Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Beatrice Mae Peck Vasario 26, 2010, 08:32:01 pm
-
Uždraustojo miško glūdumoje, ten kur mažiams eiti draudžiama (kuriems draudžiama viskas šiais laikais) stūkso tamsi, gili duobė. Jei žengsi ten žingsnį, tai jau niekas neiškapstys. Netoli buvo gan didoka žemių krūva. Gal kas iškasė šią duobę? Na, šiaip ar taip, ji gali būti (ir bus) panaudota doriems tikslams. Čia gali būti sumestos įvairios šiukšlės (pvz. nereikalingi vaikų kūnai, kurie buvo nužudyti žiaurių profesorių). Šią duobę ras tikrai ne kiekvienas. Nebent pasitelktum savo šaunias magiškas galias, arba tiesiog kompasą su žemėlapiu. Žinoma, Uždraustojo Miško žemėlapį turbūt niekas nėra nubraižęs, tad šis būdas nepavyks. Teks naudotis Planu A - savo magiškomis galiomis.
-
Dakota visa sukaitusi įvilko savo dalį į beržynėlį, kuriame puikavosi duobė. Kelios duobės. Mažesnės ar didesnės, visos jos duobės... Mergina nutėškė maišo kampą, kuris suglebo ant žemės. Pagalvojus, kad viduje kūnas darėsi silpna. Pagalvojus kad kūnas negyvas- bloga, pagalvojus, kad kūnas greičiausiai gyvas- juokinga. Kaip buvo ištiesų... Težino tiktai maišas. Dakota atsisėdo ant kelmo ir giliai įkvėpė. Netrukus triukšmingai iškvėpė.
- Na ir mankštelė... Fizinė forma visai prarasta... Dieve, kaip galiu kalbėti apie tokius dalykus, kai Hogvartse vyksta toke dalykai?! - ji staigiai pašoko ir bardamasi ėmė žygiuoti aplink duobes, - Ką aš galiu žinot, gal tu imsi mane ir užmuši, nors kita vertus, kam man tavęs bijot, juk čia tavo pirma žmogžudystė, kažin ar išdrįstum pakartot ir... - pagalvojusi, kad niekas jos isteriškų kalbų nesiklauso, gėdingai nutilo.
- Ok, ką dabar darom? Verčiam ją į duobę su visu maišu, ar kaip, panele žudike? - Aš jūsų paslaugoms...Norėjo pridurti, bet nutylėjo. Miške kažkas krebždėjo, šnabždėjo, niūniavo.
- Tas suknistas miškas gyvas... - subambėjo ji apžiūrinėdama plonus berželius.
-
Mery bėgo lengvai, nepalikdama pėdsakų. Tap tap tap Ji sustojo, pauostė orą ir apsisuko. Bėgo toliau. Kartais stabtelėdavo perkąsti kokiam padarėliui gerklę, bet dažniausiai nustojusi bėgti ji tik tupėdavo ir stebėdavo mišką. Naktis buvo gan šilta, na, juk pavasaris, tačiau aplinkui dar švietė kalnai sniego.
Po kiek laiko vilkolakė suurzgė. Ji žvelgė į mėnulį. Tačiau suvokė, kad jis nebereikalingas norint persikūnyti į vilko pavidalą. Tai buvo laisvė. Ir kraujo kvapas. Viliojantis, nuostabus... Galvoje dėjosi kažkokia sumaištis. Viską užvaldė kvapai ir pernelyg ryškus naktinio miško vaizdas. Mery galėjo matyti net ir smulkiausias detales, pavyzdžiui, vienišą skruzdelę tempiančią negyvą vabaliuką. Tačiau viskas siutino. Vilkolakė norėjo viską ištaškyti, perkąsti, sudraskyti, apurgzti, apstaugti, žudyti, žudyti, žudyti.
Dvi moteriškės ir maišas. Dvokė mirtinais kerais. Mery piktai suurzgė ir grakščiai, bei tyliai, pribėgus prie lavono (o gal visai ne lavono?), ėmė uostinėti. Nusprendė, kad niekur lavonas niekur nepabėgs. Taigi nutraukė ranką ir nusinešusi ją kiek atokiau ėmė graužti.
-
Magiškųjų gyvūnų profesorius sekė abi moteriškes per visą mišką, būdamas panteros pavidalo. Jis perėjo per pamiškę, tada įsikorė į medžius ir toliau sekė keliaudamas jų šakomis. Sustojo tik pamatęs, kad ir jo sekamosios sustojo. Jis stebėjo kas vyksta, tad matė ir vilkę užpuolusią maitą ir pasišalinuse. Hmm.. O ta iš kur čia.. Rodos jauna vilkolakė, o tokios miškuose negyvena. Reiks veliau pasidomėt, o dabar imkimės profesorių. Tad dabar mano eilė pasirodyt, kol jos to lavono neužkasė.. Net aš savo aukas geriau laidodavau ir laidoju.. Iš vieno didžiulio medžio iššoko juoda pantera ir iš nugaros pargriovė astronomijos profesorę Quare Moris, tada atsistojo taip, kad prieš akis būtų abi žmogystos, nugriautoji Qrane ir dar vis stovinti Dakota. Aš gi jas įspėjau, jog būtų atsargios, laikas jas pamokyt.. Miške girdėjos, tradiciniai garsai, tad tai buvo puiki naktis. Tik ne viskas buvo kaip visada.
-
Dakota vėl pliumptelėjo ant savo kelmo. Netrukus iš kažkur attapsėjo jaunas vilkas, stvėrė lavono ranką ir nurisnojo tolėliau. Dakota pašoko ir ėmė rėkti:
- Tu suvoki, kad dabar ne Kalėdos, ir šitam maiše gulinčios gėrybės ne Kalėdų senelio malonė?! - Dakota pribėgo prie vilkės ir galingai spyrė į šonkaulius. Pati būdama lapės kailyje yra gavusi ir dar stipriau, tad nė kiek nesigailėjo. Vilkė nusirito tolėliau, Dakota priėjo ir vėl iš širdies spirtelėjo į padarą.
- Kas jums čia, vakarienė? Jei taip, tai pasistengsiu, kad ji būtų paskutinė. Mery... - jos vardą ji iškošė pro sukastus dantis, - Atsiimsi tu dar už tuos laikus, kai aš va taip va gulėjau ant žemės, o tu talžei mane kaip gerutė... - Ji nusisuko nuo padaro ir ėjo link Qrane, bet pamačiusi ten panterą ir gulinčią kolegę Dakota nejučiomis pavirto lape. To ji nekontroliuoja, kai šalia yra kitas animagas. Ką gi, bent žinau, kad tu ne žvėrelis pūkuota uodegėle. Ji greit atvirto į žmogų ir nukreipusi lazdelę švelniai tarė:
- Homorphus!- Na, tai ką tavo murzinas snukis slepia, katinėli? Merginai iš galvos visai išgaravo lavonas, ir vilkas kažkur už nugaros, juolabiau kolegė, kuri rodos nepatogiai voliojosi ant žemės. Dabar jai rūpėjo didelis, juodas padaras priešais. Kažkodėl animagai esantys per 10 žingsnių nuo jos jai kėlė tuščią pyktį, įniršį... Konkurenciją?
-
Qrane atsisėdusi trumpai atsikvėpė. Tačiau nespėjo to padaryti du kart. Prie lavono atžingsniavo jauna vilkolakė, sugriebė lavono ranką ir pabėgus toliau ėmė graužti. Dakota priėjusi šiek tiek jį apspardė. Tačiau, į tai beežiūrėdama, ant profesorės užgriuvo kažkas sunkus. Hm... Atrodo, kad tas kažkas - riabalų maišas. Reiktų jam svorį mesti... Tuomet astronomikė pasuko galvą, ir ant savo nugaros pamatė "mielą katytę" . Kis kis kis, kačiuk. Meiiilius. Nors ne. Tai nebuvo miela katytė. Tai buvo šlykšti mėsėdė katė. O gal katinas?.. Tuomet Qrane išgirdo kolegės ištartus kerus. Tuoj sužinosiu, kas jis per vienas... Profesorė jau gniaužė lazdelę ir stengėsi, kai galės, kuo greičiau atsistoti. Pamažu katytė ėmė keisti pavidalą...
-
Mery nusirito šalin, tačiau rankos nepaleido. Priėjo Dakota, spyrė dar kartą ir Karmen ranka sulyg urgztelėjimu išlėkė iš vilkolakės nasrų. Šiandien - trys žingsniai iki beprotybės. Rytoj liks du, o gal keturi, priklausys nuo depresijos stiprumo. Spalvos išblanko. Mery matė tik auką - Dakotą. Vikriai prilėkusi prie jos, tetulė smagiai dantimis įsisegė į dukterėčios blauzdą. Man skaudės. Jai irgi. Tebūnie lygybė. Mirsiu aš, mirs ir ji. Tačiau jau nebetikiu, jog galėčiau mirti. Nenoriu vėl ten grįžti. Paleidusi koją, Mery ilgu liežuviu nusilaižė raudoną kraują, tiek kiek pasiekė.
Netoliese šokinėjo triušis. Jis kraipė ausimis, kvailai mirksėjo ir visais pojūčiais gaudė detales, kurios galėjo įspėti apie pavojaus. Tačiau kol kas triušiukui niekas negrėsė. Mery jį jautė, bet nepuolė, nes laukė, kol atsisuks Dakota. Antrakursė norėjo išprovokuoti savo dukterėčią. Nagi, pulk! Pulk, po velniais! Tik nežudyk, Dakotėl. Mes gi giminės, kad ir kaip aš to nenorėčiau.
Triušis ėmė pavojingai artintis link vilkolakės ir animagės Breslin.
-
Dakota kreivai žiūrėdama į juodą padarą laukė kol jis atsiskleis. Tačiau kerai veikė lėtai, tikriausiai dėl gyvūno masės. Staiga mergina pajuto siaubingą skausmą, refleksiškai ėmė kratyti koją, jos dantys prasišiepė, pasigirdo tylus urzgesys, netrukus ji persivertė lape ir urzgesys pagarsėjo. Ji šoko vilkės link ir dantimis griebė už žvėries kaklo. Urgzdama ėmė taršyti vilkę, tai atrodė juokingai, mat lapė, ir kvailiui aišku, buvo žemesnė už vilką. Ji nesiekė letenomis kojų, bet buvo tvirtai įsikandusi Mery sprando. Kiek vėliau jos žandikaulis pavargo, tad lapė paleido vilkę, bet puolimo nebaigė, ji įsibegėjo ir trenkėsi į vilkę, kamuoliukas sudarytas iš dviejų žvėrių nusirito kūliais. Lapė ėmė kandžioti vilkės snukį. Iš lapės kojos nestapdomai tekėjo kraujas, kailis ties blauzda sulipo, sniegas iš balto tapo raudonu ten, kur tik praeidavo lapė. Deona (Dakota lapės kailyje) įkando Mery į ausį ir išpešė kuokštą plaukų iš uodegos. Galinėtis su vilku nėra lengva, ypač, kai jėgos nelygios. Deona pabegėjo toliau nuo vilkės ir tvirtai atsitojusi ant letenų įsitempė, ruošėsi gintis, jei prireiktų. Jos stovėjo viena prieš kitą. Jautėsi įtampa. Niekas nejudėjo. Lapė kvėpavo tyliai, netolygiai, bet jos krūtinė su lyg kiekvienu įkvėpimu išsiplėsdavo iki maximumo. Nedidelis triušelis uostinėdamas įstraksėjo tarp vilko ir lapės. Jis beveik lietė abiejų padarų nosis. Lapė sumišo, jis išblaškė ją. Greičiausiai aklas, arba neužuodžiantis. Iš jo sklido ramybė. Jis nieko nesuvokė. Vakarienė. Deona apsilaižė ir pasiruošė ėsti...
-
Vieną sekundę jau atrodė jog Dakotos kerais suveiks ir Sanguinary atvirs į žmogų. Profesoriui teko įtempt visas valios jėgas, kad tik nepavirstų į žmogų. Hmm.. taip, o jos kerai visgi gana stiprūs.. Nežinau ar man užteks jėgų, o atvirst ir išsiduot dar negaliu, dar ne dabar.. Ir tada vyrui į pagalbą atėjo vilkolakė Mery užpuldama Dakota. Užteko tik šiai nukreipt dėmėsi nuo Sangu ir kerų veikimas nutrūko. He.. visgi pasisekė, gera vilkolakė, gera.. O šiaip net nežinojau, jog Dakota irgi animagė ir dar sugebanti jaust kitus animagus. Bus tau neturint išankstinės informacijos veltis į kovą.. Pasinaudojąs atsiradusiu chaosu ir suirutę pantera Qranes lazdelę įmetė į duobę. Dėl šventos ramybės, jei ten bus saugiau.. Daugiau nenoriu jokiu staigmenų ir netikėtumų.. O tada vienu dideliu šuoliu atsidūrė prie kovojančių vilkės ir lapės. Ji vienu stipriu letenos smūgiu nubloškė vidury atsidūrusi triušelį ir grasinamai iššiepė dantis, pradėdama urgzti, ryškios mėlynos akys sužibo mėnulio šviesoje. Laikas daryt tvarką kol visi dar gyvi, triušis neskaito kaip ir berankis lavonas. Jie bet kokiu atveju mirs.. Jų labui, būtų daug geriau jei nustotų išdirbinėti..
-
Mery kovojo iš visų jėgų. Liejo įniršį. O jo mergaitės sieloje buvo prisikaupę nepaprastai daug. Kandžiojosi, draskė, plėšė, kramtė.
Bet greitai viskas baigėsi. O įniršio Mery viduje dar liko iš ties daug. Pasidavė, pasidavė - hahaha. Laimėjau, nieko naujo. Taip būdavo visada. Vilkolakė galingai suurzgė ir vėl pasiruošė puolimui. Tačiau įsimaišė triušis. Mažutis, meilus padarėlis... Balti pūkeliai kvietė klastuolę. Come and eat me.
Tačiau didelė ir stipri pantera nuspyrė klastuolės triušį šalin. Įsižeidžiau. Vilkolakė didžiai pasipiktinusi sustingo puolimo poza. Pantera, lapė, Qranė, lavonas. Pantera, lapė, Qranė, lavonas. Pantera, beprotė, žudikė, lavonas. Lavonas.
-
Profesorė nespėjo sekti įvykių eigos. Kažkas kažkam kažkaip su kažkuo kažkur kažką padarė. Jau visiškai nieko nesuprantu. Čia pantera, lapė ir vilkolakis pykstasi dėl... kiškio? Na, jie ir protingi. Tuomet astronomikė prisiminė, jog jos lazdelė kažkur duobėje. Gerai, kad čia - ne gilioji duobė. Turbūt pavyks ją nugriebti. Profesorė pažvelgė į tris gyvūnus. Hm... Tikras Zoo parkas... Atrodė, jog niekas jos nemato. Tada Qrane įšoko į duobę, ir apgraibomis ėmė ieškoti lazdelės. Ji prilietė kažką glitaus ir nemalonaus. Paskui kažką minkšto ir smirdančio. Galiausiai, ji apčiupė savo lazdelę. Žinoma, reikėjo įsitikinti, jog tai jos lazdelė, o ne kokia šaka. Įsitikinusi, jog tai jos lazdelė, profesorė išlipo iš duobės, nukreipė lazdelę į panterą ir ištarė:
- Homorphus.
Pagaliau tas kažkas turėtų įgauti savo pavidalą. Įdomu - kas jis/ji toks/tokia?
-
Staiga iš dangaus pradėjo kristi šalti lašai. Lapė iškėlė galvą ir leido lietui nuprausti kruviną snukį. Kažkur toli driokstelėjo perkūnas. Buvo apie vidurnaktį. Nemaniau, kad viskas taip užsitęs... Ji nuleido snukį ir pamatė panterą, kuri nušveitė triušį, tas cypdamas nuskrido gilyn į mišką. Tarp vilkės ir lapės įsitermė didžiulė katė. Neapkenčiu egzotikos... Ji prašiepė dantis ir jau ruošėsi kibti į panteros keterą, bet prošvaiščiais atsirandantis protas liepė pamatuoti priešininką. Deona liko stovėti ir tyliai urgzti. Tada išgirdo sunkų dunkstelėjimą. Refleksiškai atsisukusi pamatė iš duobės kyšančia Qrane galvą. Apie ją ji buvo pamiršusi. Žmogus. Trys plėšrūnai... ir žmogus... O čia visi kiškiu susidomėję... Žema... Nieko nejausdama ji lėtai tykodama slinko prie Qrane. Ji pagaliau išlipo iš duobės ir lapė užvaldyta instinktų šoko ant Qrane, tačiau tuo pat metu ji paleido atvertimo kerus į panterą. Kadangi į Qrane lėkė ir vaizdą užstojo lapė, kerai suveikė būtent jai. Lapė sustingo šuolyje, ir netrukus Dakota trenkėsi į žemę. Ant lavono. Nuostabu. Iš gilių žaizdų merginos kūne sruvo kraujas. Mergina keletą minučių pragulėjo nejudėdama. Tai buvo skausmingas persivertimas. Tiek dėl sužaloto kūno, tiek dėl per šuolį įtemptų raumenų, tiek dėl netikėto kritimo. Ant lavono. Tikrai nuostabu. Dakota lėtai pakėlė galvą, apsidairė ir pamačiusi lavono plaukus po savimi ji staigiai pašoko ir nusipurtė žemes nuo mantijos.
- Man jau gana, - ji priėjo prie lavono, kuris gulėjo maiše, iš kurio nieko gero nebeliko, tik skutai. Galingai užsimojo ir spyrė į kūną, tas šleptelėjo ir apsivertė, dar pora spyrių ir jus buvo nuridentas iki duobės krašto.
- Ilsėkis ramybėje, valkata, - dar vienas spyris ir pasigirdo galingas trenksmas, pakilo dulkių debesis. Dakota žvilgtelėjo į duobę. Tvarka. Beliko tik užkasti. Mergina apsidairė ieškodama savo lazdelės. Jos nebuvo.
- Damn, šet, šūdas, velniava, aaaaaach... - keiksnojosi Dakota, - Qrane, užkask ją. Pabaikim pagaliau šitą nesamonę ir tvarka... - Tada ji atsisuko į vilkę, ir panterą. Ką su jumis dabar daryti? Ir kur po perkūnais mano lazdelė? Dakota apgraibomis ieškojo lazdelės. Buvo tamsu, o niekas nesumojo įžiebti lazdelės. Nieko nepešusi mergina greit persikeitė. Dabar viskas buvo kitaip. Ji matė lyg dieną. O lazdelė sušvietė iš tolo. Pribėgusi lapė griebė lazdelę į nasrus, atsivertė, Dakota paleido lazdelę iš dantų ir sugavusi greit nukreipė ją juodo katino link ir šūktelėjo:
- Homorphus!- Kerai skriejo į panterą, sklaidėsi aplink ją, lazdelė Dakotos rankose ėmė drebėti ir dėl visa ko mergina paėmė ją tvirčiau, kita ranka. Laikydama lazdelę abiejom rankom mergina prisimerkė ir pasitikslino, ar viskas gerai. Tvirtai, plačiai stovėdama, stipriai laikydama lazdelę, nejudėdama ji privalėjo atkeisti panterą. Bent jau ji tikėjo tuo.
-
Qrane nesitikėjo to, kas nutiko. Jai ištarus kerus, priešakyje pasimaišė Deona, kuri virto Dakota. Ji užvirto ant lavono. Profesorė nepastebimai sukikeno. Tada astronomikė žvelgė į lavoną, kurį spardė Dakota, norėdama jį nuspirti į duobę.Po kelių spyrių, dvokiantis daiktas jau buvo giliai duobėje. Pakilo dulkių debesis. Beveik nieko nesimatė. Kaip ir prieš tai, kai ėmė lyti. Išgirdusi Dakotos raginimą užkasti duobę, profesorė nelaukė. Nukreipė lazdelę į netoliese buvusią žemių krūvą, ištarė burtažodį, ir žemės pakilo į orą. Tuomet, nukreipusi lazdelę į duobę, krūva nesispyriojo ir nukeliavo nurodytos vietos link. Žemės užpildžiusios duobę, sukėlė dar didesnį dulkių debesį. Dabar jau tikrai nieko nebesimatė. Na, žinoma, gal savo ranką ir pamatysi. Gal. Hm... Ko aš čia dar stoviu? Lavonas pakastas. Viskas. Nebeturiu čia ko veikti. Likti su trim mėsėdžiais ar varyti atgal į pilį?..
- Na, gerai, žmonės,- kreipėsi ji į gyvūnus. - Tiksliau - gyvūnai. Nenorėčiau jums trukdyti, tačiau... Dėl ko jūs čia pešatės? - nieko nesuprasdama paklausė.
-
Sanguinary panteros pavidalu stovėjo tarp besikaunančių, jis išgirdo jog Qrane paleido kerus ir spėjo ir jį, bet Dakotai-lapėj dėl kažkokių priežasčių (instinktai Sanguinary niekad nevaldė, būnant panteros pavidalo, tad jis nieko ir nežinojo) užpuolus vienintelį žmogų kerai pataikė į ją ir ši šleptelėjo į žemę. Neblogai, vėl pro šalį, o dabar kai lavonas jau užkastas laikas nešdintis iš čia.. Vyras jau beapsisukantis ir keliaujantis iš keistosios vietos, bet į jį žiebė kerai. Šįkart jis jiems nepajėgė atsispirt, viskas įvyko per daug netikėtai. Hm.. gerai, nieko gero.. Ką gi pasiruoškim veikt.. Po akimirkos jis atvirto į žmogų, dar nespėjęs nukrist jis išsitraukė lazdelę.
-Rodos jums pagaliau pasisekė, bet nieko.
Jis nukreipė lazdelę į pradžiai į vilkolakę Mery, paskui į Dakota į kiekvieną paleisdamas atmintis panaikinimo kerus
-Obliviate O dabar jei nesupyksit aš einu iš čia. Dar šis tas ir aš dingstu.. Fumos
Visą aikštelę apgaubus tirštiems ir ne perregimiems dūmams Sanguinary vėl pasivertė į panterą ir dingo kažkur bruzgynose, buvo galima girdėt tik traškančias šakas.
-
Qrane paklusniai ėmė burti žemes, kad jos užkastų lavoną. Dakota vis dar tvirtai stovėjo ir laikė kerus. Bum, pliaukšt, pataukšt, lalala....
- Qrane, puikiai kasi. Aš noriu tarti žodį, - ji atsistojo prieš kapą, sunėrė rankas ir tarė: Kad niekad alaus nepritruktų, kad niekad negrįžtų ruduo, kad visą gyvenimą snigtų, ne vandeniu ir neledais. Amen. Oj... Miela Karmen Aptriestkoja. Ar kokia ten tavo pavardė... Geros kelionės į dangų ar pragarą, koks ten skirtumas. Tikiuosi tavo vėlė klajos, tpfu, neklajos šituose ale miškuose, tikiuosi, tavo kūną greit sugrauš kirminai, tikiuosi, kad tavęs niekas čia neras, nes šiaip ar taip tu to neverta. Ir dar labai tikiuosi, kad... a... Pamiršau... Nu žodžiu, maždaug, dvėsk ramybėje, ir džiaukis, kad pagaliau baigei savo gyvenimą, nes gyvenimas pergeras, kad jame ropinėtum tu. Nu vien žo, aš išvis labai nepatenkinta tavim Qrane, kad tu ją nuavadinai. Ji neverta žalios spalvos... Žalios, sodrios žalios, klastuolių spalvos. Na kagi, ne kokia iš manęs kunigė, bet kaip tau ir tai per gera. - Dakota atsikrenkštė, spjovė ant kapelio ir tarė, - O čia vietoj gėlių... - Mergina nusisuko nuo smėlio krūvelės ir giliai įkvėpė. Oras buvo gan šiltas, bet vis lijo ir žaibavo. Vieną akimirką Dakota pagalvojo, kad kažką pamršo, ar pražiopsojo. Apsidairė: Vilkė, Qrane, kapas. Viskas kaip ir buvo. Dar vieną akimirką ji prisiminė kažką didelio ir juodo. Hmm... Turbūt debesis... Ji atsisuko į kolegę,
- Aš jau eisiu, jei tu neprieštarauji, jei prieštarauji aš vistiek išeinu, taip kad, - Ji priėjo prie vilkės, ją paglostė, nors kur tu ten paglostysi normaliai, - Mieloji tetulyte, ačiū už kompaniją, reik kadanors suorganizuot bendrą medžioklę. Tik tu ir aš. Ir krūūūūvos šiltų žvėrelių. Nuostabu, anią? - ji pamojavo ir užsišveitusi gobtuvą patraukė gilyn į mišką. Kažkodėl mergina jautėsi labai bukai. Lyg būtų pamiršusi labai svarbų dalyką. Netrukus ją prarijo liūtis.
-
Mery matė, kaip Dakota greitai sutvarkė visus reikaliukus. Tai jai būdinga. Super-Dakota. Miela ir pažįstama. Vilkė nusišiepė lyg pamačiusi auką. Bet taip nebuvo. Paprasčiausiai pakilo ūpas. Atšilo oras - pakilo noras. Noras kam? Bučiuotis ar medžioklei? Keistai urgztelėjusi klastuolė staiga sustingo. Dėmė mano atmintyje. Neprisimenu kažko... Kažkas iškrito, išėjo iš žydrumos į juodumą - mano pasamonę. Taip, ten juoda (tamsu) ir kraupu. Geriau už bet kokį siaubo filmą. Pažvelgi į savo pasamonę ir jau baisu, taupu, nes nereikia pirkti bilietų į banalius filmus, kur vienintelis siaubas tas jausmas, kad kažkas tuoj iššoks urgzdamas, staugdamas, makabriškai išsišiepęs ir ims draskyti nekaltą auką. Gražu.
Rytas. Pirmąjam saulės spindulėliui palietus Mery, vilkiškas kailis suaugo į odą (atrodė lyg milijardai adatėlių ją badytų). Priekinės letenos atvirto rankomis, užpakalinės - kojomis. Uodega irgi dingo (o kur, nesakysiu, nes tai skaito ir maži vaikai). Klastuolė, tarsi prisigėrusi, truputį pagulėjo sniege. Buvo keista veidu jausti šaltį, kai į nugarą spigina saulė.
Galų gale atsikėlė. Tai kainavo daug pastangų, nes ją visą buvo apėmęs pavasarinis tingulys. Vis dar lijo. Mery Fate neskubėdama nuslinko į pilį.
-
Qrane pamatė, kas buvo toji pantera. Tai buvo Sanguinary. To ir galėjau tikėtis. Tai tikrai jis. Niekad nepraleis progos prisidėti prie pakasynų. Tada kažkas šmėžtelėjo Qranes galvoje, ir iškart aplink atsirado dūmų kamuolys. Išklausiusi išraiškingą ir graudžią Dakotos kalbą, astronomikė paklausė.
- Em... Ką čia laidoji? Ką pakasei? Gal ką nors nužudei, ir kad niekas nerastų - paslėpei. Na, žinai, aš šito iš tavęs tikrai nesitikėjau ,- piktai pažvelgė į benueinančią Dakotą.
Turbūt ji nebeišgirdo kolegės žodžių. Pamažu ėmė švisti. Profesorė apsisiautė mantijoje ir nuskubėjo į pilį - ji turėjau gan daug reikalų. Visų pirma - dvikova. Su kažkuom.
-
Lauren lėtai žingsniavo duobės link. Po jos kojomis traškėjo sudžiuvusios šakos, o rankų pirštai vikriai sukiojo galingą uosmedžio lazdelę su hipogrifo plunksna. Aplinkui, atrodė, nebuvo nė gyvos dvasios. Diena buvo apsiniaukus ir pakankamai niūri, tačiau tai buvo tiesiog tobulas oras būsimajai dvikovai. Tačiau, atrodė, kad sutartoje vietoje ji atsirado pati pirma. Apsidairė, lyg ieškodama tūnančio priešo, ir dar kartą apsukusi lazdelę aplink visus savo penkis vikrius pirštus, atsisėdo ant apžėlusios kelmo. Nagi, nagi, girdėjau bus kova su klastuole! Kaip paradoksalu - viešas pažeminimas tų, kurie jau gimė šliužais. Lau linksmai nusijuokė, tačiau jos juokas staiga nutrūko. Iš dešinės pusės ėmė sklisti toks pats laužomų šakelių garsas, kokį ir jį skleidė beeidama. Kažkas artinosi. Mergina ironiškai šyptelėjo ir styktelėjo ant kojų, kad priešą galėtų pasitikti pasiruošus.
-
Mery klaidžiojo miške, niekaip nerasdama paskirtos vietos. Aš turėčiau žinoti šį mišką geriau nei kas kitas, bet.. ech, senatvė, sklerozė. Pala, kokia senatvė? Man tik septyniolika, po galais. Vilkolakė bandė iš visų miško kvapų atskirti žmogaus kvapą, bet nepavyko.
Po gero pusvalandžio, truputį vėluodama, netoli Lauren, iš medžių tankmės išniro Mery. Ji šiandien ypatingai nesipuošė - kasdieniškai susitaršę juodi plaukai krito ant pečių, o kelių nesiekianti akinančio baltumo suknelė išryškino tamsią merginos odą. Nuostabi mano kasdienė apranga. Kodėl aš, durnas žmogus, visuomet po mišką klaidžioju su suknele? Kodėl nepasirenku kokių džinsų, bent jau šortų? Ne, su suknele. Kaip visada. Aš nesveika, rimtai.
Klastuolė stabtelėjo atsikvėpti. Ji tyliai stebėjo švilpę, bandydama nuspėti jos stiprumą. Neatrodo ištižus, kaip dauguma kitų barsukų. Pasirenk būti sutrėkšta, Meryte. Taip taip. Paliks tavo pūvantį lavoną čia, ir kasnakt...
Mintis merginos galvoje nutrūko, ji, nesivargindama prisistatinėti arba kitaip atkreipti į save dėmesio - vis vien Lauren ją jau pastebėjo, iškėlė lazdelę ir mintyse, taip išraiškingai kaip tik galėjo, ištarė: Densaugeo.
-
Lau buvo bežengusi žingsnį link klastuolės, tačiau lyg įbesta sustojo. Kažkas ėmė darytis negerai. Kažkas negerai jos b u r n o j e. Mergina metė išsigandusį žvilgsnį į priešininkę, lyg ji galėtų jai padėti. Staiga, Lauren ėmė klykti, nes jos lygūs, priekiniai dantys, ėmė rauti dantenas ir nežmoniškai plėstis. Per skausmą ir ašaras, mergina pridėjo lazdelę prie plyštančių dantenų ir virpančiu balsu sušnibždėjo:
-Episkey
Įvyko atvirkščias veiksmas - dantys lyg niekur nieko sulindo atgal į burną, o pasruvusios dantenos užsitraukė lyg nebūtų patyrusios jokios žalos. Lauren perbraukė liežuviu per dantis, lyg tikrindama, ar neturi papildomų ilčių. Tada pakėlė galvą ir dar kartą atkreipė dėmesį į klastuolę. Atgavusi savigarbą ir normalius dantis, Lauren ironiškai šyptelėjo.
-Vargšas vaikas... Norėjo būti dantistu, bet grynaukraujai tėveliai prisiekė išmesią iš garbingos, chem, Klastuolių parijos. Kokia liūdna istorija, - teatrališkai šnirpštelėjo Lauren. - Dar neverki?
Lauren vyptėlėjo.
-Gaila man iš tiesų tavęs, - saldžiu it cukraus tirpalas balsu, nuverkė Lauren. - Kovoti su tavim, tai tas pats, kas kovoti su nevertėliu...Locomotor Mortis
Storos juodos virvės išlėkė iš dailios Lau lazdelės, it strėlės šovė prie priešininkės ir apvyniojo Fate kojas nuo pėdų iki pat šlaunų. Lauren staigiu judesiu truktelėjo lazdelę, nutraukė gijas, o virvės galai prisvilo prie užmazgytų klastuolės kojų. Linksmai suplojusi, Lau linktelėjo klastuolei.
-Pirma pamoka. Niekada nepradėk dvikovos nepasisveikinus.
Lauren puolė prie jos suraizgyto kūno, pačiupo galvą ir nulenkė žemės link.
-Petrificus Totalus
Kerai žiebė į 90laipsnių kampu susilenkusį klastuolės kūną. Lauren žengė porą žingsnių atgalios ir ramiai nusivalė lazdelę į palto skverną, lyg būtų ją ką tik įkišusi į trolio šnervę.
-Štai ką vadinu mandagumu, mieloji, - savo nuožiūra nusilenkė Lauren. - Man jau tave atkerėt ir galim pradėti k a u t i s ar dar nori pažaist etiketo darželį?
-
Mery nustebo, nes pirmą kartą gyvenime sutiko tokią piktdžiugišką, nešvilpišką švilpę. Keistuolė.. Neįprastas atvejis. Reikia vaikščioti į pamokas, gal tokių yra ir daugiau, o tai imsiu ir nepastebėsiu kaip jie skaičiumi pranoks klastuolius ir ims lyderiauti. Mergina nesivargino atsakyti arba parodyti kokį pagarbos ženklą - atsakyti ir negalėjo, nes buvo barsukės supančiota ir sustingdyta keista poza. Gal ji nesveika? Paliko man lazdelę, tikrai nesveika. Turėjo atimti - bet ne! Paliko.. nesuprantu tokių žmonių. Dar priedo moko mane kažkokių idiotiškų pamokų.
Skaudėjo surištas kojas, bet klastuolė nekreipė į tai dėmesio. Skausmas buvo jos kasdienybė, senas geras priešas - po žiaurių susirėmimų su kitais žvėrimis kūnas būdavo išmargintas mėlynių ir randų. Kai kuriuos iš jų, mažesnius ir negilius, Fate išsigydė, bet didesni liko ir dabar švieste švietė ant sulysusių rankų bei kojų.
Panaudojusi bežodį kerų nutraukimo burtažodį Mery pagaliau galėjo judėti, bet virvės neišnyko. Daugumą mergina nudraskė, tiek, kad netrukdytų vaikščioti. Vilkolakė tyliai stebėjo Jade. Ir kokius gi kerus į tave paleisti.. Nedovanotinų negalima, o gaila. Noriu, kad skaudėtų. Ech, vis tiek jos neįveiksiu. Ims ir paleis kokį "Kirvijus į galvijus" užkeikimą. Tokio nėra, bet nesvarbu, nesvarbu...
Nusprendusi naudoti tik bežodžius kerus, Mery staigiai šoktelėjo prie Lauren, dūrė lazdele į jos kaktą ir tuo pat metu mintyse ištarė: Conjunctivitis, Mutatio Skullus. Klastuolė atsitraukė ir stebėjo priešininkę, stebėjo, kaip ją paveiks kerai.
-
Lauren žioplelėjo. Ji žvelgė tiesiai į klastuolės kairią ausį, tiesiai į nežinią ir tuo pačiu begalybę. Tamsos ir deginančios šviesos pliūpsniai degino jos regą. Akimirką Lauren buvo beparkritusi ant žemės, ji suprato, kad šįkart pralaimėjo. Jos akys apsitraukė juodos nakties šydu ir visa, kuo ji dabar galėjo remtis, tai buvo jos juslė. Tačiau merginos skausminės konvulsijos čia nesibaigė. Po kelių, beprotiškai ilgų tamsos sekundžių, ji dar kartą sukliko, sukliko taip, kad iš medžių viršūnių išskrido būrys pasibaidžiusių paukščių. Mano galva... Mano galva... Ji skyla pusiau... Mergina neatlaikė skausmo bangos ir puolė ant kelių, suėmusi savo galvą drebančiomis rankomis. Lauren ne tik suprato, kad ji pralaimėjo, bet suprato, kad ji m i r s. Ne, ne, Lauren...Greičiau...AAAAAAAAAAAAAAAAAAA AAAAAA Ant žemės nuriedėjo pamesta lazdelė. Ne, ne, Lauren...Prašau...NE Ji krito ant žemės visu savo kūnu. Ištiesė rankas ir ėmė daryti, atrodo, patį kvailiausią veiksmą dabartinėje situacijoje - mojuoti kojomis ir rankomis, lyg sniege darydama angelą. RADAU! Ji, it radaras, užčiuopė paleistą lazdelę ir griebė ją, kartu su kvapnios žolės kuokštu. Episkey...Episkey...
-MAXIMUS EPISKEY!! - tiek, kiek leido jėgos, sušuko Laur.
Smūgis. Smūgis į galvą, tarsi slėgis po greitų karuselių. Akimirką Lauren suprato, kad šįkart jau tikrai į ją paleido amžinatilsio kerus, tačiau po poros akimirkų, jos juodos akys išvydo blausią šviesą. Galva nustojo plyšusi, taip staigiai, kad ji nesusivokė kur esanti. Ir tik tada Laur pastebėjo, kad guli ant žemės beviltiškoje ir nežmoniškai apgailėtinoje būsenoje. Kilstelėjusi akis, prieš save ji išvydo priešininkės batus. Vieną, o gal net visas dvi akimirkas, Lauren norėjo šokti klastuolei į glėbį, dainuojant "aš vėl matau pasaulį spalvotą" ir deklamuot "o, mirtie, paleidai mane iš rankų". Tačiau blanki realybė gražino Lauren į pozicijas. Nuleidusi akis į žemę, ji bjauriai išsiviepė. Tik dabar ji pajuto, kaip užvirė jos kraujas. Rankas pakišusi po pilvu, ji atsistūmė nuo žemės ir grįžo į pradinę, orią būseną. Jos visi drabužiai buvo žemėti, ties ausim buvo nulašėję porą kraujo lašų. Mergina kraupiai išsiviepė.
-Ak, ak, ak... Kam toks dramos, - balsas buvo užkimęs ir lūžtantis, lyg Lauren būtų nekalbėjusi pusę amžiaus. - Nori žaisti šiurkščiai? Galim pabandyti... Juk reikia taikytis prie s p e c i a l i ų j ų poreikių.
Lauren nutaikė lazdelę ir priešininkę ir kurį laiką svarstė. Svarstė, svarstė, svarstė. Tačiau visai netikėtai, ji nukreipė lazdelę nuo klastuoliškos marmūzės ir, nutaikiusi į po jos kojomis esantį juodos žemės plotelį, vos vos girdimai sumurmėjo užkeikimą. Žemė po Fate kojomis ėmė dundėti. Atrodė, kad tai elementarus, nestiprus žemės drebėjimas, tačiau po poros mili sekundžių, po Fate kojomis atsivėrė milžiniška duobė ir įtraukė po ja bestovinčią merginą. Lauren vėl mostelėjo lazdele ir iš duobės apačios, it potvynis ėmė kilti žemės. Jos kilo, kilo, kol galiausiai prisipildė tiek, kad Fate buvo užkasta žemėje ligi pat kaklo, o tanki žemė ir kadaise ten buvusios medžių bei augalų šaknys suspaudė jos kūnelį taip, kad nepralystų net mažiausias vabalėlis, net mažiausia detalė. Lauren lengvai šyptelėjo, tačiau tas šypsnis anaiptol nebuvo draugiškas.
-O dabar - linksmoji dalis. Inflamarae , - iš lazdelės šovė raudona liepsna, trenkusi tiesiai į merginos veidą ir su didžiausia inercija uždegusi merginos plaukus, - O kad jausmelis būtų įvairiapusiškesnis... Mucus ad Nauseam
Pastarieji kerai, priešingai negu ugnies kerai (kurie negali būti be deguonies, žemėje) puolė jos likusį kūną bedeguoniame žemės slėgy. Šįkart jau mėlynos spalvos kerai trenkė į žemę, kur baigėsi merginos galva. Lauren mostelėjo lazdelę nutraukdama kerų pliūpsnį ir pasitrynė nuo beprotiško šalčio nušalusį lazdelę galiuką į ranką, kad atitirptų.
-Na, - sukrizeno Lauren, - tai ką aš ten sakiau apie mandagumą?
-
Endė lėtai žingsniavo, kaip sulėtintame filme. Ji paėjusi pamatė duobę, gilią, iš tamsaus nelygaus molio. Mergaitė pamatė kelis magiškus gyvūnus, kuriuos mokėsi, greitai atpažino. Šalia stovėjo aukštas medis, su penkiomis šakomis. Endė pamatė kelis žmones, tačiau nė vieno nepažinojo. Pirmakursiams negalima vaikščioti po mišką... prisiminė ji, tačiau kelias atgal (baisesnis nei vakare) neviliojo. Kuo toliau ėjo mergaitė, tuo labiau tamsėjo, nes buvo naktis. Grifiukė pamatė kelias virves, nučiuožė jomis į didžiulė duobę. Duobėje šlapia, smirda pelėsiu, o kampuose gali įklimpti lyg į kokią pelkę.
-Fui! Kaip šlykštu! - suriko mokinė ir jau buvo bekopianti aukštyn, bet virvės dingo. - Na... - sumurmejo ji, ir įsikibo į molio gabalą. - Teks lipti šitais smarvės gabalais. - išlemeno ir užsikimšo nosį, tada vėl keldama koją prie kojos aukštyn, ji išlipo iš duobės šlubuodama ir murzina. Tai virsdama, tai ridendamasi, tai vartydamasi ji išėjo iš miško.
-
Pasiekusi Uždraustąjį mišką, feniksu pasivertusi demonė, apsižvalgė. Lėtai judėdama į priekį demonė žvalgėsi ieškodama gėlės. Ji žinojo šią gėlė, tačiau tikslios vietos Uždraustajame miške negalėjo pasakyti. Reikia paskubėti. Teks viską daryti paukščio pavidalu. Demonė nuskrido tolyn, akylai žvelgdama tarp medžių. Bene išvys mažą mėlyną narcizą tarp daugybės didelių ir tankiai augančių medžių. Demonė pasitelkė savo žemės gebėjimus. Skisdama tolyn, džinė užsimerkė. Stengėsi pajusti kiekvieną žemės lopinėlį esantį Uždraustajame miške. Demonei atrodė, kad nebe pajus narcizo, tačiau vis dėl to ji pajuto jo buvimą. Susikaupusi Gadna visą dėmesį sutelkė į tą lopinėlį, kuriame augo mėlynasis narcizas. Radusi tą vietą, džinė atsimerkė ir jau pasisuko skristi į tą pusę, kurioje augo gėlė. Bet...
-Arcadė- garsiai tarė demonė.- Taip ir maniau, kad gėlei paimti vis tiek kas nors mėgins sutrukdyti.
-O kaipgi kitaip- atsakė profesoriaus demonė, erelio pavidalu.
Arcadė nieko nelaukusi ėmė pulti Gadną, tačiau ši tarsi numačiusi jos veiksmus, pasitraukė į šoną.
-Gal geriau netrukdyk- vėl prabilo Gadna- juk vis tiek aš paimsiu tą gėlę. Tau sutrukdžius ar ne. Be reikalo gaišini reikalą.
Sutelkusi mintis, demonė žybtelėjo akimis. Silpnas vėjas, tapo stipriu lyg tornado metu. Pagauta vėjo gūsio Arcadė ėmė tolti nuo Gadnos.
Demonė vis dar kontroliuodama vėją, kad Arcadė negrįžtų, pasuko skristi gėlės link.
Pasiekusi duobę miško viduryje, kurioje augo šiek tiek mažiau medžių, džinė išvydo mažytę gėlę.
Laikas nebežaisti. Nutarusi nesileisti ir nesikelti sau be reikalingo pavojaus, Gadna pasitelkė savo sugebėjimus. Žemės galiomis demonė atskyrė gėlę nuo juodžemio. Padedama oro ji atsigabeno gėlę prie savęs. izoliavusi gėlę vėjo apskritime, fenikso pavidalo demonė išnyko kartu su gėle.
-
Brigita, Daniel ir Nikolajus brovėsi pro tankias šakas ir medžių šaknis. Aplinkui buvo tamsu, tik trys jų lazdelių švieselės nušvietė sodrią tamsą. Atsisukusi į draugus, Brigita paklausė:
-Kaip manote, ar dar ilgai eisime iki tos duobės?
Laukdama atsakymo, ji atsisuko į priekį ir vos nenugriuvo užkliuvusi už medžio šaknies. ,,Jopštvairogės. Čia tamsu ir šalta. Dauk medžių šaknų ir šakų, tikras knibždėlynas. Netrukus turėtume prieiti tą vietą,''- mintijo mergina.
-
Nikolajus tik paniekinamai dėbtelėjo į Brigitą.
- Jei tu mus vesi ratais kaip iki šiol tai niekada tikrai niekada nenueisime iki duobės. Geriau aš eisiu pirmas,- Nikolajus nieko nelaukdamas aplenkė nustebusia Brigitą ir nuėjo palikdamas ja stoviniuoti. Nikolajus laikė aukštai iškėles lazele bet to neužteko kad viską matytu todėl sumurmėjo.- Lumos maximus.tai einate ar ne?-Per petį sušuko Nikolajus mergaitėms,o kai jos neatsiliepė jis atsigrežė ir pamatė kad stovi vienas.
- Ei kur jūs?- Baimingai sušuko Nikolajus.
-
Netrukus Nikolajus neišlaikė.
- Jei tu mus vesi ratais kaip iki šiol tai niekada tikrai niekada nenueisime iki duobės. Geriau aš eisiu pirmas,- tarė jis, pralenkė Brigitą ir nužingsniavo tolyn.
-Kągi, manau, kad mes galime palaukti, kol jis pasiklys,- tarė mergina Daniel, ir jos sustojo. Netrukus pasigirdo baimingas Nikolajaus šūksnis:
-Ei, kur jūs?
Cha,- mintyse nusikvatojo Brigita, išsišiepė labai piktdžiugiška šypsena ir ėmė sėlinti link Nikolajaus lazdelės šviesos.
-
Daniel įžengė į mišką. Nors buvo diena, tačiau visą mišką buvo apgaubęs rūkas. Mergaitei buvo ramiau, nes čia ji buvo ne viena, o su Brigita ir dar berniuku iš Švilpynes, Nikolajumis. Nors Dan šio berniuko draugija ir nelabai patiko, tačiau ji norėjo atlikti ANJM darbą, tad teko eiti su pirmaisiais savanoriais. Grifės buvo jau kiek pažįstamos, tad gilyn į mišką jos ėjo neskubėdamos ir šnekučiavosi. Nei viena nematė reikalo skubėti, juk nuo to niekas nepasikeis, na bent jau taip manė jos. Tačiau paėjus kiek giliau Brigita išsiveržė į priekį.
- Kaip manote, ar dar ilgai eisime iki tos duobės? - atsisukusi paklausė. Dan gūžtelėjo pečiais, ji niekada iki šiol nėjo iki tos duobės, tad ir dabar nenumanė, kiek laiko jiems dar teks eiti.
- Jei tu mus vesi ratais kaip iki šiol tai niekada tikrai niekada nenueisime iki duobės. Geriau aš eisiu pirmas,- piktai atšovė švilpis ir aplenkęs Brigita nuskubėjo į priekį. Daniel šyptelėjo. Ji šįkart nenorėjo imtis vadovavimo, nes matė, jog jei nori pasiekti tikslą ir padaryti tai ką reikia, geriau su šitais vaikais nesiginčyti, tiksliau, neaiškinti Nikolajui. Nors Dan jau dabar vos laikėsi nepasakius jam kokio nors piktesnio žodelio.
- Kągi, manau, kad mes galime palaukti, kol jis pasiklys,- tarė Brigita Daniel, ir jos sustojo. Netrukus pasigirdo baimingas Nikolajaus šūksnis:
-Ei, kur jūs?
Dan atsiduso.
- Aš manau, kad su juo bus beviltiška. Jei jis imsis vadovavimo man tikrai trūks kantrybė, nes jis jau dabar mane... - mergaitė trumpam nutilo, kad surastų tinkamą žodį, - pykina. Bet ką jau padarysi. Dabar, mes komanda ir turim jį surasti, kad ir kaip gerai man be jo būtų,- mergaitė šyptelėjo Rudei ir paėjo kiek toliau, - Lumos Duo - ištarė ji ir mergaitės lazdelės gale užsidegė kiek ryškesnė šviesa. Man užteks. Dabar ta berniūkštį surasti reikia... Po velnių ir kodėl aš sutikau su juo eiti Ji vėl atsiduso. Eidama tolyn ji pamatė lyg ir kažkokį padarą, tad lėtais žingsniai ji pradėjo trauktis atgal, tačiau padaras, kurį ji matė vis artėjo. Dan pagreitino žingsnį, kol galiausiai pajuto, jog krenta. Nespėjus surikti ji jau gulėjo ant žemės. Lazdele apšvietė vietą, kurioje buvo. Čia toji duobė, kurios mes ieškojom. O aš viena, tiesiog puiku... Mergaitė žvilgtelėjo į viršų ir į ją žvelgė didelės, piktos akys. Tačiau padaro Dan nebematė.
- Brigita! - sušuko, - aš duobėj, o netoliese manęs kažkoks gyvis,- ji nurijo gumulą gerklėj ir nutaikiusi lazdelę į padarą suriko,- Stupefy- ir rodos jis sustingo,- Brige, rodos aš jį sustingdžiau... Ateik pas mane. Nuo ten kur tu esi, eik labiau į dešinę,- toliau rėkė ji. Tikiuosi, kad ji mane girdi. Po velnių, o kas čia? Mergaitė pažvelgė sau po kojomis ir staigia pašoko. Ten buvo daugybę mažų voriukų,- Arania Exumai - tarė Dan ir voriukai atsitraukė, tačiau vėl prieidavo kitų ir mergaitė toliau svaidė kerus. Brigita, ateik greičiau čia. Nieko gero čia man nebus...
-
Netrukus Brigita išgirdo Daniel atsakymą:
- Aš manau, kad su juo bus beviltiška. Jei jis imsis vadovavimo man tikrai trūks kantrybė, nes jis jau dabar mane... - mergaitė trumpam nutilo, kad surastų tinkamą žodį, - pykina. Bet ką jau padarysi. Dabar, mes komanda ir turim jį surasti, kad ir kaip gerai man be jo būtų.
-Aš tau pritariu. Kaip jau sakei, jis tikras garbėtroška. Bet turim jį pakęsti užjaučiamai šyptelėjo Grifiukė ir žiūrėjo, kaip viena Daniel patraukė tolyn. Brigita norėjo sekti paskui ją, bet netrukus išgirdo gana aiškų bumbtelėjimą. Ir Daniel lazdelės šviesos nebesimatė. Brigita labai persigando, o kai dar išgirdo klyktelėjimą, tai išvis.
- Brigita! - sušuko Daniel, - aš duobėj, o netoliese manęs kažkoks gyvis,- Brigita ėmė bėgti balso link. Netrukus išgirdo burtažodį:
-Stupefy- Brige, rodos aš jį sustingdžiau... Ateik pas mane. Nuo ten kur tu esi, eik labiau į dešinę,- toliau rėkė Daniel. Brigita šiek tiek pasuko į dešinę ir netrukus pasigirdo dar vienas bumbtelėjimas. Ji jau gulėjo šalia Daniel. Iš tikrųjų šalia jų palinkęs sustingdytas stovėjo kažkoks bjaurus padaras. Netrukus ant Brigitos kojų ėmė ropoti maži voriukai, kaip ir ant Daniel.
-Arania Exumai,- pasekė Daniel pavyzdžiu Brigita ir pašokdama nuo kojų nusipurtė naują vorų antpuolį. Padėdama Daniel atsistoti ir nusikratyti voriukų, ji akies krašteliu pamatė, kad padaras atsigauna. Baimingai pažiūrėjusi į Daniel, ji tyliai pasakė: ,,Džiaugiuosi, kad tu šalia" ir sužiuro į jau visu ūgiu atsitiesusį padarą.
-Sustink!- riktelėjo, ir jis sustingo, tik labai trumpam laikui. - Gal tu prisimeni, ar profesorius sakė, ką reikia daryti, kaip juos nugalėti? - ištarė ji Daniel ir sugriebė jos vieną ranką, o kita sugniaužė lazdelę.
-
Daniel vis baidė mažyčių voriukų pulkus, kol galiausiai ji išgirdo bumptelėjimą ir pasisukusi ji pastebėjo Birigitą. Ji kaip ir Dan vaikė voriukus, kol galiausiai ji pastebėjo, jog Brigita žiūri visai į kitą pusę ir suriko burtažodį. Dan atsisuko. Milžiniškais žingsniais žemyn link jų ropojo padaras. Atrodė, kad širdis iššoks iš krūtinės.
- Gal tu prisimeni, ar profesorius sakė, ką reikia daryti, kaip juos nugalėti? - ištarė grifė Daniel ir ji pajuto, kaip Rudė pagriebė ją už rankos. Nors Dan ir linktelėjo galva, tačiau tiksliai nežinojo dėl ko. Ar dėl to, kad ji tikrai reikiamu momentu galėtų sušukti burtažodį ar tam, kad tiek ji, tiek jos draugė pasijustoų drąsiau. Mergaitė nenumanė ką daryti, o padaras jau buvo prie pat, ant mergaičių kojų jau ropojo vorai, kurių jos jau nebevaikė. Raion dar labiau suspaudė lazdelę.
- Mum reikia dar daugiau šviesos, kad aiškiau matytume, kas toliau duobėje yra. Ar daugiau padarų ar vorų ar dar bala žino ko. Gal čia ne Devorai,- Dan įkvėpė,- Manau, kad čia tikrai ne Devorai, atrodo ne taip, kaip mokytojas nupasakojo. Čia paprasčiausiai mega didelis voras,- Daniel suspaudė draugės ranką,- Tikėkimes, kad tai ne Devoras, Brigita,- sumurmėjo,- Lumos Maxima - ištarė ir duobėj pasidarė dvigubai šviesiau nei buvo prieš tai ir ta šviesa apšvietė tą gyvį, kuris jau buvo duobėje, o mergaitės net pačios nejusdamos nuo jo traukėsi atgal. Kai Dan ji išvydo net gi šyptelėjo, tai nebuvo padaras, kurį joms reikėjo nudėti.
- Brigita, sakiau, kad tai ne jis. Reikia šitą kažkaip nugalėti, o tada prisišaukti Nikolajų, nes net nenumanom, kas jam, o kas toliau mūsų laukia duobėj net baisu pagalvoti,- ji žvilgtelėjo į bendraklasę ir padrąsinamai šyptelėjo,- bet šitą pasilikim sau,- ji kiek patylėjo. Brigitos akyse matėsi baimė ir jos žvilgsnis buvo neramus, tačiau Dan mąstė, jog ji atrodo visiškai taip pat. Jos buvo vienodai išsigandusios ir tai buvo aiškiai matyti. Kodėl aš nėjau į transfigūracijos pamokas? Galėčiau šitą padarą dabar paversti kokiu nors tarakonu, o dabar net nenumanau, koks tai burtažodis. Reikia jį užpulti. Sustingdyti, surišti, apakinti... Būtent tai ir reikia padaryti, o tada surasti švilpį. Jei jis irgi įkrito į duobę ir gal kas jį pasigavo? Būtų daug paprasčiau, jei mes būtume ėję tik dvi. Dabar tereikia sustabdyti šį vorą
- Stupefy! - suriko ir nieko nelaukus iš jos burtų lazdelės šovė dar vieni kerai,- Aracus mexaret - ir tada Dan nutilo. Ji prisiminė, jog vorai kaulų neturi. Prisiminė net tą ANJM pamoką, kai viena mergaitė tai priminė profesoriui, kai šis ant stalų kiekvienam vaikui pateikė po negyvą vorą. Tada ji sakė, kad vorą dengia kažkoks išorinis skeletas ir jei mes šiuos kerus panaudosime, tada visi voro viduriai iškris ant stalo. Po velnių! Daniel susinervavo ir nieko nesakius nusisuko pati ir taip pat su savim nusuko Brigita, kad nematytu to šlykštaus vaizdo.
- Aš atsiprašau, kad taip nieko nesakius bandžiau kažką padaryti, net nenumanau ar man išėjo, bet jei pataikiau, tai dabar vaizdas turėtų būti tikrai šlykštus...- sušnibždėjo Dan draugei,- jei nori pažiūrėsiu aš ir tada lekiam tolyn, manau, kad Nikalojus taip pat čia...- tačiau Dan laukė ką pasakys bendraklasė, nes pamatyti to giganto voro vidurių ji visiškai nenorėjo.
-
Daniel irgi atsisuko į tą pusę.
- Mum reikia dar daugiau šviesos, kad aiškiau matytume, kas toliau duobėje yra. Ar daugiau padarų ar vorų ar dar bala žino ko. Gal čia ne Devorai,- Daniel ir Brigita įkvėpė kartu,- Manau, kad čia tikrai ne Devorai, atrodo ne taip, kaip mokytojas nupasakojo. Čia paprasčiausiai mega didelis voras,- Daniel suspaudė Brigitos ranką,- Tikėkimes, kad tai ne Devoras, Brigita,- sumurmėjo,- Lumos Maxima - ištarė ir duobėj pasidarė dvigubai šviesiau nei buvo prieš tai ir ta šviesa apšvietė tą gyvį, kuris jau buvo duobėje, o mergaitės net pačios nejusdamos nuo jo traukėsi atgal. Brigita atsiduso pamačiusi, kad tai ne Devoras.
- Brigita, sakiau, kad tai ne jis. Reikia šitą kažkaip nugalėti, o tada prisišaukti Nikolajų, nes net nenumanom, kas jam, o kas toliau mūsų laukia duobėj net baisu pagalvoti,- Daniel žvilgtelėjo į Brigitą, ir mergina priėmė draugės šypsnį,- bet šitą paasilikim sau,- Brigita labai bijojo, bet matė, kad ir Daniel taip pat išsigandusi. ,,O tu Dieve mano,- mastė grifė. - Kokį čia burtažodį panaudojus? Kas sunaikintų vorą?
- Stupefy! - suriko Daniel. - Aracus mexaret - ir tada Dan nutilo. Kol ji kažką galvojo, Brigita mintijo apie kerus, kurie nugalėtų gigantiškajį vorą. Nagi, Brigita, galvok, galvok. Staiga ją Dniel truktelėjo ir nusuko į priešingą pusę, nei buvo voras.
- Aš atsiprašau, kad taip nieko nesakius bandžiau kažką padaryti, net nenumanau ar man išėjo, bet jei pataikiau, tai dabar vaizdas turėtų būti tikrai šlykštus...- sušnibždėjo Daniel Brigitai,- jei nori pažiūrėsiu aš ir tada lekiam tolyn, manau, kad Nikalojus taip pat čia...- greitai išbėrė Dan Brigitai ir laukė atsakymo. Brigita krūptelėjo nuodraugės žodžių. Taigi dabar už mūsų nugarų yra voras su pro pilve atsivėrusią kiaurymę išvirtusiais viduriais?
-Palauk truputį...- ištarė Brigita ir pažvelgė pro petį. Ir aiktelėjo. Voras gulėjo ant nugaros, jo snukio išraiška vis dar buvo agonijoje, nors jis jau buvo negyvas. Aplinkui buvo pridrapstyta vidurių, kai kur gulėjo kraujo balos. Prie pat jų kojų gulėjo neaiškios figūros mėsos gabalas.
-Na, viskas aišku. Tikrai šlykštu, bet, Ačiū Dievui, voras negyvas,- gumulas nuslinko Brigitos gerkle. - Manau, galim eiti ieškoti Nikolajaus.
Ir ji ėmė laukti draugės atsakymo.
-
Puiku dabar jos galvoja kad aš pasiklydau.Nikolajus nuo tos minties šyptelėjo.Beviltiška svaido kerus į visas puses,bet reikia nepamiršti jog čia mergiotės.ir kodėl aš sutikau su jomis eiti?Nikolajus pats iš saves nusistebėjo. Dar pastovinėjas jis išėjo iš medžių užuoglaudos ir pasiklauses nusprendė eiti duobės pakraščiu: ir geresnė vieta ginybai ir medžiai apsaugos nuo svetimų akių. Nikolajaus planas buvo pačiam viską atlikti ir eiti į pilį pas profesorių. Nikolajus staiga kluptelėjo ir nusirito į duobę.Velnias kaip triukšmyngai kritau.Mintyse nusikeikė NIKolajus ir pabandė atsistoti bet jo ranką pervėrė toks aštrus skausmas kad vos nesustūgo. Šiaip netaip Nikolajus atsistojo ir jau norėjo trauktis lazdelę kad susigydytu ranką,bet kišenėje nieko nerado.O velnias. Vienas tamsoje ir dar sužeistas tikrai lengvas grobis visokioms šlykštynėms. TIk staiga Nikolajus išgirdo kašką artinantis.Na va mane kasnors užuodė. Mires mokinys kuris vykdė profesoriaus paskirtą užduotį. Ironiškai mastė Nikolajus visai nebijodamas nes dažnai galvodavo apie ją. Tik staiga tas padaras kuris čia ėjo nustojo eiti.Nava jau galas.pamanė Nikolajus.
-
Daniel kažką pasakė, bet Brigita nelabai klausė. Kažkas ėjo duobės pakraščiu. Kažkoks tamsus šešėlis slinko, ir staiga pasigirdo BUMT, ir tas šešėlis nusirito į duobę. Kas gi daugiau, jeigu ne Nikolajus,- iš stojimosi ir laikysenos grifė atpažino švilpį. Matėsi, kad jis kažką susižeidė, ir kai įkišo ranką į kišenę, ten nebuvo, ko jam reikėjo. Pametė lazdelę. Cha cha,- šyptelėjo Brigita ir ėmė artintis jo link. Nežiūrėdama, ar iš paskos eina Daniel, ji tyliai prisiartino Nikolajui iš už nugaros ir suriko:
-BŪŪŪŪŪŪŪ!!!!!
Ir tuomet mergina ėmė tyliai kvatoti.
-
Nikolajus net neišsigando juk jis žinojo kad netoli kaškas yra.
- Gal galėtum nerėkauti visa gerkle?- NIkolajus priekaištingai sušnairavo į ją.- Netoli mūsų kaškas yra jei negirdėjei nors abejoju jog girdėjai buvai užsiėmusi labai prastu sėlinimu.- NIkolajus toliau šnibždėjo.Reikia greitai iš jos atimti lazdelę. NIkolajus staiga šoko ant brigitos ir pargrioves iš visų jėgų suspaudė jos ranką,o tai buvo sunku nes Nikolajus buvo susižeides kitą ranką ir nepasakytum kad jam neskaudėjo nors jis buvo gana stiprus nes iki Hogvartso sportavo.
- Atsiprašau Brigitą jeigu skauda,- Nikolajus išsišiepė ir dar labiau suspaudė jos ranką,o koja jis užrėmė kitą ranką kad ji negalėtu priešintis.- Atiduok lazdelę arba teks tave dar labiau pamušti. Suprask man reikia lazdelės nes pats jos neturiu pamečiau,o tavo lazdelę savają galėsiu prisišaukti,-Nikolajus jau vos nevos išlaikė spurdančią Brigitą.- Prašau.- NIkolajus gailei pažvelgė į ją ir nusirito nuo jos nes jam jau vistiek truko jėgų dar prieš užduotį,o dar kai sužeistas.
-
- Gal galėtum nerėkauti visa gerkle?- NIkolajus priekaištingai sušnairavo į grifę.- Netoli mūsų kaškas yra jei negirdėjei nors abejoju jog girdėjai buvai užsiėmusi labai prastu sėlinimu.- NIkolajus toliau šnibždėjo. Staiga jis šoko ant merginos ir ją prispaudė prie žemės. Ji beviltiškai spurdėjo.
- Atsiprašau Brigitą jeigu skauda,- Nikolajus išsišiepė ir dar labiau suspaudė jos ranką,o koja jis užrėmė kitą ranką kad ji negalėtu priešintis.- Atiduok lazdelę arba teks tave dar labiau pamušti. Suprask man reikia lazdelės nes pats jos neturiu pamečiau,o tavo lazdelę savają galėsiu prisišaukti,-Nikolajus jau vos nevos išlaikė spurdančią Brigitą.- Prašau.- NIkolajus gailei pažvelgė į ją.
-O, tu netgi moki kitaip žiūrėti į žmogų negu iš aukštybių. Ir dar pargriauti. Žinai, kad šiandien primušiau vieną berniuką? Tai pabandyk tu mane pamušti. - nusišaipė pasipiktinusi Brigita. - Tai kodėl tiesiog nepaprašius ,,Gal galėtum pašaukti mano lazdelę". Be to, kiekviena lazdelė paklūsta ne kiekvienam.
Jau bachurėlis tai tyliu... - pagalvojo mergina ir šyptelėjo.
-
Nikolajus žiurėjo į Brigitą bereikšmiu žvilgsniu kai jo dėmesį patraukė kažikoks padaras už Brigitos. Nikolajus pradėjo karštligiškai mastyti:Jei aš Brigitą apsaugočiau tai pats nuo voro neišsigelbėčiau,bet jei dar gulėčiau tai voras nužudytu mus abu taigi...Nikolajus priėmė labai svarbų sprendimą bet voras jau buvo labai arti. Nikolajus sukaupė visas likusias savo jėgas pašoko ir nustūmė Brigitą į kitą šoną. Pačiu laiku... Nikolajus tik pajuto verianti skausma pilve kai voras rėžė su savo koja kurios plaukai atrodė padaryti iš metalo keletas tų plaukų ismigo į Nikolaju ir liko styroti kai jis nukrito ant nugaros.Atrodo jokie givybiški organai nepažeisti. Dar gyvensiu.NIkolajus atsimerkė ir sušuko Brigitai:
- Bėk kol dar jis neatsipeikėjo! Bėk!- Nikolajus nusuko žvilgsnį nuo Brigitos į vorą. Ir staiga voras prakalbo kaip žmogus tyliu gergždžiančiu balsu:
- Vaikas... Tu vaikas?- Voras tai ištarė žinoma klausdamas Nikolajaus.
- Taip.- Nikolajus buvo suglumes ką jo nesiruošia suėsti?
- Mėgstu vaikų mėsytę. Tokia gardi,o vargšas Orgas labai išalkes.
Nikolajus užsimerkė pasirengdamas puolimui,bet voras kaškodėl delsė.
-
Staiga Nikolajus šoko ant merginos ir sušuko:
- Bėk kol dar jis neatsipeikėjo! Bėk!
Apsisukusi begriūdama ji pamatė didelį vorą, kuris buvo įsmigdinęs Nikolajui kelis savo ,,plaukus" į pilvą. ,,Na palauk,- pagalvojo Brigita, bet nespėjo ištarti burtažodžio, kai voras prakalbo.
- Vaikas... Tu vaikas?- ištarė voras.
- Taip.- Nikolajus ištarė suglumusiu balsu.
- Mėgstu vaikų mėsytę. Tokia gardi,o vargšas Orgas labai išalkes.
Nikolajus užsimerkė pasirengdamas puolimui,bet voras kaškodėl delsė. Tuomet Brigita nelaukė:
-Sustink! Taikydama vorui į papilvę, ji pamatė, kad kerai pataikė, ir pribėgo prie Nikolajaus.
-Kaip tu? Ar nesužeistas?
-
Nikolajus atsimerkė ir nekreipdamas dėmesio į svirduliuojantį vorą paniekinamai ištarė:
- O kaip tau atrodo? Greičiau prišauk mano lazde...- Nikolajus nespėjo baikti nes į jį trenkėsi sunki voro letena ir pakėlė nuo žemės.dar gerai kad jis manes nepagriebė. Spėjo pagalvoti Nikolajus skriedamas į tamsą. Jis nematė kas atsitiko Brigitai,bet suprato kad taip žmogus gali klykti tik apimtas didžiulio skausmo. Berniukas atsitrenkė į kietą žemę kaškur toliau nuo voro.Velnias išsipurvinau apsiaustą.Nikolajus pats nusijuokė iš savo minčių.Mane greitai surys voras,o aš tik sugebu galvoti apie savo apsiaustą.Nikolajus dar kelias minutes galvojo tokiomis kvailomis mintimis. Po kiek laiko apsvaigimas išsisklaidė ir Nikolajus pabandė atsistoti nepavyko bandydamas pargriuvo ir jam vienas voro ''plaukas'' ismigo giliau į pilvą.Nikolajus sudejavo ir iš to skausmo atsistojes atsirėmė į medį.
-
Daniel buvo lyg kokiam trance. Išpūtusi akis ji žiūrėjo į priekį ir net negalėjo pajudėti. Vienintelis dalykas, kurį atrodė ji darė, tai, kad jos ranka vis dar laikė burtų lazdelę. Bet iš mergaitės daugiau nesimatė jokių veiksmų. Nors staiga duobėj šalia jos ir Brigitos atsirado ir švilpis, bet Dan net nepasisuko į tą pusę. Ji žiūrėjo į tamsą iš kurios artėjo milžiniškas voras. Tai ir buvo devoras. Po kelių akimirkų jis jau buvo prie vaikų ir tik tada mergaitė atsibudo. Tik tada, kai tas padaras jau buvo prie pat ji suprato, ką dabar jiems reikės padaryt. Užmušti Taip mąstė Daniel. Ji girdėjo tik tai, ką sakė devoras, o ne berniūkštis: "Mėgstu vaikų mėsytę. Tokia gardi, o vargšas Orgas labai išalkęs." Grifė kruptelėjo, staiga Nikolajus tiesiog skride nuskrido nuo voražmogaus smūgio. Dan pasimetė, nenutuokė ką daryti. Ji jautė, kaip ant jos kojų vėl ropoja daugybę mažyčių voriukų, tačiau nenorėdama atkreipti devoro dėmesio, ji net nebandė jų atsikratyti, nors per nugarą tiesiog bėgiojo šiurpuliukai.
- Nox - tyliai sumurmėjo Dan ir duobėje pasidarė žymiai tamsiau, bet Brigitos ir švilpio vis dar skleidė šviesą. Kaip Daniel ir tikėjosi voras staigiai atsisuko į ją ir pažvelgė tokiu... žmogaus mėsytės norinčiu žvilgsniu. Mergaitė prarijo didelį gumulą, kuris buvo įstrigęs gerklėje. O ką reiks daryti dabar? Neužpulsi ji to taip paprastai. Damn.
- Kažko norėjai, panelyte? - išgirdo pagaliau devoro balsą. Šis priėjo arčiau ir nužvelgė mergaitę nuo galvos iki kojų. Rodos, jis matė, kaip dreba jos kūnas ir virpa jos širdis,- Grifų gūžta. O, čia įdomiau. Kaip ten sako? Drąsiausi? Puf. - niekingai šyptelėjo
Mergaitė apsidairė, ji nežinojo ar jai kalbėti su tuo padaru ar ne, žinojo tik vieną, kad reikia būti pasiruošusiai bet kurią akimirką. Kai jau Dan norėjo prabilti, ją pertraukė pats voražmogis.
- Tai ko tu nekalbi, bijai? - nusikvatojo,- tai kaip tu į grifų gūžta papuolei, panele? Matyt, kaip ir pusę ten esančiu, esi to neverta. Na ką darysi,- ir vėl šaižus juokas nuskambėjo per visą mišką,- kas ten toks, ponaitis Poteris? Taip, jis. Jis, matyt, ir nebuvo toks geras, kaip visi sako. Bet tokia jau ta realybė. Ar ne tiesą sakau, mažoji panelyte?
- Visi turim savo nuomonę, pone. Man atrodo, kad paskirstymo kepurė paskiria visus teisingai,- Dan juto, kaip įgauna drąsos,- O Poteris, matyt, nebereikalo tapo legenda,- ji pažvelgė į devoro akis,- O jūs, pone, moketes Hogvartse?- po šio klausimo mergaitė mažais žingsneliais atsitraukė kiek atgal, kad jos be sielis burtininkas nematytų taip gerai.
- Hogvartsas, Hogvartsas, Hogvartsas,- prunkštelėjo,- visi apie jį tik ir šneką, kaip kokią dievų mokyklą, bet, panele, noriu tau išduoti paslaptį...- jis nutilo, Dan neatitraukė nuo jo žvilgsnio,- NIEKO GERO TENAI NĖRA!!! - suriko taip garsiai, kad mergaitė krūptelėjo ir jautė, kaip širdis pradėjo plakti beprotišku greičiu,- DINK,- griežtai ir vis dar rėkdamas ištarė,- dink iš ten, kol gali. Jei nori pajusti, kas yra tikroji magija, kas yra tikroji juodoji magija,- paskutinius žodžius devoras ypatingai pabrėžė,- o jūs, panelyte, esate gan kvaila,- vėl kreiva šypsena pasirodė jo veide,- bent jau žinai, kas aš ir ką dabar vienu mostu gaiu tau padaryti,- jis žengė žingsnį link jos ir prikišęs veidą apuostę ją,- va dabar, taip gardžiai tave sudoroti, kad visi pamirštų, kad išvis egzistavai, nes nerastų nė mažiausios tavo dalelytes. Ar tu bent suvoki, kaip tu rizikuoji čia stovėdama? Man tavo kvapas patinka, o ir mesytė rodos šviežesnė nei berniuko būtų,- šnibždėjo jai į ausį, o Daniel stengėsi stovėti ramiai ir nedaryti staigių judesių,- Ir be to, kur tavo draugai dingo? - atsitraukęs paklausė devoras.
Mergaitė apsidairė. Nikolajus vis dar stovėjo pasirėmęs į medį, o Brigitos nesimatė. Matyt, kažkur slėpesi. Kodėl jie nesinaudoja proga ir jo neužpuola, juk aš puikiai nukreipiau dėmesį
- Kai tu nekalbi, mane pykdai, Nejuokauk su manim, panelyt,- vėl pasigirdo piktas ir griežtas balsas,- aš silpnų nervų, greit įsiuntu.
Dan paėjo dar kelis žingsniu toliau ir jau buvo beveik visiškoje tamsoje. Užgesinkit lazdeles, prašau prašau prašau... Tada galėsim užpulti už nugaros ar dar kaip, o ką daryti dabar? Jei pulsiu aš, jei nepakenksiu, tada jis tikrai įsius. Jam jau dabar švilpis nepatiko. Reikia, kad veiktume visi iškart... Mergaitė stovėjo ir žvelgė į devorą, kuris jau ėmė dairytis Brigitos ir Nikolajaus.
-
Brigita matė, kaip ji ir jos draugai klimsta į vis didesnę bėdą. Staiga Daniel atsipeikėjo ir užgesino savo lazdelę. Brigita buvo taip apsutlbusi, kad tik klausė jos ir Devoro pašnekesio. Kątik Devoras buvo nutrenkęs Nikolajų, ir Brigita jautėsi nekaip. Kai Devoras ėmė dairytis jos, ji spruko už medžio. Atleisk man, Daniel, Kad sprukau, tiesiog turiu kažką sugalvoti. Ir tą pačią akimirką ji užgesino savo lazdelę.
-Nox,- tyliai ištatė ji, ir voras pasuko akis į ją. Tuomet mergaitė staigiai pajudėjo. Voras sekė ją žvilgsnių. Išsigandusi grifė pasitraukė į tamsą dar labiau, kur, ji manė, jau nebepasieks stiprus ir įžvalgus voro žvilgsnis. Bet voras atrodo aiškiai matė ir visiškoje tamsoje. Galvodama, ką daryti, ji greitosiomis permetė situaciją mintyse: ,,Daniel ten yra užspeista šlykštaus, baisaus, gigantiško voro, kuris bet kurią akimirką galėtų ją sutraiškyti. Nikolajui pilvas permeigtas voro plauku. Atrodo, kad jis labai išblyškęs ir netekęs daug kraujo. O aš štai čia stoviu beveik visiškai saugi ir nesusimastau, kaip jiems padėti. Aš jaučiuosi už viską kalta. Už viską, kas šiandien nutiko. Ak, padėk Dieve, mums išlikti gyviems,- taip galvojo nusiminusi ir nusivylusi savimi mergina.
-Tu gallvoji kad aš tavęs nematau?- tuo ,metu jos minčių srautą pertraukė Devoras. - Jeigu taip, tai aš tuoj ateinu prie tavęs. Ak kaip man pasisekė,- pagalvojo mergina ir tyliai sušuko ,,Accio Nikolajaus lazdelę" ir ji tuoj atlėkė pas ją. Lazdelę ji mestelėjo Nikolajui, jis ją sugalvo. Mergina pasiruošė bėgti nuo voro, bet ne tolyn į mišką, nes kitaip ji žutų. Ji ruošėsi išlipti iš duobės ir bėgti aplink ją. Bet voras dar nejudėjo. Staiga Brigitai pasidarė labai karšta, ir ji, iškreiptu nuo pykčio veidu, išlėkė iš medžių prieblandos į aikštelę.
-Na žinai, man jau atsibodo. Nejaugi esi toks bailys, kaip atrodai? Šnekučiuojies čia sau su Daniel, nors jau tikras Devoras būtų ją užmušęs,- mintyse ji ištarė ,,Atleisk, Daniel". - Ir sakai - ateinu prie tavęs, nors dar nepajudinai savo storo pūzro iš vietos,- devoras įsižeidęs kažką norėjo sakyti, bet Brigita tik dar labiau užsirūstino. - Mano draugai pyksta ant manęs, ir aš manau kad esu kalta dėl visko, kas šiandien įvyko. Aš juos vedžiojau ratais, ir per mane jie pateko į pavojų. Jie tai žino, ir aš abejojju, ar jie man kada atleis. Bet jie man yra draugai, ir aš nesu kalta, kad kažkoks senas avigalvis surūgęs Devoras mums sutrukdė atlikti savo darbą,- Devoras ėmė slinkti link merginos. Brigita matė, kaip Daniel bando jai kažką pasakyti vien lūpomis, ir grifė, kol Devoras dairėsi aplinkui, parodė Daniel ženklais, kad kai Brigita duos ženklą, Daniel paleistų kerus į Devorą. Briigta taip pat atsisuko į Nikolajų, ir, kadangi labai nereikėjo ieškoti jo žvilgsnio, ji jam taip pat parodė, kad kai duos ženklą, paleisti kerus. O pati ėmė slinkti arčiau Devoro, į aikštės vidurį. Kai buvo netoli Devoro, jai nuriedėjo ašara. Sudie, mama, tėti, aš jus visada atsiminsiu,- pagalvojo ji, ir antra ašara nuriedėjo jos skruostu. Pamačiusi, kad Devoras jau kelia leteną smogti jai, ji suriko:
- Daniel, Nikolajau, jūs buvote labai geri draugai. Aš jus myliu. DABAR!
Ir grifė prieš pat Devorui kertant jai į galvą, gerai nusitaikė jam į pilvą, kur, žinojo, nėea šarvų, suriko:
-Sustink!
Ir benugriūdama spėjo pagalvoti: ,, Sudie..."
-
Daniel stovėjo vietoje, kol devoras dairėsi grifės ir švilpio. Rodės, kad jis nenusiteikęs taip agresyviai, kaip mergaitė tikėjosi. Ji juk žinojo, kad šis padaras galėjo ją sudraskyti ir suėsti tą pačią akimirką, kai prie jos priėjo. Tačiau viskas buvo atvirkščiai. Devoras bendravo ir nors bandė įrodyti savo galybę grasinimais, Daniel jis nepalietė, o mergaitė taip pat viena nenorėjo pulti be dvasio burtininko su voro kojomis. Dan nesuvokiama atrodo tai, kad burtininkas tampa be sielis ir tik dėl to, kad yra įsimylėjęs juodąją magiją ir dėl jos paaukojęs net savo sielą. Kai mergaitė jau norėjo pajudėti link Brigitos, devoras tai padarė pirmesnis. Bendraklasė kaip ir ji, užgesino nuo lazdeles galo sklindančią šviesą. Ir ką dabar, mieloji, darysi? Nepulk tik jo, mergyt, viena... Ji žvelgė į tą pusę kur stovėjo draugė, bandydama rodyti ir sakyti, kad nedarytų nieko kvailo, tuo labiau, nebandytų pulti viena. Tačiau Brigita jos grimasų nepastebėjo, nes kai prie jos priartėjo voras ji tiesiog ėmė ir rėžė:
- Na žinai, man jau atsibodo. Nejaugi esi toks bailys, kaip atrodai? Šnekučiuojies čia sau su Daniel, nors jau tikras Devoras būtų ją užmušęs,- Dan tai išgirdus krūptelėjo. Ir išvis ji nesuprato kam viso to reikia. Kam reikia erzinti dar neįsiutusi devorą? Mergaitė giliai atsiduso ir ėjo arčiau padaro bei bendraklases, kuri net nebandė užsičiaupti ir tęsę savo kalbą toliau. Viešpatyčiau, mergyt, ką tu čia dabar kalbi? Dėl ko tu kalta? Kodėl tu taip dramatizuoji, Brigita?... Po galais, čia tik apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Niekas čia nieko nekaltina ir niekas čia mirti neketina. Profesorius ne toks kvailas. Tai pavojinga, bet mes neleisim čia niekam mirti. Tuo labiau, aš tikrai neleisiu. Eidama link devoro mąstė Dan. Ji matė, kaip Brigita jai rodė kažkokius ženklus, tačiau tiksliai nieko nesuprato. Nikolajaus lazdelė taip pat jau nebešvietė, tad duobėj buvo tamsu, o akys dar tik pratinosi prie tamsos. Matydama, kad devoras vėl dairosi aplink, mergaitė atsigulė ant žemės, nes be sielis burtininkas žvelgė kaip tik į tą pusę ir atrodė, kad pastebėjo žmogaus siluetą, nes jis kiek paėjo į tą pusę. Daniel nieko nematė ir negirdėjo. Ji net neįsivaizdavo, ką ten dabar daro grifė ir ar Nikolajus vis dar gyvas stovi pasirėmęs prie medžio. Tik tada kai ji jau norėjo žvilgtelėti, kas ten vyksta ji išgirdo:
- Daniel, Nikolajau, jūs buvote labai geri draugai. Aš jus myliu. DABAR!
Dan žaibišku greičiu atsistojo ant kojų ir išvydo, ko tikrai nenorėjo matyti. Devoras kirto jai į galvą ir Brigita netekusi sąmonės nugriuvo ant žemės. Prieš pat ji dar spėjo sustingdyti padarą, tad Dan pribėgo prie jo ir nelaukus suriko:
- Incarcerous - ir vorą apsivijo virvės. Jo kojos buvo užrištos, tad jis nukrito ir per plauką neužkrito ant sužeistos draugės. Durnai padariau Ir kol dar devoras buvo surištas ir sustingęs, Daniel pribėgo prie Brigitos ir pažiūrėjo ar ji vis dar turi pulsą. Pulsas buvo, tačiau mergaitė buvo išbalusi ir smarkiai prakaitavo. Dan nenumanė, ką daryti. Pagalbos pilnu žvilgsniu pažiūrėjo į švilpį, kuris, rodės, vis dar nesuvokė kas čia vyksta. Išnešk ją iš čia, greičiau mintyse sakė mergaitė. Net nesuprato, kodėl to negalėjo padaryti balsu. Kai ji jau sukosi į vorą, išgirdo šaižų juoką. Drebančia širdimi mergaitė pažvelgė aukštyn. Prie pat jos stovėjo persiutęs devoras.
