Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Lumega Terson Rugsėjo 13, 2016, 08:51:02 pm
-
Ne visi gluosniai Hogvartso apylinkėse švaistydavosi savo šakomis, vos tik kas prieidavo prie jų. Vienas iš jų, paprastas ir draugiškas, augo visai šalia ežero. Hogvartsiečiai, nuolat besimalantys aplinkui, kartais net sudvejodavo, ar jis magiškas, ar ne, bet vis pakliūdavo vienas ar kitas septintakursis, matęs, kaip naktimis šaknimi jis taško vandenį.
Kas apie pačią pakrantę? Ant gluosnio buvo pakabintos kelerios sūpynės, kiek atokiau nuo jų - jauki, senutė pavėsinė, visa išraižyta čia apsilankiusiųjų vardų ir romantinių svajonių. Pavasarį retai kada atrasi šią vietelę tuščią, bet šaltesniu ar drėgnesniu laiku čia mokiniai rinkdavosi retai, mat pakrantė pražliugdavo ir tapdavo slidu vaikščioti - o negi kas norės nukristi į ežerą, paslydęs purvynėje?
Hogvartso bokštai rėžę debesis pakeitė savo rutina. Dabar jie linksmai gaudė rudeninės saulės spindulius.
Lumega jau kelias dienas planavo nueiti prie ežero ir pamiršti tą vienatvę pilyje. Berniukas prisėdęs garvežyje kažkur dingo ir mergaitė liko viena.
Bet Lumegos džiaugsmui ši diena pasitaikė tiesiog nuostabi - švininiai debesys kažkur pasitraukė, o saulė švietė kaip niekad skaisčiai, buvo šilta lyg vasaros popietę ir lengvas vėjelis kedeno medžių lapus.
Einant link ežero mergaitė matė daugybę susispitusių grupelių, tik ji vienintelė viena žingsniavo saulės nušviestu takeliu. Vietomis jis pradėdavo vingiuoti arba staiga nukrypdavo kokian nors šabakštynan. Vieną kartą teko net perbristi kelius siekiantį upelį. Lumega sušlapo savo išeiginius džinsus, bet dėl to nei kiek nesijaudino. Svarbiausia buvo pasiekti Didžiojo gluosnio pakrantę. Apie ją ji skaitė viename bibliotekos saugomame dienoraštyje. Veikiausiai be judviejų apie tą vietą niekas, nieko nežino, nes tos knygos beveik joks gyvas padaras neimtu į rankas.
Staiga mergaitei prieš akis atsirado didžiulė šaka ant kurios buvo išraižyta "Didžiojo gluosnio pakrantė". Tačiau toliau tos šakos mergaitė nieko nematė, nes visas takelis buvo apsiraizgęs vijokliais, krūmynais ir kitų medžių šakomis.
Lumega pradėjo brautis pro išsikerojusias šakas ir po kelių minučių takas vėl atsivėrė kaip prieš daugelį metų. Vaizdas buvo kvapą gniaužiantis už nuostabiai skaidraus, tviskančio ežero driekėsi kalnų virtinės, o kiek dešiniau stovėjo didingi Hogvartso bokštai.
Mergaitė pasitiesė ant smėlėtos pakrantės raudoną pledą, išsitraukė knygą ir pora pyragaičių paimtų nuo vaišių stalo. Ir smalsiai žiūrėjo į ant smėlio ropojantį krabą. Nuostabesnės vietos nebūčiau radusi...
-
((Pradedant naują temą reikėjo pirmą aprašyti aplinką, o poto tik rašyti nuotykius. Beje pirmakursė dar negali mokėti Diffindo kerų, burtažodžio, pataisyk...))
Joseph įkvėpė to gaivaus Hogvartso vidinio kiemo kvapo ir begalo džiaugėsi ir vėl sugrįžęs į antrus namus, bei įžengęs pro svajonės vartus, kuri jau išsipildė vos po pirmosios kelionės traukiniu - Hogvartso Ekspresu. Klastuolis norėjo susipažinti su naujais mokiniais, tad patraukė pievute link grupelėmis susispietusių bendrakursių ir ne tik. Bet jo dėmesį patraukė pro jį praeinanti šviesiaplaukė grifiukė. Joseph seniai buvo susipažinęs su Margo kuri turi daugybe vardų, tad nusprendė pakalbinti ir nedrąsią pirmakursę grifę. Taigi jaunuolis pradėjo tylutėliai sekti negražiai tariant - blondinę, kuri greičiausi ieškojo tarp kitų medžių šakų pasislėpusį Didijį Gluosnį, o ir šalia jo esančią ežero pakrantę. Juodaplaukiui Joseph slaptumas buvo vieni juokai. Kai grifiukė pasiekė savo tikslą, jis išdygo tiesiai priešais jos nosį ir tikėjosi, kad neišgąsdino.
