Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Didžioji salė => Temą pradėjo: Rokas Sviper Spalio 14, 2016, 09:39:10 pm

Antraštė: Didžiosios salės kampas
Parašė: Rokas Sviper Spalio 14, 2016, 09:39:10 pm
Didžiosios salės dešiniajame kampe stovėjo paveikslas, jame buvo pavaizduotas kažkoks jaunas vyriškis kuris nekalba. Jis daugumą laiko nebūna viršuje, jis būna slaptame kambarėlyje kur yra antras jo paveikslas. Į kambariuką reikia patekti atsistojus ant tos grindų vietos kur grindys truputį įlūžusios. Ten patekus labai sunku grįžti.
 
******
Rokas pavalgęs pats nesuprato dėl ko atėjo į salės kampą. Jis pamatė paveikslą kuriame buvo pavaizduotas vyriškis. Varniui jis pasirodė labai piktas ir agresyvus. Dėl to jis nusprendė portetą palikti ramybėje. Dažniausiai hogvartse paveikslai būna sukabinėti krūvomis ar bent jau po du, o šitas stovi vienut vienutėlis. Gal jame pavaizduotas žmogus ištikrųjų labai piktas? Varniukas pasižiūrėjo į grindis, vienoje vietoje jos buvo įlūžusios, jis atsistojo toje vietoje, ir staiga tarsi kažkoks siurblys jį išsiusrė žemyn. Berniukas atsidūė mažame kambarėlyje, ten stovėjo spinta, knygų lentyna ir kažkokios durys. Varnis pabandė jas atidaryti. Užrakintos
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Melody Spalio 17, 2016, 04:04:40 pm
  Kas gali būti labiau pasibaisėtina už acte skendinčius balandėlius? Tokiomis akimirkomis Melody labai rimtai susimąstydavo apie tapimą vegetare. Tačiau ką gi tokiu atveju reikėtų valgyti? Dieną iš dienos burokėlių ir kopūstų salotas? Kaip kvaila, kad tokios smulkmės dabar kvaršino merginos galvą.
  Pasirėmusi galvą ji dar kiek paknibinėjo lėkštėje virtą bulvę su lupena. Pamąstė apie tuoj besibaigsiančią dieną ir akimis užkibo už trečiakursio įtartinai šmėžuojančio prie seno, griozdiško paveikslo, salės kampe.
  Netikėtas dėmesys kažkokiam vyrui portrete iškart sudomino nuobodžiaujančią merginą. Pastūmusi beveik nepradėta valgyti lėkštę tolyn, ji lėtai nusivalė rankas į servetėlę, sekdama akimis tamsiaplaukį tol, kol jis galiausiai kažkur pradingo. Salėje niekas nieko nepastebėjo, mat šešėlių gaubiamas kampas niekada nieko netraukė.
  Kadangi į bendraklasių pokalbį nebuvo baisiai įsitraukusi, pasišalinti nuo stalo nieko nesujudinant nebuvo sunku. Tyliai ir ramiai nutipenusi į tą patį kampą Melody pažvelgė portreto vyrui į veidą. Šis nė kiek nesigėdydamas įsispoksojo į raudonplaukę. Nei vienas nieko nesakė, nei vienas nieko nedarė, tik dėbsojo kits į kitą.
  Žengtelėdama žingsnį į šoną ji norėjo paskaityti kas parašyta šalia portreto rėmo, kur dažniausiai yra suteikiama informacija apie vaizduojamą asmenybę, bet matyt užmynė ant įlūžusio grindinio vietos ir buvo įsiurbta į kitą kambarį.
  Klyktelėjusi iš netikėtumo ji atsidūrė tamsiame, kambaryje. Pro įtrūkimą sienoje, prie lubų, į kambarį sklido blausi šviesa. Tačiau pasiekti, pažiūrėti iš kur ji sklinda buvo per aukštai. Sienos buvo mūrinės, apdengtos juodais, pradedančiais luptis nuo drėgmės tapetais. Knygų lentynoje gulėjo pelyti pradėjusios knygos, nublukusiais viršeliais. O priešais duris pastatyta spinta vos laikėsi ant kojų.
  Prie paslaptingų durų stovėjo tamsiaplaukis berniukas. 
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Rokas Sviper Spalio 17, 2016, 06:28:16 pm
Rokas dairėsi aplink ir pradėjo galvoti kaip iš čia ištrūkti. Kambarys buvo mažas, čia stovėjo mokyklinis suolas, spinta, fotelis, ir židinys.
Staiga prie jo atsirado viena mergaitė, Rokas ją pažinojo. Melody.
 – Labas, įkliuvom išėjimo nėra tikrinau visur, – pasisveikino jis.
Po to jis pamatė jog paveikslas nusileido ir labai keistai šypsosi.
 – Pagaliau sulaukiau svečių, – tarė portretas – Na na na kas gi čia varnis ir klastuolė, jeigu norite ištrūkti klausykitės ir rašykitės – Rokas pasiėmė pieštuką ir seną testą. – Paveikslas nusišypsojo ir uždainavo:
Iš čia išeisit pro duris
Kurias jums raktas atrakins
Alahomora čia neveiks,
Nes durys užkeiktos įvairiais kerais.
Raktas yra šiam kambarį,
Ieškok kaip duonos ir rasi jį.
Paveikslas dingo, o Rokas viską užsirašė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Melody Spalio 29, 2016, 01:53:36 pm
  Raudonplaukė perbraukė ranka per plaukus užkišdama sruogą už ausies. Atidžiai žvelgdama į žemę, kad neužmintų ant ko nors netikėto, pradėjo slinkti link durų, prie kurių stovėjo Rokas. Ar bent jau tokį vardą prisiminė Melody.
  Įkliuvimas į šią situaciją nė kiek nedžiugino merginos, jai nepatiko netikėtos permainos, be to mokykla išsėmė paskutinę likusią optimizmo ir lengvabūdiškumo dalelę, tad merginai nė kiek nesinorėjo laisvalaikį švaistyti taip, o ne miegant.
  Nespėjus nieko atsakyti paveikslas nusprendė paaiškinti (ar bent jau pabandyti) kas čia vyksta. Portretui baigus savo rimuotas eiles, klastuolė nusprendė nieko taip ir neatsakyti Rokui. Sunėrė rankas ant krūtinės ir pratraukė link knygų lentynos.
  Braukdama pirštu per knygų nugarėles ji akimis ieškojo ko nors išsiskiriančio iš bendro vaizdo. Galbūt portreto žodžiai galėjo reikšti posakį – „kas nedirba mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.“ Tačiau kad ir kokią knygą išsitrauktų ir perverstų jos puslapius, Melody liko nieko nepešusi.
  Tyliai atsidususi ji atsigręžė į tamsiaplaukį:
  - Ką manai? 
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Rokas Sviper Spalio 31, 2016, 07:56:13 pm
Varnis pradėjo galvoti ką daryti. Kadangi pamatė kaip Melody nueina prie knygų lentynos jis nuėjo prie priešais stovinčios senovinės spintos. Jis atidarė ją ir viename šone pamatė daugybę rūbų: apačioje kelios poros batų, Didžiajame skyriuje paltai suknelės ir striukės, viršuje sulankstyti maršikinėliai, kelnės, o šalia jų gražiai sudėtas kojines. Pačiame viršuje buvo viena skrybėlaitė. Kitame šone buvo krištolinis rutulys, visokie būrimo įrankiai, rašikliai, bei visokios kitokios priemonės. Rokas jau buvo bepradėjęs iškraustyti viską, bet išgirdo Melody klausimą:
 – Na nežinau, manau reiktų ieškoti ir rasti raktą ar kažką kas galėtų atrakinti duris, – atsakė į klausimą ir pradėjo galvoti ką pirmiausia išieškojus.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elizabeth Riddle Lapkričio 13, 2016, 12:00:49 am
Pagaliau persirengusi ir pasigražinusi, per pusryčius Efė išdidžiai ėjo per didžiąją salę kol į ją neatsitrenkė vaikinukas iš Grisų Gūžtos.
- Atleisk. - atsiprašė jis.
- Ir vėl tu. - nusijuokė Efė. - Nustok raudonuoti. Kodėl tu šiandien toks išsiblaškęs, negi negali pamiršti mano tobulo kūno? - prapliupo juoktis Efė.
- Liaukis, Ef. - vėl susigėdo jis. - Atsakyk man vieną dalyką...
- Kokį?
- Ar pastebėjai, kad tai jau nebe pirmas ir nebe antras kartas kai po ilgos pauzės nekalbėjimo tu neištveri ir vėl imi su manimi kalbėtis? Turiu galvoje, mes tiek kartų buvome susipykę... O tu vistiek be manęs negali. - paspuikuojančiai ir pasipūtėliškai šyptelėjo šis.
- Nori, kad su tavimi nekalbėčiau? - pakėlė antakį ši.
- Aš noriu, kad su juo nebekalbėtum. - išgirdusi savo vaikino balsą iš už nugaros, Efė sustingo. - Kraujo išdavikė. - sumurmėjo jis ir pykčio pilnu žvilgsniu nužvelgęs Efę ir vaikiną iš Grifų Gūžtos nuėjo. Kai Djisnuėjo, Efė stovėjo sustingusi ir tylėjo.

- Atleisk man dar kartą, - vaikinas apsimetė nuliūdusiu, - kaip nesmagu, kad dėl manęs tau tenka patirti tiek nesmagių situacijų šiandien... O ypač ši. Labai gaila. - tarė jis pasišaipant ištardamas žodį " gaila".

- Tu šunsnuki, - sukikeno Efė, - bent tikroviškai vaidintum, koks tu akiplėša, Edvardai. - tarė pikčiau.

- Aš neslėpsiu, jis man nepatinka, tu man patinki. - atkirto Edvardas ir parodęs Efei liežuvį nuėjo prie grifiukų stalo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Claudia Lorens Rugsėjo 07, 2017, 04:13:34 pm
Claudia įėjo į didžiaja salę priš vakariene salė kaip visada buvo didele su keturiais herbais ir pastebejo kesta.Jis buvo keistas vingiuotas ir akimirkai jo spalva tapo raudona.Po minutėles kampas jau buvo žalios, raudonos, mėlynos,ir geltonos.Kurios reškė Švilpyne,Grifu gušta,Varno ngą ir Klastunyną.Ji itartinai priėjo prie sienos ir palietusi ją pirštu kažkur nukrito.Tai buvo kaškoks kambarys ji jau tesi nustebus jis buvo tamsus su keletą žvakių šonuose su pilna buvusiu ir dabartiniu mokytojų bei direktorių.Ji apsižvalge ir kažkur iš viršaus pasigirdo žemas balsas.Ir jis sušuko ''ei mergio tau čia negalima!''tai buvo senas goblinas žemas ir nemandagus jis paėmė jai už rankos ir ją išvarė.Jau buvo vėlu todel Claudia net nevalgiusi nuėjo miegoti.Ir ryt ryte išėjo iš Grifų guštos kambario pusričiauti ir atėjus į dydžiaja sale ir pamate kampa su užrašu ''labas Claudia''
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 12:15:21 am
Nors ši diena buvo tobula, tačiau Grifų Gūžtos globotinė Elena LoveGood vaikščio susiraukusiu veideliu. Kur tik bepasisuksi ten vaikai ir nieko daugiau. Beeidama į didžiąją salę, Grifė galvojo, kiek tuomet ten bus vaikų. Vos priėjusi prie įėjimo į didžiąją salę, Brunetė išplėtė akis. Čia daug daugiau vaikų negu koridoriuose! pagalvojusi Grifiukė bandė prieiti prie Grifų Gūžtos stalo. Tačiau per vaikus kurie stūmdėsi, Elena atsidūrė daug toliau nuo savo stalo. Pagalvojusi jog geriau pastovės kamputyje ir kaip dauguma vaikų išsisikirstys, ji galės normaliai prieiti prie savo stalo taip ir padarė. Nuleidusi galvą ir kažką burbėdama po nosim, Elena ėjo į pat Didžiosios salės kampą. Tik staiga pajautusi jog atsitrenkia į tvirtą kūną, Elena pajautė jog ji jau guli ant salės grindų. Uždėjusi ranką ant galvos, Brunetė normaliai atsisėdo ir pakėlė savo raudonas akis į žmogų, į kurį atsitrenkė Elena. Vos pamačiusi prieš save tikrai simpatišką vaikiną, Elena susigėdusi vos ne vos atsiprašė.
 -Aš atsiprašau. Nemačiau tavęs. Tikrai,- leptelėjo Grifiukė ir atsistojo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 12:35:40 am
Taip ir nesuprato, ar ši diena kuo nors išskirtinė, ar nelabai. Terado save stovintį Didžiojoje Salėje, labiau kampe. Priešais judėjo įeinantys ir išeinantys mokiniai, kaip kažin ką, juk buvo pietų metas. Pats Kaidenas nesijautė baisingai alkanas, tiesą pasakius, nė nesuprato, kodėl, netrokštamas pasistiprinti, čia užklydo. Na, betgi visko pasitaiko.
Stovėdamas vienoje vietoje, tingiai susikišęs delnus į kelnių kišenes ir vos vos atmetęs galvą atgal, varnas sekiojo akimis žmonių viršugalvius, daugeliui pažįstama kreiva šypsenėlė tai pasirodydavo, tai dingdavo nuo jo lūpų. Pamanytumėt, kad vaikinas nuobodžiavo, jo visa laikysena švytėjo abejingumu pasauliui ir nuoboduliu, tarytum sakė "eikit gisi velniop, aš turiu svarbesnių darbų, nei čia stypsoti". Iš dalies, taip ir buvo, bet tik iš dalies. Kaidenas netgi visai mėgavosi savo dabartine lokacija, iš jo niekas nieko nereikalavo ir niekam jis pats netrukdė.
Tačiau šią būseną netrukus sutrikdė gana sunkus bumbtelėjimas į nugarą, tuoj po jo pasigirdo ir žemę pasiekusio žmogaus kūno garsai. Kaidenas atsisuko, nuleido žvikgsnį. Nuo lūpų niekur nedingo pašaipus vypsnis, o išvydus merginą, keleriais metais jaunesnę, šis išplatėjo į trumpą šypseną.
- Viskas gerai, - tarė tiesdamas delną ir padėdamas atsistoti. Nužvelgė ją, rudaplaukę, gana dailaus veido. Kaidenas toli gražu nebuvo toks džentelmenas, kokiu dėjosi, jeigu būtų gimęs žiobaru, neabejotinai būtų ne burtininkų tarpe įgijęs " fakbojaus" reputaciją. Ir tai tebūtų apsauga.
- Kur taip skubėjai?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 12:54:35 am
 -A...A...Aš... Aš neskubėjau. Tiesiog norėjau pastovėti čia kol visi žmonės išsiskirstys,- paskutinius žodžius Elena pasakė garsiau. Nusisukusi Brunetė apsižvagė po salę, tačiau pamačiusi jog vaikų nemažėja, o priešingai -daugėja, Grifiukė vėl susiraukusiu veideliu atsisuko į vaikiną, kurio vardo ji nežinojo.
 -Bėja aš Elena. Elena LoveGood pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė,- jau šį kartą nusišypsojo Grifiukė ir pakėlė savo raudonas akis į vaikino veidą. Pastebėjusi jog jis gerokai aukštesnis, Elena pasijautė nejaukiai. Geriau įsižiūrėjusi į vaikino veidą, Elenai jis pasirodė tikrai gražus. Belaukdama vaikino atsakymo, Raudonakė pradėjo žvalgytis ir kažką burbėti po nosimi.
 -Ar jie negali greičiau išeit?- tyliai paklausė savęs Grifė ir vėl atsisuko į tą patį vaikina su šypsena veide.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 11:41:25 am
Nusibraukė plaukus nuo kaktos, o šie vėl nepaklusniai užkrito. Mergina atrodė gerokai susineramimusi, susierzinusi, ir vis dėl to daugiau nei žodžio nepasakė apie savo krytį ant grindų. Kaidenas pagalvojo, kad jai tai mažiausiai rūpėjo šiuo metu, kai likimas ar dar kas nors pastatė ją šalia tokio nuostabaus kūrinio, kaip patsai. Savy puikybės škotas turėjo daugiau, nei sveika paprastam žmogui. Kas liūdniausia, jis pats tai žinojo.
- Tavo gražus vardas, Elena, - tarė švysteldamas beveik žaviausią savo šypseną. - Aš Kaidenas. Iš varno nago.
Merginas buvo lengva skaityti ir lengva sužavėti. Didžioji dauguma buvo naivios, nors ir atsisakydavo tai pripažinti. O kas gi labiau įplieskia naivios merginos susidomėjimą, jei ne tarytum jai vienai skirtos šypsenos ir žvilgsniai, atsargūs, tarytum netyčiniai prisilietimai ir intelektas? Matote, merginos buvo lengvai prieinamos, o tai pabosdavo.
- Mus sieja tas pats tikslas, manyčiau, - ištarė kiek ilgiau, nei būtina žvelgdamas į Elenos akis. Nukreipęs žvilgsnį, pridūrė:
- Nemanau, kad jie norės eiti greičiau. Pietūs dar tęsis gana ilgai.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 12:46:44 pm
Norėdama pažiūrėti ar Grifų Gūžtos stalas pilnas vaikų, Elena pradėjo šokinėti į viršų. Tik pamačiusi jog kaikuriem vaikam net nėra vietos atsisėsti ten, Brunetė nustojo šokinėt ir tokiu ,,poker face” atsisuko į vaikiną.
 -Tavo taip pat gražus vardas, Kaidenai,- nusišypsojo jam Grifiukė.
Jo vardas išties gražus. Pagalvojo Grifė ir tyliai sukikeno.
 -Taip, tu teisus. Dar reikės stovėti čia ilgai, kol galėsiu normaliai nueiti prie stalo ir pasiimt ką nors vegetariško,- tik pagalvojusi apie maistą, Brunetė dar labiau užsimanė valgyti. Bestovėdama tiek laiko šiltoje patalpoje, Grifiukei pasidarė karšta. Elena jau buvo bepradedanti atsisegti megztuką, tačiau greitai prisiminusi jog ji nenori kad matytusi vilkolakio įkandimo žymės, Grifė greitai patraukė rankas nuo megztuko. Elenai nepatiko tokia tyla tarp jos ir Kaideno, tad ji galvojo ką galima pasakyti.
 -Čia tikrai kartšta, argi ne?- net nepajautusi kaip klausimas išsprūdo iš jos lūpų, Berunetė vėl pradėjo žvalgytis,- ir bėda ta, kad dar megztuko negaliu atsisegt,- vėl leptelėjo Grifė ir pažiūrėjo savo raudonomis akimis į Keideną.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 01:39:19 pm
Kai šioji sekundėms nukreipė savo raudonas akeles kitur, Kaidenas pats sau tyliai nusišaipė iš tokio elgesio. Vaikiška, naivu, įprasta. Varnas perkėlė svorį ant vienos kojos, delnu nubraukė nesamas dulkeles nuo rankovės. Stebėjo merginą, visi judesiai ir kikenimas tarytum be priežasties buvo neįtikėtinai pažįstama, iš dalies geras ženklas. Tik nežinojo kam - jam pačiam ar pirmakursei iš grifų gūžtos. Vis dėl to, turėtų būti gana lengva su šitokia vėjavaike. Tereikia pasitelkti savo nepakartojamą žavesį ir visas moteriškosios lyties atstoves kristi verčiančias gudrybes. Išties, nieko naujo.
- Vegetariško, sakai? Kaip įdomu, aš irgi nevalgau mėsos, - pusbalsiu tarė Kaidenas. Šyptelėjo pastebėjęs Elenos veiksmus, o šiai dar mestelėjus vieną kitą frazę apie megztuką ir karštį, nusijuokė. Ne dirbtinai, juokas buvo tikras. Iškart prie reikalo, ką?
- Tau gal padėt jį atsisegt? - pusiau juokaudamas pratarė ir lyg nesusimąstęs trumpai perbraukė Elenai per petį.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 02:18:19 pm
Elena nusijuokė iš tokio vaikino klausimo.
 -Ne, nereikia. Yra priežastis dėl kurios negaliu jo nusiimt prie kitų,- juokėsi Grifė. Staiga Elena pajautė kaip Kaidenas ranka perbraukė per jos petį.
 -Ammm... Taip, esu vegetarė visiškai nevalgau mėsos. Geriau pasakius esu veganė,-leptelėjo Grifė ir stebėjo Kaideno ranką. Prisiminusi Kaideno klausimą apie megztuką, Grifė vėl pradėjo juoktis savo juokingu juoku.
 -Atleisk, man tiesiog kartais užeina,- vos ne vos pasakė Grifiukė ir toliau juokėsi.
 Praėjo tikrai daug laiko kol Elena nustojo juoktis. Atsistojusi normaliai ji vėl apsižvalgė, tačiau kaip nekeista vaikų nemažėjo.
 -Man atrodo aš taip ir nepavalgysiu šiandien,- sukikeno Brunetė ir pažvelgė Kaidena. Elena stebėjo jo beveik kiekvieną judesį. Na, jis tikrai simpatiškas vaikinas. Pagalvojo Grifė ir užmetė už nugaros savo ilgus, garbanotus plaukus.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 03:00:39 pm
Kaidenas paprasčiausiai stovėjo savo vietoj, akimirkomis nužvelgdamas save iš viršaus, grožėdamasis lubų atspindžiu savo blizgančiuose Doc Martens batuose, retkarčiais nubraukdamas nesamas dulkeles nuo savo juodo, didelio ir stilingo nertinio rankovių. Grifukės juoko priepuolis tęsėsi palyginamai ilgai, iš pradžių buvęs gana juokingas, ilgainiui ėmė nusibosti, tai atsispindėjo ir varno veide.  Jis beveik apsidžiaugė, kai vis tai baigėsi, o kai baigėsi, Kaidenas vėl susikoncentravo į Elenos apžavėjimą ir mestelėjęs žavią šypseną, visu kūnu pasisuko į ją, nužvelgė veidą, gana dailią žandikaulio liniją, kaklo linkį. Plaukai - rudi, blizgūs ir banguoti - dailiai krito. Ji buvo graži, tačiau negalėjo prasiskverbti giliau, nei vos pradrėksti Kaideno odos paviršių, šnekant metaforiškai. O šitoks jų skausmas, tų įbrėžimų, buvo pažįstamas ir trokštamas.
