustebusi žiūrėjo mėlyna ugnimi degančiomis akimis. Ji tankiai markstėsi, nes perštėjo. - Padainuok, juk turi gražų balsą.
Mergaitė pamažu nurimo ir laukė naktinio nuotykio. Tyla ir žibantis dangus bei šylantis oras puikiai derėjo tarpusavyje. Jekaterina tyliai niūniavo savo violančelės melodiją. Tykiai sėdėdama jautė, kai plūsčioja karstas oras. Pažvelgus į draugės apima nuostaba, kaip jos dar nepastebėjo jos akių. Ji jautėsi kažkokia vyresnė, nors čia buvo jauniausia. Ji tiesiog jautė, kaip ima švytėti ežeras, rimti raibuliavimas. Jos galvoje jau šnabždėjo žaltvykslės. Mintys šokinėjo per jos akimirkas, praleistas Hogvartse. Ji nežinojo, kiek dar laiko liko iki finalo, kaip sakant. Akių degimas nemenkėjo. Kaip reikės treniruotis? Visą tai ji nugrūdo į tamsią minčių kerta ir apžvelgė visą salelę. Atsikvėpė ir pagalvojo, kad iš tiesų jos mintys skrenda labai greitai. Atsigavusi po šių srauto, pirmakursė ramiai nusišypsojo ir paklausė:
- Tai kaip, ar žinot tą stebuklą?
-
-Profesorė Meko?-Kasiopėja išplėtė akis. Ką gi, dabar žinos prieš ką labai nešokinėti.
Kasiopėja užsižiūrėjo į liepsnas. Kaip ir kiekvienas Grifų Gūžtos mokinys, Kasiopėjai ugnis labiau patiko negu vanduo. Ji skaitė, jog net gi koledžai turi savo stichiją, kuriai jaučia potraukį. Grifų Gūžta - ugnis, Klastūnynas - vanduo, Varno Nagas - oras ir Švilpynė - žemė. Viskas susiję.
Ji nukreipė akis į Kalėdinę Valeriją. Pilnaties šviesa jau beveik pasiekė pusę gėlės žiedo.
-Kalėdinė Valerija skleidžiasi,-ji tyliai pasakė žvelgdama į gėlę, esančią ežere. Visas ežeras buvo padengtas ledu, išskyrus tą kampą, kuriame plūduriavo gėlės žiedas.
Kasiopėja stebėjo žiedą, tylomis niūniuodama seną lopšinę, su kuria ji užaugo.
-
((Ne profesorė Meko, o BTT dalyvė, šeštakursė Džeinė :D zodziu, profesorės geriau neminėkit, nes mums dabar tegul Džeinė būna mokinė. Labai ten jau susipainioję viskas...))
Eva pritardama linktelėjo.
-Taip, ta Džeinė, burtų trikovės turnyro dalyvė. Ji mano pusseserė,-paaiškino klastuolė.
Eva susiraukė, nesupasdama.
-Kokį steb...
Ir staiga ėmė skleistis kalėdinė Valerija. Buvo labai gražu. Klastuolė šyptelėjo, paprašyta padainuoti.
-Na... Nežinau, nebent kartu su Kasiopėja. Manau, būtų įdomu,-susimąsčiusi pasakė rudaplaukė.-kaip manai, Kese, pabandom? Kokią dainą norėtum sudainuoti?
Mergina klausiamai pažvelgė į grifę. Tada mostelėjo lazdele ir susmurmėjo:
-Accio gitarą!
Dangumi tučtuojau atskrido ir jai į rankas nusileido juoda merginos gitara. Eva vėl atsisuko į Kasiopėją.
-Tai kaip? Ką dainuosim?
-
- Taip, bet ne tik tai, - nutęsė Jekaterina. Ežero gelmė ėmė švytėti, mėnuo jau beveik visiškai užstojo Valerija. Jau buvo labai karšta, girdėjosi žaltvykslių šnabždesiai, bet jų pačių dar nebuvo. Mergaitė pasitrynė akis - jos smarkiai degė nuo mėlynos ugnies. Gėlė jau beveik išsiskleidė. Pirmakursė nusivilko paltuką, nes buvo labai karšta. Merginos pasiruošė dainuoti, buvo labai gražu.
- Na, manau, pamatysite kai ką labai įspūdingo, - pasakė mergaitė ir nukreipė žvilgsnį į ežerą. Pirmoji žaltvykslė išniro iš ežero dugno ir ėmė paslaptingai ir bauginančiai šnibždėti ir dainuoti. Paslaptingai išniro dar kelios.
- Prasideda, - sušnabždėjo ji. Akys išsiplėtė, o ugnis jose degė ir žaižaravo. Atrodė įspūdingai. Mėnulis visiškai atsistojo ant Valerijos, todėl atėjo ta akimirka. Visa ežero gelmė spindėjo mėlyna šviesa, o daugybė žaltvykslių sukosi ežero paviršiuje. Kalėdinė Valerija skleidėsi ir švietė bei žibėjo. Sniegas tapo šiltas, o lauke pasidarė karšta.
Jekaterina šiek tiek pergalingu žvilgsniu pažiūrėjo į draugės ir nukreipė degantį žvilgsnį i ežerą. Taip slinko minutės.
-
Kasiopėja stebėjo Valeriją. Pirmą kartą gyvenime matė tokį reiškinį. Viskas žibėjo melsvomis spalvomis, oras šilo, o žiedas buvo ledo spalvos. Penktakursė giliai įkvėpė, lyg norėdama užuosti Kalėdinės Valerijos kvapą.
-O,-ji skaisčiai nuraudo, vėl atsisukusi į merginas. Eva siūlė jai kartu su ja dainuoti.-Na, pabandyti galim. Tik perspėju, iš pradžių galiu dainuoti labai tyliai.
Ji droviai šyptelėjo ir nuleido akis. Kasiopėja suleido pirštus į Grifo karčius, kasydama galvą už baisingų gaurų, juosiančių liūto snukį. Tikriausiai jam karšta po visais plaukais pagalvojo Kasiopėja ir pirštais painiojo augintinio kailį.
-Man bet kokia daina tinka,-ji vėl droviai šyptelėjo ir nusisuko į gėlę.-Na, jeigu aš ją žinau,-Kasiopėja sukikeno.
-
Akių mėlynumas pamažu blėso ir mergaitė atsiduos - vėl matė normaliai. Dar kiek pažiūrėjusi į ežerą ji atsisuko į Evą ir Kesę.
- Siūlyčiau Jasmine Thompson I See FIDE versiją, aisku , jei žinot. Pati šią dainą labai gerai moku, - ji nuraudo. - Tai ką pasakysit?
Jekaterina neužsiminė, kad ir pati šią dainą būtų nieko prieš sudainuoti, tačiau leido pasireikšti kitoms. Patogiai įsitaisiusi nužvelgė visą sceną. Jautėsi puikiai, tik kažkur minčių kertėje kirbėjo mintis, kad reikėtų eiti treniruotis Kerėjimui. Nustūmusi šią mintį giliau ji iškvėpė viską iš savo plaučių. Kvėpavimas susilygino, nors ji net nebuvo pajutusi, kaip jis sutriko. Žaltvykslėms dainuojant visada viešpataudavo ramuma, kurią tuojau galėjo sudrumsti gražus merginų dainavimas. Pirmakursė neišskyrė nė vienos iš jų balsų, nes buvo girdėjusi tik Evos dainavimą. Ji pati nuolatos kažką niūniuodavo - jei ne garsiai, tai mintyse. Dabar skambėjo ta daina, kurią ji siūlė dainuoti draugėms. Ji svajojo, laukdama jųdviejų atsakymo.
-
Eva prikando lūpą. Jai nesinorėjo to pripažinti, bet...
-Nežinau tos dainos,-paraudusi tarė mergina.
Klastuolė kiek pamąstė. Bemąstydama Eva suderino gitarą ir tada pagaliau kai ką sugalvojo. Rudaplaukei labai patiko šita daina, bet ar patinka kitoms?..
-Um... O kaip apie Ed Sheerano "thinking out loud"?-pasiūlė mergina.
Eva Howard nusisiautė savo žieminį apsiaustą, nes buvo labai karšta. Klastuolė buvo apsivilkusi paprastą juodą su balta kaukole 'philip plein' maikę ir juodus džinsus. Priešingai nei jos pusseserė Džeinė Meko, Eva retai apsivilkdavo suknelę, teikė pirmenybę džinsams.
-Tai kaip? Dainuojam?-paklausė Kasiopėjos.
Ji pamatė, kad šalia sėdinti Jekaterina kažkodėl atrodė... Liūdnoka.
-O gal ir tu padainuoti kartu?-paklausė klastuolės mergina.
-
-Atleisk, bet aš asmeniškai nemėgstu Edo Sheerano dainų,-ji nejaukiai šyptelėjo.
Kasiopėja nusisiautė žieminę mantiją. Grifė vilkėjo tamsiai rudą suknelę iki kelių, išmargintą barokiniu raštu. Kasiopėja labiau mėgo sukneles - su kelnėmis ji būna labai retai. Dažniausiai ją žmonės mato su įvairių spalvų suknelėmis, kurių penktakursė turi daugiau nei reikia.
-O ką manot apie Samo Smitho ,,Stay with me''?-Kasiopėja pažvelgė į merginas.-Arba apie Davido Guettos ,,Titanium''?-Ji pažvelgė į liepsnas.-Žinau, ,,Titanium'' sena daina, bet man vis tiek labai patinka.
Prisiminusi ji iš mantijos kišenės ištraukė pakelį ,,Katilo pyragaičių''. Ji atidarė pakelį, ir ištiesė link merginų.
-Vaišinkitės,-Kasiopėja draugiškai šyptelėjo.
-
- Žinoma, mielai padainuosiu kartu, - šyptelėjo Jekaterina ir paėmė pyragėlį. Lėtai kramsnodama kalbėjo toliau. - Taip, aš už "Titanium", labai graži daina ir visiškai mano atdainuota.
Mergaitė nusijuokė. Tą dainą žinojo ir mėgo nuo mažumės. Niekada jos nepamiršo, ir puikiai mokėjo. Vėl nuklydusi į prisiminimus išvydo, kaip lengvai sėdėdama miškelyje bilsnoja savo barškučius ir dainuoja tą dainą. Tai buvo viena iš tų dienų, kai viskas atrodo čia ir dabar. Ten ji buvo mažytė, kelių metukų mergytė, pažįstanti tą mišką labai gerai, nors ne buvo toli nuo tėvų. Tylus sušnarėjimas ją tada pažadino iš dainų. Apsižvalgiusi išvydo baltą, baltą galvą su ragu ir... Viskas pranyko. Pirmakursė iš apmąstymų pažadino derinamos gitaros garsai.
- Sutinki dainuoti šią dainą? - paklausė dar tebe užsisvajojusi. Pati ji laukė dainavimo - senai dainavo kažkam girdint.
-
Eva šyptelėjusi paėmė pyragėlį ir jį suvalgiusi vietoj atsakymo persimetė už nugaros savo tamsiai rudus ilgus plaukus, kad šie netrukdytų grojant, ir ėmė groti. Grojant merginai net nereikėjo žiūrėti į stygas ir kur ji dėlioja pirštus-klastuolė buvo labai įgudusi-tad ji žvelgė į ežerą. Netrukus ėmė ramiai, gražiai, iš visos širdies dainuoti:
You shout it out
But I can't hear a word you say
I'm talking loud not saying much
I'm criticized
But all your bullets ricochet
Shoot me down, but I get up
I'm bulletproof, nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet, you take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium...
Ji tikėjosi, kad netrukus su ja ims dainuoti ir Kasiopėja bei Jekaterina. Jai buvo įdomu, kaip skambės jų balsai. Iš Evos Howard lūpų liejosi daina. Ji visiškai įsijautė į dainą, pasinėrė į ritmą, užmerkė savo mėlynas akis ir tiesiog... Gyveno ta daina.
-
Kasiopėja šyptelėjo Evai pradėjus dainuoti. Klastuolė turėjo labai gražų balsą, grifė tai pripažino visa savo esybe. Penktakursė prieš dainuodama kostelėjo ir leido pavaigti Evai posmelį.
Cut me down
But it's you who'll have further to fall
Ghost town and haunted love
Raise your voice, sticks and stones may break my bones
I'm talking loud not saying much
I'm bulletproof, nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet, you take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
You shoot me down but I won't fall
I am titanium
I am titanium
I am titanium
Kasiopėja šyptelėjo dainuodama. Švelnus it šlkas balsas vinguriavo nakties tyloje, nešdamasis su savimi nuostabią melodiją. Šios dainos akustinis variantas Kasiopėjos balsui tiesiog tobulas. Laužas, gitara, dainos - kuo tiliau, tuo labiau tai priminė vasaros stovyklą.
-
Jekaterina nusprendė, kad prisijungs per priedainį. Skambant nuostabiai muzikai, ji uždainavo. Jos balsas ir buvo ypatingas tuo, kad buvo visiškai ne kaip mažos mergaitės, o kaip paauglės. Pasikliausiusi angeliškų Kasiopėjos ir Evos balsų, ji ėmė dainuoti ir jos balsas nusklido tolyn. Nepaisant to, kad skambėjo kaip vyresnės, buvo labai gražus ir lavintas, nors nedaug kas jį girdėjo.
I'm bulletproof
Nothing to lose
Fire away, fire away
Ricochet
You take your aim
Fire away, fire away
You shoot me down
Būt I won't fall
I am titanium
You shoot me down
Būt I won't fall
I am titanium, I am titanium
Ji dainavo tyliai, tačiau atsiskleidė paskutiniame posmelyje:
Stone heart
Machine gun
Firing at the ones who run
Stone heart
Loves bulletproof glass
You shoot me down
But I won't galo
I am titanium
You shoot me down
But I won't fall
I am titanium
I am titanium
Jekaterina net neužduso. Mintyse tiesiog krykštė, kad jos balsas skambėjo nepaprastai panašiai į šios dainos atlikėjos. Nusišypsojusi draugėms ramiai atsilošė krėsle.
-
Kasiopėja šyptelėjo joms baigus dainuoti. Merginos galėtų padaryti trio, mat jų balsai tarpusavyje taip nuostabiai derėjo, kad vargu ar rastum dar geresnį derinį.
-Jūs abi turit nuostabius balsus,-ji pratarė po kelių minučių, plačiai išsišiepdama savo dainavimo partnerėms.
Kasiopėja patogiau įsitaisė krėsle ir stebėjo laužo liepsnas, atkakliai besistengiančias pasiekti dangų, bet pusiaukelėje pasidavusias ir smunkančias žemyn. Grifę traukė nepaprastas noras ištiesti ranką ir įkišti į liepsnas - ji neabejojo, taip ir padaryti, jeigu būtų tinkamai užsikerėjusi ir vienut vienutėlė.
-Visai kaip stovyklavimas,-ji pagaliau pratarė atsikasdama vieno pyragaičio ir vėl tiesdama klastuolėms.-Dainos, laužas, gitara. Gal dar kas nors turi zefyrų?-ji nusijuokė vis dar žiūrėdama į ugnį ir nejučiom niūniuodama tą pačią dainą.
-
Jekaterina linksmai suikikeno.
- Na, jei jau paklausei, - ir išsitraukė iš savo rankinuko pakelį zefyrų. - Močiutės dovana - rankinukas su nesusekamaisiais kerais, daug kas telpa.
Atplėšusi maišelį zefyrų paklausė draugių:
- Gal kuri nors žino, kur rasti normalių pagalių zefyrams ar gali jų prišaukti?
Ji pati jautėsi stebėtinai rami, tačiau kartu ir pašėlusiai linksma.
- Iš tiesų - jūsų balsai nuostabūs, - pasakė ji. Pati labai džiaugėsi, kad bent prisiminė dainos žodžius, o ką kalbėti apie tai, kaip gražiai dainavo Kasiopėja ir Eva! - Iš mūsų tikrai išeitų labai gražus trio. Gal lankėt muzikos mokyklą?
Mergaitei galvoje skambėjo prieš tai buvusi daina. Jai netgi atrodė, kad joms gavosi geriau, nei kad skamba tikrojoje dainos versijoje. Ji tą ir pasakė. Mintimis vėl nuklydo į Uždraustąjį Mišką. Žvilgsnis be tikslo klaidžiojo ta linkme, kur jis turėtų būti. Beviltiška - jei eisiu ryt nakti, - neišsimiegosiu, o jei neisiu, tai vis tiek neišsimiegosiu, nes norėsiu būti miške. Akimirką jos veide švystelėjo liūdesys. Ji nudžiugo, kad niekas tikriausiai nepamatė ir nusišypsojo.
-
Kasiopėja nusijuokė Jakaterinai ištraukus zefyrus. Juokas nuaidėjo nakties tyloje.
-Manau, teks šauktis. Accio iešmus!-Kasiopėja bedė lazdele į dangų, laukdama, kol atskries trys iešmai. Po kelių akimirkų pasigirdo silpnas švilpimas ir netrukus grifė pagavo tris metalinius iešmus. Ji padavė vieną Evai, o kitą Jakaterinai.-Aš lankiau. Grojau pianinu ir lankiau dainavimą,-ji tarstelėjo Jakaterinai užklausus. -Mes rimtai galim sukurti trio. Pavadintume ,,Koldūnai" ir gastroliuotume po moestus. Arba galim pasivadinti ,,Kebabais",-penktakursė nusijuokė glostydama katiną šalia.
Kasiopėja palaimingai atsiduso ir kita ranka pataršė liūto gaurus.
-Gal prisišaukiam ir pasukų punšo?-ji paklausė klastuolių.
-
((Mes su draugėmis vienose varžybose kebabais vadinomės))
Jekaterina mikliai pagavo savo iešmą ir pametėjo visoms maišelį, kad galėtų pasiimti zefyrų. Pati užsimovusi vieną ėmė skrudinti ant laužo.
- O taip, žinoma, pasukų punčas visuomet gerai, - ir nusijuoke . - Tiesa, aš irgi lankiau muzikos mokyklą.
Nutylėjo, kuo grojo - jei bus įdomu, paklaus.
- Matai, muzikos mokykloje buvo choras pas mus, galvoju, gal lankėt, - ji gūžtelėjo pečiais. - Išsiugdei balsą ar tokį jau turėjai?
Jekaterina atmetė plaukus ir žybtelėjo akimis - retai taip darydavo, bet jai tai patiko, nes tuomet įgaudavo pasitikėjimo savimi ir drąsos.Lengvai atsilošusi krėsle ji nusijuokė.
- Visai kaip namie...
Lengvai pakedenusi plaukus, kad nebūtų prispausti, nusišypsojo lengva šypsena ir pažvelgė į ežerą - jau nebebuvo tikra, ar žaltvykslės iš tiesų dainavo, ar tik jos galvoje.
-
Kasiopėja išsitraukė porą zefyrų ir užsivėrusi ant iešmo, pametėjo pakelį Evai. Ji atkišo zefyrų iešmą prieš ugnį ir lėtai vartaliojo, kol apskrus visos pusės.
-Na, turėjau šiokį tokį balsą,-Kasiopėja pradėjo pasakoti.-Bet po to mane individualiai priėmė į dainavimo pamokas. Ir štai aš čia,-ji skėstelėjo rankomis į šonus, vos neužvoždama Grifui per galvą su zefyrais. Sumurmėjusi ,,sori", ji vėl atsisuko į laužą, atkišdama zefyrus.-O kuo tu grojai?-ji palaikė pokalbį su viena klastuole.
Kasiopėja įsitaisė krėsle, prieš tai šaukiamaisiais kerais pašaukusi tris butelius pasukų punšo. Netrukus atskriejo trys buteliai karštutėlio pasukų punšo, o KAsiopėja du iš jų ištiesė merginoms.
-Ką toliau dainuojam?-pralinksmėjusi paklausė grifė.
-
Dėkingai paėmusi punčą ji ištarė:
- Violončele ir Fortepijonu. Hm, žinote Maroon5 Maps arba Moves like Jager?
Jai gana magėjo išbandyti šias dainas.
- Avicii Addicted to you, Hey Brother, Wake me up. Miley Cyrus Wrecking ball, nors gal šita ir nelabai. Ką siūlot? Žinau begalę gražių ir senų dainų, kurių nežinosit, nors jos gerai tiktų mūsų balsams.
Jos pirštai lengvai bėgiojo krėslo ranktiūru. Ji pati aiškiai žinojo, ką daro, bet nežinojo, ar tą įtarė draugės. Ji įsmeigė žvilgsnį į Trintuką.
- Zefyrai? Ar čia zefyrai?
Suskambo balsas jos galvoje. Ji staigiai pašoko iš kėdės. Atsisėdusi papurtė galvą ir ėmė žiūrėti į liepsną ir nors jai patiko šis vaizdas - akys krypo į ežerą. Ji jau nebekreipė dėmesio į dainas galvoje ir vėl uzsisvajojo apie Mišką. Ji nežinojo, ką galvoja kiti,matydami tokį jos būdą, nes kai tik jai Hogvartse pasidaro nuobodu, ji ima svajoti apie mišką. Kad tai daro - visiems aišku, bet kad jos mintys būtent apie Uždraustąjį Mišką - buvo sunku nutuokti.
-
Trijų merginų balsai skambėjo tikrai nuostabiai. Kasiopėjos balsas buvo švelnus ir minkštas, Jekaterinos-suaugesnis, santūresnis ir ramesnis, Evos balsas įdavė daugiau energijos ir buvo gražus. Eva gūžtelėjo pečiais.
-Accio pasukų punšą!-sumurmėjo klastuolė.
Kartu su pasukų punšu ąsočiu atskrido ir trys stiklinės. Rudaplaukė į kiekvieną iš jų įpylė skanaus gėrimo ir vieną davė Kasiopėjai, kitą-Jekaterinai, o trečiąjį pasiliko sau. Gurkštelėjusi pasukų punšo Eva apmąstė Jekaterinos klausimą. Tada nusprendė atsakyti sąžiningai.
-Muzika buvo mano gyvenimas. Grojau gitara ir buvau pagrindinė vokalistė populiarioje paauglių žiobarų grupėje 'shouting star'. Iki tos tragedijos. Muzika yra vienas iš nedaugelio dalykų, kurie man dar liko iš senojo gyvenimo,-galų gale pasakė Eva.
Ji specialiai padegė zefyrą ir žiūrėjo, kaip jis liepsnoja. Tada vis dar degantį saldumyną įsidėjo į burną. Akimirką burnoje jautėsi pašėlęs karštis, o tada jis nuslopo. Klastuolė nusišypsojo. Šį triuką žinojo nuo vaikystės. Nejučia mergina ir vėl ėmė groti gitara-šį kartą kūrinį, kurį dažnai dainuodavo su savo grupe.
I've heard there was a secret chord
That David played, and it pleased the Lord
But you don't really care for music, do you?
It goes like this
The fourth, the fifth
The minor fall, the major lift
The baffled king composing Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Your faith was strong but you needed proof
You saw her bathing on the roof
Her beauty in the moonlight overthrew you
She tied you to a kitchen chair
She broke your throne, and she cut your hair
And from your lips she drew the Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Baby I have been here before
I know this room, I've walked this floor
I used to live alone before I knew you.
I've seen your flag on the marble arch
Love is not a victory march
It's a cold and it's a broken Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
There was a time when you let me know
What's really going on below
But now you never show it to me, do you?
And remember when I moved in you
The holy dove was moving too
And every breath we drew was Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Maybe there’s a God above
But all I’ve ever learned from love
Was how to shoot at someone who outdrew you
It’s not a cry you can hear at night
It’s not somebody who has seen the light
It’s a cold and it’s a broken Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
You say I took the name in vain
I don't even know the name
But if I did, well, really, what's it to you?
There's a blaze of light in every word
It doesn't matter which you heard
The holy or the broken Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
I did my best, it wasn't much
I couldn't feel, so I tried to touch
I've told the truth, I didn't come to fool you
And even though it all went wrong
I'll stand before the Lord of Song
With nothing on my tongue but Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah, Hallelujah
Hallelujah
-
Jekaterina pasiklausė Evos istorijos.
- Kokia tragedija? - paklausė ji. Merginai ėmus dainuoti, mergina tyliai pritarė. Jai labai patiko ta daina. Nutolus šiai dainai ji šyptelėjo.
- Labai gražiai dainuoji.
Ji pasiryžo ir ėmė dainuoti:
Every night in my dreams
I see You, I feel You
That is how I know You go on
Far across the distance
And spaces between US
You have come to show You go on
Near, far, wherever You are
I believe that the heart does go on
Once more You open the door
And you're near in my heart
And my heart will go on and on
Love can touch us one time
And last for a lifetime
And never let go till we're gone
Love was then I loved You
One true time I hold to
In my life šiol always go on
Near, far, wherever you are
I believe that ten heart does go on
Once more You open ten door
And you're here in my heart
And my heart šiol go on
You're near there's nothing I fear
And I know that my heart will go on
We'll stay forever this way
You are safe in my heart
And my heart šiol go on and on...
Jekaterinos balsas skambėjo labai gražiai, nes tai buvo jos mėgstamiausia daina. Visai kaip Celin Dion. Dvikovose internete laimėdavo pirmas vietas. Atsidususi laiminga pažvelgė į drauges.
-
Kasiopėja įsikišo į burną apskrudusį zefyrą. Nuryjusi šiltą masę ji gurkštelėjo pasukų punšo, o kadangi darėsi vėsoka, ji užsivilko savo mantiją ir užsižiūrėjo į liepsnas. Regis, Jakaterina su Eva ėmė dainuoti atskirai, tad Kasiopėja, nenorėdama atsilikti, po Jakaterinos dainos užtraukė savąją.
I cried enough tears
To see my own reflection in them
And then it was clear
I can’t deny, I really miss him
To think that I was wrong
I guess you don’t know what you got 'til it’s gone
Pain is just a consequence of love
I’m saying sorry for the sake of us
Ji užsimerkė įsijausdama į melodiją. Daina liejosi iš jos lūp ir vinguriuodama paskęsdavo naktyje.
He wasn’t my everything 'til we were nothing
And it’s taking me a lot to say
But now that he’s gone, my heart is missing something
So it’s time I push my pride away
’Cause you are, you are, you are my everything
You are, you are, you are my everything
I know you’re not far
But I still can’t handle all the distance
You’re travelling with my heart
I hope this is a temporary feeling
’Cause it’s too much to bear
Without you and I know sorry ain’t the cure
If I cross your mind just know I’m yours
'Cause what we got is worth fighting for
'Cause you are...
You weren't my everything 'til we were nothing
And it’s taking me a lot to say
Now that you're gone, my heart is missing something
So it’s time I push my pride away
Kasiopėja giliai įkvėpė ir atsimerkė prieš paskutinius dainos žodžius.
You are, you are, you are my everything
You are, you are, you are my everything
Pasibaigus dainai ji atsilošė krėsle ir vėl užsispoksojo į liepsnas.
You are, you are, you are
You are, you are, you are my everything
-
Po neilgos tylos Jekaterina pratarė:
- Manau, visos dainuojam nuostabiai ir ką tik tai įrodėm.
Ji žvilgtelėjo į ežerą - mėnulis jau baigė nuplaukti nuo Valerijos ir vėl grįžo žema. Ji apsisiautė paltuku ir baigė skrudinti zefyrą. Nurijusi jį pajuto gerą saldumą, kurį užgėrė punču.
- Iš tiesų, ar esat bandžiusios kepti zefyrus, kuriuos parduoda pokštų krautuvėlėse? - ji nusijuokė. - Jie sproginėja ir užgesina ugnį, - ji šypsojosi. - Močiutė tą žino ir tikriausiai todėl prigrūdo žiobariškų saldumynų, nors vis dėlto magiški žymiai skanesni.
Ji uždegė zefyrą ir įsidėjo į burną ir nustebo, kai nė kiek nenupliko gerklės. Vėl išgėrusi pasukų punčo šyptelėjo ir paklausė:
- Ką dabar dainuojam? Visos kartu?
Ji pasuko žvilgsnį link ežero - jis pamažu baigė švytėti ir tai buvo tarsi jos paslaptis. Ji pažvelgė į drauges.
-
Tylią ežero atmosferą trikdė kiek per garsus tykumai garsas. Lyg kažkas plauktų. O ir plaukė. Link salos ežero viduryje plaukė žvėris - lūšis, panorusi pasivaikščioti po apylinkes. Žvėries plaukimas buvo gana garsus, juk tai ne žiobaras, kuris gali tyliai varlyte plaukti, sukeldamas tik minimalų garsą, ir ne burtininkas, galintis nuskristi šluota į salelę. Tai juk lūšis, ir ji turi letenas, o ne pelekus, tad ir turėjo kilti šioks toks garsas.
Žvėris išlipo į krantą, nusipurtydama visą vandenį iš besikeičiančio kailio. Plaukas dar liko drėgnas, tačiau dabar lūšiai žymiai lengviau nešti visą kailį. Didžioji katė sukarpė ausimis ir įsmeigė jai pačiai per rudas akis į medį. Nusprendusi užlipti ant, jo, lūšis stambiais nagais ėmė kopti kamienu, kol ramiausiai atsigulė ant žemiausios šakos, stebėdama aplinką. Belipant šakelė brūkštelėjo per pusmėnulio formos kailio dėmę, esančią po kairiąja akimi. Keista, kaip ši lūšis buvo panaši į vieno grifę. Mat tiek mergina, tiek lūšis turėjo sodriai rudas akis ir pusmėnulio formos dėmę po kairiosiomis akimis.
O lūšis spoksojo į gūdžią tylą žmogiškomis rudomis akimis.
-
Jekaterina tyliai atsklendė į salą su šluota ir nusileido jos viduryje prie ežeriuko. Šilta. Pavasaris. Kovo mėnuo. Mergaitė ėjo tik su juoda palaidinuke plačiomis, ilgomis rankovėmis ir juodu, platėjančiu sijonu iki žemės. Ji buvo tiesiais, juodais plaukais, kurie buvo palaidi. Galėjai pagalvoti, kad ji su juoda, apeigine vudu suknele. Savo išvaizda ji prinešė į raganą. Na, Klastuolė visada buvo keistuolė, bet kartais tai būdavo jau nebe keista, o kraupu. Antrakursė specialiai kiek padidino savo ūgį, kad neatrodytų komiškai. Dvylikametė žengė be garso ir ne su miela šypsena veide, kaip paprastai, bet su nieko gera nežadančia išraiška. Kai kas pasakytų - tikra aktorė, bet čia buvo tikras gyvanimas. Klastuolė visada įsijausdavo į tai, ką norėdavo pavaizduoti.
-
Lūšis ramiai snūduriavo tyloje. Žvėries kailis keitėsi, tad ji šėrėsi kaip reikiant, visur palikdama žieminių pūkinių kuokštų, tačiau praeidama su žvilgančiu kietesniu kailiu. Žvėris tyliai sukarpė ausimis, išgirdusi garsą ir atmerkė įkypas akis. Žvėries akys greitai surado garso šaltinį.
Tingiai pasirąžiusi lūšis akimis sekė klastuolę. Šiai nusisukus, atrodė praėjo tik pusė sekundės, ir vietoj lūšies ant šakos jau sėdėjo Kasiopėja, sūpuodama kojomis.
-Labas,-ji pasisveikino su Jakaterina, tingiai mostelėdama ranka. Mergina nusuko galvą į dešinę, stebėdama paukštelį. Mergina tyliai išdainavo keletą natų, bet paukštis vis tiek išgirdo ir priliuoksėjo artyn. Kesė nusišypsojo paukšteliui ir vėl pažvelgė į Jakateriną.
-
Jekaterina staigiai atsisuko vos neparkrisdama ir pažvelgė į ant šakos tupinčią Kasiopėją. Taip, ji tupėjo, nes panašiai ir atrodė. Ji gal animagė yra? Ir išvis - ką ji veikia ant medžio? Na, šiaip aš irgi ne ką geriau atrodau, nors netupiu ant šakos kaip... nežinau. Katinas? Klastuolė šyptelėjo.
- Labas. Hm, ką tu veiki ant šakos? - pasidomėjo. Mergaitė ramiai įlipo į gretimą medį ir prisėdo ant plačios šakos. Prie tokių "suknelių" buvo pratusi, todėl jai tai netrukdė atsidurti medyje. Galbūt šįkart Kasiopėja nori taip bendrauti? Nors iš tiesų Jekaterinai buvo gana smagu sėdėti medyje. O kam nebūtų? Grifė tyliai padainavo ir artyn atskrido paukštis. Klastuolė kiek liūdnokai šyptelėjo. Ji norėjo turėti sirenos balsą, bet jos balsas prisitaikydavo. Tai buvo geras dalykas, nes galėjai dainuoti daugybę dainų, bet... negalėjai džiaugtis normaliu savuoju.
-
Kasiopėja sėdėdama ant šakos sūpavo kojomis, stebėdama paukštelį. Mergina dar paniūnavo kelias natas ir ištiesė ranką, ir paukščiukas be baimės užlipo Kesei ant piršto. Kitos rankos smiliumi švelniai paglosčiusi žvirblio galvelę, ji ištiesė ranką, leisdama jam nuskristi.
-Bendrauju su gamta,-ji atsakė stebėdama nykstantį paukštelį., kuris dar prieš kelias minutes ramiausiai tupėjo Kasiopėjai ant piršto. Rudaakė atsisuko į Jakateriną.-O ką tu veikinėji saloje?-ji paklausė saulei apšvietus gretimą šaką, kurioje buvo lizdas su keliais kiaušiniais.
Mergina apsižvalgė. Ji buvo be mantijos ir be apsiausto, tad žvarbus ankstyvo pavasario oras kiek kandžiojo Kasiopėjos odą, tačiau šiai visai patiko. Ji pati buvo pavasarinė pelėda, tad žvarbus vėjelis tikrai nėra kliūtis jos pasaulėlyje.
-
Bendrauja su kuo? Gamta? Ji man labai primena vieną žmogų. Na, bet nesvarbu. Jekaterina žiūrėjo į Kasiopėją ir paukštelį, kuris nutūpė jai ant rankos. Tiksliau, ant piršto. Klastuolė nulydėjo jį akimis. Lengvai atsidususi siūbavo ant šakos ir žvilgčiojo į debesis. Buvo labai tylu, kai paukštelis nuskrido. Antrakursė paklausė:
- Kaip tu užsikoriai ant šakos? Pabendrauti su gyvūnais gali ir ant žemės. Nors iš tiesų čia žymiai smagiau. Ir kaip aš tavęs nepastebėjau? Nors ką aš čia tauškiu. Kaip mokslai?
Dvylikametei užėjo šnekėjimo manija. Nežinia kodėl, bet dabar. Iš apačios jas būtų sunku pamatyti, nes tos šakos, ant kurių jos buvo ir buvo aukštai. Ir dar - žmonės nebuvo pratę spoksoti į viršų kaip iš pasakos apie kažkokią karalystę. Klastuolė šyptelėjo.
-
Firielė, apėjusi ežerą iš miško pusės atsiyrė lapo pavidalo valtele ir išlipo saloje, kuri buvo pačiame ežero viduryje. Iš jos per miglas galėjai įžiūrėti tolumoje esantį krantą. Jaunoji moteris, spetyniolikmetė burtininkė lengvu žingsniu perėjo salą į kitą pusę, vedina nuojautos. Netrukus išgirdo balsus. Apsidairė, tačiau nieko nepamačiusi tik gūžtelėjo pečiais ir pakėlė akis į viršų. Ir ant medžio, po kuriuo stovėjo, šakos, pamatė sėdinčias ir kojomis tabaluojančias dvi Hogvartso moksleives. Vienos ji nepažinojo, tačiau jautė, kad yra mačiusi. Bet nebuvo tikra. Aukščiau ant juosmens užsitempė paprasčiausius džinsus, patikrino lazdelę rankovėje ir rankomis užsikabinusi už žemiausios šakos, prisitraukė. Lipo aukščiau. Pasiekusi tą šaką, ant kurios sėdėjo moksleivės, pamatė, kad jeigu čia atsisės dar vienas žmogus, šaka nulūš. Tad minutėlę pasvarsčiusi Lučiena šakomis apiėjo medžio kamieną (kažkokiu ypatingu ir paprastiems burtininkams nesuvokiamu būdu) ir išsibūrusi lazdele dar vieną šaką atsisėdo priešais merginą ir mergaitę.
- Sveika, Kasiopėja, - tarstelėjo ir įsižiūrėjo į antrosios veidą. Pamačiusi akis prisiminė. A, čia ta klastuolė, kur prieš metus bibliotekoje...Smagu tada buvo. Firielė nejučia išsišiepė. Prisislinkusi prie kamieno viena ranka jį apglėbė, kad nenukristų ir susikėlė kojas ant šakos.
-
-Iš čia geriau matosi. Gamta.
Toks buvo Kasiopėjos atsakymas į praktiškai visus Jakaterinos klausimus. Kažkodėl dabar, pavasarį, gamtai bundant, Kasiopėją ėmė neapsakomas noras kuo ilgiau būti joje. Miške. Prie ežero. Stebėti grįžtančius paukščius ir bundančius gyvūnus. Stebėti besikeliančią gamtą. Kasiopėja pažvelgė į saulės pusę, jausdama šilumą ir spindulius ant veido. Tarsi ji būtų namie. Kasiopėja jautėsi lyg namie.
-Labas, Firiele,-neatsisukdama pasisveikino su varne mergina, vis dar gėrėdamasi saulės spinduliais. Po kiek laiko ji atsisuko į hogvartsietes, vis dar tebesiūbuodama kojomis, ir giliai širdyje įsijausdama į pavasarį. Ji pažvelgė žemyn ir tyliai švilptelėjo - merginos sėdėjo gana aukštai.
-
Prie sėdinčių Jekaterinos ir Kasiopėjos prisijungė dar viena mergina. Septintakursė. Varnė. Jekaterina įsižiūrėjo į ją ir ėmė tramdyti juoką. Ji, be abejo, atpažino, jog tai Firielė. Ta pati, kuri kovojo pernai metais prieš piktadarius ir surengė krikštynas Klastuolei. Ah, kiek daug bendrų prisiminimų beveik pasišaipė Klastuolė. Pikta ji nebuvo, tačiau būdo nepaslėpsi. Ir tuomet dvylikametė ėmė kvatoti iš visos širdies, kol kojomis neužsikabinusi už šakos neatsidūrė žemyn galva. Tuomet dar kvatojusi kelias minutes pažvelgė žemyn - tolokai. Ji vis dar prunkšdama atsitiesė ir patogiai įsitaisė ant plačios šakos. Dabar ji turėjo nuotaiką pasikapoti žodžiais, bet kartu ir ne. Na, ką padarysi. Ne visada būsi klastingas, net jei esi Klastūnyne, nors Jekaterina net neįsivaizdavo, kodėl elfė nemėgo Klastūnų. Mergaitė pasižiūrėjo į Kesę. Ji atrodė rimtai nusiteikusi, bet velniai žino kodėl ji priminė antrakursei Fleur. Rimtai. Ir Grifė neatsakė, kaip ji užsiropštė ant tos šakos. Medis, kuriame ji tupėjo, neturėjo daug šakų žemai. Tiksliau, visai neturėjo. Klastuolės akys užkliuvo už žvėries nagų. Neveltui mėgo žalią spalvą.
-
Kasiopėja nulydėjo akimis voverę, pralekiančią pro šalį. Viskas bunda.
Mergina vėl pažvelgė žemyn, suvokdama vieną dalyką. Kasiopėja nuo medžio nenušoks, jeigu nenori susilaužyti rankos ar kojos. Lieka tik viena išeitis - palaukti kol Firielė su Jakaterina nulips pirmos, o tada lūšimi nusliuogti žemyn. Mergina atsiduso ir atsirėmė į kamieną. Ir kodėl ji pasirinko pušelę, neaišku.
Kasiopėja užsidėjo kojas ant šakos, apkabindama kelius. Pavasarinis vėjas švelniai kedeno merginos garbanėles, o Kasiopėja žiūrėjo pilies link.
-Gražu čia,-pagaliau ji pasakė, po kelių minučių tylos. -Ramu taip. Nėra pilies šurmulio.
Kasiopėja pažiūrėjo į Jakateriną. Klastuolė dirstelėjo į nagų žymes, medyje, ant kurio ramiai sau sėdėjo Kasiopėja. Merginos širdį nusmelkė mažytis baimės pojūtis - kol kas dar niekas nežinojo, kad ji animagė
-
- Yup, gražu, - pripažino Jekaterina. Kaip koks seklys morka Klastuolė nusekė Kasiopėjos žvilgsnį prie jos, subraižytos pušelės ir pastebėjo nerimą veide. Kaip tikra Klastuolė jau norėjo kažką sakyti, bet užsikirto. Tada dar kartą apsižvalgė. Jos veide šmėstelėjo linksma jos geros nuotaikos šypsena.
- Aha! Taip ir žinojau kad tu tai ne aš! - suriko ji. Tai buvo tarsi užslėptas "AšJauViskąŽinau" šūkis. Ir rimtai - dvylikametė jau labai greitai susigaudė situacijoje. Pagalvojusi, kad Hoge rimtai tiesiog per daug paslapčių ėmė narplioti vasaros prisiminimus. Kai kuriuos norėjo nugrūsti tolyn. Kitus irgi. Tiesiog vasara jai praėjo greitai ir ne itin reikšmigai. Nors... ne. Katenka prisimerkė ir dirstelėjo į Kesę.
-
Kasiopėja kaip įmanydama stengėsi paslėpti nerimą veide. Gal pats veidas nieko nesakė, tačiau akys kaip visada buvo Kasiopėjos išdavikės - savo tamsėjimu arba šviesėjimu išduodavo Kasiopėjos jausmus. Dabar jos didelės akys buvo gerokai patamsėjusios - ir viskas dėl nerimo ir baimės grūdelio širdyje.
Šakės su šakutėm. Ji gal būt žino. Kasiopėja pažvelgė į Jakateriną, kol jos atmintyje kažkas blykstelėjo. Visi Jakaterinos ūgio pakitimai, keistos sruogos plaukuose davė Kasiopėjai peno apmąstymams. Gal Kasiopėja ir yra animagė, tačiau kas Jakaterina merginai irgi jau buvo aišku.
-Ar tikrai? Aš žinau tą patį,-duodama Jakaterinai ženklą, kad vis dėl to ir ji žino kas Jakaterina esanti. Bet tai buvo tik spėjimas.
-
Išgirdusi Kasiopėjos žodžius Jekaterina vėl ėmė pasiutusiai kvatoti. Ji nebegalėjo tvardytis. Šįkart ji rimtai netyčia nuslydo nuo medžio, bet pakibusi už kojų atsitiesė ir toliau kvatojo. Jai norėjosi beveik iškristi iš medžio. Jos nuotaika buvo puiki.
- Cha! Ne tą patį, nes viskas kitaip! - Klastuolė kretėdama nuo juoko dribo iš medžio, bet užlipusi nuo apatinės šakos, ant kurios atsidūrė, į viršų nurimo. Dabar ramiai šypsodamasi sėdėjo ant šakos ir tiek. Pagalvojusi, kad čia visi nenormalūs dairėsi tai į elfę, tai į animagę. Key, visi pokalbiai krypsta keista linkme. Kodėl? Neįsivaizduoju, bet nuo to juoko greitai pradėsiu kalbėti kaip Garfildas. Rimtai. Darosi netgi pernelyg juokinga net man. Katenka vis dar krizendama tylėjo.
-
Kasiopėja pažvelgė viršun ir atsistojusi ėmė kabintis šakomis ir lipti link viršūnės. Ji sliuogė aukštyn, kol lengvai perlipo į kitą medį, tankiose šakose pasislėpusi nuo merginų. Įsitikinusi, kad nė viena iš jų jos nemato, ji greitai pasivertė į lūšį, ir vėl užšokusi ant ankstesnio medžio dar lipo aukštyn, kol pasiekė norimą aukštį. Ji įsmeigė žnogiškas akis į Jakateriną, letena pasitrindama pusmėnulio formos kailio dėmę po kairiąja akimi.
Lengvai liuoktelėjusi lūšis peršoko į medį, kuriame tupėjo Jakaterina, ir atsigulusi šaka aukščiau nei klastuolė įsmeigė akis į ją.
Kasiopėja juto kaip vėjas kedena jos kailį. Neveltui jai labiau patiko būti lūšimi, nei žmogumi. Lūšis ištiesė kaklą ir žvelgė į tolį, laukdama kažko neįprasto.
-
Jekaterina žiūrėjo, kaip Kasiopėja dingsta medžio viršūnėje. Klastuolė šyptelėjo ir vikriai kaip voverė ėmė lipti į viršų. Medžio šakos braižė, bet mergaitė nekreipė dėmesio. Galiausiai ji suprato, kad pasirinko itin aukštą medį ir iškilusi į viršų pamatė pasaulį virš visų. Tolumoje žibėjo ir žėrėjo nuo saulės Hogvartso pilis, siūbavo Uždraustasis miškas. Pabuvusi ten gal penkias minutes rado ant šakos tupinčią lūšį. Toji žiūrėjo į vietą, kur prieš akimirką sėdėjo Klastuolė. Tylutėliai mergaitė įsitaisė ant šakos virš lūšies ir pasikabinusi kojomis žaibiškai nusileido žemyn galva priešais lūšies snukutį. Žaibo akimirksniu Jekaterina pamatė pusmėnulio formos dėmę po akimi gyvūnui ir kažkiek žmogiškas akis. Niekam nespėjus susigaudyti mergaitė nusijuokė.
- Manęs ieškojai? - nusijuokusi atsikabino kojomis ir nusileido/nukrito ant šakos, kur sėdėjo iš pradžių. Toji buvo plati, tad Klastuolė nebijojo užsiimti tokiais gimnastiniais triukais.
-
Lūšis pasirąžė, vis dar spoksodama į Jakateriną. Žvėris tingiai pasilaižė leteną ir patogiai įsitaisė ant šakos, stipriais nagais įsikabindama į medžio žievę.
Lūšies kailis lygiai žvilgėjo saulėkaitoje, išskyrus vietą po kaklu. Ten kailis buvo nusėtas mažonis garbanėlėmis, kaip ir Kasiopėjos plaukai. Lūšis suniauzgė ir kiek pavizgino savo trumpą uodegą.
Jakaterinai atsiradus prieš pat lūšį, ši vėl suniauzgė, lyg atsakydama į jos klausimą. Ji jos neieškojo. Ji tik stebėjo. Stebėjo kitą žmogų būdama lūšimi. Gal Jakaterina apie tai nenutuokė, tačiau Kasiopėja mėgo taip daryti. Lūšis nusižiovavo, užmatydama katę, lipančią aukštyn.
Katerina Atėnė (toks buvo Kasiopėjos katės vardas), ramiausiai sau užlipo prie lūšies ir pasiglausčiusi atsigulė šalia, garsiai murkdama ir džiaugdamasi lūšies draugija.
-
Firielė paniekinamai nužvelgė klastuoliukę, kuri nei iš šio nei iš to (o gal iš šio ir iš to) nusikvatojo. Jaazau, kokia pasikėlus... Sarkastiškai pamąstė Lučiena ir nesiklausydama kitų dviejų pokalbių ar kažkokių pašūkalojimų, įsižiūrėjo į tolį. Niekam ji nerūpėjo ir jai nerūpėjo niekas. Septintakursė Kasiopėja jai pasirodė lyg iš Mėnulio, bet gal tai nebuvo blogai, o štai antrakursė, kurios vardo Lučiena nežinojo (ir nejuto jokio noro sužinoti), varnei pasirodė kaip iš... na, žodžiu, tikrai ne iš žemės. Ir blogąja prasme. Tokios pasipūtėlės Firielė nebuvo mačiusi dar.
Netrukus tos dvi keistuolės pradingo kažkur pušies viršūnėje. Iš ten atsklido tas pats keistas ir kažkokį psibjaurėjimą elfei keliantis klastuolės juokas. Firielė ėmė suptis ant šakos. Staiga toji nulūžo ir Firielė nukrito ant žemės skaudžiai susitrenkdama šoną. Rodos, niekas nepastebėjo. Na ir gerai, vaikščiosiu dabr su blyno didumo mėlyne ir galėsiu visiems girtis, kad susikoviau su troliu. Žinoma, visi patikės, gal net autografo paprašys... Šaipėsi iš savęs Lučiena mintyse trindama skaudamą šoną. Paskui pasitikrino, ar rankovėje esanti prie dilbio odinėmis juostelėmis pritvirtinta lazdelė nelūžo. Viskas buvo gerai. Jaunoji moteris lengviau atsikvėpė.
-
Jekaterina žiūrėjo į Katę, kuri, ir taip aišku, buvo Kasiopėjos katinas, nors tai buvo katė ir turinti vardą Katė. Tai buvo sutrumpinimas Katerinos Atėnės, ką mergaitė sužinojo ligoninėje. Nors verčiau būtų sužinojusi normaliomis aplinkybėmis, o ne su kiaura nugara bei koja ir dar ranka ligoninėje ir visa ištepta su mėlynu tepalu. Ji nenoromis nusijuokė save prisiminusi. Kad ir ką kiti galvojo apie Klastuolius, bet ji mokėjo pasijuokti iš savęs, nors su ja prasidėti nevertėdavo tuomet, kai jai būdavo bloga nuotaika. Kita vertus, antrakursė lengvai susinervindavo paniurusi, nors jos niekas ir neužgauliodavo vien nuo žvilgsnio, kuris blyksėdavo juoda spalva ir svaidydavo žaibus lyg gyvas ir įtūžęs. Klastuolė prikando lūpą, kad nesijuoktų iš nudribusios elfės. Na, nevertėjo įsitaisyti ant savo išburtos šakos ir taip šnypšti ant manęs kaip kokiai gyvatei - reikėjo į Klastūnyną pereiti. Už blogį atsilyginama blogiu. Susipažink. O aš galvojau, kad elfai iš medžių nekrenta... mergaitė beveik krizeno nuo savo pačios minčių ir vėl pasikabino ant kojų žemyn galva. Bet greitai atsitiesė, kai pajuto pulsavimą. Matyt, kad tai neprideda sveikatos.
-
Elijah ėjo ežero pakrante, įsikišęs ausinukus. Jis nusprendė apsižvalgyti Hogvartse. Čia jis draugų neturėjo, bet jų ir nenorėjo turėti. ... Ir todėl aš patekau į Klastūnyną. užbaigė savo apmastymus tamsiaplaukis. Jis ranka perbraukė per savo plaukus ir juos šiek tiek pašiaušė. Švietė saulė. Išryškėjo klastuolio strazdanos.
Vaikinas nusprendė nueiti kur nors tolyn. Ežero viduryje esanti sala - pats tas. Septyniolikmetis apsisuko ir nuslinko link valtelės. Įsėdęs į ją klastuolis pasiėmė irklus ir savo raumeningų rankų pagalba greitai pasiekė salos krantą. Kai tamsiaplaukis žengė, rodos visi paukščiai nutilo ir nuskrido kuo tolyn. Jis apėjo kelis medžius ir pamatė saloje įsitaisiusias kelias merginas. To ir betrūko...
Netrukus Elijah ramiai vaikštinėjant kažkas trakštelėjo. Vaikinas atsisuko ir pamatė ant žemės gulinčią šviesiaplaukę.
Žavu. Ji nukrito nuo medžio. pagalvojo vaikinas, klastingai šypteldamas. Bet širdyje esantis angeliukas neleido jam nueiti, taigi jam teko prieiti prie merginos ir ištiesti pagalbos ranką.
- Negalėtum atsargiau? Ir taip Hogvartse nelaimių pilna, - šiurkščiai tarė vaikinas.
-
((Elijah, Hogvartse neveikia jokie elektros prietaisai))
Lūšis tyliai suniauzgė. Jakaterina ir taip žinojo. Nebuvo reikalo slėpti.
Firielei iškritus iš medžio, Jakaterina ir žvėris pažiūrėjo į tą pačią pusę. Tiesą sakant, kol jos žiūrėjo, lūšies vietoje atsirado ramiausiai sau ant pilvo gulinti Kasiopėja. Mergina protingai pasinaudojo dėmesio nukreipimu, ir kol Jakaterinos dėmesys buvo skirtas elfei, lūšis atvirto į žmogų. Kasiopėja, be baimės ant pilvo gulinti ant šakos, paglostė Katę. Jos buvo gana aukštai.
-Nesusimušei?-pašaukė iš viršaus Kasiopėja, jausdama susirūpinimą. Nors su Firiele jos tikrai nebuvo geriausios draugės, tačiau Kasiopėja dažnai rūpindavosi kitais. Net nepažįstamais.-Nereikia pagalbos?-ji dar kartą šūktelėjo, vis dar gulėdama ant pilvo.
-
Katenka pažiūrėjo į gana šiurkščiai besielgiantį Klastuolį, kuris, kad ir koks žalias būtų, padėjo Firielei. Jekaterina atsisuko į viršų ir pamatė ant pilvo gulinčią Kasiopėją.
- Nieko nepadarysi, antrą kartą išsidavei, - pašaipiu, bet linksmu tonu pasakė Klastuolė. Rimtai. Kad ir kaip Grifė "makalavosi", bet ir durnam aišku - vietoj lūšies per porą sekundžių atsirado mergina. Žinoma, tai aišku būtų tik burtininkui. Neišaiškintum žiobarui, kad yra toks dalykas kaip animagai ir metamorfmagai ir visa kita. Rimtai. Kas patikėtų? Kitas burtininkas ar ragana. Klastuolė nejučia išsišiepė - ji, kaip ir visos kitos merginos, buvo ragana. Tai skambėjo taip juokingai, turint omenyje, kad žiobarai sukūrė raganą skraidančią ant šluotos, su didele nosimi, ant kurios pūpso karpa.
-
Firielė išgirdo keistą balsą ir pamatė jai ištiestą ranką kurios savininkas turbūt buvo perdėtai mandagus ir užsimanė padėti elfei atsistoti. Septyniolikmetė pakėlė pilkas akis ir išvydo vaikiną. Jis pasirodė šiek tiek vyresnis, o gal tokio pat amžiaus. Tačiau kažkas jame Lučienai nepatiko. Tokią savimi pasitikinčio žmogaus laikyseną turėjo visi, esantys iš klastūnyno. Mergina neabejojo, kad priešais ją stovintis juodaplaukis yra klastuolis. Tad Firielė tik prunkštelėjo ir nustūmusi ištiestą ranką atsistojo. Paniekinamai nužvelgė atėjūną ir tarė:
- Atsargiau? Žinoma, kitą kartą pasistengsiu krisdama iš medžio neužgauti tavo jautrios klausos, - kandumas su klastuoliais Firielei buvo nepirmiena. Ji tik krestelėjo plaukus ir, nekreipdama dėmesio į iš viršaus šaukiančią Kasiopėją, nužingsniavo link salos kranto. Įsėdusi į savo valtelę, burtų pagalba nusiyrė į ežero krantą link pilies.
-
Kasiopėja suniurzgėjo kažką panašaus į ,,draugiška", kai Firielė krestelėjusi plaukus valtele nusiirė pilies link. Katiniškoji Kasiopėja (kaip ją dažnai vadindavo kiti grifiukai) sukikeno visai kaip Češyro katinas (ar koks ten), ir įsmeigė akis į Jakateriną. Mergina išleido keistą garsą - tarsi Kasiopėja murktų.
-Tu jau ir taip išsiaiškinai,-ji sukikeno, žvelgdama į Jakaterinos akis.-Be to, mano pasikeitimų daugiau niekas nežino. Tai paslaptis. O paslaptys verčia šią katę murkti,-ji pasakė, lyg sakydama ,,PrašauNiekamNesakykNesJeiguPasakysiBlogaiBaigsis". Kasiopėja vėl sumurkė, paglostydama Katę ir vis dar įsmegusi akis į Jakateriną. Septyniolikmetė ramiai žvelgė į Jakateriną, vis dar gulėdama ant pilvo.
-
Klastuolė užvertė akis.
- Nesvarbu, vis tiek tai buvo labai pastebima. Bent klastingo žmogaus akiai, - pasakė ji ir vėl prapliupo juoktis, nes šie žodžiai nuskambėjo super duper keistai. Mergaitė žvilgtelėjoį ant pilvo gulinčią Kasiopėją ir antrakursei vėl užėjo noras juoktis.
- Žinai, nemaniau, kad tai pasakysiu, bet Varnos nedraugiškos. Tiesa, ne visos. Nors realiai varna man visada simbolizavo kapines, prakeiksmus, juodąją magiją, vudu ir mirtį. Rimtai. Per visus filmus rodo, kad kapinėse krankia varnos. Tai realiai palyginus su Hogvartsu keistokai atrodo, ar ne? - užsivedė čiauškėti Jekaterina. Jai jau atrodė, kad ji draugiškesnė nei Firielė elfė. Vos prisiminus elfės vardus Klastuolei dingojosi viena sena legenda apie elfus.
-
Kasiopėja pasirąžydama atsisėdo ant šakos. Akimirką pasvarsčiusi, mergina atsistojo ir liuoktelėjo ant kitos šakos. Ant kurios sėdėjo pradžioje. Patogiai įsitaisiusi ir atrėmusi nugarą į kamieną, Kasiopėja pažvelgė žemyn. Tas klastuolis vis dar stovėjo po medžiu.
-Varnos protingos. Atsirenka, kas joms tinka ir patinka. Nesakau, kad Varno Nagas geriausias. Kiekvienas koledžas turi savo pliusų. Tiesiog reikia juos pastebėti,-Kasiopėja pažvelgė į tolius, glostydama atėjusią ir ant kelių tupinčią Katę.-Ir kodėl varnos taip nuvertinamos? Net piktoji karalienė iš Snieguolės turėjo varną. O Hogvartse Varno Nage renkasi protingiausi.
Mergina vis dar žvelgė pilies link, stebėdama, kaip saulės spinduliai atsimuša į langus ir ežerą.
-
Pamąsčiusi Jekaterina šyptelėjo.
- Varnos yra protingos, tą pripažįstu. Na, jei lyginsim Varniukus, tai jie varnų neprimena, bet čia taip Klastuoliškai pasakysiu - varnos, liaudiškai tariant, užknisa savo karksėjimu, todėl prieš tai sakiau, jog Varniukai į jas nepanašūs, nors žiūriu, kad kai kurie galėtų tokiais būt. Tikros varnos yra juodos, o tai, sakoma, tų juodųjų magų spalva. Na, lyginant paukščius ir žmones, tai jie skiriasi. Nors turi ir panašumų. Kaip Grifai - liūtas drąsus ir narsus ir Grifai tokie, bet raudona kraujo spalva, bet jie ne žudikai. Klastuoliai Kklastimgi kaip gyvatės, bet žalia miškų ir laukų spalva, o ramūs ir harmoningi Klastuoliai nėra. Barsukas yra paprastas gyvūnėlis, o Švilpiai taip pat paprasti, bet juoda - tamsos spalva, o Švilpynėje dar neaugo joks juodasis magas. Pagaliau erelis - išdidus ir nuostabus gyvūnas, bet visų savybių Varnoms nepritaikysi, o mėlyna damgaus, bet ir šalčio spalva, o jie nėra neprieinami, nors kai kurie iš tiesų tokie yra. Realiai žiūrint kiekvienas turi savo koledžo ypatybių, - Klastuolė išrėžė visą litaniją ir nejučia išsišiepė. Ji ką - mokytoja įsidarbino?
-
-Net gi skirstymas į koledžus yra itin abstraktus dalykas. Bent jau mano manymu, kiekvienas hogvartsietis turi ir Grifų Gūžtos, ir Varno Nago, ir Švilpynės, ir Klastūnyno savybių, tačiau Paskirstymo kepurė nurodo kuri iš tų savybių dominuoja, skirdama į tam tikrą koledžą. Bet mes visi esame šiek tiek grifai, šiek tiek varnanagiai, šiek tiek švilpiaibir šiek tiek klastuoliai. Kiekvienas iš mūsų turėtų būti ir drąsus, ir protingas, ir ištikimas ir gudrus, tiesiog viena iš šių savybių nustelbia kitas. Juk vien tik drąsus visą laiką nebūsi. O juk ir Paskirstymo kepurė žvelgia į tai koks esi širdyje, o tai kas ten yra dominuoja. Iš tiesų ir spalvos sudėtos pagal elementus. Grifų raudona - ugnis, klastuolių žalia vanduo, varnanagių mėlyna oras, o švilpių geltona žemė. Elementai ir simbolizuoja kas dedasi tame koledže. Ugnis plinta drąsiai ir nevaržomai. Vanduo gali klastingai nusitempti į gelmes, nes niekada nežinai kas jame tūno. Oras aplinkui, jis mato ir žino viską. Žemė pastovi, ji lieka ištikima savo tikrąjai paskirčiai,-atsiliepė Kasiopėja iš medžio, žiūrėdama į ežerą
-
((Ups, kad neatrašiau, bet tarkim čia nieko nėra))
Tiesiai po pusryčių Jekaterina norėjo eiti į Klastūnyno bendrąjį kambarį, bet apsigalvojusi nužingsniavo į salą ežero viduryje. Perėjusi tiltelį sustojo ir įkvėpė. Hogvartse oras buvo tyras ir švarus, nepalyginsi su žiobarų miestų oru. Saulė dar tik tekėjo, nes pusryčiauti Jekaterina ėjo septintą, o valgė tik penkiolika minučių. Šviesa švelniai sruvo pro medžių lapus ant miško paklotės. Ant lašelių atsispindėjo rytmečio rasa. Mergaitė be garso žengė nuauksintų medelių taku. Čiulbėjo paukščiai, skelbė rytą. Nedidelis ežerėlis saloje raibuliavo, gaudydamas saulės zuikučius. Jo paviršiuje skleidėsi baltos lelijos vos vos rausvu atspalviu. Bet pačiame viduryje plaukė melsva. Gražesnė už kitas. Jekaterina atsisėdo po medžiu ir stebėjo ežerą. Kažkur, tarp čirpiančių nendrių slėpėsi Valerija. Jekaterinos laikas...
-
Svelė vaikštinėjo po sqlą. Jautėsi nusikalusi ir neįsivaizdavo, kur randasi. Nuoširdžiai tikėjosi, kad ne kažkur Havajuose. Norėjo tikėtis, kad čia Hogvartsas, nors techniškai tai buvo neįmanoma. Ir vis dęlto, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė, tad varnė vis dar vylėsi, kad Magijos Ministerija tiesiog apsikvailino, ir kelionių oru pratyboms atbūrė kur kas didesnį plotą nei Didžioji salė. Bet ir po to kyla klausimas, kaip ji atsidūrė kažkokioje salelėje su visomis kūno dalimis.
Netikėtai Svelė išvydo žmogų, pažįstamą figūrelę. Mergina įkvėpė ir tekina pasileido prie jos.
-Jekaterina! Jekaterina! Ką čia veiki? Kur mes? Kaip grįžti į Hogvartsą?- Svelė vos sugebėjo sustoti neįsirėžusi į klastuolę.
-
Jekaterina sėdėjo užsimerkusi. Daugelis galvodavo, kad jos metas - naktis, bet tai buvo netiesa. Ankstyvas rytas visuomet buvo tas laikas, kurio dažniausiai niekas netrikdydavo. Dažniausiai.
- Jekaterina! - pasigirdo pažįstamas balsas ir tas kažkas vos nesitrenkė į antrakursėlę. Kaip katė sušnypštusi ir atšokusi Klastuolė nurimo. Ten buvo tik paprasčiausiai labai panikuojanti Svelė. Daugiau nieko.
- Na, kaip matai, aš čia sėdėjau. Mes esame saloje ežero viduryje, o grįžti į Hogvartsą reikia tilteliu arba valtimi, savaime suprantama, - ramiai atsakinėjo mergaitė ir vėl atsisėdo atsirėmusi į medžio kamieną. Stebėdama vandens lelijas, saulės spindulius ir šokčiojančias žuvytes vandens paviršiuje ji nurimo.
- Tai gal prisėsi? Kaip čia patekai ir kodėl nežinai, kur esi? - smalsavo juodaplaukė. Svelė mokėsi jau šeštus ir dar nėra buvusi saloje ežero viduryje? Klastuolei tai pasirodė labai keista.
-
-Čia dar Hogvartsas? Dėkoju Dievui,- lengviau atsiduso Svelė.- Man buvo kelionių oru pratybos, žinai, šeštakursiams būna. Jų metu Magijos ministerija Didžiojoje salėje panaikina burtus, neleidžiančius keliauti oru. Bet šį kartą jie, ko gero, smarkiai susifeilino, taip sakant, o aš pabuvau tokia legendinė, kokia tik aš moku, iir kažžkaip atsidūriau čia,- Svelė sudejavo ir susmuko ant žolės.- Siaubas. Nesvarbu. Kaip tu gyveni, Jekaterina?
Nors tai gal buvo keistoka, Svelė tikrai džiaugėsi, kad čia ne Havajai. Gal ir būtų visai smagu ten ką nors patyrinėti, bet Svelė labiau norėjo suvokti, kur randasi, o ne vienąą akimirką stovėti Hogvartse, kitą Havajuose, Egipte, Kinijoje ar dar bala žino kur. Be to, ir Hogvartse yra ką tyrinėti.
-
Jekaterina kilstelėjo antakį. Keliavimo oru pratybos didžiojoje salėje?
- Bet kad aš ką tik po pusryčių, - juodaplaukė jautėsi labai keistai. Ji tik grįžo iš salės papusryčiavusi, kai sužino, jog ten vyko keliavimo oru pratybos.
- Žinai, mane vėl puolė demonas. Tik šįkart sužinojau, kad jis puola ne tik mane, bet ir kitą draugę, kuri taip pat persekiojama dėl itin keistų priežasčių. Dar buvau juodo stiklo salėje giliai po Hogvartsu. Ten sau visu gražumu stovėjo juodas sarkofagas su kančių ir mirties raižiniais, o tame sarkofage buvo kažkas gyvo. Vos išnešiau sveiką kailį iš monstrų pilnų labirintiškų požemių ir vos nepasiklydau tuneliuose. Gyvenu puikiai, - beveik purkštelėjo Jekaterina. Apie buveinę nutylėjo - norėjo iššifruoti jos paslaptis pati ir be pagalbos. Tai buvo jos savotiškas draugų namelis, kaip kad buvo Svelei.
-
Svelė gūžtelėjo pečiais.
-Laikas greitai eina,-sumurmėjo ji.- Gal praėjo pora valandų, tik tu nepastebėjai. Būna.-Svelė nudūrė akis į tolį.- Tas demonas niekada nuo tavęs neatstos, tiesa?- išsiblaškiusi paklausė. Akys neužmatė nieko, išskyrus lygų vandenį, net Hogvartso pilies. Blyksėjo saulė, tačiau šiaip diena buvo kažkokia tuščia, visai be vėjo. Varnanagietė nesuprato, kas ne taip, tačiau kažko trūko. Gal per daug aiškumu. Čia medis, čia žolė, čia ežeras. Taip, kiekvienas jų turėjo savo istoriją, galbūt net visai įdomią, tačiau Svelė jautėsi jų nejautė kaip paprastai. Nors gal viskas vien dėl to naujausio "tyrimo". Po visko, juk Svelė niekada netyrė tariamai mirusio žmogaus dingimo. Ir ne šiaip mirusio. Nužudyto.
-
Jekaterina stebėjo visą vaizdą prieš save.
- Ne. Atstos, kai nužudys, - paprastu balsu ištarė. Lyg tai būtų savaime suprantama. Mėlynų akių žvilgsniu stebėdama vandenį ji išvydo kelis vabzdžiu ant vandens. Saulė kilo aukštyn, atsibudo vabalai. Juk šilta. Juodaplaukė pagalvojo, jog tai, kad po pusryčių praėjo kelios valandos ją glumino. Bet vis dėlto ji nukreipė mintis į Buveinę. Kaip kad Svelė norėjo eiti į Draugų namelį, taip dabar Jekaterina troško atsidurti buveinėje. Toji jai atrodė paslaptingesnė, nei draugų namelis. Tiesiog. Ji vis dar turėjo tą raštelį, kuris jai liepė dingti, bet pranešė, kad tas kažkas jos laukė. Nejučia krūptelėjusi Jekaterina pagalvojo apie mistiką. Bet toji mintis dingo iš jos galvos, nes jei ji norėjo eiti į buveinę - turėjo nebijoti.
- Tu aiškiniesi paslaptis, kurias norėjai išsiaiškinti anksčiau? - paklausė.
-
-O, nebūk tokia rami. Kai kurie padarai neatstoja ir po mirties,- ramiausiai atšovė Svelė. Gal tai nebuvo itin mandagu, bet varnė tiesiog buvo ne tos nuotaikos, kad su visais sutiktaisiais būtų maloni ir mandagi. Na, su tais, kurie su ja kalbėjo. Su visais mergina niekada nebūdavo mandagi- elementariausiai neturėjo plataus pažįstamų rato, o kalbantis su nepažįstamaisiais ją apimdavo nervingas mikčiojimas, kurio Svelė nekentė.
-Na, aš dar neišaiškinau visų tų paslapčių. Taigi, savaime suprantama, kad vis dar aiškinuosi. Mes su tuo tavo demonu turim bendrą savybę- mes abu nepasiekę tikslo jo nenumetame. Nežinau kaip jis, tačiau aš tiesiog negaliu,- Svelė nuleido akis ir ėmė pešioti žolę.- Nors šis kartas ne iš lengvųjų. Visko tik daugėja.
-
Jekaterina blausiai šyptelėjo. Matėsi, kad Svelei ne ta nuotaika.
- Na, mano draugę jis persekioja visus gyvenimus po mirties, ir ką? Negi ir aš tokia? Savo dvidešimt šešiasdešimt aštuonių gyvenimų neprisimenu, - dirbtinai pajuokavo mergaitė, bet ją Svelės žodžiai baugino. Negi iš tiesų taip ir bus? O jeigu demonas ją vaikysis net ir po mirties? To Klastuolė visiškai netroško. Užteko jai matyti Katerinos vargą su tuo kvanka.
- Žinai, aš irgi tyrinėju kelias Hogvartso paslaptis ir kuo toliau, tuo darosi keisčiau. Aš kalbu rimtai. Rodos, ateini vieną kartą ir viskas susimaišo aukštyn kojomis. Išeini ir jauti, kad po truputį pradedi narplioti tuos paslapčių mazgus, bet atėjus dar kartą tie tiesūs gabalėliai tarsi sudega ir lieka tik apsvilęs kamuolys, kuris susilydo ir tuomet jau nieku nesupranti, - pamintijo juodaplaukė.
-
Svelė gūžtelėjo pečiais.
-Na, man nuolatos taip būna. Bet kai neatstoji, paslaptys tiesiog pavargsta slėptis ir pačios pas tave ateina. Na, kai kurios paslaptys ateina ir tada, kai pasiduodi, nes joms atsibosta būti neišaiškintoms. Bet kitos kantresnės ir žmogui pasitraukus jos toliau lieka šešėlyje. Štai dėl tų aš ir nemėgstu pasiduoti.
Nes kartais tos paslaptys būna pernelyg rimtos.-pagalvojo sau Svelė. Varnė laikydavosi tų paslapčių kaip krentantysis uolos krašto, net jei žinojo, kad jos gali jai nepatikti. Svarbūs dalykai dažniausia nepatinka žmonėms, tačiau dėlto svarbūs dalykai nepasidaro mažiau svarb7s.
-Kaip tau šiaip sekasi?- paklausė varnė Jekaterinos. Na, truputis mandagumo gal nepakenks...
-
Jekaterinai pasirodė keista, kad šįkart Svelė labai lengvai perprantama. Jos emocijos tą rytą labai aiškiai atsispindėjo jos veide, elgsenoje ir visoje povyzoje. Matėsi, kad jai nėra nuotaikos. Ir labai nėra.
- Man sekasi kaip ir gerai... susiradau naują draugą, - tas draugas buvo Klastuolės testralė Mey. -O tau kaip? Įtariu, kad pastaruoju metu nekaip jautiesi? Kas atsitiko? - kaip kokia rūpestinga mama paklausė mergaitė ir prunkštelėjo iš savęs. Papurčiusi galvą, kad atsigautų (tąnakt miegojo) žvelgė į nuostabias lelijas ežerėlio paviršiuje ir stebėjo saulės spindulius, kurie žaidė tarp lapų keisdami visą salos vaizdą tarsi kokioje labai sulėtintoje diskotekoje. Klastuolė atsirėmusi į medį atsiduso ir klausėsi aplink skrajojančių paukštelių čiulbesio.
-
Cornelia iš miško tankmės jau dešimtį minučių stebėjo žmogystas prie ežero. Jei gerai įsižiūrėjo, tai dvi merginos iš skirtingų koledžų. Cornelios ranka kišenėje gniaužė seniai benaudotą ginklą, jai labai knietėjo patikrinti, ar jis dar turi smarvės. Gal jai buvo gera nuotaika, o gal tiesiog nepasitikėjo savo jėgomis, bet nusrendė dar leisti jam pailsėti. Mergina pradėjo lėtai slinkti pakrantės link. Priėjusi taip arti, kad galėtų paliesti vieną iš merginų, Cornelia atsikrenkštė ir prabilo:
- Aš čia nenoriu kištis, bet prieš kiek laiko prasidėjo mokslo metai? - lėtai tardama žodžius paklausė Cornelia.
-
Svelė pasisuko į šalia atsiradusių merginą. Jos klausimas buvo keistokas, tačiau Svelė prisiminė, kaip pati klykaudama puolė pas Jekateriną klausdam, kur jos randasi. Keisčiausia, kad ši nepažįstamoji, nors ir nepasirodė labai miela, nesukėlė Svelė įprastino drovumo protrūkio.
-Prieš kelis mėnesius,- ramiausiai atsakė ji.- Kaip pati čia atsidūrei? Nepyk, bet atrodai kaip porą metų pratūnojusi mişke. Nesakau, kad siaubingai.
Na, taip. Varnė niekad nemokėjo sakyti švelnių palyginimų. Kartais ji pasakydavo tikslių, bet visai nekaip skambančių palyginimų visai nenorėdama ko nors įžeisti. Patys geriausi buvo "tavo plaukai kaip elektros lizdas" (reikėtų paminėti, kad žmogaus šukupsena varnei patiko) ir "šio kompoto skonis kaip flavamedo".
-
Cornelia sulaukusi atsakymo ir dar tokio neblogo priedo prie jo, kilstelėjo antakius ir žiūrėdama į tolį lėtai palinksėjo galva.
- Nu jo.. Gerai čia patripinau... - užsižiūrėjusi ji lėtai nusišypsojo ir papurtė galvą mėgindama sugrįžti nuo prisiminimų. Išsiėmusi pakelį žiobariškų cigarečių ji prisidegė vieną jų su lazdele ir atsisėdo ant artimiausio akmens.
- Mano istorija paprasta, buvau šen bei ten, kitu laiku, - ji uždėjo ranką ant kišenėje esančio ginklo norėdama patikrinti, ar visa tai nebuvo sapnas. Išpūsdama dūmus ji atsisuko į vyresnę merginą ir paklausė:
- Tai kokia gi tavo istorija? Neatrodai labai patenkinta gyvenimu...- nieko nesakydama ji ištiesė cigarečių pakelį siūlydama pasivaišinti. ,,Visi verti cigaretės, kai atrodo kaip tris kartus pakarti ir prasukti ant krano virš miesto"
-
((Visi sulįskit į priekinį holą, save perdariau iš naujo))
Naomi auksinė klausa sugavo tylius, atsargius žingsnius, tad mergina nė nekrūptelėjo, kai prie jų apsireiškė garantuotai "bad girl" įvaizdžio Klastuolė. Penktakursė. Rudaplaukė nužvelgė nepažįstamąją tiriamu žvilgsniu ir vis dėlto nusprendė susipažinti. Atsipalaidavusi Klastuolė atsirėmė į medžio kamieną ir vieną koją laikė sulenkusi, o kitą ištiesusi. Nerūpestinga - ką be pridursi.
- Būtų visai įdomu išgirsti, kurgi tas tavo kitas laikas mokslų viduryje, - su savo ypatinga šypsenėle ir nežymiai kilstelėjusi antakį konstatavo faktą Naomi. Nujautė, kad jei visuomet prisistatytų savo normaliu vardu ir pavarde, sulauktų geros pašaipos. Tiesiog ji ir jos vardai - nesuderinami ir pjovėsi tarpusavyje kaip sekundos, ar paprasčiau katės.
-
Jaunesnė mergaitė kreipėsi į Cornelią, ir šiai teko grįžti iš apmąstymų pasaulio.
- Labuka ir tau. Yra dalykų svarbių ir kitame laike, kuriuos reikia daryti. Dabar nėra ko pasakot, duok man pačiai susivokt... - užgesinusi cigaretę į akmenį ji vėl įsispoksojo į tolumą.
- Kaip pamokos? Yra dėstytojų, kurių reikia vengti? Ir iš vis, yra normalių, ar kaip anksčiau- kalbėtis tik viena tema- dėstomu dalyku. Dar aišku ir aprėkti dėl elgesio, moralizuoti... Nė vienas dėstytojas nebuvo šalia tuo laiku, kai dar galėjau būt normali. Visi į savo privilegijas sulindę, mato tik savo dalyką, po metų jų šlovė nuskinama ir jie ramiai nusodinti nusprendžia, kad ,,čia jie jau pasiekė viską" ir nori dirbti kitur.
-
Naomi šyptelėjo. Toji penktakursė jai visai patiko.
- Žiobarotyros profesore gali pasitikėti, maloni moteriškė. Nuodų ir vaistų profesorius irgi patikimas, nors nenuspėjamas, keistas ir šiaip aš jo kiek privengiu. Astronomijos mokytoja Gabrielė Devertes nuo proto nušokusi dėl griežtumo ir tvarkos, bet jos pamokos labai geros. Profesorius Itanas Skotas mano mėgstamiausias. Labai malonus ir patikimas. Eva Howard dėsto kerėjimą, jos pamokos man visai nieko, tik kad labai retos. Profesorius George Smith dėsto magijos istoriją. Griežtokas, bet kartais atlaidus, veda pamokas... Na, kaip ir istorkė, - paskutinį žodį Renee specialiai pasakė netaisyklingai. Tiesiog, kad pabrėžtų nuobodumo faktą. Merginai netrukdė rūkantys, ji neprikaišiodavo, bet niekada nesuprasdavo, kaip jiems tai gali patikti. Jai pačiai nuo dūmų uostymo įsiskaudėdavo galvą.
-
Svelė žvilgtelėjo į cigarečių pakelį ir nežymiai papurtė galvą.
-Atsisakysiu,- ramiai tarė.-Neturiu tikros istorijos. Mano gyvenimas padalytas į du besikartojančius tarpsnius- kai aš bandau išaiškinti paslaptis ir kai ieškau paslapčiű. Jie kartojasi, kartojasi ir kartojasi. Dar būna trumpi atokvėpiai, kai aś priblokšta ką tik išaiškintos paslapties. Ir tai viskas,- Svelė nuleido akis ir vėl ėmė pešioti žolę.-Kai tyri paslaptis, pats nesi paslaptis. Esi aiškus kaip medinė lenta, kuri nušlifuota ir nebeturi nyčnieko. Štai kokia aš esu. Kaip medinė lenta. Aiški. Įprasta. Nepastebima. Nuobodi. Niekas. Ne įdomesnė už visą gyvenimą kėdėje sėdintį depresuotą vyriškį. Ir man dėl to viskas gerai
-
Išklausiusi dėstytojų apsakymą Cornelia sučiaupė lūpas ir linktelėjo. Mokytis jai labai trūko motyvacijos. O motyvaciją jai suteikia tik visapusiški dėstytojai, su kuriais ir išgert galima ir pasikalbėt vėlai vakare, nebijant, kad būsi nuvarytas miegot. Kai varnanagė pasakė apie save, Cornelia nužvelgė ją ir pasakė:
- Mergužėle, tau reikia pradėt keist kažką, nes užsiliksi čia iki mirties, baigsi mokslus, pradėsi čia dirbti ir nieko gero gyvenime nebepamatysi. Pradėk būti paslaptis, o ne sekioti jas. Tegul paskui tave seka. Aš tik pasakiau, nereikia manęs varstyti žvilgsniais, - pakėlusi rankas, lyg būtų bepasiduodanti tarė Cornelia.
Šiandien ji jautėsi labai išsekusi, gal dėl to neturėjo jėgų išrutulioti kokiam ginčui, pasidrąskyti ar ką nors nuskriausti. Ji jautėsi vieniša, tai labai sunku pripažinti, bet giliai širdyje ji jautė tuštumą, vienatvę ir net namų ilgesį.
Prie jos priskrido pelėda ir nutūpė Corneliai ant kelių.
- Ką tu čia liurbe? - pamačiusi ant pelėdos kojos lapelį ji greit jį nurišo ir pakėlusi pelėdą mestelėjo ją į vandenį. Pelėda šlapiais sparnais aptaškė Cornelią ir išskrido. Išvyniojusi raštelį ji pamatė tik skaičių kombinaciją, kuri nieko per daug nepasakė. Iškalbingesnė buvo popieriaus skiautė, ant kurios parašyti skaičiai, nes ji akivaizdžiai buvo išplėšta iš močiutės dienoraščio.
-
Naomi užsimerkė, klausydamasi Svelės. Kažkodėl jai jos prisistatymai varydavo neviltį.
- Moralas - aiškinkis tas paslaptis, bet neieškok, ateis pačios. Gyvenk, kad norėtum prisiminti, o ne užmiršti, - Renee galvoje vėl suskambo žodžiai "Two can keep a secret if one of them is dead". Tas posakis dažnai šaukdavo jos galvoje ir nieko dėl to padaryti Klastuolė negalėjo. Jos labai ilga pinta kasa nebuvo permesta per petį, tad geras gabaliukas gulėjo ant žemės. Draugės klausinėdavo Dominique, kaip ji tokius plaukus užaiaugino, bet Naomi tai praleisdavo pro ausis. Užknisdavo ją tokie klausimai, nes pati Renee nieko nedarydavo dėl savo išvaizdos. Tiesiog kiek save prisiminė, buvo graži ir tiek. Niekas to neginčydavo. O kad jungėsi grožis ir drąsa, tai ji būdavo vadinama Lara Kroft. Ir ne be reikalo.
-
Sanguinary greitu žingsniu traukė iš tolimos Uždraustojo miško glūdumos, pilies pusėn. Bet kaip jam buvo įprasta, jis vienu keliu ilgai nėjo. Kaip tik priešingai, dažnai ir gan netikėtai jis keisdavo savo kelionės krypti tarsi būtų tampomas už virvučių lyg marionetė. Nors buvo ne visai taip, niekas vyru jau seniai nemanipuliavo, o ir tie kurie bandė jau seniai nebegyvi. Tiesiog Sangu visada pasitikėjo nuojauta, ar kažkokiu šeštuoju ar kažkelintu jausmu. Vat ir šiandien vidury savo kelionės tikslo, jis pasuko ne į pilį, bet link ežero. O tiksliau į jo viduryje esančią salą. Nors tam akivaizdžios priežasties nebuvo, bet šizofreniko balselis jam galvoje šnabždėjo, kad reikia būtent ten. Tad ten vyras ir nuėjo, ir ne be reikalo. Vos tik priartėjęs prie savo tikslo, Sangu išgirdo labai pažįstamą balsą ir su nieko nesumaišomą intonaciją jame. Priėjęs arčiau atpažino, nors ir atjaunėjusią ir gal net suvaikėjusią, bet visgi savo pažįstamą. Kaip ir reikėjo tikėtis, aš visada atvykstu, ten kur reikia ir kur yra pažįstamų... Ir šįkart nesuklydau, rodos Cornelia išplaukė iš ežero. Turėjo prabūti ten visą amžinybę... Į kitus vaikus nekreipdamas per daug dėmesio mokyklos ūkvedys tiesiai ir nuėjo prie jos:
-Laba vakarą, Cornelia ir kodėl aš nenustebau, kad tave čia rasiu? Išlendi iš neaišku, kokios skylės po neaišku kiek laiko ir nuo pat pradžių vaikams blogą įtaką darai... Rūkyti žiobariškas cigaretes griežtai draudžia mokyklos taisykles. Manau vien jau dėl to, verta tau paskirti areštą. Gal malonėsi su manim keliauti į Kiauliasodžio parką?
-
Cornelija dėjosi neklausanti merginų, ji žiūrėjo į tolį, kūno kalba nepriekaištingai gerai vaidino visiškai atsiskyrusią nuo pasaulio. Tačiau ji klausėsi ką kalbėjo klastuolė. Labai stengėsi nesusižvengti, nes buvo gan juokinga, kai tokio amžiaus vaikai vyresniems dėsto moralus. Bent jau įsivaizduoja, kad tai daro. Vis dar norėdama pabūti prie žmonių ir su niekuom per greit nesusipykti (visgi ji buvo pasiilgusi bendravimo) ji nutaisė protingą miną, suraukė antakius ir palinksėjo, tariamai pritardama mergaitei.
- Gyvenk, kad norėtum prisiminti, o ne užmiršti, - atkartojo Cornelia, bet nesusilaikė nepratęsusi sakinio, - Gyvenk žiobarų pasaulyje, nusibukink smegenis, džiaukis žiobarų, taip vadinamais, ,,gyvenimo stebuklais", apsimesk, kad neturi ryšio su burtininkų pasauliu, ir gal turėsi ką gražaus atsiminti. Būdamas čia, viską ką tu prisiminsi bus kraujas, žaizdos, skausmas, įžūlumas, neteisybė, būtent tai, ką norėsis pamiršti. Vieni pripranta, kiti ne. Gal užtenka čia vaidinti filosofus ir pradėkit veikti ką nors, kas padarytų jūsų gyvenimus mažiau nuobodžius? - visiškai ramiu tonu kalbėjo Cornelia.
Kol ji išliejo savo mintis, saloje atsirado dar vienas žmogus. Cornelią suglumino tai, kad ji praleido pro akis žmogystos atsiradimą. Juk negalėjo teleportuotis. Nors... Žmogus pasirodė įtartinai matytas. Laikysena... Eisena... Kai jis kreipėsi į Cornelią, ji pasijuto skęstanti- per akis perbėgo ne vieneri metai, tai buvo pats keisčiausias jausmas, nes nieko iš prabėgusių vaizdų ji nesugebėjo prisiminti ar susieti su savimi. Lyg sapne iš kito perspektyvos...
- Atsiprašau, bet abejoju, kad mes pažįstami... - stengdamasi paslėpti pasimetimą lėtai, žodis po žodžio, ištarė Cornė. Pagarbos ji nejautė beveik niekam, tačiau dabar, lyg būdama nesava ji įsikišo cigarečių pakelį į kišenę ir lėtai, aiškiai pasakė:
- Čia niekas nerūko ir nerūkė. Nežinau, kodėl turėčiau kažkur su jumis eiti... Nematot? Man čia... visai... smagu? - Pasakiau ir pati nepatikėjau... Tu tobulas kūnas gyventi, Corne... Tobulas.
Cornelia žengtelėjo porą mažų žingsnelių link atėjūno ir pro dantis iškošė, taip, kad niekas negirdėtų:
- Ką tu sau leidi? Turėtum žinoti, kad aš nenoriu atrodyti įtartina bent šiais metais...
-
Hmm... taip čia ta pati Cornelija, kurią pažinojau kažkada. Kiek jau laiko nuo mūsų paskutinio susitikimo praėjo? Ketveri? Penkeri metai? O gal ir visa amžinybė... Kartais, kai kuriose vietose laikas lekia nenuspėjamai ir nepaklusdamas jokiems dėsniams... Tik, rodos, Cornelijos atveju tas laikas veikė keistai... Vietoj to, kad pasentu atrodė atjaunėlius ir netgi grįžus į paauglystę... Ir panašu, kad ji manęs nepažįsta? Ar tik apsimeta? Sangu truputi primerkęs akis ir su šiokiu tokiu įtarimu atidžiai pažiūrėjo į merginą. Kai ši pasakė, jog Sangu nepažįsta, jis dar labiau nustebo. Hmm... Panašu, kad čia sunkus atvejis. Taip netikėtai iš kažkur išlįst, ir dar panašu kamuojamai amnezijos, negeras ženklas. Jei ji buvo paveikta Imperio, nebūtų atjaunėjus. Narkotikai? O čia įdomesnė versija. Gal vėl kur nors ne į tą klubą nublūdijo? Būtu jos stilius. Bet kažkaip ilgokai klaidžiojo ir pakeliui dar galvą rimtai susitrenė...
-Gal jus panele, manęs ir nepažįstat, nors turėtumėt. Bet aš jus pažįstu. Ir aš turiu smarku įtarimą, kad aš vienintelis toks per artimiausias kelis šimtus myliu. Tuo labiau, kad mano darbas pažinot mokinius iš šitos mokyklos. Aš šitos vietos ūkvedys Sanguinary Black...
Sangu net šyptelėjo, pamatęs kaip greitai dingo Cornelijos cigaretės. O ji tikrai kaip ne sava ir apimta amnezijos... Anksčiau taip lengvai nebūtų pasidavus... Negi dabar ją reiks iš naujo auklėti? Laimei, o gal, deja, likusios mergaitės nepratarė nei žodžio. Tik ne aišku ar iš baimės, kad taip netikėtai pasirodė ūkvedys. Ar iš nustebimo, kad pasirodęs ūkvedys dar ir pažįstamas su keista, iš kažkur išnėrusią klasutole. Kaip bebūtų, Sanguinary, dėl to tik džiaugėsi. Kuo mažiau vaikams ir potencialiai, mokyklos profesoriams, reiks aiškinti kas čia darosi tuo geriau. Idealiausia būtų buvę visiems ištrinti atmintis, bet čia ne ta vieta, tad Sangu šiaip ne taip susilaikė. Netrukus keistoji mergina padarė dar vieną dalyką, žengusi kelis žingsnius sušnibždėjo, kažką apie buvimą įtartina. Galima pagalvoti tu ir dabar neesi įtartina... Tau ir mano pagalvos nereikia. Beje, kai kurie dalykai niekad nesikeičia...
-Gal tu ir nenori niekur iš čia eiti, bet manau, kad visgi verta pabandyti. Aš įtariu, kad visgi tu nelabai susigaudai kas arba kur esi. Kitaip čia nestovėtum ir nefilosofuotum su šitais nekaltais vaikais. Bet kokiu atveju tavo teisė rinktis, jei labai nori gali stypsoti čia, kaip kokia kaliausė, kol kas nors iš iš tikro sumąstys pasidomėti iš kur tu čia atsiradai.
-
Cornelia šiek tiek atsitraukė nuo vyro. Nors rizika ir drąsa jos palydovės, atsarga kartais irgi prisijungia į kompaniją. Sanguinary... Black... Sanguinary... Sangu... SANGU? Cornė mintyse praskenavo savo kontaktus, draugus, priešus ir kitus asmenis. Užfiksavusi šį vardą ji bandė atkasti, kodėl jis jai toks pažįstamas, bet kartu ir toks blankus.
- Tai jūs... - kiek pašaipiai kreipėsi ji, - Turit pažinot visus mokinius. Tai jūsų darbas. Tai gerai, aš septinto kurso mokinė, paprasta klastuolė, niekuo neypatinga mokinė. Taip, savo darbą atliekat gerai, žinot visų vardus pavardes ir veidus. Taaaai... kaip ir viskas? Nematau jokių problemų, prie ko turėtumėte prisikabinti ir kaltinti mane, paprastą, - šį žodį ji pabrėžė, - septintakursę, kuri niekuom neišsiskirdama, kaip ir KITI MOKINIAI, - vėl pabrėžė, - džiaugiuosi pavasariu ir kitų mokinių draugija.
Cornelia žinojo, kad taip paprastai viskas nesibaigs, bet vos grįžusi iš kažkokios transo būsenos, kurios pati dar nespėjo išsianalizuoti, o tiksliau net nenorėjo, mergina visai nesijautė norinti veltis į reikalus, kurie greičiausiai baigsis sudėtingais dalykais. Anksčiau ar vėliau. Faktas- ilgai laukti nereikės, kol jos gyvenimo kreivė vėl šoktels su kokiu nuotykiu, problema ar dar kokiu biesu, bet bent dieną būtų galima praleisti normaliai.
Aš juk žinau kas aš, žinau kur esu. Aš Cornelia. Cornelia. Cornelia. Disaster. Septintakursė, paprasta, kiek įžūli, velnių priėdus septyniolikmetė. Man septyniolika. Mokausi Hogvartse. Aš normali paprasta mokinė. Mintys ėmė plaukti jos galvoje, lyg kodas, lyg operacinė sistema, įrašyta programa. Gal teisingiau būtų sakyti- virusas.
Kiek drebančiu balsu ji tyliai tarė:
- Aš žinau. Aš žinau kas esu. Žinau... Kur... Esu. Nieko išskirtino, kad kalbuosi su kitais mokiniais... - ji nuleido galvą. Viduje pradėjo jaustis labai silpna, nes kažkas labai pjovėsi galvoje. Du nesuderinami dalykai. Ji jautėsi kaip nepilnai suprogramuotas robotas. Kažko aiškiai trūko.
- Trūksta... - išlemeno ji užsimerkusi, pati nesuprasdama kokiu tikslu tai ištarė.
-
Kuo toliau, tuo siurrealistiškiau viskas darėsi, tarsi priklausytų ne šiam, o kažkuriam kitam pasauliui. Dvi tylinčios mokinės, tarsi sustingusios, tarsi praradusios žadą, Cornelija akivaizdžiai apimta sunkios formos amnezijos ir pasikeitusi taip kaip neturėjo. Ir žinoma Sanguinary, kuris šiuo metu jautėsi eilini syki įsivėlus į neaiškų ką ir neaišku kodėl. Sangu, kur tu ir vėl patekai? Ir ar tu tikras, kad ne kiti, o yra sveiko proto. Gal būtent tu esi tas, kuris eidamas iš Uždraustojo miško kur nors nublūdijo ir grįžo nežinodamas kur pateko? Nes kuo toliau tuo darosi keisčiau, kyla vis daugiau klausimų, bet ne atsakymų. Gal tiesiog spjauti į viską ir grįžti į pilį tarsi nieko nebuvo... Vyras sunkiai atsiduso. Kodėl niekada niekas negali būti lengva ir paprasta? Kodėl net susitikimai su draugais ir pažįstamais negali būti normalus, kur nors bare ar šiaip jaukioje aplinkoje, kaip civilizuotų, suaugusių žmonių? Kitaip turbūt būtu per daug nuobodu?
-Truputi pataisysiu, mano darbas nėra pažinoti visus mokinius. Tik pačius triukšmingiausius. Ir daugiausiai pažeidžiančius taisykles. Tu tarp tokių lyg ir nepatenki? Tuo labiau, jog kaip pati teigi esi paprasta klastuolė, kuri laisvalaikiu mėto savo pelėdas į ežerą ir su kitais mokiniais filosofuoja gyvenimo klausimais.
Sangu pažvelgė į abi sustingusias mokines, jos dar vis atrodė tarsi paveiktos kokiais sustingdymo kerais. Bet tuo pačiu atrodė, kad ir apskritai viskas aplinkui sustingę. Viskas išskyrus patį Sanguinary ir Cornelija. Net medžių šakos aplinkui nejudėjo, nebuvo jokio vėjo. Kad taip nėra išdavė tik tolimi žiburiai pilies pusėje, kurie retkarčiais judėjo praeinant žmonėms. Gal kitu atveju vaikus ir reiktu nugabent į pilį, bet šiuo metu buvo įdomesnių reikalų. Turėtu būt kažkoks būdas priversti Cornelija mąstyti ir prisiminti, kas ji buvo. Gal tuo pačiu paaiškėtu ir tai kas jai atsitiko, iš kur ji čia atvyko. Puikiai žinau, kad mokykloj niekas nepadės. Tik kantrybė ... Kurios čia reikės daug ir net gi labai. Na ir gal truputis spaudimo, jei paskui manęs ji pati neišsprogdins lauk iš čia...
-Kadangi vis kartoji, kad esi paprasta klastuolė ir žinai kas esi. Gal galėtum papasakoti savo įvykių versiją kaip čia patekai? Ir kodėl nusprendei ateiti būtent čia? Juk ši sala niekuo per daug neypatinga, o paprasti mokiniai jau turėtu būti pily tokiu metu.
-
((Srsl? Kai aš atėjau, buvo aštunta ryto, o dabar naktis?))
Jekaterina sėdėdama ir klausydamasi merginos išgirdo žingsnius. Tyliapėdžių bruožas buvo stipri klausa, tad mergaitė net nekrūptelėjo. Nu gražiausia. Tai ką - net mokyklos ūkvedys nemoka vaikščioti tyliai? Su lengvu sarkazmu pagalvojo. Antrakursė žinojo, kad yra vienintelė tyliapėdė mokykloje. Ji neatsisuko į atėjusį ūkvedį. Šiam pasirodžius Klastuolė užgniaužė norą kreivai šyptelėti. Draugės buvo apgautos tylaus Sanguinary Black ėjimo. Jekaterina nėmė nieko klausinėti. Buvo atsirėmusi į medžio kamieną, vieną koją sulenkusi ir pastačiusi, kitą ištiesusi. Per pakeltos kojos kelį buvo permesta viena ranka. Ji net nejudėjo, bet lūpose šmėsčiojo pašaipi šypsenėlė. Nejučia antrakursė susidomėjo, kas bus toliau, bet Klastingai kaip gyvatė to neišdavė. Dvi priekinės sruogos sujudėvo, paliestos vėsaus vėjelio.
-
Ūkvedys neatrodė labai draugiškai nusiteikęs. Išvis, atrodė, kad iš neturėjimo ką veikti nusprendė paieškoti problemų ten, kur jų nėra. Bent jau taip galvojo Cornelia.
- Tai jeigu aš tarp tų mokinių nepatenku, tai ar dar yra kažkoks pointas čia prie manęs kabinėtis ir ieškoti problemų? Gal dar užsiundysi psichais, keistuoli? - Cornė pakėlė balsą ir sugniaužė kumščius. Dabar jai vėl pasidarė keista, nes vos tik pradėjo šaukti, viduje vėl kažkas ėmė pjautis. Ir dabar tai buvo du nepažįstami dalykai. Negalima sakyti, kad tai pjovėsi protas su širdim, nes tai buvo kažkas, ko Cornelia visiškai nesuprato, tai lyg dvi asmenybės viduje. Kai išgirdo antrą Sangu sakinio dalį, mergina sustingo. Įvykių seką? Kokią įvykių seką? Kelinta šiandien diena? Kelinti metai? Jeigu buvau dingusi ne vienai valandai, o keliems metams? Jeigu jis tai pastebėjo? Ar aš buvau čia kitu pavidalu? O gal klajojo tik mano mintys? Kaip neišsiduoti?
- Aš... Atvažiavau prieš porą mėnesių... Pabaigti paskutinius metus čia... Lankiausi pamokose ir... Atėjau su šiomis merginomis iš pilies kartu, susitarėme pasėdėti, - ji reikšmingai žvilgtelėjo į merginas ir tikėjosi, kad jos ir toliau nieko nesakys, o dar geriau būtų, kad jos užgintų Cornelią. Tiesą sakant, jai buvo visai nė motais, kad ją gali nubausti, ji spyriojosi dėl to, kad Sangu tas žmogus, kuris akivaizdžiai daug žino, o blogiausia, kad turbūt daugiau, už pačią Cornelią. Man kas nors šitoj smegeninėj galit atsakyt, kodėl aš jo neatpažįstu, bet esu įsitikinusi, kad pažįstu, ir tikrai daugiau nei 10 metų, nors tai realiai net neįmanoma...
-
Klastuolė ėmė pastebėti, kad Cornelia ima nervintis. Tai jau aiškiai matėsi, o balso kėlimas nieko gero nežadėjo. Vis dar nejudėdama mergina išgirdo, kad susiruošė ateiti su Cornelia. Jekaterina mokėjo slėpti visus jausmus ir meluoti į akis tiesiog kaip tiesą sakydama, tad pratarė:
- Taip. Po pusryčių atėjau į susitarimo vietą ir kai jos atėjo tiesiog plepėjome, - mergaitė apdairiai neminėjo, kad jos tarėsi ateiti. Taip nepainiojo savęs su Cornelia. Juk vėliau galės pasakyti, kad tarėsi su Svele. Cornelios ji juk neminėjo. Lūpose vis dar žaidė pašaipi šypsenėlė, vienas antakis buvo kiek kilstelėtas. Ta veido išraiška dažnam išplaudavo protą, nes tiesiog atrodė traukianti akį ir realiai nekeldavo minčių. Klastuolė vis dar nejudėjo. Tiesiog nejautė jokio noro keisti sėdėjimo pozicijos arba atsistojus eiti aiškintis. Vis dėlto Cornalia jai pasirodė tikrai faina, tad jos pašalinimo iš akiračio antrakursė nenorėjo.
-
Dar nebuvo komendanto valanda, taigi Nancy sumanė eiti pasivaikščioti po pilį. Keliskart spėjusi pasiklysti, atsitrenkti į medį arba nudribti kur nors aukštyn kojomis, kol kas gyva prisikasė prie ežero. Eidama tilteliu nesugebėjo neslystelti ir pusiau nepakibti ant tiltelio turėklų.
- Uuups... - pasigirdo pliūkštelėjimas ir Nancy atsidūrė šaltame vandenyje. Išplaukusi į sausumą pradėjo kaip kapitonas Nemo šliurpsėti tolyn. Šliurpt žlegt, šliurpt žlegt, šliurpt žlegt... Kol išgirdo balsus. Klastuolė nusprendė, jog ten nebus atsibodę kvailiai kaip šunio palikta dovanėlė ant laiptų. Pirmakursė buvo pasiklydusi ir eidama link Hogvartso ūkvedžio slystelėjo šlapiais batais ant molio ir išsitėškė tiesiai priešias mokyklos ūkvedį kaip pritrėkšta musė ant lango Paryžiuje pagal dainą "Paryžius tango, snarglys ant lango..."
- Labas vakaras, - pasisveikino vis dar gulėdama. - Aš vis dar Hogvartse, tikiuosi?
Šlapia kaip sena varna ir pasipiktinusi kaip kiaulės tulžis Klastuolė prišaldyta su žiobariška kamera, kaip jėzus prie kryžiaus, tik prie žemės, tysojo. Gal kas atšildysit?
-
Kuo daugiau laiko Sangu praleido šitoje saloje ir kuo ilgiau klausėsi Cornelijos, tuo labai jautėsi šios sutrikimas, pasimetimas? ir pyktis. Tik ūkvedys nesuprato ar tos emocijos dėl pačio Sangu elgesio, kuris ir toliau nesiruošė pasiduoti, ar dėl to kokioje situacijoje visi dabar buvo. Akivaizdu, kad jai blogai... Bet tikiu, kad tą kiautą, kuriame uždaryta tikroji jos asmenybė ir atmintis, tikrai galima pramušti... Ir jei labai reikės ir nebus kitos išeities, tai iš tikro psichais ir užsiundysiu, bet gal pradžiai tais žiobariškais...
Po šiokios tokios pauzelės Sangu draugė, visgi ėmė dėstyti savo versiją apie tai kaip čia atsidūrė. Tik, kad tas pasakojimas buvo kažkoks labai nedrąsus. Užsikirtęs. O paskui visgi pabudo ir kita klastuolė, Jekaterina. Ši nei per daug padėjo, bet bent jau nepakenkė.
-Cornelija, kaip matau tau tavo klasiokės nelabai nori padėti. Pati girdėjai, ką ši antrakursė sakė. Jos čia atėjo be tavęs. Aš išvis abejoju, kad tu jas esi mačius anksčiau ir jas pažįsti. - Po trumpos apmąstymų pauzės, Sangu tęsė toliau - Ir nori išduosiu tau mažytę paslaptį, kuri tau labai nepatiks. Neatvažiavai tu čia prieš pora mėnesių, kaip pati manai. Į pamokas irgi nėjai ir jokia gyva ir negyva dvasia tavęs jose šiemet nematė.
Sanguinary nutilo, kantriai laukė Cornelijos reakcijos, tikėdamasis sulaukti dar didesnio neigimo ir pasipriešinimo. Fakto, kad mergina mokyklą pabaigus jau seniai, kol kas nusprendė nesakyti. Visai nejučia vyro akys užkliuvo už Cornelijos rankoje dar vis laikomo laiškelio, kurį turbūt ir pati jau spėjo pamiršti. O gal ten yra raktas į tai, kas jai atsitiko?
-
Jekaterinos lūpose vis dar šmėsčiojo šypsenėlė, antakis buvo pakeltas. Visa veido išraiška tokia išskirtinė.
- Aš su Svele tariausi čia ateiti, bet atėjau viena, po pusryčių, nes atsikėliau labai anksti ir laukiau. Lygtais Svelė buvo susitarusi su Cornelia, - mergaitė vėl nepainiojo savęs ir meldė dievo, kad Svelė užtartų Cornelią. Tiesiog ji Jekaterinai atrodė labai geras žmogus, nors ir rūkė, atsirado iš kažkur ir metė savo pelėdą į vandenį. Vis dar su ta pačia veido išraiška Klastuolė sėdėjo toje pačioje pozoje. Nežinia kodėl, bet Sanguinary Black veikė vos ne kaip Chronas - laiko dievas. Niekas nejudėjo ir Jekaterina netgi sugebėjo nenusijuokti, kai kaip musė ant lango priešais mokyklos ūkvedį išsitėškė kažkokia Klastuolė. Tos kažkokios vardas buvo Nancy, ją mergaitė pažinojo, kad ir neilgai.
-
Svelė tiesiog tylėjo ir prikandusi lūpą žvilgčiojo į visus iš eilės, galop sustojo ties Cornelia. Varnės akyse tikriausiai spindėjo nerimas ir neužtikrintumas. Mergina jautė į save įsmeigtą Jekaterinos žvilgsnį, kuris vertė jaustis tik blogiau. Svelė norėjo užstoti Cornelią, tikrai norėjo, tačiau tiesiog abejojo, ar sugebės. Jau vien po Jekaterinos žodžių ausyse spengė, tad varnė, nors galėdavo būti gera melagė, įtarė, kad pačiai stipriai sumelavus dėl kažkokios nepažįstamosios jos galva paprasčiausiai sprogs. Ir vis dėlto ji negalė jo tiesiog palikti Cornelios tokioje padėtyje. Negražu regis niekuo dėtą žmogų palikti ūkvedžiui.
-Taip, aš su ja tariausi,- ramiai atsakė Svelė be jokios veido išraiškos.- pamačiau ją ryte. Mes kalbėjomės. Susitarėme vėliau susitikti čia. Po to... na, aš šeštakursė, lankau keliavimo oru kursus, nuėjau tiesiai į juos. Matyt, netyčia pagalvojau apie šią vietą, ir... atsiradau čia. Sutikau Jekateriną ir Cornelią. Mes užsišnekėjom. Tiesiog nepajutom, kaip atėjo vakaras. Žinot, kaip būna.
Svelė norėjo vėl prikąsti lūpą, tačiau privalėjo išlaikyti ramią veido išraišką ir žvelgti tiesiai ūkvedžiui Black į akis. Ji netgi sugebėjo vos vos išspausti atsiprašančią šypsenėlę, kokią nutaiso žiobarų šešiolikmetės, pagautos trečiä valandą naktiesgrįžtančios namo, tačiau gal dviems sekundėms, po to veido išraiška vėl tapo lygi kaip Wednesday Addams.
-
Cornelia įtempusi raumenis žiūrėjo kas bus. Sangu pasakius, kad ji atėjo čia viena, kitos merginos pradėjo ginti Cornę. Jai pasidarė lengviau, tačiau žinojo, kad vistiek niekas čia geruoju nesibaigs, ir galiausiai ji turės eiti su ūkvedžiu. O tada ateitų ta nemaloni akimirka, akistata su realybe. Po antrojo Sangu sakinio, Cornelia suraukė antakius.
- Jūs turite įžūlumo aiškinti man, ką aš padariau ir ko ne? Jūs turbūt matote mane pirmą kartą, painiojate su kuom nors, arba tiesiog darote problemą ten, kur jos nėra... - Užtikrintai išrėžė Cornė. Tas padla žino. Žino kažką, ko nežinau aš, ir tai darosi įdomu, bet neturiu noro tai išgirsti iš jo... Pokalbis su Sangu Corneliai priminė, kas per dalykas yra nerimas ir savotiškas lyg ir baimės jausmas. Bet baimė buvo ne paprasta, ta baimė buvo labiau savęs pačios. Jei ji sėdėdama čia kelia kam nors grėsmę, nes kas nors tyko iš ano pasaulio? Šiaip jai buvo nė motais, kad ir kaip merginos ją užstojo, ji, žinoma, jautė minimalų dėkingumą, gal kada ir norės su jomis pakalbėti, bet nejautė gailesčio kitiems, tad kad ir kas nutiktų, kitiems, Corneliai svarbu pačiai išlikti savimi.
Pagavusi Sangu žvilgsnį į Cornės delne laikomą lapelį, mergina staigiai jį suplėšė ir išmetė į orą, kad vėjas išnešiotų gabalėlius ir niekas negalėtų pamatyti turinio. Nors ten tebuvo skaičiai. Ir tą akimirką Corneliai galvoje dingtelėjo mintis, ji suprato, kur juos galima panaudoti. Tada ji išsitraukė ginklą ir pasuko būgną tiek kartų, koks skaičius buvo pirmas lapelyje ir galvoje ėmė ūžti. Ji stipriai užsimerkė ir į kitą pusę pasuko revolverio būgną pagal antrąjį skaičių. Ausyse pradėjo spengti, trūko kraujagyslė merginos akyje, ji stipriai sukando dantis ir tuo momentu krito ant žemės. Pradėjo sukti trečiąjį skaičių, vos jam užsifiksavus Cornelia pradėjo klykti ir prarado samonę.
-
Sanguinary stovėjo ir klausėsi staiga iš sąstingio pabudusių vaikų. Jo kažkaip per daug nestebino, tai kad tiek varnanagė šeštakursė, tiek antrakursė klastuolė bandė užstoti Cornelija. Šiaip ar taip, ūkvedys paprastai mokiniams asocijavosi su problemomis ir nemalonumais. Tačiau Sangu turėjo pakankamai daug gyvenimiškos patirties. Jis net neturėdamas legitimantijos sugebėjimų sugebėjo atskirti melą ir išsigalvojimus nuo tiesios. Tuo labiau, kai juos sakantys, net patys nelabai tiki savo žodžiais. Geriausia būtų jas visas išvaikyti, bet juk nepadės... Jei jau kažko išmokau dirbdamas mokykloje, tai vaikai būna dar labiau užsispyrę nei suaugę...
Kaip ir reikėjo tikėtis Cornelija ir puolė gintis, kad Sangu ją su kažkuo supainiojo ir jos jis niekada gyvenime nebuvo matęs. Norėčiau, kaip taip būtų. Kartais būtų visai gerai tiesiog spjauti į viską ir tiesiog dingti tolyn nuo problemų ir visų pažįstamų. Deja, bėgimas nuo problemų ne išeitis, tik jų didinimas. Ir kartais, kad to išmoktum turi sumokėti per daug didelę kainą... Kad ir kaip tai būtų lengva, bet negaliu draugų palikti nelaimėje. Jie irgi ne kartą yra traukę mano stora subinę iš balos... O toliau veiksmas pradėjo vystytis pakankamai dideliu tempu. Na bent jau dideliu palyginus su tuo, kaip viskas vyko iki tol. Cornelija ryškiai pamačius, Sangu žvilgsnį suplėšė savo raštelį. O tada ji išsitraukė savo ginklą, magišką revolverį ir ėmė sukioti ginklo būgną. Atrodė, kad įvedinėja kažkokį kodą. Antras pasukimas ir mergina atsidūrė ant žemės, trečias pasukimas ir garsus klyksmas perskrodė mokyklos kiemą, galiausiai viskas nutilo. Š****, visiškas š****, negi ji sumąstė nusižudyti man tiesiog prieš akis... Nesuteiksiu jai tokio malonumo, dar ne dabar... Sangu greitai nuo žemės pakėlė Cornelijos ginklą ir įsimetė į kišenę. Nuo jo dar vis sklido kažkokia energija. Tada pakėlė nuo žemės be sąmonės gulinčią merginą.
-Dinkit lauk iš čia. Eikit, kur norit, bet kad man nesimaišytumėte akyse.
Tarė mokinėms ir nešinas ant rankų Corneliją greitų žingsniu patraukė tolyn iš salos. Jis dar ir pats nežinojo, kur toliau eis.
-
Jekaterna stebėjo visą cirką, bet nieko absoliučiai nedarė, nes bet koks judesys, rodos, galėjo sunervinti ūkvedį iki nežinia kokios ribos, kuri ir taip jau buvo netoli. Tik jam liepus dingti, Klastuolė nepajudėjo. Tik tolimam taškeliui su Cornelia ant rankų išnykus Jekaterina atsistojo.
- Atvirai pasakius, neįsivaizduoju, kodėl jis liepė dingti, jeigu pats išėjo, bet nei nuotaikos grįžti į pilį, nei sėdėti čia neturiu. Jeigu ką, kaip nors mane susirasi, - paprastai pasakė Klastuolė ir pamojavusi draugei ištirpo kaip šešėlis naktyje, nors realiai ji tiesiog nubėgo. Pati dar kartais nejausdavo, kontroliuoja save, ar ne. Šįkart ir buvo tas atvejis. Negalėjai pamatyti, kur j dngo. Tik Jekaterinai buvo aišku, kad ji nudūmė link buvenės gūdžioje pamiškėje. Kodėl, tik jai vienai aišku.
-
Aukštų, ramių gluosnių, beaugančių prie ežero, nukarusias it botagus tijūno rankose, šakas švelniai judino vėjas. Šalia Hogvartso pilies tyvuliuojantis didžiulis, paslaptingas ežero paviršius nežymiai bangavo - ant šių bangelių žaidė saulės zuikučiai, kartkartėmis pranykdami, nes dangumi plaukė ir tamsesni debesys.
Prie pat kranto, ežero vandenyje plūduriavo nauja, patogi medinė valtis. Joje atsipūtęs, atsirėmęs į valties pirmagalį, sėdėjo tamsiaplaukis vaikinas su juodu apsiaustu ir raudona mantija. Šalia buvo nedidelis pintas krepšys, bet kas buvo jame, nesimatė, mat krepšys buvo uždengtas. Vaikinas sėdėjo taip, kad krintantis ant vandens gluosnio šešėlis uždengtų ir jį - ir taip hogvartsietis šešėlyje, valtyje ant raibuliuojančio ežero paviršiaus tapo tarytum sunkiau pastebimas, susiliejo su aplinka, nors greičiausiai su ja nebuvo artimas.
Sorenas von Sjuardas kartkartėmis tarytum pabusdavo iš transo - mat visąlaik buvo įsmeigęs akis į vandenyje besipliuškenančias linksmas žuvytes - apsidairydavo - žmogaus, kurio laukė, vis dar nesimatė. Apskritai nematė jokių žmonių aplinkui. Tas kiek stebino, mat tokią gražią dieną paežerė paprastai dūgzdavo nuo moksleivių keliamo triukšmo.
-
Iš už medžių išniro persona. Tai buvo šviesiaplaukė Klastūnyno mokinė Gabriella. Jos liekną kūną puošė daili, kelių nesiekianti suknelė. Sijonas laisvai pleveno vėjyje. Suknelė buvo aptempta iki liemens, o nuo liemens iki kelių, rūbas buvo klostuotas. Septyniolikmetė buvo apsiavusi, prie suknelės derančius, kreminius, batelius. Pamačiusi į pakrantę ateinantį vaikiną, klastuolė nusišypsojo ir žaismingai pasislėpė už medžio. Po kiek laiko, leidusi Sorenui pradėti jos ieškoti, mergina atbėgo prie vaikino.
- Hmm, sveikas, - praradusi šiek tiek drąsos nusišypsojo septyniolikmetė, elegantiškai pritūpdama. - Ką čia turi? - smalsiai paklausė.
Tas juodai raudonas apdaras... Taip...vampyriška, pagalvojo Gabriella ir šyptelėjo.
-
Sorenas sėdėjo valtyje nejudėdamas, mąstydamas, ar Gabriella visgi taps jo auka, netyčia sužinojusi per daug, ar laimingu žmogumi, pelniusi smalsumą ir hmm... savitvardą?
Soreną užstojančio gluosnio šakas sujudino vėjas, kilstelėjo vaikino apsiausto kraštą. Tas pats vėjo gūsis atnešė ir žmogaus kvapą - ir Soreno žvilgsnis išsyk tapo budrus lyg medžiojančio katino. Lūpas iškreipė nežymi šypsenėlė, o akys užfiksavo mažytį žmogaus, besislepiančio už gluosnio kamieno, judesį. Sorenas neapsimetinėjo, kad nepastebėjo merginos - neskubriai atsistojo ir išlipo iš valties ant kranto. Kai Gabriella išniro iš už medžio, vaikinas nustebo, išvydęs ją taip apsipuošusią. Pats septintakursis irgi buvo kiek pasipuošęs, nors tokie rūbai būtų tikę eiti veikiau jau į laidotuves.
- Labas, - guviai pasisveikino von Sjuardas ir nesusilaikė neapkabinęs Gabriellos. Nors šis judesys greičiausiai nieko gero nepridėjo - toks žmogaus artumas tik dar labiau gundė pralieti kraują. - Na, šis tas. Sėskis į valtį, plauksim,- pasiūlė ir padėjo įlipti.
-
Pavasaris, nuostabi gamta, aplinkui čiulba paukšteliai, bėgioja gyvūnėliai... Rodos, tobula pavasario diena. Taip pat galvojo ir septintakursė Gabriella. Merginos, magiškai stambiomis garbanomis suformuoti, plaukai buvo lengvai taršomi pavasarinio vėjelio.
Gabriella pastebėjo nustebinto Soreno žvilgsnį. Mergina apsidžiaugė. Ne veltui puošėsi. Septyniolikmetė nuoširdžiai nusišypsojo. Ir nustebo, pajutusi tvirtas Soreno rankas, apglėbiančias liauną jos kūną.
- O kur plauksim? - nusišypsojo mergina. - Oo, dėkui, - Gabriella lengvai suspaudė tamsiaplaukio ranką ir įlipo į valtį. Klastuolė jautėsi laimingiausia mergina pasaulyje. Buvimas su Sorenu ją savotiškai ramino, tačiau ir gąsdino. Būti su vampyru? Iškęstų tikrai ne visos...
-
Sorenas stumtelėjo valtį ir greitai įlipo į ją, tada atsisėdo į medinukės galą ir patogiai įsitaisė. Galbūt kažkam ir būtų atrodę keistai - valtis tiesiai ir užtikrintai plaukia viena kryptimi, nėra jokių irklų, jokio motoro, nei didelių valties judėjimą galinčių reguliuoti bangų - jokių regimų įrodymų, kad valtis gali taip tiksliai judėti. Bet juk ne šiaip sau burtininkai mokosi septynerius metus burtų mokykloje - mokosi ir išmoksta, kaip ir Sorenas. Magija valdė valtį.
- Į salą,- mostelėjo vaikinas ranka į priekį, kur buvo nukrypęs valties pirmagalis. Sala artėjo gana sparčiai, krantas tolo. Vanduo blizgėjo, į akis nukreipdamas nemažai saulės spindulių. Sorenas apsižvagė, ar viską yra, ką pasiėmė, ar nieko netyčiom nepaliko, o tada pažvelgė į Gabriellą. Nenustebo, akyse pamatęs kelis jausmus - iš jų ryškiausi buvo smalsumas, sumišęs su baime.
- Bijai?- paklausė negarsiai, nedrąsiai Sorenas.
-
Gabriella akimirkai suglumo. Valtis plaukė skaidriu ežero vandeniu, bet vandenį skrodė gana tyliai.
- Kaip čia pasakius, - pradėjo klastuolė. - Gal šiek tiek jaudinuos, šiek tiek bijau, bet labiausiai džiaugiuosi, - galų gale paprastai atsakė šviesiaplaukė. - Tau... Netrukdo mano kvapas? - paklausė Gabriella ir nusijuokė.
Vis dėlto, valtyje mergina nesijautė visiškai saugi, tačiau pasitikėjo Sorenu ir nieko nesakė. Net jei ir būtų pasakiusi, kad jai baisu, nieko nebegalėtų pakeisti. Ji nesigailėjo nei vieno savo veiksmo. Septyniolikmetė nusuko žvilgsnį į šalį. Jos žalios akys sekė vandenyje plaukiojančias ir žaidžiančias žuvytes.
- Ką veiksim saloj? Staigmena? - nusijuokė Gabriella grįžusi prie Soreno akių.
-
Sorenas von Sjuardas blausiai vyptelėjo, kai išvydo merginos sutrikimą, ir nusuko žvilgsnį į baltus, tarytum vatinius debesėlius žaviai žydroje padangėje, nenorėdamas, kad Gabriella pasijustų nepatogiai. Iš dalies Sorenas ją suprato - pats, jeigu būtų žmogus, irgi nenorėtų prarasti sielą, kraują ir gal dar netgi gyvybę, tad su vampyru jaustųsi labai nesaugiai. Buvęs durmštrangeitis netgi stebėjosi merginos drąsa, kad ji apskritai atėjo į paežerę. Vaikinas tebejautė gundantį kraujo kvapą, bet juk Hogvartse ir Durmštrange treniravosi ilgus metus, kad galėtų išgyventi ir susitvardyti žmonių apsuptyje.
- Na, gerai, - didvyriška, padrąsinančia šypsena nusišypsojo vaikinas.- Pasistengsiu, kad nereiktų gailėtis,- mirktelėjo jis. ,,Ech, ar ne per daug žadu šitai merginai?" - liūdnai pamintijo Sorenas, neįsileisdamas jokių minčių ženklų į veidą.
- Tavo kvapas ne,- pasakė Sorenas, įkišdamas ranką į gana vėsų ir tamsų vandenį. - Bet tavo kraujo kvapas, deja...- Sorenas liūdnai žvilgtelėjo į Gabriellą. - O saloj gal kažką nuveiksim.- lyg paslaptingai, lyg atvirai tarė von Sjuardas. Tuo metu valties pirmagalys švelnia dunkstelėjo į pakrantę, Sorenas nusišypsojo ir pirmas iššoko iš valties, tada padėjo išlipti Gabriellai.
-
Klastuolė išlygino savo suknelės klostes ir nusišypsojo. Ji jautėsi rami, bet retkarčiais kraujas gyslose sustingdavo, kai prisimindavo, kad sėdi šalia vampyro. Dabar viskas buvo kitaip. Aplinkui nebuvo žmonių, o jie dviese sėdi valtelėje ir plaukia į salą. Įtartina. Bet šviesiaplaukė buvo drąsi, ji pasitikėjo Sorenu.
- Juk tu manęs nežudysi..? - Gabriella pradėjo tankiau kvėpuot, jos krūtinė pradėjo kilnotis, o akys sublizgo. Jai reikėjo atsakymo į šį klausimą.
Netikėtai, valtis atsimušė į šviesų smėliuką ir sustojo. Gabriella švelniai paėmė tamsiaplaukio ranką ir išlipo iš valties. Eidama tolyn pakrante, mergina nepaleido vaikino rankos ir užsimiršo apie visas baimes. Ji mėgavosi pavasario grožiu ir džiaugėsi gyvenimu.
-
Soreno auksinės akys blizgėjo, kai jas kartkartėmis apšviesdavo saulė. Vaikinas stebėjo nelygų Gabriellos kvėpavimą, aiškiai suvokdamas, jog tai veikia jos mintys ir jausmai. Išgirdęs klausimą, Sorenas prajuko, greičiausiai pirmąkart prie Gabriellos, šįkart taip puikiai pasimatė aštrios vampyriškos iltys, kurias vaikinas paprastai slėpdavo, šypsodamas tik šiaip, nerodant dantų.
- O jeigu ketinčiau žudyti? - neįžeidžiu pašaipiu tonu paklausė Sorenas.- Negi visą baisumą suvokei tada, kai pabėgti nebėra šansų?- nusišypsojo, nurimęs. ,,Nors iš tiesų, tu ir šiaip tikrai nepabėgtum, jeigu aš nenorėčiau." - pabaigė mintyse Sorenas, visgi keistai norėdamas, kad Gabriella turėtų viltį ir drąsos, jeigu nuspręstų tiesiog pabėgti, kaip būtų gudriausia. Jausdamas šiltą, švelnią ranką savo delne, galinčiame traiškyti akmenis, vaikinas nejučia nežymiai šyptelėjo ir pasilenkęs ištraukė iš valties krepšį.
- Nežudysiu,- tvirtai pasižadėjo pagaliau apsisprendęs vaikinas, vis dar šypsodamas. Tada drąsiai nužingsniavo į salos vidurį, kur žinojo esant gražią pievelę.
-
Gabriella laisva ranka nusišluostė veide sustingusią ašarą. Mergina pastebėjo ilgas, aštrias iltis, kurios gali sulįsti jai į kaklą, tačiau nepabūgo. Ji tikėjo, kad buvęs durmštrangietis jos nežudys. Klastuolė lengviau atsiduso. Jos delnas šalo, bet Gabriellai tai savotiškai patiko. Mergina buvo laiminga ir nieko pasaulyje, be Soreno, jai nereikėjo. Ji tvirčiau suspaudė vaikino ranką, gal norėdama ją sušildyti, gal norėdama pasijusti tvirčiau.
- Ačiū, - nusišypsojo Gabriella, akimirkai pažvelgdama į geltonas akis.
Šviesiaplaukė sunėrė pirštus ir spustelėjo vaikino ranką. Pamačiusi nuostabaus grožio pievelę, mergina paleido Soreno ranką ir nerūpestingai nubėgo. Jos palaidi plaukai plaikstėsi vėjyje. Septyniolikmetė pažvelgė į nuo jos neatsiliekantį vaikiną.
-
Sorenas von Sjuardas gana drąsiai žingsniavo miško taku, rankoje tebelaikydamas Gabriellos delną. Pastebėjo, kad Gabriella lengviau atysiduso, kad jos akyse neliko baimės, o gal ji buvo gerai paslėpta - dėl to vaikinas dar nebuvo tikras.
- Prašau, - šyptelėjo Sorenas. ,,Yra už ką, Gabriella." - pamintijo sau tyliai, jausdamas kaip Gabriella spusteli jo delną. Tada miškas ir maloni jo vėsuma baigėsi, Sorenas kartu su Gabriella įžengė į pievelę, pilną gėlių. Vaikinas stabtelėjo, kai draugė visiškai be santūrumo, laisvai pasileido pievele. Visas kūnas šaukė - vykis, blyn, auką praganysi. - Sorenas sustingo, pasisukęs į mišką, o tada žingsniavo toliau, kad Gabriella nepagalvotų, kad kažkas negerai. Iš krepšio, išplėsto kerais, Sorenas ištraukė patiesalą ir patiesė ant pievelės.
-
Gabriella prašuoliavo po pievelę, kol Sorenas tiesė patiesalą. Nuostabi diena piknikui, pagalvojo šviesiaplaukė ir atsisėdo ant patiesalo.
Danguje švietė Saulė, jos spinduliai krito ant spetyniolikmetės odos. Du zuikiai vienu šūviu. Ir su Sorenu pabūsiu, ir dar odą įdegsiu, klastuolė šyptelėjo. Nuo jos veido šypsena nenubėgo nei vienai akimirkai. Septintakursė tikrai buvo laiminga.
- Tu gali būti saulės šviesoje? - susidomėjusi paklausė mergina. - Ech, nesvarbu, - nusišypsojo. - Kas krepšyje?
Gabriella įkišo savo smalsią nosytę į krepšį. Ko jame tik nebuvo. Rodos, tamsiaplaukis buvo pasiruošęs saloje išbūti keletą savaičių. Septyniolikmetė prikando lūpą ir pažvelgė į Soreną.
-
Sorenas von Sjuardas gana nerangiai atsisėdo ant žemės patiesto patiesalo - nedažnai tekdavo taip sėdėti, nebuvo įpratęs. Vaikinas stebėjo Gabriellą ir jos šešėlį, krintantį ant žemės - pats šešėlio neturėjo, neturėjo ir atspindžio veidrodyje, telefono ekrane ar ant vandens paviršiaus. Sorenas apytiksliai žinojo, kodėl vampyrai neturėjo atspindžio ir šešėlio - kad iš tikrųjų vampyrai atrodė visiškai kitaip, negu mirtingųjų pasaulyje atrodė. Ir vienintelis ženklas, parodantis, kad jie atrodo kitaip tebuvo plėšrūniškos geltonos akys. Kaip ten bebūtų, ir jos kaip kuriems žmonėms atrodė gražios, ir nepavojingos.
- Galiu, kaip matai,- šyptelėjo Sorenas, žiūrėdamas į merginą, besidairančią po krepšio vidų.- Viskas gerai? Beveik niekada nesimaitinau kaip žmogus, nežinau, kaip kas..- susigėdęs sumurmėjo septintakursis.
-
Septyniolikmetė atidžiau pažiūrėjo į krepšio turinį. Ji akimis permetė per maistą ir netyčia, beveik ant paties krepšio dugno, mergina pamatė kraujo maišelį. Šviesiaplaukė nusprendė tylėti, uždarė krepšį ir nusuko žalią žvilgsnį į danguje plaukiojančius, lengvus it pūkelis, debesėlius, paskui žalias akis įdūrė į tamsiaplaukį.
- Aha, viskas gerai, - saldžiai pasakė Gabriella ir nejučiom priartėjo prie Soreno.
Gabriellai iš tiesų buvo keista, kad buvęs durmštrangietis neturi atvaizdo. Septyniolikmetė pažiūrėjo į savo šešėlį. Nors ji buvo su vaikinu, viskas atrodė lyg sapnas, jos šešėlis tai vienas... Gal aš sapnuoju, gal čia tik mano fantazijos vaisius? mąstė Gabriella.
- Įžnybk man, - netikėtai paprašė vaikino ir iš tokio prašymo nusijuokė.
-
Sorenas von Sjuardas pasidairė - aplinkui kvepėjo gražiu pavasarėliu, tiek apdainuotu, aprašinėtu poetų ir rašytojų, kvepėjo maistų (kauju, žinoma), gėlėmis, dvelkė vėjas, nešdamas vėsą tiesiai nuo ežero bangų ir nuo žalių miške beaugančių medžių šakų. Pajutęs žvilgsnį, įsmeigtą į veidą, Sorenas pasisuko į Gabriellą.
- Gerai, - šyptelėjo Sorenas. Į krūtinę tarsi kažkas dunkstelėjo, Gabriellai priėjus arčiau, tad vaikinas automatiškai atsitraukė. ,,Ar neapsimeti per kvailutę, ar tikrai nori, kad tave papjaučiau kaip žąselę Kalėdoms?" - niūriai pamintijo jis, žiūrėdamas, kaip Gabriella stebisi, nematydama jo šešėlio.
- Ką?- nesuprato buvęs durmštrangiškis ir susiraukęs žvilgtelėjo į žalias nekaltas akutes.
-
Gabriellos akyse pradėjo kauptis ašaros, bet ji tik nusišypsojo ir numojo ranka.
- Nieko, pamiršk, - nelinksmai šyptelėjo mergina ir drėgnomis akimis pažvelgė į Soreną. Delne ji laikė patiesalą ir jį glamžė.
Aš jam net nepatinku... Per daug vilčių į jį dėjai, mergyt, dabar galėsi bent jau pasidžiaugt, kad gyva likai. Jei tokia išvis liksi. Tu dar viena jo auka. Gabriella dabar tikrai pasijuto kvailai. Soreno akys ją keistai traukė (gal tokia buvo vampyrų savybė, kad greičiau aukas susirastų) ir septyniolikmetė visiškai pasimetė. Jos akyse matėsi baimė, bet jai buvo gera. Gal net būtų galima pasakyti, kad klastuolė buvo panaši į vargšą triušiuką, kurį tuoj sugaus vilkas.
Gabriella dar kartą pažvelgė į geltonas Soreno akis ir paklausė:
- Girdėjau, kad laimėjai Burtų Trikovės Turnyrą, sveikinu, - nuoširdžiai nusišypsojo mergina.
-
Sorenas nustebęs žvilgtelėjo į Gabriellos akis - atrodė, jog ji tuoj verks. Iškart supratęs, kame bėda ir visas beprotiškai susitelkęs į savo žmogiškumą bei stengdamasis nekvėpuoti, Sorenas prisilinko arčiau ir paėmė į rankas abu Gabriellos delnus.
- Ramiai,- sumurmėjo,- Viskas gerai? Nepratęs esu tiek ilgai būti taip arti žmogaus, tad geriau kantrybės, jeigu nenori greitai pavirsti į...- Sorenas ieškojo neįžeidaus, bet vaizdingo palyginimo. ,,..išskrostą žąsį? Ne. Papjautą vištą? Baisu. Nukraujavusį žvirblį... ech, tik paukščiai galvoje." nebegaišdamas laiko, Sorenas pateikė paprasčiausią šiurpų variantą.-... Bekraujį lavoną.
Von Sjuardas nejučia sukando dantis kai, sprandas pats išlinko, lūpas priglausdamas prie Gabriellos kaklo. Vaikinas atsitraukė, o išgirdęs klausimą, linktelėjo, atsargiai šypteldamas.
- Taip ir buvo,- patvirtino jis, mąstydamas, ko čia paklausus Gabriellos. Galva buvo tuščia.
-
Gabriella atsiduso ir nusišypsojo, pajutusi šaltas rankas ant savųjų.
- Dabar jau viskas gerai, - pasakė Gabriella, žvelgdama į susirūpinusį Soreną.
Gabriella įkvėpė ir išsigando. Tau galas. tiek spėjo ji pagalvoti, kai pajuto lūpas ant savo kaklo. Dabar iltys, o paskui - mirtis. Gabriella paskutinį kartą įkvėpė ir užsimerkė. Po kelių akimirkų, nepajutusi jokio skausmo, klastuolė išdrįso atsimerkti. Jis manęs nenužudė! Gabriella, jis tavęs nenužudė! Koks, vis dėlto, tu laimės kūdikis!
- Kaip nerealiai... Aš sėdžiu su Burtų Trikovės Turnyro nugalėtoju! - džiaugėsi šviesiaplaukė. - Ką tu manei apie mane, kai pirmą kartą susitikom? - dar vis tebelaikydama Soreno rankas, paklausė klastuolė.
-
Sorenui pačiam palengvėjo, išgirdus Gabriellos atodūsį. ,,Dabar jau aišku su mano sąžine ir nuomone." - pagalvojo septintakursis, žiūrėdamas į žalias Gabriellos akis. ,,Bet dabar reikės savo prigimtį įtikinti, kad šio žmogaus ir sužeisti negalima." - niūriai pamintijo vaikinas.
- Puiku, - kiek sarkastišku tonu tarė jis. Pajutęs Gabriellos išgąstį ir garsiau, greičiau dunksinčią širdį, vaikinas nejučia šyptelėjo ir tyliai pasakė:- Aš gi pažadėjau nežudyti.
Sorenas švelniai laikė Gabriellos rankas, stebėjo jos plaukus, su kuriais lyg išdykęs kačiukas žaidė vėjas ((ot palyginimas:DD)). Deja, visiškai atsipalaiduoti negalėjo - akyse mirguliavo, kaip norėjosi šviežio merginos kraujo. Bet Sorenas nepasidavė.
- Na, lyg ir sėdi, - kukliai šyptelėjo vaikinas,- o ką maniau, pagal teisybę..- vaikinas stabtelėjo,- Kad tu... hm, trenkta dėl špakliaus.
- Hmm, nori arbatos? - susigriebęs paklausė. Negi tokį krepšį su tiek gėrybių laikysi neliečiamą?
-
- Aa. Supratau. Makiažo nebenaudoju jau, nebent labai reikia, - šyptelėjo mergina.
Septyniolikmetė vėl pasijuto laimingiausia pasaulyje. Staiga ją užplūdo mintys.
- O jei aš į stiklinę įlašinčiau tau savo kraujo, ar užtektų? - pagalvojusi paklausė Gabriella ir nubraukė plaukus nuo veido. Mergina jautė, kad Sorenas labai nori jos kraujo. - Juk pabandyti verta? - užtikrintai pridūrė. - Jei valdeisi iki šiol, susivaldysi ir vėliau, suprantu, kad esi ištroškęs ir aš tau noriu padėt.
Gabriella metė žvilgsnį į aplinkui žydinčias gėles. Rojus žemėje... pagalvojo šviesiaplaukė ir nusišypsojo. Rodos, šią akimirką, šį laiką jai nieko nebereikėjo, ji buv tikrai laiminga. Klastuolė užmiršo visas problemas ir mėgavosi gyvenimo teikiamais siurprizais.
- Tu ir arbatos turi? Nemačiau, - nusijuokė Gabriella. - Noriu, įpilk, - paprašė mergina nusišypsojo.
