Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Katerina Atėnė Sabel Gruodžio 12, 2016, 09:00:55 pm
-
Šalia uždraustojo skyriaus, nuo bibliotekos atskirto auksine grandine, yra durys ant kurių kabo sidabrinė lentelė su išgraviruotu užrašu - "Bibliotekininkės kabinetas". Pravėrus duris atsiveria erdvus, šviesus kambarys aukso spalvos sienomis. Virš durų nupiešti sidabriniai sparnai, o po jais parašyta „Herrens engel“. Ant tamsaus medžio stalo krūvomis buvo sudėti laikraščiai, laiškai ir šiaip įvairūs dokumentai. Taip pat pieštukinė pilna pieštukų, rašiklių ir panašių rašymo priemonių. Knygų lentynoje buvo sudėtos bibliotekininkės knygos. Jos buvo ir žiobarų, ir burtininkų autorių. Sudėtos pagal abėcėlę. Spintelėje buvo galima rasti puodelių, arbatžolių, kavos, cukraus ir įvairių saldumynų žinoma. Kabinete buvo tobula tvarka, kurią palaikė burtai.
-
Varniukė kaip visada atskubėjo į biblioteką. Neradusi maloniai nusiteikusios bibliotekininkės, nuskubėjo link užburtosios lentynos. Bet, deja to, ko norėjo mergaitė, lentyna nedavė. Davė tik seną knygą, kurią Claudie jau buvo perskaičiusi. Kadangi biblioteka buvo didelė, o mergaitės norima knyga apie vilkatus buvo viena, tai ji nesivargino jos ieškoti. Nusprendė, kad verčiau paieškos pačios bibliotekininkės.
Praėjusi beveik visą biblioteką, ji šalia uždraustojo skyriaus rado dailias duris, su dar dailesniu sidarbo lentelėje išgaraviruotu užrašu ,,Bibliotekininkės kabinetas".
-Turbūt čia goblinai pasidarbavo,-galvojo mergaitė.-Dar visai neseniai apie juos rašiau rašinį...
Bet Claudie prisiminė ko čia atėjo. Ji lengvai pabeldė į duris. Pabeldė dar kartą, tik stipriau. Varnė laukė ilgokai, o ta minutė ar kelios jai labai prailgo.
-Gal jos nėra kabinete?- galvojo Claudie.- Na, gal ateisiu vėliau.
Mergaitė apsisuko ir lėtu žingsniu nuėjo prie durų.
-
Į biblioteką įžengė Česteris.Jis vaiksčiojo nuo vienos lentynos prie kitos,bet to ko jis ieškojo nebuvo.Praradęs kantrybę jis priėjęs prie bibliotekininkės jis terė:
-Atsiprašau,gal turite knygą apie vampyrus?
Bibliotekininkė pažiūrėjo į jį pro akinių višų ir murmėdama nuėjo į savo kambarėlį.Po kelių minučių ji drėbė knygą ant stalo,nuo kurios į šalis pasklido dulkių kamuolys.Teris nusikosėjo ir pasiėmęs knygą nuėjo atsisėsti.Knygą skaitė ilgai,bet nieko nerado ko jam reikėjo.Radęs tinkamą puslapį jis nusišypsojo savo šelmiška šypsena ir dar labiau įsitraukė į knygą.Jos pavadinimas buvo Kaip suvaldyti kraujo troškimą? Gana ilgai skaitęs jis pagaliau perskaitė padėjęs knygą ant bibliotekininkės stalo ir pedėkojęs išėjo...
-
Tai buvo viena sunkiausių ir labiausiai Nicolę išvarginusių dienų nuo pat pirmosios dienos, kai ji atvyko į Hogvartsą. Kalnas nuodų ir vaistų namų darbų, ilgiausi rašiniai magiškiesiems gyvūnams, transfigūracijai ir ateities būrimui, o kur dar tie nauji burtažodžiai apsigynimui nuo juodosios magijos... Būtent dėl vieno iš jų Nicolė ir skubėjo prieš vakarienę į biblioteką. Įėjusi apsidairė aplink lentynomis prikrautą patalpą, bet ponios bibliotekininkės savo įprastoje vietoje nerado. Kadangi ji nežinojo, būtent kokioje knygoje galima rasti burtažodį Impedimenta, jai labai reikėjo bibliotekininkės pagalbos. Nicolė pasuko link dailių durų su užrašu ,,Bibliotekininkė". Atsargiai pabeldė. Duris atidarė surūgusi moteriškė, visa dulkina nuo senų knygų.
– Inventorizacija, ar nematei užrašo??"
Nicolė išsigando tokio šaltumo, bet mandagiai paklausė:
– Atsiprašau, bet man reikėtų knygos, kurioje galėčiau rasti informaciją apie burtažodį Impedimenta...
Bibliotekininkė, regis, atšilo ir draugiškai nusišypsojo:
– Žinoma, užeik. Visai jau nusiplūkiau su tais raštų apie goblinų sukilimus tomais...
Kambarys buvo erdvus, bet užgriozdytas: matyt, čia buvo ne tik bibliotekininkės kabinetas, bet ir archyvas ar dar kas nors panašaus... Senose medinėse lentynose stovėjo itin retų knygų tomai, relikviniai raštai ir dokumentai. Bibliotekininkė ištraukė iš po stalo dėžę su įvairiausiom knygom, pasirausė ir ištraukė ploną, vos 100 puslapių knygą. Nicolė perskaitė: ,,Burtai ir kiti mažmožiai, gelbėjantys padėty be išeities. Pagal Matildą Book ir Nicolą Bartą Strongą" .