- Manai? Visada galima apsilankyti virtuvėje, jeigu jau minios čia nemažėja.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 03:38:40 pm
 -Jeigu žinočiau kur ji yra, tikria jau būčiau ten. Na bet nieko tokio, pabūsiu ir nevalgius,- nusišypsojo Grifiukė. Pavargusi stovėti, Elena priėjo prie sienos ir nuslydo ja. Atsisėdusi vėl ant žemės, prisiminė kaip atsitrenkė į Kaidena. Atmetusi galvą Grifiukė užsimerkė ir šypsojosi. Brunetė galvojo apie šiandien dieną, namų darbus, pamokas, draugus. Elena nejučia prisiminė savo šeimą, kaip leido su ja laiką. Grifiukė pripažįsta, kartais tikrai norisi vėl atsidurti namuose. Pagalvojusi apie tai, Elena atsimerkė. Apsidairiusi po salę, Berunetė suprato jog valgyt jau nebenori. Atsibodus dairytis, Elena vėl pažiūrėjo į Kaideną. Staiga Brunetė pajuto jog jos akys jau merkiasi. Norėdama neužmigti, ji atsistojo ir atsirėmė į sieną. Tačiau miego trūkumas darė savo. Netrukus Grifiukė užmerkė savo akis ir pajautė, jog ji atsirėmė į Kaideną.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 04:34:14 pm
Kaidenas gūžtelėjo pečiais. Nedaug buvo mokinių, kurie nežinojo, kur yra virtuvė, bet na, šioji tik pirmakursė, ir ko gero į požemius išvis retai nusleidžia, tad nėr ko stebėtis. Elenai ramstant sienas ir paslaptingai šypsant iš kažkokių jai vienai žinomų ir suprantamų dalykų, Kaidenas į ją nežiūrėjo. Jo žvilgsnį patraukė kiek pralaisvėję mokinių srautai ir plačiai atvertos didžiosios salės durys. Beveik ilgesingai jas nužvelgęs, varnas dar kartelį persibraukė ranka plaukus. Užsigalvojęs tarsi iš bačkos išgirdo kažką apie nevalgymą, tačiau gal tai tebuvo buvusio mažo pasikalbėjimo atšvaitai jo pasąmonėje.
Staiga pajuto švelnų prisilietimą, žvilgtelėjęs net nenustebo, kai išvydo jam iki peties siekiančią pirmakursią ramiausiai atsirėmusią į jį. Užmerktos Elenos akys ir lygus kvėpavimas išdavė, kad šioji užsnūdo. Kadangi išties vertino savo asmeninę erdvę, Kaidenas nė neketino leisti jai užmigti ant jo peties, tad vos vos papurtęs pažadino ir kreivai šypsodamas tarė:
- Tiek jau iš to tavo nevalgymo. Jeigu jau ima miegas, siūlyčiau pakristi kur nors minkštai, o ne ramstant salės sienas. Be to, žmonių sumažėjo, - mostelėjo ranka link minios.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Lapkričio 01, 2017, 04:54:10 pm
Pajautusi jog Kaidenas ją purto, Grifiukė staigiai nuo jo atsitraukė.
 -Uoj, atsiprašau. Tikrai. Tiesiog... Šiandien labai mažai miegojau. Dėl... Dėl vieno dalyko,- pasakė Grifė ir atsitraukė dar toliau nuo Varno. Elenai dėl to buvo baisiai gėda. Užsidengusi savo veidą ji tiesiog stovėjo. Pastovėjusi kelias minutes, Brunetė nuleido savo rankas.
 -Valgyt jau nenoriu. Nežinau kodėl. Jaučiu jau eisiu į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, labai jau miego noriu,- sukikeno Grifiukė ir pažiūrėjo į Kaidena,- na ką, buvo malonu su tavim susipažinti ir pabendrauti, Kaidenai. Tikiuosi dar vėliau susitiksim,- nusišypsojo Grifė ir priėjusį apkabino Varną, ką labai mėgo daryti. Paleidusi jį, Brunetė pasišokinėdama ėjo į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Tae Yeon Min Lapkričio 01, 2017, 05:59:47 pm
Nesuprato, kodėl grifiukė staiga taip susigėdo, tačiau tik mintyse gūžtelėjo pečiais ir neklausė. Kokie gi dalykai jai nedavė miegoti irgi nebuvo labai įdomu, galėjo būti kokios nors paprastos, dėmesio nevertos priežastys.
Išgirdęs apie Elenos ketinimus traukti į savo koledžo bendrąjį kambarį, jis beveik apsidžiaugė, pats irgi jau kurį laiką turėjo ketinimų nešdintis kuo toliau nuo didžiosios salės šviesų ir žmonių. Be to, ką tik juokais nusprendė, kad ore esančios dulkės kenkia jo juodajam nertiniui, kas buvo nesąmonė ir taip pat apgailėtina priežastis išeiti. Tačiau kam rūpi, garsiai vis tiek to nepasakė.
Kai staiga buvo suspaustas glėbyje, iš netikėtumo išpūtė akis, o galiausiai atsakė, kad taip, ir jam buvo malonu susipažinti, būtinai dar kada nors pasimatysią. Jam vis tiek trūko žaidimų šitam nykiam pasaulyje. Susimąstęs apie savo tolesnę ateitį, Kaidenas pagriebė kelis pyragėlius nuo varno nago stalo ir nesižvalgydamas aplinkui dailiai grakščiai išžingsniavo iš salės.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 04:58:18 pm
Nusivaliusi neegzistuojančias dulkias nuo savo samaninių kelnių su įsiuvais bei nuo dramblio kaulo spalvos marškinėlių, ant kurių buvo pavaizduota rožė, aplink kurią sukosi įvairūs žodžiai, kaip pavydas, kerštas, gėda, sielvartas ir t.t. Eleizija giliai įkvėpė ir žengė į Didžiąją salę. Joje buvo pilna burtininkų ir raganų. Būtų galima pamanyti, kad salėje atsidarė turgus ir šiandien yra išpardavimų diena. Ji nesustojo ir toliau žingsniavo salės grindimis, nekreipdama dėmesio į save įsmeigtus kitų jaunųjų raganų ar burtininkų žvilgsnius. Patalpoje buvo išties karštą, tad varnė džiūgavo, kad neapsirengė to šilto, megzto megztinio, nes tikrai būtų suprakaitavusi ir ištirpusi šioje kaitroje. Nejučia akimis užmatė Didžiosios salės kampe kabantį paveikslą. Seniau ji net nebuvo jo užmačiusi, tad nieko nelaukusi patraukė jo link. Beeidama naršė klastuolių stalą, bandydama pastebėti Niką. Jo nepastebėjo ir dėl to džiūgavo, nes šiandien nebuvo nuotaikoje su juo ginčytis, spjaudytis nuodais, kaip harpijoms. Net nepastebėjo, kaip greitai pasiekė tą paveikslą ir atidžiai pradėjo jį apžiūrinėti. Jame buvo pavaizduotas senas, piktas vyriškis, kurio veide negalėjai įžvelgti jokios emocijos, lyg būtų miręs, bet jo akys vis tiek sekė merginą. Varnė tyliai pasisveikino su juo:
-Sveiki.
Jokio atsako. Dar kartą pabandė:
-Ar girdite mane? Laba diena.
Tyla. Elė metė piktą žvilgsnį į jį ir pridūrė:
-Ne ta koja išlipote šiandien iš lovos? Nesistebiu, kodėl aplink jus nekabo joks kitas paveikslas.
Jau sukosi eini kuo tolyn nuo to pikto paveikslo, kai netikėtai išvydo Niką įžengiant į Didžiąją salę. Iškart ji sustingo ir giliai įkvėpė. Aš nematoma. Tu manęs nepastebėsi ir praeisi pro mane, net nežvilgtelsi į šią pusę.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 05:12:50 pm
 Jau buvo vėlyva popietė, o jis šiandien dar nieko burnoj nėra turėjęs. Kas kaltas - ryte neturėjo apetito, o per pietus nebuvo kada. Be to, labai jau nemėgo rodytis Didžiojoj salėj įprastomis valgymo valandomis: ją užplūsdavęs šurmulys jam tikrai buvo ne prie širdies. Be to, ta kvaiša varna irgi jį nervino. Nors jos nematydavo (ar dėdavo nematąs), vien žinojimas, kad ji čia kažkur yra jį erzindavo ir apie jokį ramų pavalgymą negalėjo būti nė kalbos.
 Todėl dažnai pietaudavo vėliau, jau pasibaigus pamokoms. Taip buvo ir šįkart.
 Tikėjosi apytuštės salės, tačiau jam teko nusivilti - žmonių šiandien buvo neįtikėtinai daug. Na, gerai, tebūnie. Tai dar nieko nereiškė.
 Geras dalykas buvo tas, kad Klastūnyno stalas buvo prie sienos. Reiškiasi, gal net pavyks niekieno nepastebėtam prasmukti palei sieną ir išvengti smalsių žvilgsnių. Iš karto pasuko į kairę, link artimiausiojo kampo.
 Pavartė akis, prieš save išvydus varnę. Tikėjosi prasmukti pro ją, nenorėjo jos visai matyti, tačiau netyčiom pastebėjo, kaip jos visas kūnas įsitempė. Na, šito jis jau negalėjo praleisti.
 Prisėlinęs prie jos iš nugaros, tyliai ir kimiai sušnabždėjo:
 - Kodėl manęs neapleidžia nuojauta, kad visur mane sekioji? Negi Lindormas tavęs nepatenkina?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 05:26:52 pm
Ji net nepajuto, kaip buvo užsimerkusi. Mintyse vis tik kartojo vieną žodį. Nematoma, nematoma, nematoma, nematoma, nematoma... Lėtai ir tikėdamasi, kad jis dingo, ji atmerkė savo tamsiąsias akis. Jos nuostabai Niko nebematė. Tuo pačiu metu ir nudžiugo, ir išsigando. O jei jis kur nors atsisėdo ir dabar stebi mane? O kas jei... Netikėtai pajuto, kaip kažkas tyliai ir lėtai priartėjo jai prie nugaros ir sušnabždėjo varnei į ausį pora žodelių. Balsas buvo toks artimas, bet tuo pačiu metu ir tolimas, o dar jo tas skanus muilo ir skalbimo miltelių kvapas. Taip ir vertė Eleiziją drebėti. Ji giliai įkvėpė ir atsigręžė. Dievai, padėkite man.
-Labas ir tau, - pasisveikino su juo Stigler. - Gal todėl, kad tu esi savimyla ir manai, kad kiekviena mergina, tame tarpe ir aš, tave persekiojame dėl tavo tobulo grožio, - paskutiniai trys žodžiai buvo tiesa. Niko veidas, pats Nikas, varnei buvo tobulumo viršūnė. - Ir vėl tu su tuo Lindormu. Nusibodai jau, supranti tai ar ne? Pasakyk ką nors naujo antraip mirsiu iš nuobodulio, - šaltai tėškė ji, net nevaidindama savo nenoro su juo ėstis.
Po pastarojo jų susitikimo dingo visas noras su juo ginčytis, kelti jam pavydą, erzinti jį. Dabar Elė norėjo tik vieno. Vėl susilieti su Niku lūpomis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 05:39:05 pm
 Jis pastebėjo, kaip tamsiaplaukė visa virpa ir vos susilaikė neišsišiepęs.
 Po praėjusio jų kivirčo tikėjosi sulauksiąs sąžinės graužaties, bet laukė dieną, dvi, savaitę ir nieko neatsitiko. Abejojo, kad jo jausmai varnanagei dingo. Tiesiog dabar juos slėpė pavydo ir pykčio šydas, išlindęs į pirmą planą ir neleidžiantis pasireikšti kitiems pojūčiams. Gal taip ir geriau, vis kartojo sau, tačiau negalėjo tuo patikėti.
 Jos balsas buvo it apypilimas lediniu vandeniu. Na, jis buvo velniškai šaltas, bet ne tik dėl to. Norėjo su ja pasipešti, kažkodėl jautė keistą malonumą dėl to. Tačiau sutikęs jos abejingą žvilgsnį... net pasimuistė iš nejaukumo. Viena vertus, gal ir geriau, kad ji nenori pyktis. Bet. Kažkodėl juto, jog tai blogai - gal jis iš tikrųjų jai taip nusibodo?
 Gal, be ji jam ne.
 - Mat kaip mes prašnekome, - garsiai išleido orą iš plaučių, - Man jau pagailo tavo laikinų simpatijų, jei tau taip viskas nusibosta. Įdomu, - kimiu ir žemu balsu sušnabždėjo, palinkęs prie jos ausies, - lovoj irgi vis naujienų tamsta pageidaujate?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 05:49:25 pm
Eleizija pastebėjo, kaip jis vos vos laikėsi neišsišiepęs. Tai jai nepatiko. Jam buvo linksma matyti virpančią varnę, tad ji pripildė savo plaučius gryno deguonies ir, nurijusi seiles, nusiramino ir jau nebe virpėjo. Tada žengė žingsnį prie jo ir tyliai tarė:
-Smagu girdėti, kad tau jų pagailo, - šaltai tėškė ji.
Tada jis palinko prie jos ausies ir taip pat sušnabždėjo kai ką. Naujienų lovoje? Tamsta? Nejau sieki mane išjudinti, priversti mane pasiusti? Ieškai mano žaizdos, kurią paspaudęs, prikeltai liūtę? Nejau tau taip patiko tas mudviejų pastarasis ginčas? Ją vėl apėmė noras prisileisti prie klastuolio, tad net nepajusdama lengvai pradėjo kelti dešiniąją ranką link jo veido. Ele, jis to nevertas. Nesiliesk prie jo. Tada ji staigiai pakeitė rankos judėjimo trajektoriją ir pasitaisė ja savo rudus plaukus. Baigusi tą veiksmą, ranką nuleido ir priglaudė prie savo kūno.
-Gal... Tikriausiai, - trupai ir parodydama, kad jai šiuo metu nusispjauti, ką jis sako, išspjovė ji.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 06:00:52 pm
 Norėjo ją išprovokuoti. Norėjo, kad ji vėl pradėtų ant jo šaukti ir rėkti, svaidytis keiksmais ar įžeidimais. Turbūt virsta mazochistu. Tačiau jo pavydo kupini žodžiai kaip žirniai atsitrenkė į ledo mūrą. Į Sieną Vesteroso šiaurėje. Gaila tik, kad ji, matyt, celibato nesilaikė.
 Jeigu nebūtų taip kontroliavęs kiekvieno veido raumenuko, kad neduokit dievai jis be reikalo nesujudėtų, neišduotų jo minčių, būtų iš nuostabos išplėtęs akis, kai pamatė jos kylantį delną. Nejaugi... nejaugi ji nori jį paliesti? Dievaži, net juodos penkiolikmečio akys suspindo.
 Bet tam žybtelėjimui buvo lemta greitai nugęsti, kai ta ranka, į kurią buvo įbedęs savąjį žvilgsnį, palietė jos savininkės plaukus. Nesusilaikė - ir sugriežė dantimis. Ir dar stipriau sukando žandikaulį.
 Jam buvo pikta, kad ji nesileidžia į ginčus. Kvaila? Gal. Bet tą akimirką jis būtų atidavęs viską (ne taip jau daug ir turėjo, neturėdamas jos), kad tik ji parodytų turinti jam kokius nors jausmus. Nebūtinai palankius - to jis nedrįso prašyti ir, net pykčio ir pavydo aptemdytu protu, suprato, kad to tikrai nesulauks. Jam pakaktų ir kokio pykčio, neapykantos proveržio - literaliai ko nors.
 Pyko ir ant savęs, kad negeba išgauti jos emocijų. Jau ir jokios pašaipios frazės nenorėjo ateiti jo galvon.
 - Turbūt neturėčiau stebėtis, - bejausmiu (jūs nė neįsivaizduojat, kiek pastangų tai kainavo) balsu pratarė ir apsisuko ant kulno.
 Jau buvo žengęs keletą žingsnių link stalo, kai vėl staigiai atsigręžė į ją.
 - Žinai ką? Puiku. - nesusilaikė, - Nenori kalbėtis, nereikia. Dar ko, liūdėsiu dėl eilinės kekšės.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 06:24:01 pm
Ji maldaujamai pažvelgė į Niką, norėdama jam žvilgsniu pasakyti, kad jis atstotų nuo jos su savo kandžiais žodeliais, kurie kaip maitvanagiai kapoja kaskart po gabalą jos ir išmėto miškuose. Tada ji jaučiasi sužeista ir lėtai gydosi save. Ji taip norėjo paliesti jį, perbraukti savais pirštais per jo krūtinę, per jo skruostą, įsipinti į jo garbanas, bet nedrįso, neketino to daryti be jo sutikimo.
Pasakęs, kad neturėtų stebėtis, jis grakščiai apsisuko ant savo kulno ir jau ketino žengti kuo tolyn nuo jos, kai netikėtai varnei išsprūdo jo vardas:
-Nikai, - iškart susiėmė už burnos.
Velnias. Kad tave kur, Ele. Negali net liežuvio už dantų nulaikyti. Bet klastuolis atsigręžė dar prieš ištariant merginai jo vardą. Išgirdus, kad jis nemano liūdėti, kad kažkokia eilinė kekšė su juo nekalba, kažkas Elės viduje užsiplieskė. Kad ir kaip ji nenorėjo tapti ta viliokle, ta kekše, ta paleistuve, ta kitokia Eleizija, bet ji matė, kad Nikui to reikia, kad išgirdus jo žodžius, pati užsimanė jam įgelti.
-Tai tu apsispręsk, Nikai. Ar aš Elitinė kekšė, ar eilinė, kaip ką tik pasakei, - sumurkė ji. - Maniau, kad aš mėtausi tarp vaikinų, bet kaip matau, tu irgi mėtaisi, bet tik ne tarp vaikinų, o tarp savo žodžių.
Pasakiusi, ji atsiduso. Kekšiška Elė grįžo. Tada ji žengė žingsnį artyn Niko ir viliojamai tarė:
-Tai kas aš? Elitinė ar eilinė, a? Ką tau sako tavo širdis? - tai pasakiusi, ji švelniai pirštu perbraukė per jo krūtinė ir sustojo ties ta vieta, kur turi būti širdis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 06:42:43 pm
  Nesuprato, kodėl ji ištarė jo vardą. Bet burnos uždengimas ranka - to trumpo gesto pakako, kad jis suprastų, jog dar ne viskas prarasta. Džiugesys grasino išsilieti per kraštus, tačiau susilaikė neparodęs jokios emocijos: jo veidas nekrustelėjo nė per milimetrą.
  Prisimerkė.
 - Sprendžiant iš tavo elgesio, eilinė. Bet gerai pramokusi, - burbtelėjo.
  Tik šįkart jis tai sakė be jokių jausmų. Neslėpė, nes neturėjo ko slėpti: iš tikrųjų, pajuto keistą kartelį bekalbant. Kažkaip visas noras ginčytis ir įrodinėti, kad jis yra viršesnis dingo. Pasijuto lyg prisigėręs ricinos lašų.
  Įdėmiai stebėjo, kaip juda jos lūpos, o po to ir vikrūs pirštai. Taip stipriai sukando dantis, kad stebuklas, jog jie neišbyrėjo jam iš burnos.
  Pyktis jo viduj kunkuliavo, mažai trūko, kad užvirtų kraujas. Gal net tiesiogine prasme. Šiaip pagalvojus, gal būtų visai nieko.
  Stipriai sugriebė ją už pečių, ploni pirštai tvirtai įsikibo į minkštą kūną, gal net palikdami mėlynes ant odos.
  - Kas su tavim dedasi? - pro sukąstas dantis išspjovė, - Vieną akimirką tylutė mergaitė, nieko nenorinti matyti, o kitą jau bjauri kalė? Kas čia per žaidimai? - riktelėjo, jo veidui nuo jos likus vos coliui ar dviems.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 08:17:43 pm
Jis įdėmiai stebėjo merginos lūpas, vikrius pirštelius žaidžiančius ant jo kūno. Eleizijai taip elgtis nepatiko, nes jautėsi labai vulgariai, lyg būtų tikrai kekšė, kuri taip ir ieško vyriškio, kurį galėtų suvilioti ir įsiversti į lovą. Tada įvyko kažkas keisto. Nikas stipriai sugriebė varnę už pečių, smarkiai susmeigdamas savo plonus pirštus į minkštą odą. Elė piktai dėbtelėjo į klastuolį, delnus sugniaužė į tvirtus kumščius. Tada jį apsivijo jo rankas ir įtūžusi pažvelgė atidžiai į jį, nepraleisdama pro akis nė vieno pakitimo.
-Kaip tu nesupranti? Po galais. Tai įrodo, kad aš... - ji akimirkai nutilo. Nedrįsk jam išsiduoti, Ele. - Pusgalvi, tu, - sukliko ji. Tas žodis pradėjo skambėti visoje salėje.
Ji giliai įkvėpė ir šiurkščiai atstūmė jį, išsivaduodama iš jų skaudžių gniaužtų. Visa pradėjo virpėti, nes beveik visoje salėje esančių mokinių akys buvo įsmigusius į klastuolį ir varnę. Eleizija nenuleido akių nuo jo, lyg bijodama, kad jis vėl ją pačiups ar skaudžiai pagriebs. Ji tol ėjo atbula, kol nugara atsitrenkė į bejausmę plytinę sieną, o tada suprato, kad liko užspeista į kampą, kaip pelytė. Tada jis nukreipė į jį pirštą ir tarė:
-Nedrįsk prie manęs artintis, Nikai Maquet. Nedrįsk, supratai, nes... - merginai pritrūko žodžių.
Kas jam atsitiko? Kodėl jis toks šiurkštus? Tikriausiai čia mes abu kalti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 08:45:04 pm
 Jis vis dar laikė tvirtai ją sugriebęs, nė akimirkai nesumažindamas jėgos, su kuria jo pirštai buvo apsiviję aplink jos gležnus petukus. Nuo jos klyksmo jam pradėjo spiegti ausyse, net Didžiosios salės šurmulio nebegirdėjo. Bet juto į save įsmeigtas kitų mokinių akis.
 Jau norėjo ją paleisti, kai ji pati jį atstūmė. Šiurkščiai ir stipriai: ne nesitikėjo, kad tokioje švelnioje būtybėje slepiasi tokia jėga. O gal daug jėgos jai ir nereikėjo, gal jam tik pasirodė, kad stipriai ją suspaudė: vis dar nenorėjo jos sužeisti.
 Bejausmėmis juodomis akimis tylėdamas stebėjo, kaip ji nuo jo atšlieja, kol galiausiai varnės nugara sutiko sieną. Jis nekreipė nė menkiausio dėmesio į jos žodžius ar grėsmingai iškeltą pirštą. Vienu greitu žingsniu priartėjo prie pat jos, kad jų kūnai buvo beveik susiglaudę.
 - Nes ką? Ką tu man padarysi? - tyliai sušnypštė, tikėdamasis, kad kiti mokiniai jau nusisuko nuo jų.
 Net nežiūrėjo jai į akis. Jo žvilgsnis buvo susikoncentravęs ties jos lūpomis. Visai norėtų jas pajusti dar sykį, nebūtinai taip grubiai. Bet negalėjo sau to leisti.
