Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Ligoninės sparnas => Temą pradėjo: Johanas Konstantinas Tvardovskis Lapkričio 25, 2016, 04:05:21 pm
-
Kažkada naudotas Hogvartso hilerių, pavyzdžiui, Natalie Pierinos Wright, tačiau dabar visiškai apleistas ir užmirštas nedidelis kabinetas koridoriaus gale terinko dulkes ir graudžius prisiminimus. Tiesa, kažkodėl dar nebuvo išneštas gana masyvus raudonmedžio stalas, ant kurio dar liko keli prirašyti pergamento ritinėliai. Pačiame stalo viduryje puikavosi tuščia rašalinė. Šalia raudonmedžio stalo stovėjo mažesnis, stiklinis apskritas stalelis, ant kurio buvo padėtas panaudotas švirkštas. Dar čia stovėjo dvi raudonmedžio kėdės su aukštomis atkaltėmis, raižytomis klasicizmo epochos stiliumi, tiesa, viena dar sąlyginai sveika, o kita jau visai sulūžusi. Vienas iš įdomesnių dalykų kambaryje buvo modernus gigantiškas langas per visą sieną, per kurį galėjai žvalgytis po kone visas Hogvartso apylinkes. Langą varganai dengė apiplyšusios ir purvinos šilkinės užuolaidos - kažkada jos buvo aukso spalvos. Keista tokiame kabinete vis dar užuosti prabangos kvapą, paskutinė čia dirbusi hilerė tikrai buvo moteris prie pinigo, tad be galo įdomu, ką jinai veikė Hogvartse, bėdų turgelyje, kur kasdien ateina įvairiausių būdų susižeisti atradę mokinukai.
-
Tyliai keiksnodamasis ir piktai bei skausmingai žiburiuodamas auksinėmis akimis, Sorenas von Sjuardas bėgo laiptais vis užkliūdamas ir susvyruodamas. Keiksnojo save ir savo bukumą, savo pomėgį eksperimentuoti ir nekantrumą. ,,Ir buvau pasiruošęs ir priešnuodžių, ir žaizdų valomųjų eliksyrų... nepakankamai... reikėjo pasirinkti silpnesnes rūgštis, kol nežinau, kaip sąveikauja..." - mintijo Sorenas, kažkada buvusiu švariu baltu rankšluosčiu uždengdamas didžiulę ant rankos atsiradusią žaizdą, pripiltą purvinai žalio ir gelsvo skysčių, tarpusavyje nuolat besimaišančių ir ėdančių žaizdą vis labiau ir skausmingiau. Raumenys, kaulai tiesiog tirpo smirdančiame rūgšties ir sprogiojo eliksyro mišinyje, ir pilkas vampyro kraujas, maišydamasis su eliksyru, tarsi be saiko ir stabdžių lašėjo žemyn ant laiptų, palikdamas šlykštų vampyro pėdsaką. Tuo skysčiu išsitepęs buvo jau ir profesoriaus apsiaustas, permirkęs rankšluostis, tuo šlykščiu viralu išsitepusios buvo ir Nuodų ir Vaistų kabineto grindys, ir kilimai. Sorenui akyse mirguliavo iš skausmo, jis net lazdelę paliko kabinete, nespėjo nė užrakinti jo, nė išvalyti savo kraujų ir išsitaškiusio ant sienų eliksyro ir rūgšties mišinio.
,,Kažin, iš ko žiobarai gamina rūgštis?" - Sorenas pamėgino savo mintis nukreipti nuo skausmo, kai pagaliau užlipo į ligoninės sparną ir pradėjo žygiuoti koridoriumi, ieškodamas slaugės Pomfri. ,,Ir kodėl tos rūgštys taip aršiai reaguoja su sprogiaisiais eliksyrais... kitąsyk teks pasiimti ir specialią kaukę, jeigu ir ši padės." Vyras sustojo prie slaugės kabineto ir pasibeldė. Išgirdęs leidimą įeiti (arba jam pasigirdo), mokytojas įžengė vidun.
- Labas vakaras,- mandagiai pasisveikino profesorius ir kilstelėjo antakius, kai išvydo naują veidą. ,,Velnias, ką dabar daryt? Tikrai pamatys, kad kraujas ne tos spalvos, prisiknis, ir tada jau visas Hogvartsas aidės... Kur Pomfri, kur Pomfri, po velnių?",- Atsiprašau, kur yra... slaugė Pomfri?
Sorenas iš skausmo sukando dantis - tik dabar suprato, kad šis dalykas jam tarsi malšino skausmą, ir jis, sukandęs dantis ir pats to nejausdamas, ėjo visą kelią. Stovėdamas tarpduryje ir raukydamasis iš skausmo, profesorius beviltiškai bandė uždengti žaizdą, iš kurios liejosi nežmogiškos spalvos kraujas, rankšluosčiu - bet juk ir pats rankšluostis buvo mirkte permirkęs.
-
Natalie sėdėjo prie darbo stalo ir žymėjosi savo užrašuose naujo vaisto receptą. Buvo gana vėlus vakaras, todėl moteris išties nustebo išgirdusi beldimą į duris, suprato, jog tikrai prireiks skubios pagalbos, todėl jau pagriebdama tuščią pergamento ritinėlį ir mirkydama plunksnakotį pirmam paciento vaizdui pasižymėti ištarė:
-Prašom. – pro duris įėjo vyras, tvirto sudėjimo tamsiaplaukis, ūgiu buvo gal kokiais penkiais centimetrais aukštesnis už Natalie, turėjo barzdą ir auksines, kaip Natalie plaukai, akis.
-Labas vakaras. – mandagiai pasisveikino vėlyvasis atvykėlis ir kilstelėjo antakius. Natalie pasirodė, jog jis kažko susinervino, nes ėmė žvilgsniu matuoti gerokai pasikeitusį kabinetą. Netrukus jis ir pats pridūrė išsklaidydamas Natalie abejones. – Atsiprašau, kur yra... slaugė Pomfri?
-Madam Pomfri nebėra, aš naujoji slaugė, slaugė Wright. – kimiu metso sopranu šaltai konstatavo Natalie jau stodamasi nuo savo stalo. – prisižaidėm su rūgštimi ane? – pasiteiravo eidama vyro link. Akimirką moterei pasirodė, jog šis žengtelėjo atgal, bandydamas paslėpti rankoje žiojinčią ir vis besiplečiančią žaizdą. – eikš čia, greitai! Tau reikalinga skubi pagalba, ar gal gyvent nusibodo? – sušuko Natalie tempdama vyrą už sveikosios rankos lentynų pusėn. Ją išties išgąsdino žaizdos rimtumas, rūgštys jau buvo pridariusios nemažai žalos, ir šis, galėjo tuojaus prarasti sąmonę, o tada, pabijojo Natalie, ji dar turėtų jį perrenginėti ligoninės pižama. Atitraukusi už lentynų paslėptą šilkinę jūros spalvos širmą smarkiai pastūmė kraujuojantį vyrą ant lovos. – mesk tas sukruvintas drapanas lauk, ir dėkis švarią pižamą, aš tuoj atnešiu šarmo. – paskubomis išbėrė žodžius slaugė ir numetusi pižamą paskui save užtraukė širmą. „Dar vampyrų Hogvartse betrūko...“ mąstė Natalie, „O gal jį kartais imti ir numarinti?“ galvojo toliau, tačiau duota Hipokrato priesaika neleido, ir neatrodė jis pavojingas, tik tada kodėl mėgino paslėpti savo pilką vampyro kraują? „Ką, čia nieks nežino jo kilmės? O gal jis to ir bijo, kad sužinos?...“. mintijo Natalie grūsdama iš vampyro atimtą sukruvintą rankšluostį į šiukšlinę, sudegins vėliau. Tada žiobariškoje lentynoje ėmė dairytis buteliuko su šarmu, tikėdamasi, jog tas dvarnius spės persirengti nenusmigęs.
-
Sorenas, jausdamasis kvailai, stovėjo tarpduryje ir bunkančiu žvilgsniu varstė gana jauną, už jį gal kiek vyresnę, o gal - jo metų moterį. Auksaplaukę, kaip iš pasakos, ir, tarp kitko, labai žavingą, bent jau iš išvaizdos. ,,Turėtų būti gero kraujo žmogus..." - pamintijo Sorenas, iš skausmo jau praradinėdamas absoliučią vidinę ramybę ir ilgus metus lavintą ir tobulintą savitvardą. Už ką jam šitaip?! Tai žmonos neištikimybė, tai sprogimai eksperimento metu, ko jau daugybę metų nėra įvykę... Sorenas skausmingai atsiduso. ,,Toks gyvenimas tikrai vertas jau ir medinio kuolo pasidabruotu galu." - taukštelėjo į galvą jam.
- Aaa, jūs - naujoji slaugė,- sutrikęs suvapėjo profesorius von Sjuardas. Atrodo, jog jis buvo tai girdėjęs iš mokinių, bet neįsidėmėjo. Vyras nepatenkintas tvirtai sučiaupė lūpas. ,,Prisižaidėm su rūgštimi? Atsiprašau? Ar aš jai primenu kokį mažvaikį ar netikusį beprotį mokslininką susišiaušusia plaukų kupeta?"- nuaidėjo Soreno galvoje, jis pasijuto įžeistas.
- Tai buvo eksperimentas mokslo pažangos labui,- šaltai atsikirto vyras. Kai ši šūktelėjo, priversdama aptemusias mintis trumpam prašviesėti, vyras visai suirzo.
- O gal ir nusibodo, o kas iš to?- karčiai paklausė vampyras slaugės ir paklusniai nužygiavo už širmos. ,,Bent jau ne ta šlykšti rožinė širma, kokia buvo Pomfri laikais..."- mintyse paguodė save Sorenas, atsargiai nusivilkdamas apsiaustą.
- Madam Wright, atsiprašau, jog kišuosi, bet paprastas šarmas čia nepadės. Rūgštis susimaišė su... - Sorenas stabtelėjo, ieškodamas žodžio, kuriuo sušvelnintų nemalonią tiesą ir išvengtų slaugės priekabių.- ... Arganorėjos eliksyru.
Numetęs apsiaustą, vyras ėmėsi sunkesnio darbo - nusivilkti kruvinus, prie kūno prigludusius ir dar limpančius marškinius.
- Ech,- atsiduso jis ir rankomis tiesiog juos perplėšė, lengvai kaip popierių. Deja, šis darbas nelaimingajai rankai buvo per didelis ir visą dešiniosios rankos dilbį ir žastą perrėžė dar baisesnis skausmas. Pilkas kraujas toliau lašėjo ant grindų, o Sorenas su trenksmu susmuko, nebetverdamas skausmo.
- Ojojoj....- sudejavo jis plonu silpnu balseliu. Sąmonė leido vos vos matyti tai, kas dedasi aplink, ir jausti prarandamą ranką, o po kiek laiko ir paskutiniai pilkšvi realybės šešėliai užleido vietą absoliučiai tamsai.
-
Suradusi šarmo flakoną, Natalie išgirdo visą diagnozę, todėl prigriebė dar pora buteliukų bei savo burtų lazdelę iš stalčiaus. „Dar jis čia atsikalbinėja? Parodysiu aš jam!“ pamąstė atsimindama vyro burbėjimą jai nustačius, kad tas apsinuodijo rūgštimi. „Eksperimentininkas matai atsirado, „Mokslo pažangos labui““. Absoliuti pianistiška klausa pagavo plyštančių marškinių garsą. „vampyruoja parazitas.“ Purkštelėjo mintyse auksaplaukė. Ir jau sukosi eiti link ligonio, užkimšti jo gerklę šleikštaus virtų kopūstų skonio eliksyru, kai išgirdo garsų Bum ir silpnutę dejonę. „Neee!“ sukliko galvoje, maldaudama Dievo, jog dvarnius būtų spėjęs persirengti. Atitraukusi širmą Natalie aiktelėjo, jos jūros spalvos akys susmigo į baltą, tvirtą nuogos krūtinės odą.
-Kraugerys... – suburbuliavo lenkdamasi prie sukniubusio vampyro. Tada užpylė ant jo sužeistos rankos šarmo, kad bent truputį padarytų pradžią, juk reikėjo šį padarą surinkti nuo žemės ir paguldyti ant lovos. Auksaplaukė mostelėjo lazdele, ir bejausmis kūnas pakilo į orą, tada stebėdama, kaip dailiai veikia šarmas, nuleido pusnuogį tamsiaplaukį ant lovos. „Kodėl jis negalėjo pirmiausiai nusiimti kelnių?“ beviltiškai paklausė savęs Natalie, lyg tikėdamasi, jog tuoj viskas pasivers taip kaip ji nori ir jai tereiks nuvilkti marškinius, deja, taip neatsitiko. Natalie žinojo daug apie visokius mitines būtybes, todėl dabar be galo atsargiai, stebėdama kiekvieną vampyro nervo krustelėjimą ėmėsi jį nurenginėti. Žinojo ir tai, kad nesvarumo būsenoje ši iš pažiūros draugiška būtybė, galėtų lengvai prarasti savitvardą, kad ir kokia tvirta ji bebūtų. Natalie net nusipurtė prieš akis iškilus tokiam vaizdui. Nors bendrai, argi būtų jai ką prarasti? Visgi būtų, Mikalojų, savo berniuką. Kol nutraukė vyrui batus ir kruvinas kelnes, net kakta prakaito lašais aprasojo, tačiau nepasidavė, ir pasičiupo pižamą, ketindama ten kuo greičiau įmuginti šį žavų, bet pavojingą kūną.
-
Prieš akis išryškėjo geltona, jauki šviesa, geltonos sienos, įdomi senovinė spintelė, paprastas, bet kažkuo žavus ir mielas stalas su trimis tuščiais puodeliais, tarsi paruoštais kažką į juos įpilti. Aplinkui stalą išdėlioti buvo trys patogūs krėslai, dviejuose sėdėjo suaugę vyrai, o trečiajame - mažas juodaplaukis berniukas. Pro didelius langus į jaukią verandą krito saulės šviesa, ten buvo ramu ir gera.
Ramybę virpino tik vienas vaizdas priešais skirtingo amžiaus vyrus - negyvas žmogus. Visą verandą buvo užkariavęs saldus, berniukui viską reiškiantis kraujo kvapas. Berniukas pasilenkė prie vyro, o tada koją kažkas tarsi surakino. Berniukas atsisuko ir išvydo senesniojo vyro veidą.
- Seneli?..- klausiamai pažvelgė mažasis į išmintingą senio veidą.
- Kaip tu pasielgsi, Sorenai? Žmonės - silpni padarai, mes užprogramuoti juos žudyti.
Berniuko kaktą išpylė šaltas prakaitas.
- RRRRRROOOOOOAAARRR! - nežmogaus balsu suriaumojo ką tik atsibudęs Sorenas per visą palatą, pajuto, kaip kažkas numauna jam batus, užuodė medieną ir sidabrą. Persmelkė antras jausmas - baimės ir neapykantos. Vis dar užtemusiomis akimis jis pašoko iš lovos, nosimi ir oda pajuto šilumą ir kraujo kvapą - ir vampyras tik strėlė smigo į taikinį, nušokdamas šalia, griebdamas už pečių ir glausdamas dantis prie gerklės. Bet būtent tai padarius Soreną pervėrė klaikus skausmas rankoje ir krūtinėje - mat turbūt ir ant šios buvo pakliuvę rūgšties ir eliksyro lašų, kurie puikiai atliko savo darbą. ,,Ką aš čia darau? Kas čia vyksta?!" - sustūgo Sorenas mintyse ir atšoko nuo staiga akyse išryškėjusios moters figūros. Trenkėsi į širmą, parvertė ją ir parkrito pats.
- Velnias, atsiprašau,- nusikeikė von Sjuardas, staiga atpažinęs slaugę ir viską atsiminęs. ,,Reikės ilgai ir nuobodžiai teisintis, jeigu ji dar nesuprato visko." - tarė balselis jo viduje, o iš apsiausto kišenės išropojo didžiulis paukštėda voras. Sorenas skubiai pastatė širmą ir priglaudė prie lūpų pirštą, liepdamas vorui laikytis tyliai ir atokiai. Šis palei sieną šešėliais nusliūkino po lova. Profesorius von Sjuardas, pastatęs atgal širmą ir skubiai sutvarkęs tai, ką čia dabar buvo pridirbęs, it kažko prisidirbęs vaikas kaltai dėbsojo į žemę ir atsisėdo ant lovos.
- Atsiprašau, madam Wright, kad pridariau bėdų... Tikiuosi, nesužeidžiau jūsų?
-
Natalie papurtė rankose pižamą, jog ši kristų taip kaip reikia ir trumpam nusuko akis nuo paciento. Moteris iš pradžių nesuprato, ką išgirdusi, o kai jau susivokė buvo per vėlu – kraugerys stovėjo ant kojų. Slaugė vos spėjo pagalvoti, jog reiktų trauktis, kai tvirtos rankos it replėmis surakino pečius, o aštrūs dantys prigludo prie gerklės. Auksaplaukė suvirpėjo, ji neatmetė to fakto, kad yra nuogo vyro rankose, o švelnios lūpos kutena kaklą, tačiau viskas buvo ne taip gražu kaip atrodė, tiesiog padrikos Natalie mintys viską pakeitė būdamos šoko būsenoje. Ne, tai nebuvo šokas, tai buvo palaima, mirtis ateis greitai, lengvai ir išlaisvins ją, viskas bus baigta, pradžios durys užsidarys į pabaigą, ji susitiks su Andrew, pamatys Cho, galės apkabinti savo dukterį, savo mažytę Sandrutę, juk tokį vardą jai norėjo duoti. Bet pacientas, kaip jis? Jei ji numirs, jis neišgyvens! Ir kodėl jai tai turėtų rūpėti? Bet velnias, rūpi! O Mikalojus, vaikis stiprus – išgyvens, jiedvi su Cho padės, prižiūrėdamos jį iš dangaus ir lydėdamos, ir Sandrutė žinoma. „Na, padaryk tai, prašau, padaryk mane laiminga.“ Maldavo Natalie mintyse, ir jautė, kaip galutinai atsipalaiduoja stipriose rankose, juk jos tvirtos – vadinasi patikimos ir saugios, vadinasi jose jai niekas negresia. Lyg patvirtindamas jos mintis vampyras atleido gniaužtus ir atšoko parversdamas širmą. Natalie prireikė keleto sekundžių atsigauti, per kurias kraugerys spėjo pastatyti širmą. moters protas mėgino surikiuoti padrikas mintis. Ji vos nesukliko, pamačiusi kažkokį padarą išlendant iš kruvino apsiausto ir nuropojant po lova, tačiau šoko gumulas vis dar stovėjo gerklėje. "Ko jis dar čia turi?!" su siaubu mąstė Natalie. Palengva nurijusi trugdantį kvėpuoti guzą, slaugė išgirdo atsiprašymą, ir pažvelgė į vampyrą, kuris sėdėjo nudelbęs akis į žemę lyg nusikaltęs vaikas.
-galėjai užbaigt. – truputį virpančiu lediniu balsu tylomis atsakė auksaplaukė, žinojo, jog jis išgirdo, buvo tikra, kad išgirs, ir palietė jį švelniu, didelių, jūros spalvos akių žvilgsniu. - užsimesk pižamą iki viršutinės pusės, ir gulkis, nes kitaip visa gyvenimą liksi be rankos, ant krūtinės taip pat žaizda - reiks sutvarkyti. tada nueisiu patikrinti laiptinės, tikriausiai ten visur apsišvietei?be to, kaip kabinete tvarka? ar ir ten palikai mokiniams užuomenų apie savo prigimtį?
-
Sorenas von Sjuardas nedrąsiai pakėlė galvą ir pažvelgė į slaugę apgailestaujančiomis, kiek tik tą apgailestavimą galėjo išreikšti vampyras, auksinėmis akimis. Nustebo, išvydęs į save nukreiptą švelnų, beveik visai neišsigandusį jūros spalvos žvilgsnį. ,,Negi ji nė kiek manęs nebijo?" - nustebo Sorenas. ,,Ir nepyksta? Kas ji per žmogus?" - svarstė jis.
- Negalėjau.- Soreno balsas nuskambėjo taip sodriai ir tvirtai, kad jis pats nustebo ir pasijuto, tarsi į jį iš už nugaros žiūrėtų senelis Leopoldas, tiek daug dirbęs su juo, savo anūku, psichologiškai, kad šis išmoktų susitvardyti ir gyventi tarp žmonių, kad netaptų šlykščiu kraugeriu, kad netaptų tokiu, kokius Sorenas von Sjuardas turbūt vos prieš dešimtį metų regėjo Rumunijoje.
- Nesu laukinis šlykštus padaras, o gal ir esu, bent stengiuosi šios savo prigimties dalies išvengti,- Sorenas pamėgino šyptelėti, bet skausmas rankoje ir krūtinėje neleido. Supratęs, kad yra plikas kaip ką tik gimęs pandos jauniklis, vyras nuraudo ir staigiai apsivilko šalia numestą pižamą.
- Ačiū jums už rūpestį,- padėkojo vyras.- Nemanau, kad kažkas matė. Koridoriai tušti, tuoj prasidės komendanto valanda, tokiu laiku mokiniai beveik nebevaikšto koridoriais. Mokyklos direktorė apie mane žino, žinojo ir senoji slaugė Pomfri, todėl ir sutrikau, kai pamačiau jus. Bet dabar turbūt, jums jau viskas aišku? - paklausė Sorenas savaime suprantamo dalyko, ir atsigulė į lovą. Ant kojos pajuto aštuonias pūkuotas kojytes.
- Kabinete tvarkos nėra, bet aš pats susitvarkysiu, durys pačios turėjo užsirakinti, kai išėjau. Tik lazdelę palikau kabinete. Manau, toms kraujo ir eliksyrų dėmėms užteks vieno išvalymo burtažodžio.- pasakė vyras.
-
Vos tik gerietis vampyriukas atsigulė, Natalie ėmėsi taip ilgai laukto žingsnio, ir pakėlusi viena ranka jo tamsiaplaukę galvą, staigiai supylė gerklėn šaukštą šleikštaus eliksyro.
-dabar tau geriausia bus išsijungti, o kai pabusi, turėsi sveiką ranką, gal... – kandumas buvo neatsiejama Natalie gyvenimo dalis, jai tiesiog be galo patiko sarkazmas, o dar labiau – kaip žmonės į jį reaguoja. Na gerai, šitas nebuvo žmogus, todėl sarkazmas buvo būtiniausias jos įrankis. – prieš miegą nepabučiuosiu, atleisk. Miegok vampyrėli, čiūčia liūlia. – ir paciento kvėpavimui susilyginus, kas rodė, jog eliksyras suveikė, moteris nusijuokė iš savo pokštų. „Dar jis klausia ar aš supratau kas jis toks? Juokdarys.“ Ir vėl nusijuokė kimiu, gerkliniu juoku. Žaizdos valėsi gerai, tačiau, suprato Natalie, „Vargšelis per atostogas, deja, negrįš namučių, o kaip apsidžiaugs išgirdęs tokią puikią naujieną, tik reikia kaip nors pikantiškai ją pateikti.“. norint išgelbėti jo ranką jai prireiks laiko, „Pala, ką?“ nusigando Natalie, „Negi teks su juo dalintis kambariu?“ mat buvo paguldžiusi vyrą savo kabinete esančioje lovoje, kad nereiktų tempti į palatas, kur gulėjo pora mokinukų. „Pačios kaltė.“ Atsiduso Natalie, toliau darbuodamasi su begaliniai rimtomis žaizdomis. „Teks vis dėl to lazdelę jam parnešti. O ką pusryčiams? Gal jautuką kokį paskersti? Fee, lavoniena...“ sužiaukčiojo vegetarė. Palikusi eliksyrą dirbti savo darbo nuėjo bintų – be jų niekaip, mat žaizdos tokios gilios, jog neįmanoma sutvarkyti per vieną kartą, užpylusi daugiau eliksyro galėtų netgi pakenkti. Aptepusi gydomuoju tepalu auksaplaukė pagaliau užbintavo žaizdas ir nusiplovė rankas. „O ką jeigu taip?“ dingtelėjo šelmiška mintis ilgą laiką žiobarų pasaulyje gyvenusios moters galvoje. Tyliai juokdamasi Natalie skubiai pasirinko reikiamą buteliuką, „Vis tiek jam reikėtų gerti šiuos kaulų papildus, o jie jau labai neskanūs, tiek tos – pasigailėsim.“ Taip mintydama suruošė ponaičiui gėrio įsikūnijimui žiobarišką lašelinę. Be gailesčio įbedė į sveikosios rankos veną kateterį, o ant jo užmovė lašelinę, ir apsisukusi ant kulno išėjo iš kabineto, kruopščiai užrakindama paskui save duris. Norėjo, kad jis būtų saugus, nuo pat pirmos minutės norėjo – ir tas noras ją gąsdino. Po dešimties minučių Natalie grįžo. Vampyriūkštis buvo teisus, kabinetas ir laiptai išsivalė vienu lazdelės mostelėjimu. slaugė parašė raštelį "Nejudink rankos su kateteriu" ir dar kartą nusijuokė iš savo sąmojo. Padėjusi parneštą burtų lazdelę pacientui ant mažos spintelės nuėjo sutvarkyti kruvinų drabužių. Galiausiai atsigulė už lentynų esančiame slaptame kambarėlyje ant gretimos lovos ir užsimerkė. „Kokia buvo sunki diena.“ Pagalvojo, tačiau šypsenos nenuvaikė net dabar matomas, vampyro su lašeline, vaizdas. „Kai jis pabus, man šakiai.“ Nusijuokė mintyse ir užmigo neramiu miegu.
-
Sorenas von Sjuardas atsigulė ir išsyk buvo apstulbintas slaugės vikrumo - įgudusiu judesiu, kokiu ir šis dažnai sugirdydavo apsinuodijusiems mokiniams per pamokas priešnuodžius, moteris suvertė jam į gerklę kažkokį eliksyrą. Vyras įkvėpė to kvapo ir greitai suvokė, jog jam per prievartą buvo sukliukinta padidinta gydomojo užmigdančio eliksyro dozė su galima šarmo priemaiša. ,,Ech, pasirodo, tas prievartinis priešnuodžių ar vaistų suvertimas į gerklę nėra pats maloniausias jausmas..." - padarė išvadą vyras, nurydamas ne paties maloniausio skonio eliksyrą. Auksinis žvilgsnis nuolankiai ir bukai vėpsojo į slaugę, jose žybtelėjo keistas gana piktas, bet primenantis veikiau supykusią bejėgę voverę, žiburėlis, kai slaugė pašaipiai sudainavo lopšinę. ,,Madam Pomfri neišsidirbinėdavo taip. O šita tai pasiutus merga, kaži, kas jai įkando?" - svarstė Sorenas prieš prasmegdamas į miegą. Matyt, net ir padidinta šio eliksyro dozė negalėjo iškart pilnai užmigdyti vampyro, tad jis ir pro miegus girdėjo slaugės kikenimą, žingsnius, atodūsius. Girdėjo ir mintyse iš jos šaipėsi. Prieš dirbtiniam miegui visai palaužiant pavargusį ir iškankintą kūną ir sąmonę, vampyras išgirdo duslų barkštelėjimą šalia savęs ant stalo ir voro įsitaisymą prie šono miegoti ir morališkai palaikyti sužeistą šeimininką.
Kai Sorenas atsibudo, pro langą it katės, apsiėdusios sugedusios silkės, vėmalai jau tryško auksinė saulės šviesa, lygiai tokia, kai prieš trisdešimt metų trykšdavo verandoje, kai vyras, tuomet dar mažas berniukas, rytais gerdavo su seneliu kraują arba arbatą. Mokytojas von Sjuardas nusirąžė ir pažvelgė į sužeistą savo ranką. Nežinia, ar jam tik atrodė dėl psichologinio įsitikinimo, ar iš tikrųjų, bet ranka buvo išsivaliusi, o raumenys beatauginėjantys. Vyras pasidairė slaugės kabinete laikrodžio, o tada išvydo kažkokį keistą metalinį stulpą su maišeliu, pilnu perregimo skysčio. Iš jo išėjo vamzdelis, besitęsiantis iki pat Soreno sveikosios rankos. ,,Kas čia per briedas?" - paklausė mintyse vyras ir pamatė ant apkloto padėtą raštelį: ,,Nejudink rankos su kateteriu.". ,,Ji turbūt tyčiojas." - pasigirdo niurzglus balselis vyro galvoje. Sorenas apsidairė, ieškodamas slaugės. Jautė jos kvapą ir spinduliuojamą šilumą, kuri rodė, kad slaugė yra kažkur netoli, bet kur - vyras nematė.
-
Aplink visur tvyrojo mirties kvapas, ratus, it maitvanagis, suko klykianti minia, - pilyje aidėjo kovos šūksmai, į šalis skraidė raudoni bei žali žaibai. Natalie ranka iškėlė lazdelę:
-Sustink! – išsiveržęs raudonas žaibas kliudė Jakslį ir šis bemat sustingo. Dairydamasi naujos dvikovos, kurią reiktų išardyti mergina ją pamatė. Tai buvo jis, raudonos akys žibėjo ištroškusios kraujo, o balti išblyškę pirštai gniaužė profesorės Treloni kaklą.
-Tu man pasakysi kuo baigsis šita kova! – šnypštė jis prisikišęs artyn išsigandusių didelių, Sibilės Treloni akių.
-Viskas baigta Tomai, tau galas! – šaukė ji iš siaubo.
-Prakeikta ekstrasense, tu drįsti!
-taip, tu mirsi!
-ne. Imperio! – Natalie labai norėjo padėti, tačiau nesuprato, kas darosi, ją pačią surakino baimė lyg stingdomųjų kerų užkeikimas.
-Išduok man paslaptį Sibile... – šnabždėjo tamsos valdovas vos girdimai, tačiau pianistiška varnanagės klausa pagavo kiekvieną žodį.
-Čia, didžiojoje salėje yra mergina... – dusliu balsu pradėjo profesorė. Natalie norėjo ją sustabdyti, norėjo uždėti skydą, bet bijojo, bijojo ne dėl savo, o dėl savo kūdikio gyvybės. – ta mergina laukiasi sūnaus, kuris gims tą pačią dieną kaip ir Haris Poteris, tai tavo išsigelbėjimas, tai tavo ateitis Tomai, tu tik turi atiduoti jam dalelę savo sielos. – užbaigė Treloni ir Natalie sustingo. „Kur Cho, reikia surasti Cho, reikia ją perspėti, ji privalo dingti iš čia...“ karštligiškos mintys sukosi persigandusios merginos galvoje. Ir ji pajuto švelnų spyrį iš vidaus. „Viskas bus gerai mažyle, bus gerai.“ Ji pažadėjo, tačiau tada, jai dar nespėjus susirasti Cho, nuaidėjo lemtingasis:
-Avada Kedavra – sušuko blyškios lūpos, o gyvatiškas veidas nukrypo į ją,
-Nataša. - sušnabždėjo, ištardamas paskutinį žodį, kai šeivamedžio lazdelė ištrūkusi iš jo rankų nuskriejo tiesiai pas Harį, o žudomasis užkeikimas atsisuko prieš jį patį. Raudonų akių žvilgsnis susmigo į Natalie auksinius plaukus, po to, žemyn į jau gana išsipūtusį pilvą. Ji bandė gintis, išsivaduoti iš jų, tačiau tvirtos rankos gniaužė pečius, prie gerklės prigludo aštrūs it peiliukai dantys, raudonų akių žvilgsnis tebežiūrėjo, po truputį tamsėdamas ir keisdamas formą, kol į ją pasirodė žvelgianti vidutinio ūgio tamsiaplaukė mergaitė, tamsiomis, giliomis, ledinėmis akimis.
Ž-Neee! – pratisas beviltiškas Natalie klyksmas pervėrė kabinetą, ji pasuko akis dešinėn, ir prie kitos slapto kambarėlio sienos lygiagrečiai stovinčioje lovoje išvydo tikriausiai jos besidairantį siluetą.
-
Sorenas giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė, užsimerkė. Kvėpuoti dabar buvo daug lengviau ir paprasčiau, negu vakar - slaugės globa tikrai neapsiribojo nesmagiais pasišaipymais. ,,O, palaukit, kas vakar buvo?" - toptelėjo vyrui į visiškai iššluotą ir tuščią galvą ir visos mintys bei prisiminimai pamažu sugrįžo. Dabar prisiminti savo tokį klaikų eksperimentą, beprotišką lėkimą koridoriais, sarkastiškas slaugės pastabėles ir savo paties nepažabojamą, kankinantį skausmą buvo bemaž juokinga, kad ir kaip tas neatrodytų keistai. Nes gyventi prisiminimais yra paprasčiau, negu gyventi realybe.
Staiga Sorenas išgirdo iš kito kambario galo, kažkur iš už lentynų sklindantį garsą: vis garsėjantį ir tankėjantį žmogaus kvėpavimą, tarsi šis būtų maratoną nubėgęs. Sorenas pasuko į ten galvą, o tada išgirdo klaikų riksmą. ,,Šventas Odinai..." - sudejavo mintyse Sorenas, prisimerkęs nuo garso, rėžiančio jautrias ausis ir užsidengdamas jas delnais. Nors jis slaugės nematė per lentynas, bet atsisėdo ant lovos krašto, aklai jos dairydamasis maždaug ten, iš kur sklido garsas, ir įtempdamas raumenis, pasiruošdamas kažką veikti, jeigu tik to prireiktų.
- Ėėė, gerai jums viskas ten? - susirūpinęs šūktelėjo jis, o tada, pagautas smagaus pasiutimo ir išgirdęs aprimstantį kvėpavimą, atsikeršijo už vakar dieną: - Man rodos, šitaip klykti galima tik prisipylus mano nevykusios eksperimentinės rūgšties į akis. O aš pats juk geras padaras, priešingai, negu kai kas.
Sorenas vyptelėjęs pažvelgė pro didelį langą į neramiai banguojantį ežerą ir pamažėle debesų skarmalais beapsitraukiantį dangų. Netrukus jos dėmesį patraukė ir dar kažkas, šiek tiek žemiau ir arčiau lovos. Pasirodo, ant spintelės buvo padėta lazdelė - slaugė, matyt, ja pasirūpino ir atgabeno čionai.
- Beje, labas rytas, ir ačiū, kad atnešėt lazdelę,- nejaukiai, bet jau nuoširdžiai šyptelėjo Sorenas, norėdamas paimti į rankas sau tokį brangų medinį pagaliuką, bet nė nežinodamas, kuria ranka tai padaryti - vieną skauda, kitos judint negalima. ,,Apsieisi ir nepaėmęs." - nuramino sarkastiškas balselis mintyse ir vyras vėl atsiduso. Vienaip, ar kitaip, kam dabar jam ta lazdelė - nei gintis reikia, nei pulti, nei dar kokį velnią daryti. Bent jau kol kas. Gal slaugė neįkąs netyčia - apie vampyrus užpuldinėjančius žmogiškos išvaizdos padarus Sorenas per tiek metų dar nėsyk nebuvo girdėjęs.
-
Natalie širdis daužėsi taip, kaip daužėsi tik tąnakt, siaubingos kovos vidury, rijančios gyvybes it gaisras medines lentas. Išgirdus vyro balsą ji susivokė kur beesanti ir kas vyksta. „Kad tave kur Merlino kelnės!“ nusikeikė mintyse auksaplaukė ropšdamasi iš lovos ir paskubomis šokdama į drabužius, gerai, kad šiek tiek perstūmė lentynas, ir dabar jos skyrė jų lovas, todėl „gerietis“ negalėjo jos matyti, o ji žinoma jį matė, nes puikiai atliko užpakalinės lentynų sienos medienos pavertimo į veidrodinį langą transfigūraciją.
-aa. Man jo, viskas gerai. Nejudink rankos, aš tuoj. – pasakė jau gana žvaliu balsu Natalie ir išlindo iš už lentynų. Išgirdusi beldimą į duris, staigiai, keliais lazdelės mostais grąžino kabinetui įprastą tvarką, visa lova su kraugeriu atsidūrė kitapus lentynų netoli jos lovos, kur anksčiau ir stovėjo. Dabar lentynos buvo tarsi skydas. moteris nusišaipė mintyse: "Bus tau tyčiotis, va ir paskraidei." Auksaplaukė priėjo prie durų ir atidarė jas,
-Ko nori sūneli? – pasiteiravo išvydusi susirūpinusį savo berniuko veidą tarpduryje – atleisk, turiu pacientui užsukti lašelinę, kitaip į kraują pradės eiti oras ir venos sprogs. – sakydama tai, Natalie šypsojosi mintyse, žinodama, jog tas už lentynų viską girdi ir nesuvokia nieko apie žiobariškus medikamentus. Mikalojus, dėkui Dievui, greitai linktelėjo galva ir uždarė duris. Užlindusi už lentynų Natalie prisėdo ant savo lovos krašto ir pažvelgė į greta stovinčioje gulintį vampyrą. Ji žinojo, jog turėtų jo paklausti kaip jaučiasi, todėl taip ir padarė.
-na kaip, sveikstam ar mirštam? – pasiteiravo auksaplaukė užsukdama lašelinę ir nuimdama ją nuo kateterio. – dabar ranką jau gali lankstyti, tik nesulaužyk kateterio, nes dursiu naują, o tada, patikėk. Tikriausiai net neįsivaizduoji, jog tavyje sukištas vamzdelis, ne kokia ten adata. Kol kas pagyvensi čia, už lentynų: šersiu mylėsiu niekada nepaliksiu. – užbaigė Natalie savo kalbą žiobariška citata ir nusišypsojo, jau buvo patyrusi, kad šis greitai suirzta. – koks tavo vardas ir pavardė? Užvesiu medicininę bylą, jog prisieksperimentavai mokslo pažangos labui. – ir vėl nusijuokė kimiu gerkliniu juoku, o akimis tyrinėjo jo žvilgsnį. – ką paskersti pusryčiams? – valiūkiškai žybtelėjo akimis Natalie ir eilinįkart susiraukė iš pasibjaurėjimo.
-
Sorenas von Sjuardas taikia dairėsi po slaugės kabinetą, tyrinėdamas miniatiūrinius įskilimus ant lubų - bene vienintelį dalyką, nepasikeitusį čia nuo slaugės madam Pomfri laikų. ,,Įdomu, o kur ji dabar? Lyg ir dar nebuvo senutė ar be sveikatos, kad privalėtų išeit iš darbo ligos ar senatvės smaugiama..." - svarstė sau profesorius. Išgirdęs beldimą, sukluso ir ištempė ausis taip, kad jeigu tai būtų buvę galima matyti vizualiai, Sorenas būtų buvęs panašus į Kūlverstuką, krokodilo Genos geriausią draugą, iš rusiškų animacinių filmukų. Vyrą kiek sutrikdė staiga persistatinėjusios lovos ir lentynos, jis sunkiai atsiduso ir sunėrė pirštus, kantriai laukdamas. Taip pat ta proga vampyras nusiklausė ir moters pokalbio su berniuku, o išgirdęs slaugės konstatuotą faktą, pašiurpo ir padėjo ranką tiesiai, manydamas, kad tai galbūt padės orui nepradėti eiti į jo venas.
- Turite sūnų?- uždavė labiau retorinį klausimą Slaugei Natalie. Vis dar abejodamas, ar verta užvesti apie tai kalbą, vyras uždavė ir kitą klausimą:- Kiek jam metų, jeigu be paslaptis? Ir beje, visgi iš kur gavot šitą aparatą ir kam jis skirtas?- Sorenas galva linktelėjo į lašalinės pusę. Smalsumas mat suėmė.
Vampyras nužvelgė lašalinę, o tada pasisuko į ateinančią slaugę. Išgirdęs gerą klausimą kaip tokios profesijos žmogaus, tik perfrazuotą sarkastiškai, Sorenas niauriai vyptelėjo.
- Kūnas sveiksta, dvasia miršta.- pusiau juokais, pusiau rimtai tarė jis, sužeistąja ranka persibraukdamas per veidą, tarsi taip išnaikindamas liūdesio pėdsakus jame.- Ačiū, ačiū už tą rūpestį, man tereikia užlopytos rankos,- nuolankiai šyptelėjo ir pažvelgė į medicininę bylą.- Esu vardu Sorenas von Sjuardas. Ačiū, paskersti nieko nereikia, ir nereikės dar savaitę.- šyptelėjo vėl.
-
-taip, turiu sūnų. – gana apmaudžiai tarė Natalie, o liūdesio šešėlis išdavikiškai nuslinko veidu. – mokosi klastūnyne, bus šeštakursis reiškia, 16-os metų. – pridūrė kitus žodžius lediniu, bejausmiu tonu. Tada atsistojo nuo lovos ir nunešė padėti į vietą lašelinę, kai jau buvo darbinėje erdvėje, kitapus lentynų, ir žinojo, jog vyras jos nemato, atgalia ranka nusibraukė po kairąja akimi, ant skruosto ištryškusią ašarą. Šiandien ta tema jai buvo jautri: sapnas, sūnus, susirūpinusiu veidu, atklydęs į ligoninę iš pat ryto- rodės visi daiktai, žodžiai, žmonės... nori priminti jai tą košmarišką naktį. Išgirdusi paciento prisipažinimą apie savijautą, auksaplaukė suprato, jog ir jam kažko skauda, ne tik sužeistas vietas. – tas aparatas vadinamas lašeline – kalbėjo Natalie grįždama į miegamąją erdvę už lentynų ir vėl prisėsdama ant lovos kraštelio, tik šįkart ant tos, kurioje gulėjo vampyras, žinojo, jog jam to prireiks, neveltui buvo baigusi ne tik fizinę, bet ir psichologinę mediciną. – tai žiobariškas daiktas. Supranti, kartais ir žiobarų medicina labai gerai papildo magiškąją. – ir moteris švelniai nusišypsojo. – a! savaitę nereiks nieko skersti, užteks ir manęs – vėl pajuokavo Natalie. Tada natūraliu, draugišku judesiu užklojo Soreno ranką su kateteriu ir giliu, įdėmiu žvilgsniu pažvelgė į auksines akis. – tai ko gi ta dvasia miršta? Gal pagydykim ir ją? Juk žmogus be dvasios, tarsi diena be saulės, tiesa Sorenai? – ji kreipėsi į jį vardu, žinojo, jog tai sumažins juodu skiriantį svetimumo tarpą, ir padės vyrui atsiverti.
-
Sorenas gulėjo ir lėtai alsavo, kartais, atrodo, visai užsimiršdamas kvėpuoti. Bet ne, jam tikrai negrėsė to ežiuko iš anekdoto lemtis - vampyrams tiesiog regimai reikėjo mažiau deguonies organizmui aprūpinti. Vyras, kad patogiau galėtų bendrauti, pasistatė pagalvę į lovos galvūgalį ir patogiai įsitaisė pusiau gulomis, pusiau sėdomis. Žinojo, kad tai, ko gero, stuburui nėra labai geras dalykas, bet juk retkarčiais šis gali ir pakentėti.
Sorenas atidžiai stebėjo slaugė veidą, pro auksines žibančias akis neprasprūdo keistas Natalie liūdesys, pasirodęs veide, kai jis paklausė apie sūnų. Tai sukėlė kėlė keistus įtarimus, keistas mintis, daug minčių... Vyras žvelgė į slaugės veidą, mėgindamas iš jo sužinoti, nuspėti kažką daugiau, bet ne ką daugiau tepavyko išpešti: slaugė neblogai mokėjo nuslėpti savo emocijas, ir šiuo atveju jai tas vėlgi pavyko.
- Kas nors gerai? Gal nepaklusnus? Atrodot nusiminus dėl jo,- su nepatogia šypsena, bet rimtomis akimis vampyras tyrinėjo moters veidą. Ir vėl vyras abejojo, ar gerai daro, kad kiek kiša ilgą snapą ne į ten, kur dera, ir vėl abejojo savo išsilavinimu ir gebėjimu bendrauti su žmonių rase.
- Na, tikiuosi, kad jūsų skersti taip pat nereiks,- Sorenas nusijuokė, tik nepatogiai. Nebuvo pratęs prie tokio drąsaus žinančio apie jį žmogaus bendravimą. Profesorius pasijuto keistai, supratęs, kad tokios drąsos žmogus jo gyvenime pasirodo tik antrąsyk. Prisiminė pirmojo sutikto žmogaus drąsą, jo drąsa nė kiek nepriminė šios moters drąsos. Kaip bebūtų keista, abudu tie narsūs jo sutikti žmonės buvo moteriškos lyties, žmogiškosios rasės. ,,Tik vienas buvo drąsus dėl meilės, beviltiškai užplūdusios visus galus, o kitas," Sorenas žvilgtelėjo į slaugę, ,,panašu, jog drąsus tik dėl beviltiškumo ir neturėjimo ko prarasti."
- Žmogus be dvasios - ne žmogus, o štai manosios rasės padarai ir be dvasios šimtmečius puikiai egzistavo. - niūriai atsiliepė mokytojas von Sjuardas, prisimindamas keliones po Rumuniją.- Kartais galvoju, kad taip ir geriau.- Sorenas vėl vyptelėjo, tik šįsyk šypsena išsilaikė ne ilgiau, negu mažas, nestiprus vaikas išlaiko keliakilograminį svarmenį - šitaip pat sunkiai, kaip ir svarmuo iškrenta tokiam vaikui iš rankų, taip sunkiai ir Sorenui iš lūpų išslydo šypsena, palikusi įprastą rimtą veidą, tik su kiekviena tokia šypsena vis niūresnį ir šaltesnį.
