Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Rafaela Ginoble Gruodžio 06, 2016, 07:53:50 pm
-
Parkas Londono centre, aptvertas tvora. Būtent čia auga seniausias Didžiosios Britanijos ąžuolas bei dar daug kitų vertingų medžių. Žemėlapyje jis atrodo kaip klevo lapo formos žaluma su begale plonyčių linijų - takelių. Po medžių šešėliais stovi dailūs, mediniai suoliukai su metalinėmis kojomis, labai mėgstami jaunimo ir įsimylėjelių. Parke yra nedidelis dirbtinis tvenkinys, žaidimų aikštelė vaikams. Iš tvenkinio išplaukia upelis, tad keliose parko vietose yra pastatyti akmeniniai tilteliai, leidžiantys kirsti upelį. Vietomis stovi niekam nereikalingi paminklai, dauguma jų yra neprižiūrimi ir jau netekę savo žavesio.
***
Mergaitės, išėjusios iš Kiauro Katilo, patraukė link parko. Norėjosi pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti paskutinėmis šiltos vasaros dienomis. Lauke buvo karšta, be jokio vėjelio, tad parkas puikiausiai tiko pasivaikščiojimui - čia galėjai pasislėpti nuo negailestingai kaitinančios saulės bei miesto dulkių.
Ėjo pamažu, niekur neskubėdamos.
- Tai, sakai, tėvai žuvo visai neseniai? - atsargiai paklausė Dallifrea. - Tai gal ir gerai, kad tuoj į mokyklą. - truputį patylėjusi paaiškino savo mintį. - Na, bus daug mokslo ir blogos mintys rečiau tave lankys, - tačiau pati varnanagė nelabai tuo tikėjo, tad greitai pridūrė - tikriausiai.
Parke buvo malonu. Plačios medžių karūnos metė dar didesnius šešėlius, kuriose pasislėpus nebebuvo baisi saulė ir jos spinduliai. Jos kaip tik priėjo parko vidurį, kur buvo sukurta nedidelė aikštelė, iš kurios it iš širdies vingiavo nemažai takelių, kiekvienas jų vedė į kitą pusę.
- Kurion pusėn einam? Jei neklystu, čia kažkur turėtų būti tvenkinys, gal žinai kur? - draugiškai paklausė. - Būtų visai smagu pasėdėti prie vandens.
Mergina permetė storą kasą per petį, pasitaisė skrybėlę. Saulėtomis dienomis žaliaakė stengėsi visur ją nešioti, mat saulės spinduliai buvo jos strazdanų šaltinis. Šią vasarą beveik pavyko jų išvengti - ant riestos keturiolikmetės nosies puikavosi vos dvylika strazdanų, tačiau ir tai buvo tuzinu per daug. Negalima buvo leisti atsirasti naujoms.
-
Emilijanai patiko štai taip žingsniuoti kartu su Dalli ir apie nieką negalvoti.
- Na taip, maždaug prieš mėnesį. Nuo tada ir pradėjau skaičiuoti dienas iki Hogvartso. Ten smagu, daug veiklos, mokslų, nėra kada liūdėti. Taigi tu visiškai teisi,- šyptelėjo Emilijana draugei.
Parkelis mergaitei labai patiko. Čia ji dažnai leisdavo savo dienas ir stebėdavo žmones. Mėgstamiausia jos vieta čia buvo tvenkinys. Būdama maža ji čia duona šerdavo antis, ateidavo su tėvais, draugėmis.
- Žinoma, tvenkinys pati geriausia parko vieta. Čia sukam į kairę,- Emi žengė į takelį vedantį tvenkinio link.- Ten labai gražu, vėsu, gera.
Priėjusi tvenkinuką mergaitė atsisėdo ant žolės ir nusiavusi batelius įmerkė basas kojas į vandenį.
- Pabandyk ir tu,- tarė Emilijana Dalli.- Labai gera. Atrodo, kad visus rūpesčius išplauna vanduo. Papasakok tu ką nors apie save, nes dabar tik apie mane kalba sukasi.
-
- Na, jeigu Hogvartsas padės tau neliūdėti tada taip, reikia laukti mokslų, - Dalli nusišypsojo. - Žinoma, nenoriu tavęs nuteikti pesimistiškai, tačiau man ir taip užtenka laiko mintimis nuklysti kažkur toli ir ... ir vėl liūdėti. - kiek kartoku balsu pratarė. - Tačiau tikiu, kad tu sugebėsi atitolinti nuo savęs blogas mintis. - draugiškai nusišypsojo.
Jos ėjo siauru takeliu link tvenkinio. Aplinkui buvo pilna vaikų, mažesnių ir didesnių, su tėvais ir be. Visi jie žaidė, šūkavo - tipiška vasaros diena Londono centre. Priėjusi prie tvenkinio ketvirtakursė pritūpė ir ranka patikrino vandens temperatūrą. Ši buvo ganėtinai šilta, kokia ir turėjo būti, atsižvelgiant į kaitrą ir spiginančią saulę.
Raudonplaukė žiūrėjo, kaip jos naujoji draugė nusiavusi batus mirko kojas vandenyje. Paraginta irgi nusiavė savo avalynę, gražiai šalia savęs pastačiusi paprastas vasarines basutes ir atsargiai įdėjo koją į vandenį, iš karto po to įmerkė ir kitą. Vanduo maloniai vėsino sušilusį kūną. Išgirdusi klausimą žaliaakė susimąstė. Jai patiko kalbėti apie mažają, apie save nelabai turėjo, ką pasakyti. Nes ir ką reikėtų sakyti? Kad turi sudaužytą širdį, kuri dreba vien pagalvojus apie mokyklą, nes ten galėjo sutikti mylimąją? Na jau ne. Ji niekam to nesakė, net ir patiems artimiausiem, tad tikrai būtų keista, jei imtų ir pasidalintų labiausiai intymiomis mintimis su vos pažįstama, nors ir labai malonia bei miela, mergaite. Po gana ilgos pauzės pagaliau lėtai prakalbo.
- Tai kad nelabai žinau, ką pasakoti. Nežinau, ką norėtum sužinoti, nes jei imsiu pasakoti savo gyvenimo istoriją, jau po penkių minučių užmigsi. - pabandė pajuokauti, tačiau nelabai pavyko, tad pati karčiai nusijuokė. - Tai gal tu geriau sakyk, ką nori sužinoti, mm? - paklausė pakėlusi antakius ir pažvelgusi į mažają švilpę.
-
- Ne visai tai turėjau omeny. Hogvartse neturiu prisiminimų, susįjusių su tėvais. Ten jie nesilankydavo, laiškų beveik nerašydavo, o ir galvodavau ten apie juos mažai. Tuo tarpu Londone juos primena kiekvienas kampas. Čia turėjome savus įpročius - į va tą cukrainę visada eidavome sekmadienių vakarais. Todėl dabar ten stengiuosi eiti darbo dienomis ir ryte arba prieš šešias vakare. Čia, parke, ledus pirkdavome tik iš to kiosko dešinėje. Dabar perku iš kito. Net jei kas iš mano draugių eina į parduotuves pirmadieniais aš visada atsisakau, nes pirmadieniais eidavau su mama. Taip stengiuosi išvengti prisiminimų. O štai mokykloje to daryti nereikės - ten nėra vietų, kur lankėsi tėvai. Mano tėtis - žiobaras, o mama mokslus baigė Prancūzijoje, Biobetonse. Į Angliją ji atsikraustė jau suaugusi,- Emilijana tarškėjo lyg užsukta. Jai buvo įdomu kalbėti, tad mergaitė beveik niekad neužsičiaupdavo.
Parke buvo karšta. Emi ilgokai stebėjo vieną nepatyrusį jauną tėvą kuris visomis išgalėmis bandė savo atžalą nuvilioti nuo saulėkaitoje stovinčių sūpynių. Už dviejų žingsnių, pavėsyje stovėjo sūpynės, kurios buvo visiškai identiškos pirmosioms. Matyt tėvo tikslas buvo nuvesti vaiką į pavėsį, bet mažyliui labiau patiko atrakcionas saulėkaitoje. Visai kaip ir aš. Dažnai laikydavausi savo nuomonės vien tam, kad pasiginčyčiau su kažkuo.
Išgirdusi vyresniosios draugės balsą Emilijana atitoko iš svajonių.
- Gal gali papasakoti apie savo pirmąją kelionę į mokyklą? Kažkodėl susipažinusi su burtininku visuomet klausiu jo šito. Net nežinau kodėl, tiesiog įdomu,- kiek sumišusi užbaigė švilpiukė pažvelgdama į Dalli.
-
Dalli lengvai makalavo kojomis vandenyje, tuo pat metu įdėmiai klausydama pašnekovės. Bandė įsivaizduoti, kaip jaučiasi žmogus, netekęs visko, kas jam artima. Net jai buvo sunku fantazijuoti apie tokius dalykus.
- Ak, tada suprantu. Žinoma, bus lengviau toje vietoje, kur prisiminimai ne tokie... - nutilo, ieškodama tinkamo žodžio - ne tokie... gyvi. Turbūt taip. - nusišypsojo. - O vat man atvirkščiai. Hogvartse bene kiekvienas kampas, kad ir tesiogiai nesusijęs, primena... primena vieną man brangų žmogų. Kitaip nei namai ar netgi tas pats Londonas. - kiek liūdnai tarė. - Taigi aš kaip tik dabar ilsiuosi nuo visko, nuo didelio emocijų priepuolio. Žinoma, ne itin gerų emocijų daugiausia. Tai net nežinau, kaip reikės vėl grįžt į mokyklą ir... ir stot akis į akį su realybe. - karčiai nusijuokė nuo tokio banalaus pasakymo. Kiek patylėjusi, tęsė. - Na va, o pas mane atvirkščiai - mama žiobarė, o tėtis burtininkas. Tik kad jis mokėsi Hogvartse, irgi Varno Nage. - šyptelėjo puse lūpų.
Stojus neilgai tylos minutei, kuri visai nebuvo nemaloni, raudonplaukė varnė susimąstė. Taip, mokykloj bus sunku. Ypač, savo koledžo kambariuose, kur tenka leist daugiausia laiko. Jai Hogvartsas tikrai nuoširdžiai patiko, tačiau... niekaip negalėjo atsikratyti bjauraus jaudulio, kuris atsirasdavo, vien tik pagalvojus apie naujus mokslo metus ir galimus įvykius. Nors žaliaakė žiūrėjo į savo basas pėdas bei saulės spindulius, žaidžiančius ant vandens paviršiaus, jos mintys buvo toli nuo čia. Ji ir vėl prisiminė tą nelemtą rudenio naktį. Ją labiausiai nervino ne patys prisiminimai, kurie, tiesą pasakius, nebuvo labai jau bjaurūs ar nemalonūs, tikrai ne. Ją nervino tai, jog pati nežino, ko nori - ar užmiršti tą įvykį, ar išgyventi jį vėl ir vėl, kad ir mintyse. Viena buvo aišku - stiprių alkoholinių gėrimų ji negers dar ilgą laiką.
Išgirdusi mažosios švilpės klausimą, vėl susimąstė. Po akimirkos prabilo, savo žodžius pradėdama karčiu juoku.
- Šiaip nieko ypatingo toje kelionėje nebuvo, - gūžtelėjo pečiais nenorom. - Apie Hogvartsą šį bei tą jau žinojau, nors negalėčiau teigti, kad jis manęs nenustebino. Verčiau atvirkščiai, - nostalgiškai šyptelėjo. - Draugų neturėjau ir, reikia pripažinti, nemažai laiko praėjo, kol užmezgiau pirmąsias pažintis. - lyg jaustųsi kalta, nudelbė žvilgsnį. - Pati nežinau kodėl. Gal dėl to, kad buvau pernelyg nedrąsi? Dabar turbūt to apie manęs nepasakytum, - kilstelėjo antakius vėl pažvelgdama į Emilijaną, - tačiau, taip, buvau labai nedrąsi. - nusijuokė.
Tarp jų vėl stojo tylos pauzė, tačiau, kaip nebūtų keista, tyla buvo visai maloni ir tikrai nekėlė jokio diskomforto. Dallifrėjai patiko mėgauti saule, net jei šios kaitra buvo nepakenčiama, bei lengvučiu vėjeliu, kuris karts nuo karto papūsdavo, sukeldamas mažytes bangeles ant vandens.
(EDIT: nelabai gražu rašyti jau užimtoje temoje :') )
-
Lėja ramiai vaikščiojo ką tik atrastu parku. Taip, ji apie jį sužinojo tik prieš kelias valandas. Ir tas kelias valandas praleido čia. Kas galėtų atsispirti gaivaus oro ir gražios aplinkos pagundai? Juk taip nuostabu paspoksoti į milžinišką medį, vaikyste besidžiaugiančius vaikus, įsimylėjėlius, sėdinčius ant suoliukų, antytes bei baltas baltas gulbes, plaukiančias tvenkiniu ir kartasi prisiartinančias prie pat kranto pagąsdinti žmonių... O kad viskas būtų dar gražiau, pusę parko puošė dailūs, akmeniniai takeliai. Vaizdelis tikrai gražus ir raminantis, verčiantis nusišypsoti ir pasidžiaugti kartu su kitais, bet kaip tai gali padaryti, kai geros nuotaikos vos nesugadina...telefonas?
BUMT! Kažkas, paslydęs, ką tik pardribo. Ir tas pajuokos objektas, vardu Kažkas, yra ne kas kitas, o Lėja. Ji greit atsistojo ir pasikasė savo uodegikaulį. Patikėkit, nėra baisesnio skausmo už uodegikaulio susitrenkimą. Pasitrynusi akis, kad neišbėgtų kokia ašarėlė iš to skausmo, mergaitė pasižiūrėjo, kas kaltas. ,,Telefonas? Ką jis čia veikia?''. Grifiukė jį pakėlė nuo žemės ir, supykusi, stipriai suspaudė. Būtų iš visų jėgų metusi į žemę, bet aplinkui buvo daug žiobarų ir Lėja atkreipti į save dėmesį nenorėjo. Tad nusprendė tą (,,prakeiktas...!") daiktą apžiūrėti nuosekliau.
-
Telefonas buvo kaip telefonas, didelis, su plačiu ekranu, su dviem mygtukais kairiame šone ir vienu mygtuku dešiniame šone. O apvertus galėjai pamatyti nukąsto obuolio ženkliuką. Jis reiškė ,,apple'' firmos gamybos telefoną. Bent Lėja taip galvojo, kadangi šiek tiek buvo girdėjusi apie šiuos daiktus iš tėčio, kuris buvo žiobaras. ,,Taigi, čia šeštasis iPhon'as. Kaip mano tėčio. Tik spalva skirias. Bus įdomu pagaliau jį paspaudinėti. Ir nieks man neuždraus''.
Antrakursė nuėjo iki nuošaliausio suoliuko ir atsisėdo, kad nereiktų visą laiką stypsoti. O be to, dar kas pagalvos, kad ji pavogė tą telefoną ir dabar apžiūrinėja ( na, panašiai ir buvo ). Mergaitė patogiai įsitaisusi stipriai paspaudė mygtuką, esantį dešiniajame iPhono šone. Ekranas sušvietė ir jame pasimatė du žmonės. Jaunuoliai. Vaikinas ir mergina. Jie buvo apsikabinę, tad galima spręsti, kad buvo pora. ,,Heh, laimingi atrodo''. Lėja vos vos šyptelėjo ir pabandė atrakinti telefoną. Visa laimė, kodo jis neturėjo. ,,Na, dabar žinos, kodėl visuomet reikia jį užsidėti. Dabar žinos''. Telefone buvo įdiegtas vienas žaidimas (,,Best frie...fiends... Įdomu įdomu...'') ir dar keletas keliasdešimt programėlių, kurių grifiukė neatpažino. iPhonas dabar rodė 14:32. ,,Kąąą?! Aš čia jau beveik tris valandas?! Kaip tai įmanoma? Aš juk ką tik atėjau...''. Nubaidžiusi mintis apie laiko nusprendimą eiti trigubai greičiau, antrakursė ekrane paspaudė žalią langelį su keistos formos kažkuo, kas, Lėjos žiniomis, turėjo būti telefonas. Greit apžvelgusi adresatus, ji susirado keletą be nuotraukos ir piktdžiugiškai nusišypsojo. ,,He he, prank calls''.
-
- Klausau? Laba diena. Ar yra kas nors? Išvis, kas čia skambina?
- Čia...pol...polecija. Jūs suimtas. Kraukitės daiktus į kaliaimą, po dešimties minučių atvažiuojame jūsų.
Lėja, atitraukusi telefoną kuo toliau nuo veido, sukikeno. Pokštas tikrai nuostabus, bet taip, ties polecijos, ar kaip ten vadinasi, ir kaliaimo vieta, ji šiek tiek susimovė. Po kelių akimirkų skambutis buvo nutrauktas nepažįstamojo. Turbūt išsigando, arba jau nuėjo krautis daiktų. Arba supyko, kad kažkas jį mulkina.
Susiradusi kitą ,,išrinktąją/į'' grifiukė jai/m paskambino.
- Hm hm hm. Laba diena, čia skambina iš banko. Iš jūsų sąskaitos buvo pavogti visi pinigai. Tiek te ir norėjau pranešti. Geros likusios dienos.
Lėja, net nesulaukusi atsako, padėjo ragelį ir vėl sukikeno. Tik jausmas buvo kitoks. Kaip pasijustų ji pati, jei iš jos pavogtų visus tris šimtus galeonų? Gal ji negerai padarė taip pasakydama tam vargšui žiobarui? Nors, atėjęs į banką jis vistiek sužinos, kad turtas niekur nedingęs. Taigi, viskas išspręsta. Mėlynplaukė, nusprendusi niekam nebeskambinėti, spustelėjo kvadratėlį su ,,Best Fiends'' žaidimu. Pastarasis pasirodė per sunkus ir nesuprantamas, tad antrakursė tučtuojau jį išjungė. Ir kaip tik tuomet ji išgirdo kažką šaukiant:
- Ei, mergaite! Taip, tu!
Tas kažkas, pasirodo esantis žavus jaunuolis iš nuotraukos telefone. Priėjęs jis vėl prakalbo, tik tyliau:
- Labas, ačiū, kad suradai mano telefoną. Jau maniau, kad niekad nebeatgausiu. Dar kartą ačiū.
Vaikinas griebė Lėjai iš rankų telefoną ir nutrepseno savais keliais. O grifiukė taip ir liko sedėti išsižiojus.
(( Labai atsiprašau, bet gal jau galiu parašyt? :) Nes kažką keisti nemažai darbo... Bet kitą kartą žinosiu. Tai, nepyksti? ))
-
Emilijana įdėmiai klausėsi naujosios draugės. Keista, bet ir jos veidas bei elgsena išdavė kažkokius neramumus. Mergaitė per pastaruosius kelis mėnesius išmoko permatyti žmones. Kartais net eidama gatve galvodavo jis liūdi dėl nelaimingos meilės, jam sunku išgyventi pokyčius, o štai anam visai nieko netrūksta, nebent paukščių pieno. Kai Dallifrea vėl apie kažką susimąstė Emilijana tarstelėjo:
- Jei nepasirodysiu per daug įžūli, gal galiu paklausti kas tas tavo minėtas "brangus žmogus"? Aišku, jei nenori, gali neatsakyti...- skubiai pridūrė švilpiukė susivokusi, jog klausimas nebuvo labai mandagus.
Parke buvo ramu. Matyt kaitra išvaikė visus į prekybos centrus ar kitas viešas vietas, kur nepaliaujamai dūzgia kondicionieriai, o paslaugūs darbuotojai žada visokiausių pramogų. Aišku, jei tavo kišenė netuščia.
Emilijana perbraukė per savo šviesius plaukus ir apsidairė. Kažkodėl nuotaika pasikeitė. Atrodo, saulė švietė kaip švietusi, vėjas krypties irgi nepakeitė, bet Emi apėmė kažkokia slogi nuojauta. Atrodė, kad kažkas nematomas slenka artyn, bet vis atsitraukia, ir taip be galo. Mergaitė jau žiojosi apie savo įtarimus pasakyti Dalli, bet kažkodėl neprabilo. Iš dalies dėl to, kad naujoji pažįstama nepalaikytų jos beviltiška paranojike, o iš dalies todėl, kad naujasis jausmas neleido apie tai kalbėti, kad ir kaip keistai tai skambėtų.
-
Išgirdusi klausimą, Dallifrea sutriko. Nebuvo pasiruošusi niekam pasakoti, tačiau nenorėjo įskaudinti naujosios draugės ir atstumti jos rūpesčio. Mat, Dalli atrodė, jog šioji klausia tikrai nei iš smalsumo. Tačiau anksčiau ar vėliau reikės apie tai prabilti, tad kodėl gi nepadarius to šiandien? Išsipasakojus, gal net palengvės. Kita vertus, gali sugadinti Emilijanos nuomonę apie save, taigi...
Atsargiai rinkdama žodžius raudonplaukė tyliai prabilo,
- Žmogus, kuriam jaučiu labai šiltus jausmus, - susidrovėjusi vėl pažvelgė į basas pėdas, į mažas bangeles, atsimušinėjančias į nuogą odą, į saulės spindulius, valiūkiškai šokinėjančius ant vandens paviršiaus, - Tiksliau, mergina, - nuraudo. - Irgi varnė, vyresnė. Tiesiog... - jau nebelaikydama savyje emocijų greitakalbe išliejo viską iš savęs, - Mes su ja permiegojome, kad ir kaip negražiai tas žodis skambėtų, tačiau kitas netinka. Per Helovino naktį. Padauginom alkoholio ir taip nutiko. O po to... aš ją įsimylėjau, tačiau į mano jausmus nebuvo atsakyta. O aš vis dar jos negaliu išmesti iš galvos, ir - baigė savo tiradą nė nepakėlusi žvilgsnio ir taip pat staigiai, kaip prieš akimirką ėmė berti žodžius, taip ir dabar nutilo, nerasdama savyje jėgų pakelti žvilgsnio. Akyse ėmė kauptis ašaros, tačiau, šioms dar nespėjus nusiridenti įkaitusiais skruostai, greitai jas nubraukė.
Tylėdama vėl žiūrėjo į vandenį. Negalėjo dabar kalbėti. Tačiau jai iš tikrųjų palengvėjo. Be abejo, negalėtų pasakyti, kad nuo širdies nusirito didžiulis akmuo ar suskelti dar kokią "menišką" nesąmonę. Vis tiek, nors ir mažytę mažytę dalelę, bet palengvėjo. Užtat dabar negalės niekada pakelti akių į Emi, mat ši ims galvoti apie ją bjaurius dalykus. Vat ir išsipasakok kitam. Ypač, kad mergaitė irgi tylėjo. Tarp jų tvyrojanti tyla buvo labai nejauki, rodės, net įsielektrino, dar kelios minutės ir bus galima pastebėti perplaukiančią tarp jų kūnų elektros srovę.
Pakėlusi akis Dalli pastebėjo, kad panašiai oras suraibuliavo ne tik tarp jų, tačiau ir visur aplinkui. Pastebėjo, kad jos pašnekovė irgi sunerimusi, tačiau tyli. Neišdrįsdama pirma prabilti, ypač po gana atviros išpažinties, vėl nukreipė žalių akių žvilgsnį į pėdas.
- Prašau, netylėk, nes jaučiuosi be galo kvailai, - tyliai sumurmėjo sau po nosim, net nebuvo įsitikinus, ar švilpė ją girdi.
-
Emilijana nebuvo įsitikinusi, kad Dallifrea tikrai kažką papasakos. Na, tikėjosi, bet tokio atvirumo tikrai nenumatė. Švilpiukei prireikė poros minučių, kad visa tai suvirškintų.
- Ak, ne, Dalli, tyliu ne dėl to, kad pamaniau apie tave kažką blogai. Tiesiog...- Emi nežinojo, ar reikia prabilti apie tą keistą jausmą, kuris buvo ją apėmęs. - Nežinau ką reikia pasakyti. Nesmerkiu tavęs už tai, bet nesakysiu, kad poelgis buvo protingas,- Emi susivokė pasakiusi nesąmonę.- Atleisk. Na, alkoholis paveikia net labai stiprius. Beje, jei ne jis, kažin ar būčiau atsiradusi. Mano tėtis mylėjo mamą labai seniai, bet nežinojo kaip jai tą parodyti. Ir per vieną vakarėlį jiems atsitiko tas pats,- švilpiukė kiek nuraudo. - Manau sunku, kad ji tave atstūmė, bet nelaimingą meilę tenka išgyventi visiems,- stabtelėjusi Emi prisiminė tokį vieną vaikinuką, kurį vakar vėl matė mieste.- Aišku, daug sudėtingiau ją išgyventi po tokio... hmmm... įvykio, kai nėra geresnio žodžio?- šyptelėjo švilpiukė.
Atvirai kalbėtis su Dalli neleido tas keistasis mergaitę apėmęs jausmas. Turėčiau jai pasakyti. Dalli man pasakė tai, ko niekam dar nėra papasakojusi, o aš negaliu jai pasakyti tokios smulkmenos...
- Dalli,- nedrąsiai prabilo Emilijana ir nurijo seiles.- Tu nesupyk, kad keičiu temą, bet ar tau neatrodo, kad kažkas čia... netaip?
-
- Na, bet tavo tėvams toks įvykis, kaip kad pavadinai, baigėsi laimingai, - liūdnai šyptelėjo. - Ką gi, žinau, kad prisigerti tikrai buvo neprotinga, bet ką padarysi. Be to, net jei ir turėčiau Laiko Atsuktuvą, vargu, ar ką nors norėčiau pakeisti, - gūžtelėjo pečiais. - Sunkiausia, kad grįžus į mokyklą, negalėsiu pabėgti nuo tikrovės, kuri dabar jau kiek atitolo nuo manęs. Žinai, atostogos padeda užsimiršti.
Išgirdui Emilijanos klausimą, pakėlė galvą. Taip, jau anksčiau pastebėjo, kad oras lyg ir raibuliuoja, pritvinkęs lyg ir elektros srovės, tačiau pamanė, kad nuo kaitros taip galvoje vaizdas susilieja. Matyt, ne.
- Taip, irgi tą pastebėjau, - apsidairė aplinkui. Rodės, žiobarai nieko nepastebi. Tėvas vis dar kariavo su vaiku, norinčiu žaisti saulės kaitroje, kitur įsimylėjeliai vaikščiojo susikibę už rankų. Atrodė, kad tik jos pastebėjo pasikeitusią atmosferą. - Keista, kad žiobarai nieko nepastebi. Na, taip, per Miglą jie apskritai mažai ką mato, bet vis dėlto... - suraukusi kaktą pakėlė galvą aukštyn. Saulė niekur nedingo, tačiau pasidarė keistai tamsu. Nors lauke buvo gerokai virš trisdešimties laipsnių, paauglę nukrėtė šaltis. Nusipurtė, - Kažkaip šalta ir baugu, nemanai?
-
Tamsa. Skausmas. Tikšantys lašai į akmeninį tiltelį ir upeliūkštį. Audra rimo, kaip ir jausmai nebūtų praeivių viduj, išskyrus vieną švilpį. Pokštelėjimas, ir Igis susvyravo, paleisdamas Emilijanos ranką. Kelionė oru tetruko kelias minutes, tačiau atėmė daugybę jėgų jaunuoliui, vos nenuvarydama jo į kapus. Apsvaigęs ir išblyškęs lyg lavonas, Igoris giliai įkvėpė, traukdamas į plaučius drėgną orą, ir atbulomis, atsirėmė į tiltelio tvorelį. Skausmas it adatos varstė švilpį, vertė kankintis, griežti dantimis, keikti Džeimsą, skęsti agonijos jūroj.
Rankos, kojos drebėjo, rudens šaltis gniaužė antgamtiko raumenis ir Igis susmuko ant akmenimis grįsto grindinio. Tyliai sudejavo. Regėjimas apsitraukė tamsia migla, priešais esantis vaizdas iškydo, bet septyniolikmetis iš paskutiniųjų stengėsi neatsijungti, nors tai buvo misija neįmanoma. Norėjo pakelti dešinę ranką ir pasigriebti burtų lazdelę ir sustabdyti kraujavimą bet neužteko jėgų. Tik minties kertelėje suvokė, kad pažeistos venos, o ne arterijos. Gerai ir tiek,- vangiai pamintijo,- staigiai nenukraujuosiu. Igis sunkiai pakėlė savo galvą. Jo žvilgsnis, skausmo perkreiptas, įsmigo į Emilijanos žalias, katiniškas akis. Liūdnai šyptelėjo.
-Tu taip panaši į Kris...- vos girdimai sušvokštė. Igorio liežuvis rišosi iš skausmo, o sąmonė vis temo ir temo. Kažkur toli skambėjo lietaus barbenimas į šviestuvų metalą, širdis vilkolakio it patrakusi varinėjo kraują, kvėpavimas vis sunkėjo, tapo neritmingu. Tolumoj pasigirdo krebždesys.
-Emi...,- Lorijano balsas užlūžo,- Sustabdyk kr..- bet nespėjo nieko pasakyti, kai protą iki galo aptemdė skausmas.
Igoris paskutinį sykį giliai įkvėpė, ir nurimo. Antgamtiko galva nusviro, kūnas suglebo.
Atsijungė.
-
Stipriau sugniaužė šiltą plaštaką, giliai įkvėpdama gaivaus, lietumi persmelkto oro. Apleistas metro liko kažkur toli, tad Emilijana leido sau akimirką patikėti, jog visa tai, kas įvyko ten, tebuvo sapnas, vaizduotė. Melijandra vis dar čia, šalia, o Igoris sveikas, ramus kaip visada. Užteko atmerkti akis, kad suprastų, jog deja taip nėra.
Lietaus lašai tiško ant akmenimis grįsto grindinio, daugelį miestelėnų, įskaitant vaikus, poreles įsimylėjėlių ir nuolatines parko lankytojas bobutes, besiginčijančias dėl pomidorų kainų, įkalindami namuose. Parkelis buvo visiškai tuščias, tarsi nusiteikęs padėti abiems antgamtikams. Igoris susmuko ant žemės. Matyt, kelionė oru iš jo pareikalavo daug daugiau jėgų, negu buvo verta. O gal ir adrenalinas nustojo veikti, kaip dažnai būna. Ką pasakysi, Emilijaną šiuo metu valdė daugiausiai neviltis. Ji nesugebės. Pritūpė šalia Igorio ir atsargiai kilstelėjo krauju permerktus marškinius. Pamačius žaizdą rankos ėmė nevalingai drebėti. Kraujavimas net neketino liautis - priešingai - raudoni lašai tiško ant parko grindinio kartu su lietumi. Velniai rautų patyliukais keiktelėjo mergina.
- Igori?- ištarė ranka spustelėdama vaikino petį.- Klausyk, aš ką nors sugalvosiu. Tu tik neatsijunk. Nes tada niekuo nebepadėsiu,- kažin kam labiau buvo skirti šie žodžiai.
Pirštų galiukai kaip mat nusidažė raudoniu. Baimė, tarsi dūžtantis stiklas, sekundė po sekundės vis labiau brovėsi, smigo į merginos mintis ir jausmus. Kas bus, jeigu... Ne. Ne.
Ne. Suspaudė drebančias rankas, tačiau galvoje tvinksėjo viena vienintelė mintis. Ką daryti?
- Kris?- Emilijana pažvelgė į melsvai pilkas Igorio akis. Nereikėjo klausti kas ta Kris. Aš negaliu būti panaši į jokią žmogiškos rasės būtybę. Vadinasi... Neritmingas vilkolakio kvėpavimas privertė merginą nuryti tūkstančius klausimų.
Penkiolikmetė pirštų galiukais apčiuopė lazdelę. Drebančios rankos ją vos galėjo nulaikyti. Reikia nors pamėginti. Blogiau... gali būti blogiau. Pasistengė švelniai nuimti savo šalikėlį, šiuo metu atliekantį tvarsčio pareigas. Sukando dantis, stengdamasi nežiūrėti į vaikino veidą.
- Žinau, kad skauda, tiesiog pasistenk nejudėti,- sušnibždėjo. Baimė. Ji brovėsi visur, kur tik galima, trukdydama mąstyti.- Tai ir ketinu padaryti,- tyliau atsakė tik vėliau susivokusi, kad Lorijanas sakinio nepabaigė.
- Igori? Igori? Ne. Ne. Tu turi atsibusti,- prikimęs merginos balsas vis dar mėgino ištraukti vilkolakį iš tamsos. Šito labiausiai bijojau. Negali. Būti.
Lietaus barbenimas tarsi atbukino smegenis, nuplovė laiko suvokimą. Sirena neįsivaizdavo, ar ilgai tada klūpėjo šalia bežadžio vaikino gniauždama sustingusias rankas, tiesiog negalėdama pajudėti. Tik po kurio laiko sugebėjo susiimti. Sugniaužė tą medinį pagaliuką, kuris galėjo padėti Igiui arba visai jį pribaigti. Atmetė atgal plaukus, kurių galiukai spėjo susitepti raudoniu. Mintyse tardama tik knygose skaitytus pavadinimus Emi lazdele atsargiai apvedė žaizdą. Tikėjosi, kad padės. Kad nors kraujavimas sustos. Paklaikusiomis akimis apžvelgė kruviną grindinį.
- Igi. Prašau. Atsigauk,- žaliose akyse sužibo ašaros, mergina nuleido galvą- Atsigauk.
Wait, wait, wait/ Don't leave me.
-
Tamsa.
-Igori?
Tolumoje aidėjo žemi, aukšti, kimūs balsai, nagų braižymai į akmenis.
Siluetas atsisuko į tamsaus gymio bendraamžę.
- Pilnačiai nušvitus,
Miškui nutilus...
-Bėk,- ištarė mergina ir lyg rudeniški lapai papūsti vėjo, išnyko prieš silueto akis.
- ...Ką tu žinai apie mane?
-...Prisiekiu savo gyvybe
Ir savo garbe..
-...negalime priklausyt dvejoms gaujoms...
-...Jie sugaus tave ir žiauriai nukankins, parodydami, kas atsitinka tiems kurie sulaužo vilkatų įstatymus....-tamsa įgavo miško spalvų, apvalų kambarį, kuriame atsukęs nugarą kalbėjo vyras.
Siluetas numykė.
-...Jie nesužinos. Man padės...
-...Ahailas nužudytas. Pats mačiau...
-... Iki kolei saulė pakils....
-...Šajai Senato iškersti it banda avių. Liko vienetai... Tai laukia ir mūsų su Emousais, jei nepaklusim Senatui...- kalbėjo tvirtai pilkaplaukis vyras.
-...Tu melavai savo seseriai...
-Igori Gabrieli....
-Taip, Snieguole...
-...Lai tik mana mirtis
Mane te išskiria nuo mano pareigų...
Balsai vis aidėjo ir aidėjo septintakuraio galvoje, kol susijungė į vieną- maldaujantį, moterišką:
-Igori...
Švilpis lėtai atsimerkė. Balsai nutilo, akliną tamsą pakeitė nakties spalvos. Sumirksėjo. Emilijana čia pat, buvo palinkusi prie jo. Ką?- trumpam sutriko, atrodė net pamirško kaip kvėpuoti. Tačiau greitai grįžo į vėžias, suvokdamas, kad sirena išgelbėjo jo gyvybę. Išblyškusiame veide pasirodė varaganas šypsnis. Igoris lengviau atsiduso. Gyvas. Staiga, lyg nematoma ranka nutrynė šį vypsnį ir Igis pasijuto krentąs į duobę. Baimė įsibrovė į jaunuolio protą, sujaukė jį. Apimtas baimės ir nerimo septintakursis giliai įkvėpė drėgno nakties oro, tarsi bandydamas sulaikyti baimės virves. Tamsoje vilkiškos akys sublizgėjo, lūpos virptelėjo, tačiau mintyse plaukiantys žodžiai nebuvo garsiai išsakyti.
Kažkur kaptelėjo lietaus lašai.
Audra rimo.
Švilpis sujudėjo.
-Ačiū, Emi,- pasigirdo tylus ir liūdnas balsas. Igorio vilkiškos akys nukrypo į katiniškas sirenos. Sąžinė it įgavus daugiau energijos pradėjo graužti. Graužti dėl to kas nutiko Demonų metro, Virdžinijoje ir visur kitur.
-Mums nereikėjo susitikti, Emi,- vos girdimai prakalbo,- nereikėjo, Emi. Tau jau nebesaugu,- sumurmėjo taip tyliai, kad pasirodė jaunuoliui, kad nieko neištarė.
Jis susimovė. Gražioj formoj. Nieko tiksliai neapgalvojo.
Stipriai sugniaužė kumštį. Lyg per miglą pyktis ir baimė įsibrovė į antgamtiko širdį. Igoris siuto ant savęs už tokią kvailą klaidą. Ir kodėl gi jis išsidavė Kristijanai? Kodėl? Kad gautų leidimą? Ar ką?
...I know my sister like I know my own mind...
Prieš Igio veidą išplaukė Kris veidas su anapilin išėjusiu Ahailu. Drebulys perėjo per antgamtiko kūną. Igis sukando dantis.
Kažkur vėl kaptelėjo lašas.
Pyktis vis kilo ir kilo, mintys vis juodėjo, tamsėjo.
Kaptelėjimas vėl.
Nagai įsirėžė į odą.
Skausmo nutildytas užkeikimas lyg sąžinė pradėjo vėl graužti.
Kapt.
Krūminiai dantys įsmigo į liežuvį. Silpno skaumso gija perliejo švilpį.
Kapt.
Savitvarda nyko.
Kapt.
Emilijana, traukis nuo manęs.
Kapt.
Igoris užsimerkė ir staigiai priglaudė pakaušį prie akmens turėklų.
Kapt.
Giliai įkvėpė. Galvok.
Kapt
Galvok ne apie pavojus.
Kapt.
Ne apie Medžiotojus ir ne apie Senatą.
Kapt.
Koukvortas.
Kaaapt.
Mifritė.
Kaaapt.
Miško proskyna.
Kaaapt.
Ketvirtas kursas.
Lyg tolumoje pasigirdo kaptelėjimas lašo, toks tylus, tarsi kažkas užkimšo antgamtikui ausis.
Greitas širdies plakimas, kvėpavimas suletėjo, susinormalino iki įprasto. Atsimerkė ir atsiduso.
-Atsimeni, kai sakiau, prieš keturis metus, kad mane tardant bus neitin lengva? -tarė Lorijanas, atsargiai atsistodamas,- Tada nenorėjau, kad nukentėtum dėl žinojimo. Tas pats buvimo ir Koukvorte, kai susitikimo su Myša. Dabar yra beveik viskas atvirkščiai. Jei žinosi, ar nežinosi- vis vien nebūsi saugi...-gailiai atsiduso ir atsisėdo ant turėklų. Po apačia tyliai gargaliavo parko upeliūkštis. Mėlynai pilkos akys nuslydo link upelio, ant kurio paviršiaus saulėtą dieną susidarytų paauglio atvaizdas,- Turiu du frontus, ir dar vieną, bet pastarasis tau nėra tiksliai žinomas. Tu žinai- Medžiotojai, Sentas. Kitas? Jie. Slapstūnai kitaip,- ištarus jų pavadinimą švilpis paniuro, juto, kad liežuvis atsirišinėja, tačiau tai dabar neteikė džiaugsmo, kai už nugaros stovi ponia mirtis su dalgiu,- Dėl to su Džeimsu susipykom,- nurijo seiles ir nupasakojo ką sužinojo iš įbrolio,- Esu Slapstūnų sąraše kaip ir su kitais esančiais iš Hogvartso,- nutilo. Širdis katalojosi it patrakusi, suko skrandį, nes nenutuokė ką pasakyti McWellei apie mūšį ir tai, kad gali nebesugrįžti, o dar ta viena, slapta mintis...
Iš žaliakakės veidos ir laikysenos suvokė, kad penkiolikmetė ne iki galo suvokė jo žodžių prasmę Koukvorte, kai dingo iš olos.
Jėzaumarija....
Kur jam dingti?
Niekur.
Igis iš paskutiniųjų įkvėpė.
Tvardykis. Pagriebė burtų lazdelę ir, mintyse burbteldamas burtažodžius, tvarėksi savo marškinius ir bendrakoledžės šalikėlį. Kaip panašu į Koukvortą...-Galiu nebegrįžti...,- tarė garsiai, vos pats spėdamas susivokti ką pasakė. Igoris nutirpo, sustingo.
Ką. Tu. Padarei?- sudejavo mintyse vidinis balsas.
Ąžuolinė lazdelė nusileido, švilpio galva- irgi. Gailiai atsiduso, pasilėpdamas savo burtų lazdelę kišenėje ir atsigrežė į švilpę.
-Gali vykti mūšis,- te pasakė tiek ir nutilo,- Nežinau ką tau dar pasakyti.
Melagis. Igori, tu melagis.
-
Ji nežinojo, kiek laiko sėdi tuščią žvilgsnį įbedusi į tekantį upelio vandenį. Mintyse prabėgo daug veidų ir vardų, tačiau Emi net nesistengė jų sugaudyti. Žodžiai, pavidalai, akys, mintys - viskas tarsi tirpo vandenyje. Ir nesiliovė. Kartojosi. Mėnesiena apšvietė nutykusiame parke be žado gulintį rudaplaukį vaikiną ir šalia jo atsisėdusią, nugarą į tiltelį atrėmusią šviesiaplaukę merginą. Grindinys šalia jų buvo aptaškytas raudoniu. Gera medžiaga siaubo filmui, ar ne? Žaliose akyse vis dar spindėjo tos pačios ašaros, taip ir nenulašėjusios. Baimė kaustyte kaustė sireną. Pavyko ar ne? Pavyko ar ne?
Nežinia, kiek laiko praėjo - dvi minutės ar dvi valandos, tačiau Igoris atsimerkė.
- Pagaliau,- sukrutėjo merginos lūpos, beveik iki kraujo nervingai nukramtytos, tačiau nevalingai išsilenkusios į šypseną.- Pagaliau.
Žaliose akyse žybtelėjusios ugnelės užgeso. Sirena atsistojo, ranka išsilygindama (ar veikiau mėgindama tai padaryti) drabužius. Atsirėmė į tiltelį, pažvelgdama į tekantį vandenį.
- Galbūt ir nereikėjo. Bet man baisu galvoti, kas būtų buvę, jeigu Melijandra nebūtų sugalvojusi praeiti būtent toje vietoje, jeigu nebūtumėm jūsų išgirdusios, jeigu...- sirenos balsas užlūžo ties viduriu sakinio.- Patikėk, iki paskutinės sekundės nežinojau, atsibusi ar ne. Maniau...- suvokimas trinktelėjo kaip žaibas, kaip mat panaikindamas ir ašaras, ir užlūžusį balsą. Ką ji čia dabar vaidina? Viskas, kas įvyko Koukvorte, buvo nesusipratimas ir tu tai žinai. Malonus nesusipratimas. Ne. Nieko neįvyko. Ištrinam iš atminties. Einam toliau. Ir kaip manote, kiek laiko Emi stovėjo nusisukusi nuo Igorio? Tris minutes? Keturias? Kol atsisukusi pamatė vaikiną, purtomą drebulio, iš visų jėgų besistengiantį... Susivaldyti?
- Igori?- nežinodama ką manyti Emi vėl priėjo arčiau. Po kelių minučių vilkolakio širdies tvinksniai grįžo prie normalių, bent jau jam. Po galais, na ir išgąsdino... Kas dabar? Kas vyksta?
Šviesiaplaukė atsirėmė į turėklą ir pažvelgė į tas tokias pažįstamas mėlynai pilkas akis. Vilko akis.
- Jeigu gerai pamenu, saugi aš jau nebūsiu,- ištarė mintimis nuklysdama į Koukvortą, kai atėjęs Michailas Lorijanas be užuolankų išguldė daugelį galimų scenarijų. O gal ir daug ką nutylėjo... Ką gali žinot. Slapstūnai? Tai va kas tie Jie. Pala, gi Igoris negalėjo tarti to vardo? Čia kažkas ne taip... Pradėjusi svarstyti sirena negreit liaudavosi. Tačiau.
Stebėdama, kaip vaikinas bando burtais sutvarkyti drabužius, penkiolikmetė vėl prisiminė Koukvortą. Atkampią olą. Lietų. Šilumą.
Sudaužyti stiklą pakanka vieno judesio. Sudaužyti viltį pakanka vieno žodžio. Igoris labai ilgai dvejojo prieš prabildamas, kas jau pranašavo nekokias naujienas.
- Ne, - tai tebuvo žodis. Neveiksnus nieko pakeisti. Vaikinas kalbėjo nedaug. Vos keli sakiniai. Tačiau Emilijanai to pakako. Stovėjo atsirėmusi į tiltelį, o galvoje tvinksėjo viena vienintelė mintis. kodėl?
"Galiu nebegrįžti."
Ne.
"Gali įvykti mūšis"
Tikriausiai ir įvyks.
Ji tebežvelgė į tekantį vandenį, neturėjo jėgų pakelti akių.
- Tu išeisi. Ir gali nebegrįžti,- pakartojo mediniu balsu, taip ir neįsisąmonindama šių žodžių reikšmės. Žmonės žūsta kasdien, juolab, kad Igoris vis dar čia, tačiau Emi nepajėgė to suvokti. Buvo visiškai pasimetusi. Pakėlė akis, tačiau sugavusi vaikino žvilgsnį vėl nuleido.
- Igi... - ištarė nežinia kam. Gal net sau.
Tikriausiai sirena taip ir būtų pastovėjusi nejudėdama, jei ne supratimas. Kad upelyje atsispindi pilnas mėnuo.
-
Igoris žvilgtelėjo į Emi. Turėjau omenyje tai, kad mums iš viso nereikėjo susitikti- nei prie Švilpynės stalo, nei miško proskynoje- niekur. Tu nežinai koks dabar pavojus gali grėsti tau,- pagalvojo šis, tačiau nutylėjo savo mintis. Ne, jis neturi įžeisti sirenos. Negali.
Kažkur pasigirdo tylus krebždesys.
Švilpis suraukė antakius, veide pasirodė nuostaba. Kas? Krebždesys vėl. Nerimas.
Rudaplaukis pakilo ir po lėto nuėjo kitapus tiltelio pusės, nelabai jau klausydamasis Emi kalbų. Krepšt. Igorio ausys įsitempė. Negali būti. Krepšt. Ką čia veik...- staiga iš minčių pažadino merginos medinis balsas. Jau norėjo nutildyti rankos mostu bendrakoledžę, tačiau krepštelėjimo jau neišgirdo. Kodėl nutyla, kai Emilijana kalba? Ko laukia?
Angtamtikas sunerimo. Kodėl taip vyksta?
-Bėk, Igori,- sušnypštė tyliai tamsiaodė mergina, išlėkdama iš tamsaus koridoriaus posūkio,- Viskervilai...-tačiau staigiai nutilo, kai iš už kampo išdygo Dimitrijus, Arinos tėvas.
Sabela greitai užsičiaupė ir be garso sujudino lūpas Igoriui. "Bėk".
Igoris atsisuko į Emilijaną, ir giliai atsiduso.
-Emi,- tyliai ištarė šis, prieidamas prie merginos, už nugaros,- Grįšiu dėl tavęs. Patikėk- Slapstūnai nenudės manęs lengvai, pažadu,- sumurmėjo, apglėbdmas rankomis liauną sirenos liemenį. Pažadu, mano Mažoji Undinėle.
Staiga mėlynai pilkos akys nukrypo į upelio paviršių. Jei prieš tai Igorio veide švytėjo viltis, dabar- buvo siaubas.
Aplink tiltelį tankiai augo plačialapiai medžiai, savo nuogomis šakomis uždengdami nakties dangų, tačiau upeliūkštis vietomis nebuvo uždengtas tamsių, naktyje vaiduokliškų medžių šakų, kamienų ar šešėlių.
Upelio paviršius buvo it išlietas iš sidabro.
Iš debesų glėbio išlindo pilnatis.
Baimė, panika, siaubas vožė antgamtikui per galvą.
-Ne,- suvableno pasimesdama,- ne.
Atsitraukė nuo sirenos, juto kaip kojos tampa lyg švino primpumpuotos, galva tapo išluota- taip panika pasidarbavo. Nepasimesk. Galvok,- bet į blaivaus proti prašymus švilpis neatsikreipė. Sustingęs jaunuolis žvelgė, kai iš debesų guoto išlinda vis didesnis gabalas pilnaties.
Raumenys antgamtiko virptelėjo. Šviesos ruožas nuslinko link Lorijano, ir šis pasidavė.
Visa tai įvyko vos per keliolika minučių, vos spėdamas švilpis suniurgzti Emilijanai, kad ši bėgtų.
Krebždėjimas nutilo ir viskas buvo baigta.
Tylus urzgesys išsirovė iš juodojo silueto, apšviečiamos pilnaties. Pilkos it pelenai akys įsmigo į penkiolikmetę. Urzgesys tapo garsesnis. Kadaise buvęs švelnus juodas kailis dabar buvo šiurkštus, susivėlęs, ant nugaros, priekinių kojų matėsi pilkšvi ruožai- randai, o tarp menčių- burtų pagalba išdegintas tamsiai pilkas ženklas- tai buvo dviejų sprindžių ilgio V raidė, kurios kairysis "sparnas" yra ilgesnis, o dešinysis "sparnas" paremtas trumpu, palinkusiu brūkšniu.
Vilkolakis iššiepė iltis, nagai sukrebždėjo ant akmenuoto grindinio. Padaro ketera pasišiaušė, juodakailis tapo didesnis, baugesnis, ausys buvo prispaustos prie galvos.
Vilkolakis įtempė savo kojų raumenis ir šoktelėjo ant sirenos, stirpiai prablokšdamas švilpę amt nugaros, priversdamas pamesti savo burtų lazdelę.
Žvėris palietęs jau parko žemę, lėtai atsisuko į savo auką.
Jis kaip ir kiti plėšrūnai žaidė su savo auka.
Kitapus upelio kranto, tarp storų medžių šakų tupėjo rudai gersvas, lankstus padarėlis. Jos rudos akys įdėmiai stebėjo juodą vilką ir jūros mergaitę, kurios akys priminė katės. Šuo ir katė.- dingtelėjo mintis ir pramankštinusi pečius, it vaiduoklis stryktelėjo ant kito medžio šakos.
Ji palauks. Žino kaip elgtis su savitvardos neturičiais vilkolakiais.
Kažkas sušniugždėjo po kojomis. Rudakailė vėptelėjo žemyn ir išvydo nepaprastą raudojaną pandą, Myšos antras protas,- taip mėgdavo vadinti kiti Lorijanai Kim.
Pandos juodos akytės žvilgtelėjo į rudas akis ir dingo greitai. Nunešė alfai žinią.
-
// - Tamsos ir jūros dukra. Gimusi iš neapykantos,- sududeno vyriškas balsas. Židinio atšvaituose sužibo smaragdinės akys.//
Nusisukusi nuo vaikino ji teberymojo ant turėklų, žvilgsnį įbedusi į upelio versmę dengiančias nuogas medžių šakas. Tamsu. Emi niekada pernelyg nemėgo tamsos. Negalėjo sakyti, kad bijo, tačiau dažnai šviesai dingus apimdavo keistas jausmas, tarsi būtų kažką pamiršusi. Kažką svarbaus. Kažką, kas viską keistų. o dabar buvo - kitaip nepasakysi - baisu. Nerimas skverbėsi iki kaulų smegenų. Nerimas dėl netoliese esančio vilkolakio. Kurio greitai galėjo nebebūti. Paradoksalu - juk baimintis turėjo visai ne ji. Ne jai reiks stoti prieš Slapstūnus. Ne jos vardas ir pavardė įtrauktas į sąrašus. Ne jos sesuo kažkur prapuolė ir iki šiol nepasirodė. O visgi. Bijojo.
Staiga net per drabužius pajuto šiltas rankas, kurios tarsi pažadino iš sąstingio. Kurios vėl pažadino viltį, kad galbūt viskas tikrai gali būti gerai.
- Sugrįžk gyvas,- mėnesienoje sukrutėjo sirenos lūpos. Žalios akys susitiko su mėlynai pilkomis. Kaip tuos kartus prieš tai. Netikėtai ir trumpam. Kaip ir dabar.
Vilkolakis staiga atsitraukė. O Emi tebespoksojo į mėnesio atspindį vandenyje.
- Igori?- Emilijana pasimetusi žvilgčiojo čia į persigandusį vaikiną, čia į iš už debesies išlindusią mėnulio pilnatį. Sidabrinis mėnulio takas centimetras po centimetro užliejo tuščią parką, taip pat ir jame esančius du paauglius.- Igi?
Vaikinas nebeatsiliepė - bent jau žmogišku pavidalu. Siaubo sukaustyta baltaplaukė be žado stebėjo virsmą. Visi savisaugos instinktai klykte klykė bėgti, gelbėtis, tačiau penkiolikmetė tiesiog negalėjo pajudėti. Jautėsi tarsi išskaptuota iš akmens. Smaragdo žalumos akys skenavo priešais stojusį juodakailį vilką. Iš jo krūtinės veržėsi urzgesys. Susivėlęs kailis.
Ženklas tarp menčių. Jokių užuominų, kad žvėris priešais ir Igoris Gabrielis Lorijanas -
tas pats asmuo. Prašau. Prašau. Tai netikra. Ką dabar daryti? Jeigu tai, ką rašė Melijandra, yra tiesa... Gali būti, kad po šito Igis nebeturės pas ką sugrįžti.
Vilko nagai sucaksėjo į grindinį. Ji nespėjo nieko sugalvoti. Net pasitraukti. Tik pajuto skausmą nugaroje, kai žvėris (net mintyse nepavyko ištarti "Igoris") parbloškė ant akmenų. Sustingo. Net nekvėpavo. Jautė vilko kvėpavimą visai prie pat savo veido. Gal kažkur giliai ir nutuokė, kad tam juodam kaily kažkur giliai yra tikrasis Igis, tačiau negalėjo tuo patikėti. Dzingtelėjusi burtų lazdelė nusirito kažkur tolėliau, kur Emi net neturėjo vilties pasiekti.
Melijandros raštelis. Vienintelė viltis.
"Žinau Igorio jausmus"
Taip, žinai.
"Žinau jo jausmus tau"
O šitai iš kur?
"Būk atsargi ir kalbėk protingai"
Kaip aš tai galiu padaryti? Protingai gyvenime nebent... ne, ir tai darau kvailai.
"Prisimink Gražuolę ir Pabaisą"
Dievaži...
"Tik taip galėsit būt kartu"
Kodėl viskas taip sudėtinga?
- Igori,- pradėjo Emilijana, mėgindama kažkokiu būdu susivaldyti. Sirena atsargiai atsisėdo. Nugara degė, tačiau rimtai nesusižeidė.- Igori, žinau, kad tu čia,- nurijusi seiles pabandė vėl, žvelgdama į pelenų pilkumo vilko akis. Nuožmias. Tokias nepanašias į pažįstamo švilpio. Beveik netikėjo tuo, ką sako.- ...žinau, kad tu čia. Sugrįžk. Prašau.
Nutilo. Nuleido akis. Ir vėl pakėlė į priešais urzgiantį vilką. Išsigandusi penkiolikmetė mergaitė, mėnesienos nutvieksta baltutėle oda ir plaukais. Atsistojo, nenuleisdama akių nuo žvėries. Pasitraukė prie turėklo. Vanduo. Tai gali būti jos išsigelbėjimas.
- Igi, kur tu,- sukrutėjo sirenos lūpos.
// - Baltaplaukė jūros ir tamsos mergelė. Tikiuosi, ji bus nors kiek naudinga.//
-
Sirena išsigando- žvėris juto tai. Galėjo užčiuopti, bet kokius jausmus: nerimą, baimę, neapykantą, džiaugsmą, laimę, skausmą ir...įšūkio metimą. Būtent tai parodė baltaodė jūros mergaitė žvilgteldama į plėšrūno pilkas akis. Neveltui, buvo sakoma nežiūrėti piktui šuniui į akis, nes tasai manys, kad buvo mestas jam įšūkis.
Emilijana suklydo, ir nenuostabu, kad vargais negalais atsikėlusi nuslinko link turėklų- prie vandens, ten kur turėjo lygiaverčių plėšrūnui jėgų.
Vilkolakis kurtinamai suurzgė iš krūtinės gelmių ir nukėblino link Emi. Įšieptos baltos iltys blykstelėjo mėnesienos šviesoje, nagai caksėjo ant grindinio, uodega demonstratyviai švytavo į kairę, į dešinę.
Ir likus tik porai žinganių, antgamtikas staigiau šoko ant bendrakoledžės, nuvertė ją ant nugaros, ir staigai atlikęs posūkį ant tiltelio grindinio, čiupo už apykaklės. Aštrūs dantys prisilietė prie McWellės odos, tačiau jos nenudažė krauju- dar per anksti, dar nelaikas.
Iš visų jėgų juodakailis siaubūnas papurtė sireną ir trušienos skerdieną. Dar ir dar ir dar- kol apsvaigs, kol taps apdujusi it migdomųjų privartojusi, kol miglotas nerimas, neviltis sugrauš mergiščios smegenis. Tokia trapi, tokia lengvabūdė, tokia naivi...
Vilkas peršoko per turėklą su savo grobiu ir vanduo it pabaidytos Afrikos gazelės pašoko į visas puses, upelio dugne įsispaudė letenų pėdsakai, kurie greitai buvo užpustyti upelio smėliu. Vilkolakis nepaliko jokio ženklo, išskyrus paliko ant tiltelio gulinčią žaliaakės burtų lazdelę.
Lūšis greitai pastatė ilgas ausis ir žaibišku greičiu nuskuodė per medžių šakas, link juodakailio vilkolakio, kuris tik pilnaties šviesos dėka, buvo matomas it ant delno.
Šuolis ant šakos, šuolis kairėn, šuolis dešinėn, pirmyn, ir lūšis stryktelėjo nuo medžių. Jos rudas kailis švyst pilnaties šviesoje, staigiai kapt- nebėr- išnyksta nakties juodume.
Minkštai nusileidusi ant samanotos parko žemės, lūšis nulėkė tarp medžių šešėlių, kad per upelį šoliuojantis šunpalaikis nepamatytų jos. Dar nereikia, kad tasai sužinotų, kad esą ne vienas.
Duslūs šuoliai aidėjo tarp medžių kamienų, nei gurgenimą perėžiantis bėgiojimas- samanos atliko svarbų vaidmenį.
Rudos akys nukrypo į žalias.
Nepasiduok.
Vilkolakis nė nieko nenumanydamas šoktelėjo krantan, kur šuoliavo lūšis.
Kvapą užgožė dėmesį traukiantis sirenos kvapas, kuris priminė jūros sūrumą, smėlio pustymą, vėjo kaukimą tarp šaltų, slidžių akmenų, o dar kutenantys nosį šviesūs plaukai...
Švakt! Ir Emi buvo numesta ant menkai augalija apaugusios pakrantės. Vilkolakis pasipurtė- vanduo šastelėjo aplink esančius objektus ir suabjektus.
Netikėtai šoko, čiupo už apykaklės, mestelėjo neitin aukštai oran, sugavo, metė tolyn, šoktelėjo artyn savo aukos...
Plėšrūno dantys prigludo prie jūros mergaitės kaklo. Šiluma pasiekė sireną, ir žinia, kad jos dienos šiandien gali baigtis.
-
Padarė klaidą ir pati tai pajuto. Turėjo žinoti - ir žinojo - kad akių kontaktas žvėrį (net mintyse Emilijana negalėjo susieti plėšrūno su rudaplaukiu švilpynės mokiniu) dar labiau įsiutins. Ji tebuvo žaislas - mažas žaisliukas - lėlė vilko dantyse. Silpna, bejėgė, daili... Mėtoma ir vėtoma tarsi žaislas neatsargaus vaiko rankose. Galva apsisuko, mintys atbuko, teliko tik pavieniai trupiniai. Kodėl tai... Kada sustos... Kur jis? Visoje toje kratymosi, karšto vilko alsavimo ir trankymųsi į kietą žemę maišatyje mergina užfiksavo tik vieną ryškesnį dalyką - jai pasirodė, kad matė į ją žvelgiančias rudas akis. Nors žinojo, kad parke, neskaitant jos ir Igorį pakeitusio plėšrūno, nėra nieko.
Atsipeikėjo ji tik numesta ant žemės kitapus upelio. Instinktyviai siekė lazdelės, tačiau įprastoje vietoje jos nebuvo. Na žinoma. Vienintelė jos viltis liko ant tiltelio su dar nenudžiūvusiu antgamtiko krauju.
Aštresni už durklus plėšrūno dantys prigludo prie švelnios odos. Karštas alsavimas kuteno kaklą. Emilijana sulaikė kvapą. Bijojo net įkvėpti. Nuo kraujo lašų ją skyrė vos keli milimetrai. Gal net mažiau. Būtent tada - ne po visų mėtymų ir vėtymų, tarsi grūdo per darbymetį, tik dabar sirena suprato, kad tai jau pernelyg rimta. Kad tai gali baigtis blogiau nei keliomis mėlynėmis. Daug blogiau.
Kurį laiką patylėjusi Adrija užvertė knygą.
- Manau, šiam vakarui pakaks. Buvo sunki diena, laikas miegoti,- rudos akys švelniai pažvelgė į stalinės lempos šviesoje beveik snūduriuojančią baltaplaukę mergaitę.
- Ne, mamyte, prašau, dar truputį... Kodėl tas milžinas toks blogas? Noriu sužinoti, kas atsitiko princesei...- suniurnėjo penkiametė Emi, nors į akis jau degtukus statyti reikėjo.
- Sužinosi rytoj vakare, kantrybės,- moteris šyptelėjo, tačiau vėl surimtėjo.- Kiekvieno viduje visados grumiasi gėris ir blogis, Emili. Ir visi turime ir vieno, ir kito. Svarbiausia, kuri pusė nugali. Kuri mus valdo,- mąsliai žvelgdama į už lango juoduojančią tamsą ištarė ji. Rodės, šitie žodžiai buvo skirti tiek pataluose jau snūduriuojančiai mergytei, tiek kažkam, ko šitame kambaryje nebuvo.
Igoris turėjo tiek gėrio, kad Emi net nesistengė kažkur atrasti blogąją pusę. Galbūt jos išvis nėra? Deja. Kurį laiką sirena gulėjo tarsi apmirusi, nejusdama nei kietos šaltos žemės, nei vilkolakio dantų prie pat savo kaklo. Gal dėl to, staigiai atsipeikėjusi, kažkokiu būdu sugebėjo išsprūsti iš vilko, perkeltine prasme, gniaužtų. Susivėlusiais plaukais, drebančiomis rankomis ir išsigandusiomis, žemėn nuleistomis akimis - ji tikrai nebuvo labiau panaši į tikrąją Emilijaną negu priešais esantis žvėris - į Igorį. Lėtai atsitraukė per porą žingsnių, nudūrusi žvilgsnį, tarsi pasislėpusi. Beviltiška. Drebančiomis rankomis apčiuožė juodo palto sagas, greitai (kiek tai buvo įmanoma visiškai sukaustytai baimės) išnėrė jas iš kilpų. Numetė šiltą drabužį kažkur sau po kojomis. Šaltis tarsi atgaivino jūros mergelę, paskatino visgi žengti suplanuotą žingsnį. Ji atsigulė ant tos pačios upelio pakrantės vietos. Vos per žingsnį nuo tos, kur buvo parblokšta juodaikailio vilko.
- Pasitikiu,- sujudino lūpas, žalias akis įbesdama į dangų. Kodėl ji nepasiliko gulėti tada? Iš esmės skirtumo jokio - ištrūkti sveikai ir gyvai, kol danguje visu gražumu, tarsi vaiko pamirštas nukabinti eglutės žaisliukas kabo mėnuo, sidabru užliejęs parką, vilčių nėra. Ji galėjo priešintis, blaškytis - tai nebūtų nieko pakeitę. O eiti aukštai iškelta galva ten, iš kur galbūt galėjo nebegrįžti - kaip darydavo Romos gladiatoriai - daug reiškė.
-
Lūšis sustingo- jos rudose akyse blylstelėjo nuotaba. Ji negalėjo patikėti, kad tokia smulkutė sirena galėjo ištrūkti iš po vilkato, kuris staigiai tėškęs letena į vietą, kur turėjo būti šviesiaplaukės šonkauliai.
Plėšrūnės ūsai virptelėjo.
Juodas žvėris suurzgė iš krūtinės gelmių, pilkos akys prisimerkė. Antgamtiko raumenys įsitempė.
Susinervino.
Lūšies širdies plakimas pagreitėjo.
Žvėris įšiepė iltis, piktai nužvelgęs Emi, lėtai, vilkdamas kojas, slinko prie guliančios aukos. Primityvus protas liepė be pasigailėjimo čiupti ir sudraskyti, nieko nelaukti, tačiau menka žmogiškumo kibirkštėlė neleido tai padaryti. Bet kibirkštis buvo per maža, miniatiūrinė kaip elektronas...
Juodakailis žaibiškai puolė mergiotę, kaklas, kojos- visas kūnas įsitempė, įsitiesė, ir žabtai nuskriejo link sirenos kaklo.
*
I was the one who had it all
I was the master of my fate
I never needed anybody in my life
I learned the truth too late
Igoris palinko prie turėklo. Jo lūpos judėjo.
I'll never shake away the pain
I close my eyes but she's still there
I let her steal into my melancholy heart
It's more than I can bear
Rudos garbanos pasišiaušė nuo vasaros vėjos. Pilkai mėlynos akys blykštelėjo jausmų atšvaitai.
Now I know she'll never leave me
Even as she runs away
She will still torment me, calm me, hurt me
Move me, come what may
*
Žvėris buvo bečiuopęs Emilijaną už kaklo, jei ne pilnaties šviesoje sumirgėjęs rudas kailis, lankstus kūnas, ausų kuokštai. Vilkolakis nublokštas, susverdėjo ir kūliais nusirito upelio pusėn. Rudens gaivos prisunkęs vanduo, savo rankomis pačiupo antgamtiką- sidabrinis telkinio paviršius suraibuliavo. Vilkatas pasiuto. Greitai pašokęs ant kojų, pasipurtęs nuo savęs vandenį, nulėkė su purslais sausumon. Tačiau...
*
Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And be with me for evermore
Lorijanas nutilo. Pirštai stipriau įsirėmė į turėklius, tačiau niekaip nepaleido kairėj rankoj laikomo perlų vėrinio. Nykštys ir rodomasis pirštas rideno lygius rutuliukus. Septyniolikmetis įsikando į apatinę lūpą.
I rage against the trials of love
I curse the fading of the light
Though she's already flown so far beyond my reach
She's never out of sight
Žvilgnis pakilo į prieš akis stovinčią miško panoramą.
Now I know she'll never leave me
Even as she fades from view
She will still inpire me, be a part of
Everything I do
Saulė kildama nuauskino nuo vasaros pabaigos kenčiančius Virdžinijos medžius, vėjas sušukavo jų vargias, žalias skaras.
Dar viena nauja diena. Tylūs žingsniai pasigirdo už jaunuolio nugaros.
Wasting in my lonely tower
Waiting by an open door
I'll fool myself she'll walk right in
And as the long, long nights begin
I'll think of all that might have been
Waiting here for evermore!
*
Tačiau... plėšrūnas sustingo- jis negalėjo patikėti, tai ką mato prieš savo akis- lūšį, kurios rudas kailis prieš pilnatį- pabalo, o rudos akys- tapo rudai žalsvos. Burtai.
*
-I now my sister, like own my minds,- pritildytas, svaigus, moteriškas balsas nuskambėjo prie garbaniaus ausies.
-Andželika Skailer,- burbtelėjo po nosimi šis.
Moteris paguodančiai nusišypsojo, atisirėmė į turėklą nugara. Jos žalios, katiniškos akys užjaučiančiai nužvelgė mėlynai pilkų akių savininką.
Igis atsiduso.
-Kris...
-Žinau,- pertraukė ši,- Ahailas būtų viską padaręs dėl tavęs, Melos ir Emi.
-Jei ne Medžiotojas Kašelas,- liūdna gaida nuskambėjo per balkoną. Lorijanas pasimuistė.
Kris pavartė akis, ji nutuokė, apie ką mąsto septyniolikmetis.
-Tačiau kas be būtų, aš tau leidžiu, Gabrieli.
Arkangelo vardu pavadintas Igis susiraukė ir dirstelėjo nepatikliai į beveik trisdešimties moterį.
-Aš nejuokauju. Meilei nei grotos, nei spynos nebaisios- Aleksandras Diuma,- šypsodama kalbėjo sirena.
*
Vilkolakis nustėro, nustebo. Kaip tai gali būti?
Lūšis pakrutino ūsus- ji visada taip darė, kai norėdavo pasakyti "ach, žinoma, dabar visi apsimes labai nustebę", o paskui, plėšrūnė atsisuko į guliančią Emilijaną.
"Kelkis, mergyt, nebijok šunyčio"- tai pasakė antgamtiškos akys.
Juodakailis suklapsėjo akimis.
Ar tik užkeikimas palieka jį ramybėje? Kvailas klausimas. Kaip iš vis galima išlikti be pykčio ir nekontroliavimo savo veiksmų prieš šią animagę?
Prieš šią sireną animagę?
Ne, čia, ne Varnė- Sabela, Ilvermonio laikų buvusi simpatija, kuri nuo šių praėjusių vasaros atostogų, tapo animage- lūšimi.
Tai Kristijana- Ahailo gyvenimo draugė. Svarbus asmuo, kurį medžioja tiek Medžiotojai ir Sentas- dėl to Ahailas paliko savo tarnybą, dėl to didžioji dalis Šajų klano buvo išžudyti, kad slėpė ją, dėl to, kad Teutai, buvo suskaldyti ir atskirti, dalis nužudyti Senato, kad taip pat slėpė Kris.
Sirena, kuri turi painią gyvenimo istoriją, padėtį ir giminę.
Igorio raumenys atsipalaidavo.
Užkeikimas kuriam laikui paliko jį, tad, savo džiaugsmui galėjo žmogiškai mąstyti.
"KĄ. TU. ČIA. VEIKI?"- mėlynai pilkos akys įsisteibilijo į Tris, lėtai žergliodamas link abiejų sirenų. Emocinis skausmas užgulė širdį, pamačius Emilijaną, ir Kris.
"TAVE GALI PAMATYTI IR NUŽUDYTI"- rėkė akių žvilgsnis lūšiai, o ši tik gūžtelėjo kailiu apėjusiais pečiais.
"Tegul pabando,"- ir su šiais žodžiais atvirto į žmogišką formą. Sidabru nutviekstoje aplinkoje žybtelėjo katiniškos akys, šviesūs plaukai ir beveik balta, tačiau vietomis randuota oda- pasekmė, kai įsimyli Medžiotoją.
Igoris išplėtė akis iš kubinės nuostabos.
"JUOKAUJI!?"
-Ne,- vypteldama atsakė Kris,- Žiūrėkis savęs, kad neužgožtų tavęs Egono užkeikimas- vos nenudėjai Emilijanos,- svaigus, bet švelnus kaip jūros vėjas balsas nuskambėjo Londono parke. Kristijana suspaudė lūpas į ploną liniją,- Tikiuosi tai nepasikartos, nes nenoriu pamatyti savo sesers lavono,- balsas perismainė į šaltą ir griežtą.
-
Šaltis nuo žemės skverbėsi kiaurai kaulus, tačiau nebuvo stipresnis už stingdantį speigą, kurį Emilijana jautė viduje. Eilinį kartą suprato, kaip mažai pažįsta supančius žmones. Buvo visiškai tikra, kad po pastarųjų pokalbių, po visų įvykių Igorį numano gana puikiai. Deja. Užteko balto sidabrinio skritulio danguje, kad žmogus, o tiksliau, nebe žmogus pasikeistų visiškai neatpažįstamai. Ir viskas buvo jos rankose - bent jau taip rašė Melijandra raštelyje. O vargu, ar visame pasaulyje, neskaitant jos, atsirastų nors vienas žmogus, taip gerai pažįstantis Igorį, kaip ji. Bėda ta, kad sirena visiškai nežinojo ką turėtų daryti, kad nors liktų gyva pati, nebekalbant apie užkeikimo panaikinimą.
Akimirką atrodė, kad pavyko. Akimirką atrodė, kad vilkolakis atsitraukė, kad mėnesienoje blykčiojantis dantys nebesistengia perplėšti švelnios jūros mergelės odos. Akimirką atrodė, kad tas žvėris tikrai turi kažkur giliai užslėptą Igorio dalelę. Tokią pažįstamą. Tokią artimą. Deja. Tas mažytis žmogiškumo blyksnis buvo per menkas, kad nustelbtų žvėries prigimtį. Per mažas, kad vilkas suvoktų, jog prieš jį parblokšta baltaplaukė mergina tikrai nebūtų skanus kąsnelis. Žvėris puolė - be pasigailėjimo. Nespėjo Emi ir apgailėti savo neapgalvoto poelgio. Užsimerkė, nenorėdama matyti, nenorėdama jausti, nenorėdama...
Ji laukė.
Laukė, kol aštrūs dantys švelnią odą perplėš tarsi ploną popierių.
Bet nieko neįvyko.
Atsargiai atsimerkė.
Vilko šalia nebebuvo. Atsargiai pasirėmė ant alkūnių, pasiruošusi bet kurią akimirką kristi žemyn. Nepatikėjo tokio lengvu atsitraukimu - tai tiesiog neįmanoma. Žvėris išlieka žvėrimi - tuo jau turėjo progos įsitikinti. Žalios akys užfiksavo dar vieną padarą, atsiradusį parke - rudo kailio plėšrūnę. Lūšį. Šioji, rodės, nelabai nervinosi, kad šalia stypso gerokai už ją didesnis vilkas. Plėšrūno akyse Emilijana įžvelgė... nuostabą? Nerūpestingai pakrutinusi ūsus plėšrūnė pažvelgė į neapsisprendžiančią bijoti ar ne merginą. Rudų akių žvilgsnis buvo kažkoks... žmogiškas. Animagė susivokė Emi - stebėtinai greitai, žinant jos nuovokumo galimybes. Atsargiai atsisėdo, stengdamasi nepaisyti skausmo - visgi ne pūkų pataluose gulėjo pastarąjį laiką. Lūšis tuo tarpu keistokais būdais - žvilgsniu ir mimika kalbėjosi su juodakailiu vilku. Atrodė, kad abu vienas kitą kuo puikiausiai suprato. Atsargiai ėmusi svarstyti, ar pavyktų pabėgti, Emi nuskenavo akimis abu plėšrūnus ir nustėro. Tiesiog jos akyse lūšis išnyko. Jos vietoje stojo moteris, kaip du vandens lašai panaši į nustėrusią merginą. Balta, mėnesienos nutvieksta alebastrinė oda ir perlų spalvos plaukai. Smaragdinės tarsi katės akys. Skyrėsi tik randai ant odos - Emilijana stengėsi negalvoti, iš kur būtybė juos gavo. Sukandusi dantis šešiolikmetė atsistojo. Neslėpdama smalsumo žiūrėjo kitą sireną - anksčiau tokią antgamtikę matydavo tik veidrodyje.
Moteris prabilo - švelniu tarsi vėjo dvelktelėjimas balsu. Atsakė į žodžiais neištartą repliką. Net neįtikima, kaip vėjo dvelktelėjimas staiga gali persimainyti į plieninį griežtumą.
Emilijana sustingo. Daugokai sukrėtimų jai teko šiandien - tiek fizinių, tiek emocijų.
- Ką pasakei?- paklausė, atsargiai prisiartindama prie sirenos. Iš galvos išgaravo ir netoliese besisukiojantis vilkas. Emilijana įsižiūrėjo į ant nepažįstamosios kaklo maskatuojantį pakabuką. Panašų į tą, kokį turėjo pati. Pakabuką su jūros vandeniu. Be kurio sirena neišgyventų nei valandos tolėliau nuo sūraus vandens.- Dabar paaiškink man prašau, kas čia dedasi,- giliau įkvėpusi mergina atsargiai palietė šoną ir atsistojo tiesiai.- Kaip suprasti sesers? Šešiolika metų, šešiolika suknistų metų gyvenau viena. Dvylika su žmonėmis, kuriuos laikau tėvais, Dar trejus metus - abejonėse kas po velnių aš per padaras. Ir iki šiol einu bandymų ir klaidų keliu,- susierzinimas persimainė į kažką kitą. Kažką, ko net pati Emilijana paaiškinti nemokėjo. Nedaug trūko ir būtum pamačiusi... mintyse suniurnėjo Emi. Kiek įtariai žiūrėjo į mėnesienoje stovinčią sireną, tačiau smalsumas ir noras nors kiek pabendrauti su kažkuo iš savo padermės vis labiau ėmė viršų.
-
Kris ramiai sutiko Emi reakciją. Moteris nutuokė, kaip jaunesnioji sirena gali reaguoti į faktą, kurio nežinojo daugybę metų.
-Aš tavo sesuo, Emilijana,- švelniai tarė, vienu žingsniu atgal atsitraukdama. Tada katiniškos akys nukrypo vilko kryptimi.
"Palik mus vienas"- Kris antakiai virptelėjo su šia mintimi, ir Igoris, dar būdamas Igoriu, apsisukęs nušuoliavo per upelį, tirštesnės tamsos link. Kurį laiką juodakailį vilkolakį sekusių žalių akių savininkė kietai sučiaupė lūpas. Pagaliau tyla įsivyravo parke, niekas netrukdo, atėjo taip lauktas momentas kai akis į akį pasikalbės su seserimi, nematyta nuo pat gimimo, tačiau Kristijana tylėjo. Dėl ko? Ji puikiai žinojo nuo ko pradėti aiškinti Emilijanai, žinojo kaip pagelbėti su prakeiksmu, nors pagal taisykles buvo draudžiama taip daryti.
Tai ko ji dvejoja?
Sirena neatitraukė akių nuo nusidabrinto pilnaties upės paviršiaus. Lengvos, smulkios sidabrinės bangelės vilnijo per paviršių it lydomas sidabras kalvėje.
Sidabras.
Iš prisiminimų liūno ataidėjo kūjo trenksmas, vandens šnypštimas, kai įdegęs metalo gaminys įkišamas ataušinti į skystį.
Strėlė.
Nejučiomis Kris ranka palietė kišenėje glūdintį aštriabriaunį daikčiuką.
Nepamesk jo,- sugergždė Ahailas, kišdamas į Kris rankas minėtąjį daiktą. Kruvinas, skausmo, prašymo perkreiptas Medžiotojo veidas vos matėsi pustamsėje salėje, kurioje ne per seniausiai skambėjo Hamiltono miuziklas,- Perduok jaunausiajai McWellei. Privalai. Tai paskutinė garantija, kad ji išliks gyva, kai bus įvykęs mūšis su Slapstūnais.
-O kaip kiti?- greitai paklausė Kris. Jos balse pasigirdo skausmo gaida.
Merdėjantis Ahailas šyptelėjo pusę lūpų.
-Visi kiti turi galvas ant pečių. Juos visus sudėjus, jų suma neprilysgta Emilijanos svaigališkumo lygiui. Ta mergaitė vis dar neturi rimtos galvos.
Kris atsisuko į Emilijaną. Kol kas, Ahailai.
-Žinau, kad šešioliką metų nežinojai apie save ničnieko. Suprantu tave, nors aš to nepatyriau,- prakalbo, prisiartindama prie sesers,- Turiu daug ką papasakoti, tačiau per mažai laiko yra. Igoris dar gali kurį laiką būti žmogaus prote, bet vėliau- vėl būs užvaldytas užkeikimo. Tad klausykis.
Aš gimiau Jungtinėse Amerijos Valstijose, Virdžinijos valstijoje. Mano tėvas nebuvo tavo tėvas. Jis buvo Medžiotojas, nužudytas Viskervilių kalno vilkolakių, nes bandė apsaugoti mane ir motiną. Tais laikais nebuvo vilkatų įstatymo, kuris varžytų meilę, ar kito įsakymo žudyti sirenas, tačiau
Viskerviliai neapkentė sirenų ir jiems buvo papildomai garantuota neliečiamumas iš Medžiotojų, mat šie norėjo nudaigoti išdaviką, pamilusį antgamtikę. Po tėvo žūties, kai buvau dešimties- nugabenta pas Emousus, kurie buvo lyg vasalai Lorijanams.
Motina paliko mane ir iškeliavo į Jungtinę Karalystę, kur susitiko tavo tėvą. Vėliau, kai tu gimei- tave paėmė globoti Adrija ir Hėjus, kad tave apsaugotų. Kai tau buvo dvylika, mirė patėviai, o aš- palikau Emousus, būdama dvidešimt dviejų. Prieš išvykstant motina prašė Emousų, kad jei gims vaikas už Atlanto- jį susigrąžinti. Todėl, Lorijanai ir Emousai numatydami, kad keturiolikmetis Igoris, globojamas Greywindų, išvyks į Jungtinę Karalystę, Hogvartsan, ten kur ir tu buvai, Slapstūno Egono (kurio nevaržė centrinė valdžia) paprašė, kad tavo bendrakoledžį užkeiktų. Šis užkeikimas nuves link tavęs, bei tuo pat metu atskirs Igorį nuo Džeimso, kad netikri broliai nesuartėtų ir būtų kuo sunkiau suvaldomas Slapstūnų ir Greywindų. Šis užkeikimas garantavo, kad kurį laiką Lorijanai ir Emousai turės prieš savo akis tave ir Igorį. Užkeikimą galima atšaukti, jei pati žinosi ko nori, kuo nori būti, kodėl nori, kas tu esi. Naudokis Melos laišku, kurį aš liepiau parašyti. Žinai į visas eilutes atsakymus, nes juk nebūtų tai atsitikę Koukvorte,- paskutiniai žodžiai galėjo nuskambėti šelmiškai, tačiau Kris viską varė greitakalbe ir buvo rimtai nusiteikusi,- Tačiau kai atkeiksi Igį, tavo gyvybei iškils reali mirties grėsmė. Prisimink, kad jei tikrai įrodysi mylinti - tave medžios Medžiotojai ir Viskerviliai su Ochgteinais. Saugi niekur nebus, jei bandysi slėptis- nužudys taip kaip tavo patėvius. Nors buvo sakoma, kad įvyko autoavarija, tačiau tai buvo Ochgteinų pasikėsinimas. Emi, medžiojimą galėtų sutrukdyti Ahailas,- pasakė Kris, vildamasi, kad sesuo girdėjo šį vardą. Širdgėla užspaudė gerklę, tačiau susiėmusi į nagą, moteris toliau kalbėjo,- Jis buvo Medžiotojas, kuris turėjo balsą tiek pas klanus, tiek pas Medžiotojų bendruomenę, nes per šimtmečių karus pagaliau privertė sustoti kariaujančias puses ir sudėti ginklus kelių metų paliauboms. Tačiau jis buvo nužudytas bendradarbio Kašelo,- Kris nurijo gumulą. Prieš akis iškilo degantis mirusio vyro kūnas. Ji su kitais vilkolakiais iš Lorijanų klano buvo priversti sudeginti Ahailo kūną, kad niekas negalėtų rasti ir jį išniekinti.
Sirena nuvijusi mintis, ištraukė iš kišenė aštriabriaunį daikščiuką- šešiakampė metalinė figūra, išgraviruota įvairiausiomis linijomis. Pilnaties šviesoje centras nužvito baltai- viduryje buvo įdėtas baltas brangakmenis. Moteris stipriai sukando dantis, žvelgdama į Ahailo daiktą,- Tai neįprastos formos raktas. Turėk jį prie savęs ir būsi saugi..-jau žiojosi sakyti kokiam daiktui skirtas atrakinti, bet tirštiems šešėlių figūros, sušmėžavus tarp parko medžių kamienų, Kris staigiai nutilo. Įsitempė,- Naudok galias protingai, saugokis visų, kurių tu tik nepažįsti ir nepasitik. Ypač dabar- mėlynais apsiaustais. Ir pati savęs paklausk- ar tu tikra nori negrįžtamai pakeisti savo gyvenimą dėl jo?- žalios akys nukrypo pusėn, kur nulėkė Igis,- Jei taip, suprask, kad visados jo negalėsi turėti šalia. Sugalvok, kaip lanku pereiti pilnaties taisykles. Kai sulaužysi taisykles- ramia širdimi galėsi tvarkyti savasias- sireniškas galias.
Igoris tyliai statė letenas ant minkštų samanų, liaunų, sausų šakelių. Staiga, kažkas pralėkė, keldamas triukšmą.
Greitai vilkas pakėlė savo galvą ir pastatė ausis.
Bruzdėjimas kairėje.
Baltų kuokštų galiukai subolavo krūmų tankumyne. Igoris pasuko galvą, lyg savęs ir kažko kito klausdamas ar jis nepavojingas.
Staiga, traškesys ir bruzdesys nutilo. Balti galiukai dingo tamsoje. Išnyko.
Iš tolumos atskriejo slopus "mes dar pasimatysime, Emilijana." Vilkolakis sustingo.
Antakiai susiraukė.
Suurzgė.
Kris apkabino seserį, ir tyliai sukuždėjusi į ausį atsisveikinimo žodžius, pasitraukė. Greitai pavirtusi į lūšį, nulėkė iš parko, palikdama bendrarasę vieną su kažkur besibastančiu vilkolakiu.
Žvėris sugriežė dantimis. Žmogiškas protas apsiblausė, gyvūliškas- išryškėjo.
Emi jau nebeturi laiko svarstymas. Jai tuoj bus galas.
-
Ji klausėsi - arba stengėsi klausytis. Švelnus, svaigus Kris balsas užliejo mintis, klausą. Pavargusi nuo laukimo ir baimės mergina vos laikėsi nenukritusi. Vilkolakio akys nematė, tad smegenys automatiškai refleksams siuntė žinią - pavojus negresia. Nebudinama baimės Emilijana tarsi apdujo, sunkiai fiksavo greitakalbe Kris beriamą informaciją. Daugybė negirdėtų, nežinomų pavardžių, kurios Emi beveik nieko nesakė. Rūkas pradėjo sklaidytis tik tada, kai pasakojime įsipynė jau žinomi ir girdėti vardai - Adrijos, Hėjaus, Igorio. Tada viskas išaštrėjo - netikėdama tuo, ką girdi, mergina klausėsi nebepraleisdama nei žodžio, stengdamasi viską įsidėmėti, o sesuo vis netilo. Daug visko susikaupė per tiek metų - vien iš būtinų pasakyti dalykų.
- Aš tai padarysiu,- tyliai ištarė, įsiterpdama Kris tiradoje.
Ūmai moters veidą perkreipė skausmas. Apie Ahailą Emilijana girdėjusi buvo, tačiau akivaizdu, kad seseriai jis reiškė kur kas daugiau nei kitiems.
- Kris, užjaučiu,- mergina pažvelgė į katės akis. Lygiai tokias pat, kaip savo.
Sidabrinis dirbinys nusvėrė liauną ranką. Sunkus. Tarsi būtų skirtas jai kaip paskutinė viltis išsigelbėti. Į sesers teiginį Emi nieko neatsakė. Pažvelgė į pilnatį. Nurodymai buvo painūs, tačiau gana suprantami. Mergina nespėjo nieko paklausti, nieko daugiau pasakyti - net pasidžiaugti, kad sutiko ją po tiek metų. Atsisveikinusi Kris pasivertė ir dingo. Emilijana dar kelias minutes žvelgė ten, kur nubėgo lūšis. O tada kiekvieną kūno ląstelę apėmė baimė.
Sirenai pasišalinus dingo ir tas miniatiūrinis saugumo jausmas, ta mažytė oazė, kurią Emilijana dar turėjo galimybę pajusti. Trumpas atokvėpis. Ir jo nebeliko. Šaltis vėl išbudino. Rankoje sugniaužė sesers duotą sidabrinį daiktą. Šis svėrė ranką, tarsi būtų kainavęs daugiau negu yra vertas. Kainavęs gyvybę? Ar bent susijęs su mirtimi? Taip ar kitaip, Emi būtų buvusi laiminga, jeigu to rakto, kad ir nuo ko jis būtų, panaudoti nereikėtų. Šviesiaplaukė žinojo, tiesiog jautė, kad turi vos kelias akimirkas iki tol, kol pasirodys Igoris. O kas tuo metu jį valdys - žvėris, ar jis pats - šito numatyti nebuvo įmanoma. Būtent tada Emi suprato, kaip tada Koukvorte jautėsi vaikinas - nežinojo, ar su juo kalba viliokė sirena, ar Emilijana. Na, bet šešiolikmetė sau teisinosi nebent tuo, kad jos apžavai pavojingi kitaip. Atsargiai dairydamasi žingsnis po žingsnio nuslinko iki upelio. Priklaupusi panardino rankas į vandenį. Kažkodėl taip jautėsi saugesnė. Nors iš gėlo vandenėlio sirenai maža džiaugsmo, bet vis geriau negu nieko. Drėgnomis rankomis nusibraukė plaukus nuo veido. Vėsuma padėjo - bent jau apstojo desperatiškos baimės mintys.
Mergina tylomis žiūrėjo į vandenį. Matė savo pačios atspindį - išbalusį veidą, baltus plaukus ir žalias, nesveikos baimės kupinas akis. O visai šalia atsispindėjo ir viso to kaltininkas - mėnuo. Pilnas mėnuo. Vien nuo atspindžio merginai dabar nugara pagaugais ėjo. Nuleido akis, nesėkmingai bandydama susikaupti. Ir pačiu laiku vėl pažvelgė į vandenį. Vilkolakis sugrįžo. Ne Igoris, tai žvėris... savisaugos instinktai Emilijaną vertė gelbėtis. Tačiau...
- Kai myli tą, kuris tave žudo, nėra ko rinktis. Kaip galėtum bėgti, kaip galėtum kovoti, jei tuo įskaudintum mylimąjį? Jei mylimajam tegalėtum dovanoti gyvastį, kaipgi jos nedovanotum? Jei iš tikrųjų myli?- pusbalsiu, tačiau tvirtai ištarė ji. Vilkolakis tikrai išgirdo - antgamtiška klausa tokiais atvejais tikrai neapvilia. Turi apsispręsti, ar nori negrįžtamai pakeisti savo gyvenimą dėl jo... - Aš ilgai tylėjau, Igori. Labai ilgai,- vis dar nusisukusi kalbėjo. Jautė vilko alsavimą prie pat savęs. Žinojo, kad bet kurią akimirką žvėries dantys gali susmigti į švelnią odą, tačiau nenorėjo visko kaip žirnių į sieną suberti. Niekada gyvenime net nesapnavo, kad tokius žodžius sakys žvelgdama į atspindį, o ne į žmogų. Lėtai atsisuko, nors puikiai žinojo kaip tai pavojinga. Kad gali pakartoti tą pačią, jau padarytą klaidą.
- Seniai tai žinojau, bet...- Užkeikimą galima atšaukti, jei pati žinosi ko nori, kuo nori būti, kodėl nori, kas tu esi.- Turėjau tau tai pasakyti anksčiau. Gal bijojau. Gal nebuvau tikra ((kirtis ant a)), kas tikra ((kirtis ant i)), o kas ne. Tačiau... dėl vieno esu garantuota,- nugara į vandenį, veidu į grasinantį savo sidabriška šviesa mėnulį. Nenorėjo to sakyti nematydama vaikino akių. Ak po galais, šiuos žodžius ji įsivaizdavo visai ne taip! Norėjo tai sakydama matyti tas mėlynai pilkas akis, norėjo į jas žvelgdama pasistiebti, kad pasiektų jį, būdama gerokai žemesnė. Bet. Galbūt vėliau jau bus per vėlu tai pasakyti. Net jei Emilijana ir išgyventų šią naktį - mūšis. O galų gale nusibodo dvejonės, netikrumai. Galų gale mergina suvokė, ko jai reikia iš tiesų. Tikro saugumo žinios apie savo kilmę nesuteiks. Suteiks tik tai.
- Igori... Aš tave myliu. Mylėjau visada, nuo pat tų Kalėdų,- ji neištvėrė. Šiek tiek sudrėkusios smaragdinės akys visgi pakilo. Kvaila jūros mergelė. Tačiau šią klaidą ji padarė sąmoningai, puikiai žinodama to padarinius. Taip pat, kaip ir įsimylėjo tą, kurį jai buvo draudžiama mylėti.
- Aš žinau, kas mūsų laukia. Bet nesigailiu. Myliu tave.
-
Jei ne Kalėdos...
Jei ne kalėdinė koledžų užduotis, Didžiojoje salėje, jei ne Antrasis Hogvartso karas, ir kervirtas kursas ir patėvių skyrybos, vargu ar jis sužinotų kas dedasi jo širdyje. Nežinotų kam nesuabejodamas atiduotų savo širdį, gyvybę ar/ir sielą.
Pilnas mėnuo kabėjo viršum vilko galvos, kai šis sklandžiais žingsniais risnojo link sirenos. Pilkos akys fiksavo drėgnos rankos judesius, nosis uoliai uostė upelio vandens kvapą ant šviesiaplaukės plaukų, veido, ausys įdėmiai gaudė kiekvieną antgamtikės garsą, sekantį po kiekvienos būtybės judesio. Vilkokolakis įšiepė dantis ir šiurpiai suurzgė.
Nuo to laiko, kai Koukvorte praleido akimirką pasakyti savo tikrus jausmus Emilijanai, keikė save. Taip, pats kažkaip pasakė, bet tą akimirką suabejojo ar vertėjo tai dabar pasakyti žaliaakei Emilinajai. Tad paliko ją nežinioje. Pasimetusią. Sutrikusią.
Juodakailis žvėris suraukė snukį, įtempė galingo kūno raumenis. Plėšrūnas nenuleido akių nuo merginos, stovinčios prie upelio, nugara į jį. Nes ji bijo jo.
Galėjo pasakyti ant tiltelio čia, parke, bet ar pasakė? Žinojo, kad pilnatis vis vien kažkada pasirodys ir prasišvies tarp debesų. Jis turėjo šiek tiek laiko. Tačiau nusprendė nesakyti. Nes bijojo, kad Emilijanai jis nepatinka...?
Žvėries prote kartais greitai blyksteldavo, kaip žaibo šviesa, Igorio mintys, tačiau taip pat greitai išblukdavo, nepadarydamos jokio poveikio užkeiktam antgamtikui.
Jautė tą McWellės nesveiką baimę, kuri lyg masalas traukė juodakalį pulti, šokti ir sudraskyti.
Nužudyti.
Bet, staiga, jūros mergaitė prakalbo. Vilkolakis apstulbo, atšlijo. Jo laukinis protas vargiai suprato, kodėl mergiotė, taip arti būdama prie mirties nebėga? Kodėl vis dar stovi ir šneka?
Vilkolakis sukando dantis, išsitiesė. Tai nenormalu. Kiek prisiminė auka visados bėgdavo nuo jo. Elna, kiti įvairūs klanų vilkai.
Kodėl ji kitokia? Kodėl dabar jis jos nepuola ir nesudrasko? Kodėl stovi vietoje!?
Žvėris juto kaip širdis vos ne stoja iš suvokimo.
Emi atsisuko.
Myliu tave.
Juodo kailio vilkolakis įšiepė dantis, bet tačiau tai nebuvo toks aiškus įniršio, žvėriškumo simbolis. Tai buvo ženklas, kad žvėris sutriko, nes suprato, ką pasakė Emilijana.
Gražuolė ir Pabaisa.
Negi į Hogvartsą atvyksta pasakos?
Tai buvo sunku paaiškinti. Negalėjo pasakyti, kad kažką iš viso pajuto, bet žinojo, kad išvaizdoje niekas nepakito.
Žiūrim: rega nepakito, uoslė nepakito, klausa nepakito, masė nepakito, ūgis nepakito, kaulų sudėtis nepakito, turi visus dantis ir kaklo slankstelius; eritrocitus, trombocitus ir leukocitus- jų nepamažėjo. Plaučiai nesumažėjo.
Išskyrus mąstymo aiškumą.
Nuostabos ir sumišimo šiluma pasklido po visą vilkolakišką kūną. Žmogiškoje formoje žinotų ką daryti, bet dabar, tokioje padėtyje...hm.
Igoris atpalaidavo kūno raumenis ir atsargiai pritipenęs prie Emi, uždėjo ant peties savo didelę galvą.
"Žinau, mano Mažoji Undinėle"- pilkos, jau švelnios akys, be jokio sarkazmo, ironojos ar pykčio perdavė Igio mintis sirenai.
Jis žinojo, kas turi atkeiktini nuo užkeikimo. Tai buvo aišku. Juk kaip meilė gali išgelbėti gyvybę, jei negali atkeikti nuo užkeikimo?
"Aš myliu tave, Emile."
Igoris staiga atšlijo. Jo akys valiūkiškai žybtelėjo. Stipriai stumtelėjo petim merginą kad ši dribteltų ant žemės, o pats, patogiai įsitaisė ant pakrantės, uodegą priglausdamas prie šono.
"Aš šypsausi kaip idiotas, kai galvoju apie tave"-pridūrė įsišiepdamas tikrai ne švilpiškai, o labiau vilkiškai. Igorio galva nusileido ant letenų. "Žinau, ką sakiau Koukvorte buvo tiesa, tačiau atsiprašau, kad palikau tave vieną sutrikusią. Atsiprašau, kad šią naktį vos neužmušiau...tavęs" Ausys prisiplojo prie gauruotos galvos. Pilnaties šviesa apšvietė randus ir gamos ženklą, kolei vos kelioms akimirkoms pasislėpė už tamsaus, pūkinio debesies. Igoris gailiai dirstelėjo į Emi. "Atleisk, man, kad tiek tau baimės teko išgyventi..."-bet netikėtai nutilo minčių gija, perduodama sirenai. Igis suklapsėjo akimis. Jį pasiekė nušvietimas.
"Greywind laiškas. Pamotės Greywind laiškas."- vilkolakis įsitempė. Greitai stryktelėjo ant kojų, ir pradėjo nervingai sukti ratus,-"Atmeni, kaip Koulvorte skaitei mano pamotės laišką? Ji minėjo, kad suvaldysi savo sirenišką galią tik tada, kai susitiksi su savo baime kelis kartus." Igoris sustojo, atsisukdamas. Vilko veidas švytėjo nuo išmąstytos teorijos.
"O kas jei aš esu toji baimė?"
-
O visgi ji negalėjo pasakyt, kad visiškai nebijojo. Tik ta baimė - kitokia. Veikiau jau jaudulys, kurį pasakę tokius žodžius jaučia devyniasdešimt devyni procentai žmonių. Tą vieną procentuką palikim atsargai - tačiau Emilijanai kiekviena sekundė sudrėkusiomis akimis žvelgiant į juodakailio vilko pilkas akis kainavo po nerimastingą širdies dūžį.
Palengvėjimo atodūsis išsiveržė iš krūtinės sirenai, kai akimirką kitą padvejojus vilko galva nusvėrė gležną jos petį. Trūksmingai iškvėpė orą ir nuleido galvą. Skruostas prisiglaudė prie vilko kailio. Nakties juoda. Perlų balta. Lyg ir per daug skirtingi, tačiau visgi derantys. Kartu.
Pilkos vilkolakio akys buvo švelnios - išgaravo visas buvęs agresyvumas ir pyktis, būdingas žvėriui. Iš tiesų net keista buvo - nebuvo pratarta nei žodžio, tačiau sirena kažkokiu būdu lyg ir suprato viską, ką Igoris norėjo pasakyti - ar bent taip manė. Linktelėjo, bijodama pradėti kalbėti - dar apsiverks, ko mažiausiai norėjo. Užtektinai ašarų išlieta dėl skausmo, o jeigu dar ir gražias akimirkas jomis laistyti imsime...
Jausmingumą pilkose akyse pakeitė linksmi žiburėliai ir greičiau, negu pati spėjo susigaudyti Emilijana jau buvo parversta ant pakrantės.
- Eeei, mes tai šitaip nesitarėm,- susijuokė šviesiaplaukė. Užsigautas vietas maudė - o ko norėti, kai dar prieš keliolika minučių tarsi lėlė kybojo vilko dantyse.- Ir taip aišku kas stipresnis, nėra čia ko girtis,- taip pat šelmiškai pridūrė.
Parėmusi rankomis galvą įsitaisė taip, kad galėtų matyti Igorio akis - iki aušros tai buvo vienintelis bendravimo būdas. Pasislinko arčiau įsipatoginusio juodojo vilko. Didžiulis kūnas tarsi tvoskė šiluma, kuri vėsią naktį tapo tikru išsigelbėjimu sirenai. Nusišypsojusi ištiesė ranką, pirštais švelniai perbraukdama plačią vilko nugarą. Vėl sutelkė dėmesį į akis, kurios dabar žvelgė liūdnai. Nejučia šešiolikmetės mintys atsidūrė Koukvorte. Tada kai ištaręs kelis žodžius Igoris dingo. Net ir labai stengdamasi mergina nepajėgė prisiminti ką tiksliai tada jis pasakė. Žodžiai buvo tarsi apgaubti rūko - dėl jo Emi kaltino dar tada nespėjusius nurimti jausmus. Tačiau dabar jis sklaidėsi.
- Žinau,- sukuždėjo baltaplaukė, nudūrusi akis į pakrantės smėlį, jame brėždama kažkokius jai vienai žinomus ornamentus.- Jaučiau tai visada, tik nebuvau įsitikinusi. O dėl šiąnakt...- nežinia kaip, tačiau Emilijana vėl pajuto kiek pasikeitusią Igorio minčių vagą.- Aš juk gyva ir sveika,- nors pastarasis žodis ir buvo mažytis melas.- Ir svarbiausia, kad tu čia,- šešiolikmetė žaliomis smaragdo akimis pažvelgė į vilką.- Žinai, kad...- pradėjo, tačiau staiga nustebusi sustojo.- Igori?
Vilkas staiga pašoko ant kojų ir ėmė sukti ratus aplink jau spėjusią atsisėsti Emilijaną.
- Klausyk, aš jau nesugaudau tavo minčių šuolių,- šyptelėjo, bet šypsena greitai išblėso pažvelgus į pilkas akis.
Apie tai ji buvo visai pamiršusi. Jau žiojosi sakyti nebijanti, tačiau nutilo. Susimąstė. Norom nenorom vėl prisiminė Koukvortą. O tada - ką sakė Kris. Kai sulaužysi taisykles- ramia širdimi galėsi tvarkyti savąsias- sireniškas galias
- Mano didžiausia baimė yra tave prarasti. Pati didžiausia. Baimės juk parodo svarbiausius dalykus. Todėl šiąnakt bijojau ne dėl savęs. Ne dėl to, kad galiu nesulaukt ryto, ne dėl dar kažko - dėl to, kad galbūt tave praradau. Tada taip atrodė - tikrai. Jau antrą kartą šiandien. Juk prieš tai vos mirtinai nenukraujavai,- sirena užsimerkė. Nenorėjo dar kartą to išgyventi. To bejėgiškumo, kai nieko negali padaryti. Tačiau teks - mažiausiai dar kartą.- Taip. Mano didžiausia baimė esi tu.
Vis dar sėdėdama Emilijana pakėlė akis. Šitaip jautėsi dar mažesnė - vilkolakiui siekė duokdie iki žandikaulio linijos. Nežinia kelintą kartą per naktį vėl pakėlė galvą, priversdama akis susitikti. Turim dar vieną atsakymą. Gal surasim ir kitus.
- Žinai, pamėginčiau pakartoti tavo parvertimo ant žemės taktiką, bet ir taip aišku, kad nepavyks,- nusijuokė mergina.- Tad gal geriau ir nebandysiu,- pabaigė išsitiesdama ant žemės.
Žaliose akyse atsispindėjo jau blankstančios žvaigždės - naktis nebuvo visai giedra, tačiau dalį matyti galėjai. Mintimis mergina perbėgo visus jų susitikimus - nuo pat pat pirmojo. Daug laiko apie tai mastydavo likusi viena, tačiau akimirkos neblanko ir nepabodo, kaip kartais būna. Išliko tokios pat ryškios. Sirena negalėjo neprisiminti ir virš galvos kybančios naujos grėsmės. Karo, kurį Igis minėjo prieš pilnačiai nutraukiant visas mintis.
Sakoma, kad gyvenime pasitaiko Tamsusis Ir Šviesusis laikai. Ir kad po vieno visada ateina antras. Tačiau dabar Emilijana nenorėjo galvoti nei apie laukiantį karą, nei apie Kris minėtą pavojų, tykosiantį po šios nakties. Visi jų susitikimai buvo nuvogti nuo viso pasaulio laiko -
kaip ir dabar.
Dangus rytų pusėje nusidažė vos vos rausvai - žmogus dar to pastebėjęs nebūtų.
- Žiūrėk,- Emilijana pasisuko Igorio pusėn, ranka priliesdama nugarą (aukščiau nepasiekė).- jau aušta.
-
Emi kalbos, juokas, judesiai, tarsi ramino Igį, kuris ką tik neužilgo žergliojo, sukdamas ratus aplink širdies draugę. Nors Horned Serpent'iškas proto dalis toliau narpliojo (ar stengėsi toliau išlikti darbo stadijoje) klausimus, tačiau dalis švilpiškumo šokinėjo iš laimės, kuri šildė kiekvieną juodakailio vilkolakio raumenų centimetrą. O kodėl gi ne? Turėjo praeiti keturi prakeikti kursai, kad pagaliau abu švilpiai suprastų kurion pusėn linksta jų širdys.
Igis berods antrąsyk klestelėjo ant žemės šalia sirenos. Pratylėjęs bei ką sužinojęs dėjąsis galvon, pagaliau "pratarė"- per daug nenorėjo nutraukti žaliaakės kalbos. "Dabar žinosiu ką išvysi, kai susidursi su kauku"- ramiai paguodė su žiupsneliu vos užčiuopiamo sarkazmo antgamtikas. Nenorėjo iš sirenos pasišaipyti, o tik pakelti nuotaiką, ir vilkolakis prisilietė prie Emilijanos, taip norėdamas patikinti, kad dėl jo nerimauti jau nebereikia.
"Tai kas dabar?"- paklausė po kelių minučių, atsitraukdamas,-"Mane išvadavai iš užkeikimo. Tad tau labai ačiū ir lieku tau skolingas, nors.."-atsiduso, papurtydamas galvą,-"net nežinau kaip šią skolą tau grąžinti. Bet... palauk..kažką nors kalbėjo Kris apie tavo sireniškas galias? Aš tau galėčiau kažkuo padėti?"- klausimai ir vis klausimai nepaliaujamai liejosi it pro užtvanką vanduo. Atrodė, kad persisuko laikas ir abu atgamtikai grįžo į Uždrausto miško proskyną, kur pats Lorijanas būdamas ketvirtakursiu, o McWellė antrakurse, užvertė pastarąją klausimais.
Bet staiga, Igoris užsičiaupė, kai draugė palietė jo nugarą ir perspėjo apie aušrą.
Pilkos akys nukrypo į horizontą- ir iš tiesų- rausva linija vis plėtėsi, mėlynumas traukėsi, į dangaus paletę atsirado švelni raudona, rami oranžinė, violetinė ir miglos balta. Tamsa pradėjo trauktis, užleisdama šviesai kelią, lyg priešo kareiviai, palikdami savo apkasus sąjungininkų tankams, o į pagalbą atskubėdavo rytmečio giesmininkai su savo skambiomis dainomis. Tai buvo pasikartojantis gamtos šokis rytais, kuris būdavo visai kitaip toks pat.
Kai Londono parko augaliją nuklojo rasos lašeliai, Igoris jau buvo atvirtęs į žmogaus pavidalą. Ryto gaivumu prisotintą tylą, jaunuolis nepertraukė žingsniais. Tik šelmiška šypsena, kuri puošė pilnamečio veidą, priminė, kad tyla neilgam užsibus šiame Londono vietoje.
Staiga, vos pasigirdus tyliam smėlio girgdžėjimui, stiprios rankos apsivijo liauną, grakštų sirenos liemenį, ir Igis šypsodamasis tyliai sukuždėjo prie
merginos ausies:
-Taigi...būdamas vilkolakio pavidale vargiai to paklausiu..-reikšmingai nutilo,- Trumpam nuvykime visus globalinius klausimus, kurie yra susiję su klanais, sirenomis, Slapstūnais, šonan,- meiliai kalbėjo, kiekvieną žodį atidžiai apsvarstydamas,- Būsi mano mergina, Emi? Mes abu puikiai žinom, kad likti draugais jau nebepavyks,- sukikeno rudaplaukis, pabučiuodamas į sirenos skruostą,- Tai kaip?
-
Kas dabar? Emilijana gūžtelėjo pečiais. Apie ateitį ji dar negalvojo. Tą akimirką jai buvo gera čia, ant upelio kranto, su šiluma alsuojančiu vilku pašonėje. Ji buvo laiminga. Su žmogumi, kurį tikrai myli. O ko daugiau galima norėti?
- Kris? Rodos kažką minėjo,- nubraukdama plaukus nuo akių sirena pabandė prisiminti, bet sesuo tada žodžius bėrė greičiau, negu čiurlena iš čiaupo paleistas vanduo, o dar tuo metu Emi buvo susirūpinusi ne savo sireniškumu - juk galėjo baigtis taip, kad būtų nebelikę kuo rūpintis.- Manau dar spėsim apie tai pagalvoti. Šiąnakt gal jau pakaks,- nusijuokė, žvelgdama į po truputėlį blankstančias žvaigždes.
Nakties juodumoje įsipynė švelnūs šviesos tonai. Atsargiai, lyg dvejodami, saulės spinduliai nušvietė horizontą, tamsiai mėlyna užleido vietą švelniai rausviems potėpiams. Šešėliai traukėsi kartu su tamsa, o vietoje jų po žingsnelį sėlino tenkančios saulės spinduliai. Po žingsnelį, po truputėlį šviesa skverbėsi tolyn, žolėje sutvisko rasos karoliukai. Pakirdo pirmieji, ankstyvieji paukščiai, tarsi sveikindamiesi su lengvu vėjeliu sušlamėjo medžių lapai. Į Londono parką atėjo rytas.
Sėlindama aušra apšvietė ant upelio kranto sėdinčius merginą ir vilką. Spinduliai paglostė vėsią jūrai priklausančią odą ir sužibo juodame kailyje. Emilijana šyptelėjo, atgręžė veidą saulei. Būtų mielai pasislinkusi arčiau šiluma alsuojančio vilko kūno - juk auštant visada būna šalčiausia - tačiau laukė. Laukė, kada jis atgaus savo tikrąjį pavidalą. Užsimerkė. Tik akimirkai. Tačiau atsimerkus per porą žingsnių nuo jos stovėjo Igoris. Emilijana tikrai nebūtų mokėjusi apibūdinti to širdies šoktelėjimo, džiugaus jaudulio, kai širdies plakimas pagreitėja dar dukart, o veide nejučia įsižiebia šypsena. Kai ji pati, jeigu tik būtų galėjusi, būtų pakilusi į padanges - ten, kur dabar skrido vienas iš parke dažnai besilankančių paukščių, regis įamžindamas visą merginos džiugesį.
Nespėjo sirena ir susigaudyti, kai tykiai sušiureno užkliudytas smėlis, o ant liemens atsidūrė stiprios, šiltos, su niekieno kito nesupainiojamos rankos. Jautė pažįstamą vaikino kvapą, šilumą. Veidu prisiglaudė prie Igorio krūtinės. Pasižadėjo amžinai išsaugoti tą su niekuo nesupainiojamą ryto gaivos kvapą, tenkančios saulės spindulių nutviekstų rasos lašelių vaizdą, prisiminti tą kontrastą tarp ryto žvarbos ir šilumos Igorio glėbyje, jo širdies plakimą. Niekada nepamiršti ir vėliau ištartų žodžių, kai vaikino alsavimas kuteno jai ausį, o merginos akys žvilgėjo tarsi du smaragdai - prie to prisidėjo ir sužibusios ašaros.