 - O jei išdrįsiu, tai kas? - paklausė palinkęs virš jos kaklo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 08:59:56 pm
Nikas net nesiruošė kreipti dėmesio į varnės grasinimus ir priėjo prie pat jos, leisdamas jųjų kūnams susiglausti. Jis stovėjo taip arti jos, kad net ji jautė jo širdies plakimą, tad tai reiškė, kad klastuolės taip pat galėjo pajausti ir jos tankų širdies plakimą. Ji pradėjo judintis, plaštaka pradėjo virpėti. Jis pasiteiravo, ką ji padarysianti, jei jis neklausys jos. Ji giliai įkvėpė ir pažvelgė į jo tamsias akis. Jos nežvelgė į josios, o su aistra stebėjo Stigler rausvas ir minkštas lūpas, kurias pats neseniai bučiavo. Tada jis vėl jos paklausė. Ji švelniai rankomis kilo jo kūnu ir sustojo tik tada, kai pasiekė jo kaklą. Iškart prisiminė, kaip pastarąjį kartą jį stipriai sugniaužė, bet dabar viskas vyks priešingai. Ji stipriau jį apėmė ir lėtai bei tyliai tarė:
-Jei išdrįsi, štai kas bus.
Ištarusi paskutinį žodį, ji stipriai prisitraukė jį prie savęs ir priglaudė savąsias lūpas prie jojo. Iškart atmosfera pradėjo kaisti, pradėjo trūkti oro plaučiuose. Ji jį bučiavo su tokia nežemiška aistra, lyg būtų sužvėrėjusi, lyg būtų nevalgiusi ištisus mėnesius. Jai nebebuvo svarbu, ką jis jai už tai spjaus, kaip ją pavadins, svarbiausia buvo tai, kad ji vėl bučiavosi su juo. Net nerūpėjo ar jis atsakė į bučinį ar ne. Ji to net nejautė, nes galvoje sukosi viena mintis. Nikai, grįžk pas mane.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 09:18:49 pm
 Jis juto Eleizijos kvėpavimą ant savo skruostų, akies krašteliu matė jos akis, įsmeigtas į jo. Vėl tikėjosi atstumimo, pliaukštelėjimo ar bent įžūlaus ir įžeidžiančio žodžio. Juo nuostabai nebuvo ribų, kai jos rankos pradėjo lėtai kilti jo kūnu kol galiausiai pasiekė kaklą. Na, matyt, nutarė mane uždusinti, šovė mintis į jo galvą. Visas įsitempė belaukdamas, kol jos rankos apsivys jo kaklą ir pradės jį spausti, kol visiškai pasmaugs ir išspaus paskutinį lašą gyvybės iš jo kūno.
 Tačiau to neįvyko. Pats nesuprato, kodėl ir kaip, tačiau pajautė kažką šilto ant savo lūpų. Buvo taip susitelkęs į kaklo raumenis, kad iš pradžių nepajuto, kad Elė jį pabučiavo. Iš nuostabos išspogdino akis it išmesta į krantą žuvis.
 Nesusilaikė. Stipriai apsivijos jos liemenį, pečius ir atsakė į bučinį. Jam taip patiko justi ją šalia, kad net tyli aimana išsprūdo iš jo lūpų.
 Kai jiedu atsitraukė vien nuo kito, nuleido žvilgsnį. Norėjo kažką pasakyti, bet nerado savyje žodžių, tad tik tuščiu žvilgsniu stebeilijosi į akmenines grindis.
 - Hm, tai, - tyliai sumurmėjo, daugiau sau nei jai, - kas čia ką tik buvo?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 25, 2017, 09:41:54 pm
Elės nuostabai, Nikas suvirpėjo. Po to stipriai apsivijo jos liemenį, pečius  ir su kaitra ir didžiule aistra atsakė į jos netikėtai bučinį. Ji iš lėto viena ranka pradėjo kilti iki jo juodų tankių plaukų ir su didžiuliu pasimėgavimu įpainiojo savo pirštus į juos. Jai jau nebe rūpėjo ar kas nors juos stebi, ar ne. Visas dėmesys buvo sutelktas tik į klastuolį, jo lūpas, kūną. Ir tada karštas atslūgo, aistra ištirpo, nes... nes bučinys nutrūko. Nutrūko ne dėl to, kad kuris nors nustojo mėgautis bučiniu, o dėl to, nes abiems pritrūko oro. Eleizija iškart pasitaisė savo plaukus ir giliai pradėjo kvėpuoti. Ji nežinojo, ką sakyti. Tad mergina nuleido akis ir dusliai tarė:
-Atleisk. Atleisk, kad taip neperspėjusi pabučiavau. Nesusivaldžiau, nereikėjo taip manęs įkaitinti...
Pasakiusi ji nurijo seiles ir pajautė burnoje Niko skonį. Ji vos neištirpo. Tada išdrįso pakelti akis ir paklausė:
-O kodėl atsakei į mano bučinį? Kodėl neatstūmei manęs? Juk tu manęs nekenti, - net nepajuto, kaip skruostais pradėjo tekėti sūrios ašaros.
Velniop tuos emocijų skydus. Tegul visas pasaulis mato mane pažeidžiamą, emocingą. Nusispjaut, ką jie sakys ar galvos.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 25, 2017, 11:32:01 pm
 Nikas vis dar juto jos mergaitišką kūną savo glėbyje, jos minkštas ir švelnias lūpas - net jiems atšlijus vienas nuo kito. Jis akies krašteliu stebėjo garsiai alsuojančią varnę ir pats stengėsi atgauti normalų kvėpavimą. Bučinys palietė jį stipriau nei jis manė iš pradžių - tiek emocine, tiek fizine prasme.
 Jis tik prunkštelėjo.
 - Matyt, ne aš vienas tave įkaitinu, - bejausmiu balsu atšovė ir tuoj pat pasigailėjo, tad ėmė taisytis, - Ne, pala, atsiprašau. Pamiršk ką sakiau.
 Norėjosi pradėti daužyti galvą į sieną, kol ji nesudūš. Ar bent jau leisti kitam nupjauti jo liežuvį karštomis žnyplėmis, kad šis daugiau nešnekėtų tokių nesąmonių.
 - Ei, ei, kas čia dabar? - netikėtai švelniai pratarė, pamačius jos veidu srūvančias ašaras.
 Apsidairė, ar jų niekas nemato ir savo nugara, kiek tik galėjo, paslėpė Eleiziją nuo smalsuolių akių. Nebuvo tikras, ar tai nėra dar vienas jos žaidimas - toks staigus persimainymas. Iš pradžių ji elgiasi kaip kekšė, tada puola jį bučiuoti, o dabar staigiai puola į ašaras? Ir suprask tu čia tas moteris.
 - Negi aš taip blogai bučiuojuosi, kad nes apsiverkei? - nevykusiai pabandė pajuokauti. - Puikiai žinai, kad tai netiesa, - jau surimtėjęs atsakė į jos pastabą apie neapykantą, - Kodėl turėčiau tavęs nekęst?
 Nežinojo nei kur dėtis, nei ką sakyti. Bandė ją guosti, tačiau net nežinojo kaip. Keista, žodžių tyčiotis ar įžeidinėti jam netrūko - jie patys liejosi iš jo. O dabar, kai reikia parodyti tikrąjį save (ar tikrai reikia?), negali nė sakinio normalaus suregzti. Šyptelėjo pats sau mintyse prisiminęs, kaip sunkiai jam sekėsi kalbėti jiems vos susipažinus.
 - O ar tau būtų geriau, jei būčiau atstūmęs? Ar to norėjai?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 26, 2017, 11:33:49 am
Ir tada jis prunkštelėjo. Elė iškart pakėlė akis ir buvo pasiruošusi jo žodžių antausiui. Jis tik pasakė, kad ne jis vienas varnę įkaitina, ir pamatė liūdną merginos veidą, kuriuo tekėjo karčios ašaros. Ir tada įvyko kažkas stebuklingo, keisto. Nikas pradėjo taisytis, tikriausiai pasigailėjo savųjų žodžių. Jis net jos atsiprašė.
-Lengva tau sakyti. Žaizdos taip greitai neužgyją, Nikai, dažniausiai lieka randai, kurie viską primena.
Tikriausiai jis pastebėjo jos karštas ašaras, nes pradėjo guodžiamai klausinėti. Ji su skausmo pilnomis akimis pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į jį, į jo vidų, į jo sielą. Jis savo nugara pabandė uždengti merginą nuo kitų, kad jie nematytų jos emocijų proveržio, bet Elei buvo nebe svarbu ar jie stebės ją, juoksis iš jos ar verks kartu. Svarbiausia, kad klastuolis po truputį pradėjo grįžti pas Stigler, neiškart, bet jai tai nekliudė. Eleizija po ilgos pertraukos vėl pradėjo juoktis.
-Baik... Bučiniai čia nekalti. Jie buvo tobuli.
Stojo tyla. Elezija sunkiai nurijo burnoje atsiradusį gumulą ir grakščiai nusivalė savąsias karštas ir sūrias ašaras. Ji taip užsimanė apsikabinti Niką, priglusti prie jo taip, kad pasijaustų, kad šiame egzistuoja tik jie du. Bet neišdrįso, nes tikriausiai klastuolis ir taip jau susipainiojęs mintyse.
-Gal būtų lengviau, bet tikrai ne geriau. Tu neįsivaizduoji, kas vyko mano galvoje po to tavo bučinio. Aš tiesiog trokšte troškau tavęs, tavo lūpų, tavo kvapo, tavo rankų, apsivijusių mano liemenį... Po to bučinio tapau priklausoma nuo tavęs, Nikai... Tu net neįsivaizduoji, kaip mane aistra ėdė iš vidaus, bet ką galėjau padaryti? Tik vaidinti tą paleistuvę, kekšę...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 11:55:05 am
 Jam beliko tik tyliai palinksėt galva. Puikiai žinojo, kaip žodžiai gali žeisti: nors pats buvo išmokęs į kitų žodžius nekreipti jokio dėmesio, atsiriboti nuo jų šydu, tačiau jie vis viena jį skaudino. Jis to niekada niekam nerodė, tačiau tas jo šydas buvo jau visas subraižytas nuo aštrių it strėlės antgalis žodžių. Kai kurios strėlytės - daugiausia paleistos pačios Elės - sugebėjo net prasibrauti pro jo apsaugas ir smigo giliai į jo kūną. Ir taip - nors jau seniai buvo jas išėmęs, tačiau kiekvienąsyk prisiminimuose grįžtant į jų išsiskyrimą, rodėsi, kad žaizdos atsiveria iš naujo, kad jas kas barsto druska ir štai vėl jos kraujuoja. Ir skauda.
 Norėjo kažką burbtelėti apie jo bučinių tobulumą, tačiau pakako proto užčiaupti jau praviras lūpas. Po to vėl gailėtųsi išsprūdusių žodžių. O dabar, kai yra galimybė, kad jiedu susitaikys (velniop tą tėvą, jis be Eleizijos gyventi nebegali), tai buvo mažiausia, ko jam reikėjo.
 Švelniai suėmė jos delną, ką tik subraukusį ašaras nuo jos veido ir priglaudė sau prie skruosto, o tuojau pat ir prie lūpų, jautriai pabučiuodamas kiekvieną pirštą. Vis dar nepaleisdamas jos delno iš savojo, pažvelgė jai į akis.
 - Aš turbūt turėčiau atsiprašyti, kad turėjau taip elgtis, - nudelbė žvilgsnį, jausdamas, kaip raudonis užlieja skruostus, - Bet man džiugu, kad tas bučinys tave paveikė. Nes, žinai, jis mane paveikė dar stipriau. Tu mane paveiki dar stipriau, - minkštai tarė, tikėdamasis, kad ji supras ką jis norėjęs pasakyti.
 Norėjo būti kuo arčiau jos. Paimti į savo glėbį ir niekada nepaleisti, norėjo visada justi jos kvapą, artumą, jos šilumą. Norėjo ją apkabinti ir prisitraukti prie savęs, tačiau nedrįso, nežinojo, ar jau laikas.
 Staiga kažkas salėje susipešė ir patalpoje kilo didžiulis šurmulys, priminęs jam, jog pasauly dar liko kitų žmonių.
 - Gal ein-nam kur nors nuošaliau? - sutrikęs pasiūlė. - Turbūt turime apie daug ką pasikalbėti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 26, 2017, 12:28:18 pm
Netikėtai Elei ausis perrėžė vienas Niko ištartas žodelis. Turėjau. Turėjai? Ką tu tuo nori pasakyti? Tau kažkas liepė su manimi išsiskirti? Jei taip, tai kas? Varnė jau ruošėsi jo klausti, kodėl jis tuėjo ją mesti, bet susilaikė, nenorėjo jo nervinti. Norės, pats pasakys. Tada ji žengė žingsnį artyn ir švelniai palietė jo delną. Iškart pajuto jo šilumą, jo atsinaujinantį drovumą. Išgirdusi, kad bučinys paveikė ne vien ją, trumpam šyptelėjo. Tada kikendama tarė:
-Malonu girdėti...
Staiga salėje susipešė du grifai, primindami varnei ir klastuoliui, kad jie ne vieni esa patalpoje. Elė rūsčiai į juos dėbtelėjo ir tada atsigręžė į vaikiną, savo mylimąjį. Jos pirštai įsipynė į jojo ir ji jam mielai atsakė:
-Su tavim, kad ir į pasaulio kraštą.
O Dieve. Jis ir vėl mikčioja. Kaip miela. Taip ir norisi jį pabučiuoti. Tada ji kai ką sumanė. Švelniai prigludo prie klastuolio ir jam į ausį pašnabždėjo porą žodelių:
-Žinai, yra tokių žmonių, kurie sako, kad priklausomybė galima išgydyti tik su tuo dalyku, kuris ir įgėlė priklausomybę, - pasakiusi atšlijo ir pažvelgė į jį, tikėdamasi, kad jis suvokė jos žodžius.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 26, 2017, 12:54:42 pm
 Jos delnas buvo maloniai šiltas ir tos minkštas, švelnus, neapsakomai gera jį justi savajam. Nenorom sau pripažino, kad jam to be galo trūko - to artumo ir to keisto pojūčio, kuris kuteno paširdžius, kai jis buvo šalia varnanagės, kai jiedu liesdavosi - net jei netyčia. O po šitiek laiko atskirai, po visų grubių žodžių ir ne ką geresnių prisilietimų, tas pojūtis buvo dar stipresnis. Ne toks nekaltas, kaip kadaise, bet stipresnis.
 Jis raustelėjo ir nusišypsojo.
 - Pasistengsiu, kad taip toli nereikėtų, nes dar užknisiu, - besišypsodamas sumurmėjo, nosimi įsikniaubės į jos viršugalvį.
 Ji buvo dar arčiau jo. Nerangiai ją prisiglaudė prie savęs. Jam patiko jų ūgių skirtumas - ji buvo už jį pakankamai žemesnė, jis galėjo ją glausti ir smakru trintis į jos kaktą. Jos plaukai buvo prieš pat jo nosį - saldžiai kvepiantys. Užtekdavo užsimerkti ir nieko nebereikėdavo.
 - Mat kaip, - šyptelėjo, pakštelėdamas ją prie ausies. - O ar tu įsitikinusi, kad nori atsikratyti priklausomybės? - sumurkė, lūpomis keliaudamas link jos raktikaulio, - Nes man su ja gyventi net labiau patinka, - klausiamai į ją pažvelgė iš apačios.
 Tada staigiai atsitraukė ir sugriebė ją už delno.
 - Eime iš čia, - garsiai kvėpuodamas tarė, vis rausdamas, - ...priklausomybės gydyti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 01:37:08 pm
 Buvo eilinis rytas. Švietė saulė, tamsių debesų nesimatė. Nebuvo nei šilta, nei šalta. Toks oras Elenai patikdavo. Pilkaplaukė stebėjosi, kad Lulu jai nuotaikos dar nesugadino.
,,Negi tu galvoji kad aš visuomet gadinu nuotaiką?”
,,Na.. Tu kartais tikrai būni geras gyvūnėlis, kol nepradedi man aiškint ko daryt, o ko nedaryt” Sukikeno raudonakė.
,,Bet žinai... Tau tikrai reikia pavalgyt.” Pradėjo jai aiškint Vengrijos ragauodegė.
,,Lulu, prašau man neprimint to.” Pasireiškė Grifė ir kiek nuliūdo. Pagaliau pasiekusi didžiają salę, metamorfmagė net nenorėjo valgyt. Čia buvo pilna žmonių! Pro juos tikrai Elena napasieks savo koledžo stalo.
,,Siūlau tau pasiimti kažką ir nueiti į patį kampą.” Sumurmėjo drakoniukė kuri stovėjo ant Grifė peties.
,,Pirmą kartą pasiūlei gerą variantą.” Sukikeno ketvirtakursė ir pradėjo savo sunkią kelionę iki stalo.
 Pagaliau pasiekusi savo koledžo stalą, Elena pagriebė keksiuką ir prasigrūdusi pro žmones  ji atsidūrė didžiosios salės kampe.
,,Šiandien susitiksi su Kristoferiu?” Pasiteiravo Lulu. Paklaususi šito klausimo, Elenos nuotaika subjuro.
Žinai... Jis vakar mane paliko tam kambaryje vieną, šiek tiek supykau ant jo...”
,,Tu tik neliūdėk viskas bus gerai.” Pradėjo ją guosti Vengrijos ragauodegė. Suvalgiusi savo keksiuką, Elena giliai įkvėpė ir atsistojo į visus nugara. Galvą atsirėmusi į sieną, o rankas nuleidusi taip, kad jos tiesiog kabotų, raudonakė laukė kol išeis bent dalis žmonių.
,,Gal galėtum mane paimti į rankas? Atsibodo čia stovėt.” Pasireiškė Lulu. LoveGood tik sukikeno ir pasiėmė drakoniukę į rankas.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 27, 2017, 01:59:57 pm
 Atėjo laikas ir jau eiti pusryčiauti. Krisas apsirengęs savo klastūnyno uniformą tvarkė po savęs palikusias šiukšles kurias buvo naktį palikęs. Bet tada prisiminė, kad kam jis čia vargsta kai turi namų elfą.
- Ateik čionai. Sutvarkyk viską po manęs. - Įsakė elfui, o pats nukrito ant lovos. Elfas gal kiek niūriai, bet viską sutvarkė po Robertu, nors jis ir nemėgsta to daryti..
 Po kiek laiko, Kristoferis išėjo iš klasūnyno bendrojo kambario, o namų elfas - Lunas pradėjo eiti jam iš paskos. Įkišęs savo rankas į kišenes po truputi ėjo link didžiosios salės, pro koridorius.
- Tu ten gali ir sutikti Elena.. - Pasakė Lunas. Ką? Kodėl jis būtent tai pasakė? Kas jam užėjo... Robertas išpūtė akis, jis nenorėjo galvoti apie tai, apie tai kas buvo ankščiau.
- Nenoriu apie tai galvoti. Galim pakalbėti apie ką nors kitą. Tarkim, nenori tam grifui padaryti kokį pokštą? Tu gi mėgsti. - Bandė kaip nors kitur atkreipt dėmesį. Lunas aišku ir net pamiršo apie tai, ką sakė, o pats prisikabino prie to grifo ir iš jo gan gerai pasityčiojo. Klastuolis iškarto aišku, pasijuokė iš to grifo. Kvailys tas Lunas. Jį taip lengva.. Kontroliuoti netgi..
- Žinai, kad moku skaityti tavo mintis. - Pasakė namų elfas ir pradėjo juoktis iš Roberto, o klastuolis susiraukė ir visą kitą, likusį kelią, tylėjo.
 Šiandien buvo žmonių daugiau nei reikėjo didžiojoje salėje. Robertas kaip visada prisėdo prie pačio kampo klastūnyno stalo ir pradėjo valgyti. O Lunas tuo tarpu pradėjo vaikščioti ir jis ten užtiko Elena. Jis iškarto ją atpažino ir žinojo, kad Elena jį nepažįsta, todėl tas sugalvojo vieną dalyką..
 Tuo tarpu Robertas valgė sriubą ir pradėjo dairytis. Jis nebuvo ten pastebėjęs savo elfą, kai tiek daug buvo žmonių. Jis kiek pradėjo pergyvent dėl jo ir dėl to pradėjo visur jo ieškoti. Kur gi tu jau dingai. Galvojo klastuolis.
 Po trejų minučių, Remarkas sutiko savo elfą. Jis buvo šalia Elenos ir pradėjo pyktis su kažkokiu drakonu.
- Ką tu pridarei? - Klausia elfo, o tas atsako "nesakysiu" klastuoliui. Robertas kiek sunerimo, bet po to ir pastebėjo Eleną.
- Sveika. Kaip sekasi? Ką mano namų elfas jau spėjo pridaryti? - Paklausė ir laukė Elenos atsakymo, o tuo tarpu pradėjo valgyti keksiuką kurį buvo pasiėmęs.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 02:23:07 pm
Grifė būtų ir toliau taip stovėjus. Tačiau Lulu pradėjo žvalgytis ir net gi kiek leisti ugnį.
,,Lulu! Ką tu darai?! Pradėjo mintyse ant jos rėkti Elena.
,,Saugoju tiek save, tiek tave.”
 Staiga delno dydžio, o gal net ir didesnė drakonė nušoko nuo metamorfmagės rankų. Pilkaplaukė išsigando ir greitai pačiupo Vengrijos ragauodegę. Vos Elenai atsistojus normaliai, ji prieš save pamatė elfą. Grifė išsigandusi pradėjo eiti atgal, nes suprato, jog elfas gali jai kažką padaryti. O tuo tarpu Lulu vis stengėsi ištrūkti iš LoveGood rankų. Ištikrųjų Elenai jau skaudėjo rankas, nes drakoniukė spjaudėsi ugnimi, kuri buvo labai karšta. Elenai atsirėmus į sieną, elfas vistiek ėjo link jos. Staiga jos drakoniukė negalėjo spjaudyti ugnies, kad ir kaip stengėsi.
,,Lulu, kas tau?” Pradėjo klausinėti jos Grifė. Nuslinkusi siena žemyn, raudonakė pradėjo glostyti savo drakoniukę.
,,Tai kad aš ir pati nežinau!” Pilkaplaukė nejuokais išsigando. Pažiūrėjusi į elfą, Elena išties supyko.
 -Atkerėk ją!- sušnypštė metamorfmagė ir atsistojo. Staiga ji pamatė Kristoferį. Jos širdis vėl pradėjo smarkiai daužytis. Elena vėl pradėjo nervuotis. Netrukus Kristoferis buvo šalia Grifės ir elfo. Staiga Grifė viską suprato. Šis elfas buvo klastuolio!