-
Išgirdusi klausimą apie sūnų, Natalie suprato, jog josios liūdesio šešėlis, kuris jai kalbant apie Mikalojų nuslydo veidu, neliko nepastebėtas tų žiburiuojančių auksinių akių ir moteris keiktelėjo mintyse: velniam pati išsiduoda? Negi jau tapo taip lengva perskaityti jos jausmus bei mintis tarsi atverstą knygą? Kur dingo jos šaltumas ir ledinė kaukė, kurią šitiek metų taip kruopščiai kūrė? Negi tai, kaip ir to vampyro savitvarda, matosi, daugel metų treniruota, o va, užplūdus skausmui –ėmė ir sugriuvo. „Prakeiktas sapnas, prakeikta naktis, prakeikti mirties valgytojai, prakeiktas Voldemortas...“ keikė mintyse auksaplaukė visus, tik ne save. Tada suėmė save į rankas:
-ne, su Mikalojumi viskas gerai, mielas berniukas, paklusnus, man keista, kaip jis galėjo pakliūti į klastūnyną. – ramiai atsakė Natalie jau puikiai suvaldžiusi emocijas, ir staiga jai šovė mintis, kaip patenkinti šio vyro smalsumą papasakojant dalį tiesos ir nesukeliant pavojingų klausimų, todėl pridūrė vėl leisdama liūdesio šydui ją pasičiupti. – greičiausiai jis ten pateko todėl, kad trokšta keršto, kai mažyliui tebuvo trys dienos, jo tėvelį nužudė mirties valgytojai. – užbaigė ji ir atsistojo, nes prisiminus Andrew gerklėje įstrigo gumulas. – ar tau taip patogu gulėti? Stuburas iškryps. Jei norėsi sėdėti, laisvai gali pasikelti viršutinę lovos dalį ir patogiai pasidėti pagalvę, šitos lovos truputį modernesnės nei buvo madam Pomfri laikais, jos žiobariškos. – išpyškino ji duslioku balsu, tačiau žinojo, jog jis viską girdi. – tu teisus, teoriškai vampyrai neturi sielos, tačiau teorija ir lieka teorija. Visi turime savyje tą saulės spindulėlį, kuris padeda mums būti nepanašiais į ropotais, tu juk ne robotas. – veikiau konstatavo tvirtą faktą, nei uždavė retorinį klausimą slaugė ir apsisukusi išslydo per jūros spalvos širmą, kitapus lentynų, į dirbamąją kabineto erdvę. – tave kažkas labai įskaudino Sorenai, aš matau diagnozę, ir būk geras, kreipkis į mane vienaskaitos antruoju asmeniu, nes kitaip jaučiuosi be galo sena. – dar tarstelėjo trumpam atsisukusi ir pradingo užleisdama paskui save jūraspalvę širmą. atsidūrusi erdvėje, kurioje jos visiškai negalėjo matyti pacientas, Natalie atsisėdo prie savo raudonmedžio stalo ir ėmėsi fiksuoti už sienos gulinčiojo savijautą, gydymo procesą, nukentėjimo priežastį. Ši moteris visada atsigaudavo ir visiškai užsimiršdavo tik stačia galva nėrusi į darbą, į popierizmą, tuos nuobodžius dokumentus. rašai, rodos, tą patį, arba ne, ir viskas išsitrina, lyg būtum sergąs amnezija. tada taip lengva lengva pasidaro ant dūšios ir vėl gali gyventi. Natalie buvo tarsi feniksas, kuris, atėjus laikui užsiliepsnodavo, o vėliau, atgimdavo iš pelenų. tik kuo toliau, tuo labiau, auksaplaukė nebenorėjo atgimti, norėjo, kad tuos pelenus ištaršytų vėjas ir liktų tik prisiminimas, švelniai dvelktelintis su pavasario vėju tam, kam jis būtų reikalingas.
-
Sorenas atidžiai žvelgė į slaugę ramiu, šaltu veidu. Krūtinę kažkas užgulė, vyras sunkiau atsidusęs užsimerkė ir susiraukė. Ausyse ėmė ūžti. Profesorius tarsi per miesto triukšmą, kuris jį užgulė iš vidaus, o gal ir iš išorės, apgaubdamas ir įsiliedamas į visą vampyrišką esybę, klausėsi moteriško balso.
- Netikiu, kad nė nematęs savo tėvo vaikis galėtų jausti tokią milžinišką neapykantą savo tėvui,- palatoje nuskambėjo tylus, švelnus baritonas, duslesnis, negu įprastai buvo būdingas vampyrui. Jis paklausė Natalie žodžių apie žiobariškas lovas ir, kreivai nusišypsojęs, numojo sužalotąja ranka.
- Nieko tokio,- nesureikšmindamas tarstelėjo vyras. Kai moteris prabilo apie sielą, pavadindama ją saulės spindulėliu, Sorenas sunkiai atplėšė akių vokus, ant kurių, rodos, prie blakstienų buvo pritvirtinti penkiakilograminiai svarmenys ir trukdė atsimerkti, trukdė ir kvėpuoti. Vampyras įsmeigė žvilgsnį į Natalie, slapčia mintyse spėdamas, jog čia jos kerai, jos vaistų veikimas, jos apžavai, o vėliau akys bejėgiškai užsivertė, žvelgdamos kažkur toli toli, pro lubas. Į palatą įsliūkino slogi tyla, savo šakomis šakelėmis, drapanomis ir besikeičiančia viską užgožiančia esybe užplūdo visą jos erdvę. Iš to nepaprasto, neregimo, negirdimo, neišmatuojamo tolio, į kurį pro tylą žvelgė ligonis, atrodė ir beatsklindąs kiekvieną sekundę tiesiog čia pat, besiklausant, silpstantis jo balsas.
- Aš ne robotas, esu gyvas padaras, bet greičiausiai tas, kuris už savo egzistavimą turėjo atiduoti sielą, Natali.- ligonis užsičiaupė, o patylėjęs prabilo, tik dar tylesniu, dar labiau užkimusiu balsu:- Mes visi turime savyje šviesos žiupsnelį, tačiau ne visi galime pavadinti jį siela...
Duslus balsas, sklindantis kažkur iš esybės gelmių, į kurias kažkur toli buvo prasmegęs vyras, netikėtai nutilo, nė neužbaigęs minties, pasigirdo šiurpinantis gergždesys. Sorenas staiga užsikosėjo, atsisėdo. Baltas apklotas apsitaškė kraujais tiek iš vyro gerklės, tiek iš nosies, ir iš krūtinės žaizdos, ir iš rankos... atsinaujino visos žaizdos, absoliučiai visos. ,,Aš norėjau prieš mirtį Gabriellai pasakyti, kad atleidžiu jai, ir kad ją myliu..." - aidėjo balsas mirštančio Soreno mintyse.
-
Natalie sėdėjo prie savo stalo ir kūrė naujų vaistų sudėtį, žymėjosi įvairius ingridientus, susidarydama chemines lygtis, spręsdama jas, kaip reaguos su kitomis medžiagomis. Ji niekada neeksperimentuodavo praktiškai pirmiausia visko nepatikrinusi teoriškai, ant lapo. Nesumaišydavo nė dviejų ingridientų, pirma nesusidariusi jų sąveikavimo lygties ir jos neišsisprendusi. „Ir kas nutiko Soreno balsui?“ sukosi mintys jos galvoje, o ranka beperstojo rašė. „Ir kodėl jis taip keistai mąsto bei šneka? Juk sakiau, kad Mikalojaus tėvą nužudė mirties valgytojai ir berniukas trokšta keršto, o jis pasakė, jog netikįs, kad berniukas galėtų jausti neapykantą tėvui... kažkas negerai, smegenų veikla? Negi tos prakeiktos rūgštysišsiliejo į smegenis? Ne! Tada aš bejėgė, bejėgė!“ klykdama mintyse Natalie pašoko nuo stalo, per visą jos darbo bei praktikos istoriją nei vieno paciento dar nebuvo praradusi, o šitas, jis toks mielas, jis turi gyventi. paskubomis lėkdama link širmos Natalie išgirdo vampyrą užsikosint. Staigiai atsiradusi už širmos, miegamojoje pusėje moteris vos nenualpo, visas apklotas buvo kruvinas, Sorenas sėdėjo lovoje, visos žaizdos buvo atsinaujinę.
-Sorenai, Sorenai! – Natalie pirmą kartą po tos nakties užvaldė panika, ji skverbėsi visur, ir trukdė mąstyti. Auksaplaukė pripuolė prie lovos ir pakėlusi viena ranka jo smakrą mėgino pažvelgti į auksines akis, bet veltui, šios buvo apsiblaususios.
-Sorenai, - dar kartą pabandė ji – ar girdi mane? Prašau tavęs atsiliepk! Viskas bus... bus... – Natalie nepavyko ištarti to paskutinio žodžio, nes ji žinojo – gerai nebus. „Mes visi turime savyje šviesos žiupsnelį, tačiau ne visi galime pavadinti jį siela...“ štai ką jis sakė, štai kokie buvo paskutiniai jo žodžiai. Auksaplaukė pravirko. Staigiai sulakstė šarmo ir tų keleto eliksyrų, su kuriais gydė Soreną anksčiau, tačiau žinojo, rūgštys jau pasiekė smegenis, ir ten padarė savo darbą. Ji puolė pilti skysčius ant žaizdų, ir šie pradėjo kovoti su užkratu, su rūgštimi ir visu tuo, kas yra užvaldęs jo kraują, tačiau Natalie nežinojo, kaip susitvarkyti su savimi pačia.
-Aš... atleisk man Sorenai. – ji matė jo vis labiau besiblausiančias tuštėjančias akis. – tai nepateisinama, aš turėjau žinoti, aš turėjau patikrinti... – kažką mėgino kalbėti slaugė, „Ir kodėl turėjau sėsti rašyti tų kvailų formulių? Pala, formulės!“ moteris atsiminė, jog mėgino parašyti sunkią formulę, kurios dėka būtų galima persodinti smegenis, „Raudonoji gėlelė – skatina smegenų veiklą, valo užkratą, suaktyvina visus kitus eliksyrus arba atskirus ingridientus.“ Iškilo Natalie galvoje vienoje knygoje, pasiimtoje iš uždraustojo skyriaus matytas sakinys. „O jeigu, o jeigu...“ atsargiai mintijo slaugė, tačiau ji dar nebuvo ištyrusi šio augalo ir nežinojo kaip suveiks, ji neeksperimentuodavo. „Visada būna pirmas kartas.“ Tvirtai nukirto ji mintyse ir pasirįžo, juk kitos išeities nėra, o pacientas ir be gėlelės numirs, taip kad jau tas augalėlis jam niekaip nepakenks.
-Sorenai? Paklausyk manęs Sorenai! – ji stengėsi kuo dažniau tarti jo vardą, žinojo, jog tai padės atkreipti paciento dėmesį ir privers smegenis sureaguoti, kad ir kokias sužalotas. – Sorenai! Tu privalai pasistengti Sorenai, aš dabar išeisiu, ir greit grįšiu girdi Sorenai, pasistenk dėl savęs, jei nenori dėl savęs, pasistenk dėl manęs Sorenai, nes aš begaliniai sielvartausiu ir sau neatleisiu, kad tavęs neišgelbėjau Sorenai, kol aš grįšiu, tu privalai pasistengti neužmigti! Nepasiduok Sorenai, neužmik! Viskas bus gerai Sorenai, tik neužmerk akių, tik neišeik į sapnų karalystę, nepasiduok miegui Sorenai, neužmik! – panikos persmelktas buvo Natalie balsas tariant visus šiuos žodžius, tačiau moteriai pasivaideno, jog vieną akimirką auksinės akys sutelkė savo žvilgsnį į ją. Ji bijojo palikti ligonį, be galo bijojo, juk jis viskuo nusivylęs, įskaudintas, gali nuspręsti ir pasiduoti miegui.
-Sorenai! Žinok niekas nevertas tavo liūdesio ir skausmo, niekas, kas tave įskaudino! Tu turi suprasti, nes galbūt pasaulyje dar yra žmogus, kuriam tu būsi be galo reikalingas, tik tu jo dar nesutikai! – jau bėgdama pilies laiptais žemyn Natalie meldėsi, kad tik būtų pataikiusi į jo skausmo centrą. Tik skuosdama uždraustojo miško taku, ir jausdama begalinį šaltį bei baltą purų sniegą po kojomis – suprato, jog išlėkė neapsivilkusi palto ir laukinių batų, tačiau atgal nė neketino grįžti. Geliantis šaltis dabar auksaplaukei buvo nė motais, ji turėjo tikslą.
-
Sorenas sukniubo ant pagalvės ne itin patogioje pozoje, jeigu dabar būtų buvęs kiek blaivesnio mąstymo, būtų keikęs save už tai, kad nepaklausė Natalie ir nepasinaudojo žiobariškos lovos patogumais. ,,Žiobarai visgi juk nėra tokie buki žiopliai, kokius juos įsivaizduoja ar pristato kai kurie burtininkai, juk nežinojimas ne visada atneša kvailumą, juolab - nežinojimas apie tokį dalyką, kaip magija, kuris jiems dažniausiai taip ir nebūna prieinamas ir pažįstamas. Žinias, kurios jiems yra prieinamos, žiobarai puikiai panaudoja..." - aidėjo moteriškas balsas Soreno galvoje, iš tolimų prisiminimų. Atrodė, kad vyras užuodžia kaži ką labai saldaus ir gardaus, kvapas priminė keistą kraujo ir medaus mišinį, gal su šiek tiek konjako ar Soreno kažkada mėgto gerti viskio. Vyras įkvėpė pilnus plaučius to kvapo, rodėsi, kad nuo jo apsvaigo galva, bet buvo gera.
Tuomet kažkas suėmė tą galvą, vyras išgirdo, taip, atrodo, kad išgirdo skausmą, pamatė, kaip jis moka plėšyti žmogų, bet tai buvo toks didelis, toks pavojingas ir toks tolimas dalykas, kad vyras nusigręžė nuo jo ir atsimerkė kitoje erdvėje, pripildytoje šviesos ir to saldaus, gundančio medaus ir kraujo kvapo. Čia buvo jauku, gera, tylu, bet ne, ne tylu, atrodė, jog vyras girdi gražiausius balsus, kurie negalėjo būti žemiški. Nežemiško grožio juokas, dainos...
Bet ir tai pasiekė kažkokie garsai. Ne iš to pasaulio. Ne iš tos erdvės. Nedainingi. Nejaukūs. Pilni skausmo... ,,Sorenai, Sorenai!" - šaukė balsas. Vampyras apsižvalgė. ,,Netrukdyk man..." - suniurzgėjo jis į tirštą erdvę, užpildytą kažkuo panašiu į vandenį, tačiau nedusinančiu, o atpalaiduojančiu. ,,Sorenai!" - nesiliovė šaukti balsas, o didelė ir kartu tokia mažytė esybė sukluso. ,,Sorenas - mano vardas?" - paklausė jis į erdvę, bet atsakymo nebuvo. ,,Ar tai aš Sorenas?" - klausė jis garsiau, bet erdvė tylėjo. Nutilo juokas, nutilo dainos. Vyras suprato, kad turi pažvelgti skausmui į akis, jeigu nori išsiaiškinti tai. Sorenas atsigręžė ir nustėro, sustingo, viską prisiminęs, o tada didžiulis Skausmas jį pasiglemžė.
Vaizdas prieš skaudančias akis buvo blausus, išsiliejęs, bet Sorenas atpažino žmogų, stovintį prieš jį. ,,Natalie..." - ištarė jos vardą mintyse, kad prisimintų tai dar aiškiau. ,,Kodėl ji taip sielvartauja? Ar ji jaučia mano skausmą?" - svarstė Sorenas, klausydamasis jos žodžių, sklidinų siaubo, nepaaiškinamo liūdesio. ,,Aš privalau pasistengti? Privalau?" - vyras mintyse liūdnai nusijuokė, nes ne mintyse juoktis negalėjo. ,,Aš nebeturiu ko čia grįžti. Man buvo gera ten. O tu mane iš ten ištraukei... Kodėl? Čia negera, nejauku. Čia nedainuoja jie, nekvepia medumi ir krauju..." - kalbėjo Sorenas, jis taip norėjo tai pasakyti garsiai, kad išgirstų ir Natalie. Bet jai išbėgant, balsai jo mintyse nutilo, nuslopo, aidėjo tik vienas, jam nepriklausantis.
Tu turi suprasti, nes galbūt pasaulyje dar yra žmogus, kuriam tu būsi be galo reikalingas, tik tu jo dar nesutikai! Paklausyk manęs, Sorenai! Tu turi suprasti, Sorenai! Tu turi, Sorenai! Paklausyk manęs, Sorenai! Nepasiduok, Sorenai, neužmik! Neišeik, Sorenai! Tu turi suprasti, Sorenai!
- Tylos...- nuskambėjo maldaujantis baritonas palatoje, sukepusios kruvinos lūpos nebeužsivėrė, apnuogindamos šiurpiai atrodančius iltinius dantis. Apsiblaususias akis uždengė vokai, vyras matė tik tamsą ir jam buvo baisu. Bet tą akimirką kažkas jo viduje nušvito ir jis tamsoje užuodė pypkės dūmus. Ėjo į ten, kur šie dūmai vedė per tamsą ir išvydo tamsoje stovintį šviesų vyro siluetą, baltabarzdį, baltais plaukais, auksinėmis akimis. Išgirdęs Soreno žingsnius, senelis atsisuko ir nusišypsojęs uždėjo ranką jam ant peties.
- Tu bet kada galėsi pasiduoti. Bet dabar tau dar ne laikas, vaike. Tu dar turi ką nuveikti...- pasakė vyras ir jo siluetas išbluko. Sorenas tylėjo, stovėdamas prie senelio Leopoldo, tylėjo, mąstė ir laukė.
-
Natalie Pierina Wright lėkė laiptais aukštyn į ligoninės sparną. Taip, ji bėgo, tačiau buvo neaišku kaip. Raudonoji gėlelė, paimta plikoje, be apsauginio apmovo rankoje degino odą, paaukotas kraujas sruvo iš žaizdos rieše ir rodės, jog viskas dega, auksaplaukei rodės, jog ji pati dega. „Štai, koridorius! Štai mano kabineto durys, jau tuoj tuoj...“ ramino save Natalie, ji žinojo, jog prie pagalbos sau neprieis dar kokią valandą, pirmiau turi išgelbėti Soreną, todėl šias mintis negailestingai stūmė šalin. Staiga jai prieš akis iškilo vaizdas, rodės, lyg ji pati tebebūtų ten dalyvavusi. Suprato, kad raudonoji gėlelė rankoje aktyvina smegenų veiklą, o kas per daug tai jau nesveika. Natalie verkė, raudojo pasikūkčiodama, tiems prisiminimams besiglemžiant ją atgal į savo glėbį. Moteris nejautė šalčio, kuris buvo apgaubęs jos kūną, nejautė skausmo, tik bėgo, o nevilties ašaros sruvo veidu. „O jei, jei Sorenas pasidavė?“ sukirbėjo nedrąsi mintis galvoje. „Nutilk tu!!! nutilk!“ šaukė ji savo pačios nedrąsiom mintim įgriūdama į kabinetą. Natalie buvo nepanaši į save: dailus veidas sužalotas, subraižytas šakų, sumuštas, nusėtas mėlynių, išbalęs, auksiniai plaukai susivėlę, didžiulės, jūros spalvos akys paklaikusios iš siaubo, rankos kruvinos, jų oda nudegusi, ant kairiojo riešo iš žaizdos besiveržiant kraujui plito raudona dėmė.
-Sorenai! Tu čia? – Natalie veikiau sukliko negu paklausė, balsas buvo tarsi ne savas, keliomis oktavomis paaukštėjęs ir negyvas. Griebdama melsvo skysčio buteliuką nuo viršutinės lentynos ir pildama jį ant kraujuojančios žaizdos, slaugė pasidžiaugė, kad bent miške sugebėjo ledo gabalėlį transfigūruoti į kišeninį peiliuką, su kuriuo ir prasipjovė ranką, kitaip niekaip nebūtų galėjusi išrauti su šaknimis raudonosios gėlelės. Šitas augalas nepaprastas, norėdamas jį ištraukti iš žemės, turi paaukoti dvylika lašų savo kraujo, o po to, atsargiai, su apsauginėmis pirštinėmis, kurių Natalie neturėjo, išmuginti jį lauk iš žemės, nes gėlelė palietusi nuogą odą ją degina grąžindama prisiminimus taip ryškiai, kad pasijunti tarsi jie vyktų dabar. Kita vertus, jei ją teisingai ir saikingai naudoji, ji tik sutvarko padarytą žalą, pavyzdžiui tokią, kaip Soreno. Melsdamasi mintyse, Kad Sorenas tebebūtų gyvas, auksaplaukė sustabdė plūstantį kraują iš žaizdos, ir nuskuodė kitapus lentynų. Tada įmetė augalėlį į nedidelį katiliuką, stovėjusį kampe, ir užkūrė po juo ugnį. „Kokį kraują jis labiausiai mėgsta, kokį...“ klausinėjo savęs slaugė, mat gėlelę reikėjo išvirti mėgstamo maisto sultinyje. Ji pažvelgė į lovoje sukniubusį vyrą ir pravirko dar graudžiau, negi ji nespėjo, negi... vampyras nerodė jokių gyvybės ženklų, akys buvo užmerktos.
-Sorenai... – ji norėjo sušukti, klykti, tačiau vos teištarė jo vardą. „Jis pasidavė, bet aš nepasiduosiu!“ tvirtai nukirto mintyse. Raudonoji gėlelė jau ėmė degti, jai reikėjo skysčio, mėgstamo Soreno kraujo, „Bet kokį jis mėgsta? Dar to betrūko, kad gėlelę prarasčiau!“ Natalie panikavo. Staiga, jai šovė geneali mintis, ryžtingai suėmusi rankon tą patį transfigūruotą peiliuką, greitu tiesiu judesiu prapjovė jau užsitraukusią žaizdą ant riešo, kraujas ėmė lašėti į katilą. „Šūdas.“ Keiktelėjo moteris ir nuskuodė į kabineto erdvę, „Jeigu taip lašės, tai per amžius neprilašės.“ Po sekundėlės ji vėl buvo prie katilo ir sukandusi dantis, staigiai pagilino pjūvį skalpeliu. Skaidrus raudonas skystis plūstelėjo į katilą, ir raudonoji gėlelė ėmė virti. Natalie nusišypsojo per skausmą, ir kliūstelėjo gerą dozę melsvo skysčio ant žaizdos, šioji ėmė palengva trauktis. Tos septynios minutės, per kurias turėjo išvirti eliksyras, auksaplaukei prailgo tarsi amžinybė. Tada ji supylė viską į puslitrinį buteliuką, tai tiek išėjo viralo, ir prišoko prie vampyro. Apkabinusi jį viena ranka per pečius atrėmė Soreno galvą į savo petį ir ėmė girdyti eliksyrą. Sugirdžiusi visą paleido vyrą, o tuščią buteliuką numetė ant grindų. „Jei jis pabustų, užmuštų mane, kam daviau jam žmogiško kraujo.“ Silpnai pagalvojo auksaplaukė, tada sukniubo ant šalia esančios savo lovos, susisuko į kamuoliuką ir pravirko, leisdama sau paskęsti baisiuose šios dienos įvykiuose.
-
Juodabarzdis Sorenas nejudėdamas ir beveik nekvėpuodamas (krūtinė kilnojosi vos vos, beveik neregimai) gulėjo žiobariškoje lovoje, magiškoje ligoninėje. Bet koks pašalinis, neturintis veidrodėlio arba ypatingo pastabumo, būtų pamanęs, kad veikiau šis žmogus yra miręs, ir miręs jau ne ką tik, ką galėjo byloti nebenatūraliai balta oda (baltesnė net už vampyro įprastai turimą). Taigi, žiūrėdamas į šį gyvą lavoną (paradoksalu, kad ramunų vampyrai pašaipiai jį taip ir vadindavo - sakydavo, jog šis ne rusas ir ne skandinavas, o prancūzas. Ir pridėdavo prancūzišką ,,la" prie pavardės dalelytės, taip gaudami ganėtinai skambų žodį ,,lavon"), negalėjai nė pagalvoti, nė kvailiausiuose sapnuose susapnuoti to, kas dėjosi jo viduje, jo galvoje.
Sorenas sėdėjo minkštame, patogiame krėsle, senojoje šviesiojoje verandoje ir žvelgė į senelį, tiksliau, kiek išblukusį jo siluetą, sėdintį kitame krėsle, kitapus stalo. Jie abu tylėjo, senelis rūkė pypkę, o Sorenas kiek nustebusiomis akimis stebėjo jį.
- Sakei, jog dar turiu ko nuveikti? - vyras ryžosi paklausti, atidžiai stebėdamas senelį. Šis linktelėjo galva ir geraširdiškai nusišypsojo.- Ką turiu dar nuveikti? Pažiūrėk į mane...
Sorenas dešiniąja ranka palietė kairę, atsmaukė apsiausto rankovę, norėdamas parodyti žaizdą ant rankos... Bet ranka buvo sveika. Vyras išpūtęs akis žvelgė į ją, o vėliau - į senelį.
- Kas tai buvo? - nepatikliai paklausė jo, bet senajam nespėjus nė prasižioti, Sorenas greitakalbe išbėrė kitą klausimą: - Luktelk, seneli... Ar aš jau miręs, jeigu mudu sėdim čia? Ar tu miręs?
Leopoldas von Sjuardas neskubriai išbėrė iš pypkės pelenus į peleninę, staiga iš niekur atsiradusią ant mažojo verandos stalelio, kažką pakrapštė viduje pirštu.
- Ne, kol kas tu gyvas.- ramiai tarė senolis, rūpestingai žvelgdamas į pypkę, o vėliau kilstelėdamas akis į Soreną.- Na, tu tarpinėje būsenoje, kur gali rinktis.
- Bet aš noriu rinktis tą, kur buvau pirmai, kur ramu...
- Nurimk...- pertraukė senelis.- Aš suprantu, kaip tau sunku. Tu buvai smarkiai sužeistas, aš juk matau tai, bet...
- Kaip tai tu matei?- Sorenas susinervino.- Mano žaizda užgijusi, tu nematei, tu nejautei to skausmo.
Senelis tylėdamas stebėjo Soreno veidą, bet kokia šypsenėlė iš jo išnyko. Leopoldas patraukė stalelį į šoną, priėjo prie anūko ir praskleidė jo apsiaustą.
- Sorenai, aš visą laiką jaučiau tavo skausmą. Nors tu to ir nežinai,- senelio akys nevalingai nuslydo prie Soreno krūtinės ir Sorenas pats nesusivaldęs nuleido galvą pažiūrėti.
Iš lūpų išslydo nebylus siaubo šūksnis. Balti marškiniai po apsiaustu buvo kruvini, o kairėje pusėje, ten, kur turėjo slypėti širdis, žiojėjo didžiulė skylė, pajuodavusi, užpūliavusi, iš jos tebesisunkė džiūvantis juodas kraujas. Abu vyrai tylėjo, senelis vėl atsitraukė ir atsisėdo į krėslą.
- Sorenai!- staiga pasigirdo tolimas balsas. Sorenas pakreipė galvą, klausydamasis. Akies krašteliu išvydo subtilią, mažytę senelio šypseną.
- Tave kviečia,- tarė Leopoldas, o Sorenas atsiduso.
- Turbūt nebeturiu pasirinkimo. Turiu išeiti.- tarė profesorius von Sjuardas, liūdnai spoksodamas į grindis. Iš kažkur darsyk pasigirdo balsas, šaukiantis jį, tik šįkart - arčiau.
- Eik, tavęs jau laukia. O aš visada būsiu kažkur netoli,- senelis vėl užsidegė pypkę ir laisvai mostelėjo ranka. Sorenui užgniaužė gerklę, tik ne dūmai, o graudulys, nenoras atsisveikinti.
- O sakyk... Ar visgi mes turim sielą?- staiga prisiminė jaunasis vyras ir su viltimi pažvelgė į sparčiai blunkantį senelio veidą. Vampyras išgirdo iš besiliejančių spalvų atsklindantį nuoširdų, su liūdesio atspalviu juoką ir dar kažkokius žodžius, kurių jau nebesuprato, o tada pajuto burnoje medaus ir kraujo skonį...
Atsimerkti buvo lengva. Burnoje buvo pilna skysčio, turinčio medaus ir kraujo skonį, Sorenas apsilaižęs jį nurijo, o tada atsisėdo lovoje. Ištiesė rankas, tarsi tikrindamas jų veikimą, apžvelgė krūtinę - bet šioje žaizdos jau nematė.
- Kas čia dabar,- nustebęs sumurmėjo sau vyras, apsidairė slaugės. Nustebo dar labiau, išvydęs prie lovos numestą butelį, sudaužytą į šukes, ir ant kitos lovos miegančią nepažįstamą būtybę, vos primenančią žmogų, greičiausiai moterį. Vampyras atsisėdo ant lovos krašto, užuodė stiprų kraujo kvapą, bet jis dabar jo negundė. O tada staiga suvokė, koks žmogus guli ant lovos...
- Natali!!!- pašoko Sorenas nuo lovos ir skubiai nušlepseno (mat bėgti nebuvo prasmės - tikslas buvo per arti, o dar ir kojos sustingusios) prie tos lovos.- Kaip tu, kas tau nutiko? Šventas Odinai!
Sorenas suprato, jog užuodė raudonąją gėlelę, išvydo nudegimų žaizdas - suvokimui prireikė laiko, mat toks slaugės pasiaukojimas buvo neįsivaizduojamas, tiesiog netilpo galvoje...
- Natali...- sušnabždėjo jis, atsisėdo ant lovos šalia, palietė slaugės petį, švelniai stumtelėjo nugarą, padėdamas atsisėsti.
-
Natalie rodės, jog ji tebėra miške, jog to kaukėto vyro rankos vis dar spaudžia gerklę.
-Prašau, aš turiu grįžti, Sorenas miršta. – moteris smarkiai karščiavo ir kliedėjo visokius niekus pagal vaizdus, kuriuos jai grąžindavo pasąmonė. Kaukėtas vyras jos nepaleido, o už nugaros atsirado dar vienas, jie norėjo tik vieno, mergaitės. Jie norėjo jos Sandrutės, jos angelėlio. „Taša, nagi, atiduok mergiūkštę ir galėsi grįžti pas tą savo Soreną, ar koks ten tavo naujojo meilužio vardas.“ Vaipėsi balsas galvoje, ji nepažino jo, tačiau žinojo, tai vienas, iš tos baisios nakties.
-Jos nebėra, supranti, nebėra. – toliau kliedėjo Natalie garsiai tardama žodžius, nors jai rodės, jog mintyse. „Krucio!“ nuskardėjo riksmas ir balsas į ausį sušnabždėjo: „Melagė.“ Čia jų buvo ne vienas. „Ką čia turi, gal raudonąją gėlelę?“
-Palikit jūs mane ramybėj! paaaliiikiiit! – ji pajuto smūgius į veidą, vieną, du tris. Sveika jos pasąmonės dalelė suprato, jog šiuos vaizdinius iššaukia temperatūra ir raudonojo augalo poveikis dėl prisilietimo prie jo, jai tik reikia eliksyro nuo karščiavimo ir viskas baigsis, bet jos palatoje lavonas... ji negali atsimerkti, ne.
-Sorenai... – ištarė jos blaivesnė proto dalis, ir moteris pasijuto sapnuojanti. Jai rodės, jog Sorenas sėdi šalia, gyvas, ir prilaiko ją, kad galėtų atsisėsti. Tikriausiai jis mato visas mėlynes ant veido, pasipils klausimai... ir staiga, beprotybė vėl ją pasiglemžė. „Nataššša...“ sušnypštė balsas ne žmonių kalba, greičiausiai šnypštūniškas, pasirodė žalias žaibas. „Taša, ji priklausys tik man, ji bus mano kūnas ir tu pati man ją atiduosi.“ Tada jis pasilenkė, šiurpios raudonos akys susmigo į lopšyje miegančią mažą auksaplaukę mergytę, balti ilgi pirštai išsitiesė link jos.
-Ne, maldauju tavęs, neliesk mano dukters, tik ne mano mergaitę. – vapėjo Natalie, o oda degė, jautė esanti atsirėmus į kažką kietą ir šaltą, ir tai buvo jai tarsi kompresas, ji prigludo prie šaltos sienos ir ėmė atsigaudinėti, tačiau rankos vis tiesėsi į auksaplaukę princesę gulinčią lovytėje. Viena akimirka, ir viskas dingo, jos duktė atsimerkė, į Natalie žvelgė gilios, šaltos, tamsios akys.
-Neee! Sandra, neee! Sandrute... – sukliko Natalie nesavu balsu ant viso kabineto. Šaltis, jai reikia šalčio. Protas šviesėjo ir vėl smigo, „Kuo daugiau šalčio.“
-grąžinkit man mano mergaitę, kur mano Sandrutė, aš noriu savo dukters! – Natalie vėl kažką kalbėjo paklaikusiomis akimis dairydamasi aplink. „Šalčio, daugiau šalčio, maldauju...“ neapleido jos ta pati mintis.
-
Sorenas von Sjuardas pritilęs, vis dar priblokštas sėdėjo ant lovos krašto šalia Natalie, slapčia dar naiviai tikėdamasis, kad ši veikiai atsigaus. Neilgai truko suprasti, kad taip susižalojusi ir sušalusi slaugė pernelyg paprastai sveika netaps - žmonės nebuvo tokie atsparūs dideliam šalčiui ir sužalojimams. Pajutęs moters drebulį, vyras pridėjo platų vėsų delną prie jos kaktos - ši buvo karšta, tarytum neseniai užvirusio Kančios eliksyro puspilnis (ar pustuštis, kas šiuo atveju būtų labiau optimistiška už ankstesnį požiūrio variantą) katilas.
Vampyras stebėjo nevalingai vis virptelintį Natalie veidą, ji kartais susiraukdavo, kartais vėl nurimdavo. ,,Prašau, aš turiu grįžti, Sorenas miršta..." - užfiksavo vyro ausys. Jis kilstelėjo antakį - juk paprastai žmonės haliucinacijose regėdavo sau brangius žmones, svarbius įvykius. Atsidusęs vampyras švelniai paguldė Natalie, nors nenorėjo nė pasitraukti, kad ši ko blogo sau nepasidarytų. ,,Jos nebėra, supranti, nebėra.." - prakalbo Natalie vėl. Sorenas pakraipė galvą ir pasiėmė lazdelę, gulėjusią ant stalelio šalia jo lovos.
- Acio gydomuosius eliksyrus.- tarė vyras, mosteldamas lazdele. Tikėjosi, kad šie skrisdami nesuduš. Sorenas atsistojo, pamatęs vis dar besikūrenančią ugnį po kažkokiu katilu. Nevalingai, veikiau užvaldytas eliksyrininko smalsumo ir instinktų, profesorius von Sjuardas nuėjo pažiūrėti, kas ten verda.
Katilas buvo tuščias, prie jo kraštų kažkas svilo. Sorenas užgesino liepsnelę ir kyštelėjo nosį prie eliksyro likučių. ,,Čia tikrai raudonoji gėlelė..." - apstulbo vyras. ,,Jos kvapo su niekuo negalėčiau sumaišyti."
- Palikit jūs mane ramybėj! Palikit!- ataidėjo Natalie šūksnis. Vyras atsigręžė, o tada išvydo apdegusias rankas.
- Pala...- sušnabždėjo jis. ,,Raudonoji gėlelė. Mirties gėlelė. Medaus ir kraujo kvapas. Apdegusios rankos. Prisiminimų iššaukimas..." - tą akimirką skandinavui visi galai susirišo. Dešine ranka, nė nepasukdamas galvos, sučiupęs atskridusią dėželę, vyras nuskubėjo prie sergančiosios.
- Paradoksalu, kad aš tave dabar gydau,- tarė jis, prisiminęs, jog vis dar tebesėdi apsirengęs vien pižamą. ,,Bet keista, kad ji kalba taip..." - Sorenui kažkas čia netiko. Jeigu raudonoji gėlelė sužadino jos prisiminimus, vadinasi, ji ją nuskynė neseniai. Vyras nežinojo, kiek laiko gulėjo praktiškai be sąmonės ligoninėje, bet spėjo, jog ne daugiau kaip dvi dienas. Maždaug tiek jis buvo pažįstamas su slauge, vadinasi, ji gėlelę nuskynė neseniai, o jeigu jos prisiminimai sužadinti ir ji juose jau pažįsta Soreną... Tai, kas jai nutiko - nutiko neseniai, o galbūt ir miške... ,,Viskas logiška..." - Sorenui užgniaužė kvapą.
Pažvelgęs į pabalusias rankas, vyras suprato, jog jo kartais išgeriamas Pseudožmogiškumo eliksyras, padarantis veido odą žmogiškesnės, ne tokios nesveikai baltos spalvos, ir įdedantis į jį šilumos, kad moksleiviai, sėdintys šalia, netirtėtų iš šalčio ir neimtų jo įtarinėti, nustojo veikti. ,,Bet juk šaltis, atrodo, visai neblogai karščiuojant, ypač, jeigu čia bėda su medaus ir kraujo gėle..." - Sorenas prisėdo šalia slaugės ir vėl, priglaudė prie savęs, sugirdė pilko eliksyro, kuris turėjo numušti temperatūrą iki normalesnės ir sugrąžinti sveiką protą. Sorenas pasirausė dėželėje ir ištraukė kažkokio aliejiško tepalo rankoms. ,,Nors gal geriau netepsiu, gydytojas turbūt nesu superinis..." - suabejojo savimi mokytojas von Sjuardas.
-
Natalie protas pagaliau prašviesėjo, ji pasijuto esanti sniege, gulinti lede, ne, tai vampyras buvo ją prie savęs priglaudęs. Ji buvo saugi, savo kabinete, savo taip vadinamame miegamajame. „Ko aš prišnekėjau?“ su siaubu pamąstė Natalie, „Negi tikrai paminėjau žuvusios dukters vardą?“ jos oda nuo tokios minties net pašiurpo. „Tikiuosi jis tai praleido pro ausis ir palaikė kliedesiais, bet, kad tave kur Merlino kelnės! Jis juk eliksyrų mokytojas, nenuleis visko kliedesiais.“. moteris suprato, kaip jautėsi Sorenas, kai ji suvokė, jog jis vampyras, nes pačios savijauta dabar buvo „Nuoga“ iki paskutinės paslaptėlės. „Bet negi jis gyvas? Neggi man pavyko?“ Natalie be galo nudžiugo, tačiau kartu ir išsigando, juk ji jo nepažįsta, o nežinia ko pripasakojo jam girdint. Iš kur jai žinoti, jis moka saugoti prakeiktas paslaptis ar ne? O gal ji tebekliedi toliau? Reikėjo tuč tuojau įsitikinti.
-Sorenai, tu --- gyvas? – pralemeno Natalie mėgindama temą nukreipti kur nors kitur. – duokš duokš tą tepalą – toliau kalbėjo ji žvelgdama į aliejinio tepalo tūbelę, kurią vampyras buvo ištraukęs iš dėžutės. – jos balsas kelis kartus užlūžo, mat tebebuvo silpnas, nuo prarasto kraujo, nuo patirto siaubo. Auksaplaukė pažvelgė į profesorių, sėdintį šalia, jis buvo su paciento pižama, tačiau gydė ją. Slaugė nusišypsojo ir susiraukė iš skausmo, veido raumenims truktelėjus vieną iš mėlynių. – Ačiū tau Sorenai, tikriausiai nežinia kiek čia būčiau prasiblaškiusi. – tyliu ramiu metso sopranu padėkojo moteris. Glausdamasi prie jo, ji jautėsi kažkaip nepatogiai, tačiau šalčio jai norėjosi, ir ji nevaliojo priversti savęs atsitraukti, todėl tik nudelbė akis ir liko sėdėti kaip sėdėjusi. Moteriai buvo nedrąsu, baugu, nesmagu taip sėdėti, todėl atsargiai pakėlė galvą ir pabandė pagauti auksinių akių kontaktą, tačiau akims susidūrus, į Soreną žvelgė viena jūros spalvos akis, ir viena užtinusi, su didele mėlyne, kurios Natalie iš skausmo nevaliojo atmerkti. Kol Sorenas to nepamatė, bent jau jai taip pasirodė, auksaplaukė vėl nudelbė akis į jo rankas. Ten puikavosi vedybinis žiedas. Natalie krūtine nuvilnijo kažkokio neapsakomo apmaudo banga, ir ji save pateisino, jog viskas dėl Andrew, jog jai dar per sunku matyti kitas, jos amžiaus, laimingas poras. „Ir tikriausiai...“ liūdnai mintijo auksaplaukė, „Taip bus amžinai.“. tuomet, bijodama dar labiau apsigėdinti ir subjauroti situaciją, moteris nuleido žvilgsnį į antklodę, ant kurios jiedu sėdėjo.
-
Sorenas von Sjuardas pasuko galvą į langą, bandydamas nustatyti, kiek dabar apytiksliai valandų. Deja, už lango tvyrojo absoliuti tamsa, visai neblogai sutaršyta mėnulio pilnaties šviesos, it labai aistringos meilužės. Bet, deja, ši tamsa, per kurią visgi buvo galima perregėti sniegu užklotus Hogvartso stogus, tolumoje stūksantį Uždraustąjį mišką ir pieveles, atspėti valandų skaičiaus visai nepadėjo - juk žiemą bala žino, kaip ta šviesa ir tamsa maišos, čia šviesu, čia tamsu - kaip jau ponia Žiema pageidauja.
- Na, man atrodo, gyvas, Natalie,- droviai šyptelėjo Sorenas, be prieštaravimų įteikdamas butelaitį su tepalu Natalie ir tarsi pirmąsyk regėtų tokį asmenį, įsižiūrėjo į savo atvaizdą stikle. Buvo kažkaip... keista, nejauku matyti save tokį seną, barzdotą ir juolab - glaudžiantį prie savęs tokią sužalotą moterį, kai pastarosiomis valandomis, maždaug parą, vampyras save dažnai regėjo mažiuką, nusikėlusį keliasdešimčia metų į praeitį.
- Kaip tu dabar jautiesi? Ar bent kiek geriau? Gal per šalta?- nutraukė visai jaukią tylą vampyras, staiga susipratęs, kad galbūt jo buvimas taip šalia šaldo per daug. Vyras paėmė dėžutę, joje buvo dar krūva įvairių buteliukų, su eliksyrais, pagamintais bala žino kada (na, aišku, kad visos gamybos datos buvo nurodytos ant etikečių, tačiau kai kurios etiketės buvo jau gelstelėjusios, kas jau rodė, jog joms ne vieneri ir ne penkeri metai. Ačiū šventiesiems Asgardo dievams, dalis eliksyrų galiojimo laiko neturi).
- Prašau, nėr už ką, vis tiek dar neatsilyginau tau už išgelbėtą gyvybę, lieku tau skoloje... - Sorenas nuleido galvą, dėkingomis akimis žvelgdamas į slaugės veidą.- Ir... Aš nežinau, ar beverta tau kištis gydomuosius eliksyrus, nes baisiausias reikalas jau įveiktas su jų pagalba,- tarstelėjo vyras, ranka parodydamas į gydomųjų eliksyrų dėželę.- Bet jeigu kas - čia yra visai nemažai įvairių mano prigaminta, jeigu tau reikės.
Vyras trumpam nutilo, prikąsdamas lūpą, svarstydamas, ar verta užklausti apie jos kliedesius. ,,Et, blogiau nebus..." - nusprendė jis.
- Ir... norėjau paklausti tavęs...- Sorenas kalbėjo nedrąsiai, švelniai, vis užsikirsdamas. - Tu turi dukrą? Ir kas nutiko ten Uždraustajam miške? Nes tau Medaus ir Kraujo gėlė...- Sorenas užsikirto, supratęs, kad slaugė gali ir nesuprasti vampyriško pavadinimo, tad skubiai pasitaisė:- Raudonoji gėlelė sužadino prisiminimus, kur jau kalbėjai apie mane, vadinasi, mane jau pažinojai... Kas ten nutiko? Ar gali papasakoti?
Vyras nustebo, kad slaugė, rodos, net ir susinepatoginus, nuo jo nepasitraukė - juk visada demonstruodavo savo galią, šaltumą, nepriklausomybę... ,,Pala, o ji juk sakė, kad jos vyrą užmušė... Kaži, ar antrąsyk ji ištekėjo?" - staiga pokštelėjo vampyrui į galvą. Tada jo žvilgsnį patraukė kažkas lange.
- Pala, o čia dabar kas?- Sorenas nustebęs trumpam atsistojo ir įsižiūrėjo į lango stiklą, susiraukęs pažvelgė į slaugę, darsyk pasisuko į langą ir įsispoksojo į stiklą. Ne, nors atspindys nebuvo labai ryškus, raudonos rainelės aiškiai žibėjo, išduodamos, kuo vampyras buvo pamaitintas visai neseniai.
- Luktelk... - tyliai prabilo vyras.- Tu man davei kraujo?.. Savo kraujo?...- jis sumišo galutinai.
-
Sorenas žvelgė pro langą, o Natalie sėdėjo ir tylėjo, mąstydama apie tai, kas nutiko uždraustąjame miške jai suradus raudonąją gėlelę. „Kaip jis ją pavadino? Medaus ir kraujo gėle? Koks gražus spalvų derinys: raudona ir geltona.“ Gėrėjosi moteris galvoje susikurtais vaizdiniais: ji matė rudenius, visus juos prisiminė, kokia tada buvo laiminga Hogvartse, sėdėdavo toje nukritusių lapų margumynėje ir skaitydavo, skaitydavo... kol galiausiai užmigdavo, ir tik vakaro žvarbas pažadindavo jauną, tačiau jau tiek prityrusią varnanagę eiti atgal į pilį. Kažin, ar Sorenas dabar mato tą vietą, kur ji skaitydavo? Jeigu ir mato, nežino, kad ten buvo jos mėgstamiausia slėptuvė nuo viso pasaulio, mat panelė Wright visada mėgo vienatvę, akimirkas vienumoje, su gamta, su muzika. Tik tada ji galvojo apie kitus dalykus, apie geriantį tėvą, kaip jis, prie mažos, dar dešimtmetės Natutės akių užmušė motiną, matė savo ranką, peiliu duriančią agresyviam vyrui, kurio jau nebegalėjo pavadinti tėvu, krūtinėn. Auksaplaukė sudrebėjo, ir išgirdusi Soreno klausimą, ar jai nešalta, suprato, jog jos drebulį jis palaikė šalčio išraiška, ne baimės.
-Ne Sorenai, man nešalta, man kaip tik dar visa oda dega nuo to pasilakstymo, davei to temperatūrą sureguliuojančio eliksyro, tai greičiausiai prasidėjo išprakaitavimas, pabūk dar jei nesunku. – ramiu, minčių neatitinkančiu medikės balsu konstatavo moteris. – aš džiaugiuosi, jog tu gyvas, tai juk reiškia, jog man pavyko, o aš, žinok, per visą savo darbo praktiką neesu praradusi dar nė vieno paciento. – pridūrė Natalie išdidžiai, ir skausmingai nusišypsojo. Tada atsukusi tepalo tūbelę ėmė teptis apdegusias rankas. – ne, manau daugiau gydomųjų eliksyrų man nebeprireiks, tik va arbatos užsikaist tai visai neblogai būtų. – mirktelėjo slaugė. Ir tada, jos ramybė baigėsi – vampyras prabilo švelniu, nedrąsiu balsu, kalbėjo užsikirsdamas, tačiau klausė to, ko Natalie labiausiai ir bijojo, kad paklaus. Moteris jau buvo besižiojanti atšauti jam, jog tai ilga ir neįdomi istorija, tačiau profesorius pašoko, jo akį patraukė kažkas lange, ir jis atsisuko į ją susiraukdamas, tada, uždavė dar vieną, Natalie bauginantį klausimą: ar ji davusi jam savo kraujo? Auksaplaukė neturėjo kur dėtis, ir nusprendė pirmiau imtis antrojo klausimo.