Emilijana šyptelėjo. Globaliniai klausimai, liaudiškai tariant, buvo užknisę, kaip ir nesibaigiančios paslaptys bei pavojai. Pakėlė akis, sugaudama mėlynai pilkųjų žvilgsnį.
- Net jeigu grėstų galimybė netekti blaivios galvos?- paerzino ji, tačiau staiga kažkas nemalonaus sukirbėjo mintyse. Ar norėtum būti mano mergina?- vėsios, žmogiškos rankos suėmė josios, o virš galvų žibėjo žvaigždėtas pusiaunakčio dangus. Sirena krūptelėjo. Atšlijo, kiek taip buvo įmanoma apkabintai stiprių rankų. Skruostus išmušė raudonis. Širdis pradėjo daužytis kaip pasiutusi. Nervingai prikando lūpą. Neprisivertė pakelti akių.
- Igori, aš...- pradėjo, tačiau užsikirto. Nesugebėjo paaiškinti, kodėl tiesiog negali linktelėti, apkabinti ir džiaugtis laime. Vietoje to atsitraukė. Nusisuko.- Igi, nepyk, bet...- ji ir vėl nepabaigė. Tiesiog nepajėgė. Tuos pačius žodžius tarusio vaikino veidas kybojo priešais ją tarsi iš dušo išsiveržęs garų kamuolys. Ir veltui mergina save įtikinėjo, kad dabar viskas kitaip.- Atleisk.
Tekanti saulė nušvietė tas kelias išdavikes ašaras, spindinčias ant balto skruosto. Nesugebėjo atsisukti į Igorį. Užsimerkė ir susikaupė. Niekada nebuvo to dariusi, niekada savarankiškai nekeliavo oru. Tačiau dabar atrodė, kad vietoje prasmegs, jeigu nesugebės pradingti. Kad ir kaip už tai vėliau savęs neapkęs. Susitelkė į tolimą Londono skersgatvį, kur anksčiau ateidavo tiesiog išsiverkti. Kaip ir dabar.
-
Jautė kaip sirenos šviesūs plaukai švelniai kuteno jo nosį. Igoris pro suspaustas lūpas įsšiepė ir padėjo smakrą ant Emi viršugalvio.
-Taip, net jei grėstų netekti blaivios galvos,- šelmiškai tarė, žiūrėdamas į horizontą. Viršum banguojančių medžių viršūnių, skriejo vienas giesmininkas, kuris atrodo šoko su saulės spinduliais ir vėjo gūsiais. Staiga, paukščiui smigus žemyn, Emi pasimuistė glėbyje. Igis nustebdamas iš karto paleido sireną. Jo nuostabos pilnos mėlynai pilkos akys nukrypo į šviesiaplaukę, kuri žengtelėjo priekin. Toliau nuo jo. Tai atrodytų kaip normalus, įprastas Emilijanos elgesys, jei tik ne ištarti žodžiai, sekantys po sirenos judesių.
-Emi...?- Lorijanas žengė žingsnį link nusisukusios merginos,- Emi,- švelniai ir tyliai pasakė. Pirštai palietė jūrai priklausiančios būtybės petį,- Jei nenori- ir nereikia. Jei bijai- ir nesakyk. Tiesiog žinok- aš lauksiu tiek kiek reiks. Mano širdis visados bus atvira tau.
Pirštai paleido petį, Igoris meiliai pakėlė Emi galvą, pereidamas iš už sirenos nugaros. Mėlynai pilkos akys sutiko smaragdines.
-You know I want you
It's not a secret I try to hide
I know you want me,- atmintyje iškilo įvykiai po Fazeno, Koukvorte. Igis paėmė sirenos rankas. Ne, Igio tikrai neveikia apžavai.
-So don't keep saying our hands are tied
You claim it's not in the cards
And fate is pulling you miles away.
Rudaplaukio kakta prisilietė prie McWellės kaktos. Antgamtiškos akys lyg sakyte sakė, kad sirena tegul nemeluoja dėl savo jausmų.
-And out of reach from me,
Ir netikėtai, šiek tiek atsitraukęs, apsuko Emi.
- But you're here in my heart
So who can stop me if I decide
That you're my destiny?
Jaunuolis šyptelėjo. Iš šokėjų buvo ne pats geriausia, bet ir ne prasčiausiaus. Akimirką prisiminė Snieguolės pamokas Virdžinijoje.
-What if we rewrite the stars?
Say you were made to be mine
Judesiai, žodžiai susiliejo, aplinka tapo nereikšminga pilka mase. Protas užmigo, jausmai pradėjo karaliauti jaunuolio širdyje.
-Nothing could keep us apart
You'd be the one I was meant to find.
*
Žebenkštis būtų pasitraukusi iš Londono parko, jei ne daina nugirsta prie tiltelio, tiksliau prie upelio pakrantės. Kim įkastas vietas maudė, bet nori nenori jaunuolio balsas patraukė dėmesį. Viskervilių galvos augintinis nulėkė link garso.
-It's up to you, and it's up to me.
Žebenkštis tyliai pritykino balso šaltinio. Tyliai tupėdama tiltelio metamame šešėlyje, ji atidžiai stebėjo šokančiuosius. Nosį rietė antgamtiški kvapai, kurie kažką priminė. Kažkokius seniau matytus asmenis.
-No one can say what we get to be
So why don't we rewrite the stars?
Staiga žvėriūkštis suvokė ką mato. Maža, bet ištverminga širdis vos ne iššoko pro gerklę.
*
-Maybe the world could be ours
Tonight,- Igoris žengtelėjo priekin, šokdamas toliau.
Kad jis nors dabar suvoktų, kad jo ir Emi paslaptis išsiaiškinta.
-
Ji buvo nusiteikusi bėgti ir galbūt tuo sugriauti viską, kas netrumpai statyta. Juolab, kad visa širdimi troško pasilikti ir atsukti laiką.
Aušo. Šaltis skverbėsi kiaurai, mergina virpėjo kaip epušės lapas. Ji nerimavo. Prieš porą valandų nebijodama gulėsi po vilko dantimis, tačiau dabar abejojo? Ne, netinkamas žodis. Bijojo. Ir tebebijo. Tačiau neturėjo jėgų ir nerado žodžių paaiškinti. Negalėjo matyti vaikino veido, kuris, kaip spėjo mergina, buvo kupinas tikrai ne geriausių jausmų. Tačiau... Šilti pirštai palietė sužvarbusį petį. Kartais aiškinti nereikia. Kartais žmonės vienas kitą supranta ir be žodžių, net be menkiausių užuominų. Igoris priėjo arčiau. Neatstūmė jos, nesupyko, nors kuo puikiausiai galėjo. Emilijana prikando lūpą. Nusišypsojo, dar kartą pažvelgdama į tekančios saulės spindulių nutvieksto taip gerai pažįstamo veido bruožus. Akys susitiko - dar vienai begalinei akimirkai. Merginos ausis pasiekė melodija. Atmintyje iškilo vaizdai: Akys. Karštis. Olos vėsa. Šlapi drabužiai. Lūpos, tyrinėjančios kitas. Rankos, slystančios nuoga oda. Audra. Daina.
Suvirpėjo. Tačiau dabar viskas buvo kitaip. Dežavu kratė iki kaulų smegenų, bet dabar Igorio daina skambėjo ne skatinama jūros galios. Pati.
Kelias akimirkas Emilijana tiesiog klausėsi pakerėta. Kol Igoris padarė dar vieną netikėtą dalyką.
- Ką tu čia sugal-..?- nespėjo pabaigti ji. Nusijuokė - nervingai. Niekada gyvenime nebuvo šokusi, tačiau argi tai svarbu? Šalia Igorio jau darė daug dalykų, kurių niekada nebuvo dariusi prieš tai. Regis, tai tiesiog nebuvo svarbu.
Žingsnelis po žingsnelio, vingrios melodijos linkui, pirmųjų ryto saulės spindulių nutviekstame parke ant vis dar rasotos žolės dėliojosi pirmasis poros šokis. Vienas iš tų daugybės, tačiau taip pat - vienintelis ir nepakartojamas.
Skambančią dainą ji žinojo, retkarčiais patylomis įterpdavo žodį kitą. Kažkur pasąmonėje, net ir užmigus sveikam protui, išliko instinktas bijoti savo balso, nors galios ir visos jų sukeltos problemos atrodė toks mažytis ir nereikšmingas dalykas, palyginus su dabartimi.
Širdis daužėsi, skruostai švelniai parausvėjo, ir taip susivėlę po ne itin ramios nakties parke plaukai dar labiau išsidraikė, o šypsena nedingo iš sirenos lūpų. Ji buvo laiminga. Gerte gėrė į save kiekvieną judesį, kiekvieną apsisukimą, pakėlimą, kai stiprios ir šiltos rankos tvirtai suimdavo josios liemenį. Tai (ir vėl) buvo jų akimirka, nuvogta nuo viso pasaulio ir pripildyta sklidinai. Kaip ir visos kitos iki tol - tamsos, tylos ir vienumos priedangoje, o jų liudininkais palikdavo lietus, vėjas ir tekanti saulė. Išskyrus šį kartą, nors visą pasaulį aplink save pamiršę jaunuoliai apie tai net neįtarė.
***
Muzikos ritmu jie vėl apsisuko. Emilijana pasistiebusi apkabino vaikino kaklą.
- Maybe the world could be ours
Tonight...- tyloje nuskambant paskutinėms natoms, žvelgdama vaikinui į akis tyliai pritarė ji. Gal tikrai - nors tik šiai, galbūt paskutinei nakčiai - visas pasaulis tikrai galėjo būti jų. Ir buvo. Kad ir kaip stengėsi mintį apie netolimą ateitį nustumti į tolimiausius minčių užkaborius, Emilijana visgi suvokė, jog galbūt Igį mato paskutinį kartą, kad ir kaip banaliai bei nuvalkiotai tai skambėtų.
-
Galutinai aušrai nutvieskus parką savo balzgana, lyg sidabras šviesa, Igis nutilo ir nusišypsojo Emilijanai, kuri pasistiebusi apglėbė jo kaklą. Šaltiems pirštams palietus jaunuolio odą, pasijuto lyg vandeniu perlietas, tačiau, vis vien, jautėsi laimingas, nors juto kaip nuovargis po atvirtimo stingdo kūną. Visgi, vaikinas švelniai prisitraukė prie savęs artyn sireną ir apkabino. Nors ir antgamtikė garsiai neištarė, bet abiems tapo aišku viskas, kas buvo susiję su jų tarpusavio jausmais.
-Aš grįšiu, Emi,- tyliai sušnibždėjo, trumpam užsimerkdamas, lyg bandydamas atmintyje išsaugoti žodžius ir vaizdą,- Grįšiu. Ir pasistengsiu kuo greičiau tave susirasti,- tarė pats nesuvokdamas, kad būtent šie žodžiai išsipildys ateityje.
Galiausiai rudaplaukis paleido Emi, tik paėmė jos šaltas rankas ir be užuolankų paklausė:
-Turi tą ranktą, kurį davė Kris?
Igoris numanė, kad kai sirenos seserys susitiks, Kristina Emilijanai perduos tą aštriabriaunį, šešiakampės metalinės formos daikčiuką, išgraviruotą įvairiausiomis linijomis. Tik pilnaties šviesoje nušvisdavo baltai brangakmenis, o įprastai akmuo būdavo pilkšvos it rūkas spalvos.
-Aš nežinau ką tas raktas rakina, bet jį saugok kaip savo gyvybę,- galiausiai pridūrė, primindamas, kad judviejų ateitis nebus vien rožėmis klotas. Su šia mintim Igoris liūdnai šyptelėjo. Ranka pakilo ir palietė bendrakoledžės skruostą. Antgamtikas vos įstengė įsivaizduoti kas bus po mūšio su Slapstūnais, net nenutuokė ar Emilijaną mėlynsplausčiai įtrauks į mūšį, o taip ir gali būti- jos vardas turėjo bent kartą pasirodyti Sąraše- ne vien dėl to, kad ji yra sujusi su juo.
Oras pradėjo šilti, apsnūdę medžiai vangiai suošė, paukščių giesmės pagarsėjo, nors tai palengva pradėjo užgožti žiobarų automobilių variklių ūžesys, ką ir užfiksavo jautri Igorio klausa. Žmonės... Staiga suvokė, kad po pusvalandžio ar kelių akimirkų, per parką į darbus, į mokyklas pradės eiti žiobarai. Lorijanas sugavo sirenos žvilgsnį. Linktelėjo, pranešdamas, kad jau reikia judinti iš čia.
-Keliaujam Hogvartsan,- sumurmėjo tyliai, mat, išgirdo kaip vienas žiobaras žingsniuoja parko takeliu. Vos pastariajam išvydus porą, suklapsėjo akimis- nesuprato ar jam pasivaideno mergina su vaikinu ar ne, mat ten kur ir iš tikrųjų stovėjo Igis su Emi, nieko nebuvo. Mat Igoris paskutinę akimirką čiupo sireną už rankos ir iškeliavo oru iš Londono parko.
-
Ji tiesiog šypsojosi laiminga, nežinodama ką daugiau pridurti. Nors rodos ir nereikėjo. Mergina neturėjo supratimo kiek ilgai truks išsiskyrimas. Mėnesį. Du. Pusmetį. Metus. Dvejus. Kad ir kiek, tai bus gerokai ilgiau, negu norėtųsi. Tačiau...
- Aš lauksiu,- tyliai ištarė iškvėpdama. Ją apgaubė pažįstama šiluma, kurios visada ilgėdavosi. Ne, jai nebūdavo šalta ((bevardė giminė)). Tačiau sirena šalta ((moteriška giminė)) iš prigimties - o dažnai ir širdimi. Taip lengviau - jeigu imsi į galvą kiekvieną pražudytą vyriškį, greitai išprotėsi. Todėl šilumą sirenai gali suteikti tik kitas - tas, kuris nepaisydamas netikros prigimties, ją mylės. Ir ne kaip gražią lėlę.- Lauksiu tavęs.
Paleista iš glėbio Emilijana apsižvalgė lyg apdujusi, gal todėl ne iš karto suprato Igorio klausimą. Prireikė kelių akimirkų susigaudyti apie kokį raktą kalbama. Rodės, kad ta naktis buvo prieš kaži kiek laiko, jau nekalbant apie kivirčą Demonų Metro. Gal todėl vien pagalvojusi apie tai, kas tada vyko, mergina pasijuto sunkte išsunkta.
- Raktą? Taip, turiu,- kalbėdama per drabužio medžiagą apčiuopė keistojo daikto briaunas. Kažkodėl jo turėjimas keistai slėgė - norėjosi jį čia pat išmesti vandenin, tačiau Emilijana nebūtų to padariusi vien dėl to, jog raktas buvo vienintelis liudijimas to, kad ji iš tikro susitiko seserį, kad tai nebuvo sapnas.
Tyliai linktelėjo, paskendusi mintyse apie Kris. Vis dar negalėjo tuo patikėti. Matyt, tokioms naujienoms reikia laiko. Tačiau toje pačioje šaltoje sirenos širdyje jautė keistą džiaugsmą. Juk taip ilgai buvo viena tiek kaip sirena, tiek kaip paprasta beveik pilnametė mergina.
Visgi mintis ir akimirkos grožį išsklaidė paprasta žemiška realybė. Sulyg pirmu išgirstu žiobarų sukeltu garsu, mergina labai greitai pajuto baimės ir bemiegės nakties padarinius. Bet visgi būtų mielai čia pabuvusi dar šiek tiek, jeigu ne tas nieko neįtariantis žiobaras, po truputuką atkulniuojantis takučiu, ant kurio dar ne taip seniai raudonavo kraujo dėmės, o kiek vėliau lakstė vilkas.
- Keliaujam,- pritarė, nes laiko ceremonijoms jau nebuvo. Net keista, kaip po tokių įvykių ramų ramiausiai galės kulniuoti į Transfigūracijos klasę, o pakeliui galvoti pasiaiškinimą, kodėl nepadariusi namų darbų. Šalti jūros ir šilti miško pirštai tvirtai susikibo. Kažkodėl tas kontrastas keistai ramino, tarsi Emi būtų pagaliau atsidūrusi savo vietoje. Dar kartą metė žvilgsnį į saulės nutviekstą Londono parką. Ramų ir dar tylų, kaip ir visais rytmečiais, vienintelį naktį čia vykusių įvykių liudininką.
-
Ilgą laiką prabuvusi Hogvartse dabar Davina jautėsi kiek keistai vaikštinėdama Londono parku. Pratusi prie pilies ir jos apylinkių eiti parku, kur gamta buvo visai kitokia išties buvo keista. Šypsodamasi mėlynakė lėtai žingsniavo parko taku. Ilgus rudus plaukus švelniai kedeno vėjas. Priėjusi ežerą, apsuptą medžių ir kitų augalų rudaplaukė apsidairė. Visi suoliukai buvo užimti, išskyrus vieną, po dideliu medžiu. Priėjusi jį mergina atsisėdo ir nužvelgė matomą vaizdą. Vandenyje galėjai matyti virš jo esantį vaizdą ir beribį dangų. Aukštai danguje šviečianti saulė vertė prisimerkti, tad rudaplaukė nusiėmė nuo galvos saulės akinius ir paslėpė po jais mėlynas akis. Dar kartą viską nužvelgusi ji šyptelėjo. Mėlynakei išties reikėjo atostogų ir kitos vietos.
-
Keitas eilinį kartą pasiplovė iš vaikų namų. Auklėtojos jau buvo prie to įpratusios ir žinojo, kas Kolinsas visada grįš. Kaip gi kitaip-juk kitos vietos pernakvoti neturėjo.
Dabar vaikinukas nešėsi kuprinę, kurioje tilpo visas jo menkas turtas. Nepasitikėjo kitais vaikų namuose gyvenančiais vaikais, nes jau vieną kart teko stebėti, kaip jo rūbai nuleidžiami į klozetą. Nenorėjo to vėl.
Kadangi diena buvo gan šilta, jis nusprendė kiek pasivaikščioti po Londoną, gal užsukti į kokią kavinę, nes vaikų namų maistas jį tiesiog žudė.
Atgręžęs savo blyškų, auskaruotą veidą į saulę, švilpis visai niekur nesidairydamas ėjo į priekį, visai nematydamas kitų žmonių, net nepastebėdamas merginos, kurią kažkada buvo matęs Hogvartse. Tiesiog mėgavosi kiek laisvesne diena, be rūpesčių.
-
Dar šiek tiek pasėdėjusi mergina atsistojo ir ėmė žingsniuoti toliau. Beeinant rudaplaukė pastebėjo maždaug savo amžiaus merginą. Tik ši atrodė pasikėlusi ir nedraugiška. Makiažu išdažytas veidas, kaukšintys aukštakulniai ir išdidžiai iškelta galva vertė ją apeiti per kelis metrus. Šalia jos rudaplaukė atrodė paprasta. Išauklėta ji mokėjo džiaugtis paprastais dalykais. Už tai nuoširdžiai buvo dėkinga tėvams. Nusisukusi nuo einančios merginos Davina nuleido galvą žvelgdama į juodus savo sportbačius. Laiku nepakėlusi galvos netrukus mėlynakė pasigailėjo. Ji atsitrenkė į pro šalį einantį vaikiną. Kilstelėjusi galvą rudaplaukė išvydo Hogvartse matytą mokinį. Jei mergina neklydo, jis buvo jos amžiaus arba bent panašaus. Jo veidą puošė daugybė auskarų, o akys buvo apvestos juodu pieštuku.
-Aš...Atsiprašau...-žengusi kelis žingsnius atgal Davina kaltai šyptelėjo.
-
Keito nuotaika šiuo metu buvo gan gera, o ir paprastai nepavadintum jo nedraugišku, tik gal... Kiek neišreiškiančiu savo emocijų ir šaltoku.
Tad ir dabar, kai į jį atsitrenkė mergina, vaikinukas atsitraukė per kelis žingsnius. Ši, beveik kaip visi Hogvartse, už Kolinsų berniuką buvo žemesnė ir švilpis galėjo prisiekti, kad matė ją kažkur Hogvartse, tik atmintis niekaip neatgamino ar ji grifė ar varnė.
-Viskas gerai? Neužsigavai?-kiek susirūpinęs paklausė, nusibraukdamas ant veido užkritusias juodas garbanas. Kažkaip labai nejaukiai pasijautė, kas gal keistai atrodė, kaip tokiam vaikinui-aukštas, apsirengęs kažkokios roko grupės marškinėliais, visas auskaruotas ir dar apsivedęs akis. Žinoma keista, kad jis būna drovus, bet prie nepažįstamų žmonių kažkaip dažniausiai visada buvo toks.
-
-Taip, man viskas gerai,-linktelėdama šyptelėjo mergina ir nusiėmė nuo akių saulės akinius atidengdama mėlynas elektrines akis.-Tikiuosi ir tavęs neužgavau.-Nors Davina ir buvo žemesnė už priešais stovintį vaikiną, tačiau vos keliais centimetrais. Paveldėjusi tėvų genus mėlynakė gerokai buvo aukštesnė už kitas savo amžiaus merginas ir net gi už daugelį vaikinų. Priešais stovintis vaikinas atrodė šiek tiek keistas, tačiau taip pat atrodė gan draugiškas ir rūpestingas. Be to ir pati Davina turbūt keistai atrodė. Vilkėjo juodus džinsus plėšytus per kelius, juodą palaidinę ir juodą odinį švarkelį. Iš tolo turbūt atrodė, jog eina į laidotuves.
-Aš Davina Murell,-nusišypsodama prisistatė mergina.
-
-Gerai,-lengviau atsiduso švilpis, o veide ir menka šypsenėlė atsirado, pabrėždama auskarais pervertas skruostų duobutes. Buvo šiek tiek keista matyti tokią aukštą merginą, bet gal net jaukiau buvo taip, nes neteko pasilenkti, kad išgirstum ką tau sako ir šiaip visada nuleidinėti galvos. Jei užsidėtų aukštakulnius, tai gal ir jo ūgio būtų.
-Davina..?-vaikinas nutęsė ką tik išgirstą vardą ir bandė mintyse pergalvoti ar jis girdėtas Hogvartse. Jei ji žiobarė... Jis dar negali kalbėti apie Hogvartsą.
-Keitas Kolinsas,-atsiminė prisistatyti švilpis,-Tu man labai matyta,-susiraukė vaikinukas ir prikando pervertą apatinę lūpą, susimąstydamas,-Tu kartais neini į tą pačią privačią mokyklą, kaip ir aš?-bandydamas tą klausimą apeiti iš šono paklausė vaikinukas.
-
-Malonu,-išgirdusi vaikino vardą nusišypsojo rudaplaukė ir nubraukė užkritusias sruogas ant veido. Dar kartą nužvelgusi priešais stovintį vaikiną mėlynakė prisiminė jį mačiusi Hogvartse ir jei neklydo jis buvo švilpis.
-Taip, mes lankom tą pačią mokyklą, tik nepamenu, kad Hogvartsas būtų privati mokykla,-nusijuokė mėlynakė,-tu gyveni kur nors netoliese ar atvykai tik praleisti čia laiko?-Vaikinas atrodė vietinis, tik tuomet kodėl Davina jo nė karto nematė? Na, taip, ji čia gyvena tik šešerius metus, tačiau atostogas dažniausiai leisdavo čia, į Ispaniją buvo sugrįžusi tik du kartus per šešerius metus. Švelnus vėjelis pakedeno rudaplaukės plaukus, tad ši ir vėl turėjo nubraukti užkritusią sruogą.
-
Keitas tik linktelėjo, savotiškai atsakydamas į tą jos “malonu”. Niekad nebuvo labai šiltas žmogus ir bendravimas jo buvo keistas ir visai nešvilpiškas.
-Šš, tyliau,-pritildė jis merginą, kai ji taip aiškiai ėmė kalbėti apie Hogvartsą. Juk vienintelė priežastis dėl ko jis neplyšojo apie magišką mokyklą ir buvo aplink esantys žiobarai ir galimybė, kad ir pati Davika žiobarė,-Pasakiau taip, nes nesinori papildomo žiobarų dėmesio ir tiek,-kiek tyliau pridūrė švilpis, nusibraukdamas nuo veido vėjo pašiauštas garbanas. Gailėjosi neužsirišęs Adelės duotos juodos bandanos.
Išgirdęs klausimą, trumpam nuleido smaragdo žalumo akis į grindinį. Niekada nebuvo jauku kalbėti apie savo gyvenimą.
-Aš... Na,-vaikinukas kurį laiką rankiojo žodžius,-Gyvenu Londono vaikų namuose. Išėjau pasivaikščioti ir pailsėti nuo visų ten vykstančių nesąmonių,-kuo paprasčiau atsake Keitas, bet matėsi, kad jam smarkiai nejauku,-O tu? Vietinė?
-
-Šiame parke retai kas klauso ką kalba kiti, o be to arčiausias žmogus yra gana toli ir kalba telefonu,-žvilgtelėjo į moterį sėdinčią ant suoliuko ir su kažkuo kalbančią per telefoną. Regis, ši net nematė netoliese stovinčių jaunuolių. Merginai paklausus apie gyvenamą vietą, vaikinas nuleido savo akis į žemę, tad Davina suprato, kad verčiau to klausti nereikėjo. Jam atsakius dabar mėlynakė nuleido akis. Ilgi rudi plaukai paslėpė jos veidą iš abiejų pusių.
-Turbūt nereikėjo to klausti...-kiek kaltai atsakė rudaplaukė,-na, nežinau ar tikrai esu vietinė, nes gimiau ir augau Ispanijoje, o čia atsikrausčiau tik būdama dešimties, tačiau jau šešerius metus gyvenu Londone, tad turbūt iš dalies esu vietinė,-šyptelėjo mergina, balse jautėsi ispaniškas akcentas, kuris buvo puikus įrodymas, jog mergina ne anglė.
-Gal norėtum pasivaikščioti?-apsidairiusi paklausė mėlynakė.
-
-Vis tiek atsargumas gėdos nedaro,-gūžtelėjo pečiais vaikinas, nusibraukdamas nuo veido, vėjo vėl suveltus plaukus. Kažkaip visada buvo labai atsargus kalbėdamas apie magiją žiobarų akivaizdoje.
Išgirdęs jos kitus žodžius, tik su šypsena papurtė galvą.
-Nieko, nesvarbu. Jau pripratau,-iš vidaus prikandęs apatinę lūpą išspaudė šypsenėlę švilpis,-Ispanijoje? Ir kaip ten? Geriau Anglijoj ar Ispanijoj?-matėsi, kad vaikinukas iškart susidomėjo. Keitas, dar gyvendamas su tėvais labai mėgo keliauti, bet jiems mirus tokios galimybės žinoma nebeliko, nes su pinigais buvo gerokai striuka ir jų reikėjo visiems suknistai brangiems Hogvartso daiktams.
-Žiūrint kur,-vienu lūpų kampučiu šyptelėjo žaliaakis.
-
-Nemanau, kad įmanoma prie to priprasti. Man teko palikti gimtąją šalį ir draugus ir tai buvo kur kas skaudžiau, nei maniau, kad bus, o tu praradai ne tik namus, bet turbūt ir šeimą,-liūdnai žvilgtelėjo į vaikiną.
-Ispanijoje gražu ir begalė vietų, kurias gali aplankyti, be abejo daugybė turistų,-šyptelėjo mergina,-Ispanija man labiau patinka, kadangi tai mano gimtoji šalis ir ten daug geresni orai, tačiau Anglijoj man irgi patinka. Imu priprasti ir čia, nors baigus mokyklą vistiek grįšiu į Madridą ir turbūt kur nors pakeliausiu.-Užsidėjusi akinius nuo saulės ant galvos mėlynakė apsidairė.
-O kur norėtum?-Atsakydama šyptelėjo, kaip ir Keitas. Susikišusi rankas į užpakalines džinsų kišenes rudaplaukė pažvelgė į šalia esantį ežerą. Ežero vandenyje matėsi dangaus atspindys.
-
-Taip, daugmaž tave suprantu. Iki dvylikos metų gyvenau Škotijoje, tad buvo sunku persikelti, ypač į tokią suknistą vietą,-su maža šypsenėle paaiškino Keitas, nejučia pasitrindamas dar kiek po akimi besimatančią mėlynę.
-Aš irgi kada nors norėčiau aplankyti Ispaniją ar apskritai kokią šalį...-nutęsė Kolinsas, trumpam užsisvajodamas. Blogai, kad nė neįsivaizdavo kokia tėvų sąskaita ir ar išvis jie kažkiek pinigų savo sūnui paliko. Juk visai galėjo būti, kad viskas liko Neilui.
-Kuriame kurse šiuo metu esi?-pasiklausė išgirdęs, apie jos planus grįžti į gimtąją šalį. Pats nežinojo kur dėsis po Hogvartso baigimo, bet dabar kol kas stengėsi apie tai negalvoti. Buvo dar tik penktame kurse, tad gerus du metelius turėjo.
-Nežinau, galim šiaip pasivaikščioti po parką,-gūžtelėjo pečiais Kolinsas.
-
-Manau ir aplankysi, o jei nuvyksi į Ispaniją ir būsi Madride-užsuk, galėsiu aprodyti miestą,-šyptelėjo rudaplaukė. Nors Londonas Davinai ir patiko, tačiau ji ilgėjosi Madrido, naktinio miesto ir jo šviesų.
-Su kuo nors susimušei?-pastebėjusi jau beveik išnykusią mėlynakę paklausė mergina. Vaikinas nebuvo panašus į tuos, kurie nuolat mušasi, tad buvo keista.
-Šeštame kurse, nebe daug jau liko,-pagalvojus, kad neužilgo teks palikti Hogvartsą mėlynakė kiek nusiminė. Turbūt beveik išmokau viską ką buvo įmanoma...
-Tuomet eime,-vaikinui sutikus rudaplaukė pasisuko ir ėmė lėtai žingsniuoti parko takeliu. Tikiuosi tėvai neparduos čia esančio mūsų namo...Norėčiau dar kada sugrįžti į Londoną. Čia nėra taip jau ir blogai.
-
-Tikiuosi kada nors aplankyti. Šiuo metu tiesą sakant galvoju, kaip prasimanyt daugiau pinigų Hogvartso reikmenims,-šyptelėdamas puse lūpų, gūžtelėjo pečiais Keitas. Žinoma norėjo keliauti, bet buvo dalykų, kuriuos statė daug pirmiau, negu pramogos ir panašiai. Juk neturėjo kažko kas juo rūpintusi ir tai teko daryti pačiam. Vaikinas bandė susisiekti su savo vyresniuoju broliu Neilu, bet tas į laišką arba nesiteikė atsakyti arba persikraustė kitur. Šiaip ar taip kažkokia mokytoja perdavė, kad brolis sakė, jog sesutei viskas gerai. Daugiau nieko. Visiškai. Nuostabu kas liko iš Kolinsų šeimos.
-Aš? Nesimušu šiaip,-nusijuokė Keitas,-Kažkokie vaikinai prisikabino, pana dar va išvadino ir gavos kaip gavos,-gūžtelėjo pečiais švilpis. Kažkaip laisvai apie tai kalbėjo. Jau labai seniai jam pačiam nerūpėjo jo savijauta.
-Šeštame? Cool, aš tik vienu kursu žemiau,-rado dėl ko apsidžiaugti juodaplaukis garbanius, žingsniuodamas kartu su ja, daugmaž vienodu tempu.
-
Išgirdusi, jog Keitas stengiasi sugalvoti, kaip gauti pinigų mergina susimąstė. Jai niekada neteko dėl to rūpintis, tačiau žinojo, kaip sunku taip gyventi. Prisiminusi mažą mergaitę, kuriai nuolat padėdavo ir rūpindavosi ja, Davina puikiai suprato ir Keitą.
-Turėjo skaudėti,-užjausdama žvilgtelėjo į vaikiną. Mėlynakė spėjo, jog tai tikrai nebuvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Keitas sužeistas, tačiau nieko nesakė. Nenorėjo, kaip nors įžeisti vaikino.
-Vadinasi beveik esam bendraamžiai,-šyptelėdama atsakė rudaplaukė. Paėjus parko takeliu Davina išvydo ledų kioskelį ir jo pardavėją. Nors lauke ir nebuvo labai karšta, tačiau saulė vistiek šildė.
-Sutiktum, jei suvalgytume ledų porciją? Aš statau,-žvilgtelėjusi į Keitą šyptelėjo rudaplaukė.
-
Išgirdęs jos žodžius, Keitas tik dar kart gūžtelėjo pečiais. Vos baigęs pirmą kursą atsirado vaikų namuose, tad jau buvo su viskuo daugmaž apsipratęs.
-Nežinau. Atsipirkau tik keliomis mėlynėmis,-pabandė įžvelgti ir gerą pusę visame tame Kolinsas. Kažkaip visada stengėsi išlikti optimistiškas ir neprarasti vilties.
-Tikiuosi dar ir Hogvartse teks susitikti. Nes kažkaip va visada susirandu draugų ir jie tiesiog dingsta, o aš, žinoma, kaip koks idiotas greitai prisirišu,-papurtė galvą jis, atskleisdamas turbūt pirmam žmogui šitą. Žinoma, žmonės jo gyvenime vis atsirasdavo ir vėl dingdavo, o juos pakeisdavo nauji, bet Keitas vis tiek nė vieno nepamiršo. Buvo šiltas žmogus, nors ir bandė tai slėpti po šaltumo kauke.
Išgirdęs apie ledus Keitas susinepatogino. Pinigų turėjo lygiai lygiai susiskaičiavęs kiek kam reikės ir jų liesti negalėjo, o žiobariškus pinigus beveik visus išleido būdamas toje žiobariškoje kavinukėje.
-Ne, baik tu, neleisk dėl manęs pinigų.
-
-Aš taip pat tikiuosi, kad dar susitiksim,-šyptelėjo mergina.-Jei tave tai paguos, aš taip pat greit prisirišu prie žmonių, tad visus šiuos metus mažai su kuo bendravau. Turbūt bijojau, kad kai ateis laikas išvykti nenorėsiu jų palikti, bet dabar manau bent paskutinius kelis metus reiktų bendrauti su daugiau žmonių,-stebėdama praeinančius žmones kalbėjo rudaplaukė.
-Kodėl bandei paslėpti, tai koks esi ištiesų? Nemanau, kad esi toks, kaip bandai parodyti,-šįkart atsisukusi į šalia einantį vaikiną paklausė mėlynakė.
-Liaukis, juk pasiūliau aš, vadinasi ir vaišinsiu aš,-pasukusi link kioskelio nusišypsojo Davina,-kokius ledus mėgsti?-priėjusi prie ledų mergina nužvelgė įvairias ledų rūšis ir žvilgtelėjo į Keitą stovintį šalia.
-
-Kokiam tu koledže, pala esi?-staiga užklausė vaikinas susidomėjęs ar dažnai teks susitikti. Jei ji būtų švilpė turbūt tektų dažnai, bent prasilenkti ar bendrajame susitikti, bet Keitas abejojo ar ši mergina priklauso jo koledžui. Beveik visus bendrakoledžius prisiminė ir pažinojo dar nuo kvidičo laikų, kaip tada, dar būdamas pirmakursiu netyčiomis tapo komandos gynėju.
-Bet juk su draugais visada gali susirašinėti laiškais, o ištaikius progą susitikti, nors... Tai tikrai ne tad pats kas susitikti normaliai ir pabendrauti,-gūžtelėjo pečiais jaunuolis, kuris pats irgi buvo gan stipriai pasiilgęs štai tokių pokalbių. Kažkaip nelabai turėjo draugų Hogvartse, o šeima, ar bent kas iš jos liko, su švilpiu nebendravo.
-Paslėpti? Aš-
Juodaplaukis puikiausiai suprato, kad jo “kieto vaikino” priedanga sugriuvo ir jis nebebandydamas teisintis liūdnai šyptelėjo.
-Nes nenoriu būti silpnas. Man patinka apsimesti, kad kontroliuoju savo gyvenimą, patinka nerodyti emocijų, patinka apsimesti, kad neprisirišu prie žmonių. Taip tiesiog... Lengviau gyventi. Supranti?-pakeldamas savo smaragdines akis nuo grindinio paklausė vaikinas.
Bendravimas su šita mergina buvo... Keistas. Vaikinukas daugmaž su visais aplink sutarė, bet pavyzdžiui Adelė jam kėlė smarkią simpatiją, kaip mergina ir vertė širdį plakti smarkiau, vertė staiga pasimesti ir net pamiršti, kaip kalbėti, o štai Davina... Ji Kolinsui patiko, kaip asmenybė. Ji turėjo gražią sielą ir tai puikiai matėsi, o gal Keitas tiesiog per daug įsivaizdavo. Turbūt abu variantai.
Keitas tik šyptelėjo pusę lūpų, išgirdęs jos vos ne reikalavimą ir nusekė ją iki ledų kioskelio. Smaragdo žalumo vaikino akys lakstė nuo į dėžutes sudėtų ledų su etiketėmis, kurios skelbė įvarius pavadinimus. Galiausiai žvilgsnį užkliudė karameliniai ledai su riešutais. Tokius valgydavo gyvendamas Škotijoje, tėvų namuose, tad jie švilpiui grąžino gerus prisiminimus.
-Tie. Karameliniai. Su riešutais,-galiausiai pasakė jai vaikinukas.
-
-Aš iš Varno Nago, o tu?-atsakydama į užduotą vaikino klausimą mergina nusirengė odinį švarkelį ir užsimetusi jį ant pečių toliau žingsniavo. Kadangi mėlynakė nematė jo Varno Nage, o ir į klastuolį jis tikrai nebuvo panašus, tad turbūt jis bus grifas arba švilpis.
-Kai esi pripratęs su draugais leisti kiekvieną dieną ir visą laiką būti kartu, laiškai ir trumpi susitikimai to tikrai neatstoja.-Liūdnai šyptelėjo rudaplaukė. Davina ilgėjosi savo draugų, kartu praleistų akimirkų, tų smagių vakarų, kuriuos leisdavo visiems susirinkus jų rančoje, prie laužo, ilgų pasakojimų ir lakstymo žirgais po laukus. Tačiau labiausiai ji ilgėjosi nuoširdžių, atvirų pokalbių ir begalinio pasitikėjimo vienas kitu. Jie visi žinojo vienas kito paslaptis, net gi ir tai, kad mėlynakė yra burtininkė ir vistiek buvo geriausi draugai.
-Puikiai suprantu, tačiau ir be viso to tu tikrai nebūsi silpnas ir ne prie visų žmonių turi nerodyti emocijų ir atrodyti "kietas". Manau tau ir pačiam būtų lengviau, jei su kuo nors nuoširdžiai pasikalbėtum, nieko neslėpdamas,-žvilgtelėjusi į šalia einantį Keitą mergina šyptelėjo pusę lūpų.
Vaikinui išsirinkus ledus mėlynakė paprašė pardavėjo karamelinių su riešutais ir bananų skonio.
-Dėkui,-sumokėjusi nusišypsojo pardavėjui ir atsisukusi į Keitą padavė jo ledus.
-Skanaus,-Nuėjus nuo kioskelio Davina šyptelėjo vaikinui ir ėmė valgyti savo ledus.
-
-Daug kas spėja, kad priklausau klastuoliams, bet aš iš švilpynės,-pripažino Keitas, šyptelėdamas. Vis dėl to buvo beveik grynas švilpis, tik kartais įsikišdavo klastuoliški mamos genai. Juk net paskirstymo kepurė kokias penkias minutes svarstė ar jis švilpis ar klastuolis.
-Taip, pritariu. Tiesiog gan suknistas reikalas, kad jei išvažiuoji į Hogvartsą turi palikti savo draugus. Ypač jei jie žiobarai,-gan suprasdamas apie ką eina kalba, linktelėjo Keitas. Ir pats turėjo kelis draugus su kuriais visada leisdavo laiką. Vaikinukas iki šiol bandė su jais susisiekti laiškais, bet visos pastangos buvo bevaisės, nes jie nežinodami, kad Kolinsas burtininkas net nenutuokė kur siųsti laiškus, o ir šiaip gal nenorėjo jam atrašyti.
-Nebūsiu... Matai, vaikų namuose kiek kitaip. Vos parodai, kad esi ne toks stiprus ir turi bet kokių žmogiškų emocijų, gauni tai-švilpis žieduota ranka mostelėjo vienos savo smaragdinės akies pusėn, aiškiai turėdamas galvoje mėlynę,-Tiesiog. Ta vieta sutraumuoja, o grįžus į Hogvartsą gan sunku priprasti prie to, kad niekas nieko nebepadarys ir niekas blogo nelinki,-pasakojo tai, kas gulėjo ant širdies juodaplaukis.
Gavęs į rankas ledus, vos jais neapsitaškė ir nesutepė savo tamsių rūbų. Vaikinukas paragavo ledų. Taip, būtent tokius valgė gyvendamas Škotijoje.
-Dėkui. Už ledus. Ir šiaip,-kiek nejaukiai šyptelėjo švilpis.
-
-Į klastuolį tu visiškai nepanašus, tik žinoma aš tavęs dar gerai nepažįstu, tačiau vistiek neatrodai panašus į juos,-šyptelėjo mergina žvilgtelėdama į Keitą.
-Taip, ir ypač kai atvykęs į Hogvartsą nieko nepažįsti ir tuomet nori grįžti atgal, į namus, ten kur draugai ir šeima...-Tiesa, dabar mergina turėjo draugų ir Hogvartse, tačiau jie neatstojo tų, kurie liko Ispanijoje.
-Užjaučiu, kad tau teko visa tai patirti...Tu to tikrai nenusipelnei,-su užuojauta kalbėjo mėlynakė. Jai išties buvo gaila vaikino, jis buvo draugiškas ir mielas, be to visiškai nepanašus į kai kuriuos vaikus iš vaikų namų, kurie nuolat krečia šunybes ir visiškai negalvoja ką kalba.-Negi prižiūrėtojos nekreipia dėmesio į tai, kad kažkas susimuša?-Davina nė neįsivaizdavo gyvenimo, kurį teko gyventi Keitui. Ji nuo mažens augo mylima tėvų, buvo auklėjama mylimų žmonių ir mokoma. Galėjo turėti viską ką tik norėjo, tačiau merginai to visiškai nereikėjo. Jai užteko leisti laiką su artimaisiais ir draugais, kas suteikdavo kur kas daugiau laimės, nei prabangūs daiktai.
-Nėra už ką,-mielai nusišypsojo rudaplaukė,-ką dar žadi nuveikti čia?
-
-Taip, tikriausiai nepažįsti,-paslaptingai šyptelėjo švilpis, trumpam nuleisdamas akis į pilką, nespalvingą grindinį,-Pati visai neblogai švilpynei tiktum,-dar pridūrė vaikinas, veide vis dar žaidžiant šypsenėlei.
Su šia mergina jautėsi keistai jaukiai, nors su beveik niekuo taip nesijausdavo ir visada būdavo kažkiek budrus. Vis dėl to daugiau nebuvo kas juo rūpinasi be jo paties, tai švilpis išmoko nuo jauno amžiaus.
-Būtent... Būtum mane pamačiusi pirmame kurse,-nusijuokė Keitas, prisimindamas tuos laikus. Buvo linksmas, hyperaktyvus vaikas, iki visko kas nutiko. Dabar žinoma buvo brandesnis ir šiaip nebe toks idiotas.
-Negailėk manęs. Viskas gerai,-šyptelėjo vaikinukas, pažvelgdamas į ją. Tai turbūt buvo pirmas žmogus po ilgų metų, kuris iš ties rūpinosi jo jausmais ir tai buvo keista ir labai neįprasta,-Prižiūrėtojos..? Na jos turi daug reikalų ir nelabai gali suvaldyt vyresnius bernus. Nežinau. Tiesiog,-kiek nutęsė juodaplaukis, vėl nuleisdamas smaragdines akis žemyn.
Keitas tiesiog toliau valgė ledus.
-Toliau..? Tiesiog praleisti laiką iki vakaro ir negrįžt į vaikų namus kiek įmanoma ilgiau, o tu?-paklausė jis.
-
Išgirdusi vaikino žodžius mergina nusijuokė.
-Aš švilpynei? Kodėl taip manai?-žvilgtelėjusi į šalia einantį vaikiną paklausė Davina. Varno Nagas jai atrodė tinkamiausias koledžas, apie kitus niekad negalvojo, tad dabar išgirdusi tokį teiginį mėlynakė susimąstė.
-O kas buvo pirmame kurse?-susidomėjusi paklausė rudaplaukė. pati pirmame kurse buvo rami ir tyli, visus metus troško, kuo greičiau grįžti namo, tačiau metams bėgant priprato čia ir laukimas atostogų tapo lengvesnis.
-Tačiau taip negalima, juk nukentėjai be jokios priežasties. Juos turėtų kas nors pamokyti,-bandydama paguosti Keitą šyptelėjo mėlynakė.
-Tiesa sakant, nelabai žinau, pavaikštinėsiu dar šiek tiek ir turbūt keliausiu namo...Jei žadi čia praleisti visą laiką neturėdamas kur eiti, tuomet gali ateiti pas mus vakarienės. Mano tėvai apsidžiaugs pamatę, kad susiradau draugų, be to ir tau nereiks leisti laiko vienam, galėsim ką nors nuveikti. Namuose turiu gitarą, tad jei mėgsti groti galėsi pagroti arba sugalvosim ką nors kito,-nusišypsodama mergina žvilgtelėjo į vaikiną. Baigusi valgyti savo ledus mėlynakė apsilaižė užšalti spėjusias lūpas.
-
-Tu gera. Tokių žmonių nebelabai daug,-nuoširdžiai nusišypsojo Keitas, skruostų duobutėse sužybsint auskarams.
-Pirmame kurse dar turėjau tėvus ir šeimą. Buvau gan išlepintas mažas šiknius,-nusijuokė berniukas, papurtydamas juodaplaukę galvą,-Tikėjau, kad viską galiu pasiekti lengvai ir man užsigeidus viskas bus vykdoma. Su laiku žinoma supratau, kad taip nėra,-išsipasakojo švilpis. Buvo visai smagu prisiminti praeitį ir palyginti tai, kaip su laiku jis keitėsi ir pasikeitė.
-Nemanau, kad į smurtą reikia atsakyti smurtu. Jie patys yra tiesiog nesuprasti ir daugelis turi gan tragiškas istorijas. Patys niekada nematė kitokio gyvenimo, tad niekada nežino kaip elgtis,-paprastai paaiškino Keitas. Visada buvo gan geras ir supratingas žmogus, tad ir dabar toks liko.
-Rimtai kvieti?-šyptelėjo vaikinas, kilstelėdamas auskaru pervertą antakį ir įsimesdamas į burną trikampėlį, kuris liko iš ledų vaflio,-Tavo tėvai neišsigąs pamatę tai?-vaikinas reikšmingai mostelėjo į savo veidą. Visas išblyškęs, pajuodusiais paakiais, su melyne po viena akim, auskaruotas ir dar akys apvestos tamsiu pieštuku. Tobulas ir visai dėmesio neatkreipiantis draugas,-Bet šiaip mielai. Vis tiek neturėsiu ką veikti.
-
-Nežinau ar esu tikrai tokia gera, bet ačiū,-nusijuokė rudaplaukė.
-O kas nutiko tavo tėvams? Jei nenori neatsakyk, suprasiu,-nuleidusi akis į grindinį kalbėjo mėlynakė.-Aš visą gyvenimą galėjau pasiekti viską lengvai, galėjau gauti visko ko troškau, rančoje manęs visi klausė, tačiau...Man to niekada nereikėjo...
-Kalbėdama, kad juos reikia pamokyti neturėjau omenyje, kad reikia juos sumušti, žinau, kad jie elgiasi taip ne iš gero gyvenimo, tad manau su jais reikia tik daugiau kalbėtis ir parodyti, kad ir be smurto įmanoma gyventi. Juk jie nekalti, kad ten atsidūrė.-Nors Davinai niekada neteko matyti, kaip vaikų namuose gyvena vaikai, tačiau žinojo, kad ten gyventi nelengva. Matydamas tą aplinką visada prisimeni, kad tu neturi šeimos.
-Žinoma,-linktelėjo mergina,-ne, neišsigąs, tave palyginus su manim ir mano draugais, kai vieną kartą pajuokavom, atrodai tikras angeliukas,-nusijuokusi mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną.-Beje, mėlynę galima panaikinti,-apsidairusi ar šalia nėra žmonių, mergina atsistojo priešais vaikiną ir ištiesė ranką. Pridėjusi šaltą delną prie odos, kur buvo mėlynė rudaplaukė tyliai sušnabždėjo paprastą burtažodį ir atitraukė ranką. Oda prie akies atgavo savo spalvą.
-Na, štai,-nusišypsodama Davina atsitraukė per kelis žingsnius.-Tuomet sutarta,-žvilgtelėjusi į Keitą mėlynakė kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-
-Esi,-linktelėjo Keitas, iš esmės atsakydamas į klausimą, kuriam nereikėjo atsakymo.
Išgirdęs klausimą apie tėvus, kuriam laikui susimąstė. Jam nebuvo labai skaudu apie tai pasakoti, dabar tėvai ir sesutė buvo likę, kaip malonus prisiminimas. Žinoma sunku, bet juk gyventi toliau reikia.
-Mano tėvai buvo gerai žinomi ir gerbiami aurorai. Jie ir mano mažoji sesutė buvo nužudyti, kai mūsų namus užpuolė mirties valgytojai. Nei aš, nei mano brolis ir kita sesutė nebuvome namuose. Turbūt galima pasakyti, kad pasisekė,-karčiai šyptelėjo vaikinas.
-Neatrodai išlepinta ar panašiai,-pastebėjo Kolinsas.
-Pabandyk pakalbėti su tokiais vaikinais. Geriau nereikia. Rimtai, nesugalvok kada bandyti,-perspėjo ją Keitas, tikėdamasis, kad ji neturi tokių kvailų ketinimų. Bet kita vertus nelabai galėjo taip kalbėti, nes juk gal kažkas irgi jo vengė, nes jis pats iš vaikų namų.
-Pasakok ką jau buvot pridirbę?-susidomėjęs kilstelėjo antakius Keitas. Merginai priėjus taip arti vaikinuko nesveikai blyški oda skruostų srityje nusidažė šviesiai rausvai ir akys šaudė tai žemyn, tai aukštyn, tai į šonus.
-A, a dėkui. Gerai. Taip. Žinoma.
-
-Turėjo būti skaudu rasti tuščius namus, kuriuose buvai laimingas...-liūdnai žvilgtelėjo į šalia einantį vaikiną. Mergina neturėjo nei brolių, nei seserų, tačiau be galo mylėjo savo tėvus ir nė neįsivaizdavo ką būtų padariusi, jei kas nors juos būtų nužudę.
-Ne, nesu,-nusijuokė mėlynakė,-tuo metu, kai galėjau gauti viską vos tik paprašius, man patiko to pasiekti pačiai.-Prisiminusi savo vaikystę šyptelėjo rudaplaukė.
-Man tie vaikinai negalėtų nieko padaryti,-užtikrintai kalbėjo mergina. Ji nekartą jau išbandė savo jėgas, be to juk puikiai valdė kardą.-Tačiau pažadu, kad nieko panašaus nedarysiu,-iškeldama rankas nusišypsojo Davina.
-Ką buvom pridirbę?-Atmintyje iškilo tas linksmas vakaras, kuris buvo vienas įsimintiniausių,-nė nežinau kodėl visi sutikom, tačiau persirengėm, kaip Helovinui, nors buvo pavasario pradžia. Apsivilkau trumpą juoda suknelę, kurios šone buvo nemaža skylė, ten draugė išpiešė šonkaulius, kurie buvo sulaužyti, ant dešinės šlaunies nupiešė žaizdą, pro kurią matėsi kaulas ir audiniai, mano veidas buvo išdažytas baltais lyg sniegas dažais, apatinė veido dalis buvo išpiešta, kaip skeletas, o skruoste puikavosi išpiešta atvira žaizda. Akys atrodė įdubusios ir aplink pajuodusios, tarsi būčiau nemiegojus visą savaitę. Išvydusi save tokią veidrodyje ir pati išsigandau, viskas atrodė taip tikra. Jei būčiau išpiešta miegodama, tikrai būčiau pamaniusi, kad viskas tikra. Taigi panašiai visi išsidažę ir apsirengę mes nužygiavom pas mano ir kitų tėvus, kurie ramiai leido vakarą mūsų rančoje. Būtum matęs jų veidus...Gyvi numirėliai atžygiuoja pas gyvuosius,-nusijuokė mergina.
-Atleisk,-išvydusi rausvus vaikino skruostus rudaplaukė kaltai šyptelėjo.
-
-Tuomet buvau Hogvartse. Pirmame kurse. Brolis parašė laišką tik po jų laidotuvių. Sakė nenorėjo, kad sugadinčiau... Viską,-beviltiškai papurtė galvą Keitas. Jautė, kad kiek graužė akis, bet žinojo, kad nepravirks. Tai jau mokėjo suvaldyti. Tiesiog. Kažkaip dabar emocijos kiek išplaukė į paviršių.
-Tai gan gera savybė,-pasisukęs į ją, išspaudė šypsenėlę Kolinsas.
-Gerai. Visai nenorėčiau dėl tavęs mušt kokio bernioko,-žaismingai kumštelėjo jos petį švilpis.
Išgirdęs jos pasakojimą ir pats Kolinsas nejučiomis nusijuokė. Vardan Merlino barzdos, net jis tokių dalykų nebuvo prikrėtęs.
-Dieve... Na ir prigalvojot,-vis dar juokdamasis pagyrė ją Keitas,-Ar Hogvartse vis dar kreti panašias nesąmones?
-
-Kad viską sugadintum? Kaip galima ką nors sugadinti per laidotuves? Be to, juk tai buvo tavo tėvai.-Nieko nesuprasdama paklausė Davina. Išvydusi, kad Keitui vis dar skaudu, tai prisiminti, mergina ištiesė ranką ir švelniai spustelėjo vaikino petį. Mėlynakė nemokėjo guosti, tačiau nuoširdžiai užjautė Keitą.
-Dėl manęs mušti kokio bernioko?-nusijuokė mergina išgirdusi vaikino žodžius.-Abejoju ar mane reiktų ginti, turbūt greičiau turėtum ginti tą vargšą berniuką,-žaismingai šyptelėjo Davina žvilgtelėdama į vaikiną.
-Tiesiog turiu nuostabius draugus, su kuriais niekada neliūdna,-nusijuokė rudaplaukė,-Ne, nebe...Vienai neįdomu, be to aš jau beveik suaugusi, o tu? Ką tu esi iškrėtęs?-šyptelėjo mėlynakė.
-
-Nežinau. Turbūt visada buvau tas problemų keliantis vaikas šeimoje. Tiesiog... Vis tiek norėjau dalyvauti jų laidotuvėse, o mano tikras brolis man net nesiteikė pasakyti. Tai gan suknistas jausmas,-vaikinas nusuko smaragdines akis ir pajuto merginos delną ant savo peties. Nors tai ir nebuvo paguodos žodžiai, bet Keitas pasijuto, bent kažkiek geriau. Išsitraukęs iš kišenės pakelį cigarečių, vieną įsidėjo tarp dantų ir prieš prisidegdamas geltonu žiebtuvėliu, atsisuko į merginą,-Tu neprieštarausi?-kažkaip švilpio viduje pabudo mandagumas ir jis niekada to nedaręs iš tiesų paklausė ar gali užsirūkyti.
-O tu tokia pavojinga? Gal man čia jau bėgt nuo tavęs reiktų?-nusijuokė Kolinsas, pasisukęs į Daviną.
Išgirdęs, kaip šiltai ji kalba apie draugus, juodaplaukis pats nejučiomis šyptelėjo. Pats nelabai daug žmonių turėjo, kuriuos galėjo vadinti tikrais draugais.
-Amžius nėra riba. Kada nors susirask mane ir galėsim profesoriam per nervus pagrot arba šiaip ką smagaus iškrėst,-pasiūlė Keitas, o paskui susimąstė,-Esu pavertęs vyresnėlio brolio knygas paukščiukais, beveik netyčia išdaužęs kaimynų langą, irgi beveik netyčia prileidęs varlių pas vaikinuką, kuris pergriovė mano sesute ir... Kaip ir daugiau visokie smulkesni dalykai.
-
-Net jei taip ir buvo, tačiau vistiek turėjo tau pranešti, juk jie buvo tavo tėvai,-liūdnai šyptelėjo mergina ir žvilgtelėjo į tolį. Vos po kelių akimirkų išgirdusi Keito klausimą atsisuko į jį. Vaikinas įsidėjo cigaretę į burną ir ruošėsi ją prisidegti.
-Nemanai, kad esi dar per jaunas? Ir taip, aš prieštarauju, neleisiu tau savęs žaloti, na bent jau kol esu šalia,-linksmai šyptelėjo mėlynakė. Ji niekaip nesuprato kodėl tiek daug žmonių rūko, vien dūmai kelia šleikštulį, o skonis turėtų būti dar baisesnis, nekalbant apie cigarečių keliamą žalą.
-Ar aš pavojinga priklauso nuo žmogaus,-nusijuokė rudaplaukė.-Tačiau tau tikrai nereikia bėgti nuo manęs,-žvilgtelėjusi į šalia einantį vaikiną šyptelėjo.
-Gerai, būtinai,-linktelėjo mėlynakė.-beveik netyčia? Tai reiškia tu tik beveik nekaltas dėl visų šitų nelaimių?-nusijuokė mergina išgirdusi vaikino pasakojimą.
-
-Turėjo. Žinoma turėjo,-linktelėjo Keitas, beviltiškai papurtydamas galvą,-Šiaip ar taip stengiuosi nebežiūrėti į praeitį, nes juk jos vis tiek nepakeisi,-kiek paaiškino savo filosofiją švilpis.
Išgirdęs atsakymą Keitas kiek susiraukė išsiimdamas cigaretę iš burnos ir vėl netvarkingai ją sukišdamas į raudonai baltą pakelį. Pagarba šiai merginai neleido pasielgti kitaip.
-Man tai padeda nuraminti nervus. Šiaip. Geras atsipalaidavimo būdas,-paaiškino švilpis, įsidėdamas pakelį į kišenę.
-Dėkoju už jūsų malonę,-nusijuokė Kolinsas, išgirdęs, kad bėgti jam nereikia. Prie to pačio dar ir nusilenkė Davinai, vis dar juokdamasis. Jei būtų turėjęs kepurę būtų gal ir tą nusiėmęs,-Gal jums dar ranką pabučiuoti, miledi,-nutaisęs visai rimtą toną, vos nesikvatodamas pasiteiravo Kolinsas.
-Beveik,-patvirtino jis, šelmiškai mirktelėdamas viena smaragdine akimi.
-
-Taip,nebe pakeisi.-Linktelėjo mergina sutikdama su Keitu ir nužvelgdama praeinančius žmones.
-Nemanau, kad tai geras atsipalaidavimo būdas kenkiant sau. Yra kur kas įdomesnių atsipalaidavimo būdų,-šyptelėjo rudaplaukė. Išgirdusi Keito padėką Davina žvilgtelėjo į vaikiną ir ėmė juoktis, kai šis nusilenkė jai.-Oi, ne, apsieikim be šito, ponaiti,-bandydama suvaldyti juoką atsakė mėlynakė. Būdama su Keitu mergina jautėsi, kaip su tikru draugu, net jei iš pradžių jis bandė atrodyti visiškai kitoks, nei buvo dabar.
-Kažkodėl manau, kad su tavimi Hogvartse tikrai nebus liūdna,-nusijuokė rudaplaukė.-Ar jau suplanavai ką veiksi per likusias atostogas?-nusišypsojo mėlynakė žvelgdama į šalia einantį vaikiną.
-
-Kiekvienam savo,-gūžtelėjo pečiais Keitas, su šypsenėle veide.
Žinojo, kad tiesiog žudo savo plaučius, bet cigaretės padėjo nusiraminti ir nesidaryti sau blogesnių dalykų, kuriuos darydavo anksčiau. Tiesa, padėjo nusiraminti ir kvidičas, bet vaikinas per visus mokslus ir namų darbus retai kada ištaikydavo progą nueiti iki stadiono ir apsukti kelis retus šluota.
Kolinsas krenkštelėjo išgirdęs jos atsakymą, vel nutaisydamas imantrų akcentą ir stengdamasis nesusijuokti.
-Kaip tik pageidausite maloningoji panele,-visiškai rimtu tonu pareiškė švilpis, nors lūpų kamputis ir trūkčiojo nuo valdomo juoko,-Galbūt bent suteiksite man garbę ir malonę jus palydėti ten, kad ir kur jūs einate?-vis dar įsijautęs į savo vaidmenį pasiteiravo Kolinsas.
-Žiūrint kokiu metu mane sutiksi. Jei tuo metu mokysiuosi, tai galiu būti tikras nuoboda,-pripažino juodaplaukis, nes mokantis tikrai buvo stropus ir atsakingas mokinys, darantis beveik visus namų darbus,-Turbūt daug laiko leisiu parkuose ir panašiai. Dažnai einu į knygynus ir panašiai. Ten jauku. Planavau kažkaip nuvykti iki Škotijos, aplankyti sesutę, bet nežinau, kaip tai įmanoma,-atskleidė savo planus vaikinas su maža šypsenėle,-O tu? Turi ką smagaus suplanavusi?
-
Davina vos valdėsi neėmusi garsiai juoktis. Vaikino elgesys ją nuoširdžiai juokino ir ji dėkinga žvilgtelėjo į jį. Nors Hogvartse ir turėjo kelis draugus, tačiau jau seniai taip nebesijuokė.
-Oo, būtinai,-linktelėjo mergina iškeldama galvą, kaip senovėje darydavo damos ir pakeitusi balso toną šyptelėjo rudaplaukė,-kadangi keliauju namo, o jūs ponaiti, man pažadėjote ateiti vakarienės, tad leisiu jums palydėti mane iki namų,-mandagiai šyptelėjo rudaplaukė ir ėmė juoktis.
-Pabandysiu tave susirasti tuo metu, kai klaidžiosi kur nors miške ar pilyje,-žvilgtelėjo į vaikiną ir nusišypsojo.
-Jei norėtum, galėtum kada užsukti pas mane,-pasiūlė mergina išgirdusi, jog vaikinas daug laiko žada praleisti parkuose,-tėvai daug laiko praleidžia dirbdami, tad didžiąją dalį būnu viena, nors man niekada netrūko jų dėmesio, tačiau neprieštaraučiau draugijai,-žvilgtelėjo į Keitą, o po to nusisuko. Šviesiai mėlynos akys įsmigo į tolį.
-Hmm...Galbūt kaip nors galėčiau padėti aplankyti tavo sesutę...-susimąstė mergina. Gal bent kartą galėčiau panaudoti duotus tėvų pinigus? -Aš...Planuoju nuvykti į žirgyną ir pajodinėti. Nuo mažens jodinėjusi ant žirgo dabar ilgiuosi to...O vėliau turbūt pakeliausiu po Londoną, nors jau nemažai vietų aplankiau, tačiau norėčiau dar ką nors pamatyti,-šyptelėjo mėlynakė.
-
Pamatęs, kad jie vis dar tęsia tą savo vaidinimą Keitas nejučiomis šyptelėjo. Jam buvo nuoširdžiai smagu.
-Žinoma panele, kaip pageidaujate. Aš nuolankus jūsų tarnas,-vis dar tuo keistu akcentu atsakė Keitas ir padaręs nusilenkimą vos ne tiek, kad plaukai lietė žemę ir pats pratrūko kvatotis.
-Neklaidžioju miške. Aš juk geras, pavyzdingas jaunuolis,-mirktelėjo Kolinsas, tarsi sakydamas “kad tik tai būtų tiesa”,-Be to, mane nuolat supa gerbėjos, tad abejoju ar sugebėsi jas nuvaikyti,-pajuokavo švilpis, žaviai išsišiepęs.
-Na jei parodysi kur tavo namai, tai gal kada ir užsuksiu. Man visai patinka tavo draugija,-turbūt Davina buvo pirmas žmogus, kuris tai girdėjo, bet vis tiek Keitui kažkaio netyčia tai išsprūdo, tad čia nesiskaitė.
-Rimtai? Ta prasme... Galėtum?-smaragdo spalvos vaikino akys atrodo net užsižiebė.
-
-Ak, koks jūs malonus ir paslaugus, ponaiti,-juokdamasi kalbėjo mėlynakė. Nors su Keitu bendravo pirmą kartą, tačiau jautėsi, tarsi būtų draugai daug ilgiau.
-Taip, kitaip ir būti negali,-linktelėdama nusijuokė rudaplaukė,-Oi, dėl to nesijaudink, manau, man kaip nors pavyks prasibrauti pro tavo gerbėjas.-žvilgtelėjusi į šalia einantį vaikiną mirktelėjo mergina.
-Žinoma, bet tuomet tikrai turėsi užsukti,-šyptelėjo rudaplaukė ir išvydo, kaip smaragdinės vaikino akys sužiba išgirdus apie galimybę aplankyti savo seserį.
-Galėčiau paprašyti tėčio, jog jo vairuotojas nuvežtų į Škotiją, tačiau tektų nemažai laiko praleisti automobilyje,-vertindama atstumą kalbėjo Davina,-arba galėčiau paprašyti, jog leistų skristi savo nuosavu lėktuvu, jei tik jam tą dieną jo neprireiktų,-baigusi kalbėti mergina žvilgtelėjo į Keitą ir laukė jo atsakymo. Mėlynakė suprato, kad vaikinas ilgisi savo sesutės, tad stengėsi jam padėti.
-
-Taip, žinau. Ir dar neblogai atrodau, tai išvis ir jums turėtų būti garbė panele,-paerzino ją Keitas, vis dar juokdamasis. Išvis nesitikėjo, kad ši diena gausis tokia įdomi, bet vis dėl to susitikęs su šia mergina laiko nuobodžiai neleido. Tikėjosi, kad jų keliai susikirs ir Hogvartse.
-Labai tikiuosi, kad tau pavyks pro jas prasibrauti. Būtų tikrai nemalonu, jei Hogvartse nebetektų susitikti,-šyptelėjo jis.
-Merlino barzda...-nesusilaikė nenusikeikęs švilpis,-Davina... Tu nejuokauji tiesa?-Keitas sukoncentravo žvilgsnį tik ties mergina, tarsi bandydamas įžvelgti kokią gudrybę ar klastą. Vis dėl to juk gyvenimas jį mėtė ir vėtė, tad nebuvo galima tikėtis, kad tam nebus padarinių. Penktakursis niekada pilnai niekuo nepasitikėjo.
-
-Ak, žinoma, man garbė, kad toks išvaizdus ir draugiškas vaikinas šiuo metu yra šalia manęs,-nusijuokė rudaplaukė ir žvilgtelėjo į Keitą.-Visos tavo gerbėjos turėtų man pavydėti,-erzindama juokavo mėlynakė.
-Net neabejok, mane tikrai pamatysi Hogvartse,-nusišypsojo mergina ir atsisuko į vaikiną, šiam paklausus ar ji sako tiesą.
-Ne, aš nejuokauju, man nepriimtina juokauti tokiais dalykais,-rimtai kalbėdama atsakė Davina,-Žinau, kad ilgiesi savo sesutės. Be to, manau ji taip pat tavęs ilgisi, tad jei nori ir sutinki, aš mielai padėsiu tau,-nuoširdžiai nusišypsojo mergina žvelgdama į smaragdines vaikino akis.-Juk aš savo tėčio vienintelė ir mylimiausia dukra, jis tikrai sutiks leisti padėti savo draugui. Nė karto nebuvo, jog jis atsisakytų.
-
-Žinoma tau turėtų būti garbė,-su apsimestinu pasipūtimu sutiko su ja Keitas, nors veide ir žaidė žaisminga šypsenėlė,-Gal tau dar autografą palikti, kad galėtum amžinai atsiminti šią akimirką?-pasiūlė “gerą” idėją Kolinsas ir susijuokė. Žinoma, kad juokavo. Jis visai nebuvo narcizas ir net nemėgo savo išvaizdos, tiesiog dabar buvo smagu juokauti, kvailioti ir niekuo nesirūpinti. Tiesiog palikti galvą tuščią ir viskas.
Išgirdęs pasiūlymą jis jau norėjo iškart sutikti. Vis dėl to ilgesys tiesiog draskė iš vidaus, kiekvieną dieną vis smarkiau. Juk jis ne tik seserį norėjo aplankyti, o ir surasti kur palaidoti tėvai ir kita jo sesutė. Vis dėl to kai kas jam neleido sutikti su Davinos pasiūlymu.
-Taip, tai išties būtų nuostabu,-linktelėjo Keitas, nuleisdamas smaragdines akis į pilkas plyteles,-Tik, kad... Tai turbūt tau atsieitų daug pinigų, o aš visai nenoriu, kad dėl manęs juos leistum.
-
-Man būtų garbė gauti jūsų autografą, deja, nepasiėmiau savo užrašų knygelės...-Apsimestinai liūdnai atsakė Davina bandydama paslėpti išdavikišką šypseną,-ar galėtume autografą atidėti kitam kartui?-nebevaldydama juoko linksmai nusijuokė mėlynakė. Išėjusi į parką pasivaikščioti rudaplaukė nesitikėjo, kad sutiks ką nors, jau nekalbant apie tai, kad taip smagiai praleis laiką. Vaikinui nuleidus smaragdinės spalvos akis mergina švelniai palietė jo petį.
-Dėl to nesijaudink, mano tėčiui tokia pinigų suma būtų smulkmena, kartu aplankyčiau Škotiją ir dar su draugija,-nusišypsojo mergina,-taip pat turėčiau progą susipažinti su tavo sesute,-mėlynakė tikėjosi, jog Keitas sutiks. Norėjo bent kaip nors jį pradžiuginti.
-
-Panele, manau kitą kartą autografo nebegausite. Būsiu per daug užsiėmęs,-vėl nustatęs tą pasipūtusio, elitinio bernioko toną, atsakė Keitas.
Pats gan džiaugėsi, kad pavyko susitikti tokią įdomią ir mielą personą, štai čia, parke. Dėkui merlino barzdai, kad ji ne žiobarė. Visus metus turėčiau laukti kito susitikimo.
Merginai taip netikėtai palietus jo petį, Keitas nejučia krūptelėjo, bet netrukus pasistengė atsipalaiduoti. Viskas buvo gerai, juk čia tik Davina.
-Tu neįsivaizduoji kaip smarkiai to noriu,-pakėlęs akis į ją, prisipažino švilpis,-Jei tai nesukels per daug problemų, tada... Taip, sutinku,-galiausiai nusileido savo principams Keitas.
-O, beje, mums turbūt jau derėtų eiti,-staiga užmetęs žvilgsnį į kažkokios parduotuvės laikrodį, pastebėjo Kolinsas, pasisukdamas į Daviną.
-
-Ak, o aš taip norėjau gauti jūsų autografą...-apsimestinai liūdnai atsiduso mergina ir šyptelėjo. Leisti laiką su šiuo vaikinu buvo smagu. Mėlynakė džiaugėsi, jog čia sutiko ne ką nors kitą, o būtent Keitą. Žvilgtelėjusi į tolį varnanagė išvydo, kaip maža mergaitė gaudo balandžius. Stebėdama ją motina laiminga šypsojusi. Matydama tokį vaizdą ir pati Davina nejučia šyptelėjo. Atsisukusi į Keitą rudaplaukė apdovanojo jį linksma šypsena.
-Tuomet šaunu, būk pasiruošęs aplankyti savo sesutę, o dėl viso kito nesuk sau galvos,-mirktelėjo mėlynakė ir žvilgsniu nusekė ten kur žiūrėjo vaikinas. Laikas, regis, kažkur išgaravo, tačiau Davinai tai nerūpėjo. Ji buvo laiminga, jog linksmai praleido laiką.
-Taip, tu teisus,-linktelėjo mergina ir pasuko keliuku, kuris turėjo išvesti iš parko.
-
Jau vakarui artėjant ir saulei besileidžiant vaikėzas paskubomis nuskubėjo link parko, kur jį turėjo laukti gan daili panelė, su kurią susipažino visai taip ir neseniai. Na, ar pavadintų jis tai gan stiprią draugystę, tai tikrai ne, bet juk šie du dar turi visą ateitį, taip?
Šiam susitikimui Robertas apsirengė kiek paprastai - juodi žieminiai batai, juodos kelnės, juodas ilgas paltas kuris uždengia žieminį, tamsiai mėlyną megztinį. Kaip jau žinant, tai rudaakis pasiruošęs žieminiams orams puikiai, nusiteikęs jiems irgi.
Prisiminus savo gyvenimą, kai vaikinas dar buvo Hogvartso mokinys, tai šis turėjo kiek žalingą įprotį - kartu su Morgana eiti po pamokų ir gerti. Kristoferis nepasakytų, kad tokie laikai jam nepatiko, atvirkščiai, jam buvo linksma prisiminti visą tai, bet dabar jis norėtų viso tai atsikratyti. Todėl vis dar abejojo dėl savo sprendimo pasiimti raudono vyno butelį. Na, tebūnie.
Atėjus į susitikimo vietą, rudaplaukis pažiūrėjo į laikrodį. Šis atėjo keliomis minutėmis per anksti. Nuo šalčio patrynus rankas, ir atsisėdus ant suoliuko kurioje buvo keletą snaigių, Remarkui tik besiliko laukti savo naujojo draugo.
-
Visą dieną danguje spindėjusi žiemiška saulė jau pamažėle leidosi, nudažydama dangų žavia oranžine mandarinų spalva. Trumpam apleidusi savo anglų kalbos mokymąsi, kurį pradėjo kone iškart po susipažinižinimo su šio vakaro kompanijonu, Amaltėja išėjo pakvėpuoti grynu oru ir bent trumpam iš galvos išmesti jau gerklėje stovinčias anglų kalbos laikų formules.
Blondinukė visai neskubėdama žingsniavo žaviu ir ypatingai baltu Londono parku. Jos ilgas smaragdinės spalvos sijonas gražiai plevesavo pučiant nestipriam ir ne itin šaltam vėjui, dedant žingsnius, iš po jo išlįsdavo juodi auliniai batai su nedideliu kulnu. Juodas paltas dailiai gulėjo ant smulkaus kūno, o ant kaklo puikavosi šiltas ir prie sijono derantis šalikas.
-Vaje, atleisk, kad vėluoju,- nusišypsojo Amaltėja pasiekusi susitartą vietą ir prisėdo šalia Kristoferio,- tikiuosi, kad tau neteko labai ilgai laukti, tiesiog,- aštuoniolikmetė ilgesingai atsiduso,- visai praradau laiko nuovoką šiame nuostabiame parke, mat matai ten, kur aš gyvenau, visai nėra sniego!- teisinosi šviesiaplaukė.
-
- Viskas gerai. - Nutilo nepasakęs, kad jis laukė ją virš pusvalandžio ir tik nusišypsojo. - Tai, gal prasivaikštom? - Atsistojo nuo suoliuko ir apsižiūrėjo. Vaizdas buvo nuostabus. Persikinės spalvos dangus puikiai derėjo prie medžių apdengtais sniegu. Londone nebuvo šalta, kai kada jeigu tik galėjo papūsti šaltas vėjelis, bet ir tai, tai buvo gan retai.
- Gan keista. - Šyptelėjo. - Net nežinau kodėl, bet kažkodėl atnešiau.. Vyno? - Išėmė iš maišelio ir trumpam parodė Amaltėjai. - Turbūt pasiliko kažkoks įprotis nuo Ho.. - Trumpam nutilo. - Nuo mokyklos laikų. Tiesiog maniau, kad kažkodėl reikės atnešti. Lyg kažkokią šventę švęsim. - Pernelyg keistai pradėjo pergyventi dėl to ir tiesiog iš musės dramblį padarė.
- Tai ką gi. Gal kas naujo tavo gyvenime atsitiko? Ar turi darbą?
-
-Žinoma,- pritariamai linktelėjo blondinukė ir atsistojusi rankomis perbraukė per savo tamsiai žalią sijoną.
Laimei, net ir prie gan šilto klimato pripratusiai Pietų Prancūzijos gyventojai londoniška žiema nebuvo baisi. Na, ar bent ne tokia baisi, kokios Amaltėja tikėjosi prieš atvykdama. Ji toli gražu nemanė, kad oras bus palankus vakariniams pasivaikščiojimams su sijonu, nors ir ilgu, o čia dar ir juodas paltas buvo visiškai atsegtas.
Pamačiusi raudono vyno butelį Kristoferio rankose, Nereidė kilstelėjo rudus antakius.
-Beveik galėčiau tai palaikyti rasizmu,- sukikeno prancūzė,- na, jokios šventės kaip ir nėra,- klausiamu ir kiek įtariu rudų akių žvilgsnių pažiūrėjo į vaikinuką,- bet raudoną vyną aš mėgstu, o prancūzams progos nereikia,- nusijuokė aštuoniolikmetė ir išsitraukusi mobilųjį padarė porą apsnigusio parko nuotraukų - kada nors bus puikus prisiminimas, o ir puiki proga, nors ir per nuotrauką, parodyti pietuose likusiai šeimai žiemą.
-Žinai. Visai nieko,- nutaisė rūškaną miną,- pastarąsias dvi savaites iš namų buvau išlindusi tik tam, kad galėčiau nusipirkti pieno. Vis mokiausiai tą prakeiktą anglų kalbą,- kalbėdama šiek tiek mosikavo rankomis,- na, bet dabar mums nebereikia vertėjo,- plačiai nusišypsojo šokoladinių akių savininkė.- Porą kartų ėjau į darbo apklausas, bet niekam nereikia tų, kurios nekalba angliškai, bet kol kas kaip ir nėra būtinybės. Taigi, ištisas dienas nieko įdomaus neveikiu, verčiau tu ką nors papasakok. Kaip sekasi? Ar turi darbą?
-
- Na, reiškia esu labai sėkmingas, jeigu tik beveik. - Mirktelėjo jaunuolei. - Nu va, tai gal ne veltui tada atnešiau? O tai galvojau, kad kaip koks kvailys atrodysiu. - Truputį nejaukiai nusijuokė. - Gaila, kad stiklinių neturiu. Turbūt siūlyti gerti iš butelio, bus ne mandagu, taip? - Tuo pačiu metu ir pasiūlė. Kas per kvailas įprotis iškarto girdyti merginas. - Kiek užsigalvojo, bet greitai nusipurtė nuo savų minčių, Remarkui juk ne 16, kodėl jam negalima tiesiog pasiūlyti kartu praleisti gerai laiką? Nieko kvailo gi nenutiks.
- Tavo anglų kalba beje gan gerai pagerėjo. - Bevaikštant pagyrė visai neseniai emigravusią į Londoną prancūzę. - Eini į specialius kursus ar savarankiškai mokaisi? - Pasiteiravo, bet tada ir pats išgirdo klausimą. - Sekasi gal ir visai neblogai. Nesiskundžiu. O darbą tai taip, turiu. Dirbu vienoje.. Kompanijoje. Kol kas esu ten paprastas darbuotojas, nors norėčiau turėti didesnes pareigas. Bet irgi, nesiskundžiu. Man patinka mano darbas, prie to dar ir pakankamai uždirbu sau pinigų. - Net nepastebėjo, kaip pradėjo labai daug plepėti. - O tai kaip taip nesurandi darbą? Taigi rodos, kad yra visokios agentūros kurios priima į darbus tuos kurie nemoka anglų kalbą. Ar bantei ten eiti?
-
-Baik tu, visai tu nesi kvailys,- šyptelėjo Amaltėja,- o ir žmogus aš, nors ir išauklėtas, bet paprastas, galima ir be stiklinių. Tik ee, nežinau, gal reikėtų paeiti kiek nuošaliau, ar čia niekam nerūpi, kur vartoji alkoholį?- klausiamu rudų akių žvilgsniu žvilgtelėjo į vaikiną.
-Labai ačiū,- linktelėjo šviesiaplaukė,- porą kartų lankiausi pas mokytoją, bet supratau, kad knygos ir angliški filmai man padeda labiau, todėl porą savaičių kone be sustojimo žiūrėjau filmus,- nusijuokė aštuoniolikmetė ir ranka perbraukusi per blondiniškus plaukus, įsiklausė į Kristoferio atsakymą.
-Na, aš manau, kad svarbiausia, jog darbas patiktų,- linktelėjo Nereidė ir dar kartą apsižvalgė parke. Žiema jai visai patiko, žinoma, mieliau skęstų saulės spinduliuose, tačiau ir sniegas bei vėsus oras nebuvo taip ir blogai.
-Nagi, nejaugi Londone yra tokių darbų, kuriems nereikia laisvai kalbėti anglų kalba?- kilstelėjo antakį,- tuo labiau tada, kai noriu dirbti darbą, leidžiantį man bendrauti su kitais žmonėms, tad,- Amaltėja gūžtelėjo pečiais,- baikim šitą temą. Geriau sakyk, ar seniai gyveni Londone?
-
O pasirodo, su žiobarais taip lengva ir paprasta bendrauti. Net nereikia stengtis slėpti tai, kad esi burtininkas. Tiesiog gali būti savimi ir pats tada užmirši apie tą magiją. Kodėl tada tiek daug žmonių nekenčia žiobarų? Čia juk jie nuskriausti, kad negali būti burtininkais, tai iš kur tokia neapykanta? Net pats Robertas, nuo pat vaikystės tik ir girdėjo, kad su žiobarais geriau tiesiog nesusidėti. Geriausia tai bendravimas tik su burtininkais, nes jie yra tokie patys kaip ir tu. - Visiška nesąmonė.
- Na.. Šiaip nelabai galima. Bet čia žmonių juk nėra? - Trumpam apsižiūrėjo, kad galėtų įsitikinti. Ir iš tikrųjų, nėra, juk kas vaikščios po parkais jau tuoj artėjančiai nakčiai? - Na, jeigu taip, tada tikrai abejoju ar surastum darbą. Bet, dar porą mėnesių ir esu tiesiog įsitikinęs, kad vėliau jau tada galėtum tikrai kažką surasti. - Motyvuojančiai tarstelėjo. - Gyvenu Lodnone.. Kaip čia pasakius, aš labiau gyvenu už Londono. Bet taip, gan ilgai. Iki penkiolikos metų gyvenau Kanadoje, bet tada, dėl mamos karjeros reikėjo persikraustyti į Angliją. - Gūžtelėjo pečiais, o tada dar kartą pažiūrėjus į Nereidę, šyptelėjo ir atidarė vyno butelį.
- Madam? - Pratiesė alkoholį Amaltėjai. - Gal pasakysite kokį tostą? - Juokais pasakė.
-
-Ne, rodos, tikrai nėra,- aštuoniolikmetė apsidairė aplink, kad įsitinkintų, jog tikrai niekas neįskųs už alkoholio gėrimą viešoje vietoje, ir už kairiosios ausies užkišo šviesią plaukų sruogą. Amaltėjai, nors šioji įprastai ir mėgo būti miniose, tarp žmonių, šį vakarą parke buvusi ramuma patiko. Atrodo, galėjai laisvai paksęsti mintyse, na, arba Nereidės atveju, niekieno netrukdomai ir niekieno neblaškomai leisti laiką su nauju pažįstamu.
-Ooo,- nusistebėjo,- man patinka Kanda. Na, labiausiai dėl to, kad man ten nesunku susikalbėti ir be jokių anglų kalbos žinių,- sukikeno šokoladinių akių savininkė,- bet ir pati šalis nuostabi. Labai norėčiau ten paviešėti ilgiau...- Amaltėja kiek susimąstė dėl tolimesnių kelionių. Juk nekentino pasilikti Anglijoje visiems metams, kuriuos skyrė savęs pažinimui.
-Monsieur,- šyptelėjo blondinukė ir paėmė vyno butelį,- hmmm... už naują pažintį,- nusijuokė mergina,- į sveikatą,- šiek tiek kilstelėjo butelį, o tada nurijo nedidelį gurkšnį raudono vyno ir padavė gėralo Kristoferiui.
-Atleisk, jei jau sakei, o aš kvailelė neprisimenu, bet kiek tau metų?- kilstelėjo antakį,- atrodai dar labai jaunas, o jau dirbi. Studijuoji ar studijavai ką nors?
-
Kristoferiui irgi patiko Kanada. Visi žmonės yra draugiški, malonūs. Gatvės sutvarkytos, o gamta pasižymi didelę įvairovę. Ir aišku, logiškai mąstant, tai yra Roberto gimtinė, todėl jį visada ten ir trauks. Bet girdėti, kaip kažkas giria tavo gimtinę, yra kažkas nuostabaus.
- Na, ten tokia hipių šalis. Bet malonu girdėti. Gal kada nors aš tau pravesiu ekskursiją po kelis miestus Kanadoje. - Linktelėjo. - Aš kažkada vaikystėje irgi buvau pabuvojęs Prancūzijoje. Bet nelabai jau pamenu, tai buvo labai senai. Vienintelis dalykas kurį aš įsiminiau, tai Lione esanti tokia užkandinė. Aš prisiekiu, ten buvo skaniausi mano pusryčiai. Juokinga, kad dauguma mano vaikystės prisiminimų yra susiję su maistu. - Nusijuokė.
Parko tyluma buvo nutraukta buvusio klastuolio ir jaunuolės pokalbiais. Jie buvo vieni, neskaitant visų tų ančių ir voverių, saulei besileidžiant. Rodos, tokiais momentais galima pamiršti visas problemas kurias turi darbe ar moksluose, ar kur kitur. Vaikėzas jautėsi laisvai, jam patiko bendrauti įvairiomis temomis, kai jį dar ir supranta.
- Už naują pažintį. - Atsigėrė gurkšnį raudonojo vyno. - Man dvidešimt. - Atsakė. Dėl kito klausimo, Robertas visai nežinojo kaip atsakyti. Juk reikia nepamiršti, kad Amaltėja yra žiobarė.
- Na, čia labiau jau dėl ryšių turiu darbą. Mano mama pasistengė. - Apskritai, tai vaikinas netgi nesumelavo. Tiesiog nepasakė tą faktą, jog jo mama gan svarbi burtininkė, kur dėl to jam taip ir buvo lengva patekti į Magijos Ministeriją. - O tau aštuoniolika, taip? Tai tu neseniai pabaigusi mokyklą? Koledžą? Ar negalvojai kur nors studijuoti? - Beklausdamas, tuo tarpu perdavė vyną.
-
Amaltėja įdėmiai klausėsi vaikino pasakojimo apie savo bei apie pačios prancūzės gimtąją šalį. Išgirdusi miesto, kuriame gimė bei užaugo, blondinė iš nuostabos kilstelėjo antakius.
-Aš užaugau Lione,- šyptelėjo aštuoniolikmetė,- ten daug skanių užkandinių, bet galiu prisiekti, jog niekur nėra skaniau už mano senelės virtuvę. Tikrai!- nusijuokė ji.
Klausydamasi apie naujojo draugo, panašu, įtakingą motiną, Nereidė tik linkčiojo. Šviesiaplaukė ir pati suprato, ką reiškė daug pažinčių ir įtakos turintys tėvai. Visa jos šeima itin pasižymėjo mokslo srityje, o jos prosenelis Edvardas Barnard atrado Jupiterio palydovą, kurio vardu ir pavandinta Amaltėja. Turėdama tokią šeimą, mergina jau seniausiai galėjo būti įkišta į kokią laboratoriją, tačiau ją traukė ir kiti dalykai, ne tik fizika ar biologija, o ir noras pasiekti kažo pačiai, neįsikišus tėvams, veržėsi per kraštus.
-Aha, aštuoniolika. Šią vasarą baigiau Licėjų, o dabar pasiėmiau laisvus metus, mat nesu tikra, ką noriu veikti gyvenime,- Barnard paėmė butelį, tačiau negėrė ir tęsė pasakojimą,- augau mokslininkų šeimoje, todėl mane labai traukia fizika bei biologija. Deja, viskas ne taip lengva, mat be šių dalykų man taip pat labai,- pabrėžė žodį „labai“,- patinka bendrauti su žmonėmis, keliauti, be to dar domiuosi istorija ir menais. Žodžiu, traukia absoliučiai viskas, o kvailas universitetas liepia man pasirinkti vieną sritį,- nusijuokė ji ir gurkštelėjo vyno,- aišku, mokslų srityje man būtų itin paprasta vien dėl tėvų, tačiau aš noriu visko pasiekti viena, niekam, tuo labiau pavardei, netrukdant,- atidavė butelį,- gal mums reikėtų prisėsti?- paklausė, už keliokos metrų pamačiusi suoliuką.
-
- Tu užaugai Lione? - Pasitikslino. - Gaila, nepamenu kas ten buvo per užkandinė. Bet būtų turbūt neįtikėtina jeigu kalbam apie tą pačią užkandinę. Tik įsivaizduok. - Šyptelėjo blondinei.
Kristoferis galėjo suprasti kodėl ji dabar nedirba. Jis ir pats, sau leistu šiais metais skirti daugiau dėmesio kelionėms, savęs pažinimui, kad galėtu suprasti, koks jo yra gyvenimo tikslas ir ko jam tikėtis. Tik deja, tokio šanso jis neturėjo. Todėl išklausęs jaunuolę, jis tik galėjo ją tuo palaikyti.
- Įdomiai gan. Na, nežinau, man mama dažniausiai sakė, kad viskas kas tau patinka - pasilik tai hobiui, o darbą reikia surasti kuriame galima daug užsidirbti. Net nežinau, šiaip, gal ir tiesa, bet dirbti darbe kur tau nepatinka, - pagalvojo apie savo darbą, - irgi ne kas. Nes ilgai išbūti ten negalėsi. - Tiesą pasakius, jeigu ne Roberto tėvai, tai jis jau senų seniausiai galėtų palikti savo darbą. Bet kaip ne būtų gaila, jis negali. Jeigu rudaakis paliktų savo darbą, jis ir vėl pasiliktu niekuo, kaip ir ankščiau.
- Kodėl gi ne? - Nereidei pasiūlus prisėsti sutiko bei pasiėmė vyno butelį į rankas, bet jo negėrė, nes toliau norėjo kalbėti. - Tai sakai, užaugai mokslininkų šeimoje? Ir kaip tai yra? Na, turiu omeny, kokie jie yra? Koks jausmas? - Padarė du gurkšnius alkoholio bei perdavė jį žiobarei.
-
-Aha, užaugau ten,- šyptelėjo,- įsivaizduoji, gal prieš kelioliką metų prasilenkėm gatvėj ar dar kur,- nusijuokė Amaltėja. Žinoma, tokių netikėtumų galimybė menka, mat Lionas yra didelis miestas, gatvių ir užkandinių bei viso kito „bieso“ ten neįtikėtinai daug.
-Nenorėčiau dirbti darbo vien dėl pinigų. Nesakau, kad tai nėra svarbu, tačiau pati neprisiversčiau eiti kažkur, kur man nepatinka. Aišku, man nėra sunku, mat mėgstamų dalykų turiu daug, o ir dauguma jų turi geras ateities perspektyvas, tačiau tą vienintelį išsirinkti sunku, todėl ir pasidariau metų pertrauką,- intensyviai gestikuliuodama pasakojo.
Blondinė buvo tas žmogus, kurio visur daug: mergina nori viską veikti, viską pabandyti, su visais pabendrauti. Apskritai ji į viską žiūrėjo pozityviai, kartais netgi kiek persistegdama.
-Oh, mon Dieu,- atsiduso aštuoniolikmetė,- apie gyvenimą mokslininkų šeimoje galėčiau parašyti visą knygą!- sukikeno Nereidė, paimdama butelį ir gurkštelėdama prieš pradėdant pasakojimą,- žodžiu, mano šeimoje viskas yra idealiai tikslu. Viskas vyksta sekundė į sekundę, aišku, to pagal mane nepasakytum, vien čia pavėlavau kone pusvalandžiu, nemeluosiu, užsisvajojau.- vis šypsojosi mergina,- Už tokias ir kitokias klaidas spręsdavau fizikinius uždavinius. Žinau, tai gali atrodyti kvaila, bet tokia būdavo mano bausmė, ir tikrai ne ką geriau už įvairiausius namų areštus ar tai telefonų atėmimus. Kartais prie uždavinio prasėdėdavau savaitėmis! Bet nesiskundžiu, mano tėvai nuostabūs. Tiesa, mokslininkai mėgsta vadinti savo vaikus su mokslu susijusiais vardais. Štai aš esu pavadinta Jupiterio palydovo garbei, kurį, beje, atrado mano prosenelis. Tuo labai didžiuojuosi,- gurkštelėjo dar gurkšnį ir atidavė butelį.- Vaje, atsiprašau, kad aš čia taip užsikalbėjau ir visai neleidžiu įsiterpti tau. Papasakok apie savo šeimą. Kokie jie? Ar turi brolių ar seserų?
-
Nereidei užsisvajojus apie gan mažą atsitiktinumą, jog jie jau buvo kažkada susitikę, tik privertė susimąstyti, kad jeigu tai tiesa, kaip tai įspūdinga, kad po kažkiek metų jie ir vėl susitiko. Remarkas tik nusišypsojo jai, bet daugiau apie tai nieko nesakė.
Robertas linktelėjo galva, kai ji pasakė savo nuomonę apie darbą ir kuo ji nori būti. Ir jis tik šimtais procentais ją norėjo palaikyti tuo. Kiekvienas žmogus nusipelno daryti tai, ką jisai nori.
- Parašyti visą knygą? - Atkartojo ir tada pagalvojo trumpam apie šiuos žodžius, pusiau klausant pasakojimą apie jos šeimą. Robertas kažkiek visai galėjo suprasti Amaltėją, nes jo tėvai irgi yra labai griežti. Bet aišku, kiekviena šeima yra skirtinga, o tuo tarpu, jeigu skirtumas yra tarp burtininkų šeimos ir mokslininkų šeimos.
- Mano šeima... Na, sunku netgi pasakyti kokia ji. Hm, kaip čia pasakius. - Keliom sekundėm nutilo. - Tėvą tai labai blogai pažįstu. Pagal mamos pasakojimus, jis yra nesuvaldomas, impulsyvus ir išvis kažkoks nenormalus žmogus. Kai man buvo dvylika, jį pasodino į kalėjimą. Bet kaip ir sakiau, aš jį blogai pažinojau, - gūžtelėjo pečiais, - mama su patėviu tai irgi buvo labai griežti. Jie daug dirba, turbūt mintyse jiems tik tas jų statutas, jiems svarbu būti svarbiems. Na, jie daug ko pasiekė su savo karjera. Tik vat, kai kada, toks jausmas, lyg jų auklėjimas buvo kaip kokio aštuonioliktam amžiuje. Čia tik kaip pavyzdys aišku, bet jie norėjo, kad būčiau toks pats kaip ir jie. Ėjau į specialias privačias mokyklas vaikystėje, po to dar mokytojai ėjo namo, mokytojauti. Šiaip, kažkas panašaus irgi gal kaip ir pas tave, turėjau daug mokytis. - Visa tai jam prisiminus ir dar papasakojus, iki galo išgėrė visą vyno butelį. - Oj, rodos pats čia irgi užsikalbėjau. Tai vat, sakei galėtum visą knygą parašyti apie savo šeimą? O negalvojai pradėti rašyti knygas? Juk sakei, tau labai daug kas patinka ir daug kas traukia. Galėtum keliauti ir rašyti apie ką tik norėsi. Ką manai? - Visai kol nepamiršo, pasakė vieną idėją, kuri buvo Robertui šovusi į galvą, kai žiobarė apie tai prasitarė.
-
Amaltėja su liūdesiu veide įdėmiai klausėsi Kristoferio pasakojimo apie šeimą. Mergina nė nenutuokė, ką galėtų reikšti augti be tėvo, juk pati savojo nekeistų į nieką. Jis ir pats labai mylėjo savo vienturtę, ne retai lepino bei mokė įvairiausių, nors ir daugiausiai su fizika susijusių, dalykų, už kuriuos blondinė yra itin dėkinga.
-Vajee,- nutęsė,- labai užjaučiu dėl tavo tėvo,- padėjo šviesią galvą vaikinui ant peties, rankoje laikydama jau tuščią vyno butelį,- mano tėvai nebuvo griežti, tiesiog, na, mokslo žmonės,- nusijuokė aštuoniolikmetė,- viskas turėjo tik vieną išeitį, ir galėjo būti tik vienaip, o ne kitaip. Žodžiu... Nelabai smagi ir dar „nelabiau“ įdomi tema, todėl taip ją ir užbaikim, gerai?- pakėlė galvą ir rudomis akimis pažvelgė į Kristoferį. Nežinia kodėl, bet sekundėlę Nereidei pasirodė, jog norėtų pabučiuoti vaikiną, bet čia, matyt, tik tas nenaudėlis vynas bus šiek tiek kirtęs į galvą.
-Oi, ne, ne,- suraukė veidelį Amaltėja,- rašytoja būti tikraaaai negalėčiau. Pernelyg nuobodu ir monotoniška. Sėdėti ir rašyti... Ne, tai tikrai ne man. Aš noriu ką nors veikti! Iš šito mane vilioja tik keliavimo dalis, ne rašymo,- nusijuokė ji ir vėl atsirėmė į dvidešimtmečio petį.
Lauke temo, saulės jau visai nesimatė, o medžių viršūnėse kabėjo mėnulis. Delčia...
-Eee,- numykė,- gal palydėtum mane namo? Man buvo labai malonu praleisti vakarą su tavimi ir su džiaugsmu visą tai pakartočiau dar kartelį. Tikrai,- linktelėjo ji,- Bet jau vėlu, o manęs rytoj laukia dar viena anglų kalbos mokymosi diena.
-
- Viskas gerai. Kaip ir sakiau, jo nepažinojau. O vietoj jo buvo patėvis visą tą laiką. Tai čia negalvok, kad toks nuskriaustas esu. - Tarstelėjus šyptelėjo ir toliau klausė pasakas apie jos šeimą. - Sutinku, šita tema nėra įdomiausių. - Linktelėjo jaunuolis norėdamas dar išgerti vynelio, bet tada susiprato, kad jis jau viską išgėrė. - Va, jau ir pabaigėm butelį. - Nusijuokė dvidešimtmetis ir išmetė butelį į šiukšlių dėžę kuri buvo prie pat suoliuko.
- O man atrodo, kad tai puiki idėja. Net nežinau kodėl. Tiesiog įstrigo galvan. Galėtum keliauti ir apie rašyti.. Na, nežinau kodėl čia taip. - Nereidei atsirėmus į Remarko petį, Robertas tik su ranka ją apglėbė, net nepastebėdamas savo veiksmų. Turbūt vynas ir Krisui jau kirto į galvą. - Pagalvok vėliau apie tai. - Bandydamas įtikinti merginą, pažiūrėjo jai tiesiai į akis ir prisiminė kaip jis ją buvo jau ankščiau sutikęs nei Amaltėja mano. Nusipurtė, o tada išgirdo sekantį klausimą.
- Su malonumu. - Patraukė savo ranką ir atsistojo nuo suolelio. - Tai, kur tu tiksliai gyveni? - Pasiteiraudamas pradėjo eiti link parko išėjimo.
-
Išėjusi iš Magijos ministerijos Kate nutarė ne eiti tiesiai namo, o šiek tiek pasivaikščioti. Oras buvo geras, švietė saulė, tad moteris nutarė pasinaudoti geru oru. Jai vis dar buvo sunku priprasti prie naujo darbo. Ko gero, sunkiausia buvo tai, kad sunkiai sekėsi susibendrauti su kolegomis. Kate labai mėgo bendrauti, tad visa diena darbe praktiškai su niekuo nesišnekant buvo gana rimtas išbandymas. Tačiau pats darbas pamažu pradėjo patikti, tad ji tikėjo, kad ir su kolegomis susibendraus. Galbūt reikia šiek tiek laiko, bet Kate buvo tikra: ilgainiui viskas susitvarkys.
Eidama be jokio tikslo moteris galiausiai priėjo parką. Dar nebuvo čia buvusi. Nors visą gyvenimą praleido Londone, žinoma, išskyrus septynerius metus, praleistus Hogvartse, miesto gerai nepažinojo. Žinoma, gimtasis rajonas, Tottenham, buvo aiškus kaip penki rankos pirštai. Bet štai bet kuri kita miesto vieta buvo praktiškai nepažįstama. Kate nutarė, kad reikės atsivesti čia ir vaikus - norėjo, kad bent jie geriau pažinotų gimtąjį miestą.
Deja, parkas, iš pirmo žvilgsnio atrodęs gražus ir tvarkingas, toks nebuvo. Suoliukai buvo aptriušę, matėsi, kad parke nuolat lankosi įvairūs benamiai. Kate suprato, kad kur jau kur, tačiau čia savo vaikų nesives. Vis dėlto pasivaikščioti norėjosi, tad tamsiaplaukė patraukė pagrindiniu takeliu. Medžiai, nors ir neprižiūrėti, atrodė tikrai įspūdingai. Patikrinusi rankinuką, Kate su nusivylimu suprato, kad neturi savo fotoaparato. William'as, jos vyras, to daikto iš rankų nepaleisdavo. Tiesa, jo fotoaparatas buvo žiobariškas. Tačiau kartais geriau toks negu jokio... Deja, nebuvo ką daryti, teko apsieiti be nuotraukų.
Kiek pasvarsčiusi Kate prisėdo ant palyginus neblogai atrodančio suoliuko. Vaizdas atrodė pasakiškai: dideli ir seni medžiai, pro kurių šakas matosi tolumoje stūksantys dangoraižiai. Būdama tikras miesto vaikas Kate negalėjo nesižavėti tokiu vaizdu. Vienintelis dalykas, kurio čia trūko, buvo kokia nors draugė, esanti kartu. Deja, po mokyklos baigimo Kate daug keliavo, po to ištekėjo ir susilaukė vaikų, tad dauguma mokyklos laikų draugių jau nebebuvo tokios artimos. Beliko tikėtis, kad greitai pavyks susidraugauti su kolegėmis.
Su tokiomis mintimis moteris pakilo nuo suoliuko ir patraukė gilyn į parką. Norėjo apsukti ratą ir grįžti atgal. Tačiau pamatė, kad viename iš siauresnių takelių kažkokie du benamiai labai akivaizdžiai pykstasi. Kate atsargiai prisiartino. Ji užlindo už krūmo ir pradėjo klausyti. Netruko suprasti, kad tai yra žiobarai. Tamsiaplaukė puikiai žinojo: jeigu ji prie jų prieis ir bandys išskirti, būtinai nesusilaikys ir panaudos burtus. Dėl to jau ne kartą turėjo problemų. Tad suprato, kad geriau iš viso nesikišti. Kate apsisuko ir kuo tyliau pasitraukė nuo jų. Kai nutolo pakankamai, kad anie jos nebegirdėtų, moteris paspartino žingsnį ir galiausiai paliko parką.
-
Kol už ministerijos langų krito riebios snaigės iš apsiniaukusio dangaus, Melisa drybsojo savo fotelyje. Šviesi suknelė šįkart buvo pakeista į tamsios spalvos sijoną ir ryškiai raudoną megztinį. Tingiai atsistojusi nusikabino nuo pakabos iš pažiūros juodą, tačiau saulės šviesoje - tamsiai žalią paltą, kuris siekė jos kelius ir buvo trumpesnis už sijoną.
Išbildėjusi iš ministerijos patraukė Londono centro link, tiksliau, jo parko. Ugninės garbanos jau buvo paskendusio sniege, skruostai greit įraudo. Mergina paslėpė savo rankas kumštinėse pirštinėse, kurias nugvelbė iš močiutės. Smaragdinių akių savininkė jau tokia buvo, mėgo močiutės daiktus.
Patekusi į parką akis nukreipė į kalėdines dekoracijas. Gražu. Ir labai labai jauku. Bet šalta. O taip, labai šalta. Raudonplaukė ramiai žingsniavo takeliu palikdama už savęs pėdsakus. Būtų taip žingsniavus ir toliau, tačiau iš priekio, link jos bėgo auksaspalvis šuo, kuris nubloškė merginą ant sniego. Šalto, šlapio sniego.
- Tu gal visai nupušai?- sniege skęstanti Melisa pažvelgė į šunį, kuris tik pasipurtė ir sulojo.
-
Dylanas jau beveik metus, o gal ir metus, apsiprato gyventi žiobarų pasaulyje. Visgi, gyvenimas Londone neleido jam pamiršti ir burtininko prigimties, o tuo labiau, kad praeities neištrinsi. Nebent jis sugalvotų visus pažįstamus apkerėti užmaršties kerais, tačiau buvo per daug tingus, kad tuo užsiimtų.
Tądien jis vedžiojo Marselį parke. Ilgesnis pasivaikščiojimas galėjo padidinti tikimybę, kad mylimas augintinis duos šeimininkui ramybės bent pusdienį. Tereikėjo iškrauti šuns energijos sankaupas. Dylanas šyptelėjo. Viena ranka striukės kišenėj, kita laikė pavadėlį. Žemiška atmosfera kūrė jaukumo jausmą, o vaikinas akimirką susimąstė apie pusseserę. Net nuliūdo, kad nutraukė visus ryšius su ja.
Kažkur iš kairės pasirodė šešėlis. Siluetas. Marselis truktelėjo pavadį bei išsitempė. Tyliai amtelėjo.
- Marseli, viskas gee...- ties šiais žodžiais šuo pasileido pirmyn itin staigiai ir iš visų jėgų, o Dylanas jo nenulaikė.
- Marseli!
Jis dar bandė šaukti šuns vardą pavymui, bet Marseliui visiškai nerūpėjo. Dylanui teko leistis bėgte paskui šunį. Vaikinas pagreitino tempą pastebėjęs, kad šuo kažką nuvertė.
- Marseli! - tarstelėjo piktai, pakėlęs pavadį nuo ledinio sniego.
- Atsiprašau, - pažvelgė į nuverstąjį, kuris, pasirodo, buvo mergina, - paprastai jis taip nesielgia. Turbūt pagalvojo, kad kilo pavojus ir atsibudo gynybinis instinktas, - ištiesė ranką norėdamas padėti atsistoti nelaimėlei.
-
Mielas auksaspalvis šiuo metu garbanei nebuvo mielas. Ji tik valėsi nuo savo veido sniegą ir traukė plaukus tiek iš akių, tiek iš burnos. Pažvelgė į šuns šeimininką.
- Tai sakai Marselis,- suburbėjo.- Kokia ironija, aš bandau pavojus naikint, o tas galvoja, kad pavojus esu aš,- murmėjo sau po nosimi.
Galiausiai suėmė vaikino ranką, ištiestą merginai. Melisa atsikėlė, vėl stovėjo ant kojų. Nusipurtė sniego likučius nuo palto, pasipureno plaukus.
- Dėkoju ir nieko tokio. Viskas gerai, ne pirmas kartais, kai esu pargriaunama šuns,- ir ne tik.
Ministerijos darbuotoja net nežinojo, ką daugiau ir sakyti melsvų akių savininkui. Prisistatyti? Galbūt. Kuku, aš Melisa. Aš Melisa Keyes, dirbu ministerijoje? O ne, skamba lyg būčiau senutė.
- Kuku, aš Melisa,- draugiškai šyptelėjo prieplaukėlė.- O tu kas toks? Ar man tave vadinti Marselio tėvuku?- išrietė antakį. Ne paslaptis, jog mergina buvo kuoktelėjus, tikrai ne. Ir tai net neturėjo atrodyti ar skambėti keistai. Tai buvo tiesiog Melisiška.
-
Štai ir atėjo ilgai lauktos nors ir trumpos Megan atostogos. Taigi ji nusprendė, kad neverta sėdėti Hogvarste ir nusprendė apsilankyti Londone ir apžiūrėti įvairias vietoves. Užsuko į daug krautuvėlio ir nusipirko keletą nereikšmingų dalykėlių. Megan vaikščiodoma miesto gatvėmės užmatė mielą Londono parkelį, taigi nusprendė tenais nueiti ir truputį apsižvalgyti. Parkelis buvo lyg magiškas jis kažkuo Megan tiesiog užbūrė, ji netgi pai nesuprato kas...? Tai buvo viena iš nuostabiausių jos matytų vietovių. Megan apėjus trečdalį parkelio, pamatė vežimėlį kuris pardavinėjo visokiausius ledus, nuėjus Megan nusipirko mėtinių ledų su škalado gabaliukais. Nusipirkusi susirado nežuimta suolelį atsisėdo ir pradėjo svajoti, kaip čia smagu ir nuostabu kokios apylinkės kokie medžiai jai atrodė kad medžiai šnekasi su Megan jautėsi lyg būtų įžengusi į pasakų šalį kur visos svajonės tampa realybe. Praėjo geras pusdienis ir Megan susprato, kad jau artėjas vakaras todėl nusprendė grįžti namo...
-
Gabrielė greitu žingsniu, plėvesuodama tamsiai mėlyno apsiausto skvernais, išsirovė iš Magijos Ministerijos tiesiai į Londono centrą, ir nesižvalgydama patraukė į parko pusę. Darbo diena buvo sunki, o trupinėlis gamtos po tamsių, nuobodžių Magijos Ministerijos sienų ir daugybės visur skubančių žmonių bei pavaldinių, kurie, rodos, kartais nelabai suvokia, kas jiems sakoma, trupinėlis gamtos turėtų būti tikra atgaiva. Nesvarbu, kad Londono gamta - apgailėtina. Keli medžiai, vos įstengiantys žaliuoti tokiame užterštame ore. Gabrielė visad manė, kad žiobarai galėtų paskubėti ir išrasti keliavimo oru ekvivalentą sau, vietoj to, kad terštų orą ir nuotaikas savo birzgiančiomis metalinėmis dėžutėmis.
Šitokias niūrias mintis laikydama savo šviesioj galvoj, Gabrielė Devertes ((net aš pati nebesivarginu tos mandros e dėliot) atžingsniavo į parką. Kaip visad, nuo skubraus ėjimo ir nevienodo ilgio kojų, paskaudo kairiąją. Nenuėjusi labai gilyn į parką, Gabrielė susirado tuščią suolelį ir ant jo suglebo. Čiulbėjo paukščiukai, parke buvo mažai žmonių, pamažu temo. Moteris negalėjo patikėti savim, kad ir vėl praleido užsidariusi savo kabinete šitiek laiko. Svarstė, kad reikėtų iš ministro, to jaunučio ministro, su kurio tėvu kadaise mokėsi, pareikalauti pakelti atlyginimą.
-
Iš Jeffter'io sekamos moters ėjimo tempo galėjai manyti, kad ši kažkur labai skuba. Ar taip ir buvo, ar iš tiesų tai buvo įprasti jos pasivaikščiojimo greičiai, tai žinoti galėjo tik ji pati. Jai iš paskos einantis vaikinas nuo jos neatsiliko. Išėjus į Londono gatves magas neskubėjo susistabdyti Magijos ministerijos darbuotojos, tikėdamasis, jog jie pasieks vietą, kurioje bus bent šiek tiek mažiau žmonių.
Netruko, kai mėlynapsiaustė ir juodaplaukis atsidūrė parke, kuriame galėjai pamatyti tik vieną kitą žmogų. Bečiulbant medžiuose įsitaisiusiems paukščiams Edgar'as jau ruošėsi šūktelėti moters pavardę tam, kad atkreiptų jos dėmesį. Visgi to daryti neprireikė, nes sekama burtininkė nusprendė prisėsti ant vieno iš parko suoliukų. Tuomet jaunuolis jau nebeskubėdamas priėjo prie jos.
- Labas vakaras, ponia. Taip bėgote, kad net prireikė poilsio?- su šypsniu veide paklausė buvęs Hogvartso moksleivis.
- Turbūt esate pavargusi po darbo dienos, tačiau gal galėčiau jus sutrukdyti?- mūvintis juodą pirštinę ant savo dešiniosios rankos animagas supratingai teiravosi įsmeigęs savo žalias akis į vyresnę už save moterį.