 -Nežinau! Mano Lulu negali spjaudyti ugnies!- pradėjo nerimauti ir dar labiau nervintis ketvirtakursė,- jeigu mano tėvai sužinos? Uoj bus man blogai, uoj bus blogai,- Grifė padėjo vaikščioti tai į vieną pusę, tai į kitą, retkarčiais pasižiūrėdama tai į elfą, tai į Kristoferį.

Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 27, 2017, 02:43:09 pm
 Kristoferis pakėlė vieną antakį, jis nesuprato kas čia dedasi.
- Negali spjaudyti ugnies? Tu supranti, kad tai kvailai skamba? Taigi gali ji su savo ugnimi visus sužaloti. - Pasakė savo nuomonę ir tada pažiūrėjo į Luną. Elfas mintyse pasakė jam kai kuriuos žodelius. "Tai tikrai ne aš padariau. Aš kai priėjau prie jų pastebėjau, kad tam drakonui kažkas darosi. Na, bet nieko. Taip dar geriau." Robertas užsigalvojo apie tai. O tuo tarpu Lunas pradėjo prisikabinėt prie drakono.
 Bet tada jis dar ir prisiminė Eleną, ji pradėjo kažkaip labai panikuoti, todėl Krisas tiesiog priėjo prie grifės ir ją silpnai apkabino, o po to atsitraukė ir norėjo pradėt aiškintis kas čia darosi.
 Apsikabinimas truko neilgai, bet kažkodėl elfas su drakonu spėjo susipykti.
- Kas čia darosi? - Paklausė. "Ji pradėjo kaltinti, kad tai aš ant jos kerus uždėjau. O tai netiesa! Robis pats netikėjo Lunui, nes tai labai panašu į jį, į jo tokius veiksmus. Bet jeigu jis taip sako, reiškia tai yra tiesa. O tuo tarpu drakonas iššoko iš metamorfmagės rankų ir pradėjo peštis su elfu...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 03:51:35 pm
Elena kiek supyko kaip Kristoferis pasakė jog daug geriau tada, kaip drakonas negali spjaudytis ugnimi.
 -Mano Lulu nepavojinga! Ji nieko niekada nenuskriaudė! Ji tik gynė mane!- pradėjo aiškinti Grifė. Raudonakė jautė, kaip pradeda panikuoti ir nervuotis. Staiga ji pajautė, kaip ją Kristoferis švelniai apkabino. Toks gestas tikrai nuramino Grifę. Ji pamiršo visus pykčius. Tiesą sakant, pilkaplaukė Kriso glėbyje jautėsi saugiai.
,,Tu tikrai jį myli?” Pasigirdo kiek išsigandęs Vengrijos ragauodegės balseslis.
,,Lulu, geresnio klausimo negalėjai sugalvot?” Kiek supykusi paklausė jos Grifė. Staiga Krisas atsitraukė nuo Elenos. Metamorfmagė šiek tiek susigėdo.
,,Taip, Elena, tu jį tikrai myli.”
,,Uoj, Lulu, ką tu išmanai apie meilę.”
 Elena laukė drakoniukės atsakymo gana ilgai. Apsižvalgiusi, ketvirtakursė nepamatė savo drakoniukės.
 -Lulu! Kur tu!- pradėjo šaukt LoveGood ir visur dairytis. Staiga už raudonų Elenos akelių užkliuvo elfas ir drakonas. ,,Ten tikrai jie.” Grifė greitai pribėgusi prie jų pamatė, jog Lulu jau spjaudosi ugnimi ir bando apsiginti.
 -Lulu! Ką darai!?- surėkė ketvirtakursė ir puolė prie slibino. Greitai paėmusi ją į rankas, pilkaplaukė pradėjo mintyse ją barti.
,,Lulu, ką tai reiškia?
,,Jis pirmas pradėjo, jį kaltink!”
 Elena nebeturėjo ką pasakyti, todėl tik giliai įkvėpė ir pažiūrėjo į Klastuolį.
,,Nusivyliau tavimi, Lulu...”
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 27, 2017, 04:16:18 pm
Kristoferis matė, kad Elena kažkaip lyg supyksta, dėl jo žodžių, bet ruoštis atsiprašinėti vaikinas nesiruošė.
- Bet nuo ko ginti? Čia gi Hogvartsas - saugi zona.... - Pasakė ir toliau tylėjo.
 Po tam tikro laiko, Lulu ir Lunas pradėjo tiesiog peštis, o drakoniukas jau spjaudėsi ugnimi, o tuo tarpu Kristoferio namų elfas pradėjo leisti kažkokias nepažįstamas vaikinui magijas.
- Baikit! - Pradėjo įsakinėti, bet jo niekas neklausė.
 Magiškieji gyvūnėliai pradėjo kažkur bėgti taip greitai, kad tikrai nesuspėt Kristoferiui ar Elenai.
- Ką daryti dabar? - Paklausė Elenos, nes jis visiškai pasimetė. - Gal tegul patys aiškinasi? - Pasakė.
 Bet visgi jie Lulu ir Lunas pradėjo peštis gan stipriai ir taip sugebėjo kai kur mokiniams netgi patrukdyti. Jie su savo pešimosi taip po truputi pradėjo lyg grįžti į vietą kur Elena ir Krisas. Kai kurie mokiniai jau buvo susirinkę į būrį ir pradėjo žiūrėti kas gi laimės. Vos ne visos mergaitės buvo už namų elfą, nes jis joms pasirodė labai mielas, o visi kiti berniukai buvo už drakoniuką, nes jie Lulu kažkaip pradėjo labai žavėtis..
 Bet tai nebuvo svarbiausia Robertui. Jis norėjo juos išsiskirstyti ir dėl to stojo priešais elfą ir nugarą drakonui. Tuo laiku Lunas paleido kažkokius kerus su kuriais pataikė į Robertą.
 Vaikinas nežinojo kas tai per kerai, bet jie labai apsvaigino jį. Klastuolis pradėjo prarast pusiausvyrą ir sąmonę.. Nesusilaikus, jis nukrito ir prarado sąmonę kokiomis dviem minutėm.....
 Po pus antros minutės atsikėlęs Krisui labai skaudėjo galvą..
- K-kas č-čia d-darosi? - Pradėjo mikčioti ir labai tyliai, silpnai pasakė.....
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 05:23:04 pm
 Elena labai pyko ant Lulu, bet Lulai tai nerūpėjo. Drakoniukė vėl išsilaisvino iš Elenos rankų ir nubėgo link Luno.
 -Lulu, grįšk čia!- rėkė Grifė, bet Ragauodegė jau buvo dingusi.
 -Šaunu, dingo mano drakoniukas,- pasakė LoveGood ramiu balsu ir pažiūrėjo ten, kur dingo Lulu tokiu ,,poker face”.
 Staiga raudonakė pamatė dvi mažas figūrėles, kurios juda link Grifės ir Klastuolio. Ji iškart suprato kad jie grįžta. Pilkaplaukė taip pat pastebėjo jog rateliu sustojo daug mokinių.
 Metamorfmagė jau norėjo eiti ir stoti tarp jų. Tačiau susilaikė nuo to, nes Lulu laidė ugnį, o Lunas burtus. Elena atidžiai stebėjo Luną. Staiga jis užsimojo ranka ir norėjo paleisti burtus į Lulu, bet jis nepataikė. Pilkaplaukė apsidžiaugė kad nepataikė, bet staiga išgirdo kritimą. Ketvirtakursė atsisukusi išplėtė akis.
 -Krisai!- suklykė Elena ir pribėgo prie jo. Atsitūpusi ji pradėjo jį kratyti, bet staiga ji pajautė kad kažkas atsimušė į jos nugarą. Grifė nespėjo niekam nieko pasakyti, nes jau gulėjo be sąmonės ant šaltų plytelių.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 27, 2017, 07:28:23 pm
 Galvą labai skaudėjo... Krisas matė tamsą, nieko kito. Jis jautėsi labai iš silpęs ir lyg yra kažkur kitur.  Bet tada pradėjo girdėti kaip jį krato, kažkas kviečia. Bet dar Robis matė tą tamsą, o šaukimai girdėjosi vis silpniau ir silpniau.. Klastuolis prarado sąmonę.
 Tai labiau priminė lyg paprastą miegą kur galima buvo matyti sapnus. Kaip ir vaikinas, jis matė kažkokį labai neaiškų sapną. Lyg jis kažkokiame mažame kambaryje kur juodos sienos, o kambaryje nėra durų ir langų. Jis ten buvo vienas, o pats Robis negalėjo suprast, kas ten vyko ir ką jis ten daro. Sapnas buvo neaiškus Krisui, bet jis greitai ir pasibaigė, nes Kristoferis atsikėlė.
 Mikčiodamas klastuolis pradėjo klausinėt, kas čia darosi, o priešais save matė Eleną. Kurį sakė jo veidą ir kratė. Roberto rega buvo sudvigubėjusi, bet po to pasijautė kur kas geriau.
 Bet tada jau prarado sąmonė Elena. Čia jau to elfo darbas.
- Baigi. Viskas. Tau užtenka. Jeigu nesiklausysi taip ir toliau, žinai kas bus. - Pasakė ir tie gyvūnėliai nustojo čia peštis - muštis. O tada jis priėjo prie Elenos. Ji buvo be sąmonės irgi. Kur kas ilgiau, nei klastuolis. Turbūt, stipresnius kerus paleido.
- Pataisyk tai. - Pasakė savo gyvūnui, kad jis greitai ją 'pažadintu'. "Bet tai užtruks laiko. Geriausiai tiesiog palaukt, kol ji atsikels. Palauk truputi. Pasakė elfas. - Aišku. O kiek laiko užtrunka? - Norėjo pasitikslint Kristoferis. "Dar šešios minutės." Pasakė Lunas.
 Klastuolis atsiduso ir nieko nedarė. Tada buvo aplinkui susibūrusi minia, Robis labai "elegantiškai" juos visus išvarė ir jie pasiliko vieni kartu su savo augintiniais.
 Po kiek laiko, jau laikas praėjo ir Elena turėtų atsipeikėti......
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 08:05:01 pm
 Elenai baisiai skaudėjo visą kūną. Ji negalėjo pajudėti. Buvo lyg paraližuota. Visur buvo tamsu. Staiga prieš Grifės akis pasirodė vaizdas kaip ją ir jos mamą užpuolė vilkolakis.
 -Ne neikit ten!- pradėjo šaukti raudonakė. Tačiau supratusi kad jos niekas negirdi ir nemato, nustojo šaukti. Netrukus pro Elena praėjo vilkolakis. Jis pradėjo urgzti ir eiti link Elenos. LoveGood turėjo viską stebėti, nes negalėjo pajudėti. Vilkolakis staiga pradėjo bėgti link mažosios Elenos. Gyvūnas jau būtų užšokęs ant LoveGood, bet staiga jos mama ją užstojo, o vilkolakis šoko ant jos. Mažoji Elena stovėjo ir verkė. Ji nežinojo ką jai daryt. Jos mama vis laidė burtažodžius į vilkolakį. Staiga vienas paleistas burtažodis nubloškė jį kuo toliau. Elenos mamos kūnas buvo nusėtas įkandimų ir apdraskymų žymių. Jos mama greitai atsistojo ir pačiupusi Eleną už rankos pradėjo bėgti kuo toliau. Vilkolakis atsigavęs pradėjo dairytis, tačiau nepamatęs žmonių nubėgo atgal į mišką.
 Dabar Grifė vėl matė tamsą. Ji suprato kodėl jos tėvai nemėgsta. Nes per ją jos mama tapo vilkolake. Elena dabar viską suprato. Netrukus prieš metamorfmagę jau pasirodė visą didžioji salė. Grifė bandė atsistoti, bet ji negalėjo nieko pajudinti.
 -Krisai... Negaliu pajudėti...- pradėjo panikuoti LoveGood.
,,Elena, kas tau?” Pradėjo teirautis Lulu.
,,Nežinau, tiesiog negaliu pajudėti!” Ketvirtakursė pakėlė savo akis kurios buvo pilnos baimės ir pažiūrėjo į Kristoferį.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 27, 2017, 10:05:15 pm
 Elena prabudo ir pasakė, kad negali pajudėti. Kristoferis iškarto pažiūrėjo į Luną.
- Ar taip turi būti? - Paklausė namų elfo. Lunas linktelėjo. - Kiek laiko? - Paklausė dar kartą. Lunas pasakė, kad apie minutę. - Na gerai. - Nusiramino klastuolis ir pažiūrėjo į Eleną.
- Matai, tai labai greitai praeis. - Pasakė. Ir tada jis jau buvo ramus. Beje, Krisas pastebėjo, kad magiškieji gyvūnėliai jau nesipeša. Jie atvirkščiai, kažkaip netgi susibendravo.
- Tai tarp jūsų jau taika? - Paklausė gyvūnų. Jie į vienas kitą pažiūrėjo kiek piktai, bet tada elfas linktelėjo. Tada pas Robį ant veido atsirado plati šypsena. Jis jau buvo ramus. - Beje, tu geriau tokiais kerais nesimėtyk. Matai pasekmes? - Pradėjo teirautis į elfą. Lunas susigėdijo, bet Robertas nelaikė ant jo pykčio.
 Vaikinas atsistojęs nusivalė kelius. Minutė jau kaip tik praėjo.
- Ar Elena jau gali vaikščiot? - Paklausė magiškojo gyvūnėlio. Jis atsakė teigiamai.
 Tada Kristoferis padėjo Elenai atsistoti ir jau nebebuvo traumuotų.
- Tiksliai. Su Kalėdom tave. - Pasveikino Eleną. Ir pažiūrėjo į elfą. - Ar negalėtum nubėgt atnešt dovaną jai? - Pasakė, o elfas jam mirktelėjo ir nubėgo į klastūnyno bendrąjį kambarį.           
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 27, 2017, 10:32:50 pm
 Išgirdusi jog jai reikės taip gulėti minutę, Grifė nusiramino. Pažiūrėjusi į Lulu, Elena liepė jai eiti į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį.
,,O ko man ten?” Pasipiktino ragauodegė.
,,Ar tau elfas atmintį ištrynė ar tau sklerozė? Gi Kalėdos!” Mintyse nusijuokė iš jos raudonakė. Pagaliau drakoniukei išskridus, Elena galėjo judėti. Kristoferis padėjo jai atsistoti. Grifė atsistojo iš ties arti Klastuolio, bet ji dabar jokios gėdos nejautė. Pilkaplaukė tik dabar pastebėjo, jog ji gerokai žemesnė už Krisą. Ji jam beveik iki pečių. Dar pastebėjo jog ji gerokai kūdesnė už jį. Tačiau į tokius dalykus ji per daug dėmesio nekreipė. Staiga Klastuolis atsisuko į elfą ir jam kažką pasakė, nes jis greitai dingo.
 -Ir tave su Kalėdom,- maloniai nusišypsojo jam Grifė ir apsikabino jį.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 28, 2017, 01:34:15 am
 Po kiek laiko atėjo ir Kristoferio laukiamas jo magiškas augintinis - namų elfas Lunas.
- Nu pagaliau. - Pradėjo tyliai sakyt elfui taip, kad Elena tikrai neišgirstu.
 Kristoferis po apkabinimo su Elena greitai atsitraukė kartu su Lunu dėl dovanos.
- Turi? - Paklausė. Lunas atsakė teigiamai. - Puiku, duok man. - Pasakė. Tada elfas išsitraukė dovaną ir padavė Kristoferiui. - Gerai, na reikia eit dovanot. - Su šypsena atsakė augintiniui, o šis palinkėjo jam sėkmės. - Ačiū. - Padėkojo savo augintiniui arba kitaip, geriausiam draugui.
 Klastuolis laikė mažą dėžę rankoje ir su ją priėjo prie Elenos. Dėžėje buvo pakabukas prie kurio buvo prikabintas mėnulio akmuo kartu su sidabriniu agatu.
 Tada Kristoferis įteikė Grifų Gūžtos koledžo mokinei dovaną.
- Va dovana. Dar kartą su Kalėdom. - Šyptelėjo Elenai ir ją pabučiavo, o po to pasitraukė ir nusišypsojo. - Na tai ką, nenori kartu atšvęst Kalėdas? Aš tuoj atnešiu kokius pyragaičius, kad bent kažką užkast gerai? Tuoj grįšiu! - Nubėgo šalia Klastūnyno koledžo stalą ir pasiėmė porą kruasanų ir šokoladinių keksiukų, o po kiek laiko grįžo pas Eleną prie to kampo.
- Na va. Aišku, gal kiek keistas Kalėdų šventės šventimo būdas, bet nesvarbu. - Pasakė, ir pradėjo valgyt vieną keksiuką, lyg nieko ir nebuvo.
 
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 28, 2017, 03:27:00 pm
 Atsitraukusi nuo Kristoferio, Elena pamatė savo drakoniukę. Pribėgusi prie jos, ji paėmė dovanėlę. Tai buvo nedidelė dėžutė. Jos viduje buvo sidabrinė grandinėlė su auksinės K raidės pakabuku. Paslėpusi dežutę už nugaros, raudonakė priėjo prie Klastuolio.
 -Dar kart su Kalėdom,- nusišypsojo metamorfmagė ir įteikė jam dėžutę. Netrukus ji pamatė kad ir Klastuolis jai duoda dėžutę. Grifė išties apsidžiaugė ir paėmė ją. Staiga ji pajautė minkštas lūpas ant savųjų. Elena nustębo, bet greitai atsakė į bučinį.
 Jis truko neilgai, nes Kristoferis atsitraukė.
 -Taip! Tikrai norėčiau!- nusišypsojo jam raudonakė ir žiūrėjo kaip jis eina link Klastūnyno koledžo stalo. Atsisėdusi ant žemės, pilkaplaukė atidarė dėžutę. Jos viduje buvo grandinėlė su mėnulio akmens pakabuku. Greitai jį užsikabinusi ant kaklo, Elena pradėjo jį apžiūrinėti. Jis buvo nuostabus! Pakėlusi savo raudonas akeles, Grifė pamatė ateinantį Klastuolį su daug maisto rankose. Nors LoveGood daug nevalgė, tačiau šiandien ji tikrai norėjo valgyt. Paėmusi keksiuką, raudonakė pradėjo jį valgyti.
 -Na... Man ir toks Kalėdų šventimas patinka,- nusišypsojo jam LoveGood,- tik norėtūsi kad nebūtų visų šitų žmonių,- pilkaplaukė pavartė akis ir toliau valgė keksiuką.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 28, 2017, 06:06:09 pm
 Kristoferis buvo ne vienas, kas turi dovaną. Elena irgi turėjo kažkokią dovaną. Klastuolis su smalsumu laukė, nes jis pirmą kartą gauna dovaną iš paprasto žmogaus kuris nėra labai turtingas. Įdomu, ką paprasti žmonės dovanoja vienas kitam.
 Įteikus Elenai dovaną Robertui, jis negalvodamas iškarto ją išpakavo ir atidarė. Ten buvo sidabrinė grandinėlė su K raide. Sidabras.. Labiau primena geležį, bet kai kur yra ir sidabro. Turbūt kainavo apie dvidešimt geleonų. Na, malonu gaut dovaną iš Elenos...
- Ačiū, -  Padėkodamas  išėmė grandinę ir ją padėjo į savo kišenė. - Dovana labai šauni, - pasakius nusišypsojo, o toliau norėjo švęsti Kalėdas, todėl atnešė maisto.
 Elena irgi buvo laiminga Kristoferio dovaną. Robertas džiaugėsi, nes jau ruošėsi persistengt su dovanomis ir padovanot kažką labai brangaus, bet jis norėtų paslėpti nuo Elenos kai ką. Tarkim kaip savo šeimos paslaptis ar tą nelegalų jo šeimos turinti turtą... Būtu gerai, kad ji nieko apie tai nesužinotu. Na, o apie Elena norėtu labiau sužinot.
- Papasakok labiau apie save. Tarkim to, kas dar nieko nežino. Norėčiau tave labiau pažint. - Pasakė ir toliau valgė keksiuką ir taip šventė Kalėdas.......
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 28, 2017, 10:47:38 pm
 Kaip Elena įteikė Kristoferiui menkutę dovanėlę, ji pastebėjo, jog jis nusišypsojo jai.
 -Na... Tai tik menkutė dovanėlė. Užtat tavo dovana labai graži,- nusišypsojo Grifė, taip parodydama savo gražią šypseną.
 Kaip Krisas grįžo su pilnomis rankomis maisto, pilkaplaukė pasičiupo vieną keksiuką ir pradėjo jį valgyti.
,,Pirmą karta matau tave tiek daug  valgant.”
,,Nejuokink, Lulu, aš valgau ir daug valgau.”
,,Tikrai daug. Aš daugiau už tave suvalgau.” Išgirdusi mintyse tokius Lulu žodžius, raudonakė tik pavartė akis.
 Suvalgiusi visą keksiuką, LoveGood suprato, kad daugiau jai niekas nebe tilps.
 -Viskas, prisivalgiau,- atsirėmusi į sieną leptelėjo Elena ir sukikeno. Pasižiūrėjusi į Kristoferį, LoveGood sulaukė iš jo klausimo. Kad ir kaip Grifė nemėgo pasakoti apie save, ji vistiek privalėjo ką nors pasakyti.
 -Na... Visiškai niekas nežino kad manęs nemėgsta šeima, bet tai nėra labai svarbu,- pavarčiusi akis pasakė Elena,- bet šiaip labai mėgstu vaikščioti naktį po kažkur. Mėgstu dainuoti, čia faktas, to irgi niekas nežino. Šiaip esu labai emocionalus žmogus. Jeigu kažkas ant manęs užrėkia arba įžeidžia, galima tikėtis kad verksiu. Bet. Aš moku pastovėti už save, tik kartais to neparodau. Išties esu keista. Pati tai pastebėjau,- sukikeno metamorfmagė ir pažiūrėjo į Klastuolį,- kaip ir viskas. Neturiu ką pasakyti. O kaip tu? Nori man pasakyti kažką, ko nežino niekas?- paklausė jo pilkaplaukė ir ištiesusi ranką laukė, kol jos drakoniukė Lulu atsidurs ant jos delno.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Gruodžio 29, 2017, 01:02:50 am
 Robertui pasirodė, kad Elena nepriima jo komplimentą, o tuo tarpu pagyrė jo dovaną. Hm.. Ir taip tai žinau.. Suabejojęs galvojo Kristoferis. Ir pradėjo visur dairytis.
 Kaip Elenos vaikinas, klastuolis norėjo sužinoti apie ją daugiau dėl to paprašė ką nors apie save papasakoti. O jai jau papasakojus, Robis negalėjo suprast kai kurių jos gyvenimo momentų, gal dėl to, kad jis ir pats nėra to patyręs.. Bet jai po kiekvieno sakinio, klastuolis vis linktelėdavo ir šyptelėdavo grifei. O po to laikas pasakoti ir Krisui. Vaikinas nenorėjo kažką labai jau artimo jai pasakot, juk jis ją žino tik kelias dienas, bet kai ką irgi galėjo papasakoti.
