Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Godriko Dauba => Temą pradėjo: Elizabeth Riddle Lapkričio 12, 2016, 11:54:29 pm
-
Kapinės buvo išsidėsčiusios prie pat Godriko Daubos Švento Klementino bažnyčios ir turėjo pavadinimą “Švento Klementino kapinės”, tačiau daugeliui paprasčiau buvo įsiminti, kad tai - Godriko Daubos miestelio kapinės. Šios mažai kuo skiriasi nuo kitų kapinių - visur antkapiai, vienokios ar kitokios formos. Šiose kapinėse yra palaidota ir burtininkų ir žiobarų. O “įžymiausiais” laikomi Arianos Dumbldor, Kendros Dumbldor, Lilės ir Džeimso Poterių, Ignoto Peverelio ir Batildos Maišinės kapai. Daugelis antkapių šiose kapinėse dėl vienų ar kitų priežasčių neprižiūrimi, tad kai kurie suirę, apdaužyti ar supuvę, taip pat nusitrynę tų, kas juose palaidoti, vardai.
- Elizabetaaaa, - šnypštė balsas jos galvoje, - tu man skolinga gyvybę!
Aplinkui ji nieko nematė, visur tvyrojo rūkas, bėgdama tamsoje vis atsitrenkdavo į kokį nors antkapį, suklupusi atsistodavo ir bėgdavo toliau nekreipdama dėmesio į kraujuojančius kelius ir sušalusias basas pėdas. Visur buvo kalnai sniego, orą buvo užvaldęs šaltis. Atrodo, kelio iš šio pragaro nebuvo... Ji eilinį kartą parkrito užkliuvusi už antkapio. Galvoje tiesiog spengė šalto balso riksmas ir rodės, kad ji kraustosi iš proto. Kažkas lyg kirminas graužė jos mintis ir valdė lyg koks stiprus virusas. Apimta panikos ir beprotybės, ji ėmė nejausti žaizdotų ir sušalusių kojų, kraujo bėgančio iš nosies ir lūpų, visi pojūčiai išnyko ir liko tik tai nepaaiškinama ir nesuvaldoma panika.
- Lumos! - sušuko išsitraukusi lazdelę, bet šviesa vis neužsidegdavo, - nagi! Lumos! - suriko, bet vis tiek nieko.
Toliau klaidžiojo gūdžiose, sniege paskendusiose kapinėse, ant sniego varvėjo jos kraujas, taip Elizabetai praeinan likdavo takelis iš kraujo lašelių. Ir kai jau manė, kad neras išėjimo iš tos beprotybės, pagaliau tarp visų įkyrių garsų, ji išgirdo ošimą, dvelktelėjo šaltas vėjas ir veidą užplūdo drėgmė. Ji sunkiai nurijo seiles ir burnoje pajuto susikaupusį metalo skonį, tuomet suvokė, kad jos burna kruvina. Ranka perbraukė per lūpas ir nusvalė kraują, tačiau jis bėgo toliau. Dar paėjėjusi ji išvydo tamsoje banguojančią jūrą. Bangos daužėsi į stačias ir dantytas uolas, sukeldamos garsų dungtelėjimą, o tada susidarę purslai ir burbulai išsisklaidydavo ir ištirpdavo. Nesuvokdama ką daro, pasileido bėgti kiek tik neša sužeistos ir sušalusios kojos ir užsiropštė ant ilgo medinio tilto, atsistojo ant paties krašto ir ištiesė rankas. Vėjas pūtė labai stipriai, jos kojos siūbavo, o kūnas tirtėjo.
- Skolinga gyvybę!!! - vis šnypštė bjaurus balsas galvoje.
Efė jau ketino šokti, bet ūmai kažkas ją sugavo ir jos kūnas atsimušė į kažką tvirtą ir šiltą.
- Neee!!! - ji muistėsi ir klykė lyg pamišusi, nesuprasdama kas vyksta ir kas ją ką tik sulaikė, - leisk vandenynui mane pasiimti!!! - ašaros ritosi nuo jos skruostų lyg nuo antai esančių uolų tekėjo nuo bangų aptaškytas vanduo.
- Ef, Ef, tu kraustaisi iš proto, nurimk. - ramino ją Edvardas ir suspaudė stipriau, - Aš tavim pasirūpinsiu, nurimk.
Edvardas pargabeno Efę atgal į mokyklą ir iškart pristatė ją į ligoninę pas Madam Pomfri. Ši pakvietė direktorių Dumbldorą, jo pavaduotoją profesorę Makgonagal ir Klastūnyno auklėtoją Severą Sneipą. Efė gulėjo lovoje, o ją buvo apsupusi grupelė mokytojų ir nuošalyje sėdėjo Edvardas.
-
Elna pūčiant šaltam vėjui vaikštinėjo savo gimtojo miestelio gatvėmis. Iš jos lūpų išėhjo gilus atodūsis priėjus mirtį ir šaltį skleidžiančias kapines. Viena dalis norėjo apsigręžti, nužingsniuoti į tėvų namus ir paskęsti jų šiltam glėby, bet šita pusė buvo pilna kvailo optimistiškumo. O realistiškoji pusė žinojo, kad tėvai jos nė matyt nenori. Tad meluojant mokyklai, kad ji išvyko pas tėvus ji turėjo trainiotis Godriko Daubos gatvėmis. Nusprendusi, kad neturi daugiau ką veikti Klumpar įžengė į baugiai atrodančias kapines. Jau artėjanti naktis šią ir taip kraupią vietą padarė dar labiau šiurpią. Sudrėkinusi sausas lūpas liežuviu varnė apsidairė. Visur vien kapai, kapai, antkapiai, kapai ir dar antkapių... Ji pradėjo žingsniuoti vis pasilenkdama ir perskaitydama kas parašyta ant antkapių.
-
Mergaitė liūdnai stoviniavo prie naujai supilto kapo.
Dangus niaukėsi, atspindėdamas varnanagės nuotaiką. Sugniaužusi mažą lapelį, Amika lėtai įsmeigė jį į juodą, betirpstančiu sniegu nuklotą žemę.
-Ilsėkis ramybėje, drauge...- virpančiu balsu, pro ašaras išspaudė Bela.
Jos daili, melsva suknelė puikiai derėjo prie purpurinių plaukų. Naktinis dangus nebuvo nusėtas žvaigždutėmis ir rodos liūdėjo kartu su Lordess.
-Ji visada mėgo mėlyną spalvą ir klaidas,- šyptelėjo, apimta prisiminimų gelsvaakė.
Netrukus kažkas sukribždėjo už nugaros ir varniukei teko atsigręšti.
Deja, šešėliai juokėsi iš šios nelaimės. Mergaičiukė gražiai atsisėdo ant šlapio pagrindo ir dar kartą perskaitė ant akmenuko išgraviruotus žodžius:
- Gramatika Tylenė...mirė nuo logikos sutrikimų, po ilgo gydimo reanimacijoje.
-
Pakėlusi akis nuo vieno antkapio Elna pastebėjo mergaitę. Ta mergaitė buvo jai nepažįstama ir atrodė įdomi. Purpuriniai plaukai, melsva suknelė ir ašaros akyse...Pala ašaros? Klumpar lėtai priėjo prie nepažįstamosios ir nenorėdama jos išgąsdinti paklausė:
-Ar tau viskas gerai?
Laukdama atsakymo varnė palenkė galvą ir pamatė, kur ši mergytė žiūri. Elninho jau norėjo ją guosti, bet pastebėjo, kad ji sėdi ant žemės. Pasitvarkiusi savo tamsiai mėlyną mantiją Klumpė kuo atsargiau klestelėjo šalia.
-Ji buvo tavo draugė, ar ne? Užjaučiu.
Ilgaplaukė savo šiuometinėje būsenoje tikrai nieko neguostų, o tik pasišaipytų, bet šiai mergaitei ji pajuto gailestį.
-O koks tavo vardas? Būtų malonu sužinoti ką užjaučiu.
El uždėjo savo ranką ant purpurinių plaukų savininkės peties, lyg norėdama tuo parodyti, kad ji gali pasiguosti Elnai.
-
Mergaitė lėtai stojosi nuo šlapio pagrindo, kai šiltas balsas kreipėsi į ją.
-Man viskas gerai,- šniurkštelėjo Amika ir tamsaus apsiausto rankove brūkštelėjo per nosį,- tik vat, jai negerai..- dar pridūrė ir nukreipė šaltą žvilgsnį į kapą.
Po keletos tylos minučių, pakėlė gelsvas akis į pašnekovę ir žengtelėjo arčiau, iš uniformos sprendžiant, to pačio koledžo atstovės.
- Amika. Amika Bela Lordess,- šyptelėjo purpurinių plaukų savininkė,- o kuo tu vardu?
Ir ką darai, tokiu tamsiu paros metu kapinėse?- gal kiek grubokai, tarstelėjo Bela. Tačiau, jai visai nesinorėjo juoktis ar džiūgauti. O ypač tokioje aplinkoje.
Mergina ėmė sskenuoti varniukę.
Pilkšvi, neilgi, gal kiek suvelti plaukai ir šaltos akys puikiai derėjo prie tamsiosios mantijos.
Kelios snaigės pakuteno Mikos nosį, priversdamos ją nemandagiai nusičiaudėti ir žioplai bumbtelėti ant žemės.
-
Elna apėmė didelis liūdesys. Vargšė Amika, neteko tokios brangios draugės.
-Na jai tikrai ne pyragai, bet ji... - Elna užstrigo ir nežinodama ką daugiau sakyti liūdnai šyptelėjo. Iš įpročio perbraukusi per savo strazdanas Elninho pažiūrėjo į Lordess akis.
-Gražus vardas. Aš Elna, Elna Klumpar. Ir aš neturiu kaip čia pasakius... kur daugiau eiti, bet ir nenoriu turėti, kur eiti. Man ir taip gerai, - greitai viską išbėrė varnė. Pati ji buvo pasimetusi ko nori, ar nenori, tai kaip ji gali išsakyti savo jausmus kitam žmogui?
Stojo šiokia tokia tyla, bet ji nebuvo labai nejauki.
-Ak, ar tu sveika? Nesusižeidei? - nukritus Belai El atsitūpė prie jos ir pradėjo klausinėti. Jau atsitiesusi dvylikametė ištiesė pagalbos ranką, tiesiogine prasme, savo naujajai pažįstamai.
-Ar tikrai niekur neskauda? - susirūpinusi dar kartą paklausė.
-
Diena prasidėjo gan gražiai, Merė su drauge Emma atvyko į Godriko Daubą, kur gyveno Emmos tėvai, kažkada. Prasivaiksčiodamos visą dieną, bet nepasidavusios nuovargiui, Merės draugė pasiūlė nueiti į miestelio kapines, kurioje buvo palaidoti jos tėvai. Iš pat pradžių Emma to nenorėjo, jai tai buvo per daug skaudu. Bet, kai sutemo, Emma vis dėl to įkalbėjo nueiti į kapines, kurių taip bijojo Merė. Ypač sutemus.
-Emaaaaaaaa!!,- tu man liksi skoloj savo gyvybę, jeigu mes liksim dar gyvos!!
Vos bepabėgdama Merė liejosi ant draugės. Ramiai sustojo, pasiklausyti kas vyksta. Tada pajuto karštą kraują, tekantį pagal jos ledinę odą. Iš nosies, keleno, pėdų, bet labiausiai - rankų. Kraujas, deja, jos rankų nešildė, o jos akys buvo pilnos baimės. - Lumos!,- tačiau niekas neužsidegė. - Nagi, lumos! ,- kaip tyčia - nieko. Merė dar labiau jautė paniką, ir bėgo ieškoti savo dingusios draugės. Merę išgelbėjęs nuo psichų nepažįstamasis, net neatsigrežė į ją. Ši mintis visą tą laiką kol bėgo, buvo įstrigusi jos galvoje, tačiau, išvydusi savo draugę sėdinčią prie kapo, mintys išgaravo. - Pagaliau tave radau!
Sekančią dieną merginos taip pasakojo savo išgyvenimus, lyg iš siaubo filmo. - Daugiau niekada, NIEKADA tenai negrįšiu. Ne už ką. ,- rimtai nusiteikusi leptelėjo Merė, su vis dar išlikusia baimę akyse.
-
Atėjus savaitgaliui, Maria Blackwood atvažiavo į Godriko Daubą. Teta Reina ją pasikvietė ir mergina jau žinojo, kad ne šiaip. Lygiai prieš 14 metų Marios senelius Freyą ir Sam nužudė vienas kvanktelėjęs Mirties Valgytojas. Klastuolė atvyko apsirengusi atitinkamai. Dėvėjo juodus džinsus, juodus aulinukus ir pilkus marškinius. Teta pasiėmė dukterėčią iš traukinių stoties ir dvi Blackwood šeimos moterys nuvažiavo į Godriko Daubos kapinės. Ši vieta atrodė kaip ir visos įprastos kapinės, daug antkapių su skirtingais žmonėmis. Maria su teta priėjo prie dviejų gražiai išskaptuotų antkapių. Ant vieno buvo parašytas senelio vardas ir pavardė, ant kito - senelės. Kapas buvo sutvarkytas gan gražiai. Turbūt teta gan dažnai čia lankosi, arba uždėjusi kokius nors burtus. Pagalvojo ji. Kaži kiek laiko pabuvusi su teta, mergina vakare grįžo į Hogvartsą.
-
Godriko dauba. Miestelio kapinės. Vakaras. Virš Feitės galvos skraidžioja pėlėdos. Viskas atrodė taip niūru, bet Faith neatsispyrė norui aplankyti Džeimso ir Lilės Poterių kapo.
- Jie nenusipelnė mirti,- garsiai ištarė Feitė. Jos mintys nebuvo išskirtinės. Jos galvoje be perstojo kartojosi šie žodžiai. Staiga ji susivokė klūpanti ant šlapios prisnigtos žemės, ir vos tik jai pradėjo šaltis gelti nuogus kelius, ji susiprato atsistoti. Staiga už savęs pajautė šaltį. Jai net neprireikė atsisukti, per jos kūną nuvilnijo širpuliukai... ji dar niekada nebuvo susidūrus su psichu!!! Jis atrodė daug baisiau, negu Feitė skaitė knygose. Jis buvo kaip dvimetrinis vaiduoklis, nuo kurio neapsakomai dvokė ir buvo lyg apsitaisęs juodais skudurais grindims šluostyti. Psichas išleido švokščiantį garsą ir puolė Feitę. Iš tos baimės ji nesusizgribo, kuriais burtais jį nugalėti, ji tik ištarė:
- EXPELLIAR... IMPEDIMENTA!!! - ties šiais žodžiais psichas pradėjo judėti labai lėtai ir Feitė turėjo šiek tiek laiko sugalvoti burtažodžiui. galiausiai ji sušuko:
- EXPECTO PATRONUM! - bet nieko neįvyko - EXPECTO PATRONUM!!! - iš lazdelės ištryško balta migla - EXPECTO PATRONUM!!! - pagaliau iš lazdelės iššoko baltas vienaragis gynėjas, baltas, kaip debesis ir šiltas, kaip ryto saulė.
- Rimtai??? Neprašiau "poniuko"! - pasakė Feitė, - nors gal visai nieko ,- priduria ji, stebėdama, kaip jos gynėjas sužvengia ir psichas nesavu balsu žviegdamas sklendžia link mėnulio. Feitė padėkoja gynėjui, padeda gėlių vainiką ant Džeimso ir Lilės Poterių kapo, kaip girdėjo darant, Feitės prodėdės žmoną H. Ikyrėlę ir kol visai nesuledėjo, nubėga pas močiutę į namus, mat buvo Žiemos atostogos.
-
Vos Sebastianas palietė nešyklę, šioji pradėjo nešti jį į paslaptingą ir kol kas jam nežinomą vietą. Galiausiai, jis tiesiogine prasme tiesiog rėžėsi į žemę, todėl atsistojęs nusibraukė nuo apsiausto žemes.
- Aš Azrielis,- kažkodėl pasakė mergaitei savo antrąjį vardą. Ne gana to, gerokai pavėluotai. Bet negi tai svarbu? Tada Sebas apsižvalgė. Nenutuokė kokioje vietoje yra, bet buvo visiškai akivaizdu, kad atsidūrė kapinėse. Kaip linksma,- tylomis pagalvojo. Berniukas net nenutuokė nuo ko turėtų pradėti, todėl tiesiog pradėjo žvalgytis serafino. Tas bjaurybė neturėtų būti panašus į modelį, ar ne?
- Nuo ko turėtumėm pradėti?- kiek sumišęs paklausė. Jis žingsniavo tai į vieną pusę, tai į kitą.
- Vis dėlto, manau, kad pirmiausia reiks surasti serafiną,- tarė švilpei. Vis dar nežinojo jos vardo, bet nenutuokė ar jis toks būtinas žinojimui. Nusprendė dėl mandagumo paklausti:
- Beje, kuo tu vardu?
-
Galutinai nusivaliusi sijoną ji apsižvalgė. Savo partnerį radus šalia, bet taip pat apsimušusi ji į kažką įsižiūrėjo. Įžiurėjo kapą. jop, jop, smagi dienelė. Azrielis.
Kažką labai primena. Bet nesvarbu. raganiukė šiek tiek pajudėjo nuo savo vietos labiau į kapines, apeidama eiles kapų žiūrėjo vardus ir pavardes. Rado kelias pažystamas pavardes, bet švilpę išblaškė porininkas.
-A. Jo, taip, gal jis pats pas mus ateis? - beidama prie jaunuolio aiškiai sumurmėjo ji. - Šerė. - nusprendusi pavardės nesakyti, tvirtai atsakė. - Klausyk, manau prie įėjimo nelabai ko bus, tad gal einame šiek tiek giliau? - nelabai palaukusi atsakimo abejingai nužingsniavo. Apžiūrinėdama, tai šį, tai tą, Švilpynės atstovė pamatė judantį šešėlį. man pasivaideno... man padivaideno... tai pamatė dar kartą. Staiga ant kapo pamatė baltas akiduobes. Pasirodė padaras. Švilpė net negalvojo, kad tas padariūkštis gali būti toks baisus. Ji suspaudė lazdelę. Buvo ją betraukianti. Padarėlis vėl pajudėjo.
-Azrieli? Gal-l galėt-tum atteiti č-čia? - drebančiu balsu paklausė. Kai šešėlis atsirado ant kito kapo. Greit užlindusi porininkui už nugaros. - Ar čia tas gerasis serafinas? - su dideliu nerimu paklausė porininko. Ir iškišo galvą jam už peties. Giliai iškvėpusi ji išlindo ir priartėjo prie padariuko, - l-labas... gird-dėjau essi labai geras ar-r nek-klystu? - pabandžiusi kažką išgauti, serfinas piktai, bauginančiai pasitraukė. Mergaitė grįžo prie Azrielio užnugario ir pareiškė, - gaal geriau t-tu pradėk su juo draugystę...
-
- Taip, aš taip pat nemanau, kad padaras suksis prie įėjimo,- lyg nuobodžiaudamas pratarė. Berniukas nusekė paskui švilpę, kuri traukė į kapinių gilumą. Ir tada jis pamatė. Suprato, kad ir mergaitė jį pastebėjo.
- Man net nereikia eiti,- kiek išplėtęs akis pasakė. Stebėjo kiekvieną padaro judesį. Vos serafinas pajudėjo mergaitė šmurkštelėjo Azui už nugaros. Švilpė kelis kartus dar bandė kalbinti vagį, bet šiam buvo visiškai vienodai. Žinoma, tada atėjo eilė įsikišti ir Sebui, nes mergaitė buvo visiškai persigandus.
- Nebijok ir nespręsk apie knygą iš viršelio,- pasistengė nuraminti Šerę, nes nenorėjo, kad visas praktikos darbas nuplauktų veltui. Tiesą sakant, nuraminimo, paguodimo ir pralinksminimo reikalai jam sekėsi visai prastai.
- Gerai, aš galiu pradėti,- pratarė ir prislinko arčiau beakio padaro, tačiau serafinas vėl pasitraukė. Berniukas kiekvieną savo žingsnį dėjo taip lėtai ir atsargiai, kad pats suabejojo ar per šiandieną pasieks padarą. Burtų, kurie kaip nors sužeistų padarą taip pat nenorėjo naudoti, todėl pradėjo visaip kalbinti padarą. Galbūt serafinui tiesiog pasidarė juokinga iš Sebo nieko vertų kalbinimo gabumų, nes varno galvoje lyg iš niekur atsirado vaizdinys.
Jau suaugęs vaikinas žingsniavo mišku. Jis buvo Uždraustajame miške. Netoli Hogvartso. Tamsiaplaukis galėjo būt nebent septinrakirsis arba labai jaunas profesorius. Vienoje rankoje jis nešėsi burtų lazdelę, o kitoje gniaužė peilį. Gerai žinojo ko ieško, bet suprato, kad tą gyvūną surasti labai sunku. Tokios jo paieškos tęsėsi nuo pat penkto kurso ir pagaliau. Pagaliau jis pamatė ramiai stovintį, nieko net nenujaučiantį miško gyventoją. Vienaragis. Vaikinas ištiesė lazdelę ir suriko:
- Avada Kedavra!- baltas pasakų gyvūnas krito negyvas. Toks nekaltas. Vaikinas priartėjo prie pasakiško padaro ir peiliu perpjovė jo kaklą. Pasilenkė ir pradėjo siurbti tekantį kraują. Po kiek laiko jo skruostais tekėjo ašaros. Atėjo suvokimas. Tai nebesugrąžinama.
Vaizdinys baigėsi, o Sebas buvo šokiruotas. Nieko verta paslaptis? Galbūt sena, bet pernelyg stipri, kad būtų bereikšmė. Viduje jis pajuto jausmą. Tokie atvejai buvo reti, bet Sebas juto gailestį. Kas gali nužudyti tokį padarą? Galiausiai, berniukas atsisuko į Šerę ir visai be jokio jausmo ištarė:
- Tavo eilė.
Jis palaukė mergaitės kol ji bandė prikalbinti serafiną. Bet iš tiesų buvo visiškai paskendęs mintyse, todėl net nenutuokė kiek laiko praėjo. Kai mergaitė baigė savo darbą jis vėl pabandė nusišypsoti:
- Traukiam atgal?- patraukė link nešyklės ir prilietė tikėdamasis, kad mergaitė neliko tose kapinėse.
-
Kai vaikinukui pavyko išgauti iš serafino paslaptėlę, Šerė išėjo arčiau prie padariuko. Paslėpusį drebantį balsą jį gan drąsiai pradėjo meilikaut
-Labas, matau esi visai geras serafinas. Tai... gal galėčiau gauti kokią nors paslaptėlę? - serafinas pasitraukė. Kaip? Kokią magiją jis panaudojo? - Nu būk gerutis... - serafinas nubėgo kiek toliau. - Ei. Nori mano paslapties? - serafinas pasipurtė ir užsispyrė. - Klausyk. Man to reikia. Nu mirusio žmogaus. Kad ir tos pačios, kurią jam davei. - jau maldaujančiai pradėjo kalbėt. Bet nieko, padaras dar labiau užsispyrė. Tuomet meilikaujančiai kalbėt pradėjo sukdama ratus aplink jį. Serafinas sukiojo žvilgsnį paskui ją. Tuomet staigiai, net kai pati nesitekėjo pačiupo jį. Jausmas buvo gan keistokas, o Šerė pradėjo kutenti jo pilvuką. Kuteno, kol užkuteno iki to, kad serafinas norėdamas pabėgti atidavė paslaptį.
Naktis. Sunkūs moteriški kerzai aidėjo tuščiame skersgatvyje. Moteris, kuri buvo panaši į maištaujančią emo stiliaus pauglę pasuko į kokią tais laiptinę. Užlipus į patį viršų, prie buto 169 ji sustojo ir išsitraukė lazdelę. Išmušusi burtais duris moteris priėjo prie lovos. Ten gulėjo jaunas žiobaras. Moteris žvilgtelėjo į laikraštį. Data -1987/06/27. Antraštė - ,,Įtariamos raganos! Emilio Gerdi pasakojimas apie susidurimą su jom 26psl."
-Emili, ajajai prisidirbai. - moteris šaltu balsu tarė ir nutaikė lazdelę,
- Avada Kedavra. - žalia šviesa nulėkė link žiobaro. Už lango pamatė atsiteleportuojančius žmones. ,,ministras" - pagalvojo ji ir lazdelę nutaikė į save. - Avada kedavra. - atsijungė.
Atsibudusi švilpė nusipurtė. aš gyva. Kodėl būtent kapinės? šiek tiek šoko gavusi ji nuskubėjo prie porininko ir kartu su juo palietė nešyklę.