- Aš jum aiškiai pasakiau. Su manim - nejuokauti. Kurios sakinio dalies nesupratai? - lėtai ištarė jis,- galvoji, kad jei mane sustingdysi ir suriši aš negalėsiu pajudėti? Taip paprastai manęs nesulaikysi, panelyt. O tu man buvai pradėjus patikti,- vis dar tuo pačiu pagiežos kupino balsu lemeno jis,- pažiūrėk ten,- galva linktelėjo į tą pusę, kur stovėjo Nikolajus,- berniūkštis, pasirėmęs prie medžio, nes įsmeigiau jam kelis savo plaukelius,- nusikvatojo,- ir žinai ką? Jei jis nenulėks pas seselę per artimiausias trisdešimt minučių, kažin ar dar kada vaikščios šia žeme,- ir vėl tas šaižus juokas nuo kurio Dan jau pradėjo spengti galvą,- vaikščioti gal ir galės, bet jau tada geriau būti mirusiam, o jei nesulauks pagalbos per valandą,- nutilo jis,- kaip liūdna, bet tau teks su juo atsisveikinti,- Devoras priartėjo dar vienu žingsniu prie Dan,- o ją matai? Galvoji, kad ji protingai pasielgė? Žinoma, ketinimai buvo gražūs, nudėti mane iš pasalų, bet savo kailį išgelbėti geriau, taip? - pašaipiai tarė,- tikiuosi, kad priimsi teisingą sprendimą, nes jai pagalbos reikia dar greičiau nei berniūkščiui, bet aš jus greičiau suvalgyčiau,- per duobę vėl nuaidėjo devoro juokas. Daniel buvo persiutusi. Ji pažvelgė į prie pat jos kojų gulinčią mergaitę, tada į Nikolajų, kuris rodės buvo atgavęs jėgų ir ketinosi pulti vorą, tačiau jis vėl suklupo, bet berniukas nepasidavė ir vėl atsistojo. Dan įkvėpė oro, kuriame tiesiog jautėsi visi vaikų jausmai: baimė, pyktis, įsiūtis, noras kuo greičiau dingti iš čia. Ji vėl pažvelgė devorui į akis. Šis šyptelėjo ir pakėlęs savo, jei taip galima sakyti, koją, norėjo smeigti į Daniel, tačiau ji staigiai šoko į šoną, tad jo koja smigo į žemę. Persiutęs devoras nepersmeigė be sąmonės gulinčios Brigitos, o pasisuko į tą pusę, kur bėgo Dan. Jis vėl striktelėjo ir per akimirką jau stovėjo, kurs Daniel.
- Nepabėgsi, panelyt,- sušnypštė jis ir vėl pakartojo tą pačią ataką. Šįkart Daniel neišsisuko iš voro gniaužtų. Jo koja užkliudė mergaitės apsiaustą ir ji pajuto milžinišką skausmą. Mergaitė viduje rėkė. Skausmas buvo nepakeliamas ir ji jautė lyg kažkas keliautu po jos oda. Ranka nutirpo, tad Dan paleido ir savo lazdelę. Tuo naudodamasis devoras bandė smogti dar kartelį, tačiau mergaitė išgirdo, kaip kažkas iš draugų svaido burtažodžius į vorą, tad jis nusisuko nuo grifės. Nors mergaitė jautė kaip jai svaigo galva ir dešiniosios rankos ji valdyti nebegalėjo, šiaip ne taip nuo žemės sugraibė savo lazdelę ir kuo tyliau bandė pasitraukti į šoną.
- Flipendo!- suriko Daniel,- FLI-PEN-DO!!! - dar aiškiau ir garsiau suriko mergaitė ir šįkart ji pataikė į vorą ir šis susvirduliavo. Kaip ir tikėjosi, jis vėl pasisuko į jos pusę,- FLIPENDO! - vėl pakartojo burtažodį Daniel ir stebėjo, kaip voras griūna ant žemės. Tačiau Dan žinojo, kad ji devoro nenudėjo. Tiek jėgų ji neturėjo. Dabar ji gavo tik laiko pailsėti ir atsigauti pati, nors žinojo, kad kiekviena minutė svarbi jos draugams, o gal ir jai.
-
(Nikolajau, gal ir tu norėtum prisidėti prie mūsų ir padėti nugalėti Devorą?)
Po voro smogimo atrodė, kad Brigita mirs. Galvoje buvo tuščia kaip statinėje. Netrukus ji pamatė kažkokį švieulį. O, aš sapnuojiu,- pamanė ji, ir ją kažkas pradėjo purtyti. Ji jautė, kaip kažkas tikrino, ar ji turi pulsą.
- Aš jum aiškiai pasakiau. Su manim - nejuokauti. Kurios sakinio dalies nesupratai? - lėtai ištarė Devoras, jo balsas buvo labai arti. - Galvoji, kad jei mane sustingdysi ir suriši aš negalėsiu pajudėti? Taip paprastai manęs nesulaikysi, panelyt. O tu man buvai pradėjus patikti,- vis dar čia pat sakė Devoras Daniel,- pažiūrėk ten,- Brigita beveik galėjo numanyti, kur jis kinktelėjo galvą,- berniūkštis, pasirėmęs prie medžio, nes įsmeigiau jam kelis savo plaukelius,- nusikvatojo Devoras,- ir žinai ką? Jei jis nenulėks pas seselę per artimiausias trisdešimt minučių, kažin ar dar kada vaikščios šia žeme,- ir vėl tas siaubingas kvatojimas, nuo kurio Brigitai suskaudo galvą,- vaikščioti gal ir galės, bet jau tada geriau būti mirusiam, o jei nesulauks pagalbos per valandą,- nutilo jis,- kaip liūdna, bet tau teks su juo atsisveikinti,- kažkas sušlamėjo, ir mergina jautė, kaip Devoras prisislinko dar arčiau,- o ją matai? Galvoji, kad ji protingai pasielgė? Žinoma, ketinimai buvo gražūs, nudėti mane iš pasalų, bet savo kailį išgelbėti geriau, taip? - pašaipiai tarė Voras-žmogus, ir Brigitai užvirė kraujas: ,,Kaip jis drįsta mane įžeidinėti, kai pats yra velnio siela?",- tikiuosi, kad priimsi teisingą sprendimą, nes jai pagalbos reikia dar greičiau nei berniūkščiui, bet aš jus greičiau suvalgyčiau,- per duobę vėl nuaidėjo devoro juokas. Netrukus Brigita pramerkė akių vokus ir pro mmažą plyšelį pamatė, kaip Devoras norėjo savo ,,koją" smeigti į Daniel, bet ši atšoko, ir voro koja pataikė į žemę. Ačiū Dievui kad ne į mane, pagalvojo mergina ir matė kaip Daniel puolė bėgti, bet Devoras netrukus stryktelėjo ir buvo šalia jos.
- Nepabėgsi, panelyt,- sušnypštė jis ir vėl pakartojo tą pačią ataką. Šįkart Daniel nespėjo pašokti ir Dėvoro koja sužeidė jai dešinę ranką.
- Flipendo!- suriko Daniel,- FLI-PEN-DO!!! - dar garsiau suriko grifė. Ji pataikė į vorą, ir šis ėmė svirduliuoti. - FLIPENDO! - vėl pakartojo burtažodį Daniel ir Brigita matė, kaip Devoras nugriuvo. Bet Daniel jo nenugalėjo. Tačiau Daniel buvo verta atsisėsti ir pailsėti. Tuomet atsisėdo ir Brigita. Ji priropojo prie Daniel su lazdele rankoje ir ištarė tyliu balsu:
-Gal ką nors sugalvojai? Pabandysiu iįgydyti tau ranką.
Ir Grifė eme galvoti apie didelę burtažodžių enciklopediją, kurią, atrodo, vartė seniai seniai.
-Nagi, nagi... Hmm... Bracchium Emendo! Scourgify! Skurge! Episkey! Kaip dabar ranka? Ar galėtum man padėti sunaikinti tą Devorą? Aš atsimenu tik šiuos burtažodžius: Depulso, Flipendo, Ventus - šie kerai sunaikina pabaisas. Manau, kad Devorui jie tiktų. Taip pat atsimenu Prirodio yxtramentus, tai kerai, kuire panaikina visus vidaus organus, ir Expulso, šis keras priverčia taikinį smarkiai sprogti. Gal tu dar atsimeni kokius kerus?
Brigita nusprendė leisti mergaitei pagalvoti ir ėmė dairytis Nikolajaus. Tuojaus tyliai šūktelėjo:
-Nikolajau, kur tu?
-
Daniel po mažos jos atakos atsisėdo ant šaltos žemės ir žiūrėjo į Devorą. Kodėl burtininkas tampa toks, jai vis dar buvo neaišku, tiksliau, nenumanė, kokie galėtų būti šių burtininkų argumentai, kodėl jie pasirinko tokį savo gyvenimą. O jei jų ir būtų, matyt, Dan jie nepasirodytų labai stiprūs ir visiškai nepakeistų jos nuomonės. Kam viso to reikia? Kam atiduoti savo gyvenimą ir tapti kažkokiu gyviu. Taip, tiksliai, gyviu.
Mergaitė kvėpavo lėtai. Dešiniosios rankos ji vis dar nejautė, o ir keistas jausmas vis dar tebeliko. Žinoma, tai galėjo būti ir Devoro nuodai, kurie kaip sakė Arcari yra labai pavojinga, tačiau Dan dabar dėl to visiškai nesijaudino. Ji džiaugėsi, kad nors kelioms minutems turės ramybę nuo to padaro. Netrukus, prie jos priropojo ir Brigita. Mergaitė jai nusišypsojo.
- Džiugu, tave matyti vėl atgavusią sąmonę,- tyliai sumurmėjo Daniel, tačiau rodės, kad jos draugė neišgirdo.
- -Gal ką nors sugalvojai? Pabandysiu išgydyti tau ranką,- sušnabždėjo ji. Dan krūptelėjo. Ji nejautė rankos ir visiškai pamiršo, kad jai kažkas yra. Ir va dabar Brigita jai priminė. Grifę išmušė šaltas prakaitas. Baisu buvo pažiūrėti į savo žaizdą.
- Nagi, nagi... Hmm... Bracchium Emendo! Scourgify! Skurge! Episkey! Kaip dabar ranka?,- barstė burtažodžius Brigita, nutaikius lazdelę į Daniel ranką. Tačiau tai visiškai nepadėjo. Žaizda buvo gili ir kraujavo, aplink ją, kiek pajuodę. Vaizdas nebuvo labai gražus. Daniel nieko neatsakė tik papurtė galvą. Nuplėšusi savo apsiausto gabalėlį, kuris jau ir taip vos laikėsi, užspaudė žaizdą, kad nenutekėtų daugiau kraujo. Galva vis dar šiek tiek svaigo ir dabar mergaitė tik ir norėjo pasinerti į saldų miegą. Šalia jos sėdinti grifė ir toliau kažką kalbėjo, o Dan girdėjo tik nuotrupas: Depulso, Flipendo, Ventus, Prirodio yxtramentus, Expulso, atsimeni kerus?... Kerus? Kerus... kas nužudytų Devorą. Mes jo nenugalėsim. Po velnių ne tokie mes jau protingi. Tiksliau, išvis neprotingi. Reikėjo pulti jį iškart, o dabar mes visi esam leisgyviai. Dar negalėsiu valdyti savo dešiniosios rankos. Tiesiog nuostabu. O kur švilpis? Bet kam rūpi dabar ar mes atliksim tą užduotį ar ne, kai jiems reikia kuo greičiau suteikti medicininę pagalbą. Aš nenoriu net pagalvoti, kas gali laukti ir manęs. Po velnių. galvojo mergaitė, kai Brigita dairėsi Nikolajaus. Ji įkvėpė. Be dvasė būtybę vis dar nejudėjo. Vis dėl to reikia ją pribaigti kuo greičiau ir negalima nieko laukti. Daniel susikaupė ir atsistojo. Kairėje rankoje ji tvirtai suspaudusi laikė savo lazdelę.
- Brigita,- tarė,- nėra kada ilsėtis,- šyptelėjo,- reikia jį pulti dabar. Mes nežinom ar jis nugalėtas ar ne. Jei mes jį užpulsim tokios padėties, tai... na, tiesiog jis mum dabar nieko negali padaryti. O mes čia sėdim ir nieko nedarom. Reikia naudotis proga, nes neaišku, kada tas padaras vėl stovės ir bandys sudraskyt mus,- rimtai kalbėjo Dan,- tad manau, kad reikia jį užpulti tuo burtažodžiu, kuriuo ir sakė pulti profesorius - flipendo. Ir jei ką, tai čia tik apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos užduotis dėl to nereikia aukoti savo gyvybių , o tau ir Nikolajui reikia kuo greičiau atsirasti pas seselę, - ji nutilo ir žvilgtelėjo į savo ranką,- o aš savo ranką jau justi pradedu po truputi,- laiminga tarė ir pajudino pirštus,- bet... reikia pulti. Sutinki? Švilpis netoli, bet manau, kad jam geriau patausoti jėgas. Taigi... darykim tai kartu. Kartu sušukim burtažodį ir jei mum pavyks iš pirmo ar antro karto bus nuostabu. O jei ne, palikim jį čia...- Dan padarė minutės pertraukėlę,- gyvą,- pabaigė.
Ji priėjo prie pat Devoro, kuris vis dar gulėjo ir nejudėjo. Atėjo laikas ir tau užbaigti gyvenimą Dan šyptelėjo ir laukė, kol prie jos prieis Brigita. O jei ne, tai visa šitą reikalą duobėje ji užbaigs viena, nes vienintelis dalykas, ko ji norėjo, tai kuo greičiau dingti iš čia. Žinoma, dar neaišku kaip...
-
Brigita matė, kad jos burtai pagydyti Daniel ranką nepadėjo. Daniel jau grimzdo į kažkokį miegą, ir Brigtia ją papurtė. Daniel tuoj pašoko ant kojų. Brigita negalėjo taip staigiai atsistoti, nes jai vis dar skaudėjo galvą. Tad ji tolesnių Daniel žodžių klausėsi atsisėdusi ir priglaudusi galvą prie medžio.
- Brigita,- tarė Daniel,- nėra kada ilsėtis,- šyptelėjo,- reikia jį pulti dabar. Mes nežinom ar jis nugalėtas ar ne. Jei mes jį užpulsim tokios padėties, tai... na, tiesiog jis mum dabar nieko negali padaryti. O mes čia sėdim ir nieko nedarom. Reikia naudotis proga, nes neaišku, kada tas padaras vėl stovės ir bandys sudraskyt mus,- O, nenoriu šito atsiminti, galvojo Brigita klausydama rimtų Dan žodžių,- tad manau, kad reikia jį užpulti tuo burtažodžiu, kuriuo ir sakė pulti profesorius - flipendo. Ir jei ką, tai čia tik apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos užduotis dėl to nereikia aukoti savo gyvybių , o tau ir Nikolajui reikia kuo greičiau atsirasti pas seselę, - Dan nutilo ir žvilgtelėjo į savo ranką,- o aš savo ranką jau justi pradedu po truputi,- laiminga ji ištarė ir pajudino pirštus,- bet... reikia pulti. Sutinki? Švilpis netoli, bet manau, kad jam geriau patausoti jėgas. Taigi... darykim tai kartu. Kartu sušukim burtažodį ir jei mum pavyks iš pirmo ar antro karto bus nuostabu. O jei ne, palikim jį čia...- Dan padarė minutės pertraukėlę,- gyvą,- pabaigė.
-Aš tau visapusiškai pritariu,- Brigita kilstelėjo galvą. - Mes esame iš grifų fūžtos, o ten mokosi patys drąsiausi ir kūribingiausi mokiniai. Ir aš sutinku su tavimi, kad turime pulti su burtažodžiu Flipendo. Aš trokšte trokštu iš čia kuo greičiau ieiti, ir aš tau padėsiu,- nors Brigita ir norėjo stryktelėti taip kaip Dan, vistiek grifė atsistojo lėtai ir sunkiai, ramstydamasi į medį. - Man dar svaigsta galva, bet aš galiu tai padaryti,- ir mergina nuėjo prie draugės. Kartu su draugu galima viskas,- pagalvojo grifė ir ištarė paskutinius žodžius ruošdama lazdelę:
-Mums pavyks. Ar tu pasiruošusi?- ji padarė pauzę tam, kad abidvi pasiruoštų lazdeles. - Taigi pradėkime. FLIPENDO!- suriko Brigita, nutaikiusi lazdelę į Devoro pilvą. Tą patį padarė ir Daniel. Iš jų lazdelių iššovę kerai pataikė tiesiai į dešimtuką - voras dar pasikratė, ir nurimo. Bet ar jos jį užmušė? Brigita priėjo ir bakstelėjo į jį.
-Man atrodo, kad jis negyvas. O kaip tu manai?- ištarė grifė, kviesdama Dan prieiti.
-
Pagaliau viską baigsim pagalvojo Dan ir šyptelėjo. Ji vis dar stovėjo ir niekinu žvilgsniu stebėjo Devorą. Jis gulėjo ir nejudėjo. Atrodė toks pažeidžiamas, toks negrėsmingas. Pagaliau ji išgirdo ir Brigitos balsą. Bendraklasė nors jautėsi silpnai, buvo pasirengusi pagaliau nudėti tą padarą ir kuo dingti iš čia. Daniel matė, jog jaučiasi ji tikrai ne per geriausiai, norėjo, kad ji eitu ilsėtis, o ne žudytų kažkokios voražmogius, tačiau taip pat žinojo, kad ji viena nudėti nepajėgtų, nes vis dėl to visa šita painiava atėmė ir iš jos daugybę jėgų. Bet mergaitės dabar stovėjo prieš gigantišką vorą sukaupusios visas jėgas, kurios tik buvo belikę.
- FLIPENDO! - pasigirdo galingas šūknis, kuris nuaidėjo per visą duobę, o iš panelių burtų lazdelių šovė galingas žaibas, kuris nulėkė tiesiai į Devorą. Jo milžiniškas kūnas keliais centimetrais pakilo nuo žemės ir galingai vėl parkrito žemyn. Negi tai viskas? Taip paprastai? negalėjo patikėti Dan ir priėjo arčiau, kur jau jos laukė ir Brigita, kuri tikėjo, jog be sielis burtininkas guli negyvas. Daniel mąstė taip pat. Pažvelgus į to voro veidą kitaip manyti nebuvo įmanoma. Perkreiptas žmogaus veidas... Visai tai Dan kažką priminė, tačiau ką, ji tiksliai pasakyti negalėjo. Mergaitė atsiduso.
- Taip, Brigita, - ištarė- aš manau, kad tai jau viskas ir kad mums pavyko. Bet iš tiesų kaip patikrinsim ar jis gyvas? - nors ir paklausė to kolegės, ji pati nuėjo prie Devoro veido ir pakišo savo ranką po jo nosimi, tikrino ar jis kvėpuoja. Daniel negalėjo patikėti. Tas milžiniškas voras nekvėpavo. Vadinasi, viskas. Vaikai pagaliau gali išlipti iš šios didžiulės duobės, palikdami gulėti Devoro lavoną čia ir nueiti pas seselę, kuri suteiks būtina švilpiui ir Brigitai pagalbą. Dan lengvai atsiduso.
- Negaliu patikėti, kad mes tai padarėme,- tyliai sumurmėjo ir nusijuokė,- Brigita, mes tai padarėme. Mes. Vienos pačios! - ji pripuolė prie draugės ir ją apkabino,- Pagaliau baigta,- vis dar džiaugsmingai kalbėjo Dan,- Reikia greičiau dingti,- labai rimtai ištarė ir rodos, kad jos džiaugsmas, kuris buvo prieš pat akimirka, dingo lyg jo ir nebūtų buvę,- kuo skubiau.
Dan pradėjo justi kaip alsuoja jos ranka ir ją išpylę šaltas prakaitas. O kas bus dabar? Ji nuėjo į tą pusę, kur buvo švilpis. Jis sėdėjo ant žemės, susiėmęs už pilvo.
- Na ką, reikės tave kažkaip parvesti iki ligoninės, Nikolajau,- tyliai tarė jam ir kairiąja ranka apglėbė jo juosmenį, jo ranka užsimetė ant pečių ir laukė, kol iš kitos pusės tą patį padarys Brigita. Tik labai abejojo ar draugė turės jėgų padėti partempti švilpį.
-
Daniel priėjo ir pakišo ranką po Devoro nosimi pažiūrėti, ar šis nekvėpuoja.
- Negaliu patikėti, kad mes tai padarėme,- tyliai sumurmėjo Dan ir nusijuokė, o su ja kartu ir Brigita,- Brigita, mes tai padarėme. Mes. Vienos pačios! - ji pripuolė prie draugės ir ją apkabino. Brigita stipriai supaudė Dan glėbyje ir tyliai klyktelėjo i laimės,- Pagaliau baigta,- vis dar džiaugsmingai kalbėjo Dan,- Reikia greičiau dingti,- Dan balsas skambėjo labai susirūpinusiai, ir Brigitai grįžo ankstesnioji baimė, kad jie bet kuria akimirką vėl gali patekti į pavojų. Kai Brigita pamatė, kad Dan traukia link Nikolajaus, ir ji pradėjo eiti link to medžio.
- Na ką, reikės tave kažkaip parvesti iki ligoninės, Nikolajau,- tyliai tarė Dan, jau priėjusi prie švilpio. Kai Dan pasiėmė Nikolajaus ranką ir užsidėjo sau ant peties, Brigita padarė tą patį. Juk jisai berniukas,- mastė ji. - Jo svoris turbūt didesis už mūsų abiejų kartų paėmus. O, tai tiesa,- kai jie pradėjo eiti, Brigita sudejavo kartu su Nikolajumi. - Nu bet ką daryti, kaip nors panešiu.
Ir trys draugai patraukė vos matomu takeliu mėnesienos nušviestame miške. Aplinkui buvo tylu, ir merginos neapleido jausmas, kad juos kažkas stebi. Na, tikiuosi, kad man nepritrūks jėgų partemti šitą vaikiščią į pilį. Taip tylu, ramu. Čia kažkas ne taip. Kažkas yra visai šalia. Jie jau žengė įvairias šaknis, ir jos traškėjo. Mergina girdėjo savo, Daniel ir dar kažkieno kojų traškesį. Nejaugi Nikolajus eina,- mergina pažiūrėjo žemyn. Ne, jo kojos nejuda. Tada kas tai?
-Dan, ar tu girdi kažkokį kitą traškesį, ne mūsų kojų?- paklausė mergina ir ėmė laukti draugės atsakymo.
-
Mergaitės po truputi, labai lėtai, ėjo link duobės krašto. Pasirodo, ji buvo tikrai labai didelė ir rasti patogiausią vietą išėjimui buvo išties labai sunku. Užlipti tikrai sunku, o dar reiktų užkelti ir Nikolajų. Tad jos ėjo neskubėdamos. Ir Dan kankino nuojautą, kad tuoj duobėj jų dar kažkas laukia, dar kažkas tyko ir matyt ji buvo teisi. Po jų kojomis traškėjo šakos ir šakelės.
- Dan, ar tu girdi kažkokį kitą traškesį, ne mūsų kojų? - tylą pertraukė Brigita. Daniel apsidairė. Lyg nieko ir nesimatė, nors jausmas buvo toks, lyg juos tikrai kažkas stebėtų. Mergaitė sustojo, o su ja sustojo ir Brige. Traškesys nenutilo.
- Taip, dabar tikrai girdžiu traškesį,- sumurmėjo,- tačiau aplinkui nieko nesimato, o mum ir reiktų eiti atsargiau. Vis dėl to tamsu, nors akys ir apsiprato su tamsa, mums reikia labiau žiūrėtis sau po kojomis. Degti šviesos nemanau, kad reiktų, atkreiptume dėmesį. Mane kankina nuojauta, kad kažkas mus seka. Tik netikiu, kad tai galėtų būti devoras,- ji suabejojo,- nors... bet jis tikrai gulėjo negyvas. Gal mum jau vaidenas. Geriau eikime kaip įmanoma greičiau,- paskubomis ištarė Dan ir vėl pradėjo eiti. Mergaitę jautėsi labai nesaugi būdama čia su Brigita ir Nikolajumi. Nors jų Devoras ir buvo nugalėtas, tai dar nereiškė, kad negalėjo užpulti kitas ar dar koks nors padaras, kad ir pats vilkolakis.
Pagaliau jie priėjo labai patogią vietą, kur jie galėtų išlipti iš duobės. Nebuvo gilu ir statu. Tik Daniel nenumanė kaip būtų geriausia tai daryti. Juk joms reikės užkelti švilpį.
- Brigita, manau, kad mum čia bus geriausia. Tik kaip užkelsim Nikolajų? - tada ji sukikeno,- mes gi burtininkės, oi kokia durna mano galvelė,- vėl nusijuokė ir atsargiai pasodino berniuką. Ji pasisuko ir sustingo. Ji matė kaip iš tamsos į juos žiūri akys. Kieno akys, Daniel neturėjo jokio supratimo, bet rankoje dar tvirčiau suspaudė lazdelę ir laukė kas bus toliau.
- Arba mes lipam iš čia staigiai arba turėsim atlaikyti dar kažkieno ataką,- sumurmėjo ji.
-
Pasirodo, kad ir Daniel jautėsi taip pat. Lyg juos kažkas sektų. Netrukus trys vaikai priėjo kraštą, per kurį būtų patogu išlipti, ir staiga Dan sustingo.
- Arba mes lipam iš čia staigiai arba turėsim atlaikyti dar kažkieno ataką,- sumurmėjo Dan. Brigita greitai permetė mintyse visus burtažodžius, ir atsiminė tą, kurio reikia.
-Aš užkelsiu Nikolajų į viršų. Ar galėtum tu pažiūrėti, kad mūsų niekas neužpultų? Jeigu ką, tai bakstelėk mane, tik nešauk,- tikiuosi ji nepamanys, kad ją mokau, bet aš laaabai bijau ir vėl būti užpulta,- mintijo Brigita ir tarė kaip galima tyliau:
-Mobilicorpus,- ir Nikolajus pakilo ir nusileido ant duobės krašto. Tuomet Brigita atsisuko ir... ją paralyžiavo padaro akys.
-
Daniel nepaleido savo lazdeles ir kaip ir prašė Brigita, stebėjo tamsą, kad niekas jų nebeužpultų. Akys, kurios tiesiog švietė tamsoje dingo, tad mergaitė nusiramino ir sukosi pažiūrėti, kaip sekasi jos draugams. Nors Nikolajus jau buvo užkeltas, tačiau Rudė stovėjo suparalyžiuota. Po velnių, negi vėl? Kas čia per nesąmonės vyksta? Ką man dabar daryti? Dan jau norėjo pulti į neviltį, nes dabar ji viena čia, duobėje, turės susigrumti su kažkokiu gyviu, kuris sugeba paralyžiuoti. Akys... paralyžiavimas... Vienintelis dalykas, kuris atėjo jai į galvą buvo basiliskas. Ji prisiminė pamokas ir košmarus, kuriose toks gyvas pasirodydavo tas padaras ir visada jai kažką kalbėdavo tik norint išgirsti reikėjo labai atidžiai klausyti. Panikuoti jai nebuvo kada, nes bet kuriuo momentu galėjo nutikti bet kas, o visą tą reikalą skubino ir faktas, kad tiek mergaitėms, tiek švilpiui reikėtų kuo greičiau apsilankyti pas mokyklos seselę. Dan įkvėpė. Pirmiausias dalykas, ką ji norėjo padaryti, tai atgaivinti Brigita ar bent jau ją užkelti aukštyn iš duobės. Mintyse ji bandė prisiminti visus kada nors girdėtus burtažodžius, kurie sugebėtų atgaivinti žmogų, tačiau visi, kuriuos Dan dabar prisiminė nebūtų padėję atgaivinti paralyžuoto žmogaus.
- Levicorpus - tarė Daniel nutaikiusi burtų lazdelę į Brigitą ir ši po truputi ėmė kilti aukštyn, atsargiai modama lazdele ji pastatė Brigitą ant duobės krašto, nes netoliese taip pat gulėjo ir Nikolajus. Viskas ne taip turėjo baigtis, ne taip... Ir kokie iš mūsų burtininkai nervavosi Dan. Baigusi ši mažą darbelį ji vėl pasisuko ir stebėjo ar duobėj daugiau tikrai nieko nėra. Lyg ir nieko nesimatė, tad mergaitei pasidarė kiek ramiau, tačiau tai dar nereiškė, kad jų tikrai niekas neseka, o dar kiek pavojų gali laukti išlipus iš duobės... Mergaitė norėjo bėgti pakviesti pagalbos, bet per daug rizikinga palikti bendraklasius čia. Dabar ką norėjo daryti Daniel vienai buvo tikrai labai sudėtinga. Išlipti iš duobės. Nors kraštas ir nebuvo status, tačiau išlipti vis tiek nebuvo lengva. Ji atsiduso ir pradėjo lipti iš duobės. Jautė lyg kažkas pjaustytų jos delnus. Ji kabinosi ten, kur tik buvo įmanoma. Didesnis išlindęs akmuo ar kokia nors medžio šaknis. Kai atrodė, kad ji jau tuoj tuoj iš jos išlips, koja slystelėjo ir mergaitė parkrito atgal. Nebegaliu... Dabar jau tik su savimi turėjo kovoti ir susitvarkyti mergaitė, kuri jautėsi visiškai nusilpusi. Dar kartą giliai įkvėpus ji vėl pradėjo lipti. Šįkart jai pasisekė, tačiau jautė kaip iš delnų sruva kraujas, žaizdos beprotiškai perštėjo. Daniel atsistojo prie švilpio ir vis dar suparalyžiuotos Brigitos. Ir ką man dabar daryti? Ką man su jums daryti dabar mergaitė jautėsi beviltiškoje padėtyje ir kažko laukė.
- Protego Totalum - sumurmėjo Dan, kai rankoje laikė savo burtų lazdelę. Ji tikėjosi, kad šie kerai, jai padės pasijusti kiek saugiau. Bent trumpam, kol į galvą ateis kokia mintis, ką dabar jai reiktų daryti.
-
Brigita galėjo galvoti, matyti, jausti, bet jos kūnas buvo sustingdytas. Nagi, padėkite,- taip ji mintijo, kol Daniel tarė:
-Levicorpus.
Šie kerai padėjo jai nusigauti, t.y. ją užkėlė ant duobės krašto, ir te pastatė. Bekylan Brigita matė dantytas uolas ir kur nekur kyšančias labai aštrias šakeles. O kaip užlips Daniel,- mąstė grifė, ir žiūrėjo į draugę, Daniel netrukus ėmė kopti į viršų. Kai jau atrodė, kad užlips, jos koja paslydo ir ji dribtelėjo žemėn. Antrą sykį ji pasiekė savo tikslą, bet jos rankos buvo labai žaizdotos ir iš žaizdų sunkėsi kraujas. Tuomet Daniel sumurmėjo:
-Protegus Totalum.
Ak, kokia ji gera draugė, kad mus saugo,- galvojo Brigita ir apsiašarojo. Pajutusi, kad jau gali pajudėti, ji pribėgo prie Daniel ir ją stipriai apkabino.
-Labai labai tau ačiū,- sukuždėjo ir stipriai prispaudė prie savęs. Kai mergaitės pasileido, Brigita pagalvojusi tarė:
-Aš galėčiau tau padėti dėl rankų, bent jau taip manau. Kadangi praeitą kartą tau nepadėjo mano būrimas, tai gal tu pati galėsi išsigydyti ranką. Aš prisimenu šiuos burtažodžius: Scourgify, Skurge, Episkey. Scourgify - švarinimo kerai, jie tau padėtų išvalyti žaizdą, ir jos taip neskaudėtų,- mergaitė su gaileščiu pažvlgė į draugę. - Skurge - išvalo įvairius skysčius ir purvą. Šia manau taqu taip pat padėtų. Episkey ištaiso padarytą žalą. Manau, kad jie tau užtrauktų žaizdą.
Rankos mostu Brigita pasikvietė Dan sėstis ant žemės, šalia Nikolajaus. Tas irgi jau buvo pradėjęs atsigauti.
-Taigi, manau, kad galbūt mes galėtume šiek tiek pailsėti ir keliauti toliau. Žinau, kad mes štai va tarp tų medžių,- Brigė parodė į tą pusę pirštu. - Išsukome iš tako. Galėtume vėl pabandyti jį surasti, ir mums būtų dar lengviau pareiti į pilį. Na, ką tu manai?
-
Nikolajus buvo trumpam prarades samone. Kai atsibudo pamatė vora tysanti ant žemės atrodo negyva,bet mergaičių nebebuvo.Na va mano planas nepavyko.Nikolajus nuliūdo ir tik tada suprato kad turėjo nukristi kai prarado samone.
- Kas čia dabar...
pradėjo Nikolajus bet viena medžio šaka taip vožtelėjo į galvą kad berniukas vėl vos neprarado samonės. Staiga pasipylė nors ir silpnesni tačiau vis dar gana stiprūs smūgiai. Nikolajus pabandė išsilaisvinti,bet negalėjo pajudinti kojų jis žvilktelėjo į apačia nepaisydamas smūgių ir pamatė kad apie pilvą jam apsiviniuojusi labai stora šaka. Staga jis išgirdo balsą gražų balsą:
- Sveikas mielasis.-Balsas virto į kurtinama žviegesį.
- Ko nori bjaurybe?
- Nekalbėk taip mielasis.
- KO NORI?- Nikolajus jau įsakmiau pasakė.
- Mielasis ko širsti.
- Ko nori.- Nikolajaus balsas įgavo metalinį skambesį.
- Mielasis neširsk.- Staiga šakų tvatijimas baigėsi ir nikolajus vėl galėjo lengvai judėti.
- Prisiprašiai,- Nikolajus jau nebebuvo žmogus jo žmogiškoji pusė buvo nuslinkusi į šešėlį slėpdamasi nuo žvėries ištrūkusio iš Nikolajaus.- exelva el'pasionsanerite levo o tenere.- Nors Nikolajus neturėjo neturėjo lazdelės šis senovinis burtažodis įvykdė ką turėjo ivykdyti. Nikolajus užsidegė kartu su Nikolajumi ir medis.
- NE.- medis suklykė baisiausiu balsu koks tik gali būti visuose pasauliuose.
Nikolajus staiga atsikvošėjo ir trumpą sekundės dalele nusistebėjo liepsnojančiu medžiu.Keista kas jį padegė? ačiu dievui kad padegė ne mane. Nikolajus krito be samonės.
Nikolajus po kiek laiko atsigavo ir pamates jog aplink nieko nėra pasiėmė savo lazdele kuri nežinia kaip atsirado jo kišenėje ir nuėjo į pilį pas profesoriu Dante.
-
Evans lėtai pravėrė pilies duris ir išsmuko į gryną orą. Dvi pastarąsias dienas ji nebuvo kojos iškėlus iš trečio aukšto – lauke pamokų vesti nebuvo galima dėl netinkamų oro sąlygų, o laisvu laiku išeiti iš kabineto nebuvo noro. O šiandien, po susitikimo su broliu, ji pagaliau pasiryžo ruoštis kovai, juk trys mėnesiai - ne toks jau ir ilgas laiko tarpas. Kol atgavo visas savo jėgas, moteris spėjo apmąstyti labai daug dalykų, bet labiausiai ramybės nedavė švelniai prie odos prigludęs raktas.
Ką su juo darysi? Matyt Luca kažką turėjo galvoje jį tau duodamas, patarčiau kuo greičiau išsiaiškint.. tingus pitono balsas skambėjo galvoje. Žinau ir be tavęs. Patekėjęs Mėnulis nušvietė taką, kuriuo sparčiai žengė moteris link Uždraustojo miško. Jos išvaizda buvo neįprasta – paprastai pilyje visuomet dėvėjusi sukneles, šįkart elfė buvo su juodom aptemptom medžiaginėm kelnėm, mūvėjo ilgus batus iki kelių, suraišiotus begale raištelių, dėvėjo tokios pat kaip kelnių medžiagos marškinius ilgomis rankovėmis, kuriuos buvo uždengęs juodas švarkelis iki liemens. Plaukus buvo sage susikėlusi į kuodą ant pakaušio, palikusi tik tiek, kad pridengtų ausis. Pasislėpusi medžių šešėliuose ji nesustojo, ir, nelėtindama tempo, brovėsi per plonu sniego sluoksniu pasidengusį miško patalą. Akyse stovėjo užfiksuotas senos knygos, pasisavintos iš gimtinės, puslapis.
Kiekvienas stichijų raktas suteikia nepaprastą galimybę visiškai valdyti tą elementą. Jame iš aplinkos susikaupusi energija leidžia besąlygiškai naudotis elementu neeikvojant savo jėgų. Žinoma, magija nėra begalinė, tačiau istorijoje dar nepasitaikė atvejų, kai viso rakto galia būtų išeikvota. Energijos stygius po truputį atsistato iš aplinkos.
Elementų raktai nėra lygiaverčiai jėgomis tarpusavyje. Pavyzdžiui, Vandens raktas yra stipresnis už Ugnies, tačiau silpnesnis už Žemės. Naudojant suderinamųjų elementų (vanduo + žemė ar ugnis + vėjas) raktus kartu, magijos galingumas yra didesnis negu naudojant juos atskirai.
Nėra dar tiksliai išsiaiškinta, kaip juos reikia valdyti, ar koks yra jų veikimo principas.
Kiek metų tai knygai? Ir iš vis, kam rašyti apie valdymą, jei nieko nėra išsiaiškinta? Užsisvajojusi mergina vos nenuvirto į milžinišką duobę. Puiku, ji kaip tik pakankamai toli nuo pilies. Lengvai atsispyrusi nuo žemės, ji nušoko į duobės dugną ir apžiūrėjo aplinką. Keli nuvirtę medžiai, gyvūnų griaučiai, bet šiaip nė gyvos dvasios. Evans nusirengė švarkelį ir numetė jį ant medžio šakų. Šaltukas kando moters odą, padengtą tik plona medžiaga, tačiau ji žinojo, kad neužilgo pasidarys šilčiau negu ji norėtų. Sniegas šios gamtos užmirštos vietos nebuvo palietęs, bet žemė buvo ganėtinai pašalus. Puiku, tvirtas pagrindas po kojomis – mažesnė traumų tikimybė. Padariusi nedidelį apšilimą ir pratampiusi raumenis, ji iš po marškinių išsitraukė auksinį rakčiuką. Reikia atgaivinti primirštus refleksus. Atgaminusi savo veiksmus prieš kelias dienas, ji susikaupė ir suformavo mintyse vieną tvirto vyro siluetą. Iš delno ištrūko mažas liepsnos kamuoliukas ir prieš ją suformavo ugninį žmogų. Jis buvo gerokai aukštesnis už moterį, iš pažiūros tvirtas, liepsnojo raudona, bet šalta liepsna. Na, nebuvo taip sudėtinga. Veidas buvo tuščias kaip popieriaus lapas. Aš noriu, kad prieš mane kovotum. Ugninis žmogus linktelėjo ir puolė ant elfės. Jėgos jo smūgiuose nebuvo labai daug, tačiau greitis, kuriuo judėjo, buvo nepaprastai didelis, net Evans buvo sunku pamatyti kai kuriuos jo judesius. Žmogaus forma tai truputį išsiliedavo, tai vėl sugrįždavo atgal, tačiau smūgiai koja ar ranka nusileisdavo tiksliai į nutaikytą vietą. Kol moters akys priprato prie priešininko judesių, dešinys šonas ir kairė koja erzinančiai tvinkčiojo dėl patirtų sumušimų. Kelios akimirkos ir ji jau pradėjo smūgius atremti. Dar kelios – pati pradėjo pulti. Taip tęsėsi gal dvidešimt minučių. Kiekvieną kartą pradėjus permatyti ugninių lėlių judesius, Evans sukurdavo naują. Galų gale stipriais smūgiais moteris sunaikino šešias aplink ją šokinėjančias figūras, liepsnos ištirpo ore. Elfė klestelėjo ant žemės ir iš savo magiško krepšelio išsitraukė nedidelę gertuvę. Gaivus vanduo atvėsino įkaitusį jos kūną. Staiga akyse aptemo, prieš akis iššoko kruvinai į atmintį įrėžti vaizdai.
Maža mergaitė sėdi ant nedidelės kalvos ir bintuojasi sau koją. Trumpi juodi plaukai plaikstosi vėjyje, o žalios akys stebi veiksmą žemiau buvusioje gyvenvietėje. Klyksmas rėžė mergaitės ausis, ašarojančiose akyse atsispindėjo ugnis, ryjanti namelių šiaudinius stogus, ir raudonas kraujas, tiesiog apsėmęs kaimelio žemę. Kodėl mes manom turintys teisę atimti gyvybę žmonėms? Juk jie tik nekalti gyventojai, kodėl jie turi mirti? Kodėl, kodėl, kodėl, kodėl.. Mergaitės klyksmas ištirpo kovos triukšme.
Evans atmerkė akis. Šalia rankos, įsirėmusios į žemę, buvo nuvirtus gertuvė, iš jos išbėgęs vanduo sunkiai skverbėsi į įšalusią žemę.
- Kuo didesnė galia, tuo didesnė atsakomybė. Tai, kas skaudžiausia ir pakasta giliai atmintyje, iškils kaip vakar dienos prisiminimai, jei ilgai ir intensyviai naudosiesi šia galia. Tai bus tarsi testas išbandyti tavo emociniam tvirtumui. Tai štai ką tu turėjai omenyje, kalbėdamas apie pastangų elemento raktui įvaldyti pašalinį poveikį.. – tyliai sumurmėjo moteris ir giliai atsiduso. Negaliu sustoti dabar. Ranka sugniaužė sidabrinę grandinėlę ir ištraukė iš po marškinių Oro raktą. Gyvybės raktas ne mano, neketinu jo pasilikti, tad negaišiu laiko. Be to, nežinau kaip elgtis su raktu, kuris nėra stichijų.. Evans nusprendė, kad pats Oro rakto veikimo principas neturėtų labai skirtis, tad užfiksavo mintyse nedidelio viesulo vaizdą. Oras prieš jos akis sutankėjo ir pradėjo lėtai, bet vis labiau įgaudamas pagreitį, suktis. Neklydau, viskas kaip ir taip pat. Bet dabar kaip juos sujungti?
Ema atsistojo ir, išmetusi iš galvos visus svarstymus, ką dar gali prikelti iš užkastų prisiminimų raktų magija, ištiesė abi rankas į priekį. Dešinė – oras. Kairė – ugnis. Mintyse vėl iškilo viesulo vaizdas, tik šįkart jis buvo su ugnies priemaišomis. Oras prieš moterį pradėjo suktis, iš kairės rankos išlindęs liepsnos liežuvis įsisuko kartu į oro srovę. Tempas greitėjo, tačiau lūžtančios šakelės garsas išblaškė moters dėmesį. Jėgos pasiskirstė netolygiai – ugnis išsisklaidė, vėjas dar labiau įsismarkavo. Evans bandė nutraukti magijos srautą, tačiau viesulas, prieš ištirpdamas ore, nusviedė moterį kelis metrus atgal. Smūgis pasirodė netikėtai stiprus, nugara trenkusis į nuvirtusį medį, ji pro dantis iškošė visą orą buvusį plaučiuose. Akyse vėl aptemo.
Dvi elfės žingsniavo per kaukėtus kūnus, patikrindamos, ar darbas atliktas švariai.
- ... po viso šito, grįžusios privalėsim eit išgert. Šįkart neišsisuksi, aš vaišinu, - nusijuokė auksaplaukė mergina, koja paversdama aukos kūną veidu į žemę.
- Gerai jau gerai. Bet nepamiršk, kad rytoj – tavo mergvakaris, Mija, bus nieko gero, jei jau ateisim apšilusios, - juoku atsakė Ema ir atsisuko į draugę. Akys sustingo iš siaubo, kai iš kažkur atsiradęs priešas įsmeigė peilį auksaplaukei į nugarą, kiaurai perverdamas širdį. Iškart prisistatę elfai perrėžė jam gerklę, bet žala jau buvo padaryta. Jausdamasi tarsi košmare, Evans bėgo link kažkur nukritusios draugės.
- Mija? MIJA?! – kažkieno kūnas užstojo vaizdą ir surakino moterį geležiniuose gniaužtuose. – Pa-leisk mane!
- Neketinu, nusiramink, - šaltas Lucos balsas pasiekė jos ausis.
- Luca?.. – žalios moters akys įsmigo į violetines ir ji vėl pradėjo muistytis, mėgindama ištrūkti.
- Mes nebegalim jai padėti..
Nebegalim padėti, nebe, ne, ne..
- NUSTOK! – Evans riksmas nuaidėjo Uždraustajame miške. Jos kvėpavimas buvo greitas ir netolygus, rankos drebėjo. Kurį laiką dar pasėdėjusi ant šaltos žemės, ji nusiramino ir atsistojo. Rankos jau kilo prie grandinėlės su raktu sagties, kai protas vėl nuskaidrėjo. Jei nesugebėsiu naudotis jais, tai reikš Ethano pergalę. Ugnis viena prieš vandenį nesugebės laimėti. Man reikia nusiraminti, juk visa tai jau praeitis. O reikia rūpintis tuo, kas bus.. Jei tai kaina, kurią reikia sumokėti norint, jį sustabdyti, tebūnie. Mintyse save drąsino elfė, bet širdy kirbėjo negera nuojauta. Nusivalius prakaito lašelius nuo kaktos, ji vėl ištiesė rankas į priekį. Dešinė – oras. Kairė – ugnis. O dabar maišom.. Prieš akis stovėjo maždaug jos dydžio ugninis viesulas, spinduliuodamas nepaprastą kaitrą. Elfės veide atsirado šypsena, bet, ar dėl emocinio nuovargio, ar dėl staiga prapliupusio lietaus, jėgų balansas vėl susvyravo. Ir kodėl aš taip lengvai išsiblaškau?! Ema dar bandė išlyginti jėgas, tačiau šįkart ugnis paėmė viršų ir miške nugriaudėjo sprogimas. Jo banga nušveitė moterį keliolika metrų į šoną ir ši tėškėsi į žemę. Tačiau akys jau matė ką kitą.
Sakurų alėja eina du žmonės...
- Maldauju, tik ne šitą.. Prašau..
Jaunuolio ranka apglėbusi žavią juodaplaukę per liemenį, skamba nerūpestingas juokas, po jo seka aistringas bučinys, kurį nutraukia iš priešingos pusės ateinantis Ethanas. Jis griebia sesę už rankos ir patraukia į save. Pikti balsai skamba taikioje alėjoje, taip nesiderinantys prie aplinkos. Ema ištrūksta iš brolio gniaužtų ir bėga atgal prie mylimojo. Mizukis kūnu užstoja moterį nelaukto svečio.
- Juk žinai, kad buvai man visas pasaulis, Ema. O kai išėjai.. Skausmas beliko. Tu – mano sesuo, o giminaičiai dalinasi viskuo. Tad leisk man pasidalinti tuo, ką man padovanojai, ko aš atsikračiau, bet tu nepatyrei, - Ethanas šoko į priekį ir įsmeigė savo sidabrinį peilį Mizukiui į krūtinę ir nepastebimai išnyko tarp sakurų. Ant žemės nukritę žiedlapiai nusidažė krauju, jaunuolis sukniubo ant žemės. Evans su siaubu akyse pribėgo prie nukritusio sužadėtinio kūno, tačiau jo akys jau buvo užgesusios. Sakurų alėjoje tyliai skambėjo elfės rauda..
Uždraustajame miške nuaidėjo moters klyksmas. Pribėgusi prie artimiausio medžio, ji iš visų jėgų kumščiu trenkė į kamieną ir medis triukšmingai perlūžo pusiau. Iš elfės peties ir kelių sunkėsi kraujas dėl neseniai įvykusio sprogimo, tačiau jai tai visiškai nerūpėjo. Ašaros pasirodė akių kampuose ir ji, susmukusi ant žemės ir apsikabinusi kelius, pradėjo kūkčioti, tetrokšdama išnykti ją supančioje tamsoje.
-
Dante, apsivilkęs sportines kelnes ir juodus marškinėlius, ieškojo ramios vietos, kad galėtų prasimankštinti. Uždraustas miškas buvo tobulas. Jokie mokiniai čia neužklysdavo, o jei ir slampinėja vienas kitas žmogeliukas, miškas per didelis, kad jie susitiktų. Kai tik už nugaros pranyko baltos pievos vaizdas, Arcari išjudino kiekvieną raumenį ir pasiruošė save išbandyti. Naująjį save.
- Taigi, sakei, Ella, kad mes greiti, - prieš neįtikėtinus dalykus drąsino save.
Patogiau atsistojęs pasiruošė bėgti. Nežinojo, ką turi pajusti ar apie ką pagalvoti, tad tiesiog susikaupė. Jo tikslas buvo storas medis už kelių šimtų metrų. Tik pakėlė koją nuo žemės, kaip vaizdas pralėkė pro akis. Vos suspėjo sustoti ir jau buvo nubėgęs šimtu metru toliau nuo tikslo. Galingai. O jei truputį lėčiau? Dante vėl pasiruošė, bet šį kartą labiau atsipalaidavo. Ėmęs bėgti iškart suprato, kad tai būtent tai, ko reikia. Vaizdas nesiliejo, jis atskyrė kiekvieną medį, krūmą, šaknį ir gebėjo apmąstyti kiekvieną žingsnį. Kai sustojo, buvo pasiekęs miško proskyną. Neįtikėtina apsidžiaugė ir apsisukęs nurūko atgal. Vampyrą vėl supo tik medžiai ir jis galėjo pereiti prie kito etapo. Nors jau pastebėjo, kad mato kur kas geriau, tačiau vienas reikalas pamatyti ąžuolą, o kitas - žvėrelį. Jis dar nesiryžo gerti žmonių kraujo, nors Ella sakė, kad greitai praeis, todėl planavo susimedžioti triušį. Tuo pačiu įsijungė jo klausa. Susikoncentravęs girdėjo viską, kas vyksta miške. Atskirti gyvūno skleidžiamus garsus sunku nebuvo. Jo super greitis leido tyliai ir akimirksniu atsidurti netoliese, išvysti būsimus pietus ir per sekundę jį pagauti.
- Atleisk, drauguži, - šiek tiek nedrąsiai tarė ir ištepė jo nebejudrų kūnelį krauju.
Įgavęs jėgų tęsė savo mankštą ir greitai sušilo. Nereikia persistengti. Nežinau, kiek galiu atlaikyti, nors pasak Ellos, mane parverstų tik kuolas į širdį. Tikiuosi, kad tai tebuvo metafora šyptelėjo ir atsisėdo pailsėti. Kol užsimerkęs tylėjo, ausys gaudė kiekvieną garsą ir keli iš jų pasirodė įtartini. Kažkur netoliese girdėjosi sprogimai ir kažkieno balsas. Pasidarė labai smalsu ir Dante sukaupė viską į klausą.
- NUSTOK! - balsas kaip grąžtas įsisuko į vampyro makaulę ir Dante staigiai atsimerkė.
Pakilęs nusprendė prieiti arčiau ir įsitikinti savo akimis, kad tai būtent tas žmogus. Artėjant garsai tik aiškėjo ir ilgai netruko suprasti, kad vyksta kažkas nemalonaus. Ar ji su kažkuo susirėmė? Negirdėti jokių kitų balsų. Ir tos tylos akimirkos. Marcusas neskubėdamas ėjo vis arčiau,kol jo ausis pasiekė ir žmogui girdima rauda. Ema... vyro krūtinę suspaudė nemalonus jausmas ir pagaliau iš už medžių jis pamatę ją, gulinčią ant žemės ir, susikusią kaip pamestas kačiukas, verkiančią. Dante akimirksniu atidūrė šalia ir pritūpęs ją apkabino.
- Tu ne viena. Tu ne viena, - sušnabždėjo į ausį ir pasodino.
Jis pažvelgė jai į akis ir šyptelėjo. Tuomet atsisėdo šalia ir priglaudė ją prie savęs.
- Kad ir kas įvyko ar dar tik įvyks, tau nėra ko bijoti, nes visuomet šalia tavęs bus palaikantis žmogus. Tu stipri, tu kovotoja, o jis tavo užnugaris. Jis tavo viltis. Tu nesi viena. Neverk.
Jis švelniai glostė jos plaukus ir mąstė apie savo artimus žmones. Pačiam buvo liūdna, tačiau šis šiltas kūnas suteikė stiprybės. Net jei šis jausmas neamžinas, net jei viskas tik iliuzija, dabar jis nepalūš. Tik ne dabar, kai tiek daug išbandymų laukia.
- Kad ir kuo čia užsiiminėji - aš tau padėsiu. Jau geriau? - pasilenkė norėdamas pamatyti jos veidą.
Pirštais atsargiai patraukė išsitaršiusius plaukus ir atsargiai susegė juo atgal. Gal jis ir nelabai mokėjo tvarkytis su moteriškais plaukais, bet išėjo neblogai. Atsidusęs dar kartelį spustelėjo Emą.
- Ar nori pakalbėti apie tai? - uždavė klausimą, kurį prieš kelias dienas jam uždavė taip pat besirūpinantis žmogus. Ir ką aš atsakiau? Nesutikau. Tikiuosi, kad ji nepadarys tokios klaidos.
-
Evans išgyveno tą vienintelį epizodą vis iš naujo. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.. Nustok.. Prašau.. Užtenka.. Išprotėsiu.. Leisk man ramiai numirt ir viskas.. Šypsena, juokas, peilis, kraujas – visas ciklas Evans galvoje kartojosi, atrodo, begalę kartų. Tada nuskambėjo Ethano balsas. „...kai gausiu Požemio ir Dangaus karalysčių raktus... galėtum grįžti į savo gyvenimą Japonijoje... kartu su žmogumi... su kuriuo ten gyvenai...“
Ar jis melavo? Ne, Ethanas man niekada nemelavo, kad ir kokia būtų tiesa, jis visuomet ją pasakydavo.. Bet tai skamba pernelyg nerealiai.. O jei tai tiesa? Neturėčiau bėgti jo susirasti? Kuo greičiau jis surastų raktus.. Tada nebūčiau viena. Nebe.. Ir vėl galėtumėm..
Moteris epizodiškai jautėsi tarytum apimta karštinės, beprotiškos mintys sukosi galvoje. Vieną akimirką ji norėjo išnykti iš pasaulio, kitą – susirasti kuo greičiau Ethaną ir jį nudėti, dar kitą – susirasti Ethaną ir jam padėti. Staiga kažkas ją apkabino ir pasodino ant žemės. Tu ne viena, tu ne viena, tu ne viena..tarsi mantra sukosi galvoje vyro pasakyti žodžiai. Jų akys susitiko, nors kurį laiką Ema spoksojo savo tuščiomis akimis, nesuprasdama, į ką žiūri. Pagaliau į galvą atėjo supratimas, kad šalia jos buvo ne kas kitas, o Marcusas. Ką? Ką jis čia veikia? Ar aš.. sapnuoju? Ar jau pradėjau regėti iliuzijas?
- Kad ir kas įvyko ar dar tik įvyks, tau nėra ko bijoti, nes visuomet šalia tavęs bus palaikantis žmogus. Tu stipri, tu kovotoja, o jis tavo užnugaris. Jis tavo viltis. Tu nesi viena. Neverk.
Švelnus jo balsas grąžino moteriai sveiką protą, o vis per plaukus perbėganti ranka ramino. Ji dar labiau įsirėmė Dantei į šoną, kad kamuojantys prisiminimai bent kažkiek susilpnėtų. Skaudūs prisiminimai apie Mizukį niekur nedingo, ji visada troško bent dar vieną kartą jį pamatyti. Bent kad turėtų progą atsisveikint. Bet Mizukis tapo praeities šešėliu, kuris sekė moteriai iš paskos, kad ir kur ji beeitų, prisiminimu. O vis dėlto šalia jos sėdintis žmogus – ne iliuzija. Jis tikrai čia, šalia jos, guodžia ir padeda nurimti.
- Kad ir kuo čia užsiiminėji - aš tau padėsiu. Jau geriau? – ji jautė, kaip šalia buvęs kūnas pajudėjo, pasilenkė, tarsi norėdamas pasižiūrėti jai vėl į akis. Elfė prisidengė veidą rankomis ir tiesiog nežymiai teigiamai linktelėjo galva. Pajutusi, kad Marcusas tvarko jos išsitaršiusius plaukus, ji delnais perbraukė savo ašarotą veidą, kad atrodytų bent kažkiek padoriau. Perbraukusi per dešinį žandą, pajuto sprogimo paliktą žaizdą ir pabandė senosios magijos pagalba ją susitvarkyt, tačiau mintys buvo pernelyg išblaškytos. Dešinės rankos krumpliai taip pat kraujavo, tad ji tiesiog tikėjosi, kad dar labiau krauju neištepė savo veido.
- Ar nori pakalbėti apie tai? – išgirdusi Dantės balsą, kurį laiką susimąsčiusi tylėjo. Mėgavosi tuo, kad turėjo į kažką atsiremti, ir ne tik fiziškai. Šiuo momentu jo buvimas buvo tarsi siena tarp jos minčių ir beprotybės bedugnės, kur prieš kelias akimirkas moteris vos nenugarmėjo. Ar noriu pakalbėti? O nuo ko pradėti? Vis dėlto, pabijojusi, kad, jai nieko nesakant, atrama dings, atsisuko į Marcusą.
- Atrodau siaubingai, - tyliai sukrizeno. Pagaliau sugebėjusi normaliai apžvelgti save ir aplinką, pastebėjo, kad buvo sužeisti ne tik jos krumpliai ir žandas. Kelnės ties abiem keliais buvo tiesiog pradegintos, kraujas lėtai sunkėsi iš žaizdų, jos nemaloniai tvinksėjo. Dešinys petys atrodė taip pat, tik jį skaudėjo dar labiau – vis dėlto krisdama Evans visu svoriu tėškėsi būtent ant jo. Nusprendusi kol kas nebandyti atsistoti, bent jau iki tol, kol sugebės pasigydyti žaizdas, ji liūdnai atsiduso ir vėl atsirėmė į vyriškį.
- Šiandien buvau susitikusi su Ethanu, - nedidelė pauzė. – Buvo gan kvaila iš mano pusės tikėtis, kad po šitiek metų sugebėsiu jį perkalbėti nuo planų. Išvis buvo kvaila eiti su juo susitikti. Bet vis tiek vyliausi, kad mano žodžiai atves jį į protą. Deja, net neteko nieko sakyti, kad suprasčiau, kad jis nebe tas, kurį pažinojau Arankiely..
Evans kumščiai vėl refleksiškai susigniaužė prisiminus žodžius, kuriais grasino brolis.
- Turiu tris mėnesius. Tad bandau įvaldyti naujas jėgas, bet jos turi labai nemalonų šalutinį emocinį poveikį, - žodį ‚nemalonų‘ moteris iškošė per sukąstus dantis. – Bandau juos sujungti, - paėmusi nuo kaklo abu raktus, Ema pakėlė juos tiek, kad matytų Marcusas, ir pasižiūrėjo į jo veidą.
- O ką tu čia darai? Nemanau, kad tiesiog paprastai vaikščiojai Uždraustuoju mišku..
-
Arcari klausėsi Emos ir dairėsi po mišką - nesinorėjo, kad kas nors juos užtiktų, tačiau visur buvo tylu. Tylu kaip miške gali būti. Kai mergina krustelėjo, Dante nuleido galvą ir tik dabar išvydo, kaip stipriai ji kraujuoja. Kodėl aš to nepastebėjau anksčiau? pirma šovusi mintis, o tuomet suveikė visi genai ir Dante staigiai nusuko veidą į šoną. Akys pasruvo krauju, veidas įsitempė kaip žvėries, o iltys pačios rado kelią lauk. Dabar viskas, ką jis girdėjo, tai elfės širdies dūžiai. Stengėsi nekvėpuoti, bet rodės, kad jautė kraują visu kūnu. Kvėpuok, atsimink, ką sakė Ella, kvėpuok. Kovok. Dante ėmė giliai kvėpuoti ir po minutės atsigavo. Vis gi buvo nelengva glaustis prie tokios skanios merginos ir jos neliesti, kai visas organizmas klykte klykia. Stipriai sugniaužęs kumštį stengėsi galvoti apie ką nors kitą. Negaliu leisti jai čia kraujuoti. Žinoma, tik dėl jos pačios saugumo. Reikia kažką daryti ir daryti dabar.
- O ką tu čia darai? Nemanau, kad tiesiog paprastai vaikščiojai Uždraustuoju mišku..
Dante krūptelėjo. Klausimas buvo toks netikėtas, jog akimirkai pasimetė, tačiau supratęs, kad dar nieko neįvyko, prabilo:
- Visų pirma - nėra nieko gražiau už merginos patinusias nuo ašarų akis, šlapius skruostus ir varvančią nosį, - draugiškai nusišypsojo ir iš kišenės išsitraukė nosinę. Viena jos pusė buvo ištepta krauju, bet neturėdamas daugiau ko pasiūlyti, padavė Emai tokią. Tai tikrai neblogiau už tai, ką padarysiu pagalvojo ir toliau kalbėjo.
- Visų antra - esi kvaila nuo pirštų iki plaukų galiukų. Kodėl ėjai susitikti su Ethanu viena? Kiek apie jį papasakojai, tai jis velniškai pavojingas. Juk galėjai žūti. Bent mane perspėti galėjai, kad žinočiau, kur tu ir ką veiki. Daugiau taip nedaryk ir pažadėk, kad viską sakysi man. Matau, kad tau brolis atrodo geresnis, nei jis yra iš tikrųjų, - Dante švelniai suėmė jos delną, demonstruodamas pasitikėjimą.
Nebegaliu ilgiau tverti. Negaliu, tik ne dabar. Už kąąąą??? Dante ėmė nežymiai virpėti ir teko veiksmų plano imtis dabar.
- Klausyk, mieloji, žinau, kad tau tai nepatiks, bet bus geriau, nei dabar mums abiem, - nukrypo nuo pokalbio temos ir įsikando sau į riešą.
Iš įkandimo žymių ėmė sruventi kraujas. Reikėjo tai daryti greitai, nes dabar Dantes žaizdos užsitraukia akimirksniu.
- Gerk, - nesiruošęs aiškintis, be jokių ceremonijų prispaudė riešą jai prie lūpų. - Tavo žaizdos užgis po kelių minučių.
Kai tik pajuto, kad riešu nebeteka kraujas patraukė ranką ir nusivalė į kelnes.
- Atleisk, nes čia, Uždraustąjame miške, aš bandau įvaldyti savo naujas galias. Prieš kelias dienas pasirašiau kontraktą su grynakraujais vampyrais ir dabar tavo kraujas, kaip valerijonas, dirgina mano esybę. Tikiuosi, kad suprasi, jei pasakysiu, jog jei nebūčiau sugirdęs savo kraujo, tai būčiau išgėręs tavąjį arba pasiplovęs ir palikęs tave čia vieną. Atleisk, - dar kartą pakartojo ir stebėjo kaip jos mažos ir didelės žaizdos ima trauktis. Išdžiuvęs kraujas kvepia nebe taip apetitiškai nusprendė ir pažvelgė Emai į veidą. Neatrodė labai natūraliai.
- Kol dar nepradėjai kažko sakyti, pabaigsiu mintį. Kiek prisimenu, tai jau būtų trečia. Iš kur tu gavai oro raktą? Maniau, kad turi tik vieną. Ir užbėgdamas už akių atsakymui, paklausiu: kur mano raktas? Ne todėl, kad labai norėčiau jį atgauti, bet manau, kad jei viską saugosi tu, tuomet būtinai nutiks kas nors blogo. O kadangi neaišku ar manim pasitiki, tai tikrai nesugebėsiu būti visuomet ten, kur tau būtinai nutiks kas nors blogo, - šyptelėjo ir save pagavęs vėl surimtėjo. - Ir kas nutiks po trijų mėnesių? Ema, manau, kad turi labai daug ką papasakoti ir aš neatstosiu. Ne tik todėl, kad dabar esu trigubai už tave greitesnis, tačiau man neramu. Tu čia bandai įvaldyti savo magiją, kuri turi nemalonių pasekmių, verki ir kalbi apie laiko limitą, kurį akivaizdu nustatė brolis. Kas vyksta? Ko jam reikia?
Dante netikėtai visa galva pasinėrė į Emos problemas. Matyt emocijos perspaustos. Ačiū, Ella, kad bent jau paaiškinai, kas ir kaip. Reikia nusiraminti. Arcari bandė atsipalaiduoti, bet adrenalinas neapleido kūno ir jam tučtuojau norėjosi bėgti ir išmušti visą mėšlą iš mielojo broliuko, bet suvokimas, kad visa tai perdėta jį laikė vietoje. Ką man daryti? Gal dar triušiuką pasigauti? Girdžiu visą galybę gyvų padarų aplink, o širdis taip ir veržiasi pati išlįsti lauk. Numirsiu nuo širdies smūgio. Turės iš ko Ella pasijuokt... Gerai, gana, man reikia trumpam atitrūkti. Dante atsargiai atrėmė Emą į medį.
- Aš tuoj grįšiu. Niekur neik, - ir po žodžių dingo su vėjeliu.
Sustojo, kai nebegirdėjo Emos. Apsidairęs susikaupė ir ėmė ieškoti pietų nr.2 Buvo nesunku ir labai greitai jis jau stovėjo įsirėmęs į pušį su didžiuliu ilgaausiu. O jei aš jį parsineščiau ir išsikepčiau? Gaila palikti miške.. O dievai, apie ką aš galvoju. Bet aš toks alkanas, jog briedį nekramtęs suryčiau. Nieko, nieko, viskas gerai. Ilgai čia neužsibūsiu ir grįžęs išgersiu kelis butelius viskio. Ačiū už dar vieną patarimą, Ella. O šį gražuolį paliksiu miško grobuonims. Apsidžiaugs. Numetęs negyvą kūną į krūmus susitvarkė ir nusprendė, kad dabar gali grįžti pas profesorę. Šį kartą labai neskubėjo, norėjo, kad visas šis medžioklės adrenalinas nusloptų. Kol ėjo, jis mąstė apie tai, kaip pasikeitė. Jautėsi tvirtesnis, užtikrintesnis, viskas atrodė puiku! Ir nekilo jokių abejonių, dėl šių emocijų. Apskritai jokių abejonių. Ir jis dar nenorėjo tapti tokiu? Kam rūpi tos šeimos ir jų taisyklės - dabar jis gali bet ką! Niekas jam dar neprilipdė pavardės ir kurį laiką dar nelies. Ella sakė, kad jį aplankys kitas vampyras, su kuriuo teks suderinti visas smulkmenas. Lyg įsigyjant nekilnojamąjį turtą pasijuokė iš to. Dabar viskas kitaip ir aš pasiryžęs bet kam. Per ilgai sėdėjau nieko neveikdamas. Ir Emai pats laikas padėti. Ji negali dar ilgiau slėptis ir kęsti brolio priespaudą. Per šiuos metus pasaulis pasikeis. Kai išvydo ją toje pačioje vietoje, buvo absoliučiai nurimęs. Tikiuosi daug aiškintis nereikės, nors... Kam daugiau aš galiu papasakoti apie tai, kas vyksta? Priėjęs nusišypsojo ir pasiruošė išklausyti visą likusią jos istorijos dalį.
-
Kraujo skonis, turintis tą nemalonų geležies prieskonį, atsirado Evans burnoje, kai Marcusas prie jos lūpų priglaudė savo kraujuojantį riešą. Jis tekėjo jos gerkle savaime, ir, moteriai net nespėjus suprasti, kas vyksta, žaizda užsitraukė. Kas po velnių čia įvyko? Nespėjo nieko paklausti, kai Marcusas vėl prabilo. Naujas galias? Kontraktą? Va TAI skamba įdomiai.. Elfės akys sekė, kaip jos žaizdos nepaprastu greičiu užsitraukė, nemalonus tvinksėjimas sumažėjo, nors visiškai neišnyko. Kaip ir kraujo skonis burnoje. Pasigirdus klausimų tiradai, Ema užmerkė akis ir leido mintims šiek tiek nusėsti, kad tai, ką ji kalbėtų, tiesiog nebūtų nerišlūs ir padriki sakiniai. Tas nepasotinamas smalsumas kada nors įvels jį į didžiules problemas. O gal jau ir įvėlė..
- Žinai, savo žodžiais mano galvą pripildei begale klausimų, į kuriuos norėčiau gauti atsakymus. Bet, kaip suprantu, jų negausiu tol, kol nepateiksiu savų, - šyptelėjo moteris ir pabandė pajudinti dešinės rankos pirštus. Skausmo kaip nebūta, ant krumplių buvo likę tik nedidelės žymelės, kur buvo prakirsta oda.
- Nenoriu, kad manytum, jog tavimi nepasitikiu. Tiesiog pernelyg ilgai neturėjau su kuo apie tokius dalykus kalbėti, įpratau tylėti ir viską spręsti viena. Bet galbūt pats laikas truputį pakeisti įpročius.. Galbūt pirma labiausiai apsimokėtų pradėti nuo rakto. Pameni tą naktį prieš kelias paras, kai.. na, daug kas tada įvyko. Kai kažkur dingai, ketinau grįžti atgal į kabinetą, bet kojos pačios nuvedė prie ežero. O ten pasirodė žmogus, na, elfas, su kuriuo originaliai turėjau susitikti tą vakarą Merlino gatvėje. Trumpai tariant, gavau dovanų dėžutę, kurioje, ją atidarius kabinete, radau raktą. Nežinau, iš kur ir kaip Luca jį gavo, būčiau jo net nepriėmus. Bet privalėjau išsiaiškinti, kokiu tikslu jis man buvo patikėtas. Susiradusi vos ne tokią pat seną kaip aš knygą apie raktus, kurią „pasiskolinau“ iš Elzaso, sužinojau, kad, naudojant abu raktus kartu, jų galia gerokai pranoksta suminę jų galią naudojant raktus atskirai. Jei man pavyktų įvaldyti jų jėgas.. tiesiog galėčiau sustabdyti Ethaną, - Emos akys nukrypo kažkur į tolį.
Jei jis per tuos tris mėnesius negaus jų daugiau... O jei gaus, kas tada?
Marcusas švelniai atrėmė Evans į medį ir dingo, palikdamas vietoj jo tik šaltą oro gūsį. Aš tuoj grįšiu. Niekur neik. Cha, mano kojos kaip sukaustytos, net jei ir norėčiau, prireiktų be galo daug pastangų atsistoti, tuo labiau – kur nors nubėgti. Žalios akys įsmigo į tą vietą, kur medis buvo nulūžęs, tada žvilgsnis nukrypo į dešinę ranką. Negi aš tai padariau? mintyse sukikeno. Jėgas atgaunu sparčiau, nei tikėjausi, nors dar daug reikia treniruotis.. akys nukrypo į kruviną nosinę jos rankoje, o mintys vėl nuklydo į susitikimą su broliu. „... Luca amžinai nuo manęs nepabėgs... užmezgei naują pažintį su kažkokiu vampyriūkščiu... susitepti rankas tavo krauju“. Negi tu esi tiek vertas? rankose vartydama auksinį rakčiuką. „...galėtum grįžti į savo gyvenimą... su žmogumi... būtų mano mažytė dovanėlė“. Nustok apie tai galvoti! Nors mintyse ji save keikė už tokias mintis, širdyje jau buvo pasėta abejonių sėkla, kuri lyg Velnio Raizgai draskė moterį iš vidaus. Man reikia išgerti.. Ir ne tik dėl to, kad dingtų kraujo skonis iš burnos. Grįžo Marcusas ir Ema, susilaikiusi nepaklausus, kur jis buvo nulėkęs, vėl sukaupė mintis į tai, ką turėtų toliau papasakoti.
- Mes, elfai, turime nerašytų taisyklių. Nesvarbu, ar esi mirtinas priešas, ar geriausias draugas, senąja kalba meluoti negali. Ethanas parašė, kad norėjo tik pasikalbėti ir pažadėjo manęs neskriausti. Nepagalvojau, kad kaip visada turėjo omenyje tik fizinį skausmą. Esmė yra tame, kad jam reikia mano rakto. Ir manęs pačios. Eilinį kartą pažadėjo išžudyti man brangius žmones, jei nesielgsiu taip, kaip jam tinka, - tyliai tarė moteris, vėl apkabindama savo kelius. Šaltis kėsinosi į tas odos vietas, kur rūbai buvo pradeginti ar tiesiog įplyšę. – Turiu tris mėnesius apsispręsti, kaip elgsiuos.
Taigi bėk nuo manęs, kol gali, nes jis tave pagaus. Nesvarbu, kad esi vampyras, Ethano jėgos yra siaubingos, net neįsivaizduoju iš kur jis jų semiasi. Bėk, palik mane, gelbėkis ir gyvenk toliau.. Dar daug kitų žodžių norėjo ji pasakyti Marcusui, bet neišdrįso. Baimė vėl likti vienai sukaustė moterį ir ji tiesiog norėjo, kad Dante būtų šalia. Kad ir trumpam momentui. Ir vėl elgiesi egoistiškai... Bet jei aš sugebėčiau Ethaną sustabdyti prieš jam pasiekiant Marcusą, viskas juk būtų gerai, ar ne?
- Tiesa, tavo raktas mano kabinete, jį saugiai palikau su Šedyru. Ketinau kuo greičiau grąžinti, tačiau niekaip nesusitikom, - nusišypsojo moteris. Ar tik ne dėl to, kad nesugebėjai išlįsti iš savo kabineto? Įkyrus vidinis balsas vėl grįžo, tačiau Evans stengėsi jį ignoruoti.
- Atrodai pasikeitęs, tik niekaip negali pasakyti kuo, - moteris įsižiūrėjo Dantei į akis, stengdamasi įžiūrėti jose slypintį atsakymą. – Kaip suprasti tai, kad pasirašei kontraktą? Apie kokias naujas galias kalbi? – šįkart klausimai pasipylė iš kitos pusės.
-
Pasirodo Ema turėjo daug ką papasakoti ir jos žodžiai nebuvo malonūs. Tik dabar jis suprato, kokia grėsmė artėja ir kokiam mūšiui tenka pasiruošti šiai moteriai. Ar ji pakankamai stipri, kad nugalėtų savo brolį? Jėgos jai užtenka, pats tai matau, bet ryžtas... Sunku yra nužudyti artimą žmogų. Ji juk myli jį, nesvarbu, ką šis sako. Vis dar tiki juo. Viena ji tikrai nesusitvarkys. Ir tegu sako, ką nori. Neleisiu jai žūti, nes būtent į pražūtį ji ir eina. Net jei dabar atrodo, kad yra svarių priežasčių gyventi, prieš brolio plieną jos visos išnyks ir ji priims mirtį, kaip galimybę susitikti su tais, kuriuos prarado. Kam geriau tai žinoti, nei man. Dante pritūpė priešais elfę ir klausėsi toliau. Jam patiko, kad kažkas dar rūpinasi jos likimu. tas Luca atrodo geras draugas. Jei Ema išmoks valdyti abu elementus, ji turėtų persvarą. Tačiau ji sakė, kad Ethanas taip pat turi. Ar jis ieškos daugiau? Net jei ir taip - nesvarbu. Galingiausias raktas yra pas mane. Su juo man pavaldi bet kokia gyvybė, o tai reiškia, kad už pavadėlio jau laikau Ethaną. Vyras šyptelėjo įsivaizduodamas gyvenimą po to, kai Ema išsilaisvins. Jos šypsena turėtų būti ryškesnė už saulę. Nors gal jis klydo... Ema ilgisi kažko..kažko labai svarbaus. Ar ji sugebės būti laiminga po to, kai viskas išsispręs? Dante negalėjo to užtikrinti. Jis pats nežinojo, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti. Dabar tik judėjo į priekį, skynėsi kelią toliau ir kas bus, tas. Evans susigūžė apsikabindama kelius. Arcari neturėjo kaip jos sušildyti, todėl tik prisėdo šalia. Jam, kaip vampyrui, šaltis nieko nereiškė. Pagaliau po visko prasiveržė ir klausimas į Marcuso pusę. Neišsisuksiu nusišypsojo.
- Mano istorija ne tokia problematiška kaip tavo. Ir bus trumpesnė. Grynakraujų vampyrų šeima Lazarai norėjo, kad prie jų prisijungčiau - taip ir padariau. Dabar esu tarsi jų nuosavybė, tačiau kol kas jaučiuosi laisvas. O galios... Nieko ypatingo: greitis, klausa, rega, jėga, kraujo gydomosios savybės. Norėjau išbandyti, tai atėjau čia. Štai ir viskas, - skėstelėjo rankomis.
Galvoje vis dar virė visa istorija, tačiau jos pasakoti nenorėjo. Jis nebuvo iš tokių, kurie nuo vienų bėdų pereina prie kitų. Dabar svarbiausia Ema nusprendė, todėl ir tylėjo.
- Nenori grįžti? Neatrodai labai gyvybinga, kad tęstum treniruotę, o man reikia nusiprausti, kad nepavirsčiau į ledo luitą. Kitą kartą būtinai tau padėsiu. Dabar, kai esu judresnis, būsiu puikus priešininkas, - šyptelėjo ir atsistojo.
Tuo metu virš galvos suplakė sparnai ir ant šakos nusileido Dantes varnas.
- Bastūne? - nustebo profesorius ir ištiesė ranką, kad galėtų pasiekti savo laiškanešį. Paukštis stryktelėjo ant jos ir sukarksė. Ant nugaros buvo pritvirtintas dėklas, kuriame švytėjo pergamentas.
- Kai tik aš su tavim, man vis ateina naujienos, - nusijuokė ir paleido Bastūną skristi.
Pergamentas buvo užantspauduotas herbu, kurį Dante lengvai atpažino. Laiškas nuo pasiuntinio? spėjo ir sulaužęs vašką išvyniojo žinutę. Ji buvo trumpa ir gana aiški. Kaip ir tikėtasi. Keista tik, kad atsiuntė laišką. Maniau jie visi pasirodo nekviesti ir nelaukiami pavartė akis ir suglamžęs pergamentą padavė Emai.
- Sudegink, prašau, - atsargumo dėlei paprašė.
Kai nebeliko jokių įrodymų, kad Dante susijęs su išoriniu pasauliu, jis kreipėsi į merginą.
- Šiandien vakare turėsiu svečių Fazene. Regis visi mėgsta tą vietą. Nori eiti kartu? Man praverstų draugija.
Dante ištiesė ranką Emai ir laukė, kol ši sutiks. Reikia ją supažindinti su mano pasauliu, jei noriu, kad ši įsileistų į savąjį. Susitikimas su vampyru ją informuos geriau už mano pasakojimus. Ir ji turės progą gražiai apsirengti šyptelėjo apie tai pagalvojęs ir suėmęs jos ranką patraukė merginą į save.
- Reikia grįžti ir susitvarkyti. O dabar pademonstruosiu savo naujas galias, - žybtelėjo akys ir Dante čiupo Emą ant rankų. Nespėjo mirktelėti, kai prieš akis atsivėrė baltas horizontas ir pilies vaizdas. Miškas jau buvo už nugaros.
-
Pasėdėjęs ir prisiminęs senus gerus laikus, su Uždraustajame miške pasirodžiusiomis jo geromis draugėmis, Sanguinary į pily dar netraukė. Nebuvo nei noro, nei nuotaikos. Jis palaukė kol Lurida su Dorota iškeliaus savo keliais, o tada apimtas įvairių minčių nutarė žengti dar toliau į miško gilumą. Aplinkui girdėjosi neramios nakties miško garsai: vilkų ar vilkolakių staugimas, šakelių traškėjimas, kažkur rodos prasismelkė net vėjo ošimas. Aplinkui buvo tamsu nors į aky durk. Tačiau visą tai Sangu nejaudino. Tiesa sakant jis nelabai kreipė dėmesį kur eina. Kartais visiems reikia pamąstymų, apie gyvenimo prasmę, valandėlės. Pasiilgau tokių pasisėdėjimų. Rodos taip seniai viskas buvo, nors praėjo tik keli metai.... Visi senieji draugai iškeliavo, likau tik aš. Gal iš tikrųjų reikėjo pasinaudoti Xantorijos pasiūlymu ir leistis į kelią kartu su ja? Ir kodėl aš tada prieš metus atsisakiau? Gal iš tikro reikia mest visas relikvijų paieškas, darbą Hogvartse ir vėl leistis į pasaulį, pilną praeities šmėklų. O gal net visai patiktų... O gal tiesiog palauktį sekančio draugų vizito... Bet kokiu atveju, teks išbūt dar bent vienus mokslo metus... Vyras sunkiai atsiduso ir nutarė apsižvalgyti kur atsidūrė. Ir tik tada pamatė, kad eidamas autopilotu vos neįgriuvo į milžinišką duobę esančią vidury miško. Hmm... šitoj miško vietoj nebuvau labai seniai... Dar turbūt prieš savo pirmą išvyką iš Hogvartso prieš kelis metus... Tik man įdomu, aš čia ne ta vieta, kur Mery su Cornelia lavonus užkasinėjo... Nagi, jei jau čia atsibasčiau tai ir pasižvalgykim. Gal net ką nors įdomaus rasiu... Jau gerokai pralinksmėjęs ir kaip visada apimtas smalsumo Sangu sustojo ir ėmė žvalgytis, kai pačiame gilios duobės dugne pamatė kažką blizgantį nuo mėnulio šviesos.
-
Džeinė Meko ėjo mišku. Nežinia kodėl, tačiau vos tik profesorė pradėjo mokytojausi Hogvartse, Uždraustasis miškas tapo jos mėgstamiausia vieta mokyklos teritorijoje. Žinoma, čia buvo tokių pavojingų padarų kaip milžiniški vorai-Klastūnyno vadovė tiesiog nekentė vorų-ar vilkolakių, bet vis dėl to ji apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja, tiesa?.. Be to, čia buvo galima ramiai pabūti vienai su savo mintimis, pasisemti idėjų pamokoms ar tiesiog pasivaikščioti. Ir niekas netrukdydavo-retas mokinys išdįysdavo įžengti į Uždraustąjį mišką. Juodaplaukė akimirkai sustojo ir apsižvalgė. Šioje tamsaus miško dalyje ji dar nebuvo. Čia buvo tylu, nebuvo nė gyvos dvasios. Džeinė gūžtelėjo pečiais-ką gi, vadinasi, reikės ištyrinėti šią vietą. Profesorė vėl ėmė eiti pirmyn. Keista, tačiau Uždraustajame miške juodaplaukė dar nebuvo susižeidusi. Tačiau visada būna pirmas kartas, tad Klastūnyno vadovė laikė savo juodą burtų lazdelę rankoje, pasiruošusi panaudoti kerus. Dangus buvo apsiniaukęs ir tamsus, žvaigždžių nesimatė, tik švietė blausus mėnulis. Buvo jaunatis. Mėnulio šviesa menkai teapšvietė kelią, padengtą sniegu, tačiau Džeinė nenorėjo šviestis burtų lazdele, kad jos nepastebėtų įvairiausi padarai. Buvo tylu, tik staiga... Iš vienos pusės pasigirdo šlamesys. Profesorė ėmė sėlinti garso link. Netrukus ji išvydo žmogaus-ko gero, vyro-tamsią figūrą. Jis/ji stovėjo prie duobės krašto ir žvelgė į kažką, kas ten žibėjo ir spindėjo. Klastūnyno vadovė be garso priėjo tiesiai už vyro-dabar ji jau aiškiai matė, kad tai vyras-ir nukreipusi į jį lazdelę ramiai paklausė:
-Kas jūs?