- Na esu gan iš labai turtingos šeimos. Netgi labai, nes mano mama pradėjo labai stipriai kilt karjeros laiptais ir dėl to labai daug uždirba. Ten ji susirado naują sau "vyrą" ir išsiskyrė su mano tėvu, o tas tuo tarpu buvo pridaręs tiek bėdų, kad dabar sėdi azkabane..  Ir šiaip, toks jausmas, kad mano tėvai yra lyg kažkokiuose viduramžiuose. Jie laukia kol man sueis šešiolika ir nori mane dar su kažkuo sutuokti... Nesąmonė tiesa? Ir taip daug kas, kas vyksta viduramžiuose.. Kažkaip net nusibodo. - Kristoferis papasakojimas buvo netgi kiek gudrus. Jis papasakojo tai, ką ir taip žmonės žino ir šiaip, jis papasakojo ne apie save, o apie savo tėvus. Bet klastuoliui atrodė, kad vistiek Elenai bus įdomu..
 Elenai ir Kristoferiui kalbant, atėjo laikas eit į pamokas, todėl Robertas greitai atsistojo, nusivalė keksų trupinėlius ir atsisveikinęs su ją, nubėgo į jo sekančią pamoką...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Elena Lovegood Gruodžio 29, 2017, 03:21:22 pm
 Kol Elena pasakojo apie save ji pastebėjo, kaip Kristoferis žiūri į ją ir kartkartėmis nusišypsojo arba palinksi galva. Atsirėmusi į sieną ir ištiesusi ranką, Elena laukė savo drakoniukės.
,,O tu nenori pasakyti to, ką žinai tik tu viena? Nu ir aš dar.” Paklausė atsikridusi Lulu.
,,Kolkas jis dar negali to žinoti.” Nusišypsojo mintyse Grifė ir pažiūrėjo į ragauodegę.
 Klastuoliui pradėjus pasakoti apie save, raudonakė pastebėjo, jog jis labiau kalba apie savo šeimą. Tačiau LoveGood į tai dėmesio nekreipė.
 -Na... Galiu pasakyti kad nesu iš labai turtingos šeimos, bet... Esu iš gan garsios LoveGood’ų šeimos,- nusišypsojo jam metamorfmagė ir perbraukė ranka per savo ilgus, pilkus ir tiesius plaukus.
 -Jeigu mane bandytų su kažkuo sutuokti prieš mano valią, aš dievaži iš namų pabėgčiau,- sukikeno raudonakė. Pastebėjusi jog salėj vaikų mažėja, Elena suprato kad jau laikas į pamokas. Atsistojusi nuo grindų ir nusivaliusi savo juodus, aptemtus džinsius ir per daug laisvą baltą maikutę, Grifė atsisveikino su Klastuoliu ir pasišokinėdama patraukė link pirmos pamokos.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Vasario 22, 2018, 04:46:20 pm
Pietų metas. Vienas iš nelabai mėgstamų dienos etapų. Augustas stengėsi kuo greičiau pavalgyti, kad išvengtų viso, jį erzinančio šurmulio, tačiau tądien užsisėdėjęs savo miegamajame atėjo į salę per patį didžiausią sambrūzdį. Visi garsai aplino erzino, o visiškai apniuręs Hadas sėdo valgyti. Gal viskas nėra taip blogai? Pasvarstė pakabinęs šaukštu moliūgų sriubos bei nužvelgęs kitą stalą. Tuo metu išnyko visa bloga nuotaika ir jam visiškai nebuvo svarbu kas darėsi aplink. Paskubomis pavalgęs, Augustas jau norėjo išeiti iš salės, tačiau pastebėjo, jog iki išėjimo neprasibraus pro tokią galybę burtininkų ir raganų. Reikia atrasti kokį ramų kamputį ir šiek tiek palaukti. Tai sumąstęs jis šastelėjo į šoną, spėjo pasitraukti nuo kažkokio neaiškaus burtininko, kuris it tyčia, vietoje, kur prieš akimirką stovėjo Hadas, išpylė sultis iš stiklinės. Jis vis traukėsi ir brovėsi pro visus. Nepasižymėjo lankstumu, tad retkarčiais vis į ką nors atsitrenkdavo. Netrukus Augustas stovėjo viename didžiosios salės kampe, atsirėmęs į sieną. Akimis jis žvelgė kažkur link išėjimo, bet protas buvo visai kitur. Ak, Melete, kaip norėčiau tau laišką parašyti, nors ir tu nemoki dar skaityti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 22, 2018, 11:17:19 pm
 Nors ir kaip Kyra nenorėjo eiti į Didžiają salę pietauti, bet ji turėjo eiti ten vien tik dėl to, kad nepasirodytų ,,kitokia’’. Pirmakursė ėjo pro besistumdančius ir rėkenčius žmones. Tas jai labai nusibodo.
 Galiausiai pasiekusi salę, Lilly greitu žingsniu nuėjo link Varno Nago stalo. Pasėdėjusi ten kiek laiko, pusiau baltaplaukei, pusiau juodaplaukei jau buvo nusibodę žiūrėti į žmonių maistą, kada ji pati to valgyt negali. Pakilusi nuo kėdės, Varniukė tik dabar pastebėjo kiek čia daug žmonių. Išplėtusi akis ji pradėjo eiti link išėjimo, tačiau kažkaip ji nuo jo vis tolo ir tolo. Vampyrė įniršusi stovėjo prie sienos, tačiau net ir prie jos raudonakė sugebėjo atsidurti išvis kitam gale. Ji žinojo jog ją stumdo vyresni mokiniai kurie nori išeiti, tačiau vienas mokinys neapskaičiavęs savo jėgos taip pastūmė Kyrą, jog šioji atsirado pačiam Didžiosios salės kampe ir dar sugebėjo atsitrenkt į gana tvirtai stovintį žmogų. Kadangi Lilly trenkėsi į jį nugara, ji greitai apsisuko. Prieš save raudonakė išvydo gana aukštą ir gražių veido bruožų vaikiną.
 -Atleisk, mane pastūmė kažkas,- kiek susigėdusi leptelėjo Varniukė ir per žingsnį pasitraukė nuo vaikino.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Vasario 24, 2018, 07:28:50 pm
Sukryžiavęs rankas jis toliau stovėjo atsirėmęs į sieną. Užmerkė akis. Augustas stengėsi ignoruoti begalinį, atrodė, niekad nesibaigiantį šurmulį, tačiau staiga kažką pajuto. Greito, ne itin skausmingo, tačiau privertusio atmerkti akis.
- Aaa, - tesugebėjo išspausti tik tiek pamatęs mergaitę, - viskas gerai. Ak, nemėgstu tokio šurmulio. Mielai ateinu anksčiau, kol dar nėra vos ne visų pilies gyventojų, bet še, kad nori, šiandien užsižiopsojau.
Hadas trumpam nutilo. Jo dėmesį patraukė kažkur toliau besijuokianti grupelė burtininkų ir raganų, kurių juokas atrodė turbūt juokingesnis už patį, jam nežinomą juokelį.
- O kuo tu vardu? - tarsi atlipo nuo sienos bei pažvelgė į mergaitę. State net nebuvo gerai jos apžiūrėjęs, nors tai ir neskambėjo gražiai. Atsigėrėjęs keistais, dvispalviais jos plaukais, nusuko akis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 25, 2018, 07:54:22 pm
 Varniukė stovėjo Didžiojoje salėje prieš nepažįstąmą vaikiną. Kyrai jis pasirodė gana simpatiškas. Tačiau ji žinojo kad nei įsimylėt, nei įsižiūrėt vaikino ji negali. Vis tiek jie dingsta kaip sužino kas ji yra. Perbraukusi per savo ilgus ir dvispalvius plaukus, Lilly apsižvalgė. Nuvijusi mintis apie vaikinus, Laurence vėl pažiūrėjo į nepažįstamąjį.  Nors ji ir stovėjo per metrą - du nuo jo, mergina vis tiek galėjo įžiūrėti jo akių spalvą, kaip ir girdėti garsus kurie pasigirsdavo iš labai toli. Vampyrė būtų ir toliau žiūrėjusi į jo melsvas akis, jeigu jis nebūtų prakalbėjęs. Grįžusi į realybę, Kyra vėl persibraukė per savo plaukus.
 -Aš Kyra. Kyra Lilly Laurence. O tu tikriausiai Augustas Hadas State? Ar aš klystu?- išsišiepusi paklausė Lilly ir vėl pažiūrėjo į melsvas vaikino akis. Tačiau supratusi ką padarė, Kyra nustojo šypsotis ir pradėjo dairytis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Vasario 26, 2018, 12:02:32 am
Augustas žiūrėjo į kiekvieną, buvusį salėje. Burtininkas ar ragana, nesvarbu kas bebuvo, skleidė vis kitokias emocijas, galbūt ir nuotaikas. Nors kai kurių veidų nematė, spėliojo, kokie jie galėtų būti. Išgirdęs savo vardą, Hadas pasisuko į mergaitę bei kiek sumišusiu balsu prabilo :
- Na, taip, - pripažino, o kam slėpti? - iš kur... žinai mano vardą? Beje, malonu, Kyra.
Tokio susitikimo tądien jis visiškai nesitikėjo. State labai norėjo parašyti laišką seseriai, bet dabar to padaryti negalėjo. Melete, tikiuosi, kad laikaisi gerai. Visgi, būtų malonu, kad nepaimtum iš tėvų žvieglio ir man neišsiųstum.  Hadas baigė kurti laišką mintyse bei susimąstė. Tuomet pasisuko į Kyrą.
- Mes iš to paties koledžo, tiesa? Varno Nago, - nežinojo ką daugiau sakyti. Ką ji dar apie mane žino?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 26, 2018, 12:12:56 am
 Kyra vis dairėsi ir norėjo išvengti akių kontakto su vaikinu. Lilly matė daug mokinių, kurie vis skubėjo, juokavo, kalbėjo ir dar kažką darė. Į tai Laurence nekreipė per daug dėmesio. Dabar jai labiausiai rūpėjo ar Augustas nepamatė to, ką Varniukė taip stengiasi nuslėpti?
,,Na, Kyra, tikėkis jog nepamatė. Kitaip turėsi atsakinėti į daaaaug klausimų.” Pagalvojusi apie tai, antrakursė išgirdo Hado balsą. Kad ir kaip ji nenorėjo, tačiau privalėjo į jį atsisukti. Vengdama akių kontakto, vampyrė išsišiepė.
 -Aš žinau daug ką, State. Patikėk manim,- vis dar išsišiepusi prakalbo Kyra. Negalėdama ilgiau žiūrėti į grindis, Lilly pakėlė savo raudonas akis ir įsižiūrėjo į Augustą. Šis buvo gana persigandęs kaip dvispalvių plaukų mergina pasakė jo vardą.
 -Taip, Augustai. Mes iš to pačio koledžo,- vis dar išsišiepusi kalbėjo mergina. Ji žinojo jog padarė vėl tą patį, tačiau jai jau tas nerūpėjo. Vistiek vaikinas jau bus pamatęs.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Vasario 26, 2018, 09:46:17 pm
Augustas pamatė kaip viena auksinė taurė perskriejo dalį stalo. Apsimetė, kad tai jo nedomino, nors tiesą pasakius, norėjo pamatyti kas vyktų prie to, linksmų burtininkų apsupto stalo, toliau. Tuomet pasisuko į Kyrą, kuri pasirodė, kad kažką slėpė. Ar bent jau bandė. Hmm, kaip tokie plaukai? Negi jie nedažyti? Viskas,
Hadai, gana. Gana spoksot.
State patraukė akis nuo mergaitės plaukų, kurie atrodė gan įdomiai atrodantys. Berniukas šiokiu tokiu kampu žvelgė į Lilly, vėl atsirėmęs į sieną bei sukryžiavęs rankas. Jos išsišiepimas bei akių spalva privedė tik prie vieno klausimo, kurį uždavė sau tik galvoje. Ji vampyrė? Taip, ji vampyrė. Vaikis nebijojo šių būtybių, nors tėvai jam buvo prigrasę su vampyrais nebendrauti, tarsi patys nebendrautų su tolimų eilių pusbroliais ar kažkuo kitu. Giminės medis niekad jo netraukė ir nežavėjo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 26, 2018, 10:50:08 pm
 Greitai surimtėjusi, Kyra pažvelgė į visus keturis mokyklos koledžų stalus. Tai: Varno Nago, Grifų Gūžtos, Švilpynės ir Klastūnyno. Tiesą sakant Lilly nelabai rūpėjo kokiame koledže ji bus. Na jai labiausiai rūpėjo būti Hogvartse ir tiek. Pažvelgusi vėl į Augustą, Laurence pagavo jo žvilgsnį.
,,Jis žino... Jis žino... Jis žino... Šaunuolė, Kyra, dabar ir tas nenorės su tavim būti. Dėl savo tokio žiopliškumo tu draugų taip ir nesusirasi.” Pradėjusi su savimi kalbėtis, Varniukė jau nieko aplinkui negirdėjo. Pradėjusi giliau kvepuoti, dvispalvių palukų savininkė pradėjo panikuoti. Ji nenorėjo jog State jau su ja nekalbėtų vien tik todėl jog ji yra vampyrė. Dažniausiai taip ir būna su naujomis pažintimis. Bet juk Lilly negali pakeisti savo prigimties. Nusiraminusi ji priėjo prie sienos ir nuslydo ja žemyn, nes buvo pavargusi stovėti.
 -Na, Augustai, kadangi aš apie tave daug žinau, todėl paklausiu. Ar tu apie mane bent kažką žinai? Ar tik vardą?- nusijuokusi vampyrė atrėmė galvą į sieną ir laukė Hado atsakymo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Vasario 28, 2018, 03:01:08 pm
...Melete, gaila, kad šio vaizdo niekada gyvenime neišvysi. Džiaugiuosi, jog tėvai neatstūmė tavęs, kai sužinojo apie tave tiesą. Kad niekada neturėsi galimybių būti čia, kur esu dabar. Kiti išvis, niekina tokius. Bet kodėl? Žinoma, tu puikiai pritapsi tarp žiobarų. Tu netgi sugebi jų tarpe būti tarsi sava ir tik namuose prisimeni, kokia tavoji šeima. Koks esu aš... Taip nuskambėjo antroji (turbūt) pastraipa laiško, trokšto nusiųsti seseriai. Deja, ji nemokėjo skaityti, be to, salė buvo ypatingai perpildyta, tad išeiti atrodė beprasmiška. Augustas pasisuko į jį toliau kalbinusią mergaitę.
- Hmm... - apsimetė, jog mąsto, kad išsisuktų iš padėties, - žinau, jog tu - antrakursė, metais vyresnė už mane. Iš akių bei dantų supratau, kad esi vampyrė. Nebijau tokių burtininkų ar raganų. Tėvų tolimos giminės irgi turi vampyriško kraujo. Be to, pas mane namuose dažnai svečiuojasi geri tėvų bičiuliai - taip pat vampyrai, - šyptelėjo baigęs tiradą, tarsi norėjęs parodyti, kad tikrai jos nesibaimina.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 28, 2018, 11:21:49 pm
 Vis dar sėdėdama ant žemės Varniukė klausėsi kas vyksta salėje. Visi tik ir kalbėjo apie mokslo metų pabaigą ir artėjančius mokslo metus. Kyrai tai visiškai nebuvo svarbu, kaip ir kažkas visai netoli Didžiosios salės kažką numetęs ir sudaužęs, pabėgo. Lilly dabar visą savo dėmesį buvo sutelkus ties Augustu. Ji klausėsi kiekvieno jo žodžio. Jam pasakius bent vieną žodį, Laurence šypsena vis didėjo ir didėjo.
 Galiausiai baigęs kalbėt, Varniukė išsišiepus atsistojo ir priėjo gana arti jo. Padėjusi savo gležną delną ant tos vietos, kur maždaug turi būti Hado širdis, dvispalvių plaukų savininkė žiūrėjo į tą vietą.
 -O ką tu gali žinoti. Gal aš visai negera? Gal manęs reikia vengti?- ties kiekvienu žodžiu jos ranka kilo aukščiau, link State kaklo. Galiausiai pasiekusi tą vietą, Kyra priėjo dar arčiau.
 -O gal manęs išvis reikia bijoti?- sušnabždėjusi tai Varnui į ausį, Lilly ranka perbraukė per jo kaklą ir atsitraukusi per žingsnį nuo jo, išsišiepė ir mirktelėjo vaikinui.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Monty Aren Reimers Kovo 03, 2018, 06:56:27 pm
Jis nepajuto kaip nusileido ant žemės. Nesvarbu, kad sėdynei grindų danga visiškai nepasižymėjo minkštumu. Augusto akys lakstė į šonus, krypo link vieno stalo, prie kurio pats akimirką troško atsirasti. Hadą traukė ta linksma aura, tie burtininkai ir raganos, kupini geros nuotaikos. Tačiau šalia sėdėjo vos pažįstama vampyrė - Kyra. Tai nekėlė jam didelių rūpesčių, tačiau mielai iš čia būtų dingęs, pranėręs pro kitus bei pasišalinęs iš šios didelės salės. Nejučiomis Augustas atsistojo ir atsirėmė į sieną. Išgirdęs mergaitės žodžius tik išsišiepė.
- O ką tu žinai, - įsmeigė akis link jos, - gal aš nesu toks geras?
Jo drąsa buvo begalinė, tad toks atkirtis, vienas iš daugelio, visiškai nieko nereiškė. Hadas jautė kiekvieną Kyros judesį, kaip kilo mergaitės ranka, tačiau tik ramiai stovėjo ir kvėpavo. Pamažu užsiliepsnojo noras ją nustumti į šalį, nuversti nuo savęs. Tačiau to padaryti negalėjo, o per daug dėmesio jam nieko gero nebūtų atnešę. Džiaukis, kad susitvardžiau ir nepersukau tavo rankos. Vos tik ji pasitraukė, lengviau atsikvėpė ir menkai šyptelėjo.
- Deja, vampyrų nebijau. Beje, reiktų geriau įsigilinti į asmenį, kad galėtum spręsti apie jį, - šiek tiek sutrauktu žvilgsniu išpyškino, visiškai neketinęs pasiduoti ar nusileisti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Kovo 26, 2018, 11:03:31 pm
 Atsitraukusi Lilly klausėsi Varno kalbų. Ties jo kiekvienu žodžiu Kyros šypsena vis platėjo ir platėjo. Ištiesų Laurence norėjo tik pagąsdinti Augustą, bet tai jai sekėsi nelabai gerai. Na vampyrei visada nesiseka. Užsisvajojusi dvispalvių plaukų savininkė pradėjo galvoti dar geresnius žodžius, kuriuos sakys Hadui. Vos šiam nutilus, raudonakės šypsena dingo. Surimtėjusi ji priėjo žingsniu arčiau.
 -Na aš nemanau kad tu toks. Tavo mielas veidelis to neparodo. Bėje, aš labai greitai galiu sužinot kas tu toks,- mirktelėjo Kyra ir praėjo pro jį. Ji jau norėjo praeiti pro visus žmones ir greičiau išeiti iš šios salės, bet vėl pasigirdo State balsas. Tai, ką Kyra išgirdo privertė ją atsisukt atgal ir vėl prieit prie jo.
 -Tu tikriausiai nežinai kad vieni vampyrai nori tik blogo, o kiti tik gero. Taip kad pagalvok, ar tikrai tu manęs nebijai. Ką tu žinai ką aš galiu padaryti,- nusišypsojusi Varnui, Kyra apsisuko ir bandė prasibraut pro žmones. 
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 26, 2018, 03:53:30 pm
  Išties, Vintė tik dabar suprato, kad vado poziciją užėmęs pasipūtėlis su penkiasdešimt aštuoniais vardais visai pamiršo apie kampus, atrodančius itin nejaukiai bei šaltai. Tačiau tai problema nebuvo, mat aukštaūgė bei Nora, baigusios dekoruoti joms priskirtą stalą, žadėjo tokią padėtį mitriai pakeisti. Nors kojas turėjo ilgesnes, trečiakursė, kad ir kaip stengėsi, bėgančios vyresnėlės nepasivijo, tad, kai pagaliau pasiekė vieną kampų, labiau patyrusi burtininkė jau buvo atgavusi kvapą, o štai trumpaplaukės žandai raudonumu laimėjo prieš grifų dekoracijas.
  Apžvelgus salę, širdis virpėjo. Visi darbavosi iš peties, na, visi, iš kurių to buvo galima tikėtis. Kaip visada, atsirado ir veltėdžių, tačiau jie nuotaikos nesugadino. Adamson net spėjo su kai kuriais koledžo moksleiviais susimosuoti bei apsikeisti šypsenomis, tačiau greitai suvokė, kad ir pati neturėtų tinginiauti.
  - Kaip galėtumėm šią situaciją, - pamosavo į pilką kampą, - pataisyti? Gal koks žaislinis nykštukas, pokštus pasakojantis, padėtų? Arba sniego senis? Kaip manai? - atsisuko į savo partnerę.
  - Žinoma, dar ir trys kiti yra... Ar visus derinam, ar skirtingus darom? Tark žodį, nes aš tuoj visai susipainiosiu tarp idėjų, - pripažino, suraukusi antakius.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 26, 2018, 04:03:06 pm
  Pribėgusi, garsiai numetė žemėn dėžę su dekoracijom, net dulkės nuo skulptūrų pakilo. Vaje, kad tik niekas nesudūžtų! Buvo visai pamiršusi, kad dėžėje pilna burbulų – ir, greičiausiai, visi jie buvo stikliniai.
  – Hmmm, – susimąstė, akims bėgiojant visos salės perimetru, – Manau, jau stalai ir taip labai skirtingi bus, tai gal reikėtų kažkaip viską sujungti, kad negautųsi dar labiau marga? – garsiai pamintijo, vis dar atidžiai nužvelgdama visą vaizdą, – Gal, sakau, kampus ir sienas derinkim prie didžiojo stalo ir eglės? Na, ten rodos mergaitės auksine ir sidabrine spalvomis viską puošia, tai gal mes ir likusią salę taip aprėdžiam?
  Ir iškart ėmėsi ieškoti dekoracijų. Pirma, atsargiai išėmė viską iš savo atneštos dėžės. Deja, keli rutuliai išties sudužo į milijoną gabalėlių, tačiau visi kiti buvo sveiki. Kol niekas nepamatė ir ji negavo velnių iš Herondeilo (tas tikrai būtų apšaukęs, kokia ji kreivarankė), išmetė dėžę su šipuliais ir ėmėsi lempučių išpainiojimo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 26, 2018, 04:16:48 pm
  Vintė net nebuvo pastebėjusi, kad Nora ir dėžę su dekoracijomis atitempė, o, kai pamatė, susigėdo.