-
Turbūt niekada nepamėgs nešyklių. Tikrai ne po to, kai nešyklė-knyga numetė ją... kur ji, po velnių, yra? Apsižvalgiusi aplinkui pamatė daug pilkų paminklų, keletą kryžių. Ką? Kodėl ji atsirado kapinėse? Taip, čia augo keletas medžių ir krūmų, ant antkapių puikavosi jai dar nematytos gėlės, bet vis dėlto... Galėtų nukelt į kokį herbologijos sodą, kur viskas vienoj vietoj auga.
Kapinės jai nepatiko. Na, jos turbūt mažai kam patinka, bet Gotfreinė jautė ypatingą nemėgimą ir liūdesį.
Dėl to dabar ėjo palei kapus nunarinusi galvą, paskendusi juodose it Hitlerio širdis mintyse. Eliksyrui buvo būtinas kasperajas. Kaip ji jį ras, neturėdama nė supratimo, kaip anas atrodo? Nenorom dirstelėjo į rankoje laikomą knygą. Neaišku, ar čia profesorės užmačios, ar nors sykį gyvenime jai nusišypsojo žvaigždės, bet tai buvo „Magiškų augalų žinynas“. Greit rado jame raidę K, o prie jos – minėtąjį augalą. Rado jame trumpą aprašymą, augalo panaudojimą ir t.t. , bet tas jos nedomino. Daug naudingesnė buvo mažytė iliustracija, įprausta puslapio kampe.
Dabar ėjo palei kapavietes jau žvalgydamasi aplinkui, ieškodama augalo. Galiausiai pamatė jį, pasodintą ant vieno kapo. Nedrąsiai priėjo ir dirstelėjo į akmens plokštę. Čia ilsėjosi kažkoks Rikas Meere, miręs vos septyniolikos metų amžiaus. Vos keliais mėnesiais vyresnis už Dallifrėją... Ašaros jau spaudėsi į akis, bet rado savyje jėgų jas nubraukti. Drebančios rankom išrovė kasperają iš antkapio, jausdamasi kalta, kad vagia iš kapinių.
Tai buvo paskutinis jai reikiamas augalas. Vėl palietė knygą, kad ši ją įsiurbtų ir perkeltų į mokyklos požemius.
-
Wicca klaidžiojo po Godriko Daubą, ji kažko ieškojo... Jai patiko klaidžioti. Pasivaikščiojusi, pradėjo jaustis keistai. Merginai atrodė, kad ją kažkas kviečia, apsižvalgiusi nieko nematė. Ji pradėjo sekti balsą ir atsidūrė miestelio kapinėse, jai patiko kapinės, bei vaikščioti po jas. Wicca apsidairiusi, susimąstė:
Kaip aš čia atsidūriau?... -Ar kas nors čia yra?,- mergina jautėsi kvailai, klausdama ar kas nors yra. Ji galvojo, kad kažkas pokštauja. Kol ji apvaikščiojo kapines, sutemo ir oras atšalo.. Hmm, gal jau laikas eiti? Tamsu jau ir šaltoka, brr! Reikia pasišviesti, dar netyčia užkliūsiu...
-Lumos!
Šaltas vėjas, kedeno jos besikeičiančius plaukus iš rausvos į violetinę.. Wicca sustojusi, prisėdusi ant kažkokio seno kelmo pradėjo ieškoti šaliko, tas šalikas buvo Švilpynės gūžtos spalvų - Geltonos ir juodos. Pagaliau jį radusi, apsivyniojo aplink kaklą ir pradėjo eiti link išėjimo, kol suprato, kad jis kažkur dingo, mergina pradėjo jaudintis ir galvoti kaip ji grįš į Hogvartsą, juk jau tamsu ir vėjas kyla...
-
Laikrodžiui mušant vos ketvirtą valandą vakaro tamsa pamažu ėmė sklisti dangaus paviršiumi kartu priversdama leistis mažus, sušalusius vandens lašelius. Šie krito ant baltos, sušalusios žemės padengdami ją dar storesniu sniego sluoksniu. Lėtai žingsniuodama siauru, sniego nuklotu takeliu Davina stebėjo šonuose stūgstančius aukštus namus, kurių languose pamažu užsidegdavo šviesos ir išryškėdavo žmonių šešėliai. Šie, regis, šaltą žiemos vakarą buvo nusprendę praleisti šiltuose namuose. Žinoma, mėlynakė taip pat nebūtų atsisakiusi likti savo namuose ir sėdint priešais židinį gurkšnoti šiltą kavą, tačiau buvo sau pažadėjusi, jog per šias atostogas aplankys senelio kapą. Nusukusi žvilgsnį nuo namų langų rudaplaukė stebėjo lėtai krentančias snaiges, kurios leidosi tiesiai ant šilto, juodo apsiausto, o šaltas žiemos vėjas nuolat bandė surasti nors menkiausią plyšį, jog galėtų patekti vidun ir apgobti mėlynakę savo šalčiu. Užtikrintai žingsniuodama kapinių link Davina pajuto keistą jausmą, tarsi ją kas nors sektų, tačiau netrukus nuvijo šią mintį į šalį. Tokiu oru visi laiką leido namuose, be to savisaugai mergina šalia savęs laikė tėvo dovanotus juodojo kristalo durklus. Vos prasidėjus atostogoms rudaplaukė nusprendė toliau tobulinti šaudymo įgūdžius kartu bandydama išmokti valdyti durklus ir kardą. Tiesa, su pastaraisiais treniruotis dar daug reikėjo, tačiau šie teikė didesnį saugumą, nors mergina abejojo, jog galėtų durklus panaudoti prieš kitus, net jei tai būtų savigyna. Vis dėl to keistas jausmas, kad kažkas sekė mėlynakę, neapleido, tad Davina pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Priėjusi Godriko daubos kapines mergina žvilgsniu perbėgo arčiausiai esančius kapus, o tuomet nuklydo į tolį. Visuose kapinėse degė vos kelios žvakutės, blankiai apšviesdamos kapus ir mesdamos šešėlius ant antkapių. Lėtai žengdama vos pramintu takeliu Davina žvilgsniu perbėgdavo per pavardes surašytas ant įvairiausių antkapių. Pirmą kartą lankydamasi Godriko dauboje, o ypač jo kapinėse, mėlynakė nė nenumanė, kur galėtų būti palaidotas jos senelis, tad paprasčiausiai klaidžiojo kapinėse. Galiausiai išvydusi pažįstamą pavardę rudaplaukė sustojo prie nedidelio kapo ir nusiėmė apsiausto gobtuvą leisdama rudus, ilgus plaukus papuošti baltoms snaigėms. Paritūpusi prie antkapio Davina švelniai nubraukė užkritusi sniegą ir išsitraukusi iš kišenės kelias žvakutes uždegė jas. Nuo žvakių sklindanti šviesa ir menka šiluma akimirksniu apgobė seniai lankytą kapą. Atsistojusi mergina stebėjo žvakių viduje šokčiojančią liepsną.
-
Ramų vakarą po Godriko Daubą vaikštinėjo Jeffter`is, nusprendęs iškišti nosį iš savo namų. Ir vaikštinėjo jis visai be jokio tikslo. Išėjęs buvo tik tam, kad prasiblaškytų. Tik neaišku, kiek tai pavyko padaryti, nes galva, kaip ir dažniausiai buvo pilna visokiausių minčių bei apmąstymų. Mindamas snaigėmis nuklotą kelią jis galvojo šiuo momentu apie Fasirą. Galvojo, kaip jam galėtų padėti. Nors kol kas galėjo tik laukti, nes kažką sugalvoti padedančio šiam momentui buvo itin sunku, o ir laiko buvo visai nedaug. Bet, žinoma, mintys sukosi ir į priekį, ko reiks imtis, jei bus pereita prie antrosios prakeiksmo dalies. Tikriausiai, apie tai tuomet ir vertėtų galvoti, kai bus matoma aiški situacija, kadangi dabar galėjai tik spėlioti ir bandyti pasirinkti kažkurį iš begalybės variantų. Kad ir kaip atrodytų bereikalingai šiam momentui tokie apgalvojimai, juodaplaukis burtininkas vis tiek bandė rasti kažkokius atsakymus, galinčius suteikti bent kruopelytę naudos.
Lauke nebuvo itin šilta, kad net Edgar`as buvo jau ne su viena, o dvejomis pirštinėmis, tik, aišku, ant kairiosios rankos buvo paprasta juoda pirštinė, kuri nebuvo tokia ilga, jog apdengtų ranką iki pat alkūnės. Nepaisant šito vakaras buvo išties gražus. Blizgančių snaigių, atspindinčių gatvės žibintų šviesą, lydimas jaunas magas nė nepajuto, kaip spėjo atsidurti šalia miestelio kapinių.
Bet ar turėjo pastebėti tai? Tikriausiai, ne. Lygiai taip pat neatkreipė pernelyg didelio dėmesio ir į kitas praeitas miestelio vietas, kurių nė neketino šiandien aplankyti. Šiandieną buvo suplanavęs tiesiog pasivaikščioti, ką daro ganėtinai retai.
-
Nusukusi žvilgsnį nuo degančių žvakių mergina nužvelgė tyloje paskendusias kapines. Regis, niekas tokiu oru neketino aplankyti mirusių giminaičių, visi laiką leido šiltuose namuose. Žvilgsniu perbėgusi per gretimus kapus Davina sugrįžo prie degančių žvakių liepsnos. Ši ėmė tyliai spragsėti išsklaidydama mirtiną tylą. Prabėgus kelioms akimirkos mėlynakė jau ruošėsi nusisukti ir nueiti, kai ką tik spragsėjusi liepsna staigiai užgeso. Sutrikusi mergina kilstelėjo galvą ir dar kartą nužvelgė kapines. Šiose be rudaplaukės nebuvo nė gyvos dvasios. Per daug nekreipdama į tai dėmesio mergina sušnabždėjo burtažodį ir užgesusios žvakės akimirksniu užsidegė. Šyptelėjusi varnė paskutinį kartą nužvelgė kapą ir ėmė lėtai žingsniuoti prie išėjimo. Nuleidusi galvą mergina stebėjo lėtai besileidžiančias snaiges, kurios pamažu nuklojo visus kapus baltu sniegu. Šyptelėjusi rudaplaukė kilstelėjo galvą ir sustojo išvydusi priešais stovintį siluetą, kurio ryškiai raudonos akys spindėjo tamsoje. Sutrikusi mėlynakė žengė žingsnį atgal, tačiau tik atsitrenkė į už savęs stovintį žmogystą. Davina nė neabejojo, jog už jos stovi ne kas kitas, kaip dar vienas vampyras. Nenuleisdama žvilgsnio nuo toliau esančio vampyro, kuris ėmė lėtai artėti, mergina nieko nelaukdama kilstelėjo ranką, tačiau šiai nespėjus nė pasiekti durklo, pajuto, kaip už jos stovinčio vampyro ranka stipriai sugniaužia šios riešą. Aiktelėjusi rudaplaukė pabandė ištraukti ranką, deja, veltui. Vampyro gniaužtai neatsileido nė per milimetrą. Neberizikuodama ir kita ranka dėl durklo varnė staigiai kilstelėjo ranką ir iš visų jėgų alkūne smogė užpuolikui į krūtinę. Šio riksmas nuaidėjo per visas kapines ir regis, to pakako, kad gniaužtai atsilaisvintų ir mergina galėtų ištraukti riešą. Nelaukdama nė akimirkos Davina puolė į priešingą pusę nuo abiejų vampyrų, tik nesėkmingai. Ilgą laiką buvęs nuošaly antrasis vampyras pastojo Davinai kelią ir šiai nespėjus laiku sustoti trenkėsi tiesiai į šio tvirtą krūtinę. Nuo smūgio ir slidaus ledo sau po kojomis rudaplaukė išsiteisė ant žemės, žinoma, ne ilgam, vos palietus žemę mėlynakė pajuto tvirtus gniaužtus gniaužiančius gerklę. Lengvai kilstelėjęs merginą vampyras pastatė šią ant kojų. Matydama ryškiai raudonas akis ir aštrias iltis tiesiai prieš save mėlynakės kūnu perbėgo šiurpas. Nors varnei ir teko bendrauti su vampyrais, vis dėl to, visi pažįstami vampyrai buvo draugiški ir nešiepdavo savo ilčių, priešingai nei šie du. Pabandžiusi kilstelėti dešinę ranką Davina tik aiktelėjo. Riešu nubangavo milžiniškas skausmas. Visi burtažodžiai ar kiti burtai buvo išgaravę iš merginos galvos. Regis, po treniruočių Davina labiau ėmė pasitikėti ginklais, nors šių nė nespėjo panaudoti.
-
Kažkieno riksmas, sklindantis iš kapinių, atkreipė Jeffter'io, vaikštinėjančio po Godriko Daubą, dėmesį taip priversdamas jį atitrūkti nuo savo minčių. Vaikinas kiek primerkdamas vieną akį ir išpūsdamas kitą žvilgtelėjo kapinių pusėn, tačiau nieko nematė, kaip ir nieko nebegirdėjo. Mąstė ar kažkam, kas nors nutiko, ar tiesiog iš durnumo kažkas sugalvojo pašūkalioti tokioje vietoje. Kaip ten bebūtų, jaunas burtininkas priėjęs kapinių įėjimo pasuko į jas. Vis gi nusprendė apsidairyti. Eidamas ton pusėn, kur, atrodo, girdėjo kažką surėkiant, dairėsi aplinkui. Kol kas nieko nebuvo matyti. Nieko kas galėjo surikti.
Taip besižvalgant Edgar'as pajuto visiškai netikėtą smūgį į viršutinę nugaros dalį. Šis net privertė buvusį grifą suklupti. Kas gi čia vyksta!? Apstulbęs klausė savęs. Nieko aplink save nematė, už nugaros irgi nejautė, kad kas nors būtų atsidūręs. Kažkas tarsi atsiteleportvęs būtų. Paaiškinimų ieškoti ilgai neteko. Juodaplaukis pasukęs galvą per petį išvydo šalia savęs raudonomis akimis stovinčią būtybę, kuri šiepė savo dantis. Tai leido iškart suprasti, su kuo ir kodėl taip netikėtai susidūrė. Tikiuosi von Sjuardai su tuo nesusiję? kažkodėl tokia mintis šmėstelėjo žaliaakio galvoje. Na, ne kažkodėl, o todėl, kad Sorenas buvo vampyras, o Fasiras pusiau vampyras. Tai buvo kvailoka mintis, kurios ilgai ir nesilaikė, nes pasitikėjo šiais žmonėm ir iš vis kurių galų jiems reikėtų būtent taip regzti Edgar`o užpuolimą, kai galėjo su juo lengviausiai susitvarkyti, kai save užkerėjo užburtuoju miegu.
- Ar kažką užpuolei?- paklausė animagas nepažįstamojo prisiminęs, jog kažkas buvo riktelėjęs. Atsakymo negavo. Vietoj jo, buvo pakeltas padaro ir nusviestas per kelis metrus į priekį. Kritimas nebuvo švelnus. Edgar`as skaudokai trinktelėjo tiek kelį, tiek ranką į žemę. Jau nepatenkintas tuo kas vyksta stvėrė savo burtų lazdelės, esančios kišenėje. O ką su ja? greitai susivokė, kad kerų panaudojimas būtų gan rizikingas dalykas, nes šioje vietoje gali būti žiobarų, kurių akivaizdoje užsiiminėti magija nėra leidžiama. Mėginti susitvarkyti su vampyru plikomis rankomis atrodė, tikriausiai, dar nutrūktgalviškiau, todėl įvertinęs vietą ir galimybę čia išvysti žiobarų šiuo momentu vis dėl to ryžosi atkišti savo magišką ginklą į užpuoliką. Akimis akylai stebėjo vampyrą ir bandė suregzti kažką doro, kol šis kol kas nepradėjo dar vienos savo atakos.
-
Atsidūrusi vieno iš vampyro gniaužtuose mergina ėmė spėlioti, kur dingo antrasis, žinoma, netrukus šias mintis ir visus spėjimus nustūmė į šalį, nes tvirta antgamtinės būtybės ranka ėmė stipriai gniaužti rudaplaukės gerklę. Negavę deguonies plaučiai ėmė maldauti jiems gyvybiškai svarbaus deguonies. Varnė jautė, jog jei nieko nedarys, po kelių akimirkų neteks sąmonės. Turbūt būtent tai ir privertė mėlynakę nė nepagalvojus kilstelėti sveikąją ranką ir ištraukti vieną iš juodojo kristalo durklų. Stipriai sugniaužusi rankoje ginklą mergina staigiu judesiu, kaip ir buvo mokoma per treniruotes, suvarė šį tiesiai vampyrui į delną. Veržę gniaužtai akimirksniu atsilaisvino ir Davina pagaliau galėjo įkvėpti taip reikalingo deguonies. Sužeistas vampyras tarsi pasiutęs žvėris garsiai suurzgė iššiepdamas aštrias iltis. Merginai nė nespėjus sureaguoti, ji buvo nusviesta per pusę kapinių ir skaudžiai trenkėsi į čia augantį medį. Kūnas pervertas skausmo atsisakė paklusti, deja, mėlynakė į tai nekreipė dėmesio. Nuo žemės sklindantis šaltis nekėlė jokio noro likti gulėti ant žemės, be to, neabejojo, jog vampyras netrukus taip pat pasirodys. Panardinusi abi rankas į purų, baltą sniegą Davina sunkiai atsistojo ir nužvelgė kapines. Dabar jose buvo ne tik mergina su dviem vampyrais, bet ir dar vienas žmogus. Stebėdama du vampyrus, iš kurių vienas buvo susidomėjęs nauja auka, Davina dar kartą apsidairė. Įveikti vampyrus su durklais nebuvo pats geriausias sumanymas, vis dėl to ir ne pats blogiausias. Galbūt su burtais būtų buvę lengviau, tačiau mergina nusprendė nerizikuoti. Buvo įsitikinusi, jog sugebės išsaugoti gyvybę ir su žiobariškais ginklais. Vampyrui priartėjus pakankamai arti mėlynakė sugniaužė durklą ir stebėdama raudonas akis sviedė jį tiesiai į būtybę. Ginklui įsmigus tiesiai vampyrui į krūtinę šis suklupo ir ėmė šnypšti tarsi gyvatė. Stebėdama sužeistąjį vampyrą Davina stovėjo lyg užhipnotizuota, buvo pamiršusi net ir tai, jog kapinėse yra dar vienas žmogus. Niekada nenaudojusi ginklų sužeisti kitiems, dabar mergina stebėjo mirštantį vampyrą, kurio gyvybė blėso, tik jos dėka.
-
Edgar`as kol kas tik stovėjo vietoje. Jis laukė vampyro veiksmų, kurių šis dar nedarė. Tikriausiai, laukė tinkamo momento. Galbūt taip pat numanė, ką per daiktą savo rankose laiko juodaplaukis, todėl nusprendė nedaryti neapgalvotų ėjimų.
Dar kelios akimirkos ir kažkas dunkstelėjo. Tai nebuvo garsas sukeltas vampyro žvelgiančio į Jeffter`į. Tas garsas nebuvo ir Jeffter`io sukeltas. Jį sukėlė mergina, ką tik atsimušusi į šalia buvusį medį. Netruko, prie jos prisistatė ir dar vienas vampyras.
Buvusio Hogvartso moksleivio akys lakstė nuo vieno vampyro prie kito. Nebuvo aišku ką reiktų daryti. Ar laukti to momento, kai reiks gintis nuo tiesioginio užpuoliko, ar padėti merginai, kurios link grėsmingai judėjo antroji būtybė. Animagas dabar dar labiau suabejojo dėl burtų naudojimo, nes nežinojo kas toji rudaplaukė. Ir vienas variantų buvo, jog ji žiobarė. Kita vertus ji jau pamatė antgamtiška būtybes, tai kas čia blogo panaudoti magiją, jei šioji apgintų ją. Gal ir nieko blogo, tačiau vizito į magijos ministeriją tuomet jau nebūtų išvengta.
Vaikinas nusprendė, jog vis dėl to jis turi padėti ilgaplaukei. Tačiau jam dar nespėjus nieko padaryti, jo akys išsipūtė, kai pamatė merginą metant kažkokį durklą į savo užpuoliką. Ne, nenustebo dėl to, kad mergina sugebėjo kažkiek pati apsiginti. Jis tiesiog suvokė, kad ši nepažįstamoji taiko kiek kitokią apsigynimo taktiką. Gal ji kokia vampyrų medžiotoja? tokia mintis kilo dėl keisto durklo. Bet tuomet galimai ji yra užpuolikė, o ne kraujasiurbiai. Nors logiškai pagalvojus kažin ar galėtų būti šių būtybių medžiotoja, nes kažin ar su tokiu durklu sugebėsi įveikti aštriadančius. Na, nebent nupjausi jiems galvą.
- Ką tu darai!?- žaliaakis riktelėjo merginai nepaisydamas to, kad tas durklas galėjo vampyrui didelės žalos ir nepadaryti, apart tik sukelto didelio skausmo. Kaip bebūtų, norėjo ir užsitikrinti, kad šios būtybės nebus sunaikintos, jei tik nebus tam būtinybės.
Per daug jau Edgar`as atitraukė dėmesį nuo kito padaro, kuris tuo pasinaudojo. Kai tik jis įsitikino, jog jaunuolis nebežvelgia į jį, čiupo jam už kaklo iš nugaros pusės ir truputėlį kilstelėjęs sviedė jį dar kartą. Tik kritimas šį sykį buvo kitoks. Jis buvo skausmingesnis, nes vampyras pasinaudodamas savo greičiu, leido sau atsidurti prieš trumpaplaukį, kuris dabar skriejo į jį. Ir neleidus magui pačiam tiesiog nukristi, raudonakė būtybė atsispyrusi nuo žemės iš viršaus trenkė Jeffter`iui į nugarą ir taip plojo jį pilvu į žemę.
-
Stebint mirštantį vampyrą Davinai darėsi bloga. Kojos laikiusios merginą ėmė linkti. Geriausia gynyba-puolimas. Galvoje nuskambėjo tėčio balsas. Negalėdama atitraukti žvilgsnio nuo raudonakio ispanė tiesiog stebėjo šį, kai kapinėse nuaidėjo balsas. Krūptelėjusi rudaplaukė kilstelėjo galvą ir žvilgtelėjo į netoliese esantį vaikiną. Priešingai, nei mėlynakės, jo užpuolikas nebuvo sužeistas ir artinosi šio link. Nieko neatsakiusi Davina ir vėl nukreipė žvilgsnį į klūpantį vampyrą. Turbūt merginos principai ir gerumas neleido daugiau matyti kenčiančios būtybės, nes ši pamiršusi, kad gali būti užpulta žengė tiesiai prie sužeistojo vampyro ir neatitraukdama savo šviesiai mėlynų akių nuo šio, priklaupė ant vieno kelio ir suėmė durklo rankeną. Pastebėjusi, jog durklas įsmigo šiek tiek dešiniau, nei buvo vampyro širdis, Davina vos kilstelėjo savo lūpų kampučius. Nekreipdama dėmesio į vampyro šnypštimą mergina sugniaužė durklo rankeną ir staigiu judesiu ištraukė šį. Juodi ginklo ašmenys buvo nusidažę tamsiai raudonu, tirštu vampyro krauju. Žengusi kelis žingsnius atgal ispanė stebėjo, kaip ką tik klūpėjęs raudonakis atsistojęs išsitiesia ir iššiepia baltas iltis. Žaizda, padaryta durklo, ėmė lėtai gyti, tačiau kaip spėjo rudaplaukė, kur kas lėčiau, nei turėtų. Sveikojoje rankoje laikydama kruviną ginklą mergina laukė puolimo, tačiau priešais stovintis vampyras dar kartą sušnypštęs dingo palikdamas mėlynakę vieną. Giliai įkvėpusi Davina užsimerkė, tačiau išgirdusi garsų trinktelėjimą staigiai atmerkė savo šviesiai mėlynas akis. Vaikinas, kuris neseniai buvo atkreipęs rudaplaukės dėmesį, dabar gulėjo ant žemės. Pamiršusi apie pavojų savo gyvybei mergina nukreipė savo žvilgsnį į antrąjį raudonakį, tačiau šis, regis, buvo pamiršęs apie ispanę ir visą dėmesį sutelkęs į vaikiną. Dar visai neseniai pasiryžusi nenaudoti burtų dabar mėlynakė pakeitė savo nuomonę. Tyliai sušnibždėjusi puikiai žinomą burtažodį netrukus septyniolikmetė rankose laikė gerai pažįstamą daiktą. Įtempusi lanką mergina nusitaikė į vampyrą ir atleido šį. Ne, lankas esantis mėlynakės rankose buvo skirtas šaudyti į mokomuosius taikinius, tad stipriai vampyro sužeisti negalėjo. Paleista strėlė švilpdama perskrodė orą ir įsmigo raudonakiui į petį. Pajutęs skausmą vampyras atsisuko į rudaplaukę iššiepdamas savo iltis.