-Labas. Aš Joseph Mozz Dragon,- vaikinas neprašė nevadinti jo Mozz, nes jau išmoko ir žino kokios gali būti tokio dalyko pasekmės,- o kuo vardu tu? Beje, galiu prisėsti?- maloniai paklausė naujokės.
-
Grifiukė jau buvo įkandusi gardžiai kvepiantį pyragėlį, kai prieš pat nosį išdygo dailus tamsiaplaukis vaikinukas. Lumega net pašoko išsigandusi staiga išlindusio palydovo.
Kaip jis čia pateko? Juk niekas manęs nesekė...
-Sveikas..-dvejodama atkišo ranką mergaitė.- Aš Terson.. Lumega Terson, tiesiog Lu.-sumikčiojo.- Gali prisėsti.
Lu pasitraukė ir paliko vietos atsisėsti pašnekovui. Trumpai pagalvojus paėmė kitą pyragėlį ir pasiūlė Joseph. Truputį ramiai pasedėjusi, nusišypsojo, tai antras mokinys, kuris su ja kalbėjo. Vis šiokia tokia pažanga. Mergaitė atsisuko į berniuko pusę ir dar kartą šyptelėjo:
-Iš kur tu sužinojai apie šią vietą? Aš maniau, kad tai vieta, kurią visi pamiršo, tik pažiūrėk koks krūmynas ant tako!- mostelėjo ranka takelio pusėn.- Beje negirdėjau kaip prisėlinai... Kaip tau tai pavyko? Mane visada žiobarai išgirsdavo kai bandydavau slapta prieit. Supranti, mano teta žiobarė... Atleisk, kad aš tokia pleputė.- liūdnai šyptelėjo mergaitė.
-
Joseph reagavo ramiai, kai šioji šviesiaplaukė grifė tiesiog pašoko iš sėdimos vietos:
-Atleisk jei išgąsdinau,- ramiai ir be jokių emocijų pasakė klastuolis bei taip pat padavė savo ploną it pagaliukas ranką Lumegai. Antra draugystė visai neprošal būtų... pagalvojo tamsiaplaukis.
-Nebijok, Lumega. Nors ir klastuolis, bet ne toks kaip tu galvoji,- sukrizeno Seph,- čia tik sprendimas iš koledžo ženkliuko, net nepažvelgus vidun. Dėkui,- padėkojo jis vos gavęs leidimą sėstis, nors visiškai nebuvo pavargęs,- ah, aš sotus. Valgyk tu,- mostelėjo pyragaičio grifiukės rankose link. Abu nutilo ir kelias minutes sėdėjo netardami nei žodžio ir net neišleidę bent garselio. Staiga Lumega atsisuko ir vėl pradėjo čiauškėti. Klastuolis Joseph taip pat nusišypsojo naujai draugei:
-Eh, slaptumas man ne bėda,- garsokai nusijuokė Seph,- nemanyk, kad tu tokia vienintelė. Tokių kaip tu, žinančių apie šia vietą - daugoka... Taip tik atrodo, kad ši vieta pamiršta, bet tikrai taip nėra. Noriu pasakyti, kad šis kelias yra slaptas, dauguma mokinių žino kitokį, todėl esi gana nustebinta, tiesa? Nieko tokio, visi esam plepučiai,- juodaplaukis ranka perbraukė savo plaukus ir šiektiek atmetė juos atgal, tuo pačiu ir nusijuokdamas.
((Atleisk, kad teko taip ilgai laukti...))
-
Mergaitė smalsiai žiūrėjo į rankose pūpsantį, prakąstą pyragėlį. Ir galvojo koks gyvenimas klostėsi prieš čia atvykstant. Grifiukė mąstė kaip gyvena jos brangusis testralis ir nei iš šio, nei iš to į galvą šovė kvailas klausimas:
-Ar esi ką nors slėpęs nuo tėvų?-kryptelėjo galva klastuolio pusėn.
Belaukdama atsakymo grifiukė žvilgtelėjo į savo kojas - jos buvo šlapios. Lu paraudo, tačiau tikėjosi, kad šalia sėdintis juodaplaukis to nepamatė. Manydama, kad geriausia dėmesį nukreipti kitur, atsistojo ir nuėjo prie telkšančio ežero. Tai buvo kvailas sprendimas, bet nieko nebesugražinsi.