-
Iš besišypsančio, nuoširdaus (kas paprastai nebūdinga) Soreno veido visą linksmumą lyg tas pats pavasarinis vėjelis nupūtė, liko tik be galo nustebusi ir pasipiktinusi išraiška.
- Juokauji?- paklausė vaikinas, tik kol kas neaišku, ką turėdamas omeny - ,,...su tiek mažai kraujo?" ar tai, kad ,,gyvo kraujo gėrimas iš stiklinės - šventvagystė".- Visų pirma, net nebandyk to daryti. Nežinau, kas būna ir kodėl, bet nors kiek paragavęs auką persekioju iki jos mirties,- tarė vaikinas nejaukiu, gal net grėsmingu balsu.- Antra, kas per mintis? Pa-miršk tokius pasiūlymus.- griežtai uždraudė Sorenas, aiškiai išskiemenuodamas pirmą žodį ir ironiškai ištardamas paskutinį. Kiek atsitraukęs pravėrė krepšį, šaukiamaisiais kerais prisikvietė arbatinį, arbatos dėžutę ir kitka, kas būtina arbatai.
- Patinka būti gamtoje, keliauti?- paklausė, nukreipdamas temą.
-
Septyniolikmetė nuo tokio grėsmingo Soreno balso išsigando ir atsitraukė. Instinktas.
- Atsiprašau... - Tik tiek tepasakė Gabriella ir nukreipė žvilgsnį į ežerą. - Juk žinai, kad tik noriu padėt. Nepyk.
Klastuolė šalia valdingo vaikino jautėsi lyg maža mergaitė. Gal Sorenas norėjo ją apsaugoti, o gal ji jam nerūpėjo. Mergina niekaip negalėjo suprasti ką vaikinas jai jaučia. Jos galvoje sukosi prieštaringos mintys ir ją tai pradėjo erzinti.
- Aha, patinka, mėgstu keliauti, o tu? Kur buvai nukeliavęs? - lyg pabudusi iš miegų atsakė Gabriella, pažiūrėdama vaikinui į akis.
Šviesiaplaukė stebėjo kaip vaikinas ruošia arbatą ir nusišypsojo. Jos plaukus laisvai kedeno vėjas, o ežero vanduo ramiai raibuliavo.
-
Soreno von Sjuardo griežtumas, kaip ir šypsena, irgi gana veikiai išblėso. Šiandien jis buvo tarytum gražiai priverstas (ar nepriverstas, bet taip jau klostėsi aplinkybės) nuolat keisti nuotaiką ir žodžius. Ir nepasakytumei, kad vaikinui tas patiko - vis vadovauti ir saugoti žmogaus sveikatą. Anaiptol.
- Gerai, atsiprašau ir aš, - mažumėlę atlyžo jis,- Bet kad daugiau tokių minčių nebūtų. Nors arbatą vampyras nelabai mėgo, taisė du puodelius - mintijo, jog dviese smagiau bet ką veikti. Gabriellai atsakius į klausimą lyg būtų grįžus iš ateivių operacinės, Sorenas sau už nugaros delne tyliai sutraiškė akmenėlį. ,,Ir apie ką gi galima tiek galvoti?" - pamintijo septintakursis. ,,Kad tik neiškrėstų kažko...".
- Na, aš irgi mėgstu, bet dažniausiai netenka keliauti šiaip sau, tik su reikalais,- vyptelėjo vaikinas.- Buvau Vokietijoje, Rusijoje, Rumunijoje.- Sorenas padavė puodelį su arbata, visai užmiršęs, koks jis karštas - mat pats šilumos nejautė.
-
- Kažkoks tu keistas šiandien, - pasakė Gabriella ir suraukė dailiai sutvarkytus antakius. - Čia dėl manęs? Tokių minčių nebebus, pažadu, - klastuolė nusišypsojo.
Gabriella ne kiekvienam žadėdavo, bet Sorenas buvo vertas. Septyniolikmetė šyptelėjo ir paėmė puodelį. O tada jos ranka pradėjo degti.
- Auč, - sušnypštė mergina. - Kaip skauda...
Šviesiaplaukė pastatė puodelį ant žolės ir suėmė delną. Ranka buvo raudona ir pradėjo tinti. Nu dabar tai velnias... Gabriella atsiduso. Nuo kada man taip nesiseka..? Pasimatymas kaip pasimatymas, o ranka dabar kaip atrodo? septyniolikmetė apmaudžiai pažvelgė į Soreną, tačiau jo nekaltino. Dabar ji kita ranka paėmė puodelį ir labai atsargiai prie jo prilietė raudonas lūpas.
-
Sorenas von Sjuardas žvilgtelėjo į Gabriellą ir labai nežymiai vyptelėjo.
- Galbūt ir dėl tavęs,- nedaugžodžiaudamas tarė pašaipiu, bet neįžeidžiu tonu. Slapčia iš delno išpylęs akmenuko dulkeles, vampyras susimąstė - o jeigu tas pilkas ir negyvas daiktas irgi turėjo sielą? Jeigu jis galėjo gyventi dar daugybę metų, skaldyti nevykėliams galvas ir turėti laimę egzistuoti tokioje gražioje, pilnoje gėlių pievoje? Niekas, iš tiesų niekas neturi moralinės teisės atimti iš lauko akmenėlio jo esaties. Tas akmuo gi galėjo dar būti apdainuotas kokio nors poeto, būti nupieštas dailininko... jis galėjo egzistuoti prasmingiau. ,,Ech, vampyrų prigimtis - nesąžiningai atimti sielas net iš nykiausių sutvėrimų..." - niūriai pamintijo Sorenas, o tada iš filosofinių apmąstymų jį pažadino Gabriellos šnypštimas. ,,O šventas Merlino šūde..." - apyriebiai nusikeikė vaikinas mintyse. Negalvodamas uždėjo šaltą delną ant merginos rankos ir pajuto tinimą.
- Atleisk, - atsiprašinėjo Sorenas.- Nenorėjau, nepagalvojau visai...
Kiek pasimetęs septintakursis kita ranka pačiupo lazdelę iš kišenės.
- Aguamenti.- tarė jis ir iš lazdelės pasipylė nedidelė šalto vandens srovė.
-
- Nieko, viskas gerai, - nusišypsojo mergina. - Išgyvensiu. Tu nekaltas, tikrai.
Gabriella pajuto šaltą Soreno delną ant savosios plaštakos. Septyniolikmetė nusišypsojo ir meiliai pažvelgė į buvusio durmštrangiečio akis. Koks jis rūpestingas... Ir mielas... Ir gražus... klastuolė dabar pajuto, kad dėl jo tuoj pames galvą.
- Ačiū, tu toks geras. Tu taip manimi rūpiniesi, - mergina sakė visus jausmus atvirai ir nieko neslėpdama.
Septyniolikmetė perbraukė per šviesius plaukus ir nusišypsojo. - Per daug sureikšminom tą mano ranką, - nusijuokė Gabriella ir į ranką paėmė puodelį. - Skani arbata, kokia čia? Jaučiu vyšnias, - pauosčiusi tarė septyniolikmetė.
- Kur norėtum nuvykti? - paklausė klastuolė.
-
Sorenas von Sjuardas nejaukiai nudelbė akis į Gabriellos rankas. Ko gero, jis gerai pasielgė, rankomis šaldydamas Gabriellos delną - nors kartą gerai panaudojo tą šaltį, kuris paprastai visiems keldavo nepatogumus. Ir pirmąkart gyvenime septintakursis pasigailėjo niekada ir nebuvęs žmogumi - jau nuo pat gimimo buvo, taip sakant, apkrėstas vampyriškumu.
- Kaltas,- tarė jis.- Atsiprašau, būsiu atsargesnis.
Sorenas žvilgtelėjo į Gabriellos akis ir net švilptelėjo mintyse - labai jau lengva buvo skaityti merginos mintis veide.
- O kaipgi..- šyptelėjo jis.- Pats kaltas, tai pats turiu sutvarkyti. Atsiprašau dar kartą...
Sorenas, nepaleisdamas merginos rankos, įsipatogino šalia - pats irgi pasiėmė puodelį.
- Taip, vyšnios, atrodo, - linktelėjo vaikinas ir rumpam pamintijo, kurgi norėtų dar nuvykti.- Į rytų šalis, o tu kur?
-
Oi... Per daug pasakiau. pagalvojo mergina. Gabriella jautė Soreno ranką ir vėl paskendo savo mintyse. O kas, jei jis man nieko nejaučia? Kas, jeigu jis taip elgiasi su visomis savo aukomis? Gabriella, kur tu įsivėlei... Šį kartą iš jos veido nieko negalėjai pasakyti. Mergina šypsojosi ir gurkšnojo arbatą.
- Kaip įdomiai, aš irgi, - pasakė Gabriella ir pažiūrėjo į Soreno akis. - Norėtum būti žmogumi? - paklausė septyniolikmetė.
Saulė maloniai šildė ir Gabriellai buvo pasakiškai gera. Mergina sumurkė it kačiukas. Ji apžvelgė pievelę, pažiūrėjo į čionai augančias gėles ir žaliuojančią žolytę. Viskas atrodė lyg pasakoj ...tik ar pasakose egzistuoja vampyrai? užbaigė savo mąstymus mergina ir vėl pažvelgė į Soreną.
-
Sorenas von Sjuardas be didelio džiaugsmo gurkšnojo arbatą. Vyšnių kvapas jam nelabai tepatiko, skonis buvo... na, skonio lyg ir nebuvo, bent jau vaikinas nejautė. Septintakursis žvilgtelėjo į Gabriellos veidą, šiuo metu nerodantį jokių didelių jausmų, išskyrus šypseną. Auksinės akys įsmigo į žalias ir užčiuopė sakytum kažką negera. Sorenas apsimetė nieko nepastebėjęs, bet bandė kažką prisiminti.
- Galbūt kada nors abu nuvyksim,- šyptelėjo Sorenas ir susimąstė,- Geras klausimas. Niekad nepagalvojau, nors realiai atrodau kaip žmogus... kartais sunku, kartais gerai būti, kuo esu. Susitaikau su lemtim, nes to neatšauksi,- karčiai šyptelėjo.- Niekad nebuvau žmogus, tad nedrįstu lyginti.
,,O tu ar norėtum būti vampyre?" - pamintijo Sorenas bet neišdrįso klausti. Stebėdamas vėjyje siūbuojančias gėles, Sorenas pasisuko į merginą.
- Kokios gėlės tavo mėgstamiausios?- nusišypsojo.
-
Gabriella nusijuokė iš Soreno arbatos gėrimo. Matosi, kad vaikinas nepratęs normaliai valgyti ir gerti. Pajutusi kažko ieškantį vaikino žvilgsnį, ji greitai nusuko akis į jų sukabintas rankas.
- Žmogumi būti taip gera... - užsisvajojo klastuolė. - visada jauti gyvybę, jausmai ir kita, - nusišypsojo. - Bet kartais atrodo, kad gyvenime nespėsiu visko, ką planuoju, nuveikt ir tai liūdina. Kaip būtų gerai antras gyvenimas.
Gabriella vėl nusišypsojo ir išgirdusi klausimą, ilgai negalvojusi atsakė:
- Visokios gėlės - spalvotos egzotiškos, kuklios baltos. Labiausiai kokios nors įdomesnės formos, - nusijuokė septyniolikmetė. - Turi kokių nors gyvūnų?
Kad ir kiek Gabriella dėjo pastangų į tai, kad pamirštų, kad ji gali būti tuojau pat nužudyta, jai nelabai sekėsi. Svarbiausia merginai atrodė tai, kad šypsena viską paslepia. Ir abejones, ir baimę. Ji nusišypsojo tamsiaplaukiui.
-
Sorenas von Sjuardas irgi kiek pralinksmėjo, nors ir neturėjo doro supratimo, iš ko gi Gabriella juokiasi. Ir bloga nuojauta, kurios jis neatskleidė, niekur neprapuolė.
- Sakai? Aš irgi jaučiu gyvybę,- sarkastiškai atsiliepė Sorenas.- Kaip tau atrodo, ar aš esu negyvas? O jausmai... na, bala žino.
Vaikinas net pamintijo - koks biesas jį vertė apsispręsti išsaugoti ir saugoti šios merginos gyvybę, o ne išgerti visą kraują, kaip mėgdavo slapčia daryti, nusiviliojęs naivias, kiek išmanančias auksinių akių paslaptis, merginas. Gabriellos kraujas išties gardžiai kvepėjo, bet Sorenas laikėsi.
- O ką mėgsti taip veikti? Ką ketini tiek siekti, kad norėtum antro gyvenimo?- nuoširdžiai susidomėjo von Sjuardas ir įsidėmėjo faktą apie Gabriellos mėgstamas gėles.
- Turiu, vorą magnum interfactorem,- šyptelėjo septintakursis, dirstelėjo į šiltą Gabriellos šypseną.
-
- Jauti, bet ar pats jautiesi gyvas? Juk tu nenugalimas, niekada nejauti baimės, o juk iš tokių dalykų gyvenimas ir susideda, - nusišypsojo Gabriella.
Septyniolikmetė švelniai prilietė Soreno delną, bet nežinojo kaip elgtis toliau. Jis juk žadėjo, kad nežudys, bet jeigu... Kas, jeigu jis netesės duoto pažado? O jeigu aš jam patinku? Dabar Gabriellos viduje kilo tikra sumaištis, viduje ji norėjo sužinoti, ką apie ją mano Sorenas, bet bijojo klausti.
- Mėgstu keliauti, bendrauti su žmonėmis, skaityti knygas ir kitą literatūrą, o tu? - paklausė. - Nėra taip, kad labai daug ką planuoju, tiesiog bijau, kad kai imsiuos veiklos, bus per vėlu, supranti? - žiūrėdama į vaikino akis paklausė septintakursė.
- O, kur tas voras dabar?
-
Sorenas von Sjuardas kiek surimtėjo. ,,Ir kaip gi anksčiau neateidavo į galvą tokios mintys? Rodos, žmones pažinojau, skaičiau jų literatūrą..." - mintijo Sorenas. Bet visgi rado sočiai ir Gabriellai prieštaraujančių teiginių.
- O kas, jeigu nuolat bijai - čia gyvenimas?- paklausė vaikinas.- Ir aš tikrai nesu nenugalimas. Visų pirma, mano... giminaičiai mane gali sudoroti, o visų antra,- septintakursis paslaptingai šyptelėjo,- per neatsargumą, ir net per žmones galiu pražūti.
Sorenas virptelėjo - taip retai susidurdavo su šiltesniais daiktais, kad tai jį stebino. Ir traukė, tam tikromis prasmėmis.
- Aš pats mėgstu išbandyti viską, kas nauja ir pavojinga. Domiuosi praktiškai viskuo.- šyptelėjo Sorenas, įsmeigdamas žvilgsnį į Gabriellos veidą.- Tai reikia imtis veiklos dabar, nelaukti...- nedrąsiai tarė Sorenas. Jam buvo sunku kažką patarti laikinam žmogui, kai pats žinojo turįs mažiausiai per porą - trejetą šimtų metų.
- Voras.. miega, gal kišenėje,- vaikinas juokais įkišo raką į kišenę ir kiek nustebęs užčiuopė ten gyvą padarėlį. - Nebijai vorų?- paklausė jis ir pastebėjo, kad Gabriellai kažkas lyg ir neduoda ramybės.- Kažko nori klausti?
-
Gabriella šyptelėjo. Ką siūlai, vampyre? Nebijot? Pamest blaivų protą ir pult tau į glėbį?
- Kad tave nužudytų, prireiktų daug bandymų, turbūt. Ne kiekvienas drįstų žudyti.
Gabriella atsilošė ir pažiūrėjo į skaisčiai šviečiančią saulę. Kažkur, toli danguje, skraidžiojo laisvi paukščiai.
- Lengva tau kalbėt, kai žinai, kad tavo dienelės nesibaigs... - liūdnomis akimis pažvelgė į Soreną mergina.
Septyniolikmetė smalsiai apžiūrėjo voriuką ir išdrįso jį paliesti.
- Vorai man nelabai patinka, tik kai kurie. Juk ir žmonės mums ne visi patinka. Bet šis, vienas mielesnių mano matytų.
Gabriella rimtai pažiūrėjo į tamsiaplaukį.
- Ko klausti? - nesuprato mergina. - Juk aš tau nesu dar viena auka, ar ne?
Beviltiška klaust, jei žinai, kad jis gali tobulai sumeluot...
-
Sorenas kreivai vyptelėjo ir papurtė galvą. ,,Ir tik žiūrėk - kalba taip, kaip senelis apibūdino ir įspėjo. Ar tik ir nebus kokio vampyrų medžiotojo dukrelė? Visgi baisu, tokį žmogų tupdyti vietoj masalo... - galvojo Sorenas, nujausdamas, kad taip įtarinėja ne tik jis pats.
-Tai lengviau, negu tu galvoji,- pasakė Sorenas nesigilindamas. ,,Trijulė sidabrinių kulkų, ąžuolinis aštrus baslys - ir man ragai. - pabaigė mintyse, kartu su Gabriella užversdamas galvą dangun. Pasekęs merginos žvilgsnį, išvydo paukščius. Jie Sorenui patiko ne visada - sunku pagauti, o kartais bjauriai čirškia.
- Mhm...- sumurmėjo vaikinas, nežinodamas, ką ir pridurti. Žinojo, kad žmones galima paversti vampyrais, bet to niekad nepraktikavo ir nebuvo tikras, ar tai nepavojinga.
- Šis voras, beje, jo vardas Spaikas, nėra žioplas kaip dauguma,- šyptelėjo buvęs durmštrangiškis,- Gyvena kiek žmogus, supranta viską, o su išrinktuoju netgi kalbasi mintimis, kai turi ūpo.
Voras pamojo letenėle ir nulindo į kišenę. Auksinis žvilgsnis susidūrė su žaliu, Sorenas kilstelėjo antakį.
- Galvoji, aš norėčiau tiek žaisti su auka?- paklausė Sorenas šaltokai.,,O kodėl ne? Nepažįsti brolių sadistų, ką? - atsiliepė balselis. - Ne, turiu kažkiek moralės.
Vaikinas suėmė Gabriellos delnus į rankas, nuoširdžiai žvelgdamas į jos akis.
- Dar kartą pažadu tavęs nenuskriausti,- tarė vampyras, pabučiuodamas merginos ranką. ,,Tuo atveju, jeigu tai ne pasala. - pagalvojo von Sjuardas.
-
Gabriella pažiūrėjo į Spaiką.
- Koks jis mielas... Jūs kalbatės? - susidomėjusi paklausė klastuolė.
Septyniolikmetė pasimetė nuo tokio keisto vaikino atsakymo.
- Ką aš galiu žinoti, kaip tu elgiesi su kitomis, Sorenai von Sjuardai, - ji pažvelgė į geltonas akis. - Ar aš tavo akyse matau užuodžiamą klastą? - nustebusi paklausė mergina.
Gabriella trumpai žvilgtelėjo į tolį ir kažką pajautė. Jos širdis suminkštėjo (nors nežinia ar kada buvo kieta), ji meiliai pažiūrėjo į Soreną.
- Tikiu tavim...- sušnibždėjo mergina ir pažiūrėjo į savo ranką.
Mergina nusišypsojo. Pagaliau įsitikinai, juk nebuvo taip sunku? mąstė Gabriella žiūrėdama į geltonas tamsiaplaukio akis. Gal tos akys ir apgaulė, bet žodžiais tikiu... Ir vis dėlto, jo akys gražios. Gabriella nusijuokė.
-
Sorenas von Sjuardas šypteldamas linktelėjo. Sugavęs įtarų Gabriellos žvilgsnį vaikinas suprato, kad visgi jinai įtaria jį, o gal netgi yra girdėjusi gandus apie kelias Hogvartso apylinkėse įvykdytas žmogžudystes - po vienas kasmet, tradicijos išlaikymui. Nors paprastai vaikinas maitinosi gyvūnais. Sorenas kilstelėjo antakį - retai kas kreipdavosi į jį vardu ir pavarde. Dažniausiai tik pavarde.
- Pirma, nežaidžiu su maistu, antra, į žmones paprastai nesikėsinu, - nutylėjęs dalį teisybės, Sorenas šiurpokai šyptelėjo, žybteldamas akinančiais, lyg ,,blendamed'u" iššveistais dantimis.- Kaip galima užuosti akimis?- nekaltai įsistebeilijo į Gabriellos akis septintakursis. Dėkingas šyptelėjo, kai Gabriella, rodos, pradėjo nors kiek daugiau juo pasitikėti.
-
- Geras klausimas, - nusijuokė Gabriella. - Bet atsakymas tavo buvo žymiai keistesnis, - nusistebėjo mergina.
Septyniolikmetė prikando lūpą ir kažko susimąstė. Ji nusuko žvilgsnį į pievą. Paskui į danguje plaukiojančius debesis, dar vėliau, žvilgsnis užkliuvo už medžių viršūnių. Galiausiai, žalios akys susitiko su geltonomis vampyro akimis.
- Mes vienas kitam visiškai atviri? - paklausė Gabriella ir vėl susimąstė.
Gal turėčiau kai ką pasakyti, jei ir tu man būtum visiškai atviras. Tik nežinia, kaip vėliau žiūrėtum į mane, pagalvojo septyniolikmetė ir šyptelėjo, suprasdama, kad žino daugiau nei vaikinas. Tai buvo mažytė merginos paslaptis, blogas gyvenimo etapas, apie kurį ji papasakodavo tikrai ne visiems, tik išrinktiesiems.
-
Sorenas von Sjuardas irgi nusijuokė. ,,Nors visgi atsakymas sąžiningas nebuvo." - pamąstė jis trumpai ir nustūmė šią mintį į šalį - greičiausiai ne jis vienas visai neblogai skaitė veide mintis. Pastebėjęs Gabriellos veide lyg ir kažkokį liūdesio ženklą, Sorenas susirūpino - kas gi galėjo taip nutikti.
- Manau, kol kas ne visai,- šyptelėjo von Sjuardas.- Bet tu, rodos, apie mane visa, kas tamsiausia, jau žinai.
Septintakursis nagrinėjo Gabriellos veidą - kiek neramų, su mažyte liūdesio gaida. ,,Nemanau, kad ji vis dar galėtų būti su manim, žinodama, kiek esu nužudęs.." - niūriai mąstė Sorenas. ,,Apskritai, įdomu, kokiu tikslu ji ėjo čionai, ir tai man darosi įtartina. Juk nebuvom gerai pažįstami, o ji suprato, kad nesu šiaip sau neįprastos spalvos akių moksleivis." - svarstė jis, nė nepastebėdamas, kad delne tebelaiko šiltą merginos ranką.
-
- Gal neturėčiau to sakyti, bet tavimi pasitikiu ir tikiu, kad manosios paslapties neišduosi, - padarė šiokią tokią įžangą Gabriella. - Ar būtum pagalvojęs, kad tokia, paprasta, rodos, nekalta, mergina, galėtų padaryti ką nors blogo? Tragiško? - Klastuolė nutilo. - Aš nužudžiau žmogų. Ne, ne žmogų. Nužudžiau vieną jūsų...
Gabriellos veidu nusirito ašara.
- Nežinau, kodėl aš tau tai pasakoju... - septyniolikmetė pažvelgė į nustebusį Soreną. - Ne, ne, aš ne vampyrų persekiotoja ar žudikė, gink Dieve... - staigiai pridūrė šviesiaplaukė ir pradėjo verkti. - Tu dabar manęs nekęsi, galbūt perrėši gerklę ir išsiurbsi iki paskutinio lašo keršydamas, bet prašau, nežudyk manęs...
Gabriella springo ašaromis, bet tam buvo dvi priežastys: Sorenas ir nužudymas. Mergina nenorėjo prarasti vaikino.
-
Sorenas von Sjuardas dėmesingai stebėjo Gabriellos veidą ir žalias, žavingas jos akis. Vaikinas jau kiek nekantravo - ką gi tokia miela mergina galėtų padaryti blogo, kad taip reiktų bijoti? Ir ko bijoti - Soreno? Vaikinas mirktelėjo. ,,Aha, visgi mano nuojauta iš dalies neklydo. Jis nužudė vampyrą." - padarė gana niūrią išvadą vampyras. Kiek apstingęs ir sutrikęs, jis švelniai ranka nušluostė Gabriellos ašarą. Tylėjo, nežinojo, ką ir pasakyti. ,,Žmonės neverkia šiaip sau. Merginos neverkia be niekur nieko... Ji nemeluoja." - nusprendė jis. Keistas ir paradoksalus jausmas tai buvo - spręsti, pasitikėti, ar ne jauna, silpna mergina, kuri greičiausiai ką tik sprendė, ar galima pasitikėti vampyru.
- Manau, kad tu ne šiaip sau... tau padarei,- tarstelėjo Sorenas apstingusiu, nustebusiu balsu. Bet veikiai atsipeikėjęs, vaikinas priglaudė prie savęs Gabriellą.- Neverk, aš tavęs tikrai neketinu žudyti. Stebiuosi, kad išdrįsai tai pasakoti,- šyptelėjo, nors Gabriella per ašaras to greičiausiai nematė.
-
- Aš prisiekiu, jis.. Kėsinosi mane nužudyt ir palikt vidury gatvės... - sukūkčiojo Gabriella. - Tu nepyksti? - nustebusi paklausė ir pajuto tvirtas vaikino rankas. Mergina pasijautė tarsi rojuje. Soreno glėbyje septyniolikmetė nurimo ir atsipalaidavo. Ji padėjo galvą ant vaikino peties ir užsimerkė. Jos kūnas dar šiek tiek drebėjo. Mergina tyliai verkė.
- Ačiū, kad leidi gyvent... - sušnibždėjo šviesiaplaukė nusišypsodama pro ašaras. - Tu man tikrai labai labai geras, ačiū tau...
Gabriella atsitiesė ir nusišluostė ašaras.
- Velnias, ne toks turėtų būti pasimatymas, - nusijuokė liūdnai. - Ta prigimtis viską sugadint... Atleisk, - pasakė Gabriella ir drėgnomis nuo ašarų akimis pažvelgė į tamsiaplaukį.
-
Sorenas nelabai žinojo, ką reiškia, kai kažkas kėsinasi tave nužudyti. Jam pačiam pagrindinės taisyklės buvo - nesiskelbti, kas esąs, negerti lavonų kraujo, nesirodyti žmonėms. Ir asmeninė taisyklė - neužmušti daugiau, nei vieno žmogaus per metus. Bet vis vien supratingai linktelėjo:
- Suprantu, kiekvienas turi kovoti už save,- tarė jis, nežinodamas, ką ir bepridurti. Tyliai mintijo, jausdamas prigludusią šiltą Gabriellą. Po oda tekantį jos kraują. Sorenas trumpam užsimerkė, bet visgi savim pasitikėjo ir apkabino merginą.
- Kokia padėka,- kiek sarkastiškai tarė septintakursis, priglusdamas prie Gabriellos.- Stengiuosi iš visų jėgų.
Sorenas atsitraukė nuo Gabriellos. ,,Hmm, ir nėra čia ko verkti, viskas suprantama..." - pamintijo jis, bet garsiai nesakė nieko panašaus.
- Oo, čia jau oficialiai kaip pasimatymas?- lyg rimtai, lyg juokaudamas paklausė Sorenas ir gana niūriai pridūrė,- Manau, su manim niekad joks susitikimas nebus nors kiek nesugadintas. Vien dėl mano kilmės.
-
- Tau tikrai sunku? - paklausė šviesiaplaukė ir sunerimo. - Tau sunku manęs nežudyti? - Gabriella viltingomis akimis pažvelgė į Soreną.
Septyniolikmetė pažiūrėjo į savo suknelę. Mergina šiltai nusišypsojo.
- Tai lyg ir pasimatymas, nežinau, - nusijuokė šviesiaplaukė, paliesdama šaltą vampyro ranką. - Pasimatymas su vampyru... Kaip įdomiai skamba, - nutęsė Gabriella.
Septyniolikmetės žalios akys vėl susitiko su tamsiaplaukio žvilgsniu. Mergina nusišypsojo ir atsiduso iš laimės. Seniai Gabriella nebuvo tokia linksma. Klastuolė džiaugėsi, kad galbūt vaikinas jai jaučia tą patį, ką ir ji jam. O gal jis galvoja, kad aš pamišusi, jausmų valdoma beprotė? linksmai, kiek sarkastiškai galvojo mergina.
- Ką tu galvoji apie mane? - paklausė Gabriella stebėdama auksines akis.
-
Sorenas von Sjuardas kreivai vyptelėjo, auksinis, paprastai griežtas žvilgsnis tapo švelnus dėl tos stebinančios vilties Gabriellos veide.
- Kartais,- trumpai ir ganėtinai aiškiai, kiek galėjo paaiškinti tas vienas žodelis, tarė Sorenas.- Bet aš tikrai nenoriu tau nieko blogo padaryti ir aš ištversiu,- tarė jis su neišnykstančia gan niūria šypsena, bet ir niūrumą gana greitai nubraukė šiltas Gabrielos šypsnys. Lyg saulutė nubraukia tamsą, merginos šypsena stūmė šalin nuo besielio padaro niūrumą. Soreno akys buvo liūdnai linksmos - itin keistas derinys - ,,Kaip keista, kad ji, rodos, gerai žinodama visą pavojų, vis vien yra čia.". Išgirdus klausimą, Soreno šypsenėlė tapo kiek santūresnė.
- Ką galvoju...- sumurmėjo, kol kas nežinodamas, ką atsakyti. Pastebėjo savo neitin gerą savybę - iškalbumu jis nepasižymėjo. Anaiptol.- Kad esi labai drąsus žmogus.- atvirai išrėžė pirmą mintį, n neapdorojęs gražiau. Soreno lūpos ištįso į šelmišką šypseną.- O tu apie mane ką galvoji?
-
Gabriella, švelniai tariant, išsilydė nuo Soreno žvilgsnio, šypsenos, atsakymui parinktų žodžių ir tono. Dabar mergina paskendo ir jo giliame, auksiniame žvilgsnyje. Septyniolikmetė giliai įkvėpė ir atsiduso. Klastuolė atsigulė ant nugaros ir stebėjo dangumi plaukiančius debesėlius. Be jokios abejonės, Gabriella dar vis laikė šaltą tamsiaplaukio plaštaką savajame delne. Mergina nestipriai spustelėjo vampyro ranką ir nusišypsojo.
- Kodėl drąsi? Visai ne drąsi, tiesiog pasitikiu tavimi ir tiek, - paprastai atsakė šviesiaplaukė. - Manau, kad esi... - gražus, stiprus, tvirtas, džentelmeniškas, žavingas, galvoje sukosi įvairūs būdvardžiai. - paslaugus, nenuspėjamas vampyras, - pasakė Gabriella ir, pakėlusi galvą nuo žemės, nusišypsojo Sorenui.
-
Sorenas von Sjuardas švelniai nubraukė nuo Gabriellos veido vėjo užpūstą plaukų sruogelę ir nuleido ranką - labai magėjo ją padėti merginai ant peties ir priglaust lūpas ten, kur arterija tekėjo kraujas. Sorenas nežiūrėjo į kaklą, žvelgė Gabriellai į akis ir nežymiai šypsojosi, merginai visiškai atsipalaiduojant.
- Vis vien drąsu,- užtikrintu balsu prakalbo Sorenas.- Nebuvom labai gerqi pažįstami, o tu puikiai žinojai, kas esu, ir kiek tau buvo tikimybės išlikti gyvai. Žaviuosi tavo drąsa, kad visgi atėjai ir esi su manim.
Vaikinas nejučia, nenuleisdamas akių nuo Gabriellos veido, prigulė ant žolės šalia.
- Nenuspėjamas?- net nusijuokė Sorenas.- Kodėl gi?
Septintakursis jautė šiltą Gabriellos ranką, sakytum, nardė žaliame merginos žvilgsnyje. Staiga auksinės akys tarytum atgijo - sužibėjo. Tada jau galėjai nė neabejoti - vampyras sumąstė kažką pasiutusio.
-
Gabriella prisigretino prie Soreno, švelniai apglėbė liemenį ranka, leisdama suprasti, ką šviesiaplaukė jam jaučia. Mergina apsivertė ant šono ir galvą padėjo ant tvirtos vaikino krūtinės. Gabriella nebesivaržė ir leido jausmams išlįsti "pasilabinti" su naujuoju vaikinu. Septyniolikmetė atsipalaidavo ir šypsojosi.
- Nenuspėjamas, kaip ir dabar, - linksmai tarė Gabriella. - Ką gali žinot, ką čia sumanei... - pastebėjusi šelmišką šypsenėlę, pridūrė šviesiaplaukė. - Ką sumąstei jau?
Gabriella sumurkė it iš miegų pažadintas kačiukas. Mergina įkvėpė oro ir pasiruošė klausytis Soreno. Nors klastuolė gulėjo užsimerkusi, ji pasitikėjo vaikinu ir jautė ramybę. O, kad taip būtų kiekvieną dieną...
-
Sorenas von Sjuardas visiškai nejudėjo, auksines plėšrūno akis įsmeigęs į Gabriellos veidą. Iš pradžių vampyro išraiška buvo absoliučiai rimta, atsipindinti susikaupimą, susitelkimą, bet labai veikiai visas griežtumas kažkur išgaravo. Tyliai, tvirtai apkabinęs Gabriellą, vaikinas žiūrėjo į haskių akių spalvos dangų, kuriuo karts nuo karto lyg ledo lytys pavasarį patvinusioje upėje, praplaukdavo balti pūkiniai debesys.
- O dabar aš nenuspėjamas?- kiek nustebęs paklausė Sorenas, nors visgi kažkuo kitoks balsas išdavė nuoširdžią septintakursio šypseną. ,,O jeigu taip ją pagąsdinus? Nė nepastebėtų, jei aš... nors ne, visgi... Negalima taip gąsdinti. " - atmetė kažkokią paslaptingą mintį von Sjuardas.
- Mėgsti siaubo istorijas?- staiga paklausė Sorenas.
-
Gabriella akimirką suabejojo ar septyniolikmečio jausmai jai panašūs, bet pajutusi tvirtas rankas nusišypsojo ir nuvijo visas blogas mintis. Septyniolikmetė pasijuto labai jaukiai, ji žinojo, kad Sorenas jos nenuskriaus. Dabar jos galvą paliko ir kitos mintys apie aukas ir panašius dalykus. Iš Gabriellos akių dingo ir liūdesys.
- Na, nežinau, visi vampyrai nenuspėjami - nusišypsojo klastuolė. - Mėgstu, kartais, o tu? - nujausdama kažką intriguojančio atsakė Gabriella.
Merginos mintyse pradėjo skambėti OneRepublic daina "I lived" ir klastuolė nusišypsojo. Ši daina klastuolei kažką priminė, bet ji nesivargino nieko prisiminti. Nieko daugiau pasaulyje jai nereikėjo. Soreno glėbyje mergina pasijuto lyg būtų tausojama ir branginama. Ji jautėsi kažkam svarbi.
-
Sorenas von Sjuardas nuleido akis į Gabriellą ir giliai įkvėpęs, atsiduso. Būtų galėjęs daugiau, negu ją tik priglausti, bet kol kas dar bijojo, kad netyčia pritrūks valios ir susitelkimo - o tada gailėsis visą savo prakeiktą gyvenimą. Apskritai vaikinas nežinojo, kada mirs - vampyrai niekada nenugyvendavo iki natūralios mirties, po daugiausia kokių kelių tūkstančių metų juos kas nors nužudydavo. Neįsivaizdavo, kas jo lauks po mirties, žinojo, kad sielos neturi, bet netikėjo, jog taip ir dings nužudytas. Bet nustūmęs tokias mintis į šoną, Sorenas vėl susitelkė į dabartį.
- Na, šiuo atžvilgiu tu turbūt teisi,- sutiko vaikinas.- Mėgstu, nors ir mano paties gyvenimas kažkuo primena siaubo istoriją,- šyptelėjo ir ramiu balsu pradėjo pasakoti, na, tiesą sakant, meluoti.- Kaip kartą, lygiai tokią pačią gražią dieną, aš nuėjau į ežero pakrantę ir ten sėdėjo kelios merginos. Nepaprastai saldžiai kvepėjo. O aš tik cakt...- Sorenas tyčia garsiai kaukštelėjo dantimis prie pat Gabriellos kaklo.
-
Gabriella jaukiai gulėjo padėjusi galvą ant Soreno krūtinės. Pajutusi kaip ji pakilo, mergina pakėlė galvą ir pažiūrėjo ar vaikinui viskas gerai. Nusiraminusi, klastuolė vėl nuleido galvą, nusišypsojo ir ranka perbraukė per tvirtą vampyro krūtinę. Ji buvo pati laimingiausia mergina visame plačiame pasaulyje.
- Kaip suprast siaubo? Nepanašus tu man į baisūną. Nebepanašus, - pasitaisė Gabriella ir pasiruošė klausyti istorijos.
Ji suraukė antakius, o jos lūpų kampučiai nutįso ir šypsenos neliko. Septyniolikmetė pajautė iltis netoli jos kaklo ir įsitempė. ,,Rodos, sakei, kad nežudysi..."
- Čia tiesa? - suglumusi paklausė Gabriella, jausdama Soreną labai arti savęs. Ji slapčia žvilgtelėjo į tamsiaplaukio lūpas ir prikando savąją.
-
Sorenas, blankiai šypsodamasis, auksinėmis akimis gainiojo debesėlį, klausėsi tylaus Gabriellos širdies plakimo.
- Na, tu galbūt ir niekad to nesuprasi,- susimąstęs tarė vaikinas, bet pajutęs pagreitėjusį pulsą, Sorenas pažiūrėjo į merginą.- Galbūt ir nebesu panašus tau, bet vis tiek kartkartėmis tu išsigąsti, aš tai jaučiu.
Vaikinas akies kraštu užmatė artėjantį pilką ir griozdišką, nieko gero nežadantį debesį. Išgirdęs įtarų Gabriellos klausimą, Sorenas turėjo truputį pasistengti, kad nesusijuoktų.
- Na, ne,- nusišypsojo jis.- Bet štai lygiai taip pat jaučiasi medžiojami gyvūnai. Gali sau gulėti ir ilsėtis, o jeigu prislenka toks, rodos nepavojingas, į žmogų panašus padaras? Viskas - ir nėra didelio skirtumo, ar žmogus tai, ar žvėris. Tiktai tiek, kad jeigu... nebegyvas žmogus, tu tampi nusikaltėliu, ir aplinkiniams suteiki daugiau skausmo.
-
- Išsigąstu, neslėpsiu, aš juk negaliu magiškai perskaityti tavo minčių ir sužinoti ką tu apie mane manai, - pasakė Gabriella ir įdėmiai pažiūrėjo Sorenui į akis. - Ar gali man pasakyti? Ar gali nuvyti visas mano dvejones, o su jomis kartu ir... baimę? Prašau, Sorenai... - mergina prisiglaudė prie vaikino ir pažiūrėjo į dangų. Debesys patamsėjo, pasidarė pilki, tarytum murzini, bet septyniolikmetei tai nerūpėjo. Svarbiausia, kad ji buvo kartu su Sorenu.
- Ačiū Dievui, tu mane taip gąsdini, - nusijuokė šviesiaplaukė, atmesdama užkritusias garbanas. - Na, taip, bet juk vampyrų, lyg ir, niekas nebaudžia, ar aš klystu? - paklausė Gabriella ir užsimerkė. Jos ranka gulėjo ant vaikino krūtinės, pati mergina buvo labiau prie jo prisispaudusi. Jai vis dėlto kažkas nedavė ramybės.
-
Sorenas kilstelėjo antakį, pamažėle tyrinėdamas Gabriellos žvilgsnyje slypinčius jausmus.
- O dėl ko gi tu dvejoji?- geranorišku tonu paklausė Sorenas, švelniai perbraukdamas šaltu delnu per Gabriellos skruostą ir užkišdamas plaukų sruogelę merginai už ausies. Vaikino žvilgsnis, kartu su Gabriellos, nuklydo aukštyn, į debesis. Septintakursis tarytum jautė nukritusį slėgį - taip veikiai atslinko niūrūs, lietų žadantys debesys. Sorenas tyliai susimąstė.
- Tu esi, ko gero, pirmas žmogus per dvejus metus, praleistus šitoje mokykloje, kurį iš tikrųjų kažkodėl noriu palikti gyvą,- prisipažino jis. - Tu drąsi ir linksma, ir smagu būti su tavim.
Sorenas nusišypsojo.
- Pirmiausia mus baudžia mūsų sąžinė, o po to - aplinkinių įtarumas, ir vampyrų vadai. Na, bet čia jau aukštoji politika, su jais dar nesu susidūręs, beveik.- šyptelėjo.
-
Gabriella ištirpo nuo Soreno švelnaus prisilietimo. Ji nenorėjo, kad tai kada nors liautųsi. Mergina nusišypsojo.
- Man keisti tavo jausmai... man. Tu, lyg ir, priartėji, o paskui, taip pat netikėtai, kaip ir priartėjai, nutolsti. Gali man paaiškint? - klastuolės akyse matėsi viltis ir nerimas viename. - O, kaip smagu vampyrui palaikyti kompaniją, - linksmai pasakė šviesiaplaukė ir nusijuokė. - Kaip suprast "beveik"? - Gabriella nenustojo juoktis.
Septyniolikmetė pažiūrėjo į tamsius, dangumi plaukiančius debesis. Šviesus dienos dangus, rodos, apsunko. Diena aptemo, bet matėsi ir keli saulės spinduliukai. Iš kažkur pradėjo pūsti žvarbokas vėjas. Gabriellos oda pašiurpo.
- Ką darom? - parodydama į debesis paklausė septyniolikmetė. - Aš likčiau, man su tavim labai patinka, bet man šalta...
-
Sorenas šyptelėjo, viena ranka tvirtai spausdamas Gabriellą prie savęs.
- Aš bijau, kad per daug priartėjęs, neteksiu savitvardos,- pasakė Sorenas niūriai.- Niekad sau neatleisčiau tokios klaidos. Sakai, smagu?- nusijuokė jis.- Na, kai atsiranda naujas vampyras, vadai iškart suplūsta jo pažiūrėti apklausti. Bet aš jų praktiškai nepamenu, nes vėliau susidurti neteko.
Septintakursis nejučia krūptelėjo, ant veido nsuileidus šiltam lietaus lašui.
- Nežinau, man nešalta,- tarė Sorenas ir švelniai padėjęs atsistoti Gabriellai, nusiėmė savo juodą apsiaustą - pats liko juodomis kelnėmis ir raudonais marškiniais - šie rūbai keistai derėjo prie visiškai balto vampyro veido. Apsiaustą uždėjo ant merginos pečių.
- Imk, aš niekad nesušąlu.- tarė jis, šyptelėdamas.
-
- Neprarasi, - padrąsinamai šyptelėjo Gabriella. - Na, jei jau ir sugalvosi man kąst, apsiginsiu, nebijok, ne pirmas kartas bus, - nusijuokė klastuolė. Žinoma, ji kalbėjo nerimtai.
Septyniolikmetė švelniai pažiūrėjo į tamsiaplaukį. Suėmė jo tvirtą ranką ir pakilo nuo žemės. Ji jautė, kokia yra svarbi vaikinui. Tiesą sakant, ji tik dabar tai suvokė ir net suvirpėjo iš laimės.
- Dėkui, - šyptelėjo šviesiaplaukė, šiltai įsisukdama į apsiaustą. Šis buvo gerokai jai per didelis.
Mergina paėmė buvusio durmštrangiečio ranką ir pažiūrėjo jam į akis. Klastuolei niekas negalėjo sutrukdyti. Visos akimirkos, praleistos kartu, buvo nuostabios.
- Atsimeni, kai prižadėjai, kad su manim pašoksi? - paklausė Gabriella ir nusišypsojo.
-
Sorenas von Sjuardas šyptelėjo, o lietus pradėjo vis smarkyn pliekti veidą.
- Jeigu kas, trinktelk Sustingdymo kerais, o blogesniu atveju - avadakedavrink,- surimtėjęs asakė vaikinas ir pasijautė, tarytum būtų išdavęs paslaptį.- Mūsų nužudymo užkeikimas neveikia, bet gerai apsvaigina. Visgi manau, kad to neprireiks.- vėlgi šyptelėjęs Sorenas tvirtai, bet švelniai suspaudė savo delne Gabriellos ranką. Vaizdas, kai Gabriella apsigaubė dideliu jo apsiaustu, Soreną pralinksmino. Panašus kone piktdžiugiškas jausmas užplūsta, kai uždedi savo žieminę kepurę ant kokios nors mažytės Hogvartso pelėdyne miegančios pelėdos.
- Žinoma, kad prisimenu.- nusišypsojo vaikinas.- Manau, mokslo metų gale tikrai bus šokiai, tad tave būtinai į ten pakviesiu,- pažadėjo jis.
-
Gabriella nusišypsojo. Jei ne tas prakeiktas lietus, būtų dar nuostabiau. Klastuolė nuo veido nuvraukė šlapių plaukų sruogą ir pažvelgė į vaikiną.
- Aš irgi tikiuosi, kad tų burtų neprireiks, - Gabriella spustelėjo vaikino delną. - Kol kas tu puikiai valdeisi, kodėl turėtum suklysti? Aš tikiu tavim... - padrąsino šviesiaplaukė.
Nors septyniolikmetė skendo buvusio durmštrangiečio rūbe, jai bent jau buvo šilta. Pastebėjusi, kad geltonakiui nešalta, šviesiaplaukė nusiramino. Vis tik, jai buvo keista, kad vampyrui nešalta, nors tai buvo protu suvokiama. Ne kiekvienam tenka būti šalia šaltakraujo padaro. Bet Gabriella kol kas nesuvokė. Tuo labiau, kad tai buvo ne pirmas judviejų pasimatymas.
- Ar tai yra kvietimas į išleistuves? - šiek tiek erzindama paklausė žaliaakė.
-
Sorenas von Sjuardas atsargiai užvertęs galvą pažvelgė į dangų. Sorenas anaiptol nebuvo patenkintas - juk pagalvojo apie viską, išskyrus lietų ir šis reiškinys dabar praktiškai viską ir gadino.
- Džiaugiuosi,- šyptelėjo septintakursis pusiau sarkastiškai.- Štai todėl ir esu atsargus.
Vaikinas greitai sudėliojo visus daiktus į krepšį, kol mergina nesušalo. Sorenas keikė savo atmintį, o gal ir mokytojus - bet neprisiminė jokių kerų, kurie sukurti bet kokį, kad ir nedidelį stogą Gabriellai nuo lietaus. Pačiam jam vanduo, aišku netrukdė - bemaž tik padėjo, man kliudo užuosti kraują. Moksleivis mostelėjo lazdele ir likusieji daiktai susikrovė patys. Sorenas pažvelgė į merginą.
- Taip, kviečiu tave į išleistuves,- linksmai patvirtino jis, uždėdamas merginai gobtuvą - kiek prisiminė, apsiaustai buvo neperšlampami, bent jau tiek gerai. - Žinai, manau, kad jau vėsu, gal grįžkim į pilį? Dar susirgsi...
-
- O, nemačiau, kad čia ir gobtuvas yra... - kiek nustebusi pasakė mergina. - Gerai, eikime į pilį, - drebėdama iš šalčio tarė Gabriella.
Septyniolikmetė pažvelgė į staigiai apsiniaukusį dangų. Neveltui Hogvartsas, čia viskas įmanoma. sarkastiškai pagalvojo šviesiaplaukė. Mergina palaukė, kol Sorenas pasiims krepšį ir nusišypsojo jam. Klastuolė, vėl paėmusi ledinę tamsiaplaukio ranką, paspartintu žingsniu nuėjo link valtelės. Įsėdusi į ją, mergina visą kelią žiūrėjo į tolį ir apie kažką galvojo.
Atsidūrusi prie ežero kranto, Gabriella atsisveikino su vaikinu, grąžino jam apsiaustą ir nuskubėjo pilies link. Tas prakeiktas lietus... Net gamtoj negalima pabūt. eidama galvojo septyniolikmetė.
-
Sorenas von Sjuardas tyliai nusikeikė - Gabriella aiškiai jau buvo sušalusi. ,,Tikrai ne į naudą, kad atpratau krepti dėmesì į orus... - pagalvojo jis. Įkėlęs krepšį valtin, kaip visada - pasirūpino, kad mergina įsėstų saugiai ir netyčia neįkristų į tamsų drumstą ežero vandenį - gal tik pats Liuciferis težino, koks alkanas padaras iškiš pražiotą snukį iš vandens tuomet, kai vandens paviršių palies pusiausvyros netekęs žmogus. O koks tada likimas ištiks nelaimingąjį, ko gero, savaime aišku.
Sorenas tyliai linktelėjo, kai Gabriella prakalbo, kažko pribūrė, kad valtelė ežero vandenį skrostų tarytum turėtų motorą (ar kaip ten tas žiobarų prietaisas vadinosi). Pasiekus krantą, Sorenas kiek nusiminė - taip mažai tepabuvo su mergina. Bet baimindamasis dėl jos sveikatos nutylėjo ir nužingsniavo kažkur link Uždraustojo miško.
-
Cora čia dar tik kelias dienas, o neištyrinėtų apylinkių tiek daug. Šiandien jai buvo prasta diena ir ji norėjo pabūti viena.. Radusi mažą valtelę ji išoko ir isikėlė savo kačiuką, pasiemusi irklą ji plaukė tiesiog tiesiai, nes per ašaras beveik nebuvo nieko matyti, jai visiškai nerūpėjo kur ji atsidurs, kad tik toliau nuo visų. Po truputi irdamasi ji atsidūrė keistos salelės krante. Sunkiai išropojusi iš valties ji suklupo ant minkšto smėlio ir išsitiesė visu ūgiu. Cora palaimingai užsimerkė laukdama ramybės. Vos tik Evero užlipo ant jos krutinės galva liko tuščia. Tarsi juodoji skylė. Ne, net skylė nebuvo tokia tuščia. Ji pasinėrė į save. Jausmai tiesiog užvaldė vidų. Ji jautė džiaugsma, meile, skausma ir pykti iškarto. Tikras chaosas. Nebegalėdama ištverti tylos galvoje ji atvėrė akis ir įsistebeilijo į dangų, jis buvo toks žydras, kad akis suskaudo. Cora paglostė Evero ir šis lėtai nulipo, tarsi skaitydamas merginos mintis. Tikrai magiškas katinas pamastė ir nutipeno krantu jausdama vėl kytlantį pyktį. Pakėlė keleta akmenukų nuo smėlio ir rėkdama sviedė toliausiai į vandenį tarsi norėdama išmesti savo jausmus. Ta suknistą pykti, kad įsimylėjo tą kurio niekada negaus. Jis priklauso tik muzikai. Jokia mergina niekada jam neužims svarbesnės vietos negu muzika.
-Jis sako, kad mylį mane kaip sesę! - riktelėjo ir sviedė akmenį. -Sako, kad esu gera draugė!-Sviedė kita akmenį ir atsisuko į Evero.- Geriau jau būčiau šalta it ledas ir negalėčiau mylėti. Būtų taip gerą.
Su paskutiniais žodžiais ji pakėlė savo katuką nuo žemės ir priglaudė skruostą prie švelnaus kailio. Atitraukusi pažiurėjo į jo akis. Kažkas blykstelėjo ir iš ryškai oranžinių akių liko tokios tamsiai oranžinės, kad beveik galėjai palaikyti jas juodomis. Cora pasisuko į vandenį ir pažiurėjo į savo atspindį, jos akys buvo tokio pat tamsumo, tik labiau mėlynos. Ji suprato, kad su savo katinu yra susiliejusi emociškai ir jis gali keisti jos jausmus. Ji jautė, kad jos vidus išties šaltas ir nebeliko meilės kančių. Prisiglaudė Evero prie savęs ir tyliai sušnabždėjo:
-Ačiū.
Nusinešė jį ant rankų į valtį ir iškeliavo į pilį jau kitas žmogus.
-
Jekaterina nežinia kaip atsidūrusi saloje ežero viduryje paprasčiausiai atsigulė ant žolės. Šalimais prigulė ir jos naujoji pūkuota katytė Noctua (kas iš lotynų kalbos išvertus reiškia pelėdą). Mergaitė juodomis akimis stebėjo dangų ir jame plaukiojančius debesėlius. Tariama antrakursė paglostė savo Pelėdą ir giliai atsikvėpė.
- Žinai, o tu girdėjai, kad man patinka dainuoti? - paklausė juodaplaukė katės. - Nes negalėjai. Niekam to nesakau, nes man nepatinka, kai žmonės manęs klausosi, o po to liaupsina. O tau patinka komplimentai?
Klausinėjo Jekaterina Noctua, kol suvokė, kad šnekasi su katinu. Bet juk niekas negirdėjo, pastebėjo mergaitės antrininkė galvoje.
- Why, - tyliai sumurmėjo antrakursė. - Why can't this moment last forevermore?
Kiek garsiau dainavo juodaplaukė, bet vis dar tyliai.
- Tonight, tonight eternity's as open door, - labiau pakėlė balsą Klastuolė. - No, don't ever stop doing the things you do. Don't go, in very breath I take I'm breathing you.
Jekaterina atsistojo ir pasijuto laisva. Nieko aplink nėra, o ji gali veikti, ką tik nori.
- Euphoria, forever till the end of time
From now on, only you and I
We're going u-u-u-u-up
Sudainavusi priedainį Klastuolė pritilo ir apsižvalgė, ar tikrai niekas nemato, negirdi ir nesiklauso. O ji juk lengvai galėjo tai suprasti.
- Euphoria, an everlasting piece of art
A beating love within my heart
We're going u-u-u-u-up
We are here, we're all alone
In our own universe
We are free, where everything's allowed and love comes first.
Forever and ever together, we sail into infinity
We're higher and higher and higher
We're reaching for divinity.
Po to sekė priedainis ir kiti žodžiai. Taip ir pasibaigė daina. O antrakursė palaimingai išsiplėtė ant žolės. Galiausiai atsistojusi ji priėjo prie vandens ir sumerkė basas kojas į šiltą vandenį. Pasiėmusi kelis akmenukus pradėjo juos leisti varlyte per vandenį ir kikeno, kai kai kurie jų greitai teškendami nudumdavo iki pat kito kranto. O Noctua stebėdama Jekateriną pati ėmė dūkti netoli jos.
-
Įdomu, kaip ta sala atrodo, su savimi mintyse kalbėjosi Amelia, valtimi plaukdama į salą ežero viduryje. Ji apie salą perskaitė bibliotekoje, knygoje apie Hogvartsą - nors tai buvo keista, bet iki tol ji nebuvo nieko pastebėjusi. Jei jau mokausi Hogvartse, tai turėčiau žinoti visas apylinkes, tiesa? Žinoma, pirmiausia reikėtų apžiūrėti visą mokyklą, bet... Šiandien toks gražus oras! Šalia mergaitės pasigirdo tylus miauktelėjimas.
-Nagi, Šerlokai, dar truputėlį, ir galėsi atsipūsti,-šypsodamasi ištarė Amy. Tai buvo jos ir jos katinėlio pirmoji išvyka į gamtą, bet Šerlokui ji kol kas nepatiko - vargšelis tikriausiai negalėjo pakęsti ežero bangų supimo. Varniukė, priešingai nei jos augintinis, dievino vandenį. Ji visada sakydavo, kad jei turėtų rinktis vieną iš keturių pagrindinių stichijų, be abejonių pasirinktų vandenį.
Namų darbus padariau, laišką išsiunčiau, ir dabar dar tik penkta valanda vakaro. Tiesiog šaunu! Valčiai bumbtelėjus į krantą, Amy pakėlė pintinėlę. Tai buvo daili, nedidelė, su dviem dangteliais žiobarų iškylų stiliaus pintinė, kurioje dailiai gulėjo nuo Varno Nago stalo pačiupti keli citrininiai pyragaičiai, buteliukas limonado, kurį buvo atsivežusi iš Londono, kelios stiklinės, dvi šokoladinės varlės ir iš virtuvės išprašytas nedidelis pyragas, įdarytas mėsa. Rodos, bus nuostabi iškyla. Be kitų žmonių - kaip seniai aš buvau tokioje iškyloje pati viena! Varniukė apsižvalgė kačiuko.
-Šerlokai, garbės žodis,-piktoku balsu prakalbo Amelia.-Jei tu vėl pintinėlėje...
Iš jau minėtos vietos pasigirdo graudus miauktelėjimas. Mergaitė užvertė akis.
-Man su tavimi nelengva.-Varniukė pastebėjo piktą Šerloko žvilgsnį.-Taip, taip, tau su manimi irgi.
Mergaitė išlipo iš valties ir net sustingo - saloje buvo kita mergaitė! To Amelia nesitikėjo. Bet taip ir dar geriau! Kokia prasmė rengti iškylą, jei ten dalyvauji tik tu ir tavo katinas, kuris tavęs net nesiklauso. Mergaitė atidžiai įsižiūrėjo į nepažįstamąją. Tai juk Jekaterina, su kuria mes darėme vaidinimą per Laisvalaikio būrelį! Gal ji taip pat norės į "iškylą"?
Mergaitė ant žolės patiesė užtiesalą ir sukrovė užkandžius bei limonadą. Tada tyliai priėjo prie Jekaterinos ir, vos ne vos valdydama juoką, iš už nugaros manieringai paklausė:
-Madam, gal suteiktumėte man garbę ir prisijungtumėte prie mūsų kuklios, niekuo neišsiskiriančios iškylos? Mes,-mergaitė ranka mostelėjo į savo kačiuką-būtumėme siaubinnnngai pamaloninti.
-
Jekaterina paėmė vieną gana sunkų akmenuką ir susikaupė, kad visa energija pereitų į pirštus. Staigiai paleidusi akmenuką, kuris buvo gana mažas, nulydėjo akimis jo skrydį. Taip ir nepastebėjo, kur jis nukrito.
- Obaaaa, - nutęsė ji. - Pelėda, ką manai?
Paklausė ji katytės. Ši tik pasižiūrėjusi į antrakursę miauktelėjo.
- Tu visiškai teisi. Galėčiau numesti ir toliau, - sutiko juodaplaukė. Jai kažkaip vis dar neatrodė keista pliurpti su kate. Ypatingai, jeigu tai Noctua.
- Gera, kai saulė leidžias auksą liedamaaa... ar nebūtų geriau, jei man dainuotum tu, tu, man dainuotum tu, - padrikai niūniavo Klastuolė, džiaugdamasi katės draugija ir taip mylima vienatve. Tiutiut, kažkas ateina... tai Amelia! prisiminė pirmakursės vardą Jekaterina.
- O man būtų siaubinnngai malonu dabar pavalgyti, - pajuokavo antrakursė. - Ką čia veiki?
Paklausė tipinio tipiškiausio klausimo.
-
-Na, perku naują burtų lazdelę, senoji jau gerokai nusidėvėjo,-rimtu veidu pasakė Amelia. Pamačiusi gana keistą Jekaterinos žvilgsnį, nusikvatojo.
-O ką tu čia veiki? Palauk, palauk, neatsakyk - tikriausiai laukte laaaukei mano nuostabaus pakvietimo į nepakartojamąją iškylą?-mergaitė šiandien buvo puikios nuotaikos, tad pliurpė, kas ant liežuvio užėjo - paprastai ji visada apgalvodavo kiekvieną savo žodį. Mergaitė, pagaliau vėl prisiminusi savo vaidmenį, oriai nužingsniavo iki skanėstų.
-Prašome sėstis, madam, iš čia matosi puikus vaizdas į jūrą,-svajingai išdainavo varniukė.-Gal citrininį keksiuką? Ai, beje, susipažinkite - čia mano, hm, kompanionas Šerlokas. Šerlokai, čia madmuazelė Jekaterina ir jos palydovas...
Mergaitė nukreipė žvilgsnį į Jekaterinos katiną, laukdama, kol mergaitė pasakys jo vardą. Gražus katinėlis.
-
- Na, žinai. Bandžiau pažiūrėti, kaip toli numetu akmenį, - pasakė ji ir vėl paėmusi lengvą akmenuką kažkur sviedė. Ir tu papūsk vėjui į uodegą, kai tas akmuo kažkur dingo. - Šakės. Formą praradau.
Rimtai pasakė antrakursė. Spėdavo ir pamiršti, ką reikia sakyti, o ką laikyti už dantų.
- Žinai, ką? Apsigalvojau. Valgyt nebenoriu, - rimtu balsu ir veido išraiška pasakė juodaplaukė ir tai buvo tiesa. Ji tikrai nebuvo valgi. Labiau mėgo nieko nevalgyti. Nes ir alkio nejausdavo. Labai retai nebent.
- Šerlokas Holmsas, laba diena, vakaras arba rytas, nežinau, - pasakė juodaakė ir nusišypsojo katinui. O jėzau, koks cute... pagalvojo mergaitė. - Čia Pelėda. Oi, tai yra, Noctua.
Pasitaisė tariama antrakursė ir atsisėdusi ant žolės ėmė spoksoti į saulėlydį. Dar susidrovės....
-
-Sveika, Noctua,-rimtai pasisveikino Amelia ir atsisuko į Jekateriną. -Tokia graži diena ir nenori valgyti? Ech... Man daugiau liks.
Mergaitė pasiėmė į rankas pyragaitį ir apžiūrėjo.
-Tai gal bent limonado?-ir kaip mat nutilo susivokusi, kad elgiasi kaip jos amžiną atilsį seneliai. Pirmakursė reikšmingai kostelėjo.
-Koks tavo mėgstamiausias filmas? Ai, palauk, ne, pirma reiktų klausti, ar tu iš žiobarų, ar iš burtininkų šeimos. Tiek to, pamiršk,-mergaitė sutriko. Negi ir vėl nebemoku kalbėti su žmonėmis? Varniukė taip pat įsispoksojo į saulėlydį. Sunku patikėti, kad jau vakaras. Tuoj sutems. Bet tie pyragaičiai tikrai labai skanūs. Ir limonadas. Negi ji tikrai nenori limonado? Mergaitė mintyse iš savęs nusišaipė. Jau tikrai šneku kaip pagyvenusi ponia. Gal jau tikrai senstu... Varniukė jautėsi keistai sena. Bet juk tai absurdas.
-Klausyk, o pas mane nėra žilų plaukų?
Nu va dabar tai iš viso velniop. Ji pamanys, kad aš beprotė arba pamišusi. Bože, bože.
-
- Aš nemėgstu valgyti. Va tau ir gyvenimo tiesa, - nusižiovavo Jekaterina ir perbraukė ranką juodus plaukus. Stebėjo pyragėlio kelionę. - Nebūk kaip mano brolis. Apžiūri, apuosto, paragauja ir tik tada valgo.
Prunkštelėjo ji.
- Ai... įsipilsiu, - gūžtelėjo pečiais ir įsipylė vichy lime & lemon į stiklinę. - Aš nei burtininkas, nei ragana. Nei žiobarė, nei burtininkė. Nei žmogus, nei vampyras, nei vilkolakis, - rimtai pasakė tariama antrakursė ir nusikvatojo. Bajeris... sakai tiesą ir žmonės netiki, pasišaipė iš situacijos.
- Žinai, gal ir yra ten kažkur... - nutęsė ji ir nusijuokė. Noctua, Noctu, Noct, Noc, No, N... A, Au, Auc, Autc, Autco, Autcon. Nesąmonė, pagalvojo antrakursė, išnagrinėjusi savo katės vardą.
-
-Citrininius pyragėlius reikia ne valgyti. Jais reikia mėgautis, va tau ir gyvenimo išmintis,-nekaltai ištarė Amy. Ji dievino pyragėlius, o ypač citrininius. Jų receptą mergaitė žinojo mintinai. Ir vis dėl to, nors juos kepė jau nuo mažumės, Amelia negalėjo nepripažinti, kad Hogvartso citrininiai pyragėliai yra daug kuo pranašesni už jos. Ji bent jau įsipylė limonado. Varniukė susidomėjo Jekaterinos išvedžiojimais.
-Tai... Kas tu?-nusijuokė mergaitė. Ji pabaigė valgyti keksiuką ir pasiėmė šokoladinę varlę. Ir štai... Premjera... Pirmasis Amelios šokoladinės varlės kąsnis! Mergaitė užsisvajojo. Įdomu, kokia ji... Ar tai bus panašiau į belgišką šokoladą, ar į itališką? Į pienišką ar į juodąjį? Ak, viskas taip painu, kai tai susiję su šokoladu!
-Tu antrakursė tiesa?-Amelia nukreipė mintis nuo šokoladinės varlės į Jekateriną.
-
- Citrininiai pyragėliai yra maistas. O maisto aš nemėgstu. Nemėgstu valgyti. Tik laiko praleidimui. Nes aš nevalgau, - prunkštė Jekaterina ir gurkštelėjo limonado, beveik tikėdamasi, kad... ji pati nežinojo, ko tikėjosi iš limonado. Limonado, greičiausiai.
- Pasakyčiau ir nepatikėtum. Nes aš juk prieveiksmių šmėėėklaaa, - pasivaidenusiu balsu pasakė juodaplaukė ir ėmė ranka braukti stiklinę. Ji sugaudė. Tuomet juodaakė kiek nugėrė ir vėl perbraukė. Garsas buvo žemesnis. Ji taip išsidirbinėjo tol, kol stiklinėje neliko limonado.
- Galima ir taip sakyti, - linktelėjo ji. - O tu pirmakursė?
Pasiteiravo Klastuolė ir dar įsipylė gėrimo.
- Mano šuo nemėgo sausainių, o aš jam sakiau, kad ir man patinka Olandiški vafliaaai, - tyliai murmėjo Jekaterina. greičiausiai ji pamanė, kad man ne visi namie, nutarė mergaitė.
-
Amelia nusijuokė.
-Taigi, prieveiksmių šmėkla, tu turi šunį, kuris mėgsta olandiškus vaflius, kuriuos mėgsti ir tu, bet nemėgsta sausainių, kurių ir tu nevalgai, na, nebent laiko praleidimui?
Mergatė suglumusi įsispoksojo į sausainius, pabertus ant patiesalo ir kareiviškai atidavė pagarbą:
-Užuominą supratau, kitą kartą bus olandiški vafliai ir nebus tavo šuns.
Varniukė, pamačiusi, kaip Jekaterina išsidirbinėja su stikline, taip pat pradėjo žaisti.
-Klausyk, mes galėtumėme įkurti kokį duetą. Žinai, kaip pas žiobarus. Tik ne dainuotume, o skleistume garsus su stikline. Beje, kokia tavo mėgstamiausia spalva? Mano tai mėlyna. Žinai, yra žmonių, kuriems patinka raudonai mėlyna arba baltai mėlyna. Bet man patinka tikrių tikriausia mėlyna. Žinai, tamsesnė už vandenį, bet šviesesnė už mano suknelę. Tau patinka suknelės? Man tai labiau patinka apsiaustai ir džinsai. Džinsai taip pat žiobarų išradimas, bet labai geras,-kaip užsukta tarškėjo mergaitė. Ji kalbėjo greitai, nesustodama, o pagaliau sustojusi įkvėpti manė, kad tuoj apsižliumbs, net pati nežinojo, dėl ko. Tikriausiai dėl to, kad man trūko deguonies. Nors tai nelogiška. Varniukė atsikando didelį kasnį šokoladinės varlės ir nė pati nepajuto jos skonio.
-Taip, aš pirmakursė. O kaip manai, ta istorija apie varlę karalienę ar kaip ten išgalvota ar yra pagrįsta tikra burtininkų istorija?
-
- Aš mėgstu olandiškus vaflius, mano šuo irgi mėgsta, bet abu nevalgome, nes jų yra Maximoje. Pagauni? Nes aš tai ne. Nes vis dėlto olandiškus vaflius aš valgau, nors jų yra ir kitose parduotuvėse. Ir prieveiksmių šmėkla yra mano pravardė, o ne tapatybė. Ir dar - Noctua tai ne šuo.
Prunkštė iš juoko Jekaterina.
- Žinai, jau yra toks žmogus, kuria muziką atlieka su stiklinėmis. Yra YouTube, galima pažiūrėti. Bet aš niekaip neperprantu, kiek laiko reikia, kol nustatai tinkam garsą. Aš mėgstu juodą. Kaip pastebėjai, esu juodaplaukė, juodaakė ir visada dėviu juodus drabužius. Nebent reikia vilkėti kitokius. O mėlyna man irgi patinka, nors prie manęs netinka. Koks tau stilius patinka? Aš dažnai rengiuosi kaip gotė arba bad girl. Ir man tas tinka. Žinai, man suknelės ne itin patinka ir aš jų nelabai mėgstu, taigi dėviu kelnes ir kitas nesąmones, nes sijonas man dar baisesnis išmislas. Džinsai neblogas dalykas, bet yra kurta teorija, kad juos per ilgai nešiojant galima susirgti vėžiu. O tu žinojai, kad aš rimtai ne žmogus? - tarškėjo kaip tarka antrakursė, kol pagaliau sustojo. Bet ne žioptelėjo dėl to, kad pritrūko oro. Tik šiaip sustojo. O dar būtų pliurpusi kokią valandą.
- Kokia dar varlė karalienė? Tik pradėk valgyti šokoladines varles ir vietoje smegenų pro ausį varlė iššokuos, - pajuokavo juodaplaukė.
-
-Bet jų taip pat yra ir Norfoje,-paprieštaravo Amelia.-Na žinai ta kurią pabučiavo ir ji tada pavirto princese. Nors iš tikro tai turėjo pavirsti ragana. Supranti? Taip nesąžininga. Aš tai neturiu stiliaus, bet rengiuosi tuo, ką turiu. Nors dažniausiai tai neturiu ką skaityti. Dievinu skaitymą. Tu esi bandžiusi kada nors pasakyti kokią nesąmonę klasėje, kai visi tyli? Nes man tai dažnai taip būna. Pavyzdžiui, sėdžiu, sėdžiu, ir kažkas, na, tai yra aš, bet aš, žinoma, net nenoriu taip sakyti, tiesiog taip išeina, na ir pasakau aš kokią nesąmonę. Pavyzdžiui, "kospėstute". Ir ką aš galiu padaryti, kad niekas manęs nesupranta. Bet tau tikrai tinka toks stilius. Man tai ne. Retam varnanagiui tinka. O aš gi iš Varno Nago. Ir sijonai yra tikrai baisu, bet man vistiek patinka. O dėl džinsų tai nešioju visą savo0 gyvenimą ir kol kas nesusirgau. Jei susirgsiu, bus galima šią teoriją patvirtinti. Kokia tavo mėgstamiausia muzika? Klastuolių dažniausiai būna rokas arba metalas. Įdomu, kodėl. Nors kai kuriems patinka ir popsas. Tu iš Klastūnyno, ane? O kokią tu tarką dažniausiai naudoji, kai tarkuoji morkas? Aš tai jų netarkuoju, bet žinau, kad kiti žmonės jas mėgsta tarkuoti. Yra stambi tarka ir smulki tarka. Bet stambią stambiai tarkuoja, per smulkią smulkiai. Koks tavo mėgstamiausias mėnuo? Mano tai gegužė, nes būna šilta ir oras gražus,-mergaitė net užduso bešnekėdama. Ji pasiėmė dar vieną šokoladinę varlę.
-Kokie populiariausi burtininkų saldumynai, neskaitant šokoladinių varlių? Beje, kas tu tokia? Nepagaunu.
-
- Norfoje nesu mačiusi. Ji neturėjo pavirsti ragana, nes aš nežinau tokio filmuko, kuris po bučinio užsibaigtų raganomis. Jeigu neturi stiliaus, tai nesąmonė, nes jeigu mėgti gėles, esi mergaitiška, gali būti maišyta ir taip toliau. Aš sakau - esu gotė ir bad girl, nors tokia nesu. Aš irgi mėgstu skaityti, jeigu reiktų suskaičiuoti, kiek knygų esu perskaičiusi, tai gautųsi ne vienas tūkstantis. Aš išvis nelabai kalbus žmogus esu, taigi nieko nesu sakiusi. Nebent čiaudėju, kai visi tyli ir tuomet kažkodėl žmonės pradeda žvengti. Nes tylu tylu ir tu apčyyy! Taigi, kad Varniams netinka juoda. Bet žinok, man ir žalia nelimpa. Man tinka tik juoda ir rožinė, nors rožinės aš nemėgstu. Įsivaizduoji? Jeigu man sijonai baisu, aš jų nepernešu. Ir kodėl tu juos nešioji? Džinsai yra džinsai ir čia nieko nepakeisi. Taip, aš iš Klastūnyno. Labai retai klausausi heavy metal, bet kartais. Man labiau patinka fortepijono muzika, klasikinė. Retą sykį ir popsas gal, bet šito aš nelabai pernešu, nes visą laiką kartojasi tas pats. Nieko doro negali suprasti. O tau kokia muzika patinka? Aš morkas tarkuoju smulkia tarka, nes tada skanu būna. Tokia košė gaunasi, bet ne skysta ir ne tiršta, o sprangi. Tada valgai, želėji. Bet reikia ant geros morkos pataikyti, kitaip rimtai bus neskanu. Mano mėgstamiausias mėnuo yra gruodis. Bet ir gegužė visai nieko. Bet gruodis yra fantastika, - antrakursė pliurpė absoliučiai nesustodama ir neužsikirsdama.
- Dar visokio skonio pupelės. Aš visada atsirenku deramo skonio, nes jeigu valgai žalią, gali pataikyti ant žolės, brokolių skonio. O štai rožinė gali būti ir braškių su jogurtu, ir kačių vėmalų skonio. Aš sakau, kad esu ne žmogus. Aš demonas. Tikrų tikriausias, - patikino Klastuolė.
-
-Aš tai žiauriai mėgstu stiklinius puodelius. Man tai arbata skaniausia kol ji karšta, o ne pravėsusi. Aš turiu omenyje, tikra, angliška arbata, o ne kokia kitokia. Nemėgstu neskanių arbatų. O tau ar patinka arbatos? Dievinu gėlytes. Bet ne naujoviškas. Tos stilizuotos tai man nepatinka. Žymiai labiau "limpa" senoviškos, žinai, kur sofos pavyzdžiui pas močiutes. Man patinka sijonai nes su jais linksma. Šiais laikais visi su kelnėm, tai būti su sijonu yra išskirtinumas. Bet dažniausiai jie su gėlytėm būna. Turiu omenyje, sijonai. Nes man patinka gėlytės. Man irgi patinka klasikinė, nes ji tarsi nuneša tave į senus laikus. Ir ramina fortepiono muzika. Popsas labai retai, kartais ir roko klausausi. Dažniausiai tai My Chemical Romance. Tau jie patinka? Aš tai niekad netarkuoju morkų. Nebent bulves. Bulvių košė tada gaunasi. Ai, ne, palauk, ne taip. Reikia sutrinti, o ne sutarkuoti. Taigi jos jau virtos būna. Kažkada, kai dar mokiausi pas žiobarus, iš vienuolikto aukšto paleidau bulvę. Baisiai faina ji buvo. Net veidą buvau nupiešusi. Bet va susipykom. Ir paleidau aš ją. Ir įsivaizduoji, jai nieko neatsitiko. Bet jeigu tu demonas, tai tada aš žmogus. Bet rimtai. Aš žmogus. O tu rimtai demonas? Nes man nepanašu kad demonai diskutuotų apie stilių. Žinai, aš nemėgstu madų. Demonai tiktiausiai irgi ne. Įsivaizduoji demoną, kuros klausosi popso? Aš tai ne. Mano vaizduotė ne tokia laki. Paprastai ji laki, bet ne dabar. Dabar ji kažkur dingo,-mergaitė nusišnekėjo, kaip niekados dar nebuvo nusišnekėjusi.
-Kokių dar mokyklų, be Hogvartso, yra?
-
- Nemėgstu karštos arbatos, tik vėsią. Nes kitaip ji išdegina gerklę. O ją skanu gerti iš milžiniškų ir spalvotų puodelių. Stikliniai yra tokie rafinuoti, bet labai greitai įkaista ir degina pirštus. Tos stilizuotos ir man nepatinka. Bet tragiškai atrodo, kai mergina dėvi violetines pėdkelnes, gėlėtą žalią suknelę ir juodą gėlėtą švarkelį. Dar derina lankelį su gėlėmis. Norisi vemti. Nes per daug visiškai nesiderinančių gėlių. Naujoviškų. Sijonai yra tas dalykas, kada pribėgęs bet koks nepraustaburnis gali padaryti ,,su pavasariu", jeigu žinai tą merginų kančią. O klasikinę muzika yra pati geriausia, jeigu žinai, ko klausyti. Nes pavyzdžiui aš klausau savęs. Nes man patinka. Gaila, Hogvartse dar neradau salės, kurioje būtų fortepijonas. Laukiu nesulaukiu, kada tokią rasiu. Ir rasiu, nes ji tikrai yra. Man ta grupė nepatinka. Nes aš apskritai roko klausau tik ZZ TOP. O metalo - galutinai tik Lordi. Nes kito paprastai nelabai. Dar jeigu depresija užeina galiu ,,netyčia" pasileisti ir TNBH. Bulvių aš nei tarkuoju, nes jas trinu. Paprasčiausiai sugrūdu su grūstuve. O tu trini? Žinai, jeigu man bala žino kiek metų, tiek, kad pati nesuskaičiuoju, tai nereiškia, jog negaliu diskutuoti apie madą ir klausytis POP'so. Nes aš galiu derinti visk, kad atrodyčiau normali. Bet niekada nesu normali. O tu matei kada normaliai atrodančią mistinę būtybę? - atsakinėjo į klausimus Jekaterina, žvilgsnį vėl nukreipusi tolyn.
- Yra dar Biobetonsas ir Durmštrangas. Biobetonse viskas švelnu ir miela, Durmštrande vyrauja juodoji magija. Bent jau tokie stereotipai, nesu ten buvusi, - sumelavo antrakursė. - Beje, Burtų Trikovės Turnyrą laimėjo Durmštrangietis, jis vis dar čia mokosi, gali eiti ir paklausti jo, koks gi tas Durmštrangas. O Biobetonso kelios moksleivės irgi yra. Baisiai mandagios. Protas neišneša tokio dalyko, - karčiai pasakė juodaakė ir gurkštelėjo vaisvandenio.
-
-Ne, niekad nemačiau. Bet aš ir taip niekada nemačiau jokių mistinių būtybių. Nei vandenių, nei vienaragių, nei ko nors kito. Bet mokykloje tokia klasė tikrai turėtų būti. Juk pusė žiobariškos kilmės mokinių moka groti fortepijonu. Įdomu, ar burtininkai turi muzikos mokyklas? Burtininkų pasaulis toks įdomus, palyginus su žiobarų! O ar burtininkai lanko kokias pradines mokyklas ar panašiai iki Hogvartso arba kitos mokyklos? Norėčiau išmokti skraidyti su šluota. Skaičiau, kad tai nepakartojamas jausmas. Esi kada nors žaidusi kvidičą? Aš tai laukiu, kol bus kvidičo varžybos - turėtų būti įdomu. Man kvidičas šiek tiek primena žiobarišką futbolą. Man patiko futbolas. Kokių dar burtininkai turi žaidimų, be kvidičo? Girdėjau, kad čia šachmatai kitokie, nei pas žiobarus. Norėčiau kada nors sužaisti šachmatais. Tau patinka šachmatai?
Mergaitė, laukdama atsakymo, užsispoksojo į jau visai besibaigiančią leistis saulę. Neužilgo reiks eiti namo. Tai yra, į Hogvartsą. Nejaugi aš jau prie jo per savaitę tiek pripratau, kad vadinčiau namais?
-
- Neee, tu vis tiek netiki. Nori demonstracijos? - prunkštelėjo Jekaterina, puikiai numanydama, kad Amelia sunku suvokti antrakursės kilmę. - Esu mačiusi ir vienaragį, ir vandenį, ir dar bala žino kokias būtybes. Mokykloje tokia klasė tikrai yra, bet ją reikia mokėti atrasti. Ne jeigu neradai, taigi ir nesėdėsi ten. Burtininkai ir muzikos mokyklos nesuderinama, nes jeigu parodyčiau trimitą arba saksofoną gryno kraujo burtininkui arba raganai, kuris nepažįsta žiobarų gyvenimo, būtų klausimas, kas čia per daiktas. Kaipgi išmokysi žmogų, kuris nenumano, kokiu instrumentu groja ir ką su juo daryti? Reiktų labai ilgai mokytis. Aš moku skraidyti su šluota, bet to nedarau itin dažnai. Tiesiog nenoriu. O kvidičas nevyks, nes šiais laikais kažkaip mažai norinčių žaisti ir apskritai niekas neorganizuoja. Šachmatai yra judantys ir gyvi, turi savo protą, taigi patys net kada patarinėja, kaip žaidėjui žaisti. dar yra sproginėjančios kortos. Gali nusvilti su tokiomis. O su šachmatais aš mėgstu ne žaisti, o ginčytis, - paaiškino juodaakė ir perbraukė ranką Noctua pūkuotą kailiuką. Saulėlydžiai jai ir patiko, ir ji jų nekentė. Atsibodęs reikalas, ir tiek.
-
Amelia nepatikliai palinkčiojo galvą. Ir ką ji man galėtų parodyti?
-Tebūnie demonstracija. O dėl kvidičo, tai kaip gali būti mažai norinčių? Juk Hario Poterio laikais visi tiesiog verždavosi į žaidimą, ir dažnai tik per kvidičą koledžai laimėdavo,-susimąstė mergaitė.-Galbūt reiktų pasiūlyti surengti varžybas? Neabejoju, kad dauguma sutiktų.
Išgirdusi apie burtininkų šachmatus, mergaitė susižavėjo.
-Patys mąsto? Bet juk tai nuostabu! O iš kur jų gauti? Skersiniame Skersgatvyje, rodos, nemačiau. O gal ir neatidžiai žiūrėjau.
Varniukė atsilaužė (nes peilio per neapdarumą nebuvo pasiėmusi) pyrago su mėsa ir užsigalvojusi pradėjo kramtyti. Šitie pietūs - vieni geriausių mano gyvenime. Šerlokui pradėjus į ją skersakiuoti, mergaitė atlaužė gabalėlį ir katinui.
-Šekis, nemarinsiu gi tavęs badu. Dar pradėsi žiurkes gaudyti, tai iš viso linksma būtų.
-
Jekaterina suprato, kad Ameliai sunku patikėti tuo, ką pamatys, taigi ji tik atsiduso.
- Aha. Ir turėsi prižadėti, kad nerėksi. Nes kai vienam žmogui parodžiau paskutinį kartą, jis ėmė rėkti. O priešpaskutinį kartą... nenoriu net prisiminti. Tikrai, - pasakė mergaitė, dar lūkuriuodama, ar tikrai norės tai padaryti. Nė kiek netroško prišiurpinti savo naujos draugės keistais dalykais. Juo labiau pirmakursės, kuri vis dar normali. Nėra metamorfmagė ar animagė. Nors ką žmogus žinai. Gal kada nors ji bus animagė. Juk nemažai Hogvartso mokinių yra tokie. ir būtent savo nuopelnais. Negana to, neregistruoti. pasvarstė antrakursė.
- Jų yra visur. Skersinis Skersgatvis tikrai ne išimtis, taigi greičiausiai paprastai jų nepastebėjai. Aš turi, jie seni, bet labai protingi. Ir nervinantys, kas be ko, - nusijuokė juodaakė.
- Imk, ką nori užkąsti, Noctua. Juk Šerlokas valgo, negali būti badu marinama, - nusijuokė juodaplaukė ir padavė mėsos iš pyrago, o pyragą sutrupinusi smulkiais gabaliukais padėjo prieš Pelėdą. Deja, jai mėsa patiko labiau. - Ji valgo daugiau už mane.
Pridūrė Ameliai.
-
-Priesiekiu, nerėksiu,-nusijuokė Amelia. Ji dar nebuvo tikra, ką pamatys. O jei ji tikrai demonė? Tada būtų linksma, pagalvojo mergaitė.
-Reikės nusipirkti, dievinu tokius dalykus, kaip šachmatai ir daiktai, kurie mąsto, bet neturėtų mąstyti. Bent jau ne žiobarų pasaulyje. O kokių dar yra tokių mąstančių daiktų?
Varniukė rimtai susidomėjo. Ji būtų tiesiog dievinusi galimybę pasišnekėti su daiktu žinant, kad jis ją supranta ir jai atsakys.
-O šachmatai kalba tik apie šachmatus ar nusimano ir apie ką nors kitą? Ir ar jie padeda priešininkams? Tarkime, jei mes žaistume su tavo šachmatais, jie padėtų tik tau ar abiem? Ir ar jie yra užburti? Kaip tokie šachmatai buvo išrasti? Dievaži, Šerlokai, nesidrąskyk. Kaip manai, ar burtininkai nusikopijavo šachmatus nuo žiobarų, ar žiobarai nuo burtininkų? Ir kodėl kai kurie žmonės taip nemėgsta žiobarų?
Amy turėjo begalę klausimų, bet paklausė tik svarbiausių. Žmogui gi irgi pailsėti nuo klausimų reikia. Bet ką ji man parodys?
-
- Gerai, bet ne čia. Tikrai ne čia. Nebent tik kokiame miške, arba vietoje, kur šimtaprocentinė garantija, jog niekas neužklys ir nepamatys, - rimtai pasakė Jekaterina, bet jos juodos akys tarsi užgeso ir išsiplėtė per visą akį. Tai būdavo pačio virsmo pradža, bet ji nieko tokio klaikaus nenorėjo daryti. Oda išbalo ir tapo kiek pilka. O tada grįžuysi į save ji nusijuokė. - Ką tik matei labai mažą dalelę, kurioje būdama aš galėjau daug ką padaryti.
Suprunkštė ji.
- Ai, nežinau. Šachmatai plepa apie viską, o padeda tik tam, kas juos valdo. Pavyzdžiui, būna patogus ėjimas, o žaidėjas nori kažką kitą daryti. Tada šachamatai pusę valandos ginčijasi ir nenori daryti blogo ėjimo. O kalbėti jie gali ir apie saldainius, ir apie politiką. Jieug tik nėra kuoktelėję. Senesni kalba įdomiau, - paaiškino Klastuolė Ameliai. - Kas nuo ko nusikopijavo, negaliu pasakyti. Tik galbūt žiobarai nuo burtininkų, nes burtinankams labai juokinga, kad šachamati nejuda ir nemąsto. O tokie grynakraujai nekenčia žiobarų, nes mano, kad yra už juos viršesni ir galingesni.
Atsakinėjo į klausimus juodaakė. Nieko keista, kad jai viskas taip įdomu.
-
Amelia, pamačiusi, kaip Jekaterinos akių vyzdžiai išsiplėtė per visą akį, apstulbo ir šiek tiek išsigando. Tai ji vis dėl to kalbėjo tiesą... Jei čia tik maža dalelė, tai norėčiau pamatyti ją visą kaip demoną...
-Nu ką tu čia vėl nusišneki, čia gi tik paprasti burtai, raganų mokykloj gi mokaisi, kauše tu kauše. O ne jei ir ne, juk nenori vėl įsivelti į bėdą? Jei ji tikrai demonė, čia menki juokai,-galvoje vėl prabilo įkyrusis balselis. Varniukė paprastai išmintingą vidinį balsą ignoravo.
-Norėčiau pamatyti viską,-išnykus baimei susižavėjusi prakalbo pirmakursė. Ji beveik negirdėjo, kaip Jekaterina atsakinėjo į jos klausimus. Velniop, apie šachmatus galiu ir bibliotekoje pasiskaityti, o demoną ne kiekvieną dieną sutiksi. Žinoma, jei tik tai ne apgaulė arba burtai.
-
Jekaterina stebėjo, kad Ameliai visai pasirodė įdomus tas pasikeitimas. Netikėtai Klastuolė rankomis nuvilnijo juoda ugnis, jos nebegindama. Nuo rankos atsiskyrusi juoda masė pakilo aukščiau ir suformavo lelijos žeidą, o po to išsiplaikstė pavėjui ir ugnis nuo jos rankų dingo.
- Patikėk, tikrai nenorėtum. Paskutinį kartą man esant pilnai būnant tikruoju pavidalu mirė tūkstančiai žmonių ir griuvo miestai. Taigi tikrai nenorėtum, - karčiai šyptelėjo tariama antrakursė, prisiminusi skaudžia praeitį, kurios nenorėjo prisminti. Visiškai. - Nujaučiu, tu manai, kad tai burtai arba iliuzija? Žinoma, kad taip būtų, aš dėkočiau dievams, bet taip nėra.
Jekaterina nejaukiai persibraukė juodus plaukus ir nervingai gurkštelėjo limonado. Paėmusi į saują akmenuką paleido ir jis kažkur nuskriejo. Tai buvo savotiškas nervų raminimas. Tuomet ji pasižiūrėjo į laikrodį.
- O dieve, Amelia, traukinys! Juk greitai išvažiuos į Kings Krosą, reika skubėti, - Jekaterina per porą sekundžių sutvarkė visus daiktus. Kitaip tariant labai greitai.
- Einam?
-
Amelia kone išsižiojusi stebėjo, ką Jekaterina darė. Po kurio laiko atgavusi žadą, ji dar labiau susidomėjo. Taigi čia tikrai ne burtai... Tai kas ji iš tikro? Ar ji tikrai antrakursė? Ar demonai turi savo taisykles, bendruomenę, galų gale ką jie sugeba? Kodėl ji būtent tokios išvaizdos? Ar tai jos susikurtas įvaizdis, ar kūnas užgrobtas? Kodėl ji mokosi Hogvartse? Ir jei ji tikrai tokia pavojinga, ar apie ją žino Magijos Ministerija? O gal ji slapstosi? Gal ji pabėgo po, kaip ji sako, paskutinio pasivertimo? Varniukę užpuolė galybė klausimų. Kurių klausimų paklausti ir dėl kurių ji gali įsižeisti? Ar iš viso turėčiau ko nors klausti, ar geriau palikti visą šitą reikalą ir eiti namo?
Mergaitė nusprendė šiek tiek daugiau su žinoti apie Jekateriną, žinoma, jei čia tikrasis jos vardas.
-Gal galėtumei... papasakoti daugiau apie demonus?-smalsiai, bet tuo pačiu atsargiai ištarė Amy. Tikrai nebūtų linksma, jei pačią pirmą savaitę Hogvartse mane sunaikintų demonas. Teta mane užmuštų.
-
Jekaterina žvalgėsi po salą, o Noctua patenkinta su išsipūtusiu pilvu gulėjo ant žolės.
- Mes turim savo atskirą bendruomenę, su kuria galima susisiekti bet kada. Demonai vieni kitiems yra šeima, nes kadaise po žiauraus nutikimo ta vieta, kur gyvenome, buyvo sunaikinta. Iš tiesų aš augu ir gyvenu pagal normalias aplinkybes. Galiu laviruoti tarp metų, bet man patinka nugyventi gyvenimą ir sulaukus kažkiek metų inscenizuoti savo mirtį. Galiausiai apėjusi gyvybės ir mirties kelią su savimi, kaip ir atsiskyrusia nuo kūo, grįžtu atgal. Kažkas mane randa mažą kūdikį ir augina, kol galiausiai pasakau, kas aš esu. Tada jie arba priima, arba tenka trinti jų atmintį. Bet visada prisimenu visus savo ,,gyvenimus". Hogvartse gana sunku, nes man patinka pirmauti, bet būtinai turiu elgtis kaip trečiakursė, nes būtų šakės. Gali tiesiog paklausti, nebijok, nenužudysiu. Tai prieštarauja mano principams ir moralei, - šyptelėjo Klastuolė.
-
Amelia įdėmiai klausėsi. Juk ne kasdien pamatysi demoną, su juo kalbėsiesi, iškylausi ir dar liksi gyva. Mergaitei į galvą šovė keista mintis.
-O, tarkime, buvo kokių garsių žmonių, kurie buvo demonai? Tarkime, koks Einšteinas ar panašiai?-varniukė nuoširdžiai vylėsi, kad Jekaterina ją suprato.-Kieno pusėje buvo demonai per Hogvartso mūšį? Ar tarp jų buvo Mirties Valgytojų? O tu vardą pati pasirenki vis kitą, tau parenka ar toks visada jis ir yra? Ir ar demonai kada nors miršta, ar jie nemirtingi? Jeigu yra demonų, gal tada yra ir angelų?-antrakursė klausė tokių, rodėsi, beprasmiškų, bet jai rūpimų klausimų. Taigi ji dar turi moralę ir principus? Tai įdomu.-Ar esi ką nors nužudžiusi?-žinoma, tikriausiai, kad yra.-Ar kada nors buvai pasirinkusi paprastą žiobarų gyvenimą?
Visas mergaitės klausimynas tebuvo maža dalelė to, ką ji išties norėjo sužinoti. Na, ne veltui iš Varno Nago. Juk nepaimsiu ir nepaleisiu progos ką nors sužinoti apie... Kitokius.
-
Jekaterina numanė, kad Ameliai viskas laaabai įdomu. O kaip nebus. Man įdomu sutikti žmogų, kuriam vsai nebūtų įdomu. Nes paprastai jems arba įdomu, arba jie pradeda klykti ir pabėga. Tada tenka naikinti atmintį.
- Ne. Visi stengėmės būti nematomi, negirdimi ir neišsišokti, nes vos kažkam atsitikus galime išsiduoti, - atsiduso Jekaterina. Juk žinočiau, jeigu Teodoras Ruzvelta būtų buvęs demonu. - Na, bent jau aš koviausi už Hogvartsiečius, o kadangi pagrindinė taisyklė vienas už visus ir visi už vieną, tai visi ėjo prieš Voldemortą. Bet nenorint išsiduoti buvo naudojami tik burtai, ne demoniškos galios. Tarp ūsų nebuvo mirties valgytojų, o vardą dažniausiai renkuosi vis kitokį. Bet kažkada senai buvau Jekaterina. Ir Katerina, kas be ko. Esam nemirtingi, galim rinktis - mirti ir atgimti, ar gyventi ir mirti, kai atsibosta ir vėl atgimti. Žinoma, galima mus nužudyti, o angelų yra. Yra angelai, puolusieji, demonai, mišrūnai ir arbitrai, - ją nukrėtė šiurpas vien paminėjus arbitrus. - Daug kartų. Ir dažniausiai netyčia, nors kartais būdavo tyčinis netyčiukas, - gūžtelėjo pečiais Klastuolė. - Ne, nesirinkau. Nes vienaip ar kitaip vis tiek buvau magiška, - šyptelėjo ,,trečiakursė".
-
Amelia susimąstė. Taigi yra ir angelų. Ir netgi puolusių angelų.
-O kas yra arbitrai?-susidomėjo antrakursė. Neatrodo, kad jie jai patiktų. Jau vien tai, kaip ji ištarė jų pavadinimą... Galbūt yra ir kas nors baisesnio už demonus? Gal Voldemortas nebuvo jau toks baisus?
-O Dumbldoras apie jus žinojo?-paklausė varniukė. Turėtų žinoti. Juk jis žinojo praktiškai viską. Ir visgi, kaip gera būtų būti nemirtingu. Atsiregeneruoti, kada tau patinka - neribotą kiekį kartų. Gyventi taip, kaip tau patinka ir nebijoti mirties. Nesenti, kada to nenori. Daryti ką nori, žinant, kad tau vistiek nieko nenutiks.
-Tyčinis netyčiukas? Taigi tavęs geriau neerzinti?-nenoromis šyptelėjo varniukė.-O ar tu jauti tą patį kaip ir žmonės? Tarkime, jei mirtų tau artimas žmogus, ar jaustumei liūdesį? Arba skausmą - ar tu jauti skausmą? Džiaugsmą?
Nes jei ji nejaučia džiaugsmo, tai kokia prasmė būti nemirtinga? Antrakursė užsižiūrėjo į saulėlydį. Tuoj bus visiškai tamsu. Reikės grįžti į pilį, o ir šiaip nenorėčiau naktį pasilikti šalia tų padarų iš ežero. Nors iš tikrųjų tai turėčiau labiau bijoti demono, nei jūros gyvūnų.
-
- Arbitrai... šios būtybės turi žmogaus kūną ir išvaizdą, tačiau sunkiai pažįsta jausmus ir emocijas. Jos gali būti matomos žmonėms, kurie miršta arba yra labai arti mirties, retais atvejais - labai jautriems žmonėms. Arbitrų egzistavimo tikslas ,,nuteisti'' arba ,,išteisinti'' mirusius žmones ir paskirti jų tolimesnį likimą. Kitaip sakant jie žmones siunčia arba į visišką išnykimą, arba į naują atgimimą. Arbitrai gali skaityti mirštančiųjų mintis ir prisiminimus, tai jiems leidžia priimti tinkamą sprendimą, be to jie pasitelkia kritines situacijas jų testavimui. Jeigu arbitras pasirodo paprastam mirtingajam, jis visuomet vilki smokingą arba tvarkingą kostiumą, jį išduoda ypač šviesios, bejausmės akys. Arbitrai yra reta rasė, jų pasaulyje vienetai. Taip pat jie beveik nemirtingi, norint nužudyti arbitrą reikia atskleisti jo paslaptį.
Jekaterinai buvo netgi kraupoka apie juos kalbėti.
- Na, taip būna retai, - nenoromis šyptelėjo Klastuolė. Kartais ją grauždavo kaltė dėl to. - Žinoma, tą patį. Tik jeigu būnu liūdna, liūdesys perauga į pyktį. Kaip ir baimė, skausmas. Tada pasiuntu. Džiaugsmas, jeigu kažkur džiaugiasi dar vienas demonas, būna stipresnis, nei įsvaizduoji, o jeigu kuris nors patiria skausmą, tuomet džiaugtis negali. Visi esame emociškai susijungę. Mūsų emocijos priklauso nuo kitų, - atsiduso trečiakursė, nors nepasakytum, kad dėl to liūdėjo.
-
Amelia stebėjo, kaip viską po truputį apgaubia tamsa. Šiuo metu turėčiau sėdėti Varno Nago bendrajame kambaryje prieš židinį. Mergaitė užsisvajojo apie bandeles su obuoliais ir karštą kakavą. Grįžusi realybėn, prisiminė, kad sėdi su demonu. Tikru tikriausiu demonu.
-O demonai turi kokių ypatingų galių, be visko griovimo ir žudymo?-nerūpestingai paklausė varniukė. Tikiuosi, kad tai nenuskambėjo įžeidžiai. Net jei ji ir pažadėjo manęs nežudyti, nemanau, kad iš viso kam nors patiktų, jei būtų įžeistas. Tai juk būtų įžeidimas. O įžeidinėti Varno Nagui nepritinka, na, nebent idiotus, ir tai tik tiems varnanagiams, kurie yra "pasikėlę". Įdomu, ar aš pasikėlusi?-Taigi tie...arbitrai. Jie kaip kažkokios rūšies dievai arba, kitaip sakant, karma?
-
Jekaterina ėmė svarstyti, ką veiks vėliau. Mintis keliauti į mišką neviliojo - nuobodu. Ant stogo buvo šimtus kartų. Tiesą pasakius, visur buvo ir daug ką bandė. Turėjo laiko.
- Trinti atmintį. Išvalyti iš proto tai, ką nori. Dažniausiai ištrinu tada, kada kokiam žiobarui kažką ne vietoje pasakau. Tada imi ir pokšt - nieko neprisimena. Galiu kurti ir gražius dalykus, o kartu su savo magija paversti burtažodžius kitokiais ir su kitokia paskirtimi. Kitaip tariant, demonai gali daryti labai daug ką, - galop paaiškino Klastuolė. Viliojo perspektyva naktinėms maudynėms, bet susitarė su savimi eiti į Klastūnyno kambarį. Jai dingtelėjo, kad su Gabi turi tęsti paslapčių nagrinėjimą. Juk jau turi tatuiruotę iš gūžtos.
-
Sunkiai besiirdama valtelėje mergina atplaukė iki kažkokios keistos,gana nedidelės salos. Labai greitai alsuodama mergina prisėdo atsipūsti.Kaip būtų gerai mokėti nors vieną burtažodį kuris sutrumpintų kelionę nors kartą Mergina čia atplaukė, kad pasislėptų nuo mokyklos šurmulio ar net praleistų kelias pamokas, nes šiandien visą dieną jautėsi blogai, lyg tris kart padaužyta į sieną ir dar nušokusi nuo olos į vandenyną ir taip nukritusi pilvu. Lisa pasiražė ir prigulė. Žvilgtelėjo į dangų, tai į keistai siūbuojantį medį šalia jos, į įtartinai judantį krūmą iš kurio sklido tokie garsai, tarsi koks mažas katinukas miauktų. Lisa užsimerkė.Turbūt pasigirdo. Tada mergina išgirdo garsus lyg kažkas linksmai šokuotų smėliu, tad merginai pasidarė įdomu, kas čia yra? Klastuolė atmerkė akis ir staiga priešais jos veidą pamatė mažą, baltą, su šiek tiek apsvilusiu baltu kailiu katiną. Mergina staigiai atsisėdo ir staiga katinas tarsi nusičiaudėjo, bet deja taip jis iškosėjo kažkokį degantį kailio kamuoliuką. Mokinukė susižvalgė.Tai bent! Mergina ėmė glostyti mažą padarėlį ir tada pasižiūrėjo į savo prabangų laikrodį:
-Kodėl laikas bėga taip greitai?- pavartė akimis ir bėgo link valtelės, tačiau katinukas ją ir toliau sekė, netgi bandė įšokti į valtį, tačiau nesėkmingai, merginai jo pagailo ir ji gyvūniuką plukdinosi su savimi, bet atsargiau, nes jis kas kelias minutes vis išspjaudavo ''ugnies kamuoliuką'', o mergina bijojo, kad jis jos apsiausto neapdegintų.
-
Amelia susidomėjusi klausė. Demonai jai pasirodė visai įdomi... Rasė? Jei galėčiau, dar tiek daugjos paklausčiau, tų klausimų tiek daug, kad net nebespėju atrinkti vertų dėmesio nuo tokių, į kuriuos atsakymą galėčiau gauti ir pati. Mergaitė prižadėjo sau susirašyti klausimus. Jai patiko konspektuoti savo mintis - kodėl gi tada taip ir nepadarius?
-Manau, jau turėtume grįžti,-ištarė antrakursė, žvelgdama į betemstantį dangų. Mintys sukosi apie šiltą kambarį, puodelį karštos kakavos su zefyriukais, vis nepradedamą skaityti knygą (tai buvo gana keista, žinant Amelios maniją knygoms) ir... Šokoladinį keksą, žinoma! Kaipgi be jo? Varniukė šyptelėjo, prisiminusi pirmąjį kartą, kai paragavo šio "Dievų Maisto", kaip pati jį vadino. Visgi jis šokoladinis, o šokoladas yra gerai.
-
Jekaterina matė susidomėjimą Amelios akyse ir beveik neišvydo baimės, tad liko nustebusi. Aišku, kaip ir visada, savo jausmus paliko uždarytus ir neleido jiems laužtis į paviršių. Gal ir būtų galėjusi taip padaryti - paleisti savo jausmus, bet būtų pernelyg keista būti guodžiamai kitų, kai verki žmonių akivaizdoje ir užkrėsti juoku pačiai besijuokiant. Ta mintis jai pasirodė absurdiška, bet kartu smagi ir tokia... žmogiška. Ji net nusišypsojo apie tai pagalvojusi.
- Taip, jau reikėtų, - sutiko Klastuolė ir atsistojo. Pasinaudojusi greičiu per pusę minutės viską sutvarkė ir sudėjo bei padavė krepšį Ameliai. Tuomet nusprendė jai parodyti, kaip vis dėlto atrodo jos buvimas demone. Mergina susidėjo rankas taip, kad delnai būtų prie pečių ir išblanko bei virto šešėliu. Tokiu, kuris būna prie žmogaus šiam einant lempomis apšviestoje. Kartu tai buvo ir baugoka. Jekaterina vėl tapo savimi ir mirktelėjo draugei.
-
Mergaitė susižavėjusi paėmė krepšį su savo daiktais. Tikriausiai greitis - dar viena demonų galia. Tai... Gana patogu! Pavyzdžiui, kai nori susipakuoti daiktus ir neturi laiko. Varniukė tyliai nusijuokė. Jai patiko Jekaterinos neįprastumas - tiesą sakant, ji mėgo viską, kas buvo bent kiekneįprasta ar kitaip. Žymiai įdomiau, negu su paprastu žmogumi. Klastuolei atsistojus, kartu pakilo ir Amelia. Jau beketinusi atsisveikinti, varniukė sustingo - Jekaterina pavirto demonu. Dvylikametei pasidarė silpna. Count the shadows. Kodėl man jos pasikeitimas atrodo toks pažįstamas? Ir kokią prasmę turi tas "Count the shadows", kurį girdžiu nuo pat vaikystės... Ir kuris neapleidžia pastarosiomis dienomis? Nors tai nieko nuostabaus - Hogvartsas keista vieta, mintyse svarstė mergaitė, kaip visada visas keistenybes suversdama burtininkų mokyklai, o garsiai (bet gana aiškiai juntama nuostaba) tepratarė:
-Nerealiai. Turiu omenyje, cool. Na, tu gi supranti, ką aš noriu pasakyti.
-
Jekaterina buvo gana pakilios nuotaikos. Ne kiekvieną dieną sutinki žmogų, kuris tavęs nebijo ir labai vertina kaip būtybę ir kaip draugą. Zarą ištiko panikos priepuolis, kai vos neišsidaviau, kas esu. Kažkas kažkada mane norėjo nugalabyti ar dar kažką priversti padaryti, buvusi priešė pagrobė, kad užvaldyčiau pasaulį... vien Gabi ir Amelia reaguoja taip paprastai, pagalvojau mintyse.
- Šešėlis yra tiesiog pavidalas, kokia galiu būti. O štai jeigu noriu būti demonė... tirkai ne. Paskutinį kartą būnant pilnu pavidalu baigėsi liūdnai, - pripažino juodaplaukė. - Tai eime?
Dar paklausė Amelos, nes jau buvo vėlyva naktis. O ji mėgo nakį. Tik šįkart jau nusprendė, kad miegos. Miegos Klastūnyno kambariuose ir išsimiegos. Nors ir ne itin norėjo miegoti.
-
Žinoma, einam,-susigriebė varniukė ir įsėdo į valtį. Ji jau svajojo apie kakavą... Ne, ne kakavą. Šį kartą ji užsimanė paprasčiausio šilto pieno, kaip kad gerdavo, kai buvo dar visai maža, kai dar turėjo tėvus. Nors tai buvo dar visai neseniai. Užtat turiu kitokią šeimą - labai mielą, iki kaulų smegenų britę tetą ir nuostabų brolį, kuris ne tik kad nenervina, bet ir sužavi visus, su kuriais bendrauja. O tai yra gerai. Mergaitė šyptelėjo, palaukė, kol įlips Jekaterina, ir pradėjo irkluoti kito kranto link. Jai patiko irkluoti, ypač naktį, kai nuo mėnulio ežere atsispindi "Mėnulio takas". Atrodo, kad plauki naktiniame danguje tikrąja to žodžio prasme.
-
Jekaterina linktelėjo ir atmetusi plaukus nuo veido pasuko link valties. Dangus buvo ypatingai gražus ir nuostabus. Ji norėjo pasinaudoti tuo burtažodžiu, kurį bandė su Gabi balkone, tad nepastebimai mostelėjo lazdele ir dangaus žvaigždės ėmė mirgėti visame danguje. Susižavėjusi vaizdu ir vėl Klastuolė įlipo į valtį. Kad Ameliai nebūtų reikalinga irkluoti, ji ėmė varyti valtį burtais. O danguje mirgėjo milijonai žvaigždžių ir mirgėjo ryškiai. Trečiakursės akyse atsispindėjo žvaigždės jai žvelgiant į dangų. Bet visada viskas turi pasibaigti ir kelionė pasibaigė. Valtis tyliai dunkstelėjo į krantą ir mergina išlipo kartu pasiimdama ir krepšį. Jį atidavė palaukusi, kol Amelia išlips.
- Na ką, einam į kambarius, - šyptelėjo Klastuolė visiškai sugadindama akimirką. Dangus nustojo mirgėti ir draugės patraukė į pilį.
-
,,Ir kodėl, kiekvieną kartą man išėjus pasivaikščioti, pradeda šviesti saulė?" mintyse burnojo George rūškanu veidu. Kadangi šitie Merfio dėsniai ore jau buvo tapę įprastu dalyku George, jis sau virš galvos buvo išsibūręs juodą lėkštę, kuriančią pavėsį. Ir vis dėlto lėkštė neapsaugojo akių nuo spiginančių saulės spindulių, dėl ko George išliko niaurus.
Ką gi. Kaip pasakė viena garsi moteris, gyvenime tereikia išspręsti problemą, esančią prieš tave. Ir George tai ir padarė: jis išsitraukė lazdelę ir savo puikiais transfigūracijos sugebėjimais išsibūrė akinius nuo saulės.
Kai saulė įkyriai nebešvietė į akis, pagaliau buvo galima susižinoti, kur jį nunešė kojos. Šįkart George stovėjo prie pat Ežero; priešais jį plūduriavo graži maža salelė.
Staiga pakilo milžiniškas noras ten nuvykti, mat dar niekada saloje nebuvo lankęsis. Ką mes ką tik kalbėjom apie problemų sprendimą? Taigi. George nusirengė savo drabužius, užkėlė juos ant juodojo disko virš savo galvos ir ėmė plaukti per ežerą. Laimei, palaikė figūrą ir nebuvo storas, mat daug vaikų buvo išėję pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes. Keli į jį rodė, tačiau jis nusprendė tuos mailius ignoruoti.
Nuplaukęs į uolingą salelę siauru ruoželiu paplūdimio, jis ėmė didžiuotis savo pasiekimu. Nežinodamas, ką toje salelėje veikti, jis ėmė tiesiog laipioti per uolas ir turbūt pirmą kartą gyvenimą džiaugėsi šilta diena.
-
Visi pažįstantys Kasiopėją žinojo, jog saulėtą dieną jos nuo lauko nesustabdys niekas. Taip ir atsitiko šį kartą, kai saulė nusprendė išlysti iš už debesų krūvos ir apšviesti Hogvartsą, Kasiopėja jau greitu žingsniu skubėjo link ežero.
Profesorė įlipo į kažkieno paliktą valtelę, taukštelėjo lazdele per jos priekį, ir pačiai transporto priemonei ėmus plaukti salos link, Kesė patogiai įsitaisė valties gale. Kiek pasivėdavusi ranka, Kasiopėja nusisegė savo marškinius, sulamdydama juos ir įkišdama į mažą kuprinę. Kiek patvarkiusi persisukusią maudymuko virvelę, ji atsilošė, leisdama saulei kepinti jos baltą odą.
Silpnas dunkstelėjimas pažadino Kasiopėją iš vasariškų deginimosi malonumų, ir ši, pagriebusi kuprinę, iššoko iš valtelės, timptelėdama žemyn šortus. Pasirąžiusi ji patraukė kairėn, kažkur link uolų.
Kaip visada kratydama savo garbanėles, niūniuodama ir skraidydama padebesiais, Kasiopėja labai jai būdingu būdu pametė pramintą taką, tačiau per daug nesinervindama keliavo tiesiai, kur akys veda. Kas žino, kiek ji būtų taip nuėjusi, jei nebūtų pamačiusi ant uolų belaipiojančio žmogaus.
-Laba diena, profesoriau Smith! Ką čia veikiate?-ji šūktelėjo kolegai, atpažinusi profesorių.
-
Tobula akimirka. Pirmą kartą gyvenime patirta emocija. Ir ją būtina buvo sugadinti. Bet vienas garsas, vienas žodis, ir jis sugrįžo į purviną realybę.
George atmerkė akis, ir jį pasitiko saulės šviesa. Akinius buvo nusiėmęs, kad lygiai įdegtų veidas. Jis kaip tik stovėjo priešais saulę ir šildėsi, tačiau staiga į jo ramumos bei susiliejimo su gamta teritoriją įsiveržė nelauktas ir seniau nepastebėtas objektas. Ką gi, metas priimti savo likimą ir susigrumti su įsibrovėliu.
Užsidėjo akinius. Įjungė dirbtinę šypseną. Ir... Pradedam.
- O! Laba diena, profesore Evers (nors galite mane vadinti tiesiog George). Ką čia veikiu? Ogi deginuosi. Žinau, žinau, jums turbūt labai keista, kodėl žmogus balčiausia oda visame Hogvartse deginasi. Nežinau ir aš. Užplaukė, taip sakant. Tarp kitko, ką čia veikiate jūs?
-
Kasiopėja suraukusi antakius ir prisidėjusi delną prie kaktos, taip sudarydama akims šešėlį (juk saulė į akis spigina), stengėsi per daug įkyriai nespoksoti į pusnuogį Georgą.
-Aš? Kvėpuoju. Gyvenu. Egzistuoju. Jaučiu. O paprastai tariant - stoviu,-ji šūktelėjo atgal, kiek šyptelėdama.-Prašau mane vadinti Kasiopėja. Arba Kese,-atsidususi profesorė patraukė ranką nuo kaktos, makrstydamasi nuo sauės, kuri negailestingai žlibino rudąsias akeles.-Oi, atsiprašau, bene būsiu jums sutrukdžiusi?-staiga toptelėjo Kasiopėjai ir ši kiek išsigandusi, kiek nustebusi o gal kiek susinervusi, ji žengtelėjo atgal atsitrenkdama į akmenį ir ten gražiausiai prisėsdama. Atsidususi jį pažvelgė į Georgą, kiek atlošdama galvą ir įprastai krestelėdama nuo pečių garbanas.
-
,,Panele Kese, jūs buvote mano mokinė. Juk suprantate, kad šitaip vilioti savo profesoriaus, nesvarbu, jog amžiaus skirtumas vos keli metai - tai juk nekeičia mūsų mokinės ir mokytojo santykių, tiesa? - , nedera. Nesvarbu, kad dabar esate kas kita, aš jus vis vien matysiu kaip tą hiperaktyvią mokinę Herbologijos klasėje." Mintimis bandė perduoti George, tačiau Kesės veidas nepakeitė išraiškos: paliko toks, koks ir buvęs - nuskaidrintas šypsenos.
- Sunku vadinti Kese, kai tavyje vis dar matau tą mokinę, vadintiną panele Evers, - savo nuogąstavimus išreiškė George vienu sakiniu, per daug to neakcentuodamas ir sakydamas tai tarsi kokį lengvabūdišką juokelį, - ką gi, šiaip ne taip man pavyks. Kesė. Kesė. Kesė, - jis ėmė kartoti jos balsą, pasitraukdamas į apmąstymus. Tada pro šiokią tokią miglą pajuto, kaip nustoja ir sako, - tarp kitko, man nesutrukdėte, - ir vis dėlto jo mintys buvo kitur... Kur, neklauskite.
-
Kasiopėja tyliai atsiduso panosei ir kažką sumalus (žodžiai taip ir liko neišaiškinti, ji pasitrynė delnu akį. Guviai pažvelgusi į Georgą, Kasiopėja šyptelėjo puse lūpų.
-Na, ką gi. Teks priprasti,-ji gūžtelėjo pečiais.-Nemanau, kad kolegą reikėtų vadinti panele Evers. Mes juk nebe mokiniai esame,- profesorė kiek tyliau pasakė paskutinį sakinį. Staigiai atsistojusi (ir susvirduliavusi) ji pasirąžė.-Na, jeigu jūs nieko prieš, aš prie jūsų prisijungsiu,- Kasiopėja nemokšiškai ėmė ropštis ant uolos, laukdama to lemtingo griūvimo momento, mat laipiotoja iš jos buvo tokia pati, kaip iš dramblio balerina. Užlipusi ant pirmosios uolos, profesorė atsidusi, užsidėdama rankas ant liemens.-O jų čia daug,-netyčiom leptelėjusi kažkokią nesąmonę, Kesė sukikeno.
-
- Gal ir ne mokiniai, bet senus įpročius sunku išmesti. Galbūt šito ir nepastebėjote, tačiau su amžiumi žmonės stabarėja ir stabarėja, kol galiausiai lieka tvirti, nelankstūs ir atsparūs pokyčiams sukriošėliai, taip ir nesugebantys išmokti naujų vardų ar būdų vadinti tam tikriems žmonėms, - George mestelėjo šypseną - vos akimirkai - ir jo veide vėl įsivyravo rimtumas, tarytum tai būtų kova tarp dviejų jo asmenybės pusių. Jokių abejonių, kad rimtoji laimėjo. Tam kartui...
- Duokit, padėsiu, - šūktelėjo jis, kai pamatė, kad profesorei ne taip jau ir lengva užlipti. Pagriebęs jos ranką už dilbio jis patraukė viršun, vildamasis, kad ši jo pagalbą priims ir nepasinaudos ištiestąja kaip medžiaga pamokslui apie moterų nuvertinimą dabartinėje visuomenėje - kas yra netiesa, nes burtininkų visuomenėje moterys visada buvo lygios vyrams. Lyčių nelygybę būtų galima įžvelgti Žiobarų visuomenėje, tačiau George joje nebegyveno jau kiek - vienuolika metų? Ir visgi tai privertė jį paklausti klausimą:
- Suprantu, kad nėra itin mandagu šito klausti, tačiau niekada nesate pasakojusi apie savo praeitį. Sakykite, ar esate grynakraujė?
-
Kasiopėja gūžtelėjo pečiais, prieš bandydama užsikabaroti ant kitos uolos. Tiesą sakant, ji buvo tokia užsiėmusi tuo ropštimusi aukštyn, kad visiškai neišgirdo, ir juolab net nepastebėjo, kaip profesorius pagriebė jai už rankos. Tyliai cyptelėjusi, bet visgi jau lengviau su pagalba užlipusi ant uolos, profesorė atsiduso.
-Dėkui,-ji išleido kartu su atodūsiu, patraukdama plaukus nuo pečių (,,Ir taip karšta").-Juk sakiau, nesikreipkit taip labai formaliai į mane. Jaučiuosi pagyvenusi. Negi negalite į mane kreiptis tu?-Kasiopėja vėl nusišypsojo lengvai ir žaismingai kumštelėjusi George per petį, ignoruodama faktą, kad pati taip pat kreipiasi ir patį profesorių. Staiga susigrizbusi, Kasiopėja kiek surimtėjo, nuleisdama rankas.-Am, taip, esu grynakraujė. O jūs?-ji pasiteiravo George.
-
Vieną ankstyvą rudens vakarą Lily išėjo iš pilies prie ežero pasivaikščioti.Lily ežero viduryje pamatė nedidelę salelę.Lily buvo labai smalsi,todėl nusprendė nuplaukti į salelę ežero vidurį.Kiek toliau Lily pamatė valtelę prie kranto ir nuskubėo prie jos.Kai Lily patogiai atsisėdo į valtelę,valtis pati pradėjo plaukti.
Kai valties priekis atsimušė į salą Lily išlipo.Sala nebuvo labai didelė,iš tiesų ji buvo maža,beveik pusė Didžiosios salės. Tačiau ji buvo labai graži.
Lily pradėjo vaikščioti po salelę ir ją apžiūrinėti.Joje buvo daug medžių,lapai jau buvo nusidažę įvairiausiomis spalvomis.Gelto lapai,saulę buvo aptemdę debesėliai,bet saulės spindulėliai veržėsi pro pilkis debesis.
Oras buvo niūrus,o ir Lily nuotaika buvo prasta.Ji atsisėdo ir iš po apsiausto išsitraukė knygą ,,Žvelgiant į Žvaigždes''.Lily labai domėjosi Astronomija ir jai labai patiko giedrą naktį stebėti žvaigždes.
-Ak,kaip aš pasiilgau tų valandų su tėčiu,kai stebėxavom žvaigždes.-tarė sau Lily.
Ji prisiminė kaip vieną rugpjūtį apie pirmą valandą nakties ji pamatė krintančių žvaigždžių lietų.Tai buvo vienas jos gražiausių prisiminimų apie žvaigždes.Jos jai visada atrodė magiškos.
-
Arisė, įsitvėrusi rankose žiobarišką knygą (jau seniai tokią beskaitė), vaikštinėjo ežero pakrante. Norėjo susirasti ramią vietelę kurioje galėtų patinginiauti šią netikėtai šiltą popietę.
Netikėtai akys užkliuvo už sukežusios valtelės, plūduriuojančios prie tankiai žole apaugusio ežero kranto. Pakėlusi akis nuo valtelės ir gerai įsižiūrėjusi, netruko pamatyti tamsesnę dėmę - salą - ežero vidury. Neatrodė, kad toje saloje kas būtu ar per dažnai lankytūsi. Miškas toks tankus, kad atrodė lyg vientisa masė. Jei mergaitė dar kiek ir dvejojo ar verta plaukti, tai tas dvejones užgožė pasakiškas smėlio ruožėlio vaizdas. Jis visas spindėjo saulėje, o kur ne kur suraibuliuodavo įvairiomis spalvomis.
Daugiau nebegaišdama, varniukė įsiropštė į valtelę.
-
Leila nusprendė pavaikščioti ežero pakrante ((o taip, daugelis postų tik taip ir prasideda :'D)). Mergaitė jau buvo paruošusi namų darbua, kurių profesoriai uždavė ne itin daug. Taigi, Leila, neturėdama ką veikti, koja už kojos ėjo ežero pakrante, kol pamatė žmogystą. Dar vieną mergaitę iš savo koledžo.
- Sveika, galiu plaukti su tavim kartu? - paklausė mergaitė priėjusi ir įsėdo į valtį.
Po kelių minučių irklavimo mergaitės jau buvo saloje. Tiesą sakant, juodaplaukė čia buvo pirmą kartą ir nepažinojo šių teritorijų. Viskas buvo gražu, sutvarkyta, kitaip, nei apylinkėje, kurioje ji užaugo.
- O čia visai nieko, - su šiokiu tokiu susižavėjimu balse prašneko Leila, kad užvestų pokalbį. - Aš Leila, o kas tu tokia?
-
Netikėtai išgirdusi balsą, Arisė krūptelėjo.
- Žinoma. Kodėl gi ne?- maloniai atsakė į jos klausimą.
Po kokių penkių minučių, visa nuilsusi mergaitė su naująja bendrakeleive pasiekė krantą ir iššoko ant balto, švelnaus smėliuko. Už šio nedidelio smėlio ruožo anksčiau matytas miškas atrodė dar didesnis. Toks paslaptingas, bet kartus ir nepaprastai viliojantis.
Arisei pasirodė, jog tarp tankių medžių kažkas šmėstelėjo, tačiau pamaniusi, kad tai tik saulės žaismas ir per daug neimdama į galvą, nutapsėjo nedideliu paplūdimiu iki gan didelio akmens.
- Aha. Net ne nieko, o visai gerai,- šleptelėjusi ant akmens nusispyrė basutes ir pėdas panardino į šiltą smėlį.- Aš Arisė,- taip pat pristačiusi pakėlė akis į Leilą ir šiltai nusišypsojo.
-
Leila menkai šyptelėjo naujai pažįstamai (o gal dar nepažįstamai?). Vis dėlto, reikėjo parodyti, kad nors kiek esi mandagi.
- Čia tikrai labai gražu, - nusispyrusi juodus nunešiotus Converse sportbačius, kuriuos rado padevėtų rubų parduotuvėje, pasakė Snieguolė. - Aš čia pirmą kartą, o tu? Niekada negirdėjau apie šią salą.
Mergaitė apkabino kojas per kelius ir padėjo smakrą ant kelių. Buvo rudens pradžia, tad saulė dar skaisčiai švietė kaitindama baltą mergaitės odą. Leila net nesivargino jos slėpti, žinojo, kad vistiek gyvenime neįdegs, tad kam stengtis kažką pakeisti. Taip mąstydama ir tylėdama ji žvelgė į tyvuliuojantį skaidrų ežero vandenį ir į jame plaukiojančias žuveles.
- Keista, kad čia nėra žmonių. Juk tokios gražios vietos retai būna tuščios... - garsiai išreiškė savo mintis varniukė. - Jau padarei namų darbus? - paklausė vien iš mandagumo, nenorėjo pasirodyti atgrasi. Juk turbūt niekam nerūpi, ar tu padarei namų darbus, ar ne. Namų darbai - tavo reikalas. Bent jau tokia buvo Leilos Sunshine - mergaitės iš Varno nago koledžo - nuomonė.
Vėjas lengvai kedeno palaidus mergaitės plaukus lyg žaisdamas su jais. Jie lygūs krisdavo jai ant pečių ir vėl pakildavo kaip kokia vėliavėlė. Mergaitė dar bandė sutramdyti vėjo taršomus plaukus, bet jos pastangos nuėjo veltui. Visgi, teks šukuotis grįžus į pilį...
-
- Aš taip pat čia esu pirmą kartą,- prisipažino Arisė.- Tikriausiai net nebūčiau jos pamačiusi jei ne valtelė. Nė neįsivaizduoju kaip niekad nepastebėjau šios salos ar kaip kiti jos nepastebi, juk ji tikrai netoli nuo kranto ir neblogai matosi.
Mergaitė užsižiūrėjo į dangumi plaukiančius debesis, retkarčiais užstojančius kaitrią saulę. Jai patiko mėginti įžvelgti formas juose.
- Tikriausiai todėl ir tuščia, kad niekas jos nepastebi. Retai kas žiūri aukštyn ar į tolį. Visi tik žvelgia sau po kojomis ir nenutuokia, kad jei pakeltų akis į horizontą, galėtų pamatyti tokį grožį,- garsiai mąstė varniukė puikiai suprasdama, kad tai taikoma ir jai. Nes ji juk irgi nepastebėjo šios salos. O reikėjo tik pakelt akis...- Mes tik čiumpam tai kas būna po ranka, ir manom, kad tai geriausia, nors jei bent kiek įdėtume pastangų, galėtume rasti šimtą kartų geriau,- Arisė suprato, kad kiek nusišnekėjo, bet kartais jai taip pasitaiko.- Ne nepadariau. Maniau, kad būtų nuodėmė, tikriausiai paskutinę tokią šiltą rudens dieną, praleist prie namų darbų,- nusijuokė.- O tu?
Pasilenkusi pasėmė saują smėlio ir leido jam byrėti tarp pirštų. Kai saujoj liko tik nedideli, įvairiaspalviai akmenukai, išsirinko iš jų plokščiausią ir paleido į ežero vandenį, bandydama padaryti taip, kad jis atšoktų. Deja akmenukas tik pūkštelėjo ir palengva nuskendo.
- Niekad nemokėjau,- atsidususi pratarė ir pasėmė dar vieną saują smėlio.
-
- Dažniausiai žmonės arba žiūri sau po kojom, arba žiūri per toli. Nes tai, kas mums nepasiekiama, automatiškai tampa geresniu dalyku. Kad ir kas tai bebūtų. Šviesos kitoje tilto pusėje visada buvo ryškesnės, nei toje, kurioje esame mes... - pridūrė tamsiaplaukė. - Na, aš jau padariau namų darbus. Juk ne veltui mokausi Varno Nage. Man tikrai svarbu daryti namų darbus, nors iš šalies atrodau kaip didžiausia maištininkė. Gal iš dalies tokia ir esu. Bet nemaištauju prieš namų darbų darymą, - menkai nusijuokė mergaitė.
Leila nusekė žvilgsniu akmenuką, nugrimzdusį į skaidrų ežero vandenį.
- Aš irgi nemokėjau, - bet moku kai ką geresnio. Mintyse pridūrė Sunshine.
Saulė lauke švietė tikrai skaisčiai ir kaitriai, tad varniukei teko nusirengti lengvą juodą švarkelį ir ji liko tik su juoda palaidine ant petnešėlių ir tamsiai mėlynu sijonu iki kelių.
-
Arisė ir toliau mėtė akmenukus į vandenį. Dabar jau nebesistengė kad jie atšoktų, o tiesiog metė ir žiūrėjo į ribuliuojantį vandenį. Saulė gerokai svilino ir jos tik trumpais šortais ir berankoviais marškinėliais pridengta oda paraudo. Staiga užsinorėjusi pėdomis jausti nebe įkaitintą smėlį, o vėsų ežero vandenį atsistojo.
- Nenori pabraidžioti?- grįžtelėjusi atgal paklausė Leilos.
Nutapsėjusi tuos pora metrų iki ežero, mergaitė įlipo į jį beveik iki pat kelių. Vanduo tuoj pat atvėsino įkaitusią odą. Žengusi keletą žingsnių į priekį už kažko užkliuvo ir dribo į vandenį. Jos kairę blauzdą ir delną pervėrė aštrus skausmas. Dusliai surikusi bandė stotis, bet ir vėl parkrito. Galiausiai vos ne keturiomis išropojo iš ežero ir parkritusi ant kranto suspaudė prakirstą vietą. Jos blauzdoje žiojėjo ilga, gili žaizda, tarp pirštų tekėjo šiltas kraujas, o akyse tvenkėsi ašaros.
-
Leila sėdėjo ant ganėtinai aukšto akmens ir mataravo kojomis. Kadangi nebuvo nieko rimto, ką galėtum veikti, mergaitė ištiesė delną ir sulig keistais jos žodžiais, panašiais į "šakum šarakum", smėlio smiltelės pradėjo suktis mažu sūkuriuku.
- Ne, nenoriu, - atsakė varniukė. - Man patinka žaisti su negyvąja gamta.
Leila Sunshine žiūrėjo, kaip draugė laisvai nueina prie ežero. Pačiai jai ežeras nebuvo labai patikimas, ar prie širdies. Tikėjo, kad čia gyvena kažkokie baisūs padarai, galintys sugraužti tave iki paskutinio kaulelio. Pagalvojusi apie tai, Leila nusipurtė ir toliau mintimis suko smėlio smiltis.
- Na, kaip, šiltas vanduo? - paklausė atsainiai, tik staiga pamatė, kaip naujoji draugė krenta į vandenį, tačiau nieko nedarė. - Kaip tu?
-
Uždususi varniukė pagaliau nusigavo iki ežero pakrantės. Bėgti paskui demoną, kuris, nors ir sulėtinęs savo greitį, tačiau lėčiau bėgdamas nejaučia nuovargio, buvo gana sudėtinga. Pagaliau pasiekusi tikslą, mergaitė sulėtino žingsnį ir greitai eidama bandė atgauti kvapą. Gi negulėsi dabar pusvalandį vien dėl to, kad visu greičiu nubėgai kelis šimtus metrų visu greičiu.
Prie ežero, rodosi, buvo dar dvi mergaitės - įdėmiau įsižiūrėjusi Amelia pastebėjo, kad vienai iš jų kojoje buvo gana gili žaizda. Raudonplaukė klausiamai pažvelgė į Jekateriną.
-Einam ieškoti ar?-ji galva mostelėjo į jau pažįstamos Leilos draugę. Galbūt ji ir pati galėtų susitvarkyti, arba nueiti pas madam Pomfri, šmėkštelėjo varniukei mintis.
-
Jekaterina jau lūkuriavo Amelios, o ją išvydusi apsisuko ir pažvelgė į merginas. Arisė, šmėstelėjo vardas Klastuolės mintyse. Ji atpažino draugę. Neramiai pasimuisčiusi mergina linktlejėo Ameliai.
- Palauk. Aš tuoj, - pasakė ir priėjo prie jų. - Labas, nematėt Klastūnyno moksleivės, gana mažos, šviesiais plaukais? - paklausė jų ketvrtakursė ir nusibraukė išsidraikiusius po bėgimo plaukus. - Galiu?
Paklausė turėdama omeny, ar gali užgydyti žaizdą. Greitai sumurmėjusi keis burtažodžius juodaplaukė užgydė žaizdą ir pašalino kraują. Išklausiusi merginų atsakymo nulėkė pas Amelia.
- Aplekiam visą salą ir šiaušiam kitur? - pasiteiravo draugės Jekaterina. Nerimas pamažu slūgo, bet bloga nuojauta kirbėjo kaip kirbėjusi.
-
-Ką jos sakė?-susirūpinusi paklausė Amelia, jau suprasdama, kad nieko. Juk jei Leila su savo drauge ir būtų ką nors naudingo patarusios ar prisiminusios, Jekaterina nesiruoštų toliau naršyti viso ežero, be to, jau ir taip būtų viską atpasakojusi. Mergaitę vis labiau ir labiau kankino bloga nuojauta. Dviems paros nieko neįspėjus niekas nedingsta. Tikriausiai ji mirusi... Arba kai kas, daug blogesnio nei mirtis. Varnanagė dar nenorėjo apie tai galvoti.
-Žinoma,-atsidūsėjo trečiakursė ir patraukė į salos gilumą. Galbūt Emily pasiklydo čia? Juk visai gali ir taip būti. O jei ji dabar miršta iš bado kur nors krūmuose? Jei ją dabar drąsko vilkolakis arba vampyras? Nors ne, tai būtų tikrai nesąmonė, eidama mąstė raudonplaukė.
-Na, bent jau žinome, kad vilkolakiai artimiausiu metu jai negresia,-"pasiguodė" varniukė draugei.
-
Tą rudens vakarą salelėje ežere susitikusios Amelia bei Jekaterina nei kiek nenutuokė apie pokalbį, toj pačioje salelėje įvykusį prieš tris mėnesius, tada, kai oras dar buvo šiltas, ir tuo pačiu ne per daug šiltas - na žinote, toks, koks būna birželį.
Tas pokalbis buvo tarp George ir Kasiopėjos, dviejų Hogvartso mokytojų. Apie ką jie kalbėjo nepasakosiu - pasistenkite tą išsiaiškinti patys.
- Ką gi, tikiuosi, kad nesate puristė, nes tokiu atveju aš prieštaraučiau jūsų įsitikinimams ir šis pokalbis toli nenuvestų, - jis nusišypsojo, tuo tarpu išraiška veide bylojo: nesutikite su mano nuomone, ir aš jus sutriuškinsiu. - Tiesą sakant, aš vaikystėje šitai laikiau netgi šiokiu tokiu savo išskirtinumu iš visų, taip aukštinusių savo grynakraujiškumą ar puskraujiškumą...
Bet aš ir užsiplepėjau. Išties, papasakokite man apie savo šeimą. Kokie jie? Ar vis dar palaikote ryšius?
-
Kasiopėja išplėtusi akis papurtė galvą. Garbanom besitaškant į šalis, taškėsi ir kalnai neištartų minčių ir dvejonių, kurioms gal ir derėjo būti išsakytoms.
-Dėl Dievo meilės, Kesė. Kasiopėja galų gale. Tiesiog. Kreipkitės. Į. Mane. Tu,-pažodžiui beviltiškai ištarusi sakinį, ji sumosavo rankomis, vis nenuvirsdama nuo uolos. Vis dėlto, išlaikiusi pusiausvyrą, ji nejaukiai šyptelėjo, prisiminusi šeimą. Arba bent jau tai, kas iš jis liko.-Am.. beveik neturiu šeimos. Tik mamą. Ir daugiau nieko. Visiškai nieko,-ji atsidususi įbedė žvilgsnį į pilką bejausmį akmenį. Visgi niekas taip ir neužpildė tos tuštumos jos širdyje. Tankiai sumirksėjusi, kad jau pavandenijusios akys nepradėtų vemti ašaromis. Giliai įkvėpusi, ji užsimetė savo firminę šypseną, dabar slepiančią širdgėlą, pakėlė akis į profesorių.-Kodėl jums nepapasakojus apie savąją?
-
[Nu sorry, bet kad čia viskas taip lėtai, tai...]
Jekaterina tik beviltiškai papurtė galvą, atseit, nieko gero ir nieko svarbaus. Klastuolės mintys ėmė skrieti beveik šviesos greičiu ir sudarinėti milžinišką sąrašą dalykų, kurie galėjo nutikti Emily. Mergina nenorėjo patikėti, kad jos draugė galėjo mirti. Tai buvo pernelyg nerealu. Kartu su Amelia jos aplakstė visą salą, visus giluminus upleiukus joje, apieškojo kiekvieną medį ir kiekvieną duobę.
- Taip, iš tikrųjų, - sumurmėjo juodaplaukė ir atsiduso. - Dabar keliaujam į ežero pakrantę, ten nersim jos ieškoti. Galbūt nuskendo ar kokioje grotoje įkliuvo ir nebegal išlįsti
Paporinusi tai ketvirtakursė pasičiupo Amelią ir nuskuodė į ežero pakrantę. Tiesiog praskridusi ežerą valtimi su drauge nukurnėjo tolyn.
-
Arisei, nuo viso to kraujo ir jo netekimo jau buvo bepradedą temti akysi, bet staiga, lyg iš po žemių atsirado Jekaterina. Ji kažko klausė, tačiau varniukė negirdėjo ko, nes visus garsus aplinkui užgožė jos pačios širdies dūžiai.
Po keleto akimirkų, jausmas lyg būtum panirusi į vatą pradėjo trauktis, mat klastuolė jos žaizdas išgydė, bet svaigulys niekur nedingo. Juk prarasto kraujo niekas nesugrąžino.