-
Juodaplaukis iš skausmo siurbtelėjo seilių į save tuo pačiu išsiviepdamas. Bet pats kaltas, nes nesugebėjo gerai sukoncentruoti dėmesio. Net keista. Jis puikiai žinojo, kad tokiais atvejais negalima prarasti budrumo. Bet gerai, jog tas vampyras tik dar kartą jį pasvaidė, o nesugalvojo suleisti netikėtai savo ilčių jaunuoliui į kaklą.
Būtybė raudonomis akimis dabar nenorėjo leisti atsikvėpti vaikinui. Ketino daryti kažką dar iškart po numušimo į žemę, tačiau jis buvo sustabdytas. Na, bent jau pristabdytas. Ir tam įtakos turėjo nepažįstamoji, iššovusi strėlę į jį.
Jeffter'is giliai atsidusdamas rankomis po truputėlį stūmėsi nuo žemės. Keldamasis apsidairė. Nė nespėjo pastebėti, kur išgaravo dar vienas aštriadantis. Aišku, šį syk neleido sau manyti, kad jis tiesiog dingo, nes tai būtų dar vieną klaida, kuri ir vėl gali kainuoti, tik gal šį sykį kiek daugiau.
Durklai, lankai.. Kas dar? Ir iš kur? stebėjosi iš kur pas rudaplaukę tiek amunicijos, kuri nevisiškai tiko medžioti tokiems padarams, kaip vampyrai. Tai galėjo paaiškinti, jog mergina nėra vampyrų medžiotoja, tačiau tuomet kyla klausimas, kam jai tokia ginkluotė? Atsakymų, bent jau kol kas, žaliaakis nebeieškojo, kai pamatė sužeistą padarą einant link lankininkės.
- Petrificus Totalus,- pasinaudojo laikinai paralyžiuojančiais kerais. Ir taip, jie sustabdė vampyrą. To ir tikėjosi Edgar'as. Jam jie neatrodė vieni iš tų, kurie dar tuo pačiu užsiiminėtų magija.
- Reikia greičiau eiti iš čia,- paėjęs į šoną, jog matytų ilgaplaukę, tarė jai. Reikėjo eiti, nes bet kurią akimirką galėjo grįžti dingęs vampyras, gal net su pastiprinimu. Užkerėtasis padaras irgi nebus visą laiką sustingęs. Aišku, kol pastarasis ims judėti užtruks laiko, bet vis tiek čia užsibūti nebuvo saugu.
Nusisukęs nuo merginos trumpaplaukis žengtelėjo porą žingsnių į priekį ir tuomet vėl atsigręžė per petį į lanką laikančią nepažįstamąją norėdamas įsitikinti, kad ši eina drauge ir nesumanė susidoroti su kraujageriu. Nesvarbu buvo jaunam burtininkui tai ar užpuolikai buvo tie vampyrai ar ne, jam svarbu buvo tai, kad niekas nenukentėtų. Žinoma, jis nebuvo už tokius užpuldinėjimus ir pritarė, kad darantys blogą būtų nubausti, tačiau bausmė neturėtų kelti skausmo ir sužalojimų.
-
Kaip ir tikėjosi, Davina sulaukė vampyro dėmesio suteikdama laiko atsigauti ant žemės gulinčiam vaikinui, deja, tolimesnių veiksmų nebuvo suplanavusi. Prieš šaunant strėlę rudaplaukei rūpėjo, tik viena-atitraukti raudonakio dėmesį. Planui suveikus mėlynakė stebėjo artėjančią būtybę, tačiau šįkart antros strėlės nė neketino paleisti. Daugiau nebenorėjo sužeisti nė vieno vampyro ar kokios kitos būtybės. Rankose laikydama lanką mergina stovėjo stebėdama vampyrą ir tik išgirdusi pažįstamą burtažodį kryptelėjo galvą į žaliaakį. O aš maniau, kad paskutines atostogų dienas praleisiu be nuotykių... Nė nebandydama priešintis žaliaakio nurodymui mėlynakė tik linktelėjo ir pasileido link jo. Staigus judesys privertė Daviną aiktelėti. Kūnu pulsavęs adrenalinas slopino skausmą, o šiam dingus kūnu ėmė sklisti smūgių sukeltas skausmas, tačiau ir tai nesustabdė rudaplaukės. Likti kapinėse ir tęsti kovą ji visiškai nenorėjo. Pasivijusi nepažįstamąjį rudaplaukė nusekė paskui.
-
Tai buvo neregėtai niūrus žiemos rytas. Šakos spindėjo nuo šerkšno, ant pažliugusio sniego žaidė vis dar danguje tebekabančios pilnaties spinduliai, nardantys per lašus, tekšinčius į balas nuo medžių. Sniegas buvo purvinas ir bjaurus. Po tokį jau niekam nesinori maklinėti, ne taip, kaip per šviežias baltas pusnis. Žiema uždengia praeities nuodėmes, atverčia naują, baltą, gražų lapą. Bet šiemet tasai lapas buvo apipiltas keliais litrais juodo rašalo bemaž tą pačią sekundę, kada buvo atverstas.
Juodaplaukis jaunuolis pajuodusiu iš sielvarto ir nuovargio veidu stovėjo prie šviežiai supilto kapo. Mažesnio nei visi kiti kapai, iškasti šiose kapinėse. Mirusiajam dar visai nebuvo laikas mirti. Jis dar turėjo gyventi ir gyventi. Ilgai ir laimingai. Turėti gražią vaikystę. Sulaukti aštuonioliktojo gimtadienio. Susirasti merginą, susituokti, smagiais šeimos vakarais žaisti kvidičą...
Jaunuolis sukando dantis. Kaltės jausmas jį slėgė lyg narą Marianų įduboje. Neleido įkvėpti, neleido iškvėpti, neleido krustelėti. Nebuvo galima atsiprašyti. Atsiprašymas būtų buvęs visiškai bevertis.
Fasiras jautėsi šiek tiek sustiręs, mat lyg šiaip užsimiršęs, lyg bausdamas save apsirengė tik juodus marškinius ir dar juodesnį švarką. Von Sjuardo veidas atrodė baisiai, mat per šias dienas vaikinas nėsyk nesiskuto. Akyse juodavo šiurpinanti gelmė, galėtumei pasakyti, kad ir ten įsislinkęs dūlėjo tasai baisus liūdesys. Juodaplaukis žvelgė į mirusiojo motiną, nedrįsdamas nieko jai pasakyti, nors pasakyti, ko gero, reikėjo daug. Viskas jau seniai praėjo - visi jo šansai ką nors padaryti.
-
Šleikštus gedulas gaubė rytinį žiemos dangų. Keletas varveklių, prišalusių ant miestelio stogų, be paliovos, periodiškai lašėjo žemyn, palikdami nežymų pėdsaką apledėjusioje žemėje.
Visi palieka pėdsakus. Šiokius ar tokius, įsimintinus ar nelabai, skaudžius ar pilnus laimės akimirkų. Visi iki vieno. - Mintijo moteris. Ir tikriausiai patį didžiausią pėdsaką, kokį nors kada nors kažkas galėjo palikti - tai vaikas motinos krūtinėj. Tokio gilaus ir įsimintino simbolio nei vienas negalėtų pakeisti. Neapsakomas pėdsakas nugulė ir kruvinoj Amikos širdį. Praradusi namus, mylimąjį, darbą ir galiausiai po sunkių vargų susikūrusi mažytį rojų su vieninteliu iš ankstesniojo gyvenimo likusiu savo meilės vaisiumi, mergina sugebėjo netekti ir jo. Dabar, stovėdama prie skrupulingai supilto savo pirmagymio kapelio, trumpaplaukė nebetvardė karštų ašarų, gėdingai varvančių paraudusiais skruostais. Motinos širdis klaikiai sruvo nepakeliamu skausmu, o nežmoniškosios prigimties siela, rodos, pati veržėsi lauk iš suglebusio moters kūno. Tamsių, iš sielvarto pajuodusių, plaukų savininkė badavo jau kelias dienas, sulysusi it giltinė, ji pasninkavo skandindama save niūriam pigaus alkoholio liūne, vynas baigėsi anksčiau, nei baigiasi vienatvė, o ryškius, ekstravagantiškus drabužius seniai buvo pakeitusi aptriušusiomus skaromis. Kadaise taip tikęs subtilus makiažas nebepuošė pieno baltumo moters odos ir sidabru žėrinčios katės akys įgavo apatišką, stiklinį žvilgsnį.
Vaikelio mirtis atėjo netikėtai, palikusi gilią žaizdą gimdyvės krūtinėj, apsiavusi sniegbačiais ir net neatsiklaususi leidimo. Ji savo šaltais pirštais palytėjo ir amžinu miegu užmigdė vienintelę juodaplaukės gyvenimo prasmę, nepagailėdama nei jos, nei jo. Amika nebeįstengė sulaikyti ašarų, skruostų raudonį jau nuplovė seniai pro blakstienas prapliupusios srovės. Tamsiaplaukė nesugebėjo net žvilgtelėti į šalimais stovintį juodmarškinį vaikinuką ir gėdingai parklupusi ant kelių prie pat palaidoto sūnelio kūno, ėmė kūkčioti balsu it sužeistas žvėrelis, pati vos ne bandydama užsikasti po ištežusio sniego likučiais.
Štai kaip atrodė ji - našlė, paskendusi depresijoje ir praradusi pačią save.
-
Ant patežusio sniego ir per balas šokinėjo besvoriai Fasiro vaizduotės keverzojami nykštukai, vaidinantys scenas iš gražios praeities. Vienas iš jų dabar kaip tik kūreno ugnį, o kitas grūdo į besikūrenančią ugnį dovanų popierių taip, jog ji jau duso. Von Sjuardas atsiminė - tokiu pačiu blizgančiu, paprastais raštais pamargintu popieriumi buvo apvyniojęs vaikišką šluotą, kadaise dovanotą Helijui. Ne kadaise. Vos prieš... Kelias savaites? Mėnesius? Tai įvyko nelabai seniai. Bet Fasirą - o kartu ir Amiką - nuo tų dienų skyrė jau nebeįveikiama praraja.
Tarp kitko, kalbant apie tai, Fasiras dabar jau buvo absoliučiai įsitikinęs, jog buvo ir geresnių dovanų už šluotą. Stebuklingos burtininkų statulėlės, saldumynai, gnomų kepurėlės, vaikiškų muzikos grupių kompaktai, kad ir sumauti Skersinio Skersgatvio suvenyrai. Ar puodeliai su kokiais nors smagiais ar kietais paveikslėliais, pavyzdžiui, su hipogrifais.
Helijus skraidė puikiai, kiek tik galėjo skraidyti su savo dovana. Bet jis buvo vaikis, visai vaikis, mažai tenutuokiantis apie tikrąją žemės traukos jėgą bei greičio pavojų. O Fasiro šluota buvo visai čia pat, neužrakinta, nepaslėpta. Nors juodaplaukis jaunuolis jau velniaižin kada su ja neskraidė, mat visąlaik važinėdavo tik motociklu - ar į darbą, ar į parduotuvę, ar šiaip sau, kad pabėgtų nuo sąžinės graužimo.
Nuo šito graužimo pabėgti nepavyks, bet jis turbūt važinėsis ištisomis paromis. Jis buvo kaltas dėl Helijaus Lordeso mirties. Jis buvo krikštatėvis, kuris pražudė savo krikšto sūnų.
Juodas, alkanas ir tuščias Fasiro žvilgsnis peršoko ant Amikos, kai dėmesį atkreipė keistas garsas. Ji suklupo ant žemės, štai, ką žymėjo tas tekštelėjimas. Pusvampyrio akys prablaivėjo, atsiminimai išblėso ir pranyko. Tik šiam momentui, buvo įsitikinęs Fasas. Jie visam laikui išliks širdyje, pamanė jis, priklaupdamas šalia Amikos, kadangi nesugalvojo nieko kito, ką galėtų padaryti, o stovėti, kai ji klūpi tokioje vidinėje sumaištyje, atrodė itin nemandagu. Jis ir pats gedėjo, jis nemokėjo nusakyti, kaip gedėjo, tik turbūt neturėjo teisės taip stipriai to parodyti. Visgi prie žemės palenkė ir slegianti kaltė.
- Turėtum pailsėti, - užkimusiu balsu sududeno von Sjuardas, stengdamasis tai pasakyti kuo tyliau ir švelniau. Neatsikrenkštė, nes tai mažai kuo būtų padėję tam balsui. - Mes čia jau visą naktį, - išsakė faktą dar tyliau. Amikai ėmus kūkčioti, Fasiras susigūžė, prislėgtas dar labiau, sudiržusiomis, apšalusiomis rankomis suėmė jos delną, bandydamas išreikšti palaikymą.
-
Ištežęs, drumzlinu vandeniu pavirtęs sniegas, susimaišęs su juoda kapo žeme, skverbėsi pro plonus moters rūbus, garantuodamas šiai įkyrų plaučių ar inkstų uždegimą. Tačiau tamsiaplaukei buvo nė motais. Už nugaros stoviniuojanti, kaip ir pati mergina šešėlyje paskendusi, būtybė staiga pritūpė šalimais nuo ašarų apgirtusios gimdyvės.
Išgirdusi netiesioginį pasiūlymą palikti sūnaus kapą, velos širdis dar labiau paplūdo krauju. Niekas negalėjo suprasti tokio motinos skausmo. Ilgesys, kuris veržte veržėsi nuo pat paskutinio Helijaus atodūsio, dabar dusino ir pačią trumpakasę. Jaunajam von Sjuardui suėmus ledinį merginos delniuką, vela pakėlė paraudusias akis į juodaplaukį, gedintį kartu su ja ar bent jau puikiai tai inicijuojantį. Giliai viduje Amika žinojo, jog ne Fasiras buvo kaltas dėl tokios netekties, gerai suprato, kad ir ji pati prie to nei kiek neprisidėjo, bet kaltino. Baisiai kaltino jaunoji našlė save ir šalimais tupintį nakties vaiką, o liūdesys, sukeltas nelaimės, po truputį ėmė virsti ilgalaike neapykanta.
Šnirpštelėjusi nosimi, verkiančioji linktelėjo į priekį ir įsikibo į juodus, tvarkingai išlygintus vaikinuko marškinius. Tikriausiai naujutėlis Fasiro švarkas taip pat greitai persigėrė kavos spalvos plaukų savininkės ašaromis, o pati ji, įrėmusi galvą į vaikinuko raktikaulį, ėmė daužyti vampyro krūtinę palyginti liaunais kumštukais. Neketino mergina niekur eiti ir tiksliai nežinojo būtent kodėl. Gal dėl to, kad motiniškas ryšys ir širdgėla neleido paleisti vienintelio, deja, jau mirusio palikuonio, o gal ir dėl to, jog jau ir pati mergina buvo nusilpusi ir nelemtas miego trūkumas bet kada galėjo klastingai smogti iš pasalų, prisidengęs alpimu. Bet kokiu atveju, galinga jausmų audra virte virė Lordess viduje ir, rodos, nieks negalėjo įstengti jos nuraminti.
- Ne.. nekhenčiu... Nekhenčhiu, nekhenčhiu... - kūkčiodama murmėjo trumpaplaukė jaunuoliui į krūtinę, o jėgoms bene visiškai nusilpus, nuleido kumščius ir rausvais, šalčio nukandžiotais skruostais dar stipriau leido tekėti sūriems vandens lašeliams.
-
Fasiras neilgai šiaip sau teklūpėjo prie kapo, laikydamas tą šaltą delną dar šaltesniame savajame delne. Vaizduotės nykštukai vėl pasirodė - šįkart jie begėdiškai šokinėjo ir šoko ant kapo. Visos dramos, visi žaibai, konfliktai, apsikabinimai ir kita kas, kas begali nutikti gyvenimo eigoje. Ant kapo. Šokis ant kapo. Ir visgi šiuo atveju tai nėra išniekinimas.
Von Sjuardas nenustėro, kai į jį smigo Amikos akys - smigo tikrąja ta žodžio prasme, kaip koksai bjaurus karinis peilis arba 7,62 milimetrų kalibro kulka, dedama į kalašnikovus, degtiarovus ar panašias žudymo mašinas. Tokie žudymo įrankiai perkerta žmogaus audinius nelyginant iki negalėjimo išgaląstos siuvėjo žirklės. Sekundėje sutelpa viskas: ląstelių ramus funkcionavimas, staigus ramybės - toks staigus, kad tai supranti tik dar po kelių tokių pat trumpų akimirkų - sutrikdymas, audinio perrėžimas bei sustojimas kažkur pusiaukelėje išėjimo iš organizmo. Amikos akys per daug nenustebino. Bet visgi dar kažką sujaukė Fasiro, jau ir taip baisiai gedinčio, viduje. Jis ir taip niekada nenusivilkdavo juodų drabužių, bet dabar į juodas pakeis ir tas dekoratyvines nosinaites, dedamas į švarkus bei vadinamas fantazijomis.
Kai į namus ateina mirtis, lieka tik fantazijos švarkų kišenėse.
Kito velos judesio pusvampyris jau nesitikėjo. Susvyravo, bet atgavo pusiausvyrą. Iš kur tiek jėgos pas tokią nusilpusią ir visko netekusią moterį?
Smūgis. Šitas už jo kaltę.
Kitas smūgis. Už Helijų
Trečias smūgis. Už jo neįtikėtiną neapykantą.
Už mamą.
Už Solveigą.
Už Raveną.
Darkart už Helijų.
Fasiras dėbsojo į kapą, o į nereginčias akis vaipėsi, juokėsi ir bėgiojo mirusieji. Amika, rodos, iššvaisčiusi paskutines jėgas, sukniubo į jį, tad, rodos, beliko tik nevykusiai paguodžiančiai apkabinti. Fasiras niekada to nedarė - gerai, po teisybe, niekada tik nuo to laiko, kai palaidojo tris ketvirtada... Tai yra, visą savo šeimą. Dabar užsimerkęs pasijuto it vėl apkabintų Solveigą, kai ši bedūkdama parkrito.
Tam tikra prasme Amika dabar jam ir buvo kaip sesuo.
- Geriau grįžkim namo, Amika, - protui vėl kiek praskaidrėjus sumurmėjo von Sjuardas. Tarytum susigėdęs, kad apkabino ją, kiek atsitraukė, kilstelėjo jos smakrą, kad ji pažiūrėtų į jį. Fasiro žvilgsnis buvo labai rimtas, nors lūpos niauriai, klaikiai persikreipė, sudarydamos šiurpią šypseną, kai jis ištarė kitą sakinį. - Nenoriu, kad reikėtų palaidoti ir tave. Tau pailsėti reikia, - tarė, pabrėždamas paskutinį žodį.
-
Nuo šalčio suskilinėjusi merginos oda, švytinti it perlas Vermejerio paveiksle, staiga pašiurpo nuo netikėto kapliadančio prisilietimo. Tiesą sakant, tamsiaplaukė pirmąsyk pajuto tokį nuoširdų apsikabinimą po daugelio palydovės metų ir tai buvo pastarajai gana keistas momentas. Ne vien dėl to, kad Amikai šiuo metu be galo reikėjo kito žmogaus šilumos ir palaikymo, bet merginą labiausiai stebino toks netikėtas ir retas Fasiro poelgis, žinoma, ne blogąja prasme, tačiau kartais paslapčiom net pati vela dvejodavo ar auksinių rainelių savininkas pats geba jausti šiltesnius jausmus nei reikalauja oficialumas.
Sukniubusi juodmarškinio glėby, šviesiaakė dar kelis kartus mažumėlę muistydamasi purtė galvą į šonus, nebyliai toliau kaltindama abu gedinčiuosius. Skausmas plėšte plėšė visą nusilpusį gimdyvės kūną, o nemirtingajam švelniau kilstelėjus aukštaūgės smakrą, dar viena ašara paliko stiklines būtybės akis. Kelias akimirkas įdėmiai žiūrėdama į jaunuolio gelsvo aksomo raineles, vienu metu jose ieškodama ir vilties toliau gyventi, ir primindama šiam klaikią netektį, skaros, pridengiančios kakavinius plaukus, savininkė, rodos, sekundę nustojo kvėpuoti. Nenorėjo tamsiaplaukė niekur eiti iš kapinių, bet tūnoti čia visą amžinybę irgi neketino. Jaunojo von Sjuardo rūpestis vis tik glostė sužeistą Mikusios sielą ir vaikinukui atsitraukus, mergina kiek susigėdusi nuleido ilgas blakstienas žemyn. Išgirdusi jaunuolio atsargesnį komentarą, gimdyvė susimąstydama suraukė antakius. Staiga mintys apie savižudybę tapo patrauklios. It apkvaitusi nuo tų nuodėmingų idėjų, Amika vėlei kilstelėjo apniukusias akis į nakties sūnų.
- Tu tikriausiai alkanas... - nusiėmusi plačią skarą nuo plaukų ir kiek atidengusi labiau kaklo ir pečių juostą, tyliai prabilo mergina, - Jei tik... galėt...- - pasukusi galvą į šoną, beviltiškai rodydama pulsuojančią kraujagyslę, pradėjo tatuiruotoji, kai staiga, anksčiau minėtas miego bei jėgų trūkumas susivienijo ir jaunąją našlę privertė visiškai suglembti ant ledinio patalo. Amika neteko sąmonės.
-
Nustebino net per atstumą jaučiamas ašaros, riedančios Amikos veidu, karštis. Negi ji pravirko tik dabar? Galbūt ne iki galo pusvampyris įvertino jos vidinę jėgą?
Kita, kas Anglijos Magijos ministrui tapo aišku, buvo tai, jog jai irgi buvo gėda gedėti ir pripažinti savo silpnumą. Tik šią sekundę ji sėdėjo tos pačios bedugnės dugne, kur ir jis. Dabar linksmoji vela kuriam laikui atsidūrė niūriojo pusvampyrio visatoje - ten, kur jis gyveno visą parą, visą savaitę, be išeiginių ir atostogų, ir būtent dėl to bemaž niekada nesišypsojo.
,,Būtų gaila, jeigu ir ji ten pasiliktų, ką?" - retoriškai paklausė juodaplaukis.
- Ne, - paklaikęs atšoko pusvampyris, išgirdęs pasiūlymą, ir šaltu delnu uždengė Amikos kaklą nuo savo akių. - Tu gal durna?! - pasipiktinęs šovė.
Fasiras spėjo pasilenkti ir pagauti Amiką jai dar nesuspėjus nukristi. Dabar laikė visai bežadį kūną, atremtą į save. Nužvelgė pagaliau bent kiek nurimusį Lordess veidą, patvarkė jos skarą, kad ši geriau uždengtų pečius. Tuomet trumpam sulaikė kvapą, smarkiai sukando dantis. Dabar jo niekas nebematė - na, išskyrus jį patį ir varną, tupintį netoliese. Akies vokas ėmė virpėti - gal dėl tramdomo liūdesio, gal dėl ilgos nemigos ir nuovargio. Von Sjuardas dar lėtai nužvelgė kapą - taip lėtai, jog rodės, kad prie žvilgsnio būtų prilipę kažkas klampaus ir sunkaus, pavyzdžiui, poros savaičių medus ar pasilydęs stiklas.
- Stipriai per anksti, - tyliai sumurmėjo Fasiras į kapą.
,,Visiems taip atrodo," - pastebėjo Muninas, visą šitą laiką tupėjęs ant nudžiūvusio, pilko kaštono vos per kelis žingsnius nuo kapo. Pusvampyris pakėlė galvą į jį, o tuomet vėl nuleido į kapą. Vokas nebevirpėjo, nors tamsa iš akių taip ir neišnyko.
Dabar jaunojo von Sjuardo širdyje iškilo dar vienas kauburėlis.
Helijus jau palaidotas. Bus galima grįžti namo ir vėl atlikinėti savo pareigas, naktimis laistant ir puoselėjant kapus be paliovos tuksinčiame kapinyne, kurį kiekvienas nešiojasi krūtinėje.
Fasiras sekundėlei sustingo, kai žvilgsnį vėl patraukė tvinksinti kraujagyslė. Tuomet viena ranka nusivilko švarką ir apgaubė Amiką ir, taip save dar tvirčiau apsaugojęs nuo vampyriškų instinktų, išėjo iš kapinių su vela ant rankų. Po kiek laiko nuo kaštono šakos pakilo ir varnas.
-
Mokiniams niekas nerūpi. Nei pamokos, nei pažymiai, nei dar kas nors. Nes kaip kitaip galima būtų paaiškinti tokį nelankomumą? O apie namų darbus geriau nė neužsiminti... O ką daryti profesoriui, kuris pats nesupranta, kodėl jau trečius metus dirba mokykloje, ir jam verkiant reikia bent minimalaus mokinių susidomėjimo?
