Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Enris von Arevallo Lapkričio 29, 2016, 08:37:13 pm
-
Uždraustasis miškas.. Skamba gana šiurpiai, tačiau kai kurios vietelės nėra tokios jau ir tamsios, jose yra ir džiaugsmo trupinėlių. Pavyzdžiui miško pavėsinė, kuri atrodo gana šauniai. Tačiau visi ją pamiršo ir ji liko be jokio svečio pastaruosius trejus metus.
-----------------
Enris greitai išsinešdinęs iš pelėdyno, ristele pasileido link Uždraustojo miško. Neįsivaizdavo nei ką ten darys, tiesiog norėjo kažko naujo.
Diena buvo vėsi, bet saulėta, kas ir privertė jo baltus plaukus žibėt it sniegui. Ir tai kartais varydavo jį iš proto, nes žiobarų mokykloje daug kas juokdavosi iš jo "albinosiškos" prigimties. O kas keisčiausia, kad visi jo šeimos nariai turi kaštoninius plaukus...
Staiga užsigalvojęs jis sustojo tiesiai prieš nosį išdygusiems krūmynams. Paprastas mokinys net neturėtų minčių ten eiti, bet vaikinas nebuvo vienas iš daugelio, jis buvo kitoks. Neturėčiau ten eiti... Sudvejojo Enris. Tačiau kažkas ji ten traukė, lyg siela nekantrautų kuo greičiau ten ištrūkti. Jis pamatė kažką tolumoje šviesaus, tačiau tai tebuvo smalsumo krečiamos išdaigos.
Šviesaplaukis atsiprašęs savo proto žengė žingsnį į juodą tamsą, tačiau jo nuostabai pro bruzgynų sieną jis išniro į tvarkingą, stebuklingos tamsos apgaubtą mišką. Bet ir Enrio vaizdiniai neapgavo, šviesą jis iš tiesų matė. Tačiau tikrai ne tą šviesą "tunelio gale". Tolumoje stovėjo namelis, o tiksliau pavėsinė, kuri buvo apšviesta saulės. Ji buvo pakrypus ir atrodė tuoj nugrius, tačiau vistiek šaukė Enrio sielą.
Baltaplaukis pajudėjo pastogės link. Kuo arčiau jis ėjo, tuo labiau širdis daužėsi iš nuostabos. Nors ir sena ir sukrypus, ji buvo visaip dailiai išraižyta, įvairių daug ką reiškiančių ženkliukų ir raštų margumynu. Atrodė paprasta, bet vistiek traukė. Vaikinas su ranka perbraukė Mirties Relikvijų ženkliuką ir silpnai šyptelėjo.
Enrio dėmesį atitraukė kažkoks trakštelėjimas krūmuose ir jis sustojo lyg įbestas. Kas čia?
-
Kartais būna dienų, kai iš niekur jautiesi laimingas, gali versti kalnus ir džiaugtis gyvenimu. Bet būna dienų, kai norisi aprėkti kiekvieną sutiktąjį, nieko nedaryti ir būti pavargus, ar tiesiog visą dieną verkti. Tokie momentai anksčiau ar vėliau ateina kiekvienam. Ir vieni juos pakelia lengviau, kiti sunkiau. Vieni stengiasi liūdesį nuvaikyti, kiti verkia draugui ant peties, treti tiesiog nuo visko atsiriboja. Tokia diena atėjo ir Caroline.
Ji bėgte bėgo per visą pilį, laiptus, kiemą, mišką, kol susivokė, kad nebemato šviesos. O tai galėjo reikšti tik viena - Uždraustojo miško pradžia jau toli. Normalus žmogus būtų tuoj pat pasukęs atgal, kol nepasiklydo dar labiau, bet tik ne Caroline. Šioji žengė dar tolyn į mišką, kol visiškai nebesusigaudė, kur yra.
Suklupusi ant žemės mergina netgi džiaugėsi, kad gali nuo visko pabėgti. Niekas jos čia neras, nes jokie mokiniai po miškus nesibasto. Visi džiaugiasi atostogomis.
Ko jau ko Caroline nesitikėjo, tai išgirsti žingsnius šioje Dievo ir žmonių apleistoje vietoje. Laikydama rankoje lazdelę grifė kilstelėjo galvą norėdama pamatyti kas čia toks dar sugalvojo paslampinėti po mišką.
-
Išsigandęs Enris šūktelėjo, tačiau niekas neatsakė ir įsivyravo tyla, o su ta tyla suveikė ir vaikino instinktai. Vaikinas ištiesė ranką, kurioje buvo lazdelė, o tiksliau turėjo būti. Klastuolis ją kaip tyčia paliko Klastūnyno miegamajame. Nebežinodamas kaip apsiginti, išsitraukė už diržo laikomą medžioklinį peilį ir abejodamas žengė kelis žingsnius link tamsos.
-Ei! Kas čia?- tyliai šūktelėjo ir iš krūmų kranksėdama išskrido riebi varna.
Na ir kvailys! Nusijuokė sau vaikinas ir pasisuko atgal į pavėsinę. Tačiau kažkas staigiai sualsavo jam už nugaros.
-
Atėjo vakaras. Queenee užšsidėjo paltuką ir išėjo į lauką. Buvo gan šaltokas vakaras, dangus giedras. Kadangi visur buuvo pilna moksleivių pirmakursė nusprendė pasivaikščioti miške. Šiek tiek pasivaikščiojusi mergaitė priėjo miško proskiną, kurios pakraštyje stovėjo graži, medinė pavėsinė. Pasižiūrėjusi į laikrodį švilpiukė suprato, kad gali čiaa dar šiek tiek pabūti. Queenee apsidairė, bet aplinkui nieko nebuvo. Tada nuėjo link jos priėjo šalia stovintį medį ir atsirėmusi į jį atsisėdo. Na, manau galiu čia pabūti ir ilgiau. Čia ramu, gražu... Čia pirmakursė galėjo prisiminti namus, draugus, šeimą, visą ankstesnį gyvenimą... Tai prisiminusi mergaitė šiek tiek nuliūdo ir užsisvajojusi aplinkui nieko nebematė.
-
Buvo nuostabus vakaras. Atrodė, kad dangus dega įvairiomis spalvomis. Demarcus sugalvojo nueiti pasigrožėti nuostabiu vakaru ir pailsėti nuo pamokų. Eidamas per drėgną, medžio šaknų išpurentą žemę, žvalgėsi ar niekas jo neseka, ar nestebi. Žingsniuodamas vis arčiau prie medinės pavėsinės, vaikinas pamatė kažkokį neaiškų šešėlį. Jis suprato, kad ten yra žmogus. Demarcus tyliai slinko žole pasislėpdamas už medžių, norėdamas pamatyti kas ten sėdi. Galiausiai jis šiek tiek pakreipė galvą ir pamatė merginą. Jos gražūs blondiniški plaukai ir figūra nusakė jam apie merginos dailius bruožus. Jam taip norėjosi užkalbinti merginą, bet jaudinosi kad neižgąsdintų. Priėjęs prie medžio kur ji sėdėjo jis bandė kažką sakyti.
-Sveika, matau svajoji apie kažką? - paklausė merginos jaudindamasis ką ji atsakys.
-
Kai prie mergaitės kažkas priėjo ji užsimerkusi svajojo. Išgirdusi nepažįstamą balsą Queenee krupčiojusi atsimerkė. Prieš ją stovėjo vaikinas, kurio ji iki šiol nebuvo mačiusi. Gan aukštas, tamsiais plaukais. Dar kiek pagalvojusi pirmakursė prisiminė, kad reikėtų ir jai pasisveikinti:
- Mhh... Labas. Taip, prisiminiau namus, draugus ir panašiai. O tu? Ką tu čia veiki?
Švilpiukės balsas šiek tiek trukčiojo. Nors ir labai stengėsi savo kuklumo ji niekaip negalėjo paslėpti. Ji visada būdavo lyg skautė - mandagi ir kukli. Jei tėvai nebūtų aktoriai turbūt ji tokia ir būtų. Dar šiek tiek pasėdėjus ji šiek tiek pasislinko.
- Jei nori gali atsisėsti, nebūtina ištisai stovėti,- nusišypsojusi tarė Queenee.
Šiek tiek pagalvojusi pirmakursė pridūrė:
-Beja aš esu Queenee.
-
- Ai... tiesiog atėjau pasigrožėti nuostabaus dangaus. - Jis iš čia labai gražiai matosi. Demarcus žiūrėjo į degantį dangų šiek tiek akių kampučiais pažvelgdamas į merginą ir nusišypsodamas. Išgirdęs, kad mergina siūlo jam atsisėsti
- Žinoma, jis sutiko. Juk ne kiekvienas gali atsisėsti prie tokios gražios merginos. Ir nuėjęs kelis žingsnius atsisėdo šalia. Jam taip norėjosi apkabinti merginą, turbūt jis ją įsimylėjo.
- Gražus vardas Queenee, mano Demarcus. - Ir esu iš varno nago, o tu matau esi iš švilpynės. Ir Demarcus labiau prisitraukė prie merginos, manęs ji to nepastebės. Jam taip patikos jos kvapas, kad norėtu nosi pridėti prie jos švelnaus kaklo. - Tai bendrausim ką? Demarcus galvojo ką čia gero pasakyti merginai ir nenusišnekėti.
-
Švilpiukė pastebėjusi, kad jis pasislinko link jos šiek tiek, beveik nepastebimai, pasislinko. Ne, nepavyks jam taip... Ir išvis nesitikėjau, kad jis toks banalus... Na, kaip ir visi.
Queenee šiek tiek nustebo išgirdusi klausimą. Ji Demancus pažinojo vos porą minučių, o su jos charakteriu... Jie po kelių minučių galėjo būti gan dideliai priešais. Šiaip pirmakursė buvo gera, mandagi ir kukli. Bet jeigu jau supykdavo tai ilgam... Galiausiai dar šiek tiek pagalvojusi tarė:
- Mhh... Turbūt.
Šiek tiek pasėdėjusi Queenee pasirausė savo kuprinėje ir pagaliau iš traukė savo mėgstamiausio šokolado plytelę. Suvalgiusi gal pusę, o gal ir daugiau plytelės prisiminė, kad šalia sėdi Demarcus.
- Nori gabaliuko?
-
Demarcus pastebėjo akių kampučiais kaip mergina išsitraukiusi plytelę šokolado pradėjo valgyti. Jam taip patiko stebėti merginą,kaip ji valgo tik nenorėjo, kad ji tai pamatytų. Išgirdęs klausimo ar norėtų gabaliuką šokolado atsakė
- Nežinau, matau kaip tau šis šokoladas patinka ir nenoriu tavęs įžeisti paimdamas. - Bet jei primigtynai prašai, tai ačiū. Ir Demarcus atsargiai paėmęs gabalėlį šokolado įsikišo į burną ir pradėjo kramtyti atsargiai, lėtai, pajausdamas kiekvieną užslėptą skonį. Jis toks saldus ir pasakiškas, kad norėtusi dar paragauti. Demarcus pasukęs galvą į dangų ir grožėdamasis juo galvojo ko dar paklausti šalia sėdinčios merginos. Demarcus atsisuko į ją ir paklausė:
- Iš kokio miesto tu esi kilusi? - Gal turi brolių, seserų?- Gal esi vieniša ir neturi su kuo pabendrauti?
-
Šiek tiek pagalvojusi pirmakursė nusprendė, kad daugiau apie aktorystę nieko nepasakos niekam. Vistiek niekas iš Hogvartso jos nežinojo, turbūt niekas net nepatikėjo jos žodžiais. Tik apimetė. Ir be to Queenee ir be aktorystės labai mėgo dar vieną dalyką.
- Aš gyvenu Londono centre. O dėl brolių, seserų... Na žiūrint kuria prasme klausi... Vieną vyresnį brolį arba daug brolių ir seserų,- Queenee nusijuokė, nes suprato - Demarcus vistiek nieko nesupras.
suvalgiusi visą šokolado plytelę paklausė:
- O tu? Tu turi brolių arba seserų? Beja tu... Antrakursis?
Nebežinodama ko dar gali paklausti tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į žvaigždes, mėnulį. Tą naktį buvo pilnatis, taigi labai gerai matėsi šis dangaus objektas.
-
- Ne, aš esu vienas. Taip aš pirmakursis, o tu? Ir Demarcus atsisuko į stebuklingą dangų pilną žvaigždžių. O mėnulis buvo toks ryškus, kad net svaigino akis. Pasižiūrėjęs į merginą jis pamatė kaip šviesą atspindi jos veidą. Jis norėjo žiūrėti ir žiūrėti į jos pasakišką veidą. Demarcus pasižiūrėjęs į merginą greitai nusisuko, kad nepagalvotų, kad jis ją nužiūrinėja. Demarcus galvojo kaip įsiteikti merginai, kad ši naktis būtų ne paskutinė su ja.
- Gal norėtum draugauti, žinai aš esu vienas, o draugų ar draugių turiu mažai. Tai jei nesutiksi nesupyksiu, suprasiu. Ir Demarcus labai jaudindamasis laukė atsakymo iš merginos. Ir Demarcus atsisukęs į dangų pradėjo prašyti žvaigždžių, kad mergina sutiktų su juo draugauti.
-
Supratusi, kad ji jau gan ilgai neatsako į Demarcus užduotus klausimus mergaitė tarė:
-Aš pirmakursė,- Queenee nusišypsojo.
Ji vis dar žiūrėjo į dangų ir žvaigždes. Išgirdusi antrąjį klausimą švilpiukė atsisuko į Demarcus ir pažvelgė jam į akis. Buvo jau tamsų todėl Queenee nebuvo tikrą kokios spalvos yra jo akys, bet kažkodėl manė, kad jos tamsios - rudos, juodos ar panašiai.
Šiek tiek pagalvojus švilpiukė tarė:
-Gerai.. Turbūt mes galėtume draugauti.
Pasakiusi tai Queenee nusišypsojo savo gan plačia šypsena kaip ir po beveik kiekvieno atsakymo. Ir ne tik po atsakymo. Pirmakursė šypsodavosi beveik visada. Ji manė, kad jeigu nesišypsos, visi galvos, kad ji liūdi ar panašiai. Išsitraukusi laikrodį Queenee pasižiūrėjo kiek valandų. Nors jau buvo vėlu ji nusprendė dar šiek tiek pabūti.
-
Ji vėl kažkur užklydo išeidama iš Uždraustojo miško. Šį kart tai buvo pavėsinė miško proskynoje. O čia gražu pagalvojo mergina įėjusi į pavėsinę. Čia buvo daug dulkių. Greičiausia todėl, kad niekas ilgokai čia nesilankė. Keista, kad tokią vietą pamiršo toptelėjo Mariai. Klastuolė apsižvalgė. Jei nebūtų dulkių, manau čia būtų dar gražiau. Pavėsinė buvo išraižyta visokiausių ornamentų, o viduryje jos stovėjo stalas su suoliukais. Mergina nuvalė dulkes nuo suoliuko ir ant jo atsisėdo. Taip ji, turėtų dabar jau būti mokykloje, bet čia per daug nuostabu, kad palikti šią vietą. Norėčiau čia lankytis kasdien. Ir manau taip ir darysiu nusišypsojo klastuolė. Jos mintis nutraukė žingsniai. Įdomu su kuo susipažinsiu šį kart.
-
Oras buvo niūrokas, kiek debesuotas, galbūt žadėjo lietų, bet Morganai vistiek reikėjo kokio pasivaikščiojimo, tik šį kart ne Uždraustajam miške. Ji norėjo kažko naujo, o po to įvykio su voru ji tikrai nesirodys ten kurį laiką. Rusvaplaukė patraukė link pavėsinės miško proskynoje. Girdėjo, kad ten niekas jau ilgą laiką nesirodo, būtų puiki vietelė pasislėpti nuo žmonių akių. Mergaitė bandė prisiminti kelią į kurį žiūrėjo per žemėlapį, bet tai buvo neįmanomą. Velniop mano atmintį... ji pagalvojo ir sustojusi vidury apželto takelio apsižvalgė. Ji pamatė aukštus krūmus kurie buvo nenatūraliai sutaršyti.
–Kas per...– ji tyliai sumurmėjo ir ištiesė rankas, kad praskiesti krūmus.
Aš ir vėl to pasigailėsiu. Morgana pagalvojo, bet giliai įkvėpusi praskietė krūmus ir žengė į tamsą. Ji rankose laikė lazdelę pasiruošusi pasakyti apsigynimo burtažodį, tačiau ji nustebo pamačiusi kas iš ties ten buvo. Tamsi tvarkinga proskyna, o jos viduryje pasviręs namelis. Ant jo jau buvo kerpių paklodė, pats namelis atrodė, kad vos tik kažkas į jį įeis jis užgriūs ir užmuš visus esančius viduje. Tačiau jis vistiek traukė Morganą lyg magnetą prie magneto. Galbūt čia ir yra ta pavėsinė. rusvaplaukė pagalvojo ir papūtė sruogą kuri buvo užkritusi ant veido. Rankose vis dar laikydama lazdelę ir pasiruošusi išvysti dar kokį siaubingą žmogėdį vorą. Ji pradėjo eiti link pavėsinės ir priėjusi ją arčiau pamatė visokiausius ornametus ant jos. Širdis daužėsi iš nuostabos ir baimės. Ji pamatė gyvatę su kaukolę, tokį patį ženklą koks buvo ant jos mamos riešo. Morgana perdėjo lazdelę į kitą ranką ir palietė kaukolę. Bet tada kažkas pavėsinėje subildėjo ir klastuolė pašoko į vidu pasiruošdama pulti.
–Con..– ji jau buvo pasiruošusi sakyti bet tada pamatė žaliaplaukę merginą.