- A-a-ačiū,- šiaip ne taip išstenėjo ir apžiūrėjo blauzdą. Ši visiškai išgijo tik, kad toji vieta buvo vis dar jautri ir apskretusi krauju.
Pamankštinusi kojos pirštus grįžtelėjo į Jekateriną, bet ši jau buvo nukūrusi pas jai nepažįstamą raudonplaukę.
Galiausiai atsisukusi į Leilą pratarė:
- O aš, kaip kokia kvaiša, nė nepagalvojau, jog galiu tiesiog išsigydyti,- nelinksmai nusijuokė.- Ir dar skaitausi, kad esu iš Varno Nago. Tik pamanykit.
Žvilgtelėjusi į kraujuotą koją, pabandė ją nusivalyti smėliu, bet šis tik prilipo dar labiau pablogindamas padėtį. Galų gale sunkiai atsidususi pabandė surizikuoti ir dar kartą įmerkti koją į ežero vandenį, nes negalėjo tverti tos košės, prilipusios jai prie blauzdos.
- Aš tuojau,- tarstelėjo draugei ir atsargiai, vis dar tikėdamasi skausmo, nutipeno link vandens. Prie pat vandens linijos dar kiek padvejojo, bet galiausiai nusprendusi, jog tąkart užkliuvo už paprasčiausio akmens, negiliai įbrido. Sustojusi, kad vanduo būtų nepilnai iki pusės blauzdų, pradėjo trinti kraujuotą vietą. Vanduo, aplink mergaitę, pasidarė švelniai rausvas. Staiga, kažkur išgirdo tekšint vandenį ir grįžtelėjusi ton pusėn išvydo milžinišką čiuptuvą, lekiantį jos pusėn. Dar spėjusi dusliai surikti paniro į drumzliną ežero vandenį. Ji draskėsi rankomis, mėgindama nusitverti kokio akmens ir spardėsi, galvodama, jog galbūt pasiseks išsivaduoti iš to slidaus padaro gniaužtų, tačiau...
Jis tempė Arisę tol, kol aplink liko tik begalinė juoda ežero gelmė, kol nepakeliama tyla užgulė ausis, o geliantis šaltis surakino raumenis. Mergaitė jautė kaip vis labiau ima trūkti oro ir kaip pamažu traukiasi jos jėgos. Galbūt dėl to, kad susitaikė su tokia savo lemtimi, o gal tiesiog nebepajėgdama daugiau kovoti, varniukė galiausiai nustojo draskytis ir tiesiog leidosi nešama gilyn.
Viskas aplinkui nunyko. Dingo baisinis glitėsiais aptekęs padaras, dingo ir geliantis ežero šaltis, netgi tamsa tapo kitokia. Mergaitė buvo tartum besvorė ir juto kaip kažkokia jėga pučia ją tolyn. Kur? Ji ir pati to nežinojo.
-
Aha, atsirado protinguolė.. Smėlį ant kojos kiša, tai tikrai protinga, Arise, tu tokia protinga.. Kaip tu išvis patekai į Varno nagą? mąstė mergaitė, kojomis mataruodama į visas puses ir kvailai besišypsodama.
- Aha, tu eik, o aš palauksiu čia, vistiek niekur tu nedingsi, - pasakė Leila ir atsuko veidą į rudeninę saulę. Buvo visai šilta, kaitino ir po odą bėgiojo saulės spinduliukai taip bent kiek pradžiuginantys liūdnąją mergaitę. Taip prasėdėjusi kelias minutes, juodaplaukė sunerimo. Kodėl ji taip ilgai, įdomu, kas buvo, pagalvojo ji ir stryktelėjo ant žemės.
- Arise? - paklausė ji. - Ariseeee?
Nesulaukusi atsako ji pažvelgė į tamsų ežero vandenį. Jame matėsi vis gilyn skęstantis mergaitės kūnas. Leila gūžtelėjo pečiais, apsisuko ir nuėjo. Matyt, likimas taip nulėmė.
-
Lewis beveik tingiai mostelėjęs lazdele nuplaukė ežeru tolyn. Valtelei atsimušus į krantą, vaikinas išlipo iš jos ir patraukė toly. Nebešiltas vėjelis nerūpestingai draikė jo ir taip susišiaušusius plaukus. Iš pradžių kiek nerimastingai apsižvalgęs jis įsitikino, kad jo įbrolio čia nėra ir tik tada drąsiau patraukė tolyn. Medžiai čia nebuvo tip išsikeroję, kaip kad Uždraustajame Miške, bet irgi ne tokie maži kaip salai. Lewis net abejojo, eiti tolyn, ar ne. Ten galėjo būti pavojinga, o labai dideliu išsimokslinimu, kas per padaras ir kaip su juo kovoti, vaikinas neturėjo. Galiausiai atsidusęs tiesiog atsisėdo ant žolės ir nukreipė akis į raibuliuojantį vandenį. Kaip ir dažniausiai, visi jo pažįstami kažkur. Augęs su vyresniuoju įbroliu pats Lewis tarsi sunkiai bendravo su žmonėmis, bet buvo draugiškas ir net labai.
-
Christina palikusi Hogvartsą ėjo ežero pakrante. Užmetė akimis į netoliese kiūtančią salą. Kuri buvo iš visų pusių ežeru. Išsitraukia lazdelę ji mostelėjo lazdele. Stebėdamas kaip medinė valtelė greitai plaukia link jos. Buvo lauke šalta. Nors nebuvo labai šalta vis tiek apsirengė gana šiltai. Kol valtelė atplaukė ji vis dairėsi aplinkui ar kas nors jos neseka. Galiausiai įsitikinusi, kad viskas gerai ji atsargiai lipo į valtelę, atsisėdo ant tariamų ,,suoliukų". Valtis pajudėjo. Tiksliau skriejo. Rudaplaukė dairėsi, grožėjosi gamtos grožiu.. Vis artėjo ir artėjo sala. Kol galiausiai sustojo medžio dirbinys jai pasivadino kažkur tarp medžių stovintis vaikinukas. Ksaveri išlipo ant kranto ir dairėsi. Staiga pamatė japonų kilmės vyriškos lyties vaikiną. Jo jinai dar nebuvo mačiusi. Tad paskubomis išsitraukė lazdelę ir paklausė:
- Kas tų toks? - vaikinas buvo gražus.
-
Lewis tingiai spoksojo į vandenį, kai kažkas jį sudrumstė. Vaikinas pakėlė akis ir išvydo valtelę plaukiant, o joje ir merginą, kiek jis suprato iš toli, žydrais plaukais. Japonas pašoko ant kojų nesėdėjęs. Nepažinojo gi to žmogaus ir nors tikėjosi pabūti vienas, šokia tokia gyvybė jam patiko, vis geriau. Kai nepažįstamoji prišoko prie jo su iškelta lazdele, nedaug trūko, kad iš netikėtumo Lewis būtų vėl atsisėdęs ant žemės, bet, laimei, susilaikė.
- Am, labas rytas? - sarkastiškai paklausė jis. - Aš Lewis. Lewis Williams. O tu kas tokia būsi, kaktuse su ramunės siela?
Vis dar sarkastiškai šnekėjo vaikinukas. Iš merginos veido matėsi, kad ji nėra tokia arši, kokia dedasi, o tas lazdelės nukreipimas į jį atrodė taip, lyg ramunė apsivilkusi kaktuso kostiumą bandytų jį įbauginti.
-
Christina klausiamai kilstelėjo antakius:
- Kodėl šakai man labas rytas? Juk, negali žinoti kas aš ir kokia asmenybė esu. Bet malonu susipažinti. Aš Ksaveri Į Kodexyve, - šaltai ji prisistatė. Nužvelgė įtariai jį: jis buvo aukštas, juodais kaip derva plaukais. Rusų akių. Kurios bylojo jog, jis nepavojingas. Siauros akys. Raudonos it kraujas lūpos. Žodžių buvo patrauklus. Mergina užraudo nuo jo pasakyto fakto. Ižvaizda kaip kaktuso, o vidus, siela kaip ramunės. Rudaplaukė nieko nelaukusi įsikšo į kišenę burtų lazdelę. Ji vis atsargiai elgėsi. Ji atsisėdo ant kietos žemės ir prabilo:
- Kas tų toks? Man neteko tavęs net matyt. Kokiam koledže mokais. Kelintakursis? Turi brolių ar sesių? - Christina tariamam Lewis uždavė aibę klausimų .
-
Lewis kiek pašaipiai šyptelėjo.
- Juk ir nesakau ,,labas". Sakau labas rytas, - šelmiškai kilstelėjo antakį vaikinas. Rodos, Christina jį vertino ne itin kaip, ypatingai taip šaltai nužvelgdama. Lyg kokį purvo gabalėlį, užkritusį ant suknelės. Lewis vos nesusijuokė ir vėl atsisėdo ant žemės, kaip ir anksčiau, nes dabar ant jos sėdėjo ir Ksaveri.
- Nemanau, kad aš turėčiau atsakinėti į šituos klausimus. Juk nežinojau, kas tu tokia ir kokia tu asmenybė, - pacitavęs ją pačią vaikinas patogiai pasirėmė ant rankų. Rodės, jokio nejaukumo, jokio įtemptumo, tik lengvas šelmiškumas ir draugiškas pokalbis. Toks buvo Lewis charakteris, jis nemėgo šnekėti apie save, ypatingai pirmam sutiktam žmogui, o ta klausimų ataka didelio džiaugsmo jam nepridėjo.
-
Mergina atsiduso. Leido nenuoramai vėjui taršyti plaukus. Tas taršydamas švilpavo gana smagiai net negalvodamas apie ateitį. Christinai buvo gaila Emily kuri tapo vaiduokle. Nusisuko nuo Lewis ir pradėjo tyliai verkti. Ašarėlės kas vieną ridenosi nuo akių ligi žemės. Merginai buvo gaila pasaulio. Nelaimingų, nuskriaustų, vargšų, našlaičių, pabėgėlių žmonių. . Ji norėjo būti linksma, nerūpestinga moterimi. kuri nesirūpina dėl ateities, džiaugiasi dabartimi. Žydraplaukė valėsi ir valėsi greitai liejančias ašaras. Kurios buvo šiltos, sūrios. Viena iki lūpų net nukrito. Pro ašaras žiūrėjo tiesiai į ežerą. Kurio bangelės vos vos kilnojosi. Saulutė švietė nešykštėdama šviesos, šilumos. Mergina sugriebė saują smėlio ir sviedė į ežerą. Sviedimas buvo beviltiškas, beprasmis...
-
Lewis norėjo garsiai pasakyti ,,Kas per velnias?", bet net neprasižiojo. Kelias sekundes nežinojo visiškai, ką reikia daryti. Juk ji visiškai ne prie ko ėmė verkti ir dėl kažko liūdėti. Vaikinas nervingai išplėtęs akis žiūrėjo į ją. Kad ir buvo beveik nepažįstami, Lewis prisislinko arčiau ir apkabino Christina. Na, mintis, jog gaus nuo jos į galvą niekaip neapleido vaikinuko, bet ką padarysi - bent jau pasistengė paguosti. Kažkokia depresiška nuotaika jai tikriausiai, arba nutiko kažkas liūdno... greičiausiai, kad kažkas numirė. Gal, išmąstė japonas, rankomis perbraukdamas pasivėlusius, kaštoninius merginos plaukus. Jie buvo švelnučiai lyg šilkas ar aksomas ir lyg iš toli dvelkė citrusų gaiva. Lewis švelniai, bet tvirtai laikė apkabinęs Christina tikėdamasis, kad ši nepratrūks.
-
Christinai buvo labai liūdna. Tūžmingai su ašaromis akyse įsispoksojo į niekuo dėtą ežerą kuris tvyrojo taip ramiai nesukeldamas menkiausio garselio. Buvo labai tylu kaip kapinėse. Netrukus pajuto ją apglėbiančias rankas. Jau ketino kelti ranką ir duoti kažkokiam žmogui skelti antausį. Bet priešingai ji taip pat apkabino jį. Jautė nuo Lewis sklindančią šilumą. Toji šiluma ją nuramino, kažkuom paguodė. Pajuto kaip jai švelniai perbraukia per jos plaukus. Ksaveri tyliai sušnibždėjo:
- Ačiū, Lewis, - nuoširdžiai išreiškė padėką nepažįstamam vaikinui. Ašaros vis retėjo ir retėjo. Palikdamos paskutinius žingsnius. Pajuto kaip nuo Lewis sklinda apelsinų kvapas. Kvapas buvo pernelyg saldus. Ji nusivalė paskutines ašaras rankove. Ir pagalvojo: Kaip gera...
-
Tikras kaktusas su ramunės siela... tikrai... pagalvojo Lewis tarsi suprasdamas, kodėl akimirkai pakyla Christina rankos. Vaikinukas pajautė, kaip mergina paslėpė ašaras ir nebylią raudą jo kaklo linkyje. Juodaplaukis vis dar kiek nervingai perbraukė ranka draugės plaukus. Jam neišėjo iš galvos mintis, kodėl ji tokia liūdna ir kas atsitiko. Kad ir kaip jam magėjo to paklausti, jis negalėjo. Būtų dar kartą priminęs jai tai, dėl ko ji verkė ir Lewis to nenorėjo.
- Tau viskas gerai? - paklausė jis Christinos. Jeigu jai jau viskas gerai, nebus būtina sėdėti apsikabinus, nes Lewis nebuvo pratęs prie to, visiškai. Jo įbrolis nemėgo apsikabinėti, tad jį nuniurkydavo įmočiutė (?), o nuo to laiko beniukas bijodavo tokių nuniurkymų.
-
Christina aprimusi nuleido rankas nuo japono. Šiek tiek pakilo ūpas. Atsitraukusi nuo jo ji pakilo. Priėjo prie ežero kranto. Pasisėmė rieškute vandenį ir nusiprausė paraudonavusį veidą nuo verkimo. Prausdamasi ji klausėsi pelėdų ūkavimo. Paskutinį kartą nusiprausė vandeniu, ji atlošė žydraplaukę galvą. Grižo pas Lewis jau nusiteikusi gana pakankamai gerai. Atsisėdusi ji šiltai nusišypsojo. Po to prabilo:
- Nesijaudink viskas gerai. Grįžo negeri prisiminimai. Kaskart kai juos atsimenu visada pravirkstu. Ką ketini veikti? Aš tai galvoju ištirtisalą arba sėdėti ir grožėtis nuostabiu gamtos grožiu, - pamįslijusi Ksaveri bandė atsirinkt norimą variantą. Jai buvo įdomu ką ketina veikti japonas. Ji laukė atsakymo. Ksaveri atsiminė tas nuostabias rudas akis, šiltą glėbį. Ji norėjo, kad tai vėl pasikartotų...
-
Lewis sekė juodų akių žvilgsiu Christiną, kuri, rodos, atsigavo iš po liūdnų prisiminimų praplovusi veidą šaltu vandeniu. Vaikinas tiesiog stebėjo ją ir nieko nesakė. Daug ir nešnekėdavo. Gal dėl to, kad buvo kiek drovokas, arba dėl to, kad vaikystėje ažai su kuo šnekėdavosi. Kaip jau buvo aišku, su įbroliu taip ramiai pasišnekėti negalėdavai. Niekada. Lewis neprisiminė tokios dienos, kada Johnny nebūtų užsisklendęs savyje ir nenirštų ant viso pasaulio.
- Nesu kol kas numatęs, - atkuto japonas iš prisiminimų. Ir kodėl būtent mano įbrolis turi amžinai būti išsikerojęs mano galvoje... per jį nieko negaliu nuveikti, o jis tikriausiai net neprisimena manęs, pagalvojo apmaudžiai Lewis. Galvodavo, kaip būtų smagu sutarti su juo. Galiausiai vaikinas išvijo iš galvos prisiminimus ir šyptelėjęs ėmė žiūrėti į Christiną.
-
Merginai patiko kai Lewis nusišypsojo. Jo šelmiškas šypsnys iš tiesų labai žavėjo. Ji atsargiai paklausė:
- Apie ką svajoji? Gal tiksliau galvoji? Gal norėtum kartu su manimi kur nors pasivaikščioti po apylinkes? - nekaltai paklausė ji. Arba tiesog šelmiškai. Christina pasigriebusi medinę šakelę ėmė piešti beleką. Netyčia jai išėjo nupiešt širdelę. Mažiausiai trūko parašyti jos ir Lewis vardo incialus dar pripiešt strėlytę perveriančią širdį. Jos gyvenimas atgavo spalvingesnį atspalvį. Mažiausiai iki laimės trūko, kad jis paklaustų ar ji Christina sutiktų būti jo mergina. Rudaplaukei buvo labai įdomu kelintakursis jis, iš kokio koledžo. Ji buvo iš smalsiųjų. Garsiai, linksmai šlamėjo medžių lapai. Po saują lapų vis krito ir krito. Vyravo raudonos, geltonos, rudos spalvos. Ji atsistojo ir linksmai paklausė vaikino:
- Eime?
-
Kelias minutes Lewis ir Christina žiūrėjo vienas į kitą. Tiksliau, ne kelias, o gana ilgokai. Ir vaikinas negalėjo atitraukti akių nuo jos, vedamas keisto instinkto, arba tiesiog draugiškumo. Jis nevengė pastebėti, kad Christinos akys tamsiai rudos ir šiltos, jose žiburiuoja linksmos ugnelės, kai tuo tarpu Lewis akys buvo juodos ir paslaptingos.
- Nieko ypatingo, - šyptelėjo jis. Mažų mažiausiai norėjo gadinti sau gerą nuotaiką pokalbiais apie tėvų žūtį, patėvius ir žiaurų įbrolį. - Galim pasivaikščioti.
Gūžtelėjo pečiais japonas ir atsistojo. Ištiesęs ranką pakėlė ir sėdinčią Christiną - mandagumas reiklavo padėti damai bet kokiu atveju. To jį išmokina patėvis. Gaila, kad to paties negalėjo padaryti su įbroliu Johnny.
-
*Grįžtam atgal*
George nusijuokė iš Kasiopėjos nevėkšliškumo. Tada, suprasdamas, kad šitoks gestas buvo labai nemandagus – būtų mandagus, jei jie būtų geri draugai ir Kasiopėja nebūtų įsižeidusi (kuo, deja, tuo metu nebuvo) – mikliai užsičiaupė. Labai laiku, nes ji ėmė šnekėti apie savo šeimyną; buvo gana liūdna (nors ir neilga) istorija, nes po jos moteris nutilo ir kiek laiko nebešnekėjo. Galiausiai išspaudė klausimą, jų minimalistinį pokalbį pratęsusį dar penkioms minutėms – tai šiek tiek supykdė George, jau besitikėjusį dramblinti namo.
- Nagi mano šeima nėra kažkuo ypatinga, - jis vangiai nusišypsojo ir diaboliškai pažvelgė į merginą, - esu kilęs iš Žiobarų, ką jau žinai. Turiu seserį Emmą, trisdešimtmetę bei su manimi ne itin palaikančią santykius. Suprantama, ant jos aš anaiptol nepykstu (o ir pats ją pažindamas nenoriu dirbtinai bendrauti), juk mūsų prigimtys skirtingos ir tiek. Ir vis dėlto klysčiau sakydamas, kad nepasiilgstu jos, ar žiobariško gyvenimo, nes jis – bent jau toks, kokį atsimenu – buvo daug paprastesnis negu dabartinis. Tokiai mano mąstysenai įtakos gali turėti daug kas, pirmiausia, tai, kad vaikystėje turėjau daug mažiau priežasčių – tačiau tai nesutrukdo man mąstyti apie gyvenimą, galbūt turėtą, jei būčiau pasirinkęs nevykti į Hogvartsą (o tokių minčių, jei ne aš, tai mano tėvai tikrai turėjo – laimei, bent tą kartą jie priėmė sprendimą remdamiesi tuo, ko noriu aš, o ne ko man, jų nuomone, reikia). Šiaip ar taip, niekada nesužinosiu, ar mano gyvenimas būtų buvęs geresnis liekant Žiobaru, tad mąstyti apie tai turbūt irgi neverta.
O tu? Ar esi galvojusi apie Žiobarų gyvenimą?
-
Tykiai gulėdama ant minkšto smėlio, o aplinkui tvyrojo rankas čaižantis oras? Marilyn atrodė lyg iškritusi iš vandens. Marilyn negalėjo mąstyti. Atrodė, lyg galvą ir visas smegenis gėlė. Mary stovėjo vidury baltos tuštumos. Gėlė kiekvieną kūno raumenėlį, nuo galvos iki pirštų galiukų. Mary pabandė žengti vieną žingsnelį, atrodo, pavyko, bet.. Varniukė paslydo už tuštumos ir krito žemyn, baisiai čaižoma pjaunančio vėjo. Vanduo plaučiuose pakilo iki stemplės ir vienuolikmetė jautėsi lyg trankoma į pilvą. Skausmas buvo tikras, tuštuma - ne. Sunkiai stenėdama Marilyn lyg kokia marionetė, beveik nevaldoma, atsisėdo ant smėlio ir nusilpusi susmuko. Pastebėjusi šalia besibastančią Isabellą, Mary ištiesė ranką prie jos ir sunkiai gokčiojo, negalėdama kalbėti dėl vandens plaučiuose.
-
Isabella, šiaip ne tai ištempusi Marilyn į kranto, paguldė ją ant smėlio. Pirmakursė jau buvo ėmusi panikuoti, mat priešais ją gulinti mergaitė nei judėjo, nei kvėpavo. Tiesiog gulėjo susmukusi, visa šlapia ir perbalusi.
Nebežinodama ką daryti, Isa pakilo ir pradėjo vaikštinėti aplinkui sukdama galvą kaip galėtų padėti. Metusi dar vieną žvilgsnį į permirkusią Mary, nusprendė, jog kol kas geriausia būtų kažkaip išsidžiovinti. Kiek užtruko kol pasikuitusi galvoje atrodo reikiama burtažodį, bet galiausiai bakstelėjo varniukės pusėn bei tyliai jį murmtelėjo. Isabellos nuostabai jis suveikė ir Mary akimirksniu išdžiuvo. Antrą kartą mostelėjo į save ir taip pat išdžiuvo.
Netikėtai Marilyn sujudėjusi atsisėdo, taip priversdama Isa šoktelėti vietoje.
- Kaip tu? Ar viskas gerai?- pripuolusi prie mergaitės ėmė klausinėti, bet šioji tik žiopčiojo lyg ant kranto išmesta žuvis.
Pirmakursė ne iš kart suprato kas vyksta, bet prisiminusi pirmosios pagalbos pamokas Londone, priėjo varniukei iš už nugaros. Apglėbusi mergaitę per liemenį, ėmė daužyti į saulės rezginį, melsdama, jog tai padės.
-
Kiek atsipeikėjusi, Marilyn pasistengė pakosėti, ir - o stebukle! - pavyko. Po truputėlį vėl atsitiesdama, Mary įdėmiai pažvelgė į Isabellą, kuri, atrodo, teikė pirmąją pagalbą ir švelniai nusišypsojo, tik netikėjo, kad išėjo, nes jos smegenys dar neveikė. Tik kažkodėl kiekvienas kūno raumenėlis lyg ir liepė kažką daryti, tačiau Marilyn tik kratėsi, nesiryždama to daryti, tačiau smegenys nesiliovė. Ir štai ji sunkiai atsisėda patogiai, padeda ranką į šoną, bet.. Susilaiko ir švelniai nusišypso, palenkusi galvą. Tokie mano grožio kerai gali ją pakerėti, niekas dar neatsilaikė, -kaip tornadas galvoje sukosi panašios mintys, nublokšdamos sveiką protą toliau, kad jis negali pasijudinti, ką kalbėti jau apie grįžimą atgal. Štai ir pasilenkia arčiau mergaitės, tikėdamasi kad tai gali suveikti. Įsmeigusi į Isą savo nepaprastai svaiginantį ir kažko trokštantį žvilgsnį, ji pradėjo sukti plaukus aplink pirštą ir pagaliau prabilo.
-Labai ačiūū, -svajingai sumurkė Marilyn, nors sveikas protas liepė jai nepasiduoti, ir prikando lūpą.
-
Isabella lengviau atsiduso pamačiusi, jog Marilyn iškosėjo iš plaučių ežero vandenį. Ji nė neįsivaizdavo, ką būtų sakiusi mokykloje, jei varniukė čia pat, ant jos rankų, būtų uždususi. Tikriausiai pirmakursė pati nušoktų nuo astronomijos bokšto, kad tik nebūtų reikėję aiškintis mokykloje. O Isa tikrai galėtų tai padaryti. Na, bent jau ji tuo neabejoja šią minutę, nors nežinia kaip ten būtų jai žengus prie turėklų.
Isabella lyg suakmenėjusi stebėjo besišypsančią Mary, ir nejučia pati taip pat plačiai išsišiepė. Keistas jausmas. Lyg jos galva būtų prisipildžiusi tirštų dūmų. Negalvodama mergaitė ir pati ėmė lenktis į priekį, nors tuo mačiu metu jai į galvą baksnojo nerami mintis. Kažkas čia ne taip. Tačiau tą neramią mintį išstūmė vis dar tirštėjantis rūkas jos galvoje. Ji vis dar slinko pirmyn, bet staiga šį keistą jausmą išsklaidė svajingas balsas ir rūkas pasitraukė taip pat staigiai, kaip ir buvo užplaukęs.
- Nėra už ką,- numojo ranka ir pastebėjusi kaip arti yra Marilyn, atsitraukė per gerą metrą.- Tai ką veiksim dabar?- lyg užmiršusi kas ką tik vyko, paklausė.- Gal nori eiti pasižvalgyti į tą mišką, salos viduryje?
-
-Žinoma, -zuikuti. Dar bandydama išvyti tokias mintis, bet negalėdama, tiesiog ramiai atsistojo ir ištiesė ranką mergaitei, padėdama jai atsistoti. Žvalgydamasi aplinkui, Marilyn akys sustojo prie varniukės. Dar miglotai suprasdama savo troškimus, Mary akys sustojo prie Isabellos lūpų. Staiga jai galva lyg aptemo. Stengdamasi kuo greičiau ją nuvesti prie miško, varniukė šypsojosi, ir kol ji nematė, pasmerkė jai akį ir svaiginančiai netyčia einant ji truputį prisiglaudė prie Isabellos. Tirpstu. Gana daug atitraukusi, vėl svaiginančiai žiūrėjo į mergaitę, lyg rydama jos veidą. Sustojusi pamiškėje, Marilyn draugiškai pasiteiravo.
-Eime toliau?
Žvilgsniu atrodė, kad ji nenori eiti toliau, todėl tik pasodino ją prie medžio. Atsisėdusi šalia jos, ji dar bandė pasiilsėti ir atsiduso.
-Dar nesijaučiu geriau. Gal žinai kokių kerų?
-
Apsvaigimas vėl grįžo Marilyn prisilietus. Jos padedama mergaitė šiaip ne taip atsistojo ir kiek svirduliuodama patraukė link medžių guoto. Isabellai atrodė, jog jos eina visą amžinybę, bet medžiai nė kiek neartėjo. Kai galiausiai iki jų prisikasė, pirmakursė buvo nusikalusi lyg po viso maratono, tad Mary paklausus ar gali eiti toliau, ji tik nebyliai pakratė galvą. Pfffft, pati pasiūliau, o dabar neįstengiu. Susiimk pagaliau,- silpnai prasiveržė nežabota mintis. Bet visgi keistas apdujimas ir nuovargis nugalėjo, tad Isa susmuko po medžiu, prie kurio privedė Mary.
- Aš taip pat nesijaučiu nuostabiai,- gan tyliai sumurmėjo, bet ne tiek, jog priešais sėdinti varniukė neišgirstų.- Tikriausiai ir man tas pasiplaukiojimas neatėjo į naudą,- jau kiek garsiau tarė purtydama galvą ir bandydama nusikratyti svaigulio.- Smegenys lyg ištirpusios.
Mergaitė kiek pasirausė galvoje ieškodama kokių įdomesnių kerų, bet veltui. Arba nežinojo nieko įdomaus, arba tą momentą tiesiog niekas neatėjo į galvą, tad Isabella tik gūžtelėjo pečiais:
- Nieko įspūdingo, o tu?
-
-Gaila, ne, -jau kiek apsiraminusi sušnabždėjo Marilyn. -
Man šalta. Kaip manai,..
Nelaukdama atsakymo, Mary tiesiog prisislinko visai prie jos ir prisiglaudė. Užteko to prisilietimo, ir iš sveiko proto išniro tik.. Beprotiški troškimai. Aš noriu jos. Jos lūpų, jos prisilietimo, jos.. Nespėjusi nė minčių suvaldyti, varniukė nė nepajuto, kaip pradėjo pavojingai artėti prie Isabellos besišypsančių lūpų, ir.. Įsisiurbė į jas. Lyg užvirė kraujas, grįžo sveikas protas su dar didesniais troškimais, bet Marilyn nekreipė dėmesio, nes buvo apdujusi ir jautė smegenų impulsus tik per tirštą dramblio kaulo rūką. Atrodo, ta akimirka buvo pati geriausia Marilyn gyvenime. Bučiuodama tas švelnias, saldžias lūpas, Mary jautė kad nori tai daryti amžinai.
-
Isabella nustebo. Ji jautėsi tokia sutrikusi, kad kelias akimirkas tik sėdėjo sustingusi ir tiesi it styga, tokia sutrikusi, jog net protą užtemdęs rūkas šiek tiek atsitraukė. Dabar kai sugebėjo aiškiai mąstyti, mergaitė nežinojo kaip į tai reaguoti.
Aš to nenoriu,- tvirtai tarė sau, ir jau ketino atsitraukti, tačiau tas rūkas vėl po truputį ėmė glemžtis jos mintis. Jos sąmonė aptemo ir Isa užvaldė ne jos jausmai bei mintys. Aš to noriu,- pajuto begalinį troškimą.- Noriu jausti jos lūpas ant savųjų amžinai...- įsibrovė nelaukta mintis ir pirmakursė perkėlė savo ranką ant Marilyn nugaros,- ...jos šiltą kvėpavimą, it paukščiuko plunksną, ant savo skruosto...- kitą delną uždėjo ant šlaunies,- ...jos grakščius pirštus savo plaukuose,- dar stipriau prisispaudė prie Mary ir suspaudė jos lūpas tarp savųjų.
Staiga tas mintis išblaškė driokstelėjimas, kaip bent jau Isabellai atrodė, ir ją užtemdęs rūkas galutinai pasišalino. Ji vėl pajuto siaubingą sutrikimą ir atsitraukė. Atrodė lyg ją kamuojantys jausmai, nebūtų tikri, lyg juos kas nors būtų brukęs jai per prievartą.
-
Pasijutusi pastumta, Marilyn atsipeikėjo ir suprato, ką ką tik padarė. Užsiėmusi burną rankomis, Mary iš nuostabos sustingo, tačiau pasistengė būti ramiai ir kiek pasėdėjo. Pažvelgusi į Isabellą, ji pamatė, kaip skaudu jai yra, ir ramiai uždėjo ranką jai ant peties ir luktelėjo, kol atgaus balsą.
-Aš atsiprašau,-pusiaušnibždomis pasakė varniukė, o akyse jai pradėjo tvenktis ašaros.-Tikrai ne..
Tačiau nespėjus jai pabaigti sakinio, jos balsas atitrūko ir beviltiškai apsižvalgė aplinkui, lyg tarp medžių žvilgsniu ieškodama patarimų, ką daryti. Pagaliau atsidususi, Marilyn pasistengė nuraminti Isą, tačiau greitai atitraukė ranką, nes, kaip tikėjosi, ji labai įtūž, visiems pasiskųs ir nustums nuo astronomijos bokšto. Sukaupusi paskutines jėgas, Mary pasistengė išlementi.
-Aš.. Aš tikrai.. Nenorėjau..
Tačiau tiesiog negalėdama susilaikyti, ir lyg nenorėdama, kad jos akyse ašarų nesimatytų, varniukė tiesiog nusisuko ir stipriai nuvalė ašaras. Žiūrėdama į ežerėlį, dabar atrodantį kaip plačiausias marias, varnanagė vėl beviltiškai apsižvalgė nors menkiausios valties. Kad ir su skyle. Būtų neblogai nusiskandinti po tokio nutikimo. Arba iš vijoklių susipinti vijoklį ir pasikarti. Arba tegul ją nužudo stirniukas Bembis. Kad ir koks kvailas būtų pasiūlymas, Marilyn kuo rimčiausiai su tokiu nužudymu sutiktų. Mary mąstė, kaip norėtų, kad čia būtų serijinis žudikas, Obama-žudikas ar bent jau teroristų kariuomenė, nes įskaudinusi kitą žmogų, juolab jos draugę, nebesinorėjo gyventi.
-
Pasukusi galvą į šoną, tarp medžių pamatė patį paprasčiausią stirniuką (mergaitė nežinojo, jog čia esama ir paprastų gyvūnų), kuris matyt užmynęs perlaužė šaką.
Tada vėl pažvelgė į varniukę ir galiausiai suvokė kas ką tik čia įvyko. Isos akys išsiplėtė iš siaubo, o atvipusi burna, taip ir sustingo neištarusi nė žodžio. Ji tik nebyliai purtė galvą kol varniukė atsiprašinėjo. Ji tiesiog nepajėgė viso to suvokti.
Pagaliau sugebėjo tyliai riktelt ir nustūmusi nuo savęs Marilyn, nubėgo į miškelį, buvusį joms už nugaros.
Isa brovėsi pro šakas vis gilyn ir gilyn, o akysi jautė ašaras. Ji ne taip viską įsivaizdavo. Kad ir kokia šalta kartais apsimesdavo, tai nereiškė, jog ji nejaučia, ar nepasvajoja apie paikus dalykus kaip ir kitos mergaitės. Ji savo pirmąjį bučinį įsivaizdavo ne taip. Jis neturėjo būti su kita mergaite.
Galiausiai Isabella užkliuvo už išsikišusios šaknies ir pargriuvo prie labai storo medžio. Apsižvalgiusi nustebo, kad aplinkui vyrauja prieblanda. Bet žvilgtelėjusi suprato, jog taip yra nes medžiai auga taip arti vienas kito, kad per jų lapus nesimato net dangaus. Ji suprato dar ir tai, jog neturi nė žalio supratimo kaip grįžti atgal.
-
Pastebėjusi, kad Isabella pradėjo bėgti į medžių tankymę, Marilyn nusekė paskui ją ir suprato, kad tikrai viską sugadino. Gal ji svajojo apie pirmąjį bučinį su savo princu, kaip ir kitos paikos mergaitės? Suvokusi, kad ji ir stirniukas, kurį jau spėjo pakrikštyti Bembiu, kalti, Mary tiesiog pervėrė tą kvailu žvilgsniu stebintį ją stirniuką, lyg sakantį "tai nebėgsi paskui?". Ir varniukė suprato, ką turi daryti. Pirmą kartą ji turi paklausyti Bembio. Nors ir buvo kvailas ir pasipūtęs, vienuolikmetė vis tiek jį mėgo. Pasileidusi bėgti mišku, Marilyn pastebėjo, kad stirniukas šalia jos ją vejasi ir atsiduso. Bembio džiaugsmui, atsainiai mostelėjusi mergaitė įrodė, kad jis gali bėgti ir su siaubu pažvelgė į parkritusią Isabellą. Sukaupusi paskutines jėgas, Mary pribėgo prie jos ir čiupo mergaitės ranką. Keldama ją, varniukė pradėjo atsargiai apvalinėti Isabellą su medžio lapu, kurį spėjo pačiupti. Nuvaliusi didžiąsias dėmes, Marilyn išplėtė rankas, ir, kai jai į rankas puolė Isabella, varniukė stipriai ir draugiškai apkabino Isą.
-
Isabella nė neįsivaizdavo kiek laiko taip pragulėjo sukritusi po tuo medžiu. Galbūt keletą minučių, o galbūt - valandų. Ji to negalėjo pasakyti, mat laikas jai sustojo. Isa tiesiog gulėjo ir uodė miško kvapą. Visos ašaros buvo seniai išdžiūvusios ir, tiesą pasakius, mergaitė suprato, jog tikriausiai per jautriai sureagavo. Juk nieko blogo nenutiko, o ji pati - maža kvaiša, jei vis dar iki šiol tikėjo laimingomis pabaigomis. Jų tiesiog nebūna. Toks jau tas gyvenimas ir nieko čia ne be pakeisi. Pirmakursė užmūrino savo širdį po dar vienu sluoksniu ledo, ir atsiduso.
Staiga, lyg iš po žemių, šalia jos atsirado Marilyn ir stipriai suspaudė Isabellą savo glėbyje. Po kelių akimirkų mergaitė taip pat aglėbė varniukę bei įsikniaubė į jos kakpą. Ji ant jos nepyko. Priešingai. Netgi truputį džiaugėsi dėl viso to. Tai buvo keista patirtis, kuri privertė į viską pažvelgti į viską iš dar kito kampo.
- Žinai,- galiausiai pratarė,- kad ir kaip be būtų keista, aš ant tabęs nepykstu. Tiesą sakant, man tiesiog smalsu. Kaip tu sugebėjai tai padaryti? Ta prasme, įpiršti kitokius jausmus ir tarsi apsvaigint.
-
-Tiesą sakant, nežinau, man smegenys tiesiog ištirpo,-pasuko pirštu prie smilkinio Marilyn, dailiai pakeldama antakius į viršų ir sukikendama. - Aš irgi nepykstu, nors neturiu dėl ko.
Pasikasiusi makaulę, Mary tiesiog atsitraukė nuo Isabellos ir prisėdo prie didelio medžio. Nusprendusi truputį pajuokauti, varniukė čiupo klastuolei už rankos ir pargriovė ją prie medžio. Linksmai sukikenusi vienuolikmetė neįstengė pajudėti, ką jau kalbėti apie nuėjimą prie pamiškės, salos kranto ar "ežero" kranto - kuris atrodė taip toli, kai Marilyn gėlė sąnarius. Palaimingai atsilošusi, Mary pasistengė nestenėti kaip senolė ir paklausė jai dabar labiausiai rūpinčio klausimo.
-Kaip tu išlaikai savo plaukus tokius.. Spindinčius, šviesius ir švelnius?-ir pradėjo kikenti.
-
Isa atsikėlė nuo žemės ir apsidairė. Visur aplinkui buvo tik medžiai ir ji neįsivaizdavo kur link reikia sukti, norint grįžti prie ežero.
- Kad nieko aš jiems stebuklingo nedarau,- atsakė į Marilyn klausimą ir pagūžčiojo pečiais.- Pas mane jie visados tokie buvo,- pasukiojo savo plaukų sruogą tarp pirštų ir pakėlusi rankas į viršų, ištraukė dar kelis užsilikusius lapelius.- O dėl šviesumo, jie dažyti,- kiek kaltai šyptelėjo, mat mergaitė nežinojo ar jos draugė buvo tai pastebėjusi.
Galiausiai pamačiusi ant žemės įspaustus pėdsakus ir aplaužytas šakeles toje pusėje, iš kurios jos atėjo.
- Galbūt jau eime atgal?- pasiteiravo mostelėjusi ton pusėn.- Tikriausiai jau leidžiasi saulė ir nenorėčiau užstrigti šiam miške naktį.
-
-Žinoma,-nusišypsojo Marilyn, drąsiai stodamasi ir žvalgydamasi aplink.-Į kurią pusę eisim?
Net nesiruošdama laukti atsakymo, Mary dar kartą drąsiai apsižvalgė ir nutarė eiti į kairę. Užtikrintai žengdama žingsnius ir po truputį juos lėtindama, vienuolikmetė mąstė, kaip joms parsigauti atgal. Nors jau buvo kiek pailsėjusi, ji vis dar sunkiai alsavo ir apskritai kvėpavo, nes jai plaučiuose dar liko vandens, tačiau nusprendė to geriau nesakyti Isabellai, nes ji gali pradėti jaudintis ir nusivilti savo gebėjimais, nors, tiesą sakant, Isa didžiąją dalį pagelbėjo. Griežtai nutarusi tik grįžusi iš kart lėkti pas madam Pomfri, Marilyn suvokė, kad turi sugalvoti pasiteisinimą, tačiau jam jis jau neramiai, kaip ant vėjo, sukosi galvoje: Aš pasakysiu, kad sedėjau įmerkusi kojas į vandenį ir mane įtraukė gabikis. Nors tai ir neatrodė teisinga, Mary nenorėjo, kad jai būtų pamokslaujama apie susirgimą sloga ar gripu, kad žiemą negalima plaukioti ir visas kitas pievas. Jau pastebėjusi, kad medžiai retėja, ir po kelių minučių atsidūrusi krante, varniukė nusprendė parsigabenti atgal vandeniu. Ta prasme, vėl plaukti.
***
Kai jau pasiekė kitą ežero krantą, Marilyn nebejautė kojų ir jai visą likusį laiką reikėjo tempti Isabellą, nors ji ir pati dar kiek duso ir pūškavo. Paskubėjusi nueiti į pilį, juo labiau - pas madam Pomfri, Mary nutempė Isabellą prie pilies ir vedė ją vinguriuotais Hogvartso koridoriais link ligoninės sparno, nes suprato, kad ir pačiai Isai reikia pas gydytoją.
-
Kitaip nei kitais bastymosi vakarais, Jekaterina tą neįtikėtinai panašų į vieną iš pirmųjų jos nuotykių vakarų atkeliavo prie ežero. Lengvai žingsniuodama tilteliu (ji taip ir nesuprato, kodėl žmonės plaukioja valtimis, jei tam yra tiltelis) ji pasiekė savo didžiausią tikslą - salą ežero viduryje. Mergina norėjo prisiminti tuos senus kaip nežinia kas laikus, kai pirmame kurse buvo mieliausia pasaulyje Klastuoliukė, mėgstanti dainuoti ir šėlti su Grifais. Juodaplaukė palengva eidama pasiekė mažutį ežeriuką salos viduryje ir atsisėdo atsiremdama į medį prie to ežeriuko. Pasiėmusi gitarą, kurią nešėsi su savimi, mergina uždainavo:
- Are you, are you, coming to the tree
Where they strung up a man
They say who murdered three.
Strange things did happen here no stranger would it be
If we met at midnight in the hanging tree.
Užplaukė prisiminimai, kaip Katerina šitoje vietoje mokė draugę burtažodžių ir magijos, kaip jos abi tikrai atsakančiai išsimaudė sniege ir prisipokštavo. O galbūt tai buvo Gabriella - tai, kas vyko prieš penkis metus merginai įsirėžė į galvą, bet tik ne patys veidai.
- Are you, are you, coming to the tree
Where the dead man called out
For his love to flee.
Strange things did happen here no stranger would it be
If we met at midnight in the hanging tree.
Štai dabar galvoje puikiai sužibo tie keli veidai - Gabriella, Katerina, Eva. Visos trys jos smagiai leido laiką ir padėjo atitirpti užšalusioms dvikovininkėms. Tuomet visi buvo tokie jauni ir energingi, dar tik mokiniai, prisiminė penktakursė, skambindama gitara. Tai atrodė taip senai, kad net sunku atsiminti.
- Are you, are you coming to the tree
Where I told you to run
So we'd both be free.
Strange things did happen here no stranger would it be
If we met at midnight in the hanging tree.
Jos kepė zefyrus, tikrai. Šitai taipogi išniro juodaplaukės akyse ir tvyrojo lyg koks miražas. Įkyrus, bet velniškai išsiilgtas ir malonus. Tarsi sapnas jis plaukė tolyn, vaizdas tarsi ryškėjo, o ausyse skambėjo merginų juokas, buvo galima įžiūrėti šilumą ir šypsenas.
- Are you, are you coming to the tree
Wear a necklace of hope
Side by side with me.
Strange things did happen here no stranger would it be
If we met at midnight in the hanging tree.
Daina dar ilgai skambėjo, įvairūs posmeliai ir dainos akordai. Išplaukusi iš realybės juodaplaukė prisiminė, kaip merginos bendrai dainavo ir kaip nuostabiai sutarė, kokia laiminga ji tada buvo, kad mažosios nei viena neatstūmė dėl jos amžiaus. Anksčiau viskas buvo kitaip, žinojo Klastuolė. Iš to šiltai jaukaus ir palaimingo gyvenimo liko tik realybė. Ta nyki ir viltis skandinanti realybė. O visos nuostabios akimirkos žibėjo tik prisiminimuose.
-
((Tu tikrai neturi ką veikt...))
Buvo itin šalta ir žvarbi žiemos diena, ant žemės leidosi nuostabaus grožio ir ypatingai sudėtingų formų snaigės. Ežeras buvo užšalęs storu ledo sluoksniu, ant jo paviršiaus leidosi tos baltos nepakartojamos snaigės - nerealūs vandens kūriniai (pastebėjot, kad žmogus dažnai net nesusimąsto, kokį grožį mums dovanoja gamta).
Ežero ledu bėgo kažkokia figūra, jos paltas jai bebėgant plaikstėsi į visas puses, plaukai taip pat - palaidi, nesurišti nei į kuoduką, nei į kasą, nei į uodegą - plaikstėsi vėjyje. Žinoma, ledu bėgo ne kas kitas, kaip Hogvartso profesorė - Gabriella von Sjuard. Merginos veidu tekėjo sūrios ašaros, akimirksniu virsdamos skaidriu ledu, sustingstančiu ant jos veido. Gabriella žinojo, kad čia bus vienintelė vieta, kur ji galės pasislėpti ir niekas neklausinės "kas buvo, nejaugi nesi tokia stipri ir neatlaikai menkutės problemos?" ir "Velnias, ta Gabriella Morris - tikra dramos karalienė, jausmų kamuolys"...
Gabriella von Sjuard nugara atsirėmė į apsnigtą medį ir juo nučiuožė žemyn, rankas panardino plaukuose ir verkė. Tiesiog, verkė.
-
[[Yeah, ikr.]]
Jekaterina pamažu baiginėjo ilgą ir lėtai, su ilgesiu atliekamą dainą, tą vakarą skambančią saloje. Prisiminimai smogė su vis stipresniu realybės jausmu, taip negailestingai draskančiu krūtinę. Kad ir kas vyko aplinkui, merginai kol kas tai nerūpėjo... bent kol kas.
- Strange things did happen here no stranger would it be, if we met at midnight in the hanging tree...
Pagaliau ore suaidėjus paskutiniams dainos akordams liūdnos gaidos išsisklaidė ore. Penktakursės galvą aplankė sarkastiška mintis, kad daina virstų realybe, jeigu čia ji ką nors pakartų. Bet tokias keistas, bet ne itin retas mintis Klastuolės galvoje nutraukė tylus, beveik negirdimas kūkčiojimas. Toks jausmas, lyg ne ji vienintelė skandina jausmus ir atiduoda likimui ir taip šviesią, dabar jau kristalinę odą. Nejausdama didžiulio noro aiškintis kažkieno problemų, mergina perbraukė pirštais stygas, išgaudama kelis liūdnus akordus.
-
Gabriella apgalvojo visus dalykus, kurie ją slėgė, tačiau išverkė anaiptol ne visas ašaras, kai išgirdo, kad čia jau yra kažkas.
- Velnias, - nusikeikė ji ir nusivalė ašaras, susitavarkė, lyg nieko nebūtų nutikę, atsistojo, delnu perbraukė per medžio kamieną. Tik vos vos stipriau ir ji vos neįsipjovė į delną. Nors jau visiškai tas nerūpėjo. Ant delnų jau ir taip buvo likusios žaizdos iš seniau, primenančios apie Adrianą.
Gabriella tyliai, be garso atėjo prie merginos, grojančios gitara ir tyliai pasakė:
- Užaugai...
Išnirusi iš už medžio, vampyrė atsirėmė į kamieną nugara ir pakreipė galvą į Jekaterinos pusę.
- Ką čia tokiu metu veiki? - paklausė ji senos geros draugės, su kuria draugystė byrėjo kaip ir visas Gabriellos gyvenimas pastaruoju metu.
-
Jekaterina nieko neatsakė į tą trumpą teiginį. Ir pati prisiminė, kokia miela ir maža mergaitė buvo anksčiau su garbanotais plaukais ir vaiskiomis akimis, švelniu balseliu ir miela šypsena. Penktam kursui keliaujant Klastuolė buvo jau iš visiškai kitokio molio drėbtas ir dar kitokiu aplipdytas kūrinys. Kad ir kaip ji stengėsi būti paprasta mergyte, jai tai niekuomet nesigaudavo. ,,Nes tu niekam nerūpi", - piktdžiugiškai patėškė jai balselis galvoje. - ,,Net jei tu dingtum, niekas tavęs nepasigestų ir juo labiau neiškotų." Buvo sunku tuo netikėti, bet mergina žinojo tikrąją tiesą ir jos laikėsi įsikibusi kaip skęstantysis šiaudo. Dorianas ieškotų. Jis ir dabar ieško.. Ramino save Klastuolė. Viskas turėjo būti gerai.
- Truputį valau protą ir prisimenu senus laikus, - miglotai atsiliepė juodaplaukė. Pastaruoju metu dėl visų senų draugų kankindavo abejonės - pasitikėti jais, o gal neverta? Nors žmonių išmintis skelbia, kad jeigu dėl draugo jau abejoji, jis nėra tikras draugas. Tik štai, tokiu atveju šitokia išmintimi pasikliauti sunku. - O tu ką čia veiki?
-
Gabriella pasilenkė prie Jekaterinos ir pažvelgė į merginos akis. Profesorė buvo išsiugdžiusi labai didelę empatiją ir beveik akimirksniu galėjo perprasti kitų jausmus. Ech, ta pražūtinga depresija, suvalganti visas tyras ir nekaltas sielas, priverčianti žaloti save ir skriausti kitus, užsisklęsti savyje, nemylėti savęs ir negerbti aplinkinių... Mintys apie savižudybes, jų įgyvendinimas, Klastūnyno vadovė atsiduso. Ji nusiėmė gaubtą nuo galvos ir greitai jos plaukus papuošė snaigės.
- Ar tavo akyse įžvelgiu depresiją, ar šįkart mano jausmų skaitymas nepavyko? - paklausė profesorė, susirūpinusi Jekaterina. - Aš čia šiaip, atėjau pasivaikščiot, mėgavausi gamta, - sumelavo ji, nors abejojo ar mergina ja patikės.
Von Sjuard prisėdo prie Jekaterinos, pakabino ją per pečius ir kaip senais gerais laikais, tarp jų nebeliko to amžiaus skirtumo ir jos buvo paprastos draugės, padedančios viena kitai ir suprantančios viena kitą iš akių.
- Pasakok, - paprašė Gabriella, raminančiai braukdama delnu per tamsius klastuolės plaukus.
-
Mergina lengvai atlaikė senos draugės žvilgsnį. Galbūt todėl, kad tos valiūkiškos ugnelės jau seniai buvo užgesusios ir pradingusios iš tų juodų akių gelmės, liko vien tik kadaise laužu buvusios karštos ir deginančios anglys įniršio ir pykčio, lieičiančio visą pasaulį. Kai susierzinimas ir kartu tikras įniršis buvo laikytas visus tuos penkiolika metų, buvo tiesiog neįmanoma nepriprasti prie jausmų, draskančių iš vidaus lyg aštriausi peiliai, negailintys gyvybės. Tik štai klausimas, ar pačiai merginai ta gyvybė buvo labai brangi, o gal visiškai nereikalinga? Kad ir kaip ten būtų, suprasti negalėjai.
- Anokia čia depresija, - sumurmėjo Jekaterina, pasidėdama gitarą į šalį. Ji buvo aptraukta apsauginiu sluoksniu, kitaip jai toks pasigulėjimas ant sniego tikrai neišeitų į naudą. Ir nors juodaplaukė netikėjo nei vienu Gabriellos žodžiu, pastaruoju metu iš rūpestėlio ji virto tokia, kuri visiškai nesirūpina kitų žmonių problemomis. Taip nutiko ir šį kartą, Jekaterina nežadėjo klausinėti ir aiškintis, kas vyksta suaugusio žmogaus gyvenime. Na, ji pati buvo galbūt savotiškai suaugusi, bet kas čia žino. Padėjusi galvą draugei ant peties mergina atsiduso.
- Nėra ir ką pasakoti, jeigu rimtai, - paprastai tarstelėjo Klastuolė, jau senai pasiilgusi tokių vakarų. Rodos, jie žvilgėjo kažkur toli, toli atminties platybėse ir pamažu nyko.
-
-Tu neigi, kad tau depresija, bet tai aiškiai matyti, Jekute, gal tau ir atrodo, kad pavyks apgauti mane, bet tu aiškiai suvoki, kad savęs neapgausi.
Profesorės žvilgsnis nuklydo kažkur į tolius, ji prisiminė, kaip dar visai neseniai ji čia buvo atėjusi su Sorenu, kai dar buvo septintakursė, kai išdrįso atskleisti jam savo jausmus... Visi prisiminimai užliejo šviesiaplaukės širdį kaip saldus šokoladas užlieja "Snickers". Jai buvo gaila tų dienų, kurių jau niekada nesusigrąžins, nebent pakartos. Jai taip pat buvo liūdna dėl to, kad per savo darbus nebesugeba skirti laiko senoms draugėms ir jos niekada nebesusėda kaip senais gerais laikais ko nors apkalbėti, išsirinkusios vakaro auką. Von Sjuard atsiduso.
-Nemeluok man, Jekaterina, juk žinai, kad gali manimi pasitikėti ir aš tau juk linkiu tik gero, nei karto nesu tavęs pavedusi... - kalbėjo Gabriella ir glostė žvilgančius penkiolikmetės plaukus.
Mergina padėjo savo smakrą klastuolei ant galvos ir užsigalvojo. Diena buvo tokia liūdna, kad net didžiausia pasaulyje optimistė šiandieną palūžo. Klastūnyno vadovės akyse vėl susikaupė ašaros, tačiau ji stengėsi neverkti, išlikti stipri. Geras dalykas, padedantis blogas mintis nuvyti šalin - susitelkti į kito žmogaus problemas ir padėti jam jas išspręsti. To ir ėmėsi Gabriella von Sjuard, norėdama sužinoti tiesą, kas atsitiko Jekaterinai.
-
Jekaterina tik numykė kažką panašaus į ,,Mhm" ir nutilo. Nesijautė esanti gilioje depresijoje ar panašiai, tiesiog šiaip... kaip sakoma, ,,pastoviai" nėra nuotaikos, arba ši melancholiškai depresija su polinkiu į egzistavimo užbaigimą ir panašiai. Nežinia, kaip kas tai vadina - depresija, melancholija, kai kurie net tuo trijų raidžių deriniu, apninkančiu moteriškos lyties atstoves keletą dienų per mėnesį. Na, bet tokios mintys šiuo metu nelankė jaunosios Klastuolės, skaičiuojančios jau penktus metus Hogvartse.
- Žinau, esmė ir yra tame, kad viskas yra tiesiog. Šita egzistensija man nepatinka, kažkokia nenatūraliai keista. Aš manau... paskui reikės pailsėti, galbūt dvylika, galbūt penkiolika metų... aišku, tikriausiai nenutuoki, apie ką aš kalbu, - paprastai tarstelėjo Klastuolė, galvą atrėmusi į draugės petį.
Rodos, jau senai praėjo tie laikai, kada ji bendraudavo su vyresnėmis merginomis ir visada dūkdavo su jomis, net Gabi prapuolė ir ši kažkaip... suvaikėjo, pasidarė nebe tokia, kaip anksčiau. Toks jausmas, kad visi vaikai, anksčiau buvę tokie rimti, lyg po užburto rato vėl tampa kažkokie nevispročiai jos nuomone. Visas pasaulis tiesiog degradavo ir įsivaizdavo viską vaivorykštėmis ir drugeliais papuoštus, o kas iš tiesų jame egzistavo, nutuokė mažuma. Ir tai žeidė giliai. Todėl Klastuolė ir norėjo pailsėti po egzistencijos ir praėjus dar pusei užburto rato sugrįžti į gyvenimą.
-
((Lol, buvau pamiršus, kad turim čia rpg :D ))
Gabriella von Sjuard ramiai sėdėjo ir klausėsi draugės, bandydama įsigilinti į tai ką sako Jekaterina ir ką turi galvoje taip kalbėdama.
- Na taip, kalbi tartun mįslėmis, Jekaterina... - pasakė ji, kartu iš krūtinės išleisdama silpną atodūsį.
Klastūnyno vadovė pažvelgė į tamsius merginos plaukus, galvojo, kodėl penkiolikmetei gali būti depresija, nuolatinis liūdesys - juk tokiame amžiuje vyksta patys geriausi dalykai gyvenime. Tuomet Gabriella prisimibė tikrąją Jekaterinos prigimtį ir galvojo, kad viskas kaip ir pasiteisina, tačiau vistiek nesuprato, kodėl ši yra nelaiminga ir nepatenkinta gyvenimu. Mergina tik menkai šyptelėjo, pati atsimindama penkioliktus savo gyvenimo metus, praleistus Hogvartse, draugų apsuptyje, mergina tikrai tuo metu buvo laiminga, nepalyginti su Jekaterina.
-
Klastuolė jautė, kaip kažkokia tarsi nematoma jėga slegia jos dar liaunus pečius. Šį kartą gyvenant jai nepatiko jausti šelmišką vėją tarp plaukų, širdies dūžius, puikiai girdimus tyloje ir visa kita - gyvenimas ją erzino, demonė norėjo pasitraukti ir užlaikyti reinkarnaciją dar keliolikai metų, kol viskas apsisuks ir iš naujo taps miela, šilta, jauku. Tuomet, juodaplaukė nujautė, bus vėl galima šypsotis ir liečiant medžių kamienus pavasarį jausti juose pulsuojančią gyvybę. Ir tai, kad Dorian neišbuvo demonų susitikime visą laiką, o paskui vėl dingo ir su ja nebesusiekė, Klastuolei sukėlė dar daugiau klausimų, visiškai baigiančių ją uždusinti šiuo ypatingu metu. O juk jai tebuvo penkiolika metų, žiūrint į jos jauną veidą. Bet kas gali suprasti, kiel daug visko telpa giliose akyse. Neveltui jos juodos ir tuščios - tam, kad paprasti mirtingieji nesuvoktų, kas jose slypi. Ir tai neretai išduodavo, kaip ir tamsi išvaizda.
- Tarkim, kad atsirado problemų su šeima, - ji pabrėžė žodį ,,šeima" turėdama omenyje kitus demonus. - Ir dėl to aš kiek vėliau galiu kuriam laikui dingti.
Paprasčiau paaiškinusi situaciją ji pasijuto lengviau. Iškart nukrito tas jausmas, kad reikėjo savo draugei kažką pasakyti ir ji to nebuvo padariusi, juo labiau aitrino situaciją ir melas, kuriuo pastaruoju metu visa Jekaterinos egzistencija buvo persisunkusi.
-
Džeisonas, šią kiek apsiniaukusią, tamsią, tačiau bent jau be lietaus ir vėjo (tuk, tuk, tuk į medį tris kartus), yrėsi valtele į patį ežero centrą, kuriame buvo sala, kurioje jis susitarė susitikti su savo princese. Kitaip jis net nebūtų grūdęsis iš pilies ar Kiauliasodžio iki ežero, imdamas valtį ir kamuodamasis su irklais. Atsidusęs jis išlipo iš valtelės, pasileisdamas į salos vidurį.
Sukdamasis tarp medžių ir akmenų (neduok Dieve, bus pražiopsojęs Gabriellą) Džeisonas atsiduso, klampodamas po purviną ir ištižusį sniegą, mat jau šyla, tad visas sniegas ir ledas susimaišė su purvu ir vietoje visai neseniai buvusio dailaus balto takelio, dabar tėra šalta ir purvina pliurzė. Atsidusęs Džeisonas sustojo apsidairydamas.
-
Profesorė von Sjuard vaikščiojo po klampias sniego krūvas ir purvą. Gerai, kad buvo apsiavusi juodais ilgais odiniais batais iki kelių, šiltu bordiniu paltu, o po apačia apsivilkusi pilką oversized megztinį ant juodų timpų. Ji paslėpė rankas juodame šalike ir susigūžė. Nors jai ir nebuvo šalta, pūtė žvarbus vėjas iš vakarų, versdamas jos odą pašiurpti. Ji jau čia laukė kokį pusvalandį, bet specialiai atėjo anksčiau, kad niekas nesusektų, nepastebėtų ir paskui visai mokyklai neatskleistų judviejų su Džeisonu paslapties.
Gabriella užšoko Džeisonui ant nugaros, šlaunimis apsivijo jo liemenį, o rankomis kaklą ir pasisveikino:
- Labutis, - ji tyliai pabučiavo vaikiną į kaklą ir nusijuokė. - Tu labai ankstyvas šiandien.
-
Džeisonas klampodamas per visą tą sniego ir purvo kebeknę, pagaliau nušvito kaip kokia saulutė, pajuto kažką užšokant ant jo nugaros. Net ir spėt nereikėjo kas - tą balsą Džeisonas net ir per miegus atpažintų, net ir mirties patale norėtų jį išgirsti, o jeigu pakliūtų į Azkabaną - paskutinis jo noras ir būtų išgirsti šį balsą ir išvysti jo savininkę.
-Labas,-pasisveikino jis, kartu su Gabriella ant nugaros kapanodamasis kur nors, kur būtų mažiau pliurzos. Taip pora ir darė tą vadinamąjį ,,piggyback ride".-Dėl tavęs aš kad ir visą naktį nemiegočiau,-nusijuokė jis, galiausiai paleisdamas Gabriellą, kai surado vietą saloje, turinčiuose patį mažiausią purvo ir sniego pliurzos kiekį. Pagaliau atsistojęs prieš ją, Džeisonas pabčiavo Gabriellą, šitaip su ja pasisveikindamas.
-
Gabriella buvo lengva kaip plunksnelė, tad Džeisonui tikriausiai buvo nesunku ją nešti. Stryktelėjusi ant snieguotos žemės, ačiū Dievui, ji nieko neaptaškė, nepaslydo ir neišsitėškė į baisią sniego pliurzę. Šviesiaplaukė apdovanojo vaikiną pačia plačiausia šypsena ir pačiu saldžiausiu bučiniu, kupinu didžiausio ilgesio ir meilės.
Žinoma, porelei čia susitikti buvo nesaugi vieta, nes kai kas (hehe) galėjo čia atsidurti per kelias sekundes, net jei ir eitų iš kokio Kiauliasodžio. Ech, tie vampyrai...
- Aš tavęs taip pasiilgau... - tarė mergina, o tuomet ji pasistiebė, suėmė septyniolikmečio žandikaulį, pažvelgė į jo ryškias nuostabias žalias akis pabučiavo. Bučinys buvo svaigesnis nei Pina Colada, karštesnis nei oras pietuose, saldesnis nei visi pasaulio saldainiai kartu sudėjus. Bučinys buvo ypatingas.
-
Džeisonas, kaip visada, pirštais perbraukė per Gabriellos auksines garbanas, pirštais paliesdamas jos skruostą, kol galiausiai jo delnas surado savo vietą ant jos kaklo, nykščiui besiliečiant su jos žandu. Nusišypsojęs jis nenorėjo net nieko sakyti - jam puikiai užteko tik to žiūrėjimo į ją, jos plaukų švelnumo ir odos glotnumo. Šyptelėjęs puse lūpą, jis pabučiavo šviesiaplaukę, po kiek laiko atsitraukdamas ir visiškai nekvaršindamas galvos dėl pavojų ar kompleksų (keista, bet Gabriella, matyt, dabar jau buvo vienintelė, prie kurios Džeisonas visiškai nekompleksavo dėl savo rando).
-Aš irgi,-pagaliau atsiliepė jis, tyliai, beveik kuždėdamas. Garsiai nereikėjo nieko sakyti, juk Gabriella taip ar taip viską išgirs, o jo tyliuose žodžiuose buvo įdėta šitiek meilės, kad garsiai pasakius visi tie jausmai išgaruos.
-
Gabriella tyliai žvilgsniu nusekė vaikino ranką jos plaukuose ir prie jos švelniai prigludo lūpomis. Paskui jos žvilgsnis nuklydo į jo kaklą, ant kurio beveik nieko nebebuvo, kaip ir pas pačią Gabriellą nieko nebesimatė, bet čia jau visai kita priežastis. Mergina uždėjo delną ant vaikino plaštakos ir jai taip suspaudė širdį, kad tokių tylių ir ramių momentų ji niekada nėra patyrusi su Sorenu. Profesorė sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant uolos, buvusios visai netoli jų stovėjimo vietos. Rankoje ji dar vis švelniai suspaudusi laikė Džeisono ranką ir šypsojosi. Saloje buvo ramu, nei vienos gyvos dvaselės, tik tyliai raibuliuojantis vanduo aplinkui ir keli paukšteliai danguje. Gabriella prisitraukė žaliaakį arčiau savęs ir pabučiavo į lūpas.
-
Grifas apkabino Gabriellą, kai šioji atsisėdo ant uolos, pats prisėsdamas šalia. Vaikinas, kaip visada, kai būna su savo karaliene, nieko nesakė, tik padėjo jos galvą ant savo peties. Tyliai niūniuodamas kažkokią banalią meilės dainą, jis nusijuokė ir lengvai nušoko nuo uolos, kartu nusitempdamas ir profesorę.
Džeisonas paėmė Gabriellos ranką, apsukdamas merginą vietoje ir apžiūrėdamas ją.
-Šiandien atrodai nuostabiai,-vėl prabilo jis, sunerdamas jų pirštus.-Nors šitai galėčiau sakyti kiekvieną mielą dieną, net nepamatęs tavęs. Tu visada atrodai nepakartojamai, gražuole,-nusišypsojo Džeisonas, pabučiuodamas jos ranką ir prisidėdamas prie savo širdies. Pasilenkęs jis pakštelėjo į Gabriellos lūpas.
-
Mergina apsisuko ir tūptelėjo, nusilenkdama Džeisonui. Viena sruogelė išsileido iš jos tvarkingo kuoduko, bet kadangi ji jau nebeturėjo daugiau pamokų, galėjo tuos plaukus kad ir visiškai suvelti.
- Bet aš tik apsirengus... Kaip visad, net nepasipuošiau, neturėjau laiko, ką tik iš pamokų... - pasakė ji ir pasistiebė. Švelniai prigludusi prie jo lūpų, žaliaakė jį gal kiek nedrąsiai pabučiavo, tarsi nenorėdama sugadinti jų akimirkos.
- O tu... turi tokį... - Gabriella atsikvėpė. - Žiauriai žiauriai... žiauuuriai gražų balsą, - užbaigė ji, sumurkdama. Ji juodos matinės spalvos nagu pakuteno vaikino smakrą ir nosyte prisiglaudė prie jo nosies. - Padainuok man dar ką nors, - paprašė ji ir sunėrė judviejų pirštus.
-
Džeisonas nusijuokė, užkišdamas ištrūkusią plaukų sruogą už merginos ausies.
-Man tu atrodai puikiai, nesvarbu kai būtum apsirengusi,-nusišypsojo grifas, pabučiuodamas jos viršugalvį. Išgirdęs jos prašymą, vaikinas kiek sutriko, tačiau visiškai nepasimetė, plačiau išsišiepdamas, tarsi kažką planuodamas.-I can show you the world,-nutęsė jis, užtraukęs Aladino dainą. Visgi, po jų to susitkimo, jis peržiūrėjo Aladiną tik tam, kad kitąkart nepasirodytų toks nūbas.-Shining, shimmering, splendid,-tęsė jis, apkabindamas ją per pečius ir teatrališkai ranka rodydamas į gamtą aplink juos, tarsi jiedu būtų ant to skraidančiojo kilimo, o jis rodytų jai pasaulį.-Tell me, princess, now when did you last let your heart decide?
-
- Bet aš vistiek apsirengus tik paprastai, net papuošalų neužsidėjus. Tu vaikinas, tu nesuprasi, - sukikeno ji, lūpas priglausdama prie jo kaklo. Įtraukusi svaigaus jo obuolių ir cinamono aromato, ji pajautė ir sumišusį su jais kraujo kvapą ir suprato, kad prieš išeidama ji nepadarė vieno dalyko. Ji atsiduso ir nusijuokė, kai Džeisonas pradėjo dainuoti ne ką kitą, bet dainą iš "Aladino". Šią dainą ji žinojo iki skausmo ir ji jai labai labai patiko.
- A whole new world, - savo nuostabiu it kokios lakštingalos balsu pragydo mergina. - A dazzling place I never knew, but when I'm way up here, it's crystal clear
that now I'm in a whole new world with you.
Ji švelniai nusišypsojo, delnu rodydama į uolas, ant kurių jie visai neseniai sėdėjo.
-
Džeisonas pagriebė Gabriellą nuotakos stiliumi ir apsuko vietoje vis dar dainuodamas.
-I can open your eyes, take you wonder by wonder, over, sideways and under on a magic carpet ride,-pagaliau paleido savo princesę jis, rodydamas į panoramą aplinkui. -A whole new world, a new fantastic point of view, no one to tell us no or where to go, or say we`re only dreaming,-nutęsė jis, kumštelėdamas Gabrielai, kai atėjo Džazminos partija. Klausydamas jos balso, Džeisonas negalė sau padėti - jis tiesiog negalėjo nustoti šypsotis. -Now I`m in the whole new world with you,-po Gabriellos išdainavo jis, priglausdamas savo kaktą prie josios, ir delnu glostydamas jos skruostą, laukdamas, kada gi šioji vėl pradės dainuoti.
-
-Unbelievable sights, indescribable feelings, soaring, tumbling, freewheeling through an endless diamond ((hihihi)) sky, - ji prisiglaudė prie vaikino kūno, saldžiai pabučiavo į jo lūpas, apatinę neskaudžiai sukąsdama.
Mergina apsidairė aplinkui, į bjaurų orą, pliurzę, ištižusį sniegą, purvą ir jusdama šaltą ir drėgną orą ant veido. Ji vistiek jautėsi labai laiminga ir net toks bjaurus oras, pliurzė ir purvas jai atrodė kaip pati gražiausia pieva su milijonais spalvingų gėlyčių.
-A whole new world, ji iškėlė vieną ranką į dangų, kita buvo įsikibusi į vaikiną. - A hundred thousand things to see...
Gabriella klausėsi gražaus ir švelnaus vaikino balso, niekaip negalėjo nustoti bent sekundei šypsotis. Per pastarąsias savaites ji spėjo jį iš naujo pamilti.
-
Džeisonas nusijuokė, sekdamas jos ranka į nesuprantamo oro pasekmes spoksodamas į pliurzę ant žemės, kurią pora taip žaviai apdainavo rodydami į tai tarsi į miestą per Aladiną.
-Don`t you dare to close your eyes,-mikliai įstojo grifas, pajutęs kad vis tik tai jo eilutė. Šyptelėjęs puse lūpų, jis akimis žiūrėjo į tą ,,naują pasaulį" apie kurį jiedu dainavo.-Hold your breath it gets better,-vėl pridėjo jis, išmokęs dainos žodžius praktiškai tik tam, kad padarytų įspūdį Gabriellai. Vėl apkabinęs profesorę per pečius, jis klausėsi švelnaus jos balso, vinguriuojančio aplinkui juos du, paliekančio tą neišdildomą pirmąjį įspūdį. Tarp judviejų balsų buvo visiškai harmonija, jo balsas puikiai akompanavo josios aukštam.
-
Gabriella ištiesė rankas į šonus kaip per kokį titaniką ir nusišypsojo, nors jos veidą gaubė miniatiūriniai vandens lašiukai, o batai buvo įklimpę į pliurzę. Jaunuolių nuostabus duetas skambėjo lyg gerai ir daug atrepetuotas miuziklo numeris, o ne pirmą kartą skambanti dainelė.
-I'm like a shooting star, I've come so far, I can't go back, to where I used to be.
Išties, Džeisonas daug keliavo, buvo aplankęs ir Skandinaviją, ir Ameriką tikriausiai, ir kokią Rusiją skersai išilgai išmaišęs. Na, o Gabriella anksčiau keliaudavo daug, bet nieko nebeprisimena, tiesiog retkarčiais pasižiūri nuotraukas iš Italijos, Ispanijos ir kitų kraštų. O geriausiai atsimena ne tokią ir seną kelionę į Aziją, kur tobulino savo žinias.
-
-A whole new world,-vėl nutęsė jis, atsistodamas už merginos ir paimdamas jos rankas taip, kaip Džekas buvo paėmęs Rouzės rankas Titanike. Nusišypsojęs jis žiūrėjo tolyn, dabar jo mintyse besimaišant Saudo Arabijos ir Ramiojo vandenyno vaizdams, o pats Džeisonas su savo mintimis taip susimaišęs, kad jam pasirodė, jog jo įsivaizduojamas skraidantysis kilimas išleido garlaivio garsą.
Nusijuokęs jis visiškai pasimiršo apie visas pasaulio, Hogvartso ir jo paties problemas, tad jis tik juokėsi ir dainavo kartu su Gabriella, tiesiog apgirtęs iš tos begalinės meilės jai ir viskam (išskyrus Soreną, lol) kas ją supo. Nusišypsojęs jis padėjo galą ant jos peties, žiūrėdamas tolyn ir prisimindamas kiekvieną mielą akimirką praleistą su ja.
-
Gabriella šypsojosi ir sukosi valso ritmu, pasigriebusi vaikino rankas ir greitai pakeitusi Titaniko svajones į "Pelenės" arba "Gražuolės ir pabaisos" pasakas.
- A whole new world, - atkartojo ji, tik aukštesniu balsu ir paskui jos švelnus juokas nuskambėjo saloje. Ji sukosi mylimo vaikino glėbyje daili kaip išsiskleidusi rožė. Iš tiesų, ji nebeturėjo ko slėpti nuo Džeisono, nes jis viską jau buvo matęs, tačiau dar ne viską patyręs (hihi). Gabriella dar kartą apsisuko ir atsilošė jam ant rankos. Sukuždėjusi "myliu tave", mergina prisitraukė prie Džeisono, švelniai delnais suėmusi jo kaklą. Devyniolikmetė įsisiurbė grifui į lūpas ir laiminga atsiduso.
- Džiaugiuosi, kad turiu tave, - ji pakuteno vaikino nosį.
-
Džeisonas tyliai nusijuokė ir į dainą jau nebeatsakė. Apsukęs blondinę jis švelniai pagavo ją rankose, pabučiuodamas jos nosį ir priglausdamas prie savo krūtinės.
-Aš labiau,- nusijuokė jis, švelniai paglostydamas jos plaukus ir žaismingai juos paveldamas, tačiau ne taip, kad po to jai tektų dešimt minučių atnarpliot (che chem). Šyptelėjęs jis pabučiavo merginą, pristraukdamas ją taip arti, kad šioji ir per savo paltą, ir per jo striukę galėjo pajusti jo raumenis. Nusišypsojęs jis paleido merginą, vėl užkišęs jos išsprūdusią sruogą už ausies. -Ką norite veikti, mano dama?-staiga vėl paklausė jis, padarydamas reveransą prieš merginą, tarsi jis būtų tik menkas tarnas, o ji jo karalienė (kas, išties, buvo tiesa).
-
Šviesiaplaukė sukikeno.
-Žinau, mažuti, - pasakė ji, nusišypsodama.
Keista, ji dažnai gaudavo vaikinų dėmesio, bet Džeisonas buvo antrasis, kuris tikrai nuoširdžiai mylėjo merginą. Ne taip, kaip visokie ponaičiai Redbirdai, kurie velniažin ko norėjo iš merginos. Nors, viena mintis nedavė ramybės. Juk ji buvo vampyrė - galbūt dėl to ji labiau traukdavo vaikinus, kad vienintelis dalykas, kurį liktų padaryti, tai nusukti jiems kaklus ir pasistiprinti. Tokia ji turėjo būti - šalta ir bejausmė būtybė.
-O, - sukrizeno ji, netikėtai suspausta vaikino glėbyje. - Tau reiktų su kai kuo susipažinti.
Taip pasakiusi ji šiek tiek surimtėjo, nežinojo, kokia bus septyniolikmečio reakcija, nepaisant to, kad net jei ji įsakytų jam nusiskandint, jis tikriausiai ir tai padarytų.
-
Džeisonas nusišypsojo, patrindamas savo nosį į Gabriellos, šitaip padarydamas tą drugelio bučinį. Atsitraukęs jis nusijuokė, paimdamas jos šaltą ranką ir suspausdamas savo šiluose delnuose. Pabučiavęs jos plaštaką, grifas vis dar laikė jos gležną (arba ne) ranką savo delnuose, vis nepaliaujamai šypsodamasis ir vis negalėdamas nusukti savo žvilgsnio nuo dailaus Gabriellos veido, tarsi šioji būtų visas jo pasaulis, nors, jei paklaustumėte Džeisono, ji atsakytų, kad būtent ji ir yra jo visas pasaulis ir netgi šis tas daugiau.
-Su kuo?-kiek sutrikęs paklausė Džesis, tvirčiau suspausdamas jos ranką. Gal ji norinti jį supažindinti su , Džeisono didžiausiam pasipiktinimui ir nusivylimui (,,Kodėl gi toks asilas, nesugebantis normaliai elgtis su moterimis, gauna pačią geriausią?") Sorenu.
-
Gabriella nusišypsojo, jusdama šiltą Džeisono nosį ant savosios. Vaikinas buvo toks mielas ir rūpestingas, kad jai net širdį suspausdavo pagalvojus, kad jis jos ir niekieno kito. Na, o ji pati buvo dviejų vyrų, o jei oficialiai, tai Soreno.
- Pamatysi, - paslaptingai atsakė mergina, priversdama grifą suglumti ir pradėti bijoti susitikimo su Sorenu. - Tarp kitko, tu lankai nuodus ir vaistus pas Re... von Sjuardą? - paklausė ji nerūpestingai, paimdama septyniolikmečio ranką kaip per "A whole new world" ir vesdamasi per krūmus ir medžius gilyn į salą. Praėjus pirmojo Gabriellos ir Soreno pasimatymo vietą, mergina pasuko į siauresnį takelį ir galiausiai priėjo prie nedidelės olos. Mergina ten įsivedė ir Džeisoną ir nusišypsojo. - Nagi, mažiuk, išlįsk, - pakvietė ji.
-
Septintakursis klusniai nusekė paskui profesorė, švelniai spustelėdamas jos delną. Nusišypsojęs jis žygiavo iš paskos, stengdamasis labai netrepsėti, kad nepadrabstytų purvu ir šlapiu sniegu Gabriellos kojų (che chem - visi vairuotojai, kurie užneša velnišką greitį per balas ypač kai eina žmonės (ir automatiškai juos aptaško) - mokykitės iš Džeisono, kad man einant namo nereikėtų vėl dūsauti ir dejuoti dėl šlapių džinsų), o gal netgi ir palto.
-Ne, aš nepasirinkau nuodų ir vaistų,-papurtė galvą jis. Septintakursiams galima pasirinkti dalykus, kuriuos jie gali lankyti, o nuodai ir vaistai tikrai neįėjo į Džeisono sąrašą. Įlindęs į olą, Džeisonas instinktyviai apkabino Gabriellą, tarsi gindamas ją nuo pavojaus, kuris gali čia atsidurti.
-
Gabriella nusijuokė.
- Žinoma, kad nesirinksi mano vyro pamokų, kas per klausimai, - tarė ji žvilgelėdama į ranką, ant kurios turėjo būti (bet nebuvo) jos vestuvinis žiedas.
Šviesiaplaukei vos tik įėjus į olą, prie jos priėjo nedidelio ūgio, dar visai mažas tigriukas.
- Čia Mufasa, - ((haha, spėk, kas mane taip vadina)) pristatė žvėrelį mergina.
Tigras nebuvo didelis, gal kokių trijų metų amžiaus, o gal ir dar jaunesnis. Jis meiliai glaustėsi prie šviesiaplaukės, tačiau nelabai palankiai žiūrėjo į Džeisoną. Bet kai Gabriella pasakė, kad grifas yra jos draugas, tigras ją suprato ir kakta prisiglaudė prie vaikino šlaunies.
- Tu jam patinki, - nusijuokė žaliaakė. Ji priklaupė prie vaikino ir tigro, žinoma, ir jį paglostė.
-
Džeisonas nusišypsojo ir iškišo liežuvį, retkarčiais spustelėdamas Gabriellos ranką savo delne.
-O kam man tie nuodai ir vaistai,-nusijuokė jis, žvalgydamasis oloje. Pagaliau išlindus tigriukui (Džeisonas matė ir liūtą, ir panterą, ir vilką, ir ligerį ir ką tik nori, tačiau jis nesuprato, kodėl gi Gabriella slėpė tigrihką) vaikinas nustebęs žvilgtelėjo į Gabriellą, meiliai glostančią ir kalbančią su žvėrimi.
-Aš ne tik jam patinku,-žaismingai kumštelėjo Gabriellą Džeisonas, pritūpdamas šalimais ir pakedendamas gauruotą tigriuko galvą. -Labas, mažyli,-tyliai pasakė jis, vis dar glostydamas žvėriuką, kuris elgėsi kaip didelis, kiek peraugęs kačiukas. Nusijuokęs Džeisonas pakasė Mufasos paausius, vis dar tebesišypsodamas.
-
((#Mufasagurl))
- Tai jau tikrai, kam tie vaistai, - kiek rimčiau sumurmėjo Gabriella, nes jos mėgstamiausios pamokos buvo apsigynimas nuo juodosios magijos ir nuodai ir vaistai. Ji prisiminė, kai dar kartu su Kasiopėja eidavo į profesoriaus von Sjuardo pamokas ir kaip vieną kartą pavydėjo draugei, kai šis jai pasakė, kad ji yra jo stropiausia mokinė. Gabriella sau nusijuokė, visgi Sorenas ją pamilo ir jie dabar susituokę.
- Žinau, - nusijuokė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, pirštais apibraukinėdama juodas dėmeles ant tigro nugaros kaip ir darydavo su Džeisono margu kaklu. Gabriella netyčia prisglaudė prie Džeisono peties ir stebėjo kaip jis žaidžia su jos augintiniu negalėdama nubraukti šypsenos nuo veido.
-
-Kam tie nuodai,-paantrino merginai Džeisonas, nusijuokdamas ir vėl suspausdamas jos ranką. Pagaliau ją paleidęs, jis pradėjo abiem rankom glostyti tigriuką, šiam nesitrinant į jo žmogiškus delnus ir vis labiau panašėjant į tiesiog labai jau didelį katinėlį, o ne į didžiausią laukinę katę visoje jų šeimoje. Pataršęs Mufasos kailį pakaušyje, jis patogiau įsitaisė, pradėdamas žaisti su tigriuku taip, lyg žaistų su pačiu paprasčiausiu katinu.
-O jis žaismingas,-nusijuokė jis, žiūrėdamas kaip Mufasa bando pagauti jo pirštus, tačiau nespėja, mat septyniolikmetis vis laiku atitraukia ranką. Šyptelėjęs, kai Gabriella atsirėmė į jo petį, jis vėl sumėrė judviejų pirštus, pakeldamas ir pabučiuodamas jos ranką.
-
- Nu tikrai, kam ta pamoka išvis reikalinga, - jau beveik sarkastiškai pridūrė profesorė ir šyptelėjo.
Gabriella von Sjuard tingiai glostė Mufasą, labiau žiūrėdama, kaip su juo žaidžia jos meilužis.
- Žinau, - nusijuokė žaliaakė nuoširdžiai. - Taip ir žinojau, kad jūs susidraugausit labai greitai.
Ji nosimi pasitrynė į Džeisono petį, pabučiavo į skruostą ir nestipriai įkando į lūpos kamputį. Apskritai, profesorė šiandien buvo švelnesnė už visus pasaulyje esančius pūkuotus dalykėlius pasaulyje sudėjus. Mergina dar kartą nusišypsojo pačiam mieliausiam ir romantiškiausiam, ir dar visokiam -iausiam vaikinui ir apdovanojo jį bučiniu kaip už užsitarnautą geriausio ir rūpestingiausio vaikino titulą.
-
-Nu visai jau. Gali išimt, mažiau atlyginimo reiks mokėt,-gūžtelėjo pečiais Džeisonas, parversdamas kačiuką... tai yra tigriuką (atsiprašau, tiesiog per daug rašiau kaip tas tigras panašus į katiną, žinot, jau pripratau) ant nugaros ir pradėdamas kasyti Mufasos pilvą.
Nusijuokęs jis atsakė į jos bučinį ir jiems atsitraukus, apglėbė profesorę per pečius, prisitraukdamas arčiau.
-Mufasa nuostabus,-nusišypsojo Džeisonas, pagaliau palikdamas mažąjį tigrą ramybėje, tačiau šis vis tiek atsigulė greta poros.-Tačiau ne toks nuostabus kaip tu,-septyniolikmetis atsisuko į Gabriellą ir pabučiavo į jos kaktą ir šyptelėjęs, atrėmė savąją į josios, užmerkdamas akis ji uosdamas jos aromatą, vis nepaliaujamai šypsodamasis.
-
- Tu irgi nuostabus, - nusišypsojo profesorė ir panardino rankas į tamsius vaikino plaukus. - Galiu supint kasytę? - sukikeno ji, jau rinkdamasi tris plaukų sruogeles, iš kurių galėtų supinti kažką doro.
Vargšas tigras, nesuprato, kodėl septyniolikmečio dėmesys jam taip greitai baigėsi ir greitai visas atiteko Gabriellai. Taigi Mufasa glaustėsi prie merginos nugaros vis bandydamas gauti bent kiek merginos dėmesio. Sukikenusi profesorė paglostė Mufasą, trumpam atsitraukdama nuo Džeisono ir vėl grįždama prie jo lūpų. Klubais apžergusi jo liemenį, Gabriella, netiesiogine prasme, įsisiurbė Džeisonui į kaklą, gal kiek per skaudžiai.
- Ah, atleisk, - sumurmėjo ji ir pridėjo nykštį prie raudonos dėmelės.
-
-Supink drakoniuką ir dar gėlių vainiku karūnuok,-sarkastiškai nusijuokė Džeisonas, žvelgdamas į jos akis.-Žinoma, pink,-pagaliau normaliai atsakė jis, pirštais perbraukdamas per juodų plaukų ševeliūrą.
Šiek tiek atlošęs galvą, jis palenkė ją taip, kad Gabriellai būtų patogiau daryti kažką, kad ir ką ji ten su tuo kaklu daro, rankomis nuslysdamas jos nugara ir sustodamas virš jos sėdimosios, kur paprastai stoties plaštakės tatuiruojasi drugelius, neaiškius simbolius ar kokį no regerts (taip, no regerts, o ne no regrets), top secret (visai jau ne secret ir tuo labiau ne top), ar dar kokį tai lucky you (labai jau lucky, kai užsikreti ŽIV virusu, o po to atkeliauja ir AIDS).
-Nieko tokio,-paglostęs jos nugarą, jis šyptelėjo.
-
- O taip, žinoma, mažiuk, - pasakė Gabriella, bet nusprendė pajuokaut ir iš tiesų per kelias minutes supynė drakoniuką. Tik gaila, kad gėlės šiuo metų laiku nežydėjo ir gėlių karūnėlės ji septyniolikmečiui negalėjo padaryti. Vietoj to ji kelias jo sruogeles susuko kaip mažytes roželes ir burtų pagalba jas sutvirtino, kadangi ji buvo tokia mergina, kuri su savimi visos savo kosmetinės nesinešiodavo ir į judviejų pasimatymą nebuvo atsinešusi plaukų lako ir tuo labiau negalvojo, kad pins vaikinui drakoniukus ir iš jo plaukų formuos rožes.
- Dabar tu toks "tumblr", - nusijuokė ji ir švelniai pabučiavo į lūpas, o kaip tik tuo metu Mufasa ją stumtelėjo ir ji pagilino bučinį, visu savo kūnu prisišliejusi prie Džeisono.
-
-Ar tu rimtai?-nusijuokė vaikinas, Gabriellai kažką darant su jo plaukais. Atsidusęs jis pagrabaliojo kažkur ten, užčiuopdamas drakoniuką ir kelias rožytes.- Kaip jūs ten sakot?-staiga susimąstė jis.-Hešteg just girly things?-vėl nusijuokė jis, vaidindamas tą tipinę tumblr merginą, klapsėdamas akimis ir nekaltai šypsodamasis.
Giliai pasinerdamas į bučinį, jis šyptelėjo, kai Mufasa, matyt pats to nepajautęs, padarė milžinišką paslaugą tiek jam, tiek Gabriellai, atsitrenkdamas į blondinę ir stumtelėdamas arčiau Džeisono. Rankomis tvirtai laikydamas Gabriellą, jis nusijuokė, atsitraukdamas ir pasikasydamas kaklą nugaros pusėje.
-Išpink,-paprašė jis Gabriellos, pavartydamas savo žalias akis.
-
Gabriella nusijuokė, užkišdama šviesių plaukų sruogelę kažkur į kuoduką.
-Žinoma, kad rimtai, - tarė ji. - Bet Džeisonai, tu atrodai taip tobulai dabar... Nu gerai, išpinsiu, tik dėl to, kad tu labai gražiai prašai, - nusišypsojo Gabriella ir pabučiavo vaikiną į lūpas.
Patvarksiusi jo plaukus, žaliaakė atšaukė kerus ir pataršė jo plaukus.
-Just girly things, jo, - nusijuokė mergina. Šviesiaplaukė nusišypsojo vaikinui ir priglaudė prie savęs meilųjį Mufasą. Tigriukas įlindo į tarpą tarp jų ir snukiu pasitrynė į Gabriellos žandą. - Dabar turiu rinktis tarp jūsų dviejų? - nusijuokė Gabriella, žiūrėdama į Džeisoną ir tuo pačiu pakasydama tigro paausį. Mergina tiek pat mylėjo ir Mufasą, ir Džeisoną, bet galbūt. Galbūt ji vaikiną mylėjo labiau.
-
Džeisonas nejaukiai kostelėjo, padarydamas tą awkward šypsenėlę.
-Žinau, žinau, atrodau nuostabiai,-nusijuokė jis, pažvelgdamas į Gabriellą mielomis šuniuko akutėmis. -Tačiau maldauju, išpink,-Džeisonas nusišypsojo, vėl pajusdamas jos laibus pirštus savo tamsiuose plaukuose, išpinančią tą nesąmonę, kuri darė jį panašiu į tumblr panelę. -Ačiū, mieloji,-nusišypsojo jis, pabučiuodamas vienintelę, ir tarp kitko, ne tumblr, panelę, kuri pavergė jo dėmesį ir pavogė jo širdį (ak, kokia jaudinanti akimirka).
-Pasirink abu,-pataršęs Mufasos galvelę, Džeisonas mirktelėjo Gabriellai, švelniai nusijuokęs. Šis, ką tik sutiktas, žvėrelis jau buvo išsikovojęs vietą Džeisono širdyje, nors ji visa priklausė tik Gabriellai, ir niekam daugiau.
-
Gabriella šypsojosi, švelniai pirštais braukdama per vaikino juodus plaukus.
- Bet tau visai tiko, - nusijuokė ji, pataršydama žaliaakio ševeliūrą. - Nors ir didžiausia nesąmonė, kad ir koks paukščių lizdas, tau ant galvos, nesugadintų tavo nuostabios išvaizdos, mažuti, - pridūrė mergina. - Jus du ir pasirinkau, - Haha, tiksliau tris, užbaigė mintyse Gabriella von Sjuard, nelinksmai nusijuokdama.
Žaliaakė paglostė Mufasą ir vėl grįžo prie vaikino. Tyliai sumurmėjusi, kad jį myli (visgi, garsiai kažkaip nedrąsu), ji pabučiavo tamsiaplaukiui į patį nosies galiuką ir sukikeno.
- Nori eit, ar nori pasilikt šitoj oloj? - šelmiškai paklausė devyniolikmetė ir išrietė antakį. Švelniai jį apkabinusi, mergina padėjo galvą vaikinui ant peties.
-
Džeisonas nusijuokė,jo juokui susigeriant į drėgnas sienas ir žemę. Kažkaip aido nebuvo, kad ir kaip vaikinas to norėtų.
-I woke up like this,-darkart nusijuokė jis, jau pats pašiaušdamas savo juodus plaukus, tikėdamasis, kad šie guls kaip ir anksčiau, dar prie Gabriellai susukus gėlytes ir supynus drakoniukus. Šyptelėjęs, jis vėl užkišo jos plaukų sruogą už ausies.-Ak,-atsiduso jis, prisidėdamas ranką prie savo širdies.-Dalinuosi tavąja širdimi su gyvūnu, kaip dramatiška,-Džeisonas prunkštelėjo, nebegalėdamas daugiau išlaikyti to aukštuomenės dramatizavimo, nors geriau pagalvojus, jam niekada nesisekė nei vaidinti, nei meluoti, tad buvo gana aišku, kad grifas tik labai nemokšiškai vaidina.-Gal liekam čia?
-
Kadangi šviesiaplaukė ant žemės sėdėjo turkiškai, jai labai tiko Beyonce's daina "Flawless", tad ji pradėjo pirštais rodyti ženklus, kiti pasakytų illuminati ženklus, ir vaidino, tarsi ji pati būtų ta dainininkė ir filmuotųsi savo klipe.
- Say I look so good tonight, - išdainavo Gabriella, kiek pritildydama balsą, kad šis skambėtų labiau viliojančiai.
Žaliaakė paglostė aplink ją besiglaustantį tigrą ir vėl visą savo dėmesį padovanojo Džeisonui. Jos ranka nuslydo tamsiaplaukio nugara žemyn, kol kita tuo pačiu metu atseginėjo jo striukę. Galiausiai atsegusi, mergina rankomis nuslydo ir jo krūtine, galvą priglausdama jam prie širdies ir klausydama pagreitėjusio širdies plakimo.
- Geraaai, - nutęsė Gabriella ir prikando lūpą.
-
Džeisonas nusišypsojo, žiūrėdamas, kaip Gabriella vaizduoja esanti ,,Flawless" klipe. Nors ir išsidirbinėdama, ji vis tiek atrodė žavingai, kerinčiai ir nepakartojamai - net man sunku sugalvoti tinkamą būdvardį Gabriellos nuostabumui apsakyti, o vargšas, su literatūra matyt nelabai bendraujantis Džeisonas, matyt, iš vis nežinotų ką pasakyt. Sunkus tas pasakotojo gyvenimas.
-Ak, tu mano Beyonce,-pagaliau pasakė jis, žiūrėdamas į ją taip, tarsi vaikinas būtų šešiolikmetė lietuvė (haha), o Gabriella - Jensen Ackles (didin`t see that one comin`, did ya?). Tyliai nusijuokęs, kai ji prasegė jo striukę, jis kilniai leido jai daryti kad ir ką ji ten daro su jo kūnu.-Gerraaaaaaai,-ilgiau nutęsė vaikinas.
-
Dar kartą parodžiusi "trijų šešetų" simbolį, mergina nusijuokė atlošdama galvą. Jos skambus juokas greitai susigėrė į olos sienas ir tarp dviejų stojo jauki ir maloni tyla, pripildyta meilės ir jausmų.
- O tu mano Jay Z, - nusijuokė mergina, pirštais bėgdama per septyniolikmečio nugarą ir joje švelniai išraižydama įvairias formas. Šiaip mergina įsivaizdavo, kad piešia nuostabų saulėlydį ar saulėtekį, kaip jau pavadinsi.
Gabriella švelniai kaip kokia katė, kuri ateina rytais žadinti šeimininko ir prašyti duoti ėsti, užgulė Džeisoną, pirštu perbraukė jam per lūpas ir jas pabučiavo. Patogiau atsisėdusi jam ant liemens, ji nubėgo pirštais per krūtinę, nebekreipdama dėmesio į į šoną besitrankantį Mufasą.
-
Džeisonas vis dar neatplėšdamas akių nuo besijuokiančios Gabriellos, žiūrėjo į ją taip, kaip bitės žiūri į gėlės žiedą, kaip Arielė, iš Disnėjaus, žiūri į Eriką, kaip Džekas žiūri į Rouzę, ir kaip visi mylimieji žiūri vieni į kitą. Pagriebęs jos ranką vaikinas pabučiavo į jos delną, tvirtai suimdamas jos delną savaisiais, tarsi taip galėtų perduot visą savo meilę jai.
-Kur mūsų Blue Ivy?-nusijuokė jis, glostydamas jos nugarą per paltą, ir vis negalėdamas patraukti savo žalio žvilgsnio nuo jos auksinių plaukų, smaragdinių akių ir dailaus veido.
Sunkiai nugara dunkstelėjęs į žemę, jis rankomis apglėbė juos liemenį, šiai bebučiuojant jo lūpas. Geresnės vietoj pasigrabaliojimui net ir norėdamas nesurasi.
-
Staiga ir netikėtai vampyrė vos ne šviesos greičiu atsistojo nuo žemės kartu su vaikinu ir taip pat staigiai jis buvo prispaustas prie sienos, o žaliaakės pakelta šlaunis kaip ir įkalino vaikiną prie sienos. Devyniolikmetė karštai pabučiavo Grifų Gūžtos koledžo mokinį į lūpas ir į kaklą. Net neleisdama vaikinui pasimėgauti bučiniu, profesorė šiek tiek nuo jo atsitraukė, bet tik tiek, kad galėtų ką nors pasakyti.
- Norėtum Blue Ivy? - nusijuokė Gabriella švelniai priglusdama prie vaikino krūtinės ir ją pabučiuodama. Nors ir per juodus marškinėlius su batmano ženklu, ji jautė tvirtai įtemptus septyniolikmečio raumenis. - Kai ką sugalvojau, - sukuždėjo šviesiaplaukė ir pagriebusi tamsiaplaukį už riešo, nusitempė jį į pilį, o jis tikriausiai net nesuvokė, kas vyksta. Tigras nuo jų neatsiliko ir sekė iš paskos.
-
Pirmas įvaizdis: niūri sala. Matėsi kelios smailios olos, dar augo kažkokie augalai ir medžiai. Labai vešli ir nenupjauta žolė, kuri tikrai patiko Adirai.
-Re si re sol la,-paslaptingu balsu ji niūniavo Mocarto kūrinį ir tuo pačiu tarė natas. Sonata, pati jos mėgstamiausia iš visų klasikos kūrinių. Tokia švelni ir keista, primenanti paslaptį.
Lengvas vėjelis rodė, kur mergaitei eiti. „Einu kur tik vėjas neša“ pagalvojo ši. Viskas vyko kaip sapne, jos akis gaubė pilkas gaubtas.
Ji buvo be batų, tikriausiai paliko pilyje, prie savo lovos. Žolė maloniai badė jos baltą kaip sniegas odą.
Čia žydėjo kelios violetinės ir geltonos gėlės, Adirai labai patiko tas gan saldus kvapas. Tą salą, žinoma, supo vanduo. Prie kito kranto buvo prikabinta valtelė, mergaitė ja nesinaudojo. Taip ir nesuprato, kaip ją tas vėjas čia atgabeno.
Tada Adira nustojo niūniuoti sonatą ir pažiūrėjo į dangų. Keli vatos debesys plaukė ten, kur ėjo ji.
-
Rosemarie, koja už kojos atsliūkino prie ežero ir apsidairė ieškodama nušiurusios valtelės. Žinojo ją esant kažkur netoliese, tačiau tarp vešliai želiančių žolynų, nepajėgė surasti. Tačiau galų gale, šiaip ne taip, apgraibomis nurepečkojo prie jos ir vos neįvirtusi į vis dar šaltą ežero vandenį, varniukė įsiropštė vidun ir patraukė salos link.
Nors saulė švietė skaisčiai, o ir pavasaris buvo nebe ankstyvas, šaltukas vis dar smelkėsi kiaurai drabužiu ir stingdė mergaitę. Prieš išeidama laukan, ji nė nesusimąstė, jog tas pro langą spingsinčios šiltos saulutės vaizdas gali būti toks apgaulingas. Niekas nėra toks, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio,- mergaitė nė pati nežinojo kodėl į jos galvą įsisuko tokia niūri mintis.
Valtelei bumbtelėjus į salos krantą, Rose iššoko ant drėgno smėlio ir nupėdino siauru paplūdimio ruožu, ieškodama, kur galėtų patogiau įsitaisyti.
-
Prisimindamas vieną iš tų itin retų vietų, kur Hogvartso apylinkėse buvo galima dažnu atveju pabūti vieniems, Karma nusprendė geriau nebūti kur nors žmonių apsuptyje, nebebūti miške, kuriame tikriausiai atsibuvo jau užtektinai, ir patraukė į vietovę, prie kurios per visus savo Hogvarste egzistavimo metus buvo tik užmetęs kelis žvilgsnius, bet niekad realiai nežengęs tolimesnio žingsnio.
Turėdamas savo ištikimąjį bičiulį varną, ramiai įsitaisiusį ant peties, vaikinas kiek skubančiu ir greitu žingsnius ėjo į ežero apsuptas apylinkes, kartas nuo karto keikdamas ryškiai į akis jam spiginančią saulę - nei jam, nei varnui ji nebuvo prie širdies, todėl saloje tikėjosi atrasti kokią olą ar tiesiog saulės neapšviestą vietelę. Nors toji įkyriai šviečianti saulutė nenusprendė suteikti tikrojo šilumos pojūčio, todėl vaikinas kartas nuo kartas sudrebėdavo - rodos, jo negelbėjo net ir ganėtinai storas juodas megztinis ir ilga, kelius siekianti kiek specialiai skylėta maikė, besislepianti po šiuo.
Tamsioms akims užtikus ne itin saugiai atrodančios valtelės kontūrus, Karma nieko nelaukęs įsėdo į šios vidų - kažkiek tikėdamasis, kad ji nenuspręs įlūžti vidurį ežero, bet kažkiek to ir tikėdamasis ir norėdamas, pasiėmė irklą į rankas ir greitais mostais pradėjo irkluoti. Neiškentęs šeimininko nesibaigiančių aktyvių kūną išjudinančių judesių, varnas nusprendė pirmasis nuskristi į salą, palikdamas penktakursį vieną.
Jau būnant prie pat kranto, klastuolio akys užmatė kažkokio žmogaus figūrą - nors šios ir negalėjo įžiūrėti ypatingai gerai, atrodė, kad ji priklausė merginai, ir kiek aukščiau jos, tvaiskios saulės užimtame danguje jo varnas suko ratus aplink vargšelę. Priplaukęs krantą, vaikinas iškart iššoko iš valtelės, kuri rodės, kad apsidžiaugė tokiu jo poelgiu, ir greitu žingsniu pradėjo traukti link nepažįstamosios merginos.
-
Mergaitė, kad ir kiek besidairytų, įžiūrėjo tik šalto smėlio, ant kurio neturėjo jokio noro sėstis, ar rasotos žolės pamiškėje plotus. Tad varniukei beliko žingsniuoti pakrante ir neva grožėtis įstabiais pavasariškos gamtos vaizdais, tikintis, jog vėliau sugebės sugrįžti į savąją lovą, prieš tai kur nors nenuvirtus. Nors, kita vertus, galbūt tai nebūtų labai blogai? Galėtų sau gulėti kokiame nors brūzgyne niekieno netrukdama, klausytis gamtos alsavimo ir nesukti galvos dėl visų žemiškų nesąmonių. Neee. Tam brūzgyne garantuotai atsirastų koks erškėtis, kuris visą tos palaimingos vienatvės tarpsnį nenustotų badęs šonų. Visad taip esti.
Ketindama grįžti atgal, Rosemarie apsisuko ir sustojo kaip įbesta. Netoliese, įtartinai arti jos, ratus suko varnas. Rose dar nusistebėjo, kaipgi neišgirdo jo anksčiau, nes kaip tik tą akimirką, dar kartą suplasnojęs savo juodais sparnais, jis šaižiai kranktelėjo.
- Štiš iš čia,- pakėlė ranką virš galvos ir pamakalavo baidydama. Tačiau kaip mat vėl sustingo, nes pamatė jos link bėgančią neaiškią žmogystą. Pirmiausia mergaitės galvon dzingtelėjo mintis, kad, jei nenori prasilenkti su šiuo nepažįstamu asmeniu, jai reiktų, kaip tik šiuo momentu, nerti į tuos išsvajotuosius brūzgynus, tačiau aplinkui buvo vien drėgnas smėlis.
-
Nors ir nebuvo didelis smėlio mėgėjas - jam nepatiko jei ant jo sėdėti, nei stovėti, ir patys dievai gali paliudyti, kad tikrai nepatiko, kaip batuose magiškai šio atsiranda, kuris net ir gerai apavą išpurčius niekad realiai nedingsta - klastuolis kaip tik dabar skubėjo pro smėliną krantą ir dar smėlinesnę salą link nepažįstamos žmogystos, kas kelius žingsnius jausdamas, kaip batų vidus prisipildo nepageidautino svečio.
Artėdamas prie merginos figūros, Karma pastebėjo, kad šioji bus kokiais dvejais, o gal ir trejais kursais jaunesnė už šį, ir nesidomėjo varnais - arba bent jau nežinojo, kad bandymas šiuos nuvyti dažnai pasireiškia dar aršesniu užpuolimu, ar bent jau taip buvo jo varno atveju.
-Nepatarčiau taip daryti,- jau būdamas prie pat rudaplaukės mergytės pasakė jisai, tuo pat metu tyliai sušvilpdamas ir taip duodamas varnui ženklą grįžti ant jo peties - ar kitos kūno vietos, vis dėl to, gal šis užsinorės įsitaisyti ant ilgos vaikino plaukų kupetos.
Kelias akimirkas paspoksojęs į mažesnę už jį žmogėną, klastuolis bandė apsispręsti, ką dabar daryti - ar bandyti klaidžioti po salą žinant, kad joje yra žmonių ar bent jau žmogus, kai jis čia atvyko nuo jų pradingti, ar tuoj pat keliauti iš salos ir eitis ieškotis kitos vietos.
Pilnai neapsispręsdamas, kaip dabar geriausia daryti, Karma kiek suraukė tamsius antakius, vis dar bestoviniuodamas vietoje ir nepajudėdamas, kol varno juodos karoliukų akys įdėmiai spoksojo į mergaitę.
-
Rosemarie, nežinia ko truputį nuraudusi, nuleido ranką ir paslėpė ją už nugaros, lyg bijodama, kad tasai paukštis gali apsigalvoti ir nukapoti jai pirštus. Varniukė visiškai to nenorėjo. Ji savotiškai buvo prisirišusi prie savųjų pirštų.
Vaikinui sušvilpiniavus bei varnai, o gal varnui (mergaitė, tiesą sakant, to nežinojo) nuskridus pas šeimininką, Rose lengviau atsikvėpė ir kiek laisviau nuleido rankas prie šonų. Ji turėjo dvi galimybes, bet niekaip neapsisprendė kaip turėtų pasielgti. Galėjo tiesiog apsigręžti ir sliūkinti į salos gilumą, arba praeiti pro vaikiną (ko, nežinia kodėl, visiškai nenorėjo) ir grįžti prie paliktos valtelės.
Nemaloniai tylai užsitęsus, o jai niekaip neapsisprendžiant, galiausiai leptelėjo pirmą ant liežuvio užplaukusį sakinį:
- Eee, graži varna,- nejaukiai pasimuistė.- Ji labai... hmmm... juoda,- pati, dabar jau nubalusi, vos išstenėjo paskutinį žodį. Ji labai juoda,- nusišaipė vidinis balselis,- auksiniai žodžiai, nieko nepridursi.
-
Pavargusiomis akimis žvegdamas į mergaitę, kuri kiek nuleido savo gynybą jam pasišaukus varną atgal, Karma kiek nejučiomis kilstelėjo antakius viršun - jeigu ją sugalvotų kaip tik tą akimirką paukštis užpulti, jai tikrai būtų ne pyragai. Tačiau jos nežinomui džiaugsmui, bent jau jo varnas jos nepultų tol, kol bus šeimininkas jam sulaikyti, tai ji buvo tokia pati saugi kaip ir tuomet kai juodaplaukio gyvūno šalia nėra.
Tylai vis smelkiantis į du mokinius ir aplinkoje aplink juos, klastuoliui kažkodėl šovė galvon mintis, kad mergytė jam priminė vieną darželinukį buvusią klasiokę - iš pirmo žvilgsnio pasirodė rami, trapi, gal kažkiek naivi ir nekelianti nė menkiausios grėsmės, tačiau ką gali žinoti, kas slepiasi giliau žmonėse - vis dėl to, ta rami ir naivi jo klasiokėlė metais vyresniam vaikėzui kažkada sugurino nosį. Nuklydęs į praeities kiek linksmesnius prisiminimus, vaikinas nejučiomis puse lūpų šyptelėjo, tačiau mergaitei kažką tarstelėjus iškart sugrįžo į realųjį pasaulį, kuriame dabar turėjo egzistuoti.
-Žinau. ..Ačiū?- pats kažkiek nejaukiai pasujutęs Karma padėkojo už komplimentą varnui, palikdamas užklausimo tarsmę gale.
Velniai tik žino kodėl tą pačią akimirką panorėjęs būti kiek mandagesniu ir ne tokiu nejaukią atmosferą sukeliančiu žmogumi, juodaplaukis nukreipė žvilgsnį nuo mergaitės - kuri rodės, kad irgi dar neapsisprendusi buvo dėl savo tolimesnių veiksmų plano - ir įkišo rankos pirštus į vieną iš skylių dėvimoje maikėje, kažką su jais makaluodamas ir taip bandydamas nesijusti taip nejaukaiai, tuo pat metu pats pilnai neapsispręsdamas, ką dabar reiktų daryti.
-Ką gi čia veiki?- šaunuolis, pats pradedi megzti pokalbius, nors ir skambi kaip labai nemalonus žmogus. Mintyse kiek nusivaipęs, juodaplaukis kažkiek užnorėjo, kad jo įprastinis balsas nebūtų toks šaltai ir niekuo nesidominančiai skambantis, bet to nebuvo galima kaip lengvai pakeisti, todėl mintyse gūžtelėjęs pečiais tiesiog laukė mergytės atsakymo į neitin draugiškai skambantį klausimą.
-
Vis dar nejaukiai trypčiodama vietoje ir jausdama svilinantį vaikinuko žvilgsnį, mergaitė kryptelėjo kairėn, miškelio pusėn, tarsi norėdama eiti. Tačiau ji vis dar nejudėjo, vis dar stovėjo ant drėgno smėlio ir iš neturėjimo ką veikti, gniaužė rankas bei mindžiojo nuo kojos ant kojos. Su kiekvienu judesiu buvo girdėti smėlio girgždėjimas, kuris tik dar labiau pabrėžė aplinkui sklandančią tylą.
- Eee... aš? Išėjau pasivaikščioti, o dabar tiesiog stovinioju,- girgžt,- o tu?
Rosemarie pasviro ant dešinės kojos ir žvilgtelėjo vaikinui, kurio, per pastarąsias penkias tylos minutes, nė vardo nesužinojo, petį. Tuomet grįžtelėjo per savąjį ir pagalvojo, per kiek laiko sugebėtų apeiti aplink salą. Juk ji neturėtų būti labai didelė. Visgi varniukė suprato, kiek daug minusų turi šis sumanymas. Ji netgi nežinojo ar paplūdimio ruožas tęsiasi palei visą pakrantę. Jeigu ne, ji neturėjo visiškai jokio noro ropštis per kažin kokius skardžius.
Galiausiai netekusi kantrybės, Rose dėjo pirmąjį savo žingsnį atgal, padidindama atstumą tarp nepažįstamojo, ir irzlokai tarstelėjo:
- Tai mes čia taip ir stoviniuosime tylėdami, iki kol pragaras užšals?
Ji net nusistebėjo klausimo šiurkštumo - neketino ištarti to taip piktai, tačiau šaltis, greičiausiai paėmė viršų, tad mergaitė tiktai patrynė delnus ir pakėlusi juos prie lūpų, nutvilkė karšto oro gūsiu.
-
Žiūrėdamas į jaunesnę žmogystą priešais jį, Karma žinojo, kad dabartinėje situacijoje jie abu jautėsi taip pat - abu nė velnio nenutuokė, ką dabar būtų geriau daryti. Šiek tiek keista, kad jisai vis dar nenusprendė savo veiksmų plano, nes viena jo pusė norėjo iš čia nešdintis, kol kita norėjo susirasti saulės nepaliestą plotelį saloje, o dar viena mažytė miniatiūrinė dalelytė norėjo kiek labiau pažinti nepažįstamąją personą.
-Hm,- atsakė paprastai, ignoruodamas mergytės klausimą, tuo pat metu pasukdamas galvą šonan ir akimis aprėpdamas ežerą ir jo sukuriamą vaizdinį. Bandydamas ignoruoti ir įkyrius bejudančio smėlio sukeliamus garsus, Karma ranka pasitrynė savo juodų plaukų kupetą, kelias sruogas netvarkingai sutaršydamas, bet palikdamas jas nepataisęs į pradinę poziciją,- Tuomet šiandien sala tavo, o aš sugrįšiu čia rytoj.
Jo varnas nusprendęs, kad nieko įdomaus čia nevyksta, nuo klastuolio peties paliko į orą, išleisdamas kelis negarsius kranktelėjimus ir nuskrisdamas į tolimesnius ir mokiniams nematomus salos krantus - tuo pat metu šis salą ir apžiūrės, todėl rytoj žmogystai ir paukščiui sugrįžus, pastarasis galės iškart nuvesti savąjį šeimininką į jam reikiamą ir norimą vietelę salos teritorijoje.
Rudaplaukei merginai neiškentus ir suirzlėjus, vaikinas nejučiomis menkai nusišypsojo, išleisdamas ir tylut tylutėlį, vos girdimą juoko skambesį. Jau šypsena, nedidelis juokas, tuoj bus dar ir koks linksmų emocijų persisunkęs juokas ir ilgos kalbos - ką, negi tai aštuntasis pasaulio stebuklas? Mintyse kiek pakeikdamas save, kam jis staiga patapo toks neįprastai linksmas ir džiaugsmingas, lyg būtų jo kūną apsėdusi kitos žmogystos siela, klastuolis tarstelėjo atgaliom, pridėdamas dar vieną klausiminį teiginį prie savo paskutiniojo.
-Nebent aišku nori, kad apžiūrėtume ją abu,- ir vėl įsmeigęs akis į žemakursę, Karma mestelėjo jai ir klausiamą žvilgsnį - maždaug, daryk kaip nori, bet galutinį variantą kaip viskas bus renkiesi tu.
-
- Hmm,- neaiškiai numykė, nebūdama tikra dėl savo norų. Viena vertus, jei pasakytų „ne“ tuoj pat galėtų šiaušti kuo toliau nuo šio keistojo vaikino, tačiau kita vertus, ką gi prarastų ištarusi „taip“?
Nuo šios mintie mergaitė nebyliai sukikeno. Svarstau taip, tarsi ketinčiau sutikti už jo ištekėti,- dabar jau prunkštelėjo ir balsiai bei užsikišo išsprūdusią kaštoninių plaukų sruogą už ausies.
Visgi, gal ir nebūtų labai blogai paklaidžioti su juo po salos gilumą. Nebijotų pasiklysti ir nerasti kelio atgal bei, buvo beveik garantuota, išdrįstų nukeliauti daug toliau, negu būdama viena. Ką gi, vienas taškas tavo naudai.
- Tikriausiai galime apžiūrėti ir kartu,- galiausiai nusprendė.
Iš esmės, jei varniukė būtų nesutikusi, ją užgraužtų sąžinė, jog išgrūdo šį žmogėną iš salos, o pati pasiliko. Tad, regis, pasirinkimo nė nebuvo.
- Ir nespoksok į mane taip, tarsi norėtum kiaurai pergręžti,- išpūtusi šnerves, lyg tarp kitko, tarstelėjo, žvelgdama šiek tiek į šoną nuo jo veido.- Tai glumina.
-
Merginai svarstant, klastuoliui buvo tikras, kad šioji tiesiog atsisakys jo pasiūlymo, ir jei atvirai, jam tai irgi būtų patikę labiausiai - tad vos šiai sutikus su jo kompanija, Karmos veide aiškiai atsispindėjo nustebimu persisunkusios emocijos, kurias jis pasistengė kuo greičiau paslėpti, net ir būdamas tikras, kad jų trupinėliai vistiek matysis net ir po kelių minučių.
Žengęs žingsnį link šios, vaikinas pajuto, koks įkyrus yra smėlis, apsigyvenęs jo dėvimuose batuose - ir net jei dabar šį išsikrapštytų, jis vistiek magiškai sugrįš ir susijungs su tais smėlio trupinėliais, kurie net nepaliko apavo teritorijos, ir visas įkyrumas tiesiog tęsis ir tęsis, tad tiesiog paliko juos egzistuoti ir kurtis mažas šeimynas ir statytis mažus gyvenamuosius namelius ten, bato viduje. Kiek paskendusį mintyse klastuolį (vis dėl to, smėlio šeimynos, nameliai ir miestas yra labai svarbus dalykas, apie kurį reikia galvoti ir galvoti) prižadino nepažįstamosios kiek netikėtai mestas teiginys.
-Ak, taip nėra. Tiesiog įprotis,- nors išgręžti žmonėse skyles gal dar ir būtų visai gražu.
Sustojęs šalimais jos, tik tuomet vaikinas pastebėjo, kokį keistą jausmą sukelia jų ūgių skirtumas - būnant šalimais mergaitės, jis turėjo kiek nulenkti galvą arba žiūrėti į šią "iš padangių" - būnant tolimiau, toks dalykas nebuvo labai pastebimas.
-Karma,- jau lėtai žingsniuodamas smėlėta pakrante, tarstelėjo jis - prisiminęs, kad galbūt ji nesusipras (priešingai negu viena juodaplaukė), pridėjo,- Vardas. Mano.
Rodos, kad jie turės praleisti likusią dienos dalį kartu, tai būtų gan gerai žinoti vienas kito vardą, kad nereiktų įkyriai tujintis. Rankas lig pirštų galiukų paslėpęs juodame megztinį, vaikinas žvilgtelėjo į saulę, kuri tikrai neatliko savo kaip šilumos šaltinio darbo, pasilikdama tik prie buvimo nepatogiai veikiančia ir nureguliuota lempa.
-
Rosemarie žengė žingsnį į šoną ir pasisuko, jog vėjo sūpuojami medeliai atsidurto iš kitos pusės. Saulė jau buvo spėjusi perkopti zenitą bei pradėjusi sukti vakarų pusėn, tad dabar žilpino tiesiai mergaitei į akis. Tai nebuvo itin malonu, turint omeny, kad nežinia kiek jie dar eis šia kryptimi, tad ji tiesiog nuleido akis į nelygiai sugulusį smėlį po kojomis.
- Kaaar-ma,- lėtai pakartojo tarsi įsiklausydama į žodžio skambesį.- Čia kaip Karmos taškai?- paklausė prisiminusi kadaise girdėtą sąvoką. Galbūt tai netikęs palyginimas, tačiau išties įdomu, jog tėvai davė tokį keistą vardą. Gal taip tikėjosi atsikratyti savosios, per metų metus susikaupusios karmos?
Mergaitė ritmingai žingsniavo šalia vaikino, tiksliai nė nežinodama kur link jie suka. Nors tikriausiai nepažįstamoje vietoje, tu niekad nežinai kur eini. Tokia ir yra pasivaikščiojimo prasmė - sužinoti.
- Ak, tiesa,- tik dabar prisiminė, jog pati buvo pamiršusi prisistatyt.- Rosemarie,- linktelėjo galvą vaizduodama, neva jai malonu, po šitiekos minučių tylos, susipažinti.
Varniukė tvirčiau įsisupo į megztuką, gindamasi nuo papūtusio vėsaus šiaurinio vėjelio.
-
Dar palyginti minimaliai drebėdamas po visais savo drabužių sluoksniais, vaikinas iš po lėto žingsniavo šiek tiek grimzdinančiu smėliu - kartas nuo karto mintyse paburnodamas, kam nepasiėmė ant viršaus dar ir savojo apsiausto, nors nelabai buvo tikėtina, kad ir su juo būtų pagaliau šilta.
Mergaitei, kuri jau buvo kiek labiau pažįstama negu prieš kelias akimirkas, ilgai pratęsiant pakartojus jo vardą, jis tiesiog linktelėjo prieš prabildamas.
-Negirdėjęs apie juos. Velniai išvis ten žino, kas sukosi mano tėvų galvose, kai mane užvadino likusiam gyvenimui - jaučiu, kad susirado keisčiausius vardus, prilipino prie kokios lentelės ir tada užsimerkę mėtė strėlytes, kad būtų variantai,- kiek suirzusiu tonu pratarė vaikinas, prisimindamas savo šeimyną, kurią tikrai labai, laaaabai "mylėjo". Pats pilnai suprato, kad vardas jo buvo keistas mažesniajai, dievaži, jis buvo keistas jam pačiam - tad kaži kas būtų, jei šioji išgirstų pilną jo vardą ir idiotiškas tų jį užvadintų žodžių prasmes.
Karts nuo karto vis akimis apžvelgdamas dangaus padanges, klastuolis šiek tiek tikėjosi pamatyti tamsų varno šešėlį - gal bent jau šis galėtų dvi žmogystas nuvesti kur įdomiau, negu šis smėlėtas įkyrumas.
Užmatydamas, kad Rosemarie vardu prisistačiusiai žemakursei personai yra panašiai šalta kaip ir jam, ir kad nei vėjas, nei saulė nėra itin geras draugas, leptelėjo:
-Kaip manai, jei eitume iš smėlynų ir pasižiūrėtume kokių olų čia yra?
-
Rosemarie kiek pavargo žingsniuoti biriu smėliu, šiam vis sprūstant iš po padų, juolab, kad jos kojos buvo gerokai trumpesnės už šio išstypusio vaikino, tačiau nesiruošė nė burnos dėlto praverti. Nebuvo iš tų, kurie iš kart linkę skųstis - tiksliau, ji geriau eitų, kad ir kraujuodama, bet vistiek neprasižiotų.
- Manau galėtume, nors olos man ir ne prie širdies,- atsakė atsainiai gūžtelėdama pečiais.- Gal ten nebus vėjo, tai vis šis tas.
Varniukė sustojo ir žvilgtelėjo miškan. Ji nebuvo tikra, pro kur jie turėtų eiti, jei norėtų aptikti tų olų. Net nežinojo ar tokių čia iš viso esti, tačiau žinant, kokios kalvotos pilies apylinkės, nebuvo preteksto manyti, jog čia, atvirkščiai nei visur, lygu kaip ant delno.
Kadangi tiek priešakyje, tiek užpakalyje plytėjo vien smėlinga pakrantė, Rose pasuko dešinėn, medžių link.
- Tikriausiai mums ten, ar ne?- vien dėl to, kad tik netylėtų, paklausė, o pati sau suburbuliavo: - Nors, nėra kur kitur eiti, tad žinoma ten.
-
Karts nuo karto po mokinių žingsniuojamą įsismelgus tylai, galėjosi girdėtis tik bejudančio ir imigruojančio į kitą smėlio miestelį smėlio žmogėnų sukeliami garsai, kaip ir tylus vandens judėjimas iš vienos vietos į kitą ežere - ir vaikinui tai visai patikdavo, sukeldavo tokį apgaulingą ramybės pojūtį, kuris deja, bet ilgai netrukdavo. Sukeldavo ir visokio tipo mintis, antai, kaip ramu čia turėtų būti nakties metu, ar kaip smagu čia būtų miegoti, išsitiesus ant smėlio - aišku, tai būtų tik tokiu atveju, jeigu klastuolis nenorėtų būti nudengtas saulės, jeigu šią išvis mėgtų, ir jeigu jis būtų pakankamas idiotas, kad praleistų naktį saloje, į kurią bet kuriuo paros metu gali visi kiti žmogėnai patekti.
Rosemarie žengus į pusę, kurioje vyravo medžių karalystė, vaikinas pasekė paskui šią, kartas nuo karto vis dirstelėdamas į medžių viršūnes, lyg bandydamas aptikti kitų egzistencijos formų - nors deja, bet tai ėjosi nesėkmingai, ir nieko nepamatydamas, jis nuleisdavo galvą kiek žemiau, kad regos lauke matytųsi mažesnioji.
-Bent jau saulė įkyriai nebespigins, o olų jei nerasim, tai galėsim kokiais didesniais medžiais pasinaudot kaip priedangai nuo vėjo,- pagaliau kažką tarstelėjęs mergaitei, Karma kelis kartus tankiai sumirksėjo, tuo pat metu bandydamas delnu prisidengti akis nuo šiek tiek mažiau saulės metamų spindulių.
-
Po keleto akimirkų, kai jiedu išklydo iš pradinio kurso, mergaitės pėdos nusileido nebe ant varginančio smėlio, o ant, kol kas, skurdžios žolytės. Visa laimė, tas pakrantės plotas buvo visai siaurutis, tad netrukus pasiekė pamiškę. Pasikeitimas buvo didžiulis; kur ten eiti ant klampaus smėlio, o kur - ant minkštos miško paklotės, numargintos samanomis bei nukritusiais spygliais.
Žinoma, šis miškelis neprilygo kitame krante stūksančiam uždraustajam miškui, tačiau, vis dėlto, medžiai augo pakankamai susiglaudę, kad dirginančią saulės šviesą sumažintų perpus.
Tik šiame miškelyje buvo pernelyg tylu. Rosemarie, per tas kelias minutes, kai įžengė į šią žalumos karalystę, nepamatė nė vieno, tarp kamienų šmėžuojančio gyvūnėlio, ir net nė vieno, tarp medžių nardančio paukštelio.
Na, šiaip ar taip, mergaitė to per daug neėmė į galvą - galgi visi gyvūnai pasilikę aname krante. Rose nustūmė į šalį dar vieną šaką ir pasistūmėjo gilyn į spygliuočių perpildytą miškelį, apdairiai žiūrėdama, kad neužsikabintų už kokio brūzgyno. Ko ko, o ji visai netroško persidrėksti ir taip plono megztuko.
-
Karmos akims užmatant labiau žaliuojančias vietas, kurios žalumą stengė iškelti viršiau smėlio, vaikino galvon kaip su strėle šovė mintis, kad dabar galėtų išsipurtyti tą įkyriai prilindusį smėlį iš dėvimo apavo, tad lyg ir ruošdamasis tą daryti akimirkai sustojo - kelias sekundes prabuvęs nepajudėdamas, tiesiog nežymiai papurtė galvą prieštaraudamas sau ir prisivijo Rosemarie, kuri jau keliais žingsniais buvo nužengusi tolimiau negu jis.
Medžiams pradėjus artėti vienam prie kito, daryti mažesnius tarpus prasiskverbti saulės spinduliams, klastuolis patraukė nuo veido ranką ir vėl kelis kartus greitomis sumirksėjo, viena ranką pakėlė prie veido ir nykščio bei rodomojo piršto pagalba trumpai pasitrynė akies kampučius. Tik po tokio veiksmo atlikimo, penktakursis pilnai visu kūnu pajuto, kaip tylu aplink - mergaitei nieko nesakant. juolab nekalbant ir jam, o ir kitiems mažesniems šios salos gyventojams nerodant nė kruopelytės egzistencijos požymių, juos buvo apsupusi mirtina tyla. Lyg tyla prieš audrą.
Kartas nuo karto žingsniuodamas ir vis apsidairydamas aplinkui, Karma pajautė, kaip instinktyviai įsitempė - rodos, jį taip nusprendė veikti ši nepažįstama vieta, kurioje tylos buvimas sukelia nelabai malonią atmosferą. Išgirdęs tylų, bet aišku kranktelėjimą, kurį sekė keli dar kiek garsesni, vaikinas vos nepašoko iš netikėtumo - nors ir atpažino tūkstančius kartų girdėtą garsą, vistiek nesusivaldė nenustebęs. Akimis vis bandydamas surasti juodą taškelį, išgirsti plunksnų sukeliamą garselį, vaikinas sustojo vietoje ir lėtai apsisuko ant kulnų, bandydamas surasti varną.
-Kas per,- sumurmėjo sau, nesuprasdamas, kaip gali jo nematyti. O gal tai kitas paukštis, turintis lygiai tokį patį skleidžiamą kranksėjimą, arba tokį panašų, kad galėčiau sumaišyti su šimtus kartų girdėtu? Prisiminęs jaunesnę mergaitę šalimais, dirstelėjo į šią,- Tu nematai kartais manojo varno?
Kiek suraukęs antakius, klastuolis ir vėl pakėlė akis į dangų, tuo pat bandydamas aprėpti ir aukštesniųjų medžių viršūnes. Ką, negi tokiam medį ar krūmyne įstrigo?
-
Jiems braunantis pro išmirusį mišką ir medžiams vis labiau artėjant vienas prie kito, saulės šviesos tolygiai mažėjo. Iš pirmo žvilgsnio, nė neatrodė, kad šis miškelis galėtų bent kuo nors priminti kitapus ežero dūluojantį mišką, mat, rodėsi, jog be liaunų pušelių nieko čia daugiau ir neauga. Bet paėjus kiek giliau, tasai vaizdinys išblėso. Atstumas tarp medžių (jau nebežinia kokios rūšies spygliuočių ir keleto lapuočių) mažėjo, jie patys stambėjo, o visa tai slegianti dirbtinė tyla tik tirštėjo.
Rosemarie brovėsi per visą šią žalumą nežvilgčiodama atgalios į savo bendražygį. Apskritai nelabai kreipė į ką dėmesį, mat buvo keistai užburta juos supančios aplinkos bei keistos atmosferos, tad kai išgirdo neaiškų varno kranktelėjimą ir paskui jį sekusį vaikino balsą, mergaitė tik po keleto akimirkų prisiminė čia esanti neviena.
- Varno?- kiek sutrikusi mergaitė vos nepaklausė „kokio varno?“, bet laiku prisiminusi susizgribo.- Na, lygtais ne. Jei apskritai, tai be šių medžių daugiau nieko ir nematau.
Varniukė dar kartą apsidairė, lyg tikėdamasi, kad staiga, iš už medžio, iššoks stirna, ar nuo medžio ners Karmos juodasis kranklys, tačiau nieko tokio nenutiko, tad Rose tik klausiamai žvilgtelėjo į bendražygį.
-
Išvis, kokio dydžio ši sala? Nelabai suprasdamas, kaip iš tolimiau palyginti maža sala turėjo ne tik tokį įvairių medžių pasirinkimą, bet ir plotą jiems visiems sutalpinti ir sukurti kiek panašią atmosferą į uždraustojo miško nakties metu, Karma lėtai tipeno paskui mergaitę, kuri lyg užkerėta žiūrėjo į juos supantį mišką ir neitin kreipdama dėmesį į ką kitą. Rosemarie einant kiek pirmiau vaikino, jis kartas nuo karto vis dirstelėdavo į šią, lyg norėdamas įsitikinti, kad daugėjantys medžiai jos staiga nepasiglemžė į savus gniaužtus, kad nepradangino amžiams, ir jo laimei, taip nebūdavo - pats to pilnai nesuprasdamas, klastuolis jau kiek spėjo prisirišti prie mergaitės ir šios tylios kompanijos, be to, jau ne kartą jam į galvą bandė įsiveržti mintis, kad ji atrodo kaip kokia jaunoji sesutė.
-Ak. Gal tuomet pasigirdo ir tas kranktelėjimas,- pilnai jausdamas tai, kad ši miškingoji dalis tikrai nebus jo komforto zona, Karma dar labiau įsitempė ir dar akyliau pradėjo spoksoti į aplinką - ką gali žinoti, gal užmatys kažką - kad ir ne juodaplunksnį, bet kokia gyvybės forma būtų puikiai tikusi.
Iš viso to susikaupimo, iš jam nepatinkančios tylos, į kurią ne tik jo kūnas, bet ir protas nereagavo itin gerai, juodaplaukis net nepajuto kaip medžiai dar labiau patankėjo, o po kojomis padidėjo spyglių, atsirado keletas lapelių ir daugybę šakų kiekis - vaikinas net nepastebėjo, kaip jo koja užstrigo už vienos didesniųjų šakų, ir jis vos vos neišsitėškė ant tikriausiai ne itin patogios miško lovos. Kelis kartus pašokinėjąs nuo tos vietos tol, kol atgavo pusiausvyrą, Karma nusibraukė ilgus plaukus, kurie šio galima sakyti incidento metu buvo pilnai uždengę jo veidą, ir netyčiomis pastebėjo kažką kiek labiau tolimoje.
-Gal tavo rega geresnė, bet ar man tik rodosi, ar ten medžiai praretėja? Kažkiek panašu į laukymę,- primerkęs akis, kad geriau ką įžiūrėtų pasakė klastuolis, net nepažiūrėdamas, ar mažesnioji yra šalimais jo (o nepasiliko kur tolimoje, tyliai bekrizendama apie šio vos neįvykusį nukritimą). Dar kelias akimirkas pabandęs ką įžvelgti, vaikinas užkišo juodus plaukus už ausų, kad nebesimaišytų ir gan skubiu žingsniu žengė link vietovės, kuri patraukė jo akį.
-
- Ne,- paprieštaravo,- aš irgi girdėjau kranktelėjimą, bet kažkokį prislopintą, tarsi atsklindantį iš toli.
Mergaitė brovėsi tolyn, bandydama įsiklausyti į aplinką, bet dar vieno kranktelėjimo nepasigirdo. Jai tai pasirodė keista. Kokia galimybė, kad pasigirdo mums abiems? Jei vienam, tai visiškai tikėtina, bet abiem? Net jei ten ir nebuvo varnas, tai kažkas kitas vistiek turėjo būti.
Rosemarie iš apsvarstymų pažadino kažkoks, netoliese pasigirdęs, krebždesys ir ji staigiai apsidairė. Tačiau pamatė tik nei iš šio, nei iš to strykčiojantį Karmą. Supratusi, jog jų nepuola nežinia iš kur atsiradęs pasiutęs lokys, Rose papurtė galvą ir dėbtelėjo į vaikiną savo firminiu, „kas per idiotas“, žvilgsniu.
Išmetusi iš galvos nesuprantamą bendražygio elgesį, varniukė nustūmė šalin dar keletą, kelią užstojančių šakų. Deja, vienai iš jų, išskirtinai sausai, atsileidžiant, ant galvos pabiro saujos apdžiuvusių spyglių, tad mergaitei teko pasilenkti, jei norėjo šiuos iššukuoti lauk.
Galiausiai, iškrapščiusi paskutinįjį spyglį, Rose atsitiesė ir nesuprato vaidenasi jai, ar ne, bet dingus toms šakoms miškelis išties atrodė kiek šviesesnis.
- Ne, aš irgi matau,- patvirtino vaikino abejones.- Ten, tolumoje, tikrai atrodo lyg medžiai augtų rečiau. Be to, man regis, jau ir čia kiek prašviesėjo.
Rosemarie, pusiau straksėdama, pusiau bėgdama (kiek tai įmanoma šaknų išvagota žeme), nulėkė tąja kryptimi, kur prieš tai rodė Karma. Ilgai laukti neteko, mat miškas palyginti greitai praretėjo, ir atsivėrė vaizdas į gan nemažą laukymę. Šioji atrodė visiškai plika: matėsi tik žaliuojanti žolė, kur ne kur numarginta smulkesnėmis gėlytėmis, bei, kitoje pusėje, tarsi koks aukštyn kylantis, apsamanojęs ir vijokliais užverstas, šlaitas.
-
Karma suraukė antakius ir instinktyviai kiek primerkė akis - nors jau nuo pat pradžių neatrodė, kad tas kranktelėjimas jam galėtų būti pasigirdęs, su dabartiniais jaunesniosios žodžiais tą tik patvirtino, viso to žinojimas nelabai jiems kuo padėjo. Mintyse save pabardamas, ko nepasiėmė lazdelės - nors realiai niekad jos neimdavo, tiesiog neturėjo noro tampytis tokį įkyrų daiktą, kurį kaikurie idiotai sulaužytų kad įrodyti savąją viršybę, ar kuris yra lengvai pametamas - be to, jam net nebuvo kur jos patogiai įsidėti, tai tiesiog burtininkų pasaulėlį mielai gyveno be kasdieninio šios naudojimo.
Mestelėjęs žvilgsnį į Rosemarie, klastuolis kaip tik pažiūrėjo tą akimirksnį, kai jos teisiamas žvilgsnį buvo jį persmeigęs. Suvaldęs norą atsidusti, jis tiesiog žiūrėjo ją kelias sekundes, lyg žvilgsniu bandydamas užklausti "ko spoksai?" ar "ko nori" - žodžiu, užklausti kažką, ką nuolat kartoja kokie "kieti" žmonės. Šiai netyčiomis užkliudžius šaką, kuri mielai atsikratė savųjų spyglių, kažkas vaikino mintyse pradėjo tylomis dainuoti"Neprasidėki su Karma, jeigu nenori visuomet atgalios sugrįžtančios karmos, nes vos pratarius žodelį, tai patampa likimo prakeiksmu, nepanaikinamai skaudžiu.." Pavartęs akis, nes jo galvoje esantis balselis tikrai nemokėjo nei dainuoti, nei kažko normaliai eiliuoti ((visai kaip ir aš)), penktakursis kaip tik tuo metu įkėlė koją į laukymę, o šio akys iškart susikoncentravo prie juodo taškelio kiek tolimiau.