Matthew atsakymo į šitą klausimą nežinojo. Suprato, kad ankstesniaisiais metais, ko gero, nebuvo tinkamai pasiruošęs darbui. Trūko patirties, trūko magijos žinių (ko, tiesa, vis dar trūksta ir, ko gero, trūks visą gyvenimą), trūko dar kažko... Tačiau dabar Turner jautėsi kitaip. Jis dvejus metus praleido klajodamas po pasaulį (na, gerai, Egiptą, o ne pasaulį) ir studijuodamas augalus. Taigi galėjo būti tikras, kad šį kartą savo sritį išmano. Be to, augalai burtų lazdelėmis nesimosuoja (na, tikėkimės, bent jau Matthew iki šiol neteko tokio sutikti), tad jie gal ir nesupras, koks nevykęs magas yra Turner. Tad kodėl mokiniai vis tiek nesirodo jo pamokose? Žinoma, yra tokių, kurie teikiasi ateiti. Tačiau mokykloje vaikų juk daug...
Po dar vienos ne itin susidomėjimo sulaukusios pamokos profesorius nutarė, kad reikia pasisemti idėjų už mokyklos ribų. Nepaisant to, kad buvo suplanavęs visas likusias pamokas, nutarė, kad reikia išvykti į burtininkų miestelį (ar net ne vieną) ir ten galbūt atrasti kažką tokio, kas sudomins net ir tuos nenaudėlius. Ilgai nedvejojęs Matthew išsirinko Godriko Daubą. Juk visi žinojo, kuo šis miestelis garsus. O tokiame miestelyje tikrai turėtų kas nors būti. Kas nors, kas užkabins Turner akį ir suteiks peno likusioms pamokoms.
Savaime aišku, juodaplaukis nekeliavo oru. Savaime aišku, jis nė nemokėjo to daryti. Šiame veiksme buvo per daug magijos. Tad Turner įsidrąsinęs pasinaudojo kelionmilčiais. Tai taip pat buvo vienas iš tų dalykų, kuriame, Matthew nuomone, buvo per daug magijos. Tačiau tai, ko gero, buvo vienintelis jam prieinamas keliavimo būdas. Traukinys, ko gero, ten nevažiuoja, o šluota... Matthew nenorėjo prisiminti paskutinio (kuris buvo ir pats pirmas) savo skrydžio šluota.
Galiausiai Matthew išlindo iš židinio. Tai, matyt, buvo specialiai tam reikalui skirtas židinys kažkokioje smuklėje, nes niekas į atvykėlį net nežvilgtelėjo. Tai privertė Hogvartso profesorių pasijusti kiek nejaukiai, tad jis sparčiu žingsniu išsinešdino iš smuklės.
Atsidūręs lauke apsidairė. Buvo šalta, tačiau bent jau nesnigo. Ko gero, čia nesnigta ir nelyta jau senokai, mat gatvė buvo visai sausa. Tolumoje Matthew pamatė kažkokią iškabą. Priėjęs arčiau pamatė, kad tai yra miestelio kapinės. Jau norėjo apsisukęs mauti tolyn, tačiau tada susimąstė: o galbūt kas nors, atrastas kapinėse, sudomins mokinius?
Taigi, nors ir nebūdamas didelis kapinių mėgėjas, Turner įžengė pro vartus. Vos tai padarė, pajuto šios vietos skleidžiamą magiją. Keista, tačiau šį kartą Matthew tai neišgąsdino. Profesorius ryžtingai patraukė tarp kapų ir žvalgėsi aplinkui.
-
Šaligatvio plytelės buvo nutrintos, apskilinėjusios ir iškilotos medžių šaknų. Kur ne kur dar galėjai matyti nukritusių pilkų nutryptų lapų, arba, tiksliau, tai, kas iš jų liko po kasdieninių praeivių maršrutavimų į darbą ir namo - pilkas, išdraskytas gysleles. Paprastai tokiu laiku papuvusias miegančių medžių dalis jau dengdavo sniegas - šiemet jo, rodos, dar nebuvo. Tik kartais paryčiais ant medžių rasdavosi šerkšno. Retai. Ir greitai nutirpdavo, kai begėdiškas ruduo laiko ringe vėl nesunkiai apdėdavo žiemą.
Štai tokiu sausu ir pilku šaligatviu, nors, tiesą sakant, sovietine pilkuma ir šalčiu dabar atsidavė visa aplinka, žingsniavo ir niekuo neišsiskirianti žmogysta. Nelabai didelio ūgio, vilkinti ilgą kamufliažinių spalvų storesnės medžiagos apsiaustą, galvą slepianti po gobtuvu. Visgi jau krūtinę siekė senokai nekirpta juoda, vietomis žilstelėjusi barzda. Nors ir gana tvarkinga. Vyriškiui einant gatve kažkas karts nuo karto žvangtelėdavo it šakutė į lėkštę, ką nors labai skaniai valgant...
,,Reikia užsukti prieš vėl išvykstant", - pamintijo Sorenas, petimi užkliudydamas kapinių vartelius - šie negarsiai, bet labai bjauriai sugirždėjo. Nelyginant nusirėkusi ir dar rėkianti dvasia iš pragaro, dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę tupinti katile įkaitusios klampios dervos. Senasis eliksyrininkas pasipurtė, nuvydamas šalin šią mintį. Ne, jo šeima tikrai ne katiluose - tokia mintis tiesiog netilpo jo galvoje, vaikštant po kapines be perstojo sukančioje gražiausius šeimos prisiminimus. Reikia tikėtis, kad ir žmonės, ir vampyrai, ir pusvampyriai sėdi ant tų pačių debesų, jie ten visi kartu ir visi kartu žiūri į jį. O Natalie kartais pusiau juokais supeikia vieną ar kitą jo iškrėstą nesąmonę...
Sorenas nejučiomis sustojo ir užvertė galvą aukštyn, lyg tikėdamasis juos pamatyti. Gobtuvas nusmuko nuo galvos, atidengdamas ramų barzdočiaus veidą ir kiek pritemusias auksines akis - kai visur taip pilka, niekas negali švytėti. Visgi debesys, paklusniai it minia viltį praradusių nuteistųjų, plaukė į pietus, o jokių properšų, per kurias galima būtų matyti smalsiai von Sjuardų iškištas galvas, matyti nebuvo.
,,Hm, snigs..." - toptelėjo į galvą Sorenui, einančiam per kapines jau neprisidengus galvos - a, teisingai, juk einant į tokias, sakykim, šventas vietas, rodos, nepriimtinos nei skrybėlės, nei varnalėšų lapai, nei kiti galvos dangalai.
Ne, tiesą sakant, šiose kapinėse von Sjuardai nebuvo palaidoti. Jei jau visai atvirai, jie išvis niekur nebuvo palaidoti, jei žodį ,,palaidoti" vartosime tradicine prasme - įdėti į karstą arba supilti į urną bei pakasti. Seniui von Sjuardui tiesiog patiko įsivaizduoti, jog jis gali juos aplankyti. Juolab, prie pat kapinių buvo Godriko Daubos bažnyčia.
Sustojęs prie Džeimso ir Lilės Poterių kapo eliksyrininkas sustojo susimąstęs.
-
Buvo tylu. Matthew nebuvo didelis tylos mėgėjas. Atsidūrus visiškoje tyloje vyriškiui atrodydavo, kad jį kažkas stebi. Turner negalėjo pakęsti to jausmo, tačiau negalėjo jo ir pakeisti. Taip pat juodaplaukis negalėjo pakęsti kapinių.
Tačiau šį kartą buvo kitaip. Šį kartą tyla buvo jauki. Du minusai duoda pliusą. Ko gero, taip ir yra. Matthew jautė kažkokį keistą lengvumą. Buvo, jeigu taip galima pasakyti, gera. Profesorius, supratęs, kad čia tinka žodis "gera", net nusipurtė. Juk čia palaidoti žmonės. Kažkam buvo labai skaudu tai daryti pamokė save Turner, tačiau gero jausmo pakeisti negalėjo.
Herbologijos profesorius kuriam laikui, atrodo, pamiršo, ko čia atvyko. Jis ramiai vaikščiojo tarp kapų ir, atrodo, negalvojo apie nieką, kas bent kiek sietųsi su augalais. Galiausiai jis atsistojo nugara į Lilės ir Džeimso Poterių kapą. Dėl kažkokios priežasties nenorėjo žiūrėti į jį, tad žvelgė į tą, kuris buvo priešais. Antkapis buvo labai apsitrynęs, tad juodaplaukis neįstengė perskaityti ten palaidoto žmogaus pavardės. Jeigu gerai įžiūrėjo skaičius, tas žmogus mirė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Matthew nusistebėjo kapinių senumu, kai pamatė, kad prie pat antkapio auga kažkokia įdomi gėlė. Tą pačią akimirką profesorius suprato, kad tai yra raktas. Matthew norėjo apeiti aplink kapą, kad galėtų įdėmiau apžiūrėti augalą. Tačiau tuo momentu jį tarsi kažkas sustabdė. Turner kiek nustebo, tačiau suprato: jeigu tai yra gėlės magija, geriau jai neprieštarauti. Tad juodaplaukis liko stovėti kur stovėjęs ir pradėjo mąstyti, kaip gi jam išsiaiškinti, kuo dar pasižymi paslaptingasis augalas. Ir ar pavyks tai panaudoti pamokose.
Po kurio laiko Matthew nutarė kol kas palikti šį kapą ir galbūt sugrįžti vėliau. Jis žengtelėjo atgal ir pajuto, kad už kažko užkliuvo. Pasirodo, jam bestovint kažkas sugebėjo visiškai tyliai prieiti prie Lilės ir Džeimso Poterių kapo. Matthew labiausiai išgąsdino tai, kad jis visiškai nieko negirdėjo.
- Atsiprašau, - negarsiai pratarė Grifų Gūžtos vadovas. Tačiau tada jis pamatė to žmogaus veidą ir pasijuto tarsi patekęs į baisiausią naktinį košmarą. Matthew atrodė, kad jis vėl grįžo į mokinio suolą. Į tas pamokas, kurių jis bijojo kaip ugnies. Tuometiniam berniukui atrodė, kad tų pamokų bijo visi. Tačiau jis, Matthew, bijojo labiausiai. Taip, prieš profesoriaus akis stovėjo ne kas kitas, o Sorenas von Sjuardas.
Turner jautėsi taip, tarsi kristų į bedugnę. Jis atsargiai nužvelgė senojo profesoriaus veidą. Nors herbologas Hogvartsą baigė daugiau nei prieš dešimt metų, atrodė, kad legendinis eliksyrininkas nepaseno nė diena. Juk jis vampyras prisiminė Turner. Ir baimė išaugo dar labiau. Labiausiai norėjosi nešti kudašių. Vis dėlto Matthew suprato, kad jis nebėra tas mažas mokinukas. Dabar jis yra suaugęs vyras. Ir dar kažkokių būdu tapęs Hogvartso profesoriumi... Kolegos pašaipiai pasakė sau Matthew. Tad dabar jis stovėjo ir žvelgė kažkur į šoną. Juto niekaip nesustojančią didėti baimę ir visiškai nežinojo, ką daryti.
-
Jautrius vampyro ausų būgnelius suvirpino tylūs žingsniai. Padaras suprato, jog čia veikiausiai irgi bus burtininkas - kažkas panašaus į tai, ką žiobarų rašytojas Putinas vadino kunigiška eisena, buvo būdinga visiems apsiaustus nešiojantiems žmonėms, o žiobarai šių rūbų nemėgo. Žiobarai mėgo įvairius kintančių kvailų madų spalvingus rūbus, su kuriais niekaip nesusiliesi su gamta ir magija, kurie nesiplaikstys, skrendant ant šluotos... Velnias, juk žiobarai neskraido ant šluotų. Gal jiems taip ir geriau. Sorenas kilstelėjo auksines akis ir išvydo bemaž tiesiai prieš save stovintį vyrą. Savaime aišku, jaunesnį už save, kažkuo galbūt pažįstamą. Iš smalsaus vyro žvilgsnio į gėlę, augančią ant kažkokio kapo, von Sjuardas spėjo, jog šis galbūt kaip nors susijęs su magiškais augalais. Teko herbologijos mokslo ragauti ir eliksyrininkui, juk visgi į katilus gali keliauti viskas, ką galima išrauti, užmušti, šiaip supjaustyti ar atrasti ant lauko. Net akmenį, net fėjų dulkę, net meteoritą, net...
Tuomet burtininkas užlipo vampyrui ant kojos. Barzdotasis nežymiai šyptelėjo vyriškiui.
- Nieko baisaus, - sumurmėjo negarsiai, lyg nelabai norėdamas drumsti kapinių ir savo vidinę tylą. Nužvelgęs atėjūno veidą Sorenas vėl paniro į atsiminimus. Įtarimus sukėlė ir netikėta, pavadinkim, pašnekovo baimė akyse. Tokią vampyras netgi galėjo užuosti.
,,Kur man jis matytas?" - pasvarstė buvęs Hogvartso profesorius. Prieš akis išniro sprogimas ir taip jau ištaškytoje klasėje...
,,Ar išsiduoti, jog jį atsimenu? Žmonėms, rodos, tai patinka..."
,,Nemanau, kad nevykėliui, susprogdinusiam katilą, patiktų žinoti, jog tu tai atsimeni."
Sorenas darsyk atidžiai nužvelgė Matthew veidą ir į šoną nusuktas akis. Nenumanė, ką galėtų jam pasakyti. Už akies užkliuvo raudonas šalikas su geltonais dryžiais, išduodantis vyro priklausomybę drąsos koledžui - tam koledžui, kuriam pats Sorenas anksčiau vadovavo.
- Tai ir baigęs Hogvartsą nusprendei į jį sugrįžti, ponaiti Turner? - su liūdnoka šypsenėle paklausė eliksyrininkas, ironizuodamas kreipinį. Sorenas atsiminė skaityto ,,Magijos žinių" laikraščio numerį, kuriame buvo paskelbtas šių metų Hogvartso profesorių sąrašas. Anksčiau jis retai skaitydavo laikraščius, bet dabar ši žiniasklaidos priemonė buvo vienintelis būdas pamatyti savo sūnų. Jei pasisekdavo - netgi su šypsena. Nors tai buvo labai reta. Labai labai.
Pasekęs Matthew žvilgsnį juodabarzdis pamanė, jog šis žvelgia į Poterių kapą. Vampyras ėmė ieškoti jo veide Poterių giminės bruožų - bene nebus jų artimasis? Nors, kiek jam žinoma, to būti negalėjo. Nors Turner'io ševeliūra šiek tiek priminė jauno Hario Poterio nuotraukas - tik tiek. Veikiausiai jis čia atsitiktinai - tokią išvadą padarė magizoologas.
-
Profesorius von Sjuardas - nors gal dabar labiau tiktų vadinti jį Sorenu? - reagavo visiškai ramiai. Kiek Matthew prisiminė, jis visada reaguodavo be pykčio. Net ir tada, kai atsitikdavo kas nors tikrai baisaus. Žinoma, jis neprisimena manęs pasakė sau Turner. Net ir dabar, po šitiek metų, tu sugebi prie jo susimauti... Juodaplaukis ramino save kaip tik begalėdamas. Juk jis dabar nebėra tas mokinys, kuris amžinai pridirba nesąmonių. Na, tik užlipa ant kojos. Bet tai geriau negu padegta klasė ar visos kitos nelaimės...
Tad Turner jusdamas, kad galbūt pradės valdyti tą panišką baimę stovėjo ir tikėjosi, kad pavyks gražiai išsiskirti. Tyla buvo gerai ir profesorius visiškai nejuto noro su kažkuo bendrauti. Tuo labiau šituo žmogumi, paauglystėje įvariusiu šitiek baimės. Matthew pakėlė akis į barzdotą veidą ir susimąstė: kodėl gi jis taip bijojo šito profesoriaus? Juk jis, atrodo, nieko baisaus nedarė. O ir pamokos buvo vertingos. Matthew netgi būtų jas mėgęs. Jeigu būtų sekęsi bent kiek geriau... Turner taip besvarstant, Sorenas prabilo. Išgirdęs tą jau keliolika metų negirdėta kreipinį ponaitis Turner pasijuto taip, tarsi būtų atsitrenkęs į sieną.
- Na žinot, - negarsiai pasakė Matthew. Neįsivaizdavo, kaip dabar reikėtų bendrauti su šituo žmogumi. Ką jam sakyti? Kaip į jį kreiptis? Šie klausimai buvo labai keblūs. Ir Turner buvo tikras, kad į juos atsakymo neras. - Taip jau išėjo, profesoriau.
Herbologijos profesorius tikėjosi, kad kreipinys atrodys kaip draugiškas pokštas. Smegenys karštligiškai dirbo. Tačiau, panašu, nenorėjo to daryti. Galiausiai Matthew pratarė:
- Tačiau nesijaudinkite, nuodų ir vaistų tikrai neapsiėmiau.
Turner šyptelėjo, tačiau įsivaizdavo, kad tas šypsnys atrodo labai dirbtinai. Labiau norėjosi susigūžti į kamuoliuką. Arba dar geriau - kuo greičiau dingti von Sjuardui iš akių. Nors ir pats suprato, kad ši baimė yra kvaila, Matthew nieko negalėjo padaryti. Taip, pirmas šokas, pamačius senąjį nuodų ir vaistų profesorių, jau praėjo. Tačiau vis tiek jauku nebuvo. Švelniai tariant.
Matthew nieko nebesakė. Suprato, kad dabar staigiai išeiti būtų keista. Gal net ir nemandagu. Tačiau kažką sakyti? Gal tiek to. Turner niekada neprieštaravo patylėti.
Vis dėlto galiausiai Matthew pajuto, kad tyla tęsiasi pernelyg ilgai. Nepaisant to, kad iki šiol jų santykiai buvo mokinio ir profesoriaus, jie yra pažįstami. Be to, dabar dar ir abu suaugę. Kaip ir. Tad galiausiai Matthew paklausė:
- Galbūt esate Poterių giminaitis?
Vos tik išsižiojęs suprato, kad šito sakyti nereikėjo. Nors nieko nežinojo apie von Sjuardo praeitį, instinktyviai suprato, kad giminių tema nėra pati geriausia. Matthew norėjo atsiprašyti, tačiau neišdrįso vėl praverti burnos.
-
Baimė turi savo kvapą ir garsą - ir, kaip bebūtų keista, Sorenas ją vis dar užuodė ir girdėjo. Bandė suprasti, kodėl šis žmogus jo vis dar bijo - nejaugi vaikystės baimės gali užsilikti tokį ilgą laiką? Profesorius mintimis ėmė klaidžioti po savo paties atminties platybes, ieškodamas, kada pats kažko galėjo bijoti. Tačiau vampyras tokio atvejo lyg ir neatsiminė - tuomet jam toptelėjo, kad galbūt Matthew, nors nebuvo itin talentingas eliksyruose, gabus buvo magizoologijai... Nors kas ten žino? Geriau neklausinėti žmonių apie baimes, nes tuomet jie ima bijoti dar labiau.
,,Sidabrinis durklas su Durmštrango herbu. Iš gilios žaizdos liejosi kraujas, o nuo troškulio Sorenui liejosi akyse, jos tapo juodos kaip naktis. Durklo dūris juk buvo skirtas ne vaikui... Trumpas pokalbis, po kurio Sorenas vietoj tvarsčių suplėšė močiutės pasiūtus marškinius. Štai, iki ko atveda baimė." - toks vaizdelis praslinko monstriškos prigimties būtybės mintimis.
Išgirdęs pasiaiškinimą, Sorenas linktelėjo galva ir šyptelėjo plačiau. Daug kas taip pasiteisina, o ir kreipinys von Sjuardo nenustebino. Profesoriumi į jį kreipėsi net ir tas, kurį beveik galėjo laikyti savo šeimos nariu - sūnaus krikštatėvis, buvęs Grifų Gūžtos prefektas. Visgi kita Matthew išsakyta mintis buvusį Grifų Gūžtos vadovą privertė prajukti.
- Neturėčiau ko jaudintis. Sako, blogiausi mokiniai tampa sėkmingiausiais žmonėmis, galbūt su eliksyrais panašu. Mano sūnus, - Sorenas trumpam nutilo, susipratęs, kad gal reikėjo ir patylėti, bet visgi pratęsė: - buvo susprogdinęs virtuvę, bet niekas nenukentėjo, o jam gaminti ėmė visai patikti. Visgi kokį dalyką dėstai, Matthew? - paklausė kreipdamasis jau vardu, mat nusprendė nebepokštauti.
Iš pamiškės pakilo iš pirmo žvilgsnio paprastas dulkes nešantis vėjo gūsis...
- Ne, - papurtė galvą buvęs eliksyrų profesorius. - Kiek žinau, nesu. Kaip tik norėjau to paties klausti tavęs, - blankiai šyptelėjo jis.
Dulkių debesėlis pakilo aukščiau, apsisuko kelis kartus vietoje, dairydamasis, o tuomet išvydo du kapinių viduryje besikalbančius vyrus...
Sorenas kilstelėjo galvą lyg kažką pajutęs, bet kapinėse be jų dviejų nieko daugiau nebuvo.
Debesėlis nusitaikė į vieną iš jų, aukštesnįjį, ir didžiuliu greičiu pasileido artyn. Šio vyruko baimę užuosti jam buvo lengva - oi, dar ir kaip! Priartėjusi būtybė net patrynė rankomis iš džiaugsmo, kad papuolė į tokią įdomią situaciją.
Tai buvo kaukas ir jis norėjo dar labiau išgąsdinti ir taip baimės purtomą jauną šios žemės gyventoją. Po to - ir nepurtomą.
O abu jie - ir Sorenas, ir Matthew - buvo prasti kerėtojai.
-
Tyla, buvusi tokia jauki, pakito. Matthew negalėjo pasakyti, kad dabar būtų buvę labai nemalonu. Buvo pernelyg keista stovėti šalia šito žmogaus. Ir dar kapinėse. Kai kuriomis akimirkomis baimė tarsi išnykdavo. Tačiau neilgai trukusi grįždavo su dar didesne jėga. Turner suprato: kai grįš į pilį, būtinai reikės apmąstyti, kodėl taip yra. Ir išsinagrinėti, kaip su tuo kovoti. Profesorius pats nesuprato, kodėl taip bijo senojo eliksyrininko. Na, taip, jis vampyras. Tačiau Matthew žinojo, kad Hogvartse mokosi įvairūs padarai. Prisiminė, kaip susidūrė su Davina Murrell, kuri, kaip paaiškėjo, yra vilkolakė. Nepaisant to, kad tai buvo gerokas šokas, susitikimas buvo įdomus ir netgi smagus. Tad klausydamasis, ką kalba von Sjuardas, Matthew lengvai šypsojosi. Tai jam pačiam labai patiko: galbūt nebus taip akivaizdu, kad jis vos laikosi nedrebėjęs iš baimės?
Sorenui užsiminus apie sūnų, Turner nenoromis pradėjo svarstyti: jis vampyras? Kas būna, jeigu vampyras susilaukia vaiko? Ar tai priklauso nuo to, ar motina irgi vampyrė?
Juodaplaukis vos susilaikė nepaklausęs apie sūnaus motiną. Tačiau trumpa pauzė, kurią padarė Sorenas, paskatino Matthew patylėti. Bent jau šį kartą.
- Dėstau herbologiją, - trumpai pasakė profesorius, nutaręs neaiškinti savo kelių ir klystkelių profesoriavimo kelyje. Jis buvo visiškas nevykėlis nuodų ir vaistų klasėje. Nesinorėjo pasirodyti, kad tebėra toks pat ir dabar...
Pakilo vėjo gūsis. Niekuo neypatingas. Bent jau taip atrodė. Tačiau Soreno žodžiai kažkodėl taip susiliejo su juo, kad atsakymo herbologas beveik negirdėjo.
- Aš savo giminėje neturiu nė vieno burtininko, - pratarė Turner, tikėdamasis, kad tai, ką jis pasakė, tinka prie to, ką prieš tai ištarė Sorenas. Juodaplaukis nebuvo visiškai tikras, ar gerai išgirdo senojo eliksyrininko žodžius, tad į smulkmenas nesileido.
Sorenui pakėlus galvą Matthew pajuto kažkokį keistą nerimą. Jeigu bijai kažkokio vieno objekto ar žmogaus, baimė turi savo dydį. Žinoma, jį nėra taip paprasta išmatuoti. Tad kodėl pamačius antrą tokį patį objektą, baimė ne padvigubėja, o padidėja nesuskaičiuojamą kiekį kartų? Būtent toks klausimas iškilo Matthew, kai prie savęs jis pamatė stovintį Soreną von Sjuardą. Pirmiausia Turner pagalvojo, kad jis tiesiog moka keliauti oru ir iškrėtė pokštą. Tačiau nukreipęs žvilgsnį pamatė, kad vyras tebestovi ten pat, kur stovėjo.
- Kas tai? - paklausė Matthew, visiškai neįsivaizduodamas, kas vyksta. Žinoma, apie kaukus teko girdėti. Tačiau baimės kaustomas vyras visiškai apie tai nesusimąstė. Jis žvelgė į abu Sorenus voj Sjuardus ir pradėjo drebėti. Pats tai juto, tačiau nebegalėjo suvaldyti savo kūno.