  - Kitąkart pasakyk, kai reikės padėti ką nors nešti, nes aš tai amžinai viską pamirštu, - pasakė draugei.
  Išklausiusi burtininkės mintis apie puošybą, pūstaskruostė sutiko:
  - Taip, teisingai sakai, darna tikrai bus graži. Nors besmegenio minties neatsisakau, galėsim galbūt vėliau išsiburti? Gal esi mačiusi žiobarišką filmuką apie dvi seseris, kur ten toks Olafas yra? Tai va, mes panašų galėtume susikurti, manau, būtų visai smagu.
  Aptarusi animacinė veikėją, Adamson prisidėjo prie dekoracijų paieškos, o, kol žemaūgė, slėpdamasi nuo rakšties minkštojoje vietoje, išmetinėjo dėžę su sudužusiomis dekoracijomis, dėl kurių būklės, keista, kalta buvo ne Vintė, mergaičiukė susirado sidabrinį lietutį. Nors žiobarų pasaulyje, pas tėčio gimines, šie visada atrodydavo ganėtinai pigiai, Hogvartse, matyt, visos dekoracijos buvo apipintos magija, tad blizgučiai ne tik kad netrukdė, bet ir puošnumo daug pridėjo.
  - Kaip manai, tiks? - pasiteiravo Noros.
  Pasistiebusi ant pirštų galų, magė pasiekė aukštai, tad pagalbos nei lazdelės, nei suaugusiųjų neprireikė, ir, kadangi smagus darbas ėjosi greitai, netrukus kampas buvo padabintas praeinančiųjų išvaizdą atspindinčiu lietučiu.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 26, 2018, 04:25:11 pm
  Mintis su magišku besmegeniu jai patiko, tik, deja, pati kerėti ne itin mokėjo – ironiška, nes Hogvartse jau mokėsi tikrai nebe pirmus metus.
  – Na, jei tu moki, tai gali iškerėti, – džiaugsmintai linktelėjo.
  Salės kampai ir sienos jau buvo papuoštos bugienio ir eglės šakomis, kurios prašyte prašėsi blizgančių burbulų. Laimė, šakos kabėjo gana žemai ir mažoji sugebės pati pasirūpinti jų dekoracijomis.
  – Žinoma, tiks, – greitai atsisuko į porininkę ir, tik metusi žvilgsnį į jos laikomą blizgančią girliandą, vėl grįžo prie burbulų.
  Visai greitai šis kampas pasipuošė auksine ir sidabrine spalvomis, tad dabar kvidičininkė nešėsi burbulus ir į kitus salės kampus bei sienas – gražiai atrodyti turi visa patalpa. Ot tai kiti nustulbs pamatę tokį grožį! O, svarbiausia, nustulbs ir pats jų vadovas ir gal net susigės, kad neprisidėjo prie šio didžiojo puošimo.
  Visai greitai kampai bei sienos buvo papuoštos burbulais, tad atėjo laikas lemputėms. Žinoma, lubas puošė užkerėtas naktinis dangus bei begalė skrajojančių žvakių, tačiau reikėjo kažko dar spindinčio – lemputės bus kaip tik tas, kas sukurt dar magiškesnę aurą.
  Dar prieš imdamasi darbo su bumbulais, spėjo išnarplioti lemputes, tad dabar beliko gražiai jas pakabinti.
  – Hmm, o kur kabinam lemputes? – pasiteiravo Vintės.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 26, 2018, 04:33:45 pm
  - Ar dabar? - paklausė, nesupratusi, ar Norai netrukdytų aplink lakstantis mielas padarėlis, šildantis kiekvieną širdies kirt... Taip, aiškinti, kodėl tokia būtybė galėtų dėmesį nukreipti turbūt nereikėjo.
  Porininkė darbavosi sparčiai, jau po poros minutėlių žaliosios šakos buvo papuoštos blizgiais burbulais, tačiau ir trečiakursė, jos pačios nuostabai, labai neatsiliko - lietučio kabinimas buvo mikli veikla, tad, kartu eidamos nuo kampo prie kampo, mergaitės buvo baigusios po itin trumpo laiko - niekas dar nebuvo stalų puošti baigęs!
  - Mes sudarom visai gerą komandą, - pastebėjo moksleivė. Ir išties, viena itin smarki, kita nevėkšla, tačiau dekoravimas ėjosi puikiai, nors pavirsti tai galėjo į tragediją.
  Kai visi kampai spindėjo metalinėmis spalvomis, atėjo laikas lemputėms.
  - Gal prie įėjimo? - vietą, kurią jos galėtų papuošti, pasiūlė Vintė. - Vos įėjęs kiekvienas būtų apakintas jų spindesio, tad bent suprastų, į kokią kalėdišką vietą pateko! - pusiau juokais, pusiau rimtai ištarė buvusi Varno Nago prefektė. - Nors šiaip gal ir stalus apvynioti švieselėmis nepakenktų...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 26, 2018, 04:43:21 pm
  – Nenene, tai jau kai visi baisim, – nusijuokė, – Įsivaizduoji Starko veido išraišką, pamačiusį čią bėgiojantį kalbantį sniego senį? – šelmiškai šyptelėjo.
  Mintis puošti lemputėmis didžiąsias duris mažei patiko, tad ji ėmėsi šio darbo. Gana greitai staktos šonai pasipuošė mirgančiomis švieselėmis, beliko užkabinti jas virš durų. Tačiau, žinoma, mažoji ten pasiekti negalėjo.
  Visgi jautėsi nejaukiai vėl prašydama Vintės pagalbos, tad nutarė kažkaip susitvarkyti pati. Iš salės priekio atsitempė aukštą direktorės kėdę ir pastatė ją tiesiai po įėjimu. Ant kėdės dar užvertė porą iš pažiūrios tvirtai atrodančių dėžių ir pati užsilipo ant šio klibančio velnio bokšto. Drebančiomis kojomis, tačiau kažkaip pasistiebė ir štai jau rankutės siekė durų staktą viršuje. Truputis nervų ir laaaabaaai daug lipnios juostos – tiek prireikė, kad durų viršus būtų pasipuošęs lemputėmis.
  Nora jau ruošėsi atsargiai nulipti žemyn, kai netyčia ne ten pastatyta pėda slystelėjo ir ji garsiai nugarmėjo žemyn, atkreipdama į save turbūt visų susirinkusių salėje varniukų dėmesį bei labai skaudžiai susimušdama minkštąją.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 26, 2018, 04:53:47 pm
  - Gerai, - šyptelėjo Norai, pamaniusi, kad mintis apie dėmesį blaškančio besmegenio kūrimą dabar buvo labai jau vaikiška bei nebrandi.
  Tačiau net papeikti savęs nesuspėjo, mat draugė paminėjo koledžo vadovo vardą, kuris Vintei sukėlė... sakykime, prisiminimų. Nelabai malonių. Mergaitė trumpam net sustingo vietoje, todėl kone parvirto, visai išsiblaškiusi bei pamiršusi, jog negalima atpalaiduoti raumenų, taip ją Ramsay gąsdino. Tiesą sakant, būtent todėl Adamson net slapta džiaugėsi Sebastiano role šiandienos užduotyse, mat vaikštančio vyriškio trečiakursė būtų taip bijojusi, kad galimai būtų tekę pavaikščioti į tualetą dažniau, negu būtų norėjusi.
  - Nora! - grįžusi į realybę sušuko dėl partnerės gyvybės persigandusi varna.
  Panašu, velniukų pririjusi burtininkė kėsinosi užbaigti savo gyvenimą. Atsistojusi ant bokšto, kuris tiesiog rėkė žodį „nesaugu“, ji bandė kabinti lemputes.
  Trumpaplaukė mitriai atsidūrė prie bendramokslės bei ėmė raginti ją lipti žemyn, koks skirtumas, ar tos lemputės bus pakabintos, beje, juk ir burtai galėjo būti panaudoti, tačiau užsispyrėlė neklausė. Pirmūnė kartais pamanydavo, jog Norai vieta buvo Grifų Gūžtoje, tiek drąsių ir nelabai realistiškų sprendimų ji priimdavo.
  Mintis apie nesaugumą pakeitė veiksmai, su juo susiję. Pokšt keberiokšt, ir vyresnėlė jau gulėjo ant šalto grindinio.
  Aukštaūgė išsyk prie jos prilėkė, apsimesdama, jog nepanikuoja, ne, apie ką jūs kalbate, ir teiraudamasi:
  - KĄ UŽSIGAVAI? AR REIKIA SESELĖS?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 26, 2018, 05:10:19 pm
  Sakyti, kad užsigavo užpakalį, buvo labai nekultūringa, tad ji nepasakė nieko, apsimesdama, kad neužsigavo visai. Deja, ašaros išdavikės jau spėjo priplūsti į akis ir, kad ir kaip Nora markstytųsi, bandydama neleisti šioms ištrūkti, jau lėtai slinko jos skruostais, išduodamos, kad skaudėjo labai stipriai.
  – Nne, seselės nereikia, – išlemeno, bandydama atsikelti, tačiau pasirodė, jog tai ne tokia paprasta užduotis: kairioji koja niekaip negalėjo išsitiesti.
  Mergaitė net pabąlo.
  – Nors, tiesą sakant, – išsigandusi, kad negalės pamatyti iki galo papuoštos salės, vos girdimai pratarė, – man atrodo, kad susilaužiau koją.
  Nebuvo tikra – staigiai kraujagysles pripildęs adrenalinas kol kas neleido justi skausmo, tačiau tai nė kiek nedžiugino. Jau spėjo kaip vaikas apsipilti ašaromis, kurių jau nebeslėpė – tiesa, pastarosios ištryško ne dėl skausmo, o dėl nusivylimo, kad negalės toliau padėti koledžo draugams. Ir kodėl gi jai visada taip sekasi?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Vintė Adamson Gruodžio 26, 2018, 09:03:44 pm
  Jei ką Vintė mokėjo, tai panikuoti. Drebėdama it epušės lapas, mergaitė akimis nagrinėjo didžiają salę, ieškodama, kas išmano mediciną ir galėtų padėti Norai. Deja, nieko, atitinkančio kriterijus, mėlynas žvilgsnis nekliudė.
  - Pasistenk neverkti... Nora, tu stipri ir aš tavim tikiu! - pabandė susiimti pati bei kartu pakelti vyresnėlės ūpą. - Nagi, kas čia tenutiko? Nespėsi suskaičiuoti iki dešimt ir būsi sveikesnė už ridiką!
  Pirmūnė suvokė, kad reikėjo ją nuvesti pas seselę, tačiau, kadangi sužalota buvo varnytės koja, pati ji eiti negalėjo, o išdykėlei panešti Vintė stipri pakankamai nebuvo. Žinoma, būtų galėjusi pasinaudoti kerais, tačiau panikos ištiktomis rankomis burtų lazdelės valdymo klausimu nepasitikėjo.
  Ir tada staiga gudruolės protas nušvito it įžiebus žvakę, kurios ji taip bijojo. Juk buvo bene vienintelis kartas, kai tas pasipūtėlis Sebastianas Dar Šimtas Vardų galėjo praversti!
  Mitriai nustačiusi jo buvimo vietą, Adamson pribėgo prie moksleivio ir dusdama nerišliai išbėrė:
  - Nora... Prie įėjimo... A, manau, kad jos koja sulaužyta, reikia seselės, nes sulaužyta, gal gali nunešti, prašau, pas ją, prašau, prašau, Sebastianai, prašau?
  Vylėsi, kad suprato, ką trumpaplaukė norėjo pasakyti, ir kad koledžo linksmuolė jam rūpėjo pakankamai.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Sebastianas Azrielis Herondeilas Gruodžio 26, 2018, 10:07:38 pm
Staiga prie jo prilėkė jaunesnė varniukė. Na, akivaizdu, kad tai buvo blogiausiai apgalvota ir jo subirta porelė. Vintė Adamson ir Nora Kuhliamagulung. Ar kokia ji ten. Na, nesvarbu.
  - Ar tu juokauji?- pavartęs akis ištarė, bet galiausiai vis tiek nuėjo į salės kampą, kuriame tikėjosi rasti neaiškios pavardės savininkę. Kaip tik ten ją ir rado. Ha, kurgi ji pabėgs su viena koja. Šitas geras buvo,- sukikendamas pagalvojo Sebastianas. Tikrai gražu taip elgtis, branguti, tikrai gražu. Na, bet gal Kalėdų senelis minčių neskaito? Ką jis ten apkriošęs senis skaitys.
  - Na ir nevėkšla tu, garbės žodis,- suvaitojo stebėdamas ant žemės išsidrėbusią mergiūkštę. Negi jos tikrai viską padarytų, kad tik atkreiptų į save dėmesį. Bukos ir bukesnės. Dar kiek pastovėjęs vaikinukas gūžtelėjo pečiais:
  - Gerai jau gerai,- ištarė ir paėmė mergaitę ant rankų. Na va, dar tik vestuvinio žygio per Hogvartso koridorius jam ir trūko. O jeigu dar kas nors ryžius pradės barstyt. Siaubelis.
  - Atidaryk duris greičiau, matai, mano rankos užimtos,- mestelėjo Vintei. Kai šioji įvykdė prašymą vaikinukas greitu žungsniu nužingsniavo palatų link. Palikęs mergiotę seselei ir pasakęs, kad šioji vos atsiradus progai sugrįžtų salėn, Azrielis apsisuko ir nuėjo salės link.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Nora Kühnemund Gruodžio 26, 2018, 10:16:14 pm
  Mintis pasikviesti Sebastianą jos, švelniai tariant, nežavėjo, tačiau geresnės išeities nebuvo – jis buvo likęs vienintelis berniokas (nors ir be galo įžūlus). Kur tas Starkas prašapęs? Jis turbūt visada nešiojasi su savimi kokių gydomųjų žolių, būtų per porą minučių jai sutaisęs koją, o dabar jai tenka būti nešamai to kvailio prefekto. Didesnės gėdos gyvenime dar nejuto.
  Seselė greitai kerais sutvarkė lūžusį kaulą. Laimei, lūžis nebuvo stiprus ir pakako trumpo burto bei kelių gurkšnių gydomojo eliksyro. Seselė tik liepė pagulėti bent pora minučių vietoje nenustygstančiai Nora ir pati pasišalino.
  Žinoma, kvidičininkė nesiruošė gulėti. Vargais negalais pašokusi ant dviejų kojų, išsliūkino iš palatos ir patraukė salės pusėn. Kol ją pasiekė, kaulai jau visiškai sugijo ir beliko įkyrus, tačiau nestiprus maudimas.
  – Štai ir aš! – nusijuokė Vintei. – Ačiū už pagalbą!
  Turbūt derėtų padėkoti ir Herondeilui, tačiau nė nesiruošė su juo kalbėti.
  Vos užėjusi salėn, apžvelgė savo ir Vintės darbą: visi kampai bei sienos jau buvo papuošti, lemputės irgi pakabintos.
  – Gražiai mes čia padirbėjom, ką? – šyptelėjo, – Tai gal jau judam prie Varno Nago stalo? – tik pasiteiravo ir pati nušlubavo jo link.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Marija Auksaragė Lapkričio 27, 2019, 06:24:15 pm
Didžiosios salės kampe sėdėjo pirmakursė Aistė ir verkė, nes vienas berniukas per pusryčius trenkė mergaitei per veidą su knygomis nes ji pasakė mokytojai kad jis sukčiavo per egzaminus nusižiūredamas nuo jos. Mergaitė verkė ne iš skausmo bet iš liūdesio  :'( Ji buvo labai jautri... Staiga prie jos priėjo jos klasiokė Merė:Kodel verki Aiste kas nutiko? - Erikas (toks buvo to berniuko vardas) man trenkė per galvą su knygomis., - šniurkščniojo ji. Kodėl ką tu jam padarei ir jai kažką blogo padarei jis neturėjo teisės taip daryti, - rimtai tarė Merė. Ji atsakė:Nes pasakiau, kad jis per egzaminą nuo manęs nusižiūrinėjo. Aistės draugužė mergaitę palydėjo iki klasės ir palinkėjo sėkmės. Po pamokos prie Aistės priėjo Erikas atsiprašė ir jai įteikė šokoladą. Mergaitė jautėsi laiminga dėl Eriko gero poelgio.  :-*
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Amira Martin Kovo 01, 2020, 02:20:43 am
  Metus laiko penkiolikmetė laukė. Norėjo būti įsitikinusi, kad nesuklydo, nesusimaišė. Kasdien stebėdama mokykloje Feliksą, Amira bandė suprasti, kodėl jis mokosi čia. Tėvui, nors jo taip vadinti liežuvis neapsiverčia, vargu ar patogu, kad sūnus mokosi taip toli. Net Durmštrangas būtų arčiau. Bet ką suprasi, gal ta nauja jo "pasija" - žmonelė Noami po batu jį pasiėmė. Tai buvo juokinga, tačiau kiek metų praėjo? Šešeri berods. Raudonplaukė jau net ir neskaičiavo.
  Pasibaigus naujų mokslo metų vakarienei didžiojoje salėje, prefektai išlydėjo pirmakursius, o po jų išsigarino iš salės ir profesoriai. Luktelėjusi, kada bus mažiau žmonių, Amira nusitempė antrakursį prie kampo. - Ką čia po paraliais veiki, Feliksai? - Rėžė tiesiai šviesiai, gražiai elgtis nesiruošė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 01, 2020, 04:05:39 pm
 Vasara prabėgo greitai ir štai - nauji metai hogvartse. Mokykla Felikso nė kiek nežavėjo, o tų norėtų nuotykių taip pat nebuvo. Pasakojimais apie hogvartso pilies paslaptingumą ir įdomumą antrakursis jau bemaž liovėsi tikėti.
 Po ilgos kelionės į hogvartsą Feliksas su kitais mokiniais nukako į pilį. Truputį nuobodžiaudamas jis stebėjo kaip pirmakursiai paskirstomi į koledžus. Galiausiai, kai visi pavalgė, šventė baigėsi. Po truputį salėje vis mažėjo žmonių. Netikėtai prie Felikso prisiartino vyresnė mokinė. Juodaplaukiui akimirką pasirodė, kad kažkur ją matė, o atmintyje iškilo nevisai aiškus vaizdas. Raudonplaukė nusitempė Feliksą į salės kampą, o iš jos lūpų nuskambėjo nedraugišku tonu ištartas klausimas. Kas ji? Iškur žino mano vardą? Kodėl, po galais, ji manęs to klausia?... Felikso galvoje pradėjo suktis daugybė klausimų. Galiausiai susivokė, kad reikia atsakyti. Klausimas irgi atrodė keistokas ir Feliksas atsakė vieninteliu atsakymu, koks šovė jam į galvą.
- Mokausi, - ištarė juodaplaukis. - Beje, gal galėtum visa tai paaiškinti? - dar po keleto sekundžių paklausė jis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Amira Martin Kovo 01, 2020, 04:15:10 pm
  Raudonų akių savininkei pasirodė, kad Felikso akyse buvo šioks toks pasimetimas. Kokia tikra buvo pusvampyrio nuotaika šiam momentui, Eliadė neįsivaizdavo. Juk net nežinojo kas Feliksą auklėjo. Vien tai, kad jaunėlis mokėsi Klastūnyne, bylojo apie tėvo įtaką, bet berniokas toli gražu nebuvo tipišku elitiniu paaugliu.
  Atsakymo uždelsimas kiek trikdė banguotų plaukų savininkę. Šiam momentui tėvo atvaizdas brolio veide buvo dingęs. Apsigauti Amira nenorėjo. Jam juk jau dvylika. Kas gali žinot, ko tėvas jį išmokė. O gal tėvas su Feliksu buvo toks pats abejingas kaip su Amira? Vargu.
  - Mokaisi? - Suraukusi antakius žvelgė į tamsiaakį. - Čia iš tavęs aš tikėjausi pasiaiškinimų, Feliksai. Ak, palauk. - Prisiminė, kad kai dingo broliukui tebuvo penkeri. Gal vargiai ją beprisimena. - Tu manęs turbūt net neprisimeni. Ir tėveliui nebuvo tau ką apie mane pasakot, juk jau tiek metų manim nesidomi. O gal prisimeni tokią Amirą?
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 01, 2020, 04:32:13 pm
 Vyresnioji mokinė, regis, buvo piktoka. Jos žodžiai apie paaiškinimus antrakursį dar labiau glumino. Raudonplaukė jį pažinojo - čia nebuvo jokių abejonių. Bet visa kita buvo neaišku. Kai į hogvartsietės žodžius buvo įtrauktas ir jo tėvas Feliksas visai pasimetė. Tačiau vardas jam sukėlė kažkokius prisiminimus.
- Amira... - negarsiai pakartojo jis, norėdamas nepamesti mintyse atsiradusio siūlo galo. Suraukęs kaktą juodaplaukis bandė prisiminti, kas ši mergina. Staiga jam prieš akis iškilo scena, kai iš jo tėvo lūpų sklido šis vardas. Daugiau nieko ir nebeprisiminė, atsiminimas nutrūko.
- Tu buvai susijus su mano šeima? - iš lėto paklausė antrakursis stebeilydamas į raudonplaukės akis, kurios tikrai buvo kažkur matytos.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Amira Martin Kovo 16, 2020, 11:44:04 pm
 Raudonų plaukų savininkei buvo sunku patikėti. Feliksas. Feliksas Eliad. Alberto ir Noami sūnus. Tikrai jis stovėjo prieš ją. Penkiolikmetė klysti negalėjo. Noami tamsūs plaukai ir tokios pat tamsios akys. Negi šitam vaikiui tėvas pratrynė atmintį? Pastarąjį dalyką teko atmesti, nes Feliksas aiškiai leido suprast, kad švilpės vardas jam pažįstamas.
 - Glumesti? - Susierzinusi tarė rumuniškai. - Po paraliais, šimtas pypkių tau burnon, ar tu tyčiojies iš manęs, Feliksai? Negi tau tėvas liepė pamiršt mane? - Bet kuri kita paauglė dabar turbūt būtų apsiverkusi, apkabinusi savo broliuką, atsiprašiusi, pasiūliusi pasikalbėti. Amira nebuvo iš gailestingųjų. Ji greičiau nužudytų, nei atleistų. - Rusine. Aš tavo sesuo ir tu, kvaily, turėtum lankyti Durmštrangą.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 29, 2020, 04:03:17 pm
 Raudonplaukė prabilo rumuniškai. Tai dar labiau liudijo, kad ji su Feliksu kažkaip susijusi. Juodaplaukis bandydamas susigaudyti klausėsi kaip pyksta priešais stovinti mergina. Nebebandė aiškintis, klausti, atsakinėti. Tiesiog klausė. Vis tiek tuoj viskas išaiškės... Bent jau taip tikėjosi Feliksas. Staiga kažkas tvinktelėjo vaikinuko galvoje. Pala... O jeigu... Tai mano... Sesuo?... Ši mintis blykstelėjo akimirką anksčiau, nei antrakursis išgirdo patvirtinimą iš raudonplaukės lūpų. Prireikė nemažai laiko, kol juodaplaukio smegenys sutiko priimti šią žiną. Vis gi Feliksas nematė priežasties, kodėl mergina turėtų meluoti, be to ir įrodymų, regis, buvo...