Žengdamas kiek dideliu ir skubiu žingsniu per tas kelias retas laukymės gėlytes, pakeliui ne vieną iš jų pilnai sutrypdamas, Karma prisiartino prie šlaito, kurio vijokliai vertėsi ne vien aukštyn, bet dažną buvo galima pamatyti ir apačioje - viename iš tų buvo įsipainiojęs juodas plunksnuotis, kurio plunksnos buvo susišiaušusios taip, kad jis kažkiek priminė paukštį, bandantį atvaizduoti emo arba scene žmonių šukuoseną. Leidęs veide pasirodyti menkam šypsniui, kad jo kompanionui buvo dar palyginti viskas gerai, vaikinas pradėjo atsargiai vynioti vijoklius ar ilgesnes žoles nuo kranklio, kurios buvo jį prispaudusios prie žemės - net neatsisukdamas atgal pažiūrėti, ar Rosemarie vis dar šalimais.
-
Paslapčiomis pavarčiusi akis, Rosemare, ant pirštų galiukų, nutipeno į vidury laukymės. Sustojusi lėtai apsisuko, žvelgdama į medžių sieną ir kilstelėjo veidą į dangų. Čia net šviesa buvo kitokia, tik mergaitė nesuprato ar dėl to, kad salos aplinka kažin kokias keistenybes išdarinėja, ar dėl to, jog pamažu besileidžianti Saulė, nebe prasiskverbia pro medžių viršūnes. Šiaip ar tai, ir vėjo čia nesijautė, tad nebuvo taip šalta, kaip galėjo pasirodyti.
Pratęsusi savo žygį, varniukė, kiek atsilikusi nuo vaikino (šis jau kažin kadai spėjo nužirglioti į kitą laukymės galą) pasiekė akmeninę sieną. Dingtelėjus vienai minčiai, Rose suėmė į delnus žemyn nukarusius vijoklius ir pasikabino ant jų visu savo svoriu. Deja, šie neišlaikė ir nutrūko, tad mergaitė, nepatenkinta, kad nepavyks užsikeberioti ant uolos viršaus, numetė juos šalin ir apsižvalgė ieškodama Karmos.
Pamatė jį už gerų dešimties metrų, nežinia ko, besikuičiantį tarp tankiai susivijusių žaliųjų vijų. Atidžiau įsižiūrėjusi, pro jo petį pamatė susišiaušusias juodas plunksnas ir nusistebėjo, kaip gi tasai varnas čionai sugebėjo įsiraizgyti.
Rosemarie, švelniai braukdama pirštais per vijoklius, tarsi per kokią karoliukų uždangą, lėtai nužingsniavo vaikino link, nežinodama ar derėtų trukdyti, ar ne. Galiausiai nusprendusi kiek palaukti, sustojo už poros metrų ir atsirėmusi į vijoklių krioklius, žvelgė kaip šis glosto paukščiai plunksnas. Na, ar bent jau tarėsi atsirėmusi, mat kaip tik tą akimirką, dusliai riktelėjusi įslydo į kažin kokią tuščią ertmę.
-
Tarsi užhipnotizuotai raudamas žoles ir vijoklius nuo varno, Karmą iš tos jį apėmusios hipnozės pažadino negilus pjūvis, einantis per visą delną. Susikaupus nedideliems kraujo lašeliams, vaikinas kiek sumažino savo rovimo tempą ir darė tai kiek atsargiau, bet vistiek nė akimirksniui nesustodamas - išlaisvinti varną buvo jo svarbiausias prioritetas, o sužinojęs, kad žolės dar pakankamai aštrios, turėjo daryti tai kaip galima atsargiau, kad nesužeisti varno.
Jau beraunant paskutinius prilaikančiuosius vijoklius, kranklys išleido gilų ir garsų „kroo-kroo“ garsą, pats išsilaisvindamas iš paskutiniųjų jį laikančių pančių ir kurį laiką paplasnodamas ore galiausiai nusileido į jo pradinę mėgstamiausią vietą - ant vaikino peties.
Kiek pakėlęs lūpų kampučius viršun, Karma linksmai paglostė juodas ir švelnias plunksnas, lyg sveikindamas paukštį sugrįžus. Tik atlikęs svarbiausią uždavinį iš visų, klastuolis leido sau apžvelgti laukymę kiek geriau - nors ir buvo joje daug tamsiau negu tarp neseniai brautųsi medžių, joje buvo galima sakyti, kad jis jautėsi kiek jaukiau. O gal tai buvo dėl to, kad juodaplunksnis ir vėl buvo ant jo peties, įžiūrėdamas viską ir girdėdamas viską, ko nepasiekė vaikino ausys.
Krankliui pradėjus snapu įkyriai baksnoti į vaikino kaklą paliekant nedideles ir negilias švelniai raudonas žaizdeles, klastuolis nesuprato, ko jis taip įkyriai prie jo lenda - kol susiprato, kad niekur nesimato Rosemarie. Kiek save keikdamas, kam ją išleido iš akių (nes vienaip ar kitaip, kaip vyresnėlis jautė šiokią tokią atsakomybę) juodaplaukis greit apsidairė aplink, susikoncentruodamas į žemę - vienoj vietoj tysojo nuskinti ar nutraukti vijokliai, todėl klastuolis nuskubėjo link tos vietos ir pradėjo ieškoti šios buvimo požymių.
-Ei, Rosemarie?! Kur tu?- Riktelėjo Karma, varnui paantrinant jam garsiais kranktelėjimais.
Apsisukdamas ratu vietoje ir akimis įdėmiai apžiūrėdamas kiekvieną kamputį, klastuoliui laukymė nebeatrodė tokia rami - o gal niekad tokia nebuvo, ir tas pojūtis tebuvo iliuzija. Vaikino kūną persmelkė bloga nuojauta, todėl nusprendė vos tik suradęs jaunesniąją mokinę iš čia nešdintis, kol dar nieko neįvyko.
-
Rodos kritusi visą amžinybę, Rosemarie galiausiai skaudžiai nusileido ant kieto akmeninio grindinio ir gailiai suinkštė, mat petį pervėrė aštrus skausmas. Panašu, jog iki tos nepastebimos angos buvo pora metrų, tad išvis stebėtina, kad mergaitė nenusilaužė sprando. Tačiau apie ranką, to paties, taip užtikrintai pasakyti negalėjo, nes petį vis dar varstė diegliai.
Šiaip ar taip, nustūmusi skausmo bangą tolyn, varniukė, visiškoje tamsoje, atsiklaumė ir, po keleto akimirkų, apgraibomis atsistojo. Kad ir kiek markstėsi ir pūtė akis, vis tiek neįstengė įžvelgti nė menkiausių kontūrų - toks jausmas, jog tos angos, vos pora metrų aukščiau, nė nebūtų buvę.
Prisiminusi savąją lazdelę, Rose kyštelėjo ranką ten, kur paprastai šioji būdavo, tačiau pirštai lankstaus medžio neaptiko. Nežinodama ką daryti - ar pulti ant kelių ir ieškoti jos aklinoje tamsoje, ar stengtis kaip nors pasiekti, iš pažiūros, neesamos angos - mergaitė ištiesė rankas į šonus, stengdamasi apčiuopti sienas, ir žengtelėjo keletą žingsnių į priekį. Tačiau toli nenuėjusi atsitrenkė į kažką kieto, tad dabar jai skaudėjo dar ir galvą. Tikriausiai tai siena, tik kuri? Jei žinotų, kad tai toji siena, kurios viršuje bent jau turėjo būti anga, pamėgintų pašokti ir užsikabinti už krašto, tačiau per daug bijojo atsitrenkti į nežinia kokio žemumo ar aukštumo lubas.
Staiga, kažkur tolumoje pasigirdo neaiškus šnaresys ir Rosemarie, sukaustyta siaubo, sustingo. Nežinojo ką galėtų padaryti, apsigręžė ir lėtai nuslinko į priešingą pusę nei ta, iš kurios atsklido garsas. Vėl atsitrenkusi į, greičiausiai, kitą sieną, daugiau nebesistengė judėti ir atsitūpusi ir atsirėmė į ją.
- Karma?..- iš pradžių tik atsargiai šnipštelėjo.- Ar ten tu?- išpūtusi akis ir besidaužančia širdimi paklausė, tačiau nesulaukusi atsako riktelėjo:- Karma?!
-
Vaikinui vis dairantis aplink, kažkaip magiškai tikintis pamatysi jaunesnėlės figūrą kažkur šalimais, o ne pradingusią kažin kur, jo viltys ėmė dūžti į šipulius - Rosemarie nesimatė niekur aplink, o ir jokių jos čia egzistencijos požymių neskaitant nutrauktų kelių vijoklių, nebuvo. Ji netgi neatsakė į jo riksmą - o tai reiškė, kad arba ji prasmego į kokią duobę, arba kad jos laukymėje net nebuvo.
Visiškai užmiršęs apie varno egzistenciją - nes dabartinis jo prioritetas surasti mergaitę buvo toks pat svarbus, kaip ir neseniai buvo išvaduoti juodaplunksnį - Karma pats nustebo, kai paukštis staigiai aštrių nagų pagalba atšoko nuo jo peties ir nuskrido į vieną pusę, prie vietos, kur neregėsi nieko daugiau be nesuskaičiuojamos daugybės vijoklių. Kelias akimirkas stovėdamas vietoje, kol plunksnuotis įkyriai plakė sparnais, nesitraukdamas iš tosios vietos ir užtraukdamas sekundes, kol susiprato, kad varno ausis galėjo pasiekti mergaitės balsas ir ji ištikrųjų buvo kažkur prasmegusi - klastuolis greitu žingsniu skubėjo prie vijoklių, o jo akys užfiksavo dar vieną daiktą, kurį bandė paslėpti vijoklių sieną.
Atsitūpęs ir ištraukęs ilgą medienos gabaliuką iš vijoklių gniaužtų, mintys užtruko, kol susiprotėjo medieną esant lazdele, kuri tikriausiai priklausė jaunėlei.
-Rosemarie?- Dar kartą pabandęs laimę, vaikinas riktelėjo tiesiai į vijoklius - jeigu buvo jos lazdelė čia, turėjo būti ir ji pati kažkur netoliese.
Lazdelę saugiai pasidėjęs pas save ir įsitikindamas, kad jai nieko nenutiks, klastuolis pradėjo rauti vijoklius saujomis - nors atrodė, kad šių yra nesibaigiantys skaičiai, arba kad nurautieji tiesiog užaugdavo atgal. Trumpą laiką praleidęs juos raunant, galiausiai suprato, kad nieko nebus, nebent užtruks gerą amžinybę ar dvi, todėl tiesiog nusprendė patraukti šiuos į šalis - vos tik žalumynai pasitraukė iš regos lauko ir leido pamatysi ką daugiau, negu savo įkyrėt jau pradėjusią spalvą, vaikino rainelės užfiksavo tik tamsą, net ir už jo esanti nedidelė laukymės šviesa neapšvietė nė menkiausios dalelės tamsumoje.
-Rosemarie, čia aš,- dar kartą riktelėjo Karmą, šį kart jau į pačią angos tamsumą, kažkuria prasme tikėdamasis, kad mergaitė jį išgirs, o kita - kad jos ten išvis nebūtų.
-
Daugiau nebebandydama laimės šaukti vaikiną, Rosemarie tiesiog tupėjo pastačiusi ausis ir nė nekrustelėdama, tarsi sustingusi. Po keleto akimirkų spengiančios tylos, mergaitė buvo pamaniusi, kad tasai garsas buvo tik jos, pernelyg lakios, fantazijos vaisius. Tačiau šiam pasigirdus kiek artėliau, net krūptelėjo. Šįkart garsas atrodė kiek kitoks - jei prieš tai panašėjo į trūkusio vamzdžio švokštimą, žiobarų mieste, tai dabar rodėsi tarsi ant olos (bent jau ji nežinojo, kaip daugiau pavadinti šią tuštumą) grindinio krentantys akmenukai. O gal vanduo?.. Nors iš pradžių ir neatrodė, kad šį garsą galėtų skleisti teškantis vanduo, tačiau dingtelėjus šiai minčiai, jos baimės persmelktas protas, galėjo jį priskirti bet kam.
Kiek į kairę nuo jos pasigirdęs krebždėjimas, privertė varniukę nutraukti karštligiškus svarstymus ir susikoncentruoti į visai šalia pasigirdusį, galimai nieko gero neatnešiantį garsą.
Rose, tyliam garsui niekaip nenutylant, labai iš lėto nušliaužė ten, kur pagal ją turėtų būti dviejų sienų sankirta, tam, jog kad ir kas ten pasirodytų, iš pradžių nepakliūtų į jo akiratį. Visiškai prisiglaudusi prie tųdviejų sienų, mergaitė nenuleido akių nuo taško, kurį manė esant garso šaltiniu. Po keleto įtampos minučių, o gal sekundžių (ji to nežinojo), siena priešais ją tartum plyšo, ir joje atsirado siauras šviesos ruoželis, plūduriuojantis tamsoje, mat šviesa, nežinia kodėl, į vidų nepateko. Tarsi pro rūką pamatė su šmėžuojant neaiškią figūrą ir neaiškiai atsklindant balsą. Netrukus atpažino vaikino figūrą, o atsklindantį balsą, miglotai suprato tariant jos vardą.
Kai sunkiai veikiančios smegenys sudėjo visus faktus į krūvą, Rosemarie pašoko ant kojų ir kliūvančiomis kojomis nulėkė link atsivėrusios angos.
- Karma!- apsalusia iš palengvėjimo širdimi šūktelėjo ir beveik nepastebimai drebančiu balsu pridūrė:- Aš čia, bet nemanau, kad galiu išlipti. Nepasiekiu krašto, o čia taip tamsu.
-
Bandydamas beviltiškai dairytis aklinoje tamsoje, kurioje nieko ir taip neįmatė, Karma laukė merginos atsako - o gal ir kaip tik tylos, ką čia galėjai žinoti. Jau manydamas, kad vis dėl to jos čia nėra, norėjo trauktis atgal į laukymę ir galvoti tolimesnius veiksmus, tačiau jaunesniosios mokinės balsas pasiekė jo ausų būgnelius ir jis vėl nukreipė žvilgsnį tamson, bandydamas bent jau pastebėti tamsesnius jos kontūrus, kad ir visiškai nesėkmingai.
-Nusiramink, kažkaip tave ištrauksim,- išgirdęs kiek nerimastingą jos balselį, tiesiog nesusilaikė jos neužtikrinęs, kad ištrauks - nors pats neįsivaizdavo kaip.
Apsidairęs aplink, kuo galėtų padėti jai, iškarto atmetė vijoklius - nebent jų kelis tuzinus surištų į vieną, nors ir tuomet neatrodė jie kaip saugiausia išeitis pagelbėti mergaitei. Nors gal būtų verta pabandyti, dėl visa pikto.. Bet pirma, reikia atlikt svarbesnius darbus.
Kiek atsitraukęs nuo vijoklių virtinės ir nelabai galėdamas juos toliau prilaikyti, vėl angoje, kurioje buvo mergaitė užtvėrė bet kokį šviesos šaltinį - pats per tą lauką atsitraukdamas kiek tolimiau ir akimis iškart susirasdamas varną, kuris net nepasitraukė iš savos vietos.
-Nagi, nunešk šitą Rosemarie..- pratarė įprastu sau tonu Karma, išsitraukdamas mergaitės lazdelę ir atsargiai įkišdamas krankliui į snapą, tuo pat pastebėdamas savo kiek sukruvintą delną. Pabandydamas kiek nesėkmingai nugramdyti jau pridžiūti spėjusį kraują nuo žaizdos, kuri atsirado begelbstint varną, klastuolis tiesiog nuleido rankas ir švelniai pakedeno juodojo paukščio plunksnas, prieš atidengdamas vijoklius ir leisdamas jam nusileisti žemyn, prie mergaitės,- Atradau tavąją lazdelę tai pasiunčiu atgal, gal galėsi kaip su ja išsikrapštyt. Galėtų tave pakelti varnas, bet nėra garantijų, kad drabužiai išliks sveiki ir kad nesuplyš vidurį kėlimo, taip nenumesdami žemyn tavęs. Pabandysiu surišt dar keletą porų vijoklių, gal jais užsikelti išeitų, bet mažai galimybių dėl to.
Šūktelėjęs jai viską, ką norėjo pasakyti, vaikinas dar palaukė kelias sekundes jos atsako ir tik tuomet pasišalino prie pirmai nurautų vijoklių krūvos, bandydamas tvirtai surištų jų galus, taip sukuriant kažką panašaus į virvę.
-
Išgirdusi vaikino balsą, Rosemarie kiek nusiramino ir suvienodino kvėpavimą, mat dabar buvo pats netinkamiausias laikas nukeipti, ištiktai hiperventiliacijos. Vijokliams vėl uždengus angą, o Karmai nežinia kur pradingus, varniukė bandė susikoncentruoti į ką nors konkretaus, tačiau tamsoje tai sekėsi sunkiai, tad tiesiog suleido nagus į savo delnus ir laukė.
Iš pradžių praslinko minutė, tada antra o po jos ir trečia. Nors galbūt ir ne, mat mergaitės net ir sekundės pavirsdavo ištisa amžinybe. Tačiau, vienaip ar kitaip, netrukus anga vėl atsivėrė ir pro ją įskrido juodasis varnas. Juodas varnas, aklinoje tamsoje - nieko blogiau negali būti,- dingtelėjo jai galvon. Tačiau neteko apgraibomis jo grabalioti. Jis tik numetė mergaitei į rankas lazdelė ir tuoj pat išskrido laukan.
- Lumos,- murmtelėjo Rosemarie ir lazdelei įsižiebus apsidairė. Lubos, grindys, sienos - viskas buvo iš grublėto akmens. Na, tik grindys buvo nežinia kodėl lygesnės. Už dešimties metrų tunelis šakojosi ir pranyko neaprėpiamoje tamsoje.
- Nežinau ar pajėgsiu iš čia pati išsiropšti. Nežinau jokių, tam tinkamų kerų,- liūdnokai sumurmėjo Karmai, nors nežinia ar jis išgirdo.
Kadangi jai pagelbėsiančių kerų nežinojo, mergaitei beliko bandyti ropštis nelygia siena. Rosie įsikando lazdelė dantimis, o rankomis sugraibė stambesnes iškyšas. Tuomet kojomis įsispyrė į sieną bei įtempusi raumenis, atsargiai perkėlinėdama rankas. Ilgai tai netruko (nes iki viršaus buvo vos pora metrų) ir tik vieną kartą vos nenugarmėjusi žemyn, varniukė įsikibo į angos kraštą. Ji vis spyrėsi kojomis bandydama išlipti lauk, tačiau nuo žemėmis apibyrėjusio krašto rankos vis slydo ir slydo.
- Padėk,- vis dar dantimis spausdama lazdelę, sušvokštė ir dar kartą pajudino rankas, kad tik kuo ilgiau išsilaikytų.
-
Varnui parskridus atgal, vaikinas jau buvo visiškai užsiknisęs su bandymu ką padaryti iš vijoklių - bjaurybės nei laikėsi, nei buvo tvirti, nei norėjo būti surišti vienas su kitu. Nuleidęs rankas, o vijoklių mazgus numetęs kažkur į laukymės tamsesnę dalį, Karma švelniai ranka perbraukė per paukščio, šį kart nusprendusio iškeisti įprastinę vietą ant peties į dešinės rankos riešą, plunksnas - net ir pats kranklys už tą švelnų prisilietimą atsidėkojo šeimininkui nepaliekant nė menkiausios žaizdelės ten, kur turėjo būti įsikabinę jo aštrūs nagai.
Užmatęs iš dar nenurautų žaliųjų gamtos nesąmonių, kaip jis pradėjo vadinti vijoklius, sklindančią menkutę švieselę, klastuolis puolė link šių, atitraukdamas šviesą menkinančią gamtos sukurtą užuolaidą. Užmatęs Rosemarie, kuri rodos gana sėkmingai ropštėsi siena, vaikinas akimirką buvo praradęs žadą iš nustebimo - iš viršaus atrodė, kad siena buvo lygut lygutėlė, nors lazdelė, kyšanti iš jos dantų ir apšviečianti aplinką sakė ką kitą. Be to, ta pati lazdelė jaunesnėlės veidą apšvietė, hm, gana kraupiai - ir pats varnas akimirką jos nepažino, tad ką kalbėti apie Karmą, kuris ją palaikė veikėja iš kokio siaubo filmo.
Stengdamasis per daug nesiblaškyti ir nekreipti dėmesio į kitas lendančias mintis, klastuolis griebė mergaitę už rankų (aišku, varnas pačią paskutinę akimirką nuplasnojo nuo riešo, pats pilnai suprasdamas, kad tik trukdytų) ir smarkiai trūktelėjo - kažkaip manė, kad šioji nebus tokia lengvutė, todėl įdėjo kiek per daug jėgos, kas privertė abudu moksleivius nugriūti tiesiai į visokias žoleles, gėlėles, mažyčius žemės gyvius ir aišku, pačią žemę.
Kiek pirmiau pašokęs ant kojų vaikinas iškarto sustingo.
-Rodos, turime svečių,- sumurmėjo mergaitei ganėtinai tyliai, kad naujųjų jų draugų, kurie nė velnio neatrodo draugiški nesunervintų. Vis dar tamsiomis rudomis akimis spitrydamas į juos apsupusius viso tipo gyvūnus, Karma ištiesė ranką ten, kur turėjo būti Rosemarie - leisdamas šiai jos įsitverti ir lėtai atsistoti, vis dėl to, mergaitė turėjo būti kiek pervargusi nuo ropštimosi aukštyn, o ir šiai sumanius padaryti kokį kvailesnį veiksmą jis galėjo tą staigiai sustabdyti,- Nedaryk staigių judesių.
Bandydamas neparodyti jokių jau kuriamų planų, jokios baimės (vis dėl to, kaikurie gyvūnai atrodė dar piktesni ir labiau pasirengę kovoti negu jo varnas), tyliai kalbėti, nedaryti jokių staigių judesių ir nemesti per daug agresyvių žvilgsnių į gyvūnus, vaikinas tylomis ir atsargiai pradėjo dairytis vienintelio čia sparnuočio sąjungininko.
-
Jos subraižytas rankas šilti vaikino delnai sugavo tą pačią akimirką, kai jau manė, kad nebe išlaikys ir tikrai pasileis, tad net lengviau atsikvėpė, tikrąja ta žodžio prasme, išskridusi lauk iš tunelio. Gerai bent tiek, kad jos kritimą sušvelnino po ja pasimaišęs Karmos kūnas, tad pernelyg neužsigavo.
Netikėtai supratusi, kaip viskas atrodo iš šalies, Rosemarie, visa nukaitusi, nusirito šalin nuo vaikino ir paniro į minkštą žolės patalą, traukdama į save taip laukto, nors ir šalto, pavasario kvapą. Mergaitė priglaudė vieną skruostą prie žemės, o kitą, likusį viršuje, apskleidė plaukais, kad nesimatytų ją užplūdusio raudonio. Pro plaukų kraštelį stebėjo, kaip nuo žemės keliasi Karma, tačiau visiškai nesitikėjo, kad jis dar ir ranką jai išties, tad dar kartą raustelėjusi suėmė jo šiltą delną ir pasirėmusi atsistojo. Turbūt atrodė kaip kokia kūtvėla, bet juk bandyti išlaikyti plauku ant veido, tuo pačiu metu stojantis, nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti.
Pakėlusi akis išvydo visiškai nebe tuščią laukymę. Varniukė nė nebuvo pastebėjusi, kad šis miškelis, anksčiau apgaubtas nenatūralios tylos, dabar klegėte klegėjo. Tokios gausos gyvūnų ji dar niekad nebuvo mačiusi.
- Ei, paleisk,- pasipiktino, supratus, kodėl jis padavė jai ranką, o dabar dar ir nepaleido.- Taigi nieko jie nepadarys. Žiūrėk kokia miela voveraitė,- susižavėjusi parodė į ant žemiausios šakos tupintį pūkuotą padarėlį ir ištraukusi ranką nubėgo prie jos.
Jautė į ją įsmeigtas ne tik bendražygio akis, bet ir visų laukymėje ir miškelyje susispietusių gyvūnų.
- Oi kokia tu miela ir visai ne pikta, tiesa?- siekdama paglostyti paklausė.- Na ir kvailys tas Karma, nekreipk į jį dėmesio.
Rosemarie labai lėtai perbraukė miško žvėreliui per galvute ir niekam neatsitikus, pergalingai išsišiepė bei atsisuko į vaikiną.
- Matai? Nereikia čia įsivaizduoti nebūtų dalykų. Jei jie būtų norėję mums ką nors padaryti, mes jau seniai nebestovėtume čionai sveiki ir gyv... Auč!- nebaigusi sakyti šūktelėjo ir pritraukė prie savęs ranka, mat kažkas į ją gerokai krimstelėjo.
-
Iš pat pradžių net nesusigaudydamas, kodėl Rosemarie vos atsidūrusi laukymėje ėmė elgtis palyginti keistai, vaikinas nesugebėjo suvaldyti klausiamo žvilgsnio, puošiančio jo veidą - galiausiai susipratęs, kad yra grynas idiotas, pats kiek nusuko žvilgsnį nuo šios.
Bandydamas apsivalyti likusias žemes, žoles ir visa, kas savo egzistencija puošė laukymę ir dabar buvo prilikę prie jo drabužių, Karma stengėsi tuo pat metu nedaryti per staigių judesių - nė velnio nepasitikėjo juos apsupusiais gyvūnais, ir galėjo lažintis iš skatiko, kad jie neatnešė jokių gerų naujienų jiems. Per tokius savo veiksmus kiek per vėlai pastebėjęs, kad mergina jau spėjo atsikratyti jo tvirtai laikančios rankos ir prisiartinti prie gyvūno, jis vos nesuriko šiai, kad taip nedarytų - vis dėl to, šios pirštai jau švelniai žaidė su voverės kailiu, o didelis garsas galėtų jai ar jiems dar labiau pakenkti.
Akimis stebeilydamasis į Rosemarie klastuolis, vos išgirdęs jos pasipiktinimo dėl įkandimo pilną šūktelėjimą iškarto čiupo šią už parankės ir prisitraukė prie savęs, toliau nuo voveraitės ir visų gyvūnėlių. Šį kartą jos jau nebelaikymas su ranka, vaikinas atsitiesė ir piktu žvilgsniu įsistebeilijo į gyvūnus - keli iš pastarųjų jau buvo pradėję artėti prie mokinių, nors dauguma ir stovėjo vietoje. Į priekį, šalia voveraitės prišokavęs kiškis iššiepė savo dantis ir tarsi labiau grasindamas leido gerai dirstelėti į savus aštrius nagus. Net ir būdamas žoliaėdis ir turėdamas ne tokius aštrius dantis kaip dauguma čia susirinkusių gyvūnų, Karma aiškiai jautė, kaip šis mielai įdėtų visas pastangas, kad išplėšti jiems vieną ar kitą mėsos gabaliuką.
-Kas juos taip sunervino..- sumurmėjo tamsiaakis, tarsi užduodamas retorinį klausimą ne tik sau, šalia esančiai Rosemarie, bet ir apskritai visai laukymėje esančiai pulsuojančiai gyvybei. Atsakymas galėjo būti aiškus, kad tai buvo judviejų darbas - kažkaip galėjo supykdyti salos gyventojus, nors ir vaikinas nesuprato kuo. Ženktelėdamas arčiau mergaitės jis tylomis, tarsi bukai tikėdamasis, kad gyvūnų ausys nepagaus nė žodelio, užklausė,- Nematei, nėra toje angoje kur įkritai kokia išėjimo kelio? Nujaučiu, kad jie mums neleis čia ilgam prastovėti be veiksmo.
-
Trindama vietą, iš kurios lėtai sunkėsi kraujo karoliukai, žibantys šaltuose Saulės spinduliuose, mergaitė pakluso Karmai ir dalinai užlindo už plačios jo nugaros. Žinoma, Rose prie vaikino nė neprisilietė, ir ne todėl, kad buvo be galo susidomėjusi įkąstos vietos pažiūrinėjimu. Tiesą pasakius, tas susidomėjimas, greičiau, buvo apsimestinis, tačiau tai vistiek buvo geriau nei žiūrėti į galbūt kaltinančias vaikino akis. O ir besisunkiantis kraujas kiek hipnotizavo gerąja prasme, nors Rosemarie jau buvo spėjusi pagalvoti, ar kartais toji voverė ne kokia pasiutusi.
Nustūmusiu tokius, ne itin malonius svarstymus, varniukė pakėlė akis ir įsistebeilijo į lėtai besiartinančius salos gyventojus. Dabar šie nebe atrodo tokie draugiški kaip prieš tai. Atvirkščiai - netgi kiek grėsmingi. O ir jų akys gan keistos. Išsprogusios ir tarsi padūmavusios, apsitraukusios tirštu, neperregimu miglos šydu. Rose supratimu, iki visiško tipinio košmaro, tetrūko iš burnos virstančių putų, tačiau jų - garbė dievams - nesimatė.
- Aš ten apskritai nieko nemačiau, jei nori žinoti,- kiek sarkastiškai prunkštelėjo, bet tuojau pat surimtėjo. Juk jie tikrai nenorėjo tapti kažin kokių, apsėstų vegetarų pašaru.- Na, bet kai atsiuntei lazdelę, mačiau jog tas tunelis šakojasi. Tai, galbūt, jis apsisuka į tą pusę, iš kurios atvykom, ir išlenda kažkur prie valtelės?
Rosemarie grįžtelėjo per petį, bandydama tiksliai nustatyti kurioje tos stačiosios sienos vietoje esti anga. Na, ją aptikti nebuvo sunku, mat prie jos vis dar mėtėsi nutraukyti vijokliai. Vėl atsisukusi į Karmą, mergaitė iškalbingai kilstelėjo antakius, tarsi klausdama, ką daryti.
-
Akylai stengdamasis įsižiūrėt į gyvūnus, gal pastebėti minimalų tarpą, o gal kokį jų buvimo, artinimosi ar striksėjimo paterną, klastuolis kiek palinko į priekį, tik dabar pastebėdamas lyg apdujusią gyvūnų išvaizdą, ar labiau, akis - tarsi kas būtų juos prisvaiginę aršulį keliančių dujų ar užbūręs ir dabar bevaldantis - o gal tiesiog pačius gyvūnus valdė jų pirminiai instinktai, kaip medžioklė ar priešų, šiuo atveju jų, panaikinimas.
Bandydamas mintyse sumesti geriausią veiksmų planą, įdėmiai klausytis ir fiksuotis Rosemarie žodžius, akylai stebėti besiartinančius draugiškumo įsikūnijimus, bet ir kartas nuo karto apsidairyt, ar bus užmatytas juodas plunksnuotis, Karma pajuto, kaip svaigsta galvą - ranka šią pasiremdamas, tikriausiai parodė gyvūnams silpnybės simbolį ar tiesiog duodamas atidengimą, kadangi keli puolė tiesiai į juos.
-Atsargiai!,- automatiškai riktelėjo jaunesnėlei, atgalia ranka nustumdamas ją į vieną šoną, nors pats nespėjo pasitraukti iš vietos, tik nukristi kelis metrus toliau nuo gyvūno ant žemės.
Nebespėdamas reaguoti, o prieš akis matydamas tik beskubantį tarsi marionetė valdomą gyvūną su iššieptais dantimis, juodaplaukis tarsi instinktyviai užmerkė akis - nieko kelių sekundžių tarpe nepajutęs, nei aštrių nagų, jei jo naikinamo kūno, palėta šias ir vėl pravėrė.
Užmatęs susivėlusių plunksnų gyvį, įnirtingai besikaunantį ir pristabdantį kitas gyvūnijos rūšis, tarsi automatiškai Karma rankomis pasistūmė dar toliau, per vėlai pajusdamas neesantį žemės paviršių po savimi ir jį apipynusius vijoklius. Paskutine akimirką ranka kelis šių sugriebęs, pabandė rizikuoti ir užsikeberioti viršun, bent jau tiek, kad Rosemarie jį išgirstų.
-Manau, kad mums nelieka kitos išeities, kaip tik lįst čia,- kiek garsesniu nei įprastai tonu šūktelėjo. Užmatęs ir likusią gyvūnijos dalį grėsmingai besiartinant, kiek tyliau pridėjo,- Paskubėk.
Nušokęs žemyn į juodutėlę angą nuo ir taip grasinančių nutrūkti vijoklių, vaikinas kiek pasitrynė kelius - nors buvo ganėtinai aukštas, toks kritimas nebuvo itin malonus. Pakėlęs akis viršun, ten, kur minimaliai matėsi šviesesni ruožai, ėmė laukti merginos buvimo ir atsiradimo požymių.
-
Kol įdėmiai spitrijo į Karmą, Rosemarie nė nepastebėjo, kad keletas iš apdujusių gyvūnų pradėjo pulti. Visa laimė, jog vaikinas stumtelėjo mergaitė į šoną, tačiau ji tos laimės visiškai nepajuto, kai žnektelėjo ant ir taip skaudančio peties. Nors, tikriausiai, jei jos nebūtų pastūmę, dabar turėtų daug rimtesnius sužalojimus, tačiau kas jai galvoj - juto tik susierzinimą dėl vėl pradėjusio mausti sąnario.
Kad ir kaip ten bebūtų, amžinai tysoti inkšdama negalėjo, tad neilgai trukus pasivertė ant nugaros ir atsirėmusi į alkūnes pasikėlė. Vaizdas kurį pamatė, tikrai nesužavėjo, mat rodės, kad dabar jau visa laukymė sujudo it bičių avilys ir trankydamiesi vienas į kitą puolė prie dviejų, tysančių ant grindinio, žmogystų. Paklaikusi iš išgąsčio, Rose atbula ėmė ropoti atgal, kuo toliau nuo tų padarų, angos link. Varniukė nežiūrėjo kur link tiksliai juda, todėl nepastebėjo, kai, galų gale, pasiekė plyšį oloje, tad ji ir vėl, dar kartą, skaudžiai žnektelėjo žemyn, tik šįkart tiesiai ant nugaros. Ką gi, bent jau ne ant peties. Per daug nesivoliojusi pašoko ant kojų ir mostelėjusi lazdelė, uždengė apipešiotais vijokliais angą, kad gyvūnai nesumanytų šokti vidun.
Tunelius uždengus tamsai, Rosemarie įrėmė galvą į šiurkščią sieną ir keletą akimirkų klausėsi it iš po žemių girdimo kanopų trepsėjimo bei įvairaus plauko žviegimo ir cypsėjimo. Galiausiai, kiek galima labiau sulyginusi kvėpavimą bei apmaldžiusi širdį, įžiebė lazdelės gale švieselę ir nuėjo prie tunelio išsišakojimų. Iš pažiūros, jie buvo visiškai identiški ir perpus siauresni nei tas, į kurį jiedu įkrito.
- Taigi, kuriuo eisime?- apžiūrėjusi įėjimus į abidvi atšakas, mergaitė, visiškai neapsisprendusi katruo būtų geriau keliauti, atsisuko į Karmą. Galbūt tai ir neturėtų reikšmės, jei jie žinotų, jog tuneliai išlenda ten pat. Tačiau, arbatos lapelių, o tuo labiau puodelio, Rose pasiėmusi nebuvo.
-
Būdamas apsuptas vos ne aklinos tamsos, Karma pilnai suprato, kodėl Rosemarie balsas čia būnant nebuvo skambantis ypatingai džiaugsmingas, o kartkartėmis eidavo užtikti ir baimės gabaliukų - nors tamsa nebuvo nei draugė, nei priešė jam, šitoje angoje neužilgo galėjai imtis jaustis taip, lyg tamsa turėtų akis, daugybę smulkių ir visa reginčių akučių, įdėmiai stebinčių kad ir patį menkiausią judėsėlį.
Apsisukdamas juodumoje, kiek pasidairydamas kairėn, dešinėn ar viršun, suprato, kad tik nedidelis šviesos gabaliukas buvo tai, ką dar sugebėjo įsileisti į save anga. Užmatęs trumpą, bet didesnį šviesos spiginimą tamsoje, o tuomet kažko itin greitai krentančio šešėlį ir du ganėtinai du garsus, sekusius vieną po kito, klastuolis atšoko, nugara ir pats kiek voždamasis į akmeninę sieną.
Supratęs, kad tai tik mergina, o tie du garsai - kritimo ir atsistojimo, kiek atsiduso - tyliai, kad tik atgamtiško tipo ausims tai išgirst išėjo. Nesikrutindamas, įdėmiai naudodamasis savos klausos gabumais ir bandydamas susekti kiekvieną, net ir menkiausią gyvūnų judesį, Karma tik po kelių akimirkų sugebėjo atsipūsti ir atsitiesti, nebebūdamas toks gal ir kiek perdėtai atsargus. Palaukęs, kol Rosemarie kiek išeis priekin, dar kelis kartus apsidairė aplink, nepastebėdamas kažko nesavoje vietoje - tuomet nieko nelaukęs juodaplaukis ėmėsi sekti pagal jaunesnėlę personą, kuri lazdelės pagalba ne tik kiek apšvietė kelią, bet ir atvedė juodu link išsišakojimo.
-Na, sakyčiau, kad būtų geriau išsiskirti, nes taip būtų greičiau, bet tai turi per daug minusų,- kiek papurtęs, o tuomet kryptelėjęs į vieną pusę galvą pratarė jisai,- Tad galim bandyti eiti kairiu. Jeigu netiks, grįšim ir bandysim dešinįjį. Arba galim atvirkščiai, vienaip ar kitaip nežinom, kuriuo geriau. Gali eiti tąją puse, kuria tau patogiau, o kas bus, tas bus.
-
Apimta gryniausio siaubo, Rosemarie išplėtė akis ir atkakliai pakratė galvą. Nors teigti, jog galvą tik „pakratė“ būtų klaidinga visais atžvilgiais, mat, iš tiesų, mergaitė ją papurtė taip stipriai, kad net stebėtina, kaip šioji neatsiskyrė nuo viso kūno ir nenusirito tolyn.
- N-ne, tik neišsiskirkim,- vis dar nenusikratydama patirto siaubo, išstenėjo ir jau tyliau sušnabždėjo:- Galėčiau prisiekti, kad čia kažkas yra be mūsų. Nieko negirdėjai?
Varniukė sustingo dairydamasi tamsoje bei laukdama ar nepasigirs prieš tai, jai oloje būnant vienai, girdėtas garsas. Po keleto gan nejaukios tylos akimirkų, ėmė manyti, kad kraustosi iš proto ir tą krebždesį prieš tai tik įsivaizdavo.
- Emm,- kiek nejaukiai pasimuistė dėl tokios savo paranojos.- Tuomet eime kairėn. Man patinka kairė. Ji daug mielesnė už dešinę,- sumišusi neaiškiai murmėjo panosėje ir prasispraudė į kairiąją tunelio atšaką.
Tenai, kaip ir visus kitur, karaliavo tiršta tamsa, kur ne kur nušviesinta ne itin stipraus Rosemarie lazdelės spindulio. O tai, anaiptol negelbėjo, nes ištįsę, vis besikeičiantys šešėliai, vertė kas kelis žingsnius dairytis ištempus kaklą ir krūpčioti. Tamsa mergaitei niekad nebuvo prie širdies.
- Ei,- šį tą prisiminusi stabtelėjo ir atsigręžė į vaikiną.- O kodėl dar ir tu neįžiebi savo lazdelės? Manau tuomet būtų kur kas šviesiau.
-
Stovėdamas vietoje, laukdamas it žaibo greičiu atskriejusio atsakymo, Karma kiek šyptelėjo. Nesusilaikė to nepadaręs. Variniams rudiems plaukams pasiplaiksčius į visas puses, kol buvo atliekamas galvos purtymo veiksmas, klastuolis dar katą susimąstė. Jeigu vienas iš kelių pražūtingas, ypač jeigu tai bus tas, kuriuo jie eis, tuomet gali nusivesti į kapus, atsigulti ir užsikasti save patys. Nei Karma, nei Rosemarie nebuvo tobuloje formoje, ir nestokojo minimalių žaizdų ir kiek įkyresnių rimtų, kurios vis kiša koją. Jeigu pamišėliai gyvūnijos atstovai juos dar kartelį nuspręstų pradžiuginti savo kompanija, be rimtų sužeidimų jie neišsisuktų.
Įsivaizduojama valtele besiirdamas pro minčių upę, galiausiai vaikinas buvo prižadintas varnės žodžių, tik dabar - po ganėtinai ilgos pertraukos, kaip tokioje nejaukioje vietoje - juos užfiksuodamas tolimoje smegenų kertelėje.
-Ne.. Tačiau, jeigu taip sakai, reiškiasi, kad reikia būti dar atsargesniems,- pritildytu balsu užtikrintai sumurmėjo, atsargiai žengdamas žingsnį arčiau merginos.
Jaunesnėlei nutilus, pritilo ir Karma, bandydamas klausos pagalba užfiksuoti tą pirmiau praleistą garsą. Ausims pagaunant tik spengiančią tylą, galiausiai nuleido rankas stengiantis ką išgirsti. Rodos, tas pats buvo ir su bendražyge.
Varnų nagų mylėtojai nusprendus tolimesnio žygio (ar pabėgimo - kaip į tai žiūrėsi) kryptį, juodaplaukis praleido šią pirmą, sekdamas po kelių sekundžių tarpo. Sekdamas pagal tylų merginos žinsgnių garsą ir blausią lazdelės šviesą, kuri tik minimaliai apšvietė jo regos lauką, Karma susiraukė. Norint eiti tuneliu, jam teko susilenkti ganėtinai skaudžiai - ar bent taip, dėl to po ilgų metų kaltins tai dėl ankstyvų nugaros skausmų.
-Ah..- sustojęs, kiek šyptelėjęs - nors labiau, tiesiog pakėlęs dešinį lūpų kamputį, kad susiformuotų "ups" šypsena - ir pasikasęs nagu skruostą, klastuolis gal kiek nervingu balsu tęsė,- maniškė palikta klastūnyno kambaryje. Negaliu pakęsti lazdelių.
Sąmoningai pamiršdamas pridėti, kad joms tiesiog neatsiranda vietos jo kišenėse ar tarp drabužių, tamsiaakis staiga pakėlė galvą, kurią jau spėjo nulenkti į grindų pusę - skvarbiu žvilgsniu apsidairydamas ankštoje erdvėje, kiek suraukė antakius - kažką prieš akimirką tikrai girdėjo. Garsas - ar labiau garsai, trukęs tik akimirką, priminė tyliai į balą kapsintį vandens lašą ir kažką, bežingsniuojant statant koją į tą balą. Sumišimą kėlė tas faktas, kad ir kur besidairė, jokios balos, net ir mažytės, nebuvo nei šalia, neprisiminė tokią matęs ir už nugaros paliktoje angoje.
Pakėlęs akis į Rosemarie, šias įsmeigė tiesia į ją, žvilgsniu klausdamas, ar ir ji kažką girdėjo. Galbūt jos paranoja persimetė ir jam? Ne pirmą ir ne paskutinį kartą pasikeikdamas minčių fontane, kad kokio velnio paliko lazdelę net ir turint šiai vietos, klastuolis dar kartą apsižvalgė.
-
Atsargiai žingsniuodama tuneliu, mergaitė stabtelėjo ir vos vos grįžtelėjusi į Karmą, nustebusi kilstelėjo antakį. Dar nebuvo girdėjusi, jog kas nors neapkęstų lazdelių. Ypač, kai mokosi tokioje mokykloje, kurioje, be jų neapsieisi.
Vis dar negalėdama patikėti, tačiau apsiėjusi be papildomo komentaro, Rosemarie papurtė galvą bei apsigręžusi nužingsniavo tolyn, lazdele skrosdama tamsą. Tiesa, ne kažin kiek tos tamsos perskrodė, bet juk vis tik geriau nei slinkti apgraibomis, nematant, kur statai koją. O pastatyt ją galėjai daug kur.
Tik šmėstelėjus tokiai minčiai, varniukei, kad neišsisuktų dar ir kulkšnies, pasieniu teko apeiti gan gilų plyšį grindinyje. Nors ar tikrai gilus tasai plyšys buvo, tiksliai pasakyti negalėjo, mat aplinkui karaliaujantys šešėliai iškreipė visą realybę.
Visa aplink užgulusioje tyloje vėl išgirdusi tąjį, tolumoje aidintį, garsą, sukluso ir linktelėdama atsakė į bendražygio žvilgsnį, patvirtindama, jog tai girdi ne jis vienas. Atrodo, kad dabar jis kiek stipresnis, nei buvo prieš tai, tad nebeliko jokių abejonių, kad tai tik baimės iškreipta iliuzija, nors ir nebuvo aišku iš kur jisai atsklinda.
Pamažu slinkdama pirmyn, Rose jau galėjo pasakyti, jog garsas pasigirsta periodiškai, lyg kažkas būtų sėdėjęs su chronometru ir kas keletą sekundžių ridenęs akmenuką. Tačiau atkreipusi dėmesį į detales, mergaitė pastebėjo ne tik tai.
- Ar man vaidenasi, ar lubos pradėjo aukštėti?- susiraukusi paklausė klastuolio.- Galėčiau prisiekti, kad pradžioje jos buvo gerokai žemiau.
Geriau apžiūrėjusi tunelį, Rosemarie pamatė, jog pasikeitė netik lubų aukštis, bet ir atstumas tarp sienų. Dabar nebereikėjo eiti bijant, jog per daug žengtelėjus šonan, apsibrozdinsi rankas. Be to, ir pats tunelis pamažu leidosi žemyn, taip dar labiau padidindamas atstumą iki lubų, taip suteikdamas aukštaūgiams progą atsitiesti.
-
Jau vien iš lengvo ir trumpo žvilgsnio, nukreipto į jį, klastuolis gebėjo pilnai pajusti jos nesupratimą. Aišku, kokio velnio tada jis buvo magiškojo pasaulio dalis, jeigu net nemėgo pastarojo teikiamų magiškų lengvatų? Tačiau kažkas apie magiją, ir jos naudojimą kaip kasdienį įprastą dalyką vertė Karmą nesmagiai nusipurtyti ir pasijusti lyg po kokio blogo sapno dalimi. Nors lazdelė, ar koks magiškas sugebėjimas, ar dar bala žino kas iš "magiškojo pasaulio" tikrai nebūtų dabar pakenkę, principingasis vaikinas net nenorėjo turėti minties pasielgti taip, kaip būtų galiausiai išėję į jo naują ir leidę išsisukti nuo nemalonumo. Ne dėkui.
Dėl vietos ankštumo, Rosemarie lazdelės perduodamos šviesos netgi nėjo pilnai matyti - vos ne visus šviesos spindulėlius jinai pati ir uždengė. Karma sekė pati minimalų judesį, ir nedidelį garsą, keliamą einančios merginos.
Vistiek negalintiems nieko dėl garso, sekančio kas kelias akimirkas, padaryti, penktakursis prikando lūpą, stengdamasis šį ignoruoti - jeigu vien garsu norėjo įvaryti paniką, tai buvo ganėtinai sėkminga. Galbūt jie eina bloguoju keliu, ir tuo garsu yra bandoma vilioti juos eiti tolimiau, nenorint atsigręžti ir sugrįžti atgal? O gal kaip tik - jie eina gerąją puse, ir dabar juos sekė, kažkas nesuprantamo ir atsirandančio tik garso pavidalo.
Lengvas varnanagės balsas, pažadinęs jį iš minčių ir šios pastebėjimas iškart pasimatė vos pakėlus akis nuo grindų, į kurias buvo nereikalingai spoksant, norint nepargriūti - gi vienaip ar kitaip, vos ne viską prieš tai dengė tamsa, kurios dabar buvo itin pamažėję. Padidėjusios sienos, ir iš viršaus, ir iš šonų, leido lazdelės šviesai prasiveržti ir apšviesti kelią ir klastuoliui. Kiek atsitiesęs - nors irštvos padėjimas nebuvo toks drastiškai didelis, kad vistiek būtų patogu - klastuolis pabandė dirstelėti pro šoną į priekį.
-Man rodos, tuoj prieisim galą,- Garsas vis dar juos sekė, vis artėjo, tačiau ir angos galas, kažkur tolimai, ėmė šviesėti - tai galėjo būti arba mokinių išsigelbėjimas, arba papildomas pragaras. Tyliai, bet užtikrintai žingsniuodamas link šviesos šaltinio, vaikinas nurijo nerimo seiles, susikaupusias burnoje.
-
Dar truputį paėjus, aplinka pradėjo šviestis ir po keleto minučių veik nebereikėjo lazdelės. Rosemarie, pamiršusi, kad už jos esama dar kito žmogaus, vos nepasišokinėdama nulėkė į priekį. Už nugaros plaikstėsi plaukai ir jau tarėsi užuodžianti ežero dumblių kvapą, tačiau išėjimas pasirodė esantis gerokai toliau nei mergaitei atrodė iš pradžių, tad kol jį pasiekė, Rose spėjo pridusti. Atsirėmusi į sieną atsikvėpti, žvelgė priekin ir matė tiktai tyvuliuojantį žalsvai melsvą vandenį, nutviekstą skaisčių saulės spindulių. Gal ir turėjo pasirodyti keista, kad nesimato nieko kito apart ežeras, tačiau noras ištrūkti laukan, nustelbė tą mažytį, sveiko proto kirbėjimą.
Žengusi paskutinius kelis žingsnius, atsistojo šalia angos mėgaudamasi švelnaus vėjelio gūsiais. Tačiau netrukus pakeitė suvokimas, jog nesimato nei jų prieš tai praeito miškelio, nei gelsvo smėlio ruožo - tiktais spindintis ežeras ir akmeninės uolos sienos. Atsistojusi ant pačio kraštelio, mergaitė persisvėrė ir ištempusi kaklą pažiūrėjo kairėn. Akys užkliuvo už pilies kiemo, tad bent jau žinojo, kad pernelyg toli nenuklydo - jie išlindo kairesniajame salos šone, kur smėlėtą paplūdimį buvo pakeitęs tvirtesnis pagrindas. Tik klausimas, kaip nusigauti iki vietos, kur buvo paliktos valtelės?
Apsižvalgiusi dar kartą, varniukę įmerkė vieną koją į ežerą. Vanduo nebuvo šaltas, o ir koja nenugrimzdo giliau nei iki čiurnos, kaip kad tikėjosi. Įkėlusi jau ir antrą koją, Rosemarie atsargiai žingtelėjo dar toliau ežero pusėn, tačiau tuoj pat sustojo. Regis čia buvo savotiškas laiptelis, vedantis aplink uolėtą salos pusę, nors ir visai siaurutis.
-
Kas per-?! mintyse riktelėjo, išgirdęs aiškius bėgimo garsus, tiesiog besiveržiančius priekin - staigus Rosemarie nors išlįsti švieson buvo kiek netikėtas, net jei ir jis pats pilnai suprato norą išlįsti iš šitos velnio irštvos. Nagi, velniai terauna - priekyje galėjo būti didesnis pavojus, ar didesnė vilko gerklė, negu ta, ant kurios užsirovė pievoje - ką jie darytų tada? Ypač po to, kai nesusivaldęs Karma visu pajėgumu ir greitumu, kurį suteikė jam vis dar per maža erdvė nuskubėjo priekin, stengdamasis pavyti varnanagę, kuri galbūt slapta buvo moteriška Bolto versija.
Pasiekęs išėjimą ir gavęs draugišką saulės tviskinimą į prie tamsos prisitaikiusias akis, Karma giliai įkvėpė, akimirkai užsimiršęs, kad jų dar savotiškas "košmaras prie ežero" epizodas nesibaigė. Mėlynumo, plytinčio priešais didumas kiek ramino, keistai nekeliant klausimo kaip jie, velniai terauna, parsigaus atgal į Hogvartsą. Pasekdamas jaunesne mergina, klastuolis ir pats kiek apsidairė, sužinodamas kelis paprastus, bet akmenis nuo širdies numetančius faktus, kaip antai tai, kad niekur nesimatė aiškiai agresyviai nusiteikusių gyvūnų.
Lipimas vandenin, kuris turėjo būti gal ir ne lediniškai šaltas, bet vistiek nemalonus ne itin trauk Karmą kaip variantas - tačiau jeigu mokykla buvo taip netoli, o staminos gabalėliai dar buvo likę, gal reiktų bandyti laimę praplaukiant ežerą? Nors ne - tikriausiai Rosemarie tai nebūtų itin galima išeitis, kaip labiau sužeistam ir išvargusiam žmogėnui. Kiek nepatenkintai atsikratė batų, kurie draugiškai padėjo į kojas nelįsti smėlyje esantiems keistumams - įmerkęs kojas į ne tokį ledinį kaip tikėtasi vandenį patraukė link Rose, norėdamas pamatyti į ką šioji žiopsojo.
-Einam?- kartu su laiptelio užmatymu atsirado ir balsas. Draugiškai duodamas jaunesniajai pirmenybę, juodaplaukis pradėjo sekti paskui ją, stengdamasis laikytis siauro laiptelio ir nedribtelėti žemyn, į vandenį.
Lėtai, bet užtikrintai artinantis prie pagrindinio salos kampo, kuriame turėjo gulėti valtelės, Karma atsiduso - kad ir kas čia per košmariškas lėkšto siaubo filmo nuotykis, rodos, jis nusprendė eiti į pabaigą ir nebekrėsti tolimesnių šunybių.
-
((Labai atsiprašau jei dar tęsiate rpg, pradžioje pagalvojau, kad jis jau baigtas, dabar susipainiojau. Ignoruokite žinutę))
Vos tik pavalgiusi pusryčius ir šilčiau persirengusi, Adira pasuko ežero pusės link. Danguje švietė saulė, bet šilta nebuvo.
Šį kartą ji ėjo tik pasivaikščioti. Kelias dienas nežengusi per Hogvartso durų slenkstį, jai skaudėjo galvą. Nuo oro trūkumo, žinoma.
Ir ši diena nebuvo labai tinkama pasivaikščiojimui, tiesiog Adira turėjo laisvo laiko, galėjo atsikvėpti nuo egzaminų.
Svajodama ji nužingsniavo visai prie pat ežero. Jis nebuvo labai platus, todėl galėjo matyti tą žavią salą, kurioje augo nenupjauta žolė ir buvo nemažai medžių. Nepamirškime balto smėlio visai prie pat vandens.
-Nuostabu,-sumurmėjo sau. Bet tik pamačiusi vieną valtį prie kranto, jai visas grožis išgaravo. Ji dar niekad viena neplaukė valtimi.
Jau norėdama apsisukti, už jos akių užkliuvo kažkas labai ryškaus. Ryškiau už normalius gėlės žiedus. Lumine Ignis! Adira labai džiaugėsi galėdama atpažinti augalą.
-Juk jis... sprogsta,-vėl sau pasakė ir pasitrynė akis norėdama, kad gėlė dingtų. Bet ji vis dar tūnojo ten - salos pakraštyje.
Na va, norėjau atsipūsti nuo egzaminų, o čia dar viena užduotis.
Taigi, sukaupusi visą drąsą, antrakursė šiaip ne taip įlipo į seną valtelę ir pasiėmė abu irklus. į delnus. Keletą sekundžių pažaidė su jais, nežinodama kaip irkluoti. Bet viskas su laiku išaiškėjo ir Adira lėtai plaukė link salos.
Vos valčiai švelniai atsitrenkus į žemę, ji su vieno irklo pagalba pasuko valtį ir lėtai išlipo. Gąsdino faktas, kad teks plaukti atgal.
Nekantriai nubidzeno prie gėlės. Šios žiedas buvo ryškiai rožinis ir toks gražus, jog mergaitė norėjo jį nusiskinti ir parnešti namo draugei. Bet jo liesti nebuvo galima.
Greitai apsižvalgiusi antrakursė suprato, kad vanduo visai netoli, ir jį bus įmanoma pasemti delnais. Žolių čia pilna augo, ir krūmelis buvo. Greitai apvaikščiojusi salą Adira grįžo su keliais krūmo lapeliais ir kažkokios laukinės gėlės žiedeliais. Darbščiai pabandė sutrinti delnais, bet visas vaizdas po to nebuvo panašus į tai, ką galėtų padaryti grūstuvė. Ir kaip jos čia reikėjo!
Adira bent galėjo atsikvėpti, kad plastikinį indelį turi. Visada apsiausto kišenėje vieną nešiojasi. Taigi, nuėjusi ant smėlio, ji pasėmė vandens iš ežero ir grįžo su beveik pilnu indeliu. Tada sudėjo visas žoles į vandenį ir kelias sekundes palaukė. Labai bijojo, kad netyčia palies Lumine Ignis.
Juokingai pasilenkusi tamsiaplaukė užpylė šlakelį tirpalo ant žiedlapio ir stebėjo. Sekundė, dvi sekundės. Negi taip nepasisekė? Negi jai teks čia visą dieną vargt su tuo nuodingu augalu?
Antrakursė tyliai nusikeikė ir pabandė kitokias žoles. Šios atrodė kaip tie krapai iš mamos daržo. Vėl patrynusi delnuose, ji nuskynė tas pačias gėlytes ir vėl viską sutrynė. Pasėmusi vandens įdėjo žiedelius ir žoles, tada vėl palaukė. Jai įgriso.
Lėtai užpylė vandens ant žiedo ir jis užgeso.
-Suveikė!-nustebusi šūktelėjo dangui. Gal paukščiams.
Brunetė drąsiai supylė tą niekam tikusį tirpalą ant gėlės ir ši nustojo švytėjusi. Iki šiol liko rožinė, bet blanki.
Tyliai didžiuodamasi darbu mergaitė žinojo, ką papasakos broliui arba tėvams. Dabar jos tik laukė niūriai prie kranto plūduriuojanti valtis. Adira paskubomis pasilenkė prie žemės ir atsigulė. Koks nuostabus jausmas ją lydėjo!
Dešimtį minučių taip pragulėjusi, ji galiausiai nusprendė plaukti link kito kranto.
-
((Nieko tokio, aš pati kalta, kad taip ilgai neatsakiau.))
Pilna nekantraus noro išrūkti iš šios salos, Rosemarie linktelėjo vaikinui, taip atsakydama į šio, galbūt, ne itin reikalingą klausimą, bei per daug nesisaugodama, pradėjo slinkti siauru slenksčiu. Gal ir elgėsi neapdairiai, tačiau dėl to nesibaimino, nes visuomet galėjo išplaukti. Na, nebent nespėjus išlipti ant kranto, ją nusitemptų tasai visų apkalbėtas, milžiniškas galvakojus. Tačiau tai mažai tikėtina, mat visi, kas tariasi jį matę, dažniausiai nėra tuo tikri. Na, bent jau visi gyvieji.
Šiaip ar tai, mergaitė ganėtinai sparčiai brovėsi pirmyn, turint omeny jog ėjo apsemta vandeniu iki kulkšnių, o atbrailos plotis buvo ne plačiau nei dvidešimt centimetrų. Tačiau tas dvidešimt centimetrų atrodė, palyginti, niekai su laukyme, pilna pasiutusių gyvūnų, ar tamsos apgaubtais tuneliais, nežinia kiek metrų po žeme. O tai nekas, kai tave kamuoja tamsos baimė sumišusi su silpnute klaustrofobija.
Porą kartų, dėl savo nerangumo (be abejo, Rose labiau buvo linkusi kaltinti neesamas vandens sroves), varniukė vos neįsivertė į plieninį ežerą, tačiau paskutinę akimirką sugebėjo nusitverti netoliese plumpinančio Karmos. Žinoma, dėl to galėjo įsiversti abu, tačiau, kaip sako kažkoks senovės išminčius, jei jau krenti, tai bent ne vienas. Ar bent jau taip sako Rosemarie.
Pasibaigus uolai, suprantama, baigėsi ir jų išgelbėtojas slenkstis, tad, vienaip ar kitaip, jiems teko sušlapti, jei norėjo nusigauti ant smėlėtojo kranto. Susitaikiusi su mintimi, jog veltui stengėsi neįkristi į ežerą, Rosie, kiek patrypčiojusi vietoje, šoko į vandenį. Arba, kaip tai pavadintų delikatumo nepaisantis žmogus - plojosi tiesiai ant pilvo.
Vienaip ar kitaip, net jei mergaitė būtų išsitėškusi ant kokios kitos kūno vietos, vis tiek, po nepilnos minutės, ji jau stovėjo krante ir džiūgaudama rodė į jų laukiančias valteles.
-
Aišku, nors pranykti iš šitos salos salelės su pamišusia virtine padarėlių buvo tikrai suprantamas dalykas (ką jau kalbėti apie norą čia nebegrįžti bent jau artimiausiu metu), Karma vistiek negalėjo pilnai suprasti to Rosemarie skubėjimo, kuris ją buvo užvaldęs net ir bandant eiti slenksčiu - ypač tada, kai ne kartą buvo įsikabintą į jį tarsi būtų stulpas prisilaikymui. Nors rodėsi, varniukė vadovavosi mintimi, kad jeigu jau tokius "nuotykius" pragyveno kartu, tai ir pliūptelėjimas vandenin turėjo vykti drauge.
Ir vis dėl to, gal kokia netikėta laimė nusišypsojo dar kartelį, bet kažkaip abu mokiniai sugebėjo prieiti slenksčio galą nepermirkę - kas buvo savotiškas stebuklas, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad kiekvieną kartą merginai įsitvėrus juodaplaukio jis ne tik šoktelėdavo iš šiokio anokio netikėtumo, bet ir pats grėsmingai susvyruodavo, ir taip kiekvieną sykį - o per Rose skubėjimą, jų buvo ganėtinai daug. Sekdamas merginos pavydžiu, kad ir kaip netenkino jo tokia mintis, ir pats klastuolis vis dėl to privertė save pajusti vandens šaltumą - stengdamas neatsilikti nuo pirmyn skubančios trečiakursės ir tik palinguodamas galvą į jos džiaugsmingai rodomas valteles. Keista, bet net ir po tokių įvykių ir kritimų Rosemarie buvo ypatingai persisunkusi energijos, kol Karmai prie jos teko jaustis it senam diedukui, tik skundimųsi trūko, kad tokiu jį pradėtų laikyt ir kiti.
-Tavo ranka sužeista, tiesa?- klausiamai tarstelėjo klestelėdamas valtelėn - kad ir pats žinojo atsakymą, o ir pati Rose turėjo suprasti link kur jis suka. Nors ir žiū, kad patapo šiokiu anokiu senuku dieduku, vistiek jautė bent menkutį atsakomybės jausmą, ir nors sunkiai turėjo tokius jėgų antplūdžius kaip mergina, tiesiog negalėjo leisti jai, kaip sužeistajai, dar labiau bloginti žaizdą, lūžį, ar kas ten ir bebuvo irkluojant.
Palikdamas kitą valtelę, kuria atplaukė jis pats - koks gi skirtumas, tai nebuvo jo reikalas, o jeigu Rosemarie mokėjo laikyti liežuvį už dantų, tada nebuvo ir jos, o gi tie pasiutę gyvūnai nedairkluos iki Hogvartso pilies, kad susirasti pabėgusius mokinius - ir perimdamas visą sunkesnįjį darbą sau kaip galėdamas greičiau gražino abi žmogystas atgal. Palikę valtelę ten, iš kur ją originaliai ir pasiėmė, abi poros žingsnių darniai pradėjo kulniuoti atgal į pilį, kartas nuo karto persimetant žodžiu kitu.
-
Joseph stovėjo ir žvelgė į toly. Jau buvo vėlu ir moliūgai jau nebešvietė saloje. Vos prieš kelias dienas čia vyko Helovyno vakarėlis, o dabar tik švilpavo vėjai, pūsdami tolyn voratinklius ir likusius medžių lapelius. O Seph tik ieškojo būdo kaip pasislėpti nuo žmonių šurmulio ir nusigauti iki salos. Staiga pamatė medinius irklus, kyšančius ir už laibo medžio kamieno ir nušuoliavo link jo. Galop pastūmus valtį į vandenį, įlipo į ją ir irklavosi į ežero viduryje susidarusią salą. Pasiekus ją, Joseph atsistojo ant tvirtos žemės ir užkėlęs valtį, pririšo prie medžio su valtyje rasta ir labai stora virve. Išsitraukęs lazdelę iš galinės apsiausto kišenės, įžiebė šviesą ir pradėjo nardyti pro medžius. Kai klastuolis pavargo, jis nusileido ant šaltokos žemės ir atsirėmė į medį. O, kad mokėčiau ugnies įžiebimo burtažodį... pagalvojo sušalęs, bet atitrūkęs nuo šurmulio ir mokslų berniukas.
-
Kasparas priėjo prie ežero pakrantės. Basas kojas skalavo šaltas ežero vanduo. Netoli jis pamatė valtelę, dad nusprendė ja pasiplaukioti. Pasirodė- valtelė užburta. Nespėjo įsėsti ir valtelė pati ėmė plaukti. Valtelė plaukė tiesiai į salelę ežero vidurį. Toje vietoje jis niekada nebuvo buvęs.
((Eliza: žinutės RPG temose turi būti bent 600 simbolių ilgio.))
-
Kasparas Džiaugėsi ramiu savaitgalio rytu. pavalgęs pusryčius jis kaip visada neturėjo ką veikti, tad nutarė nueiti prie ežero. Prie pat ežero pakrantės plaukiojančios žuvytės staigiai pasitraukė nuo kranto , sukeldamos lengvus verpetus.
-Gal reikėtų pabandyti ką nors sužvejoti?-pagalvojo Kasparas.
- Bet kur daugiausia žuvies? Tai aišku, kad prie salos ežero viduryje. Kasparas nuėjo prie prieplaukos kur buvo pririštos valtelės kurios švelniai ir lengvai supąvosi ant mažų bangelių. Kasparas įsilipo į vieną iš jų ir tyliai tarė:
- Į salą. Staiga valtis pradėjo plaukti. plaukė negreitai, tad Kasparas galėjo žvalgytis po tolstančius krantus. Po kelių minučių valtis priplaukė krantą ir pati prisišvartavo...
-
Buvo jau vakaras ir Hogvartso apylinkės skendėjo prieblandoje. Nikas turėtų sėdėti prie knygų ar jau po truputį ruoštis miegui, tačiau ne, šiandien jis turi kitų planų. Ar, tiksliau, tikėjosi turėsiąs.
Vakar pasiuntė tai varnei, Eleizijai, pelėdą su laiškučiu.
Labas, Eleizija!
Tikiuosi, vis dar neatsisakysi naktinio pasivaikščiojimo su manimi.
Kviečiu tave rytoj ateiti (ar, tiksliau, atplaukti valtele) į salą, esančią ežero viduryje.
Aš tavęs lauksiu aštuntą valandą.
Nekantraudamas lauksiu susitikimo.
Nikas
Laiškelis, nors trumpas ir lakoniškas, sukėlė jaunajam Maquetui nemaža vargo. Kad jūs būtumėte matę, kiek pergamento iššvaistė! Vis jam neįtikimo formuluotės ir panašiai. Šis variantas irgi nebuvo tobulas, tačiau nieko geresnio jis, deja, sugalvoti negalėjo.
Norėjo pakviesti juodaplaukę į pasimatymą, tačiau pats to žodžio bijojo. Be to, nebuvo įsitikinęs, ar ji to norėtų - na, gal ji turėjo omeny paprastą pasivaikščiojimą, o jis jau spėjo prisigalvoti tuščių vilčių.
Kaip ten bebūtų, be penkiolikos aštuntą jis jau buvo prie ežero. Matė čia keletą pririštų valčių, tačiau nusistebėjo, kad jos neturi irklų - na, jis gi kažkaip turi nusikakti, o kaip tą padaryti be irklų? O gal vertėtų palaukti Eleizijos? Vis dėlto ji gi mergaitė, neaišku, ar sugebės nusiirti iki salelės. Taip, bet jis gi parašė lauksiąs jos saloje, gal ji pateks ten kitu būdu... Ai, plauks pats, galų gale po aštuntos galės grįžti čionai ir ją pasiimti, jei ji lauks - net nebuvo tuo įsitikinęs. Gal ji vis dėlto persigalvojo ir nebenori niekur su juo eiti, po to karto jie nesimatė net koridoriuose.
Įlipo į valtį ir atsisėdo ant siauro suolelio. Jau galvojo, kaip čia padarius, kad pasiektų salą, tačiau valtis pati ėmė plaukti ir jau po kelių minučių prisišvartavo salelėje.
Ką gi, puiku. Elė burtininkė ir dar protinga, turbūt žino, kad šios valtys pačios plaukia, pamintijo.
Ėmė laukti mergaitės, mat jau buvo apie aštuonias.
-
Varnė vilkėjo baltą palaidinukę su petnešėlėmis, kuri buvo išmarginta mažais bei rausvais gėlių žiedeliais, Šviesius džinsus su aukštesniu liemeniu, sportinius bei patogius batelius ir kūno spalvos kardiganą. Plaukai buvo supinti į dvi neilgas kasytes. Elė ilgėjosi savo ilgųjų plaukų, bet naujieji irgi patiko. Eleizija sėdėjo muzikos instrumentų salėje, prie fortepijonu, ir juo grojo. Nuo klavišų įspaudimo, suvirpėdavo pianino stygos ir po patalpą pasklisdavo šilti bei malonūs garsai. Stigler trapūs pirštai lietėsi prie juodų, baltų muzikinio instrumento klavišų. Šiek tiek prasimankštinusi, pradėjo lėtai derinti garsus ir pasigirdo vienos dainos melodija. Elė sucypė iš laimės, kad atsiminė melodiją, ir, giliai įkvėpdama, tyliai pradėjo dainuoti:
- You bring the light to my darkest side, babe. The day, the night split to cure the sight, ooh. You care, you animate. You guard me bare, bring up the heart rate, - giliai įkvepia deguonies. - Your love revives my soul and I know you'll choose ir whole overall.
Paskutiniai dainos žodžiai tiesiog pasklinda po kambarį.
- Your eye’s a good mirror, look under the cover. Love is above all. I’m safe into your hands. Let’s move... - Eleizija atleido pirštus nuo klavišų ir nustojo dainuoti, nes po muzikinių instrumentų klasę pradėjo skraidyti pelėda. Net nesistengdama nusileisti, numetė Elei į rankas lapelį ir išskrido, aišku prieš tai atsitrenkdama į sieną. Varnė tai pamatė ir susijuokė.
Labas, Eleizija!
Tikiuosi, vis dar neatsisakysi naktinio pasivaikščiojimo su manimi.
Kviečiu tave rytoj ateiti (ar, tiksliau, atplaukti valtele) į salą, esančią ežero viduryje.
Aš tavęs lauksiu aštuntą valandą.
Nekantraudamas lauksiu susitikimo.
Nikas
Mergina tai perskaitė ir raustelėjo. Ar tai pasimatymas, Nikai? Ar tai tik dėl to, kad prieš kelias dienas tau pasakiau, kad tu man skoloj naktinį pasivaikščiojimą? Tikriausiai reiks pačiai išsiaiškinti. Stigler dar šiek tiek pagrojo ir, po kelių minučių, pasišalino iš patalpos.
Kitos dienos vakaras. Jau beveik pusė aštuonių. Elė, krykštaudama iš džiaugsmo, pašoko iš lovos ir pribėgo prie drabužių spintos. Ilgai ten neužsibuvo, nes jau buvo pasiruošusi šiam vakarui drabužius. Iš spintos išsitraukė pakabą, ant kurios buvo pakabinta juoda paprasta suknelė su petnešėlėmis ir vakarykštis kardiganas. Nubėgo į vonią, ten apsirengė ir susipynė plaukus į vieną kasą, kuri buvo išties trumpa. Išėjusi iš vonios, priėjo prie veidrodžio ir pažvelgė į savo atvaizdą.
- Tikiuosi patiksiu Nikui, - tai pasakė, nes kambaryje buvo viena.
Pasigriebė savo burtų lazdelę ir, ją įsidėjusi į užantį, pradėjo bėgti išėjimo link.
- Štai ir ežeras, o va ten sala, kurioje tikriausiai manęs jau laukia klastuolis.
Priėjo arčiau ežero ir išvydo prie pat kranto plūduriuojančias valteles. Tikriausiai užkerėtos. Lėtai į vieną įsėdo, nes nenorėjo atsirasti vėsiame ežero vandenyje. Valtelė lėtai pradėjo slinkti link salos. Elė sėdėjo joje, stipriai suspaudžiusi kardigano rankoves. Užslinko mažas rūkas ir varnė tegalėjo įžiūrėti salos kontūrus, kai netikėtai valtelė į kažką atsitrenkė. Ji susvyravo ir žengtelėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Jos plaustas užplaukė ant salos kranto. Gan greitai. Išlipo ir žengė porą žingsnių link salos menko paplūdimio. Menkas vėjelis pūstelėjo ir varnės drabužiai bei plaukai šiek tiek pakilo. Ji greitai stvėrė už suknelės ir ją nuleido. Ji nesibaimino, kad pasirodys jos pusnuogis kūnas, nes po suknele buvo apsivilkusi šortukus, bet ir nenorėjo, kad ją klastuolis pamatytų su susitaršiusiais drabužiais. Netrukus ji jį išvydo, tiksliau jo nugarą. Tyliai prie jo prisėlino ir rankomis uždengė akis. Veidas priartėjo prie jo ausies, jį įkvėpė ir iškvėpė orą.
-Labas, - meiliu balseliu tarė. - Pasiilgai, Nikuti?
-
Jau ir aštuonios, o varnanagės vis dar nebuvo. Nikas jau ėmė krimstis, kam apskritai ją pakvietęs - greičiausiai jį tą frazę bus mestelėjusi šaip, vien iš mandagumo. O jis čia jau prisigalvojo nežinia ką.
Ir taip jautėsi prasikaltęs, mat puikiai suprato, kad nusižengė taisyklėms - tokiu metu jo už pilies ribų neturėtų būti. Visada paklusdavo taisyklėms, tačiau šį sykį pagunda buvo stipresnė, labai troško vėl pamatyti juodaplaukę.
Staiga pajuto šaltas rankas ant savo akių. Sekundės daliai jo širdis sustojo, o po to ėmė plakti pašėlusiai stipriai ir garsiai. Še tau, ir įkliuvau. Tuoj mane sudraskys koks nors siaubūnas. Arba nubaus ūkvedys, o ,,Hogvarsto istorijoje'' buvo parašyta, jog mokykloje dirba ne itin malonūs ūkvedžiai. - sustingęs pamintijo. Ir dar tas kvėpavimas visai šalia jo ausies.
Jam tik vėliau toptelėjo, kad delnai yra labai švelnūs, o alsavimas kvepia pernelyg skaniai, kad galėtų priklausyti ūkvedžiui ar kokiai pabaisai. Kaip tik tą akimirką išgirdo ir balsą, tokį malonų jo ausiai. Nudžiugęs nusišypsojo ir apsisuko, nejučiomis lengvai apkabindamas atvykėlę. Susigėdęs atšlijo nuo jos ir nudelbė žvilgsnį, jausdamas, kap visas rausta. Gerai nors, kad yra tamsu, ji nepamatys, kaip ir vėl raudonuoju, greitai pamąstė.
- Lab-bas, - nedrąsiai pasisveikino, - Taip, labai, - pakėlė akis, - O t-tu? - draugiškai pasiteiravo, tuo pat metu bijodamas atsakymo.
Žvilgsnis greitai nubėgo mergaitės kūnu, pro juodas akis neprasprūdo jokia detalė. Ji atrodė labai gražiai, nors ir paprastai. Tačiau jis turėjo pripažinti, kad galbūt, bet tik galbūt, jam ji labiau patiko su mokykline uniforma. Ne, nepamanykit nieko blogo - dabar ji atrodė gražiau, tačiau... tačiau tai ir buvo bėda - tai vertė ji jaustis nepatogiai. Pats buvo apsirengęs paprastais tamsiais džinsais ir juodu megztiniu, po juo bet kokias marškinėliais. O ji... na, buvo matyti, kad ji stengėsi, tad tai jį gėdino. Be to, tada ji atrodė prieinamesnė, tokia labiau artimesnė, kai sėdėjo palinkusi virš knygos. Nors ta kita Eleizija jam paliko įspūdį.
- Lab-bai gražiai at-trodai, - pralemeno.
Nežinojo, ką reikėtų dar sakyti. Stovėjo įbedęs žvilgsnį kažkur už jos, nes į akis žiūrėti nedrįso ir jautėsi ypač kvailai.
- Aaaa, tai gal, sak-kau, - droviai prabilo, - prasieikime palei ežerą? Vand-duo taip gražiai atspind-di dangų.
Visas paraudonavęs, su pašėlusiai besidaužančia širdimi ištiesė ranką, lyg ir norėdamas paimti varnę už rankos, tačiau nedrįsdamas. Kai jau buvo keli centimetrai nuo jos delna sustingo ir klausiamai į ją pažvelgė - na, o gal ji nenorės.
-
Jis atsigręžė ir apkabino merginą. Pagaliau kažką pats daro, nereikia duoti užuomenų. Bet tik apie tai pagalvojus, vaikinas atsitraukė. Varnės ausis pasiekė klastuolio atsakymas. O, Dieve, jis manęs pasiilgo. Eleizija dar labiau raustelėjo. Buvo pasiruošusi pasiimti lazdelę ir tarti Lumos, bet persigalvojo. Tamsoje Nikas negalėjo įžvelgti jos raudonio, tikriausiai ir ji jo.
- Nu nežinau, nežinau, - šmaikščiai tarė. - Leisk pagalvoti.
Pridėjo savo pirštą sau prie lūpos ir nutaisė mąstančios veidą. Ką man jam atsakyti? Negaliu tai tiesmukai, kaip jis. Aš juk negaliu pasirodyti, kad tiesiog noriu jo (čia tikrai ne tai, ką manote). Elė paleido savo suknią ir pasitaisė supintus plaukus.
- Na, nemeluosiu, tikrai laukiau šio susitikimo. Labai patiko pirmasis tyliojoje menėje, - tai pasakiusi, pradėjo aplink pirštą sukti išlindusią plaukų sruogą.
Jaunuolis pagyrė varnę. Ji vėl raustelėjo, bet nepasimetė ir nevirpančiu balsu, kaip kieno, padėkojo:
- Esu jums labai dėkinga už komplimentą. Be to jūsų tamsus megztinis yra toks, - pritrūko jai žodžių. - Na, kaip čia pasakius. Jei tu man jį atiduotai, mielai nešiočiau, žinočiau prie ko priderint, - tai turėjo nuskambėti, kaip komplimentas.
- Žinoma.
Klastuolis jau siekė merginos rankos. Nagi, tiesiog paimk ją. Šiandien tikrai nesiruošiu mėtytis užuomenomis. Šiandien labai nusikaliau. Jei ne šis "pasimatymas" jau gulėčiau lovoje. Mintyse šyptelėjo. Klastuolis taip ir nepasiekė varnės, sustojo pačioje pabaigoje. Kad tave kur, Nikai. Giliai įkvėpė ir įterpė savo pirštus tarp klastuolio. Pajuto švelnų dilgčiojimą ir šilumą. Mergina pirma žengė žingsnį, iš paskos vesdamasi vaikinuką - bailiuką.
- Taigi, ar jau turi mėgstamiausią pamoką čia? - į galvą toptelėjo prisiminimas iš ankstesnio susitikimo, bet nedrįso jaunuolio teirautis apie jo simpatiją, nes nenorėjo, kad jis dar labiau mikčiotų.
Varnė sustojo, paleido jaunuolio ranką ir nusiėmė batus. Po to vėl įsikabino į jo ranką, kitoje laikydama batus, ir basomis kojomis įbrido į vėsų ežero vandenį. Vanduo gaivino, leido užsimiršti...
-
Kiek sutrikęs stebėjo, kaip mergaitė vaidino bemąstančią, o išgirdus atsakymą, kukliai šyptelėjo. Jam tai patiko, nors ir pačiam sau buvo sunku tai pripažinti. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad kažkokia žemiška būtybė, o dargi ir vos pažįstama, gali versti jį jaustis taip keistai. Prie jos netekdavo gebėjimo mąstyti. Gerai, kad kol kas neteko būt kartu pamokose, o tai iš jų naudos visai nebūtų, vis apie ją mąstyčiau, atsirado mintis jo galvoje, tačiau nuo tokios minties po kūną pasklido maloni šiluma.
Prieblandoje stebėjo, kaip ji žaidžia su plaukais. Atrodė labai žaviai, apšviesta tik pusiau pasislėpusio už debesies mėnulio.
- Mm, tau nešalta? - pasiteiravo, ieškodamas dingsties duoti jai megztinį, ypač sulaukęs tokio keistoko komplimento.
Tarsi pats būtum geresnis, ji bent jau nemikčioja kaip kvailė, tarė pats sau mintyse.
Pajutus jos delną savajame, šyptelėjo, nors ir susigėdo, kad štai ji - mergaitė - turi vis kažką už jį daryti. Pažvelgė į ją dėkingumo perpildytu žvilgsniu ir stipriau suspaudė delną.
Apie mokslus galėjo kalbėti nebijodamas pasirodyti kvailai, tad jam vos ne akmuo nuo širdies nuriedėjo. Pernelyg bijojo, kad jie neturės apie ką šnekėtis.
- Kol kas gana trumpai čia esu, tai gal dar tokių mėgstamiausių lyg ir neturiu, - gūžtelėjo pečiais, - na, patinka kerėjimas, žinoma, magijos istorija irgi mane žavi. Ir transfigūracija, ta tikrai įdomi, nors ir sunki, - žemu balsu nusijuokė, - Ak, dar be abejo nuodai ir vaistai. Nors iš tikrųjų lengviau būtų įvardinti nemėgstamiausias. O tau kas patinka? - atsisuko į varniukę, - spėju, pirmauji iš visų dalykų, ar ne?
Pagaliau sugebėjo pasakyti daugiau nei du žodžius ir nesumikčioti. Galbūt dėl šios priežastis jo pasitikėjimas savimi mažytę kruopelytę užaugo ir pradėjo jaustis truputį drąsiau.
- Duokš, palaikysiu, - ištiesė dešinę ranką, paimdamas iš jos batus, kairiąja vis dar laikė jos delną.
Žiūrėjo, kaip juodaplaukė žengia į vandenį, pats nejudėdamas iš vietos. Nenorėjo sušlapti ir po to, neduok Dieve, susirgti. Ir kurį laiką nematyti Elės...
-
-Ne, nebijo. Tikrai nešalta,- tai pasakiusi,ji dar labiau įsisupo į savo kardiganą ir sukryžiavo rankas.
Žingsnis po žingsnio vanduo lietė merginos pėdas. Kaip smagu. Ežero vanduo tiesiog atpalaiduoja mane. Užmirštu visus savo rūpesčius, pamokas, tik susikoncentruoju į ežerą ir Niką. Išgirdusi jaunuolio atsakymą, šyptelėjo ir tarė:
-Na, man labai patinka apsigynimas nuo juodosios magijos ir transfigūracija, - pasilenkė arčiau klastuolio ausies. - Norėčiau, kada nors tapti animage. Tik niekam nesakyk. Dabar tik tu žinai šią paslaptį. Neversk gailėtis, gerai? Ir be to pirmūne buvau tik žiobarų pasaulyje, o čia yra tokių dalykų, kurie nesiseka. Pavyzdžiui ateities būrimas. Jei nori suprasti tą pamoką, turi būti gimęs po laiminga žvaigžde. Koks žmogus gali pažvelgti į kavos tirščius ir išburti tau ateitį?
Netikėtai jaunuolis paėmė iš Elės jos batus, o ji net nespėjo pasipriešinti. Vėjas pakilo ir Elė, paleidusi šiltą Niko delną, pabėgo šiek tiek į priekį ir pradėjo suktis. Plaukai susivėlė, išsileido kasa, tikriausiai ir suknelė pakilo, bet jaunuolis galėjo išvysti tik šortus, tai nepergyveno. Kardiganas pradėjo pleventi vėjyje. Vėjas nurimo ir mergina raustelėjo, tvarkydamasi savo išvaizdą.
- Atleisk, nežinau kas užėjo. Tikriausiai man to reikėjo, - tai pasakė ir prunkštelėjo. -Kadangi aš tau papasakojau apie animagiją, tai būtų teisinga, jei tu man išduotum irgi kokią intriguojančią savo paslaptį.
-
Nikas pasijuto nejaukiai pastebėjęs, kad Eleizija sukryžiuoja rankas. Kažkur buvo skaitęs, jog tokį gestą galima suprasti kaip uždarumą, šaltumą, esą rankas žmonės kryžiuoja, kai nenori bendrauti. O ji dar ir atsisakė megztinio. Dėl to klastuolis kaip reikiant nukabino nosį. Be abejo, stengėsi vyti prastas mintis šalin, tačiau jos vis dar kažkur buvo, pasiruošusios bet kurią akimirką apie save priminti.
- Oho, kaip įdomu, - nuoširdžiai išreiškė nuostabą, - o jei ne paslaptis, į kokį gyvūną norėtum pavirsti? - smalsiai pasiteiravo, tuo pat metu galvodamas, koks gyvūnas jai tiktų. - Man irgi nesiseka ateities būrimas. Ir nepatinka, - gūžtelėjo pečiais, - jokio konkretumo.
Stovėdamas vietoje stebėjo, kaip mergaitė įlenda giliau į vandenį ir pradeda suktis jame. Atrodė iš tiesų žaviai - išsidraikę, tamsūs plaukai, besiplaikstantys vėjyje, plevesuojanti suknelė, o visa tai apšviesta mėnulio, kuris dar ir nepaprastai gražiai atsispindi vandens paviršiuje. Žinoma, paveiklas labai kičinis, tačiau gi žavu. Pajuto, kaip, bežiūrint į ją, jam pačiam tampa gera, po kūną pasklido šilumą, kylanti kažkur iš vidaus. Staiga ir jis panoro suktis kartu su juodaplauke, tačiau kaip tik tą akimirką ji sustojo.
- Neatsiprašinėk, viskas tvarkoj, - švelniai į ją pažvelgė, tačiau tučtuojau surimtėjo, - Naaa, - susimąstė, - net nežinau, ką galėčiau papasakoti, šiaip neturiu jokių intriguojančių paslapčių, - gūžtelėjo pečiais. - Na, bent jau dabar man niekas galvon neateina, jei prisiminsiu, būtinai pasidalinsiu su tavimi, - nedrąsiai palietė jos petį.
Kaip tik tada jis apsisprendė. Užteks jos bijoti, pats laikas leisti pasireikšti savo vyriškumui, kad ir menkam.
- Prisimeni, kalbėjome apie simpatijas, - tyliai pradėjo, žiūrėdamas į jos basas pėdas, - tiksliau, tu manęs klausei, - droviai pakėlė akis, - Tai vat... Manau, kad jau turiu, - švelniai į ją pažvelgė, delnu švelniai glostydamas jai nugarą.
-
- Nežinau ar tu tai žinai, bet negalima pasirinkti, kokiu gyvūnu nori pavirsti. Animagas gali pasiversti tik į vieną gyvūną, tačiau tas gyvūnas nėra pasirenkamas. Tiksliau sakant, tai priklauso nuo burtininko vidinės prigimties, bet jei leistų pasirinkti, norėčiau tapti arba sakalu, skrodžiančiu savo sparnai dangų, arba lūšimi.
Elė išlipo iš vandens, bet vis tiek liko basa ir vaikščiojo smėliu, kuris buvo įkaitęs nuo saulės šilumos, kuri jau buvo pasislėpusi. Žingsnis po žingsnio, smėlio vis daugiau prilipdavo prie drėgnų pėdų. Jo net pateko tarp tarpupirščių, bet Eleizijai tai buvo nė motais. Ji juk vaikščiojo po paplūdimį su savo simpatiją, koks dar smėlis gali jai rūpėti. Išgirdusi, kad Nikas neturi intymių paslapčių arba neatsimena, žiojosi prieštarauti, bet klastuolis pirmas ištarė tuos žodžius. Tai visą tą laiką aš ir buvau tavo simpatija? Šiek tiek panervuosiu tave, apsimesiu kvailele. Tai pasakiusi šyptelėjo, nuslėpė savo raudonį nuo skruostų, nusivalė į suknelę prakaituotus delnus ir giliai įkvėpė.
- Tikrai? Na, va matai, kaip pasisekė. Tai kas ta laimingoji?
Varnė pajuto šiltą jaunuolio ranką ant jos nugaros. Ji šiek tiek virpėjo, tiksliau jos dešinė koja ir abi rankos. Rankas ji stipriai sugniaužė ir iškvėpė anglies dioksidą. Ji tiesiog troško išrėkti saloje, kad jai Nikas taip pat patinka, bet negalėjo. Ji nenorėjo, kad jis tai išgirstų taip tiesmukiškai, tai nusprendė pavilioti jį, mėtyti užuomenas. Ji vėl pradėjo sukti savo plaukų sruogą ir žvilgtelėjo mielomis akimis į vaikiną. Jo plaukai. Ji taip norėjo paliesti jo plaukus, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Užsimerkė ir nuvijo tas mintis šalin.
-
- Amm, na, aš nežinojau, - sutriko ir nudelbė akis.
Jautėsi labai nepatogiai. Jam nepatiko kažko nežinoti ir štai dabar ji pagalvos, kad jis toks atsilikęs. O net jei neimtų į galvą to, ką ji gali pagalvoti (bet ėmė), tai nieko nekeistų - kaip galėjo nepasidomėti tokiu dalyku? Buvo skaitęs apie animagus ir panašiai, tačiau nejaugi jam pro akis prasprūdo tokia svarbi informacija?
- O kaip manai? - šyptelėdamas tyliai pasiteiravo, pažvelgdamas į ją švelniausiu žvilgsniu, kokiu tik mokėjo.
Aišku, puikiai žinojo, kad tikras vyras būtų drąsiai rėžęs viską jai į akis. Tačiau ne jis. Jam pernelyg trūko drąsos, be to, dažniausiai buvo linkęs laikyti viską savy. Ir taip Eleizijai atvirauja daug daugiau, nei buvo pratęs. Tačiau reikšti savo jausmų kitaip, nei žvilgsniu, dar nemokėjo. Namie tėvai buvo griežti ir, nors rūpinosi vaikais, jiem nieko netrūko, tačiau savo jausmų nereiškė. Iš tikrųjų, pats stebėjo, iš kur sugeba išgauti tokius švelnius žvilgsnius, jei namuose net jų nematydavo. Tačiau jam norėjosi taip žiūrėti į varnę, tas noras kilo iš jo vidaus, kažkur aplink širdį. Kad ir kaip norėtų, Nikas dar nemokėjo kitaip parodyti savo susižavėjimo, tik švelniu žvilgsniu bei tokiais pat prisilietimais.
Nepajuto, kaip iš jo delno iškrito mergaitės batai. Laisva ranka sugriebė mergaitės delną. Jos pirštai buvo švelnūs ir trapūs, labai mergaitiški. Supynė savo pirštus su josios, nuleidęs akis žiūrėjo į jųdviejų delnus. Kita ranka vis dar lietė mergaitės nugarą.
Droviai pakėlė akis ir pažiūrėjo į ją. Norėjo paskęsti jos akyse (jam jos priminė pieninį šokoladą, o skęsti šokolado jūroje turbūt nėra labai blogai). Virpančia ranka švelniai perbraukė jos skruostą.
- Tu man patinki, - vos girdimai sušnabždėjo, apsipylęs raudoniu, tačiau nenusukdamas žvilgsnio.
-
Varnė dar labiau raustelėjo. Kažkoks gniutulas atsirado gerklėje, neleisdamas merginai tvarkingai kalbėti. Ji pabandė rydama seiles jį pašalinti, bet Elei nepasisekė. Ji nuleido akutes į savo basas, smėliuotas pėdas ir, porą kartų nurijusi seiles tarė:
-Net neįsivaizduoju. Gal kokia švilpė ar varnė, a?
Giliai įkvėpė deguonies ir įmerkė savo pirštus į savo plaukus ir nusigręžė nuo klastuolio. Ji jau juto, kaip jos skruostai degte degė. Tikriausiai juos galėjai įžvelgti net tokioje tamsoje. Ji pasilenkė prie ežero kranto ir, sudrėkinusi savo trapius pirštelius, prilietė savo įkaitusius skruostus. Kas per? Joks berniukas neversdavo manęs raudonuoti taip, kaip verčia Nikas. Nejau aš jį tikrai įsimylėjau? Negali būti, kad simpatija taip greitai išaugo į meilę, ar gali? Eleizija atsistojo ir atsigręžusi pradėjo žnaibyti sau į delną. Jaunuolių žvilgsniai susitiko bei nenutrūko, kaip įvykdavo seniau. Ji jau ruošėsi padėti savo ranką jam ant skruosto, bet susivaldė ir prispaudė ją prie savo šono. Netikėtai jaunuolis ištarė tai, ko varnė troško nuo jų pirmo susitikimo. Jos širdis pradėjo smarkiau plakti, ji visa pradėjo virpėti, ir norėdama nuslėpti, kad tai jo žodžių kaltė, pradėjo dirbtinai kalenti dantimis. Ji vėl išraudo, o gal raudonis net nebuvo išnykęs. Ji pirma nukreipė žvilgsnį kitur ir tarė:
- Na, ir pasidarė žvarboka. Gal susiraskime užvėją. Ką manai?
Ji pakratė savo nuo drėgno oro sudrėkusius plaukus ir žengė porą žingsnių. O gal jam pasakyti, nes dabar nieko jam neatsakiau ir bėgu nuo savo jausmų jam. Jis gali pasijusti blogai, įsižeisti. Velniop tuos principus. Jie greitai pribėgo prie jaunuolio ir jam į ausį sušnabždėjo:
- Gali būti, kad aš tau jaučiu tą patį, - tai pasakiusi, ji nusišypsojo ir pasileido bėgti.
-
Berniukas negalėjo suprasti, ar ji dedasi nežinanti, ar iš tiesų nieko nepastebi. Bet kaip? Kaip įmanoma nepastebėti, kaip jis nuolat rausta, mikčioja (nors šiaip yra tikrai pasitikintis savimi ir retorikos įgūdžių nestokoja) ir paniojasi savo mintyse? Kaip įmanoma praleisti pro akis (ar, tiksliau, ausis) be perstojo drebantį balsą? Galų gale, jis pats visas drebėjo.
Kodėl ji turėjo iš karto pakeisti temą? Jis būtų supratęs net kokį atstūmimą, tačiau šito jis nepajėgė suvokti. Ak, tos mergaitės, ir velnias jų nesupaisys. Tačiau varnė vis dar kaleno dantimis, tad visai įmanomas dalykas, kad jai iš tiesų šalta, nors Nikui buvo be proto karšta - ir jis pats nė nežino, ar tai oro temperatūra tokia, ar ji išmušė karštis, ar dar kas taip jį paveikė. Nieko netardamas nusivilko megztinį ir juo apgaubė Eleiziją, švelniai apkabindamas per pečius, lyg bandydamas jai suteikti šilumos.
- Gerai, eime, - linktelėjo ir apsidairė, kur būtų galima pasislėpti nuo žvarbaus vėjo.
Žengtelėjo kelis žingsnius toliau nuo vandens. Nieko nesimatė, tačiau greičiausiai dėl to, kad buvo jau tamsu, o didžioji dalis salelės buvo apaugusi mišku, kad ir ne itin tankiu. Kol jis svarstė, ar verta ko nors ieškoti, prie jo pripuolė Eleizija. Jos šiltas kvėpavimas prie pat ausies kuteno, tačiau ištarti žodžiai... žodžiai privertė jį dar labiau sukaisti, kas, be abejo, turėjo atsispindėti jo veide.
- Aš lab-bai džiaug-- nespėjo baigti sakinio, kai ji jau nubėgo.
Čia dabar kas?, nusistebėjo. Tačiau nekreipdamas dėmesio į įkyrias mintis, irgi pasileido bėgte. Vikriai pasivijo juodaplaukę, norėjo ją apkabinti, tačiau neapskaičiavo savo jėgos ir jiedu pargriuvo ant įkaitusio ir vis dar šilto smėlio.
-
Mergaitės kūną apgaubė šiltas ir švelnus klastuolio megztinis. Vėliau ant varnės pečių atsirado šiltos jaunuolio rankos ir Elė pasilenkė jų link, giliai įkvėpdama rankų kvapą. Ji net dar labiau pradėjo virpėti nuo to, nes Nikas išties gardžiai kvepėjo. Elė uždėjo savo ranką ant jo, bet ji greitai nuslydo ir Stigler išvydo jaunuolio reakciją. Ji tyliai sukikeno. Taigi, mano žodžiai tave sutrikdė? To ir siekiau. Ji brūkštelėjo per jo vienmarškinę krūtinę ir toliau bėgo, kai klastuolis netikėtai ją pasivijo ir apglėbė. Deja, nerangiai ir abu jie griuvo ant šilto pakrantės smėliuko. Smėlis iškart pažiro po trumpus Eleizijos plaukus, akyse sublizgėjo keli margi taškeliai, o jaunuolių lūpos vos ne vos susilietė. Varnė vienu staigiu ir netikėtu judesiu pasikeitė su Niku vietomis. Dabar klastuolis gulėjo ant nugaros, o mergina ant jo. Ji padėjo savo švelnų pirštą ant jo kaklo ir tyliai sušnabždėjo:
-O tau niekas nesakė, kad negražu užgriūti ant merginos, a? Geriau tegul ji ant tavęs užgriūva.
Tai pasakiusi ji linksmai nusišypsojo ir padėjo savo sunkią nuo mokslų galvą ant jo krūtinės ir užsimerkė. Galvose sukosi tiek daug įvairių minčių. Aš jam patinku, aš jam patinku. Aš to troškau labiau, nei.... nei pati nežinau ko. O gal viskas tarp mūsų susiklostys gerai ir mes tapsim pora, gal daugiau nei pora. Ji giliai įkvėpė. Eleizija, tau tik vienuolika. Kokie dar vaikinai, kokios dar vestuvės, kokie dar vaikai? Pirma užauk, tada ir galvok apie tai. Mergina net nepajuto, kaip ji lėtai, bet šiltai apsiglėbė jaunuolį ir užsimerkusi nusišypsojo, padovanodama Nikui savo žavią šypseną. Nepaleisiu tavęs.
-
Net pats užgriuvimas ant mergaitės buvo velniškai nepatogus - emocine prasme. Jis jau norėjo pradėti teisintis, tačiau nespėjo net praverti burnos, kai pajuto, kad jo nugara atsidūrė ant smėlio, o ant savęs pajuto juodaplaukės svorį. Jo veidą vėl užliejo tirštas raudonis. Neturėjo supratimo, kaip viskas įvyko ir, kas yra žymiai blogiau, kaip dabar derėtų elgtis. Atsiprašyti? Tačiau jos besijuokiančios akys nesakė, tartum būtų įsižeidusi ar supykusi.
- A-aš net-tyčia, - sumurmėjo, bandydamas teisintis, - Tik-krai nenn-orėjau,
Nusuko žvilgsnį. Dabar žvelgė į dangų - šis jau buvo nusidažęs tamsiu mėliu, tačiau ties horizontu dar buvo raudonos bei oranžinės spalvos ruoželiai. Kol kas matėsi vos dvi ar trys ryškiausios žvaigždės, užtat mėnulio nė pėdsako.
Jau norėjo stotis, nes jautėsi labai nejaukiai, tačiau kaip tik tą akimirką Elė padėjo savo galvą ant jo krūtinės. Po kūną pasklido šiluma - taip, šiluma, ji pakeitė tą keistą karštį, - ir jis nenorom šyptelėjo lyg pats sau ar danguj, ar pasauliui, ar dar kam. Pajutęs juodaplaukės apkabinimą pažvelgė į ją - ji buvo užsimerkusi ir šypsojosi. Pusę lūpų šyptelėjęs perkėlė smėlėtą ranką ant mergaitės sprando ir ėmė švelniai, vos prisiliesdamas, ją glostyti.
- Dabar geriau? Jau nebešalta? - tyliai pasiteiravo.
-
Elė pajuto smėlėtą Niko ranką sau ant savo sprando. Smėlis lėtai ir nesmagiai pradėjo byrėti po merginos drabužiais. Ji pasimuistė ir pajuto, kaip klastuolis pradėjo ją glostyti. Ji būtų sumurkus, jei būtų buvus kate. Ji buvo vis dar užsimerkusi, kai Nikas jos pasiteiravo, ar jai ne šalta. Ji nurijo seiles, užsikišo plaukus už ausies ir tyliai tarė:
-Jau nebešalta, bet nesitikėk atgauti šį megztinį, gražiuoliuk, - tik žodžiams išsprūdus, ji susivokė, ką pasakė.
Elė iškart išraudo ir atmerkė išsigandusias akis. Ji giliai įkvėpė ir nurijo seiles. Jei nieko nedarysiu, gal jis net į tą žodį nesureaguos. Tikėkis, Ele, tikėkis. Ji atleido savo rankas, kurios buvo apsisupusios aplink Niką. Ji rankomis atsirėmė į smėlėtą žemę ir atsistojo. Suėmė savo suknelę ir radėjo ją tampyti, leisdama smėliui išbyrėti. Ir tik tada ji susivokė, kaip juokingai ji turėjo atrodyti. Mergina su juodu megztiniu, iš kurio apačios išlindusi suknelė ir kardiganas. Na, nauja mada. Šmaikščiai pamanė. Nieko nelaukusi ji apsižvalgė ir išvydo, kad Nikas ją pargriovė prie pat uolos, kurios vidus buvo išgraužtas druskų. Ji nusliūkino prie jos ir pažvelgė vidun. Ten buvo tamsu bei nyku, bet puiki užuovėja nuo vėjo ir svetimų žvilgsnių, nors jų ir taip nebuvo saloje. Vienintelis įėjimas buvo plyšys tarp akmenų. Jis buvo labai menkas, bet varnei pavyko pralįsti ir ji išsitraukė lazdelę.
-Lumos.
Lazdelės galas pradėjo švytėti melsvai, apšviesdamas visą erdvę. Ant žemės mėtėsi kelios sausos lentos, kurias Elė sudėjo ir į tarpus prikišo šiek tiek sausos žolės ir šakelių. Magiškąją lazdelę nukreipė į vietą, kur turėjo būti laužas, ir tarė:
-Faro.
Iš lazdelės iššoko miniatiūrinis liepsnojantis liūtas ir įšoko tarp šakelių ir lentų. Liūtas pradėjo žaisti, lakstyti aplink, lįsti į kiekvieną plyšį tarp lentų, kai galiausiai liūtas ir mediena virto liepsna. Elė įkūrė laužą, kuris turėjo sušildyti ir ją, ir klastuolį. Ji nieko nelaukė ir pribėgo prie plyšio.
-Ei, Nikai, eikš. Čia jauku bei šilta. Be to aš esu čia, - tai pasakė ir, užsidengusi burną, sukrizeno.
-
- Ne ne, nesitikiu, tik... - nebaigė minties, pats nesuprasdamas, ką norėjo toliau sakyti, - Man svarbiausia, kad tau būtų šilta, o megztinis... bus dar tų megztinių, - kimiai nusijuokė, nerangiai patapšnojęs merginą per pečius.
Staiga jos akys atsimerkė. Tas staigus gestas (na, ne gestas, tačiau judesiu to irgi nepavinsi) privertė jį stabtelėti ir dar sykį atkartoti mintyse jos žodžius. Prisiminęs raustelėjo, tačiau nesureikšmino jokio žodžio, tad nusprendė nieko ir nekomentuoti - nenorėjo, kad mergaitė pasijusti nepatogiai.
Sulig jos atsistojimu, Nikas atsisėdo ir tik ranka nubraukęs visą smėlį iš plaukų, pakilo ant dviejų kojų, smalsiai žvelgdamas, kaip juodaplaukė bando atsikratyti žemės iš suknelės.
Nusekė ją, dairydamasis aplinkui. Ola neatrodė labai jaukiai ir jis neturėjo didelio noro lįsti vidun. Kita vertus, leisti tai daryti jai vienai, atrodė dar blogesnė mintis, tad be žodžių nusekė įkandin. Aišku, pro tokį mažytį tarpelį jis nepralįstų, tad burtų lazdelės pagalba perkėlė vieną akmenį tolėliau, kad praplėstų įėjimą. Šiam padidėjus juodaakis be vargo galėjo užeiti vidun.
Kol jis darbavosi su akmeniu, Elė spėjo jau užkurti smagiai bespragsintį laužą, kuris suteikė daug daugiau šviesos nei jos burtų lazdelė, kuria ji pasišvietė prieš tai. Ugnis nudažė olos sienas šilta rausva šviesa ir dabar jos vidus atrodė nepalyginamai jaukiau. Jos paragintas įlindo į olą. Kelių burtų pagalba išdžiūvusių lapų krūvą pakeitė į gelsvai rudą šiurkščios vilnos pledą, jį patiesė netoli laužo. Klestelėjo ant patiesalo ir patapšnojo vietą šalia savęs.
- Nagi, sėskis šalia, - puse lūpų šyptelėjo.
-
Išgirdusi Niko prašymą, ji dar šiek tiek pastovėjo, bet galiausiai atsisėdo šalia klastuolio ir padėjo savo galvą jam ant pečio. Varnė pažvelgė į laužą, kurį pati ir užkūrė. Ištiesė link jo rankas ir laukė. Netrukus ugnies kaitra pradėjo glostyti merginos delnus ir skruostus. Jai net pasidarė per šilta, bet vėjui prasiskverbus pro kelis plyšius, ji dar stipriau prisiglaudė prie bernioko. Ugnies šviesa ją ramino, leido pasijausti kitokia. Ji jau net užmiršo senąją Elę, kai nusikirpo savo senuosius plaukus. Tada ji šiek tiek atsitraukė nuo vaikinuko ir, gerai įsitaisiusi, pažvelgė jam į akis. Lėtai ir maloniai ji pabandė persmelkti Niką kiaurai, sužinoti apie jį viską, visas jo paslaptis ir jausmus. Deja, nieko neišėjo. Ji tarė:
-Ar galėčiau? - mostelėjo link jo kelių.
Tada ji atsigulė ir padėjo savo juodą galvą ant jo kelių. Ramiai pradėjo žaisti su savo pirštais ant jo kojų ir, nurijusi seiles, prasižiojo:
-O kaip supratai, kad aš tau patinku? Tik neišrausk ir nemikčiok, gerai? Nes mane tai priverčia taip pat paraudonuoti.
Netikėtai Elę užplūdo prisiminimai. Senelės šilti apsikabinimai, Franko pokštai, mamos istorijos prieš miegą, tėčio patarimai ir... Elė giliai įkvėpė deguonies ir iškvėpė anglies dioksidą. Ir senelio Stiglerio rūstus žvilgsnis. Eleizija taip ir niekada nesuprato, kodėl senelis jos taip nemėgo. Frankas visada buvo jo numylėtinis, o varnė antraeilė mergaitė. Ją tai skaudino, bet po kelių metų ji susitaikė su tuo. Na tik jai dabar knietėjo sužinoti kodėl, bet kaip, nežinojo. Nes senis jau buvo seniai pakratęs kojas. Visi manė, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, bet tik mažoji Stigler žinojo visą tiesą.
-
Varnė atsisėdo šalia, dėl ko juodaplaukio veide atsirado vos pastebima šypsena. Šiaip jis šypsodavosi itin retai, tačiau su Ele viskas buvo kitaip... Šalia jos šypsena pati atsirasdavo jo veide ir trylikametis negalėjo jos suvaldyti. Šypsojosi jis, tarp kitko, neparodydamas dantų, dažniausiai vien lūpomis, bet jo atveju tai jau reiškė neįprastai daug.
Pasuko galvą link jos galvos, besiilsinčios ant jo peties ir netyčia (tikrai netyčia) pakštelėjo ją į viršugalvį. Iš karto po to nusisuko į laužą. Tylėjo, nes ši akimirka jam pasirodė pernelyg graži, kad būtų galima ją gadinti žodžiais. O žodžiai... na, jie dažniausiai viską tik gadina - tai, kas svarbiausia, yra pasakoma akimis, prisilietimais, galų gale, poelgiais, o ne žodžiais.
Buvo gera. Taip gera, kad pamiršo, jog jiedu pažįstami vos savaitę. Laužas suteikė malonią šviesą ir šilumą, be to, čia buvo tik jiedu, galėjo nebijoti, jog tuoj juos užklups koks piktas ūkvedys ar dar kas ir nuvarys miegoti. Ne. Čia jie galėjo mėgautis vienas kito draugija niekieno netrukdomi.
Skvarbus rudų Eleizijos akių žvilgsnis privertė jį jaustis nepatogiai, nuo jo norėjo susigūžti į embrioną, tačiau vis dėlto nenusuko savųjų akių, išlaikė jos žvilgsnį. Atrodė, lyg ji bandytų jį nurengti akimis ir tai kėlė velnišką diskomfortą.
- Taip, žinoma, - linktelėjo ir suglaudė kojas, kad jai būtų patogiau.
- Lengva tau sakyti: nemikčiok, - kimiai bei visai ne linksmai nusijuokė ir susimąstė, - Na, o kaip tu supratai, kad tau patinka knygos ir istorija? - po kelių ilgų minučių tylos pasiteiravo, - Nežinau net, tiesiog tai jaučiu ir tiek, su tavimi jaučiuosi, - nutilo ieškodamas tinkamo žodžio, - laimingesnis, - gūžtelėjo pečiais.
Ranka pati ėmė glostyti varniukės galvą, pirštais šukuodama tamsius vešlius plaukus, išsidraikiusius ant jo kelių, savo spalva susiliejusius su jo kelnėmis, išsiskiriančius tik spindesiu.
- Na, tai tavęs paklausiu to paties, kad jau tokia smalsi esi, - pagaliau ryžosi prabilti ir - nuostabu - nebemikčiojo.
Ilgi pirštai slinko jos trumpais plaukais, kartais lyg per atsitiktinumą perbraukdami per švelnų it šilkas skruostą, įkaitusi nuo - nebuvo tuo tikras - laužo šviesos. Arba gal dar nuo kažko.
Nors mergaitė jam labai patiko, vis dėlto vienas faktas nedavė Nikui ramybės. Puikiai suprato, kad ji yra tik vaikas, o ir jis pats - toli gražu dar nebuvo tinkamo santykiams amžiaus. Vis apie tai pagalvojus jo kaktą ,,išpuošdavo" gilios raukšlelės, tad ir dabar atrodė gerokai sunerimęs, nors tikrai nenorėjo taip atrodyti.
- Klausyk... - vos girdimai pradėjo, tačiau taip ir nerado savyje jėgų baigti mintį.
-
Varnė paliko sąmonės glūdumoje blogus prisiminimus apie senelį. Elė, išgirdusi atsakymą į savo klausimą, nusišypsojo ir, gulėdama ant Niko, pažvelgė jam į akis. Viena ranka pradėjo purenti savuosius plaukus ir nusijuokusi tarė:
-Laimingesnis? Nejau aš tau tokia ypatinga? - Ir tada klastuolis Elės pasiteiravo to paties. Ji net užspringo seilėmis, bet po kelių sekundžių susitvarkiusi pridūrė. -Aš nesakiau, kad tu man išties patinki, kaip berniukas. Tikriausiai būsi pamiršęs tą žodį GAL. Ir be to, kas čia tokio blogo smalsauti apie vaikinuką, kuriam tu patinki, a? - tada ji su maža jėga bedė pirštą į jo krūtinę. -Turi problemų su smalsiomis merginomis?
Varnė užsimerkė ir smagiai suraukė savo nosytę. Ugnies kaitra švelniai glostė jos įraudusius skruostus, o ji tik mąstė ir mąstė. Eleizija, net negalvok apie rimus santykius su šiuo bernužėliu. Na, kol kas. Jam tik 13, o tau 11. Kai paaugsite, gal ir bus galima tarp jūsų, kai kam įvykti. Netikėtai Nikas žiojosi kai ką sakyti, bet, ištarus pirmąjį žodį, nutilo. Tyla - ji kartais taip mane nervina, bet kartais ir atpalaiduoja. Eleizija atsimerkė, bedė niūrų žvilgsnį į vaikiną ir sumurmėjo:
-Na, jau pradėjai, tai būk malonus ir pabaik.
-
- Nejaugi dar to nesupratai? - žaisminga kibirkštėlė sužibo tamsiose Niko akyse.
Ar mergaitės būtinai turi viską išgirsti du kartus? Jis visada laikėsi nuomonės, kad žvilgsniai ir kiti nebylūs gestai pasako daug daugiau už tuščius žodžius, bet, matyt, klydo. Ar visos mergaitės tokios, ar tik ji - trokštanti būtinai viskuo įsitikinti kelis sykius? Matyt, varniška prigimtis daro savo.
Sumišo. Taip, buvo pamiršęs tą nelemtą žodį, tačiau gi negalėjo imti ir lyg niekur nieko prisipažinti, tad nuleido pastabą negirdomis.
- Na, gerai. Tada paklausiu kitaip, - šyptelėjo, žaisdamas su Eleizijos plaukų sruoga, - Jei patinku, tai kodėl? - kiek patylėjęs pridūrė, bet jau tyliau ir rimčiau, - Ir kodėl pati nežinai, kodėl tik gal? - nudelbė žvilgsnį.
Kažkur tolimoje smegenų kertelėje suvokė, kad nederėtų taip jos provokuoti - kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, jis suprato pats skatinąs jausmus, tačiau... nė pats negalėtų pasakyti, kodėl jam tai pasidarė svarbu ir kodėl nutarė nesipriešinti.
Kurį laiką jiedu tylėjo. Klastuolis ir toliau žaidė su jos plaukai, nepaleisdamas iš akių laužo. Maža kas gali nutikti, nors, tiesą pasakius, mintimis buvo toli nuo čia.
- Ne, nieko, pamiršk, - sutrikęs burbtelėjo.
Supratęs, kad jo atsakymas gali pasirodyti šiurkštus (net jei jis to ir nenorėjo), pažvelgė varnei į akis ir blankiai šyptelėjo.
Norėjo ją paliesti, paliesti skruostą, ranką, gal ne tik paliesti ranka. Norėjo prisitraukti ją arčiau, įkvėpti jos kvapą, pajusti jos šilumą... Tačiau nedrįso.
Blogos mintys kaip mat išgaravo, jau net spėjo pamiršti savo nerimo priežastį. Nes kam jaudintis į priekį?
-
-Ne, nepamiršiu, - pasakė ir šyptelėjo. -Jei jau taip nori sužinoti, pasakysiu. Erzina tave tas mano GAL? Nesijaudink, nes su kiekviena akimirka, praleista kartu su tavimi, tas žodis vis mažėja, nyksta iš lėto. Aš dar pati nesuvokiu savo jausmų, supranti? Negaliu sakyti, kad jaučiu tau simpatiją. Nes tau būtų melas. Kai sužinosiu, ką visa tai reiškia, - bedė pirštą į savo krūtinę. -Tada ir pasakysiu viską.
Varnė dar arčiau prigludo klastuolio ir netik laužo ugnies kaitrą, bet ir Niko kūno šilumą, kuri ją ramino. Ji norėjo prie jo priglusti kuo arčiau, bet tuo pačiu metu bijojo ir norėjo pakilti nuo jo kelių. Tada ji paėmė Nikučio ranką ir sunėrė savo pirštus su jo. Mergina trumpai ir nepastebimai suvirpėjo. Ji užsimerkė, bet ir tada jos vaizduotė sudėliojo klastuolio veidą tamsoje. Atrodė, kad jos smegenys tiesiog pašėlo dėl to berniūkščio. Dieną, naktį ji tik galvodavo apie jį. Net sapnuodavo jį. Tada ji nurijo seiles ir pasiryžo atsakyti į pirmąjį klastuolio užduotą klausimą.
-Atsimeni, neseniai manęs klausei, kodėl tu man patinki. Na, tai pamąsčiau ir nutariau tau atsakyti. Tu kitoks, nei kiti vaikinai. Kažką turi, kas tave iš jų išskiria. Nežinai, gal tavo tie plaukai, su kuriais noriu pažaisti, gal tavo akys, į kurias norisi žiūrėti vakarais, o gal tavo tas virpantis balselis, kai tavęs pasiteirauju kažko apie tavo jausmus ir apie save, - tai pasakiusi ji suraukė savo nosį ir nusišypsojo lūpų kampučiais.
-
Taip, jis supranta. Nes ir pats iki galo nežino, ką jaučia ir kodėl. Suprato, kad nereikėtų leisti jausmams įsišėlti, tačiau nieko su tuo supratimu nedarė, net atvirkščiai - nė pats to nesuvokdamas vis pylė benzino į tą ugnį, degančią kažkur viduje.
Žvelgė į jų delnus, į susipynusius pirštus ir vien to žiūrėjimo jam pakako, vien dėl jo jautėsi esąs laimingesnis. Geresnis. Net nesvarbu, kodėl jis taip jautėsi. Tiesiog taip buvo ir viskas, kita jo nedomino. Nebent varniukė, kurios virpesį dabar pajuto. Pažvelgė į jos šokoladines akis
- Kodėl virpi? - tyliai, kimiai sušnabždėjo, laisva ranka švelniai glostydamas jos skruostus.
Linktelėjo. Jis atsimena klausęs, bet nesulaukęs atsakymo, vis dėlto nesitikėjo, kad ji ryšis apie tai prabilti. Manė, kad ji kaip tik nuleido jo klausimo negirdomis, nes nenori apie tai kalbėti.
Atsakymas jį sutrikdė. Kas išskirtinis? Jis? Negali būti. Jis gi tiks kaip visi, gal tik kiek protingesnis, tačiau tuo pat metu nuobodesnis. Negi jo neįdomi asmenybė gali kažkam patikti? Na, bet taip - juodaplaukė net nekalbėjo apie jo asmenybę, tik apie išvaizdą, tačiau ir ši Nikui neatrodė kažkaip ypatinga.
Suvokęs, kad reikėtų ką nors atsakyti, lyg nenoromis burbtelėjo.
- Mat kaip.
Šaunuolis, Nikai, nieko nepasakysi. Nieko gudresnio sugalvot negalėjai? - mintyse supeikė pats save. Pyko ant savęs dėl to, kad šalia šios mergaitės negali normaliai mąstyti.
Paglostė jai petį.
- Na, gerai, papasakok dar ką nors, - ne itin vykusiai pabandė nutraukti tylą.
-
Nežinodama apie ką kalbėti, ji pradėjo pasakoti savo giminės medį. Kad ir kaip tai kvailai atrodė, bet kitos išeities nebuvo.
-Net nežinau apie ką čia galiu pakalėti, - pasakiusi atsimerkė. -Gal apie mano giminę, a?
Elė laukė Niko atsakymo ir iškart galvoje ruošėsi šiai temai. Bandė prisiminti visus savo šeimos narių vardus, ypatingus gebėjimus ir t.t.
-Pažinojau tik du savo prosenelius, tėčio mamos tėvus. Kaip ir sakiau seniau, turiu turkiško kraujo, kurį paveldėjau iš savo prosenelio, Ali Bedardo. Anglišką kraują paveldėjau iš savo senelių von Peach, o lietuvišką - tikriausiai iš senelio Stiglerio giminės. Kodėl tikriausiai? Na, mes nelabai ką ir žinome apie jo tėvus, nes jie jį paliko vaikų namuose, kai seneliui buvo tik treji. Tik iš dokumentų išsiaiškinome, kad jo motina, mano prosenelė, buvo kilusi iš Lietuvos. Mano šeima yra grynakraujiai burtininkai, tik senelis, Korhanas Stigleris, yra žiobaras, - Elė nurijo seiles ir neprasitarė, kad Korhanas - vilkolakis. -Turėjau dvi tetas, bet mano tėčio sesė mirė, nesulaukusi net savo aštuoniolikto gimtadienio. Turiu vieną pusseserę, bet net nebandyk į ją pažvelgti akies kampučiu. Net nerizikuok pažvelgti į kokią kitą merginukę, nes aš labai pavydi, - nutaisė rūškaną veidą, ir neištvėrusi pradėjo juoktis.
Elė užsimanė valgyti, kas buvo labai keista. Nes tokiu laiku ji niekada nieko negerdavo (na gal tik vandenį) ir nevalgydavo. Ant žemės pamatė gulintį didelį akmenį ir nukreipė į jį lazdelę. Ji buvo pasiruošusi pirmą kartą išbandyti transfigūracijos burtažodį, kuris daiktą paverčia į maistą, apie kurį galvoji.
-Mileda.
Akmuo pradėjo keistis. Tai įvyko labai greitai. Ir štai priešais Elę gulėjo krepšelis zefyrų, o šalia jo - iš kažkur atsiradę iešmai. Varnė nieko nelaukė ir pagriebė zefyrus ir atplėšė krepšelį. Iškart po jų užuovėją pasklido jų kvapas. Eleizija paėmė vieną ir įsidėjo į burną. Tada paėmė kitą ir pridėjo prie klastuolio burnos.
-Nori?
-
Nikas linktelėjo ir be žodžių ėmė klausytis varniukės pasakojimo. Visada taip darydavo - jei jau kas ką pasakojo, jis tiesiog tyliai sėdėjo, neišleisdamas nė garso, tačiau atidžiai visko klausydamasis. Taip ir šįkart - jis neparodė jokio ženklo, tačiau pro jo ausis nepraslydo nė vienas žodelis.
Vienintelė emocija jo veide pasirodė Elei prasitarus apie pavydumą. Jis nedrąsiai šyptelėjo puse lūpų ir raustelėjo, tačiau viduje labai džiaugėsi, nors to neparodė. Puikiai suprato, ką reiškia merginos pavyduliavimas ir šis mažytis faktas labai jį pamalonino. Nejučiomis stipriau suspaudė juodaplaukės delną, tačiau vis dar švelniai, nesukeldamas jokio skausmo - bent taip tikėjosi.
Stebėjo, kaip ji pakeičia akmenis į zefyrus vis dar nieko nesakydamas. Tik pajutęs šalia burnos maistą, prasižiojo ir atsikando, tada, vis dar pilna burna, padėkojo.
Nieko nelaukęs atsikėlė ir pamovė kelis zefyriukus ant medinio pagaliuko. Taip paruoštą ,,šašlyką" ėmė šildyti virš ugnies. Ilgainiui zefyriukai ėmė skrusti, skleisdami saldų aromatą. Kai skanumynai jau buvo ganėtinai parudavę, nuėmė vieną jų iš iešmelio ir susigrūdo sau į burną. Jis buvo visiškai ištirpęs viduje ir maloniai degino liežuvį. Pasiūlė varnei.
- Nori? Taip dar skaniau, - šyptelėjo ir papūtė ant zefyriuko, kad šis nors kiek atauštų ir jau ataušusį padavė juodaplaukei.
Pasimuistė. Jam pasidarė nepaprastai karšta, tačiau niekuo sau padėti negalėjo. Megztinis ir taip buvo pas varnę (tarp kitko, kai ji nesukaista?), daugiau nusirenginėti nesiruošė - ir taip buvo vien su marškinėliais. Atsistojo ir priėjo prie įėjimo į uolą, pro kurį matėsi jau visiškai tamsus naktinis dangus. Įkvėpė gryno oro. Atsisukęs pažvelgė į Eleiziją.
- Nenorėtum vėl nueiti prie vandens? - nedrąsiai ištiesė jos pusėn ranką.
-
Elė susijuokė, nes Nikas pilna burna jai padėkojo. Ji pažvelgė į jo akis ir tarė:
-Tu toks žavus šiuo metu, - Elė tik po kurio laiko suprato, ką pasakė. -Na, aišku tu visada žavus, bet tik dabar esi super žavus.
Varnė raustelėjo ir tik dabar pajuto, kad ji verda tame klastuolio megztinyje. Iškart jį nusiėmė, kartu su kardiganu, ir liko tik su suknele. Norėjosi ir ją nusimesti, bet tikrai nebuvo tokia drąsi ir išdykus, kad būtų prie berniuko tik su apatiniais. Pažvelgusi į Niką, ji irgi pamatė, kad jis kankinasi karštyje. Tikriausiai jis irgi gėdijosi nusirengti marškinius, bet tada jis prikišo prie Elės paskrudusį zefyrą. Jį paėmė jį į ranką ir lėtai jo atsikando. Burnoje pasidarė išties saldu, net per daug saldu, bet Eleizija pabaigė valgyti ir pajuto, kad jos pirštai pasidarė lipnūs. Vaikinui pasiūlius grįžti prie ežero, iškart sutiko ir, nepalaukusi Niko, išbėgo iš užuovėjos. Plaukus vėl pradėjo kedenti vėsus salos vėjelis, o ji pribėgusi prie ežero, pradėjo plauti savo rankas. Ji norėjo, kad tas lipnumas dingtų. Tada ji atsigręžė ir išvydo prie jos artėjantį Nikutį. Tada pastebėjo, kad ant jų uolos galima užkopti.
-Sek paskui mane, klastuoli.
Ji ištraukė iš vandens rankas ir mostelėjo jomis į Niką. Vanduo nuo rankų užtiško vaikinui ant akių, o Elė į tą laiką jau buvo įpusėjusi lipti ant uolos. Pasiekusi viršų, išsitiesė ant jos ir laukė. Laukė, kol jos draugas čia taip pat užsikabaros. Kai tai įvyko, ji sušnabždėjo:
-Kol stebėsime žvaigždes, papasakok ir tu kažką.
-
Jo veidą nuliejo raudonis. Vėl. Labai tikėjosi, kad blausioje laužo šviesoje to nesimatys, mat ir taip visa uola buvo paskendusi raudonoje šviesoje: jo veidas neturėtų išsiskirti.
Truputį sutriko, kai mergaitė, užuot paėmusi už ištiestos rankos, bėgte pasileido tolyn. Jis dar trumpam grįžo į vidų - nepamiršo apie laužą, kurį dabar užgesino - ir ją pasivijo. Šįkart buvo atsargesnis ir nepuolė jos, nenorėjo vėl atsidurti smėlyje. Jis dar net nespėjo prie jos priartėti, kai ji, liepusi sekti įkandin, pradėjo kopti į uolos viršų.
Sunkiai atsidusęs nusekė ją. Niekada nebuvo itin geras fizinėje veikloje, tad ir dabar lipimui prireikė nemažai pastangų. Greit suprato, kad mergaitė, nors gerokai už jį jaunesnė ir vis dėlto silpnosios lyties, tačiau buvo žymiai vikresnė. Sukandęs dantis atsiduso, mintyse sau pasižadėjęs pasitempti šioje srityje.
Pagaliau užkopęs sunkiai alsavo, bandydamas atgauti įprastą kvėpavimą. Mergaitė, rodės, visai nepavargo. Priartėjo prie jos ir lengvai apglėbė per pečius, tačiau tai tebuvo draugiškas apkabinimas. Užvertė galvą.
Tamsų dangų puošė visa galybė žvaigždžių. Šiandien mėnulio nebuvo, tad žvaigždės švietė ryškiau nei įprastai. Trylikametis nesunkiai rado Mažuosius Grįžulo Ratus, o jose - Poliarinę žvaigždę.
- Na, - trumpai pamintijo, apie ką galėtų papasakoti, - visada svajojau sieti savo gyvenimą su mokslu, tačiau nežinau, ar magija ir mokslas yra suderinami. Tėvas, spėju, dėl to ant manęs niršta. Na, žinai, dėjo į mane daug vilčių, kad pagaliau mūsų giminę ištiks šlovė, - nenorom gūžtelėjo pečiais, - o aš jį nuvyliau. Mūsų šeimoje buvo daug mokslininkų, tačiau niekam nepavyko pasiekti aukštumų, tad visi tikisi, kad tai pavyks man. Aš irgi taip maniau, bet dabar pradedu abejoti. Na, supranti, apie kokią chemiją galima kalbėti, kai ir taip darbo su magija užtenka, - liūdnai nusijuokė. - Ir nors manau, kad magija ir šauni ir visa kita, tačiau šiaip man turbūt labiau patiko paprasto mirtingojo, kaip jūs vadinat, žiobaro, gyvenimas.
Kol pasakojo, tol nenuleido akių nuo Šiaurinės. Tik dabar palenkė galvą, pažvelgdamas į varnę.
- Ar buvo burtininkų, kurie šio bei to pasiekė moksle? - pasiteiravo. - Turiu omeny tikrą mokslą, o ne kokią alchemiją, - karčiai šyptelėjo.
-
Nikas, net užduso, kol užkopė ant uolos. Elė į jį pažvelgė ir net susirūpino dėl jo sveikatos, kai jis garsiai pradėjo kvėpuoti. Bet atidavęs organizmui deguonies skolą, jam palengvėjo. Na, taip atrodė varnei. Berniūkštis ją šiltai ir maloniai apsikabino ir netrukus paleido iš savo glėbio. Varnė, stebėdama žvaigždes, lėtai slinko link Niko rankos. Milimetras po milimetro Eleizija pradėjo justi, kad jo pirštai jau nebetoli. Netikėtai varne vos vos prisilietė prie Niko piršto ir laukė, kol jis susipras paimti ją už rankos. Laukti reikėjo ilgai. Tikriausiai ginčijasi su savimi. Galvoja ar verta, ar ne. Tada klastuolis prasižiojo ir pradėjo pasakoti apie tai, kad nori tapti mokslininku.
-Nesileisk spaudžiamas tėčio, jei tu to nenori. Paprieštarauk jam, sukilk prieš jo tvarką tada.
Elė nutilo ir toliau klausėsi vaikino.
-Burtininkas, kuris išgarsėjo, kaip žiobarų mokslininkas? Na, kartą nugirdau tėvus šnekant, kad tarp burtininkų sklando gandai apie Albertą Einšteiną. Žmonės sako, kad jis buvo nepaprastas žiobaras. Sako, kad jis turėjo savyje šlakelį magijos. Dabar vyksta tyrimas. Jo metu norima išsiaiškinti ar gandai yra tiesa. Bandoma išsiaiškinti tikrąją mokslininko prigimtį, bet daugiau nieko nežinau apie tokius mokslininkus. O gal tu ir būsi pirmas burtininkas, kuris kažko pasiekė moksle, a?
-
Net sudrebėjo, pajutęs švelnų varnės prisilietimą. Giliai įkvėpęs ir mažumėlę padvejojęs suėmė ją už rankos, jųdviejų pirštai susipynė. Na, prieš tai jį neatkreipė į jo ištiestą ranką jokio dėmesio, tad nebuvo tikras, kad ji nori laikytis už rankų.
Nenorom papurtė galvą ir liūdnai šyptelėjo. Jam net į galvą neateitų mintis pasipriešinti tėvui. Jis buvo griežtas ir nekentė prieštaravimų. Jis turbūt turėtų netekti galvos, jei surizikuotų taip padaryti. O jei tėvas jį išvys iš namų už jo paliepimų neklausymą? Kur tada Nikui reikėtų gyventi vasarą ir grįžti po mokyklos? Aišku, jis jo sūnus, tačiau... Maquetų šeimoje jau buvo atvejų, tai tėvai elgdavosi su savo vaikais, hm, ne itin tėviškai, švelniai tariant.
Tad ne. Jis nesiruošė prieštarauti tėvui. Juk jis nori jam gero, jis geriau žino, ko jam reikia. O ir mokslininko ateitis neatrodė bloga, išties jis tikrai to norėjo. Greičiausiai.
Aišku, viso to aiškinti nebuvo prasmės - ji turbūt net nesuprastų. Jis niekam nepasakodavo apie santykius, vyraujančius jų šeimoje, tačiau buvo bene įsitikinęs, kad kitiems jie atrodytų nesveiki, gal net toksiški. Jam taip neatrodė - taip buvo išauklėtas jis, jo tėvas, senelis ir dar kelios kartos aukštyn. Jam tai atrodė normalu.
- Kodėl turėčiau jam prieštarauti, jei jis tik rūpinasi mano ateitimi? - gana sausai paklausė daugiau savęs nei varnės.
Susimąstė. Na, gerai. Galėtų būti pirmas burtininkas-mokslininkas. Tik tam reikėtų susikaupti ties mokslu, o ne magija, kas šiuo gyvenimo etapu nebuvo taip lengva. Net nebuvo įsitikinęs, kad jiems leidžiama eksperimentuoti su cheminėm medžiagom.
- Na, o tu? Kuo tu nori būti? - apsimestinai linksmai pasiteiravo, norėdamas nukreipti pokalbį nuo savęs.
-
Varnė trumpam suraukė savo nosį.
-Bet jei, - tyčia pabrėžė pastarąjį žodį. - Tu to nenori, o tave verčia, tu turi pasipriešinti. Nesvarbu, kad tėtis tau pataria dirbti gerai apmokamą darbą, kuriame galima daug pasiekti, bet jei tau nepatiks dirbti ten, darbas bus tavo didžiausia klaida, supranti?
Eleizija sumirksėjo, bet toliau stebėjo žvaigždes. Gilei įkvėpė ir dar kartą apsidžiaugė, nes Nikas suprato jos užuomeną ir paėmė ją už rankos. Ji norėjo dar arčiau priglusti prie bernioko, bet susiėmė ir nerizikavo.
-Aš? Na, seniau, kai buvau mažesnė, norėdavau tapti pardavėja, bet šiuo metu tikra to netrošku. Mastau apie grafinį dizainą arba kažką, kas susiję su matematika ir chemija.
Tada pūstelėjo švelnus vėjelis, kuris pradėjo kedenti varnės trumpus plaukus. Ji stipriau suspaudė klastuolio ranką ir vos, vos pasuko savo galvą į jo pusę. Ji nepastebimai stebėjo jo veidą. Kažin apie ką tu dabar galvoji? Norėčiau taip pradaryti tavo daug protingų žinių prikištą galvą ir sužinoti viską, ką manai apie mane. Tada ji išsitraukė lazdelę ir ištarė:
-Eliukso miko.
Nieko neįvyko. Elė giliai įkvėpė ir suraukė nosį.
-Eliukso miko.
Netikėtai iš kažkur atskrido daugybė pagalvių ir visos nutūpė ant uolos viršūnės, ten, kur sėdėjo klastuolis su varne. Ji patogiai įsitaisė ant kelių lotoso poza ir pažvelgė į jaunuolį.
-Gal nori pažaisti žaidimą, a? Jis vadinasi tiesa, drąsa.
Palaukusi, kol Nikas sutiks, ji švelnia prisilietė prie savo kaklo ir tada tarė:
-Aš pirma. Tiesa ar drąsa, Nikai?
-
- Aš negaliu pasakyti, kad aš nenoriu, - tvirtai užginčijo.
Taip, tikrai nuoširdžiai negalėtų pasakyti, kad nenorėjo eiti mokslininko keliu. Šis kelias, nors ir primestas tėvo, Nikui atrodė tikrai patrauklus ir greičiausiai vis viena būtų jį pasirinkęs, net jei to primygtinai nesiūlytų ponas Maquetas.
Išgirdęs tamsiaplaukės atsakymą nusistebėjo.
- O aš kažkaip maniau, kad norėsi labiau ,,magiškos" ateities, visgi nesi kokia purvakraujė, - liūdnai šyptelėjo, prieš tai abejingai gūžtelėjęs pečiais.
Kraujo dalykai burtininkų bendruomenėje jam visai nerūpėjo, o įžeidžiamą žodį vis tiek vartojo, kalbėdamas apie save.
- Man atrodo, kad tau tiktų būti kokia magijos ministre ar Vizengamoto teisėja, - šyptelėjo, - tokia rimta moteris, užimanti aukšta postą valdžioje, kupina ambicijų ir planų keisti visuomenę į gerąją pusę, - nusijuokė, draugiškai patapšnodamas per pečius.
Prisėdo ant minkštos pagalves, atsiremdamas nugara į kitas dvi. Ne itin troško žaisti šį žaidimą, tačiau kol jis dar žiojosi prieštarauti, ji jį jau aplenkė ir uždavė klausimą.
- Nežinau, tegul būna... tiesa? - gūžtelėjo pečiais.
-
- Tu mane įsivaizduoji, kaip Magijos Ministre? - prunkštelėjo varnė. - Mane ten gyvą suėstų. Tikrai jau ne, nors ir kaip viliotų. Turėti tiek daug atsakomybės ne man. Tikrai sakau.
Elė pradėjo knaisiotis po pagalves, ieškodama geriausios pozos ir minkščiausios vietos. Atsisėdo į vieną vietą. Ten pasijuto nepatogiai, nes pro pagalves jautė į nugarą įremtą uolos gabalą. Tada ji persėdo į kitą vietą. Šiek tiek nugarą raižė kitas uolos atsikišimas, bet šiek tiek paslinkus žemyn viskas pasidarė tobulai tobula. Niekas nesispaudė ir neraižė Eleizijos, o pagalvės suteikė tokį komfortą ir jaukumą.