Juodaplaukė buvo pasiruošusi panaudoti kerus. Ji primerkė savo žalias akis. Vyras neatrodė kaip priešas...
-
Kol Sanguinary mąstė kaip nusileisti į tos gilios duobės dugną, nenusisukus nei sprando, nei dar ko nors kito, jis išgirdo žingsnius ir kažkokį traškesį. Turint galvoje kur jis atsidūrė, tai galėjo būti daug kas. O tokiu atveju geriausia taktika laukimas. Ir kas čia dabar užklydo? Kažkas iš miško? Vilkolakis, vampyras? Gal koks kentauras? Ar visgi kažkas mane sekė iš Hogvartso? Tokiu atveju būsiu labai nepatenkintas, ypatingai jei tai koks mokinys... Jei čia ta vieta apie kurią galvoju ir į žingsnių garsą teisingas kandidatas yra ,paskutinis variantas, tai bus labai nebloga pamoka, kad paskui mane nesiekiotų. Vienas burtažodis, o paskui visi norintys tegul ieško kur jis dingo...
Tačiau tai nebuvo nei uždraustojo miško gyventojas, nei mokinys, na nebent ji gyvena miške. Tai buvo Hogvartso mokytoja. Ir kaip jau ne pirmą ir net ne dešimtą kartą Sangu gyvenime, į jo nugara buvo nukreipta lazdelė. Visada tas pats, prieina už nugaros, nukreipia lazdelę ir žiūri kas bus... Pagal tokią logiką aš jau seniai turėčiau būt negyvas... O be to, kada jie visi pasimokys, kad tiesiai už nugaros stovėt negalima. Tekto, kol kas nieko nedarysiu, vis tiek man labai įdomu, kas čia bus toliau... Nagi pažaiskim...
Ramiu, be emocijų balsu Sangu prašneko:
-Kaip nemandagu prisėlint už nugaros net neprisistačius, o tuo labiau tokioj vietoje. O kas aš, irgi ne taip ir svarbu. Kol kas, sakykim, jog aš vietinis šių apylinkių gyventojas. Negi ne tiesą pasakiau? Praleidus čia tiek laiku, aš iš tikro beveik vietiniu pasidariau...
-
Džeinė primerkė savo žalias akis ir mostelėjo lazdele.
-Expeliarmus!-sumurmėjo profesorė.
Napažįstamojo lazdele atskriejo Džeinei į kairę ranką. Dešinėje Klastūnyno vadovė vis dar laikė savąją burtų lazdelę, nukreiptą į vyrą. Džeinė kilstelėjo antakius.
-Kad ko nors nesugalvotum padaryti. Pavyzdžiui, manęs užkerėti,-pusiau juokais, su vos juntama pašaipėle balse pasakė juodaplaukė.
Džeinė apėjo nepažįstamąjį žmogų ir dabar jau stovėdamas tiesiai prieš jį, prabilo.
-Tikrai, kokia gi aš nemandagi. Aš Džeinė Meko, mokytojauju Hogvartse,-ramiai tarė profesorė.-o kas jūs toks? Nes žinote, nemandagu būtų neatsakyti. Ypač kai jau taip maloniai pasisveikinome.
Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja lengviau atsikvėpė. Šis burtininkas nebuvo panašus į serijinį žudiką, vampyrą, vilkolakį ar dar kokį blogą padarą. Vis dėl to, atsarga gėdos nedaro. Džeinė buvo vis dar nukreipusi savo burtų lazdelę nepažįstamojo link, ir nemirksėdama savo žaliomis akimis stebėjo kiekvieną jo judesį.
-
Ne kažin kiek laiko praėjo, o naujoji atvykėlė nusprendė imtis magijos. Vienas burtažodis, raudonas žaibas ir Sanguinary burtų lazdelė atsidūrė jos rankose. Hmm... Jau nuo pat pirmo žingsnio viską darai neteisingai... Kitu atveju aš supykčiau ir nusukčiau tau sprandą, bet šiandien toks vakaras, kad reikia kažkokių pramogų... Vis geriau nei sėdėt pilyje ir pasigert... Nagi, pažiūrėkim kas bus toliau...
-O jūs tikra, kad aš neturiu kitų ginklų? Ir negi jūs tikrai taip naiviai manot, kad man reikia lazdelės norit ką nors užmušt? - Sangu nusijuokė.
Kadangi vyras net nesiteikė pajudėt iš savo vietos, netrukus ką tik atvykus moteris pati atsidūrė priešais jį. Aukšta, juodaplaukė ir baisiai pasitikinti savimi. Įdomus personažas, bet jau kuris laikas tarp Hogvartso mokytojų kitokių sunku ir surasti. Tiksliau kitokie praktiškai išnyko, po to kai Arwen perėmė šiuos mokyklos vairą.... Gal ir gerai, tik nieks per daug ilgai neužsilaiko...
-Tai sakot dirbat Hogvartse. Patikėsiu. - Kiek patylėjęs tęsė - Aš Sanguinary Black magijos ministerijos darbuotojas ir mokyklos ūkvedys. Dabar jei nesupyksit, gal būtumėt tokia maloni ir grąžintumėt man mano lazdelę? Na žinot, dėl visą ko. Nes priešingu atveju, teks pademonstruot kelis triukus, už kuriuos aš pinigus gaunu ministerijoje...
-
Dėkui Dievui, kad iškart jo nesustingdžiau ar neužkerėjau. Gerai, kad man jis pasirodė matytas... Nes nei jam, nei man nebūtų gerai baigęsi. Oh well. Gal ir įdomiau susipažinti su nauju žmogumi, o ne slampinėti vienai po mišką. Tik dar neaišku, koks tas žmogus... Klastūnyno vadovė vis dar nenuleido savo žalių akių nuo burtininko.
-Galit bandyti mane užmušti. Bet negaliu pažadėti, kad nesiimsiu atsakomųjų veiksmų,-ramiai šyptelėjusi tarė profesorė.
Džeinė Meko atidavė burtų lazdelę Sanguinary Black.
-...malonu susipažinti,-pusiau juokais tarstelėjo mokytoja.
Profesorė vis dar laikė rankoje lazdelę, tačiau dabar jau nuleistą. Buvo atsargi, nenuleido akių nuo Sanguinary Black, nes dar nežinojo, ar gali juo pasitikėti. Vis dėl to, jei jis puls, man net nereikia lazdelės, kad apsiginčiau. Neveltui dirbu aurore ir apsigynimo nuo juodosios magijos ir kerėjimo mokytoja.
-Taigi... Ką čia veikiate tokį vėlyvų metą?-paklausė juodaplaukė.
-
Kai pagaliau Sangu atgavo savo lazdelę, vyras nusprendė apsidairyti ar daugiau nieko aplinkui nėra. Bet be įprastų miško gyventojų aplink juos nieko nebuvo. Hmm... Gerai, rodos daugiau niekas čia manęs neatsekė, be šitos Meko. Bet ir vienas seklys yra vienu per daug... Va kas būna, kai minutei, arba kaip šiuo atveju- visam vakarui, prarandi budrumą. Ir vis iš to nepasimokai... Na nieko, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą... Arba atvirkščiai... Beje, šita Mako reikės pasidomėti grįžus į Paiešką. Gal ką Makaulė išknis...
-Na, tarkim ir man malonu susipažinti, bet pati suprantat, kad čia ne ta aplinka, kur geriausia pažintis.
Minutę pamąstęs Sangu vis gi nusprendė, kad kol kas atvykėlė jam nepavojinga ir toliau sutelkė žvilgsnį į duobę ir keistąjį blizgesį. Nors vyrui nepatiko tokie Džeinės kamantinėjimai, ką jis čia daro, vis gi nusprendė atsakyti.
-Ką čia veikiu, toks sunkus klausimas. Šiaip man patinka naktimis bastytis, bet buvau susitikęs su pora pažįstamu. O paskui mane sudomino, toks keistas reiškinys. Pati pažiūrėkit, toje duobėje kažkas yra ir aš ketinu išsiaiškinti kas būtent. Ar prisijungsit kartu, spręsti jums...
Daugiau nekreipdamas į naują pašnekovę dėmesio Sanguinary atliko kelis judesius lazdele ir iš šios šovė virvė. Vienas jos galas iš kart prisirišo prie artimiausio medžio. Tada ryžtingai ėmėsi leistis žemyn.
-
Firielė nutarė, kad bus gerai nors kartą padaryti namų darbus ir negauti į kaulus nuo mokytojų. Nesvarbu, kad pamokoje net nebuvo, visitiek užduotis pasirodė viliojanti. Juk bus galima išsprogdinti pusę mokyklos... Na, o jei ir negalima, vienas kitas stipresnis sprogimas nepakenks išlepintoms mokytojų ir mokinių ausytėms. O jeigu elfę nutars areštuoti už tuos nepaprastus reginius, ji nežada žarstytis pasiteisinimais, atseit, tai tik namų darbų užduotis. Juk reikia bent vieną kartą už savo ,,pokštus" sąžiningai ateknetėti, o Firielę kaip tik dabar buvo apėmęs noras elgtis beveik sąžiningai.
Taigi, nieko nelaukusi Lučiena į kurpinę šiaip ne taip sugrūdo standartinio antro dydžio alavinį katilą, keletą itin nuodingų ir uždraustų sprogiųjų medžiagų eliksyrui, dvi nuo drėgmės užsidegančias petardas, kad rezultatas būtų šiek tiek įspūdingesnis, receptą ir burtų lazdelę visokiems keriukams išburti, kurie bus reikalingi gaminant ,,Ypatingąjį močiutės sprogstamąjį tirpalą", kaip skelbė recepto antraštė.
Įžengusi į mišką Firielė tvirtai žengė link jo vidurio. Jai ne itin rūpėjo, užpuls ją koks padaras, neužpuls... Šiaip ar taip, dabar jos galvoje buvo tik močiutės tirpalo receptas ir mintys, kaip viskas atrodys sprogimo metu.
Priėjusi gana ramią vietelę, kur buvo pakankamai šviesos, kad galėtų šiaip ne taip, išsproginusi akis ant kaktos, perskaityti recepto tekstą, Firielė iš kurpinės išsitraukė katilą ir pastačiusi ant žemės lazdlel užkūrė po juo ugnį. Paskui, taipogi su lazdelęs pagalba, pripylė sklidiną katilą vandens, ir laukdama, kol šis užvirs išsidėliojo medžiagas, reikalingas eliksyrui paruošti.
Elfė dirbo ilgai, keletą valandų, tačiau eliksyras paruoštas dar nebuvo. Lučiena jautėsi visai nusikamavusi, bet žūt būt pasiryžo pabaigti savo bandymą. Ir štai atėjo laikas į burbuliuojančią nenusakomos konsistencijos žaliai violetinę masę sudėti paskutinius ingridientus. Varnė pakėl nuo žemės į pergamentinį popierių suvyniotą sunkų paketėlį ir sulaikiusi kvapą jį atidarė. Neapsakoma smarvė tvokstelėjo merginai į nosį ir Firielė vos susilaikė neišvėmusi savo kuklių pietų tiesiai į katilą. Gelsvą masę, akromantulos vidurių sviestą, septintakursė suvertė į katilą ir pripuolusi ėmė maišyti spalvą keičiantį elksyrą mediniu kuolu. Burbuliuojantis marmalas pasidarė kokčios, į trydą panašios spalvos, tačiau kevepėjo mėtomis ir ramunėlėmis. Keistas derinys. Dar pavirusi penketą minučių, Firielė užgesino ugnį po katilu, ir pagal močiutės nurodymus, pamosavo lazdele virš marmalo ištardama keistai skambantį užkeikimą. Paukščių kalba... dingtelėjo elfei. Užkeikimas turi pradėti veikti po dviejų minučių, rašė močiutė. Tiek laiko turėtų pakakti nubėgti pakankamai toli. Bet Firielė norėjo, kad sprogimas būtų efektyvesnis, tas tas dvi minutes panaudojo tam, kad į katilą įmestų petardą. Ji tikėjosi dar spėti nubėgti kokius dešimt metrų, kol petarda užsiliepsnos. Ir jai pavyko. Paskubomis, su kuprine ant pečių, mergina įsiropštė į medį, kad geriau matytųsi. Vos tik Lučiena spėjo patogiau įsitaisyti, nugriaudėjo sprogimas. Iš tos vietos, kur stovėjo katilas, šovė tarsi kokia raketa su vaivorykštine uodega. Pakilusi gal du metrus virš miško, raketa su trenksmu sprogo aplinkui pažerdama juodų nuodegulių ir mėlynų bei auksinių žvaigždžių lietų (pastarosios buvo petardos nuopelnas). Toje vietoje, kur Firielė virė sprogimą, liko tik išdegusi juoda duobė, su mažulyte pelenų krūvele vidurį. O sprogimas juodais nuodėguliais nesibaigė, toli gražu. Ten, kur pataikydavo anglies gabalas, dar geras dešimt minučių šaudydavo gana neprasti fejerverkai, visą mišką nudažydami vaivorykštės spalvomis. Po geros valandos sproginėjimų, keturi penktadaliai miško medžių buvo padengti įvairiausių spalvų dažų sluoksniais. Vaaaaauuu... mintyse nusistebėjo medyje sėdinti Firielė. dar keletą minučių paspoksojusi į spalvotą mišką, mergina nulipo nuo medžio žemėn ir grįžo į pilį. O paskui ją, per pievelę ir laiptus link Varno Nago bokšto, driekėsi spalvotas pėdsakas. Sprogimo apstulbinta septyniolikmetė nepastebėjo, kad yra išmarginata visomis spalvomis nuo galvos ligi kojų. Net pilkos akys, rodos, pakeitė spalvą. Viena buvo ryškiai geltona, o kita - raudona su žaliomis priemaišomis.
-
Kai mergaitės atsiteleportavo, Zara išplėtusi akis pažvelgė į Jekateriną.
- Kaip tu taip padarei? Nesu skaičius dar, kad burtininkas galėtų teleportuotis be skraidyklės ar krosnies...- Zara iš tikrųjų buvo nustebus.- Žinai, ten kažkas ant stogo tikrai buvo. Labai didelis. Aš nenorėjau, kad jis tave sužeistų...- Zara nuleido akis į kraujuojantį kelią.- Kaip tu staiga atsidūrei prieš mane?- Zara vis dar negalėjo patikėt tuo, kas nutiko.- Pamokysi ir mane?- Tik tada Zara apsižvalgė. Aplink buvo tamsu, daug medžių ir Zara nesuprato, kur jos atsirado. Zara atsisėdo ant žemės ir pradėjo skinti čia augančias mažutes mėlynai pūkuotas gėlytes.- Kokios gražios!- Zara skynė ir nepastebėjo atsirandančių paraudimų ant delnų ir pirštų.
-
Jekaterina vyptelėjo.
- Yra toks dalykas kaip keliavimas oru, bet to mokomasi nuo penkto ar kažkelinto kurso... ne, nuo šešto ir tik tie, kurie sulaukė septyniolikos, gali jį praktikuoti ir mokytis. Bet va - Hogvartsas yra užburtas tokiais kerais, kad čia negalima keliauti oru. Sakei tiesą, kad aš esu ne žmogus, nes tokia ir nesu. Ir gali nesijaudinti - su manimi būsi saugi. Aš nežeidžiu žmonių, - nebent kartais, pridūrė tas balselis galvoje. - Matai, aš tavęs dėl to ir negalėčiau to pamokyti. Bet septintame kurse visi išmoksta keliauti oru, - pasakė Klastuolė Zarai, kuri ėmė skinti tokias nuodingas gėlytas. Jekaterina greitai jas ištraukė ir numetusi mostelėjo lazdele. Paraudimai dingo.
- Su mišku atsargiai. Galima labai susižeisti, - pasakė ji.
((Nu tai aš nesiteleportinau, nes negalima, pat žinau. Aš atbėgau))
-
Zara klausėsi Jekaterinos nelabai įdėmiai, bet kai Jekaterina pasakė, jog nėra žmogus, Zara sukluso ir išplėtė akis.
- Kaip tai ne žmogus?! O kas tu tokia tada?- Zara jautėsi užtikrintai saugi su Jekaterina ir net gi aklai pasitikėjo.- Ar dėl to tau sumuštinis su lašiša ir buvo neskanus?- Jekaterina iš Zaros rankų ištraukė nuskintas gėlytes. Jos nukritusios ant žemės tapo mažomis melsvomis liepsnelėmis, kurios liepsnodamos skleidė melodingą garsą ir po kelių sekundžių ištirpo. Tik tada Zara pastebėjo stiprius nudegimus ant delnų ir pirštų, kuriuose jau pradėjo susidarinėti mažytės puslelės.- Oj...- Nespėjus Zarai nieko pasakyti, Jekaterina mostelėjusi lazdele išnaikino paraudimus.- Tu mano angelas sargas!- sušuko Zara ir staigiai pašokusi apkabino Jekateriną.
-
- Veikiausiai toks mažas, mielas, niekuo nesidomintis ir visai nepavojingas demoniukas, - gana sarkastiškai ištarė. Greičiausiai vienintelis dalykas, kas nebuvo melas, tai tai, kad ji niekuo nesidomi. Klastuolė domėjosi daug kuo ir, galima, sakyti, viskuo. Žiūrėdama į tas liepsneles vieną pasiėmė ant rankų ir įsidėmėjo. Liepsnelė išaugo ir ėmė blaškytis ant rankos, bet ją suspaudusi delne mergina užgesino - nenorėjo dar vienas žymės/ tatuiruotės. Kol kas turėjo baltą sruogą plaukuose, kuri buvo magiškai užslėpta ir jos nesimatė, taigi plaukai atrodė juodut juodutėliai. Taip pat paslėpta buvo ir liūto tatuiruotė, gauta gūžtoje prie testralių olos. Ja Jekaterina irgi nesididžiavo, - Na, angelas tikrai nesu, greičiau velniukas, kurį už gerumą išspyrė iš pragaro, - nusijuokė juodaakė, taip pat apkabindama Zarą.
-
Po kelių minučių Zara paleido Jekateriną ir pradėjo žvalgytis aplinkui.- Čia tamsoka... Negi jau temsta?- Zara pažvelgė į viršų ir pamatė per tankias medžių šakad besiskverbiančius spindulius.- Noriu įlipti į medį ir pažiūreti į viską iš aukštai!- Zara pasistiebė. Mergaitė visada kompleksavo dėl savo žemo ūgio ir lieso sudėjimo. Balti lyg sniegas plaukai plaktėsi vėjyje, todėl mergaitė susirišo juos į du kuodukus ir apjuosė ryškiai raudonais kaspinais. Vėjas buvo vėsus, mergaitei pasidarė šalta, todėl iš kuprinės išsitraukė šviesiai rožinį džemperį su trolių Mumių atvaizdais. Zara pažvelgė į Jekateriną. Jos buvo visiškos priešingybės. Kai Zara buvo įpusėjusi nagrinėti Jekaterinos išvaizdą, už mergaičių kažkas šlumštelėjo palikdamas dulkių debesį. Kai Zara suprato, jog tai ne gyvūnas, ji smalsiai nuėjo pažiūrėti. Ant žemės gulėjo sudarkyta ir ištepta knyga. Zara nuvaliusi dulkes pamatė piešinius, kuriuos nagrinėjo būdama ant stogo. Tai buvo Jekaterinos astronomijos vadovėlis. Zara pajuto į save įsmeigtas kelias poras akių.
-
- Ne, netemsta. Švinta, - sukikeno Jekaterina. Buvo rytas, negalėjo imti ir sutemti. Juk jos ką tik čia atėjo. Klastuolei Zara pasirodė tokia mažytė, miela ir pažeidžiama... tuo tarpu juodaplaukė buvo tvirta ir šalta kaip ledas. Nors draugų ji turėjo ant kiekvieno kampo. Ji pati nenumanė, kodėl žmonės taip mėgsta su ja susipažinti ir susidraugauti. Klastuolė priminė maištininkę/gotę/pankę. Tik tuomet ji pastebėjo savo Astronomijos vadovėlį.
- Kas per... juk aš jį įsidėjau, mano žvaigždėlapį jie sugadino. Kas per nesąmonė? - nesuprato trečiakursė, kai į jas įsispoksojo kelios poros kraupokų, raudonų akių. - Juokauji. Vėl? Vėl tos harpijos?
Susinervino Jekaterina. Jeigu bombarduosis su savo magija visą laiką, tai greitai pasidarys nebe baltaodė, o kaip pieno puta, poetiškai tariant.
-
- Ne, knyga buvo dingusi...- išgąsčio pilnu balsu išlemeno Zara. Zara nesumojusi ką daryti apsikabino save rankomis ir stipriai užsimerkė.- Ar dabar mes jau mirsime?- Iš išgąsčio pradėjo lementi mergaitė.- Aš noriu pas mamą!- Suspiegė Zara. Žvėrys užuodė didelę baimę ir trys pirmi pradėjo slinkti link mergaičių.- Dabar mes niekada nebepabaigsime savo žvaigždėlapio! Ir aš neišmoksiu teleportuotis!- Zara buvo užsimerkusi ir nepajuto, kaip pati mažiausia harpija sugebėjo praslinkti jai prie kojų, harpija netyčia sparnu palietė mergaitės koją. Zara atsimerkė ir spėjo pamatyti link jos ir Jekaterinos slenkančias 3 harpijas. Zara pasiėmė už galvos ir pradėjo iš visų jėgų spiegti. Harpijos turėjo labai jautrią klausą, mažiausia ir vidutinio dydžio krito ant žemės be gyvybės ženklų, Zara taip pat susmego ant žemės. Kitos harpijos pradėjo puolimą.
-
- Nuo kada aš nepastebiu, kaip dingsta mano knygos? - apstulbo Jekaterina, bet greitai sumojo, kad reikia jaudintis dėl kitų dalykų. - Ne, nemirsim. Pamiršai, su kuo esi, - atsiliepė ji ir išsitraukė lazdelę bei pasiruošė kovai su harpijomis, kurios jau nebebuvo mažos. su savo magija Klastuolė jų taip lengvai negalėjo išblaškyti, ne šitos jau buvo suaugusios. Trečiakursei nespėjus paleisti kerų Zara ėmė spiegti ir Klastuolė susiėmusi už ausų parklupo. Neminėjo, kad jos klausa irgi nebuvo paprasta. Ji greitai atsistojo ir paleido pirmus į galvą šovusius kerus artimiausios harpijos link.
- Ventus! - negalvodama suriko. Kerai pataikė ir harpija išsitaškė, tiesiogine to žodžio prasme. Pasišlykštėjusi mergina dėbtelėjo į harpijos liekanas. Jos virto juodais dūmeliais ir išnyko.
- Pulso Mors Morde! - vėl riktelėjo pirmą į galvą šovusį burtažodį. Antroji harpija ėmė dusti ir galop susmuko negyva. Klastuolė išsigando, nes aplink ėmė lįsti didesnių ir stipresnių harpijų.
- Maleficente Boraxus! sušuko ir aplink jas išaugo apsauginė vijoklių siena. Šį burtą Jekaterina išmoko atlikdama Apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbus. Ji prilėkė prie Zaros.
- Tau viskas gerai? Jeiu puls - bandyk kovoti, gerai? Naudok sustingdymo arba Locomotor Mortis, nes tai pirmo kurso kerai, turėtų pavykti pirmu kartu. Ši siena nelaikys, tad kai pasakysiu jau, prasidės kova su harpijomis. Aš negaliu pasiusti, nes kitaip bus blogai. Pasiruošusi? Vienas, du trys, - pasakė Jekaterina ir panaikino vijoklių sieną.
- Ventus! Sustink! Pulso Mors Morde! Locomotor Mortis! Qselera Incante! - laidė kerus į harpijas Klastuolė. Viena sprogo, kita sustingo. Trečia užduso, ketvirta buvo suparalyžiuota. O keisčiausia, kad penktos kojos virto auksinėmis, tad ji nebegalėjo pajudėti (kerai nesuveikė iki galo, bet vis dėlto visai neblogai pasitarnavo). - Ventus.
Susprogdino auksines kojeles turinčią harpiją Klastuolė. Pamažu padarai atsitraukinėjo.
- Reducto. Relasio. Bombardo! - harpijos ėmė bėgti šalin. Viena miniatiūrinė dar maklinėjo aplink, bet ją Klastuolė pavertė auksine ir pasiėmė į delną.
- Nori suvenyro? - sukikeno ji klausdama Zaros, kai visos harpijos atsitraukė. Bet mergina nujautė, kad jos puls ir vėl.
-
Zara atsistojo ir buvo pasiruošusi kovoti. Kol traukėsi iš kuprinės lazdelę, siena buvo panaikinta ir harpijos šovė tiesiai į mergaites. Zara nusitaikė lazdele į harpiją ir sušuko kaip Jekaterina buvo mokiusi:
- Locomotor Mortis!!!- Zara nežinojo ar jos kerai suveikė nes staigiai užsimerkė ir klausėsi Jekaterinos sakomų burtažodžių, harpijų spygavimų ir kūnų kritimo ant žemės. Kai Jekaterina nustojo sakyti burtažodžius Zara atsimerkė.- Atsiprašau... Aš dar nemoku kovoti.- Jekaterina Zarai ištiesė auksu paverstą harpiją.- Oj kaip gražu!- Paėmė į rankas.- Tik kad veidas labai paklaikęs... Susikabinsiu ant jos pakabukus.- Nusišypsojo Zara. Mergaitė skubiai apsižvalgė.- Kaip manai, nebegrįš?
-
Jekaterina viena akimi matė, kad Zaros paleisti kerai suveikė ir harpija buvo suparalyžiuota. Patenkinta, kad mergiatei pavyko, Klastuolė tikėjosi, kad ji kovos toliau, bet taip nebuvo. Na, pirma kova, nėra jos ko čia kaltinti, toptelėjo jai.
Trečiakursė susimąstė, ką daryti su sustingdytomis ir suparalyžiuotomis harpijomis, kol suprato, kad nereikia daryti nieko. tegul sau būna kol numirs. O visi lavonai jau buvo išnykę, nes visi graikų išgalvoti išmislai išnykdavo kaip dūmai, kai mirdavo. Tik niekada nemirdavo iš tikrųjų - kažkur paraleliniame pasaulyje užmigdavo ir pabusdavo po kelių šimtų metų. Tuomet vėl grįždavo.
- Šaunu. Tau pavyko kerai, - pagyrė pirmakursę Klastuolė. - Na, veidelis tai tikrai nekoks, - sukikeno ji. - Šiaip tai nežinau... gal nori, kad tau pradėčiau vesti asmenines gynybos pamokėles? Nes vien išvesdama iš proto su klykimu neapsiginsi. Taigi, ar norėtum? - pasiūlė Jekaterina.
-
Kai Zaros Jekaterina paklausė ar ji nenorėtų, kad jai pravestų asmeninės gynybos pamokas, Zara apsidžiaugė. Ji žavėjosi Jekaterinos jėgomis ir žiniomis, tad neabejodama sutiko.
- Būtų labai smagu! Ir daugiau laiko kartu praleistume...- Sugurgė Zaros pilvas.- Pusryčiai būtų ne prošal. Ar harpijos valgomos?- pasidomėjo Zara. Iš keistų patiekalų žiobarų pasaulyje mergaitė buvo ragavus tik keptos gyvatės, sraigių ir džiovintų tarakonų ir kirmėlių iš Tailando, bet vis tiek nemanė, kad bus galima paragauti ko nors nemaloniau.- Jeigu negausiu pavalgyti atrodysiu kaip zombis, nuo to man pajuosta paakiai ir atrodau kaip iš siaubo filmo.- Nusijuokė Zara.- O kas tau skanu?- Zara prisiminė įvykį su sumuštiniais su lašiša.
-
- Aha... puiku tuomet. Kaip sakoma, daugiausiai išmoksti mokydamas, - nusijuokė Jekaterina. Ji džiaugėsi, kad Zara sutiko, nes nebuvo tikra, ar ji norės. Juk vis dėlto pirmakursė grifė nebuvo itin drąsi, nors ir buvo nieko prieš eiti į mišką (nors, tiesą pasakius, Klastuolė jos ir nelabai klausė).
- Pokštininkė, - nusijuokė Klastuolė į klausimą, ar harpijos valgomos. - Na, gyvų nerysi, o negyvos išnyksta, - parodė vaizdelį ranka Jekaterina. Mirusios harpijos buvo dingusios. Išnykusios.
- Aš šiaip net nežianu. Kažko įsimetu į lėkštę ir tiek, skonyje nerandu didelės esmės. Svarbu atrodyti normaliai, nes jeigu nesilankyčiau salėje visi pagalvotų, kad aš plėšiu virtuvę. Tai eime į pilį? - paklausė Zaros trečiakursė. Nujautė, kad su ja puikiai sutars. Neveltui priešingybės traukia, toptelėjo jai.
-
Zara apsižvalgė aplink. Jekaterina buvo teisi, harpijos buvo išnykusios. Zarai vis dar buvo keista.
- O jeigu niekam nerūpėtų, tu tiesiog nevalgytum?- Zara prisiminė sloksniuotas bandeles su marcipanais ir karštu šokoladu, kuriuos jai ruošdavo močiutė. Mergaitė pažadęjo sau, kad po ateinančių atostogų ji būtinai atneš kelias Jekaterinai. Mergaitei vėl sugurgė pilvas.- Eime į didžiąją salę, kiek pamenu ten dar liko bendras stalas po kažkokio renginio, prisėskim ten.- Zara pažvelgė į Jekateriną drąsinančiu žvilgsniu, įsidėjo Jekaterinos dovanotą harpiją į kuprinę ir pradėjo eiti link duobės šlaito. Mergaitė jautė kaip jai darosi bloga nuo alkio, todėl greitai užbėgo šlaitu ir nuliuoksėjo į Hogvartso pusę.
-
- Nežinau. Gal kartais, dėl juoko, - nusišypsojo Jekaterina. Niekada nesusimąstė, ką darytų, jei niekam nerūpėtų tai, kad ji naktimis kažkur bastosi ir nemiega. Bet vis dėlto laiką gali leisti ir Klastūnyno mergaičių kambaryje. O dėl valgio... tikriausiai būtų valgiusi. -Lyg ir liko. Tikiuosi, niekas nepagalvos, kad mes kvailos, jog sėdame prie to bendro stalo, - nusijuokė trečiakursė ir nutipeno paskui Zarą. Klastuolei tik rūpėjo, ar draugė laikysis ant kojų, jeigu yra beprotiškai alkana. Jekaterina bėgo pas ją ir užkopusi į šlaitą sustojo bei pažvelgė atgal. Ten, duobės apačioje vis dar stovėjo keturios auksinės kojos tarsi įaugusios į žemę. Vos nesusijuokusi to vaizdo mergina atsiduso - buvo nebloga mankštelė su harpijomis. Išvydusi, kad atsiliepia, nubėgo paskui Zarą ir paryčiais juodvi dingo iš miško.
-
Bekūnė siela sklandė miško viduryje. Ji apie nieką negalvojo, nes dar nebuvo atgavusi nieko, kas leistų jai mąstyti. Ji neturėjo nei minčių, nei jausmų ir vienintelis dalykas kurį jautė sklandanti vėlė buvo tuštuma. Ji tarsi priminė, kad toji dvasia ne visada buvo tik beprasmė egzistencija, kad prieš tai buvo kažkas kitas. Bet beveik permatoma dalelė to nežinojo. Ji nežinojo nei kas ji, nei iš kur ji, nei kaip seniai čia yra. Ji nieko nežinojo ir atsakymų dar neieškojo, nes vienintelis dalykas, kurį ji jautė vis dar buvo tuštuma. Ir toji jai nieko nesakė...
Tokią tuščią ją rado vienišas kentauras, atsiskyręs nuo būrio ir klajojantis miške. Kentaurai visuomet žinojo, kai kas nors atsitinka ir matydavo dalykus, kurie kitiems buvo nematomi, todėl nieko stebėtino, kad jis matė ir skraidančią sielą, bet toji praskriejo kiaurai jį nejausdama nei jo žvilgsnio, nei šilumos.
-
Rudaplaukė neskyrė apmąstymams daugiausiai laiko, todėl norėjo kartą iš savo jaukaus kampelio prie lango ištrūkti nuotykių ieškoti. Tiesa, tai skambėjo kaip kažkokia Žiobariška pasaka, kurių Afri nelabai ir mėgo. Jai patiko tik vienintelės geriausios klasikos - "Alisa Stebuklų Šalyje", "Mažasis Princas" ir "Baltoji žirafa". Pastarąją ji labiausiai ir mėgo ir gailėjosi, jog ir ji negali turėti baltos žirafėlės. Varnei atrodė labai juokinga, kaip žirafos geria: pirma išplečia priekines kojas ir tik tada lenkia kaklą atsigerti, nes jų kūnas nėra lankstus. Jai patiko ir faktas, kad kažkada žmonės vadindavo žirafą camelopardus - kupranugarį ilgu kaklu, išmargintą kaip leopardas.
Dabar ji tyliai ir ramiai ėjo mišku, lyg nežinodama, kad čia irgi kažkada gyvavo civilizacija, deja, dabar liko tik daugybė bjaurių ir gražių gyvūnų, mišrūnų ar neveislinių. Tyliai niūniuodama melodiją "Moonlight Sonata", Afrika atidžiai stebėjo aplink tvyrančią nuotaiką, pasvirusius medžius, tankiai apaugusius žaluma ir ne tik bei mielus žvėrelius. Oras kvepėjo kažkaip keistai - sniff sniff - tikriausiai mandarinais, kvepalais ir dar kažkuo paslaptingu, kas primena tolimus Afrikos žemynus?
Tačiau priėjus kažkokią niūrią ir gilią duobę visą gera nuotaika išgarmėjo. Ir kam patiktų sėdėti prie keistos apleisto miško kampelio duobės, kur kažkur netoli tvyrojo supuvusios zombio mėsos kvapas? Tikriausiai koks kentauras žuvo, vargšelis,-pagalvojo Afri, sėsdamasi prie duobės kraštelio ir užsiėmusi nosį nykščiu ir smiliumi.
-
Nors Hogvartse dar vis tebebuvo žiema, buvo pakankamai šilta - ir saulė švietė, ir jau po truputį gyvybė kėlėsi. Beeinant mišku retkarčiais galėdavai užkliūti ar paslysti ant kokios naujai prasikalusios žolelės, lenkiančios savo galvą ten, kur švelniai kutena saulės spinduliukai, kai nebūna saugomi pilkų debesų. Miške, ten kur rečiau augo medžiai, į vieno storo ąžuolo kamieną buvo atsirėmęs ne kas kitas, o Jesse Diamond - Grifų gūžtoje paskutinius metus leidžiantis jaunuolis. Jis kažko laukė ar apie kažką mąstė, tačiau viena buvo aiškiai matyti - šiandien jis buvo susikaupęs ir nebuvo labai energingas, koks būna visuomet.
- Patinka Bethovenas? - paklausė jis, išnirdamas iš už medžio ir atsistodamas prieš, jo manymu, pirmame ar antrame kurse besimokančią mergaitę.
-
-Labas ir tau, mano vardas Afrika, o koks tavo?-Afrika, tai tardama, šyptelėjo (kaip ir visada).-Taip, man patinka Bethovenas. Kaip tau?
Afri kartais mėgo pakalbėti sarkastiškai, tad ir dabar šį bruožą dar labiau pabrėžė. Varnė atsiduso ir nužvelgė nepažįstamąjį. Atrodo, keleriais metais vyresnis. Tikriausiai grifas. Kažką tyliai suniurnėjusi, vienuolikmetė ruošėsi kažką sakyti, pravėrė burną.. Tačiau taip ir susičiaupė, jau ir taip daug klausimų jam pažėrė. O kas bus, jei tam nepatiks jos plepumas (nors taip iš tikrųjų nėra, ji buvo tyli) ir jis nueis? Juk vien dabar pasilikti tokioje šiurpioje vietoje vienai yra žiauriau, negu su gauja liūtų Afrikoje. Juo labiau, kad kažkokia smarvė plūsta iš duobės ir graužia nosį. Eilinį kartą varnė suraukė nosį ir čiupinėjo savo kietą kasą, laukdama nepažįstamojo atsakymų į jos keistus klausimus.
-
((Sorry už klausimą, bet kurioj čia vietoj buvo sarkazmas?))
Džesis šyptelėjo puse lūpų, stebėdamas kaip su mergaitės plaukais lengvai žaidžia vėjas.
- Afrika... - sumurkė jis ir susitaršė savo šviesius rudus plaukus. - Aš Džesis. Bethovenas... Meh, pripažink, būna geresnių. Pavyzdžiui, ką manai apie Rammstein, Depeche mode, Slipknot, žymiai geriau, nei koks Bethovenas ar kiti klasikai. Ne man kalbėt apie klasiką. Žodžiu, ką čia veiki? - paprastai paklausė jis rudaplaukės ir tik dabar pajuto kažkokią smarvę, sklindančią iš duobės. Kas čia per kvapas, Jėzau Marija... pagalvojo jis ir prisidengė nosį.
Vaikinas, pasitraukęs nuo mergaitės, vėl atsirėmė į medį nugara ir laukė, kol ji papasakos ką nors įdomaus.
-
Afrika užsidengė burną ir suraukė nosį, nusėtą mielų strazdanėlių.
-Taip, Afrika,-suniurnėjo ji ir pasikasė skruostą pirštu.-Nah, tokių negirdėjau. Šiaip ar taip, aš bijau muzikos, mane gelbėja tik Moonlight Sonata,-nusišypsojo Afri, parodydama savo baltus dantis.
Dar kiek patampydama savo kietai supintą rudų plaukų kasą, varnė kaip visada truputį suraukė nosį ir pastūmė tą keistąją kasą tolyn.
-Aš.. Ką čia veikiu, nežinau. Man patinka žodis aš,-pasitrynė skruostą megztuko rankove vienuolikmetė.-Aš yra pirmas asmuo. Mes jau mokomės tam tikrų kalbos taisyklių. Tai yra, mokėmės. Ar esi ėjęs į žmonių mokyklą? Ten nepaprastai įdomu. Na, ten tos istorijos nepalyginsi su šita, čia tikriausiai nemokoma apie Žalgirio mūšį..
-
- Ta prasme bijai muzikos? Ji gi nesikandžioja, - nusijuokė jis, nesuprasdamas, ką mergaitė turėjo omenyje. - Suprantu, bijot vorų ar aukščio, galų gale tamsos, bet... Muzikos? Kaip galima bijot muzikos? - nusijuokė vaikinas ir prikando lūpą.
Džesis pamėgino suprasti priežastis, kodėl muzika gali kelti paniką ar baimę, tačiau kažko logiško, kas viską paaiškintų, nesugalvojo. Tikriausiai taip yra dėl to, kad jai tik vienuolika ir ji dar vis vaikas... Beaugant ji išaugs iš to, neėmė per daug į galvą vaikinas ir žvilgsnį nusuko į duobę. Rudaplaukis net neįsivaizdavo, kas ten galėjo būti ir kodėl tai leido tokį specifinį kvapą. Gal reiktų patikrinti... šovė į galvą mintis bet nepataikė Džesiui. Jis atsišliejo nuo ąžuolo kamieno.
-
-Žinau, tačiau ji man kiek nepriimtina. Nežinau.. Na, aš irgi dar bijau ir tamsos bei vorų, bet nieko,-tyliai burbtelėjo Afrika, neabejodama, kad Džesis jos nesiklauso. Ji nebuvo iš tų kilmingų ar aristokratiškų šeimų, kurios sakydavo "Atsiprašau?" arba "Malonu susipažinti..", tad ir dabar patylėjo.-Gal esi matęs tikrą žirafą? Arba drambliuką?
Afri šyptelėjo ir pasikasė strazdanomis nusėtą skruostą. Tai buvo pati priimtiniausia tema po Afrikos, Afrikos gyvūnų rezervatų ar įdomių vietovių, tačiau apie žydinčius laukus ji nebuvo nusiteikusi kalbėti, kol ta smarvė neišnyko. Nes įsivaizduok, kalbi apie žydinčias gėles, jau, atrodo, jauti jų aromatą.. O atrodo, kad čia tik negyvos ožkos maitėdos kvapas tvoskia. Nemalonus jausmas, nemalonus.
-
- Tai tokios baimės ilgainiui išnyks, - paprastai tarstelėjo jis ir nužvelgė Afriką nuo galvos iki kojų. Jam ši mergaitė pasidarė nuobodi, jam, nuotykių ieškotojui, visuomet reikėjo veiksmo - nesvarbu, ar panelei trylika, ar aštuoniolika, ar šešiasdešimt devyni metai. Džesis nebus Džesis, jei dabar pat neįsijungs savo "player mod" ir nepradės flirtuoti su... vienuolikmete?
Amžius meilėj - tik skaičius, o kalėjimas tik kambarys... - Tai... nebijai viena būti miške, kur tyko daug pavojų ir gali būti kokių nors nesveikų vaikinų, kurie gali persekioti tave? - nusprendęs ignoruoti jos klausimus, pats paklausė jis ir pasilenkė prie mergaitės taip arti, kad galėjo girdėti jos širdies plakimą, kuris, žinoma, pagreitėjo, kai jis priartėjo prie jos.
-
Afrika pajuto, jog Džesis pernelyg priartėjo prie jos veido ir atsitraukė. Ribos.
-Aaaa.. Tsiprašau?-rudaplaukė per atstumą pasislinko nuo nepažįstąmojo ir atsiduso.-Tch.. Tu pavojus ar nesveikas vaikinas? Nes iš tavo sakinio nedaug ką supratau.
Na ką, tu mane ignoruoji, o aš apsimesiu, kad nieko nesuprantu,-mintyse šyptelėjo strazdanė ir maloniai klausėsi spengiančios tylos. Tas keistas kvapas taip nemaloniai tvoskė, tad Afri nusprendė tai patikrinti.
-Eime kartu?-nors neturėjo jokio noro eiti kartu su tuo ištvirkėliu, tačiau buvo gana kraupu, tad dabar tiks bet kas.
Varnė nušoko į duobę ir užspaudė nosį nykščiu bei smiliumi. Vienuolikmetė nenorėjo viena pažiūrėti, būti šalia ar juo labiau liesti kažkokios maitėdos, tad laukė Džesio.
-
- Aaa... Tleidžiu? - pamėgdžiojo mergaitę jis ir nusijuokė. Jo skruostuose išryškėjo duobutės, nors ir mažos, jos papuošė vaikino veidą ir padarė jį mielesnį. Aš nei toks, nei toks. Aš paprasčiausia... Hm, kaip čia pasakius... Išdykęs.
Atsakęs jis pamerkė Afrikai akį ir prikando lūpą. Rudaplaukis dar kartą susiraukė, kai smarvė tiesiog tvoskė jam į nosį. Galėjo išsirinkti ir geresnę vietelę pabūti Uždraustajame miške. Septyniolikmetis užsikimšo nosies ertmes ir vėl atsirėmė į medžio kamieną.
- Na jau ne. Ten aš tikrai nelįsiu. Pažiūrėk į mano naujus džinsus. Aš jų tikrai tikrai nepurvinsiu vien dėl to, kad tu nori patirynėti tarsi kokia smalsutė Dora, - atkirto jis ir užvertė nosį į dangų kaip kokia dramų karalienė.
-
Lemon pagaliau atsikvėpė ir iškart po pusryčių atskubėjo į paskutinę vietą. Pagaliau laisvė! Pasikalbėsiu su šiuo prakeiktu augalu ir būsiu laisva, yay, šyptelėjo ir sukrizeno mergaitė. Pastaruoju metu švilpiukė elgėsi be galo keistai: tai sukrizendavo iš savo minčių, tai iš lempos šypteldavo, ir tai rodė, kad jai žūtbūt reikia susirasti gerą draugę ar draugą. Ir vėl iš lempos Seth lūpos kamputis trūktelėjo viršun, bet vėl nusviro. Per tas pieviškas mintis, krizenimus ir šypsenas ji dažniausiai nepastebėdavo, kaip greitai atsidurdavo savo tiksle ar bent jau netoli jo. Šiuo metu citrinplaukė stovėjo pamiškėje, tad liko dar vos keliasdešimt ar keli šimtai metrų ir ji jau pasieks duobę miško viduryje. Duobėje ar bent jau prie jos buvo būtina pasikalbėti su augalu, nes ten ramiausia ir į klausimus jai gali atsakyti ošiantys medžiai arba ūžiantis vėjas.
Gal nesijusiu tokia vieniša, toptelėjo Citrinai sėdantis ant duobės krašto, medžiai pavojingai ir perspėjamai suošė, sulingavo. Galiu drąsiai bendrauti su medžiais ar keistu augalu, kas čia blogo, vienas lūpų kamputis nusviro žemyn, tad šviesiaplaukė pasistengė kuo greičiau susitelkti į darbą, kad dar neišprotėtų prieš kalbėdama.
-Labas, augalėli,-pasisveikino pirmakursė.-Mano vardas Lemon, gali mane vadinti Citrina,-augalėlis linktelėjo, lyg pritardamas tokiam pasirinkimui.-Aš.. Mėgstu citrinas,-mergaitė virptelėjo,-mano mėgstamiausia spalva yra.. citrininė.. Mano mėgstamiausias gyvūnas yra citrinukas. Toks citrininis drugelis. Galiu prisiekti, kad nors kartą jį matei. Ir mano mėgstamiausias vaisius.. Citrina. Jei kartais manęs nematai, mano plaukai citrininiai, - raustelėjo mergaitė ir sukikeno. Švilpiukė jautėsi tikrai geriau, kad išsipasakojo nors augalui, tad paūžus vėjui Lemon čiupo vazonėlį ir nuskubėjo pilies link pas profesorę, tikėdamasi, kad tiek užteks.
-
Joseph su savo šukomis kelis kartus perbraukė per savo juodus plaukus, juos taip suveldamas į kitą pusę. Šį vėlų vakarą jis išsirengė į uždraustajį mišką, bet jis nepaisė faikto, kad ten draudžiama eiti. Visgi klastuolis išsirengė ir išžygiavo. Paslapčia praėjo budinčius profesorius prie durų ir smuko į vidinį kiemą, tada ežerą ir vartus. Galop pasiekęs tamsų ir gūdų uždraistajį mišką, tyliai slinko smėlėtu takeliu. Danguje žybėjo žvaigždės, o vėjas sukėlė nemenką baimę, drąsiam pirmakursiui. Priėjęs gana gilią duobę, Joseph šiap ne taip, nusirideno žemyn, šiektiek supurvindamas savo apsiaustą. Tuoj nusivalęs žemėtą dėmę ant juodo, mokyklinės uniformos apsiausto skverno, klestelėjo ant lygios, smėliu padengtos,duobėje esančios vietos ir atsiduso. Jis norėjo tik pailsėti, bet keistai pasijautė, kai išgirdo kelių šakelių trakštelėjimus po kažkieno kojomis. Klastuolis sukluso ir išsirangęs iš duobės, Joseph pasislėp už šalimais esančio medžio, šnipinėdamas tamsiai apgobtą aplinką...
-
Magija neatsiejama nuo paslapčių, o paslaptys neatsiejamos nuo magijos. Margo mėgo paslaptis. Todėl, galbūt ir pati ėmė ja tapti. Atsiskleidus jos gabumams ir galioms mergaitė vis dažniau apsisiausdavo paslaptimis. Paslaptingai atsiradusi Uždraustajame Miške sėdėdavo išsikerojusiame šimtametyje kopalyje ir stebeilydavo į mėnulį.
Eilinę naktį jaunoji Varnanagė savo kraujo raudonumo akimis klaidžiojo po bekraštę tamsumą. Tamsa mergaitę žavėjo. Ji jai patiko savo paslaptimis, savo aksomine juoduma su žaviais pavojaus lašeliais ir nenusakoma giedro, žvaigždėto dangaus užsklaida. Apniukusios naktys nebuvo tokios žavingos kaip nusagstytos žvaigždėmis, bet šiąnakt dangus buvo kaip niekad ryškus, spindintis, pasidabinęs nuostabia, dar nepasibaigusia pilnatimi.
Margo rubininėmis akimis nužvelgė žemę. Pasimėgavo nuo vėjo šnarančios žolės simfonija. Žvilgsniu perbėgo per medžių kamienus, šakas ir viršūnes. Giliai įkvėpė gaivaus nakties oro, užvertusi galvą pasinėrė į beribį dangaus šviesulių pasaulį.
Margo atitraukė žvilgsnį. Patikrino ar lazdelė savo vietoje, ant netvarkingai, į kasą supintų plaukų užsimetė apsiausto gobtuvą ir suskato žingsniuoti. Varna spėjo pamėgti Uždraustąjį Mišką, tad ten ir patraukė.
Tipeno tyliai ir paslaptingai. Beveik kaip vėjas. Savo batukais vos trikdydama įprastą žolės plazdėjimą.
Raganaitė be nereikalingų susidūrimų pasiekė savo mylimą, kerotą kopalį. Po Mar sportbačiu sutraškėjo šakelė, bet mergina nė nenuleido akių žemėn.
Kabindamasi į kerpėtas medžio šakas Varniukė pasilypėjo vos keletą metrų, kai jos dėmesį patraukė šnarėjimas, sukeltas tikrai ne vėjo.
Užsiropštusi ant aukštesnės šakos, įsitaisė ir kraujo raudonumo su lašeliu dangaus akimis nužvelgė tamsoje skęstančią Uždraustojo Miško paklodę.
-
Klastuolis giliai ir tyliai kvėpavo, slėpdamasis už medžio. Joseph, tu bijai? Nejuokauk! Pirmakursis įsiklausė į gana tylius, tik miško vėjo sukeltus garsus, kol išgirdė keistus medžio šakų traškėjimo garsus.
-Ei! Ar čia kažkas yra?- netvirtai ir su baime savo žydrose akyse sušuko klastuolis,- pasirodykite, kad ir kas bebūtumėte!- Joseph traukdamasis nuo keistų garsų skleidžiančio medžio, priėjo tą pačia duobę. Atgalos jos nematęs, klastuolis susvyravo ant krašto, bet ir vėl atsitiesė atgal į priekų. Uch... Ir ką man dabar daryti? Dar kartą išgirdęs, kaip sušlamėjo, ne nuo vėjo pūčiami, o kažkieno pajudinti medžių lapai ir Joseph vos nesuriko, pastebėjas, kad ant vienos aukščiau esančios medžių šakos, kažkas sėdi ir stebi jį su kraujo raudonumo akimis. Mėnulio mėnesiena nušvietusi greičiausiai mokinio, o ne profesorio aprangos plotą, nustebino tai, kad ten sėdėjo ne kas kitas, o Varno Nago koledžo atstovas. Kad ir kas ten buvo - mergaitė ar berniukas, Joseph nerūpėjo.
-Jau gali nusileisti,- šiektiek sukrizeno klastuolis. Pamatęs, kad jis arba ji, net nesiruošia nusileisti, Seph apėjo medį aplinkui ir susirado patogią vietą užlipimui. Keli nesėkmingi lipimo bandymai, beeniuką labai suerzino. Ak tu šitaip?! Stipriau įsikibęs į kamieną, pirmakursis galop užsiropštė ant pirmosios šakos ir toliau slinko aukštyn, kur jau ir pasiekė Varno Nago, kaip ir dabar suprato atstovės sėdimają šakos vietą. Mergaičiuką atrodė pirmakursė, nes niekuo nebuvo panašesnė į veresnėlę. Atsisėdęs šieltiek toliau nei varnanagė su savo kraupiom akim, pasitvarkė plaukus ir stengdamasis nekreipti dėmesio į jos raudonas akis pasakė:
-Hmm. Labas. Aš Joseph Mozz Dragon. Tik prašau nevadink manęs Mozz, nes tas vardas kilęs iš Mozarelos sūrio, kurio aš labai nekenčiu,- klastuolis trenkė sau per veidą,- ir kodėl aš tau tai pasakiau? Juk visos mergaitės, turbūt ir tu mane tada pradeda erzinti. Užknisa. Na, bet ką jau pasakei, žodžių nebesugražinsi,- pirmakursis atsiduso,- o kas tu tokia? Gal tu kokia vampyrė, kad tavo akys tokio kraupios?
-
-Yra. - tarė sėdėdama ant šakos. -Ir niekas nesislepia.
Margo savo raudonai mėlynomis akimis stebeilijo žemyn. Dabar nukrisk ir užsimušk, kad man tektų slėpti kūną. Ir dar pasistengti, kad niekas neįtartų manęs, nors aš ir nebūsiu nieko padariusi. - pavartė akis žvelgdama į ant duobės krašto svyruojantį berniuką.
-Kodėl turėčiau nusileisti? Tai tu užlupk. - atsiliepė pro lapų šlamesį.
Varnanagė akimis nusekė berniuką. Klastuolis... - nuvilnijo mergaitės galvoje, kai mėnulio šviesoje suspindėjo apsiausto emblema. Neužsimušei prie duobės, tai dabar užsimušk lipdamas į medį. - vėl pavartė akis ir nesusilaikiusi sukikeno.
Berniukui užsikorus iki jos ir prisistačius pirmakursė vėl sukikeno.
-Mozis... - suulbėjo. -Na, aš nesu linkusi erzinti kitų jeigu tik jie neerzina manęs.
Varna pasitaisė apsiausto skverną. Nepastebimai pakėlė rankas ir grakščiai nusimetė vis dar galvą dengusį gobtuvą.
-Aš Margo Liusilė Debora Hartli Diuken. Kai kuriems atrodo, kad noriu pasigirti savo pavarde ar dar kuo, bet kaip galima bendrauti su žmogumi kai nežinai tikro jo vardo? O maniškis toks. - šyptelėjo. -Bet gali mane vadinti tiesiog Margo. Ir mano akys nėra kraupios. jos tiesiog išskirtinės. - pareiškė. -Ir ne, aš nesu vampyrė. Tik mistikė ir sirena. Na ir kažkur gilumoje turiu mažą dalelę nimfos galių.
Mergina trims minutėms nusisuko, o kai vėl sugrąžino žvilgsnį berniuko nebebuvo. Pernelyg nejausdama skirtumo išsikabarojo iš medžio ir nusliūkino pilin.
-
Eilinis žvaigždėtas vakaras, arba, tiksliau sakant, naktis. Bent demonei tai atrodytų tarsi visiškai įprasta diena, jos gyvenimo ritmas priklausė nakčiai, miegojimas atrodė lyg kokia ne itin reikšminga veikla šiam mirtingųjų pasauliui, bet visgi, jis turėjo keletą privalumų. Taigi mergina išsiruošė tą gražią naktį pabėgioti ir prasiblaškyti, nes miegoti kaip normaliam žmogui jai ne itin sekėsi šią išties dar ir šiltą naktį. Pasidabinusi jai neįprastu juodu crop top ir timpėmis juodaplaukė lėkė siaurais miško takeliais (nes ne, šie drabužiai tikrai nebuvo aptempti, bet juk niekas be jos naktimis miškais nevaikšto, vampyrai nebent, kurie pabandę ją suėsti patys mirtų).
Tyliai niūniuodama mergina kaip šešėlis lakstė medžių metamuose siluetuose. Neilgai trukus perbėgusi nemažą dalį miško visokiais vingiais sustojo ir atsirėmė į kelius miško duobėje. Nusibraukusi pašėlusią sruogelę nuo veido atsitiesė. Naudotis mirtingųjų bėgimo būdu nebuvo taip smagu, kaip kad bėgant lyg demonei, bet reikėjo tvirtinti kūną fiziškai, kad ir kaip gerai jis atrodė.
-
Nakties laikotarpiu liauna vaikino figūra klaidžiojo uždraustojo miško teritorijoj, ir kad ir galėtųsi iš šono manyti, kad figūros savininkas jautėsi vienišas kaip nežinia kas, taip tikrai nebuvo. Juodiems kaip anglis vaikino plaukams, kartas nuo karto sužibantiems nuo mėnulio skleidžiamos šviesos, ir dengiant jo didžiąją dalį veido, o ant peties tupint nedideliai varno figūrėlei, dar kitiems pašaliniams jis galėjo apsirodyti kaip grėsminga vieniša figūra, bet ir vėl - taip tikrai nebuvo.
Nusprendęs dar vieną savo gyvenimo naktį praleisti uždraustajame miške, o ne savo lovoje Klastūnyno koledžo kambariuose, Karma skvarbiu ir kiek pavargusiu žvilgsniu vis dairėsi aplinkui, neitin norėdamas užtikti kitą pašalinių žmonių ar išvis būtybių, nors pastarųjų draugija dar nebuvo tokia nenorima - vis dėl to, net ir leisdamas penktuosius savo metus Hogvartse, vaikinas vistiek nebuvo pripratęs prie tokios daugybės žmonių, kurių veidus turi matyti kas dieną, kurių egzistencijas turėjo justi kiekvieną mielą dienelę, kai galėjo pilnai apsieiti to nedarydamas.
Užmatęs kažkokią nepažįstamą (ir be abejonių, žmogaus) figūrą, lyg instinktyviai ant ilgų plaukų užsimaukšlino apsiausto kapišoninę dalį ir žengė kelis žingsnius atgal, tačiau per kelias įtempto apsvarstymo sekundes galvoje, vis dėl to nusprendė nekreipti nė menkiausio dėmesio į bėgiojančią figūrą ir toliau tvirtu ir kiek lėtu žingsniu, tarsi bandydamas atvaizduoti ėjime savo juntamą nuobodulį, eiti pro šią.
-
Toji gana vienišai atrodanti persona duobėje miško viduryje atrodė bemaž trapi ir liauna kaip koks mažas angelėlis... bet jei jau piešti Jekateriną kaip angelą, tai, dėl dievo, pripaišyti jai juodus demono sparnus, kurie padėtų jai prasmegti kiaurai žemės pragaran. Tam prasigėrusių alkoholikų būry ji greitai įvestų tvarką ir paspirgintų Eliziejaus laukuose besiilčius geruosius žmones, mat ji net jei ir tikėjo tokiais dalykais kaip pragaras (o mes visi puikiai žinom, kad po mumis yra Žemės dalys: mantija, išorinis branduolys ir vidinis branduolys, kurių temperatūroje nei vienas pragaro gyventojas neišgyventų), tai tik Graikų tipo, kur vadinamosiose Hado valdose buvo Eliziejaus laukai ir kitas stuff, kurie šiuo metu nebuvo Klastuolei aktualūs.
Kažkur už jos nugaros sušlamėjo kažkas panašaus į medžių lapiją, bet demonė garsą pagavo ir išnagrinėjusi suprato, kad tai tikrai žmogus. Neskubėdama mergina nubraukė tamsius plaukus nuo nugaros ir ant blyškios odos pakaitomis ėmė žaisti mėnesienos spinduliai, kurie išryškino tatuiruotėmis nusėtą kūną, mat šį kartą rankos ir didžioji dalis nugaros buvo puikiai matoma žmogui už jos. Mergina šiek tiek pakreipė galvą, akis nukreipusi už medžių tamsumos ir jausdama deginantį žvilgsnį.
-
Gan lėtai artėdamas prie figūros ir su kiekvienu žvilgsniu ją vis geriau įžvelgdamas, Karmai, jeigu labai atvirai, net nerūpėjo kas tai per žmogus - jo smegenų kertelėje tiesiog kirbėjo mintys kaip "Gražiausia, čia yra kitų asmenų. Šaunuolis, išsirinkimai gražiausią naktelę pasivaikščioti miške" ar "Nepažįstamasai, ar jums būtinai, BŪTINAI reikėjo šiąnakt išeit pabėgioti, negalėjot to padaryti, nežinau, tuo laikotarpiu, kai manęs nėra šalia?".
Varnui ant klastuolio peties žmogysta tikriausia nesukėlė itin gražių emocijų pojūčio, kadangi jau įžvelgiant merginos su gan plonu drabaužių sluoksniu figūrą, vaikinas pajuto petyje (ir aišku, savame apsiauste, bet čia jau nieko naujo) atsirandant kelias žaizdas nuo varno nagų ir lengvą kraujo srovelę, nutekėjusią po drabužiais. Pasitikėdamas savojo ilgalaikiu bičiuliu, Karma kiek įsitempė, tuo pat metu sumažindamas atstumą tarp savęs ir nepažįstamosios per kelis metrus.
Tamsiomis akimis, kurios nakties laikotarpiu atrodė dar tamsesnės negu buvo, šešiolikmetis žiūrėjo į merginą, kurios jo varnas kažkodėl prisibijojo. Jausmas toks, tarsi ji kaip tyčia bando pasirodyti savo privalumais, kiek primerkęs akis, vaikinas įsižiūrėjo į ištatuiruotas istorijas ant šios kūno, ir eidamas pro šalį atsainiai tarstelėjo:
-Gražios tatuiruotės,- nesulėtindamas savo tempo, klastuolis praėjo pro merginą, tuo pat metu švelniai paglostydamas varno, besiilsinčio ant peties plunksnas.
-
Jekaterina pirštais perbėgo tatuiruotėmis nusėtus pečius. Ant nugaros jai buvo ištatuiruoti juodi sparnai su krentančiomis plunksnomis. Visa gausybė jos tatuiruočių turėjo savotiškas reikšmes ir savo istoriją. Neveltui sakoma, kad jei jau pasiryžti paženklinti kūną kokia nors žyme, tai nebūna be priežasties. Kaip ir mažytis žodelis ant kulkšnies. ,,Pain", skelbė jis ir buvo naujausia tatuiruotė iš visų, dabar bent nematoma ir neįžiūrima tokioje šešėliais nusėtoje prietemoje.
Kaip tyliai mintyse Jekaterina ir spėjo, ta žmogysta už jos nugaros buvo vyriškosios lyties... galbūt šioji mergina tiesiog turėjo nuojautą tokiems dalykams, arba ji tiesiog mistiškai nuolat pritraukdavo būtent vyriškosios lyties atstovus. Ir ne bet kokius, bet keistesnius nei įprasti ir nuobodūs šiai mokyklai individai (o kai kuriuos ji sutikdavo visai ne mokykloje - kas sakė, kad visi geri mokiniai turi sėdėti Hogvartse, kas nustatė taisykles, kad negalima maklinėti Londone?).
- Jos ne vienintelės, - puse lūpų vyptelėjo mergina ir juodu žvilgsniu nulydėjo keistai į ją spoksantį varną. Rodos, šis padaras nejautė jai didelio prielankumo, žvelgė net priešiškai... tačiau esant tokioms aplinkybėms Jekaterina tai ignoravo ir neatsikirto žudančiomis akimis/nenukepė paukščio.
-
Po kojomis (na, arba batais, priklauso kaip į tai žvelgsi) traškant sausiems lapams ar dar sausesnėms nedidelėmis medžių šakelėmis, Karma toliau lėtai žingsniavo pro merginą, kuri kiek priartėjus pasirodė ne tik kažkiek matyta - tikriausia slampinėjant Hogvartso mokyklos koridoriais ar pamokose, nors pats vaikinas nei jų labai lankė, nei labai jų metu žvalgėsi į kitus klasės mokinius - bet ir panašaus amžiaus į jo, gal kiek vyresnė.
Mėnulio skleidžiamą minimalią šviesą uždengus tamsiems debesimis lyg storomis aksominėmis užuolaidomis, o tuo pačiu skubiu žingsniu atlėkus šaltam vėjeliui, klastuolis kiek sudrebėjo ir laiba ranka susiėmė už storo apsiausto, kuris nelabai padėjo apsisaugoti nuo vėjo, ir prisiglaudė šį arčiau savojo kūno.
Tik žengęs kelis žingsnius nuo merginos Karma suprato, kad šioji kažką jam atsakė, todėl akimirkai sustojo vietoje ir pasuko pusę kūno į šios pusę - ir vėl atskriejęs sunkus vėjo gūsis nupūtė vaikino kiek ilgokus plaukus už ar į dėvimą kapišoną, atskleisdamas blyškų nuobodulio ir nerūpėjimo pilną veidą.
-Neklausiau,- pasakęs vieną vienintelį žodį, vaikinas dar kelias akimirkas pastoviniavo toje pačioje vietoje ir toje pačioje pozoje, kol varnas ant peties pritarė savo savininkui su keliais „kroo-kroo“ garsais.
-
Naktį visos juslės buvo paaštrėjusios bent keliolika kartų, tad visi tie traškesiai ir braškesiai taip arti vertė šiauštis odą, lyg ji girdėtų džeržgiant metalą... nors tai buvo tik neįprasti pavasario metui sudžiūvę lapai. Kai visame pasaulyje viešpatavo gyvybė, o energija tiesiog pulsavo, Uždraustajame Miške galėjai rasti mirties, niūrumo ir slogaus atspalvio prieskonius. Keistas tas pasaulis, ir dar keistesni mirtingieji jame gyveno... per daugybę metų ši būtybė jau spėjo šitai išsiaiškinti. Reikėjo mokėti suprasti žmones, o kai jie dar šitaip greitai keisdavosi... tačiau nors jie ir nejuto, bet visi tie mirtingieji palaipsniui tobulėjo savo kvailomis išmonėmis ir degradavo kaip visuomenė. Jei būtų Jekaterinos valia, ji sugrąžintų tuos laikus... tuos senus laikus, Renesansą galbūt, tai buvo itin graži epocha su įkvepiančiais žmonėmis ir dar šiuo bei tuo.
Tam keistokam individui sukant keistoką lankstą apie merginą juodaplaukei pasidingojo, kad jis tarsi koks maitėda maitvanagis laukia, kol ji staiga ims ir dvės ir tuomet jis galės ją suvalgyti kaip Hitleris kad surijo žydus. Žinoma, Jekaterina nebūtų Jekaterina, jei tokia mintis neskatintų visiškai kitokių, nes jos galvoje tai nuskambėjo... tiesiog ne taip, kaip kad turėtų.
Vėjui perliejus tą duobę (keista... pagal gamtos dėsnius vėjo gūsiai ne taip jau ir dažnai į duobes įsisuka) mergina metė ganą panašiai atsainų žvilgsnį ir tik juodų akių gilumoje šmėstelėjo kažkas... pavojingo, įtraukiančio. Ji vos kilstelėjo antakius sekdama akimis tą vaikiną. Šis neatrodė vienas iš draugiškiausių, tačiau nebūtinai taip turėjo būti iš tikrųjų. Jam vis dar esant gana netoliese Jekaterina visgi vėl nukreipė akis tolyn ir stebėdama besimainančius šešėlius nuslydo grakščiu judesiu delnu klubais žemyn ir nejučia prikando lūpą. Mestelėjusi žvilgsnį iš padilbių į tą vaikinuką palydėjo žvilgsniu jo judesius ir blyktelėjo akimis.
- O aš pasakiau, - ramiai atrėmė mergina ir šiek tiek pakreipė galvą, tarsi statydama netokį užslėptą iššūkį.
-
Kaip jai, velniai terautų, nešalta? Galvoje nuskambėjusi mintis privertė Karmos odą kiek pašiurpti nuo šalčio, tyliai bejudančio ir besirangančio aplink - nors toji mintis nebuvo pilna susirūpinimo, o labiau klausimas, kaip visata leidžia taip plonai apsirengusiems ir panašas plonumo kaip jis žmonėms jaustis kaip šiltą vasaros dieną.
Vėjui nurimus ir plaukams sugrįžus į pradinę poziciją ant veido (tai yra toks uždengimas, kad galima pamanyti jog jis - trumpesnių plaukų pagieža), varna kelis kartus pasišokinėjusi ant peties ir padarydama dar kelias skyles apsiauste snapu sugriebė vieną ilgesnių plaukų sruogų prie pat veido, įsikasdama į ją ir nepaleisdama - bet kam tai galėjo pasirodyti taip, kaip ir atrodė, kad varna tiesiog velniai žino kodėl užsimanė pakramtyti plaukus (o gal nurauti nuo galvos, niekad negali žinot, kas tų varnų galvoj sukas), tačiau vaikinas iškart susigaudė, kad paukščio nepasitikėjimas mergina tik didėja, ir jis bando susilaikyti juos nepuolęs - vis dėl to, varnai nėra idiotiški plunksnuočiai, o šis pilnai suprato, kad padaręs vieną netinkamą veiksmą pasimaus savąją galvą ant labai nepatogaus kuolo.
Žiūrėdamas į merginos priešais vadinamuosius gundymus, klastuolis vos susilaikęs neužvertęs akių aukštyn ar giliai neatsidusęs, bet susilaikė nuo panašių veiksmų atlikimo - nors akių primerkimo ir kiek įkyraus žvilgsnio metimo į merginą nesugebėjo sulaikyti. Žiūrėdamas tiesiai į šią ir tarsi akių kontaktu perduodamas, kad visiškai suprato jos metamą iššūkį, kelias akimirkas pratylėjo.
-Manęs tai nedomina, nei tu, nei tavas pasiūlymas,- pasakydamas tikriausiai ilgiausią žodžių junginį ne tik jai, bet per šiandieną apskritai, vaikinas dar kelias akimirkas primerkęs akis spitrijo į nakties tamsumo merginos akies raineles, o tuomet ir vėl atsuko šiai nugarą, pradėdamas eiti ten, kur originaliai norėjo.
-
Šiltoji pavasario naktis labai gražiai persivertė ir tapo bemaž rudens gruodu, kai keistasis vėjelis išdūmė iš duobės miško viduryje. Tokioje vietoje ir juo labiau esant tokiam orui labai gerai sklisdavo garsas, vėjas jo nepaskandindavo savo sūkuriuotame glėbyje, tad tokiomis keistomis akimirkomis ši juodaplaukė velniškai užsinorėdavo dainuoti arba užsiimti kitokiais panašiais meniškais dalykais. Deja, tuo metu ne šitai šluostė dulkes jos sąmonės ir pasąmonės lentynėlėse. Taip jau išėjo, kad dabar nebuvo pats tinkamiausias laikas dainuoti, nebent ji norėtų, kad tas ratus sukantis grifas iš nevilties pabėgtų nuo šios sarkastiškos damos, kad ir kokį gerą balsą ji turėjo.
Jekaterina išties abejingai sekė juodu žvilgsniu čia keistai besielgiantį varną. Jos pelėda šitaip niekada nesielgdavo, net Danielle's sakalas nešnairuodavo į Klastuolę šitokiu žvilgsniu. Kažkoks hibridas... pagalvojo mergina, palaikydama kontaktą su varnu. Na, jei jis dabar imtų ir pultų ją, nuplauktų įvairūs planai susipažinti su šiuo keistu vaikinuku. Nedažnai tokį išvysi miške, greičiau jau nuoširdžiai pasišnekėsi su medžiais (o kodėl nuplauktų - labai aišku, ši demonė tikrai nelauktų, kol tas padaras ims ir iškabins jai akis arba bandys nužudyti, kas neįtikima esant tokiai, kaip ji).
Mergina gana atsainiai atlaikė keistoką akių kontaktą su tuo naktibalda. Nakties prieblandoje jaunuolio akys atrodė tokios tamsios ir gilios... kad ir koks šaltas jis bebūtų, juodaplaukė bevek užčiuopė šešėliuose skendintį šiokį tokį panašumą. Sekundės dėlei jis prikaustė merginą ir ji tokia pačia lengva ,,dūšele" ir paleido tą akimirką užmarštin, kai vaikinukas nusisuko ir nužingsniavo šalin. Visgi Klastuolė nebūtų Klastuolė, jeigu nebūtų pagavusi tos minties, kad visgi šis nepažįstamasis nėra toks jau ir nekaltutis berniukas, kokiu dėjosi... ji tai puikiai suprato iš jo žodžių, nors galbūt net jis pats nesuvokė, kokią didžiulę paslaugą jai padarė.
Juodaplaukės veidą akimirkai suvirpino šypsnis ir ji be garso, lyg koks tamsus šešėlis nubėgo trisdešimt laipsnių kampu tolėliau nuo tos vietos, kur tirpo vaikino siluetas.
-
Žingsniuodamas jau tolimiau nuo tos kiek įkyrios nepažįstamosios, Karmos mintyse sukosi juodi minčių debesys, plaukiantys tai kairyn, tai dešinyn, tai sukantys nesibaigiančius ratus, tačiau kažkur tų juodų kaip jo varno plunksnų debesų sūkuryje egzistavo raidės, žodžiai ir pilni sakiniai, susijungiantys į netokias ir aiškias mintis. Karma, būdamas tikras, kad toji tamsiaplaukė, tamsiaakė, tamsiadrabužė ir dar velniai žino dar kokia tamsioji mergina irgi pasuko savais keliais nebestoviniuodama vienoje vietoje ir daugiau nebebandydama jo užkalbinti (ar sugundyti, ar tiesiog tęsti savų veiksmų, kurie vaikinui pasirodė kaip gundymas) ar atlikti kokių kitų veiksmų. Žengęs dar kelis žingsnius, klastuolis kaip įbestas sustojo kelioms akimirkoms - nors jį supo vos ne mirtina tyla, jis vistiek kažkaip nujautė, kad mergina vis dar nuo jo tebetolo - ar bent jo petinis bičiulis tą manė, nebematydamas merginos savame regos lauke, todėl kiek atsipalaidavo. Paleidęs ranką nuo apsiausto, kurį laikė visą šį laiką, ir lengvai pakedenęs varno plunksnas, taip kiek leisdamas šiam atsipalaiduoti ar sakydamas, kad neturėtų būt toks įsitempęs ir kad paskui netyčiomis nenurautų ilgosios vaikino sruogos.
Kilstelėjęs galvą į dangaus, debesų, žvaigždžių, visatos ir mėnulio egzistavimo vietą vaikinas kelias akimirkas, kurios rodos, kad truko amžinybę žvarbiu, bet kiek atbukusiu žvilgsniu žiūrėjo į visą to egzistencijos vietovę, vis dar pirštus lėtais glostantis plunksnuočio pasididžiavimo pilnas plunksneles - nuleidęs ranką atgal į pradinę vietą prie savo kūno, jis kartu ir nuleido akis nuo vaizdo viršuje, ir vėl lėtu žingsniu pradėjo eiti nelabai gerai įžiūrimais uždraustojo miško keliais.
Kas per..? iš niekur išgirdęs greitus žingsnius, o gal lėtą bėgimą, vaikino mintis perskrodė taip ir neužbaigtas retorinis klausimas - žingsniai tikrai negalėjo priklausyti merginai - nebent ji staiga būtų pastorėjusi kokia tona ar dviejomis. Apsisukdamas ant kulnų, vaikinas įsmeigė žvilgsnį į tamsumą, nelabai kreipdamas dėmesį į tą faktą, kad neypatingai ką ir tematė - bet žingsniai kaip staigiai atsiradę taip ir pradingo, lyg tas praeitas garsas tebūtų buvusi iliuzija. Kiek suraukęs antakius, Karma ir toliau spoksojo į tamsumą, sumišimui atsispindint jo veide - vis dėl to, net ir esant čia uždraustajam miškui, kur galėjo vykti įvykiai vos ne iš košmarų, jis pats niekad per tas visas naktinius ar dieninius slampinėjimo po mišką laikus (kurių išties buvo daug. Kiek per daug) nebuvo girdėjęs nieko panašaus.
-
Jekaterina be garso bėgo tarp šešėlius metančių medžių ir nardė tarp vis išnyrančių krūmų. Gaivus vėjelis blaškė juodus plaukus ir mergina laikėsi iš paskutiniųjų, kad neimtų ir nepavirstų tuo, ko šiuo metu reikalavo jos prigimtis, Klastuolė tiesiog nebuvo pratusi bėgioti mirtingųjų būdu, o ir tai nebuvo taip smagu, kaip kad skrieti su vėju lyg kokiu draugu kylant virš medžių viršūnių. Plaučiai prisipildė gaivaus miško oro ir šaltukas, kuris gnaibė stovint vietoje, atslūgo. Kristalinė demonės oda proskynose kontaktavo su mėnesiena ir švelniai mėtė panašius blausius spindulius. Žodžiu, visiškai eilinė magiška naktis magijos pasaulyje šiai demonei ir, rodos, niekas negali būti kitaip, kai mintys pasileidusios nuo vadžios plūduriavo nesvarumo būsenoje, kaip ir visas budrumas.
Staiga ji pajuto. Žemė virpėjo. Kažkoks sunkis. Bet visa tai gana greitai ir baigėsi. Mergina gūžtelėjo pečiais ir nulėkė toliau, pavojaus nepajutusi. Tuo metu kažkas atsitiko, lyg klaktelėjo jos galvoje, kad... kažkas keisto ir mergina pajuto šaltį nusiritant nugara. Tai buvo juoduma, kažkas nepaprasto ir neapčiuopiamo... šį jausmą ji pažinojo. Atrodė, kad kojos klimpsta kažkokioje masėje, pamažu apsunko galva. Baimė ir netgi siaubas ėmė tiesti gličias, pamėkliškas rankas į jos nugarą. Tamsa už nugaros tarsi plėtėsi ir skleidė įprasto miško garsus, bet... viskas buvo šiurpiau. Keistai traškėjo medžių šakos, panirusios į apčiuopiamą juodumą, kuri lipo prie odos ir skandino viską savyje. Demonė jautė, kaip galvą spaudžia keistas noras panirti į tamsą... bet jei ji dabar pavirs savimi, ją tamsa pasiglemš gausybei metų... gal net amžinybei. Juodaplaukė pajautė paniką ir širdis ėmė beprotiškai daužytis krūtinėje varinėdamas juodą kraują. Vos sugebėjusi atplėšti kojas nuo žemės ji ėmė bėgti ir sukinėtis tarp paslaptingų medžių kamienų bei nubėgti kuo toliau nuo tos tamsos. Panikos lediniai gniaužtai neleido kvėpuoti ir išmušė orą iš plaučių, mergina beveik duso. Tai buvo poveikis, nesuvokiamas jai. O kas nutinka žmogui, kai jį pasiglemžia Tamsa?.. toptelėjo jai ir keiktelėjusi mergina išsuko iš kelio ir pasileido tiek greitai, kiek leido fiziškai ištreniruotas kūnas. Keistas siaubas draskė krūtinę lyg plėšdamas besidaužančią širdį iš jos. Tai netikra, toptelėjo jai, bet jeigu sustos...
Štai, keliukas. Ji kaip ir anksčiau lyg šešėlis, vaikščiojantis žeme, išniro į keliuką. Įtraukusi į degančius plaučius jautė, kaip vidus tiesiog dega nuo ledinio nakties oro ir galvoje šmėžuojančios panikos. Ji pasileido vėl pirmyn ir nusukusi dar vienu keliuku pagaliau išvydo tą figūrą. Net ir čia buvo justi tas Tamsos poveikis. Ignoruodama visus barjerus ji čiupo personą už rankos ir velnišku greičiu nusitempė pirmyn. Pažįstamas deginantis jausmas laižė pečius, bet reikėjo neatsiduoti norui dabar pat demonišku greičiu nušvilpti pirmyn, nes Tamsa ją suratsų ir imtų persekioti. Visi tamsieji padarai buvo kilę iš Tamsos, palikę ją išplėštą ir Tamsa norėdavo susigrąžinti prarastus dalykus. Baimę vis dar traukė lediniais gniaužtais orą ir tuomet juodaplaukė pajuto, kad dar yra vilties. Ola. Senųjų šviesiųjų būtybių miške apleistas medis sutrūnyjo, bet ola liko ir neįspėjusi su ta persona ji šastelėjo į kitą šoną ir trūktelėjo vaikiną su savimi į olą. Veikiai jiedu abu ten atsitraukė ir Jekaterina dusdama padėjo galvą ant žemės. Priminkit man kas nors, kad daugiau niekada nenuspręsčiau gelbėt žmonių... burbtelėjo mintis ir ji traukė į plyštančius plaučius orą nesirūpindama dėl to, kokia dabar bus to žmogaus reakcija. Jei atvirai, jai buvo visiškai giliai nebeįdomu, svarbu buvo per šią naktį likti gyviems. Ji sunkiai persivertė ant nugaros ir užčiaupė ranka sau burną, kad neimtų trūkstamai šnopuoti ar dejuoti dėl degančių galūnių. Tamsa traukė ir skausmas... jis buvo stiprus. Mėšlungiškai kitu delnu suspaudusi žemės ji užmerkė siaubo sklidinas akis ir trūkčiojamai kvėpavo.
-
Įtemptai žiūrėdamas į prieš jį esančią tamsumą, klastuolis nebegirdėjo jokių kitų garsų ir jau norėjo gręžtis ir ramiai žingsniuoti atgal, tačiau jo nusiraminęs ir ramiai tupėjęs varnas staiga pasiuto - staigiai pradėjo plasnoti sparnais, kiek pakildmas oran, kiek nusileisdamas, kelis kartus kaip koks penkių mėnesių kūdikis sumosikavo kojomis su išskleistais aštriais nagais (kurių aišku, maži vaikai neturėjo), padarydamas dar vieną žaizdą savajam šeimininkui. Karmai pajutus, kaip skruostu lyg ašaros nuteka kelios šilto kraujo srovelės iš visiškai naujos, palyginus dar ne itin gilios žaizdos jis instinktyviai ranka pasilietė skruosto pusę, pirštų pagalvėles sutepdamas šviežiu krauju.
Varnui dar kelius momentus besielgiant kaip kokiam pasiutusiam, pats vaikinas netrukus pajuto tai, kas galėjo priversi ir jo plunksnuotąją kolegą pamišti - pajuto, kaip visa jį supanti atmosfera pasikeičia, lyg patamsėja, lyg išlieka panaši akiai, bet pojūčiai visiškai pasikeičia. Sukaustęs didžiulis šaltis, daug didesnis, negu kada galėtų priversti sušalti vėjo speigai privertė klastuolį dar labiau įsisupti į savąjį apsiautą, nors tai jokių rezultatų ir nedavė - rodės, kad ledinis pojūtis įsišaknijo į jo kūną ir kaip koks skruzdžių būrys vis laipiojo po jo kūną, lysdamos vis po gilesniu ir gilesniu odos sluoksniu, atnešdamos dar labiau kaustantį šalčio, tamsos, nebūties pojūtį. Rodės, kad tos po jo kūną išsibarsčiusios skruzdės pradėjo komanduoti kūną, šnibždėti į mintis, sakė, liepė, rėkė, kad vaikino į vieną vietą įsmegęs kūnas žengtų žingsnį, antrą, trečią ar dešimtąjį į tą pusę, į kurį buvo atsisukęs, bet jis kažkaip nesugebėjo paeiti nė žingsnelio net jei ir visa esybe rėkė, kad reikia taip daryti.