- soră... - ištarė jis rumuniškai. Šio žodžio namuose ištarti garsiai progos nepasitaikydavo. Kai kartais galvodavo apie seserį Feliksas susitikimo su ja tikrai neįsivaizduodavo taip. Nors kita vertus jis iš vis nesitikėjo su ja kada nors susitikti. Per minčių raizgalynę antrakursis buvo pamiršęs apie teiginį apie Durmštrangą.
- Aš irgi anksčiau taip maniau. Bet tėvai išsiuntė čia. Nieko daugiau neaiškino. - Pasakė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Amira Martin Balandžio 19, 2020, 07:51:47 am
  Amira atsiduso. Dar kvailesnės situacijos neįmanoma buvo įsivaizduoti. Nesinorėjo atlaidžiau žiūrėti į brolį vien tik dėl to, kad jis net neprisiminė jos ir nieko apie tėvų planus nežinojo. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai Eliadė pagalvojo apie likimo išdaigas. Ironiška. Pati siekė tokias kitiems žmonėms į gyvenimus įkišti, o še tau, pačią prisivijo. Bet vienas faktas džiugino. Matyt tėvas net nežinojo kur jo pasimetėlė dukra jau tiek metu klaidžioja. O gal... Gal jis buvo įsitikinęs tuo, kad ji bus Durmštrange ir jie "išgelbės" savo mielą Feliksiuką ir šis niekad nepamatys sesers, nes ši niekad neatvyks nei į Rumuniją, nei į Didžiąją Britaniją. Klydo, o Perkūne, kaip jie klydo. Raudonplaukė šyptelėjo išgirdusi tai, ką norėjo. Feliksas nežinojo kodėl jis čia. Jam tėvai nesakė. Buvo per daug sutapimų ir Amira gali viską pasukti sau tinkama linkme. Patraukti brolį į savo pusę. Pradėti bent su juo gražiai elgtis. Gal net Felis padės jai surasti jos tikrą motiną. - Gerai, supratau. Atleisk, kad užpuoliau. Eikš, apkabinsiu. - Šyptelėjo. Pirmiausia reikėjo pelnyti jo pasitikėjimą ir pradėt šiuo rūpintis. Maža kas, gal kas nors nuspręs jį demonams paaukoti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Feliksas Eliad Balandžio 19, 2020, 02:35:52 pm
 Feliksui faktas, kad sutiko seserį skambėjo taip pat neįtikinamai, kaip būtų skambėjas faktas, jog jis - pasaulinio garso žvaigždė, pamiršus visą savo praeitį. Vis gi ši istorija su seserimi juodaplaukiui buvo įdomi. Pradžioje ji dingsta, tėvai nesutinka apie ją kalbėti ir vienintelis aiškus dalykas, kad nei tėvas nei motina jos nemėgsta, o gal bet ir nekenčia. Jie taip ir manė, kad Feliksas užmirš savo seserį, bet tokius dalykus iš atminties ne taip lengva ištrinti... Klastūnyno auklėtinis dar sykį nužvelgė Amirą. Nuomonę apie ją susidarys pats. Nuomonė Feliksui buvo labai svarbus dalykas ir padėti ją sudaryti juodaplaukis negalėjo leisti net tėvams. Antrakursis priėjo prie sesers ir ją apkabino.
- Kur tu buvai visą tą laiką? - tyliai paklausė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Amira Martin Balandžio 21, 2020, 02:42:02 am
  Galėjo prisiekti, kad dabar tai buvo panašu į sceną iš kokio nors dramos žanro filmo, kur tragiškai atskirti brolis ir sesuo susitinka. Ech. Žmonės, žmonės. Pats gyvenimas yra kaip vienas ilgas filmas, trunkantis tiek metų, kiek gyvena žmogus. Ir žanrai čia būna įvairūs, tiek drama, tiek detektyvas, tiek fantastika, tiek trileriai.
  Penktakursė stebėjo brolio elgesį. Jeigu jos nebūtų palikę. Jeigu tėvas nebūtų siaubingas padaras. Kokia dabar būtų Amira. Atsakymo mergina nežinojo. Pajutusi Felikso kūną prisiglaudžiant prie jos, raudonplaukė apglėbė rankomis žemesnio ūgio brolį.
  - Daug kur, Feli. - Net sugebėjo prisiminti, kaip vaikystėje juodaplaukį vadino. - Tačiau didžiąją dalį laiko basčiausi po Skandinaviją. - Atsakė. Nemelavo. Laisvu nuo pamokų metu paauglė tikrai ištrūkdavo į žiobarišką pasaulį.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 05, 2020, 07:55:37 pm
Žana Mokslinčė susimąsčiusi ėjo didžiosios salės link. Didžiojoje salėje Žana visada rasdavo vietos pridėsti išgerti kavos ar arbatos, tačiau šį kartą didžiąją salę ji ėjo ne dėl to. Ji jautė, kad kažkas netaip, todėl beeidama galvojo:-tikiuosi viskas ten gerai ir mano nuojauta tiesiog mane apgauna, o jeigu ne, tai tikiuosi, kad ten prisistatysiu laiku. Kerėjimo profesorė vis greitino žingsnius, ko. galiausiai mergina pasiekė didžiosios salės duris, kurios tiesą sakant buvo tiesiog milžiniškos! Žana pridėjo savo šaltą ranką prie ankenos ir palenkė ją. Atvėrusi didžiosios salės duris ji nieko keisto neišvydo, tačiau didžiosios salės kampe sedėjo kažkokia mergaitė iš Grifų Gužtos. Mergina iškart žinojo, kad ji iš Grifų Gūžtos, nes jos šalikas spidėjo net už mylios.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 05, 2020, 08:33:24 pm
Ryte grifų gūžtos mokinė nusprendė nueiti iki Didžiosios salės , joje visados atsigerdavo kavos , arbatos, užkasdavo ir eidavo į pamokas . Todėl mokinė apsirišo kaklą ilgu gražiu grifų gūžtos šaliku , nes buvo šalta ir nuėjo link didžiosios salės. Eidama mokinė buvo labai linksma ir gerai nusiteikusi , dar žinojo , kad dalins didžiojoje salėje skanių sausainių. Kristina jau atėjo į didžiąją salę joje buvo daug mokinių , daug kas ten valgė ir visi atrodė laimingi . Mokinė pasiėmė ten karštos kavos ir keletą sausainių. Jos kojos vedė ją į didžiosios salės kampą , net nesuprato kodėl jai labai karšta rankomis buvo nešti kavą todėl trumpam atsisėdo ant grindų . Atsisėdus šiek tiek užkando ir žiūrėjo kas vyksta aplinkui . Ji žiūrėjo toli ir pamatė kerėjimo profesorę. Nu kodėl , kodėl aš vis ją matau pala aš dar prisimenu kaip ant jos prikalbėjau ,aš manau , kad ji tikrai nesakys direktorei, na ,o dabar eisiu gal toliau nuo jos kur ir planavau eiti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 06, 2020, 01:51:10 pm
Žana greitu žingsniu nulekė prie mergaitės ir ją pažino, tai buvo Christina. Profesorė priėjo prie mergaitės ir tarė:
-Sveika, Christina Granger, atsimenu, kad buvai nemandagi, tačiau manau mums nėra reikalo pyktis. Vis gi dabar adventas, o tai reiškia, kad dabar yra gerųjų darbų metas, tai atsiprašau, jeigu kažką padariau kas tau visiškai nepatiko ar sugadino nuotaiką. Tikiuosi būsi maloni ir priimsi mano atsiprašymą.
Na dabar labai tikiuosi dar ne per daug gėdos prisidariau, bet su visais mokiniais norėčiau būti draugiška, todėl, manau mano atsiprašymas neprošal. Gi tikrai adventas, o Kalėdoms tokių nemalonumų turėti tikrai nenorėčiau.
Žana laukdama rudaplaukės atsakymo gėrė savo kavą, kurią gerdavo kai tik rasdavo laisvą minutėlę ar kelias.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 06, 2020, 04:11:27 pm
Kristina dar pagalvojo pasėdėti ir paskaityti knygą , nes vis abejojo ar tikrai reikia eiti ten kur planavo . Ji skaitė , skaitė ir pamatė kaip prie jos prieina kerėjimo profesorė Žana. Mokinė šiek tiek išsigandusi pažiūrėjo į ją ir klausėsi ką ji sako. Profesorė tikrai mielai kalbėjo , o Kristinai pasidarė gėda , kad ji taip kvailai elgėsi su profesore. Ji atsakė:
- Laba diena , aš irgi labai nenoriu su jumis pyktis ir aš labai atsiprašau , kad taip savanaudiškai su jumis elgiausi, gal norite sausainių ?
Pasiūlė mokinė visa linksma. Kristinai apsvaigo galva pradėjo juoktis nors net nežinojo kodėl , o juokėsi todėl , nes tie sausainiai buvo apnuodyti. Mokinei užėjo tik po jos pačios žodžių , o sausainiai buvo apnuodyti eliksyru kuris padaro burtininką labai emocingu . Po kelių minučių Kristina šiek tiek atsipeikėjo ir nebesijuokė . Ne jaugi kava arba sausainiai buvo užnuodyti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 06, 2020, 05:13:59 pm
Žana atsiduso. Kaip gerai, kad mergaitė iš Grifų Gūžtos vardu Christina priėmė jos atsiprašimą.
Žanai atrodė, kad mergina jai pasiūlė sausainių, tačiau mergina nevalgydavo jų rytas, taigi tarė:
- Ačiū, tačiau šį kartą šio skanaus sausainio atsisakysiu, gal kitą kartą.
Mergina linksmai žvelgė į mergaitę su nuostabiomis garbanomis. Po kelių minučių ji pradėjo juoktis. Žana iškart suprato, kad mergaitės sausainiai buvo apnuodyti, kad ji pradėtų juoktis visiškai be sustojimo. Mokslinčė garsiai ištarė burtažodį, kuris sustabdytų milžinišką juoką ir tarė:
-Va dėl ko aš nevalgau jokių sausainių, na nebent aš juos pati išsikepu Šventoms Kalėdoms ar jų išvakarėms.
-Na ar jau geriau, nes keliems burtininkams nuo šių kerų būna šiek tiek negera, -susirūpino kerėjimo profesorė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 06, 2020, 07:15:11 pm
Grifų gūžtos mokinė jautėsi ne kaip , bet profesorei ji atsakė:
- M...an viskas gerai tiesiog truputėlį apsvaigo galvą.
Ji bekalbėdama net nepastebėjo kaip nualpo. Jai neatrodė kaip nualpimas, jai atrodė kaip sapnas , nes ji regėjo kaip didžiojoje salės kampe kažkoks burtininkas prašo jos pagalbos ir jai sako:
- Aš vieną vakarą įlipau į duobę galima pavadinti ir kai įlipau atsiradau kažkokiame kambarėlyje , čia labai nešvaru , o dabar labai tavęs prašau padėk man juk tu norėjai eiti ten , bet siūlau dar kažką pasikviesti , nes vienai geriau ten neiti , o dabar aš tave pažadinsiu.
Kristina visa išsigandusi atsikėlė ir prašė vandens dar ji pasakė:
- Einam ! Man reikia jūsų pagalbos .
Mokinė visa išsigandusi galvojo Nu aš tam žmogui kuris apnuodijo atkeršysiu !
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ariella Annė Brown Gruodžio 11, 2020, 04:27:37 pm
Žana net nebesuprato ką omenyje turėjo ta grifiukė Christina. Po valandėlės ar dviejų Mokslinčės pavardę turinti mergina tarė:
-Na, jeigu tu jau neprieštarauji, eisiu. Tikiu galybes darbo ir labai tikiuosi, kad jo per šiandieną pasidarys mažiau, tu net neįsivaizduoji kaip sunku yra sukontroliuoti savo sesę ir brolį šioje mokytoje ir be to dar ir vesti pamokas, tai labai labai sunku, bet man tai visai patinka. Toks buvo mano pasirinkimas, todėl stengiuosi nebesiskųsti niekam, na tik sau prieš veidrodį. Viso gero.
Tikiuosi Christina kažką suprato, o dabar jau tikrai turiu eiti.
Žana numojo ranka ir nužingsniavo kolidoriumi link savo kabineto, kuriame buvo begalės lapukų su mokinių namų darbais ir kitokiais popierizmais.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Evelina Džonson Vasario 27, 2021, 09:19:48 pm
Didžioji salė - didžiausia visame Hogvartse. Čia mokyniai pietaudavo ir vykdavo didesnieji renginiai. Tokie kaip Paskirstimas arba metų pabaigos šventė. Salės grindimis per visą dieną pradardėdavo milijonai įvairiausių dydžių kojų. Čia stovėjo iš viso penki stalai - Grifo Gūžtos, Švilpynės, Varno Nago, Klastunyno ir vadinamai Garbingasis stalas - prie jo sėdėdavo mokytojai ir profesoriai ir direktorius. Stalai apkrauti įvairiausiu maistu, kuris atsirasdavo lyg iš oro, o vėliau lygiai taip ir pranykdavo. Kalėdomis čia irgi likdavo mokynių.



Evelinai Hogvartse tai buvo antra diena po Paskirstymo. Ji sėdėjo arčiausiai Grifo Gūžtos stalo, tačiau kiek atokiau nuo visų. Ant kelių buvo pasidėjusi knygą ir ją skaitė. Čia sėdėjo viena. Jai patikdavo pabūti vienai be draugių. Jai dažnai reikėdavo pabūti su savimi, apmastyti gyvenimo reikalus. Taip pasijusdavo geriau ir galėdavo puikiai pragyventi dieną. Evelinai labiausiai pakeldavo nuotaiką knygos. Ankstyvą rytą ji dar buvo spėjusi nueiti į biblioteką. Ten susiimė visą glėbį knygų ir dabar pradėjo jas skaityti. Dabar skaitoma knyga buvo nuotikių ir labai įtraukė mergaite. Drąsiosios knygos veikėjos taip pat buvo magiškos (kadangi iš burtininkų bibliotekos). Ji sėdėjo ant kelių pasidėjusi knygą - tokia poza jai buvo patogiausia. Pirštais versdama pageltusius senos knygos lapus grifiukė labai įsitraukė į turinį. Knyga buvo stora ir sena. Jos lapų apačioje vis mažėjo. O, viršus pildėsi. Žodžių galvoje vis daugėjo ir daugėjo. Jie tirpo ir kėlėsi į Evelinos smegenis. Galvoje ji susikurdavo vaizdus iš knygos - tai jai padėdavo labiau įsiminti. Po intesivesnios dalies Evelina atrėmė galvą į sieną, kadangi viskas baigėsi gerai. Ji toliau skaitė. Į kampelį niekas neatėjo ir mergaitė dėl to džiaugėsi. Dar ir dar nuotikių plūdo jai į galvą. Grifiukė mėgo skaitymą. Kai sužynojo, kad Hogvartse yra biblioteka (iš sesių kai buvo visai jauna), kuo greičiau norėjo į jį patekti. Bibliotekoj ją sudomino vos ne visos knygos, o namuose sesės kalbėjo, kad ji neabejotinai pateks į Varno Nagą. Tačiau štai ji prie Grifo Gūžtos stalo, taigi. Skyrius po skyriaus, tada dar vienas. Evelina rite rijo knygą. Žodžiai tvarkingai skriejo į galvą. Vienas po kito sudarė ilgą istoriją. Knyga ėjo į pabaigą. Hogvartso didžiosios salės kampelis buvo apšviestas saulės spindulių...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Sofi Barbierato Gruodžio 31, 2021, 03:37:26 pm
  Rimtai, tu apsiraminai? Kur gi dingo tavo noras iškabinti visiems gerkles? Kitą vertus ji sutiko su porininke ir nusileidusi nuo stogo nužingsniavo link virtuvės. Eidama Sofi sustojo. Ji irgi pagalvojo jog tai virtuvė, bet pamanė jog tai per daug paprasta. Gal Turner ir buvo beviltiškas, bet juk nebuvo labai kvailas ir turbūt susiprotėjo, kad ir mes nesame kvaili, o jai ne tai tada aišku. Liurbis. Sofi sustabdė klastuolę.
 - Gal keista, bet aš vadovausiuos nuojauta, o ne nosimi. Manau, kad reikėtų pirma užeiti į Didžiąją salę.
  Nesulaukusi porininkės atsakymo raudonplaukė pasuko link Didžiosios salės. Bėgo neilgai, bet kojos vilko atgalios. Sofi nenorėjo pasiduoti ir numesti šio reikalo. Įžengusi per slenkstį ji keistai nužvelgė grifų stalą ir galvojo eisianti tenai. Bet ką? Taip tikrai nebus! Juk nors jis alkoholikas, vis teik, tegu bent kiek gerbia savo postą. Prie Švilpynės stalo pastebėjusi Elliw žvilgsnį nusuko. Kas žino ką iškrėsti gali ta kerėpla?
  Klastūnyno mokinė trypdama batais nubėgo į Didžiosios salės kampą. Nežinojo kodėl būtent ten, bet juk nebus taip lengva. Juk profesorius prietranka nebus padėjęs užuominos ant Klastūnyno stalo vidurio ir raudonomis didelėmis raidėmis užrašęs "Sofi ir Kažkam". Žalių akių savininkė vis dar nežinojo kūtvėlos vardo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Alrisa Fuentes Sausio 03, 2022, 04:56:19 pm
Gal Alrisa ir būtų ramiai nuėjusi į virtuvę, bet būtinai toji bjauri mergiūkštė turėjo paprieštarauti! Ir dar liesti ją be leidimo! Juto, kaip pyktis vėl ketino išsilieti pro kraštus, jis tiesiog burbuliavo, ketindamas bet kurią akimirką išsiveržti. Užuomina yra virtuvėje! Atkakliai laikėsi savo nuomonės, tikėdamasi toje ypatingoje vietoje dar užkąsti. Negi tai taip sunku įsidėti į tą kvailą galvą? Susirasiu Elliw teleskopą ir gerai užvošiu!
-KUR TU VARAI, KŪTVĖLA?! GRĮŽK ČIA! - užstaugė ji, negailėdama jėgų. Kas drįsta taip nemandagiai elgtis? Tik toji mergiotė, kuri net skuodė Didžiosios salės link. Greičiausiai baiminosi klastuolės įtūžio. O ši surauktais antakiais žvelgė į sparčiai tolstančią bendrakoledžės nugarą. Vis dėlto klastuolė kažkodėl nesiryžo pasukti į išsvajotąją virtuvę - net jėgų rėkti buvo atsiradę, alkis nebuvo toks nuožmus. Ir ko gi ji negrįžta? Koridoriaus tyloje atsėlino mintis, kad galbūt reikėtų pasekti tą įžūlią mokinę. Ne! Taip tik įrodysiu, kad klydau! Ginčijosi su savimi Alrisa, net nepastebėdama, kaip kojos pačios pradėjo žingsniuoti koridoriumi. Nelaimei, akys pakilo per vėlai - susivokė tik atsidūrusi naujoje patalpoje. Deja, ne virtuvėje.
-Kad tave šimtas teleskopų! - išsiplūdo juodaplaukė. Dabar buvo neverta grįžti atgal, tad beliko tūžmingai apsidairyti. Žvilgsnis kaip tyčia užkliuvo už Elliw ir jos prietaiso - piktdžiugiška šypsena nušvietė veidą. Puiku, bus kuo tvatyti galvas. Tačiau visų pirma reikėjo susitvarkyti su kita mergiote, kurią įdėmios akys irgi netruko pastebėti.
-Na, ar ką radai? - reikliai pasiteiravo prisiartinusi klastuolė. - NE? TAI KO NEKLAUSAI MANĘS, TU KVĖŠA?! - sustugo ji per visą salę, - DABAR... - pradėjo, kai akys už kažko užkliuvo.
Už paveikslo rėmo buvo užkištas neaiškus popiergalis. Piktai priėjusi ištraukė jį ir net atidžiau nepasižiūrėjusi pakišo mergiūkštei po nosimi:
-Še, skaityk.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Sofi Barbierato Sausio 04, 2022, 02:27:09 pm
   Bendrakoledžė staugė lyg būtų visiška višta be gaidžio. Kas jai negerai? Visiška kvaiša. Vis dėl to, ji pati įrodė, kad klydo. Ir, kad ir koks įtūžis matėsi jos veide, jis vis tiek nepranoko Sofi pasididžiavimo. Raudonplaukė pratrūko iš pykčio:
 - Ko rėki? TAVE Į BEPROTNAMĮ UŽDARYS...Negi nematai, kad aplink yra žmonių! Visiškai akla! Nors...- akys pamatė popiergaliuką, kurį pamatė ir juodaplaukė,- Nors ne. Bent kažką pamatė!
   Ji priėjo prie mergiotės ir paėmė už paveikslo užkištą lapuką. Perskaitė:
Citata
Ten žalia žolyte,
Man ji taip patinka!
Ten draugai geriausi,
Vėjo ten nestinga.

Pučia - tu kili aukštai.
Krenti - be vėjuko mažo.
Gal tai lengva, gal sunku.
Pamąstyki ir atspėsi tu.
Perskaitė garsiai.
 - Tiek ilgai dėl tos nesąmonės? Varom.
 Sofi nuskuodė į kiemą. Taip lengva dar nebuvo. Savaime suprantama. Sūpynės! Keturiolikmetė greitai susiprato ir jau bėgo į kiemą. Tikiuosi nebus šalta...
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 06, 2022, 08:57:26 pm
Zoey sėdėjo Didžiosios salės kampe. Šiandien buvo pati gražiausia metų šventė - Kalėdos. Richter, kaip ir visi mokiniai, laukė Kalėdų Senelio su dovanomis. Richter kalbos nešiotoja visą laiką svajojo apie naują dienoraštį su mėlynu ir pūkuotu viršeliu, naują juodos spalvos rašiklį ir didelį pliušinį meškutį, kurį būtų galima apsikabinti šaltais žiemos, rudens ar kito metu laiko vakarais kai jautiesi vienišas. Tame kampe mėlynųjų plaukų savininkė ir užmigo su svajomis apie dovaną.