-
Nepraėjo nė penkios minutės, o prie Gabrielės jau prisistatė nepažįstamas, niekad akyse neregėtas asmuo, ir baisiausiai mandagiai kreipėsi į ją, sakydamas "ponia". Šiaip jau moteris niekad nesijautė esanti ponia, toli gražu. Su savo nuolat rašaluotais pirštais, susiglamžiusiu apsiaustu ir iš mados seniausiai išėjusiais batais bei nešvariais plaukais? Ji nė iš tolo nepriminė gerbtinos damos. Tad išgirdus būtent tokį kreipinį, Gabrielės Devertes antakiai šovė aukštyn, o lūpose akimirką sužaidė šypsenėlė, tačiau niekaip kitaip ji neparodė, kad toks kreipimasis mažumėlę pralinksmino.
Pirmąjį komentąrą apie bėgsmus ir poilsį suanglėjusi prancūzė nuleido negirdomis. Nemanė, kad verta kaip nors reaguoti, o juk galėjo imti ir netyčia įsižeisti, pamaniusi, kad iš jos subtiliai tyčiojasi. Juk burtininkė tikrai gali pasirodyti jau nebe pirmos jaunystės esanti. Nesvarbu, kad jautėsi esanti pačiam savo jėgų žydėjime. Šyptelėjo ir atsakė į užduotą klausimą:
- Taip, prašau, sutrukdykite, - mirktelėjo abiem akimis ir vylėsi, kad šis nematytas jaunuolis ilgai neužtruks.
-
Moters veide galėjai pastebėti nuostabą, kuri kilo vos tik Edgar'as prie jos priėjo. Ar ji nustebo dėl kreipimosi į ją, ar dėl to, jog išvydo nepažįstamą veidą prieš save, ar dėl ko kito, vaikinas negalėjo pasakyti. Iš tiesų net nesistengė apie tai galvoti. Tamsiaplaukiui kur kas svarbesnis buvo tas atsakymas, kurį jis išgirdo.
- Ką žinote apie nutikusius įvykius Godriko Dauboje per pastaruosius kelerius metus, kurie yra susiję su nežmoniškomis būtybėmis?- rimtu veidu iš pradžių paklausė Jeffter'is. Šis klausimas nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurios burtininkui buvo reikalinga ketvirtojo magijos ministerijos lygio vadovė, tačiau jam buvo įdomu sužinoti ar bent keletas įvykių buvo užfiksuoti, ar viskas tiesiog buvo nutylėta. Pats Edgar'as buvo labiau linkęs tikėti pastaruoju variantu.
Silpnam vėjui pakedenus juodus buvusio Hogvartso apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus plaukus, šis atitraukė akis nuo sėdinčios moters ir pakėlė jas į dangų, kurį jau glemžėsi tamsa. Ilgai į jį ne vėpsojo, užmetė akis tik kelioms sekundėms, po kurių vėl žvelgė į Gabriellę.
-
Klausimas buvo mažų mažiausiai keistas. Reikalaujantis įslaptintos, viešumai ir žmonėms menkai prieinamos informacijos. Gabrielė abejojo, ar apskritai dar kas nors ministerijoje, be jos pačios, aukšto rango ketvirtojo skyriaus darbuotojų ir magijos ministro, galėjo žinoti tokią informaciją. Be abejo, išskyrus tuos, kuriuos taip vadinami "įvykiai" tiesiogiai palietė. Bet šiems buvo liepta nekalbėti, laikyti liežuvį už dantų ir tylėt kaip pelėms po šluota, už krosnies ir.. na... kaip negyvoms pelėms. Jeigu jau lyginame su pelėmis.
Gabrielė turėjo šiokį tokį nuotuokį, kodėl informaciją atsisakoma viešinti - vilkolakiai ir vampyrai vis dėl to yra magiškosios visuomenės mažumos, tam tikra prasme saugomos įstatymų. O kai mažumos prisidirba, į jas natūraliai nukreipiamas didžiosios visuomenės dalies pyktis. Skandalingi straipsniai Magijos žiniose galėtų lengvai pakurstyti smurtą ir neapykantą. Iš visų pusių visiems. Niekas nenorėjo karo.
Tačiau burtininkė turėjo nuojautą, kad tai nebuvo vienintelė priežastis. Manė, kad jaunasis von Sjuardas, jos vienintelis bosas, seno draugelio, kurio nematė kokį pusšimtį metų, sūnus, bus prisidėjęs prie tokio jos įtarimo. Nežinojo, negalėjo pasakyti, kodėl jai taip atrodo, tačiau vien atrodymo užteko, kad būtų pasiryžusi išsiaiškinti visą tikrą informaciją.
Gabrielė šyptelėjo jos atsakymo laukiančiam burtininkui. Nujautė, kur link šis trauks, gavęs atsakymą. Nutarė šiek tiek pasilinksminti - galbūt pakeliui pasitaikys progų gauti sau asmeninės naudos. Jos atlyginimas, vis dėlto, buvo per mažas, kad įtikintų slaptą informaciją pasilaikyti sau.
Burtininkės akyse akimirką žybtelėjo sukta ugnelė. Ji nusišypsojo dantimis, sukryžiavo savo kreivas kojas ir su linksmumo gaidele balse tarė:
- Ko gero, žinau daugiau, nei tu. Daugiau, nei bet kas kitas, - išskyrus magijos ministrą ir dar kelis asmenis, žinoma. Bet buvo visai nebūtina taip sakyti. Susigadintų intriga.
-
Gal tu legilimantė? vaikinas savo galvoje uždavė klausimą moteriai, kuri šyptelėjusi nesiskubino pateikti atsakymo. Ne veltui juodaplaukis ir pamanė, jog šioji galimai bando savarankiškai iš anksto išsiaiškinti kokiais tikslais prie jos jis priėjo. Aišku, ministerijos darbuotojos lindimas į Jeffter'io galvą būtų buvę ne tai, ko buvęs Grifų Gūžtos atstovas tikėjosi. Jis net prieš eidamas į Magijos ministeriją nesusimąstė, jog jam reikalingas ketvirtojo lygio vadovas gali turėti minčių skaitymo galią. Vis dėl to atrodo tokio gebėjimo Dévertes neturėjo. Arba jį nusprendė nuslėpti.
Mėlynapsiaustės atsakymas nelabai patiko Edgar'ui. Ne dėl to, kad jis buvo pateiktas kiek pasipūtėliškai, bet dėl pačios jo esmės, jei tik ji nebuvo melaginga.
- Žinote tiek daug, o nieko nesiimate?- jaunuolis kilstelėjo dešinįjį antakį kiek aukščiau, - Bet ar ko daugiau reiktų tikėtis iš ministerijos..,- ironiškai, tačiau nežymiai šyptelėjęs nudelbė akis į žemę. Galvojo teirautis pačios burtininkės rasės, bet to nedarė. Jei viskas eis sklandžiai šis klausimas sukeltų per daug papildomų klausimų ar kokių nors įtarimų, ko magui nereikėjo. Aišku, tų visokių klausimų ir neaiškumų galėjo sukelti ir kitas, žaliaakio jau paruoštas, klausimas. Galbūt labiau prašymas nei klausimas. Bet jis jau buvo reikalingas, jis buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sekama dabartinė animago pašnekovė.
- Ar galėtumėte man atsiųsti sąrašą su nežmogiškos rasės atstovų adresais?- mandagiai perėjo prie esmės Edgar'as.
-
Gabrielės antakiai šovė aukštyn, beveik pasitraukė nuo kaktos, ji išpūtė mėlynas savo akis ir įsistebeilijo į jaunuolį. Gal ir galėjo nuspėti, kad šis dega slapta neapykanta ministerijai ir jos neveiklumui, tačiau nesitikėjo, kad šis ims ir pareikš savo nepasitenkinimą taip atvirai. Toks atviras pareiškimas nustebino, tačiau negalėjo sakyti, kad nepritaria. Žinoma, ministerijos neveiklumas ir jai, vidinei ministerijos narei, šiek tiek tampė nervus, bet nepasakytum, kad ji jautėsi esanti pakankamoje galios pozicijoje, kad eitų prieš ministrą ir visas kitas valdžias. Galų gale, jai patiko turėti šiokį tokį stabilumą gyvenime, ir tie vargani keli galeonai per mėnesį užtikrino sumokėtą nuomą, padevėto apsiausto įsigijimą prireikus ir šiaip padorų išgyvenimą žiobariškame Londone. Ne, kol kas ji lėkti iš šiltos departamento vadovės kėdės nenorėjo.
Gabrielė patylėjo akimirką, svarstydama, ar kaip nors atsakyti į tokį truputį garbę ir orumą žeidžiantį klausimą, ar geriau nutylėti. Tačiau rasti sprendimo neteko, nes tuoj pat orą suvirpino kitas, daug atviresnis ir drąsesnis klausimas, matyt, pati šito keisto susitikimo esmė. Gabrielės antakiai jau nebeturėjo vietos kilti, tad juos nuleido ir įsistebeilijo į medį kažkur jaunuoliui už nugaros. Sunėrė rankas ant krūtinės ir tyliai apsvarstė prašymą.
Adresai buvo asmeninė informacija. Velniai žino, ką šis įtartinas asmuo ketina daryti. Būti žiauriai nužudytam savo paties namuose ji niekam nelinkėjo. Gal tik pikčiausiam priešui. O priešų tarp tų asmenų ji neturėjo. Gabrielė mąstė, kad galbut šis prieš ją stovintis ir mandagiu balsu įslaptintos informacijos besiteiraujantis žmogus priklauso kokiai nors teroristų grupuotei ar panašiai. Laisva ranka atiduoti duomenų ji negalėjo. Bet galbūt galėjo atiduoti už tam tikrą užmokestį.
Moteris atsisuko į laukiantį vyrą. Įsižiūrėjo į šio veidą, tiriančiu žvilgsniu nužvelgė nuo galvos iki kojų. Kietai suspaudė lūpas ir atsistojo. Nebuvo aukšto ūgio, bet galėjo būti gąsdinanti, kai norėjo. Bent jau pati taip manė, o kaip ten buvo iš tiesų, težino vėjas ir žolytė.
- O kas man už tai? - paklausė kietu balsu, žaismingos gaidelės nelikę nei kvapo. - Ir kam tau jų reikia? - pridūrė.
-
Veido išraiška, kurią matė žalios akys, bylojo, kad moterį nustebino jauno burtininko nuomonė apie magijos ministeriją. Į tą nuomonę ji jokio atsakymo nepateikė, kas tik dar labiau juodaplaukį vertė manyti, jog jis yra teisus.
Edgar'as nė nekrustelėjo, kai ministerijos darbuotoja pakilo nuo suolo. Regis, net jos veidas surimtėjo. Na, bet tikriausiai kitaip nelabai ir galėtų būti, kai užimi tokį postą ministerijoje, kaip Dévertes postas, ir išgirsti tokį prašymą, kurį pateikė tamsiaplaukis. Buvęs Hogvartso moksleivis kol kas laukė. Laukė arba pamokėlės apie duomenis, kurių nėra galima duoti kitiems, arba teigiamo atsakymo. Pastarajam, žinoma, davė mažiau šansų. Ir bent kol kas nebuvo nei jokių pamokėlių, nei jokių teigiamų atsakymų. Burtininkė buvo nusiteikusi pasiderėti, tik neaišku kiek rimtai ji galvojo apie tas derybas. Vaikino vienas lūpų kampas kilstelėjo į viršų Gabriellei pasiteiravus apie naudą jai už suteiktą informaciją. Aišku, Jeffter`is neturėjo jai ko pasiūlyti. Nors nežinia ko jai reikėjo.
- Nemanau, jog galėčiau ką nors jums pasiūlyti,- tiesiai šviesiai pasakė Edgar'as. Galėjo mėginti pasakyti, jog galbūt ji ir jos šeima galės jaustis saugesnė, bet tai būtų tik teoriškai, nes nežinia su kuo ir kur gali tekti jai ir jos šeimai susitikti. Be to niekas negarantavo, jog ji nepriklauso kitos rasės būtybių grupei. Bet kažin ar mėgintų derėtis jei būtų ne žmogus. Tiesą pasakius čia galėjo būti ne vienas ir ne du variantai, bet į juos apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas nesigilino.
- Tam, jog padėtume skriaudžiamiems,- neišsiplėtė magas atsakydamas ir į tai, kam jam ta informacija reikalinga. Juolab jis ne itin ir norėjo, kad kas nors detaliai žinotų jo planus.
-
Abu atsakymai Gabrielei nepatiko. Labai nepatiko. Ji atsiduso, susikišo ranką į apsiausto kišenę ir užvertė akis į dangų. Plikos medžių šakos tingiai lingavo vėjyje, virš burtininkų galvų praskrido vienšas žvirblis. Gabrielė bandė sumąstyti, ar verta bandyti išpešti ką nors daugiau. Turbūt ne. Norėjo pasakyti jam, išrėžti, kad informacijos gavimo sąlygas nustato ji, būdama informacijos turėtoja. Norėjo pranešti, kad tokiu atveju atvirumas ir pasitikėjimas savo tiekėju yra rekomenduotinas. Bet nemanė, kad tai būtų atnešę kokios nors naudos. Nepažinojo šito keisto burtininko, bet nuo jo ėjo kažkoks nemielas virbalas. Kažkoks priešiškumas sklido. Gabrielė nesuprato.
Burtininkė dar kartą atsiduso. Pirštai kišenėje užčiuopė kelis sidabrinius siklius, batraištį ir suglamžytą popierėlį. Derėtis turėtų ne ji. Jeigu jaunuolis neturi ko jai pasiūlyti mainais, pokalbis baigtas. O jeigu jam mirtinai reikia to sąrašo, ką nors sugalvos. Nors ji labai smarkiai abejojo, ar dar iš ko nors galėtų jį gauti. Vis dėlto, ne veltui tai buvo įslaptinta informacija, vadinasi, akylai saugoma dieną naktį. Gabrielė pasukiojo tarp pirštų batraištį. Galiausiai vyptelėjo jos ramų vakarą parke sutrukdžiusiam jaunuoliui.
- Tuomet niekuo negaliu padėti, - tarė ir pasisuko link išėjimo iš parko. Nesistengė žingsniuoti greitai, o labai greitai to daryti neleido ir skirtingi kojų ilgiai. Visai negrakščiai, tačiau užtikrintai ir lyg su kokia slapta galia žingsnyje, ji patraukė keliuku, vedančiu iš parko.
-
Edgar'ui moteris stovinti priešais jį atrodė kiek keistoka. Po kiekvieno klausimo ji padarydavo tam tikrą pauzę. Jaunuolis, nors ir neužtikrintai, bet jau spėjo atmesti galimybę, kad Gabriellė naudojasi legilimantija. Ieškodamas kitokio paaiškinimo, tuo momentu, kol laukdavo atsakymo, jis pagalvodavo, kad galbūt Magijos ministerijos atstovės galva prigrūsta įvairiausių minčių, kurias reikėjo sudėlioti į tinkamas vietas, arba, jog galbūt ji yra tiesiog linkusi užsisvajoti.
Ir pagaliau vėl sulauktas atsakymas. Dar labiau nepatiko, kad ši susiruošė eiti toliau savais keliais. Gal burtininkei tamsiaplaukis pasirodė kiek bauginančiai su savo tokiais prašymais, nors pats Jeffter'is joje jos neįžvelgė. Ir ką gi daryti dabar? sekundėlei susimąstė animagas ir galiausiai sparčiu žingsniu patraukė link Gabriellės. Buvo kilusi mintis panaudoti nedovanotinus kerus, galinčius užvaldyti kitą būtybę, tačiau jaunuolis kol kas dar susilaikė ir nenukreipė kerų į už save vyresnę moterį iš už jos nugaros.
- Tai gal pateiksite savo reikalavimus, ponia?- vos tik spėjo susilyginti su Dévertes, Edgar'as išsyk uždavė klausimą. Jis vis dar gražiuoju būdu bandė gauti tai, ko jam reikėjo.
-
Jaunuolis ją pasivijo. Ryškiai neketino taip lengvai paleisti virvės, siejančios jį su gyvenimu. Na, gal ir nebuvo taip viskas dramatiška, tačiau vis dėlto Gabrielės saugoma informacija turėjo šiokios tokios vertės. O galbūt jis tiesiog labai nenorėjo bandyti informacijos išgauti kitais būdais. Kas ten žino.
Gabrielė sustojo ir atsisuko į vyrą. Įkvėpė, įsistebeilijo į jo žalias akis.
-Kaip apgalvota iš tavo pusės pasiteirauti, kokią kainą siūlau aš, - šyptelėjo, ir nepasakysi, ar nuoširdžiai, ar pajuokdama. - Informacija, vis dėlto, kainuoja.
Gabrielė kalbėjo ramiai. Išdėstė sąlygas. Akimirką perkratė visus ją galinčius dominti pasiūlymus. Galeonai, mirtina ištikimybė (ne, visai nevilioja. Nebent savo noru prisirištų prie jos kaip koks šunytis), apsauga. Nelabai sugalvojo, kokios apsaugos jai gali reikėti, nebent kad nedvejodamas apgintų nuo įtūžusio ministro, jeigu jam kada nors tektų sužinoti, kokią nesąmonę padarė. Ir vis dėl to, nenorėjo savo pasirinkimų atsakomybės perkelti kam kitam. Nebuvo tokia bjauri. Praėjo vos kelios sekundės. Gabrielė prabilo dar kartą:
- Paslauga. Būsi skolingas man paslaugą.
Taip, tokia kaina atrodė normaliausia. Atrodytų, kad žmogelis niekaip neįsipareigoja, bet ak, nežinia, ko Gabrielė gali iš jo pareikalauti. Moteris prisiminė, kad akademinės veiklos metais teko tyrinėti pasaulių ir visuomenių, kur paslaugų verslas buvo tai, kas stūmė civilizaciją (arba tam tikrus individus) į priekį. Žinoma, patikimumą užtikrino pasaulyje automatiškai visur sklandantys kerai, ko nebuvo čia. Tačiau kas jai trukdo pareikalauti amžinosios priesaikos ar kokio kito kero, užtikrinsiančio, kad jaunuolis, kurio vardo vis dar nežinojo, savo įsipareigojimų laikysis?
-
"Informacija kainuoja", štai tokio atsakymo šį kartą sulaukė vaikinas. Ir dabar jį gavo iš karto po to, kai uždavė klausimą. Daug pinigų jis neturėjo, todėl pasiūlyti jų kaip ir negalėjo, nebent moteris tenkintųsi keliais galeonais. Bet praėjo vos kelios sekundės ir Gabriellė patikslino savo norus.
- Man tinka,- kiek prisimerkdamas ir šyptelėdamas vos neišsyk atsakė Jeffter'is. Ne, tai nebuvo neapgalvotas sutikimas. Animagas puikiai suprato, kad bus skolingas nežinia ką. Vienintelis aiškus dalykas buvo tik tas, jog kažką turės padaryti, ko įsigeis prieš jį stovinti burtininkė. Tik čia klausimas ar ji sugebės kada nors susirasti jai skolingą jaunuolį.
- Tai jūs man gaunate sąrašą, o aš jums lieku skolingas paslaugą, į kurią neįtrauksime man svarbių žmonių?- atkišdamas savo dešinę pirštinėtą ranką truputėlį papildė susitarimo sąlygas. Taip padarė todėl, kad nerizikuotų tais, kas jam rūpi. Aišku, Edgar'as galėjo nutylėti tą sąlyga, kuri galėjo sukelti papildomų kliūčių derybose, ir vėliau jau elgtis pagal situaciją. Bet jis taip nepadarė, nenutylėjo dalyko, kuris galėtų sulaužyti susitarimą. Tamsiaplaukis nebuvo iš tų, kurie laužytų duotą žodį, todėl norėjo būti užtikrintas, jog kada nors prireikus jis galės įvykdyti susitarimą sudarytą su Magijos ministerijos ketvirtojo lygio darbuotoja.
-
Gabrielė nežymiai suirzo. Apie artimuosius ji neužsiminė, net nepagalvojo. Tačiau gana natūralu tai, kad žmogus nori apsaugoti jam svarbius asmenis, ypač tokioj situacijoj, kurioj nežinai, ką gali tekti padaryti. Moteris atsiduso. Pagalvojo, kad šį kartą leis tokius šposus, pražiūrės pro akis, nors paprastai griežtai atmesdavo tokį pirkėjų pageidavimą. Akimirką susimąstė, ar tik nesielgia pernelyg minkštaširdiškai, tačiau greitai nuvijo šią mintį šalin.
- Aš tau sąrašą, o tu man paslaugą, - patvirtino. - Neįtraukiant tau svarbių žmonių. - akimirką patylėjusi pridūrė pro mentaliai sukąstus dantis. Susitarimas pasiektas, tačiau tai dar nebuvo viskas. Gabrielė nebuvo linkusi nurašyti žmonių protinių sugebėjimų, tad pasiliko galimybę, kad ir šis vyras, stovintis priešais, nekvailas. Ji negalėjo leisti jam pabėgti niekaip neužtvirtinus susitarimo, o juk niekas daugiau jo nelaikytų pririšto prie pažado.
- Susitarimas turi būti sutvirtintas kerais, - pranešė. Nesulaužomai priesaikai jiems trūko trečio žmogaus, liudininko, be to, tai buvo gana ekstremalus būdas užtikrinti pažadų laikymasį. Tačiau Gabrielė nebuvo nupiepėlė, žinojo ir daugiau būdų.
- Galime sudaryti kraujo paktą arba magišką rišamąjį kontraktą. Kaip klientas, turi teisę rinktis.
Burtininkė apsiausto kišenėje pagraibė lazdelės, plunksnos ir pergamento skiautelės. Susiradusi šiuos, iš plaukų išsitraukė aštrų sidabrinį smeigtuką. Jeigu vyras pasirinks kraujo paktą, reikės kažkuo pradurti pirštą. Ji nutylėjo, kad neįsipareigoja atnešti teisingo sąrašo. Jeigu yra pastabus, pats apie tai užsimins, o jeigu ne - jo bėdos. Kita vertus, kam jai nešti neteisingą? Nei viena iš jame esančių būtybių nebuvo artima Gabrielei, kad rūpintųsi jų baigtimi.
Be to, visas šis reikalas ir taip labai greitai patapo anti-ministerišku.
-
Edgar'ui paspausti rankos moteris, regis, neketino. Tad trumpaplaukis tik nuleido ranką, kurią kuris laikas laikė iškėlęs. Bet nuleido ją šypteldamas, nes nepaisant rankos paspaudimo nebuvimo, Gabriellė sutiko su papildomomis sutarties sąlygomis.
- Ar aš atrodau toks nepatikimas?- dar labiau padidindamas šypseną savo veide paklausė burtininkas, kai mėlynapsiaustė pareiškė, jog reikės sudaryti sutartį, kad nei vienas neliktų apgautas. Žinoma, Jeffter'is prireikus neketino išsisukinėti nuo susitarimo, tačiau suprato ir Magijos ministerijos darbuotoją, kuri čia rizikavo likti be nieko, nes ji dar net nežinojo kokios jai tiksliai paslaugos prireiks.
- Tuomet sudarykime magiškąjį kontraktą,- tai buvo priimtiniausiai animagui, nes kraujo paktas kažkodėl jo tiesiog netraukė. Priimtiniausias variantas jam būtų buvęs nesulaužoma priesaika, tačiau tam būtų reikalingas trečias žmogus, kurio dabar nebuvo, o jį surasti būti papildomas laiko gaišimas. Be to, Edgar'as nelabai būtų norėjęs, jog šiame susitarime figuruotų dar ir trečias žmogus.
Žaliaakis apsidairė ir nieko nematydamas aplink išsitraukė savo burtų lazdelę, kuri bus reikalinga pasirašinėjant.
-
Gabrielė patenkinta išsišiepė. Daugiau jokio vargo su šiuo, o ir šiaip būtent šis reikalas nereikalavo itin didelio subtilumo ir didelių pastangų, kad būtų sutvarkytas. Į kliento, kaip ėmė vadinti jį savo galvoje, komentarą apie patikimumą nekreipė dėmesio. Neturėjo plaučių išaiškinti, kad pasitikėjimo klausimo išvis negali būti šitoj situacijoj, o ir būtų palaikęs ją nesuprantančia sarkazmo ar ironijos ar dar ten kokių panašaus pobūdžio juokų. Gabrielė tikrai nebuvo labai raštinga šitoj srity, tad nutylėjimas atrodė geriausia išeitis.
Ji pamosavo lazdele virš pergamento skiautės, kurią išsitraukė, po nosimi suburbėjo kerus. Pergamentas sušvito, kelias sekundes pašvytėjo ir vėl virto paprastu, kaip niekur nieko. Gabrielė ant vienos pusės lazdele išraitė savo vardą, o tada atkišo popieriuką klientui. Vos tik šis pasirašė, per nugarą nubėgo kerų šiurpuliukas. Viskas veikia.
Kažkur netoliese sučirškė žvirblis. Burtininkė akimirką apsidairė, rodos, buvo užmiršusi, kad yra parke. Aplink nebuvo žmonių, dangus jau tamsus. Nuovargis, dingęs tvarkant reikalus, sugrįžo, ji pajuto nemažą norą grįžti į savo nusmurgusį butą už kelių kvartalų.
Vėl pažvelgė į jaunuoli. Šyptelėjo.
- Buvo malonu turėti reikalų, - tarė. Mintimis jau keliavo namo.
-
Parke buvo ramu. Ten kur stoviniavo juodaplaukis su moterimi nebuvo žmonių, todėl švytintis pergamentas neturėjo patraukti kokio žiobaro dėmesio. Nors kažin ar tai labai atkreiptų dėmesį, juk kažkas švytinčio šiuolaikiniame žiobariškame pasaulyje nėra kažkokia didelė naujovė, nebent jau kas nors mėgintų aiškintis viską analizuodamas iš itin arti.
Jeffter'is lengvai mostelėjo priešais atkištą lapą savo burtų lazdele. Vaikino kūno perėjo neįprastas jausmas. Magiškoji sutartis buvo sudaryta.
- Man taip pat,- šyptelėjo žaliaakis įsidėdamas savo lazdelę atgal į kišenę. Tuomet priminė burtininkei ir adresą, kuriuo ši rytoj po pietų turėtų atsiųsti jam pelėdą, nešiną sąrašu su nežmoniškų būtybių adresais. Duotas adresas buvo ne jo namų. Adresas buvo Godriko Dauboje esančio negyvenamo namo. Savo gyvenamosios vietos jaunuolis neketino atskleisti.
- Taip pat, ponia, galbūt galėsite dar rytoj perduoti ministrui žinutę, jog kitą šeštadienį jis ateitų į jo miestelio miškelį netoli kavinės? Jei, žinoma, jį domina susitikimas su Edgar'u,- švelniai šyptelėjęs jaunas magas apsisuko ir palinkėjęs Dévertes gero vakaro bei atsiprašęs už sutrukdymą nužingsniavo parko išėjimo link džiaugdamasis, jog pavyko dėl visko susitarti be didesnių nesklandumų.
-
Praėjus nežinia kiek laiko, galbūt netgi metams... Mergaitė pagaliau išlindo iš savo landynės, dar kitaip vadinamos butu, į žiobarų pasaulį taip sakant - pasižmonėti. Neaišku, kas jai buvo, atrodo, panelė jau planavo ir svarbiems žmonėms parašyti ir galbūt net su jais susitikti, o tada lyg būtų užkerėta viską pametė. Nė nepastebėjo, kaip užsirakino savo mažam urvely, išeidavo tik valgyt nusipirkt, nors ir valgė mažokai.
Elridės mylimas drakonas jau visiškai pasiuto, šeimininkė jį aplankydavo retai, mat dienų dienas drybsojo lovoje ar žiūrėjo kažkokias neaiškias žiobarų fantazijas dar vadinamas serialo vardu. Keista, bet tai jai patiko, mat nelabai ką daugiau norėjosi veikti. Vėliau pradingo noras ir egzistuoti, bet kažkaip... Mergina bijojo tokios minties. Nesinorėjo grįžti n metų atgal... Gal dešimt? O gal mažiau?
Taip, Elridė nebežinojo kiek metų praėjo nuo to laiko, kai ji baigė mokyklą. Žinoma, ji galėjo suskaičiuoti, kiek laiko dirbo, kiek ne, bet net ir tokių dalykų neatsiminė. Net suvokimo, kodėl paliko ministeriją, mergina neturėjo. Gal atsibodo? Gal pavargo? O gal nebematė esmės? Neaišku. Viskas jai dabar atrodė pilkšva ir vienoda.
Įžengus į parko teritoriją Elridė ėmė svarstyti, ar kada yra buvusi šioje vietoje? Po ilgo poilsio smegenims net ir toks paprastas klausimas privertė jas įsitempti ir gerokai pasistengti, tačiau užslėptuose stalčiuose nieko gero nebuvo rasta, regis, parke mergina lankosi pirmą kartą. Na ir puiku, susipažins su aplinka, kuri nebuvo taip toli nuo baltapūkės landynės.
Lėtai tipendama neaišku kur vedančiu takeliu mergina pakišo nosį po šiltu šaliku, kad būtų šilčiau. Iš vaizdo buvo sunku suprasti, koks metų laikas dabar yra, o juo labiau kelinta diena... Parke žmonių buvo tikrai mažai, gal mergina per kokią ypatingą dieną iškeliavo iš savo gūžtos? Nesuprasi, Londone oras, rodos, vis tiek visada toks pat. Ar žiema, ar vasara, vis tiek lis kaip duše paleidus visą pajėgumą. Na, bent pliusas, kad Elridė pasirinko dieną, kai buvo pakankamai giedra, nors vėjelis kaskart pasismarkaudavo. Jei pridėtų dar truputį jėgos tai žiū, mergaičiukė ir nuskris kartu su juo.
Ramiai tipendama parku baltapūkė pastebėjo gan gražiai sutvarkytą tvenkinį prie kurio ir patraukė. Visgi, vanduo turėjo kažkokį savitą grožį dėl kurio į jį buvo galimą žiūrėti valandų valandas. Nors Elridė buvo tokioj būsenoj, kad ir į sieną kelias valandas pažiūrėti buvo įprasta...
Prisiartinusi prie vandens nužvelgė ramiai plaukiančius paukščius. Pavadinimą buvo sunku atsiminti, bet mergaitė žinojo, kad šiuos paukščius pažįsta, o ir dar vaikystėj vaikydavosi juos. Atsiminė ir tai, kad yra ir batono gabalą į vieną iš šių paukščių sviedusi, bet tada jau nebuvo geri reikalai... Tada jai teko bėgt, nes pasigirdo garsus klyksmas. Bet klyksmas visgi buvo ne nuo paukščių, o nuo piktų moterėlių aplink, kurios pyko, kad koks neišauklėtas vaikas, ką jis daro, kodėl jis elgiasi, kaip baisu! Nieko baisaus gi nenutiko, juolab, nesužeidė nieko, o dar ir pamaitino... Nu tik gal streso sukėlė truputėlį.
Dabar baltos duonos rankoje Elridė neturėjo, tad nieko ir šiems paukščiams padaryti negalėjo. Bet štai, neaišku, kas jiems susišvietė, kad tie paukščiai ėmė plaukti kranto link. Iš pradžių per daug nesureikšminusi mergina stebėjo, kas vyksta, dar užvertė galvą į dangų, kuriame vis daugėjo debesėlių.
O tada tie neaiškūs padarai išlipo į krantą ir ėmė judėti baltapūkės link. Mergina išsigando, ji nežinojo kaip elgtis, nes nežinojo, kas dėjosi tų paukščių galvoje. Gal ją norėjo suvalgyti? Gal šiaip snapais užžnaibyti? Elridė sustingusi žvelgė į lėtai artėjančius padarėlius, o tada pajautė dar didesnę baimę. Pati to nesuvokusi ji suriko ir ėmė atbulomis greit trauktis, o tie paukščiai, rodos, tyčia paspartino žingsnelius jos link.
-
Enolas persibraukė delnais veidą ir atsilošė kėdėje. Kabinete tūnojo jau nuo penktos ryto ir dirbo beveik be pertraukų, tik kas trejetą valandų pasimėgaudamas kava, kurią paprašyta kaip mat paruošdavo Vilė - gretimame kambarėly dirbanti senyva sekretorė.
Vaikiną jau ilgą laiką kamavo nemiga, o darbų vis daugėjo. Krūvos sutarčių, pastovus tėvo konkurentų lindimas, senų „draugų“ apsireiškimai su pagalbos siūlymais ir eilės kitų. Visa tai Enolą varė iš proto, o dar tai, kad kuo toliau, tuo Kristoferiui vis blogėjo, vaikiną dar labiau smukdė ir vertė jaustis visišku bejėgiu.
Juodaplaukis žvilgtelėjo pro langą ir galutinai nutarė - šiandien darbo jau gana, metas pailsėti, nes su tokiu krūviu tikrai nueis į kapus. Be to, juk penktadienis.
- Vile! - nesivargindamas pasinaudoti telefonu šūktelėjo sekretorę. Šioji kaip mat pasirodė. Rankose laikė kažin kokius popierius ir Enolas suprato, kad nenori nė žinoti, kas tenais. - Išeinu. Šiandien nebegrįšiu.
Vilkdamasis juodą, kelių nesiekiantį paltą pagalvojo, kad pastarosiomis dienomis Vilė darbe pasirodydavo gerokai anksčiau nei jai reikėjo ir išeidavo taip pat vėliau, nei privalėjo. Atsižvelgiant į jos amžių, moteriai toks krūvis galėjo būti per didelis.
- Rytojui svarbių darbų nėra, pasiimk laisvą dieną. - Tikrindamas, ar nepamiršo telefono ir piniginės, paskubom tarstelėjo. Kabineto sienos vis labiau slėgė. - Geros likusios dienos, - mostelėjo jai nespėjus nieko pasakyti ir niekieno nepastebėtas pasišalino iš pastato.
Nors ir kaip urzgė pilvas, tamsiaakis nesiskubino vėl užsidaryti, todėl patraukė į parką. Dar atsigręžęs žvilgtelėjo į restoraną ir atsidusęs taip, tarsi būtų nusimetęs baisią naštą, palengva nužingsniavo šaligatviu.
Londono parkas buvo vos už penkių minučių kelio, todėl jau netrukus dvidešimt penkerių metų jaunuolis sukiojosi tarp nuplikusių medžių. Iš kažin kokios moterėlės nusipirko lesalo antims, maloniai padėkojo ir tiesiu taikymu patraukė prie tvenkinio. Nors diena ir buvo giedra, žvarbus vėjas kėsinosi įsisukti į užantį ir susargdinti. Enolas juste juto, kad greitai gali pradėti lyti - danguje vienas po kito būriavosi debesėliai, - bet buvusiam grifiukui tas nelabai rūpėjo. Neketino ilgai užsibūti, nes kuo toliau, tuo labiau juto, kaip žarna kėsinasi suryti kitą.
Netrukus pasiekė tikslą. Nustebo pamatęs tiek mažai žmonių, bet jo dėmesį tuojau pat patraukė kažkokia mergina. Prie šios artėjo antys, o ji nuo jų it kokių žmogėdrų traukėsi atatupsta. Vaikinas kilstelėjo tamsų antakį ir nutarė nesikišti. Vis tik išgirdęs riksmą susidomėjęs pasuko galvą merginos pusėn. Šioji atrodė kaip reikiant išsigandusi.
Akimirką pamąstė ir patraukė baltaplaukės pusėn. Šioji jau buvo pasisukusi nugara į jį, todėl pasuko taip, kad matytųsi jai iš šono.
- Ar viskas gerai, panele? - mandagiai pasiteiravo. Vylėsi jos neišgąsdinsiąs.
-
Rodos, merginos riksmas šiek tiek sutrikdė paukščius, tačiau tai nė trupučio nesumažino juntamos baimės. Ji nežinojo kur dėtis, kažkaip būtų per daug gėda būt sulestai paprastų žiobariškų paukščių... Visgi, ji burtininkė, nors tokia jau ir burtininkė, kada paskutinį kartą praktikavosi kerus? Sunkoka atsiminti... Rodos, jos svajonė tapti viena geriausių burtininkių išnyko, o taip stengėsi ir mokėsi kol gyveno pas Edgara. Štai dabar net nežinojo, kur jis yra, kaip laikosi... Nors tiesą sakant, nebuvo metas jai mąstyti apie žmones, kai kinkos drebėjo nuo paukščių.
Tie padarai vis tiek krypavo merginos link, lyg ji turėtų kažkokio maisto jiems, bet, deja, Elridės rankos buvo tuščios, o smegenis užvaldžiusi baimė neleido susivokti, kad tie paukščiai jai nieko nepadarys. Dabar jie atrodė kaip didžiausi demonai. Kaip tos liepsnos, kurios kažkada palietė jos vargšus plaukus. Dabar jie buvo neaišku kokio ilgio, visai neprižiūrėti ir surišti į kažką, na, tiesą sakant, nelabai aišku į ką. Norėtųsi sakyti, kad kuodą, bet tuo pačiu nereikia...
Balsą netoliese baltapūkė išgirdo, tik smegenys neužfiksavo, kad tai, ką sakė nepažįstamas, buvo skirta jai. Tiesą sakant, nelabai ji ir dėmesio atkreipė, kaip pro vieną ausį įplaukė, taip pro kitą ir išplaukė. O Elridė jau nebegalėjo stovėti ir drebėti. Ji tiesiog metėsi į šoną ir bėgte nubėgo kuo toliau nuo tų prakeiktų paukščių. Ne, prie tvenkinio nebelįs, kol šie paukščiai egzistuos tol prie vandens ji nesiartins.
Tik žinoma, Elridė nebūtų Elride, jei jos bėgimas neužsibaigtų po kelių sekundžių. Ji trenkėsi į kažką, nors iš pradžių puikiai nesuprato, į ką. Mergina nuo smūgio šiek tiek atsitraukė, vis dėl to, daug ji nesvėrė, o ir per tiek laiko pas ją liko tik kaulai ir oda...
Galvodama, kad tai buvo medis baltapūkė be baimės garsiai nusikeikė.
-Godriko barzda... Sėkmė...-piktai sušvokštusi ji pakėlė akis ir išvydo visai nepažįstama žmogų, kuris visiškai nebuvo panašus į medį. Taip, panelytei labai sekėsi. Vargu, ar pirmą dieną ji norėjo sutikti kažką panašaus į žmogų, nors ir išėjo "pasižmonėti".
Dar didesnė baimė nei nuo tų paukščių persmelkė merginą, ją išmušė karštis. Ar ji dar moka kalbėti? Ar dar neišprotėjo nuo buvimo namuose? Ir kaip po velnių ji atrodo? Pabandžiusi nužvelgti save iš šalies Elridė pasišlykštėjo. Taip, puikus metas sutikti žmones, kai tavo rūbai ant tavęs kaip paprasčiausias užsimestas šiukšlių maišas. Viskas ką ji vilkėjo buvo juodi, per dideli jai rūbai. Mergaičiukė jautėsi gėdingai, bet suvokė, kad jei pabėgs bus dar bjauriau.
-Atleiskite... Nemačiau jūsų čia,-šiaip ne taip išveblenus atsakymą baltapūkės galvoje dingtelėjo mintis, kad visgi geriau jau būtų pasilikusi namie, kur ramu, kur nieks tavęs neliečia, kur gali būti kiek nori. Kur gali nusižudyti ir niekas nepastebės. O ne lauke, kur kažkokie paukščiai atrodo kaip žudikai ir vaikšto būtybės vadinamos žmonėmis...
-
Tamsiaplaukis nesulaukė merginos reakcijos ir pagalvojo, ar nereikėtų dar ko nors jai pasakyti. Tačiau nespėjo ilgai pasvarstyti, mat baltaplaukė staigiai atsisuko ir nieko nematydama pasileido į jo pusę. Vaikinas nespėjo net rankų ištraukti iš kišenių, ir mergina rėžėsi į jį. Enolas tik susvyravo, mat movė į jį jau ne su tokia baisinga jėga, kokios tikėjosi, o šit nepažįstamoji paėjėjo net kelis žingsnius atgal. Rudaakis žengė į priekį tikėdamasis sulaikyti ją, kad neparvirstų, bet keistoji panelė išsilaikė ant kojų ir dar riebiai nusikeikė. Jaunasis Wildwoodas susilaikė nepakėlęs antakio ir smalsiai pažvelgė į merginą. Šioji akivaizdžiai nė nesuprato, kad ką tik atsimušė į žmogų, todėl toliau keiksnojosi. Bet po akimirkos pakėlė galvą ir baltus jos skruostus nudažė skaistus raudonis. Praspoksojo vienas į kitą kelias sekundes, ir Enolas pagalvojo, kad gal nederėjo kištis į visą šitą reikalą.
Galiausiai nepažįstamoji prabilo, ir tamsiai rudų akių savininkui dingtelėjo, kad mergina kažin kokia išsigandusi ir visai nepratusi bendrauti.
- Menkniekis, - šyptelėjo ir numojo ranka. - Ar jums viskas gerai?
Šitas klausimas turėjo aprėpti ne tik ką tik įvykusią avariją, baimę paprasčiausioms, prie žmonių pripratusioms antims, bet ir tai, kad mergina atrodė tarsi niekada nemačiusi saulės ir visiškai atsiskyrusi nuo pasaulio.
Tiesą sakant, prieš mėnesį į sanatoriją išvažiavus tėvui Enolas visa galva paniro į restorano reikalus ir jau visiškai be tėvo pagalbos ėmėsi viso popierizmo. Jau net neatsiminė, ar vilkėjo ką normalesnio, nei tas judesius varžantis kostiumas, ar bendravo su kažkuo daugiau nei su sekretore ir visokiausiais, švelniai tariant, įkyriais verslo partneriais. Todėl ir pačiam dabar jau atrodė neįprasta kalbėtis su paprasčiausia mergina ir dar nepažįstama. Vis tik juodaplaukis pajuto nepaprastą norą atitrūkti nuo visko ir bent kartą nuo tada, kai buvo jau įtrauktas į tą dvokiantį verslo pasaulį, pabendrauti kad ir su niekada neregėta mergina.
Išsitraukė maišelį, pasėmė lesalo ir švystelėjo kiek toliau nuo merginos - kad atkrypuojančios antys jos vėl neišgąsdintų.
- Jos tenori lesalo, - šyptelėjo ir, kviesdamas pamaitinti paukščius, pakratė atkištą maišiuką. - Nenorit palesint?
-
Elridė jautėsi labai nejaukiai. Ji mintyse keiksnojo save kaip tik mokėjo. Regis, ir taip ilgai augintas įžūlumas dingo palikdamas drovumą tokiems atvejams kaip šis. Išgirdusi nepažįstamojo klausimą mergaičiukė kiek sukluso. Mažas vos pastebimas, skausmu pervertas, šypsnis sužibo jos veide. Įdomu, ar gali būti kažkas gerai merginai, kuri neaišku kiek laiko sėdėjo viena namuose, kuriai turbūt nučiuožė stogas ir kuri nė trupučio nesuvokia kur yra jai svarbūs žmonės ir tiesą sakant, nelabai suvokia ar dar kažkam rūpi? Žinoma, tokio atsakymo nepateiksi nepažįstamam žmogui į kurį atsitrenkei prieš kelias minutes, bet meluoti mergina jau seniai nebemokėjo.
-Nežinau...-žvilgtelėjusi į jai vis dar nežinomus paukščius Elridė susiraukė.-Šėtono vaikai,-nė nesupratusi, kad tai tarstelėjo balsu, mergaičiukė vėl atsisuko į vyriškį.
-Aš tikrai atsiprašau, nenorėjau į jus atsitrenkti,-dar kartą pareiškusi atsiprašymą baltapūkė vis dar jautė nemalonų jausmą. Gėda? Turbūt, bet buvo kažkas daugiau, mažas vidinis balselis besijuokiantis iš jos ir jos poelgių. Ką padarysi, vargu, ar šis balsas kažkada ją paliks, nebent Elridei pavyktų išsipjauti savo smegenis ir vis tiek gyventi. Tada gal.
Stebėdama nepažįstamojo veiksmus mergina kiek susidomėjo. Ji pasijautė kaip smalsi mažametė mergaitė, nors tiesą sakant, niekaip negalėjo pripažinti, kad jai jau daugiau nei dvidešimt... Neaišku net, kaip viskas atsitiko.
Elridė nenuleido akių į tą neaiškų lesalą ir vos matomai krūptelėjo nuo nepažįstamojo metimo. Nežinia, kas jai buvo, bet, rodos, kai kažkas aplinkoj sujuda mergaitei įsijungia savisaugos instinktas, lyg jaustų, kad artėja kažkas negero.
-Lesalo tai čia kaip žmogienos?-piktai prunkštelėjus mergaičiukė nužvelgė jai vis dar neaiškius paukščius. Galbūt jai tikrai nereikėjo užsidaryti savam pasauly? Kad nebūtų tokia atsilikusi. Bet ne... Šiltam kambarėlyje juk taip gera ir ramu, o ir kalbėti nereikia!
Išgirdusi pasiūlymą mergaitė susiraukė.
-Ne,-tvirtai atkirtusi jau po kelių sekundžių graibė maišelyje esantį lesalą nenuleisdama akių nuo tų paukščių, mat nepasitikėjo jais, ką gali žinoti, jei nusisuks ir vėl ją sugalvos pulti... Išėmusi mažą saujelę mergaitė geriau apžvelgė paukščių lesalą ir neaišku su kokiomis mintimis metė tolėliau nuo savęs. Metimas buvo tragiškas, ji kaltino vėją, kuris būtent tuo metu papūtė, bet nepripažino to, kad visiškai nebeturi jėgos. Ne, ji stipri moteriškė! Na, tiksliau, mergaitė, bet vis tiek stipri!
-Kaip jūs jas vadinat?-svarstydama ar žiobarai vadina kažkaip kitaip ir ignoruodama tai, kad nenutuokia net kaip burtininkai vadintų tokius paukščius, Elridė paklausė nepažįstamojo. Keista, kad jų pokalbis dar nesibaigė, o atrodo, panelytės taip bijo pokalbių, bet smalsumas, rodos, laimi.
-
Kuo toliau, tuo mergina Enolui atrodė vis keistesnė, tačiau rudaakis nutarė dar bent keletą minučių pabendrauti. Kad ir koks užkietėjęs intravertas buvo, žinojo, kad jei ir toliau bus užsidaręs nuo normalaus pasaulio, neabejotinai išprotės.
Tamsiaplaukis susidomėjęs kryptelėjo galvą. Baltaplaukė atrodė tikrai išmušta iš vėžių, sutrikusi ir lyg pasiklydusi tiek savy, tiek ir pačiame šiame parke. Jaunajam Wildwoodui dingtelėjo, kad, nors ir visiškai ne jo reikalas, teks pabuvoti su šia keistuole ir išsiaiškint, ar jai nereikia pagalbos. Gal net rimtesnės, nei šiaip pasipasakojimo pirmam sutiktam žmogui, kurio greičiausiai vėliau niekada nebeišvys.
Rudaakis tyliai prunkštelėjo išgirdęs, kaip mergina paprasčiausias antis išvadino bene demonais, tačiau greitai surimtėjo, mat šioji vėl ėmė atsiprašinėti.
- Sakiau, viskas gerai, nesukit galvos. Jokia žala nepadaryta, - šyptelėdamas patraukė pečiais ir vėl atsisuko į antis. Enolas nė neįsivaizdavo, kaip baltaplaukė pavadintų drakoną, jei net antys jai atrodė baisios. Būtent dėl to Wildwoodas ir abejojo, kad nepažįstamoji galėtų būti iš burtininkų pasaulio.
- Ne, - negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo iš šios vargšės merginos, tarstelėjo. - Čia ne žmogiena. Čia išvis ne mėsa. Čia paprasčiausios kruopos, kažkiek grūdų. Tiesiog normalus paukščių lesalas.
Vat dabar Enolui mergina atrodė kiek trenkta. Ji nebuvo vakar gimusi, bet, rodės, į pasaulį buvo išėjusi pirmą kartą. Arba pirmą kartą po labai ilgo laiko. Šitai kėlė vaikinui nerimą: ar tik kas nelaikė jos užrakintos? o gal ji serga amnezija ar dar kokiu biesu? Enolas aiškiai žinojo viena - neleis merginai vienai slampinėti po miestą. Nežinia, gal ji namų neberas. Netgi nebuvo aišku, ar ji ką nors valgiusi, nes buvo liekna kaip pagaliukas.
Wildwoodas aiškiai nesuprato, iš kur toks noras apsaugot kažkokią neaiškią londonietę, tačiau vėl žvilgtelėjęs į lesalą metančią merginą pajuto sugrįžtant skaudžius prisiminimus. Jeigu ji būtų kiek aukštesnė, kiek stipresnė, o pozyva spinduliuotų pasitikėjimą savimi…
Vaikinas pajuto ant kairės rankos besiilsinčios pintos apyrankės svorį. Nepažįstamoji per daug priminė tą, kuri prieš beveik aštuonerius metus atgulė poilsio. Jei tik Enolas būtų pasilikęs…
Ne, merginos tikrai nepaliks klaidžioti Londone, kol neįsitikins, kad jai viskas gerai.
Iš apmąstymų atbudo vėl išgirdęs merginos balsą. Tik po akimirkos suvokė klausimą ir, per daug nesvarstydamas, koks keistas tai buvo klausimas, atsakė:
- Antys. - Tarstelėjo ir nė pats nežinodamas, kodėl, pridūrė: - Su ryškesnių spalvų plunksnomis yra patinai, o su blankesnėmis - patelės. Tokios blankios spalvos padeda pasislėpti.
Enolas jautėsi kiek išplaukęs. Nežinojo, ką daryti toliau, tačiau reikėjo kažkaip išsiaiškinti, kodėl ji tokia… keista?
- Te, mestelkit dar. Patikinu - antys visai nepavojingos. - Ir atkišo maišelį. - Jūs čia pirmąsyk lankotės?
-
Jau šiek tiek nurimusi, bet vis tiek įtariai žvelgdama į antis mergina jas tyrinėjo. Nepažįstamojo pateikta informacija jai patiko. Bent truputį kažkas naujo, nors vargu, ar ji kažkur tai panaudos. Nebent tos antys kažkur buvo naudojamos... Na žinot, paukštiena tarp žiobarų populiari, o gal ir plunksnas kažkur naudoja, nors, tiesą sakant, Elridei tas nepatiktų. Kad ir kokie demoniški paukščiais, jų išnaudojimui ji nepritartų.
-Ar jos kažkur naudojamos... Ar šiaip gyvena?-visiškai nemąstydama kaip kvailai skamba baltapūkė nesiliovė klausinėjus, mat jai buvo per daug smalsu. O kiekvieną dieną paslaugus nepažįstamas nesimėto, turbūt kitas nepažįstamasis jau būtų ją pasiuntęs keliauti tolyn tolyn arba iškvietęs žiobarų beprotnamio atstovus.
-Pirma,-imdama dar lesalo tarstelėjo mergaitė.-Bet čia labai gražu, mieste nėra tiek daug gamtos kaip čia,-Elridė užsimojo ir vėl metė lesalą, šį kartą gavosi geriau, gal vis dėl to praeitą kartą vėjas tikrai sutrikdė jos metimą? O ir antys, regis, nebebuvo tokios grėsmingos. Ramiai mėgavosi savo skanėstais.
Taip. Skanėstai, mergina prisiminė, kad jos namie laukia didžiulis alkanas drakonas. Vargšiukas per tiek laiko negavo jokių skanėstų, o Elridė turbūt nė nepastebėjo, koks jis buvo sublogęs. Nors tiesą sakant, tas pats galioja ir jai...
-Klausyk...-geriau pamąsčiusi, kaip neskambėti kaip beprotei, mergina tęsė.-Kur čia pigiai mėsos galima gaut? Bet daug mėsos. Žalios,-nieko gero nesugalvodama Elridė tiesiog šovė kaip norėjo. Juk šiam vyrui ji jau seniausiai turėjo atrodyti kaip su nučiuožusiu stogu, dabar, turbūt, situacijos ji pabloginti negalės. Juolab, žiobarai naivus, neturėtų per daug dėmesio kreipti į keistus norus. Jei psichas tai psichas, nieko nepakeisi.
Panelytė dar spėjo permesti galvoje per savo likusius pinigus... Ar ji turi dar žiobariškų? Atrodo, santaupų nuo Magijos Ministerijos turėjo tiek daug, bet kiek tų paprastų pinigų...
-
Enolas tikėjosi sulauksiąs dar kokio klausimo. Ir nesuklydo. Kad ir kaip keista buvo kalbėtis su suaugusia mergina apie tokius elementarius dalykus, kuriuos išmano tikriausiai ir žiobarų pradinukai, jaunuolis juto, kad tokiu būdu bent kuriam laikui užsimirš restoraną užgriuvusius reikalus.
- Na, bent jau šių ančių žmonės nenaudoja niekam. Užtat kaimuose, kur esti ūkiai, arba šiaip kokiose nors fermose žmonės augina antis specialiai… e… maistui, - kiek sutrikęs užbaigė. Toks paprastas faktas jį išsakius balsu skambėjo baisiai nehumaniškai. Nejaukiai pasikasė sprandą. - Gal nedetalizuosiu.
Wildwoodas linktelėjo ir stebėjo, kaip mergina sviedžia lesalą it kamuolį. Susilaikė neprunkštelėjęs. Pagalvojo, kad reikėtų pamokyti baltaplaukę tiesiog lengvai paberti, o ne su visa jėga (kurios, regis, nepažįstamoji beveik neturėjo) mesti kuo toliau. Ir dar prieš vėją. Tik šįsyk, dėkui Merlinui, šis neišdykavo ir neišsklaidė lesalo.
- Mėsos? - kilstelėjo antakį vaikinas. Žinoma, pajuto ir tai, kad dingo mandagi veiksmažodžio forma, tačiau tai vaikinui nemaišė. Nors pats suabejojo, ar dar metas kreiptis į merginą tiesiog „tu“. - Daug? Jūs ką, drakoną auginat? - tarstelėjo ir pagalvojo, kad burtininkui tai gal ir neskambėtų kvailai, užtat žiobarui… - Atleiskit, leptelėjau niekus. Na, mėsos - daug ir žalios - galima gauti maisto prekių parduotuvėje. Tačiau, jei jūsų „daug“ reiškia tikrai daug, manau, galima rasti kokioje nors mėsinėje. Gal ir žinau, kur vieną rasti, bet bijau suklysti…
Enolas nuleidęs galvą ir stebėdamas savo juodus batelius - et, kaip buvo pasiilgęs paprasčiausių kedų - pasvarstė, kam gi šiai panelei reikėjo mėsos. Žinoma, gal ji norėjo tiesiog valgyti, bet daug?..
Vėl pakėlęs galvą įsispoksojo į sulysusį merginos veidą, vėliau į liaunas, baltutėles rankas. Neatrodė, kad ji išvis kažką valgytų, juolab to, ko dabar teiravosi. Todėl pagalvojo, kad gal gi čia visai nebloga proga pasiūlyti jai papietauti. Juk ir pats juto, kaip skrandys baigia suvirškinti pats save.
- O gal geriau papietaukime? - atsargiai pasiūlė. - Žarna žarną ryja.
-
-Fuj,-į nepažįstamojo žodžius tarstelėjo mergina ir susiraukė.-Vargši padarai...-dabar jau guosdama juos ji pagalvojo, kad gal metas tapt kokia nors įmantria vegane? Bent jau gyvūnų nekankintų, nors kas iš to. Vis tiek gyvūnus žudys ir iš jų mesą darysi. Būk tu vegans kiek nori, atsiras kažkas ir paskers vargšą antį, ar kiaulę, ar žmogų... Khem.
Elridė kiek pasimetė, kai vyriškis paminėjo drakoną. Taip, nelabai jauku, kai būtent tą jį daryti ir norėjo. Kaip turėtų reaguoti? Juk žiobarams išsiduoti negalima, nors... Vargu ar žiobaras apie drakoną galvotų, jiems toks gyvūnas yra per magiškas... Nebent prieš ją nestovėjo žiobaras. Mintis buvo labai paprasta, bet trikdė ją stipriai. Kaip jai viską išsiaiškinti? Galbūt kokį klausimą... O gal posakį pasakyti? Bet nieko gero mergaitė nesugalvojo.
-Na, man to reikėtų... Gal galėsite duoti bent koordinates ar adresą?- žiobarų parduotuvėse Elridė nesilankė. Neskaitont tos vienos prie jos namo, kur nuėjęs galėdavai rasti parūgusio pieno ir pašvinkusios mėsos, bet iš tikrųjų ten maisto galėdavai rasti ir jai to užteko.
Išgirstas pasiūlymas baltapūkę privertė pasimesti. Paskutinis apsilankymas kavinėje buvo taip seniai... O ir sekėsi ne per puikiausiai. Taip, kai kažkokia neaiški mergina prisėdo prie jos. Va ten tai buvo proto netekusi moteriškė, nors, regis, dabar Elridė nelabai nuo jos skyrėsi... Tik drąsos tiek neturėjo. Išvis pas merginą drąsos nebebuvo likę. Galbūt todėl ji ir išsigando tokio pasiūlymo? Keliauti kažkur su nepažįstamu. Bet vis dėl to. Maistas. O dar galimybė išsiaiškinti kas jis iš tikrųjų yra... Nors būdų mergina dar nebuvo sugalvojusi.
-Hm... Na, gal ir neatsisakyčiau...-nutylėdama tai, kad dieną nieko nevalgė Elridė išspaudė šypseną.-Kur norite keliauti? Aš nelabai lankausi tokiose vietose...-nepaminėdama to, kad pastaruosius metus, o gal netgi du, ji išvis niekur nesilankė, mergaitė įtemptai svarstė, kaip galėtų neišsiduoti ir patikrinti, ar šis nepažįstamasis yra burtininkas.
-
- Taigis... - slėpdamas šypseną numykė Enolas. Nors kalba ėjo apie rimtus dalykus, vis tik baltaplaukės leptelėtas pasibjaurėjimą reiškiantis žodelis sukėlė linksmo vaikiškumo įvaizdį. Regis, mergina visiškai savęs nevaržė. O ko gi varžytis prie žmogaus, kurio vėliau niekada ir nepamatysi?
Bet jaunuolis žinojo, kad vargiai galėtų tiek atsipalaiduoti, kad kalbėtų bet kaip ir apie bet ką. Neleido nei nešiojamas vardas, nei jau ilgus mėnesius jaučiama įtampa. Ne tik dėl darbo, bet ir dėl kažkieno jau ne vienerius metus nenuilstančio troškimo sužlugdyti visą Wildwoodų restoranų tinklą. Ir kuo toliau, tuo labiau Enolas juto, kad, jei nesuras to kenkėjo, per daugiausiai metelius viskas žlugs. Teks pripažinti, kad jaunojo Wildwoodo pečiai ne tokie stiprūs atlaikyti tokią naštą.
- Hm… Galiu nebent papasakoti, kur kas, tačiau būtų geriau, kad viską arba aprašyčiau, arba nubraižyčiau. - Patapšnojęs kišenes nusivylęs skėstelėjo rankomis. - Teks pasitikėti mano žodžiu, nebent pamėginčiau jus nuvesti. Arba pasiteirautume ko nors, kas tiksliai žino.
Kalbėdamas vaikinas apsižvalgė ir atsiduso. Žmonių aplinkui buvo vos vienas kitas, bet ir šie skubėjo susitraukę į savo paltus arba įbedę nosį į telefoną.
Danguje debesų buvo jau kaip mat pridaugėję, o oras tarsi apsunko. Enolo akys užkliuvo už tvenkinio. Šio paviršiuje matėsi, kad iš dangaus ką tik pradėjo kapsėti pavieniai vandens lašeliai.
Išgirdęs mažosios nepažįstamosios sutikimą, Enolas šyptelėjo, tik pilve nemaloniai suspazmavo skrandis. Išbarstęs likusį lesalą sugalvojo, kur galėtų nusivesti pašnekovę.
- Netoliese yra jauki kavinukė. Vos kelios minutės kelio. Pyragaičiai ten nepaprastai gardūs, patikėkit, - vėl nusišypsojo, tik plačiau. Mintys apie maistą kėlė nuotaiką. - Eime?
-
Mergina ėmė įtemptai mąstyti. Jo kišenės buvo tuščios, iš namų ji iškeliavo vos su keliomis monetomis ir daugiau niekuo. Ir tas monetas pasiėmė tik todėl, kad grįždama galėtų nusipirkti maisto. Ji nesitikėjo nei išsigąsti kažkokių gyvių, nei atsitrenkti į "medį".
-Na, tada turbūt jums teks paaukoti šiek tiek daugiau laiko man... Jei nesunku,-skubiai pridūrusi Elridė tikėjosi užtikrinti, kad nepažįstamasis negalvotų, kad nuo šios minutės jis tapo merginos vergu ir turės daryti viską, ko ji panorės. Juk Elridei net namų elfų buvo gaila, ypač Baubo, tai ką jau kalbėti apie žmogų vergą? Net ir ne tiesioginį vergą, net ir tokį, kuriuo yra tiesiog manipuliuojama. Negražu ir labai gerai. Į tokius galima ir kelis kerus palaidyt, aišku, neminėsime kokius.
Lengvi lašeliai palengva krentantys iš dangaus baltapūkę kiek pralinksmino. Lietaus ji nematė ilgai. Labai ilgai, mat darbas Ministerijoje nedavė daug laisvo laiko, o užsidariusi bute ji užsidangstė ir langus. Po tiek laiko netgi toks dalykas gali pralinksminti, nors, atrodo, tiek daug žmonių nekenčia lietaus ir paniūra, kai tik pajaučia kelis lašelius ant kaktos.
Elridė užvožė galvą į dangų ir visiškai pamiršusi, kad šalia jos yra žmogus išsižiojo. Tai nebuvo snaigės, bet vis tiek linksma pabandyti pagauti bent kelis lašelius. Panelytė netgi galėjo pasidžiaugti, kad nepasiėmė su savimi akinių, kadangi kai lyja šie tampa visiškai nepraktiški ir nenaudingi, na, nebent nori apsaugoti akis nuo lietaus.
Išgirdusi balsą baltapūkė nuleido galvą ir vos vos šyptelėjo.
-Žinoma,-draugiškai tarstelėjusi ji vis tiek negalėjo atsidžiaugti lietumi, kuris, beje, po truputį stiprėjo ir vaikė paskutinius žmones parke.
-
Laikas bėgo neapsakomai greitai. Jaunoji von Sjuard nebebuvo ta maža mergaitė, kurios Gilbertas išsižadėjo vos šiai gimus ir netgi mirus rudaplaukės motinai, nusprendė, kad ja rūpintis - ne jo pareiga. Nebebuvo ta išdykusi mergaitė, kuria Leopoldas rūpinosi trejus metus. Netgi nebebuvo ta priešiškai nusiteikusi mėlynplaukė, kuri buvo pasiryžusi išvesti vyresnėlį iš kantrybės.
Dabar auksaakė von Sjuard buvo Varno Nago mokinė ir nekentė savo sūnėno. Juto nuoširdžią neapykantą Anglijos Ministrui. Pagarba? Meilė? Giminės ryšys? Visa tai negaliojo jam.
Net gi mintis, kad slampinėdama Londono gatvėmis gali sutikti tą nedėkingą niekšą, vertė norėti apsisukti ir grįžti ten, kur šis kojos nekeltų - į Komrichą, į savo namus. Deja, rudaplaukės charakteris neleido nusileisti ir palikti miesto vien dėl to, kad čia lankosi nemėgstamas, o tiksliau nekenčiamas žmogus.
Klaidžioji parku stengdamasi prablaškyti mintis, o galvoji vien apie tai, kaip jo nekenti.
Būtent tai būtų pasakęs ant peties nuolat tupintis Marso sakalas, tačiau šio čia nebuvo. Atkreiptų tik nereikalingą žiobarų dėmesį.
Giliai įkvėpusi trumpam užsimerkė.
Susikoncentruok ties, kuo nors kitu.
Taip gerai pažįstant savo augintinį, merginai nė nereikėjo, kad šis būtų šalia, ji puikiai žinojo, ką išgirstų iš Fandango.
Atmerkusi auksines akis apsižvalgė. Londono parkas buvo pustuštis, nors danguje švietė saulė ir diena buvo išties puiki. Iš tiesų priminė artėjančią vasarą.
Persibraukusi ranka per ilgus, tamsiai rudus plaukus paspyrė po kojomis pasimaišiusi akmenėlį. Šis nuskriejo gerokai toliau nei Sabrina tikėjosi.
-
Baisesnės dienos ir nebūtum pamąstęs. Švietė saulė, čiulbėjo paukščiukai, medžių šakos vėlėsi ir dėjosi žaliais lapeliais, o slyvos, išsodintos po visą parką kas sau, pamažėlę ėjo link žydėjimo pabaigos. Elijas nesitvėrė susierzinimu. Ilgesingai atminė tą dieną, kai permirkęs ir balų vandenimis, žliugsinčiais jo puikiuose batuose, sliūkino pilku, rudens nudaigotu ir nuniokotu parku, kaip tik atmatęs progą iš ko nors pasityčioti ir ką nors nuskriausti. Beveik ir nuskriaudė, liko kone patenkintas.
O štai dabar, kai jo plaukai nelimpa šlapi prie kaktos, o kone plaikstosi grakščiame pavasario vėjely, ant krūtinės po marškiniais mėlynuoja, žaliuoja ir geltonuoja kerais įtaisyta mėlynė, šią skaisčią pavasario dieną Elijas jautėsi it pridaužtas, pats norėjo šį bei tą pridaužti ir išmaudyti kelio dulkėse. Piktas ir susinervinęs kaip koks širšinas, duomenų analitikas žirgliojo parko takeliu mažai kreipdamas dėmesio į kitų žmonių žingsniavimo trajektorijas, vis petimi ar alkūne kam nors įbesdamas į šoną. Žmonių (burtininkų ir paprastų mirtingųjų) parke buvo kaip prišikta, ir Elijas Andrius spinduliavo neapykantą jiems visiems.
Besiplaikstąs juodais apsiaustais, Elijas štai visai ne netyčia ir tarsi ko blogo linkėdamas, pirštais piktai suspaudė kažin kokios priešais pėdinančios ir akmenukus spardančios mergiotės alkūnę ir stumtelėjo šią į takelio kraštą. Kad tik ši pasitrauktų iš kelio. Elijas skubėjo namo, kur jo nelaukė jokie skubūs reikalai, nei žmona, nei vakai. Elijas ėjo padegti.
-
Kurį laiką auksinės akys klaidžiojo po žemę. Lygus, kiek nuvaikščiotas parko takelis rodė apie šio nebe pirmus metus. Matęs daugybės batų paviršius keliukas prarado žavesį. Buvo nusitrynęs ir netgi suskilinėjęs.
Paspyrusi dar vieną akmenuką, kuris akimirksniu nuskriejo tiesiai į žolę tyliai atsiduso. Puikiai žinojo, kad laikas ėjo į pabaigą. Laikas namo. Sorenas netrukus ims panikuoti, tačiau mergina neapsisuko. Nepuolė bėgti atgal, kad sugrįžtų. Oras tebebuvo puikus, tad dar kelios minutės pasivaikščiojimo buvo neprošal.
Deja, būtent tą akimirką jaunosios von Sjuard kūną pervėrė skausmas iškart privertęs gailėtis savo sprendimo. Tyliai suinkštusi Sabrina staigiai kryptelėjo galvą. Kažkoks idiotas savo gniaužtais surakino šios alkūnę ir maža to stumtelėjo nuo takelio.
Susipynusios kojos nepadėjo išlaikyti pusiausvyros, bet laimei, išsilaikyti ant kojų kažkokiu stebuklingu būdu visgi pavyko.
-Idio...-kilstelėjus galvą auksinės akys susidūrė su sparčiais žingsniais žirguliuojančiu vyriškiu.
Fasiras von Sjuard'as.
Akimirksniu kūnas ėmė degti iš neapykantos. Gintaro spalvos akys apsitraukė migla, kupina pykčio. Pasilenkusi ir pasiėmusi gana nemažą akmenuką užsimojo paleisdama pastarąjį tiesiai juodaplaukiui į pakaušį. Akmenukas it užburtas pataikė tiesiai vaikinui į galvą.
Neabejojo, kad smūgis tikrai buvo ne iš silpnųjų, visgi panaudojo savo vampyriškas jėgas. Net gi pasvarstė ar kartais nepraskėlė galvos kiek per stipriai užsimodama.
-Ar taip greitai pamiršai savo atsiprašymą?-rudaplaukės balsas buvo kupinas įniršio ir neapykantos. Praėjo beveik du metai, o jaunoji prancūzė vis dar nekentė savo sūnėno.
-Esi paskutinis mulkis!-galiausiai garsiai sušukusi įsmeigė žvilgsnį į vis dar nugarą atsukusį sūnėną.
-
Jis ketino tik praeit. Tik nuskubėt, tik nudulkėt tuo varganu numindžiotu parko takeliu. Ir buvo jau procese, jau kone užmiršęs šiurkščiai iš kelio patrauktą mergiotę, jau spėjęs nueiti gerą galą nuo jos, o jo paties galvoje vėl įsitvirtino kitos, visai su parku ir oru ir panašiais dalykais neusisjusios mintys.
Tačiau jos greitai buvo išmuštos kažin ko smarkiai trinktelėjusio į pakaušį, o tada ir žviegimas apie kažin kokius atsiprašymus. Elijas akimirką pagalvojo, kad tai ne jam, kad mergiotė (jis buvo tikras, kad ten ta pati mergiotė) nepataikė, kad tai ne jo galvai buvo skirtas tas akmenukas. Ir vis dėl to, rodės, kad buvo ne taip. Mergaitė ryškiai taikli ir pataikė ten, kur norėjus. Elijas, išvadintas mulkiu, ir dar paskutiniu, atsisuko, piktai iššiepė dantis ir trim žingsniais prižingsniavęs prie mergiotės, pagavo jos riešą ir smarkiai suspaudęs prisikišo šiai prie veido. Plaukai užkrito ant kaktos, mėlynai žalios akys žibėjo žaibais iš po piktai surauktų antakių.
- Kas manaisi esanti? - sušnypštė įsiutęs ir stipriai pirštais surakino baltą mergaitės riešo odą. Gal nebūtų buvęs toks žiaurus, tačiau jau ir prieš tai dienos susikaupę erzuliai perlipo per savo taurės viršų ir išsiliejo. Jis buvo tikras paliksiąs mėlynes mergiotei ant rankos.
-
Suvokimas, kad vyriškosios lyties atstovas, kuriam rudaplaukė vos prieš akimirką į galvą pataikė su akmenuku, nėra jos sūnėnas, užgriuvo, kaip didžiausias pasaulyje akmuo.
Negana to, kad juodaplaukis nėra Fasiras von Sjuardas, kuriam trenkė su akmeniu, tai dar išvadino paskutiniu mulkiu.
Šaunuolė, Sabrina... Puikiai padirbėjai...
Giliai įkvėpusi trumpam susidūrė su mėlynai žaliomis akimis, kurios akimirksniu atsidūrė neregėtai arti. Žengusi atatupsta Sabrina kilstelėjo galvą. Juto, kaip riešą surakina galingi gniaužtai. Skaudėjo. Skausmas užliejo visą kūną. Mėlynės vos po kelių valandų papuoš visą jaunosios von Sjuard riešą.
Suirzusi dėl tokio vyriškio elgesio rauktelėjo antakius stipriai sukąsdama dantis.
-Klausyk, aš atsiprašau, supainiojau tave su vienu idiotu, gerai? O dabar paleisk mane,-atsakė tuo pačiu: garsiai sušnypštė žvelgdama tiesiai į mėlynai žalias akis. Nejuto nė menkiausios baimės. Buvo pasiryžusi kraštutiniu, arba ne, atveju pasinaudoti vampyriškomis galiomis ir paprasčiausiai atkeršyti už skausmą.
Na, juk dėl pirmo karto ji buvo nekalta. Iš kur galėjo žinoti, kad juodaplaukis vaikinas visai ne jos sūnėnas?
Pasielgei neapgalvotai ir nukentėjai.
Galvoje ir vėl nuskambėjo Fandango balsas. Deja, jo čia nebuvo. Sąmonė tik tobulai atkūrė tvirtu ryšiu susieto padaro žodžius.
-Paleisk mane,-dar kartą įspėjamai sušnypštė trūktelėdama riešą.
Nežinodama, ko toliau imsis vyriškis, nerodė savo tikrosios prigimties. Leido manyti, kad tėra silpna mergaitė, kurią sužeisti vieni juokai.
-
Bjauriai nusiviepė. Aplinkui čiulbėjo paukščiukai, kažkur tolumoje girdėjosi fontanas, krintantis ir čiurlenantis tvenkinuko viduryje. Kvaksėjo antys. Antys!, pagalvojo Elijas Andrius akimirką. Mintis nuplaukė taip pat lėtai, švelniai ir nepastebimai, kaip buvo atplaukusi. It debesėlis skaisčią gegužės dieną, vienišas plūduriuojantis žydram danguje. Elijas neprisiminė, kuris atmosferos sluoksnis toks žydras.
- Vargšas anas idiotas, - niekinančiai suurzgė. Reikėjo pripažinti, kad akmens sviedimas į pakaušį yra gana skaudus dalykas. Būtų buvęs didesnis akmenukas, Elijas gulėtų paslikas vidury takelio, o šita pati mergaitė tikriausiai imtų raudoti ir šauktis pagalbos. Arba bėgtų lauk iš nusikaltimo vietos, niekas nenori būti apkaltintas žmogžudyste. Andrius puikiai tai žinojo. Nieko tokio, kad jis buvo kaltas. Niekam nereikėjo to žinoti.
Mergaitės riešo vyras nepaleido, ne, kaip tik stipriau sugniaužė. Ir gal nebuvo tokių geležinių kumščių, kad sutrintų jos spėjamai trapius kaulelius į miltus, bet ak, kad mėlynė išnyktų, ranką gydomuosiuose tepaluose turės mirkyti ne vieną ir ne dvi paras.
Andrius prakeikė šurmuliuojančius parkus ir vidurdienius. Praeiviai ėmė spoksoti į tą mažą konfliktą, it bjaurus lankstinukas išsilanksantį tiesiai prieš jų išplėstas akis. Baisiai nepatogu, reikia judėti.
Vyras mažutėliauisiai įmanomai atlaisvino gniaužtus, tačiau paleisti neketino. Ne, nė velnio. Jis akimirksniu įsitaisė šalimais mergaitės, kietai, tačiau taip, kad iš šalies neatrodytų įtartinai, sučiupo šiai už alkūnės.
- Nieko tau nedarysiu, tačiau nemėgink bėgti. Mes einame pasivaikščioti, - pranešė pusbalsiu. Kažkur akies ir minčių lentynos kamputyje pastebėjo, kad jo gražūs juodi batai pabalo nuo išsausėjusio takelio dulkių.
Andrius nelabai žinojo kur einąs, kur vedasi tą mergiotę. Žinojo, kad ne į Merington Roudą (ten moterų buvo ir taip per daug), be to, kurių galų ten eiti. Kol kas apsiėjo nusprendęs, kad jį vis dėl to intriguoja anas idiotas, kuriam buvo skirtas Elijui pataikęs akmenukas.
-
-Na, jis bastosi kažkur Londone, o tu... Čia su manimi, taigi, manau, kad vargšas idiotas esi tu,-įžūliai nusišypsojusi nutaisė nekaltas auksines akis.
O ką? Juk jei jau prisidirbo, tai bent jau iki galo. Nors puikiai žinojo, kad pritarimo tokiam ir ankstesniam veiksmui nebūtų sulaukusi. Nei iš Fandango, nei iš Soreno. Kartais atrodydavo, kad tai ne ji susiejusi savo mintis su Marso sakalu, o jos vyresnėlis broliukas, kuris retkarčiais, o šiaip gana dažnai stengdavosi atvesti merginą į teisingą kelią ir nuvilioti nuo tokių kvailų veiksmų, kad kaip dabar.
Sutelkusi visą dėmesį į juodpalaukį maniaką nė nepastebėjo, kaip praeiviai ėmė įtariai žvelgti į ją tvirtais gniaužtais laikantį vaikiną. Kai kurie abejingai praeidavo pro šalį, kiti sulėtinę žingsnius atrodė pasiruošę padėti, jei tik rudaplaukė ims klykti ar duos kokį kitą ženklą, kad šalia stovintis vyriškos lyties atsotvas yra nepagėdaujamas.
-Man atrodo, tu nesi labai mėgstamas veikėjas, ar ne?-sušnibždėjo, tačiau pakankamai garsiai, kad juodaplaukis išgirstų.
Pajutusi, kaip gniaužtai vos vos atsilaisvina, trūktelėjo ranką, deja, pasidžiaugti laisve teko vos akimirką. Nepažįstamasis tvirtai surakino alkūnę. Nepatenkinta suurzgė. Šis akivaizdžiai pastebėjo, kad praeiviai į jį nepatikliai spokso.
-O jei aš nenoriu pasivaikščioti?-kilstelėjusi antakį pabandė sukryžiuoti rankas ties krūtine, tačiau netrukus suprato, kad vyriškis jos norų nepaisys. Paklusniai tipendama šalia, įžūliai žvelgdama į savo kompanioną ėmė spėlioti, kur jis ją tempiasi. Nujautė, kad nė pats nežinojo, paprasčiausiai ėjo, mat, mėlynai žalios akys klaidžiojo parku. Žvilgsnis rodė neapsisprendimą.
O aš maniau, kad tai aš neapsisprendusi...
-
Stebeiliję ir nuo Andriaus mergaitę ketinę išgelbėti praeiviai ir visokie panašūs mulkiai pranyko. Na, ne išgaravo, pranyko keistajai porelei už nugaros arba nuėjo savais keliais sumetę, kad viskas gerai. Vis tiek, gniaužtas ant alkūnės nebuvo toks nepaprastai pastebimas kaip gniaužtas ant riešo. Elijas susilaikė nenuleidęs akių idant patikrintų, ar mėlynė jau formuojasi. Retais atvejais į džiaugsmingai jaudindavo visokie tai aiškiai matomi sužalojimai, kad ir kaip keistai tai beskambėtų žinant visą vyro prigimtį. Tačiau šįkart kažkaip magėjo pamatyti. Tačiau nenorėjo rizikuoti per dideliu atsipalaidavimu.
Mergiotei nieko neatsakė. Žinojo, kad yra bjaurus tipas, tačiau tam tikrai neskyrė visų savo apmąstymų. Na, gerai, vieną kartą gal ir praleido visą dieną svarstydamas, kas Melisai jame pasirodė tėviško, bet čia kitas reikalas. Čia ekstremali situacija.
- Man tavo norai nelabai rūpi, - atšovė. Akiraty pasirodė suoliukas, užsėstas paauglių mergiočių, turbūt tokio pat amžiaus kaip ir ana, per jėgą įtaisyta jam prie šono. Elijas perliejo klegančias mergiotes žvilgsniu, kuris galėjo pasirodyti arba gašlus, arba žudikiškas. Priklauso nuo to, kokios rūšies invazinę mintį prisiimi sau į galvą tą žvilgsnį matydamas.
Takelio išsišakojime vyras pasuko tolyn į parką. Jiems nereikėjo niekur tiksliai nueiti, velniai rautų, jie ėjo pasivaikščioti. Žmonės parkuose neturi galutinių tikslų, jie vaikšto, suka ratais, ak, kaip beprasmiška. Elijas irgi ketino sukti ratais, kartu su savim tais pačiais ratais apsukti ir mergiotę, iš kurios dėl kažkokių jam pačiam neaiškių priežasčių labai norėjo išgirsti, kokiam idiotui buvo skirtas tas akmuo pakaušį.
- Kuo vardu? - paklausė tokiu tonu, kad būtų aikšu, jog klausia pačios mergiotės vardo, ne kieno kito. Elijas nebuvo fėja ir vardams galios neturėjo, tačiau tai nereiškia, kad negalėtų kaip nors juo pasinaudoti. - Kas jis toks, tas, kurį ketinai nudaužti?
Pirštais nepavargdamas vis dar stipriai laikė mergiotės alkūnę.
-
-O man taviškei,-atkirto šaltu, bejausmiu balsu.
Mintyse jau ėmė įsivaizduoti, kaip į visa tai reaguos vyresnysis šeimos narys. Fandangas taip pat nepagirs. Neabejojo, kad teks išklausyti netrumpą pamokslą.
Ir kur aš įsivėliau...
Staiga ėmė gailėtis savo neapgalvoto veiksmo. Juk galėjo pirmiau išsiaiškinti, kad juodaplaukis tikrai jos sūnėnas. O dar geriau - išvis galėjo nieko nedaryti. Paprasčiausiai leisti jam nueiti.
Žvilgsnį patraukė ant netoliese esančio suoliuko klegančios ir besijuokiančios jos amžiaus dailiosios lyties atstovės. Linksmai ir nerūpestingai leido dieną.
-Žinai, jei nori susibendrauti su jom, gali eiti, aš jau kaip nors viena,-pašaipiai nusijuokė pastebėjusi, kaip nepažįstamasis žvelgė į merginas. Akimirką atrodė, kad tas žvilgsnis buvo gašlus ir... turėjo kažką keisto, o kitą - trokštantis jų mirties.
Neapsisprendėlis.
Tyliai atsiduso. Priešakyje laukė ilgas pasivaikščiojimas su tamsių plaukų savininku. O dar žmonės sako, kad susirasti draugų ar sutikti savo meilę šiais laikais sunku. Na, kurgi. Štai, pasiimi akmenį ir meti į patinkantį, arba ne, žmogų, o tuomet stebi, kas bus. Gal kam nors pasiseks labiau nei rudaplaukei.
-Elizabetė,-nė negalvodama, kaip ir dera, kai kas nors paklausia vardo, atsakė. Žinoma, pasakė pirmą galvoje iškilusį vardą. Neketino nė žodžiu prasitarti apie tai, kas ji ir kokiai šeimai priklauso, o žinant von Sjuardų istoriją, savo pavardę geriau nutylėti.
-Ak, nereikšmingas mulkis,-gūžtelėjo pečiais bandydama atlaisvinti gniaužtus,-gali paleisti, niekur nebėgsiu,-suurzgė nepatenkinta skaudančia alkūnę.
Nekentė Fasiro, tačiau išduoti, kad tas akmuo buvo skirtas jam... Na, jau ne. Verčiau imsis melo arba paprasčiausiai nusikratys nepageidaujamo kompaniono.
-
Tamsių plaukų savininkas suktelėjo dar kartą į dešinę, link tvenkinio. Į galvą atlindo mintis, kad jeigu labai norėsis, galės mergiotę įstumti į vandenį ir nueiti savais keliais. Gal ir šiek tiek keista, kad suaugęs vyras (ir dar tamsių plaukų savininkas) šitaip užsikabina už kažko, kas greičiausiai tikrai buvo netyčinis atvejis, bet ak, Elijas nebuvo paprastas suaugęs vyras, o jo visą gyvenimą, kaip galime aiškiai matyti, valdė būtent tokie užsirovimai ir impulsyvūs sprendimai. Nors pats mėgo apie save manyti kaip apie itin šaltą ir skaičiuojantį asmenį. Kartais toks ir buvo, tik ne tada, kai vidujai liepsnojo pyktis ir susierzinimas.
Į mergiotės komentarą apie anas mergaites ant suoliuko nieko neatsakė. Pagalvojo, kad nesuteiks jai malonumo manyti, kad ji turi galimybę įlįsti po jo oda.
- Malonu susipažinti, - burbtelėjo. Pats neprisistatė, o kam? Ji neklausė, o ir paklaustas nebūtų atsakęs. Buvo tikras, kad mergiotė - ne fėja, tačiau velniai žino, kiek fėjų gali tūnoti aplinkui, pasidabinusių apžavais ir medžiojančių neatsargiai ištartus žodelius.
- Ne toks jis nereikšmingas, kad jau svaidai akmenis, - suniurnėjo po nosimi. Ką gi, mergiotė nenori prastitarti, jis galbūt sužinos kitais būdais. Tvenkinys artėjo, o žaliai melsvų, šaltų akių savininkas nė nesiruošė paleisti šiosios alkūnės. Alkūnės, pastebėjo jis, buvo išties itin patogi kūno dalis, jeigu nori žmogų kur nors nuvairuoti, užlaužti ranką ar panašiai. Riešą gali mėgint išsukti, o štai alkūnė.. na, nebent nori persukti ją į kitą pusę.
Štai jie žingsniuoja palie pat tvenkinį, kurio vidury esančio fontano čiurlenimą girdėjo Elijas. Antys, ak taip, antys. Šios turškenosi prie pat kranto, (viena buvo nuklydusi ir į vidurį) kaulydamos duonos (ar kokių kitų) trupinių iš praeivių. Elijas mestelėjo joms žudikišką žvilgsnį, tačiau antys nepastebėjo. Papūtė gaivus vėjelis nupūsdamas išsidraikiusius Andriaus plaukus atgal. Aplink nebuvo žmonių, jie nuklydo gana giliai į parko nelankomus pakraščius. Į jo lūpas parsirado tas pats, neabejotinai jam priklausantis piktavališkas vypsnis.
Staiga vyras paleido Elizabete prisistačiusios mergaitės alkūnę, kyštelėjo ranką aplink liemenį ir persimetė per petį, visaip kaip kadaise Melisą. Tik šįkart jis neturėjo ketinimų užsibaigti su mergaite tarp paklodžių (ji buvo gerokai per jauna ir nė kiek nepanaši į Merington Roudo amazonę). Andrius žengtelėjo žingsnį link tvenkinio. Vanduo viliojamai raibuliavo.
-
Auksinės akys akimirksniu susidūrė su priešakyje tyvuliuojančiu tvenkiniu. Vasariškas vėjelis nuo šio atnešė gaiva dvelkiančią oro bangą. Nosį sukuteno pažįstamas vandens, sumišusio su žolėmis, kvapas.
Rauktelėjo antakius. Mintyse iškilo aiškus ir nuspėjamas vaikino veiksmas, priartėjus prie ežero. Ne abejojo, kad netrukus teks išsimaudyti. Atsiimti už savo poelgius.
Kiek nenoriai pasimuistė. Ėmė įgrįsti užsispyrusio, manančio, kad yra pasaulio bamba, juodaplaukio kompanija. Netgi ėmė gailėtis to, kad pataikė šiam į galvą. Verčiau nė nebūtų atvykusi į Londoną. Turėjo pasilikti namuose, kartu su Sorenu.
-O man ne,-pabandė ištraukti vis dar gniaužtuose esančią alkūnę. Vaikinas, regis, į jos žodžius nekreipė dėmesio arba šių paprasčiausiai negirdėjo, kaip ir neketino atleisti "pančių", kuriais laikė prie savęs rudaplaukę.
Nusivylusi tyliai iškvėpė plaučiuose sušilusį orą. Mažėjantis atstumas, kuris skyrė juos nuo tvenkinio, neramino. Sabrina visiškai netroško išsimaudyti, bent jau ne čia, ne su drabužiais, kuriais teks grįžti į namus, ir ne su šiuo vaikinu, kuriam mergina būtų mieliau nusukusi sprandą. Deja, įskiepytos vertybės neleido to padaryti.
-Man patinka kitus apmėtyti akmenimis,-šyptelėjo perkratydama savo mintis, ieškodama būdo, kaip geriausia išsisukti. Ak, ji turėjo tobulą planą, kaip išsisukti, bet vis dvejojo. Parodyti savo išskirtinį greitį ir jėgą, reiškė parodyti, kad priklausai magijos pasauliui.
Paskutinę akimirką, kai atrodė, kad viskas, juodaplaukis pačiups ją ir leis priburbuliuoti Londono parko vandens šalia esančiame ežere, pabudo visi savisaugos instinktai. Klykte klykė ir mergina daugiau nebe galvojo, darė tai, kas atrodė teisingiausia.
Išsisukusi iš nepažįstamojo glėbio akimirksniu atsidūrė šiam už nugaros pasinaudodama vampyrišku greičiu. Dabar jis svyravo ant ežero kranto, o ji buvo jo likimas.
-Smagaus pasiplaukiojimo,-kilstelėjusi lūpų kampučius stumtelėjo vaikiną tiesiai į raibuliuojantį ežero vandenį. Jėgos nepagailėjo, norėjo, kad šis išsimaudyti kaip reikalas.
Tam, kad kartais melsvai žalių akių savininkas nenuspręstų, kad į kompaniją jam reikalinga ir rudaplaukė, ši staigiai atsitraukė per keletą žingsnių, kad vaikinas jos nepasiektų, o tuomet ėmė mėgautis reginiu.
Buvo visai smagu matyti, kaip kažkas pliuškenasi vandenyje su antimis, it dar viena jų. Tyliai sukikeno. Reikėjo dingti, kol vaikinas nenusprendė griebtis keršto. Skubiais, kiek per dideliais žingsniais pasišalino iš parko.
-
Na, ir negalėtum pasakyti, kad diena buvo negraži ar netinkama maudynėms. Kiekvienas sveiko ir nesveiko proto asmuo pritartų teiginiui, kad saulė švietė ypatingai maloniai, o vėjelis jaukiai šiureno plaukus. Elijas, deja, pritarti tam negalėjo ir nenorėjo. Beskriejant į vandenį, beatsimušant į raibuliuojantį, vien antims priklausantį tvenkinio paviršių, visas vyro gyvenimas ir viso jo gyvenimo negandos tiesiog praskriejo prieš akis it blogai sukirptas ir sumontuotas filmas be garso. O tada pasigirdo visai nežavingas pūkštelėjimas ir duomenų analitikas permirko iki paskutinio siūlelio. Jau antrąjį kartą per mėnesį, kur tai matyta.
Kojų ir rankų savininkas akimirka paniro po vandeniu, o vėjelio iškedenti plaukai pasklido it jūržolės, it šlapia aureolė aplink jo galvą.
Jis galėjo po vandeniu taip ir pasilikti, juk akimirkai viskas nutilo ir nuslopo, Elijas pasijuto it pakliuvęs į sulėtintą sapnų karalystę. Be to, tvenkinio vanduo nė iš tolo nebuvo toks nemalonus, kaip ano nelemto kanalo, iš kurio jį traukė Melisa. Melisa! Jau vien dėl savo amazonės turėtų išnirti.
Elijas Andrius prisiminė, kokio velnio buvo taip susierzinęs šią nuostabią dieną. Melisa neįprastai ilgai nesirodė.
Melsvai žalių akių savininkas išniro iš vandens nepraėjus nė sekundei panirimo, spjaudydamasis ir purtydamas iš akių varvančius plaukus. Ta mergiotė, pro sulipusias blakstienas regėjo jis, vis dar tebestovėjo ten, tolėliau nuo kranto. Ryškiai saugojosi idant šis, vedamas piktų kėslų, neįsitemptų jos į ančių karalystę paskui save.
Vaizdas tikrai nebuvo pats žavingiausias, tikrai ne. Ir Elijas akimirką, tik akimirką pamąstė apie negracingą keberiojimasį tvenkinio kraštu į krantą, tarp žolių. Jeigu būtų buvęs be publikos, gal ir būtų ėmęsis šio žygdarbio, tačiau ak, nieko labiau žeminančio negalėjo sugalvoti vadinamosios Elizabetės akyse.
-
Diena nebuvo apdovanota šiltais vėjo gūsiais ar kokiais nors saulės spindulėlių išdykučiais. Ne, tik apsiniaukę, o skruostus daužė aršūs vėjo plūstelėjimai iš niekur. Iš visų pusių. Medžiai, skaudžiai paleisdami paskutiniuosius lapus, neatrodė itin laimingi tokio svečio apsilankymu tarp šakų. Sunkių, senų, plikų šakų.
Profesorė, vos atradusi laisvą savaitgalį, išsirioglino iš tos velnio neštos ir tikrai pamestos pilies į miestą. Ten, kur, galvojo, bus gera ir jaus šiokią tokią atgaivą. Aha, tik atsibudusi jautė visą laiką ją smaugiantį nežinomą jausmą. Lyg brautųsi jis pro visas ląsteles link smegenų su pavojaus signalais. Ir vis tiek nusprendė neatsidėlioti susitikimo su drauge. Keista buvo žinoti, jog dar tokią turi. Po to, kai susiejo visais įmanomais būdais su Marku, daugiau su niekuo ir nekontaktavo, net nežinojo kaip laikosi Juanas. O ir nepamirškime, jog ši net nenumanė kaip žemai šis puolęs. Antraip to nuopuolio kaltininkė būtų pakasta po viską sugeriančia žeme. Ir tikrai nemažai laiko praėjo nuo paskutinio susitikimo su Davina. Tąkart Adelei buvo kiek, penkiolika? Lyg ir. Ir tai jų susitikimo pradžią buvo nulydėjęs užpuolimas, o pabaiga pasibaigė su ėdrūne, laikančia lazaniją rankose. Taip, ėdrūnė tai Ginger.
Aštuoniolikmetė įsisupo į savąją rankomis padabintą pastelinę striukę, jau švietė iš toli, bent kažkokia miela akiai spalva šią dieną. Ir laukė pasirodančios šviesiaplaukės. Nors jau ir nebežinojo, gal ši bus nusidažiusi tamsia spalva arba iš viso nusiskutus plikai. O ką, juk dabar taip madinga. Galbūt mūsų mažoji Ginger irgi taip norėtų, tačiau nesididžiavo savo galvos forma, tai paliko šį reikalą prieš pat kelionę į grabą. Prisėdo ant vieno iš suoliukų po medžiais, apsižvalgė, mėlynosios akys užfiksavo įtartinus vyrukus, labai jau pavojingai krypuojančius josios link. Dar akimirką susimąstė, kad kiekvienas susitikimas su Davina iššaukia kokias nors kankynes. Žiū, jau bus rasta kur tvenkinyje su durklu, styrojančiu iš krūtinės ar kokio pilvo. Visai liūdna. Ir graudu.
-
Jaunosios ispanės veide, kaip visuomet, žaidė žavi, užkrečianti šypsena. Mintis, kad po tokio ilgo laiko ji pagaliau susitiks su Adele, su kuria nesimatė... Penkerius metus? Vertė šypsotis tik dar labiau. Iki šiol nė nesuprato, kaip buvo pasiilgusi jaunesniosios varniukės. Turbūt ilgesį visą šį laiką buvo užpildęs Fasiras.
Prabėgo penkeri metai... Kiek visko pasikeitė... Tuo metu, kai paskutinį kartą matė Adelę Londone, gelbėjo šią iš užpuolikų nagų. Tebebuvo su Keitu ir tebesimokė Hogvartse, o štai dabar... Dabar ji buvo suaugusi dvidešimt trejų metų mergina, kurios gyvenime svarbią vietą užėmė kitas asmuo. Hogvartso pilis tebuvo prisiminimas iš paauglystės, dabar, arba bent jau iki ministro pasirodymo dvare, visą dėmesį skirdavo žirgams ir pagalbai tėvams. Ką gi, nemažai vandens nutekėjo. Neabejojo, kad jaunesnioji buvusi varniukė dabar taip pat bus pasikeitusi, kaip ir jos gyvenimas.
Persibraukė ranka per šviesius plaukus. Didelės, it gyvatės garbanos kiek susivėlė krisdamos už nugaros. Diena nebuvo viena iš tų, kurios dažniausiai žavėdavo Ispanijoje. Na, stebėtis nėra ko. Londonas, angliškas klimatas.
Trumpam žvilgtelėjo laikrodį, puošiantį kairįjį riešą. Iki susitikimo dar kelios minutės, o ji jau nebe toli susitikimo vietos. Kilstelėjo lūpų kampučius žvilgsniu bandydama susirasti Ginger. Dangaus mėlio akys išsiplėtė iš baimės. Širdis krūtinėje ėmė daužytis it pašėlusi.
Ji tiek laiko praleido įtikinėdama Fasirą leisti jai susitikti su Adele, o štai dabar, eilinį kartą, mergina, regis, nukentėjo būtent dėl jų susitikimo.
Žingsniai virto bėgimu. Davina pasileido parko takeliu taip greitai, kiek tik įstengė. Siaubas ir baimė spindėjo dangiškos spalvos akyse. Nė nebūtų pagalvojusi, kad šis susitikimas taip prasidės.
Žmonių parke beveik nebuvo, tiesa sakant, išvis nebuvo, matyt, ir londoniečiams toks oras ne prie širdies. Ką gi, nuo to tik geriau. Žiobarai negalės pamatyti kerų.
-Petrificus totalus,-nutaikė burtų lazdelę į vyriškį, durklą suvariusį Adelei į pilvą. Šis susmuko merginai po kojomis it negyvas. Tokius pat kerus panaudojo ir su antruoju, besikėsinančiu į ją pačią. Nuaidėjo garsus trinktelėjimas.
Prabėgdama įsitikinusi, kad šie nesužeisti pripuolė prie jaunesnios varniukės.
-Adele...-Balsas nuskambėjo taip tyliai ir gailiai, jog vien girdėdamas tai būtum galėjęs išspausti ašarą. Suvarytas durklas ir aplink besiplečianti kraujo bala. Siaubas žaviosios lankininkės akyse tik padidėjo. Ji supanikavo, jautėsi išsigandusi ir pasimetusi. Apie gydymą mažai, ką težinojo, ir akimirksniu pasigailėjo, jog taip nei karto per daug dėmesio neskyrė tam.
-Viskas bus gerai...-šyptelėjo pažvelgdama į jūros mėlynumo akis. Kad ir kas nutiks, ji neleis Ginger nukraujuoti ir mirti. Drebančiomis rankomis suėmė durklo rankeną. Mintyse meldė, kad tik Adelei viskas būtų gerai. Mielai būtų susikeitusi vietomis. Nekentė matyti, kaip kiti kankinasi.
Trūktelėjo. Durklas gana lengvai išslydo, vadinasi, joks svarbus organas nepažeistas. Kiek lengviau atsikvėpė. Ištarė kelis žinomus gydomuosius burtažodžius, deja, šie mažai, ką tepadėjo. Žaizda buvo per didelė.
-Ferula,-tvarstis apsivijo merginos liemenį sugerdamas visą kraują ir nebeleisdamas kraujo balai didėti.
-Tik neprarask sąmonės, gerai? Aš tuoj,-dar kartą menkai šyptelėjo, o tuomet stryktelėjo ant kojų. Pripuolė prie abiejų vyrų.
-Obliviate,-vyriškosios giminės atstovų net ir menkiausi prisiminimai apie Adelę Ginger išgaravo lyg šie niekada jos nė nebūtų sutikę. Panaikino ir juos kausčiusius kerus priversdama apleisti parką ir abi merginas.
-
Sakytum, vau kaip skaudėjo, bet koks normalus fizinis asmuo būtų pradėjęs kaip nors raitytis iš skausmo, sukelto svetimo ir neatpažinto objekto pilve ar kur ten. Nesigilino, kur. Visur skaudėjo, netgi iki smegenų vingių nuėjo. Tik mergina nesiraitė, neklykė, tik šiek tiek susigraudino. Ir tai, ne iš skausmo, o dėl savo kvailos galvos, kuri nepaklausė šeštojo jausmo, persekiojusio iki šios akimirkos. Norėjo dar prieš prarasdama visiškai blaivią mąstyseną pamatyti Davinos akis ir liepti atsitraukti. Bet nespėjo. Akių vokai apsunko kaip niekad, kaip akmenys spaudė ir, rodos, būtų savo mase ištaškę tuos akių obuoliukus. Springtelėjo susikaupusiais skysčiais, kostelėjo. Drebančia ranka dar bandė apčiuopti šviesiaplaukės rankas, tačiau galbūt tai tebuvo iliuzija, nes iš tikrųjų jokia kūno dalis net nepajudėjo. Tik ta pastelinė striukė pasiliko su kraujo žyme. Tikriausiai, dėl šito labiausiai nusiminusi bus, jeigu išgyvens.
Na, kad ir kaip ten bebūtų, jaunoji Bethoveno mylėtoja negalvojo apie savo būsimą vyrą, gyvenimo meilę ir ramstį. Visai apie jį negalvojo, net, rodos, neprisiminė, o gal ir nenorėjo prisiminti. Širdies skausmas ėjo tik fiziškai, emociškai nepaliestas. Galėjai pagalvoti, jog panelė tik turėjo apsėdimą tuo žaviuoju garbaniumi, jokios ten meilės net nebuvo.
Šlykščiai išspjovė skysčius. Ak, koks smagus senų draugyčių susitikimas, tiesiog širdį veriantis. Viskas bus gerai? O taip, žodžiai, skatinantys susivaryti dar vieną ašmenuotą įrankį tiesiai į širdį. Ši kaip koks mėsos gabalas, eilinį kartą gelbėjamas Davinos. O viskas bus gerai? Velniai rautų, Adelė girdėjo ir visai taip negalvojo. Suurzgė iš skausmo, praleido pro ausis merginos prašymą ir uždarė sąmonės langelį. Virto tik kūnu, šalinamu iš parku.
-
Žingsniuodama Londono gatvėmis po juodos spalvos švarkeliu slėpė neramiai besirangančią gyvatę, nemaloniai šnypščiančią į ausį, žadančią blogą scenarijų. Nekentė, kai nuojauta imdavo gadinti nuotaiką. Norėjosi suimti už šalto kūno ir švystelėti kuo toliau, deja, ta gyvatė nebuvo materiali. Teko nešiotis visur ir visada.
Tyliai iškvėpė. Po ištisų mėnesių, kai laiką teko leisti vienai arba su Pusmėnulio gaujos vilkais, pagaliau turės galimybę susitikti su Elijah. Galės pritrėkšti šį prie sienos ir atkeršyti, kad užmiršo, jog turi merginą. Pastaruoju metu grynakraujį matė taip retai, kad ėmė abejoti jų santykiais. Dawson'as buvo paskendęs vampyrų reikaluose, atrodė, jog šiam be jų niekas kitas neberūpi. Ką gi, bus bent jau proga už tai atsilyginti.
Dangus nemaloniai ėmė niauktis ir čia, parke, nebuvo galimybės kur nors pasislėpti. Medžiai tebuvo laikina apsauga nuo lietaus, galiausiai ir jie išduoda leisdami lietui kiaurai permerkti drabužius. Dėbtelėjo į dangų. Laimei, lazdelę turėjo šalia, panaudojus kerus, neteks sugrįžti šlapiai.
Persibraukusi ranka per juodus, ilgus plaukus žengtelėjo arčiau ežero. Ten, kur ir turėjo pasirodyti vaikinas, tik šis nedžentelmeniškai vėlavo.
Tipinis Elijah'us...
Pritūpė panardindama ranką vandenyje. Atvėsę orai atvėsino ir ežero vandenį ir nors šis tebebuvo pakankamai šiltas, subjurę orai atbaidydavo nuo bet kokių maudynių.
Šalimais pastebėjusi nedidelį, bet pakankamai sunkų akmenuką nušveitė šį vandenio paviršiumi. Kelis kartus atsimušęs garsiai pliumptelėjo į vandenį. Atsitiesė vyptelėdama.
-Labas, Luna,-pažįstamas balsas, privertęs nemaloniai pašiurpti kūną,-nutarei išsimaudyti?-tas pašaipus, niekšiškas tonas.
Sukando dantis giliai įkvėpdama. Akimirksniu pasigailėjo, jog nepasiėmė ir kardų. Galėtų tuoj pat pasmeigti tą šunsnukį.
-Labas, Ethan'ai,-dėbtelėjo į šį. Raumeningas, dailus ir visiškas subingalvis. Toks, kokį ir prisiminė.
-O tu dar gražesnė nei prisimenu, ne veltui Elijah'us taip eina iš proto dėl tavęs,-pirštais persibraukęs per smakrą atidžiai nužvelgė priešais esančią merginą. Gašlus žvilgsnis. Už tokį Luna mielai būtų trinktelėjusi į dantis.
-Kur Elijah'us?-suniurzgusi niūriai žvilgtelėjo į vaikiną.
-O ką? Aš netinku?-kilstelėjo antakius.
-
Chris' as pasižymėjo tipiniu "punktualumu". Net į pasimatymą su savo išrinktąja neatėjo laiku, nors buvo sutarta laikas ir vieta, tačiau jis nelaužo savo tradicijų ir eilinį kartą nusprenžia paveluoti. Na, žinoma, ne visai savo noru. Juk dėl Lunos jis daug dėmesio skirdavo išvaizdai. Na gal ir ne dėl jos, o dėl savęs, tačiau į viešumą niekada neišeis su treningu, tad ir šįkart ilgai stovėjo priešais veidrodį vis kažką tobulindamas.
Tad šįkartą jis apsitaisė juodais džinsais, apsirengė baltais marškiniais, kaip visada palikdamas kelias viršutines sagas vėpsoti neužsegtas ir užsimovė juodais odiniais batais, kurie blizgėjo jau tolumoje.
Žingsniuodamas Londono gatvėmis jis galvojo tik apie vieną, kaip pasiilgo savo vilkės. Jos nematė mėnesį, o gal kelis, tačiau ilgesys ir noras greičiau ją pamatyti kamavo Elijah kiekvieną dieną. Nebuvo dienos, kada jo mintys, nors akimirkai neatmintų tų safyrinių akių, kurios nuolat spindėdavo jiems būnant kartu.
Gal kiek paspartino žingsnį, tačiau greit atsidūrė ten, kur buvo sutarta. Juodi debesys sukėsi aplinkui lyg pranašaudami liūtį, o galbūt ir audrą. Vėjo gūsiai kaskart užpusdavo rudus plaukus ant akių, tačiau šio dėmesys buvo nukreiptas kitur - Ethan' as.
Ethan' as visada pasižymėjo nepaklusnumu ir buvo akiplėša. Jis retkarčiais galėjo priminti patį Elijah, tačiau šitokio įžūlumo jis nelabai tikėjosi. Sunėręs rankas ties krutine, žengė kelis žingsnius arčiau vaikinuko.
- Ei tu! - Šuktelėjo, nudelbęs pyktą žvilgsnį į priešais stovintį vampyrą. - Ar tu neturėtum būti ten, kur tave palikau? - Klausiamai nužvelgė į savo "šeimos" narį, kuris rodosi nori su juo konkuruoti.
- Kas tau negerai? - Lyg įkaušęs šmestelėjo atgal Elijah' ui, kartu su delnu ant grynakraujo peties. - Tu vėluoji, o daili panelė tavęs laukia, atėjau palaikyti kompaniją. - Mirktelėjo kairiąją akimi.
- Man viskas nuostabu, bet atrodo, kad tau tuoj bus labai blogai. - Rudaplaukis vos tramdė įniršį, tačiau nesiruošė išterlioti savo drabužių, šio kvailelio krauju.
- Tik negrasink, nebijau aš tavęs.. - Bandė vis labiau suerzinti savo vadą.
- Bijosi. - Pakankamai ramiai tarstelėjo Dawson' as. - Sveika! Ir iškarto atsiprašau už šitą kvailį, nežinau, kaip jis sužinojo.. - Su šypsena veide ir spindesiu akyse tarstelėjo Chris' as, apglėbdamas Luną savo tvirtomis rankomis.
-
Nežinojo, kuris blogiau - Marlena, rodanti savo principus ir nuolatinį nepasitenkinimą, ar Ethan'as, visiškas idiotas. Marleną bent jau stengėsi suprasti, štai šį vampyrą butų mielai nukryžiavusi ir prikalusi prie Tauerio titlo.
Persibraukė ranka per veidą demonstruodama suirzimą. Bloga nuojauta pasiteisino. Vietoj pasimatymo su savo vaikinu gavo pasimatyti su šiuo.
Ar gyvenimas iš manęs šaiposi? Pirma Igoris, o dabar jis?
Žiojosi atsakyti, kai čia pat prisistatė ir grynakraujis.
Na va, prasideda...
Apsidairė ieškodama kokios nors vietos, kur galėtų palaukti, kol tie du išsiaiškins. Nuotaika jau buvo sugadinta, neturėjo nė menkiausio noro klausyti jų barnio. Akimirksniu pasigailėjo, jog išvis čia pasirodė.
-Užsičiaupkit abu!-įsakmiai šūktelėjo perliedama tiek Elijah'ų, tiek Ethan'ą šaltu žvilgsniu.
-O tu,-sukandusi dantis kreipėsi į nelauktą svečią,-daugiau nė nesiartink,-įspėjamai suniurzgė nukreipdama safyrines akis į Elijah'ų.
- Tu irgi,-dėbtelėjo į šį išsivaduodama iš vaikino glėbio,-pasirodai kartą per kelis mėnesius ir tikiesi, kad pulsiu tau ant kaklo?-sukryžiavusi rankas ties krūtine atrėžė šaltu balso tonu. Neketino taip lengvai atleisti už tai, jog šis apleido ją.
-Ethan'ai, dink iš čia, kol nesuvariau kuolo tau į širdį,-mostelėjusi ranka giliai įkvėpė. Kantrybės reikėjo ne tik su Marlena, bet ir su vyrais.
-
Ethan' as buvo tarsi vaiduoklis, kuris visada pasirodo ten kur jam nederėtų. Bausmės ir grasinimai jo nebaugino, tad liko tik viena išeitis, tiesa sakant, pati nemaloniausia. Gal net ne nemaloniausia, o pati žiauriausia. Tai kančia, kurios vengia visi vampyrai. Tai lyg šešėlis, kuris juos persekioja, išskyrus šį jaunuolį. Iki šiol Chris' as buvo jam tarsi apsauginis skydas, kuris visada jį apgins nuo Dawson' ų šeimos vyriausiojo vado, tačiau dabar, deja. Jis peržengė visas ribas. Tad dar šiandien vakare bus uždarytas į rusį ir užcementuotas kelioms savaitėms.
Atrodo būtų mažai bėdų su šituo kvaileliu, dabar ir Luna rodo savo kaprizus. Nepasitenkinimą. Eiliniai merginų stereotipai. Pamiršai, mažai dėmesio skyri, tačiau, kad viskas būtų taip paprasta. Juk problemų pilna visur. Ir jei joms atrodo, kad visą gyvenimą jie turi paskirti išrinktosioms, jos klysta. Juk pati Luna visada veliasi ten, kur jai dalyvauti nepatartina. Prisiminkim Džesikos žūtį.
- Luna supyko, Elijah laikykis.. - Visiškame sarkazme skendėjo Ethan' o žodžiai, tačiau tiesos buvo galima juose išgirsti.
- Būk geras, dink iš čia, kol sveikas. - Paskutinį patarimą davė savo buvusiam geram bičiuliui, tačiau per šį laikotarpį jis tapo nepakenčiamu. Lyg koks vilkolakis būtų jam įkandęs.
- Elijah' au gerai sakai, dingstu, kol tavo ragana manęs neužbūrė. - Šiam teiginiui nespėjus pasiekti jaunuolių ausų, jis dingo. Ir atrodo, kad nebegrįš.
Dangus vis labiau temo ir atrodė, kad jis puikiai atspindi ore tvyravusias nuotaikas. Nors grynakraujis čia atėjo su šypsena ir pakiliai nusiteikęs, visa tai žlugo.
- Klausyk, - automatiškai ištiesė rodamąjį pirštą į Luną ir visa tai iš šono galėjo pasirodyti kiek agresyvu. - Kodėl jums taip lengva teisti? Gal fiziškai ir nebuvom susitikę, tačiau galvojau apie tave. Kodėl net nesiteiki paklausti - kodėl? Gal buvau pakliūvęs į nelaimęar bėdą? Ar tik tu sugebi į jas veltis? Kodėl tau viskas atrodo taip paprasta? - Pratrūko Chris' as, taip pat, kaip debesis kabojęs virš jų. Lietus ėmė taip "pilti", tačiau atrodo, kad jaunuoliui nė motais. - Atsiminkim, ka ne tu viena vadovauji savo gaujai, aš taip pat turiu šeimą, kuria turiu pasirūpinti. Apmokyti tvardytis ir neperkąsti gerklės kiekvienam prašalaičiui. Aš gal irgi turiu atsakomybių? Ir gana su manimi taip elgtis. Nepasiilgai, taip sakyk. Išeisiu. - Žengtelėjo kelis žingsnius arčiau vilkės ir įsisteblijo jai į akis.