Baimės, nevilties, nenoro, išgąsčio emocijos apsupo vaikiną, įlindo pro jo galvą, dar labiau sukaustė nejudantį kūną, tarsi be perstojo šnibždėdama "Lik čia, čia, nejudėk, dar kelios akimirkos, ir viskas bus gerai" - pajutęs, kaip net tokį žmogų kaip jį apima mirties baimė, Karma norėjo susmegti vietoje, nukristi į tą sausą žolę, lapus, medžių šakeles ir visa tą purvą ir žemes, esančias po kojomis, tačiau kūnas net ir su tokiu savęs niekinamu prašymu atsisakė pajudėti.
Kažkaip sugrįžęs skausmo pojūtis privertė vaikiną kiek atsibusti iš kad ir kokios tos būsenos, kurioje jis pradėjo prarasti save - sugrįžo nepilnai, nes vis dar joje lindėjo, tyliai ir užtikrinti grimzo vis gilyn, bet varno, kuris vis dar kaip pasiutęs plakė sparnais, pamesdamas po juodaplaukio kojomis kelias savo plunksnas, dar viena suteikta žaizda - šį kart gili, iš kurios smarkiai plūdo kraujas - ant rankos, prasitęsianti ir iki delno vidurio bent minimaliai leido ir vėl pasijusti savimi. Tas kelias palaimingas sekundes, kai garsai aplink jį kiek nuslopo, o vaizdinys, atsiveriantis prieš akis sulėtėjo, Karma akies kampučiu užmatė į nakties tamsumą pakylančias juodas plunksnas, kas reiškė, kad jo varnas, nebegalėdamas toliau čia išbūti nešdinosi iš šios prakeiktųjų vietos - kaži, ar jis dar sugrįš? Klausimui, į kurį atsakymo nežinojo, ar pats labai norėjo sužinoti nuskambėjus galvoje, vaikino laukė dar viena staigmena - rodos iš niekur atsirado tos pačios merginos siluetas, o ji dar ir gan smarkiai pagriebė jį už rankos ir pradėjo bėgti, kad jisai pamanė išvemsiąs savo paskutinius šiandieną skrandin kištus maisto likučius.
Bėgant taip greitai, kad klastuolio akys net nespėjo užfiksuoti ir gerai išryškinti vaizdų, o kojos rodės, kad tiesiog vilkosi žeme, o jis pats visiškai nesuprato, kas čia dedasi, bet nusprendė, kad geriau jau bus ten, kur nutemps jį kaip nežmoniškai greitai lekianti mergina - rodos, ji bėgo nuo to pačio pojūčio, ar dalyko, ar velniai žino, kas tai buvo.
Pajutęs, kaip ji staiga šmukštelėjo į olą, ar bent jau kažką, kas iš sulieto vaizdo pasirodė jam panašu į olą, vaikino nugara atsimušė į olos sieną, ir jis lengvai šia nuslydo ant žemės. Akyse šiek teik dvejinosi nuo viso to greičio, gerklėje jautėsi priešvėmiminis gumulas, o pro nosį ar burną sunkiai gavo oro, kas privertė jį dar kelis kartus ir sukosėti. Kelis kartus užmerkdamas ir atmerkdamas akis, Karma užmatė, kad merginai, kuri atliko bėgimo (ar Karmos tempimo paskui save) darbą irgi nė velnio ne geriau, kažkas giliai viduje norėjo pulti jai padėti, bet kaip ir visuomet, klastuolis tokius jausmus sutraiškė, o liekanas sudegino.
-K-kodėl?-sunkiai tardamas žodžius išspaudė jis vienintelį jam pačiam terūpėjusį klausimą, ir dar nesulaukęs jokio atsakymo užmerkė akis, bandydamas ir toliau kovoti su visame kūne juntamu šalčio, nevilties, baimės, panikos pojūčiu, kuris vertė ne tik šiurpti jo odą, kūno vidų, bet ir rodės, kad įsismelkė į charakterį, asmenybę, jo pačią egzistenciją.
-
Visgi mergina netruko pastebėti, kad pozicija ant nugaros tiesiog traukia iš jos deguonį ne ką lėčiau nei kad Tamsa, tad Jekaterina trūktelėjusi oro atsargiai sulenkė degančias kojas ir pasirėmusi ant rankų pusiau atsisėdo. Jautėsi taip, tarsi dabar ji būtų kupina žemių ir dustų jomis, tačiau reikėjo atsigauti norint sprukti toliau. Tamsa vis dar buvo miške ir nė velnio nesiruošė trauktis turbūt visą artimiausią savaitę ar bent jau kelias dienas tai tikrai. Aišku, ji negalėjo šiuo dalyku įspėti nei vieno, nes automatiškai kiltų klausimas KAS toji Tamsa ir iš kur Jekaterina apie ją susižinojo... egoistiška, labai, tačiau tokia buvo jos prigimtis ir nieko čia nepadarysi, dar nei kartą gyvendama žmonių pasaulyje ji nebuvo labai labai geras žmogus. Bent jau mielas – itin retai.
Pagaliau po keletos minučių ji sugebėjo atgauti normalesnį kvėpavimo ritmą. Tas bėgiojimas iš pradžių, paskui traukimas ir dar daugiau velniško bėgimo, kai nuo vidinės juodosios ugnies dega visas kūnas, trokšdamas paversti ją dar lengvesniu, bet žymiai greitesniu taikiniu. Ir dabar šviesioji ola – tai vargino labiau nei bet kas kitas. Pilnai įtraukusi oro į degantį kūną juodaplaukė pagaliau atsisėdo. Atrodė, kad nuo judesių plyšta galva, bet reikėjo pasirūpinti viskuo, kas šiuo metu kėlė tuos ne itin teigiamus pojūčius.
Šlapi timpių galai nemaloniai degino kojas ir sukandusi dantis Jekaterina atsargiai atitraukė medžiagą nuo čiurnų. Giliai iškvėpusi ji itin švelniais judesiais numovė vieną batą nuo kojos. Ji buvo supjaustyta pailgomis linijomis, iš žaizdų sunkėsi juodas kraujas (dėkui prieblandai, neiškilo jokių klausimų dėl kraujo spalvos). Šitai nutko tą pačią akimirką, kai mergina atsiplėšė nuo tamsos ir pradėjo bėgti kiek įkabindama, o kiekvienas žingsnis tiesiog plėšė gyvastį iš jos. Bent dabar ji buvo saugesnė nei iš pat pradžių. Kietai sučiaupusi lūpas ji išsitraukė lazdelę ir naudodama bežodžius kerus atsargiai gydėsi bjaurias žaizdas. Šios ne tik kad nenorėjo gyti, bet ir toliau bjauriai žioravo ant baltos odos. Sukandusi dantis mergina lazdele pabaksnojo žemę ir iš jos išlindo plonyčiai šiek tiek šviečiantys melsvi siūliukai. Jie apsirangė aplink žaizdas ir ėmė blausiai švytėti. Kitos išeities nebuvo, kad ir kokios dar šlykštesnius pojūčius tai kėlė (šviesus gydymas nebuvo tas dalykas, kurį pasirinktų Jekaterina esant geresnei situacijai).
- Nei vienas žmogus nenusipelno būi įtrauktas į Tamsą, - galiausiai po ilgiau trukusios tylos atsiliepė Jekaterina ir pakėlė akis į tą vaikiną, kurį išgelbėjo.
Keista buvo ši naktis, ji tai suprato jau iš pat pradžių. Ir nors gelbėjimas nebuvo jos mėgstamiausias hobis, ji tai padarė. Keista, kai pagalvoji, kad jai iš visų turėjo būti labiausiai nusispjauti dėl to, šis žmogus mirs, ar ne, bet tam ji turėjo daugiau savų priežasčių gelbėti jį nei kiti. Bet, aišku, kitiems žmonėms tikriausiai neleistų jo palikti sąžinė (mergina įsitikino, kad visgi žmonės ją dar turi ir kad tame nėra nieko blogo, bet visgi ji pažinojo ne vieną, kuris tos sąžinės nė velnio neturėjo, įskaitant ir ją).
Mergina susiraukė, kai šviečiančios juostelės blyktelėjo smarkiau. Gydymas buvo skaudus, atrodė, kad visus kaulelius juostelės laužo ir taiso daugybę kartų, o žaizdelės negyja. Aišku, jos sugis, bet tai nekompensavo patiriamo skausmo. Ji buvo labiau susikoncentravusi ties savomis žaizdomis, tačiau kraujo kvapas neleido užsimiršti ilgam ir susitelkti ties savo skausmo malšinimu. Ji pakėlė akis ir metė žvilgsnį į to kvapo šaltinį. Jekaterina nebuvo vampyrė, toli gražu iki jos, bet kraują užuodė taip pat puikiai, kaip ir minėtoji būtybė.
- Susižeidei, - paprastai pasakė juodaplaukė, akimis jau nagrinėdama kraujo šaltinio žaizdas ant vaikino skruosto ir rankos.
-
Vis dar smarkiai laikydamas užmerktas akis, vaikinas bandė atsikratyti tų visų įsibrovėliškų skruzdžių, slampinėjančių po jų kūną nešdamos šaltį, baimę ir lyg per prievartą bandančių užimti jo kūną, jį išjudinti ir lėtai šį nešti link viso to baimės šaltinio. Kad ir labai nesėkmingai sekėsi jų naikinimo užduotis, bent jau būnant uoloje, kuri suteikė šiokį tokį nediduką ramybės pojūtį jis atgavo prarastą kvapą, o klausa ir rega irgi po truputį gerinosi. Kelis kart greit sumirksėjęs, vaikinas spėjo užmatyti, kaip jį išgelbėjusi ir velniai žino kodėl likimo valiai nepalikusi mergina lėtai, bet užtikrintai irgi atgauna savo prarastąją energiją (ar deguonį, vis dėl to, tai buvo šiek teik panašu).
Ir vėl ilsėdamasis užmerktomis akimis, bandydamas kovoti su kūną vis dar kaustančiu šalčiu ir visais nė velnio neteigiamais ir nedžiaugsmingais pojūčiais, Karma nejučiomis pakišo ranką po apsiaustu, užčiupdamas iki krūtinės vidurio besitęsiančią grandinėlę ir ant jos kabantį pakabuką, kuris net ir po tokio bėgimo ilsėjosi ant stabiliai aplink kaklą užsegtos grandinėlės. Aplink galvą kelis ratus apibėgo mintys (ar klausimai sau, priklauso kaip į tai pažvelgsi), susijusios su jo varnus, kaip svarstymas, ar šis vis dar gyvas, ar pabėgo iš tos nesąmonės į saugesnę vietą, ir ar jeigu jis vis dar gyvas, ar sugrįš pas savąjį šeimininką sveikas, o ne nušokęs nuo proto.. Ir sąrašas būtų besitęsiąs, jeigu ne mintis kaip koks aštrus kardas nukirtęs merginos balsas.
Pagaliau pravėręs akis ir palikęs jas atmerktas ilgiau negu nanosekundę, klastuolis išvydo gan keistą reiškinį prieš save, kuris dar neegzistavo tuomet, kai paskutinį kartą buvo greitai sumirksėjęs - iš žemės po jais kalėsi mažučiai melsvos spalvos siūliukai, besivejantys kažkur ten, kur galėjo būti merginos kulkšnis ir ją šiek tiek apšviečiantys savąją melsva spalva - nors net ir pro apsivijusius siūliukus, ir bliausią švieselę buvo galima įžiūrėti kraujo, besisunkiančio ir gydomosios vietos požymius.
Nusprendęs geriau susikoncentruoti ties šios atsakymo išnagrinėjimu savose mintyse, Karma pajuto, kaip nuo gydomosios švieselės skleidžiamos šviesos kiek įsiskausta daugiau nakties tamsumoje praleidusias akis, jis vienos rankos pirštų pagalvėlėmis pasitrynė aplink šias, tik po to, kai pirštai palietė odą aplink akių buvimo lauką prisimindamas, kad šitos rankos pirštai yra sutepti krauju nuo tada, kai jisai instinktyviai pasilietė žaizdą ant skruosto. Mintyse kiek pasikeiksnodamas ir pasidžiaugdamas, kad vis dėl to naktiniai išvykai nesugalvojo "pasipuošti" dar labiau jo tamsius akių ratilus paryškinančiu šešėliu ir šį susitepti (ar ištepti?) dar tais keliais nesudžiuvusio kraujo lašais ant pirštų pagalvėlių besiilsinčiais ir nenorinčiais sukrešėti. Apsižiūrėdamas kitos rankos, kurią puošė gili ir tvinksinti žaizda iš kurios dar vis sunkėsi kraujas, pirštų pagalvėles ir užmatęs, kad šios bent jau švarios nuo kraujo, bandydamas nusivalyti aną kraują kiek pasitrynė švariaisiais pirštais ten, kur jis galėjo būti.
Būdamas tikras, kad nieko itin gerai nenusivalė, o kaip tik prisidarė sau daugiau kraujo balų pajudindamas ranką ir praverdamas šios jau kiek pradėjusią trauktis ir krešėti žaizdą, o dar ir kraujo tvaiką su savais judesiais sukurdamas, Karma atsiduso ir dar labiau atrėmė nugarą į olą, tikėdamasis, kad kraujo tvaikas nepasklis daugiau negu olos teritorijoje, arba kad toji vadinamoji Tamsa atbaidys visas kraujo troškančias būtybes, besiilsinčias miške.
-Nesėkminga naktelė. Taigi, kaip pabėgti nuo tos Tamsos?- Tarė jis, jausdamas, kad mergina pati neitin nori kažką išduoti, o ir jis pats nelabai rūpėdamas sužinoti, kas tai per dalykas - vis dėl to, tą būtų galima išsiaiškint ir vėliau, o svarbiausia dabar - nuo jos pabėgti. Pro kiek primerktas akis, kad šių nenervintų intensyvėjanti šviesa, žiūrėdamas į merginą ir jos veide sugebėdamas įskaityti, kad šiai tokia gydymo forma nėra pati smagiausia, vaikinas pabandė apžiūrėti ir lengvai paliesti savąsias žaizdas, kol mergina dirbo su savosiomis - dar palyginti nedidelis įbrėžimas skruoste paliko kelis žemyn bėgančio kraujo ruoželius, bet jau buvo pakankama gerai sukrešėjęs, kad nekeltų pakankamai daug problemų, bet ranka - čia jau kitas reikalas..
Surauktais antakiais žiūrėdamas į giliąją žaizdą, klastuolis pamanė, kad geriausia šią būtų susiūti - aišku, skausmas būtų gan didžiulis, bet neskaitant kokių magiškųjų burtų, tai būtų buvusi geriausia išeitis besitvarkant su tokio tipo žaizda. Išgirdęs merginos mestą teiginį, šis iškart pakelė į ją galvą.
-Ne pirmas kartas. Jaučiu, kad siūlų ir adatos kartu netyčiomis nesinešioji, tiesa?
-
Mergina nemanė, kad išsisuks taip lengvai – tik su viena sudarkyta koja ir silpnumo priepuoliu, kuris jau baigė praeiti. Skausmas vis dar kamavo, tad juodaplaukė ėmėsi antrosios kojos. Taip pat atsargiai atitraukusi timpes nuo čiurnos ji nusiėmė antrąjį batą. Šioji koja buvo supjaustyta dar labiau, tarsi kažkas būtų suraikęs kaip duoną ir nuo atskirų juostelių nulupęs odą. Jekaterina giliai iškvėpė ir tyliai sau pasidžiaugė, kad nėra žmogus, kitaip dabar alptų ir klyktų dėl šitokių dalykų. Melsvos juostelės apsivyniojo kaip kokios gličios gyvatės aplink koją ir netgi mėgdama gyvates ji pripažino, kad šis jausmas buvo vienas iš šlykščiausių jaučiamų, bet nuo kada šviesūs prisilietimai jai kėlė teigiamus jausmus? Tikriausiai taip nutiktų tik tada, kai šviesieji sudegtų. Tuomet ir bjauriausi šviesiųjų gydymai jai nuteiktų euforiją. Tik ne dabar.
Tuo tarpu antroji koja jau atrodė geriau nei prieš tai. Pro mėlynas juosteles buvo galima įžvelgti dar vieną iš daugelio jos tatuiruočių: aplink čiurną buvo apsivijusi plona grandinėlė ir ant pėdos raitėsi plunksnos, lyg kokia apyrankė kojai. Plunksna buvo kruopščiai ištatuiruota su įvairias pūkeliais ir savotiškomis linijomis joje, šiek tiek sulenkta. Prie prikabinančios vietos puikavosi pūkeliai. Ant kitos čiurnos taipogi buvo tatuiruotė, bet šiuo metu jos per kraują ir žaizdas nebuvo galima įžvelgti, o jas visas dengė melsvos gijos. Jos kaip kokie melsvi čiuptuvai ėdėsi į žaizdas ir jas gydė, tačiau kraujas vis dar sruvo ir tekėjo ant žemės grauždamas tas vietas. Aišku, tamsoje šito nesimatė ir juodaplaukė dar kelis kartus padėkojo nakčiai, kad ir kokia siaubinga ji buvo.
Visgi šis įvykis privertė Jekateriną šiek tiek susimąstyti, kad galėtų atsitraukti nuo savojo skausmo. Jeigu Tamsa jau atsivilko į Hogvartsą, tai galėtų reikšti, kad susirubė į save pakankamai tamsiųjų, kad galėtų judėti tokiose vietose ir tokiais mastais. O tai tuo pačiu reiškė, kad senosios būtybės pamažu miršta ir po daugelio metų, kai Šviesa ir Tamsa vėl susidurs... viskas išlėks į orą ir prasidės nuo pradžių. Seniausias pasaulio ciklas tęsėsi nepriklausomai nuo visų dalykų ir tai kėlė šiokią tokią baimę demonės širdyje. Ji žinojo, kad kažkada viskas baigsis, bet... kas bus po to? Ši demoniška antgamtiškų būtybių nežinia buvo žymiai baisesnė už tradicišką mirtingųjų baimę „Kas bus, kai aš mirsiu“. Kur kas didesnė nežinomybė slypėjo už tos mirties, apie kurią šiuo metu galvojo Jekaterina. Ji pati bijojo. Gal ne pačios mirties, bet nežinomybės. Būtent jos ir ne ko nors kito. Ji nebijojo mirti fiziškai, kaip kad nutinka kas trisdešimt metų... žymiai baisesnė grėsmė, lyg koks Damoklo kardas kabėjo virš visų antgamtiškų senųjų būtybių. Šaltukas perlėkė stuburu. Visi, aišku, mirs, bet toji mirtis bus žymiai kraupesnė nei visos kitos prieš tai buvusios mirtingųjų ir neamžinųjų negrynakraujų hibridinių būtybių mirtys. Kažkas baisaus, galima ir taip pasakyti, bet visgi tai buvo tiesa. Nenuginčijama ir nesustabdoma tiesa, kuri kažkada viską sunaikins.
Šia smagia gaida pagalvojusi apie visus tuos dalykus mergina pakėlė galvą nuo savų žaizdų ir pažvelgė į juodaplaukio ranką. Jo klausimas lyg ir būtų privertęs Jekateriną šyptelti, bet dabar ir esant tokiai situacijai jai nelabai norėjosi šypsotis.
- Nešiojuosi kai ką geriau, - puse lūpų visgi vyptelėjo Klastuolė.
Švelnia ranka atsargiai suėmusi vaikino ranką apžiūrėjo žaizdą ir pasiėmusi lazdelę ėmė naudoti bežodžius kerus ir atsargiai tvarkė žaizdą. Pirmiausia išvalė, išdezinfekavo nuo visokių bullshit (bėgant daug kas galėjo žaizdą kliudyti ir apkrėsti. Nors magijai nebūtinai reikėjo šito, bet ji kliovėsi palaipsniui esame būdu – likdavo didesnė tikimybė, kad neliks rando). Tuomet ėmėsi giluminio žaizdos valymo, užtraukė giliausius įbrėžimus vidinėje žaizdos dalyje ir užtraukė ją pačią visą. Galiausiai nuvalė kerais visą kraują. Dirbo susikaupusi, šiek tiek prikandusi lūpą, kad viskas eitųsi puikiai ir nebūtų magijos klaidų ir nepridirbtų dar kažko kaip koks Lokhartas. Ranka atrodė kaip niekur nieko ir mergina atsitiesė keliskart sumirksėdama, mat švytinčios juostelės trumpam plykstelėjo į akis. Kad jau sutvarkė vaikino ranką, reikėjo šiek tiek aptvarkyti ir veidą. Pagavusi tamsų jo žvilgsnį Jekaterina prislinko šiek tiek arčiau ir tokiu pačiu magijos būdu sutvarkė jo skruostą nuo matomų nagų žymių, nuvalė kraują. Nei karto nepamiršo, kad visgi dirba su žmogaus žaizdomis ir elgėsi švelniai, atsargiai ir išties rūpestingai. Rodos, tai neužtruko ilgai, bet ir magiškosios juostelės baigė savo darbą ir išnyko palikdamos kojas laisvas. Lengviau atsikvėpusi mergina mostelėjo lazdele ir išvalė savo batus – neketino bėgti, jei bėgs, be jų, tad vėl juos užsimovė ir atrėmė galvą į olos sieną, sutikdama vaikinuko žvilgsnį.
- Geriau pralaukti visą naktį, ar bėgti dabar? – ramiai paklausė jo patraukdama nuo veido kelias plaukų sruogas.
Po šio klausimo venomis plūstelėjo silpnas, bet šiek tiek krečiantis adrenalino jausmas. Jeigu jie bėgtų dabar, tai tikriausiai pareikalautų nežmoniškai daug jėgų ir valios pasprukti nuo Tamsos, o žaizdų prisidarytų dar ne tiek, tačiau... tai buvo viliojanti perspektyva, pasprukti nuo pačios Tamsos. Ir ne tik todėl, kad tai būtų vadinamasis „prestižas“, o dar ir todėl, kad nuotykiai viliojo merginą kaip medus. Na, jeigu tik jie baigiasi laimingai. Be to, grįžti iki ryto btūų neprošal, nors... tikriausiai poros Klastuolių niekas nepasigestų, ypatingai tuomet, kai tikriausiai nei vienas iš jų labai pavyzdingai nelanko pamokų ir užsiima savais reikalais (į juos turbūt įeina bandymas išgyventi Tamsos apgaubtame miške). Mergina klausiamai dirstelėjo į jį ir metė žvilgsnį už uolos. Tik dabar pastebėjo, kad miške mirtinai tylu, lyg visi būtų išmirę. Taip ir yra... daugelį įtraukė Tamsa ir kurį laiką čia tikrai bus be galo tuščia... numykė balselis galvoje ir juodaplaukė pripažino, kad visgi tai tiesa. Kurį laiką miške bus visiškai tylu, gyvūnai ir paukščiai bus tarsi dingę, kol vėl visi sugrįš. O kadangi Tamsa kurį laiką da bus miške... tai gali nusinešti ir daugiau gyvybių.
-
Karmą pradėjo krėsti didžiulis drebulys - galbūt taip buvo tosios vadinamosios Tamsos kaltė, o gal tiesiog oloje esančios šaltos sienos, į kurią rėmėsi jo nugara ar to šalto, ledinio oro, atkeliaujančio iš uždraustojo miško - nors oras dar labiau atšalo, įgavo tą išgąsčio pojūtį, kad rodos, vos įkvėpsi taip reikiamos deguonies tave pasiglemžti iškart užsinorės baimė, išgąstis, neviltis.. Jei kaip nors depresyvai pagalvoji, tai buvo lyg kaina, kurią mokėjai už egzistenciją - už gyvenimo pajautimą turėsi ištverti visus negatyvius jausmus, kurie egzistavo, egzistuoja, o gal dar tik egzistuos, kurie turi pavadinimus ar ne..
Supratęs, kad ir vėl paskendo savose mintyse, ir nebūdamas tikras ar nepraleido kažko iš merginos, mestelėjo žvilgsnį į šią - rodos, kad visas jos susikaupimas buvo sutelktas į kitos kojos gydymą, ir šansas, kad dar kažką pratarė buvo labai mažas, todėl vaikinas nukreipė žvilgsnį nuo jos ir įsmeigė šį ant kažkokio taško oloje, nors ir nesukoncentruodamas žvilgsnio. Kūną nupurtė mažas drebulys, ir jis, bandydamas per daug nejudinti sužeistosios rankos, dar labiau įsisupo į apsiaustą - nors rodės, kad net ir jo šiltasis apsiaustas jį apleido ir paliko likimo valiai, nebenorėdamas suteikti ar bent minimaliai pasidalinti savąją šiluma.
Jeigu atvirai, tai Karmai norėjosi pradėti juoktis - šaižiai, piktai, garsiai, skambiai, beviltiškai.. Norėjosi, kad juoku perduotų visas emocijas, kurias ir dabar jautė, ir kurios kaupėsi nuo amžių pradžios, kurios atėjo kartu su jo gimimu - juokis šlykščiai, kad visus atbaidyti, kad parodyti, kokia jis asmenybė ten giliai viduje - bet vis dėl to, net ir mintyse keliems skirtingų tipų balsams rėkiant, liepiant, šaukiant, kad jis turėtų, ne, kad turi, privalo taip padaryti, parodyti, koks jis yra šlykštus ir niekingas viduje, išorėje jis vis dar liko pasipuošęs ir apsišarvavęs tuo vadinamuoju "poker face'u", akyse spindint tik nuoboduliui ir šiokiam tokiam veiksmų planavimui, neparodydamas nė menkiausiai to, kad vyko jo galvoje.
Galvą pakėlęs viršų, o pakaušį atremdamas į ne itin lygų olos paviršių, žvilgsniu bukai išnaršė lubinę olos dalį, velniai žino kodėl prisimindamas praeitį ar vaikystinius atsiminimus, naršė po jais tol, kol iš prisiminimų sugėlė širdį, o lūpos kiek persikreipė į nepatenkintą formą - nors tuomet nuskambėjęs merginos balsas ir vėl šį ištraukė iš minčių lavinos, grąžindamas atgal į dabartį oloje, vietoj vaikystę namuose ar apleistose vietose.
Nespėjąs užklausti, ką vis dėl to mergina turėjo galvoje, ši prieš klastuoliui sugebant sureaguoti paėmė jo ranką, ir išsitraukusi burtų lazdelę pradėjo švelniai gydyti. Nejučiomis pradėjęs lėčiau kvėpuoti, Karma žiūrėjo į merginą, esančią nuo vos rankos atstumu, į šiokį tokį susikaupimą, atsispindintį jos veide. Jau verčiau būčiau iškentęs adatos ir siūlo skausmus.. Nebūtų pirmas kartas. Prisimindamas randą einantį įstrižu brūkšniu nuo krūtinės lig paskutinio šonkaulio kaulo, dar gilesnį už dabar merginos gydomą, vaikinas ir vėl sugrįžo į nostalgiškus prisiminimus - keista pagalvojus, kad visos jo turimos labai gilios žaizdos buvo padarytos to pačio varno, kuris dabar savąją "auką" laikė šeimininku. Ir išvis, tas randas jau senas, atsiradęs tuomet, kai jam tebuvo aštuoneri- jau buvo praėję lygiai tokie patys aštuoni metai kaip tuometinis jo amžius, bet jis vis dar buvo toks pat ryškus, lyg atsiradęs prieš kelis mėnesius. Nors negalėjo sakyti, kad randas jam nepatiko, vis dėl to, jis buvo lyg simbolis jo ir varno draugystės ir šiokios tokios ištikimybės vienas kitam - net jei jis tebuvo tik paukštis, Karma daug mieliau patikėtų jam savąją gyvybę negu kokiam nepažįstamajam.
Drėbtelėjęs į merginą, esančia taip arti ir susikaupusiai gydančias jo žaizdas, klastuolis nusprendė, kad geriau su ja nebesusidėti, jeigu tai duoda tokius "nuotykius" - nors kažkuria prasme, gal tai ir buvo visas įdomumas jo banaliame gyvenimėlį..
Tuo pat momentu šiai pakėlus galvą ir jų žvilgsniams susitikus, tik tuomet vaikinas pajuto, kad su jo ranka viskas buvo gerai - rodos, dėl viso jos papildomai įdėto darbo, neliks netgi rando (kas dėl jo galėjo ir likti, nes jeigu atvirai, jie jam ėmė visai patikti), o dėl visos koncentracijos į savąjį darbą net nelabai jautė tą gydomojo proceso skausmą - nors dar čia galėjo būti tas šaltis, kuris privertė nejausti skausmo, o tiktai stingdančio ir ledėjančio kūno pojūtį. Šiai atsiradus dar arčiau ir per kelias akimirkas susitvarkius su skruosto žaizdele, kuriai nereikėjo skirti itin daug darbo, klastuolis visą laiką šiai bedirbant lazdelės pagalba žiūrėjo tiesiai į šios akis, lyg bandydamas pasakyti, kad judviejų artumas jo nejaudina kokia paaugliška harmonine ar jausmine prasme, nors tik šiai atsitraukus pradėjo vėl kvėpuoti kaip įprasta.
Dar kartą žvilgtelėdamas į nepažįstamąją (buvo galvą perskrodusi mintis, kad reiktų paklausti šios vardo, bet kažkaip jis ją išstūmė iš galvos, nenorėdamas vargintis), kuri jau užbaigė gydymą jam ir dabar tvarkėsi batus, vaikino dabar jau sveika ir užgydyta ranka vėl prisilietė prie skruosto, tarsi norėdama tikrai įsitikinti, kad žaizdos ar sukrėšėjusio kraujo pojūčio ten nebėra, nors ir taip aiškiai žinojo, kad ten dabar tebuvo lygi oda, ant kurios nesimatys nė menkiausio randelio.
Šiai užklausus gan svarbaus klausimo jų dabartinėje situacijoje, kurio atsakymas galėjo nulemti jų likimą, klastuolis pasinėrė į savas mintis, pabandymas apgalvoti visus "už" ir "prieš" - jeigu bėgtų dabar, tai tikriausiai vėl reiktų jai jį tempti, nes Karma tikrai negalėjo bėgti tokiu atgamtišku greičiu, o kiek silpnesnis už kūno kultūrą intensyviai lankantį ir kiek daugiau riebalų turintį žmogų bėgimas nebūtų leidęs labai gailestingai pabėgti nuo Tamsos, bet jeigu pasiliktų ilgiau, toji Tamsa galėtų įsismelkti ir suryti pačią olą.. Dar kiek intensyviai pagalvojęs, vis dėl to ir vėl paliko jų likimą merginos rankose.
-Rodos, kad tu žinai daugiau apie tą Tamsą negu aš,- Bent jau žinai to dalyko pavadinimą, o remiantis mano žiniomis, yra 99% tikimybė, kad žinai ir daug daugiau,-todėl leisiu nuspręsti tau, kuris variantas bus palankesnis mums.
Pasekdamas merginos žvilgsniu į mišką (ar visišką tamsą, ne visi turi gerą demonišką regą, kurią rodos, kad turėjo mergina), kuris net ir ryto metu būtų buvęs ganėtinai tamsus, Karma ir vėl sukeikė save, ko nepasiėmė savosios burtų lazdelės - nors tikriausiai nebūtų itin palanku ją naudoti kaip šviesos šaltinį, jis bent jau būtų galėjęs išsigydyti savo paties žaizdas (ar išsiburti tuos prakeiktus medicininius adatą ir siūlą, kad susisiūti galėtų). Nors niekad nebuvo ėmęs jos į naktinius slampinėjimus, nes tokie "košmarai" jam čia būnant niekad nevykdavo, o jo varnas galėjo išgirsti daugumos mistiškųjų gyvūnų sukeltų garsų, ar užuosti jų kraujo ir mirties troškimą, todėl gan dažnai išsisukdavo nuo nemalonių naktinių incidentų. O dabar varno nėra, o aplinkui vyksta kažkas, kas buvo paimta iš kokios nors fantastinės knygos, kuri buvo paremta rašant mistinę biblijos versiją - mintyse nusivaipęs vaikinas ir vėl žvilgsnį nusuko į olos vidų, ir dar kelias akimirkas žvilgsniu paklaidžiojęs aplink šią greitu judesiu atsistojo - nepriklausomai nuo to, ar liks čia trumpam ar ilgam, nelabai būtų gerai, jeigu kojos kritinę akimirką pasirodytų esančios nutirpusios ir nesugebančios normaliai pajudėti, tačiau net ir atsistojęs ir vėl atsirėmė į sieną - tai tikriausia buvo viena iš tų patogiausių pozicijų, kurias galima daryti šioje oloje.
-Karma,- iš vaikino lūpų išsprūdo jo vardas, o žvilgsnis apsistojo ties mergina - norėjo sužinoti, ar ji priims tai kaip vardo pasakymą, ar kaip "karmos" dalyką, kas čia yra jų karma už "blogus per gyvenimą atliktus darbus". Mintyse kiek šyptelėjęs vaikinas greitu rankos mostu užsidėjo atgal dar bebėgant\būnant tempiamam nukritusį kapišoną, leisdamas jam uždengti ir po savimi paslėpti didžiąją dalį jo juodųjų plaukų.
-
Jekaterina šiek tiek nervingai patrynė čiurnas, tarsi norėtų įsitikinti, kad viskas gerai ir kad tatuiruotės vis dar vietoje. Ant kairės pėdos puikavosi plunksna, o ant dešnės čiurnos - vystanti gėlė, apsivijusi jos koją. Žinoma, šių dalykų dabar nesimatė ir mergina tikėjosi, kad daugiau šių vietų jai Tamsa nesupjaustys. Visgi kraujas galėjo plūsti kartu su rašalu ir susimaišius dėl žaizdų išdarkyti tatuiruotę. Tuomet lauktų ne itin mielas procesas ją pašalinant ir pasidarant tokią pačią arba kitokią - spręsti jau jai pačiai. Ir juodaplaukė neabejojo, kad išties tatuiruotė jau skirtųsi nei prieš tai buvusios, tik štai, prie kiekvienos iš jų mergina buvo savotiškai prisirišusi. Nei vienos dėl įdomumo pašalinti nenorėtų, kiekviena turėjo savą istoriją ir tarsi piešė jos gyvenimą ant kūno. Tik štai, šiuos rašmenis suprasti galėjo tik ji.
Lauke vis dar tvyrojo mirtina tyla ir Jekaterina patrynusi riešus atsargiai atsistojo atsiremdama į sieną ir įsitikindama, kad kojos ją laiko. Giliai įkvėpusi Klastuolė prisiartino prie išėjimo ir jautė, kaip į veidą paduoda gaivesnis oras, kvepiantis laisve. Taip jau nutiko, kad ola buvo šviesiųjų ir siurbė energiją kaip koks vampyras, o Jekaterina šiuo atveju atsidūrė kaip koks donoras. Ola tarsi ėdė ją gyvą ir vienaip ar kitaip ji turėjo bėgit iš jos. Išsigelbėjimas tuo pačiu ją žudė... smagu šiais laikais, kai pagalvoji. Klastuolė įsitikino, kad jos nesimato ir kelis kartus sumirksėjusi pajautė, kaip akies baltymas išnyksta ir juoduma išsiplečia. Vaizdas pasidarė šviesus ir normalus, tačiau tik toliau priekyje. Viską smarkiai gožė Tamsa ir ji maždaug susižinojo, kur reikės bėgti, kad tinkamiau pasprukti nuo Tamsos ir likti gyviems. Smarkiai užsimerkus vaizdas vėl tapo blausus, nors ji ir matė ryškiau, nei kiti. Bet tuo pačiu išgirdo ir Tamsos pyktį... ji nujautė, kad yra kažkas, ką ji galėtų įtraukti pas save, tačiau tas kažkas vis dar buvo miglotas ir nesuprantamas, kažkur pasislėpęs ir tarsi įtartinai jai netinkantis. Taip veikė šviesioji ola ir jos energija. Užslėpė demonės egzistenciją jai vos truputį išlindus į paviršių ir dar labiau kankino ją savo gniaužtuose. Suknisti šviesieji... neturėjo ką veikti, tai sugalvojo kelti karą prieš tamsiuosius... ubagai kažkokie... subambėjo vidinis balselis.
- Vienaip ar kitaip aš čia negaliu ilgai būti, tavo laisvas pasirinkimas, eisi kartu, ar būsi čia, - ramiai atsiliepė Jekaterina, grįžtelėjusi nuo angos ir patraukusi šiek tiek giliau.
Žinoma, eidama viena ji turbūt išsigelbėtų greičiau, bet visgi ir vėl budinosi tas kitas vidinis balselis (jų pas merginą buvo mažiausiai dvidešimt aštuoni, ką jau per ilgą laiką spėjo pastebėti juodaplaukė) kuris tiesiog burnojo ant jos, kad mergina paliktų tą vaikiną čia mirti. Na, ištirpti kaip esybei. Jis būtų tiesiog kažkas ir tuščias lyg koks vaiduoklis plūduriuotų begalinėje tamsoje. Siela, kaip būtų galima pasakyti. Labiausiai Tamsos bijojo psichai - jiems prisiartinti prie Tamsos būtų tolygu savižudybei, nes Tamsa juos įtrauktų ir baigta. Tuščia. Viskas. Ir po psichų. Juos dažniausiai Tamsa ir gaudydavo. Iš dalies tai buvo gerai, mažiau tokių šlykštynių, nors asmeniškai Jekaterinai jie problemų nesukeldavo jokių, kartais būdavo net visai įmanoma suprasti, kaip kuris nors iš jų nori išsireikšti ar panašiai. Tai buvo deep people, tik suprasti juos galėjo tik kiti tamsieji. Tokie gamtos dėsniai, taip viskas suformuota, taip per amžius buvo, taip visada ir liks.
Jekaterina dar kartą dirstelėjo į lauką ir vis dar jautė Tamsos pyktį. Tai buvo antgamtiška juslė, emocijos ir kiti panašūs dalykai. Bet tai galiodavo tik Tamsai ir tamsiesiems. Viskas turėjo savo puses. Toks pasiskirstymas būdavo įprastas, tik štai, žmonės dažniausiai jo nesuprasdavo, kai kurie mistišku būdu sugebėdavo pasidalinti į dvi stovyklas ir tapti kažkokiais neaiškiais individais, kuriuos paprasčiausiai suėsdavo laikas ir jo tėkmė. Moralas taip pat paprastas: daryk ką nori, bet nesugriausi to, kas amžina.
Jekaterina iš pat pradžių nesuprato vaikino žodžių esmės, bet paskui pagavo skrendančią pro šalį mintį, kad visgi tai galėjo būti jo vardas. Išskirtinis, neįprastas, dažnai nesutinkamas, bet visgi normalus vardas. Jai sukosi ant liežuvio galo gana sarkastiškai ištarti ,,malonu", bet visgi nusprendė šiuo atveju patylėti. Juodaplaukė buvo tokia persona, kad savo vardo nešvaistydavo visiems iš eilės, todėl ir savojo šįkart nepasakė, tiesiog linktelėjo supratusi mintį.
- Na, nežinau, apsisprendei, ar ne, bet man išties laikas eiti, kitaip nieko gero tikrai nebus, - pasakė Jekaterina pajautusi lengvą galvos svaigulį ir gana greitai šmurkštelėjo iš olos.
Laukė pūstelėjo vėjelis, kurį sugėrė už nugaros tvyrojantis alsavimas ir ją nukrėtė šiurpas. Tikras, kraupus šiurpas, o baimė vėl ėmė stingdyti savo lediniais gniaužtais. Mergina papūtė orą ir šaltas rankas ir greitu žingsniu numynė pirmyn įsimintu keliu, kur dar nebuvo Tamsos ir kur ji ketino greitai atsirasti.
-
Primerkęs kiek akis, kurios žvelgė į merginos, stovinčios prie įėjimo (ar išėjimo, ir vėl - iš kurios tik pusės pažiūrėsi) pusę, klastuolis užkišo jau sugijusią ir be jokio skausmo funkciuonuojančią ranką už kapišono ir pasimasažavo kaklą, tuo pat metu sutraškindamas ir kelis kaulus, o po viso to galvą apsukdamas ratu, kad neatsirastų kokie įkyrūs kaklo skausmai.
Karma jau planavo, kad vos grįžęs į pilį eis išgerti kelis puodelius karštos ir garuojančios kavos, o tuomet, kai visi geri mokiniai eis lankyti pamokų ir toliau apsimetinėti gerais, nenusikalstančiais ir taisyklių nelaužančiais vaikučiais pasivogs kelias atliekamas žiemines kaldras, pasiims savąjį užklotą, ir visu tuo apsiklojęs eis į dar palyginti minkštą lovą ir saldžiai miegos, miegos, miegos.. O atsibudęs, jeigu vis dar jo varnas nebus suradęs savojo šeimininko, išgers dar karštesnį ir stipresnį puodelį juodos kavos, ir eis ieškoti varno - nepasimokęs iš dabar vykstančių įvykių, kad naktimis geriau netoli miško neslampinėti.. Aišku, visa tai tebus tokiu atveju, jeigu jie sugebės iš čia ištrūkti neįsiurbti Tamsos, arba jeigu taip draugiškai lig šiol besielgianti mergina paskutinę akimirką nenuspręs panaudoti jo kaip kokio masalo ir nepaliks likimo valiai, kad pati išsigelbėtų - vien dėl to vaikinas nenuleido savo sargybos sienų aplink šią, bandydamas aptikti kokį nors veiksmą, kuris ją išduotų norinčia taip pasielgti.
Įsisupęs į savąjį apsiaustą ir vis dar kažkiek drebėdamas, ir vis dar tebejausdamas po kūną naršančias skirtingas negatyvias skruzdes, vaikinas dar kart metė žvilgsnį į merginos aprangą, jau ne pirmąjį kartą spėliodamas, kaip šiai nešalta. Nenustebčiau, jei kokia mistinė būtybė būtų, vistiek Hogvartse tik keistuoliai kažkokie renkasi, lyg būtų ne paprasti žmonės, o sukurti pagal kažko norus ir valdomi kaip marionetės.. nusivaipęs mintyse, klastuolis ir savame veide išspaudė menką, vos pastebimą šypsenėlę, kuri iškart pranyko.
Nors ir neturėjo labai didelio noro lysti atgal į tamsumą ir vėl pajusti tuos nesąmoningus jausmus, be kurių visiškai pilnai ir laimingai apsieitų, jis vistiek suprato, kad sekti pagal merginą, bet jei tai reiškė, kad ją sulėtins arba kad bus juo pasinaudoja kaip jauku, buvo geriausia išeitis norint iš čia ištrūkti - o visos tos svajos apie karštus kavos puodelius ir lovą, kurioje bus karštą kaip pragare, bet jo sustiręs kūnas pagaliau galės sušilti labai padidino jo motyvaciją iš čia sprukti kaip tik dabar, nelaukiant nė akimirkos ilgiau.
Smegenų gelmėse bandydamas prisiminti, kokius ten pratimus reikia daryti prieš intensyviai sportuojant - nes jam tiesiog nesinorėjo lankyti kūno kultūros pamokų jau ir vaiku būnant, tai ką kalbėti apie vėlesnį amžių, ir paignoruodamas tą faktą, jog mergina nusprendė neišduoti savojo vardo, net ir suprasdama, kad šis pasisakė saviškį, o ne sumurmėjo kažką apie gyvenimo karmą. Jeigu nuspręsi mane išduoti, bent jau galėsi kartas nuo karto prisiminti mane išgirdus tą žodį, arba žinosi to žmogaus vardą, o tai gali padaryti gan didelę žalą sąžinei. Tai yra, jeigu tokią išvis turi.
Atsiplėšęs nuo olos sienos, vaikinas pradėjo daryti pačius kojų tempimo pratimų basic'us, nes realiai daugiau nieko neprisiminė - vien tokie jo veiksmai turėjo parodyti jo galutinį apsisprendimą, todėl juos bedarant nieko nepratarė, ir oloje įsitvyravo tyla, kurią kartas nuo karto pertraukė jo kaulelių sutraškėjimas. Velnias, buvau užmiršęs, kaip tai yra įkyru, kiek besinervindamas mintyse Karma pradėjo atlikinėti pačius paskutinius veiksmus, šiek tiek prikandęs apatinę lūpą, kad netyčiomis mintyse bekartojamas "įkyru, įkyru, įkyru" neišlįstų į paviršių, neatskleisdamas jo vis besikartojančių minčių garso pavidalu.
Atsilenkęs ir kelis kartus giliai įkvėpęs, klastuolis žvilgtelėjo į merginą, kuri kad ir kaip keista, bet dar tebestovėjo prie įėjimo\išėjimo dalies - nors iškart su ta jo mintimi kažką pasakė ir puolė laukan - atgal į mišką, į kurį neypatingai jam norėjosi kišti nosį, bet pamatęs, kad ši gan greitai dingsta iš jo regos akiračio, tamsiaplaukis iškarto puolė paskui šią.
Jau geriau tai būna to verta, sau tylomis susimurmėjęs vaikinas pats nebuvo tikras apie ką specifiškai kalba, todėl tiesiog šią mintį priskyrė viskam iš eilės. Viena ranka prilaikydamas kapišoną ir apsiausto šonus, lyg itin nesėkmingai bandydamas sulaikyti šilumą, kurios jau beveik nebeturėjo nuo pabėgimo, jis ir vėl pajuto, kaip jau ilsėtis pradėjusios skruzdės ir vėl suaktyvėjo, skanduodamos tai "baimė", "neviltis" ar tiesiog tas pačias emocijas, kurias atnešė ir pirmai. Panosį pasiuntęs Tamsą velniop, Karma pabandė sekti tuo pat keliu, kurio skubėdama žingsniavo ir mergina, tuo pat metu stengdamas ir neatsilikti ar nepamesti šios iš akių.
-
Ankstyvą šeštadienio rytą, kai net paukščiai dar nebuvo pakirdę, o gležni Saulės spindulėliai buvo vos spėję nurausvinti dangų, Rosemarie, apsivilkusi šiltą megztuką, kuris neleistų žvarbiam rytmečio vėjui prasiskverbti gilyn, išėjo pasivaikščioti pamiškėn. Mergaitė nedažnai atrasdavo laiko pabūti atokiai nuo visų, taip išsiilgtoje ir mylimoje gamtoje, tad dabar, kai visi dar miega ir niekas nekvaršina galvos, nusprendė pasinaudoti šia reta privilegija.
Varniukei miške teko pabūvoti, ko gero, tik porą kartų, jei ir ne dar mažiau, tad nenuostabu, kad vedama smalsumo išklydo iš palei pamiškę vingiuojančio takelio ir patraukė į patį tankumyną. Iš lėto žingsniuodama, niekaip negalėjo atsistebėti, kaip šis miškas gali būti kartu ir toks baugus, ir toks nuostabiai paslaptingas. Kiekvienas medis, kiekviena šakelė, kiekvienas lapas ir net skruzdėlytė, tarsi spinduliavo mistišką nežinomybę, traukte traukė pažinti kitą šio tamsaus pasaulio pusę.
Rose atsargiai perlipo per nulūžusią šaką, atsargiai pirštais ištyrinėdama kiekvieną žievės vingelį, kiekvieną įskilimą, ir patraukė dar toliau. Dar toliau į tą nuostabią žalią tamsumą, gyvybės knibždantį pasaulį. Braudamasi tolyn žvelgė į tankiai suaugusį medžių lajos skliautą, tad neiškarto pajuto į ją įsmeigtas akis. Vikriai apsidairiusi, tarp susiraizgiusių krūmų, pamatė ryškiai geltonas akis. Mergaitė lėtai, atatupsta pasitraukė prie artimiausio medžio ir prisiglaudusi sustingo. Iš baimės apšalo protas, tad nieko staigiai nesugebėjo sumąstyti. Rosie nė nebuvo susimąsčiusi, kaip pavojinga vienai eiti į šį mišką.
Kai iš už krūmo išlindo ištįsęs snukis, varniukė išsitraukė savąją lazdelę ir patyliukais murmtelėjo pirmiausiai prisimintą pravartų burtažodį:
- Somnium,- ir nukreipė lazdelė į tąjį padarą pintyse įsivaizduodama liauną, vienų metų medelio kamieną. Jei įvyko tai, ko Rose tikėjosi, tasai besislepiantis gyvis, turėjo vietoj jos išvysti tik tą liauną medelį. O jei ne.. Na, jei ne tai bus matyti.
Daugiau nelaukdama, jog patikrintų, ar burtas suveikė, Rosemarie dėjo į kojas bei nuskuodė kuo toliau nuo tos vietos. Bėgo kiek įkabindama, perskriedama per gulinčias kliūtis, pasilenkdama po žemesne šaką, iki tol, kol slystelėjo pėda ir ji suklupo. Žvilgtelėjusi žemyn, pamatė, kad koja įsmukusi į kažin kokią duobę, o rankoje laikyta lazdelė įstrigo pusantro metro žemiau, iš jos šono, augančiame persikreipusiame medelyje. Supanikavusi, kad ji gali nugarmėti dugnan, Rose apsidairė ieškodama kokio daikto, su kuriuo galėtų ją išgriebti. Nepamačiusi nieko tinkamo supanikavo ir vos nepuolė į ašaras.
Grasinant užplūsti isterijai, varniukei dingtelėjo veik neįgyvendinama mintis, tačiau ji nebeturėjo ko daugiau prarasti, tad griebėsi šiaudo. Atsistojusi nuėjo prie netoliese gulėjusios šakos, ir paėmusi ją į rankas, susikaupė. Buvo bandžiusi tai tik vieną, kartą, tad teliko viltis, jog šis sumąnymas pasiseks.
- Mutare,- sušnabždėjo ir užsimerkusi ėmė įsivaizduoti ilgakotes žnyples, su kuriomis galėtų ištraukti savo lazdelę. Kai po minutėlės atsimerkė, o rankose vis dar matė tik tą nelemtą lazdą, vos nesusikeikė iš neviltie, bet laimė, laiku prisiminė, jog taip elgtis ne tik, kad negražu, bet dar ir nedera jos amžiaus mergaitei, tad tik dar kartą užsimerkė ir pabandė iš naujo.
- Mutare,- dabar jau įtaigiau pratarė ir visais įmanomais būdais stengėsi per pirštų galiukus pasiųsti magijos pliūpsnį. Dėl efektyvumo (galbūt, šiek tiek, ir dramatiškumo) pabuvo užsimerkusi dar keletą papildomų minučių ir galiausiai atsimerkė. Stryktelėjo iš džiaugsmo pamačiusi savo rankose taip norėtų žnyplių ir nulėkė prie duobės krašto. Labai atsargiai nuleido metalinį įnagį prie to keistojo medelio ir suspaudusi juo lazdelė, iš lėto iškėlė. Kai šioji saugiai gulėjo jos delne, nesitverdama džiaugsmu, kad nenutiko nieko blogo, Rosemarie striksėdama išdūmė iš tosios nelemtos vietos. Lėkdama atgalios, jau nebesigrožėjo paslaptingojo miško vaizdas, mat šių jai pakaks, ko gero visiems likusiems metams, tad tik bėgo nesidairydama į šalis, kolei pasiekė pamiškė, o paskiau i saugų varnanagių bendrąjį kambarį.
-
Staiga viskas išnyko. Knyga vis dar buvo mergaitės rankose, Amelia taip pat vis dar stovėjo šalia. Tačiau visa tyli bibliotekos aplinka išnyko. Visos lentynos su savomis knygomis, saulės šviesa ir dulkėmis. Sirėja apsižvalgė. Ji sėdėjo vidury miško tako, atsirėmusi į storą meždio kamieną. Varnė pašoko, nesuprasdama, kas ką tik nutiko.
- Kas čia dabar? - sunerimusi paklausė. Vos prieš minutėlę sėdėjusi sau ramiai bibliotekoje, atsidūrė nepažįstamo tamsaus miško vidury, gilią naktį. Pro susipynusias medžių šakas vargiai prasiskverbęs mėnulio spindesys atsimušė į blizgius kažkokio krūmo lapus. Staiga ketvirtakursė suvokė, kad miškės nėra jau toks nepažįstamas. Ji pažvelgė į knygą ir viską suprato. Kažkokie nelemti knygos burtai pirma visiškai ją apkerėjo, o paskui ir nudangino į paveikslo vaizduojamą vietą. Sirėja beviltiškai papurtė galvą.
- Einam, pažiūrėsim, kur tas takas veda, - tarė ji Ameliai. Užžiebusi lazdelės galiuką, ji patraukė pirmyn.
-
-Tu tikrai manai, kad tai gera idėja?-sunerimusi (o kaip gi kitaip?) paklausė Amelia, nepritariamu žvilgsniu žvelgdama į takelį, nors ir suprasdama, kad kitos išeities jos neturi. Juk sėdėjimo ir laukimo, kol kažkas ateis ir jas išgelbės, negalima pavadinti geresniu sprendimo būdu? Tik, na, kodėl jos negalėjo persikelti prie kokio gražaus upeliūkščio arba į mielą, fėjų ar elfų pilną kaimelį? Ne, žinoma - jos turėjo atsidurti būtent čia, būtent tokiame niūriame, mirtimi dvelkiančiame miške, kur vargu ar ir išgyventi įmanoma. Be abejonės, čia, kaip ir kiekvienoje padorioje išgalvotoje tankmėje, knibžtėti knibžta įvairių padarų, kurie, žinoma, jaus pilietišką pareigą bent pabandyti jas nužudyti... Tačiau laikas bėgo, o prieš jų akis nepasirodė nei viena būtybė, magiška ar eilinė - tai neramino net labiau, nei būtų sutrikdęs triukšmas.
-Žinoma, einam,-atsidususi ištarė raudonplaukė, sekdama paskui draugę. Kad ir kur takelis ruošėsi jas išvesti, tai bet kokiu atveju geriau, nei laukti nežinia ko.
-
Visokių nepgeidaujamų krūmų šakelės įkyriai kanžbinosi į apsiaustus, tarytum norėdamos amžiams įsikibti, pasiglemžti ir nepaleisti, saugiai ir jaukiai (kurgi ne) įkurdnti šiame bjauriame miške. Sirėja, atkišusi šviečiančią lazdelę priekin, kita ranka piktai skynėsi kelią. Medžiams, matyt, tatai nepatiko, jie iki šiol giliai po žeme miegojusias šaknis iškėlė į paviršių, supainiojo raudonplaukės kojas ir ši labai žavingai ir tetrališkai skėstelėdama rankomis išsitėškė veidu į žemę. Žinoma, skaudėjo, ant skruosto netgi įbrėžimas atsirado. Atsistojusiai Sirėjai iš akių ištekėjo viena kita pykčio, sumišusio su skausmu ašarėlė.
- Piktas, bjaurus ir tamsus miškas, - suburbėjo mergaitė. Sunkiai atsidususi vėl ėmė žengti į priekį.
Staiga iš priekyje plytinčios tankmės atsklido grėsmingas urzgimas. Jis tolydžio vis stiprėjo, skambėjo taip grėsmingai ir kraupiai, kad būtų ir didžiausius bebaimius privertęs gūžtis. O kadangi Sirėja toli gražu nebuvo bebaimė, ji vos nesusileido iš išgąsčio, nors dėl kieto ir pikto charakterio galėjai pamanyti, kad ji tokia pat ir su baime susijusiuose reikaluose.
Taigi, išgąsčio perkreiptu veidu keturiolikmetė pasislepė už ganėtinai saugiai atrodančios Amelios nugaros ir ilgomis rankomis išstūmė ją į priekį.
- Daryk ką nors! - sucypė.
-
Sena, purvina pelėda ryte atnešė voką. Ji buvo pervargus, tačiau sunku buvo pasakyti ar čia dėl tolio, ar dėl senumo. Vokas buvo jau panaudotas kažkur prieš tai. Juodu rašalu buvo įrašytas kažkoks adresas Londone, tačiau Melody nieko iš ten nepažinojo. Mergina nenustebo gavusį jį, nė kiek nedėjo emocijų ir ištraukus mažą raudonų plaukų sruogą iš voko. Ji žinojo, kad ji iš brolio, pabėgusio iš namų ir mokyklos. Tai buvo jų slaptas ženklas siunčiamas praėjus tam tikram laiko tarpui, kad mergina žinotų, jog jam viskas gerai.
Vaikinas klajojo po pasaulį, dideliais raudonais kryžiais užbraukdamas žemėlapy vietas kur negali rodytis dėl tykančių grėsmių. O per metus mokykloje, jis susidaro daug grėsmių. Klastuolė niekuomet negaudavo tiesaus atsakymo apie tai, vaikinas nekalbėdavo, tik liūdnu, skausmo pilnu žvilgsniu žvelgdavo į jos veidą, pasakodamas viską tyla. Kuomet jis išvyko, ant sesers stalo paliko pirmąją sruogą, nuo tada mergina jas kaupia dėžutėje po lova. Niekam to nepasakoja, net raudinčiai motinai. Ji negali to paaiškinti žodžiais, bandė kalbėti žvilgsniu, kaip brolis, bet mama jos negirdėdavo.
Pakėlusi ranką aukščiau ji nusekė akimis nuskrendančią pelėdą, ši porą kartų susverdėjo ore, tačiau netrukus apsiprato danguj. Mergina nežinojo kieno tai paukštis, tačiau kaskart aplankydavo vis kitas. Nei vienas nenorėdavo likti nakvynei, tad raudonplaukė nuėjusi į mišką paleisdavo jį slapta. Jautė, kad negalima to daryti viešai. Dar tiksliai nežino kodėl, tačiau vis vien taip elgėsi. Jai patiko šis mažas ritualas, tad kuris laikas po paukščio palikimo, ji stovėjo prispaudusi jau ištuštintą voką prie krūtinės ir leido mažoms ašaroms vingiuoti jos veidu žemyn. Kol niekas nemato, ji galėjo paleisti ne tik pašto paukščius, bet ir mažas emocijas kurių negali sulaikyti. Ji pradeda pamiršti brolio balsą, tačiau balkšvas veidas visad lieka atminty.
-
Tamsoje bėganti juodaplaukė atrodytų labai graži, jei ne apsidraiskęs mokyklinis apsiaustas, katana(japoniškas kardas) rankoje, išsidraikę plaukai, juodoji pantera, bėganti šalia, ir pyktis bei nuožmumas nežmoniškai žaliose akyse. Džeinė Meko neprisiminė, kada būtų taip greitai bėgusi. Klastuolė žinojo, kad ją po truputį supa šeši gerokai vyresni ir labiau už ją patyrę burtininkai, o ji jau buvo pavargusi. Nors klastuolė ir nebuvo paprastas žmogus, tačiau po trijų valandų greito bėgimo bet kas pavargtų. Jos juodoji pantera Naktis, bėganti šalia, jau irgi sunkiau kvėpavo.
Staiga Džeinė į kažką atsitrenkė. Smūgis išmušė iš jos plaučių visą orą. Tučtuojau pašokusi ant kojų, mergina pasižiūrėjo, ką partrenkė. Išvydusi apsiašarojusią merginą, spaudžiančią prie krūtinės voką, Džeinė greitai pastatė ją ant kojų.
-Atsiprašyčiau ir paguosčiau, jei turėčiau laiko, bet...-jos žodžius nutraukė žalias žaibas, trenkęs merginoms į medį tiesiai virš jų galvų.
Klastuolė susiraukė ir atsigręžė. Tiesiai už jos stovėjo pirmasis burtininkas.
-Per arti, drauguži,-šyptelėjo Džeinė.
Ji švystelėjo kardu ir po akimirkos burtininkas jau tysojo jai prie kojų. Kitas burtininkas prisėlino klastuolei už nugaros, tačiau jos juodoji pantera Naktis be vargo perplėšė jam gerklę. Nudėjusi ir trečią burtininkę, Džeinė pagalvojo, kad tikrai nekokia pirmoji pažintis su ta mergina. Susigrūmusi su ketvirta burtininke, juodaplaukė nusišypsojo. Adrenalinas tekėjo jos venomis.
-
Vėjo gūsis atsklido merginos veidan ir plakų sruogos pagautos šokio pradėjo sklaidytis aplink, kai kurios prilipo prie drėgnų Melody skruostų. Vakaras gaubė pečius tarytum kokia skraistė – šildė ir suteikė pasitikėjimo. Sukurti gaisrą iš mažo lašo White šeima gebėjo geriau negu gerai. Tačiau kaip nekaltai jie klapsi akimis, kai per kokį prabangesnį balių, jų kas paklausia apie vieną ar kitą yrančią siūlę. „Visa tai tik kvaili gandai, juk netiki tomis blevyzgomis?“ – frazė kurią dažnai tekdavo nugirsti sklindant iš motinos lūpų. Ji saugojo savo reputaciją, negalėjo sau leisti prasmegti tarp „labai apgailestauju“ ir „Kaip tu laikaisi?“ nesąmonių.
Melody giliai įkvėpė ir iškvėpė, jau buvo besiruošianti grįžti į pilį, kuomet staiga iš kažkur pasigirdo lapų šnaresys. Išsigandusi, kad tai galėtų būti profesorė ar miško gyventojas, trečiakursė sugriebė už lazdelės koto. Bet nespėjus nė mirktelėti buvo parversta ant žemės. Gailiai suinkštus iš skausmo ji pažvelgė į ant jos užvirtusį padarą... Tamsiaplaukė mergina staigiai, tarytum tai darytų kasdien, grąžino Melody ant kojų ir dar kandžiai burbtelėjo. Klastuolė susigėdusi apsiausto skvernu nusivalė raudas ir suraukusi antakius dėl tokio bjauraus elgesio ruošėsi ką nors atsikirsti, tačiau iš niekur atsklido žaibas ir trenkė į medį joms virš galvų.
Raudonplaukė užčiaupė savo burną supratusi, kad ši juodaplaukė yra prisidirbusi kaip reikalas ir tai, po velniais, kvepia labai įdomia naktimi. Melody krūptelėjo kuomet prie žaliaakės kojų nukrito kažkoks burtininkas, akivaizdžiai nepriklausantis Hogvartso bendruomenei. Išsitraukusi burtų lazdelę ji staiga susimąstė, kad žino tik kvailus gynybos burtažodžius. Galiausiai vyresniajai nugrūmus ketvirtąjį burtininką, trečiakursė užleido apsaugos skydo kerus ir kiek sutrikusi žvilgtelėjo į merginą:
- Khem, matyt, turėjai nepageidautinų svečių...
-
Džeinė, vis dar kovodama su ketvirtąja burtininke, nusišypsojo sutiktai merginai.
-Na... Greičiau jau jie prisidirbę, bet aš irgi ne angelėlis,-vienu lazdelės mostu mergina pasiuntė violetinį žaibą burtininkės link, ir jos vietoje liko tik pelenų krūvelė.-o, varge, kokia aš nemandagi. Esu Džeinė. Džeinė Meko. O ten,-ji mostelėjo į savo juodąją panterą, jau puolančią prie penktojo burtininko,-mano draugė Naktis. Padaryčiau reveransą, bet... Sakykime, netveriu savame kailyje.
Merginos dantys paaštrėjo ir ištįso, ji ūmai apaugo kailiu. Netrukus klastuolės vietoje jau stovėjo baltoji tigrė. Tik vienas dalykas Džeinės išvaizdoje nepasikeitė. Žalios akys ir toliau degė mūšio ugnimi. Plėšrūnė šoko ant paskutinės burtininkės-penktąją jau buvo pribaigusi Naktis- ir perplėšė jai gerklę. Tiesa, prieš mirdama ragana dar smogė peiliu tigrei į petį. Suurzgusi Džeinė nušoko nuo lavono ir atvirto į žmogų. Tada, apžiūrėjusi žaizdą(laimei, ši buvo negili), juodaplaukė priėjo prie sutiktosios merginos ir jai nusišypsojo.
-Malonu susipažinti,-sukikeno.-kuo tu vardu?
-
Vis dar sustirusi iš šoko mergina sekė kiekvieną klastuolės judesį. Galvoje sukosi begalės klausimų, tačiau iš burnos neišsiveržė nei vienas. Šią merginą yra mačiusi ir anksčiau, kaip vyresnė, žymiai vyresnė, ji buvo tam tikras autoritetas kitiems klastuoliams. Tačiau, laikui bėgant kiekvienas vyresnysis turi paskui save sakančių istorijų uodegą.
Dar sykį krūptelėjusi nuo ką tik į pelenus paversto žmogaus, Melody instinktyviai žengė žingsnį atgal, tartum bandydama apsisaugoti nuo Džeinės. Dėl tamsos ir adrenalino antplūdžio raudonplaukė tik žvilgtelėjo į milžinišką plėšrūną, kuris pasirodo turėjo mielo katino vardą. Tačiau šio kalno viršūnė buvo pačios Meko pasivertimas į lygiai tokį patį „mielą“ padarėlį. Melody porą sykių mirktelėjo negalėdama patikėti, kad tai išties vyksta:
- M-Melody White,- užsikirtusi švokštelėjo mergina,- Be galo malonu susipažinti ir tikiuosi, kad pažintis nesibaigs šią naktį,- kalbėdama apie savo gyvybę pridūrė škotė.
Tamsoje kažkas suprunkštė ir net kiek šoktelėjus į viršų atsisuko į garso pusę trečiakursė. Iš už krūmų ir medžių, iš visų pusių, išlindo po vieną burtininką ant keisto juodo žirgo. Ristūnai buvo it smala, net akys susiliejo su kūnu, apie jų buvimą galėjai spręsti tik iš karts nuo karto mirktelėjančių blakstienų. Ant tamsiai žalių balnų buvo įsitaisę keturi vyrai, visi buvo gan jauni, tačiau vis vien atrodė bauginančiai. Juos gaubė tamsa, tad nedaug galėjai pasakyti apie veido bruožus, tačiau vienam išėjus į priekį Melody krūptelėjo. Tartum nagais, jo akys buvo iškabintos iš veido ir tose vietose buvo tik rausvi randai. Vyras linksmai šyptelėjo kažkokiu būdų tartum pajutęs klastuolės išgąstį:
- Mieloji, manau jau išsiaiškinom tai - kad ir kur tu bėgtum, kad ir kaip tu gintumeisi, aš visuomet pasivysiu ir atsiimsiu tai kas priklauso man.- į Džeinę kreipėsi išskobtaakis.
-
Džeinė staiga nusijuokė. Ko gero, pašaliniui žmogui turėtų atrodyti kaip beprotė.
-Tau? Juk šito nori, tiesa?-nusišypsojo mergina ir iš kišenės išsitraukė švytintį sidabrinį medalioną.
Gaujos vado akys žybtelėjo.
-Paskutinė galimybė, Meko. Gali atiduoti mums medalioną ir prisidėti prie mūsų. O tavo draugužei pažadu greitą ir neskausmingą mirtį,-jis mostelėjo ranka į nustėrusią Melody.
Džeinė nusišypsojo. Animagės dantys pasmailėjo.
-Čia AŠ tau galiu pasiūlyti greitą ir neskausmingą mirtį,-tarė ji.
Naktis šoko ant arčiausiai buvusio vyro žirgo ir perkando jam sausgyslę. Vienas burtininkų sėlino prie Melody. Džeinė iškėlė lazdelę ir panaudojo uždraustus kerus. Žudymo kerus. Po akimirkos tamsą perskrodė violetinis žaibas ir burtininkas krito negyvas. Kitų burtininkų akyse Džeinė išvydo baimę, sumišusią su kone... Susižavėjimu.
-Pragaro mergiotė,-sušnypštė randuotasis.
Ir trys burtininkai, kartu su savo žirgais, išnyko šešėlių sukūryje. Džeinė nusivalė nuo savo katanos kraują ir pažvelgė į Melody.
-Kaip tu?-paklausė.
-
Merginos juokas šokiravo, kaip ji gali taip lengvai kikenti, dėl dalykų, kurie Melody baugins dar ilgai.
Medalionas atskleidė per daug vyro emocijų, jis godžiai sekė kiekvieną aksesuaro judesį ir godžiai nurijo seilę laukdamas, kada tai vėl priklausys jam.
Kalbos apie mirtį baisiai nežavėjo, tad tvirtai rankoje suspaudusi lazdelę, kiek kilstelėjo į vyrą, dėl visa ko. Subjauroto vado siūlymas prisidėti buvo beprotiškas, kas norėtų savo kulte (?!) kažko kas akivaizdžiai nenori niekam priklausyti.
Meko atrodė nė kiek nepasimetė, tik dar sykį pavirtusi tigre susidorojo su šiuo bei tuo. Visiems išsilaksčius Džeinė neįtikėtinai draugiškai ir gal kiek net neįtikimai visai šiai situacijai, pasiteiravo kaip laikosi Melody. Pastaroji suklapsėjo akimis. Jos kūnas buvo nusėtas mažais raudonais kraujo taškeliais, tačiau nei vienas nepriklausė jai. Tik papurčius galvą, nors į tokį klausimą gestas yra vargiai geras pasirinkimas, raudonplaukė porą sekundžių lukterelėjo ir atsigavusi paklausė:
- Tas medalionas, kas tai?
-
((Džeinė pasiverčia baltąja tigre. Jos augintinė juodoji pantera Naktis yra :) ))
Melody uždavus klausimą, Džeinė pervėrė ją akimis. Paprastai žmonės neatlaikydavo jos nuožmaus žalių akių žvilgsnio. Jos akyse visuomet buvo kažkas gąsdinančio. Tačiau juodaplaukė nebuvo nusiteikusi dabar žaisti žvilgsnių varžybų, tad tiesiog atsiduso.
-Na, ko gero, nusipelnei sužinoti. Juk tai dėl manęs galėjai žūti,-sumurmėjo mergina.-tik būtų malonu, jei niekam nepasakotum.
Ji nudelbė akis į Naktį, kaip įprasta atsisėdusią Džeinei prie kojų kaip kokia sargybinė.
-Iš paslapčių departamento šiąnakt buvo pavogtas šis amuletas,-ji iškėlė žibantį sidabrinį aksesuarą į mėnulio šviesą. Ant jo be perstojo raitėsi išraižyta gyvatė.-ši grupuotė, pasivadinusi juoduoju basilisku, jau ne pirmą kartą bando jį pavogti. Šiąnakt jiems pagaliau pasisekė. Laimei, magijos ministerija buvo liepusi man šiąnakt ateiti ir pasiimti šį amuletą-jie manė, kad jam saugiau bus pas mane, Hogvartse. Tad aš pavogiau jį iš juodojo basilisko, bet tie padugnės atsivijo mane čia. Visa kitą kas įvyko jau žinai. Pats amuletas, kaip manoma, priklausęs Salazarui Klastuoliui. Turbūt žinai apie Paslapčių kambarį. Manoma, kad šiame amuletą kažkaip yra užkoduota žinutė apie kitus Salazaro Klastuolio slaptus kambarius.
-
((Atsiprašau, pasitaisiau))
Džeinės žvilgsnis sukaustė. Gan akivaizdžiai galėjai matyti nepasitenkinimą tose akyse, į galvą atėjo mintis, kad galbūt kišimasis į tai nėra gera idėja. Knisimasis po svetimus apatinius, ypač tokius kurie priklauso naktį besikaunančiam su suaugusiais burtininkais žmogui, niekuomet nieko gero neduoda. Tačiau klastuolė, matyt, nusprendė, kad Melody verta bent kąsnelio istorijos apie tai kas čia vyksta.
Pantera vis dar nuožmiu žvilgsniu sekė kiekvieną raudonplaukės judesėlį. Ji nepasitikėjo škote. Visai kaip ir šeimininkė, bet visgi Džeinė nusprendė atvirauti, gyvūną sunkiau įtikinti. Protingas mąstymas. Net pati Melody nebuvo tikra dėl jausmų šioms nakties viešnioms. Ji galėjo linktelėt galvą pritardama, kad niekam nesakys, bet visgi ar laikys burną užčiauptą ir pati nežinojo.
Rimtai išklausiusi merginos istorijos trečiakursė žybtelėjo akimis į amuletą. Porą minučių apsvarstė informaciją ir išsitiesusi kilstelėjo antakius:
- Kodėl jie siuntė tave? Jauną, Hogvartso mokinę?- uždavė pirmąjį klausimą. Ji suprato, kad čia bus saugiau, bet visgi yra pilna suaugusių, magiją geriau išmanančių profesorių, tuo labiau, kad tai galėjo padaryti ne būtinai Hogvartso atstovas, tereikėjo susitarti su kuo nors, pavyzdžiui: direktore.- Kas bus amuletui?- jie negali jo tiesiog paslėpti, juk turi bandyti aiškintis ką nors, jei jau to nėra pradėję daryti.
-
Džeinė atsiduso ir sunėrusi kojas lotuso poza atsisėdo ant samanotos Uždraustojo miško žemės. Ji pažvelgė į savo juodąją panterą. Ši vis urzgė ant Melody.
-Ramiai,-tarstelėjo klastuolė.
Juodaplaukė išklausė sutiktosios merginos klausimų, tačiau neskubėjo atsakinėti. Ji pavartė rankose Salazaro Klastuolio amuletą. Nuo lygaus ovalo, aplink kurį vijosi gyvatė, atsispindėjo mėnulis. Džeinė suspaudė jį rankoje taip stipriai, kad rankai įsirėžus į šaltą sidabrą iš rankos ištryško keli kraujo lašai.
-O, magijos ministerija. Suktų gyvačių lizdas. Jie puikiai sugalvojo vienu metu sutramdyti ir mirties valgytojos giminaitę, ir pasirūpinti amuletu. Tačiau ir gyvatės turi priešų. Kažkada atskris vanagas ir gyvačių lizdas bus išdarkytas,-merginos veidą slėpė šešėliai, tik žybtelėjo balti dantys, kai ji nusišypsojo.
Staiga Džeinė atsitiesė ir vėl įsmeigė savo žalias akis į klastuolę.
-O medalionas... Kol kas jis pabus pas mane. Juk Hogvartsas- viena saugiausių vietų laikyti tokius dalykus,-juodaplaukė užsisegė amuletą ant kaklo.-ypač čia. Tik idiotas bandytų nukabinti man jį nuo kaklo.
Klastuolė nusivalė kraujo lašus į samanas.
-Savo pačios labui labai patariu niekam nepasakoti, kas įvyko šiąnakt ir ką aš tau pasakojau. Būtų tikrai liūdna prarasti tokią mokinę, su kuria galbūt mes net susibendrautume,-šyptelėjo Džeinė.
Ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė į mėnulį. Jau rytoj pilnatis.
-Tiesa, o ką tu čia veikei tokią vėlyvą naktį?-mergina mrimerkė savo žalias akis.
-
Kailiuotas žvėris baisiai negąsdino merginos. Melody jau yra mačiusi panterą vaikštančią koridoriais su Džeine, bet visgi gyvūnų politika buvo bent kiek padoresnė pamokų atžvilgiu, tad ten niekas negalėdavo ateiti su kompanija. Taip pat, škotei didelės katės nebuvo naujiena, dabar prie židinio snūduriuoja ir jos mielasis ocelotas.
Šis amuletas buvo ganėtinai įdomus dalykėlis, akivaizdžiai dar sudalyvausiantis Hogvartso gyvenime. Melody buvo tikra, kad viskas su juo taip paprastai nesibaigs. Tas faktas, kad ši burtų ir kerėjimo mokykla yra saugus prieglobstis buvo kiek per daug išpūstas burbulas. Džeinei šis daiktelis buvo taip pat svarbus, gal net svarbesnis, nei kitiems. Jis akivaizdžiai susietas su praeitimi. Visi čia tokie, slepiantys praeities lavonus.
- Žinoma, jie valdžia. Kada valdžia būna tokia tyra ir švari kokia dedasi esą?- retorinį klausimą uždavė klastuolė. Tačiau Džeinės kalbą išklausė rimtai, jai vis dar nebuvo aišku, kodėl tokį darbą paskirtų jaunai, nepatyrusiai merginai, bet tiesa ateina su laiku ir kažkodėl Melody nebuvo panašu, kad viskas baigsis su šiuo medalionu taip paprastai kaip tikisi septintakursė.
Iš apačios, nuo samanų, į raudonplaukę įsmigo dvi grėsmingos akys:
- Taip,- šyptelėjo puse lūpų trečiakursė,- išties, viena saugiausių vietų.- paantrino škotė turėdama gan aiškia potekstę po šiais žodžiais. Akylu žvilgsniu sekdama kiekvieną Džeinės judesį segant papuošalą ant kaklo linktelėjo.
Klastuolė sunėrė rankas ant pilvo.
Atsiliepė lygiai tokia pat šalta šypsena išgirdusi grasinimą:
- Kas gali būti tvirčiau už klastuolės duotą žodį klastuolei.- su ironijos prieskoniu tarstelėjo Melody,- Juk nenorim drumsti vandens tokioje mieloje burtininkų mokykloje.
Susikišusi rankas į kišenes pažvelgė trumpam į šoną, tuomet grįžo prie griežtų, žalių Džeinės akių ir atsakė:
- Ėjau maudytis naktį.- apsisukdama perbraukė rankomis per sausus plaukus.- Tokie dalykai labai atgaivina.- pridūrė nueidama Hogvartso link.
-
Ir žinoma, kur kitur Karma eitų aptikti, jeigu ne Uždraustojo miško platybėse, ypač tose vietovėse, kur jau ilgesnį laiką žmogiškoji gyvybė nė įžengusi nebuvo. Ir, kaip jau sena tradicija viso buvo tapusi, vaikinui kompaniją palaikė varnas, ir jie vėl traukė miško takeliu, link iš kažkaip atsiradusios duobės tam, kad surasti mielajam paukštėnui kitą gardėsio kąsnį. Ir, galų gale, vieta vien leido savotiškoje nostalgijoje paklajoti, dar iš to nuotykio, rodos, seno ir ilgo kaip pasaulis su Jekaterina - o gal Yecatherina, jau net nebebuvo tikras, koks galų gale jos vardas buvo.
Kiek daug ir - ir vėl viskas kartojosi, ir vėl viskas sukosi tuo nenusibaigiančiu rateliu, ir vėl buvo grįžtama į pradinį tašką... Siaubas, ar ne? Galbūt vien dėl to derėjo gyventi, dėl tų trumpų ir kartkartinių akimirkų, kurios it iš niekur įsiterpia, dar niekad nepatirtos ir neišgyventos - tam, kad šios, net ir vienkartinės, pataptų dar vienu "ir".
Galbūt todėl Karma ir nusijuokė, kai duobėje palikęs kovą žiūrėtis savų lavonienos gabaliukų, aptiko užrašinę - mėlyno aksomo viršeliu, pusę peršlapusios - galbūt sutapimiškai ir džiaugsmingai tai buvo permirkęs galas, kurio tik menkas puslapėlis iš visų buvo prirašytas. Net nusijuokti norėjo. bus bent ką veikti - norėjo bent tol, kol pradiniame puslapyje buvo kažkas kita kalba prirašyta. Siaubas, visa laimė pranyko.
Kovas, pasisotinęs ir džiaugsmingas, net ir į senulių metus lėtai lįsdamas, priskrido prie savo šeimininko - ar verčiau ant, įsitaisydama ant Karmos peties, suleisdamas į drabužių sluoksnį savo večiau purvinus nagus.
-Nori išversti?- juokais užklausė, pirmą nesuprantama kalba parašytą puslapį versdamas.. ir vėl, ir vėl, kol galiausiai nuotaika sublogėjo - kokio velnio kažkas nusprendė, kad tokiam gražaus dienoraščio viduje, per patį popieriaus lapo vidury reikėjo parašyti tą patį sakinį, kuris kiekvienam puslapy kartojosi? Ir dar nežinomais rašmenimis, kurie nepriminė nieko, ką būtų regėjęs vaikinas - kinų kalba? Arabų kalba? Cha, su šituo palyginus menkniekis per kalbos tai buvo, su rašmenimis, kurie supranti, kad bent kažką reiškia - o čia ir šauktukas žodžių vidury, ir skaičių virtinė bet kaip išsilaksčiusi.. betvarkė, žodžiu.
Kovas kranktelėjo, pakildamas į orą - klastuolis tik atsiduso, nesuprasdamas, kas čia užėjo. Galbūt sugalvojo kažką padaryti, galbūt kažką dar per padarėlį leisgyvį užuodė - vis dėlto nusprendęs pasilikti vietoje, vaikinas atsirėmė į medį, kažkur šalimais duobės rymantį, kartu palaukiant bevardžio paukščio sugrįžimo.
O tam laukti ilgai nereikėjo - kojų naguose laikoma jau kažkiek suplyšti spėjusia knyga, plunksnos pilnai susišiaušusios, varnas parlėkė atgal. Paėmęs palyginus sunkią ir seną knygą į rankas, leidęs varnui vėl įsitaisyti ant peties, pats vaikinas pradėjo lėtai vartyti puslapius, vos ne akimirksniu susiprotėdamas, kad tai tikriausiai visokių kalbų dalykai - na, žinot, abėcėlės, paaiškinimai, taisyklės, išimtys ir dar visoks biesas nereikalingas. Vos penktadalį praėjus vaikinui pabodo - knyga, tikrai stora buvo pilna nereikalingos informacijos jam, bet gi taip varno vargto darbo į purvus neišmesi - vien dėl to Karma pradėjo greituku sklaidyti puslapių lapus, paversdamas tai į automatinę veiklą, kurią darė jo kūnas be jokių paliepimų išankstinių, vos neužmigdamas viso to viduryje, jau snūduriuodamas ir vis labiau klimpdamas į miego karalystę.. Kai va, garsus kranktelėjimas tiesiai į ausį, dar kartu ir plaukų sruogą užkabinant ir skaudžiai patempiant prižadino šešiolikmetį - sugrįžęs per tuos kelis puslapius, kuriuos sugebėjo praleisti, Karma vos ne akimirksniu atpažino panašų pavyzdinį sakinį, duotą knygoje su tuo, kas buvo knygutėje.
-Ir klausyk, kodėl tu apie kalbas taip staigiai prisiskaitęs esi, mh?- pusiau juokais, pusiau retoriškai užklausė varno, pirštu bakstelėdamas į jo snapą - į jo kažkodėl labai patenkintą išraišką atspindintį snapą.
Tamsiomis akimis prametęs knygoje duotą informaciją - kad tai buvo Igoldiarn kalba, sukurta XVI amžiaus pabaigoje ir naudota slaptų kodų perdavimui, kurią skaityti reikia atmetant kiekvieno žodžio antrą, septintą ir dvyliktą raidę, jeigu tiek šių yra, o skaičiai buvo lygu skiemeniui, kiekvienas skirtingam.
-Tai, kaip ir, vienas yra "dam", du yra "sag", trys yra "barg"? Na, tikrai kodų reikalas,- pasirąžęs kiek išgalėjo su sunkia knyga ir užrašine rankose, o varnu ant vieno pečių, Karma atsiduso,- Nori, kad iššifruočiau tai, kas ten yra? Todėl toks laimingas ir atnešei man tą knygą?
Na, galbūt retas nebūtų klastuolio palaikę kažkiek "keistu", jei pamatytų klausiantį varno pritarimo ar tai norų, bet iš snapo išėjus trumpam kranktelėjimui, jaunuolis atsiduso, tarsi pasiduodamas jo norams. Nusiskynė kažkokio šalimais augančio augalo lapą, nubraukdamas šio sultimis nereikalingąsias raides kad nesimaišytų, tada pradėjo dėlioti viską pagal knygoje duotus aprašymus.