Po kelių valandų švilpė pabudo. Po Kalėdų egle buvo pilna dovanų... Žalsvų akių savininkė išsišiepė ir pradėjo ieškoti dovanų. Kadangi buvo kiek apsimiegojusi, vos pamačiusi vardą Zoey ant dėžutės ją pasiėmė ir išpakavo. Tokį džiaugsmą mėlynų plaukų savininkė patyrė labai labai seniai. Išpakavusi dėžutę ji ten pamatė meškutį, rašiklį ir netgi minkštąją užrašinę. Septintakursė išsišiepė ir susirado pakavimo popierių. Ji norėjo jį panaudoti antrą kartą, tačiau pakėlusi popierių pamatė, jog dovana buvo skirta ne Zoey Richter, o Zoey Marvin. Mėlynplaukės akyse pasirodė ašaros. Ji metė visas dovanas ant žemės ir išbėgo iš salės. Juk buvo taip niekam nereikalinga, kad netgi pats Kalėdų Senelis ją paliko. Kalėdos yra nesąmonė kaip ir visa kita pagalvojo švilpė verkdama ir bėgdama kitur.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Džezefa Blek Spalio 28, 2023, 04:29:21 pm
Hogvartse buvo neramus laikas. Neseniai buvo paskelbta, jog į mokyklą slapta gabenami kažkokie pavojingi artefaktai iš Gringotso, tad mokiniai šnabždėjosi, murmėjo, jautresni netgi panikuodavo.
  Džezefa, vaikas, nuolatos kupinas energijos ir smalsumo, aišku, norėjo kuo daugiau sužinoti apie šitą keblią padėtį. O tinkamiausia vieta tam yra Didžioji salė, kurioje naujienos sklinda žaibo greičiu. Taigi mergaitė su bičiuliu, geriausiu draugu švilpiu Kristupu ryte traukė salės link.
- Kaip manai, kas gabena artefaktus čia? O ar tai tikra? Gal tai apgaulė? Ar tu bijai? Ar mes galim mirti? - be paliovos bėrė klausimus draugui ji. Jiedu pasiekė tikslą. Į nosis padvelkė malonus, viliojantis pusryčių kvapas, o ausis pasiekė milijonas garsų vienu metu. Eidama pro savo koledžo, Varno Nago stalą, Džez pasilabino su keliomis bendramokslėmis, greitosiomis pasigriebė sulčių, skanumynų ir nuėjo toliau. Bičiuliai atsisėdo salės kampe ir antrakursė bandė ką nors apie artefaktus nugirsti iš artimiausio, Klastūnyno stalo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristupas Danil Spalio 28, 2023, 04:56:24 pm
Pripažinkim, Kristupas tikrai buvo smalsus, energingas, viskuo besidomintis jaunuolis, tačiau jis tai reiškė kitaip, nei kartais, kaip dabar, įgrystanti draugė iš Varno Nago.
- Džezefa, juk žinai, kad mane erzina štai tokie nuolatiniai tavo klausimai. - šiek tiek piktai tarė švilpis. - Tai prašau, kišk juos bet kur, tik ne man į galvą. Prisiekiu, nežinau, kas gabena artefaktus mokyklon. Taip, manau, kad tai tikra. Taip, šiek tiek jaudinuosi. Nemanau, kad mirsim. - paeliui atsakė į visus klausimus. - Ar jau patenkinta? - Danil stebėjo, ką draugė ima nuo savo stalo. Jis buvo Badžio išmokytas kitaip. Jis buvo išmokytas, kad retai galima pasilepinti, bet šiaip reikia maitintis sveikai.
  Didžiosios salės kampe Kristis užkišo ranką už apsiausto, paknebinėjo ir ištraukė medinę maisto dėžutę. Ten Badis kaip visuomet buvo pusryčiams įdėjęs juodos duonos dvi riekes, keptą kiaušinį, bei salotos lapą. Berniukas, naudodamasis Dvasių magija (mat jam nesisekė burti lazdele) suformavo baltai švytinčius stalo įrankius, jais pasidarė skanų suvožtinį ir panaikino įrankius. Švilpynukas atsisėdo ant žemės, nugara atsirėmė į sieną, kojas ištiesė. Tada atsikando kąsnį suvožtinio, užgėrė juoda arbata iš gertuvės ir patenkintas atsiduso. Taip kramsnodamas pusryčius, Kristupas svarstė, kodėl kai Džezefa užsimano kur nors eiti, visda įtraukiamas ir jis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 28, 2023, 05:14:42 pm
  Ikelas sėdėjo prie Klastūnyno stalo. Valgė labai paskubomis, nes didžiojoje salėje visi tik ir kalbėjo apie tuos artefaktus, kurie Ikelą labai gąsdino. Jis tiksliai nežinojo, ką tas keistas žodis reiškia, tačiau girdėjo, kad jie gali tau kažką padaryti. Kažką negero, nors kas tai galėtų būti, Ikelas galėjo tik įsivaizduoti. Ir tie jo įsivaizdavimai vaikui simpatijų tikrai nekėlė.
  Jis pažvelgė į šalia sėdinčius vaikus. Pats sėdėjo pačiame stalo gale, beveik salės kampe. Taip jautėsi tikras, kad visus keistus ir pavojingus dalykus galės pastebėti pats pirmas. Bijojo sėdėti didžiojoje salėje, nes buvo tikras, kad visa juodoji magija susitelkia čia. Į ją eidavo retai, bet dabar TAIP norėjo valgyti, kad galėjo palaižyti net tarakonus. Tiesa, tik palaižyti, nes jie po vienos iš žiobarotyros pamokų vis dar kėlė šiurpą. Ir baimė buvo ne be reikalo - vienas iš vaikų, sėdintis kampe, sukūrė kažkokius neaiškius įrankius. Tiesiog rankomis! Net be lazdelės!
- Ką tu darai?! Ar kuri juodosios magijos artefaktus, apie kuriuos visi kalba? Tai tu juos gabeni į mokyklą! Mes tokių kerų nesimokom! - sušuko beveik visa gerkle. Daugelis mokinių pakėlė galva jo pusėn, tačiau dauguma tikriausiai tiesiog nusprendė, kad Ikelas nesveikas. Jei laiku nepabėgsiu ir šitas berniukas mane sučiups, tikriausiai būsiu ne tik nesveikas, bet ir negyvas. Tačiau juk galiu pasiaukoti aš ir apsaugoti kitus! Pagalvojo jis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Danas de Breinas Spalio 28, 2023, 05:19:53 pm
  Danas sėdėjo prie didžiosios salės stalo ir ramiai sau valgė. Dalis mokinių salėje išvis nevalgydavo, o tik kalbėjosi apie tas juodosios magijos nesąmones. Vieni pasakodavo, kaip bijo net maistą paliesti, kiti aiškino, kad tai nesąmonės ir nėra ko bijoti. Nors, tiesą sakant, Danas nebuvo tikras, kad tai netikra, tačiau jis visai nesijaudino. Nusprendė, kad yra toks nuostabus, jog niekas jam negalėtų pakišti juodosios magijos artefaktų.
  Staiga vienas jo bendrakoledžis, kurio vardas, jei Danas gerai prisiminė, buvo Ikelas, pradėjo žviegti. Danas nenustebo, nes iš kitų vaikinų jau buvo girdėjęs, kad šis vaikas turi autizmo sutrikimą. Tačiau tamsiaplaukis nusprendė būti geras ir nuraminti jį. Taip ne tik padėtų visiems sėdintiems išsaugoti ausų bugnelius, bet leistų nusiraminti ir pačiam vaikui.
- Viskas gerai, jie netikri! - priėjo ir prisėdo prie to berniuko. Kalbėjo švelniai lyg su kūdikėliu, nes nežinojo, kaip gali sureaguoti Ikelas, jei tuo nepatikės.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristupas Danil Spalio 28, 2023, 06:30:50 pm
Kristupas buvo labai sumanus vaikas. Jam nesisekė kerėti lazdele, bet jis tai atpirko naudodamas Dvasių magiją, kurią buvo puikiai įvaldęs. Deja, ne visi šią galią vertino teigiamai. Vienas klastuolis ant visos salės užklykė, esą jis gabena juodosios magijos artefaktus į Hogvartsą ir dar juos kuria. Vaikis pabaigė pusryčiauti ir atsistojo. Priėjo prie rėkiančiojo klastuolio, bei nustūmė vyresnėlį, priėjusį prie rėksnio.
- Aš nekuriu jokių artefaktų ir jų negaminu! - sušuko mažesniam klastuoliui į veidą. - Ar aišku?! Aš turiu galią, ji vadinama Dvasių magija! O tu čia visokius niekus sapalioji! - toliau rėkė. Galvas pakėlė dar daugiau mokinių. Juk visiems visada būna įdomu pasižiūrėti į dviejų berniukų pykčius. Bet dabar jie tik pykosi, nesimušė, todėl daugelis žiūrovų nesusidomėjo.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Džezefa Blek Spalio 28, 2023, 06:42:03 pm
Žiobariškoje mokykloje Džez turėjo klasioką autistą, tad suvokė, dėl ko klastuolis plyšauja. Tačiau Kristupas to matyt, nežinojo. Jis stojosi ir Džezefa stojosi, nes suvokė, jog gali įsiplieksti kivirčas. Taip ir nutiko. Draugas aprėkė tą berniuką iš Klastūnyno. Varniukė skubiai prišoko prie jų. Ji vargais negalais patraukė Kristupą nuo vaiko.
- Kristupai, tas berniukas turi autizmo sutrikimą. Tai reiškia, kad į gąsdinančius dalykus gali reaguoti štai taip, kaip dabar. Jis dėl to nekaltas. - paaiškino. Tada priėjo prie autisto. - Jis yra mano draugas. - bėdė pirštu į Kristį. - Ir jis nekuria juodosios magijos artefaktų. Jis pats tau pasakė, ką daro. - ramiai aiškino Džezefa. - Gal jūs susitaikykit? Beje, koks tavo vardas? - paklausė ji klastuolio.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 29, 2023, 10:53:15 am
  Prie Ikelo priėjo gerokai už jį vyresnis vaikinas. Jis patikino, kad visa tai nesąmonės.
- Tikrai? - nusistebėjo, bet bent šiek tiek pradėjo juo tikėti. Tas klastuolis tikrai jau buvo didelis, todėl turėjo būti ir protingas, ar ne?
  Tačiau ta ramybė ir tikėjimas, kad galbūt visi tik išsigalvojo staigiai dingo - tas berniukas, kuris ir naudojo tuos neaiškius magijos būdus, priėjo prie jo ir ėmė rėkti.
- Tai tu bendrauji su dvasiomis?! - persigando autistas ir pasitraukė nuo to piktadario. - Ar jos ir kuria tuos juodosios magijos artefaktus? - persigandęs jau paklausė, bet tyliai - bijojo, kad neišgirstų dvasios ir nepasiimtų jo į dausas.
  Ikelas stovėjo ir tylėjo. Bijojo kažką net tyliai pasakyti, nes žinojo, kaip visa tai gali baigtis.
- Tai jie vis dėlto tiesa? - tyliai paklausė atsisukęs į vyresnį vaikiną, kuriuo prieš tai besąlygiškai patikėjo, bet dabar tuo jau nebebuvo toks tikras.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Danas de Breinas Spalio 29, 2023, 11:00:45 am
- Taip tikrai, - švelniu balsu patikino berniuką. Dabar iš kažkur atsirado ta tėvystė, jis norėjo jam padėti, tačiau nebuvo tikras, ar gali tai padaryti.
  Tačiau tada nutiko blogiausias dalykas, kuris tik galėjo nutikti. Tas berniukas, kuris naudojo belazdelę magiją, staiga priėjo prie Ikelo ir irgi pradėjo rėkti. Merline, ar ir jis autistas? Pagalvojo Danas. Bent jau buvo panašu, kad jei jis ne autistas, kažkokį sutrikimą turi. Danas nesitikėjo, kad kažkas gali lįsti prie aiškaus autisto, tačiau nusprendė pabandyti viską ištaisyti.
- Viskas gerai, viskas gerai. Visi nusiraminkite, - atsiduso. - Ikelai, - atsisuko į berniuką. - Aš netikiu, kad tie artefaktai egzistuoja, tačiau jei taip iš tiesų yra, nemanau, kad tai padarė šis berniukas. Man atrodo, tą padaryti gali tik vyriausieji mokiniai ar suaugusieji, nes tai yra be galo sunku. Aš tokiam dalykui nesiryžčiau. Jei nori, paskui nueik į biblioteką ir pasieškok apie juos informacijos. Tikiu, daug kas paaiškės. - Aš Danas, jis Ikelas, - pasakė atsisukęs į mergaitę. Su Ikelu kartais pasikalbėdavo, tačiau dažniausiai rinkdavosi bendraamžių draugiją. Dabar pagalvojo, kad gal reikės su juo pabendrauti, nes nepanašu, kad jis turi draugų.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristupas Danil Spalio 30, 2023, 07:33:45 pm
Kristupas niršo. Niršo ant šito vaiko. Ir taip patirdavo daug patyčių, o dar šitas nenormalus prisidėjo. Ir dar Džezefa prišoko. Gynė klastuolį. To berniukui buvo per daug.
- Džezefa, nesitikėk, kad nurimsiu! Aš patiriu patyčias, o dar jis! To man per daug! Ir ne, mes nesusitaikysim! - vaikis nustūmė Džezefą. Vėl priėjo prie klastuolio. Taip, Kristupas buvo smulkus, smulkesnis ir žemesnis už daugelį bendraamžių, bet, treniruočių dėka, stiprus. Raumeninga dešine ranka pagriebė Ikelą už pakarpos ir prispaudė prie sienos veidu į save.
- Klausyk, Ikelai. Užsičiaupk, arba tau bus blogai. - tyliu, pykčio kupinu balsu pagrasino. Staiga jam atėjo į galvą, kaip nurimti. Kristupas paleido Ikelą. Išsitraukė gertuvę, kurioje dar buvo šlakelis arbatos. Randas dešiniame delne vėl nušvito baltai, Danil į gertuvę įleido baltą beformę dujinę medžiagą. Tada susikliukino arbatos likučius. Dvasių magija jį veikė raminamai, tad dabar, giliai pakvėpavus, pyktis atlėgo. Beliko sunkiausia: pripažinti klaidą ir atsiprašyti.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Džezefa Blek Spalio 30, 2023, 07:58:07 pm
Nepavyko. Bičiulis ištrūko.
- Kristupai, nereikia! - nevilties kupinu balsu sušuko Džez. Tačiau buvo per vėlu. Greitu metu Ikelas stovėjo prie sienos, negalėdamas pasipriešinti stipriems Kristupo gniaužtams. Ir tada... o stebukle! Švilpynukas paleido auką. Varniukė nesuprato, kuom draugui padės tai, ką jis gėrė, bet nusprendė patylėti. Kai pamatė, jog berniukas ramus, priėjo arčiau.
- Ką čia gėrei? Kaip nusiraminai? - aišku, Džezefai nė į galvą neatėjo, kad ką tik vėl apibėrė klausimais bičiulį. - Tai ar dabar susitaikysi su Ikelu? - pažvelgė į Kristupą. - Ikelai, ar susitaikysi su Kristupu? - paklausė kito vaiko. Nutarė dabar per daug nekalbinti Ikelo, tad tarė Danui: - Aš Džezefa, mano draugas vardu Kristupas. Atleisk dėl situacijos, Danai. Kristis nėra autistas, kaip Ikelas, bet greitai užsiplieskia. Dabar reikia laukti, kol tuodu susitaikys.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 31, 2023, 11:45:15 am
  Ikelas ir bijojo, ir jautėsi drąsus vienu metu. Iš vienos pusės, labai bijojo šio berniuko, nes tikrai tikėjo, kad būtent jis gamina tuos magišku artefaktus. Bet iš kitos pusės, jautėsi drąsus, nes tikėjo, kad turi visus nuo to išgelbėti.
  Tačiau staiga pajuto, kad yra ore, o kaklą ėmė stipriai skaudėti.
- Ai, paleisk! - sušuko baimės kupinu balsu. Bijojo, nes žinojo, kad jei šitas berniukas leidžia sau taip elgtis ir nebijo to daryti prieš vyresnius, gero nelauk.
- Jei tu tikrai negamini tų juodosios magijos artefaktų, kodėl su manimi taip elgiesi? - rėkė. Labai skaudėjo ir skausmas su laiku nemažėjo.
  Ir net kai Ikelas buvo paleistas, jam vis dar labai skaudėjo.
- Skauda, - tiesiog verkė. Iš akių pradėjo lietis ašaros, tačiau vaikis jų nestabdė. Nesuprato, kodėl šis berniukas taip elgiasi, jei, kaip sako jis ir jo draugė, yra geras.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Danas de Breinas Spalio 31, 2023, 11:54:12 am
  Bent jau to berniuko draugė buvo normali ir nesiliejo į pykčius, netgi bandė raminti savo draugą. Tačiau jai ne itin sekėsi ir Danas dabar jau nelabai tikėjo, kad, kaip sakė Džezefa, jam viskas gerai.
  Tačiau staiga nutiko dalykas, kuris prievertė Daną nustebti. Tokių dalykų jis nesitikėjo.
- Paleidi! - piktai pasakė. Kai berniukas visgi paleido Ikelą, Danas nuėjo prie autisto. - Labai skauda? - švelniai paklausė vaikinas, o paskui vėl atsisuko į mušeiką. - Kaip tu nesuvoki?! Jis autistas! Ir taip, gal jis ir nesupranta tos keistos tavo magijos, nes yra pripratęs prie magijos lazdele, kurią visi čia naudoja. Net aš, pavyzdžiui, nesu girdėjęs apie tavo dvasių magiją, tačiau dėl to juk tavęs nemušu ir nesmaugiu, ar ne? Viskas, eisim pas tavo koledžo vadovą, aš visko taip nepaliksiu! Ikelai! - nusprendė viską užbaigti. Kažkaip šiandien pajuto tokią pareigą, pasijuto tėvu ir jautė, kad negali taip visko palikti. Buvo aišku, kad tai Ikelui galėjo pasikartoti dar daug kartų, nors tai toli gražu nebuvo jo kaltė.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Kristupas Danil Spalio 31, 2023, 10:32:02 pm
- Ša, Džezefa. Nesikišk dabar. - taip. Dabar visiškai ne metas paikiems klausimams. Kvėpuot, nusiramint, kvėpuot. Ir susitaikyti su Ikelu. Ir su Danu. Dano žodžiai vertė pykti, bet Kristupas suprato nebegalįs sau to leisti. Badis jam dažnai sakydavo: "Stiprūs tie, kurie atsiprašo ir pripažįsta kaltę, o ne tie, kurie jos vengia." Jaunuolis pakartojo tai mintyse. Priėjo prie Ikelo ir pažiūrėjo į jį. Žinojo, žmonės, neatlaikantys kitų žvilgsnio, yra silpni.
- Aš atsiprašau, Ikelai. - nuoširdžiai tarė Kristis. - Atsiprašau už visą šitą nesąmonę. Tikrai nežinojau, jog tu autistas. Galbūt patiri patyčias? Aš irgi patiriu patyčias. - švilpiukas ištiesė dešinę Ikelui, kaip susitaikymo simbolį. Randas vėl nušvito baltai. - Nebijok manęs. Šita magija neturi nieko bendra su dvasiomis. Tiesiog taip vadinasi. Dvasios nekuria artefaktų. - šyptelėjo iš ankstesnio Ikelo pasakymo. Tada, vis dar tiesdamas ranką Ikelui, pasisuko į Daną.
- Atleisk. Nenorėjau. - vis dėl to kai kas dar baugino. - Danai, gal neikim pas koledžo vadovą. Beje, jis mano įtėvis.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Džezefa Blek Spalio 31, 2023, 10:42:06 pm
Na štai. Pagaliau viskas išsispręs. Šita nesąmonė baigsis. Berniukai susitaikys. Ji paaiškins Ikelui apie artefaktus. Ir išeis iš salės. Kristupas atsiprašė. Dano ir Ikelo. Dabar žodis Džezefos.
- Ikelai, ar tu žinai, kas yra artefaktai? Juodosios magijos artefaktai yra daiktai. Kažkokie daiktai, prisotinti juodosios magijos, kuri gali mums pakenkti. Juos kuria ir čia gabena žmonės, o artefaktai turėtų saugiai glūdėti Gringotse. Bet žinok - nereikia to paniškai bijoti. Tai gali būti ir netikra, kaip tau sakė Danas. - papasakojo ji. Tai buvo visa jos žinoma informacija. Dar reikėjo su Danu sutarti dėl to ėjimo pas Badį (taip, ji žinojo vadovo vardą).
- Gal, Danai, tikrai nereikia eiti? Juk Kristupas atsiprašė. Ikelo ir tavęs. Viskas.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Ikelas Garver Spalio 31, 2023, 10:59:45 pm
  Buvo baisu. Neaišku, ką dar galėjo padaryti šis berniukas. Jis buvo labai stiprus, kad jau sugebėjo taip jį pakelti. Ir... Nenuspėjamas? Ar toks geriausias žodis jį apibūdinti, Ikelas nežinojo, bet širdyje atrodė, kad galėtų jį pavadinti daug blogesniu žodeliu.
- Kaip tu gali atsiprašyti, jei dar ką tik norėjai mane nužudyti?! - pasakė garsiai, tačiau dar nerėkė, kaip anksčiau. - Ar aš tau žaislas?!
  Ikelui buvo baisu ir jam atrodė, kad vienintelė išeitis - pabėgti. Tiesa, širdis ant jo už tokią mintį pradėjo pykti. Berniukas žinojo, kad turi būti drąsus ir visą tai užbaigti bei išgelbėti daugelį žmonių, tačiau protas vienareikšmiškai nugalėjo. Baimė buvo gerokai stipresnė.
  Ikelas pasileido iš salės nė neatsisukdamas į kitus vaikus. Išėjęs jau nebebėgo, tik greitai ėjo, tačiau tai baimės toli gražu nesumažino.
Antraštė: Ats: Didžiosios salės kampas
Parašė: Danas de Breinas Spalio 31, 2023, 11:05:40 pm
  Danas stebėjo, kaip berniukas bandė nusiraminti, o paskui klausėsi Džezefos, kuri bandė aiškinti apie artefaktus. Tačiau Danas anksčiau buvo šiek tiek stebėjęs Ikelą ir žinojo, jog dabar tikrai ne laikas apie tai pasakoti. Dabar labiau reikėjo tiesiog jį nuraminti.
  Tačiau Ikelas labai išsigando ir išbėgo. Danas suprato, kad jis labai išsigando. Ir nusprendė, jog visko taip ramiai nepaliks. Net kai vaikis atsirpašė.
- Einam pas tavo koledžo vadovą. Ir man nusispjaut, kas tau jis. Gali būti ir sūnus, vis tiek einam, - pasakė ir suėmė jį už riešo. Stipriai nespaudė, kad neišgąsdintų, tačiau norėjo jam parodyti, kad dabar tikrai ne laikas demonstruoti jėgą.
  Danas, kartu su Kristupu ir Džezefa išėjo iš didžiosios salės. Danas kiek skubėjo, kol prisivijo Ikelą, o tada patraukė koridoriais.