-
Tyliai atsiduso. Nebeturėjo jokio noro toliau "kandžiotis" su Ethan'u. Regis, Elijah taipogi. Netgi nesureagavo į sarkazmo perpildytus žodžius. Paprasčiausiai tingiai sumirksėjo nusižiovaudama. Provokuojantis veiksmas, bet merginai tai nerūpėjo, jei tik tamsiaplaukis nuspręs pulti - nė nemirktelėjusi smogs atgal. Visgi nekviestas svečias išsliūkino. Liko tik jiedu, o tuomet prasidėjo.
Luna tik žioptelėjo. Žalsvai - melsvos akys kaltinančiai žvelgė į ją. Atrėmė žvilgsnį įžūliai įsispoksodama į vaikiną.
-Nesiteikiau paklausti? Buvau pasiryžusi vykti su tavimi ir tau padėti, tik vietoj to privertei likti. "Tai tik vampyrų reikalai". Nė karto nebandžiau tavęs nuo to atitraukti, nepriekaištavau, o dabar šitai?-skėstelėjo rankomis. Galiausiai papurčiusi galvą nupėdino iki artimiausio suoliuko. Tą pat akimirką debesis prakiuro, vandens lašai ėmė leistis ant merginos. Kelios akimirkos ir ši buvo permirkusi kiaurai. Nesureagavo, tik nusibraukė plaukus nuo kaktos.
Kilstelėjo galvą trumpam pažvelgdama į vaikino akis. Netrukus nunarino galvą įsistebeilėdama į žemę. Ką tik buvo įsiutusi, o štai dabar... Sėdėjo visiškai rami.
-Tu teisus,-linktelėjo,-man viskas atrodo paprasta. Visada viską gaunu ant sidabrinės lėkštutės!-šūktelėjo neiškentusi. Tiek tos kantrybės. Iliuzija.
-
Kodėl viskas taip su merginomis sudėtinga? Kartais taip sunku paaiškinti paprastus dalykus, o apie sudėtingus net neverta kalbėtis. Jos negirdi ir nenori klausytis. Kartais atrodo, kad tik jas vienas kamuoja ilgesysir nerimas.
- Na, kaip ir sakiau, nesiteikei. O galbūt aš praklausiau? - Pyktu žvilgsniu žvilgtelėjo į merginą. - Na tai kas, kad buvai pasiryžusi? Gal aš nenoriu, kad tave nužudytų būrys vampyrų, kuris tiesiog "nevirškina" vilkolakių? - Atsidūso lyg būtų pavargęs. - Be to kas būtų pasirūpinęs Marlena? Aš už tą merginą atsakomybės neprisiimsiu, jos tėvas irgi klajoklis, kuris negali susitaikyti su Džesikos mirtimi. Man su juo buvo lengva? - Nubraukė lietaus lašus nuo žalsvai - melsvų akių.
- O teisės atitraukti mane nuo mano reikalų tu neturi, nes tai mano darbas. Tai mano šeima. Kuri man brangi tiek pat, kiek tau tavoji gauja.
Žengė kelis žingsnius link suoliuko ant kurio įsitaisė vilkė. Sustojo, priklaupė ant kariojo kelio, suėmė Lunos delnus į savuosius, gal kiek stipriau spustelėjo, nors nuo lietaus jaunuolių delnai buvo drėgni, tačiau jis jautė, kokie jie švelnūs ir kaip jis jų pasiilgo. Švelniai pakštelėjo lupomis į josios riešus ir net akimirką pasirodė, kad viskas vėl gerai, kad jie laimingi, tačiau deja. Grynakraujis dar sykį pažvelgė į jos safyrines akis, pakilo nuo žemės ir nuslinko prie tvenkinio.
- Tiesa sakant, ant sidabrinės lėkštutės niekas nieko negauna. - Nugarą atgręžias merginai, vėl prabilo Dawson' as. - Tačiau reikia suprasti, kad kiekvienas kovojame už save. Už draugus. Už šeimą. Mylimuosius, tačiau tu negirdi ką noriu pasakyti. Elgiesi kaip tipinė mergiotė, kuriai reikia dėmesio. Bet tu ar pagalvojai, kad per ta laiką, kur "ale tave apleidau", tu rūpinaisi Marlena? Tad gerai pagalvok ar aš vienas tave apleidau. Ar tu pati netyčia per savo rūpesčius nepamiršai manęs? - Paskutinis klausiamasis sakinys, paskutinis išleistas garsas iš Chris' o lupų privertė ji užsičiaupti. Gal jis net kiek nuliūdo. Tad nebežinojo ar verta tęsti tą ginčą, kuris rodosi, neturi jokios prasmės.
- Luna, - stabtelėjo šalia jos, - palieku tave vieną, kad gerai apmąstytum ar verta dėl to pyktis. - Nuleido akis ties žeme, rankas susikišo į džinsų kišenes ir žingnis po žingsnio ėmė žingsniuoti link išėjimo.
-
Švelnių bruožų veidu ritosi begalė mažų vandens lašelių. Švelniai persirisdavo per rausvas lūpas ir nieko netrukdomi, nusiritę kaklo oda dingdavo po drabužiais. Juoda palaidinė nemaloniai lipo prie kūno, kaip ir ilgi, juodi plaukai. Subjurusią nuotaiką šitai tik dar labiau sugadino.
Tyliai atsiduso nusibraukdama vandenį nuo akių. Juodos blakstienos pasipuošė mažučiais it deimantai vandens lašeliais. Kelis kartus sumirksėjo. Lietus nesustodamas merkė ant suoliuko sėdinčią merginą.
Stipriai sukando dantis. Elijah nebuvo laimingas, jog ši prisiėmė globoti Marleną. Ką gi, tai nebuvo jo reikalas. Pagalbos niekuomet neprašė. Nieko nesakė ir tada, kai grynakraujis kartu su Rajanu paliką ją vieną su mažąja Hatfield. Nesvarbu, kokie santykiai buvo tarp jos ir Marlenos, pamažu ta mergaitė vis labiau ėmė rūpėti.
Mintys nutrūko. Elijah'aus žodžiai kirto it botagas per nuogą odą. Skaudėjo, tačiau vistiek nepakėlė galvos. Sugniaužė rankomis suoliuko kraštą. Atrodė, kad vaikinui tamsiaplaukė tebuvo prašalietė, trukdanti gyventi įprastą gyvenimą. Atrodė, kad jo gyvemime jos nė nereikia. Tokia mintis žeidė, atvėrė nemažą žaizdą, tik Luna į tai nekreipė dėmesio.
Nepakėlė galvos net ir tada, kai šalia klūpėjo vaikinas. Nesureagavo nė į vieną prisilietimą. Galvoje tebeskambėjo neseniai ištarti žodžiai. Netrukus, rudaplaukiui atsistojus ir pasukus prie tvenkinio, prie jų prisidėjo ir dar keletas.
Ne tu ištisas dienas laiką leidai vienas, tikėdamasis, kad pro duris įžengsiu aš. Ne tu slapinėjai Londono gatvėmis negalėdamas nustoti galvoti apie mane.
Būtų išspjovusi šiuos žodžius, tik nebeturėjo noro kalbėtis su vampyru. Nebenorėjo net matyti. Jis aiškiai parodė už ką kovos ir kas šiam svarbiau. Teliko tik užbaigti viską.
Vyptelėjo nusigręždama nuo parko taku dingstančio vaikino.
-Neverta... Tu viską ką tik užbaigei...-sumurmėjo. Vėjas nusinešė žodžius. Vargiai būtum išgirdęs net šalia sėdėdamas.
Lėtai atsistojo pasukdama į priešingą pusę. Pastaruoju metu poelgiai stebino pačią. Užuot įsiutusi tylėjo, užuot kandžiojusi su Igoriu - žaidė.
Dirstelėjo į prakiurusį debesį. Lietaus lašai nemaloniai atsitrenkė į veidą.
-
Elijah kiek nerimavo dėl nežinomybėję paliktos Lunos, tačiau negalėjo neišklausyti Dafydd, kuriam rodos, taip reikėjo žmogaus, galinčio su juo pasikalbėti. Žinoma, aišku ir tai, kad Dawson' as tikrai nebuvo tam tinkamas, tačiau jis vilėsi galintis kažkaip ar bent kažkuo pagelbėti.
- Taigi, - kiek laisviau dustelėjo apsidairydamas aplinkui, atsiminimai šiame parke nebuvo patys geriausi, tačiau to nesureikšmino ir visą dėmesį sukoncentravo į vienintelį raudonplaukį, prašiusį paslaugos. - Kas nutiko, ko toks išsiblaškęs? - Kiek atidžiau nužiūrėjo nepažįstamąjį. - Iš vyzdžių sprendžių, kad nevartoji, alkoholiu irgi nedvelki, atvirkščiai, atrodai tvarkingas, o per savo neatidumą vos ne žuvai?? - Klausiamai nužvelgė jaunesnį vaikinuką, visą laiką tipenusį šalimais.
Nelabai mokėjo jis elgtis su ką tik sutiktais žmonėmis, pažintys jam nelabai patiko ir buvo naudingos. Turėjo jis ir priešų ir draugų ir mylimąją, tačiau užmegzti ryšį su vos tik sutiktais asmenimis - nebuvo įgūdęs. Mat vis bijodavo juos įžeisti, nes tai jam sekdavosi puikiai. Dešimt iš dešimt.
-
Tiesą sakant, Dafydd nelabai suprato, kodėl atėjo su Elijah į šitą parką. Susidarė įspūdis, kad jis nelabai nusiteikęs bendrauti, o pats Dafydd tikrai visko nepapasakos. Ar yra to prasmė? Vaikinas nežinojo, tačiau negalėjo taip paprastai išmesti progos pasikalbėti į šiukšlių dėžę. Taigi dabar atėjo su šiuo nepažįstamu vaikinu čia.
- Nedažnai gaunu su kuo nors tiesiog paplepėti, - trumpai tarstelėjo Dafydd. Suprato, kad nežino, ką sakyti toliau. Neabejojo, kad šitam Elijah visai nebūtų įdomu klausytis apie ligoninėje gulinčią Dafydd mylimąją ar namie likusius vaikus. Raudonplaukis nustebęs suprato, kad yra dvynukų pasiilgęs. Žvėriškai trūko Mayros, tačiau pirmą kartą suprato ir tai, kad norėtų pamatyti ir mažylius. Et, jeigu būtų tą supratęs prieš dešimt minučių, galėtų jau būti su jais. Dabar mandagumas reikalavo bent pabandyti pasišnekėti su naujuoju pažįstamu. Sakyk ką nors, klausk!!! mintyse maldavo velsietis ir, laimei, netrukus to sulaukė
- Ne, nevartoju, būk ramus, - kiek nedrąsiai šyptelėjo. Tiesa, užuomina apie alkoholį nebuvo maloni ausiai: per metus, praleistus kanalizacijoje, jo buvo suvartota pernelyg daug. - Pavargau nuo... Darbo ir kitų rūpesčių.
Atsakymas buvo siaubingai nekonkretus, bet ko dar būtų galima tikėtis iš tokio uždaro žmogaus? Dafydd lėtai žingsniavo parko takeliu ir mąstė, ką pasakyti dabar. Ko galima paklausti, kai nežinai iš viso nieko? Uždavinys atrodė labai sudėtingas. Įdomu, ar jis burtininkas pasvarstė raudonplaukis. Nieko įdomesnio nesugalvojęs paklausė:
- Kuo užsiimi? Dirbi, mokaisi, keliauji?
Atrodė, kad klausimas buvo nuobodumo viršūnė, bet Dafydd sugebėjo jį užduoti. Tai jau buvo pradžia.
-
Rudaplaukis nematomai žvilgtelėjo į ant riešo besipuikuojantį laikrodį. Taip įsitikino, kad laiko jis dar turi į valias ir, kol kas, neverčia mylimosios laukti, bildenant pirštais į stalviršį ar ką nors gurkšnojant. Kiek lengviau atikvėpė ir susitelkė ties pasimetėliu.
- Na, dabar gavai, - nežinodamas, kaip tinkamai interpretuoti savo mintį veptelėjo nesąmonę, tačiau tik gūžtelėjo pečiais to visiškai nesureikšmindamas - praleisdamas pro ausis.
- Aš ramus, - linktelėjo patvirtindamas akivaizdų faktą, juk, negi šitas, šalia žingsniuojantis raudonplaukis manė, kad jis Dawson' ui kažkiek rūpi - vargu. Ar tik ką sutiktas žmogus, išvis gali pradėti kažką reikšti? Na išimtis tik ta, kad antgamtikas jį išgelbėjęs pasijautė esąs geresnis nei įsivaizdavo ir dabar jautė pareigą jam padėtį.
- Tai pasakok, nebijok, juk norėjai pasikalbėti, - padrąsino Dafydd, kiek linksmesniu balso tonu, mat stengėsi išlaikyti tą savo draugiškumą, kuris jam taip derėjo prie jo išvaizdos. Nenorėjo pasišiūkšlinti.
Kelias akimirkas tylos žalsvai melsvų akių savininkas išnaudojo, įvertindamas aplinką. Juk paskutinį kartą jis čia buvo tamsiu paros metu, kurio vaizdas neprilygo dabartiniam. Dabar šis parkas buvo gyvas: smėlio dėžėse krapštėsi vaikai, spygavo, rėkavo, kiti užsiėmė "rimtais" pokalbiais, sietinais su žiobariškomis problemomis, o šie du čia tiesiog vaikščiojo nesugebėdami užmegzti normalaus, vyriško pokalbio.
- Aš? - Kiek nustebo išgirdęs klausimą, tačiau vėl prabilo, nenorėdamas sutrikdyti ir taip su marsiečiais šnekančios personos, - aš dabar nieko neveikiu, - sukišo rankas į džinsinio švarko kišenes, - tik ką po atostogų, reikėjo keletą reikalų sutvarkyti, bet dar šiandien grįšiu į Ūdrų Žabangus, - stengėsi užvesti pokalbį, todėl kiek išsiplėtė, bandydamas įgauti šalia tipenančio žmogučio pasitikėjimą, - pas sužadėtinę, - pridūrė, tikėdamasis, kad ir raudonplaukis netylės.
-
Dafydd nelabai suprato, ar Elijah iš jo šaiposi, ar ne. Galbūt tai buvo draugiškas pastebėjimas, kad jis dabar gali šnekėti. Deja, vaikinas prie to nebuvo pratęs, tad mieliau už tikrąjį priėmė pirmąjį variantą. Pradėjo svarstyti, kokia šiam kiek vyresniam vyrukui gali reikėti. Ir vis dėlto tai buvo šansas bendrauti, tad į kiek kvailoką patvirtinimą Dafydd tik linktelėjo.
Pasakymas "aš ramus" tarsi dar kartą įrodė, kad Elijah nori pasišaipyti ar laiko raudonplaukį kvaileliu. Tai jį vis labiau ir labiau trikdė, tad jau pradėjo galvoti, kaip čia greičiau išsinešdinti ir keliauti namo, pas sūnus.
- Nemanau, kad tave sudomintų mano nuobodaus darbo nuobodūs rūpesčiai, - kreivai šyptelėjo velsietis. Juk kažkokiam žiobarui nepradėsi aiškinti apie Magijos ministerijos subtilybes. Svarstė, ar užsiminti apie Mayrą, kurios jau dabar buvo be proto pasiilgęs, bet nutarė tai pasilaikyti sau. Laimei, Elijah teikėsi ištarti daugiau nei tris žodžius. Ir vienas pavadinimas neliko nepastebėtas.
- Esi iš Ūdrų Žabangų? - beveik susidomėjo Dafydd. Teliko tikėtis, kad jo paties vizito į tą miestelį metu šis vyrukas buvo kur nors kitur. - Sužadėtinė? Sveikinu.
Juk su tokiais dalykais yra sveikinama, ar ne? susimąstė auroras ir su apmaudu suprato, kad pats tokio sveikinimo negavo nė vieno.
- Mano... eee... žmona ligoninėje, - staiga pasakė jis ir tarsi išsigandęs pakėlė akis į naująjį pažįstamą. Nutarė šito nesakyti, tad kas čia atsitiko? Vaikinas pasijuto pasakęs per daug, tad dabar skubiai nutilo. Užteko ir to, kad pats gyveno nuolatinėje baimėje - nenorėjo, kad šitas vyrukas pradėtų ko nors klausinėti. Gerai, kad bent apie dvynukus neišsipliurpė.
- Mokeisi Hogvartse? - paklausė Dafydd. Tiesą sakant, jam tai visiškai nerūpėjo, bet tai buvo būdas nukreipti dėmesį nuo pernelyg sudėtingų ir nemalonių temų.
-
"Nuobodaus darbo, nuobodūs rūpesčiai", nuskambėjo taip žiobariškai, o gal net labiau žemiškai. Rudaplaukis nė neįsivaizdavo, kas yra darbas. Jam niekada neteko pildyti popierių, vadovauti projektams ar kaip nors kitaip pasinaudoti savo fizine ir protine veikla.
- Iš ties, sudomintu, - smalsaujančiai pratarė vampyras. Retai jis domėdavosi dalykais, kurie su juo visiškai nesusiję, tačiau dabar norėjosi palaikyti sunkiai besivystantį pokalbį.
- Na kaip čia pasakius, - žvilgtelėjo į šalią beeinantį Dafydd, - Luna iš ten, o aš kilęs iš Naujojo Orleano. - Pridūrė šis ir išgirdęs sveikinimą, dėkingai šyptelėjo. - Ačiū!
Keista buvo girdėti sveikinimą iš tik ką sutikto žmogaus, be to niekas jų dar nesveikino. Tai turbūt pirmas asmuo ištaręs tuos žodžius, nors jie dar nelabai kam gyrėsi, nematė tame prasmės.
- Žmona? - Pažvelgė į kiek jauniau atrodantį raudonplaukį.. - Kas nutiko? - Dawson' as surimtėjo, įtartinai nužvelgė keistuolį, tačiau dabar jį puikiai suprato. Kai Luna buvo leisgyvė, Chris'as, taipogi nebuvo susikaupęs, negalėjo. Sielvartas ir ta nežinomybė varė jį iš proto. - Dabar puikiai tave suprantu.. Dėl to kas anksčiau įvyko, - patapšnojo vaikinukui per petį lyg stengdamasis paguosti.
Išgirdęs sekantį klausimą - sukluso.
- Mokiausi, tačiau nelabai sėkmingai, - kilstelėjo lupų kampučius auksčiau, - o tu? Irgi ten mokeisi? - Perklausė vampyras, tačiau nežinojo ar ši tema jam perdėtai įdomi, mat kas susije su burtais ir visa ta magija - jam ne prie širdies. Atvirkščiai, dabar jis turi kitų minčių, idėjų, ką norėtų veikti gyvenime, kurį žingsnis po žingsnio kūrėsi.
-
Elijah'ui užsiminus, kad jį domintų nuobodaus darbo nuobodūs rūpesčiai Dafydd kilstelėjo antakius. Įtarė, kad naujasis pažįstamas tik apsimeta, tačiau nesuprato, kam to gali reikėti. Bando palaikyti pokalbį ar kažko iš manęs reikia? svarstė raudonplaukis kiek įtariai stebėdamas vyresnį vaikiną. Nieko nekomentavo ir, laimei, to neprireikė: Elijah pratęsė kalbą, kas privertė Dafydd suklusti.
- Luna?.. - ne, tai tik paprasčiausias sutapimas, negali būti ta pati mergiotė... - Ar tu amerikietis? - staiga pridūrė jis, tikėdamasis, kas Elijah neatkreips dėmesio į jo reakciją išgirdus Lunos vardą.
Dafydd nejaukiai mindžikavo kojomis. Niekaip negalėjo atsikratyti įtampos. Deja, dabar rūpėjo ne tik ligoninėje esanti mylimoji, bet ir tai, ko jis pats gali čia prišnekėti. Nutarė geriau patylėti, o jeigu Elijah į jį pažiūrės priešiškai, ką gi. Jis prie to pripratęs.
- Tiesą sakant, net nežinau, - sumurmėjo velsietis. Tiesos tame buvo, mat jis išties nesuprato, kas lėmė tokį keistą Mayros negalavimą. - Bijau, kad kažką padariau ne taip...
Išties, gal aš, nesugebantis patikėti, kad jai manęs reikia, priverčiau ją susirgti? susirūpino Dafydd, ir eilinį kartą jį apėmė savigraužos priepuolis. Ilgokai tylejęs susiprato pridurti:
- Ačiū už... Viską. Ar ir tau teko pergyventi baimę dėl mylimosios?
Vildamasis, kad tai nėra Luna Gardner, Dafydd patraukė takeliu tolyn. Neteko čia lankytis, galbūt bus būdas su Mayra praleisti pietų pertrauką, kai ji grįš į darbą? Idėja atrodė smagi, bet dabar mergina buvo ligoninėje, o jis pats atkakliai bandė palaikyti pokalbį.
- Mokiausi, bet naudingiausių dalykų išmokau ne iš knygų, - šyptelėjo Dafydd. Prisiminė Mionos Heros pamokas. Keisti buvo laikai... - Tiesą sakant, nelabai mėgstu prisiminti tuos laikus.
-
Elijah' us kiek nustebo, kada vaikinas jį paignoravo ties darbo klausimu, tačiau nelabai sureikšmino, galbūt Dafydd ta tema išties per daug nuobodi ir neįdomi. Nors kita vertus, koks skirtumas, juk ar vampyrui tai rūpėjo? Meh.. nelabai.
- Na taip, Luna, - išgirdęs dar sykį pakartotą savo merginos vardą sukluso. Nesuprato, kuo ši jam parūpo. Galbūt, jie pažįstami? Chris' as liko suintriguotas, - pažįsti? - Nedrąsiai paklausė, tačiau, kai šis taip sureagavo, ką Dawson' ui galvoti?
- Taip, aš amerikietis, - patvirtino šalimais buvusį vaikinuką, - o tu iš kur būsi kilęs? - Nužvelgė šį nuo galvos iki kojų, klausėsi jo akcento, tačiau tingėjo spėlioti, juk paklausti paprasčiau.
- Nekaltink savęs, nemanau, kad tu kaltas, o dėl kokios priežasties ji pateko į ligoninę? - Stengėsi būti kiek subtilesnis, mat žinojo, kad tai ne jo reikalas, tačiau tas smalsumas.. - Na aš omenyje turiu, diagnozė kokia? - Patikslino savo pateiktą klausimą, kitaip jį įformindamas, galbūt, taip bus aiškiau ar paprasčiau suprasti.
Išgirdęs padėką nuoširdžiai linktelėjo, o išgirdęs sekantį klausimą - šyptelėjo.
- Nuolat man tenka, - papurtė galvą į šonus, - ji labai dažnai įsivelia ten, kur.. Ech.. nederėtų, - gūžtelėjo pečiais, gal net kiek susirūpino, tačiau blogas mintis nuvaikė į šalį ir vėl grįžo ties Dafydd.
- Na, matai, knygos ir liks knygomis, sausa teorija, prikimšta bereikalinga informacija.. - Prisiminęs Hogvartso laikus, nusipurtė, - patikėk, aš irgi, ten grįšti nenorėčiau..
-
Aišku, nepavyko pakankamai greitai nukreipti dėmesio nuo ne itin mėgstamo vardo: Elijah iš karto sukluso, kas privertė Dafydd jaustis nepatogiai. Tiesą sakant, Luna nebuvo labai jau ypatingas vardas, tai tiesiog negalėjo būti tas pats žmogus.
- Vaikystėj teko susidurti, - nesmagiai jausdamasis pamelavo vaikinas. - Bet ne, tai negali būti ta pati mergina.
Raudonplaukis susimąstė. Galėjo atrodyti, kad tiesiog pasinėrė į prisiminimus, nors iš tiesų jis tik galvojo, ką daryti. Nebuvo tikras, ar dar verta tęsti šį sudėtingą pokalbį. Nelaimei, netrukus atskriejo dar vienas klausimas. Apie gimtinę Dafydd šnekėti nemėgo, tad tik trumpai tarstelėjo:
- Iš Velso.
Mintimis sugrįžo į tą kartą, kai ten lankėsi paskutinįsyk. Žinoma, tai buvo su Mayra. Ilgesys vėl užgulė širdį. Sunkiai atsidusęs raudonplaukis išgirdo dar daugiau žodžių iš Elijah.
- Ką tu gali žinoti?.. - tyliai pratarė auroras. Gal jis, Dafydd, ir nebuvo kaltas, tačiau įprotis manyti būtent taip buvo pernelyg giliai įaugęs vaikinui į kraują. - Dar nežinome, - pridūrė jis. Vėl teko meluoti, bet argi malonu naujam pažįstamam prisipažinti, kad žmona išsikraustė iš proto? O šiuo momentu Dafydd manė būtent taip, tik vylėsi, kad tai yra laikina.
- Galbūt tau reikėtų veltis su ja? - pasistengė šyptelėti Dafydd. - Galėsite praleisti daugiau laiko kartu, o tu ją - nuolat saugoti.
O kur pats buvai šitiek laiko? Nekviesta mintis perskrodė vaikino smegenis. Juk ištisus tris mėnesius Mayra turėjo manyti, kad teks vaikus auginti vienai! Dafydd pakėlė akis, tačiau jautėsi pernelyg įsitempęs, kad galėtų tęsti pokalbį. Bent jau ne apie Hogvartsą.
- Gal žinai kokių gerų vietų Londone, kur galima ramiai pasivaikščioti? - staiga paklausė jis. Labai vylėsi, kad galės pasiimti Mayrą ir, ko gero, dvynukus ir kur nors visi kartu išeiti. Kaip bet kuri normali šeima.
-
Kalbėti apie sužadėtinę su nepažįstamuoju nebuvo per daug malonu. Galiausiai Elijah nieko nebeatsakė į šalia žingsniuojančio vaikino žodžius. Juk pasaulis platus ir tų Lunų tikrai ne viena. Tad ir šįkart jie negalėjo kalbėti apie tą pačią merginą. Neįmanoma. Nors, kita vertus, jei tai tas pats asmuo - likimas pokštininkas ir to nepaneigsi.
Dafydd baimę atvirumui vampyras būtų pajautęs ir iš tolo. Ta keista baimė atsiverti slėgė didelę dalį žmonių, tačiau, galbūt ji yra pagrįsta, juk šiais laikais pasitikėjimas - per daug brangus ir jo reikia nusipelnyti.
- Man nereikia žinoti, aš matau ir jaučiu, tu į tokį nepanašus, negali būti kaltas, spėju, kad tu esi įpratęs save kaltinti, bet čia tik pastebėjimas, - nors raudonplaukis buvo uždaras, tačiau kai kurie atsakymai buvo aiškūs, juk akivaizdu, kad jis myli savo žmoną ir jos ilgysi. Tad nuskriausti jos negalėtų, kaip ir būti kaltas dėl to, kas jai nutiko.
- Aš negaliu veltis su ja, - šyptelėjo, - mat yra tam tikrų kliūčių, dėl kurių aš negaliu kištis į jos reikalus, nors labai norėčiau, - neatskleidamas smulkesnių detalių paaiškino tam visatos nuskriaustam individui priežastį, dėl kurios jis negali kišti nosies ten, kur ją kiša Luna.
Elijah dabar jautėsi suvaržytas ir kiek pasimetęs. Nemokėjo jis bendrauti, o kai susitinka du tokie, tai viskas tampa dar blogiau. Kaip ir dabar. Pokalbiai apie nieką. Beprasmiai. Nieko verti. Ir kas iš to? Na tik tai, kad šis vaikinas dar gyvas.
- Manau, kad ši vieta viena geriausių Londone, na ji man nekelia geriausių prisiminimų, tačiau tu pažiūrėk, - apsidairė aplink, - vaikai, medžiai, suoleliai, tvenkinys, nors nesu tikras, kam tau reikia, mat šita vieta spėju labiau šeimoms skirta, poroms, - gūžtelėjo pečiais. - Na, ne vietinis aš, tik retkarčiais čia apsilankau, kai reikia sutvarkyti reikalus, kaip ir šįkart. - Atminęs pokalbį su tėvu papurtė galvą nuvaikydamas bet kokias mintis.
-
Dafydd jautėsi vis labiau ir labiau susikaustęs. Buvo nemalonu kalbėti apie Mayrą, tai, kaip jaučiasi pats ar apie bet ką, kas galėjo atskleisti pernelyg daug. Nusprendęs daugiau nekalbėti daugiau nei būtina, vaikinas išgirdo naujojo pažįstamo žodžius. Jie tarsi buvo malonūs širdžiai, tačiau kartu ir gąsdinantys: negi Elijah taip paprastai jį perkando? Iš kur jis gali žinoti apie Dafydd įprotį save kaltinti? Baugiai pažvelgęs į kiek vyresnį vaikiną raudonplaukis nežinojo, ką pasakyti.
- Na, ačiū už gerus žodžius, - galiausiai teikėsi sumurmėti. Nežinojo, ar dar turi ką nors pasakyti. Norėjo paklausti, ar Elijah visada taip gerai pažįsta žmones, tačiau suprato tokiu būdu išsiduosiantis, kad naujasis pažįstamas buvo teisus. To daryti nesinorėjo, tad Dafydd paprasčiausiai patylėjo.
Tolimesni Elijah žodžiai akivaizdžiai parodė, kad jis kažką slepia. Raudonplaukis atidžiai nužvelgė jo veidą, tačiau nieko išskaityti nesugebėjo. Buvo įdomu, kokie gi tie paslaptingosios Lunos reikalai, tačiau neklausė. Tikėjosi išlaikyti tą atstumą, tad ir pats nelindo ten, kur nepriklauso. Nežymiai linktelėjęs pradėjo ieškoti būdų iš čia pabėgti. Suprato, kad bendrauti vis dar yra pernelyg sunku. Jis vis dar nemokėjo to daryti ir su neką kalbesniu vaikinuku mokytis buvo labai jau sudėtinga. Išvargintas nuolatinio nerimo dėl Mayros Dafydd paprasčiausiai nebeturėjo jėgų.
- Aha, šitas parkas tikrai smagus, - tyliai pritarė Dafydd. Elijah užsiminė nežinantis, kam jam to reikia, tačiau raudonplaukis pasinaudojo proga daugiau nieko nesakyti: tame sakinyje klaustuko aiškiai nebuvo. - Jeigu tau ši vieta kelia ne pačius maloniausius prisiminimus, gali visada atsivesti čia mylimą žmogų. Pamatysi nemielą vietą kitomis akimis.
Dafydd nejučia susimąstė, kaip jaustųsi nusivedęs Mayrą ant Tauerio tilto. Žinoma, nebuvo galima atmesti tikimybės, kad būtų siaubingai nejauku, tačiau kartu buvo ir šiek tiek smalsu, ar mylimoji sutiktų ten pasivaikščioti. Kai grįš į protą, žinoma.
- Žinau, ką sakau, - po kelias akimirkas pridūrė Dafydd nelabai drąsiai pakeldamas akis į Elijah.
-
Elijah nė nenumanė, kaip dar galėtų įgyti šio, šalia žingsniuojančio nepažįstamjo, pasitikėjimą. Jis buvo manąs, kad tai padarė, kada jį išgelbėjo nuo baisaus incidento, tačiau klydo. Šis asmuo to neįvertino, arba nenorėjo to parodyti.
- Nereikia dėkoti, pasakiau tai, kas akivaizdu, - gūžtelėjo pečiais, vos matomai šyptelėjo. Nenumanė, ko dar galėtų jo užklausti. Nesinorėjo jo dusinti klausimais, ar visą šitą ir taip sudėtingą pokalbį paversti - tardymo izoliatoriumi. Tai būtų nehumaniška.
Dafydd nutylus, Chris' as ėmė ieškoti tinkamų žodžių ar frazių, kurios padėtų jam šioje, visiškai nejaukioje situacijoje, tačiau tuščia. Nieko. Tik kelios bevertės mintys, kurios vargu ar čia praverstų, atvirkščiai dar labiau pakenktų, kaip ir tai, kai jis užsiminė apie sužadėtinę, jos slaptus reikalus, akivaizdu, taip žalsvai melsvų akių savininkas pateikė dar daugiau neaiškumų.
- Aha, - linktelėjo pritardamas, nors jis retai, kada grožėdavosi kokiomis nors vietovėmis, tačiau ši buvo įspūdinga. - Na matai, pas mane viskas kur kas painiau. - Pažvelgė į Dafydd, tačiau tuo pat metu suprato, kad taip sukels šiam personai dar daugiau klausimų ir taip tikrai nepanaikins nepasitikėjimo. - Aš čia, šiame parke, sugebėjau įskaudinti merginą, taip, kad po to teko išsiskirti. Ir kai tokie nesaldūs prisiminimai grįžta, nėra malonu, - pridūrė stangdamasis būti kuo galima atviresnis. Dawson' as vilėsi, kad tai padės.
- Klausyk, kaip manai, jei mes retkarčiais susitiktume pasišnekučiuoti? Na, tikiuosi neįžeisi, bet matau, kad bendrauti tau yra sunku, nesigilinu ir neklausiu priežasčių, tačiau manau, čia aš galiu tau padėti. Tau tereikia nugriauti sieną, kuria tu apsitvėręs, - draugiškai pažvelgė į Dafydd, tikėdamasis, kad nepasielgė per daug drąstiškai, tačiau nebežinojo kaip kitaip gauti jo palankumą, galbūt šis malonus pasiūlymas padės.
-
Dafydd nelabai suprato, kodėl šitas menkai pažįstamas ar, tiksliau, visai nepažįstamas vaikinas dėl jo stengiasi. Tai buvo be galo neįprasta, tačiau kartu ir keistai malonu. Ko gero, Elijah buvo pirmas žmogus, kuris nežiūrėjo į Dafydd su neapykanta. Su juo galbūt buvo galima pradėti statyti draugystę. Deja, norint tai padaryti reikėtų parodyti bent kiek pasitikėjimo, o tai buvo labai sunku. Raudonplaukis nedrąsiai žiūrėjo į vyresnį vaikiną ir svarstė, ar yra būdas visai situacijai palengvinti.
Į nedidelę Elijah šypseną Dafydd taip pat atsakė šyptelėjimu. Nebuvo pratęs taip bendrauti. Su Mayra viskas buvo paprasčiau: pritrūkus žodžių visada galėjo sušnibždėti, kaip ją myli, apkabinti ir pabučiuoti. Ką daryti dabar, vaikinas nė neįsivaizdavo. Tuo labiau, kad atrodė, jog ir Elijah nėra labai patyręs plepėtojas, kuris dėl kažkokių priežasčių vis dar terliojasi su juo, Dafydd. Raudonplaukis jau beveik žiojosi klausti, kodėl naujasis pažįstamas tai daro, tačiau tuo metu jis prabilo - ir šį kartą tai padarė kiek atviriau. Tai, kad Elijah pasidalino tikrai skaudžiais prisiminimais, šiek tiek sutrikdė Dafydd. Jis nežinojo, ar tai buvo nuoširdus noras pasidalinti jausmais, ar bandymas įgyti pasitikėjimą.
- Atsiprašau, jeigu priverčiau prisiminti liūdnus dalykus, - pratarė velsietis. Pagalvojo, kaip būtų jautęsis prieš metus, jeigu būtų tekę vėl atsidurti po medžiu, kur buvo atstumtas Mionos. Tada būtų neištvėręs. O štai Elijah laikėsi tikrai neblogai. Norom nenorom, tačiau Dafydd pajuto jam pagarbą.
- Ko čia įsižeisti, - pasistengė plačiau nusišypsoti raudonplaukis. - Ir pats žinau, kad nemoku bendrauti. Niekada neturėjau draugų...
Ko gero, pastarasis sakinys buvo atviriausias, kurį Dafydd tą dieną pasakė. Tai jį kiek išgąsdino, tad raudonplaukis ilgokam laikui nutilo. Galiausiai, tarsi tik tada prisiminęs, kad Elijah kažką pasiūlė, pridūrė:
- Bet mielai dar kada susitikčiau pasišnekėti, ačiū už pasiūlymą. Jeigu tik tau tai nesukels problemų...
Dafydd negalėjo žinoti, kokia toji Luna. Galbūt ji nebus patenkinta, kad sužadėtinis trinasi su neaiškiais žmonėmis? Bet pasiūlymas atrodė nuoširdus, tad raudonplaukis tikėjosi, kad tai iš tiesų gali įvykti. Ką gali žinoti, galbūt jis susirado draugą?
-
Ši diena, tiksliau pastarosios penkios valandos Elijah' ui buvo siaubingos. Jis visur skubėjo, bėgo, patyrė krūvą nuotykių, iš kurių malonūs tebuvo.. Nors, kita vertus jų išvis nebuvo. Na gal vienas Oksfordo gatvėje, kada teko „apsivalyti“ sielą išgelbstant šį visiškai nekaltą, likimo nuskriaustą raudonplaukį vyruką iš visų jėgų besistiangiantį palaikyti tą sudėtingai besivystantį pokalbį. Abu jie stengėsi, net nepastebėdami, to, kad jiems besišnekučiuojant parkas ėmė tuštėti.
Čia nebeliko klykaujančių vaikėzų ir jų tėvelių. Tas privertė Dawson' ą mestelti akį į ant riešo esantį laikrodį, kuriame rodyklės stovėjo ties penkta valanda. Rudaplaukiui derėjo eiti, tačiau nežinojo kaip tinkamai tai pasakyti Dafydd, nenorėjo jo palikti, tačiau Lunos irgi neketino versti laukti.
- Niekis, - numojo ranka į vaikino atsiprašymą, tą istoriją jis pamiršo, ji pradingo, išnyko. Viskas vėl buvo gerai, tik, gal kažkiek kitaip.
- Niekada neturėjai, dabar turi, - draugiškai šyptelėjo pažvelgdamas į kiek žemesnį vaikinuką.
Vampyras nejučia paspartino žingsnius, ir ne, ne dėl to, kad nebenorėjo bendrauti, tačiau dėl to, kad laikas jam niekad nebuvo gailestingas. O ypač šiandien, jis tiesiog bėga nesustodamas.
- Kokių dar problemų.. Viskas gerai, dar tikrai susitiksime, o dabar, kad ir kaip man gaila aš turiu bėgti, sužadėtinė manęs laukia, o aš ir taip punktualumu nepasižymėjęs, - atminė visus kartus, kada atėjo pirmiau nei mergina, jų tėra du. Chris' as tikrai savimi nusivylė. Pastaruoju metu buvo bemastąs kaip tai ištaisyti, tačiau akivaizdu, šis kartas nebus kitoks ir savo tradicijų jis dar vis neapleido.
- Gerai, aš lekiu, susimatysim, - spustelėjo ranką Dafydd, - iki greito, - draugiškas šypsnis dar akimirką papuošė antgamtiko veidą prieš jam išbėgant iš šios nuostabios vietos. Taip jis vėl skubėjo, tačiau dabar ten, kur jo laukė labai rimtas pokalbis.
-
Vėsų šio pavasario vakarą Mokslinčė lėtu žingsniu žingsniavo parko, kuris buvo Londono centre ir aptvertas tvorele keliuku. Ji ir vėl buvo Londone - vietoje, kurioje praleido daugiau laiko nei namuose - Austrijoje. Tai nebuvo labai smagu, visgi Žana turėjo antrą pusę ir nuostabią dukrą Nikolę su, kuria norėjosi praleisti daugiau laiko. Kad ir, kaip Žanai būtų buvę gaila, ji neturėjo pasirinkimo, visgi dizainerės pagrindinis darbas nebuvo Austrijoje, nežinojo priežasčių kodėl, tačiau tikriausiai dėl to, nes nemėgo savo keisti savo rutinos. Pas ją viskas buvo suplanuota, tarkim šį rytą ji turėjo kelias fotosesijas, kadangi ant pirštų nesuskaičiuosi kelintą kartą turėjo atsidurti ant kažkokio žurnalo viršelio, po to mergina privalėjo išgerti puodelį karštos arbatos ir, net gi pavalgyti. Šios merginos organizmui buvo šiek tiek keista, kad Žana valgė, kadangi seniau į burną mergina neįsidėdavo nei vieno kąsnelio maisto. Taigi dėl šios priežasties prieš kelias valandas (aišku, kad po fotosesijos) modelis buvo prašmatniame restorane, kur susitiko su kažkokiu žiobaru, kuris turėjo nuostabų reklaminį pasiūlymą, kadangi Žana veiklos turėjo labai daug, o ir savo laiko tusčiai neleido pokalbyje užtruko maždaug valandą su puse, o po to laiko ji čia - Londono parke vaikštinėjo ir žiūrinėjo dailų pasaulį, visgi poilsio merginai reikėjo taip pat. Šiame parke, kuris buvo Londono centre ji ką tik praėjo seniausią Didžiosios Britanijos ąžuolą, o šiuo metu per kelis metrus praėjo vaikų žaidimų aikštelę, o tie mažių balsai girdėjosi net gi už kažkur dešimties metrų. Bevaikštinėdama mergina galvojo ir vėl apie savąsias problemas, kurias turėjo išspręsti greitai, taip pat mąstinėjo, parašyti kokį nors laišką vyrui, kad tas žinotų, kad jo žmonelei viskas gerai. Bemąstinėdama mergina pažvelgė į dangų, jau temo, o tai merginą šiek tiek gąsdino, ji nenorėjo vaiksčioti viena po šią vietą, kurioje lankėsi tikrai nedažnai. Nors ir gamtoje mergina vaikystėje praleido ilgą savo laiko dalį, tiesiog buvo šiek tiek atpratusi vaikštinėti savo malonumui, dažniausiai modelį pakviesdavo pasikaisčioti po parką ir tuo pat metu paiimti interviu ar pasiūlyti fotosesijos ar, kokį nors kitą pasiųlymą gauti galeonų ar Anglijos žiobariškų pinigų, kurių pavadinimo Žana deja, bet neatsiminė. Šiuo metu, kadangi Mokslinčė nebuvo vien tik modelis, o dirbo ir dizainere, kuri net gi siuvo drabužius ji turėjo dar daugiau veiklos, o pastaruoju metu visas medžiagas buvo rasti nelabai paprasta. Mergina šiam užsiėmimui taip pat skyrė labai daug laiko ir lyg to būtų negana dažniausiai dirbo namuose – vietoje, kurioje turėtų gaminti valgyt ir būti su šeima. Taigi pastaruoju metu Žanos gyvenime buvo labai daug sunkumų, kaip ir kiekviename suaugusio žiobaro ar burtininko pasaulyje.
-
Tuščiu žvilgsniu žvelgė į priešais tyvuliuojantį ežerą. Vanduo veikė savotiškai. Stebint ramybe dvelkiantį vandenį mintyse prašviesėdavo. Kelioms akimirkos užpūsdavo ramybė ir susitaikymo jausmas, dingdavo pyktis, o tuomet ir vėl viskas grįždavo, tik su dar didesne jėga.
Safyrinės akys buvo neįprastai ramios, veido bruožai tylėjo it prisaikdinti nieko nesakyti, tačiau viduje siautėjo audra ir viskas dėl Rajano sprendimo pasiimti Ashley pas save po tiek daug laiko. Po tiek laiko, kai ji jam nė nerūpėjo. Pripratimas ir keisti jausmai jaunajai Hatfield neleido taip lengvai visko pamiršti. Nuoširdžiai nekentė Rajano. Negalėjo patikėti, kad viskas taip pasikeitė. Vien dėl Džesikos mirties.
Lėtai kilstelėjo galvą. Dangus jau buvo spėjęs nusidažyti tamsesnėmis spalvomis. Pamažu ėmė dvelkti nakties gaiva. Derėjo grįžti atgal į namus. Į beveik tuščius namus.
Kurį laiką spoksojo į neryškų, bet matomą mėnulį. Priešpilnis, dar kelios naktys ir ji vėl turės galimybę pakeisti pavidalą. Vėl galės pasileisti mišku. Kažin, jausis taip pat?
Atsistojo paskutinį kartą žvilgtelėdama į vandenį, o tuomet patraukdama parko išėjimo link. Akimirką, kai suoliukas liko už nugaros, stabtelėjo, pakėlė akmenuką ir švystelėjo šį iš visų jėgų. Kelis kartus atsimušęs į vandenį šis pliumptelėjo ir nugrimzdo į dugną. Norėjo, kad kartu su juo būtų nugrimzdę ir jos jausmai, kankinantys pastaruoju metu.
Vyptelėjusi vandeniui, kad ir kaip tai beprasmiškai atrodytų, nuskenavo aplinką. Daugelis žmonių jau buvo spėję pasimėgauti pasivaikščiojimu ir patraukę namų link, kiti, kaip ir tamsiaplaukė, žingsniavo parko išėjimo link. Turbūt šitaip viskas ir būtų pasibaigę, jei ne žvilgsnį patraukęs nepažįstamasis. Tamsus džemperis, užmaukšlintu gobtuvu ant galvos, įtartinas dairymasis į šalis, sėlinimas paskui... Apsidairė susirasdama nieko neįtariančią moterį, ramiai žingsniuojančią takeliu.
Regis, nuotykiai prasideda.
Dar kurį laiką pasekusi paskui du nepažįstamuosius ir įsitikinusi, kad tamsiaplaukei geruoju tai nesibaigs, keiktelėjo mintyse, o tada netikėdama savimi puolė prie šios aplenkdama galimą užpuoliką.
- Labas, - pribėgusi leptelėjo. - Senokai tave bemačiau, kelis kartus šaukiau, bet, regis, negirdėjai. - Maloniu balso tonu išbėrė nepastebimai grįžtelėdama per petį. Užpuolikas sutrikęs stovėjo vietoje.
- Bandau tau išgelbėti gyvybę, todėl geriau apsimesk, kad mane pažįsti, - sumurmėjo taip tyliai, jog girdėtų tik kiek per liekna, trapi ir gležna, bet keleriais metais už ją vyresnė moteris.
-
Žana lyg niekur nieko ėjo toliau, temo. Mergina gerėjosi saulėlydžiu, kuris buvo pasakiškas. Argi nekeista, pasaulyje yra tiek daug nuostabių dalykų, tačiau žiobarai ir burtininkai jų net gi nepastebi, - samprotavo Mokslinčė, tačiau tai bedarydama išgirdo kažkokios nepažystamos merginos balsą.
- Labas? - burtininkė neužtikrintai pratarė vieną žodį, vis gi nebuvo pratusi, kad kažkas su ja sveikintųsi Londone, o tas panelės balsas net gi nebuvo girdėtas. Mokslinčė tikrai neturėjo nei noro, nei laiko aiškintis santykių su šia tikriausiai žiobare mergina, todėl daugiau nepratarė nei vieno garso, tik mąstė: gal čia kokia nors mano giminaitė, o gal kažkokia vadybininkė? Ir vėl merginos mintis sutrugdė tylesnis safyrinių akių šeimininkės ištartas sakinys, kuris Mokslinčei nedavė ramybės. Negi ištikro mane kažkas žada užpulti? Kam būtų reikalinga tokia, kaip aš? - Bandė įminti mįslę mergina, tačiau prisiminė, kad rankinukyje gulėjo nemaža sumelė galeonų, dėl šios priežasties ji lyg niekur nieko, užtikrintu balsu rudos spalvos akių šeimininkė su baime į akis žvelgdama paslaptingai damai, kuri nepagailėjo savo laiko gal būt net išgelbėti dizainerės gyvybę tarė:
- Kaip seniai matėmės. Beja kaip tau sekasi?
Ji lyg niekur nieko ėjo lėtesniu žingsniu tikėdamasi, kad tikriausiai ne burtininkė teiksis jos nepalikti tokioje situacijoje, o gal keliais metais jaunesnė mergina net gi norės susibendrauti su Mokslinče.
Staiga iš Žanos rankinuko išlindo modelio naujasis draugas - lankutis, kuris žiobarams priminė gyvalazdę, dėl šios priežasties ji tiesiog ramiai paėmė gyvūnėlį į rankas ir švelnesniu judesiu padėjo jį ant savo peties - šioje vietoje lankutis galėjo stebėti visą esamą situaciją, ir klausytis Žanos tylių žodelių jam ar kam nors kitam. Įdomu ar jis gali skaityti mintis, - užsigalvojo dizainerė, kurios širdis atrodė, kad, bet, kurią akimirką iššoks iš krūtinės. Vis gi tokioje situacijoje malonu būti jai nebuvo.
-
Nebuvo pratusi bičiuliautis su nepažįstamais, tad vylėsi, kad išgelbėjusi tamsiaplaukę, nieko nenutuokiančią apie galimą užpuolimą, galės traukti į namus. Regis, gelbėjama moteris nesitikėjo tokio netikėto "draugės" prisistatymo. Vadinasi, nesitikėjo ir būti užpulta.
Žvilgtelėjo į sutrikusią moterį, svarstančią, kas per viena ką tik nusprendė pabendrauti. Iš tokios komiškos situacijos būtų linksmai pasijuokusi, mat, jei būtų buvusi gelbėjamos tamsiaplaukės vietoje, būtų savo pašnekovą seniai atjungusi.
- Geriau nei galėčiau norėti, - burbtelėjo suvokusi, kad keleriais metais ją lenkianti nepažįstamoji kaip mat suvokė, ką turi daryti, jei nori likti gyva. - O tu? Nesitikėjau sutikti tavęs čia. - Nežymiai linktelėjo parodydama, kad vaidybą vis dar reikia tęsti, mat už nugaros trumpam parking'o pavarą įjungęs jaunuolis visgi neatsisakė savo minties. Giliai įkvėpusi Luna pasiruošė pasitikti užpuoliką.
- Pasilenk, - leptelėjo, kaip tik tą akimirką, kai užpuolikas smogė jai į kelį ir pasisuko į savo auką. Aiktelėjusi, bet išstovėjusi ant kojų pasitiko vaikiną savo stiliuje. Nespėjusi šiam nė paliesti tamsiaplaukės užsimojo iš visos jėgos ir nesunkiai, sudavusi dar smūgį, patiesė ant žemės be sąmonės. Didžiuodamasi savimi papurtė skaudamą ranką nuo smūgio, buvo tikra, kad šiam nosį sulaužė, o tuomet įsirėmė rankomis į klubus.
- Jei man mokėtų už išgelbėtas gyvybes, galėčiau ir dažniau taip, - šyptelėjo nužvelgdama dabar be sąmonės ramiai tįsantį vaikiną. - Lyg tikras angelėlis. Pažįsti? - grįžtelėjo į šalia stovinčią moterį.
Artėjantis vakaras su savimi atsinešė ir vėsesnį vėją. Lengvai padraikęs juodus, ilgus plaukus šiaurys nurimo, tarsi trumpai pasisveikinęs ir dingęs. Toptelėjo, kad būtų laikas iš tiesų keliauti į namus, tačiau šitaip palikti atrodė nederama.
Apsidairiusi akimis susirado netoliese esantį suoliuką, nutempė iki šio leisgyvį vaikiną ir patenkinta savimi žvilgtelėjo į moterį.
- Juk supranti, kad ne magijos pasaulyje nešiotis šitaip savo augintinius pavojinga? - nutylėti kai kuriuos faktus nebuvo prasmės, tamsiaplaukė aiškiai priklausė magijos pasauliui.
-
Mokslinčė šiek tiek suglumusi savo tamsiomis rudomis akimis nužvelgė tamsiaplaukią panelę, kuri nepagailėjo laiko tikriausiai, kad išgelbėti burtininkės gyvybės, dėl to ji šiek tiek ramiau atsikvepė bent jau nebebuvo viena, o tai jau buvo kažkas kitaip ir tikriausiai, kad ta mergina buvo daug aršesnė už trisdešimtmetę dizainerę.
Ilgai netrukus ir prasidėjo visos linksmybės, gal būt buvusiai kerėjimo profesorei tikrai nusišypsojo laimė, kad sutiko tokią stiprią moterį, kuri tikriausiai buvo tik keliais metais jaunesnė už ją, kadangi ta, kaip mat parodė savo sugebėjimus ir tas asmuo, norėjęs užpulti Žaną jau gulėjo ant žemės. Mokslinčė piktu žvilgsniu pažvelgė į užpuoliką ir tarė:
- Jiegu mano atmintis manęs neapgauna, jo per savo gyvenimą tikrai niekada nebuvau mačius, beja, kaip galėčiau kreiptis į panelę, kuri ką tik man išgelbėjo gyvybę?
Mokslinčė iš tikro džiaugėsi, kad mergina buvo tokia drąsi, nes buvusi jos vietoje tikrai nebūtų buvusi padėjus kažkokiam asmeniui, o išgirdusi kitus dabar jau tikrai ne žiobarės ištartus žodžius atsiduso.
- Gal būt, tačiau visada galima panaudoti kerus, kurie ištrina atmintį, o burti aš tikrai moku. Taip pat lankutis panašus į gyvalazdę, tokį gyvūnėlį, kuris savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Mano žiniomis žiobarai jas tikrai mielai augina, - tylėsniu ir ne tokiu šaltu balsu ištarė burtininkė, kuri gal būt net gi susirado naują draugę, na arba bent jau tikėjosi, kad burtininkė išgelbėjusi jos gyvybę tokia bus.
- Beja aš Žana Mokslinčė, - pamiršusi prisistatyti, kiek per vėlai ištarė rudų akių šeimininkė.
-
Kryptelėjusi galvą į tamsiaplaukę, spėjo pastebėti, koks piktas ir nedraugiškas žvilgsnis pasitiko ant žemės be sąmonės gulintį vaikiną. Akimirką toptelėjo, kad nenorėtų atsidurti jo vietoje. Nepažįstamosios žvilgsnis bylojo, kad jis ką tik užsitraukė jos rūstybę. Nežymiai vyptelėjo pritūpdama ir atidžiau įsižiūrėdama į užpuoliką. Be sąmonės jis priminė ramiai miegantį kūdikį, tik kiek per didelį. Gerokai per didelį.
- Luna, - per daug negalvodama atsakė prisiartindama prie vaikino ir atsargiai ištraukdama iš rankos nedidelį peilį. Pavarčiusi šį, apžiūrėjusi ir įvertinusi, po to kiek dar pasiraususi po kišenes, tačiau nieko pavojingo neradusi, atsistojo. Tapo aišku, kad vaikinas būtų grasinęs peiliu reikalaudamas kažko, ko, matyt, reikėjo tik jam ir ką žinojo tik jis.
- Ar numanai, ko jam reikėjo iš tavęs? Atsižvelgiant į jo turimus daiktus, - lengvu judesiu pasukiojo peilį rankoje. - Tai eilinis, paprastas ir ne daug apie užpuolimus nusimanantis vaikinukas, taigi gali būti rami ir atsargi, - gūžtelėjo pečiais įsistebeilydama į peilį. Kiek pasvarsčiusi, kaip teisingiau būtų pasielgti: ar išmesti peilį į parko šiukšliadėžę, kur bet kar galėjo rasti, ar visgi pasilikti sau, saugioje vietoje, pasiliko prie antro varianto ir per daug negalvodama įsidėjo šį į savo striukės kišenę.
- Jam jo tikrai nebereiks, - burbtelėjo atsitraukdama nuo nepažįstamojo ir apsidairydama. Dangus jau buvo spėjęs nusidažyti dar tamsesne spalva, parke spėjo įsijungti ir šviestuvai. Pasakiškai gražus vaizdas.
- Apie tai nesu girdėjusi, bet jei jau taip sakai... - gūžtelėjo pečiais nustumdama mintis apie lankutį į šalį. Pati augino jau dešimtus metus skaičiuojantį vilką, tik šio taip nesivesdavo į miestą. Tiesa sakant, Delgadą matydavo gana retai, šis retkarčiais užklysdavo į namą, bet tik trumpam. Instinktai buvo stipresni ir mergina jo dėl to nekaltino.
- Turėtum būti atsargesnė, Žana, nes kitą kartą gali... Gali viskas baigtis kiek kitaip, - suabejojusi, kad būtų tinkama išrėžti, kas iš tiesų galėjo nutikti, kiek švelniau pratarė.
-
Mokslinčė pasimetusi ir jau su ašaromis akyse žvelgė į burtininkę prisistačiusią Lunos vardu, tačiau šiuo metu ne burtininkės vardas Žanai labiausiai rūpėjo. Jos nuotaika keitėsi labai dažnai, juk prieš sekundę buvo laiminga, kaip niekada, o dabar...
- Galbūt ir žinau...- pradėjo sakinį dama, tačiau jo nebaigė ir įsistebeilijo į šalia stovinčią burtininkę, tačiau, kadangi patylėti modelis nemokėjo, tai iš karto ir pridūrė: - Tikriausiai pamatė mane ant, kokio nors žurnalo viršelio, o ten tikrai žmonės su mažai galeonų nesifotografuoja.
Mergina nusišypsojo, nors jautėsi tikrai ne, kaip. Vis gi nežinojo ar tai, kad ji modelis kažką pakeis ir iš vis dizainerė nemanė, kad reikėjo sakyti šiuos žodžius. Skamba, taip, lyg esu pagyrūnė. Samprotavo Nikolės mama, nors ilgai apie tai negalvojusi įkvėpė ir apsimesdama, kad gerai jaučiasi tarė:
- Galbūt ir tu turi kokį nors spėjimą? Iš tikro matau, kad nusimanai apie tokius dalykus, o ir be tavo pagalbos tikriausiai, kad...sveika grįžusi namo aš tikrai nebūčiau.
Žanos galvoje ir skraidžiojo mintys, negi galėjo būti taip, kad ji būtų negrįžusi namo? Gyvenime nebeišvydusi savo dukros, vyro, draugų ir absoliučiai nieko, jokios gyvos dvasios? Niekada nebe išgirstų paukštelių čiulbėjimo ar nebegalėtų pažvelgti į anksti ryte tekančią saulę? Daugiau gyvenime neišvystų nei vienos krentančios snaigės, lietaus lašelių, spindinčių saulės spindulių ir tokių grožybių, dėl, kurių norisi gyventi? Mergina negalėjo nepagalvoti apie tai, kad maždaug prieš metus ar pusmetį realiai norėjo numirti, nušokti nuo olos, krioklio ar tiesiog ištarti burtažodį Avadra Kadavra, o štai dabar tos pačios merginos vardu Žana gyvybę išgelbėjo kažkokia nei pažįstama, nei ką burtininkė ir vien tik galvojant apie mirtį Mokslinčė vos nenualpo, o šiuo laikotarpiu damai rūpėjo ne vien tik ji.
- Ačiū...- neužtikrintai ištarė mergina jausdama, kad jos skruostu rieda karti ašara.
-
Sutrikusi įsistebeilėjo į moterį, sunkiai tramdančią ašaras. Ar ji pasakė, ką nors ne taip? O gal tai buvo padėkos ašaros? Tamsiaplaukei to nereikėjo, nereikėjo ir padėkos, ne dėl to nuginklavo užpuoliką. Tiesa sakant, dalis jos, kaip jau buvo įprasta jai, norėjo nuotykių. Ilgėjosi tokios savo gyvenimo dalies. Galbūt tai ir pastūmėjo neignoruoti fakto, jog kieno nors gyvybei gresia pavojus. Tiesa, gelbėjo moterį ir dėl kitos priežasties - siekiant išsaugoti jai gyvybę.
Keista buvo suvokti, kad kas nors šitaip brangino savo gyvybę. Kiek kartų ji galėjo būti patiesta ant žemės negyva, jau buvo pametusi skaičių. Nuo mažens mokyta ir ugdyta drąsa susidoroti su baime, atbukino merginos jausmus. Galbūt čia ir slypėjo paslaptis, kodėl ji taip drąsiai lįsdavo mirčiai į nasrus, o tuomet išlįsdavo lyg niekur nieko ir sušukdavo "Aš gyva!". Žinojo, kad tai erzino Elijah ir už šitai jis pats mielai būtų sugrūdęs ją į mirties nasrus, tik jis žinojo, ką renkasi. Žinojo, kokia Luna yra ir kokia gali būti.
- Viešumas pavojingas dalykas, - tarstelėjo per daug nesigilindama į faktą, kad prieš ją stovėjo daugeliui žinomas modelis, kurio Luna nė akyse nebuvo regėjusi.
Žanai užsiminus apie žurnalą, mergina tik dabar atkreipė, kad ši iš tiesų primena tiesiai iš žurnalo viršelio nulipusią žvaigždę: tobulai sušukuoti plaukai, idealus makiažas( nuopelnas profesionalams), prabangūs drabužiai ir itin aukštas ūgis, būdingas modeliams. Moteris, į kurią daugelis lygiuojasi. Garsenybė.
- Jei esi žinoma, o vienui viena vaikštai atsipalaidavusi, tuomet tavo variantas puikiai tinka, - dar kartą žvilgtelėjo į užpuoliką. - Būtum sugrįžusi, jei būtum atidavusi rankinę, - šelniai spustelėjo peilio rankeną, paslėpto striukės kišenėje.
Toptelėjo, jog sugrįžus į namus reiks išbandyti šio aštrumą ir pamėtyti į taikinį. Praktikos niekuomet nebūna per daug, o ir kardus senokai belaikė rankose. Regis, apsileido.
- Gimei po laiminga žvaigžde, štai ir viskas, - papurčiusi galvą, taip aiškiai parodydama, kad padėka jai nereikalinga, o jos ir nenusipelnė, apsidairė. - Dažnai čia vaikštinėji viena?
-
Po kažkur penkių minučių merginai pradėjo šiek tiek svaigti galva, ji nebegalėjo sutelkti dėmesio į Lunos vardu prisistačiusios burtininkės žodžius.Tai nieko tokio, tau praeis, nurimk - bandė save nuraminti mergina, vardu Žana, tačiau tai nepavyko, taip greitai, kaip ši tikėjosi. Mergina žinodama, kad, bet kurią akimirką gali nualpti staigiai nuėjo prie artimiausio suolelio ir prisėdo ant jo. Tokio tipo situacijos, kai jos vos neužpuola jai dar neteko turėti, tačiau nebūdavo rami visą laiką, todėl dažniausiai žinodavo ką daryti.
- Gal turi vandens? - paklausė klausimo mergina, kuri vis dar bandė nurimti, o nusišypsojusi pridūrė: - Čia nevaikštinėju dažnai, bet tikriausiai, kad teks. Visgi čia yra ir vaikų žaidimo aiškštelė, o mažiems vaikams jos tikrai turėtų patikti.
Mergina jautė, kad atrodo tikrai ne, kaip suaugusi burtininkė, juk jai viskas puiku, kodėl ji turėtų nervintis dėl to, kas jau buvo? Ji netgi nesugebėjo nuraminti pačios savęs, tačiau bandydama nukreipti kalbą kita tema per miglą galvoje tarė:
- Ar tu dažnas svečias čia? Šiek tiek keista, kad čia - žiobarų pasaulyje vaikštinėja tiek daug ne žiobarų...
Žana kelis kart giliai įkvepė ir iškvepė, ji jau jautėsi šiek tiek geriau, tačiau, kaip ji galės apsaugoti kažką kitą, jeigu negalėjo prižiūrėti pačios savęs? Ji net nesugebėjo apsidairyti ar nesimatė kažko, kas galėjo ją užpulti, kas būtų buvę, jeigu šalia jos būtų ėjusi jos vyriausioji dukra? Juk jai tik dvylika metų, o tai reiškia, kad ji buvo viso labo antrakursė, kuri negalėjo naudoti kerų už Hogvartso ribų, o ir apsiginti nelabai. Visgi Žana dabar jau ir ne vien tik šios mergaitės mama, o tai kėlė dar daugiau streso. Na ir kodėl mano tėvai nesugebėjo manęs išmokyt apsigint, taičau sugadinti mano pasitikėjimą savimi ar bendravimą – sugebėjo? Negi tai buvo iš tikro, taip sunku? Ar ištikro jiems nerūpėjau, taip, kaip turėjau? Mokslinčės pavardę nešiojančios burtininkės mintys jau sukosi apie vaikystę – laikotarpį, kurio pakartoti ji niekada nenorėjo. Tas laikas buvo tiesiog milžiniška ir baisi tragedija. Ak ir kodėl vieniems taip pasiseka, o kitiems ne? Patyrusi nepačias maloniausias emocijas vaikystėje, nesulaukusi pakankamai daug meilės iš tėvų ji sau ne kartą prižadėjo, kad tokios klaidos ji tikrai nepadarys. Ji negalėjo leisti niekam gyventi tokio gyvenimo, kokį gyveno ji iki pilnametystės ir tebegyventų, jeigu nebūtų sugalvojusi išsikraustyti iš tėvų namų. Tai tikrai buvo vienas geriausių sprendimų tuo metu, kai jai buvo aštuoniolika. Žana prisiminusi nepačius geriausius įvykius nusišluostė ašaras, kurios gėlė jos tamsias rudas akis. Šiose tikriausiai, kad buvo galima įžvelgti vidinį skausmą, kurį ji patyrė labai ilgą laiką.
- Atrodo, kad apsiginti arba bent jau daryti kažką panašaus teks išmokti ir man, - garsiai galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti burtininkė. Mergina tuo pat metu pažvelgė į žvaigždėtą dangų, nusišypsojo ir ištarė dar kelis žodžius, tik dėl to, kad palaikyti pokalbį su burtinininke radusia laiko bendrauti su ja.
- Šį vakarą žvaigždės atrodo stulbinamai, nors ir su dangaus kūnais mokykloje visiškai neturėjau nieko bendro. Mane astronomijos pamokose išvysti buvo tiesiog stebuklas.
-
Safyrinės akys kiek prisimerkė įtariai pažvelgdamos į, regis, alpti besiruošiančią moterį. Akimirką nepatikliai stebeilėjusi, netrukus paniškai apsidairė. Apsiginti bei susidoroti su užpuoliku galėjo be jokio vargo, bet štai, ką daryti su nualpusiu žmogumi vidury parko - čia jau buvo problema. Žinoma, visuomet buvo galima šį palikti tįsoti, kaip kad tą nelaimėlį po medžiu, tik rudaplaukei tokio likimo nelinkėjo.
Visai neseniai ir pati du kartus, tik vieną kartą visai ne savo noru ir ne dėl savo nuopelnų, buvo nualpusi, o štai dabar ne daug tetrūko, jog būtų priversta gelbėti kitą. Galimybės, kad dar teks, neatmetė.
- Eee... Tau viskas gerai? Nebuvau apmokyta daryti dirbtinio kvėpavimo, - papurtė galvą nusekdama paskui moterį.
Įtarė, kad silpnumą iššaukė ne kas kitas, o ypatinga modelių dieta. Tamsiaplaukė buvo tokia liekna, kad nė stumti nereikėtų, nuo didesnio vėjo pati būtų nukritusi. Sunki ta modelių dalia.
- Na, jei pasižymi dideliu troškuliu, tai netoliese yra ežeras, - vyptelėjo nesusilaikiusi. - O jei visgi ne... - apsidairė bandydama įsitikinti, kad netoliese nėra nieko, kas galėtų pamatyti burtus. - Tada prašom, - ištiesė kerų pagalbą išburtą puodelį su vandeniu.
Praėjo nemažai laiko nuo tos dienos, kai baigė Hogvartsą. Burtus ėmė naudoti vis rečiau ir rečiau, bet, regis, net ir po tiek laiko neužmiršo, kaip taisyklingai mostelėti lazdele ir kokį burtažodį ištarti.
- Žinai... Maistas reikalingas kiekvienam organizmui, o tokios būklės vargiai galėtum paeiti, ką jau kalbėti, jei būtum užpulta. Nuginkluoti priešininko irgi nepajėgsi, - liūdnai vyptelėjo nužvelgdama tolumoje šviestuvų apšviestą miestą.
Laikas bėgo, o ji vis dar stovėjo čia, parke, ir šnekučiavusi su tamsiaplauke. Atrodė, kas šios gyvybei pavojų kelia ne tik dabar jau nuginkluotas užpuolikas, bet ir badas. Niekad negalėdavo suprasti, kaip kas nors gali šitaip badauti vien tam, kad užsidirbtų pinigų ir atrodytų taip tobulai?
Grožis reikalauja aukų...
- Pakankamai, - gūžtelėjo pečiais. - Londonas savaip visus traukia. - Tyliai pratarė paslėpdama rankas striukės kišenėse.
Šokęs vėjas visai nedraugiškai smogė į veidą. Sunkiau gaudydama orą giliai įkvėpė. Kelios sruogos, ištrūkusios iš kasos ėmė plaikstytis vėjyje. Mėgaudamasi tokiu vėju Luna trumpam užsimerkė. Klausėsi, kaip šis stūgauja nerasdamas vietos.
- Geras sprendimas, - pakomentavo garsiai išreikštą mintį. - Dangus naktimis savotiškas menas, - it kokia menininkė šyptelėjo taip pat kilstelėdama galvą ir pažvelgdama į dangų.
Laikrodis skaičiavo viso labo dar tik dvidešimtą valandą, tačiau pamažu danguje jau ėmė ryškėti žvaigždės. Giedra naktis leido pasigrožėti vaizdu. Keista, dėmesį į dangų atkreipdavo tik pilnaties metu.
-
Šiek tiek atsikvėpė ir tikėjosi, kad bus bent kiek geriau, bet, kur tau.
- Ar manai, kad jeigu man būtų kažkas gerai sedėčiau ant suoliuko ir prašyčiau kažkokio beveik nepažystamo burtininko vandens? - nelinksmai nusijuokė Žana ir pridūrė: - Nemanau, kad nualpsiu, tad tau dirbtinio kvepavimo daryti ir neprireiks. Tikriausiai.
Mergina pasiremė galvą su gležna ranka ir galvojo ką ir bedaryt, bet vis gi Luna ištiesė jai stiklinę vandens.
- Dėkoju, - pratarė žodį mergina ir atsigėrė kelis gurkšnius skaidraus skysčio. Lyg pati negalėjau išsitraukti lazdelės ir išsiburti vandens, - peikė save Mokslinčės pavardę nešiojanti dizainerė. Jai ši diena buvo kažkokia slogi. Nors, kaip ji tokia galėjo nebūti, kai jos vos neužpuolė kažkas, o dabar, bet kurią akimirką galėjo prarasti sąmonę ar nualpti?
- O dėl maisto...Na matai, šnekėti lengva, o padaryti deja, bet nelabai - pradėjo sakinį mergina ir atsiduso. Niekada negalvojo, kad suaugusi moteris sugebės, taip nesusitvarkyti su savo pačios gyvenimu, bet tikriausiai, taip turėjo būt.
- Ar iš tikro taip lengva pasakyti, kad pastarosiomis dienomis beveik nieko nevalgiau? - vis dar išsigandusi tarė Žana, lyg svarstydama ką nors lemtingo ir šiek tiek rimastingu žvilgsniu pažvelgė į safyrinių akių šeimininkę vis dar bemąstydama, kodėl tai turėjo nutikti būtent Žanai.
- Tiesa, dangus naktimis yra kažkas tokio... - sutiko su burtininkės mintimis Mokslinčė ir net nebaigdama minties susinervino pastebėjusi, kad jos rankos (o ką kalbėti ir apie veidą) išblyškusios labiau nei įprastai. Na ir kodėl, taip nutinka man? - dar kartą paklausė savęs to pačio klausimo ir nudelbė akis į apšviesto Londono centre parko vaizdą, vaikų balsų jau beveik nebesigirdėjo, o tai buvo bent vienas geras dalykas šią akimirką.
- Atsiprašau, kad tau dabar tenka stėbėti mane tokią, kokia esu, garantuoju, kad turi krūvas savo problemų, - ištarė mergina, o po kelių minučių pridūrė: - O tęsiant kalba apie valgymą...tiesiog tikriausiai neesu įpratusi valgyti daugiau nei vieną kartą dienoje, o dabar visos mano problemos lyg specialiai atėjo čia ir sudrumstė mano ramybę.
Žana užsičiaupė negalėjo patikėti, kad šnekasi taip atvirai su burtininke, su, kuria bendravo tikrai ne tiek daug laiko, o taip pat dalinosi paslaptimis, kurių nesakė daugeliui burtininkų ar žiobarų. Kam galėtų rūpėti mano problemos? Esu tiesiog šiukšlė čia ir nieko nepakeisiu, - modelis nerimavo taip, kad jos galvoje pradėjo skraidyti tikrai, ne pačios geriausios mintys, ji persibraukė ranka per rudos spalvos plaukus ir sau tyliai tarė:
- Na va, nuostabu, matyt, taip paprastai, kaip tikėjausi aš čia tikrai nesusitvarkysiu...
-
Rauktelėjo antakius. Žmonės apimti blogumo išties tampa bjauriais. Visgi toks elgesys paaiškinamas. Prastai pasijutus nesinori šypsotis ar džiūgauti dėl kokios nors smulkmenos, o šiuo atveju - išgelbėtos gyvybės. Tik, žinoma, Luna atrasdavo jėgų ir noro nusišypsoti tokiomis akimirkomis, ypač, jei tai būdavo priešininko triumfas. Be linksmybių gyvenimas būtų pernelyg nuobodus.
- Puikus būdas susirasti draugų, - gūžtelėjo pečiais nekreipdama dėmesio į pasipiktinusį moters toną. - Paguodei, o žodis tikriausiai iškart suteikia užtikrintumą, - vyptelėjo pasišaipydama.
Niekad nepagalvodavo, kaip reaguos asmuo, kai ji nuolat kalbėdavo ironiškai ar sarkastiškai. Tiesa sakant, juodaplaukei tai nerūpėjo, visi, kurie ją pažinojo, žinojo, ko iš jos tikėtis ir visuomet sarkazmą priimdavo tik kaip pabarstukus ant keksiuko, o apie kitus ji negalvodavo.
- Tavo gyvenimas, tavo pasirinkimai, - neketindama suaugusiai moteriai aiškinti, kaip dera gyventi ir ko kiekvienam organizmui reikia, gūžtelėjo pečiais.
Būti savo gyvenimo kalviu sudėtinga, ypač, kai įrankiai prasti, bet visuomet galima keisti profesiją ir iš kalvio tapti, kokiu nors alchemiku. Visuomet yra pasirinkimas. Visuomet yra viltis.
Įtariai nužvelgė moterį, panašėjančią į leisgyvią, tačiau tobulai atrodančiu makiažu ir šukuosena. Vyptelėjo. Toptelėjo, kad ši ne tik paskutines dienas nieko, arba beveik nieko nevalgė, bet ir visą mėnesį. Ir ką tos modelių agentūros galvoja šitaip leisdamos kankintis?
- Manau, tu taip gyveni kelis mėnesius, ne dienas. Galima būtų pamanyti, kad tupėjai rūsyje, - neištvėrusi mestelėjo repliką vyptelėdama ir batu paspirdama netoliese gulėjusį akmenėlį.
Šis nesutikdamas savo kelyje jokių kliūčių nuskriejo gerus dešimt metrų ir trenkėsi į takelio paviršių. Stojo tyla, o akmuo ten gulėjo vienas ir liūdnas. Liūdnai žvelgdamas į stovinčią merginą ir sėdinčią moterį, godžiai geriančią vandenį. Lėtai pasuko galvą, žvilgsnis nuklydo neseniai nupjauta parko žole.
- Problemos niekur nedings, jos gali palaukti, - kreivai šyptelėjo, nors niekur neskubėjo, o ypač spręsti kokių nors problemų.
Ji tik planavo po pasivaikščiojimo grįžti į namus, pas Elijah, kuris, jei neklydo, jau buvo pradėjęs laipioti sienomis nerimaudamas, kodėl jo sužadėtinė negrįžta. Safyrinės akys nukrypo į žiedą. Vis dar stebėjosi, kaip ji sugebėjo jo nepamesti ir beveik priprasti prie minties, kad vieną dieną, kuri ateis dar ne tuoj, žengs prie altoriaus. Tik pamanykit... Luna ir altorius.
Papurtė galvą. Užsigalvojusi neišgirdo to, ką kalbėjo moteris, tad teko susikaupti ir susitelkti vėl ties pokalbiu.
- Tada turėtum įprasti, štai ir viskas. Noras ir pastangos, o tada lygu rezultatui. Viskas įmanoma, - gūžtelėjo pečiais kiek prisimerkdama.
Nebuvo nei gera klausytoja, nei gera patarėja. Ji buvo kovotoja ir tik toje srityje galėjo parodyti puikius savo gebėjimus.
-
Atsiduso. Tikrai nebuvo pratusi atsidurti tokiose situacijose ne nemuose, kur šilta ir ramu. Jautėsi šiek tiek kalta, kad nepasiruošė tam anksčiau, o dabar, kai namuose tikrai labai daug laiko nepraleisdavo to nepadarymas modelio situaciją pablogino dar labiau. Jeigu ji būtų namuose, ramiai skaičiusi knygą, gaminusi valgyt Nikolei ar darydama kažką kito, ką atlieka kiekviena namų šeimininkė ar mama, visų pirma galėtų nesijaudinti, kad ją kažkas pamatys, tokioje būsenoje, kaip dabar - išbalusią, svaigstančia galva ir vos nenualpusią.
Ech...- liūdnai pamintijo ir padėjo puodelį, kuriame liko keli lašeliai vandens ant suoliuko toliau nuo savęs. Vandens šiandien jai jau buvo tikrai per daug, todėl į jį net nebepažvelgė, dar kartą persibraukė sau per šokoladinės spalvos plaukus ir giliai įkvepė, po kelių minučių ir iškvepė, tikėjosi būti išklausyta, bet ar galima tokio dalyko prašyti ką tik gyvybę išgelbėjusios merginos. Aišku, kad ne, na arba taip galvojo tik pati burtininkė Žana, nebuvo linkusi prašyti pagalbos iš kažko kito. Tiesa, buvo kitokia situacija ir ji Lunos paprašė vandens, tačiau to skysčio su išklausymu, patarimu ar net paguodimu lyginti net nereikėjo.
Neskaitant visų problemų, kurios, kaip tyčia šiandieną užpuolė Mokslinčę, tai parke buvo tiesiog nuostabu, žibintai ašvietė takelį, kuriuo vaikštinėjo dizainerė prieš tai, kai jai pradėjo svaigti galva. Taip pat ir vaikų balsų beveik nebebuvo, tikriausiai šie jau seniai gulėjo lovose ir saldžiai miegojo, tačiau Žana tikrai nenorėjo miego. Ji jau ilgą laiką mąstė ką darys, jeigu ji rimtai nualps, nesijautė nė truputį geriau, kas ne šiek tiek gąsdino, nors vieną akimirką ir pasirodė, kad viskas ėjo geresne kryptimi. Nesumąsčiusi ką gi ir padarys ši pabandė atsistoti, tačiau ant kojų išstovėjo mažiau nei minutę, todėl tiesiog prisėdo atgal ant suoliuko, lygiai į tokią pačią vietą, kur sedėjo ir anksčiau. Kvailoka situacija, - peikė save mergina, tuo pačiu ir pykdamasi su savimi, jeigu šiandien grįš namo tikrai kažko pavalgys, na arba bent jau pasistengs.
- Aš...pamėginsiu, - kiek liūdnesniu balsu ištarė ir toliau galvojo ką gi dar gali padaryti vietoj to, kad tiesiog sedėtų ir nieko nedarytų ant suoliuko, laukdama stebuklo, kada visas šis košmaras baigsis.
-
Parkas, pradžioje žavėjęs savo šviesomis, neleidžiančioms užimti jo ir viską paskandinti tamsoje, tapo liudininku užpuolimo, naujos pažinties ir... Luna lėtai iškvėpė orą. Atvėso. Gerokai atvėso, tad dabar ne tik temstantis dangus pranešė, jog artėja naktis. Reikėjo dingti iš parko, sugrįžti į Ūdrų Žabangus pas Elijah bei užtikrinti, kad tamsiaplaukė saugiai sugrįš į namus. Neabejojo, kad jos taip pat kas nors laukė. Galbūt vakarienę ruošiantis vyras ir du išdykę vaikai, varantys iš proto. Akimirką mergina nuoširdžiai nudžiugo, kad nieko panašaus jos gyvenime nėra. Nieko kasdieniško ar įprasto. Ir taip teisingiausia ir geriausia. Ji nebuvo eilinė mergina.
Ji buvo Luna Gardner.
- Einam, palydėsiu tave iki namų, įsitikinsiu, kad tau viskas gerai, nes palikusi tave vieną suteikiu galimybę visokiems monstrams pasigrobti tave, - kreivai šyptelėjo neatsisakydama ir šįkart pasinaudoti savo gana bjauriu būdu.
Puikiai suprato, kad moteris ne geriausios formos ir paeiti viena negalės, tad visą kelią turės lydėti ir būti atrama. Ką gi, pati įsivėlė į tai, pačiai teks ir išbristi. Teks lydėti, tik per daug dėl to galvos nesuko Pusmėnulio gaujos alfa. Į viską reagavo gana neultraliai vildamasi, kad netrukus viskas pasibaigs.
- Imk, kol eisim suvalgyk, ir kad negirdėčiau "nenoriu, negaliu, man negalima", - iškart įspėdama ištiesė ranką ir be jokio vargo perėmė ilgaplaukės svorį.
Galbūt ilgų ir varginančių treniruočių dėka, o galbūt neįprastai mažo moters svorio dėka Lunai didelių sunkumų su pagalba neiškilo. Tiesa sakant, buvo neįprastai lengva. Ir malonu padėti kitam. Gal laikas keisti savo taktiką? Žudymą keisti į pagalbą?
Nuo tokios minties mergina šyptelėjo.
-
Sabrina lėtai, niekur neskubėdama žingsniavo Londono parku. Nuojauta kuždėjo, kad skubėti niekur ir neverta. Mayran buvo įspėjęs, kad gali vėluoti, mat turėjo kažkokių reikalų, tad rudaplaukė, nors atvykusi į Londoną kiek anksčiau, žingsnių neskubino. Viduje kirbėjo abejonė, kad galbūt garbanius užtruks, nesuspės ar apskritai pamirš apie jų susitikimą ir ji paskutinį jų susitikimą prisimins, kaip buvimą vienai po parko šviestuvais.
Vis dar niekaip negalėjo susitaikyti, jog liko vos kelios dienos iki lagaminų sukrovimo į laivą ir ilgos, nuobodžios kelionės į tolimuosius vakarus. Mintis, kad ten nuvykusi galės pamatyti daugiau visko, atrasti įdomių dalykų ir faktų, viliojo, tačiau kažkas neleido taip paprastai apsisukti ir palikti viską, kas lieka čia, Londone. Žinoma, ji susitaikė su faktu, kad draugai su ja nekeliaus, pasiliks čia, tačiau pastaruoju metu tokia mintis vis labiau liūdino. Darėsi vis liūdniau, ypač, žinant, kad vaikino ji turbūt nebepamatys, o vylėsi, kad jų draugystė bus tvirta ir nenutruks. Visgi, geriau su tokia mintimi susitaikyti dabar nei stipriai nusivilti, kai tai nutiks. Be abejo, Sabrina tuo patikėti nenorėjo. Paprasčiausiai negalėjo, bet...
Stabtelėjo prie parko tvenkinio paslėpdama rankas švarkelio kišenėse. Krentanti šviesa gintarines akis privertė spindėti it auksą. Tamsos gaubiame veide du žiburėliai spindėjo it švyturiai tamsią naktį, rodantys kelią laivams.
Apsižvalgiusi ir įsitikinusi, kad Mayran vis dar nėra, žengė kelis žingsnius arčiau tvenkinio. Žvilgsnis susidūrė su savo pačios atvaizdu. Gintarinės akys žvelgė keistai giliai, ant rudų, trumpų plaukų šokčiojo šviesos, o rausvos lūpos buvo išlenktos į nedidelį šypsnį.
Kilstelėjo vieną lūpų kamputį. Regis, prabėgo tiek ne daug nuo to laiko, kai baigė Hogvartsą, tačiau pati jautė, kaip stipriai pasikeitė. Ar tai reiškė, jog ji pamažu brendo ir netrukus taps tikra suaugusia moterimi? Cha, norėtumėt.
Neištvėrusi nepabandžius, rudaplaukė žengė dar vieną žingsnį tvenkinio link ir bato padu tekštelėjo vandenį. Kedai šalia pado peršlapo, nors ir nestipriai, tačiau malonu tikrai nebuvo. Ėmusi kratyti koją it kokia katė, ėmė kikenti pati iš savęs. Ak, nebūtų ji, jei šitaip nebūtų pasielgusi.
Galiausiai suvokusi, kad teks kentėti nemalonią drėgmę bate, tyliai atsiduso ir žvilgtelėjo į temti ėmusį dangų. Dar nebuvo tamsu, tačiau šviestuvai jau švietė, o naktis kėsinosi apgaubti savo gaiva ir vėsuma.
-
Veide atsispindėjo šioks toks nuovargis. Diena nebuvo pati maloniausia. Varginantis darbas, o vėliau ir vizitas pas psichologę, per kurį vaikinas sužinojo, kad beveik viskas, kuo iki šiol tikėjo, buvo tik kvaili išsigalvojimai. Šis nebežinojo kuo gali tikėti, o kuo ne, kas tikra, o kas tik išsigalvojimai, smegenų sukurtos haliucinacijos. Tai tikrai nebuvo malonu ir vargino Mayraną ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mintyse kirbėjo mintis, kad šis yra psichinis ligonis, bet šis bijojo ją pripažinti garsiai, nors ir žinojo, kad tai gali būti tiesa.
Lėti tačiau gan dideli žingsniai žygiavo vieno Londono parko link. Šalia ant keturių letenų laimingai stryksėjo ilgametis ir ištikimas vaikino draugas, vokiečių aviganis. Mayranas suprato, kad turbūt tūrėtų paskubėti, nes turbūt jau vėluoja, bet tuo pačiu metu ir negalėjo to padaryti. Šio galvoje vyko karas. Garbanius nežinojo ar reiktų pripažinti visą tiesą jo laukiančiai tamsiaplaukei, ar viską pasilikti sau ir tikėtis, kad ši nesužinos. O jeigu ji sužinos ir po to nebenorės bendrauti su manimi?
Vaikinukas papurtė galvą, taip tarsi bandydamas išvaryti blogas mintis iš jos. Ne, taip nebus. Ji taip nepasielgtų. Aš pasitikiu ja ir turiu jai tai pasakyti.
Galiausiai baigęs minčių karą galvoje, Wallfloweris kiek paspartino žingsnius nenorėdamas dar labiau vėluoti. Vaikinui pradėjus žingsniuoti greičiau, žinoma, kad ir jo palydovas neatsiliko nuo jo. Pavadėlio vedamas, besidžiaugdamas pradėjo šoliuoti, šokinėti, laimingai eiti greičiau.
Tolumoje jau matėsi kūdutė Sabrinos figūra, o Mayranas tyliai po nosimi nusikeikė, supratęs, kad tai turbūt paskutinis jų susitikimas Londone, o šis nepasistengė jo padaryti įsimintinesnio. Tačiau dabar jau nieko negalėjo pakeisti ir nepraējus nė minutei, stovėjo netoliese draugės. Menkutė, pavargusi šypsenėlė kaip mat atsirado šiojo veide.
- Sveika, skruzdelyte. Atleisk, kad vėluoju ir tikiuosi, kad nepyksti, kad atsivedžiau kompanioną. Man reikėjo jį pavedžioti, - kiek plačiau šyptelėjo ir palenkė galvą kiek žemiau, kad galėtų matyti von Sjuard veidą.
Pasiilgau tavęs Vaikino mintyse nuskambėjo daug ką reiškiantis sakinys, tačiau šis taip ir nepaliko jo lūpų, pasiliko žinomas tik vienam jam...
-
Auksinės akys nuslydo vandens paviršiumi. Šviesų atspindžiai šokčiojo ant ramiai tyvuliuojančio Londono parko vandens it maži žiburėliai. Toks vaizdas hipnotizavo, Sabrina nė nepajuto, kaip ištirpo laikas, buku žvilgsniu žvengė į tą kerintį vaizdą. Dailių bruožų veidą papuošė nežymi šypsena.
Turbūt jaunoji von Sjuard ir būtų taip stovėjusi visą likusį vakarą, jei vampyriška klausa nebūtų sugavusi artėjančių žingsnių. Nė nekryptelėjusi galvos galėjo pasakyti, kad artinasi ne vienas žmogus. Sprendžiant iš kitokių žingsnių, vedėsi šunį, bet visgi rudaplaukė pasuko galvą pažvelgdama įbtą londonietį, taip vėlai nusprendusį išvesti šunį. Auskinės akys pirmiausia nukrypo į ilgaplaukį keturkojį ir mergina plačiai nusišypsojo. Meilė šunims jau buvo spėjusi pavergti jos širdį.
Atsispyrusi norui lėkti prie šuns, nė nepažvelgusi į šeimininką, mat nė nepagalvojo, kad tai galėtų būti Mayran, pasisuko į tvenkinį. Jei gerai prisiminė, garbanius neminėjo, jog turi augintinį, tiesa sakant, apie augintinius jie nekalbėjo, bet...
Nesąmoningai supratusi, kad akies krašteliu pastebėjo pažįstamus garbanotus plaukus, instinktyviai pasuko galvą. Ji neapsiriko - didelį, pūkuotą ir be galo mielą vokietį vedėsi ne kas kitas, o Mayran! Širdis krūtinėje kelis kartus greičiau suplakė iš džiaugsmo.
- Mayran! - šūktelėjo, kai vaikinas sustojo šalia.
Ji pamiršo nelemtą šlapią batą, pamiršo ir tai, kad jie susitiko paskutinį kartą. Ji išskrenda į JAV, palieka čia visus...
- Žinoma, kad ne, - papurtė galvą atsitūpdama ir nė nesusimąstydama, kad keturkojui dėmesys gali nepatikti, ėmė šį niurkyti.
Pirštai paniro į iššukuotą, purų, ilgą kailą. Susirado povilnį kailį ir švelniai pakasė paausius. Vokietuko uodega įnitingai plakė žemė.
- Gražuoli, - plačiai nusišypsojo neatitraukdama rankų nuo minkšto kailio.
Labiau už viską norėjo šitaip niurkyti šunį visą likusią naktį ir neabejojo, kad keturkojis būtų mielai sutikęs, tačiau šalia jo stovėjo ir Mayran, reiškaintis merginai daugiau nei ji pati suvokė.
- Koks jo vardas? - pagaliau atsitiesusi, šypsodamasi kilstelėjo galvą į garbanių.
Auskinės akys sužibo, kaip ovalus aštuonių karatų brilientas žiede, dėka Londono parkų šviestuvų. Rudeniškas, tačiau ramus ir draugiškas vėjelis švelniai perbraukė per merginos skruostus, pataršė plaukus, trumpam dingo, o tuomet ėmė lėtai viską kartoti nuolat sugrįždamas.
Kryptelėjo galvą. Įprastai plati, žavinga šypsena, puošianti Mayran veidą, buvo dingusi. Šios vietoje liko tik kukli, nedidelė šyspenėlė. Akys... Jos atrodė nepaprastai liūdnos. Priminė nerimstančią jūrą, ieskančią prieglobščio.
Akimirką toptelėjo, kad tokią veido išraišką iššaukė suvokimas, kad tai paskutinis jų susitikimas. Niekuo neypatingas, paprastas ir... Kad ir ką galvojo vaikinukas, Sabrina norėjo paprieštarauti. Kad ir kur jie buvo, kad ir ką veikdavo, ji žinojo, kad laikas kartu praleistas nebus paprastas. Tai buvo tiesiog neįmanoma. Jai patiko leisti laiką su garbaniumi, o dabar jis ataivedė dar ir šunį! Turbūt geresnio atsisveikinimo von Sjuard nė nebutų tikėjusis. Visgi nuojautai pakuždėjus, kad derėtų pasidomėti, tyliai paklausė:
- Ar viskas gerai? - susirūpinusi nužvelgė vaikiną, žvilgsnis apsistojo ties liūdnomis akimis. - Atrodai susikrimtęs ir nuliūdęs...
-
Merginai sureagavus net kiek per daug linksmai, džiaugsmingai sušukus vaikino vardą, menka šypsenėlė jo veide tik dar labiau praplatėjo, tačiau vis vien nebuvo tokia plati ir linksma, kokia būdavo anksčiau. Ne pačios maloniausios mintys vis dar ūžė Mayrano galvoje, bet šis nė nesistengė jomis atsikratyti, bandė sumąstyti, kaip turėtų pasakyti apie savo problemą draugei. Prie vaikino nusiminimo labai prisidėjo ir faktas, kad Sabrina paliks Londoną, iškeliaus gyventi dideliu atstumu nuo jo. Šis nenorėjo, kad jų artimas ryšys taip baigtųsi. Wallfloweris tikėjosi, kad Sabrina nenorės nutraukti bendravimo, norės bendrauti net esant tokiam atstumui. Bet ar tai tiesa, šis negalėjo nuspėti...
Trumpų plaukų savininkei pritūpus prie vokiečių aviganio ir pradėjus niurkyti jį, Lordas patenkintas makalavo uodega, nenustygo vietoje. Tai buvo ganėtinai keista, kadangi daugeliui būdavo sunku užsitarnauti šio šuns pasitikėjimą. Bet rodosi, kad augintinis tarsi žinojo, kad von Sjuard yra gera ir ja galima pasitikėti, kas tik kėlė dar didesnę šypsena garbaniaus veide.
Sabrinai atsistojus, baigus niurkyti šunį, iš Mayrano lūpų tuoj pat pasigirdo tylus kikenimas, kadangi nepatenkintas dėmesio trūkumu, vokietukas priekinėmis letenėlėmis pasirėmė į Sabriną, nepatenkintai sucypė ir pradėjo laižyti jos veidą.
- Rodosi, kad tu jam patikai. Lordai, fu, negalima. Lipk žemyn, - vis dar tyliai kikendamas tarė buvęs auroras. Augintiniui nelabai pasitenkinus komanda, tačiau vis vien paklusniai atsitraukus nuo draugės, susidomėjus tvenkinio vandeniu, Mayrano veide vėl pradėjo atsispindėti ne patys linksmiausi jausmai ir savijauta. Bandydamas paslėpti juos, šis pasilenkė, atsegė šunį nuo pavadėlio ir leido jam išsilakstyti. Deja, tačiau klausimų apie tai šiam nepavyko išvengti. Vos atsitiesęs šis pastebėjo susirūpinusį draugės žvilgsnį, o nepraėjus nė minutei, iš šios lūpų pasigirdo klausimas. Sunkiam atodūsiui palikus vaikino lūpas, šis suprato, kad neišsisuks ir vis vien turės atsakyti.
- Viskas gerai. Aš tik pasiilgsiu tavęs ir nenoriu, kad mūsų bendravimas nutrūktų, - netikras šypsnis pasirodė tamsiaplaukio veide ir šis priėjęs kiek arčiau, pasilenkė ir švelniai, tarsi bijodamas, kad ji pabėgs po to, kai sužinos tiesą apie jo "draugus", apglėbė Sabriną per liemenį.
- Aš turiu tau kai ką pasakyti, bet bijau, kad po to, kai tai sužinosi, laikysi mane psichiniu ligoniu ir nebenorėsi su manim bendrauti, - tylesniu balsu tarė buvęs klastuolis ir kiek tvirčiau suspaudė tamsiaplaukę glėbyje, trumpam užsimerkė ir sukaupęs visą drąsą, atsimerkė.
- Aš apsilankiau pas psichologę ir sužinojau... Net nežinau kaip tau tai pasakyti, - nervingas juokas paliko Mayrano lūpas, - Tie draugai, kurių dėka mes ir susipažinome, netikri. Pasirodo, kad jie yra tik mano vaizduotės vaisius. Psichologė sako, kad tai prastos vaikystės padariniai. Aš nebežinau kas tikra, o kas ne ir tikrai bijau prarasti tave, bet privalėjau tau tai pasakyti. Aš... Aš suprasiu, jeigu nebenorėsi bendrauti su manimi po to, kai tai sužinojai...
Vaikinas minutėlę patylėjo, jo rankos nusviro nuo Sabrinos liemens ir šis atsitraukė keliais žingsniais atgal, be galo liūdną žvilgsnį nunarino ties niekuo neypatingu, plytelėmis dengtu takeliu ir tikėjosi geriausio...
-
Rausvas lūpas paliko garsus juokas vos tik lieknas von Sjuard kūnas susilaukė papildomo svorio, kurio dėka vos nežlegtelėjo ant užpakalio. Staigiai žengusi žingsnį atgal ir šitaip išlaikiusi pusiausvyrą, jog nei jai, nei vokiečių aviganiui netektų atsidurti ant žemės, dar kartą pakasė šiam paausius.
Nors buvo pratusi prie tokio Saiko elgesio, iš svetimo šuns nesitikėjo. Visgi buvo be galo linksma matyti, kad pūkuotajam vokiečiui trūksta jos dėmesio. Ir Sabrina buvo pasiruošusi jį skirti.
- Nepavydėk, Mayran, - kikendama ir toliau niurkė šunį, kol šis vizgindamas uodegą laižė jai veidą.
Stengdamasi, kad šuo nepasiektų nei lūpų, nei akių, laikė iškėlusi veidą, o šiurkštus liežuvis vis brūktelėdavo per kaklą ar skruostą.
Galiausiai vokiečio dėmesys liovėsi. Kiek nusiminusi auksaakė nulydėjo keturkojį žvilgsniu, o tuomet nusibraukusi ranka seiles ir jas nusivaliusi žvilgtelėjo į vaikiną.
Papūtusi lūpas dėbtelėjo į garbanių aiškiai prieštaraudama šuns atitraukimui nuo jos, tačiau tuoj pat veidą papuošė šypsena, mat nepasitenkinimas buvo tik suvaidintas. Surimtėjusi ir išklausiusi Mayran žodžius, mergina juto, kaip širdis krūtinėje kelis kartus smarkiau suplakė. Mintis, kad Wallfloweris jos pasiilgo, maloniai sušildė. Pravėrusi lūpas ketindama atsakyti tuoj pat užsičiaupė suvokusi, kad dabar kalbės ne ji, o garbanius. Vos matomai linktelėjusi pati sau ir pasiruošusi išklausyti įsmeigė auksines akis į priešais stovintį gražuolį. Kiek vėliau žvilgsnis nukrypo ir į vaikiną, mat Lordas nusprendė ištyrinėti tvenkinį.
Kūnas įsitempė, kvėpavimas pradžioje padažnėjo, vėliau sulėtėjo, o auksinis žvilgsnis liko prikaustytas prie Mayran veido. Nė pati nepajuto, kad šitaip įsitempė, tik žinojo, kad bet kokia kaina turi susivaldyti atsidūrus šitaip arti žmogaus. Vydama lauk bet kokias mintis apie kraują, pulsuojantį rudaplaukio kakle, sunkiai nurijo seiles ir susikaupė. Privalėjo susikaupti. Ji nė už ką nenuskriaus vaikino. Jis jos draugas, ji...
Pirmieji žodžiai akimirksniu nutraukė visas mintis, vejamas vampyriškų instinktų. Suklususi, susirūpinusi, jausdama, kaip kūnu per bėga šiurpuliukai, giliai įkvėpė tramdydama smalsumą ir nerimą.
Teko sukaupti visas jėgas ir atsispirti begaliniui norui taip pat apkabinti tamsiaplaukį, paprieštarauti, pažadėti, kad taip niekuomet nenutiks. Jai nerūpėjo, kas nutiko, ji žinojo, kad Mayran jos draugas ir šito niekas nepakeis. Net jei jis pasakytų, kad... Kūną persmelkė skausmas. Papurčiusi galvą ir nuvijusi mintis šalin, kelis kartus giliau įkvėpė.
Pajutusi, kaip tvirtos, raumeningos rankos nuslysta nuo jos liemens troško imti klykti prašydama, kad ji vėl būtų apkabinta. Kad jis vėl suspaustų ją glėbyje ir būtų tikras, kad toks faktas nieko nekeičia. Tik iš rausvų Sabrinos lūpų, nutviekstų parko šviestuvų, neišsprūdo nė vienas žodis, tik auskinės akys grežte gręžė vaikiną.
- Mayran, - kaip galėdama švelniu balso tonu kreipėsi į savo draugą žengdama vieną nedidelį atstumą jo link. - Nors tie draugai ir netikri, aš žinau, kad mūsų draugystė - tikra. Neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi, kad tą dieną Trafalgaro aikštėj buvo ne kas kitas, o tu, kuris mane užkalbino. Jei žinočiau, kad viskas susiklostys taip, kaip dabar, pakartočiau tai tūkstančius kartų, kad susitikčiau su tavimi, nes tą dieną aš juokiausi daugiau nei per visą savo gyvenimą. Ir tik tavo dėka, - prisipažinusi nedrąsiai šyptelėjo.
Kiek padvejojusi, apsvarsčiusi visus už ir prieš, žengė dar žingsnelį ir draugiškai apkabino priešais stovintį vaikiną.
- Neleisiu, kad mūsų bendravimas nutrūktų, - tyliai sušnibždėjo į garbaniaus plaukus, o tada, kaip staigiai jį apkabino, taip pat staigiai ir atsitraukė.
Suvokė, kad turbūt laikas ir jai prisipažinti, o tada viltis, kad pakraupęs Wallfloweris nespruks kuo toliau nuo jos. Tik ji visiškai nenorėjo išduoti savo paslapties. Nenorėjo matyti, kaip jos draugas bėga nuo jos nė neatsigręždamas, akyse žibant baimei.
- Tam, jog įrodyčiau... Nežinau, ką tuo įrodysiu, - nervingai nusijuokė gūžtelėdama pečiais. - Turbūt tik pasitikėjimą tavimi ir tai, kad nenoriu nieko nuo tavęs slėpti, bet tu... Tu tikrai turėsi priežastį nuo manęs bėgti ir aš suprasiu, kad tokią baimę iš tiesų sunku įveikti, todėl...
Ji giliai įkvėpė, žvilgtelėjo į vaikiną, trumpam užsimerkė, kiek padvejojusi atsimerkė ir nudelbė žvilgsnį į žemę.
- Aš vampyrė, Mayran. Žinau, kad mes gyvenam magijos pasaulyje ir tai visiškai normalu ar įprasta, tačiau aš... Aš maitinuosi tik gyvūnų krauju, - užbėgusi įvykiams už akių įspėjo, kad vaikinas nepakrauptų. - Aš nesimaitinu žmonių krauju, todėl atsidūrus prie žmogaus kraujo, aš nesivaldau... Tiksliau, man sunku susivaldyti. Būtent dėl šios priežasties aš vos... Nenužudžiau mažo, nekalto berniuko... Prisimenu jo paklaikusias akis, pamenu su kokiu išgąsčiu jis į mane žvelgė... Tą dieną Trafalgaro aikštėj būtent dėl šio įvykio aš ir buvau liūdna... - Pagaliau baigusi pasakoti savo gėdingiausią gyvenimo įvykį, liūdnai šyptelėjo taip ir nedrįsdama pažvelgti į Mayran.
-
Tokia merginos reakcija buvo tikrai netikėta. Vaikinas tikėjosi sulaukti įžeidžiančių žodžių ar tiesiog nemalonaus žvilgsnio, skaudaus draugės praradimo. Bet viskas buvo visiškai atvirkščiai. Nors iš pradžių ši kiek išgąsdino vaikiną tylėdama, bet po tylos pasirodė ir geroji pusė. Sabrina suprato garbanių, neįžeidinėjo jo, o kas svarbiausia, nepaliko jo, vis dar norėjo su juo bendrauti, palaikyti ryšį. O ko tu tikėjaisi, durniau? Tai gi Sabrina! Ji niekad taip nepasielgtų!
- Kad tu žinotum kiek daug man visa tai reiškia... - grąžindamas į veidą savo tikrąją, nedirbtinę ir nekukliąją šypseną, tarė Mayranas. Kad tu žinotum kiek tu pati man daug reiški...
Dabar vaikinas puikiai suprato kodėl sulaukdavo tiek daug keistų, pasibaisėjančių ir spoksančių žvilgsnių gatvėse, parkuose, magijos ministerijoje ir kituose viešuose vietose. To kaltininkai buvo atrodo taip gerai pažįstami ir tokie artimi draugai. Visa tai atrodė per daug keista, nesuprantama ir liūdna, kadangi sužinojus, kad 11 metų turėti draugai nėra tikri, jie buvo tik smegenų sukurtos haliucinacijos, fantazijos, tikrai nebuvo labai malonu.
Gėrimų puodeliai visad likdavo tušti...
Dabar Mayranas suprato ir negalėjo patikėti, kad prieš tai to nepastebėjo. Nė maistas, nė gėrimai, kurie būdavo skirti įsivaizduojamiems draugams, niekad nebūdavo paliesti, lėkštės, puodeliai ar stiklinės visad likdavo pilni. Po muštynių su jais vaikinas neturėdavo jokių sužeidimų ar įbrėžimų. Visa tai buvo taip akivaizdu, tačiau pats vaikinas to nepastebėdavo, dėl ko buvo kiek nusivylęs ir piktas ant savęs.
Šiltas, tačiau trumpai trukęs draugės apkabinimas, leido pasijusti dar geriau, dar laisviau, pilnai įsitikinti, kad ši tikrai nori bendrauti toliau, jai nerūpi tai, kuo šis tikėjo prieš tai. Sabrinai atsiradus Mayrano gyvenime, jis ne tik tapo linksmesnis, gyvesnis ir laimingesnis, tačiau pamažu išaiškėjo ir jį kankinę ir tiek metų nežinoti dalykai. Jam pradėjus leisti daugiau laiko su von Sjuard, Antanas, Justas ir Džonis pradėjo rodytis vis rečiau, kas tik dar labiau parodė, kad vaikinas galėjo apie jų netikrumą sužinoti pats, kadangi tai tik dar viena keista užuomena apie tai. Tamsiaplaukė tiesiog atnešė daugiau šviesos į garbaniaus gyvenimą, o ir pati buvo kaip laimingas, beveik visad šviečiantis saulės spindulėlis.
Netikėtai, tarsi iš dangaus gelmių nukritusi ir taip sužinota žinia, iš pradžių kiek privertė pasimesti vaikiną, bet suvirškinęs, supratęs visą informaciją, šis vėl grąžino savo šypseną veidan.
- Nagi, skruzdeliuk, viskas gerai. Mes visi darome gyvenime klaidų ir tai, kad tu vampyrė, visiškai nieko nekeičia. Mano noras bendrauti su tavimi niekur nedingo ir nedings. Tu tapai per daug man svarbi ir artima. Tad negaliu nė pagalvoti apie mūsų bendravimo nutrūkimą, - tarė Wallfloweris ir nykščiu kilstelėjo Sabrinos smakrą, šyptelėjo jai ir taip tarsi parodė, kad viskas yra gerai, - viskas bus gerai. Aš tau galiu padėti susitvarkyti su kraujo troškimu, kad tik tu jaustumeisi geriau.
Jau įprastas, platus ir laimingas, bet šį kartą ir kiek paguodžiantis šypsnis, švietė buvusio auroro veide. Dabar jis buvo visiškai ramus ir žinojo, kad bent artimiausiu metu, jo ir Sabrinos draugystė buvo tvirta ir nenutrūks, išliks tokia, kokia yra ar su laiku tik dar labiau tvirtės.
- Aš pilnai pasitikiu tavimi ir dėl to tikrai neturi jaudintis, - patikslino draugę Mayranas ir tarsi norėdamas tai įrodyti, žengė žingsnį arčiau jos, taip sumažindamas atstumą, ir tvirtomis rankomis gan stiprokai apglėbė jos liemenį, taip apkabino ją ir priglaudė arčiau, kiek kilstelėjo žemoko ūgio merginą nuo žemės.
-
Norėjo prasmegti skradžiai žemėn. Vaizduotė nupiešė itin aiškų paveikslą nuo kurio Sabrinai darėsi apmaudu. Prieš ją stovintis vaikinas į ją žvelgė su panieka, pasišlykštėjimu ir bandymu suvokti, kaip jis tiek laiko galėjo būti kvailinamas. Vien vaizduotės sukurtas paveikslas skaudžiai smogė, tad trumpaplaukė taip ir nedrįso kilstelėti galvos ir susidurti akis į akį su Mayran žvilgsniu.
Labiau už viską dabar norėjo susigūžti, įsikniaubti į Saiko kailį, jausti po rankomis ramiai plakančią mažutę širdelę ir žinoti, kad jis vienintelis niekuomet jos neišduos ir nepaliks. Jis niekuomet ja nesibjaurės dėl jos poelgio su Etanu. Jis visuomet jai bus ištikimas draugas.
Stojusi tyla ėmė spengti ausyse ir mergina nejučia susigūžė. Buvo tikra - dabar nė už ką nepakels akių, nepažvelgs į vaikiną. Verčiau jis nueina, palieka ją vieną spėlioti, kaip jis žvelgė į ją viską sužinojęs, nei likti sugniuždyti ir visam gyvenimui įsiminti tą žvilgsnį.
Mintyse ėmusi melstis, kad garbanius kuo greičiau pasišalintų, stebėjo, kaip Lordas sukiojasi šalia vandens ir kažką gaudo. Kūną persmelkė liūdesys - dabar ji ne tik nebe matys Mayran, bet negalės pažaisti ir su Lordu, paniurkyti šio ir... Auksinės akys sudrėko nuo ašarų, jaunoji von Sjuard ne tik dar kartą išgyveno tą nelemtą dieną su Etanu, bet ir suvokė, kaip skaudu bus prarasti tokį artimą draugą.
- Ne, tu nesu... - žodžiai nutrūko vos auksinės akys susidūrė tamsiomis.
Ir jose nebuvo nė kruopelytės pasibjaurėjimo. Nebuvo nieko, kas ją įskaudintų ar pažemintų. Priešingai, vaikinas taip švelniai į ją žvelgė, kad Sabrina pamiršo, kaip kalbėti. Užhipnotizuota gilaus, švelnaus žvilgsnio, kurį laiką taip ir stovėjo vos matomai pravertomis lūpomis, it nesuvokdama, ką jai dabar daryti. Galiausiai pabudusi iš hipnozės ir papurčiusi galvą nejaukiai pasimuistė.
- Tu nesupranti, Mayran. Aš... Aš galėjau nužudyti tą berniuką. Tą patį padaryčiau ir su tavimi, jei tik užuosčiau kraują. Galiu nuskriausti tave ir man tai nerūpės, nes kraujo troškimas mane valdys, - papurtė galvą netikėdama, kad rudaplaukis viską suprato gerai.
Paprasčiausiai negalėjo patikėti, kad kas nors sužinojęs tiesą taip paprastai ir lengvai ją priimtų. Priimtų ne tik tiesą, bet ir ją, Sabriną von Sjuard. Atrodė neįmanoma.
Matydama tą paltų šypsnį, tamsias, gilias akis, taip šiltai žvelgiančias į ją, auksaakė galėjo būti tikra - dar truputis ir ji paprasčiausiai susprogs iš laimės. Mayran ne tik jos neatstūmė, bet buvo jai pasiruošęs padėti! Šitai, rodos, buvo svarbiausia ir dabar trumpaplaukei nieko daugiau nereikėjo.
- Per maža oro čia pas tave aukštai, - kur kas linksmesniu balsu tarstelėjo, kai spėjo atsidurti garbaniaus glėbyje.
Vylėsi, kad padažnėjusio širdies plaukimo jis negirdės ir nejaus. To visiškai nereikėjo. O ir neiškarto ji pati suprato, kaip stipriai daužosi širdis.
Jau ketindama apsikabinti draugą, staigiai kryptelėjo galvą keisto garso link. Išsivadavusi iš glėbio ir pasisukusi į garso pusę, įsiklausė. Rauktelėjo antakius. Kryptelėjusi galvą pastebėjo, kad ir Lordas klausosi karpydamas rudomis ausimis. Kažkas tolumoje šaukėsi pagalbos.