-Taigi.. Supaprastinus, tai bus.. "h nan, mHs, doukbagfd, fasbil mourng atkakterl?" Ir tada viską versti reikia iš Sundligų kalbos, kuri buvo paplitusi šiauriniame Europos regione.. Siaube, kiek daug darbo, nemokėjo žmonės geriau iš padėties suktis? Gi kankinti lengvai išduoti gebėtų, kas per eiga čia ir kaip suvokti viską reikia,- burbėjo, sklaidydamas knygą kitos kalbos, atsiradusios šimtmetis prieš Igoldiarn'ų, ieškant - atradęs vienuose pirmų puslapių, net ilgai netruko, kol išvertė ligi galutinės reikšmės,- Na, džiaukis, vertimas yra, mh.. "Na kaip, pone detektyve, patiko mįslės atspėjimas?"
Akimirkai sulaikęs kvapą, kelis kartus giliai sumirksėjęs ir dar giliau įkvėpęs, Karma iš visų jėgų metė abu - ir knygą, ir užrašinę - į kažkokią purvo balą, tvyrančią duobėje. Jautė, kaip iš lėto ima kilti nervai.
-Eime,- pasakė staigaus judesio išgąsdintam ir nuplasnojusiam ant šakos varnui, net nepalaukdamas, kol šis vėl įsitaisys ant kurios klastuolio kūno dalies - panosėje burbėdamas kažką, kas televizijoje būtų pakeistais ilgais ir ausiai skausmingais "pyyyp", klastuolis patraukė iš Uždraustojo miško ribų.
Ir vis dėlto, jokių atradimų šiandien.
-
Ne, ar galite įsivaizduoti? Ja nepasitikėjo, neperkėlė iškart į ketvirtą kursą, todėl rytoj jos laukė kažkoks bjaurybė testas. Šiąnakt ji medžiojo, na ir kas, jog kažkam gali tai nepatikti? Jai vis vien. Jai vis vien, kad kažkoks nusmurgęs pirmakursis, paknopstom lekiantis į pilį bijodamas būti sugautas tų padarų, vadinamų mokytojais, išbaidė jos elnią. Didžiulį, gražų, didingą, raguotą... jai vis vien. Bus tų elnių dar, ir gražesnių, ir raguotesnių ir visokių kitokių. Svarbiausia – pats medžioklės smagumas. Adrenalino antplūdis įtempiant strėlę, tas jausmas, kai įsiklausai, kurioje vietoje plaka aukos širdis, menkutė akimirka, kai pasvyri į priekį, ir... ir viskas baigta. Onorina dievino medžioklę, dievino karą ir dar daug ką, kas jai priminė indėnus, Akadiją, tai, ko labiausiai pasiilgo, namus. Ausis pagavo tylutėlį krepštelėjimą, mergina giliai įkvėpė. stirnos kvapas tylomis sau pamanė ėmusi sliūkinti artyn, artyn, artyn... kažin kodėl kepurė paskyrė ją į varno nagą? Sakė, jog kitaip negalinti, jog Onorina perdaug visko mokanti, per daug vietų apkeliavusi, jog būtų paskirta kur nors kitur... ji ir nepriekaištavo, tačiau šią minutę, uždraustąjame miške, nevilkėjo nei Hogvartso uniformos, nei jokių koledžo atributų. Tik taip pamėgtas tamsžales kelnes, rudus medžioklinius aulinius, tamsiai mėlyną bliuzoną ir juodą ilgoką striukę su gobtuvu. Štai prie ko gali nukrypti moters mintys, o tai blogai, nes stirna, matyt kažką pajutusi, it pasiutusi šoko bėgti. Nenaujiena, Onorina buvo įpratusi prie tokių veiksmų, mažytė nesėkmė ir viskas, truputėlis neapdairumo. Keturiolikmetė puolė paskui kojomis neliesdama žemės taip greitai, bei tyliai, kaip indėnų Abenakių vadas Piksaretas išmokė. Vario spalvos garbanų savininkė skriejo, sklendė, o gal taip ir geriau? Pajusti vėją švilpiant pro ausis, užuosti mišką... ak, kaip Onorina mylėjo mišką. Be stirnos širdies plakimo ir jų abiejų širdies dūžių mergina išgirdo dar vieną garsą, garsą, taip gerai pažįstamą jos ausims, tai gaudė kipariso lazdelė, jos burtų lazdelė. Viduje įtaisyta raguotojo žalčio ilties šęrdis davė įspėjimą žemu muzikiniu tonu apie netoliese esantį pavojų. Staigiai sustojusi paleido savo auką iš akių, įtempė lanką, apsigręžė, ėmė klausytis. Tačiau kaire koja užmynė kažin ką nuožulnaus. Taip, tai buvo didžiulė duobė miško vidury. Pamaniusi, jog tai ir yra pavojus, Onorina ruošėsi nuleisti lanką, bet ne, jautri ausis tolumoje pagavo dar kažką, Kažką, nebūdingą stirnai, ar kokiam kitam gyvūnui.
-
Plačiai atmerktomis akimis stebėjo tamsų, vos vos žvaigždėmis nusėtą dangų pro kerėjimo kabineto langą. Kelios naktys iš eilės negalėjo užmigti; negelbėjo jokie būdai ir jokios priemonės--beveik visos-- jo sąmonės nesugebėjo užtemdyti. Ir gerai, ir nelabai-- nors valandos praleistos klejojant ir snūduriuojant būtų neblogai, tačiau nenorėjo bukinti savęs kažkokiais įtartinais eliksyrais. O alkoholis tebuvo tik kažkas tokio, kas numaldydavo peršulius tik kelioms akimirkoms, o skausmą viduje tik dar labiau paskatindavo. Nelabai suprato, kas sukeldavo tai-- anksčiau viską galėdavo išlaikyti tik sukandęs dantis ir pakentėjęs, tačiau, rodos, dabar niekas nebegalėjo gelbėti.
Beviltiškumo jausmas it juoda marška nugulė jo jusles ir vyriškis net nepajuto, kaip atgniaužia pirštus su nenukarpytais nagais nuo palangės ir kaip tiesiogine to žodžio prasme išlekia iš savo kabineto, trokšdamas kuo greičiau atsidurti ten, kur galėtų išlieti savo pyktį ir nusivylimą pasauliu ir savimi.
Net nepajuto, kaip atsidūrė uždraustajame miške. Silpnas vėjas kedeno ir taip jau išsitaršiusius plaukus ir bandė atvėsinti iki itin pavojingų temperatūrų įkaitusią odą, kurią prilietus buvo galima jausti, kaip tarsi verda kapiliarais tekantis kraujas. Izaac nerimastingai užsidengė delnais akis ir smarkiai spustelėjo, tarsi bandydamas sugauti galvoje besisukančias įdėjas ir mintis. Po kelių sekundžių sugniaužė kumščius, sukando dantis ir giliai kvėpuodamas pro nosį nuskubėjo tolyn į miško glūdumą. Tikėjosi, kad nieko nesutiks-- nieko gyvo-- ir kad netyčia nenusisuks sau galvos. Kad ir kaip tai būtų keista, mirti nenorėjo, nors tai ir būtų lengviausia išeitis... Nepasiduosiu, dar ne
Medžių šakos draskė jo kūną, tačiau vyras tematė tik raudonai nulietą miško takelį ir, per nesuprantamai užplaukusį deliriumą, jautė, kaip arti yra kažkas šilto ir kažkas tokio, ant ko galėtų išlieti įtūžį. Po sekundžių bėgimo tas kažkas pasirodė esantis mergina, mergina su lanku ir saulės akiniais. Naktį? Izaac susitvardė, susvyravo ir sustojo, primerktomis akimis stebėdamas kitą, nors kūnas buvo įsitempęs ir pasiruošęs pulti.
-Ką, - prikimusiu balsu ištarė, tačiau nurijęs seiles prabilo garsiau. -Ką veikiate tokiu metu miške? Aš neatpažįstu jūsų veido.
-
Netrukus jautrias ausis pasiekė ritmingi garsai, tai bėgo žmogus, iš visko sprendžiant, vyras. Bėgikas turėjo būti aukštas, lieknas, grakštus. Onorina klausėsi tų žingsnių, pasiruošusi paleisti strėlę, vos tik vyriškosios lyties atstovas peržengs leistiną ribą, atsidurs per arti jos. Jau buvo įpratusi prie to, jog nemato priešo veido, negali nustatyti amžiaus, tolimesnių veiksmų... o kol žmogus dar neprakalbėjo, tai ir pagal balso virpesius nesugebėjo nustatyti jo nuotaikos, jausmų. Žingsniai priartėję staigiai nutilo, jis sustojo. Žinoma, būtų kvailoka nesustoti pamačius lankininkę ir pasimauti ant strėlės. Nors ką gali žinoti, naujausiuose laikuose Onorina lankėsi pirmą kartą. Juto, kaip jos varines garbanas taršo vėjas, kaip stingsta oras aplinkui persunktas begalinės įtampos, ji daug ką juto. O tada, tada ji išgirdo jo balsą. Nežemišką... pilną keisčiausių atspalvių bei tembrų... grėsmingą... pažemėjusį... pripildantį visą mišką, persmelkiantį viską aplink, net ją. Ji klausėsi, kaip atskiros balso natos susilieja su jos burtų lazdele, duodančia vis garsesnį žemą muzikinį toną, žinoma girdimą jai vienai, nebent labai įsiklausytum. Klausėsi, o kraujas užvirė. Pirmas žodis buvo ištartas tarsi pasimetus, akimirkai sudvejojus. Dabar ji pajuto ir įsibrovėlio nuotaiką: įtempta. Vyras buvo įsiutęs, tik mergina nepirmą kartą susiduria su visokiais pasiutėliais, todėl dabar ją tik suėmė irzulys, kuris nežadėjo šiai besiklostančiai konfliktinei situacijai taikios atomazgos. ką veikiu tokiu metu miške. nusivaipė mintyse atkartodama to Dieviško balso žodžius. išdrįsta įsibraut į mano asmeninę medžioklę ir klausia ką veikiu miške? jos kūną nuo galvos iki kojų užpildė baiminga panieka, panieka tam balsui, baimė neprisirišti prie jo, neprisirišti taip, kad net negalėtų paleisti strėlės. Ne po velnių! Ji paleis strėlę jeigu tik to reikės! Jis yra niekas! Tik žmogėnas įsibrovęs į asmeninę jos erdvę. Taškas sau buvo padėtas, ir ji prakalbo:
-o jūs manot, kad aš atpažįstų jūsiškį? – jos žemas, švelnus, gomurinis balsas nuaidėjo medžių viršūnėmis virpindamas lapus. Replika buvo skirta veido atpažinimui, o ne atsakymui į klausimą, tačiau nuskambėjo taip tyliai, jog suteikė merginai mistinės būtybės aurą. Onorina puikiai suprato, jog žmogus nežino ją esant nerege ir tai buvo jos pliusas.
-ką aš veikiu? Tai jau tikrai, kad nelaukiu jūsų. – tylų juoką, nuspalvinusį frazę pasigrobė švelnutis vėjo gūsis, panėšėdamas arčiau bėgiko. – tai leiskite paklausti ką jūs čia veikiate? Ar nenorėtumėt sau užduoti to paties klausimo? – ji kalbėjo jau kiek garsiau, tačiau lanko nenuleido. – pasielgėte įžūliai ne tik įsibraudamas į mano medžioklę, bet ir greičiausiai išbaidydamas grobį. Negėda? – ji šaipėsi, kalbėjo su juo įžūliai bei nepriklausomai. O kas jis jai toks kita vertus? Seniai jau turėjo problemų, kodėl ggi jų nesusiradus? Tik nelabai patiko ta didžiulė duobė iškart už jos, tačiau prisiminė rizikavusi dar netaip. Ji tampė liūtą už ūsų, pati to nesuprasdama. O iš kur jai žinoti kokie bastūnai trainiojasi po miškus vidurnaktį? – patarčiau jums grįžti į lovą, kolei mano kantrybė dar neišseko.
-
-Turėtumėte atpažinti, jeigu esate šios mokyklos atstovė, - po akimirkos dvejonių ir nepasiryžimo ištarė; šiek tiek kilstelėjo smakrą, ištiesino nugarą, pajuto, kaip širdis nustoja neritmiškai plakti ir iš lėto nusiramina. Kiek galėjo nusiraminti šioje situacijoje-- viduje vis dar virė emocijos, tiesiog jos šiai sekundei buvo subtiliai sutramdytos, tarsi laužo liepsna, kuri buvo apmėtyta smėliu, tačiau ne itin kruopščiai ir atsakingai. -Nebent, žinoma, esate įsibrovėlė, - žemesniu, labiau grėsmingu balsu ištarė ir slystelėjo ranką į kišenę, kur saugiai ritinėjosi burtų lazdelė, kurią ilgi ir glotnūs pirštai kaip mat pačiupo ir bet kurią akimirką buvo pasiryžę ištraukti ir panaudoti.
-Todėl drąsiai galiu teigti, kad neturite visiškai jokios teisės man uždavinėti klausimus, - laisvai, be baimės žengė kelis žingsnius į priekį-- pasitikėjo savo įsiaudrinusiais refleksais. O ir šiaip, akims pagaliau apsipratus su miško apšvietimu-- arba labiau to apšvietimo trūkumu-- Izaac pamatė, jog prieš jį stovi tik maža mergina, kuri atrodė it coliukė su jai netinkamu laikyti ginklu. Vyriškis išsišiepė, parodydamas baltus ir pernelyg aštriai atrodančius dantis. -Mat, jeigu esate mokinė, tada jūsų laukia ilgos valandos šveičiant mokyklos tualetus tomis rankutėmis, - žvilgsniu nudelbė kitos figūrą, aiškiai šaipydamasis iš jos. -O jeigu esate įsibrovėlė, - balsas nutilo ir nurimo iki šnabždesio, kuris netgi gūdžią nakties valandą puikiai girdėjosi ir reverbavosi iš visų laukymės kampelių, tarytum būtumei atsidūręs viduryje gyvačių pilnos dykumų įdubos.
-Tada man nelieka nieko kito, kaip tik jus kuo greičiau iš šitos zonos, -lengvai kryptelėjo galvą į šoną, lazdelę laikančios rankos raumenys įsitempė, o akys buvo pilnos tamsiai raudono smėlio; keista, tačiau jam tai netrukdė matyti. - Taigi, galite mesti visus savo ginklus ir klusniai pasiaiškinus grįžti su manimi į pilį, - kilstelėjo savo balsą, idant jis būtų grėsmingesnis. -Arba galite bandyti priešintis ir tada nutilti amžiams. Pasirinkimas jūsų, - gana žaisminga nata baigė, nors viduje degė lygiai tokia pat nepaaiškinama neapykanta, kuri ir atvedė vyrą į mišką.
-
Tylutėliai stovėdama, nedrįsdama net įkvėpti, klausėsi kaip rimsta ką tik atbėgusio vyro širdies dūžiai: po truputėlį, iš lėto, padarydami vienas tarp kito vis ilgesnes pauzes, lygindami ritmą. Rodės, vyras kažko dvejojo, tik ko? Onorina tūnojo it zuikutis pastačiusi ausis, pasirengusi sutikti kiekvieną jo kūno judesį, išgirsti jį, nuspėti. Sulig kita fraze jo balsas pažemėjo, tapo grėsmingesnis. Mergaitės galvoje netilpo, kokiu būdu vienas balsas gali turėti tiek atmainų? Dailių, nesurepetuotų, nesuvaidintų. Per visus savo keturiolika metų ji pirmą kartą girdėjo tokį tembrą.
-ne, - iškvėpė, - aš nesu įsibrovėlė, bet ir ne šios pilies atstovė, na gal, iš dalies. Aš esu šios pilies viešnia, praeivė, pakeleivė, užklydusi pailsėti, pavargusi nuo ilgos kelionės. Aš. – Dieve, ką ji čia peza? Užsimanė gerai užvožti sau kakton, tačiau kaip tik tą akimirką nelaimingasis pašnekovas nusprendė sujudėti, jis žengė kelis žingsnius artyn. Onorina vos nepaleido strėlės, tačiau suspėjo sulaikyti įgimtą judesį, atėjūnas kolkas nieko blogo nedarė, tik šnekėjo, o tai gerai.
-aš neatpažįstu jūsų, atleiskite, nes esu čia vos vieną dieną. Be to, išvyksiu tada, kada pati norėsiu, o ne tada, kai jūs, ar kas nors kitas to užsinorės. Ir nepatarčiau jums panaudoti prieš mane ginklų, mat puikiai valdau savuosius. – mergina karčiai nusišypsojo, tarsi jai būtų įprasta tokia situacija. – šveisti tualetus? Jūs turbūt juokaujate! Dar nebuvau tokioj šaly, kur svečiai šveistų tualetus. – Catherine juokas nuskambėjo per uždraustąjį mišką, toks žemas, gomurinis, nuoširdus, persipindamas su jo šnabždesiu, tokiu magišku, mistiniu, paslaptingu. nutilti amžiams, jis nori nutildyti mane amžiams. patenkinta mintijo. O vaizduotė jau kūrė mintyse laidotuvių vaizdą. Ji, nužudyta banalių kerų, be jokios žymės, be nieko, tik brinkt ir yra. Niekada nemanė, jog mirs nuo avadakedavros, nors šiuos kerus tobulinosi jau tris metus mokytojos verčiama, neteikė jiems pirmenybės, todėl visą gyvenimą manė, kad ir pati žus nuo durklo, nuo ginklo, nuo bet ko, tik ne nuo nuodų ar žudomojo užkeikimo. Ji buvo garbinga karė, gera, šauni karė. Ne, į jos laidotuves čia, nieks neateitų, čia niekas jos nepažįsta, tik jis. Kolkas tik jis. Trojos karė ir liktų gulėti numesta šioje duobėje, galiausiai ją surastų Slapstūnai ir neleistų net ilsėtis ramybėje jos nuvargusiam kūnui, visaip jį išdarkydami.
-žinoma, jeigu jūs jaučiatės vienišas, aš galiu palydėti jus į pilį, palaikyti jums kompaniją. – teatsakė, žinojo, jog dabar ne pati geriausia akimirka šaipytis, juto jo neapykantą, tačiau jis irgi šaipėsi, su tais tualetais. Dar paminėjo: „Šitomis rankutėmis.“ ak, jei tik jis žinotų, jog šios rankutės ne kad tualetus šveitė, bet priešų kraują nuo asfalto gramdė.
-
-Viešnia?- sarkastiškai suprunkštė iš to apibūdinimo ir be jokios baimės prislinko dar arčiau. Išgąstis vis labiau buvo tokia emocija, tokia būsena, kuri neaplankydavo jo; nežinia, ar tai buvo geras, ar blogas ženklas, tačiau vyriškis tam neprieštaravo, buvo lengviau be jokio rūpestėlio pakišti savo kaklą po aštriu gilijotinos skustuvu.
-Panele, atrodote taip, tarsi turėtumėte būti saugoma didelio ir pikto apsauginio, -atkreipė dėmesį į merginos jaunumą--šioji tikrai neatrodė esanti pilnametė, bent jau jo akims. Tarsi tik tarp kitko lėtai, labai lėtai ir beveik be garso išsitraukė lazdelę, nenuleisdamas akių nuo kitos veido, kuris buvo gana sunkiai matomas dėl tamsių akinių; kam jie išvis reikalingi tokioje tamsybėje? -Tačiau esate viena vidury miško, su, tiesą sakant, nelabai pavojingu ginklu, - atlaidžiai šyptelėjo, it tėvas pamatęs murziną ir sulytą vaiką. Dar keli žingsniai į priekį ir juos teskyrė vos du ar trys metrai; Izaac sulyg kiekvienu savo judesiu buvo įdėmiai apskaičiuojantis savo galimybes žmogus, žinojo, kad jeigu mergina pultų jį, jis tikrai sugebėtų išvengti strėlės ar kokios kitos atakos -- arba pasitelktų skydinius kerus, arba tiesiog atšoktų. Vienintelis geras dalykas apie jo, na, temperamento praradimus yra tai, kad tuomet jį užplūsdavo nepaaiškinamas energijos ir jėgų antplūdis, kuris jį paversdavo tarsi kokiu kamuoliniu žaibu, tik ir laukiančio progos išsilieti.
-Manau, kad esate tiesiog žmogus, pakliūvęs į netinkamą vietą netinkamu laiku, - saldžiai šyptelėjo, tačiau ta šypsena veikiau buvo panaši į grimasą, į pigią teatro kaukę; jokiais būdais jis nenusišypsotų, tokie dalykai tiesiog buvo ne iš jo repertuato. -Žinoma, jeigu būtumėte išsigandusi ir prašytumėte manęs jus išgelbėti, patikėčiau, kad esate tik paprasta viešnia, - jojo balsas vis tilo ir tilo ir tilo, o jojo akys vis labiau ir labiau ir labiau plėtėsi, akių rainelės susitraukė iki mažučių, vos ne adatos pločio taškučių; tarsi būtų pavartojęs narkotikų. -Bet dabar matyt esate tik nereikalingas praeivis, kurio niekas nepasiges, - sulyg tais žodžiais šaižiai įkvėpė ir staigiai kryptelėjo riešu, paleisdamas iš lazdelės didžiulį pliūpsnį besirangančių raudonų gyvačių, kurios kaip neperžengiama siena puolė merginos link.
-
-o kartais jūs ar nebūsite tasai didelis piktas apsauginis? – kiek pritildyma balsą sukikeno. – be galo jau tiktumėte šiai rolei. Tik yra viena problema, man nereikalingas joks apsauginis, o ypač toks, kuris peza visokius niekus, įsibrovęs į mano asmeninę pramogą ir dar trukdo medžioti. – jis buvo išpuikęs, jis juokino ją, jis tyčiojosi iš jos. Ne, jis buvo nepakenčiamas! Jis erzino ją! Onorina keikė save, jog negali žinoti su kokio tipo priešininku susidūrė. Tik juto, kad tai suaugęs žmogus, maždaug trisdešimties keturiasdešimties metų, tačiau kas jis: galingas mokytojas ar ukvedys nevertėlis, numanyti niekaip negalėjo. Ir atsitik tu taip man, pirma diena pilyje iki karo davedė. Bent jau būtų pagyvenusi ilgiau, pažinusi atskirus balsus, ėmusi juos skirti ir taip toliau, o dabar? Belieka stovėti įtempus ausis, pasikliaunant vien įgimtomis ar ištreniruotomis kovos juslėmis.
-ar jūs nutilsite pagaliau, beproti! Nuo ko aš turėčiau prašyti jūsų mane išgelbėti? Gal nuo savo pačios kasnaktinių medžioklių? Ar nuo jūsų liguistų tauškalų? – viskas, variaplaukės kantrybė išseko, o ir atėjūnas prislinko per arti, galėjo sakyti, jog net juto nuo jo pulsuojančią šilumą. O tada išgirdo kažką šnypščiant. Tas begalinis šnypštimas, išduodantis gyvačių kamuolį, artėjantį link jos, sukėlė dar didesnį įniršį. Iš kišenėlės prie širdies išsitraukė virpančią kipariso lazdelę, palietė ja strėlės gąliuką ir galų gale iššovė tiesiai artėjančio pavojaus link. Per uždraustąjį mišką nuaidėjo sprogimas, raudoni fėjarverkai pakilo į dangų. Onorina tematė menką mirgėjimą, siluetą, apšviestą, esantį truputėlį tolėliau. Taip, ji galėjo šiek tiek matyti, atskirti naktį nuo dienos, išvysti šalia esančių objektų šešėlius, tačiau daugiau nieko, visa kita dengė erdvė, tamsa ir paslaptis. Sprogimo banga garantuotai turėjo mažiausiai partrenkti tą pasipūtusį didvyrį, o galbūt ir nusviesti pora metrų tolyn. Mergina paprasčiausiai užkerėjo strėlę, jog atsitrenkusi į taikinį šioji sprogtų, juk ji Tikonderogos duktė. Tai taip indėnai vadino jos tėvą: Tikonderoga, žmogus griaustinis.
-mano mokytoja sakydavo, jog turiu ypatingus talentus kerėjime. – juokdamasi sušuko kiek garsiau, kad per sprogimo garsą būtų išgirsta. Deja, juokai greitai baigėsi, kai kažkur, dešinėje, sužvygo, sukrankė varna. Ferumos! mintyse sukliko Sayre. Kita strėlė žaibiškai atsidūrusi lanke netrukus švilpdama perskrodė šlykščios išvisos kūnelį. Neregės veidas perbalo, garbanos susišiaušė. Catherine it išprotėjusi puolė į priekį, sparčiai mažindama atstumą tarp savęs ir to vyro, tik ji nenorėjo jo užpulti, norėjo jį surasti, pridengti, paslėpti... juk Slapstūnams užteks menkiausios kibirkšties pradėti sekti šį nieko dėtą žmogų, šį gražiabalsį. Maža to, jie pagaliau, per septynerius metus, aptiks jos pačios pėdsakus. Ant nuo sprogimo paliktų duobių Cathy klupo, klupo ir vėl stojosi. Kur jis? Juk turėjo būti nedaugiau kaip du-trys metrai iki jo! panika užvaldė aukštaūgės kūną. o gal jis pargriuvo? Gal susižeidė? Gal jam pataikė kokia skeveldra? staiga vėl pasigirdo krankimas, šįkart netoli jos veido, trečioji strėlė atliko savo darbą nė nespėjusi sušvilpti.
-dėl Dievo meilės! Beproti mano, Kur gi tu! – nežinojo jo vardo, todėl neįsivaizdavo kaip jį pašaukti, kaip surasti. Neregė keikė save šią minutę, jog negali matyti ferumų, negali suskaičiuoti kiek jų čia, bet veikiausiai trys arba penkios, tie parazitai daugiau nesiunčia į žvalgybą.
-
Liguisti tauškalai? mintyse sušnypštė, it katinas, ant kurio uodegos buvo neatsargiai užminta ir dar priedo smarkiai timptelėta. Vyriškis dar trumpą akimirkos dalelę pasigailėjo, kad neužkerėjo gyvačių taip, kad šios vos tik įkandusios suleistų nuodų, kurie sukeltų nesuvokiamus skausmus ir kančias. Kvaila mergiotė, mananti, kad gali paprieštarauti man ranka stipriau suspaudė lazdelę, norėdamas ja pamanevruoti į kitą pusę, tačiau staiga nuaidėjęs sprogimas-- įdomu kieno kaltė tai buvo-- įaudrino visas jo jusles, suvėlė ir privertė sukryžiuoti rankas viršum veido, kad apsisaugotų nuo didžiulės kaitros ir jėgos bangos. Žinoma, visiškai neapsisaugojo, nebuvo antžmogis-- nors seniau tokioje situacijoje būtų panaudojęs kerus, dabar tik elgėsi tik kaip koks žvėrelis pirmą kartą pamatęs ugnį--- masyvus karščio smūgis smogė jam iš padilbų ir magiškų žiežirbų spiečius nusvilino pasiekiamus odos lopinėlius. Skaudėti neskaudėjo, tačiau Izaac pajuto, kad yra šiek tiek sužeistas tik tada kaip sekundėlei pasaulis aptemo-- tuo pačiu rausvumu--- ir jo kūnas tiesiogine to žodžio prasme pradėjo virti. Iš nustebimo net aiktelėjo ir-- šiek tiek apakintas to fejerverkų šou-- suklupo kelis žingsnius atgal ir žnektelėjo ant žemės, pamiršdamas savo priešininkę ir visa kita pasaulyje, išskyrus save. Nukreipė žvilgsnį į virpančią ranką, nors ir to nereikėjo, pakankamai jautė, kaip po odos sluoksniu kraujo temperatūra vis labiau ir labiau kyla. Akimirksniu išdžiūvo burna, mintys tarsi susprogo it muilo burbulai prilietus pirštu. Norėjo atsikelti, kažką padaryti, bet nei viena galūnė nesisklausė, visos juslės tarsi užsiblokavo; išskyrus vieną. Ausys užfiksavo tolumoje kažkokį garsą-- balsą? gyvūno riksmą-- ir tai privertė vyrą sukąsti dantis ir sugniaužti kumščius. Nebuvo vienas, buvo su matyt būsima ar esama psichopate, kuri naktimis klejoja su lanku ir laisvalaikiu sprogdina žmones. Vien toji mintis pažadino iš apsvaigimo ir jis skubiai atsiklaupė ant žemės, ieškodamas merginos. Reikėjo ją kuo greičiau nukenksminti, kol neišdegino pusės miško.
Akimis surado kūną, kuris žioravo žmogiška šiluma-- šis rodėsi pats ėjo link jo-- ir nebegalvodamas užšoko visu svoriu, prispausdamas ir įkalindamas. Kažkur tolumoje sukarkė varna, tačiau Izaac tik piktai susiraukė ir sugriebė lazdelę taip, tarsi laikytų peilį ir nutaikė jį į merginos pusę. Neištarė nė žodžio; tai vis vien buvo bevertis dalykas.
-
Eilinį kartą suklupo ant nedidelės, jos pačios sukelto sprogimo duobelės, tačiau atsistoti nebesuspėjo, tvirtas sunkus kūnas staiga užgriuvo, prispausdamas prie žemės. Onorina sukliko iš tos nuostabos, be to, kairė ranka, laikanti lanką, buvo nepatogiai užlaužta ir nepajudinamai užgulta priešininko svorio. Tik kas dabar jis buvo: priešininkas? O gal veikiau žmogus, kitas kūnas, pulsuojantis šiluma? Ir dar kokia, ant tokios kaitros kiaušinį ramiausiai galėjai išsivirti. Jis sirgo, galbūt net labai sirgo, o ji puolė jį įžeidinėti, iškart pasigailėjo savo veiksmų, juk pats tampi silpnas, puldamas silpnesnį, o tuo labiau, ligonį. Kita, dešinė variaplaukės ranka, tvirtai įsikibo į vyro šoną. Dabar neregė galėjo tvirtai konstatuoti, jog sutiktasis yra lieknas, raumeningas vyras, nors ir anksčiau tai numanė, šią akimirką įsitikino. Jis degė, o ji stingo iš šalčio, kuris, matyt, pasirodė esanti Slapstūnų žvalgų sukeltos baimės pasėkmė, todėl nesuvokdama, instinktyviai glaudėsi prie užpuoliko sunaikindama net mažiausius tarpelius. Kažkur giliai tūnanti mintis, kad reikia ką nors daryti, reikia apsaugoti jį, o ne ją, tolimas varnos krankimas... viskas paskendo šoko būsenoje, toje menkutėje, šilumos troškimo akimirkoje. Ji niekada prie nieko nesiglaudė, jai niekada nebuvo šalta, jai niekada nereikėjo kito žmogaus, nei kad sušiltų, nei kad pasislėptų, nei kad pasiguostų, dėl nieko nereikėjo. Vieną šimtąją sekundės dalelę, paauglė pamintijo, ką gi jaučia jis? Ją augino prancūzai, vėliau indėnai, dar vėliau trojėnai... pripažinkim, tuose laikuose tikrai netrūko ištvirkimo, galbūt jo buvo daugiau negu dabar, juk šiomis dienomis niekas netekina trylikamečių mergaičių, už trigubai vyresnių diedulių, niekas apskritai jų netekina, nes jaunikius renkasi pačios, sulaukusios mažiausiai šešiolikos metų, ir tai retenybė, kitos apskritai senmergėmis lieka ir niekas joms neprieštarauja, botagu į kuprą nestuksena. tai ką gi jis jaučia? Vien skausmą ir neapykantą? O gal tai, kad po juo guli moteris, jau pakankamai subrendusia figūra? nebuvo kieta, vien raumenų persunkta lenta, nepaisant kareiviško berniuko gyvenimo, Venera gausiai ją apdovanojo. Tik jai nieko to nereikėjo, nenorėjo įsivelti į panašius dalykus, niekada niekada niekada! Bijojo tapti silpna, pažeidžiama, ji gimė būti kariu, ji gimė pjaustyti priešams gerkles ir gramdyti jų kraują nuo ginamos žemės. Jos lemtis: kruvinos panagės, bei randai, o ne makijažas ar suknelės. Nuo šiek tiek gašlių minčių iškart perėjo ant kruvinų, juk tai buvo viskas, kas supo tą mažą mergaitę, netekusią šeimos: kraujai ir ištvirkavimai. Honorine Catherine Sayre vėl prisiminė Slapstūnus, ta mintis trenkė dar galingesne banga, nei prieš tai sprogimas. Jie ją surado, pirmą kartą per septynerius metus aptiko turėjusios mirti pėdsakus, ir kodėl? Galbūt jie čia turi daugiau ką sekti? O gal ji kaip netinkamai pasielgė? ir staiga, suvokimas grįžo, šokas baigėsi, o gal tik dar labiau sustiprėjo, nežinia, bet dabar labiausiai už viską jai reikėjo, kad jis prabiltų, pasakytų ką nors tuo savo nežemišku balsu, tačiau kaip tyčia, vyras neištarė nė žodžio. Galbūt ruošėsi ją nužudyti? tegul, tegul tik greičiau, jam reikia bėgti.
-bėk, – karštligiškai sušnabždėjo mergina, – privalai bėgti ir slėptis, jie tave suras, girdi, jie tave nužudys. – jos balsas virpėjo, kone antrą kartą gyvenime pajuto, kaip gerklę užgniaužia gumulas. – nudėk mane ir bėk. – maldavo prisispyrusi, rodės, tą akimirką niekas buvo nebesvarbu, kad tik nepražūtų žmogus dėl jos kaltės. Kairiuoju skruostu, netyčia išsprūdusi iš po gaubtų juodų akinių, nuriedėjo vieniša ašara.
-pasakyk man savo vardą. – silpnai paprašė, lyg tai būtų viskas, ko trūktų iki pilnos laimės, lyg tai būtų paskutinis nuteistojo myriop noras. Pasimuistė ieškodama šiek tiek patogesnės padėties, mat užlaužta ranka su lanku jau ėmė tirpti, tačiau matyt neapskaičiavo to milimetrinio tarpelio, likusio tarp jų, ir pajuto, kaip josios lūpos tvirtai prigludo prie jo lūpų. Kažką taisyti buvo per vėlu.
-
Tiesą sakant, niekad nebuvo nužudęs žmogaus. Bent jau tiesiogiai. Jeigu kas ir žuvo dėl jo kaltės, tai taip atsitiko tik dėl to, kad, na, taip atsitiko. Jo mintys gal ir buvo sutemptos kaltės jausmu, tačiau delnai likdavo nepriekaištingai švarūs, nenutaškyti kraujo ir kartėlio. Todėl, kad ir kaip norėjo imti ir perrėžti lazdele--- kurios, žinoma, kerų dėka, galiukas buvo padengtas aštria medžiaga-- atidengtą, neapsaugotą ir minkštą kaklą, Izaac negalėjo prisiversti to padaryti. Ne dėl to, kad bijojo ar buvo neryžtingas, ir tikrai ne dėl to, kad prie jo kūno linijų prigludusi buvo mergina, dievaži, kūniškos banalybės buvo bjaurus ir nuvalkiotas dalykas--- jo visiškai nedomino šansas kažką pagraibalioti. Ne, ne, vyriškis negalėjo smogti todėl, nes buvo savanaudis. Po velnių, prieš jo akis galėjo krauju prigargaliuoti nors ir tūkstančiai vaikų, tačiau jis tikrai nebus atsakingas už tai. Tiesiogiai. Gal ir kvaila raminti savo sąžinę tokiais kvailais būdais, gal ir nelabai logiška taip paaiškinti savo veiksmus, tačiau naktimis miegojo bent šiek tiek geriau, kai žinojo, kad nieko nenugalabijo savo paties rankomis.
-Nutilk, -išdaužė tokiu tonu, tarsi būtų daręs didžiulę paslaugą kitai. -Manai, tikiu tavo nesąmonėmis?- pasilenkė dar arčiau jos veido, lazdelė prispausta prie pat duobutės tarp raktikaulių. -Manai, kad tikiu tavo ašaromis?- blankiai šyptelėjo, tačiau ta šypsena buvo įtempta ir atrodė, tarsi keltų skausmą. Vyras tarsi jautė, kaip kažkas miške dar yra-- žinoma, miškai visados būna pilni gyvių, tačiau ši egzistencija buvo pavojinga, tą jis tikrai žinojo, mat viduje tūnanti magija jam liepė bėgti. Tačiau Izaac nebuvo savo naujos prigimties vergas ir verčiau pasiliko klūpoti prie merginos. Tikriausiai atrado priežastį, kodėl nepakliuvo į Varno Nagą.
-Man neįdomu, ką turi pasakyti ar ko nori, - be kartėlio ištarė ir jau buvo beatsitraukiąs nuo jos-- tas muistymasis jam buvo it ženklas, kad jo svorio buvo negana ir kad galbūt jo šonas greit bus sutiktas su kokiu tai medžiokliniu peiliu-- tačiau kas pasitiko jį buvo dar labiau netikėta. Kuomet daug šaltesnės lūpos nutūpė ant jo degančiųjų, vyriškis akimirkai sustingo, tačiau tik trumpai akimirkai. Po kelių kvėptelėjimų jis tarsi nuplikytas atšoko ir atgalia ranka nusivalė burną, tarsi būtų paragavęs kažko kartaus ir ypač nesaldaus.
-Dink man iš akių, - piktai primerkęs akis suniurzgė.
-
Viskas ką ji sakė, ką kalbėjo atgavusi žadą po šoko, visa tai galų gale privertė jį prabilti. Nors tonas buvo žiaurus, žodžiai negailestingai talžantys it ledinė vasaros kruša, vis dėlto, jie nepasiekė jos smegenų, o tuo labiau širdies ar sielos. Onorina tesugebėjo girdėti, kad jis prakalbo, o tai gerai. Vyro lūpos pasirodė besančios panašios temperatūros kaip ir kūnas, karštos, deginančios tarsi ugnis. Variaplaukė garbanė be galo norėjo ką nors pakeisti, norėjo, jog jis atsitrauktų. Iš kitos pusės, persigando, jog nepradėtų grabaliotis ar dar ko nors neprisigalvotų. Ne, keturiolikmetė nebijojo numirti, paskęsti kraujuose, nebijojo net to menkučio lazdelės spustelėjimo, perrėžiančio gerklę, kurį jis galėjo padaryti akimirksniu, ji paprasčiausiai bijojo vyro artumo ir tai buvo vienintelis dalykas, kodėl jos priešininkai krisdavo ant žemės nė nespėję tinkamai jos sužeisti, jie tiesiog negalėjo suprasti, ko neregė baiminasi iš tiesų. Jos pirmasis bučinys truko gal menkutę sekundę, tačiau Cathy tai pasirodė ištisa amžinybė, tada, it perskaitęs jos mintis gražiabalsis atšoko lyg nuplikytas. Merginai teko iš visų jėgų sukąsti dantis, jog neparodytų to palengvėjimo, kuris ją apėmė jam šitaip pasielgus. Už viską labiausiai pasaulyje šią minutę troško sutrypti jį, sumindžioti, įžeisti, tarsi mažas vaikas spardyti kupinu įniršio veideliu kol jis supras, kol maldaus pasigailėjimo. Už ką? Ir pati nežinojo, būtų galėjusi tiesiai išrėžti: už pavogtą mano pirmąjį bučinį! tačiau viduje suprato, kad viskas įvyko netyčia. Na ir kas! Na ir kas, kad netyčia? Jis neturėjo teisės čia pasirodyti, neturėjo teisės trukdyti man, neturėjo teisės ant manęs rėkti, neturėjo teisės man vadovauti, jis neturėjo teisės niekam, o juo labiau užgulti mane visu kūnu, prisiliesti! klykavo jos vidinis ego reikalaudamas atpildo. Negana to, vyras prakalbo, jis dar drįso piktai niurzgėti ant jos? Matyt ponaičiui nelabai patiko susiklosčiusi situacija, Ar tai ir nebus geriausias atpildas? Mergina pakilo nuo žemės, tada švelniai priglaudė ledinį delną ten, kur turėjo būti jo skruostas, dėkui Dievui, pataikė. Nenuostabu, šis degė kaip ir visas kūnas, žmogus tikrai sirgo. Akimirkai užsimerkė po savo juodais akiniais, jusdama, kaip svetima neapykanta nutvilko kūną, bet ilgiau knaisiotis po jo likimą nedrįso.
-Niekada taip nesakyk, Izaac, - sušnabždėjo palinkusi ties juo. Tada nieko daugiau nepaaiškinusi, akimoju patraukė ranką ir pradingo tankmėje. Bėgo laikydamasi medžių šešėlių, kurie šmėkščiojo varnanagei skriejant pro šalį.
-
Dabar atostogos todėl pamokos nevyksta, Claudia per šias atostogas nusprendė likti Hogvartse ir ką nors nuveikti.
Vienai dienai einant į pabaigą Claudia išėjo iš pilies į lauką. Jos galvoje sukosi nemažai minčių viena iš jų buvo, kad reiktų nueiti į uždraustąjį mišką, žinoma ji žinojo, jog ten kojos kelti nevalia, ne tik tai į galvas kalė mokytojai, bet ir tėvai kurie kadaise ir mokėsi šioje mokykloje. Claudia apie mišką žinojo daugiau nei kiti, nes jai apie paslaptingąjį mišką kartais pasakodavo tėtis. Jis ne kartą sakė jog tenai buvo ir dieną ir naktį. Visko matė ir patyrė, bet svarbiausia jis niekad neįkliūdavo mokytojams Jei mano tėtis niekad neįkliuvo, ir dar liko gyvas pabuvojęs tam miške tai reiškia ir aš sugebėsiu galvojo mergaitė apimta ryžto. Tad Claudia šiektiek pasivaikščiojusi pamiške nusprendė lįst į mišką, niekieno nepastebėta ji pasuko link miško ir dingo jo tankumynėje.
Eidama vis aplink dairėsi miškas kol buvo šviesu niekuo nesiskyrė nuo įprasto, tik buvo labai tankus, keli paukščiai giedojo, bet keistų garsų nebuvo girdėti. Naktį čia turėtų būti nejauku Claudia net nusipurtė pagalvojusi, kad ji eitų čia nakčia. Tačiau vėl prisiminusi tėčio pasakojimus šiektiek pas pasisiemė ryžto. Claudia žinojo, kad negalima nieku gyvu pasukti iš tako ...tai prilygsta mirties nuosprendžiui... mintyse išgirdo tėčio aiškinimus.
Galiausiai taip tebegalvodama apie tėtį mergaitė netikėtai priėjo duobę. Vos vos į ją neįkrito, susvyravo žengė žingsnį atgal. Tada šiektiek atsikvošėjusi nedrąsiai priėjo, akys tuo patikėti negalėjo. Prieš ją buvo didžiulė didžiulė duobė...
Staiga už nugaros krūmuose kažkas sutraškėjo, Claudia akimirksniu pamiršusi duobę atsisuko į tą pusę, nuožmiu ir išsigandusiu veidu žvelgė į lapuočių krūmus, mergaitė primerkė akis norėdama ką nors įžiūrėti, ji nepajautė ir net nežinojo, bet akys iš įtampos pakeitė spalvą dabar jos buvo kone juodos, jei sutiktum tokį žmogų iškart palaikytų jį demonu. Krūmuose vėl kažkas subrazdėjo...
-
Karšta vasaros diena. Tokią dieną praleisti dauguma pasirinktų poilsį prie ežero maudantis, deginantis, atsipalaiduojant nuo darbų. Bet Urtė nebuvo iš tų žmonių. Ji mieliau leido laiką bibliotekoje. Bet ši diena buvo kitokia. Ją traukė miškas. Ji norėjo išgirsti lapų ošesį, paukščių giesmes, ir dainas. Uostyti įvairiausių kvapų gėles. Tad šiandien ji patraukė į arčiausiai esantį mišką - Uždraustąjį Mišką. Nors taisyklės tą draudė, jai nelabai tai rūpėjo. Didesnis buvo troškimas atsipalaiduoti atsigulant medžio šešėlyje ant minkštos žolytės. Vos įėjusi į mišką, ji pastebėjo kitą savo koledžo mokinę Claudia, kuri mokėsi keliais kursais žemiau. Eidama ji ušėjo į laukymę, kur vos ne vos išsilaikė ant duobės krašto. Urtė iš įpročio negalvodama sušuko:
-Atsargiai!
Claudia atsisuko. Regis, tik dabar suprato, kad kažkas be jos dar čia yra. Jis akys... Jos buvo juodos. Ji... Ji apsėsta?
-Aaaaa!
Urtė pasileido bėgti. Deja, tiesiai link kitos grifės. Supratusi, ką daro, bandė apsisukti, bet susipynus kojoms ji išsitiesė prie pat Claudios.
-
Po to keisto subrazdėjimo tiesiai prieš Claudia išsitiesė mergina. Kadangi nebuvo labai čia šviesu merginos detalios išvaizdos Claudia negalėjo pamatyti. Claudia tik pasilenkė virš nepažįstamosios, dabar jau normalios spalvos akimis, ir paklausė:
-Nesusižeidei? Viskas gerai?
Claudia ištiesė ranką padėti atsistoti begulinčiai paneliai. Claudiai ji pasirodė kažkokia persigandusi atrodė, lyg baubą pamačiusi.
-Kas nutiko? Ko tokia išsigandusi? Ir ką veiki čia šiame miške?
Claudia stebėjo merginą ir laukė jos atsakymo. Pati Claudia po susidurimo su nepažįstamąją nusprendė būti atsargesnė, nežinai gal ši panelė sugalvos įskūsti Claudia, kad ši vaikšto čia miške, šioje glūdumoje. To dar trūko greit ateis tamsos metas- pavojingu padarų medžiojimo ir po mišką slankiojimo laikas. O Claudia tikrai nenorėjo sutikti bent vieną iš jų. Tuo labaiu, kad kai kurie padarai kaip kentaurai lengvai jas abi galėjo įskūsti mokytojams. Na o mokytojai už tokį nusižengimą skirs greičiausiai nemaža bausmę. Kaži ar jas nušalintu nuo mokyklos, Claudia buvo girdėjusi, kad nepaklusnius, išdykusius žiobarų vaikus nušalina kelioms dienoms nuo mokyklos arba išmeta išvis iš mokyklos. Tačiau jei gali eiti į kitą mokyklą. Čia magiškqm pasaulį į kitą mokyklą taip lengvai perwiti negalėtum.
-
Claudia pasilenkė ir paklausė, ar Urtei viskas gerai.
-Ei! Neliesk manęs!-sušuko ši, ir padarė dalyką, kuris pirmasis šovė į galvą - dingti. Šiuo atveju tolimiauisias objektas (ir patogiausias) atrodė duobė, kuri ir užvirė visą šią košę. Urtė atsispyrė kojomis ir rankomis. Arba tiksliau, pasislinko į priekį. Juk ji gulėjo. Ir pasivertusi ant šono ėmė voliotis jos kraštu gilyn. Akies krašteliu matė, kad Claudia nespėjo sureguoti, ir vis dar stovėjo ištiesusi ranką padėti. Ko ji ten stovi? Gal ją kažkas valdo ir nedavė nurodymų dar? Taip pat dar spėjo išgirsti klausimą. Atrodė, kad mažoji grifė net nenutuokia esanti keista, ir domėjosi, ko Urtė išsigando. Pasiekusi dugną ji susimąstė. O gal man tik pasirodė? Pang kaip sraigė susisukusi gulėjo dugne, ir išdrįso pagaliau prakalbėti:
-Tavo akys buvo juodos. Manau tu apsėsta.
Bekalbėdama ji ėmė ropštis kitu šonu aukštyn.
-Aš labai išsigandau.
-O miške esu dėl to, kad kas nenorėtų atsigaivinti po medžių laja karštą vasaros dieną? Tave pamačiau. Ėmiau sekti. Ir žinok tu vos į šitą va duobutę neįrioplinai. Bandžiau perspėt.
Pasiekusi viršų, ji atsistojo į kovinę padėtį ir pagaliau pažvelgė į pašnekovę. Claudia atrodė išsigandusi. Gal kažką pastebėjo?
-Kažką pastebėjai? Kur?-grifė ėmė dairytis.
-Nesijaudink, tave apginsiu. Moku daug visokių...-ją nutraukė švilpesys, kuris sklido iš miško už Claudios. Urtė pabūgusi greit šmurkštelėjo į artimiausius krūmus ir ėmė stebėti kas bus toliau.
-
Grifiukė norėjo tik pasisveikinti, o gavo riksmą tiesiai į veidą. Ilgokai klausėsi tos merginos paistalionių,
Ji labai daug kalba- mąstė antrakursė. Tačiau užsiminus apie juodas akis Claudia susidomėjo, ir pabūgo pati saves, taip ir liko stovėti sustingus, kiek vėliau nuleido maloniai išsitiesusia ranka sveikintis ir tarė:
- Nieko nežinau apie akis, tikrai
-Ar jos vis dar juodos? - nerimaudama klausinėjo mergaitė.
- Hmm... net nežianu ką pasakyti...tiesa dėkui, jog bandei perspėti dėl duobės.
- Nebijok, aš tikrai taves nenuskriausiu, nežinau kas su tom akim, reiktu nueiti į mokyklos ligoninę.- atsidususi rėžė toliau- šiaip tai tu ir mane siaubingai išgasdinai, beje aš Claudia- šyptelėjo, žinoma Claudia net nežinojo, kad savo linksmesniu šyptelėjimu vėl pakeitė savo akių spalvą iš įprastos į šviesiai šviesiai melsvas.
-
Nespėjus normaliai užmigti Luką pažadino vilko staugimas. O ne jie ką manęs ieško? Reikia paslėpti Pupą, nes kitaip bus blogai jai. Jau geriau mirsiu aš, o ne ji. Atsistojęs nuo šaltokos žemės vaikinas apsidairė kur galėtų paslėpti savo ponį ir jam už akių užkliuvo duobė. Nusileidęs į ją ir vėl apsidairęs pastebėjo krūmą kuriame puikiai galėjo pasislėpti arklys, priėjęs prie jo pamatė, kad ten yra ola. Puiki slėptuvė. Dabar tik reikia atsivesti Pupą ir paslėpti ją čia. Užlipęs aukštyn pažadino arkliuką ir jam pabandžius sužvengti klastuolis jį nutildė:
-Žinau, kad tau nepatinka, kad tave pažadinau, bet pabūk tyliai, nes kitaip jie mus suras. Gerai?
Pupai pritariamai suprunkštus blondinas ją vedė toliau.
-Va čia tu būsi kol sutvarkysiu su jais reikalus. Jei man kas nors atsitiks nieko nedaryk. Būk tyliai ir nekišk savo snukučio, -aiškino Lukas poniui. -O dabar galima šiek tiek numigti kol jie ateis.
Išėjęs į lauką nusirengė apsiaustą, pasidėjo galvą ant akmens ir užsiklojęs apsiaustu ėmė užsimerkęs gulėti ir laukti kol pasirodys Luna su Elijah'umi. Tikiuosi pasirodys negreitai, nes noriu normaliai išsimiegoti.
-
Laukdama, ko Elijah atsistos ir nusikratys visas žoles Luna klausėsi visų garsų uosdama berniūkščio ir jo ponio kvapą. Elijah nusivalius viską kartu su juo pasileido link Luko. Sekdami jo ir jo ponio kvapu grifas ir varnė vos po kelių akimirkų buvo šalia duobės esančios miško viduryje. Ne toli jos ant akmens pasidėjęs galvą gulėjo Lukas. Žvilgtelėjusi į grifą rudaplaukė linktelėjo jam ir nusisukusi nuo klastuolio šoko į duobę. Praskyrusi krūmus užstojančius uolą, kurioje buvo paslėptas ponis mėlynakė lėtai prisėlino prie jo šiepdama savo ilgas iltis. Vos vienas įkandimas ir ponis kris negyvas. Tai pamoka jam už tai, kaip jis elgiasi su kitais... Išvydęs Luną priešais save ponis ėmė žvengti iš siaubo.
-Eh...tu nekaltas dėl viso šito...-atvirtusi į žmogų Luna perbraukė ranka poniui per snukutį ir pasitraukusi nuo jo iššoko iš duobės, kur Elijah laikė Luką, o šis spurdėjo grifo glėbyje.
-Ar dabar supranti ką reiškia skausmas ir baimė? Tikiuosi kitą kartą būsi geresnis su kitais.
-
Elijah su Luna ėjo paskui ponio ir Luko kvapą, kuris buvo labai aiškus, tačiau ilgai eiti nereikėjo, ponis buvo duobėje esančioje miško viduryje, o šalia gulėjo Dubajus, padėjęs galvą ant akmens, na kaži ar aš miegočiau, jai man taip nutiktu, - pamįslijo vaikinas ir pamatęs Lunos linktelėjimą suprato ką daryti. Jis sučiupo Luką ir laikė jį iš nugaros, kad nekiltu, kokių nors nesusipratimų, nes daugiau jau gaudyti jo nebenorėjo.. tiksliau tingėjo.. ir jau norėjosi vaikinui užkąsti, o tas spoksojimas į jo kaklą ir noras prakasti buvo dar didesnis, tačiau žmonių skriausti jis negalėjo.. Nes kitaip dar iš mokyklos išmes..
Chris' as stovėjo ir laikė klastuolį, tačiau tas spurdėjo, kaip katė, bet grifas buvo pilnas jėgų ir jų turėjo trigubai daugiau negu, paprastas žmogus.. tad išlaikyti šį vaikį rudaplaukiui buvo vienas juokas..
- Supranti? - atkartodamas Lunos žodžius, pašnibždėjo Lukui į ausį..
-
Išgirdęs žingsniu Lukas prabudo, bet nespėjęs nieko padaryti buvo sugautas Elijah'aus. Pamatęs, kad Luna eina link olos jam norėjosi rėkti ant jos, bet nebeturėjo jėgų nei rėkti, nei priešintis. Na va dabar ji nužudys Pupą, galėtų ir mane tada nužudyti, bent nereikėtų vienam kankintis. Išgirdęs ponio žvengimą vaikinas ėmė kūkčioti ir virto nebe neišauklėtu klastuoliu, bet paprastu vaikinu kuris verkė dėl mylimo arkliuko. Varnanagei ėmus klausti ar jis suprato klastuolis tik linkčiojo ir bandė nusiraminti.
-Supratau, -linkčiojo Lukas. -Aš būsiu geras. Prižadu, -jau praradęs viltį ašarotomis akimis pakvietė Pupą. -Pupa ateik čia.
Ir didžiausiai jo nuostabai Pupa išbėgo iš olos ir pribėgusi prie klastuoliu ėmė laižyti jo veidą.
-Baik, liaukis, -jau juokėsi jis. -Ačiū, -padėkojo Lunai. -Kad nenužudei mano arklio.
Stengdamasis išsilaisvinti iš grifo gniaužtų Lukas spardėsi, bandė kąsti jam į ranką ir bandė išjudinti rankas.
-Tai čia mane dar laikysi? -paklausė vaikinas Elijah'aus. -Man atrodo, kad jau užtenka. Nemanai? Gal galėtum paleisti? Prašau. Arba bent rankas atlaisvinti, nes labai jas spaudi, -prašė klastuolis.
-
Išsigandęs ir verkdamas berniukas linkčiojo, kad viską suprato. Šyptelėjusi Luna žvilgtelėjo į Elijah ir atsitraukė nuo klastuolio. Netrukus prie Luko pribėgo jo ponis ir berniukas pralinksmėjo dėkodamas merginai, kad jo nenužudė.
-Jis nekaltas, kad taip elgiesi tu, tad neturiu jokio tikslo jo žudyti.-nužvelgusi ponį ir klastuolį mėlynakė stebėjo, kaip ponis laižo Lukui veidą, o gaivus vėjelis prasiskverbęs pro medžių šakas apsupo visus čia esančius.
-Manau gavai puikią pamoką, kurią dar ilgai prisiminsi. Antraip galėsim priminti viską nuo pradžių,-Linksmu balsu tarė rudaplaukė. Nors labai tikiuosi, kad to neprireiks...
-Elijah'au gali paleisti jį,-ir nors berniukas sakė, kad viską suprato, tačiau Luna išliko budri ir pasiruošusi bet kam.
-
Elijah to nesitikėjo, kad Lukas ims verkti, na atrodė šiek tiek juokingai, kai grifas žinojo, kad Luna nieko nedarys, tačiau tam vaikiui atrodė visas pasaulis tuoj subirės, tačiau jei nepamokysi dabar, nežinia ko jis gali pridirbti ateityje.. Kai varnė iššoko iš duobės, Lukas iš kart pakvietė savo ponį, tas nieko nelaukus greit pasirodė ir aplaižė Luko veidą, tačiau Elijah pirmą kartą matė, kad taip elgiasi poniai, jis matydavo šunis, tačiau poniai? Įdomu..
- Manau gavo tikrai puikią pamoką.. - linktelėjęs galva pritarė Lunai.. ir paleido Luką, šis atrodė šiek tiek išsigandęs, tačiau tuo pat metu ir laimingas.
- Paleidau, nebeturiu tikslo jo laikyti, be to rankas sukandžiojo, - pažvelgęs į savo rankas, kurios pakankamai greit užgijo nuo klaustuolio dantų..
- Na ką Luna, man rodos čia mes susitvarkėm, tai gal jau lekiam? - prieš išeinant tarė rudaplaukis, - Be to Lukai, tikiuosi daugiau taip nebesielgsi, nes kitaip, teks tave vėl pamokyti, tačiau jau bus ir aukų, - pažvelgė į Dubajų ir prieš išeidamas nusišypsojo.
-
Elijah'ui paleidus Luką jis ėmė glostyti ponį. Supratęs, kad pamoka baigta ir laikas skirstytis namo vaikinas palaukė kol nutols grifas su Luna. Tada pasiėmė apsiaustą, nusibraukė dulkes, apsirengė jį ir užšoko ant Pupos nugaros.
-Na ką galime lėkti namo, -paraginęs ponį vaikinas pralėkė pro mišką, palei ežerą kol galiausiai atsidūrė prie Hogvartso sienų. O kur man reikės dėti arklį pilyje? Galėčiau palikti kur nors prie ežero ar dar kur. Gal toje pačioje saloje kur su Elijah'umi susitikau? Taip puiki mintis. Klastuolis pasileido link ežero. Prijojęs prie jo nulipo nuo arkliuko ir prašneko:
-Tu turėsi nuplaukti į tą salą, -Lukas parodė kur ji yra. -Ir ten pagyventi kol baigsis mokslo metai. Gerai? Žinau, kad tau bus sunku išsiskirti, bet tu turi pasikliauti manimi. Tau ten niekas negrės. Kasdien atplauksiu valtele ir pabūsiu su tavimi, o kai baigsis mokslo metai kaip nors pakliūsi į traukinį ir grįšim namo į Velsą. Gerai?
Pupa pritariamai suprunkštė ir nubėgo link vandens. Įlipusi ėmė plaukti tolyn. Nuplauksi dalį kelio atsisuko, atsisveikindama sužvengė ir nuplaukė tolyn.
-
Vaikis buvo geros nuotaikos, per daug geros. Nežinia, kas jam užėjo, bet atrodė, kad šis pavartojo ne pačių geriausių medžiagų, dėl kurių galėjo juoktis iš medžio, todėl, kad jis yra medis, iš žolės, nes ji žalia ir dar iš dangaus, nes, jo manymu, jis per greitai plaukia, nors išvis, ar dangus gali plaukti? O taip, tik įdomumas toks, kad Suzu nieko nevartojo, net pusryčių nevalgė. Gal pavasaris jį taip paveikė? O gal kažkokia įsivaizduojama mergiotė galvą susuko? Nežinia, bet iš to linksmumo berniukas sumąstė mišką patyrinėti. Kas uždrausta, tas traukia, nors, jo manymu, visi į tą mišką be baimės lenda ir bėdų nemato. Et, jaunas dar vaikis, nesuvokia, kiek gyvių tame miške gyvena, nesuvokia, kaip lengvai gali pasiklysti, bet vargu, ar kada tai suvoks.
Jis bėgo kaip akis išdegęs. Dairėsi, stengėsi pamatyti kažkokį įdomesnį medį, ar galbūt augalą, bet niekad prie jo nesustodavo. Praėjo kelios minutės, o Suzu jėgos niekaip nedingo. Gal visgi kažkokių vitaminų padaugino... Bet nuo bėgimo jį sustabdė paprasčiausia medžio šaknis. Ji kyšojo netinkamoje vietoje, kadangi grifiukas jos nepastebėjo ir užkliuvęs kūlversčiais krito į kažkokią duobę.
-Oi...-iš skausmo numykęs vaikis atsisėdo ant žemės ir nužvelgė savo nubrozdintas alkūnes. O tada jis nužvelgė ir savo kelnes, nežinia, kaip, bet jos suplyšo, jo mylimos juodos kelnės. Nusprendęs, kad reiks joms laidotuves surengti berniukas atsistojo ir apsidairė. Vietos, kurioje jis stovėjo, niekad nematė, bet buvo labai smalsu. Duobė buvo didžiulė, bet vaikiui nerūpėjo, išlips jis iš jos, ar ne, jis ėmė tyrinėti žemę, mat jam buvo įdomu, nuo ko ta duobė atsirado. Gal kokį gyvį sutiks?
-
- Sušiau, ė... Nu gi stok, katine tu kvailas... - Hayato padusęs atsirėmė į medį. Galva tvinkčiojo, o jaunas katinas sustojo už vos kelių juokingų metrų nuo jo. - Junshi... Stok gi... - japonas žengtelėjo dar žingsnį, o pūkuotasis jo kankinys įtariai dėbtelėjo į jį. Hayato nebuvo durnas, jis puikiai suvokė, kad šitas katinas neseks jam iš paskos, jeigu jis nueis priešinga kryptimi neatsigręždamas. Bet visgi katino praganyti nesinorėjo. Ką gi paskiau tėvams teks pasakyti?
- Junshi, ei! - Hayato vėl pasileido katinui iš paskos, vos tik atgavo kvapą. Kodėl katinas su juo taip elgiasi? Nesiduoda sugaunamas, bet varo tolyn į mišką... ,,Aš jį primušiu su šaka, kai pagausiu, ne, arba su akmeniu..." - širdo vaikis. Bebėgdamas ir pykdamas švilpis nė nepastebėjo, kaip atsidūrė bemaž centre Uždraustojo miško. Staiga žemė po jo kojomis suvirpėjo ir įgriuvo. Įkrito į duobę ir katinas, ir bematant atsidūrė prasto šeimininko rankose.
- Junshi, parazite tu, - Hayato stipriai suspaudė jam leteną su savo žemėta ranka. Pajuto, jog žemėta buvo jau ir kakta, ir plaukai, o jis tysojo ant kažko keistai minkšto ir glitaus. Per daug nekreipdamas į tai dėmesio Hayato atsistojo ir nužvelgė gerokai virš jo galvos stūksančius duobės kraštus, o tuomet išgirdo kažkieno dejonę. Atsigręžęs išplėtė akis.
- Ką tu čia darai, Suzu? - apstulbęs paklausė Hayato Shinohara. Nejučia žengtelėjo arčiau bičiulio, o tada užsimiršo, kad visai ne pro šalį būtų žiūrėti, kur statai koją. Už kažko užkliuvęs - beje, už to pačio daikto, ant kurio ir nukrito - berniukas suirzęs atsigręžė ir iš išgąsčio net paleido iš užančio katiną, o šis kniaukdamas pasileido prie Suzu.
- Čia... Ar taip gali būti? - nustėręs atatupstas atšoko Hayato ir pardribo darsyk, tik dabar jau ant nugaros, ne ant pilvo. O priešais juos gulėjo jau nebe pirmos jaunystės lavonas. Galimai kažkokios mergaitės.
-
Suzu iš laimės ėmė striksėti. Pagaliau! Pagaliau jis vėl pamatė savo geriausią draugą ir galės kaip senais laikais pakvailioti su juo. Rudaplaukiui mintyse praskriejo daugybė minčių, ką bičiuliai galės nuveikti, o tai, kad Hayato turėjo savo katinėlį dar labiau jį pradžiugino, juk jis taip mylėjo tą šaunų padarėlį! Vaujus šypsojosi ir džiaugėsi dar labiau, et, nereikėjo jam tų vitaminų gerti, tikrai nereikėjo. Berniukas negalėjo liautis džiūgavęs, na, kaip nesiliausi, kai po ilgo laiko vienintelį draugą sutinki?
Bet viskas apsivertė kiek kitaip. Hayato griuvo, Suzu dėl to, aišku, ėmė garsiai juoktis, bet tada pastebėjo, už ko jo draugužis užkliuvo. Nežinia, kaip pats kūlversčiais nusiridenęs nepastebėjo to „nuostabaus“ vaizdelio. Pasigirdo spiegimas lyg mažos mergaitės, kuri prarado savo mylimą ledinuką dėl kažkokio mušeikos. Berniuko širdis kelioms sekundėms sustojo, o šis sustingo.
-A... Ar tai? Ar tai lavoooonass??!- spiegiančiu balseliu Suzu apsisuko į kitą pusę nuo lavonėlio ir pasileido link duobės krašto tikėdamasis, kad išsikapstys iš ten sveikas. Jam net katinas neberūpėjo, o atrodo, gyvūnus jis mylėjo labiau nei save. Tik va, bėda tokia, kad pribėgęs duobės kraštą pastebėjo dar šaunesnį dalyką - kišantį kaulą iš žemės. Išsižiojęs ir nežinodamas, ką turėtų daryti, berniukas pasileido link savo draugo rėkdamas iš baimės. Et, kiek daug rėkimo.
-Hayato! Kur mes papuolėm?! Ką čia veiki?!-negalėdamas ramiai visko ištarti jis spiegė draugužiui į ausį, mat labai bijojo. O kur nebijos, lavono niekad nematęs, kaulų taip pat. Atrodo tik neseniai kalbėjo, kokį žiaurų darbą turi žiobarų daktarai, kad pjausto žmonės ir rakinėja visokius organus, ką gi, vaikis įsitikino, kad žiobarų daktaru niekados nebus.
-
Hayato kietai sučiaupė lūpas, paslėpdamas jau bet kokius šypsenos šešėlius. Jie dingo it užtemus saulei. Japonas pradėjo gan paranojiškai krypuoti po duobę ir dairytis į šonus. Čia nebuvo šviesu, tad duobėje tvyranti prietema situacijos nepagerino anaiptol. Kas be ko, čia dar tvyrojo ir labai nemaloni pūvančios mėsos smarvė. Atsitiktinai kyštelėjęs ranką prie žemių Shinohara kažin ką jose užčiuopė kieta ir ištraukė. Tai buvo žmogaus kaukolė. Švilpis užvertė galvą aukštyn jau persikreipusiu veidu. Lyg tikėdamasis, kad į juos nuo duobės krašto kažkas spoksos. Na, galima pasiguosti, kad kol kas iš viršaus nespoksojo niekas. Bet iš vidaus tikrąja to žodžio prasme į juos spoksojo mirtis.
- Panašu, kad taip... - gergždžiančiu balsu atsakė Hayato. - Palauk, tai juk gali būti netikras... Buvai magiškųjų gyvūnų pamokose? Tai gali būti, pavyzdžiui, kaukas...
Bet, aišku, japonas pats netikėjo tuo, ką sako. Jis turėjo daug bjauresnių baimių už lavonų baimę. Po teisybe, lavonai jo visai negąsdino. Gąsdino tik tai, kas galbūt gali jį paversti lavonu. Jį tokios mintys gąsdino ir dabar.
Hayato priklaupė prie mirusios mergaitės ir pirštu pabaksnojo jai į žandą. Bakst, bakst, bakst... Po penkto bakstelėjimo papuvusios odos lopinėlis atsilupo ir nuslydo žemyn.
- Aaaai, fuuuui, - pasišlykštėjo švilpis ir žiauktelėjo. Suvaldęs ryklės konvulsijas jau galėjo tęsti savo šneką. - Man atrodo, kad tai tikrai lavonas. Kaukas elgtųsi kitaip, - tarstelėjo ir pamanė, koks jis idiotas - juk jis turėjo padaboti Suzu nervus, kad šis nepultų vėl lakstyti po duobę it nuo varnos.
- O gal čia kokia kita kauko rūšis... Arba tik lavono vaiduoklis, - beviltiškai pezėjo Hayato, bandydamas gerinti situaciją, bet aišku, ją tik pablogino. - Fui, - vėl sužiaukčiojo, kai teko įkvėpti oro.
-
Berniukas lakstė kaip višta su nukirsta galva. Jis nesuvokė ką daryti, nesuvokė, ką veikė toje duobėje. Smegenyse atrodo viskas išsitrynė ir pasiliko tik stresas. Toks jausmas, kad vaikiui keli varžteliai atsisuko. Jis atsistojo duobės viduryje ir ėmė vos ne inkšti, kadangi norėjo dingti iš tos nelemtos duobės.
Nežinia, kas tam grifiukui nutiko, gal tikrai kelių varžtelių neteko po tokio vaizdinio? Juolab, jis ir toliau matė lavonus, jo draugužis juos net lietė, dėl tokio vaizdo rudakis vos neapsivėmė. Siaubinga vieta, et, vargšas vaikis. Jam jau ašaros ėmė riedėti matant, kaip viskas žiauriai atrodė. Berniukas nužvelgė savo draugą ir negalėjo suvokti, kaip šis gali išlikti toks ramus.
-Apie kokius tu kaukus kalbi?! Nieks net nežino, kaip jie atrodo!-su šiokiu tokiu piktumu, bet daugiau baime suspiegė berniukas klausydamasis draugužio paistalionių. Vaikiui kilo noras bėgti, bet kur jam bėgti? Jis dar buvo žemas, bijojo paliesti duobės kraštus, juk juose taip pat buvo krūva kaulų. Išvis, grifiukas niekaip nesuvokė, koks velnias čia buvo, kad tiek daug lavonų? Gal čia kokių vilkolakių šiukšliadėžė? Nuo tokios minties berniukui keliai sulinko. Vilkolakio naktipiečiais jis būti nenorėjo, tikrai ne.
Taigi, nežinodamas ką daryti, praradęs blaivų protą Suzu sumąstė, kad jeigu gerai įsibėgės ir pasistengs ignoruoti tuos kyšančius kaulus iš žemės galės išlipti iš duobės ir laimingas pabėgti atgal į Hogvartsa. Tik viskas buvo visai ne pagal planą. Berniukas įsibėgėjo ir pasileido link duobės krašto, o tada... Atsitrenkė į žemę ir nugriuvo. Suaimanavęs iš skausmo, mat, rodos, trenkė savo kaktą į kažkokį kietą daiktą, o tada susivokęs, kad tai turbūt buvo kaulas dar kartą garsiai suspiegė.
-IŠLEISKIT MANE IŠ ČIA!
-
- Nu, apie baimės kaukus, jie ten nešioja visokius baimę keliančius padarus artyn, - aiškino Hayato, akivaizdžiai pats nelabai suprasdamas, apie ką kalba. - Ei, neverk, mes išsikrapštysim tuoj...
Junshi jau tupėjo ant duobės krašto ir su panieka vėpsojo į du išsigandusius vaikus duobėje. Kartais gera būti katinu - vikresnis, greitesnis ar net gudresnis. Greičiau išsirėpečkioja iš bet kokios duobės. Hayato vis dar laikė rankose kaukolę, tad su ja pabandė pagremžti žemes. Kurmiai ar taksai juk išsikasa greitai ir paprastai, kodėl gi jis negalėtų pasidaryti žemės laiptelių? Visgi po berniuko kojomis susikaupus gana nemažai krūvai žemių Hayato numetė kaukolę šalin ir pradėjo ieškoti greitesnių ir paprastesnių būdų išsikapstyti iš šitos velnio vietos.
Kažkas sušnarėjo netoliese augusiuose medžiuose, švilpis baimingai apsidairė, pabandė išlipti laukan užsikabinęs už kaulų. Deja, nuslydo gana stačiu šlaitu žemyn - kaulai buvo įstrigę minkštoje, drėgnoje žemėje, o ne akmenyje, tad nieko nuostabaus, kad nesilaikė. Ne turėklai ar alpinisto apranga, kad už jų besilaikant ir jais pasitikint užliptum aukštyn ir išsikabarotum iš tokios šlykščios vietos, kurioje tvyro tokia bjauri smarvė. Turbūt jos dalelės yra gana sunkios, kad, rodos, jos laikėsi toje duobėje, užuot kilusios aukštyn ir leidusios berniukams įkvėpti grynesnio oro.
Staiga kažkas už Hayato nugaros nukrito ir garsiai suklykė. Shinohara pašokęs pačiupo ir išrovė pirmą pasitaikiusį daiktą ir metė į tą pusę, beje, tai buvo apglitęs tos pačios negyvos mergaitės delnas. Pagaliau supratęs, kad rėkė Suzu ir kad dabar ant jo ištiško tasai šlykštus delnas, Hayato vėl sužiaukčiojo. Ir tik po dar kelių akimirkų suprato, kad jam kažkaip keistai šilta su šiomis kelnėmis.
Prašau, dar vienas smarvės šaltinis. Ačiū dievams, kad bent jau nekokį vaizdelį užstojo apsiausto skvernai. Bet vandens difuzija yra gana galingas daiktas, todėl švilpis nebuvo tikras, kad dėmės nepasislinks kelnėmis žemyn į ten, kur jas jau būtų galima matyti.
- KO TU RĖKI, IDIOTE, - staugte užstaugė švilpis ant grifo. - NORI, KAD PAS MUS KOKIE VAMPYRAI ATEITŲ?
-
Kad jūs matytumėte, kaip Suzu akys išsiplėtė, kai ant jo atsidūrė tas smirdantis lavono delnas. Tiesiai ant veido. Jo širdis vėl sustojo, jis negalėjo įkvėpti oro, kadangi per daug bijojo ir tas delnas per daug smirdėjo. Berniukas buvo sustingęs iš baimės, judėti nebegalėjo. Jis nebežinojo ką daryti, galvojo, kad jį tuoj apsės kažkokios dvasios, arba, kad nuo to prisilietimo pats taps lavonu. Jo akyse vėl ėmė kauptis ašaros, jis dar kurį laiką spoksojo į tą delną, kol pagaliau atrado jėgų.
-Ka... Kaass... Čia??? HAYATOOOO!-pagaliau surėkęs tai, ką norėjo. berniukas pašoko nuo žemės ir ėmė rankomis valyti veidą. šlykštesnio dalyko būti negalėjo. Suzu buvo didžiuliame strese ir niekaip negalėjo suvokti, nejau jo draugužiui toks dalykas buvo juokingas? Nejaugi?
Nužvelgęs savo geriausią draugą berniukas ėmė rėkti iš pykčio, lyg kareiviai bėgdami į karo lauką.
-AŠ TAVE NUDĖSIU UŽ TAI, NERŪPI MAN JOKIE VAMPYRAI!-visai pamiršęs, kad visados buvo silpnesnis už Hayato berniukas puolė savo bičiulį. Va taip, turbūt, draugystės ir išyra, nuo lavonų duobės... A ko ne? Ir visgi, pradėjęs kumščiuoti savo draugužį berniukas sustojo. Kvapų buvo daug, bet jo uoslė buvo gan gera, tad atkreipė dėmesį į kažką naujo.
-Kas čia per kvapas?-kiek sutrikęs Rudakis giliau įkvėpė ir pasigailėjo. Šlykštu, šlykštesnių kvapų, šlykštesnio vaizdo turbūt įsivaizduoti neįmanoma. Berniukas klausiamai nužvelgė savo draugą, kadangi jautė tikrai ne tik pūvantį mėsos kvapą. Šlykštu...
Mąstydamas, kas tai galėtų būti vaikis pakėlė akis ir nužvelgė katinėli, kuris sau ramiausiai žvelgė į du kvailius bandančius kažką daryti. Aišku, įprastai Suzu pasidžiaugtų, kad bent gyvūnėlis yra saugus, bet blaiviai mąstyti negebėjo. Jis būtų lengviausiai nusišovęs vietoj, žiūrėjo į aplinką kaip psihopatas be sielos ir negalėjo suvokti, ką daro.
-
Kas bendro tarp dubenėlio sausų pusryčių ,,Trys draugai" ir duobės Uždraustajame miške? Pirma, ir ten ir ten tupi įkalinti draugai, antra - jiem visiem tuoj bus kapiec, trečia - jie neturi jokių šansų pabėgt nuo galimo juos suvalgyti norinčio padaro dideliais bjauriais dantimis. Pagalvojusio apie beviltišką jų padėtį Hayato rankos ėmė virpėti. ,,Kad tik Suzu nepamatytų..." - daugybę kartų galvojo jis, jaudindamasis, rodos, visai dėl ne tokio ir svarbaus dabar dalyko.
- Čia... Čia nežinau, netyčia nutrūko... - suvapėjo visiškai sutrikęs Hayato. Nejučia garsiai - per daug garsiai - suprunkštė, kai Suzu ėmė valytis gličią masę sau nuo veido. Be abejo, jo bičiulis tai išgirdo ir Hayato gerokai gavo į kuprą. Visgi draugui ėmus artėti prie švilpio šis pasijuto labai labai nejaukiai.
- Nu aš atsiprašau, - pusiau per juokus, pusiau per ašaras užbliuvo Shinohara. Visgi lavonų pilnoje duobėje Suzu grasinimas užmušti Hayato privertė bematant surimtėti ir atšokti nuo bičiulio dėl visa ko. Kas čia jam dabar užėjo? Visgi garsiai to pakomentuoti berniukas nedrįso. O gal, neduokit dievai.
Kai į jį įsmigo įtarus Suzu žvilgsnis, Hayato kaip šuo su didžiuliu entuziazmu ėmė uostinėti orą, iškišo galvą kažkur už Suzu, traukė smirdantį orą į plaučius kaip reikalas, praėjo net noras žiaukčioti nuo lavono smarvės. O gal ir uoslės receptoriai prie jų įprato.
- Galbūt jinai prieš mirtį buvo pridariusi į kelnes? - iškėlė hipotezę Hayato, kaip seklys prižygiavęs prie negyvėlės ir dviem pirštais atsargiai, kad nesusiteptų viso delno, kilstelėdamas jos skverną, persigėrusį glitimo. - Va, matai? Fui, kaip smirda, - atšoko ir nusivalė į kelnes glitimu aplipusius pirštus ir dar teatrališkiau žiauktelėjo. Tuomet nusprendė pakeisti pokalbio kryptį. - Kaip mums iš čia išlipti, ką manai, Suzu?
-
Stebėdamas draugo vaidybą berniukas buvo visiškai pasimetęs. Tie kvapai ir vaizdas vedė jį iš proto. Nors nežinia, ar ten liko bent truputis. Ir visgi Hayato elgesys visiškai nepadėjo.
-Tu...-vaikis stebėjo, kaip jo draugas liečią tą nelemtą lavoną ir pasijautė labai labai blogai. Jam pasidarė silpna, susisuko galva, atrodė, kad tuoj nugrius, o tada vuole, nežinia iš kur atsiradęs turinys jo skrandyje laibai greitai atsidūrė ant žemės. Šlykštu, labai šlykštu. Su savo tokiu sublogavimu berniukas neišgirdo ką jam sakė draugužis.
-Mums tikrai reikia iš čia išeiti,-pasijautęs dar blogiau berniukas užsidengė burną. Jis jautėsi lyg papuolęs į siaubo filmą. Dabar betrūko kažkokio padaro iškišančio savo mielą snukutį su aštriais ilgą laiką nevalytais dantimis.
-Čia išsivalymas praverstų...-tyliai burbtelėjęs Suzu susiėmę už galvos ir pasistengė išmąstyti, ką turėtų daryti. Bet minčių nebuvo. Jis vėl galvojo įsibėgėti, bet antrosios mergiotės letenos pajausti nenorėjo.
Tragedija, gyvenimo nebėra, vaikas sutraumuotas ir be kelių varžtelių. Jo akyse vėl ištryško ašaros, jis nenorėjo mirti tokioje vietoje. Tik ne tarp nežinia kokio skaičiaus lavonų... Berniukas nužvelgė savo draugą ir kaip beprotis šyptelėjo.
-Jei mes iš čia neištrūksim, čiur tu pirmas valgysi ją,-jis parodė pirštų į merginos lavoną ir sudrebėjo. Šlykštu, bet tik po kelių sekundžių suvokė, ką pasakė. Aš išprotėjau... Tikrai išprotėjau... Stypsodamas vienoje vietoje Suzu vis dar stebėjo savo draugužį, bet negalėjo nieko pasakyti. Jam kilo noras sudaužyti savo makaulę, bet bijojo liesti tuos kaulus, užteko jam rankos... Nors, kadangi blaiviu protų nepasižymėjo, visko jis galėjo pridaryti, tikrai, kad visko...
-
Hayato panoro įkišti pirštą į burną - sena jūreivių gudrybė. Kai pirštas šlapias, galima geriau nustatyti, iš kurios pusės pučia vėjas, o Shinohara nenorėjo, kad vėjas neštų jo smarvę tiesiai į Suzu kvėpavimo ir uoslės organus. Vaidyba ne visada padeda. Visgi grįžtant prie pirštų, švilpis greit atmetė šią idėją, mat norėjo, kad net ir lavono molekulė nepatiktų į burną. Pirštas yra viena, o burna - kita. Visgi sudrėkinti pirštą reikėjo, tad berniukas nusisukęs jį tiesiog apspjovė. Ką sužinojo po to? Panašu, kad duobėje išvis nebuvo jokio vėjo.
- Fui, ko tu čia užsivalgei, - pasišlykštėjęs vaikis nuėjo dar toliau nuo Suzu. Lyg tai visai užsimiršęs, kur jie yra ir kad apsivemti galima ne vien nuo maisto. Bet nusisukęs, kad nematytų ant žemės plačiai pasidriekusių vėmalų, moksleivis ėmė dairytis nuožulnesnio ir patogesnio išlipimui duobės krašto. Kol kas ji jam atrodė vienoda iš visų pusių.
- Būtų neblogai, - numykė Hayato, stengdamasis nežiūrėti į Nakashimą. Kažin, kas šlykščiau - pridarymas į kelnes, ar apsivėmimas? Na, o į repliką apie išsivalymą švilpis ir visai nieko nebeatsakė.
- Ką? Tai tu jos paragavai, kad vėmei? - paklausė berniukas, atsiminęs savo komentarą, pasakytą, kol Suzu vėmė. - Aš jos nevalgysiu, - pasakė jis kategoriškai. Jo skrandis automatiškai iškėlė klausimą - o ką jis valgys, jeigu ne ją? Po teisybe, Suzu mėsa atrodė daug geriau už supuvusį lavoną. Čia dėl visa ko. Pilvas sugurgė - tarytum pritardamas šiai minčiai. Aišku, iš šono žiūrint galėjo pasirodyti, kad Hayato iš tikrųjų tai norėjo to lavono. Mat būtent apie jį ir ėjo šneka, nesvarbu, kad vaiko mintys jau buvo visai kitur.