-Tu taip pat pirmakursis, ar ne? Visi tie mokslai man neįkertami... Su tėvais - burtininkais gyvenau visai nedaug.- mergaitės akyse susitvenkė ašaros ir jos tapo mėlynos, lyg ledas. Tyliai šniurkštelėjo.- Ar turi tėvus?
Šviesaplaukė džiaugėsi, kad yra nusisukusi ir jis negalėjo matyti jos ašaru.
-O kaip sekasi Klastūnyne? Ar jie draugiški, na supranti - mokiniai. Grifų Gūžtoje nepažystų visiškai nieko...
Grifiukė apsisukusi vėl ramiai šmurkštelėjo ant pledo šalia berniuko. Brūkštelėjo su ranka per akis ir šiltai nusišypsojo.
-
Ir vėl jaunuolius pirmakursius užliejo tyla, kuri skleidė šiokią tokią betvarkę Joseph galvoje. Šis jau žiojosi grifiukės paklausti, bet toji gudruolė spėjo pirma. Seph krenkštelėjo ir taip pat pasuko galvą į Lumegos pusę ir išklausė mažosios klausimo.
-Slėpęs?- klastuolis tik nusijuokė ir pakratė galvą į abi puses, nors gyliai širdyje jis žinojo, kad melavo nekaltai avelei. Jis nenorėjo sakyti tiesos, nes tai yra jo visas gyvenimas. Jis viską slėpė nuo tėvų nuo pat gimimo.
-Tiesa, nors tūrėčiau būti vyresnis. Mane paliko antriems metams,- jis panarino galvą rankose, nes buvo per daug susigėdęs. Mokslai man neįdomūs, čia esu tik dėl tėvų ir laiško,- tada juodaplaukis išgirdo sušniurkščiant nusisukusią į ežero pusę draugę ir priėjo prie jos. Nieko nesakydamas apie savo tėvus, nes jis jau seniai pamiršo ką atsakyti, palietė mergaitės petį ir kita ranka apglėbė jos drebančią ranką,- užjaučiu, kas nutiko Tavo tėvams?- tepasakė susivokęs esmę, nors nebuvo tuo tikras ir ar išviso derėjo to klausti. Mergaitė toliau jo kažko paklausė, bet Joseph visiškai nesiteikė jai atsakyti ir tik žvelgė į ašarų aplietas akis...
-
Lumega išgirdo kaip Joseph pasiteiravo apie tėvus. Ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau kažkas to paklaus ir ji turės atsakyti.
-Dar niekada nesu kalbėjusis apie tai su kažkuo kitu, keista, nes praėjo penkeri metai kai netekau jų abiejų. Esu daugybę kartų tikėjus ta mintimi, kad tėtis tiesiog dingo, bet jis grįš. O iš tiesų jį veikiausiai sudraskė vilkolakiai, kai jis ruošėsi kirsti girią. Po jo mirties atradau Džersį - testralį. Keista ar ne? Juk šiuos padarus pradedi regėti tik pamatės mirtį, o aš jos net akyse neregėjau...
Grifiukė nutilo ir pažvelgė klastuoliui į akis.
-Mano mama nežuvo, ne. Ji vis dar gyva ir aš ją tebeturiu,- liūdnai šyptelėjo.- Tiesiog ne visai tokią, kokia buvo anksčiau. Ji išprotėjo. Kartais mane prisimena. Hileriai stengiasi kaip gali, tačiau pastangos visiškai bergždžios. Taip nutiko kai ji po vienerių metų kančių ir nežinios apie mano tėvą, nusprendė jo ieškoti miške. Kitą ryta kaimynai ją rado pamiškėje, keistai kažką vapančią... Tikriausiai ištiko šokas kažką pamačius, tik ji neatsigavo. Retkarčiais pagalvoju, kad ji verčiau nesikankintų.
Lu vėl šaltai įsmeigė akis tamsiaplaukiui į veidą ir bandė pamatyti ką jis mano. Galbūt šaiposi, o gal užjaučia? Galiausiai nukreipė žvilgsnį ir atsiduso.
-
Vaikinukas surimtėjo:
-Oh, atsiprašau. Jei nenori nepasakok, žinau, kad tau sunku, bet neesu to patyręs tad tokio skausmo neįsivaizduoju,- bet Joseph žodžius pasakė per vėlai ir štai mergytė jau pasakoja savo istoriją. Juodaplaukis klastuolis Seph taip pat leido nuriedėti vienai kitai ašarai, nes buvo labai jautrus, o dar tokia istorija...Jis pats neįsivaizduoja savęs grifiukės vietoje.