-
Kalbėdamas su Matthew Sorenas jautėsi ganėtinai keistai. Kaip visada, šešiolikto amžiaus iškasena demonstravo puikų išsilavinimą etiketo srityje, neblogai gaudėsi šiuolaikiniuose reikaluose, bet reikia pripažinti, kad šią sekundę jis norėjo pabūti vienas. Na, ne vienas - su savo šeima. Bent jau vaizduotėje. ,,Keista," - pamanė vyras pats sau, mat pasivaikščiojimui su šeima tokia vieta kaip kapinės tiktų mažiausiai. Reikėtų galvoti apie didelę ir laimingą, bet truputį negyvą von Sjuardų šeimą vaikštant po, pavyzdžiui, parką, laivo denį pučiant gaiviam druskingam vėjui, po mišką kylant saulei, arba, arba...
- Šit kaip, - linktelėjo galva senasis eliksyrininkas. Pajutęs pažįstamą lakoniškumo skimbtelėjimą Matthew balse, von Sjuardas nusprendė jo apie tai nebeklausinėti. Visgi vienas dalykas jam vis dar rūpėjo. - Spėju, tapai ir Grifų Gūžtos vadovu? - rūpimo dalyko ir pasiteiravo tas, kuris anksčiau ir užėmė šias šaunias ir garbingas pareigas.
- O, supratau, - linktelėjo galva juodabarzdis. - O gal tik nežinai, ar tokių buvo. Jei pasitikrintum savo giminės istoriją Magijos ministerijoje, manau, nustebtum, - kreivai šyptelėjo vampyras. Niekam ne paslaptis, kad magijai negalioja bemaž jokios taisyklės ir dėsniai, kai kalbame apie burtininkų gimimą žiobarų šeimose. Galbūt tai kokio nors atsitiktinės genų mutacijos?
Sorenas pakreipė galvą ir nužvelgė savo kopiją, netikėtai išdygusią priešais Matthew. Šis vaizdas Sorenui nebuvo pirmas - kažkada pasikvietė kolegę, kad ši užeitų į jo pamoką, išgėrusi ,,paturbinto" multisulčių eliksyro su jo plauku. Kodėl paturbinto? Todėl, kad žmonės negali pasiversti į vampyrus.
Visgi dabar magiškų viralų maišytojas neatsiminė, kad kam nors būtų suteikęs šansą pasiversti juo. O su atmintimi, rodos, problemų neturėjo.
,,Gal tai Fasiras?" - visų pirma toptelėjo į galvą Sorenui. Bet veikiai jis šį pasvarstymą atmetė - ne, kam gi jo sūnui taip elgtis?
Sorenas atkreipė dėmesį ir į keistą Matthew drebulį.
- Aš taip pat norėčiau žinoti, - sumurmėjo von Sjuardas, žingtelėdamas arčiau savo antrininko. - Prisistatyk, kas tu, - taikiai paprašė kauko. Antrininkas šiurpiai išsišiepė, parodydamas kardadančio ilčių ilgumo dantis - net vampyrui turėti tokias nebuvo natūralu, o tuomet pasilenkė it ketindamas pulti. Eliksyrininkas susiraukė ir automatiškai ištiesė ranką į priekį, prieš save, lyg iškart jau ketindamas gintis.
Tuomet kaukas netikėtai pakeitė pavidalą.
Dabar prieš Soreną stovėjo Fasiras. Pilnu stotu, nerūpestingai sukišęs rankas į kišenes, niekinančia veido išraiška, kiek atmetęs galvą atgal ir į šoną, išdidžiomis raudonomis akimis dėbsodamas į savo tėvą.
- Fasirai, - iš nuostabos Sorenas atsitraukė kelis žingsnius atgal. Jis negalėjo atitraukti akių nuo paniekos pilnų sūnaus akių. Ne dėl tų neigiamų jausmų. Raudona spalva reiškė ne tik pavojų.
- Fasirai, kodėl tu... - sumikčiojo profesorius perkreiptu iš siaubo veidu. Jo sūnus su juo nesikalbėjo. Dabar profesorius išvydo sunkiai, bet įžiūrimas dėmes ant įprastai juodų magijos ministro drabužių. - Ne, juk ir mama... Kodėl taip...
-
Kai Sorenas nepaklausė nieko apie herbologiją, Matthew atlėgo širdis. Jis labai bijojo klausimų, panašių į "kodėl pasirinkai būtent tai?" Labiausiai dėl to, kad ir pats to nežinojo. Ypač turint omenyje, kad tai buvo jau trečias Matthew dėstomas dalykas Hogvartse. Turner mintyse pasišaipė iš savęs, kad gal kada nors taps pirmuoju profesoriumi, išbandžiusiu save visose pamokose. Tačiau tada prisiminė pamokas, kuriose yra naudojamos burtų lazdelės, ir net nusipurtė. O apie nuodus ir vaistus net ir galvoti nesinorėjo.
- Kažkaip tapau, - vėlgi trumpai atsakė juodaplaukis. Ir tai buvo dar vienas dalykas, apie kurį kalbėti ne itin norėjosi. Matthew tikrai nesijautė vertas šių pareigų. Tačiau nesinorėjo to aptarinėti su buvusiu vadovu. Kuris, ko gero, visam laikui yra tapęs Hogvartso legenda. Labiausiai Turner tikėjosi, kad neliks legenda kaip tas, kuris Grifų Gūžtos vadovų istorijoje buvo didžiausias nevykėlis.
Matthew jau pradėjo gailėtis, kad čia atkeliavo. Rūpima gėlė buvo pamiršta, o jis įstrigo su šituo žmogumi, kuris jį nepaaiškinamai gąsdina.
- Gal ir nežinau, - nesiginčijo Matthew, nors buvo tikras, kad jis savo giminėje yra pirmas burtininkas. Vis dėlto nematė reikalo įtikinėti von Sjuardą, kad yra būtent taip. Pats vyriškis ne kartą mąstė, kaip jis pateko į magijos mokyklą. Jis ne tik kad buvo iš žiobariškos šeimos, bet niekada nerodė kažkokių ypatingų gabumų magijai... Ko gero, galima pasakyti priešingai. Jis rodė ypatingą negabumą magijai. Na, bet jeigu buvo pakviestas mokytis, o po to - ir priimtas mokyti, ko gero, nebuvo toks beviltiškas, kokiu save laikė.
Panašu, kad reiškinys, neapsakomai išgąsdinęs Matthew, Sorenui taip pat nebuvo aiškus. Kai jis paprašė prisistatyti, antrasis Sorenas parodė savo iltis. Turner pamanė, kad apalps, kai staiga senasis eliksyrininkas išnyko. Žinoma, originalusis variantas liko. Tačiau atėjūnas pakeitė savo pavidalą. Matthew atidžiai pažvelgė į jį, tačiau naujojo žmogaus nepažino. Vis dėlto panašu, kad von Sjuardas jį pažinojo puikiai.
Kas tas Fasiras? mintyse pagalvojo Matthew, tačiau garsiai paklausti nespėjo: jam pasirodė, kad Sorenas tiesiog paklaiko. Turner nutarė, kad pats laikas išsitraukti burtų lazdelę. Dažnu atveju jis jos net nesinešiodavo - kam, jeigu naudotis vis tiek nemoka? Laimei, šį kartą medinė lazdelė ramiai gulėjo kišenėje. Herbologas ją išsitraukė ir iškėlė. Ir sustingo. Visiškai nežinojo, ką daryti. Netrukus suprato, kad tasai Fasiras yra kruvinas. Bet juk jis dar ką tik buvo kitas žmogus! Ir galiu prisiekti visais dievais, kad nebuvo kruvinas! beviltiškai pagalvojo Matthew, vis dar nesuprasdamas, kas čia vyksta. Jis manė, kad naujasis žmogus yra sužeistas, tačiau tai nepadėjo sugalvoti, ką dabar reikėtų daryti. Juodaplaukis nuleido lazdelę, taip ja nieko ir nenuveikęs, ir priėjo arčiau Soreno.
- Gal reikia kokios pagalbos? - negarsiai paklausė Matthew.
-
Sorenas vėlgi trumpai linktelėjo - panašu, kad pašnekovas nebuvo nusiteikęs tęsti pokalbį, jo vagą kreipiant apie save ir savo darbą. Galbūt tai visiškai nėra keista - dabar retai kas kalba apie savo darbą, problemas ar, juolab, atlyginimus. Juk kai kurie jaunuoliai neria į patį pirmą darbo pasiūlymą, jei tiki mintimi, jog darbą susirasti yra sunku.
Gal kaukas pasirodė ir visai laiku - juk pokalbis buvo toks tuščias ir pašnekovai nebuvo linkę daug atvirauti.
Neilgai trukus Soreno veide siaubą pakeitė liūdesys. Fasirą, rodos, tai irgi šiek tiek sutrikdė, nors tai atsispindėjo šio padaro veide visai neilgą laiką. Kaukas bandė slėpti savo nustebimą.
- Mama nesidžiaugtų dėl tokio tavo pasirinkimo, - sumurmėjo Sorenas. Jis priėjo arčiau sūnaus, šis netgi atsitraukė per žingsnį atgal, o tuomet vampyras perbraukė kaukui per petį, tiksliau, per švarko dėmę. Ant baltų pirštų užsiliko šiek tiek raudonos spalvos.
,,Kaukas yra pavojingas tiek, kiek tavo paties vaizduotė jam to leidžia", - galėtų pacituoti bemaž kiekvienas hogvartsietis, nepraleidęs Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokų. Buvo žinoma atvejų, kuomet kaukai sunkiai sužeisdavo ar net nužudydavo burtininkus, kurie bijojo tikrai pavojingų ir baisių dalykų. Akromantulai, drakonai, mirtis, aukštis, beprotystė... Deja, Sorenas dabar nežinojo, ko pats bijojo, todėl negalėjo susiprasti, jog prieš jį stovi tikrai ne sūnus. Juk baimės keičiasi, užleisdamos vietas naujoms, baisesnėms ir didesnėms, o senosios eliksyrininko baimės jau seniai buvo užleidusios vietą baimei dėl sūnaus nužmogėjimo.
- Ne, nereikia, - atsakė von Sjuardas Matthew, nuleisdamas rankas prie šonų.
Ko Sorenas galėjo bijoti dabar, kai su viena baime jau susidūrė ir suprato, jog nieko nebegali padaryti?
Kaukas veikė greitai.
Fasiras staiga aplenkė Soreną ir šoko artyn Matthew. Deja, tuomet, kai jis buvo arčiau herbologo, negu eliksyrininko, jo pavidalas vėl pasikeitė ir jis tapo kardadančiu juodabarzdžiu von Sjuardu. Į savo antrininką magizoologas reagavo gana greitai - prišoko prie jo, kol šis nesuspėjo padaryti nieko blogo, nustūmė ir užtvėrė kelią nuo Matthew. Tuomet kaukas vėl pakeitė pavidalą.
- Fasirai, sugrįžk atgal, jis tau nieko blogo nepadarė, - griežtu tonu prabilo vyras, nenuleisdamas akių nuo įžūlaus ir paniekinančio jaunojo von Sjuardo veido. - Matthew, ar gali iškeliauti iš čia oru? - pasiteiravo Sorenas vyro, stovinčio sau už nugaros. Tuomet juodmarškinis monstras vėl puolė, bet atsidūręs prie Matthew pakeitė pavidalą.
Sorenui galvoje netilpo, kodėl ir kaip galima taip paprastai ir greitai keitinėti pavidalus. Na, kaip tai padaryti, vyras per daug nesuko galvos - juk magija nebuvo stipriausia jo pusė. Bet kam?..
- Tu juk negali būti Fasas, - sumurmėjo tėvas, vis dar puoselėjantis rožines viltis. ,,Tas, kas gali nesunkiai pakeisti vieną savo pavidalą į antrą, gali būti paslėpęs ir trečią..."
-
Sorenas daugiau nieko nepaklausė. Tai Matthew visiškai tenkino, tačiau pagavo ir šioks toks smalsumas: ar šis žmogus - vampyras, priminė sau Matthew - tiesiog nėra smalsus, ar jį tenkina tokie lakoniški atsakymai? Tada profesoriui iškilo kitas klausimas: o kokio amžiaus yra šis žm... padaras? Tačiau klausti Turner nesiryžo. Baimė vis dar kaustė jo kūną, be to, netrukus atsirado daug didesnių problemų.
Matthew žvelgė į nepažįstamą veidą ir bandė suprasti, kas čia vyksta. Jį labiausiai išgąsdino ne tai, kad visiškai netikėtai atsirado antras Sorenas von Sjuardas. Daug baisiau buvo tai, kad jis gebėjo taip paprastai keisti savo pavidalą. Matthew žinojo apie žmonių transifgūraciją. Tačiau buvo įsitikinęs, kad ji yra pernelyg sudėtinga, kad būtų galima taip paprastai keisti pavidalą. Be to, herbologas nematė, kad paslaptingasis padaras laikytų rankoje lazdelę...
Laimei, Sorenas atsisakė pagalbos. Matthew ją pasiūlė, tačiau neįsivaizdavo, ką galėtų padaryti. Tad Turner liko stovėti ir jautėsi kaip avinas: visiškai neįsivaizdavo, kaip reikia reaguoti į tai, kas vyksta. Atrodo, tasai Fasiras nebuvo nusiteikęs šnekėti su von Sjuardu. Gal tai ir buvo geriau. Matthew įsivaizdavo, kad jeigu tas padaras prakalbėtų, viskas būtų dar blogiau.
Deja, jis netrukus prisiminė, kad čia be Soreno yra dar vienas padaras ir netrukus herbologas žiūrėjo antram Sorenui į akis. Atmintyje šmėžavo Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Tačiau baimė sukaustė Matthew smegenis, tad jis negalėjo prisiminti, ką reikėtų daryti susidūrus su šiuo padaru. Tačiau Turner suvokė, kad tai yra kažkoks padaras. Čia ne juodoji magija. Tik kažkoks nelabas padaras.
Kažkodėl von Sjuardas nebuvo nusiteikęs leisti Matthew kovoti su tuo... Dalyku. Turbūt žino, koks esu nevykėlis pagalvojo Matthew ir pirmą kartą per pastarąsias minutes pajuto ne tik baimę: širdyje pradėjo plisti apmaudas. Nepaisant to, kad Sorenas buvo didžiausia Matthew baimė, herbologas senąjį eliksyrininką labai gerbė. Dėl to klausimas apie keliavimą oru buvo tarsi smūgis žemiau juostos. Teks prisipažinti, kad jis ir šito nemoka...
- Aš niekad nesimokiau, - neaiškiai sumurmėjo Turner, nenorėdamas prisipažinti, kad nesugeba to padaryti. Tiesą sakant, jis tik porą kartų ir tebandė ir niekada nepriėjo iki egzamino stadijos. Tačiau tai buvo dar viena tema, kurios herbologas plėtoti nenorėjo. Kažkaip labai jau daug tokių temų apmaudžiai pagalvojo Matthew.
Profesoriui pradėjo atrodyti, kad pavidalų kaita anksčiau ar vėliau išves jį iš proto. Matthew pradėjo mąstyti, ar nereikėtų paprasčiausiai pabėgti. Tačiau suvokė, kad tai, ko gero, nepadės. Iš to, kaip greitai judėjo ir keitė pavidalus, Turner puikiai suprato, kad padaras visiškai be vargo ji pasivys. Staiga herbologas prisiminė, kad rankoje tebelaiko lazdelę. Dar kartą ją iškėlė. Ir sustingo. Vėl. Tačiau šį kartą jis pradėjo raustis atmintyje. Ieškodamas kokio nors burtažodžio, kuris galėtų padėti šioje situacijoje. Buvo tikras, kad yra koks nors, kuris padėtų susitvarkyti su šituo padaru. Tačiau buvo tikras ir tuo, kad jo neprisimins.
- Stupefy! - galiausiai suriko Matthew, nukreipdamas lazdelę į Soreną. Neaišku, ar jis blogai nusitaikė, ar supainiojo Sorenus, tačiau panašu, kad kerai pataikė į tą tikrąjį...
-
Sorenas vis dar ramiai stovėjo tarp Fasiro ir Matthew. Savo povyza vis dar skleidė ramybę - jis dabar jau patikėjo, kad jaunasis von Sjuardas, netekęs motinos, brolio ir sesers, su neįtikėtina neapykanta apnuodyta širdimi galėjo pavirsti į pirmykštį monstrą - tokį, prieš kokį kovojo Džonas Sjuardas, vėliau išvykęs gyventi iš Anglijos į Vokietiją, kad pabėgtų nuo savo praeities ir gėdingos nesėkmės. Juodabarzdžiui buvo sunku su tuo susitaikyti, bet jis pasitikėjo savo akimis. Gaila, kad nepasitikėjo nuojauta, klykte klykiančia, kad čia kažkas ne taip, kaip turėtų būti.
- Nesimokei? - perklausė von Sjuardas, nenuleisdamas akių nuo sūnaus, kuris dabar galėjo būti greitesnis ir galingesnis už jį. Sorenas nedrįso paprašyti, kad Matthew kažką padarytų tam, kuris gali būti jo sūnus. Tikėjosi, kad šis pats sugalvos ką nors nepavojingo, pavyzdžiui, surišti Fasirą virvėmis arba trumpam apsvaiginti. Tuomet eliksyrininkas ant rankų sūnų parneštų į jo namus arba pas krikštatėvį - galbūt ten jis persigalvotų ir pagaliau susivoktų, į ką virto. Ir, aišku, pradėtų taisytis. Juk visi gali pasitaisyti - Sorenas tuo tikėjo, jis tai žinojo. Nėra gelmės, iš kurios nebūtų kelio aukštyn...
,,Dieve, kokie reikalų gadintojai yra tie mirtingieji", - sumurmėjo Spaikas, besiglaudžiantis vidinėje apsiausto kišenėlėje prie savo šeimininko ar veikiau draugo širdies. Sorenui nei pritarti, nei paneigti neleido jo principai. Jis gerbė žmones iš visos širdies, kaip jį tai išmokino senelis, nors, tiesą sakant, Matthew dabar sunkino jo galimybes prisėsti ir pasikalbėti su sūnumi. Su sūnumi, kurio jis, deja, neišmokė to paties, ko jį išmokė senelis Džonas. Galbūt reikėjo perkelti šeimą pas senelį, bet... Jau buvo gerokai per vėlu.
- O galbūt tu galėtum... - kažką sugalvojęs trumpam atsigręžė į Matthew Sorenas, o tuomet į jo nugarą kirto kažkas šaldančio. Vampyras buvo nusviestas tolyn, o skrisdamas pakeliui dar nunešė kelis antkapius. Ir sustingo patiestas ant šono, vos sekundėlei prieš kerams užtemdant sąmonę nustebusiomis akimis nužvelgdamas Matthew, ištiesusį lazdelę į jį.
Tuo tarpu kaukas, vėl įgavęs kardadančio monstro pavidalą, grėsmingai artinosi prie Matthew.
,,Nepavadinčiau tavęs gera sąlyga...
Durmštrangiškis įkišo ranką į maišelį ir krūptelėjo, pajutęs, kaip prie rankos prisisiurbia šaltas lapelis. Ištraukė ranką.
Kiekvieną pilnatį aš pralošiu prie savo vilkolakiškąją prigimtį...
Jis vėl susidomėjęs sekė akimis juodą mažytį vabalėlį, ropojantį grindimis.
Klausei, Aleksandrai Gilbertovičiau, ar viskas gerai. Atsakysiu į tavo klausimą..."
Kaukas, šiepdamas klaikias, smakro apačią siekiantis iltis, lėtai sėlino artyn Matthew. Iškėlė rankas aukščiau, ketindamas suimti savo auką už pečių ir galbūt perplėšti gerklę...
,,Banhchoul knea nouv prolung..." - tokie iš be galo tolimos Soreno praeities pasąmonėje pasirodę žodžiai staiga privertė vyriškio akis virptelėti.
-
Atrodo, situacija kiek aprimo. Sorenas lyg ir nebebijojo paslaptingojo padaro, kurį pats vadino Fasiru. Matthew, žinoma, tebejautė stingdančią baimę, tačiau visada geriau, kai bijo vienas iš dviejų (trijų?), o ne du.
Panašu, kad Turner sugebėjo nustebinti senąjį profesorių: net oru keliauti neišmoko... Tiksliau, net nebandė. Herbologas liūdnai šyptelėjo. Pagalvojo, kad jau geriau taip negu pasakyti, kad, pavyzdžiui, penkis kartus neišlaikė egzamino, kol galiausiai pasidavė. Matthew buvo tikras, kad būtent kaip tik taip ir atsitiktų, jeigu jis bandytų išlaikyti tą nelemtą egzaminą.
Deja, dabar buvo svarbesnių rūpesčių už bet kokį išlaikytą ar neišlaikytą egzaminą. Na, nebent apsigynimo nuo juodosios magijos testas būtų pravertęs. Matthew spėjo baisiausiai nustebti, kad pavyko panaudoti tokius kerus, kurie jam atrodė labai sudėtingi. Juk jis ištarė tą žodį tik dėl to, kad nesugalvojo nieko geresnio...
Panašu, kad nevykėlis burtininkas apsidžiaugė per anksti. Taip, Sorenas von Sjuardas nulėkė tolyn. Ir, reikia pripažinti, jo skrydis atrodė gana įspūdingai. Tačiau netrukus antrasis von Sjuardas, vėl įgijęs būtent šį pavidalą, pradėjo artintis prie herbologo. Juodaplaukis spėjo pagalvoti, kad galbūt vis tik ne be reikalo bijojo šio profesoriaus ir šis besiartinantis padaras ir yra tikrasis Sorenas von Sjuardas. Tačiau pasąmonė tokią mintį palaikė visiškai kvaila. Jeigu jau vampyrui buvo leista dėstyti Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje, jis bent jau turėtų būti sveiko proto... Tačiau Matthew pagalvojo, kad, jo nuomone, toje mokykloje nemaža dalis asmenų buvo ne viso proto. Žinoma, tai nepadėjo susikoncentruoti į tai, kas vyksta kapinėse. O paslaptingasis padaras buvo jau visai čia pat. Kadangi Turner nesuprato, kas šitas padaras yra, jis neįsivaizdavo, kaip su juo kovoti. Baimė augo, taip tik stiprindama padaro galią.
- Stupefy! - dar kartą pabandė Matthew, naiviai tikėdamasis, kad jam gali pasisekti du kartus iš eilės. Neaišku, ar tokia sėkmė tikrai negalėjo aplankyti profesoriaus, ar kerai padarui tiesiog buvo visiškai nekenksmingi, tačiau jis ir toliau artinosi prie herbologo keldamas rankas į viršų. Ką gi, jeigu mirsiu, kapinės bent jau čia pat sugebėjo mintyse pajuokauti Turner. Jis visiškai neįsivaizdavo, ką daryti, tad tik lėtai traukėsi atbulas. Buvo tikras, kad riksmai nepadės, tad, nenorėdamas dar labiau apsijuokti prie Soreną, tylėjo.
Panašu, kad baisusis pavidalas nutarė kiek pažaisti su Matthew. Buvo akivaizdžiau nei akivaizdu, kad norėdamas jis labai lengvai pačiuptų žmogų ir padarytų bet ką, ko tik širdis geistų. Tačiau jis specialiai atsiliko per žingsnį. Matthew paspartinus savąjį, atstumas nedidėjo, tačiau kai profesorius stabtelėjo, padaras irgi sustojo. Pats tuo netikėdamas, Turner pradėjo lėtai artintis prie von Sjuardo. Keisčiausia buvo tai, kad jis prie to baisaus žmogaus jautėsi saugesnis. Tačiau nebuvo kada svarstyti. Matthew priėjo prie pat Soreno ir pamatė, kad jis guli ant žemės. Norėjo padėti atsistoti ir atsiprašyti. Deja, antrasis von Sjuardas nebuvo linkęs to leisti. Vos Matthew pasilenkė prie gulinčio vyriškio, jo antrininkas čiupo už kaklo ir galingai švystelėjo tolyn.
Turner pajuto, kaip skrenda ir prieš žnektelėdamas ant žemės spėjo pagalvoti: negi jis vis tik išmoko keliauti oru?
-
Sorenas atsimerkė iškart - tai natūralu visiems nualpusiems ar kitokiais būdais trumpam apleidusiems šį pasaulį. Visgi senasis profesorius negalėjo nepripažinti, jog nebuvo sužavėtas to miniatiūrinio momento, kurio nė akimirka negalėtum pavadinti ir kurio laiku atgijusi sąmonė buvo tuščia ir švari - tokį momentą kitur pasaulyje sunku ir rasti.