– Štai čia rasi tai, ko tau reikia. Knyga reta, žiūrėk, nepradangink!
Nicolė padėkojo ir išėjo iš kabineto. Smalsi mergaitės akis pastebėjo keletą įdomių egzempliorių tame bibliotekininkės kabinete... Reikės kada atidžiau apžiūrėti.
-
Fiona atėjo į biblioteką, kur pro langą švelniai švietė saulė. Mergina net nežinojo, ko čia atėjo, bet tiesiog va užsinorėjo, nes knygos –Aaaaa.... knygos... Tai kažkas tobulo. Būna kai kuriose klaidų, bet visi nuotykiai ir veikėjai būna fantastiški... Reiktų pasieškoti dar. Grifė atsargiai apėjo didelį kilimą, riogsantį prie pat įėjimo. Nenorėjo dar kartą už jo užkliūti. Nežinia kur dar atsidurs. Tada patraukė prie lentynos, kur buvo sudėtos knygos. Ėmė kiekvieną pavadinimą ir autorių skaityti po vieną, bandydama prisiminti, skaitė jau tas knygas, ar ne. Deja. Visos buvo skaitytos. Net ir tos, kurios buvo užkištos už stovinčių priekyje.
-Oii, ir ką dabar daryt?
Susikrimtusi grifė nusprendė paklausti bibliotekininkės, gal ji turi naujų knygų. Prie stalo jos neradusi, nusprendė pasibelsti į kabinetą, ir pasiklausti ten. Susikaupusi sugniaužė kumštį ir patuksenusi ėmė daryti duris. Šios lengvai atsidarė, tad Fiona šmurkštelėjo vidun. Ten buvo jauku, daug knygų, buvo net atskira sekcija tokioms knygoms, kurių Fi reikėjo. Visa laiminga ir švytinti, septintakursė patraukė link jų, ir susirado įdomiai atrodančią vieną. Tai buvo net serija apie... Apie ką, mergina neįžiūrėjo, bet buvo pasiruošusi tai sužinoti, tad patraukė link durų. Tik apsisukusi, ji pradėjo spiegti, ir net išmetė knygą iš rankų.
-Aaaaaaaaaaaa! K-k-kajau?
-
Kur buvęs, kur nebuvęs, Kajus nukliūtino į biblioteką. Knygos pramuštagalvio tikrai nedomino - jose vargiai buvo galima rasti idėjų naujoms išdaigomis...Kita vertus jis dar nebuvo iškrėtęs nė jokios išdaigos šioje mokykloje. Ah...nagi...reik pateisinti kažkaip savo vardą,- pamintijo šis, sustojęs prie vienos lentynos. Tamsios akys nuslydo margomis, storomis, kietomis knygų nugarėlėmis.
-Nieko įdomiaus,- suniurnėjo šis ir greitai apsižvalgė aplinkui.
Boblioteka buvo kaip išmirusi - nė vieno žmogaus nebuvo. Kajus dar sykį apsižvalgė, įstikino, kad esąs vienas, ir mikliais judesiais užsiropštė ant spintos viršaus. Tikra laimė, kad nie viena knyga nenubildėjo ant grindų - tokiame laipiojime Kajus buvo tikras specialitas. Specilizavosi namų bibliotekoje. Arno, šelmiškai šypsodamasis, ant kelių nuropojo tolyn, krašto link. Jis jau intyse kūrė planą, kaip ateisiantį į biblioteką hogietį apipils vandeniu. Su ta mintimi, berniūkštis pasitikrino ar turi savo burtų lazdelę. Turi. Lengviau atsikvėpė. Vis vien, blogiausiu atveju, jei kerai nepasiseks - pasigriebs kelias knygas ir jas kerų pagalba nuleis švelniai ant žmogaus galvos, Kaip šoks tasai iš nuostabos! Daug geriau negu patupdytas voras ant peties. Kajus plačiau įsišiepė.
Tačiau švilpį nuo pramuštagalviškų minčių atvėsino laikas - per praslinkusias penkiolika minučių niekas nie atėjo, nei niekas neišėjo (galėjo ko nors nepastebėti).
Kajus iš nevilties ir nusvylimo atsiduso. Jau buvo besiruošęs nulipti žemyn ir išdūlinti iš knygų rojaus, kai staiga išvydo pravertas biblioteninkės kabineto duris. Ką? Ko tai aš nepastebėjau? Nusivyimas greitai peraugo į pikdžiugišką džiaugsmą. Nė nepraėjus minutei, Kajus stovėjo prie durų ir paslapčia žvelgė į vidų.
O tenai stovėjo mergička iš kažkokio Šreko.
Fiona de Treebook.
Tą akimirką buvęs Švilpynės kvidičo komandos kapitonas nepageltonavo iš pykčio Fionai, kad jos koledžas laimėjo kvidičo čempionato taurę. Ne. Jis tik dar labiau įsišiepė.
Lėtai ir tyliai trylikametis išsitraukė lazdelę, nusliūkino į tarpdurį, o tuo tarpu Fiona toliau ieškojo knygų.
-Winggardium leviosa,- sušnibždėjo šis ir visos knygos, esančios pakilo į viršų,- Labas, Fiona. Nekartok mano vardo - aš ir taip žinau, kad tai mano vardas,- nusijuokė trečiakursis švilpis,- Ieškojai knygos? Dabar ir susirask dar kartą.
-
Jos knyga, ta, kurią ką tik išmetė iš rankų pakilo aukštyn į viršų kartu su kitomis knygomis.