Nė nepagalvojusi, kad skubėdama ten paliks Mayran, ar kad pačiai iškils pavojus, nėrė garso link. Pasinaudojusi vampyrišku greičiu atsidūrė prie pat parko išėjimo, netoli kelio. Ant gatvės gulėjo mergina.
- Kas nutiko? - nieko nelaukdama puolė prie merginos.
Ant kūno nebuvo nė menkiausio sužeidimo, bent jau spėjo taip, nes neužuodė kraujo. Ir, deja, pavėluotai suvokė, kad ką tik padarė didelę klaidą. Lengvu judesiu ant kelio gulėjusi mergina stryktelėjo ant kojų ir išsitraukusi keistą ginklą šovė iš šio. Maža strėlytė įsmigo tiesiai į von Sjuard kaklą.
- Ką tu... - žengusi atatupsta, akies krašteliu pastebėjo iš šešėlių išlendančius du vyriškius. - Mayran... - Beviltiškai tarstelėjo jausdama, kaip kojos atsisako paklusti, o tuomet vaizdui ėmus lietis, mintims išsidraikius susmuko ant žemės be sąmonės.
- Puikiai padirbėjai, Mišele, - trumpam į merginą žvilgtelėjęs vyriškis plačiai nusišypsojo, o tuomet prisiartino prie ant žemės gulinčios vampyrės. - Įkelk, Džoni, ją į automobilį. Paskubėk.
-
Matyti laimingą, tačiau kiek pasimetusią, netikinčią tuo, ką mato, draugę, buvo tikrai smagu ir gera. Vaikinui net buvo gan sunku patikėti, kad tokios laimės ir džiaugsmo priežastis galėjo būti ne kas kitas, o jis pats. Šis negalėjo patikėti, kad Sabrina buvo labai svarbi ne tik jam, bet šis taip pat buvo svarbus ir jai.
Mayrano ir Sabrinos žvilgsniams susitikus, šis minutei paskendo jos akyse. Jos auksinės akys žibėjo laime, tiesiog užbūrė ir įtraukė vaikiną į save. Minutei iš veido dingo šypsena, žvilgsnis vis dar tarsi užburtas žvelgė į dieviškas tamsiaplaukės akis. Tačiau supratęs, kad turbūt per ilgai užsispoksojo, Wallfloweris tarsi atsigavo iš transo būsenos, nusuko žvilgsnį ir vėl grąžino į veidą plačią šypseną. Tik ši kartą joje galėjai pamatyti ir šiokį tokį pasitenkinimo prieskonį, dar didesnę laimę.
- Skruzdelyte, nesijaudink. Kad ir kas benutiktų, kad ir kokia tu bebūtum, tu man esi svarbi ir aš tau neleisiu pabėgti net jeigu ir norėsi, - tarsi dar kartelį bandydamas įtikinti žemaūgę, sušnabždėjo buvęs auroras. Keista, bet artumas Mayranui patiko. Jam patiko laikyti Sabriną savam glėby ir šnabždėti jai į ausį, būti šalia ir leisti laiką kartu su ja, priversti ją šypsotis ir juoktis.
Merginai staiga atsitraukus iš garbaniaus glėbio, sutrikimas pasirodė jo veide, šis nesuprato kas vyksta. Nepraėjus nė dešimčiai sekundžių, Sabrina dingo iš akiračio, o tamsiaplaukį kaip mat aplankė bloga nuojauta.
Tolumoje pamatęs tamsų žmogaus siluetą, vaikinas kaip mat atpažino draugę ir kartu su Lordu, greitu tempu pradėjo bėgti jos link. Bloga nuojauta pasitvirino. Pamatęs, kad ten stovi daugiau negu vienas žmogus, nerimas ir baimė dar labiau apėmė burtininką ir šis stengėsi kuo greičiau pribėgti prie von Sjuard. Deja, tačiau pasirodo, kad šis nespėjo...
Sabrinai be sąmonės nukritus ant žemės, Lordas be jokios duotos komandos pirmas atbėgo prie jos ir užpuolikų, šoko ant vyriškio, kuris jau ruošėsi paimti ją, nuvertė jį ir ūžpuolė, gindamas merginą. Neatsilikdamas Mayranas iš pradžių išsitraukė burtų lazdelė, burtų pagalba nusviedė kažkokią kvailą mergiotę kuo toliau nuo kovos vietos, o tada jau jėgos pagalba, stojo prieš vienintelį be priešininko likusį vyriškį. Vyriškio veide atsispindėjo baimė. Po kelių pirmų suduotų smūgių, priešininkas buvo kiek nusilpęs, tačiau to, kas vyko toliau, tamsiaplaukis tikrai nesitikėjo. Aštrūs ašmenys susmigo į burtininko šoną, o skausmo aimana paliko jo lūpas. Dešinė ranka kaip mat užspaudė šoną, taip bandydama sustabdyti kraujavimą. Užpuolikai gavę progą, spruko iš užpuolimo vietos, visai pamiršdami apie užpuolimo, priežastį.
Sunkiai judėdamas garbanius prižygiavo prie be sąmonės ant žemės gulinčios draugės, liūdnu ir skausmo pilnu žvilgsniu pažvelgė į ją, atsargiai ištraukė strėlytę, ir paėmė Sabriną ant rankų, taip tik sukeldamas sau dar daugiau skausmo. Lordas liūdnai cypė, nors pats ir nebuvo sužeistas, tačiau gailėjo šeimininko ir jo draugės, glaudėsi prie jo kojų ir nesitraukė nė žingsneliu. Kęsdamas nemalonų ir gan didelį skausmą šone, Mayranas nešyklės pagalba kartu su vokiečių aviganiu ir auksaake, dingo iš šios vietos.
-
Gražų vakarą, vėl, pas svetimus žmones, mergina sėdėjo ant lovos ir skaitė net ne savo knygą. Knyga buvo baisiai neįdomi, apie kažkokius vaikus, bet kas beliko. Gyvenimo normalaus nebebuvo, nebent išgelbėdavo situacijas, klientų žinutė. Pas šiuos, malonius žmones, ji nutarė gyventi kokias dvi savaites, jai davė ir kambarį, ant kurio sienų buvo pakabintų eskizų, na ir šiaip, meniškų piešinių. Šį kartą, atsidarė iš spintelės, balto vyno ir atsigėrė kelis gurkšnius. Pro langą, vis tukseno kažkokie žmonės, ach taip, ne kažkokie, o draugeliai kurie nupirkdavo Veronicai nemokamo šampano ar tekilos.
-Eikit lauk,- Iškišusi galvą pro langą, tarė ji. Vis dėl to, buvo užsiėmusi piešimu, o, jog jai trukdo kažkokie netikri draugai, tikrai nervino. Moteris, pas kurią menininkė buvo apsistojusi, užėjo į kambarį ir atnešė ką tik iškeptų sausainukų. Veronica nepadėkojusi, juos pasiėmė sau arčiau ir paprašė moters irgi, eiti. Galbūt, reikėjo kur nors išeiti prasivaikščioti, galbūt pakeltų nuotaiką, bet nežinojo, ką tokią valandą veiktų kur nors mieste ar kur. Ai, gal nueisiu į parką, varlytės pailsės nuo manęs. Juodaplaukė, užsidėjo odinį švarkelį, juodus džinsus ir aukštus, juodus batus. Atrodė kaip tikra motociklininkė, nors tokia ir nebuvo. Pasižiūrėjo į save, per didžiulį veidrodį ir nusišypsojo. Plaukai buvo kaip visad, paleisti, su šiek tiek garbanėlių. Mergina uždarė kambario duris ir atsisveikino su namų šeimininkais.
-Aš į parką,- Šyptelėjo ir užsimetė rankinuką ant pečių. Draugai jau laukė Veronicos prie pat namo. Ši ir vėl, nusišypsojo ir pradėjo žingsniuoti link Londono parko, namas visai netoli randėsi. Draugeliai nešėsi tekilos, šampano, gražiai buvo apsirengę. Vieno vardas buvo Tomas, o kito Edvinas. Trise, jau buvo pačiame parke. Per tą laiką, kalbėjosi ir bendravo, o Tomas kaip visada, kalbėjo vien tik apie vakarėlius.
-Gal prisėdam prie šio suoliuko?- Paklausė Edvinas.
Veronica atsisėdo per vidurį, o draugai šalimais. Menininkė taip pat, išsitraukė iš savo rankinės sąsiuvinį, ir pieštuką, bandė nupiešti šį parką.
-Padėsi gal jau savo tą sąsiuvinį?- Piktai klausė Tomas.
Veronica nusijuokė ir toliau piešė.
-Būk geras, atnešk man to kokteilio,-Ištiesė ranką, kurioje buvo šiek tiek pinigų. Tomas nuėjo link žmogaus, kuris dalino kokteilius, o Edvinas nuėjo pasižiūrėti dešrainių. Iš tiesų, mergina nudžiugo, jog galės kurį laiką pabūti viena, bent penkias minutes, vis tiek, šie draugai nebuvo tikri, bendravo vien dėl gėrimų, kuriuos duodavo jai nemokamai. Sąsiuvinyje, buvo jau nupiešti keli pastatai. Nuostabu, vis dar nesuprantu, kodėl klientų pas mane tiek mažai? Juk piešiu, tikrai gražiai... Laukusi savo mėlyno šerbeto, tikriausiai alkoholinio, ištiesė kojas ir kvėpavo grynu oru.
-
Vėlyvas pietų, na gal labiau vakaro pertraukas leisti Magijos ministerijoje, Selena nemėgo. Nors ir mėgavosi tyla ir ramybe, visą dieną sėdėti ant to pačio krėslo stebint įvairius dokumentus aštuoniolikmetei nebuvo labai įdomu. Tiesa, ji nesiskundė, šiuo metu dirbamas darbas ką tik mokyklą pabaigusiai panelei, buvo nuostabus, kartais tiesiog norėjosi prasiblaškyti ir išvysti kitų žmonių veidus, o ne sakinius ant pergamento, kaip kelias valandas prieš tai.
Selena susikėlusi koją ant kojos, prikandusi lūpą skaitė knygą. Na, bent jau apsimetė, kad darė būtent tai. Iš tikro, Magijos ministerijos darbuotoja mėgavosi pavasario oru, kuris nebuvo tokia tragedija, kokia ji, jį įsivaizdavo. Jeigu ne šiek tiek vėsesnė temperatūra, Isabella nebūtų pamaniusi, kad šiuo metu Londoną apgaubęs būtent šis metų laikas, prieš akis iškilo vasaros vaizdas, o jis taip priminė gimtinę...
Šalimais sėdinti mergina, aštuoniolikmetei pasirodė matyta, tik aišku, nebuvo apdovanota nuostabia atmintimi, taigi neprisiminė kur teko regėti šį asmenį. Tiesa, šį kartą tikrai nežadėjo to paklausti tamsiaplaukės, nenorėjo drumsti savo ramybės, o ir pašnekovė neatrodė pasakiškos nuotaikos.
Auksaakės žvilgsnis nuslydo pro rudaakę ir tuo pat metu, Selena ir vėl pažvelgė į knygos puslapius. Panelė vylėsi, kad į ją niekas neatkreips dėmesio ir ši ilgai netrukus, grakščiai atsistojusi galės nukulniuoti atgal į darbą, be jokių nesmagių nuotykių. Vien tik dėl to, šiuo metu ir lankėsi parke, o ne kažkokioje parduotuvėje, kur visokie nemalonūs įvykiai įvykdavo dažniau. Na, bent jau magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė, taip galvojo.
-
Sąsiuvinyje, buvo pripeizojus tikrų nesąmonių, pati negalėjo suprasti ką nupiešė, ar gėlę, ar širdį ar namą. Jau ir noro nebeliko piešti, o tik mėgautis geru oru. Iš tiesų, jog išėjo iš ne savo namų, kiek apsidžiaugė, visas dienas sėdėti vienam kambariuke būdavo tikras kalėjimas. Kol draugai rinkosi savo valgį, vilkolakė pasižiūrėjo į dangų ir į kabojančias žvaigždutes. Dangus buvo tiesiog pasakiškas. Buvo tik menkas vėjelis, kuris šiek tiek šaldė merginos kaklą. Grįžęs Edvinas su dviem dešrainiais ir šaltu, mėlynu su gal šiek tiek alkoholio, šerbetu, prisėdo prie menininkės.
-Ačiū,- Padėkojo už gėrimą ir pro šiaudelį pradėjo gerti. Šiaudelis buvo gražios, violetinės spalvos, papuoštas lipdukais. Veronicos gerklė tikriausiai visiškai turėjo mirti ir nuo tokio šalto gėrimo ir nuo vėjo. Jai reikėjo staigiai kokio nors šalikėlio. Bet iš kur jo gauti, buvo nežinoma. Pagaliau, atėjo ir Tomas. Labai trumpai, vampyrė pabuvo viena. Į gėrimą, ji įsipylė šiek tiek kraujo iš gertuvės, kad nebūtų toks silpnas gėrimas, jau ir taip, energijos labai, labai trūko. Tiesą sakant, draugai tik ją prigirdė visais tais alkoholiniais gėrimais, jai jau, svaigo galva. Pamačiusi, jog visai ne toli sėdi kažkokia mergina su knyga, pažiūrėjo ir bandė prisiminti ar ją yra kažkur mačiusi, nes išties, ji buvo kažkur labai matyta. Veronica nenorėjo trukdyti žmogui, vis dėl to pati buvo ne puikiausios būklės, bendravimui.
- Davai, varom prie tos mergos, atimti knygą ir apipilti alumi,- Siūlė juokaudamas, o gal ir ne, Edvinas. Varlyčių mylėtoja tikrai nesiruošė to daryti, ir nenorėjo, kad ir draugeliai jai darytų gėdą, tad paėmė jam už rankos ir sustabdė. Edvinas tik nusijuokė ir pribėgo prie Selenos. Tomas taip pat. Galbūt Tomas ir mokėjo geriau elgtis, nei Edvinas, bet vis dėl to, jis ėjo kaip ir Edvinas, pasišaipyti iš ramiai sėdinčio žmogaus.
-Niu tai laba dziena, kuo vardu būsite, a?- Klausinėjo priėjęs jis.
Spellman greitai pribėgo prie jų ir prie merginos. Aš nesuprantu, kodėl aš turiu tokius draugus? Kurie man tik gėdą daro.. Stovėdama menininkė, ne drąsiai atsiprašė.
- Aš labai atsiprašau,- Sumurmėjo kol kas, tik tokį sakinį.- Atsiprašau už jų tokį elgesį, tikrai nenorime tau trukdyti, e, skaityk knygą toliau.- Tarė atsiprašydama ir paėmė draugus, kaip mažus vaikus už rankų. Na, ji ir buvo vyresnė už draugus, net gi trejais metais, bet nesitikėjo, jog jai reikės šitaip juos auklėti, kaip vienuolikmečius vaikus. Na štai. Vampyrė, pamąstė, jog atsiprašymo tikriausiai neužteko, juk tie draugai iš tiesų sutrukdė tai merginai, tad iš kito suoliuko, riktelėjo jai.
- Gal nori prisijungt? Neverčiam gerti, bet turime užkandžių, vandens, pasikalbėsime,- Pakvietė nepažįstamą. Bet tikrai, ji kažkur matyta ar bare ar kavinėje tiksliai neprisimenu, na, bet jau geriau bendrauti su matytu žmogumi negu visiškai nematytu.- Galvojo ir užkėlė koją ant kojos.
-
Netoli tvenkinio, kuris egzistavo Londono parke buvo įsitaisęs spalvingas kioskelis. Jame puikavosi įvairiausių skonių ledai. Prie skanumynų buvo išsirikiavusi vaikų eilė, kur jaunuoliai paprasčiausiai leido tėvų pinigus ir mėgavosi šokoladiniais, vaniliniais ar braškiniais ledais. Nepagalvojus apie ledų kioskelį, viskas skambėjo, kaip ir normaliai, juk tai buvo įprasta vasaromis, tačiau šiuo metu ant medžių skleidėsi pumpurai ir vyravo ankstyvas pavasaris, savo oru primenantis žiemą.
„Negi šiemet ledus pardavinėjantys asmenys, sugalvojo pradėti verslą mėnesiu anksčiau? “ - susimąstė ir gūžtelėjo pečiais, priverstinai šyptelėdama vaikams, kurie spoksojo į ją, taip parodydama, kad jaunesnių, nei jos pačios žmonių žvilgsnius Selena jautė ir netroško tokio dėmesio, kurį patyrė dabar.
Magijos ministerijos darbuotojai norėjosi tylos ir ramybės, na dar ir šluota būtų buvusi neblogai, tačiau aštuoniolikmetė savo norų garsiai nereiškė, o ypač šio. Tikėjo, kad pasakius šitokį norą, svajonė niekados neišsipildys. Nors pati ir galvojo, kad toks mąstymas buvo kiek absurdiškas, nerizikavo ir savo svajones pasiliko sau, auksines akis nukreipė į knygos puslapius ir giliai įkvėpė gaivaus pavasarinio oro.
- Aaa...- nutęsė vieną balsę mergina, išgirdusi keletą žodžių, skirtų jai. To ir užteko, kad galvoje iškiltų prisiminimas, taip sukrėtęs juodaplaukę. Vylėsi, tai pamiršti, tačiau tą pačią akimirką suprato, kad to padaryti tiesiog nepavyks. Susinervinusi apsižvalgė, kažkodėl vylėsi pamatyti Daviną, tačiau netikėjo, kad tokie sutapimai galėjo įvykti, tad tik susigūžė, apsimetė, kad nieko neišgirdo ir stebėjo, kaip ant pageltusių knygos puslapių krito skaidrūs ašarų lašeliai.
- Viskas gerai, - giliai įkvėpusi išvebleno, ranka perbraukdama per veidą ir pažvelgė į tamsiaplaukę, kuri ją apdovanojo atsiprašymu. - Neprivalai atsiprašinėti už draugų padarytas klaidas, - sumurmėjo sau po nosimi ir, dar kartą žvilgsnį nukreipė į permirkusį knygos puslapį.
Selenos rausvai padažytas lūpas paliko atodūsis ir panelė nepastebėjo, kaip ją paliko visiškai vieną. „Gal taip ir geriau“ - išdrįso pagalvoti ir nusipurtė, apsimetusi, kad pakvietimo neišgirdo. Nors šioje situacijoje buvo paprasčiau pasakyti „ne“, Isabella mieliau tiesiog patylėjo, turėjo kruopelytę vilties, kad asmenys sėdintys netoli, tiesiog ją pamirš ir leis Magijos ministerijoje dirbančiai merginai pasimėgauti diena.
-
Jausmas jaunajai vampyrei, tikrai buvo nemalonus ir nejaukus. Jautėsi taip, lyg būtų atsidūrusi į nežinomą salą ir tenai atvyktų tie patys draugeliai, vienu žodžiu taip, lyg neturėtų nė trupinėlio ramybės. Gal neišgirdo vaikas...- Pamąstė, pamačiusi, jog nepažįstamoji nieko neatsako. Tomas tik dar kartą pasišaipė ir pasiėmė iš kavinukės dar daugiau alkoholio. Kas svarbiausia, tas prisigėręs dar fejerverkų užsimanė. Veronica pliaukštelėjo su ranka per kaktą. Buvo gėda. Vis dar gailėjosi, jog neliko namie skaityti knygos arba nupiešti dar daugiau paveikslų. Bet, laiko jau nebebuvo galima atsukti atgal, reikėjo būti čia ir prižiūrėti savo "draugelius", kad nepridarytų dar daugiau nesąmonių. Edvinas šelmiškai įsišiepė ir nubėgo patyliukais, prie tos pačios merginos.
-Ė, tu,- Parodė pirštus į Seleną.- A tu negirdi? Davai varai tik tai, čia nevaidink kažkokios keistuolės.- Ruošėsi paimti jai už rankos. Dvidešimt keturių metų mergina jau norėjo kviesti policiją, ant kiek buvo susinervinusi, tačiau pasirodytų kaip nesveika, tad tiesiog paėmė jam už rankos ir nusitempė link suoliuko kur ir buvo.
-Gali bent kartą nesiknisti prie žmonių?- Grubokai tarstelėjo ir šiek tiek stumtelėjo per petį.- Tiesiog galvok ką darai,- Pabandė išauklėti, kad ir kaip nepavyktų. Veronica draugiškai, priėjo prie nepažįstamosios ir prisėdo. Kol kas tylėjo. Jau net pati nebežinojo ar atrodo kaip sveikas, normalus žmogus.
-Žinai,..- Padarė trumpą pauzę ir žvilgtelėjo nepažįstamai į akis.- Sutinku su tais durneliais, einame, juk supranti, kad negražu yra ignoruoti ar kažkas tokio, na gal tu tiesiog neišgirdai, bet ne esmė.
Trumpaplaukė pakvietė Edviną ir Tomą. Jie prisėdo šalia ir su buteliais, rankose gėrė kiek tik įmanoma. Tomas jau užmigo nuo tiek alkoholio, o Edvinas vis dar planavo savo nesąmones.
-Ė, chebryte- Tarė Edvinas, pasakodamas savo planą.- Žinot ką sumaniau? Aš turiu fejerverkų ir davai mes juos šauname, nu suprantate ką turiu omeny, bus taip kietaii.
-Nu Edvi, ką tu čia prisigalvoji...- Atsakė šiek tiek nusijuokusi vampyrė. Tomas šiek tiek atmerkė akis ir galbūt šiek tiek prasiblaivęs, pritarė Veronicai.
-Edvinai, pirmiausiai susipažink su šiuo žmogu, o tada planuok savo fejerverkus...- Kiek protingiau, pasakė jis. Buvo ir vėl tyla, mergina pasijautė kaip kokia benamė, lendanti prie žmonių, iš tiesų buvo panaši į ją, juk namų neturėjo, su darbu buvo sunkiai, vienintelis išsigelbėjimas buvo jos talentas.
-
Selena giliai įkvėpė pavasarinio oro ir apsidairė. Vylėsi, kad viskas bus gerai ir Magijos ministerijos darbuotoja galės pasimėgauti ką tik prasiskleidusių pumpurų skleidžiamu aromatu ir tiesiog ramybe. Antrojo dalyko troško labiausiai, juk dėl to, ir atkulniavo į vieną iš Londono parkų, kurio pavadinimo neprisiminė arba net gi nežinojo. Abu variantai skambėjo įprastai, tačiau tamsiaplaukė stengėsi į tai nesigilinti. Šią minutę turėjo nusiraminti, suvokti kas vyksta ir po to paprasčiausiai grįžti į minčių pasaulį, skaityti knygą, o gal veikti, ir ką nors kito.
Deja, ramybės patirti jai neteko. Rodėsi, kad visi lyg tyčia kibo prie jos. O juk panelė nieko nepadarė ir netroško padaryti. Negi iš tikro buvo taip sunku leisti jai turėti asmeninės erdvės ir netrukdyti? Isabella taip to norėjo ir aišku, Lawrenz norai lyg tyčia nežadėjo išsipildyti. Suvokė, kokia visgi palaužiama yra, tad norėjo prasmegti skradžiai žemę.
- Staigiai paleidi, - kiek įmanydama garsiau, kad išgirstų visas parkas pasakė ir patraukė savo plaštaką toliau. Nenorėjo imti drastiškesnių priemonių ir vargu ar būtų sugebėjusi padaryti kažką daugiau. Vien tik prašymas nuskambėjo neužtikrintai ir silpnai. Nujautė, kad tuoj apsiverks ir labai peikė save dėl to. Ar iš tikro negalėjo bent kartą pavaidinti suaugusios personos? Pačiai auksaakei atrodė, kad elgėsi, kaip mažas vaikas. Bet ką daugiau jai reikėjo daryti?..
- Aš neįsivaizduoju, kas jums negerai, tai gal apsilankykit ligoninininėje, - įtūžusi tarstelėjo ir užvertė akis. Jautėsi, kaip stipri ir savimi pasitikinti mergina. Tokia, kokia buvo gyvenant miške, tarp palengva linguojančių medžių ir nuolat savo giesmes čiulbančių paukštelių. Tiesa, nereikėjo pamiršti ir to, kad Londone būti jau buvo įpratusi ir net gi įžvelgė jame kažką gero. Galbūt, čia viskas nebuvo taip blogai, tačiau individai nuolat lendantys prie jos, lyg tyčia primindavo tai, ko nenorėjo prisiminti. Ir tai buvo nepirmas, tačiau buvo užtikrinta, kad ir nepaskutinis kartas. Bent jau ties šiuo dalyku buvo išlaikiusi tvirtą nuomonę, kurią pakeisti buvo nemenka užduotis.
Prieš tai ištartame sakinyje stengėsi neišsiduoti, kad yra burtininkė ir tas paskutinis žodis nuskambėjo neįtikinamai keistai. Teko pagalvoti, kad turėdama laisvo laiko turės prisiversti atsiversti žiobariškąjį žodyną ir atrasti ten ką nors, kas padėtų lengviau susikalbėti su žiobarais. Nors ir buvo įpratusi su tokiais bendrauti taip pat numanė, kad pagilinti žinias ties žiobarotyros dalyku nebuvo prastas sumanymas. Tokiomis mintimis, net gi didžiavosi.
Pirma normali mintis, šiame parke, - įžūliai šyptelėjo, regis pamiršusi kad netoli jos stoviniavo girtuoklis ir moteriškė bandanti sutvardyti du ožius primenančius asmenis. Vos tik tai prisiminusi galvą pakreipė ką tik po žiemos atsigavusios iš tolo spindinčios žolės link, kur neseniai ir turėjo stovėti, sėdėti arba kaip kitaip savo laiką leisti žmonės prikibę prie jos. Deja, Selenos nelaimei ten jų nesimatė ir būtent tuo momentu jos ausis pasiekė įžūlokas balsas, tad Magijos ministerijos antrajame departamente dirbančios panelės širdyje vyravo įvairiapusiški jausmai.
- Ne, - trumpai atsakė ir gūžtelėjo pečiais. Netroško pripažinti, tačiau nuotaika pasikeitusi akimirksniu truputėlį išgąsdino. Svarbu, kad taip nenutiktų ne laiku ir, ne vietoje, - galvoje atsirado dar viena mintis, aštuoniolikmetė neabejojo, kad sakinys atsibeldęs į galvą dabar neduos jai ramybės ir pavirs nesuvaldoma baime. Kaip visada.
-
Kuo toliau, tuo labiau menininkė jautėsi keistai, galbūt dėl draugų kaltės? Veronica nustojo kalbėti ir žvelgė į jaunesnę merginą, gana piktoku žvilgsniu. Iš Selenos akių, galima buvo spėti, jog ji visiškai nenori būti kalbinama ir išvis, matėsi, jog tiesiog žmogus nori pabūti vienas. Šį jausmą, vampyrė pilnai suprato. Tomas su Edvinu vis dar juokėsi, kažką išdarinėjo, o trumpaplaukė šiek tiek atsiribojo nuo pasaulio ir realybės. Užsižiūrėjo į sieną ir nebesigirdėjo ką jie ten pliurpia. Iš tiesų, norėjosi numigti, arba grįžti namo ir sėsti prie piešimo. Čia darėsi vis nuobodžiau, nuobodžiau ir dar kartą nuobodžiau. Draugeliai visiškai nebepralinksmino buvusios klastunyno narės, o tik dar labiau erzino. Mergina jau grįžo į realybę ir dar kartelį žvelgė į magijos ministerijos darbuotoją.
- Tu pikta,- Tarstelėjo ir šiek tiek suraukė savo juodus antakius.- Žinai, dar paatsikalbinėk, bus blogai,- Pagrasino nežinia kuo Seleną ir stojosi iš suoliuko. Edvinas su Tomu pradėjo šaipytis ne tik iš sėdinčios nepažįstamos, bet ir iš pačios Veronicos. Išvadino ją ne kokiais žodžiais ir dar bandė apipilti vynu. Žinoma, į tai dėmesio mergina nekreipė, o tik nuėjo link kito suoliuko ir ramiai sau sėdėdama, atsiduso. Vis dar tenai sėdėdamas Tomas, šnekino juodaplaukę.
- Ką ne? Ką ne? Nenori fejerverkų? Į ligoninę mums reikia? - Stojosi Tomas ir įsišiepė kaip koks benamis, jis dar ir dantų neturėjo, o kas buvo baisu, tai, jog iš normalaus delno, pasidarė kumštis. Galbūt Edvinas jį būtų sustabdęs, bet pats nenorėjo pasirodyti kvailiu, nors būtų parodęs atvirkščiai tai, jog yra džentelmenas. Šokėja nekreipė dėmesio, bet pastebėjusi tai, kad Tomas pakėlė ranką, vampyrišku greičiu vožtelėjo per galvą ir stūmė jį toliau.
- Raminkis, Tomai,- Griežtai tarstelėjo ir pasodino jį ant žemės.- Džiaukis, kad gyva likai,- Pridūrė Selenai ir netikrai šyptelėjo. Dangus pradėjo tamsėti, buvo dar tamsiau. Iš viso to skausmo, mergina krito ant žemės ir užsimerkė. Vienintelis Edvinas liko stovėti prie Selenos, bet ir tai neilgai. Nežadėjo pasilikti ilgai, pats tikriausiai manė, jog pakliuvo kažkur ne ten. Čia vadinasi, išėjau į parką...- Pagalvojo ir uždėjo ranką ant kaktos, kurią be galo skaudėjo. Tomas po tokio, Veronicos vožtelėjimo į galvą, šiek tiek pasijuto geriau. Šis stojosi ir atsirėmė ranka į tą patį suoliuką, kur sėdėjo nepažįstamoji. Jau ruošėsi padaryti tai ką žadėjo, "pamokyti" ją. Negailestingoji vampyrė, jau numanė ką šis darys, tad puolė prie jo ir kando į kaklą. Jam neišaiškinsi, ar kalbėsi kalakuto kalba, ar dramblio. Varlių mylėtoja, išgėrusi nemažai kraujo, paliko jį ramybėje. Tiesiog greitai nunešė jį prie tiltelio, kuris buvo visai šalia parko. Lavoną numetė į ežerą, o pati grįžo kur ir buvo. Edvinas piktai pasižiūrėjo į ją ir išėjo savais keliais. Veronica tarė.
-Nedrįsk kam nors apie tai prasitarti,- Įžūliai pasakė Selenai.- Patikėk, jis žudė, kankino žmones, tyčiojosi, ar gi tokio žmogaus reik? Geriau dėkok, kad išgelbėjau tavo gyvybę, nes jis sugeba nukankinti žmones taip, kad ojoj,- Bandė įrodyti tai, jog nėra kalta. Iš savo rankinės, mergina išsitraukė nosinaitę ir apsivalė lūpas, kurios buvo išpurvintos krauju.
-
Panelės auksinės akys ir vėl nuslydo parko horizontu. Pamažu temo, regis šioje vietoje mergina užsibuvo ilgiau, nei tikėjosi ir dabar turėjo žingsniuoti ne atgal į Magijos ministeriją, o tiesiai į namus, kurie tapo vienintelė vieta, kurioje Isabella jautėsi saugiai ir ramiai. Negalėjo patikėti, kad galvojo, jog tokie jausmai aplankys ir būnant parke tarp medžių. Eilinį kartą viskas pasisuko linkme, kurios nekentė tamsiaplaukė. Pradėjo atrodyti, kad visados lyg tyčia prie jos pristodavo kažkokie asmenys ir drumstė jos ramybę.
Isabella tik linktelėjo išgirdusi tamsiaplaukės repliką apie jos piktumą ir pati puikiai pripažino tai. Žmonės ją paprasčiausiai nervino ir įgriso. Negi tai suvogti buvo sunku? Merginai tai atrodė paprasčiausia užduotis, šioje planetoje.
Žvilgsnis nukrypo knygos puslapių link, tačiau mergina stengėsi išlikti stipri. Nors tai, jos atveju ir neskambėjo puikiai, mąstė, kad taip daryti buvo profesionaliau. Juk jeigu būtų rodžiusi tikras emocijas, ją pažeisti būtų buvę daug lengviau, o Lawrenz to tikrai nenorėjo.
- Pažiūrėsim, - įniršusi tarstelėjo, nepakeldama galvos pažvelgti į tamsiaplaukę merginą, kuri tikrai buvo vyresnė, nei pati Selena. Išvaizda, o ne protu, aišku. Tokie žmonės paprasčiausiai nervino, negi iš tikro neturėjo ką veikti gyvenime, tik kibti prie niekuo dėtos Isabellos ir gadinti jai dieną? Tokių individų Magijos ministerijos darbuotoja nė nesistengė suprasti, kadangi tai neskambėjo, kaip įmanoma užduotis.
Kelias minutes mergina mėgavosi ramybe ir tyla, rudaakė kulniavo link kito suoliuko, du jos valdomi žmonės taip pat. Selena giliai atsiduso ir jau ruošėsi stotis ir eiti namų link, tačiau jos dėmesį patraukė keiksmažodžiu lavina riedanti link tamsiaplaukės, kuri sugalvojo auksaakei grasinti. Aštiuoniolikmetė nejučia šyptelėjo, keista, tačiau toks vaikinų elgesys su žiobare Selenai patiko. Trūko tik...muštynių? Į, kurias aišku, Lawrenz nežadėjo veltis, tačiau stebėti jas buvo įdomu ir smagu. Kartais pajusdavo svetimą gėdą už tuos asmenis, tačiau šiuo momentu abejojo ar tokiems individams stovintiems netoliese būtų jautusi tokius pat jausmus.
Staiga kažkoks vaikinas prilėkęs prie Selenos prarado savitvardą. Isabella greitai pašokusi nuo suoliuko žengė kelis žingsnius toliau ir stebėjo keistą reginį. Prie vyriškio prilėkusi tamsiaplaukė neseniai grasinusi Magijos ministerijoje dirbančiai merginai, pradėjo staugti ant panašu, smurtautojo ir Isabella nejučia sukikeno. Kažkokia komiškai kvaila situacija, tačiau nedrįso tam paprieštarauti. Deja, antrasis rudaakės teiginys kiek sugadino auksaakės nuotaikingą žvilgsnį.
- Būčiau susitvarkiusi ir pati, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Ne Davina buvo ši mergiotė, kad Magijos ministerijos darbuotoja būtų jai dėkojusi, tad padėkos ženklo iš burtininkės tamsiaplaukė galėjo nė nesitikėti ir Selena žinojo, kad tai buvo suprantamas, ir logiškas žingsnis.
Matėsi, kad Veronica nervinosi. Nors Selena pilnai nesuprato dėl ko, dėl šito prikibti prie panelės neketino. Tik krestelėjo ant to pačio medinio suoliuko ir atsirėmė į jo atlošą. Susikėlusi koją ant kojos Magijos ministerijos darbuotoja stebėjo ant takelio besivartančią merginą ir nesuprato, kas tai poniai buvo negerai. Iš pradžių atrodė dar normali, o dabar vos pažvelgus į tą tamsiaplaukė pasidarydavo negera. Ir dėl ko aštuoniolikmetė turėjo iškęsti tokias nesąmones? ir dėl ko viskas vykdavo būtent prie jos akių... Gal kažkas rengė sąmokslą prieš ją?..
- Po perkūnais, ką tu darai?! - nesusivaldžiusi pakėlė balsą ir kelis kartus nusikosėjo. Staigiai atsistojusi nuėjo tolėliau ir iš visų jėgų stengėsi išlikti rami. Iš baimės ar pykčio skruostu ritosi šalta ašara. Po velnių, kas ką tik ten nutiko? Negi ta nevėkšla - vampyrė? Ak kodėl viskas turėjo nutikti būtent prie manęs?!
Su pasišlykštėjimu žvelgė į antgamtę aišku, ne dėl rasės, o dėl tokio jos poelgio. Auksinės akys pastebėjo lavono į, kurį mergina kreipėsi Tomo vardu kraują, kuris menkai lašėjo ant suoliuko, prie kurio neseniai dar stoviniavo ir pati Selena.
Kelis kart mintyse nusikeikusi giliai įkvėpė ir kelioms minutėms užmerkusi akis bandė suprasti, kas ką tik įvyko. Deja, suprasti nepavyko, o ir noro bandyti nebuvo nė kruopelytės.
Sukaupusi visą drąsą Isabella pastebėjo, kaip tamsiaplaukė žmogaus kūną įmetė į ežerėlį ir dar kartą pasišlykštėjo jos elgesiu. Suvokusi, kad keliais metais vyresnė mergina dar kartą bandė jai grasinti tik sarkastišku žvilgsniu žvilgtelėjo į ją, mintydama ką gi dabar geriau pasakyti.
- Įstatymų priežiūros departamento vadovė Selena Lawrenz, malonu susipažinti, - su pagieža veide tarė ir būtų ištiesusi ranką pasisveikinti. Deja, purvintis krauju jos netroško. Išvis negalėjo į nieką pažiūrėti. Fui.
Ar Londonas buvo prakeiktas, ar prakeikta buvo ji?
-
Prisimenu vaikystėje kai mane pavertė vampyre, sakė, kad gerčiau gyvūnų kraują, o ne žmonių, po paraliais, žmonių kraujas daug skanesnis!- Pasvarstė Veronica ir bandė nusiraminti. Ji nužudė draugą, ar tai normalu? Šokėjai atrodė taip. Iš tiesų, žmonių nužudžiusi buvusi klastunyno narė, buvo ne daug. Dažniausiai aukos būdavo triušiukai, arba dar kokie padarėliai. Mergina stovėjo sudėjusi rankas ant liemens ir galvojo ką bedaryt. Išgėrusi kraujo, buvo soti, pilna energijos, stipri. Negalėjo tiesiog sėdėti ant suoliuko ir šnekučiuotis su nepažįstamąja, reikėjo kažką daryti. Dingo noras ir grįžti namo, tiesiog nežinojo jau ji pati, ko norėjo.
-Nebūtum susitvarkiusi pati,- Tarstelėjo pasitikinčiu tonu ir nukreipė piktesnį žvilgsnį.- Nesakau, kad turėtum man dėkoti, bet... bet jo,- Nebežinojusi ką pridurti, pasitaisė nesenai nukirptus kirpčiukus. Iš tiesų, ta mintis, jog Selena žino kas ji yra, šiek tiek nepatiko, nenorėjo kažkam to pasakoti ar panašiai, tai nutiko visai netikėtai ir neplanuotai, nužudė savo draugą tiesiog... tiesiog iš pykčio ir nei kiek dėl to nesigaili. Tegul ilsisi žmogus ramybėje. Ką jau padarysi. Veronica pasiėmė tos likusios degtinės ir atsigėrė kelis gurkšnius, tai dar nepadarė jos girtos, bet alkoholis, alkoholis ramina vampyrus.
- Kaip tau pasisekė kai tavo gyvenimas toks,- Kiek nuliūdusiu balsu, pasakė ir prisėdo.- Pilnas džiaugsmo, neturi tikriausiai dėl ko rūpintis, viskas paklota rožėmis. O pas mane? Pas mane gyvenimas yra tragedija, aš žudau, neturiu net namų, esu menininkė, bet nieko iš to neužsidirbu, visą gyvenimą svajojau būti laivo kapitone ir ką pasiekiau? Nieko.- Paatviravo Veronica ir metė degtinės butelį tolyn. Butelis dužo. Spellman norėjo rėkti, mirti, gerti. Na, gėrimo jau nebebuvo merginos kalte, bet užtat niekas netrukdė jai nusižudyti.
-Malonu, Selena,- Kelis žodžius išsakė vampyrė.- Aš Veronica Spellman, apie save nepasakosiu, nes ką tik papasakojau,- Prisistatė ir paėmė stiklinio butelio šukę. Ar man tikrai tai daryti?- Pamąstė ar apsimoku. Giliai širdyje, tamsiaplaukė to nedrįso daryti, tik laikė tą šukę rankoje ir nieko nebesakė. Ne, ji to nedarys. Paprasčiausiai nedrįso. Bet aš dar jauna mirti... Veronica metė šukę toliau ir pati apsiverkė. Nekenčiu savęs... Menininkei net pagailo to žmogaus, kurį nužudė. Negalėjo jau su tuo susitaikyti.
- Atleisk, kad esu tokia dramos karalienė,- Atsiprašė. - Man tiesiog labai gaila. Trumpaplaukė apsivalė ašaras ir sėdėjo ant žolytės, atsirėmusi į suolą.
-
Selenai darėsi negera. Tie keli lėtai slenkantys aukos kaklu, ryškaus ir tamsaus kraujo lašeliai vis iškildavo prieš jos akis. Neslėpė, kraujas nebuvo didžiausia jos baimė, tačiau šiek tiek prisibijojo jo. O štai apie lavonus buvo visai kita kalba. Net neįsivaizdavo, kaip Veronica, lyg niekur nieko savo tamsiomis rudomis akimis niekingai pažvelgė į tą asmenį ir įmetė į ežerėlį. Tai tiesiog buvo šlykštu ir visiškai nesuprantama. Ko gero ir nelogiška. Koks sveiko proto žmogus galėjo nužudyti savo draugą, bičiulį, o gal ir brolį? Nenutuokė kas jis buvo iš tikro, tačiau ar tikrai norėjo suprasti?
Spellman sakinys nuskambėjo drastiškai ir mergina švelniai tariant pakraupo. Prikandusi apatinę lūpą mąstė, kaip geriau atsakyti į vampyrės teiginį, tačiau visiškai ramiai ir be jokios sąžinės graužaties prabilo:
- Tu nieko... Tiksliau visiškai nieko nežinai apie mano gyvenimą, tad užčiaupk.
Galbūt tie žodžiai jos rausva spalva padažytas lūpas paliko kiek atgrasiai ir nemandagiai, tačiau mergina negalėjo elgtis kitaip. Prieš ją stovinčios merginos žodžiai Isabellą suglumino, o susivaldyti nepajėgė. Na, bent jau nesielgė taip, kaip elgėsi atokiame skersgatvyje. Ak, kodėl galvon lindo tas pats prisiminimas... Juk Magijos ministerijos darbuotojai buvo pravartu susikaupti, o gal ir kulniuoti namo. Deja, troškimas viską sužinoti neleido elgtis pastaruoju būdu. Tad taip ir liko sėdėti ant medinio suoliuko, susikėlusi koją ant kojos.
- Aš turiu kuo rūpintis, neįsivaizduoji kiek daug problemų vyrauja mano gyvenime. Kodėl išvis nusprendei kalbėti, jeigu tavo sakiniai visiškas melas? Tokioms, kaip tu verčiau nepraverti žabtų, - ranka perbraukusi per tamsius plaukus tarstelėjo ir auksines akis nukreipė akinančio horizonto link.
Pavasaris buvo nuostabus laikotarpis, tai kad vėjas taršė panelės juodus plaukus, paukščiai giedojo savo mylimas giesmes pagelbėdavo atsilaiduot. Galbūt to Selenai šiuo metu ir reikėjo. O galbūt ir ne. Nenutuokė, tiktais vylėsi, kad darė viską taip, kaip ir turėjo ir dėl savo neapgalvotų, ir impulsyvių veiksmų neprisivirs sau košės. Nors galbūt ir norėjo kokio nors nuotykio, kad taip pabėgtų nuo jau atsibodusios kasdienybės. Ir šito nežinojo. Kaip visad panašioms mintims skraidžiojant galvoje Magijos ministerijoje dirbančios panelės lūpas paliko nereikšmingas atodūsis. Ir vėl jautėsi silpna, ir palaužiama. Beliko viltis, kad iš tiesų tokia nebuvo, ar bent jau tokia neatrodė. Eilinį kartą apsikvailinti prieš kažkokį individą nenorėjo.
- Gaila ko? Kad esi tokia kvailė, ar, kad gyveni tokį sumautą gyvenimą? - nesusivaldžiusi tyliai sumurmėjo, savo žvilgsniu apdovanodama šiek tiek vyresnę moterėlę. Šyptelėjo. Be abejonės sarkastiškai.
-
Krištolinės ašaros tik lėtai riedėjo nuo merginos skruostų ant žemės. Negalėjo patikėti savimi, ką padarė, tikriausiai dėl šito gailėsis visą gyvenimą, arba ne, visus gyvenimus kokius jai tik teks pragyventi. Ar man pasigirdo, ar aš tikrai šiai nepažįstamajai pliurpiau savo nesąmones? - Prisiminė ką sakė Selenai ir davė sau su ranka per kaktą. Oumaigad... prisiminiau ir jos žodžius... Vampyrė pabandė sugrįžti į realybę, nes buvo kiek užsisvajojusi ir sunkiai atsikvėpė. Žinojo tik tą, jog baisiai pyko ir ant savęs, ir ant tos nepažįstamosios, žodžiu, ant visų. Bet labiausiai ant savęs.
- Palauk, ką tu pasakei? - Prisiminė tuos skaudžius žodžius iš jos ir piktai susiraukė.- Užsičiaupk tu, nedėkinga višta.- Persistengė girtuoklė. Galbūt reiktų ją nužudyti už tokius žodžius? Išgerti jos kraują ir numesti nuo tilto į ledinį vandenį. Taip kaip padarė savo draugui, na ne draugui, bet tiesiog, blogam pažįstamui. Ginčams, tiesą sakant, mergina turėjo laiko ir mielai būtų išsakiusi visą savo nuomonę, bet argi ji kažkam rūpėjo? Tikrai ne. Gal tik jai pačiai. Dieve, ji bent suvokia su kuo kalba? Sapalioja kažką.- Galvojo, susinervinusi.
- Žinai, kai praversiu kaip tu vadini "žabtus" būsi kraujuota, hm, gal norėtum?- Įsišiepė vampyriukė kraupia šypsena. - Tiesiog maniau, kad tau galima išsipasakoti, pasirodo klydau, pasirodo reikia tave nužudyti,- Pasakė ir ruošėsi iškišti savo iltys. O gal ir ne, gal tik reikėjo ją gerai pamokyti, o ne žudyti, vis dėl to... žmogus nebuvo kaltas, tik tiek, kad baisiai įžeidinėjo gerą menininkę. Trumpaplaukė prisėdo, šiek tiek apsvarstė tam tikrus dalykus ir ištiesė kojas. Nuo viso šio chaoso, įkvėpė oro ir atsiduso. Galbūt metas buvo grįžti pas varlytes, o galbūt nusukti šiai panelytei sprandą. Buvo labai sunku, apsispręsti. Galų gale, tokių žodžių iš šios pašnekovės tikrai nesitikėjo. O gal ir tikėjosi? Gal jos gyvenimas iš tiesų buvo toks sumautas? Kaip pas benamę, ar elgetą? Bet juk tokios ateities Veronica nenorėjo, norėjo būti kapitonė, uždirbti nemažą sumą ir rengtis kaip ponia. Iš merginos pasipylė vėl, karštos ašaros.
- Patylėk, dar vienas žodelis ir būsi negyva,- Stipriai susinervino Veronica.- Tu net nesuvoki su kuo susidėjai, ir po galais, turėtum man dėkoti, kad išgelbėjau tavo gyvybę!- Baisiai pyko ir iš visų nervų vožtelėjo su delnu per nepažįstamosios žandą. aš...aš...aš... nenorėjau... -Susijaudino vampyrė ir susiėmė už galvos.
-
Auksinės akys gerėjosi saulėlydžio papuoštu dangumi. Nuo šio reginio atitraukti žvilgsnio buvo beveik neįmanoma, nors tokiu pasakišku vaizdu kiekvienas galėjo mėgautis visus vakarus iš eilės. Norėjo, kad tą akimirką visas pasaulis sustotų ir pati galėtų bent pora minučių atsipalaiduoti stebėdama tokį reginį. Deja, jos svajonėms išsipildyti neteko. Ir iš tiesų, Magijos ministerijos darbuotoja nebuvo nustebusi tuo.
Aštuoniolikmetės ausis pasiekė jau įgrisęs balsas. Veronicos balsas.
- Nusiramink, - priverstinai nusijuokusi tarstelėjo. Neketino nieko daugiau sakyti ir gaišti laiko su tokia mergina, kaip tamsiaplaukė stovinti prieš Magijos ministerijos darbuotoją. - Negalėtum tu manęs nužudyt, - pasakė ir gūžtelėjo pečiais. Tą pačią akimirką jau ruošiesi atsistoti nuo suoliuko ir kulniuoti kažkur. Vis dar nebuvo apsisprendusi ar vertėjo grįžti į Magijos Ministeriją, ar keliauti daugiabučio link. Abu variantai neskambėjo blogai, tačiau visų pirma reikėjo išspręsti bekylantį konfliktą viename iš Londonų parkų. Keistoka, juk gyvenime buvo daug daugiau problemų, nei kažkokia mergina neduodanti Isabellai ramybės.
- Mhm, - sarkastiškai linktelėjo. Nežadėjo paklusti kažkokiai rudaakei bandančiai jai grąsinti. Bijojo dar kartą pasirodyti silpna ir stengėsi tokia nepasirodyti.
Magijos ministerijos darbuotojai atvipo žandikaulis. Iš tiesų Veronicos veiksmai atėmė jai žadą. Ji juk nieko nepasakė... Kaip ta burtininkė išvis išdrįso apdovanoti Seleną smūgiu?..
Nenutuokė ką pasakyti tokioje situacijoje. Iš įtampos šyptelėjo ir žvilgtelėjo į panelę susiėmusią už galvos.
- Neliek savo pykčio ant niekuo dėtų asmenų, - rimtai, o gal ir kiek per šaltai ištarė Spellman'ų šeimos narei ir eilinį kartą iš įtampos šyptelėjo, sunėrusi rankas neatitraukė žvilgsnio nuo tamsiaakės. Mintyse švelniai tariant iškeikusi vampyrę giliai atsiduso. Žinojo, kad šiuo metu atrodė, kaip viena pikčiausių visatoje žiežulų, tačiau numanė, kad kiekvienas individas stūksantis jos vietoje jaustųsi taip pat. Ji norėjosi išgaruot iš šios vietos, o gal Veronicai atsakyti tuo pačiu. Tik moralinės vertybės nebūtų leidusios taip pasielgti, tad pastarąjį variantą beliko palikti vėlesniam kartui.
- Tu bent nutuoki, kad elgesys primena mažo vaiko elgesį? Apsiramink, - sumišusiu žvilgsniu žiūrėjo į Veronicą ir tarė.
Išorėje nesimatė, tačiau kažkur giliai širdyje Selena tirtėjo iš baimės.
-
Niūrūs debesys virš galvos nepaliaujamai drėbė smulkutes snaigutes. Vienintelis pliusas buvo tas, kad šie sniego trupinėliai beveik netrukdė stebėti per parką einančios merginos. Dėl jos smulkaus, beveik vaikiško sudėjimo galėtum pagalvoti, kad nepilnametė. Deja, Marko tokios subtilios gudrybės nebeįstengė apgauti.
Delne suspaudęs paprastą geležinį kryželį, garbanius atsiduso, mintyse prašydamas arkangelo Mykolo pagalbos. Tuo pačiu metu ranka švelniai prilietė lazdelę, kuri buvo sumaniai paslėpta jo pilkame palte. Nors Anglijos sniegas nemėgo, tiesa, dabar jo čia buvo vos keli milimetrai, nedengiantys net viso šaligatvio, drėgnas šaltis kartais spustelėdavo taip, kad ligoninės kaip mat prisipildydavo benamių su gangrenuojančiomis galūnėmis.
Tačiau Marko mintyse negulinėjo jokios valkatos pajuodusiomis galūnėmis, nei snaigės, taip įkyriai limpančios prie blakstienų. Visą dėmesį buvo pasigrobusi ji. Oficialūs dokumentai sakytų Sabrina Spellman, tačiau vaikinas šią būtybę galėtų pavadinti tik gyvačių motina. Ir ne, ne tų gyvačių, kurios priminė garbaniaus buvusį koledžą, o tų tamsių, lipnių šliužų, lipančių Pragaro sienomis aukštyn ir apsigyvenančių tokiose kaip ji.
Ragana.
Taip, burtininkė ir dar ne paprasta. Juodosios magijos dvelksmas, kaip koks niekada neišsiplaunantis kvapas iš rūbų, persekiojo ją. Gal tai tebuvo vieni kiti meilės kerai, tokie populiarūs šiais laikais. Galbūt tai buvo kažkas rimčiau - senas sandėris su būtybe, kurią išvaryti prireiktų ne tik angelų, bet ir Viešpats pagalbos. Nesvarbu. Tokie padarai privalo būti sunaikinti, kol jie neužteršė pasaulio savo nuodėmių purvu.
Akimis nulydėjęs už medžių dingusią figūrą, Markas pajudėjo, mėgaudamas šviežio sniego girgždėjimu po batais. Reikia kažką daryti. Ir greitai.
-
Tai buvo vienas iš mėgstamiausių Sabrinos laikotarpių, žiema. Metas kada ruošiesi Kalėdoms, puoši sausainius žaliu glaistu ir leidi gerai laiką su savo šeima. Taip, Spellman'ų Kalėdos tikriausiai svarbiausia jų šventė, metuose. Niekuomet nekeičia savo tradicijų, pradeda garbinti Šėtoną, uždeda ant stalo raudonų žvakučių ir tiesiog vakarieniauja, kalbasi. Turi suvalgyti kuo daugiau mėsos, taip pas juos sakoma, jog po Kalėdų augsi stiprus ir sveikas. Bet per artėjančias Kalėdas, tikriausiai to nebebus. Negalėjo traumuoti savo dukrelės tokiomis tradicijomis, tad tikriausiai tos Kalėdos bus pasisėdėjimas prie televizoriaus, su sužadėtiniu ir Alisa. Vis tiek, nieks Sabrinos nepasiges. Gan geros nuotaikos, mergina nusprendė pasivaikščioti po parką, apgalvoti dalykus, pasidžiaugti sniegu. Nors ir nebebuvo vaikas, mėgo įkristi į sniegą ir stebėti užtemusį dangų kartu su žvaigždėmis. Baltaplaukė užsidėjo savo ilgą, juodą, gal kiek aptemtą suknelę ir užsimetė pilkesnį švarkelį. Pasidažė lūpas violetiniai ir pasigarbanojo savo baltučius, plaukučius. Įsidėjo į rankinę fotoaparatą, užtrenkė draugo namų duris. Bus gražu pafotografuoti parką.- Šyptelėjo ir pradėjo eiti.
Eidama, žiūrėjo į krentančias snaiges ir dainavo sau po nosimi kažkokią dainelę, kuri linksmino pačią kerėjimo profesorę.
- Lelele, tralele, visi žiūri į mane, - Nusijuokė ir žvilgtelėjo į kažkokį kioskelį, kuriame dalino visokiausius pyragus ir keksiukus. Planavo paimti vieną dukrytei ir kitą sau. Priėjusi, nusišypsojo pardavėjui ir iš anksto, padavė kelis pinigėlius. - Laba diena! Duokite man tą šokoladinį pyragą ir buteliuką oranžinį, kur su apelsinais lyg tais, ačiū.- Pasisveikino ir laukė kol gaus to ko užsisakė. Nu ir kodėl man kiekvieną žiemą norisi tiek saldaus? Ar žiema nori mane padaryti kamuoliuku? Paėmusi dėžutę, kuriame buvo pyragas ir limonadas, pradėjo eiti toliau, kažkur atsisėsti. Radusi vienintelį, ne užimtą suoliuką, sėdo ant jo, užkėlė koją ant kojos, atsidarė savo dėžutę, kuriame buvo labai skaniai atrodantis pyragas. Bet šakutės tai neturiu.. Sabrina atsargiai, paėmė su pirštais, mažą gabaliuką ir įsimėtė į burną. Užgėrė limonado, bet pajutusi tokį skonį, užsuko buteliuką ir patraukė toliau. Gal aš geriau savo šampės atsigersiu..- Susiraukė. Vilkolakė išsitraukė iš rankinės mažą buteliuką šampano ir gurkštelėjo. Niekas neturėjo pastebėti, buteliukas atrodė vaikiškai, tad kas galėtų pamanyti. Kai šiek tiek pavalgys, galės pafotografuoti gražių vaizdų, pavyzdžiui sniegą, arba pastatus. Radusi kažkokią negyvą gėlytę šalia jos, paėmė ją ir, kad niekas nepamatytų, sumurmėjo burtažodį, jog ši vėl žydėtų.
-
Tiršti garų debesys sklaidėsi šaltame ore. Niekada nesibaigiantis kūrimo ir naikinimo procesas - kiekvieną akimirką vykstantis pasaulyje makro ir mikro lygiu. Ląstelė miršta, kita užima jos vietą, angliavandenis išardomas, o baltymas susijungia į grandinę, gimsta žmogus, nugriūna medis, sprogsta žvaigždė ir kažkur toli susikuria visata. Visa tai genialiai sustatyta To, kurio niekas nepajėgus suprasti.
Dar vienas atodūsis. Dar vienas debesis, greitai pranykęs Šiaurio plaukuose. Tamsios Marko akys niekaip nepaleido Sabrinos. Iš pažiūros nebūtų galima pasakyti, kad ši šviesiaplaukė yra įkišusi nagus į reikalus, kurių pati nesupranta. Ji atrodo vaikiška ar net kvailoka. Deja, išorė dažnai slepia žymiai bjauresnį vidų.
Stebėdamas, kaip ne itin patenkintas pardavėjas ištiesia skanumynus merginai, o ši lyg niekur nieko prisėda pasmaguriauti, garbanius taip pat įsitaisė netoliese. Alkūnėmis atsirėmęs į kelius, rudaplaukis išsitraukė telefoną, apsimesdamas dar vienu užsiėmusiu, jaunu žiobaru, tačiau žvilgsnis dažnokai grįždavo prie smagurės.
Lyg niekur nieko žydinti gėlė privertė burtininką susiraukti, o tada papurtyti garbanotą galvą. Sabrina ne tik atrodė kvaila, ji ir buvo kvaila. Jai pasisekė, kad aurorai, kurių Anglijoje likę vos kelios saujos, užsiėmę svarbesniais reikalais, tarkim, tarptautinių nusikaltėlių gaudymu bei nepilnamečių tramdymu.
Rudaplaukis apsidairė. Aplink buvo per daug žiobarų, o ir tokia vieta netiko konfrontacijai. Įsidėjęs telefoną į palto kišenę, atsistojo. Jis negalėjo skirti visos dienos vieno padaro sekimui, ypač kai tam iššvaistė jau... Jau per daug. Bet tinkamos progos viską pakreipti tinkama linkme vis nepasitaikė. Markas nejučiomis suspaudė lazdelę. Jeigu Sabrina galėjo taip ignoruoti Slaptumo Statutą, kodėl jam nepabandžius pasinaudoti magija taip pat? Jokiam žiobarui neužklius pyrago gabalėlis, išsivertęs iš dėžutės. Ne, ne - tai buvo (beveik) tobulas planas.
Nenuleisdamas akių nuo pyrago, garbanius vos girdimai sumurmėjo burtažodį, o rankoje gniaužta lazdelė netrukus vėl buvo paslėpta kišenėje.
-
Buvo vėlus žiemos vakaras. Atostogos. Vakar Skersiniame skersgatvyje Mendel labai stipriai surizikavo. Ji panaudojo kerus, kad atsiskraidintų pas save Magijos žinių numerį, kuris buvo vienišas paliktas ant suoliuko. Tuomet apie pusvalandį mergaitė įtemptai dairėsi, bet... bet nieko nenutiko! Niekas mergaitės būrimu už mokyklos ribų nesusidomėjo. Nesigilindama kodėl, dvylikmetė ėmė naudoti kerus ten, kur yra burtininkų. Na, taip, ji girdėjo, kad iš tiesų Magijos ministerija mato vietą, kurioje buriama, o ne asmenį. Todėl jeigu Dori neburs namie, nieko bloga nutikti neturėtų. Kita vertus, ši informacija galėjo būti tik gandai. Dėl šito tamsiaplaukė nebuvo tikra. Tačiau nesuko sau galvos, nes kai pasidaro šalta ar tamsu, labai gera išsiburti šilumos ir šviesos. O žiemą be to neapsieisi. Namuose Mendel būti neturėjo nei menkiausio noro, tad reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
Šiandien ji buvo parke. Kad ir nenoriu, tikriausiai teks grįžti namo, atsiduso mergaitė.
- Lumos, - dvylikmetė pašvietė į žemę.
Susiradusi pėdsakus, į kuriuos galėtų statyti kojas, kad nesušlaptų, Dori užgesino šviesą ir pradėjo eiti.
-
Morgenstern tyliai tipeno paskui kitus vaikų namų gyventojus nenorėdama į save atkreipti nereikalingo dėmesio. Šią kitiems vaikams, žiemos atostogų, dieną praleidus tame kalėjime Lilita tiesiog negalėjo tverti savame kailyje. Juk ji - tikrų tikriausia demonė, tad negi mirtį bei ligas simbolizuojanti asmenybė turėtų daryti tokius šlykščius ir jokiam individui nereikalingus darbus? Juodaplaukė galvojo, kad tai buvo vienas nereikalingiausių dalykų jos ilgame gyvenime. Juk ši devynmetė buvo patyrusi labai daug, žinojo neišpasakytą krūvą dalykų, tad vaikų namai jai buvo kaip vieta, kurioje galėjo nakvoti arba gauti nemokamo maisto. Tiesa, šios įstaigos darbuotojoms tai nepatiko, mat jų kvaila ir niekam nereikalinga nuomone, Lilita turėjo ir pareigų. Ši žinia mergaitę paprasčiausiai siutino.
Dėl to ji vakarą ir naktį žadėjo praleisti už vaikų namų ribų. Nieko jai neatsitiks, niekas jos neužpuls, galės pasišokinėdama pasivaikščioti po Londono parkus, ištyrinėti dar nematytas vietoves. Tokių minčių vedama devynmetė stovėjo vidiniame, įstaigos, kurioje ji gyveno, kiemelyje ir laukė tinkamos progos ištrūkti. Lilitai pavyks, žinoma, pavyks. Juk ši mergaičiukė tai darė ne pirmą ir ne paskutinį kartą.
Juodaplaukė apsidairė. Morgenstern pasisekė įsimaišyti į mirtingųjų grupelę, tad vaikų prižiūrėtojos į ją net neatkreipė dėmesio. O gal ir nepastebėjo, tai, tiesa, būtų buvę dar geriau, nes žemaūgė žengė porą žingsnių pirmyn, nužvelgė visą teritoriją ir padėjusi koją ant tvirto akmens, pašoko ir persisvėrė per vaikų namų teritoriją žyminčią tvorą taip, kad galvą buvo beveik prie žemės. Mergaitė nenorėdama užsimušti lengvai nukrito ant purvinos žemės, išsipurvino žieminę striukę, tačiau tai jai nuoširdžiai nerūpėjo. Lilitai svarbiau buvo tai, kad darbuotojos jos nepastebėtų, tad rudų akių savininkė greitai nubėgo už kažkokio pastato durų ir pergalingai atsikvėpė.
Devynmetė nenorėdama gaišti ilgiau, ranka perbraukė per išpurvintas drabužių vietas, kad atrodytų tvarkingiau ir pakelta galva žingsniavo link Londono parko. Tai buvo vieta, kurioje Lilita praleisdavo dažną vakarą, čia visada būdavo laisvų suoliukų, tad mergaičiukė galėjo ir praleisti naktį čia. Tiesa, jei ją būtų pastebėję kiti žmonės tikriausiai būtų pristoję, mat jos metų vaikai taip nesielgdavo. Lilita niekaip nesugebėjo suprasti, kokiu stebuklingu būdu tiems žmonėms pasirodė, jog panelė buvo paprastas vaikas. Juk ji - nakties demonė, mirties ir ligų nešėja...
Rudos akys pastebėjo jau pasiektą kelionės tikslą. Galbūt būtų šyptelėjusi, tačiau pagalvojo, kad tai nėra apsimoku, jeigu ją kas nors pamatys, sumanys, kad ji iš tikro yra vaikas. O tai būtų paprasčiausia tragedija, juk jai jau devyneri. Mergaitė buvo patyrusi tiek daug, kiek joks vyresnis už ją žmogus nebuvo patyręs.
- Oooo, - šiek tiek garsiau, nei privalėjo pratęsė tą vieną balsę mergaitė, netyčia žengusi ant trapiu ledu padengtos vandens balos, kuri tuoj pat privertė Lilitos batus peršlapti. - Smagumėlis, - burbtelėjo sau ir apsidairė. Visai netoliese pastebėjo šviesos šaltinį, tad smalsumo vedama nukulniavo į tą pusę. Jos žingsnių visai nesigirdėjo, na, girdėjosi, tačiau tikrai ne mirtingiesiems, dėl to Lilita visai nesijaudino dėl kažko, kas gali nutikti.
- Tu irgi pabėgai? - priėjusi prie kažkokios mergaitės, su pagaliuku, kuris visai neseniai švietė, šaltu tonu paklausė. - Ir kas čia? - įtartinu žvilgsniu nužvelgė pašnekovės lazdelę, visai nesupratusi to, kad pati pradėjo pokalbį ir įstrigo tokiai situacijai ilgesniam laiko tarpui.
-
Dori širdis nusirito į kulnus. Tu irgi pabėgai? Tu irgi pabėgai? Tartum aidas galvoje skambėjo ką tik ausis pasiekęs vaikiškas balsas. Pakėlusi galvą ir nutaikiusi lazdelę į atėjūnę dvylikmetė sutriko. Tai buvo mergaitė, už Dori akivaizdžiai jaunesnė. Kiek jai? Devyneri? Dešimt? Dėl Merlino barzdos, ką tokiu metu parke čia veikia vienas vaikas? O ką pati čia veiki? Pagalvojusi apie save blyškiaveidė pasijuto šiek tiek ramiau ir nuleido lazdelę, tačiau vis dar įtartinai dairėsi: o jeigu ją kažkas pasiuntė pas Dori dėl to, kad ši naudoja burtus už mokyklos ribų? Kas siųs mergaitę, kurių galų? Kad Dori nepabėgtų... Viskas buvo labai įtaru.
Atėjūnė, kiek Dori matė tamsoje, nors buvo visai vaikas, tačiau išvaizdos tartum... tartum klastuolė? Gal ji irgi mokosi Hogvartse ir yra pirmakursė? Gal ji iš Klastūnyno? Tačiau netrukus toks spėjimas pasitvirtino kaip klaidingas: mergaitė paklausė, kas per daiktas yra burtų lazdelė. Jeigu ji žiobarė, galbūt man ją nuž... Dori, ką tu galvoji! Mendel ėmė vyti panašias mintis šalin. Tada tave tikrai susektų ir būtum jauniausias žmogus, kalintis Azkabane! Dvylikmetę tą pačią akimirką suglumino tai, kad ji ėmė tramdyti savo mintis ne dėl jų bjaurumo, o dėl galimų pasėkmių. Kvėša tu kvėša, nieko tu nežudytum, nejučiom susijuokė. Bet jeigu nežudytum, kas tada lauktų? Ar kas nors sodintų nepilnametį į Azkabaną?
Dori pažiūrėjo mergaitei į akis. Kažkas viduje jai tartum sakė, kad ši tikrai nėra paprasta žiobarė. Ji ypatinga, pamanė Mendel.
- Taip, - atsakė. - Pabėgau. - Kur tavo tėvai? - paklausė. - Čia... - žvilgtelėjo į burtų lazdelę. - Čia žibintuvėlis, - pamelavo.
-
Tamsios mergaitės akys nužvelgė parką. Kažkur tolumoje, nuo vėjo, girgždėjo amžius nugyvenusios supynės, o žolė, ant kurios šiuo metu stovėjo Lilith čiužėjo jai po kojomis. Dažniausiai Morgenstern į tokius dalykus dėmesio atkreipti neprisiruošdavo, tad net pati kilstelėjo antakius iš nuostabos.
Staiga ant devynmetės peties nusileido juodas varnas ir garsiai sukrankė. Tamsiaplaukė sudrebėjo, kadangi to nuspėti tikrai negalėjo, tačiau nepraėjus net porai minučių, save iškeikė. Juk ji - demonė, o išsigando kažkokio sutvėrimo. Juk Lilith negalėjo bijoti net Liuciferio, o čia buvo varnas. Tik paprastas, juodas ir niekuo neypatingas varnas.
Tiesa, jis buvo ypatingesnis už meluoti pradėjusią merginą, kuri stovėjo tiesiai prieš Morgenstern. Tamsiaplaukė ją nužvelgė žudančiu ir šaltu žvilgsniu, kuriuo kiekvieną rytą pasitikdavo dažną vaikų kalėjimo namų gyventoją. Devynmetė mėgavosi melu, tačiau jeigu kažkas meluodavo jai, tai mergaičiukę tiesiog siutino. Melavimas demonei - nebuvo pats nuostabiausias dalykas, kurį galėjo išsigalvoti mirtingieji.
- Žinai, - drąsiu žingsniu apėjo mergaitę ir pažvelgė į ją piktu žvilgsniu, kuris nereiškė nieko gero. - Nekenčiu kai man yra meluojama, - burbtelėjo prikandusi lūpą ir negalėdama tamsių akių nuleisti nuo vyresnės personos, giliai atsiduso. - Jeigu tu nepabėgai, taip ir sakyk, - atsikrenkštė ir tuoj pat pridūrė: - o jeigu čia žibintuvėlis, tai tikriausiai aš - katinėlis, - saldžiai šyptelėjo ir laukė tikslesnio bei teisingo paaiškinimo, ką gi Lilith sugebėjo įžvelgti šios tamsiaplaukės rankoje.
-
Šalia tos mergaitės priskrido paukštis ir sukrankė nutūpęs jai ant peties. Dori paukščių nemėgo, todėl susiraukė.
Ragana kilstelėjo antakius, kai mergaitė ją apėjo, tik nežinia, ar tamsoje dvylikmetės nustebimas buvo įžiūrimas.
- Aš pabėgau! - kiek piktokai atsakė tamsiaplaukė. - Dėl Merlino barzdos, aš tikrai pabėgau, bet aš... taip, aš galiu imti ir grįžti, bet vat negrįšiu! - maivydamasi atsakė pašnekovei tartum norėdama parodyti, kokia yra didelė ir savarankiška.
Šita mergaitė kažkokia keista. Po velnių, ji tikrai kitokia. Tokiai mažai mergaitei nebūdinga drąsa, balso tonas ir žvilgsnis Mendel su ja vienai būnant šitame tyliame parke truputį baugino. O kas, jeigu ji visai ne mergaitė, o koks nors juodasis magas, prigėręs multisulčių eliksyro? Dori sprandas pašiurpo. Ir jeigu tas sukrankęs paukštis buvo visai ne paukštis, o koks nors žinią nešantis padaras, kad va, parke yra vieniša mergaitė ir dabar jai šakės?
- Iš ko sprendi, kad aš tau meluoju? - neparodydama baimės paklausė Dori. - Gal esi kokia burtininkė? - pasišaipė, nors užuomina buvo rimta. - O dėl šito, - pasukiojo rankoje lazdelę, - aš tau pasakysiu, kas čia, jeigu tu man pasakysi, ką čia veiki viena tokį vėlų vakarą ir kur tavo tėvai.
-
Lilith stebėjo išgąstį nepažįstamosios veide. Demonė tikėjo, kad ji išsigando būtent jos, o ne šiurpios aplinkos, keisto paukščio ar dar kažkokios nesąmonės. Visa mergaitės baimė buvo dėl devynmetės veiksmų, o šia neigiama emocija Morgenstern tarsi gyveno. Būtent dėl to ji kraupiai šyptelėjo, net pati nesusigaudydama, kad tai padarė.
- Merlino barzda, hm, - pavartė akis, neatitraukdama jų nuo vyresnės merginos. - Džiugu, kad tau patinka vaikiškos pasakos, tačiau galėtum ir geriau žiūrėti savo kalbą, - burbtelėjo, turėdama norą mergaitę įžeisti. - Ir iš viso, jeigu tu pabėgai, tuomet pažinotum mane geriau nei kas kitas. Juk aš - Lilith - vaikų namų įžymybė, - garsiai ir grėsmingai tarstelėjo ir suskubo apsidairyti. Nenorėjo, kad ją kažkas užpultų, na, o to, kad išsidavė, kas ji yra ir iš kur pabėgo, nesureikšmino. Anokia čia problema. Morgenstern sugebės apginti save nuo kiekvieno nepažįstamosios žodžio. Ji pasirodė tokia niekinga mirtingoji, kad jei Lilith būtų demonų akivaizdoje, paprasčiausiai su ja nekalbėtų. Ir taip devynmetė per daug žeminosi. Gi buvo ligų ir mirties demonė, o šnekučiavosi su melage mirtingąja...
- Labai lengva pasakyti, kad tu meluoji. Tavo balso tonas ir tiesiog nelogiški faktai... Aprašoma kiekvienoje psichologinėje knygoje, jei nutuoki, kas tai yra, - apsimetė protinga, ignoruodama tą faktą, jog jokių psichologinių knygų ji neskaitė. Nors žodis skambėjo įspūdingai ir protingai, tad kodėl gi Lilith turėjo jo nepanaudoti savo kalboje?
Sekantis klausimas, palikęs tamsiaplaukės lūpas nuskambėjo keistai. Morgenstern neapsisprendė, ar jai prisistatyti demonės vardu, ar apsimesti tokiu pat niekingu ir žemu padaru kaip ir ta mergaitė. Visgi pirmasis variantas skambėjo baugiau, o gąsdinti paprastus žmogeliukus buvo įdomu ir ganėtinai naudinga. Demonai tai prisimins, o Lilith nuo to bus tik geriau.
- Aš - nakties demonė, - nusprendė, kad tokio sakinuko užteks ir pridėjo pirštą prie nepažįstamosios lūpų parodydama, kad tai yra paslaptis. - Ištrūkau iš vaikų namų, na, o antrasis teiginys turėtų būti suprantamas, - atsainiai gūžtelėjo pečiais, nesuprasdama, kad tai, ką pasakė, nebuvo vieni juokai.
-
Dori pajuto, kad jos skruostai nusidažo lengvu raudoniu. Kaip visada, kai mergaitė susinervindavo. Gerai, kad buvo tamsu, mat dvylikmetė nenorėjo, kad pašnekovė tai pastebėtų.
Dori jautė, jog toji mergaitė jaučiasi labai kieta ir tai Mendel pradėjo erzinti. Dėl išrinktojo Poterio, juk ji tikrai yra jaunesnė už pačią Dori, tai kurių galų pradėjo pūstis? Dabar tamsiaplaukė pamiršo visus dalykus apie šnipinėjimą, apgaulę ir pavojų. Aš juk čia ir dabar galėčiau ją nužudyti, mergaitei vis stipriau kilo pyktis. Ji sužaibavo akimis į Lilith.
Kai mergaičiukė šnekėjo toliau, Dori beveik nebeliko abejonių, kad ji yra paprastas vaikas. Negana to, kad išdavė savo vardą ir iš kur ji yra, dar viena našlaitė, tai tuo pačiu ėmė kažką suokti apie kažkokius demonus. Tai Mendel pralinksmino ir ji ėmė juoktis. Nejučiom tarė:
- Jei tu nakties demonė, tai aš Gringotso goblinas.
Tada ir pati susizgribo. Galbūt Merlinas Lilith ir pasirodė kaip vaikiška pasaka, tačiau kas gi tas Gringotsas, mergaitė vargiai supras. O jeigu pradės aiškintis? Dori ką tik šaipėsi iš to, jog sutiktoji apie save išdavė tam tikrus dalykus, tačiau ir dvylikmetė apie save išsidavė. Tai nebuvo gerai.
- O tu nebijai, nakties demone, kad kažkas gali tau atsitikti taip vėlai slampinėjant vienai? - beveik pašnibždomis paklausė Dori ir priėjo arčiau Lilith.
Mendel žinojo, kad protingiausia būtų tiesiog nueiti. Kurių galų jai kalbėtis su kažkokia pasipūtusia ir kvankštelėjusia žiobare, pabėgusia iš vaikų namų? Tačiau kažkas viduje to padaryti neleido.
- Diffindo! - sušuko Dori nutaikiusi burtų lazdelę į medžio šaką ir ši dunktelėjo mergaitėms prie kojų.
-
Regis, nepažįstamoji buvo nemenkai įsibaiminusi, tačiau mėgino to neparodyti. Gal toks pašnekovės poelgis buvo ir gerai, juk jeigu Morgenstern tokias emocijas sugebėjo įžiebti nesulaukusi dešimties, kas bus, kai bus vyresnė? Vien tik toks klausimas ją privertė didžiuotis savimi, tad tamsiaplaukė minimaliai šyptelėjo.
- Žinoma, - gūžtelėjo pečiais ir apsimetė, kad jai visai nerūpėjo vyresnėlės žodžiai. - Jeigu netiki manimi, viskas gerai. Daug mirtingųjų netikėjo, tačiau jų nebėra ir gyvųjų tarpe, - kiek įmanydama ramiau pasakė, nors savo balso tone sugebėjo išgirsti neužtikrintumo lašelį. Ir, nors jis ir išnyko po poros sekundžių, Lilth dėl to savęs nekentė. Visai ignoruodama faktą, kad melavo, mintyse iškeikė save - net tokios paprastutės frazės nesugebėjo pasakyti taip įtikinamai. Mergaitė nusprendė, kad neliko nieko kito, tik viltis, kad prieš pat ją stovinti mergina to nesuprato. Devynmetė nuoširdžiai neįsivaizdavo ką darytų tokioje situacijoje. Demonai nusivylė, ech, - nežymiai patempė lūpą ir per užkišo į akis lendančią susivėlusių plaukų sruogą, už ausies.
Sekantis nepažįstamosios teiginys Lilith privertė susimąstyti. Iš vaikų namų, neleidžiamomis palikti patalpos valandomis, ištrūkdavo taip dažnai, kad kažkokie kvaišos jos nebestebino. Taip buvo ir su užpuolikais. Morgenstern iš visų jėgų mėgino save įtikinti, kad jie jai nieko nepadarytų, o jei ir padarytų, tuomet ją išgelbėtų demonai. Vis tiek labiau gyventi norėjo savo bendraminčių ir šiaip, būtybių, kurios jai patiko milijoną kartų labiau (tiesa, Lilith mirtingųjų ir tokių demonų iš jos skaitytų knygų, net lyginti nenorėjo) gyvenime.
- Jei kalbi apie baimes, matyt, pati ir bijai, - drąsiai prabilo. Tamsiaplaukės rudose akyse atsispindėjo pritemusių parko žibintų vaizdinys, primenantis rusenančias liepsneles. - Nes tokių dalykų aš nebijau, - pridūrė ir žengė tvirtą žingsnį toliau nuo mergaitės, kuri artėjo prie jos. Visai netroško įkvėpti to pačio oro, kuriuo kvėpuoja ne demonai, žinoma, nesuprato, kad tai darė kiekvieną sekundę, o nebuvo išimtis.
Mergaitės klausa nebuvo puiki, bet nebuvo ir prasta. Tolumoje pasigirdo pora žmonių šnektų. Lilith neviltingai atsikvėpė, mat labai tikėjosi, parke pabūvoti viena. Tiesa, niekuomet nebūtų pagalvojusi, kad tai, kas nutiko ką tik, buvo įmanoma.
- Eina sau, - neįstengdama nuslėpti susižavėjimo šiuo nepažįstamosios parodytu triuku, kuriam panaudojo tą keistą pagaliuką, tarė. - Žinai, imi man patikti, - pakreipė žvilgsnį į vienišą, nukritusią ir nulūžusią šakelę, o paskui žvilgsnį grąžino prie vyresnės panelės.
-
Dori ėmė kikenti. Matyt, tai mergaitei ne visi namie, pamanė, kai ji pradėjo šnekėti apie mirtinguosius ir gyvuosius. Dėl Salazaro Klastuolio, tu dabar rimtai galėtum ją nudėti.
Tamsiaplaukei atrodė, kad mergaitė apie kažką giliai susimąstė, o vėliau ji atsakė, kad tokių dalykų nebijo.
- Tai ko tu bijai? - paklausė žengdama žingsnį artyn, kai pašnekovė pasitraukė.
Kai Dori panaudojo kerus, iškart pastebėjo, kaip mergaitė susižavėjo. Ką gi, dabar jau neprimeluosi, kad tai yra paprastas žibintuvėlis. Ir čia Mendel pradėjo svarstyti, ką daryti toliau. Mergaičiukė iš tiesų atrodė kažkokia keista, kažkuo kitokia. Bet tai ne priežastis imti ir pasakyti, kad Dori yra ragana, besimokanti burtų ir kerėjimo mokykloje, ar ne? Išsiduoti ji jau išsidavė, jog kažkas čia ne taip. O jeigu ta keistuolė grįš į vaikų namus ir papasakos jų darbuotojoms, ką mačiusi? Ir šitokiu būdu keliai nuves pas Dori... prie to, kad ji ne mokykloje naudoja magiją... Ne, dabar ji jau negalės tos mergaičiukės taip lengvai paleisti...
- Kaip matai, aš taip pat nesu paprasta mirtingoji, - pakėlė antakį ir jautėsi taip, tartum sakytų tiesą. - Žinai, tai dar labai nedaug. Tai, ką aš galiu... Jeigu noriu, aš galiu išgąsdinti. Nuskriausti, - šiurpiai šyptelėjo. - O ir tu taip gali?
Dori sukiojo savo burtų lazdelę rankoje svarstydama, ką dar galėtų parodyti, tačiau tada visai netikėtai iš kažkur pasigirdo žingsniai. Atsigręžusi Dori pamatė dvi mergaičių link artėjančias moteris ir ją apėmė bloga nuojauta. Mendel spruko. Neatsigręžė tol, kol neišbėgo į vieną pagrindinių Londono gatvių.
-
Buvo šiltas vasaros atostogų vakaras. Šiandien Dori jautėsi pakankamai rami, mat tėvai buvo visai dienai išvažiavę pas giminaičius. Savaime suprantama, kad jie kalbino ir Dori vykti, bet ši griežtai atsikalbinėjo, kol galiausiai mama leptelėjo, kad ir nereikia: bus mažiau gėdos prieš kitus.
Taigi, tamsiaplaukė galėjo visą dieną leisti namuose be tų idiotų. Tačiau turėjo pripažinti, kad nebuvo jokio malonumo, mat burti namuose tikrai nedrįso, juk iškart būtų aišku, kas būrė Mendel šeimos namuose. O ką daugiau veikti tame žiobariūkštyne? Jungtis tų nevykėlių kompiuterį ar televizorių? Na jau ne! Todėl diena, nors ir buvo rami, tačiau nuobodi. Dori slankiojo iš kampo į kampą, gulinėjo, užkandžiavo, žaidė su savo voru.
Idiotai grįžo apie dvidešimtą valandą vakaro. Tada mergaitė tyliai nešė kudašių iš namų ir atėjo į parką, mat šiandien jame ji turėjo tokį reikalą. Po to karto, kai per žiemos atostogas ji čia susitiko tą keistą mergiotę ir jų link ėmė tipenti kažkokios įtartinos moterys, Dori retai kada čia beužklysdavo. Labiau bimbinėdavo po masiškai apkrautas vietas, kur knibždėte knibždėjo žmonių, kad nekristų niekam į akis. Tačiau šis vakaras turėjo būti ypatingas.
Parke buvo jauku. Po jį vaikštinėjo porelės, o šeimos su vaikais jau pakavosi namo. Taigi, ko mergaitė čia atėjo? Ogi burtis. Vienas paslaptingas klastuolis dar pavasarį tamsiaplaukei pakuždėjo apie itin gerą ateities būrėją. Mergaitė ilgai dvejojo, bet vis tik pasiryžo su ja susisiekti. Galbūt ji galės pasakyti kažką apie Mendel tėvus? Po ateities būrimo pamokos su gėlių auromis jai taip nedavė ramybės tos keistos spalvos...
Dori sėdėjo ant suoliuko ir laukė.
-
Kelionė į Londoną buvo trumpa. Persimetusi per petį tamsų krepšį su būrimo reikmenimis, Mayra žingsniavo gerai pažįstamomis Londono gatvėmis. Žinoma, į susitikimo vietą dabar jau galėjo nukeliauti oru, bet buvo diena - rizikinga, be to ji norėjo pabūti viena, toliau nuo namų bruzdesio.
Saulei krypstant vakarop, Mayra pasiekė parką. Neatrodė ji kaip stereotipinė ateities būrėja - ilgų sijonų bei skarų pas ją nė nerasta. Tik paprasti džinsai bei šviesi palaidinė.
Trumpam pakėlusi akinius nuo saulės į viršų, būrėja pasidžiaugė vasariška žaluma. Oras parke, žinoma, taip pat buvo gaivesnis ir švaresnis - nepalyginsi su miesto gatvėmis. Šen bei ten vaikščiojo žiobarai, tačiau mergaitės, kuri čia ją pasikvietė Mayra kol nematė.
Lėtai žingsniuodama takeliu, ji stengėsi ignoruoti šeimas su vaikais, jau sukančias link išėjimo. Žinoma, po šitiek laiko paliktų mažylius vienus buvo neapsakomai sunku, bet pinigų reikėjo. Taip pat reikėjo šešėliuotos vietos parke ir, žinoma, klientės. kurią lygtais juodaplaukė pastebėjo besėdint ant suoliuko. Žvilgtelėjusi į laikrodį ant riešo, burtininkė patraukė paauglės link.
-Panelė Mendel?-nusiimdama akinius paklausė ji juodaplaukės.-Aš esu Marija. Mes susitarėme susitikti. Jeigu neprieštarautumėte, gal būtų galima pokalbį pratęsti už štai to paminklo, šešėlyje?
-
Į Dori kažkas kreipėsi. Pavarde. Kas gi dar! Žinoma, kad toji ateities būrėja. Pakėlusi akis mergaitė aiktelėjo: būrėja jai priminė pačią Dori, mat taip pat buvo juodaplaukė ir su kirpčiukais, tik kad moters plaukai, regis, norėjo šiek tiek garbiniuotis. Žinoma, moteris buvo aukštesnė, ji buvo suaugusi.
Pirma, tai taip buvo gera matyti kažką iš normalaus pasaulio, ne žiobarų pasaulio. Tartum iš palaimos dvylikmetė atsiduso. Antra, jai buvo taip keista girdėti, kaip į ją kažkas kreipėsi daugiskaita, kaip su sau lygiu. Dori pasijuto svarbi. Kišenėje sugniaužė pinigėlius, kuriuos buvo pasiruošusi šiam būrimo seansui. Kaži, kiek jų reikės? Ar juos duoti dabar, ar po būrimo?
Dori buvo taip įdomu vien žiūrėti į būrėją. Mergaitę pačią kartais aplankydavo keistos nuojautos, tad būti čia, su tikra būrėja, jai buvo tikra garbė.
- Labas vakaras, - taktiškai atsakė. - Taip, aš esu Dori. Dori Mendel. Žinoma, - atsistojo.
Dori ėmė eiti to paminklo link. Širdis suspurdėjo. Ar ji nedarė klaidos? Ar ji tikrai norėjo sužinoti, kas jos laukia ateityje? Žinoma, ji nesitikėjo, kad būrėja pasakys ką nors apie ateitį žodis į žodį, bet... bet gal bent kažką? Gal mergaitė ką nors sužinos? Apie tai, koks gyvenimas jos laukia toliau... ypač dėl tų... dėl tų sumautų tėvų žiobarų...
-
Mayra šyptelėjo. Regis, jos nuojauta neapgavo ir mažoji juodaplaukė tikrai buvo jos ieškoma klientė. Kartu su mergina būrėja patraukė paminklo, skirto kažkokiam žymiam žmogui, link. Nenorėdama sėdėti ant šaltos žemės, burtininkė pasidėjo krepšį ant samanų kupstelio ir, išsitraukusi paprasčiausią languotą iškylų pledą, patiesė jį pavėsyje.
-Sėskis,-mostelėjo Mayra ranka užtiesalo link, o pati toliau traukė iš krepšio daiktus. Daiktus, kurių, žinoma, nebuvo itin daug - gertuvė su vandeniu, žvakidė su nykščio storumo bičių vaško žvake, kuri jau buvo padegusi, ir du maišeliai.
Nusprendusi, kad pasiruošė pradėti būrimą, juodaplaukė nusimovė batus ir patogiai įsitaisė, atsiremdama nugara į paminklą. Iš šono judvi turbūt žiobarams atrodė kaip dvi iškylaujančios turistės, besislepiančios nuo spiginančios ir vis dar kaitinančios saulės. Arba motina su dukra - tamsi plaukų spalva išties teikė joms panašumo. Tačiau tai nebuvo svarbu.
-Ar turi kokių konkrečių klausimų, ar pradėti būrimą nuo bendros ateities?-traukdama iš vieno maišelio kortų kaladę bei žiebtuvėlį paklausė Mayra. Deja, degtukų šįkart negalėjo atsigabenti - per didelė tikimybė, kad bandant uždegti žvakę šie užges nuo menkiausio vėjelio pūstelėjimo, o su magija... Na, būrimams ji niekada nenaudodavo magijos. Tai buvo jos kaip ir savotiška auka tiems, kurie jai padėdavo.
Žvakė, vos prilietus ją žiobariškos ugnies mašinėle, užsidegė. Liepsna, tvirtai stovinti tiesiai, nurodė, kad sąlygos burti - palankios, todėl nieko nelaukdama, Mayra įgudusiais judesiais pradėjo maišyti kortas.
-
Dori atsisėdo ant pleduko ir pasijautė taip, tartum iškylautų. Prisiminė iškylas su mama ir tėčiu, kai dar buvo maža, kai dar nežinojo, kokia esanti ypatinga, ir kokie jos tėvai suknisti žiobarai.
Tai prisiminusi mergaitė atsiduso. Ar jeigu Dori nebūtų buvusi burtininkė, tėvai ją mylėtų? Ar vežtųsi iškylauti?
Būrėja ištraukė kelis daiktus iš savo krepšio. Paklausė, ar Dori turi konkrečių klausimų, ar pradėti būrimą nuo bendros ateities.
- Eee... gal nuo bendros? - numykė.
Nuo kokios bendros? Nuo kokios dar bendros, kvėša? Juk ir taip buvo aišku, kad Dori kamavo klausimai apie jos ir jos tėvų santykius.
- Gerai jau gerai, - šyptelėjo. – Iš tikrųjų tai man neduoda ramybės vienas dalykas... Mano ir mano tėvų žiobarų santykiai. Tiesiog... tiesiog tarp mūsų viskas yra taip komplikuota, žinote... Kartą per ateities būrimo pamoką būrėme iš gėlių aurų. Ir mano gėlės taip pakvaišo, kad būtumėte mačiusi! Žaižaravo visokiausiom spalvom. Aš vis pagalvoju, vis grįžtu į tą dieną... Ką tai reiškė? Ką gėlės man norėjo pasakyti? Ar tai tikrai buvo susiję su mano tėvais?
Būrėja ėmė maišyti kortų kaladę. Dori vis dar svarstė, ar ji tikrai norėjo sužinoti kažką, kas jos laukia. Bet kodėl gi ne? Galvojant apie dabartinę situaciją, atrodė taip, jog kuo toliau, tuo reikalai ėjo labiau šuniui ant uodegos.
-
Klausydamasi jaunosios raganos žodžių, Mayra lėtai linksėjo galva. Santykiai su tėvais - dažnai pasitaikanti paauglių problema, tad gal ir šis būrimas nebus niekuo ypatingas? Kortos maloniai šiugždėjo įgudusiose būrėjos rankose kai ši, pajutusi trauką, tarsi nematoma būtybė skatintų ją atversti pirmąjį paveikslėlį, sustojo ir ant tamsaus pledo atvertė tris kortas. Bokštas, Kvailys ir Teisingumas žiūrėjo į ją. Visos kortos buvo apverstos, tarsi vieną norėtų pasakyti priešais ją sėdinčiai juodaplaukei, o kitą - būrėjai. Ir tai, ką būrėja įžvelgė, visai netenkino jos, tad netrukus po trijule nugulė dar dvi kortos, o po jomis dar viena, taip sudarydamos apverstą piramidę.
-Tavęs laukia didelis sukrėtimas. Iliuzijos, tave verčiančios klajoti, sugrius taip, kaip griūna bokštas, pakirstas Dangiškojo žaibo. Matau su jomis susijusius vyrą ir moterį, šaltus, atitolusius. Vieno ranka kaip geležis, kito žodžiai kaip vanduo. Tačiau pabaigoje svarstyklės bus sulygintos ir pokyčiai atneš naują pradžią,-Mayra nutilo, pirštais liesdama artimiausią kortą. Pūstelėjo vėjas, sujudindamas tamsius būrėjos plaukus, ir iš rankoje laikomos kortų kaladės išskrido dar dvi kortos, nusileisdamos ant jau išdėliotos struktūros. Beveik karikatūriškai vaizduojamas Velnias savo tuščiomis akimis ir Šventikė su savo raštais nebylomis sakė, kad priešais esančiais merginai skirta žymiai daugiau nei kortos pasakė.
-Bet tai dar ne viskas. Tau yra... Žinutė. Man reikės tavo plauko. Žinoma, jei sutinki ją išgirsti,-atsargiai nuimdama iškritusią kortą tarė mergina, pakeldama tamsias akis į klientę. Uždegtos žvakės šviesa, net nesureagavusi į oro gūsį, regis, sužibo dar stipriau.
-
Dori stebėjo, kaip ateities būrėja dirbo su kortomis. Galiausiai moteris prabilo pasakydama, kad mergaitės laukia didelis sukrėtimas. Ji paminėjo vyrą ir moterį, kurie bus šalti ir atitolę. Akivaizdu, kad tai Mendel tėvai, ar ne? Tamsiaplaukės širdis ėmė plakti tankiau. Vyras ir moteris... šalti, atitolę... Dėl Merlino barzdos, nejau tėvai iš tiesų Dori nemylėjo? Dvylikmetės veidas ėmė rauktis. Pasidarė kažkaip skaudu. Naują pradžią? Kokia, dėl Gringotso goblinų, gali būti ta nauja pradžia, jeigu jie manęs nekenčia? Tačiau ateities būrėja, regis, galėjo pasakyti tiksliau, kas Mendel lauks ateityje. Ji paminėjo, kad yra žinutė, skirta Dori. Ir kad reikia tik teduoti plauką. Tada daug kas paaiškės?
- Ne! - suspigo. - Nenoriu! Aš... aš nenoriu žinoti! - akyse pasirodė ašaros.
Vardan išrinktojo Poterio, viskas vedė į tai, kad Dori tėvai jos tikrai nemylėjo. Ar dar reikėjo kažką žinoti daugiau, ar Dori norėtų žinoti viską? Ne... Jai užteko... Ji norėjo iš čia bėgti kuo greičiau.
Nieko nesakiusi mergaitė atsistojo ir nešė mieles. Iš akių byrėjo ašaros, širdis daužėsi. Tačiau trumpaplaukė staiga sustojo. Juk ji nesusimokėjo! Paraudusiais žandais ji ėmė krapštyti kišenes ir grįžo atgal.
- Turiu tik tiek, - padėjo ant dekučio du galeonus ir išbėgo iš parko.
-
Dori reakcija Mayros nenustebino. Noras atmatyti tiesą buvo dažnas tarp ją pamačiusių. Be to, juodaplaukė jau buvo pripratusi prie klientų dramatiškų riksmų sužinojus apie apgavystę ar alpimų, kai širdelė nebeatlaikydavo emocijų. O jau ašaros… Jų ašaromis būrėja galėtų laistyti savo pievą ir niekada nepritruktų.
Todėl juodaplaukė tiesiog stebėjo merginą. Regis, kortų žinutę ji suprato. Bet ar teisingai? Minčių ragana neskaitė, tad ir į šį klausimą atsakyti negalėjo. Ateities būrimas visada buvo ir bus subtilus bei subjektyvus dalykas. Kortos per dešimtis metų nepasikeitė - keičiasi tik žmonės, kurie į jas žiūri. Išties, pačios kortos niekuo nemagiškos, kartono gabalėliai su dažais. Jos tik veidrodis, dažniausiai parodantis žmonėms tai, ką jie jau seniai žinojo.
Tamsiomis akimis nulydėjusi Dori, Mayra nusišypsojo. Paėmusi vieną galeoną, mestelėjo jį į orą ir vėl sugavo. Žinutė merginą vienaip ar kitaip pasieks. Ne tik jos skausmu demoniškieji palydovai mėgaudavosi.
Būrėjos akys užkliuvo už tamsaus plauko ant pledo. Atsargiai pakėlusi, Mayra apžiūrėjo jį ir papurtė galvą. Kaip visada, deginant plauką pasijuto svylančių baltymų bei sieros kvapas.
Ledo varnas atneš žinią,
Kuri atskleis kraujo upelius.
Pūga užeis ir paklydimas
Atvers galimybių vartelius.
Mayra užgesino žvakę, susirinko daiktus ir pasuko išėjimo link. Ne, Dori taip lengvai nuo tiesos nepasislėps.
-
Ta proga, kad Mayrai reikėjo apsilankyti pas daktarus, Llewellyn'ai pasiėmė visus tris mažylius ir iškeliavo į Londoną. Kad ir kaip Dafydd norėjo būti šalia mylimosios, su trimis vaikais ligoninėje trintis nebuvo patogu, tad vaikinas su dvynukais ir Miriam išėjo į parką. Taip ir neatsivedė čia visos šeimos, tad vylėsi, kad neilgai trukus Mayra prisijungs, ir jie smagiai praleis laiką.
Nepaisant to, kad buvo sausio vidurys, parkas buvo pilnas žmonių. Daugiausia buvo jaunos mamos su vaikais, kas trijulę, žinoma, be galo domino. Dafydd visiškai nenorėjo bendrauti su mamytėmis ar tėveliais, tad vengė akių kontakto. Atrodė, kad vaikai kiek nusiminė, bet velsietis nieko negalėjo padaryti: norėjo pabūti vienas su savo mažyliais ir ramiai palaukti, kol prie jų prisijungs ir tų mažylių mama. Ne jie kalti, kad tu bijai bendrauti įtikinėjo save vaikinas, tačiau vis tiek vos žvilgtelėjęs į bet kurį žmogų skubiai nusukdavo akis, kad tik nereikėtų šnekėtis.
Paėmęs Miriam ant rankų leido dvyniams lakstyti aplink ir nė nepastebėjo, kaip pradėjo nedrąsiai šypsotis. Jautėsi esąs visiškai normalus žmogus, išėjęs su vaikais pasivaikščioti. Kartais atrodydavo, kad vaikai jį myli lygiai taip pat, kaip ir savo mamą. Vis dėlto tuo patikėti buvo tiesiog neįmanoma: Dafydd neabejojo, kad mažyliai visada liks artimesni Mayrai. Tiesa, tai vaikinui nebuvo labai svarbu: užteko to, kad dvynukai ir Miriam retkarčiais parodydavo, jog jiems reikia ir tėčio. Tai buvo viskas, ko raudonplaukiui užteko, kad jaustųsi laimingas.
Galvodamas tik apie šeimos narius vaikinas pasiekė suoliuką. Jis buvo kiek nuošaliau, kas Dafydd visiškai tiko. Apsidaręs ir nepamatęs nė vieno žmogaus išsitraukė lazdelę ir išdžiovino medieną. Netrukus atsisėdo ten ir pasisodino Miriam ant kelių. Oliveris ir Eliotas, kaip ir reikėjo tikėtis, nepaliovė dūkti ir lipti ant suoliuko stačiomis. Raudonplaukis atidžiai juos stebėjo ir mintyse meldėsi, kad nė vienas iš jų nesusižeistų.
-
Atėjo vasara. Pasibaigė mokslo metai. Slinko liepos mėnuo. Auris galima sakyti nekėlė kojos iš ten kur gyveno. Tai jo būdui buvo be galo svetima. Bet ar verta visur trainiotis, kai bet kada gali kas nors užpulti? Jau nebebuvo apsistojęs viešbutyje. Susirado kažkokį nuošalų butą purvinoje gatviūkštėje ir tai jam dabar tiko. Bet sėdėti ir amžinai galvoti kada pagaliau susitiks su savo priešais taip pakyrėjo... O jie juk nesirodė ištisus metus. Na beveik. Juk buvo susitikę besibaigiant rudeniui. Taigi Kai gavo laišką iš Alano, o jis kvietė susitikti pagaliau sutiko išeiti.
Dalį dienos jie taip ir praleido kartu mieste. Buvo smagu. Auris laikinai pamiršo savo vargus ir kažkaip išėjo kalba, kad reikėtų kompanijos. Alanas iškart ėmė pliurpti, kad reikia pasikviesti Dori. Auris nenorėjo trintis su jais dviem ir nusiuntė savo gynėją Juzefui. Žodžiu tariant visi keturi jie dabar buvo parke. Prie tvenkinio. Kiek atokiau nuo visų žmonių.
- Tai kaip sekasi Juzefai? - Užklausė. Reikėjo apie daug ką su juo pakalbėti.
-
Atostogos slinko lėtokai. Alanas jau norėjo grįžti į mokyklą. Jis vengė savo senųjų draugų. Turėjo tam rimtų priežasčių. Taigi laiką leido vienas. Mama vėl pradėjo dirbti. Jų abiejų net nebuvo namie. Regis viskas sugrįžo į senas vėžes. Tik nebuvo nei draugų, nei Frederikos. Nei Aurio. Nieko. Pusbrolis regis jo pradėjo vengti. Tai liūdino. Jis žinojo kur gyvena Auris. Būtų nuėjęs pas jį ir paklausęs kas jam yra, jei tas nebūtų pagaliau sutikęs išeiti į miestą.
Viskas pasisuko taip, kad atėjus popietei gyvenimas ėmė ir pasidarė spalvingas. Jie visi buvo parke. Alanas tik linktelėjo Juzefui. Nežinojo ar reikia aiškintis, kad jie juk kartu stovyklavo. O šiaip norėjosi su juo šnektelėti ir dar paklausti ko nors apie tuos triukus ar dar kažką.
Alanas paėmė Dori už rankos. Norėjosi šią popiete klaidžioti kartu su ja po parką ir gerti šią nuostabią vasaros dieną.
- Einam pasivaikščioti? - Pasiūlė jai.
-
Juzefas gavo Aurio gynėją su pasiūlymu pasivaikščioti parke jiems abiems su vaikais. Kodėl gi ne? Persikėlus oru į parką Levinsą apėmė skaudi nostalgija. Juk čia yra ne kartą vaikščiojęs su savo buvusia žmona ir sūnumi. Sūnumi, kurio jau nematė tikrai labai daug laiko, apie dvejus metus, ir kuris pagal amžių rudenį bus tinkamas eiti į Hogvartsą. Ar jis mokysis toje mokykloje? O gal bus kur kitur? Levinsas net nežinojo, ar jo buvusi šeima apskritai gyvena Londone. Jis rašė kelis laiškus sūnui, bet į juos negavo jokio atsako. Dabar su juo jau nebemokėtų bendrauti, nes vis dėlto jo sūnus - nebe mažas vaikas. Kaži, ar jam dar rūpi mašinytės ir lėktuvėliai. Plikšius net nenumanė, kas patinka jo sūnui.
Pasisveikinęs su visais trim Juzefas išgirdo Aurio klausimą, kaip beplaukiui sekasi. Tiesą pasakius, vyrukas nei pats nežinojo. Viskas buvo pakankamai stabilu. Legalus darbas pilnu etatu pergabenant siuntas ir krovinius. Nelegalus darbas darant tą patį arba gąsdinant žmones. Nuodų ir vaistų virimo mokslai. Namai. Karts nuo karto - kokia nors moteris, sutikta parodoje, džiazo koncerte ir panašiai. Gyvenimas nebuvo blogas, tačiau kiek nuobodokas. Tačiau prie tos laisvės Levinsas labai priprato. Norėtų bendrauti su savo sūnumi, bet turėti šeimos - nebenorėtų. Per didelė kaina jos: laisvė.
- Visai neblogai, - atsakė gūžtelėdamas pečiais. - Iš tikrųjų, tai viskas po senovei, - jiems bekalbant vaikai nuėjo kažkur tolėliau.
Nors tokie ten ir vaikai, mintyse pagalvojo. Jie buvo susikibę rankomis. Ir šiaip, abu - velniškai dideli.
- Na ir auga, ar ne? - šyptelėjo vėl prabilęs mėlynakis. - Kaip ant mielių. Net ir Dori ūgtelėjo. O kaip tu gyvuoji? Kur gyveni dabar?
-
Dori buvo rami. Tiesiog susitaikė su tuo, jog gyvenimas - neteisingas ir pilnas nežinios bei klaustukų. Ji nežinojo, kodėl žiobarai, pas kuriuos augo dvylika metų, jos išsižadėjo. Su jais taip niekada ir nepasikalbėjo. Ji nežinojo, kodėl nerūpėjo savo tikrajai mamai. Kur ta mama yra ir ar išvis ji gyva. Nežinojo, tas Ivanas buvo keturiolikmetės tėvas ar vis dėlto ne. Nežinojo, ar gyvenimas ją ramiai pralaikys šituose pačiuose vaikų namuose, ar vėl kur nors pūs kaip per vėjo audrą. Ir ką, po velnių, ji darys sulaukusi pilnametystės? Ji juk turės save išlaikyti. Dar šiek tiek daugiau nei pora metų, ir Dori taps pilnamete. Sunku buvo tai įsivaizduoti.
Buvo vasaros atostogos, birželio pabaiga. Šitą parką, kuriame dabar jie visi - Dori, Alanas, Auris ir Juzefas - susitiko, Mendel gerai pažinojo. Kol dar gyveno su žiobarais, leisdavo čia labai daug laiko. Alanas paėmė merginą už rankos ir jai suspurdo širdis. Dabar jie ėjo tarsi pora, nors pora nebuvo. Apie tai galvojant merginą apimdavo kažkoks kartėlis, nes nemažai jos bendraamžių jau yra turėjusios vaikinus. O bet tačiau, tame ir bėda, kad turėjusios. Padraugauja mėnesį ar du ir keliai išsiskiria. Dori nebuvo nei kvaila, nei naivi. Ji žinojo, kad tokiame amžiuje įsiplieskusi neva meilė, jeigu tą santykį tarp paauglių galima taip pavadinti, dažniausiai pasibaigia ir gana greitai. Nors Mendel gyvenimo mėtyta, tačiau ji puikiai suprato, kad rimtai, ilgalaikei draugystei juodu su Alanu yra per jauni. O imti ir rizikuoti tuo, ką jie kuria jau nebe pirmus metus, būtų išties absurdiška. Dėl ko, dėl statuso? Dėl bučinių kokiame nors Hogvartso koridorių pakampyje? Ar ji galėtų pasakyti, kad Alaną myli? Žinoma, kad galėtų. Be ji myli ir Henrietą, ir Meg, ir Zoey. Ji myli savo draugus. Ta tema su Alanu buvo tokia sudėtinga, kad Dori nusprendė leisti viskam tekėti sava vaga. Vis dar buvo baisu, kad kokia karvė Roberta neimtų ir nenusiviliotų Alano. Nors Dori ir leis tekėti viskam sava vaga, bet ji vis tiek bus budri. Ne, jeigu kokia bjaurybė bandys Alaną suvilioti, tada jau Dori griebs jautį už ragų. Tačiau dabar buvo saugu. Ji gali ramiausiai eiti su juo pasivaikščioti. Susikibus rankomis.
Juodaplaukė giliai įkvėpė gaivaus vasaros oro. Ši diena buvo pakankamai vėsi. Nedidelis vėjas plaikstė jos jau ilgus plaukus. Šie dabar buvo visiškai natūralūs, juodi. Daugiau jų dažyti mergina neketino. Buvo taip gera ištrūkti iš to dusinančio vaiknamio, kuriame Dori sėdėjo tarp žiobarų vaikų ir tiesiog nekentė vienos iš savo kambariokių, pasikėlusios Lukos. Luka vaidino viršesnę už visas kitas merginas. Aišku, ji turėjo keleriais metais vyresnį vaikiną ir su juo darydavo suaugusių žmonių dalykus, taip pat jos kuprinėje galėjai rasti ir alkoholio, ir cigarečių. Iš pradžių Luka buvo visai susižavėjusi Dori dėl jos auskarų. Bandė prisigretinti, prašė, kad Dori ir jai auskarus įvertų. Tačiau mėnesio pradžioje burtininkei buvo taip suknistai sunku susiprasti, kur ir kodėl ji čia atsidūrė, kad draugiška ji nebuvo. Ir dabar Dori ir Luka - didžiausios priešės, kurios net buvo susimušusios. Nejučiom mergina pasitrynė riešą, į kurį ta bjaurybė buvo suleidusi nagus ir paliko randelį.
Aišku, Dori su Alanu jau buvo susitikę. Tačiau Mendel per daug nepasakojo. Buvo tyli. Tikėjosi, kad Alanas labai nekamantinės, leis merginai apsiprasti prie naujo gyvenimo, jeigu tą nesusipratimą galima pavadinti gyvenimu. Todėl ji ir dabar tik tylėjo eidama ir dairėsi po parką. Juto, kad Alano vedama tolsta nuo Aurio ir Juzefo. Pastarojo norėjo paklausti, kaip sekasi Sakurai. Dori pasirodė, kad vaikinai nori apie kažką pasikalbėti. Gal kas nors vyksta, nejučiom pagalvojo.
-
Auriui nepatiko, kad Alanas su Dori išklydo jam iš akiračio. Senkleriui reikėjo juos matyti. Nes negalėjai žinoti kas gali nutikti kur nors tolėliau. Kas tyko už kampo. Tu sumautas paranojikas. Tu pamažu virsti į suknistą paranojiką. Sakė sau. Bet nieko nedarė, tik nulydėjo juos abu žvilgsniu ir tiek.
- Taip. Be galo greitai jie auga. - Ne tas žodis. Alanas jau nebuvo tas mažas berniukas, kuris sapnuodavo košmarus ir prašydavo pasekti pasaką vidury nakties. Tada jam žinoma tebuvo penki metai ne daugiau. Auris pykdavo, nes būdavo pažadinamas. Alanas visada eidavo pas jį, ne pas tėvus, Jų juk beveik niekada nebuvo namuose. Staiga susimąstė kaip jis leido laiką tada, kai Auris iškeliaudavo į mokyklą ar kur kitur. Daraisi toks sentimentalus, kad net bloga. Dar pagalvojo.
- Ir gerai, kad viskas po senovei. Kartais stabilumas visai neblogai. Aš... Gyvenu kažkokiam užkampy. Galvoju ką daryti šį rudenį. Nežinau ar grįžti į mokyklą. Bet ir kur dėtis nežinau. Galvoju gal reiktų iškeliauti kažkur iš Londono. Iš Anglijos. Bet nežinau ar tai būtų geras sprendimas. Nenoriu taip visko palikti, bet gal taip būtų paprasčiau. - Kadangi jau čia sumoviau savo gyvenimą, gal reiktų pradėti kur kitur. Pabaigė sakinį mintyse. Bekalbėdamas apsidairė aplink dėl visa ko. Tik nieko ypatingo nepastebėjo.
- Tušinukų dar nenaudojau. - Pridūrė kalbėdamas apie siekėjus.
- Taigi galima sakyti, kad ir mano gyvenimas pastovus. Daugmaž.
-
Jie gerokai nutolo nuo Aurio su Juzefu. O Alano mintis pasiekė tai, kad juk dabar vasara. Atostogos. Diena buvo vėsi, bet vis tiek graži. O jie abu jauni ir kad gyvenimas dar juk prieš akis. Na žinoma, šiuo metu sudėtingas etapas ir net neaišku kaip viskas klostysis toliau. Bet juk dabar buvo dabar. Žinoma norėjo jos paklausti kaip sekasi gyventi ten, kur dabar buvo apsistojusi. Bet ar ir taip neaišku? Sunku. Neįprasta ir todėl tos temos bent jau kol kas nejudino. Nenorėjo kalbėti ir apie savo šeimą, nes jie surydavo labai jau daug laiko ir minčių.