-
- Labas ir tau. - nusijuokė Maria žiūrėdama į priešais stovinčią rusvaplaukę. - Spėju išgąsdinau. Atleisk. Visada išgąsdinu žmones. Aš tiesiog nuostabi. - Šiek tiek sarkastiškai tarė ji ir nusijuokė. - Oh, aš Maria Blackwood, pirmakursė iš Klastūnyno. - prisistatė žaliaplaukė. - Čia nuostabi vieta, tiesa? Nors netyčia čia atklydau, tačiau nesigailiu dėl to. - šypsojosi mergina. - Ai, atleisk aš paskutiniu metu labai plepi. Kuo tu vardu? Kokio velnio aš tapau tokia plepuolė? Nejaugi Hogvartso aplinka ir žmonės mane taip paveikė? ji nužiūrėjo nepažįstamąją. Palaidi ugniniai garbanoti plaukai beveik siekiantys liemenį, ryškios žalios akys ir išblyškusi oda. Mergina atrodo buvo irgi pirmakursė, o gal antrakursė? Ji dėvėjo Hogvartso uniforma su žaliais elementais. Nejaugi ir ji klastuolė?
-
Morgana kiek susiraukė kai mergina pradėjo taip greitai kalbėti. Jai reikėjo laiko kol suvirškino visą informaciją. Ji nėra jokia pabaisa, Maria pirmakursė, klastuolė ir labai plepi. rusvaplaukė pagalvojo. Tada nuleido ranką su lazdele ir ją įsikišo į kišenę.
–L-l-abas.– ji kiek sumikčiojo nes vis dar neatsigavo.– Aš Morgana. Morgana Buterfield. Tai pat pirmakursė.
Mergaitės rankos kiek drebėjo, bet ji nekreipė dėmėsio į tai ir pradėjo žvalgytis po pavėsinės vidų. Joje buvo pilną voratinklių su mažais vorais, net ir jie, miniatiūriniai vorai kėlė siaubą mergaitei po pastarosios nakties įvykių. Nagi užmiršk tą kvailą vorą. Jau viskas baigta su juo. pirmakursė save subarė ir tada perbraukė per sieną ant kurios buvo išgrafiruotas trikampis su rutuliu ir lazdele per vidurį. Nuo pirštų galiukų per visą kūną perėjo keistas jausmas, lyg labai švelni elektros srovė. Klastuolė greitai atitraukė ranką.
–Taip, čia išties labai gražu... Čia tvyro kažkokia magija. – išsprūdo mergaitei.
Na na, kodėl tu pasakei taip keistai? Dabar ta Maria pamanys, kad kokia keistuolė esu. Morgana vėl pagalvojo ir tada sučiaupė lūpas bei pažvelgė į žaliaplaukę, kuri tai pat spoksojo į ją.
-
- Malonu susipažinti, Morgana. - pagaliau ištarė Maria. Na taip, čia tikrai tvyro kažkokia magija. Atrodo lyg ši vieta užburta. Vadinasi ne viena aš jaučiu čia tvyrančia magišką atmosferą. Esu įsitikinusi, kad ši vieta kadaise buvo ypatinga kažkam. Taigi, Maria susipažino su dar vieną pirmakursę. Šaunu, nebus nuobodu per pamokas.
- Matyt pats likimas atveda man draugų. - nusijuokė mergina. - Tu jau trečia pirmakursė su kurią susipažinau šiais mokslo metais. Gaila, mokslo metai jau beveik pasibaigė. Tikrai gaila. Tokios nuostabios draugės ir susipažinom tik mokslo metų gale Tačiau priekyje dar 6 mokslo metai. Tad liūdėti neverta. Ar ne? - klastuolė vėl nusijuokė. - Taigi, ką veiksime?
-
–Man tai pat malonu, Maria, tiesa? Toks tavo vardas? – Morgana kiek susiraukė bandydama prisiminti žaliaplaukės vardą.
Mintyse klastuolė iškeikė savo trumpą atmintį vardams, o tada vėl sutelkė dėmesį į visokiausius ornamentus, kurie buvo išraižyti ant šviesios medienos. Tik šį kart nelietė jų, nesinorėjo vėl pajausti tą keistą jausmą pereinantį per visą kūną.
Iš apmąstymų ją pažadino dar vienas ornamentas su susisukusia gyvate, kurios nasrai buvo pražioti, o vietoje uodegos buvo kaukolė. Jai patiko šis ornamentas, nes tai vienintelis dalykas kurį ji prisimena iš mamos, bet niekada nežinojo ką jis reiškia.
–Ei, ar žinai ką reiškia šis ženklas?– nė neatitraukdama galvos nuo ženklo Morgana paklausė ir prilietė gyvatę.
Staiga jos akys išsiplėtė, kai gyvatės galva pradėjo sukinėtis ir šnypšti.
-
- Taip. Aš Maria. - šyptelėjo. Matyt spėjo pamiršt mano vardą, kurgi nepamirši, kai vos ne greitakalbę jį sumaliau pagalvojo klastuolė. Ji taip pat apžiūrėjo daugelį ornamentų, tačiau jos akys nukrypo į vieną ornamentą. Morgana paklausė kas tai. Maria prisiminė kažkurioje knygoje mačiusi šio ornamento paveikslėlį. Deja neprisiminė, kurioje būtent.
- Gaila, bet deja nežinau, o tiksliau nepamenu. Esu įsitikinus, kad kažkur jį mačiau, tačiau negaliu prisimint. Jei ne paslaptis, kodėl būtent šis ornamentas tau parūpo? Na, jis nors kiek keistas, bet čia gal milijonai taip pat įdomiu ornamentų. Nors, čia juk Mirties...- mergina netikėtai nustojo kalbėti ir nustėro. Gyvatė pradėjo judėti! Ji atrodė visai kaip gyva. Nors čia ir magijos pasaulis, tačiau tokie dalykai tikrai nėra įprasti.
-
Morgana greitai atitraukė ranką nuo gyvatės prisiminusi ką ji reiškia. Tą akimirką kai ji atitraukė ranką, šioji nustojo judėti. Ugniaplaukė pažiūrėjo sutrikusiu žvilgsniu į merginą esančią šalia ir tada vėl lėtai prilietė ženklą - gyvatė vėl pradėjo raitytis ir šnypšti.
– Kas per velnias?– ji susijaudinusi sumurmėjo ir nustebusi žvelgdama į ranką.
Kitą akimirką ją staiga nukrėtė silpna elektra ir per akis perėjo keistas vaizdinys. Tai buvo garbanota moteris, didelėmis akimis meiliai žvelgianti į mažą mergaitę. Vaizdas dingo ir ji pamatė kitą, kaip ta pati moteris beprotiškai juokėsi ir bėgo pamiške.
Vaizdas dingo vos tik garbanė atitraukė ranką nuo ornamento ir parkrito ant grindų. Ji laiku spėjo pasiremti rankomis ir nesusitrenkė galvos, tačiau jautė keistą jausmą pereinantį per visą kūną.
-
- Kad mane kur, kodėl tai vyksta? Mirties Valgytojo ženklas ir juda kai tu prisilieti. - Penktakursė buvo šokiruota. Tai tikrai pats neįprasčiausias vaizdinys Hogvartse. Ir kodėl išvis mokyklos apylinkėse yra šis ženklas? - Garbanė netikėtai pradėjo kristi lyg būtų praradusi sąmonę, tačiau ji buvo sąmonėje ir spėjo apsisaugoti nuo galvos sutrenkimo. - Kas tau nutiko? Nesusižeidei? - Greit pritūpė prie keliais metais jaunesnės merginos ir padėjo jai atsistoti. - Kas tavo tėvai? Gal jie mirties valgytojai ir to tau nesakė? - Pasvarstė prefektė. - Tačiau ne tai svarbiausia, reikia tave nuvesti į ligoninę. - Deja, garbanei atsisakius, teko tiesiog ją pasodinti. - Tu įsitikinusi, kad tau nereikia į ligoninę? Arba bent pas seselę?
-
Vos prie jos pripuolus Mariai, Morgana iš kart ją atstūmė.
- Nelįsk, man viskas gerai.- ji šiurkščiai atsakė ir suspaudusi lūpas pažvelgė už jos.
Tačiau klastuolė vis tiek ją pastatė ant kojų. Garbanė pavartė akis ir atsirėmė į apdulkėjusį stalą bei žvelgė kažkur tolyn.
- Aš nepažįstu savo tėvų. Teta sakė, kad jie mirė kai buvau dar maža.- ji pertraukė mergiotę ir trumpam žvilgtelėjo į ją.
Marios žvilgsnyje matėsis susirūpinimas ir susijaudinimas, kad nepatiko Morganai. Ketvirtakursė galėjo numanyti ką galvoja kita klastuolė, o tai jos nė kiek nežavėjo. “Gal geriau iš vis reiktų išeiti iš šios pavėsinės ir paliktą Marią čia? ”- žaliaakė kiek susiraukusi pagalvojo, tačiau nustūmė tą mintį toliau, ir vėl žvilgtelėjo į pažįstamą mergaitę, laukdama jos tolimesnių veiksmų.
-
Gavusi šiurkštų Morganos atsaką, Mari kaip mat suprato - šioji mergiotė nenusiteikusi su ją bendrauti. Matyt bus supykusi, jog nelaimėjom kvidičo taurės toptelėjo paauglei. - Oh. Užjaučiu dėl tėvų. Mano mama irgi mirė, tik spėju dėl to kalta aš. - Susipratusi, kad pradeda kalbėti apie savo problemas, greit pakeitė temą. Tačiau kaip matau mums nelabai pavyks susibendrauti. Einu mokyklon. - Tarė ir atsisveikinusi su bendrakoledže nužingsniavo mokyklos link. Pakeliui vis mąstė apie ugninių plaukų savininkę. Galvojo kodėl ji tokia šiurkšti, nedraugiška ir pikta. Tačiau atsakymas buvo tik vienas "Ji juk tikrų tikriausia klastuolė, ko iš tokių daugiau tikėtis". Išėjusi iš miško, Marija atsiduso, jai kiek palengvėjo palikus mišką, kuriame dabar tyko tikrai ne pati geriausia atmosfera.
-
Gaivus pavasariškas vėjas, visada pralinksmindavo, niūraus blondino širdį. Nors, pastaruoju metu, bandė ir vėl linksmintis, tapti vakarėlių liūtų, visa tai, atrodydavo kaip netikęs vaidinimas, todėl šiandien nusprendė susitikti su savo drauge iš Klastūnyno - Klara. Kaip jie susipažino? Jau nebe pamena, bet ji turi katę, o tai draugystės ženklas.
Susitikimas uždraustajame miške, panašėjo į savižudybę, bet niekur kitur negalės išvysti Karkanų, gėlių žiedus primenančių vabalų, karkvabalių. Norėjo juos nufotografuoti su magišku fotoaparatu, kuris demonstratyviai, kabojo vaikinui ant kaklo.
Mergina vėlavo, galbūt pamiršo? Jeigu būtų žiobariškoje zonoje, su mielu noru parašytu žinutę, bet elektriniai prietaisai čia neveikė, o pelėdos nebuvo tokios greitos, kaip šviesolaidinis internetas kurį turėjo namie.
-
Juodas merginos siluetas pamažu judėjo tarp medžių, šalia jos liuoksėjo ir kita figūra. Šalia mėlynplaukės klastuolės ėjo ir juodas kačiukas su tokiomis mėlynomis akimis, kaip dangus vasaros rytą. Dangus virš jų galvos, beje, nebuvo tokios jau gražios spalvos, kaip to mažo grakštaus kačiuko akys. Vietoj žydrynės pakėlus akis galėjai išvysti pilkšvą, murziną pavasario vakaro dangų, kurio kraštelius tarytum drobės kraštus po truputį dažė gelsva spalva.
Klara keliavo susitikti su savo draugu Giedriumi, tik, aišku, kaip visada vėlavo. O ko tikėtis iš paplaukusios menininkės? Dar gerai, kad vėlavo tik pusvalanduką, nes buvo aplankiusi mūza, ir ji kelias valandas rašė dainą ir skambino gitara klastuolių kambaryje. Tačiau teko šį darbą sustabdyti, nes Giedrius norėjo pafotografuoti kažkokius šviečiančius vabalus ar dar kažką. Klara dėl to pakvietimo pasitrainioti lauke nepyko- galų gale, pagaliau atėjo šiltesni orai ir nebenušals nei kojų, nei rankų, nei kitų svarbių kūno dalių, išlindusi laukan. Tad, apsivilkusi savo juodus džinsus, juodus batus, juodą švarkelį ir raudonus marškinėlius- nors Klara ir buvo tikrai labai spalvinga asmenybė, „margai” rengtis nemėgo- ir su daugybe naujos dainos žodžių, prirašinėtų ant kairės rankos, ji išvyko čia, į uždraustąjį mišką.
Pagaliau klastuolė pamatė pažįstamą figūrą, sėdinčią pavėsinėje. Kačiukas Zero džiugiai miauktelėjo, pranešdamas apie jų atvykimą, ir užšoko Giedriui ant kelių.
-Labas,- Klara nusišypsojo ir prisėdo šalia.- kada pasirodys tie vabalai ir kaip sekasi, arba, tiksliau, geriau paklausiu, kaip klausia normalūs žmonės. Kas gadina tavo nuotaiką šiandien?
-
Niūkų pavakarį mindžikuodamas pamiškėje, Natanielis tyliai niūnavo neaiškią melodiją, vogtą iš vakar naktį vykusio vakarėlio. Nors galvą plėšė tragiška migrena, vaikėzas bandė tai ignoruoti, kartu keikdamas save už vakarykštes nuodėmes su dvejomis žaviomis švilpiukėmis. Lazdelė kaip visada mėtėsi nubrukta kaži kurio netvarkingo kambario kampe, o kelias iki ligoninės sparno buvo perdėm didelis atstumas pagiriotam bernužėliui įveikti, tad šis savo ruožtu, vengdamas pilies šurmulio, išsivilko į retai lankomas apylinkes, tikėdamasis pravedinti rusvą galvą ir sėkmingai pasigauti kokią anginą, kad toliau simuliuodamas ir nelankydamas pamokų, galėtų tęsti savo kieto bičo karjerą.
Vėjas sėkmingai glėbesčiavo vienmarškinę strazdanosiaus krūtinę, kai staiga, netikėtai ėmė ir ant smailios Lizerto nosikės pliumptelėjo keletas lašų lietaus.
Oh, sugar honey ice tea, - burbtelėjo septyniolikinis mergikių magnetas, kai šaltas pavasarinis lietus kiaurai permerkė ne tik rusvas, dailiai sušukuotas vaikėzo garbanas, kurios erzinančiai prilipo prie dėl šalčio raustelėjusių skruostų, bet ir žalius, prie nefritinių akių derančius baltinius. Nusprendęs, kad iki pilies bėgti beprasmiška, Natanielis pasileido ežero pusės link, kur pagal idėją turėjo stovėti aplūžusi, bet dar šiokia tokia pastogės funkciją atliekanti pavėsinė.
Žinoma, danguj kiurksantis vyrukas ilga barzda baisiai nemėgo Natuko, nes vos tik šiam pasiekus tikslą, baisusis tvanas baigėsi ir gėdingai lietaus šuoro sudrėkintas bernužėlis, jau gerokai prasiblaivęs, stypsojo apsuptas šešių akių.
- Patinka šlapi berniukai? Turiu vieną atliekamą, - vyptelėjo vaikinukas ir mirktelėjęs žaviai mėlynplaukei, prisėdo ant žemės.
-
Po keletos, ilgų, vėsių minučių miške, pagaliau proskynoje išvydo žydrą plaukų kupeta, ir ne, tai buvo ne dangus, o viso labo, jo gera bičiulė Klara, nebūtų prieštaravęs, kad ir dangus būtų prasigiedrijęs, tačiau, ką ten padarysi, juk negali Giedrius prašyti, Perkūno, geresnio oro, Karkanų ir varganų gėlių žiedų labui.
Draugė buvo apsivilkusi juodai, kaip visada. Šiandien prie jos, iš esmės, derėjo.
Šviesiaplaukis vilkėjo baltus marškinėlius ir juodus, ilgu liemeniu, plėšytus, džinsus. Juodi, odiniai batai, siekiantys kelius, užtikrino, kad nedėkinga, miško paklotė, aštrūs krūmai, neprasiskverbs ir nepalies žavingai baltos, kone medaus atspalvio, odos, apsaugotos batraiščiais suveržtų batų.
Giedrius nusišypsojo, akinama šypsena, vos katinėlis užšoko jam ant kelių. Patenkintas, nebijodamas, pavasarinio kailio, perbraukė delnu per juodąjį Zero. Kaip dievino, minkšta, kvapnų gyvūnų kailiuką, o ypač kačių, kurios savimi pasirūpindavo ir neprašydavo papildomų pastangų, kaip tai darydavo šunys, išsivardydama šiukšlynuose ar suėsdami dvokiančią rupūžę.
- Karkanai, turėtų pasirodyti saulei nusidažius raudonai, bet jeigu lis... Net nežinau, - apgailestaudamas pratarė. – Tokiu atveju, mums tektų ir vėl prakalbėti apie mūsų nenusisekusį gyvenimą ir... meilės reikalus, - šyptelėjo, persibraukdamas ranka, per garbanas. – Mano nuotaiką, kaip jau matai, gadina tai, kad nesutikau nei vieno žavingo vaikino ir, kad Karkanų nuotraukos gausis su lietaus lašais fone, - dramatiškai mostelėjo ranka į dangų it bardamas pilkus debesis.