-Woooooow... Šiaip. Aš neieškojau knygos. Tai nėra ko man dabar vėl ieškoti. Bet jei labai nori - prašom. Paduok man va tą, kur virš tavo galvos, kad jau toks protingas, ir puoli burtažodžiais švaistytis. Negi toks pyktis vien tik dėl to, kad sužaidėm labai draugiškas rungtynes?-niurnėjo mergina, žiūrėdama į skrajojančias knygas. Tada nukreipė žvilgsnį į berniuką:
-Ko stovi kaip pabučiuotas? Knygų nematęs?-Fiona visai susinervino. Kadangi buvo aukšta, pašokusi galėjo sugriebti apatines knygas. Bet kadangi knygos skrajojo, tai ir ji pati, įsikibusi į knygą apie žoleles - kabojo. Kažin ko knyga pakilo iki lubų, ir dunkstelėjusi į jas sustojo. Ilgi grifės pirštai jautė, kad po truputį slysta nuo to viršelio. Jai reikėjo kuo skubiau nusileisti, kad nedribteltų žemėn. O žemė buvo tikrai toli.
-Švilpi... Tu dar čia?-iššnopavo.
-Galėtumei... Nuleist... Mane... Nes aš tuoj tuoj pati nusileisiu, ir jei nebūsi manęs nuleidęs, biškelį vožtelsiu tau. Sutarta? Tik plyzas didelis, paskubėk.
Septyniolikametės pirštai vis labiau ir labiau prakaitavo, ir tuo pačiu vis labiau slydo knygo odiniu viršeliu. Bandydama pasikabinti patogiau, Fiona dar ir atvertė knygą kažkaip. O tas nebuvo į naudą.
-ALIO!-suriko, ir nuslydo.
-
Kajus suraukė antakius.
-Neieškojai? Tai kam kada atėjai čionai? - negalėjo suprasti švilpis,- Aš? Tau suieškoti? Kurio velnio? - nesuprato niekaip. Papurtė galvą.
-Ne, nepykstu,- suniurnėjo susiraukdamas,- Tu, ką nesupranti išdaigų? Iš kurio medžio tu iškritus?
Kuo toliau, tuo labiau, Fiona jį pradėjo nervinti. Tie klausimai....Ah, kitą kartą atidžiau rinksis kam krėsti išdaigas, kam ne. Ši grifė ryškiai matosi nepagaunanti reikiamo kampo. O dar jos kvailas elgiasys.
-Ei, Fiona, tu nekimbk į knygas, o naudokis kerais! Tu ragana, ar ne!?- šūktelėjo iš nuostabos, bet veltui - Fiona jau kabolo palubėje su knyga,- Ah, tos merginos... Taaip! VIS DAR esu!
Kajus pavartęs akis jau ruošėsi nuleisdinėti grifę ant grindų, praleisti tiradą pro ausis, kai netikėtai, vyresnioji hogietė pradėjo dribti ant žemės.
Kajus iš nuostabos visiškai pamiršo burtažodžius, knygos visos it viena skambiai dunkstelėjo ant bibliotininkės kabineto grindų.
- Levicorpus! - šūktelėjo būsimas ketvirtakursis, vildamasis, kad šis burtažodis suveiks, ir Fiona DeTreebok pakibs aukštyn kojoms ir nenudribs skaudžiai ant žemės.
-
Pirštams slystant knygos oda, mergina nemąstė, kas bus toliau. Tikėjosi, gal nenukris? Gal įvyks koks stebuklas, ir ji neišsitėkš žemėn? O gal tiesiog išsilaikys, kol tas padūkėlis mažylis ją nuleis?
-Atleisk, raganiškai retai kada mąstau, nors jau kiek metų su tuo dirbus.
O dabar mergina krito. Bandė kur nors įsitverti, bet knygos... IRGI krito. O jetus... Jis rimtai nutraukė kerus... Tokia buvo paskutinė Fionos mintis, prieš vožiantis į knygų krūvą.
-AA!!-aštrūs kampai nusileidimui tikrai nebuvo skirti. Tada labai netikėtai vėl pajuto kylanti viršun. Grifė ėmė blaškytis, nesuprasdama, kas čia vyksta. Bet atsisukusi, ir išvydusi švilpį, tik atsiduso...
-Leisk tu mane žemyn tik.
Bet ne. Ji jau kabojo žemyn galva viduryje kambario. Apsiaustas, uniforminis sijonas, užsivertė ant galvos ir ji nieko nebematė. Net išgirdo, kaip lazdelė, išslydusi iš kišenės, bumbtelėjo žemėn. Ir ne tik ji. Dar kažkokie daiktai, kuriuos ji laikė kišenėse.
-SIAUBAS...-sušnibždėjo, ir užsimerkusi (bei pakėlusi aukštyn rankas, kad prilaikyti apsiaustą), ėmė laukti, kol vėl galės nusileisti. Tikiuosi, ne žemyn galva.
-
Atrodo viskas pavyks taip kaip numanė Kajus.
Aha, labai jau pavyko,- sarkastiškai pagalvojo šis, kai Fiona dribtelėjo ant žemės.
Bet, staiga, jo ir jos nuostabai, kerai suveikė ir grifė pakilo vėl aukštyn
-Kad tave Helgos puodukas nutrektų!- pabandė tyliai nusikeikti švilpis.
Taip! Jam pavyko kerai, bet pernelyg vėlai!
Apsiryk sausainiais ir keksiukais,- keikė pats save už tokią padarytą nesąminę Arno ir initringai pradėjo naršyti savo galvoje kaip dabar iš tikrųjų nuleisti grifę žemyn.
-Liberacorpus!- nieko neišėjo,-
Liberacorpus! - pagaliau!