-Taip Sorenai, aš nežinojau ką tu mėgsti... O šį augalėlį... Na tu pats žinai, kad reikia virti mėgstamame būsimo vartotojo maiste. Aš nežinojau, kas tau patinka, tačiau, juk žmogaus kraujas leidžia vampyrui pilnai pasisotinti, tiesa? Tai pamaniau... na... kad tokiu būdu tavo organizmas greičiau pasisavins maistą. Aš neturėjau laiko ieškoti kito kraujo, o be to, ir pati turėjau iš miško parsinešusi žaizdų, na... mane ten užpuolė. – Natalie akys išdavikiškai nukrypo į po kėde, ant kurios stovėjo jau nebesikūrenantis katiliukas, nerūpestingai numestą, jos krauju ištepliotą skalpelį, ir moteris naiviai tikėjosi, jog budrus vampyras nepasekė jos žvilgsnio. „Jis klausia apie Sandrutę, apie visą mano praeitį.“ Natalie nė pati nesuprasdama kodėl pasitikėjo šiuo švelniu, tyliu, baritono tembro balsu, tuo tvirtu stotu, dabar jau žinojo, jog patikės jam visą savo istoriją, tačiau nežinojo kaip pradėti, be galo bijojo apie tai prabilti, nes manė, kad iš nakties tamsos užburtų kerų kampų ims lįsti tie kaukėti vyrai iš miško bei jos praeities pabaisos. Auksaplaukė laukė, kolei Sorenas sugrįš nuo lango ir atsisės šalia jos, kaip pirma, sugrąžindamas ne tik vėsą, bet ir saugumo jausmą. Ji bijojo tokių savo minčių: „Ką aš čia dabar sau leidžiu?“ moteris net nesiruošė nieko Sorenui pasakyti, tačiau ranka, tarsi prieš jos valią pakilo prie kaktos ir ėmė nuo jos braukti prakaito lašus.
-
Sorenas kiek nustebęs kilstelėjo antakį, kai Natalie jo glėbyje vėl suvirpėjo. ,,Luktelkit, ji mano glėby..." - susigriebė Sorenas, staiga tai įvardinęs garsiai, žmonių kalba. Tai jam atrodė keista, beveik kaip išdavystė savo mylimos žmonos, tarsi netyčinis kerštas už tai, kad ji ir pati nesyk jį išdavė. ,,Bet vis vien negerai..." - tyliai graužėsi Sorenas, bet nejudėjo, klausydamasis Natalie balso. ,,Aš tik panaudoju savo fizinį privalumą, kad pagerinčiau jos sveikatą." - pasiteisino vampyras prieš savo vidinį čaižų sąžinės balselį.
- Na, tada gerai, pabūsiu, nesunku.- papurtė galvą von Sjuardas. Tada jo lūpas iškreipė sarkastiška šypsenėlė: - Aaa, tai štai, kodėl tu taip pasiaukojamai mane gelbėjai, nenorėjai juodos dėmelės savo darbo istorijoje, nenorėjai nutraukti rekordo. Juokauju, aišku. Vis vien labai tau ačiū už tai, kad tebesu gyvas.
Sorenas liūdnai atsiduso, prisiminęs tai, ką regėjo ten, tarp gyvybės ir mirties, tarp medaus ir kraujo. Jis bijojo to, kad pamirš vaizdinius, nors suvokė, kad jam tas nelabai ir tegresia - iki šiol akyse senelis jam stovėjo lyg gyvas. ,,Tik įdomu, ar jis iš tikrųjų buvo ten, ar čia tik traumuota mano pasąmonė..." - niūriai pasišaipė iš savęs raudonakis. Ūmai jam pasirodė, kad ir tuos gaivius ir lengvus iš pypkės rūkstančius dūmus jis užuodžia, ir pamanė, kad šit - galbūt eliksyrininku jis tapo, nes neapsakomai mylėjo senelį, kuris nuolat rūkydavo, o verdančio eliksyro kvapas kartais ir primena tuos dūmelius? ,,Nesąmonė." - griežtai supeikė vyras šias mintis.
- Be problemų, pataisysiu tau arbatos.- pažadėjo vyras ir paklausė:- Kokią labiausiai mėgsti?
Vyras nerangiai atsistojo, vėl siekdamas lazdelės, kurią paliko ant stalelio. ,,Įdomu, kada aš pats paskutinįsyk gėriau arbatą..." - netikėtai paklausė savęs Sorenas. Ko gero, su Gabriella - Kiauliasodyje vienoje jaukioje, nėriniuotoje kavinukėje, kurioje jiedu kelis kartus dar mokydamiesi Hogvartse buvo susitikę, ar Koukvorto restorane, kur buvo su ja kartu visai neseniai, Soreno grįžimo iš kvalifikacijos kėlimo gastrolių proga. Taip, jeigu ne šeima, vampyras visiškai nebūtų sėslus, priešingai - keliautų, naršytų po visus kampelius ir tyrinėtų. O galbūt greitu metu jis ir bus laisvas, jeigu Gabriella garsiai pareikštų norą išsiskirti, arba vyras pats nebegalėtų ištverti skausmo. ,,Arba..." - tylus, nedrąsus balselis mintyse vienu vieninteliu žodžiu išdėstė savo idėją ir Sorenas pažvelgė į Natalie. Deja, šįsyk sąžinė prisiknisti negalėjo, nes variantas nebuvo išdėstytas garsiai. ,,Ramiai, ramiai." - įsikišo pats į tarsi visiškai savarankiškai, rodos, jau nebe vien diplomatiškai besipešančių savo paties minčių sūkurį.
- Aš dvidešimt devynerius metus gyvenu be žmogaus kraujo.- apmaudžiai tarė vyras.- Šiemet per mano gimtadienį būtų suėję ir trisdešimt, jubiliejus... Ech, kiek gaila, bet tikiuos, kad bent savitvardai tai didelio smūgio nesuduos. Mat jeigu išgeri vienąsyk... noris ir dar. O aš jau buvau beveik absoliučiai atsparus žmogaus, maitinaus tik gyvūnų ir eliksyrais pakaitalais... Akių spalva irgi keičiasi nuo to.- Sorenas kalbėjo bejausmiu balsu, užsimerkė, nebegalėdamas nė pažiūrėti į savo atvaizdą stikle. Apsisuko ir sugrįžo prie Natalie, atsisėdo. Akys užfiksavo ir kraują, nulašėjusį ir jau sustingusį, ištepliojusį grindis. Jam tokie lašai ant grindų buvo tokie įprasti, kad iš pradžių net ir žvalgydamasis jis nepastebėjo. Na, kiek keisčiau atrodė tik jo lovos antklodė, vis dar permirkusi jo paties juodu krauju.
- Nesvarbu. - nutraukė savo paties monologą vyras.- Papasakok, kas tave užpuolė, ir kodėl? Itin keista, kad būtent tada, kai ėjai į mišką gėlės...
-
-nesivargink dėl manęs. – tarstelėjo Natalie stodamasi nuo lovos. – palauk, aš tuojaus, negaliu jaust ant galvos šito varnų lizdo, ir negaliu leist šioms trims mėlynėms ant veido pasiekti violetinę stadiją. – šyptelėjo moteris išsitraukdama lazdelę, - be to, neapkenčiu netvarkos. – pridūrė ji mostelėdama lazdele, ir kraujų dėmės iš kambario dingo, ir raudonos, žmogiškos, ir juodos vampyriškos. Su dar vienu mostelėjimu atlėkė auksinis šepetys ir slaugė jį privertė sušukuoti jos suveltus bei pilnus įvairių šakelių plaukus. Po minutės plaukai jau vėl tvarkingai vilnijo pečiais ir viršutine nugaros dalimi, kelios stambios į priekį pabėgusios auksinės bangos buvo užkritę ant Natalie krūtinės.
-labiausiai mėgstu mėtų arbatą. – šyptelėjo auksaplaukė staigiu lazdelės mostelėjimu išsiųsdama plaukų šepetį ten, iš kur atėjęs. – o toji mano istorija be galo ilga ir nelabai įdomi, bet jei nori – papasakosiu. Tačiau jei tai ir padarysiu, nežinau kodėl, nes iš gyvųjų ją žinau tik aš, ir jis. Baigiau aš hogvartsą, mokiausi varno nago koledže, savo laidoje, per visus keturis koledžus buvau vienintelė gavusi visus N iš visų egzaminų kiek laikiau, o jų laikiau visus įmanomus, išskyrus ateities būrimą ir astronomiją. – tai man atrodė dalykai – skirti laiko švaistymui. – tarsi patvirtindama geriausios Hogvartso mokinės statusą, Natalie Pierina Wright savo burtų lazdele sušoko itin subtilų judesių šokį, ir arbatinukas jau virė, mėtos buvo dailiai sugulusios į puodelį, beliko tik minutę palaukti kol užvirs vanduo ir jas užpilti.
-O tu... hmm... arbatą geri? Na, jei geri tai užsipilk vandenį, jau beveik užvirė, be to, o kokią tu mėgsti? – gyvai kalbėjo moteris pildamasi vandenį į puodelį su mėtomis ir grįždama prie lovos. – cukraus nesidedu niekada, man saldumas nepatinka apskritai niekur, nei gyvenime, nei arbatoje nei dar kur nors. – puikiai suvokdama, jog per daug sau leidžia, auksaplaukė patogiai įsitaisė, ir atsirėmė į šaltą Soreno petį, juk suprato, kad gers karštą arbatą, be to, norint papasakoti jam visą tą brudą, jai reikėjo saugumo. Natalie nakčiai visada užsirakindavo savo kabinetą patikimais kerais, nes bijodavo, kad kada nors jie jos ateis, dvi lovos kabinete stovėjo, nes ji taip pat bijojo viena miegoti, ateidavo Mikalojus kartais, o kai sūnus likdavo miegoti klastūnyno miegamajame, Natalie iš proto eidavo, todėl dabar naudojosi proga, o tokio tobulo saugumo nebuvo jutusi nuo tada... ne, niekada. Sorenas buvo tvirtas, greitas, stiprus. Moteris atsisuko ir pažvelgė į jo raudonas akis: „ir dar grėsmingas.“ Pagalvojo ji, prieš pradėdama vėl kalbėti. Ji norėjo save sustabdyti ir šiam beveik nepažįstamam žmogui nieko nepasakoti, tačiau negalėjo, jos pasąmonė panaudojo prieš ją nedovanotinus kerus.
-baigusi Hogvartsą iškeliavau į Londoną studijuoti magiškosios medicinos, kartu su manim ir Cho Chang, ne tik mano bendrakursė ir bendrakoledžė, bet ir mano geriausia draugė. Mudvi užsimanėme paeksperimentuoti, ir susiveikę kitas pavardes, bei vidurinių žiobarų mokyklų baigimus, mudvi įstojome ir į žiobariškąją mediciną. Nepraėjo daug laiko, o Cho sutiko vaikiną, šis dirbo Gringotso banke. Netrukus ji pradėjo lauktis, džiaugiaus už ją, ir erzinau, sakydavau: ką pamanys grupiokai, kai tave, vos baigusią Hogvartsą, pamatys su pilvu. Tačiau pilvas nesirodė. Ne visoms moterims matosi nėštumas, kitoms būna, jog pasirodo tik aštuntame devintame mėnesyje, ir taip nutiko Cho. Aš susipažinau su Andrew kiek vėliau – Natalie padarė pauzę ir gurkštelėjo karštos arbatos, stebėdamasi, kaip puikiai jos suteikiama šiluma reaguoja su Soreno odos šalčiu. – Andreew buvo žiobaras, parlamento narys, pačioje valdžios širdyje kaip sakoma. – auksaplaukė vėl nurijo didelį gurkšnį. – pavasarį pati sužinojau, jog laukiuosi nuo Andrew, ir mudu nusprendėme vasarą susituokti. Mano nėštumas, kitaip nei Cho, pradėjo smarkiai matytis jau trečiame mėnesyje. Bet man buvo svarbi mano pasaulio ateitis, todėl išvykau į Hogvartsą su Cho, mudvi dalyvavome mūšyje su Voldemortu. – slaugė aiškiai, tvirtai ištarė tą vardą ir nugėrė dar arbatos. – abi likome gyvos, tačiau. – ir čia jos balsas užlūžo, iš akių ėmė nesuvaldomai ristis ašaros. „Ir kodėl aš tokia skysta!“ šaukė ant savęs viduje Natalie, tačiau nieko tai nepadėjo. „Sorenas tikriausiai tuoj palaikys mane kokia nors žliumba.“ Iš paskutiniųjų moteris tęsė toliau. – Voldemortui reikėjo išgyventi, ir aš išgirdau, kaip jis salės kampe užlaužė Sibilę Treloni, iš pradžių ji jam nieko nenorėjo sakyti, tačiau jis panaudojo užvaldymo kerus ir ji išpoškino jam būdą, kaip išgyventi. Ji pasakė, jog tąpat dieną kaip ir gimė Haris, turi gimti berniukas, ir šioje salėje yra mergina, kuri jo laukiasi. Dar profesorė Treloni sakė, jog Voldemortas paleisdamas žudomąjį užkeikimą, turi įdėti savo sielos dalelę į tą besilaukiančią merginą, ir tada atgimsiąs jos kūdikio kūne. Aš žinojau, jog turiu tuč tuojau susirasti Cho, juk tai apie ją buvo pranašystė, mat man gimdymas grėsė neanksčiau spalio mėnesio, o ji turėjo liepą. Aš nesuspėjau susirasti savo juodaplaukės, nuaidėjo mirtinų kerų šūksnis, o jo akys susmigo į... ma...ne... į... į... mano pilvą. – kuo toliau, Natalie tuo labiau darėsi sunku kalbėti, juk niekada nebuvo pasakojusi to garsiai, viską savyje spausdavo. – liepos trisdešimt pirmąją dieną Cho gimė berniukas, tačiau jis buvo gražus, jis buvo gyvas. – tai ištarusi Natalie sukūkčiojo. – aš tada jau žinojau ko laukiuosi, tačiau nėštumo nedrįsau nutraukti, po trijų dienų mus visus užpuolė mirties valgytojai, mat buvo girdėję pranašystę. Cho maldavo manęs gelbėti jos sūnų, tąkart žuvo visi mano mylimi žmonės, Andrew dengdamas bėgančią mane, Cho su savo bankininku žuvo iškart. Aš pabėgau, apsaugojau Cho sūnų, tačiau kartu apsaugojau ir jį, horokrusą. Ji gimė lapkričio trečiąją dieną, buvo tokia mažutė... to.tokia... tokia nepavojinga, tačiau kai mano Sandrutė atsimerkė, aš pamačiau tas tamsias, šaltas, dideles, gilias tamsias akis, mergaitė žvelgė nevaikišku žvilgsniu, ėmiau klykti. Po trijų mėnesių nunešiau ją prie žiobariškos vaikų prieglaudos durų, ir palikau. Juk mano duktė buvo mirusi, tai nuodėmės nepadariau. Daviau Cho berniukui Andrew pavardę, ir įforminau kaip savo vaiką, juk visi žinojo, jog turėjau gimdyti, o Cho buvo mirusi ir norėjo, jog pasirūpinčiau jos vaiku. Mudu su Mikalojumi išvykome į Ameriką, ten, kur aš gimiau, bet tai jau kita istorija, apsigyvenome žiobarų pasaulyje, aš dirbau koncertmeistere bei fortepijono mokytoja muzikos mokykloje, taip gyvenime nei karto ir neištekėjau, už Andrew ištekėti nesuspėjau, o daugiau ir nenorėjau. Tačiau kai Mikalojui atėjo laikas į Hogvartsą, grįžau į Angliją, į burtų pasaulį, mat Cho buvo nusipelniusi, kad išleisčiau jos sūnų į jam skirtus mokslus, nepaisydama savų baimių. Šiandien mane miške pasigavo kaukėti vyrai, jie naudojo nukryžiavimo kerus ir liepė pasakyti, kur padėjau mergaitę, mat jiems jos reikią. Pasakiau, jog jos nebėra, tada vienas jų ėmė trankyti man per veidą ir šaukti, jog esu melagė. Kitas, sugalvojo panaudoti užvaldymo kerus ir priversti pasakyti, kur yra mergaitė. Persigandau, vis vien negalėjau jos išduoti, o blogiausia, jog aš žinojau, kur ji, todėl priglaudžiau prie jo odos raudonąją gėlelę, ir kai ši ėmė deginti, išsitraukiau lazdelę, atlikau pora bežodžių triukų ir pabėgau. Negaliu jos išduoti Sorenai, negaliu, nors ji ir negyva. – baigusi kalbėti Natalie nebeišlaikė, padėjo galvą Sorenui ant peties, ir mėgino sutramdyti ašaras.
-o tttu? Tau kas atsitiko, kad gyvent nennnori? – pralemeno auksaplaukė, o balsas išdavikiškai užlūžo net du kartus.
-
Sorenas von Sjuardas nusišypsojo, kai Natalie, vos kiek atkutusi, pati ėmė tvarkytis. ,,Čia tai žmogus, negali išsidirbinėt ir gulėt, jeigu tik jėgų bent lašelytį dar turi." - pamintijo vyras.
- Patikėk, man nėra sunku.- patikino.- Be to, dabar skoloj tau esu, ir jau esu faktiškai sveikas, todėl gali mane siuntinėt, kur reikia, ir nesivargint pati.
Vyras nepertraukinėdamas klausėsi ilgo monologo. ,,Varniukė, nepaprastai protinga ir nepaprastai drąsi..." - mintijo jis. ,,Šventieji Asgardo dievai, bet kaip gi galima visus egzaminus išlaikyti ,,Nuostabiu" lygiu?"
- Aš...- Sorenas, susigriebęs, jog turi pats kalbėti, nudelbė akis, tarsi tyrinėdamas jau švarias grindis. - Aš jau seniai taip arbatos negėriau, žinai... Man patikdavo kandrevenių arbata su medum. Bet jeigu neturi, tiks bet kokia, nors ir ta pati mėtų.- patikino vyras vėl, nenorėdamas būti slaugei per didelė našta - juk jau ir taip daug rūpesčių jai sukėlė. Sumauta diena buvo - Sorenas kone sudejavo - kiek būtų laiko, resursų, sveikatos ir nervų sutaupęs, o dabar - še tau, kad nori. ,,Ir netikėk paskui likimo jėgomis ir tuo, kad kažkas mus valdo iš aukštai. Viskas tarsi suplanuota, sužiūrėta, paskaičiuota. Tą padarysi - tokios pasekmės, aną padarysi - anokios. Siaubas. Ir kur visa tai mus veda?" - liūdnai mąstė vampyras. Atsistojęs jis įsimetė į puodelį gardžiai kvepiančių arbatžolių, įsidėjo pusantro šaukštelio cukraus ir grįžo atgal, vėl paslaugiai priglobdamas Natalie.
- Ar nereikia atvėsinti arbatos?- juokaudamas paklausė Sorenas, šaltuose delnuose laikydamas savąjį puodelį. Natalie vėl pradėjus pasakoti, vyras nutilo.
- O, jūs buvot draugės su Čo Čang...- išsprūdo nustebimo šūksnis. Buvęs grifiukas atmintimi nesiskundė: vos atvyko į Hogvartsą iš Durmštrango, kai jam buvo keturiolika metų, jam kažkas parodė Čo ir pasakė, kad štai - ji viena iš gražiausių Hogvartso merginų. Ir nors vaikinukui tokie reikalai tuomet dar nekėlė rūpesčio ir pernelyg didelio susidomėjimo, juolab, kad didžiausią galvos skausmą kėlė tėvų skyrybos, Čo Čang jis žavėjosi, kaip ir bet kuris vaikinas iš bet kurios mokyklos, tuomet pakliuvęs į Hogvartsą.
Pasakojimui tęsiantis, Soreno akys didėjo ir apvalėjo. Jis net krūptelėjo, kai slaugė staiga pravirko, bet tylėjo, nenorėdamas nutraukti pasakojimo. Ir dar žinojo, kad kartais geriau ir patylėti bandymai guosti gali prišaukti dar daugiau ašarų.
- Užjaučiu, Natalie... - prabilo jis neskubėdamas, apgalvodamas kiekvieną žodį.- Aišku, šie mano žodžiai išvis nieko neverti prieš tai, ką tau teko ištverti, bet tai viskas, ką dabar galiu padaryti... Bet tai nerealu - mes vis dar turime Voldemortą? - vyras papurtė galvą, tarsi nuo to būtų lengviau smegenimis aprėpti ir suvirškinti šią žinią.- Nebūčiau galėjęs to nė susapnuoti... kaip tai įmanoma apskritai... o luktelk, koks jos vardas ir pavardė? Aš neseniai mačiau vieną merginą pavarde Riddle. Ji mokos Grifų Gūžtoj, mano koledže, lyg tai problemų dar nesukėlė. Ar gali būt tas pats žmogus?
Sorenas susiraukęs pakėlė akis į slaugę, laukinis raudonų monstriškų akių žvilgsnis susidūrė su ramiu, žmogišku mėlynų akių.
- Žinai, Haris Poteris irgi buvo horokrusas, Natalie, ir, kai Voldemortas buvo nužudytas, jis be problemų gyveno toliau. Voldemorto dalelė jame net nesutrukdė jam atlikti tiek darbų...- Sorenas kietai sučiaupė lūpas - jį kone pykino nuo minties, jog tave kūne gali slėptis dar kokia viena šlykšti sudraskytos sielos puselė.- Kodėl tu sakai, kad Sandra mirusi? O gal įvyko klaida? Tik tu neverk, Natalie...
Kai Natalie uždavė klausimą, žaibiškai besisukančios Soreno mintys, apdorojančios gautą informaciją, staiga sustojo, o pats vampyras pasijuto lyg gavęs smūgį į pilvą.
- Tai nė iš tolo neprilygs tam, ką iškentei tu, nė iš tolo neprilygs tavo bėdai.- patylėjęs prakalbo von Sjuardas.- Aš jau kelerius metus vedęs, prieš tai su ja daugybę metų draugavom... ir dabar... na, žinai... sužinojau, kad ji lyg ir... na, ne vien mano.- Sorenas nejaukiai nusišypsojo, bet šypsenėlė greit išbluko.- Jeigu ne mano sielos... ee, dvasios brolis, turbūt jau gulėčiau kur nors griovyje su strypu, įsikaltu į širdį.- vyras ištiesė delną, o į jį įšoko staiga tuo metu iš po Soreno lovos apkloto išropojęs didelis voras.
- Čia Spaikas, tikiuosi, vorų nebijai. - vyrui pristačius bičiulį, pūkuotasis draugiškai pamojo kojyte.- Tik tu nebeverk, gerai, Natalie? Susitvarkysim. Aš mėginsiu tau padėti.- Sorenas švelniai nubraukė ašarą moteriai nuo skruosto.
-
Natalie tiesiog gulėjo padėjusi galvą vampyrui ant peties ir po truputį vėl ledėjo viduje. Toji staiga atverta žaizda turėjo būti uždaryta, niekam nebuvo valia prie jos liestis. „Vedęs... kelis metus... prieš tai daugel metų draugavęs...“ dėliojo faktus varnės smegenys. „Bet man tai nerūpi. Ne, tikrai nei kiek nerūpi.“ Įtikinėjo ji save. Natalie pasilenkė per jį ir pastatė tuščią puodelį ant spintelės šalia lovos. „Taša, tu vedusio vyro glėby! Kuris galbūt kaip tik ieško progos atkeršyti savo žmonai. Tu jam viską papasakojai, neprisirišk, nepasitikėk!“ klykė jos pirmūnės pasąmonė. „Man baisu.“ Atkirto jai Natalie ir vėl užėmė buvusią padėtį. Ji mąstė, kad naktis vis vien turi pabaigą, viskas turi pabaigą. Ir šiąnakt tebūnie ji dar pabus bailė, niekam tikusi, pasiduodanti silpnumui. Kai jis nubraukė auksaplaukei nuo skruosto ašarą, šalta oda paliesdamas karštą ašarą, Natalie vėl nustebo, kaip šiluma sąveikauja su šalčiu. Jo delnas buvo šaltas, bet šiltas. Šiltas savaip, nuo šilumos, kuri sklido iš jo gero vidaus. „Susitvarkysim.“ Jis pasakė: „Susitvarkysim.“ Mudu kartu, jis pasakė mes. „Kokie mes? Tu jis ir jo žmonikė?“ vėl pašaipiai prašneko visažinė pasąmonė. „Jo, su tavimi nepasvajosi.“ Atsiliepė jai Natalie ir nuvijo šalin vos spėjusias ją sušildyti mintis, tačiau Soreno žodžiai neišbluko. „Jis tiesiog jaučiasi skolingas ir nori padėti.“ Ramiai sudėliojo mintis slaugė ir prabilo.
-tu dėl tokio dalyko sielojies ir nebenori gyventi? Sorenai, tai yra gyvenimas, daugeliui šeimų nenusiseka. Jei ji taip elgiasi, reiškia iki galo tavęs nemyli, ir jei buvo vienas kartas, bus ir antras. Aš žinau, kad skauda, tačiau tu ne penkiolikmetis paauglys, puolantis į kilpą, nes be jos nėra gyvenimo. Vaikų neturit, reiškia jūsų šeimyninis ryšys daug silpnesnis. Neliūdėk dėl tokių dalykų. tiesiog pagalvok, jog ji tavęs neverta. Žinai, mano tėvai irgi susituokė iš meilės, tačiau po kiek laiko tėvas pradėjo gerti ir eiti per kitas moteris, abu jie buvo žiobarai. Galiausiai, kai man tebuvo dešimt metų, tėvas grįžo girtas, jiedu su motina susipyko ir jis ją subadė žirklėmis. Ruošiau virtuvėje vakarienę, pjausčiau salotas kai taip nutiko. Atlėkiau į svetainę išgirdusi mamos klyksmą, tačiau jau nieko nebegalėjau padėti. Akyse aptemo, ausyse pradėjo ūžti. Šokau į priekį ir suvariau peilį jam į krūtinę ligi kriaunų. – pasakodama savo antrąją gyvenimo paslaptį moteris sudrebėjo prisiminusi. – tada pabėgau iš ten bijodama policijos ir vaikų namų. Slapsčiausi, nusimagariojau iki velso, kur ir atskrido pelėda su laišku į Hogvartsą. Iš pradžių pamaniau, jog tai pokštas. Todėl be jokio lagamino nuėjau į Kings Kroso stotį ir paskui azietiškų bruožų mergaitę, tai buvo Čo, patraukiau perono link. Nepatikėjau, jog toks egzistuoja, tačiau jis egzistavo. Kai nuvykau į Hogvartsą profesorius Dumbldoras davė man pinigų, ir pagelbėjo susiperkant vadovėlius. Matai, nuo pat mažų dienų aš mačiau tokius vaizdus, tačiau tebesėdžiu čia, šalia tavęs, gyva. – Natalie baigė savo monologą ir nutilo, leisdama Sorenui įsiterpti. Tada palietė kitą, daug opesnę temą. – taip, Tomas Marvolas Ridlis gyvas, mes jį tebeturime. Tiesa, gyveno Haris ir tebegyvena ramiai, nors ir buvo Voldemorto horokrusas, tačiau nepamirškime, jog jis buvo saugojamas Lilės meilės kerų, o per Hogvartso mūšį uždraustajame miške nužudydamas Harį, tamsos valdovas nužudė tik horokrusą. Manoji mergaitė neturi tokios geros motinos, kuri ją apsaugotų, todėl ir nebėra jos. Aš nežinau jos pavardės, kadangi palikau ją prie vaiknamio durų. Taip, ji grifiukė, mačiau ją tik kartą, Hogvartso eksprese, sėdėjo viename kupe su mano sūnumi, jie draugai. Viskas ką įsiminiau, tai tebuvo tos didelęs tamsios akys, žvelgiančios šaltu, nevaikišku žvilgsniu. Gal kartais jas matei? Ar tai toji Riddle? Ar jis net savo pavardę susigrąžino? Mikalojus mergaitę tada traukinyje, kai vykome į mokyklą vadino Tris. Tris Riddle? Ar tai toks jos vardas? Ji iš to paties kurso kaip ir mano berniukas. – Natalie pabėrė von Sjuardui krūvą karštligiškų klausimų, ji norėjo išsiaiškinti koks jos mergaitės kūno vardas ir pavardė dabar, norėjo ją stebėti.
-
Sorenas ramiai tebesėdėjo ant lovos krašto, šaldydamas Natalie. Iš tiesų kažkodėl buvo itin malonu vėl būti visiškai savim, o neprilakusiu eliksyrų, kurie kartais ir psichikai, ko gero, turėjo ne itin geros įtakos, bet pakeldavo kūno temperatūrą nuo nenormaliai vėsios iki žmogiškos. Aišku, žodį ,,nenormaliai" galima suprasti įvairiai, nors žmogiškoji sąmonė nesuteikia jam daug prasmių. Normalus yra tas, kuris yra kaip dauguma. Nenormalus - tas, kuris yra kaip mažuma. Šiuo atveju Sorenas, kaip profesorius, buvo nenormalus, nes buvo šaltakraujis, vampyras ir turėjo geltonas akis, bet kaip vampyras buvo labai normalus, na, tik išskyrus susilaikymą nuo žmogaus kraujo, mintant tik gyvūniškuoju, ir mėginimą išlaikyti amžinąsias vertybes. Žmonių, tarp kitko, amžinąsias vertybes. ,,Nors iš tiesų..." - ne vieną sykį savaisiais įsitikinimais abejojo Sorenas. ,,Kuo gi žmonių rasė yra tobulesnė už vampyrų, kad aš turėčiau sekti jų, o ne saviškių dogmomis?" Tik, aišku, vyras nėsyk ir neprisivertė ir nesiryžo nutraukti tiek metų puoselėtų savų taisyklių ir įpratimų, savo tradicijų. Juolab, kad joms atsirasti padėjo taip mylėtas senelis.
- Ooo, Natalie...- Sorenas pakraipė galvą, nebežinodamas, ką pasakyti.- Užjaučiu... Aš jau sakiau, kad mano rūpesčiai ir bėdos nė iš tolo taviškėms neprilygsta, bet tai, kad žmona išdavė, tėra ledkalnio viršūnė.- vyras kietai sučiaupė lūpas, vis dar abejodamas, kad prabilti garsiai yra gera mintis. Jis tiek daug viską slėpė ir tylėjo, kad kalbėti buvo netgi savotiškai kraupu, nors jis savęs nė iš tolo nelygino su Natalie. ,,Turėčiau viską toliau slėpti, Spaikai..." - kreipėsi mintyse į vorą, tupintį ant peties. Iš šio atsklido kita minčių gija: ,,Bet man ji patinka. Ji geras žmogus, Sorenai. Tik nebeprisicirkink vėl, ką?"
- Viskas kur kas sudėtingiau.- prabilo vampyras, dėliodamas mintis ir mėgindamas jas perdirbti į žmogui suprantamą kalbą. Jis papurtė galvą, tik kažką nuožmiai neigdamas ir pažvelgė į grindis tarsi jas svilindamas raudonakio iksmeno akių lazeriu.
- Viskas ne taip paprasta, Natalie...- tyliai pasakė jis. - Mes buvom dar jauni, tik bebaigiantys Hogvartsą, buvo Išleistuvių renginys, aš dar angliškai gerai nemokėjau...
Sorenas atsiduso, prisimindamas balkoną, prisimindamas kišeninį peiliuką, skausmą krumpliuose ir visose gyslose.
- Žinai, didžiąją savo vaikystės ir jaunystės dalį praleidžiau su seneliu. Jis irgi buvo vampyras, ir tėvas buvo. Bet tėvas dirbo auroru... na, bet neesmė. Senelis man dažnai kartodavo, kad mūsų amžinas gyvenimas nėra vien dovana, bet ir prakeiksmas, nors kad tai išvis ne dovana, ir juolab ne tokia, kurią galėtum dovanoti Kalėdų ar vestuvių proga...- Sorenas staigiai iškvėpė orą.- Deja, šitą baisią dovaną išleistuvių proga, vos, turbūt poros metų draugystės proga, padovanojau Gabriellai. Turbūt nesupranti, taip?
Sorenas susiraukė tarsi nuo didelio skausmo, kurį kėlė prisiminimai, lyg čia pat, prieš akis, įvykstantys ir pasikartojantys. Skyrėsi tik tai, kad vyras jau žinojo, kaip viskas baigsis.
- Pavertimas - netrumpa, sudėtinga apeiga. Per jį abu - ir žmogus, ir vampyras, jaučia skausmą. Žmogui išgyventi ir pavirsti kitu šansas yra labai mažas, labai... Ir... Na, vampyras padalija savo ne sielą, o tą, kaip tu sakei, šviesos spindulėlį į dvi dalis, ir vieną krauju perleidžia žmogui, o šis savo ruožtu per apeigą lyg ir netenka sielos, bet gauna visą amžinybę, kol jo nenužudo,- Sorenas vėl kiek patylėjo, nervingai persibraukė ranka per plaukus ir per kaklą. - Ir maždaug po dvidešimties metų tokio bendravimo, ir juolab, žinojimo, kad ji turi dalelę manęs, ir mano kraujo... Labai nesmagu ją prarasti. Supratau, kad padariau klaidą.- vampyras nurijo seilę, laukdamas slaugės komentaro. Kalbėjo atvirai, ir tikėjosi, kad ji supras... nors spėjo, kad sulauks ir sarkastiškų pasišaipymų.
-
Natalie klausėsi vampyro pasakojimo stebėdama jo raudonų akių žvilgsnį. Moterei patiko raudonos jo akys, šiuo metu žadančios jai tobulą apsaugą. „Gabriella...“ nutęsė ji mintyse. „Hmmm... niekada neduočiau tokio vardo savo vaikui, juo labiau nenorėčiau tokio nešioti pati, jis skamba tarsi mergaitės iš meksikietiškų serialų. Panašu, jog ir toji Gabriella iš ten pat.“ Nataša nusprendė įjunkti savo sarkazmą, kad šiek tiek prablaškyti liūdną tylumą, kurioje jau ėmė skambėti nakties gaudesys, nešdamas švelnų liūdesį gramzdinantį į melancholijos platybes. O ji nenorėjo ten skendėti, tik ne dabar, tik ne šitam šaltam glėby. „O kas yra šaltis? Gal tai ir yra meilė?“ nusišypsojusi ji ištiesė ranką link Soreno plaukų, ketindama juos paglostyti, tačiau paskutinę akimirką staigiai nuleido ranką iki vyro peties ir paglostė tupintį vorą. Priversdama profesorių suglumti.
-Sveikas Spaikai, tikiuosi tavo šeimininkas nesupyks, jeigu mudu kokių dvidešimt minučių paflirtuosime, na, nes dvidešimt metų aš deja neturiu, tada būčiau sena sena senuuutė ir tau nebepatikčiau žinoma, o po tų minučių aš žinoma pasinersiu į meilės svaigulį su tavo šeimininku, bet tu nurimk, taigi čia viskas normalu, tikroje meilėje taip ir turi būti. – kalbėjo ji vorui su šiokiu tokiu rusišku akcentu, jog kandžiau skambėtų. Natalie motina buvo rusė, todėl šio meno ir kalbos savo dukterį per dešimtį metų išmokė, o vėliau – unaras pamiršti neleido. Tada slaugė atsargiai paėmė Soreno augintinį į savo rankas ir paleido kažkur auksinių plaukų debesyje.
-žinoma mažuti, tavęs jis net neturi kuo sušildyti. – toliau saldžiai ulbėjo Natalie gyviui – atleisk, zuikučiu tavęs nevadinsiu, tu juk gi voras tiesa? – tada, pasinaudojo visa rusiškos moters gundoma veido išraiška ir nusuko žvilgsnį Soreno pusėn.
-Aš suprantu tave Sorenai, net nusibrozdinimą skauda, ne tik gilią žaizdą. Taip, tu padarei klaidą, tačiau juk klysti žmogiška. Nors tu ir ne žmogus, tačiau gyveni pagal mūsų rūšies vertybes ir nuostatas. – jis taip atvirai su ja kalbėjo, viską jai papasakojo, o ji jam ne. Ji graužė save, kad neišdrįso, tačiau kaip galėjo, juk pažįsta jį vos kelios dienos, negi pasitikės taip, jog ims ir padarys, grandiozinės paslapties saugotoju. „Vis dėl to, tegul tikrasis Sandros tėvas lieka paslaptyje, bent jau kol kas.“ Tvirtai nusprendė moteris ir toliau kalbino von Sjuardą. – tačiau klausimas ką tu planuoji daryti toliau: atleisti ir gyventi toliau? Skirtis? Ar ignoruoti visa tai ir kaltinti save, jog kažką padarei ne taip? Tu turi teisę rinktis Sorenai, ir vėl turi teisę suklysti, tu savo likimo kalvis, o ne teisėjas. Tu neesi susaistytas su ja minčių saitais, vaikais ar kūno dalimis todėl, lengvai gali atsitraukti, tiesiog nuoširdžiai padovanodamas jai tą dalelę už dvidešimt metų laimingo gyvenimo.
-
Sorenas von Sjuardas susidūrė su Natalie žvilgsniu. Atidžiau įsižiūrėjęs jūros spalvos akyse regėjo pasibjaurėjimą keliantį raudoną savo žvilgsnį. Tai pasibjaurėjimą kėlė ne tik dėl to, kad žalsvai mėlyna spalva pjovėsi su raudona baisiau, negu pjaunasi šuo su kate arba brolis su seserimi, arba dvi seserys, bet dar ir dėl to, kad raudona akių spalva atskleisdavo apie vampyrą, jog šis yra prisirijęs žmogiško kraujo. Taip buvo sutvarkyta turbūt dėl to, kad raudona spalva visuomet - ir žmonėms, ir gyvūnams - reiškė kažką baisaus, pavojingo, šiurpinančio, nuodingo... Ir dar raudonas akis, bent jau pagal bažnyčios mokymą ar kai kurių dailininkų liudijimus, turėjo demonai. Atrasti šių kraupių padarų sąsają su vampyrais visiškai nebuvo sunku - juk ir vieni, ir kiti vargindavo žmogų, tiek fiziškai, tiek dvasiškai, su laiku paversdami į panašų į save - besielį, be sąžinės, be moralinių vertybių būtybę. Kaip bebūtų paradoksalu, mūsų mylimas ir gerbiamas vampyras, žinomas kaip Sorenas von Sjuardas, nors ir būdamas turbūt be sielos (na, kartais dėl to dar galima abejoti, juk nė vienas nežinome, kas ją turi, o kas ne. O gal tai išvis neegzistuoja? Tai viso labo retoriniai klausimai, kuriuos Paskutinio Teismo metu galimai užduosime teisėjui ir tikėsimės sąžiningo atsakymo), ir sąžinę, ir moralines vertybes turėjo.
Pajutęs artėjančią ir vis stiprėjančią šilumą prie savo skruostą (taip, mokytojas ją jautė netgi per barzdą. O gal tik įsivaizdavo?..), Sorenas sutrikęs ir sustingęs žvelgė į Natalie, į jos akis, kuriose paskutinę sekundėlę įsižiebė sarkazmo šviesos - o šventasis Odinai, Toro tėve, visatos kūrėjau, šios moters akys buvo tikri ironijos švyturiai!
- Po kelių minučių mes panersime į meilės svaigulį? - pakartojo profesorius, lyg ir pašaipiai primerkęs akis žvelgdamas į slaugę.- Kas čia tau leido taip nuspręsti? Niekas neleido, vadinas, niekur mes nenardysim. Nebent prievartos eliksyrų prigirdysi. Bet irgi nepavyks.- parodė liežuvį, ir įsiklausė į jo mintyse atsklidusius skundus. ,,Pas ją čia šilta, gaila, kad tik į plaukus įleido, velniai vejas apie kojas... Eee, padėk išlipt..." - kalbėjo tasai balsas. ,,Cha, o kur tu norėjai, kad tave įleistų?" - Sorenas kone prunkštelėjo garsiai.
- Beje, aš jam ne šeimininkas, o draugas.- pataisė vampyras taikiai, nutylėdamas, koks voro draugas jis yra. Pasiklausęs gana filosofiško Natalie Pierinos Wright kalbėjimo, Sorenas pakreipė galvą.
- Kokios jūsų rūšies nuostatos? Jūs žudot gyvūnus dėl savo namų grožio ir ekologijos, keliat karus, kuriat atominius ginklus, ko mes niekada nekūrėme, nors ir kokius nusikaltimus kai kurie daro... - Sorenas išbėrė viską nekvėpuodamas, tad stabtelėjo atsikvėpti.- Nemanau, kad rūšis apibūdina tai, kas tu esi. Bet kurią būtybę apibūdina tik jos įsitikinimai, vidinės dogmos, pasirinkimai ir elgesys. O dėl Gabriellos,- Sorenas atsiduso ir prikando lūpą.- Kol kas tik mąstau, bet nieko nedrįstu daryti. Bus matyt.
-
Jis juokėsi iš jos. Va taip! Žiūrėjo į akis ir juokėsi! It koks nesubrendęs anūkas iš negirdinčios močiutės. Natalie kraujas užvirė gyslose, ji negalėjo to ištverti. Juk tai ji! Ir būtent vienintelė ji yra ironijos meistrė. Sarkazmas jos tėvas, o motina ironija. O ji pati, tikrų tikriausias, įžūlumo persotintas jų išsigimėlis padaras. Sorenas buvo Natalie valdose ir juokėsi, šaipėsi iš jos... pagaliau auksaplaukei pavyko susivaldyti.
-juk sakiau, tai tavo pasirinkimas dėl žmonos. – ji ištraukė vorą iš plaukų ir padėjo ten, iš kur paėmusi, tada, kaip visada, neprikišamai, suvaidino papykusią.
-aš atominių ginklų nekūriau, gyvūnėlių nežudžiau. Na gerai, nudūriau savo tėvą, bet jis buvo to vertas. O vampyrų rūšis irgi ne iš platinos drėbta: patys maitinatės kuom? Gyvūūūnais, o ne kai kurie ir žmonėmis. O dabar jums leidus eisiu pabaigti rašyti savo medicininio eksperimento užrašų, tau tuo tarpu, kaip šitos ligoninės vadovė ir be abejo valdovė liepiu gultis ir pailsėti. Su tais šaltais žodžiais varnanagė atsistojo ir paliko Soreną vieną. – ir kad tavo jautrios klausos netrikdyčiau savo veikla... mufliato. – pridūrė moteris ir pradingo kitapus lentynų. Sorenas jai priminė Albą, be galo priminė, ypač suteikdamas saugumo ir pasitikėjimo jausmą. „Pakaišios nususęs vampyrėlis man liežuvį, Albas irgi kaišiojo.“ Sarkastiškai mintijo moteris net nepaliesdama užrašų. „Amortensia...“ ji net sumurkė mintyse ištarusi pavadinimą. Prisiminė pirmą savo bučinį. Į Albo kabinetą ji buvo atvesta profesorės Ambrič už tai, kad užlaužė jai ranką ir tyčiojosi per visą areštą, o galiausiai užbūrė užvaldymo kerais ir liepė Doloresai rašyti su ta kraujasiurbe plunksna „Aš esu rupūžė.“ „tuoj ir šitas man rašys, kad yra nevisprotis, atsilikęs kraugerys.“ Tūžo mintyse Natalie ir vėl paskęsdama savo pirmajame bučinyje.
-labas vakaras panele Wright. – nuskambėjo jo kaip visuomet savimi pasitikintis baritonas, o mergina tuo tarpu glostė Foksą. – kaip visai neseniai meilikavo Spaikui.
-profesoriau Dumbldorai? – įžūliai atsiliepė varnanagė, pakeldama akis nuo fenikso.
-kodėl dabar skriaudi profesorę Ambrič? – paklausė jis prieidamas artyn. Šeštakursės širdis ėmė plakti pašėlusiu ritmu, jau nuo pat savo pirmos dienos Hogvartse ji puoselėjo jausmus šiam sidabraplaukiui, rodės, visai nepastebėdama jo amžiaus. O direktorius savo ruožtu ja rūpinosi. Tačiau tik iš gailesčio, žinojo mergina, juk ji buvo našlaitė.
-o aš turėčiau jos neskriausti? – klausimu į klausimą atšovė mokinė.
-žinoma, juk ji – tavo profesorė. Tu tokia pavyzdinga mokinė Natalie, na negi pasirodysi visiška kvailė. – jis uždėjo ranką jai ant peties ir patapšnojo it tėvas.
-kvailė? – užsiplieskė auksaplaukė – aš jums panaši į kvailę? Aš turėčiau jos neskriausti?! Tada jūs, gerbiamasis, turėtumėte mane pabučiuoti. – ji žinojo, jog pasakė absurdą, jog jis to negalėtų padaryti, kaip ir ji negalėtų nustoti skriausti tą magijos ministerijos mėšlo krūvą. Nataša ant jo rėkė, tačiau tokia jau buvo, karšto būdo ironikė.
-Taša, Taša. – Albas žvelgė ramiai, tačiau žengtelėjo žingsnį atgal, tarsi negalėdamas patikėti tuo, ką išgirdo, tarsi niekada nebūtų net pagalvojęs apie tai. – tu tikriausiai juokauji kaip visada, nes pabučiuoti tavęs aš negalėčiau, net jeigu tu rimtai pagrąsintum nusižudyti, nebent, būčiau girtas ir visai išprotėjęs senis, niekada nedrįsčiau atimti iš tavęs jaunystės ir tu nekvail... – „Ak, nepabučiuotum? Visi jūs vienodi, dar ir kaip pabučiuotum. Tik moralė neleidžia, na bet jei tu to nori, pats kaltas – prisiprašei.“ Ir taip mąstydama ji nutraukė vyro šneką staigiai kilsteldama lazdelę, mergina visuomet pasižymėjo puikia reakcija bei staigumu, kurio negalėjo aplenkti nei vienas, kad ir tobuliausias burtininkas.
-Imperio. – ji nežinojo, kas jai tada užėjo, tačiau negalėjo leisti kažkam iš jos šaipytis, ją atstumti. Lyg maniakės piktdžiuga ji žiūrėjo, kaip vyras pasilenkia artyn ir rankomis suima jos veidą, tada...
-Ak... – garsiai atsiduso Natalie grįždama iš prisiminimų į realybę. Jos auksinis plaukas jau buvo atgulęs butelaityje su amortensia. Ir dabar ji nežinojo, kodėl taip elgiasi, tačiau niekam neleis iš savęs vaipytis, juuo labiau kaišioti liežuvio. „Kraugerys, nusmurgėlis...“ keikė Natalie vampyrą mintyse, įlašindama eliksyrą sustiprinančio toniko į Sorenui paruoštą dozę, puikiai žinojo, kad žmogiška doze to padaro nepaims. Slaugė džiaugėsi, jog jis nieko negirdi, jog mufliato kerai geba apsaugoti nuo bet kokios tobulos klausos. Už lango blyškiai ėmė švisti, tačiau diena žadėjo būti pilka ir apsiniaukusi. Nieko, Natalie pasidarys ją linksmesnę, paįvairindama Soreno nuotykius. Ši menkutė dozė veiks neilgai, vos tris minutes, tačiau to pakaks jai prisižiūrėti į jo sapaliones ir atsikeršyjant parodyti: kas čia viršininkas. Auksaplaukės mintys ir vėl nuklydo prie Albo, savotiško Soreno šešėlio. Ak kaip attkerėtas jis siautėjo, kaip žaibavo savo mėlynomis akimis iš po pusinių akinukų, o ji juokėsi, tyliai, vien akimis, tačiau jis tai matė. Tada staigiai pasilenkė ir vėl įsisiurbė į jos lūpas. Po to, atšoko, atsitokėjo, ką ką tik padarė savavališkai, jau nebeveikiamas užvaldymo užkeikimo, nulindo į giliausią kabineto kertę ir susiėmęs už galvos tylomis pratarė.