Principingi debesėliai papuolė, nes vos tai padarė, lietus, it įsižeidęs, ėmė pilti kaip iš kibiro! Viena laimė, kad porelė buvo po stogu, nes antraip būtų permirkę ir pasigavę nelemtą peršalimą, kurio niekas nenorėjo iki taurės likus, tiek ne daug mėnesių.
- O tu? Kas tave ir vėl neramina, kad net pavėlavai trisdešimt minučių? Įkvėpimas? – kilstelėjo antakį, paimdamas mergelę už rankos. Prirašytos. Aha, kaip visada. – Tikiuosi užbūrei, nes kol grįšim... nusiplauti gali~
Būtų net pradėjęs skaityti, ar bandyti, įskaityti, kas parašyta ant riešo, bet, išgirdo žingsnius, sparčius, it bėgtų. Pakėlęs akis, išvydo, kad link jų pavėsinės bėga žavingas jaunuolis, strazdanius, raudonais plaukais ir ne su ką prastesnėmis garbanomis, negu pats turėjo. O svarbiausią – permirkęs. Permatomas, it nedėvėtų nelemto audinio.
Net neslėpė gintarinių akių šelmiško spindėsiu. Vypsnio, kuris atsirado, kone, natūraliai.
- Tokius berniukus, mes mėgstame, labiau negu ledus, - pratarė, nusliuokdamas, padėdamas katinėlį į Klaros glėbį ir pats nueidamas prie pavėsinės, netikėto, bet laukiamo, svečio. – Ar nori, kad išdžiovinčiau ar...? – išsitraukta lazdele, lengvai perbraukė jaunuoliui per kaklą, stebėdamas šio reakciją.
-
Ūmai prasidėjo stiprus lietus, turėjęs kiaurai permerkti visus, nusprendusius pasivaikščioti. Laimei, Giedrius ir Klara bei jos kačiukas saugiai sėdėjo spaudoje pavėsinėje, kur stogas saugojo nuo stambių lietaus lašų, kurių taip nemėgo Zero.
-Na, na, tikiu, kad ir vaikinukų, ir mergaičių gausi, kiek tik norėsi. Pavasaris, visi pabunda iš miego ir išlenda iš savo olų,- sukikeno mėlynplaukė ir tarė Giedriui.
Klara apžiūrėjo savo aprašinėtą ranką ir gūžtelėjo pečiais.
-Taip, užbūriau, bet ir taip, nieko baisaus, jei išnyktų- viskas čia,- ji pabaksnojo sau į kaktą.- ko gero, buvo įkvėpimo, tik beveik jau išgaravo. Tavo šitie vabalai jau geriau tegu būna verti mano pro langą iššokusios mūzos.
Ir tada, kaip perkūnas iš giedro dangaus, per miško paklodę Klara išvydo atbėgant kažką, kas turėjo tikrai atpirkti visas pastangas parašyti dainą, o tiksliau, dailų garbanotą vaikinuką, peršlapusį dėl lietaus.
-Na, garbaniau, tikrai, kas gi galėtų nemėgti tokių berniukų,-mirktelėjo vaikinui Klara.
Klastuolė patapšnojo vietą ant suoliuko šalia savęs.
-Negalima, kad gražūs šlapi berniukai besimėtytų ant žemės. Prisėsk, pasiūlė.
-
- Iškart matosi, kad turit gerą skonį, - dešine ranka atsainiai pašiaušęs drėgnus, rusvus plaukus, vyptelėjo porelei strazdanosis ir neskubiai nusivilkęs prie krūtinės nemaloniai prilipusius varvančius, žalsvus marškinius, įdavė juos šviesiaplaukiui bernužėliui.
- Norėčiau, - mirktelėjo blondei ir pirštu nuo cinamonu dvelkiančiais kvepalais išpurkšto kaklo atsargiai patraukęs nukreiptą lazdelę, pasinaudojo safyrinių plaukų savininkės pasiūlymu.
- Ir ką gi tokie mieli jaunuoliai veikia visai nemielą vakarą pamiškėje? - mįslingai nutęsė klastuolis ir pastebėjęs prie kojų besitrainiojantį kačiuką, kilstelėjo šį ant rankų ir it kailine pagalvėle prisidengė apnuogintą viršutinę kūno dalį. Žinoma, nereikėjo ten nieko slėpti, visgi treniruoto pilvo preso ne kiekvienas drovėtųsi, tačiau juk reikėjo sudaryti ne tik žavaus, bet ir bent šiek tiek dorovingo vaikinuko įvaizdį.
- Tikriausiai esat nevietiniai, nes dar nemačiau judviejų nė vienam vakarėly, - glostydamas juodapūkio paausį, pastebėjo žaliaakis ir įdėmiai ėmė skenuoti šalimais stypsantį blondinuką.
-
Pavasaris baigsis greičiau, negu, kad planavo, na bet verčiau pasisems Klaros pozityvumo ir vilsis, kad ras bent niekingų žaidimų partnerę ar bičiulį. Jeigu pasiseks, svečią, galės abu pasidalinti ar tai pakankinti.
Kietai sučiaupė lūpas. Įdavė marškinėlius it kokiam liokajui, bene, ne taip suprato vaikinuko gestą, juk siūlė jam išdžiovinimo kerus, o ne išgręžti audinį, bet nieko nesakęs, mostelėjo lazdele ir audinys tapo sausas. Mestelėjo atgal į jaunuolio glėbį.
- Pasigausi peršalimą, - pratarė. - Ar tai, mano draugę juo užkrėsi, - pridėjo su šypsenėle, nužvelgdamas klastuolį, toks sudėjimas, šviesiaplaukį blaškė, o ypač kai pastarasis buvo tiesus, ar bent jau tokiu dėjosi, nes rodė didesnį dėmesį mergelei.
Humph, na jeigu šiandien liks be mėsos, bent jau žinos, kad geroji draugė gavo šios kaip reikiant ir kad jos įkvėpimas nebuvo išblaškytas veltui.
- Laukiame Karkanų, kurie turėtų netrukus... pasirodyti, - pratarė, stebėdamas gėlių žiedus kurie buvo talžomi lietaus lašų. - Ar kas turite skėtį? Manau jie nenori išlįsti, - pasikeitus vėjo krypčiai, vandens lašeliai pasiekdavo net jaunuolių nosis.
Kuo puikiausiai žinojo, kad yra burtažodis kuriuo galėtų pasinaudoti, bet burto pavadinimo niekaip neatsiminė, juk negali išdžiovinti gėlelės, tada pražudys ten gyvenantį karkaną!
Tamsiaplaukiui užsiminimus apie vakarėlius, akimis vėl grįžo prie jo. Įdėmiai nužvelgė šio veidelį, it mintyse, bandydamas atsiminti ar buvo jį kur nors matęs.
- Tiesa pasakius, ir tavęs neesu matęs nei viename vakarėlyje, arba... Paprasčiausiai prasilenkdavome? Šiaip, pastaruoju metu nueinu ten pagriebti maisto ir nemokamų gėrimų, o daugiau neužsilieku, kadangi poros neturiu, labai knisa, ya kno? Plius visos mūzos užimtos, - šyptelėjo, įtempdamas raumenis. - O šiaip, tu iš kokio miesto? Jeigu apie miestinius kalbi.
-
Klara gūžtelėjo pečiais ir nesidrovėdama nužvelgė jaunuolį, nusivilkusį marškinius ir atsisėdusį šalia jos. Atrodo, klastuolės katinėliui išties patiko gulėti ant nepažįstamojo ir būti jo kasinėjamam, Zero murkė ir glaustėsi prie to vaikino. Taip, aš, ko gero, irgi murkčiau ir glaustyčiausi,-pagalvojo mėlynplaukė ir šyptelėjo.
-Tavęs pačio irgi anksčiau nemačiau, būčiau prisiminusi,-tarė vaikinui.-aš vos prieš porą metų čia atsikėliau iš Prancūzijos ir nelabai vaikštau po vakarėlius, mieliau jau muzika mėgaujuosi viena, muzikuodama savo kambaryje ar kokioje nuošalesnėje vietoje.
Klara pasisuko į Giedrių ir gūžtelėjo pečiais.
-Atleisk, skėčio neturiu, bet nesu nieko prieš kiek sušlapti,- ji pažvelgė į dangų.-ko gero, greitai nustos lašnoti ir pagaliau išvysime karkanus.
Mergina išsitraukė iš savo kišenės juodą tušinuką, kurį visada turėjo su savimi, ir ėmė kažką rašinėti ant jau ir taip primarginto stalo, prie kurio sėdėjo.
-Taigi, koks tavo vardas?-paklausė nepažįstamojo.
Idiotė ta Klaros galva. Apima noras rašyti jau tada, kai klastuolė išėjusi iš kambario ir nėra kur rašyti. Žodžių, kuriuos ji rašė ant stalo, beveik nesimatė, tad ji pasidavė ir tiesiog ėmė paišyti gėlytę ant savo kairės žodžių prirašinėtos rankos laukdama atsakymo.
-
Vaikinukas mikliai sugavo sausus marškinius ir paleidęs besiglaustantį kačiuką, užsimetė juos ant vis dar drėgnos odos.
- Ačiūka, bro, - linktelėjo blondinukui ir pridūrė, - žinoma, norėčiau tokią mielą mergikę susargdinti, kad galėtume kartu simuliuoti, - vyptelėjo mėlynplaukei ir atsigręžė į keistai vypsantį gelsvų plaukų savininką, - tu irgi galėtum prisijungti, juk kuo daugiau, tuo smagiau.
Stebėdamas kaip šis pakreipė žvilgsnį įvairiaspalvių gėlių pusėn, septintakursis susikėlė po tamsiom kelnėm paslėptas kojas ant medinio, kiek apibraižyto stalo ir patogiau atsirėmė.
- Natanielis, draugams - Natukas, - caktelėjo liežuviu rusvaplaukis ir sukryžiavęs rankas ties krūtine, kilstelėjo smakrą aukštyn, - o tu kuo vardu, saldainiuk? - vyptelėjo ir rugiagėlių spalvos plaukų savininkei, ir dailiam šviesiaplaukiui, mintyse lažindamasis su savimi, kuris iš jų greičiau atsakys.
- Taigi, kitaip sakant, malat nesąmones, - kiek pavėluotai sureagavo į jaunuolių keistąjį užsiėmimą - karkvabalių stebėjimą ir sulaukęs atsakymo į ankstesniuosius klausimus, smalsiai nužvelgė bendraamžį.
- Hm, gal ir prasilenkėme. Matai, niekada nebūnu prie vaišių stalo, nežinia ko ten gali būti primaišyta, tačiau maloniai leidžiu laiką miegamuosiuose. Jei kitą kartą pritrūks draugijos, užsuk į Klastūnyno bendrąjį kambarį, rasim ir tau porą kompanionių ar kompanionų, pagal pageidavimus, - pakeitęs sėdėjimo poziciją ir dabar pasirėmęs kairiuoju kumščiu smakrą, grįžtelėjo į prancūzaitę. Ak, kokia gyvenimo ironija, rodos, visos Lizerto sutiktos įdomiausios mergikės Hogvartse turi prancūziško kraujo.
Gal metas pradėti mokytis francua kalbos ir keltis į Biobetsonsą... - nebyliai pamislijo rausvaskruostis ir kilstelėjo antakį, garbanotam vaikiui uždavus klausimą.
- Na, šiaip aš iš Velso grafystės, bet mokslo metais apsistoju Koukvorte.
-
Mažybinės formos. Visada kai žmonės jas naudodavo, jam atrodydavo, kad iš jo yra šaipomasi ar tai kalbama sarkastišku tonu, na, bet kai kurie nejusdavo, kad visada būtent tokį balsą naudoja, tad... Turėtų nustoti apie tai galvoti. Persibraukė dar kartą per auksines garbanas ir atsisėdo šalia vaikino, užkeldamas koją ant kojos.
- Uch, bet man nepatinka dalintis, - tuo pačiu šypsniu pratarė, lengvai pirštų galiukais paliesdamas jaunuolio kaklą. – Natuk, - pridūrė, nors abejojo ar vadins Natanielį taip, tai skambėjo, baisingai lipšniai. – Aš esu Giedrius, tačiau giedro oro, kaip matai, neatnešu, nebent tai tu lietaus debesis atplukdei pas mus, - prisistatė, na bet reikėtų pasakyti ir savo pravardę. – Vis, kartais vadina mane Honey, - tiesa pasakius, jo taip niekas nevadino visus penkis metus, bet tarkim.
Net apkeitė kojas vietomis, jo vabalų stebėjimą pavadino „nesąmone“, jeigu karkanai būtų paprasčiausi karkvabaliai, su mielu noru įpintų šiuos į tamsiaplaukio garbanas. Lėtai sumirksėjęs, nusprendė nepriekaištauti, visada taip darydavo. Klara neturi skėčio, apmaudu, o pašnekovas nepasiūlė savo magiškos pagalbos...
- Taip pat išbandome mano... naują fotoaparatą, kaip matau, radome puikų modelį, - kone sumurkė, bakstelėdamas į magišką kamerą, kabančią sau ant kaklo. – Nebent nenorėsi papozuoti su žavingaisiais karkanais, jeigu esi toks populiarus... manau galėsiu net parduoti keletą nuotraukų, brangiesiems klastuoliams, - patenkintas dalinosi planais. – Bet brangiajai Klarai, žinoma, atiduosiu nemokamai, -mirktelėjo mėlynplaukei.
Pasiūlymas užsukti į Klastūnyno bendrąjį kambarį, nuskambėjo it pakvietimas į viešnamį. Kaip bebūtų apmaudu, skirtingi koledžai negalėjo maklinėti po kitų emblemų kambarius.
- Su mielu noru, jeigu tik sugebėsi rasti laisvus paukščius pas gyvates, nes daugelis yra arba nepilname- hm, noriu pasakyti, jaunikliai arba užimti, - nusijuokė ir akimis nuklydo prie žiedų, paskutiniai lietaus lašai, jau greitai. – Aš pats iš Southemptono, o pats per atostogas būnų Koukvorte... hmmmmmm, tu tikrai ten gyveni, nes come on, rimtai nemačiau, - žaismingai tarstelėjo.
-
Už pasiūlytas nemokamas nuotraukas Klara juokais nusiuntė Giedriui oro bučinį.
-Net jei ir neišvysi savo išgirtųjų vabalų, vis tiek galėsime surengti puikią fotosesiją ir pasidaryti neblogų nuotraukų,-pasiūlė draugui.
-Aš Klara, mane kartais vadina katyte dėl šito,-ji ištiesė Natanieliui savo dešinę ranką ir parodė ant riešo padarytą juodą mažą katės silueto tatuiruotę.- dėl to mane ir išmetė iš Biobetonso. Dėl to, kad pasidariau tatuiruotę. Kvaila priežastis, bet aš nesiskundžiu- čia mažiau tokių išlepintų mergų, kaip tos prancūzaitės, tarp kurių tekdavo sukiotis.
Mėlynplaukė papūtė lūpas.
-Na, Natuku teks dalintis,-ji perbraukė pirštais Natanieliui per skruostą ir šyptelėjo. Juokais pamojavo pirštu ir pabarė Giedrių:
-Sharing is caring, my honey,-nusijuokė.
”Liquid sunsets in my veins,”
Ji pažvelgė į dangų, kuris, regis, nusprendė, kad lietumi pakankamai jau prikankino išėjusius pasivaikščioti- debesys ėmė sklaidytis.
”burning me,”
Jėzau, kada tos mintys nustos. Ji nustojo rašinėti sau ant rankos ir pažvelgė į vaikinus.
-Gerai, man nuobodu. Ką veikiam?
-
Jaunuoliams it susitarus ir pradėjus čiupinėti strazdanių, šis nejaukiai vyptelėjo, tačiau nesipriešino.
- Atleisk, bernužėli, bet, manau, damai atiteks didesnis kąsnelis, - timptelėjo už skruosto auksaplaukiui ir mirktelėjo melsvajai mergikei.
- Well, meduti, tu tikrai prastas giedro oro talismanas, bet kitą vertus, tai galėjo būti ir mano kaltė, juk nuo manęs net mažiausias debesėlis sudrėksta, - nekaltai vyptelėjo tamsiaplaukis ir pora minutėlių įsistebeilijo į mažytę katės formos tatuiruotę ant panelytės rankos. Tai tikrai nė kiek neprilygo Lizerto iškrėstai aibei, dėl kurios berniūkštis prarado garbingą vietą Durmštrango mokykloje.
- Išpopinti tie žmagai, kad net už piešinėlius baudžia, - kiek suraukęs tankius antakius, burbtelėjo rudaplaukis ir atsigręžė į blondinuką, kaži ką pasakojantį apie savo fotoaparatą.
- Ak, tik nereikia manęs taip garbinti, - nei šiaip, nei taip šyptelėjo Natas, - klastuolėms neapsimoka pirkti mano, kad ir pačių intriguojančiausių nuotraukų, nes jos gali turėti mane patį kada tik užsinorėjusios, - taikliai pastebėjo septyniolikmetis, - nesu toks puikus foto modelis nuotraukose, skirtingai nei už magiškojo objektyvo, tačiau, jei jau tie vabaliukai tokie nuostabūs, galėsime pasidaryti porą nuotraukyčių, kad ir visi kartu, - išdėstė nuomonę Augustas ir antrąsyk timptelėjo už berniokėlio skruosto.
- Galima suorganizuoti ir porą, trejetą laisvesnių gyvatėlių, manau, jos būtų nieko prieš, - nuo smaragdinių akių nubraukęs prilipusią rusvą sruogą, valiūkiškai išsišiepė klastuolis ir pasikasė pakaušį.
- Hm, gal dėl to, jog apsistoju viešbuty, o ne kokios mamytės namuose, - kilstelėjo pečius septintakursis ir išgirdęs Klaros atodūsį, apglėbė šią per pečius, - maybe nori pažaisti kokias gaudynes ar slėpynes?