-Ūūūū, tiesa? Na, gerai. Leisk man pagalvoti, - tai pasakiusi uždėjo pirštą sau ant lūpų, vaizduodama, kad galvoja.
Ko čia tavęs paklausti? Reikia pradėti nuo lengvų ir nereikšmingų klausimų.
-Ar kada nors svajojai, kad norėjai gimti kitoje epochoje? Jei taip, tai kokioje?
Netikėtai nakties tamsą perskrodė ryškus žaibas. Po kelių sekundžių - antras. Tada pasigirdo griaustinis, kuris vertė drebinti kinkas. Varnė pažvelgė į dangų ir nurijo seiles.
-Man rodos, bus lietaus. Greičiau atsakyk į mano klausimą ir gal eikime link pilies, a?
-
- Bet pripažįsti, kad tokia mintis tau skamba viliojančiai? - šyptelėjo. - O ką, nenori atsakomybės? Bet tau tiktų toks darbas, ypač oficiali darbo apranga, - nusijuokė, nors kalbėjo visai rimtai.
Išgirdęs klausimą susimąstė. O susimąstyti tikrai turėjo apie ką.
- Na, svajoti tai gal ne, bet jei turėčiau galimybę rinktis... - nutęsė ir vėl nutilo susimąstydamas, - Gal visai neblogai būtų gyventi Antikos laikotarpiu. Na, žinai, visi žymūs filosofai, ilgos dienos saulėtoje Graikijoje mąstant apie gyvenimo prasmę, išvedžiojant sudėtingas matematines formules, o naktimis skaičiuojant atstumus tarp žvaigždžių... gal, sakau, visai nieko būtų, - nusijuokė, o sekundę vėliau pertraukė pats save, - nors ne, turbūt už visą labiausiai norėčiau gyventi kokiame XIX amžiuje, kai įvyko daugiausia svarbių atradimų. Gal tai aš būčiau išradęs elektros lemputę ar, dar geriau, sukūręs periodinę lentelę, - gūžtelėjo pečiais.
Nutilęs vėl paniro į apmąstymus. Taip, visai nieko, tačiau po atradimų epochos atėjo bjaurusis dvidešimtas amžius. Jame, beje, irgi naujovių mokslo bei technologijų srityje netrūko, gal net lenkė devynioliktąjį, tačiau... Nikas negalėjo pamiršti baisybių, ištikusių jo giminę ir tautiečius. Visa tai vertė jį mąstyti, jog gal geriau, kad gyvena dabar. Visų pirma, jis gyvena, o tai jau nemenkas pasiekimas.
Jo mintis pertraukė ryškus šviesos žybsnis, o po jo sugriaudėjęs griaustinis. Negalvodamas pašoko ant kojų, taip staigiai, jog net akyse aptemo. Tačiau nebuvo laiko mąstyti apie akių aptemimą, nes dangus pranašavo liūtį. Tą suprato ir tamsiauplaukė varnė, kuri dabar jau siūlė keliaut pilies link.
- Taip, eime, - linktelėjo.
Tamsų dangų perskrodė dar vienas žaibas, trumpam apšviesdamas apylinkes. Tą trumpą akimirką trylikametis spėjo pastebėti stebuklingąsias valtis. Be žodžių švelniai paėmęs Eleiziją už rankos nuėjo jų kryptimi. Jiems beartėjant prie plūduriuojančių plaustų iš dangaus pasipylė sunkūs vandens lašai, kurie krisdami garsiai atsimušdavo į žemę bei ežero paviršių.
- Bėgam? - paklausė ir nė nelaukdamas atsakymo pasileido prieš save, nepaleisdamas jos šilto delno.
Pribėgus prie kranto paleido varnės ranką. Atsargiai įlipo į siūbuojančią valtį, kuriai stiprus vėjas neleido nejudėti ir ištiesė juodaplaukei ranką, padėdamas jai įlipti. Kai šioji atsirado valtyje ir saugiai sėdėjo šalia jo, burtų pagalba apgaubė save ir mergaitę peršviečiamu burbulu, pro kurį negalėjo prasibrauti lietaus lašai. Apglėbė ją per pečius.
- Tau nešalta? - pasiteiravo, kai valtelė pajudėjo iš vietos.
-
Alenas jau seniai norėjo susitikti su Ashley. Todėl galvojo vietą kur galima būtu susitikt. Uždraustasis miškas.. Visai neblogai būtu, bet kažkaip jau banalu. Galima į ežero pakrantę. Ežero pakrante.. Rimtai, taigi yra sala ežero viduryje. Ten gal ir pakviesiu. Niekada dar ten nebuvau. Vaikinas pasiėmė popieriaus lapą ir parašė laišką.
Labas, nenori susitikti? Vakare 19:00 lauksiu netoli ežero pakrantės. Yra sala ežero viduryje.
Susitinkam prie kranto.
- Alen Sullivan
Vaikinas išsiuntė pelėdą, ir galvojo apie pačia salą. Alenas labai mažai apie ją girdėjo. Jinai mažai lankoma, apie ją mažai kalba. Vaikinui nors pati idėja ir kilo susitikti, bet keltis iš lovos jis labai tingėjo. Jam vos atsikėlus iš lovos, Alen priėjo prie spintos. Ką apsirengti jis galvojo ne ilgai. Jis apsirengė pilką šiltą megztini ir juodas kelnes su baltais sportbačiais. Atrodė jis gan kvailai, bet labai šiltai ir patogiai apsirengė už tat. Pats pakviečiau, ir turbūt pats dar ir pavėluosiu. Grifas truputi nusijuokė, bet nusijuokus iškarto surimtėjo. Pažiūrėjus jam pro langą, putė gan šaltas vėjas, todėl Sull užsidėjo dar juoda šaliką. Taip, lyg ir susiruošiau. Nors dar pasiimsiu burtų lazdelę. Gal prireiks.
Vaikinas išėjo iš Hogvartso, ir ėjo link ežero pakrantės. Buvo šaltas oras, todėl vaikinas labai džiaugėsi, kad šiltai apsirengė. Priėjus jam prie pakrantės, buvo 3 valtys. Alen valtį įstūmė į ežerą ir ant jos užlipo. Jam dar neteko plaukti su valtimi, bet jam gan visai patiko. Pūtė vėjas, todėl buvo tokios gan mažos bangelės, kurios svyravo valtį. Sala buvo netoli nuo pakrantės, todėl Sull jau matė salą. Alen pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau 19:05. Vėluoju! Reikia paskubėti.
Už poros minučių vaikinas gan greitai atplaukė į salą. Pakrantėje, jis nieko nematė, todėl jam teko laukti jos.
-
Buvo ankstyvas rytas. Ashley dar gulėjo savo lovoje, kai išgirdo stuksenimą. Pramerkusi akis, mergina šiek tiek jas pasitrynė ir pažvelgė į langą. Ten su laiškeliu snape, plasnojo pelėdžiukė. Kas čia dabar? Pravėrusi langą, rudaakė paėmė laišką. Atsisėdusi ant lovos ji praplėšė voką.
Labas, nenori susitikti? Vakare 19:00 lauksiu netoli ežero pakrantės. Yra sala ežero viduryje.
Susitinkam prie kranto.
- Alen Sullivan
Dar kartą pasitrynusi akis, mergaičiukė kelias minutes spoksojo į laišką. Apie tokį Alen ji nebuvo girdėjusi. Pasidėjusi raštelį ant spintelės, Ashli priėjo prie veidrodžio ir žvilgtelėjo. Prieš ją stovėjo neišsimiegojusi antrakursė. Grifė krestelėjo ant lovos ir dar valandėlei numigo.
Paukštelių giesmelės, bei rytmetinės saulės spinduliai pažadino raudonskruostę. Šį kartą išlipusi iš lovos, mergina daugiau į ją nebesugrįžo.
Apsilankiusi šen bei ten, susitikusi su keliomis draugėmis, garbanė prisiminė laiškelį, kurį gavo itin ankstyvą metą. Gal būt nueiti? O ką prarasiu.. Antrakursėlė nusprendė surizikuoti.
Šešta valanda popiet. Oras nebuvo toks mielas, tad Ashley išsitraukė lengvutį juodą megztinuką, savo šalį, bei juodas timpes. Apsiavusi bateliais ir dar kiek pasišukavusi ši žvilgtelėjo į laikrodį. Dar be visą ko pavėluosiu. Jau buvo po septynių dvidešimt. Vaikinukas laukia, o aš čia dar rengiuosi.. Paskubomis ji išlėkė iš pilies ir netrukus priėjo krantą. Stovėjo dvi valtelės. Įsėdusi į vieną, merginukė prisiminė brolio ir jos pasiplaukiojimus valtelėmis. Ak, kokie buvo geri laikai. Susigriebusi, jog turi skubėti, ši pagriebė irklą. Sausuma. Ashley išvydo vaikinuką su pilku megztiniu ir juodomis kelnėmis, bei baltais sportbačiais. Atsipūtusi, jog tai ne koks senas iškrypėlis, merginukė išlipo iš valties ir patraukė jo link.
-
Alenas laukdamas merginos, pagalvojo, kad jis pats gali atrodyti kaip iškrypėlis. Bet aš gi ne toks.
Aš ją pakviečiau, nes dažnai matydavau Hogvartse, Grifu gūžtos stale, pamokose. Ji turėtu ir mane žinoti. Nors galėčiau ją pagąsdinti. Alenui kilo gan keista mintis, bet jam jį visiškai patiko. Kol jis laukė grifės, jis pasislėpė ir laukė kol jinai atplauks. Bet rimtai, galima ją pagąsdinti, kad aš esu koks nors ištvirkėlis. Alenas su tokiomis mintimis atrodė kaip tikras ištvirkėlis, nors jis toks ir nėra.
Pasislėpus jam, praėjo ne daug laiko ir atplaukė Ashley. Nu dabar bus linksma. Turbūt. Jeigu neprisižaisiu. Alenas išbėgo ir staigiai paguldė ją ant smėlio. Tai padaręs jis išsitraukė burtų lazdelę.
- Dabar taip. Viską darysi ką aš pasakysiu. - pasakęs tai Alen pradėjo labai stipriai juoktis. - Atleisk, tai buvo tiesiog pokštas. - pasakęs jis pradėjo dar labiau juoktis. Įsivaizduoju ant kiek keistai atrodau. Turbūt ją labai stipriai išgąsdinau.
- Tikiuosi nesusižeidei. - pasakė grifas. Taip dar labiau primenu ištvirkėlį. Turbūt visi mano veiksmai bus keisti. - Taigi tu Ashley taip? Aš Alenas. - Pasakė vaikinas.
-
Ashley minutei nusisuko išgirdusi kažkokį garsą už nugaros. Tai nedidelis berniūkštis įsėdo į jos valtį ir nuplaukė. Na va. Dar ir valtį nuvarė. Vaikino siluetas dingo. Keista.. Kur jis.. Staiga kažkas atbėgo ir ant smėlio paguldė merginukę, bei ant jos atsisėdo. Jis išsitraukė lazdelę ir liepė rudaakei daryti viską, ką pasakys, kai Ashley ją išmušė jam iš rankų, o pačiam vaikinui įspyrė. Išsitraukusi savąją lazdelę ši nukreipė į jį.
- Nejudėk, nes tau tai stipriai atsirūgs, - įsiutusi pagrasino, kai pasigirdo juokas.
Garbanotų plaukų savininkė pasimetė išgirdusi juoką. Jis juokėsi. Tikrai juokėsi.
- Tau tai juokinga? Kai paleisiu redukto kerus, nebebus taip juokinga, - ši jau buvo bepasirengianti nuskraidinti vaikiną į kitą salos krantą, tačiau šis toliau pradėjęs aiškinti, kad tai pokštas.
- Tavo laimei dar stovi čia, o ne kitam krante.
Susinervinusi Ashley nusišluostė smėlį nuo savęs ir susigriebė ranką. Šią šiek tiek skaudėjo, tikriausiai nuo parmetimo. Kiek apsiraminusi antrakursė tarė:
- Skaudžiai įspyriau? Atleisk, kad aš taip suregavau. Tiesiog nesitikėjau, kad kažkas mane pakvies susitikti ir taip iš niekur nieko parmes ant smėlio. -Taip, aš Ashley, - kiek atpalaidavo sustingusius raumenis. - Tiesa, iš kur žinai mano vardą? Anksčiau nesu tavęs mačiusi.
-
Alenui iš Ashley poelgio buvo labai juokinga, nors ji trenkė gan skaudžiai.
- Taigi dažnai buvau sutikęs tave Hogvartse ir pamokoje, taip vardą ir sužinojau. - pasakė nustebęs Alen. Jinai manęs niekada nematė? Jaučiuosi dar labiau ištvirkėliu. - Be to, jo gan skaudžiai įspyrei. Iš kur pas tave tiek daug jėgos? - juokais pasakė Alen. Alen pamatė kaip žaibuoja. Ir už minutės pradėjo lyti lietum.
- Einam pasislėpti nuo lietaus kur nors. - Taip pasakęs Alen nubėgo kur netoli buvo ola. Pažiūrėjus į tolį, matysi joje tik tamsą. Alenas apsižiūrėjo kur Ashley, ir jos nerado. Pats jis labai išsigando, jo akiniai buvo sušlapti, nieko normaliai jis nematė, todėl galėjo būti, kad jis jos nepastebėjo. Taip, jeigu kviesiu galiu atrodyti kvailai. Bet jos nesigirdi ir nesimato. Alenas nusivalė akinius, ir lyg geriau matė. Bet jis vistiek jos nepastebėjo. Arba aš labai kvailas arba aklas.
-
Mergina kiek nejaukiai jautėsi sužeidusi gal visai geranorišką berniūkštį, tačiau ką daryt jeigu tave parmeta kažkoks vaikinas ir dar liepia elgtis taip, kaip jis pasakys. Neatrodė šis grėsmingai, bet vistiek..
- Na, kartą jau sutemus ėjau namo. Iš tamsaus šaligatvio išlindo vyras ir mane užpuolė. Pavyko pabėgti, tačiau nuo tada pasąmonėje liko didelis sukrėtimas ir tėvų priversta pradėjau lankyti savigynos kursus. Rezultatas matyt. Tikriausiai, - kiek šyptelėjo Ashli ir stengėsi neparodyti to žvilgsnio kupino baimės pagalvojus apie šį įvykį.
Pradėjo lyti, bei žaibuoti ir Alen pasiūlė pasislėpti nuo lietaus gretimoje oloje. Panelytė nubėgo paskui jį. Ši pastebėjo, kad vaikinas kažkaip keistai elgiasi, lygtais kažko ieško, tačiau neranda, žodžio neprataria ir suprato, kad tikriausiai jo akiniai aprasojo.
- Imk, nusivalyk, - ištraukė servėtėlė raudonskruostė ir padavė Alenui. - Na, geriau? - pasiteiravo ši.
Susiradusi didesnį akmenį Tonks atsisėdo ir laukė kol vaikinas ką nors pasakys.
-
Išgirdęs Alenui Ashley žodžius apie tai kaip ją užpuolė, vaikinui pasidarė labai nejauku.
- Aš labai atsiprašau. Tiesiog norėjau pajuokauti. Turbūt nejuokingai išėjo. - gan susirūpinęs pasakė grifas.
Kai pradėjo lyti, Alenas atrodė kaip tikras kvailys kažko ieškantis. Dėl stipraus lietaus silpnai girdėjo, ir dėl prastos regos silpnai matė. Kai grifė padavė jam servetėlę, Alenas kaip aklas kišo ranką nežinia kur. Kažkaip sugebėjus paimti servetėlę, jis nusivalė akinius ir pro juos pradėjo žymiai geriau matyti.
- A-a-ačiū-ū. - susigėdijęs pasakė vaikinas. Jam buvo gėda dėl savo poelgio. Elgiausi gan negražiai,
nors tai ir buvo pokštas, ji galima ne taip suprasti. Ir dar po to kai sušlapau atrodžiau kaip tikras kvailys.. Koks pasirodysiu jos akyse. Pūtė gan šaltas vėjas, darėsi šaltą.
- Darosi gan šalta, galvoju nueiti į pačią olą ir ten padaryti laužą. Ką manai?
-
Vaikinukas pasirodė labai drovus, tad nejauki tyla tiesiog žudė kaštoninių plaukų savininkę.
- Nieko nieko, taigi nežinojai, - bandė apraminti susinepatoginusį Aleną. Oras atvėso ir Grifas pasiūlė patraukti gilyn į olą. Merginukė kiek sudvejojo, nes nežinia kas joje gali slėptis tačiau visvien sutiko.
- Lumos, - atsistojo nuo akmens ir įžiebė lazdelės gale švieselę. - Na, eime apsižvalgyti, - pažvelgė į penktakursį. - Tiesa, nieko apie save nepapasakojai. Kas toks esi ir galų gale kaip čia sugalvojai susitikti? - kiek primerkė akis Tonks ir pakėlė lūpų kamputį. - Aš Ashley. Ashley Tonks. Antrakursė. Abu tėvai grynakraujai burtininkai. Turiu vyresnį brolį Džordžą. Jis baigęs Hogvartsą, dirba MM (Magijos Ministerijoje). Auginu pelėda ir triušę. Gimiau ir augau Lietuvoje, lankiau žiobarišką mokyklą, dailiojo čiuožimo bei gimnastikos būrelius, o tada persikrausčiau į Angliją, Oksfordą. Ten taip pat lankiau žiobarišką mokyklą, kol gavau laišką pakeitusį mano gyvenimą, - šiek tiek pasipasakojo apie save, lėtu žingsniu tipendama priekin.
-
- Aš penktakursis, iš Londono. Gyvenu su tėvu ir jo šeima. Turiu dvi įseseres ir pamote. Prieš Hogvartsą mokiausi savarankiškai namie. - Pasakė vaikinas. Net nežinau ką jai pasakoti.. Grifas truputi pagreitino savo žingsnius. Paeinant truputi jis sustojo.
- Čia gal ir padarom laužą? - paklausė Alenas. Alenas norėjo paieškoti kokių nors šakų, kad geriau degtų laužas, ne tik burtažodžiais, bet oloje šakų neturėtų būti. Vaikinas su burtažodžiais padarė laužą. Darėsi gan šilčiau. Ugnis buvo gan didelė. Iš tolo vaikinas pamatė kažkokį šešėlį.
- Tu nieko ten nematai? - gan įtartinai paklausė grifas. Alenas pasiėmė burtų lazdelę ir nuėjo patikrinti kas ten tokio. - Aš nueisiu patikrinti, tu čia gali pabūti, gerai? - pasakė Sullivan ir nuėjo. Alenas ėjo tyliu ir lėtu žingsniu, kad jį nepastebėtu. Jau kai priėjo prie tos vietos kur matė kažkokį šešėlį, jis pažiūrėjo į šoną ir pamatė gan didelį vorą ir šalia jo buvo labai daug mažų.
-
Ashley įdėmiai klausėsi vaikinuko prisistatymo, tampydama juodo megztinuko rankovę. Jis nebuvo labai jau iškalbus. Apie save nieko daug neatskleidė, pratarė vos kelis sakinukus, ne taip kaip drąsuolė - visą pergamento lakštą. Paėjęs kelis nemažus žingsnius, juodaplaukis užkūrė nediduką lauželį. Kraujo raudonio ugnelė degė tarytum pašėlus. Vieną akimirką atrodė, jog ši tuoj iššoks iš šakelių ratelio ir į savo pragariško karščio glėbį pasiglemš viską kas tik dega.
Mergina neketino visą laiką prastovėti, tad atsisėdo ant vėsaus smėlio, bei patogiau įsitaisė. Šiai atrodė, jog Alenui nelabai patinka antrakursės kompanija, tačiau jis pats ją pasikvietė, tad teks iškęst panelytės sunkų būdą, nors šis dar neišlindo į viešumą. Staiga jis kažkaip įtartinai dirstelėjo į tolį ir prakalbo kažką ten išvydęs.
- Aš nieko nemačiau, - suraukusi savo odelę ant kaktos, nuleidusi vešlius antakius, tarė grifiukė.
Penktakursis patraukė gilyn apsižvalgyti. Kaip gi Ashley liks ten kur sėdi, paliepta vyresnėlio, neis su juo. Šiam dingus iš mergaičiukės akiračio, ji pasekė paskui. Grifas stovėjo susitingęs, išpūstomis akimis ir žiūrėjo į vieną tašką. Atsisukusi antrakursė išvydo milžinišką vorą, daug kartų mažesnių apsuptyje. Vaikinas net nejudėjo, tad lėtai išsitraukusi ir pakėlusi lazdelę, Ashley nukreipė ją į siaubūną.
- Relasio! - nusviedė jį kuo toliau. - Eime greičiau, bėgam, - šaukė sustingusiam Alenui garbanė.
-
- Nieko nematei? Keista, man pasirodė, kad mačiau lyg kažkokį siluetą. - įtartinai ištarė vaikinas. Vėliau kai vaikinas pamatė tai, jis tiesiog sustingo. Alenas nebijojo vorų, bet kai vienas iš jų buvo toks milžiniškas ir su pavojingu įvaizdžiu tai jie tikrai baugino jį. Ką daryti? Toks voras gali ir užpulti, atrodo jis gan pavojingai. Ar pranešti man tai Ashley.. Reikėtu iš čia išeiti kuo greičiau, bet išėjus taigi ten gan stiprus lietus. Vaikinas taip prastovėjo gan ilgai, kol neatėjo Ashley irgi. Mergina sureagavo gan greitai, ne taip kaip Alenas. Ji ištarė burtažodžius ir pradėjo šaukt, kad reikia bėgti.
- Jo tu teisi, einam iš čia. Čia pavojinga. - Pasakęs pradėjo bėgti. Bėgant jis stengiasi nežiūrėti atgal, bet visgi padarė tai. Jis pamatė, kaip maži vorai pradėjo sekti paskui du mokinius. Alenas jau buvo lauke, lijo stiprus ir šaltas lietus. Jam buvo sunku kažką pamatyti todėl, stengėsi toliau bėgti toliau.
Taip nuo jų nepabėgsi niekados, jie seks ir seks. Kol ir neužpuls jie. Alenas atsisuko ir ištraukė burtų lazdelę.
-
Milžiniško siaubūno su daugybe akių, bei kojų nesimatė. Šis tikriausiai buvo pačioje urvo pabaigoje. Grifas pagaliau atsigavo, bei pasileido bėgti paskui Ashley. Mažesnių voriukų tuzinas sekė hogiečius ir atrodė, kad jie net neketino sustoti nenusitempę su savimi vaikų. Ko galima tikėtis, juk tikriausiai tai buvo jų motinėlė, o čia kažkokie mažiai ją nuskraidino į patį olos galą. Supratusi, kad turi veikti, antraip šie užpuls grifus, atsisukusi atgal merginukė nukreipė lazdelę į akmenį ir tarė:
- Engorgio.
Jis padidėjo taip, jog užvėrė plačią milžiniško urvo angą. Padarėliai nepasidavė ir pradėjo nesuvaldomai skverbtis pro smulkiausius plyšelius. Ashley toliau pasileido bėgti.
- Mano lazdelė! - sušuko teisuolė ir grįžo jos.
Vos spėjusi sučiupti nukritusią lazdelę, merginukė pargriuvo. Vorai nenumaldomai artėjo. Vienas, kitas jau lietė nedidukės merginukės kojų pirštelius.
- Immobulus, - ištarė kažkurioje knygoje skaitytą burtažodį ir užšaldė vorus, drįsusius paliesti laibą raudonskruostės kojelę.
Atsistojusi, išdidžiai nusišluosčiusi birų smėlio ir akmenėlių mišinį, ji patraukė stovinčio penktakursio link. Taip šiems beeinant, o gal bebėgant, jie priartėjo prie vienintelės likusios valtelės.
- Tiesa, maniškę nuvarė kažkoks berniūkštis, neprieš jeigu įsėsiu į taviškę? - kiek sustojo, o tada toliau tęsė. - Suprasiu, jei nenorėsi manęs priimti ir su mielu noru grįšiu pas geranoriškus voriukus, - nustačiusi kuo rimtesnę miną kalbėjo antrakursėlė, o tada pakėlusi vieną lūpos kamputį šyptelėjo.
-
Alenas, bėgdamas suprato, kad nuo tų vorų nepabėgsi. Jis atsisuko ir ištraukė burtų lazdelę, atsisukant jis pamatė, kaip Ashley guli nugriuvus, ir ant jos puola vorai. Vaikinas nespėjo sureaguoti, bet grifė spėjo. Jinai užšaldė tuos vorus. Jie lyg sustingo ir nugriuvo ant žemės. Alenas pribėgo prie Ashley ir padėjo jai atsistoti.
- Ar tu nesusižeidei? - nerimaudamas pasakė Alenas.
Lietus nustojo lyti. Pradėjo šviesti saulė. Alenas su Ashley buvo visiškai šlapi. Pradėjo pūsti šiltas vėjelis ir saulės spinduliai pradėjo šildyti. Lietus pats buvo šaltas, todėl pats vaikinas sugebėjo sušalti. Jis pradėjo abejoti, ar mergina kuri buvo šalia jo irgi nesušalo, todėl jis jos ir paklausė.
- Tau ne šalta? Visgi lietus buvo šaltas. - Sullivan jau pradėjo labai nerimauti dėl antrakursės. Jis pergyveno, visgi ant jos vos neužšoko tie vorai ir neužsipuolė. Vaikinas gyliai širdyje jautė truputi gėdos, kad jis iškarto nepradėjo su jais kovoti, o bėgti ir, kad ne jis juos nugalėjo o tą jaunesnė už jį mergina. Jam tai buvo gan nejauku, jis jautėsi silpnas. Aleno einant tempas buvo gan greitas, todėl jie kartu greitai priėjo prie valčių.
- O tu nori jau iš čia išeiti? Manau, kad pas mus gerai išeitų susibendrauti su tais vorais, - pajuokaudamas atsakė. - Na, tai ne mano valtis gi, ir man tikrai jos negaila dalintis. - Truputi pratylėjo, ir toliau tęsė. - Kodėl nenorėčiau priimti? Taigi tai įvyko viskas dėl manęs. Aš galima pasakyti lieku tau skolingas. - šyptelėjo Alenas. - Bet jeigu tu mielu noru norėsi grįžti pas tuos vorus, tai kodėl gi ir ne grįžti mums? - juokaudamas pasakė.
-
Oras žymiai pragiedrėjo, iš tamsių debesų patalo išlindo pirmas saulės spindulėlis. Smėlis buvo klampus ir patamsėjęs nuo gana ilgokai trukusio lietaus, tad Ashley vos pakeldavo kojas giliai įklimpusias į tą purvą. Mokiniai buvo šlaput šlaputėliai, todėl pakilusi saulė kiek pradžiovino rūbelius.
- Ne, man nešalta, viskas gerai, - atsakė į Aleno pasiteiravimą. - Tai tau dar neužteko voriukų, a? Nori kokį trolį užkalbint? - kiek prisimerkusi kalbėjo mokinukė. - Na, jei dar nori su kokiu gyviu pabendraut, tai aš palauksiu čia. Arba bent kitos valties, o tada ją nuvarysiu, - tarė Ashley lyg tai būtų nieko blogo, o tada nusišypsojo. - Dėl tos vienintelės valtelės.. Taigi tik pajuokavau, žinau, kad neišdrįsi palikti manęs čia vienos, o jei ir sugalvotai taip pasielgti, tikrai kliūtų, - paaiškino penktakursiui, kuris atrodo to nesuprato ir nusijuokė.
Merginukė buvo visa permirkusi, todėl norėjo kuo greičiau nusimesti drabužius ir lįsti į karštą vonią, tačiau deja ji dar vis stovėjo kažin ko pilnoj saloj. Šiai dienai jai tikriausiai buvo gana, prisimenant faktą, jog vos neužėjo į nuostabių voriukų svetelius.
- Tai tu lieki? Man tikrai šiandienai jau gana, gal kitą kartą, - išsekusi prabilo rudaakė.
Garbanėlė įsėdo į valtį ir paėmė vieną irklą.
- Plauksi, a? - dar kartą paklausė ir pakėlė antakį.
-
- Nu tai puiku tada. Lipk į valtį. - šyptelėjo vaikinas. - Ar negalėtum čia manęs palaukti? Aš tuoj ateisiu. - Alenas norėjo patikrinti ar tų vorų nėra. Jam gal atrodė, kad tai nebūtina ir kvaila, bet jis norėjo lyg tai padaryti.
Alenas greitam paliko Ashley ir nubėgo ir vėl prie tos olos. Kvailys, ką aš darau.. Pats sau darau bėdą. Sullivan lyg žinojo, kad daro kažkokia klaidą, bet jis norėjo patikrint ar jie neseka.
Švilpis buvo nubėgęs jau gan toli. Toliau gan netgi, kur buvo nukritus Ashley, kur ją užpuolė. Vaikinas iš tolo jau pamatė kaip kai kurie vorai eina atgal į olą. Alenui pamačius tai netgi lengviau pasidarė, ir nusiramino. Jis jau norėjo eiti atgal, bet jam paėjus vieną žingsnį, jis atsistojo ant šakos ir jinai sulūžo. Garsas buvo gan garsus, netgi vorai atkreipė dėmesį. Alenui pamačius kaip jie eina, jis pradėjo iš visų jėgų bėgti atgal, kol jie jį nepamatė. Pribėgo jis gan greitai prie valčių, jis į juos įlipo.
- Gal man duosi irklą? Aš gal valtimis naudot geriau moku, - juokaudamas pasakė.
-
Na ir kur jis dabar eis? Vėl košės privirt? Kaip žinai, bet jei pamatysiu tuos sumautus vorus, ar dar kokį gyvį, galėsi likt saloj, o aš plauksiu.
- Mmhh, - nežymiai linktelėjo galvą ir pavartė akis. - Bet perspėju, jei grįši su net ir menkutėliausiu gyviu, arba išvis negrįši, aš tavęs nelauksiu. Plauksiu sau,- išsakė savo mintis.
Vaikinukas patraukė ta pačia linkme, kuria jie eidami rado olą.
- Ot kvailys, - nusikeikė pasiutusi Ashley. - Vos atsiplėšėm nuo vorų, tai jis dar eina ten. Na, bet kai grįši, pamatysi kas tau bus, - kalbėjo sau viena grifė.
Ši sėdėjo iš pykčio sukiodama kaštoninių plaukų sruogą. Po valandėlės bėgdamas grįžo ir Alenas. Jau buvo aišku, jog jį vejasi. Ir dar šis turi drąsos pasakyti, kad moka geriau naudotis valtimi?
- Ir vėl privirei košės? Aišku kaip dieną.. Na žinai, dabar kad gudras tai lik čia. Aš plaukiu. Perspėjau, jog jei prisidirbsi į valtį neįšoksi, - įsiutusi tarė antrakursė ir pamatė artėjančius vorus.
- Rimtai? Vorai? Sėsk, bet žinok, jei jie mus pasieks, priplosiu tave, arba dar blogiau - išmesiu iš valties. Tavo laimei mokėk plaukt, - pagrasino Ashli.
Ir iš tiesų ji tikrai būtų išmetusi penktakursį iš valties. Tai nebuvo tik pasakėlės. Dėl irklų.. Kadangi buvo verdanti pykčiu, juos tiesiog užkerėjo. Pamažu šie du tolo nuo kranto. Keli vorai bandė laimę plaukti, tačiau nesėkmingai. Visi kiti žvelgė į tolstančius mokinius, o tada grįžo urvan.
- Pasisekė tau, - vis dar piktai konstaktavo faktą rudų akių savininkė.
Štai pagaliau valtis pasiekė sausumą ir Ashley išlipo iš jos. Merginukė šiek tiek atlėgo, tačiau vis dar norėjo įstumti Aleną į ežeriuką. O ką? Tegul paplaukioja. Garbanė susivaldė, kad ir kokia pagunda bebuvo.
- Tai lipsi, ar sėdėsi ten, a? - pažvelgusi į bernioką, paklausė ir pakėlė vieną antakį.
-
Alenas įlipo į valtį ir kartu su Ashley plaukė prie kranto. Alenui Ashley elgesys buvo juokingas. Antrakursė.. Jai gi tik 12 metų. Gan kvailai atrodys, jeigu ji bandytu man grasinti arba jau ten mušti. Ji gi nieko nesugebėtu. Na ką galiu padaryti. Reikės gal pavaidinti, kad baisu. Nesakysiu gi jai,
kad ji juokingai taip atrodo..
- Puiku tada jeigu pasisekė. - šyptelėjo vaikinas. Plaukiant valtimis, Alenas tylėjo ir nė žodžio ištarė. Jis tik žiūrėjo, kaip vorai bando plaukti ir pasiekti jį, kad užpulti.
Priplaukiant prie kranto Alenas nespėjo, kaip dar atsistoti grifė pradėjo klausinėt ar jis ten ir sėdės.
- Aš nespėjau netgi atsistoti. Raminkis. - keistu balsu atsakė. Alenas išlipo iš valties ir pažiūrėjo į Ashley.
- Žinai, man gal reikėtu atsiprašyti. Už tai, kad pakviečiau ir privėliau bėdų. Taigi, tu čia pasiliksi, ar mums reikės jau atsisveikinti?
-
Gal būt per aršiai suregavo Ashley, tačiau ši buvo labai pavargusi ir išsekusi.
- Prisivirėm košės abu, tad čia ne tu vienas kaltas. Atleisk, kad taip reguoju, tačiau mano galva baigia perkaist nuo visų tų įvykių, - kiek atsidusi pratarė grifiukė. - Tikrai mielai dar pabūčiau, bei tave pajuokinčiau, tačiau jau turiu eiti, - suvokusi, kad jos pyktis buvo priimtas tarytum vienas didelis juoko debesėlis, tarstelėjo merginukė ir nusijuokė.
Antrakursėlė žengė kelis žingsnius atgal ir atsisveikino:
- Jau eisiu. Visai nieko buvo pabendrauti su voriukais. Na, aišku ir su tavimi, - vėl nusijuokė pikčiurna, o tada nusisuko ir patraukė pilies link.
Užkopusi į kalnelį, rudaakė dar kartą pažvelgė į Aleną, bei pakėlusi ranką mostelėjo. Eidama mokyklon, ši apsvarstė kaip kvailai pasirodė, tačiau ji nebuvo ta, kuri pernelyg suktų galvą dėl savo poelgių. Prieš akis mergaitei atsivėrė nuostabus, žvaigždėtas nakties skliautas. Buvo gan smagu pėdinti su tokių vaizdinių palyda. Retkarčiais nukrisdavo kokia žvaigždelė ir dvylikametinukė tarytum visiškai mažytė, užsimerkdavo, bei sugalvodavo norą. Netrukus Ashley pasiekė pilį. Tyliai pravėrusi vartus, ši įsliūkino į kiemą, o tada niekeno nepastebėda parsibeldė į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
-
Einant krantu Elridė pamatė ant kranto esančią medinę valtį. Och... Senai norėjau pasiplaukiot su valtim! Prieš kelis metus ji bandė pasigaminti plaustą ir juo perplaukti netoliese esančią upę. Deja, pagaminus plaustą ir įstūmus jį į upę srovė plaustą nunešė kaip vėjas pienių pūkelius. Su šypsena pribėgusi prie valties mergaitė pabandė įsiropšti į ją. Įlipusi į valtį ji su džiaugsmu apžiūrėjo, tačiau valtyje nebuvo nieko įdomaus neskaitant irklo. Šis niekuo neišsiskiriantis irklas patraukė Elridės dėmesį. Mergaitė buvo pasidariusi panašų, tačiau grubesnį. O aš seniau buvau naginga... Gaila, tai apleidau seniai... Pirmakursė susipratus, kad reikia, kad valtį kažkas pastumtų, nes kitaip ji nepajudės iš vietos nestipriai trinktelėjo į valtį. Tyliai nusikeikusi išlipo iš valties ir priėjo prie jos galo. Stumdama į vandenį medinę, niekuo neypatingą valtį, mergaitė sušlapo kojas. Vėl vanduo... Kodėl jis toks šaltas... Pabandžiusi įlipti į valtį Elridė jos vos neapvertė. Nusijuokusi iš savęs ji vėl pabandė įsiropšti į tą nelemtą valtį ir jai pavyko. Su džiaugsmu įsitaisiusi joje pasiėmė irklą ir pabandė irtis. Nauji potyriai mergaitei buvo labai įdomūs ir džiugino ją. Kuriam laikui pamiršusi dieną užplaukusias bėdas, vis pasiirdama, atsipalaidavo valtyje. Pastebėjusi, kad priartėjo prie ežere esančios salos Elridė prislinko prie krašto apžiūrėti ją. Pamačiusi palmes apstulbusi panoro jas tuoj pat paliesti. Mergaitei dar labiau prisiartinus prie krašto valtis ėmė ir apsivertė. Išsigandusi mergaitė ėmė skęsti ir nebežinojo ką daryti. Kodėl! Galėjau būti atsargesnė... Išnirusi trumpam į paviršiu žaliaakė spėjo pasigriebti valties kraštą ir juo prisilaikydama užsiropštė ant apsivertusios valties. Krantas buvo vos už penkių metrų, tačiau mergaitė nebežinojo kaip iki jo priplaukti su apversta valtim. Pabandžiusi irtis rankomis po kelių irių Elridė nuslydo nuo valties viršaus. Gylis buvo žymiai pamažėjęs ir mergaitei pavyko nusigauti iki vietos, kur kojomis pilnai siekė dugną. Permirkusi ir drebėdama nuo šalčio ji išlipo iš vandens ir ėmė save keikti.
-Neužteko herbologijos?! Baik būti tokia kvaila... Uch! Na, viskas normalu. Aš kalbuosi su savimi tuščioje saloje. Taip, tai tikrai normalu,- gręždama vandenį iš rūbų susinervavusi pyškino ji. Atsibodus gręžt permirkusius rūbus mergaitė priėjo prie netoliese buvusios palmės ir atsisėdo po ja. Na, bent palmę pamačiau... Tikrą. Giliai įkvėpusi Elridė įsipatogino ir užmerkė akis. Ėmusi svajoti, kokie nuotykiai jos laukia ateinančiose pamokose, mergaitė ėmė įsivaizduoti vaikystę. Ji stebėjo, kaip dar būdama septynerių išėjo į lauką ir pagaliau išdrįso kažką pakalbinti. Prieš ją stovėjo metais vyresnė mergaitė – Argana. Liesa rudaplaukė žiūrėjo į ją rudomis akimis ir nusišypsojusi pasiūlė draugauti. Ji buvo pirmoji Elridės draugė ir, turbūt vienintelė, su kuria ji norėtų ir dabar pabendrauti. Prisiminusi, ką su ją išdarinėjo mergaitė apsivertė ant šono ir įsitaisiusi prisnūdo.
-
Niūrų saulėtą ir įvairiausių spalvų lapų išmargintą rudens rytą, kurio veidas Fasirui buvo panašus į kokio nors siaubo filmo klouno, išsirengusio ir išsidažiusio spalvingais rūbais ir laikančio už virvučių rankoje krūvą juodų helio balionų, veidą. Tokį rytą vyriausiasis von Sjuardų sūnus ir išėjo pasivaikščioti, tiksliau - prasiblaškyti - į lauką. Nežinia, koks velnias jį atvijo iki ežero - po teisybe, ir pats Fasiras per niūrias mintis, plėšančias galvą kaip krūva pasiutusių išprotėjusių bulių, net ir nebeatsiminė, kaip ir ko čionai atėjo. Susigriebė tik kai jau stovėjo šlapioje pakrantėje - balotoje ne dėl ežero potvynių, o dėl lietaus.
Fasiras ištraukė rankas iš juodos striukės kišenių, pritūpė, pasirinko kelis plokščius akmenukus. Pasiėmė vieną, be tikslo metė jį į ežerą ir nugramzdino. Metė kitą - ir jį pasiuntė ten pat. Atsidusęs žvilgtelėjo į netoli siūruojančius meldus ir išvydo medinį plaustą...
Plaukdamas jautėsi kaip Džekas Sperou, atsiprašau, kaip kapitonas Džekas Sperou. Bet ne dėl to, kad jautėsi vienišas, išprotėjęs, negalėjo stovėti ant plausto nesvyruodamas ar kad turėjo vandens transporto priemonę, o todėl, kad ji skendo. Vaikis skubriai mėtė irklą tai į vieną, tai į kitą pusę, juto, kaip jo batus pamažu ima semti vanduo ir... tada jo plaustas atsitrenkė į žemę. Fasiras intuityviai automatiškai iššoko ir atsigręžė, akimis nulydėdamas ežero gelmėje dingstantį plaustą - matyt, toji vieta prie kranto buvo ganėtinai gili. Fasiras niauriai nužvelgė tamsų ežero vandenį ir abejingai gūžtelėjo pečiais. Bus tų plaustų, šis - ne pirmas ir ne paskutinis.
Tuomet grifui šovė į galvą atsigręžti ir išsiaiškinti, kurioje vietoje jis atsidūrė. Išvydo medį tiesiu kamienu ir ilgais lapais, keista žieve. Neišsyk suprato, koks tai egzotiškas medis šiems kraštams, o kai suprato, tai suprato, ir į kokią bėdą papuolė. Vaikinas neturėjo nei lazdelės, nei pelėdos, nei plausto, tik vieną patrūnijusį irklą, o atplaukė į patį juodo, pavojingo ežero vidurį - į salą. Fasiras niūriai sau vyptelėjo - būta čia ko panikuoti. Tėvas greitas, jeigu jis dings - staigiai atras. ,,Taip, kaip ir Raveną, ne?" - įkando balselis viduje. ,,Taip, iš esmės, gali būti." - patvirtino Fasiras nemąstydamas ir pasuko apsižvalgyti po salą.
Salose niekas nemėto nei kirvių, nei lentų, nei virvių, net burtų lazdelių nemėto, ir skudurėlių batams nusivalyti. Sala buvo velniškai švari, nebuvo jokių naudingų ar nenaudingų šiukšlių. Fasiras išvaikščiojo ją beveik visą, ir visą šį laiką skambaliavo kišenėje užsilikusiais plokščiais pilkais akmenukais iš ano ežero kranto. Tada nusprendė nueiti į turbūt jau paskutinę saloje jo neapžiūrėtą vietą. Ir atrado viską - ir sveiką irklą, ir valtį. Ir vieną nereikalingą bonus daiktą. Ne daiktą, o gal ir daiktą, bet tai kitaip buvo vadinama žmogumi. ,,Galėčiau ją palikti ir išplaukti..." - piktdžiugiškai pamintijo vaikinas. Pastovėjo prie valties, numetė prie jos ir sutrūnijusį savo irklą, kurį visąlaik nešiojosi po pažastimi - rasi ir prireiks. Net nemelavo sau, kad galėtų palikti iš pažiūros pirmakursę merginą - ar bet kokio kitokio amžiaus ir kitokios lyties žmogų - vieną saloje, jei nebūtų įsitikinęs, kad jis nėra koks blogietis ar turi būdų pabėgti. Von Sjuardas abejingai spoksojo į koledžo draugę tol, kol pamatė, kad jos rūbai šalti, o ji pati truputį tirta. Kietai sučiaupė lūpas, priėjo arčiau.
- Ė, tu, - šaltai kumštelėjo mergaitei į šoną. - Kelkis. Reikėtų pažymėti, kad miegoti ant ežero kranto pučiant tokiam vėjui nėra pati geriausia mintis, - niauriai pasišaipė jis. ,,Man jos negaila. Aš jaučiu pareigą pasirūpinti tėvo... savo koledžo nariu. Aš esu atsakingas kietaširdis." - pateisino save. Pašaipusis balselis bailiai tylėjo - per daug gerai žinojo, koks Fasiras principingas.
O Fasiras vikriai nusirengė storą juodą savo apsiaustą ir užmetė ant šlapių ir šaltų grifės pečių.
- Renkis, čia ne prašymas. Tik nesugadink, - niauriai mestelėjo jis.
-
Užsnūdusi Elridė ėmė sapnuoti, kaip laiminga bėga nuostabių pievų laukais. Jie buvo lygiai tokie patys, kaip ir pamokos metu matytoje vizijoje. Žali medžiai sinchroniškai lingavo ir, rodos, norėjo padainuoti. Švelnus vėjas taršė trumpučius juodus plaukus, o ji greit susigaudžiusi netvėrė džiaugsmu.
-Čia taip gražu! Aš niekados iš čia nedingsiu, tai mano rojus!- su didžiausia šypsena išrėkė ji,- čia nuostabu,- tyliai pakartojo sau. Mergaitė su džiaugsmu bėgo paskui tėtį, kuris gaudė mažą, auksaplaukį berniuką. Vis sustodama prie pastebėto drugelio, ar kažko, kas jai patraukė akį, pagaliau pasivijo tėtį su mažu berniuku. Apsikabinusi tėtį ji negalėjo įsivaizduoti jokio geresnio jausmo už tą, kurį jautė tuo metu. Nenustodama šypsotis mergaitė jau norėjo paliesti mažojo berniuko ranką, tačiau prie jų prisiartino moteris. Gamtos žaluma išbluko ir tapo pilkai balta. Išsigandusi mergaitė žiūrėjo į save iš šalies. Ji buvo suklupusi prieš tėtį laikantį berniuką savo rankose ir prieš moterį su ryškiai raudona suknele. Jie į ją žiūrėjo lyg norėtų pasmaugti, nuskandinti ar sudeginti.
Pramerkusi akis Elridė nusipurtė. Kraupus sapnas jai sukėlė didžiulę baimę. Na ir sapnas... Jei toks pasikartos, nebežadu eiti miegoti... Pfu, na ir išgąsdino... Papurčiusi galvą ji pakėlė žalias akis į viršų ir pamatė prieš ją stovintį, seniau matytą vaikinuką. Atsistojusi mergaitė pasirąžė ir padarė kelis tempimo pratimus. Pabaigusi mankštintis ji geriau apžiūrėjo prieš ją stovinti vaikiną. Jis man primena tuos puikuolius iš mokyklos. Cha! Ta šukuosena... Įmantri šukuosena Elridei kėlė juoką, tačiau mergaitė susilaikė neišsišaipius iš jos. Ji niekados nesuprato madų, o juo labiau šiuolaikinių. Nepažįstamam vaikinui numetus savo apsiaustą mergaitė suraukė kaktą. Jokia aš vargšė, kad man rūbus skolintų... Apžiūrėjusi apsiaustą ji suraukusi kaktą atsikirto:
-Ačiū, bet nereikia ir nesvarbu, ar tai įsakymas, ar prašymas, ar kas kita,- įgrūdusi į jo rankas apsiaustą mergaitė vos susilaikė nuo drebulio. Atsisėdusi po ta pačia palme ji vėl patogiai įsitaisė ir apsidairė. Krante nebuvo matyti jokios kitos valties, ar plausto. Klausiamai žvilgtelėjus į žmogų stovintį prieš ją vėl nusuko žvilgsnį į krantą.
-Kur tavo valtis?- toliau stebėdama ežero krantą tyliai paklausė. Vanduo ją stipriai nuramino, nors ji jo niekados nemėgo. Hm... Gal, visgi vanduo nėra toks blogas dalykas, tereiktų išmokti plaukti...
-
Fasiras nebyliai stebėjo, kaip pirmakursė atsikėlė. Rodos, prieš jai nubundant dar išgirdo žodį ,,rojus" - turbūt mergiotė kažką su tuo sapnavo. Fasiras žvilgtelėjo į pareigingai besimankštinančios sustirusios grifiukės veidą. Naglą, nors ir draugišką veidą - ši savybė nesimatė tada, kai ji miegojo - turiu mintyje, naglumas. Ketvirtakursis atsisėdo ant šlapios žolės ir įsižvelgė į ežero tolumą. Matė, kad grifė greičiausiai nepasižymėjo skuba dingti iš salos, o jis irgi skubumu jau nedegė. Todėl šiuo metu jųdviejų tikslai ir siekiai sutapo. Von Sjuardas tyliai atsiduso, žvilgtelėjo į dešinę. Toje pusėje pakrantė, kaip ir ežero pakrantė, buvo nusėta akmenukų, tolumoje augo ir žilvitis, palikęs į ežerą ir stovintis ant stataus kranto skardžio. Medžio šakos vieningai siūbavo vėjyje, bent jau taip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų šakos pynėsi ir painiojosi nuo skirtingų vėjo gūsių. Von Sjuardas nežymiai šyptelėjo ir atsigręžė į pirmakursę, grąžinančią jam apsiaustą.
- Žiūrėk, dar kiek ir visai sustirsi, - ir juokais pūstelėjo į ją. Uždėjo apsiaustą ant pečių ir vėl, žvilgtelėjo į mergaitės veidą ir dar vienu momentu ir paniuro, ir pralinksmėjo - jos veidas jam priminė kai ką svarbaus. Nors ir tas veidas, kuris paprastai būna užsispyręs, įžūlaus akių žvilgsnio ir tik jo savininkui užmigus atskleidžiantis tikrą vidinį švelnumą, ir... Fasiras tyčia vos vos, nežymiai įžūliai nusišypsojo Elridei į akis, kad taip nuslėptų liūdesio šešėlį, o tada vėl niauriai įsižiūrėjo į mažytes ežero bangeles.
- Nuskendo, - lakoniškai atsakė ir prunkštelėjo iš savęs paties Fasas, leisdamas suabejoti tuo, ką jis sako - tokio prunkštelėjimo palydėto teiginio greičiausiai nelaikytum labai patikimu ir teisingu. Eliksyrininko sūnus instinktyviai žvilgtelėjo aukštyn, kai išgirdo beviltiškai skambantį varnų būrio krankimą. Žinoma, pažįstamų veidų - atsiprašau, snapų - jame neišvydo. ,,Kur Muninas..." - paklausė savęs Fasiras, net prasižiojęs ir prisidengęs akis delnu žvalgydamas padangę. Žinojo, kad paukštis būtų vienintelis jo bilietas į kitą krantą, jeigu jis norėtų grįžti, o pirmakursė ir valtis mįslingai dingtų. Niekada negali atmesti teorijos, kad tai, ką matai, yra iliuzija, ypač tuomet, kai pakliūni į patį didžiulio visokiausių mistinių būtybių pilno ežero centrą
- Beje, ką čia išvis veiki tu? - staiga paklausė Fasiras Elridės ir pažiūrėjo jai į akis, padidindamas savo galimybes prigauti melą. Taip staigiai jis to paklausė, nes prisiminė, kad priešais jį galėtų būtų sirena arba vandeninis psichutis, panašus į tą, su kuriuo teko susidurti jo tėvui. Tik anie psichučiai buvo kitokie, nebuvo tokie tikroviški. Kita vertus, Elridė mažai kuo tepanėšėjo į kokius nors Fasiro mirusius artimuosius - na, tokių nedaug ir tebuvo. Bet vieno iš jų bruožų turėjo. Galbūt todėl Fasas dabar nebenuleido akių nuo nenaivaus pirmakursės veido.
-
Mergaitė užsisvajojo apie namus ir trumpam pamiršo, kad ji buvo neviena. Įdomu, ką būtent dabar veikia mano tėtis... Galbūt jis kažką pasakoja tam berniukui. Ech, įdomu, ar jis kažkada papasakos jam apie mano egzistavimą, ar man teks pačiai kada ateiti ir prisistatyti... Įdomu, ar jis bent žino, kad egzistuoju? Sapnas, kurį nesenai sapnavo, jai kėlė šiokį, tokį norą ten vėl atsidurti, tačiau, aišku, be tos klaikios pabaigos. Ji norėjo palakstyti per pievas, pasidžiaugti laisve, tačiau viso šito negalėjo daryti čia. Elridė tyliai svajojo, kad pašalinus tą moterį galėtų atvykti pas tėtį ir būti laiminga, tačiau turėjo viską puikiai suplanuoti ir apgalvoti. Sala ežere jai atrodė geriausias variantas pasijausti ramia ir laisva, apgalvoti pastaruosius įvykius, potyrius, tačiau štai atsirado kažkas, kas turėjo ateiti būtinai čia, tą pačią diena, kaip ir ji. Jam uždėjus apsiaustą ji vaizdžiai pavartė akis, tačiau nesipriešino. Jis keistai malonus... Hm, tikrai, kaip pasipūtęs vaikinukas iš mokyklos. Cha! Jie dažniausiai vaidina kietais, kai yra lygiai taip pat paprasti, kaip kiti... Juokingi padarai... Pučiantis vėjas ją stūmė į apmąstymus ir mieguistumą, tačiau pasitrynusi akis ji įsistebeilijo į juokingų plaukų savininką. Mergaitė lengvai jį palygino su debesimis, nes jie plaukdami nežymiai keičiasi. Jos manymu jis buvo būtent toks. Protarpiais pastebėjusi jo išraišką ir akių žvilgsnį Elridė susidomėjo „juokinguoju“ vaikinuku.
-Nuskendo? Hm... Tai kam tau tokį reikėjo imti? Juk galėjai išsiburti valtį, ar aš neviena, kuri visiškai nemoka burti?- nusijuokusi iš savo žodžių ji pažiūrėjo į savo rankas. Nuo atvykimo į Hogvartsą mergaitė išmoko vos kelis burtus. Jai tekdavo naudotis savo išmonėmis, kad įvykdytų užduotis, o dėl to ji ant savęs labai pykdavo, nes apie magiją ir burtus svajojo ilgą laiką. Ji visados norėjo būti magė, išsiburti namus, gyvūnus ir viską, kas jai buvo gražu ir, jos manymu verta. Na, jei būsiu ne viena tokia nevėkšla, gal nėra taip blogai, nors... Juk jis vyresnis. Įsižiūrėjusi į rankas Elridė pastebėjo, kad jos smulkios letenėlės (rankos) buvo visiškai suledijusios. Patrynusi rankas ji įsiklausė į medžių siūbavimą. Netikėtai užklupta keisto klausimo mergaitė kiek suglumo.
-Aš... Jei atvirai, neįsivaizduoju... Ieškojau ramybės ir tyrinėjau aplinką,- patraukusi pečiais ji šyptelėjo ją įdėmiai stebinčiam vaikinukui,- O tu čia ramybės ieškoti, ar iš kvailumo?- nusijuokusi iš savo žodžių, ji vėl patrynė rankomis. Įdomu, žmonės mano, kad aš esu keista ir kvailoka, ar, kad aš tiesiog keista... Hm, reikėtų nepamiršti paklausti... Nors ir oras nebuvo labai šaltas prigludę rūbai ją labai kamavo. Pažiūrėjusi į valtį, stūksančia ant kranto, Elridė tyliai ją prakeikė. Ech... Bijau, kad reikės susirasti kitokį transportą į šią salą. Eilinį sykį šlapia likti nenoriu, nebent reiktų apsivilkti tą senutės apsiaustą, išgelbėjusį mane...
-
Fasiras nužvelgė užsisvajojusi Elridės veidą ir nusuko akis į ežerą. Iš viršaus tiesiai vaikinui ant kaktos pokštelėjo didelis ir šaltas lašas - turbūt užsilikęs ant medžio lapo po lietaus ir kaip tyčia - greičiausiai, kad tyčia - tik dabar apsisprendęs nukristi. Juk nukristi ant žemės ir susigerti, niekam nesukėlus jokių emocijų (nebent būsi tas laimingasis, kurį pastebės koksai nors labai liūdnas ir kūrybingas poetas, ir iš tavęs pasisems tiek įkvėpimo, kad po mėnesio ar po metų, kad tu turbūt būsi kažkur giliai po žeme, ežere, jūroje, vandenyne arba dideliame lietaus debesyje, jis išleis knygą apie tai, kaip tu, mažas lašelis, nukritai ant žemės ir...) yra daug nuobodžiau, negu vos atradus progą piktdžiugiškai užlįsti kokiai mergiotei už palaidinės, vaikui ant nosies ar sugalvojusiam miške atlikti gamtinius reikalus ant plačiosios. Nuvarvėti per šiltą odą, mažumėlę apgaruoti ir atšaldyti žmogų, pastebėti, kaip jo oda nueina šiurpuliukai, sužinoti - patirti -, kas yra žąsies oda, išgąsdinti... Po kiek laiko irgi pradingti požemyje, tada ilgai keliauti didžiuoju vandens ratu, kol vėl iš didžiojo lietaus debesies nukrisi žemyn, ant medžio, ir vėl ieškosi aukų... Kai pagalvoji, kokia legenda, galbūt išdykėlis yra kiekvienas lietaus lašelis?
Tolumoje garsiai sukrankė varnas. Fasiras abejingai žvilgtelėjo į Elridę, bereikalingai pasitikslinančią, ar tikrai gi šio vaikino transporto priemonė nuskendo.
- Nebūčiau ieškojęs valties saloje, - lakoniškai atsakė jis. Išvertus šiuos du žodžius į ekstravertų kalbą, tai reikštų ,,Jeigu nebūčiau praradęs transporto priemonės, aš nebūčiau šlaistęsis po visą salą, ieškodamas kitos, su kuria galėčiau parsigauti atgal į ežero krantą.", bet, deja, mūsų Fasiras nebuvo ekstravertas tiems, kurie su juo kalbėjosi, teko gerokai pasukti galvą, kad suprastų, ką jis iš tiesų norėjo pasakyti.
- Nepasiėmiau lazdelės, - suniurzgė Fasiras, išmintingai neatsakydamas į klausimą tiesiogiai ir neatskleisdamas, kad iš tiesų su kerėjimu jam buvo tikrai ne kažką, todėl, jei ir būtų lazdelę pasiėmęs, ji ne ką jam tepadėtų. Genai. Tėvukas. - O valtį kokią radau, tokią paėmiau. Nesigilinau, - atsakė grifiukas. Jis pastebėjo, kaip Elridė trina sušalusias rankas, bet patylėjo. Jo apsiaustas buvo šiltas ir sušildytas, todėl ji turėjo greit sušilti. Juolab, kad dar vienas paveldėtas genas, deja, neleido jam būti šiltam. Todėl, jeigu kada ir turės, mergiotę, apie ką Fasiras neleisdavo sau nė pagalvoti, neturės galimybių būti jos šildytuvu. Nebent ims tėvo taktiką ir gers kraujo sušildymo eliksyrus...
- Aišku, - linktelėjo von Sjuardas. - Aš - prasiblaškyti, - atsakė, gūžtelėdamas pečiais. Orą vėl perskrodė varnos kranktelėjimas, moksleivio krūtinę užliejo pažįstama šiluma. Ketvirtakursis vėl nejučia užvertė galvą aukštyn ir pasižvalgė, pabandė iš garso nustatyti jo sklidimo kryptį, bet tai sugalvojo per vėlai - kai ir aidas išblėso.
-
Elridė giliai atsiduso ir ėmė galvoti. Reikia sužinoti daugiau apie čia esančius įvykius... Ak, kaip senai begirdėjau įdomybių... Ji dažnai išeidavo į kiemą, tik tam, kad pasiklausytų keistų vaikų pokalbių. Kaip gali būt keista, nors ir jie stengdavosi, kad kas neišgirstų kalbėdavo aiškiai ir suprantamai. Dažniausiai Elridė prisiklausydavo apie juokingas jų meiles, ji visados iš to išsijuokdavo. Mergaitė norėjo pasinaudoti proga ir išpešti viską, ką tik galėjo iš nepažįstamo vaikinuko. Darydama išvadą, dėl jo išvaizdos, kad jis turėtų žinoti labai daug, ėmė svarstyti, kaip gražiau paklausti. Ji norėjo žinoti apie gyvenimą Hogvartse, apie kitus moksleivius ir įdomybes, tačiau nežinojo, ko klausti. Piktdžiugiškai nusišypsojusi mergaitė įsižiūrėjo į prieš ją esančio vaikinuko veidą. Pirmiausia eilinis klausimas, tada kitas. Patrynusi savo baltutėles rankas vieną į kitą ji laukė, kol vaikinukas žvilgtels į ją.
-Turiu kelis klausimus... Nežinau nuo kurio pradėti, bet spėju, reikia nuo neįdomiausio. Taigi, tu nei prisistatei, nei ką,- patraukusi pečiais ji pakėlė galvą į dangų. Varnai... Juodi, keisti paukščiai. Elridė paukščių nemėgo. Jai visados atrodė, kad tai - tiesiog silpni padarėliai lesantis viską, ką randą. Krankiantys varnai buvo šiokia tokia išimtis, tačiau vis tiek silpni padarėliai. Mergaitė buvo daug skaičiusi knygų, kaip būtent varnai po žiaurių mūšių ieško maisto ir kapoja sustirusius žmonių kūnus. Dėl šitokio dalyko ji palaikė juos žiauriais gyvūnais, tačiau vis tiek silpnais, nes nebuvo skaičius, kad patys varnai nužudo sau žmogų. Hm... Bet, gal visgi jie gudrūs gyviai. Atsiranda vietose kur būna mūšis... Mūšis... Pažiūrėjusi į dangų mergaitė kiek perkreipė veidą. Prisiminusi, kad paukščiai skrenda į vietą, kur susirenka daugybė žmonių ir užverda kraujas, Elridė išsigando. Iš pradžių pamaniusi, kad kažkur vyksta karas, vėliau pasijuokė iš savo mąstymo. Na, mąstymu aš tikrai nepasižymiu... Karas? Čia? Ech, kada aš suaugsiu. Atsiminusi, kad nepaklausė antrojo klausimo, ji tyliai atsikrenkštė norėdama, atkreipti dėmesį ir kraupiai įsistebeilijo į vaikinuko veidą.
-Papasakok apie gyvenimą Hogvartse. Kas ką mėgsta, kas su kuo pykstasi, o... Desertui atsižvelk į save,- nusišypsojusi ji nenuleido akių nuo jo. Mergaitė nemėgo stengtis būti detektyvu ir ieškoti atsakymų normaliai nepaklausus žmogaus. Ji tikėjosi, kad vaikinukas bent truputį išduos apie save ir jai nereiks visko kapstyti. Apie Hogvartse esančius žmones Elridė girdėjusi nedaug. Ji žinojo kelis profesorius, tačiau nei su kuo buvo susipažinusi, nei kokių paskalų girdėjusi. Paskalų negirdėjimas ją kiek trikdė, nes pirmakursė buvo įpratusi išgirsti viską ką kalba kiti, Hogvartse ji tam nė laiko nesurasdavo.
-
Fasiras stebėjo kintančias atviras jausmų išraiškas pirmakursėlės veide. Akmeninė išraiška iš jo paties snukio nepasitraukė ir tada, kai į jo akis smigo piktdžiugiškas grifiukės žvilgsnis. Pro keistos spalvos, kaip ir tėvo, Fasiro akis nepraslydo ir mergaitės rankų trynimas - sušalimo ženklas. ,,Ir dar pūteisi, kad nenori apsiausto imti..." - nusivaipė mintyse ketvirtakursis ir nerūpestingai dėbtelėjo į ją, kai ši pradėjo jo tardymo procesą.
- Neįdomiausia dalis, a? - niauriai vyptelėjo Fasiras. - Vardą pavardę gali rasti ir ant apsiausto nugarinės dalies, - tarstelėjo jis. Minutėlę pamanė, kad pirmakursė, bandydama išsiaiškinti jo tapatybę, dar labiau sušals, bet patylėjo, nesukurdamas prevencijos šitai nedidelei bėdai. Atkreipė dėmesį, kad mergaitę mažumėlę sutrikdė vis aidintis varnų krankimas. ,,Matyt, kad varnos mėgsta šią salą..." - pamanė vaikinas, su tuo iškart susiedamas ir be galo dideles ir stiprų kvapą skleidžiančias dvidešimto amžiaus nuotraukų spalvų krūveles. Bet, savaime aišku, protingi varnai skyrėsi nuo kvailų varnų - kalbant ne apie diskriminaciją, o apie gyvenimo suteiktas dovanas bei rūšis, paplitimą.
- Aš nesidomiu pletkais, - tokią gana daug pasakančią ir turinčią ne vieną prasmę frazę palydėjo nuvargusi, mažumėlę teatrališka šypsena. - Geras gyvenimas. Maitina triskart perdien. Profesoriai geri. Spėju, pati žinai, - kalbėjo vaikinas trumpais, aiškiais sakiniais, persmelktais kvepiančiu sarkazmu. - Kas ką mėgsta ir ant ko pyksta, gali paklausinėt asmeniškai, - atsikirto jis. Anoks čia ir atsikirtimas...
Išgirdus paskutinę merginos ištartą frazę vaikino lūpų kamputis mažumėlę pakilo, išduodamas pašaipą ar net juoką.
- Kaži, kas kam desertas, - išsprūdo Fasui tylus pasakymas, irgi suprantamas ne vienaip, bet žinant, koks buvo vaikis - tik viena prasme. Nors irgi ne viena, jeigu geriau pagalvoji. - O kas tu tokia? End le cat, Rainės galas? - prisiminė jis kažkokią juokingą pavardę iš Hogvartso paskirstymo ceremonijos, kurios didelę dalį paprastai praleisdavo ir ateidavo tik į jos galą, kai nedaug telikdavo iki pietų laiko. Arba tėvas priversdavo. Arba užeidavo ūpas pasišaipyti iš naujokų. O ši pavardė jam tik tai ir priminė - anglišką, sukatintą ,,Brisiaus galo" versiją. Nutylėti šios asociacijos irgi nepavyko - ko gero, net ir nesistengta išvengti pašaipos. Galbūt tai buvo galima traktuoti kaip gynybinę reakciją į bandymą priversti šnekėti, o tuščiažodžiauti bei dalintis informacija von Sjuardas nebuvo linkęs.
-
Ji žiūrėjo į vaikinuką ir stengėsi įžvelgti bent mažą kruopelę kažko įdomesnio nei jo niūrus veidas. Giliai atsidususi dėl jo atsakymo sukryžiavo rankas. Dieve, na ir išrankumas... Pažiūrėk tą, rasi aną... Nesugeba normaliai pasakyti... Elridė niekaip nesuprato prieš ją esančio žmogaus. Jai jis atrodė keistas, lyg būtų nukritęs iš kitos planetos. Nusišypsojusi iš to, kad nukritimo iš planetos atmesti negalima eilinį sykį užsisvajojo apie nereikalingus dalykus. Astronomija... Įdomu, ar man ji kada nors ims sektis... Ar man toliau reiks grybą pjaut?
-Maitina tris kart per dieną... Ak, kad tu žinotum, kaip juokingai skambi...- nusijuokusi iš jo, ji atsigulė ir pasidėjo rankas už galvos. Šitas padaras nemoka bendrauti, ar tik apsimeta tokiu? Ech... Turbūt kvailesnio atsakymo negalėjau išgirsti į tokį klausimą, o dar maniau, kad aš nusišneku... Praskridusios dar kelios varnos Elridę vėl sudomino. Varnos varnelės... O... Pagalvojus, kaip malonu jom, skraido sau ramiai, maisto pasirenka ir viskas... Išgirdusi vaikinuko pastabą mergaičiukė garsiai susijuokė.
-End-le-cat? Na, pirmiausia, tu pamiršai ,,r“ raidę... Antra, tai skambėjo per daug juokingai,- dar kartelį nusijuokusi ji atsisėdo sukryžiuodama kojas ir palikdama ant žemės vaikinuko apsiaustą.
-Nors, šiaip galiu pritart, mano pravardė gana juokinga, nors, jos reikšmė irgi kvailoka...- patraukusi pečiais ji šyptelėjo jam. Che, o vis dėl to mano pavardė skamba juokingai... Ačiū, mamyt! Nusišypsojusi dėl to mergaitė prisiminė, kaip senutė jai pasakojo apie jos pavardę. Ji sakė, kad ją galima versti kaip „pabaigos skaitymas katėms“ būtent išskiriant raides taip, kaip ką tik padarė prieš ją esantis žmogus. Elridė susiprato, kad ji daug dalykų pasakodavo lauke sutiktoms katėms. Ji jas labai mėgo ir džiaugėsi, kad jos jai visados buvo draugiškos.
-Na, bet žinai, temos galėtum ir nenukreipt... Aš juk pirma paklausiau apie tave, o atsakymo norėtųsi platesnio, ne tavo „maitina triskart į dieną“- nusijuokusi iš to pasakymo ji palaukė vaikinuko reakcijos. Na, gal bent kiek prasitars... Jei jis vis tiek pasakys kažką kvailo ir neaiškaus aš jo apsiaustą įmesiu į ežerą...
Prisiminusi apsiaustą mergaitė pikdžiugiškai nusišypsojo ir pasiėmusi jį į rankas atsistojo. Pasirąžiusi ji patraukė link kranto. Priartėjusi prie kranto mergaitė sau ramiai stovėjo ir žiūrėjo į vandenį. Nagi... Pasakyk kažką kvailo... Cha! Toliau patenkinančiai šypsodamasi, nors ir nesuprasdama, dėl ko taip elgiasi, laukė. Gerai pagalvojus, mergaite turėjo neapykantą puošniems žmonėms, o šis, jos manymu, buvo būtent toks. Išdidus ir dar su juokinga šukuosena, o juo labiau - nekalbus. Elridė užsižiūrėjusi į ežerą nepajautė, kad apsiaustas ėmė slysti iš rankų ir nukrito ant žemės.
-
Fasiras vėl žvilgtelėjo į ramų, tamsų ežero vandenį, tada vėl, lyg ir kažką pajutęs, į pašnekovę. Truputį nustebęs kilstelėjo antakį - mergaitės žvilgsnis į jį buvo pašaipus. Vaikinas ilgokai žiūrėjo jai į akis, tas priminė užsispyrimo kovą. ,,Kodėl tu man neduodi ramybės, a?.." - paklausė Fasiras ir net nepastebėjo, kuris iš jų pirmas nusuko žvilgsnį. Pirmakursė buvo užsispyrusi, naiviai užsispyrusi, klaikiai drąsi ir mažai žinanti. ,,Ir ji pati tat supranta, štai todėl manęs ir klausinėja..." - vaikinas nuleido dešiniąją ranką žemyn, ant šalto ir šlapio pakrantės smėlžemio, paėmė jo žiupsnelį ir patrynė tarp pirštų. Jautė įsmeigtą į jį mergaitės žvilgsnį - ir ignoravo, nors, tiesą sakant, jis neleido grifui jaustis visiškai ramiam ir atsipalaidavusiam. ,,Jei manai, kad toks žvilgsnis tau padės mane prašnekinti..." - Fasiras pabėrė smėlžemį atgal, o šlapia dirva kiek aplipusius pirštus nusibraukė į juodas kelnes - ar taip ar taip jos jau nebe pirmo švarumo. ,,Tai ne, manęs taip neprakalbinsi." - Fasas vėl pažiūrėjo į Elridę, kai praėjo gana nemaža pauzė po paskutinės jos ištartos frazės.
- Gal. - abejingai gūžtelėjo pečiais jis. ,,Ar gedintis savo mamos ir sesers bei pasiilgęs dingusio dvynio brolio vaikinas gali būti juokingas?" - toptelėjo jam. Pabandė įsivaizduoti save iš šono - paniurusį, pilku veidu, turbūt pilkomis akimis, pilkomis rankomis, dėl šalčio išvagotomis paryškėjusio tamsiai pilkų kraujagyslių tinklo. Vaikinas vėl ilgokai spoksojo į Elridę. Galbūt kažkuriuo metu dabar jis netgi mėgavosi pašaipiu jos žvilgsniu - pašaipiu, o ne sklidinu užuojautos. Pašaipiu ir lygiu visiems, o ne suteikiančiu jam vienam tam tikrų privilegijų - dėl to, kad jis nešioja juodą rūbą lyg gedėtų - ir gedėjo, nors juodą apsiaustą nešiojo visada, ir juodus batus, ir juodus marškinius, ir juodus plaukus, ir, ir...
- Gerai, kad juokinga, - jaunasis von Sjuardas netikėtai pabandė išspausti šypseną. Tuo momentu jis, turbūt niekada nesportavęs vampyras, turbūt suprato, ką reiškia žmonių burtininkų ir žiobarų taip dažnai aptarinėjamas raumenų pradėjimas nykti. Kai Ravenas buvo kasdien ten, kur turi būti - mokykloje, Fasiro šypsenos raumenys buvo ištreniruoti, nors santūrusis vyresnėlis dvynys ir retai šypsodavosi. O dabar jau ne.
- Fasiras. - tarstelėjo jis, nuleisdamas akis į pirmakursės rankas. Ištiesė savo dešiniąją dėl mandagumo - nors suabejojo, ar reikia. Tikėjosi, kad ir mergaitė neklausta pasakys savo vardą jam. Taip vaikinui bežiūrint jo apsiaustas nukrito ant žemės. Akys sekundėlei sugriežtėjo, bet išsyk ir vėl tapo pilkos ir nuobodžios. Ketvirtakursis iškvėpė orą, darsyk pažvelgė į apsiaustą, tada vėl į ežerą. ,,Aš norėjau pabūti vienas, o ne pakliūt į niekam nereikalingą pokalbį..." - pasiskundė jis kažkam. ,,Turbūt... Pavargai kalbėdamas?" - atsiliepė pašaipus balselis. Vaikino lūpų kamputis kilstelėjo lyg netyčia prisiminęs, kaip reikia šypsotis. Ir vėl nuslydo į pradinę savo padėtį.
-
Elridė stebėjo raminantį vandenį ir pamatė, ką padarė. Išsižiojusi ji žiūrėjo į apsiaustą ir nejudėjo. Žinoma... Praignoravau atsakymus ir neišpildžiau prašymo... Kodėl jis vis dar čia? Ji buvo išsigandusi ir nusiminusi, kad eilinį sykį padaro kažką kvailo, nors ir netyčiom. Elridė greit susivokė, kad iš kvailumo norėjo padaryti dar blogiau, nuleidusi akis ji žiūrėjo į apsiaustą. Mergaitė atsargiai pakėlė apsiaustą nuo žemės ir tyliai atsiduso. Ką man su juo daryti? Dabar apsiaustas šlapias kaip aš... O dar ir purvinas... Ji perkreipė lūpą su klausimu, ar ji pati nėra purvina. Dar kartelį atsidususi nupurtė apsiaustą ir suspaudė jį savo mažuose delnuose. Nepabėgsi nuo atsakomybės, ar ne?
-Na, turbūt atsiprašinėti neverta, kas padaryta, tas,- be jokių emocijų, su truputėlį jaučiama baime prasitarė ji. Padavusi apsiaustą ji liko stovėti it įbesta tvirčiausiam betone.
-Ai, kol nepamiršau... Nors ir turėtum jau žinoti, nes žinai pavardę... Aš Elridė,- šyptelėjusi ji ištiesė savo letenėlę Fasirui, nors ir gedėjosi. Mergaitė už kiekvieną nesėkmę, tyčinę, ar netyčinę, jautė didžiulę sąžinės graužatį. Paprastas pamirštas darbas jai kėlė graužatį viduj, dėl to ji dažnai save vadindavo obuolio graužtuku. Mergaitei bestovint vėjas sustiprėjo ir ėmė stipriau taršyti ir taip susivėlusius plaukus. Ech... Gal reiktų eit į mišką pasivaikščiot? Tik, ką su šituo? Gal paklaust? Bemąstant Elridei vėjas užpūtė dar kelias sruogas ant akių. Sustingusi ji žvelgė į vieną išskirtinę sruogą. Pabūgusi ir su viltim, kad Fasiras šito nematė, paskubomis ją paslėpė tarp savo juodų plaukų. Ką šitas čia veikia! Čia... Skaitosi mano plaukai dažyti? O dažai neamžini... Et... Tada suprantu, dėl ko senutė sakydavo užsimerkti pas kirpėja... Nenuostabu, kad nenorėjo čia manęs leisti... Tyliai keikdama baltutėlę it sniegas sruogą ji žvilgtelėjo į vaikinuką.
-Pala... Ooo... Fasiras man kažkur girdėtas... Tikrai ir toliau tylėsi?- smalsiai pažiūrėjusi į vaikinuko akis Elridė nustebo. Ji žiūrėjo į geltonas akis. Kas per? Tokios egzistuoja?! Netramdydama veido išraiškų mergaitė išsižiojo ir pasitrynė akis. Turbūt atrodau juokingai... Kaip iš filmuko! Sučiaupusi lūpas ji dar kartelį pasitrynė akis.
-Am... Galima paklausti? Nors... Jau paklausiau... Žodžiu, kas tavo akims?- įsižiūrėjusi geriau ji papurtė galvą. Jei jos natūralios... Čia nerealu!
-
Fasiras tylėdamas stebėjo pirmakursės gėdą, nusilenkimą paimti nukritusį ir išsipurvinusį jo apsiaustą. Viduje sau tyliai šyptelėjo, išvydęs, kad jos žvilgsnyje jau nebuvo likę ankstesnės pašaipos - vien tik sutrikimas ir baimė. ,,Instinktas?" - paklausė vaikinas, bet išsyk ir paneigė šį spėjimą. Jis buvo pagal kraują ir kilmę artimesnis jai, negu turbūt pats manė. Išgirdęs kaltą balsą ir netikėtą frazę vaikinas abejingai gūžtelėjo pečiais, nežymiai šyptelėjo. Netiesė rankos, kad paimtų apsiaustą.
- Pamušalas nepurvinas, - lyg pašaipiai, lyg ir įprastai pasakė. - Nešalk.
Sužibo abejonė, kad mergaitė suprato tai, ką jis norėjo pasakyti. ,,Turės suprasti, neatrodo kvaila." - patvirtino jis pats. Po kiek laiko persigalvojo: ,,Ir durnas suprastų."
Vaikis atsistojo, kai pajuto, kad nuo garuojančios šaltos drėgmės ėmė šalti užpakalis. Norėjo išvengti nemalonių ligų - ech, tie nelemtieji žmogiškieji eritrocitai, tekantys jo venomis ir besimaišantys su juodais kitokios būtybės kraujo kūneliais.
- Atsiminiau tik pavardę, - spustelėjo ranką grifiukas. - Malonu.
Jaunasis von Sjuardas atkreipė dėmesį į iškalbingą mergaitės žvilgsnį į salos gilumą. ,,O ką, tu galvoji, kad jai įdomu kalbėtis su tavim?" - vėl paklausė balsas, tolydžio vis garsėjantis. ,,Be abejo, ne, bet tokiu atveju galėtų greičiau ir išsinešdinti ." - atsakė vaikinas. Į veidą jam pradėjo pūsti vėjas, todėl jis truputį prisimerkė. Mažosios grifės plaukai ištisai plevėsavo ore tarytum ugnis - na, tik nebuvo ryži, buvo gražiai ša... Fasiras atkreipė dėmesį į baltą plaukų sruogą. ,,Gal čia stiliova?" - vyptelėjo jis. Vyptelėjo ir iš to, kad pasijuto prieš jaunesniąją koledžo draugę kaip jai priešingas - tylus ir juodas prieš plepią ir baltą. Nors nedaug baltos spalvos pirmakursėlė teturėjo. ,,Bet tegul išsaugo." - kažkodėl šovė į galvą vaikinui tokia mintis.
- Gal. - Fasiras neišsiplėtė. Be abejo, jo vardas daug kam buvo girdėtas, bet kad būtų sunkiau nuspėti, kur kas jį girdėjo, prisistatydamas paprastai nesakydavo pavardės. Tai buvo ne tik naudinga jam - toks buvo psichologinis triukas atrodyti uždaresniam ir nejaukiam. Nors kiti, ypač patys mažiausi, tie, kurie į vyresniuosius kreipiasi ,,jūs", tai kartais traktuodavo kaip draugiškumą ir leidimą Fasą ,,tujinti".
- O negerai? - paklausė vaikinas jau ir visai žymiai, nors vis dar mėginant paslėpti, šypteldamas. - Tyla gera byla, - pacitavo vienos šalies patarlę vaikinas. Kai vėl įsižvelgė į žalias grifiukės akis, sulaukė netikėto pastebėjimo. Ir dar netikėtesnės reakcijos. Mintyse vaikinas keiktelėjo.
- Genai, - paniuręs atsakė jis. Ir nemelavo.
-
-Tyla gera byla...- tyliai pakartojo Elridė gniauždama apsiaustą rankose. Tyla gera byla... O ką šitas turėtų reikšti? Galvojant apie šią frazę mergaitę ėmė nešioti. Stiprus vėjo gūsis ją nupūtė keliais žingsniais atgal. Čia tai geras! Aš gal taip išmoksiu skraidyti... O, tikrai! Aš galėčiau išmokt skraidyt... Cha! Jai nebuvo šalta nuo stipraus vėjo gūsio. Nuo baimės mergaitei buvo užkaitęs kraujas. Kai ji tik susijaudindavo, jai pasidarydavo karštą, tuo ji dažnai pasinaudodavo, nes niekados nemėgo žiemos, o juo labiau šalčio. Geriau įsispoksojusi į Fasirą ji dar kartą sumirksėjo. Ooo... kad man tokias...
-Genai? Tai priklauso tiesiog dėl genų?-apstulbusi ji dar kartą pasitrynė akis. Tokios akys... Ir tik nuo genų... Kaip!
- O-o-o... tai neturėtų reikšti, kad turi dar kažką ypatingo? Na, nes jei akys tokios, reiškia, kad tavo genai išskirtiniai, o jei išskirtiniai genai - turi būti dar kažkas,- patraukusi pečiais ji sulankstė apsiaustą ir padėjo šalia vaikinuko. Tikiuosi, dar labiau neišsipurvins... Elridė tyrinėjo jo išraiškas, veiksmus. ji žiūrėjo į jo veidą ir niekaip negalėjo suvokti, kas jis per vienas. Gal jis ateivis? Arba... Galbūt jį sukūrė koks nors burtininkas? Nah... Ateivis tinkamesnis variantas. Ji tikėjosi, kad Fasiras bus kalbus pagyrūnas, tačiau jis buvo visiškai nešnekus, o juo labiau niekuo nesigyrė. Dabar aišku, kodėl senutė sakė, kad žmogaus išvaizda nieko nesako... Nieko. Jai pasidarė įdomu, kiek metų jis išbuvo Hogvarste, o juo labiau, ar nebuvo paliktas keleriais metais. Ji mąstė, kad galbūt yra kažkas, kas jį privertė tylėti. Elridė netikėjo, kad žmones tyli, nes yra tokie. Ji buvo giliai įtikėjusi, kad kiekvienas žmogus yra šnekus barškutis, kaip ji, tik ne kiekvienas drąsus šnekėti. Heh... O kokia bitė jam galėjo įgelti? Gal jis išgėrė damnatą ir dėl to liko amžiams nelaimingas? Mergaitė nuliūdo, nors to, rodos, ir neparodė. Ji pagalvojo, kad jis tikrai išgėręs tą baisų viralą, apie kurį ji mokėsi Nuodų ir vaistų pamokoje. Grifiukė išmąstė, kad galbūt ji yra jam dar viena bėda. Bėda... aš juk visados buvau bėda... Žinodama, kas yra damnatas, ji mąsliai jį peržvelgė ir sustojo prie keistų akių. Žiūrėdama į jas ji norėjo įsitikinti savo spėjimu, tačiau, rodos, buvo suklydusi. Vaikinuko akys kažką turėjo, tačiau ji niekaip nesuprato, ką. Galbūt tai buvo skausminga jūra, o gal ramutėlis miškas su keliais nukritusiais lapais. O gal... Tai buvo tiesiog gili, tuščia bedugnė į kurią bežvelgiant Elridei pakilo baimė. Jis juk negali būti paprastas žmogus... Ne... Negali...
-
Fasiras dėbtelėjo į grifiukę, patylomis atkartojančią jo pasakytą frazę. ,,Skaityti reikia, knygas, o ne... Išraižytus vardus ant suolų..." - niauriai sumurmėjo mintyse Fasas. Vaikis krūptelėjo, kai į mergaitę papūtė vėjas ir darsyk privertė plaukus pakilti į orą taip, tarsi gravitacijos centras būtų staiga pašokęs aukštyn. Neilgai trukus vėjo šuoras pakeitė kryptį ir atpūtė Elridės kvapą į vaikiną. Užsiuodė keisti kvapai - baimės ir drąsos mišinio, tvokstelėjo karštis, trumpam šiek tiek aiškiau pasigirdo aiškėjantys merginos širdies dūžiai... Vaikinas nurijo seilę, viskas nutilo.
- Taip, genai, - suniurzgė von Sjuardas. Kiek nustebęs žvilgtelėjo į pirmakursę - ši šnekėjo apie genus taip, tarsi jie būtų kažkas labai paprasto - žąsis kaimo pirmos trobos kieme, kraujas, tekantis pro žaizdą, netyčia pasidarytą peiliu pjaustant agurkus arba ilga kotleto, kurį urvinis žmogus valgo pietums, istorija. ,,Be abejo, viskas dėl genų... Klausimas tik - kieno tie genai..." - grifiukas atsiduso.
- Ne, neturėtų, - pamėgdžiodamas smalsų, barškantį jį klausinėjančios mergiotės toną, sucypsėjo Fasas. - Akys. Genas akims. Spalvai, - vis pridūrinėdamas tarė jau įprastu savo balsu. Po akimis vėl pasimaišius baltai mergaitės plaukų sruogai, ketvirtakursis pakreipė galvą. Atidžiau įsižvelgęs išvydo, kad balta spalva buvo regėti ne tik toje vienoje plaukų sruogelėje, bet ir kitur - visur arčiau mergaitės galvos. ,,Plaukai balo nuo šaknų, o ne nuo dažo..." - sumetė Grifų Gūžtos vadovo sūnus. Ne veltui buvo toks logikos mylėtojas.
- Nesidažyk plaukų, gražu, - tarė von Sjuardas bejausmiu veidu, bejausmiu balsu. Tik užuosti tegalėjai sarkazmą, bet nukreiptą ne į plaukų grožį ar bjaurumą, bet į tai, kad jie nebuvo tokie, kokie atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ir buvo akivaizdu, kad Elridė Endlercat tai slepia. Slepia baltus lyg šimtametės senutės plaukus. Bet panašu, kad Hogvartse nėra kaip nusidažyti plaukų, todėl paslaptis anksčiau ar vėliau išaiškės. - Jeigu ir nebūtų genai... - Fasiras tyliai pridūrė, nuo baltos sruogos žvilgsniu nuslysdamas link žalių pirmakursės grifiukės akių. - ... visi mes turime ką slėpti, ar ne? - dabar auksaakiui būtų pritikę žiauriai ir paslaptingai nusišypsoti ir mostelėjus apsiausto skvernu išnykti. Bet pirmiausia - Hogvartse nebuvo įmanoma keliauti oru, antra - Fasas buvo per jaunas tokiems pričiūdams, trečia - jis nemokėjo taip šypsotis, na, gal veikiau - išvis nebemokėjo šypsotis kaip normalus, ketvirta - jam buvo giliai įkvėpt ir nusispjaut. O gal taip tik atrodė. Nors ir prabilo ir pasakė daugiau, negu du žodžius per minutę, nors nesišypsojo ir neplepėjo, nors ir nebekreipė dėmesio į ant žemės paguldytą ir kiekvieną sekundę osmoso būdu vis labiau sušlampantį apsiaustą, jis nekalbėjo apie save. Nenorėjo daugiau dėmesio, negu jau turėjo - štai tame ir buvo įmanoma įžvelgti, kad jis dar nebuvo tapęs visišku po...uistu. Ir tą sekundę, galbūt jo mintys ėjo panašia linkme, kaip ir mūsų, ir galbūt jis pripažino, kad jas kažkas pasaulyje dar buvo įdomu... Elridei išsigandusiomis akimis, Fasirui kažkodėl primenančiomis paveiksle ,,Burlaki na Volgie", ar kaip jis ten vadinasi, pavaizduotą senuką išplėstomis akimis, žiūrintį kažkur į priekį. ,,Ispuganami glazami..." - prisiminė vaikinas rusišką frazę, kuri jį truputį išgąsdino. Kai tos grifiukės akys taip smigo į jį, vaikinas atrėmė jos žvilgsnį abejingumu ir paklausė:
- Bijai?
-
Elridė suglumusi žiūrėjo į vaikinuką. Gražu?! Jis juokauja turbūt... Mergaitė norėjo baltų plaukų, tikėjosi, kad tai padidins jos pasitikėjimą savimi, tačiau dažų nykimas jai kėlė didžiulį nerimą. Ji bijojo dėmesio ir žvilgsnių dėl jos keistųjų plaukų. Grifiukė ėmė nekęsti savo plaukų ir mąstė prašyti kažko, kad juos užkerėtų.
-Heh... Mielai pritarčiau, bet meluoti nemėgstu,- ramiai atsikirto ji. Jei ateity išgirsiu kažką panašaus apie plaukus... Em... Nors, gal nereikia...- Visi turi paslapčių, tik nevisi gali jas išsaugoti...- pabūgusi jo žvilgsnio ji nusuko savo akis į rankas. Ko jis nori iš manęs... Tikslaus atsakymo, kad esu keistas padaras? Jis juk pats keistut keistutėlis! Pajautusi netikėtą pyktį mergaitė tyliai atsiduso ir sugniaužė kumščius. Tai vadinama paauglyste? Nesuprantu, močiutė sakė, kad neįsivaizduoja, kas man tada bus... Bet nehh, aš per jauna tam... Bet ar tikrai? Pykti ant užduočių ar kažko, ko ji daryti nenorėjo, buvo dažnas ir, jos manymu, bereikšmis dalykas, bet pykti ant žmogaus, o juo labiau – nesuvokiant, kodėl, jai atrodė klaikiai baisu. Elridei tai buvo lyg nužudyti žmogų po ilgų kankinimų. Ant žmonių pykti jai reikėjo svarios priežasties, kaip ta moteris raudona suknele, jos manymu, ji kalta dėl tėčio. Mergaitė išpūtė akis it būtų pamačius vorą klajoklį ant savo mažų letenėlių. Aš neturiu teisės pykti ant tos moteris... Juk jei ne aš... Ir šita mano klaikybė... Jis nebūtų išėjęs! Grifiukei toks apmąstymas buvo kaip proto nušvytimas. Ji susivokė, kad negali kaltinti kitų, nes galbūt viskas buvo dėl jos ir ji susiprato, kodėl supyko dėl tokio pasakymo. Taigi, tikiuosi, bent šį kartą viską teisingai supratau.
-Bijau? Ko aš turėčiau bijoti?- nusijuokusi mergaitė atsiduso.-Na, bet gal... Gal... Taip, bijau... Nes tu meluoji... Tu negali būti paprastutėliu padaru, netikiu tuo... Bet tikiu ateiviais- šyptelėjusi ji įsistebeilijo į sulankstytą apsiaustą. Na, jei jis bus ateivis... Įdomu, ar jie nužudo kitus... Ar... Jiems pašalina atmintį? Prisimenu filme, šalindavo atmintį. Oi, ten gerulis... Aš irgi norėčiau. Trumpam užsisvajojusi apie filmus ji įsižiūrėjo į Fasirą. Jei jis ateivis, jis išsiduos... Bent maanau, kad išsiduos...
-
,,Ir ko čia baidais kaip karvė sparvos?" - mintyse pasityčiojo von Sjuardas. Buvo tokių žvilgsnių prisižiūrėjęs va tiek ir tiek. Na, tik, ko gero, ne tiek daug žmonių, kiek - gyvūnų. Negalėjo tiksliai pasakyti, ar jų nemėgsta, ar jam nusispjaut - šiaip ar taip, tokioje apgailėtinoje būsenoje atpažinti bet kokį kad ir vidinį ar stipresnį jausmą jam buvo sudėtinga.
- Ką meluoti? - perklausė vaikinas. Turbūt iš išorės taip neatrodė, bet jis nekentė bet kokio melo - tuo ir skyrėsi nuo išdaigininko dvynio brolio. Nemelavo iš principo - nemelavo niekada. Jau neprisiminė, kada paskutinįsyk buvo sumelavęs. - Paslaptis yra paslaptis tol, kol ją saugo vienas žmogus, - pašaipiai tarė jis ir susimąstė, ar tik nebus kokio žodžio ištaręs, pridėjęs be reikalo. Ko gero, ne - juk tokia frazė buvo tapusi bene kažkokia modernia patarle, o tokie dalykai juk nebūna iškraipomi. Nebent jo vartotojas yra toks beviltiškas tylenis ir žodžių skaičiuotojas, kaip Fasiras.
- Tu jau ne paslaptis, - šaltai nusivaipė. Bet turbūt tuo išgąsdinti bent kiek logiškai gebančio mąstyti žmogaus nepavyktų - ką jau išgausi iš Fasiro? Pašaipą? Patarlę? Trumpą teiginį? Bet, ką, tik viską, kas tau nebus naudinga. Greičiausiai. Ketvirtakursis pastebėjo sugniaužiamus mergiotės kumščius, žiburiuojančius jausmus akyse. Kurį laiką net pamanė pavydįs.
- Tau geriau žinoti, - ,,... ko tu bijai...", gūžtelėjo pečiais Fasas. ,,O gal ir man...". Grifo žvilgsnis sustingo, iš jo išgaravo net paskutinis mažytis, apgailėtinas lašelis pašaipos. - Aš niekada nemeluoju.
Von Sjuardas rankose pamaigė apsiaustą, nubraukė prie jo prilipusį purvo gabalėlį. Koks blogas iš tiesų esti dzinuisto ir perfekcionisto derinys, kai pagalvoji.
- Išvadas darai tu pati, - tyliai užbaigė Fasiras. Buvo tikras, kad netikino nesąs kažkoksai ypatingas padaras. Kita vertus, galbūt toks ir nebuvo. Buvo pusiau paprastas - atitiko ir paprastųjų, ir ypatingųjų standartus. Esant reikalui apeiti teisybę galėjo tvirtinti esąs ir toks, ir toks - kaip jau reikėtų. Tvirtu, nors kiek apsiblaususiu žvilgsniu nužvelgė Elridę - lyg ir norėjo užtvirtinti savo žodžius dėl to, kad jis niekada nemeluoja. Bet kaži, ar kas nors iš tikrųjų, jo nepažinodamas, tuo patikėtų.
Vaikinas tyliai prižengė prie valties. Ji atrodė visa šlapia - labiau šlapia, negu turėtų būti.
- Čia kodėl... - tyliai sumurmėjo jis. Klausiamu žvilgsniu atsigrežęs pasmeigė Elridę, tada vėl pasisuko į valtį. Jau suko vidurius. Suko vidurius nuo bendravimo. Jis norėjo prasmegti kažkur, kur naivi pirmakursė su savo klausimais jo nepasiektų. Ranka perbraukė šlapią irklą.
- Kada atgal? - paklausė jis.
-
-Nieko,-ramiai atsakė mergaitė. Susimąsčiusi ji giliai atsiduso. Kodėl, kai nori pabūti viena turi atsirasti kažkas dar? Tai taip... Keista. Grifiukė pastebėjo, kad Fasiras nenoriai bendrauja ir nebenorėjo jo trukdyti. Ji įsitikino, kad yra per daug keista ir neįdomi, kad galėtų su kažkuo bendrauti.
-Tad aš paslapčių neturiu,-šyptelėjusi ji trumpam nusisuko ir tyliai nusikeikė. Paslapčių neturiu, o jei ir turėčiau... Nesugebėčiau senutei nepasakyt... Ech, kvailoka... Elridė pažvelgė į vandenį ir geriau į jį įsižiūrėjo. Vandenyje raibuliavo nuostabus peizažas. Žiūrėdama į vandenį ji matė debesis, varnas, mergaitė matė visą pasaulį vienoje, didelėje baloje. Tas vaizdas priminė paveikslą jos kambaryje. Elridė dažnai senutės klausdavo, ką tas paveikslas reiškia, o ji tik atsakydavo „Kai pamatysi pasaulio veidrodį, tu suprasi, kad čia gražiau, nei tavo vaizduotė gali sukurti...“ Iš tikrųjų mergaitei tai buvo nuostabiausias vaizdinys, kuris galbūt priminė tą veidrodį. Ji po truputį ėmė mėgti šią vietą. Nors viskas ir kitaip, nors ji pati kitokia ir negalės to pakeisti, jai čia ėmė patikti dėl viso grožio.
-Tu meluoji pats sau,- tyliai prasitarė ji.-Tu meluoji pats sau ir tą žinai... Neesi eilinis žmogelis, manau, gebi daug,- ramiu tonu pasakė ji ir atsiduso.-Neįsivaizduoju, ar save galėčiau pavadinti eiliniu žmogum...-dar tyliau, sau panosėj pasakė ji. Zebras.
Elridė žiūrėjo, kaip Fasiras prisiartina prie valties, jai pasirodė, kad jis buvo nustebęs. Che... Juk aš buvau visiškai šlapia, ko tu tikiesi? Staiga mergaitė pajautė didelį, šaltą, šlapią lašą nukritusi ant kaktos ir susiraukė. Šaunu... Jei pradės lyti, aš imsiu rėkti. Ir štai, nukrito dar vienas didžiulis lašas, tik šį kartą jai ant rankos. Apsižvalgiusi ji piktai pasirąžė ir patraukė link valties.
-Kaip matai, dabar... Nekenčiu lietaus,-apsidairiusi dar kartą ji tyliai atsiduso. Kas gali pakęsti lietų, kai per jį paskutinį kartą matei tą siluetą... Elridė dar labiau supyko. Ji vėl pamatė žmogaus siluetą. Lieknos moters siluetas su darbiniu kostiumu, tačiau veidas tiesiog išblukęs. Pažvelgusi į valtį mergaitė nusipurtė, galbūt nuo lašo, kuris jai nukrito ant kaklo, galbūt dėl to, kad po pirmojo bandymo negalėjo pakęsti valčių.
-
Fasiras prunkštelėjo, išgirdęs tokiu ramiu balsu atsakytą atsakymą. Toks ir tebuvo atsakymas - gal veikiau drovumas, nedrąsa išrėžti į akis vaikinui, ką ji turi mintyje iš tikrųjų. Nors von Sjuardui, ko gero, ir taip buvo aišku. Nors jis nei legilimantas buvo, nei dar koks zbitkininkas. Paprasta psichologija. Paprastas sveikas suvokimas.
- Nemanau, - atsakė jis. Būtų galėjęs leisti sau vyptelėti tėvo stiliumi, bet neleido. Gal dėl to, kad šitos šypsenos nebūtų paslėpusi juoda barzda - jos ketvirtakursis juk neturėjo. Logiška. - Nemeluoju. Nesu eilinis. Bet aš žmogus, - tarė atsidusdamas. Išgirdo ir pašnekovės atodūsį.
Vaikinas nustūmė valties pirmagalį į vandenį, sudėjo irklus. Valties apačia buvo šlapia, bet prieš tai perdžiūvusi, jau seniai beišdervuota - pabrėžtinai, neregėtai saugi vandens transporto priemonė. ,,Ji minėjo, kad buvo apsivertus?.. Nesistebėčiau..." - pamanė Fasiras, nenoromis pasisukdamas į pirmakursėlę.
- Bandom plaukt atgal? - paklausė jis, šalti lašai vis dažniau slydinėdavo žemyn jo veidu ir plaukais. Vaikinas įmetė į valtį apsiaustą, padėjo įlipti į ją Elridei, tada atsistūmė ir įšoko į valtį. Ši pavojingai susiūbavo, bet neapsivertė.
- Moki irkluot? - pašaipiai paklausė vaikinas. Pamanė, kad grifiukė galėjo jį neteisingai suprasti. ,,Ar moki gerai irkluoti?" - turėjo nuskambėti klausimas.
-
-Plaukiam,-tvirtai atsakiusi mergaitė pažiūrėjo į savo rankas. Štai ir viskas, diena praėjo... O ką sužinojau? Kad egzistuoja keistas žmogus... Mergaitė nesuprato, ar bėda joje, ar jame. Elridė tikėjosi, kad jei ir sutiks žmogų, galės iš jo sužinoti daug daug apie mokyklą, bet... Ji kvailai pyko ant savęs, kad nesugebėjo to žmogaus prakalbinti. Mergaitė nebesitikėjo, kad jie abu pratars bent žodį.
-Eee... Aš irkluoti nemoku... Bet turiu teorines žinias, pabandysiu,-taip pasakiusi mergaitė čiupo irklą ir per plauką neįmetė į tą raibuliuojantį vandenį. Elridė pajautė dar vieną lašą ant kaktos ir nusičiaudėjo. Ir vėl... Nelemtas irklas... Nusipurčiusi ji įgrūdo į vandenį irklą ir tyliai ėmė kartoti:
-Viens... Du... Velniava... Viens... Du...-taip bekartodama ji piktai žiūrėjo į vandenį. Tai yra tikra nesąmonė. Mergaitė apsižvalgė aplink, jie buvo kažkur vidury ežero, lašeliai krito vienas po kito į vandenį, tad ji nebegalėjo matyti to nuostabaus vaizdo vandenyje. Gal taip ir būna... Vienu metu viskas skaidru, o kitu... Va taip. Ji atsisuko į Fasirą ir patraukė pečiais.
-Vis dėl to, irkluoti nemoku, nepyk. Šiandien pirmą kartą plaukiau valtim...-taip pasakiusi ji padėjo irklą ant valties dugno ir prispito prie valties krašto. Aš neišgriūsiu, aš tik pažiūrėsiu. Elridė žvilgtelėjo į savo atvaizdą vandenyje, vėjas kedeno plaukus, jie buvo permirkę. Mergaitei pasidarė šiek tiek baugu, nes perbraukus pro plaukus pastebėjo, kad jos ranka šiek tiek pajuodavo. Gal man dar kartą išsimaudyti, kad pilnai nusiplautų? Ech... Bet šalta... Ji toliau žiūrėjo į savo atvaizdą vandenyje. Akys, mamos akys, žvelgiančios į vandenyną, mergaitė turėjo jos akis, tik žvilgsnis buvo kitoks. Ji puikiai atsimena, kaip mama žvelgė su giliomis akimis, o mergaitės akys jai nesakė nieko.
-
Fasiras tyliai linktelėjo Elridei. Įkvėpė šiek tiek oro, bet vis tiek į jį pateko kvapo nuo gyvosios - kraujo kvapo, išblukusių plaukų dažų kvapo, vėjo ir vandens kvapo... Fasiras rankomis perbraukė per irklus, tyrinėdamas šlapią ir slidžią jų medieną.
- Teoriškai? - prunkštelėjo jis. Valčiai pačiai plaukiant į priekį, nešamai srovės, vaikinas atsistojo ir pasilenkęs, atsargiai, apsikeitė vietomis su Elride, jai užleisdamas savąją - vietą, iš kurios buvo patogiau irkluoti. Grifiukas nustebo, išvydęs, kad pirmakursė irkluoja tik su vienu irklu ir makaluoja tik vienoje pusėje, taip tik apsukdama valtį aplinkui. Neištvėręs tiestelėjo ranką į priekį lyg jau prašytų ar atimtų valties vairavimą. Patrepsėjo batu į valties dugną, atsiduso.
- Nesistebiu, kad apsivertei, - tyliai tarė vaikinas, perimdamas vandens transporto priemonės kontrolę. ,,Kaip ji nusigavo iki salos? Gal ežeru plaukė pati, iš paskos tempdama valtį?" - pasišaipė ketvirtakursis, įsivaizduodamas plaukais prisirišusią prie valties merginą, sustirusią plaukiančią ežeru. Grifų Gūžtos vadovo sūnus paėmė irklus į savo rankas, ėmė ritmingai irtis į priekį. Valtis tyliai, bet užtikrintai skrodė tamsų ežero vandenį, kurį vis drumstė karts nuo karto patykštantys dideli ir šalti beprasidedančio lietaus lašai.
Von Sjuardas nužvelgė per valties kraštą persisvėrusią merginą. Jam neatrodė, kad valtis yra pakankamai stabili tokiems apsižvalgymams, bet visgi jis tylėjo. Iš tikrųjų nežinojo, kodėl tylėjo - ir vargu, ar to priežastis tebuvo vien introvertiškumas ir didelio poreikio plepėti, įspėjinėti ir rūpintis kitais nebuvimas. Ne. Ežeras buvo pavojinga, mirtinai pavojinga vieta. Kol kas dar ne savo temperatūra - ne, jis visuomet buvo toks šaltas, galbūt dėl galybės šaltakraujų, gyvenančių jame. Ežeras ir buvo pavojingas dėl tų, kurie galimai jį šaldė - dėl jų gyventojų, tarp kurių galėjai rasti ir žmogėdrų, ir sadistų eksperimentuotojų, ir mokinių ar ramybės drumstėjų (ech, tai vienas ir tas pats) nekenčiančių padarų su žiaunomis ar dideliu plaučių tūriu. Vaikinas niūriai pažvelgė į vandenį. Būtent todėl, ko gero, jis ir tylėjo. Ežeras jį traukė.
Valties pirmagalis trinktelėjo į krantą, Fasiras krūptelėjo.
- Atplaukėm, - tarė jis ir iššoko ant kranto, užtempė valtį ant jo. Linktelėjo Elridei ir išėjo kažkur Hogvartso link.
-
Po išdaigų viešbutyje, pirmųjų bučinių Alenas ir Sara kurį laiką nesimatė, tačiau gavusi neįprastą laišką nuo švilpio, kuris laiške minėjo susitiką, gal geriau pasimatymą prie ežero. Merginą laiškas suintrigavo, kaip ir prieš bučinį, tad ši net nedvėjojusi pradėjo ruoštis vakariniam porelės pasimatymui. Šį kartą, varnanagė per ilgai nederino drabužių, tik apsivilko paprastą, tačiau šiek tiek puošnią maikutę, kurią dabino blizgučiai, šie prieš saulę ar kitą šviesos šaltinį atspindėjo šviesą, o kelnių nesirinko labai atidžiai, tiesiog apsimovė pirmas spintoje pasitaikiusias tampres ir susiruošė į reikiamą vietą, kuri buvo taip pat paminėta vaikino laiške.
Atvykusi į vietą, kuri buvo netoli ežero, kuris vakare matėsi ne taip gerai, kaip dieną,mat Sara keletą kartų buvo čia apsilankiusi po pamokų. Merginai atėjus, ši apsidairė, tačiau Aleno,kaip nematyt, taip nematyt.
Gal jis tiesiog norėjo pajuokauti iš tavęs, Sara Nikole Keyes.Juk neveltui šis taip greitai pasišalino iš viešbučio, ką?-pradėjo mąstyti apie blogiausius variantus, kaip švilpis neateina ir ši palieka vienui viena "ant ledo", įsivaizdavo verkianti prie ežero, panašiai, kaip paveikslų galerijoje, tik tada Sara nežinojo, koks artimas Alenas taps jai.
Netrukus, šalia esančio krūmo šakos subruzdėjo, o Nikolė pamanė, kad koks gyvūnas taikosi ją užpuolęs, vėliau iš jų išnirus mėlynakiui, merginos širdis nustojo, taip stipriai plakusi.
-O, čia tik tu. Išgąsdinai mane, galvojau, kad čia koks gyvūnas norintis mane suėsti.-švilpiui priėjus arčiau mėlynaplaukės, ši nestipriai delnu trinktelėjo į vaikino petį, šis neturėjo pajusti didelio skausmo.
-Tai ko čia mane pasikvietai ir dar taip vėlai?-Keyes užvaldė smalsumas ir noras sužinoti ar tai tikrai susitikimas panašus į pasimatymą, ir noras sužinoti, ką jie veiks šį kartą. Juk nekrės išdaigų medžiams ar pievai, eežerui, gyvūnams, kurie tik pasitaikius progai stengsis juos suėsti.
Geriau ne krėsti šį kartą išdaigų.-pagalvojo apie pokštus ir apmąstė pasėkmes.
-Pasiilgau tavęs.-pasakius, mergina apkabino Aleną ir pakštelėjo į nuo nedidelio šaltuko paraudusius skruostus, o vėliau nusišypsojo, šypsenos priežastimi tapo švilpio atėjimas.
-
Kalėdos jau buvo senai praėjusios ir tada jau buvo žiemos pabaiga ir pavasario pradžia. Kai kur galima buvo pamatyt jau žydinčias gėles, o kai kur dar tirpstantį sniegą..
Vaikinas dieną tada jau buvo aplankęs visas pamokas kurias turėjo aplankyt. Dar buvo daug likę laisvo laiko, o šiandien jis jokių planų jau neturėjo. Kadangi jis Sara buvo matęs tik kai kada koridoriuose arba per pamokas, todėl nusprendė ir surengt tokį kaip pasimatymą arba susitikimą. Na, bet Alenui buvo maloniau tai vadint pasimatymų.
Bibliotekoje parašius laišką, vaikinas nuėjo į savo berniukų švilpynės kambarį, kur galėtu jis kažką apsirengti gražesnio nei švilpynės koledžo uniformą. Apie madą jis nieko neišmanė, todėl pagal savo standartus, apsirengė juodas kelnes ir kokį golfą kur dar prie to apsivynioja su Saros padovanotu šaliku. Pasižiūrėjus Alenui į save, jis pagalvojo, kad jam lengviau būtu aprengt kokį sportinį kostiumą su treningais ir sportbačius, bet švilpis galvoja, kad tai Nikolei nelabai ir patiktu. Ir nežiniom kodėl, pasiėmė su savim vieną muzikinį instrumentą. Gal tam, kad pasirodyt..
Išėjus, Alenas pažiūrėjo į laikrodį, kuris buvo ant jo kairės rankos. Švilpis prisiminė, kad jo laikrodis valandai vėliau rodo. Vėluoju! Pagalvojęs iškarto pradėjo greitu žingsniu eiti link ežero pakrantės kur turbūt jį jau užsilaukė Sara.
Atėjus prie vietos, ten jis jau ją ir išvydo. Tokią gražią, mielą.
- Nebloga fantaziją turi. - Gūžtelėjo pečiais ir apkabino Nikolę.
Sara paklausė, ko jis ją pakvietė. Iš tikrųjų Alenas nebuvo sugalvojęs priežasties. Jis tiesiog norėjo susitikti. Kokių dar priežasčių reikėtų? Bet tada švilpis pamatė dvi valtis prie ežero pakrantės.
- Tiesiog norėjau susitikti. Beje, nenori gal su valtim paplaukiot? - Priėjo prie valties. - Sėsk į valtį, o aš tave pastumsiu į vandenį, - šyptelėjo ir vėliau išstūmė ir dar laikė rankomis ją, kad ir pats galėtu atsisėsti ten. Tai padaręs, jis paėmė irklus ir pradėjo "vairuoti".
- Aš irgi pasiilgau. Seniai jau matėmės - Šyptelėjo ir pabučiavo mėlynplaukę.
-
Pagaliau Sarai sulaukus vaikino, mergina išsigando, tačiau baimei išnykus, švilpis apkabino ir pasakė susitiko priežastį. Tiesą sakant, tos priežasties nebuvo, tiesiog pasiilgimas ir noras tiesiog susitikti. Alenas tikrai atrodė gražiai, nors ir su paprastais drabužiais, tačiau gražiai. Nikolė apsidžiaugė pamačius, kad šis aplink kaklą apsivyniojo jos dovanotą šaliką.
-Mano dovanotas šalikas? Džiugu, kad jį nešioji.-išreiškusi nuostabą, vėliau išreiškė ir džiaugsmą matant kalėdinį šaliką, nors Kalėdos jau seniai baigėsi.
Tik dabar Sara pastebėjo, kad vaikinas atėjo užsidėjęs akinius ir pamačius juos, iš karto apie tai užsiminė:
-Šį kartą su akiniais.-mergina norėjo kaip nors švilpį pašiepti, tačiau pagailėjus, po pertraukos pridūrė:-Beje, gražiai atrodai ir su akiniais, jie tau tinka.-ištarė ir nusišypsojo.
Vėliau, Alenas pasiūlė paplaukioti valtele po ežerą, Nikolė iš karto sutiko su pasiūlymu. Merginai įlipus į valtį, švilpis stumtelėjo valtį į vandenį su nedidele jėga, valtis garsiai pliūkštelėjo sukeldama šiokias tokias, nedideles bangeles. Netrukus ir vaikinas įlipo į valtį, įlipęs šis pradėjo irkluoti į priekį. Praėjus neilgam laiko tarpui, Alenas pasakė, kad ji pasiilgo Saros, nusišypsojo ir pabučiavo ją.
Merginai prieš akis iškilo vaizdas, kaip Alenas viešbutyje ją pabučiavo, jai patiko tas pirmasis bučinys su Alenu, jai patiko jos pirmasis bučinys. Ji džiaugėsi, kad pirmasis bučinys atiteko švilpiui. Bet paveikslų galerijoje Sara net nenutuokė, kad pirmasis bučinys atiteks Alenui, ji net nenutuokė, kad jie taps draugais, labai gerais draugais.
-
Buvo tylu, tamsu ir ramu. Vaikinas buvo šalia Saros, o ji buvo nustebusi ar ne, tada jis negalėjo suprast jos jausmų pagal veido išraišką arba pagal jos elgesį. Na nesvarbu.
- Aj, jo nešioju. Na man šį šaliką padovanojo brangus žmogus, todėl jį visada nešioju ir jį labai branginu. - Šyptelėjo ir tada susilaukė komplimentą iš Saros. Bet švilipis kažkaip tik nusišypsojo. Nors jam tada tai nelabai buvo tikra. Vaikinas šyptelėjęs, paleido irklus, nusiėmė akinius ir juos uždėjo Sarai. - Taip geriau, tiesa? - Pozityviai atsakė. - Gal ir gražiai, bet ne ant tiek, kaip esu be jų. Nenoriu, kad tu meluotum. - Mirktelėjo ir šyptelėjo Sarai, o pas patį Aleną gal ir buvo bloga rega, bet jis gi ne aklas, gali ir be akinių pabūt ir matys viską pakankamai gerai. - Tau jie beje tinka. - Atsakė komplimentu ir pasiėmė irklus ir toliau pradėjo 'vairuoti'.
Netoliese buvo sala. Kurį daugiausia dalies buvo miškai ir įvairios olos. Saloje buvo maža kalva. Kai kur matėsi paliktos šiukšlės, o kai kur matėsi netgi ir kai kurių pėdsakai. Kai tik švilpis pastebėjo salą, jam kilo noras ten patekt. Aišku, jis jau buvęs ten, bet buvo visai pamiršęs, kai su viena mergina jie ten gynėsi nuo vorų ir vėliau gerai pradėjo bendraut. Bet tada nusipurtęs jis pradėjo plaukt su valtimi link salos.
- Aš norėčiau priplaukt prie salos. Ką manai? - Iš mandagumo paklausė Saros, bet vistiek, jeigu ji nesutiks, jis ten ir neplauks. Nors ir norėtu.
-
Alenui bekalbant apie jo akinius ir kalėdinį šaliką, mergina apsidairė po vakarinio ežero paviršių, netrukus už akių užkliuvo nedidelė sala vidury ežero, salos paviršius buvo uolėtas su daugybę medžių. Atsisukus į vaikiną, šis greitu mostu uždėjo akinius, vaizdas Sarai truputį paryškėjo, ežero vanduo matėsi ryškiau, kaip ir jame, esančios būtybės, ramiai plaukiojo šaltame vandenyje.
-Tikiuosi atrodau gerai su tavo tais akiniais.-pasakė ir linksmai nusijuokė.
Po minutės nuo akinių uždėjimo ir pokalbio apie akinius, Nikolės dovanotą šaliką, mergina pastebėjo, kaip švilpio akys užtiko tą pačią salą, kurią prieš dešimt minučių pastebėjo ir varnanagė.
Kol Alenas tyrinėjo salos paviršių, mėlynaplaukė vandens paviršiuje bandė įžiūrėti savo veidą, kaip ji atrodo su Aleno akiniais. Pasiūlius šeštakursiui išsilaipinti Nikolei nežinomoje saloje, mergina atsitraukė nuo savo atspindžio ir truputį apmąstė pasiūlymą.
Keyes truputį bijojo išlipti saloje, kurios nežinojo, mergina taip pat nežinojo, kokie gyvūnai, pavojai ten slypi. Tačiau, trumpaplaukę žavėjo pasiūlymas, beje, juk bus šalia ir Alenas, kuris tikrai apgins merginą, jei prireiks. Ji tuo tikėjo, ji tikėjo, kad prireikus Alenas išgelbės ar padės.
-Sutinku.Galėsim ne tik priplaukti, bet ir išsilaipinti saloje.-tarstelėjo ir nusišypsojo.
-
Sutikus Sarai dėl aplankymo salos, vaikinas šyptelėjo ir jau už penkių minučių buvo jau ten. Išlipęs ant akmenuotos pakrantės, kur kai kur buvo ir smėliuota, Alenas ištiesęs ranką, padėjo Sarai išlipt iš valties ir paleidęs ranką pradėjo stebėt salą. Buvo įvairiausių medžių ir kuo ši sala buvo išskirtinė, joje labai mažai buvo kas žiobariško. Buvo visokie magiški augalai ir gyvūnai. Netgi galima buvo pastebėt visokius chameleoninius augalus, kurie keičia spalva vos ne kas minutę. Tai tikrai kėlė šiokį tokį įspūdį, juk ne visada tokias salas galima pamatyt, kai prie to Alenas išskyrus šios salos niekada nebuvo salose, neskaitant jo gyvenamąją vietą - Anglija. O šioji sala dar prie to ir magiška. Tiesiog įspūdinga!
Įkvėpęs, iškvėpęs orą, vaikinas prakalbo..
- Tai ką, norėtum gal pasivaikščiot čia? - Pasakė dėl mandagumo, o pats pasiėmęs ją už rankos ir šyptelėjęs pradėjo vaikščiot prie pakrantės kur bangavo jūrą ir girdėjosi žuvėdrų 'čiulbėjimas'. Bangos vis didėjo ir didėjo, kad tada vos ne pro plauką, Aleną ir Sarą "nesušlapina" banga.
- Gal geriau truputi pasitraukiam, - Padėjęs savo rankas ant Saros pečių, ją taip patraukė šonan, kad būtu truputi toliau nuo pakrantės, ir tada vaikinas dar kartą pasiėmęs ją už rankos pradėjo vest link miško.
-
Saulės nematant, Alenui buvo gana sunku vienam irkluoti, Sara būtų pasisiūlius į pagalbą, bet kam jai vargintis, jei yra vaikinas, kuris dabar ir irklavo link pastebėtos salos kranto. Pagaliau porelei atsidūrus prie kranto, švilpis maloniai paėmęs Nikolės ranką, padėjo jai išlipti ant šiek tiek šlapio ir kieto paviršiaus kranto.
Išlipę iš valties, švilpis ir varnanagė patraukė link pakrantės, kur kartais didelės, kartais nedidelės bangos daužėsi į mažytes uolas, ir vanduo, kuris kartais aptaškydavo atėjusiuosius, virš vandens skraidė žuvėdros, savo balsu sveikino porelę. Akiniuotis paėmęs Sarą už rankos pradėjo pasivaikščiojimą po pakrantę, už minutės, jiedu sustojo. Pradėjus dideliems bangoms mušti į krantą, Alenui tarstelėjo apie pasitraukimą nuo taip arti buvusių bangų, mergina nežymiai linktelėjo ir švilpio paimta už pečių, ir patraukta į šoną, toliau kurį laiką stebėjo bangas, žuvėdras ir visą horizontą.
Dar kartą vaikinui paėmus Nikolę už rankos, pradėjo vesti miškan. Dabar, kai akiniuotis paimdavo varnanagę už rankos, Sara nebenurausdavo taip, kaip nuraudo jos skruostai kraupiajame koridoriuje. Kai tik vaikinas pabučiuodavo merginą,paimdavo ją už rankos, merginos viduje skraidė tariami, drugeliai ir tuo džiaugėsi.
-
Vaikinas prieš susitikimą ilgai galvojo apie visa tai. O būtent tiesiog apie patį šiandieninį susitikimą. Na mintis, su valtimi atrodo tikrai visai gera. Bet visgi kilo toks niuansas, kad dabar - vakaras. O naktį grįžti į Hogvartsą.. Pernelyg jau pavojinga. Juk visokie profesoriai ar dar kažkas, tikrai gali juos sugauti. Ne pirmą kartą jau taip yra ir ne paskutinį. O pasielgti kvailai, tikrai nesinorėjo. Turbūt reikės čia pasilikti nakčiai. Ši mintis nebuvo pati iš geriausių, nes vaikinas tikrai girdėjo apie šios salos vorus ir kitus magiškuosius gyvūnus kurie yra pavojingi. Ir tada ir kilo tokia dilema, kad kas pavojingiau visi tie pavojingi magiškieji gyvūnai kurie gali užpulti, ar profesoriai ir netgi Hogvartso direktorius? Toks palyginimas švilpiui buvo netgi juokingas. Bet visgi, pasirinkti negalėjo, nes čia toks pasirinkimas, kur abi pusės yra tiek vienodai panašios bei ir skirtingos. Na, bet jeigu nieko nesutiks tai kaip tik bus gerai, todėl vis gi Alenas nusprendė...
- Man atrodo, kad nieko tokio bus, jeigu mes čia pasiliksim nakčiai taip? - Aprimusiu balsu ištaria, lyg tai jam būtu įprastas dalykas negrįžti į Hogvartsą ir bastytis kažkur naktimis ir dar nakvoti kažkokiose salose, kur nieko gero nelinki.
Kiek suspaudęs ranką stipriau, pradėjo tepti Sarą kiek toliau į mišką.
-
Artėjant vis link miško gilumos, porelė kurį laiką nesikalbėjo, Sara nežinojo kodėl, taip pat ši nežinojo ar vaikinas einantis šalia žino tylos priežastį. Tačiau ji žinojo, kad Alenas trumpam užsisklendė savosiose mintyse, o mergina pabandė padaryti tą patį. Varnanagė mąstė beveik apie viską, mąstė apie mokslus, gyvenimą žiobarų pasaulyje, tikrąją šeimą ir koledžo 'šeimą'. Varnanagė galvojo ir apie pavojus, kurie tyko miško, salos gilumoje. Šioji tik nelietė temos, kurioje vyravo Aleno ir Saros, sakykime, santykiai, draugystė.
Praėjo nemažas laiko tarpas, kol Nikolės nuomone nejauki tyla išsisklaidė, o švilpis prabilo pirmasis, prasitardamas apie naktį, kurią reikės praleisti saloje, kurios mėlynaplaukė.
-Taip, tiesa. Neturiu jokio noro pakliūti profesoriams į rankas.-prisipažino ir kvailai, bet nuoširdžiai nusišypsojo vaikinui ir pridūrė:-Taigi ką veiksime čia, ką?
Paleidus mėlynakio ranką, mergina linksmai pasišokinėdama nustriksėjo į miško gilumą, dar sušukdama:Pagauk!
Taip, Sara gal elgėsi kiek vaikiškai, bet kaip kitaip praskaidrinti abiejų nuotaiką ir nuvyti mintis apie miško, ir salos pavojus.
-
Na, ką gi. Alenui jau buvo nuspręsta, kad naktį praleis jie šioje saloje. Tik be visokių šmaikščių minčių, apie kuriuos jis užsigalvodavo ir kas, kai kada priversdavo jį paraudonuoti.
- Tai tada nuspręsta. - Kiek atsiduso ir sukando savas lūpas. Bei vis žiūrėjo į Sarą. Na, o toji paleido ranką ir pradėjo kaip kokia stirna striksėti ir taip vis tolo nuo vaikino. Dar prie davė vaikinui iššūkį, kad Alenas pagautų mėlynplaukę. Alenas tik pakėlė antakį ir šyptelėjo. Kas per vaikų darželis... Pabandė pabūt jau suaugusiu na ir aišku rimtu, bet vat ne. Alenas lengvais ir greitais žingsniais po truputi pradėjo vytis Sarą.
- Nu dabar jau pasigailėsi. - Padaręs savo velnišką šypsena, pradėjo vytis merginą, į kurią Alenas kuo toliau tuo labiau pradėjo jai jausti simpatiją ar įsimylėjimą, gal tai pereis ir į meile? Bet jau tai truputi buvo abejinga vaikinui. Nors jam ir patinka Sara, bet įsimylėjimą nuo meilės visada reikia mokėt skirti. Po truputi, kada nors.. Prarijus seiles toliau pradėjo vytis merginą.
Kuo toliau, tuo labiau jie buvo miško gilumoje. Na ir aišku kuo toliau, tuo buvo visokių keistesniu augalų. Vienas iš jų buvo tas gan keistas medis kuris turėjo vijoklius, kurie judėjo ir rodos tuoj pagriebs vaikino ranką ir nukels viršun. Alenas tik piktai į tai pažiūrėjo ir toliau vijosi Nikolę. Buvo netgi pikta, kad visos tos magiškos būtybės ir tie dalykai, privertinėjo vaikiną jaustis bailiu. Kada gi pabūti tikru vyru...? Visada tokios mintys būdavo pas vaikiną. Bet taip užsigalvodamas jau pastebėjo, kad visai šalia yra Saros ir gali ją 'pagriebti'.
Vienas, du trys... Švilpis sugavo merginos ranką, bet kažkas atsitiko ne taip. Lyg buvo žemė labai slidi, ir jau nepajautus vaikinui, kaip jau ranka buvo paleista, na o mergina jau rodos buvo sužeista...
- Ar tu nesusižeidei? - Kiek su pergyvenusiu balsu pasakė. - Gal geriau reik nustot tas gaudynės. Na ir aišku, tikiuosi aš vienintelis kuris paskui tave bėgiojo. - Kur be to Aleno sarkazmo aišku. Dėl viso ko, švilpis nusilenkė ir atstatė nugarą.. - Aš tave panešiu ant pečių. - Aprimusiu balsu ištarė, o po kiek laiko jau jis atsistojo ir pradėjo nešti Sarą.
- Ak, koks aš romantikas, ane? - Ir vėl kur gi be jo sarkazmo ir juoko. Na ir nešant vaikinas jautė sunkumų. Bet aišku, kaip čia nepasirodyti prieš merginą, kad esi toks stiprus ir gali panešiot..
Turbūt šį vakarą ir naktį, Alenas prisimins ilgam...
-
Linksmai stryksint pro medžių kamienus mergina atidžiai stebėjo aplinką, kad koks nors žvėris iš pasalos jos neužpultų. Taip bestryksint Sara pasijuto it kokia stirna, lyg koks grobis, kuris tik laukia būti užpultas. Netikėtai penktakursė iš kažkur įgavo drąsos ir pradėjo drąsiai lakstyti tarp medžių, ir negarsiai šūkalioti.
-Pagauk mane! Pagauk mane!-šaukė Alenui ir nežymiai pagreitino bėgimo tempą, dar vėliau atsisuko pažiūrėti, kur nuklydo švilpis. Iš pat pradžių, penkiolikmetės akys jo neužtiko, tačiau vėliau merginos oda pajautė šiek tiek šaltas rankas ir dar sykelį pasižiūrėjo atgalios, kai pamatė vaikino veidą, mėlynaplaukės akys susidūrė su jo mėlynomis akimis.
Nikolė dar šiek tiek pabėgėjo ir jos kojos atsidūrė ant slidžios, gal ir šlapios žemės. Viskas įvyko labai greitai ir šioji paleidusi Aleno delną, nugriuvo ant šaltos, kietos žemės. Susmukusi mergina tyliai suaimanavo iš skausmo, o švilpis greitu žingsniu prilėkė prie Nikolės ir parodė tą paprastai skambantį susirūpinimą, kuris varnanagei buvo nepaprastas, juk ne kasdien tavimi rūpinasi.
-Taip, šiek tiek skauda čia.-atsakė į klausimą ir parodė nugaros, kojos pusėn.
Švilpis šiek tiek kažką sarkastiško pasakė, o mergina tai praleido pro ausis, kol išgirdo pasiūlymą(nors gal ir nelabai pasiūlymas) ją panešioti ant nugaros.
Alenui nešant penktakursę, šioji jautėsi nesmagiai, o dar sarkastiškas klausimas iš Aleno pusės, privertė merginos skruostus šiek tiek rustelėti.
-Jei nebūtų didesnių romantikų, būtum pats romantiškiausias.-nedidelėje tamsoje šyptelėjo, o jos skruostai pamažu pradėjo įgauti normalią spalvą.-Nenoriu pasirodyti, kaip kokia vadovė, kad jau neši mane, bet gal kur sustokim įsirengti, pailsėsim po tų gaudynių ir gal bus mažesnė tikimybė būti užpultiems, gal...-pasiūlė ir meldėsi, kad greičiau sustotų ir neapsunkintų švilpio savo svoriu, ir bėdomis. Mergina beveik žinojo, ką vaikinas galvoja apie ją, "kokia sunki" arba "kad tik greičiau sustotume, jau pavargau".
-
Ar nešant Sara ar tai tikrai buvo taip romantiška? Alenas išvis nepatikėtų, kad jis kažkada taip elgsis šalia merginos. Taip laisvai, linksmai. O gal jis pernelyg jau pasitikėjo Sarą ir viskas tas vyksta per greitai?..
- Tau prireiktu išmokti sakyti romantiškus komplimentus. - Su sarkazmu taip šyptelėjo ir aišku, pats norėjo kažką tokio pasakyti. - Na, jeigu būtu gražesnių panelių, tu būtum irgi pati gražiausia. - Lyg pridūrė, nors jau pradėjo galvoti, kad ta panelytė kaip tuoj pradės mušt jį, kad uoj, kaip jis pasigailės savais pasakytais žodžiais. O ką? Ką žinai, gal tos moterys sugeba daug daugiau, nei kiti tai mano?
- Ak, na taip, jūsų didenybė. - Ir vėl pabandęs taip pridurti, ėjo toliau ir nesiklausė ką sakė Sara. Vistiek, kad kažkur prisėsti, nebuvo tam reikiamos vietos. Nesėsti ant kažkokios purvinos žemės, kur dar šalia kažkokie pernelyg jau įtartini augalai.
Bet jau po kai kurio laiko, vaikinas pastebėjo tam tikrą vietą kur tikrai galima prisėsti. Ten lyg buvo toks jaukus kampelis kur atrodo, švari, žalia žolė, o šalia dar rodos buvo kažkoks laužas jau užgesintas. Rodos, kažkas ten jau buvo ankščiau. Na pats laužas taip nesusikurs ir po to pats dar neužges, kur po jos liktu tik nuo degančių malkų anglis. Na, ką gi. Alenas pastebėjo tą vietą.
- Jeigu ne būtum tokia sunki, dar panešiočiau. - Vat šitą jau pasakė ir pasigailėjo. O jeigu Sara įsižeis? Alenas turbūt nematė ribą. Bet ar reikia pergyventi dėl tokios mažos smulkmenos? - Bet vistiek jau, kokia bebūtum tu man labai patinki. Gal tai netgi pereis į tą meilę? Apie kurią taip visi kalba... - Kiek paskelbė tokį namioką ir jau pagalvojo, kad išsisuko iš padėties.
Atsisėdant ant žolės, Alenas paleido kažkokį burtažodį, kuris pavertė į tą laužą, jau ir vėl degančiu. Gal jis ir vėl bandė pasirodyti prieš Sarą? Na, jau ne.
- Tai ką norėtum paveikti? Beje, gal norėtum papasakoti savąsias paslaptis ir kokias nors istorijas iš praeities? - Susidomėjęs šyptelėjo mėlynplaukei ir aišku, su ranką perbraukė jai per veidą.
-
Einant Alenui ir nešant penktakursę, šioji girdėjo keistus garsus, turbūt skleidžiamus paslaptingų, magiškų ir nemagiškųjų gyvūnų. Šiuos garsus nutraukė bičiulio balsas, kuris kalbėjo apie romantiškus komplimentus, kurių Sara beveik nemokėjo sakyti arba priimti.
-Taip reikėtų tiek man, tiek tau.-Tyliai sumurmėjo.
Merginai sumurmėjus Alenas pabandė pasakyti kažkokio keisto tipo komplimentą, kurio Nikolė nelabai suprato.
-Turėčiau padėkoti?-nesupratus paklausė ir toliau leidosi nešina.
Po neilgo laiko einant mėlynaplaukė išgirdo žodžius „jūsų didenybe", mergina irgi norėjo pasakyti kažką panašaus, kaip neatsikirtus, ką?
-Pavaldiny, kaip drįsti taip kalbėti su savo valdove?-stengėsi kalbėti griežtai, bet nesusilaikius sukikeno netoli mėlynakio ausies.
Po šios akimirkos Sara pastebėjo, kad vaikinas sukiojo galvą į šonus. Turbūt dairosi vietos atsisėsti.-pamanė ir pati pradėjo dairytis tinkamos vietos, tačiau viskas aplinkui buvo tik purvai ir įtartini augalai. Pagaliau! Penkiolikmetės akys užmatė vietą, kurios buvo mažai ištrypta dar žalia žolė, kurios link pasuko ir Alenas. Jiedviem judant link minėtosios vietos švilpis pasakė, tai ko Sara senai negirdėjo, tai kas merginą žeidė labiausiai.
-Taip, žinau.-liūdnai ištarė daugiau sau negu Alenui, o iš jos akių išriedėjo po ašarą, jas staigiu mostu mergina nuvalė ir įsiklausė į sekančius žodžius.-Gal ir pereis.-nusišypsojo lyg norėdama pasirodyti linksma nors viduje visa jūra šėlo.
Priėjus vietą švilpis lėtai pasodino merginą ant žolės ir kažkokiu burtažodžiu uždegė laužą, buvusį netoliese.
Sėdint porelei ant žolės vėl į orą pakibo klausimas apie veiklą. Mėlynakis pasiūlė tikrai geras idėjas, kurios sudomino mėlynaplaukę. Jam nusišypsojus mergina nedrąsiai, kukliai šyptelėjo, o Aleno rankai pabuvojus trumpam ant merginos veido, šioji rankos šiluma pasimėgavo neilgai, tačiau tai privertė ją nebeliūdėti ir į viską pažvelgti kitaip, nors trumpam.
-O apie norėtum išgirsti, ką?-paklausė ir apsidairė po mišką vis dar bijodama jo pavojų, pasislinko truputėlį arčiau vaikino.
-
Iš kiekvieno Saros atsakyto žodžio švilpis tai nusijuokdavo, tai šyptelėdavo, o kai Sara nuliūdo, tuo metu vaikinas iškarto ir atsiprašė.
Prisėdus prie šalia esančios laužavietės, jau nusileido ir saulė. Buvo naktis. Tada Alenas panaudojo burtažodį, iš kurios atsirastu laužavietėje liepsna. O iš liepsnos atsirado jau tikra ir didelė ugnis kuri skleidė šilumą ir šviesą. Tik betrūko, pradėti pasakoti visokias siaubo istorijas, kaip kokiose nors filmuose. Bet ne, čia vaikinas surado įdomesne tema.
- Nu ką žinau, ką norėčiau išgirsti. Aš taip tave puikiai pažįstu, kad tikrai žinau, ko būtent noriu.. - Su sarkazmu pasakė.. - Gerai, jeigu tu nežinai ką pasakoti, aš tada pradėsiu.. - Šyptelėjo. - Nuo trylikos metų pamenu buvau susidėjęs su blogą kompaniją. O jeigu tiksliau, tai buvo mano tuo laiku geriausi draugai. Jie buvo vyresni už mane dviem metais, todėl aš bandžiau visokiais būdais su jais susilyginti. Na ir ką.. Pamenu Londono gatvių kampeliuose rūkėm, gėrėm.. O taip, žinau, koks blogas tada buvau. Ką čia dar pasakyti.. - Susimąstė vaikinas.. - Aj, dar jeigu ne jie, tai tu nebūtum mano pirma mergina. - Kiek nusijuokė ir pradėjo jausti nejaukumą.. - Pamenu kažkada su jais dar buvom pristoję prie mažesnių ir visaip juos erzindavom, o kai kurie netgi atiminėdavo pinigus. - Dar labiau pradėjo jausti nejaukumą. Vaikinas suprato, kad jeigu jis su Sara išsiskirs, ar kažkas dar atsitiks, kad bus grėsme ir Sara viską papasakos, tai Alenui prireiks ją nužudyti arba jau tiesiog draugauti su ją iki mirties.
- Nors.. Manau, kad kvaila juos taip kaltinti viskuo. Juk labai daug buvo ir mano idėjų ką nors pridaryti. Buvo visai gal netgi ir linksmi lakai, bet tėvai pernelyg man praplovė smegenis, kad jau nebendrauju su jais. - Dar pagalvojo, kad ką čia jam dar papasakoti. - Aj, tik dabar nesijuok.. Pamenu kai dar lankiau žiobarišką mokyklą, tai prie manęs buvo pristoję mokytojai! Turiu omenyje, kad jie kaip iškrypėliai lindo. Siaubas, kas per mokykla ten buvo.. - Jau norėjo užsiimti netgi sau iš galvos, bet po truputi pradėjo juoktis. - Ir beje, kai mes pirmą kartą susitikome, man tavo plaukai tada labai patiko. Nors to neparodžiau. Kvailys esu, ane..? - Pats save visaip pradėjo vadinti.. - Na, aš galiu sustoti arba pratęsti. Bet gal jau tavo eilė kažką papasakoti? O po tavęs galėsiu pratęsti. - Šyptelėjo ir sukryžiavo rankas, žiūrėdamas į Sarą.