Kerai suveikė.
Ir Kajus nesulaukęs, kada Fiona atsidurs ant žemė, o gal tėkšis ant žemės (nežinia kaip bus) nuskuodė prie durų. Kas jau kas, jis tikėjosi, kad Grifų Gūžtos globotinė įvykdys savo norą - vožtelti jam už tai ką pridirbo.
Skubiai paslėpęs burtų lazdelę, jau Kajus ruošėsi dumti iš kabineto, kai netikėtai išvydo Sniegą su antkakliu.
Berniukas sutriko.
Aš niekad tau nedėdavau antkaklio,- nustebo švilpis ir pasilenkė prie uodeguotojo draugo. Tuo tarpu turkų angoros veislės katinėlis ramiai sėdėjo ir laukė kol šeimininkas nuiims antkaklį. Tik vienas gyvūnėlis žinojo šio antkaklio istoriją.
Kajui nusegus odinę virvelę, baltasis katinas murktelėjo ir išdūmė iš bibliotininkės kabineto.
Švilpis stovėjo pritrenktas.
Ne tik dėl Sniego elgiasio, bet ir dėl mažyčio laiškelio, paslėpto mažytėje antkaklio kišenėlėje.
Kajus greitai atsisuko į Fioną.
-Aš turiu eiti, iki,- drebančiu ar iš baimės, ar iš jaudulio balsu tarė, ir išlėkė iš kabineto.
-
Šitą lankstymosi sceną būtų buvę galima laisvai panaudoti kokiame nors banalesniame veiksmo filme, bet Marcus'ui visa tai tiko. Sensėjus - štai, kaip jį pavadino Adelė. Bent vienas aiškus žodis šitos žiobariškų dažų mylėtojos lūpose. Šaunuolė, panele Ginger, tobulėji, dešimt taškų neklaužadų koledžui, kuriam nuo šiol priklausai.
Vaikino poelgis, rodos, kiek nustebino ir varną, bet ši susigaudė kur kas greičiau, o atsakė dar netikėčiau.
- Klausau, kolega, - atidavė pagarbą grifas.
Regis, Varno Nagas ir Grifų Gūžta dar niekada nebuvo tokie vieningi. Godrikas šypsotųsi, Rovena būtų šiek tiek pasibaisėjusi, na, gerai, visai ne šiek tiek. Bet visgi abu pripažintų, jog ši diena - ypatinga. Šis Helovinas ypatingas.
Marcus'as buvo džentelmenas, todėl tikrai nebūtų žengęs pirma damos, tačiau vėlgi nespėjus nė sureaguoti ji užsikabarojo jam ant pečių.
- Ką gi, kuprine, - kreipėsi jis į Adelę, nė nemėgindamas atplėšti stipriai jo kaklą apsivijusių smulkių rankučių. - Aš bėgsiu, tu šaudyk. Tik porą lentynų ir man palik.
Ir pasileido bėgti.
-
Varniukė šyptelėjo, vis dėlto geras vaikinukas, netėškė jos žemėn nuo kupros. Ir kaip, po galais, šita šešiolikmetė sugalvojo sprogdinti biblioteką? Na, bent jau bus aišku, kodėl nepereis į kitą kursą, jeigu netyčia ras šio jovalo kaltininkus. Rodos, Adelei jau buvo visiškai ant visko nusispjaut, žinojo, kad Juanas nemes jos dėl tokių nesąmonių. Dar prieš pradėdama viską pykšt pokštinti, mergina susirišo į akis krintančias garbanas ir pasitaisė kelnės, kurios smuktelėjo žemyn, bešokant ant Marcus’o.
- Klausau, kapitone,- linktelėjo, nors nebuvo įsitikinusi, kad aukštaūgis tai matė.
Viena rankai tvirčiau įsikibo į jo petį, nors ir nebuvo patogu, nat buvo visiškai užsikorusi ant sprando, tačiau ir savo bendrininko nenorėjo užsmaugt netyčia. Iš žaliaplaukės lūpų pradėjo plūsti lavinos to paties burtažodžio, bibliotekininkės kabinetas buvo beveik griuvęs, keletą vietų paliko ir Green’ui. Ir visai nebloga mintis buvo pabėgt iš to vakarėlio, sprogdint ir užsikabarot ant vaikino.
-
- Gerai, - šypsojosi Marcus, išgirdęs driokstelėjimą dešinėje. - Puiki simfonija mano ausims, - murmėjo jis, lentynoms kairėje griūvant vienai ant kitos. Toptelėjo, kad gal čia visgi tikrai Adam, o siekdamas, kad Marcus'as jo neatpažintų, užsikorė ant pečių. Bet dvynys pajaustų, jei baiginėjantis multisulčių eliksyrui smulkios mergaitiškos rankelės staiga sustambėtų, o padidėtų tįsiamo kūno svoris (o gal multisulčių eliksyras svorio nepakeičia?) ar dar koksai panašus pokytis įvyktų ir išduotų čia esant antrą Green'ą.
- Čia man? O, dėkui už kilniaširdiškumą, - sumurmėjo Marcus'as staiga viską apglėbus spengiančiai tylai. - Bombarda, - sušnabždėjo jis ir iš bibliotekininkės stalo liko šipuliai. Kiečiausiai sprogdinama kambario vieta.
Tas žavingas momentas, kai vos vienas šnabždesys sukuria tokią galingą, visa naikinančią bangą. Kita banga vožėsi į lubas iškart po to, kai Marcus'as su Adele ant nugaros išbėgo iš bibliotekininkės kabineto. Pro duris juos išsivijo galinga dulkių banga ir griausmas.