-
Žavinga tatuiruotė, bet pravardė Katytė, gauta pagal piešinį, gan keistas variantas, turbūt toks pat keistas, kaip ir Medutis, gautas pagal plaukų spalvą, ar gintarinių akių blizgumą.
- Umph, bet kaip gi mes juo dalinsimės? Juk nepjausime per pus, ar ne? – šyptelėjo Klarai, nė nemėgindamas atitraukti rankų nuo jaunuolio, dabar lietė jį kiek įžūliau, leteną padėjęs ant šlaunies. - Mūsų pasigardžiavimo stiliai yra pernelyg skirtingi, if you know what I mean, - vos ne murkdamas pratarė ir atitraukė letenėlę, kad svetys nesijustų it papuolęs į išbadėjusio varno gūžtą.
Kada tik nori? Koks keista pasakymas, abejojo ar šis bernelis, išties yra toks pasileidęs kokiu dėjosi, tokie dažniausiai daug kalbėdavo, o kai ateidavo lemtinga akimirka, nurausdavo ir nuleisdavo viską juokais. Kaip kiekvieną brangų kartą. Tačiau neneigs, lengvi skruostų patampymai, jam patiko, it įžangą į ką nors aršiau, bet nusprendė apie tai negalvoti. Bent jau kol kas.
- Nemanau, kad visos nori tave turėti taip, kaip gali pagalvoti, - tarstelėjo. – Nes AR tikrai, jos tave galėtų KIEKVIENĄ dieną pamatyti tarp labai mielu KARKANŲ? – dabar jau net atsistojo ir pradėjo sakyti, kalbą it aukciono vedėjęs. – Deja ne, visiškai ne, nes Karkanai, pasirodo tik kartą per visus metus ir nuotraukos padarytos su jais, yra v i e n e t i n ė s, - taip, dabar tai tikrai peraugo į reklamą.
Eh, kas per pasiteisinimas, viešbutį gyveną, skamba brangiai, bet nieko į tai neatsakė, pats gyvena vienišuose namuose, kuris stovi it nelankytas vasarnamis velniai žino kiek laiko. Jau norėjo žiotis, pasiūlyti, kada apsilankyti, apžiūrėti sofų minkštumą, bet, raudoni saulės spinduliai nutvieskė žiedlapius.
Gėlių žiedai atsivėrė ir iš jų iššoko... Pūkuoti vabalėliai, su didžiuliais, permatomais sparnais kurie spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Karkanų antenėlės, priminė karkvabalių, su daug ataugėlių, kurios priminė blakstienas. Vienas po kito jie tingiai pakilo į orą, tačiau ne visi, daugelis liko tupėti ant žiedų, su mažytėmis kojelėmis prausdami savo pūkus nuo lietaus lašelių.
Giedrius, vos sulaikė, savo aiktelėjimą. Pačiupo fotoaparatą ir įsijungęs mikro rėžimą, atsitūpė ant žemės ir... Nuotraukos! O kokios nuotraukos! Šypsena nepaliko medučio veido, nė sekundei.
- Ahhh, na gi, Klara, Natai, ateikite, papozuokite, bet atsargiai! – susijaudinęs prakalbo. – Na gi... ar man reikės atnešti? Žinote jie čia nebus visą laik-, - ir dar penkis kadrus sugriebė.
-
Klara atsiduso ir prisiglaudė prie Natanielio, apkabinusio ją per pečius.
-Nagiii, Giedriau, kodėl tau taip patinka tie vabalai?-sudejavo klastuolė.-tikiuosi jie bus verti to, kad čia atėjome.
Staiga tarytum iš niekur į orą pakilo daug įvairiaspalvių lengvučių vabalų, jie ėmė sklandyti virš žolės, o kiti nutūpė ant gėlių. Klara turėjo pripažinti, kad vaizdas buvo tikrai stebuklingas, tie maži padarėliai mirguliavo gelsvai oranžinėje vakaro šviesoje tarytum mažos ugnies kibirkštys. Mergina nusišypsojo, kone užburta to vaizdo.
-Gerai, pripažįstu, tikrai gražu,-nusijuokė ir pasisuko į Giedrių.- atrodo nepakartojamai.
Ji čiupo Natanieliui už rankos ir nusivedė į pievą, pilną tų švytinčių padarėlių.
-Puiki proga padaryti nuostabių nuotraukų, o tu tikrai atrodysi puikiai tarp tų šviesų,-nusišypsojo.
Klara atsargiai atsisėdo tarp gėlių, neužkliudydama karkanų, sklandančių aplink.
-
Natanielis stipriai pliaukštelėdamas uždėjo savo delną ant baltapūkio letenėlės, glostančios berniūkščio šlaunį.
- Bet tikslas juk tas pats, honey, - caktelėjo liežuviu strazdanius, atsakydamas į žydriaus komentarą ir kiek suraukė antakius dėl sekančio garbaniaus pastebėjimo ar, tiksliau sakant, įnirtingo Karkanų reklamavimo.
- Tai tik viso labo vabaliukai, - pavartė nefritines akis, pritardamas safyrinių plaukų savininkei. Tiems ypatingiesiems karkvabaliams pakilus iš žiedlapių ir pradėjus pozuoti ,,afrikietiškame" fone, Natas sučiaupė lūpas.
- Na gerai, dailūs vabaliukai, bet VABALIUKAI, - aiškiai pabrėžė paskutinį žodį, toliau tvirtai laikydamasis savo įsitikinimų ir prancūzaitės nutemptas rasoton pievon, nepatenkintas suurzgė ir iškišo liežuvį, fotokamerai gaudant neblogus kadrus. Tada dar kelis kartus paišsidirbinėjo prieš objektyvą ir švelniai stumtelėjęs Klarą, o po to ir iškrypusį varnių, pasileido bėgti, tikėdamasis, kad šie jį ims vytis.
-
Abejojo ar jų pasitenkinimo stiliai derėjo ir ar Natanielis supranta, kad ne apie vaniles ir apsikabinimus kalbėjo, kai minėjo pjovimą per pus. Nesvarbu, gal ir gerai, vis dėl to Klastūnyne buvo pilną jaunesnių triušių, tad jeigu pamatytų, kažin kokį scenarijų, jų akis, ar tiksliau, jų skonis taptų perkreiptas. Verčiau apie tai negalvos. Nieko nesakęs, šyptelėjo.
Tiesa, ne daug kas galėjo mėgti vabalus, bet jų nuotraukos gaudavosi tokios mielos ir žavingos! Plika akimi nepamatysi viso grožio, kurį siūlo pūkuoti sparnuotieji draugai. Jų akys atrodė kaip mozaika, o blasktenėlės didelės ir stilizuotos, it šluotelės, o pūkeliai, su mažyčiais mikroskopiniais vandens lašeliais.
Būtų pasakęs, litaniją, bet jau ir taip pritarškėjo draugams pakankamai.
Modelis iš Nato buvo prastas. Kai pasiūlė nusifotografuoti, turėjo galvoje, rimtai, gražiai, be išsidirbinėjimų, nes dabar ką darė tamsiaplaukis, sukėlė pernelyg didelį kontrastą tarp fono ir modelio. Suprastų, jeigu tai būtų apleistas namas ar panašiai, galbūt tokios pozicijos tiktų, bet dabar....
Bent jau Klara pripažino, kad vabalai ir nuotraukos bus gražios. Hm ir juos abu pastūmė bernelis, pabėgdamas... perkūnas težino kur. Gaudynės? Pakštelėjo dar keletą nuotraukų, dabar jau su viena Klara ir nepamiršo savęs nufotografuoti tarp vabalų.
- Jeigu nori gali bėgti, bet come on, nerekomenduočiau, dar koks karkanas atsitrenks į veidą, - šnarpštelėjo mėlynplaukei.
Išjungė fotoaparatą ir įtempė raumenis, rąžydamasis. Saulė pradingo už horizonto, debesys maudėsi paskutiniame vakaro raudonyje. Kai dangų apgaubs tamsa, nežinia kokie padarai pasirodys iš miško gilumų. Tylėdamas suko lazdelę tarp pirštų.
- Eii, Natai, branguti, girdėjai apie Lethifoldus? Jie apsigyveno mūūūsųųų miške! – su šypsena pratarė.
-
Klara papozavo kelias minutes tarp karkanų, sklandančių aplink ir metančių nežemiškos šviesos spindulius ant jos mėlynų plaukų, šviesios odos ir drabužių, tada atsistojo ir nusibraukė prilipusias žoles nuo kelnių. Mėlynplaukė šyptelėjo, žiūrėdama, kaip Natanielis pasišokinėdamas pabėgo kiek tolėliau ir jau ketino atsargiai sekti paskui, bet Zero ją aplenkė. Mažasis juodas kačiukas, vikriai šokčiodamas tarp gėlių ir vabalų, išsigandusių artėjančios tamsos ir belendančių atgal į savo slėptuves, pribėgo prie bėglio ir minkštai užšoko jam ant peties. Mėlynplaukė nusijuokė ir priėjo prie jų.
-Atrodo, Zero jau laimėjo gaudynes. Tu jam labai patinki,-šyptelėjo ir nukėlė katiną nuo Natanielio pečių.
Katinėlis iškart nubėgo gaudyti besislepiančių vabalų.
-Hm... Gal pažaidžiam kažką kitokio? Pavyzdžiui, tiesą- drąsą? Kadangi karkanai jau slepiasi, mums juk reikia naujos veiklos,-pasiūlė ir pažvelgė į vaikinus.-šiaip jau laikau tą žaidimą ganėtinai kvailu, bet galėtume jį padaryti įdomesniu- su tinkama kompanija visada galima pasilinksminti.
-
Prasidėjus mokslo metams Morisas jautėsi kažkaip nejaukiai kaip ir pirmaisiais metais. Tad lėtokai traukė link uždraustojo miško kuriame jautėsi visai jaukiai kadangi nesitikėjo sutikti nieko. Keliaudamas takeliu priėjo mišką ir patraukė žvėrių taku kuris vedė kažkur, bet vaikinui tai buvo nesvarbu kadangi žinojo, kad visi keliai veda į Romą. Beeidamas stengėsi išvysti kokį paukštelį ar žvėrelį kurie jau ruošėsi žiemai, bet jų nelabai matėsi. Greičiausiai jau kiūto savo urveliuose ir drevėse arba dar nelabai pratę po vasaros prie žmogaus kvapo ir net prie manęs nenori eiti. Paėjęs kelias minutes kairėje pusėje išvydo beveik paslėptą pavėsinę, tad ilgai nesvarstydamas patraukė link jos. Šiaip ne taip įėjęs pro šakas kurios per ilgą laiką buvo užvertusios įėjimą prisėdo ant vieno iš suoliukų ir ėmė stebėti aplinką aplink save. Gal kas nors eis tai bent manęs nepamatys, o aš jį jau iš tolo matysiu. Šiaip gera vieta stebėjimui čia yra
-
Vaikis su geria nuotaika iš lėto traukė link uždraustojo miško. Jam knietėjo ten apsilankyti dar kartą, kadangi praeitas labai patiko, tik šį kartą jis traukė į visai kitą vietą, kadangi norėjo paklaidžioti vienas. Suradęs takelį, nors ir nežinodamas, kur jis veda, be jokios baimės patraukė juo. Suzu dairėsi aplink, kas kart sustojo tyrinėdamas kažkokį medį, ar nematytą krūmelį. Aišku, tas tyrinėjimas nebuvo pats geriausias dalykas, kadangi berniukas gan greit įsidūrė į ranką norėdamas paliesti nežinomą krūmelį. Jis nematė, kad šis buvo spygliuotas, bet jo labai atrodė švelnus, tad labai susidomėjo. Nukentėjęs, su kraujuojančiu piršteliu grifiukas atsitraukė ir atsiduso.
-Tikiuosi be nuodų...-tyliai burbtelėjęs jis patraukė toliau, nors daug jam eiti nelabai reikėjo. Vaikis stebėjo visą aplinką, tad pastebėti pavėsinę jam nebuvo sunku. Su smalsumu jis patraukė link jos, nors vaikiui kilo labai daug klausimų. Suzu nelabai suvokė, ką gali veikti pavėsinė vidury miško, juolab, tai buvo uždraustas miškas. Nors, kas iš to, kad uždraustas, berniukas suvokė, kad jame lankėsi ne vienas drąsuolis be jokios baimės, nors suvokė ir tą, kad šis buvo uždraustas ne be reikalo. Priėjęs prie pavėsinės berniukas išvydo nepažįstama vaikinuką. Nors prasibrauti į pavėsinę tikrai nebuvo lengva. Draugiškai nusišypsojęs, kad ir kaip norėjo pabūti vienas berniukas paslėpė ranką už nugaros, kadangi ji vis dar kraujavo ir ėmė kalbėti:
-Nemaniau, kad kažką sutiksiu miške...-vėl. Tyliai nuskambėjęs žodis vos neprivertė jo atsidūsti. Kaip visados planai griūva, tačiau rudaakis tikėjosi geriausio.
-
Morisas sėdėjo ant suolelio pavėsinėje ir bandė susigalvoti kokios veiklos kuri jam būtų įdomi, nes čia tikrai nebuvo įdomu sėdėti ir nieko nedaryti, o į pilį grįžti tikrai nesinorėjo, tad beliko sėdėti ir spoksoti į vieną tašką. Taip nuobodu sėdėti ir nieko neveikti. Geriau jau būčiau praleidęs laiką kambaryje ir prasivartęs ant lovos, o dabar tenka sėdėti čia, o į pilį net nesinori grįžti. Nors šiaip grynas oras nieko. Jam besėdint kažkas ėmė šlamėti netoliese. Pažvelgęs į šoną pastebėjo kažkokį atėjūną kuris neužilgo ėmė brautis pro užgriuvusį praėjimą.
-Labas, -pasisveikino vaikinas. -Sėskis, -parodė vietą netoli savęs. -Koks tavo vardas? -paklausė klastuolis.
Na va, tik pagalvoju, kad nėra ką veikti ir prisistato pašnekovas. Net keistoką šiek tiek yra, bet nieko nuostabaus juk burtų mokykla. Morisas ėmė galvoti ko čia paklausus.
-Kokiam koledže esi ir į kokį kursą eini? -pagaliau sugalvojęs paklausė nepažįstamojo.
-
Šyptelėjęs, kadangi pavėsinėje esantis žmogiukas buvo draugiškas berniukas pasisveikino:
-Laba,- jis apsidairė aplink, lyg ieškodamas kažkokio augalo, tačiau vėl atsiminęs, kad yra ne vienas atsisuko į klastuolį.
-Aš Suzu,- ištiesęs mandagiai jis tikėjosi, kad vaikinukas pasisveikins su juo. Tada atsisėdo netoliese jo, nors vieta jam nelabai patiko. Nebuvo patogu, vaikis jau mieliau ant žolės sėdėtų, bet nenorėjo pasirodyti per daug nemandagus. Nužvelgęs, rodos, panašaus amžiaus berniuką vaikis pasistengė suvokti, koks jis, nors tas sekėsi ne per geriausiai. Na, pakalbėsiu ir sužinosiu... Vis dar mąstydamas, kad pabuvus čia vis tiek turės susirasti kokį įdomesnį augalą ir jį ištyrinėti jis vėl išgirdo klausimą.
-Aš iš Grifų Gūžtos,-kiek išdidžiai pareiškė šis.- Ir esu antrakursis, o tu? Manau, turėtum būti panašaus amžiaus,-tarstelėjęs jis laukė, kol šis tai patvirtins. Spėlioti vaikis mėgo, o dar labiau, jei atspėdavo.
-
Nepažįstamajam vaikinui prasibrovus pro įėjimą ir ištiesus ranką pasisveikinui Morisas padarė taip pat, nors tai jam atrodė per daug mandagu.
-Malonu susipažinti Suzu. Aš Morisas, -pasisveikino.
Atėjusiam vaikinui atsisėdus netoli klastuolis ėmė galvoti ko čia paklausus. Kas neįžeistu Suzu ir kas patiktų jam pačiam, bet jokios mintys nekilo galvoje, tad teko tik sėdėti ir žiūrėti.
-Aš iš klastūnyno, taip pat antrakursis, -atsakė vaikinas vis dar galvodamas apie klausimus. -Kaip tau Hogvartsas? Kokia pamoka labiausiai patinka? Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
Uždavęs klausimų klastuolis vėl ėmė skęsti savo mintyse kurios jam nelabai patiko, bet teko tik sėdėti ir spoksoti kažkur į tolį. Kodėl nesigirdi nei vieno paukščio, nei vieno žvėrelio? Iš viso kur jie visi susilapstė? Gal ruošiasi žiemos miegui, o gal jų šitame miške iš viso nebėra? Reikia tikėtis, kad jie čia vis dar yra. Taip begalvodamas vaikinas nepastebėjo, kad spokso į kažkokį spindintį daiktą, bet geriau įsižiūrėjas pamatė, kad ten tik voratinklis.
-
Linktelėjęs prisistačiusiam klastuoliui vaikis pasistengė užfiksuoti jo vardą. Nors jis vaikiui eilinį sykį atrodė gan sunkus. Kaip jis ten tariasi... Eh, ką aš darau, juk tai toks paprastas vardas!