-Išeik Taša, maldauju tavęs, išeik. – ir ji išėjo, apsvaigusi, apdujusi, nelaiminga, kad įskaudino jį. Tačiau varnanagė žinojo, reikia vėl grįžti į realybę, kelis kartus mostelėjusi burtų lazdele panaikino meilės eliksyro kvapą, nes puikiai suvokė, kokia yra vampyro, o ypač eliksyrų meistro uoslė. Galų gale, pasidėjo buteliuką ant kairio peties ir uždengė plaukais, užmesdama juos į priekį. Praskleidusi širmą vėl įėjo į miegamąją dalį, lyg pasirengusi pati prigulti numigti, mat visą naktį gi lakstė dėl šito... Natalie ramiai pažvelgė į gulintį lovoje vampyrą. „A, visgi atsigulė raudonakis. Ha ha ha.“ Ji prisliūkino prie jo it katė. Žinojo, jei darys tai lėtai, jis tikrai nesitikės jokių staigių judesių, tik eilinių pašaipų, juk ne jam žinot, kad Natalie Pierina Wright mokėjo dar šį tą be sarkazmo.
-sušaldysi mane ir vėl? – pasilenkė prie jo Natalie ir vėl tyčiodamasi. Tada įžūliai užkišo ranką jam už pečių lyg ieškodama artumo. Šiam žiojantis paprieštarauti ar dar ką pasakyti ji pasviro į priekį ir buteliukas su amortensia neišlaikęs liksvaros nukrito jai nuo peties išliedamas turinį vampyrui gerklėn. Kad šis nespėtų susigaudyti ir išspjauti, Nataša ale netyčia prarado pusiausvyrą ir užvirto ant jo atkragindama juodaplaukę Soreno galvą. Su piktdžiuga veide ji stebėjo, kaip visiškai suglumęs parazitas sužiaukčiojęs nesustabdo skysčio leisdamas šiam nuslinkti stemple iki skrandžio ir atlikti savo darbą. Moteris ramiai atsistojo, priėjo prie savo lovos ir atsisėdusi ant jos ėmė stebėti spektaklį.
-
Sorenas von Sjuardas kilstelėjo antakį, išvydęs pykčio aptemdytą Natalie veidą. ,,Ar ji supyko dėl mano komentaro?" - paklausė tiek savęs, tiek Spaiko, ką tik padėto atgal ant peties. Visgi tas klausimas buvo turbūt labiau retorinis, tad voras neatsakė, tylėjo mintyse ir pats Sorenas. ,,O gal tik pasivaideno pyktis? Nors abejoju."- pamintijo vyras vėl, kai Natalie toliau ramiai kalbėjo.
- Bet mes žudom, nes kituo negalim maitintis, pasitaiko tik vienas kitas, retas vampyras, kuris žudytų dėl malonumo. O jūs žudote dėl grožio. Nekalbu būtent apie tave, kalbu apie rūšį.- Sorenas atsiduso, vėl pažvelgdamas pro langą. Į rankas pasiėmė tokią malonią, rodos, tiek ilgai neturėtą lazdelę.
- Su malonumu, valdove.- pašaipiai tarė jis ir tyliai, gynybiniu keru nukreipė į šoną jam taip baisiai nepatinkantį apkurtinantį burtą. Žinojo, kad šio burto nemėgsta išvis niekas - juk net kelionėse, kai tekdavo gintis apkurtinant kokį nors padarą, šie galėdavo kone galvą nusiplėšti nuo pečių, kai nebegirdėdavo. Mažiau išsilavinę vampyrai - Sorenas visiškai tuo tikėjo - taip pat būtų galėję tai padaryti, nes klausa jiems buvo ir yra, ir bus, kiek tik jie dar egzistuos, vienas iš svarbiausių dalykų gyvenime. ,,Jeigu tik dar egzistuos, tik pažiūrėk į šią sarkazmo pilną bjaurastį, žiūrėk, gal kokia vampyrų medžiotoja?" - į apmąstymus įsiterpė voro Spaiko replika. ,,Dėl to pilnai tikėčiau tavim, Spaikai." - liūdnai tarė Sorenas. - ,,Ir labai apsidžiaugčiau." - Pridūrė neskubriai. ,,Ką tu kalbi? Juk ir aš mirčiau. O aš to nenoriu." -pasibaisėjo magnum interfactorem. ,,O kiek tu mane dar pakęsi, nerangų liūdną monstrą? Aš kuo tolyn, tuo daugyn galvoju apie pabėgimą iš čia. Galėčiau suvaidinti savo mirtį ir dingti. O jeigu užmuštų mane - viskas būtų paprasčiau." - Sorenas įkvėpė pilnus plaučius oro, o tada užuodė kažkokį keistą kvapą, neprimenantį nei vaistų, nei Natalie, nei voro, nei švarių antklodžių, kuriose jis gulėjo. ,,Ar man vaidenasi? Kas čia taip gardžiai kvepia? Kraujas?" - paklausė Sorenas, uosdamas orą, išgirdo ir Natalie aiktelėjimą. Staiga kvapas dingo. ,,Nežinau, Sorenai, aš užuodžiau šviežią paukštieną." - prabilo voras. ,,Nerealiai gardžiai kvepėjo, nesu valgęs nieko panašaus." Sorenas susiraukė, išgirdęs Natalie žingsnius. Kai ji priartėjo ir pakišo ranką po galva, vyras atidžiai įsižvelgė į klastingas jos akis. ,,Galėčiau statyti savo koją, kad ji iš Klastūnyno, o ne Varno Nago." - mestelėjo Spaikas, o Sorenas žioptelėjo, norėdamas to ir paklausti Natalie. Vėlei užuodęs gardų kvapą, tik šįsyk - jau ir skonį, pradingstantį su eliksyru gerklėje, Nuodų ir Vaistų dėstytojas užsimerkė. ,,Amortensija, Spaikai, amortensija. Ji kvepia taip, kaip kvepia mėgstamiausias būtybės daiktas..."- profesorius paaiškino vorui, o šis atšoko nuo jo.
- Gražus sužaidimas, bet aš atsparus,- prabilo Sorenas ramiai, bet netikėtai pajausdamas visą organizmą užliejantį šlykštų gašlumo troškimą.- Bet tai tik laikinas dalykas, o ne tai, kas gali sukurti tikrą meilę, Natalie. Ir tai vienintelis eliksyras, kurio nesu gaminęs dėl to, kad jo veikimas tiesiog šlykštus.- spėjo pasigirti, o tada blaivus ir guvus vampyro protas buvo nusodintas, užtemdytas ir uždarytas stipriausio pasaulyje meilės eliksyro.
Juodabarzdžio veidą nušvietė švelni draugiško girtuoklio šypsena, jis įsispoksojo į Natalie kaip į didžiausią pasaulio stebuklą.
- Ach, Jūs čie? Teper aš - laimyngiausias padarielis pasaulyja, Natele. Jūs čie, sū manymy!- vyras prabilo tuo klaikiu rusišku akcentu, kuriuo kalbėjo, kai atvyko į Hogvartsą iš Durmštango. Gerokai aptemdytas vyro protas nebeleido netgi išlaikyti išmoktos angliškos tarties, Sorenas jautėsi lyg nusikėlęs dvidešimt metų į praeitį.
- Aš tuoks laimyngas! Tikiosy, Jūs nesūpyksite.- prabilo Sorenas, ir, pasinaudojęs vampyru gebėjimu žaibiškai bėgioti ir kone teleportuojantis atsirasti kitoje vietoje, atsisėdo prie Natalie ant lovos ir guviai įsisegė į lūpas, išplėšdamas keliolikos sekundžių trukmės bučinį. Tai padaręs, vyras sukikeno ir atsirado vėl ant savo lovos, kojas sukryžiavęs lotoso poza.
- Man patyko, o Jūms? Ar Jūms tai patynka?- naiviai klausė vyras ir atsistojo. Pasitempęs, išpūtęs krūtinę, Sorenas prabilo:
- Tavo plaukai lyg kylanti saulė,
Tavo meilė man visas pasaulis...
Aš jūsų tarnas amžinai būsiu,
Tik pasakyki...
Tą sekundę amortensijos veikimas baigėsi. Sorenas sudribo ant žemės, prispausdamas vieną paklaikusio voro koją.
- Gražus sužaidimas, po velnių...- nusikeikė jis ir dar riebiau, ko mes čia garsiai neįvardysime.- Ir dar tavim pasitikėt ghalėjau... O Spaikas sakė ir tai, kad tu kokia vampyrų medžiotoja gali būti.- Sorenas sušveplavo, nusijuokė pats iš šių savo žodžių (,,argi ji galėtų būti vampyrų medžiotoja?") ir atsikosojo. Klūpomis vampyras pasigraibė kažko po pižama - bet tai buvo ne jo apsiaustas, ir to daikto jis nerado. Dar kartą nusikeikęs vyras žiauktelėjo ir, pagautas beribio įsiūčio ir liūdesio, pačiupo savo lazdelę, gulėjusią ant stalelio prie lovos.
- Avada keda...- sušvokštė jis, prikišęs lazdelę prie kaklo, bet voras spėjo užšokti ant veido ir jį išgąsdinti ir nutraukti. Iš lazdelės iššoko neryškus žalias žaibas ir trenkė vyrui į krūtinę su tokia, jėga, kad šis nuskrido į kitą kambario galą. - Netrukdyk man, Spaikai. Dabar mano gyvenimas vertas šūdo. Aš nepasipriešinau sumautos amortensijos veikimui, tai reiškia, kad nebeturiu ir sumautų vampyro galių. Netrukdyk.- Sorenas vėl pasičiupo lazdelę, bet ši iškrito iš rankos, nes ją vėl nudiegė skausmas. ,,Jeigu ir ne šiandien, tai rytoj..."
-
Iš pradžių pasirodė, jog eliksyras net nesuveiks, jog stipri vampyro prigimtis jam atsispirs, tačiau... didžiam Natalie džiaugsmui Sorenas tuojau pat pradėjo vapėti visokias nesąmones. „Natelė...“ Natalie nubraukė ašarą, „Tai sutapimas?“ mąstė ji liūdnai žvelgdama į tuščius vienintelio portreto rėmus esančius kabinete ir kabančius ant sienos prie jos lovos. „Rusas?“ dar mintyse spėjo paklausti savęs auksaplaukė, kai Sorenas demonstruodamas visą savo vampyrizmą atsirado šalia ir tvirtai prigludo prie jos lūpų. Jo bučinys buvo ilgas, pragaištingai ilgas, Natalie sužiopčiojo it žuvis jam atsitraukus, mat oro ėmė trūkti kaip reikalas. Moteris gaudė kiekvieną jo ištartą žodį ir vis labiau ją ėmė juokas. Staiga ji pakėlė galvą ir išvydo jog portretas nebe tuščias.
-Cha cha cha.a.a.Aaalbai. – per juoką vos vos slaugė tegebėjo ištarti mylimojo vardą. – tu tik pa.a.ažiūrėk, tu tik pa.aklausyk. – Natalie juokas liovėsi taip greitai, kaip ir prasidėjo, žydrų akių žvilgsnis ją tarsi prismeigė prie sienos.
-Taša?
-Atleisk man Albai, a.aš...
-Natute, - nutraukė ją tas kaip visada ramus balsas – tu neprivalai visą likusį gyvenimą nešioti gedulo rūbo, tačiau aš prašau, nepalik jo ar matai Natute? Pažvelk į jį. – paliepta Albo Natalie nukreipė žvilgsnį į Soreną, kurio, atsiradus portreto gyventojui, net nebematė.
-Sorenai! – sukliko ji išvydusi žalią žaibą, skriejantį į jo krūtinę.
-Ekspelijarmus! Acio! – darkart sukliko ji ore sugaudama atskriejančią vampyro lazdelę, ir padėjo jas kuo toliau nuo besiraitančio ant žemės vampyro ir visokiais būdais bandančio atimti sau gyvybę.
Ž-Tu žinai ką daryti, Taša, visada žinojai. O aš, aš tik tavo praeitis. – nuo to liūdno Albo tembro moteris pravirko, tarsi ta jauna septintakursė mergina, matanti mylimą kūną skriejantį žemyn nuo bokšto tarsi krintantį angelą. Viešpatie, tada jos kūdikis dar tik ieškojo kelio į yščias. Natalie įsivaizdavo tą ryškų žalią žaibą trenkiantį į Soreną, paliekantį ją vieną. Nieko nelaukusi ji pašoko nuo lovos ir vienu šuoliu atsidūrė prie besiblaškančio tarsi karštinėje von Sjuardo.
-Sorenai, nurimk, nurimk... ččč... – auksaplaukė prabilo rusiškai, žinojo, kad taip privers jį sureaguoti, prisiminti namus. – viskas bus gerai, pamatysi Sorenai, aš būsiu čia, šalia. – ji laikė apsivijusi jį rankomis per pečius, mėgindama apraminti tą karštligišką blaškymąsi ir toliau kalbėjo gimtąja kalba. – aš atsiprašau, pajuokavau, juk nieko blogo nenutiko, girdi? Viskas gerai, viskas bus gerai. Ji neverta tavo skausmo, Gabriella neverta. Tau labai skauda, aš žinau, jaučiu, tau va čia skauda. – Nataša pridėjo ranką vampyrui prie širdies. – tu niekada neliksi vienas, aš pažadu tau, tu geras Sorenai, be galo geras. Aš nepaliksiu tavęs vieno Sorenai, niekada. Nagi, nurimk. Aš žinau kaip skauda, kaip pasaulis dūžta į beprasmes šukes, žinau Sorenai, bet tu ne vienas, tu reikalingas. – kalbėdama, viena ranka pianistiško švelnumo pirštais glostė juodus vyro plaukus, ir baisiai stengėsi nuraminti rankose besiblaškantį kūną.
-
Sorenas trinktelėjo kumščiais į žemę it mažas vaikas, kai iš jo lazdelė buvo atimta kaip vadinamoji soskė, čiulptukas iš mažvaikio, kažką prisidirbusio ir negebančio nei naglai paaugliškai pastovėti už save, nei pakovoti ir atsiimti trokštamą daiktą, nei ko kita. Medinės grindys įlūžo, o vyras ištraukė kumščius iš skylių ir svyruodamas šiaip ne taip atsistojo. Vyras išplėtė akis, pažvelgė į paveikslą, kuriame šmėstelėjo ir pradingo sidabrabarzdis akiniuotis vyras. ,,Geras barzdos dizainas... kada nors ir aš tai turėsiu, jeigu išgyvensiu, iki kol barzda pražils..." - nusišaipė vyras, o tada suprato, ką matė paveiksle. Senąjį garsųjį burtininką, Hogvartso direktorių, mirusį per Hogvartso Pirmąjį mūšį 1998 metais, vasarą...
- I čio mnie... ir kas man iš to?- Sorenas grubiai nustūmė Natalie nuo savęs. Liežuvis pynėsi, tarsi nebeišsirinkdamas, kuria Sorenui kalba kalbėti. Svirduliuodamas vyras pervėrė grėsmingu raudonų akių žvilgsniu Natalie.
- Ačiū, jau prisibuvai šalia,- tarė jis, niršiai sukąsdamas dantis.- Kas sekantis? Tiesiog paprastas medinis kuolas? Ar dar koks psichozės eliksyras, kad galėtum išsidirbinėt iš manęs?- Sorenas stūgavo, negailėdamas gerklės ir nekreipdamas dėmesio į faktą, jog už sienos esantys pacientai greičiausiai viską girdi.
- Ak, Gabriella neverta mano skausmo? O kas tu, kad spręstum, ko ji verta? - Sorenas atsisėdo ant lovos, rankomis susiimdamas už galvos.
- Ir iš kur tu gali žinoti, geras aš, ar ne? Aš juk parazitas, kraujasiurbys, niekšas, kurį reikia užmušti.- Soreno balsas vis plonėjo, kol galiausiai užlūžo.- Kam aš reikalingas? O tu galvoji, tu man reikalinga?- kalbėjo jis, pabrėždamas visus įvardžius.- Dieve, aš beprotis ir silpnas, ką aš darau?- Sorenas užsidengė veidą delnais, persibraukė ranka per barzdą, mėgindamas nusiraminti. ,,Senelis buvo teisus. Cha, ir kas iš to?" mintyse kalbėjo sau Sorenas, prisimindamas tą kraupią, juodą, užpūliavusią žaizdą krūtinėje vaizdinyje. Vyras pajuto šiltą moters ranką, glostančią plaukus. ,,O gal ji rimtai tenorėjo pajuokauti?.." - nedrąsiai paklausė voras, lipdamas koja aukštyn.
- Patrauk ranką.- per sukąstus dantis angliškai sušvokštė Sorenas, pasisuko į Natalie, lūpomis apnuogindamas šiurpius iltinius dantis, rodos, tik ir paruoštus smigti į minkštą kaklo odą.
- Ko tu man čia kalbi rusiškai?- kandžiai paklausė Sorenas.- O gal aš tik suknistai per daug principingas, bet man be savų įsitikinimų nieko ir nelieka.
Sorenas sukando dantis ir atsistojo, žvelgdamas pro langą. Žinojo, kad dabar gali lengvai atimti iš Natalie savo lazdelę, bet to nedarė, lyg ir slapčia tikėdamasis, jog ši medinį pagalytį panaudos jo ,,diletinimui" iš pasaulio. Pro langą vyras matė pilką dangų ir kur ne kur pro debesis prasiveržiantį saulės spindulį. Vampyrasatsiduso, lyg norėdamas dar kažką pasakyti, bet vėl užsičiaupė. ,,Kai aš išmokau tylėti, Gabriella išmokė kalbėti per daug. Dabar vėl mokykis tylėti." - įsakė sau. Atsirėmęs į palangę, vyras atsirėmė veidu į delnus, vėliau juos suglausdamas tarsi maldai. Sorenas negalėjo įsivaizduoti, kodėl amortensija suveikė, kodėl jis nepasipriešino, taip kvailai elgėsi ir pasitikėjo Natalie.
-
Pasukusi prie laiptų išgirdo tylią, nenumaldomą raudą. „Slaugė.“ Greitomis sumetė Beatrice ir pasileido prie panelės Wright kabineto durų. „Negi vampyras geria jos kraują?“ nusišaipė minčių draugas. „Ša tu, čia atseit niekas nežino, kokiai rūšiai priklauso mano brangusis koledžo vadovas.“ Klastingai šyptelėjo Tris ir patyliukais pravėrė kabineto duris. Auksaplaukė moteris, „Dar mergina“ pamanė grifė, sėdėjo susmukusi prie per visą sieną einančio veidrodinio lango. Mergina panoro apkabinti auksaplaukę, nušluostyti jai ašaras. Tačiau stengėsi veikti greitai, kol neatsivilko skvarbiaakis profesorius von Sjuardas ir nepermatė jos planų su ženkliuku, kuris aiškiai švietė prisegtas prie ligoninės pižamos apykaklės.
-Gulėdama palatoje išgirdau švelnų vampyrėlio balselį, panele Wright, nesijaudinkit, aš viską sutvarkiau. – švelniu, sarkastišku, metso sopranu prabilo mergina, tvirtomis rankomis apkabindama raudančią moterį. – nėr už ką, jūs tik neverkit, niekas to nevertas, o ypač – pasaulis. – taip tarusi Beatrice nušluostė auksaplaukės skruostu beperstojo tekančias skausmo ašaras, tačiau jų tuojaus ten vėl atsirado. Moteris atsisuko, ir grifė išvydo siaubą jos žalsvai melsvose akyse. Neturėdama kada gilintis, mergina pabigom nešė kudašių, sandariai užverdama paskui save kabineto duris. Atsidūrusi koridoriuje, dusyk paspaudė ženkliuką ir išnyko, palikdama koridoriuje tik sūkuriuojantį vėją, pro kažin kokio bepročio atertą langą.
-
Jis rėkė ant jos, smarkiai pastūmė, greičiausiai neapskaičiavęs jėgos. Su guzu, kurį užsidirbo trenkdamasi į lovos atkaltę ji ir toliau glostė sėdinčiam ant lovos Sorenui plaukus ir kalbančiam visokius niekus, kurie smigo Natalie į širdį tarsi strėlės.
-žinoma, aš negaliu spręsti ko ji verta, nes tikriausiai įskaudinau tave dvigubai negu jinai. – moteris žinojo, kad neturėtų dabar jam krūtinėn smeigti tokio galingumo strėlių, deja, liežuvio prikąsti taip ir neišmoko. „Ši mano charakterio savybė patikdavo Albui, jis sakydavo, jog taip priverčiu jį susimąstyti apie kiekvieną savo ištartą žodį.“ Prisiminė auksaplaukė, tačiau prisiminė ir tai, kaip jam skaudėdavo dėl to, ką padaręs, o jai tada skaudėdavo dar labiau, todėl, kad skaudėjo jam. „Ak, Dieve, kaip tai banalu ir sava, šilta...“ Natalie jau nebegalėjo sustabdyti savo ašarų.
-t.t.tu geras. – it mantrą kartojo ji pro nesiliaujantį skausmo šydą užgriuvusį ją ir prislėgusį lyg žmogus, su dideliais, juodais sparnais. Ji žinojo, jog turi pasilikti šalia jo, mėginti visokiais būdais jį nuraminti, tačiau skausmas, ištraukęs praeitį, prisotintas Soreno žodžių, buvo per didelis jos skilusiai pusiau širdžiai pakelti.
-aš žinau tą Sorenai, aš niekam nereikalinga, o juo labiau tau. Ir tu nesilpnas, tai aš įlašinau stiprinajo toniko į amortensiją. – išvydusi jo iltis ji patraukė ranką, kad jis nesisielotų dar daugiau – aš nebijau tavo ilčių, gali perplėšt man gerklę, išgert visą kraują ir grąžint mane tam, kuriam aš buvau bent kažkiek reikalinga. Bet aš tau neleisiu to padaryti, ir žinai ne dėl savęs – dėl tavęs. Nes paskui graušies visą likusią savo egzistensiją dėl to ką padarei, galų gale pakelsi prieš save ranką ir... – Natalie balsas ir vėl užlūžo, daugiau ji nebeištvėrė, paliko jį stovintį prie lango ir pasiėmusi abiejų lazdeles išėjo į kabineto erdvę. Priglaudė galvą prie vėsaus lango stiklo, slysdama juo atsisėdo ant žemės. Ji nieko nematė kieme, tik pilką, niūrų rytą ir jautė savo vienumą, savo tuštumą, visas atsivėrusias žaizdas. „Kodėl tu palikai mane vieną, Albai!“ šaukė ji mintyse it beprotė, nors ir tas balselis greitai nuslopo, užleisdamas vietą skausmui, rodos, įgaliam perplėšti ne tik širdį, bet ir amžiną ugnį bei galingą, didingą vandenyno sielą. Ji buvo likusi viena, visiškai apgailėtinai viena šiame pasaulyje ir šios nakties kerų kaip nebuvę. Ji vėl buvo nesaugi, pažeidžiama, jos nebegynė niekas, nei tvirtos Albo rankos, nei Soreno raudonų akių žvilgsnis. „Turiu nueiti ir sutikrinti pacientus, nemažai čia jų per pirmąją mokslo metų dieną priklydo... ir ką jie pagalvos? Reiks viską užglaistyti, ir kas vargelį už mane atvargs – niekas, tik aš pati...“ jos mintis nutraukė švelnus prisilietimas, Natalie nejautė, kada Sorenas prie jos prisiartino. Bet tai negalėjo būti Sorenas, jo kūno temperatūra šaltesnė nei šioji. Auksaplaukė atsidūrė tvirtam glėby ir prie ausies pajuto lūpas.
-Ačiū tau, kad ir kuo tu bebūtumei vardu. – atsiliepė moteris gana žemam merginos balso tembrui, tada atėjūnė šalta ranka nubraukė jai ašaras. Natalie atsisuko pasižiūrėti, tikėdamasi išvysti kokią nors protingą varnanagę, tačiau tesusidūrė su tamsiomis šaltomis akimis. Nataša suvirpėjo pilkame ryto rūke, ji norėjo klykti, šauktis pagalbos, tačiau žinojo, yra viena, pažeidžiama, nesaugoma. Merginos neliko taip staiga, kaip ji ir atsirado, tik slaugės kabineto durys užsivėrė vos vos sukeldamos švelnų garsą ir įleisdamos į erdvę šalto vėjo šuorą. „Matyt koridoriuje koks nors beprotis atidarė langą.“ Pagalvojo Natalie iš visų jėgų glausdamasi prie šalto stiklo, kuris jai priminė kitą šaltį – saugumą.
-
Sorenas žvelgė į Uždraustąjį mišką, į vietą, kuri Hogvartse jam reiškė tiek nežmoniškai daug. Šiaurinė miško dalis, kurios dabar jis nematė, nuolat buvo šalta, kiaurus metus išsaugodavo sniegą ir šaltį, teikdavo sandėliui skandinaviškų augalų atsargas. Vakarinėje dalyje Sorenas kažkada nuo demonų gelbėjo Gabriellą, savo žmoną. Pietuose, tik jau ne pačiame miške, o lauke prieš jį - vyras, dar būdamas penkiolikmetis rusakalbis, vykdė Burtų Trikovės turnyro užduotį... ,,Anomis dienomis..." - tarsi kalbėtų apie kitą pasaulį kitoje pusėje, Sorenui nebepasiekiamą, nebegirdimą, mintijo jis ,,Galėjau negalvodamas susidoroti su drakonais, psichučiais ir kitomis bjaurybėmis... o dabar kuo virtau? Silpnu bjaurastimi?" - toliau gėdijo save vyras. Stipriai suspaudė palangę, užsimerkė, susiraukė. ,,Veikiamas amortensijos pabučiavai gražią moterį... ir kas čia tokio?" - pabandė linksmiau prabilti voras. Sorenas sutvardė šypseną, bandančią išsklisti iš griežtų siaurų vampyro lūpų. ,,Bet ji ne Gabriella. Aš ją..." ,,O ji tave? Ji irgi. Vadinas, velnių tu jai bereikalingas? O Natalie, nors ir trenkta slaugė, širdį turi." - nutraukė jį voras, atsisėsdamas ant peties į žvelgdamas Uždraustojo miško linkui.
Klausydamas nuolankesnio, liūdno Natalie balso, vyras krūptelėjo. ,,Bet aš šūdžius, žinai." - keiktelėjo vampyras. Išgirdęs voro sukikenimą, jis kilstelėjo antakį. ,,Tik dabar supratai?" ,,Mhm..." ,,Tai gal nueik atsiprašyt?" - voras dingo pižamos kišenėje. Sorenas sunkiai atsiduso.
Lėtais, žmogiškais žingsniais Sorenas įžengė į slaugės kabinetą ir stabtelėjo tarpduryje.
- Atsiprašau...- sunkiai ištarė jis. Šis žodis, rodos, pareikalavo daugiau jėgų, negu apibėgti aplink Hogvartsą basomis dvidešimt kartų.
- Nežinau, kas man užėjo. Jeigu čia tonikas, tai... tai viskas lyg ir... aišku...- sumikčiojo jis nedrąsiai.- Niekad neįsivaizdavau, kad galėtų kas panašaus nutikt...
Sorenas nudelbė akis žemyn, po Natalie kojomis. ,,Nenustebsiu, jeigu ji mane pasiųs į vieną rusams gerai žinomą Peru miestą iš N raidės..." - mintimis raportavo Sorenas Spaikui. Šis tylėjo.
- Žinau, kad pasielgiau kaip visiškas debilas. Bet atsiprašau... - Sorenas suabejojęs švelniai atitraukė ją nuo šalto, aprasojusio lango, išpūtė akis, pamatęs guzą. ,,Velnias..." - ištarė vien lūpomis. Iš kišenės išsitraukęs gydomojo eliksyro, kurio butelaitis ten buvo likęs nuo to, kai jis gydė Natalie. Patepęs guzą, vyras luktelėjo, kol šis dings.
- Atsiprašau... - darsyk tarstelėjo, ir susigėdęs išėjo iš kambario. Už širmos tebegulėjo kruvinas apsiaustas ir kelnės. Sorenas atsmaukė kairės rankos rankovę, ir pamatė vos įžiūrimą randą buvusios žaizdos vietoje. ,,Žinai, jeigu tu būtum su ja, ir iš tos žaizdos ant krūtinės, kur su seneliu žiūrėjot, liktų tas pats." - prabilo voras. Sorenas apsimetė neišgirdęs.
-
Natalie drebėjo it epušės lapas, ne nuo stiklo žvarbos ir ne nuo pro užsiveriančias kabineto duris atskridusio vėjo šuoro, ji drebėjo nuo tų tamsių akių, nemoteriškai tvirtų rankų bei balso, be galo panašu į jos pačios. Tik tas balsas, turėjo savyje švelnių, užslėptų klastingumo gaidų, prie kurių jau baisiai nederėjo raudonas grifų gūžtos šalikas. „Kodėl ne Klastūnynas?“ mąstė sau auksaplaukė, o širdis rodės lipo per gerklę. „Bet ji kalba Albo žodžiais, gal...“ mintyse užgimė silpnutė viltelė, kurią Natalie tuoj pat nužudė kaip ir visas kitas, leidusias sau išdygti po dukters ir mylimo vyro netekčių. Tada visai šalia išgirdo švelnų, nedrąsų Soreno baritoną.
-tai tu atleisk man Sorenai, tokia jau aš esu. – užkimusiu nuo baimės ir ašarų mišinio balsu pratarė slaugė, žinojo, jog tyliai, bet žinojo ir tai, kad kas jau kas, o Sorenas tikrai išgirs. Natalie leidosi atitraukiama nuo lango ir gydoma, žinojo, jog jis dabar ant savęs pyksta, ir dėl to, kaip jau tūkstančius kartų praeityje, kaltino save. Jam išėjus atgal į miegamąją erdvę lėtai atsistojo. Dabar ji buvo tarsi zombis, kuriam nereikėjo nieko, o jai toji mergaitė ją sunaikintų? „Gal taip ir būtų geriau, pagaliau galas šitam skausmui ir prisiminimams.“ Užbaigė auksaplaukė pasąmonės užduotą klausimą. Tada pasičiupo vaistus, su kuriais gydė Soreno žaizdą ir kirto širmos ribą. Vyras stovėjo prie savo drabužių žvelgdamas į žaizdą ant rankos. Moteris priėjo prie jo ir švelniai paėmusi sužeistąją ranką ėmė tepti vaistais, kurie randą turėjo sumažinti iki vos žmogaus akimi įžiūrimos siūlelės.
-Viskas gerai Sorenai, nepyk ant savęs, aš savo pažadų laikausi. – švelniai pasakė Natalie, turėdama omenyje pažadą, niekada jo nepalikti ir visada būti šalia, palaikyti jį... tačiau moteris abejojo, ar jis suves galus, mat tuo metu, kai ji Sorenui apie tai kalbėjo jis buvo paniręs į psichozės būseną.
-prigulk pailsėt, jau ir taip per daug jėgų išeikvojai, jei taip ir toliau, turėsiu virti naują raudonosios gėlelės eliksyrą. – taip pasakiusi auksaplaukė priėjo prie savo lovos, ir kad nereiktų prie skvarbių vyro akių persirenginėti, transfigūravo savo drabužius, į ilgus naktinius.
-savo lazdelės dabar negausi, nepyk, bet noriu pabudusi matyti tave gyvą. – tarstelėjo ji palįsdama po antklode. Akys rodos turėjusios lipti nuo bemiegės nakties, stovėjo stulpu ir ji žinojo kodėl. Bijojo ir vėl pasitikėti ją įskaudinusiu Sorenu, tačiau lūpos pačios prasivėrė, o kūnas, tariant žodžius, išdavikiškai sudrebėjo.
-jis buvo čia Sorenai, laikė mane apkabinęs ir sakė neverkt, jis lietė mane, žvelgė į mane, o tos akys... nežadėjo nieko gero. Jis buvo čia ką tik, Vvvollldddemmmorrrtttasss. – vos išmikčiojusi jo vardą, auksaplaukė nukreipė išgąstingą žvilgsnį į sieną, kuri ribojosi su palatomis. – Sorenai, jis žino... žino, kad tu – vampyras.
-
Sorenas prisimerkė iš gėdos, kad taip bereikalingai įskaudino Natalie. Bet kaip bebūtų keista, rodos, kad ji tik tokiomis skausmo ir silpnumo valandėlėmis tegalėdavo nusiimti tą smagumu ir jaukumu neišpuoštą sarkazmo kaukę, o gal ne kaukę, o veikiau - sieną. Sorenas, raudonomis akimis stebeilydamas į šlapią nuo ašarų slaugės veidą, suprato, kad būtent toji sarkazmo siena ir saugojo ją nuo išorės baisumų, pykčių ir aplinkinių. Praktiškai nuo visko. O štai jis, vampyras, atsiradęs čia nė iš šio, nė iš to, ėmė spartinti tos sienos irimą ir aižėjimą. O ji vis dar pareigingai tepė vaistais jo ranką.
- Ačiū...- padėkojo Sorenas, šiuo trumpu žodžiu išreikšdamas padėką ir už gydymą, ir už švelnumą, ir bežodį atleidimą, ir už dar kokį pusšimtį dalykų, kuriuos Natalie jam suteikė vos per porą parų. Norėdamas prablaškyti niūrią vakaro nuotaiką, jeigu tik tas pavyktų tokiu skystu ,,bajeriuku", vyras rizikuodamas užlenkė:- Beje, ačiū ir už tokį bučinį... Buvo nerealus...
Vaistai ant rankos atšaldė odą, numaldė odos jutimus. Kai moteris atsisėdo ant lovos, jau apsiklojusi liaudiškai vadinamąja kaldra, vyras niauriai šyptelėjo.
- Jeigu norėčiau nusižudyt - tai dabar pat tai padaryčiau net ir be įrankių. Bet nedarysiu to, bent jau tavo akyse. Išvis nėr tikslo man tai daryti...- nutęsė jis, turėdamas omenyje tai, kad besielis padaras išnyktų nuo žemės paviršiaus, palikdamas tik saują pelenų, arba, geriausiu atveju, keliautų į pragarą, ko vampyras visiškai negeidė.
- O raudonosios gėlelės... tik jau nebereikia... - vyras pakraipė galvą. Priėjo prie palangės, vėl pažvelgė į tamsią naktį ir į Uždraustąjį mišką. ,,Jis buvo čia..." - užfiksavo Soreno ausys ir jis susiraukęs atsigręžė.
- Kada buvo? Kai durys trinktelėjo? - vampyras sutrikęs atsisėdo ant Natalie lovos. - Toji mergaitė buvo? Iš kur Voldis gali žinoti, jog aš toks? Ir kaip...
Sorenas prisivertė užsičiaupti.
- Natalie, tik neverk, viską išsiaiškinsim. Nugalėsim jį iš naujo, jeigu tik reikės... tik būk rami, viskas bus gerai.
-
-a.a.a bučinys? – trūkčiojančiu balsu perklausė Natalie, o sarkazmo žiburėliai vėl sužibo akyse, sunaikindami ašarų pėdsakus. – šiaip viskas buvo gerai, netgi labai gerai, tik... – moteris padarė menkutę pauzelę – vos manęs neuždusinai. O ką? Norėtum pakartoti? Beždžionė irgi nori skraidyti. – ir lyg juokais gindamasi pakėlė rankas ir atsuko delnais į Soreną, sėdintį visai šalia, galintį bet kada tai pakartoti, o ypač užvestą ironijos, kas žino, kas jam galėjo šauti į galvą, esant tokioje būsenoje, juk Natalie gerai nepažinojo Soreno.
-taip, kai trinktelėjo durys, buvo jis. Tiksliau ji... ak, nežinau nei kaip tą parazitą vadinti. Jis atėjo, tvirtai apsivijo mane rankomis, o tos rankos, kad tu žinotum, kaip kokio raumeningo ambalo diedo būtų, kūdos žinoma, bet stiprios kaip nežinia ką, o balsas – čia auksaplaukė vėl padarė pauzelę akimirką susimąstydama, tačiau tuoj pat ir vėl tęsė toliau – visai toks kaip mano, tik kažkoks grėsmingas, šalttas... ji sakė, kad girdėjo švelnų vampyrėlio balselį ir atėjo pasižiūrėti, dar sakė, jog kitus ligonius apsaugojo Mufliato kerais. Aš nežinau iš kur Voldemortas žino apie tavo kilmę, bet pagalvok, ar niekada nebuvai susidūręs su juo akis į akį? Šis demonas puikiai moka naudotis legilimantija. Žinai Sorenai, kas mane labiausiai išgąsdino? – Natalie ištraukė vieną ranką iš po antklodės ir susiradusi šaltą vampyro delną karštligiškai suspaudė. – jis negrįžo į palatą, žinau, girdėjau, jis išnyko oru. Patikėk, nežinau kokiu būdu jis tai padarė iš Hogvartso, bet aš ne beprotė. – moteris nutilo prikandusi lūpą, portretas virš lovos vėl buvo ne tuščias, Albas rinko informaciją ir buvo rimtas bei susikaupęs kaip niekada. Dumbldoras sėdėjo savo krėsle aukšta atkalte pasirėmęs dviem pirštais smakrą, o akys buvo įsmeigtos kažkur pro šalį. Natalie nusuko žvilgsnį nuo Albo, kad tik Soreno žvilgsnis nepagautų josios, bijojo, jog tada vyras suprastų likusią jos paslapties dalį.
-mes susitvarkysim? Nugalėsim jį iš naujo? Viskas bus gerai? – perklausė slaugė juodaplaukio. – niekada jau nebebus viskas gerai, aš niekada nebeatgausiu savo mergytės. Be to, ką tu manai daryti? Nes reikia kažką daryti, aš duodu savo pianistės ranką nukirst, kad jis kažką rezga. – tada vėl trumpam nukreipė žvilgsnį į portretą, Albo akys buvo kupinos baimės. „Ką? Nuo kada jis bijo? Jis net pats nesuvokia kas vyksta?“ mintijo auksaplaukė, o širdis prisipildė baimės, po keleto sekundžių ji virto panika, išgirdus uždraustajame miške kažin kokį trinktelėjimą. Nataša, nei pati nesusivokdama, jau sėdėjo susirangiusi prie pat Soreno, priglaudusi galvą prie jo šaltos, marmurinės krūtinės.
-
Sorenas šyptelėjo jau beveik visai laisvai, natūraliai, be prievartos ar privalomo mandagumo.
- Kokios bezdžionės, kokie sparnai. Tamstelė pati prigirdei mane tos šlykštynės, tai vadinas, pati ir norėjai.- vyptelėjo jis. Jis apsimestinai paniekinamu žvilgsniu nužvelgė rankas, sudėtas į kryžių, ar veikiau iksą, teoriškai turintį apsaugoti nuo vampyro. Bet Sorenas puikiai žinojo, kad nei rankomis, nei pirštais suformuotas kryžiaus ženklas jo nestqbdo; tai, ko gero, buvo viso labo eilinis krikščionių išsigalvojimas kietesniam nakties miegui.
Ilgai tokie linksmi apmąstymai Soreno von Sjuardo mintyse nesitęsė, kai slaugė Wright prabilo apie Voldemortą.
- Dievaži, išmanančiam žmogui mane atpažinti nesunku...- Sorenas mėgino prieštarauti Natalie. Jai nupasakojus Voldemorto atėjimą, vampyrui ėmė vaidentis, kad moters tik baimės akys didelės, kad reikalas nebuvo toks baisus. Kita vertus, Voldemorto apkabinimas skambėjo ne maloniau net už Psicho bučinį. Tik aišku, pirmuoju atveju neprarandi visų prisiminimų. Gal.
- Tada esu beveik visiškai tikras, jog tai Grifų Gūžtos moksleivė. Gal jau sakiau, buvo atėjus pas mane, kai apsinuodijo kažkokiu augalu, atimančiu atmintį, tik nebeatsimenu, kokiu,- Sorenas suraukė kaktą ir įsistebeilijo į grindis.- Daviau jai priešnuodžių, ji veikiai išgijo... bet elgėsi normaliai, tik sykį jaučiau mėginimą įsibrauti į mintis, delgtelėjo čia.- vyras parodė į kaktą. Vyras atsigręžė, automatiškai nukreipdamas žvilgsnį į ten, kur paveiksle sėdėjo Natalie stebimas Albas Dumbldoras.
- O ar jis, buvęs Hogcartso direktorius, mums padėti negali?- kiek tyliau paklausė Sorenas, ir nustebo, kai Natalie vėl prisiglaudė prie jo.- Kas geriau už jį žinotų Voldemorto planus?
- Galbūt Voldemortas nesiteleportavo už Hogvartso, gal jis keliauja tik jame. Mes išsiaiškinsime tai. O kad nugalėsim jį - tai tikrai.- vyras vėl apkabino slaugę, ir pamanė, ar gerai padarė, kad davė pažadą - pažadą, nors ir neoficialų.
-
Natalie pasijuto geriau, kai šaltos Soreno rankos vėl ją apsivijo. „ooo, viskas taip netikėta šiame pasaulyje, vieną minutę jis mane glaudžia prie savęs, kitą šiepia dantis, neilgai trukus vėl apkabina...“ moteris praleido it trumpametražį filmą mintyse visus įvykius patirtus su Sorenu ir net nusipurtė. Jai dar nėra tekę išgyventi tokių amerikietiškų kalniukų su kokiu nors žmogumi. „Bet palauk palauk, jis ne žmogus, jis vampyras.“ Sustabdė slaugę pasąmonė. Soreno pažadai skambėjo tvirtai ir užtikrintai, atnešdami jai pagaliau taip trokštamą miegą, tačiau Nataša nenorėjo nuo jo atsiplėšti, bet kartu ją graužė ir tai, jog vampyras taip pat turi pailsėti, o ir ji, neišsimiegos pusiaugulomis, padėjusi galvą ant akmens kietumo krūtinės. Po jo satyriškos frazelės apie bučinį auksaplaukė nedrįso prašyti von Sjuardo atsigulti šalia, į vieną lovą. „Ką jis tada šnekės? Kad noriu su juo mylėtis?“ Natalie ir vėl nusipurtė, o bjaurastinė pasąmonė nieko nelaukusi ėmė kurti vaizdinius moters smegenyse, atitinkančius mintyse užduotą klausimą.
-Aš nemanau, ar judu ką nors sugalvosite dėl Voldemorto nepailsėję, ir labai abejoju, ar pailsėsite sėdėdami. – ramiai, budriai prašneko portretas. „Negi jis ir miręs skaito mano mintis?“ nudžiugo auksaplaukė, bet tuojau pat suprato, kad Albas tiesiog per daug pažįsta jos mimikas, kad žinotų, ko brangiausioji Taša nori.
-Taip Sorenai, ji grifė, su raudonu, koledžo šaliku. – atsiliepė auksaplaukė į profesoriaus teiginį ignoruodama Dumbldorą, tačiau jis ją ir vėl nutraukė klastingai šyptelėjęs.
-Nagi Sorenai, Taša, gulkitės pagaliau, nes tuojaus nualpsite, o aš tik portretas, todėl niekuo pagelbėti jums negalėsiu, ir atsigulę galėsite apsikabinti bei pratęsti savo diskusiją. – „Ar jis beprotis?“ pyko slaugė mintyse ant Dumbldoro, kodėl prie Soreno jis ją taip vadina? „Gal kartais nori įduoti paslaptį? Gerai dar, kad Natute nepavadino.“ Širdo moteris išsitiesdama lovoje ir tempdama vyrą paskui save, net nedirstelėdama, kokia ano išraiška, bijojo, jog jis nepasiduos, nušoks ant savo lovos visa povyza demonstruodamas įgimtą greitį ir ims šaipytis. Pati Natalie gal ir buvo sarkazmo išpera, na ne gal, bet šimtu procentų, tačiau patapti sarkazmo auka bijojo kaip velnias pirmųjų gaidžių.
-aš gal ir galėčiau jums padėti dėl Voldemorto, nes šį tą numanau, ką jis ketina daryti. Tik žinoma, jei Nataša patikėtų tau Sorenai, saugoti paslaptį – atsakė Dumbldoras Sorenui į tylomis užduotą klausimą apie pagalbą. Sekundėlę patylėjęs ėmė kalbėti toliau, tačiau šįkart jo kalba buvo skirta vien Sorenui.
-Voldemortas dabar daug galingesnis negu buvo, savaime suprantama ir žymiai protingesnis, jo planas tvirtas ir beveik neturintis spragų. Aš viso jo plano nei pats nenumanau, man reiktų gerokai, ilgokai pamąstyti. Natalie yra ne šiaip paprasta bobelė...
-Nu ačiū! – įsiterpė nepatenkinta auksaplaukė ir papūtė lūpas.
-taip taip, - nusišypsojo buvęs Hogvartso direktorius savo vienintelei meilei, po to vėl nukreipė savo skvarbias mėlynas akis į vampyrą ir tęsė.
-Natalie yra paslapties saugotoja. Tu turi rimtai apsispręsti von Sjuardai, esi protingas vaikinas. – senis pamerkė akį – tai neturi būti akimirkos smalsumas, sužinojęs paslaptį, ją įgausi, tapsi saugotoju, kartu su Nataša, ir tada jau nebebus kelio atgal. Tas kelias – tikrai ne rožėmis klotas, o dar blogiau – jo galas nežinomas, pabaiga taip pat. – baigęs kalbėti Albas liūdnai pažvelgė žemyn ir vėl susimąstė.
-
Sorenas von Sjuardas nedrįso nusisukti nuo Albo Dumbldoro portreto, atidžiai jį stebinčio, ir nuo Natalie Pierinos Wright. Vyras vis dar juto kaltės graužatį, kad dabar, tokią tamsią ir šaltą naktį jis ne savo žmoną, o praktiškai pirmąsyk išvystą moterį glaudžia prie krūtinės ir šildo... eee, tai yra, šaldo. ,,O šaltis tokią naktį, mąstant logiškai, visiškai nereikalingas. Taigi Gabriellai manęs neturėtų reikėti. Juolab, kad ji pati šaltakraujė, ir gali būti, jog ir pati turi ką šaldyti nelegaliai. " - tyliai mintijo Sorenas, o į jo vidinį dialogą įsiterpė ir kitas balsas: ,,Tai nusiramink, sėdėk ir šildykis, vergas.". Vampyras mintyse nusiuntė vien nestiprią emocijų bangą - priekaištavimo, sumišusio su gėda ir juoku. Tuomet savo galvoje išgirdo tylų, atlaidų juoką. Pastaruoju metu voras taip nuoširdžiai kvatodavosi gana retai, nors tiesą sakant, jis išvis mažokai kvatodavo. Dažniau Sorenas ir jį, ir save, besijuokiantį išgirsdavo jaunystėje, vaikystėje, savaime aišku.