Bet atmerktas akis, vėl girdinčias ausis ir su Godriko Daubos kvapais ir pojūčiais sujungtą kūną vėl pasiekė aštrus besočio pasaulio, norinčio pasigviešti visą dėmesį ir jausmus, šauksmas. Vampyras pasijuto it sėdėjęs gigantiško afrikinio būgno viduje, kai kaulais apsikarstęs laukinis ima jį baladoti, sukeldamas primityvios bendruomenės nariams tik ritualo metu pasiekiamą transą.
,,Kas čia nutiko", - pamintijo vis dar apdujęs Sorenas, bet po dar sekundėlės prisiminimai sugrįžo. Von Sjuardas staiga atsisėdo, nužvelgė aplinkui nuvartytus kapinių paminklus ir akimis susirado Matthew. Jį vyras nužvelgė įtariai - kokia gi tikimybė, jog suaugęs burtininkas tyčia pakenktų savo sąjungininkui prieš neaiškų priešininką?
Tuomet Soreno antrininkas pačiupo herbologą už pakarpos ir sviedė į vis dar nespėjusį atsitraukti juodabarzdį, von Sjuardas vis dar abejojo, ar tai buvo lemtinga klaida, ar nepavykęs Matthew ir dar kieno nors sandėris. Sorenas ranka užsidengė krūtinę, kad nenukentėtų vidinėje apsiausto kišenėlėje besislepiantis voras.
,,Gal tai Rohiras?" - dingtelėjo jam, bebandančiam stotis ir pastatyti ant kojų buvusį mokinį.
,,Rohiras nebuvo toks profesionalas pasivertimų srityje", - pastebėjo Spaikas, vis dar besislepiantis kišenėje. Vampyras sudvejojo, ar jo augintinis taip pat buvo praradęs sąmonę.
- Stokis, Matthew, - sumurmėjo Sorenas, neatpažintam kaukui grėsmingai šiepiant iltis ir artėjant prie jų. Buvęs Grifų Gūžtos vadovas skubiai atsistojo ir pasiruošė atremti kauko ataką, kai šis vėl įgavo Fasiro pavidalą. - Bet tu juk nesi Fasiras ir tau nebūtina juo verstis, - vis dar dvejodamas su padaru kalbėjo puolamasis.
- Plunksnele! - staiga kažkur nuo pamiškės ataidėjo guvus močiutės balsas. Fasiro veido išraiška netikėtai suminkštėjo, jis susitraukė ir virto į nedidelį mielą akromantulo jauniklį su žydru kaspinėliu ant galvos.
- Plunksnele, kaukuti, kur gi tu? - nesiliovė šaukęs balsas ir to užteko, kad akromantulas pasišokinėdamas lėktų artyn senos moters, stovinčios pamiškėje. Sorenui beliko stovėti akis išpūtus, ir su užsilikusia blankia ironiška šypsenėle lūpose.
- Tai visgi čia tebuvo kaukas, - sumurmėjo Sorenas, mąsliai nužvelgdamas tolyn nueinančią besišypsančią senutę su aplinkui ją ore džiugiai nardančia jau beforme būtybe.
Eliksyrininkas, nerūkantis jau daug metų, netikėtai panoro atsisėsti ant kurio nors antkapio, prisidegti pypkę ir gerai apmąstyti visa, kas ką tik čia įvyko.
-
Skausmas varstė visą kūną. Jis nepatingėjo aplankyti netgi niekuo dėtų kojų pirštų, o šiuos maudė pasiutėliškai bjauriai. Matthew gulėjo ant žemės ir suprato viena: kažkokiu būdu jis išliko visiškai sąmoningas. Deja, tai nelabai tepradžiugino herbologą: šis faktas tereiškė, kad susitikimas su skausmu bus juntamas visa jėga.
Turner gulėjo ant žemės ir jautė, kad, ko gero, net negalėtų pajudėti. Jis išgirdo von Sjuardo pasiūlymą - ar paliepimą? - stotis. Tačiau kūnas atsisakė klausyti. O tuo labiau to žmogaus, kuris nesiliovė jo gąsdinti. Kaip pradėjo tą daryti prieš daugelį metų mokykloje, taip pat sėkmingai šį darbą tęsia ir dabar. Dabar netgi dvigubu pavidalu. Ar kuo aš būsiu senesnis, tuo daugiau Sorenų von Sjuardų matysiu? paklausė savęs Matthew. Tokia mintis toli gražu vyriškio nepradžiugino. Juk pamatyti dvigubai daugiau baimės šaltinių nėra didelis malonumas. Ką jau kalbėti, jeigu jie būtų trys, keturi ar dar nežinia kiek...
Matthew pamatė, kad Sorenas atsistojo. Padaras kaip man pavirto paslaptinguoju Fasiru. Turner labai norėjo paklausti, kas gi čia toks. Tačiau suprato: jeigu jam padaras virsta Sorenu, tikėtina, kad pats Sorenas jaučia didelę baimę ne kam kitam, o Fasirui. Tad klausti, ko gero, ne itin pridera...
Matthew atsisėdo - tačiau tai buvo be galo sunku. Skaudėjo šoną, nugarą. Ir visa kita. Herbologas klausėsi, kaip senasis eliksyrininkas kalba su padaru. Ir bando įtikinti, kad jis nėra Fasiras. Nebūtų taip klaiku, būtų juokinga pasvarstė Matthew, bandydamas įsivaizduoti, kaip turi jaustis padaras, kuriam yra aiškinama, kad jis nėra tas, kuo apsimeta. Gal jis ir man pasakys, kad aš nesu Matthew?
Išgirdęs moterišką balsą juodaplaukis, nepaisydamas skausmo, pašoko. Gerokai išsigando. Ar tai bus dar kažkokia šmėkla? Matthew girdėjo, kaip ji šaukia... Berods Plunksnelę, jeigu Turner gerai išgirdo. Vyriškis nieko nesuprato, tačiau Fasiras, Sorenas ar dar nežinia koks padaras pavirto į vorą. Matthew nusipurtė, tačiau šiuo atveju buvo visai patenkintas: vieno Soreno buvo per akis. O Fasiras verčia tą vieną Soreną elgtis keistai. Tad gal ir neblogas variantas, jeigu tas padaras pasiverčia į vorą ir, kas svarbiausia, pasišalina.
- Tai buvo kaukas? - perklausė Matthew, išgirdęs von Sjuardo žodžius. Jis be galo susigėdo: juk kaukai yra padarai, pavirstantys į didžiausią žmogaus baimę. Jeigu jis, prisiartinęs prie Matthew, virto į Soreną, vadinasi... Herbologas neužbaigė šitos minties. Ko gero, Sorenas žinojo, kad Matthew jo prisibijo. Tačiau dabar... Turner žinojo, kad dabar jam geriausia nešdintis. Jeigu artimiausiu metu to nepadarys, maža kas čia gali nutikti. Dar ims ir numirs iš gėdos...
- Na ir nuotykis, ar ne? - apsimestinai linksmai pasakė Matthew. Vyriškis nežinojo, ką daryti. Jeigu dabar paims ir išeis, apsijuoks dar labiau. Tačiau ar jis nėra vertas būti išjuoktas? Kad ir kaip ten bebūtų, Turner nenorėjo, kad Sorenas palaikytų jį visišku bailiu ir nevykėliu (nors, ko gero, nelabai tesuklystų...). Tad jis nutarė pasielgti labai paprastai: herbologas akimis susirado prieš tai už akių užkliuvusią gėlę ir lyg niekur nieko grįžo prie jos.
-
Sorenas lydėjo akimis linksmai šuoliuojantį ir aplink savo, pavadinkim, šeimininkę besisukiojantį kauką. Tokio pričiūdo jam dar niekad nebuvo tekę matyti - jis naudojosi proga juos stebėti iki pat momento, kuomet kylantis rūkas ir miško žaluma visiškai užtvėrė kelius net ir labai skvarbiam vampyro žvilgsniui. Kaukas, štai kas tai buvo. Būtybė, kurios niekas nėra matęs natūraliame jos pavidale, būtybė, kuri, susidūrusi su žmogumi, kaipmat įgyja didžiausios jo baimės fizinį atvaizdą. Būtybė, kuri individui gali būti pavojinga tiek, kiek jis pats jai suteiks galios su pašėlusia vaizduote. Nuo infarkto iš baimės iki kruvinos ir skausmingos mirties - bet kas, ko tik netyčia prisigalvosi.
Kada jis, Sorenas von Sjuardas, paskutinįsyk susidūrė su kauku? Galbūt mokykloje? Galbūt per pamokas, mokydamas ar mokydamasis pats? Jau pats neatsiminė to. O dabar... Palauk, o ko iš tiesų jis bijojo? Juk jo didžiausią baimę atspindėti galėjo tik vienas kauko pavidalas? O dabar būtybė nuolat kaitaliojo savo atvaizdus iš vieno į kitą...
Buvęs profesorius pasisuko į Matthew.
- Taigi, - sumurmėjo jis. Anksčiau von Sjuardas bijojo virsti į monstrą, tačiau ši baimė neteko galios jau seniai. Dabar Sorenas bijojo, kad į monstrą nevirstų jo sūnus. Bet šis faktas turėjo reikšti kai ką kita...
- O kodėl tavo kaukas yra mano pavidalo? - vampyro klausimas užklupo jam nugarą jau atsukusį ir plautis bemėginantį herbologą. Eliksyrininkas iš tiesų nesuprato, kodėl kažkas, ypač suaugęs, savo karjerą ir gyvenimą pradėjęs vyras, turėtų jo bijoti. O gal bijo kažko kito, susijusio su juo.
Visgi tyla ir vienišos kapinės sudarė jiems geras sąlygas kalbėti net ne tokia jaukia - baimių - tema.
,,Galgi neturėjau jam sukelti dar didesnės įtampos tokiais pasmalsavimais?" - pamintijo didžiausia Matthew baimė tikruoju, ne padirbtu savo pavidalu.
Voras tik paniekinamai prunkštelėjo, o juodabarzdžiui toptelėjo į galvą, kad jo rasė galbūt nebėra jau tokia paslaptis, kokia buvo anksčiau. Visgi išankstinių išvadų daryti kol kas nederėjo, todėl buvęs Godriko Daubos gyventojas, o dabar faktiškai - benamis, vis dar stovėjo ir smalsiai žvelgė į žiobarų kilmės, kaip buvo galima spręsti iš jo ankstesnių pasisakymų, burtininką.
,,Galbūt nusimato šimtmečio kelionė, po kurios tave pamirš?"
-
Sorenas žvelgė į tolstantį padarą, o Matthew nežinojo, kur dingti iš gėdos. Profesorius ir sau nebūtų galėjęs paaiškinti, kodėl jis taip bijojo šio žmogaus. Žinoma, jis tikrai nebuvo gabiausias mokinys nuodų ir vaistų klasėje. Tačiau profesorius von Sjuardas, tiesą sakant, nieko tokio nedarė. Kai Matthew susimaudavo, reaguodavo visiškai ramiai. Žinoma, galbūt tik dėl to, kad Turner buvo Grifų Gūžtoje - senojo eliksyrininko globojamame koledže. O gal ir ne? Gal išties šis žmogus buvo ne toks baisus, kaip dėl kažkokių priežasčių galvojo herbologas.
Aišku, žinia, kad jis yra vampyras, ne itin nuramino tuo metu kažkodėl labai įsibaiminusį berniuką. Tačiau net ir tai nepaaiškino šios sveiku protu nesuvokiamos baimės.
Žinoma, Matthew patraukus link gėlės jį pasivijo nelemtasis klausimas. Kodėl kaukas įgijo būtent tokį pavidalą? Juodaplaukis troško turėti bent kokį nors atsakymą. Atsakymą, tinkamą ketvirtą dešimtį pradėjusiam vyrui. Žmogui, kuris pats dabar yra mokytojas ir netgi koledžo vadovas. Deja, Matthew tokio atsakymo neturėjo. Tiesą sakant, jis iš viso jokio atsakymo neturėjo. Tad kurį laiką tylėjo. Galiausiai suprato, kad tai yra labai nemandagu. Kaukas įgauna kito žmogaus pavidalą, o tu tam žmogui net nesiteiki iš viso nieko apie tai pasakyti?
- Tiesą sakant, nežinau, - pagaliau ištarė Matthew, nenoromis atsisukdamas į Soreną. - Jeigu manęs kas būtų paklausęs, kokia yra mano didžiausia baimė, būčiau atsakęs nežinantis.
Turner susimąstė, ką gi jis būtų įvardinęs kaip didžiausią baimę. Ir tikrai niekas neatėjo į galvą. Tačiau šiose mintyse tikrai neatsirado vietos profesoriui von Sjuardui. Ir tai Matthew labai trikdė. Jautėsi labai prastai. Juk senasis eliksyrininkas, kad ir kaip ten bebūtų, buvo tikrai talentingas mokytojas. O čia kažkoks nevėkšla, tesugebantis išsprogdinti klasę, štai šitaip pagerbia žm... asmenį, vertą didžiausios pagarbos...
- Atsiprašau, - sumurmėjo Turner, nors tikrai nežinojo, ar atsiprašymas čia tinka. Jis vėl nusisuko į gėlę ir pradėjo svarstyti, ar ką nors su ja sugebės padaryti. Deja, patirti nuotykiai sukėlė pernelyg daug įtampos ir Turner beveik pamiršo, ko jis čia atvyko. Kokio velnio jam reikėjo trenktis čia, į Godriko Daubą? Ir dar į kapines! Turner net sutriko. Prisiminė, kad tikėjosi rasti ką nors, kas sugebės sudominti mokinius likusiose pamokose. Tačiau kodėl būtent čia? Na, taip, miestelis legendinis, tačiau... Juodaplaukis žiūrėjo į gėlę taip, tarsi jos žiede galėtų rasti atsakymus į visus gyvenimo klausimus. Galiausiai vėl atsisuko į Soreną.
- Ką gi... Manau, man jau bus laikas keliauti atgal į mokyklą. Darbai laukia. Buvo, hm... Malonu susitikti.
-
Senasis von Sjuardas žvelgė į jaunąjį Turner'į. Vampyras žvelgė į žmogaus nugarą sakytumei plėšrūnas į auką. ,,Keista", - pamintijo žvelgiantysis. Žmonės retai kada atsukdavo nugarą tam, ko bijodavo. Sorenas šią sekundę netgi atsiminė Džeimsą Greywindą, taip, rodos, ir neišdrįsusį atsisėsti jo Nuodų ir Vaistų kabinete, kai atėjo... Kai atėjo arešto įvykdyti? Įdomu, kur tas vaikis dingo dabar. Įdomu, ar tas vaikis atsimena Solveigą, ar jos pasigedo, ar žino, kad jau niekada nesusitiks su Solveiga Uždraustajam miške. Na, ir kad jau apskritai nesusitiks. Et, tai jau neturi bemaž jokios reikšmės.
Ko gero, Matthew, nors ir netalentingas eliksyruose, bet turėjo ypatingą nuojautą. Sorenas nežymiai šyptelėjo per barzdą - taip nežymiai, kad atidžiai į jį nevėpsodamas ir nebūtumei to pastebėjęs. O galbūt ypatingas protas reikalauja ypatingų baimių? Ypatingas introvertas bijo galbūt kiekvieno sutikto. Arba mokyklos prisiminimų. Arba...
Bet aiškaus atsakymo nežinojo arba negalėjo pateikti ir pats Matthew. Sorenas linktelėjo galva.
- Aišku, - trumpai tarstelėjo buvęs Hogvartso profesorius. Į atsiprašymą eliksyrininkas tik šyptelėjo. - Niekis, nėra už ką atsiprašinėti.
Sorenas jautė Matthew gėdą. Tam pajausti net nereikėjo girdėti nei specifinio širdies ritmo, nei savotiško kraujo kvapo. Gilintis iš smalsumo juodabarzdis sau jau neleido - nėra ko versti žmones jaustis prastai.
- Sėkmės darbuose, - palinkėjo vyriškis, pasisukdamas planuojama eiti kryptimi. - Gali man kada nors parašyti laišką - įdomu, kaip gyvuoja grifai ir Hogvartsas, - pasiūlė atsisveikindamas.
Retai kada Sorenui jau tekdavo papulti į tokias situacijas, retai kada besusidurdavo su žmonėmis iš Hogvartso ar apskritai negiminaičiais. Gyvenimas keitėsi, kaip visada. Visgi šiandien jis sužinojo šį tą svarbaus - ne, ne apie Matthew, bet apie save.
,,Ne, kelionei dar ne laikas, Spaikai", - užtikrintai atsakė Sorenas, praverdamas girgždančius vartelius ir ramiu žingsniu toldamas nuo Godriko Daubos kapinių.
-
Kuo toliau, tuo blogiau jautėsi Matthew. Ir dėl visko kaltas buvo nelemtas kaukas. Profesorius galėjo įsitikinti, kad Sorenas von Sjuardas nėra toks jau baisus, kokį jam visada piešė vaizduotė. Galbūt natūralu, kad mokinys, kuriam ypatingai nesiseka viena pamoka, prisibijo to dalyko profesoriaus. Tačiau dabar? Po šitiek metų? Tai buvo tikrai nesuvokiama. Matthew tikrai nebūtų galėjęs paaiškinti, iš kur ši baimė. Jis jautėsi taip, tarsi visą šį laiką būtų apie nieką daugiau negalvojęs, tik apie tai, kaip jis bijo Soreno. Žinoma, taip nebuvo. Vos tik baigęs Hogvartsą Turner labai greit pamiršo šį profesorių. Tam labiausiai, aišku, padėjo laikas, praleistas atsiskyrus nuo magiškojo pasaulio. Tačiau net ir grįžęs į Hogvartsą jis nė nesusimąstė apie šį profesorių. Dabar, stovėdamas Godriko Daubos kapinėse, jis pagalvojo, kad nebūtų nustebęs, jeigu būtų sutikęs Soreną tebedirbantį mokykloje.
Aišku, vampyrą sutikti kapinėse yra kiek keista ir ne itin jauku. Kita vertus, Matthew buvo tikras, kad čia jis bus vienas, tad bet ką sutikęs gal būtų kiek išsigandęs. Tačiau šis veidas sukėlė prisiminimus ir visiškai nelogišką baimę. Atmintis piešė vaizdus apie tai, kaip profesorius Matthew mokyklos laikas ištaisydavo klaidas ir padėdavo, kai Turner eilinį kartą susimaudavo. Tačiau jis tą darė visiškai ramiai ir normaliai. Ko gero, dabartinis kolega - profesorius Greywindas - yra daug baisesnis. Tad iš kur ta paniška baimė? Net ir dabar, kai herbologas nesugebėjo paaiškinti, kodėl kaukas įgavo būtent tokį pavidalą, Sorenas reagavo visiškai ramiai. Juk jis nebuvo kažkoks beprotis...
Išgirdęs pasiūlymą parašyti laišką, Matthew kiek sutriko. Jis, ko gero, taip nė karto ir nepasinaudojo pašto pelėda. Žiobariška šeima tokio pašto nenaudojo, o burtų pasaulyje jis neturėjo kam rašyti. Dėl šios priežasties pasiūlymas atrodė gana viliojantis.
- Taip, žinoma, - tik tiek sumurmėjo Matthew. - Tikiu, kad įdomu, juk vis dėlto ilgai buvote susietas su mokykla.
Von Sjuardui išėjus iš kapinių Matthew kurį laiką pastoviniavo spoksodamas į tą pačią gėlę. Netrukus suprato, kad nieko iš jos nebus. Pats augalas galbūt įdomus, tam reikėtų daugiau tyrimų. Tačiau susitikimas su senuoju eliksyrininku išmušė visą entuziazmą Matthew iš galvos. Dabar labiau rūpėjo ta nenormali baimė, su kuria kažkokiu būdu reikėjo kovoti ir galiausiai ją įveikti. Galiausiai Matthew patraukė kapinių vartelių kryptimi, tikėdamasis, kad kada nors galės susitikti su Sorenu von Sjuardu nekamuojamas sjuardofobijos.
-
Gordiko Daubos kapinaitėse sugirgždėjo sniegas. Vaikas, iškišęs galvą už pamiklo, pastebėjo du vyrus. Mažajam tik spėjus į striukę kumštelėti, draugai išvydo randuotą veidą.
Llewellyn nebuvo teisus. Džeimsas nesislapstė - jis romiai leido laiką namuose iki kol išaušo pirmasis gruodžio sekmadienis.
Buvęs transfigūracijos profesorius ir Klastūnyno vadovas suklupo ant sniego išsitraukdamas vyšninę lazdelę. Jo tamsiai rudos akys buvo kitokios - labiau pilnos prisiminimų, bet vis dar nemalonios.
- Orchideous, - vyras sušnibždėjo. Šalia Vilijos paminklo iš oro išsitraukė lelijų vainikas. Balti gėlių žiediai gūdžiame vakare atrodė bemaž pamėkliškai.
Greywindas vis dar klūpojo žvelgdamas į paminklines raides, kai kapą uždengė dar vienas šešėlis.
-
Džonas tik ką neseniai buvo palikęs savo dukros ir žmonos bendrą kapą.
- Ar eisi prie savo tėvų?
Blondino veidas buvo liūdnas. Jis lengvai laikė beržinę lazdelę, nors širdyje norėjo iš čia ištrūkti. Žinojo, jog to trokšta ir Džeimsas.
Senosios nuodėmės. Tokiais vakarais iš vis gailėjosi pasirinkęs į multisulčių eliksyrą įmesti suomio Arvo Harmaajärvi plauką. Nei Durmštrango, nei Lukrecijos, nei Džeimso nebūtų sutikęs, bet ar gyvenimas būtų buvęs prastesnis? Tik beveik.
Buvęs Magijos Ministerijos darbuotojas atsiduo. Jis Vilijos smarkiai nepažinojo. Buvo tik girdėjęs, kokiai santykiai mezgėsi tarp jos ir Greywindo. Dabar buvo Livi.
- Aš einu, Rafaeli. - Lukas perspėjo daugiau negaišti. - Paskubėk.
-
Rafaelis tylėjo.
- Pamotės ir Fredo. - jis sumurmėjo, kai tik ant kapo sukruto antrasis šešėlis.
- Ne. Nueik tu.
Kad yra dar vienas kapas - nepasakė. Lukui neverta žinoti, kitaip prisiminimų pakeitimas būtų buvęs beprasmis.
Jis niekad neklausė, kodėl visi jų artimieji nusprendė susilaidoti Godriko Dauboje. Žinojo tik viena, jog nė vienas tuometinis Greywindas nemėgo Ūdrų Žabangų. Guolis jiems atrodė per daug prastas ir mažas, vietovė bjauri, o miestelio Žiobarai apgailėtini. Grynakraujė šeima vėliau išsikraustė į JAV, o daliai pargrįžus įsikūrė Jorke. Jie visąlaik svajojo apie Daubą, bet niekada jai neturėjo pakankamai pilnos Gringotso saugyklos. Namo niekad neįpirko, užtat įsigijo vietą kapinėse. Tie, kurie nepriklausė šeimai, šią vietą pasirinko dėl grožio ir ramybės. Kitiems tai buvo artimiausia vieta laidoti.
Tiedu vaikai, pro paminklo kraštą stebėję burtininkus, pradėjo karštai šnibždėtis. Jau dabar mažasis niukstelėjo savo draugui žiobarui per alkūnę.
- Pažiūrėk. - jis bedė pirštu į lazdelę. - Mano sesuo irgi turi tokią. Juodaalksininę.
Šis išpūtė akis.
-
- Geras..
Kitas berniukas iškvėpė garą net prilipdamas prie paminklo.
Džonas apsiniaukė.
- Keturiolika metų jie tave augino, jie – tavo šeima, seni. - mostelėjo ranka į tą kapinių pusę, kur kyšojo apsnigti Greywindų antkapiai.
Tai buvo vienas iš tų momentų, kuomet nepakęsdavo draugo. Tačiau nustebo pajutęs, jog net pyktis buvo tuščias. Kapinės slėgė kiekvieną kaulą.
- Tu turėtum nueiti... Džeimsai.
Vėjas suūžė nuogose medžių šakose, šuorais nuėjo sniegas. Žiburiuojantys gatvės žibintai įsižiebė ir šešėliuose sukrutėjo du Žiobariukai.
Vyras rudu paltu žengdamas į šoną, lazdelės, jėga atimtos iš Benjamino Ragvaldsono, vis dar nepaslėpė. Pažvelgęs į bendražygį, galiausiai jis nusisuko. Beržo mediena plūstelėjo karštis - taip visados nutikdavo, kai lazdelė imdavo nerimauti.
-
Pūstelėjus šalčiui sudrebėjo Džeimso pečiai. Vyras smarkiai užsimerkė, o po to lėtai rankomis pasiremdamas į kelius atsistojo. Sniegas sugirgždėjo po batais.
- Jie nėra, - jis sušnypštė. - niekada nebuvo.