- Čia buvo auka Torui, griausmo valdovui, - sumurmėjo grifas neatsigręždamas.
-
Šarlotė niekaip negalėjo patikėti, kad ji jau antrame kurse. Kaip ji, nieko nesuprantanti mergaitė, sugebėjo išlaikyti visus egzaminus? Mokytojams turbūt tiesiog jos pagailo... Šarlotė nusprendė šiais mokslo metais geriau mokytis ir daugiau neapsijuokti. Ji visai nenorėjo, kad visokios nemandagios mergaitės ir vėl iš jos tyčiotųsi per pamokas... Žinoma, jos ras ir kitų priežasčių šaipytis, bet grifiukė vis tiek tvirtai apsisprendė rūpintis mokslais nuo pirmų dienų.
Būtent apie tai galvodama ji atėjo į biblioteką. Labiausiai norėjo surasti kokį nors vadovėlį, kuris praverstų mokantis nuodus ir vaistus, pačią sunkiausią pamoką. Nelaimei, nepavyko rasti nė vienos knygos, tinkančios tokiai kvailai mergaitei... Į profesorę Moonlight Šarlotė kreiptis nė nesiruošė - iš jos žodžių vis tiek nieko nebūdavo įmanoma suprasti. Taigi ji ilgai ieškojo kokios nors knygos, bet galiausiai pasidavė ir nuėjo į bibliotekininkės kabinetą. Galbūt ten jai pavyks gauti pagalbos?..
Šarlotė nedrąsiai atidarė duris, bet viduje nieko nepamatė. Jai ir vėl nesiseka... Mergaitė nuoširdžiai norėjo mokytis, bet neįsivaizdavo, kur galėtų rasti tinkamų knygų, ir lyg tyčia bibliotekoje nėra nė vieno žmogaus, kuris galėtų padėti... Kodėl negali bent vieną kartą viskas pavykti? Mergaitės akyse sužibo ašaros, ir ji pradėjo verkti. Taip ji tikrai nieko neišmoks... Per pamokas ir vėl susimaus, ir visi iš jos tyčiosis... Ji visiškai niekam tikusi, vėl niekam neįtiks, o mama, išgirdusi, kad Šarlotė nesimoko, bus labai nepatenkinta ir tikriausiai atsiųs žvieglį... Bet ką mergaitei daryti, kad ji nori mokytis, bet tiesiog nesiseka? Argi ji dėl to kalta?..
Šarlotė atsisėdo į bibliotekininkės kėdę ir nieko aplinkui nematydama graudžiai verkė.
-
Šiandien Arletė visą dieną norėjo praleisti burtų ir kerėjimo mokyklos viduje. Už lango pliaupė lietus ir tik drąsiausieji lindo laukan. Tiesa, Russell nebuvo niekuo prastesnė už juos, tačiau šviesiaplaukė tikrai netroško pirmąsias Varno Nago koledže išaušusias dienas praleisti Ligoninės sparne. Sirgti žalsvų akučių šeimininkė nenorėjo nė už ką, o ir mama nebūtų tuo patenkinta.
Varniukė dairėsi aplinkui, regis, tokį pat sprendimą priėmė ne viena ji, mokinių buvo labai daug ir kiekvienas mokinys turėjo savo draugų grupelę. Tikriausiai, jie ten kalbėdavosi ir kitaip linksminosi. Vienas kitam padėdavo ir panašiai. Iš tiesų, Arletė nebuvo užtikrinta ką veikdavo bendraamžiai, kai ilgąją gyvenimo dalį praleido tik su motina.
Šviesiaplaukė lipo laiptukais, šmirinėjo koridoriais, o galiausiai vos neatsidūrė kambaryje iki pareikalavimo, tačiau šią sekundę stūksojo prie įėjimo į Hogvartso biblioteką. Nenutuokė kodėl, tačiau žengė porą žingsnių pirmyn, nors skaityti knygų ji tikrai nenorėjo. Bibliotekoje mergaitė dažnai nesilankydavo, dauguma knygų jai tiesiog nepatikdavo ir būdavo sunku jas skaityti, tačiau galbūt burtų ir kerėjimo mokykloje knygų pasiskolinimo vieta buvo kuo įdomesnė? Tokios mintys vyravo ir vienuolikmetės galvoje, kai ši jau lėkė tarp krūvos spalvingų knygų lentynų.
Užsisvajojusi atsidūrė prie kažkokio kambariuko ar kabineto, nenutuokė kas tai, kadangi pakelti žalsvas akutes į užrašą neatrodė protinga. Mergaitė tik prilietė šaltą kabineto rankeną ir nulenkė ją. Prieš akis atsivėrė perdėtai tvarkingas kabinetas, ant kurio stalo buvo pieštukų! Nors Arletė nebuvo dailininkė, ji kaip ir kiekvienas vaikas mėgdavo savo meną įkišti tėvams kiekviena proga ir stebėti jų dirbtinas reakcijas, kad pora pagaliukų jiems labai patinka. Na, o iš tiesų mergaitė tiesiog norėjo nupiešti piešinį arba Lukui, arba mamai ir įteikti pirma pasitaikiusia proga. Jau norėjo griebti pieštuką, tačiau patogioje kėdėje išvydo apsiašarojusią mergaitę. Kiek patempusi lūpą, kadangi ir pati Russell buvo jautri asmenybė priėjo prie jos ir intuityviai pasisveikino gestų kalba. Nespėjo pasidomėti, kas nutiko, kadangi pora dailių ir nuostabiai nudrožtų pieštukų jau buvo varniukės rankoje.