- Tau šalta, Natalie? - paklausė Sorenas, pajutęs, kaip ji nusipurto, o veidu nuslenka kažkoks neaiškus šešėlis, gal nepasitenkinimo, o gal pykčio, ar šiaip kokio vampyrui nežinomo labiau moteriško jausmo, bet akivaizdžiai neteigiamos prigimties.
- Apsikabinti, sere Dumbldorai? - kilstelėjo antakį Sorenas, pats nejausdamas, kaip rankos pačios tvirčiau apkabina Natalie. - O šiaip tai nenualpsiu. Mes retokai...- tarė jis ir staiga užsičiaupė. Dėl dviejų priežasčių, ko gero: pirmoji, kad Dumbldorui nesinorėjo išduoti savo rasę (nors išties būtų labai kvaila manyti, jog galingiausias ir bene protingiausias burtininkas Anglijoje nebūtų to supratęs netgi egzistuodamas tik paveiksle) ir antroji - kad, deja, vos prieš pusdienį jis būtent ir nualpo. Labai gėdingai, labai spalvingai iliustruodamas vampyrų galingumą ir ištvermingumą. O taip.
Sorenui kažkas trūktelėjo krūtinėje, kai Natalie lyg tyčia, lyg netyčia timptelėjo lovos pusėn. ,,Bet juk negalima taip..." - tarė jis, tikėdamasis patarimo ar supratimo, bet voras tylėjo, nors viską kuo puikiausiai girdėjo. Vyras pusiau gulomis pusiau sėdomis įsitaisė prie Natalie, nedrįsdamas geriau įsipatoginti ar lįsti po apklotu. Jautėsi visiškas bailys, bet nieko negalėjo padaryti - įsitikinimai darė savo. Įsitikinimai Sorenui reiškė labai daug, juk būtent dėl jų jis tiek daug išgyveno, priklausydamas tokiai rasei ir tokiam laikmečiui.
- Žinote, Dumbldorai, itin sunku suprasti, apie ką jūs kalbate taip paslaptingai,- neiškentė von Sjuardas.- Ar mane toji paslaptis liečia? Ir kaip jūs ten išvis, anglai, su tomis paslaptimis žarstotės ir net užkeikimus dėliojate? - atsidusęs vyras stabtelėjo, pamanęs, kad prišnekėjo nesąmonių.- Sakykite, su kuo tai susiję, ar vien su Voldemortu, kad žinočiau, kiek verta statyti savo gyvybę ant jūsų kortų. Visgi esu ne katė, turiu gyvybę tik vieną, kurios nelabai norėčiau prarasti. Bet jeigu tai kovoja už gėrį ir galiu pasitarnauti...- Nuodų ir Vaistų dėstytojas nurijo seilę.- Aš sutiksiu.
-
Jis klausė ar jai nešalta, ko dar jis klausė... Natalie gulėjo lovoje, o širdis daužėsi it paklaikusi. Moteris džiaugėsi, jog Sorenas dabar tik sėdi šalia, neprisiglaudęs, ir nejunta jos širdies tvinksnių, tačiau greičiausiai girdi. „Tikiuosi nepagalvos, kad dėl kokios nors aistros.“ Prunkštelėjo mintyse slaugė. Jos širdies šėlsmo kaltininkė bubo paslaptis, ji niekam nesiruošė jos patikėti, o ypač žmogui, kurį mato pirmą kartą. Bet velnias! Ji nori jo šalia, nori, kad jis ją glaustų prie savęs, nori justi šaltį, nes šaltyje, žinojo Natalie, saugumas. Sorenas sukūrė jai saugumą vos per tas kelias dienas, o vampyras jai asocijavosi su šalčiu. Auksaplaukė pažvelgė vyrui į veidą ir pamatė, jog šis nedrįsta, tada, nutiko blogiausia, ji nesugebėjo prikąsti savo sarkastiško liežuvio.
-na gulk gi pagaliau, ar vėl čia pusiaugulomis man kokį kraujo gabalą iškosėsi? O gal bijai, kad išprievartausiu? – šelmiškai mirktelėjo ji ir iškišo liežuvį.
-Hmm, tu toks didis magas Sorenai ir nežinai ką reiškia įduoti paslaptį? – kilstelėjo antakį Nataša, nespėjus portretui vėl įsiterpti ir drėbtelėti dar kokios nors nesąmonės. – dėl to tu tikrai neprarasi gyvybės, gali būt ramus, tačiau tu prarasi kai ką daug vertingiau. Jei kam nors išduosi paslaptį, visą gyvenimą, oi, atsiprašau, egzistensiją nebegalėsi pasijusti laimingas. Neišlaikęs paslapties tu prarasi laimę. Nebent, pagrindinis paslapties saugotojas, tai yra Aš, duosiu sutikimą, tokiu atveju galėsi patikėti paslaptį dar kitam žmogui, ir jis savo ruožtu taip pat taps paslapties saugotojas. – Natalie baigus, jos kalbą tęsė portretas.
-nenori prarasti gyvybės? – klastingai kaip ir Natalie mirktelėjo Dumbldoras, nieko nuostabaus, juk tai ir buvo iš jos išmokęs – o ar man tik pasirodė, ar rytą mačiau čia skraidantį ne itin ryškų žalią žaibą? – Albo sarkazmas tiesiog pripildė Natalie krūtinę džiaugsmo ir nusišypsojusi ji iškėlė nykščius.
-Bravo! – pagyrė ji buvusį Hogvartso direktorių.
-Paslaptis susijusi su Nataša, o ši, su Voldemortu. Aš negaliu atskleisti tau, ką manau, Voldemortą ketinant daryti, kol tu nežinai paslapties, o jeigu kalbėčiau užuomenomis, tau kiltų begalė klausimų, į kuriuos deja, aš negalėčiau atsakyti. – ramiai kalbėjo Albas Dumbldoras glostydamasis savo sidabrinę barzdą.
-
Sorenas von Sjuardas atsiduso. Puikiai girdėjo tankius Natalie širdies dūžius ir gilų kvėpavimą, bet nenorėjo tikėti, kad čia dėl jo taip jai pasidarė. ,,Bet dėl ko gi kito?" - paklausė savęs ir vėl atstūmė šitą mintį, kaip ir bet kokią mintį, kuri kalbėjo ne apie žmoną, o kitas moteris, ir jų meilę jam, vedusiam vampyrui. Jautėsi visišku paniekintu ir vertu paniekos jaunuoliu, iš kurio tyčiojasi ir Dumbldoras, ir Natalie, ir jo paties vidiniai demonai, ir dar bala žino kiek gyvų būtybių.
- Kraujo gabalą iškososiu? O kas, jeigu ir nutiks taip? - nė nekrustelėdamas pasišaipė Sorenas.- Juk geroji slaugė Wright išgelbės vargšą vampyrą. O ko širdelė taip kala?- tyliau pasiteiravo.
Auksaakis barzdotasis kilstelėjo antakį. ,,Bet anglai magijos kūrime tikrai išradingi... Rusijoj ir taip žmogus žmogum pasitiki, o čia man paslapčių saugotojus daro... Nors iš esmės, gal ir pasiteisina šitas dalykas." - svarstė mintyse.
- Man rodos, ir išdavęs paslaptį neturėsiu ko prarasti,- sumirksėjo akimis Sorenas. Kai Dumbldoras davė pašaipią pastabą apie žalius žaibus, vyro veido išraiška nė kiek nepasikeitė.- Po padidintos sustiprinto eliksyro dozės kartais net ir vampyrą gali suimti psichozė. O antras dalykas - nenorėčiau prarasti gyvybės už kokį nereikšmingą dalyką, kaip paslaptį. Bet mirti galėčiau už savus principus.
Sorenas suabejojo ir atsirado prie savo lovos, pasiėmė savo pagalvę ir savo apklotą, ir grįžo prie Natalie. Įsitaisė šalia, žaibiškai apsikaišė, įsipatogino ir atsiduso.
- Ką gi, rėžkit tą savo paslaptį, pamėginsiu būti naudingas,- pasakė vyras niūroku tonu.
-
-vot ir neišgelbėsiu. Mieguistai pašaipa į pašaipą atsakė Natalie. – dle tvęs plaka ttaip... – auksaplaukės liežuvis pynėsi nuo mieguistumo ir ji jau nebesuprato ką šneka. Sorenas dar kažin ką plepėjo su Albu, o moteris stengėsi išsaugoti limpančias nuo miego akis, kad tik šios neužsimerktų, kad tik ji neužmigtų, jei Dumbldoras sugalvotų išduoti paslaptį, norėjo matyti Soreno raudonas akis, norėjo matyti jo veido išraišką, girdėti reakciją. Po kiek laiko ji pajuto jį prigulant šalia, buvo taip šalta ir gera. Žinoma, tas principų maišas atsitempė savo patalynę. „O galėjo ateiti ir be jos, šalčiau būtų buvę.“ Miegūstos slaugės mintys leido sau nežinia ką peizėti. Vieną akimirką Nataša pajuto begalinį norą prisiglausti prie jo, prie šalčio, prie saugumo... padėti galvą Sorenui ant krūtinės, norėjo, jog jis vėl tvirtai apsivytų ją rankomis ir taip auksaplaukė galėtų išmiegoti lig ryto it užmušta. Su tokiomis švelniomis mintimis moterį ir pasigrobė miegas.
Dumbldoras ramiai iš savo portreto stebėjo apačioje vykstančius įvykius, ir taip pat kaip ir jo brangiausioji Taša mąstė, koks Sorenas principų maišas. Tačiau jis gerai pažinojo Natalie, todėl žinojo kas tuoj nutiks, ir tyliai kikeno. Ir tiesa, po kokios valandos miego, kurią ir portretas ir Sorenas pratylėjo dėl nežinia kokios priežasties, (gal buvęs direktorius kaupėsi atskleisti paslaptį, o Sorenas svajojo apie Natalie... šito jau niekada nebesužinos joks gyvas padaras) Natalie Pierina Wright pasivartė per miegus ir pasidėjo galvą ant Soreno krūtinės, tvirtai prisiglausdama prie jo šono. Vypsodamasis pro barzdos kamputį Dumbldoras tikėjosi, jog šis švelnus gestas privers bent akimirką Soreną pamiršti savo principus, o tada, Žinojo Albas, grįžti į sveiką protą bus jau per vėlu, tokia jau toji Natutė.
-gerai Sorenai. Tik pirmiausiai aš turiu tavęs prašymą, pasirūpink Natalie, jai jau gana. O dabar paslaptis ir keli mano numanomi Voldemorto planai. Moteris, kuri dabar taip švelniai glaudžiasi prie tavęs, kadaise buvo mano žmona, kol aš buvau gyvas, ir Beatrice Sandra Riddle yra mudviejų su Taša duktė. Štai paslaptis, o dabar: aš manau, jog Voldemortas gali mėginti pasiimti iš mano kapo šeivamedžio lazdelę, juk jei ne per nužudymą yra atimama, tai ši lazdelė yra paveldima, Sandra mano duktė, vadinasi lazdelė paklus tik jai vienai. – baigęs šnekėti Albas Dumbldoras rimtai pervėrė vampyrą skaidrių mėlynų akių žvilgsniu, nuo kurio bet kam per kūną būtų nuėję šiurpuliukai.
-
Sorenas von Sjuardas tyliai prajuko, kai pamatė limpančias nuo miego Natalie akis. Spaikas pašoko, ketindamas ieškoti vandens ausims išsiplauti: nors jo sielos bičiulis ir kolega dažnokai mėtydavo aplinkiniams skystokas, kartais visai nenuoširdžias, o kartais ir platesnes, padrąsinančias šypsenėles, juokėsi labai mažai ir labai retai. Net su Gabriella laimingiausiomis akimirkomis vyras nesijuokdavo. Arba labai retai. ,,Nors bus gerai." - persigalvojo voras, pamanęs, kad net jeigu jam Soreno juokas girdisi tik dėl purvo užkištų ausų - pakentės. Nes juokas buvo savotiškai gražus. Ypač - tokio artimo žmog... atsiprašau, padaro.
- Ooo, kokia man garbė, kad priverčiu plakt auksaplaukės širdį smarkiau. Ką gi, Natute, labanakt,- palinkėjo Sorenas, linksmai žybsėdamas raudonomis akimis (pasirodo, net ir taipgali būti). Vyras pažvelgė į Albą Dumbldorą, iš portreto su šypsena stebintį Natalie, ir jam pats šyptelėjo. Toptelėjo paklausti, kaip gaminami tokie portretai, ar jie žino viską, ką žinojo ir jų miręs originalas, kaip kas ir kodėl čia vyksta. Bet kažkodėl tylėjo - galbūt dar ne laikas.
Sorenas tylėjo ilgai, ir portretas, ir snaudžiantis voras, ir, aišku, giliai smigusi Natalie. Vampyrui laikas neprailgo - buvo įpratęs taip leisti naktis, nes vampyrams beveik nereikia miego, nebent suserga. Von Sjuardui begulint visai iššluota galva, nemąstant apie nieką, staiga Natalie per miegus atsirito arčiau jo ir padėjo auksaplaukę galvą ant krūtinės. Vampyras sutriko, pasimetusiai pažvelgė į buvusį Hogvartso direktorių paveiksle. Apkabino Natalie, o tada galų gale ir Dumbldoras prabilo.
- Jūs? Jūs - jos vyras?- nustebęs pakartojo Sorenas. Mintyse pasiskaičiavo, maždaug kiek metų galėjo juodu skirti, jeigu Beatričei dabar ne daugiau kaip penkiolika metų. ,,Kokie geri šešiasdešimt... Ar tas diedas lovoj talentas buvo, ar užvaldymo kerus naudojo, ar bagotas labai? O gal būt jo merga - prestižas?" - Natalie reputacija Soreno akyse smuktelėjo. ,,Ooo, kaip pasisekė, ką? Miegoti su Dumbliaus mergiote." - ataidėjo Spiko komentaras. Sorenas įtemptai mąstė.
- Pasirūpinsiu ja, kiek tai bus mano jėgose ir valioje.- tarė von Sjuardas atsargiai.- O kaip su Beatriče? Ar žinai ko daugiau, kas vertinga?
-
„...Natute, labanakt.“ Kaip tai švelniai nuskambėjo, jis tyčiojosi, veikiausiai tyčiojosi. Natalie klaidžiojo sapnuose, tačiau tebegirdėdama Soreno balsą, kuris turbūt, ir saugojo ją nuo eilinių, kasnakt išgyvenamų košmarų. Jis buvo šalia, visai čia pat kaip ji ir norėjo, laikė ją apkabinęs, kol auksaplaukės galva ramiai ilsėjosi ant jo šaltos marmuro krūtinės. „Ak, kaip gera sapnuoti...“ mąstė moteris taip iki galo ir nesuvokdama, ar miega ji, ar viskas vyksta iš tikrųjų. Per pastarąsias kelias dienas nualintas organizmas elgėsi kaip jam ir priklausė. Tuo metu, kai Natalie skendėjo tarp sapnų ir realybės karalysčių, Albas Dumbldoras klausėsi Soreno nuostabos sužinojus paslaptį.
-taip, aš jos vyras. Tik nepagalvok, kad buvau koks priekaba prigrąsinęs vargšę blondinę paauglę, kad jei su manimi nebus, nužudysiu. Aš niekada negalvojau apskritai apie jokius santykius, o juo labiau apie ją. Tu būtum pamatęs, kokia Natalie Pierina Wright pasirodė Hogvartse pirmą kartą. Ji buvo pačiupta profesorės Makgonagal už pakarpos ir atitempta pas mane. Taša neturėjo su savimi jokių daiktų, atvažiavo kaip stovėjo, ne gana to, visa murzina ir apdraskyta it kokia gatvinė katė. Prie išstypusios figūros, smulkaus veido ir auksaspalvių plaukų nederėjo didelės išsigandusios jūros spalvos akys. Buvau tos mokyklos direktorius, todėl privalėjau pasirūpinti savo mokiniais, o ji buvo viena iš jų. Visą tą laiką globojau ją lygiai taip, kaip ir Harį. Nežinojau kas dedasi tos varnanagės galvoje. Kai vieną kartą, jau šeštakursę ją atvedė į mano kabinetą už tai, jog apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją privertė rašyti krauju savo rankoje: „Aš esu rupūžė.“ Ar kaip ten, ši klastūnė užbūrė manė mane užvaldymo kerais ir išsireikalavo pirmo bučinio. – Dumbldoras nesivargino pasakoti Sorenui, jog po to bučinio iš Natalie tinklo buvo išlįsti per vėlu, puikiai žinojo, jog vyras greitai ir pats tai patirs. – o kas dėl mano dukters... – tęsė portretas, - tiksliai nežinau, kokioje ji dabar būsenoje ir ar apskritai ten ji. Numanau tik tiek, kad Voldemortas mėgins pasiimti Šeivamedžio lazdelę, dabar priklausančią Sandrai. Sandra Ariana Dumbledore, štai kas ji iš tikrųjų turėjo būti, jei tik tas šmikis eilinįkart visko nesugadintų, bet deja, tai Voldemorto menas. – baigęs kalbėti Dumbldoras tik atlaidžiai nusišypsojo lovoje gulinčiam vampyrui ir pratarė.
-meilė – tai pati galingiausia magija, kuria gali pasinaudoti kiekvienas ją pajutęs burtininkas ir įveikti net pačius juodžiausius priešus. Deja Sorenai, tu dar nesugebėtumei ta galia pasinaudoti, net jei tau ir atrodo kitaip. Meilei nėra nei amžiaus, nei ribų, nei mirties. Meilė – tai akimirka, švystelėjanti visų saulių ir žvaigždžių visatos spindėjimu. Ateis laikas vaike, ir suprasi. – taip taręs, buvęs Hogvartso direktorius darkart pažvelgė į miegančią auksaplaukę ir išėjo iš portreto.
Pabudusi Natalie visų pirma metė žvilgsnį į tuščią portretą, tada mėgino pažvelgti į Soreną, bet pajuto gulinti ant jo krūtinės tvirtai apkabinta, lygiai taip, kaip ir norėjo prieš užmigdama. „Palauk palauk! Užmigau? O paslaptis?!“ Natalie širdis vėl pasiuto trankytis, ir moteris suprato, jog išsidavė pabudusi.
-Labas rytas. Atleisk, užmigau. O kur Albas? Kelinta valanda? – pabėrė krūvą klausimų von Sjuardui auksaplaukė.
-
Sorenas pirštais nė pats nejausdamas žaidė švelniomis auksinėmis garbanėlėmis. Tokius plaukus turėjo retas žmogus, netgi reta moteris. Na, jeigu kalbėsime apie natūralią jų spalvą, o ne kokio šlamšto išdažytą ir padarytą, kai mergiotės laksto pas dantistus plaukučių gadintis. Oi, tai yra, į kirpyklas, juk, rodos, jos taip vadinas? Sorenui niekuomet nesisekė žiobarotyra, juolab, kad kelis metus jis jos net nesimokė, taip prarasdamas daug vertingos informacijos (na, tai nebuvo jo kaltė; Hogvartsas tiesiog nebuvo pasamdęs žiobarotyros profesorių. Matyt, ne pati įdomiausia ir dažniausia profesija, nes nuolat buvo juntamas jos ekspertų stygius), taigi... Sorenas per kone keturiasdešint metų taip ir neišoko atskirti dantisto nuo kirpėjo. Juolab, kad devynioliktame amžiuje, berods, ir kirpėjų, ir dantistų funkciją atlikdavo tie patys žmonės. Jeigu von Sjuardas gerai atsiminė šią žiobarų istorijos mokslo dalį, kurio taip pat tragiškai neišmanė tai juos vadino barzdaskučiais. ,,Akivaizdu, kad Albas Dumbldoras nepažino nė vieno šios profesijos atstovo..." - nusivaipė Sorenas mintyse. Profesorius turbūt turėjo pilną teisę taip vaipytis, nes pats gerai prižiūrėjo barzdą - šukavo, karpė it gyvatvorę, plovė ir panašiai. Užtat ji visąlaik atrodė gerai ir šauniai. Ne taip, kaip Dumbldoro baltų pakulų kuodelis, tik didelis ir klaikiai suveltas.
- Ale pasiutus mergiotė jau nuo vaikystės buvo... - garsiai nusistebėjo raudonųjų akių savininkas, klausydamasis sidabrabarzdžio.- Užvaldymo kerus ant mokyklos direktoriaus... ohoho.- šyptelėjo jis.- Reiks man jos pasisaugot, visgi juk vedęs esu, man taip nei dera, nei kaip...
Von Sjuardas patraukė ranką nuo auksinių garbanėlių.
- Bet argi nepasiėmė Voldemortas jūsų burtų lazdelės? Juk eina legendos, kad net Harį Poterį jis norėjo užmušti būtent su ta lazdele, o vėliau lazdelę Poteris sulaužė ir išmetė, nors nežinau, kiek tame tiesos.- vyras gūžtelėjo pečiais.- Galėjo kqžkas tokius gandus paskleisti ir norėdamas lazdelę pasilaikyti sau. Bet tada kiltų klausimas, kas, ir kur lazdelė iš tikrųjų.
Sorenas nudelbė akis žemyn.-
- Meilė - ne magija, sere. Tai viso labo biologinis reiškinys. Pernelyg laikinas. - vyras palydėjo žvilgsniu direktorių ir užsimerkė, paskirdamas naktį apmąstymams ir sapnams.
Kai Natalie nubudo, Sorenas atsiduso.
- Labas rytas, nieko tokio, kaip tu išsimiegojai?- šypteldamas paklausė.- Albas kažkur išėjo jau prieš kelias valandas. Dabar...- von Sjuardas pažvelgė į laikrodį ant rankos:- yra po penkių dešimt.
-
Išgirdusi kiek valandų Natalie žinojo, jog reikia keltis, dar kartą ištepti Soreno žaizdas profilaktiškai, kad tikrai nebeatsinaujintų ir paleisti jį iš ligoninės, mat šįryt jis jau turėjo pirmą pamoką. Tačiau moteris bijojo net pasijudinti, puikiai žinojo, jog naktį tokią poziciją užėmė pati, per miegus. „Bet ir kaltint jis manęs negali, miegojau juk.“ Padrąsino save Nataša mintyse. „O kaip paslaptis? Jam pasakė, jis žino?“ vis nedavė tos mintys auksaplaukei ramybės.
-žinoma, negalėjo gi čia ilgai užsibūti, direktorė gali pasigesti jo savo pagrindiniame portrete, kabinete. – prabilo Natalie ir pridūrė, - na tai kaip, jau esi paslapties saugotojas, ar visgi išsigandai? – ji save keikė: „Ir kam ant galo reikėjo užmesti tą sarkazmo gaidelę? Pati paduodu pagrindą jam atsakyti tuo pačiu! Tai normalu, asmens gynyba, psichologinė reakcija, kurią pati, kvaiša, iššaukiu.“ Supykusi ant savęs auksaplaukė išsirangė iš patogaus von Sjuardo glėbio, ir nuėjusi į kabineto erdvę, iškeitė ligoninės uniformą persirengdama normaliais drabužiais: juodos klasikinės kelnės, juodi marškiniai, juodas švarkas, juodi aukštakulniai. Šiandien ji ketino trumpam palikti Hogvartsą ir atgaivinti dūšią puikiame koncerte, karališkosios akademijos salėje. Juk ligoninėje lieka trys jos padėjėjai, namų elfai: senasis išmintingasis Sitis, jos bendramintis sarkastas Licas bei jautruolė jaunėlė Keitė, jie neabejotinai pasirūpins per dieną atklydusiais ligoniais, o naktį ir ji pati turės pakankamai laiko užpildyti jų medicinines bylas bei padirbėti prie savo kuriamų vaistų su raudonąja gėlele bei žiobarų medikamentais. Plaukus išsitrinko už dar vienų slaptų durų sienoje, jos kabinete, už kurių buvo nedidukas vonios kambarys, kuriame bet kam buvo suteiktas visiškas privatumas, mat šios patalpėlės sienos nepraleido jokio garso. „Kaži kaip von Sjuardui patinka gulėti visiškoje tyloje.“ Nusivaipė sau Natalie, „Nors ne, jis net utėles bėgiojančias už lango girdi.“ Ir vėl nusišaipė moteris. Išlindusi iš kabineto pažvelgė į save veidrodyje: nepriekaištingai blizgančios bei švelnios auksinės bangos gaubė jos ledinį veidą ir siaurus pečius, pasibaigdamos sulig krūtine, savaime reikalaujančios tęsinio, veidas baltokas, tačiau tai ir buvo jos natūrali odos spalva, makijažo ši būtybė nenaudojo, buvo prieš jį nusiteikusi, todėl tik vos vos padažė lūpas raudonu, kraujo spalvos lūpdažiu. Tada pasiėmė reikalingus buteliukus ir grįžo į miegamąją dalį pas Soreną. Pradėjusi tepti jo žaizdas prakalbo.
-na kaip tau čia, neprailgo laikas? Šiandien jau galėsi eiti, mat už... – Nataša pati metė žvilgsnį į laikrodį ant vyro rankos – pusantros valandos tau pamoka. Žaizdos užgijo, tikrai nebeatsinaujins. – patikino slaugė baigusi tepti žaizdas ir pamėtėdama profesoriui jo drabužius.
-drabužius išskalbiau, gali rengtis ir šiaušti į savo kabinetą pasiruošti pamokai. Dėkoju už draugiją, ir neišdildomus įspūdžius. – sarkastiškai prisimerkė moteris, tačiau pašaipų jai dar matyt buvo maža, - gali persirenginėti, vis vien jau mačiau tave kaip ką tik gimusį. – švelnus juokas ištrūko iš jos lūpų ir suskambo kabinete tarsi kalėdiniai varpeliai. Bet kas galėjo įsimylėti tą juoką, todėl auksaplaukė stengdavosi nesijuokti, tačiau dabar neišlaikė.
-na, jei vis dėl to norėsi pas mane užeiti, suskaustų, ar dar kas nors, aš šiandien grįšiu veikiausiai kokią devintą vakare, mat vienai dienai paliksiu Hogvartsą, lekiu koncertuoti. – ir sulig paskutiniu žodžiu moters veidą papuošė suspindusi šypsena, kuri reiškė, jog tai, ką ji ketina šiandien veikti, padarys ją laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
-
Sorenas von Sjuardas neišlaikė pašaipiai nenusišiepęs iš į visas puses išsidraikiusių auksinių garbanėlių, ties smilkiniais sudarančių kelis ragus. ,,Žiūrėk, ar tik nebus kokia šėtonaitė, Liuciferio dukrelė. Nenustebčiau..." - pasiuntė mintį Sorenas Spaikui. Voras mieguistas išsirabždino iš po lovos, kur paliko savo guolį - pasiutusisi žavingą voratinklinį hamaką.
- Betgi Dumbldoro paveikslų visur pilna, argi direktorė Evenstar gali jo pasigesti?- suabejojo vyras. Sugavęs ausimis pašaipą, jis nekaltai suklapsėjo akimis:- Netapau, kam aš ten turėčiau savo laime rizikuot? Pfff.- sumelavo jis, stebėdamas Natalie veidą. Kai šiame atsirado pakankamai nusivylimo, jis nusileido:- Tapau, jeigu iš rimtųjų. Kurgi daugiau dėtis vargšui vampyrui, iš visų pusių supamam neaiškių auksinių ir sidabrinių plaukų savininkų.
Vyras nulydėjo akimis slaugę, kuri vikriai išsirangė iš lovos ir guviu, gyvu žingsniu nuėjo į savo kabinetą. Pats dar pagulėjo moters sušildytoje lovos dalyje, nors žinojo, kad jau reiktų keltis. Profesorius mėgo pagyventi sau, na, o kitaip, be pagražinimų sakant - patinginiauti.
Von Sjuardą kiek nustebino moters apranga - juoda nuo apačios iki viršaus, na, tik plaukai auksiniai. ,,Betrūksta tik geležinių kryžių, peiliukų, kraujo kibirų ir juodo makiažo. Ir turėsim pirmą Hogvartso istorijoj slaugę gotę." - mintyse nusivaipė vyriškis. Nebematydamas panelės Wright, jis neskubriai atsisėdo ant lovos krašto, nuo galvūgalio pasiimdamas vorą.
- Na, Spaikai, eisim jau, ko gero. Laukia pamokos...- Sorenas plačiai nusižiovavo, apkrėsdamas žiovuliu ir vorą. Ne už ilgo laiko ir slaugė grįžo - raudonomis, viliokiškomis lūpomis, juodais drabužiais, baltu veidu. ,,Tau jos nė vampyre verst nereiktų, ir taip balta kaip aukštesnės kokybės šikpopierius." - ataidėjo Spaiko mintis, ir Sorenas vos neprunkštelėjo. ,,Palauk, o tai ką, aš su Gabriella primenam aukštesnės kokybės..." - staiga susigaudė vyras, ir buvo nutrauktas voro. ,,Ne, judu - aukščiausios kokybės." - nė nemirktelėjęs atsakė aštuonių pūkuotų kojyčių savininkas. ,,Ačiū, paguodei." - mestelėjo Sorenas.
- Kur jau čia prailgs laikas,- mirktelėjo von Sjuardas Natalie.- Visai smagu buvo, bus ką prisimint.- pasakė, tik neaišku, ar rimtai, ar sarkastiškai.- Ačiū tau,- nejaukiai padėkojo, stodamasis. Pašaipūnė galėjo bent nutylėt apie vampyro gėdą.
- Tęsiu eksperimentus, ačiū,- Sorenas apsirengė apsiaustą.- gero koncerto tau, o aš einu pamokoms ruoštis. Iki.
Profesorius, paskutinįsyk vyptelėjęs, mostelėjo ranka ir dingo už durų, o koridoriuje jo žingsnių nebebuvo girdėti, matyt, kad jis nėjo žmogaus ausiai sugaunamo greičio žingsniais.
-
Natalie Pierina Wright vos suspėjo, grįžusi iš koncerto atgal į savo kabinetą, nusimesti ilgą juodą paltą, bei praverti kabineto langą, kai pro jį įkaukė liepsnotoji pelėda su laišku snape.
-čia man mažyle? Duokš šen. – meiliai suulbėjo moteris, mat visa valanda fortepijono skambėjimo ją kaip niekad gerai nuteikė. Ji pasistengė užmiršti Soreną, tą šaltą vėsą miegant šalia. „Šaltis ir saugumas. Kur šaltis – ten saugumas.“ Mintijo slaugė imdama iš paukštės mažytį raštelį, kurio autorius rašė šiek tiek drebančia ranka ir net į voką nepasivargino įdėti. Auksaplaukė nubraukė visas mintis apie von Sjuardą šalin. Tas vyras vedęs, ir šiąnakt, kaip ir anksčiau ji miegos viena! Privalės su tuo susitaikyti, „gero po biškį“ kaip sakoma. Pelėdai išskridus pro ten pat, kur ir įsigavo, Nataša perskaitė raštelį. Kažkokiam vargšui grifiukui reikalinga jos pagalba, o Dieve, ji būtų šokusi pro duris ir lėkusi lauk padėti vaikinui, jei tik žinotų kur. Tačiau raštelio autorius ir pats sakė neužilgo atvyksiąs. Tuo tarpu moteris pasistengė naudingai išnaudoti laiką: išsinėrė iš savo juodųjų klasikinių apdarų, paskubomis nusivalė lūpų dažus ir apsivilko slaugės uniformą. Tada priėjo prie lango ir pažvelgė į naktinį dangų: „Žvaigždėtas...“ svajingai pamąstė auksaplaukė ir galvoje suskambo koncerte jos atliktas Astoro Piacolos užmaršties tango. „Astor Piazzolla – Tango oblivian.“ Ištarė mintyse orginalų pavadinimą auksaplaukė ir iš paskutiniųjų stengėsi vyti bet kokias mintis apie Soreną von Sjuardą lauk, pro langą, ten, kažkur į žvaigždėtą dangų. Dėkui Dzeusui, Afroditei ir visiems kitiems Olimpo Dievams, jos mintis nutraukė staiga atsidariusios durys. Moteris žinojo, kas turi pasirodyti, todėl staigiai atsisukusi šoko link atvykėlio, ketindama padėti grifui vilkti vargšą ligonį. Tačiau vidur kelio sustojo lyg įbesta ir sustingo. Veidas išbalo tarsi drobė, pritrūko oro, rankos ėmė drebėti. Nataša tik mostelėjo ranka vaikinui guldyti nelaimėlį ir eiti, palikti ją vieną.
-
Nežinia kas tai buvo- laimė ar tik atsitiktinumas, bet pilis buvo tarsi išmirusi, sudarydama puikias sąlygas Džeimsui ir Džimiui Morou (tiksliau jo lavonui) prasmukti nepastebėtiems Hogvartsan, taip išvengdami bereikalingų klausimų, gandų ir suirutės. Kitaip sakant triukšmo. O triukšmas, šioj situacijoje tik viską dar labiau sugadintų.
Vos nenuvarytas it darbinis kuinas, suplukęs grifas įšliaužė į ligoninės sparną- dar keli žingsniai ir juodaplaukio snukis tuoj susipažins su naujosios Hogvartso slaugės Wright kabineto durimis. Visgi tempti maždaug penkesdešimties ar daugiau kilogramų negyvėlį, kuris visdar buvo erzinančiai šiltas, o nuo jo trenkiantis kraujo ir vampyrės dvokas žudančiai kuteno vaikino uolę, bei vos ne iki kelių pusnys ir taip apsunkinančios ėjimą- tikrai buvo nelengvas įšūkis keturiolikmečiui, kad ir koks ištvermingas būtų fiziškai ar psicholigiškai. O dar garsieji šios pilies laiptai... Džeimsas širdies kamputyje džiaugėsi, kad jo kompanionas yra lavonas, bei nieko nejaučia, nes jo kojos hmmm... smarkiai apdaužytos, nuo laiptų pakopų, bei tų visų briaunų. Ir ačiū dievams, čia niekur nėra Akilandos..-lengviau atsikvėpė Greywindas suprasdamas, kiek dar būtų triukšmo per šią personą, nes gi ši bjaurybė tikrai niekada neužsičiauptų, sužinojusi tokią naujieną... Visa pilis kaip mat žinotų, kad aplinkui šlaistosi alkanas ar jaunas vampyras, nepažinęs savikontrolės meno. Bėda po bėdos.
Galiausiai prisikasęs prie kabineto durų, laisvąją ranka grifas nulenkė durų rankeną ir vos neįgriuvo vidun. Akimirka viena kita ir staiga prie jo prišoko slaugė, bet taip ir sustojo lyg įbesta su baltu lyg drobė veidu, kurį gražiai įrėmino auksinės spalvos plaukai.
- Visai neseniai...Vampyrės darbas... prie užšalusio ežero...- iškošė pro dantis, pavargęs Džeimsas slaugei nė nepasisveikinęs, nes ką gi tie žodžiai "labas vakaras" padėtų tokioje situacijoje? Nieko, tik laiko gaišinimas, tik dėmesio blaškymas. Drebančia ranka mostelėjusi Wright, šitaip liepdama guldyti švilpio lavoną, ketvirtakursis be žodžių pakluso hilerės valiai. Su paskutiniais savitvardos likučiais nenugriūti vaikinas dabar tikrai nuvilko bendraamžio kūną link pirmos pasitaikiusios lovos kabinete su raudonmedžio baldais. Ši vietovė, kuri spindėte spinduliavo jaukumu greitai persitransformavo į vietovę, kurioje viešėjo viską stingdanti baimė ir nežinomybė. Mirtis ir kraujas. Su šaltu liūdesiu veide juodaplaukis grifas galais negalais paguldė vargšelio kūną, nes visa ši kelionė ar greičiau nutikimas it kraują siurbianti erkė, išsiurbė visą vaikino energiją ir jėgą. Atsitiesęs su nutirpusiu pečiu, ketvirtakursis žvilgtelėjo slaugės pusėn į ją įsmeigdamas neįprastai melsvas savo akis lyg klausdamas "Reikės pagalbos?". Bet supratęs, kad slaugė nori pabūti viena, apsisukęs greitais žingsniais su skaudančiomis kojomis išnešė savo muilą iš kabineto.
Reikia pranešti...- sumurmėjo Džeimsas mintyse patraukdamas link požemių. Akimirka ir prieš mokinio akis it prisiminimas šmėstelėjo baltos Džimio akys... Vaikinas tikėjosi kad seselė atspės vaikio akių paslaptį,- Ir kuo greičiau...- jau balsu ištarė dingdamas už posūkio, nežinia kam- slaugei ar sau, taip save ragindamas.
Dabar pat...
arba niekada.
-
Grifų gūžtos moksleiviui išėjus Natalie Pierina Wright priėjo prie ligonio, tiksliau lavono. Tūkstančius kartų buvo šitaip ėjusi link sergančiųjų lovų, tačiau šitam jau niekuo negalėjo padėti. Moteris pasilenkė prie švilpio kaklo ir įsižiūrėjo į vampyro ilčių paliktus pėdsakus. „Tai ne vampyrė, tai vampyras.“ Trenkė skausmo kupina mintis. Ji nebenorėjo matyti to kraupaus vaizdo, žaizdos, lavono, gulinčio jos kabinete. „Viešpatie! Juk jis dar tik vaikas.“ Beviltiškai klykė jos mintys.
-Kodėl? Kodėl... – auksaplaukė pašalino lazdele veidrodinę sieną ir į kabinetą plūstelėjo žiemos šaltis. Pati ji susmuko prie pat atbrailos, įsistebeilydama į žvaigždėtą dangų. „Čia šalta... nesaugu.“ Ir vėl mintyse suskambo užmaršties tango „Nutilk, nutilk tu.“ mėgino sutramdyti savo mintis. Gražuolė pasinėrė į šalčio gaubiamą „nesaugumą“ jis landžiojo visur, skverbėsi po oda, užšaldydamas bet kokias viltis. „Sorenas...“ ištarė mintyse tą vardą ir vėl trumpam grįžtelėjo atgal į švilpinuko lavoną. Nors iš taip toli lavono gerklėje žiojinčios žaizdos įžiūrėti negalėjo, tačiau matė ją, aiškiai atsispindinčią pasąmonės slėniuose. Auksaplaukė nenorėjo tikėti, jog tai Soreno darbas, jos Soreno. „Ne, ką? Palauk! Sustok!“ kliegė ji mėgindama sustabdyti šuoliuojančias mintis galvoje, „Jis ne mano, jis tos Gabriellos, ką čia svaigsti!“ siuto Natalie ant savo pasąmonės. Kitų vampyrų Hogvartse moteris nebuvo sutikusi. O šis vargšelis Morou buvo nudėtas būtent Soreno rūšies padaro. „Bet Sorenas... jis ne toks, jis turi savo principus.“ Mėgino priešintis Natalie emocinė ppusė logiškai dirbančiam varnanagės protui. „Ak, Sorenai, ateik... man reikia tavęs...“ Nataša krūptelėjo nuo savo minčių, pasąmonėje vėl iškilo Džimio Morou žaizdos vaizdas. Viskas susipainiojo, šaltis ją pasičiupo, guodė, ramino, gąsdino. Jūros spalvos akys nuklydo uždraustojo miško pusėn ir auksaplaukė apkabino save rankomis.
-
Kabinete pasigirdo tylus pastuksenimas, nekantrus patrepsėjimas uuž durų. Kai leidimas įeiti buvo išgirstas, slaugės kabineto durys atsivėrė ir užsivėrė taip greitai, kad tylūs vyrių cyptelėjimai susiliejo į vieną skaidrų, auksinio žiedo barkštelėjimą į krištolo taurės, pilnos vandens, dugną, garsą. Sorenas greitai apsidairė, akimis ieškodamas dviejų padarų, priklausančių tokiems skirtingiems pasauliams, kuriuos abu pažinojo vampyras: pasauliams mirties ir gyvybės, pasauliams vaikystės ir suaugimo, pasauliams liūdesio ir džiaugsmo. Na, po teisybe, Sorenas dvejojo tik dėl dviejų paskutinių - kuris, mirties, ar gyvybės pasaulis, yra džiaugsmo, o kuris - liūdesio? Būdamas viso labo rekarčiais durininku tarp šių pasaulių, Sorenas to, kas slypėjo už jo varstomų ir saugomų durų, nepažino, arba pažino nepilnai.
- Labas, Natalie,- pasigirdo sodrus baritonas, nors jo savininkas dar nematė savininkės vardo, kurį jis ištarė. Sorenas priglaudė pirštus prie vietos, kur išvydo dantų žymes. Palygino, pamatavo, atsiduso...
- Velnias, Džeimsas sakė teisybę, nors nežinau, iš kur jis tai žinojo. Čia iš tikrųjų vampyrės darbas, iltys smulkesnės ir forma skiriasi...- lėtai, susimąstęs prabilo vyriškis. - Bet iš kur čia tokia? Mane direktorė buvo įspėjusi apie kelis vampyrus mokinių tarpe, bet čia suaugusio individo, mano manymu, darbas, nebent atskiro, smulkesnių vampyrų porūšio, tokie stepėse labiau...- Sorenas pagaliau pamatė beveik verkiančią Natalie, apkabinusią save.
- Ei, kas tau nutiko, Natalie? - švelniu, nustebusiu balsu prabilo jis ir atsisėdo greta, apkabindamas slaugę. Vampyras netikėjo, kad moteris būtų taip nusiminusi dėl lavono - juk jo nebeišgelbėsi, o ir mirė jis ne dėl josios kaltės.
-
„Sorenas, Sorenas, Sorenas...“ mušė Natalie galvoje, pasigirdus žingsniams už durų, joms atsidarius ir pasigirdus sodriam baritonui moteris paklausė savęs: „Ar telepatija egzistuoja?“ Tačiau širdis iškart nurimo. Besiklausant Soreno išvadų apie mirusio berniuko kūną, auksaplaukė ir visiškai atsipalaidavo. „Matai? Jis to nepadarė. Iltys smulkesnės pas vampyrę.“ Atrėžė ji patenkinta pasąmonei. Galiausiai Sorenas atsirado šalia ir hilerė vėl pajuto ją apkabinusias šaltas rankas. „Saugumas...“ tyliai pamąstė ji ir iškėlusi lazdelę grąžino pradangintą stiklą. „Pakaks šalčio ir nuo von Sjuardo.“ Pamanė ji ir prabilo:
-neįsivaizduoju iš kur ji atsirado... – Natašos balsas pora kartų užlūžo, bet kalbėjo ji tik apie užpuolimą, nei neketino pasakoti šiam barzdočiui, jog jo pasiilgo. – juk jis tik vaikas... ji... vampyrė... ji negalėjo būti vaikas... ji turėjo būti suaugusioji, nes švilpiai nesipyksta su kitais mokiniais, niekas negalėjo Džimiui kerštauti. Tu teisus Sorenai, ji suaugusi, bet iš kur ji atsi... iš pradžių pamaniau, jog... na... jog tai... tu. bet... – ir moteris staiga nutilo karštligiškai glausdamasi prie Soreno. Neveltui ji buvo varnanagė ir dar viso Hogvartso pirmūnė, gavusi iš visų VSMT egzaminų (N) Natalie Pierina Wright buvo verta Albo Dumbldoro moteris, jos protas prilygo jojo, ir dabar dirbo ne ką prasčiau.
-Sorenai? – kimiai prabilo ji ir pati apsivydama vyrą rankomis, kad tik būtų arčiau šalčio, „Arčiau jo,“ įgėlė pasąmonė. – per praitą Hogvartso mūšį Voldemortas turėjo psichų, milžinų bei mirties valgytojų armijas. Dabar jo įkvėpimo šaltinis esi tu, jis kuria naujagimių armiją. – tai ištarusi auksaplaukė sudrebėjo, o akys išsiplėtė iš siaubo suvokus tiesą. tada moteris sukando dantis ir paleidusi juodabarzdį spraktelėjo pirštais, po kelių sekundžių kabinete atsirado trys jos elfai: Sitis, Licas ir Keitė. pasukdama galvą jų pusėn, tačiau neatsitraukdama nuo vampyro moteris paliepė jau lediniu, formaliu tonu.
-išneškite kūną į galinę, mažąją palatą, nukeliaukite pas panelę Evenstar ir praneškite kas atsitiko, tegu iškviečia berniuko tėvus. - vos auksaplaukei baigus kalbėti trys maži padarėliai sulinksėjo ir suėmę kūną pokštelėdami pradingo drauge su juo.
-jei norėsi darkart pažvelgti į kūną, rasi jį mažojoje palatoje, pačiame koridoriaus gale, atleisk, tačiau aš negaliu į jį žiūrėti ir nepagalvok, jog bijau lavonų, nes jų visai nebijau. aš bijau to skausmo ir liūdesio. o jei ten butų buvęs mano vaikas? - ir Natalie vėl apkabino Soreną. tardama žodžius "Mano vaikas." ji savaime suprantama kalbėjo apie Mikalojų, Cho ir Andrew sūnų, tačiau mintyse iškilo bejėgis, gulintis naktyje, jaunos mergaitės kūnas, išsidraikiusiais tamsiais ilgais plaukais, ir auksaplaukė vėl sudrebėjo, tik šįkart ne iš baimės dėl saves, o dėl savo vaiko.
-
Sorenas von Sjuardas sėdėjo apkabinęs Natalie, visą laiką įtemptai mąstydamas. Slaugė buvo absoliučiai teisi - švilpiai, kurių koledžui profesorius vadovavo vienerius ir daugiau metų, buvo pernelyg taikūs, kad jiems kažkas keršytų, kažkas jiems kenktų ir panašiai. Sorenas puikiai žinojo, kad bene vienintelis dalykas, kuriuo Švilpynės koledžui priklausantys mokiniai užkliūna kitiems žmonėms - jų egzistavimas. Egzistavimas kaip kai kurių vadinamojo Hogvartso ,,šiukšlyno" - mokinių, kurie yra gabūs magijai, tačiau dažnai esti purvakraujai, nepasižymintys nei pernelyg didele drąsa, nei gabumams ar atkaklumams moksluose, nei stropumu ar darbštumu, nei bjauriu charakteriu. Žodžiu, švilpiai neturėjo faktiškai nieko, kas būtų kam nors patikę, kam nors, kas nebūtų buvęs iš jų tarpo. Tokios priežasties pakako, kad jie nebūtų mėgstami - ir ne tas žodis ,,nemėgstami", - nekenčiami pašalinių asmenų, o retesniais atvejais - ir savų, kerštaujančių likimui už teisingus, bet nesmagius Paskirstymo kepurės sprendimus. Švilpiai netgi buvo žudomi it kokie žydeliai Antrojo pasaulinio karo metu - kai pasirodė Voldemortas.