-Dabar tau turbūt sunku ar ne? Sakei gyveni su žiobare teta, kaip sekasi tau pritapti žiobarų pasauly?- berniukas pakeitė temą ir minutėlei vėl suspaudus Lumegos ranką, ją atleido ir priėjo arčiau ežero,- beje, ar turi brolių ar seserų? Aš turiu sesutę Amber. Ak, kaip aš jos pasiilgau,- Joshep apkabino save per pečius ir prisiminė, kad taip ir nenupirko dovanėlės iš Hogvartso krautuvės Kiauliasody slapčia, o dabar ji pati viską gali nusipirkti, nes jau yra pirmakursė. Tada vaikinukas taip pat kaip Lumega įsmeigė savo žydras akis į ją ir jose pamatė šaltį, bet tuo pačiu ir kažką kitokio, nei ji pati gali įsivaizduoti.
-
Lu keliom akimirkom buvo pasijutusi kiek nejaukiai žiūrėdama vaikinui į akis, tačiau šiltai šyptelėjo kai akyse nepamatė nieko panašaus į smerkimą, o tik kelias ašaras ir nuoširdumą.
-Man nesunku, esu kitokia nei daugelis. Sunku man reiškia tik vieną - tai tetą,- nusijuokė grifiukė.- Žinoma skaudu gyventi be jų, bet aš tikiu, kad tėtis grįš, o mama... Na, ją jau senokai mačiau. Teta nenori jos aplankyti. Tame žiobarų pasaulyje gyventi pripratau ir tiek. Namai, mokykla, miškas ir visa tai kartojosi. Draugų niekada neturėjau. Nežinau ką reiškia juos turėti, tik skaičiau apie tai knygoje,- išsišiepė šviesiaplaukė.
Mergaitė nutilo ir vėl pradėjo tirti klastuolį. Žydros akys, linksmai sušiaušti plaukai ir juoda mokyklos uniforma su Klastūnyno herbu.
Berniukas paklausė apie šeimą:
-Neturiu nei brolio, nei sesės. Visada norėjau brolio. Man atrodo, kad brolį turėti yra labai gera - jis tave išklauso, kai reikia užstoja, bet ką galiu aš žinoti.- mergaitė žvilgtelėjo į savo rankas, kairė buvo įbrėžta ir ja tekėjo plona kraujo srovelė Tikriausiai už erškėtrožės užsikabinau...- O koks jausmas turėti sesę?
Laukdama atsakymo grifė pradėjo dairytis aplinkui. Šviesiu dangaus mėliu pradėjo keliauti tamsūs debesys. Veikiausiai lis.
-
Joseph nuleidęs galvą įdėmiai klausėsi grifiukės Lumegos...ir šypsojosi, nors mergaitė to tikriausiai nematė ir nepavyko praskaidrinti jos nuotaikos.
-Žiaurus tas gyvenimas ar ne?- pusiau juokais pasakė Seph,- mano sesuo kartais įkyri, bet aš vyresnis ir neturiu jos klausyti. Na, o šiaip mes gana geri draugai,- nusijuokė juodaplaukis klastuolis Joseph. Ir tik tada vaikinukas pamatė, kad Lumegos ranka įbrėžta ir ja teka plona kraujo srovelė, todėl klastuolis atėjo link jos ir netoli suradęs trauklapio lapelį, pridėjo prie mergaičiukės rankos bei nusišypsojo draugei. Štai jos akys nejučia suspindėjo ir Joseph iškarto panoro su ja prabūti ilgesnį laiką, todėl pribėgo prie vandens ir įsidrąsinęs pasėmė saują vandens ir metė tiesiai į grifę...
-
Mergaitė nustebo kai tamsiaplaukis nuskynęs trauklapio lapelį, uždėjo jai ant nedidukės žaizdos. Lu pajuto kaip nejučia raustelėjo. Tačiau netrukus Joseph vikriai atsidūrė prie vandens ir prisisėmęs pilnas rieškučias, švystelėjo jai į veidą. Šlapios plaukų sruogos prilipo grifiukei prie veido. Mergaitė greitai įsibėgėjus stumtelėjo vaikiną į vandenį. Jos veidą nutvieskė plati šypsena ir ant juokų Lumega sušuko ,,Atleisk!''. Galiausiai ir pati nesivaržydama šoko vandenin ir nugriovė Joseph. Lu nusišypsojo ir nubraukė patamsavusias nuo vandens sruogas į šalį.
-Nežinau kas man užėjo,- linksmai tarstelėjo mergaitė.- Dabar mes visai kiaurai peršlapę!