-
Šarlotė graudžiai verkė ir tiesiog norėjo būti viena. Ausyse jau skambėjo piktas mamos balsas, aidintis visoje didžiojoje salėje. Bet ką mergaitė gali padaryti, kai niekas neleidžia jai mokytis?.. Pamokos dvylikametei buvo pernelyg sunkios, argi ji dėl to kalta?.. Šarlotė nuoširdžiai stengėsi, bet vis tiek nepajėgė suprasti daugelio pamokų.
Ji buvo užsiėmusi verkimu, kad negirdėjo, kaip kažkas įėjo į kambarį, ir verkė toliau. Mergaitei jau nusibodo verkti, bet ji nieko negalėjo padaryti. Jai labai jau nesiseka… Šarlotė prisiminė bent kelias bjaurias klastuoles, kurios bet kuria pasitaikiusia proga tyčiojosi iš vargšės nedrąsios grifiukės. Negali visi būti tokie protingi ir viską suprasti iš karto…
Mergaitė pajuto, kad kažkas yra visai šalia jos ir persigandusi vos nenusivertė nuo kėdės. Įdėmiai pažvelgė į visai nepažįstamą mergaitę ir tik po gerų kelių sekundžių suprato, kad ji kreipėsi gestų kalba. Kodėl? Negi ir ji nori pasityčioti? Gal žino apie mano brolį?..
- Negražu tyčiotis, - išdrįso pratarti Šarlotė. Ko gero, tik dėl to, kad nepažįstamoji tikrai nebuvo vyresnė - čia tau ne ta bjauri seniūnė… Grifiukė nebežiūrėjo į dar vieną nemalonią mergaitę ir galiausiai iš viso nusisuko. Po kelių sekundžių suprato, kad toji mergaitė taip nieko ir nepasakė - arba Šarlotė jos neišgirdo. Grifiukė nustebo ir vėl atsisuko. Su broliuku nebendravo labai daug, bet pagrindines frazes teko išmokti, nors gestų kalba mergaitei sekėsi itin sunkiai. Šarlotė ilgokai galvojo, kaip tiksliai reikia sudėti pirštus, bet galiausiai parodė pasisveikinimą. Buvo sunku patikėti, kad Hogvartse gali mokytis negirdinti mergaitė, tad Šarlotė vis dar galvojo, kad ji tik nori pasišaipyti. Bet jeigu pavyks parodyti, kad moka atsikirsti, gal bus geriau. Šarlotė nusišypsojo nedrąsia šypsena ir gestais paklausė: “Kaip sekasi?”
-
Arletė stengėsi nenuleisti akių nuo grifiukės, kuri matomai nebuvo linksmos nuotaikos, tikriausiai nenorėjo bendrauti ir troško pabūti viena, niekieno netrukdoma. Russell supratusi tai šiek tiek nuliūdo, tačiau šypsena nuo veido nedingo. Varniukė stengėsi išlikti tolerantiška ir draugiška mergaitei. Pirmakursė bandė suprasti, ką ši pasakė Arletei, tačiau šią akimirką nei kiek nepasitikėjo savo galimybėmis. Kūkčiojanti panelė nekalbėjo taip, kad būtų buvę įmanoma pilnai suvokti, ką ji tarė.
Pirmakursės akyse buvo galima išvysti džiaugsmą, kai mergina paklausė jos, kaip sekasi. Deja, šviesiaplaukė suprato, kad grifiukei tai padaryti nebuvo lengva, tad tik vyptelėjo ir nenorėdama sukelti liūdnai personai nemalonumų giliai įkvėpusi pasidomėjo:
- Man sekasi puikiai, o tau?
Galbūt šis klausimas nebuvo pats įdomiausiais jaunajai burtininkei, tačiau atsakymo Varno Nago moksleivė laukė, bet kokio: tiek, gestų kalba, tiek žodžiais. Iš tiesų, Russell atsakymą jau numanė, tačiau nepaklausti to paties atrodė nemandagu... Tik vylėsi, kad grifiukė atsisuks į ją, jeigu norės pasišnekėti, mat prašyti to kažkaip net nesinorėjo.
Arletė atsisėdo ant grindų ir iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukė balto it kreida popieriaus lapą, pasidėjusi jį ant grindinio tvarkingai susidėliojusi pieštukus, žalsvas akutes nukreipė į rudaplaukę, žvilgsniu bandydama pasakyti, kad tikrai yra draugiška ir maloni, galėjo pagelbėti ir mielai išklausyti. Juk ji - Arletė Russell niekuo neišsiskyrė iš kitų moksleivių, tad varniukei bendrauti ir galbūt jai padėti nebuvo milžiniška problema. Beliko laukti vyresnėlės atsakymo į pirmąjį klausimą.
- Aš Arletė, o tu? - pamiršusi prisistatyti pasakė ir nuoširdžiai šyptelėjo bandydama suprasti, kas neramino Hogvartse dienas leidžiančią panelę.
Aišku, kad vienuolikmetei bendrauti gestų kalba buvo daug lengviau ir patogiau, tačiau ji suvokė, kad kitiems tai padaryti buvo sunkiau. Mergaitės nuomone ji laisvai galėjo prisitaikyti prie kitų, ką šią minutę ir stengėsi padaryti.
-
Ar galėjo ta nesuprantama mergaitė apsidžiaugti, kai Šarlotė uždavė tokį nuobodų klausimą? Ne, ko gero, ji tik šaiposi, tik grifiukė, deja, niekaip nesuprato to priežasties. Nebent... Net ir jaunesni mokiniai žino, kokia kvaila yra Charlotte Claire Evans, ir kad galima iš jos ramiai tyčiotis...