-O jetus... Kiek klausimų,-nusijuokęs pareiškė šis ir pasistengė užfiksuoti kiekvieną.-Tai... Pirmiausia Hogvartsas?- pasitikslinęs berniukas tęsė.-Na nežinau... Patekau čia per prievartą, bet tikėjausi kažko blogesnio... Aham, toliau pamoka? Turbūt Ateities būrimas, nežinau, man labai įdomi ir na, kaip žmogus gali nenorėti sužinoti, kas jam nutiks? Manęs turėtų laukti nuotykiai... Nors tiksliai nebeatsimenu, ką ten pamokoje išsibūriau,-pabaigęs tema apie pamokas Suzu teko šiek tiek atsikvėpti. Jis nebuvo pratęs pyškinti tiek daug žodžiu be jokių pertraukų, bet nekalbėsiu ilgiausiom pauzėm.
-A, toliau... Laisvalaikis? Tai laisvalaikiu kvėpuoju,-dar kartą nusijuokęs pasakė šis. Ir iš tikrųjų jis sakė tiesą, mat po pamokų nieko neveikdavo, tik va, eilinis stebuklas, kai sugalvojo išeiti pasivaikščioti ir apžiūrėti visokiausius augalus. Visgi svajonėms reikia ruoštis iš anksto, o jei nepažins augalų, tai nežinos, ką turėtų dėti į eliksyrus.
-Na, o tu?-pagaliau atsipeikėjęs paklausė berniukas.-Beje, ką čia veiki?-apsidairęs aplink, rodos, apleistą pavėsinę paklausė Suzu. Jam atrodė kiek keista, kad būtent tokioje vietoje sutiko žmogų, nors nieko blogo neturėjo omeny. Pavėsinėje jam patiko ir buvo gan jauku.
-
Sugrįžusi į Varno Nago bendrąjį kambarį rudaplaukė padėjo visas knygas ant spintelės ir užuot ėjusi ruošti namų darbų ir mokytis rytdienos pamokos mergina išsitraukė lanką ir strėles. Padėjusi šiuos ant savo lovos mėlynakė nusivilko Varno Nago uniformą ir pakeitė šią šviesiais džinsais bei juoda palaidine. Nors lauke oras vis labiau vėso, tačiau šalta dar nebuvo. Žvilgtelėjusi į veidrodį jaunoji ispanė surišo ilgus, rudus plaukus aukštai į uodegą ir užsivilko juodą, odinį švarką su ant nugaros išsiuvinėtais savo vardo ir pavardės inicialais. Pagriebusi ant lovos gulintį ginklą Davina pasuko koridoriaus link. Nė pati nepajuto, kaip greitai žingsniuodama atsidūrė lauke. Neramiam vėjui ėmus draikyti merginos plaukus ši kilstelėjo savo lūpų kampučius ir sumažinusi greitį ėmė žingsniuoti Uždraustuoju mišku. Ilgai negalvojusi, kur geriausia būtų pasitreniruoti, šešiolikmetė pasuko link dar niekada nelankytos vietos. Priėjusi pavėsinę mėlynakė nužvelgė šią ir kelias akimirkas dvejojusi galiausiai išsitraukė savo burtų lazdelę, ir sušnibždėjo burtažodį. Ant netoliese esančio medžio atsirado šaudymui skirtas taikinys. Atsitraukusi kelis žingsnius rudaplaukė paslėpė savo burtų lazdelę ir kilstelėjo ranką, kurioje laikė lanką. Kita ranka ištraukusi strėlę mergina nusitaikė į taikinį ir įtempusi lanką paleido šią skrosti orą. Nė nespėjus mirktelėti juodagalvė strėlė įsmigo tiesiai į taikinio vidurį. Šyptelėjusi jaunoji ispanė ištraukė dar vieną strėlę ir kelias akimirkas bandžiusi nusitaikyti paleido ir šią. Juodagalvė strėlė švilpdama įsmigo į taikinį perskirdama pirmąją per pusę.
-
Buvo vien iš tų retų dienų, kai Kaidenas nusprendė dėvėti apsiaustą, o ne žiobariškus drabužius, į kuriuos profesoriai ir kiti mokykloje bent šiokią tokią valdžią turintys asmenys žiūrėjo įtartinai atlaidžiai. Nebuvo taip, kad varnas neapkęstų oficialios burtininkų aprangos, žiobariški apdarai paprasčiausiai buvo šiek tiek patogesni tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, per mirti pradėjusią žolę bėgant nuo kalno į mišką. Apsiaustas plaikstėsi aplink ir pynėsi tarp kojų, visas judėjimas reikalavo tam tikro atsargumo. Tačiau Kaideno akimis, niekas negalėjo prilygti jausmui, kurį sukėlė švelnus rudeniškas vėjelis, glostantis nuogas po apsiaustu kojas. Tokiomis akimirkomis jis imdavo pamažu suvokti, kodėl kai kurios merginos taip vertina sukneles ir sijonus. Tokie drabužiai tam tikra ir kartais labai tiesiogine prasme išlaisvina.
Pasiekęs miško pakraštį, Kaidenas atidavė kelias sekundes atokvėpiui, o tada vėl pasileido bėgti. Širdis kaip pašėlusi dunksėjo krūtinėje, smilkiniuose jautė pulsuojantį kraują. Medžių ir krūmų šakos kabinosi už apsiausto klosčių ir rankovių, batai slysčiojo ant jau nukristi spėjusių lapų. Vos tik akiratyje pasirodė pavėsinės kontūrai, varnas sulėtino tempą, galiausiai ėmė žingsniuoti. Beveik pasišokinėdamas. Proskynoje atsidūrė kaip tik tą akimirką, kai antroji Davinos strėlė įsmigo į taikinio centrą perskeldama pirmąją. Kaidenas šyptelėjo. Delne sugniaužė lazdelę tam atvejui, jeigu išsigandusi mergina nuspręstų paleisti strėlę į jį, ir garsiai prabilo:
- Šaudai daug geriau, nei tada, kai paskutinį kartą matėmės.
((apsimeskime, kad paskutinis kartas buvo kažkada seniai ir taip toliau ir panašiai))
-
Žiūrėdama į ką tik įsmigusią strėlę Davina kilstelėjo savo lūpų kampučius. Regis, atostogų treniruotės dar labiau patobulino taiklumo įgūdžius. Išgirdusi balsą sau už nugaros mergina nežymiai krūptelėjo ir atsisuko. Netoliese stovėjo aukštas, rudaplaukis vaikinas. Išvydusi Kaideną mėlynakė plačiai nusišypsojo. Nesitikėjo dar kada išvysti šį varnanagį. Po paskutinio karto prieš penkerius metus jaunoji ispanė rudakio daugiau nebematė. Dabar šis buvo labiau suaugęs ir pasikeitęs.
-Kaidenai, smagu tave matyti,-Davina apdovanojo varnanagį žavia šypsena ir žvilgtelėjo į rankoje laikomą burtų lazdelę. Supratusi, jog rudakis nenorėjo būti netyčia pašautas mergina nuleido lanką. Žinoma, rudaplaukė nė nebūtų šovusi į Kaideną, tačiau lankas didelio pasitikėjimo kitiems nekėlė. Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino rankose laikomos burtų lazdelės Davina kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į varną.
-Maniau, kad nebepamatysiu tavęs,-šyptelėjo mėlynakė.
-
Lazdelė dingo apsiausto klostėse vos tik mergina nuleido ginklą. Nemanė, kad iš tikrųjų būtų šovusi, bet atsargumo priemonių imtis reikia visais laikasi. Kaidenas jautėsi per jaunas ir per gražus mirti. Tykiu šyptelėjimu atsakęs į neįtikėtiną Davinos šypseną, varnas demonstratyviai nusilenkė vėstelėdamas atgal apsiausto skverną, šis užsikabino už krūmo, tačiau žavusis jaunuolis apsimetė nepastebėjęs; juk negalima atsisakyti vaidmens dėl tokių mažulyčių nesklandumų. Vos tik nusilenkimais apvilktas pasisveikinimas baigėsi, Kaidenas elegantiškai nukabino apsiaustą nuo krūmo ir delnu nubraukęs nematomas dulkeles pažvelgė į be galo seniai matytą merginą. Savo žvilgsnio jis nesidrovėjo, atvirai nužvelgė Davinos veidą, kūną. Ji buvo graži, jeigu pasitikėtume Kaideno grožio suvokimu, dar gražesnė nei tada, prieš penkerius metus. Tačiau tokius pastebėjimus varnas nusprendė pasilaikyti sau.
- O, manęs nepamatyti gana sudėtinga, jeigu leisi taip teigti, - nusišypsojo baltadante šypsena. - Štai aš čia, ir tu vėl mane matai. O šiaip, ar neatrodo keista tai, kad per penkerius metus mokydamiesi ten pat, vienas kitą tiesiog.. praleisdavom pro akis? - klausimas buvo retorinis ir atsakymo sulaukti Kaidenas nesitikėjo. Perbraukęs ranka per plaukus ir perkėlęs svorį ant kitos kojos, su vos girdimu rūpesčiu balse paklausė:
- Kaip tu laikaisi? Ar laikaisi?
-
Pastebėjusi neįprastą vaikino pasisveikinimą mergina nusijuokė ir atsakydama pati pritūpė, lygiai taip, kaip visos kilmingos damos per filmus. Žinoma, Davina nevilkėjo akį traukiančios suknelės ir aukštai iškėlusi galvos nebuvo. Priešingai, rankose laikė lanką ir vilkėjo motociklininko stiliaus švarką, tad tetrūko plieninio žvėries ir būtum galėjęs palaikyti šią mėlynakę kokia nors antgamtinių būtybių medžiotoja. Išgirdusi pirmuosius Kaideno žodžius šešiolikmetė, tik šyptelėjo. Abejojo, jog vaikinas tikisi išgirsti atsakymą, be to, nė nežinojo, ką vertėtų atsakyti. Su varnu nesimatė penkerius metus nė nežinodama kodėl. Tiesa, šio neteko sutikti pamokose, lygiai taip pat, kaip ir apylinkėse, tačiau vis dėl to, Kaidenas visą šį laiką buvo Hogvartse. Nustūmusi visus spėliojimus į šalį rudaplaukė žvilgtelėjo į vaikiną išgirdusi šio klausimą.
-Ar mergina stovėdama su lanku ir šypsodamasi gali laikytis blogai?-kilstelėjo savo lūpų kampučius atsakydama klausimu į klausimą,-o tu? Kur buvai dingęs?
-
Vėjelis, sujudinęs rudeninius miško medžių lapus, savo permatomais, švelniais pirštais brūkštelėjo ir per Kaideno skruostą kaip koks mylimasis, pirmą kartą po ilgo laiko liečiantis išsiilgtą veidą. Suplazdėjo apsiausto skvernai, vėjas palindo po tamsiu audiniu ir švelniai brūkštelėjo per varno kojas. Jei būtų buvęs vienas, Kaidenas greičiausiai nusišypsotų pats sau pasitenkinimo pilna šypsena, ir tyli aimana būtų nusiritusi nuo jo lūpų. Tačiau jis buvo su mergina, kuri tokį keistą elgesį nežinia kaip suprastų, tad į vėjelį jis niekaip nesureagavo. Varno galvoje dar kartą šmėstelėjo mintis, kad sijonai ir kiti į kelnes nepanašūs drabužiai yra puikus išradimas. Švystelėjęs žavią šypseną Davinai, Kaidenas atkirto:
- O, velniai žino, gal tavo šypsena ir visas linksmumas tėra kaukė, kad tokie nepageidaujami asmenys kaip aš nustotų klausinėti.
Škotas sau nebūdinga maniera sukrizeno.
- Aš, meile mano, drįstu teigti visada buvęs čia. Jokio dingimo. Lankausi šen bei ten, susidedu su abejotinos reputacijos asmenimis ir pats stengiuos išlaikyti nepriekaištingą savo, kaip lovelaso reputaciją, - pusiau juokaudamas atsakė. Gana liūdna buvo tai, kad viskas, ką sakė, iš dalies buvo tiesa. Ypač ta dalis apie reputaciją bei abejotino dorumo asmenis. Piksių šūdukų miltelius škotas apdairiai nutylėjo.
Staiga Kaidenui kilo mintis. Akys sublizgo ir jis susijaudinęs paklausė:
- Ei, gal norėtum išmokyti mane šaudyti?
-
Šaltam rudenio vėjeliui ėmus siautėti tarp margaspalvių medžių lapų Davina pajuto, kaip aukštai į uodegą surištus plaukus ima kedenti karaliaujantis vėjas. Šyptelėjusi mergina kilstelėjo galvą stebėdama, kaip pagauti siautėjančio vėjo žemę nukloja įvairiaspalviai lapai. Netrukus nuskambėjus vaikino balsui rudaplaukė įsmeigė šviesiai mėlynas akis į šį.
-Kaidenai tu, nesi nepageidaujamas asmuo,-kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė. Nuoširdžiai džiaugėsi, jog po ilgo laiko ir vėl sutiko šį vaikiną. Išgirdusi varno kreipimasi į ją, mergina kilstelėjo antakį, tačiau nusprendė šio žodžius primti, kaip pokštą.
-Regis, nuo paskutinio karto pasikeitei,-šyptelėjo rudaplaukė ir pastebėjusi, kaip vaikino akys sublizga kryptelėjo galvą.-Žinoma, jei tik nori,-plačiai nusišypsojusi Davina ištiesė savo lanką Kaidenui užleisdama vietą prie taikino.
-
Kaidenui nė karto gyvenime neteko rankose laikyti lanko. Jokio, nei didžiojo, nei mažojo, nei dar kokio kitokio. Tačiau nemanykime, kad šaudymo iš šio ginklo srityje jis buvo visiškai žalias. Kai dar buvo mažas ir nereikšmingas žiobaras, jam olandiškai skaitomas Robinas Hudas, kad ir kokia klišinė bei nuvalkiota gyvenimo tiesa tai bebūtų, kėlė nepaprastą susižavėjimą. Kaidenas tarėsi žinąs, kaip reikia laikyti lanką, kaip jį įtempti ir kitus panašius dalykus. Tačiau vien teorijos, be abejo, nepakanka. Hipotetinės karvės irgi nepamelši.
Paėmęs lanką į savo dailias rankas, stipriai sugniaužė abiem delnais ir įkvėpė. Nežinojo, ar lankai būna specialiai pritaikyti kairiarankiams, ar jie universalūs, tačiau tai jam netrukdė suimti ginklo dešiniu delnu, priešingai nei laikytų dešiniarankiai, ištiesti ranką į priekį ir dviem kairiosios rankos pirštais suėmus templę, šią ištempti. Nebuvo toks stiprus, kad pajėgtų kairiosios rankos delnu pasiekti ausį ar bent jau skruostą, trūko vos kelių centimetrų. Be to, škotas buvo nepakankamai išsitiesęs ir per siaurai pastatęs kojas, ir šiaip visa stovėsena buvo keistai netaisyklinga. Bet pats to nesuvokdamas jis jautėsi be galo puikiai. Švystelėjęs žaismingą šypsnį Davinai, paklausė:
- Ar gerai stoviu?
-
Atsistojusi kiek toliau nuo tos vietos, kur neseniai stovėjo šaudydama į taikinį, Davina stebėjo, kaip Kaidenas suima lanką ir įtempia šį. Deja, nepakankamai stipriai. Nužvelgusi stovintį vaikiną šešiolikmetė nusijuokė. Šis priminė vaiką, besidžiaugiantį nauju žaisliuku. Miško paviršiumi nuskambėjus Kaideno klausimui Davina juokdamasi papurtė galvą.
-Beveik,-kilstelėjusi lūpų kampučius mergina žengė arčiau vaikino ir atsistojusi šalia įtempė lanką iki šio skruosto.-Nebijok, išnaudoti visos jėgos,-šyptelėjo. Daugybę metų šaudžiusi šiuo ginklu merginai įtempti templę tapo vieni juokai. Kartais atrodydavo, jog lankas net gi pats ima ir įsitempia nekantraudamas paleisti strėlę. Vis dėl to, prie lanko įtempimo prisidėjo kelis metus tobulinti įgūdžiai ir atostogų treniruotės.
-Prieš paleisdamas strėlę išsitiesk ir plačiau pastatyk kojas, tuomet galėsi šauti.-Kilstelėjo savo lūpų kampučius mėlynakė ir žengė kelis žingsnius atatupsta. Palaukusi, kol vaikinas teisingai atsistos ir dar kartą nužvelgusi šį, linktelėjo leisdama iššauti.
-
Stevie neskubėdama ėjo mišku. Laimei, namų elfai jos nesivijo. Matyt, laukė kitos aukos. Arba paprasčiausiai profesorius Jeffter viską sutvarkė taip, kad užpuolikai nekeistų savo lokacijos.
Tiesą sakant, grifė nelabai tenorėjo toliau atlikinėti praktiką. Ji buvo savo mėgstamiausioje vietoje - miške. Galėtų čia ir ilgiau pabūti. O kuo greičiau atliks praktiką, tuo greičiau teks grįžti į klasę. Tad rudaplaukė labai lėtai judėjo tolyn. Ji norėjo kur nors prisėsti, tačiau įtarė, kad namų elfai tada ją užpuls. Tad Stevie koja už kojos slinko gylyn į mišką.
Netrukus priekyje ji pamatė kažką tarsi šviečiant. Tai mergaitę gerokai sudomino. Ji šioje miško dalyje dar nebuvo buvusi, tad nė neįsivaizdavo, kas ten yra. Nejučia pagreitino žingsnį. Netrukus išlindo į miško proskyną. Ji atrodė labai simpatiškai. Ne taip, kaip turėtų atrodyti uždraustojo miško proskyna. Be to, čia buvo pavėsinė. Tiesa, ši atrodė šiek tiek šiurpiau, tačiau Stevie buvo ne iš tų, kurie labai greit kažko išsigąsta. Tad ji ryžtingu žingsniu priėjo prie statinio. Kai kuriose vietose ji buvo gerokai apipuvusi. Gal reikės kada sutvarkyti? paklausė savęs grifė, pamiršusi, ko čia atėjo. Netrukus ji pamatė žalios spalvos spindulį, lekiantį tiesiai į ją. Stevie suprato, kad tai nuginklavimo kerai. Mergaitė šiaip ne taip išsisuko, tačiau teko skubiai susikaupti.