- Įsivaizduoji, nuo kitos savaitės dirbsiu aukle. Man tiesiog tragiškai reikia užsidirbti pinigų. Bet aišku niekur nepriima tokio amžiaus kaip aš esu. Prasitryniau visur. Galvojau gal priimtų bent ką daryti krautuvėj, už miškelio. Nu pameni, kur prasideda žiobarų namai. Bet ne. Galvojau gal kokioj kavinėj. Irgi aišku ne. Bet tos krautuvėlės pardavėja na ji mane pažįsta. Ji gyvena viena ir turi dvynukus, jiems septyneri. Irgi vasaros atostogos. Jai vienai sudėtinga dirbti ir na supranti. Reikia auklės. Gavau bandomąjį laikotarpį. - Jis nusišypsojo.
- Sėdėsiu su vaikais nuo aštuonių ryto iki popietės. Tikriausiai iki rugpjūčio vidurio. Nes paskui jie išvažiuos į kažkokią stovyklą. Net neįsivaizduoju kas iš to išeis. Bet man reikia užsidirbti.
-
- Kokiam užkampy? - paklausė. - Tai negali grįžti į Senklerių dvarą?
Juzefas klestelėjo ant suoliuko. Nuotaika buvo šiek tiek slogi. Juk plikis žinojo, kad Auriui nesieina kaip iš pypkės, o ir Dori situacija turėjo būti nepavydėtina.
- Aš vietoj tavęs grįžčiau į mokyklą, - gūžtelėjo pečiais. - Jeigu negali būti dvare, tai tikriausiai tau šiuo metu geriausias pasirinkimas. Ir saugiausias, - pridūrė, kai draugelis užsiminė apie siekėjus. - Žinoma, nebent mokykla tave dusina. Mane tikrai dusintų, - nusijuokė. - Nebent nori kažko naujo, kitokio... Nuotykiai visada išeina į naudą. Tik, žinoma, pirmiausia reikia sutvarkyti neatidėliotinus reikalus, - ir vėl turėjo omeny siekėjus. Nustebo, kad Senkleris jais dar nesinaudojo.
Beplaukis šiek tiek užsigalvojo apie stabilumą. Taip, iš vienos pusės stabilumas buvo gerai. Kai žinoma, kaip viskas bus, kai aplink įprasta rutina. Kita vertus, palaipsniui tai ima slėgti ir norisi kažko naujo. Kažkokio progreso, tobulėjimo, pokyčių. Aišku, pas Juzefą tų pokyčių per pastaruosius metus buvo labai daug. Pasikeitė jo šeimos sudėtis (o taip, dabar ją sudaro Juzefas ir katė), darbas, šiuo metu plikšius net mokosi eliksyrų meno. Tačiau jam tiesiog kartais pasidaro nuobodoka. Bet geriau jau šis nuobodulys, negu gyvenimas šurmulyje. Tad kartais Levinsui būdavo sudėtinga pačiam suprasti savo norus.
-
Dori ir Alanas ėjo tylėdami, o paskui jis pasakė, kad dirbs aukle. Tą akimirką tamsiaplaukė išpūtė akis ir toliau klausėsi, ką apie šį darbą papasakos draugas. Kai Alanas baigė kalbėti, mergina kurį laiką tylėjo, nes nežinojo, ką pasakyti. Ji tikrai nenorėjo įžeisti Alano, bet sutikimas su tokiu darbu Dori suglumino.
Ji nemėgo vaikų. Žinoma, dar visai neseniai ir pati buvo vaikas, tačiau dabar jau kuris laikas ji laikė save paaugle. Kur baigiasi vaikystės, o kur prasideda paauglystės riba? Mendel nejučiom metė susirūpinusį žvilgsnį į raudonplaukį pagalvodama, kad juk jis pats už tuos vaikus yra vyresnis vos septyneriais metais. O jeigu jie jo neklausys?
Į galvą pradėjo lįsti mintys apie tai, ar Alanas mėgsta vaikus. Vis dėlto Juzefas susilaukė vaiko labai anksti. Dori žinojo, kad plikiui apie trisdešimt, o jo vaikui kažkas apie dešimt. Vadinasi, maždaug šešeri metai, ir Alanas galėtų norėti šeimos?
Dori pati išsigando savo minčių, mat ką tik galvojo apie romantiškos draugystės pradžią ir pirmąjį bučinį, kurio dar nebuvo, na, to į žandą ji tikrai neskaitė, o dabar mintys nukrypo į vaikų gimdymą. Per sprandą perėjo šiurpas, o smegenis pasiekė sakinys: nemanau, kad aš kada nors būsiu šeimyniškas žmogus.
Juodaplaukė vis dar nieko nesakė. Galvojo apie Alaną ir apie tai, kaip jis galimai įsivaizduoja savo ateitį. Tada pagalvojo apie Aurį, kuris, Dori žinojo, nuo pat mažesns visur tempėsi Alaną, bet juk vis dėlto Auris neturi nei žmonos, nei vaikų. Tas faktas šiek tiek ramino. Tačiau vis dėlto mergina turėjo pripažinti, kad kai kuriais aspektais ji ir grifas buvo labai skirtingi. Gyvūnai, o dabar dar ir vaikų priežiūra, pagalvojo mintyse ir atsiduso. Mendel džiaugėsi, kad bent iš pradžių draugas ieškojo kitokio darbo. O gal tai nieko nereiškia. Gal tai nereiškia, kad jis bus šeimyniškas žmogus, kad jam patinka vaikai. Gal tiesiog nori pinigų, dėl to sutiko, nes tai buvo vienintelis pasiūlymas, mintyse svarstė.
Kad ir kaip ten bebūtų, keturiolikmetė buvo linkusi gerbti visus Alano sprendimus, nes ji su Alanu jautėsi taip paprastai ir laisvai, jiems buvo gera bendrauti. Be to, Dori puikiai žinojo, kad yra jos sprendimų, kurie Alanui taip pat nepatinka, bet Alanas tiesiog priėmė Dori tokią, kokia ji yra. Tai merginai buvo labai svarbu, todėl ji stengėsi atsakyti tuo pačiu.
- Puiku, - galiausiai tarė ir nusišypsojo. - Ar nebijai? Na, kad tie mažvaikiai tavęs neklausys, krės eibes... Aš tikriausiai negalėčiau apsiimti tokio darbo, - gūžtelėjo pečiais. - Mane vaikai šiek tiek erzina. Tiksliau negaliu pakęsti snargliotų isterikų, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse.
Į galvą pradėjo lįsti ir kitos niūrios mintys. Vadinasi, ji ir Alanas negalės susitikti dienomis. O jeigu vakarais draugas bus per daug išsekęs dažniems susitikimams? Ką tada darys Dori?
-
- Baik tu grįžti į dvarą? Negaliu ten grįžti. Gyvenu kažkokiam bute. Turiu nuostabius kaimynus. Vienas pastoviai leidžia muzika viršuje ir švenčia. O kitas, tiksliau kita kažkokia senutė kvietinėja policiją. Tai prisižiūriu tokio cirko. - Jis nusišypsojo.
- Niekada ten nepasibaigia veiksmas. Ar mokykla mane dusina? Ne. Tikriausiai. - Mokykla žadina manyje jausmingumą. O todėl nepanaudoju siekėjų, todėl nesiveliu į peštynes ir taip toliau ir taip toliau. Mokykla mane daro sentimentalų.
- Tu juk žinai Juzefai, jei panaudosiu siekėjus kaip turėčiau padaryti, negalėsiu mokyti vaikų. Norėtum, kad tavo vaiką mokytų... - Žmogžudys? Mintyse pabaigė. - Na tu supranti. Jei panaudosiu siekėjus kelio atgal nebus ar ne? - Kažką tai reikėtų daryti. Bet ką konkrečiai? Tik tada prašydamas siekėjų Auris negalvojo apie viską, ką suko mintyse dabar. Anksčiau jam atrodė, kad gali derinti mokytojo gyvenimą ir savo buvusį smurtingą gyvenimą ir pažiūras. Bet nesigavo. Niekaip. Darai arba vieną, arba kitą. Taip dabar jam atrodė.
- Kaip pasakytų poetai esu šiuo metu savo gyvenimo kryžkelėje. - Nusijuokė Senkleris.
-
Kai jai viską papasakojo galvoje ėmė suktis mintys, kad dievai žino kaip gi seksis su dviem mažiais septynmečiais. Aišku, jis buvo pratęs prie vaikų. Juk Kažkada kartu buvo Frederika. Kaip Auris kadaise žaidė su juo pačiu, taip jis stengėsi daug laiko leisti su jaunėle seserimi. Bet tai juk kas kita. Alaną lankė abejonės. Bet reikėjo darbo, o dvare trintis jis nenorėjo. Ir kitokio pasiūlymo negavo ir tiek.
- Oi nežinau. Matysiu. Jie gana ramūs vaikai. Kažkiek juos pažįstu. Bet tada jie buvo su savo mama, tai nežinau kas bus, kai liksime trise. Gal po savaitės ar po dienos pabėgsiu. - Jis nusišypsojo.
- Galvojau, gal galėtume susitikti kurią dieną? Juos reikės kažkaip užimti. Pažadėjau, kad žaisime lobių salą. Tai nupiešiu žemėlapį ir ką nors paslėpsiu. Saldainių gal. Galės ieškoti. O mes galėtume kartu paiškylauti. Jei tu gali atvažiuoti taip toli iki miškelio, kuris prie mano namų. Aišku, jie trinsis aplink, bet gal vis tiek galėtume susitikti.
-
Juzefas pradėjo juoktis išgirdęs pasakojimą apie kaimynus. Juk ir pats labai ilgą laiką gyveno daugiabutyje, bet visi aplink buvo ramūs ir geranoriški. Na, išskyrus patį plikį. Štai jis ir buvo tas beprotis name, kuriam vaizdavosi, jog aplinkiniai nori jam pakenkti. Kai kažkas lifte nupiešė kryžių, Levinsas vos neišėjo iš proto. Ilgą laiką manė, kad tai skirta jam, kad tai ženklas, įspėjimas, ir apie pusę metų liftu nevažiavo, o lipo laiptais. Tai buvo dar viena priežastis jo buvusiai žmonai pykti, nes sūnus dar buvo visai mažiukas ir kopti tiek aukštų berniukas pavargdavo.
Ką Auris kalbėjo vėliau, Juzefą išties nustebino. Jo veide pasimatė nuostabos išraiška.
- Nuo kada taip klausai sąžinės balso, Senkleri? - vis dar nustebęs paklausė. - Darbas ir tai, kas yra už jo, yra du skirtingi dalykai, - pasakė, ką galvoja. - Aišku, yra tokių žmonių, kurie tiesiog... na, nežinau. Negali taip gyventi. Bet nemaniau, kad tu vienas jų, - nusijuokė. - Į kur kelio atgal nebebus? Viskas būtų gerai. Darbe mokai vaikus, o po darbo pamokai priešus. Bet rinktis tau.
Juzefas Aurį žinojo tikrai ne kaip šventuolį. Ar Auris keičiasi? Tikriausiai. Visi keičiasi. Ir pats Juzefas. Juk anksčiau jam tikrai nebūtų rūpėję, kaip jaučiasi Dori ir Levanda po to eksperimento. O parūpo ir net labai. Šią akimirką mėlynakiui parūpo, ar Auris yra ką nors nužudęs. Bet paklausti nedrįso.
- Ta mokykla ir bendravimas su mokiniais išties skatina atsakomybę, ar ne? – vėl prabilo šyptelėjo. - Todėl nieku gyvu nekelsiu ten kojos, nes negaliu išsižadėti savo purvinų darbelių, kurie atneša daug galeonų, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse.
Tada Levinsas pagalvojo apie tai, ar Auris vis dar sutiks su darbeliu Gringotse. Dabar tos temos plėtoti nesiruošė, todėl nieko nesakė, bet manė, kad sutiks. Kad ir kaip kartais sąžinė graužteli, šventuoju nebūsiu nei aš, nei Auris, pagalvojo mintyse. Jei jau įklimpai į nešvarius reikalus, vienaip ar kitaip tai visada vilksis iš paskos, užbaigė mintį.
-
Dori pasidarė šiek tiek ramiau, kai Alanas pasakė, jog tuos vaikus šiek tiek pažįsta. Žinojo, kad yra ir ramių vaikų, bet tai, ką per šį mėnesį pamatė vaikų namuose, vertė suglumti, nes mažesni vaikai atrodė dar žiauresni už paauglius. Mergina nežinojo, ar čia tik jai taip pasitaikė susidurti su ne itin gerais namų vaikų gyventojais, ar jie visi tokie. Kita vertus, juk ir Henrieta, ir Zoey buvo iš vaikų namų. O juk jos abi ramios ir geros. Ir nemėgsta atostogų, pagalvojo mintyse ir atsiduso. Galbūt jos ir nepritapo.
Dori nenorėjo būti nepritapėle. Nors su Luka tikriausiai jau visada bus didžiausios priešės, bet jai pavyko šiek tiek susibendrauti su Raja. Rajai jau visi šešiolika metų ir ji pasiūlė antradienį ištrūkti į Londoną pabandyti pavogti papuošalų. Mendel negali praleisti tokios progos. Turi tame vaiknamyje kažkaip gauti pripažinimą.
- Žinoma, - sutiko su pasiūlymu ir nusišypsojo. - Tik ne antradienį, gerai? Ee... antradienį negaliu, - nesiplėtė.
Paauglė visiškai nenorėjo žaisti kažkokios lobių salos ir sėdėti su mažiais, tačiau noras nebūti vaikų namuose ir leisti laiką su Alanu buvo stipresnis. Taip, Dori užsidės vieną iš kaukių ir šypsosis tiems septynmečiams.
-
Auris pastebėjo tą nuostabos išraišką Juzefo veide ir nusišypsojo. Kas su juo dėjosi? Daugybė dalykų. Bet Gi Senkleris niekada nejautė laimės smurtaudamas prieš kitus žmones. Kartais apimdavo įsiūtis, noras viską griauti aplink save, su kuriuo padėdavo Dolohovams atgauti skolas ar darydavo kitus jų pavestus darbus. Jausdavosi galingas ir smarkus. Bet paskui būdavo bloga nuo savęs. Šio savo būdo bruožo niekada nerodė mokykloje ir nenorėjo, kad kokiam mokiniui tektų su juo susidurti. Ir vėl prisiminė, kaip per pačią pirmą savo pamoką vos neužkerėjo Elliw. To niekas nežinojo, o Elliw jau tikriausiai pamiršo. Tik jis kartais pagalvodavo apie tai.
Auris susigrūdo rankas į kišenes, ieškodamas cigarečių, norėjosi užsirūkyti. Bet teko prisiminti, kad jų nebeturi. Pasibaigė.
- Taip tau atrodo? Bet tu man neatsakei į klausimą ar tu norėtum, kad tavo sūnų mokytų žmogžudys? Aš abejoju. Aš pats tai nenorėčiau. Mano sąžinės balsas jau kokius penketą metų mane kala prie kryžiaus. Bet dabar atsirado dar daugiau priežasčių jam nuolatos mane užknisti. Žinoma, darbas mokykloje skatina atsakomybė. Juk tenka su mokiniais bendrauti ne vien per pamokas, bet ir paskui. Apie tai ateidamas dirbti į Hogvartsą negalvojau. Man viskas atrodė kitaip. - Na va Juzefai, pats metas susipažinti iš tiesų. Pagalvojo Auris. Susipažinti su mano silpnąja puse. Pridūrė.
- Nebus kelio atgal nužudžius ką nors kitą. Nei aukai, nei žudikui. Nei vieno iš tų, kuriam skirtas siekėjas man negaila. Aš galiu jį panaudoti. Galimai ir teks tai padaryti. Bet mano nuomone tai į mano gyvenimą nieko gero neatneš. - Tik daugiau minčių. Daugiau savigraužos. Pamanė. Bet ar jis norėtų gyventi visai paprastai, vien mokyti paauglius. Gyventi be jokios rizikos? Būtų kažkaip keista. Kaip sudėtinga būti tokiu susimaišiusiu žmogumi. Auris pradėjo pavargti nuo savęs. Tai ko tu nori iš savo gyvenimo? Tu pats nežinai. Tau kažkas negerai...
-
- Tai gerai, aš nežinau kada mes ten eisim. Aš tau parašysiu. O ką gero veiksi antradienį? - Pasidomėjo. Jau užsimąstė apie tą iškylą. Jei kažkaip pavyktų nusikratyti tų vaikų. Na taip juos užimti, kad jie galėtų pabūti dviese. Bet gi po galais, darbo tai norėjai pats. Niekas nekišo per prievartą. Bet vis tiek turėtų būti smagu paiškylauti. Nuskendęs savo mintyse kaip visada nieko nematė aplink tik tai, ką įsivaizdavo. Negirdėjo net tylaus pokštelėjimo, kuris atsiranda kam nors atvykus oru. Jie abu buvo atokioje parko dalyje. O Juzefas su Auriu kažkur toli. Alanas išgirdo žmogaus balsą kreipiantis į jį ir nustebo.
- Ką? - paklausė. Ir tada pašiurpo. Nes šalia stovėjo Grėtė.
- Sakau labutis Alanai, kaip gražiai judu atrodote. - Ji nusišypsojo. Alanas tikėjosi, kad ji čia gal šiaip. Iš kur galėjo žinoti, kad jie abu čia su Dori? Atsirasti kaip tik šioje vietoje? Ji matyt šiaip. Bandė save įtikinti, nors žinojo, kad tai netiesa. Bet kaip ji čia atsirado? Iš kur sužinojo?
- Kas tau? Liežuvį prarijai?
- Ne. O tu čia iš kur? Labai kvaila keliauti oru tokioje žiobarų pilnoje vietoje. - Atrėžė jai. Reikia kažkaip pabėgti. O gal ji tikrai čia šiaip atvyko? Gal ji tik... Taip žinoma, ji iškylauja žiobarų parke. Žinoma.
- Na, paplepėjom, tai mes jau kaip ir eisime.
- Aš palydėsiu. - Pasakė ji ir vėl nusišypsojo.
-
Juzefas jautėsi šiek tiek pasimetęs, mat nei nebūtų pagalvojęs, jog Senklerio rankos yra tokios švarios. Aišku, pats Juzefas niekada nėra žudęs žiobarišku būdu, tačiau kelis kartus teko pašalinti porą asmenų su žaliu žaibu. Be to, juk žiemą jis gynėsi nuo užpuolikų ir taip pat nužudė. Jeigu nebūtų to padaręs, tikriausiai bankininkas Dafydd jau nebevaikščiotų ant šitos žemės. Tiesa, mėlynakis galėjo rinktis kokius nors kitus kerus, tačiau tie tipai nebuvo nusiteikę žaidimams.
Žinoma, Levinsas neketino įrodinėti Auriui, jog žudyti yra gerai. Tai tiesiog jį nustebino, nes pagaminęs draugeliui tokių parametrų siekėjus nesitikėjo, jog šis nėra niekam atėmęs gyvybės. Į klausimą plikis taip ir neatsakė. Tik gūžtelėjo pečiais ir toliau klausėsi draugo.
Pažiūrėjęs kažkur į tolį Juzefas pamatė Dori ir Alaną, kuriuos, regis, kažkas užkalbino. Jie buvo toli, medžių apsuptyje.
- Ei, - tarė Auriui. - Su kuo ten šnekasi vaikai?
-
- Ee... Na... Antradienį su tokia mergina gaminsim papuošalus, - pamelavo. - Ji ten turi visokių karoliukų ir panašiai, - skiedė. - Žinai, niekada negalvojau, kad teks gyventi tarp žiobarų, - dabar jau kalbėjo nuoširdžiai. - Jaučiuosi kaip kokia nevertėlė Hogvartse, - nusijuokė. - Džiaukis, kad tavo dėka nebėra taip, jog nebekenčiu jų, - vos vos šyptelėjo. - Nors ir nemėgstu, bet nebėra neapykantos, o kai kurios žiobarės mergaitės išties šaunios.
Žinoma, Alanui jos tikrai neatrodytų šaunios. Ypač tos, kurios eina vogti papuošalų. Tačiau raudonplaukiui nebūtina to žinoti.
Dori jau galvojo, kad galbūt reikėtų Alaną apsikabinti. Juk jis ją paėmė už rankos, ar ne? Dabar merginos laikas parodyti iniciatyvą. Tačiau nespėjus to padaryti prieš nosį išdygo Grėtė. Mendel automatiškai sugniaužė kišenėje esančią burtų lazdelę. Žinoma, dabar iki pat pilnametystės jos panaudojimas tikriausiai reikštų atsisveikinimą su magijos pasauliu, bet juk čia - Grėtė! Nežinia, ką ji gali padaryti...
- Sveika, baidykle, aišku, kad gražiai atrodome. Tik tu šlaistaisi viena arba su broliu, - pašaipiai rėžė Dori. Balsas skambėjo tvirtai, baimę, regis, pavyko nuslėpti. - Mums tokios kvaišos palydos nereikia, - Dori ir vėl paėmė Alaną už rankos, nes buvo paleidusi, ir pradėjo eiti Juzefo ir Aurio link iš to medžių tankumyno. Pasidarė truputį ramiau, nes pamatė, kad Juzefas juos mato. Tikėjosi, kad vyrukai spės prisistatyti anksčiau, negu Grėtė padarys draugams ką nors bloga. Guodė tai, kad čia apstu žiobarų, bet buvo baisu, kad ji negriebtų paauglių už rankos ir nepersikeltų oru į kokius Dolohovų kankinimo požemius.
-
Kai pamatė tą prakeiktą Dolohov besitrinančią prie vaikų tiesiog pasiuto. Visi tie skiedalai, kuriuos kalbėjo daugmaž prieš minutę nušvilpė kažkur į šio parko tvenkinio dugną. Reikėjo panaudoti siekėjus. Piktai pagalvojo Dumdamas ten. Jis bėgo, o rankose jau atsirado burtų lazdelė.
- Incarceroestro. - Sumurmėjo. Iš lazdelės išlėkė kažkas panašaus į tinklą ir nušvilpė link Grėtės. O ji nematė atlekiančios grėsmės, nes kaip tik piktai dėbsojo į Dori ir kažką jai aiškino. Auris neklausė ką. Tinklas pasiekė tikslą ir tvirtai supainiojo moterį, ji suklupo, ėmė rangytis ir kaip pamišusi bandė nuplėšti tą tinklą. Tai nebuvo paprastos gijos, jos kėlė skausmą. Kuo ji labiau draskėsi, tuo labiau jis rėžėsi į odą. Prilipo visur, kliuvo net veidui.
- Kaip tu drįsti... - Ji net žodžių pritrūko dėl skausmo ir pykčio.
- Kas? Nepatinka, kad naudoju tavo pačios sukurtus kerus Pussesere? - Auris jau buvo čia pat.
- Kur kiti? - Piktai paklausė. O ji tylėjo. Ir Auris ją pažinodamas žinojo, kad ilgai tektų taip su ja terliotis, kad nieko ji nesakys.
- Juzefai, ar tu gali pargabenti juos oru namo? - Paklausė kalbėdamas apie Alaną ir Dori.
- Mes su pussesere keliausim kitur, reikia pasikalbėti. Seniai besimatėm ar ne?
- Tu lavonas Auri. - Iškošė ji. - Seniai turėjai pūti po žeme. Aš tau pasakysiu vieną dalyką, kad čia taip neišsidirbinėtum. - Ji nustojo draskyti gijas. Raukėsi, bet puikiai tvardėsi. Sustingo, matyt žinojo, kad nurimus bus lengviau.
- Kol tu žaidi mokytoją, kol visur bastaisi, žinau, kad ramiai nesėdi. Galėjome šimtą kartų tave sučiupti. - Tas žinoma buvo tiesa. Auris stebėjosi tokiu ramiu savo gyvenimu.
- Kažkas tave saugo Auri. Kažkas dangsto kerais, kurie neleidžia mums žinoti kur tu esi. Gina nuo visų paieškos kerų. Bet pagaliau pavyko tą apsaugą sugriauti. - Saugo? Tai buvo keista. Kas galėjo jį ginti? Jis žinoma ir pats apkerėjo save visais žinomais apsaugos kerais. Bet vis tiek stebėjosi, kad tokie kerėtojai, kaip Dolohovai ar jiems dirbantys žmonės vis nesirodo akyse.
-
Keista. Dori darys papuošalus. Nuo kada jai tokios veiklos pradėjo patikti? Stebėjosi.
- Visai neblogą kompaniją regis susiradai. - Pasakė.
- Ne mano dėka. Tu pati nusprendi kas tau patinka ir kas ne. Išaugai ir viskas.
Taigi pasirodžius Grėtei Dori ėmė įžūliai kalbėti. Alanas Sugebėjo nusijuokti, jai pasakius, kad Grėtė bastosi tik su broliu.
- Įdomu kas iš tavęs bus, kai tokia jauna vartoji nedovanotinus kerus ir nemoki valdyti liežuvio. Reikėtų... - Ką reikėtų ji taip ir nepasakė. Nes ją apvijo tinklas ir Alanas matė kaip jai skauda. Tai buvo labai dvejopas vaizdas. Jam labai, tūkstantį kartų labai nepatiko šitoks Aurio vaidmuo, kurį dabar rodė. Jam viskas nepatiko, kas čia dėjosi. Bet jis ir suprato, kad reikia gintis. Tą dieną norėjo, kad jo gyvenime neliktų magijos. Norėjo tapti žiobaru. Gyventi ramiame pasaulyje, be viso šito.
- Aš niekur nekeliausiu jokiu oru. - Prakalbo. Nors žinojo, kad elgiasi kaip užsispyręs vaikas.
- Auri, prašau, keliaujam visi iš čia gerai? Palik ją ir keliaujam. Prašau. - Kol nevėlu, kol dar kas nors neprisistatė. Kol Auris ar Juzefas neiškrėtė kažko baisaus. Šios mintys panašėjo į maldą, tik neaišku kam skirtą. Likimui gal.
-
Ne, neišaugau, mintyse pagalvojo Dori. Alanas daro mane geresne. Jeigu ne jis, būčiau visiška bjaurybė, galvoje užbaigė mintį. Iš tikrųjų. Tamsiaplaukė dažnai pagalvodavo, kad jeigu ne Alanas, ji elgtųsi tikrai negarbingai ir šlykščiai. Jau ir dabar yra dalykų, kuriuos ji nuo raudonplaukio slėpė. Pavyzdžiui, kad praktikavosi nužudymo užkeikimą su vorais. Kad netyčia nudėjo savo peliuką Maksą. Šį dalyką ji slėpė nuo visų. Sakė, kad žiurkiukas pabėgo. O dabar dar eis vogti... Henrieta, Meg, Deoiridh, Zoey ir kitos draugės gal kartais taip pat šiek tiek pažadindavo Mendel sąžinės balsą, tačiau vis dėlto labiausiai tai pavyksta padaryti Alanui. Jeigu paauglė su juo nebendrautų, greičiausiai lygiuotųsi į Erką, su kuria nesiliautų atlikinėti klastuoliškų darbelių.
Tačiau mąstyti apie sąžinę nebuvo kada, nes bet kurią akimirką Grėtė galėjo draugus nuskriausti. Bet jai nepavyko, nes iškart prisistatė Auris, kuris kažkokiu tinklu supančiojo tą moterį. Matėsi, kad jai skaudėjo ir Dori akys sužibo. Ji norėjo, kad jai skaudėtų. Nes ji buvo Alano ir Aurio priešė.
- Mes tikrai niekur iš čia neisime! - sušuko, kai Auris paprašė Juzefo pargabenti juos namo. - Ką mums padarys šita viena, supančiota senmergė? - kilstelėjo antakį.
Ir lygiai tą pačią akimirką Dori pajuto, kad kažkas ją suėmė už kaklo. Nestipriai, bet dabar tamsiaplaukė suprato, kad privalo nejudėti.
- Nagi, Senkleri, tai ar suradai mieląją Dori mamelę? - pasigirdo balsas, kurį keturiolikmetė pažino.
Tai buvo tas pats žmogus, kuris derėjosi su Auriu tame apleistame name. Dori apsidairė. Net pakėlė galvą pažiūrėti, kaip atrodo tas, kuris ją laiko. Vos pažiūrėjus į jį jis pasakė, kad Dori nespurdėtų, jei nenori mirti.
Šį kartą žmonės buvo ne trys, o du. Du galbūt Juzefo amžiaus vyrai. Dabar jau be kaukių. O Grėtė... Nejaugi jie išvien, mintyse pagalvojo paauglė.
-
Kai Auris paleido kerus į moterį, su kuria kalbėjosi vaikai, Juzefas iškart suprato, jog tai - kažkokia draugelio priešė. Priėjęs arčiau jis pamatė Grėtę, su kuria yra atlikęs porą nešvarių darbelių, be to, žinojo, kad ji Aurio pusseserė, bet šiaip jau jiedu buvo praktiškai nepažįstami.
Kol jie visi kalbėjosi, Levinsas linktelėjo į Aurio prašymą dėl paauglių pergabenimo oru. Su viena surakinta moterimi jis juk tikrai susitvarkys, o vaikai čia gali maišytis. Alanas jau atsikalbinėjo.
Tačiau prieš tai Juzefas turėjo sutvarkyti reikalus dėl žiobarų, nes keli jų pamatė, kas įvyko. Kerais atsivaręs įvykį mačiusius žiobarus šalia savęs, beplaukis pratrynė jiems atmintį.
- Salvio hexia, - po to mėlynakis panaudojo žiobarų atbaidomuosius kerus ir parke pasidarė tuščia. Niekas į burtininkus nežiūrėjo, visi nuėjo namo prisiminę turintys kažkokių reikalų.
Plikšius jau norėjo griebti už rankų vaikus, kai ir Dori ėmė atsikalbinėti, tačiau nespėjo. Į parką prisistatė dar pora burtininkų, vienas šalia pat Dori, kuris laikė ją už kaklo, o kitas tipeno įvykių sūkuryje. Laikantysis Dori prabilo apie jos mamą ir tada Levinsas suprato, jog čia tikriausiai bus tie patys, kurie vos nenužudė mergiotės per Velykų atostogas.
Tas kitas, tipenantis, paleido kerų srovę Grėtės link. Juzefas kerus atmušė.
- Ne ne, - pasakė. - Tu jos neišlaisvinsi. Tegul lieka taip, - vos vos ironiškai šyptelėjo.
Juzefas pasijuto kaip darbe. Panikos nebuvo. Tik kad šį kartą užpuolikas buvo ne jis.
-
Niekas neketino klausytis Alano Senklerio maldų. Viskas ėjo tik blogyn.
- Paleisk! - Sušuko, kai nepažįstamasis sučiupo Dori. Jis norėjo pulti tą žmogų, atplėšti jį, bet taip galėjo pakenkti ir Dori. Kad ir ką tada būtų daręs nespėjo, nes staiga pasirodė dar viena žmogysta ir Alanas nespėjo nei sujudėti, kai jį surišo toks pat tinklas kaip ir Grėtę.
Dabar jis galėjo išgyventi tai, ką ir Grėtė. Skaudėjo. Vaikinukas nepajuto, kaip sušuko iš skausmo.
- Sveiki. - Pasisveikino Simonas. Kuris jį ir surakino.
- Gali nevargti. - pasakė tam, kuris mėgino išlaisvinti Jo seserį. - Šias gijas gali nuimti tik tas, kas jas uždėjo. Na Auri, paleisk Grėtę, atiduok man savo burtų lazdelę ir keliaukime. Tada paleisiu vaikėzą na. - Jis nusišypsojo. Alanas muistėsi, bet tai nepadėjo ir jis sustingo. Nenorėjo aimanuoti iš skausmo, norėjo tylėti ir neparodyti ką jaučia. Bet negalėjo.
- Juzefai ir tu čia? Bet tu ir praktiškas žmogus. Gerai, kad išvalei parką nuo visokių šiukšlių. Ministerijai bus mažiau reikalų. Aš tau patariu eiti iš čia. Ar tau reikia problemų? Dabar turi tokį pastovų gyvenimą, savo darbą. Tai ir daryk tai nesikišdamas į šį reikalą.
-
Auris galvojo apie tai, ką išgirdo iš Grėtės. Girdėjo ką jam sako Alanas, buvo linkęs net sutikti, bėgti ir tiek. Kad tik jaunėlis nepakliūtų į pavojus. Jis galėjo ir vėliau su Grėte susidoroti. Teks. Auris suprato, kad neturi išeities iš šios padėties.
- Gal ir radau. - Atsakė. O mintyse ištarė užvaldymo kerų burtažodį, nukreiptą į tą Dori laikantį tipą.
- Paleisk Dori ir dink iš čia. - Pasakė jam. Nežinojo žinoma ar jis paklus, bet vylėsi, kad taip.
Tik labai greitai pamiršo viską aplinkui, kai į sceną įžengė Simonas.
Dabar Auris pasijuto įkliuvęs į spąstus. Kurie užsitrenkė. Sučiupo jį galutinai. Žinojo, kad jeigu iškeliaus su Dolohovais, tai keliaus paskutinį kartą. Bet ar tai blogai? Staiga pagalvojo. Žemė nenustos suktis, jeigu joje manęs neliks. Girdėjo jis ir kaip Juzefą ragino išvykti. Taip būtų geriau. Galvojo. Bet tai ir baisiai liūdino. Jei Levinsas išvyks žinojo, kad tai be galo nuvils. Ir jau ėmė niršti ant savęs, kad pradėjo juo pasitikėti ir laikyti draugu.
- Aš maniau Auri, kad padarysi bet ką dėl šio jaunuolio. - Toliau pliurpė Simonas. - Bet regis klydau ar ne? Tu neturi jokio įsipareigojimo jausmo. Bėgsi? Visada bėgi nuo savo problemų. Levicorpus. - Alanas pakibo ore, atrodė dar nykiau. Ir tai jį pažadino iš sąstingio. Iš visų tų apgailėtinų minčių, kurios sukosi jo galvoje. Minčių apie draugystes ir kitas nesąmones.
- Liberacorpus. - Nuleido pusbrolį ant žemės.
- Gerai. Nuimk tinklą ir padarysiu ko reikalauji. - Ramiai prabilo.
- Tik duok nesulaužomą priesaiką, kad bus kaip sakai, kad Paleisi Alaną, nelaikysi jo tame kvailame tinkle.
- Gerai. Man jo nereikia. Pabūsi laiduotoju? - Kreipėsi į vieną iš tų tipų, kurie persekiojo Dori motiną. Auris žinojo kaip jaunėliui skauda. Jau tuojau būsi laisvas. Galvojo.
-
Auris liepė paauglę laikančiam vyrui ją paleisti ir dingti. Dori pajuto, kad tapo laisva, tačiau dėl patiriamo šoko nesugebėjo pajudėti iš vietos. Ją laikęs asmuo pradėjo kažkur eiti. Mendel spėjo pagalvoti tik apie tai, kad vis dėlto yra visai nevykusi. Kad atsidūrusi tikrame pavojuje tiesiog puola į paniką vietoj to, jog kovotų. Ir tada vėl pajuto suvaržymą. Po akimirkos tas vyras grįžo ir toliau laikė merginą.
- Ne, net nesitikėk, Senkleri, - atrėžė vyras Auriui.
Po to atsitiko siaubingas dalykas. Iš kažkur atsirado Simonas, kuris surakino Alaną tokiomis pačiomis grandinėmis, kokiomis Auris apkerėjo Grėtę. Tą akimirką Mendel aplink nematė daugiau nieko. Akyse atsirado ašaros, kai keturiolikmetė išvydo savo draugo skausmą.
- Paleisk ją! - sušuko Auriui turėdama omeny Grėtę. - Paleisk ir tegu jis išlaisvina Alaną!
Kai Simonas pradėjo tyčiotis iš Alano kerais, Dori ašaras ėmė keisti pyktis.
- Simonai! Tu... esi... šlykštynė! - rėkė Dori. - Juk jis tavo pusbrolis!
- Nesimuistyk, mažoji Vanesėle, - Mendel pajuto, kaip tas nusikaltėlis suspaudžia jai kaklą ir pakluso.
Toliau Dori stebėjo įvykius. Buvo sunku suprasti, kas dedasi. Ji tik norėjo, kad Alanas būtų paleistas.
-
Iš kažkur atsiradęs Grėtės brolis, kurio vardą plikšius buvo pamiršęs, pradėjo aiškinti Levinsui, kad jam reikėtų nesikišti.
- Neaiškink man, kur aš galiu kištis, o kur ne, - atrėžė beplaukis.
Juzefas laikė rankoje sugniaužęs burtų lazdelę. Galvojo apie tai, į kurį priešininką reikėtų paleisti kerus. Žudyti šiandien jis nesiruošė, mat ką tik apie tai kalbėjo su Senkleriu ir nebuvo tikras, ar neprarastų draugo, jeigu šis jo akyse nupiltų žmogų. Žinoma, jeigu nebus kitos išeities, teks žudyti. Tačiau dar tikrai ne dabar.
Apskritai, šią akimirką nebūtų protinga pradėti svaidytis kerais. Juzefas buvo pasiruošęs gintis, bet kol kas - ne daugiau. Mat Dolohovas laikė supančiojęs Alaną. Kol čia yra vaikų, pradėti mūšį nebūtų protinga. Todėl reikėjo elgtis labai apgalvotai.
Regis, Auris su savo pusbroliu derėjosi. Netrukus tas tipenantis vyrukas linktelėjo sutikdamas pabūti laiduotoju ir priėjo prie Aurio bei Dolohovo. Kadangi visi buvo užsiėmę savais reikalais, Juzefo akys nukrypo į Dori ir į ją laikantį vyrą. Tačiau šis spoksojo tiesiai į mėlynakį.
- Nesu toks kvailas. Nepaleisiu jos ir net nemėgink išlaisvinti. Kitaip Delegardi lauks Grėtės ir Alano likimas, - įspėjo.
-
Nors Alanui skaudėjo, atrodė, kad oda dega, jis sugebėjo suprasti ką dabar susirengė padaryti jo pusbrolis. Kai nukrito ant žemės buvo apėmęs toks siaubas, kokio dar tikriausiai gyvenime nebuvo patyręs.
- Nedaryk to prašau. Taigi tu mirsi. - Pasakė, balsą kraipė skausmas. Pasakė tyliai, gal niekas to net ir negirdėjo. Jam atrodė, kad gyvenimas byra į šipulius. Dori laikė tas priešiškai nusiteikęs burtininkas. O Auris keliaus su Dolohovais mirti. O jis nieko negalėjo padaryti. Tą jausmą įsimins visam gyvenimui. Ir tai pasės norą vėliau tapti auroru.
- Koks pusbrolis Dori? Apie ką mes? Apie Aurį ar Alanuką? Alanukas nėra mano pusbrolis. O jei ir būtų, man tas pats. - Džiugiai pasakė Simonas.
- Aš ir nežinojau, kad tu toks mulkis Juzefai. - Šį kartą pasakė su panieka.
- Na, bet jau viskas pabaigta. - Alanas stebėjo, kaip Auris ir Simonas susikibo už rankų. Ir prasidėjo visa ta nesąmonė.
-
Užvaldymo kerai padėjo labai neilgam. Bet Dabar jau Auris susitelkė į kitą dalyką. Juzefas sutvarkys viską. Jei aš išvyksiu. Galvojo. Žinoma tikėjosi, kad neteks vykti su Simonu, bet jeigu... Na jeigu ir teks, tai lengva su juo nebus.
Jie susikibo už rankų. O tas tipas pasiruošė lazdelę.
- Ar prisieki, kad vos pabaigus šią priesaiką paleisi Alaną Senklerį iš tinklo?
- Prisiekiu. O tu ar prisieki, kad tada paleisi Grėtę iš tinklo?
- Taip, prisiekiu. - Jų rankas suvijo iš jo lazdelės išlėkusi gija.
- Ar prisieki Auri, kad tu keliausi su manimi ir Grėte? - Jau visai užtikrintas savo pergale pasakė Simonas.
- Taip. - Jų rankas vėl suvijo gija, persipynė su kita ir prisaika buvo baigta.
Savo belaisvius jie paleido vienu metu. Tada Simonas nusivaipė.
- Na, keliausime.
- Kur? - Džiugiai pasiteiravo Auris.
- Nejuokinga. Ką čia pradedi?
- Tu nemoki formuluoti klausimų Simai. Tu pasakei. Ar keliausi su manimi ir Grėte. Aš keliausiu. Bet tu nepasakei kada. Tu nenurodei laiko. Taigi vadinasi, kad keliausiu kada panorėsiu aišku? Kad ir tada, kai man bus aštuoniasdešimt metų ir aš turėsiu šešiolika anūkų aišku tau? Kai nusibos gyventi, tada galėsi mane nudėti. - Jo balsas vis kilo, o Simonas atrodė įniršęs.
- Aš vėl...
- Sectumsempra, Levicorpus, Incarcerous, Crucio! Tu gali su manimi kovoti, gali daryti ką nori. Bet jeigu tu kada nors gyvenime dar kartą sužalosi mano pusbrolį... - Į Simoną pasipylė kerai, jis pakibo ore. Ant jo šaukdamas Auris kraipė lazdelę, o tai kilnojo Simoną, taigi jis tai leidosi, tai kilo aukštyn. Kaip lėlė. Be to ėmė šaukti, kai Auris užkerėjo jį nukryžiavimo kerais. Dėl Grėtės nesijaudino, Toji buvo baisiai apdujusi, be jėgų. Bet ruošėsi sudoroti ir ją.
- Patinka Simai? Palauk, aš dar net nepradėjau. - Balse skambėjo įniršis. Atrodė, kad Auris pamiršo kitus žmones, kurie čia buvo.
-
Auris ir Dolohovas, kurį draugas vadino Simu, sudarė nesulaužomą priesaiką ir netrukus Alanas bei Grėtė buvo išlaisvinti iš pančių. Tą pačią akimirką prasidėjo pokalbis apie Aurio išvykimą su Dolohovais. Va tada plikšiaus širdis ėmė plakti tankiau. Ką jam reikės daryti? Ar jis galėtų imti ir iškeliauti oru palikęs vaikus? Anksčiau gal ir būtų galėjęs. Dabar - nebe. Sugriebti Alaną būtų lengva, bet Dori. Tas tipas, kuris ją laikė, kaip tyčia nenuleido akių nuo Levinso.
Į tai, kad Dolohovas pavadino Juzefą mulkiu, beplaukis nereagavo. Nenorėjo užsitraukti per didelės rūstybės. Tačiau netrukus pasirodė, kad mulkis yra ne Juzefas, o pats Dolohovas, mat priversdamas pasižadėti Aurį su juo keliauti padarė vieną didelę klaidą.
Tada mėlynakio širdies ritmas pradėjo normalizuotis, o veido išraiška tapo pašaipi ir šalta, tarsi jis dabar būtų darbe, tarsi šantažuotų kokį nelaimėlį. Iš Juzefo gerklės pasigirdo patyčių kupinas juokas. Dabar niekaip nepasakytum, kad vyras turi psichinių problemų ir yra paranojikas.
- Tai kas ten sakei mulkis, Simai? - blizgindamas akimis paklausė Juzefas.
Auris, kaip sakant, pačiupo savo pusbrolį. Atrodė kaip reikiant įsiutęs. Tokio Levinsui jo dar matyti neteko. Panaudojo jis ir nukryžiavimo užkeikimą. Tiesą pasakius, tą akimirką plikšius nudžiugo, mat tai parodė, jog Auris nėra toks šventuolis, dėl ko Juzefas jau buvo išsigandęs, kai jie tik susitiko šiandien parke.
Regis, kad tas tipelis, kuris buvo laiduotoju, bandė padėti Dolohovui, tačiau nelabai pavyko. Bet vienas dalykas atsitiko ir Levinsas sureagavo greitai. Nusikaltėlis, kuris laikė Dori, kelioms akimirkoms sužiuro į veiksmą ir tapo pažeidžiamas.
- Incarcerous! - sušuko beplaukis ir tas vyras tapo surištas grandinėmis bei kabojo ore.
Tačiau kitą akimirką Levinsui reikėjo sureaguoti dar greičiau, mat tipas, kuriam nepavyko padėti Dolohovui, pabandė išlaisvinti savo draugelį. Juzefui pavyko sutrukdyti ir tada prasidėjo kova. Jis ir tas vyras puolė laidyti į vienas kitą kerus.
-
Dori verkė. Ji matė, kad Auris ir Simonas duoda vienas kitam nesulaužomą priesaiką, bet negalėjo suprasti, dėl ko. Kai pamatė, kad Alanas laisvas, jai akmuo nuo širdies nusirito ir mergina pradėjo ramintis. Deja, išlaisvinta buvo ir Grėtė, tačiau atrodė per silpna, kad iškart pultų šakotis.
Kai Mendel pradėdavo muistytis, ją laikantis vyras prispausdavo jos kaklą stipriau. Todėl tamsiaplaukė stengėsi būti rami ir dabar bandė išgirsti, ką kalbėjo Auris ir Simonas.
- Ne! - ramumos kaip nebūta, Dori vėl sukliko. - Ne, Auri! Neik su jais! Ne!
Tačiau Auris ir nėjo. Dori buvo taip sunku susigaudyti visame šitame šaršale, bet ji tik matė, kad Auris laimi prieš Simoną. Tada keturiolikmetės akys piktdžiugiškai prisimerkė. Po akimirkos mergina pajuto, jog ją gniaužusios rankos atsileido. Juzefas surakino tą bjaurybę. Tuomet pradėjo kovoti su kitu vyru, o Dori nubėgo prie Alano.
- Alanai, kaip tu? - akys ir vėl apsiašarojo, ėmė riedėti kaip pupos.
Bet netikėtai į Dori atskriejo nežinomų kerų banga. Ši spėjo pasilenkti ir jų išvengti bei pamatė, kad Grėtė gniaužia rankoje savo burtų lazdelę. Ji atrodė per silpna, kad dabar pat atsistotų, tačiau, regis, nutarė darbuotis taip, kaip išmano.
Ir tada Mendel veidas persimainė. Ji nusišluostė ašaras, o žvilgsnis pasikeitė. Iš susirūpinusio veidas tapo tarsi akmeninis. Akys žibėjo grėsmingai. Dori pati nebūtų patikėjusi tuo vaizdu, jeigu pamatytų save veidrodyje. Dar prieš kelias akimirkas ji atrodė kaip visiškai nepavojinga, čia tik besimaišanti ir isterikuojanti apsižliumbusi mergaitė, o dabar... O dabar ji ryžtingai atsistojo ir tvirtu žingsniu nuėjo prie to surakinto vyro, kuris kabojo ore. Pro juodaplaukės galvą praskriejo keli kerų pliūpsniai nuo Juzefo ir to kito tipo kovos, bet Mendel tai ignoravo. Net nesudrebėjo. Kūnas buvo pilnas adrenalino. Ji paėmė nuo žemės burtų lazdelę. Ta lazdelė buvo kabančio vyro. Tikriausiai iškrito iš rankų, kai Juzefas jį apkerėjo.
Lygiai tokiu pačiu žingsniu Mendel nuėjo prie Grėtės. Ne tik akys, veidas, bet visa visa Dori tiesiog spinduliavo neapykanta.
- Aš kai ko praeitais metais nepabaigiau, šlykštyne. Crucio!
Grėtė dar bandė atmušti kerus, bet ji ir taip jau buvo iškankinta, todėl nepavyko. Kaip ir aną, taip ir šį kartą Dori leisti kerai pataikė, tačiau dabar ir suveikė. Grėtė pradėjo klykti ir raitytis iš skausmo, o Dori žiūrėjo į ją dabar jau pasitenkinimo kupinomis akimis ir galvojo apie tai, kad po kančių būnant supančiotai jai skaudėti turėtų dar labiau.
- Galėčiau dabar tave nužudyti, - pasakė.
-
Silpnybė, beviltiškumas. Štai kaip dabar Alanas galėjo apibudinti savo padėtį. Buvo toks silpnas ir nenaudingas. Žiūrėdamas kaip Auris duoda nesulaužomą priesaiką galvojo kaip galės gyventi žinodamas kodėl pusbrolis taip lengvai pasidavė savo priešams. Kodėl tu turėjai su jais susidėti? Klausimas kaip visuomet be atsakymo blaškėsi smegenyse. Jau baigta. Jau duota priesaika jau...
Alanas pajuto, kad niekas jo nebevaržo. Bet vis viena kojos ir rankos buvo nutirpusios ir nelanksčios. Be to vis tiek jautė tinklo sukelto skausmo atgarsius. Neryškiai, bet vis tiek. Jautėsi lyg molinė figūrėlė, kuri sudužtų nuo menkiausio prisilietimo. Jis atsisėdo. Reikėjo kažkaip priversti kojas atsistoti. Su neapykanta žvelgė į patenkintą Simono veidą. Ir prisiekė, kad įgrūs jį į Askabaną. Bet kokia kaina.
Tik greitai toji pilna pikto džiaugsmo marmūzė persikreipė nuo įniršio. O tada prasidėjo...
Prasidėjo Juzefo ir nepažįstamo burtininko kova. Auris buvo nepanašus į save. Tokio Alanas vengė ir bijojo? Tikriausiai taip. Dori, kuri jau buvo laisva trumpam priėjo. Alanas nesumojo ką galėtų atsakyti. Blogai. Blogai ne dėl tinklo, o dėl to, kas čia dėjosi. Kodėl žmonės nesugeba sugyventi tarpusavyje? Regis kalba viena kalba, regis sieja giminystė, draugystė, dar kažkas bet kas iš to? Pamanė.
Kai merginos veidą perkreipė žiaurus pyktis jis pagalvojo, kad gal jos visai nepažįsta. Pyktis buvo skirtas Simono seserei. Alanas irgi negalėjo jos pakęsti, bet ar sugebėtų į ją paleisti nukryžiavimo kerus? Jiems reikia mėgautis kito skausmu. Ar jis galėtų?
Abu Dolohovai dabar kentėjo, buvo tokioje nepavydėtinoje padėtyje. Kodėl jie patys pasirinko pykčio ir nusikaltimų kelią? Kam jiems to reikia? Jis vis dar sėdėjo. Pro šalį švilpė Juzefo ir to kito mago kerai. Auris ir Dori irgi turėjo užsiėmimą. Grifas nežinojo prie kurio prieiti ir atvesti į sveiką protą.
Vaikinas pradėjo bandyti atsikelti. Prakeiktos kojos dabar buvo silpnos ir niekam tikusios. Mintyse pasipylė keiksmažodžių lavina kuri pagaliau pastatė jį ant kojų. Tik kažin ar ilgam. Neturėjo jis jėgų vaikščioti. Tiesą pasakius nežinojo ir ką daryti.
- Kas jums visiems yra? Ar išprotėjot? Gana! - Garsiai sušuko. Klausimas buvo skirtas visiems: Pusbroliui, merginai, kurią mylėjo, Dolohovams, nepažįstamiesiems ir Juzefui.
-
Juzefo kvatojimas tik dar labiau pakurstė Senklerį. Vienas iš tų tipelių dar bandė padėti Simui, Bet Auris tik mostelėjo lazdele ir anas nuskriejo velniop. O juo užsiėmė Juzefas.
- Galvojai, kad viskas pasiseks ar ne? Manei, kad paimdamas Alaną įkaitu išmuši mane iš vėžių? Tai juk tavo pamokėlė, viena iš daugelio, kurias man esi davęs Simai. Žiūrėk ką kalbi, žodžiai kartais gali būti svarbesni už bet kokį burtažodį. O čia ėmei ir susimovei. - Apie tai, kas būtų jei Simonas visgi būtų gerai suformavęs klausimą Senkleris dabar nemąstė. Tada duodamas priesaiką net negalvojo apie tai, kad galėtų praslysti.
- Tau tik truputį pasisekė Auri. - Iškošė Simonas.
Tiesą pasakius ilgiau likti čia nebuvo dėl ko. Dori jau irgi buvo laisva, todėl jie keturi galėjo išnykti oru. Tiksliau Juzefas juos galėtų perkelti oru. Auris negalėjo to daryti dėl vienos priežasties, kurią buvo įsikalęs sau į galvą. Keliavimo oru nekentė išties labai smarkiai. Bet jis norėjo iki galo susidoroti su Dolohovais. Kad jie pamirštų jį visiems laikams.
Nežinia kaip išties viskas būtų pasibaigę. Galbūt tą dieną Auris būtų sulaužęs viską, ką taip neseniai kalbėjo Juzefui. Galbūt Simonas jau būtų nebegyvas. Tą kartą apėmęs įniršis išstūmė visas vertybes, kuriomis bandė gyventi jau porą metų iš eilės.
Jis tik trumpam nusisuko nuo ore kybančio pusbrolio. Tai padarę išgirdęs Mendel balsą. Pamatė ją prie Grėtės.
Auris stovėjo ir spoksojo į klykiančią pusseserę. Gailesčio jai nejuto. Bet užtai pyktis, kuris jį skandino kiek atslūgo. Gal jame prabudo vidinis mokytojas ar dar kažkas. Jis paliko Simoną, tas nelaikomas magijos nudribo ant žemės. Vyras gausiai kraujavo dėl Sectumsempra kerų. Atrodė be jėgų. Jį reikėjo gydyti.
Na o Auris nuėjo prie Dori. Dabar jau tikrai negalėjo jai aiškinti, liepti sustoti. Kadangi prieš minutę pats buvo smurto įkarštyje. Jam einant prie merginos pasigirdo be galo nusiminęs ir nevilties kupinas Alano balsas. Ne taip viskas turėtų būti. Pagalvojo Senkleris.
- Dori, nuleisk lazdelę. Nenusileisk iki mūsų lygio. - Pasakė jai. Norėjo pasakyti iki Grėtės lygio. Bet paskutinę akimirką pamanė, kad niekuo nuo jos nesiskiria.
-
Dori nematė, kas dėjosi aplink, tik džiaugėsi iš skausmo perkreiptu Grėtės veidu ir riksmais. Jeigu gerai išgirdo, ji pradėjo maldauti liautis. Tačiau šitą palaimingą veiklą nutraukė Auris, kuris paprašė tamsiaplaukės nuleisti lazdelę. Nežinia ar todėl, kad Auris profesoriavo Hogvartse ir Mendel buvo iš dalies pripratusi klausyti jo paliepimų, ar todėl, kad nenorėjo prieš Senklerius pasirodyti visiška beširdė, keturiolikmetė nuleido burtų lazdelę. Tą pačią akimirką Grėtę tarsi palaima užliejo, o Dori dar kurį laiką žiūrėjo į ją bejausmiu veidu.
- Iki jūsų lygio? - galiausiai atsisuko į Aurį. - Iki kieno lygio? Tavo, Juzefo, Dolohovo ar tų dviejų nusikaltėlių? Auri, jie būtų tave nužudę, - rėžė mergina. - Manai, kad jie dabar nebandys tavęs nužudyti? Jie buvo supančioję Alaną! - ištarus draugo vardą Dori veidas iškart sušvelnėjo. - Juk ne šiaip sau tu palikai Simoną gulėti kraujo klane, - metė žvilgsnį į bejėgį vyrą. - Jie to nusipelnė, - Dori balse nebuvo nei dvejonių, nei gailesčio.
Norėjosi dar pamokyti ir tą, kuris pavasarį paleido į Mendel žalią žaibą, tačiau, deja, Dori nežinojo, kas tai padarė. Akimirkai Mendel susimąstė. Apie tai, kad veikiausiai Simonas gintų Grėtę ir atvirkščiai. Kaip ir Dori gintų Alaną, Aurį ar bet kurį žmogų, kuris jai brangus. Ar tai reiškė, kad ji yra blogas žmogus? Juk ji nei sekundėlei nesudvejojo tuo, ką daro. Ji buvo visiškai įsitikinusi, kad Grėtė to nusipelnė. Juk tai ji įsiveržė į parką. Tad kodėl Dori turėtų jos gailėti? Bet Auris, regis, gaili...
Tačiau visi šitie apmąstymai buvo nutraukti: kažkas kerais išmušė juodaplaukei iš rankų svetimą lazdelę.
-
Kova buvo įnirtinga. Juzefas turėjo pripažinti, jog priešininką gavo greitą ir patyrusį. Tik atrodydavo, kad Levinsui pavyks jį bent jau nuginkluoti, šis kerus atmušdavo ir pasiųsdavo į plikšių sūkurinio vėjo bangą ar kažką panašaus.
Akies krašteliu Juzefas matė, kad Auris nugalėjo Dolohovą. Girdėjo Grėtę klykiant iš skausmo. Dar lyg Alanas kažką sakė. Ir tik kelioms akimirkoms vyrukas nusisuko. Pamatė ant žemės gulinčią Grėtę, besikalbančius Dori ir Aurį, kiek tolėliau stovėjo Alanas. Tai žinoma, jūs ten plepsėkitės, o aš paliktas kovoti vienas, nors esu ne prie ko, mintyse pasipiktino Levinsas.
Ir čia buvo jo klaida. Nereikėjo nukreipti dėmesio. Per tas sekundes mėlynakio priešininkas išlaisvino savo draugelį, o tada išmušė iš Dori rankų burtų lazdelę ir ji nuskrido į rankas pas tą vyrą, kuris dar ką tik kabėjo ore surištas. Tuomet priešininkas ir toliau kovojo su Juzefu, o jam darėsi vis sudėtingiau kariauti. Juzefas pavargo.
Tas išlaisvintas vyras taip pat puolė svaidytis kerais. Jis ėmė siųsti užkeikimus į Aurio, Dori, Alano pusę, tik kad Juzefas šito jau nematė: privalėjo atsilaikyti prieš savo varžovą.
-
Nereikėjo stebėtis tuo, kad jo niekas neišgirdo. Kovos tarp jų tik įsibėgėjo. Tiesa, Auris paliko Simoną ir nuėjo prie Dori, kuri nuleido lazdelę, bet tai nieko gero neatnešė.
Žemė regis traukė Alaną atsisėsti. Arba prigulti ir užmigti. Vis dar nesijautė gerai. Reikėjo palikti savo skausmą ir nuovargį ir daryti ką nors ir jis ėmė kiloti kojas. Tada buvo labai lengvu taikiniu kerams švilpiantiems pro šalį. Alanas nuėjo link Simono. Vyras tysojo visai nusilpęs. Atrodė visai prastai. Alanas pasilenkė prie jo. Tas regis net nepastebėjo vaikinuko.
- Mes dar susitiksime. - Pasakė visai tyliai ir paėmė jo burtų lazdelę gulinčią ant žemės. Ji buvo išterliota savininko krauju. Alaną net nupurtė. Jis nusigręžė nuo Dolohovo. Nemokėjo stabdyti kraujavimo, gal būtų ką nors padaręs, bet buvo svarbesnių žmonių nei tasai gulintis ant žemės.
- Protego. - Užleido skydinius kerus tarp to mago išsilaisvinusio iš virvių ir Dori su Auriu. Žmogus atsisuko į jį.
- Ak tu atsigavai... Palau...
- Sustink. - Burtininkas išvengė jo paleistų kerų. Atrodė laimingas, lyg katė matydama pelę.
- Tarantalegr...- Vėl jo kerus atmušė. Burtininkas atrodo buvo linkęs pažaisti su Alanu. Tasai nebegalėdamas toliau stovėti atsisėdo ant žemės.
- Atrodai toks pavargęs. Tai pailsėk. Avada Kedavra... - Alanas pamatė tą žalią žaibą. Berniukas griuvo ant žemės ir pabandė nusiristi į šoną. Žaliasis mirties žaibas pralėkė pro šalį. Alanas regis pajuto, kaip jis sušiaušė jam plaukus. Bijojo ir krustelėti, tai pasiliko ramiai gulėti.
-
Dori nuleido lazdelę. Ir ėmė su juo kalbėtis.
- Nežinau. Taip, iki mano, Grėtės, Juzefo. Tau to nereikia. Žinoma, kad jie norės mane ir tave nužudyti. Bet tu gali gintis ir be šito. Dori, nukryžiavimo kerai jie... Jie ypatingi, nes parodo kiek žmoguje slypi sadizmo. Juk jų esmė yra kelti skausmą juo mėgaujantis. Nedaryk to. - Laikas apie tai kalbėti buvo mažiausiai tinkamas. Auris tą labai gerai žinojo. Jis pamatė kaip kažkas išmušė lazdelę iš Dori rankos. Nežiūrėjo kas. Tai jį sugražino į tikrovę, į šią kovą. Pajuto skydinius kerus, kuri jį kiek pastūmėjo nuo Dori. Kerus siuntė jo pusbrolis. Varge, turėjau ne terliotis su Simonu, turėjau eiti ir pažiūrėti kaip Alanas. Pagalvojo.
- Petrificus totalus. - Sustingdė Grėtę ir paėmė jos lazdelę.
- Sustink. - Mestelėjo kerus į tipą, kuris lyg pašėlęs atakavo Juzefą. Norėjo tada mestis į kovą ir padėti draugui, bet pamatė tai, kas jį tiesiog pribaigė vietoje. Auris išblyško. Kažką sušuko. Žalias blyksnis parbloškė Alaną. Bent jau jam taip atrodė. Visur vyravo tokia suirutė. Bet dabar vaikinas matė tik tą blyksnį, jis regis uždengė visą regėjimo lauką.
Aš jį pražudžiau. Pagalvojo. Leidau mirti. Neprižiūrėjau. Užliejo skausmas. Kokį tūkstantį kartų baisesnis už bet kokius nukryžiavimo kerus. Nenoriu gyventi. Nebėra prasmės.
Tasai žmogus stovėjo ir vaipėsi. Auris jį pastūmė. Priklaupė ant žolės. Bet gi nieko nebeįmanoma pakeisti. Galvojo. Tada buvo visai pažeidžiamas. Bet kas būtų galėjęs jį nugalėti. Ir tuomet apimtas to begalinio sielvarto pamatė, kad jo brolis kuo gyviausias. Negalėjo ir nusakyti to palengvėjimo kurį pajuto.
- Avada...- Vėl pradėjo tasai tipas savo seną giesmelę. Šį kartą jau taikė į Aurį.
- Expelliarmus. - Pratarė tas bet kokį burtažodį atėjusį į galvą.
-
Dori norėjo pasakyti Auriui, kad ji nėra geras žmogus. Ir ji tikrai nebuvo, ar ne? Juk ji mėgavosi tuo. Mėgavosi kito skausmu. Ji ketino kankinti Grėtę dar ilgai, tačiau vyresnysis Senkleris paprašė liautis.
Kalbėtis ar galvoti jau nebeliko laiko, nes visur ir vėl užvirė didžiausias šaršalas. Tamsiaplaukė kaip ir prieš tai ėmė nebesigaudyti, kas vyko, tik spėjo pamatyti žalią blyksnį, skriejantį į Alaną.
- Aaa! - pradėjo spiegti Dori. - Aaa!
Tas klyksmas, jis skambėjo baisiau nei Grėtės, kai ji buvo kankinama nukryžiavimo užkeikimu. Kelias akimirkas Dori tiesiog klykė, o paskui pripuolė prie Alano. Ėmė jį šiurkščiai purtyti. Rankos drebėjo, Dori visa tiesiog drebėjo, kol galiausiai susivokė, kad draugas gyvas. Tačiau kažkur šalia atskriejo ir dar vienas žalias žaibas, šį kartą į Aurį, kuris buvo visiškai prie pat. Auris kerus atmušė ir dar sugebėjo išmušti tam žudikui burtų lazdelę iš rankų.
Keturiolikmetė stryktelėjo iš vietos ir puolė bėgti to vyro link. Ji tiesiog šoko jam į glėbį bandydama talžyti kumščiais jam galvą, tačiau vyras, aišku, buvo stipresnis. Jis neleido jam smogti, o Dori, bandydama tai padaryti, stipriai užsigavo rankas.
- Tu! Kvaila mergiote! Baik! - stabdydamas Mendel rėkė vyras.
Dori suprato, kad šitoje situacijoje nukentėjo tik ji, bet ne tas šlykštynė, siuntęs nužudymo užkeikimus į abu Senklerius. Akimirką, kai tas bjaurybė tikriausiai apsidairė bandydamas surasti savo lazdelę, kuri gulėjo kažkur ant žemės, paauglė ėmė ir įkando jam į žandą. Mergina pajautė į burną plūstančią šilumą, kuri buvo metalo skonio. Vyras pradėjo šaukti, susigriebė už išmėsinėto žando. Pamačiusi tą vaizdą Mendel ėmė spjaudytis ir žiaugčioti. Pasidarė siaubingai negera.
- Už šitą aš tau neatleisiu, - iškvošė vyras.
Ir tada jis taip stipriai smogė penkiolikmetei į kumščiu į veidą, kad Dori po kelių sekundžių gulėjo susirietusi ir verkė iš skausmo. Net negalėjo suprasti, kurią tiksliai vietą jai skaudėjo, tik susivokė, kad dabar kraujuoja pati.
-
Buvo velniškai sunku. Juzefo jėgos silpo. Štai, ką tik į jį vos nepataikė nukryžiavimo užkeikimas. Jei Levinsas nebūtų spėjęs pasisukti į šoną, tai dabar jau gulėtų ant žemės raitydamasis iš skausmo.
Tačiau skausmą jam patirti teko vos po poros sekundžių, mat į jį ėmė skraidyti parke esantys akmenys. Vienas skaudžiai kirto į ranką, dėkui Merlinui, ne tą, kurioje beplaukis laikė lazdelę. Kitas taip pylė į nugarą, kad mėlynakis net susirietė.
Varžovo veide matėsi šypsena, o kažkur toliau girdėjosi riksmai, verksmas ir matėsi žali blyksniai. Jau seniai plikis nesijautė toks silpnas. Ėmė suprasti, kad tuoj teks patirti pralaimėjimo skonį, kuris gali baigtis mirtimi. Tiksliau greičiausiai ir baigsis. Tačiau Levinsas bandė kautis iš paskutiniųjų, siųsti į priešininko pusę kerus. Bet priešininkas visus tuos kerus atmušė.
Galiausiai Juzefas nebespėjo, nesugebėjo atremti kerų. Ir net negalėjo pasakyti, kokie tai kerai. Ne, tai ne nukryžiavimo užkeikimas. Kažkas ne tokio baisaus, tačiau vyras pasijuto stipriai spaudžiamas. Net nesuprato, kur pradingo jo burtų lazdelė, tačiau jam nebeišėjo jos sugraibyti.
-
Alanas tysojo ant žolės. Viskas aplinkui sukosi. Tas tinklas vis dar darė savo. Jis užsimerkė, ir sukimasis aprimo. Kai vėl atsimerkė išvydo šalia perbalusį Aurį. Girdėjo kaip klykia Dori. Iš pradžių persigando, pamanė, kad jai kažkas atsitiko. Tada suprato kodėl ji klykia.
- Aš sveikas. - Pasakė. Kai ji pradėjo jį purtyti vaikinukui vėl susvaigo galva. Norėjosi įsitverti ko nors tvirto.
- Tikrai esu sveikutėlis. - Pakartojo ir pabandė atsisėsti. Bet šį kartą nusilpęs kūnas neleido jam to padaryti. Kas tai per kerai? Kas per tinklas? Galvojo.
Jis stebėjo kaip Dori puolė ant to vyro, kuris ką tik vos neužbaigė trumpo Alano gyvenimo. Visa tai atrodė klaikiai. Ir to žmogaus kruvinas skruostas ir tai, kas nutiko paskui. Regis pajuto jos skausmą, kai to žmogaus kumštis rėžė merginai į veidą. Tai net suteikė energijos atsisėsti ir prislinkti prie jos.
- Dori. - Ištarė. Kažkur kišenėje sugrabaliojo lazdelę. Jam buvo visai nesvarbu, kad išmes iš mokyklos. Tegul. Jam reikėjo ledo.
- Aisy aisbergo. - Ištarė ir iš lazdelės galo pasirodė didelis gabalas ledo. Kurį atsargiai priglaudė prie jos sumušto veido. Žinojo, kad galėjo ir visiškai ją pagydyti. Bet gydyti jis nemokėjo ir nenorėjo rizikuoti.
-
Nereikėjo mums šiandien susitikti. Kokius siaubingus prisiminimus šis susitikimas paliks Alanui ir Dori? Ką tai jiems atneš. O kaip pasisuks Juzefo reikalai? Tos mintys nedavė dabar jam ramybės.
Alanas atsisėdo. Taip. Žudomasis užkeikimas nepataikė. Ir Auriui nuo širdies nukrito didžiulis akmuo. Reikėjo dingti iš čia kuo greičiau.
Dori puolė tą vyriškį. Auris atsikėlė nuo žolės norėdamas jai sukliudyti, bet jau buvo vėlu. Ji gulėjo ant žemės, o tas tipas kraujavo.
- Incarcerous. - Kol jam dar skaudėjo ir kol buvo be lazdelės reikėjo ko nors imtis ir Auris jį vėl surišo. Tada surado jo lazdelę ir perlaužęs numetė šakaliukus ant žemės. Tuo tarpu Alanas šaldė jai veidą ledu. Viskas buvo labai labai negerai. Auris būtų ją pagydęs, bet tam reikėjo apžiūrėti veidą, gal kuo patepti. Jis negalėjo dabar to daryti. Tik ne čia. Auris pamatė kas dedasi Juzefui. Šiuo metu ant kojų buvo tik Senkleris ir tasai magas, kuris džiūgavo dėl savo pergalės.
Senkleris nubėgo prie jų. Reikia viską pabaigti. Reikia dingti. Alanui ir Dori reikia gydymo. O dar ir Juzefas... Jis galėjo pabėgti, bet liko. Auris pasijuto jam be galo dėkingas.
Jis puolė tą magą.
- Protego. Sustink, Incarcerous. - Ėmė laidyti kerus. Bet tas prakeiktasis buvo be galo mitrus.
- Ir tu atėjai pasitikt savo galo. - Vaipėsi. Ir abu vyrai pradėjo laidytis kerais.
-
Dori siaubingai skaudėjo. Dabar ji jau galėjo po truputėlį suprasti, kur skauda. Tai buvo dešinysis žandikaulis. Jam kliuvo labiausiai. Mergina pabandė jį paliesti, tačiau tik suspigo tai padariusi. Skaudėjo dar dešinę akį. Joje matėsi kraujosruvų, tačiau paauglė, žinoma, šito nežinojo. Ir dar skausmas vėrė lūpą. Dešinės lūpos pusę, kurioje puikavosi auskaras. Mendel suprato, kad dabar privalės jį išsiverti. Tik kaip tai padarys, jeigu negali nei priliesti? Be to, regis, ji bus prisikandusi liežuvį.
Mergina išgirdo, kad Alanas kreipėsi į ją vardu. Jis kažką būrė. Ir netrukus tamsiaplaukė pajuto prie veido ledą. Pirmiausia pervėrė dar didesnis skausmas, bet po akimirkos šiek tiek palengvėjo.
Netoli jos buvo tas pats vyras, kuris keturiolikmetei smogė. Jis ir vėl buvo surištas. Ir vėl kabojo ore. Dori norėjo klausti Alano, kaip Auris ir Juzefas, tačiau būtų per daug skaudėję prabilti. Ji tik paėmė Alano ranką ir klausėsi kažkur greta vykstančios kovos garsų, tačiau pasukti galvos į tą pusę nedrįso. Bijojo pajudėti, kad dar labiau neskaudėtų.
-
Kelias akimirkas Juzefas bejėgis gulėjo ant žemės. Šiaip ne taip jam pavyko susigraibyti savo burtų lazdelę ir kerų pagalba jis pasilengvino sau dalią. Niekas plikio nebespaudė. Akyse net prašviesėjo. Pakėlęs akis Levinsas pamatė, kad dabar su jo priešininku kovoja Auris, tačiau ir šiam nesisekė nugalėti.
Tada beplaukio akys nukrypo į vaikus. Dori gulėjo sužeista, bet ir Alanas ne ką geriau atrodė. Tam tipeliui, kuris prieš tai buvo surištas, ir vėl kliuvo ta pati dalia.
Levinsas jautėsi išsekęs, bet jis negalėjo čia gulėti kaip rąstas. Tačiau dabar turėjo šiek tiek laiko pagalvoti ir pamąstyti, nes prieš tai tam nebuvo progos. Žinoma! Kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau, pamanė.
Regis, kad stiprusis Juzefo ir Aurio priešininkas buvo toks geras kovotojas, kad nepraleido pro akis Levinso atsigavimo. Kol plikšius mintyse kurpė planą, į vyruką ir vėl ėmė skrieti kerai, bet Juzefas tik pokštelėjo ir netrukus atsirado už to stipruolio nugaros.
Mėlynakis tik mostelėjo burtų lazdele, bet nieko nesakė. Žalias žaibas nusinešė stipruolio gyvybę. Jis griuvo negyvas.
- Atleisk, - burbtelėjo Juzefas Auriui. - Bet jeigu mes būtume jį palikę... Tu žinai, gal ne šiandien, bet kažkada. Jis buvo per daug pavojingas, - teisinosi.
Ir iš tiesų. Juzefas stengdavosi nepalikti pavojingų priešų, mat tikimybė, kad jie užpuls vėliau, likdavo nemenka.
-
Alanui skaudėjo žiūrėti į taip sumaitotą Dori veidą. Bet daryti kažką daugiau bijojo. Todėl taip ir liko sėdėti šalia, ji paėmė jį už rankos. Taip ir buvo jis šalia, stebėdamas kas dedasi kovos lauke.
Auriui vis nesisekė, tas žmogus atrodė labai jau smarkus. O Juzefas gulėjo ant žemės, atrodė prastai. Bet staiga atsikėlė ir dingo. Atsirado už to žmogaus nugaros ir...
Juzefas nužudė tą kovotoją. Greitai, tik žybtelėjo žalias žaibas ir žmogus nugriuvo. Visgi jis nėra toks... Toks nepavojingas. Aš jam traukiau erkes? Negali būti... Praūžė mintis. Ar jis tik apsimeta tokiu paprastu nepavojingu žmogumi? Kas tas Juzefas išties yra? Bet apie tai vaikinas ilgai nemąstė. Bus dar laiko. Jis norėjo, kad kas nors pagaliau pagydytų Dori veidą. Norėjo ir kad juo pačiu pagaliau kas nors pasirūpintų. Bet neatrodė, kad jie iš čia greit iškeliaus.
-
Stiprus buvo prakeiktasis. Nenorėjo pasiduoti. O Auris išvargintas savo emocijų niekaip negalėjo su juo susitvarkyti. Tik staiga Juzefas pakilo ant kojų ir... Na ką, padėjo tašką to žmogaus gyvenime.
- Nepradėk... - Pasakė jam Auris.
- Evanesco. - Pradangino kūną, kurio čia visai nereikėjo. Nereikėjo dar žiobarų policijai palikti darbo taip sakant.
- Tu sveikas? - Paklausė. Tada priėjo prie to surišto žmogaus.
- Mes skubam. Pasakokk viską ką žinai. Neturiu laiko su tavimi terliotis. Kas tu? Apie savo giminaičius žinau kiek man reikia. Bet man reikia žinoti kas tu toks, kuo su jais susijęs. - Jis stovėjo nutaikęs lazdelę į tą burtininką. Norėjo greičiau baigti ir išgabenti iš čia Alaną su Dori. Dar laukė pokalbis su Alanu. Jau šį kartą tai teks pasikalbėti. Tikriausiai.
Kaip viskas taip susisuko? Jie su Juzefu tik ką diskutavo apie žmogžudystę, o dabar Juzefas buvo priverstas to imtis. O ir jis pats... Simono gyvybė tam tikru momentu išties kabojo ant plauko. Kuo mane verčia šis gyvenimas? Dar pagalvojo Senkleris.
-
Kol Dori ir Alanas laukė, kas bus toliau, kažkur ir vėl blykstelėjo žalias žaibas. Tada jau mergina nebepaisė savo skausmo ir atsisuko. Pamatė griūvantį užpuoliką. Jis bumbtelėjo ant žemės, o Mendel pradėjo klykti ir dengtis veidą akimis.
- Ne, ne, ne, ne, ne, nenoriu to matyti, ne, ne, ne, ne! Aaai! - šaukė ji, o galiausiai susiėmė už skaudamo veido.
Tamsiaplaukė jau buvo aprimusi, bet dabar ir vėl pradėjo verkti. Ir iš šoko dėl to, kas dabar įvyko, ir iš paūmėjusio skausmo. Šitiek kartų ji juokaudavo, kad galėtų žudyti žiobarus. Pati žudė vorus ir kitus mažus gyvūnus. Nesudrebėjo sukeldama Grėtei skausmą. Tačiau kai išvydo, kaip griūva nuo žalio blyksnio žmogus... Tas vaizdas akimirksniu įsirėžė keturiolikmetei į atmintį ir buvo nežmoniškai baugus. Geriau jau nebūčiau pažiūrėjusi, mintyse save kaltino paauglė.
Dori pašiurpo sprandas, kai ji pagaliau susivokė, kas nužudė tą vyrą. Juk Juzefas dažnu atveju merginai buvo tarsi koks kvailelis, kuris visada parūpins ko reikia. Kokią nešyklę, daiktą, kurio iš kitų nebūtų galima prašyti. O gal tiesiog nusives pavalgyti. O dabar... o dabar jis ėmė ir nužudė žmogų.
Auris kažko klausė vyro, kuris kabojo ore. Tačiau Dori negirdėjo, ko.
- Aš nenoriu čia būti, - tik išlemeno.
-
Regis, Auris nesiruošė kaltinti Juzefo. O gal tai ir padarys, tik ne dabar. Dabar tam nebuvo tinkama nei vieta, nei metas. Lavonas dingo, o draugelis paklausė, ar plikšius sveikas. Šis tik linktelėjo. Ir taip susimovė kovodamas su tuo dabar jau negyvėliu, tad tikrai nesinorėjo pripažinti, jog viską skauda.
Juzefas taip pat priėjo prie likusio nelaimėlio. Tačiau kai Auris uždavė jam klausimą, tasai vietoj to, kad atsakytų, tik iškvošė:
- Nei nemanyk, kad pasakysiu, - ir pabandė spjauti Auriui į veidą.
Levinso akys automatiškai nukrypo į vaikus. Kai mėlynakis nudėjo tą vyrioką, mergiotė ėmė rėkti. O kas bus dabar, jeigu Auris kankins užpuoliką bandydamas išgauti informaciją? Ar ne per daug žiaurybių dabar Dori su Alanu prisižiūrėjo?
Juzefą aplankė kaltė. Jis ėmė gailėtis, jog panaudojo nužudymo užkeikimą vaikų akivaizdoje. Juk galėjau pasielgti kitaip. Galėjau jį kad ir sustingdyti, surišti. Atimti jo lazdelę. Ir pašalinti vėliau. Kai niekas nematys, mintyse galvojo beplaukis.
Galiausiai jis priėjo prie vaikų. Atsitūpė šalia. Atsiduso. Suprato, kad Dori tikrai reikės į ligoninę. Gal ir Alanui reikės. Ką jie sakys hileriams? Kaip paaiškins, kur vaikai nukentėjo?
- Viskas bus gerai, - ramiu balsu tarė plikis.
-
Kas labiau žeidė sielą ar viskas, ką išvydo ar Dori riksmas? Alanas tik žinojo, kad nebebus kaip seniau. Ne, pasaulis jam visai nepatiko. Bent jau jo pasaulis. Jis persikreipė, įskilo, dužo. Vaikinas negalėjo įsivaizduoti savęs besišypsant, besijuokiant ar tiesiog ramiai ir įprastai leidžiant laiką. Visi jį supantys žmonės yra blogi. Nusikaltėliai. Alanas pyko ne vien ant Dolohovų. Negalėjo suprasti kodėl Auris ir Juzefas neina iš čia. Kodėl nelekia į ligoninę, kodėl po galais neišgydo šitaip sudaužyto Dori veido? Užuot tuo užsiėmęs Auris ėmė kamantinėti tą surištą žmogų. O tai, kaip atsainiai pusbrolis pradangino negyvėlio kūną Alaną tiesiog pašiurpino. Lyg niekur nieko. Lyg tai būtų Įprastas reikalas.
Aptirpusį ir vis tiek nenaudingą ledo gabalą jis nusviedė ant žemės. Neišmanė kaip paguosti Dori, nes tiesą pasakius šį kartą ir pačiam be galo reikėjo į ką nors atsiremti.
- Viskas bus gerai? - Vaikinas piktai pažvelgė į šalia atsiradusį Juzefą?
- Tu ką tik užmušei žmogų ir tau viskas bus gerai? Kas bus gerai? - Norėjo pasitraukti nuo jo ir patraukti Dori. Bet neturėjo jėgų.
- Jūs abu nesveiki. Tokie pat kaip ir tie visi kiti. - O argi ne? Jei Auris būtų ramiai gyvenęs, tai to net nebūtų buvę. Dolohovai pažįsta Juzefą, labai įdomu iš kur. Visi jie vienodi. Koks skirtumas už ką kovoja? Tą kartą troško jų daugiau nebematyti. Norėjo pabandyti pats iškeliauti iš čia oru ir pasiimti Dori, bet nemokėjo. Išlėkti iš čia troško taip desperatiškai, kad pakėlė paprastą akmenėlį nuo žemės. Velniop, jau geriau skristi iš mokyklos nei būti čia. Alanas nemanė žiūrėti ko imsis Auris bandydamas iškvosti tą žmogų. O ir aiškinti jam nebuvo prasmės, nes Auris niekada jo neklausė.
- Portus. Portus po galais. - Galėjo tą burtažodį kartoti ir kartoti, akmuo niekaip nevirto nešykle ir jis piktai sviedė jį nežiūrėdamas kur.
-
O dabar tai prisidirbo. Jau visai prisiveikė tiek, kad nebežinojo ką vėliau reikės daryti. Čia aišku kalba ėjo apie pusbrolį ir Apie Dori. Auris prisiminė kaip sunkiai ji pergyveno tą vakarą, kai ją pačią užpuolė tie tipai ieškantys Vanesos.
Jam reikėjo išsiaiškint kas ir kaip. Bet žinoma tasai tipelis bandė darkytis ir neketino nieko jam pasakoti geruoju. Na O Auris neketino imtis nukryžiavimo kerų. Jau ir taip pakako visko...
- Imperio. - Reikėjo bandyti imtis švelnesnių priemonių.
- Pasakok, atsakyk į visus mano klausimus. Kas sieja tave su Dolohovais? Ko tau reikia iš Vanesos? - Jei tai neveiks, teks imtis ko kito.
- Juzefai, ar turi pas save namie tiesos eliksyro? - Gal galėtų jį prišaukti. Bet po galais kaip ilgai tas buteliukas keliautų iki šios vietos. O dar ir Alanas.
Na dabar tai jau atrodė, kad jie nutolo visiems laikams. Bet jau geriau taip nei jo mirtis. Auris vėl galvojo apie tą žalią blyksnį, kuris vos nenusinešė jo pusbrolio gyvybės.
Reikėjo greičiau dingti iš čia. Ką daryti su Simonu ir Grėte? Dabar buvo be galo palanki proga juos tiesiog nudaigoti. Bet Auris nepasijudino, kad tai padarytų. Nutarė, kad kai baigs kamantinėti tą žmogėną juos kur nors išsiųs su nešykle. O jau vėliau. O kas bus vėliau, tai jau pagalvos vėliau.
-
Dori tiesiog įsikniaubė į Alano petį tarsi bandydama pasislėpti nuo visų šitų įvykių. Ji tyliai verkė ir nuo to veidą dar labiau skaudėjo, tačiau neverkti neišėjo. Šita diena buvo pati baisiausia jos gyvenime. Baisesnė už tą, kai ji sužinojo, kad žiobarai, kuriuos ji laikė trylika metų savo tėvais, Dori išsižadėjo. Baisesnė ir už tą, kuomet į ją pačią lėkė žalias žaibas ir ji turėjo bėgti. Šita diena buvo nesulyginama su ta, kuomet Auris kovojo su Dolohovais Senklerių dvaro kieme.
Tai buvo tikros pjautynės. Kova už būvį. Dabar jau Dori gailėjosi, kad paleido į Grėtę nukryžiavimo užkeikimą. Ir tas momentas, kai ji tai padarė, atrodė tarsi ne šiandiena. Šią akimirką į smegenis lindo keli faktai. Kad Dori veidas sužalotas, kad Simonas skęsta savo kraujuose ir nežinia, ar išvis yra gyvas, kad ką tik jos akivaizdoje buvo nužudytas žmogus.
Kai prie draugų priėjo Juzefas ir prabilo, keturiolikmetė sudrebėjo ir dar labiau prisispaudė prie Alano. Jis dabar atrodė vienintelis saugus prieglobstis, nors Mendel ir suprato, kad nei Auris, nei Juzefas jai nieko bloga nedarys. Tačiau kai prasidėjo visa šita kova, jie visi keturi buvo tarsi komanda, o dabar... Paauglei šiuo metu buvo per sudėtinga viską įvertinti ir visa, ką ji galėjo dabar daryti, tai jausti savo emocijas.
-
Juzefas apstulbo išgirdęs Alano žodžius.
- Nesveiki? Mes nesveiki? Tai tavo giminaičiai nesveiki! - sušuko plikis. - Berniuk, tu nesuvoki, kad visai neseniai visi mes buvome per plauką nuo mirties. Šitas pasaulis gali būti žiaurus ir negailestingas. Aš neužmušiau žmogaus, o laimėjau kovą. Jeigu mes būtume palikę jį gyvą, gal dar šitą pačią naktį jis būtų susiradęs tave arba Dori ir nudėjęs. Tai tau būtų buvę geriau? Šito būtum norėjęs? Tu nesupranti, kur visa tai veda.
Levinsas jautėsi piktas. Jis rizikavo savo gyvybe dėl Dori ir Senklerių, o tas berniūkštis dar drįso reikšti nepasitenkinimą. O kai Alanas pabandė akmenį paversti nešykle, Juzefas staigiai išplėšė burtų lazdelę jam iš rankų.
- Šitą tau atiduos pusbrolis, - tarė.
Juzefas įdavė į rankas Auriui burtų lazdelę. O tada stebėjo, kaip surištas vyras reaguoja į užvaldymo užkeikimą.
- Ne tavo reikalas, suknista ryža utėle, - jis ir vėl spjovė kažkur į tolį. - Gal tu pabandyk, plikagalvi pusproti?
- Man rodos, turiu eliksyro, - pasakė Juzefas Auriui ignoruodamas tą nusikaltėlį.
Juzefas pokštelėjo ir pradingo, o atgal grįžo po kokių keturių minučių. Nieko nelaukęs per prievartą jis sugirdė tam tipui eliksyrą. Buvo sunku, nes reikėjo grumtis: Levinsas rankomis spaudė jam veidą, neleido prasižioti, bet nebuvo panašu, kad vyras padarys, ką reikia, todėl prireikė ir kerų pagalbos.
- Atsakyk į Aurio klausimus, - paliepė mėlynakis.
- Aš esu Robertas Olvičius. Esu pasamdytas ieškoti Vanesos, nes ta bjaurybė apsivogė. Turėjo Dolohovams parūpinti daiktus, nežinau, kas tai per daiktai, ir juos pavogusi paspruko. Nuo pat pavasario ieškom Delegardi. Manėm, kad dvare bus ji prisigėrusi jauninamojo eliksyro, o tik paskui sužinojom, kad ji turi dukrą, kurią ketinom paimti kaip įkaitę. Po to karto, kai susitikom apleistam name, tu ryža pele, - vyras ėmė raukytis žiūrėdamas į Aurį, - ir tu nesuradai Vanesos, tikriausiai net neieškojai, ar ne? Gyvulys. Mus pasisamdė Dolohovai, nes jiems reikėjo tavęs, tik kodėl, mes nežinom. Du šūviai vienu zuikiu, žinai, ir Senkleris, ir Delegardi. Žinojom, kad seniai esi prisidirbęs, tačiau niekas mums nesakė, ką. Oi, kaip Simonas apsidžiaugė sužinojęs, kad pasišovei surasti Vanesą! Jis sakė žinojęs, kad tu nieko nesiimsi, ir tai bus tik dar didesnis pretekstas tave nudėti. Tai dar ne pabaiga, Senkleri. Net jei pakasi mus visus, bus, kas tave suras ir pakankins taip, jog maldausi atleidimo.
-
Juzefas atėmė iš Alano burtų lazdelę ir jis pasijuto dar menkesnis nei seniau. Dabar jau negalėjo iš čia pabėgti. Šiaip ar su lazdele ar be jos negalėjo, bet dabar negalėjo dvigubai.
- Taip. Jūs visi ir mano giminaičiai visi jūs bepročiai. Tu užmušei žmogų. Kodėl jūs su Auriu nesikreipiat į aurorus? Nes bijot, kad pačius sukiš į Askabaną. - Šaukė net nelabai mąstydamas ką. Jį apėmė kažkoks virpulys. Norėjo nieko nebegirdėti ir išnykti kažkur į nebūtį.
Jautė, kad prie jo prisiglaudusi verkia Dori. Galėjo dabar tik ją apkabinti ir tyliai su ja laukti pabaigos. Šito beprotiško susidūrimo galo. Taip ir padarė.
Nors nenorėjo girdėti aplinkinių garsų vis tiek teko klausytis. Ir paskutiniai to žmogaus, kuris dabar kalbėjo dėl tiesos eliksyro pasakyti žodžiai jį privertė dar labiau susigūžti. Ar Auris turi daugiau priešų, ne vien Dolohovus? Kas bus Dori? O jeigu kas nors nutiks. Ji juk prieglaudoje. Tos mintys plūdo potvyniu ir jis negalėjo jų sustabdyti. Pasidarė bloga. Tuojau apsivemsiu. Pagalvojo. Bet paskui praėjo. Taip ir liko sėdėti ant žemės, apkabinęs Dori. Ir žinoma kartu su tomis visomis mintimis, kurios persekios jį ilgą laiką po šio išpuolio.
-
Kad ir vaidino baisiausiai įniršusį ir žinantį ką daro. Viduje pamažu galvą pradėjo kelti visokios neigiamos idėjos. Kurios reikėjo pripažinti mėgdavo apnikti. Bet tik tada, kai būdavo išgėręs. Arba kokią bemiegę naktį.
Kas būtų, jei pasiduotų Dolohovams? Ar tada viskas apsiramintų? Ir jam ir... Na ir Alanui. Ir pagaliau to sąžinės balso nereikėtų klausytis. Ar mirtis jau tikrai toks siaubingas dalykas? Na ištraukė nelabai gerą gyvenimo kortą ir ką? Koks skirtumas? Ar tėvas mane prakeikė? Staiga pagalvojo. Ar tada, kai girtas rėkalodavo, kad negali manęs pakęsti už tai, kad primenu motiną atnešė visą šitą negandų lietų? Auris buvo be galo panašus į mirusią mamą. Turėjo tokias pat mėlynas akis, kurios labiausiai nervino jo iš proto išsikrausčiusį tėvą. Ir jis sakydavo, kad negali žiūrėti į Aurio veidą. Nesąmonė. tai mano sprendimai ir niekas kitas privedė iki šitos situacijos. Pagalvojo, kai Juzefas įspraudė jam į ranką pusbrolio lazdelę. Auris norėjo jam pasakyti, kad nekreiptų dėmesio į Alano šnekas. Kad jam šokas. Buvo labai gaila tų dviejų vaikų. Ne vaikų jau... Jie keliavo į suaugusiųjų pasaulį. Bet dabar atrodė visai pasimetę savo gyvenimo kelyje. Tiksliau pamesti. Dviejų suaugusių žmonių, kurie turėtų apsaugoti nuo tokių dalykų.
Visą tai apmąstė kol Laukė grįžtančio draugo. Ir jis netruko sugrįžti. Kai Juzefas sugirdė jam tą eliksyrą žmogėnas parodė savo nuostabų žodyną. Tie epitetai Auriui rūpėjo mažiausiai. Išgirdo istoriją, kurią daugmaž galėjo numanyti kiek pasukęs galvą.
- Ieškojau ar neieškojau Vanesos tai mano reikalas. Aš nevedu žmonių į skerdyklą. Maldausiu atleidimo? Už ką? Labai norėčiau žinoti kieno ir už ką aš turėčiau maldauti kažkokio atleidimo. - Vyras jam tik piktai nusišiepė.
- Patikėk, ateis dar laikas, kai padarysi viską, kad tavo košmaras pasibaigtų. - Auris nutarė, kad tai tiesiog paprasti skiedalai. Jie jam mažiausiai dabar rūpėjo. Čia jau buvo viskas daugmaž aišku. Reikėjo išgabenti iš čia Alaną su Dori.
- Ar Simonas ir Grėtė sakė tau apie žmones, kurie man padeda? Kurie dengia saugos kerais?
- Ne. Apie tai mes nekalbėjom. - Gavo atsakymą.
- Ar žinote kur šiuo metu gyvena Vanesos dukra?
- Aišku. Prieglaudoje.
- Ar ketinate iš ten ją paimti, kad galėtumėte šantažuoti vanesą?
- Paklausė dar vieno svarbaus dalyko.
- Ar nenori jo ko nors paklausti? - Užklausė Juzefo. Pats galvojo ar nepraleido kokio svarbaus dalyko, apie kurį reikėjo išsiaiškinti.
-
Juzefas šaltu veidu žiūrėjo į kalbantįjį, nors iš tikrųjų viduje ėmė virti emocijos. Mūšis praėjo. Visi keturi - Juzefas, Auris, Dori ir Alanas - liko gyvi. Vaikai sužeisti, bet gyvi. Tai, ką kalbėjo tiesos eliksyru prigirdytas vyras, plikis įsivaizdavo, Auriui turėtų kelti didelį nerimą. Na, bent jau pačiam beplaukiui tai tikrai keltų. Žinojimas, kad jį kažkas medžioja ir nesiruošia sustoti.
- Nežinau, - atsakė kalbinamas vyras į Aurio klausimą. - Jeigu gausime paliepimą paimti, tada paimsime.
Juzefui pašiurpo sprandas. Jis pagaliau ėmė suvokti, kad trinasi su dviem gaudomais asmenimis. O jeigu ir pats Juzefas dabar rimtai prisidirbo? Galbūt kurį laiką reikėtų pasitrainioti išgėrus multisulčių eliksyro, mintyse pagalvojo.
- Neturiu jo ko klausti, - atsakė draugeliui žiūrėdamas į tą žmogų. - Tiesiog... Ką darysime? - dabar jau pažiūrėjo į Senklerį. - Su visais jais, - turėjo omeny šitą vyrą ir Dolohovus. - O ir juos greičiausiai reikės tempt į ligoninę, - pamojo paauglių pusėn.
-
- Sakai jeigu gausi įsakymą? Kiek jūsų išviso yra? Kiek medžioja Vanesą? Kas jūs per organizacija? - Juzefas uždavė labai nuostabų ir logišką klausimą. Ką daryti su priešininkais? Auris neraukė ką. Žinojo, kad negali jų išdaigoti. Tai nervino. Juk turėjo tokią progą jais nusikratyti. Bet negalėjo. Nenorėjo nei kad Juzefas atliktų šį juodą darbą, nei pats negalėjo to padaryti dabar, kai čia buvo jo sąžinės balsas Alanas. O ir Dori.
Tada staiga pamatė, kad atsisėdo Grėtė. Ji juk buvo gabi ragana ir sugebėjo atsikerėti.
- Atsimink to vyro žodžius Auri. Tu dar prašysi pasigailėjimo ir atleidimo. O tu Levinsai verčiau bėk nuo šio žmogaus. Nes jis tau atneš tik karstą.- Tarė šaltai. Tada atsikėlė. Auris jos nelaikė. Norėjo viską baigti ir išnykti iš čia. Grėtė paėmė savo brolį už rankos. Tada tą kitą surištą tipą ir dingo oru.
- Turiu pažįstamą Hilerį. Reiktų ten nugabenti Dori ir Alaną. - Pratarė. Pečius užgriuvo didžiulis sunkumas. Juzefas ką tik užmušė žmogų, to nebūtų turėjęs daryti, jei ne visas šis reikalas. Jis dabar pateko į Aurio pavojų sūkurį ir Auris nežinojo kas jam pačiam dabar bus. Negalėjo prieiti prie Alano, nors norėjo. Bet negalėjo. Buvo visas apsitaškęs Simono krauju. Ir jam atrodė, kad Dori ir Alanas kažkur toli, užsitvėrę savo siaubo siena. Kad ne vien Dolohovai ar tie magai yra priešai, bet Auris ir Juzefas taip pat.
Auris norėjo padaryti paprastą dalyką, labai gerą ir patvarų. Susirinkti daiktus ir išvykti. Pasikeisti tapatybę. Pamiršti visą savo gyvenimą. Aišku negalės pamiršti, bet nebereikės daugiau dėl nieko rūpintis, tik dėl savęs paties.
-
- Nėra atsakymų į tavo klausimus, Senkleri, - pikdžiugiškai išsišiepė vyras. - Mes dirbame po vieną arba su porininkais. Maniškį tu nudėjai, - pažiūrėjo į Juzefą. - Atsiimsi.
Juzefui šiurpas perėjo per kūną, bet jis to neparodė. Ar tikrai dabar ir jį ims medžioti kažkokia organizuota žudikų gauja? O dar ir Grėtė. Ji sugebėjo pakilti ir pagrasinti tiek Auriui, tiek perspėti Juzefą. Netrukus ji, vyras, prigirdytas tiesos eliksyru, ir Dolohovas iškeliavo oru. Auris netrukdė jiems to padaryti, o plikis nesijautė turįs teisę stabdyti, nors, tiesą pasakius, mielai būtų visus tris pašalinęs, nes tai būtų reiškę bent šiokį tokį saugumą: nebeliktų liudininkų. Tačiau lengva buvo Levinsui kalbėti. Vis dėlto du iš tų žmonių - Aurio giminaičiai.
- Tikrai? - nudžiugo dėl to hilerio, kiek buvo įmanoma nudžiugti šitoje situacijoje. - Gerai. Kur jis gyvena? Ten ir keliausime. Negalima rodytis jokiose įstaigose...
Juzefas priėjo prie Dori ir Alano.
- Aš žinau, kad sumautai jaučiatės. Tiek fiziškai, tiek psicholigiškai. Keliausime pas hilerį. Bet mes draudžiame pasakoti, kas įvyko. Leisite kalbėti mums. Supratot? - mėlynakio balsas skambėjo griežtai.
-
Aplink buvo taip ramu, jog Dori spėjo užsnūsti. Smegenys tarsi pačios norėjo atsijungti, nes joms buvo per daug sudėtinga įvertinti viską, kas čia įvyko. Atrodė, kad jeigu kas nors dabar ir vėl būtų juos puolęs, tamsiaplaukė tiesiog būtų gulėjusi ir leidusi su ja daryti ką nori. Prie jos ir Alano tikrai kažkas priėjo, bet tai nebuvo priešai. Tai buvo jis, žudikas. Juzefas. O ir aš nužudžiau. Juk aš nužudžiau Maksą, mintyse pagalvojo keturiolikmetė. Jeigu Alanas tai sužinotų, ar ir mane laikytų beprote?
Įprastai maištinga Dori linktelėjo į plikio žodžius.
- Aišku, kad mes nieko nesakysime, Juzefai, - per skausmus išlemeno. - Tik tegul kas nors sutvarko mano veidą.
Šiaip ne taip paauglė atsistojo. Po velnių, ji tikrai suknistai norėjo miego. Kad mažiau skaudėtų. Ir išsimiegoti.
-
Vyko pokalbis, kurio teko klausytis. Nors jis nenorėjo. Troško tylos ir saugaus kampo, bet viskas, ko norėjo buvo nepasiekiama. Negalėjo to pokalbio nesiklausyti, taigi užsikrovė dar daugiau minčių sau ant galvos. Bet tada pamatė, kad Grėtė laisva ir net neturėjo jėgų išsigąsti labiau ar saugotis. Ji nieko ir nepadarė, tik pažėrusi kelis grasinimus pradingo su savo šutve.
Tuomet prie jų priėjo Juzefas. Bet Alanas nesiteikė nieko jam atsakyti. Išvis nenorėjo kalbėti. O kam? JO niekas negirdi, neklauso, kokia prasmė aušinti burną? Norėjo, kad Auris jam pasakytų, kad viskas susitvarkys, ką nors, nors ir apgaulingo, bet jis tylėjo. Atrodė klaikiai. Kruvinas ir visiškai tolimas. Alanas atsistojo kartu su Dori. Laikė ją už rankos, dėl visa ko, jei reikėtų staigiai sulaikyti ar palaikyti.
Taip ir netarė nei žodžio. Taip pratylės kelias dienas. Užsidaręs savo mintyse. O dabar laukė, kol jie išvyks iš čia.
-
Įsivyravo ramybė. Alanas ir Dori atsikėlė nuo žemės. Auris dar nežinojo, kad jo lauks kelios dienos siaubingos, beprotiškos tylos. Kadangi Alanas buvo įpainiotas į tą užkerėtą tinklą ir gana ilgai. Jam teks kurį laiką gydytis, teptis tepalu, kad neliktų randų. Auris pasiims jį į savo butą slaugyti. Taigi tada jo ir lauks tos siaubingos tylos dienos. Kurios kone išves iš proto. Prakalbins jį tik piešdamas kartu. Bet tai dar laukė artimoje ateityje.
Reikėjo juos visus iš čia išgabenti.
- Paruošiu nešyklę. - Pasakė. Dabar nenorėjo lėkti oru. Visai netroško. O be to reikėjo lėkti toli, o juk Juzefui ir taip jau dvikovoje kliuvo nemažai ir Auris nenorėjo jo apkrauti ilgu persikėlimu ir dideliu žmonių skaičiumi, kuriuos reikėjo perkelti.
Jis pagaliau priėjo prie visų. Atidavė Alanui jo lazdelę. Tada nuo žemės pakėlė paprastą medinę šakelę ir pavertė ją nešykle.
- Turime dvidešimt sekundžių iki išvykimo. Na, dėkit pirštus ant jos. - Tarė. O praėjus tam laikui parkas liko tuščias ir ramus. Pamažu čia vėl sugrįžo žmonės ir net nenumanė, koks siaubas taip neseniai vyko šioje vietoje.
-
Visai neseniai, per šias siaubingas žiemos atostogas, Sakura ir Auris Senkleris išėjo iš to kraupaus apleisto pastato. Prieš išeinant profesorius sakė, kad dabar šviesiaplaukė yra saugi. Tačiau ji žinojo, kad tokia nebuvo. Ji niekada nebus saugi. Niekas nėra saugus. Ir jau tikriausiai geriau gyvūnu, kuriam yra pavojus mirti dėl to, kad koks nors kitas gyvūnas jį suės. O žmonės, jie baisūs padarai. Pirmą kartą gyvenime taip pagalvojo Sakura. Jie gali padaryti kur kas baisesnių dalykų už suėdimą.
Vos tik baltapūkė įkvėpė šalto oro, nieko negalvodama pasileido bėgti. Ji žinojo, kad turėtų ką nors pasakyti Auriui Senkleriui, tačiau prieš jį buvo siaubingai gėda. Nors jis tapo strazdanės gelbėtoju, ji nenorėjo jo matyti. Kaip ir nieko kito.
Bėgo mergina neatsigręždama. Paduso. Pasidarė karšta. Jau bėgdama pradėjo vėl verkti, sunkiai matėsi vaizdas, jautė, kad žmonės į ją žiūrėjo dar daugiau nei įprastai.
Galiausiai Levins atsidūrė praktiškai tuščiame parke. Kažkur tolėliau žaidė vaikai, bet jie dūko ant kalno, o Sakura nubėgo į pievą, kurioje augo keli medžiai. Atsisėdusi ir atsirėmusi į vieną jų ji ėmė graudžiai verkti.
-
Auris skuodė kaip pabaidytas. Išrūko iš to apleisto pastato ir dabar bėgo gatvėmis vydamasis Sakurą Levins. Negalėjo leisti jai taip tiesiog pabėgti. O dar tokios būklės. Kišenėje skambėjo telefonas. Matyt jo pažįstami susirūpino kur gi jis taip užstrigo. Bet senkleris nesivargino atsiliepti. Žmonės vėpsojo į apsiverkusią, susitaršiusią, basakoję mergaitę ir paskui lekiantį aukštą raudonplaukį vyruką. Po galais, dar betrūktų, kad jie iškviestų policiją. Bet žmonės traukėsi Auriui iš kelio. Ir tai buvo gerai. O jei būčiau koks ją besivejantis maniakas? Staiga pasipiktino. Bet toliau tos temos nevystė.
Kai pagaliau sustojo abu atsidūrė parke. Ji atlėkė čia pirmiau. dabar sėdėjo ir verkė. O Auris stovėjo kiek atokiau. Taip. Mesti rūkyti buvo labai neblogas sprendimas. Nei uždusti padoriai nespėjau. Ir kaip tokiu metu man į galvą gali ateit tokios nesąmonės?
Gal man pabūti kur atokiau, kol ji išsiverks? Ką man daryti? Bretai, tu prakeiktas driskiau. Galop ėmė keikti tą žiobarą visais jam žinomais keiksmais. Bet tai nepadėjo apsispręsti dėl to, kaip elgtis. Žinojo tik tai, kad negali jos palikti vienos.
Vis tik nesinorėjo nutraukti Sakuros kažkokiais žodžiais. Ašaros gi kartais palengvina viską. Ir Auris nutarė nieko nesakyti. Leisti jai pabūti čia vienai su savimi. Paėjo toliau. Bet taip, kad galėtų ją matyti.
-
Sakura ilgai verkė. Negalėjo įvardinti to minutėmis, bet tikriausiai niekada nebuvo verkusi be jokių pertraukų ilgesnį laiko tarpą nei dabar. Bent pusvalandis tikrai praėjo.
Šiek tiek apsiraminusi ir atsistojusi ji norėjo... pradingti. Arba atsukti laiką atgal. Ir niekada neužeiti į tą apleistą pastatą.
Regis, kad Aurį Senklerį šią akimirką ji visai pamiršo. Tad krūptelėjo pamačiusi profesorių kiek atokiau. Baltapūkė pyko. Ant viso pasaulio, tad tuo pačiu ir ant Aurio Senklerio.
- Ko jūs čia stovite?! - valydamasi šlapią ir nuo verkimo paraudusį veidą sušuko ji. - Palikite mane vieną! Jūs... jūs galvojate, kad aš to norėjau, ar ne? Man pievoje sakė... - Sakura užsikirto. - Dabar jau iš manęs viskas, taip pasakytų pievoje. Jie nepatikėtų, kad... Kaip aš dabar vaikščiosiu gatvėmis? O jeigu jį vėl susitiksiu?
Strazdanės žodžiuose nebuvo nuoseklumo. Jos mintys pynėsi, ji jautėsi sumišusi. Vieną sekundę ji galvojo apie pievą ir apie tai, kad niekas joje tikriausiai ir pagalvoti negalėtų, jog pasaulyje yra tokių blogų žmonių kaip tas užpuolikas. Apie tai, kad merginai dera pasibučiuoti tik su vienu vaikinu per visą gyvenimą, tai didelė vertybė. O kitą akimirką pieva atrodė tarsi visiškas menkniekis. Nes kaip Sakura dabar gyvens Londone? Jeigu Londone yra ir... Bretas.
-
Auris paliko Sakurą vieną. Bent kuriam laikui. Apėjo kelis ratus aplink parką neišmesdamas jos iš akių. Mat buvo perkūniškai šalta. Į galvą lindo mintys, kurių ten neturėjo būti. Pavyzdžiui jis svarstė kaip ji nesuledėja žiemos vidury būdama basa. Sėdėdama ant sniego. Po dar kažkurio laiko ėmė dar labiau nervintis. Gal reiktų paskambint jos tėvui? Prieiti, paklausti numerio. Ak, gal jis net neturi telefono. Gal reiktų ją palydėti į krizių centrą? Ašarų upė vis neketino išsekti. Buvo aišku, kad jai šokas. Ir kad niekaip nepraeina.
Galiausiai jis sustojo vis dar palaikydamas atstumą nuo merginos. Pradėjo snigti. Net dangus regis verkė kartu su Levins. Verkė šaltomis ledinėmis ašaromis, kurios krito jam į plaukus, ant veido, drabužių.
Ir kai Senkleris jau tvirtai nutarė pabandyti įkalbėti ją nueiti į krizių centrą. Tiesa, jis neįsivaizdavo kur Londone jie yra. Nes gyvenime ten nebuvo lankęsis. Bet jo nuomone ten turėjo dirbti kur kas kompetentingesni žmonės, nei šiuo metu jautėsi jis pats, mergina priėjo prie raudonplaukio. Užsiverkusi ir pikta.
Auris išklausė viską, ką ji sakė ramiai. Reikėjo elgtis kuo ramiau. Gal tada ji atvės. Reikėjo dingti iš šito parko.
- Žinoma, kad negalvoju. Aš žinau, kad to nenorėjai. Tai ne tavo kaltė, kad taip nutiko. Bet kuris žmogus tai turėtų suprasti. Tave nuskriaudė, įskaudino. - Nenoriu čia būti. Ką man daryti? - Galbūt tau sunku dabar tai įsivaizduoti, bet aš neabejoju, kad vieną dieną ta baimė, pyktis, kuriuos turbūt jauti praeis. Pasimirš. Ir kad ramiai galėsi eiti miesto gatvėmis. Ir tiesiog gyventi savo gyvenimą. - O jei ne? O jeigu ji neatlaikys šito? Juk visaip būna. Kalbėjosi su savimi.
-
Auris Senkleris, kuris, Sakura žinojo, kartais moka ir supykti, šią akimirką buvo ramut ramutėlis. Jis kalbėjo apie tai, kad vis dėlto viskas pasimirš, kad ateityje šviesiaplaukė galės tiesiog gyventi savo gyvenimą. Tokie profesoriaus žodžiai dar labiau pykdė šešiolikmetę.
- Nepasimirš! Jūs nesuprantate! Ne jus... ne jums... - ji nesugebėjo to pasakyti garsiai.
Ašaros ir vėl pradėjo lietis upeliais. Sakura paėmė nuo žemės saują sniego ir ėmė šiurkščiai juo valytis savo lūpas. O tada vėl pasileido bėgti. Ji ir vėl bėgo nieko nematydama tiesiog tolyn ir nežinodama, kur nubėgs. Ji negalėjo grįžti namo, tad ką jai reikės daryti? Mergina jautėsi tokia sumišusi. Tačiau bėgimas šiek tiek padėjo. Bent jau tomis akimirkomis, kai ji tai darė. Tik štai, baltapūkė už kažko užkliuvo ir tėškėsi ant žemės.
-
Ir vėl bėgimas. Ji kūrė per parką, Auris irgi pabandė padaryti tą patį, bet staiga jį kažkas šūktelėjo. Tai buvo kažkokia mamytė, kuri atvedė vaiką pažaisti į šį parką. Jis matė mergaitę, kuri čiuožinėjo pačiūžomis ant apledėjusio tvenkinėlio.
- Ko reikia? - Paklausė nedraugiškai.
- Ką jūs čia darot? Kas ta mergina? Kas čia vyksta? Kodėl ja vejatės? - Užpylė jį klausimų lavina.
- Žiūrėkit savo reikalų aišku? - Na dabar atrodė kaip tikras psichopatas. Bet neturėjo kada aiškintis. Sakura jau dingo jam iš akių. Ir Auris neklausydamas ką ji aiškina pasileido jos ieškoti. O jei toji susirūpinusi motinėlė iškvies policiją? Auris atsiduso. Kaip visada įsipainiojo į tai, ko visai nenorėjo.
Pagaliau pamatė ją. Merginą vėl rado gulinčią ant žemės. Dar tas sniegas, kuris ant jos biro ir biro. Pasirodė labai vieniša ir pažeidžiama.
- Sakura, paklausyk... - Jis nesugalvojo ką pasakyti. Ištiesė jai ranką.