-
Nuleidus Sarą ant žolės, Alenas taip pat atsisėdo netoliese ir uždegęs laužą, pradėjo pasakoti apie tai, kaip būdamas trylikos buvo susidėjęs su bloga kompanija, kaip darė blogus dalykus, nors ir buvo jaunesnis už kitus kompanijos narius. Vaikinui pasakojant mergina beveik nieko nesiklausė, tik pati viską įsivaizdavo, kaip vaikino kompanija darė blogus darbus, pavyzdžiui, tokius dalykus, kaip rūkymas, alkoholinių gėrimų gėrimas, mažesniųjų erzinimas, žeminimas. Netrukus švilpio pasakojimas perėjo į blogos kompanijos subirimą(jeigu galima taip pasakyti) ir,į trumpą istoriją apie žiobariškos mokyklos mokytojus, kurie pagal šeštakursį prisikabinėjo prie jo.
Merginos ausis patraukė komplimentas apie jos plaukus.
-Ak, ačiū.Keista tai girdėti iš tavęs.-nuoširdžiai nusišypsojo, šį kartą šypsena buvo tikrų tikriausia.-Taip, tikrai kvailiukas.-paauglė pasislinko arčiau Aleno ir pakštelėjo į lūpas.
Dabar jau buvo Nikolės eilė pasakoti, bet ką ji gali papasakoti?
-Tiesą sakant, net nežinau ką galėčiau tau papasakoti apie save, ko tu dar nežinai, tuo labiau, kad aš nežinau ką tu žinai apie mane, bet pasistengsiu kažką papasakoti naujo.
Mergina giliai įkvėpė ir apgalvojo viską ką sakys, ir pradėjo 'pasakojimą':
-Nemanau, kad tai žinai, bet...Kai buvau penkerių mano tėtis numirė, o mama nuo tada manęs engia, nebendrauja. Apie motiną turbūt buvau užsiminus. O šiaip gimiau žiobarų šeimoje, tad lankiau žiobarišką mokyklą, ten pernelyg draugų neturėjau. O čia, Hogvartse draugų turiu dvigubai, gal ir trigubai daugiau, tad nesiskundžiu. Ypatingų nuotykių, kaip tu neturiu.-atsikvėpė,-Tai gal nori pratęsti pasakojimą? Šiek tiek suintrigavo.-šyptelėjo.
-
Tik pabaigus Alenui pasakoti apie save, jis su nekantrumu pradėjo laukti, kada Sara bent kažką apie save papasakos. Jam tai buvo svarbu, kad kažką sužinoti naujo apie Sarą. Kadangi, jis papasakojo tik apie save, tai gal ir Sara kažką papasakos.. O jai tai pradėjus, vaikinas įdėmiai klausė.
- Tai reiškia, kad tavo vaikystė ne pati geriausia buvo, taip? Ir beje, kokius draugus turi? - Su smalsumu paklausė, o pats giliai įkvėpė orą ir iškvėpė. Alenas pasiruošė toliau ką nors pasakoti.
- Na... Ką čia dar papasakot.. - Susimąstė. - Hogvartse esu nuo penkto kurso. Prieš tai mokiausi Durmštrange. Tai mokykla kuri yra šiaurės Europoje. Ten visada būdavo šalta, kad net uniforma buvo iš kailio. Pilis buvo mažesnė už Hogvartsą, bet požemiai žymiai didesni. Pati pilis yra jūroje. Aj, ten dar mus nemokino apsigynimą nuo juodosios magijos, o atvirkščiai, mokino juodąją magiją. Turbūt dėl šito, man ir uždraudė tėvai lankyti tą magijos mokyklą. Dar aišku buvo priežastis ta, kad pas mus šeimoje buvo tuo metu bloga finansinė padėtis. O kadangi mano sesė mokosi čia Hogvartse, tai taip buvo galima sutaupyti pinigų.. - Atsiduso ir pradėjo galvoti, dar ką papasakoti. - Pats gimiau Kardife, bet vėliau persikėlėm gyventi į Londoną. Draugų tokiu gal netgi ir neturiu. Labiau turiu, drauges. Daug draugių.. - Pradėjo jaustis nejaukiai šalia Saros.. - Dar vos ne kiekvieną dieną ankščiau, būdavau depresijoje. Netgi nežinau kodėl, tiesiog ateidavo visokios nenormalios mintys. Su visais bendrauju taip, kaip pagal juos tai tinka. Netgi su tavimi, atrodo, kad esu toks atviras, bet viduje atrodo, kad tai netiesa. Nežinau kas man čia yra. Tik su šeima esu toks, koks esu. Gal čia jau įprotis.. - Atsiduso ir pradėjo žiūrėti į ugnį..- Gana tos liūdnos atmosferos. Gal nori pažaisti tiesą drąsą? Aš pradedu, - šyptelėjo, - Taigi, tiesa ar drąsą?
-
Alenui uždavus klausimą apie draugus, paauglė greitai atsakė:
-Draugų daugiausia turiu iš varno nago, taip pat turiu švilpynėje, klastūnyne ir grifų gūžtoj. Kaip sakoma,kiekvienam koledže po draugą.-šyptelėjo iš pasakymo ir pradėjo klausytis Aleno pasakojimo apie Durmštrango mokyklą, ji buvo girdėjusi apie ją, bet plačiau nesidomėjo.
Pasakojimas truko pakankamai ilgai, Sarai jau pasidarė nuobodu, kas dažnai atsitikdavo merginai. Pasakojimui linkstant kita kryptimi,atmosfera paliūdnėjo. Pasidarė tylu. Porelė pradėjo įdėmiai žiūrėti į laužą, lyg ieškodami svarbių detalių ugnyje, lyg kažkas ten įmestas degtų.
Vaikinui pasiūlius pažaisti kažkur girdėtą žaidimą, mergina pralinksmėjo,nors jai nelabai patiko tokie žaidimai, bet juk geriau nei vien sėdėti ir stebėti į visas puses judančią ugnį.
-Renkuosi tiesą.-pasakė ir palinko arčiau ugnies,norėdama daugiau sušilti mat pliki varnanagės delnai jau pradėjo šalti, todėl juos pakėlė virš ugnies, leisdama jiems sušilti. Tuo pačiu dar užsimanė šiltos, saldžios, skanios kakavos, kurios visada galėdavai rasti Nikolės namuose.
-
- Tiesa? Na gerai.. Ant kiek dažnai tu kalbėjai apie mane su savo draugėm? - Susidomėjęs paklausė ir pradėjo žiūrėti tiesiai Sarai į akis. - Beje, gal nori jau atgal į Hogvartsą? Darosi šalta, tamsu tai, nemanau, kad puiki idėja čia pasilikti. Reikia tik tikėtis, kad kokie nors mokytojai mus nepastebės. Nors pamenu, neseniai buvau nusprendęs čia pasilikti nakčiai. Na... - Sustojo ir nutilo. O vėliau pradėjo klausytis Saros atsakymą į Aleno uždavusią tiesą.
- Tai ką.. Jau sutemo. Gal rimtai einam iš čia? - Paklausė ir atsistojo.
Alenas net pas nežinojo ko taip traukia jį atgal į Hogvartsą - atgal namo. Tiesiog jam staigiai pasidarė labai kvaila čia pasilikti. Jis apsidairė aplinkui, ar nieko tikrai nėra, kad galima būtu saugiai išeiti iš šios miško gilumos ir įsitikinus, kad viskas gerai, paėmė Saros ranką ir pradėjo išeidinėt iš šio miško. Buvo tylu ir ramu. Jeigu vaikinas atsisuktu, dar matytu laužo žarijas. Atrodė, lyg miške nieko nėra. Tik Alen ir Sara.
- Kodėl padažei plaukus? Ir kokia natūrali tavo plauku spalva? - Lyg iš niekur nieko paklausė. Paklausius, akiniuotis kaip tik jau iš tolo matė ežero pakrantę, o netoliese jau matėsi valčių siluetai.
-
Saulei nusileidus, sutemo, laužo šviesa buvo vienintelis šviesos šaltinis šalia Aleno ir Saros.
-Beveik neturiu tokių draugių su kuriomis dalinčiausi tokiais dalykais, bet kelioms bendrakoledžėms užsiminiau apie tave.-Šyptelėjo prisimindama Varno nago kaukių balių ir magiškų gyvūnų priežiūros pamoką, kur dirbo su Eleizija.
Atsakius į Aleno tiesos klausimą, šis pasiūlė grįžti į Hogvartsą. Nikolei nelabai patiko ši mintis, ji norėjo dar truputį pabūti, pasišildyti prie laužo,pabūti prisiglaudus prie vaikino ir apie nieką negalvoti.
Už keliolikos minučių šeštakursis paėmė merginą už rankos ir pamažu jiedu ėjo link valčių, kurių siluetus galėjai įmatyti. Einant susikibus rankomis Sarai buvo smagu, tačiau netrukus į orą "pakilo" klausimas apie trumpaplaukės plaukus.
-Iš tiesų neprisimenu kodėl nusidažiau plaukus.-tyliai sukrizeno.-Mano natūrali plaukų spalva yra...leisk pagalvoti...-mergina susimąstė, prisiminė, kai dar maža buvo ir turėjo ilgus, rudus plaukus.-Ruda!-sušuko prisiminusi ir dar paminėjo, kad tai jos natūrali plaukų spalva. -Šiaip turėjau ilgus plaukus, bet kaip matai dabar esu trumpaplaukė.
Paaugliai pakankamai lėtai ėjo link valčių, buvo tylus ir ramu, girdėjosi tik jų žingsniai ir kvėpavimas.
-Turbūt turėtume pratęsti žaidimą. Taigi tiesą ar drąsą?-paklausė ir toliau ėjo tylomis.
-
Jau išeinant iš miško, porelė kalbėjo apie visokias smulkmenas. Vaikinas neįdėmiai jas klausė, į vieną ausį įėjo, o pro kitą išėjo. Dialogas nebuvo labai svarbus, bet vis tiek labai malonu būtent taip praleidinėti laiką.
- Aj tiksliai.. Tai gal pratęsim žaidimą kitą kartą? - Šyptelėjo, o pats jau priėjo prie valties kuri buvo šalia pakrantes. - Lipk pirma. - Pasakė, o po to pastūmė valtį, į ją įlipo ir paėmė irklus.
Jau sutemo. Buvo šalta. Alenas tik tylėjo, irklavo ir galvojo apie visokias smulkmenas. Pirma pasimatymo dalis buvo geresnė nei paskutinė.
- Tai, ką.. Jau prie kranto esam.. - Pasimetęs pradėjo blaškytis. Paėmęs Saros ranką, greitu žingsniu pradėjo eiti link Hogvartso pilies. Tylėdamas. Tik po kokiu dešimt minučių, Alenas buvo jau prie Hogvartso.
- Manau, kad metas atsisveikinti. Ate? - Gan neaiškiai atsisveikino, pamojavo Sarai ir nusisuko.
-
Lukas žingsniavo link ežero tamsiu, gal šiek tiek ir baugiu taku. Priėjęs ežerą norėjo sukti į dešinę ir eiti klastuoliui gerai žinomu taku, bet pasuko į kairę ir patraukė vaikinui visai nežinomu taku. Paklaidžiojęs užmirštu taku Lukas priėjo kažkokią prieplauka. Negi Hogvartse yra prieplaukų? Nežinojau to. Įdomu kokie laivai čia švartavosi ar švartuojasi. Klastuolis apsidairė ir pamatė iš tolumos atplaukiančias kelias lentas su žibintu priekyje. Bet geriau įsižiūrėjas vaikinas pamatė, kad tai sena, apirusi ir baisi valtelė. Lukas pabandė įlipti į ją, bet ji įtartinai garsiai sugirgždėjo ir smarkiai susiūbavo. Klastuolis atsargiai įlipo į valtelę ir vaikinui įsipatoginus tarp sulūžusių sėdynių valtelė pajudėjo tolyn į keistą iš kažkur atsiradusi rūką. Valtelė po ilgos kelionės bumtelėjo į kranto kraštą ir Lukas išlipo iš jos. Klastuoliui nuėjus šiek tiek tolyn ir atsisukus atgal vaikinas pamatė, kad valtelės nebėra tad patraukė toliau krantu. Priėjęs vietą kur ne taip buvo tamsu atsisėdo ant smėlio ir ėmė stebėti žvaigždes. Naktis tikrai nuostabi. Jokio triukšmo. Tiesiog nuostabu. Gaila, kad nėra su kuo pabendrauti, bet ką padarysi teks vienam pabūti.
-
Koks nuobodus vakaras, - mįslijo vaikinukas, vaikščiodamas palei ežero krantą ir svąrstydamas apie artėjančią vasarą, čia buvo jam pirmi metai, tačiau nieko gero nepatyrė, nesusirado draugų, o netgi priešų, kurie nenorėtu vaikinui pažvelgti į akis, jis buvo vienas, vienutėlis, kaip ir žiobarų pasaulyje, ir viskas tik dėl kvailos vaikino išvaizdos, didelės iltys, išskirtinės akys, viskas būtų puikų, kad nieks nekreiptu į tai dėmesio, tačiau yra kaip yra. Elijah eidavo pasivaikščioti naktimis, nes dieną jis sedėdavo įvairiose patalpose, kuriose nėra tiesioginių saulės spindulių, arba eidavo į pamokas, tiksliau sakant, neišeidavo iš Hogvartso, o tuo labiau pavasarį.. nes saulės spinduliai labai stiprūs.. Grifas bevaikščiodamas pakrante, užmatė seną, sutrušusią valtelę, kuri neatrodė labai saugi, tačiau vaikinas seniai svajojo paplaukioti palei šį ežerą ir viską apžiūrėti, tačiau rūkas buvo didelis, tad nieko labai nematyti, vaikinas po biškį bandė įsiropšti į tą valtį, kurią reikėjo tramdyti, kaip gyvulį, ji siūbavo, girgždėjo, tačiau rudaplaukiui tai nebuvo kliūtis, jis nieko nebijojo, norėjo būti vienas su savo sąsiuviniu, pažvelgęs į savo švarko didžiają kišenę ar nepaliko dienoraščio, nes be jo jis negali, nors jis pildyti jo dar net nepradėjo.. Dawson' as paimė irklą ir pradėjo irtis, įrėsi ilgai, besižvalgydamas aplink, kai staiga pamatė salą, kuri atrodė išties įspudinga, buvo rūkas tad kažką įžiūrėti buvo labai sunku, tad berniukas nusprendė prisiįrti arčiau ir ten išlipti pasivaikščioti ir pabūti ramiai be jokio triukšmo, kad niekas jam netrugdytu... priplaukęs prie kranto, Elijah Chris' as išlipo, tačiau teko sušlapti kojas, nes kitaip būtų valtelė pabėgusi, jis ją išlipęs prisitraukė arčiau ir ėjo apžiūrėti salos... vaikščiojo palei krantą ir bandė įžvelgti, kažką kas sedėjo truputį toliau nuo vaikino, tačiau nepertoliausiai, siluetas, kuris buvo labai neryškus, bet buvo galima kažką įžvelgti.. - tikiuosi ne koks mokytojas, kuris mane dabar aprėks ir pagrasins išmesti iš Hogvartso..
- Kas ten? - Eidamas vis arčiau užrėkė grifas.
-
Lukas sėdėjo netoli vandens ir galvojo apie įvairiausius dalykus. Pavyzdžiui: Kodėl salos nesimato nuo kranto. Ar čia kas nors gyvena ar gyveno. Bet tokias ir panašias klastuolio mintis nutraukė švieselė ežere. Kas ten plaukia? Ir iš viso kodėl čia. Nenoriu jokių svečių. Na nebent kai kurie klastuoliai, bet ir tai geriau yra pabūti vienam. Gal tą plaukiką išgąsdinti? Tada pabėgs arba nužudys mane. Iš viso koks skirtumas. Tada bent pamiegoti galėsiu. Ne taip kaip dabar. Gal pasmeigti apsiaustą ant pagalio, kad pagalvotų, kad ten žmogus, o tada užpulti jį iš pasalų. Puiki mintis. Vaikinas greitai nubėgo į nedidelį kalnelį susirado didelę šaką ir mažą šakelę, grįžęs atgal nusirengė apsiaustą, įsmeigė didesnę šaką į žemę, uždėjo ant jos apsiaustą ir pabandė padaryti, kad atrodytų kaip tikras, tada įsmeigė mažesnę šakelę ten kur pagal viską turėjo būti ranka ir nubėgo aukštyn, kad pasislėptų krūmuose. Žmogystai einant link Luko apsiausto pats Lukas tyliai nulipo nuo kalno ir po truputį taikydamasis prie plaukiko žingsnių klastuolis ėjo paskui jį. Išgirdęs jo klausimą vaikinas nutarė į jį neatsakyti. Kai Lukas priėjo prie jo iš už nugaros ir pagriebė už kojų, apvertė veidu į smėlį ir atsakė į jo klausimą:
-Aš klastuolis. Jei tau įdomus mano vardas tai jis - Lukas. O tu kaip matau grifas. Tai gal pats irgi prisistatysi ir pasakysi ko tau čia reikia? -užklausė atėjūno klastuolis nepaleisdamas jo nuo smėlio.
-
Elijah vis artėjo prie to žmogaus silueto, kuris matėsi iš tolo, tačiau ten kabėjo tik klastuolio švarkas, grifas buvo ne kvailas, juk vampyrų klausa daug geresnė nei paprasto burtininko ar žmogaus. Tačiau Chris'as nenorėjo parodyti savo rasės, todėl teko apsimesti paprastu, nes nežinia kas ten yra, gal koks mokytojas, o mokytoją užpulti būtų per daug žiauru. Staiga kažkas ji paguldė ant žemės ir pradėjo kalbėti: klastuolis? Ką jis čia sau galvoja? Kodėl jis taip elgiasi? Ką jis čia sau vaidina, tipo kietas?
- Visu pirma, neliesk manęs, - ir pasinaudojęs savo galiomis grifas greit pakeitė poziciją ir jau Lukas gulėjo ten, kur prieš kelias sekundes buvo pats Elijah, o Chris laikė jį prispaudęs ir iššiepęs savo didžiąsias iltis ir tamsoje turėjo matytis raudonos spindinčios akys. - visu antra mano pilnas vardas Elijah Chris Dawson, o trečia veikiu čia ką noriu sala nėra tavo vieno. Be to nepatarčiau bandyti mane pulti antrą kartą, nes manau puikiai matei ką aš galiu. - Baigęs šnekėti su nepažįstamuoju rudaplaukis ji paleido ir pasitraukė toliau ir paslėpė savo akis ir dantis, nes smurto jis tiesiog nemėgo, tėvas ji ne taip mokino. Elijah buvo labai nepatenkintas tuo, kad čia bus ne vienas.. negalės daryti to ką norėjo, tačiau peštis irgi nenorėjo, žinojo, kad šįkart bus stipresnis ir bijojo sužeisti taip, kad paskui bus per vėlu kažką daryti, juk kai buvo namuose tėvas jam kraujo suveikdavo, o dabar tenka maitintis gyvūnų krauju, tačiau tai taip neskanu, bet kitaip neišgyvensi.
- O ką tu čia veiki? Ir ar dabar toks pat drąsus, kaip ir prieš tai? - pažvelgdamas į Luką klaustelėjo Elijah nueidamas pasivaikščioti aplink salą.
-
Lukas labai nustebo kai atsidūrė ant žemės, o ne ant nepažįstamojo. Jis ką vampyras? Geras ir dar grifas kažkoks Elijah. Keistas vardas. Jei vampyras tai visai smagu. Įdomu jis skaito mano mintis ar ne? Nepamenu aš šito. Na jei skaito tai skaito. Tai gal atsakysiu jam jau geriau poto supyks, kad nemandagus:
-Gerai, madam vampyre. Klastuolis šyptelėjo iš savo minčių ir su balsu lyg nieko nebūtų atsitike ir su juoku balse tarė:
-Gerai dėde vampyre nepulsiu jūsų. Malonu susipažinti, o mano pilnas vardas Lukas Dubajus. Taip sala visų tik turiu jus ponas vampyre nuvilti čia nėra skanaus kraujo. Na nebent mano, bet jis nešviežias. Kelias naktis nemiegojau tai nemanau, kad jums tiks, - vaikinas po tokios tirados turėjo nustoti kalbėti, nes jautė, kad tuoj ims juoktis, bet taip neįvyko ir jis tęsė toliau. -Gal norėtumėte paragauti sidabrinės grandinėlės vyno? Jis pagamintas iš sidabrinės grandinėlės kiek žinau sidabrą mėgsta vampyrai. Arba gal norėtumėte česnako neseniai draugo mama atsiuntė. Sakė vampyrai mėgsta, -Lukas jautė, kad tuoj pratrūks juoktis, bet stengėsi laikytis kol pasieks pabaigą. -Oj atsiprašau, kad jus įžeidžiau, -pamatęs, kad jo akys raudonas bandė pavaizduoti išsigandusį klastuolis ir traukėsi tolyn. -Aš nenorėjau įžeisti jūsų tikrai, tikrai tiesiog mane greičiausiai suklaidino draugai. Atsiprašau, tikrai, tikrai, -vaikinas eidamas atbulomis nudribo ant žemės ir užsidengė galvą rankomis.
-
Elijah jautė, kad tas vaikinukas yra per daug drąsus, jai juokiasi, o gal ir pamišęs, eina kalbos, kad klastuoliai nieko nebijo ir yra per daug drąsus, todėl labai dažnai ir skaudžiai "nusidegina". Chris'o akys nuo įsiūčio darėsi vis raudonesnės, o iltys didėjo labai greitai, nors jos jau ir taip buvo didelės, tačiau, kai vaikinas įsiusdavo jos paprasčiausiai imdavo didėti. Grifas bandė nusiraminti. Aš nebusiu toks kaip jie, tie klastuoliai, aš esu aš.. Lukas, kuo toliau, tuo labiau elgėsi bjauriai, jis pašiepdavo Dawson' ą, tačiau tuo pat metu ir visus vampyrus, kurie egzistavo, tačiau kiti jau seniai būtų prakande jam veną. Rudaplaukis tikrai nenorėjo muštis, nes tėvas jo šitaip neauklėjo.. Auklėjo tvardytis ir neleisti kitiems jo provokuoti, nors klastuolis jau buvo peržengęs visas ribas.
- Ko dar tvardaisi, juokis, o kas tu įsivaizduoji esąs, didžiuojasi esantis Klastūnyne? O aš džiaugiuosi, kad toks esu.. - jau mažėjant iltimis ir besislepiant raudonoms akims, vaikinas nusiramino, nes suprato, kad veltui jis čia nervuojasi. Elijah visada žinojo, kas atsitinka tokiems, kurie per daug savimi pasitiki, jis jau yra matęs panašų žmogų, kaip šis klastuolis ir prisimena kaip ten viskas baigėsi.. Lukas tvardėsi ir stengėsi nesijuokti, tačiau jam sunkiai sekėsi, tačiau tai ilgai netruko, neužilgo ėmė apsimetinėti, kad bijo ir atsiprašinėjo, tačiau .. Grifas pamatęs, kad vaikinas atsiprašinėja vos nepasidavė žmogiškai intuicijai ir nenubėgo jam padėti, tačiau širdimi pajautė, kad jis visiškai nebijo ir atsiprašymas nėra nuoširdus, o tik apsimeta ir šiek tiek žemina save. Elijah taip norėjo pabūti vienas, kad šis jaunuolis jam tik maišė.
- Klausyk, nereikia čia tu apsimetinėjimu ir savęs žeminimų, - tai pasakęs Elijah prigulė ant smėlio ir užsispoksjo į žvaigždes, kurios jį ramino.
-
Lukas pamatė, kad vampyras šiek tiek užrėkė ant jo. Po Elijah'aus žodžių iš klastuolio burnos nebepasipylė jis vėl tapo paprastu ramiu Luku. Kas man užeina? Būna susipažinu su žmogumi normaliu ir tada imu jį įžeidinėti arba liūdinti. Bet geriau pagal mane yra liūdinti. Durnas tu Lukai, durnas. Vaikinas matė, kad Chris'o akys ir dantys mažėja, tad džiaugėsi, kad nebus išgertas jo kraujas. Reikia gal susirasti kokį eleksyrą nuo tokių nesąmonių, nes man galėjo baigtis blogai. Lukas džiaugėsi, kad akys ir dantys dingo, nes klastuolis jau tikrai bijojo ir jis nebuvo vienas iš tų klastuolių kurie pasižymi per didelę drąsa ir vaidina bebaimius. Ne jis buvo paprastas mokinys kuris gyvena panašiai kaip kiti ir nesistengia nieko skriaudinti. Gal man jį užkalbinti? Gal atleis man? Verta pabandyti.
-Ei,- užkalbino vaikinas Elijah'ą. -Atsiprašau dėl to tyčiojimosi. -Net nežinau kas man ten užėjo. Tiesiog taip būna kai su nauju žmogumi susibendrauju. Atleidi ar ne? Mane gal pilnatis paveikė, -Lukas parodė į apvalų pilnaties mėnulį. -Tai spėju, kad neatleisi man. Liūdna bus, bet ką padarysi.
Klastuolis prisėdo ant smėlio ir irgi ėmė stebėti žvaigždes.
-Kodėl tau patinka stebėti žvaigždes? -paklausė vaikinas Chris'o bandydamas užregzti pokalbį.
-
Žvaigždės, jos nuostabios, kiekviena turi kažką savitą.. o dar kur visi grįžulo ratai, mažieji ir didieji.. Didžiosios žvaigždės, mažosios, ech.. kaip norėčiau būti žvaigžde, nors iš dalies ir esu dalis žvaigždės, juk yra mitu, kad kai gimsti, su tavimi gimsta ir nauja žvaigždė, kuri yra tavo, tik nežinau kuri.. - galvojo vaikinas. Kodėl jos krenta, kokia tai paslaptis, koks reiškinys vyksta, kai jos krenta, nors tai yra gražu, bet jai visos žvaigždės greitu metu nukris, dangus bus tuščias, - mąstė Chris' as žiūrėdamas į krentančias žvaigždes, turbūt reiks dažniau apsilankyti astronomijos pamokose.. Dawson' as buvo toks pavargęs ir susimąstęs, jog net pamiršo, kad saloje yra ne vienas.. ei? - atsisėdo vaikinas ir pažiūrėjo į šoną. Gal jis nemoka gražiai bendrauti, kas jį auklėjo, gal žvėrys. Atsiprašo, mhmm.. galvoja atleisiu, nors tas atsiprašymas tikrai neatrodo eilinį kart nuoširdus, jis tiesiog bjaurus... Laikas išmokti atskirti gėrį nuo blogio, - mintijo grifas. Tas klastuolis klausia ir pats atsako, tad Elijah galėjo tylėti ir nė žodžio nesakyti, tačiau jis buvo auklėtas, kitaip, nei tas neišprusęs berniūkštis.
- Taip, teisingai spėji neatleisiu, ką tu sau galvoji, pirma išsidirbinėsi, vėliau atsiprašysi ir viskas susitvarkys? Gal tu kvanktelėjai? Pilnatis čia niekuo dėta.. Tavo neišauklėjimas ir klaikus elgesys tik kaltas, - atšovęs vaikinas pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į pilnatį, šiandien jis išties didelis ir gražus.. kodėl stebiu žvaigždes? Ne, jau gana, jis ką vėl tyčiojasi.. Galvoja atsakysiu.. Jis nori su manimi bendrauti po tokio savo elgesio, jam reiktu gal pas seselę.. - Na, jei dar nesupratai nesiruošiu su tavimi kalbėtis.. - atsistojęs ir pasitvarkęs savo apsiaustą nuėjo pasivaikščioti aplink salą, gal užtiks kokį grobuonį.
-
Sulaukęs atsakymo Lukas norėjo šiek tiek parėkti ant vampyro, bet jis laikėsi.Išsidirbinėju?! Išauklėtasis vampyriukas atsirado mat. Bandai gražiai pakalbėti, o jis ima apie auklėjimą kalbėti - klastuolis taip galvojo iki tol kol prasivėrė jo burna:
-Na nelabai kas galėjo mane auklėti kai gyvenau vaiknamyje. Vaikų namuose,- paaiškino vaikinas Elijah'ui pamatęs, kad jis nelabai supranta. -Tai galima sakyti žvėrys auklėjo. Visi nekentė manęs, nes kai būdavau kartu su manimi atsitikdavo kažkas magiško. Tai ir įpratau aš taip su kitais kalbėti,- Lukas bandė išlaikyti normalų kalbėjimo toną ir jam dalinai sekėsi. -Jei nenori gali nekalbėti, bet bent jau priešu nebūk, gali ir draugu nebūti, tiesiog neutralūs būname tada. Sutinki? -bandė ramiai susitarti su jau nueinančiu Elijah'umi. -Jei nenori draugijos tai aš jau eisiu leisiu tau pabūti vienam, nebetrukdysiu, nes kaip matau nepatinka tau mano draugija.
Lukas dar peržvelgė žvaigždes, tada atsistojo ir patraukė link valties. Priėjęs netoli valties klastuolis dar atsistojo ir ėmė kažko laukti. Gal dar ateis. Susitarsim gal, draugais tapsim, - taip galvodamas vaikinas laukė pasirodant Chris'o, bet jo nesulaukęs Lukas atsistūmė irklu nuo kranto.
-
Elijah tiesiog ėjo ir nebenorėjo atsigręžti atgal. Jo mintys, jausmai buvo kitur, kitame pasaulyje. Galbūt kosmose, ten kur pilna žvaigždžių, įvairių dangaus kūnų, bet tikrai ne čia, kur jis yra pusiau vampyras, pusiau burtininkas, tiksliau sakant bejėgis žmogus. Ten, kur aplink ramybė ir jokių pašaipų, muštynių, kur nėra liejamas kitų kraujas norint išgyvent, o čia Elijah jautėsi klaikiai, norint išgyvent privalo maitintis.. O jo maistas nėra toks, kaip visų, jam reikia kraujo, kurį išgaut yra sunku.. Kiti nori tokiais būti, tačiau Chris' as to nenorėjo.. na nebent kažkur gyliai širdyje.. Staiga iš kito pasaulio vaikiną ištraukė Lukas, tas pats berniūkštis, kur prieš kelias akimirkas šaipėsi ir Dawson' ą padarė pajuokų objektu. Iš vaiknamio, ką? Na gerai iš vaiknamio, tačiau Hogvartse jau mokslo metai tuoj baigsis, o jis dar nesupranta kas yra gražus elgesys, baisu.. Gerai pradžioje taip, tai galima suprasti, o dabar.. tuoj vasara.. - ištaręs žodį vasarą vaikinukas vos nesilaikė nenusišypsojęs, jis džiaugėsi, kad tuojau susitiks su savo tėvu. Tačiau dabar jis prisiminė vėl tą klastuolį, kuris jau traukė link valtelės.
- Taip, norėčiau pabūti vienas, nežinau kas geriau būti priešais ar neutraliais, tačiau, kad tave pamatyti norėčiau dar kartą, abejoju.. - tai ištaręs vaikinas, nusigręžė ir nužingsniavo į tamsą.
-
Lukui atsistūmus nuo kranto jis nuplaukė ne į aplūžusią prieplauką, o labiau į ežero vidurį, nes klastuolis norėjo išsimaudyti. Net nesivargindamas rengtis rūbų, nes buvo visai šalta įšoko vandenin ir panėrė kažkur apie pusę ežero. Kaip Lukas vėliau pastebėjo su drabužiais nebuvo patogu maudytis, tad nusirengė juos vandenyje. Na va dabar geriau, bet tai neplaukosiu aš su jais rankose reikia gal padėti į krantą, bet tada reikštų, kad baigiasi maudynės. - taip bandė kažką sugalvoti klastuolis, bet tada jam šovė puiki mintis galiu panaudoti burtažodį kuris juos ten nuskraidins, o lazdelę uždėti ant rūbų. Geniali mintis. Vaikinas paimė į rankas lazdelę ir ištarė:
-Tertoga,- Lukas nukreipė lazdelę į rūbus, o tada į krantą ir jiems pradėjus kilti uždėjo lazdelę ant rūbų. Nors Lukas labai rizikavo, kad gali tekti nuogam grįžti į Hogvartsą, bet jam tada tai nebuvo galvoje. Nardydamas klastuolis po truputį artėjo link karto tad galėjo ilgai pabūti vandenyje, bet deja iš to ilgumo gavosi tik kažkur 12 minučių. Išlipęs į krantą vaikinas pasiėmė lazdelę ir ištarė burtažodį kuris turėjo išdžiovinti:
-Retarmetro, - Lukas lazdelę nukreipė į drabužius, o tada ir į save, kad nebebūtų toks šlapias. Apsirengęs drabužius klastuolis patraukė palei ežero pakrantę, net nežinodamas kur eina kol jam į galvą atėjo mintis kuri jam nelabai patiko kai aš ten stovėjau nuogas mane galėjo, bet kas stebėti iš už krūmų. Tikiuosi, kad taip nebuvo - su tokia nemalonia mintimi vaikinas traukė toliau palei ežerą.
-
Bevaikštant po salą vaikinas visko prisigalvojo apie mokyklą, tėvą ir netgi motiną. Kas būtų jei dabar grižęs ją rasiu? Ką pasakysiu? O gal užtrenkęs duris pabėgčiau ir jos akyse matyt nenorėčiau? O gal apkabinčiau ir padėkočiau, kad sugrįžo? Ne, ne ji man nulis, ji mus paliko savo noro.. ir niekada nebegrįš.. Visko prigalvojęs vaikinas grįžo į realybę, ten kur dabar jo namai - Hogvartsą, tačiau šįkart jis nebuvo pilyje, kaip kiti, dabar jis buvo saloje, prasmegusioje tamsoje, vienas.. Prieš kelias akimirkas buvo tas neišauklėtas berniūkštis, tačiau jis išplaukė ir čia liko tik Elijah su savo pamąstymais. Jis nepanoro čia ilgai likti vienas, nes reikia išsimiegoti, nors jam miegas buvo reikalingas taip, kaip šuniui penkta koja, tačiau visi miega turi ir jis.. Chris beeidamas atgal iš kitos salos pusės, žvalgėsi aplink, kur jį supė tik rūkas ir ežeras, kuris atrodė šiek tiek šiurpokai, tamsus ir gylus.. Tačiau ilgai netrukus vaikinas priartėjo prie vietos, kur turėjo būti valtis, tačiau ten jos nebuvo.. Tik tolimoje pasimatė neryški švieselė, kurią temdė rūkas, tačiau jos neįžvelgti buvo neįmanoma.. Ji vis artėjo, priartėjus grifas įbridęs į vandenį prisitraukė ją arčiau ir įlipo, antras kartas neatrodė toks baisus kaip pirmas, kai pirmakursis vos iš jos neišvirto.. Įlipus į valtį, berniūkštis pradėjo irtis, prisiįrus krantą, vaikinas iš lipo iš valties ir ėjo ten, kur nešė kojos, toliau tęsė pasivaikščiojimus ežero pakrante.
-
Kaidenas tūpėjo ant salos kranto, su smėliu sumaišytos žemės lopinėlyje ir kažką braižė. Delnu suplojęs ir išlyginęs smėlį, pagaliuku nubrėžė dvi runas, kurias matė knygoje ir pabandė prisiminti užkeikimą. Jam nesisekė, tačiau nieko nuostabaus; varnas buvo burtininkas, ne kerėtojas, tad tušti norai priversti runas švytėti niekaip nebūtų išsipildę.
Atsidusęs išsklaidė smėlį ir atsistojo. Tolumoje matėsi ežero krantas, dar tolėliau, Kaidenas žinojo, kylant kalno šlaitu, pasimato pilis. Grįžti į koledžo bendrąjį kambarį dar nenorėjo, nebuvo nusiteikęs nei varginančiam kilimui į kalną, nei lipimui laiptais, kurie kartais labai erziančiai nukreipdavo kur nors kitur ir vargšelis būdavo priverstas pereitį nuo vieno pilies galo iki kito.
Papūtė vėjas, juodas Kaideno apsiaustas išsipūtė kaip burė, šalti vandens purslai užtiško ant veido, ant surauktų antakių. Dar kartelį atsidusęs patraukė į miškelį, plytintį saloje.
-
Štai dabar jau tikrai galėjai sakyti, kad vasara baigėsi. Rugsėjo mėnesį glosčiusios saulutės nebeliko nei užuominos, o Hogvartso apylinkes apgaubė debesys. Mergina žingsniavo tolyn nuo pilies, jai reikėjo pabėgti iš ten bent trumpam. Šaltas vėjas blaškė ketvirtakursės plaukus. Lauke nebūtų tamsu jei dieną saulė nesislėptų už debesų. Taigi lauke tvyrojo menka prieblanda. Spės sugrįžti į kambarį iki sutemstant. Torė įlipo į valtelę. Fui, šlapia. Burtų pagalba ji plaukė be irklų pagalbos. Pasiekus kitą krantą varnė išlipo iš valties ir nužingsniavo miškelio link. Kišenėje turėjo knygą, kurios niekaip neįveikia kelis mėnesius, gerai žinojo, kad ir dabar neskaitys. Vietoje to išsitraukė burtų lazdelę, nesiruošė burti, tiesiog, dėl atsargos. Mergina pažingsniavo gilyn mišku, nebuvo baisu, nes pastarosiomis dienomis apsilanko šioje salelėje gan dažnai norėdama pabėgti nuo mokyklos šurmulio. Žino, kad net vėjas čia retai kelia sumaištį. Ji atsisėdo ant žemės tokioje vietoje kur dar matėsi pilis, bet mergaitę jau supo medžiai. Mintyse plaukė pastarųjų dienų įvykiai.
-
Beeinant mišku, Kaidenui ant galvos nukrito sudžiūvęs lapas. Jį nubraukęs ir sutrupinęs tarp pirštų, varnas nužingsniavo toliau. Oras buvo įprastas rudeniui, nemaloniai vėsus, dangus apsiniaukęs. Miške vėjo buvo mažiau, tačiau vaikinas vis tiek jautė, kaip jau gana ilgi ir reikalaujantys žirklių (arba plaukų kirpimo kerų)prisilietimo plaukai judėjo vis užkrisdami jam ant akių. Tyliai nusikeikęs vaikinas delnu nekantriai juos nubraukė atgal.
Galėjo pamanyti, kad eina ratais. Kai gerai pagalvoji, tai turbūt visai įmanoma, juk pernelyg negalvojo apie tai kur eina. Netrukus šiek tiek tolėliau pastebėjo siluetą. Nenustebo, juk sala visiems daugiau ar mažiau pasiekiama, užtenka tik pavogti valtelę iš valčių pašiūrės ir persiirti per ežerą.
Priartėjus išryškėjo silueto bruožai, Kaidenas suprato, kad tai mergina, galimai jaunesnė už jį patį, nors velniai žino šiais laikais, kai visi tik ir išradinėja jaunystės išlaikymo eliksyrus ir kerus. Tačiau nepaisant to, Kaideno laikysena nežymiai pakito, jis išsitiesė ir delnu susiglostė plaukus, veidą paruošė mažų šypsenėlių serijai, o ant lūpų jau formavosi šmaikštus posakis.
-
Anksčiau sugebėdavo niekuo nesirūpinti būdavo čia ir dabar, o štai pastaraisiais mėnesiais mergina, atrodo, negali ištrūkti iš savo minčių pančių. Bet gal viskas praeis. Tik reikia iškentėti ir viskas praeis. Varnė pažvelgė į pilį. Languose degė šviesos. Nors lauke dar pakankamai šviesu, pilyje tikriausiai buvo vos įmanoma matyti savo atvaizdą veidrodyje. Kažkas sutraškėjo. Torė kaip mat pašoko ant kojų ir išsitraukė lazdelę kaip kokį ginklą. Visai nenori sutikti žmonių. O jei ten ne žmogus? Gal koks gyvūnas, padaras, kurio kelyje anksčiau nepasipainiojo. Mergina atidžiai apžvelgė aplinką. Kiek tolėliau pastebėjo siluetą. Kiek suprato žmogus, vaikinas. Arba vampyras, kuris tikriausiai pasimėgaus jaunos mergaičiukės krauju. Hmm, galbūt Torei vertėtų būti rašytoja? Juk jos galvoje scenarijų daugiau nei realių prisiminimų. Šiaip ar taip, negali parodyti, kad bijo. Ketvirtakursė sukryžiavo rankas ant krūtinės viename delne vis dar gniauždama lazdelę, atsirėmė į medį ir šyptelėjo. Na, bent jau nepavadins baile.
-
Valtelei užplaukus ant seklumos, varnė susirinko visus savo niekučius ir atsargiai iškėlė dešinę koją lauk. Tada sekė ir kairiosios eilė. Galiausiai koja stumtelėjo valtį į ežero glėbį. Vanduo iškart apjuosė valties dugną. Valtelė magiškai vėl pradėjo judėti ir po akimirksnio patraukė link kito kranto.
- Laikas ruoštis, - pati sau ramiai tarė ir apsisuko ant kulno.
Niekas nebuvo pasikeitę. Viskas stovėjo savo vietose. Tie patys aukšti medžiai, tos pačios uolos, kurie tą kartą gelbėjo varnę ir klastuolį nuo atšiauraus vėjo. Na, tik šiandien viskas buvo padengta storu sniego sluoksniu. Tačiau juk Elytei, Stiglerių šeimos raganai, tai nėra problema. Mostas šen, mostas ten ir sniego kaip nebūta. Varnei tai vaikų žaidimai.
Priartėjusi prie vėjo nualintų uolų, gerai apsidairė ir išsirinko mažiausiai matomą plyšį. Jis atrodė beveik nematomas, nes tą plyšį kuo puikiausiai dengė vešlūs bei žiemos speigo nebijantys vijokliai. Keista, kad pati Elė jį pastebėjo.
- Nikas turėtų pastebėti jį. Juk jis Nikas. Jokios detalės nepraleidžia pro akis.
Patraukė apledėjusius vijoklius ir užmetė akį, kas dedasi plyšio viduje. Nieko. Tamsu nors į akį durk. Tačiau juk tai ne problema. Elei tereikia lazdelės ir viskas gerai. Tą ji ir padarė. Pirma pasidėjo savo niekučius ant žemės, tada išsitraukė savąją burtų lazdelę ir švelniai mostelėjo ja.
- Lumos.
Iškart patalpą nutvieskė silpna melsva švieselė. Pasirodo, pastaroji nebuvo tokia ir gili. Joje galėtų tilpti tik keturi žmonės. Gerai, kad šįsyk jų bus tik du. Galės jaukiai ir šiltai įsisupti į pledą bei paskęsti vienas kito glėbyje. Tiesiog nuostabu.
Kol šviesos spindulėlis dar neišnyko, varnė plyšio kamputy sukrovė akmenėlių apskritimą ir į jo vidų įmetė kelias sausas medžio šakeles, kurios patogiai mėtėsi šalimais. Tada su burtų lazdelės pagalba uždegė tą menką lauželį. Tada atėjo eilė laiškeliui. Juk Nikas pats nesuuos čia ateiti šiaip sau. Reikia jam pranešti.
- Hmm... - numykė.
Iš užančio išsitraukė tą seną lapelį, kurį jai labai seniai siuntė pats Nikas. Įdomiausiai tai, kad ji buvo pakviesta į tą pačią salą, kur dabar stovi. Žinoma, tereikėjo pakeisti kelis žodžius.
Labas, Eleizija Nikai !
Tikiuosi, vis dar neatsisakysi naktinio pasivaikščiojimo su manimi.
Kviečiu tave rytoj šiandien ateiti (ar, tiksliau, atplaukti valtele) į salą, esančią ežero viduryje.
Aš tavęs lauksiu aštuntą valandą.
Nekantraudamas lauksiu susitikimo.
Nikas Eleizija
Tada gražiai sulankstė popierėlį į netaisyklingą keturkampį. Tada įbedė lazdelės galą į pastarąjį ir sušnabždėjo keistą burtažodį:
- Impruto.
Laiškelis subyrėjo į pelenus. Elė šyptelėjo bei švelniai nupūtė juos nuo delno. Iškart vėl griebėsi darbo puošti plyšį, nes klastuolis čia turėtų atsirasti jau po pusvalandžio.
-
Jis ramiai sėdėjo savo koledžo požemiuose, skaitydamas paskutinę Styveno Hokingo knygą, kai staiga prieš jo akis it iš pelenų atsirado sulankstytas popieriaus lapas. Paskubomis jį išlankstė: tai buvo jo paties prieš daugelį metų prikeverzotas laiškelis. Tiesa, dabar jame atsirado keli pasikeitimai: vietomis jo keverzonės buvo išbrauktos ir pakeistos į dailų Elės raštą.
Šyptelėjo: Žinoma, ji negali pakviesti žmogiškai, visada turi parodyti, kokia ji puiki kerėtoja. Vis dėlto klastuolis nutarė nedelsti: ant šilto klastuoliško megztinio (net ne juodo – gal dėl to, kad tai buvo dovana) užsimetė žieminę mantiją, į vidinę kišenę įsikišo butelį vyno, irgi gaudo per Kalėdas ir nuskubėjo pilies koridoriais ežero link.
Nors nuo jų pirmo pasimatymo (jei taip galima pavadinti – jie abu tebuvo pirmakursiai vaikai) praėjo balažin kiek metų, o ir vėliau salelėje Nikas nesilankė, visgi dar puikiai prisiminė, kad valtelė plaukia pati. Šįsyk bent jau nereikėjo jaudintis, kad nežino, kaip patekti į salą.
Tamsus vakaras jau viską spėjo nutamsinti, tik ryškus mėnulis atsispindėjo ant vandens paviršiaus. Valtelė plaukė tolygiai, niekur neskubėdama – jai nerūpėjo, kad jau buvo aštuonios ir akiniuotis mažumėlę vėlavo.
Valčiai prisišvartavus, jis atsargiai išlipo į krantą. Jau ruošėsi ieškoti varnės, kai pastebėjo siaurą šviesos ruoželį vienoje iš uolų. Nusprendęs, jog būtent ten ir pasislėpė varniukė, įslinko pro tarpą į jau laužo liepsnos apšviestą patalpą. Jos vidury, šalia pat laužo, stovėjo tamsiaplaukė ir vis mosavo lazdele.
– Labas vakaras, mieloji, – pasisveikino, apkabindamas ją iš nugaros ir pakštelėdamas į skruostą.
-
Atėjus savaitgaliui Fiadh išsiruošė pasivaikščioti. Ji neturėjo jokio konkretaus plano. Žinojo tik tiek, kad labai norisi pabūti lauke. Tad grifiukė patraukė link ežero. Nelabai norėdama su kuo nors bendrauti mergaitė lėtai ėjo ežero pakrante. Staiga pakrūmėje kažkas sutamsavo. Fiadh šiek tiek išsigando, tačiau netruko pamatyti, kad tai tėra valtelė. Šiek tiek apšiurusi, tačiau, atrodė, galinti išlaikyti smulkaus sudėjimo mergaitę. Grifiukė apsižvalgė ir pamatė, kad tolumoje matosi sala. Fiadh jos dar nebuvo pastebėjusi, tad visai susidomėjo. Ji kiek nedąsiai įlipo į valtelę ir paėmė irklą į rankas. Nepaisant to, kad niekad nebuvo to dariusi, irkluoti sekėsi visai neblogai.
Po keliolikos minučių šviesiaplaukė pasiekė salą. Ji buvo nedidelė, tačiau čia žėlė krūmynai, kur norint galima pasislėpti. Fiadh patenkinta atsiduso. Ji pažvelgė į tolumoje tamsuojančia Hogvartso pilį ir atsigulė už tankaus krūmo. Nė nepajuto, kaip užsnūdo.
-
Šiandien Mija nusprendė pasivaikščioti šalia ežero, nes oras buvo puikus. Švietė saulė ir pūtė šiltas vėjas. Ji dar su savimi buvo pasiėmusi savo mėgstamiausias uogas, Šilauogės. Tamsiaplaukė priėjo prie ežero. Ji įkvėpė gryno oro ir atsisėdo ant žalios pievelės. Po keliu minučių ji pamatė krūmose kažkokį medinį daiktą. Švilpė priėjo prie krūmų ir pamatė medinę valtį. Mergaitė apsižvalgė ir pamatė toli maža salelę. Mėlynakė atsisėdo į valtį ir paėmė šalia gulinti irklą, ji pradėjo plaukti valtimi. Ji atplaukė į salą. Vienuolikmetė apžiūrėjo salą. Sala buvo maža, bet joje labai daug buvo krūmų. Ji išsiėmė Šilauoges. Atsisėdo ant pievelės ir pradėjo jas valgyti. ,,Reikia apžiūrėti salą'' pagalvojo Švilpė. Ji pradėjo vaikščioti aplink. Ir staiga ji pamatė kažką krūmose. Ten miegojo mergaitė. Mija nestipriai pakratė mergaitė. Ji sukrutėjo...
-
Fiadh kažką sapnavo. Po to neprisiminė, ką, bet sapnas buvo keistas. Staiga ji pajuto, kad kažkas ją purto.
- Ką?! - garsiai riktelėjo grifiukė ir visiškai atsibudo. Ji pamatė į ją žvelgiančią nepažįstamą mergaitę. Šiaurės airė gerokai išsigando. Ji visai pamiršo, kur yra. Apsižvalgiusi pamatė, kad guli krūmuose.
- Kas tu? - sutrikusi paklausė Fiadh. - Kaip tu čia atsidūrei?
Grifiukė nežinojo, ką sakyti. Ji taip ir neišmoko bendrauti su bendraamžiais, o čia dar taip netikėtai kažką susitiko...
Fiadh pamatė, kad nepažįstama mergaitė turi kažkokių uogų. Ji pasijuto esanti alkana, tačiau neišdrįso paprašyti, tad tik atsisėdusi liūdnokai žvelgė į mergaitę. Po kurio laiko ji pratarė:
- Beje, aš Fiadh. Iš Grifų Gūžtos.
-
Mija atsisėdo prie mergaitės:
Labas aš Mija.- ramiu balsu ištarė mergaitė.- Aš čia atplaukiau ant valtelės kuri buvo krūmose, Ir aš esu iš Švilpynės.
Staiga jos išgirdo keistą garsą. Tamsiaplaukė išlindo iš krūmų ir pamatė baltą mažą pelėdą. Ji negalėjo skristi, nes jos sparnas buvo sužeistas. Ji iš savo kišenės išsitraukė grūdų, ir davė pelėdžiukui, mergaitė visada nešiojasi grūdų kišenėje. Po to ir šilauoges padėjo ant pievos ji matė kaip mergaitė žiūrėjo į jas:
- jeigu nori gali pasiimti.
Po to ji davė jam grūdelį. Jis vos suvalgė vieną. Švilpė suprato, kad reikia, kad jam ne taip skaudėtų. Ir ji prisiminė, knyga kuria skaito apie gyvūnus magijos pasaulyje, o kitas skyrius turėjo būti, kaip išgelbėti, gyvūnus jeigu neturi tam tikrų priemonių. ,,Kodėl aš neperskaičiau tą skirių'' mintyse pasakė mergaitė. Tada ji atsisuko į Fiadh ir pasakė:
- Gal tu žinai?- Mergaitė labai tikėjosi, kad ji žinos, nes kitaip jiems neišgelbėti pelėdžiuką...
-
- Malonu, - tyliai atsakė Fiadh, kai naujoji pažįstama prisistatė. Išgirdusi garsą, Fiadh norėjo nueiti pažiūrėti, kas gi ten atsitiko, tačiau Mia ją aplenkė. Atėjusi iš paskos grifiukė pamatė mažą pelėdą. Buvo akivaizdu, kad jai kažkas negerai. Kai Mia išsitraukė grūdus, Fiadh gerokai nustebo:
- Ar tu nešiojiesi grūdus kišenėje? - pasidomėjo ji.
Mergaitei pasiūlius pasiimti šilauoges, Fiadh sutriko, tačiau jų nepaėmė. Pasijuto kvailai, tad susidrovėjo. Grifiukė tiesiog žvelgė į pelėdžiukę ir galvojo, ką galėtų padaryti, kad jai padėtų.
- Neįsivaizduoju, ką galėtume padaryti, - liūdnai pasakė Fiadh, nuoširdžiai norėdama pagelbėti, tačiau visai nenusimananti magiškųjų gyvūnų priežiūroje. Ji priėjo prie paukščio ir atsargiai paėmė į rankas. Pelėda sudrebėjo, tačiau, panašu, neturėjo jėgų priešintis. Grifiukė atsisuko į Mią ir paklausė:
- Kaip manai, gal reikia nunešti į pilį? Parodyti magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorei?
-
Fiadh nežinojo, kaip padėti pelėdžiukui. Mija atsiduso. Tada Ji paėmė į rankas pelėdžiuką. Ir pasiūlė, kad reikia nunešti ją pas profesorę. Švilpė pašoko ir sušuko:
- Puiki mintis.- Ji pasižiūrėjo į Fiadh,- Tu laikyk pelėdžiuką, o aš irkluosių
Jos atsisėdo į valtelė ir pradėjo plaukti. Ji prisiminė, kaip vaikystėje valtelę plaukė su tiečių. Ji atsiduso. Bet prisiminė, kad valtį sužeistas pelėdžiukas. Mergaitė pradėjo greičiau irkluoti. Pagaliau jos atplaukė, iššokusios iš valties jos pradėjo bėgti į vidų. Iškart užėjusios į vidų jos pradėjo eiti link klasės. Visi mokiniai žiūrėjo į sužeistą pelėdžiuką. Mija labai jaudinosi, kad vaikai nepradėtų kabinėtis. Jos priėjo klasę. Greitai užėjo. Ten stovėjo mokytoja. Jos priėjo ir Fiadh davė mokytojai pažiūrėti...
-
Padavusi profesorei pelėdžiuką, Fiadh movė iš klasės ir pratarė Mijai:
- Manau, reikėtų grįžti ir pažiūrėti, ar ten jų nėra daugiau. Jeigu jis, pavyzdžiui, iškrito iš lizdo, gali būti, kad rasime dar kelis tokius pat.
Grifiukė vos ne bėgte nuskuodė atgal prie valties ir, palaukusi, kol Mia prisijungs, skubiai nuplaukė atgal. Tik dabar Fiadh atkreipė dėmesį, kaip saloje gražu. Tačiau dabar svarbiausia buvo gerai išieškoti visus krūmus ir apžiūrėti, ar daugiau nėra kitų sužeistų pelėdų ar kitokių gyvūnų. Grifiukė gerokai apsidraskė rankas ir kojas, tačiau nieko nerado. Mergaitė pasiekė kitą salos pusę. Ten buvo dar gražiau, tačiau gyvūnų nesimatė. Fiadh šiek tiek atlėgo širdis. Ji tikėjosi, kad daugiau nebeteks nešioti sužeistų gyvūnų.
- Ar radai ką nors? - garsiai paklausė Fiadh, tačiau kurį laiką neišgirdo jokio atsakymo.
-
Mergaitės atplaukė atgal į salą. Jos galvojo, kad čia gali rasti dar mažų sužeistų peledžiukų. Mija pradėjo žiūrėti dešiniau. Staiga ji pajautė didelį skausmą. Kai iš krūmų išsitraukė ranką ji buvo visą sudraskytą. Bet tolumoje pamatė kažkokią spiną. Todėl pradėjo žiūrėti kas gi ten. Tai buvo kažkoksios požeminios dūris:
- reikia rakto.-pagalvojo mergaitė.
- Fiadh radau kažkokį požeminį tunelį.
Kol Mija laukė Fiadh, mergaitė apžiūrinėjo gamtą. Ji net nematė, kad čia taip gražų:
- Kodėl čia nebuvau ankščiau.- Tyliai pasakė Švilpė.
Ji net nežinojo, kas ten viduje, bet labai norėjosi sužinoti. Todėl nusprendė, kad lips pirma. Kai Fiadh pribėgo Mija parodė į spiną:
- Reikia surastį rakto, galį būtį, kad kažkas speceliai išmetė tą pelėdžiuką,kaip manai kur jis?
-
Pagaliau Mia atsiliepė, nes Fiadh spėjo gerokai išsigąsti. Ji gyvūnų nerado. Tačiau radinys gerokai sudomino grifiukę.
- Oho, - atskubėjusi pratarė ji. - Čia jau įdomu.
Fiadh apžiūrinėjo duris ir bandė prisiminti, kokį ji burtažodį žinojo, kuris čia tiktų. Rasti raktą mergaitė nesitikėjo. Tikimybė prisiminti burtažodį irgi nebuvo didelė. Tačiau šiaurės airė įtemptai mąstė.
- Žinau! - galiausiai sušuko ji ir išsitraukė burtų lazdelę. - Alohomora! - tvirtai ištarė Fiadh. Ji tikrai nesijautė taip drąsiai kaip bandė parodyti, tačiau nenorėjo prisipažinti naujajai pažįstamai, kad gerokai bijo. Grifiukė buvo vyresnė, todėl įtarė, kad Švilpynės mokinė gali tikėtis, kad ji lįs pirma. Tačiau grifiukė nesiryžo to daryti. Galiausiai ji paklausė:
- Kaip manai, tikrai verta ten lįsti? Nemanau, kad ten bus daugiau pelėdžiukų...
-
Fiadh atidarė duris. Mija pasižiūrėjo į antrakursę:
- Aš lipsiu, nežinau kaip tu, bet man įdomu.
Mergaitė įlipo. Ten buvo tamsu:
- Lumos.- Garsiai ištarė mergaitė.
Ten buvo labai purvina. Visur buvo voratinkliai. Ji pamatė dar vienas duris. Mergaitė priėjo ir pažiūrėjo pro spyna. Ji nieko nematė, bet girdėjo daug gyvūnų garsu. Mėlynakė labai išsigando:
- Alohomora.
Jie dar nesimokė tokio burtažodžio, bet švilpė buvo įsitikinus. Dūris neatsidarė ,,Tikriausiai, kad kažką ne taip darau, reikia sulaukti Fiadh'' pagalvojo švilpė. Po to ji priėjo prie laiptu ir sušuko:
- Fiadh tu lipsi?- po to dar pridūrė- Ten kažkas laiko givūnus.
Rudaplaukė labai tikėjosi, kad ji greitai nulips. Ir staiga ji ant lentynos pamatė knygutę apie gyvūnus, bet į tai nekreipė jokio dėmesio...
-
Fiadh pagarbiai nusistebėjo dėl švilpės drąsos, tačiau pati kurį laiką nesiryžo lįsti vidun. Ji girdėjo, kaip Mia bando kerėti. Ją gerokai nustebino tai, kad ji akivaizdžiai bandė atidaryti dar kažkokias duris. Kas gi ten yra? paklausė savęs grifiukė, tačiau vis tiek nesiryžo lįsti. Galiausiai Mia atėjo ir paklausė, ar ji lįs, tad nebeliko pasirinkimo. Fiadh kiek sunerimusi įlipo vidun. Pasibjaurėjusi apžvelgė voratinklius, tačiau netrukus išgirdo gyvūnus. Tai šviesiaplaukę gerokai išgąsdino.
- Kas čia vyksta? - nustebusi paklausė ji. Tačiau sukaupusi visą drąsą priėjo prie durų ir garsiai ištarė: - Alohomora!
Durys atsidarė. Fiadh kiek nedrąsiai įkišo galvą vidun. Jai baisiausia buvo tai, kad čia gali slėptis tas, kuris laiko gyvūnus. Laimei, jokie kerai į ją nešovė. Tad grifiukė įėjo į kambarį ir su nuostaba pastebėjo, kad Mia buvo teisi: kambaryje buvo pilna visokiausių gyvūnų.
-
Mija paskui Fiadh užėjo į kambarį. Ten buvo labai daug gyvūnų. Mergaitė dar niekada nematė vienoje vietoje tiek daug gyvūnų. Staiga pasigirdo arklio žingsniai. Po sekundės pasirodė vienaragis. Švilpė apstulbo, nes niekada nematė jų taip arti. Vienaragis pasižiūrėjo į mergaites. O po to nuėjo tolyn. Mėlynakė suprato, kad šis kambarys ne toks mažas kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ji pasižiūrėjo į tolį einantį vienaragį. Mija taip norėjo sužinoti kur eina vienaragis, kad net nepamatė, kad lėtai eina paskui ji. Mergaitė atsisuko į Fiadh. ,,tikuosis kad ji eis'' pirmakursė nuėjo tolyn. Vis tamsėjo ir tamsėjo, bet staiga ji pamatė tolumoje šviesa. Ji pradėjo greičiau eiti prie šviesos. Ir staiga ji išėjo į lygiai tokia pačią salą, bet ji buvo daug didesnė, gražesnė ir ten vaikščiojo stebuklingi gyvūnai...
-
Kur ji eina? nusigandusi paklausė savęs Fiadh, kai pamatė, kad Mia seka paskui vienaragį. Nepaisant to, kad buvo Grifų Gūžtoje, kur mokosi drąsuoliai, šiaurės airė tikrai nebūtų ryžusis tiesiog taip paprastai eiti paskui kažką, kas yra sunkiai paaiškinama. Mergaitė visiškai nebesuprato, kas čia vyksta. Jai atrodė, kad sapnuoja. Vis dėlto nesinorėjo paleisti Mios vienos, tad Fiadh ne itin laiminga nusekė iš paskos.
Grifiukė buvo gerokai atsilikusi, dėl to pamačiusi kažkokią šviesą ji nebematė švilpės. Tai mergitę išgąsdino ir ji paspartino žingsnį. Išlindusi į šviesą Fiadh apstulbo. Ji tikrai nesitikėjo, kad atsidurs pasakų šalyje.
- Kur aš? - tyliai paklausė savęs Fiadh. Aplinkui buvo daugybę gyvūnų. Grifiukė pamanė, kad sapnuoja. Tikėdamasi bent ką nors daugiau suprasti ji šūktelėjo: - Mia, kur tu?
-
Mija apsižvalgė:
- Kaip gražu...-Tyliai pasakė mergaitė
Ji pradėjo apžiūrinėti šia vietą. Švilpė negalėjo patikėti, kad rado tokia vietą. Staiga ji pamatė vienaragį ,,kur jis eina'' pagalvojo mėlynakė. Ji pradėjo sekti vienaragį. Kol Mija ėjo paskui jį, rudaplaukė apžiūrinėjo aplinka. Iš pradžių jie ėjo per pievelę kurioje beveik nebuvo medžių ir krūmų todėl Mija labai bijojo, kad ją pamatys. Toliau vienaragis žengė į mišką, jis nebuvo tamsus, jame gyveno daug drugelių. O po to jie užėjo į tokią vietą kur žolės buvo labai aukštos, todėl Mijai buvo labai sunku suprasti kur eina vienaragis. Po keliu minučių ėjimo per aukštas žoles vienaragis priėjo kažkokia namelį. Mergaitė sustojo. Vienaragis pasižiūrėjo į namelio langą, o po to nuėjo toliau. Švilpė sustingo, ji nežinojo kas ten:
- Fiadh kur tu?- Ji labai norėjo, kad Fiadh atsakytu.-Aš čia...
-
Fiadh pagaliau tolumoje pamatė Švilpynės koledžo auklėtinę. Panašu, kad ji sekė paskui vienaragį. Grifiukės tokia perspektyva nežavėjo, tačiau ji, kad ir nenoromis, patraukė iš paskos. Labiausiai jai rūpėjo, kad Mijai nieko neatsitiktų. Ir pati nesuprato, kodėl, tačiau Fiadh juto, kad čia kažkas ne taip. Todėl ji su dideliu nerimu ėjo vienaragiui ir Mijai iš paskos.
Kai šiedu priėjo aukštą žolę, šiaurės airė pametė juos iš akių. Ji porą kartų šūktelėjo Miją, tačiau ji, ko gero, neišgirdo. Arba pernelyg viskuo žavisi sunerimusi pagalvojo Fiadh. Jai pradėjo atrodyti, kad čia yra kažkieno paspęsti spąstai. Ir kad jeigu čia per ilgai užsibūsi, atsitiks kažkas negero. Tad grifiukė garsiai sušuko:
- Mia! Manau, kad mums reikia eiti atgal! Nemanau, kad mes turėtume čia ilgai užsibūti!
Jokio atsakymo grifiukė neišgirdo. Ji jau baudėsi eiti atgal viena, tačiau vis tik nesiryžo palikti jaunesnės mergaitės čia. Tad šviesiaplaukė patraukė tolyn per aukštąsias žoles. Ir netrukus pamatė namuką. Netoli jo ir Miją. Fiadh lengviau atsikvėpė.
- Tik neik vidun! - skubiai šūktelėjo grifiukė. - Iš viso... Einam atgal. Man čia nepatinka...
-
Pamačiusi Fiadh ji atsiduso:
- Aš manau tu teisi einam iš čia.- Mija sutiko su Fiadh.
Jos nužingsniavo atgal. Kol jos eidavo atgal švilpė pamatė, kad lyg visi gyvūnai kurios ji sutiko išnyko. Pievos ir miškai patamsėjo. Pamačiusi duris iš kur jos buvo išėjusios buvo užrakintos. Mija atsiduso. ,,Kodėl?'' Paklausė savęs mergaitė. Staiga tolumoje ji pamatė keista siluetą:
- Slėpkis!- sušuko Mija ir nustūmė grife į krūmus.
Kai buvo maža ji įsiveldavo į ten kur nereikia todėl ji nenorėjo, kad tai pasikartotu. Mėlynakė nelabai matė kas ten, bet labai norėjo sužinoti. Bet vistiek nežiūrėjo. Mergaitė girdėjo kažkokius garsus, žingsnius. Mija sėdėjo labai tyliai. Pirma kart jai buvo taip baisu. Po to ji pasižiūrėjo į Fiadh ir tyliai pasakė:
- Ką mums daryti?
-
Pabėgę iš pokylio Elijah su Luna patraukė link ežero, rodos prasiblaškyti ir gryno oro įkvėpti reikėjo jiems abiems. Be to Dawson' as visas kaito nuo to gėralo, kurį kažkas pavertė daug stipresniu nei geriantieji galvojo. Jei jis nebūtų deginantis ar jo kvapas neprimintu, kažko nelegalaus, vaikinas būtų ir pats nesupratęs, tačiau apsirikti negalėjo.
Bevaikščiojant ežero pakrante ir kvėpuojant grynu oru Elijah sumąstė, kad nori nuošalesnės vietelės, jam rūpėjosi pakalbėti su mergina, gal paspoksoti į žvaigždes, kurių danguje buvo pakankamai daug.
Beeinant siauru takeliu jis užmatė valtelę, tik nežinojo, ar gebės nuplaukti sėkmingai be jokių maudynių, tačiau jis nebūtų jis.
Priartėjęs prie jos, jis ją truputį trauktelėjo daugiau į krantą, kad galėtu mergina be jokių bėdų į ją įsiropšti. Viena ranka prilaikydamas jos delną, kita liemenį, padėjo atsisėsti.
- Viskas gerai? - Gana džentelmeniškai pasiteiravo vaikinukas ir stumtelėjęs valtį į priekį pats į ją įšoko. Rodos šios išvaizda nebuvo labai prabangi, tačiau plaukti su ja dar buvo įmanoma. Tad šis paėmęs irklus į rankas, ne greitai jais įrėsi pirmyn.
- Patinka plaukyti? - Bandydamas išsklaidyti tylą, kuri jau seniai čia įsivyravusi nutęsė šis. Jis ir taip jaudinosi, ką Luna galėjo lengvai pastebėti.
Jo kišenėje tūnojo dvi dėžutės, viena pailga ir didesnė, kita truputį mažesnė, tačiau jose esantys daiktai buvo kur kas svarbesni.
Priplaukus salą, jis greit nusimovė batus, kojines ir kelnes atsiraitojęs truputį aukščiau išlipo pirmas. Dėl to, jog valtis reikėjo truputį truktelėti, kad nesušlapti kojų, o vaikinas tai jau padarė, tačiau lauke oras buvo puikus, o jis buvo vampyras, tad sušalti buvo neįmanoma.
- Na, lipsi? - Šyptelėjo šis ir abejomis rankomis tvirtai suėmęs merginą už liemens, kilstelėjo ją į viršų ir greit vėl leido, vilkiūkštei, savo kojomis tvirtai stovėti ant žemės.
- Pasivaikštom? - Šyptelėjo šis ir sunėrė savo pirštus kartu su merginos.
Bevaikštant aplink salą, jis jautė, kaip smėlis kutena jo pėdas, tačiau į tai nekreipė dėmesio, gal netgi, buvo šiek tiek malonu, nes visa tai priminė vasarą, atostogas.
- Ką planuoji veikti baigusi Hogvartsą? - Pasidomėjo vaikinas. Turbūt pirmą kartą jis norėjo rimtai pasikalbėti su safyrinių akių savininke.
-
Pabėgti nuo salėje sklindančios muzikos, susipynusios su aidinčiais Hogvartso pilies gyventojų balsais, ir atsidurti gryname ore, buvo tikra palaima.
Kūnas akimirksniu atsipalaidavo, priversdamas pamiršti visą šurmulį ir mėgautis nakties vėsa. Suknelės nedengiamas kojas bei rankas ėmė glostyti gaivus vėjelis, regis, bandydamas priversti pašiurpti merginos odą. Mintyse padėkojusi antgamtinėms galioms, jog netenka šalti, Luna kilstelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į žvaigždėmis nusėtą dangų.
Atsiveriantis nuostabus nakties vaizdas, privertė kilstelėti lūpų kampučius. Nors Didžiojoje salėje lubos taip pat puikavosi tamsa ir ją puošiančiomis žvaigždėmis, tačiau matyti visa tai iš tikrųjų, buvo nepakartojama.
Žingsniuodama šalia žaviojo grifo, mergina mėgavosi atsivėrusiu dangaus reginiu. Viena iš daugelio priežasčių, kodėl naktis tamsiaplaukei patiko labiau nei šviesusis paros metas.
Elijah'ui staiga pasukus prie valtelės, ramiai plūduriuojančios ant vandens, Luna sutrikusi stabtelėjo. Lipti į valtį, kai viską gaubia tamsa, net jei abu jaunuoliai puikiai matė naktį, ir leistis plukdomai vaikino, visai neseniai išgėrusio nemažą kiekį alkoholio, nebuvo didelio noro. Vis dėl to neprieštaraudama septyniolikmetė žengė kelis žingsnius ežero link.
Sulaukusi pagalbos lipant į valtelę, Luna linksmai nusijuokė. Regis, vaikino organizme atsidūręs gėrima ėmė veikti.
-Man viskas gerai, neprivalai taip elgtis,-juokdamasi papurtė galvą įsitaisydama nedidelėje, tačiau pakankamai patogioje valtyje.
Vos po kelių akimirkų grynakraujui taip pat įsiropštus į valtį, mergina žaviai šiam šyptelėjo ir kryptelėjusi galvą žvilgtelėjo į juodą, nakties paverstą tamsų, ežero vandenį. Danguje besipuikuojančių žvaigždžių atspindys lėtai šokčiojo vandens paviršiumi, irklams panirus po šiuo.
Kelias akimirkas stebėjusi dangaus atspindį, mergina pasilenkė virš vandens, viena ranka laikydamasi už valties krašto, kitą panardindama į vėsų ežero vandenį.
Šypsodamasi mėlynakė žvilgtelėjo į tolį. Viską gaubianti tamsa, neleidžianti įžvelgti tai, ką taip puikiai slepia. Ir tik dėka puikios vilkolakės regos, safyrinių akių žvilgsnis užfiksavo artėjančią salą.
Sala ežero viduryje.
Ištraukusi ranką žavioji anglė žvilgtelėjo į už nugaros irkluojantį vaikiną.
-Su tavimi? Taip,-šyptelėjo ir vėl žvilgsnį įsmeigdama į vandenį. Šiame dangaus atspindį paslėpė pasirodęs merginos siluetas. Safyrinės akys, tarsi brangakmeniai, išmesti į jūrą, šokčiojo ant valties sukeltų bangelių, o tamsiuose plaukuose įpintos gėlės, priminė ryškiąsias dangaus puošmenas.
Elijah'aus rankoms paleidus irklus, o kojoms išsilaisvinus iš batų, mergina stryktelėjo ant kojų ketindama iššokti. Trumpa suknelė, regis, ką tik gavo pliusą. Kojoms palietus vandenį, medžiaga nesušlaps. Na, šlapi liks tik bateliai, tačiau tai didelių problemų nesukėlė.
Deja, nespėjus imtis jokių veiksmų, grynakraujo rankos tvirtai apglėbė mėlynakės liemenį ir nespėjus nė paprieštarauti, iškėlė iš valties. Nepatenkinta jaunoji anglė tyliai suurzgė.
Jis elgiasi taip, tarsi būčiau porceleninė lėlė, kuri bet kurią akimirką gali sudužti.
Jis taip elgiasi, nes myli tave.
Vienas po kito skambantys balsai neleido praverti rausvų lūpų ir išreikšti nepasitenkinimą.
Giliai įkvėpusi Luna nužvelgė atsivėrusį salos vaizdą.
Tyla. Ir ramybė.
Visą salą gaubė mirtina tyla ir atpalaiduojanti ramybė.
-Nemanau, jog galiu atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo,-nusijuokė žvelgdama į šalia stovintį vampyrą. Šio rankai susiradus merginos, o pirštams susipynus, mėlynakė nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
-Ištrauka iš romantinio filmo?-juokdamasi paklausė, tačiau vos netrukus teko surimtėti. Nuskambėjęs klausimas privertė pamiršti linksmą juoką. O kaip kitaip? Mergina į šį atsakymo neturėjo. Net jei Hogvartso baigimas nepaliaujamai artėjo.
-Leisti laiką su tavimi,-šyptelėjo vengdama tikrojo atsakymo.
Gaivus nakties vėjelis ėmė švelniai kedenti į kasą supintus plaukus ir nematomomis rankomis glostydamas nuogą odą.
-
Elijah jaudinosi, jo rankų delnai prakaitavo. Jis ir pats nerado vietos, tačiau dar nebuvo laikas įteikti merginai tą, ką visą šį vakarą nešiojasi švarko kišenėje. Turbūt reikia sulaukti kažko ypatingesnio.
Vakaras buvo nuostabus, švelnus ir šiltas vėjelis draikė jaunuolio plaukus. Smėlis kuteno pėdas, o šalimais buvo žmogus, be kurio jis jaustųsi vienišas ir liūdnas.
Tamsa buvo apgaubusi viską aplinkui, nors vampyras galėjo matyti naktį, tačiau garai, kurie sklydo nuo ežero, temdė tolimesnį vaizdą ir ten tik matėsi juodi šešėliai. Kurie greičiausiai slėpė medžius, mišką, suoliukus ir pilį.
Kilstelėjus galvą į viršų puikiai galima buvo matyti daugybė žvaigždžių, kurios puikavosi aukštybėse. Gaila pasiekti, paliesti jų nebuvo įmanoma, tačiau jomis grožėtis galėjo kiekvienas. Tiek benamis, tiek turtingas. Niekam jos nebuvo uždraustos. Nebent žmogus dėl savo puikybės neturi tam laiko ar noro. Tačiau dažnai būna taip, kad jiems visiškai neįdomu.
Bevaikštant kartu su mergina po salą, jo veidą visad puošė neryški šypsena. Kartais jaudulys užvaldydavo vaikino kūną, protą, tačiau šio mintys greit kryptelėjus į geresnę pusę šis pradingdavo.
- Gal ir iš romantinio, - gūžtelėjo šis pečiais ir kilstelėjo lupų kampučius.
- Leisti laiką su manim? Ar tikrai? - Pasiteiravo šis ir pats susimąstė. Hogvartso baigimas artėjo labai sparčiai. Egzaminai bėgte atbėga, o vampyras šiemet beveik nelankė pamokų, nedarė namų darbų, jei jis išlaikys egzaminus bus tikras stebuklas, tačiau tai mažai abejotina.
O ką veiks po Hogvartso? Dawson' as į šį klausimą ilgai sau neatsakė, tačiau dabar susirūpino. Kaži ar norės siet gyvenimą su magija, turbūt tas net ne jam. Jis norėjo užsiimti kažkuo kitu, tačiau mokytis tingėjo. Na gal ir fizinis darbas būtų "neprošal" vistiek reiks kažkur gauti pajamas, nori ar nenori, be darbo sėdint, šeimos neišlaikysi, o ir pats savimyla savimi nebeparsiūpins.
- Tiesa sakant, o aš galvojau dainuoti, norėjau tapti įžymus, kurti savo dainas, jas atlikti ant scenos, tik kaži ar šitą svajonę galėsiu įgyvendinti, - prisiminęs vasarą, kai su gitara linksmino savo "chebrą", vaikinas šypsojosi.
- Nenorėsi nusimaudyti? - Viena ranka persibraukęs sau per plaukus, kurie buvo užkritę ant akių, klaustelėjo Grifas. - Be to, galvojai kada apie bendrą gyvenimą kartu? - Kiek nedrąsiai išlemeno šis ir sustojo. - Gal čia prisėskim? - Paklausė Lunos ir sukryžiavęs kojas pritupė ant smėlio.
-
-Žinoma,-linktelėjo žaviai nusišypsodama.
Atsakymo, ką veiks baigusi Hogvartsą, neturėjo, tačiau tai neleido abejoti dėl kito pasirinkimo. Nuo mažens žinojo, jog sulaukusi pilnametystės žiobarų pasaulyje, perims tėvų atsakomybę rūpintis gauja.
Alfa. Keturios raidės, vienas žodis, persekiojantis visą gyvenimą. Su būsima atsakomybe ir pareigomis, mergina jau seniai buvo apsipratusi. Net gi giliai širdyje laukė tos dienos, kai visi Pusmėnulio gaujos vilkai oficialiai paklus jai, kaip alfai. Tačiau tai tebuvo tik dalis to, ko troško mėlynakė.
Atvykusi į Hogvartsą ji nė nenumanė, kad jos kelyje atsitiktinai pasipainiojęs grynakraujis vampyras, virtęs geriausiu draugu, taps tuo, kurį bėgant laikui pamils.
Meilė.
Ji vienintelė vertė elgtis kvailai ir nuolat galvoti apie melsvai-žalių akių savininką. Tad abejonių, su kuo žavioji anglė troško praleisti likusį gyvenimą, neturėjo kilti nei vienam. Meilė jaunajam vampyrui nepaliko jokių abejonių. Juk neveltui kovoje su juo, leidosi išblaškoma taip lengvai.
Aukštakulniams klimstant į salos smėlį, Luna giliai įkvėpė. Tolstant nuo valtelės kiekvieną žingsnį žengti darėsi vis sunkiau. Eiti smėliu ir taip nebuvo lengva, o dabar dar teko žingsniuoti su aukštakulniais. Dar viena priežastis, kodėl nedera iškeisti įprastos aprangos ir sporbačių į suknelę ir batelius.
Stabtelėjusi mėlynakė atsisegė juodų batelių dirželius ir išvadavusi kojas iš šių vergijos, šyptelėjo. Vėsus smėlis akimirksniu privertė atpalaiduoti iki šiol besikankinusias pėdas.
-Kodėl manai, jog jos neįgyvendinsi?-susidomėjusi pažvelgė į šalia žingsniuojantį vaikiną. Išgirsti tokius žodžius iš Elijah'aus buvo itin keista. Su jaunuoju vampyru tamsiaplaukė praleido visus Hogvartso mokslo metus, tačiau mintis, jog melsvai-žalių akių savininkas mąstė tapti dainininku, nė karto nebuvo kilusi. Galbūt dėl to, jog niekad anksčiau apie tai nekalbėjo?
-Bandai pažiūrėti ar bijau naktį lipti į vandenį?-nusijuokė bandydama išsklaidyti keistą įtampą.
Leisti ne tik pėdoms atsivėsinti, tačiau ir visam kūnui, atrodė itin viliojanti mintis. Tiesa, šią netrukus nutraukė nuskambėjęs vaikino klausimas. Sutrikusi mėlynakė kryptelėjo galvą į Elijah'ų.
Žinojo, jog baigusi Hogvartsą nori būti su jaunuoju vampyru, tačiau nė karto negalvojo apie tai, koks gyvenimas jų laukia. Vilkolakė ir vampyras.
-Ne...O tu? Kada nors galvojai apie tai?-nežymiai šyptelėjo susirangydama šalia vaikino.
Neseniai suknelei skirtas pliusas akimirksniu išnyko. Atsisėsti ant smėlio pasekus vampyro pavyzdį, buvo neįmanoma.
Jei nusprendei atrodyti, kaip dama, tai ir elkis, kaip dama...
Tyliai suurzgusi pati ant savęs, jog nusprendė ir vėl pasirinkti trumpą suknelę, Luna susirangė ant smėlio ištiesdama kojas į priekį. Vėsus ežero vanduo skalaudamas salos pakrantę panardino ištiestas pėdas savyje. Šyptelėjusi mergina kilstelėjo ranką ištraukdama baltos spalvos žiedlapį iš savo plaukų. Paleidusi šį plūduriuoti vandenyje, pakartojo šį veiksmą ir su likusiais. Netrukus tamsų vandens ežerą papuošė balti gėlių žiedlapiai, primenantys danguje žibančias žvaigždes.
Šypsodamasi mergina perbraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus išardydama supintą kasą. Šie, krisdami didelėmis bangelėmis, paslėpė suknelės nedengiamus pečius.
Vėsus nakties vėjelis akimirksniu ėmė kedenti palaidus plaukus.
-
Elijah turi visą amžinybę, jei jo niekas nenužudys, na kažkada teks mirčiai žvelgti į nasrus, tačiau kol kas, jis galvojo tik apie ateitį. Ką veiks gyvenime, kuo užsiims. Turėjo vieną svajonę, tačiau ją įgyvendinti reiktu daug darbo. O tam jis turės laiko? Visas Elijah dėmesys atiteks, turbūt, vampyrams. Nors jis dėl šito dar labai smarkiai abejoja. Nenori tuo užsiimti, jį traukia visai kitokia veikla, tačiau ar tėvas sutiks? Šis klausymas neduodavo vaikinui ramybės, bijojo jis su juo kalbėti, tačiau jau tam ruošėsi.
- Ne viskas taip paprasta.. - kiek liūdnokai nutęsė Dawson' as. Luna norėjo tapti alfa, tačiau Chris' as vadovu - ne. Jis nebuvo tam pasiruošęs. Be to mokydamasis čia, leisdamas laiką čia, nebuvo šalia tėvo, nematė kaip jis dirba, neturėjo pavyzdžio. - Mano svajonėms ne visada lemta išsipildyti. - Supratęs, jog tai tiesa, jis tik šyptelėjo. Pasirodo, net ir vampyrui likimas yra nulemtas.
Beeinant toliau įsivyravo labai keista tyla, rodosi darėsi net nesmagu, tačiau greit nuskambėjo linksmas Lunos balsas.
- Gal ir bandau, - su šypsena veide tarstelėjo Chris' as. Smagi mintis krebždėjo Chris' o galvoje, naktį, niekam nematant, tamsoje, maudytis, turbūt dar visai šiltame vandenyje, nes šis garavo, kas reiškė, jog lauke yra šalčiau nei vandenyje, be to vampyrai ir šaltis, labai suderinami dalykai.
Vaikinas ankščiau paklausto klausimo jau gailėjosi. Kaip toptelėjo tokia mintis. Juk ir taip aišku, vilkolakis ir vampyras kartu? Čia turbūt labai mažai įmanoma, tačiau slapstytis. Susitikinėti paslapčiomis. Elijah nebuvo pasiruošęs. Jis buvo nusiteikęs tam, jog jei reiks, jis paleis Vilkę ir gyvens toliau, juk ir taip, aišku, jog ateityje jie susidurs su ne vienu sunkumu. Ir turbūt ne visos kliūtis bus įveikiamos, kažkada bus pasiektas barjeras. Ir jei jį perkopsi, viskas žlugs.
- Nežinau, gal kartais ir pagalvodavau, tai labai komplikuota, - šyptelėjo vaikinukas, jausdamas kaip jį išpila karštis. Jis prieš uždavęs klausimą nepagalvojo apie tai, jog jis bus perklaustas taip pat. O tam tikrai nebuvo pasiruošęs.
Vaikinas išblaškytas klausimų, kuriuos pats ir sugalvojo, visai pamiršo tai ką laikė, savo švarko kišenėje.
- Nepatogu? - Kryptelėjęs galvą į merginos pusę, gana tyliai prabilo šis ir nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jos grožiui turbūt neprilygtų niekas. O dar stilinga, trumpa suknelė, apnuoginti pečiai, kojos, dabar, vaikinui atrodė labai patraukliai, tačiau jis stengėsi išlikti ramus ir neleido tiems gėrimams, kurių prigėrė pokylyje, užvaldyti jo kūno, kas rodėsi truputį jį veikė.
- Gal eime paplaukyti? - Išsklaidęs tyla paklausė šis ir atsistojęs nusiėmė švarką ir netyčia iš jo iškrito dvi dėžutės, jos abi buvo mėlynos, vienoje tūnojo kvepalų buteliukas, kitoje žiedas su deimantu. Vaikinas pakėlęs jas nuo žemės pažvelgė į Luną. Dabar jau visiškai įsidrąsinęs, be jokio jaudulio, pirma įteikė kvepalus, paskui sekė dėžutės pradarymas ir ten spindintis žiedas, pagaliau pasirodė, kai Elijah jį rinko, jis iškart patraukė jo dėmesį parduotuvėje, tad neabejodamas jį nupirko.
- Čia tau, - nusišypsojo šis.
-
-Visoms svajonėms lemta išsipildyti, jei tik tiki jomis,-šyptelėjo žengdama kelis žingsnius arčiau jaunojo vampyro,-niekada nenustok tikėti,-lūpoms palietus vaikino odą, kairė ranka švelniai perbraukė per vėjo kedenamus rudus plaukus. Kiek pataršiusi žaviojo grifo šukuoseną, paruoštą puotai, Luna linksmai nusijuokė.
-Ir nepurkštauk, tau taip daug labiau tinka,-dar kartą pakštelėjusi į skruostą, žaviai šyptelėjo.
Rodyti savo jausmus ir meiliai elgtis su melsvai-žalių akių savininku jau seniai tapo įprasta. Net jei kartais toks elgesys nustebindavo ir pačią tamsiaplaukę.
Ežero salos pakrante nusiritus Elijah'aus atsakymui, į visai neseniai nuskambėjusį klausimą, mergina vos matomai pravėrė rausvas lūpas, tačiau nė vieno žodžio neištarė.
Ateitis nenuspėjama.
Laiminga ir džiugi dabartis gali virsti į katastrofišką ateitį.
Galbūt po kelerių metų dabar liepsnojantys šilti jausmai išaugs į neapykantą. Neseniai salėje vykusi kova pasikartos, tik kitą kartą baigsis, kurio nors jaunuolio mirtimi.
To nebus...
Vos matomai papurčiusi galvą, žvilgtelėjo į žvaigždes. Net jei ateitis nenuspėjama, ji neleis, jog kas nors įsiterptų tarp jos ir rudaplaukio vaikino. Neleis, jog šilti jausmai peraugtų į neapykantą ar dar blogiau. Net jei visas pasaulis bus prieš.
Meilė nenugalima.
Dėl to kovoti verta.
-Kad ir ką teks išgyventi, mes tai ištversim, vienaip ar kitaip,-šyptelėjo žvelgdama į melsvai-žalias akis.
Tu niekada nepasiduodi.
-Ne, viskas gerai,-papurčiusi galvą, mergina perbraukė ranka per vėsų salos smėlį. Šis švelniai kutendamas odą, pasklido į šalis. Žymės, likusios po prisilietimo, priminė aštrių nagų paliktus pėdsakus. Vilkolakių nagų.
Šyptelėjusi Luna kryptelėjo galvą žvilgsnį įsmeigdama į juodą ežero vandenį. Dangaus puošmenų atsispindintys atvaizdai pavertė šį žvilgančiu apsiaustu. Tarsi kažkas būtų išpylęs toną blizgučių ir leidęs šiems pasklisti ežero paviršiumi.
Sulaukusi pasiūlymo nerti į žėrintį vandenį, Luna nedvejodama stryktelėjo ant kojų, tačiau nespėjus išsivaduoti iš drabužių, buvo sustabdyta tylaus, vos girdimo garso. Kryptelėjus galvą safyrinių akių žvilgsnis nuklydo į smėlyje gulinčias dėžutes, kurios tą pačią akimirką buvo pakeltos vaikino.
Sutrikusi mėlynakė klausiamai žvilgtelėjo į grynakraujį. Nesitikėjo, jog pasibaigus puotai, bus apipilta dovanomis.
Paėmus ištiestą dėžutę su viduje esančiais kvepalais, žvilgsnis nukrypo į kitą, kur kas mažesnę dėžutę. Šioje, apšviestas aukštai danguje karaliaujančio mėnulio ir ryškiai spindinčių žvaigždžių, puikavosi deimantinis žiedas. Iš nuostabos ir netikėtumo, rausvos septyniolikmetės lūpos nežymiai prasivėrė.
-Elijah'au...-vis dar nežinodama, kaip reaguoti į žiedą, mergina žvilgtelėjo į vaikiną, tarsi ieškodama to, kas suteiktų atsakymą.
-
- Visoms, bet tik ne mano, - šyptelėjo Elijah, jausdamas, kaip mergina žingsnis po žingsnio prie jo priartėja, - jau nustojau, - gana pesimistiškai atsikirto Dawson' as. Merginos ranka taršė rudaplaukio plaukus, kas šiam LABAI nepatiko, tai būdavo kančia, jis taip stengdavosi, o ji vis suveldavo.
- Na tau jau turbūt nepaprieštarausi.. - jusdamas, kaip merginos lupos prisiliečia prie skruosto, žaviai šyptelėjo.
Luna su Elijah buvo meili, toks jos elgesys tapo įprastu Chris' ui, jis jau net nebesistebėdavo, jam tas, netgi patiko. Šilti jausmai, kuriuos rodė jam mergina, "triško" ir iš jo pačio. Noras kiekvieną akimirką būti šalia jos buvo daug didesnis, nei kitos, menkos svajonės.
Mintis, kad jaunuolius gali kada išskirti vilkolakių ir vampyrų tarpusavių santykių nesuderinamumas, neapleisdavo vaikino. Žinodamas, kad ir jam gresia pavojus kiekviena minutę, sekundę, valandą. Nežinojo, ką jei atsakyti apie ateities planus, kai nežinai kiek liko.
- Aš tikiuosi, nenoriu tapti priešais.. - ištarė Grifas ir švelniai ranka brukštelėjo šiai per skruostą, įsmeigdamas į ją savo žalsvai - melsvas akis.
- Jei tau viskas, gerai, tai puiku.. - Žaisdamas su šypsena išlemeno Chris' as ir nužvelgė merginą.
Reakcija į dovanas jį išties nustebino, nesitikėjo, kad ji taip reaguos. Priims, apkabins, pabučiuos. Na gal dar. Juk viltis miršta paskutinė.
Laukti. Laukti. Laukti.
Leisti Vilkei susiprasti kas tik ką įvyko, tačiau NE, Elijah jai nesipiršo, tiesiog padovanojo žiedą, kuris jam užkliūvo už akių bevaikštant vienam iš didžiųjų Ispanijos centrų per vasaros atostogas. Tik jis laukė tinkamos akimirkos jai jį įteikti.
- Ką? - Truputį prisikandęs lupą tarstelėjo šis ir nežymiai kilstelėjo lupų kampučius. - Kažkas nepatinka? - Truputį išsigandęs klaustelėjo savo merginos ir žengė žingsnį arčiau. Rankomis suėmęs merginą už pečių, įsmeigė savo akis į josios.
- Čia dovana tau nuo manęs. Juk vaikinas kažką turi dovanoti merginai, - mirktelėjo viena iš dviejų akių ir pakštelėjęs šiai į skruostą atsitraukė.
- Na, eime maudytis. - Visiškai atsipalaidavęs tarstelėjo vaikinas ir pradėjo segti savo marškinių sagas, numetęs marškinius kažkur ant smėlio, nusimovė kelnes ir nerte įnėrė į ramų, garuojantį ežerą.
- Vanduo puikus, - šuktelėjo šis.
-
-Ir tai sako vampyras, kuris susitikinėja su vilkolake,-šyptelėjo žvelgdama į melsvai-žalias, tarsi mažučiai brangakmeniai, akis.
-Tik veltui eikvotum savo energiją,-linksmas juokas, nuskambėjęs smėlėtu salos paviršiumi, nusirito žvilgančiu vandens paviršiumi, tyliai išsisklaidydamas nakties tamsoje.
Prieštarauti ar ginčytis su safyrinių akių savininke buvo beviltiška bet kuriam žemėje esančiam žmogui. Užsispyrimas ir principai retai kada būdavo nustumiami į šalį. Pradėti ginčą su žaviąją angle reiškė mažiausiai pasaulio valstybei paskelti karą žemėlapyje rausva spalva nuspalvintai valstybei. Laimėti karą - šansų mažai, o likti gyvam - dar mažiau.
-Netapsim,-vos matomai papurčius galvą, skruosto odą sukuteno švelnus vaikino prisilietimas. Akimirka. Tiek tetruko šiurpuliukus kūnu pasiuntęs prisilietimas.
Nežymiai šyptelėjusi tamsiaplaukė kryptelėjo galvą. Mintims nustoti šuoliuoti milžiniškais šuoliais ir susiprasti, kas ką tik įvyko, prireikė kelių akimirkų. Vis dar sutrikusi Luna žvelgė į priašais stovintį rudaplaukį.
Atsakyk, ką nors.
Galvoje skambantis vidinis balsas verste vertė praverti lūpas ir ištarti žodį ar kelis, tačiau mergina liko stovėti tylėdama. Smėlėtu salos paviršiumi aidėjo tik tylus grifo balsas.
-Bet...Šitas žiedas turėjo kainuoti begalę...-pagaliau pravėrusi rausvas lūpas, tarstelėjo mėlynakė.
Rankoje besipuikuojantis deimantinis žiedas nuolat traukė safyrinių akių žvilgsnį. Priimti tokią dovaną, nebuvo lengva, tačiau atsisakyti ir gražinti ją grynakraujui - beprasmiška. Žinojimas, jog vaikinas ne tik nepriims žiedo atgal, tačiau ir įsižeis, privertė pasilikti mažąjį papuošalą.
Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius, Luna žvilgtelėjo į vaikiną. Apsiaustas, marškiniai ir kelnės, visą šį laiką dengę tvirtą vampyro kūną, liko gulėti ant smėlio. Juokdamasi tamsiaplaukė nulydėjo žvilgsniu į vandenį neriantį rudaplaukį. Regis, šį vanduo kvieste kvietė.
Likusi vienui viena stovėti ant smėlėto kranto, Luna išsivadavo iš juodos, trumpos suknelės leisdama šiai kristi ant žemės, šalia dovanotų kvepalų ir saugiai dėžutėje gulinčio žiedo. Tamsiai raudonos spalvos maudymosi kostiumėlį akimirksniu nušvietė balta mėnulio šviesa.
Stovėdama šalia ežero vandens, kūną dengiant tik maudymosi kostiumėliui, septyniolikmetė jautėsi tarsi filmuose rodoma sirena. Gaivus nakties vėjelis švelniai draikė už nugaros krentančius ilgus plaukus.
Persibraukusi ranka per šiuos, žengė kelis žingsnius panardindama nuogas kojas maloniai šiltame ežero vandenyje.
Žvilgtelėjus į toliau nuplaukusį vampyrą, veidą papuošė žavi šypsena. Kelias akimirkas stebėjusi, kaip jaunasis grifas nardo šiltame vandenyje, Luna žengė dar kelis žingsnius pagaliau leisdama ežero vandeniui praryti visą mėnulio nušviestą kūną.
-Ačiū,-atsidūrus šalia jaunojo vampyro, rankos švelniai apsivijo šio kaklą, o rausvos lūpos prigludo prie ežero vandeniu permirkusių vaikino.
-
Elijah tik nusišypsojo merginai. Žinojo, kad ginčas su ja būtų bevaisis. Arba ji. Arba niekas. Jos noras visad laimėti kartais vaikinuką erzindavo, tačiau jai atsispirti buvo per sunku. Paprieštarauti Lunai jis neturėjo laiko, nes visada, kai buvo šalia jos, jis su ja pyktis nenorėjo.
- Tikiuosi, - nusišypsojo šis, stebėdamas, kaip vienas prisilietimas paveikia merginą. Jis jau buvo pratęs prie to. Žinojo, kaip jie vienas kitą veikė. Gal vaikinas buvo atsparesnis ir į kiekvieną merginos prisilietimą taip nereagavo. Tačiau viduje jautėsi pamalonintas.
Pirkdamas merginai žiedą, vaikinas nekreipė dėmesio į kainą, nors taip, jis buvo nepigus, tačiau turtuoliui vaikinukui tai nebuvo bėda. Jis norėjo nupirkti mylimai merginai dovaną tą ir padarė, tad jei atsiskaitinėti dabar nesiruošė.
- Koks skirtumas, - kilstelėjo lupų kampučius. - Mylimai merginai man pinigų negaila, be to, tas žiedas labai man patiko, - ypač šis pabrėžė paskutiniuosius žodžius. Chris' as nežinojo, kaip reaguoti į Lunos žodžius, tad pasakė, taip kaip jam buvo palankiausia.
Elijah pirmas šoko į ežerą, nenorėjo trikdyti merginos, nes šiai rodos irgi reikėjo nusirengt. Tad jis sau greit nusimetęs drabužius nėrė į ežerą, kurį gaubė garai sklindantys nuo jo. Ežero vanduo buvo pakankamai įšildytas saulės spindulių tad sušalti čia galimybės nebuvo.
Neilgai trukus Elijah dėmesį patraukė Luna. Dabar ji buvo tik su maudymosi kostiumėliu, visada Grifui sunku buvo valdytis, kai ši pasipuošdavo trumpomis suknelėmis. O dabar? Rodos net vaikino akys dar labiau sužibėjo, šis švelniai pakedenęs savo šlapius plaukus, jautė, kaip mergina prie jo artėja. Dabar ir šis buvo pasimetęs, ne tik vilkę blaškė vaikinas, bet ir ši jį.
Žingsnis po žingsnio artėdama prie vaikino Luna, vis labiau trikdė šį. Ji - ji buvo labai graži. Kūnas. Protas. Viskas buvo gražu kas su ja susiję ir šiai priėjus visiškai arti šis tik stovėjo lyg kokia pastatyta statula.
- Amm.. - neturėdamas ką pasakyti vos pravėrė savo lupas. - Nėra už ką, - surinkęs žodžius išlemeno šis ir merginai apsivijus jo kaklą, jį visą išpylė karštis. Jis dar niekada taip nesijautė. Visiškai bejėgis. Luna jį nuginklavo. Kaip tik galėdama. Jos apnuogintas kūnas glaudėsi prie rudaplaukio. Lupos, jos lupos susiliejo su Chris' o. Jis pasimetė. Rodosi visiškai aptemo protas. O jei atsispirti buvo NEĮMANOMA. Vaikinui reikėjo save valdyti, tačiau ar tai buvo lengva? Ne. Jis užsimerkęs įsijautė į aistros kupiną bučinį, o rankos apglėbė merginą per liemenį. Liemenį, kuris dabar nebuvo uždengtas palaidine ar suknele, tačiau šilta oda lietėsi su vaikino rankomis. Jos tapo nevaldomos ir ėmė slysti žemyn.
Nenorėdamas nieko pridirbti Elijah kilstelėjo savo galvą.
- Palauk, - šyptelėjo šis atitraukdamas rankas. - Su manimi, truputį išgėrusiu atsargiai, - nusijuokė šis ir savo žalsvai - melsvas akis įbedė į safyrines. Nuo jų atsitraukti buvo kur kas sudėtingiau. Ir apskritai dabar mergina jį traukė daug labiau nei ankščiau.
- Nors.. dzin.. - Burbtelėjo šis ir vėl rankas gražinęs ties merginos liemeniu priglaudė ją arčiau savęs ir lupomis bučiavo: pečius, kaklą, kol pasiekė lupas. Šioms vėl susipynus, vaikinas jautė, kaip jo kūnas ima degte degti.
-
Gilus atodūsis, sekęs po ištartų vaikino žodžių, nusirito smėlėtu salos paviršiumi. Spėjimas, jog grynakraujis nenusileis, regis, buvo teisingas. Melsvai-žalių akių savininkas neretai būdavo užsispyręs lygiai taip pat, kaip ir žavioji anglė. Tarsi nusileisti kitam reikštų visišką pasidavimą.
-Vis tiek neturėtum leisti tiek pinigų dovanoms,-papurčiusi galvą, tarstelėjo mėlynakė. Žinojo, jog bandyti pakeisti Elijah'aus nuomonę beprasmiška, tačiau pabandymas nieko nekainuos. Be to, Luna nebūtų Luna, jei taip lengvai pasiduotų.
Viduje rusenantis nejaukumas sunkiai leido priimti dovaną. Vis dėl to kitos išeities nebuvo. Deimantinis žiedas nuo šiol priklausė safyrinių akių savininkei.
Pastebėti, sutrikimą vaikino veide, nesunku. Melsvai-žalios akys akimirksniu nukrypo prie apnuoginto septyniolikmetės kūno. Nakties tamsoje vampyro akys sužibo, tarsi dvi dangaus puošmenos, išsiskiriančios savo spalva.
Mintis, jog jos kūnas taip stipriai veikia rudaplaukį, privertė nežymiai šyptelėti. Žavi šypsenėlė ėmė žaismingai žaisti dailiame veide.
Pajutusi atsaką į savo veiksmus, Luna šyptelėjo. Bučinys, kuris buvo kupinas jausmų, privertė pamiršti aplink egzistuojantį pasaulį, o tvirtoms rankoms, apglėbusioms liemenį, ėmus slysti žemyn, veidą papuošė žaisminga šypsena.
-Nesvarbu,-nenorėdama atsitraukti, mėlynakė stipriau apsivijo vaikino kaklą. Netrukus šiam persigalvojus ir kūną nusėjus bučiniais, smėlėtu salos paviršiumi nusirito tylus septyniolikmetės juokas. Iki šiol šiltame vandenyje buvęs kūnas ėmė degti. Kelias akimirkas atrodė, jog kaltas vanduo, staiga tapęs itin karštu, tačiau suvokus, jog dėl visko kaltas kūnas, reaguojantis į vaikino prisilietimus, mintys ėmė šuoliuoti beprotišku greičiu. Nė neketindamos sustoti.
Nekreipdama dėmesio į tai, Luna ir toliau mėgavosi Elijah'aus bučiniais. Puota, joje likę Hogvartso pilies gyventojai, nugalėtoja, viskas išnyko. Liko tik šiltas ežero vanduo ir tvirtas jaunojo vampyro kūnas, glaudžiantis merginos kūną prie savojo.
Jis teisus...
Galvoje nuskambėjęs balsas ir rausvos lūpos nenoriai atsitraukė nuo melsvai-žalių akių savininko. Giliai įkvėpusi Luna perbraukė lūpomis per švelnią Elijah'aus skruosto odą. Paprastas prisilietimas, skirtas nurimti.
Nenoriai atsitraukusi mergina lėtai apsisuko nugara atsiremdama į tvirtą vaikino krūtinę. Ilgi, šlapi, vėsus plaukai prigludo prie šios. Kryptelėjus galvą, safyrinių akių žvilgsnis nukrypo į vis dar pravertas vaikino lūpas, galiausiai nuslysdamas prie melsvai-žalių akių.
-
Išgirdęs merginos žodžius apie tai, kaip jis neturėtu leisti pinigų dovanoms tik gūžtelėjo pečiais.
- Mano pinigai, kur noriu ten ir leidžiu, viskas net nebesiginčyk, - gana griežtai išlemeno Chris' as, šįkart tai buvo jo sprendimas ir Luna prieštarauti ar moralizuoti jį neturėjo teisių, tad ką jis norėjo tą padarė, jei teliko prie to pratintis.
Vaikinas džiaugėsi, kad Luna dovanos neatsisakė ir ją priėmė. Turbūt žinojo, kad grifas jos nepriims atgal, o ir būtų truputį įsižeidęs, juk jam tas žiedas taip patiko.
Tamsiame ežere buvo galima lengvai įžvelgti du žmonių siluetus. Du jaunuoliai gaivinosi gražų vakarą, kai visi kiti mokiniai šėlo pokylyje. Dawson' ui mažai rūpėjo nugalėtoja, nes tai nebuvo jo koledžo atstovė, tačiau džiaugėsi išvis, kad iš Grifų kažkas dalyvavo ir parodė, jog šie nėra bailiai.
Elijah ir Luna sau susikūrė puikų romantišką vakarą. Nors rudaplaukis ir nemanė jo taip praleisti, tačiau tuo džiaugėsi. Mergina, kurią jis myli šalia, ir net labai arti, jos kūnas glaudėsi prie šio. Jų lupos susiliejo vakaro tamsoje, kas leido užsimiršti. Išvyti visas mintis į šalį ir susitelkti ties tuo. Chris' as labai bijojo pasekmių, tačiau bus tas kas bus, rodos, šįkart net ir Lunai nesvarbu.
Vaikinas buvo pasimetęs, nors jo lupos niekaip neatlipo nuo Lunos kūno, tačiau jis bijojo. Jo rankos slydo vis žemiau, spausdamos Vilkę vis arčiau. Tačiau, ačiū, safyrinių akių savininkei, kuri laiku atsitraukė. Tačiau ar tai padėjo?
Ji nugara atsirėmė į vaikino krutinę. Elijah rankos apglėbė ją per pilvą ir tvirtai spustelėjo prie savęs. Jo lupos lietė merginos pečius, kaklą. Jo kūnas vis labiau "degė". Rodos pradėjo siautėti hormonai.
- Nepabėk, - tyliai į ausį sušnibždėjo Chris' as ir greit apsukęs merginą pakštelėjo į lupas. - Dabar jau aš pavojingas, - nusijuokė Chris' as atsitraukęs ir pakštelėjo šiai į kaktą, ją apkabindamas ir tvirtai suspausdamas savo glėbyje.
-
Nakties tamsa, apgobusi ne tik šiltą ežero vandenį, tačiau ir visą Hogvartso pilį, jaunųjų antgamtikų akis pavertė mažais brangakmeniais, žvelgiančiais vienas į kitą. Safyrinės akys, apšviestos baltos mėnulio šviesos, žaviai spindėdamos, akylai stebėjo į jas žvelgiančias melsvai-žalias.
Paprasto praeivio žvilgsniui suprasti, jog vandenyje stovi du jaunuoliai, turbūt neįmanoma. Na, o tiems, kam patinka fantastiniai filmai, vaizduotė neabejotinai būtų nupiešusi kokį nors monstrą. Tik čia, magijos ir burtų pasaulyje, tokia fantazija buvo reali.
Vaikino rankoms apglėbus mėlynakės kūną ir spustelėjus prie savojo, nuaidėjo linksmas juokas. Leisdama grifui nusėti šios kaklą ir pečius bučiniais, Luna kilstelėjo galvą, žvilgsnį įsmeigdama į ryškiai spindinčias žvaigždes. Šalia jų, tarsi tikras karalius, puikavosi mėnulis.
Keturios dienos...
Suprasti, jog netrukus danguje pasirodys pilnatis, o kūnas įgaus kitokį, vilko, pavidalą, nesunku. Tarsi nujausdamas, viduje pabusdavo žvėris.
Laisvė.
Iškęsti begalinį skausmą. Tiek tekainavo, jog visos mintys išsisklaidytų ir pajustum tikrąją laisvę. Ar verta? Taip.
Mintis nutraukus tyliam Elijah'aus balsui, mergina vos matomai papurtė galvą. Regis, bundantis žvėris, net nepasirodžius pilnačiai, ėmė blaškyti.
-Ir vėl bandai mane išgąsdinti?-šypteli pajutusi grynakraujo pakštelėjimą į kaktą. Užmerkusi safyrines akis, septyniolikmetė nesipriešindama priglunda prie grifo kūno, šiam tvirtai ją apglėbus.
Saugumas.
Pasitikėjimas.
Meilė.
Ištikimybė.
Nebylus veiksmas, reiškiantis daugiau nei begalė žodžių.
Niekada neprarandanti budrumo, dabar Luna stovėjo visiškai atsipalaidavusi, negalvodama apie tai, kas gali nutikti.
Ji saugi.
Nenoriai atsitraukusi nuo šilto vaikino kūno, tamsiaplaukė kryptelėjo galvą kranto link. Smėlėtas krantas, ant kurio palikti gulėjo daiktai.
-Eime, gana vaidinti sceną iš "Saulėlydžio" sagos,-šypteli išsilaisvindama iš vaikino glėbio ir žengdama kelis žingsnius. Šiltas ežero vanduo, tarsi suirzęs dėl sudrumstos ramybės, švelniai subangavo.
Kojoms panirus į purų salos smėlį, o vėsiam nakties vėjui apgaubus nuo vandens įšilusį kūną, dailų merginos veidą papuošė šypsena. Seniai nesimėgavo tokia naktimi būdama žmogaus pavidalu.
Persibraukus per ilgus, juodus plaukus, kedenamus vėsaus nakties vėjelio, lūpas paliko tylus burtažodis. Ant smėlio gulėjosi juoda suknelė akimirkai suraibuliavusi, pavirto į įprastus merginos drabužius.
Dievinu burtus...
Įsmukusi į sausus, šiltus drabužius, septyniolikmetė žvilgtelėjo į netoliese esantį vaikiną. Šios veide ėmė žaisti žaisminga šypsena.
-
Naktis. Gaivus vėjelis. Šiltas vanduo. Šiltas vakaras dabar malonino du jaunuolius, kurie ištroškę gryno oro apleido pilį ir atsirado kažkokiu būdu saloje, kuri puikuojasi viduryje ežero.
Taip, čia ramu ir gera. Jokie garsai nedrumsčia ramybės. Tik švelnus vėjelis glosto kūną, o tviskuliuojantis ežero vanduo, skleidžia malonę gaivą.
Ausiai malonus Lunos juokas nuaidėjo tolumoje sukeldamas aidą. Elijah džiaugėsi, kad mergina laiminga, rodos, rudaplaukiui puikiai sekėsi ją džiuginti. Nors pats vampyras ne visada buvo patenkintas gyvenimo teikiamais malonumais, apart to, kad jį persekioja kažkoks senas vyras, kad tėvas jam perleis savo pareigas, nors dar jo laukia visa amžinybė, vaikiną visa tai gąsdino, vienintelis geras dalykas, kurį jis turėjo - Luna. Tačiau ir tai jų santykiai yra labai komplikuoti. Jis vampyras, ji vilkolakė, įžvelgti čia gėrį buvo sudėtinga, tačiau du antgamtikai buvo nusiteikę viskam.
- Gal, - abejotinai atsakė Chris' as tvirtai apglėbęs merginą. Buvo gera žinoti, jog kažkam jis rūpi, jog kažkam jis reikalingas. Gera būti mylimam. Ir mylėti kitą. Jis jautė, kad Luna su juo jaučiasi saugi, tas budrumas, kuris ją lydi visą gyvenimą, dabar pranyksta ir ji visiškai atsipalaidavusi.
Taip bestovint vaikinas daug apie ką svajojo. Namus, gyvenimą kartu, netgi į galvą toptelėjo mintis apie vestuves, vaikus, tačiau jis greit visa tai iš ten išmėtė. Jis ir vestuvės. Tai du visiškai nesuderinami dalykai. Grifas visad norėjo laisvės, bijojo įsipareigojimų, tačiau Luna jį pakeitė. Akys nebematė kitų merginų, tik vieną - tą, kuri stovėjo dabar šalia jo.
Lunai atsitraukus Elijah pažvelgė į safyrines akis ir kilstelėjo savo lupų kampučius.
- Aš tai nevaidinau, - nusijuokė Dawson' as ir nusekė paskui merginą. Ranka keletą kartų brukštelėjo per šlapius plaukus, juos sutaršydamas, kad šie greičiau džiūtu. Išlipęs iš vandens Elijah nusekė link savo rubų. Aišku, kūnas buvo šlapias, apsivilkti jis negalėjo, tad laukė.
Gaivus vėjelis greit išdžiovino lašus esančius ant kūno ir jau beveik sausas būdamas jis apsirengė marškinius, apsimovė kelnes ir švarką paliko gulėti šiek tiek tolėliau.
Žengęs kelis žingsniu arčiau Lunos, ten prisėdo. Sukryžiavęs kojas ir rankomis atsirėmęs į smėlį grožėjosi danguje spindinčiomis žvaigždėmis.
- Ką manai apie vestuves? - Lyg netyčia išsprūdę žodžiai privertė vaikiną pasimesti. Jis apie tai pagalvoti net nenorėdavo, o dabar patys žodžiais išėjo iš jo lupų. - Na ne, dar nesipiršiu.. - Bandydamas sušvelninti situaciją tyliai burbtelėjo Chris' as, nežinodamas, ką be atsakyti.
-
Dailių bruožų veide žaidžianti šypsena, regis, neketino nė akimirkai leisti kitai emocijai užimti jos vietą. Pakilę lūpų kampučiai, nenusileidžiantys jau ištisas valandas, nesunkia leido suprasti, jog tamsiaplaukė laiminga. Dėka šalia esančio grifo.
Sakoma, jog laimingi tik tie, kurie turtingi. Turbūt tai tiesa. Laimingas tas, kuris turtingas meile.
Vaikinui įveikus atstumą, skiriantį jaunuolius, ir įsitaisius šalia žaviosios anglės, ši kelias akimirkas iš viršaus žvelgusi į jaunąjį vampyrą, atsisėdo šalia. Purus salos smėlis švelniai sukuteno delnų odą.
Kilstelėjusi galvą, mergina įsmeigė safyrinių akių žvilgsnį į žvaigždėmis nusėtą dangaus skliautą. Įprastai neskirdama tam laiko, dabar jaunoji anglė mėgavosi atsiveriančiu vaizdu. Sėdėti valandų valandas spoksant į žvaigždes ir leisti laiką su šalia sėdinčiu grynakrauju, atrodė nepaprastai lengva. Turbūt jei būtų sulaukusi tokio pasiūlymo, septyniolikmetė nė nedvejodama būtų su tuo sutikusi. Hogvartsas, pamokos, namų darbai, kasdieniai rūpesčiai, problemos, neduodančios ramybės, viskas liko kitoje ežero pusėje. Ten, kur turbūt vis dar vyko puota.
Tylą perskrodus Elijah'aus balsui, tamsiaplaukė sutrikusi kryptelėjo galvą, žvilgsnį įsmeigdama į melsvai-žalias akis. Netikėtas klausimas privertė prarasti pusiausvyrą.
Žinodama, kokia sunki ir nestabili padėtis tarp vilkolakių ir vampyrų, mėlynakė retai kada susimąstydavo apie gyvenimą, kuris laukė ateityje. Noras praleisti jį kartu su jaunuoju vampyru, neretai priversdavo mintis nukrypti apie ateitį kartu, tačiau jos trukdavo vos kelias akimirkas.
Vis dėl to išgirdus kitus grifo žodžius, iš rausvų septyniolikmetės lūpų išsprūdo tylus juokas. Net būdama sutrikusi, ji juokėsi.
-Esu laiminga be jų ir kol kas nenoriu apie jas galvoti,-papurčiusi galvą mergina pasisuko vaikino link ir šypsodamasi pakštelėjo šiam į lūpas,-myliu tave,-trumpam atsitraukusi, tyliai sušnibždėjo.
-
Elijah iškėlęs galvą į viršų žvelgė į žvaigždes. O tuo tarpu, kol akys buvo nukreiptos į dangų, mintys klaidžiojo galvoje, neduodamos ramybės. Viena mintis buvo didžiulis rūpestis, kuris neapleido vaikino. Vyras. Pagyvenęs. Kuris nuolat persekioja vaikiną, kai šis grįžta į namus. Kas jis? Daugybę kartu klausė savęs Chris' as, tačiau atsakymo nerado. Tas senis, kad ir kaip buvo arti su juo nekalbėjo, tik kartą buvo nusitaikęs, tačiau Dawson' as spėjo pabėgti. Pirmą sykį vampyras ėmė bijoti. Tas vyras rodėsi esąs psichinis ligonis, tačiau jam iš Elijah kažko reikia. Ir greičiausiai - mirties.
Dabar rudaplaukis sėdėjo susikaupęs ir susitelkęs ties tuo vyru. Nors neilgai. Žiojo, kad ir kiek jis galvos tas nepadės. Tik apsisunkins sau gyvenimą, kuris dabar nevedė į to senio nasrus.
Šalia Chris' o dabar buvo Luna. Mergina, kurią jis mylėjo ir saugojo. Bet ar jis gali saugoti kitą, kai pačiam gresia pavojus? Turbūt, kad ne, nes tą žmogų kartu su savimi jis įtrauks į bėdas.
Šią akimirką žalsvai - melsvų akių savininkas nieko jai nesakė. Tik tas klausimas apie vestuves, išsprūdęs visiškai netikėtai, nustebino ir jį patį. Jis ir įsipareigojimas nebuvo suderinami dalykai. Tai priešingybės, kurios stumė vienos kitą į šalį.
- Pritariu aš tau, net nežinau kaip tie žodžiai išsprūdo, turbūt veikia tie gėrimai, kurių išgėriau puotoje. - Kiek pasimetęs bandė teisintis vampyras. O sulaukęs švelnaus vilkės prisilietimo tik kilstelėjo lupų kampučius ir viena ranka apglėbė ją per pečius. - Aš irgi tave myliu, kaip kitaip gali būti, - pakštelėjo šiai į skruostą ir prigulė ant smėlio, kartu nusitempdamas ir merginą. Smėlio dabar buvo visur, plaukuose, nugaroje, pėdose, rankose. Tačiau ar tai buvo svarbu. Tikrai, kad ne.
- Kaip manai, kodėl mes tiek mažai kalbamės? - Klaustelėjo vaikinas švelniai žaisdamas su jos plaukais.
- Artėja vasara, egzaminai.. - dustelėjo Chris' as vos tik apie tai pagalvodamas, - pasiruošusi? - Pasiteiravo šis, bandydamas užmegzti pokalbį.
-
Skambantys žodžiai, skirti pasiteisinti dėl seniau išsprūdusių žodžių, sukelia nedidelę šypsenėlę tamsiaplaukės veide. Klausimo apie vestuves, nesitikėjo, tačiau stebėti dėl to sutrikusį vaikiną, keistai smagu.
Žengti prie altoriaus - tolima ateitis. Iki to abiem jaunuoliams reikėjo pereiti netrumpą kelią, o kur šis nuves, parodys bėgantis laikas. Galbūt ateityje šis pokalbis teliks tik laimingas prisiminimas.
Likimas mėgsta žaisti žmonių gyvenimais.
-O galbūt ketini žengti prie altoriaus?-paerzindama žvilgteli į vaikiną. Safyrinių akių žvilgsnis užkliūva už švelniai rausvų, pakilusių lūpų kampučių. Šypsena. Ši taip pat žaidė rudaplaukio veide.
Sulaukus atsako į savo žodžius, po kurio seka švelnus timptelėjimas žemyn, merginos kūnas atsiremia į tvirtą vampyro krūtinę. Nesipriešindama nebyliam prašymui prisijungti, Luna išsitiesia ant smėlio, greta grynakraujo. Padėjusi galvą šiam ant krūtinės, žvilgsnį įsmeigia į žvilgantį ežero vandenį. Nespėję išdžiūti, dar drėgni plaukai palieka ežero vandens prisigėrusias dėmes ant sausų vaikino marškinių.
Ramiai plūduriuojančias mintis nutraukus tyliam grifo balsui, mėlynakė nežymiai kilsteli galvą. Dar vienas netikėtas klausimas.
Kelias akimirkas žvelgdama į ežero vandenį, leidžia tylai ir vėl užimti savo, regis, jau įprastą vietą. Niekad neatkreipė dėmesio, jog būdama su grynakrauju, retai pravertų rausvas lūpas. Šie nuolat apie ką nors šnekėjosi, išskyrus tuos atvejus, kai nuspręsdavo viduryje pokalbio vienas kitą apdovanoti bučiniu.
-Galbūt dėl to, jog suprantam vienas kitą be žodžių?-kryptelėjusi galvą, šyptelėjo,-arba dėl šito,-tyliai nusijuokė eilinį kartą pabučiuodama grynakraujį. Lėtai atitraukusi lūpas, peribraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus, leisdama šiems lengvai kristi už nugaros. Šįkart dar drėgni plaukai palieka dėmes ant merginos drabužių.
-Manau, jog taip...Tačiau žinodama, jog tai paskutiniai metai, kai tenka mokytis ir leisti laiką...Imu abejoti ar esu pasiruošusi palikti Hogvartsą...Žinau, kad baigus paskutinį kursą, toliau lauks nauji, neišbandyti nuotykiai, tik...pirmą kartą to nenoriu...-žvelgdama į birų salos smėlį, tyliai sušnabždėjo.
Septyneri metai - pakankamai ilgas laiko tarpas, jog priprastum. Nepažįstami žmonės taptų svarbiais, pirmą kartą matomi kambariai ir koridpriai atstotų namus. Prabėgę metai pakankamai ilgas laiko tarpas prisirišti prie naujos vietos.
-O tu? Esi pasiruošęs gyventi, kaip suaugęs burtininkas?-liūdna šypsena, suspindusi dailių bruožų veide, nulydi ištartus žodžius,-beje, ar ką nors išsiaiškinai apie vyrą, medžiojantį tave?-atsitraukdama nuo vaikino ir atsisėsdama šalia, pasmalsavo.
-
Dabar vaikinas jautėsi sutrikęs, pasimetęs, nes pats nesuprato, kodėl pratarė tuos žodžius. Keistas jausmas užplūdo vaikino kūną, rodos, ir karštis ir šaltis tuo pat metu. Kvailas klausimas Chris' ai... - mintyse mąstė vaikinas ir kiek save smerkė.
- Gal kada nors ir ketinu, - bandydamas neprarasti budrumo atsakė Elijah, - o tu? - Ir tuo pat metu vaikino veide ima žaisti linksma šypsena.
Šiltas, ramus vakaras. Toks vakaras lyg iš pasakos, o dar du jaunuoliai. Viskas lyg iš romantinio filmo su laiminga pabaiga, nors žinoma ne visada taip nutinka.
Drėgni Lunos plaukai sudrėkino rudaplaukio marškinius ir vaikinas pajautė drėgmę ir nemalonę vėsumą tuo pat metu. Tačiau žinojimas, kad šalia guli ne kas kitas, o jo mylima mergina, viskas kas nemalonu išgaruodavo lyg nebuvę.
Elijah ne šiaip sau uždavė tą klausimą ir šįkart nebuvo pasimetęs ar sutrikęs. Jie visad savo vos tik užgimusį pokalbį užbaigdavo bučiniu ir viskas tuom ir pasibaigdavo.
- Turbūt, kad taip, - kilstelėjo lupų kampučius. - Greičiau dėl šito, - šyptelėjo Chris' as atsakydamas į merginos veiksmus.
Mintis, kad vaikinas baigs Hogvartsą, tiesiog gąsdino, nes kas laukia po to jis tikrai nenutuokė, žinojimas, kad jis vampyras viską keitė, nors gal ir ne viską.
- Aš irgi bijau, jei po teisybę, nors baigt Hogvartsą norėčiau, tačiau baimė, kas po to, manęs neapleidžia, - taip pat tyliai sušnabždėjo vampyras ir pažvelgė į Luną.
- Tiesa sakant, nesu, - be jokių išvedžiojimų atsakė Dawson' as ir nusukė žvilgsnį į ramiai lūkuriuojantį ežerą. O išgirdęs sekantį klausimą kiek pasimetė, nes žinojo jei sakys tiesą, ji jo ramybėje tikrai nepaliks ir pati paklius į bėdą. Tad geriau meluoti..
- Na, - burbtelėjo Grifas, - jis pastaruoju metu kažkur dingęs ir nebesirodo, tad, manau, kad jau ramu, - nusuko žvilgsnį nuo merginos, nes meluoti į akis tikrai nebuvo lengva.
-
Rudaplaukio žodžiams nusiritus žvilgančio paviršiaus vandeniu ir sudrumstus įsivyravusią tylą, pravėrė rausvas lūpas ketindama dar kartelį paerzinti savo žavųjį princą, tačiau vos netrukus sekęs klausimas privertė pamiršti vaikino laukusį erzinimą.
Įprastas žiobarų galvojimas apie vestuves ir šeimos kūrimą niekad nepersekiojo jaunosios anglės. Visa tai atrodė svetima. Galvoti, kokią suknelę derėtų vilkėti per vestuves, kaip susodinti svečius ar ką pateikti jiems ant stalo, tebuvo tik laiko švaistymas. Atsidavimas gaujai ir pasaulio gelbėjimas buvo kur kas svarbiau. Vis dėl to giliai viduje kažkas kuždėjo, jog kada nors teks galvoti apie tai, kas iki šiol atrodė laiko švaistymas.
-Galbūt...-tyliai, vos girdimai pratarė, mat tema apie vestuves ėmė erzinti. Kalbėti apie tai, kas tolima, atrodė kvaila. Gyvenimas nuolat ką nors pakeisdavo, tad planai, kurie atrodo bus įgyvendinti, neretai ir liekdavo tik galvoje užstrigę planai.
-Maniau, jog nepriekaištauji, kad pokalbius užbaigiam taip,-tyliai nusijuokė gavusi švelnų bučinio atsaką iš šalia sėdinčio grynakraujo. Pokalbiui apie vestuves likus praeityje dailių bruožų veidą papuošė nežymi šypsena. Deja, netrukus šios neliko nė pėdsako.
-Manau, bijoti derėtų ne tau, o tam, kas laukia tavęs,-ištarti žodžiai ir linksmas juokas, nusiritęs per tamsų ežero vandenį, bandymas pralinksminti susikrimtusį vaikiną. Matyti Elijah'ų sutrikusį ir paskendusį savo mintyse, keista. Nuolat veide žaidžianti šypsena buvo dingusi, o įprasti pokštai - pamiršti.
-Elijah'au Chris'ai Dawson'ai, verčiau nė nebandyk meluoti,-akimirksniu pasikeitęs tonas nutraukė trumpam stojusią tylą. Įsakmus ir griežtas balso tonas nustebino net pačią mėlynakę. Regis, baimė dėl grynakraujo ne juokais privertė sunerimti žaviąją tamsiaplaukę.
Nusuktas žvilgsnis ir kiek pritilęs balsas neleido suabejoti, jog jaunasis vampyras nusprendė nuslėpti tikrąją tiesą.
-
Likimas - žmogų pranokstanti galia, lemianti, diktuojanti pasaulio įvykių eigą ir valdančią žmonių gyvenimą. Nuo likimo dar niekas nepabėgo, tad tolimos ateities planavimas tai tik pokštas, kuris, turbūt, niekada ir nebus įgyvendintas, nes viskas apvirsta aukštyn kojom, kai likimas nusprendžia pažaisti. Taip ir šį kartą tos kalbos apie vestuves, tolimą ateitį tai tebuvo svajonės, kurios, galbūt, net niekad neišsipildys.
Vaikinas dar buvo jaunas, vestuvės jį, netgi truputį, gąsdino, mintis, kad reiktu kažkam įsipareigoti, atrodė Elijah šiurpoka. Laisvą gyvenimo būdą mėgstantis jaunuolis, negalėtu būti ramus ir merginai reiktų, tramdyti tą žvėrį, kuris tūnoje Chris' e.
Tad tą tema vaikinas net nebekalbėjo, nes ji nepatiko nei jam nei Lunai, todėl nutilti ir patylėti, atrodė, daug geriau.
- Galbūt, - dar paskutinį kartą nusišypsojo jaunuolis. Ir jo veide pasirodė nerimastis ir baimė, kurios slegia jį jau pastarieji dveji metai. Laukimas kada tas niekšas pasirodys, kažko pareikalaus, atrodė bauginanti, nes jis greičiausiai žinojo, kaip nužudyti vampyrą, o tuo lab, jis tik to ir laukia. Tinkamos progos nužudyti rudaplaukį.
Pasikeitęs Lunos balso tonas, įsivyravusi tyla, nebeleido ilgiau vaikinui meluoti. Žinojo, kad tiesa viską pakeis ir Luną tikrai visko taip nepaliks, tačiau Chris' as neleis jai įsivelti į šitą šeimos chaosą.
- Klausyk, viską aš tau papasakosiu, tačiau privalėsi nieko nesiimti, tai mano reikalas.. - Gana griežtai ištarė Grifas.
- Jis persekioja mane ir toliau. Kiek sykių, kai buvau grįžęs buvau su juo susidūręs ir ne vieną sykį, jis stengiasi mane nužudyti. Ir aš čia jau bejėgis. Daug kartų nuo jo pabėgau, nes prisiartinti negaliu, jis lyg vaikštantis skydas, prie jo prieiti, tiesiog, nėra įmanoma.. - atsiduso vaikinukas. Netgi ramus ir šiltas vakaras pasidarė vėsesnis, paputė stiprus vėjelis, kuris išdarkė vaikino plaukus ir, žinoma, jausmus.
-
Palikti tą, kuris brangus, ir leisti jam pačiam susitvarkyti su visomis problemomis, Pusmėnulio gaujos vilkams reiškė palikti dalį savęs. Vieninga ir darni gauja nė karto nebuvo atsukusi vienas kitam nugaros. To įprastai neleisdavo padaryti ne tik sąžinė ir ištikimybė, tačiau ir alfa, pasiruošęs gelbėti kiekvieną, kuriam reikalinga pagalba, tad šįkart, net jei šalia sėdintis vaikinas ir nepriklausė Pusmėnulio gaujai, palikti jo mergina neketino. Per kelerius metus rudaplaukis spėjo pavergti žaviosios tamsiaplaukės širdį. Tiesa sakant, spėjo ne tik užkariauti jos širdį, bet ir tapti svarbiausiu žmogumi.
-Ir manai, jog komanda "Negalima" mane sustabdys?-rauktelėjusi antakius ir sukryžiavusi rankas ties krūtine žvilgtelėjo į šalia sėdintį grynakraujį vampyrą nė nelaukdama paaiškinimo dėl persekiojančio burtininko.
Išdidumas ir užsispyrimas retai kada leisdavo paklusti kitų duodamiems įsakymams. Net tėvai, kurie iki šiol buvo gaujos vadai, neretai sulaukdavo nepaklusnumo iš savosios atžalos. Turbūt būtent tai ir neleido užmegzti draugiškų santykių su Igoriu. Paspęsti spąstai privertė užgimti įniršį mėlynakės viduje, o atstumta pagalbos ranka įžeidė juodo kailio savininką.
-Galbūt neįmanoma tau?-pamiršusi nepasitenkinimą, jog rudaplaukis neketino leisti įsitraukti į gaudynių "žaidimą", ir prisiminimą Unikaliame kambaryje, žvilgtelėjo į melsvai-žalias akis,-jis medžioja tave, grynakraujį vampyrą, tad galbūt turi skydinius kerus, kurie neprileidžia tavęs prie jo. Tik abejoju, jog tokie egzistuoja...-kiek tyliau pridūrė niršdama ant savęs, jog nusprendė praleisti didžiąją dalį pamokų.
Puiku, Luna, taip ir toliau...
-Turi būti būdas prieiti prie jo, net jei jis galingiausias magas pasaulyje...
-
Rudaplaukis kartais pamanydavo, kad tas senas žmogus, galbūt yra jo tolimas giminaitis iš mamos pusės, kuris trokšta Dawson' ų mirties, nes iš tos pusės jų niekas nekenčia. Ir tam yra puikus paaiškinimas, jie vampyrai, o mamos giminė, jų netoleruoja. Tad melsvai - žalsvų akių savininkui su tėvu reiks dar ilgai bandyti prisikapstyti prie to senio, visų pirmiausia surenkant reikiamą informaciją, o padėti gali tik vienas žmogus - Nifora.
Elijah seniai žinojo, kaip reaguos Luna ir, kad taip visko nepaliks. Jis net nesiruošė jai prieštarauti, nes jei tą ir darytų, tai tik susipyktu. Galbūt, susivienijimas ir pagalba iš jos tik praverstu - pamąstė Chris' as.
- Nemanau, kad sustabdys, tad net nieko tau nesakysiu, tik man reikia vieno, be mano žinios tu nieko nedarysi.. - gana ramiai atsakė vaikinukas, viena ranka apglėbęs merginą ir bandydamas panaikinti tą jos keistą užsispyrimą.
- Nea, - dustelėjo vaikinas, - vis dėl to, manau, kad jis bijo ir dėl to pats panaudojo skydinius kerus, jis juk tik vienas, o vampyrų visas būrys, tad baimė, kad jo kraujas gali būti išsiurbtas, jį stabdo. - Visiškai užtikrintas tarstelėjo Grifas.
- Taip, turi ir jau žinau, kas gali man padėti, tačiau neprisiruošiu ten nueiti. - Nerimastingai pažvelgė į Luną, jau pradėdamas gailėtis, kad leido jai čia įsitraukti, tai tikrai pavojinga misija.
- Atleisk tu jau man, tačiau nemanau, kad buvo gera mintis leisti tau veltis į šitą jovalą, - priėjęs arčiau merginos ir pakštelėjęs jai į skruostą, išlemeno rudaplaukis.
Elijah nedavė ramybės tai, kad Luna, gali per jį nukentėti, o prarasti jos, jis tikrai nebuvo pasiruošęs, nes dažniausiai ką myli ir saugo, tenka jam pačiam laidoti.
-
–Klysti,–nė neketindama slėpti to, jog nežadėjo paklusti jaunojo vampyro įsakymams, gūžtelėjo pečiais nukreipdama safyro spalvos žvilgsnį į priešais atsivėrusį horizontą. Juodas, žvilgantis ežero vanduo, šiame linksmai šokčiojančios žvaigždės ir tolumoje matomi pilies kontūrai. Vaizdas, primenantis filmą. Tiesa sakant, sėdėdama ežero viduryje besipuikuojančioje slaoje kartu su rudų plaukų savininku, mėlynakė taip ir jautėsi. Tarsi vaidintų viename iš romantinių filmų, susipynusių su fantastikos pasauliu.
Elijah'aus delnui švelniai brūkštelėjus per nugarą, kryptelėjo galvą eilinį kartą žvilgtelėdama į šalia sėdintį vaikiną. Suprasti, jog grifas nenori pyktis ir verčiau leis įsitraukti į painiavą, nebuvo sunku. Ginčytis ir bandyti įrodinėti savo tiesą buvo įgrįsę ir pačiai tamsiaplaukei, tačiau išsisukti nuo to retai kada pavykdavo.
–Jei jis panaudojo skydinius kerus, juos tereikia tik panaikinti,–nežymiai šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais. Panaikinti kito burtininko sukurtus kerus neatrodė lengva, juk užuot ėjusi į pamokas rinkdavosi keliomis valandomis ilgiau pragulėti lovoje. Išlipti iš minkštų patalų ir žingsniuoti į pamokas neretai atrodydavo misija neįmanoma.
Vaikinui ir vėl ėmus abejoti dėl savo leidimo veltis į burtininko sugalvotą "žaidimą", rausvas merginos lūpas netruko palikti atodūsis.
–Elijah'au, kad ir kaip stengsiesi, neapsaugosi manęs nuo visų pavojų. Puikiai tai žinai,–tylus atsakymas į visai neseniai ištarus rudų plaukų savininko žodžius,–tad verčiau nė nemėgink manęs sustabdyti ir leisk tau padėti,–plačiai nusišypsojo vaikino lūpoms švelniai prigludus prie veido odos.
Gražinti laiką atgal, kai užuot ginčijiesi dėl persekiojančio burtininko, mėgavosi vėsiu ežero vandeniu, atrodė kur kas paprasčiau nei išspręsti užgimusį nesutarimą.
–Kas tas žmogus, kuris gali padėti?–kiek švelnesniu ir ramesniu balso tonu uždavė klausimą.
-
Noras greičiau baigti tą temą buvo kur kas didesnis, tačiau Lunai dabar buvo įdomi kiekviena detalė, tad nutilti neatrodė padoru ir vyriška. Nors ramus ežeras, retkarčiais subanguojantis, atrodė daug patrauklesnis, nei kalba apie kažkokį keistą senį.
Dawson' as visada buvo drąsus ir savimi pasitikėjo, tačiau šį kartą, prieš tą vyrą, jis jautėsi silpnas, ir tik jis žinojo, ko jis gali norėti.