- Mes turim ištrūkti, Suzu! - konstatavo faktą Hayato. Noras normaliai pavalgyti dar labiau sustiprino norą ištrūkti. - Šiandien vakarienei Hogvartse bus moliūginės bandelės, - pasiskundė jis ir nervai nebeatlaikė. Švilpis garsiai sukūkčiojo.
-
-Man vien pažiūrėjus į ją noras vemt kyl, -piktai atkirtęs mažametis užsiėmė už pilvo, jį vėl pykino, bet nebebuvo iš ko vemti. Po tokio dalyko vaikis valgyt labai įsinorėjo, net ta mirusi boba atrodė visai skaniai, bet papurtęs galvą ir pasišlykštėjęs tokiomis mintimis grifas nužvelgė savo draugą.
-Ačiū kapitone akivaizdusis, kaip aš nesupratau, kad mums reikia iš čia ištrūkti?-mestelėjęs sarkastišką pastabėlę vaikis toliau spoksojo į savo draugą. Tik deja, matė jau nebe draugą, o vištienos šlaunelę. Tokią paskrudinta, rudą, rudakiui susikaupė seilės taip bespoksant į Hayato. Tada vaizdas persimainė ir vietoj jo atsirado žuvis. Ji atrodė nuostabiai, Suzu pilvas sugurgė ir nieko nesupratęs jis ėmė artintis link savo draugo. Tik va, šį kartą nebe jo bičiulis, o pats grifas užkliuvo už kažko ir griuvo veidu į žemę. Nusikeikęs, kad jam taip nutiko berniukas pakėlė akis ir prieš save išvydęs kaukolę kyšančią iš žemės eilinį sykį ėmė spiegti. Suzu pašoko nuo žemės ir žengtelėjo žingsnį atgal, tada pasigirdo tarkštelėjimas, jis užmynė ant kaulo.
-Fui... Kodėl man?-pakėlęs akis į nuostabiai atrodantį dangų berniukas atsiduso. Nebenorėjo jis tupėti toje duobėje, jo pilvas vėl suurzgė ir žvilgsnis nukrypo ties draugu.
-Aš noriu likti gyvas... Jei iš čia neišsikapstysime.. .-jis tyliai sau burbėjo nesąmones panosėj ir žvelgė į Hayato. Vaizdai vėl persimainė ir jo bičiulis virto į spagečius, o jie dar ir skraidė, neįtikėtina. Apsilaižęs suskilinėjusias lūpas Suzu vėl iš lėto ėmė artintis link savo draugo. Kad jūs žinotumėte, kaip jo pilvas suurzgė. Vaikis tik glostė savo pilvelį ir atsargiai artinosi prie draugo.
-Atleisk man... Bet tu taip skaniai atrodai...
-
- Matau, - su lašeliu užuojautos akyse žvilgtelėjo į draugą Hayato. Gerai, jei būsim atviri, tai buvo ne užuojautos lašelis, o vien sumautas nestiprus druskos tirpalas. Ašarėlė. Žmonės iš bado verkia. Čia faktas įdomumo dėlei.
Po kitos piktos bičiulio replikos berniukas pasipiktinęs pasisuko į jį. ,,Nors paimk ir gyvą suėsk tokį šlykštalą", - pamintijo piktai Shinohara. Tik čia jis gavo susidurti su Likimo juoku ar nežinia kuo dar, mat Suzu į jį žvelgė kaip Aleksas į Martį. Hayato susinervinęs pasitraukė kelis žingsnius atgal.
- Suzu, nusivalyk seiles, - nervingai murmtelėjo švilpis. Tik kažin, ar šitas kažkuo kuriam nors iš jų gelbėjo. Dar pora tokių šiurpių Suzu žingsnelių ir švilpiui trumpam pasidarys dar šilčiau.
Ačiūdie, tuo metu grifiukas parkrito. Atrodė, tarsi mirusieji čia būtų prispendę visur spąstų ir jiedviem tektų išbandymas per visus juos pereiti. Suzu ėmus nežmoniškai spiegti, Hayato irgi nebesulaikė savo instinktų - pačiupo bet ką, papuolusį po ranka jam už nugaros ir vėl drėbė Suzui į nosį. Prieblandoje švilpis neįžlibino, kas tai buvo.
- Kodėl mums, - nepatenkintas sumurmėjo moksleivis, pabrėždamas antrąjį žodį. Atsirėmęs į duobės kraštą, švilpis vėl užčiuopė kažką šlykštaus. Dabar tai buvo iš žemių bekyšanti apėsta blauzda be pėdos. Aišku, iškilo natūralus klausimas - kurgi ta pėda dingo. Ir negi Hayato supras, kad pats ką tik tai numetė. Na, bent ne iš karto. ,,Čia kaip sniego karas... Kol mus kas nors ras, galėtumėm pasimėtyti negyvomis kažkieno galūnėmis", - nervingai sukrizeno japonas, bandydamas išlipti iš duobės, užsikabinęs už kažkokios šaknies.
- Ką tu pasakei? - Hayato nustebęs atsigręžė ir išvydo apsiseilėjusį grifą. Pagautas baimės švilpis pašoko, įsitvėrė kažko ir nėrė aukštyn. Batu slydo ant žemių, o jos greičiausiai pabyro Suzu į veidą.
- Ei... - pats nustebęs numurmėjo Shinohara. Jis stovėjo ant duobės krašto. Susikišo gleivėtas rankas į kišenes, paėjėjo dar kelis žingsnius atgal - atsargumo dėlei - ir išdidžiai žvilgtelėjo į savo bičiulį.
-
Grifas jau buvo taip arti. Jis dar kartą apsilaižė, tačiau visa iliuzija dingo, kai jo draugužis sugalvojo pabėgti, ir jam pavyko. Apstulbęs nuo tokio dalyko grifiukas piktai nužvelgė savo draugužį, kaip povelnių jam pavyko, o vat rudaplaukiui ne?
-Hayato, padėk man išsikrapštyti iš čia, prašau,-jau draugiškiau žvelgdamas į draugą Suzu apsidairė ir pasijautė lyg tuoj vems. Tik nevėmė, spėjo galvą aukštyn pakelti, tad, rodos, organizmas aprimo. Už ką man tai? Stebėdamas debesis mažametis stengėsi susitvarkyti savo galvą, tačiau vis tiek blaiviai mąstyti negalėjo. Nežinia, ar kvapas jo smegenis taip žiauriai paveikė, ar vaizdai, supantys jį. Na pagalvojus, vaizdai tikrai šiurpus, vaikis nuleido galvą ir išvydęs lavoną vėl pasijautė nekaip. Jo smegenys veikė, bet ne taip, kaip norėtų. Neišmąstydamas, kaip turėtų išsikapstyti iš duobės nepalietęs tų visų lavonų vaikis sugalvojo tik vieną vienintelę išeiti, viską padegti. Aišku, jam į galvą nešovė, kad pasidegti galėjo ir pats, bet tebūnie...
Vaikis išsitraukė burtų lazdelę, kvailys, juk galėjo seniau panaudoti išsigelbėjimui lauk iš duobės, kad ir bijojo naudotis ja. Ir tada nužvelgė tolėliau esantį merginos lavoną.
-Atsisveikinu aš su tavim,-ramiai taręs rudaplaukis ėmė mąstyti burtažodį, kuris suveiktų. Kaip keista, kad būtent tokiais atvejais jo baimė burti išnyko. Ir va, nors ir nežinojo jokio burtažodžio, grifui toptelėjo į galvą, kad pasakius bet kurį gali įvykti sprogimas, kadangi gabus, jo manymu, jis nebuvo. Vaikis ištiesė lazdelę ir su bepročio šypsena žvelgė į lavoną, atrodo, net pykinimo nebebuvo.
-Rictusempra,-ištarus bet kokį burtažodį, kurio tik pavadinimą žinojo, vaikis apsidžiaugė, jo planas pasisekė. Kūnas nebuvo apverstas aukštyn kojom, jis užsidegė.
-Haha!-laimingas berniukas ėmė juoktis kaip visiškas beprotis ir pakėlė akis į savo bičiulį.
-Na, ištrauksi mane, ar leisi mirti su tuo lavonu?
-
- Hayato, padiek maan išsikrapštinėti išš čie, - išsidirbinėdamas, paplonintu balsu pacypavo Hayato, įtariai nužvelgdamas veidmainišką Suzu snukelį. Kai grifo akys nukrypo aukštyn, į dangų, švilpis kuriam laikui atsikvėpė lengviau, nors išliko budrus - ką žinai, kas jo bičiuliui gali nutikti. Galbūt smarvė prasinešė per visas smegenis ir sujaukė neuronų jungtis. Shinohara užvertė akis į dangų ir pats - ten buvo visai gražiai, jau kiek tamsėlesnis mėlynas dangus, kurio spalva bylojo saulės artėjimą vakarų horizonto link. Kai Suzu išsitraukė lazdelę, Hayato piktai sušnopavo ir nužvelgė jį. Ot idiotas! Kokio velnio jie ten taip ilgai kankinosi? Galėjo bent smarvę išvaikyt ir prisišaukt kokią pelėdą ir popieriaus. Bent laišką kažkam parašytų ir išsiųstų... Betgi ne. Kas tam Suzu pasidarė, po šimts? Tai netilpo Hayato galvoje.
- Atsisveikini? - nieko nesuprasdamas atsiliepė švilpis. Visgi nusprendęs per daug į pamišusį bičiulį dėmesio nekreipti, vaikigalis atsistojo ir nusprendė pasidairyti aplink duobę. Atsargiai dėliodamas kojas moksleivis apėjo ją ratu ir atrado dar vieną lavoną. Šis buvo pakartas ar pasikoręs pats ant kažkokio sauso medžio... Kiek paspoksojęs Hayato apėjo dar porą ratų aplink duobę ir rado dar vieną virvę.
Grįžęs prie pakaruoklio vaikas aprišo virve jo kojas ir kitą virvės galą pririšo prie šakos. Patikrinęs, ar visi mazgai užveržti tvirtai, moksleiviukas atsisėdo ant turbūt kiek apdžiūvusio vėjyje lavono pilvo ir pradėjo suptis. Tik po kiek laiko pastebėjo, kad lavonas duobėje dega...
- Mirk, - gūžtelėjo pečiais Hayato besisupdamas. Aišku, akylai stebėjo ugnį, kad tada, kai ji ims artėti prie Suzu, jį didvyriškai išgelbėtų.
-
Kaip Suzu niršo ant savo draugužio. Et, siaubas, jis pasijautė per daug įžeistas dėl tokio bičiulio elgesio. Juk atrodo, tikėjo, kad bėdoj jis turės padėti, bet še tau, kad nori, tyčiojasi pacanukas.
-Nepamiršiu aš to...-vaikis kaip koks klastuolis sušnypštė ir nužvelgė degantį lavoną. Nežinia, kas jo galvoje sukosi. Turbūt varžteliai atsisukinėjo ir bėgo lauk iš galvelės. Berniukas buvo toks pasimetęs, kad jau nebesuprato, kur randasi, atrodo, neseniai mišku bėgo, o dabar va žiūri į degantį lavoną. Ir juokas ima ir kažkokia baimė, kad jam stogas čiuožia. Gerai, kad bent tą suvokia.
-Žinai ką? Jei tu taip, aš ir mirsiu!-su didžiuliu entuziazmu surėkė Suzu ir ėmė garsiai juoktis. Jis žiūrėjo į tą degantį lavoną ir juokėsi, visiškas beprotis. Aišku, baimė kažkokia buvo viduje, bet kai smegenėlių neberasta, tai Dieve padėk...
Berniukas pakasė pakaušį, liovėsi juoktis, o tada įsibėgėjo ir viskas. Tiesiai į tą lavoną. Liepsna jį pagavo ir vaikis pajautė skausmingą karštį apėmusi jo kojas. Supratęs kas įvyko ir šiek tiek atsitokėjęs berniukas ėmė rėkti ir bėgti kuo toliau nuo degančio lavono. Iš to skausmo ir baimės vaikis ir iš duobės išsikabarojo, nors kojos vis tiek degė.
Toliau rėkdamas berniukas krito ant žemės ir ėmė vartaliotis, bent tam proto buvo.
-MAN SKAUDAAA
-
Hayato, paprastai nerūpestingą ir, galima sakyti, kietaširdį vaikį, šįsyk situacija vertė jau sunerimti. Viskas ėjo ne taip, kaip norėjosi. Jis netgi nulipo nuo sūpynių ir priėjo arčiau duobės, tik, deja, kai tai padarė, Suzu jau buvo virtęs gyvu fakelu. Švilpiui užgniaužė širdį, jis visiškai sutriko, ėmė lakstyti aplink duobę ir ieškoti, ką daryti. Pirmas dalykas, kurį sumanė, tai užmesti sudžiūvusį sūpynių lavoną ant Suzu, bet tuomet pagalvojo, kad lavonas turbūt tik dar labiau padidins ugnį. O dar labiau - juk gaila ką tik paties susimeistrautų sūpynių. Tad Hayato nusprendė ieškoti kitų problemos sprendimo būdų. Pastebėjęs, kad Suzu išsikapstė iš duobės, švilpis pribėgo prie artimiausio medžio, nulaužė jo žemutinę storiausią ir lapuočiausią šaką, kokią tik galėjo nulaužti, ir bėgomis prilėkęs prie grifo ėmė jį mušti su ta šaka. Buvo girdėjęs, kad tokiu būdu ugnis greit uždusinama, beje, panašu, jog tai nebuvo koks nors kvailas išmislas. Kai ugnis užgeso, Hayato visas padusęs nuo pastangų atsitraukė ir pažvelgė į kiek aprūkusį bičiulio veidą.
- Suzu? - paklausė jis. - Kaip tu? Kodėl tu taip padarei, juk būčiau ištraukęs...
Mmm... Suzu kvepėjo kaip šviežiai keptas vištienos kepsnelis. Bet Shinohara tvardėsi.
-
-Koks velnias tau liepė mane su šaka mušti!-įpykęs ir su perkreiptu veidu nuo skausmo vaikis nužvelgė savo kojas. Puikiai jos neatrodė, tik keistas dalykėlis, kad ne taip jam ir rūpėjo, skauda, tai skauda, praeis. Et, ta duobė nieko gero berniukui nedavė, bet tikėkimės, sveiko proto dar bent truputis liko.
-Tu sakei man mirti, idiotas!-dar pykčiau nužvelgęs savo bičiulį Suzu pajautė, kaip jo skruostais rieda ašaros. Eh, kad ir ignoruoja tą skausmą jis nenori išnykti. Siaubas, o jei reikės eit gydytis? Ką pasakys seselei? Negi tiesiai šviesiai, kad lavoną padegė ir ant jo užšoko... Nors, o kodėl gi ne? Gal nevispročiu palaikys ir paleis atgal į Japoniją? Nereikės nei burti, nei kažką kitą veikti... Nors, būrimas vaikiui nebebuvo jau labai baisus dalykėlis, bet namučio vis tiek norėjosi. Kuo toliau nuo lavonų duobės, kuo toliau nuo tokių vaizdų ir kvapų... Fuj, tuos klaikius kvapus Suzu ir dabar jautė.
-Negaliu, kaip čia smirda...-vis dar apsiašarojęs ir gulėdamas ant žemės burbtelėjo vaikis. Jis iš tikrųjų panoro nueiti pas gydytoją, bet, kad net eiti nesugebėtų, o prašyti Hayato pagalbos nenorėjo. Kodėl turėtų? Juk tokį stresą jam įvarė! Berniokas protą prarado vien todėl, kad jo bičiulis jį lavono dalimis apmėtė, fu, bjauru.
-
- Aš juk juokavau, Suzu, nejaugi tu manęs nepažįsti, - Hayato pripuolė prie savo bičiulio ir papurtė, suėmęs už pečių. Ir anksčiau taip darydavo, kai norėdavo savo jautrų svajoklį draugą pažadinti iš apmąstymų ir sugrąžinti į realybę. O tat daryti prisireikdavo tikrai neretai.
- Suzu, tau reikia į ligoninę. Tai jau nejuokinga, - labai neramiu balsu ir susirūpinęs pasakė švilpis. Ech, čia, matyt, ir slypi jo patekimo į šį koledžą paslaptis - nors ir sadistas, jis labai rūpinosi draugais. Nuoširdžiai, o ne dėl kokios naudos. Na, tiksliau, vieninteliu draugu, kokį tik turėjo. Bent jau kol kas.
- E, lipk ant pečių, - sumurmėjo Hayato. - Parnešiu. Tik neįkąsk į kaklą, - dėl visa ko pridūrė faktą, kuris jam atrodė svarbesnis net už tai, kad jie tebetupi velniaižin kokiame Uždraustojo miško krašte ir kažin, kiek laiko jiems teks klaidžioti, kol jie iš čia išeis. Bet niekis. Shinohara pasiryžo parnešti draugą, gyvą ar negyvą, bet į mokyklą. Kaip paradoksalu, ech, kad jau tokiems pėckiams tenka daryti tokius dalykus. Hayato ilgesingai nužvelgė sūpynes, ant kurių kažin, ar kada nors jam dar teks suptis. Reikėtų pasidaryti tokias kur nors arčiau Hogvartso... Tik kažin, ar ras ten lavonų?
-
"Juokavau", vaikis girdėjo tą žodį, bet netikėjo tuo. Kaip žmogus galėtų juokauti tokiais dalykais? Kaip? Suzu smegeninė buvo susisukusi, jis nieko nesuprato, o juo labiau, nebelabai suvokė, kur esąs. Atsiminė tą duobę, atsiminė lavonus, atsiminė savo bičiulį, bet viskas buvo kaip per rūką. Draugo papurtytas vaikis apsidairė aplink, jis jautė, kaip ašaros riedą skruostais, o tas skausmas berniuką varė iš proto. Ir už ką visa diena virto į tokią tragediją?
-O čia kažkas buvo juokinga?-skausmingu žvilgsniu berniukas pažvelgė į Hayato akis. Kaip jis norėjo tuo metu išnykti, viską pamiršti, neegzistuoti. Jausmai pynėsi viduje, bet tuo pačiu jų nebuvo, tuštuma, sunkiai paaiškinamas dalykas.
-Ne vampyras, lyg ir,-be nuotaikos, bet suvokęs draugužio juokelį atsakė berniukas. Vaikis užsikabino už draugo kaklo ir leidosi nešiamas į mokyklą, kad ir kaip nenorėjo kažkur dingti iš miško, kad ir kaip norėjo numirti ten ant žolės, kad tokie vaizdai nepersekiotų jo, juk jis suvokė, kad tai lankys jį dar ilgą laiką.
-
Išaušus gražiam šeštadienio rytui Stevie išsiruošė pasivaikščioti. Nors reikėjo daug mokytis, grifė nutarė, kad verčiau laisvą laiką praleis lauke, o ne prie knygų. Mergaitė be galo pasiilgo miško. Seniai ten nebuvo, nes vis reikėjo ką nors padaryti. Tad dabar rudaplaukė nutarė nebeatidėlioti ir pagaliau patraukti ten, kur ją jau seniai šaukia.
Stevie, žinoma, suprato, kad uždraustasis miškas ne be reikalo buvo taip vadinamas. Deja, jokio kito miško apylinkėse nebuvo. Jeigu nenorite, kad laužyčiau taisykles, pasodinkite Legalųjį mišką pašaipiai pagalvojo penkiolikmetė, praeidama pirmuosius medžius. Ji ėjo be jokio tikslo, tačiau žinojo, kad nori pamatyti ką nors naujo. Praėjusi upelį ji prisiminė, kad ten nuotykių jau buvo. Tad patraukė toliau. Po kurio laiko Stevie pastebėjo, kad medžiai keistai pažemėjo. Susidomėjusi mergaitė nuskubėjo į tą pusę ir pamatė, kad ten yra keista duobė. Apsižvalgiusi grifė suprato, kad, ko gero, jau yra įlindusi gana giliai į mišką. Tai jai visiškai tiko, kad Stevie ramiai pradėjo leistis į duobę. Pačioje gilumoje matėsi kažkas tamsaus, kas be galo sudomino laukinukę. Stevie bėgte pribėgo prie tos vietos ir pamatė, kad ten guli labai didelis ir tamsus akmuo.
- Oho! - nejučia šūktelėjo mergaitė. Gana sunkiai, tačiau jai pavyko užlipti ant akmens. Ten Stevie įsitaisė ir pradėjo klausytis miško garsų.
-
Buvo šeštadienis. Ankstyvas rytas, o Adelė jau išsiropštusi iš lovos puškavo miško link. Uždraustojo miško. Buvo praėję nemažai laiko nuo paskutinio jos pokalbio su kažkuo gyvu, tai yra, žmogumi. O Adelė būdama blondinė pasižmonėti nusprendė miške.
Kol mergina priėjo miško pradžią, jeigu taip galim pavadinti, švelnus vėjelis jau buvo suvėlęs blondinės trumpus, kreivai nukirptus, tiksliau, nurėžtus plaukus. Mažais žingsniais įsliūkinus į mišką ši apsidairė ir atsiduso. Tikiuosi, kad šį kartą sutikti Akromantulo neteks. Vien nuo šios minties Adelės kūnas nuėjo pagaugais. Prieš metus ar dvejus, merginai teko garbė sutikti tuos didžiulius padarus, maža to, kažkokia pirmakursė norėjo pasirodyti labai drąsi ir ėmėsi veiksmų, kuriais tik dar labiau, švelniai tariant, prisiviliojo Akromantulus. Praėjusi dar kelias vietas, kurios nekėlė Adelei simpatijos, varnė sustojo ir apsisukus ant kulno norėjo žingsniuoti atgalios, tačiau susipynus kojoms nuvirto ir nusirideno į duobę. Didelę duobę.
- Auč,- sudejavo mergina. Atsikėlusi apsivalė purvu, lapais ir įvairiais spygliais aplipusius drabužius ir žvilgtelėjo priekin.- Oj, kuku,- nusišypsojo Adelė ir pamojo merginai, kuri buvo užsikabarojusi ant didžiulio akmens.
-
Stevie nė nepastebėjo, kaip užsimerkė. Ji spėjo pagalvoti, kad gal ir užmigti sugebėjo. Tačiau, ko gero, ne. Nes puikiai išgirdo keistą garsą, kuris rudaplaukę gerokai išgąsdino. Tad mergaitė skubiai atsimerkė ir pradėjo žvalgytis, kas gi čia apsireiškė - mat ji nė kiek neabejojo, kad garsą skleidė kažkas gyvas. Ji buvo teisi. Laimei, tas kažkas buvo žmogus. Akivaizdžiai Hogvartso mokinė. Stevei nepažįstama, tačiau panašu, kad panašaus amžiaus. Grifė visai apsidžiaugė, nes paskutiniu metu bendrauti kažkodėl tekdavo tik su visokiais mažiukais. Tiesa, merginos pasirodymas buvo gana juokingas, tad rudaplaukei pirmiausiai teko pasistengti nepradėti kvatotis. Tačiau Stevie su plačia šypsena stebėjo, kaip šviesiaplaukė ritasi duobe žemyn.
- Labas, - pratarė grifė, iš paskutiniųjų stengdamasi neprunkšti. Ji žvaliai nušoko nuo akmens ir priėjo prie nepažįstamosios. - Gal reikia kokios pagalbos? Užsigavai? Aš, beje, Stevie.
Ją ir pačią nustebino tokia sąlyginai ilga prakalba. Tačiau tai buvo vienintelis būdas nepradėt garsiai juoktis. Grifė sustojo prie šviesiaplaukės ir, jeigu ką, buvo pasiruošusi padėti.
-
Blondinė nepatenkinta nužiūrėjo savo kelnes, kurios buvo visiškai išvoliotos purve ir atsiduso.
- Sveika, aš Adelė. Jau gali juoktis, nesilaikyk taip,- galiausiai nusišypsojo.- Ir ne, nereikia, sveika kaip ridikas, tik, kad purvina šiek tiek,- sukikeno.- Ką čia veiki?
Varnei buvo kiek keista kalbėtis su žmogum, kuris buvo tikriausiai jos amžiaus. Ilgą laiką ji prabuvo su niekuo nekalbėjusi, bet tai nebuvo keista, tai buvo įprasta. Adelė kartais išnirdavo iš savo kasdienybės su liūdesiu ir pasileisdavo į nuotykius. nesvarbu viena ar su kažkuo naujai pažįstamu.
Blondinė užsikišo už ausies ant akių užkritusius plaukus ir pasisuko į rytmečio saulę.
- Visai neprastas oras, ką? Gal nuveikim ką nors?- varnės veide užsidegė šypsena, kuri reiškė, kad laikas nuotykiams.
-
Gavusi leidimą juoktis, Stevie nebejuto jokio noro. Ji tik nusišypsojo, tačiau juokas visai neėmė.
- Na, kelnes teks plauti, - kreivai šyptelėjusi pratarė grifė. Ji smalsiai žvelgė į Adelę. Ji atrodė visai nematyta. O tai buvo gana keista, nes Stevie stengėsi pavyzdingai lankyti pamokas. Na, bent kartais. Ko gero, ji tiesiog ten nesirodo nutarė rudaplaukė. Bet ji tuo buvo visai patenkinta: paprastai tie, kurie nebuvo itin pavyzdingi mokiniai, buvo daug linksmesni žmonės.
- Tiesą sakant, nieko ypatingo, - po ilgokos pauzės atsakė Stevie. - Man patinka būti miške. Čia dar nebuvau buvusi, tad atėjau. ir pamačiau šitą akmenį.
Oras išties buvo geras. Tad pasiūlymas tikrai suviliojo grifę.
- Gal nori geriau apžiūrėti akmenį? - pasiūlė ji. - Nuojauta man kužda, kad mes čia galime rasti ką nors įdomaus.
Stevie prisiminė nuotykius, kuriuos patyrė su drauge Nihal. Jos netgi sugebėjo rasti skeletą... Suprasdama, kad antras skeletas būtų pernelyg šiurpu, grifė tikėjosi, kad jo neras. Tačiau kokį įdomų radinį ji visai norėjo aptikti. Tad pradėjo eiti ratu aplink akmenį. Ir po kiek laiko iš tiesų pastebėjo kažką keisto.
- Adele? - šūktelėjo rudaplaukė. - Ateik, radau kažką keisto.
Stevie žvelgė į kažką tamsaus. Tai atrodė panašu į kažkokią dėžutę. Tačiau matėsi tik galas, tad mergaitė nebuvo tikra, ar ji teisi.
- Reikia ištraukti! - entuziastingai sušuko Stevie. Deja, ji nežinojo, kaip tą padaryti. Akmuo buvo sunkus, tad rudaplaukė buvo tikra, kad jos magijos sugebėjimų jam patraukti neužteks. - Gal turi idėjų, kaip tą padaryti?
-
Šviesiaplaukė nusišypsojo Stevie, kai ši pasakė, kad jai patinka būti miške.
- Man taip pat patinka, dažnai pasineriu į savo pasaulėlį,- nusijuokė mergina.
Varnė nusekė grifę prie akmens. Didžiulio akmens. Šviesiaplaukė stebėjo kaip Stevie smalsiai žiūrėdama į akmenį jį apeidinėjo. Po akimirkos ji jau taip buvo už jo užėjus, kad Adelei pasidarė nejauku, tačiau išgirdusi, jog ši kviečiama, iškart nuskubėjo prie grifukės. Adelė pritūpė ir pažvelgė į Stevie radinį.
- Tai, am, panašu į dėžutę? - retoriškai užklausė Adelė.
Savo maža ranka pabandė šiek tiek tą radinį pajudinti, tačiau veltui, akmuo buvo jį prispaudęs.
- Kaip ištraukti neįsivaizduoju,- suraukė savo nosytę varnė. Bet jeigu ten dėžutė, ir panašu, kad medinė, tai ji turėtų būti sulaužyta absoliučiai nuo tokio akmens svorio, nemanai? Kiek aš matau ji visiškai sveika. Kodėl aš jaučiu, jog joje paslėpta kokia magiška paslaptis, kuri nenori būti sutraiškyta?- pakilnojo antakius Adelė taip parodydama, jog žūtbūt nori sužinoti kas toje dėžutėje slypi.
-
Stevei patiko, kad ji sutiko kažką, suprantantį jos pomėgi daugybę laiko praleisti miško glūdumoje. Tiek tėvai, tiek nemažai Hogvartso moksleivių laikę grifę keista. Tad ši Varno Nago mokinė buvo tikras išsigelbėjimas. Stevie tikėjosi, kad galbūt joms pavyks susidraugauti ir bus galima patirti kokių nors nuotykių.
Adelė pritarė minčiai, kad tamsusis radinys turėtų būti dėžutė. Deja, nė viena iš mergaičių nežinojo, kaip ją ištraukti. Stevie žinojo vieną burtažodį, kuris galėtų padėti. Tačiau jai buvo šiek tiek baisu - jeigu kas nors neišdegs, gali baigtis liūdnai. Rudaplaukė klausė varnės samprotavimų. Po kurio laiko pratarė:
- Yra toks burtažodis. Wingardium leviosa. Jis galėtų pakelti akmenį, tada kita galėtų tą dėžutę paimti. Tačiau esu tikra, kad aš to akmens neišlaikyčiau ir užmesčiau tau jį ant galvos. O, manau, šito nė viena nenorime.
Stevie žvilgtelėjo į draugę ir susimąstė.
- Kita vertus, - pratęsė mergaitė. - Manau, kad tu teisi - ši dėžutė magiška. Vadinasi, turėtų būti koks nors paprastas būdas jai ištraukti.
Grifė atsitūpė kuo arčiau dėžutės. Ji tikėjosi geriau pamatyti tą kraštą, kuris kyšojo iš po akmens. Tačiau jis buvo apdengtas dulkių sluoksniu. Dar kartą žvilgtelėjusį į Adelę Stevie atsiduso ir prikišo ranką arčiau dėžutės tikėdamasi ją nuvalyti. Deja, vos tik ji tai padarė, žolė aplinkui sušnarėjo ir Stevie pajuto skausmą plaštakoje.
- Auč! - stryktelėjusi sušuko grifė. Ji pasižiūrėjo į plaštaką ir gerokai išsigando: ji buvo visa kruvina. Matyt, kažkas bus jai įkandęs.
-
Adelė mąstė kaip galėtų ištraukti tą dėžutę iš po akmens. Išgirdusi pasiūlymą apie Wingardium lieviosa ši iškart papurtė galvą.
- Nemanau, kad su juo kažkas išeitų, prireiktų dar trečio žmogaus, manau, bet jo čia nėra, tad šį variantą galime atmesti.
Blondinė atsisėdo ant pievos ir įsižiūrėjo į radinį. Jai visada reikėdavo laiko, kad sugalvotų kažkokį logišką sprendimą. Geeerai, jeigu akmens masė maždaug... Merginos mintis nutraukė Stevie, kai ši jau lindo liesti dėžutę, o tuomet Adelei šmėstelėjo kažkokia bloga nuojauta.
- Ėė, ką tu da,- varnė vėl buvo nutraukta, tik šįkart ne jos mintys, Stevie šūksnio.
Merginos plaštaka buvo kruvina, o tai blondinei jau buvo pradėję nebepatikti. Pridėjusi prie Stevie, varnė norėjo apžiūrėti žaizdą, todėl paėmė jos ranką į savąją, bet greit paleido pajusdama menką dilgčiojimą, lyg nuo karšto puodelio, rankoje.
- Rodos, ši dėžutė tikrai ypatinga. Galiu su kokiais nors burtais aptvarstyti tau ranką, bet tik ne pati, nes aš net nuo tavęs nusideginau, neįsivaizduoju tuomet kokios galios slypi toje dėžutėje.
Mėlynakė su susidomėjimu žiūrėjo į radinį, sekundei jai pasirodė, kad šis dega, tačiau papurčius galvą ši ir vėl nieko nebematė, tik paprastą dėžutę. Tikiuosi, kad tik pasivaideno.
-
Stevie suprato, kad su wingardium leviosa nieko neišeis, tuo labiau, kad ir Adelė buvo tos pačios nuomonės. Tad buvo visiškai neaišku, ką daryti. O rudaplaukė kažkodėl buvo įsitikinusi, kad dėžutę yra tiesiog būtina ištraukti.
Panašu, kad Varno Nago globotinė ne itin entuziastingai žiūrėjo į Stevies bandymą ištraukti dėžutę ranka. Grifei tai buvo keista, tačiau labai greit ji suprato, kad blondinė buvo teisi. Kai Adelė paėmė rudaplaukės ranką, ją tarsi vėl nudiegė. Panašu, kad suskaudo ir varnei. Stevie sutriko.
- Nesuprantu, - tyliai pasakė ji. - Vos tu palietei mano ranką, ją vėl nudiegė. Tarsi ir tu būtum mane nudeginusi. Nieko nesuprantu...
Grifė susimąsčiusi žvelgė į sužeistą ranką. Ji svarstė, ar verta bandyti ją paliesti kita ranka. Tačiau įtarė, kad tokiu atveju degs abi rankos. O to ne itin norėjosi. Tad rudaplaukė tikrai nežinojo, ką daryti. Laimei, nukentėjusioji ranka buvo kairė. Tad Stevie vis dar galėjo laisvai naudoti dešiniąją. Ji išsitraukė lazdelę. Kelias akimirkas pasvarsčiusi ištarė:
- Aguamenti!
Tai buvo itin sudėtingas burtažodis, dėl to pavyko ne iš pirmo karto. Galiausiai iš lazdelės pasileido vandens srovė. Mergaitė atsargiai nukreipė ją į į sužeistą ranką. Efektas buvo netikėtas. Vanduo, net nepasiekęs rankos, išgaravo. Stevie kurį laiką manė, kad kerai veikia netinkamai. Tačiau ji nukreipė srovę į Adelę ir šią sušlapino. Vadinasi, čia kalta ranka...
- Nieko nesuprantu, - murmėjo Stevie. Ji buvo rimtai susirūpinusi. - Kas čia darosi? Visiškai pritariu, kad ši dėžutė ypatinga. Tačiau man tai visiškai nepatinka...
Adelė žiūrėjo į dėžutę. Stevie taip pat nukreipė žvilgsnį ten. Netrukus ji sušuko:
- Ar man tik pasirodė, ar ta dėžutė kelias akimirkas degė?!
-
Šviesiaplaukė su nuostaba ir išgąsčiu stebėjo kaip vandens srovė išgaruoja nepasiekus Stevie rankos. Pasiėmusi savąją juodmedžio lazdelę su velos plauko šerdimi atstatė priešais merginą su nudegusia ranka ir ištarė burtažodį, kuris jai niekad nesisekė.
- Aguamenti, po velniais!- jau kiek įniršusi Adelė sušuko ir vandens srovė pasileido iš lazdelės galo.- Uh, niekad šis nesisekė,- pavartė akis ir pradėjo srovelę leisti ant Stevie rankos, tačiau įvyko tas pats, vanduo išgaravo.
Varnė suraukusi antakius stebėjo šį keistą reiškinį ir vėl pažvelgė į dėžutę. Ši tikrai degė, jai nepasivaideno. Išplėtusi akis mergina priėjo arčiau ir pritūpus apžiūrėjo radinį.
- Nežinau ar pavyktų, tačiau jeigu mes pabandytume šį akmenį susprogdinti? Bijau, kad tai gali pažeisti dėžutę,- svarstė mergina.
Adelei jau šis reikalas nebepatiko, tačiau smalsumas darė savo ir ši pabandė tą dėžutę užgesinti, tačiau veltui. Dėžutė, atrodo, buvo viskam atspari. Susirūpinusi mergina dar žvilgtelėjo į Stevie ir pakvietė ją ateiti artyn. Atsisėdo ant pievos užsimerkusi galvojo ką daryti. Ir lyg iš giedro dangaus perkūnas būtų trenkęs, ji greit pašoko.
- O jeigu su visu šitu dalyku reikia kovoti ar kaip čia pasakius kitaip, net nežinau, ne su vandeniu, o su pačia ugnimi? Bijau išbandyti ant tavo rankos, tačiau galime išbandyti kažką panašaus ant šios dėžutės,- šyptelėjo blondinė pamosikuodama lazdele.
-
- Man pradeda atrodyti, kad naikinti gali tekti ne akmenį, o dėžutę, - kiek išgąstingai pratarė Stevie. Tada mintyse pagalvojo, kad dėžutė gali pasižymėti tokia magija, kad tai gali pakenkti ir rankai... Tačiau mergaitė apie tai neprasitarė - nenorėjo pasirodyti esanti kažkokia paranojikė.
Grifė matė, kaip šviesiaplaukė bando užgesinti dėžutę, tačiau nenustebo, kai efektas buvo toks pat, koks ir su ranka: nieko neišėjo, nes vanduo išgaravo. Grifė pakviesta priėjo arčiau ir taip pat atsisėdo ant žemės. Ji labai nemėgo skųstis ir dūsauti, tačiau ranką pradėjo gelti taip, kad reikėjo iš paskutiniųjų valdytis, kad nepradėtų būtent to daryti.
- Ugnimi? - šiek tiek nepatikliai perklausė Stevie. Jai ne itin norėjosi daugiau ugnies. Tačiau šiek tiek pasvarsčiusi sutiko, kad varnė gali būti ir teisi. - Gal vis dėlto ir gerai sakai. Bet turiu pasakyti, kad aš ne itin tenoriu dar daugiau ugnies... Be to, nežinau nė vieno burtažodžio, kuris galėtų padėti.
Stevie prisiminė, kad kažkada skaitė apie burtus, iššaukiančius ugnį. Deja, visi jie buvo sėkmingai išgaravę iš galvos. Tad Stevie atsistojo ir žvilgtelėjusi į dėžutę, kuri dabar atrodė visiškai nekalta, pridūrė:
- Jeigu nori, bandyk. Bet aš būsiu pasiruošusi sprukti. Ir tau siūlau dėl visa ko būti pasiruošusiai.
Grifė atsitraukė kelis žingsnius ir stebėjo, ką darys Adelė. Buvo pasiruošusi, jeigu prireiks, visu greičiu nešti kudašių.
-
Adelės akyse kibirkščiavo dvejonė. Mergina buvo išsigandusi ir susirūpinusi dėl Stevie ir radinio.
- Aš bijočiau naikinti dėžutę,- pratarė varnė.- Bijau, kad tai būtų dar blogiau.
Jūros mėlynumo akys pažvelgė į dangų ir užsimerkė priliesdama savo sidabrinį žiedą, ant kurio parašyta malda italų kalba 'Tėve mūsų'. Lūpos kartkartėmis pasiverdamos. Galų gale blondinė persižegnojo ir tarusi 'amen', atsimerkė.
- Žinai tą burtažodį confringo? Galiu kažką pabandyti su juo. Ir taip, neklausk, aš sukalbėjau maldą ir tikiuosi, jog dėl mano sumanymo mes nemirsime,- nesmagiai nusijuokė penkiolikmetė.- Gal tu atsitrauk, nenoriu, kad abi nukentėtumėm.
Tvirtai rankose laikydama lazdelę Adelė apėjo akmenį ir vėl sustojo ties degančia dėžute. Tyliai kelis kartus galvoje pakartojusi burtažodį ištiesė ranką su lazdelė ir drebančia ranka ištarė:
- Confringo,- tačiau nieko neįvyko ir blondinė jau tapusi baimės auka pradėjo drebėti. Viskas bus gerai, Adele.- Confringo!- garsiai sušuko mergina ir dėl savo super greitos reakcijos bėgo nuo akmens ir radinio po juo kuo toliau su savimi nusitempdama Stevie ir ją užstodama nuo sprogimo.
Varno nago globotinė griuvo ant žolės skaudžiai užgriūdama visu svoriu savo ranką, kurioje laikė lazdelę. Velnias. Sunkiai atsistojusi nusivalė nuo veido juodas dėmes - suodžius ir persibraukė ranka per plaukus. Atsargiai nusileidusi prie sprogimo vietos kelis kartus kostelėjo, dūmai dar nebuvo išsisklaidę.
- Stevie! Ateik čia, viskas gerai, saugu,- nusijuokdama pašaukė savo draugę.- Žiūrėk, ji nebedega, tik kiek pati apdegus, o ir akmuo sakyčiau neblogai skilęs,- nusukus akis, nuo per pusę skilusio akmens, suprunkštė varnė.- Manau, galima saugiai paimti mūsų radinį. Beje, kaip tavo ranka?
-
- Ar gali būti dar blogiau? - klaustelėjo Stevie, tačiau pamatė, kad Adelė staiga pradėjo kažką tyliai kalbėti. Rudaplaukė nesuprato, kas čia vyksta - jos šeimoje toks dalykas kaip religija iš viso nebuvo aptarinėjamas, tad mergaitė visiškai nežinojo nei maldų, nei bet ko, kas būtų susiję su Dievu ar bažnyčia. Dėl to varnei pasiteisinus, kad ji sukalbėjo maldą, Stevie kiek sutriko, tačiau nieko nesakė.
- Confringo - pakartojo grifė. Kurį laiką ji negalėjo prisiminti, koks tai burtažodis, tačiau netrukus pajuto ją kaustančią baimę. - Tu tikra?
Tačiau kažką daryti reikėjo. Smalsumas tikrai neleis šitaip paimti ir išeiti palikus tą dėžutę. O skaudanti ranka aiškiai parodo, kad jos taip paprastai palikti irgi negalima. Norint ką nors išsiaiškinti, reikia kažką padaryti. Gal pasiūlyta idėja nėra pati blogiausia.
- Na gerai, ba... - pradėjo rudaplaukė, tačiau Adelė jau buvo paleidusi į darbą lazdelę. Stevie nespėjo nė sureaguoti, kai pajuto, kad šviesiaplaukė ją kažkur tempia. Netrukus grifė suprato, kad varnei pavyko. Penkiolikmetė stovėjo sustingusi ir nežinojo, ką reikėtų daryti. Tačiau panašu, kad šį kartą Adelė pasielgė teisingai. Netrukus Stevie grįžo prie skilusio akmens. Grifė išsišiepė.
- Oho, - pratarė ji. - Neblogai padirbėjai.
Grifė buvo visai pamiršusi apie savo ranką. Žvilgtelėjusi į ją mergaitė apstulbo: ant plaštakos nebuvo likę nė žymės.
- Tu tik pažiūrėk! - sušuko Stevie, pakeldama ranką. - Nieko nebėra! Ir visiškai nebeskauda. Ko gero, dabar jau tikrai galima paimti dėžutę.
Stevie jau tiesė ranką, tačiau paskutinę akimirką apėmė kažkokia baimė. O jeigu burtai suveikė ne iki galo ir vėl kas nors atsitiks?
- Žinai... - kiek susimąsčiusi pratarė rudaplaukė, atsisukusi į varnę. - Gal reikėtų dar kartą pabandyti aguamenti burtažodį. Jeigu vanduo neišgaruos, aš ją paimsiu.
Kaip tarė, taip ir padarė. Stevie nukreipė lazdelę į apdegusią dėžutę. Šį kartą, atrodo, viskas buvo neblogai. Na, bent jau dėžutė sušlapo. Tad grifė pasilenkė ir ištiesė ranką link jos. Mintyse linkėdama sau sėkmės mergaitė paėmė dėžutę. Ranka šiek tiek virpėjo, tačiau magiškasis daiktas nebedegino.
- Atidarom? - paklausė Stevie, su radiniu rankose atsisukusi į Adelę.
-
Akimirkomis Adelei pasirodydavo, jog Stevie nelaiko jos labai gera nuotykių kompanione, mat dažnai matydavo šiosios akyse nerimą. Negi ji manim visai nepasitiki? Tačiau į tai labai nekreipusi dėmesio blondinė tik paprasčiausiai įgyvendino savo planą. Apsivaliusi rankas nuo visų juodų dėmių, kurios atsirado po sprogimo visų nuosėdų ir pelenų, blondinė atsikosėjo ir pažiūrėjo į dėžutę.
- Jeigu tau nemalonu, aš galiu ją paimti,- pakreipė galvą mergina pažvelgdama į grifę.
Tačiau Stevie jau buvo prilietus dėžutę ir, atrodė, jog šiai nedegino. Pati varnė abejodama žiūrėjo į radinį, taip, kad galima buvo pagalvoti, jog pradegins jame skylę. Ne, šiandienai ugnies užteks... Adelė nervingai prikando lūpą ir metė žvilgsnį šalia esančiai merginai.
- Aj, atidarom, gal blogiau nebus,- rimtu, bet ir nelabai tokiu rimtu tonu prabilo šviesiaplaukė ir klestelėjo ant pievos.- Tau garbė,- nusišypsojo naujajai draugei.
-
Stevie girdėjo Adelės žodžius, kad ji gali paimti dėžutę, tačiau nutarė tą padaryti pati. Ir laimei, bent pirmomis akimirkomis nieko neatsitiko. Grifė sunkiai galėjo nuslėpti palengvėjimą. Nors rankos nebeskaudėjo, prisiminimai vis dar buvo ryškūs. Ir to pakartoti nesinorėjo.
Varnei atsisėdus ant žolės Stevie prisėdo šalia. Ji padėjo dėžutę šalia tavęs. Nors blondinė suteikę "garbę" jai, penkiolikmetė kurį laiką nesiryžo atidaryti dėžutės. Vis dėlto kažkokia paslaptis ten tikrai slypėjo ir kažkas rudaplaukei kuždėjo, kad ta paslaptis gali būti nelabai gera. Tačiau galiausiai Stevie vėl paėmė dėžutę į rankas ir pabandė atkelti dangtelį. Ji gerokai nustebo, kai tas nepasikėlė.
- Įdomu... - sumurmėjo Stevie. Į galvą atėjo mintis, kad dėžutė gali būti paprasčiausiai užrakinta. Tad ji paėmė lazdelę ir tarstelėjo: - Alohomora.
Kažkas klaktelėjo. Skambėjo kaip atsirakinanti spyna. Tad grifė nutarė, kad pavyko. Green žvilgtelėjo į Adelę, kilstelėjo antakius ir atidarė dėžutę. Šį kartą ji visiškai nesipriešino.
Kelias akimirkas atrodė, kad dėžutė yra visiškai tuščia. Tačiau netrukus Stevie pajuto, kad kažkas iš ten pakilo. Mergaitė net neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti. Tačiau saugumo dėlei ji pastatė dėžutę toliau nuo savęs ir draugės ir susigūžusi į kamuoliuką rankomis užsidengė galvą. Jai atrodė, kad tas, kas yra dėžutėje, gali bet kurią akimirką jas užpulti.
-
Kerų pagalba dėžutė buvo atrakinta ir blondinė tuo gana džiaugėsi, nors nebuvo itin smalsi mergina, šįkart jos akyse prabėgo smalsumo šešėliai. Adelė stebėjo kaip Sevie atidarinėja tą keistąjį radinį. Šiek tiek ištempė kaklą, kad galėtų geriau matyti kas joje yra, tačiau nieko, tiesiog tuščia. Ką? Tiek vargo dėl nieko? O pala... Kodėl ji tą dėžutę padėjo tolėliau? O ne ne ne... Varnė lyg perkūno trenkta staigiai šoktelėjo ant kojų ir sustingusi žvelgė į padarą, kuris išlindo iš radinio. Šlykšti, drėgnos, raukšlėtos ir karpotos odos savininkė savo siaurais akių vyzdžiais žvelgė į Adelę.
- Rupūžė,- sumurmėjo blondinė.- Aa! Suknista rupūžė! Rupūžė, rupūžė, rupūžė,- klyktelėjo ir panikuodama vis kartojo gyvio pavadinimą.
Ko jau ko, tačiau varnė nekentė šių varliagyvių. Jie kėlė jai šleikštulį ir nemažą baimę. Nusipurčiusi blondinė atstatė savo juodmedžio lazdelę prieš niekuo kaltą rupūžę. Iš šono tai atrodė netgi juokingai. Penkiolikmetė, jau subrendusi mergina kaip mažvaikė nori kautis prieš varliagyvį. Jėzau, visai nupušau... Žemaūgė pavartė akis ir nuleido lazdelę.
- Žinok, nekenčiu šitų, am, padarų. Kol ji nedings, tol as nenurimsiu,- išpūtusi akis pažvelgė į Stevie akimis prašydama pagalbos.
-
Stevie pajuto, kad kažkas vyksta. Ji vis dar bijojo pažiūrėti, kas gi ten yra iš tiesų. Tačiau netrukus išgirdo Adelės murmėjimą ir suprato, kad tai tebuvo paprasčiausia rupūžė. Tad grifė išsitiesė ir pažvelgė į dėžutę. Varnė buvo teisi: ten buvo paprasčiausias varliagyvis. Stevie kiek susigėdo dėl savo reakcijos. Tačiau Adelės reakcija šiek tiek apramino rudaplaukę: panašu, kad draugė išsigando dar labiau.
- Nagi, viskas gerai, - stengdamasi nesusijuokti pratarė Stevie. Ji šių gyvūnų nebijojo, tad nesuprato, ko čia reikia taip gąsdintis. Blondinės reakcija atrodė gerokai perdėta. Adelei išsitraukus lazdelę Stevie susiraukė.
- Juk tai tik nekaltas gyvūnas, - pratarė ji. - Nereikia jai nieko daryti.
Laimei, varnė netrukus lazdelę nuleido. Ir netrukus paaiškino savo reakciją.
- Hm... - nutęsė Stevie. Ji laisvai galėjo paimti rupūžę ir nunešti ją kažkur tolėliau. Tačiau nebuvo tikra, ar Adelei to užteks. Vis dėlto grifė paėmė gyvį iš dėžutės.
- Gerai, nunešiu ją toliau, - pratarė Stevie. Norėdama paerzinti draugę ji ištiesė rankas ir iškėlė gyvį blondinei virš galvos. Stevie tikrai neketino to daryti, tačiau rupūžė suspurdėjo ir gyvis išsprūdo jai iš rankų...
-
- Ačiū,- padėkojo Adelė, kuomet Stevie nusprendė nunešti ją toliau.- Ėė, kodėl tu? Ką tu dar,- nespėjusi pasakyti blondinė jau klykė ir kratėsi varliagyvio, kurį Stevie užmetė ant šios galvos. Pagaliau numušta rupūžė nušokavo savais keliais, o susivėlusi varnė piktai pažvelgė į Stevie ir nukreipus į ją lazdelę ištarė:
- Levicorpus.
Pakilusi grifė apsivertė aukštyn kojom. Akimirka Adelė tikrai blaiviai nemąstė, tačiau vos į galvą jai šovęs suvokimas išgelbėjo tiek Stevie, tiek Adelę.
- Liberacorpus,- ištarė blondinė ir susigėdusi pažvelgė į merginą.- Aš labai atsiprašau,- užsimerkė.- Turi be galo didelę fobiją rupūžėms, o kai ji dar ir atsirado ant manęs, uh, jau blaiviai nemąsčiau.
Varnė nežinojo kaip reikėtų atsiprašinėti žmonių, tad pabandė apkabinti rudaplaukę. Tikiuosi, šis įvykis nepakeis jos nuomonės apie mane.
- Dar kartą atleisk,- sumurmėjo Adelė.- Einam dar pažvelgt į dėžutę? Gal ten ne tik tie gyviai.
-
Nespėjo Stevie nei atsiprašyti, nei paaiškinti, kad viskas atsitiko netyčia, kai pajuto, kad kaba ore. Nespėjo suprasti, kas čia atsitiko ar bent nusikeikti, kai pajuto, kad vėl yra ant žemės.
- Kas čia buvo? - vos spėjo paklausti Stevie, kai Adelė pradėjo atsiprašinėti. Tad rudaplaukė suprato, kad tai buvo varnės darbas. Tada ji skubiai pasakė: - Tau nėra ko atsiprašinėti. Tai aš atsiprašau. Norėjau tik paerzinti ir man netyčia ta rupūžė išslydo iš rankų...
Stevie jautėsi tikrai nejaukiai. Atrodė, kad galbūt susirado naują nuotykių draugę, o štai paėmė ir šitaip susimovė... Nors tikrai padarė tai netyčia, grifė bijojo, kad Adelė supyks.
Laimei, panašu, kad taip neatsitiko. Adelė vis nesiliovė atsiprašinėti, o galiausiai pasiūlė dar kartą pažvelgti į dėžutę.
- Žinoma. Nors nežinau, ar noriu žinoti, kas dar ten galėtų būti.
Stevie nusijuokė. Tikriausiai juokas skambėjo kiek nervingai, tačiau grifė negalėjo nieko padaryti. Ji priėjo prie dėžutės. Ji ir vėl atrodė visai tuščia. Tačiau rudaplaukė jau žinojo, kad tai tikėtinai yra tik apgaulė. Stevie atsargiai paėmė keistąjį daiktą ir ištiesė Adelei.
- Aš ir vėl nieko nematau. Gal tu nori pabandyti laimę?
-
Adelė apsidžiaugė, kad naujoji jos draugė nesupyko. Atrodė, pati jautėsi nemaloniai dėl tos rupūžės. Mergina tik šyptelėjo ir paplekšnojo grifei per patį.
- Pabandysiu,- linktelėjo varnė ir paėmė dėžutę į rankas.
Perbraukė ranka per šios dugną, pirštais užkabino atsilupusį kampelį, kuris buvo tikrai sunkiai matomas. Prireikė šiek tiek jėgos, kad atkrapštytų tą nelemtą 'dugną' nuo tikrojo dugno. Pagaliau nuplėšusi, numetė medžiagą ant žemės ir išpūtusi akis žvelgė į dėžutę. Juodai dažyta mediena, ant kurios buvo išberti kažkokie neaiškūs balti milteliai ar kristalėliai kiek baugino merginą. Ne dėl to, kad tai balta ant juodo, bet dėl to, kad tie balti kristalėliai juodame fone sudarė mirties valgytojų ženklą.
- Velnias, Stevie, bijau, kad reikėtų tiesiog sunaikinti šią dėžę ir skuost iš čia kuo greičiau,- drebančiomis rankomis Adelė ištiesė dėžutę rudaplaukei, norėdama parodyti ką ši mato.
-
Panašu, kad abi dėl incidento jautėsi nejaukiai, tačiau viena kitos nekaltino. Tokia padėtis Stevię tenkino, tad ji apie tai daugiau nieko nesakė. Džiaugėsi, kad viskas išsisprendė. Ir apsidžiaugė, kai Adelė neprieštaraudama paėmė dėžutę.
Panašu, kad varnė yra gerokai drąsesnė už Stevię. Ji tiesiog braukė ranka per dugną, nors jos abi jau spėjo įsitikinti, kad iš šitos dėžutės galima tikėtis visko. Grifė stovėjo išplėtusi akis ir atidžiai žiūrėjo, ką daro draugė. Ji negalėjo nuslėpti nemenkos baimės.
Kai Adelė kažką numetė ant žemės, Stevie net aiktelėjo. Jai pasirodė, kad tas daiktas gyvas. Tačiau pasilenkusi pažiūrėti, pamatė, kad tai tik medžiagos gabalas. Ar bent jau kažkas tikrai panašaus į medžiagos gabalą.
Stevies baimė tuo momentu buvo niekinė, palyginus su ta, kuri apėmė tada, kai Adelės rankos pradėjo drebėti, ir ji ištiesė dėžutę. Grifė priėjo arčiau, kad galėtų pažvelgti, kas gi ten yra. Tačiau vos priėjo prie Adelės pajuto, kad kažkas lipa jai ant kojos. Rudaplaukė išsigandusi pažvelgė žemyn. Ir suklykė. Tai buvo tas pats medžiagos gabalas. Adelė jį numetė tikrai toliau, vadinasi, jis "atėjo" iki Stevies ir "pats" užlipo jai ant kojos...
-
Išpūtusi akis Adelė metė dėžutę ant žemės ir į rankas paėmė lazdelę. Drebančiomis rankomis atstatė šią prieš ant merginos kojos esantį medžiagos gabalą, kuris ‘ropojo’ ant jos. Nežinodama ko griebtis, o Adelė nebuvo pati geriausia apsigynime nuo juodosios magijos, šiai geriau sekėsi transfigūracija, mergina bandydama nepanikuoti lėtai prabilo:
- Atsargiai, Stevie, atsargiai ir labai lėtai mestelk nuo kojos tą daiktą, viskas ką galiu padaryti tai tik išlošti mums laiko,- vos tik medžiaga ‘atšoko’ nuo rudaplaukės kojos, blondinė pamojavo lazdele.- Duro!- medžiaga virtusi akmeniu nebejudėjo.
Varne jau lengviau atsikvėpė, tačiau panašu, kad kerai tik pristabdė jos judėjimą, akmuo iš lėto, sraigės greičiu slinkosi link merginų.
- Nežinau, nežinau ką daryti! Sprogdint, suskaldyt, sudaužyt? Ką daryt, Stevie?- Adelės širdis nenumaldomai daužėsi, jau pati mergina jautė, kad artėja panikos priepuolis.
Po chimeros nuotykių grotoje, varnei jau nebesinorėjo čia likti. O kas jeigu šitas padaras puls? Haha, šįkart jau kažkoks Kajaus ‘seniukas’ nebeišgelbės.
-
Kaip Adelė ir liepė, Stevie krestelėjo koją ir, laimei, tas daiktas nukrito. Varnė, pasirodo, tikrai ne be reikalo pateko į tą koledžą. Šauniai pavertusi medžiagą į akmenį leido Stevei lengviau atsikvėpti. Deja, panašu, kad jos susidūrė su magija, galingesne nei dvi mokinukės galėjo pagalvoti. Grifė jautė, kad draugė pradeda panikuoti. Ir tai pačiai tikrai nepadėjo nusiraminti.
- Svarbiausia - ramybė, - vis dėlto pasakė Stevie, nors pati tos ramybės toli gražu nejautė. Kelias akimirkas pagalvojusi rudaplaukė prisiminė vieną burtažodį. - Expulso! - riktelėjo ji. Tačiau nieko neįvyko. Medžiaga, turėjusi ištikšti į gabalus, ir toliau sėkmingai artinosi prie merginų. Stevei į galvą neatėjo joks kitas burtažodis, tad ji skubiai išbėrė Adelei:
- Gal pabandom kartu? Dviese kerai bus galingesni. Nes kitaip gausim iš čia nešti muilą...
Grifė susikaupė. Ji lėtai žengė atgal, šiek tiek toldama nuo medžiagos. Tačiau bėgti buvo baisu, nes atrodė, kad tada ji būtinai užpuls. Stevie dar kartą iškėlė lazdelę ir, tikėdamasi, kad Adelė daro tą patį (pasižiūrėti nebuvo laiko) garsiai išrėkė:
- Expulso!
-
Blondinė atsidususi kartu su Stevie išrėkė burtažodį. Staigiai paslėpusi veidą rankose nusisuko. Nenorėjo girdėti, nenorėjo matyti, nenorėjo būti sužeista. Adelė tik norėjo kuo greičiau dingti iš čia. Gal ir visai nieko buvo iš pat pradžių, bet dabar šiai jau čia nebepatinka.
- Ar jis sprogo?- atsisukusi Adelė paklausė, tačiau atsakymas buvo prieš šiosios akis. Akmuo sveikut sveikutėlis, tačiau nebejudėjo.- Kaip manai, gal jis jau nebeprisikels?
Varnė buvo ne juokais išsigandusi. Labiau nei grotoje su chimera. Šiosios akys pažvelgė į dangų, kurį apgaubę debesys bylojo, kad pradės greitai lyti. Sugriaudėjo. Sužaibavo. Pakilo vėjas.
- O velnias, Stevie, nešam kudašių iš čia. Prasideda audra, o aš dar nepasiruošus šiandien numirti,- pabandė pajuokauti mergina ir vėl pažvelgė į dangų.
-
Stevie tikėjosi išgirsti sprogimą. Ji niekada gyvenime taip nesvajojo išgirsti būtent tokį garsą. Tačiau ši dieną buvo ypatinga. Jau kuris laikas mergina nesuprato, kas čia vyksta. Tad sprogimas tikrai būtų ne blogiausia šios dienos išdava. Deja, jokio sprogimo grifė neišgirdo. Išgirdusi Adelės klausimą Stevie keiktelėjo. Ji taip pat jau pastebėjo, kad akmuo nė nepažeistas.
Rudaplaukė svarstė, ką dabar reikėtų daryti. Nepaisant to, kad akmuo nebejudėjo, ji nebuvo tikra, ar jis jau nebekelia grėsmės. Stevie susimąstė. Tačiau tada oras nutarė pasigailėti merginų ir duoti dingstį nešdintis į pilį. Pakilęs vėjas buvo gana šaltas, tačiau Stevie to nepaisė. Dabar ji ramia galva galės eiti į pilį. Ir galės bent sau apsimesti, kad miškas jos nenugalėjo.
- Na, taip, norėtųsi dar kiek pagyventi, - šyptelėjo grifė draugei. Žvilgtelėjusi viršun Stevie pradėjo žingsniuoti pilies link. Po kurio laiko pažvelgė atgal į akmenį. Ten niekas nebuvo pasikeitę. Rudaplaukė tikėjosi, kad jau galima pasileisti bėgte. Pasipylė stiprus ir šaltas lietus, tad žingsniuoti lėtai tikrai nesinorėjo. Stevie žvilgtelėjo į draugę, nežymiai linktelėjo ir skubiai pasileido pilies link.
-
Šaltas pilkas oras. Puikiai atitinkantis Sophie mintis. Švilpei ši diena buvo sumauta - nors tai jau nebebuvo keista. Šiai mergaitei kiekviena diena buvo sumauta. Ir nors pradžioje džiaugėsi gavus kvietimą mokytis Hogvartse ir ištrūkti iš baisių savo namų. Dabar, ji vėl jautėsi labai blogai, nors tikėjo, kad magiškajam pasaulyje, viskas pasikeis. Bet nepasikeitė. Ji vėl jautėsi niekam nereikalinga. Niekam.
Sophie buvo sunku. Draugų čia neturėjo, nors to ir nenorėjo. Šiai mergaitei nesisekė bendrauti.
Per pamokas, ji nieko nesuprato, nors stengėsi skaityti kuo daugiau knygų. Pirmakursei nesisekė. Visai nesisekė.
Gal dėl savo niūrių minčių, ši mergaitė nuolat stebėjo uždraustąjį mišką. Žinojo, jog jis uždraustas, bet kažkas ją viliojo. Pasitaikius mažai progai, ji ištrūko iš pilies. Galiausiai ji priėjo įėjimą į mišką. Pirmą žingsnį buvo taip baisu žengti...
Staiga ji išgirdo žingsnius. Mergaitė labai išsigando.
- Kas tu? Ko tau reikia?
-
Sigurdas nekantraudamas išėjo iš pilies, šiandien nusprendęs patekti į Uždraustąjį mišką. Praeitais metais jis jau ten lankėsi, bet tuomet buvo pamoka ir šviesiaplaukis tikrai neturėjo laiko nuklysti. Be to, nelauktai pasirodęs testralis irgi įvarė nemažai, kaip pirmakursiui, baimės. Ir klausimų. Tačiau dabar islandas tikėjosi, kad yra viskam pasiruošęs. Visgi, miškas galėjo atskleisti nemalonių staigmenų.
Žingsniuodamas link girios mokinys pastebėjo, kad priešais jį tipena mergaitė. Ji niekur nenusuko, rodėsi, kad mergaičiukė taip pat ketino įžengti į mišką. Man nepavyks nuo jos išsisukti. Švystelėjo mintis galvoje.
Iš tiesų, po kelių sekundžių, jau būnant medžių tankmėje, rudaplaukė prabilo. Jos balsas skambėjo kiek išgąstingai, tad grifas paspartino žingsnį ir prisigretino, kad jai neįvarytų širdies smūgio.
-Labas,-balsas buvo malonus, šiaurietis nekreipė dėmesio į mergaitės nemandagų klausimą. Tačiau pats nieko neklausė.- Aš Sigurdas.
Ledo mėlynumo akys atidžiai tyrinėjo rudaplaukės viršugalvį ir laukė jos pakeliant galvą, nes šviesiaplaukis buvo kone galva aukštesnis. Negi ir aš buvau toksai žemas? Blyškiaodis buvo gerai nusiteikęs, tačiau regis ši mergužėlė kėsinosi visą nuotaiką sugadinti vien tik savo mina.
-Ir ačiū už klausimą, man nieko nereikia,-šiek tiek linksmesniu balsu pridūrė islandas, laiku pakeldamas galvą ir vikriai apeidamas tarsi iš niekur išdygusį medį.
-O tu kas esi?- mokinys stengėsi palaikyti draugišką toną.
-
Labai mandagus Sigurdo balsas, mergaitę erzino. Tai tik patvirtino niūrų faktą, kad šiame pasaulyje nelaiminga yra tik ji.
- Tau neturėtų rūpėti kas aš esu. Bet pasakysiu. Esu Sophie. Sophie Garcia. Iš švilpynės koledžo. Pirmakursė, žiobarų kraujo, išduota tėvų, prancūzė. Aišku?
Pirmakursę sugraužė sąžinė. Jis juk toks malonus, šaltakrauje tu.... Ar negalėjai būti mandagesnė? Bet nesvarbu. Juk šis pasaulis yra baisus. Nėra prasmės stengtis būti maloniai. Pasaulis vis tiek žudo ir degina iš vidaus...
Švilpė atsisuko. Savo šaltomis, rudomis ir bejausmėmis akimis, ši įsižiūrėjo į antrakursį. Šypsenos Sophie veide nebuvo - jos niekada nebuvo.
- Atleisk už mano nemandagumą, - neatsiprašomai iškošė švilpė. Kažkas panašaus į atsiprašimą jai nebuvo būdinga. O gal dėl to, kad vaikystėje, jos niekas neatsiprašė už nuodėmes...
Sophie atsiduso. Žinojo, jog turi kažką pasakyti, nors kažką. Bet šiai mergaitei bendravimas su žmonėmis nesisekė. Ji iš vis nemokėjo bendrauti. O ko norėti? Juk dešimt metų viena slankiojo Paryžiaus gatvėmis, be draugų ir mylinčių tėvų. Tad bendravimas su žmonėmis, buvo mergaitės silpnybė. Akyse pradėjo kauptis mažos ašarėlės, bet Sophie greitai jas nubraukė. To dar betrūko...
- Eisi kartu? - mandagiai ir jau šilčiau kreipėsi ji į Sigurdą. Pirmą kartą jos akyse pasirodė jausmas. Jos akys nebebuvo bejausmės.
-
Deja, į taikią šviesiaplaukio nuotaiką buvo atsakyta irzlumu.
-Aišku...- Sophie atsisukus, Sigurdas atlaikė jos bejausmį žvilgsnį. Ir iš kur tiek...
Šiaurietis nukreipė žvilgsnį į miško glūdumą, antakiai buvo kiek suraukti. Joo... Man nepasisekė. Tikriausiai sutikau vienintelę švilpę, nepatenkintą gyvenimu. Ir nebūtina to rodyt visam pasauliui.
Antrakursis praleido pro ausis kitus rudaplaukės žodžius, visiškai ignoruodamas jos nenuoširdų atsiprašymą. Jei nenori draugiškai bendrauti, tai nereikia. Aš irgi taip moku.
Tačiau islandas sutriko, kad po šiurkščių žodžių mokinė nusibraukė ašarą. Ar tikrą, ar įsivaizduojamą, vaikinukas negalėjo pasakyti, bet jis tai tikrai pastebėjo. Vis dėlto po jos jausmų protrūkio grifas maloniai nustebo, kad mergaitė galiausiai prabilo draugiškesniu balsu.
-Einu šalia tavęs jau kurį laiką, jei dar to nepastebėjai...-jis staiga sustojo, nes netikėtai kojos vaikinuką atnešė į proskyną, kurios viduryje žiojėjo duobė.
Akys atidžiai nužvelgė vietą. Na ir vietelė. Šviesiaplaukis neskubėdamas priėjo prie duobės krašto ir atsargiai pažvelgė gilyn. Nieko įspūdingo nepamatęs, jis atsisuko į mergaitę ir tarė:
-Gal nori mane nustumti nuo krašto? Gal geriau pasijustum.- Sigurdas norėjo nusišypsoti, tačiau tik po kelių sekundžių suprato, kad ši rudaplaukė dar visai neseniai braukė ašaras. Tad šypsena taip ir nepasiekė lūpų. Tačiau antrakursis neatsiėmė savo žodžių.
Nelaukdamas Sophie atsakymo, šiaurietis dar kartą pasilenkė ir ėmė įdėmiau apžiūrinėti duobės gilumą. Jis stovėjo ant paties kraštelio, bet nejautė jokios baimės. Na, gal jaudulį. Bet iš tolo mokinys atrodė kaip savižudis.
Staiga grifas pastebėjo kai ką įdomaus ir šūktelėjo mergaitei:
-Ei...
-
- Ne, nepastebėjau, - piktai atšovė Sophie. To jausmingumo nebebuvo nei lašo. Buvo tik kažkas, vėl panašaus į neapykantą pasauliui.
Sigurdas visiškai ignoravo Sophie pyktį ir nemandagumą. Toks jausmas, kad jam vienam viskas gerai ir pasaulis jo nežudo... O gal jis tik apsimeta? Na, vienas dievas te žino...
- Taip, noriu. Geriau pasijusčiau,- piktai atšovė pirmakursė, - Bet nenoriu užsidirbti kokio arešto, ar atimti iš Švilpynės taškų. Taigi...
Rudaplaukė nuplaukė už medžio. Mąstydama apie tam tikrus dalykus, ši stebėjo grifą. Jam regis nerūpėjo švilpės reikalai, jis tiesiog tyrinėjo kažkokią duobę. Galiausiai jis sušuko, ir Sophie tingiai, lyg koks senas vėžlys, nurėplino prie Sigurdo.
- Na, ką ten matai?
-
Sigurdui nepatiko jos atsakymas. Labai. Akimirką veide matėsi pyktis. Akys virto siaurais plyšeliais, rankos lėtai susigniaužė į kumščius. Kaip ji drįsta taip kalbėti?! Aš taip stengiausi draugiškai elgtis...O ji... Šviesiaplaukis po kelių sekundžių ėmė gręžtis į miško pusę, norėdamas piktai atsikirsti, bet sustojo. Galbūt ji turi savų priežasčių taip elgtis... O tu? Neįvykdęs, ko ketino, grifas sužiuro į duobę. Juk nenori tapti tokiu, kaip Jie... Ne, to nebus. Jo mintis nutraukė keistas sausų lapų šiugždėjimas ir krutėjimas. Atrodė, kad po tais lapais kažkas yra. Pakvietęs švilpę, vaikinukas tyliai atsiduso. Tad kaip man elgtis? Ir toliau vaidinti pernelyg draugišką? Juk aš neesu toks!
Išgirdęs ateinant Sophie, mokinys atsisuko į ją ir kryptelėjo galva į duobę:
-Pati pamatysi.
Šį kartą balsas buvo šiek tiek griežtesnis, tačiau vis dar draugiškas.
-Na, ar nemanai, kad vertėtų nusileisti? Islandas atsisėdo ant duobės krašto, lyg ketindamas leistis žemyn. Ko aš dar laukiu?! Jei ten sužeistas gyvūnas, reikėtų jį išgelbėti, o jei koks nors užburtas daiktas - pasiimti. Ir po jos visų piktų replikų dar lieku klausytis jos nuomonės...Lyg būtų protingesnė už mane. O gal ne? Galvoje šmėkštelėjo keista mintis ir Sigurdas pakėlė galvą į mergaitę.
-
Sigurdui nepatiko Sophie tonas. Prancūzė ramiai, lyg jie būtų kokioje pamokoje, stebėjo jį.
Jo griežtas tonas, nors buvo draugiškas, švilpei nepatiko. Ji pažvelgė į grifą piktu žvilgsniu.
- Nemaniau, kad tau įdomi mano nuomonė.
Daugiau Sophie nieko nesakė. Gal vis dėl to reikėtų nusileisti?
Nieko nesakius, švilpė greitai nusileido.
Duobėje buvo daug lapų. Švilpė greit "atrausė" lapus. Ir išvydo...
- Tai vienaragis, - liūdnu, jausmingu balsu pratarė pirmakursė.
Vienaragis žiūrėjo į Sophie liūdnu, nukankintu žvilgsniu.
Švilpė pravirko - tikrai pravirko, tikromis ašaromis. Tai buvo labai keista. Vienaragis žiūrėjo tokiomis liūdnomis akimis...
Sophie atsisuko pilnomis ašarų akimis į Sigurdą.
- Ką darysim?! Ką?
-
Piktas švilpės žvilgsnis kažkodėl Sigurdą pralinksmino.
-Nemaniau, kad aš išvis jos klausysiuos...-šviesiaplaukis nutilo, nes pamatė, kad Sophie nusileido. Ar ji proto neturi?! Galėjo bent palaukti manęs...
Jam po kojomis, kokias trijais metrais žemiau, mergaitė jau žingsniavo link paslaptingo garso šaltinio. Islandas jau norėjo šokti ant minkštų ir sausų rudeninių lapų, bet sustojo, sulaikydamas save nuo neapgalvoto žingsnio. Kartais jam taip nutikdavo: staiga sustodavo prieš kokį nors sprendimą, lyg bijodamas. Tačiau tuomet vaikinukui šaudavo mintis, kuri vėliau padėdavo. Taip buvo ir šįkart. Užuot nusileidęs, jis greitai atsistojo ir nukurnėjo į mišką.
Keistos idėjos ateidavo į galvą nelauktai, tarsi kokiu specialiu momentu, nes paprastai iš mokinio negalėjai išgirsti nieko kūrybiško. Gal todėl Paskirstymo kepurė taip ilgai galvojo. Svarstė grifas, rinkdamas pagalius. Greitai radęs kokį penketą jų, grįžo ir pirmąjį pagalį įsmeigė visai netoli krašto. Kaip tik tada mergaitė prabilo.
Sutrikęs Sigurdas pažvelgė į jos akis ir dar labiau suglumo, matydamas jose ašaras. Tuomet žvilgsnį nukreipė į atkapstytą vietą. Šviesiai mėlynos akys sustingo. Nors šiaurietis jau buvo matęs vienaragį, tokio nelaimingo ir bejėgiško gyvulio dar nebuvo regėjęs. Širdis tiesiog plyšo iš skausmo, norėdama jam padėti. Net akys sudrėko labiau įprastai. Vargais negalais susitvardęs vaikinukas dar kartą žvilgsniu užkliudė švilpę ir tarė:
-Palauk, tuoj nusileisiu.
Negaišdamas laiko, jis paėmė dar vieną šaką ir įsmeigė kiek dešiniau. Atsiduso. Nemanė, kad tam prireiks tiek jėgų. Nusibraukęs purvinas rankas į kelnes, susirinko likusius pagalius ir kažkaip susikišo į plačias apsiausto kišenes. Bent kartą džiaugėsi vilkėdamas jį.
Nemąstydamas, ką tiksliai daro, šviesiaplaukis pakibo ant antrojo pagalio. Išsitraukęs kitą, jis įsmeigė medgalį žemiau į duobės sieną. Laimei, žemė nebuvo kieta kaip betonas ar biri kaip smėlis, tad vaikinukas, besdamas pagalį po pagalio ir padaręs kažką panašaus į kopėčias, nusileido į dugną.
Sigurdas tankiai kvėpavo. Rodos, dar tik prieš kelias minutes pastebėjo keistą lapų šnarėjimą duobėje. Vis dar neatgavęs kvapo, jis pažvelgė į savo darbo vaisius - į viršų vinguriavo kreiva pagalių linija. Ir kodėl tai man turėjo šauti į galvą? Lengviau būtų buvę tiesiog nušokti. Uh... Ir kam save apgaudinėju? Juk nebūčiau nusiraminęs, kol nebūčiau įgyvendinęs savo sumanymo.
Nekreipdamas dėmesio į iš skausmo šaukiančius raumenis ir šapų pasigavusius delnus, islandas nuskubėjo prie švilpės.
-Ar jis sužeistas?
Blyškiaodis neturėjo laiko klausytis mergaitės nuomonės apie jo atliktą darbą. Grifas pažvelgė į vienaragį ir dar kartą jam suspaudė širdį.
-Reikėtų jį apžiūrėti. Bet pirmiausiai - nuraminti.-nusprendė šiaurietis ir atsisuko į Sophie, lyg laukdamas jos pritarimo, lyg prašydamas pagalbos. Nežinojo, ar elgiasi kaip turėtų, bet nenorėjo šio vargšo gyvulio priversti laukti.
-
Sophie greitai nusišluostė savo ašaras. Labai greitai. Pažvelgus į mergaitę, dabar nebūtų įmanoma pasakyti, jog ji verkė.
Laukdama Sigurdo mergaitė stebėjo ką jis darė. Kažkokią nesąmonę su pagaliais. Juk būtų kur kas paprasčiau tiesiog nušokti... Vienaragis žiūrėjo nežmoniškai liūdnu žvilgsniu, tad švilpė net pamanė, jog jos širdis suplyšo. Vos Sigurdas nusileido, jis pasakė, ką reikia daryti. Kitoje situacijoje, švilpė būtų jam kažką pasakiusi, bet dabar ji tiesiog ramiai ir mandagiai klausėsi. Kai grifų gūžtos mokinys pažvelgė į Sophie, ji sumurmėjo.
- Taip. Bet manau, reikia veikti kitaip. Aš jį nuraminsiu, o kol aš vienaragį raminsiu, tu jį apžiūrėk. Taip galėsime kuo greičiau jam padėti, - švilpė savo ranka paglostė vienaragį. - Gerai?
-
-Gerai,-linktelėjo Sigurdas ir priėjo arčiau vienaragio.
Stengdamasis nekreipti dėmesio į jo graudų žvilgsnį, vaikinukas atidžiai apžiūrėjo gyvulį. Netikėtai grifas pastebėjo vienaragio koją. Ši buvo negražiai persisukusi. Regis, ji buvo lūžusi. Šviesiaplaukis atsisuko į švilpę:
-Kaip tu galėjai to nepastebėti?!-jis atsidusęs persibraukė ranka plaukus ir dar kartą pažvelgė į koją, nors nuo jos vaizdo norėjosi vemti.- Nesvarbu. Kaip mes jį pagydysim? Ir iš čia iškelsim?
Mokinys užvertė galvą į pilką dangų, lyg tikėdamasis rasti atsakymą. Visa ši situacija jį jau pradėjo užknisti. Bet suprato, kad šitaip stovėdamas nieko nepakeis.
Islandas išdėstė savo mintis:
-Na, nemanau, kad vienaragis leis, kad ji koja būtų sutvarstyta ir įsprausta tarp dviejų medinių lentelių.
O ką dar daryti? Burtai? Juk mes tik naujokai, o šaukdamiesi kažkieno pagalbos dar gautume areštą. Ahh... Kokia beviltiška šita padėtis!
-
- Norėjau ir nepastebėjau! - atšovė Sophie. Cha, mano yra vyresnis ir gali man aiškinti!
Sigurdas žiūrėjo į pilką dangų, lyg jis galėtų padėti. Vienuolikmetė norėjo jam trenkti, bet susilaikė.
Vos antrakursis prakalbo, Sophie nuslydo mintimis tolyn. Ji mąstė ką daryti su vienaragiu, mąstė apie gyvenimą, mąstė apie tai, kad vasarą turės grįžti į blogiausius pasaulyje namus.
Kai Sophie pagaliau suvokė, kad vis dar yra miške šalia Sigurdo ir sužeisto vienaragio buvo praėjusios mažiausiai penkios minutės.
- Žinai, man visai neįdomu, ko mes negalime padaryti. Man įdomu, ką galime padaryti. Jei nežinai patylėk, - piktai atšovė Sophie.
Mergaitė apsižvalgė. Staiga ji nusirišo savo šalikėlį ir apviniojo vienaragio koją. Šaltis sukaustė pirmakursės gerklę, bet vienaragiui šalikėlio reikėjo labiau.
- Ne ypatinga. Bet vis tiek šis tas.
Švilpė pažvelgė į Sigurdą.
- Gal žinai kokį burtažodį? Tu juk antrakursis, turėtum mokėti.
-
Sigurdas tik kilstelėjo antakį, kai švilpė apvyniojo savo šaliku sužeistą vienaragio koją. Negi ji tikrai mano, kad tai padės? Vaikinukas pradėjo galvoti apie žiobariškus sutvarstymo būdus, bet suprato, kad be burtų neapsieis. Grifas jau buvo bepraveriąs burną, kai paniurėlė mergaitė pasakė kaip tik tai, ką jis norėjo pabrėžti.
Blogiau jau negali būti. Islandas atsigręžė į tamsiaplaukę ir tarė, stengdamasis atrodyti savimi pasitikintis mokinys:
- Žinau. -Nors nė velnio nežinau. Vieną kartą girdėjau ir nenutuokiu, nei kaip sakyti, nei ką su lazdele daryti. Po kelių sekundžių tylos jis prisiartino prie gyvūno ir išsitraukė lazdelę. Ji kiek virpėjo nelauktai sudrėkusiame delne, tačiau Sigurdas tikrai neketino pripažinti, kad nemoka jokio burtažodžio, nes jei nemoki tinkamai ištarti ir mostelėti, vadinasi nežinai burtažodžio. Vaikinukas atrišo nuo kojos Sofijos šaliką, nekreipdamas dėmesio į būsimus jos protestus.
Jis nukreipė medinį pagaliuką į vienaragio koją, nežinodamas, ar teisingai daro.
-Ferula.-tarė antrakursis. Nieko neįvyko. Pabandė dar kartą. Ir dar. Mėlynakis žinojo, kad taria kažkaip ne taip, bet vis nepasidavė. Ir...pavyko.
Vienaragis kone atsiduso, pajutęs ne paprasto šalikėlio, o magiškų burtų naudą. Vis dėlto, Sigurdas nežinojo, ar to pakaks. Tačiau patenkintu veidu atsisuko į pirmakursę:
-Matai? Aš žinau.
-
- Nekelnok čia savo antakių! - garsiai suriko Sophie pamačiusi Sigurdo pakeltą antakį. - Jeigu ką, aš pati puikiai žinau, kad tai nepadeda. Ir man tikrai nereikia tavęs, kad tai suprasčiau.
Grifas išsitraukė lazdelę, bet dvylikametė kiek netikėjo, kad jis moka tą burtažodį. Tik švilpė nenorėjo jam nieko sakyti, nes jeigu jis tikrai žino burtažodį, jam geriau netrukdyti.
Sophie šyptelėjo mintyse (prie Sigurdo ji tikrai nesišypsos), mat Sigurdo burtažodis pavyko, o vienaragiui matėsi, kad daug palengvėjo. antrakursė apsižvalgė.
- Na taip, matau, tu žinai. Bet nemanyk, kad dėl to esi nors kiek geresnis už kitus.
Švilpynės koledžo mokinė pažvelgė į vienaragį. Matėsi, kad jam daug geriau, tad Sophie nusprendė nebesikankinti ir grįžti atgal.
- Mums, bent jau man, čia nebėra ką veikti, - tarė Sophie ir nė neatsisveikinusi nuėjo pilies link...