- Na stokis gerai? Aš suprantu, patikėk žinau kaip kartais būna. Gal nepatyriau to, ką tu. Bet ir aš ne kartą maniau, kad nebepavyks normaliai gyventi. Kad gyvenimas sugriuvęs. Kad žmonėmis pasitikėti negalima. Bet viskas kada nors praeina.
-
Koją skaudėjo stipriai, tačiau kraujas nebėgo. Neatrodė, kad būtų lūžęs kaulas, bet bėgti Sakura jau tikrai negali. O tai buvo blogai. Ji norėjo bėgti.
- Mano... mano... koja... Nukritau... Užsigavau... - pro ašaras lemeno.
Tada Sakura ėmė dar labiau verkti. Tačiau ne dėl kojos skausmo.
- Aš nevykėlė. Aš visiška nevykėlė, nuolatos susižeidžiu, mane kiti skriaudžia, nes aš nesuprantu, kad ne visi žmonės yra geri, aš nepasimokau. Nepasimokiau nei tada, kai mane sumušė miške, nei dabar... Aš... aš... galvojau, kad mes eisime tvarkytis! Aš tikra kvailė! - pyko ant savęs mergina.
Tai, ką kalbėjo Auris Senkleris, baltapūkei dabar nerūpėjo. Jai atrodė, kad viskas yra tik tušti žodžiai, o pačiai tiesiog norėjosi skradžiai žemę prasmegti.
-
Kol aiškinosi su ta motina greičiausiai kažką praleido.
- Koją? kurią skauda. Aš pagydysiu. - Koją pagydyti buvo lengvą. Užtai sielos būklę nelabai.
- Klausyk, - Staiga prabilo griežtai. Jau neįsivaizdavo kokių priemonių imtis.
- Sakura, Nereikia pasiduoti tokių kaip Bretas veiksmams. Nevykėlė sakai? Deja geraširdžiams tenka nukentėti dažniausiai. - Tvarkytis? Nejau ji tame pastate norėjo tvarkytis? Ant to driskiaus pyktis užkilo dar labiau. Be to vėl iškilo miško tema. Kas ten tada nutiko Auris taip ir nesužinojo.
- Viskas. Pagydysiu tau koją, tada atsikelsi ir eisim namo. - Kalbėjo griežtai ir įsakmiai.
- Sakura, gyvenimas deja yra visoks. Kartais murkdo į purvą, kartais verčia skrajoti. Na, o dėl kiekvieno šios žemės mulkio nereikia savęs laikyti kvaila nevykėle. Negalima savęs kaltinti todėl, kad pasitiki kitais. Deja ne visi yra patikimi. Ir labai gaila, kad išmokti šią pamoką tau teko tokiu būdu.
-
- Šitą, - parodė mergina į skaudamą koją ir vietą joje, kur buvo užsigavusi.
Dabar profesorius atrodė kažkiek griežtesnis, gal net pyktelėjęs. Tai mažiau erzino už tuos tuščius paguodos žodžius.
- Gerai, pagydykite koją ir... - Sakura susiraukė. - Ką reiškia pasakymas, kad eisim namo? Jūs norite mane palydėti? - išpūtė akis. - Aš nenoriu, kad jūs eitumėte kartu! Jūs pasakysite mano tėčiui! - konstatavo tai kaip faktą, o ne tikimybę. - Tėtis negali apie tai sužinoti! - dabar jau per skausmus šviesiaplaukė atsistojo, tačiau sužeistos kojos judinti negalėjo. - Jeigu tėtis apie tai sužinos, jeigu... Ne! Ne, ne, ne, ne, ne! Jeigu jūs pasakysite apie tai mano tėčiui, aš... pabėgsiu iš namų! - ėmė grasinti, pati to nejausdama bandyti manipuliuoti, nors taip niekada nesielgdavo.
-
- Kaip ką reiškia? Aš turiu palydėti tave namo ir pasikalbėti su tėvu. Kaip tu įsivaizduoji, kad viskas bus? Juk jis pastebės, kad kažkas tau nutiko. - Ji net atsikėlė. Auris suskubo kerėti. Nutaikė lazdelę į sužeistą koją ir pradėjo burti.
- Kaip dabar? - Paklausė.
- Raminkis. Na nusiramink. Juk tai tavo tėvas. Juk... - O pats sakytum ką nors savo tėvui? Bet jos tėvelis gal ne prakeiktas psichas?
Tada pasigirdo žingsniai ir balsas. Moters spigus ir kupinas pykčio ir gal išgąsčio.
- Va šitas, šitas. Maniakas, beprotis. Nusivijo mergaitę. Pati mačiau. Basą, visą apsiverkusią. Jūs tik pažiūrėkit... - Paskui ją ėjo du pareigūnai. Iš kur taip greitai jie atsirado? Kaip ji spėjo? Aurio galvoje ėmė pašėlusiai suktis mintys. Matyt jie buvo kažkur labai netoli. O kur buvot seniau ką farai?
- Pone, kas čia vyksta? Tuojau pat paaiškinkit. - Pasigirdo vieno jų klausimas. Abu jį apstojo taip, kad negalėtų pabėgti.
- Aš gi jums sakau, pagrobė mergaitę, matot? Basa žiemos vidury. Dieve mano... - Gerklę paleido susirūpinusi moteriškė.
- Nieko aš nepagrobiau. - Labai įtikinamai pasipiktino Auris.
- Čia mano jaunesnė sesuo. Na beveik sesuo. - Pradėjo riesti istoriją.
- Sesuo sakot... Ar pažįsti šitą žmogų panele? Sakyk drąsiai, jis tavęs nenuskriaus. - Nenuskriausiu? Aš?
- Mano ir jos tėvai išsiskyrę. Mes jau penkioliką metų kaip kartu gyvenam. Ta prasme jos mama ir mano tėvas susituokė prieš penkioliką metų. Na abiejų santuoka iširo. Jau labai seniai. Taigi ji man kaip sesuo. O dabar šeimoje krizė. Mano tėvas ir įmotė ką tik pranešė apie skyrybas. Vėl. Sakura išbėgo iš namų. Kodėl tu basa po galais? kur tavo batai? - Niekaip nesugalvojo kaip pateisinti tai, kad ji neturi batų.
- Jei netikit paskambinsiu tėvui.
- Skambinkit. - Auris išsitraukė telefoną. Jame kaip tik margavo krūva skambučių nuo Aurio laukusio Kristoferio.
- Va matot? - Piktai juos parodė policininkams.
- Kodėl tėvą įsivedėt vardu?
- O tai draudžiama? - Jis surinko Kriso numerį. Tikėjosi, kad senas draugas ištrauks jį. Vaikinas įjungė garsiakalbį, kad pokalbis girdėtųsi.
- Auri, pagaliau. tai...
- Tėti, radau seserį. Radau Sakurą. Viskas gerai. Galit su mama grįžti namo. - Ragelyje pasigirdo tyla. Krisai, prašau...
- Radai? Tai tuojau pat grįžkit namo. Emile, rado. Viskas gerai. - Pasigirdo tylesnis balsas skirtas savo paties žmonai. Myliu tave drauguži. Pamanė Auris.
- Supraskite pone, - Dabar jau pasigirdo pareigūno balsas skirtas Krisui.
- Mergina basa. Ją vijosi jūsų sūnus. Juk jis gerokai vyresnis. Ponia Etvud pastebėjo ir na, mes buvome netoliese. Suprantat. Gal galite atvykti?
- Viskas man aišku. Aš su dukra pasikalbėsiu. Suprantat, šeimoje sudėtinga padėtis. Bet gal tegul jie vyksta namo? Mes su žmona kol atvyksime... Kur jūs esate? Išsiskirstėm, kad galėtume surasti dukterį. Juk ji basa, tai sušals. Tai tikrai mano vaikai. Na... Žodžiu jums nėra dėl ko nervintis. - Ačiū dievui, kad Kristoferis buvo gerokai vyresnis. Jo balsas skambėjo rimtai ir tvirtai. Nuostabus žmogus. Nutarė Auris. Sutiko jį paauglystėje ir niekada dėl to nesigailėjo. Juk jis parodė Lizdą ir išmokė vairuoti motociklą. Ir šiaip buvo geras draugas.
- Na... Na gerai. Panele, ar tikrai yra taip, kaip tvirtina šie žmonės? - Paklausė antrasis pareigūnas.
- Galime juos parvežti. - Pridėjo tas, kuris kalbėjosi telefonu su Krisu.
- Klausykit turiu mašiną. Ten yra kiti jos batai. Viskas bus gerai. Tik prašau leiskit parsivežti seserį namo. - Jei nepavyks, teks imtis magijos. O to Auris nenorėjo.
-
Auris Senkleris pagydė Sakurai koją, tačiau koja šiuo metu jai mažiausiai rūpėjo. Ji tikrai nenorėjo, kad tėtis sužinotų apie tokius dalykus. Šviesiaplaukei tai būtų nepakeliama gėda.
Ji jau žiojosi toliau atsikalbinėti, tačiau iš kažkur išdygo susirūpinusi moteris bei gelbėtojai tų, kurie nėra burtininkai. Sakura neprisiminė, kaip vadinasi jų profesija, tačiau žinojo, kad tie žmonės, apsirengę uniformomis, padeda kitiems.
Netrukus pradėjo dėtis labai keisti dalykai. Profesorius ėmė tvirtinti, kad jis ir Sakura - brolis ir sesuo. Paskui jau sakė, kad kaip ir brolis ir sesuo. Galiausiai jis kažkam paskambino ir tas kažkas tikino, jog pasikalbės su dukra.
- Ne! - suriko Sakura atsakydama į klausimą, ar Auris Senkleris yra jos brolis.
Vien tokia mintis, jog raudonplaukis galėtų būti strazdanės brolis, sukėlė merginai nemalonius jausmus. Ji tikrai nenorėtų, kad šis žmogus būtų jos giminaitis. Ji norėtų, kad jis būtų jos draugas.
- Aš nieko nesuprantu! Kas čia vyksta? Kas čia šneka per šitą aparatą? - rodė į telefoną. - Ten tikrai ne mano tėtis! Profesorius nėra mano brolis!
Baltapūkė jautėsi tokia pasimetusi. Ir vėl sukniubo, ėmė verkti. Visiškai šviežūs prisiminimai iš apleisto pastato maišėsi su tuo, kas vyko dabar. Sakura, kaip ir jau prieš tai, ėmė trinti lūpas sniegu.
- Jis... jis... bu... čiavo... - kūkčiodama pasakė. - Jei... jei... jūs... gel... bė... jate... žmones... Kodėl negalite jam neleisti taip daryti? - Sakura omenyje turėjo Bretą.
-
Aurio reikaliukai tik šlijo. Visa istorijėlė nuėjo šuniui ant uodegos. Ir ne dėl Kriso, kuris išvis nesigaudė ir štai dabar staiga tapo dviejų vaikų tėvu. O dėl Sakuros. O ji pasirodė kaip reikiant. Atrodė kaip laikyta kur nors rūsyje. Vien tai kaip kalbėjo apie telefoną rodė, kad ji net nežino kas tai yra. Bretui tikrai lūš žandikaulis. Visi nelemti kaulai. Aš jį iš po žemių iškasiu. Grasinimai liete liejosi.
- Ką visa tai reiškia? Man atrodo, jums teks eiti su mumis. Tuojau pat. - Pasakė jam vienas iš tu dviejų farų. Antras jau kvietė pastiprinimą.
- Niekur aš su jumis nekeliausiu draugužiai. - Rėžė Auris. Tai jau ne. Vienintelį kartą atsibudo areštinėje su vienu draugeliu dar aštoniolikos. Tada sukėlė muštynes bare. Sudaužė daug buteliu su gėrimais. Ir ryte nubudo kameroje nieko neprisimindamas. Bet tai jau sena kaip pasaulis istorija.
- Pasitrauk nuo merginos. Arba būsiu priverstas panaudoti veiksmus. - Va tai tau... Ir kaip žmogus gali taip įklimpti?
- Ar galėtum atsakyti man į kelis klausimus. - Vienas kalbėjo su Sakura. Kitas stūmė Aurį į šoną.
- Ar pažįsti šį žmogų? Ar jis kažkur laikė tave uždaręs? Skriaudė? Kodėl vadini jį profesoriumi? Ar jis tau liepė?
- Aišku liepiau vardan dievo meilės. O ką jūs galvojat? - Tai buvo kvaila, bet jį viskas ėmė užknisti.
- Nutilkit. Eikit su manimi į mašiną. - Aiškino jam tramdytojas.
- Kas čia dedasi? - Iš telefono pasigirdo vis dar ant ryšio kabančio Kristoferio balsas.
- Auri, kokias nesąmones dirbi?
- Nieko.
- Klausykit, jis ne nusikaltėlis. Ei... Ar mane kažkas girdi? Aš atvažiuoju. Kur jūs esat?
- Kas jūs toks? - Paklausė Kristoferio pareigūnas tramdantis Aurį.
- Niekur nevažiuok. - Pasakė Senkleris ir numetė ragelį. Telefonas tuojau pat vėl suvibravo. Auris atmetė.
- Duokit savo telefoną. - Paliepė jam policininkas ir bandė atimti. Bet Auris atšoko į šoną. Moteriškė, kuri užvirė šitą reikalą stovėjo ir žiūrėjo išsigandusi.
- Aš neturiu kitos išeities. Sustinkit. - Paliepė mosteldamas lazdele ir tris apstulbusius žmones pakirto raudonas spindulys. Tada Auris paėmė porą akmenukų ir juos transfigūravo į batus.
- Dabar taip. Apsiauk juos. Man nereikia, kad atvykęs pastiprinimas vėl attkreiptų į mudu dėmesį. - Įsakmei tarė.
- Turime eiti. Pakeisiu jų prisiminimus ir atstingdysiu. - Vėl suvibravo telefonas. O Auris atmetė ragelį.
- Nenori, kad viską papasakočiau tėvui? Gerai. Suprantu. Kartais taip jau būna. Nesinori, kad tėvai žinotų viską. Bet iki tavo namų aš tave palydėsiu gerai? - Kaltinti jos dėl visko, kad sudirbo jo istoriją nei nemanė. Ir taip jau streso jai šiandien per akis. Pagalvojo.
- Bet Sakura, viskas kas šiandien nutiko... Jei norėsi pasikalbėti parašyk man. Gerai?
-
Kilo tikra sumaištis. Visi kažką šnekėjosi, kalbino Sakurą, sakė, jog reikės kažkur važiuoti. Ar tai dėl Breto? Ar dabar aš tapau tokia purvina ir atsidursiu toje vietoje, kurioje nėra gryno oro, žalumos ir miškų? Tokius klausimus šviesiaplaukė ėmė uždavinėti sau mintyse. Pievoje ji ne kartą girdėjo, kad nepadorios merginos atsiduria toje blogoje vietoje.
Netrukus blykstelėjo raudona spalva ir žmonės griuvo sustingdyti. Akimirksniu baltapūkė lengviau atsikvėpė. Ji norėjo pulti klausinėti Aurio Senklerio, kas čia buvo, tačiau profesorius buvo pirmesnis. Jis išbūrė merginai batus ir ėmė kalbėti.
- Nesiausiu! - sušuko. - Aš neaviu batų! Nesiausiu! Nenoriu, nenoriu, kad jūs lydėtumėte mane namo! Jūs pasakysite mano tėčiui! Pamirškite, prašau, visa tai pamirškite, aš nenoriu apie tai kalbėti, nenoriu!
Dabar Sakura nebeverkė. Nebeketino bėgti. Tiesiog ramiu žingsniu patraukė iš parko. Nusprendė paprasčiausiai eiti namo. Kaip nors prasmuks pro tėtį, kad šis jos nematytų. Ir tada galės tyliai išsiverkti.
-
Auris atsiduso. Kodėl viskas turi būti šitaip sudėtinga? Sakura spyriojosi. Kas buvo tiesiog neįtikėtina. Jam atrodė, kad jie nueis ir tiek. bet ne.
- Nieko nesakysiu tavo tėvui. Juk sakau, kad nesakysiu. - Tai atrodė kvaila. Bet kadangi žinojo kokie kartais pasitaiko tėvai nutarė daryti kaip ji nori. Viskas baigėsi tuo, kad mergina patraukė išėjimo link. Ką dabar daryti? O jei ji nenueis namo? O jei kas nors nutiks?
- Obliviate. - Pakeitė tos trijulės prisiminimus. Įteigė tai, kad buvo gautas klaidingas iškvietimas. O moteris irgi dabar jau nežinojo kodėl konkrečiai kvietėsi pareigūnus.
Auris taip pat patraukė iš ten. Nebuvo ko ten daugiau daryti. Po minutės turėjo pabusti ir ta žiobarų trijulė.
Dabar galvojo ar turi sekti Sakurai iš paskos, kad įsitikintų ar ji tikrai patraukė namo. Nutarė daugmaž įsitikinti. Atsiliko nuo jos visai. Ji išėjo iš parko, kai Auris vėl užsikerėjo panašiai kaip miške, kad ji nematytų jo. O tada pradėjo bėgti. Norėdamas ją prisivyti. Norėjo surasti ir atsilikdamas pažiūrėti ar mergina sėkmingai grįš namo. O šiaip neketino rodytis.
-
Rolandas buvo vienas. Žinoma ne visai. Juk vasara ir parke knibždėjo žmonės. Lakstė vaikai, lėtai vaikštinėjosi porelės. Vaikai jam priminė tai, kas greitu metu turėjo laukti. Ne jo aišku. O Alano. Tai jam dar vis nepatiko. Viskas, kas dėjosi pastaruoju metu vargino. Ir noras mesti tą problemomis knibždančią šeimą darėsi vis didesnis. Galėtų išvykti pas Augustiną į Prancūziją ir ten pasilikti. Bet kai pagalvodavo apie brolio pikdžiugavimą dėl jį ištikusių nesėkmių nupurtė. Jis tai tikrai sugebėtų pasidžiaugti tuo, kad vos baigęs mokyklą Alanas imsis tėviškų pareigų. Kaip jie su Dori gyvens? Jie neturi net aukštesnio išsilavinimo. O abu juk norėjo ko nors siekti. Kažkokia tragedija. Galvojo Rolandas. Jei vyresnysis brolis sužinotų kam jis taško galeonus. Jei sužinotų, kad bando ištraukti tuos žiobarus iš ligoninės pasiustų. Taigi ne. Prancūzija atkrito. Senkleris visai netroško išvysti savo brolio. Kuo jis toliau, tuo geriau.
Taip ir suko ratą parke užsigalvojęs. Tokie pasivaikščiojimai paskendus mintyse šiam žmogui buvo visai nebūdingi.
-
Kadangi mintyse nuolat sukosi Mayra ir šeši vaikai, nenuostabu, kad likus nemažai laiko iki Hannah gimtadienio Dafydd jau galvojo, kaip reikės mažylę pasveikinti. Su kiekviena diena ji darėsi vis panašesnė į mamą, ir tai be galo džiugino. Tik, deja, tai visai nepadėjo išrinkti dovanos.
Galvodamas apie tai Dafydd per pietų pertrauką išėjo iš banko ir patraukė pasivaikščioti. Pasiekė parką, kuriame kažkada lankėsi su mažyliais. Atrodė, kad tai buvo labai seniai. Mayra tuo metu laukėsi... kažkurio vaiko, Dafydd jau nebebūtų galėjęs pasakyti, kurio. Bet dabar parkas buvo gyvas, tad galima pasidžiaugti geru oru ir šeimų laime. Stebėdamas lakstančius vaikus vaikinas šypsojosi. Atrodo, negalėjo patikėti, kad namuose pats jų turi net šešis, ir panorėjęs galėtų juos čia atsivežti. Kaip normalus žmogus ir šeimos tėvas.
Bevaikščiodamas po parką pamatė kažką, kas patraukė žvilgsnį. Iš pradžių nesuprato, kas tai, tačiau pradėjęs žvalgytis atidžiau apsidžiaugė.
- Auri? - sumurmėjo ir patraukė paskui žmogų, kurį palaikė draugu. Atrodė, kad va taip netikėtai susitikti būtų itin smagu. Vis dėlto priėjęs arčiau suprato suklydęs. Tai nebuvo Auris, bet žmogus tikrai matytas. Kiek pamąstęs suvokė: tai gali būti Aurio ir Alano šeimos narys. Iš tiesų panašumo nenuneigsi.
- Ar jūs - Senkleris? - paklausė stengdamasis įkyriai nespoksoti. Nesuprato, kodėl priėjo prie šio žmogaus, kai net negalėjo būti visiškai tikras, kad nesuklydo. Tiesa, neabejojo esąs teisus, bet kalbinti nepažįstamus buvo labai jau nebūdinga. Vis dėlto dabar pajuto sau įprastą įtampą ir norėjo eiti sau. Sulaikė tik tai, kad šį žmogų jau užkalbino, ir pasprukdamas atrodytų labai jau apgailėtinai.
-
Jis turėtų būti darbe. O ne sukti beprasmiškus ratus parke. Turėjo paruošti šūsnį ataskaitų apie į šalį įvežamus pavojingus augalus. Kuriais paskui prekiaus vaistinės ar eliksyrų reikmenų parduotuvėlės. Bet Neturėjo nei jėgų, nei energijos tam darbui.
Į Prancūziją... Kaip man išvis galėjo šauti tokia mintis? Kurių galų trenktis pas Augustiną, jei galima keliauti bet kur kitur? Vakar jie vėl ginčijosi su Elija. Eliją jis vėl rado dukters kambaryje. Kažkoks mazochizmas. Galvojo. Jau buvo rimtai pasiruošęs iškraustyti dukters daiktus. Jam nusibodo tai, kad Elė ten eina pabūti viena. O paskui atrodo prislėgta baisaus sielvarto. Vakar rado ją ten sėdint ant Frederikos lovos ir verkiant. Nežinia kodėl tiksliai žmona raudojo. Gal dėl Alano ateities. Gal dėl Frederikos. O gal dar dėl ko nors. Kaip ten bebūtų Senkleriui atrodė, kad jau gana. Jau gana laikyti mirusios dukters kambarį tokį, koks buvo jai išvykus į ligoninę. Bet ne. Ji užsispyrė. Šaukė. Neleido jam nieko paliesti. Ir Rolandas vėl pasidavė.
Man gana. Man viso to gana. Norėjo palikti Eliją ir tą dukters kambarį vaiduoklį. Norėjo palikti Alaną. Tegul sau tvarkosi su tais vaikais vienas. Jo šeima buvo nesėkmingi žmonės ir Rolandas netroško su jais nugrimsti nežinia kur.
Buvo užsigalvojęs, todėl, kai priėjo kažkoks nepažįstamasis ir paklausė ar jis yra Senkleris net pašoko. Tai suerzino. Kad taip neoriai ir kvailai pasielgė.
- Ar mes pažįstami? Na taip Senkleris. - Rolandas tyrinėjo to nepažįstamojo veidą. Bet visgi neprisiminė, kad kada būtų jį sutikęs.
- Labai keista prieiti prie žmonių va šitaip ar jums taip neatrodo?
-
Ko gero, taip netikėtai užkalbindamas nepažįstamą žmogų išgąsdino ne tik save, bet ir jį. Tariamasis Senkleris net pašoko. Jeigu nesijaustų taip apsikvailinęs, Dafydd, ko gero, būtų netgi nusišypsojęs. Bet dabar juto tik įtampą ir apmaudą, kad prie jo priėjo. Gerai bent tai, kad nesuklydo - šis žmogus iš tiesų buvo Senkleris.
- Pažįstu jūsų... - čia Dafydd sutriko. Bijojo susipainioti. - Sūnų. Ir jo pusbrolį.
Iš to, ką Auris pasakojo, čia tikrai negalėjo būti jo tėvas. Bet kuriuo atveju Alaną irgi šiek tiek pažinojo, tad tarsi nepamelavo. Blogiau tai, kad šis Senkleris uždavė labai teisingą klausimą - lįsti prie nepažįstamų žmonių iš tiesų buvo labai jau keista. Ir Dafydd neįprasta. Ir kaip dabar paaiškinti, kodėl priėjo prie šio žmogaus? Tikslus pastebėjimas, kad jis elgiasi labai jau keistai, sutrikdė. Dafydd neatlaikė žvilgsnio ir nuleido akis. Reikėjo kažką sugalvoti. Alanas nebuvo jo draugas, tad gatvėje ar parke prieiti prie žmogaus ir domėtis jo savijauta būtų pernelyg nenormalu. Kad ir koks nenormalus žmogus ir tėvas buvo Dafydd Carwyn Llewellyn, šito net ir jam buvo per daug.
- Kurį laiką nieko iš jo negirdėjau, - pabandė vaikinas. Vengė užsiminti, apie kurį Senklerį kalba. Maža ką, dar paėmė ir ką nors supainiojo. Ką gali žinoti, gal priešais stovintis žmogus yra Aurio dėdė, bet ne Alano tėvas. Dafydd pernelyg gerai mokėjo susimauti. - Ir tiesiog pagalvojau... Na... Kadangi jus pamačiau... - tai buvo dar sunkiau nei velsietis įsivaizdavo. - pagalvojau pasiteirauti, kaip jam sekasi.
Tai skambėjo tiesiog siaubingai kvailai, ir Dafydd gailėjosi užviręs šitą košę. Nežiūrėjo į Senklerį, bet kartu ir bijojo tiesiog atsitraukti. Ką gi, ką tik sutiko dar vieną žmogų, kuris galvos, kad Dafydd Carwyn Llewellyn yra visiškas idiotas.
-
Rolandui vis dar buvo neaišku ko nori iš jo šitas jaunuolis. Pokalbis jam atrodė visai beprasmis ir Senkleris panorėjo tuojau pat jį pabaigti. Bet mandagumas neleido tiesiog nueiti.
- O kuo gi vardu tas mano sūnus? - Pašaipiai paklausė. - O pusbrolių jis turi daug. Ne vieną ar du. - Kai paskui tas vyrukas bandė jam paaiškinti ko nori Rolandas atsiduso. Tas neužtikrintumas jį nervino.
- Mano sūnui ir jo pusbroliams einasi kuo puikiausiai. - Na jau ne. Visų tų nesąmonių nei neketino aiškinti šitam įtartinam žmogui. Rolandas nutarė, kad jis gal pažįsta Aurį. Jo nuomone tik Auris galėtų susidėti su tokiu keistuoliu. Alfredas ar Dominykas tikrai ne. Jų draugai buvo kitokie. O štai Auris pažinojo visokių keistų tipų. Ir dar Alaną amžiais velia į tas pažintis. Jei būčiau labiau jį prižiūrėjęs ir neleidęs Auriui tampytis jo po tas siaubingas vietas... Taip. Rolandas žinojo apie Lizdą. Kur atseit rinkosi menininkai. Rolando nuomone tokios vietos kaip Lizdas yra netinkamos Senkleriams.
- Ar dar ko nors norėtumėte paklausti? - Balse skambėjo truputis kandumo bei nekantrumo.
-
Ar galima išnykti ir daugiau niekada nepasirodyti šiame pasaulyje? Ne, žinoma, Dafydd visai išgaruoti nereikėjo. Jis reikalingas ir mylimas. Jo reikia žmonai ir šešiems mažyliams. Bet išnykti iš šito Senklerio akiračio būtų daugiau nei gerai. Kaip jis galėjo padaryti tokią nesąmonę? Dabar pareis namo nelaimingas ir susierzinęs, ir Mayra būtinai tai pajus. Gerai bent tiek, kad šį kartą daugiau nėra ko kaltinti - kaltas tik pats. Bet nuo kada jis kabinėjasi prie nepažįstamų žmonių?
Klausimas dar labiau sutrikdė. Tai galėjo reikšti labai daug dalykų. Galbūt jis nė neturi sūnaus, ir Dafydd visiškai apsikvailino? O gal jis tik bando išsiaiškinti, kas čia vyksta? Galiausiai nutarė iš viso nieko neatsakyti, ir Senkleris vėl prabilo. Ir, tiesą sakant, labai padėjo. Mylinčiam tėvui iškiltų klausimų, jeigu kas nors gatvėje pradėtų klausinėti apie jo sūnų, ar ne? Tai leido patikėti, kad nesusimovė - kad šis žmogus iš tiesų yra tas, kuriuo jį palaikė Dafydd.
- Alanui reikia jūsų, - pratarė velsietis nejučia atsakydamas į anksčiau užduotą klausimą. Tą suprato per vėlai, bet stengėsi negalvoti. - Turbūt nieko nežinote, jeigu sakote, kad jam sekasi kuo puikiausiai. Visai nevertinate sūnaus meilės, ar ne?
Staiga nutilo. Ne tik priėjo prie nepažįstamo žmogaus, bet dar ir pradėjo skaityti keistus moralus? Ką sužinojęs pasakytų Auris? O Mayra? Dabar viskas buvo dar blogiau, bet trauktis tarsi buvo per vėlu. Prieš pusmetį įvykęs pokalbis kažkodėl buvo labai svarbus, tad norėjosi įkalti šitam žmogui į galvą, kad jis reikalingas sūnui. Tik ar jis klausys?
- Ne, klausimų neturiu, - pasistengė nutaisyti užtikrintą toną. - Bet gerai pagalvokit apie savo sūnų. Jo gyvenimas nėra lengvas, bet tėvui tai nerūpi. Negi nenorėtumėte to pakeisti?
Dafydd pajuto, kad rausta. Buvo taip gėda, kad pagalvojo apie persikėlimą oru. Bet vis dėlto kažkas sulaikė, tad jis taip ir liko stovėti parke.
-
Neprisiminė kada paskutinį sykį taip užvirė pykčiu. Na ne. Pastoviai pyko. Metai buvo bjaurūs. Bet dabar...
- Kas jūs toks, kad prieinate vidury gatvės ir pradedate man kažką aiškinti? - Nešūkavo žinoma. Juk nenorėjo pašalinių dėmesio. Norėjo, kad balse išvis nesijaustų intonacijų. Bet vis tiek buvo aiškiai jausti šaltumas ir pyktis.
Blogiausia, kad tie kaltinimai nebuvo iš piršto laužti. Bet vis tiek... Kaip Alanas drįsta nešti purvą iš namų? Niršo. Tai juk jų. Tik jų reikalas. Ir tikrai ne šito žmogaus. Kad ir kas jis bebuvo.
- Tai, kaip klostosi mano ir Alano bendravimas yra tik mano ir jo reikalas. - Jis pasakė, kad Alano gyvenimas nelengvas. Rolandas pagalvojo, kad gal yra dar kokia neganda, kurios nežino. Ne vien tie nesantuokiniai vaikai. Taigi paklausė. Nes bet kokia informacija apie sūnų jam visgi buvo svarbi.
- Ką turit galvoje sakydamas, kad jo gyvenimas nelengvas?
-
Aišku, tas žmogus supyko ar įsižeidė. O kas reaguotų kitaip? Argi pats Dafydd būtų patenkintas, jeigu prie jo prieitų koks nors nepažįstamasis ir pradėtų aiškinti, kad jis yra blogas tėvas? Tikrai ne - tokie žodžiai, ypač iš nepažįstamo žmogaus, jį be proto sukrėstų. Nors šis Senkleris tikrai nebuvo geras tėvas, galėjo reaguoti lygiai taip pat. To, ką žinojo apie šią šeimą, neužteko išvadoms daryti. Praėjusį rudenį Alanas buvo kaip ne savas, o ir Auris atrodė pasikeitęs. Gal iš tiesų jis ką nors suprato ne taip?
- Kas aš toks? Mano vardas Dafydd, esu Aurio draugas, - galiausiai nutarė atskleisti šiek tiek daugiau vaikinas. Jo vardas šiam žmogui tikriausiai nieko nesakė, ar bent jau taip tikėjosi pats velsietis. - Man jis rūpi, kaip ir jo pusbrolis. Dėl to ir priėjau.
Nejaukiai apsižvalgė po parką. Vylėsi, kad šito daugiau niekas negirdi. Eilinį kartą apsikvailino ir dabar nebežino, kaip išsisukti iš šios situacijos. Mayros šalia nebuvo - viską teks padaryti pačiam.
Kai Senkleris paminėjo Alano vardą, šiek tiek atlėgo širdis. Bent jau nesusimovė tiek, kad prieitų prie niekuo su draugu nesusijusio žmogaus.
- Žinoma, kad tai tik jūsų reikalas, - neprieštaravo Dafydd. - Tačiau kai paskutinį kartą mačiau Alaną, - nutarė nutylėti, kad tų susitikimų buvo vos du, - jis atrodė labai prislėgtas. Jam reikia tėvo ir jo meilės.
Nežinojo, kaip perteikti tai, ką norėjo pasakyti. Kažkokių jaunuolio gyvenimo įvykių nežinojo, tad tarsi neturėjo kuo pagrįsti savo žodžius. Bet tas vaikinukas tiesiog neatrodė laimingas. Kažin ar kas nors per tą pusmetį pasikeitė. O kad išsiskyrė su mergina, sakyti nenorėjo. Kadangi Senklerių santykiai, Dafydd žiniomis, nebuvo geri, nenorėjo per daug kištis. Ką gali žinoti, gal vyresnysis apie tą merginą nė nežino.
- Alanui labai reikia jūsų paramos, - dar pridūrė, nors įtarė, kad toks pasakymas šio žmogaus toli gražu neįtikins.
-
Vardas jam nieko nesakė. Jokio Dafydd nepažinojo. Matyt jis net ne burtininkas. Auriui juk jokio skirtumo su kokiais pašlemėkais bendrauja. Jam juk visai nerūpi kur valkiojasi ir ką išdarinėja su visokiais. Tada prisiminė Gruodės tėvus. Tai kas kita. Mus susiejo problemos. Dėl žiobarų draugų pasiteisino sau. O gal kažkokiai įsivaizduojamai Senkleriškai garbei neleidžiančiai bendrauti su žiobarais.
- Klausykit Dafydd, tas rūpestingumas labai mielas iš jūsų pusės, bet tiesiog palikit ne savo reikalus ramybėje. Alanas turi namus, yra viskuo aprūpintas ir jam nieko. - Žodį nieko pasistengė pabrėžti. - Netrūksta. Gal ir atrodė prislėgtas, taip ir turi būųti, nes niekada neklauso ką aš jam sakau. Darydamas viską savaip prisidaro sau rūpesčių. Mudu kiek nesutariam. - Tai jau... taip nesutariam, kad net dūmai rūgsta. - Bet tuos nesutarimus jau kaip nors išspręsim. O dabar dėkui už rūpestį ir viso gero. - Tada apsisuko ir patraukė keliu tolyn. Aiškins dar man kažkoks pienburnis kaip gyventi. Reikės pasakyti Auriui, kad jo draugai laikytųsi kuo toliau nuo manęs.
Toli nenuėjęs apsisuko ir grįžo atgal. Atgal Rolandą parvarė pyktis.
- O jūs Dafydd, kad jau toks ekspertas ar pats turit vaikų? - Aišku ne. Ir todėl dedasi galinčiu man kažką aiškinti. Pridėjo mintyse.
-
Taip, šis žmogus buvo visiškai teisus. Dafydd tikrai turėtų palikti šitą situaciją ramybėje. Iš viso, kas jam užėjo, kai sugalvojo tiesiog prieiti prie nepažįstamo žmogaus? Argi Alanas Senkleris jam tiek svarbus, kad dėl jo kalbina žmones gatvėje? Jis, bendrauti itin nemėgstantis ir vengiantis vyrukas? Kaip paaiškinti šitam žmogui, kodėl tai padarė? Niekaip negalėjo to pateisinti, mat ir pats neįsivaizdavo, kodėl nutiko tai, kas nutiko.
- Bet... - pradėjo velsietis, bet Senkleris, laimei, sugalvojo nueiti. Toks variantas buvo pats geriausias. Galima paslėpti šitą gėdą ir keliauti namo. Deja, ne. Ne namo - Dafydd prisiminė, kad vis dar yra darbo diena. Taigi teks keliauti į banką. Jau sukosi tai ir padaryti, kai išgirdo, kad kažkas priėjo. Nustebo supratęs, kad tai ne kas kitas, o Senkleris. Negi jis vis dėlto norėjo tęsti šitą keistą pažintį? Nors tokia čia ir pažintis, jeigu nė vardo nežino. Tiksliau, Auris jį gal ir buvo minėjęs, bet dabar tikrai nebūtų galėjęs pasakyti.
Klausimas buvo netikėtas, bet kartu ir mielas. Vaikai buvo viena iš nedaugelio sričių, kur Dafydd galėjo didžiuotis savimi. Vis dėlto ne kiekvienas trisdešimtmetis gali pasigirti šešiais nuostabiais mažyliais.
- Turiu, - neslėpdamas to pasididžiavimo atsakė į klausimą. - Ir darau viską, kad santykiai būtų kuo tvirtesni. Nė kiek neabejoju, kad net ir sulaukę paauglystės mano vaikai ir toliau mylės tiek mane, tiek mamą. Be to, žinau, ką reiškia prarasti mažylį.
Čia staiga nutilo. Gal nereikėjo išsiplepėti, kad žino ir tą istorijos dalį? Pasidarė labai nejauku. Kalbėti apie savo netektį vis dar buvo sunku. Ką gali žinoti, kaip reaguos šis keistas žmogus? Ar reikėjo atsiprašyti? Ko gero, ne. Geriau jau apsimesti, kad sunki tema nebuvo paliesta. Taigi Dafydd kaltai nuleido akis į žemę ir nejučia susigūžė. Laukė audros, kuri jo įsivaizdavimu, dabar turėjo griūte užgriūti.
-
- Tai sveikinu. - Piktai pasakė. Po galais, tai dar ir šitai. Pasirodo, kad tas žmogėnas turi vaikų ir todėl sugalvojo paauklėti mane kaip elgtis su saviškiais. Pala, ką jis dar pasakė? Viduje sukunkuliavo pyktis ir skausmas. Tai Auris arba Alanas vaikšto ir plepasi su visokiais neaiškiais tipais apie tokius dalykus? O gal jis tiesiog taip pasakė. Nieko nežinodamas ėmė ir pataikė į patį skaudžiausia dalyką koks galėjo nutikti.
- Tada išties gaila, kad žžinote ką tai reiškia. - Ištarė slogiai. Nužvelgė jį niūriai. vyrukas gūžėsi. Atrodė susidrovėjęs, sumišęs. Rolandas nežinojo. Keistuolis. Iš kur Auris traukia tokius tipus? Stebėjosi Senkleris.
- Prarasti vaiką tai tas pats, kas išrauti sau sielos dalį. O savo dukters aš net... - Nutilo. Varge, ne. Nei už ką neketino dabar kalbėtis su nežinia iš kur ir kodėl priskretusiu žmogumi apie tai, kad beveik nepažino mirusios dukters. Kad nedavė jai laiko. Verčiau jau užsikasdavo darbbe. O dabar to laiko dukrai ir nebegalėjo skirti. O Alanas tolte tolsta. Ir kažin ar pavyks jį sugauti. Užsimąstęs regis net pamiršo tą jaunuolį stovintį šalia. Jis pasiliks namie. Kur dėsis su dvyniais? Per tą laiką mes atrasime kelią kaip vėl suartėti. Jis vieną dieną supras, kad to noriu už viską labiau.
- Ar seniai pažįstat Alaną?
-
Ką gi, šitas Senkleris turbūt tikėjosi, kad Dafydd vaikų neturi ir aiškina kitiems, kaip juos reikia auginti. Bet ne. Kad ir koks prastas, bet jis vis dėlto buvo tėvas. Norėjo išdidžiai dar ką nors pridurti apie savo nuostabius mažylius, bet nespėjo - Senkleris atsakė į be reikalo ištartus žodžius. Ir, maža to, gerokai sudomino.
- Jūs savo dukters - ką? - nepraleido progos paklausti. Elgėsi labai sau nebūdingai. Ir žinojo, kad vėliau dėl to save grauš. Bet, pasirodo, tiek Auris, tiek jo pusbrolis rūpėjo labiau nei Dafydd būtų pagalvojęs. Jie jam ne šeimos nariai, tačiau vis tiek užėmė keistai didelę gyvenimo dalį. Ypač Auris, tačiau kartu su juo - ir tas įdomus jaunuolis.
Aišku, Senkleris vyresnysis turbūt daugiau nieko nesakys. O ir kodėl turėtų? Jeigu kažkas priskrestų prie paties Dafydd, jis nežinotų kur dėtis iš nerimo ir nejaukumo. Tikrai neatvirautų apie prarastą mažylį. Kodėl dabar tikisi, kad su juo kažkas kalbės? Tuo labiau, kad jis nė nevertas turėti draugų ar mylimą šeimą. Jau norėjo atsiprašyti šito žmogaus ir eiti sau, bet išgirdo dar vieną klausimą. Tai kiek nustebino - tarsi parodė, kad Senkleris nenori nutraukti šito keisto susitikimo.
- Aurį pažįstu seniau. Jau keletą metų, - kiek pasvarstęs atsakė. - Su Alanu susipažinome per Aurį. Kartu ėjome į meno galeriją. Tai buvo gal prieš porą metų. Jis man pasirodė esąs labai malonus ir išauklėtas jaunuolis. Mano sūnui jis taip pat patiko, abu pasinėrę į dailę.
Dar ir pliurpti pradėjo. Tai buvo dar labiau netikėta, tačiau Dafydd jau nustojo analizuoti tokius dalykus. Šiandien jis elgėsi tiesiog keistai.
- Bet jam labai trūksta tėvo, - nesusilaikęs vos girdimai pridūrė.
-
- Nieko, nesvarbu. - Ne. Ir dar kartą ne. Jis nesiaiškins šiam žmogui. Bet kažkas, kas veikė prieš sveiką protą ėmė ir pasakė.
- Labai svarbu vaikams skirti kuo daugiau laiko. Ir kartais tai supranti tada, kai netenki jų. - Gana. Kodėl jis apie viską kalba šitame parke su Aurio draugužiu? Aurio draugai buvo nepatikimi vėjagalviai. Jie jam nepatiko.
Aš tiesiog labai pavargau. Pagalvojo Rolandas. Nuo visko. Gal reiktų tiesiog paimti iš kur nors laiko atsuktuvą, atsukti viską į laiką, kai Alanas gimė ir tada pakeisti kažkaip. Gal net pavyktų Frederiką išgelbėti nuo mirties? Tu jau rimtai kraustaisi iš proto...
- O taip, Alanui patinka dailė. - Bent jau meno galerijose bastosi, o ne visokiose landynėse kaip seniau. Pagalvojo apie Aurį ir jo mėgstamas vietas leisti laiką su draugeliais.
Ir vėl išgirdo apie tai, kad Alanas atrodo mandagus ir panašiai. Tai jam sakė Dori,kai ją sutiko tą pirmą dieną ir atkraustė į dvarą. Kaip gerai kad jis toks yra. Tik deja tai, koks yra Alanas nėra mano nuopelnas.
- Labai smagu girdėti. - Ištarė kažkokią standartinę frazę. Tada pagalvojo, kad gal jam reikėtų pasidomėti tuo minėtu sūnumi.- O kiek jūsų sūnui metų? - Bet paskui vėl prasidėjo aiškinimai apie tai, ką ir pats Rolandas žinojo.
- Taip. Bet aš nežinau kaip su juo bendrauti. Gal jau per toli nueita ir aš nebegaliu kažko pakeisti. - Jo paties elgesys taip nustebino Rolandą, kad taip ir liko stovėti. Nors smegenys liepė eiti. Nuo kada jis kalbasi su nepažįstamaisiais apie tokius dalykus? Bet gal vertėjo. Gal šitas žmogus geriau pažįsta Alaną nei Rolandas ir gal verta dar čia truputį pasilikti. Galbūt pavyks ką nors išgirsti apie Alaną ir suprasti kodėl jie vėl beveik nebendrauja.
-
Alano tėvas nenorėjo šnekėti apie prarastą dukterį. Tai buvo visai normalu, ir Dafydd neketino šio žmogaus kaltinti. Kažkuria prasme Senkleriui buvo sunkiau - jis savo vaiką pažinojo. Jis pats prarasto sūnelio nespėjo palaikyti ant rankų. Be galo jį mylėjo, tačiau neturėjo galimybės tai pasakyti ir parodyti. Tad galbūt vis dėlto sunkiau yra jam? Et, ko gero, tokių dalykų geriau nė nelyginti. Esmė ta, kad Senkleris dar gali padaryti kažką, kad jo santykiai su Alanu taptų geresni. Kaip ir jis pats gali nuveikti daug, kad taptų geresniu tėvu.
Džiaugiuosi, kad bent tą žinai apie savo sūnų mintyse ištarė Dafydd, kai Senkleris pareiškė, kad Alanas mėgsta dailę. Atrodė akivaizdu, kad šitam žmogui sūnus rūpi, tad kodėl nesistengia padaryti kažko daugiau? Tai, žinoma, buvo tik jų reikalas, bet draugo pusbroliui padėti norėjosi. Tiesiog privalu išaiškinti šitam žmogui, kad... Kad ką? Ką jis gali aiškinti pirmą kartą matomam vyrui?
- Mano vyriausiems yra devyneri, jie dvynukai, - kiek daugiau nei buvo klaustas paaiškino Dafydd. Apie šeimą tikrai galėtų šnekėti nuolatos, tad nepraleido progos tai ir padaryti. - Jie, žinoma, žymiai jaunesni už Alaną, bet vis tiek galima palyginti. Puikiai jaučiasi, kai vaikams trūksta dėmesio. - Čia staiga nutilo. Neketino pasakoti apie Elioto nepasitenkinimą. Tada šitas Senkleris tikriausiai nepraleis progos pats išrėžti keleto pamokslų.
- Alanas jau ne vaikas, bet dar labai jaunas. Viską dar galima sutvarkyti, - dar pridūrė, nors toli gražu nebuvo dėl to tikras. Atrodė, kad net ir su Eliotu puikiai niekada nebesutars. Būnant dviese viskas gerai, bet jeigu tik kartu yra ir Oliveris, viskas labai pasikeičia. - Pabandykite. Pamatysite, kaip jam tai patiks, net jeigu atvirai to nepasakys, - draugiškai pasiūlė. Vis dar nesuprato, kodėl daro tai, ką daro, bet taip ir liko stovėti parke.
-
Vyriausiems? Tai šis žmogus turi daugiau nei vieną sūnų? Rolandas dar kartą jį nužvelgė. Ir vis tiek šitas vyrukas dar atrodė gana jaunas. O gal jis klydo ką čia žinosi.
- Ar turit daugiau nei du vaikus? - Na tiesiog puiku. Tai šitas pasirodo viso vaikų darželio ekspertas. Tik šito jam ir tereikėjo. Sutikti tokį žmogų. Bet dar vis liko ten dėl tos priežasties, kad galbūt galės daugiau sužinoti apie savo sūnų.
- Ir kaip jūsų nuomone aš turėčiau bandyti jį priversti bendrauti su manimi? - Pasistengė, kad nesijaustų irzulio jo balse. Bet abejojo, kad tai pavyko nuslėpti. - Manot nebandžiau? Jis negrįžta namo. Per atostogas. Šiais metais. Jis grįžta pas Aurį. Auris yra atskira šeimos istorija ir jau seniai negyvena dvare. Tai štai Alanas savo laiką leidžia pas Aurį. Į mano laiškus neatsako. Tai ką aš turėčiau daryti? Man atrodo, kad nuėjau per toli ir kažin ar galėsiu kažką pakeisti. - Norėjo ir daugiau pasakyti. Tarkim tai, kad savo tėvišką vaidmenį užleido. Atidavė Auriui jau labai seniai. Kad per daug prišnekėjo seniau, kad pats nutolino Alaną nuo savęs. Bet jau šito būtų tiesiog per daug.
-
Kažkodėl tai, kad Alano tėvas susidomėjo jo vaikais, pradžiugino. Dafydd užsigalvojo apie tikrai ne du savo mažylius ir nejučia nusišypsojo. Neketino atskleisti, kad nuostabių vaikų turi netgi šešis, tačiau jau išsipliurpė, kad jų yra ne du, tad dabar meluoti tiesiog nebūtų prasmės.
- Taip, turiu daugiau, - visiškai ramiai atsakė Dafydd ir mintyse išvydo visų jų veidus. Ir kas būtų patikėjęs, kad Llewellyn šeima bus tokia didelė ir nuostabi? Bent jau tikrai ne tą pavardę sūnui atkišusi motina.
Netrukus žodžiai pasipylė kaip šaltas dušas. Dafydd klausėsi Alano tėvo ir bandė suprasti, kaip jaustųsi, jeigu atsidurtų panašioje padėtyje. Kas bus, jeigu kuris nors iš jo mažylių nutars, kad nenori turėti nieko bendro? Kadaise pažadėjo sau, kad tokiu atveju išeitų. Bet ar dabar pajėgtų tai padaryti? Negalvok apie tai! mintyse sau liepė.
- Manau, jums reikėtų priversti Alaną susitikti. Auriui jis tikrai rūpi, tad neprieštaraus padėti. Paklauskite Aurio, kada Alanas yra pas jį namuose, ir tiesiog ten nuvykite, - kalbėjo Dafydd. Jis tikrai nebuvo tas žmogus, kuris turėtų dalinti tokius patarimus. Ir kaip sugebėjo įsivelti į šitą situaciją? Ir kodėl vis dėlto šitas Senkleris vis dar yra čia? Vadinasi, jam rūpi. Vadinasi, Dafydd klaidos nepadarė. Galbūt net išties sugebės padėti vienintelio draugo pusbroliui ir kartu - pačiam draugui?
- O kaip jums sekasi bendrauti su Auriu? - staiga paklausė. Pradėjo galvoti, ar jis kada minėjo apie santykius su pusbrolio tėvu (dėde?). Gal ir ne, o gal Dafydd jau susipainiojo visoje šitoje situacijoje. - Jie abu yra geri žmonės, - nei šį, nei tą leptelėjo velsietis ir sutrikęs nuleido akis. Dabar tai jau tikrai nusišnekėjo.
-
Vaikų skaičius nebuvo atskleistas. Bet Rolandas nutarė, kad turbūt tai yra tiesa. Kažin ar šitas keistuolis melavo.
Paskui gavo labai paprastą ir kuo logiškiausią patarimą. Kodėl pats to niekada nedarė? Gerai negalėjo pasakyti. Gal bijojo baisaus konflikto. Gal bijojo, kad pats prišnekės dar daugiau kokių nors dalykų, kurie dar labiau juos nutolins.
- Taip. Auris tam tikrai neprieštarautų. - Jautėsi suglumęs. Kodėl žinodamas kur sūnus leidžia dienas ten nenuvyko. Elija tarkim susitikdavo su juo mieste ar dar kur. O jis ne. Kodėl? Gal visgi nenorėjo taikytis taip smarkiai, kaip atrodė? Tikrai ne. Bet štai dabar juk mes gyvename po vienu stogu. Dėl to, kad jau taip reikia. Dėl tų vaikų. Dabar juk galime kalbėtis kiek norime. Bet...
Jie aišku bendravo. Bet formaliai. jis pats irgi nesistengė aiškintis kas ir kaip. Dabar Rolando galvoje iškilo didžiulis klausimas. Kodėl jis nieko nedaro. Nors galėtų.
- Su Auriu? - Pratarė atklydęs iš savo apmąstymų.
- Ar tikrai gerai pažįstat Aurį? Jei taip, tada turėtumėt žinoti, kad nebendrautume jei ne Alanas. Jis tikrai nenorėtų palaikyti ryšių. Mano biografija šeimos klausimais tikrai nežiba. - O ne. Savo sūnumi ar sūnėnu susirūpino tik prieš porą metų. O iki tol jie buvo, bet kažkur toliau nuo jo. Būčiau pasmerkęs Aurį mirti. Jei ne Elijos kalbos būčiau nieko nedaręs, kai jis susiriejo su Dolohovais. Dingtelėjo mintis. Ir vėl pasijuto siaubingu žmogumi.
- Ar jūs apie Aurį žinote ką nors tikro? Žmonės bendraujantys su Auriu sako, kad jį pažįsta, kad jie draugai. Bet tai netiesa. Tie kurie žino apie Aurį ką nors tikro ir su kuriais jis tikrai galėtų tapti draugais būna pamiršti. Auris juos palieka. Nustoja bendrauti. Taip buvo seniau. Manau yra ir dabar. Kažin ar pasikeitė. Tai turbūt mūsų klaidos. Mano ir Elijos. Mes turėjome Aurį auginti kaip savo sūnų. Bet mes jį apleidome. - Dabar Rolandas tikrai nesidžiaugė dėl to kaip jie gyveno seniau. Dabar dažnai galvodavo kaip galėjo leisti viskam dėtis. Bet Auris jau buvo suaugęs žmogus. Ir kažin ar Rolandas galėtų su juo kalbėtis apie praeitį. Kaip galėtų priversti Aurį kalbėtis? jis atsistotų ir išeitų. Bet ar tu kada bandei su juo kalbėtis? Uždavė sau klausimą.
- Tai taip keista, kad veliuosi su jumis į kalbas tokiomis temomis. - Išsakė mintį garsiai. O tylomis pagalvojo. Nors gal ir ne keista. Man reikia kažkaip susigražinti šeimą. Galbūt šitas žmogus tikrai neblogai pažįsta Aurį ir Alaną. Ir galbūt visai verta atvirai kalbėtis.
- Ką Alanas jums pasakojo apie mūsų nesutarimus? Ar išvis pasakojo ką nors?
-
Kažkodėl į galvą atėjo prisiminimas apie tai, kaip prieš daugybę metų stotyje nupirko Mayrai suknelę. Pardavėja buvo labai keista ir švaistėsi visiškai netinkamais komentarais apie jo išvaizdą. Tai labai skaudino ir graužė. O dabar pats elgiasi lygiai taip pat. Tai ne jo reikalas, kaip šis žmogus bendrauja su savo šeima. Nepaisant to, kad priėjo jausdamas susirūpinimą Auriu ir jo pusbroliu, nebuvo tikras, kad draugas būtų patenkintas. Gal pareikštų, kad Dafydd neturi teisės kalbėti tokiomis asmeniškomis temomis su nepažįstamu žmogumi?
- Neabejoju, kad jis ne tik neprieštarautų, bet ir mielai jums padėtų, - užtikrinčiau nei jautėsi pratarė Dafydd. Pradėjo svarstyti, ar nereikėtų tiesiog išeiti. Kol kas viskas buvo itin keista, bet sekėsi ne taip jau ir blogai. Deja, atrodė, kad situacija baigsis jo pažeminimu. Nebūtų galėjęs pasakyti, kodėl yra dėl to visiškai tikras, bet nė kiek neabejojo, kad bus būtent taip.
Netrukus Senkleris pradėjo kalbėti apie Aurį. Visai nenustebino - lygiai taip pat draugas kalbėdavo apie save. Nepaisant visko, Dafydd ir toliau jį vadino draugu. Šį faktą Auris įrodė ne kvailais žodžiais, o darbais. Norėjosi atšauti, kad ne kas kitas, o Alano pusbrolis sutiko nueiti į kapines aplankyti sūnelio kapo. Bet tai buvo pernelyg skaudu ir asmeniška. O jeigu šis žmogus netiki, kad jo sūnėnas gali būti draugas, tai jau ne Dafydd problema.
- Auris ieško priežasčių nustoti visus pamiršti, - neabejodamas, kad taip ir yra, pasakė velsietis. Įdėmiai pažvelgė į Alano tėvą. - Galbūt to pats nesupranta. Bet jam labai reikėtų šeimos palaikymo. Apie jį žinau pakankamai, kad galėčiau jums tai pasakyti.
Čia Dafydd nutilo. Nejučia susimąstė apie tai, kad negali būti tikras, ar tikrai jau tiek daug žino apie Aurį. Taip, kartais bendravimas būdavo tikrai asmeniškas, bet gal per daug pradėjo vertinti šitą draugystę? Ar nebus taip, kad nukentės pats?
- Nežinau, ar turėčiau pasakoti apie tai, ką jis man kalbėjo, - nelabai noriai atsakė į dar vieną klausimą. Tiesa, jis tarsi parodė, kad iš tiesų yra galimybė padėti Senkleriams. Taigi kiek pasvarstęs pratęsė: - Alanas jaučiasi taip, tarsi jums neįtiktų. Tarsi jūs matote kažkokį sūnaus vaizdą, o jeigu jis to vaizdo neatitinka, aiškiai tą parodote. Vaikams ir paaugliams reikia tėvų meilės. Pasakykite sąžiningai - ar jūsų sūnus tai gavo? Kai paskutinį kartą susitikome, jis...
Sakinys taip ir liko neužbaigtas. Po kiek laiko Dafydd mintyse pratęsė: Jis buvo pernelyg panašus į mane. Negriauk savo sūnaus gyvenimo.
Garsiai daugiau nieko nepasakė. Nuleido akis ir pradėjo galvoti, kokiu būdu dabar pasišalinti ir neapsikvailinti.
-
- Taip Taip. - Sumurmėjo vis dar užsigalvojęs apie tai kodėl po galais taip delsia taikytis su sūnumi. Juk tai paprasta. Ateiti pas Aurį. Jis tikrai neprieštarautų.
- Šit kaip. Labai įdomu. Na, gal kas ir pasikeitė. - Nors vis tiek abejojo. Netyčia buvo dramos su Aurio mokyklos draugais liudininku. Kai vaikinas, su kuriuo Auris grojo atėjo aiškintis į dvarą dėl merginos, su kuria sūnėnas regis rimtai draugavo. Rolandas dabar neprisiminė jos vardo. Bet žinojo, kad net ją Auris paliko. O jo draugas bandė aiškintis kas atsitiko. Paskui jie visi išsiriejo ir Rolando žiniomis Auris išvis nebendravo su tais žmonėmis. Nors gal jau kas ir pasikeitė. Iš kur jis galėtų tai žinoti?
- Mudu su Auriu nerandame bendros kalbos. - Tepasakė. Žinojo, kad Dafydd teisus dėl to, ką čia kalba. Bet jis nesugeba susišnekėti su savo sūnumi. O dar Auris. Kartais pagalvodavo kaip išvis leido jam susidėti su Dolohovais. Tampytis su Amyru ir taip toliau.
- Na taip suprantu. - Pasakė be energijos. Žmonės visada kažką žinodavo apie Alaną, bet nesiteikdavo jam pasakyti. Ar visi davė psichologų tylos įžadus?
Tiesa Aurio draugas paskui dar pasakė šį tą ir Rolandas galėjo susidaryti kažkokį vaizdą. Norėjosi pasiginčyti. Sukilo ūpas ginčytis su juo. Bet ar verta? Juk nebesusišneka su Alanu dėl to, kad leido jam suprasti, kad yra juo nepatenkintas.
- Bet mes jau pradėjome taikytis. Ir kai jis susipyko su Dori. Gal žinote apie ją? Taigi kai jie susipyko viskas išvis subyrėjo. - Kuo tas išsiskyrimas su mergina siejasi su mumis? Uždavė jau ne kartą klausimą savo mintyse. Staiga ūpas kažką aiškintis visai atvėso.
- Man reikia eiti. Labai dėkui už gerus ketinimus, bet aš turiu eiti. - Kaltės jausmas, kuris užgriuvo per šį pašnekesį nebeleido tęsti šio pokalbio. Tas Aurio draugas turbūt žinojo daug daugiau, nei pasakė. O Rolandas nebenorėjo prie to kastis. Tarkim prie tos dienos, kai palaidojo dukterį. Paprasčiausiai bijojo tęsti šį netikėtą pokalbį. Atsisveikinti. Pasakyti viso ar sudie kažkodėl pasirodė netinkama. Todėl tiesiog nutolo greitu žingsniu. Ketino palikti parką ir grįžti į savo kabinetą magijos ministerijoje. Kur šiaip jau ir turėjo būti.
Jam nepatiko toks pabėgimas. Vidinis balsas rėkte rėkė grįžti ir kažkaip padoriau pabaigti tą pokalbį. Ar bent pasakyti, kad Dafydd daugiau gyvenime nesikištų į jų reikalus. Bet jis vis tiek išėjo iš parko.
-
Dafydd vis dar nežinojo, kodėl įsivėlė į šitą reikalą, o Senkleriui pradėjus keistai viskam pritarti situacija tapo dar keblesnė. Ko gero, vyresnis žmogus nori greičiau nusikratyti įkyraus prielipos. Kai pagalvoji, koks žmogus iš viso bendrautų su neaiškiu vyruku, kuris gatvėje (ar parke, bet tai nesvarbu) pradeda aiškinti, kaip reikia spręsti santykius su šeima? Velsietis vis dar negalėjo patikėti, kad iš tiesų tai padarė. Negi tas susitikimas Kiauliasodyje buvo toks svarbus? Ar jį taip sukrėtė Alano panašumas į patį jaunystėje? Norėjosi atsiprašyti ir keliauti sau.
- Taip, žinau, kad Alaną paveikė išsiskyrimas su mergina, - sumurmėjo išgirdęs klausimą. Šis faktas gerokai nustebino - atrodė, kad Senkleris nenori jo čia matyti, o vis tiek tęsia bendravimą. Tad gal šis pokalbis dar užtruks? Kadangi dabar buvo darbo laikas, Dafydd visai neprieštaravo leisti jį čia, parke. Tik ar būtina šnekėtis tokiomis sudėtingomis temomis? Tiesą sakant, norėjosi, kad čia būtų ne Aurio dėdė, o pats draugas. Viskas būtų žymiai paprasčiau. Ir smagiau. Galbūt papasakotų jam apie pasikeitusį Alaną.
Tiesa, netrukus vaikinuko tėvas labai jau staiga nutarė atsisveikinti. Žinoma, tokia pokalbio baigtis neturėjo stebinti, bet kurį laiką bandžius šnekėtis staiga išnykti buvo mažų mažiausiai keista. Gal Dafydd palietė kažkokią temą, kurios liesti nederėjo? Peržengė mandagumo ribas? Pradėjo mąstyti, ką galėjo padaryti ne taip. Nė nepastebėjo, kaip vyresnis žmogus nuėjo ir dingo iš akiračio. Tą suprato tik tada, kai priėjęs išvadą, kad pats klaidos neatkapstys, norėjo to pasiteirauti Senklerio. Jo nebebuvo, taigi Dafydd tik gūžtelėjo pečiais. Buvo smalsu, ar šis keistas susitikimas ką nors pakeis, bet nutarė pasistengti apie tai negalvoti. Geriau grįžti į darbą, kažkaip prastumti likusį laiką ir keliauti namo.
Taigi velsietis neskubėdamas paliko Londono parką ir nužingsniavo Skersinio skersgatvio link.
-
Buvo pirma valanda popiet. Mergaičių pietų miego metas. Pats mėgstamiausias Mendel laikas. Ji galėdavo išeiti su mergaitėmis iš dvaro, o juk jos šiuo metu miegodavo, tad tai būdavo metas, skirtas pabūti vienai. Šiaip jau niekada nemėgusi vienatvės mergina pradėjo ją vertinti. Dvare buvo tiek veiksmo ir kontrolės, ji jautėsi tarsi pati būtų mažas vaikas. Aišku, Alano tėvai rūpinosi jaunosios šeimos labui, bet tai užknisdavo dvidešimtmetę.
Dori jau buvo pasiruošusi tapti užmaršintoja, bet kol kas delsė tai padaryti. Lyg kažko bijojo, o gal tiesiog tingėjo? Prisidengė tuo, kad nori leisti laiką su dukromis. Visi buvo labai supratingi.
Eidama parko takeliais ji mąstė apie tai, kiek daug prisiminimų turi šiame parke. Kaip dar būdama visai mažutė leisdavo laiką čia net naktimis. Dabar tikrai neišdrįstų, o dar būdavo viena!
Mergina pėdino pro vaikų žaidimų aikštelę stumdama didelį dvivietį vežimą. Mintys nuklydo į dvyliktuosius gyvenimo metus, ji galvojo apie Mendel šeimyną.
-
Eliotas tiek zyzė, kad nori į Londoną, kad tėčiui teko nusileisti. Suprantama, su jais vyko ir Oliveris, kuris dabar atrodė visai kitoks. Šaunus brolis, su kuriuo smagu leisti laiką. Žinoma, kartais kiek nuobodokas ir pernelyg ramus, tačiau visai ne toks kvailys, kokiu Eliotas laikė dvynį dar visai neseniai.
Taigi galų gale trijulė buvo tame legendomis apipintame mieste. Jis dešimtmetį vis dar žavėjo, tad dabar berniukas lakstė aplinkui ir gerokai gailėjosi, kad jie atkako į parką. Panašių vietų galima rasti ir Sautende.
- Aš noriu į Bigbeną ar oro uostą! - zyzė ir zyzė Eliotas, tačiau nieko nepešė. Šį kartą turės tikti parkas. Bent jau kol kas. Laimei, bent jau kamuolį pasiėmė, kurį dabar itin išdidžiai išsitraukė iš kuprinės ir numetė ant žemės.
- Eime pažaisti futbolą, Oliveri! - sušuko ir nubėgo tolyn. Netrukus pamatė, kad artėja prie kažkokios moters. Ji pasirodė matyta, tad sustojo ir visai nemandagiai įsispoksojo į ją. Net nepastebėjo vežimėlio su vaiku. Galų gale prisiminė ir išsišiepęs atsisuko į šeimos narius.
- Tėti, Oliveri! Juk čia ta bjauri moteris! Nagi ta, kur ne ledai! - patenkintas sušuko.
-
Londonas, kai Eliotas tavęs nekenčia, ir Londonas, kai brolis myli, yra dvi labai skirtingos patirtys. Pramogų parke būtų buvę visai smagu, bet tuo metu Oliveris dvynio bijojo. Labai jį mylėjo, bet bijojo būti įskaudintas, o kaip tik toks ir buvo. O štai dabar viskas visiškai kitaip. Žinoma, bendrauti vis dar buvo keista ir kartais netgi kiek nejauku, bet pagaliau pradėjo vystytis tas ryšys, koks turi sieti dvynius. Dėl to dabar berniukas jautėsi laimingas. Ir laukė Hogvartso, mat dar visai neseniai atrodė, kad mokykla bus tikras pragaras. Be brolio (tiksliau, su nekenčiančiu broliu) tai būtų nepakeliama.
Bet dabar viskas kitaip, ir Oliveris į Londoną atkeliavo visai laimingas. Žinoma, tiek nelakstė, kiek Eliotas. Iš viso nelakstė. Tiesiog ramiai ėjo šalia tėčio ir neprisidėjo prie brolio zyzimo. Jam visai tiko ir parkas. Tiesa, futbolo žaisti nenorėjo, bet bijojo būti palaikytas nevėkšla.
- Gerai, - neužtikrintai ištarė, bet Eliotas jau nurūko prie kažkokios moters. Tik priėjęs arčiau atpažino. Tik visai ji nebuvo bjauri.
- Ji mandagi ir draugiška, - išdrįso paprieštarauti broliui Oliveris ir droviai pratarė tai moteriai: - Labas.
-
Bėgant laikui situacija neblogėjo, tad norėjosi tikėti, kad kelionė į Ameriką padėjo. Kad ne be reikalo tiek Dafydd, tiek Oliveris kankinosi ir laukė, kada mylimi žmonės grįš. Laimei, Eliotas neatrodė labai pasikeitęs - ir toliau buvo judrus, energingas ir labai smalsus. Bet dabar į šį žmogutį tilpo ir meilė broliui, o tai buvo visų smagiausia.
Galų gale teko nusileisti zyzimams ir išsivežti sūnus į Londoną. Berniukai jau turėtų žinoti čia gimę, bet jų tėvui namai buvo Sautende. Iš kur ta trauka į sostinę? Vis dėlto jie persikraustė, kai mažyliams buvo vos keli mėnesiai. Bet štai ir vėl buvo Londone. Pradžiai pasirinko parką, kuris, tiesa, Eliotui netrukus nusibos. Bet norėjosi kol kas pabūti ramiai, galbūt patogiai įsitaisius paplepėti. Tokie paplepėjimai dar aiškiau parodydavo, kokie skirtingi šie dvyniai, tačiau dabar tai nebegąsdino. Buvo kaip tik smagu, nes atrodė, kad berniukai vienas kitą puikiai papildo.
- O gal paskui išsitrauksi tą kamuolį? - paklausė, bet jau buvo per vėlu - Eliotas aiškiai nebuvo nusiteikęs ramioms veikloms. - Gerai jau gerai, bėkit.
Susimąstęs stebėjo vaikus ir ne iš karto suprato, kad jie kažką šneka. Suglumęs pažvelgė įdėmiau ir atpažino Dori. Praėjęs susitikimas baigėsi labai gėdingai, tad pasidarė nejauku. Vis dėlto mažyliai jau buvo prie jos, tad slėptis per vėlu. Neskubėdamas priėjo prie trijulės.
- Sveika, - pasisveikino. Žvilgsnis automatiškai nukrypo prie vežimėlio. Kaži ar ji vyresnė už jį patį, koks buvo, kai susilaukė šitų dviejų berniukų? Istorijos pradžia buvo neeilinė, tačiau prisiminti labai gera. Dėl to nepuolė teisti ar klausinėti. Tik žvilgsniu parodė į vežimėlį ir nelabai užtikrintai ištarė:
- Turbūt reikia pasveikinti, ar ne?
-
Dori mintis pertraukė vaiko šaukimas. Tik reikėjo kelių akimirkų suvokti, jog kalba ėjo apie pačią tamsiaplaukę. Dafydd ir jo sūnus mergina kuo puikiausiai prisiminė. Atrodė, jog tas susitikimas ginklų parduotuvėje vyko vakar. Ji net galėtų pasakyti, kokius ledus kavinėje tą kartą jie visi valgė.
Keista, tačiau ir Eliotas Mendel prisiminė. Ar psichopatai neužmiršta žmonių, su kuriais buvo susitikę vos kartą ir jie jiems nepatiko? Mergina suprunkštė. Ta, kur ne ledai.
- Ačiū, Oliveri, - nusišypsojo jam Dori, o Eliotą ignoravo. - Labas.
Pasirodo ir Oliveris ją prisiminė. Laimei, pastarasis buvo gyvas ir atrodė sveikas. Ir, regis, Eliotas augo vis dar su šeima, o ne buvo ištremtas į kokį nors vaikų Azkabaną, jeigu toks egzistuotų.
- Kaip gyveni? - paklausė Oliverio.
Netrukus atėjo ir Dafydd. Buvo visai malonu matyti šį žmogų. Ar ji pažinojo Dafydd? Sunku buvo pasakyti. Greičiausiai, kad ne. Dabar jį matė trečią kartą gyvenime, o šiaip neturėjo su juo jokių ryšių. Bet kažkodėl norėjosi jį pavadinti draugu.
- Labas, - pasisveikino ir su juo. - Hmm. Turbūt nereikia, - veide šmėstelėjo blogos emocijos.
Ne, nebuvo taip, kad Dori nemyli dukrų. Ji jas mylėjo. Ar geriau, kad jos nebūtų gimusios? Dabar jau Mendel negalėtų taip pasakyti. Atrodė, kad geriausia būtų buvę, jeigu ji tiesiog nebūtų pastojusi. Ir nežinotų, koks jausmas turėti šias dvi mergaites. Tuomet apie vaikus ji išvis niekada nepagalvotų. Bet galbūt, jeigu ne jos, jos ir Alano keliai niekada nebebūtų susikirtę...
-
Aišku, tėtis nenorėjo, kad jie iš karto pultų žaisti futbolą. Bėda ta, kad ramiai vaikščioti buvo pernelyg neįdomu - dešimtmetis tiesiog tryško energija.
- Ne, man kamuolio reikia dabar! - pareiškė jis. Jeigu negalės pažaisti, ko tada iš viso čia važiavo? Juk ne tam vertė tėtį vykti į Londoną, kad dabar ramiai vaikščiotų.
Oliveris gal ir galvojo, kad ta moteris draugiška, tačiau Eliotas nuomonės keisti neketino. Tuo labiau, kad ji šnekėjosi tik su broliu. Anksčiau tai siaubingai erzino, o dabar nepatiko tik tai, kad yra ignoruojamas. Brolio nebekaltino - bjauriai elgiasi ne jis, o ta suaugusi moteriškė.
- Labas! - garsiai pasakė, kai moteris pasisveikino tik su Oliveriu. Atsisuko į tėtį. - Sakau, kad ji nemandagi!
Tik išgirdęs kažkokį sveikinimą pažvelgė į daiktą, kuris stovėjo prie moters. Jame, regis, buvo du vaikai. Tai buvo visai įdomu - galbūt tai dvynukai? Tokie, kaip ir jis su Oliveriu?
- Ar tu turi vaikų? - drąsiai ir neslėpdamas nuostabos paklausė ir pasilenkė arčiau vežimėlio. Tie vaikai buvo mažesni net už Ezrą. Toks mažas jis tikrai niekada nebuvo. Nepaisant to, paspoksoti visada įdomu.
-
Kad ir kaip nesmagu tai pripažinti, Eliotas kartais per daug zyzia. Kam jam tas kamuolys, jeigu galima ir tiesiog pasivaikščioti? Be to, čia gali būti daug žmonių, kuriems futbolas nė nepatinka. Nenorėdamas patraukti bereikalingo dėmesio Oliveris nieko nesakė. Tiesa, kai sutiko moterį, sutrukdžiusią žaisti futbolą, visai apsidžiaugė. Tik nelabai patiko tai, kad ji aiškiai nekalbėjo su Eliotu. O juk jis dabar geras, tik vis dar baisu, kad gali ir vėl supykti.
- Aš vis dar nemoku piešti akių, - liūdnokai ištarė moteriai berniukas. Taip, tai buvo didelė problema, ir ji dabar buvo pati svarbiausia. Ne, ne pati svarbiausia - dar labiau rūpėjo tai, kad Eliotas bet kada gali pasikeisti ir vėl tapti piktas. To Oliveris norėjo mažiausiai.
Vežimėlyje esantys vaikai nustebino, tačiau garsiai to išreikšti jis neišdrįso. Priėjo prie tėčio ir paėmė jį už rankos. Atrodė, kad moteris gali supykti ant Elioto už tai, kad jis taip įžūliai klausinėja. O tada brolis gali ir įsižeisti. Ar nepuls kaltinti jo?
- Ar ten dvynukai? - tylutėliai paklausė tėčio, tačiau tikėjosi, kad nei moteris, nei brolis to klausimo neišgirs. Nors dabar su dvyniu sutarė žymiai geriau, pats artimiausias pasaulyje vis tiek liko tėtis.
-
Viena vertus, Elioto užsispyrimas džiugino. Jis tarsi parodė, kad berniukas geba siekti savo tikslo, o tai leis jam patirti ir pamatyti labai daug. Kita vertus, toks zyzimas dešimties metų vaikui jau nelabai tiko. Kas bus Hogvartse? Ar jis ir ten zys tol, kol gaus viską, ko nori? Deja, profesoriai gali būti ne tokie geranoriški, koks yra dvynių tėvas. Tiesą sakant, jeigu Eliotas įjungs savo zyzimo taktiką per Aurio pamokas, tai gali būti labai įdomu.
Bet iki to laiko dar visi metai, o dabar reikėjo bendrauti. Deja, reikėjo bendrauti, nes Dafydd mielai būtų likęs tik su savo mažyliais. Vis dėlto jie pribėgo prie Dori, tad nieko nesakyti būtų pernelyg nemandagu.
Merginos pasakymas, kad sveikinti nereikia, šiek tiek nustebino. Čia akivaizdžiai buvo kažkokių neigiamų emocijų, tad velsietis nekamantinėjo. Ne jo tai reikalas, tuo labiau, kad Dori beveik nepažįsta. Susitiko kelis kartus, o pirmąjį dar ir gerokai išgąsdino. Atrodė, kad tai buvo prieš milijoną metų, nors, tiesą sakant, tas susitikimas įvyko jau po netekties. Šis įvykis tarsi skėlė gyvenimą į dvi dalis, ir Dori priklausė tik antrajai.
- Jiems labai įdomu pamatyti kitus dvynius, - tarsi teisindamas nelabai mandagų Elioto elgesį pratarė Dafydd ir atsisukęs į sūnų pridūrė: - Nereikėtų taip nemandagiai klausti.
Paėmė Oliverio ranką ir nusišypsojo jam. Buvo šiek tiek neramu, kad jis toks įsibailinęs: praėjusį kartą bendrauti su Dori sekėsi visai neblogai. Ar vėl sukilo baimė, kad brolis tyčiosis? Galbūt, tik kaip tai įveikti?
- Dabar gyveni Londone? - paklausė merginos labiausiai tam, kad nereikėtų kvailai tylėti. Buvo neramu, kad Oliveris taip ir neatsipalaiduos, o Dori ir toliau galvos, kad Eliotas yra kažkoks pabaisa. Taip toli gražu nebuvo, tik mylintis tėvas neįsivaizdavo, kaip reikėtų tai įrodyti.
-
- Labas, - atsakė Eliotui. - Na, nemaniau, kad norėsi kalbėtis su bjauria moterimi, - kilstelėjo antakį, o lūpose sužaidė šypnis.
Moteris. Kaip keista buvo girdėti, jog kažkas Dori vadina moterimi. Ji visada juk taip norėjo suaugti. Taip norėjo. O dabar mielai būtų mergaite ar panele. Deja, ji buvo moteris. Jauna moteris su dviem vaikais.
- Taip, turiu. Irgi du, tik ne dvynukai kaip tu su Oliveriu, o dvynukės. Mergaitės. Ir tikiuosi, kad nei viena nebus tokia bloga kaip tu, - paskutinį sakinį pasakė tik sau mintyse. - Nieko tokio, - ir vėl kalbėjosi su Oliveriu. - Išmoksi. Man būtų įdomu pamatyti tavo piešinius, - ji nusišypsojo. Prisiminė Oliverį ginklų parduotuvėje minint, kad jam patinka piešti, tačiau plačiau jie apie tai nesikalbėjo.
Tamsiaplaukė pagalvojo apie Alaną. Ir širdyje pasidarė taip gera ir ramu. Nes ant sienos kambaryje kabėjo Dori ir dukrų piešinys. Ir šį kartą susitikus su Dafydd ašaros nesitvenkė pagalvojus apie Alaną. O kaip tik ji nusišypsojo apie jį pagalvojusi.
Oliveris kažko paklausė Dafydd, tačiau Mendel negirdėjo, ko, tačiau įtarė, jog apie vaikus.
- Viskas gerai, - atsakė ji Dafydd. - Suprantu, jog jiems smalsu. Tiesą pasakius, man dabar ir pačiai įdomu pamatyti kitus dvynius, - nusijuokė ir nužvelgė abu berniukus.
Tai, kad kartais pasidarydavo baisu, jog Amelija elgsis panašiai kaip Eliotas, mergina nutarė nutylėti.
- Eee... taip. Dabar gyvenu Senklerių dvare, - atsakė galvodama, jog Dafydd, būdamas burtininku ir dirbdamas Gringotse, turėtų žinoti šitą pavardę. - O kaip sekasi jūsų šeimynai? - pasiteiravo.
Ir vos susilaikė nepaklaususi, kiek dar vaikų Dafydd spėjo prigaminti per tuos dvejus metus. Ką ten žinai, gal gimė kokie trynukai.
-
Pagaliau toji moteriškė nustojo jį ignoruoti, tad berniukas plačiai išsišiepė. Jos nepamėgs, bet bent jau bus galima paplepėti. Ir galbūt pažaisti futbolą. Moterys, tiesa, jo nežaidžia, net ir mama. Taigi žais tik su broliu ir tėčiu. O ji galės eiti sau.
- Man patinka kalbėtis! - patenkintas pranešė ir mintyse pridūrė: Tik ne su tavimi. Paėmęs kamuolį į ranką dairėsi, kur būtų patogiausia pažaisti futbolą. Išsirinko tinkamą vietelę ir jau ruošėsi eiti ten, tačiau šį planą nutraukė moteris žodžiai.
- Dvynukės? Mergaitės? - apstulbęs pakartojo jis, tarsi toks reiškinys būtų kažkoks stebuklas. - O galima palaikyti?
Klausimas buvo skirtas tėčiui. Moteriškė tikrai neleis, bet štai tėtis... Tai jau visai kitas reikalas, ir dešimtmetis su nekantrumu laukė, kada galės paimti tą neįmanomo mažumo daiktą. Na, ne daiktą, bet kad tai žmogus, Eliotas atsisakė tikėti.
- Jis puikiai piešia! - kalbai pakrypus prie dailės pareiškė berniukas. - Ir neklausyk, kai sako, kad nemoka. Jo piešiniai nuostabūs!
Ypač Eliotui patiko piešinys, kuriame buvo pavaizduoti jie abu. Tuo metu brolio nekentė, tačiau grįžęs iš Amerikos dar kartą pažiūrėjo ir pamatė darbą visai kitomis akimis.
- Privalai parodyti tą piešinį, kur esame mes! - entuziastingai ištarė broliui. Nepaisė to, kad tėtis ir moteriškė kažką šneka. Norėjo, kad ji pamatytų, koks jo dvynys yra talentingas. Tėtis būtinai pasitelks magiją, kad tas piešinys atsidurtų čia.
-
Kodėl ta draugiška moteris sako, kad yra bjauri? Tai gerokai trikdė. Paprastai kas nors, dažniausiai Eliotas, sakydavo, kad bjaurus yra jis, Oliveris. Dėl to berniukas jautėsi sutrikęs. Į Elioto žodžius, kad jis mėgsta kalbėti, tik sulinksėjo. Jeigu tai darys brolis, gal pačiam pavyks tylėti. Tai buvo tiesiog nuostabus planas.
- O mergaitės būna dvynukės? - nustebęs įsidrąsino paklausti. Nei Miriam, nei Hannah neturėjo dvynės, tad kažkas čia buvo ne taip, bet daugiau aiškintis tylus berniukas nesiryžo. Tylėjo, o broliui pradėjus girti jo piešinius tirštai išraudo.
- Aš nemoku piešti, o akys būna tiesiog baisios, - paprieštaravo Eliotui. O to išgirdo apie tą piešinį, kurio gėdijosi labiausiai.
- Ne. To piešinio tikrai nerodysiu, - persigandęs atsakė ir pažvelgė į tėtį. Žinojo, kad norėdamas jis tą piešinį atgabens čia per sekundę, bet labai to nenorėjo. Netgi ne nenorėjo. Vien apie tai pagalvojus apėmė panika.
- Tik nerodyk to piešinio, tėti! - sušuko išsigandęs berniukas. Apsivijo tėtį rankomis taip maldaudamas neįstumti jo į tokią gėdingą situaciją. - Nerodyk, - gerokai tyliau ištarė. - Labai prašau, tėti...
Oliveris beveik verkė. Taip išsigando, kad nė nesusimąstė, kodėl brolis užsiminė apie tą piešinį. Jeigu norėjo įžeisti ir įskaudinti, sėkmingai tą padarė, nors Oliveris apie tai nė nepagalvojo.
-
Kol kas viskas sekėsi neblogai. Na, pats susitikimas jau buvo tam tikra nesėkmė, nes norėjosi pabūti vienam su savo mažyliais. Bendrauti Dafydd neturėjo entuziazmo, bet tiesiog negalėjo nueiti. Ypač dabar, kai Eliotas visai kitaip bendrauja su broliu. Dori privalo suprasti ir pamatyti, koks šis mažylis yra šaunus ir geras.
- O kodėl jūs taip stebitės, kad mergaitės? - savo ruožtu sutriko berniukų tėvas. Pats nepažinojo daugiau jokių dvynių, bet į galvą nebūtų atėję, kad jo berniukus šitaip nustebins tokia žinia. - O ar gali palaikyti, aš tau nepasakysiu. Šito turi klausti Dori. Aš žinau, kad moki laikyti jaunesnius broliukus ir sesutes, bet tos mergaitės yra visai mažos. Kokie jų vardai?
Klausimas buvo skirtas Dori. Dar vienas mandagumo gestas, ir, tiesą sakant, toks savotiškas apsimetinėjimas pradėjo šiek tiek erzinti. Bet mažyliai bendravo, ir atrodė, kad abiems yra smagu.
- Na taip, Oliveris tikrai labai savikritiškai vertina savo piešinius, - pritarė Eliotui Dafydd, tačiau mažojo dailininko reakcija vėl išgąsdino. Apkabino jį, tačiau mintyse klausinėjo save, kodėl jis reagavo taip jautriai. Negali būti, kad Eliotas turi tą piešinį čia. O Oliveris turėtų suprasti, kad jeigu jis nenori, tėvas darbo niekam nerodys.
- Žinoma, nerodysiu. Tai yra tavo piešinys, todėl jeigu tu nenori, kad jį kas pamatytų, taip ir bus. Bet gal turi kokį piešinį, kurį norėtum parodyti? - tyliai kalbėjo su sūnumi, bet netrukus teko grįžti prie Dori. Jos trumpas paaiškinimas tarsi sudėliojo viską į savo vietas. Tiksliau, galų gale įrodė, kad iš tiesų ji yra susijusi su Alanu. Bet apie tai nieko nesakė. Nežinojo, ar Dori žino, kad jis bendrauja su Auriu ir yra šiek tiek pažįstamas su jo pusbroliu. Be to, iš galvos niekaip neišėjo tai, kad jos nereikia sveikinti su vaikais.
- Mes... Nieko labai naujo, - gūžtelėjo pečiais. Dori nebuvo gera draugė. Tiksliau, iš viso nebuvo draugė, tad jai kažką labai pasakoti nebuvo nei noro, nei prasmės. Turbūt reikėjo dar ką nors pasakyti, bet čia Dafydd bendravimo įgūdžiai ir baigėsi, tad jis taip ir liko stovėti su Oliveriu glėbyje ir tylėti.
-
Dori nusijuokė, kai abu berniukai nustebo, jog yra dvynių mergaičių.
- Taip, būna ir mergaičių dvynukių, - patikino. - Ne, - griežtai atsakė Eliotui dėl jų paėmimo ant rankų.
To dar betrūko, jog ji duotų savo dukras laikyti vaikams. Ir, juolab, tokiam vaikui kaip Eliotas.
- Jos miega, - dabar jau švelniau pridūrė, nors tai nebuvo priežastis. - Atleisk, Dafydd, - gūžtelėjo pečiais Dori taip stengdamasi pasakyti, jog net jei mergaitės pabus, vaikams jų palaikyti nebus galima. - Arielė ir Amelija, - tvirtai suspaudė lūpas pasakiusi vardus.
Ji nenorėjo tokių vardų. Bet turėjo rinktis iš suknistos šitos raidės, mat to reikalavo kilmingieji giminaičiai Senkleriai.
Dori privertė nustebti vienas dalykas. Eliotas visai nežemino brolio. Atrodė, kad jie abu draugai. Pasidarė smalsu, kaip gi Dafydd su juo susitvarkė? Bet to klausti nebūtų buvę mandagu.
- Viskas gerai, Oliveri. Aš nežiūrėčiau į tuos piešinius, kurių tu nenorėtum, jog pamatyčiau. Žiūrėčiau į tik į tuos, kuriuos parodytum savo noru, - nusišypsojo.
Jai iš tiesų buvo visai smalsu pamatyti berniuko piešinius. Ir palyginti juos su Alano piešiniais. Nes ji matė Alano piešinių iš vaikystės. Galiausiai, ji ir užaugo žiūrėdama į jo piešinius.
Raudonplaukis nesureagavo į Senklerių pavardę, todėl pasidarė akivaizdu, jog jų nepažįsta. Na ir dar geriau. Nes jeigu pažinotų tokį kaip Augustinas... Apie save nieko nepasakė, bet ką turėtų? Juk jie iš esmės nepažįstami. Mendel šią akimirką pasijuto kažkaip nejaukiai, apsimetė, jog labai įdėmiai žiūri į savo dukras.
-
Mergaitės dvynukės yra kažkokia nesąmonė. Taip jų būtų dvigubai daugiau nei yra. Ne, tikrai negerai. Mergaitės dažniausiai nemėgdavo žaisti futbolo, todėl buvo labai jau nuobodžios. Geriau daugiau berniukų, kurie mėgsta spardyti kamuolį.
- O ir Hogvartse būna mergaičių dvynių? - paklausė tėčio. Išgirdęs, kad negaus palaikyti tų mažių, gerokai nusivylė. - Bet aš noriu, - suzyzė maldaujančiomis akimis žvilgčiodamas tai į tėtį, tai į tą bjaurią moterį. Neleisdama ji tik dar kartą įrodė, kad jos mėgti visai neverta.
- Ar tu žaidi futbolą? - paklausė moters ištiesdamas kamuolį jos link. Visai nepaisė to, kad kalba eina apie brolio piešinius. Oliveris ir vėl per daug blogai galvoja apie save.
- Na taip, jis labai savikri... Savi... - Tas žodis buvo per sudėtingas, tad Eliotas tik numojo ranka. - Bent varlę parodyk! - dar sušuko ir pasidėjo kamuolį ant žolės. Dabar jau niekas nesutrukdys jam pažaisti futbolo. - Eime žaisti! Tėti, tu pabūk vartininkas, aš prieš Oliverį ir... - pasirodo, buvo pamiršęs moters vardą. - Na, ta, kur ne ledai ir Oliveris prieš mane. O mergaitės dvynukės tegul teisėjauja!
Pabėgėjo tolyn su kamuoliu - vylėsi, kad visi draugiškai eina jam iš paskos, ir jau visai netrukus prasidės pačios nuostabiausios futbolo varžybos. Tik ar neteks dešimtmečiui skaudžiai nusivilti?..
-
Buvo smalsu, kaip atrodo tos dvynukės, todėl norėjosi jas pamatyti. Bet to prašyti Oliveris nedrįso. Tuo labiau, kai Dori tarsi griežtai neleido Eliotui jų palaikyti. Bet jis geras. Ir turi jaunesnių brolių ir seserų. Jis moka laikyti mažus vaikus mintyse ištarė dešimtmetis, tačiau balsu prieštarauti nesiryžo. Gal ir mama kitiems neleidžia laikyti Ezros ir kitų mažųjų? Būtinai jos paklaus, kai tik parvažiuos namo.
- O jų tėtis toks pat geras, kaip ir mano? - nedrąsiai paklausė moters. Galbūt norėtų ir susipažinti ir su juo. Jei jis geras. Arba smagus kaip tėčio draugas Auris.
- Mamos nežaidžia futbolo, - rimtai pasakė, kai brolis pasiūlė Dori kartu užsiimta ta taip jo mėgstama veikla. Taip nusprendė dėl to, kad jų mama niekada nežaisdavo. Vadinasi, visos mamos to nedaro. O gal joms negalima? Tai buvo dar vienas klausimas, į kurį tėtis būtinai turės atsakyti, kai tik ši moteris jų negirdės.
Su piešiniais buvo kebliau. Giliai širdyje dešimtmetis žinojo norintis ką nors parodyti, tačiau kartu buvo labai drovu. Tie piešiniai nebuvo pakankamai gražūs, bet buvo smalsu, ką toji moteris pasakytų. Tikriausiai būtų draugiška ir mandagi, todėl piešinius pagirtų. Turbūt to labai reikėjo, nes Oliveris nedrąsiai ištarė tėčiui:
- Varlę gal ir galima parodyti... Bet jos akys vis tiek baisios.
Netrukus Eliotas nurūko žaisti futbolo, bet Oliveris liko prie tėčio. Kažkodėl atrodė, kad jis dabar nežais, todėl berniukas nenorėjo taip pasprukti. O jeigu paaiškės, kad galima, nueis ir pabandys pirmą kartą įveikti brolį. Tik, deja, tai buvo visiškai neįmanoma.
- Eliotas labai gerai žaidžia futbolą, - moteriai paaiškino berniukas.
-
Dvyniai savo klausimais kartais vis dar nustebindavo. Atrodo, taip greitai auga, tačiau klausimai ir toliau tokie patys mieli širdžiai.
- Žinoma, ir Hogvartse jų yra, - atsakė Eliotui. - Juk šios mergaitės, kai pakankamai užaugs, tikriausiai irgi ten eis.
Dori turbūt buvo baisu apie tai ir pagalvoti - pačiam vis dar buvo nejauku suprasti, kad šitie du mažyliai jau kitais metais išvyks beveik visiems metams. Bet tai turbūt buvo lengviausiai suprantamas argumentas.
Oliverio klausimas privertė nusišypsoti, o širdį užplūdo šiluma. Šitas berniukas mokėjo savo ne itin vykusį tėvą įtikinti, kad yra mylimas ir reikalingas. Ką gali žinoti, gal net ypatingas. To jausmo Dafydd labai reikėjo, todėl dabar pasijuto netikėtai gerai. Tik stengėsi to niekam neparodyti.
- Viskas gerai. Suprantu, kad jauna mama bijo, kai kas nors nori palaikyti jos vaikus. Ypač vaikai, - pratarė Dafydd, kai pasirodė, kad Dori teisinasi dėl draudimo palaikyti mergaites. Žinoma, ji galėjo blogai pagalvoti apie Eliotą, bet tas šaunus mažylis dar įrodys, kad visai nėra neklaužada. Žinoma, jis daug energingesnis už brolį, bet tai tikrai nėra blogai.
- Na, jūsų mamai tikrai nepatinka futbolas, bet gal Dori jį mėgsta? - dar pasakė klausiamai žvilgtelėdamas į merginą. Netrukus jau teko apsidairyti, ar aplinkui nėra pernelyg daug žiobarų. Išsitraukė lazdelę ir "iš oro" ištraukė minėtą piešinį. Vengė tokius triukus daryti mieste, tačiau nutarė, kad šį kartą aplinkybės yra ypatingos. Padavė varlę Oliveriui ir pratarė:
- Na, parodyk pats. Eliotai, palauk!
Antras sakinys buvo skirtas staiga nutolusiam sūnui. Dori atrodė susimąsčiusi ar pavargusi. Turbūt tai neturėjo stebinti, ar ne? Bet kuriuo atveju kažin ar ji norės čia žaisti. Tuo labiau, kad jai reikia prižiūrėti dvynukes. Pats nebūtų prieštaravęs tokiai veiklai, bet kad jau susitiko, būtų draugiška kažką veikti visiems kartu.
- Turiu patiesalą ir sumuštinių. Galvojome apie pikniką, - pratarė Dafydd. - Prisijungsite?
-
Eliotas ir toliau zyzė, nes norėjo palaikyti mergaites. Tegul nei nesitiki. Būčiau tikra beprotė, jeigu leisčiau jam palaikyt.
Kai Oliveris paklausė, ar mergaičių tėtis toks pat geras, kaip ir jų, Dori veide pasirodė nepaprastas švelnumas. Meilė ir ilgesys, nepaisant to, jog pabudo šalia Alano. Mergina svajingai žiūrėjo į tolį, o tuomet jos akys šiek tiek apsiašarojo. Iš laimės. Ji šypsojosi. Nusivaliusi porą išriedėjusių ašarų ji nusijuokė.
- Taip, - pasakė. - Jis nuostabus. Ne, futbolo aš nežaidžiu, - dirstelėjo į Eliotą jam atsakydama. Kamuolio neėmė.
O tada Mendel akys nukrypo į piešinį, tačiau reikėjo palaukti, kol Oliveris pats jį merginai parodys. Bet. Bet jis prieš tai pasakė, kad mamos nežaidžia futbolo. Ir tai įžiebė kažkokį azartą Dori viduje.
- Nors, žinote, - pasakė lyg visiems, lyg sau. - Ot ir pažaisiu!
Aišku, žaidimas nebus toks, kokio tikisi Eliotas. Dori negali palikti dukrų vienų, be to, negi tas vaikis toks kvailas, jog mano, kad vaikai vežimėlyje gali teisėjauti? Tamsiaplaukė suprunkštė pati sau.
- Oliveri, bėgam žaisti, o paskui pažiūrėsim tavo piešinį, gerai? - entuziastingai pasiūlė Dori. - Dafydd, aš paspardysiu kamuolį su tavo vaikais, sutinki? Būk geras, pažiūrėk jas, - nustūmė vežimėlį su miegančiomis dukromis prie jo. Tai nebuvo prašymai, tai buvo teiginiai. - Ir taip, prisijungsime.
Tada Mendel nubėgo Elioto link. Įkvėpė oro giliai į plaučius. Pasijuto tokia laisva. Taip seniai nesijautė. Net nežinojo ir nesigilino, kas čia prieš ką žais. Norėjo tiesiog bėgti ir spardyti kamuolį. O gal pabandyti saugoti vartus?
- Nagi, spirk jį! - suriko Eliotui pati lėkdama vartų link.
-
Kur jau ta nuobodi moteriškė norės žaisti futbolą? Ji tikrai bjauri, ir Eliotas nemėgo jos vis labiau.
- Na ir gerai, - nepatenkintas sumurmėjo berniukas. Atsisuko į jį pašaukusį tėtį ir nepatenkintas ištarė: - Bet aš noriu žaisti futbolą!
Tiesa, netrukus bjaurioji moteriškė nustebino. Tiek jį, tiek, ko gero, ir Oliverį su tėčiu. Ji sugalvojo, kad nori žaisti. Tai buvo taip nesąmoninga, kad berniukas nė nesugalvojo, ką atsakyti.
- Oliveris įsidrąsino tau parodyti savo piešinį. Turėtum jį pažiūrėti, - ištarė supratęs, kad iš tiesų visai nenori žaisti futbolo su šita moterimi. Ji tik suplėšys kamuolį ir pareikš, kad jis dėl to kaltas. Bet jai paprašius paspirti mylimą žaislą neišdrįso nepaklusti. Ką gali žinoti, gal tai tėčiui nepatiks. Taigi Eliotas stipriai paspyrė kamuolį. Jis pakilo nuo žolės ir skriejo oru moteriškės link. Visų smagiausia būtų pataikyti jai į veidą. Tada jis pasidarytų dar bjauresnis nei yra dabar. Bet gal ji bent kelias minutes patylėtų?..
-
Pasirodė, kad Dori labai myli savo dvynukių tėtį. Tai visai nestebino - jo paties tėtis labai mylėjo mamą. Kaip ir mama tėtį. Toks ryšys buvo visai normalus, nors suvokti, kaip galima taip labai mylėti kitą žmogų, kuris nėra brolis ar mama su tėčiu, vis dar buvo sunkoka.
- Bet mano tėtis vis tiek pats geriausias pasaulyje, - paaiškino moteriai Oliveris. Žvilgtelėjo į jį taip norėdamas parodyti, kad tai yra visiška tiesa. Berniukas buvo laimingas turėdamas geriausius mamą ir tėtį. Kaip, žinoma, ir brolius bei seseris. Taip, jam labai pasisekė.
Deja, netrukus gavo gerokai nusivilti. Jau beveik tiesė piešinį moters link, bet ji paneigė supratimą, kad mamos futbolo nežaidžia. Akivaizdu, kad jai įdomiau spardyti kamuolį, o ne žiūrėti į tas baisias varlės akis.
- Bet... - nusiminęs ištarė Oliveris ir susiradęs tėčio ranką stipriai ją suspaudė. Mažiausiai norėjo apsiverkti, bet išties norėjo parodyti piešinį. Taip, akys baisios, bet varlė visai pakenčiama.
- Jai neįdomus mano piešinys... - labai tyliai ištarė berniukas. Žodžiai buvo skirti tik tėčiui. Moteris jo nesupras, o Eliotui pernelyg rūpi futbolas. Geros nuotaikos kaip nebūta - ašaros kaupėsi akyse ir grasino pasileisti upeliu.
-
Oliverio žodžiai prisivertė pasijusti gerai, tačiau išgirdęs dar vieną pagyrimą Dafydd tirštai išraudo. Žinoma, be proto smagu, kai mažylis taip galvoja apie savo tėvą, bet svetimam žmogui ištarti žodžiai nuskambėjo keistai. Tarsi Oliveris kalbėtų apie kažką visai kitą. Būtinai padėkos šitam nuostabiam berniukui, bet padarys tai vėliau. Jausmų ir emocijų perteklius prie Dori tikriausiai priverstų jį pasijusti nepatogiai.
Elioto ir Oliverio skirtumai ir vėl sukėlė problemų. Žinoma, dabar dvyniai nebesipyko, tačiau vis tiek buvo labai skirtingi. Judraus dvynio noras žaisti futbolą privertė Dori su tuo sutikti. Bet toks jos sprendimas gerokai nuvylė ir galbūt įskaudino meniškos sielos Oliverį. Dafydd puikiai matė, kad berniukas nusiminė.
- Žinoma, pažiūrėsiu, - atsiliepė jis mintyse melsdamasis, kad tik nieko nenutiktų. Nors turėjo šešis vaikus, negali sakyti, kad turėjo daug patirties su kūdikiais. Dvynukus kalbinti ir paimti ant rankų ilgai buvo baisu, su Miriam situacija buvo panaši. O štai ketvirtasis mažylis, kuris turėjo pralaužti ledus... Stop! teko liepti sau.
- Eliotas pirmiau pasiūlė pažaisti futbolą. Neabejoju, kad Dori tikrai norės pamatyti tavo varlę, - tyliai kalbėjo nusiminusiam sūnui. Pasirodė, kad Eliotas bando pataikyti merginai į galvą ar šiaip ją užgauti, bet nieko nesakė. Dabar labiau norėjo paguosti Oliverį. Jis tikrai per jautriai reagavo, tačiau toks jau buvo šis mažylis.
- Nenusimink, Oliveri, - vėl pratarė Dafydd žvilgtelėdamas į vežimėlį. Nusiėmė kuprinę ir išsitraukė pledą. Ši vieta piknikui nebuvo blogesnė už bet kurią kitą, tad tikėjosi, kad futbolininkams grįžus bus galima atsisėsti ir užkandžiaujant pasiplepėti.
-
Dori tik linktelėjo, kai Oliveris pasakė, jog jo tėtis - geriausias pasaulyje. Tavo tėtis nemoka naudotis apsaugomis, mintyse pamanė mergina ir šyptelėjo.
Berniukas nuliūdo, kad Dori iškart nepažiūrėjo jo piešinio, tačiau to ji jau nematė, nes šiuo metu bėgo pievoje.
- Tai kad tu nulėkei žaisti futbolo! - sušuko Eliotui atsakydama jam į repliką.
Dabar Mendel jautė tokį energijos antplūdį, norėjosi viską išjudėti. Aišku, geriausias variantas būtų skristi šluota ir blokšto pagalba su muštuku išdaužyti priešininkus kvidiče, tačiau tiks ir lakstymas su kamuoliu.
Vaikėzas spyrė jį. Mergina turėjo pripažinti, kad spyris buvo taiklus ir stiprus. Tiesiai į ją. Dori dar buvo toli nuo vartų, tad visą šitą reikalą vargiai galėjai pavadinti futbolu, tačiau nesvarbu. Tamsiaplaukė turėjo tikslą - atspirti tą kamuolį.
Ir jai pavyko! Tačiau po akimirkos suprato, kad visai ne taip, kaip ji tikėjosi. Kamuolys turėjo lėkti į Eliotą, bet nulėkė kažkur į lankas. Nors ir berniūkščio link, tačiau tikrai netaikliai. Be to, sustojo gerokai anksčiau nei Dori tikėjosi. Galbūt todėl, kad skriejo labiau ne į tolį, o į aukštį. Dėl šito Mendel kaltino Eliotą. Tai jo spirtas kamuolys į merginą atlėkė būdamas per aukštai, todėl jai ir nepavyko normaliai atspirti, ar ne?
Šią akimirką Dori buvo visiškai užmiršusi Oliverį ir jo piešinį, Dafydd, o svarbiausia - ir savo dukras. Juk palikti savo dvynukes su iš esmės nepažįstamu vyru buvo labai neatsakinga. Ir dar net nežvilgtelėti, kaip jiems sekasi. Bet tamsiaplaukė apie tai net nepagalvojo ir straksėdama vietoje žiūrėjo, ką darys Eliotas. Jau pamiršo ir tuos vartus, prie kurių ketino pribėgti.
-
Bet aš tau nepatinku! Kodėl sutikai su manimi žaisti? atkirto Eliotas į moters žodžius, bet šį kartą tai padarė tik mintyse. Geriau paspardyti kamuolį, nors su šita normalios rungtynės vis tiek nepavyks. Bet progos pažaisti jis tikrai nepaleis. O jeigu Oliveris bus nusiminęs, sugalvos kokį nors keršto planą šitai moteriškei. Pasidarė apmaudu, kad nepasiėmė dažų. Dailei jų niekada nenaudodavo, bet išpilti bjauriai moteriai ant galvos būtų pats tas.
Netrukus jo skrietas kamuolys pakilo iki dangaus ir, regis, nutarė ten pasilikti. Dešimtmetis nepatenkintas įsispoksojo į moteriškę, bet kamuolys apsigalvojo. Bet smūgis vis tiek buvo prastas - dabar teks eiti iki jo ir svarstyti, ar verta žaisti toliau.
- Mergaitiškas smūgis, - informavo Eliotas į nieką konkrečiai nesikreipdamas. Na, bet ko daugiau tikėtis iš bjaurios moteriškės? Pribėgo prie kamuolio ir užuot paspyręs paėmė į rankas ir pradėjo apžiūrinėti. Atrodė, kad ši moteris būtinai suplėšys, bet viskas lyg ir buvo gerai.
- Aš nuspirsiu ten, - parodė kiek į šoną nuo jos. - O tau reikia nubėgti ir pasivyti. Futbole retai kada paduodama tiesiai į kojas, - aiškino Eliotas nieko neišmanančiai moteriai. Paspyrė kamuolį tiksliai ten, kur prieš tai parodė, ir vylėsi, kad ji nubėgs tenlink.
-
Oliveris žiūrėjo, kaip Eliotas ir Dori žaidžia futbolą, tačiau pačiam buvo labai liūdna. Vieną kartą įsidrąsino sugalvoti piešinį, kurį gali parodyti svetimam žmogui, bet futbolas buvo svarbiau. Aišku, Eliotas juk yra įdomesnis dvynys. Su juo smagiau leisti laiką. Tai dešimtmetį dar labiau įskaudino, ir jis apsivijo tėtį rankomis.
- Aš nuobodus, - tyliai ištarė jis. Dabar norėjo grįžti namo ir apkabinti mamą. Pasiguosti jai, kad net ir suaugusi moteris, kuri anksčiau su juo kalbėjosi, dabar pasirinko Eliotą. Tai tikrai nebuvo smagu, bet ką daryti, kad jam futbolas visai nepatinka?
- Nebenoriu jai rodyti varlės, - po kiek laiko pratarė berniukas vis dar nepaleisdamas tėčio. Atrodė, kad prie viso šito dar pravirks tie vaikai, ir jis vėl liks niekam nereikalingas. - Ar galime eiti namo?
Pasislėpęs tėčio marškinėliuose Oliveris pravirko pats ir daugiau nieko nebesakė. Jautėsi nelaimingas, nors ir pats nebūtų galėjęs pasakyti, kas viską sugadino.
-
Eliotas nemėgo Dori, ir gali būti, kad ir ji nemėgo berniuko. Bet štai dabar kartu spardė kamuolį, kas vertė didžiuotis sūnumi. Jam bendrauti su suaugusiais žmonėmis visai nebuvo sunku. Atrodė, kad tai yra vienas iš daugelio dalykų, kuriuo jis skiriasi nuo savo tėvo. Taip, Eliotas tikrai žymiai panašesnis į Mayrą. Matyti, kad vienas dvynys yra tėvo, kitas - motinos kopija, buvo savotiškai įdomu. Tobulas Dafydd ir Mayros rezultatas.
Deja, dabar reikėjo galvoti ne apie tai, kaip tai įdomu, o guosti savąją puselę. Oliveris atrodė visai praradęs nuotaiką. Tėvo paaiškinimo jam aiškiai nepakako, ir tai patį vertė jaustis nejaukiai. Nenorėjo pasiduoti savigraužos priepuoliui. Jautė nemalonią atsakomybę dėl tų dviejų mergyčių, esančių vežimėlyje. Nors, reikia pripažinti, Dori elgesys šiek tiek nustebino. Ji, regis, buvo visiškai pamiršusi apie savo vaikus. Jaunai merginai turbūt kartais to reikia, bet ar ji gali būti tikra, kad jos vaikai saugūs. Nebent laiko Eliotą savotišku įkaitu nejučia susimąstė. Pajuto kylantį nerimą. Norėjosi pašaukti sūnų, bet Dafydd iš paskutiniųjų valdėsi. Nesuprato, kodėl staiga pasidarė taip neramu, be to, dėmesio reikėjo Oliveriui.
- Tu nesi nuobodus, Oliveri, - atsiliepė. - Aš labai mėgstu leisti su tavimi laiką. Kalbėtis ir piešti. Jeigu Dori pasirinko futbolą, nereiškia, kad esi kažkuo prastesnis. Be to, neabejoju, kad ji būtinai norės pažiūrėti, kaip tau pasisekė nupiešti varlę.
Kaip tik jos berniukas ir nebenorėjo rodyti, o tai Dafydd visai nepatiko. Tai, kad jis išdrįso paprašyti burtais atgabenti piešinį, reiškė labai daug. Būtų pirmas žingsnis didesnio pasitikėjimo savimi link.
- Manau, bus geriausia, jeigu leisime spręsti Dori, - vėl prabilo velsietis. - Jeigu ji paprašys, bus sąžininga parodyti, nes jau kaip ir pažadėjai. Jeigu nepaprašys, nekišime, nes gal jai iš tiesų neįdomu. Ar gerai?
Glaudė prie savęs berniuką ir niekaip nenustojo savęs klausti: kas gi galėjo atsitikti, kad šitas vaikas yra toks jautrus? Negi visa tai atėjo iš jo paties? Tai suprasti buvo labai nesmagu, tad beliko tikėtis, kad Dori varlės nepamirš.
-
Mergaitiškas smūgis. Po velnių, aš gi ne vyras, mintijo, bet nusprendė nieko neatsakyti. Eliotas apžiūrinėjo kamuolį, o tamsiaplaukė laukė, kada gi jis spirs vėl. Prieš tai berniūkštis paaiškino, ką darys.
- Gerai! - mergina sušuko linktelėdama ir laukė.
Netrukus Eliotas kamuolį spyrė, o Dori bėgo. Kamuolį vaikėzas nuspyrė tikrai toli, Dori net paduso bėgti, į pabaigą gerokai sulėtėjo. Jau nežinia kada Mendel sportavo, tad prireikė minutėlės atsigauti.
- Aš... spirsiu... ten! - dar kiek padususi sušuko ir parodė.
Spyrė, bet kamuolys sustojo maždaug pusiaukelėje tarp Dori ir Elioto. Negi aš silpnesnė už dešimtmetį vaiką? Juk blokštą valdau puikiai. Juk turiu jėgos. Tiek muštynių tekę dalyvauti, kalbėjosi su savimi mintyse. Jautėsi kiek nusivylusi. Jau kitą kartą kai spirsiu, tai spirsiu...
O tada išgirdo ją. Ameliją. Ji tiesiog žviegė. Turbūt bet kuri mama būtų persigandusi ir ėmusi lėkti vaiko link. Tačiau Dori tik pasuko galvą pažiūrėti į tą pusę. Pamatė ant žolės užtiestą pledą, savo dukrų vežimėlį ir Dafydd, glaudžiantį prie savęs Oliverį. Kas ir vėl Oliveriui negerai? Kodėl jis neateina su mumis žaisti futbolo?
Dėl Amelijos nesijaudino. Ji visada rėkia. Dabar dvynių mama tik staigiai nusisuko tikėdamasi, jog Dafydd nepastebėjo, kad ji pasižiūrėjo. Aš tik dar kartelį spirsiu, o tu nuramink tą rėksnę, prašau, vyruti, kreipėsi ji į Dafydd savo mintyse.
-
Nepaisant to, kad paspardyti kamuolį buvo visai smagu (nors šis žaidimas, žinoma, toli gražu neprilygo tikram futbolui), Eliotui iš galvos niekaip neišėjo tai, kad praėjusio susitikimo metu moteriškė su juo elgėsi labai bjauriai. Žinoma, ir pats nebuvo malonus savo broliui, bet moteris jų nepažinojo. Ir pasirinko būti draugiška tik su vienu iš jų. Taigi žaisti nebuvo taip gera, kaip galėtų būti.