- Velnias, - sumurmėjo Stevie ir skubiai iškėlė ranką į viršų. - Protego horribilis!
Žinoma, nieko neįvyko. Mergaitė pernelyg skubėjo. Pro ją praskriejo dar vienas žaibas, tačiau šį kartą namų elfas nepataikė. Taip būna? gerokai nustebo grifė. Tačiau ši mintis sutrukdė jai galvoti apie tai, ką reikia. Namų elfas pasinaudojo proga ir dar kartą paleido kerus į mokinę. Stevie spindulį pastebėjo tuo metu, kai šis jau taikėsi jai kirsti į krūtinę.
- Pr... - spėjo sušukti Stevie. Žinoma, rankos nepajudino. Ir netrukus nugriuvo.
Ar jie mane sustingdė? po kurio laiko paklausė grifė. Tačiau suprato galinti judėti. Tad rudaplaukė suprato, kad, ko gero, namų elfas ją tik apsvaigino. Kurį laiką judėti buvo sunkoka, kad Stevie pagulėjo samanose. Tačiau netrukus ji pajuto, kad jau turi jėgų atsistoti. Vos tai padarė, pradėjo svaigti galva. Oho, galingi magai šmėstelėjo mergaitės galvoje. Eiti nebuvo lengva, tačiau Stevie suprato, kad reikia judėti toliau. Elfai suprato, kad įveikė mokinę, tad dingo. Ji labai tuo džiaugėsi. Tačiau kol kas teko pripažinti, kad jos praktika yra visiškas fiasko. Tad mergaitė nutarė grįžti į kiemą. Gal ten ką nors sutiks, kas galės jai bent kiek padėti...
Netrukus grifė išlindo iš miško. Ko gero, pirmą kartą gyvenime jai nebuvo gaila palikti mišką.
-
Nors diena buvo nešilta ir apsiniaukusi, Emma nusprendė pagaliau įžengti į Uždraustąjį mišką. Varnanagė, laikydama rankose knygą ir lazdelę, šiek tiek jaudindamasi priėjo prie paslaptingojo miško. Tikėkimės, tuoj pradės lyti ir mano diena pasidarys dar geresnė. Pirmakursė įėjo į mišką, apstulbusi apsidairė ir patraukė nosies tiesumu, tikėdamasi atrasti kokią nors mielą nuošalią vietelę. Iš tiesų, čia tikrai ramu. Akimirkai stabtelėjusi Emma apsidairė ir pastebėjo tarp medžių boluojančią proskyną. Ji iškart pasuko ten ir netrukus išlindo į miško apsuptą proskyną, kurios viduryje stovėjo medinė pavėsinė. Nors aplinkui nesigirdėjo jokio paukščio čiulbėjimo ar vėjo - tvyrojo mirtina tyla, mergaitė nebijojo. Nesidairydama perėjo atvirą vietą, apžiūrėjo pavėsinę ir, suradusi tinkamą vietą, atsisėdo ir atsivertė knygą. Nuostabiai rami ir graži vieta. Tikiuosi ateityje užsukti dažniau.
-
Mergaitė seniai nebuvo lauke todėl nusprendė pasivaikščioti. Išėjus į lauką ji pamatė kad dangus apsiniaukęs. Supratus, kad reikia ieškoti slėptuvės. Klastuolės akys patraukė į tamsų uždraustą mišką. Abejodama ji patraukė link miško. Miške buvo mirtina tyla. Girdėjosi tik pačios Cornet žingsniai. Kuo gyliau pirmakursė ėjo tuo šalčiau darėsi. Staiga ji pajuto mažus lašelius. O ne prasidėjo. Ji dar galvojo ar bėgt atgal ar gilyn į mišką. Šviesiaplaukės kojos patraukė gilyn. Lietus vis stiprėjo ir stiprėjo. Mergaitė pradėjo panikuoti rankos drebėjo nuo šalčio, o per kūną bėgo šiurpuliukai. Jau praradus viltį klastuolės akys pamatė ne taip toli Pavėsinė. Mergaitė pradėjo bėgti žaibišku greičiu. Jos kojos pradėjo stipriai šlapti. Pagaliau Camilla pasiekė pavėsinę. Kojos buvo šlapios. Dusdama ji pakėlė galva ir net pašoko. Prieš ją sėdėjo mergaitė. Jos susiduria žvilgsnias. Klastuolė parausta. Ir atsisėdo prieš ją. Išpylusi vandenį iš savo batų Cornet pradėjo kalbėti:
- Emm... labas.- Drebančiu balsu nuo šalčio pasisveikino ji.- Aš Camille Cornet, Klastūnynas.
Klastuolė nutilo.
-
Išgirdusi lietaus lašų barbenimą į stogą Emma pakėlė akis. Reikia pailsinti akis, juk atėjau į mišką ne paskaityti. Įdomu, ką lietus šiandien iškrės? O po kelių sekundžių ėmė pilti kaip iš kibiro, tačiau ji jautėsi saugi pavėsinėje kaip kokioje tvirtovėje. Vis dėlto pirmakursė nustebo pamačiusi, jog iš miško išnyra panašaus amžiaus mergaitė ir kiek įkabindama lekia link jos. Vis dar apstulbusi varnanagė stebėjo jos veiksmus ir tik šiai prisėdus ji atitoko. Išklausiusi prisistatymą Emma užvertė knygą, padėjo į šalį ir dar kartą pažiūrėjo į mergaitę.
- Sveika,- kiek drovėdamasi pasakė. Jos balsas nei drebėjo, nei buvo ramus. Įsiklausęs galėjai išgirsti susijaudinimo gaideles, tačiau apskritai jos balsas buvo tylus. -Esu Emma Shade, iš Varno Nago, pirmo kurso.
Prisistačiusi varnanagė akimirksniu ištiesė savo ranką per stalą ir tikėjosi paspaudimo, nors žinojo, kad tai gana žiobariškas veiksmas. Be abejo, pirmakursė nežinojo, kokios kilmės yra Camille, nors kelis kartus ją buvo mačiusi koridoriuose ir Didžiojoje salėje. Sustingusi mergaitė laukė klastuolės reakcijos.
-
Prisistačiusi mergaitė ištiesė jei ranką. Jai tai nebuvo keista nes jos tėvai žiobarai ir tai jai yra normalu. Paspaudusi jei ranką Camille nusiėmė akinius ir nušluostė juos į apsiaustą. Staiga lietus pradėjo taip stipriai bėgti kad atrodo lyg tuoj vanduo pakils taip kad jos abi paskęs. Staiga klastuolė išgirdo kažkokį keistą garsą lyg kažkas kauktu tikiuosi mes nesutiksime vilkolakių. Po ilgos ir truputi kvailos pauzės mergaitė prabilo:
- Aš tave mačiau pamokose. Tu daug ką žinai,- po pauzės ji dar pasakė,- Čia tamsoka. Lumos.
Lietus truputis nusilpo. Pradėjo lįsti šliužai. Šalia prašliaužė sraigė:
- Nežinau kodėl, bet aš bijau tamsiu vietų, bet jos mane ir tuo pačiu traukia.
Nutilusiai. Pirmakursė laukė kol Emma kažką pasakys.
-
Varnanagė, išgirdusi kauksmą, panašų į stambaus vilko, viduje sudrebėjo.Kas tai? Ji nebuvo linkusi rodyti jausmų kitiems. Kol kas aš jos beveik nepažįstu. Išklausiusi Camillę Emma nusprendė pasakyti daugiau, nei kitam atsitiktinai sutiktam žmogui:
-Na, tikriausiai dėlto mane ir paskyrė į Varno Nagą - esu gana smalsi.Tačiau mane mažai kas užkalbina, juk čia visiškai neturiu pažįstamų, nors ir esu grynakraujė.- Ir lyg tarp kitko pridūrė:- Žinai, mane irgi traukia tamsa.
Emma pritildė balsą iki šnabždesio,palinko į priekį ir išplėtė akis,o jos balse buvo girdėti linksmumo gaidelės:
-Ten slypi nuotykiai...,-vėliau, susigrąžinusi normalų toną ir laikyseną, rimtu veidu ištarė,-Ir tyko pavojai.
Galbūt jai visai ne tai galvoj. Galbūt ji kaip ir aš: mėgsta būti viena su savimi ir svetimų neprisileisti. Vis dėlto, reikėtų susirasti draugų, juk septyni metai Hogvartse - ne juokai! Pirmakursė pabudo iš savo apmąstymų ir klausiamai pažvelgė į klastuolę.
-
Cornet pasižiūrėjo į tamsą:
- Žinai aš ankščiau niekada neturėjau draugų ir vis dėl to septyni metai čia reikia su kažko susibendrauti ir išdrąsėti.
Mergaitės galvoja sukosi tokios mintys gal eiti gilyn į mišką vis dėl to hogvartse ne taip įdomu kaip tam giliame miške, gal jai pasiūlyti, bet nežinau ar ji sutiks. Tarp jų buvo mirtina tyla girdėjosi tik kapsintys lietaus lašeliai. Reikia įsidrąsinti ir pasakyti jai apie savo įdėją ji suėmė kumštį, bet staiga iš miško pasigirdo dar keistesnis garsas nei ankščiau, bet jis nebuvo panašus į nieką. Pirmakursė pasižiūrėjo į Emma lyg sakydama kaip galvoji ar tai gera įdėja eit į mišką. Bet supratus, kad varnanagė nemoka skaityti mintis nusijuokė ir prašnekėjo:
- Kaip manai ar gera įdėja eit į mišką?
-
Išgirdusi Camille klausimą Emma neiškart atsakė, mat ji bijojo ką nors pasakyti ir po to iškart gailėtis. Bet varnanagė galiausiai prabilo:
- Manau, visai nebloga mintis, tik temsta, gal reikėtų grįžti į Hogvartsą ar atsidurti arčiau jo. O tas garsas, kurį neseniai girdėjom tikrai prikauso kokiam nors keistam ir nematytam gyviui, pavyzdžiui, testraliui.
Nors ir galvojo ilgai, mergaitė pasigailėjo taip atsakiusi, juk dar prieš kelias minutes sakė, kad ją traukia tamsa. Kvaiša! Emma pasiėmė savo lazdelę ir knygą ir pasuko miško link. Paėjusi kelis žingsnius nuo pavėsinės pirmakursė mostelėjo lazdele ir sumurmėjo:
-Lumos!
Paskui, prisiminusi palikusi žmogų ji atsisuko į Camille ir pakreipė galvą:
-Eime? Nors ir tamsa vilioja, miške esantys žvėrys nenuspėjami ir šįkart nuotykiams aš nepasiruošusi. O kaip tu? Beje, aš sutikčiau būti tavo drauge.
-
Jos nusprendė eit į mišką, nors dabar nuotykiams oras ne koks, bet Hogvartse nelabai yra ką veikti. Cornet greit nuskubėjo paskui Emma, bet nepasiekus varnanagės, šviesiaplaukė įkrito į balą. Jos kojos vėl tapo šlapios, o batuose pilną vandens. Keli lašeliai nukrito ant mergaitės galvos. Miškas buvo toks tamsus kad vos tik rudaplaukė užėjo truputi gyliau matėsi tik mažytė šviesa. Medžiai buvo aukšti ir tamsūs , kai kurie gulėjo ant žemės tikriausiai juos nutrenkė žaibas pagalvojo mergaitė. Aplink ją šliaužiojo daug šlykščių šliužų. Ant drabužio laipiojo vienas mažas voriukas, nusipurčius ji klastuolė pasakė burtažodį lumos ir pasivijo Shade. Staiga tolumoje ji pamatė žaibą kuris blikstelėjo violetine spalva.
-
Įžengus į jau gana dažną apsilankymų vietą - Uždraustąjį mišką, Žaneta kaip tradicija pamačius kokį atpažįstamą medį ar kitokį augalą pasukdavo į kitą pusę. Juk miško daug ir reikia išnaršytu kiek įmanoma daugiau. O šiandien mergina jautėsi ir labai energingai todėl nusprendė ir vaikščioti toli ir ilgai. Po kelių valandų ištiso ėjimo pro tankius medžius ir krūmynus, na ne ėjima, o tiesiog brovimasi, kraštovaizdį pagaliau paįvairina kažkas įdomiau. Prasibrovus paskutinę eilę medžių merginą sustojo prie simetriškos, apvalios proskynos ribos. Proskynos viduryje stovėjo kadais turėjus būt graži ir dažnai lankoma medinė pavėsinė. Dažnai lankoma? Tai vidurys miško gilumos ir tikrai nemanau, kad daugybė žmonių žino šią vietą. Jau vien tai, kad ši pavėsinė atrodo apleista labai senai. Tačiau kažkas juk turėjo pastatyti ją, juk miškas negalėjo to padaryti pats? Ar galėjo? Juk proskynos pievelė tai neatrodo labai netvarkoma, nė vienos piktžolės, visa proskyna kaip kilimu padengta vienodo aukščio ir spalva žole. Lipant ant neaukštų laiptelių į pavesinę laipteliai pavojingai ir išdavikiškai trakštelėjo. Užlipus į pavesinę, mergina pasirinko prie sienos pristumto suolelio prieglobstį ir prisėdo paiilsint kojų. Iš palto kišenės išsitraukusi atsineštų skanėstų, gardžiavosi stebėdama medžių sieną skirinčią proskiną ir mišką
-
Šalta pirmosios žiemos diena. Sniegas jau pamažu rodėsi, kas kiek kėlė Julian'o nuotaika, bet ši vistiek nebuvo pati geriausia.
Žingsnelis po žingsnelio klastuolis žingsniavo jau savo pamėgtame uždraustąjame miške. Snaigės krito ant rudų ketvirtakursio plaukų bei juoso palto su kelnėmis, taip tik primindamis, kad žiema jau čia ir, kad kalėdos pamažu artėja. Sningant net uždraustasis miškas atrodė gan jauki vieta. Nors ištiesų keturiolikamečiui čia beveik visad būdavo jauku.
Toliau žygiuodamas sau nežinomomis kryptimis, rudaplaukis dairėsi norėdamas rasti kiek smagesnę, o gal net jaukesnę vietą pasėdėti. Visgi šis nenorėjo sėdėti ant apsnigtos žemės ir taip susišlapinti rūbus. Žygiuodamas ir dėdamas žingsnelį po žingsnelio, Julian'as galiausiai pamatė kažkokį medinį pastatą Bei pradėjo žygiuoti jo artyn. Bežygiuodamas jaunuolis užsidegė cigaretę. Mokykloje už ją niekas nebūtų pagyręs, bet visgi čia nemokyklą ir jo čia niekas nepastebės. Na bent jau taip manė pats klastuolis. Su cigarete tarp lūpų šis priėjo pastatą, kuris pasirodo, kad buvo pavėsinė. Pamatęs nepažįstamą arba bent jau kolkas nematytą merginą joje, Gilbertukas nesupratęs susiraukė, bet toliau ramiai stovėdamas traukė nuodingų dūmų į savo plaučius.
-
Prasedėjus gana ilgą laiko tarpą šilčiau nepasidarė, rodos kuo diena ėjo į pietų pusę oras darėsi vis šaltesnis ir šaltesnis. O kur dar po kelių akimirkų sėdėjimo pradėjęs kristi sniegas. Nors visą laiką Žanetai labai patiko sniegas, dabar jis neatrodė labai viliojamai vien dėl to, nes oras dar nėra pakankamai šaltas todėl tos snaigės dar nespėjusios paliesti žemės sumirks ir visą žemę pavers pliurzynę. Tai, kad ir kaip besistengtų išvengti į pilį grįš permirkusi, tačiau vis dar turėdama menką viltį nusprendė palaukti kol sniegas nurims ir tada teks tvarkytis tiktais su pliurzės problema. Ši problema privedė prie minčių kratymo kaip jos išvengti, gal yra kokie kerai kurie padėtu, arba koks žiobariškas būdas kuriuo ji galėtu pasinaudoti. Taip bemąstant mergina beveik nepastebėjo iš miško tankūmos išlindusio juodo pavidalo, na, o jam priėjus ji suvokė, kad tai buvo paprasčiausias žmogus. Nusėdus pakilusiai baimei dėl nežinomo padaro kuris ją lengvai galėtų suvalgyti kiek apsiramino ir apžvelgė, kaip atrodė, ateinantį berniuką. Nors problema dėl nesuvaldomi baisaus padaro praėjo pernelyg nesidžiaugia gal šitas nepažįstamasis gali tave sužaloti daug skaudžiau ir baisiau. Gal čia jo valda ir jei taip nemanau, kad jis jaučiasi labai laimingas Nors vaikinuką dar buvo sunku įžiūrėti, mergina kažkodėl nesijautė labai išsigandusi. Kažkas jame kaip ir pranešė, kad jis nėra pavojingas.Gal jo eisena? Nors jam priėjus arčiau pamatė nuo jo veido sklindančius dūmus mergina turėjo pajusti išgąstį, juk nepažįstami su cigaretėmis nieko gero nereiškia, mergina pajuto keistą jaudulį ir drąsą sumaišytus su adrenalino antplūdžiu. Ir būtent šie jausmai ir užvaldė Žanetą ir lyg ir patys prabilo: -Žinai, tie dūmai kada nors tave pražudys. - išsišiepusi tarė Žaneta. Ir pagalvojo, kad jau esanti Uždraustąjame miške, kodėl gi nesurizikavusi dar labiau? - Turi dar?