-
Vieną vėsų pavasario rytą Deoiridh traukė Uždraustojo miško link. Buvo dar labai anksti, net nepabaigę švisti, tačiau mergaitė nedvejodama žingsniavo tolyn nuo pilies. Jos kišenėje garsiai sukurkė varlė, tačiau rudaplaukė nepaisė. Šią naktį ežero pakrantėje ji susipyko su keturkojėmis draugėmis, tad dabar buvo ir pikta, ir liūdna. Kišenėje esančios augintinės ji nepaisė. Būtų palikusi Grifų Gūžtos miegamajame, tačiau pamiršo, kad ji yra kišenėje, o dabar išmesti vis dėlto negalėjo. Net ir tuo atveju, kai ne kuri nors kita, o būtent jos varlė sukėlė konfliktą.
Eidama miško link Deoiridh visai nebuvo mokinių. Turint omenyje ankstyvų paros metą, tai nestebino. Toks variantas labai tiko škotei - ji niekaip negalėjo nuvyti pykčio ir apmaudo. Atrodė, kad prarado geriausias - ir vieninteles (neskaitant Matthew) drauges. Ar kada nors susitaikys? Šito Deoiridh nežinojo. Vis dėlto dabar jai reikėjo pabūti vienai. Na gerai jau, dviese, mat augintinė tebekurkė kišenėje.
- Ne, dabar nesiversiu į varlę, - piktai sumurmėjo mergaitė ir metė piktoką žvilgsnį garso link. Labai norėjosi šveisti augintinę čia pat ant žemės, tačiau Deoiridh suprato: anksčiau ar vėliau pasigailės tokio poelgio. Ne, geriau jau pakentėti tą kurkimą. Tiesą sakant, buvo labai keista apie kurkimą galvoti, kad jį reikia kentėti. Deja, šiuo metu buvo kaip tik taip.
Pasiekusi mišką rudaplaukė apsižvalgė. Nesilankė čia dažnai - prie ežero kompanija buvo geresnė, - tačiau porą kartų pabuvoti teko. Apsižvalgiusi patraukė į gilumą, kur ėjo ir anąsyk. Neilgai trukus pasiekė kažkokią neaiškią duobę. Nors atrodė, kad čia jau lankėsi, duobės niekad nematė. Deoiridh susidomėjo. Iš kišenės sklindantis kurkimas netilo.
-
Daniela pėdino Uždraustojo miško "takeliais" - samanų ir tamsžalės žolės praėjimais tarp duriančių žemų medžių šakų. Paskutinės dienos buvo leidžiamos ruošiantis artėjantiems egzaminams. Taip, taip - pati klastuolė negalėjo patikėti, kad mokosi, ypač tokiems niekams. Bet pamažu mergina suprato, kad jei nori gerai pasirodyti penkto kurso testavime ir eiti norimos profesijos link, turi susiimti. Žinoma, pastaruoju metu jos studijuojamus vadovėlius sudarė vien magijos istorija ir apsigynimas nuo juodosios magijos, vieninteliai bent kiek įdomūs mokslai, tačiau vis tiek nemenkas pasiekimas.
Tačiau kas atviliojo ją į mišką, ir dar tokį nemaloniai vėsų rytą? Pradėkim nuo to, kad pro langus diena atrodė tikrai saulėta ir šilta, tuo Daniela norėjo pasinaudoti, kad atitrūktų nuo mokymosi. Ant kulnų lipo ne tik egzaminai, bet ir namų darbų kalnas, ir Dani nebegalėjo kankinti savo galvelės.
Kuo toliau, tuo mažiau jai patiko toks sumanymas. Mergina jau sukosi eiti atgal ir su karšto šokolado puodeliu susirangyti lovoje, kai išlindo į proskyną. Ji buvo didžiulė, ir dalį jos užėmė milžiniška, šiurpoka duobė. Kažin kas viduje? - pagalvojo Daniela ir jau ruošėsi slinkti priekin, kai išvydo rudaplaukę būtybę, taip pat spoksančią duobės link. Priėjus arčiau klastuolė suprato, kad čia - ta pati varlių gerbėja grifė.
- Ei, varlyte! - šūktelėjo ir priėjo dar arčiau.
-
Pirmą kartą gyvenime - ar bent nuo to laiko, kai tapo animage - Deoiridh pradėjo erzinti kurkimas. Jis niekaip nesiliovė, tad mergaitė darėsi vis piktesnė. Vis dėlto negalėjo nieko padaryti - juk neišmesi augintinės į duobę.
Vis dėlto išgirdusi žmogaus balsą ji beveik apsidžiaugė. Gerokai nustebo - rytas vis dėlto buvo ankstyvas, - bet buvo patenkinta. Beveik. Jai gerokai nepatiko tai, kad buvo pavadinta varlyte - juk kaip tik su jomis dabar Deoiridh buvo susipykusi. Atsisukusi pamatė pamokose matytą klastuolę. Kiek prisiminė, būtent ji nutarė pasivažinėti traktoriumi. Ko gero, tai buvo vienintelis dalykas, dėl kurio rudaplaukė prisiminė kitą mokinę.
- Traktorių pametei? - tarstelėjo ji, kai mokinės buvo pakankamai arti viena kitos, kad nereikėtų šaukti. Nužvelgusi klastuolę Deoiridh susiraukė. Nepaisant to, kad nebuvo labai aukšta, klastuolė vis tiek buvo aukštesnė už smulkutę škotę. Jeigu susipliektų, jai geruoju nesibaigtų. Ką gi, teks kažkaip bandyti nesusipliekti.
Norėdama išvengti tokio pavojaus Deoiridh atsisuko į duobę. Kelias akimirkas pasvarsčiusi ji pradėjo atsargiai leistis žemyn. Tas šlaitas, prie kurio mergaitės susitiko, buvo gana status, tad leistis nebuvo lengva. Reikėjo daug valios pastangų, kad nepasiverstų į varlę. Vis dėlto pyktis neleido to padaryti - augintinė būtinai pradėtų tyčiotis!
Vieną kartą vos nepaslydusi Deoiridh žvilgtelėjo į viršų - kažin ar nesėkmės atvejų klastuolė pultų jos gelbėti, ar tik pasijuoktų? Ne, geriau jau nereikia jokių nesėkmių. Deoiridh tikrai neapsijuoks. Vis dėlto juk ji nesitampo teleskopo su savimi.
Su ta mintimi grifiukė užkliuvo už kažkokio kupsto ir pradėjo greitai slysti žemyn.
-
Kai Daniela lėtu žingsniu prisiartino prie grifės, ši priminė apie žiobarytoros nuotykėlį. Kravitz dirbtinai nusišypsojo.
- Pametu nemažai dalykų.
Tada grifė lėtai, netgi priešiškai ją nužvelgė. Ei, čia aš turiu būti nedraugiška nepažįstamoji! - pagalvojo Daniela ir atsilygino tokiu pačiu spitrijimusi. Rodos, merginai tai nerūpėjo - ji staiga pasisuko į duobę ir pradėjo į ją leistis. Dani smalsiai ištempė akis. Kas ten? Šiukšlės? Skeletai? Jai norėjosi paklausti grifiukės, kodėl ta panoro lysti į tą tamsumą, bet nutylėjo - dėl nenoro užkalbinti pirmai dėbsojusią "pašnekovę", ir dar dėl to, kad atsakymą žinojo - kada gi Girfų Gūžtos globotiniai atsispyrė norui šokti pavojui į nasrus?
Staiga ruda grifės plaukų kupeta smuktelėjo ir žaibišku greičiu pradėjo slysti žemyn - Daniela turėjo pabėgėti priekin, kad akimis sektų mergaitę. Jos kelionė žemyn nesiliovė, ir klastuolė iš širdies nusikvatojo. Vaizdas, kai kažkokia grifė darda į tamsėjančią duobę, buvo nepakartojamas. Ak, kad dar pradėtų klykti...
Deja, toks pasitenkinimas truko neilgai - Danielos pėda slystelėjo ant žolėto ruožo. Komiškai sumakalavusi rankomis, Dani greitai pasileido grifiukės trajektorija. Velniava... - mąstė ketvirtakursė, karštligiškai graibydama žolės kuokštų. Tai buvo stebėtinai sunku, ir po kelių prailgusių minučių ji bumptelėjo į dugne kažkokia poza sustojusią nelaimės draugę.
- O Dieve... Na, ir kaip iš čia išsikapanosim? - paklausė kone priekaištingai, kartu slapta stebėdama grifės reakciją.
-
Deja, į klausimą, kurį pati sau uždavė Deoiridh, mergaitė atsakymą gavo nemaloniai greitai: nieko nelaukusi ji paslydo, o klastuolė pradėjo garsiai ir skaniai kvatotis. Ne, mergyt, už tokius tu dar atsiimsi piktai pagalvojo animagė.
Nežinia, ar tai buvo jos minčių galia, ar klastuolė nepasižymėjo itin didele sėkme, tačiau neilgai trukus iš garsų, atsklindančių iš užnugario, buvo galima suprasti, kad vyresniąją mokinę ištiko toks pat likimas. Deoiridh labai norėjo lygiai taip pat pašaipiai nusikvatoti, tačiau nespėjo: pagaliau jai pavyko sustoti. Ji įvažiavo į kažkokią neaiškią krūvą, kojos sulindo ten, o sėdėti buvo siaubingai nepatogu. Tarsi to būtų maža, iš paskos atskubėjusi klastuolė maloniai trenkėsi į ją.
- Skaniai prisijuokei? - kandžiai paklausė škotė. Visiškai ignoravo žodžius, kuriuos ištarė situacijos draugė. Ar tai bus nelaimė, ar nuotykis, kol kas niekas negalėjo pasakyti - nebent šita ne itin maloni klastuolė. Pirmiausia reikėjo nuspręsti, ką daryti. Nenorėjo klastuolei parodyti, kad yra sutrikusi. Deja, Deoiridh kaip tik taip ir jautėsi. Staiga ji prisiminė kišenėje tebeturinti augintinę, kurią slysdama visiškai pamiršo. Taip nepatogiai sėdėdama negalėjo jos išsitraukti ir apžiūrėti, ar varlė gyva ir sveika. Grifiukė pradėjo greitai judinti kojas, kad galėtų ištraukti jas iš tos mėšlo krūvos (labai tikėjosi, kad toks apibūdinimas tiko tik perkeltine prasme, nors kas ten žino?..). Gerokai trukdė už nugaros esanti klastuolė, tad Deoiridh piktokai riktelėjo:
- Ar gali pasitraukti?!
Ji iš paskutiniųjų muistėsi ir mosuodama rankomis netyčia trinktelėjo už nugaros esančiai merginai tiesiai į veidą. Vis dėlto kreipti dėmesį į tokias nesąmones nebuvo laiko.
Pagaliau pavyko ištraukti kojas. Jos buvo aplipusios kažkokiais lapeliais ir ne itin maloniai kvepiančiais padarėliais. Vis dėlto šiuo momentu svarbiausia buvo varlė. Deoiridh pašoko ant kojų ir išsitraukė gyvūną iš kišenės. Laimei, ji buvo gyva ir sveika. Mergaitė, visiškai pamiršusi kitą mokinę, lengviau atsiduso.
-
Grifė negalėjo nurimti, malėsi įstrigus juodų žemių (o gal ir kažko šlykštesnio) krūvoje. Daniela traukėsi ganėtinai lėtai, taip, bet ar tai priežastis trinktelėti į veidą?? Priglaudusi delną prie skruosto, mergina svirduliuodama pasitraukė. Veidas nedegė taip, kaip staigus įniršis.
- Psichė gal? - suriaumojo it liūtė. Skausmas greitai atlėgo, bet ar tai grifei kažkas rūpi? Tuomet grifiukė puolė kratyti kišenes. Daniela susidomėjo, neatitraukdama rankos pasviro į priekį. O išvydus žalutėlį augintį, iš nusivylimo net atsiduso. - Tai čia dėl šito gyvūnpalaikio reikėjo trankytis?
Daniela pagaliau apžvelgė duobės dugną. Prie tamsos galų gale prisitaikiusios akys užčiuopė įvairiausių daiktų objektus - rodos, Hogvartso studentai šią vietą laikė artimiausiu savartynu. Pergamento pluoštai, apgraužti pieštukai, kažkokiu būdu čia atsidanginęs dviratis...
- Žiūrėk - primena tave, - pirštu parodė į baisoką lėlę ir prajuko. Tiesą sakant, išvaizdoje panašumų nebuvo: lėlė puikavosi apdraskytomis geltonomis garbanomis, jai taip pat trūko vienos akies. Bet išklaipytos rankos buvo sustingę tokia poza, kaip ką tik atrodė purve rankomis besišvaistanti grifė.
-
Deoiridh tikrai nesitikėjo tokio pykčio antplūdžio. Atrodė, tarsi klastuolė norėtų ją čia ir dabar sudraskyti. Rudaplaukė nemėgo švaistytis stereotipais apie koledžus, bet faktas, kad šalia esanti mokinė mokėsi Klastūyne tarsi daug ką paaiškino.
- Į save pažiūrėk, - burbtelėjo grifiukė. - Įdomu, kas man į nugarą daužosi.
Vis dėlto svarbiausia dabar buvo augintinė. Deoiridh įdėmiai apžiūrinėjo savo augintinę, kai išgirdo dar vieną idiotišką replika.
- Tau reikėtų gal smegenis atpalaiduoti, - tarstelėjo mergaitė. Neįsivaizdavo, ar šita klastuolė bijo žaliaodžių gyvūnų, ar ne, tačiau pabandyti buvo verta. Ji stipriai suėmė augintinę, kad ana negalėtų jos ištraukti, ir prikišo klastuolei prie veido. Deja, vyresnė mokinė ir toliau laidė "sąmojį". Kiekviena jos pastaba buvo kvailesnė už prieš tai buvusią.
- Ne, sakyčiau, ji yra panašesnė į tavo motiną, - ramiai ir beveik draugiškai pratarė Deoiridh. Viduje virė pyktis, tačiau ji neketino to parodyti. Ką jau ką, o slėpti jausmus mergaitė mokėjo.
Grifiukė nužvelgė šlamšto krūvą. Daiktų čia buvo keisčiausių. Kai kurie iš pirmo žvilgsnio atrodė netgi beveik tinkami naudoti. Deoiridh visai susidomėjo, tačiau tai buvo dar vienas dalykas, kurio nenorėjo parodyti klastuolei.
- Ak, atsiprašau, - galiausiai tarstelėjo ji. Dar kartą nužvelgusi šiukšles, pridūrė: - Nenorėjau įsibrauti į tavo namus.
Žengusi porą žingsnių į šoną pradėjo valytis kojas. Jeigu ana bent akimirkai nusisuks, visi tiek šleikštūs padariukai atsidurs jai ant galvos.
-
Užuomina apie namus Dani nepadarė jokio įspūdžio, kur tau, jos lūšna atrodė kaip tik taip. Tačiau replika apie motiną neprasprūdo pro ausis. Galbūt dėl lėlės kažkada auksu spindėjusių plaukų; dabar jie, kaip ir mąstyti negebančios klastuolės mamos, buvo papilkėję nuo purvo. Įstrigęs duobėje, žaislas kaip šleikštus košmaras pradėjo laidyti prisiminimus: mama juokiasi virtuvėje, šypsosi suverstame koridoriuje, galiausiai vangiai spokso lovoje...
Daniela papurtė galvą, kaštoninės sruogos prasprūdo ir apgaubė akis. Dėl tokių niekų apšaukti grifės nesinorėjo: argi pati šiandienos metu pasakiau nors vieną gražų žodį? Tankiai mirksėdama klastuolė suktelėjo šonan, pralenkė apšiurusį vyšnių spalvos apsiaustą ir prieš akis šoko dar vienas objektas, kurio pagalba Kravitzų mergina sugalvojo nemalonią išdaigą.
Kažkur tarp šlykščiai geltonų skudurų gulėjo galvos dydžio skulptūra. Atsitiktinis sutapimas ar ne, ji vaizdavo žole vinguriuojantį upeliuką; pilko akmens peizažą pagyvino nevykusiai išskaptuotos gėlės ir komiškai liežuvį iškišusi varlė. Kadangi dirbinys čia praleido bent keliolika metų, ant varlės pūpsojo rusva krūvelė. Kažin kas tai galėtų būti...
- Manau, dangus man siunčia žinią, - kuo švelnesniu balsu pasakė, prieš tai atsargiai pristūmusi skulptūrėlę arčiau - kad ir grifė suprastų ironiją. Lazdele mikliai iškėlusi rudąją masę paleido ją link pašnekovės. Sekundę pasvarstė, ar nepabaigti nesąmonių, bet tada suprato - tokie veiksmai vien dėl gero Klastūnyno vardo.
-
Nulinė klastuolės reakcija kiek nuvylė Deoiridh. Kokia prasmė iš sarkazmo, jeigu niekas į jį nereaguoja? O tai grifiukei nepatiko. Ką gi, panašu, kad su šita reikės padirbėti kiek rimčiau. Jeigu jau susitiko tokiomis keistomis aplinkybėmis, rudaplaukė padarys viską, kad susitikimas būtų įsimintinas. O tam reikėjo, kad kita mokinė reaguotų.
Pamačius, ką išdarinėja klastuolė, teko gerokai pasistengti, kad pati nereaguotų. Vyresnioji mokinė susirado, ko gero, šlykščiausią iš visų skulptūrų. Maža to, ten buvo ne kas kitas, o varlė. Ar ji galėjo numatyti, kas čia įvyks? nustebusi pagalvojo škotė, beveik neabejodama, kad klastuolė šitą skulptūrą čia įtaisė tyčia. Vis dėlto tai neatrodė labai realu. Nors ką gali žinoti? Galbūt ji yra tikrai ateities būrimo meistrė?
- Būtų labai įdomu sužinoti šitą žinią, - kandžiai tarstelėjo Deoiridh, tačiau tuo metu neaiškios kilmės dalykas jau skriejo jos link. Animagė skubiai pasilenkė, tačiau gniutulo kraštas vis tiek užkliudė veidą. Didžioji masės dalis praskriejo pro šalį, tačiau ant kaktos patekę likučiai klaikiai smirdėjo.
- Kaip miela iš tavo pusės, - dar pažėrė sarkazmo Deoiridh. Iš paskutiniųjų neparodė pasišlykštėjimo. Už klastuolės nugaros pamačiusi kažkokio gyvio lavoną skubiai nukreipė lazdelę į jį ir tarstelėjo: - Wingardium leviosa.
Sunkiai atgabenusi lavoną iki klastuolės Deoiridh paleido jį tiesiai merginai ant galvos. Dabar jau buvo galima pradėti mąstyti, kaip nusivalyti šlykštalą, esantį jai pačiai ant kaktos.
-
Net ir tamsoje švytėjo grifės spinduliuojamas kandumas. Na na, iš grifo ir klastuolio kandus gali būti tik vienas. Kitas Danielą sunervinęs dalykas buvo tas, kad mergina visiškai nesuprato skulptrūros skleidžiamos ironijos. Ir dar tai, kad į galvą tuoj atskrido kažkoks neaiškus siluetas.
Dėl juoko, isteriškai apėmusio po to, kai rusvoji masė tekštelėjo mergaitei į kaktą, Dani nespėjo išsisukti, ir kažkas gauruoto garsiai dunkstelėjęs galvon dribtelėjo prie kojų. Klastuolė pasilenkė ir debtelėjo į grifės paleistą objektą.
Triušio maitena.
- Tu šlykštyne, - kaip mat prapliupo Dani. Ji greičiausiai neturėjo teisių reikšti tokių pretenzijų ir tą pati žinojo, tačiau negyvas triušiukas? Ar ji visai širdies neturi? - Šitas padaras guli čia gal mėnesius, o tu ji paleidi į žmogų? Ką, nori kad į Hogvartsą parneščiau kokią ligą?
Bumbėdama Daniela pasitraukė ir, viena akimi sekdama ganėtinai pasiutusią merginą, pradėjo dairytis dar vieno "kovos ginklo". Papilkėjusi kojinė - ne, sukirmijęs šaukštas - dar blogiau... Taip bežingsniuodama slystelėjo ant susidariusių nuošliaužų ir pradėjo dardėti į dar vieną duobę, mažesnę ir labiau dvokiančią. Po kelių sekundžių sustojo, suprato, kad įstrigo dumblyne. Labai šleikščiame dumblyne. Šone plūduriavo plonyčių kaulų rinkinukas.
- Jei pasiūlysiu paliaubas, prieisi? - šūktelėjo kone žiaukčiodama. - Balta vėliava galiu naudotis?
-
Klastuolei pradėjus isterikuoti Deoiridh veide atsirado patenkinta šypsenėlė. Bus anai mėtyti į ją kažkokias šlykščias mases! Tiesą sakant, grifiukė net nesuprato, kas gi yra ta "šlykštynė" - ji ar padaras, taip taikliai skriejęs į klastuolę? Vis dėlto tolimesni žodžiai tarsi pakuždėjo, kad šlykštyne buvo išvadinta ji pati. Ką gi.
- Atsiprašau, jūsų malonybe, - tarstelėjo grifiukė ir demonstratyviai nusilenkė. Tai davė dvigubos naudos: ji ne tik gavo progą pasišaipyti iš klastuolės, tačiau nuo jos kaktos nukrito didžioji šleikščios masės dalis. Rudaplaukė puikiai juto, kad kažko ten dar liko, tačiau nutarė, kad tai nusivalys paskui - kai šita bjauri mergužėlė to nematys.
Vos po kelių akimirkų nesusilaikiusi pradėjo kvatoti - vaizdas, kaip klastuolė slysta į dar kažkokį šlykštesnį marmalą buvo tikrai juokingas. Animagė netgi pamiršo, kad ir pati jau nukentėjo šioje neeilinėje dvikovoje. Ir tada klastuolė sugalvojo pasiūlyti paliaubas! Deoiridh žengė kelis žingsnius vyresnės mokinės link, tačiau sustojo pakankamai saugiu atstumu. Matėsi, kad ji yra nukentėjusi, tačiau grifiukė niekada neprarasdavo budrumo. Tik jau ne prie šitos įtartinos mokinės.
- Kurgi ne, taip ir patikėjau, - suburbėjo ji. Tikrai neketino artintis prie klastuolės. Kad ir pati įstrigtų tame purve? Tai jau ne. Tik stovėjo ir žiūrėjo į ją.
-
Prieiti grifė priėjo, bet padėti atsisakė, ir dar gana kandžiai.
- Ei, nebūk tokia... klastuole, - nenoriai išspaudė Daniela, mat tai buvo vienintelis palyginimas, kurį galėjo greitai sugalvoti. Dumblina masė aplink, rodos, tirštėjo su kiekvienu žvilgsniu, ir ketvirtakursė vėl sužiaukčiojo. Po kojomis nejuto pagrindo, tad suprato, kad besikapanodama pati tik įmurkdins ir šviežiai plautus plaukus. - Na, pradėkime lengvesne tema. Kuo tu vardu?
Grifiukės atsakymo teko laukti amžinybę, bet gal tai tebuvo Dani vaizduotės vaisius - kiekviena akimirka tarp sutrešusiais obuoliais dvokiančio purvo panašėjo į valandą. Tad vos tik mergaitė viršuje prabilo, Daniela tuoj pat perėjo į gražbyliavimą:
- Klausyk, gal ir išlipčiau pati, bet lazdelė kišenėje. Mano lazdelė, kaip ir beje, aš pati, guli mėšle. Rūbai tris paras neatsiskalbs. O Dieve, truputį pasipykom, ko gi nenutinka gyvenime? Ar ne? Kaip ten sako... nuo neapykantos iki pagalbos lipant iš purvo - vienas žingsnis. Tiesiog... kažkaip... ištrauk mane. - Nes jei to nepadarysi iki plaukams paliečiant purvą, aš tave nudėsiu.
-
Deoiridh, išgirdusi merginos žodžius, gerokai nustebo. Ar ji ką tik man pasakė, kad klastuoliai yra... ne patys geriausi žmonės? paklausė savęs grifiukė. Su klastuoliais daug reikalų neturėjo, jų koledžo vadovas Moore savo dalyką išmanė. Bet štai toks pasisakymas tarsi parodė, kad ir patys klastuoliai save laiko, sakykime taip, įtartinais.
- Esi tikra, kad mano vardas yra lengvesnė tema? - kandžiai tarstelėjo animagė. Žinojo, kaip kai kurie reaguodavo į kilometrinį jos vardą. Paerzinti? paklausė savęs ji, tačiau taip ir neprisistatė.
- Pagalvokime, - vietoj vardo ištarė ji. - Tu mane čia atsekei. Apmėtei kažkokiomis šlykštynėmis. Pati kažkur įsmukai. O dabar aš tau padedu? Ne, mieloji, gyvenimas taip neveikia.
Rudaplaukė smalsiai žiūrėjo, kaip kita mergaitė kapanojasi iš purvo. Vis tik jai sekėsi sunkiai. Gal išties jai reikia pagalbos? paklausė savęs grifiukė, tačiau amžinas nepasitikėjimas žmonėmis neleido pulti į pagalbą. Ji tik stovėjo ir žiūrėjo.
- Sakykime, aš tau padedu, - pratarė Deoiridh, kai, atrodė, purvas tuoj tuoj aplips plaukus. - O kas man iš to?
Animagė žinojo pirmą kartą esanti miške. Žinoma, negalėjo žinoti, ar ir klastuolei šis apsilankymas yra pirmas. Vis dėlto nuojauta kuždėjo, kad vyresnė mergaitė yra patyrusi šioje srityje (purvo sritis? Hm, gal ir neblogai). Ne, ji pagalbos rankos neišties. Dar ne.
-
- Aš tave atsekiau? - pasibaisėjo Daniela, po to nusikratė, pirštais užčiupusi kažką gruoblėto purvo gelmėse. - Negana to, kad negali prisistatyti kaip civilizuotas žmogus, dar kaltini mane?
Klastuolės pečiai smuko žemiau ir žemiau, tačiau įžeistas orumas ir pyktis kilo. Ką, dabar Uždraustasis miškas - jos nuosavybė? Vaikščioti nebegalima? Dar pasakykit, kad susinervino dėl to, kad juokiausi, kai ta įslydo... Na, kas nesijuoktų?
Kiti grifės žodžiai ją nustebino. Kas jai iš to? Na, kai išlipsiu, nepririšiu jos prie medžio ir nepaliksiu pūti šitoje skylėje... Vis dėl to Dani turėjo pripažinti, kad apstulbinta buvo ir dėl vis keistesnių ir keistesnių grifiukės bruožų...
- O, tu vis dėl to mažytė klastuolė, - kuo maloniau pasakė, nors žodžiai nuskambėjo ganėtinai kandžiai. - Deriesi, kai kitam reikia pagalbos? Gerai, pažiūrėkim... - nenurausiu tau galvos... - būsiu skolinga tau vieną paslaugą. Supranti? Bet kurią dieną, net ir po dešimties metų per savo vestuves aš tau privalėsiu su kažkuo pagelbėti, o jei nori, ir nieko neklausinėdama. Ką žinau, padėsiu prasmukti į Kiauliasodį, pabūsiu, žinai, "stogas" prieš kokį tavo nekenčiamą klastuolį... - nes akivaizdu, kad tik jų ir nekenti... - padarysiu namų darbus... Rinkis pati.
Tada prisivertė nusišypsoti, nors plaukai raitėsi nuo purvo dvoko.
- Matai, kokia simboliška ir naudinga dovanėlė? Vien už tai, kad elgsiesi kaip tikra didžiadvasė grifė.
-
- Na, jeigu jau neatsekei, tai ką veiki būtent čia? - burbtelėjo Deoiridh. Neketino prisistatinėti šitai purvinai klastuolei. Be to, kodėl ji turėtų praleisti progą apkaltinti ką nors kitą?
Rudaplaukė žiūrėjo, kaip klastuolė kankinasi toje purvynėje. Gal vis tik reikėtų padėti? paklausė savęs grifiukė, tačiau nesinorėjo taip lengvai pasiduoti.
- Kam man tavo paslauga, gražuole? - kandžiai paklausė Deoiridh. Kreipinys ir šiaip turėjo skambėti ironiškai, o dar turint omenyje, kad vyresnė mergina tiesiog smuko į purvą... Situacija buvo gana juokinga. Animagė mąste tiesiog nueiti kiek toliau ir stebėti šitą vargšelę. Bet vis dėlto juk taip negalima, ar ne? Deoiridh puikiai suprato: jeigu klastuolei tikrai reikės pagalbos, ji padės. Bet kol kas... Juk purvas dar net ne virš galvos.
- Aš Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith, - ramiai pasakė ji, tarsi tik dabar būtų išgirdusi klausimą apie vardą. Geriau vėliau negu niekad, ar ne. - O tu? - kuo draugiškiau pridūrė.
Ji žengė mažą žingsnelį klastuolės link. Bijojo eiti arčiau - pačiai ten įsmukti visiškai nesinorėjo. Stovėjo ir mąstė: ką reikėtų daryti dabar?
-
Kiaule tu, tiesiog padėk, nespoksojus kaip psichė. Merginos vardas priminė sentenciją iš magijos istorijos egzamino. Kas duotų tokį vardą mylimam vaikui? Daniela vis labiau niršo, tačiau po žvalumo ir bejėgiškumo kauke paslėpė augantį pyktį.
- Na va, dabar žinau ir tavo vardą, - sučiauškėjo kuo mandagiau. - Jis man kiek ilgokas, tai vadinsiu tiesiog Dei. Arba... Deo. Kaip tau geriau? Vis dėlto tai - tavo vardas...
Dar šiek tiek pasispyrusi aukščiau ji pratęsė:
- Aš Daniela, draugai mane vadina Dani. - Įspėju, tu - ne draugas. - Jei ką, paslauga yra vienas vertingiausių dalykų, ypač mūsų pasaulyje. Pakartosiu, tos paslaugos dydis - visiškai tavo valiai. Žinoma, kokio berniuko nebandysiu žudyti... - nervingai sukikeno. Užtai tave galiu. - Na, pagelbėk...
Bekalbant purvas spėjo klastuolę įsitraukti iki smakro. Ji išgąstingai sumykė. Už tokias kančias Klastūnynas turėtų gauti mažiausiai du šimtus taškų.
- Ne... nebejuokinga, klausyk... tiesiog... gali?.. - sumarmaliavo ji ir paskutinį kartą vangiai sumosavo kojomis. Purvo sluoksnis dengė burną.
Na, Deire Else Bratekažkokiatai, paskutinis šansas išsaugoti gerą Grifų Gūžtos vardą...
-
Deoiridh neklausė klastuolės šnekų apie vardus. Puse ausies išgirdo jos - to užteko.
- Malonu, Dani, - tarstelėjo animagė.
Klastuolė ir vėl pradėjo sapalioti apie paslaugas. Atrodė, kad jai išties reikia pagalbos. Deoiridh pradėjo svarstyti, kaip tą pagalbą reikėtų suteikti. Lazdelė buvo vietoje, tačiau kokie kerai čia tiktų?
Dar vienas prašymas padėti. Ir buvo akivaizdu, kad purvas kyla nemaloniai sparčiai. O ir prašymas buvo pateiktas su pertrūkiais. Taip, Danielai tikrai reikėjo pagalbos. Deoiridh išsitrauke lazdelę. Atkakliai bandė sugalvoti, ką daryti, tačiau staiga sukilo panika. Ir ko tu tiek laukei, kvėša?! supyko ant savęs grifiukė. Juk ta mergina jai (beveik) nieko nepadarė... O dabar atsidūrė tikroje bėdoje. Staiga į galvą atėjo mintis.
- Wingardium leviosa! - garsiai ir aiškiai ištarė škotė, nukreipusi lazdelę į Danielą. Sunkiai, bet pavyko pradėti kelti ją iš dumblo. Nepaisant to, kad darė tą kerais, jautė, koks tas dumblas klampus. Reikėjo labai daug pastangų ir jėgų. Galiausiai pavyko ištraukti ir klastuolės kojas - ji visa buvo išlaisvinta. Na, kur padėka? pasipiktino grifiukė. Deja, tokio trumpo dėmesio nukreipimo užteko: mergaitė neišlaikė vyresnės mokinės, ir kerai nutrūko. Deja, Deoiridh nebuvo spėjusi patraukti klastuolės nuo purvo. Teliko sulaukti, kol ji drėbsis atgal.
-
Daniela pajuto, kaip nemaloniai slidus purvas apsemia dalį veido, o tada lyg per miglą išgirdo grifės tariamą burtažodį. Ji pasijuto taip, tarsi kažkas už pakaušio trauktų viršun. Tai nebuvo lengvas procesas kaip per kerėjimo pamokas su plunksna, visai ne. Vis dėlto aš gyvas žmogus, mėgstantis šokoladą, - taškydamasi dumblais pagalvojo klastuolė. Kai viršutinė kūno dalis visiškai išlindo, Dani pajautė maloniai vėsų orą, ir nors nosis vis dar buvo aplipusi ruda mase, kvapas neapsakomai pagerėjo. Kai ir keliai pakilo virš purvo jūros, Daniela visa sudrebėjo; rodėsi, kad padėjėjai senka jėgos. Persigandus mergina įkvėpė oro...
Ir nieko nenutiko. Ji vis dar kilo, nors gniuždančiai lėtai, bet kilo. Daniela norėjo nusišiepti, bet suskambo motinos žodžiai: neperšokus per griovį, nesakyk op. Šįs atsiminimas buvo pranašiškas: Daniela nerangiai tėškėsi į dumblą. Vėl.
Kūnas pradėjo lėtai smigti, o besispjaudydama Dani suskato vanoti grifę keiksmais. Tačiau, dėkui Dievui, Daniela vėl buvo paviršiuje, todėl nelaukusi antro stebuklo pradėjo kapanotis ant kieto paviršiaus. Ji tiesiogine prasme plaukė šuniuku.
Po gerų dešimties minučių ji pasijuto saugi ir pervargusi susmuko ant dulkėtos žemės šalia grifės. Rūbai lipo prie kūno, jos oda ir plaukai dvokė. Raumenys tirtėjo it drebučiai. Sunkiai atsidūsėjusi Dani pagriebė pagalbininkės apsiausto skverną ir, nusibraukusi purvą sau nuo veido, atsidūsėjo:
- Na, Dei, atrodo, išsilaisvinau...
-
Danielai pūkštelėjus atgal į dumblą Deoiridh nesusilaikiusi prunkštelėjo. Atrodė išties juokingai. Be to, grifė jau atliko savo pareigą - bandė padėti. Ką daryti, kad nepasisekė? Tikrai ne ji dėl to kalta.
Tuo labiau, kad klastuolė, atrodo, visai neblogai išsikapanojo pati. Aišku, žiūrėti, kaip ji plaukia per tą šlykščią masę buvo nemažiau juokinga, tačiau ji judėjo. Ir judėjo išsigelbėjimo link. Deja, šiuo atveju tai reiškė, kad ji juda ir Deoiridh link. Maža to, dar turėjo tiek įžūlumo išterlioti grifės apsiaustą! Mergaitė pasipiktinusi atšoko.
- Ei, klausyk! Aš tavęs ten neįmečiau!
Ji išsitraukė lazdelę ir susikaupusi ištarė:
- Tergeo.
Pasisekė nelabai švariai, tačiau buvo ne taip ir blogai. Kvapas jautėsi, tačiau buvo nemaža tikimybė, kad ji užuodžia patį dumblą - o galbūt aromatą skleidė Daniela. Kiek pasvarsčiusi Deoiridh nukreipė lazdelę į klastuolę ir pakartojo burtažodį. Kadangi anksčiau nebuvo tekę jo naudoti, nesitikėjo, kad pavyks puikiai, tačiau vis geriau negu nieko. Jeigu netinka, tegul tvarkosi pati griežtai pasakė sau škotė. Galiausiai ji liko patenkinta rezultatu. Kaip sakoma, geriau blogiau negu nieko.
- Net nebandai skųstis, - dėl visa ko pagrasino Deoiridh. Nepaisant to, kad ji dabar kaip ir išgelbėjo klastuolę, neketino turėti jokių draugiškų santykių. Juk tai ji pradėjo, o dabar ir škotės kakta tebėra purvina! Kelias akimirkas mergaitė pasvarstė, ar reikėtų pratęsti kovą. Vis dėlto galiausiai nutarė, kad tiek to. Klastuolė nukentėjo pakankamai. Ir, kas svarbiausia, labiau negu ji pati, net jeigu tai ir ne jos nuopelnas. Šito pakeisti nesinorėjo, tad reikėjo baigti kovą.
- Ar sugebėsi pati pareiti į pilį, ar tave dar ir ten reikės pargabenti? - suburbėjo Deoiridh, tačiau atsakymo nelaukė - pradėjo ropštis į viršų. Net nebepažvelgė į Danielą.
-
Kadangi grifė piktai atšoko ir dar pradėjo bumbėti, Daniela pasiruošė atsikirsti. Tačiau mergina išsitraukė lazdelę. Taip, gal ji ir keista niurzga, bet aš nesu tokia kvaila, - pagalvojo Dani ir, prikandusi liežuvį, šoktelėjo atgal. Tačiau Dei tik apsivalė apsiaustą. O tada nusprendė tą patį burtą išbandyti ant klastuolės.
Purvo dar buvo, bet palyginti visai nedaug. Netikėdama savo akimis ketvirtakursė atsistojo. Žinojo, kad, turėjus tokią galimybę, nebūtų paleidus pačių gražiausių kerų.
- O, tu vis dėl to... nebloga grifė, - sumurmėjo ir dar norėjo padėkoti, bet susilaikė. Jau ir taip pakankamai paniekinau Klastūnyną.
Daniela nejaukiai patrypčiojo. Na, gerai, ji visai draugiška, - pamanė. - Ei, o jei paaiškės, kad ta grifė ne visiška nuoboda? Gal netgi pagaliau rasčiau normalią draugę šitoj mokyklėlėj... Su mintimi, kuri į vieną sakinį sukišo žodžius "grifė" ir "draugė", Daniela vos nesusivėmė. Tačiau pamačiusi besisukančią Dei, tuoj pat pasivijo. Toji mergina nebuvo visiškai patenkinta draugija ir tuoj pat pasiuntė repliką.
- Būtų neblogai, jei ir vėl mane užkeltum, - svajingai atsiliepė Dani. - Na, jei šįkart išlaikysi nedrebančią lazdelę...
-
Šią gražią dieną, kai iš dangaus lėtai leidosi baltos snaigės, sudarydamos ploną sniego patalą ir spaudė lengvas šaltukas, Olivia išsiruošė pasivaikščioti. Jai itin patiko toks oras. Rudaplaukė ypač mėgo vaikščioti miško pakraščiu, įkvėpti tyro oro ir prablaškyti mintis.
Penkiolikmetė nusprendė paeiti kiek giliau į mišką, pažiūrėti gal ras kokį netikėtą gyvūnėlį ar augalą, kurį galėtų apžiūrėti. Nors čia ir buvo kiek baugu ir tamsu, mergina to nepabūgo.
Storų medžių šakos buvo padengtos plonu sniego sluoksniu, nors jo beveik nebuvo ant miško paklotės. Miškas buvo itin gražus šią dieną. Ji taip užsigalvojusi vaikščiojo, kol prarado laiko nuovoką ir apsidairiusi pastebėjo, kad ji atsidūrė kažkokioje tai duobėje. Taip, tas jos „kiek giliau" į mišką tapo „labai giliai".
Dabar mergina išsigando. Ji nebežinojo, kaip rasti kelią iš miško. Ką gi dabar reiks daryti? - pamanė švilpė, nervingai dairydamasi į šonus. O tada dar ir išgirdo kažkokį keistą garsą netoli savęs. Ji šiek tiek išsigando, bet apsidairiusi pamatė tarp krūmų įstrigusį elnią. Šis elnias atrodė lyg iš pasakos, turėjo didelius gražius ragus, o kailis buvo šviesiai rudos spalvos, tik pilvas ir snukutis balti. Tada, jai nespėjus atidžiau apžiūrėti elnio išgirdo garsus iš kitos miško pusės. Gal kartais kas nors ateina ir ji sulauks pagalbos? - pamanė tikėdamasi, kad ten iš tiesų nestypso koks nors baugus didelis padaras.
-
Tą dieną Mokslinčė jau buvo pravedusi visas kerėjimo pamokas ir susinervinusi laukė ateinančių vaikų. Moteris, beeidama link uždraustojo miško, prie kurio žadėjo susitikti prisiminė, kad žiūrėjo pro milžinišką langą iš savo kabineto stebėjo uždraustąjį mišką, kuris buvo nuklotas baltu snaigių apvalkalu. Moteris užsisvajojusi pastebėjo elnią todėl išsitraukė savo brangiąją ir be galo gražią automatinę plunksną ir pradėjo rašyti:
Christina, Willy ir Vovere,
šios dienos popietę pro savo kerėjimo kabineto langą pastebėjau sergantį elnią, todėl kviečiu kiekvieną susitikti ir surasti sužeistą ar sergantį Kalėdų Senelio elnią. Visi kartu galime padėti vargšui gyvūnui ir tuo pačiu atsinešti savo gyvūnėlį ar kelis, kuriuos parodytumėte draugams. Taip pat gyvūnėliai gali pagelbėti, todėl jeigu yra galimybė atsitempkite juos.
Su pagarba profesorė Mokslinčė
Mokytoja išsiuntė laiškelį mokinėms, kurios visada turi iniciatyvos ir noro padėti, todėl ji atsiduso ir nužingsniavo link uždraustojo miško duobės. Tikiuosi, kad tas elnias serga nestipriai, bet jeigu ką mes jam padėsime - galvojo Mokslinčės pavardę nešiojanti kerėjimo profesorė Žana. Kerėjimo profesorė su savimi nešėsi ir jos feneką Debesėlį ir portfelį, kuriame buvo jos lazdelė ir kiti (ne)svarbūs dalykėliai. Moteris beidama susitiko su keliomis mergaitėmis, kurios irgi ėjo kartu. Ji nusekė spindinčiais elnio pėdsakais, kurie vedė į uždraustojo miško gilumą.
-
Gražią žiemos dieną kai snigo ir buvo visur tik balta, mokinė ėjo pasivaikščioti ir pastebėti snaigių. Ėjus mergaitė iš karto gavo tiesiai į rankas laiškelį kuriame rašė profesorė apie tai jog elnias yra sužeistas uždraustajame miške. Pala, pala mano mylimas gyvūnas sužeistas ir dar kažkokioje duobėje? Aš privalau padėti. Tvirtai pagalvojusi mokinė sekė paskui profesorę Žaną ir stengėsi neatsilikti nuo jos. Kartu ėjo ir mielasis mokytojos gyvūnėlis fenekas, eidama Kristina vis jį paglostydavo. Lauke buvo labai geras žiemos oras, snigo, pūtė nedidelis vėjelis į veidą ir snaigės krito į blakstienas. Jos jau artėjo link uždraustojo miško, ten mergaitei labiausiai nepatiko eiti, nes buvo tamsu ir niūru, bet dėl sergančio gyvūnėlio tikrai nebijos nueiti iki kažkokio miško. Jau nuo uždraustojo miško profesorė ir mergaitės nuėjo daug toliau ir kelias vis gilėjo ir gilėjo. Kojas grifų gūžtos mokinukei labai skaudėjo todėl vis kas penkias minutes klausinėjo:
- Ar dar toli? Kur mes esame?
Šitie du tipiniai klausimai buvo Kristinos. Giliai tolumoje matėsi kažkokia mergaitė, Kristina negalėjo labai įžiūrėti kas ten yra, bet tikrai matėsi koks nors žmogus burtininkas.
-
Rami ir per daug nešalta žiemos dieną. Vovere norėjo pasinaudoti progą ir išeiti į lauką pasivaikščioti, nes ne visada pasitaiko tokia gražiai snieguota dieną. Bet deja dar iki tada kol ji neišėjo iš varno nago bendrojo kambario, jinai nuo profesorės Mokslinčės gavo raštelį apie susirgusį elniuką kurį reikia surasti ir padėti. Ir mergina nors ir nebuvo stipri gyvūnų mylėtoja, trylikametė vis tiek norėjo padėti elniukui. Tad ji nusprendė nueiti ir padėti jį surasti. Po šiek tiek laiko ji jau buvo kerėjimo profesorę ir dar vieną nematytą mergaitė. Dar buvo šalia profesorės gyvūnėlis fenekas kurį glostė kitą mergaitė. Varnei nerūpėjo fenekas ji tiktai žiūrėjo į žemę bandydama surasti elnio pėdsakus. Bet jai labai trukdė kitos mergaitės vienas ir tas pats klausimas. Ji bandė nekreipti dėmesio ir toliau sekti pėdsakus. Bet ji jau nebe ištvėrė ir piktai pasakė:
- Nežinau, tiesiog eik ir vis kas.
O dieve kokia įkyruolė . Vis dar piktai pagalvojo trečiakursė.Ir ėjo toliau sekdama pėdsakus. Kol pamatė gilia duobę kur baigėsi elnio pėdsakai. Tikriausiai jis yra duobėje. Mintyse spėjo Vovere. Dar ji girdėjo keistoką garsą sklindantį iš duobės. Ji pasižiūrėjo į profesorę tikėdamasi, kad ji leis pažiūrėti kas ten yra.
-
Už lango gražiai krito sniegas. Jo kritimas buvo monotoniškas ir raminantis. Tai ir pastumėjo švilpį eiti laukan. Kartu jis pasiėmė Viesulą (granianą) ir pasikvietė kartu eiti Martin. Norėjo patyrinėti uždraustajį mišką, bet vienam buvo kiek baisoka, kadangi iš miško keletas jo gyvūnų pargrįžo sužeisti.
Greitai jaunasis magizoologas kartu su granianu stovėjo švilpynės bendrajame kambaryje ir laukė Martin. Galiausiai antrasis švilpis pasirodė čia.
- Sveikas. Pasiruošęs eiti į mišką?- pasidomėjo Ryan ir vos sulaukęs atsakymo išėjo iš bendrojo Švilpynės kambario. Akį vis užmesdavo į granianą, kadangi šis buvo tikrai nemažas gyvūnas ir galėjo ką nors nuversti. Bet Viesulas buvo nors ir didelis, bet grakštus gyvūnas. Galiausiai du švilpiai ir granianas paliko pilį. Tryse jie judėjo link uždraustojo miško. Ten, jo viduje, laukė krūvos neištirtų paslapčių ir krūvos gąsdinančių gyvūnų, kuriuos Jones pavardės savininkas nori ištirti. O ir sėdint pamokoje pro langą, atrodė, kad matė kažkokį gyvūną skrendantį uždraustojo miško link.
- Žinai, per pamoką atrodo, kad pastebėjau kažkokį gyvūną skrendantį Uždraustojo miško link, tad manau mums reikia jį surasti ir jam pagelbėti, - pasiūlė eidamas į miško gilumą. Staiga Viesulas pastatė savo ausis lyg ko nors klausydamas. Tada sužvengė ir pakėlė savo snukutį rodydamas, kad nori eiti tiesiai.
- Girdi savo giminaitį, ką? - tyliai sušnabždėjo Jones patapšnodamas savo augintiniui kaklą. Jones tiesiog leido eiti savo žirgui tolyn ir vesti juos matyt sužeisto skraidančio gyvūno link.
-
Už lango jau buvo prasidėjusi žiema, krito neapsakomo dydžio snaigės, kurios sulipusios viena šalia kitos sudarė baltą paviršiaus sluoksnį, ne storą, tačiau pakankamą, kad žolė pasislėptų po snaigių danga. Kaip visad, Martin'as tik grožėjosi vaizdu pro langą ir gan nuobodžiai skaitė knygos pastraipą apie vienaragius, net negalvodamas palikti savo šiltos lovos, žinomo, iki tol, kol mokinys iš švilpynės jam nepasiūlė eiti į mišką.
-Sveikas, o kaip kitaip?-nusijuokė švilpis stovėdamas bendrajame švilpynės kambaryje. -Gerai, kad bent stipresnį gyvūną pasiėmei kartu su savimi, tai bent gyvi savo kailius išnešim.-Pasakė Martin'as ir su savo pelėda Pūga ant peties pradėjo sekti Ryan ir jo gražų augintinį Viesulą.
Palikus pilį ir priėjus Uždraustąjį mišką, šeštakursis mokinys pasijuto kiek baikščiai, tačiau jis buvo vyresnis už kitą mokinį, tad apsimesdamas, kad visiškai nebijo būti užpultas pavojingų padarų, ėjo pašonei ir kaip triušis žvalgėsi atgal.
-Jeigu jis skrido, nemanai, kad ir nuskrido ten, kur jam ir reikia? Be to, gal tau tik pasirodė, bet jeigu jau taip sakai, tai einam pražūtin, kur nieko gero nerasim.-Pasakė Martin'as taip, lyg tai būtų paskutiniai jo žodžiai prieš mirtį. Aš nemaniau, kad jis tok išprotėjęs.
-Girdėjai. Kažkas prieky mūsų kalba. Ar man tik vaidenasi?.-Paklausė dar labiau išsigandęs Martin, o tada net ir pasimeldė, nes vieną kartą jam tai jau padėjo, todėl tikėjo, kad ir antrą kartą tai padės. Nemiriau nuo Kobros-20, tai dabar čia mirsiu su tuo patrakėliu.
Išvien ėjęs ir sekęs švilpį bei jo kvailą padarą, kuris ėjo tik tiesiai, Grant šeimos atstovas pristojo pailsėti ir leido pagaliau savo pelėdai paskraidyti. Tačiau, poilsis virto naujos misijos pradžia, Martin pamatė kažkieno bato antspaudus sniege, todėl nieko nelaukęs tarė:
-Ryan, žiūrėk, batų žymės. Aš taip ir maniau, kad mes ne vieni žmonės šitam miške.
Greit pasakęs, ką norėjo, jis pasišaukė savo augintinę Pūgą ir pasileido greitu žingsniu kažkieno jau pramintu keliu, net nežiūrėdamas ar Ryan jį seka.
Galiausiai jis kaip koks agentas rado kelio pabaigą, kuri buvo prie itin gilios duobės. Šalia jos jau buvo susirinkusi žmonių minia, ten stovėjo profesorė su keliomis mokinėmis, o duobėje buvo įkritusi mokinė su elniu. Jis nežinojo, kas tiksliai nutiko, tad pasiteiravo:
-Galit kažkas paaiškinti, kas čia įvyko? Kodėl mūsų koledžo mokinė duobėje, o šalia jos šviesiai rudos spalvos elnias? Kur aš papuoliau, geriau būčiau nesutikęs eiti pasivaikščioti po mišką.
-
Žana kiek suglumusi sekė pėdsakais, o už jos ėjo primakursė Christina ir trečiakursė Voverė. Mokytojai buvo labai nesmagu keistoje tyloje, todėl ji tarė:
- Na, tai kaip sekasi? Kaip manote ką rasime? Ar atsinešėte savo gyvūnėlį?
Dabar profesorei atrodė, kad ji paklausė per daug klausimų ir mokinės nesugebės atsakyti į nei vieną iš jų. Taip susimąsčiusi profesorė pagriebė mergaičių rankas ir prakalbo:
- Mes jau esame giliau miško, todėl stipriai laikykite mano rankas, nenorėčiau nė vienos iš jūsų praganyti kažkur, vis gi taip ir drąsiau ir greičiau bus. Taip pat mums reikia pasiskubinti, kadangi, bet kurią sekundę gali pradėti stipriau snigti ir elnio pėdsakų nebesimatys.
Profesorė truputį sustojo ir pasuko galvą už savęs, vis gi ji labai mylėjo savo feneką vardu Debesėlis ir nenorėjo, kad kažkoks padaras jį suėstų, kaip kokį nors užkandį ar sumuštinį. Ačiū Dievui, jis vis dar čia - galvojo Žana.
Moteris su keliomis mergaitėmis tęsė kelionę link miško gilumos ir staiga išvydo milžinišką labai gilią duobę, kurioje kažkokiu keistu būdu atsirado mergaitė vardu Olivia, kuri buvo iš Švilpynės koledžo, šalia jos buvo elnias, kuris atrodė lyg būtų Kalėdų Senelio padėjėjęs. Jis buvo šviesiai rudos spalvos, baltu snukučiu ir baltu, lyg sniegas pilvuku.
- Olivia, ką tu čia veiki ir kodėl prie tavęs šis elnias, labai panašus į Pikčiurną? -pasidomėjo Žana, kuri jau lėtai traukė lazdelę iš po apsiausto.
-
Prieš valandėlę kitą Vilė karališkai įsitaisiusi sėdėjo ant karališkos sofutės ir iš karališko dubenėlio valgė ne itin karališką vakarienę - kukurūzinius dribsnius su pienu. O dabar ji jau skuodė Uždraustojo miško takeliu, nekreipdama dėmesio į veidą draskančias šakas ir akmenis, skaudžiai braižančius kojas. Visai neseniai mergina gavo trumpą žinutę nuo Žanos su tokiu tekstu:
Willy,
šios dienos popietę pro savo kerėjimo kabineto langą pastebėjau sergantį elnią, todėl kviečiu kiekvieną susitikti ir surasti sužeistą ar sergantį Kalėdų Senelio elnią. Visi kartu galime padėti vargšui gyvūnui ir tuo pačiu atsinešti savo gyvūnėlį ar kelis, kuriuos parodytum draugams. Taip pat gyvūnėliai gali pagelbėti, todėl jeigu yra galimybė atsitempk juos.
Su pagarba profesorė Mokslinčė
Kas per blusa ten prisikabino? Kas žudo tuos gyvūnus? piktokai pamanė Vilė, užsimetė lengvą švarkelį, čiupo krepšį su būtinais daiktais ir nušvilpė į laukymėlę. Paskui ją nusekė senelės feniksas Silveris, keletai dienų paliktas pas ją
Miške, palinkę virš nusilpusių gyvūnų, tylomis šnekučiavosi mokiniai, mokytojai ir kitokie sutvėrimai.
Mergina liūdnokai pažvelgė į juos ir pasuko prie Žanos, savo draugės.
-Ar bent žinome, kas čia darbuojasi? Kuriuo gyvūnu man pasirūpinti? - apibėrė draugę klausimais susirūpinusi Vilė ir mostelėjo į švelniai tariant kraupoką vaizdelį sau už nugaros.
-
Eidamos visos draugę, profesorė paklausė mergaičių kelių klausimų, na tikriausiai, kad nebūtų mirtina ir nejauki tyla ir, kad bent kiek eitus greičiau kelias.
- Prastai sekasi, visiškai nebepaeinu ir kojas skauda, na, o dėl trečio klausimo tai žinoma, kad pasiėmiau savo mylimą, gražų, mielą katinėlį, jo vardas yra Murkis, jis mano kuprinėje, nebijokite ten daug oro jam padaryta, jį įsidėjau į kuprinę, nes jis ne su visais labai draugiškas ir gali užpulti jūsų gyvūną.
Ilgai pakalbėjusi Kristina pastebėjo, kad jau jos yra giliau miško, todėl pirmakursė stengėsi būti kuo arčiau profesorės, kad nepasiklystų. Link miško gilumos, išvydo didelę gilią duobę. Duobėje buvo įkritusi mergaitė iš švilpynės ir elnias, Kristina pagalvojo jog tai ji nuskriaudė elnią todėl nemandagiai atkirto:
- Žana, nepasitikėk ją, o jeigu ji tai padarė? Ir iš vis ką tu čia veiki?- Paklausė piktai Kristina.
Bet tai kam šiai mergaitei skriausti jį? Mokinė logiškiau pagalvojusi nusprendė padėti išlipti švilpei iš duobės ir tuo pačiu padėti ir vargšui elniukui. Kristina bandė kojas dėti į duobę, o rankomis laikytis žeme, bet ji net nepastebėjo kaip jos rankos nuslydo nuo žemės ir pati baisiai nukrito. Pirmakursė užkrito tiesiai ant elnio, o tas buvo labai blogai.
- Man atrodo aš.. apčy! - nespėjusi pasakyti, kad užkrito ant elnio, nusičiaudėjo blizgučiais Kristina.
Kas čia darosi?..
-
- Na, jis skrido labai keistai. Lyg būtų sužeistas ir panašiai, - pasakė jaunasis magizoologiją dievinantis švilpis. Tada apžvelgė aplinką ir sulaukė dar vieno klausimo. - Taip, kažką girdėjau. Ir Viesulas girdėjo, - pasakė rimtai ir pasileido kiek greičiau eiti link tos vietos. Staiga pamatė batų žymes apie kurias šnekėjo ir Švilpynės prefektas.
- Tai nieko labai gero nežada, - pasakė susiraukdamas. Greitai Martin su savo pelėda atsiplėšė nuo Ryan ir Viesulo. Kadangi taip įvyko, ketvirtakursis tiesiog užšoko ant savo Viesulo ir sėdėdamas ant jo nugaros nupėdino paskui Martina. Čia vaikinukas pamatė stovinčias dvi profesores ir dvi mokines, o trečiojo kartu su panašiu į Kalėdų Senelio elnią elniu tupėjo duobėje. Jones pavardės savininkas grakščiai nušoko nuo savo draugo ir pažvelgė į elnią. Taip, tai tikrai Kalėdų Senelio elnias. Ir matyt tas, kurį mačiau skrendantį pagalvojo Švilpynės koledžo mokinys nesiklausydamas kitų žodžių.
- Man atrodo tas elnias sužeistas arba serga. Kai atrodo jį mačiau skrendantį, jis neatrodė labai gerai, - pasakė berniukas susiraukdamas. - Greičiau, nustokite šnekėti, mums reikia juos ištraukti, - su šokia tokia panika pasakė berniukas. Kol viena grifų gūžtos mokinė bandė padėti švilpei, ji ir pati įkrito Dar geriau piktai pagalvojo berniukas ir priėjo prie duobės.
- Olivia, pasižiūrėk ar jos koja neįstrigusi, o tada įsikabinkit į ją ir mes jus kartu bandysime ištraukti, - tarė švilpis ir ėmė laukti kol merginos padarys tai ką jis liepė.
-
Olivia nerimastingai trypčiojo, kol aiškiai išgirdo žmonių balsus. O gal čia kokie grobikai, kurie mane įviliojo į šiuos spąstus? - pamanė nerimaudama mergina. Nors tada iš karto nuvijo šią apgailėtiną mintį ir ją net suėmė juokas iš jos. Tačiau vis vien ji iš palto kišenės išsitraukė savo kukmedžio lazdelę ir pasiruošė gintis, jei kas atsitiktų.
Mergina pažvelgė dar kartą į elnią. Jis atrodė kažkoks keistas. Gal jis serga? - pamanė mergaitė ir tada išvydo jos akiai neregėtą ir neįprastą dalyką. Elnias nusičiaudėjo. Tačiau jis nusičiaudėjo ne šiaip sau. Jis nusičiaudėjo blizgučiais. Blizgučiai buvo balti kaip sniegas ir nusėdo ant miško paklotės. Mergina suraukė antakius ir tada išgirdo labai girdėtą balsą. Ji atsisuko ir pamatė ne ką kitą, o Kerėjimo profesorę Žaną Mokslinčę. Šalia jos stovėjo dvi mergaitės, kurių švilpė nepažinojo, bet buvo mačiusi Hogvartse. Viena, iš pažiūros šiek tiek vyresnė, lygtais varnanagė, o kitą prisiminė tik iš paskirtymo ceremonijos vos prasidėjus mokslo metams.
- Um, laba diena, - neužmiršo Olivia mandagumo. - Aš netyčia užklydau į mišką ir patekau į šitą duobę, o tada radau elnią, - paaiškino penkiolikmetė profesorei. - Aš jam tikrai nieko nedariau.
Tada pasirodė ir du jos bendrakoledžiai - Ryan ir Martin, kuriuos mergina, žinoma, pažinojo.
- Aš čia netyčia papuoliau ir radau šį elnią, - rudaplaukė atsakė į Martin klausimą. - Beje, jūs turbūt pagalvosite, kad aš išprotėjau, bet man atrodo, kad šis elnias kosi sidabriniais blizgučiais.
Tada netikėtai Olivia išvydo, kaip į duobę šalia jos įkrito ta jai nepažįstama pirmakursė, tada ją dar klausimais apipylė Ryan. Olivia pasilenkė prie užpakalinės elnio kojos ir apžiūrėjo. Koja buvo įsiraizgiusi tarp samanų ir krūmelių ir šiek tiek nubrozdinta.
- Taip, elnio koja įstrigusi ir dar vienoj vietoj nubrozdinta. Bet nesmarkiai, - pasakė mergina ir nieko nelaukusi įsikabino aukščiau tos pačios švelnos elnio kojos.
-
Žana išgirdusi mergaitės Olivios atsakymą pagalvojo - na ir mergaitė, nežiūri kur eina, kaip taip įmanoma? Tačiau tik pasakė:
- Na, supratau. Vis gi tave reikia ištraukti, tiesa?
Profesorė šiek tiek išsigandusi pasitaisė savo juodą lyg anglis žieminę mantiją ir tarė:
- Kadangi esu kerėjimo profesorė imuosi iniciatyvos. Galiu išburti virvę arba pakelti Olivia ir elnią su „Winggardium Leviosa“ kerais. Tiesą sakant pagalvojus būtų patogiau išburti virvę, nes su „Winggardium Leviosa“kerais bus tiesiog labai sunku kelti gal toną sveriantį padarą. Taip pat traukiant virvę galima naudoti visų gyvų burtininkų, kurie čia yra jėgas, o „Winggardium Leviosa“ kerais kelti reiks tik vienai personai.
Profesorė paėmė savo iš guobos pagamintą lazdelę, kurioje buvo fenikso plunksna ir pratarė burtažodį:
- Na va ir atsirado dešimties metrų smėlinės spalvos, stora virvė, o dabar metas kibti prie darbo. Už manęs stok tu, Vovere, po to Martin, Ryan, tada atronomijos profesorė ir, kai pasakysiu trys, traukiame Olivią, kuri turi pririšti ir elnią kartu ir įsikibti į šią virvę.
Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė Žana sužiūrėjo ar visi mokiniai ir profesorė stovi savoje vietoje, ir tada suskaičiavo lyg trijų ir pradėjo traukti. Tikiuosi, kad kokia nors pirmakursė nestovi rankų sudėjusi - galvojo Žana, betraukdama virvę.
Po keliolikos minučių burtažodžio pagalba Olivia, Christina ir elnias buvo ištraukti.
- Ar tik čia ne Kalėdų Senelio elnias, vardu Pikčiurna?
-
Ištarusi kerėjimo profesorė burtažodį, atsirado virvė. Kristina buvo kaip niekad laiminga, buvo laiminga, kad nebebus šitoje duobėje ir, kad elnias bus laisvas. Mergaitė net nepažiūrėjusi ar Olivia kibo už virvės, stengėsi kuo greičiau dingti iš šio purvyno. Išlipusi pirmakursė sušaukė:
- Taip! Jums pavyko! O tu elniuk, būk atsargus, pala, pala čia gi Pikčiūrna! Atleisk man, kad tavęs nepažinau.
Iš viso džiaugsmo Kristina strikinėjo ir jautėsi labai linksma. Bet vienintelis liūdnas dalykas buvo tai jog elniukas pradėjo kosėti sausainiais, o Kristina vis dar čiaudėti blizgučiais.
- O jeigu blizgučiais įmanoma užsikrėsti? Tai nesiartinkite prie manęs..
Mokinė pradėjo liūdėti ir stengėsi galvoti kokius nors burtažodžius pagydančius kosulį, arba kaip reikia be burtažodžių pagyti nuo blizgučių čiaudėjimo. Kristina niekaip negalėjo atsiminti, nors apie burtažodžius nuo blizgučių čiaudėjimo ji žinojo. Mergaitė atsisėdo ant kelmo kuris buvo miške ir vos neverkė, labiau jai rūpėjo ar elnias išgyvens nei tai jog ji čiaudėjo kažkokiais blizgučiais. Bet tai tuomet ir Olivia čiaudo blizgučiais?? Apgalvojusi viską Kristina nusprendė, kad reiktų paklausti Žanos dėl tokių dalykų juk ji kerėjimo profesorė, gal apie tai žinos.
-
Martin'as visiškai nesuprato kas vyko prie duobės, aplink jį buvo tik pasimetę žmonės, kurie lyg iš žemės dygo ir kai kurie tikriausiai net nežinojo atsakymo į jo užduotą klausimą, nes jautėsi taip pat. Kaip bebūtų, į jį atsakė ta mergina, kuri stovėjo duobėje šalia elnio. Pagal jos atsakymą jis susidarė nuomonę, kad visi kiti žmonės susirinkę prie duobės yra tik atsitiktinumas, o ji duobėje tik per žioplumą, neskaitant to, ji vis tiek sugebėjo patraukti Martin akį.
Viskas vyko itin greitai, negana to, dar grifų gūžtos mokinė kažkokiu būdu sugebėjo įkirsti į duobę prie elnio ir Olivios. Žinoma. Nereikalinga vyšnia ant torto. Švilpis visą tą laiką stovėjo kaip stulpas ir tylėjo, klausėsi ką kalba kiti ir nieko nedarė, nes buvo per daug kvailas sumąstyti kažką naudingo, kas padėtų padaryti kažką gero. Viskas pasikeitė, kai kerėjimo profesorė davė rimtą ir veiksmingą nurodymą išgelbėti nelaimėlius. Martin, tik nepasidaryk gėdos, išlaisvink visas jėgas ir tapk didvyriu.
Nelaimėliams ir gelbėtojams pasiruošus traukimui, profesorei suskaičiavus iki trijų, švilpis stovėdamas už Vovėrės traukė virvę atiduodamas visas savos jėgas. Viskas nors ir po didelių kančių, tačiau pavyko. Visi buvo ištraukti iš duobės, tačiau neatrodė itin sveiki. Neskaitant fakto, kad švilpis galimai traukdamas pasitempę kažkokį peties raumenį, elnias atrodė tikrai ligotas, kosėjo sausainiais, čiaudėjo kaip ir mokinė Christina blizgučiais, tik viena Olivia, atrodė sveika. Tačiau tai jam pasirodė įtartiną, tad jiis vis tiek nepastebimai nusliūkino prie jos sužinoti ar ji sveika.
- Tau viskas gerai? Nesusižeidei niekur? Nereikia pagalbos?-Paklausė Martin'as kiek įmanoma storesniu ir rimtesniu balsu, tačiau nenorėjo sukelti niekam įtarimų, kad mergina jam patinka, todėl greit sumąstęs ką sakyti, tarė:
Kaip manot, koks tai galėtų būti virusas? Jeigu jis mirtinas, tai mes greit visi išsivartysim, nes čiaudi ne tik elnias. Mums reikia plano, kaip jį įveikti ar sustabdyti. Kažkas turit idėjų?
Pasiteiravęs gan kvailo klausimo, Martin'as atsisuko į merginą ir pamerkęs jai akį laukė jos atsakymo. Aš tikrai gausiu iš delno per veidą.
-
- Kai jus ištrauksim, aš apžiūrėsiu elnią. O jūs pačios nesusižeidėt? - paklausė magizoologas stebėdamas visus. Staiga profesorė ėmėsi iniciatyvos ir išbūrė virvę bei juos sustatė. Jones prie virvės galo dar pririšo ir granianą, kad šis patrauktų stipriau. Greitai mergaitės su elniu jau buvo ištrauktos iš duobės. Ryan laikėsi dviejų metrų atstumo nuo jų, kadangi nežinojo kas yra elniui.
- Taip, čia Kalėdų Senelio elnias, kuris sužeistas ir gali būti, kad serga, - pasakė švilpis rimtai. Tada švilpis pamatė, kad elnias čiaudi blizgučiais ir kosėja sausainiai. Ryan'as greitai permėtė savo prisiminimus ir prisiminė, kad apie šį virusą skaitė vienoje senoje knygoje esančioje namuose. Nežinia ar ten tikrai buvo tikri dalykai, bet dabar panašu, kad tikri.
- Tai Žerligė. Ūmi virusinė liga, kuri labai greitai užkrėčiama. Dažniausiai pasireiškia Kalėdų Seneliui ar jo elniams, elfams ir panašiai. Simptomai kosėjimas sausainiais ir čiaudėjimas blizgučiais. Tai pat nesmarkus karščiavimas. Virusui negalima leisti įsismarkauti, kitaip jo aukų bus neįmanoma išgelbėti. Viską skaičiau knygoje, ten buvo rašoma ir apie vaistus, tuoj prisiminsiu, - pasakė rimtai pilkaplaukis. Jis ėmė mąstyti ir galiausiai prisiminė. - Trinti eglės spygliai maišyti su šiek tiek ištirpdyto sniego. Dar reikia šermukšnio uogų, - tarė švilpis ir ėmė ieškoti ingredientų vaistams. Eglės spyglių rado gana greitai, sniego žinoma irgi, bet didžiausia problema buvo, kad šermukšnio uogų visiškai nebebuvo. Galiausiai švilpis surado uogų kekę ant vieno ir tolimiausių krūmų. Greitai grįžo prie kompanijos. Tada ėmė gaminti vaistus. Viską trynė kažkokiame lapelyje, lazdelės galu. Po kelių akimirkų vaistai buvo paruošti.
- Kiekviena turit paimti ir išgerti po šiek tiek, o Pikčiurnai sugirdysiu aš, - pasakė berniukas rimtai, o tada ėmė artintis prie elnės. Ištiesė ranką, kad elnė ją pauostytų. Jai jį prisileidus sugirdė vaistus, o likutį dėl visą ko sugėrė pats.
- Panašu, kad pavyko, - tyliai tarė su plačia šypsena ir džiaugsmu matomu veide.
-
Profesorė buvo sužavėta būsimojo magizoologo darbu ir tarė:
- Šaunuolis, Ryan, tikrai galėsi būti puikus magizoologas.
Žana greitai paėmė augalo mišinio ir dėl viso pikta įsikišo į burną. Atsarga gėdos nedaro - priminė sau Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė.
Po kelių minučių Mokslinčė peržvelgė visus, kurie turėjo išgerti vaistus, o prisiminusi Christiną prakalbo:
- Granger, tau geriau nueiti pas panelę Pomfri į ligoninės sparną, vis gi nesinori, kad būtų dar blogiau, tiesa? Tą patį siūlau padaryti ir Oliviai, o visus kitus kviečiu ateiti pas mane į kabinetą arbatos, kavos ar kakavos atsigerti, kadangi jūs man labai padėjote.
Profesorė dar priėjo paglostyti švelnų Pikčiurnos kailiuką ir su mokiniais ėjo link savo kabineto, kur ji visus su mielu noru pavaišins ko tik užsigeis.
- Kaip puiku, kad viskas grįžo į savas vėžias, tiesa? -pasakė kerėjimo profesorė Žana.
-
- Ne, aš nesusižeidžiau, o Christina, atrodo, kosi blizgučiais, - atsakė švilpė į Ryan klausimą.
Kai atsirado virvė ir ji jai buvo numesta, Olivia čiupo ir pririšo prie elnio kojos. Pati įsikibo ir į elnią, ir į virvę. Šiaip ne taip jie kilo duobės šlaitu. Elnias pats šiek tiek tipeno, palengvindamas darbą Hogvartso mokiniams ir mokytojams. Galiausiai Olivia jau stovėjo su visais prie duobės krašto. Dabar liko tik vienas galvosūkis - kaip išgydyti elnią nuo šios keistos... Ligos?
Tada prie jos priėjo Martin'as - metais už Olivią vyresnis švilpis ir pasiteiravo, ar ji nesusižeidė. Mergina jau norėjo atsakyti, kad viskas gerai, bet tada Martin pamerkė jai akį. Olivia truputį susigėdusi droviai nusišypsojo.
- Man viskas gerai, nieko nesusižeidžiau, - pasakė švilpė. - Dėkui, kad paklausei, - dar kartelį droviai nusišypsojo.
Tada Ryan apžiūrėjo elnią ir netrukus surado visokių ingredientų vaistams. Olivia tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Jai jau pradėjo darytis šalta ir norėjo grįžti greičiau į pilį. Ketvirtakursis sutrynė ir pagamino vaistus, kurių gavo ir Olivia. Ji nurijo keisto skonio masę. Šiek tiek susiraukė, nes vaistai buvo aitroki. Bet tikėjosi, kad tai padės jai nesusirgti šia liga, nors prie elnio ji buvo tikrai labai arti. Ant tos minties ji ėmė ir sučiaudėjo. Visiškai taip pat kaip elnias ir Christina - blizgučiais. Kerėjimo profesorė pasiūlė ir jai nueiti pas madam Pomfri. Žinoma, penkiolikmetei pasidarė šiek tiek liūdna, kad negalės išgerti arbatos kartu su visais, bet jai ir visiems kitiems taip bus ramiau.
-
Išgėrusi Ryan'o pagamintus vaistus, Kristina iš karto pasijuto daug geriau, ir elniukas buvo sveikas. Viskas pagaliau baigėsi, elnias sveikas Kristina ir Olivia galima sakyti, kad irgi sveikos. Mokinė baisiai nenorėjo į ligoninės sparną, bet reikėjo kaip ir sakė kerėjimo profesorė, kad nebūtų blogiau. Grifų gūžtos pirmakursė turėjo savo kuprinėje morkų, jas nešėsi elniukui pavaišinti kai jam pagerės. Mergaitė ištiesė ranką Pikčiurnai ir davė kelias morkas. Elnias buvo patenkintas ir linksmai kramsnojo morkas. Grįžus viskam į vėžias, Kristina užsidėjo kuprinę, paglostė mieląjį elniuką ir atsisveikino su pagalbininkais.
- Sudie Ryan, ačiū už vaistą, iki Martin, Vovere, Vile ir Žana, o mes Olivia, eime į ligoninės sparną.
Atsisveikinus Kristina ėjo visa patenkinta link Hogvartso ir labai tikėjosi jog daugiau nepasikartos jokių elnių problemų. Pagaliau viskas baigėsi, gyvūnėlis sveikas.
-
Martin'as greit sulaukė merginos atsakymo, kad jai viskas gerai, tačiau negavo jokio rimto ženklo, išskyrus drovios šypsenos, kad jai jis patinka. Bent per veidą negavau.
Galvodamas apie Olivią ir jos reakciją atsakant į klausimą, vaikinas tuo pačiu metu klausėsi ir stebėjo Ryan, kuris atrodė kaip ekspertas. Jis veikė labai greitai, žinojo ką daro ir jau po keleto akimirkų stovėjo trindamas ingredientus. Vaistai nuo jo tariamos žėrligės buvo paruošti taip pat greitai, kaip ir reikiamų ingredientų radimas.
-Ryan, bet tu tikras šios srities ekspertas. Tikiuosi, kad viskas pavyko ir ligoniai pasveiks nuo šios keistos ligos. - Pasakė švilpis visiems ligoniams išgėrus Ryan'o sutrintą masę.
Kai kerėjimo profesorė pasiūlė eiti kartu su ja arbatos, švilpis į tą idėją žvelgė kiek priešiškai, nes jis norėjo palydėti Olivią, kad galėtų ją geriau pažinti. Žinoma, jis taip pat norėjo grįžti į savo lovą lyg nieko nebūtų nutikę, tačiau net ir ne itin norėdamas nusekė profesorę, tikėdamasis, kad ji bent pasiūlys skanios arbatos. Tikiuosi, kad šios dienos nuotykiai jau baigėsi.
-
Vilė, nelaukdama atsakymo, nudūmė prie vieno elniuko. Jis gulėjo ant samanų visiškai pailpęs. Susirūpinusi mergina prisiminė, kaip panašų sužeistą elnią gydė pas senelį Bruno. Todėl atsargiai ėmė kartoti veiksmų, darytų tada seką: Atsargiai apčiupinėjo gyvūno kūnelį, tikrindama kur jam skauda. Elnias suraukė nosį, kai Vilė palietė jam kaklo šoną.
Atsargiai pražiodžiusi gyvūną, mergina pamatė žaizdą, dėmes ar kažką kito nesuprantamo gerklėje. Savaime aišku, skaudėjo. Ji dabar galėjo padaryti vieną vienintelį dalyką kiek apmalšinantį skausmą - sutaisyti arba duoti elniui Ferilės žiedlapių esencijos.
Iš krepšio išdsitraukusi visad nešiojamą vaistų ir gėralų rinkinį, katilą ir būtiniausias eliksyrų medžagas, mergina greitosiomis sutaisė šį nuovirą - sutrynė žiedlapius, užpylė verdančiu vandeniu, užlašino ant žaizdų ir palaukė. Šios kiek užsitraukė ir Vilė lengviau atsikvėpė. Pakvietusi Žaną, tarė:
- Padariau ką galėjau. Jo gerklėje buvo kažkas panašaus į žaizdas, taigi užlašinau Ferilės nuoviro. Ką daryti toliau?
-
Šeštadienio rytas prasidėjo nuostabiai. Rikas pažadino šeimininkę ir pats snūduriavo laukdamas kol Noelė susiruoš. Marso sakalas buvo idealus gyvūnas, mat primindavo viską užmaršiai švilpei. Kaštonplaukė tingiai išsiropštė iš lovos ir apsirengusi pakvietė Riką. Pusryčiai visada buvo nuostabiausia dienos dalis, nes nuo jų prasidėdavo kiekviena diena. Pirmakursė pateko į Didžiąją salę ne iškart. Vos išėjusi iš Švilpynės bendrojo kambario Angelica pasuko netinkama linkme. Ačiū Odinui (ar šį kartą Rikui), kad ji apsigalvojo ir apsisukusi nuėjo reikiamu keliu. Pusryčių metas praėjo sklandžiai, mėlynakė pavalgė ir pabendravo su bendrakoledžiais. Veiklos čia, Hogvartse, buvo nemažai. Ypač pirmo kurso mokinei. Tačiau mergaitę viliojo Uždraustasis miškas. Jai buvo smalsu pasižiūrėti kas ten tokio, kad šis vadinasi uždraustuoju. Juk nieko blogo nenutiks vieną kartą apsilankius draudžiamoje vietoje? Sakalas nekomentavo jos pasirinkimo. Turbūt ir pačiam buvo įdomu kas tame miške. Todėl Noelė neskubėdama po pusryčių nužingsniavo miško link. Jis visai neatrodė baisus. Medžiai kaip medžiai. Kas ten galėtų tokio būti, kad jis uždraustas? nevalinga mintis atsirado vienuolikmetės galvoje. Žinoma, ji jau žinojo, kad šiame miške yra magiškų gyvūnų... ar bent gali tokių būti, nes ji neprisiminė kažką apie mišką kalbant. Vis tik jai neatrodė, kad čia bus baisuoklių.
Juk magiški gyvūnai sutikti iki šiol buvo tokie mieli! Ypač brunis Skersiniame skersgatvyje, kurio Noelė labai norėtų. Bet tas mažas ropliukas toks brangus! Reikės taupyti pinigus dar tada įsiminė ir stengiasi nepamiršti. Prieš įeidama į mišką, pačioje šio pamiškėje patikrino dėl visą ko ar turi burtų lazdelę. Šios neaptiko, bet į pilį grįžti vien dėl lazdelės tingėjo. Apsieis kuo puikiausiai ir be jos. Jeigu ką, rėks. Ją tikrai kas nors išgirsti turėtų.
Kaip ir manė, miškas tikrai nebuvo toks baisus. Ir gyvūnų čia kol kas nesimatė. Aplink iš gyvūnų tebuvo pats marso sakalas, tvirtai įsikibęs į mergaitės piršinėtą ranką. Jo nagai buvo tikrai aštrūs ir ant dešinės rankos buvo likę randai nuo to laiko, kai skersiniame skersgatvyje paukštis nusprendė įsikibti į naujos šeimininkės ranką. Noelė ėjo žvalgydamasi. Žiūrėjo viršun, priekyn ir į šonus, tačiau tik ne po kojomis. Netrukus priėjusi miško vidurį kaštonplaukė įgriuvo į duobę.
- Auč! - šūktelėjo ji nuo netikėtumo ir nuo skausmo apatinėje kūno dalyje, - kas per velniava? - apsižvalgė nesuprasdama kur atsidūrė. Ar tai duobė? sutriko švilpė. Be reikalo nepasiėmė savo burtų lazdelės. Niekas jos čia neieškos. Tą suvokusi ji net apsiverkė. Kaip jai dabar iš čia išlipti? Hogvartse šitiek mokinių, vieno profesoriai tikrai nepasiges.
-
Evelina šeštadienio rytą tikrai labai norėjo pamiegoti. Namų darbus galėjo padaryti vakare ar net sekmadienį. Jai tereikia daugiau miego. Tačiau apie jį sunkiai tegalėjai pasvajoti. Augintinis fenekas Morfis tol šokinėjo ant šeimininkės, kol galiausai ši apsisprendė jau geriau eiti nei būti užpulta, dėl savo miego, tokio mielo padaro kaip fenekas. Na ką, ar taip, ar taip pusryčiai Didžiojoje salėje jau prasidėjo, o jei neičia tektu laukt pietų. Evelina išėjo drauge su Morfiu kadangi iškarto po pusryčių salėje ketino eiti pasivaikčioti. jei jau savaitgalis ir graži diena reikia tuo pasinaudoti. Stalai Didžiojoje salėje buvo nukrauti valgių kuriuos pagamino namų elfai. Pavalgiusi grifiukė negaišo laiko ir iš karto išėjo į lauką. Diena nebuvo šalta. morfis irgi nusekė paskui Evelina. Jis mėgo pasivaikščiojimus ir neketino jų praleisti. O, dar ir šeimininkė niekur neskuba... Mergaitė pirmiasuai ketino eiti link ežero, bet jai tas maršrutas jau buvo atsibodęs. Gal link Uždraustojo miško?.. Juk aš eisiu tik pamiškę. Juk nieko blogo... Evelina nusprendė surizikuoti ir apeiti kelis kart Uždraustąjį mišką. Grifiukė ėjo paskui Morfi, tačiau jį pasukdavo teisinga linkme, nes jis vis norėjo prie ežero.
- Morfi, čionai. Mes einame link miško! - pasakė ji kai fenekas jau rimtai apsisuko ir norėjo eiti prie ežero. Jis pažvelgė į šeimininkę keistu žvilgsniu, bet galiausai patraukė paskui ją.
Po keliolikos minučių jie pasiekė mišką. Jis buvo tankus, bet neatrodė taip jau baisiai. Evelina pažvelgė į medžių viršūnes ir jau norėjo eiti. Bet staiga Morfis nėrė į mišką.
- Morfi! - sušuko Evelina. Bet jis jau buvo nurūkęs. Tikriasuai pamanė, kad eisime vidun... Nagi, Morfi... Mergaitė neapsisprendė ką daryti. Eiti?.. Neiti?.. Gal net geriau būtu buvę eiti prie ežero. - O, nagi!