- Vampyrams nereikia atrasti priežasčių kažkieno nužudymui,- šaltu balsu tarė Sorenas.- Žinai tokią pasaką? Vilkas užsipuolė prie šaltinio ėriuką ir norėjo jį sudraskyti, pasiteisindamas, kad šis sudrumstė jam vandenį. Kai ėriukas pasakė, kad jis ką tik atėjo ir vandens nė nepalietė, vilkas pasakė, kad vandenį sudrumstė jo tėvas, būdamas mažas, o dabar jis turįs atkeršyti. Bet kai ėriukas pasakė, jog ir jo tėvas negalėjo sudrumsti vandens, nes užaugo kitame ūkyje, vilkas neištvėrė ir pasakė: ,,Tu kaltas todėl, kad aš esu alkanas, ir tu turi išpirkti šią kaltę." - ir sudraskė ėriuką.- Sorenas blausiai vyptelėjo.- Vampyrė galimai tebuvo alkana, o švilpis pasimaišė jai po kojomis. Man tik įdomu, ko jam ten buvo maišytis, juk jau vėlus vakaras...- garsiai mąstė Sorenas, o tada išpūtęs akis pažvelgė moteriai į veidą.
- Tu tikrai? Tu pamanei, jog tai aš jį...?- Sorenas nebeužbaigė sakinio, nes jis ir taip buvo aiškus. ,,Aišku, kad pamanė. Juk jūs nedaug tesat pažįstami, ir ji dar pilnai tavim nepasitiki. O kur tu matei vampyrą, kuris toks gerutis būtų? Kur tu matei vegetarą vilką?" - plūdo mintys. Suvaldęs jų srautą, vyras atsiduso, pastebėdamas dingstančius su lavonu elfus.
- Ne, aš nebežiūrėsiu,- tarė vyriškis.- Jau viską, ko man reikėjo, pamačiau.
-
Hogvartso hilerė, Natalie Pierina Wright sėdėjo Soreno von Sjuardo, tos pačios mokyklos nuodų ir vaistų profesoriaus glėbyje, tvirtai apkabinta šaltų rankų, bei apkabinusi vyrą pati, ir klausėsi pasakos apie vilką su ėriuku. Norėdama bent kiek pralinksminti vakarą ironiškai pratarė, nors jautė, jog Soreno ne tik oda šalta, tačiau ir viduje jis šįvakar šaltas ir nenusiteikęs juokauti ar žaisti, kuris iš kurio geriau pasivaipys. Tačiau auksaplaukė, kaip visada, nevaldė liežuvio, nors šiandien tai galėjo privesti ir prie ne kokios kulminacijos.
-tai tada aš būsiu vilkas, o tu, ėriukas. – ji nė kiek nebijojo šio mielo juodabarzdžio vyro, kurio barzda dabar kuteno jai skruostą.
-o, Sorenai, atleisk man, jog pamaniau, kad tai tu tą berniuką, man tiesiog buvo šokas ir aš... aš žinau, tu geras. O kas man užėjo... – Nataša tikrai jautėsi nekaip, jog leido sau pagalvoti, kad tai Sorenas išgėrė jaunėlio kraują, ir dar mokinio. Juk yra pabaigusi visus medicinos mokslus, tiek žiobariškus, tiek magiškus! Kaip galėjo būti tokia višta ir neapžiūrėti, jog ilčių žymės nelaimėlio gerklėje smulkesnės, būtų iškart supratusi, jog tai vampyrės darbas. Viena Natalie ranka surado juodus von Sjuardo plaukus ir ėmė juos glostyti. Moteris puikiai suprato, jog profesorius sėdi šaltas, susikaustęs bei net piktas, ir tai, jog ji nuėjo per toli. Tačiau nieko negalėjo sau padaryti, ir su siaubu suprato, kad galėtų nueiti ir toliau.
-ne, tai tikriausiai man paranoja. Žinoma, tu teisus, vampyrė tiesiog buvo alkana, o švilppis pasitaikė nelaiku ir nevietoje, galbūt išėjo nusimaudyti nes susilažino su draugais, girdėjau, kad švilpiai mėgsta lažintis tarpusavyje, mat jų koledžas toks kaip ir pilkiausias, todėl, jie bent ten stengiasi pasirodyti, kuris geresnis. Tikėkimės, tai buvo klajoklė ir daugiau aukų nebebus. – auksaplaukė vėl sudrebėjo, prisiminusi, kaip jai besimokant trečiame kurse Hogvartse buvo atidarytas paslapčių kambarys, tada aukų skaičius augo milžiniškai ir finale pabaisa nusitempė į kambarį mokinę, laimei, Haris savo būsimą žmoną iš ten narsiai ištraukė. Natalie atsiminė, kaip trumpą laiką Džinė jai davė pasaugoti dienoraštį, o šis parodė auksaplaukei trečiakursiai savo prisiminimus, „Dieve, koks gražuolis tas Tomas Ridlis.“ Tada mąstė kvaiša blondinė trylikametė, net neįtardama, jog susidūrė su pačiu tamsos valdovu. Hilerė grįžo iš prisiminimų ir vėl sutelkė visą dėmesį į Soreną von Sjuardą, kuris, su kiekviena minute darėsi vis gražesnis. „Moterie, liaukis!“ jau griežtai pasakė sau Natalie, juk puikiai žinojo, jog gali apsikvailinti, nes toks susikaustęs ir subjuręs Sorenas gali pavaryti ją lauk, išsišaipyti, rėkti, užgauti... bet rodos, auksaplaukei šįvakar, tiksliau jau buvo vidurnaktis, niekas nerūpėjo, ir pirštai toliau klaidžiojo po juodus aksominius plaukus.
-
Sorenas von Sjuardas auginosi barzdą dėl kelių priežasčių: pirmiausia, dėl stiliaus ir įvaizdžio, veido puošmenos; antriausia - per Kalėdas išbaltinus barzdą, jis norėjo kada nors tapti Kalėdų seneliu; o trečiausia - barzda padėjo vyrui nuslėpti kai kurias emocijas, o tai kartais būdavo tiesiog būtina, nors labai sunku.
- Būk, būk,- nusišypsojo Sorenas, neiškart supratęs Natalie pasakymą. Bet jos drąsa buvo žavinga. Greit Soreno šypsnys išsisklaidė it tas mažytis dūmelis, parūkstantis iš užgesintos žvakės apdegusio knato, dūmelis, paskleidžiantis vaško kvapą po visus namus. Tik šįkart kvapas buvo toji švelni, atlaidi nuotaika, kurios šešėliai išliko Soreno akyse, žvelgiančiose į Natalie Pierinos Wright akis.
- Nieko baisaus, aš nepykstu, jeigu kas... Tikiu, kad tu galėjai ir kažką ne to apie mane pagalvot, visgi juk dar nesam gerai pažįstami... - Soreno žvilgsnis nuklydo prie lango, liežuvis greit bėrė guodžiamus žodžius, nors krūtinėje kažkaip keistai skaudėjo.- Bet aš jau daug metų vegetaras,- Sorenas parideno sarkazmo kamuolėlį slaugei, žinodamas, kad ši pagal kai kuriuos asmenis - žemiausios kokybės humoro rūšis labai ją atgaivina. O profesorius pajuto kutenimą sprando srityje - keistai malonų.
- Tau ne paranoja,- ramiai kalbino Sorenas, pasitelkdamas tą žemą, ramų balsą, su kuriuo jo protėviai gundydavo ir užmigdydavo aukas. Sklido kalbos, jog vampyrai ir dainuoja pasakiškai it kokios undinėlės, tačiau Nuodų ir Vaistų išmanovas niekuomet nė nebandė patvirtinti ar paneigti šių gandų.
- Jeigu bus daugiau aukų, aš pasistengsiu rasti tą grobuonį,- nei pasižadėjo, nei ne vyras.- Nors ją reiktų rasti bet kokiu atveju ir iškaršt kailiuką, pakabint ir išdulkint it seną kilimą. Su šluota.- tarė, ir susigėdo, staiga prisiminęs ir suvokęs, kad žodis ,,išdulkinti" galėjo būti suprastas ne viena reikšme.
-
Beklaidžiodama po juodus, barchatinius Soreno von Sjuardo plaukus, Natalie Pierina Wright staiga susimąstė: „apskritai, o kokia yra gyvenimo prasmė? Prasmė kam, man? Moterei, kuri net sugebėjo savo vienintele dukterimi atsikratyti, užuot pabandžius ją paversti geresne, net jei ir iš pakaušio kyšo Voldemortas? Moterei, kuri baigė Hogvartsą geriausiai iš laidos, tačiau to proto ir žinių neužteko išgelbėti mylimą žmogų? Kokia prasmė dabar būti šio vyro glėbyje ir mėginti užsimiršti, jei jis priklauso kitai ir yra vedęs? Kokia neteisybė, kad tokios moterys, kaip gerbiama, arba nelabai gerbiama, magijos ministrė Gabriella von Sjuard, gauna tokius puikius, kvapą gniaužiančius vyrus tiek vidumi tiek išore, kaip Sorenas von Sjuardas? Juk ji neverta jo, jei rįžtasi išdavystei, reiškia nemyli ištikrųjų, o šis, dievaži dievukas, šitiek laiko dalijęs paguodą ir tiesęs pagalbos ranką kitiems, nusipelnė ir pats būti supamas šilumos, mylimas, o svarbiausiai... gerbiamas. O dabar, gyvenimo prasmės nei jam, nei man, nei tam šiąnakt žuvusiam vaikui? Kur pasaulio sąžinė? Juk tam švilpinukui tebuvo keturiolika, jis veikiausiai net nesugebėjo pamėginti suvokti didžiosios gyvenimo prasmės. Beje, o kur ji yra? Neturiu nei mylimo, nei tuo labiau mylinčio vyro, neturiu vaikų... nieko neturiu, belieka vėl lazdele panaikinti šį stiklą ir iššokti lauk, išlaisvinant visus aplinkinius nuo savęs. Nors ne, geriau pompastiškiau: reikia užlipti ant astronomijos bokšto, ir ten paleisti į save žalią, avados kedavros kerų žaibą, tada bent mėnesį kalbės prisiminę. Ak, tokia jau ta mūsų visuomenė, nieko čia nebepakeisi: kaip likau bevaikė, taip ir liksiu, kaip ir buvo Sorenas kitos, taip ir liks. Aš tik viena čia, niekam nereikalinga painiojuos aplinkui tarsi kruvinasis baronas, žvangindama grandinėm, atgailos ženklu. Už tai, kad nesugebėjau atrasti gyvenimo prasmės. Ne, palauk Nati, tau kažkas negerai!...“ jau mėgino save tramdyti, kai apmąstymus nutraukė tylus juodaplaukio vyro šnabždesys. Sorenas ją guodė, darė tai, kas jam įgimta, nieko už tai nesitikėdamas iš gyvenimo, jokio atpildo, nors greičiau jį patį reikėjo guosti dėl nemeilės. Natalie mintyse iššovė viena iš guodimo dėl išdavystės išraiškų, ji net nusipurtė apie tai pagalvojusi, tačiau Sorenas buvo taip arti... kalbėjo jai į ausį visokius keistus dalykus, bet ne jo žodžiai buvo svarbiausi, daugiausiai auksaplaukei reiškė jo žemas gundomas balsas, šią minutę ji buvo pasirįžusi bet kam, ko tik jis paprašytų, buvo pasirengusi eiti ten, kur tik Sorenas būtų panorėjęs ją vestis. Hilerė bandė pasitelkdama visą savo psichologijos žinių bagažą išsivaduoti, bet kur tau! Tobulas vampyro kvapas užvaldė ir padedamas jo balso ištrynė bet kokį likusį sveiko proto pėdsaką. Moteris stengėsi įsižiūrėti į naktį, esančią už lango, kuri šiuo metu jau it juoda marška plėšikas auką, dengė ne tik Hogvartsą, bet ir visus laukus, uždraustąjį mišką. Čia trūko tik vasaros žaibų, griausmo bei audrų, ir būtų buvę tobula, tačiau dabar žiema, ir galima tik krintančias snaiges stebėti, kurių nei vienos nesimatė nežinia kodėl, ar kad Natalie jau prarado sveiką protą, ar kad iš tiesų nesnigo. „Sninga nesninga, kam rūpi, noriu von Sjuardo ir taškas. Ne, palauk, ka?! Natalie Pierina Wright, ex Dumbledore, tuč tuojau mesk iš galvos šitas kvailas mintis! Girdi mane! Tuoj pat! Ne. Nieko nebus, tu, šlykštus sveikas prote, jukš iš čia, neždinkis...“ slaugė mėgino ginčytis su savimi, tačiau tas kvailas, tarsi užvaldytas proto lopinėlis, lyg narkotikų prisirijęs ramiai varė savo, iš paskutiniųjų jėgų šūkčiojant sveiko proto likučiams, užčiaupdamas ir nugrūsdamas juos giliausion galvos kertelėn, iš kurios anei vienas cyptelėjimas nebūtų girdimas. Rodės, viskas aplinkui susiliejo į vieną polifoniją, vampyrui toliau kalbant, o juodai jo barzdai šiurkščiai kutenant švelnią odą.
-vegetaras, tu? vegetaras! Tu kraugerys, va taip. Gaudai visokius vargšhelius žvėrhelius ir siurbi kraują... nesvarbu tau, kad galbhūt ta khiaulė ghyvent norhėjo. – tik paskui prisiminė, jog iš pradžių kalbėjo apie žvėrelius, paskui pradėjo apie kažkokią tai kiaulę, liežuvis pynėsi lyg girtos. Koks skirtumas! Kai noras pakartoti tai, kas įvyko Soreną prigirdžius meilės eliksyro, jau viršija visas proto ribas? „ją reiktų rasti... iškaršt kailiuką...? Oho koks jis išdykęs!“ mąstė auksaplaukė, visai neišmanydama, kaip galėtų sukelti nuodų ir vaistų profesoriui lygiai tokias pat vidines audras kaip ir jis dabar jai sukėlė, ir negailestingai kelia toliau: „išdulkint it seną kilimą....? ne, šito jau gana! Sudief razumėli, ir man buvo gera leisti laiką su tavim.“ Liūdnai pamintijo Natalie.
-truputėlį, drįsčiau teigti, esi prijaučiantis žiaurumui tiesa? Nori iškaršti kažkokiai vargšei merginai kailiuką ir susukti jai protelį? O tada dar vargdienėlę ir išdulkinti kaip seną kilimą? – kalbėjo Nataša pašnibždomis tiesiai juodaplaukiui į ausį, lūpomis jausdama šaltą odą. Savo balso ji ir pati nepažino, kažkoks žemas, gomurinis, aksominis ir kupinas grėsmės natų, žadančių publikai grandiozinę kulminaciją. O ką jai reikėjo daryti dabar? Juk neturi nieko tokio, kas galėtų privilioti tokią tobulą būtybę kaip Sorenas von Sjuardas, vyras, spaudžiantis ją glėbyje, atimantis protą ir mėginantis sudeginti, jos pačios susikurtose liepsnose. Ji tik žmogus, neturintis nei tokios dailios odos, nei tobulo viliojančio balso, nei apskritai nieko tobulo, tinkamo privilioti vampyrui. Nebent kraują, tačiau tai būtų jam tik maistas. Švelnūs pianistiški pirštai tyrė kiekvieną šaltos lygios baltos profesoriaus odos milimetrėlį, mikliai nardydami tarsi Sergėjaus Rachmaninovo muzikinį momentą op.16 nr.4 būtų sumanę atlikti. Kita vertus, ar tai ką nors keičia? Suvokimas smogė taip žaibiškai, taip sunkiai, lyg pats tasai fortepijono vidurius dengiantis dangtis būtų per nagus kaukštelėjęs ir privertęs sucypti iš skausmo. Gabriella von Sjuard yra graži, nemirtinga, praleidusi su juo beveik pusę gyvenimo, o kas ji? Ji tik praeivė, maža pilka dulkė, kaip va ana, ta ant sienos iš kairės penktame centimetre nuo žemės, ir dar su šūdina reputacija. Pažįstama šiam žmogui, atleiskite, vampyrui vos kelias dienas, susitinka antrą kartą... nebūtų suknista pianistė, kad šitaip įsisvaigtų. Juk tik nepataisomas menininkas gali įsimylėti iš pirmo žvilgsnio, juk tik muzikantui gali nutikti taip, jog po mėnesio draugystės nuneša pareiškimus susituokti per ateinančias tris dienas. Staiga Tašos mintys ir vėl it paplūdusios pianistės nušoko į drambliuko svajonių sodus.
Ji sėdi kažin kokio sodo, karkasinio namelio verandoje, šalia gražus juodabarzdis, juodaplaukis vyras, abu jauni, na, tokie, kokie yra dabar, aplinkui laksto kokių penkių metukų amžiaus tamsiaplaukis berniukas auksinėmis akimis, balta, dailia, lygia oda, ir tokiais pat aštriais dantukais. Vaikiukas krykščia iš džiaugsmo ir savo skambiu balseliu kažką mėgina paaiškinti jį besivaikančiai mergaitei. Pastaroji maždaug trejų, plaukučiai šviesesni, o akys kaip ir brolio bei tėvų, auksinės. Jos tembras melodingas ir šypsena plati plati... atidengianti žavias smulkutes iltis. Visur žydi sodas, žali plotai driekiasi patamsindami dangaus žydrynėss atspalvį. Ko daugiau ir bebūtų galima trokšti?... Natalie sėdėdama žvelgia savo auksinėmis akimis tai į vyrą, tai į sūnų, tai į dukterį. Džiugios nuotaikos neapleidžia žinojimas, jog kažkur už kelių šimtų metrų ežere su draugais maudosi jau suaugusi jos pirmagimė.
Tikriausiai skaudžios mintys apie dukterį ir grąžina hilerę iš svajonių šalies į tikrovę, tačiau razumėlio, anaiptol neatiduoda, galima sakyti, visiškai jį ištraukia, net iš tos tolimos galvos kertelės.
-Sorenai? Galima? – paklausė ji šiek tiek atsitraukusi, jūros spalvos akys buvo išsiplėtusios it apsiuosčiusios mergužėlės. Dabar ji, švelniai tariant prigirdyta amortensijos, vampyro kerų. Staigiai, kaip tik ji viena temokėjo, auksaplaukė prisitraukė Soreną dar arčiau ir pavogė iš jo netrumpą bučinį, tada skubiai pasilenkusi prie vampyro ausies sušnabždėjo – tik nieko nesakyk. – ir grįžusi į praitą padėtį, nukarosino dar vieną. Kažin kur prasmego visas kabinetas, auksinė, jame vyraujanti spalva dabar buvo dingusi be žinios, be menkiausios užuomenos, jog kada nors apskritai egzistavo. Ji norėjo ištrūkti, tačiau kaip, kaip ištrūkti iš liepsnos, kuri tave degina, o tu, pririštas it koks viduramžių raganius, pasmerktas mirti, sudeginti. Liepsna užgožia viską, viską kas gyva, įtraukia į save gruobuonies troškimais, iltimis, ledu. Taip, šioje liepsnoje buvo vienas išsigelbėjimas, tai ledas, amžinas, artimas... tačiau kartu ir toks tolimas... tarsi žvaigždės danguje, matytos, bet už lango siautė pūga.
-
Igoris palikęs už nugaros Kiauliasodžio Merlino gatvę, jau lėkė priešais Džeimsą su sužestu Edgar'u.
Naktis buvo tamsi ir kraupi, girdint sužeistojo nelygų, silpną žingsniavimą. Igoriui buvo sunku bėgti, neastigręžus atgal į grifus, nes žmogiškas kraujas, kuris įkėriai lindo į rudaplaukio garbaniaus nosį, gundė paleisti nuo vadžių savo savitvardą. Slapstūno užkerėtas užkeikimas dar labiau pasireiškė, tad Igoris tyliai šnopuodamas, bei kovodamas past su savim, sugniaužė kumščius, stengdamasis, kad nagai įsirėš į odą ir prikels skausmą iš numirusiųjų. Mėlynai pilkų akių savininkas trumpam užsimerkė. Kad šis pragras greičiau pasibaigtų.-meldėsi jaunasis burtininkas ir atgniaužiąs kumščius, kaupdamas paskutines jėgas, atidarė milžiniškas pilies duris. Lyg per miglotą sapną, švilpis stengėsi atidaryt kiekvienas Hogvartso duris su kuriomis susidurdavo mokiniai, kad šios nepridarytų ir taip nereikalingų rūpesčių.
Uždusęs nuo skubėjimo ir įtampos, kuri grojo nervais, garbanius palčiai atvėrė Slaugės Wright kabineto duris ir pasitraukė, duodamas kelią įbroliui ir sužeistajam, o paskui nulėkė į kabineto gilumą pas slaugę ir savo gynėją, kojotą, kuris šeimininkui pasirodžius išnyko. Visas drebėdamas jaunuolis prisiartino prie Wright ir virpančiu balsu iš baimės, kad Edgar'ui gyvymėlis eina į pabaigą, suvapsėjo:
-Edagar'as... Jis sužeistas...- tik ties sušniokštė Igis, bamdydamas išmesti iš galvos saldaus kvapo pablūdusią Džeimso bendrakoledžio ranką.
Atsirėmęs į šaltą kabineto sieną, švilpis liūdnu, sielvarto prisunkusiu žvilgsniu pažvelgė į perbalusią Edgar'ą ir Džeimsą, kuris išpaskutiniųjų stengėsi suvaldyti savo atgamitinę pusę, kuri buvo žiauresnė už sužeistą Edgar'o ranką.
Atsiduso. Gyvenimas žiauru.
-
Jei tik galėtų atsidustų, bet jo prilaikomas nesąmoningas kūnas trukdė tai atlikti. Dabar tik sugriežė dantimis. Prisiekė Merlinu, tikrai ims nekęsti ligoninių, o gal tiksliau šio naujosios slaugės kabineto. Kurgi jo nemėgsti, kai ne pirmas kartas, kai į jį atitysi nelaimėlį- žiemą- švilpinuko lavoną, kurį nudaigojo vampyrė, dabar- bendrakoledžį bendrakursį Edgar, su siaubingai sudraskyta ranka, šiuo metu be sąmonės. Bent jau viduj penkiolikmetis džiaugėsi, kad pastarasis be sąmonės, kadangi šiam nereikėtų kentėti laiptų pakopų... plius jam pačiam nereikėtų klausytis Ed aimanų. O tai jį užknistų dar labiau nei svylanti amuleto grandinėlė, kėsinanti pasmaugti. Kai įstitempęs Igoris atidarė duris, (lengviau kveptelėjo, nes neužtektų noro tas dureles atidaryti- greičiau pats jas išspirtų) dėbtelėjo į vidų, puikiai žinodamas kas jame vėl nutiks. Kol įbrolis panaikino gynėją, pats nieko nesakęs kūną pasodino ant pirmos pasitaikiusios kėdės- kaip pirmą kartą čia apsilankė - pastebėjo išburtą lovą - dabar akys to neužmatė. Sueis ir kėdė. Akimirksniu patalpoje pasidarė karšta, bent jau Džeimsui, trūko oro, o kraujo kvapas ir toliau grojo nervais. Kaip jis sugebėjo būsimą penktakursį atvilkti iki čia nuo pačios Kiauliasodžio pagrindinės gatvės, a? Bet dabar tai nesvarbu. Piktai nukepė bejausmiu veidu ir akimis nervingą įbrolį- "Ko tu čia jai aiškini kas čia sužeistas? Ir taip matyti"- atsisuko į išbalusį vaikino veidą. Ką daryt? Ką daryt? Ką daryt?...- skambėjo juodaplaukio galvoje,- Sustabdyk kraujavimą, šunie. Pasirodo jo kerų neužteko, kad bent jau normaliai sustabdytų tą kraujavimą, nors jei ir sustabdė, dabar jis atsinaujino. Bet... Kodėl jis išvis padeda sužeistąjam? Galėtų tiesiog nueiti ir palikti hilerės valiai. Juk jis ne medikas ir net nežino kaip sustabdyti šį kraujavimą. Ir pats turi dabar bėdų. Papurtė galvą. Ne, taip neleistų pasielgti moraliniai principai- kas galėtų palikti draugą nelaimėje? "Kokie mes sentimentalūs ir kalbūs..."- per prisiminimus nuaidėjo sidraplaukės vampyrės žodžiai. Stipriai užmerkė akis ir jas vėl atmerkė. Vaizdas buvo susiliejęs kaip ir visada. O jau naviai manė, kad vėl galės normaliai matyti.
- Ką daryti toliau? - pakankamai tyliu tonu paklausė, akimirką atsisukęs į hilerę parodydamas savo apsiblausiusias akis, po to vėl veidą nusukdamas į sužeistąjį, lazdeliais mostais sumažindamas kraujo plūdimą iš sudraskytos rankos. Na, bent jau taip kažkaip padės Edgarui.
-
Natalie sėdėjo savo kabinete, ligoninės sparne. Nusprendė, jog bent trumpam reiktų išlįsti iš tos irštvos, kurioje gimė du jos sūnūs, o trečiasis mažylis tebeglūdėjo yščiose. Hogvartso mūšių baisumai moteriai prilygo pirmajam bei antrajam žiobarų pasauliniams karams. Tiesa, kai kurie diktatoriai tebelaksto kažkur Rumunijoje vampyrais bei avinolakiais, juk vienas jų sukūrė tą pabaisą Delphini, kuri išgraužė Raveną su Fasiru iš jos. Apžiūrinėdama save, tikrindama paskutiniojo mažylio sveikatą, kurio gyvybė vis blėso, auksaplaukė išgėrė dar vieną žmogaus kraujo dozę. „Feee!“ nusisukusi tėškė stiklinę į žemę, ši savo ruožtu pažiro smulkiomis šukelėmis. Tas garsas glostė Natalie ausį tarsi būtų buvęs gražiausias Frederiko Šopeno noktiurnas. Pastaruoju metu mokinių pas ją neatklysdavo, buvo tik viena kliedinti sužeista pirmakursė, berods iš varno nago, ir pora švilpinukų. Hilerė pažvelgė pro veidrodinį langą į juodą, tarsi kruviną naktinį dangų. Puikiai žinojo, jog duktė šiąnakt miega paslapčių kambaryje, kad galėtų pažindyti žmogaus krauju vos pabudusius dvynukus iš mažyčių pipečių. Juk kol kūdikiai jiems reikia stiprėti, vadinasi, gyvūnų kraujas netinka. Auksaplaukė užsimerkė, ji mąstė apie Soreną, kuris tebegulėjo be sąmonės, apie sūnus, apie Beatričę bei mažylį kovojantį su mirtimi joje. Moteris jautė, jog bus mergytė, net vardą buvo jai sugalvojusi. Nostalgija pasigrobė ir nunešė į pusiau sapnų karalystę, už lango tvyranti tamsa vertė pasiduoti viltims. „Sorenas pabus, jis stiprus.“ Natalie galvoje plaukiojančios mintys žaibiškai keitė viena kitą. Ji pažvelgė į magiškus dokumentus, gulinčius ant stalo, belieka jai paliesti savo burtų lazdele žodelį taip prie savo vardo ir jos pavardė pasikeis. „Natalie von Sjuard. Ar gali būti kas gražiau ir skambiau? Bet ne.“ Hilerė numetė lazdelę ant stalo, ji pasirašys tik tuomet, jei pavyks išsaugoti dukrytės gyvybę. Ir kodėl jai taip nesiseka su mergaitėmis? Staigiai supykino ir šone pasijuto nežmoniškas skausmas.
-Episkey. – sušnabždėjo moteris paliesdama vėl pasičiupta lazdele dešiniuosius šonkaulius ir skausmas išblėso, jį pakeitė skubūs žingsniai koridoriuje, suplėšę kruviną nakties ramybę bei jos vienatvę. Po keliasdešimt sekundžių atsilapojo kabineto durys ir pro jas įlėkė berniukas su gynėju. „Kojotas lygtais.“ Dar moteriai nespėjus gerai įsidėmėti sidabriškas padaras, matyt neatlaikęs įtampos, ištirpo ore. Gynėjo savininkas prisistatė artyn jos ir pranešė, jog sužeistas kitas berniukas. Pirmas atėjusysis buvo švilpis.
-O varge, švilpiai jūs švilpiai, ar mokat saugotis? Nieko neveikiu pastaruosius kelis mėnesius, kaip tik lopau jūsų koledžo narius. – nuobodulio tonu urgztelėjo hilerė. Iškart mintyse suprato, jog elgiasi kaip tikra varnanagė, rėžia žmogui tiesiai į akis ką galvoja, juk nereikia taip, paprastai švilpinukai geri bei jautrūs. „Ech... tas nėštumas. Ir irzulį man sukelia... dar Sorenas nepabunda.“ Pabambėjusi truputį ant švilpio, truputį mintyse ant savęs atsigręžė į tą pusę kur iš garso buvo galima spręsti, kažkas atvilko nabagą. Ak, kaip Natalie pasigailėjusi savo žodžių ištartų vaikinui geltona uniforma, blogai pasijuto, kadangi atsisukusi išvydo ne kleipstantį mažvaikį vilkintį geltonai, o tokio pat amžiaus kaip ir pirmasis berniukas du grifų gūžtos atstovus, iš kurių vienas ir buvo sužeistas. Abu raudonarmiečiai neatsiliko viens nuo kito papilkėjusiais veidais, vienas jų tvardėsi, kitas... tai neapsakoma. Iš juodaplaukio grifo rankos buvo nieko nelikę.
-tu vaike man atleisk, tiesiog jau nervai nebelaiko. – atsiprašė Nataša švilpio ir pridūrė grifui, mėginančiam sustabdyti nukentėjusio kraujavimą. – ar pajėgsi nutįsti jį ant lovos Džeimsai? – hilerė pažinojo tą juodaplaukį ketvirtakursį žydromis akimis, prieš kelis mėnesius jis buvo atitempęs jai lavoną, po to, teko prisidėti prie jo apmokymų mūšiui. Vaikinams pasitraukus nuo kėdės ir dairantis lovos ji mostelėjo lazdele ir kėdė pavirto tuo, kuo reikėjo, ligoninės lova. Gerai, kad buvo vietos jai įsitekti. Nesigilindama, žiūri vaikinai ar ne, išėjo ar ne, auksaplaukė skubiai palinko ties ligoniu vienoje rankoje jau gniauždama skalpelį. Vienas negailestingas pjūvis ir dalis vaikino rankos nukrito ant lovos šalia.
-jei norėsit vemti... – tarusi kabineto gilumai vėl transfigūravo kitą kėdę kibiru. Pati buvo seniai pripratusi prie tokių dalykų, tačiau tokie vaikinai, ketvirtakursiai, tikrai ne. Vienu lazdelės mostelėjimu ji galėjo pradanginti amputuotą kūno dalį, tačiau sukurti naują buvo svarbiau. Susikaupusi, suraukusi antakius moteris raitė ore devyniukes, kurios tarsi liejosi su penkiukėmis. Ant sužeistojo grifo rankos liekanos žliugo karštas tąsus skystis, kuris stingdamas virto į metalinę ranką. Šioji prasidėjo nuo alkūnės ir viršutinėje dalyje ėjo iki pat pirštų galų, o vidinėje iki dilbio vidurio. „Ak, kaip sureaguos pabudęs ir tai pamatęs berniukas? Juk jis dar visai paauglys.“ Hilerė rūpinosi visų ligonių tiek fizine, tiek psichologine būkle, tačiau jai žūtbūt reikėjo pamiegoti, to reikalavo viduje vis silpstanti būtybė. Melsdamasi, jog atlydėję vaikinai nebūtų palikę kabineto ji atsisuko ir išvydusi juos tebeesant paprašė.
-pasilikite su juo kol prabus ir paaiškinkite kas įvyko, man labai gaila, tačiau dalis rankos jau buvo nepataisomai nupuvusi, privalėjau ją pašalinti. Aš pati trauksiu miegoti, nes esu pavargusi. – moteris instinktyviai uždėjo ranką ant motinystės paženklinto pilvo kauburėlio, kur tūnojo jos mažylė. Pradangino nupjautą rankos dalį ir apsisuko eiti. Tada stabtelėjo, sugrįžo atgal prie lentynos ir nukėlė nuo jos žalsvai juosvo skysčio pilną buteliuką. Eidama atgal prie durų įteikė jį Džeimsui.
-išgerk, bus lengviau kęsti troškulį. – tarė pašnibždomis – šitas tau tiks, aš beveik įsitikinusi, kas tu esi. – ir daugiau netarusi nei žodžio nutolo koridoriumi.
-
Kai viskas buvo sutvarkyta- kėdė paversta lova, Edgar paguldytas ant šios, bei pasiruošta tolesniems veiksmas, kuriais ir užsiims hilerė, Džeimsas manė galėsiąs kol kas pasišalinti, bet vos išvydo aštrų skalpelį moters rankose, kūnu nuėjo Ponas Šiurpulys. Papurtė galvą kai Hogvartso naujoji slaugė transfigūravo kėdę į kibirą, jei Igis su juo užsimanytų palengvinti savo skrandžių turinį. Tik kumštį prie lūpų pridėjo kai bendrakoledžio ranka paliko kūną. Suvarė dantis į palyginus labai ploną kaip jam kumščio odą. Kaip užhipnotizuotas stebėjo išskydusį mėsos gabalą, tvardydamasis. Lyg per rūką girdėjo ir matė ką šneka Natalie, akis laikydamas tik įsmeigtas į vieną tašką. Kojos nelaikė, norai irgi. Akuto tik tada kai hilerė įbruko jam kažkokį butelaitį su bala kokiu skysčiu. Kvapas, tiesa sakant tikrai buvo ne koks, net ir neatidaręs juto nemalonų kvapiūkštį. Krūptelėjo kai Natalie užsiminė, kad gali numanyti jo rasę.
-Ačiū,- sumurmėjo, bet nebuvo reikalo. Vistiek Igoris turbūt jau išgirdo, o be to Edgar be sąmonės- neišgirs. Atitraukęs kumštį, drebančiais pirštais paėmė eliksyro buteliuką ir keliais šuoliais išsinešdino iš kabineto, vos moteris, kvepianti nauja gyvybe, dingo koridoriuje. Kapų tyla nutrūko akimirksniu. Dusdamas susirietė dvilinkas, ranka įsiremdamas į sieną. Buteliukas iškrito iš saugaus glėbio ir vos per stebuklą nesudužo ant grindų, neištaškydamas žalsvai juosvo skysčio. Trūkčiojimai įkvėpė ir užsikosėjo. Apėmė silpnumas ir išgąstis kai suvokė kosėjantis krauju. Pilkos koridoriaus grindys vietomis nusidažė tamsiai raudonu, tiesiogine prasme karštu, verdančiu krauju. Ne, tai ne pabudimo pasekmės ir ne karščio. Tiesą sakant jau buvo prie jo pripratęs. Tai buvo kažkas blogiau. Tirštas, geležimi, bei puvėsiais atsiduodantis kraujas lipino gerklę, trukdydamas kvėpuoti. Sužiaukčiojo, bet susitvardė. Bala apačioj vis platėjo. Galiausiai atsitiesė atbula ranka nusivalydamas lūpas. Jautėsi prastai, ne neprastai, o kaip skiedrovežiu pervažiuotas, burtiniškai- lyg hipogrifų partrenktas. Atsišliejo į sieną gaudydamas kvapą. Pajuto švelnią, šiltą srovelę. Pridėjęs dešinės rankos pirštų pagalvėles prie nosies šnervės ir šias atitraukęs pastebėjo kraujo pėdsakus. Susierzino. Kas vyksta? Burtų lazdės mostu panaikino savo kraują ant žemės ir pasigriebęs nuo šios buteliuką su eliksyru, įsidėjo į apsiausto kišenę- verčiau pasilaikys kritiniu momentu. Visgi troškulys kaip ir buvo praėjęs. Beveik. Susitvarkęs, pasiryžo dar pasilikti šalia brolio ir palaukti kol Ed pabus. Gi reik paaiškinti kas nutiko, nes be paaiškinimo totaliai šiks į kelnes ir apvers visą Hogvartsą. Gal. Šiaip ar taip, nežinojo kaip Grifų Gūžtos atstovas į tai reaguos, visgi dar mažai laiko turėjo galimybę jį geriau pažinti. Vėl įsmuko į slaugės valdžios karalijos irštvą, stengdamas nežiūrėti į nelaimėlio metalinę ranką. Prisiminė kaip slaugė meistriškai raitė lazdele devynetukes ir panašiai, kaip tąsus skystis formavosi į ranką. Atsinešęs kėdę, šią pastatė šalia pažįstamo lovos ir susikūprinęs, rankas ant kelių padėjęs, atsisėdo. Kaip visada nuvargusiu žvilgsniu perbėgo patalpą. Atsiduso ir pasiruošė laukti, vis dar beęsančiam Igoriui žvilgsniu pasakydamas: "Jei nori, eik ilsėtis, aš jam pasakysiu kas nutiko".
-
Igoris stengėsi ignoruoti kandžius hilerės žodžius ir jai neatsikirti. O tai buvo gan sunkoka-,bet dabar neapie tai. Kraujui mušant skruostus, ir jaučiant, kad vilkolakiški inkstintai po truputį vėl užmiega, švilpis stebėjo ligoninės sparno karalienės veiksmus, kurie kaip įmanydami stengėsi išsaugoti Edgar'o gyvastį. Na, šiam veiksmui, kai hilerė panaikino Džeimso bendrakoledžio ranką ir nieko nedelsdama pradėjusi, raityti devyniukes ir penkiatukes, rudaplaukiui prireikė daugiau susitvardymo nevemti, mat tai buvo nebepakeliama. Atsiremdamas į sieną, kaip per miglą, Igis nusuko žvilgsnį ir nurijo šlykštumą. To per daug, ir užsimerkė. Visgi, jaunuolis ,bet kaip stengdamasis neatsiribojo nuo veiksmų, kurie vyko jam prieš nosį, nes tam neleido atgamtiška klausa.
Lyg šviesai prasklaidžius tamsą, lyg saulei prasklaidžius tamsius audros debesis, pasigirdo tylus skambtėlimas, kuris buvo skirtas stiklinės kilmės daiktui. Igis sukando dantis. Matyt, Natalie pasiėmė stiklinį buteliuką ar butelį, kurį duos Edgar'ui.
-nusprendė rudaplaukis, ir dar labiau užsimerkė, nė netrokšdamas pamatyti dar vienos šlykštynės, bet... jis klydo. Nustebęs klausėsi hilerės žingsnių, kurie artėjo link Džeimso buvimo vietos, ir Igoris vis labiau suprato, kur čia šuo pakastas. Kai vos Natalie pradingus, įbrolis taip po gi greitai išsinešdino iš kabineto, ir rudaplaukis atsimerkė. Viena, kita ausim klausydamasis, ką gi veikia Džei ir kaip dunksi, plakdama nelaimėlio Edgar'o širdis, Lorijanas-Greywindas atrėmė savo galvą į sieną ir atsiduso.
Jo galvoje vis aidėjo hilerės žodžiai, kurie skelbė, kad ji gali numanyti Džeimso rasę. Jaunuolis nusipurtė iš išgąsčio. Igis žinojo, kas yra netikras jo brolis, ir bijote bijojo, Džeimso rasės, ir be ne reikalo. Vien pagalvojus apie savo įbrolio rasę, švilpį aplankė šiurpuliai. Ir kodėl Jie sukūrė tokias pabaisas, kaip Džeimsas?- nesuprato rudaplaukis, žvelgdamas į užmerktas Edgar'o akis. Kas Jiems už tai?
Netikėtai vėl atsidarė durys, nutraukdamos švilpio padrikusias mintis, ir pasirodė pats Igorio įbrolis- pavargęs, nusilpęs. Šiam pasiėmus kėdę ir atsisėdus šalimais Edgar, Igoris prislinko prie netikro brolio. "Ne" -papurtė galvą mėlynai pilkų akių savininkas, parodydamas grifui , kad neis ilsėtis. "Aš nepaliksiu tavęs vieno", ir nuėjo pasiimti kėdės, kurią pasistatė trupučiuką toliau nuo Džeimso. Igoris atsisėdo ir apsišarvojo geležine kantrybe. Laikas laukti.
-
Tas vakaras turėjo būt kažkoks kitoks, ir ji, patyrusi hilerė, privalėjo tai pajusti. Viskas atrodė kitaip: vaikai, vyras... rodės jai, jog nieko aplinnkui neliko, viskas ištirpo, aplink liko tuščia erdvė, gaubianti ją visą, paskendusią neregimybėje. Natalie gulėjo lovoje savo kabinete, liūdnai atmindama vaizdus, kai dar buvo auksaplaukė Dumbldoro meilė.
-Albai... – sukuždėjo vos vos pravertos raudonplaukės lūpos ir šioji nugrimzdo miego užmarštin. Taip taip, vampyrai nemiega, tačiau būtent čia ir nutiko kažkas blogo, kažkas nelemto.
-Suzana... – šnabždėjo visur bučiuodamos mylimojo lūpos, ji virpėjo, jai buvo pirmas kartas. Taip, ji žinojo, jog Johanas pats donžuaniškiausias vyras žemėje, bet meilė...
-myliu tave... – pala, ką? Ji negali mylėti kažkokio Johano, Albas, Sorenas... kas tai?
-kas tai? Paleisk man...
-nagi mažyte, juk žinai, kad nuo manęs nepabėgsi. – smegenys voliojo kažką nepaaiškinamo, ji privalo nubusti, nubusti, nubusti...
-mama, mama, nubusk, maaamaaa! Neee! Maldauju tavęs, mama, nubusk... nubuuusk!... – pasiekė tolimas, ūkanų gaubiamas balsas. Sapnų burtai. Suvokė hilerė, ji atsidūrė viename ankstesnių savo gyvenimų, kuriame buvo kažkokia penkiollikmetė kaimietė Suzana. Sukaupė savyje tūnančią šviesą, pastangas, išsitraukė lazdelę sapne, ir žiebė į glamonėjantį ją vyrą.
-Realitus vertis! – viskas aplink sukosi, prie lovos stovėjo jos pačios duktė, tačiau kambaryje dar kažkas buvo, kažkas, ko čia tikrai neturėjo būti, Nataša suprato: taip lengvai neišsisuks. Staigiai pašokusi kaukštelėjo dukrai lazdele per pakaušį, užburdama šią praskiedimo kerais.
-sustink – dar sušnabždėjo ir atsisuko užpuoliko pusėn. Ne, tai nebuvo tas pats Johanas Faustas, sapne ją glamonėjęs donžuanas, tai buvo aukštas nematytas vyras, mėginantis dengti veidą rankomis. Vampyrė norėjo šokti prie jo, perplėšti gerklę dantimis, surikti Soreno vardą, galbūt pati kilstelėti lazdelę, tačiau žalias žaibas trenkė krūtinėn pirmiau, negu spėjo apie visa tai pagalvoti.
-Albas Dumbldoras... – dar kažką norėjo pasakyti užpuolikui, tačiau teištarė Beatričės tėvo vardą, išgirdo dūžtant stiklinę sieną. Paskutinis dalykas, kurį pajuto, buvo šaltas nakties vėjo glėbys. Štai kas priglaudžia mirties valandą, ne mylimasis, o vėjas...
-
Nežinia ko tą šaltą vakarą Beatričė beldėsi į ligoninę pas motiną, tai jau tikrai ne dėl to, jog ką nors skaudėjo. Ne, galbūt tiesiog norėjo apie viską pasikalbėti, atsiprašyti, kad nepakvietė į kuklias vestuves, papasakoti, jog turi sūnų, nudžiuginti Natalie, kad šioji taip pat turi anūką. Kabineto duris įveikė nesunkiai, tačiau motinos raudonos ševeliūros už stalo nesimatė, kas be galo nustebino ponią Riddle. Mergina, pasidabinusi auksiniais plaukais patraukė jūros spalvos užuolaidą ir žioptelėjo išvydusi lovoje miegančią Natalie. Ką? Juk vampyrai nemiega!
-mama...? – pajudino už peties, manydama, kad hilerė galbūt tik ilsisi arba apsimeta. Nevirptelėjo nė vokas, nepasikeitė kvėpavimas... Beatričė persigando.
-mamyte... – mergina pravirko, galvoje iškilo vaizdinys: Sorka, Kavanas, trys vaikai, mažylė šviesiaplaukė Tegana, sakanti, jog nepaliks jos vienos, ir Tomas, jo paklaikęs žvilgsnis jai nubudus su durtine žaizda rankoje. Pala pala, ar tai reiškia, jog mama gali numirti? Ar tai sapnų burtai? Negalėdama tuo patikėti feniksė vis purtė ir purtė nejudrų kūną.
-mama, mama, nubusk, maaamaaa! Neee! Maldauju tavęs, mama, nubusk... nubuuusk!... – šaukė, klykė iš visų jėgų, nors ir žinojo, nepadės. Tik staiga, lovoje gulinti moteris pašoko. Keli lazdelės judesiai ir Tričė liko susmukusi prie lovos, nejudri. Siaubas sukaustė septyniolikmetės kūną, išvydus žalią žaibą, trenkusį motinai tiesiai krūtinėn. Ne, ne, neee... deja, Georgiana buvo visiškai nebyli, ji stebėjo šviesiaplaukį vyrą, ką tik nužudžiusį jos motiną, knietėjo paklausti kas taip liepė, tačiau pančiams nukritus, nieko nelaukusi ji griebė auką, suleisdama gerklėn smailias baltutėlaites iltis. Žmogus sugargaliavo, lazdelė iškrito jam iš rankos, auka mėgino gintis nagais, dantimis, kojomis, rankomis... vveltui, naujagimės būta stipresnės. Baigusi doroti maistą dabar jau raudonų akių savininkė priėjo prie išmušto lango, pažvelgė žemyn. Raudoni plaukai draikėsi naktyje, gintarinės akys užgesusios nebeieškojo mylimų. Ar tai tokia baisi toji mirtis? Mergina nušoko žemėn, nusileido šalia motinos lavono tylutėliai, švelniai kaip gazelė.
-mama. – sušnabždėjo. Nežinia kiek taip stovėjo, nežinia kiek ašarų išliejo, bet... vampyrai neverkia, jiems tiesiog drąsko krūtinę sielvartas ir tiek. Na tai kodėl suprantam tik tada kai prarandam? Kuo čia buvo kalta jos motina? Kodėl jos vyras taip bijo sapnų burtų? Ką jis padarė ne taip? Tūkstančiai klausimų plūdo merginos galvą, tačiau nei vieno atsakymo. Visa kruvina, nuo pat lūpų iki marškinių krūtinės, grifė siena užlipo atgal į motinos kabinetą, nukabino tėvo porttretą, pasistatė ant stalo ir ilgai piktai žvelgė. Tada, išsitraukė plunksną, pergamento, ir užrašė.
ji atminė jo veidą
užmerkusi akis
pajuto stiklas dūžta
ją nešasi naktis
dar kartą atsimerkė
sužiurusi aukštyn
pro išdaužtąjį stiklą
jai vyras šypsojosi baltais dantim
tada ji užsimerkė
ir vėl išvydo jį
tą pasakų herojų
lyg būtų jo glėbį.
O jis ten ją ir rado
Ant tų šaltų uolų
O kraujas josios veidu
tik srūva upeliu.