- Bandėm, ne kartą bandėm juos naikinti, bet tai ne skydiniai kerai, tai kažkas, ko paprastas burtininkas nepaaiškins. - Atsakė vaikinukas ir nusekė žvilgsniu dangų. Po vieną atsirandančios žvaigždės priminė senus laikus. Kai dar buvo pirmame kurse. Kai net nenutuokė, kodėl žvaigždės krenta ir atsiranda. Tai buvo dar gana lengvi laikai, o dabar viskas daug sudėtingiau. Kai žmogus suauga, paprasti klausimai tampa komplikuotais. Kaip ir visas gyvenimas. Vaikystėje nereikia meilės, merginų, vakarėlių, kovų, o dabar visa tai atrodo įprasta, tačiau tuo pat ir smagu. Taip pat noras saugoti mylimą žmogų, Luną, jam atrodė privalumas, jis tai privalo padaryti, nors ji ir buvo teisi. Visad jis jos neapsaugos.
- Nenorėčiau, aš to pripažinti, bet tai tiesa, - kiek liūdnokai tarstelėjo Chris' as. - Leisiu, tačiau viską darysi kartu, tu galėsi man padėti, tačiau šioje kovoje, privalėsi klausyti manęs. - Ypač pabrėžęs paskutiniuosius žodžius, vaikinukas atsiduso.
Gal pagalba iš mylimo žmogaus ir buvo reikalinga, kuo daugiau galvų, tuo greičiau viskas pasibaigs.
- Mama, žmogus, kuris gali padėti, - burbtelėjo Elijah. - Tačiau dar nebuvau pas ją.. - dustelėjo šis, nes jo ir Niforos santykiai buvo gana komplikuoti ir prašyti pagalbos neatrodė lengva. Tačiau dabar vampyrą ši tema jau ėmė erzinti.
- Gal pakalbam apie ką nors kitą? O gal einam pasimaudyti? Aš ir vėl įkaitau. - Kilstelėjęs vieną iš dviejų savo antakių ir su žavia šypsena paėmęs Lunos delną atsistojo, taip pat padėdamas ir jai. - Eime?
-
Kartais atrodydavo, jog atsukti laiką atgal ir pamiršti visas problemas bei rūpesčius – geriausia išeitis. Vėl išbėgti su draugais į lauką, negalvoti apie: išpurvintus drabužius, kankinančią abejonę dėl gaujos, kaip toliau išlikti alfa, kurios reikia gaujai, ar kokį gyvenimą rinktis.
Būtų atidavusi beveik viską, jog galėtų ir toliau džiaugtis gyvenimu, kai buvo vos kelerių metukų. Deja, laikas neklausė nė pas vieną. Diena keisdavo dieną, metai keisdavo metus, laikas niekad nesustodavo ir su tuo anksčiau ar vėliau teko susitaikyti. Lygiai taip pat, kaip ir su problemų sprendimu.
–Kaip tai įmanoma?–rauktelėjusi antakius kryptelėjo galvą. Safyrinių akių žvilgsnis nukrypo į žaliai- melsvas.
Burtininkas, kurio kerų nepavyko nuimti, buvo neįprastas. Galbūt dar Hogvartse besimokančiam paaugliui tai ir buvo neįmanoma, tačiau ne tam, kurio gebėjimai pranoko kitus. Nusprendusi, jog apie išskirtinius nepažįstamojo gebėjimus išsiaiškins kiek veliau, iškvepė plaučiuose sušilti spėjusį orą.
Pasvajok...
Brangakmenio spavlos akys apsuko nedidelį ratuką, vos po to, kai rudų plaukų savininkas įspėjo, jog imtis veiksmų savarinkiškai - draudžiama.
Alfa nieko neklauso.
Žinojo, jog paklusus vaikinui turės taikstytis su visomis taisyklėmis ir draudimais. O laužyti taisykles buvo kur kas smagiau nei joms paklusti. Vis dėl to linktelėjo nebenorėdama tęsti ginčo. Leisti grynakraujui manyti, jog sutiko, buvo lengviau. Vėliau nuspręs, kokių veiksmų vertėtų imtis.
-Net jei vis dar neatleidai jai, ji padės tau,–šyptelėjusi švelniai perbraukė nagais per vaikino kaklą priversdama kūnu perbėgti šiurpuliukus. Niekad nesiliaujantis žaidimas.
Pamiršusi dar visai neseniai vykusį ginčą stryktelėjo ant kojų. Sausi ir maloniai kūną apgobę drabužiai nekėlė itin didelio noro pakartoti maudynes. Tamsiame danguje pasirodę pirmieji saulės spinduliai taip pat pranešė, jog laikas grįžti į pilį.
–O gal keliaujam atgal? Nebent nori pasiaiškinti, ką veikei naktį su manimi,–erzindama šalia stovintį vaikiną kilstelėjo antakį, o tuomet linksmai sukikeno imdama žingsniuoti smėlėta salos pakrante.
-
Tai buvo jau gana vėlyvas vakaras. Saulė jau buvo beveik pranykusi iš horizonto, nusidažiusio rausvais atspalviais. Lengvas vėjelis palengva siūbavo užkerėtą medinę valtelę, kurioje sėdėjo šviesiaplaukis varnius - Leonas. Pastarasis buvo užsimetęs devyniasdešimtųjų stilių primenantį švarkelį bei kuprinę, pripildytą įvairiausių užkandžių. Ant valtelės denio gulėjo supakuota vienvietė palapinė ir miegmaišis. Miegmaišį vaikinukas buvo gavęs nuo senelių gimtadienio proga, tačiau neturėjo progos jo panaudoti. Tad sumanė praleisti naktį stovyklaujant. Žinoma, ir Montį pakvietė.
Valtelei pasiekus salos, esančios ežero viduryje, krantą, Leonas pastvėrė į glėbį palapinę su miegmaišiu ir iššoko iš valties. Iškart pajuto tvirtą žemę po kojomis. Tad nenuostabu, kad veidą papuošė menkas šypsnis, nebūdingas Leonui. Juk nuo mažens vaikinukas buvo apsuptas paties sukurtų monstrų ir pabaisų. Vieni buvo baugesni už kitus. Jie ir buvo kalti dėl neramumo, nestabilumo jausmą, kuris nuolat kamavo Leoną. Matote, jo pabaisos mito liūdesio, pykčiu, o tu varniaus gyvenime tikrai netrūko. Tačiau viskas pradėjo keistis, Mončiui pasirodžius jo gyvenime. Atrodo, kad atsirado šansas, galimybė tapti normaliu vaiku. Žinoma, pabaisos nepradingo. Vis dar laukė momento, kada vėl galės perimti kūno kontrolę.
Giliai įkvėpė ir pradėjo kelionę link išsvajotojo ramybės kampelio - žemės plotelio, kurį iš visų pusių supo apsamanotos uolos ir medeliai. Apie jį buvo girdėjęs iš kitų varnių. Žinoma, jam teko tik nugirsti, nes draugų koledže jis nelabai ir turėjo. Tik va Montis buvo kitoks. Kažkaip Leonas neišgąsdino vienintelio savo draugo pažinties pradžioje. Nu ir gerai, nes tikriausiai dabar būtų sėdėjęs savo miegamajame ir žiūrėtų pro langą į besileidžiančią saulę. Na o dabar vaikinukas laužė mokyklos taisykles ir išsiruošė pastovyklauti su savo draugu. Tėvai būtų tuo patenkinti.
Pasiekęs vietą, apie kurią taip dažnai šnekėjo jo koledžo nariai, jaunuolis iškart puolė į darbus. Pradėjo nuo labiausiai užknisančio dalyko - palapinės statymo. Tereikėjo pradžiai ištraukti viską iš maišo. Tada prasidėjo tikri sunkumai. Net prakaitas išpylė vargšelį. O kai prireikė įtempti brezentą... Po galais! Kas sugalvojo tokį dalyką, kaip palapinė? Negalėjo sukurti ką nors lengviau pastatomo? Žinoma, su magijos pagalba būtų vieni juokai, tačiau Leonas nei buvo tiek patyręs, nei būtų pirštu prisilietęs prie savo burtų lazdelės, nupirktos tik dėl formalumo.
Galiausiai pastatęs palapinę, vaikinas krestelėjo ant žemės ir pradėjo knistis po užkandžių pripildytą kuprinę. Nuo pastangų pastatyti laikiną būstą, Leonas net išalko.
-
Montis nujautė pasekmės, jeigu jį pagautų. Slinkdamas iš pilies su žiobariška stovyklavimo kuprine, dydžiu vos ne iki berniuko galvos, nervinosi. Net delnai prakaitavo, bet bent jau rankos nevirpėjo. Palikus pilį už nugaros, kai vėlyvo vakaro vėsa apgaubė nuo galvos iki kojų, nerimas truputį išsisklaidė. Dabar atsirado jauduliukas ir klausimai galvoje ar vėl ims šnekėti nesąmones, pliurps visokias baisybes ar šiaip padarys kažką ne to. Arenas papurtė galvą. Takelis nebuvo ilgas, o Reimersas vos po kokių šešių minučių pastebėjo prie kranto jo laukusios valtelės šoną.
Pasiekęs valtį, nusivilko kuprinę, kurią sunkiai išlaikė ant pečių bei viena koja žengė į perkėlimui skirtą magišką daiktą. Susvirduliavo. Nedaug trūko ir pati valtis pajudėtų tolyn, o berniukas veidu tėkštųsi vandenin. Su besidaužiusia širdimi jis įmetė į vidų kuprinę, galop įkėlė antrą koją. Lėtai lėtai per vandenį skrodė valtis. Montis stebėjo vandens purslus bei pamažu pasirodžiusią tamsą. Tik dabar susivokė, kad žibintuvėlis gulėjo ant pačio kuprinės dugno, po minkštu pledu, maistu ir kitokiais menkniekiais. Aronas pirštais sugraibė geltono džemperio raštelius. Juos patraukus susitrauktų ir gobtuvas, tačiau jan to dabar nereikėjo.
Išlipti iš valties buvo žymiai lengviau. Tereikėjo numesti kuprinę ant sausumos ir keturiomis iškeberioti lauk. Pastebėjęs Leoną, berniukas ėmė melsti, kad jis nebūtų matęs tragiško Mončio išlipimo.
-
Į hogvartsą atkeliavo šalčiai. Apsiraišiojus šalikais Lėja keliavo link ežero. Mokslo metai ėjo į pabaigą, artėjo egzaminai, tad reikėjo labai daug mokytis ir varniukė dažnai neturėjo nė minutės laisvo laiko. Dabar nutaikius progą antrakursė išsmuko iš pilies pakvėpuoti grynu oru. Einant šerkšnota žolė šnarėjo Lėjai po kojomis, o iš merginos burnos virto šilto garo kamuoliai. Užmynus šakelę rudaplaukė krūptelėjo ir apsidairė. Aplinkui vėl įsiviešpatavus tylai ji patraukė toliau. Greitai mergina pamatė juodą juodą ežero vandenį. Pakrantė prie kurios ji atėjo Lėjai buvo dar nepažystama. Varnė apsidairė ir pamatė prie kranto pririštą valtelę. Lėja giliai įkvėpė. pasiryžk. Pasakė ji sau. Merginos galvoje buvo gimusi idėja. Mergina dar kartą apsidairė ir priėjus prie valties drebančia širdimi įsėdo į ją.
-
Delfė dienomis buvo lyg nesava. Gal dėl paauglystės kryžkelių, o gal dėl kitokių baisių minčių. Per tas dienas ji atsiribojo nuo viso pasaulio. Dėl savo problemų, švilpė nuėjo į lauką pakvėpuoti grynu oru. Gal paskirstymo kepurė suklydo? Gal aš visiškai netinku į Švilpynę? Esu per daug drąsi ir keisto bendravimo... Galų gale, praėjo beveik metai, kai aš Hogvartse ir beveik neturiu draugų. To nesitikėjau... Mintys liejosi merginos galvoje, kol galiausiai ji atsiduso ir pamanė, jog vis dėl to, jos vieta Švilpynėje, kaip ir kitų švilpių. Delfė kiek toliau pamatė kitą merginą. Ji atrodė vyresnė negu Delfė. Mergina įlipo į valtį, o Delfė kiek sutriko. Kur ji plauks?
- Palauk! Stok, prašau..., - Delfė pribėgo prie merginos ir taip pat įlipo į valtį. Žinojo, kad rizikuoja, bet Delfei rūpėjo tik rudaplaukė. - Aš Delfė, iš Švilpynės. Kur plauki?
Delfės akys žibėjo ledine ugnimi, kol galiausiai švilpė vėl prašneko:
- Tikiuosi netrukdau, bet man labai įdomu.
-
Vos Lėjai spėjus įlipti į valtį prie jos atbėgo kiek jaunesnė mokinė. Varnanagė sutriko ir kiek išsigando. Tai buvo pirmas kartas kai ji bandė nepaklusti mokyklos taisyklėms. Taip elgdamasi Lėja jautėsi nejaukiai ir sau pažadėjo daugiau niekada neperžengti taisyklių ir būti pavyzdinga. Mokinė prisistatė. Varnanagė suprato, kad jai baisiai įdomu, ir kad ji kol kas nesiruošia jos išduoti. Lėja truputį lengviau atsikvėpė.
- Aš Lėja. Esu antrakursė iš varno nago. - taip pat prisistatė rudaplaukė. - Matai, iš mokinių girdėjau, kad plaukiant šita linkme turėtų būti sala.
Lėja jau pradėjo rimtai jaudintis. Jei šalia nebūtų tos merginos, gal būt varnanagė niekur neplauktų, o tikesiog grįžtų į pilį. Švilpei prakalbus Lėja nusibraukė nuo akių vėjo draikstomus plaukus.
- Nieko, man netrukdai. - paskė ji. - Plauksi kartu? - paklausė rudaplaukė ir pasislinko padarydama vietos valtyje.
-
Delfė įdėmiai klausėsi merginos. Kai ji pasiūlė plaukti kartu, švilpė sutriko. Žinoma, tėvai Delfei pasakojo, kad Hogvartse visi labai draugiški ir malonūs, bet taip?...
Delfė iš pradžių manė, jog Lėja pradės šaukti, pravardžiuoti "maže" ir panašiai. Galiausiai, kai varnanagė mandagiai pasiūlė plaukti, Delfė neparodė nusistebėjimo ir prisėdo šalia.
- Aaa, plauksiu...
Šiaip Delfė būtų niekur plaukusi, o ramiai grįžusi į pilį. Bet dabar, ji jau sėdėjo valtyje, šalia gražios rudaplaukės.
Švilpė pamanė, jog reikia užmegzti pokalbį, tad linksmai ir smalsiai paklausė:
- Sunku trečiame kurse? Na, pirmame irgi nelengva, bet kaip antrame?
Delfė įdėmiai žiūrėjo į Lėją. Nusprendusi šį tą pridėti prie savo klausimo, pridūrė:
-Kokia tavo mėgstamiausia pamoka?
-
Jaunesnė mokinė netrukus jau sėdėjo šalia Lėjos valtelėje. Regis Delfė norėjo kalbėtis ir netrukus varnanagę pasiekė jos klausimas.
- Nėra labai lengva, bet pasimokius viskas neatrodo labai jau baisiai. - atsakė Lėja. Ji apsidairė ir paėmusi irklą pradėjo irkluoti juodu ežero vandeniu. Irkluoti nebuvo labai lengva, bet Lėja stengėsi iš visų jėgų. Delfei uždavus dar vieną klausimą antrakursė atsisuko į ją ir padarius dar vieną yrį atsakė:
- Mano mėgstamiausia pamoka yra magiškų gyvūnų priežiūra. Myliu gyvūnus, - Lėja atsikvėpė. - O tavo? - paklausė ji. Balsas vėjyje atrodė tylus. Greitai valtis priplaukė salą ir jos priekis atsitrenkė į krantą.
- Lipam, - negarsiai ištarė rudaplaukė pati stodamasi valtyje.
-
Su Lėja Vils kalbėti buvo gana įdomu. Rudaplaukė buvo labai gera, labai draugiška.
- Mano mėgstamiausia pamoka irgi magiškų gyvūnų priežiūra. Labai myliu gyvūnus, mes namie auginame feniksą. Labai gražus, net nepyko, dėl mano sesers vieno poelgio, eh, dabar nesvarbu, - švilpynės mokinė maloniai šyptelėjo Delfei.
Delfė ramiai sėdėjo. Savo be galo ilgus blondiniškus plaukus tą dieną ji buvo susirišusi į ilgą kasą. Turbūt dėl to, kad jos plaukai dažniausiai būdavo be galo susivėlę, o nusikirpti juos buvo labai gaila - juk buvo be galo ilgi. Pagaliau ant akių nekrenta... Galima ramiai bendrauti su žmonėmis....
Vos rudaplaukė liepė lipti, Delfė iš kart išlipo. Buvo labai keista.
- Ką dabar daryti? - nedrąsiai paklausė Digori.
-
Lėja šyptelėjo išgirdus, kad ir jos pašnekovės mėgstamiausia pamoka yra magiškų gyvūnų priežiūra. Rudaplaukė klausėsi kaip Delfė kalba.
- Aš turiu pelėdą, - pabaigus kalbėti šviesiaplaukei pasakė varnanagė. Prisiminus augintinę ją maloniai perbėgo šiltas jausmas. Kai gryšiu reikės pas ją nueiti. Pagalvojo Lėja. Ji paskui Delfę išlipo iš valties.
- Nežinau... - kiek dvejodama atsakė į švilpynės mokinės žodžius rudapaukė. - Gal einam apžiūrėti salą, - pagaliau pasiūlė ji. Jautėsi keistai. Dabar, išlipus iš valties nebeliko ką veikti. Irkluoti nebereikėjo. Lėja pasižiūrėjo į valtyje gulintį irklą. Staiga jai dingtelėjo į galvą, kad valtį gali nunešti vanduo, tad reikia ją užtempti ant kranto.
- Manau valtį gali nunešti, - pradėjo rudaplaukė, - tad gal reiktų ją užtraukti ant kranto... - Lėja pajudėjo link valties.
-
Delfė elgėsi kažkokiu jai nebūdingu elgesiu. Ji mandagiai klausėsi, valtyje sėdėjo labai ramiai. Dėl tokio elgesio, merginai ėmė suktis galva - Delfei reikėjo veiksmo, adrenalino. Jei dabar koks žaibas pasirodytų, arba išdygtų visi Hogvartso profesoriai? Tada daug psichų, kova dėl sielos... Va čia tai įdomiai būtų....
Delfė pasimuistė. Ji žinojo, jog ji ir Lėja plaukė neilgai, bet jos kojos vistiek nutirpo ir vidinis balsas sakė, jog jos plaukė kokias šešias valandas. Išlipus iš valties, Delfei kojos nemaloniai skaudėjo ir ši pažvelgė į Lėją.
Išgirdusi ką varnanagė nori pasakyti, Delfė paslaugiai nustūmė valtį.
- Taigi.... čia ta sala? - nedrąsiu balseliu paklausė švilpė. Buvo keista, galbūt dėl to, kad mergina tikėjosi ko nors kito.
-
Kartu su Delfe užstūmus valtį ant kranto Lėja atsiduso. Batai regis peršlapo, tad dabar kojos negailestingai šalo. Čia stovėti nežinant ką daryti atrodė kvailai keista. Rudaplaukė nuoširdžiai norėjo atsidurti šiltame kambaryje, o ten paskaityti, su kuo nors pažaisti šachmatais, pasikalbėti, ar dar ką nors paveikti. Dabar ji taip pat pradėjo ir jaudintis - juk tikriausiai nusižengė taisyklėms, be to, šitoje vietoje jautėsi nejaukiai.
- Turbūt... Taip, - į švilpės klausimą atsakė Lėja nejaukiai pasimuistydama. Norėjo pasiūlyti grįžti atgal, bet jautė, kad negali - jug pati pasiūlė plaukti. Užsitęsus tylai iš varnanagės burnos išsprūdo žodžiai:
- Gal einam apžiūrėti salą? - iškar po šių žodžių Lėjos vidinis balsas tiesiog suklykė. Eti į nežinomą salą... Beprotybė! Viduje rudaplaukė visomis savo pajėgomis maldavo, kad Delfė nesutiktų. Šitai varnanagei atrodė kaip košmaras. Viskas, pabaiga. Lėja žiūrėjo į šviesiaplaukę drebančia širdimi. Jos dėmesio nesulaukė net baigianti nuo šalčio sustingti batuose esanti kojų dalis. Išgelbėkit mane, maldauju!... nuplaukė silpnas ir baigštus balselis rudaplaukės galvoje. Bet ar šią mažą būtybę kas nors gali išgelbėti nuo jos pačios mirtinos baimės?
-
- Apžiūrėti salą? - pakartojo Delfė tokiu balsu, lyg Lėja būtų pasiūliusi eiti pas kokį profesorių ir maldauti arešto. Staiga švilpė susigėdo nuo savo minčių ir nusprendė būti gerai mergaitei ir pritarti viskam ką sako vyresnieji. - Jeigu nori, tai gerai.
Švilpė sunkiai vilkdama kojas ėjo ratu.
- Mirštu, - sumurmėjo šviesiaplaukė.
Tai beveik buvo tiesa. Nuo šalčio ji visa sustiro ir svajojo išsitiesti lovoje Hogvartse, kur šilta ir nėra tokio vėjo. Bet ji nenorėjo parodyti Lėjai, kad negali pakentėti vėjo.
- Žinai, aš manau, kad šiandien yra netinkamas oras vaikštinėti po salą, - mandagiai tarė švilpė ir nusišypsojo.
Delfė niūriai žvilgtelėjo Hogvartso pilies pusėj ir užsisvajojo apie šilumą. Galiausiai atsipeikėjo ir pažvelgė į rudaplaukę lyg klausdama, ką daryti toliau.
-
Po antrojo susitikimo su Mayra Lukas nežinojo ko reikia tikėtis dabar. Bet kaip yra sakoma trečias kartas nemeluoja, ką jis nemeluos šiandien jam nebuvo aišku. Dar prieš atvykdamas čia į Hogvartsą kur jam pagal viską ir nelabai priklausė būti nusiuntė laiškelį merginai kurioje vietoje jis planavo jos laukti. Kadangi pirmieji du kartai vyko naktį arba vėlu vakarą klastuolis sumanė ją čia pasikviesti dar dienos metu. Vaikinas pėdino ežero pakrantę ieškodamas vietos kur krantas ir sala būtų nutolę kiek galima mažiau. Suradęs tokią vietą išbūrė nediduką dviejų lentų dydžio tiltelį kuris vedė per visą ežerą, dėl visa ko jį juosė kiek daugiau nei metro aukščio turėklai kurie turėjo apsaugoti kiekvieną einantį juo nuo įkritimo į ežerą. Visas šis tiltelis buvo apsaugotas burtais, tad juo žengti galėjo tiktais Lukas ir Mayra, daugiau kiekvienam tai pabandžiusiam po pat kojomis dingdavo kelias, o iš šonų turėklai juk visada pasitaikydavo tokių kurie turėdavo daryti kitaip, jeigu matydavo, kad kažko negali padaryti kas jiems buvo draudžiama bandydavo tai kaip nors aplenkti ir padaryti kitu būdu. Vaikinas žingsniavo tilteliu per ežero gelmes kurių nemaža dalis dar tikriausiai net nebuvo ištyrinėta. Perėjęs į kitą pusę klastuolis tik tuomet suprato, kad čia yra baisi betvarkė per tuos 14 metų šičia mėšlas buvo tvarkytas kiekvienais metais, tačiau mėšlas kai kuriose vietose veržėsi pro kraštus, tad nuo šiol visas mėšlas atsidūręs ant žemės dingdavo. Ar jis iškeliaudavo į visatą ar į ežero dugną kur po truputį jį vis pildė nelabai kas žinojo, bet nelabai kam ir buvo įdomu nors Lukas ir norėjo tai išbandyti ir pamatyti kur visa tai atsiduria. Nors smarvės šaltiniai ir dingo, bet dvokas kurį galėjo pajausti kiekvienas nepratęs prie arklių liko, tad kiek galėdamas labiau burtų pagalba ėmė vėdinti salą. Tuoj pat po ją ėmė lakstyti vėjai kurie pasiėmę smarvę ją išdangindavo, o tuo pačiu veikė kaip oro kondicionieriai. Kai viskas buvo baigta Lukas pasilypėjo šiek tiek į kalniuką ir pastatė nediduką staliuką ir dvi kėdes vieną priešais kitą, ant stalelio tuoj pat atsirado balta staltiesė, lėkštės, šakutės, peiliai ir šaukštai. Visas tas būrimas ir kiti dalykai privertė ponius susidomėti kas čia vyksta. Todėl kiekvienas brovėsi prie naujųjų objektų ir ar tai tąsė staltiesę, tai bandė atsikąsti kėdės ar lėkštės, bet kiekvienas neužsibūdavo čia labai ilgai, susipažinę su naujuoju objektu patraukė savais keliais. Visiems nutolus nuo tosios vietos vaikinas aptvarkė viską ir toliau laukė bepasirodančios Mayros.
-
Laiškas nuo Luko atvyko visiškai netikėtai. Vieną rytą, kaip visada, Mayra nepatenkinta spoksojo į pusryčius, o galvoje virė eilinė dvikova dėl papildomos bandelės. Ji į ją nesikišo, bet kartais norėjosi kitas užtildyti. Ir tada į jau tuščią pusryčių lėkštę įkrito laiškas. Kelios bendrakoledžės smalsiais žvilgsniais nulydėjo greitai Mayros apsiausto kišenėje dingusį voką, mat klastuolei niekas niekada nerašydavo.
Perskaičiusi, kad Lukas atvyks į Hogvartsą, mergina jautėsi, tarsi tuoj galėtų sprogti iš laimės. Tiesa, ji neprisiminė, kaip baigėsi jų praeitas pasimatymas, bet tikėjosi, kad kita Mayra nesuvalgė visų vyriškio santaupų. Ir jau jei šis teikėsi jai parašyti, viskas negalėjo baigtis taip blogai, tiesa?
Praleidusi paskutinę - žiobarotyros - pamoką, klastuolė žingsniavo ežero pakrante. Nebuvo ji kaip nors pasipuošusi, kaip praeitus kartus, tiesiog kasdieninė Mayra su susivėlusiais tamsiais plaukais, dar tamsesniais paakiais ir susiglamžiusia uniforma. Tvarkydamasi aukštyn lipantį sijoną, mergina džiaugėsi gaiviu, nuo ežero pučiančiu vėjeliu, kuris buvo visiška priešingybė situacijai kabinetuose.
Žiūrėdama į siauroką tiltelį, mergina susiraukė. Įsiverst į įtartiną vandenį visai nenorėjo, bet kažkaip persikelti į kitą pusę vis tiek reikėjo. Tad juodaplaukė atsargiai žengė pirmyn.
Šiaip ne taip nusigavusi iki salos, klastuolė apsidairė. Vietomis dar egzistavo žolės kuokšteliai, bet arklių aplink matėsi daugiau nei bet kokios augalijos. Merginos akys užkliuvo ant kalniuko stoviniuojančios figūros bei stalelio prie jos.
Mayra patraukė Luko link. Merginos nelaimei, ja susidomėjęs kažkoks arklys bandė prisikabinti tai prie plaukų ar rūbų. Eidama atbulomis, kad galėtų išvengti padaro atakų, juodaplaukė nejučiomis atsitrenkė į jos laukusį vyriškį ir vos neapsivertė. Arklys, pasinaudojęs ta proga, prikišo savo snukį.
-Gelbėk,-stengdamasi nejudėti, tarė mergina.
-
Lukas stovėjo ir žiūrėjo kaip kažkur trisdešimt ponių ir keletas asiliukų rūpšnoja pavasarinę žolę. Nors žolė dar nebuvo pradėjusi kaltis ir sparčiai augti, bet jos tikrai buvo nemažai, tad jie nelabai galėjo mirti iš bado, o jei ir pritrūkdavo būdavo galima šiek tiek pagreitinti žolės augimą ir tuomet visi vėl turėdavo ką ėsti. Apsigręžęs aplink pamatė, kad link jo tilteliu keliauja Mayra, tad dar kartą žvilgtelėjo į ponius. Gal tas žvilgnis ir buvo per ilgas, nes kai kitą kartą pažvelgė į merginą pamatė, kad ji yra jau prie pat ir dabar bando pabėgti nuo kumelaitės kuri bandė prisikabinti prie jos lyg kokia varnalėša ir patikrinti dar nematytus daiktus. Kadangi buvusysis klastuolis stovėjo ir tikėjosi, kad neužilgo ji atsikabins nieko nedarė, tad tikriausiai netyčiomis klastuolė bandydama pabėgti nuo poniukės atstrenkė į jį ir dar ėmė rėkti. Tas riksmas išgąsdino Debesėlę ir ji iš to išgąsčio vos nesistojo piestu taip bandydama apsiginti nuo kaip jai atrodė grėsmės.
-Ei, ramiau maže, -atsistojęs priešais jas prakalbo Lukas. -Viskas gerai, ji draugė, -vaikinas pasitraukė iš kelio, kad josios galėtų žiūrėti viena į kitą. -Bet ji dar nėra pratusi, kad prie jos kažkas lįstu, tad jeigu gali bent jau šį kartą nelįsk prie Mayros. Gerai?
Kumelaitė dar kiek pastoviniavo, pasižiūrėjo į ją ir zovadėle nubėgo prie savo mamos.
-Čia buvo Debesėlė, -dabar jau atsisukęs šnekėjosi su mergina. -Dar tiktais šešių mėnesių, tad ir domisi viskuo kas juda ir nauja. Neišsigandai labai?
-
Jei ne Lukas, Mayros viena ar kita prasme jau turbūt nebebūtų. Stebėdama nulekiančia kumelaitę, mergina pagaliau suprato, kodėl pusbroliui arkliai panašesni į pabaisas nei į mielus gyvūnus ir kodėl ta baimė yra visiškai pagrįsta. Priėjusi prie Luko, klastuolė apsivijo jį rankomis ir padėjo galvą ant peties. Ramuma.
-Nepratus aš prie tokių padarų,-užsimerkusi, tyliai sušnabždėjo mergina. Vėjas kuteno Mayros plaukus bei sukosi aplink kojas, bandydamas pakelti uniforminį sijoną, bet klastuolei tuo metu buvo taip gera. Jai atrodė, kad galėtų taip prastovėti Luko glėbyje amžinybę. Vis dėlto, ji šiek tiek atsitraukė ir švelniai pabučiavo vyriškį.
-Pasiilgau tavęs,-nenorėdama paleisti rudaplaukio iš glėbio, tarė Mayra. Jai neberūpėjo, kad aplink vaikščiojo daugybė keturkojų mėšlo ir karo mašinų, artėjo egzaminai, o galvoje vis dar siautė chaosas. Ne, čia ramu. Jos ramybės sala.
-
Lukas stovėjo ir žvelgė tai į Mayrą, tai į tolį kol galų gale suprato, kad tikriausiai reiktų daryt kažką, bet buvo per vėlu, nes mergina jau ėjo link jo kiek ten buvo vietos ėjimui ir apsivijo aplink jį. Jai padėjus galvą jam ant peties jis savąją priglaudė prie josios.
-Suprantu, niekas iš karto nepripranta prie naujų dalykų.
Klastuoliui atrodė, kad tai yra viskas ko gali reikėti žmogui - mylinčio žmogaus meilės. Klastuolei atsitraukus nuo jo ir pabučiavus Lukas padarė tą patį, tiktais be atsitraukimo tolyn, o jai dar pasakius, kad pasiilgo jo jis atitarė.
-Aš irgi tavęs labai pasiilgau.
Vaikinas viena akimi stebėjo kaip poniai nelabai patenkinti žiūri kaip kažkam naujam jis skiria daugiau meilės bei dėmesio ir dabar beveik nesidomi jais. Bet po kurio laiko jie nebekreipė į tai dėmesio ir toliau rūpšnojo žolę ar užsiiminėjo kitais dalykais. Nors taip stovėti prisiglaudus buvo malonu, bet tai negalėjo tęstis visą amžinybę. Ar galėjo? Kas be ko jis nenorėjo trukdyti šios gražios akimirkos, tad laukė kokių nors veiksmų iš Mayros pusės, nors gal jam pačiam reikėjo tai padaryti?
-
Lukas puikiai užstojo Mayrą nuo saloje lakstančio vėjo. Tas saugumas, kuris kaip šilta antklodė apgaubė klastuolę iš vidaus, leisdamas jai pagaliau atsipalaiduoti, nelaukiant puolimo iš šalies, buvo beveik kaip koks narkotikas. Jeigu mergina žinotų, kad šis retas jausmas būnant šalia vyro niekur nedings, įsikibtų į Luko marškinius ir paprašytų, kad šis pasiimtų ją kartu su savimi iš Hogvartso. Velniop tie mokslai.
Kvailos svajonės.
Mayra nenuleido savo tamsių akių nuo netoliese ramiai žolę rupšnojančių arklių. Jie atrodė itin nepatenkinti merginos netikėtu atsiradimu saloje bei viso rudaplaukio dėmesio pasigrobimu.
-Šitie... Padarai. Jie tavo?-atsisukusi į Luką paklausė Mayra. Tada merginos akys užkliuvo už padengto staliuko. Mergina pakėlė antakį ir mostelėjusi stalo pusėn klustelėjo:
-Kažką suplanavai?
-
Lukas ir Mayra, jam atrodė, kad šiame pasaulyje nėra nieko daugiau tik jiedu, bet pažvelgus į vieną ar kitą pusę pastebėdavai žolę rūpšnojančius gyvūnus. Kurie anksčiau, kol dar nebuvo sutikęs merginos atstojo visą jo gyvenimą. Jai uždavus klausimą vaikinas negalvojęs atsakė į tai:
-Neišsiplėčiant tai kažkur tiktais trečdalis, o gal net ir ketvirtadalis visų šių vaikščiojančių padarų bent kažkiek priklauso man, mat man čia atvežus šią senutę, -mostelėjo ranka rodydamas į vieną besiganantį ponį, -nežinojau, kad čia yra ir kitų, o ir jie man nesirodydavo iki tol kol paskui ją neatslinko mažas kumeliukas, tad buvo aišku, kad jis iš oro neatsirado, tad teko eiti ieškoti ir taip buvo atrasti likę poniai kurie dar iš anksčiau gyveno šioje saloje. Na, o kalbant apie asilėlius tai jie čia taipogi atkeliavo poto kai tapau profesoriumi, nors traukinyje ir buvo kiek netvarkos poto, bet svarbu jie yra gyvi, na, o neužilgo planuojama, kad atsiras naujoji atžala.
Dabar laikas vėl atėjo tylai, kuri truko nelabai ilgai, nes klausimas vėl buvo užduotas.
-Na planuot, nelabai ką planavau, tiesiog iš ryto atrodė, kad gera mintis būtų jeigu kuris nors iš mūsų praalktų būtų galima kažko užkąsti, tad jeigu norėsi krepšys po stalu, nebent norėsi būti aptarnauta kaip damai pridera. Bet kadangi taip stovim, tai tikriausiai to neteks daryti, -nusišypsojo merginai buvęs klastuolis. -Ir dar vienas perspėjimas, jeigu nenori būti užpulta vos ne visų jų, nešnarink maišelių, nes tas kumeliukas palyginus kas gali būti, buvo tiktais žarija didelėje ugnyje.
Taip stovėti buvo malonu, jie vienas kitą savo kūnu šildė nuo atšiauraus vėjo besisukančio aplink juos, kuris bandė pakelti ir nunešti juos.
-
Luko balso Mayrai buvo malonus. Mergina vėl priglaudė galvą prie vyro krūtinės, klausydamasi jo ramaus širdies plakimo. Vyriškiui pavadinus ją dama, klastuolė tik sukikeno.
-Jokia aš tau ne dama. Nemoku siūti, gaminti, suknelių nenešioju... Ačiū ir prašau irgi beveik nesakau,-žiūrėdama į Luko akis sau kalbėjo juodaplaukė, pirštu vedžiodama visokias figūras ant jo marškinių.
-O ką atnešei valgyti?-susidomėjusi paklausė Mayra ir, ištrūkusi iš rudaplaukio glėbio, nužingsniavo prie stalo. Balta staltiesė atrodai itin nenatūraliai tokioje aplinkoje, tad išsitraukusi lazdelę, mergina bakstelėjo audinį ir, sumurmėjusi burtažodį, pakeitė jo spalvą į juodą.
-Štai, dabar jau geriau,-patenkinta savimi, ji nusišypsojo. Klastuolė lyg niekur niekur klestelėjo ant kėdės, pasitaisė vėjo keliamą sijoną ir apsidairė. Nuo kalnelio matėsi visa sala ir tolumoje stūksanti pilis. Iš toli, arkliai atrodė kaip romūs žvėreliai iš kokio magiško judančio paveikslo. Vėjui kedenant merginos tamsius plaukus, juodaplaukė nusišypsojo ir užsimerkė, leisdama pro tarpą debesyse išlindusiai saulei glostyti jos išblyškusį veidą spinduliais.
-
Mayrai paneigus, kad ji nėra dama Lukas šyptelėjo gavęs tokį atsakymą kurį būtų gavę didžioji dalis žmonių pavadinusių kažką dama. Merginai užklausus ką jis atsinešė vaikinas kiek sutriko, nes to net pats neprisiminė.
-Na galima pažiūrėti ką gi aš turiu krepšyje.
Priėjęs prie stalo ant kurio uždėta balta staltiesė virto juoda kiek nuliūdo. Nes tai buvo vienintelė tokia kurią turėjo. Bet tai buvo galima pataisyti pasitelkus šiek tiek burtų. Išsitraukęs krepšį jį atidarė ir pažvelgė į vidų. Nors jame nebuvo didelio pasirinkimo, bet buvęs klastuolis stengėsi sugrūsti čia kiek gali daugiau.
-Turiu taip sakant nesveiko maisto, tuomet daržovių, vaisių, -dar kiek pasirausęs surado ir salotų dubenį. Taip pat iš praeito pasimatymo užsilikusį vyno butelį prie kurio voliojosi sudužusios taurės. Tad išsitraukęs lazdelę jas sutvarkė ir tyrinėjo toliau, bet nieko naujo tenai nerado, bet nujautė, kad kažkas vis vien turi būti, nes su tokiu maistu jam protas neleistų čia rodytis. -Taip pat ten dar salotų ir vyno butelis. Tad ko norėsi iš šitų? Ir taip pat jeigu tai netenkina gali pasiknisti, gal rasi kažką savo skoniui.
Išsitraukęs taurę pasistatė ją ant stalo, o tuomet prisipylęs vyno šiek tiek atsigėrė, o tuomet stebėjo Mayros veiksmus. Kurie jo akimis visuomet buvo atliekami profesionaliai. Kadangi taip stebeilytis nebuvo labai mandagu vaikinas kaitaliojo akių vaizdą tai besiganančių ponių, tai sėdinčios merginos vaizdu. Vieną iš tų kartų žvilgtelėjęs į dangų nusistebėjo jo šviesumu. Galbūt dėl to, nes jam niekada netekdavo juo grožėtis ir namo grįždavo tiktais sutemus arba jau saulei leidžiantis, bet niekada anksčiau. O ir darbe nebuvo vietos, o tuo labiau laiko grožėtis tuo. Tad ta svajonė, turėti savas arklides kuriose galėtų praleisti savo gyvenimą ir tenai dirbti nepriklausant nuo nieko jį džiugino. Juk vieną dieną jai buvo lemta išsipildyti, o ta diena nenumaldomai artėjo.
-
Lukui priėjus, Mayra tingiai pramerkė akis. Buvo malonu taip sėdėti saulėkaitoje, aplink pučiant gaiviam vėjeliui. Dar visas tas idiliškas peizažas - sena pilis tolumoje, blizgantis ežero vanduo, besiganantys arkliukai... Tikrai puiki vieta nusiraminti.
Vyriškiui prisėdus priešais, klastuolė nustojo drybsoti kėdėje ir sukryžiavo kojas, kaip buvo įpratus daryti, kai dėvi sijoną. Merginos tamsios akys lakstė, stebėdamos Luko judesius. Vyriškiui užsiminus apie maistą, Mayra susiraukė, prisiminusi jų pirmąjį pasimatymą, bet, regis, šį kartą rudaplaukis buvo pasiruošęs geriau.
-Pf... Aš tau ne triušis, kad žole gyva būčiau,-atsainiai nužvelgusi salotų dubenį, pakomentavo mergina. Vyno taurės ją šiek tiek sudomino, bet aukštai danguje kabanti saulė priminė, kad vidury dienos prisigerti nevalia. Na, bet viena ar kita taurė vyno nepakenks, tiesa? Tad, pasiėmusi taurę, mergina irgi įsipylė sau vyno. Gurkštelėjusi gėrimo, iš krepšio išsitraukė obuolį - labai alkana nesijautė, bet šis vaisius tokiai vietai atrodė itin tinkamas. Atsikandusi traškaus raudonskruosčio obuoliuko, Mayra uniformos rankove nusivalė burną ir, nurijusi gardų kąsnį, pakreipė galvą ir paklausė Luko:
-Tai jau ką sumąstei? Neatkeliavai čia vien dėl to, kad su manim pasisėdėtum saloje.
Siūbuodama koja, Mayra šypsojosi. Gurkštelėjo vyno. Atsikando obuolio. Keistas skonių derinys.
-
Lukas vis dar galvojo apie ateities planus, bet tam dabar nebuvo laikas, tad svajas padėjo į šalį, iki kito karto kai bus vienas. Vaikinas išsitraukė kriaušę ir nors nebuvo jų fanas, bet kartais mėgdavo pavalgyti to ko paprastai kai yra kitų valgių nevalgytų. Jam jau kandant pirmąjį kąsnį Mayra uždavė į klausimą kurio tikėjosi, bet galvojo, kad jis kaip nors pranyks ir nereikės sulaukti atsakymo. Lėtai kramtydamas kriaušę jautė, kad ji po truputį tampa beskonę, bet tai dabar nelabai buvo svarbu, nes tai jam davė šiek tiek laiko sugalvoti kokį nors pasiteisinimą, kuris ir nebuvo tobulas, bet bent jau buvo atsakymas.
-Na taip, esu kai ką sumąstęs... bet dabar negaliu atskleisti ką, tad teks dar truputį pasikankinti ir palaukti, o kol kas teks pasitenkinti pasisėdėjimu saloje.
Pažvelgęs į dangų, o tuomet ir į saulę buvusysis klastuolis pastebėjo, kad tolumoje jau matosi dalelė raudonėjančio dangaus, bet dar nebuvo laikas. Lukas apsidairė stebėdamas ponius besiganančius ar užsiimančius kitokia veikla. Laikydamas viena ranka taurę, o kita kriaušę vaikinas bandė sugalvoti kažką kuo būtų galima pradėti kalbą vos tik saulė pasieks vakaro ribą. Bet jo nusivylimui niekas neatėjo į galvą, tad nusprendė, kai ateis laikas improvizuoti.
-Žinau, kad gal ir nelabai geras klausimas, bet... Ką planuoji veikti po to kai pabaigsi mokytis šičia? -mostelėjo ranka į pilies pusę.
Viskas ėjosi ramiai po to kai mergina buvo užpulta kumeliuko, bet kažkas iš aukščiau ar žemiau nenorėjo, kad viskas eitųsi ramiai, nes vos tik klausimas buvo užduotas pasigirdo gailus žvengimas. Pasisukęs į tą pusę pastebėjo, kad vienas iš senųjų ponių guli ant žemės, tad staigiai išsitraukęs lazdelę nubėgo į tą pusę dar prieš tai paskubomis sumalęs keletą žodžių skirtų klastuolei:
-Aš tuoj, atsiprašau.
Vos tik atsidūrė vietoje iš karto ėmėsi vertinti situaciją. Kiek aukščiau dešinės galinės kojos čiurnos buvo ta vieta kurią dabar reikėjo gydyti. Dabar džiaugėsi, kad ėmėsi dirbti pas kitą arklininką kuris jį ir pramokė kai kurių vertingų burtažodžių kurie galėjo padėti turint tokią kaimenę arklių ir kai nėra būdo nugabenti pas patyrusį specialistą. Nukreipęs kaip atrodė arkliams magišką pagaliuką į skaudamą vietą ėmėsi murmėti gydomąjį burtažodį kuris po truputį ėmė spartinti gijimo procesą. Kai darbas buvo atliktas buvęs klastuolis įsitaisė į patogesnę padėtį ir glostydamas snukį bendravo su juo:
-Pagulėk čia šiek tiek senute. Kai jau nebebus tokio skausmo galėsi stotis ir vėl lakstyti, tik pasistenk kiek atsargiau, -atsistojęs mintimis išsikvietė kibirą kurį nuėjęs prie ežero pripildė vandens ir atnešęs prie nelaimėlės pagirdė ją. -Gerk, nes ateinančiu metu negausi. Tau reikia ilsėtis ir ne, dabar negali stotis. Taip reikia, -nors tikriausiai iš šono ir atrodė lyg Lukas šnekėtųsi su savimi, bet jis bendravo su dabar gulinčiu arkliuku.
-
Saulė, regis, neseniai kabojusi aukštai danguje, jau pamažu krypo vakarop, nudažydama dangaus mėlynę rausvai. Vejas saloje nerimo, nors jau darėsi truputėlį vėsu ir juodaplaukei teko labiau įsisukti į apsiaustą. Vyno ir obuolio skonis Mayrai visai pradėjo patikti. Keistas derinys, bet įdomus. Merginos žvilgsnis klaidžiojo tai Luko veidu, tai dangumi, tai už vaikino stovinčia pilimi. Ir nors toks netikėtas susitikimas turėtų priversti klastuolę jaustis maloniai, jos viduje vis dar gulėjo kažkoks sunkus ir nemalonus jausmas. Turbūt, tai buvo visi tie rūpesčiai, kurių juodaplaukė nesugebėjo palikti kitame krante.
Lukui neatskleidus savo tikrųjų tikslų, Mayra tik šyptelėjo. Aišku, galėjo mintyse spėlioti, ką yra sumanęs rudaplaukis, bet šiandien leidosi nustebinama. Jau ir taip per daug galvojimo gyvenime, kartais reikia tiesiog paplaukti kartu su srove kaip kokiai nustipusiai žuviai.
Apie savo ateitį, tiesą sakant, Mayra nebuvo susimąsčiusi. Nelabai ir norėjo kažką galvoti. Jos planai per šiuos metus pasikeitė neatpažįstamai, turbūt, kaip ir ji pati. Dabar viskas, ko norėjo mergina, tai buvo stabilumas ir ramybė. Namai. Mayra norėjo turėti savo namus, kur jaustųsi saugi. Mergina nespėjo atsakyti į Luko užduotą klausimą, kai šis, pašokęs nuo kėdės, dingo pas arklius. Tiksliau, pas vieną arklį, kuris, net apie šiuos padarus nieko nežinančiai merginai, buvo akivaizdu, kad susižeidė. Prie lūpų laikydama vyno taurę, klastuolė stebėjo, kaip Lukas rūpinasi padaru. Tokia besąlygiška meilė merginai buvo svetimas dalykas. Jai buvo sunku suprasti, kaip galima tiesiog kažkuo rūpintis. Skaudus buvo ir suvokimas, kad tokią meilę žmonės pirmiausiai patiria iš savo tėvų. Turėtų patirti.
Kai Lukas grįžo su kibiru vandens, Mayra padėjo taurę ant stalo ir lėtai patraukė rudaplaukio link. Stengdamasi neišgąsdinti arklio, mergina laikėsi atokiau.
-Kaip tu gali tiesiog jais rūpintis?-bandydama suprasti tokį Luko poelgį, paklausė mergina.
-
Lukui vis dar bendraujant su arkliu prie judviejų priėjo Mayra, nors iš pradžių jo akys ir neužkabino josios, bet kažkoks pojūtis kuris sakė, kad juos kažkas stebi privertė jį atsigręžti. Kadangi jis nežinojo kiek laiko ji stovi tenai, (o tuo labiau kiek laiko praėjo nuo tada kada jisai atnešė poniui atsigerti) jį ėmė graužti kaltės jausmas. Jam dar nespėjus atsistoti buvo užduotas klausimas į kurį reikėjo atsakyti, bet jis net nenumanė kaip. Padėjęs kibirą kiek tolėliau nuo senutės priėjo prie merginos ir atsistojęs iš šono apglėbė ją. Kadangi atsakymas nesusidėliojo kaip jisai norėtų (nors kaip norėtų nelabai ir žinojo), o tuo labiau neatėjo ir net nepriartėjo prie ten pro kur jis turėjo išeiti jam buvo likęs tik vienas kelias. Sakyti tai kas atsidurs ant liežuvio.
-Aš nežinau, o tuo labiau ir neįsivaizduoju kaip reikėtų atsakyti į šitą klausimą. Galbūt rūpinuosi jais dėl to, nes pats esu gavęs labai mažai meilės iš savo tėvų, tad noriu bent savo meilę atiduoti kažkam, kad jie ją taipogi patirtų. Šičia bandoje taip pat ne visi gauna tiek pat meilės ir rūpesčio. Daugiausiai jo gauna kumeliukai ir senyvo amžiaus. Tiksliau sakant esantys žemiau negu kiti arkliai. Viskas su gyvūnais yra taip pat kaip su žmonėmis. Juk neaukosime turtuoliams pinigų, nes jie jų turi patys ir gali savimi pasirūpinti.
Supratęs, kad kiek nusikalbėjo nutilo ir pažvelgė į dangų. Jis po truputį dažėsi vakaro spalvomis, tad dar buvo likę kažkur dešimtis minučių ir tuomet jau bus metas, akimirkai dėl kurios jis jaudinosi, bet taip pat ir nekantravo. Minutės po truputį tiksėjo, tad išsitraukęs iš kišenės akių raištį atsistojo už Mayros nugaros ir dėdamas jai jį ant akių prakalbo.
-Tikiuosi tu nesupyksi, kad dabar tau užrišu akis, bet aš prižadu, kad dėl to nesigailėsi. Nesijaudink, arkliai tavęs neužpuls. Čia ne žmonės, kad pultų tave kai tu esi viena dėl to, nes pavydi, kad gauni dėmesio iš kito žmogaus.
Kai raištis jau glūdėjo ant akių buvęs klastuolis kiek galėdamas greičiau atsidūrė kalnelio viršuje, išsitraukė žiedo dėžutę kuri buvo paslėpta salotose, atsigėrė vandens ir tuomet pagautas sklandančio vėjo bėgomis pasileido žemyn. Atsidūręs priešais merginą priklaupė ant kelio ir pasiruošė tam kas turėjo pakeisti jo ir jos gyvenimus. Trys, du, vienas
-Būčiau pamalonintas jeigu nusiimtum raištį nuo akių, -palaukęs kelias akimirkas tęsė kalbą toliau. -Mayra Wallflower ar sutinki tapti mano teisėta sužadėtine? -tardamas šiuos žodžius pravėrė dėžutę kurioje puikavosi du identiški žiedai.
-
Lukui ją apglėbus, Mayra atsirėmė į vyriškį. Klausėsi jo atsakymo, klausėsi ir mąstė. Ir nieko nesuprato. Galbūt jai ir nebuvo lemta šiame gyvenime suprasti, kaip veikia ta besąlygiška meilė, nors kai kurie žmonės sako, kad motinos, vos paėmę savo naujagimį į rankas, ją pajunta. Bet Mayra suvokė skaudžią realybę - ji būtų siaubinga mama. Blogesnė už savąją. Kas gali būti geriau už psichologiškai nestabilią motiną, balansuojančią ant išprotėjimo ribos ir turinčią net tris asmenybes? Galbūt dar geriau būtų tik prisidėjusi priklausomybė nuo raminamųjų, kuriuos psichiatras jai truputėlį per aršiai siūlė. Ne, pone Vilsonai, diazepamas neišspręstų mano problemų, kaip jų neišsprendė tos trys ampulės subinėn.
Mayrą iš nelinksmų apmąstymų pažadino Lukas, dėdamas raištį ant akių. Taip ir žinojau, kad jis kažką suplanavo. Nusišypsojusi dėl jo komentaro apie pavydžius arklius, mergina sąžiningai stovėjo visiškoje tamsoje ir klausėsi ramių gyvūnų skleidžiamų garsų. Štai kažkuris iš jų suprunkštė, kitas kanopa paspyrė akmenuką, kuris atsitrenkė į kitą akmenuką, sukeldamas garsą. Štai ir vėjas, groja žolių stiebais. O ir štai Luko žingsniai.
Mergina nežinojo, ko turėtų tikėtis, bet tikrai ne šito. Nuo akių nusiplėšusi raištį, pažiūrėjo į Luką kaip į visišką durnių.
-Ar noriu būti tavo žmona?-nenorėdama patikėti savo ausimis (Lukas gi augo žiobariškuose vaikų namuose, tikrai žino, ką sako vyrai pasipiršdami), Mayra, šiek tiek susiraukusi, žiūrėjo į du (pala pala, kodėl du?) žiedus dėžutėje. Viso šito ir tikėjosi, ir nesitikėjo. Ar ne per greitai? Ar nesigailės?
Na, blogiausiu atveju, iki vestuvių dar gali pasakyti ne.
-Sutinku,-galiausiai klastuolės veidą papuošė švelni šypsena ir ji ištiesė Lukui kairę ranką.
-
Lukas pasijautė labai nemaloniai kai uždavęs klausimus galvoje permetė žodžius kurie prieš kiek mažiau nei minutę išlindo į vakaro šviesą. Kadangi jam nelabai pavyko susiprasti kas buvo pasakyta blogai, tiesiog jautė tai. Jo nuomone tragiškiausiai nuskambėjo sakinio pabaiga, tad teko susiprotėti ką tenai primalė. Bet merginos klausime paminėtas žodis žmona viską išaiškino. Tad atsakydamas linktelėjo, o tuomet galvoje išvadinęs save asilu trumpam grįžo į tikrovę, dar prieš tai pasinerdamas į apmąstymus. Gerai, na nelabai, bet... dabar bent žinosiu kaip reikia pasipiršti, nors šaukštai jau ir po pusryčių, pietų ir kai kam net jau po vakarienės. Laikas atrodo dabar slinko lėčiau nei įprastai, kelią jau šiek tiek ėmė skaudėti nuo klūpėjimo, bet kol Mayra nesutiko jam teko klūpėti ir laukti tojo lemtingojo žodžio, o gal net ir žodžių.
Ir štai pagaliau atėjo toji akimirka kai klastuolės lūpos prasivėrė ir iš jų į lauką išlindo žodis "Sutinku". Vaikino kūne dar neseniai sustingęs kraujas vėl grįžo į savo pradinį greitį, o širdis į normalų ritmą. Paėmęs žiedą iš dėžutės padėjo ją ant žemės ir paėmęs kairiąją merginos ranką užmovė žiedą ant josios bevardžio piršto. Pakėlęs dėžutę nuo žemės paėmė kitą žiedą ir užsimovė jį taip pat ant kairės rankos bevardžio piršto. Na nors ir neturi vardo šitas pirštas, bet bent jau gerą darbą atlieka prilaikydamas žiedą nuo nukritimo. Atsistojęs nuo kelnių nusibraukė prilupusias žemės kruopeles ir žolę, o tuomet priėjęs prie Mayros ją apglėbė ir pabučiavo į lūpas. Rudaplaukis net negalėjo pagalvoti, kad per vieną dieną teks patirti tiek daug. Džiaugsmą, nerimą, skausmą (nors jis ir buvo mažas ir truko palyginus trumpai), meilę. Tikriausiai jam teko patirti ir daugiau, bet dabar smegenys buvo atsisakusios veikti ir viskas buvo daroma taip kaip atrodė, kad yra geriausia ir teisingiausia. Kadangi pagrindinė užduotis jau buvo atlikta Lukui teko kita užduotis. Sugalvoti ką būtų galima nuveikti. Eh... galėjau aš tai susiplanuoti iš anksto. Bent dabar nereikėtų bandyti pažadinti nualpusių smegenų.
-
Šypsodamasi, Mayra žiūrėjo į žiedą ant jos piršto. Pastebėjusi panašų ir ant Luko rankos, mergina pagaliau susiprato, kodėl žiedai buvo du. Toks tradicijų nepaisymas šiek tiek ją nustebino, mat nesitikėjo tokio poelgio iš Luko.
Įsikabinusi į rudaplaukio marškinius, klastuolė laiminga atsak į jo bučinį. Nors ir nujautė, kad dabar jau jos sužadėtinis kažką paruošė šiam vakarui, pasipiršimas buvo viena iš paskutinių minčių. Viduje dar kirbėjo šiokia tokia abejonė: ar ne per greitai? Ar nepasigailės? Nustūmusi tokias mintis į šoną, Mayra prisiglaudė prie Luko, kuris kaip kokia krosnis spinduliavo šilumą.
Saulė sparčiai leidosi žemyn. Koks nuostabus vakaras.
-Žinai, jeigu jau tuoksimės, tai gal supažindinsi su savo šeima?-kalbėdama apie arklius, kurių vis dar šiek tiek prisibijojo, kikendama paklausė Mayra.
-
Jiems stovint susiglaudus tiek iš vieno, tiek iš kito kūno sklido šiluma kuri šildė juos abu. Tuomet kai Mayra paprašė jį supažindinti su jo šeima atrodė, kad Luko širdis buvo persmeigta. Nors jis pats galėdavo sakyti, kad jis neturi tikrosios šeimos ir, kad jo šeimą atstoja arkliai, o dabar ir Mayra, bet jis negalėjo priprasti prie to kai apie tai kalbėdavo kiti. Kadangi jų veidai buvo priešingose pusėse lyg apsimesdamas, kad kažkas įkrito į akį, kiek pakeitė rankų poziciją ir išsitraukė iš akių dar nepradėjusias veidu bėgti ašaras ir lyg niekur nieko sutiko supažindinti ją su savo šeima. Kadangi norint supažindinti su visais būtų tekę paaukoti naktį, o galų gale viskas pradėtų kartotis ir būtų pasidarę nebeįdomu. Kadangi apie tris keturkojus gyvūnus jau buvo kažkiek pasakojęs norėjo dar papasakoti bent apie tris, o jeigu tai ilgai neužsitęs ir apie daugiau.
-Gerai, supažindinsiu tave su savo šeima.
Kiek atsitraukęs nuo merginos nusirengė apsiaustą likdamas vien tik trumpomis rankovėmis ir uždėjo tamsiaplaukei ant pečių. Nors šaltukas ir spaudė, bet nebuvo taip jau baisiai šaltą, tad buvo galima bent kažkiek laiko prabūti ir taip. Sunėręs savuosius rankos pirštus tarp klastuolės kiek pasisuko į dabar ant žemės gulintį arkliuką kuriam ką tik buvo suteikta medicininė pagalba.
-Čia yra Silverė, ji yra viena iš pirmųjų čia apsigyvenusių ponių. Taip pat labai draugiška ir nuskriaustų tik labai įkyrų vabalą ar musę. Pagrinde ji čia yra vadė, bet kartais dar pakonkuruoja su mano pirmuoju poniu - Sidabre.
Iš lėto su Mayra eidamas prie į juos žiūrinčios ponės priartėjo prie josios ir jai keliant galvą jis švelniai kiek nuleido merginos ranką link snukio leisdamas joms susipažinti vienai su kita. Apsidairęs ieškodamas kitų dviejų jo šeimos narių su kuriais klastuolė turėjo susipažinti pastebėjo, kad kitas ponis ir asilaitis stovi visai arti vienas kito, tad kaip buvo galima kai sužadėtiniai ateis prie vieno kitas irgi prisistatys. Rudaplaukiui buvo malonu stebėti kaip jam dvi mylimos moterys nepyksta viena ant kitos. Tokiais atvejais džiaugdavosi, kad jis neturi tėvų arba bent mamos, nes nelabai žinojo ir net nenumanė kaip būtų reagavusi jo motina į tai, kad susižadėjo su dešimtimi metų jaunesne mergina. Atsigręžęs į tamsiaplaukę užklausė klausimo kurio galbūt turėjo paklausti dar prieš dėdamas jai ant pečių apsiaustą.
-Tau nešalta? Žinau, kad daviau apsiaustą, bet jeigu pasidarys per daug šalta pranešk.
-
Mergina nepastebėjo trumpam pasikeitusios Luko nuotaikos. Smagiai įsisupdama į apsiaustą, kuris maloniai kvepėjo jos sužadėtiniu, mergina šypsojosi. Jos gyvenime pagaliau atsirado viltis, kad viskas bus gerai, nors viduje dar kirbėjo jausmas, kad visa tai tik kaip kokia cunamio banga - trumpas atsitraukimas prieš milžinišką nelaimę, nušluosiančią viską nuo jos gyvenimo paviršiaus.
Ir Mayra buvo teisi. Jos gyvenimas jau buvo suplanuotas ir žiedas, šiandien užmautas ant bevardžio piršto, tik įtvirtino jos likimą, audžiamą Pragare staklėmis beakių demonų.
Susikibę rankomis, pora grįžo prie susižeidusio arklio. Eidama artyn, Mayra jaudinosi, kad gyvūnas jos neišsigąstų ar kad ji nepabijotų romaus padaro.
-Arklių hierarchija. Nebūčiau apie tokį dalyką pagalvojus,-jausdama, kaip šiltas, Silverės išpučiamas oras kutena jos ranką, klastuolė nusišypsojo. Galbūt arkliai nėra jau tokie baisūs padarai. Vis gi, liesti gyvūno neišdrįso - bijojo ką nors padaryti ne taip. Nesisekė jai nei su magiškaisiais gyvūnais, nei su paprastais - užteko toks pamokos su keistom lamom, kai ši įsikibusi į klastuolės apsiaustą kažko reikalavo iš jos. Oi ne, tokiu atveju, jau net burbuliuojantis katilas geriau už gyvūnus.
Vos tik mergina pritūpė, ji neišlaikė pusiausvyros ir skaudžiai atsisėdo ant savo kaulėto užpakalio.
-Oi, ne. Nebešalta,-Mayra trumpam susimąsčiusi nutilo.-Sakei, kad ji labai rami, ane? Pamokyk mane elgtis su arkliais, nes per žvėrių priežiūrą keista lama vos nesuvalgė mano apsiausto. Taigi, nemoku elgtis su gyvūnais. Katilai geriau.
-
Lukas stebėjo kaip Mayra laiko ranką kiek aukščiau nei ponio snukis. Nors vėjas ir lakstė aplink, bet vis dar buvo juntama šiluma. Šiai paminėjus apie arklių hierarchija vaikinas tik linktelėjo, jis irgi anksčiau apie tokį dalyką nebūtų pagalvojęs. Šis dalykas įrodė, kad gyvūnai taip pat kaip ir žmonės. Nors dabar yra nemažai demokratinių šalių, bet kai kur pasitaiko, kad žmonės yra suskirstyti į atskiras grupes ir iš vienos patekti į kitą nėra taip paprasta arba tai būna tiesiog neįmanoma. Merginai atsidūrus ant žemės buvęs klastuolis padėjai jai vėl pakilti, o tuoj pat po to išgirdo klausimą į kurį atsakymą jam buvo rasti sunku, o dar ir kitiems paaiškinti taip, kad jie suprastų. Bet kadangi klausimas jau buvo užduotas reikėjo į jį ir atsakyti.
-Na aš nežinau kaip būtų galima visą tai paaiškinti, bet pabandysiu tai padaryti kiek galima aiškiau, -įkvėpęs oro ir kiek pagalvojęs apie tai ką pasakys tęsė toliau. -Pirmiausia reiktų su arkliu susidraugauti. Iš pat pradžių jis ims tave uostinėti, dažniausiai patampys už drabužių ar plaukų, taip pat gali patikrinti kišenes ieškodamas ko nors skanaus. Jeigu tau tai nepatinka gali nustumti jo snukį nuo savęs. Su mažesniais gali būti kiek sunkiau, bet jie taip pat pastumti kiek atsitrauks, -kiek nustojo kalbėti ir leido klastuolei suvirškinti informaciją. -Jeigu šiuo atveju poniai yra atstatę ausis į priekį jie yra gerai nusiteikę ir leisis paglostomi. Na, o jeigu į kitą pusę reiškia, kad jie dabar yra pikti arba jiems kažkas nepatinka ir neprisileis prie savęs nieko iš svetimų. Taip dažniausiai būna su kumelėmis kurios neseniai atsivedė kumeliukus, bet pasitaiko ir kitokių atvejų, -kadangi jau buvo pasakyta dalis informacijos rudaplaukis nutilo ir pastovėjęs minutėlę gaudydamas orą tęsė toliau. -Jeigu nebandysi jo nuskriausti arklys tau nieko nedarys, bet vos tik pajutę grėsmę jie ims gintis. Nesvarbu kokio dydžio ji bebūtų. Jeigu jie pripažins tave kaip draugą, o ne priešą, blogiausia kas gali tuomet atsitikti tai, kad jie tau užmins ant pirštų, bet šitai pasitaiko pakankamai retai. Taip pat jie jaučia emocijų kaitą, tad jeigu esi liūdnas bent jau vienas prieis prie tavęs ir norės tave nuraminti.
Bendrus dalykus apie juos jis jau buvo papasakojęs ir nelabai žinojo ką dar galėtų pridurti, tad buvo likę kalbėti apie jojimą ant jų.
-Jeigu turi bendrai kokių klausimų, tai klausk. Nes dabar ką tau papasakojau tai yra pagrindiniai dalykai kuriuos turėtų žinoti kiekvienas norintis artimiau susipažinti su arkliu. Taip pat jeigu nori galiu papasakoti apie pasiruošimą prieš jojimą ir bendrai apie jojimą.
Lukas džiaugėsi, kad gali su kažkuo pasidalinti šia patirtimi, kurią kaupė per visus tuos dvidešimt vienerius metus. Kitiems nuo širdies akmuo nukrenta kai pasako dalyką kurį slėpė, nes nenorėjo sužinoti, o vaikino atveju akmuo nukrito, nes žinios buvo panaudotos ne vien tik praktikoje.
-
Mayra įsikibo į Luko rankas ir vėl netvirtai atsistojo ant kojų. Gal čia suveikė tos kelios ankščiau išgertos vyno taurės ar Žemės gravitacinis centras laikinai pasislinko, nežinia, bet mergina, nenorėdama dar kartą susimušti sėdynės, tvirtai įsikibo į savo sužadėtinio ranką ir į jį atsirėmė. Jai patiko, kaip pasikeisdavo Luko balsas prakalbus apie arklius. O ir šie padarai klastuolei nebeatrodė tokie grėsmingi, nors apie juos žinojo mažiau nei apie eliksyrų gaminimą. Ak, iš jos tikrai nebus magizoologė - tas matyt iš to, kaip nedrąsiai Mayra spoksojo į Silverę, nors ši atrodė susidomėjusi mergina. Nors ką ten klastuolė apie arklius žino.
-Gal liekam prie pačios pradžios. Gerai, visus pirštus dar turiu, ką reiktų daryt toliau. Pats žinai, kad apie arklius aš beveik nieko,-pakėlusi savo tamsias akis į Luko veidą, paklausė mergina. Po velnių, ji tikrai dabar jautėsi didesnėje nežinioje nei per egzaminus. O dar ir tas, kad klaida gali kainuoti ne taškus, bet pirštą... Ne, ne, ji norėtų pasilikti savo kūno dalis sau.
-
Lukas suprato, kad čia nebuvo pats geriausias supažindinimas su arkliais ir kaip reiktų elgtis prie jų, tad per antrą bandymą nusprendė viską rodyti ant šalia gulinčio ponio kuris po kelių minučių pagal viską jau galėjo stotis. Ne koks iš manęs būtų jojimo treneris, bet gerai, kad apie tokį darbą nelabai ir galvojau. Mayrai prakalbus apie turimus pirštus vaikinas šyptelėjo, prisimindamas kaip vieno vos neprarado kai Sidabrė galvodama kad jis kažką turi rankoje arba tikėdamasi, kad jo ranka yra skani bandė jos atsikąsti. Na štai Silverė dar kiek pasivoliojusi ant žemės vos kanopomis nenutrenkdama judviejų ėmė stotis, tad buvo galima imtis antrojo plano.
-Na nesvarbu kiek turi pirštų, visus ar vos kelis, bet prie arklio prieiti vistiek gali ir aišku jį paglostyti. Iš mano praktikos kiek yra tekę matyti vaikus pirmą kartą pamačiusius arklius jie dažniausiai eina prie tvoros ir jeigu prie jų prieina jie paglosto jų snukį, -rudaplaukis parodė ant netoliese jau stovinčio ponio. -Aišku drąsesni vaikai ims lįsti prie tų ponių kurie stovi ne už tvoros, o tarkim vaikšto po kiemą. Šie gali imti kibti prie tavęs tikėdamasi kažko skanaus, tuomet ypač mažesnio amžiaus vaikai ima verkti ar rėkti šaukdamiesi, kad juos puola. Tada būna du variantai žirgas nesuprasdamas kas vyksta bando vaiką nuraminti arba tęsia veiklą kurią užsiiminėjo prieš tai. Tuomet tėvai išgirdę, kad jų mylimasis sūnelis ar mylimoji dukrelė verkia ima juos gelbėti ir kartais pasitaiko tokių kurie ima aiškinti, kad jų vaiką nuskriaudė. Na bet dažniausiai tie patys vaikai jau po kelių minučių grįžta prie žirgų ir vėl ima juos glostyti.
Buvęs klastuolis suprato, kad kiek nusišnekėjo, bet gal tai, kad mažesni vaikai kurie pagal viską turėti bijoti labiau nei tokio amžiaus kaip Mayra beveik nebijo tokių gyvūnų. Bet aišku pas mažesnius vaikus dar nėra tokios baimės.
-Prisipažinsiu, aš nelabai žinau kaip reikia elgtis su arkliais. Pas mane šis dalykas yra išsivystęs ir kai nesu turėjęs iš kažko teorinės dalies apie arklius nelabai galiu kitiems perteikti tai ką esu pats sukaupęs. Gali bandyti paglostyti Silverę, iš pradžių ji tave bandys tikriausiai apuostyti, galbūt patikrins kišenes ar plaukus, bet jeigu jau matysiu ar tu praneši, kad per daug lenda apsaugosiu tave.
Lukas labai tikėjosi, kad tamsiaplaukės arklių baimė su laiku išnyks. Nekoks iš manęs aiškintojas ar pasakotojas, bet bent pabandžiau kaip galėdamas geriau. Reikia tikėtis, kad suprato ką aš jai čia bandžiau paaiškinti. Labai tikiuosi.
-
Mayra patraukė savo akis nuo Luko veido ir dabar žiūrėjo į Silverę. Ji nežinojo, kaip vadinasi tie arklių kailių raštai ir spalvosi, visai kaip autorė, kurios RPG partnerio žodynas skurdus kaip šios salos augalija, tad kumelė jai atrodė tiesiog graži ir šviesi. Ir didelė. Gyvenime pirmą kartą stovėdama taip arti arklio, Mayra suprato, nuvertinusi jų dydį. Šiek tiek jaudindamasi, mergina priėjo prie Silverės. Dvi moterys kurį laiką viena į kitą spoksojo, kai ta, ant keturių kojų, nusprendė veikti pirma ir apuostyti merginos rūbus. Nosimi bakstelėjusi merginos ranką, Silverė, kažko laukdama, žiūrėjo į juodaplaukę. Ir ką dabar daryt? Nekąs?
Paglostyk, kvaiša tu. Gi tavo Lukas šalia, nemirsi.
Nedrąsiai, Mayra perbraukė per Silverės kaklą ir, iškart atitraukusi ranką, žengė kelis žingsnius atgal, beveik įsirėždama į Luką. Silverė, vis dar nežinia ko norėdama iš merginos, priėjo arčiau poros. Mayra pakėlė akis į Luką.
-Ar aš ką nors blogai padariau?
-
Lukas stebėjo kaip Silverė priartėjo prie Mayros ir ėmė uostinėti aplinkui ieškodama kažko skanaus ir valgomo, bet nieko neradusi ėmė stebėti ją. Na štai ir atėjo toji akimirka kai mergina pridėjusi ranką paglostė ponį, bet šis džiaugsmas truko neilgai, nes tuoj pat buvo pradėta trauktis jo link.
-Ne, viskas gerai. Tiesiog kadangi ją paglostei ji nori gauti to daugiau, todėl tave ir atsekė.
Poniui taipogi priartėjus rudaplaukis paėmė klastuolės ranką ir pakėlęs ją perbraukė per Silverės kaklą.
-Na va, šaunuolė, -pagyrė tamsiaplaukę. -Taip pat jiems patinka kai kasai, -paleidęs ranką buvęs klastuolis parodė kaip tai yra daroma. -Dažniausiai jiems niežti netoli snukio, apie ausis, kaklą, apie kojas ir galą.
Paėmęs merginos ranką sulenkė josios pirštus ir ėmė kasyti netoli snukio. Silverė prailgino kaklą ir atkišusi lūpą mėgavosi patiriamu malonumu. Paleidęs Mayros ranką Lukas paėjo porą žingsnių atgal ir stebėjo kaip ji toliau tvarkysis su poniu.
-Jeigu kas bus blogai ar nelabai taip pasakysiu, o šiaip tau labai gerai sekasi, -pagyrė merginą rudaplaukis.
Kadangi tamsiaplaukei ėjosi visai gerai vaikinas sumanė nueiti iki stalelio ir viską susikrauti atgal į krepšį. Užsiropštęs į kalniuką ėmė krauti ištrauktą maistą, vyną, įrankius ir kitus dalykus į krepšį, bet staliuką su kėdėmis paliko, kad poniai ir asiliukai turėtų kuo užsiimti. Lipdamas žemyn su krepšiu rankoje buvęs klastuolis stebėjo Mayra kuri bent kaip jam atrodė šiek tiek įveikė žirgų baimę.
Nenorėdamas išgąsdinti priėjo iš šono ir paglostė Silverę kuri užuodusi morkas ir obuolius ėmė bandyti atidaryti krepšį. Neturėdamas kito pasirinkimo ištraukė viską kas buvo likę, bei buvo tinkama arkliams (morkos, obuoliai) ir nuėjęs kiek tolėliau pabėrė viską. Per kelias akimirkas prie tos krūvelės prisistatė bent dešimt ponių ir ėmė godžiai šlamšti. Silverė į tai nepareiškė noro ir vis dar stovėjo beveik toje pačioje vietoje, tik kartkartėmis paeidavo kiek į priekį.
((28, 7, kaklas prie 9, 23 ir apytiksliai kur 15 yra (http://arkliomuziejus.lt/viskas-apie-arkli/anatomija/arklio-anatomija//)))
((Va taip atrodo kai kurie kasomi žirgai (http://www.findglocal.com/LT/Dukstos/2121474751449549/Arkli%C5%B3-sl%C4%97nis/)))
-
Gal Mayra tikrai nieko blogo nepadarė, tiesiog Silverei pasirodė įdomi. Luko žodžiams ją šiek tiek apraminus, klastuolė leido sužadėtiniui paimti jos ranką ir braukti ja poniui per kaklą. Juodaplaukei patiko nuo gyvūno sklindanti šiluma ir švelnus jo kailis, taip pat, tas glostymas labai merginą ramino. Padedama Luko, Mayra sau patenkinta glostė ir kasinėjo Silverę. Poniui, regis, tai irgi patiko - arklių kūno kalbos subtilybių juodaplaukė neišmanė taip gerai kaip Lukas, tad nebuvo tuo užtikrinta.
Mayra net nepastebėjo, kaip jos sužadėtinis paliko ją ir Silverę vienas. Kelis kartus keturkojė motera dar bandė lįsti į merginos kišenes, bet po kelių švelnių pastūmimų susiprato, kad ten nieko gero nėra. O Mayra toliau patenkinta glostė švelnų Silverės kailį. Tik priėjus Lukui, klastuolė žengė žingsnį atgal. Dabar jau ir tas prakeiktas nerimas buvo sumažėjęs, visai kaip natūralios šviesos kiekis. Mayra tik dabar pastebėjo, kokia prieblanda viską užliejo. Ir kokia ji pavargus. Šiandiena tikrai buvo viena iš įspūdingesnių ir labiausiai į atmintį įsirėžusių dienų.
Stebėdama godžiai obuolius naikinančius, ponius, Mayra priėjo prie Luko ir jį apsikabino. Padėjusi galvą ant sužadėtinio krūtinės, atsiduso. Nenorėjo, kad jis išeitų. Užsimerkė. Girdėjosi triauškiami obuoliai ir arkliai.
-Myliu tave,-iš merginos lūpų ištrūko du, labai netikėti, žodžiai.
-
Lukas stebėjo ponius ir jų šlamščiamą krūvelę kuri sparčiai tirpo, lyg sniegas karštą vasaros vidurio dieną. Prie jo priėjusi Mayra padėjo savąją galvą jam ant krūtinės, o jis savo ruožtu ėmė glostyti josios tamsiai juodus plaukus. Šią dieną jis išgirdo žodžius kurie jam buvo sakomi labai retai. Galbūt arkliai savąja kalba juos sakydavo kiekvieną dieną, bet tai nebuvo tas pats. Jis su jais praleido visą savo gyvenimą, rūpinosi, padėjo nelaimėje, tad šioji meilė jam buvo jau įaugusi į kraują ir nors ji buvo svarbi, bet išgirsti iš tikro žmogaus kurį jis myli buvo visai kitoks potyris.
-Aš taip pat tave myliu, -sušnabždėjo saulei pradingstant už medžių viršūnių. -Ir visada mylėsiu...
Vaikinas neįsivaizdavo ką dabar reiktų daryti. Dažniausiai žmogus kuris pasipiršdavo turėdavo kokių nors minčių ką juodu darys prieš ir po sužadėtuvių, bet rudaplaukis neturėjo jokių minčių, tad dabar kiek gailėjosi, bet ką padarysi. Yra kaip yra. Nors ir nesinorėjo klausti tokio klausimo ir pasirodyti, kad šitam pasimatymui ir pasipiršimui beveik nesiruošė, bet kitaip nelabai galėjo, nors stovėti susiglaudus nebuvo jau labai blogai.
-Aš nesu nieko suplanavęs šiam metui, tad toks klausimas iškilo, -buvęs klastuolis trumpam nutilo. -Ką norėtum nuveikti dabar?
Ir kodėl aš negalėjau kažko sugalvoti? Dabar net nelabai faina taip yra klausti tokio dalyko. Kaip nors galbūt išgyvensiu visą tai. Lukas pažvelgė į ponius kurie dabar jau išsiskirstę nuo buvusios maisto krūvelės rupšnojo žolę ar jau miegojo nakties miegu.
-
Lukui švelniai braukiant per jos plaukus, Mayra pasijuto kaip koks glostomas arklys. Bet merginai tai vis tiek patiko. Tik buvo labai sunku priimti faktą, kad kažkas ją myli tokią, kokia ji yra. Giliai klastuolės viduje buvo įsikūręs nerimas, vis šnabždantis, kad Lukas jos nepažįstą, o pažinęs - pasibjaurėtų ir paliktų. Kad ji nieko verta pasileidėlė, kurios paskirtis - būti išnaudojamai visų. Pirma tėvo, paskui demonų, o paskui...
Mayra nenorėjo apie tai galvoti, tad mielai nukreipė mintis galimos veiklos link.
-Prisimeni mūsų pirmą pasimatymą? Tą naktį buvo priešpilnis. Šiąnakt irgi,-pakėlusi akis į mėnulį, nusišypsojo juodaplaukė.-Gal tiesiog prisėdam kur ir pastebim žvaigždes? Nenoriu, kad tu išeitum,-Mayra tvirčiau įsisupo į Luko apsiaustą ir apsikabino rudaplaukį. Vis dar jautė žiedą, taip neseniai užmautą jai ant piršto. Pažadas, kurį tesėdama sulaužytų kitus. Bet sąžinė niekada nebuvo stiprioji merginos pusė - meti visa tai į šoną ir darai tai, ką tau reikia, kad išgyventum. Tada neberūpi nei moralai, nei taisyklės, nei kitų skausmas. Nagais kabiniesi į gyvenimą.
Ir nors jau praėjo beveik dešimt metų, Mayra vis dar jautėsi, tarsi turėtų kovoti už savo išlikimą. Ir, galbūt, ji kažkada papasakos apie šią vidinę kovą Lukui.
-
Jiedu stovėjo vienas šalia kito perteikdami šilumą kuri dabar šildė juos abu neleisdama sušalti. Tamsa greitai pasiglemžė visą salą ir dabar tik saulės šviesą atsispindintis mėnulis apšvietė juos. Mayrai prakalbus apie tai, kad dabar spindi tokia pati mėnulio fazė kaip ir per pirmąją pasimatymą vaikinas tik linktelėjo. Į tai Lukas nebuvo atkreipęs dėmesio, kas vyko per pirmąjį pasimatymą jis ir taip nelabai atsiminė. Prisiminė tik judviejų pokalbius apie Hogvartsą, Magijos ministerijos reikalus, josios asmenybes ir tai matyt buvo tik tos temos kurios buvo bent kiek gvildenamos. Merginai pasiūlius pasėdėti ir pastebėti žvaigždes buvęs klastuolis sutiko, tad paėmęs ją švelniai pasodino ant žemės ir tuomet pats įtaisė greta.
-Aš taipogi nenoriu tavęs palikti, -nusišypsojo rudaplaukis pabučiuodamas klastuolei į skruostą.
Sėdėti nebuvo labai patogu, tad pasidėjęs ranką po galva atsigulė ir toliau tęsė žvaigždžių stebėjimą. Vienos iš žvaigždių mirktelėjusios išnykdavo, na, o tuomet jų vietą užimdavo kokia nors kita, naujai sužibėjusi žvaigždė.
Buvęs klastuolis užmerkė akis norėdamas geriau išgirsti nakties garsus. Visomis kryptimis girdėjosi ramus arklių šnopavimas, sklandantis vėjas sušiūrendavo žolės stiebelius, o dar šalia buvo mylimas žmogus. Luko fantazija neišnešė kas galėtų būti už visą tai geriau.
-
Mayra užsimerkusi klausėsi Luko širdies plakimo ir aplink esančių arklių skleidžiamų garsų. Kaip gera. Kaip visada, ramybę ji rasdavo vyro glėbyje. Mergina atsisėdo ant žemės, iškart pajusdama, kaip nepatogiai į kietą paviršių atsiremia jos dubuo. Žvaigždės, kaip deimantai ant tamsaus audinio, žėrėjo, tyliai šnabždėdamos savo paslaptis, tik mėnulis, tylus ir santūrus, stebėjo pasaulį iš savo sosto. Atsigulusi šalia sužadėtinio, juodaplaukė abu apklojo jo duotu apsiaustu ir padėjo galvą jam virš širdies. Mayra jautėsi laiminga, bet ta laimė buvo suteršta liūdesio atspalvio. Tas suvokimas, kad tokia naktis bus vienintelė jos gyvenime, kad daugiau taip niekada nesijaus, buvo nemalonus. Klastuolei norėjosi sustingdyti šią akimirką, čia pasilikti amžiams. Čia, kur kaulai nepatogiai remiasi į kietą ir šaltą žemę, kur šalia jos šilumą skleidžiantis mylimasis, kur ji saugi ir ne viena. Kur ji laiminga.
Nuovargis galiausiai nugalėjo visur bėgiojančias mintis ir Mayros akys užsimerkė. Šiąnakt mergina nesapnuos košmarų.
-
Mayrai užklojus juos abu ir atsigulus jam virš širdies Lukas vėlgi iš lėto ėmė glostyti josios plaukus. Šioji naktis veikiausiai jiems abiems buvo viena nuostabiausių ir labiausiai įsimintinų naktų. Nors naktis dar neseniai buvo prasidėjusi, bet jau dabar nesinorėjo, kad ji baigtųsi. Vaikinas nujautė, kad naktis veikiausiai prabėgs palyginus greitai, tad reikėjo mėgautis kol galėjo. Nors ir iš lėto, bet ranka po truputį ėmė pavargti ir kiek šalti. Kiek pakėlęs galvą pakišo po ja savo dešiniąją ranką, o kairiąją pakišęs po apsiaustu uždėjo merginai virš širdies. Tylią naktį kiek trukdė ramus merginos kvėpavimas ir arklių šnopavimas.
Antrojo pasimatymo naktis buvo paskutinė naktis kuri juos siejo tik kaip porą, dabar jie buvo sužadėtiniai, bet visą tai galėjo greitai pasikeisti. Tereikėjo vienam pasakyti, kad nebenori būti kartu ir viskas baigtųsi. Šio dalyko rudaplaukis labiausiai ir baiminosi, bet neleido tokioms mintims apimti jo galvos platybių. Vienintelis dalykas kurį jis suprato, kad bent jau Mayrai reikia grįžti atgal į pilį ir gauti normalaus poilsio, šiltoje ir minkštoje lovoje.
Išlindęs iš po Mayros paėmė ją ant rankų ir palikęs krepšį kitam kartui kai čia pasirodys patraukė pilies link. Kelionė netruko ilgai ir po dešimties minučių žingsniavo taip gerai, iki kaulų įsiminusiais koridoriais. Klausimas buvo kaip jis pateks į bendrąjį kambarį, o tuomet ir į merginų miegamąjį. Priartėjęs prie paveikslo ėmė kartoti žinomus slaptažodžius, bet neatrodėm, kad kažkuris iš jų veiktų, bet galų gale kai jau buvo praradęs viltį patekti į vidų praėjimas atsivėrė ir jis nešinas klastuole įžengė į vidų.
Buvęs klastuolis trumpam apsižvalgė po bendrąjį kambarį, o tuomet patraukė prie laiptų kurie virsdavo čiuožyne bandant jais lipti, nors gal taip ir nebūtų nutikę nešant merginą, bet nenorėjo tuo rizikuoti. Mergina sklęsdama atsidūrė kiek aukščiau, tad ten pat reikėjo patekti ir jam. Kiek paėjęs atgal ėmė bėgti ir įsikabinęs į turėklus šiaip ne taip užšoko aukštyn ir pakėlęs merginą ėmė nešti ją iki josios lovos. Įėjęs į kambarį kiek prižadino vieną ar kitą merginą kurios susipratusios, kad čia ne aukštaūgė mergina ėmė dangstytis jau ir taip užklotu uždengtu kūnus. Radęs vienintelę lovą kuri nebuvo užimta į ją paguldė Mayrą ir atsistojęs į šoną ėmė nuiminėti rūbus, kad būtų kiek patogiau miegoti. Palikęs marškinius ir sijoną užklojo ir pabučiavęs sekundei į lūpas pasišalino iš Hogvartso.
-
Nepaisant to, kad oras vis dar neleido džiaugtis pavasariška šiluma, Deoiridh vis dažniau leisdavo naktis lauke. Nemiga niekur nedingo, varlės taip pat. O ko daugiau reikia norint praleisti naktį prie ežero? Su augintine kišenėje animagė patraukė vandens link. Nežinojo, ką šiandien veiks, tačiau o koks ir skirtumas? Su draugų kompanija visada smagu.
Mergaitė nelabai seniai buvo atradusi kažkokią salą ežere. Žinojo, kad į ją galima nusikelti valtele. Praėjusią naktį ji susitarė su varlėmis, kad padės visoms ten persikelti. Kodėl to nepadarius šiąnakt? Palikusi augintinę ant kranto Deoiridh pasivartė į varlę ir sukvietė drauges. Vėl atvirtusi į žmogų sukėlė visas į valtelę. Nepamiršo ir augintinės, žinoma. Įlipusi ir pati išplaukė į salą ir neilgai trukus varlių kompanija jau buvo joje. Mergaitė paslėpė valtelę - nenorėjo, kad ją kas rastų ir paimtų. Vis dėlto užstrigti saloje vėsią naktį ne itin tesinorėjo.
Grifiukė patenkinta apsižvalgė. Viskas atrodė nuostabu. Tereikia pasiversti į varlę ir mėgautis gyvenimu. Deoiridh taip ir padarė.
-
Naktį vaikinuką kankino nemiga. Jis nežinojo šios nemigos priežasties, bet nusprendė, kad reikia pravedinti savo smegenis. Kadangi vienas eiti nenorėjo, Jones pradėjo mąstyti, kurį gyvūną reikia nusivesti kartu. Trėjus gera apsauga, bet labai didelis. Nala gali bet kada pradėti loti. Viesulas irgi yra per didelis, plius vaikinas nenorėjo jo varginti, juk is šiandien ir taip prisiskraidė. Tad jam liko tik Varlytė. Pilkaplaukis žaliąją draugę paėmė į ranką ir paliko berniukų miegamąjį. Greitai mąstydamas apie tai koks oras nuostabus, Jones priėjo ežerą. Ryan'as norėjo nusikelti į salą, bet, deja valties nerado. Galbūt vis tik reikėjo pasiimti Viesulą? pamąstė Jones pavardės savininkas. Jis mąstė kaip galėtų nusikelti į salą, bet deja jokių įdėjų jo galvoje nebuvo. Taigi vaikinas atsisėdo ant kranto ir paleido Varlytę plaukioti po krantą. Pats išsitraukė lazdelę ir pradėjo žaisti su visokiais kerais laukkdamas stebuklo, kuris nukeltų į salą.
-
Šį kartą kurkimas skambėjo ypač nuostabiai. Varlės, atrodo, buvo tarsi susitarusios leisti Deoiridh pasimėgauti tiek, kiek tik įmanoma. Pastaroji dėl buvo labai laiminga. Ji jau seniai suprato, kad keturkojės draugės jai daug artimesnės už dvikojus. Eilinį kartą pasakė sau, kad sprendimas priimti animagystę į savo gyvenimą buvo geriausias jos gyvenime. Ji kažką kurktelėjo savo augintinei, kai staiga sukluso. Pasigirdo, kad išgirdo kurkimą nuo kranto. Mergaitė varlės pavidale buvo tikra, kad nė vienos žaliosios draugės nepaliko krante, tad iš kur ji galėjo ten atsirasti? Deoiridh ištempė ausis. Taip, tikrai ten buvo varlė. Animagė garsiai sukurkė, tačiau ant kranto likusi draugė tikriausiai neišgirdo. Arba buvo supykusi ir nutarė į klausimą neatsakyti. Ne, reikėjo išsiaiškinti, kas čia vyksta. Ilgokai mąsčiusi, kaip galėtų nusigauti į krantą, Deoiridh staiga prisiminė, kad ji turi ir žmogiškąjį pavidalą. O juo visai nesunkiai valtele galima atsidurti kaip tik ten, kur jos (ne)laukia palikta varlė. Deoiridh gyvūno pavidale taip ir neišmoko plaukti. Dabar suprato, kad reikės šitą kliūtį ištaisyti. Kada nors. Ne dabar. Šiuo momentu buvo daug svarbiau išsiaiškinti, iš kur ant kranto atsirado varlė.
- Negalėjau jos ten palikti, - balsu pratarė sau Deoiridh, atvirtusi į žmogų. - Negalėjau!
Išsitraukusi valtelę nenoromis įlipo. Kai ką prisiminusi pasivertė į varlę, kurktelėjo "tuoj grįšiu" ir atsivertė atgal į dvikojį pavidalą. Neilgai trukus ji buvo prie kranto ir pamatė ten varlę. Deja, ji buvo ne viena. Su ja buvo ir žmogus. Kiek Deoiridh prisiminė, tai buvo tas, kuris į pamokas nuolat atsinešdavo kažkokį žvėrį. Ne tokį smagų kaip varlė, žinoma.
- Ką čia veiki vidury nakties? - paklausė ji. Labiausiai norėjosi pasiimti varlę ir plaukti sau, tačiau ką daryti, jeigu ta varlė priklauso šitam vaikiui?
-
Jones žaidė su savo burtų lazdele. Jis praktikavosi įvairiausius kerus išskyrus tuos, kurie buvo susiję su ugnimi, kadangi nenorėjo netyčia padegti pievos. Greitai šis žaidimas vaikinui kiek pabodo, tad vaikinas nustojo. Plius jis praktikavo vis sunkesnius kerus ir netyčia galėjo ką nors padaryti pievai ar ežerui.
- Lumos, - pasakė ir pasistatė lazdelę. Tada išsitraukė blonknotą ir savo naujus spalvotus pieštukus. Jis pradėjo piešti savo Varlytės kontūrus paprastu pieštuku. Greitai kontūrai buvo baigti. Pilkaplaukis išsitraukė visus žalius atspalvius ir pradėjo piešti Varlytės odą. Staiga kažkur pasigirdo dar didesnis kurkimas. Vaikinas suraukė savo antakius. Iš kur čia atsirado dar varlių? pats mintyse savęs paklausė Ryan'o vardo turėtojas. Greitai kurkimas nutilo, tad ir vaikinas nebemąstė apie tai. Jis susikaupė ties piešiniu ir nuostabia nakties nuotaika. Naktį jam visada daug geriau sekdavosi piešti viską. Tiesiog naktį viskas būdavo paprasčiau ir ramiau. Staiga kažkur tolumoje pamatė kažką lyg plaukiant. Jones atsistojo ir prisimerkė.
-Nox, - tarė ir lazdelė gale švieselė užgęso. Greitai prie jo priplaukė mergaitė atrodo iš Grifų Gūžtos. Ji dažnai į žiobarotyrą atsivesdavo varlytes ir turėjo daug varlių draugių.
- Na, aš čia atėjau todėl, nes mane kankino nemiga, o Varlytė nori padraugauti su varlėmis, bet keista jų nėra čia, - papasakojo savo nemigos istorija Ryan. - O ką pati veiki čia? - pasidomėjo.
-
Deoiridh pasirodė, kad kažkas priekyje sužibo, tačiau jai priartėjus švieselės nebebuvo, tad ji taip ir nesuprato, ar tai, ką ji matė, buvo tikra, ar jai tik pasivaideno. O čia būna visko pratarė ji sau.
Vis dėlto pavyko savęs neišgąsdinus išsiaiškinti, kad tai tik mokinys. Ir dar, atrodo, buvo nusiteikęs pasišnekučiuoti. Bent jau taip nutarė Deoiridh, kuri į tokį paprastą klausimą, kurį uždavė patį, tikrai nebūtų taip ilgai atsakinėjusi. Deja, iš to, ką sakė mokinys, buvo galima suprasti, kad prielaida, esą varlė priklauso jam, buvo teisinga. Grifiukė pajuto kylantį nusivylimą. Kita vertus... Jis pats pasakė, kad varlė norėjo padraugauti su gentainėmis. Vadinasi...
- Gal galiu pasiimti tavo varlę? - paklausė Deoiridh. - Man pasirodė, kad jai vienai čia labai liūdna. O saloje...
Rudaplaukė nutilo. Kažkaip neišdrįso pasisakyti, kad ji su varlėmis ten linksminasi. Ji priėjo prie vaikinuko augintinės ir paėmė ją ant rankų. Nusinešė į valtelę, kol galiausiai suprato, kad tai turi atrodyti itin keistai: vis dėlto kas gi vagia varles? Aš nevagiu pati save pertraukė Deoiridh, bet vis dėlto atsisuko į vaikiną. Nenorėjo jo matyti saloje tarp varlių, bet vis dėlto ši keturkojė priklauso būtent jam.
- Jeigu nori, gali plaukti su mumis, įsitikinsi, kad tavo Varlytei niekas negresia.
-
Pilkaplaukis smalsiai stebėjo mergaitę. Ji buvo tikrai įdomi asmenybė plius atrodo dar ir animagė. Kartais jo žvilgsnis trumpam nukrypdavo ir į Varlytę, kuri tupėjo ramiai. Atrodė, kad mėgaujasi nakties oru ir nuostabia atmosfera. Greitai antrakursis sulaukė labai įdomaus klausimo. Jis suraukė savo antakius. Juk varlė tai JO.
- Na, ji yra mano varlė, tad nelabai, man reikia žinoti ką su ja darysi, - pasakė vaikinas kiek nejaukiai, o tada pasikasė savo pakaušį. - Aiiii tai saloje dabar visos varlės, - tarė pagaliau susipratęs antrakursis. Jam buvo kiek keista, kad mergaitė naktį yra saloje tik su varlėm, bet tai juk jos pasirinkimas ir vaikinukas tikrai nemąstė teisti mergaitės už tai. Juk pats turi keistą potraukį gyvūnams. Jis stebėjo kaip atrodo Deoiridh nešėsi jo Varlytę į valtelę. Jis matė, kad ji jau ruošiasi plaukti, bet neišplaukė.
- Aš norėčiau plaukti kartu, kadangi Varlytė man tikrai rūpi mano varlė, - pasakė rudaakis ir įlipo į valtelę. Jis paėmė irklus, kadangi buvo sunkus ir nenorėjo varginti mergaitės.
- Aš pairkluosiu, kadangi aš esu sunkus ir tau bus sunku irkluoti, - pasakė vaikinukas ir norėjo pabūti džentelmenu.
-
Deoiridh nepatiko įdėmus vaikinuko žvilgsnis. Argi būtina taip spoksoti? Ko gero, jau visa mokykla žinojo, kad grifiukė myli varles. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad ji nieko nepadarys.
O nenori paklausti savo varlės, ko ji nori? suirzusi pagalvojo Deoiridh, kai švilpis neparodė didelio entuziazmo išleisti varlę į ekskursiją. Tada su panieka prisiminė, kad jis tikrai nemoka su varlėmis susišnekėti. Ar, tiksliau, susikurkti.
- Taigi nieko jai neatsitiks, - nepatenkinta suburbėjo grifiukė. Jos abi jau buvo valtelėje. Pamažu mergaitė pradėjo nerimauti: ką pagalvos varlės, niekaip nesulaukdamos jos grįžtant? O, dar blogiau, kas bus, kai pamatys, kad ji atsitempia dar vieną dvikojį? Deja, jau buvo per vėlu. Ryan'as jau sėdėjo valtyje ir dargi buvo nusiteikęs irkluoti.
- Na gerai, - tarstelėjo Deoiridh. - Tik nekelk daug triukšmo, kad neišgąsdintum saloje esančių varlių.
Mergaitė sėdėjo prikandusi lūpą ir įtemptai mąstė: ką vis dėlto pagalvos saloje laukiančios draugės?
-
Antrakursis jautė ir matė, kad mergaitei jo draugija nelabai patiko, bet jis per daug saugo savo gyvūnėlius, kad kur nors juo išleistų vienus, be savo palydos.
Jis žinojo, kad jo Varlytei patiks saloje, bet bijojo, kad vėliau jo varlė jam nebus sugražinta. Juk ji jo zoologijos sodo gyventoja plius turi savo vietą kuprinėje. Ten jai yra didžiulis prūdas kuriame ji gali plaukioti tik deja ji ten neturi draugių, kurių jai tikrai reiktų.
- Aš tavęs beveik nepažįstu, tad Varlytės negaliu išleisti vienos, - pasakė tyliai vaikinukas, kadangi norėjo būti su savo augintine. Jis myli visus savo gyvūnėlius, tad vienodai juos ir saugo, o Varlytė juk dar ir į pamokas kartu su juo vaikšto.
- Gerai, galiu irkluoti tyliai, - tarė berniukas ir paėmė irklus. Tada panardino juos po vandeniu ir pradėjo plaukti salos link. Jis mąstė apie tai, kad Varlytė bus patenkinta ir apie tai, kad kokią naktį ar dieną reikės nuplaukti į salą su kitais gyvūnais, kuriuos jis augina. Juk ten turėtų būti smagu plius Nala su Varlyte turės buvimą prie vandens ir galės dūkti.
-
Negi jis mano, kad aš galėčiau nuskriausti varlę? suirzo Deoiridh pajutusi užgautą varlišką savimeilę. Vis dėlto gal ir buvo galima suprasti švilpį, tad nieko nesakiusi leido jam keliauti kartu.
- Na, žiūrėk, - negarsiai sumurmėjo animagė ir leidosi plukdoma. Kadangi kelias nebuvo tolimas, buvo galima tikėtis, kad kelionė neprailgs: Deoiridh visiškai neturėjo ką vaikinui pasakyti.
Pagaliau jiedu atplaukė į salą. Iš ten iš karto pasigirdo kiek sunerimęs kurkimas. Grifiukė nepatenkinta žvilgtelėjo į vaikiną: juk jeigu ne jis, ji būtų su varlėmis ir joms nereikėtų nerimauti.
- Klausyk, tu kaip nori, gali prie mūsų prisijungti, tačiau mes abi keliausime pas drauges, - pratarė rudaplaukė paimdama Varlytę į ranką. Beliko tikėtis, kad kompanija priims naujokę. Vis dėlto tai buvo ne žmonės, o varlės - Deoiridh buvo užtikrinta, kad viskas klostysis puikiai.
Ji atsargiai išlipo iš valtelės ir atsistojo ant žolės. Ilgai nelaukusi padėjo Varlytę ant žemės ir jos abi nušokavo kurkimo link. Deoiridh ilgai netruko, kol pamiršo apie vaikino egzistavimą.
-
Jones nujautė, kad galėjo įžeisti mergaitę, bet varlė juk priklauso jam, tad jis turi žinoti kas yra daroma su jo varle. Gal pavyzdžiui jo Varlytę pjausto.
- Mhm, - dar pratarė ir toliau irklavo. Po kelių minučių Grifė, VArlytė ir Švilpis jau buvo saloje. Čia girdėjosi garsus varlių kurkimas. Iš to buvo galima nuspręsti, kad varlių tikrai yra daug. Jones stebėjosi kaip varlės gali sudaryti tokį garsą. Šie padarėliai buvo tikrai labai įdomūs.
- Gerai, - sumurmėjo vaikinas. Greitai jo Varlytė ir kita varlytė nušokavo į priekį. Vaikinas nusekė paskui. Čia pamatė daug varlių. Ir sakydamas, kad daug jis tikrai neperdėjo. Berniukas šyptelėjo ir atsisėdo ant didelio akmens esančio čia. Jis pradėjo piešti šias varles. Tai atrodė it koks varlių susibūrimas kokiam pasitarimui ir panašiai.
-
Buvo be galo smagu. Nakties tamsoje kurkimas skambėjo itin smagiai, be to, Deoiridh gyvenime nebuvo subūrusi tiek daug varlių. Ko dar reikia iš gyvenimo? Ji jautėsi taip, tarsi būtų visų žaliaodžių lyderė. Galbūt norėjosi, kad čia būtų ir Alfonsa, tačiau spėjo, kad toji švilpė, kuri ir augino tą varlę, neišleistų augintinės į salą vidury nakties. Nors kas čia žino, Deoiridh nutarė, kad reikės kada nors išsiaiškinti.
Ilgą laiką animagė tiesiog bendravo su varlėmis. Jai pasirodė, kad vienas varlius itin įdėmiai ją stebi, tad tekdavo dažnai sau priminti, kad tokių dalykų jai čia nereikia. Tai šiek tiek temdė džiaugsmą, tačiau grifiukė tikrai nežinojo, ar turėtų pradėti artimesnį bendravimą su vaikinais, kurie turi keturias kojas.
Ta mintis kažkodėl priminė žmogų, kartu su ja ir Varlyte atplaukusį į salą. Tas nutiko jau senokai, galbūt vaikinukas jau dingo. O jeigu jis tai padarė, kaip visos varlės persikels į krantą? Deoiridh skubiai pasivertė į žmogų ir susirado jį. Atrodo, jis kažką piešė.
- Tau nešalta? - paklausė ji, priėjusi visai arti. Pradėjo gailėtis sutikusi, kad jis įsiveltų į šitą reikalą. Prisėdo šalia ir nužvelgė varles. Jų gausa atrodė išties įspūdingai, tačiau ką čia veikti žmogui? - Jeigu nori grįžti į pilį, aš tavęs čia nelaikau, tik pasakyk, kad galėčiau parplukdyti varles.
-
Ryan'as tiesiog tyliai stebėjo varlytes. Atrodė, kad jos kažką švenčia arba tiesiog linksminasi ir panašiai. Pats vaikinas buvo užsiėmęs savo piešiniu, kuri kol kas dar nežinojo kur dės. Jis pradėjo ieškoti tamsiai žalio pieštuko, bet tas kažkur pasislėpė ir dingo. Jones susiraukė ir pradėjo ieškoti pieštuko.
-Lumos, - pasakė vaikinukas ir lazdelės gale užsidegė švieselė. Berniukas galiausiai surado tamsiai žalią pieštuką. Tada su juo užbaigė tamsiai žalias varlyčių detales ir pats sau šyptelėjo, kadangi darbas atrodė tikrai labai neblogai. Jam jis patiko. Greitai prie Jones pavardę nešiojančio pilkaplaukio priėjo Deo ta grifukė, kurios dėka vaikinukas ir Varlytė atsirado čia.
- Ne, man viskas gerai. Aš apsirengęs šiltai, - patikino berniukas mergaitę ir nusišypsojo jam draugiška šypsena. - Ne, viskas gerai. Galiu čia dar pabūti plius aš nebaigiau savo piešinio ,,Varlių" susitikimas, o jei iš čia išplauksime neturėsiu gyvo modelio ir tikrai nebaigsiu piešinio, kadangi tikrai neprisiminsiu visų detalių ir vienu žodžiu bus labai sunku atkartoti piešinį be gyvo modelio, - tarstelėjo Ryan ir vėl nusišypsojo. Jis norėjo nuraminti mergaitę, kad jam čia patinka ir panašiai.
-
Deoiridh žvilgtelėjo į vaikino piešinį ir nenoromis pajuto jam pagarbą. Pati gyvenime į rankas nepaimdavo pieštuko, tad tikrai taip nebūtų nupiešusi. Tiesa, mergaitė atkreipė dėmesį, kad ta varlė, kuri tikriausiai vaizdavo paties vaikinuko Varlytę, nebuvo labai panaši. Vis dėlto ji bent jau buvo panaši į varlę, o kokia paprasto žmogaus gali įžvelgti visus varlių skirtumus? Svarbiausia, kad jis augino varlę, ją tikriausiai mylėjo. Kol kas to užteks. O paskui...
Į trumpą sakinį, kurį teikėsi ištarti Deoiridh, ji nesitikėjo tokios litanijos, dėl to kurį laiką tylėjo. Jautėsi kaip visiška kvailė, tačiau nežinojo, ką pasakyti. Tik džiaugėsi, kad švilpis piešia ne ką kitą, o varles. Juk jos - nuostabiausi pasaulio gyvūnai!
- Na, jeigu jau taip sakai... - galiausiai nutęsė Deoiridh. Atsistojusi pasivertė varle ir apsižvalgė. Draugės aplinkui smagiai kurkė, tačiau ją pačią šiek tiek erzino žmogaus buvimas čia. Galiausiai nutarė įtraukti jį į žaidimus. Pasikvietusi keturias drauges kažką joms tyliai sukurkė. Visos penkios varlės, tarp kurių Varlytės, tiesa, nebuvo, stryktelėjo tiesiai Ryan'ui ant veido. Šiaip ar taip, tai buvo vienas iš mėgstamiausių Deoiridh užsiėmimų.
-
Berniukas ryškino varlių bruožus. Galiausiai priėjo Varlytę. Jis paryškino jos dvi dideles ir gražias akis bei baigė savo ,,Varlių susirinkimo" piešinį. Antrakursis šyptelėjo bei nužvelgė savo piešinį. Jis buvo vienas geriausių jo piešinių. Plius jis buvo pieštas pagal gyvus ir judančius modelius. Taigi, pilkaplaukis nusprendė, kad piešinys gavosi tikrai labai gerai.
Greitai Deoiridh vėl pasivertė varle. Švilpis stebėjo susibūrimą ir nieko nesakė. Staiga pajuto gleives ant savo veido. Jones tyliai sukliko, kadangi tai buvo gleivės. Nors ir varlių, kurios jam patinka, bet vistiek tai buvo šlykštoka. Ryan'as nuėmė penkias varles nuo savo veido ir jas gražiai padėjo ant akmenuko. Tada priėjo prie pagrindinės varlės, kuri turėtų būti Deo ir paėmė ją į rankas. Tada priėjo prie ežero ir padėjo varlę ją giliai į vandenį. Žinojo, kad varlės moka plaukti, na, bet jis nieko geresnio nei tai nesugalvojo, o atkeršyti už varles ant veido jam juk reikėjo.
-
Vos tik Deoiridh spėjo smagiai sukurkti, vaikinukas nuėmė varles sau nuo veido. Atrodo, toks poelgis neturėjo stebinti, tačiau vis tiek buvo šiek tiek apmaudu: nespėjo nieko įdomaus nuveikti, o štai pramoga ir baigėsi...
O štai vėlesnis poelgis privertė žaliaodę nustebti. Nesitikėjo taip ramiai atsidurti ant akmens. Jau norėjo stryktelėti kur nors kitur, kai berniukas, ko gero, nutarė atsikeršyti. Deoiridh nelaimei, jis įmetė ją į ežerą. Grifiukė nemokėjo plaukti - nei varlės, nei žmogaus pavidale. Iš karto pajuto paniką, tad klaikiai sukurkė. Pradėjo mąstyti, kuriame pavidale jai dabar geriau būti, kol nutarė, kad jau geriau varlė: jeigu ką, draugės gal padės... Kiekvieną kartą, kai tik iškildavo į paviršių, garsiai sukurkdavo. Laimei, pagalbos šauksmas buvo išgirstas: netrukus gal dešimt varlių bendromis jėgomis ištraukė Deoiridh iš vandens. Kvėpuoti buvo labai nepatogu, tad ji atsivertė į žmogų. Dabar kvėpuoti buvo lengviau, tačiau pajuto, kad koja užlenkta labai jau nepatogiai. Spjaudydama vandenį ir kosėdama ji pagaliau ištiesino koją. Vis dar jautė siaubingą paniką, tačiau pamažu kvėpavimas rimo. Šiaip ne taip atmerkusi akis nuostabos kupinu žvilgsniu pažvelgė į berniuką. Norėjo kažko paklausti, tačiau nepavyko.
-
Berniukas šyptelėjo bloga šypsena ir išsiplovė rankas nuo gleivių. Deja, nors vaikinukas galvojo, kad viskas yra gerai su ta animage, staiga išgirdo kurkimą. Varlė vis nardė ir vandens ir po juo. Atrodė, kad ji nemokėjo plaukti? Bet ji juk varlė! Visos varlės moka plaukti ar ne? paklausė pilkaplaukis pats savęs. Jo mąstysena visos varlės mokėjo plaukti. Juk jos varliagyviai gyvenantys vandenyje moka plaukti. Greitai gal dešimt varlių ištraukė kitą varlę iš vandens. Tada ji atvirto į žmogų ir pradėjo spjaudytis vandeniu bei giliai kvėpuoti. Jones suprato, kad ji vistik plaukti, deja, nemokėjo. Antrakursis išleido atodūsį ir prasižiojo kalbėti.
- Aš labai atsiprašau. Nežinojau, kad tu nemoki plaukti. Galvojau, kad absoliučiai visos varlės moka plaukti ir panašiai,, - tarė berniukas kiek išsigandusiu tonu. Juk dėl jo kaltės mergaitė galėjo paskęsti.
-
Berniukas puolė atsiprašinėti. Aišku, tai galbūt parodė, kad jis nenorėjo nieko blogo. Vis dėlto Deoiridh nebuvo patenkinta tokiu įvykių posūkiu. Tik pasikviesk žmogų į varlių susitikimą! Kitą kartą pasiimsiu Varlytę, ir tiek piktai pagalvojo ji. Šiaip ne taip atsisėdusi dar kartą apsižvalgė. Girdėjo kurkimą. Žmogaus pavidale nelabai ką tesuprasdavo, tačiau įtarė, kad reikia virsti varle ir nuraminti drauges: taip, ji gerokai išsigando ir išgąsdino kitas, tačiau dabar viskas gerai.
- Kitą kartą prieš darydamas nesąmonę gerai pagalvok, - norėjo piktai pasakyti grifiukė, tačiau balsas vis dar buvo gana silpnas. Dėl tos priežasties ji šiek tiek bijojo verstis. Juk varlės kvėpavimas skiriasi, galbūt nesaugu? Atsistojusi Deoiridh giliai įkvėpė. Jautėsi taip, tarsi dar turėtų vandens savyje. Nemalonus jausmas. Bet neramu buvo ir dėl žaliaodžių - juk joms tikrai reikia paaiškinimo! Apdovanojusi švilpį ne pačiu maloniausiu žvilgsniu mergaitė virto į varlę. Iš karto pajuto, kad dūsta, tad tik gailiai kurktelėjo ir atsivertė į žmogų.
- Jeigu per tave prarasiu drauges, pasigailėsi! - sunkiai gaudydama kvapą išspaudė Deoiridh.
-
Pilkaplaukis nežinojo ką daryti. Reikia pabandyti mergaitei padaužyti per nugarą, kad išspjautų visą vandenį? paklausė savęs mintyse berniukas. Jis galvojo taip ir padaryti, bet bijojo dar labiau pabloginti susiklosčiusią situaciją.
- Aš labai, labai tavęs atsiprašau. Galvojau, kad tu moki plaukti kaip ir visos varlės, tad todėl ir įmečiau tave į vandenį, - pasakė Jones gūžtėldamas pečiais. Jis labai gailėjosi savo poelgiu ir net pamiršo, kad mergaitė liepė savo draugėms užšokti ant jo veido. Juk tai palyginus niekas su netyčiniu bandymu paskandinti.
- Tikiu, kad savo draugių tikrai neprarasi dėl šito mano poelgio. Jeigu tik galėčiau jų atsiprašyti už tai, kad tave įmečiau į vandenį ir taip sutrukdžiau jūsų vakarėlį, - tarė antrakursis nervingai paveldamas savo plaukus iš nervų. Jones pavardės savininkui buvo gėda dėl savo poelgio. Juk dabar pagalvojus apie šį poelgį, jis yra toks: kvailas! Vaikino lūpas paliko atodūsis. Jis mąstė kaip atpirkti savo kaltę šioje padėtyje. Galiausiai nusprendė padovanoti mergaitei varlių susibūrimo piešinį.
-
Panašu, kad berniukas tikrai gailėjosi tą padaręs. Deoiridh vis dar buvo šiek tiek pikta, tačiau matydama, kaip į viską reaguoja pilkaplaukis, truputį atlyžo. Tiesa, ji pagalvojo apie tai, kad galbūt jis tik apsimeta apgailestaująs, tad neskubėjo garsiai pasakyti, kad jam atleido. Grifiukė jau seniai suprato, kad su kai kuriais Hogvartso mokiniais reikia elgtis atsargiai.
- Kaip matai, aš nesu kaip visos varlės, - tarstelėjo ji. Argi tas nebuvo akivaizdu? Ji kiek nustebusi pasižiūrėjo į berniuką. Negi jis visai kvailas?.. Deoiridh šiaip ne taip atsistojo. Kelis kartus giliai įkvėpusi pajuto, kad darosi šiek tiek lengviau. Beliko tikėtis, kad netrukus galės vėl virsti į varlę ir nereikės aiškintis su šituo keistuoliu.
- Na gerai jau. Nepykstu, - tarstelėjo rudaplaukė, atrodo, labiau supykusi dėl dar vieno atsiprašymo. - Tikiuosi, kad jos mane supras.
Mergaitė apėjo kelis kartus aplink mokslo draugą. Laukė, kada kvėpavimas grįš į normalias vėžes - tada pavirs į varlę ir bus ja tol, kol šitas vaikis išsinešdins...
-
Galiausiai pasigirdo plėšomo popieriaus garsas. Jones išplėšė varlių susibūrimo piešinį iš savo bloknoto. Tada ištiesė piešinį mergaitei.
- Čia tau, - pasakė. Jis žinojo, kad Deoirih vis dar pyko ant jo nors ir pasakė, kad atleido, tad piešinys kiek turėjo sušvelninti visą situaciją, kuri dabar gavosi čia.
- Na, aš žinau, kad tu esi kitokia varlė, bet galvojau, kad plaukti mokėsi, - tarė ir gūžtelėjo pečiais. Tada nužvelgė varles ieškodamas Varlytės. Mąstė apie grįžimą į pilį, kadangi jau tikrai buvo labai ankstyvas rytas, o nebenaktis. Jam dar reikėjo pamiegoti bent kelias valandas, kitaip per pamokas gręsia visiškas neproduktyvumas ir miegas.
- Manau, kad supras. Juk tu jų vadė, na, bent jau man taip pasirodė, - pasakė berniukas ir nusišypsojo. - Beje, kada tu planuoji plaukti atgal? - pasidomėjo švilpis nueidamas prie Varlytės ir paimdamas ją į rankas. Trečiakursis jau norėjo keliauti atgal į pilį ir griūti į minkštus patalus.
-
Išgirdusi plėšomą popierių, Deoiridh staigiai atsisuko į berniuką - negi jis plėšo savo piešinį? Tai šiek tiek nuliūdino mergaitę, ir ji gerokai nustebo, kai švilpis ištiesė savo darbą jai. Ir ką man su juo daryti? susimąstė rudaplaukė galvodama, kur jį dės pasivertusi varle. Vis dėlto piešinį paėmė ir tarstelėjo:
- Na, ačiū.
Nebenorėjo klausyti jo samprotavimų, tiesą sakant, jo buvimas čia gerokai nusibodo. Nežinojo, kaip gražiai išprašyti berniuką iš čia. O dar tas piešinys...
Vadė? Kodėl? nustebusi paklausė savęs Deoiridh švilpiui užsiminus, kad ne kas kitas, o ji vadovauja varlėms. Pati niekad nebuvo apie tai susimąsčiusi. Nespėjus daugiau nieko pagalvoti pilkaplaukis uždavė dar vieną klausimą.
- Jeigu nori, galime parplaukti, - atsakė ji. Dar nejautė noro tą daryti, tačiau kai kurios varlės atrodė šiek tiek pavargusios. - Tik turėsi man sukelti visas varles į valtelę. Plauksim visi kartu.
Deoiridh pasivertė į varlę ir pranešė, kas dabar bus. Pasirodo, kvėpuoti šiame pavidale vis dar buvo gana sunku, tad teko greitai atvirsti į žmogų.
- Jos tavęs nebijos, - paaiškino mergaitė švilpiui. Paėmusi kelias varles nunešė į valtelę. Tikėjosi, kad berniukas jai padės - jeigu ne, jiedu čia užtruks dar labai ilgai.
-
Švilpis užvertė bloknotą. Tada jį ir savo pieštukus įsidėjo į kišenę. Nenorėjo kažko netyčia palikti saloje. Juk jo pieštukai visiškai nauji.
- Nėra už ką, - pratarė berniukas ir nusišypsojo draugiška šypsena. Jam visai patiko būti saloje su Deoiridh ir varlių armija. Varlės labai nuostabios ir jų draugija tikrai pagerina net ir labai prastą vakarą.
- Norėčiau. Dar norėčiau numigti nors kelioms valandoms prieš pamokas, - tarė ir nusijuokė berniukas. Jis nenorėjo vėliau užmigti per kokią nors transfigūraciją ar žiobarotyrą. Jam juk reikia mokytis ir būti geru mokinuku.
- Taip, žinoma padėsiu sukelti visas varlytes į valtelę, - pasakė pilkaplaukis ir priėjo prie keletos varlių. Tada paėmė jas į rankas ir nuėjo prie valties. Čia jas pasodino ir nuėjo prie likusių varlių. Berniukas pėmė ir dvi pasisodino ant pečių, o kitas tris nešėsi savo rankose saugiai ir tvirtai laikydamas.
-
- Kokie mes geri vaikučiai, - tarstelėjo Deoiridh, tačiau stengėsi nedaryti to pernelyg garsiai - vis dėlto nesinorėjo, kad vaikinukas įsižeistų. Pačiai mergaitei miego kiekvieną naktį nereikėjo, tad toks poreikis buvo gana sunkiai suprantamas. Tiesa, susipažinus su Matthew ir pačios škotės situacija kiek pasikeitė, nors kasnaktinis miegas vis dar stebino.
Reikėjo pripažinti, kad švilpis gražiai nešiojo varles ir, atrodo, išties rūpinosi jų gerove, tad Deoiridh stengėsi daugiau nelaidyti jokių pastabų. Ji taip pat nunešė kelias drauges į valtelę ir suprato, kad pagaliau visos keturkojės buvo pasiruošusios keliauti atgal į krantą.
- Plaukiam? - paklausė grifiukė, bet nelaukusi atsakymo įlipo į valtelę ir paėmė irklus. Tegul berniukas galvoja ką nori, tačiau ji nesileis nuolat plukdoma. Deoiridh savimi gali pasirūpinti ir pati.
Sulaukusi vaikinuko ji pradėjo ramiai irkluoti kranto link. Nepaisant to, kad kvėpuoti varlės pavidale vis dar buvo gana sunku, o varlišką vakarėlį kiek trikdė žmogus, naktis buvo visai smagi. Tokia mintis pradžiugino mergaitę, tad ji nusišypsojo. Žvilgtelėjo į šalimai sėdinti berniuką, tačiau nieko nesakė. Buvo šiek tiek smalsu, kaip jis reaguos, kai visos varlės staigiai iššoks iš valtelės vos tik jiedu pasieks krantą.
Valtelė švelniai įsirėmė į žoles, ir varlės tą pačią akimirką padarė tai, ką ir prognozavo rudaplaukė: pasileido iš laiviuko ir kažkur dingo.
-
- Atsiprašau, ką? - nesupratęs ir kiek tiksliai nenugirdęs mergaitės replikos klausiamai tarė berniukas. Dar jis nesuprato prie ko ji čia buvo, tad nusprendė tylėti ir tiesiog nešioti varlytes. Buvo atsargus ir švelnus it varlės būtų buvusios pats didžiausias jo turtas.
Deoiridh tylėjo jam nešiojant varles, tad tuo švilpukas buvo gana patenkintas. Galiausiai varlių nešioimas buvo baigtas. Visos varlytės paklusniai tupėjo valtelėje.
- Plaukiam, - ištarė. Rankose jis vis dar laikė Varlytę, kadangi nenorėjo, jog ši nušokuotų kur nors paskui savo drauges. Juk ji tikrai norėtų šėlioti su varlėmis iki ryto.
Irklus paėmė aminagė. Švilpis norėjo ginčytis ir pasakyti, kad irkluos jis, bet galiausiai nusprendė to nedaryti. Jis žinojo, kad antrą kartą ginčo tikrai nelaimės. Grifė ir švilpis tyliai ir ramiai plaukė ežeru. Galiausiai du mokiniai pasiekė krantą. Iš valties iš karto iššoko visos varlės. Šis vaizdas buvo nuostabus ir nepakartojamas. Vėliau ir pats berniukas išlipo iš valtelės. Varlytę patupdė sau ant peties, o tada atisuko į Deo.
- Buvo visai smagu. Dar kartą atleisk ir turbūt iki, - ištarė jis ir nužingsniavo pilies link mąstydamas apie tai, kad varlių nakties stebėjimas buvo smagus ir apie tai, kad ši naktis buvo viena smagiausių jo Hogvartso nutikimuose.
-
Kiekviena vasaros diena prasidėdavo kažkuo pavojingu:
-JIS MANE NUDĖS!
-NENUDĖS, JEI NENUSILENSKI HIPOGRIFUI!
-VIENARAGIS, PUIKU! TU ŽINAI, KAD JIEMS PATINKA TIK RAGANOS!
-PAGALIAU TU KAŽKĄ ŽINAI, EZIO!
-Knisius! Nebus taip sudė....KUR MANO AUKSINIS KIŠENINIS LAIKRODIS?!
-Feniksas....
-Aha.
-Ir ką man daryt?
-Nieko!
-Kniubutis.
-Kniubutė. Dulksna.
-Ir? Kodėl ji šnypčia ant manęs?
-Nes jai nepatinka svetimi žmonės.
-PALA, TAI DAR KATĖ TURI SUTIKTI, JOG AŠ BŪČIAU TAVO DRAUGAS?!
-Joa.
-Arbatžolė!
-Arba Arbatinukė,- plačiai įskšiepė.
-Nuostabu. Tai ji gali padidėti ir mane pritrėkšti prie sienos?
-Aha.
-Geriau mirsiu nuo hipogrifo.
-AŠ TAU SAKIAU, KAD MAN NEPATINKA ŽAIBAI!
-RAMIAKAS, EZIO ! FREIRAS TAVĘS NENUDĖS!
-SNIEGAS?! OI, NE, NE, NE. GAL ŽINAI ARTIMIAUSIĄ OKLUMANTĄ?
-NOPE.
Tai buvo kaina, kai susipažįsti už save metais vyresniu kjūtalu vardu Etanas (bet negalėjai nesakyti, jog negalėjai nesidžiaugti asmeninėmis netobulomis, bet linksmomis magiškų gyvūnų priežiūros pamokomis). Altairas taip ir nesuprato, kaip jų draugystė užsimezgė iš pirmo karto. Dar tada, tik sulaukęs Hogvartso laiško, su tėvais užsuko į Ūdrų Žabangus mamos darbo reikalais ir kažkaip susidūrė su tuo metamorfmagu. Tačiau nesigailėjo, kaip tik, pasidžiaugė. Reiškė, kad mokykloje nebus vienas.
Pirmąsias rugsėjo dienas Altairas binzeno po Hogvartso apylinkę, vis dar nesustojo lyginti Hogvartso su Mahūtokoru ir vis labiau suprato, jog Hogvartsas yra apgailėtina mokykla: įtartintai jauni profesoriai (o taip tikėjosi, kad čia mokslo kokybė bus geresnė), kurie atrodė, tik ką tik išėjo iš mokyklos suolo ir turi mažai kokios patirties, pasenę vadovėliai (kur tau, kai pasiklausė gandų, kai kur jų net nenaudojo), pamokos apie balakažin kažką, kur, atrodo, niekaip nepritaikysi realybėje...Supratote mintį.
Todėl viskas Hogvartse Altairui buvo atgrasu, jis laukė nesulaukė parašyti laiško tėvams, jog po pusmečio jį ištrauktų iš čia ir nusiųstų į Durmštramgą, bet kažkaip dar dvejono. Čia buvo Etanas, kurio dabar, laukė, išsitiesęs ant smėlio paplūdimio saloje.
Dėl Klimato atšilimo, oras buvo gan šiltas, rodės, imk it maudykis. Už vos sveikos valtelės, ežeras tyliai mirguliavo saulės spinduliuose. Angus kepinosi ant akmenų krūvos.
Klastuolis įsišiepė ir užsimerkė.
Įdomu, ar Etanas per vasarą patobulėjo su savo įgūdžiais?..
-
Taip, jis patobulėjo! Vos tik pargrįžęs namo, į Ūdrų Žabangus, kiekvieną dieną vargo su savo metamorfmago grbėjimais. Etanui nepatiko verstis į kitus žmones, todėl daug mieliau stengėsis pasiversti į gyvūnus. Rusvas vilkūkštis, suopis, gelsvai oranžinis katukas - čia tik trys gyvūnų formos, kurias įvaldė per visus tris klaidų ir laimėjimų vasaros mėnesius.
O jūs nė kiek negalite įsivaizduoti, į kiek gyvūnų ir paukščių Etanas norėjo pavirsti. Tik buvo bėda - kiekvieną gyvūną reikėjo studijuoti, žino kaip jis atrodo, kokias jo savybes galima pritaikyti, antraip iš to pasivertimo bus nieko gero, kuo didesnis gyvūnas, tuo sunkiau į jį pasiversti. Todėl galime sakyti, kad toks darbas ilgai užtrukdavo ir kainuodavo daugybę užsispyrimo ir kantrybės. Kaip ir pamokos su Altairu.
Pirmame kurse Etanas buvo vienišas, tikrų, net paprastų draugų neturėjo, todėl Altairo atsiradimas jį iš pat pradžių privertė sumišti, panorėti, jog būsimas klastuolis tuo jau pat nuo jo atšoktų, bet, galiausiai pasidavė. Ir daugiau nebesigailėjo šitokia draugyste.
Kai sužinojo, jog draugas atvyksta mokytis į Hogvartsą, švilpis be galo apsidžiaugė. Nepyko ir tada, kai per Paskirstymą sužinojo, jog Altairas tapo klastuoliu. Etanui koledžai vargiai kažką reiškė, svarbu tik, kad kitiems jų koledžas yra geras.
Padusęs Etanas sustojo prie pakrantės medžių, akimirkai gaudydamas kvapą. Ant peties krepšyje kiūtojo Sindris, Melos perduotas, kartu su Dulksna ir Arbatžole, viršum švilpio galvos, ant šakos nutūpė Ra. Feniksas iš karto, pastebėjęs Etano specifinį ženklą, nuskriejo arčiau savo šeimininko, į nagus gavęs krepšį, tučtuojau vėl pakilo ir nuskriejo salos link.
Akimirką viskas buvo gerai, bet kitą - šiluma perliejo visą kūną tarsi aptirpo, kojos, rankos susitraukė, drabužiai prilipo prie odos ir persimainė į plunksnas. Etano vietoje tupėjo gelsvai rudų plunksnų suopis. Šis suklykęs, kaip petarda kaip šovė į dangų, paskui feniksą.
-Man pavyko!
-Valio!- apsidžiaugė Ra, žvilgteldamas į metamorfmagą. Fenikso akyse žibėjo džiaugsmo kibikštėlės.
-Ė, galėsiu vėl iš Altairo pavogti auksinį kišeninį laikrodį?
-Sindri, tikrai ne!
-Praša...
-Dėl Bastos meilės, užsičiaupk, Sindri!- suurzgė Dulknsa, - visą laiką vien zyzi dėl aukso, nesupratu, kaip tavo erzinanti rūšis dar gyva!
-Dulknsa!- sušnypštė Arbatžolė,- Etanas yra!
Suopis pakreipė galvą į Dulknsą, ši kaip mat susigūžė.
-Nemąstyk nieko blogo, mane tik Sindris užknisa!
Ra ir Etanas paukštiškai atsiduso.
Sala greitai artėjo ir komiškasis karavanas nusileido šalia akmenų virtinės, ant gražiojo palūdimio.
Prireikė kelių minučių, kol Etanas vėl atvirto į savo žmogišką formą, o paskui iškėlė savo augintinius iš krepšio. Ra, atsikračiusi svorio, nuplasnojo ant akmenų pasiilsėti.
-Labas!- šūktelėjo švilpis, pastebėdamas ant smėlio išsitiesusį klastuolį draugą, tą akimirką Arbatžolė žaibo greitumu nušliaužė pas Angus, Dulksna, nesuprasdama, ar Etanas pyksta ant jos dėl savo žodžių, atsargiai nutipeno paskui jį, o Knisius, kaip mat nurūko į salos gilumą - suprato, kad Altairas neturėjo nieko žvilgančio.
-Kaip tau Hogvartsas?
-
Kaip ir eilinę dieną Kristina po visų pamokų kažkur slapstėsi, bet šį kartą ji norėjo ne nuotykių, o tiesiog ramaus vakaro, o ramiai galėdavai pabūti kur nors ežero pakrantėje. Eidama ji link pakrantės, pastebėjo jog per daug toli nuėjo, bet dėl to nesijaudino, nes aptiko salą ežero viduryje. Sala? Mergaitė pasitiesė ant balto, šalto smėliuko pledą ir jautėsi lyg būtų vasaros atostogose. Iš tiesų buvo labai ramu, niekas jai netrukdė, tik trūko kokteilio kuris dar labiau primintų vasarą. Tai nebuvo sunku, išsiburti gėrimą ji išmoko kerėjimo pamokose, tad su Katiniausius kerais, išsibūrė sau šaltą kokteilį. Dar mokinei vis kažko trūko, ir ji prisiminė jog ji yra ne iš tų
žmonių burtininkų kurie mėgsta būti vieni, tad jai trūko kokios nors kompanijos. Gal kas nors ateis? Aš dabar taip noriu su kažkuo kalbėtis, bet neturiu su kuo na, gerai kalbėsiu tada su savo mintimis.
-
Buvusi kerėjimo profesorė ramiai ėjo koridoriumi laiptais žemyn. Moteris ir vėl dėvėjo suknelę, kuri šį kartą buvo alyvinės spalvos, o ant suknelės buvo juodas apsiaustas, su kurio ji visad elgdavosi, kaip profesorius Sneipas. Jis buvo vienas žymiausių profesorių, Mokslinčei jo vedamos pamokos atrodė kažkuo ypatingos. Tiesą sakant ji net nesuprato dėl ko, bet buvo labai panaši į tą profesorių, kaip ir šiandieną. Buvusi profesorė mostelėjo savo ilgu apsiaustu ir nuvijo visus
monstrus vaikus nuo laiptų, kurie vedė link pagrindinio išėjimo iš pilies. Ji nežadėjo ilgiau likti vietoje, kur vaikų balsai girdisi net ir toliausiame Hogvartso kamputyje. Ji išėjo jau pro milžiniškas duris ir šiek tiek pavargusi nužingsniavo link ežero, vietos, kur yra puiki atmosfera ir kerintis vaizdas. Moteris beedama galvojo - kodėl turėjau užsidėti šiuos aukštus aukštakulnius? Tuoj kojas nusilaušiu. Kaip visad Mokslinčės pavardę nešiojant mergina tempėsi savo estetišką portfelį, kuris stebuklingai tiko prie rudų akių šeimininkės šiandieną dėvimos suknelės, aukštakulniai (su, kuriais vos kojos neišsisuko) taip pat pagerino profesorės vaizdą, tačiau jeigu tik galėtų mielai būtų užsidėjusi kokius nors batukus, kurie yra žemesniu kulniuku. Taip pat už Mokslinčės keliavo Debesėlis - fenekas, kuris su savo aštriais dantukai gindavo ją nuo neklaužadų mokinių. Taip viską prisimindama Žana nukeliavo dar keletą metrų ir išvydo vaizdą, nuo, kurio jai pritrūko kvapo. Sala? Hogvartse yra sala? Merginą suviliojo visos olos ant šio žemės lopinėlio, todėl ji ilgai galvojo, kaip gi čia jai nusigauti, nes sušlapti ji tikrai nenorėjo, bet aš gi kerėjimo profesorė. Aš vienu žodžiu galiu nuo savęs nuimti visą vandenį - priminė sau šokoladinės spalvos plaukų šeimininkė. Ji nusiėmė aukštakulnius, vis gi buvo labai brangūs ir gražus. Taip pat portfelį su aukštakulniais vienu lazdelės mostu perkėlė ant žemės lopinėlio, o tada tą patį padarė ir su savuoju augintiniu. Po to mergina žengė žingsnį į vandenį, kuris pasirodo nebuvo toks šaltas, kaip jai atrodė. Žana su malonumu sušlapo iki kaklo, o tada išlipo ant smėlėto kranto.
- Targeo, - ištarė burtažodį, kurį buvusi kerėjimo profesorė mokėjo nuo pirmojo kurso ir, kaip ir buvo aišku buvo sausa, kaip prieš lipdama į ežerą. Po kelių minučių ji pasiėmė savo aukštakulnius ir juos užsidėjo, taip pat pasigriebė portfelį ir paglostė feneką. Padariusi viską ką reikėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti buvusi profesorė pradėjo žvalgytis. Kaip čia gražu - mąstė ji. Taip besižvalgydama bent dešimtį minučių ji pastebėjo kažkokią gyvą būtybę, lyg ir paukštuką ir tarė:
- Sveikas drauguži, kaip laikaisi? Kaip smagu turėti sparnus, tiesa? Gi gali visad nuskristi kur tik panorėjai ir net nesijaudinti ar turi pinigų tokiam malonumui.
Mergina paukštuką paliko skraidyti toliau, o pati vis dar žvalgėsi aplinkui. Jos akys krypo smėlio link ir pastebėjo akmenuką, kuris buvo kažkoks kitoks. Jis atrodė, kaip kryžius, o kadangi Žana buvo krikščionė ir karto jį įsidėjo į apsiausto kišenėlę. Ši vieta turi tiek paslapčių, atrodo, kad ji man skirta, -galvojo kerėjimo profesionalė. Ji vaikščiojo toliau ir stebėjo visokias gėlytes, krūmus ir kitokius augalus. Neišprotėk dėl augalų, kaip Adelė...- kartojo ji sau, tačiau nepaklausiusi savo minučių prisėdo ant smėlio ir pradėjo tyrinėti ryškios raudonos spalvos gėlę, kuri turėjo aštuoniolika žiedlapių ir ryškiai geltonos spalvos viduriuką ant, kurio buvo keli juodi taškeliai. Tie taškeliai sugadina visą vaizdą... Moteris atsistojo ir žvalgėsi toliau, kol pastebėjo kažkokią mergaitę. Ji tyliai prie jos priėjo ir pasisveikino. Tikiuosi, kad labai jos neišgąsdinau.
-
Baisiai atsipalaidavusi grifų gūžtos pirmakursė, pradėjo medituoti ir daryti kažkokius keistus pratimus, meditavo ji užsimerkus. Medituodama Kristina išgirdo profesorės balsą ir labai išsigando.
- La...ba..die...na, profesore. - Sumikčiojusi tarė Kristina.