- Man... Gerai... - neaiškiai ir vos judindama lūpas sumurmėjo grifiukė. Ji nė nesusimąstė, kad šita mergaitė gali ir nesuprasti. Ko gero, ji vis tiek tenori pasityčioti... Šarlotė žiūrėjo, kaip keistoji mergaitė ruošiasi piešti ir šiek tiek išsigando - o jeigu ji pasiūlys piešti drauge? Tai, ko gero, būtų tik dar viena patyčia, mat grifiukė niekada nemokėjo to daryti ir, tiesą sakant, labai nemėgo. Ji nedrąsiai žiūrėjo į mergaitę ir galvojo, kaip reikės išsisukti, jeigu paaiškės, kad ji išties nori piešti kartu. Šarlotė jau žiojosi pasakyti, kad piešti nei moka, nei mėgsta, kai keistoji mergaitė vėl kažką pasakė. Iš pradžių grifiukė nesuprato, ką reiškia "arletė", bet galiausiai susivokė, kad tai tikriausiai mergaitės vardas.
- Aš... Šarlotė, - nežiūrėdama į Arletę sumurmėjo ji. Po kiek laiko pakėlė akis į mergaitę ir dar kartą pabandė nusišypsoti. Ar ji, Šarlotė, galėjo tikėtis, kad kada nors susiras draugę? Nors ne, tikriausiai vis tiek paaiškės, kad Arletė nori tiesiog pasityčioti... Nors, reikia pastebėti, jos pasirinktas metodas buvo ganėtinai neįprastas.
- Aš nemoku piešti, - įsidrąsino sumurmėti grifiukė ir liūdnai pažvelgė į naująją pažįstamą.
-
Arletė nuoširdžiai šyptelėjo grifiukei, nors suprasti, kaip mergaitė atsakė į pirmąjį klausimą varniukė neįstengė. Aišku, nežadėjo prašyti pakartoti, vien tik iš rudaplaukės žvilgsnio buvo galima suprasti, kad viskas tikrai nebuvo gerai, Šarlotei buvo liūdna, o galbūt ją kažkas įskaudino.. Russell nenorėjo priversti vyresnę mergaitę jaustis dar blogiau, tad tik dar kartą nusišypsojo.
- Tavo vardas labai gražus, - tarstelėjusi pažvelgė į Šarlotę, o paskui į pieštukus, galiausiai juos išdeliojusi ant bibliotekoje įrengto kabineto grindų šviesiaplaukė žvilgsniu bandė parodyti, kad grifiukė galėjo prisijungti ir piešti kartu. Juk tai daryti su draugija buvo daug smagiau, nei viską daryti savarankiškai, jaustis vienišam. Nors pirmakursė tebuvo tik vaikas, kuris nieko negalėjo pakeisti, vienuolikmetė nusprendė bent jau pabandyti pagerinti rudaplaukės nuotaiką, tad pastūmė baltą popieriaus lapą link jos.
- Aš irgi nesu dailininkė, - prabilo. - Bet piešti smagu, turėtum pabandyti, - nusijuokė ir gūžtelėjo pečiais. Pati paėmė ryškios geltonos spalvos pieštuką ir lapo kampe nupiešė saulę, vis pakeldama savo blankias, žalsvas akutes į Šarlotę.
- Tai ką tu veiki laisvalaikiu? - nedrąsiai, tačiau šiltai paklausė nusprendusi, kad kiekvienas žmogus turėjo veiklą, kuri jį pradžiugindavo. Arletė labai abejojo, kad Šarlotė buvo išimtis. Blogiausiu atveju jaunoji burtininkė vis tiek ras būdą lengviau prašnekinti antrakursę, kurios veidu neseniai riedėjo ašaros. Troško paklausti ar mergaitei viskas gerai, pasidomėti dėl ko ji taip jautėsi, tačiau žinojo, kad klausti tokių klausimų vos tik susitikus su nepažįstamu individu nebuvo protinga, ypač tada, kai jau dabar atrodė, kad Šarlotė baiminosi Arletės.
-
Ar Arletė tikėjosi, kad Šarlotė kažką atsakys į tokį keistą pasakymą?.. O ką čia galima pasakyti? "Ačiū"? Ne, jis čia visai netiko... Taigi grifiukė liko tylėti ir beveik laukė, kol keista ir kol kas sunkiai suprantama mergaitė pradės iš jos tyčiotis...
Savaime aišku, ta itin išradinga pašaipūnė pastūmė lapą Šarlotės link. O ji beveik patikėjo, kad ta mergaitė draugiška... Ne, ko gero, ji buvo pernelyg naivi, o visas pasaulis ir toliau nusiteikęs tik tyčiotis ir nieko daugiau. Grifiukei buvo liūdna, bet ji nenorėjo to parodyti keistai mergaitei.
- Aš nenoriu, - nusisukusi nuo Arletės sumurmėjo Šarlotė. Jai buvo nejauku prisipažinti, kad pieštuką retai paima į rankas, o jeigu kažką nupieštų, nebūtų aišku, ar tai karvė, ar žmogus... O gal Arletė žino ir specialiai skatina nemokančią piešti mergaitę apsijuokti? Tikriausiai taip ir yra, tad grifiukei reikia kažkaip nepasiduoti...
- Kodėl tu iš manęs tyčiojiesi? - paklausė Šarlotė vis dar nusisukusi. Tiesą sakant, ji netikėjo, kad Arletė jos negirdi. Ne, tai tikriausiai tebuvo dar vienas būdas pasišaipyti... Kai išgirdo klausimą, mergaitė nustebusi atsisuko?