Didysis Fredo Greywindo melas... kur buvo motina, kai tiek dėjosi? Jų tyla skyrybų išvakarėse - net kai prabilo, tuometiniam keturiolikmečiui priežastys buvo įvardintos labai šykščiai:
- Mes nesutariam. - dabar žuvęs tėvas lakoniškai tada tarė.
Pamotė, vardu Sicilija, nusuko akis. Po trijų dienų ragana prabilo:
- Tau bus geriau, jeigu išvyksi.
Dabar jis žino, kodėl turėjo taip pasielgti.
Greywindas atsisuko į buvusį Ministerijos darbuotoją. Žibintų šešėliuose jo veidas buvo nemalonus.
- Džonai, savo giminėmis tu irgi nesirūpini. - karčiai metė nueinančiam Viljamsui Rafaelis.
-
Siluetas akimirkai atsisuko.
- Deja, bet tu klysti. Jei neprižiūrėčiau nei tavęs, nei Olivijos, judviejų nė vieno čia nebebūtų.
Džonas suspaudė šalančius pirštus, atlaidžiai šyptelėdamas. Nors Džeimsas omenyje turėjo jo originalią giminę, bet Lukas jos nelaikė sava jau daugelį metų dėl labai paprastos priežtasties.
---
- Tėti. - šviesaplaukis berniukas kyštelėjo nosį į virtuvės tarpdurį. Luko tėvas Doreinas buvo gražus rudaplaukis, augalotas vyras, deja, silpnos sveikatos. Jis stovėjo šalia virtuvinio ir kalbėjosi telefonu:
- Ne, ne, ne, tu ne taip viską supranti. - kitame ragelio gale girdėjosi senstelėjęs tonas, Džono senelis, - aš nieko neišsigalvoju, mano sūnui viskas gerai. Jis neišsigimęs.
Vienuolikametis, norėjęs pranešti, jog susikrovė lagaminą, nutilo. Jo pilkos akys išsiplėtė.
---
Net praėjus metams ir kitiems, niekas iš žiobariškos giminės taip ir nepriėmė jaunojo burtininko egzistencijos. Nė vienas neaplankė, nė vienas nepriglaudė po savo stogu, kai Doreiną pasiglemžė mirtis. Vaikai atsidūrė globos namuose ir Džonas ėmė uždarbiauti iš laikrodžių ir turistų vedliavimo. Tačiau šeimą jis mylėjo: ir motiną, kuri pabėgo su kitu, ir nebylią seserį, ir taip staigiai išėjusį tėtį.
- Būk gailestingas. Palauksiu prie Reaktyvinio autobuso, kai baigsi.
-
Kuomet Godriko Daubos pilkšvų antkapių tarpueiliais šviesaplaukis burtininkas pasuko išeiti, tiedu vaikai, prilipę prie kapo, susiginčijo:
- Baik tu, mus pamatys!
- Bet taigi galėtume paprašyti... - geibiomis, pirštinėtomis rankytėmis mažylis įsisprendė į įšalusią žemę, - juk žinai, kaip būtų smagu... jeigu jie tikrai kaip tavo sesuo...
Jiedu kaip tik slėpėsi šalia kapinaičių vartelių ir apsispręsti jiems reikėjo greitai.
Buvęs Hogvartso profesorius iškvėpė orą. Atlaidi draugo šypsena, net pakėlus akis į dangų, nedingo iš vaizduotės. Tiek patyrus ir vis tiek... Tai buvo Džono fenomenas.
Balti lelijų žiedai tamsėjančiame vakare buvo dar vienas toks egzempliorius - kaip išsivadėjęs Vilijos meilės eliksyras gali būti toks gyvas, kai Dumštrango revoliucija tapo tik prisiminimu?
Vyšnios lazdelė slibino širdies gyslos šerdimi įsmukus į rankovę, Greywindas paskui save palikdamas pėdsakus, pralenkė Luką.
- Gailestingumą paliksiu tau. - jis tarė nueidamas ir akies krašteliu pastebėjo užsislėpusius vaikus. Randuotas veidas juos privertė susigūžti, bet Žiobariukai nepabėgo - vienas bandė kažką sakyti, bet kitas pirštinę sugrūdęs jaunėliui į burną, išlemeno:
- Labas vakaras, ee, sere.
Džeimsas sustojo ir visų trijų žvilgsniai - suirzęs, išsigandęs, truputėlį supykęs - susitiko akimirkai. Burtininkas kažką sumurmėjęs į „prakeikti vaikai“, apsisuko ir patraukė link Dianos Viljams kapo.
-
Atėjo šalta žiemos naktis. Snigo. Grifas kaip įprastai buvo apsirengęs savo rudus rūbus ir žieminę mantiją. Domantas išsitraukė lazdelę:
-Lumos.
Švieselė rodė kelią į miestelio kapines. Tolyje matėsi antkapiai ir žvakių miglotos švieselės. Snigo labai ramiai. Kelios snaigutės krito ant skaidrių akinukų stiklų. Danguje spindėjo sidabrinė pilnatis. Priėjęs girgždančius vartelius juos atvėrė. Žvakių švieselės vos vos apšvietė antkapius. Domanto tėvų kapas buvo prie pat akmeninės tvoros. Apsiauste girdėjosi žvakių stiklų kaukšėjimas. Išsiėmęs žvakes lazdelės pagalba jas uždegė ir padėjo ant apsnigtos plokštės. Antkapis matėsi daug ryškiau.
,,Čia ilsisi Rita ir Gilderojus Varnanagiai,,
Tai buvo parašyta ant murmurinio antkapio. Priešais antkapį stovėdamas Grifas sukalbėjo maldą. Iš akių veržėsi vos vos matomos skaidrios ašaros.
-
Krentantis sniegas lydėjo Edgar'ą per Godriko Daubą. Apsiaustu apsigobęs burtininkas naktį išėjo pasivaikščioti. Toks paros metas buvo pasirinktas ne šiaip sau. Dieną Jeffter'is nelįsdavo į lauką, nes nenorėjo niekam kristi į akis. Nors kažin ar šiuo metu kas į jį labai kreiptų dėmesio. Kaip ten būtų iš tiesų yra neaišku, tačiau apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas elgėsi atsargiai.
Tamsiaplaukiui priėjus prie miestelio kapinių jo dėmesį patraukė švieži pėdsakai, palikti ant sniego, nukritusio and grindinio. Tie įspaudai sniege iškart privertė magą pagalvoti apie antgamtines būtybes, kurių jau kuris laikas nesutiko. Kartą jis jau šiose kapinėse buvo sutikęs kitos rasės padarų, todėl nenustebtų, jei ir vėl kažką iš jų užtiktų čia.
Po gobtuvu besislepiantis žaliaakis patraukė paskui pėdsakus. Eidamas tamsos apgaubtomis kapinėmis jis akylai stebėjo aplinką ir dėl atsargos sugniaužė savo burtų lazdelę esančią kišenėje. Dar šiek tiek paėjėjus Edgar'as sustojo. Jis kiek toliau pamatė stovintį siluetą, į kurį žvelgė gal kokias keliolika sekundžių. Galiausiai nepastebėjęs nieko įtartino nusprendė, kad tai tiesiog naktinis lankytojas, todėl apsisuko ir ėmė žingsniuoti kapinių išėjimo link.
-
Erika atvyko į Godriko Daubą ,net pati nežinodama kodėl. Buvo žiema. Snigo. Naktis. Atostogos. Erika apsivilkusi kailinius ir mantiją visa tirtėjo iš šalčio. Kokioo velnioo ėjauu čia sedėčiauu dabar rūmuose. Varniukė ėjo kapinių link. Eidama atsitrenkė į vyrą. Žmogus buvo su gaubtuvu. Vos vos matėsi žalios akys.
Erika piktai parodė savo iltis ir tarė:
-Koks kvailys dvyliktą valandą nakties slampinėtų prie kapinių?
Erika taip pat darė tai ,kas jei atrodė nepriimtina ,bet ji vistiek ėjo į kapines. Atsisukusi į akmeninę tvorą pamatė savo pusbrolį. Domantas? Tai išdavė mažas rudas išlindęs lopinėlis. Kokio velnio jis čia vaikšto naktį? Buvo tamsu. Kodėl aš negaliu naudoti kerų? Kokie kvaili tie burtininkų įstatymai.
-
Žingsnis po žingsnio ir Edgar'as išvydo jo pusėn nuo kapinių įėjimo atkulniuojant kažką nediduko. Žaliaakis magas stabtelėjo, tačiau dar vienas naktinis kapinių lankytojas ne. Regis, net nieko nematė prieš savas akis, nes ėjo tol, kol neatsitrenkė į po gobtuvu besislepiantį burtininką. Šis norėjo pasakykiti "ei, ei, ramiau" ar kažką panašaus, tačiau nespėjo to padaryti. Į jį atsitrenkusi labai jauna mergina pirmesnė suskubo reikšti savo pasipiktinimą. Vampyrė! sušuko sau Jeffter'is ir atsitraukė žingsniu atgal nuo tamsos būtybės, kai šioji nieko nelaukdama iššiepė savo dantis. Taip pat juodaplaukis išsitraukė savo lazdelę greit apsidairydamas, nes nujautė, kad tas, ką neseniai stebėjo, gali būti irgi susijęs su šia maža vampyriūkšte. Įtarė, jog tai galėjo būti spąstai. Šį sykį nujautė buvęs Hogvartso profesorius nedelsė ir veikė iš karto.
- Diffindo- paleido kerus siekdamas apkapoti kraujasiurbę būtybę.
-
Grifas išgirdo kažkieno paleistus kerus. Čia dabar. Prieš bėgdamas užgesino lumos kerus. Pribėgęs pamatė vyrą maždaug dešimt metų vyresnį už Domantą ir Erika Grifo pussesere. Mergaitė gulėjo ir kraujavo.
-Gyvulį ką tu jai padariai?,-Paklausė visas įniršęs Grifas.
Atsiklaupęs prie Erikos jai tarė:
-Nebijok tuoj pagydysiu.,-Maloniai tarė Domantas.
Pridėjęs savo lazdelę prie sužeistos vietos tarė:
-Vulnera sanentur.
Kerai per plauką pavyko.
-O dabar bėk. Susirask mamą ir keliauk į ministeriją pranešk apie šį įvykį aš susitvarkysiu. Bėk.,-Vos girdimai tarė Domantas Erikai.
Mergaitė nubėgo kaip žiogas. Atsistojęs Domantas nukreipė lazdelę prieš vyrą.
-Sectumpsempra.
Grifas stebėjo ar kerai pataikys į priešais stovintį vyrą.
-
Edgar'o kerai pataikė į jaunąją vampyriokę ir ją sužeidė. Jai parkritus ant žemės netruko prisistatyti ir kitas, jau prieš tai juodaplaukiui matytas, asmuo. Atrodo, jog jis pažinojo tamsiąją būtybę, tačiau ar jis irgi buvo tos pačios rasės atstovas žaliaakis burtininkas negalėjo pasakyti. Nesimatė, jog vaikinukas, ėmęs gydyti sužeistąją kerais, šieptų dantis. Taip pat nesimatė ir kitokių dalykų, kurie galėtų patvirtinti, kad už Edgar'ą jaunesnis burtininkas yra vampyras. Tam įtakos galėjo turėti ir tamsus paros metas, kuris galėjo trukdyti pastebėti tam tikras detales, kurias gali pastebėti tik prie šviesos.
Po apsiaustu apsigaubęs burtininkas tik stebėjo kaip yra gydoma ta, kuri ką tik šiepė savo dantis prieš jį. Ir pralaukė iki tol kol ji buvo pagydyta pakankamai tiek, jog galėtų nešti kudašių iš kapinių. Ji taip ir padarė, kai buvo paliepta savo gelbėtojo.
- O tau gal reikėjo bėgti drauge su ja, vampyre..- Jeffter'is pavadino už save jaunesnį burtininką vampyru specialiai, jog galėtų įsitikinti dėl jo rasės. Bet vos tik tai pasakė, sulaukė didelę žalą galinčių padryti kerų į savo pusę. Jie skriejo tiesiai į Edgar'ą, tačiau į jį nepataikė. Jie susigėrę į permatomą sieną kilusią prieš jį.
-
-Aš ne vampyras prakeiktas idiote.,-Tarė kandžiai Grifas.
Domantui nepatiko ,kad kerai neįvyko.
-Finite.
Paleido kerus tiesiai į skydą ,bet nebuvo įsitikinęs ,kad jie pavyko.
-Žinau ,kad esi už mane vyresnis ir stipresnis ,bet aš nežadu pasiduoti
-Incarcerous.
Domantas stebėjo ar kerai pataikys. Žinau ką padarysiu.
-Levicorpus.
-Stupefy.
-Slugulus Eructo.
-Expelliarmus.
Po šitiek burtažodžių Domantas tik stovėjo ir žiūrėjo į skrendančius visokių spalvų žaibus. Iškėlęs lazdelę į viršų sušuko:
-Morsmorde.
Žalias žiburys nuskrido į viršų iš susprogęs išleido tamsos ženklą. Domantas tik pasidžiaugė ,kad jam pavyko tokie kerai. Gerai gerai išvalysiu iš dangaus šį ženklą.
-Delertius.
Ženklo kaip mat nebeliko.
-
Po pirmųjų paleistų savo kerų į Edgar'ą rudaplaukis pareiškė, jog jis nėra vampyras. Na, gal toks ir nebuvo, bet gal nebuvo ir žmogus. Juodaplaukis, jei aplinkybės būtų kiek kitokios, tikriausiai mėgintų aiškintis su kokios rasės atstovu susitiko. Dabar Jeffter'io sutiktasis burtininkas nebuvo nusiteikęs ramiai pasėdėti. Paleidęs kerų poveikį panaikinančius kerus į nieką, nes apsigynimo nuo juodosios magijos specialisto sukurtas skydas jau buvo dingęs, jis pradėjo savo puolimą paleisdamas į žaliaakį virtinę kerų, kurie buvo ne tokie pavojingi, kaip pirmieji. Žinoma, jais kažkaip pakenkti Edgar'ui jaunas burtininkas galėjo, tačiau ne šį kartą. Kerai buvo per paprasti, o ir naudojami buvo be didesnio kūrybingumo, kas leido nesunkiai apsiginti tamsiaplaukiui magui panaudojant tik paprasčiausius ir kiek galingesnius skydinius kerus.
Kas čia dabar..? Edgar'as liko nesusipratęs, kai jį puolęs vaikinukas sugalvojo nei iš šio, nei iš to iššaukti tamsos žymę. Kuo toliau, tuo labiau Jeffter'iui jo priešininkas atrodė vis labiau panašus į klouną.
- Petrificus Totalus!- trumpaplaukis puolė savo varžovą pasinaudodamas dar vienu neaiškiu jo bandymu panaikinti tamsos žymę su lazdelės atminties išvalymo kerais.
-
Į grifą kerai būtų tikrai pataikę ,bet jis sugebėjo kažkaip išsisukti. Na gerai pažaiskim jei toks gudrus esi.
-Sectumsempra.
Galėčiau panaudoti nedovanotinus kerus ,bet jei jis iš ministerijos mane iš karto supakuos. Kokius dar į tave kerus čia paleidus. Domantui virė kraujas. Kas jis toks ,kad drįstų skriausti beginklį padarą. Grifas labai pyko ant nepažįstamojo. Tikiuosi Erikai viskas gerai. Domantas tik stebėjo paslaptingojo žmogaus elgesį. Nors jis ir pats elgėsi kaip klounas. Grifui vėl pradėjo deginti tatuiruotę. Bet aš nepasiduosiu. Vis dėl to aš Grifas. Domantas laukė kol kerai gal būt pataikys į vyrą. Man atrodo jis juodasis magas ,bet gal aš ir klystu. Jei jis juodasis burtininkas tai man bus blogai.
-
Atrodo jaunasis cirkininkas kažkokiu būdu sugebėjo išlaikyti bent šiek tiek dėmesio ties Edgar'u, nes jam kažkaip pavyko išvengti sustingdymo kerų. Ir iš karto po išvengimo rudaplaukis vėl švystelėjo stipriai galinčius kerus, prieš kuriuos Jeffter'is ir vėl turėjo sukurti vieną iš galingesnių apsauginių barjerų. Dabar vėl viskas atrodė kur kas rimčiau. Visa situacija juodaplaukiui atrodė tarsi kažkokia varžovo taktika, kuria jis siektų priversti jį pasimesti vieną akimirką apsimesdamas grėsmę keliančiu burtininku, o kitą pirmakursiu, norinčiu pasirodyti kokius kerus sugebėjo išmokti per pirmuosius savo mokslo metus. Kaip ten bebūtų Jeffter'is kol kas puikiai skaitė savo priešininko sumanymus. Aišku, tie sumanymai net nebuvo itin aukšto lygio.
Žaliaakis žengė kelis žingsniu į priekį ir sumosavo lazdele prieš vampyrės gynėją. Dabar jau link jo iš lazdelės ėmė sklisti raudona nuginklavimo kerų šviesa.
-
Grifas vos vos spėjo ištarti protego maxima kai į jį skrido raudonas žaibas. Nori mane nuginkluoti ar ne. Laimei skydas suveikė.
-Ačiū maloningajam Dievui.,-Tarė kandžiai grifas.
Domantas tik panaikindamas skydą sušuko:
-Avada Kedavra.
Žalias žaibas išsiveržė ,bet tai nereiškia ,kad jie pataikys į vyrą. Visai neblogai kaip septintakursiui debilui.
-Gal jūs su Moorepalaikiu giminės?.,-Paklausė kandžiai Domantas paleisdamas dar vienus kerus- Nuginklavimo.
Snigti apstojo. Daug lengviau bus kovoti. Gaila nemoku daug kerų. Kodėl aš toks keistas žmogus nesugebu paleisti normalių kerų išvis neagaliu be kerų. Vien tik visokios nesamonės aš jaučiu prisidirbsiu ir azkabaną sėsiu. Nenoriu ten pūti. Ką močiutė pagalvotų? Visokios mintys lindo ,bet Domantas stengėsi susitelkti.
-
Apsigynimo nuo juodosios magijos specialisto priešininkas buvo gabus burtininkas kerams ir tą puikiai parodė jo sukurti skydiniai kerai prieš nuginklavimo kerus. Tačiau tai taip pat atskleidė, kad jis neturi nė menkiausio suvokimo apie kerus. Kažin ar apie magiškas dvikovas nusimanantys burtininkai naudotų itin galingus apsauginius kerus prieš burtus, kuriuos galima atremti su paprastesniais kerais, nereikalaujančiais tiek daug pastangų. Na, galbūt būtų galima pasiteisinti tuo, jog nemoki silpnesnės kerų versijos, bet kažin ar mokėdamas vieną galingiausių variacijų nemokėsi paprastesnių. Skydinių kerų siena paslėpusi rudaplaukį neužilgo prasivėrė ir iš už jos išniro žalias spindulys. Edgar'as numanė kas tai per kerai galėtų būti. Prieš juos tamsiaplaukis magas būtų panaudojęs lygiai tuos pačius kerus, tačiau to neprireikė. Kerai nuskriejo kiek dešiniau Jeffter'io. Liko neaišku ar nedovanotinus kerus panaudojęs burtininkas nepasižymėjo taiklumu, ar tenorėjo jais pagąsdinti žaliaakį.
Edgar'as nieko neatsakė į savo varžovo komentarą apie kažkokias gimines. Tam turbūt net nebūtų buvę laiko, nes jaunesnis burtininkas po savo žodžių nieko nelaukęs mėgino nuginkluoti juodaplaukį.
- Protego Duo!- raudonų kerų srovė atsimušė į skydą ir dabar jau lėkė priešinga kryptimi į patį jos kūrėją.
-
Grifas pamatė kaip tiesiai į jį skrenda kerai.
-Protego Duo.,-Domantas eilinį kartą sugebėjo atsimušti.
Gal aš jau eisiu beprasmiška čia su juo žaisti. Apsisukęs Domantas ketino bėgti ,bet atsisukęs į vyrą nusijuokė.
-Kokia prasmė čia kovoti? Juk tai nieko nepakeis.,-Kandžiai tarė Grifas.
Išsitraukęs lazdelę nukreipė į vyrą ir iš jos išsiveržė violetinės liepsnos. Dolohovo prakeiksmas. Nuostabu. Domantas pajuto ,kad į nugarą atsitrenkė akmuo. Apsisukęs nieko nepamatė tad staigiai vėl atsisuko į priešais stovintį vyrą (laikė kerus žinoma). Domantas įdėmiai stebėjo ką darys vyras. Ginsis? Leisis skriaudžiamas? Paleis kerus kaip atlygį? Domantui įgrįso iki gyvo kaulo ,kad jam taip sekasi. Kodėl aš negaliu būt kaip visi?
-
Savo paleistus nuginklavimo kerus šį kartą rudaplaukis atmušė panaudodamas tuos pačius burtus kaip ir Edgar'as. Pasirodo, jog jis iš tiesų mokėjo ir silpnesnius apsauginius kerus, tik gal abejojo dėl tinkamo jų pajėgumo atremti nuginklavimo kerams.
Jeffter'io akys prisimerkė, kai už jį jaunesnis vaikinas be jokios priežasties susijuokė. Po to jis prakalbo apie kovos beprasmiškumą. Ir jis žvelgiant iš Edgar'o pusės buvo teisus. Juodaplaukiui ši kova buvo beprasmė. Jis stojo į dvikovą su nepažįstamu vaikinu vien dėl to, nes šis pirmasis puolė jį gindamas vampyrę, kuri išties turėjo daugiau reikšmės trumpaplaukiui nei dabartinis jo priešininkas. Ir tie žodžiai apie dvikovos beprasmiškumą buvo tik kažkokios priešais žaliaakį stovinčio jaunuolio eilinės sapalionės. Jis po pareiškimo, kad dvikova nieko nepakeis iškart paleido dar vienus kerus. Iš jo lazdelės pasileido violetinės liepsnos. Šį kartą burtininkas šoko į šoną. Kritimas nebuvo minkštas. Kiek skaudokai trinktelėjo ranką į žemę nepaisant to, jog didžiąją dalį smūgio gavo metalinė rankos dalis.
- Ventus Tria!,- nepakildamas nuo žemės tarė užkalbėjimą, sukeliantį stiprų vėją, į stovintį savo oponentą.
-
Domantas pamatė link jo skriejanti vėją. Kokius čia kerus naudoti. Šį kart Grifas buvo bejėgis. Lazdelė iš rankų iškrito. Pats Domantas parkrito ant žemės susimušdamas galvą tiesiai į antkapį. Smūgis buvo stiprus ,bet Domantas sąmonės neprarado. Jėgų Grifas taip pat neturėjo. Aš nepasiduosiu. Susigraibęs ant žemės sugebėjo rasti lazdelę. Man reikia prisiminti tokius kerus nuo kurių jis neapsigintų. Domantas prisiminė vienus kerus ,bet tai jau Juoduoji magija. Aš juk vis dėl to juodasis burtininkas. Po mažumėle atsistojęs Domantas tarė:
-Neblogai ,bet pažiūrėsiu kaip įveiksi šiuos kerus.,-Kandžiai tarė Grifas.
Paėjęs kelis žingsnius atgal tarė:
-Protego Diabolica.
Apsisukdamas nubrėžė mėlyną ugnį ir mėtė ugnies gijas į vyrą.
-
Panaudodamas vėjo srovę sukeliančius kerus žaliaakis burtininkas sugebėjo nublokšti savo varžovą, tačiau pranašumo nespėjo įgyti. Po panaudotų burtų Edgar'as greit pakilo nuo žemės. Nuo jos greit pakilo ir rudaplaukis gerai trinktelėjęs savo kietą galvą, kuriam pačiam rodėsi, kad viskas vyksta kur kas lėčiau. Netrukus iš kraujasiurbės gynėjo pasigirdo kažkas panašaus į komplimentą, skirtą Jeffter'iui. Tik jo kur kas labiau šioje dvikovoje turbūt nusipelnė juodaplaukio priešininkas, kuris būdamas vos septyniolikos metų gebėjo sėkmingai atlikti sudėtingiausius kerus. Po kelių akimirkų tas talentas sunkiems kerams buvo pademonstruotas dar kartą, kai aplink save rudaplaukis sukūrė juodosios ugnies žiedą, kurio Edgar'as negalėjo peržengti. Taip pat nebuvo pajėgus jo sunaikinti vienas pats. Buvo variantų, kuriais galėjo pulti ir pasiekti už ugnies žiedo besisliapenti vaikiną, tačiau jam pakenkti nenorėjo, nors ir nepatiko, jog šis pagelbėjo vampyrei.
- Tikiuosi kitą kartą nepasipainiosi man po kojomis!- atmušęs skydiniais kerais keletą paleistų juodosios ugnies gijų į jį, Edgar'as šūktelėjo jaunesniam magui.
Kai Jeffter'is atsidūrė už kapinių, kur jau ugnies gijos jo negalėjo pasiekti, sparčiu žingsniu patraukė link savo namų, vis atsigręždmas ir įsitikindamas, kad nėra sekamas septyniolikmečio, kurį paliko kapinėse.