Tamsiaplaukė pasisveikinus su profesore toliau meditavo ir su kojomis trynėsi į šaltą smėliuką. Ji pastebėjo atsimerkus, kad Žana žiūrinėja visokius augalus, o Kristina taip pat mėgo augalus, gėles, todėl atsistojo ir priėjo prie buvusios profesorės.
- Gražios gėlės, gražios. - Lyg per laidotuves, sukalbėjo Kristina.
Mokinė pamatė ir Žanos mieląjį gyvūnėlį, debesėlį, paglostė jį ir šalia profesorės stebėjo augalus. Kristina visados svajodavo apie feneką, tai buvo jos didžiausia svajonė, nes nuo pat mažens dievino šiuos gyvūnus. Hmm.. aš gi galėčiau pasiskolinti, nieko ta moteriškė nesupras, tiesiog galvos, kad kažkur dingo, taip ir padarysiu, pavoksiu debesėlį.. Kristina labai tyliai į savo didelę kuprinę įsidėjo debesėlį ir užsegė, taip pat padarė kuprinėje orą specialų, kad jis neuždustų.
- Na tai, kaip sekasi? - netikrai nusišypsojusi paklausė mergaitė.
-
- Sveika, Christina, nekaip, bet ką jau padarysi, - nusišypsojo rudų akių šeimininkė. Ji vis dar stebėjo Granger, tačiau nieko jai nesakė ir nuėjo tyrinėti salos aplinkos. Manau, kad būtų verta užeiti į šią olą - galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti mergina. Ji numetė savo portfelį, kurio jai matyt niekada neprireiks ir įėjo į paslaptingą vietą. Ten buvo tamsu, todėl ji ištarė burtažodį Lumos ir buvo šiek tiek šviesiau. Bent jau burti moku - bandė bent kiek pozityviai mąstyti kerėti mokanti Žana. Ji apšvietė dalį olos ir žengė dar kelis žingsnius. Atrodė, kad išvydo visai kitą pasaulį. Ten buvo daug pasislėpusių stebuklų, mažų ir didelių. Ten ji galėjo išvysti viską ką tik panorėjo, tai buvo lyg sapnas. Pradžioje ji oloje pamatė pelėdą ant, kurios buvo užrištas ir paliktas raštelis:
Dovanėlė tam, kuris suras šią pelėdą. Ją pavadinau vardu - Banga, ji visada atsiliepia į šį vardą.
Negaliu jos prižiūrėti, todėl tegul ji būna pas tave rankose.
Žana šiek tiek sutriko, tačiau priminė sau - bet kadangi jau nebeturiu ir darbo, tai laiko paukšteliui turiu. Ji išsinešė badu marintą Bangą į lauką ir tarė:
- Na, va ir pelėdą turėsiu, o kur mano fenekas? Christina, nesakyk, kad paėmei.
Žana susinervino, juk nenorėjo prarasti geriausio draugo. Ji kelias minutes pagalvojo ir tarė:
- Debesiuk, nori skanėsto?
Fenekas greitai iššoko iš iš Christinos krepšio, o Mokslinčė šiek tiek nusivylusi prakalbo:
- Negi vogt iš žmonių augintinius pradėjai?
-
Pamačiusi mergaitė, kad debesėlis iššoko iš jos kuprinės, baisiai išsigando ir pradėjo galvoti ką galėtų iš tos gėdos atsakyti profesorei.
- Tai.. ne, ne, žinokite, tas padarėlis pats į mano kuprinę iššoko, o aš suprantate nieko negalėjau padaryti. - Netikrai šyptelėjo Kristina.
Pamačiusi, kad profesorė dar ir pelėdą iš kažkur gavo, tai išvis už pavydėjo.
- Kam jums tiek gyvūnų?
Kristina priėjo prie pelėdos ir pamatė, kad ji vos išstovi ant kojų.
- Ka..ką? Kas jūsų pelėdai? - Išsigandusi paklausė tamsiaplaukė.
Jau buvo aišku, kas jai atsitiko, nes už pelėdos pasimatė jos katinas iš kažkur ir dar aptaškytas krauju. Jeigu mirs ta pelėda? Mano katinas žudikas? Kristina pasiėmė lazdą ir davė katinui per uodegą, kad daugiau nelystų prie kitų gyvūnėlių.
- Šventas Jeronimai, ką dabar daryti? Aš tikrai nenorėjau, gal ta pelėda dar išgyvens? O jeigu ką aš jums naują nupirksiu, tik prašau nepykite ant manęs!
Grifų gūžtos pirmakursė išsitraukė kažkokių burtininkų vaistų kremo ir su juo net nepaskaičiusi nuo ko vaistas, ištepė pelėdą. Pelėda po vienos minutės atrodė jog pasijuto tikrai geriau, bet vis kas penkias minutes, pas ją krito plunksnos.
- O jeigu teta Žana, pelėda prapliks? O viešpatie aš net nepasižiūrėjau nuo ko čia tie vaistai.
Kristina pradėjo verkti ir toliau verkdama ieškoti kokių nors kitų vaistų nuo katės įkandimo. šakės..
-
Žana buvo šiek tiek susinervinusi, kadangi Christina, kuri buvo viso labo įprasta pirmakursė elgėsi
nežmogiškai ne, kaip burtininkė. Vis gi Granger, merginos naujos pelėdos vos nenužudė, o dar norėjo pavokti ir Debesėlį. Moteris nebegalėjo tylėti, todėl mintyse sudeliojo žodžius į sakinius ir prakalbo:
- Christina, nebelysk prie mano augintinių. Aš pati galiu susitvarkyti, geriau žiūrėk savo augintinį, kuris tikriausiai suėdė kokio nors Hogvartso burtų ir kerėjimo mokyklos mokinio žiurkę. Vis gi esu daug vyresnė už tave, todėl žinau, ką ir kaip daryti su visokio tipo paukščiais ir gyvūnais, taigi man tavo pagalbos neprireiks. Ši pelėda yra marinta badu, dėl to iš jos plunksnos ir krenta. Kai tik turėsiu kokią nors galimybę pamaitinti vargšą paukštį, aš butinai tai padarysiu. Taip pat prašau nelįsti prie mano feneko ir jeigu galvoji, kad patikėsiu tuo, kad Debesėlis pats įšoko tau į kuprinę, tai tu stipriai klysti. Aš jį pažystu, kaip save pačią,
taigi žinau, kad jis tokių kvailų veiksmų tikrai nesiimtų.
Moteris šiek tiek susinervinusi atvėrė savo milžinišką portfelį. Rudaakės akys pasebėjo maišiuką ant, kurio buvo parašyta, kad tai yra pelėdų pašaras, o Žana, kaip tik tokią ir laikė ant rankos. Mergina ištraukė pakelį ir išbėrė sėklas sau ant delno. Aišku, pelėda pirmiausia net neatpažino, kad tai maistas, tačiau po dešimties minučių su snapu pradėjo valgyti pašarą. Po kelių minučių burtininkės delne neliko nė grūdelio maisto, kurį buvo išbėrusi pamaitinti nuskriaustąjį gyvūną, todėl ji ją nuleido ant žemės ir leido paskraidyti kažkur netoli.
Aišku, kad Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė suprato, kad jos fenekas taip užpavydėjo, kad tuoj ausys nukris, todėl ji ištraukė kelis skanėstus ir įmetė į jo nasrus.
- Na, kaip, patenkintas? - vis dar įpykusi ant pirmakursės, feneko paklausė Mokslinčė. Ji atsiduso, vis gi buvo labai sunervinta panelės Christinos, tad norėdama įsitikinti, kad ji nieko nedarys Žanos gyvūnams pridūrė:
- Tikiuosi, kad daugiau nelysi prie mano augintinių, nes tada geruoju tikrai nesibaigs.
Moteris nutaisė ryžtingą šypsenėlę ir atsistojo, ji žengė kelis žingsnius prie ežero ir ten į vėsų vandenį įmerkė savąsias rankas, o jos augintinis įmerkė baltas letenėles. Tuo pat metu prie jos atskrido Banga, kuri ramiai laukė šeimininkės prie jos portfelio, tikėdamasi išvysti dar skanaus pašaro.
-
Išgirdusi grifų gūžtos pirmakursė, kad teta Žana taip supyko ant mokinės, ir pati susipiktino ir atsakė:
- Šiaip tai teta Žana, jus esate visiškai neprotinga, nes pagal jūsų logiką aš nuskriaudžiau tą nukvakusią pelėdą, aš čia viską pridariau tai žinoma, aš ar ne, aš? - Susinervinusi tarė Kristina.
Kadangi profesorė ir mokinė buvo gamtoje, šalia ežero, iš kažkur pradėjo laipioti skruzdėlės, feneko ausytės buvo visos apgraužtos skruzdėlėmis, o mergaitė pažvelgusi į savo kojas iš karto lindo į vandenį ir taip tikėjosi jog skruzdėlės atšoks nuo kojų. Vargšo feneko ausys pradėjo šiek tiek kraujuoti, o prie pelėdos niekas nelindo.
- Šventas Jeronimai! Darykit kažką! Nes čia tuoj visi išlėks į orą!
Mokinė greitai panėrė po vandeniu ir visa šlapia atsisėdo ant kėdės kuri buvo šalia salos medžio. Kadangi jokio pledo nebuvo tad nuo šalčio drebėjo ant tos kėdės ir spoksojo į vargšą feneką. Bent skruzdėlių tų prakeiktų nebėra..
-
Žana nenuleisdama nuo Christinos akių stebėjo ar tik ta pasiutusi mergiūkštė ir vėl neįsigrūs jos feneko į kuprinę, o tada išgirdo žodžius, kurie nugriaudėjo jos širdyje. Kaip jai negėda?- suko galvą Mokslinčė.
- Christina Granger, jūsų augintinis yra jūsų atsakomynė ir už jo veiksmus atsakote jūs. Jeigu prižiūrėtumėte savo gyvūnėlį tokių nesąmonių nenutiktų, -įniršo Žana. Tuo pat metu ji paglostė feneko ausis ant, kurių buvo kelios skruzdžių įkandimo žymės. Burtininkė išsitraukė savo lazdelę ir nutaikė į Debesėlio ausis. Kelias minutes tylėjo ir bandė atsigauti nuo pirmakursės žodžių ir tada sumurmėjo burtažodį, kuris padarė taip, kad augintinis atrodė, kaip naujas. Moteris šį burtažodį pasakė tyliai ne be reikalo, ji nenorėjo, kad Grifų Gūžtos mokinė, kuri buvo viso labo pirmakursė bandytų panaudoti burtažodį ant savo ar kito pirmakursio augintinio, vis gi burtažodis nebuvo vienas iš lengvųjų.
Moteris pažvelgė į dangų, artinosi audra. Tiesą sakant ji nežadėjo kažkur eiti kadangi reikėtų perplaukti ežerą, o per audrą to daryti tikrai negalima. Todėl ji tiesiog atsistojo pasiėmė feneką ant rankos ir nuėjo pasislėpti po ola, kad nebūtų visiškai permirkusi. Pati gali perplauk ežerą, o po lietum pabūt nenori...- nusišypsojo Žana, tačiau suprato, kad kitokių veiksmų imtis ji tikrai nenorėjo. Taip pat burtininkė, net nežadėjo kviesti pirmakursės Christinos pabūti kartu, kadangi buvo ne šiek tiek įsižeidusi. Kaip tokia mergaitė, kaip ji gali taip šnekėti? Negi tai yra taip paprasta? Tegul savo mintis ji pasilaiko sau...- galvojo Žana per rūką galvoje deliodama sakinius. Ji apkabino savąjį augintinį ir žvelgė į dangų, kuriame matėsi tamsūs debesys, kurie pranešė apie stiprų lietų.
-
Vėl girdint kasdieninius profesorių moralus, Kristina užsikimšo ausis mokytojos akivaizdoje ir murmėjo nesąmones.
- Jeigu prižiūrėtumėte savo gyvūnėlį tokių nesąmonių nenutiktų ir bla bla bla - pamėgdžiodama tarė neišsiauklėjusi mergaitė. Kilo baisus vėjas ir matėsi kaip artinosi audra. Kadangi Kristina visiškai neturėjo jokio skėčio, o per ežerą per tokį šaltį perplaukti ji tikrai nesiruošė, todėl sekė paskui kerėjimo profesorę. Profesorė nuėjo link olos, tad Kristina ėjo iš paskos. Matėsi, kad Žana nebemėgo pirmakursės, o grifiukė tikrai nebuvo iš tų vaikų kurie ilgam pyksta ant žmonių burtininkų. Jaunoji Granger atsistojo šalia profesorės ir kadangi oloje iš kažkur buvo žiobariškas arbatinukas, ji pasiėmė jį, įpylė į jį vandens ir užvirino. Mokinė šį kartą norėjo pasidaryti natūralios arbatos, o lauke juk buvo pilna žolelių ar kitokių augalų skirtų arbatai gaminti. Kristina greitai nubėgo iš olos atgal į baisų lietų ir nusiskynė kelias žoleles ir kitokių augalų. Grįžusi atgal į olą, buvo užkaistas jau arbatinukas, tad išsibūrė puodelių ir į juos supylė karšto vandens ir žolelių kartu su kitais augalais. Į arbatą gėrimas visiškai nepriminė, vaizdas buvo toks lyg į vandenį primestum žolių, bet bent buvo šilčiau. Kadangi Žana tikriausiai vis dar pyko ant grifų gūžtos pirmakursės, ji visados turėdavo kuprinėje dauguma eliksyrų ir vienas buvo iš jų, kurį atsigėrus burtininkas pamiršta pyktį kurį kėlė kada nors kitam burtininkui. Kristina supainiojo tą eliksyrą su kitu eliksyru ir įlašino kelis lašus į Žanos puodelį, tikėdamasi jog tai tas eliksyras. Eliksyras kurį buvo įpylusi mergaitė, buvo labai blogas kuris sukelia pykinimą, dar didesnį stresą ir nuo jo įmanoma net gi mirti. Iš kur tas eliksyras pas Kristiną kuprinėje buvo, ji niekaip nesuprasdavo, bet visados galvodavo jog tai yra eilinis eliksyras padedantis nuo nervų. Grifiukė priėjo prie profesorės su dviem puodeliais arbatos marmalo ir tarė:
- Žinau, kad pykstate, bet gal puodelis arbatos per tokį blogą orą padės?- paklausė nusišypsojusi mergaitė.
Na va, gal ji dabar ant manęs nebepyks, bet pala pala užuodžiu iš jos puodelio labai keistą kvapą, ar.. ar tai yra blogasis eliksyras? O ne, va dabar ji mane užmuš..
-
Ar Žana buvo įniršusi ant mergiotės? Be abejonės, ji norėjo į ją paleisti kokius nors kerus, tačiau nenorėjo prisivirti košės. Kadangi Granger buvo tokia nemaloni, o Žana nenorėjo su ja turėti reikalų nesakė jai nei žodžio. Pati pasigailės savo žodžių, kai neatsakysiu nė į vieną jos klausimą - piktai pamanė. Begalvodama ji pažvelgė į dangų, kuriame buvo daug debesų. Šie jai labai patiko, todėl modelis grakščiai atsistojo ir paėmė savo feneką į rankas, o tada išgirdo Christinos klausimą dėl arbatos, kad ir, kaip būtų gaila tikrai negersiu, taip prastai pagamintos arbatos, jau geriau ištversiu be jos -pripažino Žana ir patraukė puodelį toliau nuo savo augintinių ir pačios savęs.
Mergina paėjo kelis žingsnius, kadangi audra jau po truputį rimo. Keli skaidrūs lietaus lašeliai nukrito Debesėliui ant nosies, o tas nusičiaudėjo. Mergina nusijuokė, vis gi nebuvo pratusi matyti čiaudėjančio feneko. Tačiau į tai nelabai kreipė demėsį, ji ramiai ant rankos laikė Bangą, kurią susirado čia, o pelėda jau buvo prie jos prisirišusi ir priėjo prie vandens, dar klias minutes galvodama: gal vis gi negražu su Christina nekalbėti, na, bet ji pati kalta. Vis gi, kaip šauksi, taip ir atslieps. Užsigalvojusi Mokslinčė net ne pastebėjo, kad audros debesys nuskrido šalin, o vietoj jų pasirodė saulutė, kuri spigino savo spinduliais tiesiai burtininkei į akis. Ji pasiėmė visus daigtus ir su savąja lazdele perkelė juos per ežerą, tą patį padarė ir su Debesėliu, o pelėda pati susiprato, kad šlapti nenori. Mergina įlipo į ežerą ir nuplaukė tolyn, kol galų galiausiai nebesimatė nei pirmakursės, nei jos katino.
-
Šalta. Ir šalta taip, kad net teleskopo objektyvas apledėjo. Tik Elliw, žinoma, nebūtų galėjusi pasakyti, kuri teleskopo dalis nušalo, nes žodžio "objektyvas" ji nė nebuvo girdėjusi. Žodžiu, buvo šalta. Ta proga logiškiausia Hogvartso mokinė Elliw išėjo į lauką. Normalu, kad ji iš karto sušalo ir ėmė skųstis. Kadangi daugiau niekam nebuvo įdomu, velsietė skundėsi teleskopui. Ar jam buvo įdomu, ji nežinojo, bet astronomijos prietaisas bent jau teikėsi išklausyti. Ar ką nors atsakė, Elliw nebūtų galėjusi pasakyti, nes jeigu atsakymas ir buvo, mergaitė jį pamiršo.
Klastuolė keliavo ežero link. Ji tiksliai neprisiminė, ar prie Hogvartso iš viso buvo ežeras, bet vis tiek kulniavo tvirtai ir užtikrintai. Jeigu ežero neras, vis tiek kažkur atsidurs, o tai jau ne taip ir blogai. Taigi Elliw ėjo.
Kažkurią akimirką beeidama ji paslydo ir nusivertė ant žemės. O gal buvo teisi, ir prie pilies išties egzistavo ežeras? Ten buvo slidu - šitą iš karto suprato netgi Elliw. Žinoma, tai nieko nepaaiškino (argi ežeras gali užšalti? Jis juk ne teleskopas!), tačiau trečiakursė sugebėjo atsistoti ir keliauti toliau. Suledėjęs teleskopas vis dar buvo jos rankose. Po kažkiek laiko (Elliw negalėjo prisiminti, kiek laiko ji ėjo) mergaitė pasiekė kažkokią keistą sausumą. Velsietė visiškai nesuprato, kas ten yra, tačiau įtarė, kad šioje vietoje teleskopui bus saugiau. Gal jis sugebės netgi atšilti? Tai būtų labai nuostabu, tačiau Elliw nežinojo, ar taip gali atsitikti, o netrukus ji ir neprisiminė, ko ką tik nežinojo. Nė nesistengdama prisiminti mergaitė kuo atsargiau pastatė teleskopą ant žemės ir apsižvalgė. Vis dar nežinojo, kur yra, tačiau viskas buvo ne taip ir blogai. Teleskopas buvo beveik sveikas, Elliw sėkmingai kažkur atėjo, o kad yra šalta, ji jau buvo pamiršusi.
-
Bjaurus šaltis gnaibė pirštus ir Alrisa gailėjosi nepasiėmusi kailinių pirštinių, rastų beklaidžiojant Londono gatvėmis. Todėl sugrubusias rankas teko slėpti apsiausto kišenėse. Grįžti atgal paprasčiausiai tingėjo. O kam klampoti dar bent dešimt minučių pirmyn ir atgal, jei tikslas visai čia pat? Klastuolė dar rudenį buvo užmačiusi vieną nuošalią vietelę sau - salą ežero viduryje, kuri pasiekiama tik valtimi. Žinoma, dabar vandens telkinys buvo apledėjęs, bet ji spėjo, kad niekas ten nesilankys, kai lauke laikosi minusinė temperatūra. Šiandien norėjosi šiek tiek pabūti vienai, atsikvėpti nuo augintinių, mokslų, o svarbiausia - nuo tos kvaišos, kuri kiekvieną dieną nuodijo mintis.
Koja patikrinusi ledą mergaitė nusprendė kelią iki salos tiesiog nučiuožti. Juk šią akimirką ji galinti daryti ką nori, niekas nevaržo nematomais pančiais. Vienas, du ir juodas pavidalas nuskriejo baltai spindinčiu paviršiumi, užpakalyje plaikstantis skvernams. Akys, visą laiką klaidžiojusios po snieguotą kraštovaizdį, pakilo tik gerokai priartėjus prie tikslo. Deja, jos išvydo kažkokią nepažįstamą figūrą.
-Kas per… - juodaplaukė nepatenkinta susiraukė ir pradėjo stabdyti. Svajonės sudužo į šipulius, bet ji išprašys tą žmogų iš salos, kad ir kas jis bebūtų.
Likus keliems metrams Alrisa vos neapsivėmė - pasirodo, tai buvo toji bjaurybė. Ko ji čia atsitrenkė? Kad paerzintų? Jeigu šlykštynė tuojau nepasišalins, man vėl pasidarys bloga. Piktas žvilgsnis užkliudė nekaltai stovintį teleskopą, bet klastuolė astronomijos prietaisą nusprendė pasilikti pabaigai. Beliko tik susitvarkyti su šia nepageidaujama būtybe.
-Ei, besmegene! - paėjusi šiek tiek į šoną ji pagaliau užlipo ant žemės. Pasilenkusi grybštelėjo saują sniego, nors pirštai jau ir taip buvo lediniai. - Nešdinkis! - beveik tobulai apskrita gniūžtė nuskrido link nekenčiamo taikinio.
-
Teleskopas stovėjo ant sta... žemės. Na, ar kažko kieto, kas tikrai nebuvo stalas. Dėl šito Elliw buvo visiškai tikra, bet šią akimirką tai nebuvo labai svarbu. Jai labiau rūpėjo tai, kad aplinkui nebuvo nė vieno žmogaus, taip pat ir tų trijų mergiūkščių, kurias Elliw būtų mielai pamiršusi. Nuostabi velsietės atmintis niekaip neleido to padaryti, tad ji stovėjo prie teleskopo ir svajojo, kaip neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija išnyksta. Deja, kad ir kokia sėkminga mergaitė būtų Elliw, šį kartą fortūna nuo jos nusisuko. Vos tik vaizduotė pademonstravo, kaip trys bjaurios mergiūkštės dingsta, saloje pasigirdo balsas. Ir ne šiaip sau balsas. Tai tikrai buvo viena iš tų bjaurybių. Ji kažką suriko, bet Elliw netrukus jau pamiršo, kas tai buvo.
Klastuolė piktai pakėlė galvą, bet tai padarė tik tam, kad gautų į nosį iš kažko balto. Pirmiausia, žinoma, ji pagalvojo, kad tai teleskopas, tad skubiai apsižvalgė. Didžiausia brangenybė tebestovėjo ant sta... žemės. Įniršusi Elliw žengė žingsnį neLiucijos link, bet užkliuvo už teleskopo ir plojosi ant žemės.
- Tai tu kalta! - kuo garsiau suriko ji, nors jau neprisiminė, dėl ko pyksta. Ir nelabai švelnus smūgis į veidą jau buvo pamirštas. Atmintyje liko vienas dalykas: dėl visko (kad ir kas tas viskas bebūtų) yra kalta tik neLiucija, ir ją reikia gerai pamokyti. Velsietė bandė atsistoti, bet ir vėl už kažko užkliuvo ir išsitiesė ant žemės. Tiksliau, šį kartą pataikė ant teleskopo, tad tiek įskėlė jį, tiek užsigavo pati.
- AUČ! - dar garsiau suriko ji, jau beveik pamiršusi, kad saloje yra ir dar kažkas. Sunkiai dejuodama gulėjo ant šaltos žemės ir dėl visa ko pakartojo:
- Tai tu kalta!
-
Baltas blynas išsitėškė tiesiai bjaurybei į snukį, todėl pelnytai buvo galima pasidžiaugti šiuo laimėjimu. Bet užmigti ant laurų taip pat nebuvo gera idėja, mat mergiūkštės veidas netrukus persikreipė iš įniršio. Reikėjo skubiai imtis tolesnių veiksmų plano, kurio tikslas - užversti ją tokia milžiniška sniego lavina, kad ši neišsikapstytų. Visų pirma, Alrisa siekė, kad objektas nuvirstų ant žemės ir tuomet būtų lengviau įvykdyti savo sumanymą. Laimei, dėka neišmatuojamo šlykštynės protingumo, tuo buvo kuo puikiausiai pasirūpinta. Tiesa, iš pradžių klastuolė išsigando, jog ji bus negailestingai užpulta, tad skubiai lenkėsi paimti dar didesnę sniego porciją. Tačiau viskam išsisprendus tik šyptelėjo.
-Puiku... puiku... - murmėjo, šalimais mokinei rėkiant tą nuobodžią, tūkstančius, jei ne milijonus, kartų girdėtą litaniją. Kol ji bergždžiai bandė atsistoti greta skambant melodingiems traškančio teleskopo garsams, juodaplaukė apsižvalgė. Ieškojo pakankamos krūvos, kuri tiktų prispausti bjaurybę savo svoriu. Aišku, tai negalėjo apsieiti be kerų, bet ji juk trečiakursė - be jokios abejonės, kad susitvarkys. Deja, paieškas trukdė toji pati nuolat aimanuojanti mergiotė, todėl beliko tik prisiartinti ir paspirti į veidą šiek tiek sniego. Paniekos iškreiptos lūpos prašmėžavo kažkur apniukusio dangaus fone bei pradingo, kad kitą kartą sugrįžtų kiek daugiau pasitenkinimo turinčia šypsena.
Alrisa nekantriai pasuko link nusižiūrėtos pusnies. Ištarusi burtažodį tik iš penkto sykio, kai jau stovėjo ant kantrybės praradimo ribos, pakėlė ją. Akys pergalingai sušvito ir klastuolė atsigręžė į gulinčią kvėšą.
-Dabar tau galas.
-
Teleskopas
stovėjo gulėjo ant stalo žemės. Vis dėlto jis gulėjo ne tik ant žemės, jis gulėjo ir po kažkuo. Elliw prireikė gerų kelių akimirkų, kad suprastų: tas kažkas yra ji pati. Tiesa, ji jau buvo pamiršusi, kas čia atsitiko, tad negalėjo suvokti, kodėl astronomijos prietaisas guli po ja. O gal tai ji pati guli ant savo brangenybės?
Deja, velsietė nespėjo išspręsti šio neįtikėtinai sunkaus uždavinio. Teleskopas ir toliau gulėjo, ji taip pat. Bet visas mintis reikėjo skubiai nutraukti: kažkas prašneko. Elliw neprisiminė, kad čia dar kažkas būtų, tad gerokai išsigandusi pakėlė akis. O tada supyko. Iš kur šita bjaurybė čia atsirado? Tai buvo ne kas kitas, o neLiucija - viena iš trijų šlykščiausių mokyklos mergiūkščių! Teliko tikėtis, kad ji neatsivedė su savimi ne neLiucijos ir ne ne neLiucijos. Bet kam jai reikia to daikto, kurį ji laikė (?) netoli savęs.
- Tau visai negerai su galva! - suriko Elliw ir pabandė atsistoti. Pasisekė gal iš trečio karto ir štai - rudaplaukė stovėjo ant kojų ir neapykantos kupinomis akimis žiūrėjo į neLiuciją ir tą neaiškų daiktą. Kad ir kas tai būtų, atrodė pavojingai. Nelaimei (o gal kaip tik laimei), Elliw netruko pamiršti, kas ten turėjo būti ar buvo pavojinga, tad atsargiai žengė žingsnį neLiucijos link. Po akimirkos prisiminė teleskopą, tad nuskubėjo atgal jo pasiimti. Pasilenkusi vos nenusivertė ant žemės, bet šį kartą pasisekė, ir netrukus didžiausia pasaulio brangenybė jau buvo saugiai (?) įsitaisiusi mergaitės rankose.
- Tai tu kalta! - riktelėjo velsietė, nors neįsivaizdavo, dėl ko kaltina neLiuciją. Taip, ji kalta dėl absoliučiai visko! Elliw ketino prieiti prie bjauriosios mergiūkštės ir gerai trinktelėti jai į galvą teleskopu. Deja, nepasisekė. Vos prisiartinusi prie tos neįtikėtinai šlykščios mokinės rudaplaukė paslydo ir nugriuvo tiesiai jai po kojomis.
-
Kiekvieną rytą atsikėlusi Katerina, pirma ką padaro tai pažvelgia pro savo kambario langą. Pro langą ji kiek vieną kartą pamato tolumoje tyvuliuojantį ežerą ir kaip nuo ežero bangų atsispindi saulės spinduliai. Tokiu būdu ji pradeda savo dienos rytą.
Šį rytą tai pat viskas ir vyko. Katerina atsikėlė, išlipo iš lovos ir nuėjo prie lango į ežero puse. Ežeras ramiai bangavo, o saulės spinduliai maudėsi ežero bangose. Mergina pasigrožėjusi kelias minutes nuostabiu vaizdu nužingsniavo ruoštis pamokoms. Kelis žingsnius nutipenusi nuo lango ji sustojo, apsisuko ir grįžo atgal prie lango. Dar kartą įdėmiai pažiūrėjo pro langa į ežerą ir kai ką pastebėjo ko niekada nematė. Ji to nepastebėjo, nes niekada ten to nebuvo. Ji pamatė salą ežero viduryje. Ji nebuvo didelė, bet nebuvo ir maža. Katerina susimąstė. Kaip...kaip ji ten atsirado ? Niekados jos ten nebuvo. Tai kaip ? Na nesvarbu kaip, bet po pamokų būtinai nueisiu prie ežero. Gal ką pavyks... Mergina geroms kelioms minutėm buvo paskendusi savo mintyse. Bet ją iš minčių jūros ištraukė jos kambariokė. Katerina atsipeikėjusi greitai susirinko daiktus ir nukeliavo į pamokas.
Kai baigėsi visos pamokos Katerina nieko nelaukdama nužingsniavo prie netoli esančio ežero. Nuo mokyklos iki ežero tiesė akmeninis keliukas. Mergina būtent juo ir nužingsniavo prie ežero. Katerina iš tolo pamatė prie ežero išstumta laivelį. Kaip atsirado sala tai tikriausiai atsirado ir šitas laivelis. Su juo tikriausiai galima nuplaukti iki salos. Bet man vis tiek neaišku kaip ta sala čia atsirado. O jei aš sėsčiau į valtį ir nuplaukčiau iki salos ? Kaip Katerina galvojo taip ir padarė. Nieko nelaukdama nustūmė valtį į ežero bangas, o po to pati įšoko į valtį. Pasiėmė į rankas irklus ir pradėjo irkluoti. Tai po truputį tolo nuo kranto, bet vis artėjo link salos. Kol Katerina priplaukė salos krantą pradėjo temti. Reikia greičiau čia apsižiūrėti ir grįšti atgal nespėjus saulei nusileisti. Nenoriu, kad mane kas nors pastebėtu. Tad mergina greitai iššoko iš valties. Tada valtį išstūmė į krantą, kad nenuplauktu kol ji vaikštinės po salą. Kai viską padarė apsisuko ir pažiūrėjo į toli. Prieš akis pamatė didelis ir pavojingas džiungles. Iš nuostabaus vaizdo mergina garsiai išreiškė savo mintis :
- Džiunglės ? O ne galėjo kažko kito būti ? Būtent džiunglės kuriose slypi begalė pavojų.
Mergina nebuvo itin drąsi, bet nebuvo jau tokia ir baikšti. Ji neišsigando džiunglių ir jose slypinčių pavojų. Ji tvirtu žingsniu žengė į džiunglių giluma. Vaikščiodama po džiungles ji pamatė išmėtitas nuotraukas. Tuose nuotraukose buvo vienas ir tas pats žmogus. Jaunas, šviesiai plaukais, giliu žvilgsniu, aukštas. Iš jo aprangos galėjom spręsti, kad jis gyveno šioje saloje. Katerina laikydama rankoje nuotraukas keliavo toliau. Ir rado dar viena nuotrauką, bet ant jos buvai kai kas parašyta. Katerina garsiai perskaito :
- Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai - pasaulyje nebebus ko bijoti. Ir ką tai galėtu reikšti ?
Mergina visiškai nesupratusi šių žodžių reikšmės ėjo toliau. Po kokių dešimt minučių ėjomi ji rado dar vieną nuotrauką ir ant vėl tai pat buvo kai kas užrašyta. Katerina tai garsiai perskaito :
- Priėję pabaigą, žmonės juokiasi iš baimių, kurios kankino juos pačioje pradžioje. Ką tai reiškia ? Kokia pabaiga ? Kokios baimės ?
Mergina perskaičiusi tekstą parašyta ant nuotraukos pakėlė akis ir pamatė kaip stovi ant salos kranto. Nors prieš nuotrauką paimant ji stovėjo džiunglių viduryje. Kas čia vyksta ? Aš jau nieko nebesuprantu. Manau man laikas grįšti. Katerina nieko nelaukdama grįžo prie valties ir nuplaukė atgal į mokyklą. Ten ji jautėsi tikrai saugiau nei saloje. Kai atplaukė į mokyklą jau buvo sutemę ir reikėjo visiems grįšti į kambarius. Mergina grįžo į kambarį ir nuėjo miegoti, nes buvo labai pavargusi po dienos nuotykių. Kita ryta Katerina atsikėlė ir priėjo prie lango. Ilgai ir įdėmiai žiūrėjo pro langą, bet salos ežero viduryje ji jau nebematė.
-
Kad ir kaip norėjosi išgerti, Matthew to nedarė. Pažadėjo sau daugiau mokinių (ypač Dori Mendel) akyse įkaušęs nesirodyti. Laikas, kol vaikai lakstė po Hogvartsą ir jo apylinkes, siaubingai prailgo. Vis dėlto profesorius, užuot ištaisęs spėjusią išaugti namų darbų krūvą, nutarė pamiegoti. Atsibudo kaip tik laiku, kad spėtų nulėkti į galutinį varžybų punktą - salą ežero viduryje.
Laimei, valtelė buvo vietoje, tad profesorius be vargo nusigavo į reikiamą vietą. Ten paklojo keletą pledų ir išsitraukė vaišes, kurias sudarė keletas pyragų, moliūgų sultys, sveikuoliški sausainiai bei, žinoma, populiariausi vaikų mėgstami saldainiai - visokio skonio pupelės bei šokoladinės varlės.
Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad besivaržantys mokiniai bent kiek mėgaujasi šiuo užsiėmimu. Jam pačiam atrodė, kad tai yra labai neblogas komandos formavimo būdas, bet ką ten gali žinoti? Argi šiais laikais paaugliams iš viso kas nors patinka? Bent jau jis, Matthew, tikrai nesugebėjo įtikti. Stengėsi būti geras tėtis bei daryti įdomias ir originalias pamokas, tačiau vis tiek mokiniai nebuvo patenkinti. Tai buvo kiek liūdinanti mintis, kuriai kažkokiu būdu reikėjo nepasiduoti. Ne, dabar bus smagu. Jie ramiai pavalgys, paplepės, pasidžiaugs dalyvaujančiųjų pasiekimais. Galbūt klastuoliai pagaliau supras, kad Matthew nėra toks jau nevykėlis? O ką daryti, jeigu aš esu nevykėlis? susimąstė Turner įsitaisęs ant vieno iš pledų. Nekantriai laukė, kada čia pasirodys mokiniai. Šiek tiek prisibijojo, kad jeigu tai artimiausiu metu nenutiks, jis ir vėl nueis miegoti. Smėlis buvo pakankamai minkštas, kad tai padarytum. Atrodė pernelyg viliojančiai.
Suprasdamas, kaip nevykusiai atrodytų, Matthew atsistojo ir pradėjo lėtai vaikščioti salos pakrante.
((Laikykit, kad Matthew mokyklos krante kiekvienai komandai paliko po valtelę))
-
Klastuolė galutinai įsitikino, kad bjaurioji bendrakoledžė nėra nusiteikusi numirti ir sunkiai atsiduso. Laimei, šioji nebuvo skystablauzdė bei prisiartinusi pasiėmė užuominą. Lengva šypsena slystelėjo veidu, kai paaiškėjo, kad kita stotelė bus paskutinė. Nebedaug liko kęsti su ta kvaiša. Džiaugėsi stodamasi Alrisa, sekdama šįsyk niekur neskubančią partnerę. Tai pasirodė keista, nes praeitą kartą ji skuodė lyg akis išdegusi. Tarsi būtų išanalizavusi visus veiksmus, pasakytus žodžius ir iš to pasidariusi atitinkamas išvadas. Deja, juodaplaukė buvo toks žmogus, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti.
-Ei, tu! Judinkis! Gal ten bus galima pavalgyti... - pralenkusi mergiotę suburbėjo. Akimirką bandė prisiminti užuominą, tačiau netrukus tiesiog gūžtelėjo pečiais - kryptis buvo duota. Taigi, išsiveržusi į priekį ji pasiekė ežero pakrantę, prie kurios plūduriavo keletas pririštų valčių. Pakėlus galvą subolavo sala. Tapo aišku, kad ten ir reikia plaukti. - Na, gyviau! Gyviau! - dar paragino.
Vis dėlto neilgai lūkuriavo, todėl Alrisai neteko numirti iš bado. Pradžioje tikėjosi, kad valties nereikės irkluoti, nes bus užburta, bet to laukti iš nemokšos profesoriaus buvo itin kvaila. Taigi, teko paimti irklus ir sunkiai plūktis su jais. Neprašė šlykščiaplaukės pagalbos, nes neabejojo, kad toji ne tik nepadės, bet dar labiau viską sugadins. Tad visiškai išsekusi, tačiau nepalūžusi klastuolė pasiekė salą.
Dvėsuodama ji nuropojo ant pledo ir išskėtusi rankas bei kojas nugriuvo ant jo.
-Uf... Nebesportuosiu iki kitų metų... - atsiduso mokinė. Užsiauginau pakankamai raumenų per šitą nesąmoningą renginį, kad galėčiau duoti kam nors į snukį. Dėl šios priežasties pagaliau kilstelėjo galvą ieškodama nevykėlio Matthew, bet vietoj to pamatė... maistą! - Oooooo... - išsprūdo kitas atodūsis, šįkart kur kas džiaugsmingesnis.
Keturpėsčiomis juodaplaukė pasiekė gretimą pledą ir pradėjo puotą.
-
Dvi klastuolės - Dori ir Levanda - priėjo prie ežero kranto. Tenais Dori pamatė valtis. Kažkas buvo pirmesnis už jas ir šiuo metu plaukė, bet kas, Mendel negalėjo pasakyti, neįžiūrėjo.
- Na, nors nesam pirmos, bet tikrai ne paskutinės, - šyptelėdama pasakė raudonplaukei.
Šalimais buvo dar nemažai valčių.
- Gerai, sėskime.
Bendrakoledžės susėdo į valtį ir pradėjo plaukti. Mendel tikrai neketino to daryti žiobarišku būdu, tad pabandė irkluoti kerais. Pavyko, merginos artėjo salos link, bet kartais valtis norėdavo pasukti į kitą pusę, o kartais aptaškydavo, tačiau svarbiausia, kad vis tik klastuolės judėjo priekin ir daugiau ar mažiau salos pusėn.
Kai Mendel išlipo iš valties, iškart nupėdino prie profesoriaus Turner.
- Šauniai sugalvojote, profesoriau! - nuotaikingai tarė.
Dori nuotaika išties buvo pasitaisiusi, juk ryte trylikmetė jautėsi itin liūdna ir neentuziastinga. Tačiau gerą nuotaiką sugadino dvi personos, kurios būtent ir sugebėjo pralenkti Mendel ir Marchetti. Tai buvo dvi didžiausios trečiakursės priešės - bjaurioji Sofi, su kuria mergaitė konfliktavo po kvidičo rungtynių, ir šlykščioji Alrisa, kuri Dori praeitais metais užbūrė dantų augimo kerais.
- Ei, dvi vištos! Atlikot kartu užduotį, susiporavot? - vaipėsi Dori. - Dvi Klastūnyno baidyklės vienoje valtyje, geriau eikite slėptis po lapais! - sušuko. - Arba mes su Levanda kaip reikiant jums įkrėsime! - aukštai iškėlė galvą.
Dori didžiavosi, kad yra draugijoje su Levanda, kuri ne tik buvo vyresnė, bet ir koledžo kvidičo komandos kapitonė. Tačiau nebuvo tikra, kaip merginai patiks paskutiniai Melden žodžiai, todėl tyliai prabilo:
- Ee... Aš neapkenčiu jų abiejų, - atsiduso. - Tikiuosi, nei viena jų nėra tavo draugė, - sunerimusi žvilgtelėjo į raudonais plaukais dengiamą galvą.
-
Marchetti veidas kiek apniuko, supratus, jog jos ne pirmos pasiekė tikslą. Nepaisant kelių nesklandumų: pasibastymo kieme ieškant pro langą išskridusio lapelio, burtų neveikimo ir to netyčinio užklydimo į Didžiąją salę pasistiprinti, jos pakankamai lengvai įveikė visas užuominas. Žinoma, dėkoti reikia Dori, kuri vienintelė iš tikrųjų tuos lapelius skaitė. Mendel buvo protas, o aš... raumenys?
Vos tik penktakursė negrabiai išlipo iš valties, jos akys užkliuvo už šokoladinių varlių. Pirmame kurse, jų visada parūpindavo tėtis su kitais siuntiniais, tačiau paskutiniu metu Levanda retai susilaukdavo iš jo kokios žinios, tad ir šokoladinės varlės pasidarė retenybė. Mergina norėjo klauptis ant pledo ir pradėti viską ryti, mat bastymasis po pilį ir kiemą kaip reikiant patuštino jos maisto atsargas pilve, tačiau santūriai susilaikė. Kaip gi dabar atrodys it kiaulė pripuolusi prie saldumynų?
Jausdamasi kiek nejaukiai, Levanda stovėjo kaip įbesta į žemę ir stebėjo Mendel, kuri už jas abi pažėrė komplimentą profesoriui. Tiesą sakant, nors ir buvo sunku tai pripažinti, ši užduotis jai visai patiko, ne vien dėl to, jog klastuolės prisivalgė keksiukų su mėlynėm, bet ir todėl, kad galėjo bent trumpam pamiršti besikaupiančią krūvą namų darbų ir visą chaosą, susijusį su Juzefu.
Dori, pradėjus tūžmingai kalbėti apie Sofi ir Alrisą, raudonplaukės antakiai beveik siekė plaukų liniją. Kompanionė tarsi persimainė ir iš šiltos, draugiškos klastuolės tapo kandi ir šalta. Tiesą sakant, tai ne pirmas kartas, kai Levanda pastebi tokį staigų jos charakterio pasikeitimą, tačiau, matyt, kad ir kiek kartų su tuo susidurs, ji nesugebės prie to priprasti. Šiaip ar taip, penktakursė suprato, kad reikia geriau Dori prieše netapti.
-
Ir kas jei darosi. Tai miega, tai dabar jau skuba. Sofi niekaip neperprato klastuolės motyvų. Turbūt ji specialiai darė viską priešingai. Bet kaip buvo smagu. Juk raudonplaukė tikėjosi, kad tas nevykėlis susipras ir tiesiog pasakys: ačiū, ate. Ir tai būtų daug geriau negu valtys ir jėgos tam atiduotos.
Toji bjaurybė irklavo valtį. Ir net nematė, kad tai daro ir Sofi. Buvo sunku, bet viskas buvo kaip ir neblogai iki išgirsto čaižančio Dori "Ei, dvi vištos!". Ji išlipo iš valties. Tiek Dori žodžių ir užteko.
- Ei, kvaiša, šaipydamasi iš kitų tik parodai, kad esi dar bukesnė!- ištarė tai ramiai, be emocijų. Bet varžovė nesiliovė. Ji išgirdo sekantį Dori ištartą sakinį ir pratrūko,- Besarmate tu! Darai gėdą visam Klastūnynui! Aš tokia miela, aš tokia šilta!- mėgdžiojo pabaisą,- Tu - tik pasipūtusi grifė!
Nežinau - ar pasakyti tai jai? Gal nereikia.
- Manau jog ta Levanda, nelabai ir mėgsta tos Dori. Juk ji, tokia prielipa, o tokia kaip Levanda...Nors ir tai turbūt netiesa, bet...Oi,- nors kalbėjo tyliai ir taip, kad niekas neišgirstų, vis tiek, ji tik dabar suprato, kad tai ne jos mintys. Ji tikiuosi neišgirdo.
Nieko neprisimenu...reikia atsiminti...taip...ne...A...kažkas ir raidės a...Aldona? Nu ką aš čia nusišneku. Tikrai ne. O gal? Sofi bandė prisiminti partnerės vardą, kad nebūtų taip gėda prieš tą girtuoklį. Ali...Alri...taip...Alrisa. Taip. Tikrai Alrisa.
Taigi, Sofi su menama Alrisa atvyko pirmos ir kai išlipo iš valties ir susiginčyjo su pabaisa Dori jai jau neberūpėjo niekas. Nei maistas kaip Alrisai. Nei pasveikinti profesorių.
- Negi aš viena manau, kad taip tik dar daugiau pažinom vienas kitą ir dėl to mes dar labiau vienas kito nekenčiam. Negi vienintelė manau, kad tai bloga mintis,- kalbėjo tyliai. Galiausiai jai atsibodo kalbėti. Pavargo. Pilvas, kuris dar labiau urzgė norėjo ėsti, tad Sofi patraukė prie maisto. Tik, kad šį kartą sausainių nevalgė.
-
Kaip ir reikėjo tikėtis, Sofi iškart sureagavo į Dori replikas. Tamsiaplaukė jau gniaužė burtų lazdelę, esančią kišenėje, nes bet kurią akimirką galėjo jos prisireikti. Iškalbėjusi monologą Barbierato patraukė maisto link. Ar Dori tylės? Žinoma, kad ne! Ji turi atsikirsti! Eis iki galo!
- Ką tu čia tauški, besmegene! - sušuko žiūrėdama į Sofi. - O kas tave mėgsta? Nejaugi Levanda? - žvilgtelėjo į penktakursę. - Tai tu čia prielipa, ne aš, nes tu bandai prie Levandos klijuotis tikriausiai dėl to, jog ji yra kvidičo komandos kapitonė! Deja, nepadės, jei esi nevykusi kvidiče, tai nevykusi būsi visur, nesvarbu, su kuo bendrausi, o štai man nieko vaidinti nereikia, aš šimtą kartų geresnė už tave! Ir už tavo ėdrūnę draugę! - metė žvilgsnį į Fuentes.
Regis, tos dvi nusprendė papuotauti. Iš tikrųjų vaišės, žinoma, labai domino Mendel, tačiau su Levanda jos jau kaip reikiant prisikirto ryte. Aišku, ir dabar trylikmetė neatsisakytų skanėstų. Turner buvo parūpinęs sausainių, pyragų, visokio skonio pupelių ir net šokoladinių varlių. Viliuosi, ne mano dovanotos? Būtų nemandagu! Tikiuosi, mano dovanotas suėdė prie vyno. Labiausiai Dori akį traukė moliūgų sultys, nes ji labai norėjo atsigerti. Bet tegul šitą mažvaikių titulą pelno Alrisa ir Sofi, o Dori pavaidins, kad skrandžio pildymas jai nerūpi.
- Furnunculus! - suriko nutaikiusi burtų lazdelę į Sofi. - Furnunculus! - pakartojo taikydama į Alrisą.
-
Levanda, vis dar stovėdama kiek atokiau ir protarpiais dirsčiodama į šokoladines varles, nugirdo tulžingą Mendel balsą. Net nenutuokė, ką Sofi išrėžė jos partnerei, bet, iš kitos pusės, nelabai ir norėjo žinoti, mat Dori reakcija buvo nepakartojama (iš tikrųjų, negalėtų Marchetti jos atkartoti).
Tik kiek vėliau, raudonoj makaulėj šmėstelėjo mintis, jog klastuolės pykstasi dėl Levandos. Jos ego, žinoma, buvo pamalonintas. Ji, jei nebūtų tokia įsitempusi, gal net šyptelėtų iš tos laimės. Sofi ir Dori, it du princai ant balto žirgo, rėžė pilnus kandžių žodžių monologus, bandydamos išsiaiškinti kuri iš jų yra penktakursės prielipa.
Marchetti pajautė pareigą įsikišti ir kiek numalšinti kilusį chaosą. Juk ji buvo vyresnė ir, negana to, abi merginos buvo jos kvidičo komandos žaidėjos. Tačiau bendrakoledžės atrodė kaip reikalas susinervinusios, tad ji net nežinojo, kaip čia gražiau būtų galima įsiterpti. Jau kas kas, bet Levanda gauti į makaulę tikrai nenorėjo. Pakako ir rupūžės grifės.
Merginai lėtai artinantis prie tamsiaplaukės, lyg ši būtų koks laukinis, įkasti galintis gyvūnas, jai prieš akis sušmėžavo burtų lazdelė. Dori paleido velnias žino kokius kerus, apie kuriuos Levanda nebuvo girdėjusi. Žinoma, žinant jos gebėjimus naudotis lazdele, nebuvo nieko keisto, tačiau klastuolė kiek sunerimo, jog Sofi gali susižeisti.
- Klausyk, nesinervink taip, juk netoliese Turner, - bandė sušvelninti esamą situaciją, šnabždėdama Dori į ausį ir vildamasi, jog ši vėl nepaleis kerų į ketvirtakursę.
-
Alrisa nekreipė dėmesio į nieką pasaulyje, išskyrus, žinoma, maistą. Kai ji su pasimėgavimu dorojo antrą pyrago gabalą, staiga kažką išgirdo. Ir tai visai nenudžiugino - balsai buvo kupini neigiamų emocijų. Kas čia dabar vyksta? Suirzusi mokinė pakėlė galvą, norėdama viską išsiaiškinti bei nutraukti tą nepakenčiamą rėkimą. Su kaupu užteko laiko su ta šlykščiaplauke. Deja, išvystas vaizdas nenudžiugino, net saldus kepinys burnoje apkarto. Akys akimirksniu apsiniaukė, sužinojusios, kad toji bjauri klastuolė turėjo pakankamai įžūlumo sulyginti ją su kvaiša. Negana to, dar pavadinti ja drauge! Vis dėlto pro ausis praslydo panaudotas kandus įvardinimas, kurio Alrisa, tiesą sakant, nebūtų atsisakiusi.
-Kaip tu drįsti mane gretinti su ta bjauria mergiūkšte! Pasiimk tik tu ją, man nuo jos jau galva sprogs. - piktai paprieštaravo.
Nelaimei, neseniai pasirodžiusi priešė buvo nusiteikusi kautis tarsi koks bulius, pamatęs raudoną spalvą. Tikriausiai taip ir buvo, mat partnerės plaukai švietė iš tolo, tik ir viliojo visokias kraujo ištroškusias mergiotes. Rodos, likimas pasigailėjo Alrisos, nes netikėtai paleisti kerai pirmiau nuskriejo į nelaimės draugę (tai dabar jau draugė, ar ne?), taip duodami sekundę pasiruošti. Tiesą sakant, nebuvo jokio ruošimosi: nieko nelaukdama klastuolė tiesiog puolė ant žemės. Vylėsi, kad išvengė jų. Mintyse net nepaspėliojo, ką galėjo reikšti tas burtažodis, kai ji susivokė, kad reikia pulti pačiai. Tačiau klastuolė nebuvo puiki kerėtoja, tuo labiau nežinojo jokių įspūdingų bei naudingų dalykėlių šioje srityje.
-Lumos Maxima! - sušuko pirmus pasitaikiusius žodžius, prieš tai prisidengusi veidą rankove. Nors buvo diena, kerai suveikė puikiai - jie šimtus, jei ne tūkstančius kartų pranoko paprastą elektrinę lemputę. Pro mažytį vokų plyšelį skverbėsi stipri šviesa. Beliko viltis, kad priešė apaks ir bus galima ramiai valgyti toliau.
-
Po kurio laiko buko vaikščiojimo pradėjo atrodyti, kad užmigs netgi šitaip. Turner niekaip negalėjo suprasti, kodėl jam taip norisi pasnausti, bet nieko negalėjo padaryti. Kai pagalvoji, juk dar tik mokslo metų pradžia… Kas bus vėliau, kai mokiniai galutinai išsekins ir taip menką profesoriaus kantrybę? Ar šie mokslo metai bus tie, kurių jis galų gale neištvers? Visko gali būti. O kol kas reikėjo sulaukti, kol jaunimas pasirodys saloje. Klastuoliai tikrai buvo pakankamai protingi, kad išglaudytų pakankamai kvailo profesoriaus užuominas.
Vis tik ilgainiui pradėjo atrodyti, kad taip nėra. Niekas nesirodė. Nei dalyviai, nei tingesni moksleiviai, kurie renginyje dalyvauti nepanoro. Eilinis atodūsis paliko Turner lūpas, kai pagaliau pasigirdo ilgai lauktas garsas - kažkas atplaukė. Mintyse melsdamasis, kad tai būtų būtent tie, kurių jis čia laukė, Matthew atsisuko ir nudžiugo: tai buvo dvi Klastūnyno mergaitės.
- Sveikinu, pasirodėte pirmos, - draugišku tonu pratarė jis. Kažkodėl nustebo, kad Dori nebuvo tarp tų, kurios “laimėjo”. Vis tik svarbiausia buvo, kad bent viena pora sėkmingai įveikė užduotį ir atsirado saloje. Profesorius nespėjo pasiūlyti užkąsti ar atsigerti, kai Fuentes pati pripuolė prie maisto. Herbologui teko pasistengti, kad nepradėtų kikenti. Kol kas viskas buvo gerai.
Kol kas.
Matthew nespėjo susigaudyti, kas atsitiko, bet staiga prasidėjo tikras karas. Tą akimirką, kai Mendel su Marchetti atsirado saloje, Turner, ko gero, buvo kažkur išskridęs. Dabar atsitokėjęs pamatė, kad keturios mergaitės nėra nusiteikusios draugiškai viena kitos atžvilgiu.
- Ei, ei! Kas čia vyksta? - griežtai paklausė Turner prieidamas prie jų. Teko skubiai išsilenkti kažkokių kerų. Argi jie čia to susirinko? - Mendel!
Aišku, kas gi kitas galėjo sukelti šitą chaosą?! Greitai priėjęs prie juodaplaukės čiupo jai už lazdelę laikančios rankos.
- Arba apsiramini, arba sėdėsi arešte iki mokslo metų pabaigos, - burbtelėjo profesorius. - O kelionę pas direktorę jau užsitarnavai. Ką tu sau leidi, ką?
Matthew nužvelgė kitas mergaites ir vėl atsisuko į Dori. Panašu, kad ji ir vėl pridarė problemų. Neatsistebėdamas mokinių įžūlumu, Turner dar kartą atsiduso. Maža rankutė vis dar buvo stipriai spaudžiama jo delne.
-
Levanda kažką pradėjo šnabždėti Mendel į ausį, kad reikėtų nesinervuoti, kad netoli yra profesorius Turner.
- Nusispjaut man ant to Turner, - piktai, bet tyliai pasakė Dori. - Tegul žiūri, kad pats kokių kerų negautų, - primerkė akis.
Dori žiūrėjo, kaip jos paleisti kerai skrido į Alrisą, bet ši, deja, spėjo pasilenkti. Tuomet Fuentes šovė šviesos blyksnį į aplinką ir trylikmetė sekundėlei pasimetė. Nejau toji kvėša bando gintis šitokiu burtažodžiu? Tamsiaplaukė buvo bepajuntanti artyn ateinančią, turėjo pripažinti, stiprią šviesą, tačiau prieš tai garsiai suriko:
- Protego!
Siųstą šviesą nuo Dori ir Levandos atmušė prietemą sukūrusi energijos siena. Nors aplinkui viskas švietė ir akino, šių dviejų klastuolių rega buvo apsaugota. Mendel veide pasirodė pasididžiavimas. Tiesą pasakius, ji turbūt pirmą kartą su kažkuo besilaidydama kerais sugebėjo burtus atmušti, o ne nuo jų tiesiog išsisukti. Tai buvo asmeninis klastuolės pasiekimas.
Dori jau norėjo vėl bandyti šauti kažkokius kerus į tą bjaurią bendrakoledžę, tačiau pajuto, kaip profesorius sugriebė ranką. Jis buvo piktas, pradėjo bartis. Dori norėjo pradėti aiškintis, kad tai tos vėplos viską pradėjo, tačiau susivokė, jog iš tikrųjų tai ne. Kodėl kilo konfliktas? Dėl Merlino barzdos, juk ne kas kitas, o Dori užvirė visą šitą košę. Ir dar be priežasties. Ar prieš nepilną mėnesį po svarstymo Magijos Ministerijoje ji nepasižadėjo, kad mokykloje šiais metais bus šilkinė? Bet vos tik pamačius Sofi ir Alrisos veidus Mendel apėmė toks pyktis... Pačios kaltos, kad čia atėjo! Kurių galo toms kvaišoms reikėjo joms rodytis saloje ir viską sugadinti? Ar negalėjo paėsti virtuvėje?!
- Gerai jau gerai, - atsakė profesoriui. - Atsiprašau.
Ar trečiakursė neturėjo pasiusti ir ant profesoriaus? Kaip ir turėjo, bet kažkodėl nepasiuto. Matthew pakankamai tvirtai laikė Dori už rankos. Norėdama ją ištraukti kita savo ranka Mendel paėmė profesoriui už riešo ir turėjo planą išsilaisvinti, tačiau vietoj to, kad bandytų atplėšti jo pirštus, mergaitė instinktyviai paglostė Matthew plaštaką. Tą pačią akimirką atmintyje sušmėžavo vaizdiniai, kaip Dori leido laiką su savo tėčiu, kaip įsikibusi į jo ranką vaikščiojo Londono gatvėmis ir jautėsi tokia saugi, kaip už mūro. Grįžo rytinė nuotaika, kuri buvo suknista.
Mendel labai sutriko. Akyse jau norėjo pradėti tvenktis ašaros, bet ji susilaikė. Tą ranką, kuria glostė, greitai patraukė, o įkalintąją truktelėjo iš visų jėgų ir liko laisva. Tikėjosi, kad niekas nepastebėjo to, kas įvyko, o į profesorių pažiūrėti bijojo: ką jis dabar apie ją pagalvos?
- Žinai, gal einam užkąsti, - tarstelėjo Levandai ir pati patraukė prie vaišių.
-
Sofi net nespėjo užkąsti, o Dori jau darė visokias nesąmones. Raudonplaukė sunkiai susivokdama bandė viską apgalvoti. Visų pirma, tai Dori paleido į Sofi kerus ir dėl to pasidarė dar didesnę mažvaikė. Votys? Ar supranti kaip tai šlykštu. Dviguba nauda man. Dori nepataikė. To ir reikėjo tikėtis. Nevykėlė. Sofi vėl galvojo rėženti pamokslą, bet susilaikė. Prie viso to ji gavo ir pelnytą bausmę. Trečia nauda Sofi buvo ta, kad Levanda pradėjo pamažu baisėtis tos mažvaikės elgesiu.
Staiga akinanti šviesa pradėjo šviesti į Sofi akis. Alrisa kažką paleido, o Dori lyg ir (deja) atmušė. Visko buvo per daug ir Sofi kol kas tiesiog ramiai kramsnojo Turner atneštas varles. Mergina stengėsi sulaikyti pyktį. Manė jog jis tuoj tuoj išsiverš ir ji pradės kankinti panelę Dori su Imperio kerais. Na gal ne taip žiauriai. Sofi pradėjo regsti planą.
Vėliau ji praėjo pro Dori. Norėjo, kad ji manytų jog šiaip sau. Ji manė jog jai pavyko. Praeidama ji tyliai šmestelėjo kerus.
- Densaugeo,- sušnabždėjo. Jeigu kas ir girdėjo tai tik skruzdėlės. Gal ir nebus didelės žalos, bet ji tikrai pasimokys.
Klastuolei šovė mintis, kad Alrisą su ja gali suvienyti neapykanta Dori. Ji nenorėjo padlaižiauti, ne. Ji tik norėjo turėti tvirtą užnugarį kai kurioms situacijoms. Tad ji nieko nelaukus priėjo šalia Alrisos ir tyliai vaizdavo, kad kalbasi su savimi:
- Tikra psichinė ta Dori.
Pasakė tik tiek.
-
Kaip visada, penktakursės smegenys veikė kiek per lėtai, kad sugebėtų padoriai orientuotis tokiame įvykių sūkuryje. Merginai vos mirktelėjus, Mendel jau atmušinėjo kažkokius kerus, paleistus vienos iš "priešių", kol Marchetti stovėjo įbesta kaip kuolas į žemę.
Klastuolę partnerė vėl sugebėjo nustebinti, atsiprašiusi profesoriaus, dėl viso šio "nedidelio nesusipratimo". Levanda jau pradėjo įprasti prie maištaujančios Dori įvaizdžio. Pastaruoju metu, ji atrodė pasitikinti savimi ir toli gražu nekreipianti dėmesio į klastūnyno vadovo pastabas. Žinoma, kas iš tikrųjų dėjosi trečiakursės galvoje, ji neturėjo žalio supratimo.
Merginoms pagaliau priartėjus prie maisto, raudonplaukė nesusilaikė nepripuolusi prie šokoladinių varlių. Tačiau, vos atsikandusi pasprukti bandžiusios varlytės, suprato, kad įsivaizdavo kur kas įspūdingesnį ir ryškesnį skonį, nei dabar pajuto. Pirmoji klastuolės galvoje šmėstelėjusi mintis - šokoladinių varlių gamintojai pakeitė receptą. Tačiau kiek vėliau jai toptelėjo, jog ji paprasčiausiai iš jų išaugo. Norėdama atsikratyti nejaukaus ir kiek nostalgiško jausmo, ji pakėlė akis į kompanionę.
- Galvojau, jog esu kur kas labiau išalkusi, nei iš tiesų. Matyt..., - nespėjusi baigti sakinio Marchetti sugriebė tamsiaplaukę už plaukų ir smarkokai juos timptelėjo žemyn.
-
Dori kartu su Levanda pėdino prie vaišių. Čia išties buvo įvairių skanėstų. Levanda atsikando šokoladinės varlės, tačiau trečiakursei jau bloga nuo jų darėsi, tad jos akys nukrypo į pyragėlį. Pyragėlis atrodė labai gardžiai. Mendel spėjo, kad jis tikriausiai bus aplietas apelsinų glaistu, nes viršus buvo oranžinis. Regis, matėsi ir migdolų. Turėtų būti skanu, pamanė.
Tačiau prieš paimant pyragėlio gabaliuką pro Dori praėjo Sofi. Tamsiaplaukė sugniaužė burtų lazdelę, kurią jau buvo įsidėjusi į kišenę, nes buvo labai didelė tikimybė, jog ta kvaiša bandys keršyti už į ją paleistus kerus, nors Dori, deja, kaip ir į Alrisą, į Sofi taip pat nepataikė.
Bet Barbierato, regis, praėjo pro šoną be konfliktų tęsimo, ir Mendel akys vėl nukrypo į išsvajotąjį pyragėlį. Tada Levanda pradėjo kažką sakyti, bet nebaigė - paėmė Dori už plaukų ir ėmė tempti žemyn. Nesupratusi, kas vyksta, trečiakursė pasilenkė. Ar Levanda prisiminė kvidičo rungytes, kai Dori netyčia ją apkūlė, ir sugalvojo atkeršyti? Dėl Merlino barzdos, po metų laiko? Juolab, kad merginos jau buvo kaip ir tapusios draugėmis.
Tačiau kitą akimirką Dori viską suprato: Levanda ką tik ją išgelbėjo nuo Sofi slapta paleistų kerų, kurie dabar praskrido tiesiai pro viršugalvį. Ta bjaurybė, žinoma, negalėjo tiesiog praeiti pro šalį! Pabandė kerėti, kai Mendel nesitikės.
- Ačiū, - tarė Levandai. - Jei ne tu, būčiau papuolusi.
Trylikmetė atsistojo ir piktai žvilgtelėjo į Barbierato.
- Nemaniau, kad esi tokia bailė, Sofi. Iš pasalų keri tik nevykėliai.
Ar Dori buvo kilęs noras vėl traukti burtų lazdelę ir pradėti svaidytis užkeikimais? Žinoma. Tačiau Mendel žvilgtelėjo į profesorių ir šį kartą nusprendė nebetęsti. Ji atsiduso ir pažiūrėjo į tų skaniųjų pyragėlių lėkštę. Kol vyko šurmulys, keli protingesni klastuoliai spėjo praktiškai išgraibstyti Dori siekiamąjį skanumyną. Bendrakoledžių saloje jau buvo kur kas daugiau. To pyrago buvo telikęs vienas gabalėlis. Vadinasi, tikrai skanus, vėl pagalvojo Dori, o jos pirštai beveik lietė paskutinį šio gardėsio kąsnį.
-
Eilinį kartą Sofi nuėjo. Ir ko jie taip delsia? Negi tikisi, kad lauksiu iki vakaro? Be atsakymo, kurio tikėjosi iš buvusios partnerės raudonplaukė vėl susierzino. Vėl per Dori. Bailė? Duosiu aš tau, bailė. Sofi pabandė susierzinimą paslėpti ir prakalbo:
- Taip, tikrai taip, aš bailė. O tu, panelė Dori! Tu labai drąsi. Nes tu rėki visa gerklę: Pažiūrėkit! Ar matot kaip paleidau kerus?!- su žiauriu sarkazmu kalbėjo Sofi,- Dėl to ir išsisukau. Pagalvok, tu ne drąsi, tu naivi. Apsisaugojau nuo Turner. O tu? Kiek pamenu ne. Primink man. Juk laukia susitikimas su direktore, ar ne? IR TU TIKRAI NEBŪTUM IŠSISUKUSI JEI NE LEVANDA!- šmėstelėjo piktą žvilgsnį į Levandą.
Savo iškalbą baigusi ji pasiėmė pirmą saldėsį, kurį tik matė. Jis tikrai numalšino pyktį. Įdomu, kad tai buvo? Gal Sofi suvalgė pyragaitį? Taip. Tikrai. Kažką panašaus suvalgiusi ji kiek aprimo.
Pastaruoju metu Sofi tokius dalykus valgydavo gan dažnai. Tik dėl streso po kvidičo. Retkarčiais prisiminusi Dori, klastuolė pradėdavo daužyti į savo pagalvę. Aišku, kai būdavo viena. Mergina nenorėjo, kad pasirodytų psichė. Kažkada pamatė tik užklydusi pirmakursė. Tikrai trenkta. Nubėgo net nepasisveikinusi.
Kad ir kiek stengėsi užgniaužti mintis, vis dėl to turėjo išsilieti. Gal ką aprėkti? Gal Turner? Ne.... Netoli pamačiusi krūmą pribėgo prie jo. Jis buvo kiek nuošaliau, tad niekas girdėti neturėjo.
- Ta nusususi, bjauri netikelė! Ką ji čia vaidina? Iškrypėlė! Gėdinga apsimetėlė! GRIFĖ!...,- tripčiojo koja ir visaip kitaip reiškė emocijas. Staiga sustojo ir lyg niekur nieko nuėjo prie bendrakoledžių.
-
Vis dar laikydama Vėtratrūnės ranką (nors jau seniai apie tai pamiršusi) Elliw išėjo į lauką. Nežinojo, kur reikėtų keliauti toliau, o jeigu draugė ką nors ir sakė, velsietė to negirdėjo. Ji tiesiog žingsniavo ežero link. Šio fakto, tiesa, nežinojo. Klastuolė tiesiog žingsniavo. Kažkuriuo metu sugalvojo apsidairyti ir baisiausiai persigando: visai šalia jos buvo Vėtratrūnė.
- Iš kur tu čia atsiradai? - su kuo nuoširdžiausiu išgąsčiu paklausė rudaplaukė ir nė nepastebėjo, kaip paleido draugės ranką. Tuo metu mergaitės buvo prie ežero, kur jų laukė valtis. Elliw - gera mergaitė, bet kažkodėl kilo noras pamatyti Vėtratrūnę visą šlapią. Ji pradėjo tempti draugę link vandens, bet netyčia įstūmė ne į ežerą, o į vieną iš valčių. Iš paskos įdribo ir pati. Netyčia, žinoma.
- Liucija? - neryžtingai kreipėsi velsietė ir po kiek laiko atsisėdo. Ir tada prisiminė neturinti su savimi nė vieno astronomijos prietaiso. - Kur mano teleskopas?!
Paėmusi dvi lazdas pradėjo jomis mosikuoti ir netyčia įmerkė į vandenį. Valtis, kurioje mergaitės buvo, pradėjo judėti, kas išgąsdino ir taip įsibaiminusią mergaitę.
- Liucija?! - garsiau riktelėjo Elliw, bet geriausia ir protingiausia mergaitė pasaulyje vis tiek nepasirodė. Buvo liūdna. Kodėl jai nuolat taip nesiseka? Juk ji gera mergaitė…
Po kiek laiko Elliw pamiršo, ką dariusi. Sugalvojo, kad reikia atsistoti - galbūt taip pamatys teleskopą? Tikimybė nebuvo labai didelė, tačiau velsietė nuoširdžiai to tikėjosi. Galbūt bent kartą pasiseks ir jai?..
Deja, vos tik pakilo nuo kažkur, visas pasaulis aplinkui pradėjo judėti, ir netrukus mergaitė atsidūrė vandenyje.
- Vėtratrūne?! - persigandusi suriko Elliw ir pradėjo kepurnėtis į kažkurią pusę. Buvo siaubingai šalta, bet, pasirodo, ši velsietė buvo išties sėkmingas žmogus: visai netrukus ji pasiekė sausumą ir persigandusi atsigulė ant sausos žemės.
-
Deja, kad ir kaip Alrisa stengėsi, geriems norams nebuvo lemta išsipildyti. Nors kerai pavyko, juodaplaukė sugebėjo nuo jų išmaniai apsiginti. Tegu jai lazdelė sulūžta! Tylomis pyko, mat staiga priėjo profesorius ir nutraukė beįsiliepsnojantį karą. Beliko tik džiugiai stebėti, kaip jis priekaištauja. Šis vaizdas klastuolei taip patiko, kad vėl klestelėjo ant žemės ir susirado dar vieną pyrago gabalą. Už sėkmingą kerų paleidimą buvo galima save gausiai apdovanoti, nors tuo pačiu metu graužė mintis, jog reikėtų išmokti daugiau burtažodžių. Nesinorėjo kitą kartą pasirodyti visai prastai. Vis dėlto ji pernelyg neėmė to į galvą - kai tas kitas kartas ateis, ketvirtakursė susivoks apgailėtinai patingėjusi.
Tačiau dabar vos tik spėjo atsipūsti, būtinai turėjo ateiti toji šlykščiaplaukė! Ši kažką suburbuliavo po nosimi - Alrisa sugebėjo nugirsti tik ,,Dori''. O kas čia per daiktas? Gal jai visai kvankšt? Nieko nesuprato mokinė ir suraukė savo dailų veidelį. Ech, bet kam kvaršinti galvą dėl tokių niekų: ar kažkam pavažiavo stogas, ar jis vis dar vietoje? Tiesą sakant, nemanė, kad visoje saloje rastų žmogų, išskyrus, žinoma, save, kuriam tas stogas nebūtų laikęsis tvirtai. Ypač dar ir mergiotei, kurią buvusi partnerė greičiausiai pavadino Dori.
Kvailas ir kvailesnis. Liūdnai konstatavo klastuolė, užsikimšdama ausis. Tikrai neketino klausytis iki gyvo kaulo per tą užuominų ieškojimą įgrisusio balso. Vis dėlto spėjo įsitikinti, kad įžūliosioji kerėtoja vadinosi Dori. Vien vaizdo pakako, kai Sofi (koks bjaurus vardas) pradėjo skėryčiotis lyg višta. Laimei, kančia ilgai netruko.
-Ach... - iš palengvėjimo atsiduso Alrisa. Atrodė, kad visos negandos, kurias siuntė nepalankus likimas, jau baigėsi. Deja...
Ji troško vėl pajusti tobulą pyrago skonį, atrasti šiokią tokią paguodą. Bet meiliai pažvelgusį į jį, pamatė, jog Dori taip pat kėsinosi į gardumyną:
-Ei! Čia mano! Patrauk tuos šlykščius pirštus nuo mano pyrago! - sušnypštė klastuolė ir žaibiškai pagriebė paskutinį gabalėlį. Tarsi bijodama, kad jis bus išplėštas iš rankų, atkando visai nemažai bei išsipūtusiais žandais pergalingai pažvelgė į priešę. - Nu ba, daba batai, kaf būna, kai bane fuerzini.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Elliw užtikrintai vedėsi Vėtrūnė jų tikslo link (tikėkimės, kad link tikslo), tad šiai, kaip beveik visada, beliko tiesiog leistis vedamai ir tikėtis, kad jos atsidurs ten, kur reikia. Po neprailgusio klaidžiojimo tarp pilies sienų, o po to ir už jų - lauke -, Elliw netikėtai klausimai suriko kažką, ko Kristė nesuprato, bet lieka tikėtis, kad klausimas buvo skirtas ne jai... Bet turbūt ji klydo, nes po to, kai mergina neatsakė, naujoji draugė, vardu Elliw, ėmė su didele jėga tiesiog stumti Kristę į tą pusę, kurioje de Leighi girdėjo telkšintį ežero vandenį.
- Ė, ką tu darai?! - suriko klastuolė ispaniškai, tačiau atsakymo nespėjo sulaukti, nes buvo įstumta į kažkokią iš super kietos medienos pagamintą valtį, kurioje smarkiai susitrenkė baltais plaukai nudengtą galvą. - Au... Elliw! Nedaryti taip!
Muzikantė iš gulimosios padėties atsisėdo ir patogiai įsitaisė valtyje. Tačiau tą pačią akimirką, kažkas (turbūt Elliw) ėmė staigiai ir baisiai nerangiai irkluoti valtį ir iš netikėto valties pajudėjimo iš vietos, Vėtrūnė vėl persivertė ir vėl susitrenkė galvą.
- Elliw!
Tačiau čia visi keblumai nesibaigė - netrukus valtis tiesiog iš oro (arba ne, reikia klausti Elliw, gali ji ir vėl čia prikišo nagus) apsivertė ir abi merginos sukrito į baisiai gilų ežero vandenį. Jis buvo baisiai šaltas... Bet tai nebuvo pagrindinė bėda, dar blogiau buvo tai, kad Vėtrūnė šiuo metu buvo giliame ežere, nemokėdama nei plaukti, nei matyti už ko galima kabintis, jog išsilaikyti ant vandens paviršiaus ar į kurią pusę mėginti plaukti.
- GELBĖKIT! GELBĖKIT! - suriko Kristina išpjaudama iš burnos vandenį. Ji beviltiškai mosikavo rankomis ir kojomis, mėgindama išsilaikyti ant vandens paviršiaus, buvo tik laiko klausimas, kada ji panirs po vandeniu. Ir nebeišnirs. Tačiau apie tai mažiausiai norėjosi galvoti.
-
Dori jau buvo bepasiekianti tą skanųjį ir išsvajotąjį pyragaitį, kai... kai ta parazitė Alrisa pagriebė šį trylikmetei iš panosės! Negana to, toji Fuentes ne tik pačiupo Mendel skanėstą, bet dar ir bandė vaipytis. Bendrakoledžės rankoje puikavosi jau gerokai nuėstas saldėsis ir tamsiaplaukė tą akimirką suprato: viskas, ji jo negaus.
Tą akimirką trečiakursę suėmė toks stiprus pyktis! Žinoma, kad toji kvėša šitaip pasielgė tyčia! Dori daugiau nenorėjo juokauti su lazdele. Juk profesorius Turner buvo gerokai supykęs, o pas direktorę mergaitė tikrai nenorėjo, juolab, kai ši mokinę taip užgynė per svarstymą Magijos Ministerijoje. Jeigu ne ji, galbūt dabar Mendel nebeturėtų savo lazdelės...
Todėl reikia jai duoti į skūrą žiobarišku būdu, pagalvojo juodaplaukė.
- Tas pyrago gabalėlis buvo mano! - suriko klastuolė. - Jis buvo m-a-n-o!
Dori su dešine ranka griebė už Alrisos rankos, kurioje ši laikė pyragėlį. Pajuto, kaip delne traiškosi tas dar prieš kelias akimirkas viliojęs saldumynas... Kita ranka Mendel pabandė žiebti Fuentes į marmūzę, o kojomis pradėjo spardyti priešininkei kur papuola. Trylikmetė buvo tokia įsiaudrinusi, kad jos judesiai tapo nevaldomi ir keitėsi kas akimirką: ji kaip įmanydama bandė apkulti Alrisą: daužyti ją rankomis, spardyti kojomis, pešti jos plaukus, draskytis nagais. Regis, kažkas ežere pradėjo skęsti, bet Dori buvo nei motais.
-
Sofi, supratusi, kad Dori aprimo irgi pasidarė ramiau. Ji prisiminė, kad vis dar yra truputį alkana, tad priėjo prie labai nedailaus sataliuko su vaišėmis. Ten gardumynų mažėjo saujomis. Alrisa su Dori pradėjo dėl kažko peštis. Ir vėl dėl menkniekio. Rimtai? Pyragaitis? O ar panelė Dori negalėjo žvilgtelti kairiau? Ar nematė, kad vienas skanėstas buvo nuvirtęs ne į tą bliūdą su kažkokiais kitais keksiukais? Gal tam ir nebuvo geriausias metas, bet klastuolė priėjo arčiau ir labai linksmai (aišku su sarkazmu) ištarė:
- Panele Dori, panele Alrisa, muštis- neišeitis,- ji paėmė likusį pyragaitį,- ar matote ką turiu rankoje? Taip, taip. Tai išsvajotasis pyragaitis. Dori, tu, geriau neapsižiūrėjus pradėjai mušti Alrisą. Juk liko dar vienas. Galvojau, kad atiduosi jį tau, Dori, bet tu pradėjai muštis, todėl, du mušasi trečias laimi,- Sofi nusisuko ir nuėjo su pyragaičiu rankose.
Nežinia kodėl jo nevalgė. Laikė rankose. Bet ji norėjo atkeršyti Dori už viską ir nelabai žinojo ką daryti. Pyragaitis jau nebe atrodė toks gardus, tad Sofi gerai pagalvojusi vėl priėjo prie besipešančių mergiočių.
- Žinai ką, Dori,...pasiimk tą savo pyragaitį,- ji mestelėjo skanėstą taikydamasi į Dori veidą. Paleido su tokia jėga, kad vargu ar būtu nepataikiusi. Ak, kaip būtų smagu jei jis brėbtūsi jai į veidą.
-
Marchetti jau seniai nesugebėjo suvokti, kas vyksta. Kažkas nepasidalino pyragų, kažkas bandė peštis. Visas sąmyšis sukėlė déjà vu jausmą. Tik po kelių minučių trypdama vietoje ir nežinodama, prie ko prisišlieti, ji suprato, jog situacija priminė Klastūnyno Helovino vakarėlį.
Jausdamasi kiek nejaukiai ji sėdėjo salos pakrašty, kiek atokiau nuo veiksmo įkarščio iš gnaibė nugvelbtą sausainį. Nors ir neturėjo jokio noro kimšti saldumynus, tačiau manė, kad geriau jau apsimesti, kad kažką kremta, nei tiesiog spoksoti į bendrakoledžius.
Levandos veidas visai apniuko, mat jautėsi taip, lyg jai ant kaktos būtų parašyta "vienišė". Šiaip, klastuolė retai pagalvodavo, kad jai trūksta draugų. Tačiau per tokius bendrus susibūrimus mergina niekada nerasdavo su kuo valgyti ar kartu apkalbinėti kitus. O net jei ir rasdavo prie ko prisišlieti, po kurio laiko tapdavo penkta koja.
Nusprendusi paslapčia dingti iš salos ir dairydamasi laisvos valties, pamatė kažką mosuojant rankomis vandeny. Penktakursę gaubė šurmulys, tad prireikė kelių sekundžių, kol ši galėjo išgirsti skęstantįjį šaukiant: "gelbėkit". Marchetti apsidairė, vildamasi, jog kažkas jau skuba gelbėti klastuolio. Tačiau atrodė, kad visi buvo taip įnykę į savo ginčus, kad niekas nekreipė jokio dėmesio. Levanda, žinoma, nenorėjo imti ir šokti su visa mantija į ežerą, nors ir suprato, kad laiko daug neturi. Nors nesugebėjo įžvelgti skęstančio klastuolio, tačiau šis atrodė kaip reikiant persigandęs. Net jei ir pultų į vandenį, nebuvo tikra, kad pati viena sugebėtų ištraukti skenduolį į krantą, o skęsti kartu su juo nesiruošė.
Kaip visada, jai šovė geniali mintis, tad ši sėdėdama valtyje ir stengdamasi kuo griečiau irtis, sušuko:
- Ei, aš atplaukiu! Laikykis! - sušuko vildamasi, jog tas kažkas sugebės dar kelias minutes išbūt plūduriuodamas.
Nors buvo vos per metrą nuo nelaimėlio, vis tiek nesugebėjo įžvelgti veido, mat šis mosikuodamasis visom galūnėm taškė vandenį į visas puses. Tikiuosi, už visą šitą vargą profesorius nepagailės koledžo taškų.
- Griebk už valties krašto!
-
O, kaip buvo gera erzinti tą Dori! Koks malonus, pergalingas jausmas pasklido po sielą matant iš pykčio perkreiptą mergiotės snukį. Taip, tomis akimirkomis Alrisa iš tiesų mėgavosi idiotišku renginiu, kurį nuo visiškos nesėkmės išgelbėjo skanus maistas. Deja, laimė šiame žiauriame pasaulyje ilgai netrunka - net nespėjus sukramtyti pyrago, priešas puolė. Jis pasitelkė tiek smegenis, tiek puikiai apskaičiuotą jėgą, todėl iš pradžių klastuolė net apstulbo, išvydusi sutraiškytą gardumyną. Tiesą sakant, nesitikėjo, kad Dori išdrįs kautis be lazdelės. Tačiau dabar reikėjo mesti į šalį visas trukdančias mintis bei pasinerti į įniršio vandenyną - kaip ji galėjo išniekinti maistą, kurio ką tik gviešėsi? Ir dar taip skaudžiai vožti į skruostą, jog Alrisa vos išsilaikė ant kojų. Ne, šitokie dalykai jokiu būdu nebus užmiršti.
Nepaisydama pešamų plaukų mokinė atsakė tuo pačiu, pabandė sugriebti aštriais nagais pasiginklavusią ranką ir bei ją užlaužti. Gal sėkmė būtų nusišypsojusi, bet ūmai įsiterpė ta šlykščiaplaukė Sofi, kuri viską sugadino. Kad ją kur teleskopas! Mestas paskutinysis pyragėlis su džiaugsmu tėškėsi į ketvirtakursės veidą.
-TFU, TFU! - pašėlo spjaudytis ji, padarydama mirtiną klaidą - paleisdama Dori. Tą sekundę trokšte troško, kad buvusi partnerė tiesiog prasmegtų žemėn. Reikia nepamiršti ir kerėtojos - jos egzistencija taip pat neleido atsipalaiduoti. Tos bjaurios mergiūkštės turėjo skubiai dingti iš salos, kol Alrisa visai nepašėlo.
Deja, šįkart joms nepasisekė: klastuolė kažką sukliko pragarišku balsu ir kaip įniršęs bulius įsibėgėjusi puolė juodaplaukę. Inercijos padedama pamėgino greitai nuversti ją žemėn, kad toliau galėtų imtis kitos mergiotės.
-Aaaah! - sumaurojo bulius Alrisa, piktomis akutėmis nužvelgdama tikra kovos arena virtusią pikniko pievą.
-
Kol klastuolė ėmėsi su Alrisa, Sofi kažką sušuko. Žinoma, apie Dori. Tačiau reaguoti nebuvo kada, nes jeigu Mendel bent sekundei nukreips dėmesį kitur, savaime suprantama, kad šita bjauri bendrakoledžė, pyragėlių vagilė, ją apkuls.
Tačiau toji Fuentes, ji buvo ne iš kelmo spirta. Meistriškai griebė trylikmetės ranką ir buvo bepradedanti ją laužti. Dori jau norėjo surikti. Tiesiog jautė artėjantį skausmą. Bet... tą pačią akimirką į priešininkės veidą atskirdo pyragėlis. Pyragėlis, kuris buvo skirtas Dori nuo Sofi.
Kitoje situacijoje Dori būtų pradėjusi kvatoti, tačiau dabar juokinga visiškai nebuvo, nes reikėjo kovoti. Alrisa taip ir neužlaužė Mendel rankos, tačiau su tokia jėga puolė mergaitę, kad ši skaudžiai krito nugara ant žemės. Susiraukusi iš skausmo Dori pabandė griebti Alrisai už kojos, kad ir ši parvirstų.
- Ateik ir kaukis, tu bjauri pele!
Dori rankos ir drabužiai buvo išterlioti tuo skaniuoju pyragaičiu.
-
Visai netrukus Elliw pamiršo, kodėl buvo taip išsigandusi. Ko gero, būtų pamiršusi ir šaltį, tačiau taip kaleno dantimis, kad šitas faktas iš atminties taip ir neišnyko. Kažin ar yra buvę, kad ši mergaitė taip ilgai atsimintų kažką, kas nėra susiję su teleskopais.
- Kur mano teleskopas? - nepatenkinta paklausė klastuolė ir apsižvalgė. Visai neprisiminė, kur esanti. Suprantama, neprisiminė ir to, kad Vėtratrūnė įkrito į vandenį. Labiausiai trikdė aplinkui esantis erzelis. Visi spiegė, rėkė ir darė keistus dalykus, kurie šiai protingai mergaitei buvo sunkiai suprantami. Blogiausia buvo tai, kad ji puikiai žinojo: čia nebuvo nė vieno teleskopo.
Dar kiek padrebėjusi Elliw galiausiai atsistojo. Nuo to nepasidarė šilčiau, bet buvo galima viltis, kad situacija taps kiek aiškesnė. Deja, taip nebuvo: aplink buvo pilna nepažįstamų mergiūkščių. Tiesa, velsietė pastebėjo ir ne ne ne neDori, tačiau dabar bendrauti nebuvo noro: nė kiek neabejojo, kad ta mergaitė vis tiek nežino, kur yra jos teleskopas. O kadangi tai buvo vienintelė reikalinga informacija, Elliw nesivargino eiti ir šnekėtis.
Saloje buvo toks chaosas, kad, atrodė, čia laisvalaikį leido kokios dešimt Elliw. Tai šiek tiek trikdė, tačiau ši Elliw, kuri išties atsidūrė saloje, buvo gera mergaitė, tad nieko nesakė.
Deja, tik iki tos akimirkos, kol pastebėjo bjaurią mergiūkštę. NeLiucija ir vėl trukdo jai gyventi! Kaip taip galima?! Kodėl ta bjaurybė neranda kokios nors kitos vietos, kur galėtų erzinti visus aplinkinius?! Ar jai būtina atsidurti ten, kur yra ir Elliw?! Tai pastarąją labai supykdė. Ji griebė… Turbūt būtų griebusi teleskopą, bet čia, kaip žinia, jo nebuvo. Taigi Elliw pagriebė orą ir prižygiavo prie muštis nusiteikusios neLiucijos.
- Tu neLiucija! - konstatavo faktą rudaplaukė neapykantos kupinomis akimis spoksodama į bjauriąją mergiūkštę. Labai norėjosi trinktelėti teleskopu į galvą, bet astronomijos prietaisas vis dar buvo kažkur dingęs. Jeigu teleskopas dingęs, tenka imtis kitų priemonių. Taigi Elliw spyrė bjaurybei į šoną. Suskaudo pirštus.
- AUČ! - garsus šūksnis nuaidėjo saloje.
-
Sėkmė išties lydėjo Alrisą: iš pirmo karto pavyko nuversti priešę, tačiau šioji netgi turėjo pakankamai įžūlumo sugriebti už kojos. Dar bandė išsilaisvinti, bet praradusi pusiausvyrą kaip bulvių maišas nudribo šalia. Baisus skausmas pervėrė pėdą, o netrukus dar ir šoną. Ji suinkštė, visai nesuprasdama, kas čia vyksta bei pamėgino pasiversti. Virš savęs išvydo dar vieną bjaurų snukį, kuris taip ir prašėsi būti išmalamas. Trys snukiai? Klastuolė pradėjo abejoti, ar tai pavyks, ypač kai prisistatė Elliw, bet visada buvo galima pabandyti. Teleskopo jos rankose nesimatė, tad palengvėjimo atodūsis kaipmat išsprūdo iš lūpų. Vis dėlto toks veiksmas buvo šiek tiek užskubėtas, mat iš atminties klodų iškilo abiejų mergiūkščių šiurkštūs žodžiai.
-Jei aš pelė, tai tu vabalas, kurį tuoj sutraiškysiu! - sušnypštė juodaplaukė, bandydama pasirinkti tarp dviejų, ne, trijų blogybių mažiausią.
Nors skausmas kiek apmalšo, vis tiek ji susiraukė, kai gulėdama truputį apspardė Dori. Šįkart nusprendė imtis jos, tad nieko nelaukdama nuropojo ten. Gerai užsimojusi Alrisa sudavė per nosį ir suėmusi už plaukų pradėjo kelti. Visa širdimi troško sukelti tai mergiotei kuo daugiau nemalonių pojūčių.
-
Aišku, Dori nepatiko, kad jis sučiupo už rankos. Bet ką jam daryti? Atrodo, kad šitos mergužėlės suvaldyti iš viso neįmanoma. Iš kur toks keistas poreikis būtinai viską naikinti ir griauti? Šis klausimas jau seniai nedavė profesoriui ramybės, bet atsakymo į jį vis dar nerado. Situacija erzino ir trikdė, tačiau kol kas nebuvo ką padaryti.
Ar ji… paglostė profesoriaus ranką? To jau buvo per daug, bet Turner nusprendė tiesiog patylėti. Pernelyg pavargo nuo šitos situacijos. Eik jau, eik nulydėdamas neklaužadą žvilgsniu pagalvojo, bet garsiai to nesakė. Nesinorėjo kelti dar didesnės sumaišties.
Tuo labiau, kad jai atsirasti čia tikrai nereikėjo profesoriaus: chaosu pasirūpino patys mokiniai. Tai tiesiog siaubingai erzino. Atrodo, pasistengi surengti koledžo pasibuvimą, kur mokiniai gali susipažinti ir pabendrauti. Čia buvo ir vaišės, kurios buvo prieinamos kiekvienam. Kodėl būtinai ir vėl turėjo atsitikti kažkokia nesąmonė? Argi šitie vaikigaliai nesugeba nė minutės pabūti draugiški? Aišku, chaoso pagrindinės dalyvės buvo kvidičo komandos žaidėjos. Panašu, kad tas prakeiktas renginys tiesiog supjudė koledžą. Kaip taip gali būti? Argi pergalė neturėjo merginų suartinti? Tai buvo taip nelogiška, kad profesorius nusprendė tiesiog nesigilinti. Geriau jau ramiai palauks, o kai tik viskas aprims, kuo greičiau iš čia nešdinsis.
Deja, ramiai stypsoti ir laukti nebuvo taip paprasta: tarsi būtų maža nesutarimų, mergaitės pradėjo dar ir muštis. Kažkas skendo, iš kažkur atsirado Elliw, o saloje vyko tikros muštynės. Turner garsiai atsiduso ir prisiartino prie kojomis besišvaistančios juodaplaukės. Fuentes… Žinoma, iš tos nemandagios mergaitė daugiau nieko nebuvo galima laukti.
- Jeigu nenori sėdėti arešte iki mokslo metų pabaigos dabar pat nusiramini ir nustoji muštis, - griežtu balsu ištarė mergaitei profesorius. - Mendel, tau tas pats. - Pasakyčiau tą patį ir Goff, bet ji šito vis tiek neprisimins. - Ar nepasidalinate maistu? Jeigu jį valgytumėte, o ne mėtytumėtės, viskas būtų žymiai paprasčiau. Tai galioja ir tau, Barbierato. Argi negalima draugiškai pabūti?
Matthew paėmė Fuentes už rankos ir nelabai švelniai ją pakėlė. Buvo visiškai nepatenkintas. Suprato daugiau nieko nenorintis dėl koledžo daryti. Daug paprasčiau likti savo kabinete ir išgerti taurę kitą vyno.
- Arba bendraujate gražiai, arba skirstotės, - suburbėjo Turner ir nusisuko. Ne, daugiau su šitais mažiais jis tikrai nežais.
-
Dori buvo sunku susigaudyti, kas čia dėjosi. Alrisa krito šalia jos, bet iš kažkur išdygo Elliw, kuri spyrė tai bjaurybei į šoną. Dori norėjo pasidžiaugti, tačiau nebuvo kada, mat Fuentes trinktelėjo jai per nosį. Laimei, Mendel spėjo atsitraukti, todėl stipriai į ją negavo, bet... bet kai Alrisa pradėjo pešti klastuolei plaukus...
- Aau! - sukliko Dori.
Jausmas buvo toks, tartum šita ragana juos visus išraus. Trylikmetė bandė patraukti Alrisos rankas, tačiau toji buvo stipriai įsikibusi. Nedaug trūko, kad trečiakursės akyse pasimatytų ašaros.
Tačiau kitą akimirką įsikišo profesorius Turner: jis atplėšė tą karvę nuo vargšės Dori. Nors šitas muštynes sukėlė pati Mendel, tačiau ji labai apsidžiaugė, kad čia įsikišo Matthew. Žinoma, Dori negalėjo leisti kitiems to žinoti, todėl sušuko, tačiau gerokai atsitraukusi nuo Alrisos:
- Tu dar pasigailėsi! Jeigu čia nebūtų profesoriaus, aš tave nudėčiau! Lauk staigmenos! Ir tau tas pats galioja! - akimis susirado Sofi. - Aš tave numesiu nuo astronomijos bokšto! - pradėjo grasinti.
Ir kur, vardan sodo nykštukų, Levanda? Ji negalėjo teiktis man padėti?! Susiradusi raudonplaukę Dori pavartė akis. Geradarė. Dori pagalvojo apie praeitus metus, kaip pati gelbėjo kvidičo komandos draugus. Dabar nebūtų dariusi nieko panašaus.
- Atsiprašau, profesoriau, - priėjusi prie Matthew tarė Dori. - Aš tikrai nenoriu pas direktorę. Bet ta Alrisa, ji tikra karvė.
Ir galiausiai Dori priėjo prie teleskopininkės.
- Elliw, aš tave myliu, - pasakė. - Žinai, mes galėsim tą Alrisą užmėtyti teleskopais.
-
Kol Sofi miegojo labai daug kas įvyko. Visų pirma, keksiukas laimės neatnešė. Gaila, Aldonai nenuskilo. Bet kodėl nuskilo Dori? Raudonplaukė nesuprato. Jos grūmėsi toliau iki mirties, kol niekas nenugalėjo. Bet čia smagumai nepasibaigė. "Profesorius" Turner, pirmą kartą prataręs žodelį iš karto aprėkė visas ką tik matė. Sofi nepraleido. Bet geriau įsiklausiusi klastuolė pastebėjo pliusų. Na na...aš norėčiau skirstytis, o Dori su Aldon...Alrisa atkeršysiu vėliau.
Dar ne, linksmybės tik prasidėjo, bet šį kartą iš Sofi pusės. Ta, prasmirdusi papūga! Aš jai pirštus nukaposiu. Kaip gi Dori galėjo įžeisti keturiolikmetę? Ne ne. Ketvirtakursė priėjo prie papūgos ir šmėstelėjo žodį:
- O aš tave miegančią pasmaugsiu,- ji kalbėjo tyliai, o nerėkė kaip ana,- ir, smirdanti varna, žinok, aš tikrai negrasinu,- O nueidama pasakė,- "Atsiprašau profesoriau",- sumykė, mėgdžiodama Dori. Aišku tyla jos balse buvo, tam, kad ponas Matthew neišgirstų.
Raudonplaukė nuėjo prie ežero kranto. Skendo Vėtra...tyliai ramiai plaukė valtelė, kurioje kažkodėl sedėjo Levanda. Gaivus vėjukas pūtė kiaurai, bet Sofi nerūpėjo, nes ji tiesiog nujautė, kad Dori tuoj iškrės kažką ypatingai kvailo. O kaip gi? O kaip gi ne?
Negalėdama sulaikyti juoko klastuolė priėjo šalia Dori, kalbančios su monstru Elliw. Ji nutaisė palaimingai mielą miną, pasilenkė šalia Dori ir pasakė:
- Varna Dori, aš tave myliu,- plonu balsu,- Labai labai,- jos balsas pamažu žemėjo,- labai... Labai...Labai...,-Visai nužemėjo. Ji parodė širdutę tarp Dori su Elliw ir negalėdama nesijuokti, nuėjusi toliau, pravirko juoku, bet nusiramino, nes žinojo, kad tai dar ne pabaiga ir Dori kvaili poelgiai nepasibaigė. Taip niekada nebūna.
-
[Vėtrūnės Kristinos Džeinės de Leighi asmenybė]
Ežeras buvo be galo gilus. Vėtrūnę buvo apėmusi tokia panika - ji nemoka plaukti! Kojos, kurios spurdėjo į visas puses be galo, be krašto, neužčiuopė nieko kieto - jokio akmens ar dar ko nors, kas suteiktų bent šiokio tokio stabilumo ir ant ko būtų galima stovėti, o ne grimsti vis gilyn ir gilyn. Bet tai dar nebuvo baisiausia - baisiausia buvo tai, jog baltaplaukė nieko negalėjo matyti. Kaip galima išsigelbėti nieko nematant?
- GELBĖKIT! PADĖKIT! - toliau rėkė klastuolė pusiau angliškai, pusiau ispaniškai. Jeigu niekas dabar pat neatkreips į ją dėmesio - tačiau kaip taip įmanoma - Krisinai gerklė plyšo berėkiant -, tuomet... Tačiau „tuomet“ nebeteko prasmės - kažkas atvyko jos gelbėti. Vėtrūnė kiek nusiramino, tačiau tai nieko gero nežadėjo - ji akimirką nustojo tabaluoti rankomis ir kojomis ir to užteko, kad mergina vos nepanirtų po vandeniu. Į burną pribėgo vandens ir de Leighi ėmė baisiai springti, mėgindama išspjauti ežero vandenį.
Tas kažkas, kas atvyko penkiolikmetės gelbėti, ėmė kažką rėkti angliškai. Vienintelis žodis, kurį Vėtrūnė suprato buvo „valtis“, tačiau tai turėjo reikšti, jog netoliese esnati valtis ir muzikantei reikia į ją įsirobšti. Kur, po paraliais, toji valtis?! KUR? Kurioj pusėj? Ėmė panikuoti mergina, nes rasti valtį, kai skęsti, tave apėmusi didžiulė panika, ir tu dar esi aklas ir negali jos matyti, o gelbėtojas nenusako kur ta valtis... Yra beveik nulis šansų.
Ir lyg maža to, Vėtrūnės plikas pėdas, nes batai jau seniai gulėjo palaidoti ežero dugne, pakuteno kažkoks šlykščiai gleivėtas padaras! Vėtrūnė tiesiog persigando. Išbalusi visa kaip ir jos plaukai, ji ėmė klykti, keik tai buvo įmanoma pilna burna vandens.
-
Aplinkui vyravo chaosas, o kojos pirštus vis dar skaudėjo. Situacija buvo visiškai nesuprantama, ir Elliw jautėsi gerokai pasimetusi. Neprisiminė, kaip čia atsidūrė, nežinojo, kodėl vis dar čia yra. Ir, visų svarbiausia, kur jos teleskopas?! Aišku, visa šita nesąmonė vyko tik per neLiuciją, kuri ir toliau trukdė geroms mergaitėms (tokioms kaip Elliw) gyventi. Reikia ją gerai pamokyti! Problema buvo ta, kad velsietė nė neįsivaizdavo, kaip tai padaryti: norint atlikti šį sudėtingą veiksmą, jai buvo reikalingas teleskopas, kuris, deja, buvo dingęs nežinia kur. Vadinasi, padėtis buvo visiškai be išeities.
Iš kažkur atsiradusi ne ne ne neDori pradėjo pliurpti, tad Elliw sutrikusi pažvelgė į ją. Nepanašu, kad ta keista ir nesuprantama mergaitė turėtų teleskopą. Kam tada reikia šnekėti? Astronomijos prietaisai buvo vienintelė tema, kuria velsietė buvo pajėgi (?) diskutuoti. Jeigu ne ne ne neDori jo neturi, vadinasi, ir šnekėti nėra apie ką.
- Kur mano teleskopas? - vis dėlto pabandė, nors nesitikėjo išgirsti logiško atsakymo. Priėjusi kažkokia raudonplaukė dar kažką šnekėjo, bet Elliw nešgirdo, kad ji būtų užsiminusi apie kokį nors astronomijos prietaisą, tad nematė reikalo kreipti dėmesio. Netrukus pamiršo, į ką ten nereipė dėmesio, bet kaip tik tada kažkas pradėjo klykti. Ar tai įvyko vandenyje? Rudaplaukė nutarė, kad būtent taip ir nuskubėjo į tą pusę.
- Vėtratrūne?! - persigandusi suriko Elliw, aišku, pamiršusi, kad ta gera mergaitė vandenyje atsidūrė būtent per ją. Ne, dėl šitos nelaimės kalta buvo tik neLiucija! Atsisukusi į ją velsietė garsiai pranešė šitą svarbią naujieną:
- Tai tu kalta!
Ak, kaip ji negalėjo pakęsti tos bjaurios mergiūkštės! Kodėl būtinai reikia griauti kitiems gyvenimus?! Kad taip pavyktų rasti teleskopą ir trinktelėti bjaurybei į galvą!
- Vėtratrūne! - vėl sušuko Elliw, nors jau buvo pamiršusi, kodėl taip rūpinosi drauge. Kelias akimirkas stovėjo sustingusi ir bandė prisiminti, ko jai galėjo iš Vėtratrūnės reikėti. To padaryti nepavyko, tad rudaplaukė supyko. O supykusi susipainiojo savo kojose ir įdribo į vandenį.
-
Sofi, žinoma, atsikirto. Pradėjo skiesti kažkokias nesąmones, bet Dori jos nelabai klausėsi, mat kalbėjosi su Elliw. Tačiau su Elliw kalbėtis buvo ne ką geriau, nes ji tik paklausė, kur šios teleskopas, o paskui nuskubėjo Vėtros link. Vėtratrūne? Bet aš juk pasakiau, kad ją myliu! Mendel pasijuto atstumta ir įsižeidė. Juk Dori šioje mokykloje mokėsi ilgiau nei Vėtratrūnė ir pastaraisiais metais su teleskopininke buvo išties draugiška. Tai kurių galų Elliw Vėtratrūnė kažką reiškė, o Dori - ne? Trylikmetę apėmė baisus pavydas. Ji stebėjo nueinančią Elliw, tačiau ši, kaip amžiais, krito ir tėškėsi į vandenį. Ką gi, praeitų metų scenarijus, pamanė Dori, tačiau į pagalbą nepuolė. Juk sakiau, kad nepadėsiu. Tačiau niekas nesiteikė bėgti Elliw link ir tamsiaplaukė ėmė jaudintis. Nagi, kas nors... Trečiakursė atsisuko į Sofi ir sušuko:
- Nagi, nematai, kad jinai skęsta! Eik ir ištrauk ją! - pamojo į nelaimėlės pusę.
-
Viena skendo, pradėjo skęsti ir kita. Bet prie viso to, Dori norėjo, kad Sofi gelbėtų Elliw! Ne ne. Šito jau nebus!
- Ei, kvailas šliuže, jei nori, savo geriausią draugę gelbėk pati! Aš nesiruošiu teptis rankų...,- Pala, O ten ne Vėtra skęsta?-nors...-Juk ten buvo ir Levanda, o joms tikrai reikėjo pagalbos. Supratusi, kad Dori gelbėti nesiruošia, Sofi paprasčiausiai, šoko į valtelę, o nuplaukdama pasakė,- Ir taip nesugebėsi! Likai už borto, varna!
Ji priplaukė prie Levandos, šalia jos blaškėsi Vėtrūnė. Raudonplaukė, žinodama Vėtratrūnės negalia priplaukė arčiau ir buvo iš kairės prie skęstančios bendrakoledžės:
- Vėtra, pasisuk į kairę!- Klastuolė ištiesė ranką kiek galėjo,- Imk man už rankos!- ištiesta ranka kabėjo virš vandens ir Sofi bandė užsikabinti Vėtrūnei už skverno ir jau visai pamiršo Dori, kad erzina ją ir negelbsti Elliw.
-
Nebuvo galima ir apsakyti, kaip nuostabiai Alrisa jautėsi raudama Dori plaukus. Deja, šie taip paprastai nepasiduodavo, todėl dėl efektyvumo dar pakratydavo jos galvą. Deja jokios linksmybės nesitęsia ilgai: profesorius vėl priėjo bei pradėjo savo ilgą tiradą, kurios neketino klausytis. Tačiau vyras netikėtai ją kilstelėjo, taip išmušdamas iš vėžių. Tas alkoholikas drįso mane liesti! Pasišlykštėjusi atsitraukė mokinė ir palaukė, kol nevykėlis pasišalins. Visai neplanavo elgtis taip, kaip jis norėjo, tačiau toji bjaurybė Dori atšaldė visus norus ką nors daryti. Net muštis. Akimirką troško tiesiog pasikasti po žemėmis ir ramiai palaukti, kol visi iš čia išsinešdins. Deja, tai buvo neįmanoma. Šios savijautos ketvirtakursė negalėjo sau leisti parodyti, tad tik rūgščiai surauktu veideliu sutiko nemalonius žodžius. Tačiau niekas pasaulyje nebūtų sugebėjęs paruošti kitiems tos suktos lapės veiksmams: vimdantis padlaižiavimas ir meilės prisipažinimas... Elliw!
-Neklausyk tos karvės! - sušuko Alrisa besiartindama, bet po kelių sekundžių įsitikino, jog išties vertėjo kuriam laikui palįsti po velėna. Susierzinusi pagalvojo, kad ir jai kas nors turėtų prisipažinti. Šiame įsimylėjėlių būrelyje buvo likęs vienas žmogus - Elliw. Širdis kažkaip piktokai sutuksėjo, lyg prieštaraudama tokiam akibrokštui, bet kai kvaiša vėl pranešė, jog dėl visko yra kalta ji, tiesiog atsijungė. Smegenys, laukusios kai ko malonesnio nei nuvalkiotas pareiškimas, galutinai prarado viltį ir nusprendė kuriam laikui palikti šį žiaurų pasaulį. Kūnas sunkiai dungstelėjo ant žemės, kuri, deja, neatsivėrė ir jo meiliai nepriglaudė.
Tamsa. Jauki tamsa, lyg būtum užsiklojęs stora paklode. Bet staiga ji pradėjo dusinti, spausti savo triuškinamu svoriu - nebebuvo galima tverti. Paskutinis oro gurkšnis skaudžiai užtrigo plaučiuose.
Akys vėl atsimerkė, žvelgdamos į žydrą dangų. Alrisa nieko neprisiminė, tačiau nemalonus pojūtis pasiliko it už sofos užkritusi kojinė. Žinojai, kad kažkas ne taip. Vis dėlto niekaip neišėjo suprasti, kas. Iš galvos jau seniai buvo išgaravusios visos bjaurios karvės, Elliw bei teleskopai. Klastuolė susimąsčiusi nė nepajudėjo iš vietos, tik už galvos susidėjo rankas ir toliau spoksojo aukštyn, tarsi dangaus skliautas būtų atvėręs savo neįmenamas paslaptis.
-
Marchetti nespėjus susivokti, kas vyksta, prie skenduolio priplaukė Sofi. Pasirodo tas nelaimėlis buvo Vėtra. Nors mergina gerai jos nepažinojo, tačiau, žinojo, kad ši irgi nepasižymi geru regėjimu. Nenuostabu, kad klastuolė vis dar mosikavo visom galūnėm, vietoj to, kad griebtų už valties krašto.
Penktakursė kiek suirzo, mat dabar profesorius tikrai neskirs jai koledžo taškų, už Vėtrūnės išgelbėjimą, mat visą sunkų darbą atliks Barbierato. Negana to, raudonplaukė atrodė kiek kvailai sėdėdama valty, vietoj to, kad pultų į vandenį. Na, bent jau man nereiks sušlapti.
Nežinodama, nei kur dabar dėtis, ji apsidairė ir pamatė vandeny kažką veikiančią Elliw. Levanda nebuvo įsitikinusi, jog ši irgi sugeba plaukti, tad nusprendė pati nusiirti iki merginos, kol Sofi bandys nuraminti skenduolę.
- Tu nuramink Vėtrą. Jei ką šūktelk ir priplauksiu, - tarstelėjo vildamasi, jog kvidičo komandos narė ją išgirdo.
Prisiirusi prie Elliw, mergina griebė jai už riešo. Ši atrodė, tradiciškai, ne šitam pasauly, tad Levanda net nebandė klausinėti, ką teleskopų mylėtoja veikia vidury ežero. Gal nusprendė atsigaivinti, o gal ieško kokio teleskopo.
- Sėsk į valtį!
-
Kažkodėl buvo šlapia, tik Elliw, deja, nė neįsivaizdavo, kodėl. Kaip ir nežinojo, kodėl jai taip sudėtinga kvėpuoti. Sudėtinga? Tai buvo neįmanoma! Šis supratimas velsietę siaubingai išgąsdino. Ji bandė pasikviesti tris (ar jau keturias? Tokią sudėtingą akimirką ji to neatsiminė) drauges, tačiau negalėjo ir kalbėti. Kas čia vyksta? Ir kur teleskopas, kuris tikrai padėtų susigaudyti aplinkoje?!
Kažkurią akimirką mergaitė iškilo į paviršių ir godžiai įkvėpė. Deja, turbūt persistengė ar dar kas atsitiko, nes pradėjo kažkuo springti ir siaubingai kosėti.
- Mano teleskopas! - iškosėjo ji, tačiau neatrodė, kad tai kam nors rūpėtų. Nei Liucijos, nei Sabrinos, nei Joanos trečiosios nesimatė. Tai buvo labai skaudu, tad teliko pasiguosti astronomijos prietaisui, kurio buvimo vietos, deja, taip pat nežinojo.
Nespėjus apkaltinti visų įmanomų bjaurių mergiūkščių kažkas atsirado netoliese. Elliw pažvelgė į prisiartinusią mergaitę ir nudžiugo: tai nebuvo nei neLiucija, nei ne neLiucija, nei ne ne neLiucija. Žinoma, tai nebuvo ir kuri nors draugė: velsietė tą raudonplaukę matė pirmą kartą gyvenime, dėl šito buvo visiškai tikra. Ji kažką pasakė, bet Elliw skubiai pamiršo, ką. Dėl niekam nežinomų priežasčių toji mergaitė paėmė velsietę už rankos. Pastaroji išsigando ir bandė išsilaisvinti, deja, nepasisekė: gniaužtai, ko gero, buvo pernelyg tvirti. Vis dėlto tam tikrą pokytį išspausti pavyko: Elliw taip trūktelėjo ranką, kad patraukė ir tą mergaitę, kuri netrukus atsidūrė vandenyje šalia jos. Staiga išsimaudyti buvo keistas sprendimas, bet rudaplaukė neprisiminė, kad pati ir įtraukė bendrakoledžę vandenin. Ji tik nustebusi žiūrėjo į pirmą kartą matomą mergaitę ir bandė suprasti, ką ji gali veikti vandenyje. Kad ir pati yra lygiai tokioje pačioje situacijoje, Elliw jau seniai buvo pamiršusi.
-
Dori žiūrėjo į visą tą spektaklį ir vartė akis. Nevykėlių kompanija. Ir dar vadinasi Klastūnynu.
- Jūs ką, plaukt nei viena nemokat? - piktai sušuko Mendel. - Sugalvojo jos, matai, pasipliuškenti! Alrisa, eik ir tu į vandenuką! Tik tavęs betrūksta! - pašaipiu tonu riktelėjo tamsiaplaukė.
Dori patiko koledžo vadovo idėja. Patiko jai ieškoti užuominų, plaukti valtimi į salą, na, bet tai, kas pradėjo vykti čia... Tai jau buvo visiškas nesusipratimas.
Trečiakursė nuėjo prie laisvos valties. Kol kas dar stovėjo ant kranto.
- Levanda, plauk čia! - sušuko mergaitė. - Palik tas vėplas ir dingstam, geriau eikim ir nuveikim kažką linksmesnio, negu rudeninės klastuolių maudynes! - kvietė raudonplaukę iš čia nykti.
-
Marchetti bandė įtempti Elliw į valtį, tačiau ši toliau sau pliuškenosi ir, atrodė, bandė išsivaduoti iš Levandos gniaužtų. Ta mergiūkštė tokia kvaila, kad nesupranta, jog pati skęsta...
- Elliw, nesimuistyk, aš noriu tau padėti!
Merginai nespėjus sureaguoti, teleskopų entuziastė trūktelėjo savo ranką ir penkiolikmetė atsidūrė vandenyje. Velnias, kas per diena! Negana to, kad reikėjo bastytis po visą pilį dėl kažkokio kvailo žaidimo, dabar aš dar ir visa permirkusi. O šiandien juk savaitgalis! Poilsio, knygų, kakavos diena. Na ir gerai, jei ta pamišėlė nenori būti traukiama iš vandens, tegul čia ir mirksta.
Supykusi klastuolė dar bandė raminti Elliw, kad ši liptų į valtį, tačiau, atrodė, jog kalba su siena:
- Ei, mačiau teleskopą valtyje! - sušuko.
Įraudusi iš pykčio ir nebežinodama, kur dėtis, išgirdo pažįstamą balsą. Dori nusprendė ją išgelbėti iš visos šitos sumaišties. Paklausiusi kompanionės ji paliko vandeny visus skenduolius ir nusiyrė į krantą. Jos mantija dabar svėrė kokią toną ir nemaloniai vėsino kūną, o plaukai prisiplojo prie makaulės ir atrodė dar blogiau, nei būdami sausi. Visa pastirusi ir varvanti sėdo į Mendel valtį.
- Greičiau nešdinamės iš čia. Man reikia gero litro kakavos, penkių antklodžių ir dviejų parų miego.
-
Mendel stebėjo spektaklį, kuriame viena pagrindinių vaidmenų atliko ir Marchetti. Galiausiai raudonplaukė įlipo į valtį, kurioje sėdėjo Dori. Levanda atrodė susierzinusi.
- Tiesiog nuostabi popietė, ar ne? - užjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į draugę.
Trečiakursė išsitraukė burtų lazdelę ir nutaikiusi ją į kompanionę pabandė padžiovinti jos plaukus ir drabužius. Nesitikėjo, kad kerai pavyks tobulai, mat būtent šie trylikmetei ne visada pasisekdavo.
Be jokios sąžinės graužaties Mendel užbūrė irklus dirbti plukdinant valtį su merginomis kranto link.
- Pats sugalvojo, pats tegul ir tvarkosi, - metė žvilgsnį į profesorių, nuo kurio tolo. - Ta Alrisa, tikra karvė, ar ne? Kaip reikiant dar įkrėsiu ir jai, ir tai kvaišai Sofi, - Mendel akys prisimerkė.
-
- Ačiū, - kiek linksmesniu balsu padėkojo Dori, kuri, burtų pagalba, išdžiovino jos rūbus.
Jos galva, matyt, iš nuovargio, pasidarė visiškai tuščia. Mergina negalvojo nei apie skęstančias bendrakoledžes, nei apie kitus, vis dar saloje švenčiančius klastuolius. Tiesą pasakius, net kakava ir lova šią akimirką nešmėžavo jai prieš akis. Visiškai atbukusi ji sėdėjo valty ir vylėsi, jog kompanionė pasirūpins viskuo kitu.
- Ei, tau neatrodo, kad mes sukam ratus aplink salą, vietoj to, kad plauktume link kranto? - kiek atsipeikėjusi suniurnėjo.
Nelaukusi kompanionės atsakymo, išsitraukė savo burtų lazdelę ir pabandė dar kartą užkerėti irklus. Nors iš jos kerėtoja buvo tokia pat, kaip kosmonautė, tačiau šį kartą burtas pavyko. Mergina dar dvi minutes atidžiai stebėjo aplinką, norėdama įsitikinti, jog valtis plaukia į krantą ir burtažodis pavyko.
Tuomet suglebo it koks šlapias lapas ant suoliuko ir atsisuko į kompanionę:
- Žinai, nepaisant to, kad jaučiuosi nusikalusi ir kelias dienas iš eilės nežadu apsireikšti pamokose, mat po viso šito man reikia kelių dienų terapijos, buvo ne taip jau ir blogai. Žinoma, saloj visiškas chaosas ir net nenoriu gilintis į tai, kas ten dabar vyksta, bet bent jau gavom skaniai pavalgyti, o ir tas kambarys bokšte su keistu paveikslu, manau, puikiai tiks ateity skaityti ar rašyti laiškus.
Merginos tylėdamos atplaukė į krantą ir pasuko tiesiai pilies link, palikdamos ežerą nuošaly.
-
Ne, chaosas baigtis negalėjo. Kažkodėl kiekvienas klastuolių susitikimas, kuris turėtų sustiprinti koledžo bendrystę, baigdavosi muštynėmis, nukentėjusiais mokiniais ir visų iš eilės pykčiu. Ir kodėl Matthew turėjo tapti tokio koledžo vadovu? Kažkoks nesusipratimas...
- Fuentes, baigi savo nesąmones ir keliauji atgal į pilį. Kitaip gausi areštą visiems likusiems mokslo metams. Sėsk į valtį ir keliauk iš čia.
Laimei, mokiniai pamažu pradėjo skirstytis. Turner buvo toks susinervinęs, kad, atrodė, tuoj neteks kantrybės ir tiesiog visus aprėks. Mielai būtų paleidęs kerus, tačiau nei turėjo lazdelę su savimi, nei būtų taip rizikavęs. Šiaip ar taip, visų klastuolių užmušti nesinorėjo. O gal norėjosi? Tiesą sakant, netgi labai norėjosi, bet išlėkti iš darbo mokslo metų pradžioje būtų pernelyg kvaila. Šiuos metus dar kažkaip reikia išgyventi. O gal surengti jiems "šventę" ir pavasarį? paklausė savęs Turner ir pikdžiugiškai nusišypsojo. Taip ir padarys! Ir būtinai atsineš savo burtų lazdelę.
Dabar, tiesa, reikėjo išgelbėti visus iš eilės skęstančius mokinius. Pamatęs, kad Dori pasirūpino Marchetti, kiek apsidžiaugė, nors giliai širdyje prisipažino norintis, jog ji ištrauktų ir kitas merginas. Ypač tą prakeiktą Elliw, mat prie jos artintis visiškai nesinorėjo. Deja, nuskandinti mokinės taip pat negalėjo, tad įsėdęs į valtį priplaukė prie tos keistuolės ir trūktelėjęs už rankos įvertė ją į valtį. Apsižvalgęs pamatė, kad de Leighi tebėra vandenyje, tad garsiai atsidusęs nuirklavo jos link.
- Barbierato, palik ją man. Keliauk į pilį, - pasistengęs nutaisyti nelabai piktą balsą pratarė profesorius ir čiupo Vėtrūnę už rankos. - Lipk į valtį! - pridūrė jai ir šiaip ne taip įtempė mergaitę ten, kur sausa ir saugu. Jeigu tik gali būti saugu šalia Elliw, žinoma. Trise valtyje sutilpti nebuvo paprasta, tačiau Turner to nepaisė. Tiesiog stengėsi greičiau grįžti į krantą ir pamiršti šitą nesąmonę.
Pagaliau atsirėmęs į žoles profesorius padėjo Goff ir de Leighi išlipti iš valties ir liepęs keliauti sau atsisuko į salą. Mokinių ten arba nebebuvo, arba jis paprasčiausiai nepastebėjo. Vis dėlto tai nelabai rūpėjo, tad Turner apie nieką negalvodamas patraukė savo kabineto link.
-
Devinta ryto. Ežero pakrantėje stovėjo daug žmonių. Vienas buvo suaugęs ir vilkėjo kaip žvalgas, nes buvo žvalgas. Visi kiti buvo vaikai. Visi vilkėjo skirtingus žieminius laisvalaikio drabužius, bet visi buvo prisisiuvę herbus su barsuku.
Badis su žvalgo drabužiais, užtrauktu gobtuvu ir stovyklavimo kuprine ant pečių. Už jo stovėjo visi švilpiai su stovyklavimo kuprinėmis, šiemet mažiausias koledžas. Ir jie visi stovėjo sniege iki kelių. Koledžo vadovas jau keliolika minučių tikrino ežero ledą. Galop apsisprendė.
- Ledas storas ir tvirtas. Visi pereisime. Matot tą taškelį? - bedė pirštu į tolį. - Ten sala, kurioje stovyklausime. Per valandą turėtume ją pasiekti. Keliaujam, tik eikit švelniai, neįlūžkite. - Žvalgas žengė žingsnį ant ledo. Dar vieną. Ir nužygiavo salos link, mokiniai už jo.
-
Hestijas šiltai šiltai apsirengė, paprašė tėvų, kad atsiųstų jam stovyklavimo kuprinę ir reikmenis, viską susikrovė ir štai šiandien jau stovėjo čia, pakrantėje prie pat ledo.
- Arba einam, arba ne! - garsiai pasakė profesoriui jau ilgą laiką tikrinant ledą. Anksčiau vadovo šiek tiek bijodavo, visgi jo apranga ir priemonės buvo kitokios, nei Hestijas buvo įpratęs matyti, tačiau tapęs prefektu suprato, kad jis geras.
Vis dėlto vadovas nusprendė, kad eiti galima. Tačiau pamatęs, kiek toli reikės eiti, švilpis sudejavo. Tikrai nesijautė saugus ant ledo, bet kasgi jam beliko? Nestovyklaus tik dėl to, kad bijo eiti ledu? Absurdas.
Jis atsargiai žingsniavo ledu. Vis dėlto kiek bijojo.
- Žinai, nesijaučiu saugus ant šito ledo. Gerai, gal ir nueisime, bet nebus, kad pašils ir ledas suplonės, kai reikės grįžti?! Ar ne taip tai veikia? - nusijuokė atsisukęs į šalia einančią bendrakoledžę, kurios vardas buvo Sevirina.
-
Sevirinai nebuvo sunku pasiruošti. Jos lagamine buvo daugiau negu puse šiltų drabužių, kadangi mergaitei atrodė dažnai šaltą. Pasiruošusi greitai išbėgo prie pakrantės. Buvo viena iš pirmųjų atėjusi todėl reikėjo gan ilgai laukti. Sevirina visą laiką tyliai laukė. Jos akyse buvo galima įžiūrėti baimė. Pirmakursė bijojo eiti per ledą, nes vaikystėje yra atsitikusi nelaimė. Tuo pačiu buvo ir gėda tai pripažinti, kad ji bijo todėl niekam to nesakė. Lėtai ir atsargiai eidama Sevirina pamatė kaip prie jos atėjo berniukas Hestijas.
- Na aš irgi nesijaučiu saugiai, bet velnioniškai tikiuos, kad ledas nesuplonės. - šiek tiek išsigandusi, bet su maža šypsena atsakė mergaitė.
-
Šitas vaikas daugiausiai skyrėsi nuo kitų vaikų, bet mažiausiai - nuo koledžo vadovo, globėjo, žvalgo, mokytojo. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Berniukas vilkėjo žvalgo apsiaustą, tokį patį, kaip Badžio. Tik žiemomis jie vilkėdavo ne pilkai ir žaliai dėmėtus apsiaustus, bet tamsiai pilkai ir baltai dėmėtus. Tokie apsiaustai buvo pritaikyti susilieti su snieguota žiemos aplinka. Vaikis savo diržą su dviguba peilių įmaute ir pačiais peiliais susidėjo į kuprinę, bet lanko ten niekaip nesukiši, tad riestagalis lankas kabojo ant peties, templė atkabinta.
Kristupas, skirtingai nei daugelis vaikų, jautėsi visiškai drąsus ant ledo. Visiškai pasitikėjo vyresniuoju žvalgu. Slapčia klausėsi dviejų švilpių pokalbio. Kadangi minkšti batai nekėlė beveik jokio garso, o dėl apsiausto jis buvo veik nematomas, nepastebėtas pritykino prie vaikų iš nugaros.
- Na, aš visai nebijau. - tarė. - Mūsų koledžo vadovas tokius dalykus, kaip štai ledas, išmano. Aš tai žinau. Ir ne, ledas nesuplonės... - Danil bandė prisiminti berniuko vardą. Jo nepažinojo, bet vardą buvo girdėjęs. - Hestijau. - užbaigė sakinį, kai prisiminė vardą. - Išėjome tokiu laiku, kad atlydys mūsų neužkluptų. Tikrai. - patikino. - O tu? Kuo tu vardu? - paklausė švilpis mergaitės. Jos nė vardo nežinojo.
-
Niekas to nematė, bet Badžio veidas po gobtuvu šypsojosi. Mokiniai klegėjo, būrys žingsniavo link salos. Žvalgui tai patiko, tačiau jis žinojo, jog saloje reikės gerti arbatą nuo galvos skausmo. Ta nelemta galva ilgai nepakeldavo klegesio. Kuo arčiau salos švilpiai ir švilpiukai keliavo, tuo mažiau triukšmo buvo girdėti. Dabar didžiają dalį garsų užėmė dejonės, kad maudžia raumenis, prašymai pailsėti. Bet Badis kaskart kokiam mokiniui to paklausus tvirtai atkirsdavo: "Ne". Rytinė mankšta šiuolaikiniam jaunimui tik į naudą. Barsukai laimingai atėjo iki salos, tačiau apie salą ledas buvo per plonas būriui eiti. Laimei, tarpas iki salos, kuriame ledas buvo patirpęs, buvo mažas. Žvalgas iš akies pamatavo - apie metrą.
- Stokit! - riktelėjo jis. - Kokį metrą iki salos ledas per plonas. - garsiai kalbėjo. - Turėsime peršokti. Bet jūs visi esate vienuolikos ir vyresni, tokių metų vaikai metrą turi peršokti. Šokite visi po vieną. Aš būsiu paskutinis. - jis praleido mokinius.
-
- Aš vardu Sevirina, o tu? - atsakė į nepažįstamo berniuko klausimą Sevirina.
Ji toliau atsargiai ėjo ir vylėsi, kad viskas bus gerai su ledu. Tikrai nenorėjo kokio nelaimingo atsitikimo. Na, bet pirmakursė buvo kantri ir sukaupus paskutines jėgas žingsniavo. Gerai pažinojo savo koledžo vadovą todėl žinojo, kad neverta ko nors klausti. Vis vien atsakymas bus NE.
Pagaliau Sevirina pamatė beveik prieš save salą. Atrodė tuoj pradės bėgti kuo greičiau, jog pasiektų salą, tačiau netikėtai išgirdo profesoriaus balsą šaukiantį sustoti. Būtent kaip prašė taip ir padarė tik poto pradėjo domėtis kodėl. Pasirodo atsitiko tai ko mergaitė ir bijojo. Prie salos ledas buvo per daug netvirtas. Sužinojusi, kad teks šokti Sevirina persigando ir kreipėsi į Hestijų, kuris kaip tik šalia ir stovėjo.
- Girdėjai? Teks šokti, - pranešė švilpė.
Sukaupsi tą visą drąsą, kurios buvo tikrai ne daug ji šoko. Visi vaikai buvo išsirikiavę į eilę. Visi laukė. Atėjo Sevirinos eilė ir ji šoko. Na ir jai pavyko. Gan sėkmingai peršokusi tą vieta jau saloje laukė bendrakoledžių.
-
- Šaunu, kad tu toks drąsus, - susiraukė Hestijas, kai kažkoks berniukas pasigyrė. Buvo keista, kad jis kažką pasakė iš už nugaros, nes švilpis buvo tikras, kad už jų prieš tai nieko nebuvo. Bet dabar jam tai rūpėjo mažiausiai. Jis tikrai bijojo eiti per šį ledą, kuris tikrai neatrodė kaip šalta, kieta, maloni žemė.
Tačiau paskui Hestijas išgirdo, kad reikės peršokti metrą.
- Ką!? - nesuprato vaikis. Taip, iki vienuolikos mokėsi paprastoje žiobarų mokykloje, kuri jam vis dar buvo artima, ir joje reikėdavo šokti į toli, kas jam labai nesisekė. Tai buvo vienintelis dalykas per fizinio ugdymo pamokas, kurio Hestijas nemėgo. Jis vos peršokdavo metrą! O kas bus, jei neperšoks? Sušlapti Hestijas tikrai bijojo. Viens du ir jau vandeny! Tikrai labai gali būti, jog neperšoksiu, visas metras, o juk jau seniai nešokau, mano šokimo pasirengimas tragiškas! Galvojo berniukas, iš baimės išplėstomis akimis.
-
- Aišku, aš Kristupas. - atsakė mergaitei, kuri, kaip jis sužinojo, buvo vardu Sevirina.
- Kas yra? - paklausė Kristis Hestijui šiek tiek pasipiktinus. - Aš tik pasakiau, jog nebijau. Kas čia tokio? - nesusivokė. Staiga Badis visą virtinę mokinių sustabdė. Jaunasis švilpiukas kaip mat atsirado priekyje.
- Ledas per plonas? - pašnibždomis paklausė globėjo. - Bet juk čia ne atlydys, taip? Juk nutaikėme laiką. - toliau šnabždėjo. Tada peršoko Sevirina. O tada pasigirdo šūksnis. Tai buvo Hestijas. Danil grįžo prie bendrakoledžio.
- Baiminiesi? Gal reikia pagalbos? Galime susikibti už rankų ir šokti. - pasiūlė. Atėjo judviejų eilė. Berniukas davė ranką draugui. - Šokam? - garsiau paklausė. Pats tai spirgėjo iš noro tai daryti, bet žinojo, kad Hestijo atžvilgiu imti ir šokti yra negražu.
-
Badis pažiūrėjo į dangų ir iš saulės padėties nusprendė, koks metas. Negalėjo žvilgčioti į laikrodį, mat stebėjo mokinius. Jis mokiniams pasakė, kad dešimtą ryto jie bus saloje. Dienotvarkę mėgstantis žvalgas nenorėjo nuo tikslo nukrypti, tad ėmė šiek tiek spausti lėtesnius arba bijančius vaikus.
- Matai, paskubėk. Tai tik metras. - skubino jis vieną pirmakursį.
- Nešoksiu. - užsispyrė Matas.
Badis suprato, kad taip jie per ilgai užtruks. Kad ir kiek jis bakštins mokinius, kai kurie užsispirs kaip Matas. Pamatęs, kad Kristupas jau drąsina Hestijų ir ruošiasi šokti, žvalgas sušuko:
- Stop! Per ilgai užtruksime taip šokinėdami, nes kai kurie, kaip Matas, - jis pervėrė jau dešimt minučių nenušokantį pirmakursį juodomis akimis, - stabdo procesą. - Badis lengvai stryktelėjo į salą. Tada tyliai pagyrė Seviriną.
- Šaunuolė. - tuomet vėl garsiai tarė:
- Kristupai, Hestijau! - šie berniukai pasirodė tvirčiausi. - Pasiruoškite. Aš jums mesiu virvę, jūs įtempkite ją virš plono ledo atkarpos. Kartu laikysime virvę kol persikels visi. Po to jūs paskutiniai. - žvalgas paaiškino kas vyks. Tada tarė Sevirinai ir keliems kitiems peršokusiems vaikams:
- Jūs peršokote ir neturite ką veikti. Galėtumėt nueiti ir pasižvalgyti tinkamiausios vietos stovyklavietei. Atsižvelkit į mūsų skaičių, kiek reiks vietos. Pirmyn, nežiopsokit. - staigiai paragino vaikus Badis.
- Berniukai, gaudykit kai suskaičiuosiu iki trijų! - riktelėjo ir paruošė savo tvirtą storą virvę. - Vienas... Du... Trys! - jis įsuko ir metė virvę, pats laikydamas už vieno galo.
-
Taip, Hestijas bijojo, nieko negalėjo sakyti. Tačiau pamatęs, kaip vadovas skubina kitą berniuką, noras jaustis saugiam staigiai dingo.
Tačiau vos Hestijas nusprendė šokti, profesorius numetė virvę. Vaikis ją pagriebė ir pradėjo eiti toliau, bandydamas ištempti, tačiau tuo metu pastebėjo, kad ledas, esantis arti kranto, pradėjo skilti.
- Nepadės, ledas skyla! - pasakė Hestijas. Ai, velniop, įlūšiu tai įlūšiu, nenoriu, kad profesorius mane skubintų. Pagalvojo Hestijas ir visgi pasiruošė šokti, nes labai jau nemėgo, kai jį kas nors skubina. Šoko. Beveik... Viena koja jau buvo krante, kitos kulnas nepasiekė, tad ledas įlūžo. Kad ir koks šiltas buvo Hestijo batas, nebuvo tam skirtas, todėl permirko iškart.
- Ai, - sumurmėjo pajutus stingdantį šaltį. Žinojau, kad neperšoksiu...
-
Sevirina ramiai stovėjo ir laukė kitų vaikų. Matė kaip koledžo vadovas skubina viena vaiką. Taip pat atsisuko į Hestiją pasižiūrėti kaip jam sekasi. Regis jis buvo pasiruošęs šokti, tačiau vietoj to mergaitė pamatė virvę kurią pagavo Hestijas su Kristupu. Sevirina norėjo sulaukti draugo ir kartu laukti kitų, bet išgirdo Badžio nurodymus eiti ieškoti stovyklavietės su kitais vaikais. Tarp peršokusių vaikų švilpė nieko nepažino, bet ir nesistengė dabar užmegzti draugysčių. Sevirina būtų prieštaravusi eiti. Ji labai norėjo sulaukti Hestijo, bet po vadovo paraginimo suprato, jog neverta. Ji žinojo, kad profesorius vis tiek neklausys jos todėl ėjo ieškoti stovyklavietės ar bent apsimetė, jog ieško. Mergaitė šiek tiek nusiminus ėjo, bet vis vien ėjo ir sustojo gan gražioje vietoje. Čia buvo erdvė, kur nebuvo medžių ir buvo keli kelmai. Ilgiau pasižiūrėjus Sevirina suprato, kad čia jau kažkas yra stovyklavę. Nusprendusi, kad čia yra gera vieta švilpė grižo prie kranto, kur laukė vadovas vaikų.
- Man regis radau gerą vietą stovyklavimui, - kreipėsi Sevirina į Badį.
-
Kristupas kartu su Hestijumi darbavosi. Laikė virvę, kol visi persikels. Kai kurie bijojo ir tokio būdo, bet Danil juos pavarydavo ir viskas praėjo sklandžiai. Liko jiedu. Hestis šoko, o Kristis laikė virvę. Tačiau berniukui, kuris kol kas Kristupui buvo pusiau draugas, nevisiškai pavyko. Viena jo koja įkrito į stingdantį ledinį vandenį.
- Hestijau, aš padėsiu. Tuoj. - pasakė žvalgo mokinys. Atsispyrė kiek galėjo stipriai ir nepaleisdamas virvės peršoko į salą. Žinojo, kad gautų pylos iš Badžio, jeigu pamestų virvę. Atsidūręs saloje virvę numetė ant sniego ir pasilenkė. Įsikibo Hestijaus rankos.
- Laikykis kiek gali. Badi, padėk traukti. - pakvietė koledžo vadovą ir savo globėją. Bet nelaukęs, kol jis prisijungs, pradėjo traukti. Kadangi Hestijo koja buvo sunkesnė nuo vandens, kuris į ją įsigėrė, Krisčiui prireikė daugiau jėgų, bet jis pats sugebėjo ištraukti bendramokslį. - Badi, pagalbos nebereikia. - linksmai tarstelėjo.
-
Badis stovėjo saloje ir laukė mokinių. Persikėlusius pagirdavo ir nusiųsdavo ieškoti vietos stovyklavietei. Taip pat stebėjo Kristupą ir Hestijų. Jo globotinis puikiai darbavosi, paspartindavo bijančius. O Hestijas irgi puikiai laikė virvę. Grįžo Sevirina. Ji pasakė radusi vietą. Šia švilpiuke Badis pasitikėjo, tad pasakė:
- Puiku, šaunuolė. Matei kitus? Kai persikels šitie berniukai, - parodė į Kristį ir Hestį, - persikels, gal parodysi kelią? Reiks juos surasti. O jeigu jie dar vienoje vietoje, neišsibarstę, sukviesk į savo rastą vietą. Bet tik jei taip. O jei išsibarstę, lauk mūsų. Tai kaip? Ar jie išsivaikščiojo? - paklausė. O tada Kristupas jį pakvietė padėti traukti Hestiją. Badis norėjo ateiti padėti, bet greit išgirdo, jog nebereikia.
- Hestijau, pasikeisi kojines ir batus kai būsim stovykloj.