- Laisvalaikiu? - pasitikslino ji. Kuo puikiausiai suprato, kad teisingiausias atsakymas būtų "verkiu" arba "stengiuosi nesusitikti su žmonėmis", tačiau ji spėjo, kad tai itin patiktų Arletei, tad nebuvo galima to sakyti... Bet ką pasakyti, kad neapsijuoktų, jeigu tik toks atsakymas ir yra tiesa?.. - Aš... Na... Mėgstu gamtą, - po kiek laiko sumurmėjo Šarlotė. Ji nedrąsiai paėmė žalią pieštuką, tačiau nė neketino piešti - taip tikėjosi laimėti kelias akimirkas, per kurias galėtų pasprukti. Galbūt Arletė žiūrės į lapą ir lauks, kol Šarlotė susimaus, o ji pati spės atsistoti ir numetusi pieštuką pabėgti? Nelaimei, kol kas ji vis dar sėdėjo kėdėje ir jautėsi kaip įkalinta. Ir ką jai daryti dabar?..
-
Arletė nuoširdžiai ir šiltai šyptelėjo neatitraukdama savo žalsvų akučių nuo Šarlotės. Mergaitė jai pasirodė labai miela, Russell nebūtų prieštaravusi tam, kad dar kažkada susitiktų su šia Girfų Gūžtos koledžą atstovaujančia panele. Tiesa, per dešimt minučių, kurias skyrė bendravimui su rudaplauke jaunoji burtininkė neįžvelgė jokių grifiškų savybių, na arba Šarlotė jų tiesiog neparodė žmogui apie kurį nežinojo nieko. Na, tik vardą ir kitus, nelabai svarbius, faktus.
Ar būtina kiekvienam asmeniui, kuris kalbėdavosi su varniuke nusisukti? Vienuolikmetė eilinį kartą vylėsi, kad ant bibliotekininkės krėslo įsitaisiusi mėlynų akių savininkė nuspręs žvilgsniu apdovanoti ir žalsvų akučių savininkę. Žinoma, net negalvojo apie tai, kad paprasčiausiai galėjo pasakyti (na, arba pakartoti) tai, kad negalėjo suprasti ką šnekėjo burtininkė, jei ji šiuo metu žvelgė į sieną.
- Taip, laisvalaikiu, - ramiai tarstelėjo, palaukusi, kol Šarlotė atsakys į jos klausimą pridūrė. - Jeigu norėsi galėsim nueiti kažkur už pilies ribų, - šyptelėjo, jausdama, kad nebuvo vienintelė, kuriai trūko draugijos. Na, taip šalia jos dažniausiai skraidžiojo Ailanas, tačiau paukštis niekuomet negalėjo atstoti žmogaus, kuris galėtų išklausyti, rodyti realias emocijas, nuoširdžiai patarti.
Žvilgsnis vis lakstė po kabinetą, burtininkė nebuvo jo ištyrinėjusi, kartais pamiršdavo, kad šiuo metu nėra Varno Nago bendrajame kambaryje, kuriame praleisdavo didžiąją laisvo laiko dalį, nors su varnais taip pat neatrado bendrų pokalbių temų. Tiksliau neatrado tos vienintelės draugės, kuri paguostų, kai mergaitei liūdna ar juoktųsi, kai nutikdavo kažkas linksmo, bet Russell dėl to nesirūpino, kadangi Hogvartse tūnojo palyginus neilgai. Juk ji tikrai atras tą geriausią draugą, kuriam patikės kiekvieną savo paslaptį.
-
Panašu, kad Šarlotė susidūrė su per daug protinga mergaite. Ji kuo puikiausiai žinojo, kaip reikia tyčiotis, kad tai nebūtų labai akivaizdu. Ir ką grifiukė jai padarė?.. Arletė neatsakė į tuos klausimus, į kuriuos nenorėjo atsakyti... Taip, ji tik labai protingai tyčiojasi... Akyse vėl sužibo ašaros, bet grifiukė to nepastebėjo.
- Eiti... Už pilies ribų? - ne visai suprato mergaitė. Arletė tikriausiai norėjo dar kartą pasityčioti... Ne, Šarlotė tikrai niekur neis su šita per protinga mergaite... Kas žino, kas atsitiks, jeigu jos kartu išeis už pilies ribų, nors ką tai reiškia, grifiukė nesuprato.
Šarlotė tvirčiau sugniaužė pieštuką ir apsimetė, kad ruošiasi piešti. Ji buvo per kvaila, kad sugalvotų gerą planą pabėgti, tačiau vis tiek bandė. Tuo metu Arletė pradėjo dairytis, taigi tai galėjo būti Šarlotės šansas. Mergaitė numetė pieštuką ant žemės ir skubiai atsistojo. Nelaimei, ji nesusiprotėjo tiesiog išeiti iš kabineto, o stovėjo ir žiūrėjo į tą pašaipią mergaitę.
- Ką aš tau padariau? - pagaliau įsidrąsino paklausti Šarlotė. Ji žvelgė į mergaitę ir pridūrė: - Kodėl tu iš manęs šaipaisi?
Ne, Arletė tikrai negalėjo būti draugiška, nors ir neatrodė pikta. Tai tik dar vienas būdas pasišaipyti iš Šarlotės Claire... Jai ir vėl norėjosi verkti, bet ji suprato, kad Arletė gali tuo pasinaudoti tam, kad dar labiau pasijuoktų. Nelaimei, su ašaromis kovoti buvo labai sunku, ir Šarlotei nepasisekė - ji stovėjo šalia neaiškios mergaitės ir vėl pradėjo verkti.