Moteris nubėgo kamuolio link. Gal ji ir ne visai kvaila, nors netrukus pati šią prielaidą paneigė. Tik kvailys gali taip nevykusiai spirti kamuolį. Berniukas jau ruošėsi leistis ton pusėn, kur ji sakėsi perduosianti, bet kamuolys neatskriejo iki jo. Nevėkšla. Vis tik nužingsniavo iki kamuolio, o kažkam pradėjus žviegti net pašoko. Susidomėjęs apsižvalgė - garsas sklido iš tos pusės, kurioje liko tėtis, Oliveris ir tos dvynės. Negi tai viena iš jų?
- Net Ezra taip nerėkia, - nustebęs ištarė Eliotas, tačiau pastebėjo, kad Oliveris prisiglaudęs prie tėčio. Iš karto suprato, kas čia atsitiko. Šita moteriškė jį įžeidė. Brolis buvo labai jautrus, tad Eliotas žinojo situaciją. Nepatenkintas čiupo kamuolį ir priėjo prie moteriškės. Griebė jai už rankos ir pradėjo tempti tėčio ir kitų link.
- Tavo dvynukės verkia, - tarsi naujieną pranešė. Neslėpė, kad yra nepatenkintas. - Be to, tu privalai pažiūrėti Oliverio piešinį. Jis yra geriausias brolis pasaulyje. Jeigu tu jį ir toliau skaudinsi...
Sakinys liko neužbaigtas, bet galvoje jau pradėjo suktis mintys apie tai, kad prireikus jis atkeršys už savo dvynį.
-
Kaip visada, tėtis žinojo ką daryti, kad jis pasijustų geriau. Taip, su juo tikrai smagu leisti laiką. Bet jeigu jis nėra nuobodus, kodėl Dori ir Eliotas kažką veikia atskirai? Tikriausiai ir tėtis mielai eitų žaisti su jais, bet reikia likti prie jo. Ir prižiūrėti tas dvi mergaites, kurios buvo vežimėlyje. Tai labai skaudino, bet vis tiek glaustis prie mylimiausio žmogaus buvo gera.
- Bet jie kitaip galvoja... - nesutiko pralinksmėti berniukas. - Ir gerai. Jeigu ji neprašys, aš tikrai nerodysiu varlės.
Neabejojo, kad kaip tik taip ir bus. Ji turbūt tiesiog pakankamai mandagi, kad paprašytų, tačiau iš tiesų futbolas žymiai smagiau. Oliveris netgi pasvarstė, kad ir jam reikėtų eiti pažaisti - gal pasidarys bent kiek smagiau. Bet kaip tik tuo metu kažkas pradėjo žviegti, ir dešimtmetį apėmė panika. Norėjo apkabinti tėtį ir taip pasislėpti nuo to triukšmo, bet ir taip jau buvo jį apkabinęs, ir tai visai nepadėjo. Siaubas tiesiog kaustė, ir berniukas ištrūkęs iš glėbio pabėgėjo gerokai tolyn. Vis tiek girdėjo tą siaubą keliantį garsą, tad atsigulė ant žolės ir susigūžęs užsidengė delnais ausis. Bet ir tai nepadėjo - panika niekur nesitraukė.
- Tėti? - negirdimai (bent jau palyginus su tuo žviegimu) išspaudė Oliveris. Jautėsi visiškai praradęs viltį, kad kada nors problemos išsispręs.
-
Kartais norėdavosi paklausti savęs, aplinkos ar Oliverio, kodėl jis renkasi save kankinti. Bet atsakymas visada ateidavo pats: berniukas šią sudėtingą savybę perėmė iš tėvo. Tai jis, Dafydd, apsunkino savo mažylio gyvenimą. Tik jis dėl to kaltas.
- Jie visai nebūtinai taip galvoja, sūnau, - ir vėl teko raminti berniuką. Tokios jo reakcijos tiesiog draskė širdį, ypač žinant, kad daugelį savybių Oliveris paveldėjo iš jo paties. - Daugeliui žmonių patinka įvairūs dalykai. Dabar jie smagiai praleis laiką žaisdami futbolą. Po to mielai pažiūrės tavo piešinį ir galiausiai užkąsime. Juk ir tu pats mėgsti veikti įvairius dalykus.
Nežinia, ar pavyko bent šiek tiek nuraminti mažylį, bet tada įvykiai pasisuko visiškai netikėta linkme: viena iš Dori mergaičių pradėjo garsiai verkti. Kur jau ten verkti - tą klyksmą turbūt girdėjo pusė Londono. Nutiko tai, ko ir reikėjo laukti - Oliveris pradėjo panikuoti. Dafydd jau norėjo pulti paskui jį - gal į nepažiūrėtą piešinį jis reagavo jautriai, bet triukšmo baimės kol kas valdyti galimybės nėra. Arba išaugs, arba ne. Vis dėlto kitas dalykas, kurio kiekvienas būtų laukęs, taip ir nenutiko - Dori negrįžo prie savo vaikų. Negali būti, kad negirdėjo to klyksmo. Dafydd buvo plėšomas į dvi dalis, bet vis dėlto jo sūnus buvo svarbesnis už viską. Bent jau tikrai svarbesnis už beveik nepažįstamos jauniklės vaikus.
- Dori! - šūktelėjo velsietis. Negalvojo apie tai, kad turbūt atrodo siaubingai nemandagus. Jo reikėjo jo sūnui. Nežiūrėdamas, ar mergina teikiasi pagaliau ateiti, nuskubėjo prie savo berniuko. Vis žvilgtelėdavo į vežimėlį, tačiau mintys buvo tik su Oliveriu.
- Aš su tavim sūnau, - pakėlęs jį nuo žolės ir vėl apkabinęs ištarė Dafydd. Glaudė jį ir stengėsi apginti nuo pavojaus, kuris, mažylio nuomone, jam grėsė. Dabar Dori tikrai pagalvos, kad jie kažkokie nenormalūs. Bet koks vis dėlto skirtumas? Nei ji draugė, nei netgi artima pažįstama. O štai Auris į šią baimę reagavo netgi labai normaliai.
- Šitas triukšmas tuoj baigsis, - tyliai ramino sūnų Dafydd vildamasis, kad taip ir bus. Šiaip ar taip, Dori turėtų pasirūpinti savo dukra.
-
- Patikėk. Amelija moka žviegti. Tai vis tiek nori ją palaikyti? - Dori žybtelėjo akimis ir išsišiepė.
Ji suprato, kad jie daugiau nežais. Atsiduso. Norėjo išeiti kažkur be mergaičių, išsikrauti. Galbūt reikėtų nueiti į sporto klubą? O gal imti lankyti kokias nors treniruotes, kur merginos sportuoja lauke? Bet, po galais, jau dabar tai skambėjo nuobodžiai. O štai čia, susitikti visa netikėtai, paspardyti kamuolį to neplanavus, tikrai buvo smagu.
Dabar jie ėjo Oliverio ir Dafydd link. Oliveris nebebuvo toje pačioje vietoje. Jis gulėjo tolėliau ant žolės ir šiuo metu Dafydd jį kėlė. O Amelija ir toliau žviegė. Norėjosi pabėgti iš čia, bet teko pėdint link vežimo.
- Ak, aš jį skaudinsiu? - nustebo tamsiaplaukė dėl Elioto žodžių ir sustojo bei sustabdė jį patį. Vaikio rankos nepaleido. - Tu juk žinai, kad man patinka Oliveris. Tada, kai buvome susitikę, tu jį skriaudei, o ne aš. Kas pasikeitė, Eliotai, jog tu pradėjai mėgti Oliverį? - Mendel labai rimtai paklausė. Ji tikrai negalėjo to suprasti. - Na, nebent tą kartą tave buvo užpuolę vaikiški ožiai, - ir vėl išsišiepė. - Dabar tu jau didelis, ožių turbūt neberodai. Visi dešimt metų, - balsas skambėjo draugiškai, nors jame ir galėjai išgirsti kruopelytę ironijos.
Ji dar žvilgtelėjo į vežimėlį, iš kurio ėjo garsas ir į tėvą su sūnumu. Kaip Oliveris gyvena su broliais ir seserimis, jeigu šitaip išsigando riksmo? Juk jis išsigando Amelijos, tiesa? Nejau namuose, pilnuose vaikų, nėra triukšmo?
Dori pradėjo erzinti Oliveris. Ji negalėjo suprasti, kaip prieš dvejus metus berniukas jai patiko. Tikriausiai pati per daug buvau įsijautrinusi dėl Alano. Dar labiau ją erzino Dafydd elgesys. Merline, ar jis glostinės tą vaiką ir tada, kai jam bus penkiolika? Juk pridarys jam gėdos!
-
Amelija. Koks bjaurus vardas mintyse ištarė Eliotas, tačiau pasibjaurėjimą išdavė nebent šiek tiek suraukta nosis. Pasakyti nemaloniai moteriškei, kad jos vaiko vardas negražus, vis dėlto nesiryžo.
- Taip. Noriu palaikyti, - užtikrintai atsakė. Žinojo, kad Oliveris turi nevaldomą triukšmo baimę, tačiau pačiam tokia smulkmena tikrai netrukdytų. Net jeigu tas vaikas spurdėtų, tai nebūtų problema. Ezra labai judrus, tad jis jau pripratęs. - Galėsiu? - nušvitęs pasitikslino.
Moteriškė ėjo paskui jį, bet kažkodėl sugalvojo sustoti. Eliotas nebenorėjo būti taip arti jos, bet atsitraukti nepavyko. Įtariai spoksojo į ją, kai pasigirdo žodžiai. Jie dešimtmečiui visai nepatiko. Ligos, kuri buvo išgydyta Amerikoje, jis kažkuria prasme gėdijosi. Be to, atsiprašė Oliverio. Brolis jam atleido, tad dabar viskas gerai.
- Ne tavo reikalas, - drąsiai atkirto. Būtent taip ir jautėsi. Tikėjosi, kad ir tėtis visko neišpasakos. Kad ir kaip nemėgo šios moters, nenorėjo, kad ji žinotų jį sirgus. - Ir neturiu aš jokių ožių.
Taip, ji tikrai bjauri. Turbūt reikia paprašyti tėčio, kad paliktų ją su jos vaikais. Oliverio baimė tam bus puikus pretekstas. Žviegimas ir pačiam jau pradėjo pabosti, tad vėl pažvelgė į moterį ir įžūliai paklausė:
- Ar motina neturėtų stengtis užčiaupti savo vaiko?
-
Triukšmas niekaip nesiliovė, ir Oliveris tiesiog nebežinojo, ką daryti. Labai gėdijosi šitos baimės, tad dabar Dori tikrai pagalvos, kad jis kažkoks nevykęs mažvaikis. Vienintelis suaugęs žmogus, kuriam jis patiko, dabar pakeis nuomonę. Žinoma, dar buvo tėčio draugas Auris, bet ir jis matė Oliverį blogiausioje būsenoje - kai be galo trūko Elioto. Vadinasi, dabar jis niekam nebepatiks. Tai skaudino, o apėmusi panika tik dar labiau sunkino situaciją.
- Tėti! - kiek garsiau pakartojo berniukas, kai pajuto, kad taip reikalingas žmogus yra šalia. Apsivijo jį rankomis ir bandė kažkaip negirdėti prakeikto klyksmo. Nė nesuprato, kas čia vyksta, ir tai visai nepadėjo. Net nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl yra taip siaubingai baisu.
- Ar galime eiti namo? - tiesiai tėčiui į ausį sušnibždėjo berniukas. Dabar labai reikėjo atsidurti saugioje zonoje. Ten, kur yra mama.
-
Mažylis glaudėsi prie jo. Nors, žinoma, sūnaus kančia draskė širdį, Dafydd labai patiko jaustis reikalingam. Jo sūnui reikia tėvo. Net jeigu nieko negali padaryti, jis vis tiek yra reikalingas ir vertinamas. Skaudančią širdį paglostė šiokia tokia šilumos banga.
Glausdamas berniuką prie savęs nepamiršo ir Elioto. Susirado jį akimis ir pamatė, kad antrasis dvynys ir Dori artėja. Vylėsi, kad tai privers merginą prisiminti savo dukterį ir ją nutildyti. Jie vis dėlto buvo viešoje vietoje, o toks žviegimas atrodė netgi nesveikas.
- Ššš, Oliveri, viskas gerai, - mažyliui pasakius, kad nori namo, tyliai sumurmėjo jam Dafydd. - Ta mergytė tuoj nutils, Dori ja pasirūpins. Nurimsi ir galėsime smagiai praleisti laiką. Negi nori skubiai grįžti namo? Be to, Dori dar nematė tavo varlės.
Kūdikis vis netilo, ir pamažu apėmė susierzinimas. Velniai griebtų, Dori. Žiūrėk savo vaikus! mintyse piktinosi Dafydd. Išgirdo Elioto sakinį. Jis buvo ne itin mandagus, tačiau patiko. Gali būti, kad berniukas tai pasakė visai ne dėl brolio, tačiau Oliveriui tai vis tiek patiks. Puikiai sutariantys dvyniai buvo kažkas, ką jų tėvas galėtų stebėti visą dieną.
Atsistojęs atsargiai pastatė šalia savęs ir sūnų ir uždengė delnais jo ausis. Žinojo, kad tai nelabai tepadės, bet vylėsi, kad Dori supras. Pats tikrai negalėjo palikti savo sūnaus dėl kažkokio kūdikio, kurio žviegimas bet kam įvarytų galvos skausmą. Negi jai tiek nerūpi? Galų gale, negi jai neskauda galvos?
Galiausiai nutarė, kad reikia imtis priemonių. Teko atidengti Oliverio ausį, tačiau Dafydd išsitraukė lazdelę ir apsidairė. Toliau buvo žmonių, bet jie lyg ir nekreipė į juos dėmesio. O gal spruko nuo prakeikto klyksmo.
- Accio, - ištarė galvodamas apie pledą, ir tas klusniai atskrido į rankas. - Eliotai? - pakvietė tėvas vildamasis, kad berniukas neprieštaraudamas ateis prie jų. Tada bus galima galvoti, ką daryti toliau. Bene labiausiai tai priklausė nuo to, kaip į viską reaguos Dori.
-
- Na, gal ir galėsi, - prikando lūpą. - Gal tau pavyks ją lengvai nuraminti.
Ji taip nenorėjo raminti tos rėksniukės. Žinojo, kad dukra spyriosis, seilėsis ir snargliosis.
Bet Elioto nuotaika staigiai pasikeitė, kai Dori prakalbo apie tai, koks paties bernioko elgesys su broliu buvo prieš dvejus metus.
- Jeigu ne mano reikalas, tai ir man prašau neaiškinti, ką aš privalau daryti, o ko ne. Ir vis dėlto apsigalvojau. Kadangi šitaip su manim kalbi, ne, Amelijos palaikyt nebegalėsi. Sakau atvirai, bijau, kad supykęs neišmestum.
Tai buvo tiesa. Paskutinis Elioto klausimas skambėjo šlykščiai. Niekas negalėjo žinoti, ką jis sugalvotų padaryti dvynėms.
Dori atsitraukė nuo to vaiko ir pradėjo eiti vežimėlio link. Jai pasirodė, kad Eliotą tas žviegimas erzina, todėl viduje mergina pajuto norą visai neskubėti dukros užtildyti. Ir jeigu akimirkai pamanė, kad Eliotas smagesnis už Oliverį, tas jausmas kaip greit atėjo, taip pat greitai ir dingo.
Dabar Eliotas tamsiaplaukei ir vėl buvo psichopatas, o Oliveris - gerietis. Ką ten gali žinoti, galbūt Eliotas jį iš tiesų skriaudžia, tik prieš kitus apsimeta geru broliu. O Oliveris bijo pasakyt. Taip, greičiausiai taip ir bus. Tikiuosi, kad Amelija ateityje neskriaus Arielės.
Dori priėjo prie vežimėlio. Amelija buvo visa išraudusi ir raitėsi kaip gyvatė. Tiesa, pabudusi, aišku, buvo ir Arielė. Ji taip pat verkė, tačiau per Amelijos žviegimą to nesigirdėjo.
Mama išėmė iš vežimo rėksniukę, bet ši ir toliau staugė. Paėmė tų nesveikų (taip sakydavo virėja dvare) pirktinių sulčių, įpylė jų į du buteliukus. Norėjo prisėsti ant pledo, bet jo jau nebebuvo, nes šis prieš tai nuskriejo kerų pagalba. Regis, kad Dafydd su Oliveriu tiesiog pabėgo nuo Mendel dukrų. Sakau, kad jūs man trukdot gyventi, pamanė mintyse, bet juk vis tiek jas mylėjo.
Dori padėjo buteliukus ant žolės, tada ant rankų pasiėmė ir Arielę. Atsisėdo su mergaitėmis ir davė joms po buteliuką sulčių. Tik dabar Amelija nustojo žviegti. Bet akimirksniu. O Arielė neverkė jau nuo tos akimirkos, kai paprasčiausiai pamatė mamą.
Mendel buvo pastebėjusi, jog Dafydd laikė uždengęs Oliveriui ausis. Negi jo vaikai niekada neverkia? Pasijuto kaip kokia nenormali, jeigu visa šeima privalėjo sprukti. Tad neketino pristoti prie jų, be to, šią akimirką reikėjo palaukti, kol dvynės atsigers. Draugiškai pažvelgusi į Dafydd gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. Neva, matai, kaip išėjo.
-
Gal vis dėlto šita bjauri moteris yra visai pakenčiama? Jeigu ji tikrai leis palaikyti kurį nors vaiką, Eliotas jai atleis. Galbūt. Vis dėlto situacija netruko ir vėl pasikeisti. Eliotas įsižeidė ir pagaliau atsitraukė nuo moteriškės. Piktai spoksojo į ją.
- Tu nesupranti! - sušuko dešimtmetis. - Aš nesupyksiu. Bet Oliveris... Oliveris... - Tiesiog negalėjo paimti ir išpliurpti didžiausios brolio paslapties, kurios jis labai gėdijosi. Pasidarė apmaudu, kad neišpliurpė prieš dvejus metus. Tada jam tokie dalykai nerūpėjo, o moteriškė susiprastų. Nors gal ir ne, nes ji visai kvaila.
- Oliveris jautrus triukšmui, - galiausiai ištarė. Taip, tai gal ir atskleidžia paslaptį, tačiau nepasako ir visos tiesos. - O ji, - mostelėjo į pagaliau užsičiaupusią mergytę, - žviegia tiesiog nenormaliai.
Gal tai ir nebuvo mandagu, bet Eliotas turėjo paaiškinti. Šita kvaila moteris privalėjo suprasti, kad jo brolis yra ne koks nevykėlis. Dar kiek paspoksojęs į moterį nekaltu balseliu pridūrė:
- Bet aš vis tiek norėčiau ją palaikyti.
Atsisuko į šeimos narius. Oliveris turbūt jau nori namo, bet pats nė už ką ten nevažiuos. Mylėjo brolį, bet jis buvo pernelyg jautrus. Pamojo tėčiui kviesdamas ateiti arčiau. Viskas dar gali būti gerai. Jeigu tik jie liks čia, Eliotas sutiko netgi leisti laiką su šita bjauria sena moterimi.
-
Glausdamas prie savęs Oliverį Dafydd nejučia susimąstė apie tai, kad jeigu ši fobija nė kiek nesusilpnės, jam bus be galo sunku gyventi. Ką jis darys Hogvartse, kur nebus visada pasiruošusio padėti tėvo? Niekas, išskyrus Eliotą, apie tai nežinos. Išsigandęs vaikas gali tapti patyčių objektu. Ir visai neaišku, ar tai pasikeis. O jeigu pasikeis, į kurią pusę.
- Ji nutilo, - ištarė sūnui atitraukęs rankas nuo jo ausų. Apkabinęs priglaudė prie savęs. - Tik nesigėdyk. Dori nežino, kodėl tu taip reagavai, bet tau sekėsi su ja bendrauti. Manau, kad ji tave supras. Bet ar tikrai nori keliauti namo?
Eliotas, aišku, tokiu pasiūlymu labai nusiviltų. Bet jeigu Oliveris nė kiek nenusiramins, gali būti, kad jie neturės kitos išeities. Dori šypsena tarsi leido spėti, kad ji nesmerkia berniuko. Bet ką čia gali žinoti? Ji dar labai jauna, vos iš paauglystės išaugusi mergina. Mama, kuri jos vaikui pradėjus žviegti to nepaiso. Aišku, akivaizdu, kad jos ir vaikų istorija nėra itin įprasta, bet nori nenori Dafydd pradėjo lyginti Dori su Mayra. Ką gi, nenuostabu, kad jis yra vedęs pastarąją. Ji dvynukais rūpinosi nuo pirmos akimirkos. Tie mažyliai jiems abiems suteikė gyvenimą.
- Gal pabandom dar kartą? - pasiūlė Dafydd Oliveriui. - Matai, Eliotas mums moja. Jis su Dori nesutaria, bet vis tiek nori dar čia pabūti. Suvalgysime ką nors skanaus, pasėdėsime, pašnekėsime. Jeigu nori, galiu duoti ausų kištukus.
Tai buvo bene geriausias Graham'o pasiūlytas sprendimas. Jie visai triukšmo nenuimdavo, tačiau girdimumą sumažindavo pakankamai, kad nesukiltų panika. Bet, žinoma, tada Oliveris negalėdavo girdėti įprastu garsumu ištartų žodžių.
- Paimk, - ištraukęs juos iš kišenės padavė berniukui ir patraukė atgal prie Dori ir vaikų. Nuotaika jau buvo kiek sugadinta, bet gal dar pavyks viską ištaisyti?..
-
Taip gėda nebuvo niekada gyvenime. Praėjusį kartą jam visai neblogai sekėsi bendrauti su Dori, nors kai Eliotas į veidą paleido ledus, buvo netgi labai nesmagu. O dabar ta moteris galvos, kad jis yra mažvaikis mėmė, kurį gąsdina kūdikio verksmas. Oliveris būtų galėjęs prisiekti, kad jo broliukai ir sesutė taip garsiai niekada neklykia, bet nuo to nepasidarė geriau. Viskas atrodė tiesiog tragiškai.
- Nežinau, - atsakė tėčiui. Turėdamas tris gerokai jaunesnius broliukus ir sesutes žinojo, kad maži vaikai gali bet kada pravirkti. Ir vėl patirti tokio siaubo jis tikrai nenorėjo. Bet triukšmui nutilus noras grįžti nebebuvo toks stiprus. Dešimtmetis jautėsi pasimetęs.
- Gerai, - neprieštaravo pasiūlymui dar čia pabūti. Žinoma, nebus lengva, tačiau negadins mylimo brolio dienos. Paėmė ausų kištukus ir nusekė paskui tėtį atgal prie Dori, Elioto ir tų dvynukių. Nieko nesakė, bet galvoje sukosi daugybė minčių. Priėjęs sustojo šiek tiek toliau ir stovėjo nuleidęs galvą. Buvo taip gėda, kad, atrodė, daugiau niekada nepažvelgs į jokio žmogaus akis. Suprato praradęs suaugusį žmogų, kuriam patiko. Ar taip bus visada? Ar tai reiškia, kad jis niekada neturės draugų? Norėjo to paklausti tėčio, tačiau ir taip jau apsijuokė. Taigi taip ir liko stypsoti nekrustelėdamas.
-
- Žinau, kad ji nenormaliai žviegia, - pripažino Dori. - O kad Oliveris jautrus triukšmui, šito aš nežinojau. Atsiprašau.
Siaubas, nuo kada tu atsiprašinėji dešimtmečių psichopatų?
Dėl Amelijos palaikymo Dori nieko nebesakė. Na, jeigu jie abu sėdėtų ant žolės, tada gal ir nebūtų pavojinga. Buvo juokinga matyti, kaip Eliotas meilinasi tam, kad gautų palaikyti Ameliją.
Tačiau Amelija užmigo. Kaip ir Arielė. Dar nebuvo jų laikas keltis. Tiesiog Amelija kartais net ir miego metu prabusdavo tik tam, kad sukeltų isteriją.
Pati nesuprasdama kodėl Mendel išvis iškėlė dvynes iš vežimėlio, šią akimirką atsargiai paguldė jas atgal į jį. Laimei, nei viena nepabudo. Prie kiekvienos iš jų padėjo ir po buteliuką su sultimis.
- Nepykit, - pasakė ji Dafydd ir Oliveriui, kai jie du atėjo arčiau. - Ji visada šitaip žviegia.
Apie Oliverio jautrumą triukšmui nusprendė neužsiminti. Jeigu Amelija ir vėl ims klykti, tiesiog iškart imsis jos raminimo.
- Na, tai kaip dėl to pledo? - paklausė Dafydd. - Ir aš vis dar noriu pamatyti varlę, - nusišypsojo Oliveriui, tačiau mažai buvo šansų, kad jis pamatys, mat stovėjo nuleidęs galvą.
-
Tuoj vėl pasipils kaltinimai, koks jis nemandagus. Aiškinimai, kad apie svetimus vaikus taip kalbėti negalima, ir panašiai. Bet būtent taip ir buvo - ta mergaitė žviegė garsiau nei bet kuris kitas Eliotui žinomas vaikas. Turint omenyje, kad jis turi tris gerokai jaunesnius brolius ir seseris, apie kūdikių verksmą išmanė ne tiek ir mažai. Turbūt netgi daugiau nei ši neprotinga moteris. Vis dėlto ji atsiprašė, kas gerokai nustebino. Gal vis dėlto leis palaikyti tą mažą rėksnę?
- Galėsiu? - vėl paklausė maloniu balseliu.
Netrukus atėjo ir tėtis su Oliveriu. Eliotas ištraukė pledą tėčiui iš rankų ir patiesė ant žolės. Jis, šiaip ar taip, tikrai neketino eiti namo. Atėjo čia gerai praleisti laiko, tad tą ir padarys. Tiesa, ryžosi kai ką padaryti, tad nužingsniavo prie kiek toliau esančio Oliverio ir stipriai jį apkabino.
- Nepyk ant manęs, - taip, kad negirdėtų nei tėtis, nei moteris, sumurmėjo Eliotas. - Aš pasakiau jai, kad esi jautrus triukšmui. Kitaip tas vaikas nebūtų užsičiaupęs, o ji bjauriai elgėsi. Atsiprašau, Oliveri, bet turėjau tai pasakyti. Ar nepyksti?
Dar kiek pastovėjo laikydamas brolį glėbyje ir grįžo ant pledo. Patogiai įsitaisė ir pažvelgė į moterį.
- Galėsiu? - vėl paklausė jis.
-
Viskas buvo blogai. Guodė nebent tai, kad dabar Eliotas jį myli ir bus šalia. Anksčiau prie viso šito dar būtų prisidėjęs ir brolio pyktis, o dabar jis nesišaipys. Tai šiek tiek guodė. Bet tik šiek tiek - Oliveriui ir toliau skaudėjo širdį ir buvo labai gėda.
Tiesa, tai, kad Dori vis dar norėjo pamatyti varlę, nustebino. Berniukas buvo įsitikinęs, kad jai nebebus įdomu. Jis pasirodė esąs mažvaikis verksnys, kuris tikrai negali mokėti piešti. Ką gi, taip ir yra. Jis tikrai nemoka to daryti.
- Jos akys baisios, - liūdnai sumurmėjo ir toliau nuleidęs galvą. Netrukus gavo apkabinti brolį ir pasijuto šiek tiek geriau. Jo žodžiai išgąsdino, tačiau Oliveris tikrai neturėjo ko pykti. Gal Dori jį ir niekina, bet gal bent jau supras, kodėl jis taip reagavo.
- Viskas gerai, ačiū tau, - sumurmėjo taip pat tyliai. Šis broliškas pokalbis nebuvo skirtas nei tėčiui, nei, tuo labiau Dori, kuri nebuvo jų šeimos narė. Be to, dabar reikėjo nuspręsti, ar ji vis dar patinka. Priėjęs prie patiesto pledo suprato, kad nebežino, kur dingo jo varlė. Apsidairęs pamatė piešinį nukritusį ant žolės. Paėmė jį ir grįžęs prie Dori nedrąsiai ištiesė ranką.
- Aš nemoku piešti akių, - priminė. Ji tikrai neturi tikėtis gražaus piešinio. Tokiu atveju dar labiau juo nusiviltų, o šito Oliveris norėjo mažiausiai.
-
Regis, pamažu viskas aprimo. Žinoma, Oliveris vis dar buvo liūdnas, tačiau Dori mergaitė nebeklykė, tad galima tikėtis, kad toliau seksis neblogai. Žinoma, jeigu ji vėl nesugalvos parodyti balso. Dafydd neketino pasakoti apie savo mažylio baimę, tačiau ramybės nedavė mintis: jeigu viskas pasikartos, Oliveris vėl persigąs, o Dori gali pradėti rodyti panieką. Tai berniukui dar labiau pakenktų. Kartais norėjosi tiesiog paprastai ką nors nuveikti, bet vis išlįsdavo problemos. Ar tai jis pats užkrovė tokį prakeiksmą vaikams? Žinojo, kad Mayra kaltintų save, bet tikrai neketino pripažinti, kad ji dėl kažko kalta.
- Nepykstame, - atsiliepė į Dori žodžius. Žvilgtelėjo į vis dar nusiminusį sūnų, bet taip nieko daugiau ir nepaaiškino. Matė, kad Eliotas priėjo prie brolio, o jiems apsikabinus nusišypsojo. Baisu ir pagalvoti, kas būtų, jeigu visa tai būtų nutikę prieš sūnaus ir Mayros kelionę į Ameriką.
Eliotas paruošė pledą, tad Dafydd teliko ištraukti sumuštinius ir sultis. Viską išdėliojo ir išgirdęs, kad sūnus prašo ir prašo palaikyti kūdikį šyptelėjo.
- Jis turi patirties, - pasakė merginai tarsi ramindamas, kad nieko blogo nenutiks. Tiesa, girdėti, kokį malonų balselį Eliotas nutaiso kažko prašydamas, kai Dori jam nepatinka, buvo nejauku. Tai tarsi rodė, kad berniukas iš tiesų moka vaidinti ir apsimetinėti. Tikrai ne tos savybės, kuriomis tėvo svajonėse pasižymi sūnus. Bet nieko nebesakė. Kol kas atrodė, kad viskas gali pasitaisyti, tad tikrai neketino griauti akimirkos.
- Tiek varlė, tiek ir jos akys yra gražios, Oliveri, - tepratarė. Šiam mažyliui tikrai reikia labiau pasitikėti savimi, nors žinodamas, iš ko jis perėmė šitą savybę, Dafydd tiesiog negalėjo reikšti nepasitenkinimo. Atsisėdęs ant pledo parodė tiek Oliveriui, tiek Dori sėsti šalia ir padrąsinamai nusišypsojo.
-
Eliotas jau pradėjo užknisti.
- Galėsi, jeigu būsit ant pledo, bet tik tada, jei Amelija pati pabus. Nesugalvok žadinti, nes tada ji rėks, - atsiduso.
O jeigu aš ją kerais užčiaupčiau? Kodėl aš apie tai nepagalvojau? Problema būtų išspręsta!
Dafydd, regis, nepyko, na, bent jau taip sakė. O kaip buvo, mergina žinoti negalėjo. Juk nepažinojo jo. Nenutuokė, kaip jis atrodo, kai pyksta.
Tuomet tamsiaplaukė stebėjo spektaklėlį. Brolių apsikabinimą. Buvo smalsu, ką jie vienas kitam sakė, tačiau, deja, to nenugirdo. Dabar Mendel beveik šimtu procentų galėjo garantuoti, kad tėvai su Eliotu kažką darė. Galbūt daug darbo įdėjo, kad pasikeistų dvynių santykiai. O gal taip buvo visada. Gal tu juos matei tokią dieną, kuomet Eliotui buvo užėję.
Dori paėmė į rankas piešinį. Tereikėjo akį užmesti, kad ji pamatytų, jog tas vaikas - talentingas. Aišku, jai tai iškart priminė Alaną. Nes ir Alanas nuostabiai piešė. Galbūt jis net galėtų pamokyti Oliverį tam tikrų piešimo technikų, duoti patarimų. Būtų visai smagu, jeigu jis su šia šeima susipažintų. Visi tie šešėliai piešiniuose ir panašiai. Apie tai Dori tikrai nenusimanė, bet šį tą žinojo iš Alano.
Varlė buvo piešta spalvotais pieštukas. Ir tos akys, jos tikrai buvo gražios.
- Kuo tau nepatinka tos akys, Oliveri? - paklausė mergina berniuko. - Jos puikios!
Dori atsisėdo ant pledo. Dafydd padėjo sumuštinių ir sulčių, tačiau pati mergina nieko neturėjo. Juk neketino čia su kuo nors sėdėti. Ji išėmė kukurūzų pakelį. Tai buvo labai geras ginklas prieš Amelijos rėkimą, o ir šiaip mergaitėms ji duodavo kukurūzų patriaukšti, kai nebūdavo namuose ir nematydavo Džesika. Tikėjosi, kad berniukai nesuės visų, nes tada Dori neturės ką daryti, jei dvynės išalks.
Ji ir toliau žiūrėjo į piešinį, laikė jį.
- Labai graži varlė. Tikrai.
Deoiridh. Kaip tau sekasi?
-
Gal ta moteris ne tokia ir bloga? Ji galiausiai sutiko leisti palaikyti tą rėksnę. Eliotas, žinoma, nė neketino jos žadinti - palaikyti norėjo, tačiau tai visai nereiškė, kad ruošėsi jai leisti gąsdinti brolį. Jeigu ji ir vėl tai padarys, Eliotas gali ir supykti. Mylimas dvynys jam buvo nepalyginamai svarbesnis už kažkokią rėkaujančią mažę. Juk ji žymiai mažesnė net už Ezrą, tad nieko nesupranta. Taigi nesupras ir tada, kai Eliotas ant jos supyks.
Moteriškė, aišku, pagyrė Oliverio piešinį, bet Oliveris kažin ar tuo patikės. Visi šeimoje žinojo, koks jis gabus. Visi, išskyrus patį Oliverį. Tai buvo sunkiai suprantama, bet kol kas Eliotas tepratarė:
- Taip! Šitas piešinys nuostabus!
Keista buvo pritarti tau bjauriai moteriai, bet pirmą kartą ji buvo teisi. Eliotas - ne koks melagis. Jeigu žmogus pasako tiesą, jis ir pripažįsta.
Pamatęs kažkokį moters išsitrauktą maistą susidomėjo. Tai buvo smagiau nei tėčio paimtos sultys ir sumuštiniai. Neatsiklausęs prisitraukė pakelį arčiau ir paėmė saują kukurūzų. Susigrūdo juos į burną ir patenkintas nusišypsojo. Nors kvailas kūdikis ir išgąsdino jo brolį, dabar viskas buvo gerai.
- Puiku, - pilna burna ištarė, bet jau pradėjo muistytis - nors ką tik įsitaisė ant žolės, jau norėjosi bėgti ir veikti ką nors aktyvesnio.
-
Tėtis, žinoma, ir vėl pasakė, kad piešinys gražus. Bet toks yra jo darbas. Jis turi padrąsinti savo sūnų, ar ne? Tikrai nepareikš, kad varlė ir, tuo labiau, jos akys, tiesiog baisios. Bet nebeprieštaravo. Tam nebuvo prasmės, tėtis vis tiek nepasiduos. Taigi tiesiog atsisėdo šalia jo, bet susilaikė neprisiglaudęs. Dabar triukšmo nebuvo, tad nenorėjo pasirodyti esąs mažvaikis. Ir taip buvo gėda, kad jautriai reagavo į mergaitės žviegimą.
Moteriai ir Eliotui taip pat pakartojus, kad piešinys gražus, Oliveris tirštai išraudo ir nuleido galvą. Kodėl jie meluoja?
- Jos nepanašios į varlės akis, - liūdnai paaiškino berniukas ir paėmė sulčių pakelį. Į nieką nežiūrėdamas pradėjo jį krapštyti, bet taip ir nepraplėšęs pakėlė akis į Dori. - Ar kada nors matei tikrą varlę?
Pačiam pagaliau pavyko tai padaryti visai neseniai - per išvyką su tėčiu, Eliotu ir Miriam. Gyvūnas taip sužavėjo, kad po to kurį laiką piešė vien varles. Ir vis tiek visai nepatobulėjo...
- Gal nori sulčių? - dar paklausė ištiesęs ranką su pagaliau praplėštu pakeliu Dori link. Žvilgtelėjo į kukurūzų pakelį, bet nesiryžo pasekti brolio pavyzdžiu. Tiesiog sėdėjo ir svarstė, ar kada nors išmoks piešti akis.
-
Kad Dori pagyrė piešinį, stebėtis turbūt nereikia. Visų pirma, varlė išties nupiešta puikiai, be to, mergina turbūt pakankamai mandagi, kad nesakytų esą piešinys nevykęs. O štai Elioto entuziastingas pagyrimas patiko. Žinoma, dabar berniukai sutarė puikiai, bet kiekvienas to įrodymas vis dar šildė širdį. Kaip ir apsikabinimas, nors žinoti, kad jie turi kažką, ką slepia nuo tėvo, buvo savanaudiškai apmaudu. Tai visai natūralu, bet vaikams augant vis labiau kamavo baimė, kad jie atitols, ir tėvas taps nebereikalingas. Bet dabar geriau apie tai negalvoti.
- Samdome jam mokytoją. Dabar ištisai piešia akis, - paaiškino Dafydd šalia įsitaisiusiai merginai. - Ir jam vis tiek atrodo, kad jos negražios.
Gūžtelėjo pečiais. Atrodė, kad iš paties perimtas nepasitikėjimas savimi yra pernelyg didelis. O gal tai netgi ne tai, o Mayros perfekcionizmas? Bet Oliveris buvo labai šaunus mažylis, tad į jį Dafydd žvilgtelėjo švelniai šypsodamasis. Tiesa, netrukus teko atsisukti į Eliotą.
- Nagi, o paprašyti nereikia? - paklausė. Matė, kad aktyvus berniukas jau tuoj kažkur lėks, tad paėmė šalia gulėjusį kamuolį ir paslėpė už savęs. Norėjo šiek tiek ramiai pasėdėti ir nesidairyti, ar vaikas niekur nedingo. Galiausiai paėmė vieną sumuštinį ir pasiūlė Dori:
- Gal nori? Turbūt neplanavai tiek užtrukti, o jaunai mamai reikia valgyti. Aš vis tiek nealkanas.
Mayra, žinoma, už tokius žodžius nepagirtų, bet gal po dešimties metų kartu retkarčiais galima? Užsigalvojęs apie savo mergaitę Dafydd netruko paskęsti mintyse. Laimei, neilgai trukus atsitokėjo. Keista čia būti su kita mergina. Keista ir nejauku. Galvoje šmėkštelėjo mintis, kad tai mylimajai gali nepatikti. Kita vertus, Oliveriui neblogai sekėsi su Dori bendrauti, tad šis laikas labiausiai skirtas jam.
Nesugalvodamas, ką dar galėtų pasakyti, velsietis sėdėjo ant pledo ir tiesiog džiaugėsi tuo, kad yra čia su savo vaikais.
-
- Panašios! - paprieštaravo Oliveriui Dori. - Šitos akys atrodo kaip tikros varlės! - tikino jį.
Nors iš tiesų net nenutuokė, kaip atrodo tos tikros varlės akys. Tiesa, tikrai buvo jas mačiusi, tačiau neprisiminė, nes nekreipė į tokius dalykus dėmesio.
- Esu, - atsakė berniukui į klausimą. - Tiesą pasakius, mano draugė buvo animagė. Ji pasiversdavo būtent į varlę. Vieną kartą Kiauliasodyje, magiškų gyvūnų priežiūros centre, ji ir jos draugės varlės pradėjo ant manęs lipti, - pasakojo. - Dabar juokinga, bet tada nebuvo itin malonu, - nusijuokė. - Beje, mano... vaikinas, - kažkaip kvaila buvo vadinti Alaną vaikinu, kai šalia stovėjo vežimėlis su jo dukromis, - jis dabar dirba tame centre, - tai labiau adresavo Dafydd, na, neva palaikomas suaugusiųjų pokalbis. - Aišku, tada dar nedirbo, nes buvo gal tik koks trečiakursis, - nusišypsojo. Nelabai prisiminė, kada tiksliai tai vyko.
Kad buvo tiesiog siaubingai šlykštu su tom varlėm, Mendel nutarė nutylėti. O gal Oliveriui labai patinka varlės, jeigu piešinys toks.
- O ką tu labiausiai mėgsti piešti? - paklausė jo. - Būtent varles? Gal ir kitus gyvūnus, o gal dar kažką? Ne, ačiu, sulčių nenoriu. Bet tu gali pasivaišinti kukurūzais. Jeigu tavo brolis visų nesuės, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse. - Eliotai, o tu mėgsti piešti? - paklausė ir šio dvynio, mat dabar jis elgėsi daug normaliau nei per praeitą susitikimą ir kažkaip Dori pajuto pareigą pakalbinti ir jį. - Piešiantys žmonės dažnai į save žiūri labai savikritiškai, - pasakė Dori Dafydd. - Mano... na, mergaičių tėtis, jis taip pat piešia. Turėjau ilgokai vargti, kol įkalbėjau pakabinti mūsų šeimos portretą ant sienos. Tegul valgo, juk tam ir padėjau, - numojo ranka turėdama omeny, kad Eliotas nepaprašė kukurūzų.
Ir iš tiesų, Dori juos juk padėjo visiems. Pati kalta, kad daugiau neturi ko duoti mergaitėms. Jeigu taip nutiks, kad kukurūzų neliks, nieks dėl to nebus kaltas, išskyrus Dori.
- Ne, ačiū, - atsisakė Dori ne tik sulčių, bet ir sumuštinių. - Namuose yra virėja, kuri, patikėk, prižiūri, jog gaučiau reikiamą kiekį įvairiausių maistinių medžiagų bei vitaminų, - nusijuokė. - Tiesą pasakius, ji mane užknisa. Būna, kad slapčia nusiperku mėsainį, - šypsojosi.
Su Dafydd šį kartą kalbėtis buvo nepaprastai lengva. Dori pagalvojo apie tai, jog jai trūksta draugės. Tačiau su kokia drauge ji galėtų susitikti? Su Sakura? Erka? Patricija? Dar kuria nors mergina iš mokyklos? Ji pripažino, kad Dafydd tikriausiai labiau ją supras nei draugės. Juk jis turėjo kalną vaikų. Labai gaila, kad su Meg nutrūko ryšiai. Štai, gal ir ji suprastų tamsiaplaukę.
-
Na taip, Oliveris talentingas, ir visi tai žino. Bet ar būtina tris valandas kalbėti apie varlę ir jos akis? Eliotas neįsivaizdavo, kaip atrodo varlės akys, bet nutarė, kad būtent taip, kaip jas pavaizdavo Oliveris. Juk jo brolis išties gabus, tad nesąmonių nepieštų.
- Varlės ant tavęs lipo? - staiga susidomėjo dešimtmetis ir nieko nelaukęs pamėgo tuos gyvūnus. Įtarė, kad šitai nelabai maloniai moteriškei ne itin patiko tokia ataka. Vadinasi, tie žali dalykai tikrai šaunūs. Eliotas išsišiepęs pasiekė dar saują kukurūzų ir susigrūdo juos į burną. Išsitiesė ant pledo, bet nelabai tilpo, tad nusirideno ant žolės. Ten buvo daug smagiau. Neskubėdamas kramtė, bet išgirdęs jam adresuotą klausimą skubiai nurijo skanėstą.
- Ne, - atsakė. - Esu bandęs, bet man tai neįdomu.
Skubiai žvilgtelėjo į brolį. Anksčiau Oliverį tokie žodžiai būtų įžeidę. Bet jis dabar supranta, kad pomėgiai tiesiog gali būti skirtingi, ar ne? Dėl visa ko pridūrė:
- Bet mes mėgstame kartu konstruoti įvairius dalykus. Tėti, gal turi čia kurį nors konstruktorių?
Eliotas staigiai pašoko ant kojų ir pasičiupęs sulčių pakelį įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į tėtį. Moteriškė kažko šnekėjo, bet dešimtmetis tiesiog norėjo savo žaislo. Su malonumu pasiūlys Oliveriui pastatyti laivą. Tik, žinoma, reikia, kad tėtis magišku būdu atgabentų tą daiktą čia.
-
Dori, aišku, gyrė piešinį, bet Oliveris vis tiek atsisakė tikėti, kad toks akys bent pakenčiamos. Ji tiesiog yra draugiška, todėl taip ir elgiasi. Bet toliau ginčytis dešimtmetis nesiryžo, taigi tiesiog linktelėjo. Kita vertus, pasakojimas gerokai sudomino. Ką reiškia animagas, jis nežinojo, tačiau iš to, ką toliau kalbėjo moteris, suprato, kad lyg ir įmanoma pasiversti gyvūnu.
- O tokių dalykų moko Hogvartse? - įsidrąsino paklausti jis. Nustebo, kodėl tėtis niekada apie tai nepasakojo, tad klausiamai pažvelgė į jį. - O kokiu gyvūnu pasiverti tu?
Susimąstė, kuo užaugęs norėtų pavirsti pats. Gal kokiu paukščiu? Paskraidyti ir viską stebėti iš aukštai būtų tikrai įdomu.
- Tėti, ar mes eisime į gyvūnų priežiūros centrą? - dar paklausė susidomėjęs. Ten apsilankyti ir pažiūrėti varlių turėtų būti tikrai smagu. Galėtų pamatyti, kaip atrodo akys. Gal tada kada nors išmoks jas ir nupiešti? Nors ne, neišmoks. Tam jis pernelyg nevykęs piešėjas. Ir vėl pasidarė šiek tiek liūdna, bet Elioto pasiūlymas ką nors sukonstruoti neleido visai nusiminti.
- Man patinka piešti mamą ir tėtį, - atsakė į dar vieną moters klausimą ir vėl žvilgtelėjo į tėtį. Taip, būtų puiku, jeigu jis išsitrauktų konstruktorių, ir jie su Eliotu galėtų pažaisti. Kadangi prie kukurūzų lįsti drovėjosi, paėmė vieną sumuštinį ir įsitaisęs patogiau pradėjo lėtai valgyti.
-
Panašu, kad šį kartą bendrauti su Dori neblogai sekasi abiems berniukams. Tai džiugino. Turbūt smagiausia buvo tai, kad mergina, regis, patikėjo, kad Eliotas nėra jau toks blogas. Jis, žinoma, toks ir nebuvo, o nemeilė broliui tikrai nebuvo jo kaltė.
Panašu, kad mergina tikrai kalbėjo apie Alaną. Pasidarė smalsu, kaipgi viskas ten vyksta. Dafydd prisiminė susitikimą su tuo vaikinuku, kai jis maištavo prieš visą pasaulį. Atrodė esąs visiškas paauglys, o dabar, žiūrėk, jau dviejų vaikų tėvas. Jeigu tik, žinoma, kalbama tikrai apie tą patį žmogų. Tas panašumas netgi kiek gąsdino.
- Tikrai taip, Oliveris be galo savikritiškas, - pritarė žodžiams, kurie aiškiai buvo skirti jam. - Man atrodo, tą savybę perėmė tiek iš manęs, tiek iš savo mamos.
O štai užuomina apie šeimos portretą privertė nusišypsoti. Mayra lygiai taip pat įkalbinėjo jį patį, tik kad Dafydd pasidavė ne taip jau sunkiai. Tiesa, tuo metu jie buvo tik persikraustę į Sautendą, ir velsietis ir pats nežinojo sugebantis piešti. Tiesą sakant, ir dabar netikėjo tą galintis.
- Džiaugiuosi, kad galų gale jį įkalbėjai, - tepasakė. Sunku buvo nelyginti šių dviejų situacijų. Svarbiausia, kad mergaitės augtų mylimos ir laimingos. Kokie, kaip Dafydd tikėjosi, yra jo paties mažyliai. Norėjosi paklausti, ar jauna mergina planuoja ir daugiau vaikų, bet susilaikė. Jeigu paties kas būtų paklausęs, kai dvynukai buvo visai maži, būtų pasakęs, kad tikrai ne. O dabar... Na, dabar viskas buvo kitaip.
Elioto nemandagus maisto kimšimas į burną vis tiek nepatiko, bet nutarė prie svetimo žmogaus per daug nepriekaištauti. Vėliau aptars, kaip reikia mandagiai vaišintis. O konstruktoriaus, deja, jokio neturėjo, kas būtinai nuvils tuos du mažylius.
- Į galvą neatėjo, kad jūs norėsite ką nors konstruoti. Juk turi kamuolį, Eliotai, - stengėsi sušvelninti situaciją tėvas. Žiūrėjo į pašokusį ant kojų berniuką ir niekaip negalėjo atsistebėti, kiek jis turi energijos. Oliveris atrodė žymiai panašesnis į jį patį.
- Neįsivaizduoji, kaip tiksliai jis moka pavaizduoti šeimos narius, - nepraleido progos pagirti sūnų Dafydd, o išgirdęs apie virėją šyptelėjo. Jeigu jie tokią turėtų, viskas būtų labai sudėtinga - joks svetimas žmogus neturėtų tiek kantrybės Dafydd valgymo klausimais, kiek jos turi Mayra.
- Kartais reikia save palepinti, ar ne? - turėdamas omenyje mėsainį, kuris, tiesa, pačiam tikrai nebūtų palepinimas, pridūrė velsietis. Stebėjo savo mažylius ir negalėjo atsistebėti, kad visai pusėtinai sekasi bendrauti su svetimu žmogumi. Gal kada nors išmoks tai daryti? Taip ir neradęs atsakymo į šį klausimą paskendo mintyse apie mylimąją ir namus ir nejučia pradėjo švelniai šypsotis.
-
- Lipo, - šyptelėjo Dori. - Jau tikrai būtų geriau vorai nei varlės, - pasvarstė, o paskui pagalvojo, ar Oliveris nenusimins, jei jam patinka varlės.
Eliotas prakalbo apie konstravimą, o tai sukėlė šiokį tokį smalsumą. Dori nelabai įsivaizdavo, kaip turėtų atrodyti magiškas konstruktorius. Jeigu jie žaidžia su magiškais, žinoma.
- Oi, ne, - atsakė Dori Oliveriui. - Animagijos Hogvartse nemoko. To mokytis reikia savarankiškai, tačiau tai yra nepaprastai sudėtinga ir mokymosi procesas tikrai ilgas. Be to, dar ir pavojingas.
Tada Mendel pagalvojo, kokia vis tik Deoiridh buvo gabi burtininkė, jeigu dar mokykloje be problemų pasiversdavo varle. Ir kaip ji žemai puolė. Atmintyje pasirodė vaizdinys iš to apleisto pastato, kuriame visai netikėtai tamsiaplaukė rado vyresnėlę.
- Aš nemoku pasiversti gyvūnu, - nusijuokė Dori. - O tu kokiu norėtum pasiversti? - paklausė Oliverio. - Ir tu? - šiaip ne taip žvilgtelėjo ir į Eliotą. - Beje, žinojai, kad burtininkas pats nepasirenka gyvūno? - toliau kalbėjosi su Oliveriu.
Ne, aš tikrai nenorėčiau tapti animage. Bet jeigu būčiau, tai tikriausiai virsčiau į didelę, baisią savanaudę karvę, pagalvojo mintyse.
Arielė, na, turbūt Arielė, išleido garsą, kažką sučiauškėjo. Dori atsistojo pažiūrėti. Dėkui Merlinui, abi dar miegojo. Na, aišku, jei Amelija nebemiegotų, apie tai sužinotų visas parkas, o gal net ir Londonas. Sesutei sučiauškėjus garsioji dvynė apsivertė ant kito šonelio.
- Jeigu Oliveris savikritiškumą perėmė iš tėvų, tai galbūt kuris iš nors jūsų irgi piešiate? - paklausė Dori Dafydd stumdydama vežimą pirmyn - atgal.
Pasidarė įdomu, ar kuri nors iš mergaičių ateityje pieš.
-
Būtų labai įdomu pamatyti vaizdą, kaip varlės lipa šitai moteriškei ant veido. Eliotas apsidairė po parką - gal jų yra ir čia? Mielai pakartotų tą nuotykį. Turėtų atrodyti įspūdingai, ar ne?
- Tu pažįsti tokių protingų žmonių? - staiga susidomėjo Eliotas, kai moteris paminėjo, kad tai sudėtingas dalykas. Pats jau galvojo, kokiu gyvūnu pasivers, kai išmoks tai daryti. O būtinai išmoks.
- Negalima pasirinkti gyvūno? - pasitikslino berniukas ir labai nusivylė šita veikla. Gal visai neverta mokytis? O tai paimtų ir pavirstų į... Pavyzdžiui, varlę. - Aš norėčiau kokio liūto ar tigro! - sušuko. Mintyse jau įsivaizdavo, kaip išdidžiai šuoliuoja per mokyklą, o jo visi bijo. - O kaip sužinoti, kokiu gyvūnu pasiversiu?
Žvilgsnis šokinėjo nuo tėčio prie moteriškės ir atgal. Kodėl niekas jam šito nepapasakojo? Žinoma, dabar berniukas dar labiau laukė kelionės į mokyklą.
- Kai pirmame kurse grįšiu namo per Kalėdas, jau galėsiu pasiversti? - dar paklausė. Tiesa, nebuvo tikras, ar tikrai važiuos namo, jeigu tik bus galima pasilikti mokykloje. Bet jeigu galės pasiversti, būtinai taip ir padarys. Labai nustebins mamą ir tėtį.
O jis sugebėjo neturėti konstruktoriaus. Eliotas kurį laiką stebėjo mylimą žmogų ir galiausiai ėmėsi visada suveikiančio ginklo. Nutaisė reikiamą balsą ir suzyzė:
- Bet, tėti, aš noriu konstruktoriaus.
Dabar net ir kamuolys nebedomino. Tiesa, jeigu per stebuklą tėtis neišspręs šitos situacijos, gali tekti tenkintis tik futbolu.
-
Tas pasivertimas į gyvūną skambėjo labai puikiai. Žinoma, bus baisu, bet pabandyti labai norėjosi. Tik kodėl Dori draugė pasirinko tokį keistą gyvūną? Žinoma, piešti varles smagu, bet būti viena jų Oliveris visai nenorėjo. Tikrai geriau paukštis.
- Man nepatinka vorai, - sumurmėjo berniukas. Netrukus gavo suprasti, kad tikrai nesimokys pavirsti į gyvūną. Jeigu tai iš tiesų taip pavojinga ir sudėtinga, geriau nereikia. Jeigu mama ir tėtis niekada nei pasakojo, nei rodė, jie turbūt to nemoka. Vadinasi, nereikia ir jam. Jo tėvai ir nebūdami animagais yra geriausi pasaulyje. Tuo labiau, kad ir gyvūno rinktis, pasirodo, negalima.
- Man patiktų pavirsti į kokį nors paukštį. Gal erelį, - droviai atsakė į klausimą. Nenustebino dvynio pasirinkimas. Jam šie gyvūnai kuo puikiausiai tiktų. - O tu nenori išmokti? - dar paklausė Dori.
Netrukus ji pradėjo kalbėti su tėčiu, o štai Eliotas nekantravo laukdamas konstruktoriaus. Tai, kad tėtis jo neturėjo, šiek tiek nuvylė ir Oliverį. Žinoma, jeigu ne brolio prašymas, jam tokia mintis į galvą tikrai nebūtų atėjusi, bet dabar mielai ką nors sukonstruotų.
- Tėti... - gerokai tyliau ir kukliau už brolį pridėjo prašymą Oliveris liūdnai žiūrėdamas į jį. Dori buvo prie savo vaikų, kas vertė galvoti, kad tos mergaitės tuoj vėl pradės rėkti. Oliveris iš karto pajuto įtampą, bet kol kas buvo tylu. Kol kas viskas gerai.
-
Šiek tiek netgi nejauku, kad apie tokį egzotišką dalyką kaip animagija mažyliai sužino ne iš jo ar Mayros, o iš menkai pažįstamo žmogaus. Vis dėlto visko papasakoti turbūt nėra įmanoma, tad gal ir gerai, kad animagijos paslaptis atskleidė Dori. Tiesa, tai turbūt buvo tiesiog savęs teisinimas, bet Dafydd atkakliai stengėsi nepradėti savęs graužti. Viskas sekėsi neblogai, tikrai nėra priežasčių gadinti sau nuotaiką.
- Vis dėlto įspūdingas gebėjimas, ar ne? - pratarė norėdamas parodyti, kad dalyvauja pokalbyje. Tiesą sakant, nežinojo, ar jo čia labai netgi ir reikia, bet įtarė, kad Oliveriui taip bus drąsiau kalbėtis su menkai pažįstamu žmogumi.
Neabejojo, kad Eliotui nepavyks pasiversti gyvūnu oru iki pirmų Kalėdų, bet nenorėjo jo nuvilti, dėl to į tą klausimą neatsakė. Žinoma, taip tą nemalonų darbą paliko Dori, bet jau geriau ji, o ne tėvas. Tuo labiau, kad berniukas tos merginos vis tiek turbūt nepamėgo.
O štai netrukus teko kovoti su puikiai pažįstamu žvilgsniu. Ir zyzimu. Dafydd nenuleido akių nuo sūnaus, bet nežymiai papurtė galvą. Regis, to neužteko, be to, ir Oliveris užsimanė konstruktoriaus.
- Berniukai, ne, - teko atsakyti. - Konstruoti galite ir namuose. Eliotas turi kamuolį. Jeigu jau taip nenorite sėdėti, galite pabėgioti aplinkui. Tik per daug nenutolkite. Ar sutariam?
Dar kurį laiką stebėjo dvynius ir galiausiai atsisuko į Dori. Laimei, ji šį kartą neignoravo savo dukterų, nors, regis, jos nesiruošė kelti tokio triukšmo, kokį sukėlė taip neseniai.
- Na... - neužtikrintai pradėjo atsakymą į klausimą. - Nežinau, ar taip galima sakyti, bet aš kaip ir piešiu, - galiausiai užbaigė. Šituo klausimu savimi pasitikėjo netgi dar mažiau nei Oliveris, tad tvirtinti, kad tuo užsiima, atrodė šiek tiek kvaila. Bet sakyti, kad niekas nepiešia, irgi nebūtų teisinga. Keista situacija.
- Gal ir pati pradėsi piešti? - bandydamas būti draugiškas dar paklausė merginos.
-
Dori gūžtelėjo pečiais, kai Eliotas paklausė, ar ji pažįsta tokių protingų žmonių.
- Manau, kad tai reikalauja ne tik proto, bet ir valios, ištvermės, noro pasiekti užsibrėžto tikslo, - pasakė. - Neįsivaizduoju, kaip sužinoti, kuo tapsi. Esu girdėjusi, kad tai susiję su žmogaus asmenybe, bet nesu tikra. Gal tu žinai? - paklausė Dafydd, nes nenutuokė, ar nusišnekėjo, ar ne.
Pasidarė juokinga, jog Eliotas galvoja, kad sugebėtų tapti animagu per kelis mėnesius ir dar būdamas vienuolikos metų. Nusprendė nieko nesakyti, nes kas gi dar galėtų išsprūsti iš lūpų, jei ne pasišaipymas? Kaip juokingai vaikai suvokia laiką, pamanė.
- O, paukštis, tai tikrai puikus pasirinkimas, - tarė tamsiaplaukė Oliveriui. - Kas nenorėtų mokėti skristi be šluotos, - nusijuokė. - O animage, ne, aš tikrai ja tapti nenorėčiau.
Nutylėjo ir tai, koks jai šitas dalykas atrodo šlykštus. Juk tai tikrai šlykštu. Tapti kažkokiu gyvūnu. Fui.
Vaikai prašė konstruktoriaus, tačiau Dafydd nesutiko kokiu nors būdu čia tą konstruktorių parūpinti. Mendel laukė, sukels dėl to isteriją Eliotas ar ne. O tada apstulbo.
- Tu pieši? - kiek per garsiai paklausė Dori, o akyse sužibo entuziazmas.
Jai buvo įdomūs visi, kurie piešia. Na, dėl Alano. Jeigu ne jis, tikrai nebūtų.
- Parodyk ir tu kokį savo piešinį! Ar aš? - nusijuokė. - Ne. Jau aš tai tikrai piešiu kaip trejų metų vaikas. Ne man piešimas ar bet kokie kiti meniški dalykai.
-
Kuo daugiau moteriškė kalbėjo apie pasivertimą gyvūnų, tuo labiau nepatenkintas buvo Eliotas. Ištvermė, valia ir noras pasiekti tikslą nebuvo labai suprantamos sąvokos, bet jos skambėjo labai jau nuobodžiai. O kadangi ir gyvūno pasirinkti negalima, tai pasidarė visai beprasmiška. Bet Eliotas neketino taip paprastai pasiduoti.
- Tai galėsiu? - vėl paklausė, kai niekas nesiteikė atsakyti į patį svarbiausią klausimą. Bjauri moteriškė nenustebino, bet kodėl ir tėtis nieko nepasakė? Klausiamas žvilgsnis įsmigo į jį. Berniukui reikėjo kažkokio paaiškinimo.
Kai moteriškė reagavo į Oliverio į gyvūną, bet jo pasakymą ignoravo, Eliotas susiraukė. Visai nekaltino brolio, ką būtų daręs anksčiau. Bet taip vis tiek nesąžininga. Ji tikrai bjauri.
- Manau, kad jeigu būtum animagė, pasiverstum ožka, - įžūliai rėžė dešimtmetis. Vis labiau nemėgo šitos moters. Taigi atsisuko į tėtį su viltimi gauti konstruktorių. Deja, ir čia laukė nusivylimas.
- Bet, tėti, - ir vėl suzyzė Eliotas. Taip, sėdėti jis tikrai nenorėjo, taigi pasiėmė kamuolį ir pabėgėjo tolyn. Bjaurios futbolo žaisti nemokančios moteriškės žaisti daugiau nekvies, bet štai brolis - visai kas kita. - Oliveri, nori pažaisti futbolą? - pasiūlė.
-
Dori patiko jo pasirinkimas, o tai pradžiugino. Oliveris energingai sulinksėjo. Skraidyti atrodė kaip puikus gebėjimas. Tik, deja, panašu, kad jis nesugebės to padaryti.
- Be to, kai kurie paukščiai labai gerai mato, - droviai pridūrė berniukas. Taip, būti ereliu tikrai norėtų, bet žinojo nė nebandysiantis. O štai Elioto pasisakymas visai nepatiko. Dori buvo mandagi ir draugiška. Ne ji kalta, kad ta mergaitė taip garsiai žviegė. Kodėl brolis su ja toks nedraugiškas? Vis dėlto nedrįso atvirai jam prieštarauti, tad nieko nesakė. Nors sutarė puikiai, baimė niekur nesitraukė. Atrodė, kad Eliotas bet kada gali grįžti prie seno įpročio jį niekinti. Geriau nerizikuoti.
Ką gi, konstruktoriaus nebus. Brolis, žinoma, dar kartą pabandė išprašyti, bet Oliveris suprato, kad to daryti neverta. Atrodė, kad tėtis vis dažniau nepasiduoda maldaujantiems žvilgsniams ir zyzimui. Tai iš dalies nuvylė, bet, kita vertus, buvo gerai. Dešimties metų beveik suaugęs vyras galvojo, kad jo brolis dvynys kartais elgiasi pernelyg vaikiškai. Bet ir to nepasakė.
Atsistojęs jau norėjo eiti pas Eliotą, bet išgirdo, kad tėtis pasisakė piešiantis. Vylėsi, kad jis ką nors parodys Dori. Tie piešiniai žymiai geresni už jo varlę su klaikiomis akimis. Apsivijo tėtį rankomis ir į ausį ištarė:
- Turi ką nors parodyti.
Netrukus jau buvo pas brolį ir nusiteikė žaisti nelabai mėgstamą futbolą.
-
Animagija sudomino berniukus, bet tai, kad Dori neatsakė į klausimą, pastatė jį į keblią situaciją. Dabar teks pasakyti pačiam, o tai tikrai nuvils Eliotą. Nors tėvo darbą dirbo jau dešimt metų, baimė būti nereikalingu iki galo taip ir neatsitraukė. O tokie nusivylimai, regis, kaip tik prie to ir vedė.
- Eliotai, tokio dalyko pirmame kurse tikrai neišmoksi. Ir tai trunka ištisus mėnesius, - vis dėlto teko pasakyti. Nelabai teišmanė animagiją, bet neabejojo, kad nei pirmame, nei antrame kurse sūnus negalės to padaryti. O Dori pasakė: - Kiek žinau, dažniausiai animago forma sutampa su Gynėjo. Jeigu moki iššaukti Gynėją, jo forma gali padėti sužinoti gyvūną.
Mažyliai, aišku, nežinos, kas yra Gynėjas, bet pasakoti apie Psichus dabar tikrai neketino. Tiesą sakant, dieną iš viso planavo ne taip. Žinoma, negalvojo, kad sutiks čia Dori, bet pamokos apie magijos pasaulį jo planuose taip pat nebuvo. Kita vertus, kol dvyniams smagu, tol viskas gerai.
- Ne, Eliotai, - kuo tvirčiau atsakė į dar vieną prašymą. Neįsivaizdavo, kaip reikėtų iš dešimtmečio išvaryti tokius zyzimus. Ko gero, teks pasitarti su Mayra. Ji visada viską žino.
Apie savo piešinius kalbėti nelabai norėjo. Šiek tiek gailėjosi apie tai užsiminęs, bet buvo per vėlu. O ir Oliveris "liepė" kažką parodyti. Žinoma, Mayros portretų nerodys - jie atrodė pernelyg asmeniški. O ir visos šeimos piešinius rodyti nejauku. Tokių piešinių daugiausiai turintis Dafydd susimąstė. Negi merginai įdomu žiūrėti į jo nevykusius bandymus piešti namą?
- Nelabai turiu ką parodyti, - bandė išsisukti velsietis. Palyginimas, kad Dori piešia kaip trijų metų vaikas, privertė nusišypsoti. Mažieji nerodė tokio polinkio į dailę, bet palyginti juos su suaugusia mergina vis tiek buvo įdomu. - Geriau tu ką nors parodyk. Kažkodėl manau, kad pieši geriau nei pati galvoji, - pridūrė.
-
Dori ignoravo Elioto repliką apie ožką. Juk Eliotas - tik vaikas. Vaikas, šalia kurio yra jo jautrus brolis ir rūpestingas tėtis. Gal ir norėjosi pasakyti Eliotui, kad jis tikriausiai taptų uodu, nes tiek daug zyzia dėl to konstruktoriaus, bet mergina susilaikė. Tačiau šiek tiek nustebo, jog tėtis nesudrausmino sūnaus. Jai atrodė, kad Dafydd labai kreipia dėmesį į tokius dalykus.
- O, buvau visai tai pamiršusi, - nusišypsojo Oliveriui. - Na, tai, kad kai kurių paukščių rega labai gera.
Dori pagalvojo apie savo gynėją. Jo išties gėdijosi, tad tikrai neketino sakyti. Būtų visiška nesąmonė. Ji net negalėtų vaikščioti. Sakau, kad animagija - ne man, pagalvojo.
- Aš neturiu ką rodyti, - nusijuokė. - Šimtą metų nesu piešusi, - nusišypsojo.
Ji jau žiojosi dar kartą prašyti Dafydd, kad parodytų kokį nors savo piešinį, bet Arielė pabudo. Pradėjo guguoti, o netrukus akis pramerkė ir Amelija. Laimei, šį kartą dukra nežviegė. Tačiau Dori matė, jog mergaitės jau nebemiegos.
Dabar tamsiaplaukė turėjo du pasirinkimus: arba išimti dvynukes iš vežimo, arba eiti pasivaikščioti. Kol dukros neseniai nubudusios, joms kartais visai patinka sėdėti vežime ir stebėti aplinką. Kurį laiką. Jeigu Amelija tik pramerkusi akis nepradeda rėkti, o dabar nepradėjo. Mergina nusprendė pasirinkti būtent šį variantą. Ji visai nenorėjo duoti laikyti dukrų Eliotui, be to, nebuvo tikra, ar Amelijai kas nors neužeis ir ji nepradės žviegti taip sukeldama paniką Oliveriui.
- Buvo smagu pasimatyti, - pasakė ji vyrukui. - Mes jau eisime, nes nežinia, kada Amelija pradės koncertą.
Dori atsisveikino su Dafydd. Prie vaikų nelindo, nusprendė jiems leisti žaisti futbolą. O pati pradėjo eiti parduotuvės link. Nupirks naujų kukurūzų. Kažkaip nesmagu būtų buvę paimti tuos, kuriuos padėjo ant pledo. Tikėjosi, kad spės jais apsirūpinti iki tol, kol Amelija užsimanys užkrimsti.
-
Panašu, kad pasiversti gyvūnu ne taip ir paprasta. Jeigu reikės daug mokytis, gal tada nė neverta. Eliotas nuoširdžiai tingėjo sunkiai dirbti, kad kažką išmoktų. Juk tai magija - argi žinios neturėtų pačios atsirasti galvoje? Taip būtų žymiai geriau.
- Tai tu labai sena, jeigu tavo tokia bloga atmintis, - dar leptelėjo tai, kur ne ledai, bet netrukus jau buvo toliau nuo suaugusiųjų. Konstruktoriaus negaus, gyvūnu pasiversti dabar irgi dar neišmoks. Ne tokia jau ir gera diena šiandien. Laimei, bent jau Oliveris neprieštaravo paspardyti kamuolį. Kodėl anksčiau atrodė, kad brolis yra niekam tikęs? Ne, Oliveris yra labai šaunus dvynys, ir su juo laiką leisti smagu. Priešingai negu su visokiomis moteriškėmis, kurios turi klaikiai žviegiančių dvynių mergaičių. Kad ir ką tėtis sakytų, tai vis tiek nesąmonė. Jos vis tiek nenorės žaisti futbolo.
- Gerai, tu atsistok ten ir būk vartininkas! - džiaugsmingai pasiūlė broliui dešimtmetis ir jau netrukus nuspyrė kamuolį jo link. Prisiminė, kaip kažkada panašiai žaidė su tėčiu. Tada buvo labai smagu, bet dabar į galvą atėjo dar geresnė idėja. Pribėgęs prie Oliverio Eliotas puolė aiškinti: - Mes galime žaisti vienas prieš kitą, o tėtis bus vartininkas. Ką manai?
Žvilgtelėjo ten, kur paliko tą vartininką, ir nustebo: moteriškė buvo dingusi. Ką gi, dar geriau. Niekas nepradės aiškinti, kad jis nepasiūlo žaisti ir jai. Pasileido prie tėčio ir netrukus kiek pridusęs sustojo ir plačiai išsišiepė.
- Kadangi ta, kur ne ledai, dingo, gali ateiti ir būti mūsų vartininkas, - pareiškė berniukas. - “Ne” nėra atsakymas!
Timptelėjo ranką taip ragindamas tėtį greičiau atsistoti ir prisijungti prie žaidimo. Kai nebėra tų klykiančių mažių ir bjaurios moters, bus žymiai smagiau.
-
Sunku suprasti, kodėl brolis taip nusistatęs prieš Dori. Ji buvo mandagi moteris, su kuria beveik nebaisu bendrauti. Bet štai Eliotas vis tiek jos baisiausiai nemėgo. Žinoma, praėjusį kartą jis nekentė ir paties Oliverio, bet dabar viskas kitaip. O ir toji moteris kitaip bendravo. Vis dėlto nieko neklausinėjo - draugiškas bendravimas vis dar atrodė esantis pernelyg trapus. Ir neprieštaravo, kai Eliotas pasakė, kad Dori sena. Atrodė, kad ji yra jaunesnė už tėtį. Jis, tiesą sakant, tikrai senas, bet ir jie jau dideli. Daug didesni už tas mergaites dvynukes, kurios, laimei, teikėsi tylėti.
Netrukus jau buvo pasiruošęs žaisti futbolą. Gal ir nereikėjo to daryti, nes to žaidimo nemėgo. Bet svarbiau tai, kad Eliotas pasiūlė kažką veikti kartu. O kad nebus labai jau smagu, Oliveris nepaisė. Su tuo gali ir susitaikyti. Daug labiau rūpėjo geri santykiai su broliu. Už tai norėjo jam dėkoti ir dėkoti, bet padarė tą turbūt tik kartą. Tada, kai Eliotas atsiprašė.
- Gerai, - linktelėjo ir nužingsniavo ten, kur parodė brolis. Neabejojo, kad nepavyks pagauti kamuolio, bet Eliotas ir taip žino, kad jis visai nemoka žaisti. Nebus nieko naujo. Vis dėlto pavyko! Nebuvo paprasta, tačiau Oliveris su pasididžiavimu laikė kamuolį rankose ir stebėjo artėjantį brolį. Jis pasiūlė dar geresnę idėją. Jau ketinęs klausti, ką tuo metu veiks Dori, berniukas pamatė, kad jos prie tėčio nebėra. Argi ji galėjo išgirsti, kad Eliotas žaidimo jai nesiūlė, ir įsižeisti? Tai sutrikdė ir gal netgi kiek išgąsdino. Neskubėdamas žingsniavo paskui dvynį ir galvojo, ar ką nors padarė ne taip. Kodėl Dori taip staiga dingo?
- Taip, tėti. Tu turi žaisti, - gerokai ramiau pridūrė Oliveris.
-
Eliotas akivaizdžiai ir toliau negalėjo pakęsti Dori. Tai jo tėvui nelabai patiko, bet ką jau padarysi. Kartais šitam berniukui tikrai reikėdavo pasimokyti mandagumo. Kitose situacijose jis atrodydavo kaip puikiai išauklėtas jaunuolis. Tai gerokai trikdė ir niekaip neleido susivokti, ar elgiasi kaip bent kiek pakenčiamas tėvas.
- Negalima taip nemandagiai kalbėti su vyresniais, - subarė sūnų velsietis ir skubiai pridūrė: - Taip negalima kalbėti ir su savo amžiaus bei jaunesniais.
Dori sėkmingai išsisuko nuo savo piešinių demonstravimo, nors, tiesą sakant, pasidarė labai jau smalsu, kaip jai sekasi. Bet, žinoma, Dafydd neketino tuo klausimu pristoti, tuo labiau, kad ir mergaitės aiškiai atsibudo. Viduje sukilo įtampa - jeigu ta, kuri prieš tai klykė labai jau garsiai, ir vėl paleis dūdas, Oliveriui nepatiks. Gerai, kad dabar berniukai buvo toliau, bet triukšmas vis tiek jį išgąsdintų. Galbūt ir Dori pagalvojo tą patį, mat netikėtai atsisveikino.
- Aha, - tepratarė Dafydd. Nelabai žinojo, ką reikėtų sakyti. Jie nebuvo nei draugai, nei giminės. Turbūt viso labo šiokie tokie pažįstami, kurie galimai daugiau niekada nesusitiks. Nors buvo visai įdomu, į kokį žmogų išaugs ta garsiai rėkaujanti mergytė.
Jauna mama su dukromis netruko dingti iš akių, tad buvo galima susitelkti į savo mažylius. Matyti, kaip jie draugiškai žaidžia, vis dar buvo palaima. Dvejus metus kankinęs Oliverį Dafydd vis dar juto kaltę, tačiau dabar mėgavosi vaizdu. Tik, žinoma, netrukus Eliotas priėjo prie jo.
- Ji turi vardą, Eliotai, - teko vėl pasakyti pastabą, nors neabejojo, kad šitam vaikui Dori amžinai bus “ta, kur ne ledai.” - Ar jūs norite dviese žaisti prieš mane vieną? Taip nebus sąžininga, ar ne?
Vis dėlto atsistojo ir nužvelgė daiktus. Nelabai žinojo, ką daryti su paliktais kukurūzais, bet viena aišku: tikrai atsiras kas juos suvalgys. Bet padarys tą vėliau, nes dabar galima pažaisti futbolą.
- Gerai, tebūnie. Tik pasakyk, kur man eiti ir ką daryti, - nusišypsojo berniukui jo tėvas.
-
Tėtis bandė aiškinti, kad su ta bjauria moterimi reikėtų mandagiau kalbėti, bet Eliotas neketino to daryti. Jis gražiai kalba su mama, tėčiu ar Auriu. Nes jie irgi mandagūs ir malonūs. O štai ta moteris yra bjauri, tad kodėl jis turi būti kitoks? Tokia logika besivadovaujantis berniukas mielai būtų visa tai išaiškinęs, bet dabar mintis užėmė futbolas ir tai, kad jie dabar būtinai trise pažais. Oliveris šauniai sugavo smūgį, tad jo brolis skubiai nutarė, kad reikia dažniau išsitempti į lauką. Kiek vis dėlto galima piešti?
- Jai labiau tinka ta, kur ne ledai, - atsiliepė į tėčio žodžius ir netrukus jau nekantriai aiškino: - Ne, mes nežaisime dviese prieš tave vieną. Mes žaisime vienas prieš kitą, o tu turėsi ginti bet kurio iš mūsų smūgį. Jeigu su kamuoliu aš, tu esi Oliverio komandoje. O kai puola jis - mano. Ar viskas aišku?
Žibančios akys stebėjo šeimos narius ir su didžiausiu nekantrumu laukė naujos pramogos. Eliotas nenustygo vietoje, tad tėčiui atsistojus net pašoko iš džiaugsmo.
- Puiku! - šūktelėjo jis ir apsidairė. Jie buvo pačioje tinkamiausioje vietoje, tad skubiai prarijo dar saują kukurūzų, o likusius padavė tėčiui. - Ar gali kur nors įsidėti?
Pledą ir tėčio kuprinę nunešė šiek tiek toliau ir padėjo su kelių metrų tarpu. Tai bus jų vartai.
- Tau reikės būti čia, - aiškino tėčiui kaip tikras treneris. Parodė pievą, kur ką tik visi sėdėjo, ir tęsė taisykles: - O čia aikštė. Tu gali kamuolį liesti rankomis tik būdamas netoli vartų. Neturime kaip pažymėti baudos aikštelės. Tegul Oliveris pradeda!
Dešimtmetis žvilgtelėjo į brolį ir laukė jo veiksmų. Neabejojo žaidžiantis geriau už jį, bet vis tiek bus smagu. Ypač jeigu nebetrukdys visokios ne ledų moteriškės ir kiti nemalonūs žmonės.
-
Laimei, tėtis neprieštaravo. Nors futbolą ne itin mėgo, dabar išties norėjo jį pažaisti. Daryti tai trise Londone bus visai kas kita nei kieme ar mokykloje. Pastarojoje būdavo visų blogiausia. Daugelis klasės berniukų žaidė daug geriau, tad Oliveris vis labiau vengė to žaidimo. Tik kad sporto mokytojams būtent futbolas labiausiai ir patiko. Gerai, kad Hogvartse jo turbūt niekas nežais. Iš žiobariškų šeimų kilę vaikai nemokės žaisti kvidičo, tad viskas bus gerai. Gal jis nebus visiškas nevykėlis ir atsiskyrėlis.
Netrukus Eliotas ėmėsi lyderio vaidmens, tad galima tiesiog laukti nurodymų, ką reikės daryti. Vis dar nelabai įsivaizdavo, kaip viskas veiks, kai tėtis bus abiejų vartininkas. Bet, regis, brolis viską buvo numatęs, taigi Oliveris tiesiog stovėjo su kamuoliu rankose ir laukė. Netrukus viskas buvo paruošta, taigi tereikėjo pasidėti kamuolį ir pradėti. Bet tą daryti buvo šiek tiek nejauku. Jis labai prastai žaidė. Eliotas turbūt nusivils. Gal netgi vėl pradės nekęsti.
- Bet tu žinai, kad aš retai žaidžiu, - liūdnokai pasakė broliui, bet vis dėlto numetė kamuolį. Jeigu nieko nedarys, brolis dar labiau supyks. Taigi pažiūrėjo į improvizuotus vartus ir nutarė, kad tėtis pasiruošęs. Nebegalvojo apie tai, kad palyginus neseniai išsigando triukšmo ir sužinojo, kad egzistuoja mergaitės dvynės. Ne, dabar rūpėjo tik tai, kad gali leisti laiką su mylimu broliu ir tėčiu. Taigi priėjo prie kamuolio ir pradėjo veržtis vartų link.
-
Taip, žinoma. Ta, kur ne ledai. Akivaizdu, kad Eliotas dar kartą parodys savo užsispyrimą. Bet Dafydd jau nieko nesakė. Atmosfera buvo smagi, tad tikrai neketino jos griauti priekaištais. Kada nors mažylis išmoks, kad reikia elgtis mandagiai. Tuo labiau, kad jis tikrai moka tą daryti. Tik jam labai jau aiškiai nepatiko Dori. Negi viskas dėl ankstesnio susitikimo? O gal dėl to, kad ji neleido palaikyti mergaičių? Vis dėlto kūdikį jis laikęs ne kartą ir grįžęs namo galės pažaisti su mažaisiais. Nėra ko raukytis.
- Ar tu tiek prisisprogęs pažaisi? - paklausė sūnaus ir įsidėjo į kuprinę likusius kukurūzus. Vis dar buvo nejauku, bet akivaizdu, kad Eliotas dėl tokių smulkmenų nesijaudina. Beliko tikėtis, kad nepuls skųstis Mayrai, kad gavo per mažai kukurūzų.
Paleido kuprinę ir leido sūnui organizuoti futbolo aikštę. Nužingsniavo į vartus ir atsisuko į dvynius. Oliveris, regis, kiek jaudinosi, o tai nepatiko. Tas berniukas futbolą ne itin mėgo, tad turbūt bijojo nuvilti brolį. Žinoma, jeigu jie susėstų piešti, Eliotui sektųsi žymiai prasčiau, bet neketino to sakyti. Tuo labiau, kad Oliveris nė už ką nepatikėtų sugebantis tą daryti puikiai.
- Gerai. Manau, kad aš jau pasiruošęs, - pranešė Dafydd atidžiai stebėdamas berniukus. Kadangi mušti galėjo tiek vienas, tiek kitas, turėjo visą laiką būti pasiruošęs. Širdį pervėrė skausmas. Jeigu būtų buvęs visateisis šeimos narys, būtų galėjęs turėti daugybę tokių akimirkų su broliu ir Brajanu. Bet jos buvo pavogtos, o gal niekada nė neegzistavo. Ar jis gali suteikti tikrą džiaugsmą savo vaikams, jeigu nežino, kaip tai yra daroma? Neįsivaizdavo, kaip vaikystėje motina bendravo su mylimu sūnumi, nes pats pažinojo tik panieką. Ar tie laimingi mažyliai ateityje nenukentės? Negalvok apie tai! teko eilinį kartą sau priminti. Per dešimt metų neišmoko gyventi kaip normalus žmogus. Bet akimirkos su sūnumis negriaus. Taigi stovėjo vartuose ir laukė smūgio, kurį turės atremti.
-
Tėtis aiškiai galvojo, kad jis daug suvalgė. Tai buvo labai toli nuo tiesos, tad atsakydamas į klausimą Eliotas tiesiog išsišiepė. Jeigu suvalgytų dar triskart tiek kukurūzų, gal ir būtų sunkiau žaisti futbolą. Bet ir tai kažin. O dabar jis tik paragavo. Viskas bus gerai. Jiems visiems būtinai bus smagu. Ypač dėl to, kad pagaliau dingo ta, kur ne ledai.
- Žinau, - linktelėjo broliui. - Bet jeigu nežaisi, tai ir neišmoksi, - pridūrė tokiu tonu, tarsi futbolas būtų kiekvieno prievolė. Tiesą sakant, Eliotas būtent taip ir galvojo. Kaip tik dėl to, kad per retai žaidžia šį žaidimą, Oliveris kartais ir atrodydavo nuobodus. Bet tikrai ne visada. Kartais jie tikrai smagiai leisdavo laiką.
- Dar viena taisyklė! - prisiminė berniukas. - Jeigu perimi kamuolį, reikia pabėgėti atgal. Iki maždaug ten, - mostelėjo ranka. Negali perimti kamuolio ir iš karto mušti į vartus!
Netrukus Oliveris pradėjo žaidimą, tad būtent tą ir reikėjo daryti - periminėti kamuolį. Eliotas žinojo nesunkiai tai padarysiantis, tad leido broliui šiek tiek priartėti prie vartų. Vis dėlto kol nekilo pavojus praleisti įvarčio, jis prisiartino prie Oliverio ir techniškai pasisavino kamuolį. Iš karto nuskuto ten, kur prieš tai nurodė. Buvo tikrai labai smagu. Netrukus jau galėjo pradėti artintis prie vartų ir pats pabandyti įmušti. Neskubėdamas bėgo link tėčio, bet nelaukė, kol Oliveris atims kamuolį. Spyrė jį į vartus ir atidžiai stebėjo, ar pasiseks, ar tėtis ir toliau yra puikus vartininkas.
-
Eliotas norėjo, kad jis dažniau žaistų futbolą. Tai buvo aišku kaip dieną. Gal ir natūralu - Oliveris lygiai taip pat sutiktų, kad brolis dažniau pieštų. Deja, niekada nedrįsdavo to siūlyti ar, tuo labiau, prašyti. Taigi Eliotas nuo nemėgstamos veiklos buvo laisvas, o štai pats nuo futbolo dažniausiai neišsisukdavo. Taip ir dabar. Turės žaisti, nors garantuotai bus sutriuškintas. Nebent, žinoma, tėtis bus geras žaidėjas ir jį išgelbės. Bet visko palikti jam irgi negalima. Vadinasi, Oliveriui teks labai stengtis, kad bent šiek tiek prilygtų broliui.
- Gerai, - neprieštaravo taisyklei, nors ir nelabai suprato, kam ji reikalinga. Bet Eliotas tikrai futbolą išmanė geriau, todėl prasmės ginčytis tiesiog nebuvo.
Iš pradžių atrodė, kad viskas ne taip ir blogai, bet vos po kelių akimirkų brolis atėmė kamuolį. Nors Oliveris suprato, kad jis tą ir turėjo stengtis daryti, vis tiek pasidarė apmaudu. Taip Eliotui tikrai nebus įdomu žaisti. O tada pagalvos, kad jis, Oliveris, tikras nuoboda. Nežinojo, ar dabar reikia vytis brolį, ar ne, tad tiesiog laukė, kol jis nueis iki tos įsivaizduojamos linijos, iki kurios kažkodėl reikėjo pagrįžti. Eliotas, žinoma, pradėjo vėl artėti prie vartų, tad Oliveris žengė prie jo ir norėjo pabandyti atimti kamuolį. Deja, brolis labai greitai spyrė kamuolį į vartus, tad nieko nebebuvo galima padaryti.
- Tėti! - šūktelėjo Oliveris vildamasis, kad tas geras žmogus viską išgelbės. Visada tą padaro, tad kodėl dabar turėtų būti kitaip? Kamuolys skriejo jo link, o dešimtmetis su tam tikru nerimu stebėjo, kas bus toliau.
-
Vienas prieš kitą žaidžiantys dvyniai džiugino. Dabar ir prisiminti sunkiai sekėsi, kaip viskas buvo, kai… Na, prieš kelionę į Ameriką. Dabar viskas nepalyginamai geriau, tad nėra nė ko galvoti apie tą sunkų laiką. Abu berniukai atrodė laimingi, nors, ko gero, Oliveriui reikėjo labai pasistengti, kad nepasirodytų visai nemokantis žaisti futbolo. Bet tam mažyliui labai rūpėjo jo brolis - dėl šito vaikų tėvas nė kiek neabejojo. Kaip ir dėl to, kad dabar Oliveris stengiasi dėl Elioto.
Pastarasis, aišku, netruko nušvilpti kamuolį iš dvynio, tad reikėjo laukti smūgio. Jis, tiesa, buvo tolimas, tad pavyko kamuolį sugauti. Nebūdamas tikras, ar reikia atiduoti jį Oliveriui, Dafydd švystelėjo kamuolį jo link, bet žvilgtelėjo į Eliotą - ar pasielgė teisingai?
Žaidimas užtruko ilgokai, ir netrukus Dafydd jau nebežinojo, kas ir kiek kartų smūgiavo. Bent vieną kitą įvartį ir praleido, bet visai dėl to neliūdėjo. Vylėsi, kad nenusiminė ir tuo metu jo komandoje buvę mažyliai. Koks rezultatas, negalėjo pasakyti, tačiau atrodė, kad abu berniukai laimingi. Leido jiems pabaigti Dori paliktus kukurūzus, surado dar po pakelį sulčių.
Trys Llewellyn vyrai dar ilgokai užtruko Londone, ir bent jau vyriausias iš jų jautėsi laimingas. Su sūnumis leisti laiką visada smagu, dvyniai puikiai sutarė ir mokėjo atrasti bendrų veiklų. Atrodė, kad daugiau nieko nereikia. Nebent, žinoma, Mayros šalia, tačiau namose buvo dar keturi mažyliai, kuriems reikėjo mamos dėmesio. Nėra ko skųstis.
Galų gale atrodė, kad jau laikas keliauti namo. Žinoma, Eliotas nepraleis progos pazysti, bet ir taip čia atvyko jo prašymu. Oliveris turbūt jau nori grįžti, tik nebūtinai išdrįs to paprašyti. Stipriai apkabinęs abu berniukus Dafydd pratarė:
- Manau, mama mūsų laukia.
To turėjo užtekti, kad dvyniai viską suprastų. Šiaip ne taip susilaikęs ir nepaėmęs ant rankų Dafydd nusišypsojo ir išsivedęs dvynius iš parko nužingsniavo traukinių stoties link.
-
Sprendimas tapti kunigu tikriausiai buvo geriausias dalykas, nutikęs juodaplaukio gyvenime, tačiau šios sunkios pareigos turėjo savų minusų. Jaunam dvasininkui buvo skiriamos įvairiausios užduotys, tokios kaip patarnavimas už parapijos ribų, pagalba vargstantiems tikrai džiugino, bet tuo pačiu metu baisiai vargino. Tikriausiai, dėl pašaukimo padėti ir išsilaisvinimo iš narkomanijos ir nuodėmės liūno Vegard ir įstojo į seminariją.
Šįryt Vegard prabudo labai anksti, klebonijos pagrindinis laikrodis mušė šeštą valandą ryto. Prasidėjo dar vienas ketvirtadienis. Greitai pašokęs iš lovos ir užsimetęs apdriskusį chalatą, vyras pažvelgė į savo dienotvarkę. Dvasinis pokalbis? Antras jau šią savaitę? Tai stebino. Nejaugi žmonės pradėjo atsiversti į krikščionybę, pasitikėti Kūreju ir dorai paisyti jo įsakymų? Ši teorija negalėjo liūdinti, tai taip nuostabu! Vegard pats buvo tas, kuris atsivertė į krikščionybę ir netgi tapo dvasininku!
Kažkur keliauti nuo ankstyvo ryto baisiai tingėjosi, bet tokia jau kunigiškojo pašaukimo kaina. Iki susitikimo liko mažiausiai keturios valandos, todėl nesenai šventimus gavęs dvasininkas pradėjo savo rytą vangiai. Pasimeldė, perskaitė dienos skaitinius ir netgi suspėjo pasirašyti homiliją vakaro mišioms. Rytinės kavos aromatas švelniai kuteno nosį, o ant pakabos pakabinta naujut naujutėlė sutana laukė savo naujojo šeimininko. Valandos lėkė nepastebimai, atrodo ką tik Saeterhaug ritinėjosi lovoje, o jau laikas vilktis kasdienius drabužius ir susirinkus visus reikalingus reikmenis keliauti į susitikimo vietą. Šiandien ji labai neįprasta, tikintieji dažniausiai atvykdavo į zakristiją ar bent jau į raštinę, tačiau šiandien Vegard tenka keliauti į parką Londone ir ten susitikti su jaunute mergina (na, bent tokia informacija jam buvo suteikta).
Apsivilkęs sutaną, į kuprinę įsidėjęs Bibliją, užrašinę ir dar keletą reikmenų, norvegas sėdo į parapijos suteiktą Mercedes-Benz sedaną greitai išdūmė iš parapijos teritorijos ir pajudėjo miesto link.
-
Erka ėjo link parko. Ką ji darė? Na... Ji ėjo į dvasinį pokalbį... Ar tai reiškė, kad jau visai sukvailėjo ir reikėjo ne į parką, o į beprotnamį? Gal tame ir yra tiesos, tačiau... Tačiau ji nusprendė, kad tai galėtų būti visai gera idėja! Ir kur buvo jos protas? Jei bent kiek tokio dar teturėjo, jis pasišalino iš jos galvos...
Priėjusi prie parko, ji išsirinko vieną suoliuką, prie pat dirbtinio tvenkinuko. Jie nesitarė tikslios susitikimo vietos, tačiau violetinplaukė tikėjosi, kad susitikti prie tvenkinio, kuris, beje, vienintelis šiame parke, yra pakanakamai akivaizdu. Nežinojo, ką sutiks, bet jautė, kad jai to reikia. O su tais savo "jautimais", mergina sugebėdavo gerai prašauti, todėl niekas nebūtų nustebęs, jei tai tebuvo dar viena kvailiausia pasaulyje mintis, labai nelaiku šovusi šios personos galvoje.
-
Dvasininkas nežymiai vėlavo į susitikimą, bet gi nevažiuosi judriomis gatvėmis labai greitai ir juo labiau nebėgsi parko link su sutana. Menkniekis, palauks. Pagalvojo Vegard statydamasis automobilį stovėjimo aikštelėje netoliese parko. Lauke buvo visai vėsu, plonas paltukas tikrai nebūtų blogai, gi sutana siuvama iš dažniausiai paprastos, plonos medžiagos. Ką sutikti parke turėjo, Vegard neįsivaizdavo. Visa informacija, kurią pateikė klebonas - mergina, parkas ir dvasinis pokalbis. Kokia sudėtinga profesija!
Kunigas niekur neskubėjo, parku ėjo pasivaikščiodamas kol visi į jį žiūrėjo su keista pagarba. Romos katalikų dvasininkas parke retenybė. Gelbėjo bent tai, kad beveik visi suoliukai buvo tušti ir sėdėjo vienas kitas žmogus. Susigaudyti sunku nebuvo. Iš tolo Saeterhaug pamatė merginą violetinine spalva dažytais plaukais. Širdyje kažkas kuždėjo, kad būtent ši asmenybė laukia vėluojančio dvasininko. Giliai įkvėpęs, Vegard priėjo arčiau ir pasisveikino:
- Labas rytas, tikriausiai su jumis šiandien turiu pasikalbėti, - maloniu balso tembru pradėjo pokalbį vyriškis ir prisėdo, prieš tai susitvarkęs sutanos klostes.
-
Violetinplaukė jaudinosi. Labai. Kažkodėl nusprendė, kad jei to reikia, kas buvo keista. Vienintelis dalykas, ko Erkai tikrai reikėdavo, kai šiai būdavo liūdna, kai jausdavosi blogai, buvo saldumynai. Tada šiuos galėdavo krimsti be jokio sąžinės jausmo. Tačiau kai jau mąstydavo blaiviau, suprato, kad negali jų tiek valgyti, turi sugalvoti kitų būdų. Ar manė, kad geriausias ir protingiausias sprendimas buvo pasikalbėti su dvasininku? Hm... Ne. Bet ką turim, tą turim, mergina šią akimirką jau sėdėjo ir laukė kažkokio vyro, bet kurią akimirkų galinčio pasirodyti ir pradėti taip neišvengiamą pokalbį, kurio pati Erka kažkodėl norėjo.
Ir po kiek laiko tai tikrai nutiko, kažkoks vyras, dėvintis sutana, prisėdo šalia. Erka nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Turbūt jis. Jei maniakas, ką jau bepadarysi. Pagalvojo, gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo.
- Taip...
-
Saeterhaug truputį jaudinosi, nors tai tikrai nebuvo pirmas žmogus, kuriam Vegard privalėjo padėti. Jaunas dvasininkas svarstė kaip reiktų pradėti pokalbį, tačiau jokia protinga idėja į galvą neatėjo. Pūtė gana stiprus vėjas, darėsi vis žvarbiau, o į visus šonus besiplaikstanti sutana jokio jaukumo nedavė. Vyras išsitraukė užrašinę, kišeninio dydžio Bibliją ir giliai įkvėpęs pradėjo pokalbį:
- Labai džiaugiuosi, kad nusprendėte susisiekti su manimi ir kaip dvasininkas, esu labai laimingas, kad norite augti dvasiškai ir šaukiatės Kūrėjo, - labai paprastai pradėjęs pokalbį, Vegard tęsė:
- Susitikimo metu noriu išsiaiškinti kokie sunkumai jus kankina ir noriu suprasti, kaip galiu jums padėti. Prašau, prisistatykite ir papasakokite, ko tikitės iš manęs ir kokie sunkumai kankina?
Kunigas savo darbą pradėjo, o kaip klostysis pokalbis - parodys laikas.
-
Užpūtė stiprus vėjo gūsis, tarsi patvirtindamas, kad ši idėja yra labai kvaila. Ar Erka manė kitaip? Tikrai ne! Tad, po velnių, kodėl ji sugalvojo, kad jai šio dalyko reikia?! Na... Tai dar vienas ją kamuojantis blogas dalykas, kuriuo turbūt reikės šiandien pasidalinti.
Dvasininkui pradėjus kalbėti, Erka tik klausėsi ir leido mintims plaukti galvoje. Na... Kūrėjo ji nesišaukė, dvasiškai augti nenorėjo, jai tiesiog... Jai tiesiog reikėjo su kažkuo pasikalbėti... Ir nusprendė, kad tai geriau, nei koks psichologas, visgi tas jos galvoje ieškotų kokio nors ligos, o šitas išklausytų, gal ką įdomaus ir pasakytų. Gal toks pasikalbėjimas jai tikrai padės?..
- Na... - atsiduso, mat nežinojo nuo ko turėjo pradėti, ką pirmiausia išsakyti. - Aš tiesiog kvaila! - kažkaip išsprūdo, mintims net nesupratus, ką ji sako. Erka prie šio vyro jautėsi gerai, nors nebuvo aišku, kas dėl to kaltas. Ar biblija rankoje, ar tamsūs drabužiai, beje, visai jau gražūs. Kelias akimirkas Erka galvojo, kad irgi norėtų dirbti šį darbą dėl gražios aprangos, tačiau ši mintis atrodė taip pat kvailai. Būtent, Erka buvo tokia ir tai buvo visų jos sunkumų paaiškinimas!
-
Jauną dvasininką užklupo keistas, žodžiai neapsakomas jausmas. Savita ramybė, žinant, kad gali kažkam padėti. Šv. Juozapo parapijos vikaras suprato, kad šalia sėdinčiai merginai tikrai reikia pagalbos ir vargu, ar Bažnyčia gali kažkaip jai padėti, bet pabandyti tikrai verta.
Kuo toliau, tuo labiau darėsi vėsu. Vyras tikėjosi, kad nepersišaldys sedėdamas tik su sutana. Liga tikras iššūkis dvasininkui - šitiek darbo ištisus metus, sirgti nevalia! Laukdamas merginos atsakymo, Vegard plaikstė Biblijos puslapius ieškodamas tinkamos eilutės šiam pokalbiui. Galbūt Evangelijos žodžiai atvers protą merginai ir galiausiai Bažnyčia jai padės?
- Ak, nesakyk taip! Kiekvienas iš mūsų esame skirtingas ir unikalus, esame tokie kokius mus sukūrė Viešpats. Manau, kad esi labai protinga ir intelektuali moteris, niekada nenuvertink savęs. Tas, kuris nemyli savęs, niekada negalės mylėti kitų! - kaip ir dera kunigui, Vegard pamokslavo ir bandė į neviltį pakliuvusiai moterėlei atsiversti ir bent truputį pamilti save. Tačiau, ar tikrai jai reikia pagalbos?
-
Erka kažkiek klausėsi, kažkiek ne, bet labiau buvo panirusi savo mintyse. Nebuvo tikra, apie ką mąsto, tačiau vienas buvo aišku - kad ir kaip stengsis, patikėti, kad ji protinga, neįmanoma, tad kam išvis stengtis? Bet, kad ir kaip ji nenorėjo to pripažinti, šis vyras pasakė visai protingus dalykus, tad gal vis dėlto reikėtų paklausyti?..
Kažkur virš galvos praskrido varnas. Mergina nebuvo tikra, ką tai reiškia, tačiau šie juodaodžiai (gal juodaplunksniai?) ją persekiodavo dažnai. Vos ji pagalvodavo kažką negero, dažniausiai apie tai, kad nėra prasmės gyventi, atskrisdavo šie.
- Kokia prasmė gyventi? - staigiai atsisuko ir paklausė, nors beveik visą laiką žiūrėjo kažkur kitur, kažkur aukštyn. Kas žino, gal ji tikėjosi pamatyti Viešpatį, gal jis pats, teisingiau nei dvasininkas atsakys į jos klausimus, tačiau, jei tai ir buvo jos noras, danguje tematė vien debesis.
-
Virš galvos skraidė juodvarniai. Aplink klykavo vaikai, aplink vaikštinėjo senyvo amžiaus poros ir paauglių būriai. Girdėjosi miesto gyvenimas, į pagalbą skubančių tarnybų sirenos, mašinų variklių burzgimas. Tolyje girdėjosi skardus bažnyčios varpų skambėjimas, kurie tarsi buvo priminimas apie tarnystę ir kodėl Vegard šiandien sėdi ant suoliuko ir dėsto tikėjimo tiesas, o ne valkatauja Londono gatvėmis, kunigystė jaunam, paprastam vyrui gali atrodyti nereikšminga, lygiai taip pat atrodė ir Vegard kuris šiandien apsivilkęs sutaną. Tokias filosofines mintis greitai išbaidė šalia sėdinčios moters klausimas suglumino dar nepatyrusį dvasininką.
- Kaip katalikų dvasininkas privalau į šį klausimą atsakyti iš tikėjimo pusės. Krikščionio gyvenimo tikslas skleisti Evangeliją, paisyti Dievo įstatymų ir mylėti save, artimą ir priešą. Pagrindinė tikėjimo dogma vis dėl to yra meilė. Kaip paprastas žmogus, galiu atsakyti, kad gyvenimo prasmė yra būti laimingu, užpildyti tamsią masę savyje ir tiesiog gyventi pamirštant savo egzistenciją. Koncentruotis tik į teigiamus dalykus ir mesti šalin pesimizmą, tiesa, visuomet vaivorykštės spalvomis gyvenimas nuspalvintas nebūna ir tenka labai gerai paplušėti, kad vėl būtum laimingas. Turėčiau skatinti tave atsiversti ir sekti krikščionybe, bet iš asmeninės patirties galiu pasakyti - daryk tai, kas tau suteikia džiaugsmą.
-
Ar Erka buvo atsidavusi katalikė? Ne. Ar į ką nors šiaip tikėjo? Ne. Tai kodėl ji kalbasi čia? Na, tai buvo geras klausimas, į kurį gauti atsakymą norėjo ir pati violetinplaukė.
Atsakymas suglumino. Kaip galima gyventi dėl laimingų akimirkų, kai tokių tavo gyvenime nėra? Kad jos gyvenime nėra Evangelijos, tas jau buvo aišku, tačiau pastaruoju metu Erkai atrodė, kad jos gyvenime nėra ir džiaugsmo. Dabar jai atrodė, kad tai, ką ji laikė džiaugsmo akimirkomis tebuvo iliuzijos, kitaip tariant, ne tokios blogos blogio akimirkos.
- O ką daryti, jei jų tavo gyvenime nėra?.. - atsiduso, bet dabar jau kalbėjo labiau su savimi, o ne su dvasininku. - Ir kaip gyventi?.. Ir ar išvis gyventi?.. - tiesa, tai pasigirdo garsiau nei Erka būtų norėjusi, tačiau buvo taip paskendusi savose mintyse, kad to jau nebesuprato.
-
Parkas - stiprius sentimentus sukelti galinti vieta. Bevystant pokalbį Vegard užklupdavo įvairūs prisiminimai, dažniausiai iš seminarijos gyvenimo. Kas galėjo pagalvoti, kad problematiškas, egoistiškas ir savimyla Vegard pasuks kunigystės keliu ir taps empatiška asmenybe? Tikriausiai niekas. Dvasininkas dažnai prisimindavo ankstesnius laikus, Hogvartsą ir magiją, kurios pasiryžo išsižadėti ir niekada nepasukti tuo keliu dar kartą. Kunigo sutana tiko labiau nei burtininko kostiumas, o krapyla tenkino labiau nei burtų lazdelė. Būna gyvenime išimčių.
- Visada reikia bandyti įžvelgti kažką gero ir nepasiduoti pesimizmui. Esu dvasininkas, bet galiu patikinti, mano gyvenime buvo tamsių momentų, tuo metu bandžiau ieškoti prieglobsčio visur, tačiau galiausiai visi keliai mane atvedė į Bažnyčią. Galbūt pabandykime pasimelsti arba paskaityti Šv. Raštą? - apsimetęs, kad praleido pro ausis merginos suicidinį klausimą, tesė pokalbį ir visomis jėgomis bandė ją pritraukti prie tikėjimo.
-
Erka susiraukė. Nemanė, kad jos suvokimai atves ją į bažnyčią. Taip, tai buvo akivaizdu, juk ji susitiko su dvasininku, tačiau tai vis tiek skambėjo kaip didžiausia beprotybė pasaulyje. Net iš nepažįstamo žmogaus lūpų.
Galiausiai mergina pasidavė galvoti apie savo gyvenimą ir tiesiog įsispoksojo į ežerą, nieko gero nežadantį ežerą. Ir vėl apėmė kartais užplaukusi mintis, kaip ji norėtų nusižudyti, nors to priežasčių tiksliai nesuprato. Nors Erkai jos gyvenimas atrodė visai neblogas, turėjo kelis mylimus žmones, kažkaip pastaruoju metu jautėsi baisiai liūdna, rodės, jos kelio pasaulyje tiesiog nebuvo.
- Ir kas ten tokio parašyto, kaip man tai padės atrasti gyvenimo kelią? - atsiduso. Kažkaip šis pokalbis jau ėmė įkyrėti. Bet tuo pačiu ir padėjo. Erka jautė, kad tai naudinga, bet tuo pačiu ir beprasmiška, kvaila.
-
Jauno kunigo mintis okupavo įvairūs vaizdiniai iš praeities, tiesa, nelabai malonūs, tai tarsi buvo druska ant žaizdų, kurias paliko įvairūs veiksmai praeityje. Ak! Koks nuostabus buvo pasirinkimas sekti kunigystės keliu. Vegard toliau mąstė kaip galįs padėti merginai, sėdinčiai šalia, kuriai ryškiai reikia pagalbos ir paramos. Viešpats pašaukia savaip, ši mergina šiandien čia ne veltui. Rankose gniaužydamas rožinį ir tvirtai laikydamas Bibliją, Saeterhaug mąstė, kokia mintis iš rašto tiktų būtent šiam pokalbiui?
- Supranti, Dievo reikia ieškoti kiekviename įkvėpime, kiekviename savo atodusyje ir kiekvienoje savo mintyje. Jis yra visur, jis pasirengęs tau padėti. Aš esu tik tarpininkas, kuris gali tave pas jį nuvesti. Pradėjęs seminariją aš labai daug analizavau Psalmyną, tai labai nuostabi knyga Šventajame rašte. Siūlau tau padarytį tą patį. Imk Bibliją, - pamoralizavęs, jaunas kunigas atvertė Psalmyną ir į rankas merginai įbruko nuostabų įrankį, galintį padėti suartėti su Kūrėju.
-
Gerai, Erka netikėjo, kad jai šis pokalbis ar dar kas nors gyvenime gali padėti, tačiau labai norėjo tuo patikėti. Šis vaikinas (gal jau ir vyras, Erka nemokėjo skirstyt žmonių pagal amžių, dažnai prašaudavo) atrodė... Jis atrodė tikrai geras, malonus. Toks, kuris tikrai suprastų ir tikrai padėtų! Bet ar Dievas tikrai bus pakankamai gailestingas, kad nuspręs padėti Erkai išpręsti problemą, kurios ji net nežino? Juk jai... Jai tiesiog liūdna!
- Jei aš turėčiau nors menkiausią suvokimą, kas tas Psalmynas, gal ir pradėčiau jį tyrinėti, - gūžtelėjo pečiais. Kodėl prie šio vyro taip laisvai jautėsi? Tai buvo keista. - Ką daryti, jei man tiesiog liūdna? - paklausė net liūdniau, nei tikėjosi iš savęs. Kodėl pasaulis staiga ėmė ir prarado spalvas? Ar Erka ką nors supykdė? Tačiau ką, Dievą ar spalvas?!
-
Buvo graži balandžio popietė. Penktadienis. Ryt Bernardas išvyks į turnyrą. Felissai šiandien pavyko pasiimti laisvadienį ir jiedu, nuvedę Melindą į darželį, nukeliavo apsipirkti į Skersinį Skersgatvį. Reikėjo papildyti kelionmilčių ir kitų burtininkams skirtų reikmenų atsargas.
O po to, kaip dažnai darydavo, nutarė pasivaikščioti po Londoną. Galbūt vėliau nueis kur nors išgerti kavos, bet jau tik ne į tą kepyklėlę, kurioje žiemą apsipyko. Ten kojos kelti vyrukas tikriausiai nebenorės, mat vos prisiminus tą vietą sukyla pyktis dėl profesorėlio ir klausimas, ar Bernardas yra pavydus paranojikas, ar aklas kvailys?
Parkas buvo pilnas žmonių, tarsi būtų šeštadienis, o ne penktadienis.
- Kaip smagu matyti tokį pilną miestą, - tarė apkabindamas Felissą per pečius. - Mūsų kvartale irgi daug šurmulio, bet žymiai mažiau žmonių. Aišku, nenorėčiau gyventi tarp žiobarų, nes tada reikėtų slėptis, - kalbėjo.
-
Pastaraisiais mėnesiais Felissai teko šiek tiek pasikoreguoti darbų eigą ir tuos pačius darbus, kuriuos paprastai padarydavo per savaitę, kartais turėjo atlikti per keturias dienas. Mat dabar dažniau, nei anksčiau, Bernardas įsigudrino laisvu nuo turnyrų metu ją kur nors išsivesti, tarsi prisiminęs kokį neatidėliotiną reikalą, arba įtikinti pasilikti namie ir neiti į darbą. Iš pradžių Felissa tai nurašė sutapimui, bet pastebėjusi tendenciją, kuriomis dienomis Bernardas ją kur nors išsiveda, suprato, kur čia šuo pakastas. Žinoma, ji visai neprieštaravo tokiam veiksmų posūkiui ir mielai atšaukdavo treniruotes, nes kas gi gali būti geriau už dieną, praleistą su mylimu vyru?
Štai ir dabar ji mieliau vaikščiojo Londono parke, nei sėdėjo užsidariusi savo kabinete SPA klube ir tvarkydama sąskaitas ar sutartis su tiekėjais.
- Taip, tikrai smagu, - pritarė Felissa, kartu su Bernardu eidama tilteliu. Viena jos ranka juosė mylimąjį per liemenį. - Tik man vis kyla klausimas, negi tie visi žmonės neturi darbo, kad gali leisti laiką gamtoje, juk ne savaitgalis. Tarp žiobarų jau ir aš nenorėčiau gyventi, užteko pirmų septyniolikos metų, - nusijuokė.
Upelyje plaukiojo antys, nuo pakrantėje esančio krūmo pakilo drugelis ir Felissa nusekė jį akimis.
- Ak, pamiršau Skersiniame Skersgatvyje užsukti į vaistinę, - staiga prisiminė mergina. - Jau į pabaigą daktaro Fitsterio mikstūra, - atsiduso. - Na, bet dabar jau nekeiskime planų, užsuksiu ten pirmadienį.