Evelina dar kartą nesėkmingai pabandė įžvelgti augintinį. Na, viskas. Arba prarasiu jį amžiams, arba būsiu išmesta... Evelina apsidairė. Atrodo aplinkui nieko nebuvo. Jeigu bėgsiu, gal niekas nepastebės?.. Bet miškę galiu jo nerasti ir net bėgimas nueis per niek. Ir pagaliau pasisprendusi ji įbėgo. Pabėgėjusi kelias minutes pamatė labai keistą reginį. Ar tai duobė? Iš kur ji čia?.. Evelina norėjo prieiti arčiau. Gal joje yra Morfis?.. bet kol kas nedrįso.
-
Kam šovė į galvą iškąsti miške duobę, kurią sunku pastebėti? Siaubas! Rudų plaukų savininkė vis dar sėdėjo. Nežinojo, ką turėtų dabar daryti. Šaukti? Ar kas nors išgirs ją tokioje vietoje? Angelica pravirko. Jai buvo labai skaudu, kad ji pateko čionai. Dabar ji negalės lankyti pamokų. Negalės grįžti namo. Ji daugiau niekada nepamatys mamos, tėčio ir Islos. Mergaitė valėsi ašaras ir verkė. Veidas jau buvo paraudęs nuo santykio su rūbais. Bet kam dabar rūpėjo kaip atrodo pirmakursė?! Jos niekas daugiau niekada nepamatys. Ji mirs. Galbūt net liks vaiduokliu. Švilpė nenorėjo būti vaiduokliu. Ji per jauna palikti šį nuostabų, neištyrinėtą pasaulį. Kiek daug ji dar turėtų pamatyti! Tiek vietovių, gyvūnų, augalų. Mąstant apie tai ašaros nesustodamos tekėjo paraudusiais mėlynakės skruostais.
Ji tebuvo vaikas. Kvailas, mažas, nesubrendęs vaikas. Kuris norėjo gyventi. Bet pasaulis mėgsta krėsti pokštus, nepriklausomai nuo to esi jaunas ar senas. Žiaurus.. Dievas, Likimas, Gyvenimas? Kaip bepavadinsi, reikš tą patį. Rankovės buvo permirkusios ašaromis. Bandanti nurimti Noelė net nustebo turinti pakankamai ašarų sušlapinti taip rankoves. Turėčiau pabandyti iš čia išlipti nusprendė nepasiduoti. Ji gyvens. Ilgai ir laimingai. Gyvenimas turėtų būti pasaka, o ne košmaras. Ir ji tai įrodys.
Atsistojo ir apsižvalgė. Duobė buvo per gili, kad ji galėtų pati išlipti. Lazdelės po ranka irgi neturėjo. Reikės rankomis sau kelią kapstyti, gal iki vakaro ir grįš į pilį. Tačiau vos nusprendus elgtis naudingai, įvyko kai kas netikėto. Tiesiai į pirmakursės rankas įšoko lapė! Ne, ne lapė. Kažkoks kitas gyvūnas. Pasižiūrėjusi į žvėrelio veidelį atpažino, kad tai fenekas.
- Ką tu čia veiki, - sušnabždėjo, nesuprasdama kodėl kažkieno augintinis šiame miške, - ar tu pasimetei, mažyli? - kuriam laikui pamirštas Rikas perspėjo Angelicą apie netoliese esantį žmogų, - ei, ar čia kas nors yra? - Šūktelėjo ji, tikėdamasi, kad čia esantis burtininkas ar burtininkė neišsigąs jos ir nenurūks į pilį skanduoti, kad čia vaidenasi šmėklos.
- Aš įkritau į duobę. Ar gali man padėti? - tarė, tikėdamasi, kad nepažįstamas mokinys ar mokytojas padės jai iš čia išlipti. Arba bent pakvies pagalbą iš pilies. Kad ir kas įvyks, faktas lieka faktu. Ją išgelbės. Jos nepaliks čia. Nebent tas hogietis pats abejingumas ir apsisukęs nueis savo keliais. Bet Harper apie tai dabar net nedrįso pagalvoti. Ji tikėjo kitkuo.
-
Evelina ėjo dairydamasi po mišką. Jis buvo begalo šiurpus. Atrodė, kad neįmanoma jog toks užaugtu bent per kelis amžius. O gal jis ir neužaugo per tiek laiko? Gal čia buvo nuo dar seniau nei mergaitė manė? Evelina dabar apie tai galvojo mažiausai. Jai tik norėjosi rasti savo augintinį ir nešdintis iš miško. Viena priežastis kodėl iš čia norėjo dingti tai buvo pats miškas. Šiurpus ir nieko gero nežadantys medžiai dabar gaubė visas grifiukės "puses". Evelina kuo toliau tuo labiau artėjo prei paslaptingosios duobės. Gal Morfis ir buvo ten? O, gal ir ne. O, jei tai kokie nors šio tylaus ir paslaptingo miško spąstai? Ji kvėpavo vis neramiau. Nenutuokė kas galėtu slypėti toje gylumoje. Toje tamsoje, paslaptyje ir visuose kituose siaubinguose dalykuose viename. O, gal visai nesiaubinguose? Gal tik keistais ir nepripažintais vadinamais dalykais? Mergaitė turėjo tiek klausimų. Bet jiems dabar nebuvo laiko. Evelinos viduje kovojo daimė ir augintinio dievinimas. Juk fenekai tokie mieli ir brangūs... O, duobė tokia gyli ir siaubina... (jai taip atrodė). Galiausiai Evelina jau buvo benusprendžianti pabėgėti toliau ir gal ten rasti feneką. Bet tą akimirką pasigirdo žodžiai, kurių Evelina beveik negirdėjo ir nesuprato nuo duobės aido. Evelina suraukė antakius bandydama suprasti žodžių reikšmę. Ji norėjo sušukti, bet gerklę užspaudė nesuprantamas gniutulas, kuris arba dėl jos pačios neleido jai prakalbėti, arba tik trukdė padėti. Evelina įsiklausė atidžiau. Tai buvo lyg pagalbos šauksmas. Ji vis dar negalėjo suprasti pačių žodžių, bet jai pasivaideno (o, gal ir ne), kad išgirdo žodį "padėkite". Grifiukė žaidiškai apsisprendė. Ji nepaliks to kas įkrito bėdoje. Gyliai įkvėpusi atsiklaupė ant šaltos miško aslos. Persisvėrė per duobės kraštą. Ji greit apėjo ją akimis. Šalta, šlapia ir šleikštu - štai kaip turėjo jaustis tas kuris įkrito į ją. Evelina nusipurtė. Duobė iš ties buvo gan gili. Paskui jos akys nuslydo per visą drėgną žemę ir sustojo ties maždaug pirmo kurso mokinę. Evelina akimirką žvelgė į mergaitę, poto greit prakalbo.
- Labas, - tai buvo ne kokia pradži ir grifiukė suprato, kad tirkai neatrodo panaši į kokią didvirę kuri išgeldės nepažįstamąją. - Aš tau padės... pasistengsiu padėti, - nutesė. Negalėjo pažadėti besąligiškės pagalbos, nors to ir norėjo. Norėjo paklausti kaip mergaitė čia pateko, bet tam nebuvo laiko. Evelina nebežynojo ką dar pasakyti. Jos lūpos judėjo netardamos žodžių. Nežynojo ką dabar daryti. Buvo visai pamiršusi lazdelę.
- Taip... Na, gerai... Aš... - neturėjo žodžių. Ką man daryti?!
-
Tai buvo niekuo neypatinga diena. Tos pačios pamokos, tie patys profesoriai, ta pati pasikėlusi Daniela Kravitz, kuriai ant veido Deoiridh taip ir neužšoko. Pasibaigus paskutinei pamokai grifiukė išėjo iš pilies ir patraukė prie ežero. Nė pati nepastebėjo, kaip atsidūrė prie to paties medžio, prie kurio paskutinį kartą susitiko su Sigurdu. Vos tik tai suprato, galvą ir vėl pradėjo kankinti tie patys klausimai: kas juos sieja? Ar islandas yra jos draugas? Ak, ir kodėl Sabrina nieko negali patarti šiais tokiais sudėtingais klausimais?..
Deoiridh nespėjo ilgiau pamąstyti, kai pradėjo lyti. Iš pradžių atrodė, kad lietus nebus stiprus, tad mergaitė nekreipė dėmesio. Vis tik ilgainiui jis taip sustiprėjo, kad net ir varlės pavidale atviroje vietoje būti nebuvo labai malonu. Deoiridh susimažino kojų skaičių iki dviejų ir nuskuodė Uždraustojo miško link. Tiesą sakant, nežinojo, kodėl pasirinko ne pilį, o mišką. Nenori, kad kai kas tave pastebėtų tokią šlapią vištą visiškai neprašyta mintis atėjo į galvą. Rudaplaukė pati jos išsigando ir skubiai apsižvalgė, tarsi mintį būtų galima pamatyti. Nepanašu, kad aplinkui buvo mokinių, o toks variantas animagei visiškai tiko. Dabar tereikėjo išlaukti lietaus pabaigos ir pareiti į pilį. O ten tikėtis, kad kai kas nepasipainios kelyje, kol išdžiūsi. Deoiridh stipriai papurtė galvą tarsi bandydama atsikratyti tokių nepatogių minčių. Kaži kaip reaguotų, jeigu vis dėlto pamatytų nejučia susimąstė rudaplaukė. Dar kartą stipriai papurčiusi galvą ji nuėjo gilyn į mišką. Nebuvo galima sau leisti tiek apie tai galvoti, tiesiog būtina nukreipti mintis kur nors kitur. Deoiridh bandė galvoti apie Matthew, apie tai, kad per Kalėdų atostogas galės keliauti namo, kad herbologas tikriausiai ką nors padovanos. Spėjo susimąstyti apie tai, kad ir pati turbūt turėtų parūpinti kokią dovaną. Deja, tai buvo tik itin nesėkmingas bandymas kovoti su mintimis. Netrukus jos sugrįžo prie to, ką jai pasakys Sigurdas, jeigu pastebės visą šlapią. Nieko! O jeigu ką nors ir pasakys, kodėl man tai turi rūpėti?! bandė įtikinti save rudaplaukė, deja, tai nebuvo taip paprasta.
Paskutinę akimirką supratusi, kad atsidūrė prie kažkokios duobės, sustojo. Laimei, laiku. Apsižvalgiusi suprato, kad tai yra ta pati duobė, į kurią prieš kurį laiką įvirto su ta bjaurybe Daniela Kravitz. Vis tiek užšoksiu jai ant veido! su pasitenkinimu nusprendė Deoiridh. Atsirėmė į netoliese buvusį medį ir pradėjo laukti, kol baigsis lietus.
-
Kokia nesąmonė ta herbologija... Pagalvojo Sigurdas, niūriai pažvelgdamas į apsiniaukusį dangų. Visą popietę bastytis po pievą ieškant kažkokio nupiepusio rudeninio augalo? Ką profesorius sau galvojo? Vos tik nuskambėjo tokia mintis, jis prisiminė ryšį tarp Matthew ir Deoiridh bei sutrikęs stabtelėjo. Bet juk šiaurietis buvo pasipiktinęs mokytoju, uždavusiu nepatinkantį namų darbą, o ne žmogumi, globojančiu grifę. Vis dėlto tai privertė gana giliai susimąstyti.
Koja už kojos pliumpinant link pievelės, islandas svarstė, ar pagarba Matthew nesumažėjo. Greičiausiai ne, nes jį pirmesnį drįso apkabinti Deoiridh. Tačiau ši pasirodžiusi priežastis taip pat nieko gero nedavė - nežymiai paraudę skruostai rodė, kad mintys persikėlė kitur. Tiesą sakant, vaikinas galvojo, ar yra tikimybė ją šiandien susitikti. Bet net nespėjus prieiti prie išvados, ant nosies kaptelėjo kažkas šalto. Jis atitokęs žvilgtelėjo aukštyn ir... akimirksniu permirko patekęs po tikru vandens kriokliu.
-Šūdas! - sumurmėjo, nubraukdamas peršlapusius plaukus atgal ir stengdamasis kažką įžiūrėti pro lietaus sieną. Sigurdas nesidairė sau po kojomis, tad nepastebėjo stovįs pievos viduryje, visai netoli ieškomo augalo. Tačiau ne tai dabar buvo svarbu. Vėliau bus galima kaltinti save išsigandus paprastos liūties.
Ilgai nekvaršinęs sau galvos pasileido miško link - pasirodyti pilyje nebuvo gera mintis. O ir nesinorėjo girdėti draugiškai pašaipaus Mjorniro, kuris kaip tyčia patingėjo pranešti apie subjursiantį orą. Vis dėlto mintis stypsoti pamiškėje laukiant liūties pabaigos nežavėjo. Todėl šiaurietis neoriai nusičiaudėjęs pradingo tankmėje ir lengviau atsiduso. Kažin kas viliojo traukti toliau… Tad nenuostabu, kad truputį apsižvalgęs jis nukulniavo gilyn.
Tvyranti beveik netrikdoma tyla vertė išsitraukti lazdelę ir ruoštis nematomam pavojui, bet islandas nepasidavė baimei. Netrukus apgaulingą ramybę praplėšė ritmingas kanopų dundesys. Grifas sumišęs pakėlė žvilgsnį ir vos nenuvirto iš netikėtumo: priekyje risnojo testralis. Taip, tikras, ne pasąmonės sukurtas vaizdinys, kuris tarsi laukė, kol vaikinas seks paskui jį. Tikrumo dėlei dar pasitrynė akis - taip seniai buvo matęs šią būtybę. Kas čia darosi? Paklausė savęs, nors nebuvo duota laiko atsakyti - arklį primenantis gyvūnas pradingo krūmuose.
-Ei, palauk! - šūktelėjo jis, o galvoje akimirksniu prabėgo praeiti susitikimai su testraliu. Sekti paskui atrodė savaime aišku, nors žvėris negalėjo atsakyti į rūpimus klausimus.
Reikėjo skubėti, nes ilgos kojos šiuo atveju neteikė daug pranašumo. Smalsumas neleido sustoti bei teikė jėgų. Užsimiršo ir lietus, ir Deoiridh, ir augalas, dėl kurio Sigurdas buvo išėjęs į lauką. Tamsiam pavidalui eilinį kartą pradingus tarp medžių, jis ėmė bėgti. Staiga išniręs iš tankmės matė jau kitame proskynos krašte stovintį testralį. Kodėl jis manęs nepalaukia? Nemaloniai smilktelėjo širdyje, bet mokinys tik paspartino žingsnį ir…
Dusliai šūktelėjęs šiaurietis tik paskutinę sekundę nusitvėrė duobės krašto. Giliai alsuodamas pabandė kita ranka tą patį padaryti, bet iš pradžių nesėkmingai, nes trukdė įkyrus lietus. Galiausiai pavyko, tačiau prarado nemažai jėgų. Jis nežinojo, į kokią vietą pateko, todėl rodėsi, kad reikia žūtbūt iš čia išsikapstyti.
-Daugiau niekada nesivysiu to prakeikto testralio… - suniurzgė, o tada vėl garsiai nusičiaudėjo.
-
Deoiridh stovėjo atsišliejusi į medį ir apie nieką negalvojo. Tiksliau, stengėsi negalvoti, mat galvoje nenustojo suktis sudėtingos ir gąsdinančios mintys. Mergaitė atkakliai stengėsi susitelkti ties mintimis apie mokslus - šiaip ar taip, birželį jos laukia VML. Deja, šios mintys nebuvo daug lengvesnės, tik gerokai nuobodesnės. Kažin kaip jam sekėsi VML? staiga susimąstė grifiukė, tik dabar supratusi, kad niekada to nepaklausė. Jeigu ji paklaus šiandien, ar Sig… jis nepagalvos, kad Deoiridh tiesiog ieško pagalbos? Ar patikės, kad klausimas nuoširdus? Ar ji paprasčiausiai išdrįs paklausti?
Nespėjus nė pabandyti atsakyti į bent vieną iš šitų nemaloniai sudėtingų klausimų Deoiridh gavo atsitokėti. Kažką išgirdo, tik niekaip negalėjo suprasti, kas tai. Skubiai ir kiek sunerimusi apsižvalgė - šiaip ar taip, ji buvo Uždraustajame miške. Nieko nepastebėjo, kas tik dar labiau gąsdino. Deoiridh jau norėjo nepaisyti lietaus ir keliauti atgal į pilį: ko jau ko, o klausytis neaiškių garsų jai visai nesinorėjo. Jau žengė žingsnį, bet kaip tik tą akimirką išgirdo labai jau žmogišką čiaudėjimą. Kiek pasvarsčiusi vis tik pasuko duobės link. Vos spėjo laiku sustoti, tačiau vaizdas, kurį pamatė, sutrikdė: ji girdėjo ne ką kitą, o Sigurdą. Ką daryti?! persigandusi svarstė grifiukė. Žinoma, reikėjo kažkaip padėti, bet ką sakyti? Ar reikėjo švaistyti laiką pasisveikinimams? O gal tiesiog kažkokiu būdu pasistengti užtempti vaikiną į viršų visus žodžius paliekant ateičiai? Taip besvarstydama Deoiridh galiausiai susiprato daranti būtent tai, ko nereikėtų, - švaistanti laiką.
- Aš tau padėsiu, - kvailiausią įmanomą frazę “išsirinko” mergaitė. Ilgokai dvejojusi galiausiai ryžosi sugriebti islando ranką. Deja, lietus vis dar nenurimo, tad nenuostabu, kad viskas buvo slidu - taip pat ir Deoiridh delnas. Vaikino ranka išslydo iš pirštų, o kadangi grifiukė buvo pasilenkusi, nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros. Garsiai - ir gėdingai - klyktelėjusi ji persivertė per Sigurdą ir pradėjo slysti žemyn.
- Ten šlykštu! - suspigo Deoiridh, nors labai tikėjosi, kad vaikinas neslysta jai iš paskos. Rudaplaukė prisiminė, kad susitikimo su ta prakeikta Daniela Kravitz metu oras buvo visai neblogas, o apačioje buvo tikrai šlykšti purvo masė. Ko ten galima tikėtis dabar? Supratusi, kad ten bus dar šlykščiau, Deoiridh pradėjo gaudyti žoles ir bet ką, kas būtų galėjęs jai padėti sustabdyti slydimą. Deja, viskas aplinkui buvo šlapia ir slidu, tad grifiukė ir toliau sėkmingai leidosi žemyn. Buvo labai pikta, nors ji ir nesuprato, ant ko konkrečiai. Tikrai ne ant Sigurdo suprato Deoiridh. Tikriausiai pyko ant Danielos Kravitz - o ant ko daugiau galima pykti? Priėjusi šitą išvadą ji įslydo į kažkokią klaikiai smirdančio purvo sankaupą ir galų gale sustojo. Laimei, jau kurį laiką nieko nevalgė - galėjo tikėtis, kad bent neapsivems.
-
Neaišku, ar Sigurdas po kelių minučių būtų nudribęs į liulantį purvą, ar pajėgęs išsiropšti. Kol kas jis tik kybojo ir kaupė jėgas, kurios, tiesą pasakius, seko talžant nedraugiškam lietui. Pirštai nutirpo ir pradėjo nežmoniškai skaudėti. Po galais… Grifas tylutėliai sudejavo ir giliai įkvėpęs ketino kažkaip, nors dar nenumanė, kaip, iš čia išsikapstyti. Tačiau vos tik pakėlęs galvą gavo nemenkai nustebti: viršum jo stovėjo iš kažin kur atsiradusi Deoiridh. Nors teko pripažinti, jog ją vis dėlto tikėjosi šiandien išvysti, tokių aplinkybių tikrai nebuvo islando planuose. Kur tau. Vis dar pyko ant savęs, kad vijosi testralį, bet škotės pasirodymas tai nustelbė. Todėl savaime suprantama, jog ji prabilo pirmoji. Palengvėjimas iškart nuvilnijo kūnu, tačiau buvo šiek tiek kvaila tikėtis, kad žymiai smulkesnė už šiaurietį mergaitė sugebės jį ištraukti. Ir dar bjauriai lyjant. Vis dėlto Sigurdas ištiesė ranką ir vieną akimirką rodėsi artėjanti laiminga baigtis. Bet…
...viskas per tą vieną sekundę pasikeitė 180 laipsnių kampu: buvusi išsigelbėjimu, ranka dingo iš jo delno, palikdama graibstyti tuščią orą. Net nespėjus skaudžiai dilgtelėti paširdžiuose ir išleisti apėmusių jausmų riksmu ar žodžiais, Deoiridh kažkokiu būdu pranyko. Pro begalinių lietaus lašų sieną sunku buvo ką nors įžiūrėti, tačiau grifas puikiai išgirdo netikėtai iš apačios atsklidusį jos balsą. Vaikinas susivokė ''pergyvenęs" dėl škotės per daug, negu reikėtų. Nepaisant to, neprarado sveiko proto ir šūktelėjo:
-Palauk truputį!
Stenėdamas bei pūkšdamas jis pagaliau išsiropštė iš duobės. Visiškai nuvargęs islandas nuvirto ant šlapios žemės, norėdamas atgauti jėgas, nors ramybės nedavė purve mirkstanti animagė. Tuoj… atsikelsiu… Prireikė geros minutės atsistoti ir tiek pat laiko nueiti į mišką bei suprasti, jog sumanymą reikia šiek tiek pakeisti. Greičiau, greičiau. Skubino save, nors tai iš tikrųjų nebuvo gyvybės ir mirties klausimas. Tačiau juk nesinorėjo palikti draugės ilgam. Pala, draugės?! Šviesiaplaukis, śvelniai tariant, nustėro, išgirdęs tokią savo mintį. Ne ne ne, aš taip nepagalvojau! Bandydamas jos karštligiškai nusikratyti, jis galiausiai priėjo prie medžio ir išsitraukęs lazdelę palietė apatinę šaką. Kadangi vis dar galvojo apie kažką kitą, burtas iš pradžių nepavyko, bet galiausiai tiesiai į rankas nukrito visai nemažas medžio gabalas. Tempti ją buvo sunku, jau nekalbant apie pakėlimą, todėl šaką kiek patrumpinęs, Sigurdas sugrįžo prie duobės. Mintys pasielgė taip pat, tad teko su jomis pakovoti, kelis kartus nemaloniai susiraukiant, o sykį net nuraustant. Laimei, škotė negalėjo to matyti. Atsidusęs jis pamažu nuleido gelbėjimo įrankį:
-Deo! - šūktelėjo pro liūties šniokštimą - Griebk šaką! - vaikinas vylėsi nenersiantis į tą pažliugusį purvą stačia galva. Nors ką čia gali žinoti...
-
Tu juk negirdėjai mano klyksmo, ar ne?! Nepasirodžiau esanti visiška kvaiša? Ar pasirodžiau? Ką man dabar daryti? Kaip sužinoti? Deoiridh, atrodo, visai pamiršo, kad sėdi smirdančio purvo duobėje, jai daug svarbiau buvo, ką apie ją pagalvos viršuje likęs vaikinas. O kodėl svarbu, ką jis galvoja? staiga susirūpino rudaplaukė. Išties - jai tokie dalykai neturi rūpėti. Na gerai, porą kartų pasišnekėjo su Sigurdu, netgi pasakė jam, kas sieja ją ir herbologijos profesorių. Bet argi tai reiškia, kad… Ne, tai nieko nereiškia!
Bet… Ji gali susirūpinti, ar jam viskas gerai, ar ne? Jeigu Sigurdas pradės slysti žemyn, galiausiai įsirėš į ją, ir taip susižalos jie abu. Tik dėl tos priežasties mergaitė pakėlė akis tikėdamasi nepamatyti visiškai arti esančio vaikino. Tiesą sakant, iš viso jo nepamatė. Jis tave paliko smirdančio purvo duobėje. Negi manei, kad būna kitaip? susimąstė Deoiridh. Kad ir kaip nenorėjo to pripažinti, pajuto didžiulį nusivylimą. Ar šis vaikinas yra toks pat kaip visi? Visiškas savanaudis, kuriam rūpi tik jis pats? Net aš padėjau tai kvaišai Danielai! Buvo labai liūdna, ir Deoiridh pažvelgė į savo kojas. Ketino dar kelias minutes pailsėti, o tada stotis ir kažkaip išsiropšti laukan. Kai kitą kartą sutiks Sigurdą, jam dar parodys!
Kaip tik tą akimirką mergaitė išgirdo balsą. Jo balsą. Taip ir žinojau, kad jis ne toks! Širdis staiga prisipildė džiaugsmo. Tik dėl to, kad jis man padės išlipti iš šitos purvo duobės! įtikinėjo save rudaplaukė, nors ir pati suprato, kad taip nėra.
Visa šita situacija mergaitę labai gąsdino, tad ji ne iš karto suprato, ką dabar reikėtų daryti. Protingiausia, žinoma, būtų kažkokiu būdu atsistoti ir įsitverti į paslaugiai ištiestą šaką. Smulki grifiukė nebuvo tikra, kad ją pasieks, tačiau kažkodėl buvo tikra: Sigurdas padarys ir dar daugiau, kad tik jai padėtų. Kodėl? labai nelaiku atėjo klausimas, bet tada Deoiridh pagaliau susivokė kaip kvailė tebesėdinti purve (nors kam tas “kaip”?..).
- Tuoj, - išspaudė ji, nors buvo tikra, kad vaikinas neišgirs. Gal taip dar geriau? Lietus tebeplovė veidą, tad jeigu žandai ir grasino parausti, tai būtų galima “paslėpti” po vandens uždanga. Tai buvo milžiniškas pliusas. Deja, daugiau teigiamų dalykų Deoiridh įžvelgti nesugebėjo: besistodama ji paslydo ir drėbėsi atgal į purvą taip, kad apsitaškė nuo galvos iki kojų. Kartu su atodūsiu išsprūdę keiksmažodžiai tikrai nebūtų patikę Matthew, o galbūt ir viršuje esančiam ir pagalbos ranką ištiesusiam vaikinui.
Tarsi nesėkmių būtų maža, Deoiridh, vos šiaip ne taip atsistojusi ir pasiekusi šaką, suprato, kad ji yra bjauriai slidi. Ar išsprūs jai, ar Sigurdui - o gal abiems? - tikriausiai nežinojo niekas.
- Geriau paleisk, - perspėjo rudaplaukė. Tikėjosi, kad suriko pakankamai garsiai, kad vaikinas išgirstų - visai nesinorėjo, kad jis staiga uždribtų jai ant galvos. Gal tada neatrodyčiau tokia apgailėtina?.. Ne, vis tik ji nelinkėjo draugui (??) atsidurti tame purvyne, tad galiausiai paleido šaką pati. Vėl nudribo į purvyną ir sunkiai atsiduso.
-
Rodos, Deoiridh veide pražydo trumpa šypsena, bet tai galėjo būti ir paprasčiausias lietaus sukeltas miražas. O ir stogas galėjo truputį pavažiuoti dėl tokių ekstremalių aplinkybių. Vis dėlto sekundės dalelę jis pasijuto geriau, sunki šaka, regis, truputį palengvėjo. Akyse nušvito… Nors tai, žinoma, greičiausiai buvo apglušusio proto padariniai. Bet islando tuo metu negalėjai pavadinti pametusiu galvą - ne kiekvienas taip ryžtingai elgtųsi šioje situacijoje.
Sigurdas tikėjosi, kad ji iš karto griebs ištiestą pagalbos ranką, norėdama išsiropšti iš to dvokiančio purvyno, todėl gana nustebo dėl grifės lėtumo. Kodėl ji taip elgiasi? Juk pati gi sakė, jog ten šlykštu. Gal nepasitiki tvirta šaka bei… mano stiprumu? Vos tik taip pagalvojęs jis pajuto buką raumenų maudimą ir mintyse paragino škotę skubintis. Šiaurietis nežiūrėjo jos pusėn, nes dabar reikėjo susikaupti ir susitelkti. Tačiau netrukus jo ausis pasiekė keisti garsai, privertę pažvelgti žemyn. Įkandin sekę riebūs ir jūreiviui gėdos nedarantys keiksmažodžiai padėjo atsikvošėti:
-Ar viskas gerai? - klausimas, aišku, po viso to skambėjo neįprastai ir kvailai. Bet juk reikėjo kažkaip parodyti, kad nelūžai iš juoko ar nusprendei negelbėti draugės (kokia keista ši mintis). Vis dėlto šviesiaplaukiui nelabai norėjosi būti jos vietoje, tad siekė škotę kuo greičiau iš ten ištraukti. Nors atrodo, kad jau buvo per vėlu - merginą nuo galvos iki kojų ''puošė'' purvas. Iš apačios atsklidęs Deoiridh balsas tą nemalonią išvadą tik patvirtino.
-Ką? - Sigurdas nesuprato, kodėl ji tai pasakė. Virš antakių iškilo gili raukšlė, šviesios akys trumpam apsiniaukė. Jo nuomone, viskas ėjosi kaip per sviestą, kol staiga atsirado nepagrįstas neryžtingumas. - Juk gal...AAPČI! AAAPČI! - šįkart užėjęs smarkus čiaudulys buvo lemiamas - nė nepajuto, kaip šaka išslydo iš rankų ir su džiaugsmu nubildėjo žemyn, tiesiai rudaplaukei ant galvos.
Rodos, viršuje likusiam islandui beliko tiktai keikti save ir sugalvoti kitą gelbėjimo būdą. O gal ne? Kai pamatė, ką padarė, jis akimirką sustingo, nusikeikė, o po to ėmė leistis (t.y. slysti) duobės kraštu. Net nešūktelėjo, nepaklausė, ar Deoiridh sveika - kažkodėl nebematė jos. Tiesą sakant, skubėjo. Jaudinosi, ar neužmušė jos. Ta mintis stingdė kraują ir nevaržomai leido augti nerimui, kol pagaliau nusileido.
-Deo? - tyliai sukuždėjo, nors per lietų žodžių beveik negalėjai išgirsti. Širdyje turėjo pripažinti, jog yra šiek tiek išsigandęs. - Štai koks iš manęs gelbėtojas… - apmaudžiai sumurmėjo šiaurietis.
-
Deoiridh pasigirdo, kad Sigurdas kažką sakė, bet tai galėjo būti ir lietaus šniokštimo sukeltas garsas, tad mergaitė tylėjo. Nenorėjo dar labiau apsijuokti, nors nebuvo tikra, ar dar neišnaudojo viso susimovimo kredito. Ech… tespėjo pagalvoti ji, kai įvykiai tiesiog pradėjo plūsti jai ant galvos - taip pat ir tiesiogine prasme. Deoiridh nesuprato, kas ten buvo, nors tikėjosi, kad tai ne Sigurdas, bet kažkas (ne)smagiai kaukštelėjo jai į galvą ir iš akių paleido žiežirbas.
- Kas per…? - pradėjo klausimą grifiukė, bet jo neužbaigė: nenorėjo rizikuoti, mat taip ir nesuprato, ar tai jos koledžo draugas taip negarbingai nusileido jai ant galvos.
Kelias akimirkas ji dar stovėjo, bet skausmas pakaušyje pradėjo nemaloniai stiprėti, tad teko atsisėsti - į tą patį prakeiktą purvą. Ranka už kažko užkliuvo, ir Deoiridh galiausiai suprato, kad daiktas, pasisveikinęs su jos galva, buvo ne Sigurdas, o viso labo šaka. Negi jis specialiai?.. gąstelėjo rudaplaukė. Ar galėtų islandas ne tik palikti ją bėdoje, bet dar ir tyčia užmesti šaką ant galvos? Labai nesinorėjo taip galvoti apie vaikiną, tad Deoiridh karštligiškai ieškojo kokio nors paaiškinimo. Ko gero, ji, sakydama, kad šaka slidi, buvo teisi, ir ji paprasčiausiai išsprūdo Sigurdui iš rankos. Nieko nepadarysi, kad ji pasitaikė šakos kelyje… Taip. Būtent taip ir buvo įtikinėjo save Deoiridh. Tą akimirką ji išgirdo kažką netoliese judant ir nenoromis atsisuko. Skausmas buvo sunkiai pakenčiamas, tad norėjosi atsigulti ir išsimiegoti, tačiau apdairumo nebuvo galima prarasti - ką gali žinoti, kas susidomės dumblyne mirkstančia bejėge Hogvartso mokine?..
- Sigurdai? - nustėrusi tarstelėjo Deoiridh supratusi, ką užkliudė jos akys. Tiesa, vardas buvo ištartas taip tyliai, kad jo savininkas vargiai galėjo išgirsti. Rudaplaukė sunkiai atsiduso ir sugriebusi savo skriaudikę šaką pasinaudojo ja kaip ramentu ir šiaip ne taip atsistojo. Žengė žingsnį islando link, tačiau juto, kaip linksta kojos. Kodėl visi mūsų susitikimai turi būti kažkokie komplikuoti? suirzo Deoiridh, nors buvo akivaizdu, kad tos komplikacijos šį kartą yra visiškai kitokios. Tiesa, nuo to nebuvo nė kiek maloniau. Ar mes galėsime kada pasišnekėti be jokių nesąmonių?..
- Kodėl čia leidaisi? - garsiau ištarė rudaplaukė pamažu artindamasi prie Sigurdo. Širdyje sužibo džiaugsmas: vaikinas nenorėjo jos čia palikti vienos. Deoiridh atkakliai stūmė tą jausmą į šoną, ir netrukus jį pakeitė susirūpinimas: dabar iš šitos duobės kapanotis teks jiems abiems, ir ji nė neįsivaizduoja kaip tą padaryti.
- Ar tau viskas gerai? - paklausė Deoiridh atsidūrusi visai šalia Sigurdo. Tik ištarusi šiuos žodžius mergaitė prisiminė, kad ne kas kitas, o ji šioje situacijoje buvo nukentėjusioji, tad pasijuto be galo kvailai.
-
Kai tik kojos palietė dugną, Sigurdas susiraukė, sulaikė beišsprūstančius žodžius. Nebuvo jauku jausti rudą liulančią masę, kuri, regis, tik ir grasino įsitraukti žemyn. Čia tikrai šlykštu… Bet susitvardęs jis tučtuojau apsižvalgė ir tyliai pašaukė Deoiridh. Aišku, ji negalėjo to išgirsti, tačiau kažkodėl rodėsi, kad škotei atsitiko kažkas baisaus. Atsiliepė tik lietaus ošimas, kuris sustiprino tą nemalonų jausmą. Ne, negalima pasiduoti. Šiaurietis sunkiai atsidusęs nušlepsėjo ten, kur maždaug turėjo nukristi šaka. Eidamas nejučiomis prikando lūpą - išties nervinosi. Gal net per daug. Nežinojo, ką ten galėjo rasti. Ne, nieko jai nenutiko. Gal… Mintis nutraukė priekyje pasirodęs neaiškus, bet vis ryškėjantis pavidalas.
Iš pradžių net nepatikėjo, bet akys neapgavo: prie islando besiramščiuodama ta nelemta šaka artėjo grifė. Palengvėjimas lyg skystas medus užliejo vidų, tačiau tuojau suvaldė save, kad nepasakytų kokios nors nesąmonės, kaip, pavyzdžiui, "ar viskas gerai?". Juk net ir aklam turėjo būti aišku, kad kažkas atsitiko. Vis dėlto pagaliau suformulavęs normalų klausimą, nespėjo jo užduoti - Deoiridh prabilo pirma. Ir kaip ji sugeba paklausti to, ko aš nežinau?
-Aš… - pradėjo Sigurdas, karštligiškai dėliodamas sakinio tęsinį, - ... pagalvojau, kad tau kažkas atsitiko, kai paleidau šaką. Be to, po to tavęs nebemačiau...iki dabar.
Nutilęs žvilgsnį paleido klajoti - buvo nejauku žiūrėti į merginą. Greičiausiai dėl ištarto pasiaiškinimo, kuris logiškai mąstančiam žmogui atrodytų kvailokas. Dabar belieka tik tikėtis, kad ji taip apie mane nepagalvojo... Pamanė šviesiaplaukis, spoksodamas į savo purvinus batus, kol animagė darsyk prabilo.
-Taip, - nieko nelaukdamas patvirtino, - Vi...AAPČI!...iskas gerai. - čiaudulys pasitaikė visiškai ne laiku, bet reikėjo apsimesti, kad jo nė nebuvo, nes kalbą rūpėjo nukreipti link Deoiridh. - O kaip tu? Ar tu sužeista? Ką ta šaka…? - klausimai pasipylė kaip iš gausybės rago, bet jau buvo per vėlu juos sulaikyti. Dabar ji pamatys, kaip aš jaudinausi dėl jos...
-
Deoiridh bijojo pažvelgti į Sigurdą, tad teko žvilgsniu klaidžioti ir “gėrėtis” visiškai nežavinčiu purvinos duobės vaizdu. Ji neįsivaizdavo, kaip sugebėjo įsivelti į šitą kvailą situaciją, ir buvo be galo apmaudu, kad tik per ją islandui taip pat teko murkdytis purve. Apie tai, kad viskas nutiko jai pabandžius ištraukti vaikiną iš duobės, Deoiridh nė nesusimąstė. Tad dabar žvilgsnis lakstė po duobę, o mergaitė kaltino save. Ji jautėsi labai kvailai ir nejaukiai, tad supratusi, kad ir Sigurdas tikriausiai jaučiasi ne kitaip, šiek tiek apsidžiaugė. Labai nenorėjo pasirodyti esanti visiška nevykėlė, tad tai, kad situacija buvo nepatogi jiems abiems, gal nebuvo taip jau ir blogai.
Sigurdui prabilus, grifiukė atsargiai pakėlė akis į jį. Toks neužtikrintas atsakymas kiek sutrikdė, bet, tiesą sakant, patiko. Ar jis dėl manęs išsigando? Ši mintis kažkodėl buvo labai baisi, tad Deoiridh skubiai nuleido akis į savo batus. Norėjosi kažko paklausti ar pasakyti. Galbūt nuraminti islandą, kad ji sveika ir gyva, tiesiog gerokai išsipurvinusi. Deja, žodžiai strigo gerklėje, tad Deoiridh taip ir liko tylėti. Žmogus tavimi rūpinasi, o tu nesugebi net padėkoti? pasipiktino pati savimi rudaplaukė. Išties - argi ji nėra siaubingai nemandagi? Kaltė, tarsi to ir telaukusi, pasklido po visą kūną, ir Deoiridh liūdnai užsimerkė. Sigurdas, supratęs, kokia ji bjauri ir nemandagi, tikrai nenorės bendrauti, o šito norėjosi mažiausiai. Kodėl tau taip svarbu? Laimei, nuo atsakymo į šitą klausimą mergaitę išgelbėjo netikėtas čiaudulys, privertęs gėdingai krūptelėti. Klausimų lavina nustebino. Deoiridh nežinojo, kodėl ji nustebo, bet jautėsi gerokai sutrikusi.
- Taip, žinoma, viskas gerai, - po netinkamai ilgo laiko sugebėjo prasižioti mergaitė. Galvoje sukosi mintys, kaip reikėtų pratęsti, kol galiausiai lūpas paliko vos girdimi žodžiai: - Ačiū tau už rū… viską.
Tai, žinoma, nuskambėjo visiškai kvailai, tad labiausiai norėjosi užsidengti veidą rankomis ir bent taip pasislėpti nuo susimauti nuolat verčiančio žmogaus. Vis tik Deoiridh labiau norėjo pagaliau įrodyti nesanti visiška kvaiša ir bailė, tad ryžtingai pažvelgė į viršų ir atsisuko į Sigurdą - tik tą padarė toli gražu ne taip užtikrintai.
- Deja, neįsivaizduoju, kaip galėtume iš čia išlipti, - apsimesdama, kad šiandien nė karto nesusimovė, pratarė Deoiridh. Dar kartą ryžtingai pažvelgusi į viršų gūžtelėjo. Vėl nusistebėjo, kodėl islandas iš viso dar kreipia į ją dėmesį - tik ji kalta dėl įvairių nutikimų, kurie dažniausiai nebūna labai malonūs. Kad ir kaip ten būtų, dabar tą mintį reikėjo nustumti į šoną ir susitelkti ties kita užduotimi - išlipimu iš duobės. - Nemanau, kad pavyks paprasčiausiai įkopti į tokį šlaitą, - pridūrė rudaplaukė. Jeigu apačioje nebūtų taip šlapia ir šlykštu, ji, tiesą sakant, visai neprieštarautų čia pasėdėti ir paplepėti. Tik koks vaikinas norėtų šnekėtis su mergina, kuri yra ne tik bjauriai nemandagi, bet dar ir visa išsiterliojusi smirdančiu purvu?..
-
Nors žvilgsnis buvo nukreiptas į šalį, jis galėjo reikšti, kad Sigurdas kažko laukia. Kažko slapta tikisi. Gal kokių nors malonių žodžių ar nebylaus linktelėjimo, už kurio slėpėsi įvertinimas. Bet viso to nebuvo, net buvo neprotinga laukti. Jis jautėsi kvailio vietoje, nes tiesiog paprasčiausiai nemokėjo skaityti Deoiridh minčių. Nusivylimas iš lėto, bet vis dėlto ryžtingai užkariavo sielą. Juk galų gale nieko ypatingo nepadariau, ar ne? Dar paklausė savęs islandas, nužiūrinėdamas nešvarius batus. Nuojauta sakė kitaip, tačiau dabar buvo svarbiau staiga prabilusi škotė.
Keistai nuskambėjęs ir prie išvaizdos nelabai tinkantis patvirtinimas iš tikrųjų buvo tik muilo burbulas prieš atominę bombą. Netrukus ištartas kitas sakinys kaip tik ir buvo tai. Vaikinas vos spėjo susitaikyti su jos tylėjimu, kai reikėjo priimti netikėtą padėką.
-Ee...Prašom. - sumurmėjo jis, nelauktai susitikdamas su aukštyn nukreiptomis mėlynomis akimis. Savojo žvilgsnio nenusuko, bet pajuto neįprastą jaudulį, kuris galiausiai pavirto į sutrikimą. Ko ji į mane taip spokso? Gal sliekai vietoj plaukų išaugo nuo to šlykštaus purvo? Mintis pasirodė gana vaizdinga ir juokinga, tačiau lūpų kampučiai net nespėjo pakilti, tik akys truputį prisimerkti, kai mergina pareiškė nuomonę apie išlipimą. Tai priminė nemalonią situaciją, į kurią jie abu buvo patekę. Linksmumas pradingo, bet kruopelė nutrūktgalviškumo (ar kūrybiškumo, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) pasiliko.
-Taip, tikrai neišeis, - pritarė Sigurdas, nužvelgdamas duobės šlaitus. - O kas jei… pasinaudotume šaka? Galiu? - jis ištiesė ranką ir sučiupo pagrindinę šaką šiek tiek aukščiau nei buvo Deoiridh delnas. Nesijautė tiek tvirtai, nelaikė savęs šiurkščiu, kad išplėštų gelbėjimosi įrankį. Užtat nusprendė išdėstyti savo planą:
-Medį reikės supjaustyti ritiniais, kuriuos įsmeigsim į šlaitą. Ir tada galėsim (galbūt) išlipti. Ką manai? - lūpos švelniai suvirpėjo, nuslėpdamos palengvėjimo šypseną.
-
Deoiridh neturėjo, kur dėti akis. Mažiausiai norėjosi žiūrėti į Sigurdą, mat jis turėjo bjaurų įprotį pačiu netinkamiausiu metu pats pažvelgti į ją. Kita vertus, nenatūraliai nusukti žvilgsnį irgi nesinorėjo, tad padėtis atrodė visiškai be išeities. Laimei, batai atrodė pakankamai verti dėmesio, kad akis būtų galima nuleisti į juos.
Idiotiškai pareikšta padėka, atrodo, sutrikdė ir Sigurdą, tad Deoiridh pasijuto dar blogiau. Ar jai būtina kiekvieną kartą susimauti taip, kad po to būtų baisu pažvelgti islandui į akis? Kodėl ji prie kitų nepridaro tiek daug kvailysčių? Mergaitė stengėsi staiga nenusukti žvilgsnio, tad atkakliai spoksojo Sigurdui į akis. Laimei, vaikinas nieko nesakė, tad buvo galima susitelkti ties mintimis, o ne jo akimis.
Gerai buvo ir tai, kad abiems netrūko praktiškumo. Deoiridh patiko, kad jai užsiminus apie sunkią jų laukiančią užduotį Sigurdas nepradėjo dejuoti, o ryžtingai ėmėsi veiksmų ir, atrodo, jau turėjo planą. Rudaplaukė neprieštaraudama paleido nelemtą šaką ir atsargiai pažvelgė į islando pusę. Jam pradėjus kalbėti, ką reikės padaryti, Deoiridh nejučia pajuto keistą susižavėjimą. Nepaisant to, kad jiedu buvo ne itin palankioje situacijoje, Sigurdas atrodė tvirtas ir užtikrintas, su juo mergaitė galėjo jaustis saugi.
Šis supratimas rudaplaukę gerokai išgąsdino, tad ji vos nepraleido užduoto klausimo.
- Kadangi nieko geriau tikrai nesugalvosiu, negaliu prieštarauti, - sugebėjo išspausti ji, nors mintys tiesiog šėlo galvoje. Kelis kartus giliai įkvėpusi Deoiridh sugebėjo šiek tiek nurimti ir ryžosi dar kartą pakelti akis į Sigurdą. - Džiaugiuosi, kad nepametei galvos, - vos girdimai iškvėpė ji, nors nebuvo tikra, ar vaikinas gali ją išgirsti.
Tiesą sakant, plano Deoiridh beveik negirdėjo, mat tuo metu, kai jis buvo aiškinamas, grifiukė tiesiog nervinosi. Dėl tos priežasties ji dabar nesijautė galinti padėti, kas privertė ir vėl sutrikti. Vis dėlto kaip kvaiša stovėti ir nejudėti negalėjo, tuo labiau, kad lietus ir toliau skalbė jų drabužius ir plaukus.
- Ką galiu padaryti? - šiek tiek garsiau paklausė Deoiridh, nors ir toliau atrodė, kad su kiekvienu ištartu žodžiu ji vis labiau ir labiau susimauna. Nusukusi akis rudaplaukė nužvelgė duobės šlaitą. Labai norint buvo galima pagalvoti, kad ji apžiūrinėja, kurioje pusėje jiems būtų patogiausia išlipti. Deja, realybė buvo visai kitokia: animagė ir vėl bijojo susidurti su šalimais esančio žmogaus žvilgsniu, tad tiesiog bandė gudriai išsisukti iš padėties.
-
Atrodė, kad Deoiridh nežymiai palengvėjo, kai Sigurdas pirmasis parodė iniciatyvą sprendžiant iškilusią problemą. Tiesą sakant, jam tai patiko - bent šį kartą žinojo, ką daryti ir neabejoti savimi. Akys dėkingai žybtelėjo, škotei paleidus šaką, tačiau jos netrukus susidūrė su merginos žvilgsniu. Vieną siaubingai ilgą akimirką jiedu spoksojo vienas į kitą, kol šiaurietis sutrikęs sumirksėjo, nes pajautė, kaip tvirtas pagrindas grasino išslysti iš po kojų. Širdis kaipmat sunerimo, padidino darbo apsukas, tad vylėsi, kad mokinė nieko nepastebės, nes lietus vis dar pliaupė. Greitai susitvardęs jis papasakojo apie savo idėją, kuri pasirodo, buvo geriausia, t.y. vienintelė mintis išsikapstant iš šios keblios situacijos. Nors nemažai atsakomybės nukrito sumanytojui ant pečių, jis džiaugėsi, kad nesulaukė prieštaravimų, nes juk galėjo būti ir visai kitaip.
Viduje pradėjusi rusenti žaisminga pasitikėjimo savimi ugnelė neužgožė kitų svarbių savybių: atidumo bei gana ramaus būdo. Bet islandas ne iš karto pastebėjo, jog Deoiridh itin keistai kalba, lyg kiekvienas žodis kainuotų milijoną galeonų. Vis dėlto jam nebuvo lemta draugiškai apie tai pasiteirauti - žvilgsniai vėl susidūrė, sekundei atimdami žadą. Tačiau bematant ji vos girdimai prabilo, leisdama suprasti, o greičiau tik nuspėti, kaip mergina jaučiasi. Gal ji iš tikrųjų pasimetus ir sutrikus? Ir aš to nesugebėjau pastebėti… Pradėjo kaltinti save Sigurdas, jausdamas, kaip anksčiau degusi maloni liepsna mąžta, palikdama nevilties ir bejėgiškumo pojūtį. Jis tyliai atsiduso, tvirčiau įsikibdamas į šaką, tartum ji sugebėtų suteikti reikiamos stiprybės. Mintys nejučia pradėjo suktis apie gelbėjimosi metodo patikimumą. Kas, jei tie pagaliai neatlaikys? Laimei, vaikinas laiku sukluso, mat škotė prabilo, šįkart jau garsiau bei suprantamiau.
-E… Gali paieškoti daugiau šakų, nes vienos tikriausiai neužteks. - atsakė žvalgydamasis, nors neatrodė, kad čia kas nors be purvo galėtų būti. - Štai! - netikėtai šūktelėjo šiaurietis, pastebėjęs
iš klampynės kyšant kažkam panašaus į stagarą. Nors šviesiaplaukis buvo šiek tiek švaresnis už Deoiridh, nusprendė pats ten lįsti, nes matė, kad ji truputį nesigaudo aplinkoje ir greičiausiai nekaip dėl to jaučiasi. O kadangi to priežasties nelabai norėjo žinoti, tiesiog grąžino šaką (tą akimirką pasijautęs gana kvailokai), žengė šonan,…
…savo ilga koja netyčia užkliudė mokinės batą ir stačia galva nusivertė į šlykščią pliurzę. Deja, dumblas - tai ne vanduo, todėl neišėjo didvyriškai išnerti bei sėkmingai apsimesti, jog nieko neįvyko. Sigurdas liko kapanotis tame pačiame purvo sluoksnyje, karštligiškai bandant išsaugoti paskutinius deguonio gurkšnius, kartais susimąstant apie škotės likimą. Kas per velniava… Švystelėjo mintis prieš ateinant tamsai.
-
Deoiridh niekada negalvojo, kad sudurti žvilgsnius gali būti taip baisu. Ji būtų galėjusi įžūliai spoksoti profesorei Moonlight į akis ir dargi apsimesti, kad nieko nepadarė, net jeigu aplinkui strykčiotų dvidešimt varlių (galbūt tai turėtų būti naujasis grifiukės tikslas?). O štai viena menkutė akimirka, kai jos akys susminga į Sigurdo, tampa didžiausiu įmanomu išbandymu ir netgi beveik kančia. Kodėl taip yra? Visų žmonių akys ir žvilgsniai yra… Na, ne vienodi, tačiau pakankamai panašūs, kad jeigu nebijai žvelgti į vieną, galėtum pažiūrėti ir į kitą. Bet ne, tai visiškai nebuvo tiesa. Vos susidūrusi su islando akimis Deoiridh turėjo nuleisti akis ir apsimesti, kad į vaikiną niekada nė nežiūrėjo.
- Aha… - vos spėjo sumurmėti mergaitė, apsidžiaugusi, kad koledžo draugas pasiūlė dalyką, kurį ji išties yra pajėgi nuveikti. Jau norėjo žengti žingsnį į šalį, bet Sigurdas, atrodo, apsigalvojo, ir jai teliko vėl paimti į ranką ta nelemtą šaką, kuriai rudaplaukė pradėjo jausti kuo nuoširdžiausią neapykantą.
- Palauk, aš pai… - pradėjo Deoiridh galvodama apie tai, kad ji labiau išsiterlioti kažin ar begali, o štai vaikinas buvo dar pusėtinai švarus. Deja, nespėjus nieko padaryti ar pasakyti atsitiko tai, ko gero, ir reikėjo laukti: Sigurdas drėbėsi tiesiai į tą mėšlo krūvą. Deoiridh persigandusi nušveitė tą pačią šaką į šalį ir nė nepastebėjo, kad ji įkrito į tą patį dumblą, tik dabar buvo taip toli, kad norint ją pasiekti tektų itin smagiai pasibraidžioti.
- Sigurdai? Tau viskas gerai? - išspaudė Deoiridh, ir tą pačią akimirką jos smegenis užpuolė dvi priešingos mintys: viena vertus, tai tikėtinai buvo pirmas kartas, kai ji į šviesiaplaukį kreipėsi vardu. Kita vertus, klausimas buvo toks siaubingai nelogiškas, kad pasidarė tiesiog gėda. Argi nėra akivaizdu, kad vaikinui, įdribusiam į purvo klaną, nėra viskas gerai? O ji, užuot kaip višta stypsojusi ir spoksojusi, turėtų ištiesti pagalbos ranką! Galiausiai pavyko atsitokėti, tad mergaitė prisiartino prie islando ir atsargiai suėmė jam už kojos. Pabandė tempti iš purvo, tačiau jis buvo gerokai per sunkus. Velniai griebtų tą jo trimetrinį ūgį… Įsidrąsinusi Deoiridh čiupo Sigurdo ranką, ir taip sekėsi šiek tiek geriau. Rudaplaukė įsivaizdavo, kad atrodo tiesiog apgailėtinai, tačiau pagaliau islando galva atsidūrė ant pusėtinai sausos žemės.
- Juk sakiau, kad galiu įlipti, ir taip esu purvina… - sumurmėjo rudaplaukė, nors ir pati sau pripažino: tikėjosi, kad Sigurdas to neišgirdo. Deoiridh atsitūpė šalia islando ir įsistebeilijo į jį. Neįsvaizdavo, ką reikėtų daryti dabar: kaip padėti vaikinui dar labiau visko nesugadinant? Ir kaip padėti jam taip, kad pačiai nebūtų be proto baisu? Rudaplaukė atsargiai nuvalė purvą nuo šviesiaplaukio veido ir ilgokai žvelgė į jį. Kažkodėl norėjosi Sigurdą apsikabinti ir taip parodyti jam, kad ji tebėra čia. Ji tokio vaikino nepaliks. Tai, žinoma, buvo pernelyg baisu, tad Deoiridh taip ir liko tiesiog spoksoti. Labai norėjosi iš kažkur susiveikti švaraus vandens, bet lietus nebuvo nusiteikęs bendradarbiauti.
- Aš nežinau, kaip tau padėti! - riktelėjo Deoiridh ir susmuko šalia. Buvo be proto gėda dėl šito nevėkšliškumo, bet ji nuoširdžiai nežinojo, ką daryti toliau. Nerimas, sumišęs su liūdesiu, pasklido po visą grifiukės kūną.
-
Iš per didelio (ir nereikalingo) susijaudinimo neišgirdo Deoiridh balso. O kas būtų buvę kitaip? Jie - tik apsikeitę vietomis: škotė, skęstanti purve ir islandas, greičiausiai besistengiantis ją išgelbėti. Buvo per daug purvo ausyse, nosyje - visur, kad būtų galima blaiviai galvoti. Gal tai vertė nebebandyti išsikapstyti iš neišbrendamos klampynės? Galbūt dar šiek tiek pasistengus Sigurdas būtų išlipęs? Deja, purvu užkrėstos smegenys bylojo, jog kiekviena ranka ir koja sveria bent po dešimt tonų, o plaučiai - nepajėgūs pagauti gurkšnio oro. Vis dėlto tarsi per miglą girdėjo grifės balsą, šaukiantį jį vardu. Bet šiaurietis neatsiliepė, kaip ir į jos gluminantį klausimą. Ar ji manęs nemato? O ar jai viskas gerai? Tokios paskutinės mintys švystelėjo temstančioje sąmonėje.
Tikriausiai plaukiojo su neoniniais kvadratais, maudėsi ledinėje jūroje ar šokinėjo drauge su žmogaus dydžio rožinėmis varlėmis, kai kažką pajuto. Tai nebuvo skausminga ir nemalonu, bet pasikartojantis jausmas pamažu padėjo atsigauti. Ne, jis kaskart keitėsi - atsirasdavo bei užsibaigdavo vis kitoje vietoje. Ar čia mano veidas? Emocijos liko keistai užslopintos, nors jų trūkumo kol kas nejautė. Rodės, kvėpuoti tapo lengviau, nors plaučiuose išliko kažkokia bjauri masė, verčianti nenumaldomai kosėti. Skrandis įtartinai suburbuliavo. Vis dėlto kaip gera jausti kažką švelnaus. Vėl. Kol tai baigėsi. Vaikinas suglumo - nesuprato, kas vyksta, kai galiausiai beveik atsigavęs protas nusprendė atverti akis. Tam prireikė visų jėgų.
Pirmiausiai išvydo dangų, dabar šykštintį gaivinančio ir plaunančio lietaus. Tik tas vaizdas spėjo įstrigti mintyse, kai netoliese nuskambėjo pažįstamas balsas. Deoiridh? Sigurdas iš lėto prisiminė dienos įvykius ir pasuko galvą garso link. Visai šalia, nors pirštą ištiesk, sėdėjo jo gelbėtoja. Neabejojo tuo. Užplūdęs dėkingumas privertė praverti burną, bet joks žodis nebuvo ištartas. Vietoj to atsklido neaiškus gargaliavimas, įžiebęs baimės krislelį. Žvilgsnis jau seniausiai buvo nuslydęs nuo škotės, darėsi vis blogiau, tad šviesiaplaukis pabandė virpėdamas pasikelti. Vaizdas išskydo. Jis ėmė stipriai kosėti lipniu purvu, kretėdamas visu išvargusiu savo kūnu.
-
Visa šita situacija vargino. Ji buvo pernelyg sudėtinga ir keista, kad Deoiridh galėtų viską blaiviai prisiminti. Galvoje viskas buvo taip susimaišę, kad mergaitė nebebūtų galėjusi pasakyti, kaip jie atsidūrė šioje duobėje. Atrodė, kad jiedu čia įslydo prieš gerą šimtmetį, ir visą tą laiką bando išsikapanoti. Deja, kuo toliau, tuo toks variantas atrodė mažiau tikėtinas, mat dabar Sigurdas, kuris vos prieš akimirką buvo stačias ir ganėtinai švarus, dabar drybsojo visas purvinas ir neatrodė nusiteikęs parodyti gyvybės ženklų.
Sulig ta mintimi islandas pasuko galvą, ir Deoiridh net atsiduso iš palengvėjimo. Tik dabar suprato, kaip bijojo, kad galėjo suskubti per vėlai, kad galėjo būti per silpna, kad galėjo bandydama vaikiną išgelbėti jam tik pakenkti, kad… Visa laimė, koledžo draugas buvo gyvas ir, kaip labai tikėjosi Deoiridh, sveikas. Dėl šito ji nebuvo tikra, nes islandas nieko nepasakė, o netrukus pradėjo skleisti itin gąsdinančius garsus. Rudaplaukė pajuto kylančią paniką, bet nieko negalėjo padaryti - ji nė neįsivaizdavo, kaip galėtų padėti Sigurdui. Kaip nors parodyk man, ko iš manęs reikia, prašau! mintyse maldavo grifiukė, bet garsiai nebesakė nieko.
Pastaruoju metu prie vaikino šnekėti itin nesisekė, tad nutarė, kad geriau nė nebandyti. Ypač dabar, kai jiedu papuolė į rimtą bėdą. Reikėjo gelbėtis, o ne gėdytis savo kvailų pasisakymų.
- Sigurdai! - neištvėrė Deoiridh, kai vaikinas pradėjo spjaudytis purvais. Karštligiškai apsižvalgiusi ji tikėjosi pastebėti kokį nors lapą, paslaugiai pririnkusį lietaus vandens. Deja, atrodė, kad duobės, o gal ir viso uždraustojo miško, gyventojai buvo susimokę prieš juos. Situacija atrodė visiškai ne išeities.
Deoiridh pasičiupinėjo Grifų Gūžtos kaklaraištį ir suprato, kad jis turėtų būti kiek švaresnis nei likę jos drabužiai. Skubiai jį nusirišo ir pabandė nušluostyti naujai atsiradusį purvą nuo Sigurdo veido. Mergaitė kuo puikiausiai žinojo nesugebėsianti jo pakelti, o ir bandyti apversti buvo baisu: ji nebuvo tikra, kad nepaleis vaikino iš rankų netinkamiausiu momentu. Ko ko, o dar labiau išmaudyti jo purve tikrai nesinorėjo.
Visa šita situacija visai kaip mūsų bendravimas… ne itin džiuginančią išvadą priėjo rudaplaukė, bet suprato, kad taip ir yra: neaišku, nuo ko viskas prasidėjo, ir dar neaiškiau, kokia situacija dabar.
Įsidrąsinusi Deoiridh įsitaisė visai šalia Sigurdo ir atsargiai užmetė jo ranką sau ant pečių. Kelias akimirkas kaupėsi ir galiausiai pabandė atsistoti.
- Aš tavęs nepakelsiu… - tyliai sumurmėjo ji, bet vis tiek atkakliai stojosi. Atrodė, kad gal netgi ir pasiseks, bet būdama jau beveik stačia rudaplaukė neišlaikė pusiausvyros, paleido vaikiną ir galiausiai uždribo tiesiai ant jo.
Lietus ir vėl sustiprėjo, bet paguoda iš to buvo menka: akivaizdu, kad norint nusiprausti reikės daug daugiau vandens nei kelių lietaus lašų.
-
Ausys pagavo kažką panašaus į palengvėjimo atodūsį. Ties Deoiridh veidu trumpam užsilaikęs žvilgsnis tą išreikštą emociją tik patvirtino. Protas sugebėjo pateikti vieną vienintelę reakciją, kurios, deja, Sigurdui nebuvo lemta įvykdyti. Šlykštūs ir erzinantys purvo gumulai lipo gerkle - vertė jais kuo greičiau atsikratyti. Bet net šioks toks pasikėlimas, kad jis neapspjaudytų savęs, reikalavo milžiniškų pastangų. Rankos neklausė, galva tarsi veikė atskirai nuo kūno. Netikėtas škotės šūksnis taip pat nepagerino situacijos - jis šiek tiek išsiblaškė, kiek tai buvo įmanoma be perstojo tampomam kosulių. Net jokios išganingos minties nebuvo, tik troškimas išvaryti visas bjaurastis iš savęs. Kai pagaliau galėjo truputį laisviau kvėpuoti, islandas leido sau atsigulti, net užsimerkti, nekreipdamas dėmesio į aplinkinį pasaulį.
Žiupsnis juoko, skraidanti karvė ir… žaliuojantys debesys... Jis pamiršo šalia sėdinčią škotę, tačiau ką jai ir sakyti, jei liežuvis sunkiai apsiverčia, o smegenys atsisako bendradarbiauti bei ima klaidžioti savais keliais? Atsiminęs ketino bent praverti akis, kad nebeverstų grifės jaudintis, kai staiga ant veido kažkas nusileido. Neatpažintas daiktas nepasižymėjo didele švara, bet jis nebuvo tai, kas neseniai privertė atsipeikėti. Reikės paklausti, kas ten buvo... Kai galėsiu. Tokia vieniša mintis perskrodė spėjusią nusistovėti tylą. Deja, kol kas daugiau jokių pagyvėjimo ženklų nebuvo. Vis dėlto, vaikinas sugebėjo suprasti, kad tas kažkas elgėsi panašiai: neleido grįžti į tamsą ir žadino smalsumą. Nors šįkart nebuvo malonu - dabar norėjosi kuo greičiau nutraukti šį procesą. Todėl nenuostabu, kad Sigurdas netrukus atsimerkė, paskutinę akimirką pamatydamas neaiškios medžiagos kampą. Galvai grįžtant į savo vėžes iš lėto atėjo suvokimas, jog Deoiridh juo rūpinosi tarsi ką tik atpylusiu kūdikiu. Islandas pasijautė nesmagiai, nors, tiesą sakant, širdies gilumoje nustebo - kodėl ji tai darė? Juk dar pora minučių, ir šiaurietis greičiausiai būtų pats viską atlikęs. Greičiausiai. Iš tikrųjų abejojo, ar turėjo tiek jėgų. Tačiau vos tik apie tai susimąstė, viena suglebusi ranka pakilo prieš jo valią, tiksliau, buvo pakelta.
Po kelių akimirkų vaikinas susivokė keliamas į viršų. Nejaugi ji mano, kad aš išstovėsiu? Geriau jau pasodintų.
-Nereikia... - pabandė išspausti jis, bet pasigirdo tik duslus švokštimas.
Kadangi koledžo draugė nė nemanė pasiduoti, tai įkvėpė pasitikėjimo savimi ir privertė šiek tiek pakrutinti kojas. Neaišku, ar jos ir buvo incidento kaltininkės, kad mokinė prarado pusiausvyrą ir netikėtai užgriuvo ant Sigurdo, mat laikas galvojimui kažkur prašapo. Vietoj to su trenksmu grįžo jausmai - nebeprislopinti, ryškūs, tarsi gimę iš naujo, aštrūs tartum stiklo šukės. Jis pradėjo žiopčioti kaip žuvis lyg plaučiuose būtų pritrūkę oro ir galutinai pravėrė akis - vien tam, kad susidurtų su rudaplaukės žvilgsniu.
Širdį nelaiku nutvilkė prisiminimai apie magijos istorijos pamoką, todėl grifas nedelsdamas pasistengė jų atsikratyti, palikdamas tik maloniai dilgčiojantį jaudulį. Vedamas krūtinę raižančio impulso apglėbė ją. Mintyse tvirtino sau, jog tai daro iš nenoro, kad mergina nusiridentų itin klampaus purvo pusėn, kur jis prieš kelias minutes vos nenuskendo. Aukštaūgis iš tiesų visai netroško, jog ji patirtų tą patį: bejėgiškumą, miglotą aplinkos suvokimą ir šlykštų purvo pojūtį kūne. Akimirką tarp mokinių tvyrojo sunkiai nusakoma (galbūt nejauki) tyla.
-A...Ačiū, kad mane išgelbėjai. - trūkčiojamai sušnibždėjo Deoiridh tiesiai į ausį, nes abejojo, ar per sustiprėjusio liūties šniokštimą ji galėjo ką nors išgirsti. Kiek atsitraukus šviesiai mėlynos akys sužaižaravo lietaus lašų atspindžiuose.
-
Situacijos beviltiškumas tiesiog spaudė Deoiridh prie žemės. Ji nebeturėjo jėgų daryti iš viso nieko, o čia reikėjo traukti Sigurdą iš purvo, stengtis neįdribti pačiai ir dėl kažkokių niekam nesuprantamų priežasčių buvo tiesiog būtina islandą dar ir pastatyti ant kojų. Rudaplaukei bebandant įgyvendinti pastarąją misiją vaikinas kažką pasakė (ar bent jau bandė pasakyti), bet ji buvo pernelyg užsiėmusi, kad ką nors išgirstų.
Deja, tai nepadėjo misijos įgyvendinti, ir jau netrukus abu mokiniai vėl gulėjo purve. Tiksliau, Deoiridh gulėjo ant Sigurdo, bet ir pati nebūtų pasakiusi, kuri vieta jai būtų priimtinesnė. Dabartinė lokacija kėlė labai jau keistą ir nejaukų jausmą, bet argi būtų maloniau gulėti purve?.. Gal jau nustok galvoti tokias nesąmones, o pradėk suktis iš situacijos? griežtai paklausė savęs Deoiridh, nors nė neįsivaizdavo, ką dar galėtų padaryti. Ko gero, reikės tiesiog leisti Sigurdui pailsėti ir atsistoti pačiam. Iš viso, kur buvo jos protas?! Argi ji tikėjosi pakelsianti daug aukštesnį už save vaikiną? Na ir kvaila tu…
Rudaplaukė jau norėjo atsargiai atsitraukti, kai pajuto, kaip Sigurdas ją apglėbia. Situacijos absurdiškume gal tai ir nebuvo labai keista, bet Deoiridh vis tiek sustingo. Ji bandė suprasti, kaip jaučiasi, bet tai buvo labai sudėtinga. Neįsivaizdavo, ar reikia ką nors sakyti, ar palikti viską… Likimui? Į tokias filosofijas grifiukė leistis nenorėjo ir, laimei, neprireikė: Sigurdas prabilo. Balsas buvo vos girdimas, bet ne tai sutrikdė Deoiridh. Sutrikdė tai, kas buvo pasakyta. Mergaitė nesijautė nieko padariusi. Kur ten: per ją jiedu atsidūrė šitoje duobėje (nors ji neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo), o dabar bandydama kvailai pakelti islandą tikriausiai skaudžiai ant jo nudribo… Ar reikėjo griauti didvyriškumo įvaizdį, kurį sukūrė pats vaikinas? Kad ir kaip nesinorėjo to daryti, Deoiridh negalėjo leisti jam manyti, kad ji yra kažkokia situacijos herojė.
- Nieko nepadariau, nebent viską pabloginau, - sumurmėjo mergaitė ir nusuko akis. Ko gero, galų gale reikėjo išlaisvinti Sigurdą iš naštos, tad rudaplaukė atsargiai koja susirado sausesnį žemės plotelį ir vikriai atsistojo. Tik dabar suprato pametusi šaką, kuri turėjo tapti jų išsigelbėjimo įrankiu. Ir jis dar sako, kad aš jį išgelbėjau?..
Deoiridh žvalgėsi po purvyną ir atkakliai bandė sugalvoti, ką reikėtų daryti dabar. Deja, jokia išganinga ar ne tokia išganinga mintis į galvą neatėjo. Sunkus atodūsis paliko mergaitės lūpas ir ji vėl atsisuko į koledžo draugą. Panašu, kad mąstyti ir vėl teks jam. Buvo apmaudu ir gėda, bet grifiukė nieko negalėjo padaryti. Po kurio laiko šį nuotykį prisiminti bus smagu, bet dabar iki smagumo buvo labai toli. Kada nors papasakosi apie krečiamas išdaigas savo vaikams mintyse nuskambėjo Matthew pasakyta frazė. Ji buvo tokia nepatogi, kad Deoiridh vos nenusivertė atgal į purvą. Herbologas kartais tikrai nusišnekėdavo. Tiesa, dabar reikėjo galvoti ne apie Matthew ar… vaikus, o apie būdą pagaliau iš čia ištrūkti.
- Esi daug protingesnis už mane, - kuo ramiau pratarė Deoiridh tikėdamasi, kad Sigurdas nepastebės minčių audros, siaučiančios jos galvoje. - Labai tikiuosi, kad turi idėjų, kaip iš čia išsinešdinti, nes mano galva, - šituo klausimu, - yra visiškai tuščia.
Rudaplaukė atsargiai žvelgė į islando pusę, bet buvo pasiruošusi bet kurią akimirką nusukti akis: įtarė, kad dar vieno žvilgsnių susidūrimo ji neištvertų.
-
Vos tik apkabinęs Deoiridh suprato, kad pasielgė neteisingai - islandas tuoj pat pajuto, kaip ji susikaustė. Geriausia išeitis buvo paaiškinti viso to priežastį, tad taip ir padarė. Nors į žodžius sudėjo tikrą dėkingumą, tikrą neužslėptą jausmą, atrodė, kad škotė nebuvo linkusi priimti to. Žvilgsnio vengimas įrodė jos poziciją šiuo klausimu. Sigurdas tuo momentu netroško ginčytis dėl to, nes egzistavo kur kas didesnių problemų nei ši. Iš regos lauko niekaip nesitraukė duobės kraštai, nuolat primenantys apie beviltišką situaciją. Merkiami lietaus, jie atrodė dar pavojingesni bei sunkiau įveikiami. Akimirka pamąstymų greitai baigėsi, mat šalia esantis žmogus netikėtai išsilaisvino. Dvejopi jausmai netruko pasklisti: merginos veiksmų supratimas ir lengvas, keistas praradimo pojūtis, smulkiomis adatėlėmis badantis kūną. Deja, reikėjo atsipeikėti ir keltis - pasaulis nelaukė, ji taip pat.
Galva truputį sukosi, tačiau tai netrukdė apsižvalgyti. Paskutinysis bandymas iš čia išsinešdinti buvo susijęs su šaka, bent taip spėjo beveik atsigavęs vaikinas. Kur ji? Jokio pagalio nesimatė, nei arti, nei kur nors toliau. Lūpos prasivėrė klausimui, bet sunkus grifės atodūsis tarsi paliudijo tik mintyse atsiradusį spėjimą.
-Na, o kas dabar? - tyliai sumurmėjo Sigurdas, šiek tiek pykdamas dėl reikšmingo praradimo. Iš tikrųjų “šiek tiek“ buvo per silpnas žodis. Ėmė siutas, kad turėjusi vienintelę užduotį Deoiridh nesugebėjo jos įvykdyti. Vis dėlto gyvybė - nepalyginamai svarbesnė ir dėl to jis džiaugėsi būdamas purvinas, pavargęs, bet gyvas. Skendimo būsenos nė netroško prisiminti ar jausti neaiškių dalykų plaučiuose, gerklėje. Todėl į rudaplaukę krypstančios akys savyje netalpino daug neapykantos.
Jai pareiškus, jog nežino jokio sprendimo būdo, islandas pakėlė antakius. Negi ji save laiko visiška kvaiša? Juk iš ankstesnių įvykių piršosi aiški išvada, kad… NE! Sudraudė save jis, dairydamasis po duobės apačią. Visų pirma, reikia sugalvoti, kaip iš čia išsikrapštyti. Jau seniai kirbėjo maža mintelė, kad prireiks kerų. Ne kitaip. Tik kokius naudoti? Vėlgi vylėsi kreptis į animagę, bet kadangi šiaurietis buvo vyresnis, vadinasi, mokėjo daugiau burtažodžių. Deja, nieko išganingo į galvą neatėjo, nors eik ir vėl uždusk tame purvo klane. Bergždžiai stengiantis prisiminti ką nors naudingo iš praeitų kursų, jis atsiminė kerus, išmoktus visai neseniai, tik nepelnytai nukištus į patį tolimiausią sąmonės kamputį. Lengva šypsena sužydo jo veide, tačiau netrukus prigeso - ką kelti pirmiau, save ar ją? O jei kerai nepavyks? Ar tuomet mūsų kas nors pasigestų, eitų ieškoti? Šviesiaplaukis jautėsi taip, tarsi koks nepageidaujamas žvėriukas būtų apsigyvenęs mintyse ir trukdęs kiekviename gyvenimo žingsnyje. Tikrai, ar ne verčiau buvo amžiams prasmegti purve? Silpnumo akimirką tai užvaldė protą, bet, laimei, ji netruko ilgai ir beveik neturėjo jokių neigiamų pasekmių.
-Sugalvojau! - priartėdamas šūktelėjo Deoiridh. Vengė jos žvilgsnio, lyg bijodamas, kad mintys bus išskaitytos, todėl pasinaudodamas tuo išsitraukė lazdelę. Atsidūręs šalia netardamas nė žodžio viena ranka truputėlį nedrąsiai apglėbė liemenį.
-Stipriai laikykis. - perspėjo, vis dar nežiūrėdamas žemyn, į škotės akis. Slapčia gniaužė jausmus, kurių buvo aiškiai per daug. - Ascendio.
Burtai iškėlė mokinius aukštai ir padėjo nusileisti keletą metrų toliau nuo duobės krašto. Jis neabejojo, kad ką tik pabuvojo tokioje vietoje, kurioje antrą kartą nė už ką nenorėtų atsidurti. Bet galbūt bus smagu prisiminti? Kai tik pėdos palietė žemę, vaikinas kaipmat atsitraukė. Nieko nesakė, nes nebuvo ko. O ir kam tai daryti, jei viduje ūžia aukščiausios kategorijos uraganas? Akys žvelgė kažkur pro šoną bandant sugaudyti mintis, tuo pačiu metu džiaugiantis dėl iš pirmo karto pavykusių kerų.
-
Kad ir kaip buvo baisu sudurti žvilgsnius, Deoiridh galiausiai atsisuko į Sigurdą, bet tą padarė pačiu blogiausiu momentu: tą akimirką jis apsižvalgė ir, aišku, suprato, kad šaka kažkur išnyko. O suvokti, kas dėl to kaltas, tikrai nebuvo sunku. Aš… Deoiridh neįsivaizdavo, kaip reikėtų pasiteisinti, tad tiesiog tylėjo. Kuo puikiausiai suprato viską sugadinusi, bet tai įgarsinti pritrūko ryžto.
Tylūs žodžiai neprasprūdo pro mergaitės ausis, bet ji ir toliau tylėjo. Viskas buvo tik jos kaltė. Ar reikėjo atsiprašyti? Ko gero, taip, bet tai situacijos nebūtų pataisę. Ji padarys tai vėliau, kai jiedu bus saugūs nuo šitos duobės. Jeigu tai kada nors įvyks, žinoma.
Atrodė, kad islandas susimąstė. Tikriausiai ieškojo tinkamiausio būdo jiems iš čia išsigelbėti, tad rudaplaukė bent jau dabar stengėsi nebetrukdyti ir toliau tylėjo. Čia tikriausiai reikėjo kokių nors žodžių, bet jie labiau trukdė nei padėjo, tad Deoiridh taip ir stovėjo užsičiaupusi. Ji tikėjo, kad Sigurdas suras būdą jiems išsigelbėti, tad jam pranešus turint sprendimą visai nenustebo. Gerokai keisčiau buvo tai, kad vaikinas vėl ją apkabino. Tai toli gražu nebuvo nemalonu, tad Deoiridh silpnai šyptelėjo. Ji pastebėjo islandą vengiant susidurti akimis, tad ir pati spoksojo tik į žemę. Kaip buvo liepta, abiem rankom apsivijo vaikiną ir stengėsi save įtikinti: jai dabar gera tik dėl to, kad žino tuoj būsianti ištraukta iš šitos prakeiktos duobės. Smegenys atkakliai neigė šitą mintį, bet, laimei, galvoje kylančiam karui neliko laiko: Sigurdas panaudojo kažkokius kerus, ir štai jiedu jau viršuje.
Vos šviesiaplaukis ją paleido, Deoiridh pakėlė akis į jį. Mergaitė nepajėgė nuslėpti susižavėjimo. Atrodo, Sigurdas paprasčiausiai panaudojo magiją, bet šioje situacijoje jis atrodė esantis tikras didvyris. Kol ji gadino viską, ką įmanoma sugadinti, islandas paėmė ir sugalvojo būdą juos ištraukti iš bėdos. Ne tik sugalvojo. Dar svarbiau buvo tai, kad jis tai sėkmingai ir padarė.
- Žinai… - pagaliau sugebėjo išsižioti Deoiridh. - Labai džiaugiuosi, kad į šitą situaciją patekau būtent su tavimi.
Nutilusi suprato, kad šie žodžiai gali skambėti labai jau dviprasmiškai, bet dabar mergaitė būtent taip ir jautėsi: ji neabejojo, jog niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip šaltakraujiškai panaudoti burtažodžio, kuris jai pačiai buvo net negirdėtas.
Ko gero, buvo laikas keliauti į pilį. Ir, žinoma, tikėtis, kad pakeliui niekas nesitrins (ypač Matthew). Jų išvaizda keltų pernelyg daug klausimų.
- Eini į pilį ar bandysi nusiprausti po lietumi? - bandė pajuokauti rudaplaukė, nors spėjo, kad jai visiškai nepasisekė. Akimirką dar žvelgusi į islandą ji lėtai patraukė pilies pusėn. Taip, tai buvo keistas nuotykis, bet po kiek laiko prisiminti tikrai bus smagu.
-
Antuanetei per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Ne, mergaitei patiko naktis, patiko stebėti dangų, žvaigždes, patiko... būti kitokia nei dieną. Bet čia slypėjo kažkas... Kažkas šiurpaus ir tas trumpaplaukei kėlė baimę. Dieve, tu tokia bailė. Dabar, eik ir išjunk savo lakia vaizduotę. Save drausmino Antuanetė. Bet visgi, net ir tada kai mergaitė
išjungė apramino savo vaizduotę vis tiek jautė iš čia sklindanti kažką blogo. Vargeli, niekas tavęs neužpuls, niekas net nežino, kad tu čia. Kukio velnio kažkam tavęs prireiktu? Toliau su savimi šnekėjo Adelė. Varniukei užteko pakelti galvą į žvaigždes ir ji pamiršo viską, pamiršo, kad stovi čia, žemėje, pamiršo, kad stovi miške viena. Žvaiždes mergaitė pamilo seniai, bet nuo tada nakties dangus jai kėlė tai, ko mergaitė negalėjo paaiškinti žodžiais. Antuanetė jau norėjo trauktis teleskopą iš kuprinės, bet pasirodo jo ten nebuvo... Kvailė, kvailė, kvailė! Juk žinojai, kad eini stebėti žvaigždžių, bet įsidėti vis tiek nesugebėjai. Kvailė! Pirmakursė nusprendė, kad į pilį grįžti dabar tikrai nebuvo verta, tad jai beliko keikti save mintyse ir nepatenkintai stebėti žvaigždes plika akimi...
-
Teleskopas... Ne, jis nestovėjo ant stalo. Jis su dar dviem likimo draugais saugiai (arba) ne tūnojo Elliw glėbyje. Pati mergaitė keliavo kažkur. Nežinojo, kur eina, tačiau kažkaip atsidūrė lauke. Buvo žvaigždėta naktis, tačiau šito fakto rudaplaukė nė nepastebėjo. Ir, žinoma, nesusiejo jo su teleskopais. Kuo galėtų būti dėti teleskopai ir žvaigždėta naktis? Žinoma, niekuo!
Taigi Elliw ėjo tolyn nuo mokyklos, kurios pavadinimo per visus tuos metus vis dar nesugebėjo įsiminti. Argi ji kalta, kad mokykla pavadinta taip sudėtingai, kad net ir tokios puikios atminties, kokia pasižymėjo ši mokinė, žmogus negalėjo atsiminti pavadinimo?
Kad ir kaip ten būtų, velsietė atsidūrė miške. Neprisiminė, kad būtų čia kada lankiusis, bet kas ten žino? Galbūt ras čia Liuciją, kuri paaiškins, kur Elliw eina? Deja, sutikti geriausią ir protingiausią mergaitė pasaulyje buvo maža: klastuolė jos nematė labai seniai. Tai gerokai sunkino situaciją. Bet gal jai pavyks rasti Sabriną, Joaną trečiąją, Vėtratrūnę ar Sarah? Taip, tai būtų labai smagu! Šios keturios mergaitės taip pat buvo velsietės draugės, tad ji nuoširdžiai vylėsi sutikti kurią nors iš jų.
Miško gilumoje Elliw pamatė kažkokią mergaitę. Vylėsi, kad tai yra kuri nors draugė, su kuria bus galima itin protingai pasišnekėti. Tik prisiartinusi suprato, kad tai yra dar niekada nematyta mergiūkštė. Ak, ir vėl visi planai buvo sugadinti! Tiesa, ji nebuvo viena iš trijų bjaurybių, bet nebuvo ir draugė. Tai reiškė, kad Elliw nuotaika buvo visiškai sugadinta.
Jau norėjo klausti, kas ji tokia, tačiau netruko tos idėjos pamiršti. Pasipatogino visus tris teleskopus, bet tuo metu užkliuvo už kažkokios šaknies ir plojosi ant žemės. Visi trys prietaisai nukrito, bet lyg ir liko sveiki. Vis dėlto kažką skaudėjo, tad Elliw per pusę miško suriko:
- AUČ!