Jis šaukia ją vardu
Bet guli ji rami
Jis klausia jos kur tu
O ji tyli, tyli
Jis žiūri jei į veidą
į ašarų lašus
nors jos širdis ir tyli
bet siela nepražus
žaliose jos akyse
mato jis beribę jūrą
raudonuos jos plaukuos
saulėlydžio gaisus
tiktai ant jos krūtinės
smaragdinio žalumo
trys ašaros bespindi
jos visad ten ir bus.
Koks apgailėtinas gyvenimas, ji, visiška našlaitė, išsitepusi motinos žudiko krauju, sėdi prie stalo, priešais pasistačiusi tėvo portretą ir rašo eilėraštį. Kas jai dabar beliko? Vyras ir sūnus. Nes neaišku ar po to, ką padarė, net Džeimsas norės su ja kalbėtis. Paspyrė prie kojos esančia lavono galvą, šioji pašliaužė per tris centimetrus ir sustojo.
-pabūsiu čia slauge, kol atsiras pamaina, ir nieks tenemėgina man sutrukdyti, išmesiu von! O šito... – darkart pastumė koja lavonėlį – iškamšą pasidarysiu. – kalbėdama su savimi paėmė mirusiojo lazdelę, motinos irgi.
-šita bus kaip įkaltis žudiko tapatybei nustatyti, o šią pasiliksiu kaip Natalie palikimą. – kiek dar ji kalbėjo su savimi, kiek dar vaikštinėjo, niekas nežino. Galiausiai sustojo prie veidrodžio, ketindama nujuodinti plaukus, deja, jie jau buvo atgavę natūralią spalvą. Tuomet septintakursė pabandė juos pašvviesinti – veltui.
-pasirodo šokas ir galias atima. – sukaupusi paskutines jėgas ištiesė delnus įžiebdama juose amžinąją ugnį, sušnypštė balsu kviesdama Safirą...
-dėkui Dievui, bent ttai liko. – jei kas būtų dabar atėjęs į kabinetą, ar atėjęs kitą rytą, vis vien jo nebūtų pažinęs. Užkoncervuotas lavonėlis, kad nesmirdėtų, tebegulėjo po stalu, už kurio sėdėjo tamsiaplaukė moteris, krauju aptaškytomis lūpomis ir marškinių krūtine.
-
Visi žmonės anksčiau ar vėliau pasirįžta pokyčiams. Gyvenimas jau toks yra, kad tiesiog jų reikalauja. Juk dar prieš pačią garsiąją slaugę Pomfri čionai kažkas dirbo, o po jos atvykusi panelė Wright greitai persimainė į ponią von Sjuard. Pastarąjai mirus negi paliksi tokios šaunios mokyklos ligoninę be jokio slaugo? Deja, taip. Be slaugo ją teks palikti, kadangi ir mokykla nestovi vietoj, ir ta keičiasi. Anksčiau, madam Pomfri laikais, su žiburiu sunkiai būtumei radęs antgamtiką, o dabar? Pilnos pakampės tų perkūnėlių priviso, kone kas antras slepia esąs vampyras ar vilkolakis, nors tai kuo puikiausiai matyti. Kaži kokie baisūs laikai atkeliauja į Hogvartsą, jei sugeba žūti net vampyrė nuo mirtingojo rankos, tai kas gi vyksta? Johanas Konstantinas Tvardovskis, vienas balčiausių visų laikų magų, gavo skubų laišką iš Tomo Viljamo Ridlio, vieno juodžiausio visų laikų mago, jog Hogvartse reikalinga jo pagalba. Ir štai dabar, pusamžis aukštaūgis vyras jau darbavosi kabineto interjero pokyčiais, juk nesėdės tarp auksu ir jūros žalumu tviskančių rakandų. Hileris, alchemikas ar kaip dar ten jį pavadinti, įsikūrė daugiau lentynų, mat reikėjo sutalpinti ne tik vaistų buteliukus, bet ir knygas, o kur dar visas eliksyrininko arsenalas. Staigiai ryškią moterišką atmosferą pakeitė klasikinis derinys: tamsiai rudas ąžuolinis stalas stojo vietoj masyvaus raudonmedžio baldo, pergamentinė netvarka tučtuojau baigėsi, dabar pergamentai dailiai sugulė stalčiuose, rašalinė su plunksnakočiais taip pat. Apskritas stiklinis stalelis pasiliko, tačiau įmantrius auksinius tyliai dūzgiančius prietaisus papildė švelniai čiurlenantys sidabriniai. Klasicizmo stiliaus raudonmedžio kėdės iškeliavo į privačią palatą, kartu su senuoju stalu, o čionai atsirado renesancinės, taip pat tamsaus ąžuolo. Kas pasiliko taip pat, tai veidrodinis langas per visą sieną tebeleidžiantis pažvelgti į tai, kas dedas už jo, tačiau kartu puikiai apsaugantis esančių kabinete privatumą. Dar pasiliko auksaspalvės šilko užuolaidos, lengvai krintančios stiklinės sienos šonu, ir jūraspalvė širma, skirianti gyvenamąją kabineto dalį nuo dirbamosios. Užrašas ant durų taip pat pasikeitė, dabar jis išdidžiai skelbė: Hilerio Tvardovskio kabinetas.
-
Iš pamokos ankščiau laiko išėjus, mergina tiesiog ryžtingai žingsniavo pirmyn - tikslą gi turėjo, vienaip ar kitaip, pasiekti. Nebuvo mokinių ar mokytojų, ar tai net ir pagalbinių tarnų, besitrinančių kelyje - tik merginos žemakulnių batų keliamas aidas ir lietaus barbenimas į stoglangius ir žinoma, pačius langus, kūrė naujus garsus, nustelbiančius tuščius koridorius.
Nebūtų patikėjusi, kad profesoriai čia tokie nekompetetingi - tai jau tikrai, nematė prasmės tikėtis kažko gero ir iš likusio šūsnio, kurių pamokos tik tesiruošė vykti. Nors, žinoma, ko tikėtis iš tokios mokyklos, bandančios primesti esančią teisingą ir dorybingą, maišant rūšis, kilmes ir dar didesnį kiekį nesuderinamų dalykų.
Nuo drabužių protarpiais ant žemės nutikšdavo vanduo - bandžius šiuos džiovintis su burtais nelabai kas išėjo, tikriausiai reikėjo kaltinti išnaudotas jėgas ir atplūstantį ją pasiglemžti susirgimą, kuriuo buvo tikra, kad turėtų būtų apdovanota. Žinoma, nebent - o tai buvo stiprus nebent, pilnas užklausimo ir nepatikimumo - ligoninės darbuotojai bus bent šio to verti dar neprasidėjusiuose susirgimuose.
Įėjusi pro tinkamą koridorių, ar bent manė taip pati, iš niekur niekur ją pačią pasitiko čiaudulys - nagi nagi, tikėjosi, kad jeigu tikėsis, jog liga bus, ji nuspręstų ją nuvilti ir nepasirodyti, ar bent jau vėliau! Pajuto, kaip ir šąla galūnės, reikalaujančios šilumos - kurios, žinoma, tokiame pigiame Hogvartse, kur radiatoriai yra neįsivaizduojamas dalykas, tikrai pačios nesušils. Planavo eiti į likusias šiandienos pamokas, tačiau neatrodė, kad taip greitai sugebėtų ir sušilti, ir išdžiūti, ir visiškai atsigauti.
Ir toliau išdidžiai laikydama galvą, Celeste priėjo reikiamą vietą - hilerio kabinetą, nieko nelaukiant tris kartus pasibelsdama į medines duris ir šias praverdama. Bent jau iš ten, pro kur atėjo, tematė eliksyrų ir knygų galybes, tačiau nė vieno personalo darbuotojo ar kažko iš tos pusės.
-Laba diena?- šuktelėjo, prisėsdama ant tamsaus ąžuolo kėdės ir apsidairydama aplink, stebėdamasi kabineto savotišku profesionalumu ir prabangumu.
-
Johanas skaitinėjo vieno žiobarų kuriamo istorinio filmo scenarijų, šį vis papildydamas bei pabraukydamas. Klausyk, karts nuo karto imdavo bambėti, jog siužetinė linija nevisiškai teisinga, o kartais vis paaikčiodavo, tarsi prisimindamas kokias nors jaudinančias scenas. Žiobariškasis menas savotiškai žavėjo baltąjį raganių, suteikdamas stebuklų kupinoje kasdienybėje didesnės prasmės džiaugtis pasauliu. Ties viena vieta sustojo, auksinis plunksnakotis pakibo virš pergamento, lyg nesirįžtų uždėti savojo nuosprendžio, mažytis rašalo taškelis užtiško ant žodžio: „Grafienė“. O taip, grafienė de Peyrac, ji buvo be galo didinga moteris: auksaplaukė, žaliaakė, visai tokia kaip Bona Sforza. Liūdnokai mintijo Tvardovskis, mėgindamas burtais panaikinti dėmę, tačiau apsigalvojęs paliko ir pervertė lapą. Tegul ir grafienės gyvenime būna bent mažutėlaitė dėmė. Kitąsyk sulaikė plunksną ties grafo vardu, tačiau čionai neapdairiai dėmės nepaliko. Johanas tiesiog stabtelėjo pamąstyti, kaip jam reiks gydyti Hogvartso mokinius, kaip jie jį priims, sutiks... nesuspėjus daugiau apie nieką pagalvoti, iš darbui skirtos kabineto dalies atsklido garsus melodingas pasisveikinimas. Dite perdant! ((lotyniškai „po velnių“)) keiktelėjo mintyse aukštaūgis atsistodamas. Net nedavė laiko pasiruošti, jis tik apie juos pagalvojo, o viena jau čia! Ir dar mergaitė! Būtų berniukas bent atėjęs... ech... hileris atstūmė jūraspalvę uždangą, skiriančią dvi erdves ir pasirodė darbo kabinete. Aukštaūgis, vilkintis galutinai užsagstytą juodą apsiaustą lig pat žemės, taip pat juoda pirštine apmauta ranka mandagiai kilstelėjo skrybėlę nusilenkdamas pacientei. Na tai kas, kad ji panėšėjo į sumurgdytą kačioką, ji buvo dailiosios lyties atstovė, o šis vyras vis dar nesugebėjo atsikratyti aristokratiškų manierų, kuriomis buvo auklėtas nuo pat lopšio. Auksiniai merginos plaukai bei žalios akys padarė Johanui didžiulį įspūdį. Nors ir sulyta, aplamdyta, apibrozdinta... klastūnyno atstovė atrodė klasiškai.
-Salve, virgo, kuo galėčiau būti naudingas? – puikiai matė, jog mergina tenori išdžiūti, galbūt susitvarkyti menkutes žaizdeles, o galbūt ir dar ko nors... tačiau vis dėlto, darkart išgirsti šviesiaplaukės balso neatsisakė. Be to, Tvardovskiui darėsi įdomu, kur šioji šitaip išsigrąžino, juk tokioms kaip priešais sėdinti panelė, reiktų pilyje, šalia savojo grafo sėdėti ir groti kokiu nors skambiu instrumentu. juodų akinių dengiamomis akimis, hileris nužvelgė aristokratiškus dailiosios lyties atstovės pirštus. Kaži, ji kuo nors groja?
-
Net jei nereikėjo ilgai laukti atsakomųjų verbalinių žodžių ar pačio žmogaus, atsakingo už viso prižiūrėjimą ligoninės skyriuje, Celeste spėju visus užkampius permesti savo ryškiai žaliomis akimis - viskas buvo taip švaru, kad atrodė tik vos uždėta; netgi dulkės užkampiuose pačiuose nebuvo prisikaupusios, ko būtų galima retai tikėtis, tačiau mintis, kad vyriškis galėjo turėti tarnaitę, valančią ligoninės palatas buvo savotiškai komiška.
Taigi, kaip spėjo mergina, hileris Tvardovskis, kaip bent jau skelbė lentelė ant durų, pro kurias įžengė ji, turėjo būti naujas savo darbe - o gal ir visai gerai, galbūt ji buvo ir viena pirmųjų mokinių, atėjusių čia, kas galbūt kiek trikdė žmogelį, dėl ko buvo galima spėti, kad hileris savo darbą bandys atlikti dar kruopščiau, nes yra naujoje aplinkoje. O gal ir ne? Na, tol, kol viskas susidėlios į gerumą jai, tai nebuvo itin svarbu.
Vyriškis buvo kaip vyriškis -- gal kitų vadinama išskirtine apranga apsirengęs, tačiau Celestei jis keistai kėlė prabangios ir aukščiausios klasės operos žiūrovą, išsidabinusį prieš ponią, kurią ruošėsi lydėti, kas, žinoma, niekada nebuvo minusas -- ar bent taip temanė, tikėdamasi dar vienos įprasto ir nenuginčijamai menkinančio aukštuomenę kreipimosi. Teko keliskart tankiai sumirksėti ir įdėmiau įsižiūrėti į vyriškį dėl tokio netikėtumo - tik akimirką trumpą išplėtė akis, ranka prisidengdama burną, iš kurios sklido tylus sukrizenimas.
-Labai malonu sutikti žmonių kaip jūs, pone Tvardovski. Po tokios neetiškos pamokos ir pamanius būčiau, jog visas manierizmas ir etiškumas išplaukė iš žmonių atminčių,- ir pati klastuolė akimirkai atsistojo, rankas susidėdama ant permirkusio lietuje sijono ir šiek tiek linktelėdama - toks pažįstamas gestas reikalavo mandagumo ir iš jos pusės, gi nebuvo neišauklėtos šeimos vaikiščias, nežinąs įprastinių elgesio taisyklių,- Pagalbos iš Jūsų prašyčiau su žaizdomis ir nubrūžinimais, kartu galbūt kokio apsisaugojimo nuo peršalimo bei slogų, nes, turėčiau pasakyti, lietus tikrai nėra gailestingas panelėms kaip aš.
Ir pati mergina akimirką trumpą apsižiūrėjo save - nagu bakstelėjo netoli žaizdelių veido ir kelių gilesnių ant rankų, tylomis sau murmėdama apie "šita, ir šita", tarsi jos nebūtų akivaizdžios. Nuo kopimo į medį ir juolab - šokimą iš jo ant kelėnų bei rankų buvo galybės nubrozdinimų, kuriuos vietose vainikavo smulkūs jau užsimetę kraujo šašai, o nuo tada, kai Džeimsas - tai yra, Greywindas neapžiūromis trinktelėjo ją į medį, galėjo jausti mažiuką, tačiau vis vien iškilusį gumbą ant kaktos.
Pajuto gerklėje besikaupiantį kutenimą, pačią paskutinę akimirką suspėjo nusisukti į kitą pusę ir užsidengti prieš išleidžiant dar vieną prislopintą čiaudulį.
-Atsiprašau, tikrai nenorėčiau drįsti užkrėsti ir Jūsų.. Nors galbūt, kaip hileriui, ligos puola daug rečiau?- atsiprašomai šyptelėjo, dirstelėdama į daug aukštesnį vyriškį.
-
Vos išvydęs merginos manieras, Johanas iškart suprato, jog šįkart bus neprašovęs, kad ir kaip visiems kėlė juoką jo aristokratiška elgsena, XXI amžiuje seniai išėjusi iš mados. Šiandien mandagiau keiktis. Mintyse paburnojo Tvardovskis ant šiuolaikinės visuomenės. Ši, sutaršyta, sulyta šviesiaplaukė buvo kitokia: pirma, savo išvaizda ji panėšėjo į grafienę/karalienę ar kitokio aukšto rango merginą, antra, jos grakštūs jūdesiai tai patvirtino, smarkiai skirdamiesi nuo tų sulaukėjusių, staigiais mostais apsiginklavusių panelių. Vyriškis nukreipė akis į pacientės uniformą ieškodamas pavardės: Celeste Victoria Lavenza... Lavenzos, jis nekart girdėjo šią kilmingą pavardę, tačiau pažįstamas su tąja gimine nebuvo.
-nebijokite, virgo celesta, ((dangiškoji mergaite, lotyniškai.)) jei tik jūsų nesuerzins tai, jog paprašysiu pasilikti ligoninės sparne lig pat vakaro, nebekamuos nei menki nubrozdinimai, nei baisūs peršalimai. – švelniai nusišypsojęs Johanas priėjo prie merginos.
-galima? – pasiteiravo tiesdamas ranką link jos smakro, mat norėjo geriau įsižiūrėti žaizdas. Didelėje, tvirtoj it plienas jo vyriškoje plaštakoje Celestės pusė veido paskendo, todėl galų gale aukštaūgis tiesiog atsargiai suėmęs dviem pirštus klastuolės veidą, pasuko jį į lango pusę, kad geriau galėtų įsižiūrėti net smulkiausius įbrėžimus, mąstydamas, ar per pirštinę ji pajus, kokia stingdančiai šalta jo oda.
-ech, nihil... ((ak, niekis, lotyniškai.)) – nutęsė dar kartą pasukdamas gražuolės galvą kitu kampu.
-padarysime taip carissima, ((brangioji, lotyniškai.)) aš duosiu jums sausą ligoninės pižamą, o šitus teks išgręžti ir išdžiovinti saulėje, nes išdžiovinti kraują magija non possum. ((neįgali/bejėgė/neįmanoma, lotyniškai.)) – tarė parodydamas į permirkusius blondinės drabužius. – jūs nueikite štai už šitos širmos, - mostelėjo ranka į gyvenamąją kabineto dalį, iš už kurios pirmai buvo pasirodęs pats. – persirenkite, apsižiūrėkite ar neturite kur nors žaizdų in materionem corpo, ((turima omeny ant kūno, lotyniškai.)) o aš jums atnešiu gydomojo tepalo, paskui, kai išorinis grožis bus sanitus, ((sveikas, lotyniškai.)) galėsime imtis vidinio ir pašalinti slogos užuomazgas. – paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip tik ant panelės Lavenzos čiaudulio.
-in sanitas! ((į sveikatą, lotyniškai.)) šūktelėjo hileris šelmiškai šyptelėdamas. – tada numatavęs šviesiaplaukę akimis iš vienos lentynų ištraukė tinkamo dydžio sulankstytą minkštą pižamą ir priėjęs mandagiai padavė, vietoj įprasto šiandieninio grubaus švystelėjimo.
-štai prašom. Prašau man atleisti, bet liabai jau smalsu, - tariant raidę L, girdėjosi stiprus lotyniškas/itališkas akcentas. – ir kas gi per neetiški mokytojai čia jus taip išgražino? – dar vienas šelmiškas šypsnys papuošė mago Tvardovskio rūsčių bruožų veidą.
-
-Jeigu taip sakote,- blausai šyptelėjo, išsišokusią plaukų sruogelę suglostydama ant ir taip nepataisomai išpešiotų plaukų,- mieliau būtų, jeigu neliktų nė per lupą regimų randų požymių iš žaizdų tokių.
Vyriškio tarimas nebuvo įprastinis reginys šioje Angliškoje žemėse - netgi jos vos vos pasilikęs kalbėtosios vokiečių kalbos akcentas, kurį įgavo augdama mylimojo Lichtenšteino vietovėse, greitai paskendo kitos kalbos įprastiniame tarime; gal reikėjo kaltinti ar džiaugtis tuo dėl ne tokio ir aukšto amžiaus savo, leidžiančio persiorientuoti iš vieno į kitą be problemų didžių, arba jau nuo jaunų dienų mokytojų kitų kalbų taisyklingo tarimo - gi jeigu norėtumei palaikyti gerus santykius su Britanijos kilmingaisiais, tikrai nederėjo naudoti agresyviau skambančios amerikonų anglų.
Klastuolė vos vos linktelėjo, ištiesdama kaklą aukštyn ir pasukdama galvą taip, kad hileris turėtų geresnį priėjimą prie smulkių žaizdelių, puošiančių jos švelnų ir dailų veidelį.
-Retai ir teišgirstumei, kad kiti lotynų kalbos palikimą ir toliau vertina,- prabilo, pakomentuodama vyriškio kalbą - negalėjo spręsti apie tai vos išgirdo į įprastinę kalbą įmestą žodelį, tačiau dažnas toks svetimšališkų žodžių primėtymas buvo savotiškai įdomus,- net ir medicinėje kalboje, kiek imu pastebėti - ar bent jau žiobarai taip daro - medicininius lotyniškus terminus supaprastina ar išima, kad suprastų ne vieni jie, bet ir piliečiai, ar bent tokia oficiali priežastis. Ak, o kokia gailestis matant, kaip kalba taip užgesta.
-Dėkoju,- šyptelėjo, žvilgtelėdama į akiniais dengiamas akis - žinojo, kad jos šypsena -- ar apskritai, tiesiog gražių merginų, mokančių naudotis savo šypsena iki pačios galybės -- buvo viena geriausių jos dalių; gi vien nuo jaunų dienų kilmingos mergelės kaip ji buvo mokomos, kad smulki ir susilaikanti šypsenėlė visada turi žaižaruoti jų veiduose, kad vos visada turi atrodyti ne tik laimingos, bet ir besimėgaujančios šalimais esančia kompanija, kad ir kokia ši būtų.
Paėmė pižamą į rankas, greitomis permesdama jos spalvą ir pajausdama švelnumą - žinojo, kad jos buvo ir švarios, ir gerai skalbtos, tačiau mintis, kad kažkas ją jau dėvėjo - ir ne kartą, ir skirtinga galybė žmonių nebuvo itin maloni, tačiau neleido veide tam atsispindėti, merginos kaip ji neturi rodyti savo tikrų emocijų, ypač nereikalautinų - viską turi dengti džiugesio ir pasimėgavimo skraistė.
-Jeigu jau leidžiate,- pakilo nuo kėdės, patraukdama prie širmos, iš kur pirmiau pasirodė ponas Tvardovskis - greitomis įlindo į kitą kambarėlio dalį, apžvelgdama save veidrodyje ir pasibjaurėdama nevalyvumu, apie kurį išvaizda tiesiog rėkė.
-Mhh, tai apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, ponas Williamas Riddlis, jeigu pamenu gerai,- akimirkai pasuko galvą, bandydama prisiminti šio vardą - nors kartu su tuo teatėjo nepasitenkino pliūpsnis, tad mergina verčiau pradėjo rengtis iš permirkusių ir prie kūno prilipusių drabužių,- per tokią Dievo piktumo dieną liepti eiti laukan, ir dar kur, bet į Uždraustąjį Mišką kovoti su sugalvotomis projekcijomis, nė kiek nesijaudinant apie padarinius mokiniams ir iš šių net pasityčiodamas, laikau tai visišku neatleistinumu! Argi padorus žmogus, ypač dar jaunas toks, drįstų elgtis tarsi pačio Liuciferio sūnus?
Akimirkai Celeste nutilo, iš vos besilaikančio vietoje kuoduko išsileisdama susitaršiusius plaukus žemyn, papurtydama ir bandydama šiuos bent per kruopelytę išdžiovinti - tik tuomet apžiūrėjo likusį kūną, prieš akimirką dar slepiamą po drabužių sluoksniu, pastebėdama dar vieną žaizdą, išsidėsčiusią ant kaklo - bent džiaugtis reikėjo, kad ši taipogi nebuvo itin gili, nors negalėjo prisiminti, kaip ir kada ji ten atsidurti galėjo spėti.
-
-dėkoju panele, bet kartu ir prašau man atleisti jei kartais ko nesuprantate, – gailiai šyptelėjo Tvardovskis – jau taip seniai esu įpratęs kalbėti liotyniškai, kad šiandien liabai sunku susivaldyti. Teko man dirbti su žiobarais ir su burtininkais... jie visi neliabai mėgsta kalbėti liotyniškai, o šiaip iš profesijos aš esu labiau alchemikas negu hileris, galbūt todėl aukščiau vvertinu tokią sęną galingą kalbų kalbą. – pats nelabai suprato ką čia suvėlė, netgi sau mintyse pamąsstė, ar visiškai teisiklingai išėjo pasakyti gramatiškai, mat anglų kalba po šiai dienai nedavė vyriškiui ramybės. Numojęs į visa tai ranka atsirakino vieną lentynėlę ir suieškojo joje tepalą nuo žaizdų. Tada susidūrė su šiokiu tokiu keblumu. Iš kur jam žinoti kada panelė bus persirengusi? O jei netyčia įeis nelaiku? Taigi numirs iš gėdos! Čia Johanui buvo ne šiaip sumaitota anglų gramatika, o pamintas kilmingos panelės privatumas. Kelias minutes nesmagiai pamindžiukavęs prie tos pačios lentynos pagaliau rįžosi paklausti ar ji persirengusi. Dievaži, tasai klausimas nuskambėjo taip kvailai, keistai, ne, kvailai... nu žodžiu... galima sakyti aukštaūgis tvirtuolis visiškai susimėtė. Atsidūręs už širmos, gyvenamojoje dalyje, ištiesė šviesiaplaukei gelsvo tepalo tūbelę.
-prašau carissima, išsitepkite juo žaizdas ir aš jums pažadėti, kad nei vieno mažiausio randelio akimirksniu nelikti... nu galbūt neakimirksniu... – pridūrė susimąstęs šiek tiek liūdniau, - bet vaistams išdžiūvus net negalėsite niekam įrodyti, kad prieš tai būvote susižeidusi. – pats šiuo metu neturėdamas veiklos nužingsniavo prie čia pat esančio stalo, sulankstė nagrinėtą scenarijų ir įgrūdo į stalčių kartu su visais rašymo reikmenimis, kad stalas neatrodytų taip netvarkingai.
-ooo, Tomas Viljamas Ridlis man pažįstama persona... Carissima mea, ((brangioji mano, lotyniškai.)) neapsigaukite jaunu veidu, reikia išmokti žvelgti in materionem hominem, ((į žmogaus vidų, lotyniškai.)) išorė dažnai būna apgaulinga. Aš nesakau, apginti save verta išmokti, bet kartais net tai nepadeda. – nežinia ką jis mėgino perduoti jaunajai damai tokiomis mįslingomis šnekomis, tačiau aiškiau nepasakė.
-žinoma, vesti damas į mišką kovoti su pabaisomis, atlikti kruvinus vyrų darbus siaubinga! Mano nuomone, moterų truputį kitas uždavinys. Dar nei vieno kilmingo grafo ar karaliaus rūmuose nepritiko moteris su karo randais ir nuospaudomis ant rankų. Patikėkit, daug jų mačiau. Tik visos dažniausiai mirdavo nunuodytos. Aišku ne mano, o savo priešininkių, naujųjų vyrų favoričių. Tai štai ko trūko grafienėms bei karalienėms, sumanumo, proto apsiginti nuo klastos, gebėjimo atskirti draugą nuo apsimetėlio. – akimirkai Tvardovskio balsas rodės sugriežtėjo, bet greit vėl atsileido. Vyras priėjo prie merginos ir paėmęs į rankas apžiūrėjo auksinius jos plaukus.
-patarčiau jiems džiūti naturalae, tokie gražūs plaukai, neverta gadinti magija, nors... – jis užsimerkė, sustingo, sutelkė dėmesį ties vienu širdies tvinksniu... tada atsimerkė ir paleido jau sausus Celestės plaukus. – tai ne magija, tik truputėlis alchemijos. – pratarė tarsi ramindamas šviesiaplaukę, nors pilkai mėlynos akys už juodų stiklų palaimingai džiūgavo atliktu triuku.
-
-Nesijaudinkite, pone Tvardovski,- linksmai pratarė, akis ramiau nudelbdama į grindis,- Mano manymu, toks kalbėjimas, vis primaišant žodžių, yra ne tik išskirtinis, bet ir ganėtinai mielas.
Neskubėdama Celeste dar kartą permetė savo vaizdą veidrodyje, patikrino, ar nepraėjo augti koks lašinių kauburėlis, įsitikino, kad mažas pudros sluoksnis ant veido ne taip ir siaubingai nusiplovė - pasibaigus savo apžiūrą, grakščiais judesiais pasičiupo pižamą ir įsitaisė jos paskleistame švarumo pojūtyje. Pabandė apsidairyti aplink paslėptąjį kambariuką, įvertinti jo išvaizdą ir būseną, tačiau keistai skambąs - nejaugi drovus? - balsas pasiekė jos ausis - nusisukusi atgal į veidrodį, klastuolė apsimetė toliau besižiūrinti į žaizdas.
-Žinoma, galite užeiti,- akimirkai atsisukusi pasiėmė tepalą, pavartydama šį rankose ir tik tada pradėdama darbuotis nuo veido. Iš tūbelės užtepė šiek tiek ant piršto, nuo jo - tiesiai ant žaizdos, kurią pasigavo šaltumo ir perštėjimo pojūtis, po akimirkų kelių pranykstantis,- Mh, galbūt ne kiek pilnai pats profesorius Riddlis problema būtų, kad ir su savo sadistiškais mokymo būdais, tačiau man įdomu, kaip mokykla jaučiais rinkdama tokius jaunėlius kaip jisai į profesorių gretas? Tokius, kurie dar praeitais metais sėdėjo tose pačiose klasėse kaip mokiniai, kuriuos dabar moko - o juolab atsižvelgus ir į tai, kad visi jaunėliai jo nemėgo, o profesorius rodė tą pačią emociją atgalios. Kur dingo dabartinių mokytojų profesionalumas? Kur dingo išprusimas, etiketas ir abipusė pagarba? Ak, senosios vertybės išplaukė laivu tolyn, paliekant tik žvėris žemėje šioje.
Pasipiktinimų lavinai nutrūkus, o merginai toliau grįžus prie savęs gražinimo akto ir besiklausant hilerio kalbų - kartais linktelint galvelę, kartais kiek šią klausimai pakreipiant į šoną - Celeste susitvarkė didžiąją dalį smulkių žaizdų ir nubrozdinimų. Atsisėdusi ant pasitaikiusios prie pat kėdės, ėmėsi darbuotis prie kelėnų, kur dar buvo pilna smulkių kraujo lašelių sankaupų.
-Šiais laikais yra skaudesnių būdų atsikratyti nereikalingų žmonių, net ir kilmingųjų. Net ir moterys, norinčios kelti revoliucijas, yra nuslopinamos, o net jei išsisuka iš žiauraus gyvenimo, iki kurio būna nusmukdytos, jos nebeturi menkiausio autoriteto, ką apie žmogiškąsias teises jau kalbėti. Be to, kad gyvenimas piktavalis padaras esąsi, daugiau nieko ir nepasakytumei.
-Dėkoju,- ir pati Celeste pirštus panėrė į jau sausus ir švelnius plaukus, šyptelėdama pati sau ir to daug smagesnio pojūčio and galvos,- jūs labai paslaugus. Tiesa, turiu dar žaizdelę ant kaklo, tačiau pasiekiu ją tik tempdama odą link savęs, kas vėlei ją skausmingai praveria. Gal galėčiau paprašyti jūsų pagalbos su tuo?
Suėmė į delną plaukus, permesdama juos per petį ir laikydama prie savęs - turėjo iš pižamos kyšoti maža atplaiša iš vietos, kur rymojo nedidelė likusi žaizda. Perdavė tepalą hileriui, būdama tikra, jog šis tikrai nesiruošė atsisakyti prašymo iš tokios rafinuotos damos kaip ji.
-Jeigu neprieštaraujate, tačiau jau ilgą laiką galvą suku, kodėl gi pasirinkęs Hogvartsą jūs būsite? Ir kodėl gi hilerio poziciją imtis nusprendėte, jeigu esate geresnis alchemikas, argi nederėtų rodyti žmonėms savo geriausių, o ne antrinių talentų? Ir juolab tokia nusmurgusių vertybių mokykla, kai yra daug didingesnių ir aukštesnio rango, kur, atsiprašant, manau, kad pritiktumėte daug labiau su savo aukšto lygio manieromis?
-
-na jau, carissima mea, nėra gyvenimas toks baisus. – Johanas šyptelėjo. – ne ne, aš nieko nesakau, galbūt jame ir yra septyniasdešimt procentų bjauraus purvo, tačiau sugebant nubraukti šį sluoksnį paaiškėja, jog yra dar trisdešimt procentų visiškai skaidraus stiklo. In exemplae (pavyzdžiui, lotyniškai.) jūs celesta, (dangiškoji, lotyniškai.) esate grožis, prašviesinantis dieną. – Tvardovskis darkart nusišypsojo paimdamas iš kilmingosios Lavenzos tepaliuką. – pasižiūrėkite panele Lavenza, net jūsų vardai, kurie beje yra kilę iš mano mylimosios liotynų kalbos, sakyti jums, kad esate dangiškoji pergalė. Celeste, lotyniškai celesta, dangiškoji, o Victoria, lygiai taip pat ir lotyniškai victoria, reiškia pergalę. Taigi, celesta victoria, dangiškoji pergalė. – šitaip kalbėdamas su ja palengva nusiėmė vieną pirštinę ir įsitikinęs, kad dangiškoji pergalė negali matyti jo baltutėlaitės plaštakos atsuko vaistų tūbelę išspausdamas šiek tiek turinio ant savo piršto.
-žinoma padėsiu jums su žaizdomis panele, juk toks mano darbas. – tarė švelniai tepdamas vaistus šiai ant sužalotos vietos kakle. Nors ir kaip juodaplaukiui magėjo, visgi vertė save neprisiliesti prie klastuolės odos, mat šiai tuoj pat kiltų klausimų, ir pirmutinis, kuris būtų be galo prajuokinęs magą, greičiausiai būtų buvęs toks: „ar jūs vampyras?“ žinoma, šioji būtybė tą klausimą pateiktų kaip nors delikačiau, juk nėra viena tų paprastų neišauklėtų mergiūkščių. Bet ne, Johanas Konstantinas niekada nebuvo vampyras, jo šaltumas ir alebastro baltumo oda slėpė visai kitokias paslaptis. Visgi darėsi baisiai įdomu, kokio švelnumo geltonplaukės princesės oda? Galbūt šilta ir švelni kaip šilkas, o galbūt lygi bei tvirta kaip marmūras...b ech, tos kilmingos geltonplaukės, jos nesiliovė žavėjusios alchemiko per visą ilgą jo gyvenimą. Žinoma, jaunystės laikai jau buvo audringai prabėgę, jį tebeviliojo jaunutė auksaplaukė būtybė. Taip taip, ji tikrai pasakė, jog mano kalbėjimas mielas! Todėl, kad netyčia nepasiduotų pagundai ir neišgąsdintų jos savo stingdančiai šalta oda hileris ėmėsi atsakinėti į pacientės užduotą klausimą.
-nėr už ką carissima, jūsų išdžiovinti pliaukai tėra menkutis alchemijos triukas, moku ir sunkesnių, tarkim tokių, kaip vien burtažodžiais bei mintimis nutapytas paveikslas ant sienos. Apskritai retai naudojuosi burtų liazdele, tiesą sakyti, man liabai nesisekti naudotis burtų liazdele, todėl buriu dažniausiai per luna plena (per pilnatį, lotyniškai.) tada be galio stiprios alcheminės srovės leidžia naudotis vien baisiai ilgais liotyniškais burtažodžiais, tai nėra tarkim Impedimenta ar Expecto patronum, tai daug ilgesni burtažodžiai, kurie kartais užima net puslapį. Be to, reikia liabai didelio susikaupimo, jog viskas pavyktų, mat kartais būna juokingų nutikimų kai ką nors praleidi, o praleisti rizika liabai didelė. – girdamasis praleido tą dalį, kai po tokių triukų dažniausiai sėdi išsekęs, negalėdamas pajudėti, arba jei viskas puikiai pasiseka trykšta energija ir kai nevisprotis laksto po mišką ieškodamas veiklos. Be galo norėjo šios merginos akyse atrodyti didingas, galingas, vertas jos dėmesio. – į Hogvartsą beje atvykau dirbti nes gavau laišką iš seno savo nebičiulio pono Ridlio, apie kurį ką tik kalbėjote. – tęsė savo kalbą Tvardovskis – raganius laiške rašė, kad esu šiai mokyklai dabar liabai reikalingas. Ką galite žinoti panele, gal ir liaukia mūsų koks didis išbandymas, kuris nevisada būna ypatingai malionus. Aš pasitikiu savo nebičiulio nuojautomis bei įsitikinimais, nors ponas Tomas ir jaunas, geba strateguoti kaip mano amžiaus senis. O dabar imu suprasti, kad ruošia mokinius kažkam pavojingam. Ar girdėjote carissima, kad Hogvartsas jau patyrė du mūšius? – vyras mįslingai šyptelėjo, užsimovė atgal pirštinę, užsuko tūbelę su tepalu ir truputį atsitraukė nuo merginos palikdamas jai asmeninės erdvės kaip reikalauja etiketas. – jei vėl būti koks mūšis, aš čia būti be galio reikalingas, carissima, liabai reikalingas. O be to, jei galėtų susidoroti pats, ponas Ridlis tikrai manęs nesikviestų, juk tikrai nesam nei geri draugai, nei apskritai draugai. Tai įrodo celesta, – pritildęs balsą tarsi atskleistų paslaptį sušnibždėjo hileris – kad net pats Ridlis išsigandęs, o jis victoria, mokėsi tame pačiame koledže kaip ir jūs, be to, buvo geriausias ir talentingiausias Hogvartso mokinys savo laiku, tad suprantama, kodėl šioji mokykla pagaliau leidžia jam mokytojauti. – baigęs kalbėti nuėjo į kitą kambarėlio galą, kur ant dar vieno stalo prie sienos, stovėjo nedidelis katiliukas, užkūręs ugnį vyriškis trumpam paliko merginą savo gyvenamojoje dalyje vieną, tačiau netrukus grįžo su kvadratine, maždaug batų dydžio dėžele, kurioje puikavosi įvairūs ingridientai.
-išvirsiu jums dangiškoji eliksyro, kuris visiškai panaikins slogos užuomazgas. Meldžiu man atleisti, kad esu priverstas jus užlaikyti čia, nes neturiu jau gatavo šio gėralo atsargų, deja deja, galutinai veiksmingas jis būna tik penkias minutes po užvirimo, nerizikuočiau jums duoti tik pusėtinai veiksmingo slopinamojo tirpalo.
-
-Baisus ar ne, tačiau nėra jis rožėmis klotas,- tykiai nulenkė galvą, mesdama tolimesnius žvilgsnius į save veidrodyje,- Tačiau mes būtume tamsos apgaubti siaubūnai, jei nesugebėtumėmė džiaugtis švelniomis ir džiugiomis akimirkomis. Ak, prašau atleisti man, jeigu nuomonė nereikalinga buvo, tačiau su jumis labai smagiai kalbasi, pone Tvardovski - atrodo, amžinybės pralėks nė nepajutus.
Darbas perėmė hileris - girdėjo, kaip jo balsas nustelbia spaudžiama tūbelę, kaip uždedamas yra kamštelis. Pajautė kutulį ir kažką švelnaus - galbūt kaklas buvo delikatesnė vieta, galbūt kito rankos, liečiančios ją švelniai, buvo kitame jausmų spektre.
-Kokia atgaila, jog šalia vėduoklės dangiškos nėra, atitinkančios mane - po tokių saldžiai mielų žodžių jūsų neturiu kaip suvaldyti raudonio, žydinčio veide,- tylomis nusijuokė, patenkintai nusišypsojo - ak, kad žmonės būtų tokie visi!- Originaliai tebuvau Celestė - Victoria buvo vardas, priklausęs proseneliai, amžiną atilsį jai, iš tėvo pusės. Jeigu jūsų netrukdau, mielai papasakojau jums kada istoriją šitą plačiau ir išsamiau.
Ten, kur turėjo būti žaizda, ėmė dar labiau kutenti - kaip keista atrodė teigti, jog Celeste ir jausti galėjo besitraukiančią žaizdą, tačiau galbūt taip ir buvo? Net nebegalėjo pasakyti, ar tai buvo iliuziškai susikurtas pojūtis tam, kad vyriškio pirštai nekeltų tokių keistų pojūčių, ar kūnas priprato prie tepalo gydomojo pojūčio.
-Bet argi tai neišvargina siaubingai? Ir jums, pone Tvardovski, tai it niekai būna, jeigu taip užtikrintai savimi kalbate? Nesuprasiu net, ar žavinga, ar didvyriška būtų tai laikyti galima, pasiekimai gyvenime tokie! Gal per daug noriu, bet mielai kada žiūrove tokio reginio pabūti norėčiau - nesu jokia alchemijos žinovė, o žinių daugiau apie tai visada maloniai ausiai manai skamba.
Žalios jos akys žybtelėjo smalsumu, veido vos susilaikė nenusukusi į kitą pusę - norėjo pažiūrėti į hilerį tomis džiaugsmingai sudomintomis akimis, galbūt net is nebūtų atsispyręs jai; galų gale, merginai tikrai buvo įdomu visas tas - apie kurią žinojo veik nieko - alchemijos reikalas. Tačiau, žinoma, mandagusis hileris vis dar tepė jos žaizdą, taip pat švelniai ir delikačiai - kas jau kas, nebuvo tokia nerafinuota, jog imtų ir trukdytų jo darbą, kurį, prisimenant, paprašė atlikti ji pati.
Palaukė, kol viskas bus baigta - dar ir dar kartą apžiūrėjo savo atspindį veidrodyje, dar kartą permetė akimis pižamą ir jos spalvą bei ore vis dar tvyrantį muilo kvapą, sklindantį iš jos. Girdėjo garsus, už nugaros krebždančius, ir tik pagalvojus įtempčiau galėjo išreikšti, kokia nedėkinga jai situacija galėtų būti, jeigu tik hileriui staiga šautų netinkamos mintys. Akimirką leido sau pasvajoti apie vien mergaičių internatą ar kažką tos linkmės, o kitą išgirdo grįžtant į kambarėlį dabartinės mokomosios vietos hilerį - atsisukusi į ten, kur sujudėjo uždangos skvernai, mergina atsiprašomai nulenkė galvą.
-Kaip nemandagu iš pusės manos, taip apie draugą kalbėti jūsų.. Atsiprašau, persiprašau ir prašau atleisti, ketinimas nebuvo mano jūsų seną draugą bandyti su purvais maišyti. Ir dėkoju už pagalbą, pone Tvardovski, jūsų draugiškoje kompanijoje jokios minutės neprailgs.
-
-o! Tikrai liabai norėčiau išgirsti istoriją apie tą jūsų vardą. – nusišypsojo Tvardovskis, maišydamas katiliukyje slogą slopinantįjį tirpalą.
-kas dėl mano žygdarbių per pilnatį, taip, tai daug sunkesnė magija, bet tuo pačiu ir galingesnė, tiesą pasakius, aš net labiau ir pripratęs prie jos, negu tų šiuoleikinių liazdelių. Turiu prisipažinti carissima, neliabai moku tuo pagalėliu naudotis. – vyras droviai nudelbė žvilgsnį į grindis, lyg gailėdamasis tokio paikšo savasties trūkumo, tačiau išgirdęs kitus merginos žodžius vėl suspinduliavo džiaugsmu.
-žinoma panele! Parodysiu jums kaip buriama alchemiškai, pilnatis vos už kelių savaičių. Jei tiktai norėsite – atsargiau pridūrė, Johanui buvo pažįstama, kaip kilmingos damos baiminasi kiekvieno krepštelėjimo vyresnio vyro, šis joms panėšėja į priešą, kadangi tokie kandidatai dažniausiai būna parenkami tėvų į sutuoktinius. Ak, Dieve, jam staiga parūpo, kas gi bus šios gražuolės sutuoktinis? O jei koks šešiasdešimtmetis? – negalėsiu burti čia ligoninėje – pridūrė, - man teks jus vestis prie ežero. – „jo, gerai, kad ne į mišką dar.“ Pridūrė pašaipus pasąmonės balselis. Juk be galo įdomiai skambėjo: turėsiu jus vestis naktį, šviečiant mėnesienai, prie ežero. Gerai, jog dar nepaminėjo, kad jie ten turėtų būti vieni, kad nevalia dar kam nors išduoti jo alcheminių paslapčių. Kažin kodėl hileris be galo bijojo išgąsdinti šią merginą, nublankti jos akyse. Toks stiprus įspūdis iš pirmo žvilgsnio? Negali būti! O galbūt taip buvo todėl, kad ji taip priminė Boną Sforcą savo manieromis, tarsi atsitiktinai išdygusi fėja iš Renesanso glūdumų.
Pagaliau baigęs virti eliksyrą, pirmiausiai patikrino jį lyžtelėdamas nuo mažučio šaukštelio. Neduok Dieve, jei būtų ką ne taip padaręs, blogai išviręs vaistus, šioji trapi būtybė iškart pasijustų daug prasčiau. Laimė, tirpalas gavosi nuostabiai tikslus, tikriausiai kalta ji, sėdinti čia ir įkvepianti jam dvasinių jėgų iš nežinia kur. Už langų temo, Selestės drabužiai džiūvo, artėjo ir judviejų išsiskyrimo valanda, kuri kažkodėl menkučiu liūdesio šešėliu persmelkė vargšo Johano jau ir taip sudirgintą sielą. Alchemikas staigiai supylė viralą į mažytę krištolo taurelę, kurios tūris galėjo būti maždaug šimtas gramų.
-na ką, carissima, į sveikatą? – valiūkiškai šyptelėjo tiesdamas indelį, sklidiną skysčio, savo išvaizda primenančio ne ką kitą, o prastuomenės taip pamėgtą ugninį baltąjį vandenėlį, sumaišantį razumėlį kiekvienam, kas tik drįsta jo bent kiek padauginti.
-
-Ak, bet nenorėčiau jūsų taip trukdyti darbo metu, tokia nepagarba iš mano pusės,- su damos žavesiu susigėdinusi nudelbė akis žemyn, palaukdama kelias sekundes tylai - užtektinai, kad būtų praverta burna paprieštarauti, tačiau žodžiai dar nespėtų ištrūkti laukan,- tačiau, žinoma, jeigu sakote, kad jums įdomu, būtų labai nemandagu nepapasakoti, net jei tai paprastutė istorija iš praeities. Galiu tik didžiuotis, jog namuose turime tokį gerą atminimą amžiną, kaip portretus, tapytus menininkų gerų - net nuostaba apima pamačius, kaip šimtams metų prabėgus šie vis dar yra geros kokybės, o dažai nė negirdėję apie lupimąsi yra. Yra ir prosenelės Victorios tenais - kabo išdidus ir per kambario vidurį, kadangi ši pirmoji, kartu su vyru savo, buvo pradėję besitęsiantį dar ir dabar šeimos verslą, todėl žinoma, jai, kaip garbingiausiai moteriai, atėjo ir garbingiausia vieta. Buvo pasakota man, kad pirmas savaites kažkaip atsidurdavau ten - kambarys būdavo užrakintas, ranką turėjo tik tėvas; tačiau visuomet, jeigu tik pradingdavau, mane atrasdavo ten - prieš paveikslą, arba saldžiai snūduriuojant, arba užvertus vaikišką galvelę stebint. Ji buvo tikrai panaši į mane, rafinuota ir graži, tačiau tvirta dama - net senelis mylimas kartą ar du nepajutęs ėmė kreiptis Victorios vardu, į kurį iškart atsiliepdavau. Net ir pirmas žodis, išėjęs iš lūpų dešimties mėnesių sulaukusio vaiko buvo "Victoria". Kartais net imu ir pasvarstau, ar nebūsianti prosenelės brangios dalis sielos many atsiradus ir įsižiebus kaip liepsna, kuri visą nušviečia. Bet ak, atsiprašau labai už tokias savo padrikas kalbas apie save, ypač ilgas tokias, tačiau vien iš susižavėjimo vaikiško buvo nuspręsta perleisti ir man didų vardą, kurio pati veiksmais prašiau.