-
Betraukdamas nuodingus dūmus į savo plaučius, jaunuolis pastebėjo, kad mergina jo neišsigąsta, bet vistiek nešnekina. Vaikinukas keliom sekundėm kreivai nusišypso, pamanęs, kad ji turbūt bus mokinė ir klastuolė. Visgi, kitų koledžų merginos jau būtų pridėjusios į kelnes. Na bent jau Julian'as taip manė.
Staiga išgirstas nepažįstamosios merginos balsas prajuokino keturiolkmetį. Šis išsiėmė baigtą surukyti cigaretę ir numetęs ją ant žemės sutrypė.
- O tau jau taip rūpi, mergyt? - Paklausė šis ir prunkštelėjo bei visu kūnu atsisuko į merginos pusę. Nusorendęs, kad nenori dar labiau sušlapti nuo mažyčiu snaigių, ketvirtakursis senais, girgždančiais, mediniais laiptais užlipo į pavesinę ir taip palindo po pastoge.
- Ir ko gi atklydai į uždraustąjį mišką? Nebijai? - Kiek pašaipoku balso tonu paklausė rudų plaukų savininkas ir nugara atsirėmė į seną, medinę pavėsinės sieną. Kadangi gaivų orą trumpam užpildė tyla, tai Julian'as pažvelgė į tolį. Ištiesų klastuoliui uždraustasis miškas patiko ir jam čia dažniausiai net būdavo gražu, smagu. Uždraustasis miškas, jo akimis nebuvo toksai tragiškai pavojingas, kadangi jame slypi ir daugybė gėrio.
-
Pajutus pašaipą visi supyktu ir imtu pyktis, tačiau mergina iš visų jėgų pasistengė susitvardyti ir neužsiplieksti. Vis dėl to jam ji tiktais mažytė mergaitė pasiklydusi miške. Todėl kuo ramesniu balsu pasakė:
- Nebijok aš tai neišsigandus. O tuo labiau ne tavęs. - Persimetus šviesius plaukus nuo akių mergina nusišypsojo. Suprato kaip juokingai jam turėtų atrodyti jaunesnės merginos atsikirtimai. Tačiau iškėlus galvą bandė kuo ilgiau išlaikyti orumą ir nepasiduoti vaikinuko spaudimui. Na, o apžiūrėjus rudaplaukė suprato, kad iš arčiau ir be cigaretės burnoje jis neatrodė toksai baisus. Nusukus žvilgsnį nuo berniuko pažvelgė į tolėliau esančius medžius, kaip prie jų šakų kibo naujai iškritusios snaigės.
-Čia gražu. - Nepajutus ištarė Žaneta. - Ir tylu, miškas niekada tavęs neatstums ir jame gali pasislėpti nuo žmonių. - Tik pabaigus mintį mergina pagavo save mąstant ar nepasakė per daug ir ar dabar neatrodys kaip paprastutė, svajinga ir tipinė paauglė. Vis dėl to reikia pasirodyti prieš vyresnį berniuką.
-
- O dar ir drąsoka. Man patinka. - Tarė vaikinukas prunkštelėdamas ir pajuokaudamas su fraze : "Man patinka." Bet ištiesų, šviesių plaukų savininkė buvo tikrai drąsi kaip trylikmetė mergina esanti uždraustąjame miške ir sutikusi nepažįstamą, o tik kelis kartus matytą hogvartse žmogų. Kitos jos bendraamžės turbūt būtų išsigandusios, kadangi uždraustasis miškas tikrai nėra maloni vietelė kitų, ypač merginų akimis, o ypač kai jame netikėtai sutinki žmogų su rūkstančia cigarete tarp dantų. Na tiesa, ta cigaretė jau buvo dingusi iš Gilbertuko rankų ir sau ramiausiai jos nuoroka gulėjo ant žemės.
Staiga ketvirtakursio apmąstymus sutrugdė ir nutraukė merginos žodžiai. Julian'ui net pasirodė, kad prieš jį stovintį mergina yra kokia aiškeregė, kadangi jis visai neseniai mąstė būtent apie tai, apie ką mergina prakalbo.
- Tiesa. - Neturėdamas ir nenorėdamas daugiau ką pasakyti tiesiog ištarė keturiolikmetis.
- Aš Julian. Julian'as Gilbert. - Nusprendė prisistatyti ir gan šaltoku balso tonu tarė rudų plaukų savininkas ir pasuko galvą miško gilumos link stebėdamas gamtą.
-
- O vardai. Galvojau tokie pikti ir baisūs vaikinai nesisveikina pirmi. - Vis dar norėdama išlaikyti orumą ir numušti kvailą pasitikėjimą savimi nuo vyresnio berniuko užsipuolė mergina. Tačiau nenorėjus per daug rodytis prieš ir gerokai stipresnį berniuką, jonepaignoravo. - Žaneta. Žaneta Froz. - Ir stebėdama rudaplaukį bandė atspėti apie ką jis galvoja. Po kurio laiko stebėtinai jaukios tylos mergina grakščiai atsistojo ir įžūliai pažvelgė į berniuką:
- Tai? Ką drąsieji Hogvartso blogiukai daro laisvalaikiu? - su pašaipos gaidele tarė mergina. Jautėsi gana drąsiai ir neįtikėtinai įžūliai. Ir grifiukė nesuprato ar tai buvo nepažįstamojo ar miško dėka. Merginos kūnas gavės adrenalino antplūdi nežinojo kur dėtis ir tai nieko gero niekada nežada.
-
- Nevaidink erelio, kai esi tik skruzdelytė, mergyt. - Tarė prunkštelėdamas Julian'as ir persibraukė ranka per plaukus, taip šiek tiek juos pataisydamas.
- Gerai, kad Ne Žaneta Frog. Nors tau tiktų. Esi visai panaši į varlę. - Šiek tiek pasišaipė penkiolikmetis ir nusijuokęs pažvelgė į žemesnio ūgio negul jis pats mergaitę.
- Oho, grifukė nagus užsiaugino. Atsargiau su žodžiais, kol pati to nepasigailėjai. - Nuobodžiaujančiu balso tonu tarė penkto kurso mokinys visiškai nebeturėdamas noro rodyti draugiškumą. Ištiesų, blondinė buvo pati dėl to kalta. Nes gi Gilbertukas dar bandė bendrauti draugiškai, o mergiotė norėdama pasirodyti kažkuo, pavaidinti, vaidino erelį...
- Blogiukai? Rimtai? Nieko geresnio nesugalvojai? Galvok išnaujo. Nieko tu čia nedomini, varle. - Jau praradęs kantrybę tarė klastuolis ir išėjo iš pavėsinės ir daugiau nenorėdamas gadintis nuotaikos, lėtais žingsniais patraukė tolyn.
-
Nors jau buvo praėjęs mėnesio nuo vasaros atostogų pabaigos, bet Heidi ir Liucija dar nebuvo nei karto normaliai susitikusios ne tokioje oficialioje aplinkoje. Parašiusi laiškelį ir išsiuntusi jį kartu su balandžiu pas švilpę mergaitė tikėjosi, kad šioji bus laisva ir galės susitikti kartu su ja ir praleisti bent šiek tiek laiko. Jų susitikimo vieta buvo kiek keistoka ir ne visiems žinoma, bet klastuolė tikėjosi, kad baltaplaukė apie šitą vietą žinos ir pakankamai lengvai atsidurs ten.
Keliaudama mišku tamsiaplaukė galėjo pasikliauti tik nuojauta ir sakalu, kuris suko ratus kažkur jai virš galvos tykodamas belakstančių mėsos gabalų. Kuo toliau klastuolė ėjo, tuo medžiai darėsi dažnesni ir pro juos buvo sunkiau prasibrauti, bet galų gale Heidi priėjo pavėsinę. Kadangi mergaitė atėjo per anksti jai teko laukti Liucijos, tad vienintelė veikla, kuria ji dabar galėjo užsiimti buvo kalbėjimasis su Reuben (sakalu).
-Ateina?
-Dar nematau, -po kiek laiko pasigirdo atsakymas.
Po šio nuostabaus gyvūno atsiradimo tamsiaplaukės galvoje jau gyveno du balsai: Balsas ir Reuben. Tai aišku buvo pakankamai keistas dalykas ypač, kai galvoje imdavo vykti ginčas dėl kokių nors dalykų, bet teko su tuo susigyventi ir tai kantriai kęsti.
-
Liucija, kaip jau buvo įpratusi, lesino balandžius kieme, kai vienas nepažįstamas atnešė jai laišką. Na, pastaruoju metu mergina neturėjo iš ko gauti laiškų, tad pirmiausia sukilo įtarimas, kuris pradingo, vos mėlynos akys greitai perbėgo per baltaplaukei skirtas eilutes.
Kadangi Heidi naudojo balandį laiškams nešioti, švilpė tikėjosi, kad ji žiūrės palankiai į tokius gyvūnus, tad pasiėmė savo du nusisavintus balandžius - Bubį ir Antaną (Škėmą). Šie nupenėti rubuiliai mielai gulėjo merginos delnuose, visai nenorėdami kažkur skristi, mat žinojo, kad pas ją kišenėse vis dar buvo grūdų. Eliko, pavydėdama tokio dėmesio naujiesiems augintiniams, užsispyrė eiti kartu. Taip, eiti, mat tupėdama ant šeimininkės peties ji irgi atsisakė skristi. Jausdamasi kaip vaikų darželio prižiūrėtoja, Liucija patraukė susitikimo vietos link.
Kai pasimatė pavėsinė, baltaplaukė jau buvo šiek tiek suplūkus bei išsprendusi gal tris ginčus apie balandžių ir sakalų mitybos bei dėmesio poreikių skirtumus, taip pat dešimtą kartą išgirdo, kad Antanas yra netinkamas vardas balandžiui ir išvis - balandžiai yra maistas, o ne kažkokie lygias teises turintys augintiniai.
-Heidi!-laiminga pasisveikino švilpė. Vos tik Liucija prisėdo, Antanas su Bubiu purptelėjo ant žemės, tikėdamiesi, kad netrukus gaus lesalo.
-Susipažink, Bubis, Antanas ir Balandžiai yra maistas,-rodydama į kiekvieną paukštį pristatė juos baltaplaukė ir, nelaukdama nepasitenkinimo lavinos, pasitaisė:
-Tiksliau, Eliko, kuri mielai suvalgytų Bubį ir Antaną. O tu,-žiūrėdama į Heidi nutęsė švilpė,-Atrodai sublogus. Viskas gerai? Ar dar tegyveni vaikų namuose?
Susirūpinimo pilnu žvilgsniu Liucija stebėjo klastuolę, bet nedrįso nieko daryti.
-
Praėjo dar keletas minučių ir pagaliau tolumoje Heidi pamatė kažką kas galbūt galėjo būti Liucija arba koks kitas judantis padaras, kuris gal ir nesavo noru, bet pretendavo į jos ir Reuben vakarienės sąrašą. Mergaitės džiaugsmui, tai buvo ne vakarienė, o Liucija.
-Liucija! -pasisveikino tamsiaplaukė, sakydama savo draugės vardą.
Baltaplaukei imus vardinti paukščių vardus klastuolė kiek nuliūdo, nes neatsivedė savųjų balandžių.
-Reuben, yra tau draugas, -neminėdama gentainės lyties pakvietė Heidi.
Šis nors ir ne iš karto, bet galų gale atskrido ir nutūpė mergaitei ant peties švelniai suleisdamas nagus.
-Čia Reuben, -pristatė savo trečiąjį galvos balsą tamsiaplaukė.
Matėsi, kad šis nebuvo labai patenkintas, kad jo gentainis buvo moteriškosios lyties ir Heidi jį iš dalies apgavo žinodama, kad šiam tai nepatiks.
-Na, nesijaučiu sublogus, tad galiu teigti, kad man viskas gerai. Bet tu atrodai papilnėjus, -pabandė juokauti mergaitė nors ir žinojo, kad tai nėra dalykas su kuriuo būtų galima juokauti nesitikint susilaukti pasekmių. -Jau nebegyvenu vaiknamyje, apie vasaros vidurį apsigyvenau Godriko dauboje, na ir negaliu skųstis, nors teko keisti gyvenamąją vietą keletą kartų ir įvyko keletas kiek keistokų įvykių. O tau kaip su naujuoju globėju sekasi gyventi?
Tamsiaplaukė nelabai įsivaizdavo ką būtų galima paklausti ar bent ką papasakoti. Aišku šioji galėjo papasakoti apie tai, kad per savo kvailumą patapo vampyre, bet nusprendė tai kuriam laikui pasilaikyti sau.
-
Buvo smagu vėl matyti Heidi gyvą ir sveiką, mat, išėjusi iš vaikų namų, Liucija ne kartą buvo susimąsčiusi, kaip sekasi jos draugei. Pamačiusi dar vieną Marso sakalą, baltaplaukė nustebo pajutusi Eliko susidomėjimą. Atrodė, kad net žmonės galėtų pajusti įdėmų jos žvilgsnį tiriantį tos pačios rūšies atstovą. Sakalė, purptelėjo ant šakos, tarsi kviesdama Reuben prisijungti.
Girdėdama, kad Heidi ištrūko iš vaikų namų ir turi tikrus namus, Liucija nuoširdžiai džiaugėsi - niekam nelinkėjo net užeiti į tą neviltimi dvokiantį pastatą. Žinoma, ji tikėjosi, kad klastuolės globėjas žymiai geresnis nei jos buvęs. Bet, deja, jausmas, kad kažkas negerai ar yra nuo jos slepiama paaštrėjo vos Heidi baigė kalbėti ir dabar nemaloniai rangėsi po merginos oda. Nejaukiai šyptelėjusi, Liucija nukreipė žvilgsnį į mišką.
-Ak, gali būti. Turbūt pameni Amnetą, kuris mane pasiėmė? Na, gera žinia, kad negyvenu su juo. Dabar apsigyvenau pas Hayato, poetą tatuiruočių meistrą, kurio salonas ir namai čia pat, Kiauliasodyje. Jis mane išmokė kurti eilėraščius!-šypsodamasi pasakojo baltaplaukė, bet nepraėjus keistam jausmui vėl surimtėjo.- Heidi, kokie ten keisti įvykiai pas tave? Nenori pasipasakoti?
Mėlynos akys įsistebeilijo į žalsvas akis. Ir štai, vėl tas keistas jausmas, tarsi bedugnė mintyse, kurios iki šiol čia nebuvo.
-
Heidi traukė miško takeliu, apsiausto kišenėje nešdamasi krištolinį buteliuką, kurį gavo po to, kai atliko antrąją Burtų trikovės turnyro užduotį. Rūkas ir kiti dalykai vykstantys šio viduje, nieko mergaitei nesakė, kas ją vertė mąstyti dar labiau, norint išsiaiškinti ką buvo bandoma paslėpti. Nors jaunoji vampyrė, jau po pirmojo karto, kai reikėjo mąstyti, žinojo, kad su mįslių minimu jai nekas, tačiau ir šį kartą, tai stengėsi išsiaiškinti savomis jėgomis, žinodama, kad to nepavyks padaryti.
Miškas tamsiaplaukę ramino. Medžių ošimas, paukščių čiulbėjimas klastuolę verste vertė pamiršti tai, apie ką ji galvojo, prieš keletą minučių. Heidi džiaugėsi, kad pagaliau atrado ramią vietą, kurioje galėtų mąstyti apie ką nori ir kada nori. Buvo kiek keistoka, kad mergaitė anksčiau nesugebėjo suprasti, kad miškas yra geriausia vieta atlikti mąstymams, nesvarbu ar jie tau sekasi ar nesiseka. Šioji vietovė beveik pilnai supo Hogvartso pilies teritoriją, tačiau jaunajai vampyrei, ją atrasti prireikė net gi kelių savaičių.
Tamsiaplaukė nusuko nuo per mišką einančio keliuko ir patraukė link pavėsinės, įsikūrusios miške. Šis iš medžio pastatytas statinys, per metus buvo sukaupęs daug prisiminimų, iš kurių keletas buvo ir klastuolės. Buvo kiek liūdna prisiminti juos, tačiau Heidi neleido liūdesiui apimti jos ir su mintimis, susijusiomis su krištolinio buteliuko turiniu, įėjo į vidų, jeigu tai iš viso buvo galima laikyti vidumi.
Mergaitė dar kartą per tą pačią dieną, ėmė mąstyti apie tai. Vienas iš spėjimų buvo tai, kad penkiolikmečių laukia užduotis, rūko ar į jį panašaus dalyko pripildytoje vietoje. Tai nelabai skambėjo kaip Burtininkų trikovės turnyro dalykas, tačiau visada reikėjo būti pasiruošus, kad ir tokiems kvailiems dalykams, kaip šis. Juk negalėjai žinoti, ką sumanys organizatoriai su savo protingomis ir (ne)didelėmis galvomis. Ypač žinant tai, kad jie bandė nunuodyti penktakursius nuodais, kurie nebuvo nurodyti net hilerėms. Įdomu ar jos bent žinojo ką būtų turėjusios mums duoti, jeigu nebūtume sugebėję išsivirti priešnuodžio ir sukristume prie katilo, beveik be gyvybės ženklų? Tai buvo įdomus klausimas ir tikrai vertas pamąstymo, tačiau jaunoji vampyrė nenorėjo tuo užsiimti, o ypač dabar ir tiesiog pabandė susikaupti ties bandymu kažką sugalvoti su trečiąja ir jaunuolių laukiančia užduotimi. Nors tamsiaplaukė ir nujautė, kad artėjantis išbandymas bus žymiai sudėtingesnis už buvusius, tačiau dėl keistų priežasčių, dėl to per daug nesijaudino.