-
Ačiū dievui išėjo. Domantas panaikino mėlynają ugnį ir įsidėjo lazdelę į apsiaustą. Tikiuosi aurorai nesupakuos. Domantas stebėjo kaip nepažįstamasis ėjo greičiausiai link namų. Domantas nuėjo dar prie tevelių kapo. Atleiskit man. Erika arčiausiai esantis artimiausias žmogus. Domantas nubraukė ašarą. Kodėl aš panaudojau prakeiktus nedovanotinus kerus? Domantas ant savęs iš tiesų pyko. Giliai širdyje šis nesusipratėlis yra geras. Grifas pažiūrėjo į kišeninį laikrodį. Dvi valandos nakties. Grifas dar pastovėjo prie kapo. Išsitraukęs lazdelę išbūrė puokštę gėlių ir ją padėjo ant kapo. Laimingai mama,tėti. Pats Domantas pasuko link namų. Juk vis dėl to naktis ir nepajusi kaip teks grįžti į Hogvartsą.
-
Morisas jau kelias dienas iš eilės vaikštinėdavo Godriko Daubos kapinėse, lyg tikėdamasis, kad kažkas ims ir prisikels iš vieno tų kapų arba kad tiesiog įvyks kažkoks dalykas pakeisiantis jo gyvenimą. Eidamas nuo vieno kapo prie kito, vaikinas jau neaiškų kelintą kartą skaitė ant antkapių iškaltas raides, kurios ne daug reiškė, tačiau, kai kurie junginiai turėjo prasmę. Nors, kaip buvo minėta anksčiau, buvęs klastuolis čia lankėsi diena iš dienos, tačiau kiekvieną kartą pastebėdavo kažkokį naują dalyką, apie kurį mąstydavo iki kito karto, o tuomet viskas kartodavosi vėl iš pradžių. Pavyzdžiui šį kartą pastebėjo prie vieno iš kapų krūmą, kuris atrodė, kad buvo apkirptas taip, kad atrodytų lyg šuo. Tai galėjo reikšti, kad skeletui, turėjusiam žmogaus gyvenimą, patiko šunys, todėl šis žalias meno kūrinys ir atsirado čia.
Taip pat Morisui buvo įdomios ir žmonių pavardės, nors kartais ir atrodydavo, kad ji tokia yra tik dėl gero skambesio prie vardo, tačiau šis sugebėdavo išmąstyti taip, kad tikriausiai būtų galėjęs pakeisti kito nuomonę apie tos pavardės reikšmę. Tokiems mąstymams puikiai tiko vieta po medžiu, nuo kurios puikiai matėsi didžioji dalis kapinių ir buvo galima pastebėti didesnius įdomius dalykus, kurių iš arti nesimatė. Pakilęs iš patogios vietos, vaikinas patraukė kapinių išėjimo link, tačiau sustojo prie vieno iš kapų pastebėjęs, kad nors jis ir yra iškastas, tačiau priešais jį nėra antkapio. Reikės patikrinti, kurią dieną šitą kapą ir sužinoti kas buvo palaidotas - sau mintyse pasižymėjo užduotį buvęs klastuolis.
Apžvelgęs kapą jau norėjo galutinai pasišalinti iš kapinių, bet jo koja užkliuvo už išsikišusios šaknies ir Morisas su trenksmu nukrito į duobę, kurioje kaip (ne/be)būtų keista kyšojo akmuo į kurį jo kaklas įsirėžė. Iškart po šio įvykio iš pradurtos vietos ant žemės ėmė lašėti kraujas.
To akmens užteko užbaigti dar jauno, buvusio Magijos Ministerijos darbuotojo gyvenimą. Vėliau, laikraščiai rašė, kad tai buvo žmogžudystė, vaikinas buvo padurtas į kaklą ir mirtis nuo akmens buvo tiesiog neįmanoma.
-
Diena jau ėjo į pabaigą. Nojus kaip neįprastai klaidžiojo Godriko daubos šaligatviais. Rankoje jis laikė rinktinio viskio butelį, ką jis dar turėtų laikyti? Palto kišenėje stūksojo telefonas ir keletas galeonų bei žiobariškų pinigų. Keletame namų degė šviesa. Godriko dauba buvo labai graži ir maloniai šilta vieta kurioje norėjosi pabūti. Matėsi bažnyčios bokštas ir tai reiškė tik vieną - Noah netoli tikslo. Šįvakar jis gers kapinėse ,kas išties buvo neįprasta ir keista, bet kam tai rūpėjo? Vienintelis žmogus kuriam tai bent kiek rūpėjo tikriausiai buvo Sabrina, bet ji šiuo metu Hogvartse, dėsto vaikams kerėjimą. Įdukra Alisa taip pat Hogvartse. Nojus buvo vienas, nes visi jo draugai arba jau pamiršo apie Eriką arba nenori su juo bendrauti. Kas lieka? Žinoma, tik gerti. Kapinėse gerti turėjo būti šiek tiek keista ir nejauku, vakaras, kapinės ir antkapių miškas. Erikas netikėjo vaiduokliais, vėlėmis taip pat. Vienintelis blogas dalykas kuris galėjo nutikti - kunigas arba koks kvailas praeivis sugalvojęs pamokyti vaikiną. Buvęs grifų gūžtos mokinys jau stovėjo priešais kapinių vartelius ir giliai įkvėpęs įžengė į ,,antkapių mišką''. Susiradęs artimiausią ir niekam į akį neturėjusi kristi medį jis atsisėdo ant žemės ir lėtai pradėjo gerti mąstydamas apie būsimą verslą.
-
Žingsnis po žingsnio, letu tempuku, Elridė judėjo Godriko dauba. Ką ji čia veikė? O biesas žino, nusprendė ištrūkti iš šurmulio pilno, žiobarų perpildyto miesto, o žinojo tik vieną ramesnę vietą. Vis dėl to, šiose apylinkėse seniau ji lankydavosi. Na, bet seni laikai buvo seni laikai, dabar ji nenorėjo nė žiūrėti į tuos pačius namus, o ką kalbėti apie užsukimą pasisvečiuoti. Bet yra kaip yra.
Mergina traukė ten, kur nebuvo namų, ten, kur sutikęs žmogus ramiai praeis ir nedrums tavo susikurtos ramybės. Ji judėjo kapinių link, nors, kiek atsimena, artimųjų ten palaidotų lyg ir neturėjo, vis dėl to buvo žiobaru kilmės vaikis, bet, o koks skirtumas, už tat ten ramu, o gal dar ir kokią vėlę sutiktų, bent truputį reiktų pabendrauti su kažkuo, net ir su vaiduokliais, vis dėl to Hogvartso draugužiai kartais būdavo tikrai šaunūs padarėliai.
Panelytė pasitaisė plaukus, apžiūrėjo prieitas kapinės ir vos vos šyptelėjo. Ar jai viskas gerai? Ar jai visi namie? Žmogutis išėjo pasivaikščioti į kapines, na, bet, kodėl gi ne? Ji ramiai žingsniavo pro antkapius skaitydama ten esančias pavardes. O gal ras kažką įdomaus, gal ras kažką ypatingo, galbūt žinomo žmogaus giminę, ar gyvenimo dublerį. Bet Elridė nebūtų Elridė, mat išgirstas garsas, kai dar akys nesugebėjo pastebėti, kas ten buvo, merginą šiek tiek išgąsdino. Ji buvo be akinių, seniai jų nedėvėjo, nors akys ir nematė tobulai, ir dabar dėl to save stipriai prakeikė. Suspaudusi palto kišenėje laikoma burtų lazdelę juodaplaukė apsidairė ir atsargiais žingsniais ėmė judėti neaišku į kurią pusę, nes norėjo sužinoti, kas per padaras ten buvo.
Bet taip tiksliai ir suvokti nespėjo, mat užkliuvo už kažkokio antkapio ir visa jos pusiausvyra, tvirtumas ir susikaupimas dingo. O ką daryt, kai toks vaikas žioplas.
-
Nojus toliau nieko niekeno netrukdomas gurkšnojo savo viskį. Skonis buvo naujas, ne įprastas ir kiek keistas. Viskis su mėlynėmis? Tai nebuvo įmanoma ,bet skonis buvo panašus. Praeidavo vienas kitas praeivis ir keistai nužvelgdavo vaikiną. Erikui tai nebuvo tiek svarbu, kiek jiems. Dievaži, ar yra skirtumas kur gerti? Svarbu gerti. Jei norėsiu ,kad ir bažnyčioj gersiu ir manęs niekas nesustabdys. Tokios mintys ėjo į galvą viena po kitos, bet su gurkšniu visa tai užsimiršdavo. Pro rudaplaukį prabėgo voverytė, maža ,bet labai miela. Nojus ištiesė ranką, galbūt ji savanoriškai ateis? Gaila ,bet to neįvyko, pakreipusi galvą voverė nubėgo. Nusišypsojęs Erikas išgėrė dar vieną gurkšnį. Sugirgždėjo varteliai, kapinių varteliai. Bus atėjusi kokia bobulytė prie savo vyro kapo. Išsitraukęs iš kišenės telefoną vaikinas nustebo, nebuvo dar taip vėlu, bet buvo baisi prietema, arba kitas ne ką prastesnis variantas - Nojus jau spėjo pragerti nuosavas smegenis ir jam reikia kitų. Smegenų transplantacija atrodė juokingas keistas ir neegistuojantis dalykas, iš tiesų Nojus nežinojo ar tai išties įmanoma. Vaikinukas ir vėl gurkštelėjo ir išgirdo garsų kritimą ant žemės ir galbūt net mažą aimaną, tai žinoma galėjo būti jau ir ,,balti arkliai'' ,nes butelis nenumaldomai tuštėjo. Lėtai atsistojęs jis pajuto stiprų galvos skausmą ir pats krito ant skaudžių klevo šaknų, sudužo butelis su keliais gurkšniais viskio, bet dėl dviejų gurkšnių juk nesižudysi. Vėl pabandęs atsistoti susvirduliavo, bet nenukrito. Laimei dar turėjo proto blaiviai mąstyti. Nejaugi nuo puslitrio jau prisigėriau? Visas šitas dalykas nutikęs neperseniausiai, tai yra Nojaus prisigėrimas ir visos keistenybės buvo protu nesuvokiamos ir neįmanomos. Galbūt Erikas išskirtinis? Tai taip pat buvo galimas dalykas, bet vistiek keista. Nojus nuėjo link to garso kurį buvo išgirdęs ankščiau. Kuo toliau artinosi, tuo labiau matėsi siluetas. Moters arba vyro kūnas.
-Ar jums viskas gerai? Nereikia pagalbos?,-Su virpesiu lūpose paklausė jaunuolis.
-
Nieko gero nebuvo, Elridė krito, užsikabino ranką už to pačio paminklo ir ėmė garsiai keiksnotis ir net neišgirdo, kad kažkur tolumoje sudužo butelis. Sėdimąją skaudėjo nuo smūgio, o ir krito ji neaišku ant ko, ar tai buvo kapas, ar takelis, iš kur jai dabar žinoti, kai viskas apie ką galvojo buvo skausmas? Mergina supyko, tiek ant savęs, tiek ant nelemto paminklo. Kodėl jis čia stovėjo, kas jį čią pastatė. Ji dar kartą kelis kartus nusikeikė, o tada ėmė žiūrėtis, ar viskas buvo gerai. Na, aišku, daug sužeidimų nuo tokio nukritimo negausi, bet vis dėl to, sumušimai keli liks, bet dėl tokių ir kerų naudoti nebuvo verta.
Mergina norėjo stotis, tačiau išgirdo kažkieno balsą. Taigi, kūną užplūdo adrenalino banga ir mergina suprato, kad kažkas galėjo pastebėti jos kritimą.
-Viskas gerai,-greit pasakiusi mergina ramiai atsistojo ir nusivalė nuo savo palto purvą. Ji norėjo dingti iš kapinių kuo greičiau, nors buvo jau suaugusi mergina ir turėjo mokėti tokiais dalykais nebesirūpinti. Tiesą sakant, tai, kad ji buvo suaugusi tik lengvino galimybes iš kažkur dingti, ką ji ir planavo daryti iki kol geriau neįsižiūrėjo į neaiškų žmogystą.
Šiek tiek susiraukusi Elridė įdėmiai nužvelgė vyrą ir dar labiau susiraukė.
-Jums viskas gerai?-šiek tiek giliau įkvėpusi mergina apsidairė ir, regis, jos smegenyse kažkas susijungė.-Ar jūs girtas? Kapinėse?-šiek tiek suglumęs veidas žvilgčiojo tai į žmogų, tai į įsimėčiusius antkapius. Žinoma, mergina negalėjo diskriminuoti, galbūt tas vyras buvo rusas ir nusprendė pagerti su artimuoju, o galbūt buvo tiesiog įskaudintas vaikinukas, kuris neiškentė skausmo žiūrėdamas į kapą. Variantų buvo daug, tačiau jie vis tiek trikdė panelytę, kadangi ji pati negėrė.
-
Noah jautė jog svirduliavo ,nes žiūrėdamas į nukritusią merginą matė jog ši pereina tai į vieną, tai į kitą pusę. Tai žinoma buvo tik iliuzija, padaryta alkoholio. Įsiskaudėjo galvą. Šis išgėrinėjimas darėsi vis keistesnis ir keistesnis. Vaikinas dar ilgai žiūrėjo į merginą, o pats svirduliavo. Galbūt pats nepriguls čia prie šitos merginos, nes girtumas buvo sunkus ir stiprus. Sukosi ir skaudėjo galvą. Skubiai reikėjo išsiblaivyti, o kaip? Nebuvo įmanoma, bent jau kapinėse. Mergina atsistojo ir Noah suprato jog ši mergina, jau greičiau moteris yra beveik dvejomis galvomis žemesnė. Nepažįstamoji buvo miela ir šiek tiek patraukli, bet Noah jau turėjo merginą, savo džiaugsmą ir gyvenimo prasmę - Sabriną Spellman. Svajodamas ,net nesuprato kaip išgirdo klausimą.
-Ar man?,-Apsižvalgęs ar nieko daugiau nėra tesė.,-Taip man viskas gerai, o jums?,-Dar kartą paklausė vaikinas. Jis jau tiesą sąkant nebejautė ką šnekėjo. Kąžką sumurmėjęs po nosimi, neaiškaus ir keisto atsakė į kitą klausimą.
-Truputį, nors ne, gal ir labai girtas.,-Kalba buvo nerišli, tad buvo abejotina ar mergina ką nors supras. Dar kartą susvirduliavęs ir pats nukrito ant kapo.
-
Ir vėl tas pats klausimas. Nepažįstamasis tikrai neatrodė gerai, o Elridė nebuvo pasiruošusi tvarkytis su neaiškiais alkoholikais vaikėzais. Kaip ji turėtų elgtis? Paskutinį kartą kai buvo susitikusi su išgerti mėgstančiu žmogumi mergina tiesiog sudaužė jo butelį. Aišku, dabar to jau nebedarys, pilnamečiai žmonės, jų pasirinkimai, bet vis dėl to... Kodėl būtinai kapinėse? Kodėl viskas turėjo įvykti būtent tokioje vietoje, kai mergina tiesiog norėjo pabūti bent truputį lauke su savimi, nes, aišku, yra didelis skirtumas kai sėdi viduj ir kai vaikštai lauke... labai.
-Taigi, esat beprotis...- garsiai ištarusi mergina apsidairė. Ji nenorėjo palikti vargšo žmogaus tokioje vietoje, juolab, kad pasaulis nebuvo ramus ir jis greit galėjo pažūti... Taip, Elridė vis tiek visą laiką svarstydavo apie tai, kiek daug blogų dalykų gali nutikti kai esi silpnas ir nesiorientuojantis aplinkoje. Paranojikė, bet ką padarysi.
Į panelytės galvą toptelėjo, kad vanduo visada gali padėti prabudinti žmogų, tačiau vandens buteliuko neturėjo, o magija... O kas jei žiobaras? Mergina žiūrėjo į nepažįstamąjį ir dvejojo.
-Hmm... Jūs tikite magija?-bandydama užvesti kalbą, kad išsiaiškintu, ar tai buvo žiobaras, Elridė ėmė svarstyti, kad girtas žmogus turbūt magija tikės labiau nei kiti. O ko daugiau ji turėtų paklausti? Nežinia, smegenys tiesiog atsisakė veikti.
-Ar galėčiau kažkaip jums padėti?-vis tiek bandydama bent kažką gero išgirsti mergina toliau klausinėjo. Ji nenorėjo bendrauti su girtutėliu nepažįstamu, jai tai tiesiog nepatiko.
-
Atsistojęs nuo kapo ant kurio gulėjo rudaplaukis atsiraugėjo, tai buvo šlykštu. Reikia mesti gerti. Tai buvo geriausia girto Nojaus mintis nuo pat aštuoniolikto gimtadienio. Buvęs grifas vos neužgriuvo ant tos moters, tai būtų buvę išvis keisčiau nei keista. Sunkus tas gyvenimas, o gėrimas iš vis pragaras. Bet kaip mesti gerti kai jau geri beveik kasdien du metus iš eilės? Rudaplaukis pažvelgė į merginą, ši liejosi vaizde nuo alkoholio kraujo kiekyje. Šis išgėrinėjimas kapinėse buvo tikras Dievo nubaudimas, juk neįmanoma prisigerti nuo pusės litro viskio, nors galbūt. Moteriškė kažką sumurmėjo, bet Nojus nesiklausė dėl dviejų dalykų: jam buvo neįdomu ir jis buvo girtas, tad išgirsti ką nors buvo sunku. Sekantis klausimas smogė į paširdžius, atrodė visi girtumai praėjo, ne nepraėjo, tiesiog neįmanoma.
-Žinoma tikiu.,-Su šiais žodžiais iškrito lazdelė. Vaikinas išsigando ir jau beveik ruošėsi specialiai kristi jog šis moteris nepamatytų šio dalyko - lazdelės, burtininkų simbolio bei ginklo. Atsargiai pasilenkęs paiimti lazdelės vaikinas užsimerkė ir pagalvojo - kas jei ji žiobarė? Mintys buvo skaidrios, priešingai nei žodžiai ir tai buvo visiška tiesa. Gal ji nieko nesupras? Ar žmogus negali nešiotis pagalio, išdrožinėto, žinoma, tai gali būti savigynos priemonė. Noah pradėjo melstis jog ši moteris arba būtų burtininkė, arba antras variantas - su savigyna.
-Ne, nereikia, nebent galite mane parvesti į Londono centrą, tokiu atveju man tikrai padėsite.,-Gana rišliai išmekeno vaikinas.
-
Elridė ilgą laiką nesijautė tokia pasimetusi, kaip tokioje situacijoje. Kapinės, ramu, žmonės turėtų ateiti gerbti mylimuosius ar galbūt išverkti paskutines skausmo pripildytas ašaras, bet čia viskas buvo visiškai kitaip.
Ir kad ir kaip tokia vieta turėtų būti persismelkusi mirties kvapu, kuris, regis, tik ir aiškina, kad neturėtum vaikščioti tokioje vietoje ir dingti į savo gyvųjų pasaulį, tas kvapas buvo tiesiog permuštas stipraus spirito. O mergina su alkoholiu tai nebendravo visiškai, tiesą sakant, jei jos paklaustum, kada paskutinį kartą kažką gėrė, atsakymo panelytė neturėtų, nors, regis, turėjo tiek daug galimybių kristi į tą baisų liūną ir ten amžiams pasilikti.
Merginos laimei vaikinukas buvo gerokai susijęs su magijos pasauliu. Iškritusios lazdelės jam nuslėpti visiškai nesisekė, sunkūs lėti judesiai, Elridė į tai žiūrėdama galėjo ramiai sau prisiekti, kad gerti ji negers. Na, bent jau truputį pažadinti žmogų galėjo, ji neskubėdama traukė savo burtų lazdelę, kai išgirdo pakankamai keistus ir ją sutrikdžiusius žodžius, kurie, tiesą sakant, merginą gerokai prajuokino. Keista, kad ji taip nuoširdžiai nusijuokė, bet vargu, ar koks žmogus būtų susilaikęs nuo išgirstos nesąmonės.
-Aguamenti,-netikėtai pasigirdo burtažodis ir į nepažįstamąjį buvo paleista vandens srovė. Kodėl būtinai vandens? Nes mergina nusprendė, kad būtent tai pradės prasiblaivyti, juolab, tai buvo visiškai neskausminga, tik, na, vėliau gali šaltukas krėsti.
-
Wolfard ilgokai mąstė ką gi jam daryti toliau, juk nepaimsi ir neužmigsi kapinėse, nors tai buvo tikrai įmanomas dalykas. Iš buvusio grifo lūpų išėjo gilus atodūsis. Kapinėse įsiviešpatavo kurtinanti tyla, o mirties akustika suteikė malonią atmosferą. Nojus dar galėjo blaiviai mąstyti, bet jo orientacija buvo sutrikusi. Dvidešimties metų gerti, tai buvo tikrai viešpaties skriauda. Ką daryti su tuo? Reikia tiesiog mažinti alkoholio kiekį, susitelkti į darbą ir į gyvenimą. Nors gyvename tik kartą, bet gerti tokiame amžiuje ir jau baigti nusigerti tai buvo nenormalu. Rudaplaukis pažvelgė į žvaigždėmis nuklotą dangų, kuris atrodė nuostabiai. Į veidą paleista vandens čiurkšlė gaivino jaunuolį, tuo pačiu ir leido numalšinti alkoholio sudarytą troškulį.
-Dėkoju.,-Iš girtų lūpų išėjo padėkos gaidelė.
Wolhard ištiesė rankas ir dar kartą pažvelgęs į dangų užsimerkė, ši poza leido atsipalaiduoti. Gyvename tik kartą. Prisiminė frazę vaikinas. Tikrai būtų galima rekomenduoti naktini gėrimą ir vėliau žiūrėjimą į dangų kapinėse, tai žinoma daryti gali tik keistuolis, bet Erikas toks ir buvo. Nuleidęs rankas ir pažvelgęs į merginą jis susimąstė - ar padėkojo už vandenį, nors tai nebuvo labai svarbu. Buvęs Grifų Gūžtos mokinys nusprendė - reikia dingti iš čia ir parsirasti namo.
-Geros nakties, nepažįstamoji.,-Šie žodžiai paliko merginą naktyje, Noah išėjo.
-
Brita stovėjo prieš kapą. Kieno? Ogi jos tėvų. Ką man dabar daryti? Kaip dabar gyvensiu
-Lumos
Gal nueisiu į senelės namą. Jis jau seniai negyvenamas. Ir ji nuėjo.
-ALOHOMORA
Durys atsidarė:
-Alio! Ar kaškas čia yra?- Šūktelėjo Brita.
Merlino kairioji. Aš išprotėjau. Čia nieko nėra. Šis namas nebegyvenamas. Pagalvojo. Tik tada ji suprato kad durys užsitrenkė.
-LUMOS.
Ir apsžiūrėjo namą. Visur buvo tamsu. Ji apžiūrėjo nama. Jis buvo labai labai senas. Staiga ji išgirdo žinksnius.
-Ei, ar čia kaškas yra?
Brita, čia nieko nėra. Nusiramink.
-Kam reikia tas ir yra. STUPEFAI. Na ką, naivuolė Brita. Manei kad nieko nėra. Mes, mirties valgytojiai, manėm kad paseksi tėvų pėdomis. Ir ne tik pakliūsi į Klastunyna. Bet ir tapsi mirties valgytoja. Bet pasirinkai kitą kelią. Pasirinkai kvailą ir niekam tikusį kelia. Kelia su iždavikais.
Sušuko balsas iš tamsos. Ir staiga išlindo balso savininkas. Tai buvo ilgšis vyras. Prie jo spaudėsi moterėlė.
-Vilkardai, gal nereikia. Ji dar per maža tai suprasti.
Prašė moterėlė.
-Ne, Mirta. Per ilgai laukiau!- Sušuko vyras.- Mes esam tavo krikšto tėvai. Ir tavo tėvai mirė nuo mano rankos.
-Ne! To negali būti!-Sušuko Brita.
-Dar ir kaip gali. Mes labai labai susipykom. Ir aš taip isiutau kad nesusivaldžiau. Ir visai nesigailiu. Nors buvom patys geriausi draugai.
-Vilkardai, išleisk ją iš šito prakeikto namo.
-Gerai jau gerai. Tik prisimink niekam nepasakok. Niekam. O dabar eik.
Ir Brita išbėgo. Nubėgus iki savo namo atsikvepė ir nubėgo į lova. Na ir dienelė.
-Labanakt, Brita.- Iėjusi į jos kambary palinkėjo sesė.
Brita šeip taip užmigo bet vistiek neramiai vis vartėsi ir vartėsi. Bet užmigo.