-Pone Tvardovski, manau, kad jūs turite bruožų, pavydėtinų iš visų kitų - kad ir pati alchemija didi, daugumai neįkandama; ar gabaliukas medienos toks svarbus, kai turite suvokimą, stipresnį už bet ką kitą aplink? Labai norėčiau tokį magijos reginį pamatyti savomis akimis, ypač jūsų vedamą.
Žiūrėjo, kaip hileris dirbo prie viralo, turėjusio pasijausti ją gyvą ir sveiką, be jokių čiaudulių, kurie net ir menki, kartkarčiais išsprūsdavo laukan. Ką galėjo padaryti, kaltas buvo gi nebičiulis ir nemokytojas, nemokėjęs vesti pamokos - kaltinti dėl tokios būklės derėjo jį.
Šyptelėjo išgirdusi vietovę, kur viskas vyksta - žinoma, prie ežero vidurnaktiniai ritualai neskambėjo taip neįtikinamai, tačiau jos damiška dalis to nepriėmė taip lengvai; žinoma, pasimatymai su vyriškiais nakties tamsumoje nebuvo jos karališkos juodosios arbatos puodelis.
-Jumis pasitikiu, pone Tvardovski. Galbūt įžūlu taip sakyti jums, kaip suaugusiam žmogui, tačiau jaučiuosi stovinti ant to pačio laiptelio, leidžiančio pasijausti it vienas su vienu. Ak, o gal labiau ir abstrakčiai - na, ką padarysi, ir labai dėkoju,- grakščiu riešo pasukimu pavartė taurelę, pamakalavo joje esantį permatomą skystį ir krikštolą prie lūpų priglaudusi, keliais gurkšneliais nugėrė esantį viralą. Šiek tiek kartus, šiek tiek rūgštus - neįprastas skonis, greitai be pėdsako išnykęs. Kelias akimirkas patylėjo, leido nemaloniam poskoniui išnykti, tačiau nieko kito nepajuto - ar taip ir turėjo būti?
-Manau, išaušo laukas man traukti atgalios, į nedraugiškų žmonių ir visuomenės kilmingų nesuprantančiųjų minią. Dėkoju jums už kantrybę su manimi, pone Tvardovski, ir iš širdies visos lauksiu susitikimo, alchemijos magiškumu persmelkto.
-
Susidomėjęs klausėsi, kol kilmingoji mergina pasakojo savojo vardo kilmę bei įdomią šeimos tradiciją. Juk kabinti portretus, pirmiausiai gauti juos tapytus, ir dar tokiais gerais dažais, tikrai prilygo karalienės svitai. kažin iš kur toji prosenelė Victoria kilus? mintijo sau Tvardovskis klausydamasis. ims ir bus iš kokių karalių giminės? kai išleis merginą, nusprendė pasidomėti giliau Lavenzų klano šaknimis, vis dėlto, galbūt kabinete princesė? Išvaizda buvo tikrai princesiška, nuostabi, gniaužianti kvapą. Ir tas žvilgsnis, kurį matė spindint jos akyse, kai gėrė neypatingai skanius vaistus.
-viskas gerai Carissima mea, jūs nieko nepajusite, tačiau vaistai padarys savo darbą organizme kovodami su užsimezgusiomis bakterijomis, tačiau jums dėl to sukti savo gražios galvelės tikrai nereikia. – padrąsino tarsi atspėjęs Celestės mintis. Baigus jai gerti vaistus paėmė taurelę akimirksniu ją dezinfekuodamas, negalima palikti jokių užkrato pėdsakų.
-žinoma panele, aš parašyti jums laišką, kurį vakarą galėsime išeiti prie ežero, pažiūrėti alchemijos triukų. Jį jums atnešti mano airiškasis feniksas, neišsigąskite. – net nusistebėjo kaip paskutiniame veiksmažodyje pagaliau atitaikė tinkamą galūnę. Taip taręs palydėjo dabar jau sveiką merginą iki durų, kartu įduodamas išdžiūvusius jos drabužius.
-dar kurį laiką nesirenkite jų, geriausiai bus perskalbti, neduok Dei, prisikabins kokia mažytė užsilikusi bakterija. O su pižama visai drąsiai turėtumėte grįžti iki bendrojo kambario, vis vien jau vėlus metas ir visi nedraugiški žmonės miega. – šyptelėjęs ddarkart žvilgtelėjo į šviesiaplaukę figūrėlę. Grįžęs atgal į kabinetą susitvarkė inventorių, naudotą eliksyro virimui, užtraukė užuolaidas ir vėl užsiėmė filmo scenarijaus nagrinėjimu. Netrukus teks jam apsireikšti žiobarų pasaulyje, juk taip dievino kiną, o savo vaidmens tai jau tikrai niekam neužleis! Ne ne, jokiu būdu.
-
Pilies laikrodžiui išmušus aštuntą dauguma mokinių jau jaukiai tupėjo bendruosiuose kambariuose vieni ilsėdamiesi, kiti džiūdami prie namų darbų. Na o tretieji pokštaudami, juokdamiesi ar šiaip kvailiodami stengėsi praskaidrinti monotonišką vakaro rutiną, tuo sukeldami besimokančiųjų pyktį - ką čia padirbsi, jei susikaupti neduoda. Palikusi šitą visą erzelį už Storulės portreto angos Albertina Sofija nužingsniavo tyliais koridoriais, kuriuose be jos batelių kaukšėjimo, vis pasigirsdavo žingsniai ar pokalbių nuotrupos - tai vėlyvieji vakarieniautojai dar skubėjo į bendruosius kambarius. Eidama Berta nesitvėrė pykčiu, vis permąstydama taip nesėkmingai pasibaigusią vakarykštę iškylą. Kažkoks jaunutis, suaugusiųjų pasaulyje dar kojų kaip reikiant neapšilęs, nors, reikia pripažinti, gana dailus mokytojūkštis ją sugavo, maža to, dar ir areštą užvanojo. Ausyse iki šiol skambėjo jo žingsnių aidas, iš tolydžio sustiprėjantis ar pasukantis į šalį. Berta nemaloniai prisiminė savo besidaužančią širdelę. Apmaudu, jog buvo sučiupta taip neelegantiškai susirietusi koridoriaus nišoje. Net nespėjo pabėgti. Akivaizdu, jog Tomas Vilijamas Ridlis (ar kas ten jis sakėsi esąs) mėgo pažaisti katę ir pelę. Išvalyti visas palatas. Be jokios magijos... Dar ko... Mergina pažvelgė į savo dailias rakeles, kurios, tiesą pasakius, net nelabai susitvarkė su teatro rekvizitinikės darbu, ką jau kalbėti apie grindų šveitimą. Panašaus darbo grifė niekad nedirbo - gal ir neitin mėgo girtis tuo, bet jos šeima buvo gana pasiturinti ir kilminga, tad namų ruošos darbai buvo patikėti tarnaitėms.
Grakščiai nusileidusi dar vienais laiptais laiptais Berta pasiekė ligoninės sparną. Stabtelėjusi priešais duris akimirką pamąstė, ką reikėtų sakyti. Nepažinojo Hogvartso hilerio (ar hilerės), tad neturėjo ir žalio supratimo, kaip reiks bendrauti. Taip pat neįsivaizdavo ir kokios kvadratūros palatas teks šveisti. Mergina nužvelgė savo aprangą - džinsus paprastą palaidinukę, dailiai pabrėžiančią figūrą - ir nutarė, jog gal niekas neprisikabins, jog tokiai užduočiai plačiaskvernius uniforminius apsiaustus paliko miegamajame. Iškėlusi ranką tris kartus pabeldė į duris, ant kurių kabanti lentelė skelbė, jog tai Hogvartso hilerio Johano Konstantino Tvardovskio kabinetas.
-
Taip laimingai sužaidęs su vienu scenarijumi, Johanas Konstantinas Tvardovskis tuoj ėmėsi kito. et, kiek mažai tų filmų apie aukštuomenę. dūsavo žmogus, į kurio rankas dabar papuolė Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ ekranizacija.
-ne, nu, - netekęs kantrybės suburbėjo – ir ką jie daro? Ką sau galvoja? Juk jei parašyta, kad Nataša juodaplaukė, vadinasi ji ir buvo juodaplaukė, jie ką, Tolstojum nepasitiki? Juk pats mačiau šią merginą! Juodaplaukė, juodaakė, mažutė smulkutė... tai ne po perkūnais, reikia tyčiotis! – nė pats nepajuto kaip siusdamas vis dažniau ir dažniau pradėjo dėlioti taisiklingus angliškus žodžius, galbūt ir pavyks išvengti skvarbių Hogvartsiečių akių ir išlaikyti savąją tapatybę paslaptyje? Keiksnodamas bei baksnodamas plunksnakočiu tą prakeiktą scenarijų, alchemikas nė nepajuto atėjus vakarui. Jis žinojo, jog tuoj tuoj turėtų pasirodyti neklaužada, vos iš pirmos dienos pažeidusi vieną griežčiausių mokyklos taisyklių, Ridlis jam taip sakė, bet svarbiausia, tai buvo Berta, Albertina Sofija Mussolini, toji gražuolė, kuri jam taip priminė Boną Sforcą, jo vienintelę gyvenimo meilę. Auksiniai su bronzos atspalviu ilgi banguoti plaukai, tie pietietiški veido bruožai. Šviesiaplaukė italė, keistas derinys, tokia buvo tik ji viena, tik Bona, bet ji ištekėjo už Žygimanto Senojo ir niekada nesužinojo apie jo jausmus. Vyras mintyse ėmė lyginti šias dvi būtybes: ketvirtakursę grifę bei Lenkijos karalienę. Albertina yra italė, tas aišku, bet skiriasi nuo Bonos dviem bruožais: ūgiu, kuris gal gerus penkiolika centimetrų perspjauna anksčiau pažinotos moters, ir didelėmis žaliomis akimis. Tai kas gali būti jos motina? Rusė. atsakymą greitai rado užmetęs akį į scenarijų. Puikiai prisiminė tuos laikus, praleistus Kiavo Rusios vietovėse, ten moterys pasižymėjo aukštu ūgiu bei didelėmis žėrinčiomis akimis, visokių galėjai pamatyti: juodų, degančių aistros ugnim, mėlynų, žibančių švelnumu ir nekaltybe ir žalių, tokių žalių kaip Bertos, žaibuojančių tarsi dangus per audrą, raižomas skersai išilgai elektros išlydžio tvyksnių. Bemąstant apie rusaičių akis hilerį užklupo beldimas į duris. ką? Čia jau ji? pašokęs iš to jaudulio paliko viską ant stalo netvarkingai gulėti keliais ilgais žingsniais perėjo ribą, skiriančią asmeninę zoną nuo viešosios kabineto dalies, skambiu, švelniai raminančiu baritonu pakvietė:
-užeikit, prašom. – pats stovėjo prie lango, jis laukė, ramybės nedavė klausimas: ar ji jį pažins? O kas bus jei taip? Ką jam reiks sakyti? Ką čia veikia filmo aktorius, vaidinęs Tvardovskį? Aukštaūgis pasisuko į duris, pro kurias pasirodė princesė. Jai būtų labiau tikę vaidinti Boną Sforcą, negu tai persidažėlei italei. pagalvojo. Nieko, surasim mes tau filmų mergyt.
-
Kartais trys stuktelėjimai į duris gali visiškai pakeisti tavo gyvenimą. Juk tuose banaliuose žiobariškuose filmuose, kuriuos mėgsta žiūrėti namų šeimininkės, dažnai taip ir būna - pabeldžia į duris, jos atidaromos ir ta-daa - už jų koks žavus kurjeris ar senai matytas bičiulis, toliau tampantis draugu, mylimuoju ir panašiai. Deja, nevisada taip būna kaip norisi.
Išgirdusi "prašom" Berta sugniaužė durų rankeną ir šyptelėjusi pati sau, nuspaudė. Ligoninių italė nuo pat vaikystės nemėgo, stengėsi reikalui esant vengti jų iš tolo. Tad jaunasis, kaip jis minėjo, Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius Ridlis bausmę paskyrė kaip žinodamas. Tačiau šis kambarys nuo žiobariškos ligoninės skyrėsi kaip diena nuo nakties. Keturiolikmetės akys kaip mat puolė bėgioti po kabinetą fiksuodamos labiau įsimintinas detales: auksaspalves užuolaidas, veidrodinę sieną, klasikinius baldus. Taip pat už akių užkliuvo daugybė lentynų - akivaizdu, jog hileris - tikrai išprusęs žmogus. Prie lango stovėjo ir patsai kabineto šeimininkas - jei tikėsime lentele ant durų, Hogvartso hileris Johanas Konstantinas Tvardovskis. Tik dabar Berta pastebėjo keistoką sutapimą - juk žmogus, kažin kaip atidanginęs merginą pilin, vaidino ne ką kitą, o magą Tvardovskį. Nuskenavusi pusamžį vyrą keturiolikmetė grifė negalėjo nepastebėti, jog tikrai kažkur matė šį žmogų. Gal dėl patirto streso ar dar ko, Sofija nesugebėjo susieti prie lango stovinčio asmens su matytu aktoriumi. Tačiau labai keistai pažįstami bruožai nedavė ramybės jaunajai Mussolini, lyg ir atvykusiai čia atlikti bausmės. Nutarusi, jog artimiausioje ateityje viskas išaiškės, grifė staiga prisiminė, jog jos minėta artimiausia ateitis netokia jau ir šviesi - šveisti palatas.
- Labas vakaras,- visą palatos erdvę užpildė melodingas Albertinos balsas.- Taigi štai aš čia,- tarstelėjo ji nepamiršdama pridėti šiokios tokios sarkazmo gaidelės. Nelabai įsivaizdavo kaip reikia pradėti pokalbį ir ar išvis toks įmanomas - ką sako ketvirtą dieną nepažįstamoje vietoje esanti mokinė, atvykusi atlikti arešto? Nesmagiai pasisukinėjusi Albertina vėl atsigręžė į vyrą. Aukštas, tvirtai ir atletiškai sudėtas, juodaplaukis... Tikrai iš kažkur labai labai pažįstamas.
Žengtelėjusi žingsnelį arčiau Berta tarstelėjo:
- Tai gal pradėsime? Norėčiau grįžti į kambarius iki vidurnakčio. Ko ko, bet jau naktinių klajonių po pilį mergina persisotino. Kiek ilgam, nežinia.
-
ketvirta diena ir jau areštas! stebėjosi Johanas Konstantinas Tvardovskis mintyse, nužvelgdamas nuo galvos iki kojų aukštaūgę auksaplaukę. Mergina vilkėjo kažką panašaus į šiuolaikinius džinsus ir džemperį. ak, tikriausiai dar ilgai neatsikratys naminių įpročių. dūsavo sau žmogelis. nors Berta nebūtų Berta, jei ko nors lengvai atsisakytų.
-laba vakara, panele Mussolini, - kiek pašaipi šypsenėlė nušvietė jo šviesių bruožų veidą. – nekantraujate pradėti? – pašaipa išsiplėtė, tada vyras žingtelėjo arčiau savo stalo ir paklausė:
-sakykite, cara mia Albertina, ((brangioji mano Albertina, itališkai.)) ir kokiu būdu sugebėjote taip greitai atvykusi užsidirbti arešto? Ir dar tokio bjauraus? Kas čia taip dėl jūsų pasistengė? – iš viršutinio stalčiaus išsitraukė pluoštą popierių, greičiausiai, kad vėl kokio filmo scenarijų, greitai permetė akimis ir nusprendė merginą kaip reikiant išgąsdinti.
-tai va, jaunoji panele, - kreipėsi į italę – pas mus palatų apie trisdešimt, visose po 3 lovas, skudurų jokių irgi neturim, nes viską valom magija. Bet jūs neišsigąskit, juk su rankom valant jokios šluostės nereikia, geriau nebūna. – užbaigė sakinį itin džiugiai. – na, tai vis dar norite pradėti? O... – numykė, po to lyg niekur nieko tęsė – galbūt pageidaujate išgerti arbatos? – nežinojo, kaip paauglei sueis šiti visi juokeliai, tačiau lyg pagal užsakymą ant stalo atskriejo arbatinis.
-žinote, o aš vis dėlto išgersiu, ko gero, mėtų arbatos, ji liabai padeda išspręsti žarnyno problemas. – tauzyjo apie nežinia ką ir nežinia kodėl, bet puodelį visgi pasiėmė ir užuot pasinaudojęs magija rankomis įmetė kelis mėtų lapus, tada, jau burtų lazdelės pagalba pripildė arbatinį. Užkaitęs vandenį klausiančia veido išraiška atsisuko į merginą.
-nagi, tai kaip jūs?
-
Vyras prabilo - balsas užpildė visą nedidelę erdvę. Netrukus po pasisveikinimo nuskambėjo ir malonus kreipinys, be priekaištų pasakytas Albertinos gimtąja kalba. Namų ilgesys trumpam sugniaužė keturiolikmetės širdutę - juk iškeliavo su niekuo neatsisveikinusi ir niekam nieko nepasakiusi. Kaži, ar tėvai jos ieško? Ar bent pasigedo? O kaip teatro rekvizitininkės darbas? Juk išnyko vidury baltos dienos besivaikydama tą velnio neštą ir pamestą gaidį.
- Vaikščiojau,- nedaugiažodžiaudama atsakė Albertina hileriui.- Tik ne visai vietoje ir laiku,- šmaikščiau pridūrė - bene ji kalta, kad šioji pilis prašyte prašėsi ištyrinėjama.- O už jūsų draugiją turėčiau dėkoti gerbiamam Apsigynimo nuo juodosios magijos, lyg ir tai jis dėsto, tam jaunam profesoriui, kaip gi jo pavardė,- akimirkai užsikirto Berta.- Ridliui. Tomui Vilijamui Ridliui,- pagaliau prisiminusi pridūrė su šiokiu tokiu kartėliu - ne itin malonu būti sugautai vos pabandžius.
Mergina įsmeigė akis į hilerio Tvardovskio rankose laikomus popierius. Atrodė panašu į scenarijų ar kokius panašius užrašus. Susidomėjusi Albertina jau žiojosi klausti, kai prabilo vyras.
Jeigu Bertos reakciją kas tuo momentu būtų filmavęs, iš karto būtų galima kurti kokią komediją - nei pats geriausias aktorius planetoje nebūtų geriau suvaidinęs. Tik tai buvo tikra. Ponui Tvardovskiui pasakojant apie palatas, mergina kiek išblyško, akys komiškai išsipūtė, antakiai pakilo beveik iki plaukų pašaknų, o lūpos tvirtai susičiaupė. Jaunoji Mussolini vis nevalingai šluostėsi rankas į džinsų klešnes, tarsi jau jausdama purvą ant baltos odos. Ką jis čia išsidirbinėja? Negi turiu kitą pasirinkimą? Tačiau taip pat kažkaip pašaipiai ir džiugiai, vyras nuo grindų šveitimo perėjo prie arbatos. Albertina nervingai užsikišo auksinių plaukų sruogą už ausies - buvo tikra, kad pasigirdo - juk turėjo būti nubausta, o ne pakviesta malonioje draugijoje išgerti arbatėlės.
- Aš...- dar nespėjo nieko išmekenti sutrikusi Berta, kai ant stalo atsirado arbatinis, o nerūpestingai čiauškėdamas (ak, kaip tas žodis nederėjo su visa vyro išvaizda) kabineto šeimininkas įmetė mėtų lapus ir užkaitė vandenį. Visiškai pasimetusi Sofija suklapsėjo akimis ir atgavusi nuovoką linktelėjo.
- Arbatos mielai išgersiu,- tarstelėjo vėl užsižiūrėdama į ant stalo paliktus įdomiuosius lapus. Tačiau iš galvos vis nėjo keistoji nuojauta, kad ponas Tvardovskis jau pažįstamas.
-
Žinojo, tiesiog visa širdimi jautė, jog jo išvaizda neatitinka elgesio. Dievaži, daug ką būtų atidavęs jei tik kokiu nors stebuklingu būdu pavyktų susigrąžinti buvusią išvaizdą, bet kaip iš metro devyniasdešimties dabar pavirsi metru septyniasdešimt penkiais? Kaip iš sutinusių, baritono tembrą suteikiančių balso stygų išgausi švelnų katinišką tenorą, kurio pagalba kadaise skynėsi sau kelią į visuomenę? Kas dabar iš jo beliko? Įprastinė diediška kartis, nieko daugiau. Akimirką net susigėdo, jog Berta temato jį tokį, jog nežino, koks yra ištikrųjų. O tiksliau reiktų pasakyti: koks buvo ištikrųjų. Veido bruožus, plaukų spalvą galėtų lengvai susigrąžinti, nekart bandė klijuotis svetimus veidus, deja tas itin komiškai nederėjo prie gremėzdiškos išvaizdos. Nejučia prisiminė kodėl toks tapo: gelbstint gyvybę išgertas sunkiai sumeistrautas augimo eliksyras, užklijuotas nužudyto grafo veidas, ir... bum, jis toks, koks dabar stovi. Jei ne, jį tikrai būtų pakorę. Ne, Johanas tikrai nežudė to vargšelio, argi būtų galėjęs? Jį jau rado nužudytą ir tiesiog pasinaudojo. Nemanė padaręs kažką blogo. Užvirus arbatiniui atsitokėjo, čiupo iš kaži kur atskridusį ir antrą puodelį, staigiai sutaisydamas arbatos ir merginai. Vos neėmė kvatotis, kai prieš minutę pamatė jos veidelį. Vajė, kaip tikros aktorės. kikeno savyje, Akys tokios didelės, antakiai kaži kur... tačiau užpildamas mėtas virintu vandeniu, pastebėjo įdėmų žaliaakės žvilgsnį į ant stalo padėtą scenarijų.
-Prašom, sėskitės, mat jas šunias tas palatas. – valiūkiškai mirktelėjo džentelmeniškai atitraukdamas damai kėdę. – Matau susidomėjote popierizmu ant stalo. Tai Angelų markizės filmo scenarijus, kurį šiuo metu taisau, kartu vykdydamas aktorių atranką. Žmonės mano, kad ši istorija tėra paimta iš vieno nežmoniškai ilgo, populiaraus prancūziško penkiolikos dalių romaniūkščio, bet aš žinau, kad ji tikra. – ties tuo užsičiaupė ir gurkštelėjo arbatos, keikė save, kam pasakė tiek daug. Reikia idiotu apsimesti, jog nepastebėtum smalsumo kibirkštėlių tose žaliose akyse, taip pat, kad pamirštum esant ją ne tik Bonos Sforzos propropro...anūke, bet ir Benito Mussolini provaikaite. Tiesiogiai tariant, žurnalisto provaikaite.
-Visa bėda, kad režisieriams neįdomu, perskaito romaną ir pyškina viską į ekranizaciją, užuot leidę vieną kitą detalę pakeisti, taip paįvairindami siužetą, o į tikrąją istoriją atversti tą filmą, net neturiu vilčių, juk žmonėms šiais laikais nepatinka nelaimingos pabaigos. – paniekinamai burbtelėjo tarsi Bertai, tarsi sau. Viena ranka prisitraukė artyn scenarijaus lapus, tačiau vos žvilgtelėjęs į juos vėl atstūmė. Nenorėjo gadintis nervų aptarinėdamas žmonių bukumą su šia žavia būtybe.
-
Gyvai žybtelėjo akimis, gana greitai pagaudama pokalbio nuotaiką. Gana paviršinę, paprastą, lengvą, tačiau kažkuo ypatingą. Netikėtą. Dievaži, kad ir ko tikėjosi Albertina, atkeliaudama atlikti taip meiliai užvanoto arešto, bet tikrai ne arbatėlės ir malonaus pašnekesio su Hogvartso hileriu. Atsargiai apsidairė, tarsi tikėdamasi kažin kur paslėptos klastos. O gal tai koks išbandymas? Įvairios mintys sukosi panelės Mussolini galvoje, tačiau budrumą mergina visgi prarado, kai vyras mandagiai atitraukė kėdę, pasiūlydamas atsisėsti.
- Dėkoju,- kaip įpratusi atsakė Albertina, nors ir šiek tiek sutriko - būtų nežinojusi, šimtu procentų būtų pamaniusi, jog šalia stovintis ponas Tvardovskis - aristokratų šeimos atstovas. Pridėkime dar ir laisvą, gražią švarią merginos gimtąją kalbą ir gausime... vieną didelį neišaiškintą klaustuką.
- Taip, kur nesusidomėsi tokia krūva popierių,- su šypsena atsakė Albertina ir žalių akių žvilgsnį nukreipė į vyrą, bepasakojantį apie ant stalo gulintį scenarijų. Ir šiaip, Berta, palyginus su savo bendraamžiais visada domėjosi knygomis, istorijomis ir kitais dalykais, kurie gali būti užrašyti ant popieriaus, o jeigu tai dar ir kokio filmo scenarijus...
- O jūs, kaip matau, nemažai apsišvietęs šioje srityje,- su savotišku švelniu kandumu šyptelėjo Sofija, nuo stalo nukniaukdama vieną lapą ir permesdama jį akimis.
- Žmonės keliauja į teatrą ar kiną pasilinksminti, papramogauti, pasijuokti, pasidžiaugti veikėjų laime, kaip į vietą, kur nereikia per daug galvoti. Kad ir kaip visi nenori to pripažinti, tačiau išgalvoti, nufilmuoti įvykiai juos paliečia labai stipriai, ypač, jei tai liūdna. Žmonės nemėgsta jaustis silpni. Taigi ir nelaimingų pabaigų nemėgsta. Kas, kad jos tikros,- su švelniu itališku akcentu, kuris nesugebėjo paslėpti kartėlio, kalbėjo Albertina. Jei tik ji galėtų įkūnyti nuostabius žmones ekrane...
Užsisvajojusi su savo giliomis filosofijomis apie pabaigas Berta staiga tarsi atsibudo.
- Pala, kaip suprasti, jog žinote šitą istoriją? Juk ji įvyko...- Sofija staiga susimąstė. Nežinojo, kada tiksliai buvo parašytas minėtasis romanas "Angelų markizė", tačiau buvo tikra, kad gerokai seniau.
Ištiesusi ranką Albertina siektelėjo garuojančio mėtų arbatos puodelio. Malonus aromatas trumpam užkariavo auksaplaukės jusles. Pro dailaus puodelio kraštą žalios akys įdėmiai stebėjo priešais sėdintį hilerį.
Nežinia, kas tada atsitiko - velnias už liežuvio timptelėjo ar dar kokia nelabai dvasia - tačiau staiga, net nesuvokdama kaip, Berta paklausė:
- Sakykite, Johanai, iš kur jūs kilęs?- švelnus itališkas akcentas tarsi sustiprino šiokį tokį merginos išskirtinumą. Tačiau kodėl jaunoji Mussolini nutarė nei į tvorą nei į mietą paklausti - velnias žino.
-
Buvo be galo patenkintas, galėdamas klausytis to švelnaus itališko mecosoprano. Graži mergina, gražus balsas... dauguma veido bruožų priminė jam gyvenimo meilę, jos didenybę, lenkijos karalienę Boną Sforcą. O ko norėt? Albertina juk jos provaikaitė, tik tiek, kad Sofijos akys žalios, o ne juodos, kaip Žygimanto senojo žmonos. Žvelgė į ją geriančią arbatą, laimingą, jog išsisuko nuo arešto, galvodamas, kad galbūt šiek tiek nesąžininga jos atžvilgiu: jis žino apie ją viską, ji apie jį, didžiulį, aiškų nieko. Deja negalėjai naiviai tikėtis, jog priešais įsitaisiusi blondinė, tėra eilinė paauglė su eiliniais paistalais blondiniškoje galvelėje, o ne, Berta ne ta, kuriai neparūptų vienas ar kitas dalykas. Ji Musolinio proanūkė, žurnalistė genuose, iš didžiosios raidės! Mažumėlę tai siutino hilerį, o tiesą sakant, prisibijojo to žvitraus žvilgsnio, kuris rodės vėrė kiaurai, palikdamas nuogut nuogutėlį, be paslapčių, tarsi ruduo, paliekantis pliką medį be lapų, po jo ateisinčiai žiemai taršyti. Bekalbant tai žaviai būtybei vargšelis Tvardovskis čiut nesigriebė už galvos. Kodėl, kodėl ji taip gerai žino istoriją? žinojo, jog žūtbūt privalo nukreipti jos mintis kiton pusėn. Negalima, negalima jai leisti apie jį išsiaiškinti taip greitai, tai būtų tiesiogine ta žodžio prasme liepsnų pragaištis! Ir staiga, iš panikos gimė mintis: ji, auksaplaukė, žaliaakė... tikra Andželika de Peyrac. Taip, išpildydamas jos didžiausią gyvenimo svajonę gal privers pamiršti savo klausimą, bet kad viskas atrodytų gražiau patiekta, atsakė į vieną jos užduotų.
-Aš esu kilęs iš lenkijos, mano mama lenkė, tėvas vokietis. Nešioju motinos pavardę, kadangi tėvas suvedžiojęs ją dar penkiolikmetę paliko nėščią. Taip jau būna cara mia (brangioji mano, itališkai) tačiau esu apkeliavęs daug šalių, moku daug kalbų. Lenkijoje praleidau nedaug laiko, ir tą patį mokydamasis savojo amato, kurio pagrindinės kalbos lotynų/italų. Jos abi labai panašios, todėl galiu teigti, jog abi yra mano gimtosios, tikrai geriau šneku itališkai bei lotyniškai nei lenkiškai ar vokiškai, o anglų štai jau vis geryn eina besipraktikuojant, nors šioks toks itališkas akcentas jaučiasi, gebu suderinti linksnius. – baigęs kalbėti švelniai nusišypsojo, tada pastebėjęs, jog viešnia baigė arbatą žvilgtelėjo į laikrodį.
-Kad tave ereliai, jau labai vėlu! – susikeikė panaudodamas savo buvusio koledžo simbolį, leisdamas merginai sužinoti apie save dar vieną menkutę detalę. Mat šis keiksmas keisdavosi pagal koledžą, vieno nariai sakydavo: „Kad tave barsukai“, kito: „Kad tave gyvatės“, „Kad tave liūtai“ ir t.t.
-Panele Albertina, jums laikas grįžti į bendrąjį kambarį. Sveikinu sėkmingai atlikus areštą. – tada tyliau pridūrė – pasitikiu tavim, kad neišduosi. – kai jau mergina išėjo pro kabineto duris, vyras išlydėjo, suėmė rankeną ir pagaliau sušnabždėjo pavymui ką buvo sugalvojęs:
-Cara mia Albertina, tai tu tinkamiausia angelų markizė. O dabar labos nakties. – užsidarydamas duris žinojo, jog ši susivoks ką tik gavusi pagrindinį vaidmenį didžiuliame mažiausiai penkių dalių filme, tikėjosi, jog auksaplaukei užteks proto nenuvirsti nuo laiptų ir iškart grįžti į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį bokšte, vietoj virtuvės pusrūsyje. Netikėjo, kad darkart nusišypsotų laimė išvaduoti Bonos daugkart provaikaitę nuo arešto.
-
Haroldas numirė. Todėl dabar jis vaiduoklis. O kaip jis mirė? Sustojo širdis Grifų Gūžtos bokšte. Haroldas yra mokyklos vaiduoklis tad gali vaidentis visur kur tik užsimanys. Šiandien nusprendė pasivaidenti Hilerio kabinete kuris jau apleistas. Kabinetas Haroldui patiko. Jis perskrido kelis kartus aplink kabinetą. Nieko gero tikėjausi rasti ,bent kokių blankų su pacientais. Haroldas šiaip turėtų vaidentis Grifų Gūžtos bokšte ,bet kas jam sutrukdys skaraidyti čia. Na nebent Akilanda ,bet ir tai jis pasirodo retai. Kiaurai kabinetą perskrido kruvinasis baronas. Ką jis veikia čia turėtų sukiotis aplink požemius ,o ne čia. Haroldas norėtų būti gyvas dabar sėdėtu kokioje pamokoje. Galiausiai parskrido į Grifų Gūžtos bokštą iš nervų.
-
DIeną vaikinas prisiskaitė labai daug siaubo knygų, tad naktį negalėjo miegoti. Jis pasiėmė Trėjų kaip sargą ir išėjo iš berniukų miegamojo. Ėjo ne su mažesniu gyvūnėliu todėl, nes tik jis galėjo apsaugoti Ryan'ą nuo kažkokių pabaisų ir panašiai. Jones po truputį žingsniavo iki apleisto Hilerio kabineto, kurį jis rado kažkada tyrinėdamas savo antrus namus tai yra Hogvartsą. Greitai vaikinuka pasiekė savo tikslą. Jis nusišypsojo ir išsitraukė lazdelę.
-Lumos, - ištarė vaikinas ir Hilerio kabinete pasidarė šviesiau. Jis pradėjo tyrinėti kabinetą, kuris buvo nemažas. Vaikinukas pradėjo tyrinėti kabinetą. Jame nerado nieko įdomaus, tad atsiduso ir priėjo prie durų. Jis jas atidarė, bet staiga pamatė kažkokį blizgantį daikčiuką. Jones pakėlė jį ir apžiūrėjo. Tai buvo kažkoks akmenėlis. Atrodė kaip stiklinis deimančiukas. Jones niekur nebeėjo ir pradėo ieškoti daugiau nors ir stiklinių deimantų.
-
Atėjo naktis. Šiąnakt šalčio sukaustytai mergaitei nebuvo noro miegoti. Gal būt reikia paklajoti po ligoninės sparną? Kaip tarė taip padarė. Žinoma prieš tai apsirengė labai šiltai. Uniforma, mantija ir dar viena mantija. Žmogus nežinantis apie Erikos ligą tikriausiai ją palaikytu kvaile. Priėjusi ligoninės sparno duris išsitraukė lazdelę:
-Alohomora.
Durys atsivėrė ir mergaitė įėjo į vidų prieš tai uždarydama duris. Ligonės sparnas labai priminė didžiają salę. Varniukės dėmesį patraukė kažkokios durys. Erika įėjo į kambarį. Ten stovėjo vaikinukas ,o prie jo kažkoks padaras. Erika tvirtai laikė rankose lazdelę. Ir sukrenkštė ,kad vaikinukas atsisuktų. Įdomu ką jis čia veikia. Mergaitė akimis permetė kambarį.
-
Vis tik tie deimančiukai pasirodė esantys tik paprastos kažkokio stiklo duženos. Na, vaikinui bent buvo įdomu ko nors paieškoti ir apsimeti kokiu ieškotoju ir panašiai. Pilkaplaukis pažvelgė į drakoniuką, kuris į jį žiūrėjo žvilgsniu: 'Ką per nesąmones tu čia darai'. Jones tik gužtelėjo pečiais. Tada staiga išgirdo kaip kažkur ligoninės sparne. Vaikinas Trėjui pirštu parodė, kad būtų tyliai. Galiausiai į šį apleistą Hilerio kabinetą įėjo mergaitė, panašu, kad iš Varno Nago koledžo.
- Ką tu čia veiki naktį? - paklausė antrakursis mergaitės gana griežtu tonu, kadangi jis laikė save kiek viršesniu. Juk jis metais vyresnis ir bla bla bla. Šiaip jis mėgo draugauti, bet šiandien buvo netokia naktis. Jis labiau norėjo tik būvimo su savo drakoniuku.
-
Erika po truputėlį pradėjo keistai stebėti priešais stovintį vaikiną (ir jo drakoną). Erika matė ,kad šis asmuo labai jau pasipūtęs. Jei esi vyresnis tai reiškia esi labai kietas? Varniukė bandė prisiminti kur matė šį pasipūtelį. Ponaitis Jones? Aš jį mačiau pamokoje.
-Jones, to paties galėčiau paklausti ir tavęs.,-Kandžiai tarė mergytė.
Erika įsmeigė žvilgsnį į greičiausiai Jones. Gaila nesu legilimantė norėčiau pamatyti ką šis gyvačiukas mąsto. Varniukė pažiūrėjo į padarą. Nu tikrai drakonas.
-Tavo gyvūnas labai mielas ir gražus.,-Baltai sumelavo Erika.
Įsikišusi lazdelę į rankovę apsižvalgė. Šis kabinetas ryškiai apleistas. Pradėjo mušti varpas. Įdomu ką tai reiškė. Viso labo Erika Hogvartse tik savaitę.
-
Jones stebėjo mergaitę. Jis ją buvo matęs tik vieną kartą kažkokioje pamokoje. Atrodo, kad jos vardas Erika, bet tuo vaikinukas užtikrintas tikrai nebuvo. Galiausiai jo smegeninė vis tik patvirtino šitą faktą.
- Ooooo geras, pasirodo žinai mano pavardę. Na, aš čia veikiu tai ką reikia. Taigi gal galėtum išeiti iš čia? - apsimestinai maloniu tonu tarė vaikinukas. Šią naktį jam labai norėjosi būti blogu. Juk jis niekada nesielgia blogai ir nebūna blogas, tad reikia išbandyti ir tai.
- Trėjus tau dėkoja, - pasakė vaikinas ir šyptelėjo apsimestinai draugiška šypsena. Ryan'ai kas tau darosi? mintyse paklausė drakoniukas berniuko. Nieko, tiesiog vaizduoju blogiuką iš knygos atsakė ir norėjo nusijuokti, bet susilaikė. Tada tiesiog stebėjo mergaitę.
-
-Taip Jones žinau ir nesiruošiu niekur eiti. Teks tau pakentėti.,-Kandžiai tarė.
Erika stebėjo Jones.
-Klausyk Jones, matau ,kad tu nesavas. Gal sergi?,-Pašaipiai tarė mergiotė.
Aš irgi pabūsiu pikta. Erika nors ir nebuvo legilimantė aiškiai matė ,kad šis švilpis nori būti piktas. Pamokose jis taip nesielgia. Nors ne man teisti. Erika nusisuko nuo Jones. Kvailys. Jis tikrai neskaito gyvūnų minčių. Tokia mintis vampyriukei atėjo ,nes šis sakė ,,Trėjus tau dėkoja,,. Atsisuko į Jones.
-Jones, tu ką moki skaityti gyvūnų mintis?,-Normaliai paklausė Erika.
Erika nutaisė kvailą veido išraišką norėdama paskatinti Jones nebevaidinti blogiuko. Varniukė pažiūrėjo į drakoniuką. Įdomu kiek jis už jį mokėjo.
Erika nutaisė debilišką miną
-
- Hmmmm tu niekur neisi? Žinok, kad galiu priversti tave išeiti iš čia, tad neteks, - pasakė rimtai Ryan'as ir pavėlė savo pilkos spalvos plaukus. Tada laikė savo žvilgsnį ties mergaitei.
- Pati tu nesava. Deja, aš nesergu, bet manau, kad sergi tu, - pasakė taip pat pašaipiai kaip ir mergaitė. Jam niežtėjo rankas kaip jis norėjo paleisti kokius nors kerus pavyzdžiui Aqua Eructo, kad mergaitė atvėstų.
- Trėjus yra puikiai įvaldęs legilimantijos galias, tad galiu su juo bendrauti mintimis, - pasakė Jones ir pažvelgė į savo draugą Trėjų. Atrodo, kad jis nuobodžiavo, tad vaikinukas nusprendė, kad arba jiems reikia eiti kur nors kitur arba susikauti su mergaite dvikovoje. Antrasis dalykas labai vilioja pilkaplaukį, bet jei jis netyčia tai darydamas sužeis Eriką ir gaus pylos. Pamatęs merginos miną, berniukas suprunkštė.
-
-Na ,Jones, prisikalbėjai.,-Kandžiai tarė Varniukė.
Erika pakėlė lazdelę ir nukreipė ją į Jones.
-Na parodyk ką moki.,-Kandžiai tarė Van Houtenų giminės atstovė.
Gerai ,kad Vovere ką nors išmokė. Jei ne ji aš būčiau bejėgė. Erika galvojo kokius keru reikės paleisti į vaikiną. Vovere mokė šokančių kojų kerus, atminties kerus, nuginklavimo kerus ir dar kažkokius. Erika suprato ,kad su tiek kerų tikrai neišsivers. Bet aš dar pamokose mokiausi kerų. Iš pamokų žinių Erika turėjo beveik nenugalimumą. (Na bent ji taip galvojo). Gal pabandyti jį sustingdyti ,o gal ištrinti atmintį? Ne per daug žiauru gal geriau liksiu prie susitingdymo.
-Petrificus Totalus.
Erika stebėjo kaip veikia kerai. Tikiuosi pavyks kerai.
-
- Na, manau, kad prisikalbėjai tu, kadangi aš kerėti moku, - pasakė vaikinukas ir nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. Jis juk laimėjo dvikovų turnyrą.
- Gerai, parodysiu, - tarė Jones ir išsitraukė savo lazdelę. Jis jau žinojo kokius kerus panaudos. Greitai jis išgirdo mergaitės kerų pasirinkimą ir pašoko į šoną, kad ji nesustingdytų berniuko. Greitai kerai nuskrido kažkur į šoną.
- Na, ką nepataikei, - pasakė vaikinukas ir šyptelėjo, o tada pats atsistojo į puolimo poziciją. - Incendio, - pasakė ir paleido kerus į mergaitės kojas. Jis matė, kad Erika vilkėjo daug apsiaustų, tad nusprendė sušildyti ją ir būti draugiškas. Juk šiluma yra gerai. Aišku jis iš karto užgęsins ugnį su kitais
kerais, kadangi jis tik norėjo pagąsdinti mergytę.
-
Kerai vos vos nepataikė į apsiausto kraštą.
-Šlovė dar ne viskas ar ne?
Erika tai tarė labai kandžiai ,o pasakiusi ,,Šlovė dar ne viskas,, turėjo omenį ,kad jeigu laimi turnyrą nereiškia ,kad viską moki. Erika stebėjo Jones.
-Matau esi protingas tikrai labai protingas ,nes daug taškų gauni ir dėl tavo kaltės švilpynė laimės vėl mokyklos taurė.,-Tarė kandžiai.
Erika labai pyko ,kad švilpynė pirmauja. Labai noriu ,kad Varno Nagas laimėtų taurę kol aš mokausi. Erika norėjo numatyti tolimesnę ateitį ,bet dar nebuvo nei vienoje pamokoje ateities būrimo. Kokius kerus dabar čia į tave paleisti? Erika neilgai mastė ,be reikėjo prisiminti rankos judesį ,kad kerai pavyktų. Erika pajautė ,kad darosi šilta ir nukreipė lazdelę į Jones:
-Flipendo
-
- Taip, šlovė dar ne viskas. Dar reikia proto, grakštumo ir praktikos, - pasakė Jones ir apsisuko grakščiu ratuku lyg išsisukdamas nuo kerų. Šiandien jis buvo labai keistas ir kažkoks pasikėlęs. Matyt, kad tokia naktis buvo. O berniukas žinojo, kad šlovė nėra viskas. Jis juk pats tikrai ilgai dirbo ties kerais, kad taptų geru kerėtoju.
- Mes švilpiai dirbame vieningai todėl ir vėl laimime taurę. Vienybė yra vienas didžiausių ginklų. Kuo daugiau žmonių dirba kaip vienas, tuo jie stipresni, - išdėstė savo mintis vaikinukas. Jam patiko, kad jo koledžas laimės jau antrą taurę jam besimokant Hogvartse, bet viskas buvo tik tpdėl, nes švilpiai dirbo it vienas žmogus. Greitai vaikinukas pajautė, kad dabar jau šyla jo kojos.
- Aqua Eructo, - pasakė ir užgęsino ugnį, o tada srovę pasuko į mergaitę.
-
Vanduo jau buvo prie beveik Erikos veido ,bet ji krito ant purvinų grindų susitrenkdama smakrą. Aučč. Vanduo atsimušė į purvinas sienas ir pradėjo taškytis. Erika tvirtai laikydama lazdele iškėlė ją priešais srovę.
-Tergeo!
Vandens įsiurbti nepavyko. Verta buvo pabandyti. Erika pagalvojo apie mamą ir jos sukurtus kerus. Kerai lengvučiai beveik kaip Lumos ,bet apsaugoti gali tik nuo vandens. Štai ši keista mamos frazė nuskambėjo Erikos galvoje.
-Aquarprofo.
Baltas skydelis susidarė lazdelės gale. Erika po truputį atsistojo. Srovė dabar pagal viską turėjo atsimušti ir skristi į Jones ,bet taip nebuvo. Kerai nuo vandens apsaugojo tik Eriką. Kodėl man taip nesiseka kerėti? Varniukė nuliūdo dėl nesėkmės ,bet bent jau apsaugojo nuo ledinio vandens.
-
Greitai Erika atrodo paslydo ir nukrito ant žemės. Net vaikinui šiek tiek suskaudo žiūrint kaip ji krenta ant žemės. Jones atsiduso ir norėjo prieiti bei padėti mergaitei atsistoti, bet tada ji pasidarė skydelį nuo vandens ir po truputuką atsistojo pati. Ryan'as viską stebėjo, o tada nuleido akis į savo apsiaustą. Jis buvo šiek tiek pradegintas. Iš pilkaplaukio lūpų pasigirdo dar vienas atodūsis. Tada nusprendė, kad jam laikas eiti į Švilpynės berniukų kambarį ir kaip nors sutvarkyti savo apsiaustą.
- Ačiū už dvikovą, bet man jau laikas bėgti, - pasakė Jones pavardės nešiotojas. Tada jis su Trėjum prabėgo pro mergaitę ir greitai paliko apleistą Hilerio kabintą. Šeimininkas su drakoniuku nuskubėjo į kambarį. Atrodė, kad kažkas juos pamatė, tad jie skubėjo.
-
Erika nutraukė kerus ir vėl skaudžiai krito ant šaltų kabineto grindų ir negana to sulaužė lazdelę. Man sekasi... Varniukė viduje verkė ir tikriausiai klykė nesavu balsu. Ne, ne dėl lazdelės ar nepavykusių kerų ,o dėl ligos kuri labai kankina ir ją sunku pagydyti. Mergaitė dar vis gulėjo išsidrėbusi ant žemės kai Ryan išėjo ir kažką suburbėjo. Tikriausiai jis sakė ,,Iki turiu bėgti,, ar ką nors panašaus. Mergaitė atsistojo ir pasiemė lazdelę.
-Visgi atostogos ir nuvyksiu pas Olivanderį naujos lazdelės.,-Sau tarė pirmakursė.
Apsižvalgiusi aplink kabinetą pamatė mažą gabalėlį lipnios juostelės. Galiu susiklijuoti lazdelę. Erika taip ir padarė.
-Lumos.
Kerai nepavyko. (Nėra ko norėti lazdelė juk sulūžusi) Mergaičiukė norėjo sutvarkyti kabinetą ,bet jei jau nepavyksta Lumos ką kalbėti apie kitus?