-
Jones vis dar stebėjosi savo sėkme praeitoje užduotyje. Jis nesuprato kaip sugebėjo išsigelbėti laiku ir nenumirti. Juk prieš trolius kovoti nelabai sugebėjo(na, jis tiesiog liko kiek sužeistas, bet ne tai svarbiausia, jis bent gyvas liko).
Jo rankose visą dieną buvo buteliukas, kurį jis gavo po praeitos užduoties. Tas keistas rūkas esantis jame kartais ramindavo vaikiną, bet dažniausiai sukelia tik dar daugiau nerimo dėl kitos užduoties. O kas jei jie kovos su kokia nors pabaisa rūke? Juk bus sunku kažką įmatyti ir tada jie tikrai neišsigelbės. O jei neišsigelbės mirs...Nors neišsigelbėti gali tik Ryan. Heidi, berniuko nuomone daug geriau sugebėjo vykdyti užduotis nei švilpis. Jones pavardės savininkas išleido tylų atodūsį ir žingsniavo kažkur neaišku kur. Tikėjosi, kad ši vieta padės jam išsiaiškinti ką nors apie buteliuką ar rūką jame. O jei ir neišsiaiškins, tikėjosi surasti ką nors kas jam padės tai padaryti. Kokį vyresnį mokinį, profesorių ar šiaip kokią būtybę... Na, nedraugiškos būtybės rasti jis nenorėjo, bet norėjo rasti kokią draugišką būtybę, kuri jam padėtų, o ne jį užmuštų. Na, jis galėtų bėgti gana greitai, kadangi koja jau sugijusi, bet būtybės vis tiek galingesnės ir matyt greitesnės nei jis. Juk jis tik penkiolikmetis magizoologas, kuris nesugebėjo likti nesužeistas kovodamas su troliu.
Rudaplaukio lūpas paliko dar vienas atodūsis. Taip eidamas ir dūsaudamas jis pasiekė kažkokią it pavėsinę. Buvo keista tai, kad ši pavėsinė buvo kažkur viduryje miško. Bet galbūt tai buvo kažkoks ženklas pasiūstas vaikinui iš viršaus? It jam būtų liepta ateiti į šią vietą. Galbūt čia aš surasiu atsakymus, kurių man taip reikia. Gal čia aš rasiu pagalbą ir sugebėsiu sužinoti kas manęs laukia sekančioje užduotyje? pamąstė vaikinukas įeidamas į pavėsinę. Čia jis pamatė Heidi. Savo kaip ir priešininkę. Bet švilpis nelaikė jos prieše. Tiesiog jiems dažnai tekdavo kovoti vienam prieš kitą.
- Labas, - tyliai ištarė rudaakis pasitvarkydamas savo susivėlusius nuo vėjo plaukus ir žvelgdamas į mergaitę. Manė, kad gal mergina netyčia žinos ką apie užduotį, bet kol kas nieko neklausė. Tylėjo žiūrėdamas į ją ir jos buteliuką. Jam toptelėjo viena mintis, kad buteliukus sujungus kažkas įvyktų. Deja, Ryan vardo savininkas iš karto atmetė šią idėją. Ji baisiai kvaila. Plius ką buteliukai galėtų padaryti jei jie būtų sujungti? Tikriausiai nieko. Jaunasis magizoologijos fanas eilinį kartą atsiduso ir paniro į apsmąstymus apie šią užduotį.
-
Tikriausiai viena iš priežasčių, kodėl paskutinė užduotis, Heidi neatrodė tokia sudėtinga, buvo tai, kad mergaitė jau žinojo, kad ir kaip daug mąstytų, jos nepavyktų išsiaiškinti. Tikriausiai net patys geriausi mąstytojai, pilnai nesugebėtų išsiaiškinti, ką reiškia buteliuke besimaišantys dalykai, tad jaunajai vampyrei, net nereikėjo pradėti savo apmąstymų, kurie ją būtų privedę prie visiškai kitos temos. Aišku, tamsiaplaukė buvo kažką šiek tiek pagalvojusi apie laukiančią užduotį, tačiau nei vienas iš tų dalykų, nebuvo susijęs su jos atlikimu. Klastuolė spėjo, kad užduotis gali vykti pelkėje. Iki tokio spėjimo privedė tai, kad inde maišėsi rūkas, kas buvo būdinga vietovėms, kuriose vyravo vandens telkiniai. Aišku tai galėjo būti visiškai klaidingas spėjimas, tačiau vienaip ar kitaip, jis nelabai ką pakeitė, kadangi Heidi abejojo, kad vietovė turės įtakos, laukiančiai užduočiai. Na nebent organizatoriai sumanys į ją įkišti magiškus ir pavojingus gyvūnus, kurie galėjo išgyventi tik vienoje geografinėje zonoje, kas būtų daug ką pakeitę.
Pabudusi iš galvoje siautėjančių minčių, kurios kūrė vaizdus, kaip mergaitė patenka į būtybių spąstus ir yra nužudoma, šioji nusipurtė, nepatenkinta sava vaizduote. Kažkur toliau pasigirdo šlamesys, tad jaunoji vampyrė ėmė dairytis aplinkui, ieškodama šio garso skleidimo kaltininko, tačiau per medžius nieko nesimatė, tad teko laukti, kol šis prisiartins arčiau pavėsinės, jeigu tai iš viso planavo daryti. Nepraėjo daug laiko, kai įėjime pasirodė Ryan. Priešininkas ar draugas? Šiuo atveju švilpis buvo ir tas, ir tas, nors tamsiaplaukė abejojo, kad jį taip būtų galima vadinti. Juk ji su juo nekonkuravo, tačiau ir labai draugiškų santykių neturėjo tarpusavyje. Tikriausiai vaikinas taip pat kaip ji, norėjo dingti ir praleisti paskutinę užduotį, tačiau noras nenuvilti koledžo juos laikė turnyre.
-Sveikas, -pasisveikino klastuolė, greitai nužvelgdama juodaplaukį, kuris neatrodė, kad planuotų sėstis. -Sėskis, -pakvietė Heidi.
Tarp judviejų atsirado nemaloni tyla, kas nebuvo labai smagu, tad mergaitė pabandė sugalvoti dalyką, apie kurį šie galėtų pasikalbėti. Aišku vienas iš tokių galėjo būti jų laukianti užduotis, tačiau jaunajai vampyrei tai neatrodė kaip tinkama tema pokalbiams. Dar šiek tiek pagalvojusi ir neradusi geros pokalbių temos, tamsiaplaukė nusprendė, kad tokia turėtų sueiti ir galbūt išsiaiškins kažką daugiau kartu.
-Sugalvojai kažką susijusio su šituo? -rodydama į buteliuką, paklausė klastuolė. -Aš manau, kad tai kažkaip susiję su pelkėmis, tačiau kuo labiau mąstau, tuo tai atrodo mažiau tikėtina. Tad net neįsivaizduoju kas tai galėtų būti, -savimi nusivilusio balsu, pratarė Heidi.
-
Ryan'as vartė buteliuką savo rankose. Tas buteliukas buvo keistas ir netgi atrodė, kad skleidžia kažkokią keistą energiją. Berniuko lūpas eilinį kartą paliko atodūsis. Tas rūkas buvo panašus į kažkokius dūmus, bet greičiausiai tai nebuvo kažkas degančio. Rudaplaukis pavėlė savo plaukus. Mąstė, kad gal esmė ne tame rūke, o buteliuke? Gal užduotyje bus kažkas su stiklu? Gal net pati vieta bus padaryta iš stiklo? O jei tai stiklinis labirintas? Deja, visos šios idėjos atrodė per daug neįtikėtinos, kad būtų tikros ir, kad galėtų išsipildyti.
Iš minčių Jones pažadino Heidi balsas. Ši kvietė sėstis. Berniukas prisėdo šalia, kiek drovėdamasis, ne per daug drąsiai. Tada pažvelgė į jos buteliuką. Šie, deja, nesiskyrė. Buvo identiški. It kokie dvyniai. Dėl šio dalyko berniukas vėl atsiduso. Tikėjosi, kad buteliukai bus skirtingi ir gal juos padėjus kartu ir panašiai įvyktų kažkas magiško, lyg užduotis pati atsiskleistų. Pati išduotų savo paslaptį ir taip palengvintų gyvenimą abiems penkiolikmečiams. Deja, tai buvo aišku, kad neįvyks. Švilpis įsiklausė Heidi jai pradėjus kalbėti. Pelkės, pelkės buvo gera idėja. Bet tai kas slepiasi jose tikrai nebuvo gerai. Juk ten gali būti ir furijų, ir basiliskų, ir šiaip vandeninių gyvūnų, kurie nebuvo draugiški.
- Aš nieko gero nesumąsčiau. Na, tik galvojau, kad gal reikia kreipti dėmesį į stiklą. Na, tai kvaila idėja. Šiaip, mąstymas apie pelkes geras. Bet tai kas slepiasi jose tikrai nedžiugina. Ten organizatoriai galėjo prileisti visokių gyvių, kuriems ta terpė puikiai tinka veistis, - pasakė sunkiai nurydamas seiles vaikinukas. Tada pamąstė ir jam šovė mintis. - Rūkas gali reikšti rytą, kadangi ryte dažnai susidaro rūkas. Tai galbūt užduotį atliksime ryte? O ryte viskas daug baisiau, - ištarė Jones paveldamas savo plaukus, kuriuos atrodo neseniai bandė tvarkytis. Jis nervinosi, labai nervinosi. Bijojo, kad jei nepasiruoš užduočiai, tikrai mirs darydamas ją. O jei mirs darydamas ją, jo gyvūnai numirs be jo. O to Švilpynės koledžo atstovas leisti negalėjo. Juk jo gyvūnai negali likti be šeimininko. Jiems reikės naujų namų. Švilpis suprato, kad prieš užduotį informaciją apie kuprinę reikės perduoti kažkam.
- O jei mums reikia pažvelgti į viską kita prasme. Na, į šį rūką, buteliukus ir panašiai? - pamąstė rudų akių savininkas žvelgdamas į Heidi ir laukdamas ko nors iš jos. Kokio sutikimo ar kažko. Nors jo mintys ir buvo labai kvailos, jis vis tiek norėjo nors kažkokio trumpo atsakymo. Juk visi nori būti išklausyti.
-
Heidi mąstė, nors sėdėjimo ir vieno taško stebėjimo nebuvo galima taip pavadinti. Neaišku ko mergaitė tikėjosi iš medžių esančių priešais ir miško, tačiau kažkodėl atrodė, kad kuo ilgiau stebės medžius, tuo atsakymas apie užduotį ims labiau aiškėti. Aišku tai skambėjo kiek kvailokai, tačiau kaip sakoma, tikėk savimi ir pasieksi viską ką nori, nors dabar nuo jos nelabai kas priklausė, jeigu tikėjosi, kad medžiai kamiene išgraviruos žodžius, kuriuose atsispindės jų laukianti užduotis. Kažkodėl jaunajai vampyrei norėjosi šiuo savo mąstymu pasidalinti ir su Ryan, tačiau bijojo, kad ją palaikys kaip žmogų, kuriam trūksta proto ir tai bus vienintelės pokalbis, kurį jie turėjo ir turės keliasdešimt metų į priekį. O šito tamsiaplaukė nelabai norėjo.
Klausydamasi švilpio idėjų, klastuolė bandė kažką sugalvoti susijusio su tuo, kadangi nujautė, kad geriausia būtų lipdyti užduotį istoriją kartu, negu turėti skirtingus variantus ir bandyti juos kažkaip sujungti. Vaikinui paminėjus baisybes, kurios jų gali laukti, Heidi nusipurtė, kai pati apie tai mąstė, tai atrodė geriau, negu tuomet, kai jos buvo paminėtos iš kitų lūpų. Tuomet galėdavai apkaltinti savo smegenis kvailumu, o dabar juk nevadinsi kito čempiono kvailu, kai šis tikriausiai atliko didesnį kiekį darbo, norėdamas išgyventi užduotis. Mergaitei kiek buvo gėda, kad pirmą užduotį atliko taip lengvai, jeigu ne Ryan, abejojo, kad būtų sugebėjusi tai padaryti.
-Ryto idėja skamba gerai, tačiau mes užduotis ir taip atliekam ryto metu. Na nebent organizatoriai sumanė užduotį pradėti anksčiau, negu įprastai.
Jaunoji vampyrė šiek tiek sugriovė vaikino idėjas, tačiau kitaip pokalbis negalėjo vystytis toliau. Švilpio mąstymas apie pažvelgimą iš kitos prasmės, patiko tamsiaplaukei, tačiau ji neįsivaizdavo iš kurios pusės ji žvelgia dabar, tad numanė, kad būtų sunku pažvelgti iš kitos. Klastuolė apsidairė, dar kartą tikėdamasi pamatyti medžiuose išraižytą atsakymą, tačiau nieko neradusi atsisuko į Ryan, o tuomet žvilgsnį nukreipė į šio buteliuką. Heidi nusivylimui, šiame esančios dujos maišėsi taip pat, kaip ir pas ją, tačiau kaip atrodė, jos šiek tiek atsilikdavo nuo jos buteliuke esančių. Nors tai nebuvo susiję su mergaitės sugalvota idėja, tačiau tai jai pakišo gerą mintį.
-O kas, jeigu tai, kas bus užduotyje, bus netikra, kaip ir taurė, esanti viduje. Juk atidarius buteliuką ji tiesiog pranyksta. Aišku tai galima paaiškinti burtais, tačiau jeigu tai ir yra atsakymas? -jaunoji vampyrė buvo įsijautusi dėliodama mintis ir jas išsakydama Ryan, kad nepastebėjo, kaip jos ranka labai arti priartėjo prie šio veido, vos nesuduodama su stikliniu buteliuku. -Atsiprašau. Prižadu, nebandžiau užmušti, -nusijuokė tamsiaplaukė.
Nors ir norėjo dar pabendrauti ir kažką išsiaiškinti šia tema, tačiau pajautė, kad kūne trūksta kraujo, kas reiškė, kad metas ieškoti vargšų gyvūnėlių.
-Atleisk, bet turiu eiti. Reikia maitintis, -šiek tiek iškišdama dantukus, šyptelėjo Heidi, nebeslėpdama savo tapatybės, kadangi nujautė, kad šis tai jau žino. -Jeigu turėsi laiko, galėsim susitikti bibliotekoje šiandien vakare, gal turėsim geresnių idėjų.
Pakildama iš vietos patraukė išėjimo link, prie jo grįžtelėdama atgal, sekundei pastebėdama švilpio reakciją į tai, kas ką tik įvyko.
-
Švilpis ir toliau mąstė. Nieko gero nesugalvojo. Neįsivaizdavo kas daugiau be to ką jau sugalvojo gali ten įvykti. Na, bet vyks kažkas įveikiamo, nesvarbu sunkiai įveikiamo ar ne. Nors, gali būti, kad organizatorių tikslas buvo juos nužudyti. Jei jų tikslas tikrai toks, tada matyt nei švilpis jei klastuolė nebaigs užduoties gyvi. Ryan tyliai atsiduso ir dar kartą pavartė buteliuką. Mąstė, kad gal reikia sudaužyti buteliuką ir tada kažkas gautųsi, bet bijojo tai padaryti. Juk jei sudaužys buteliuką tikrai nebeturės užuominos, o kai nebeturės užuominos negalės nieko išsiaiškinti. Rudaplaukis pasitvarkydamas savo plaukus išleido dar vieną trumpą atodūsį ir vėl nukreipė žvilgsnį į Heidi buteliuką. Ten vis dar buvo tas pats kaip ir jo buteliuke.
- Na, rytą turiu omenyje dar ankstesnį nei įprastai. Juk organizatoriai dažniausiai nori užklupti mus nepasiruošusius. Kartais man į galvą ateina net mintis, kad jie norėtų mus nužudyti, - nejaukiai nusijuokdamas ištarė rudų akių savininkas. Ši jo mintis buvo tikrai tragiškiausia iš visų kada nors šovusių į galvą minčių. Juk organizatoriai negalėtų norėti dviejų nekaltų penktakursių mirties. Jei jie jos tikrai norėtų tai būtų barabariška.
- Ši mintis gera. Gali būti, kad užduotyje viskas bus tik iliuzija iš kurios mums reikės pabėgti ar išsilaisvinti. Tai galėtų, kad ir būti kova su pačiu netikru savimi. Tokios kovos būna dažnai aprašomos knygose ir panašiai, tad organizatoriai galėjo pasinaudoti šia idėja, - tarė berniukas pritardamas mergaitės minčiai. Ji buvo daug daug logiškesnė nei visos jo mintys kartu sudėjusios. Jo mintys buvo lyg kokio apsirūkiusio žmogaus.
- O gal tie dūmai galės apsukti mums galvas, na, apsvaiginti? - sumurmėjo vis dar mąstydamas apie visus variantus, kuriuos jie turėjo. Deja, ši užuomina buvo labai kietas riešutėlis. Ji, gal net buvo sunkesnė už praėjusią užuominą. - Vis kas gerai, - pasakė švilpis nusijuokdamas, kadangi Heidi pamojavo jam buteliuku tiesiai priešais veidą. Jis žinojo, kad bent kol nevyksta užduotys Heidi negalėtų sužeisti jo. Apskritai jis abejojo ar Heidi iš viso galėtų jį sužeisti, kaip ir jis ją. Jie buvo it kokie draugai, bet nedraugai, kadangi be turnyrų nebendraudavo.
- Oh, maitintis, - tarė švilpis kiek nustebęs ir nužveldamas merginos dantis.Štai kodėl ji tokia greita pagalvojo. - Turėsiu, tad susitiksime ten, - pasakė berniukas ir išėjo iš pavėsinės. Gana sparčiu žingsniu pasileido eiti iki pilies. Nenorėjo netyčiomis ir pats tapti vampyrės užkandžiu.