Tačiau netrūko ežero vandens, kai staiga dangus vėl buvo užtrauktas nedidelio pilko debesies ir iš jo pradėjo krapsėt dideli lietaus lašai.
-Kartais man patinka lietus, nežinau kaip tu, bet aš liksiu čia. Nenoriu grįžti ten kur nesu laukiama,- šyptelėjo Lumega.
-
Sekundė viena, kita ir klastuolis jau guli ežere pilna burna purvino vandens. Jam pasidarė silpna, pradėjo žiaugčioti, sukosi galva ir ne gana to dar ir pradėjo lyti. Štai Joshep pažvelgė savo didžiausiai baimei į akis, nors gal Lumega jį privertė... Nieko nepasakęs juodaplaukis šiaip ne taip išlipo iš visiškai dumblėto vandens ir žvelgė į linksmą grifiukę vandenuyje kuri sugadino klastūnyno mokiniui popietę. Jis nepyko ant jos už nežinojimą, kad didžiausias jo priešas vanduo, todėl tarstelėjo:
-Iki, susimatysime kada nors vėliau,- be nuotaikos nusisuko Joseph ir patraukė Hogvartso pilies link. Vos pasiekus eržkėtrožių vijoklių tvorelę, jis vėl pasuko galvą į Lu. Šiosios nuotaika buvo mainyta, tai linksma, tai liūdna ir sunerimusi. Bet kai Mozz jau susiruošė eiti, jo kojos ir rankos jam neleido to padaryti, nes kažkas vertė nepalikti pirmakursės grifiukės Lumegos vienos...
-
Per akimirką viskas pasikeitė, štai ji juokiasi, o štai ir visiškai nesupranta kodėl berniukas ją palieka. Veikiausiai taip ir būna, juk ji to nežino. Mergaitė nežino kas yra draugystė. Bet ar tas kelias minutes pakrantėje galima vadinti draugyste? Gal tai tik juokingas ir keistas nutikimas?
Galiausiai Joseph atsisveikino ir apsisukęs pradėjo žingsniuoti pilies link. Pasiekęs erškėtrožių krūmą jis atsisuko.
Lu nenorėjo sau atleisti už priežastį, dėl kurios jis ją palieka. Štai ji ir vėl sumišusi kreivai šyptelėjo. Mergaitė buvo keistuolė, kas be ko tai buvo bereikalinga išraiška. Grifiukė tyliai žvelgė į jo besimainančias akis. Bet kodėl tu neišeini?
Jai norėjosi sušukti "atsiprašau" ir atbėgus apkabinti ir nepaleisti. Nenorėjo, kad jis ją paliktų, kaip visi kiti. Tačiau mergaitė tiesiog stovėjo ir spoksojo savo didelėmis akimis į berniuką, o jis darė tą patį.
Kas keisčiausia, kad Lu stovinti vandenyje ir liejama šalto rudeninio lietaus pradėjo keistai mėgautis šia akimirka. Tačiau kodėl? Ar dėl to, kad jis vis dar stovėjo?
Grifiukę nukrėtė šaltis, tarsi elektra. Ji buvo kiaurai peršlapusi ir košiama žvarbaus vėjo.
-Aš atsiprašau,- sušnibždėjo mergaitė, tačiau per didelį atstumą Joseph jos neišgirdo.
Štai ji ir vėl kvailai nusišypsojo ir apsikabino save. O po kelių akimirkų susirinkus daiktus atsisėdo po didžiuoju gluosniu, kurio šakos ją saugojo nuo lietaus lyg šiltų namų stogas.
-
Taip ir eina milisekundės, sekundės, minutės, bet klastuolis net nesumirksi savo žydromis akelėmis, net nepajuda, bet užtat galvoje verda tikras gyvenimas. Joseph buvo susižavėjęs grifiuke - tos gražios akys, vešlūs ir šviesūs plaukai, keistuolė, bet miela. Tai netikra meilė iš pirmo žvilgsnio, nors gal tik susižavėjimas. Jis nebejaučia nieko aplink, nei lietaus, nei žvarbaus vėjo. Jo akys įsmeigtos tik į Lumegą. Jis taip nori prieiti prie nedrąsios grifės, apkabinti ir nebepaleisti, kalbėtis nesustodamai ir žinoma ištarti tuos tris meilius žodžius - aš tave įsimylėjau. Taip lengvai manęs neatsikratysi...
-Lu, aš-š t-ttav-e,- jis nebaigė sakinio ir vos kojos pradėjo jo klausyti, jis lėkte pribėgo prie šviesiaplaukės ir stipriai suspaudęs apkabino ir įsižiųrėjo į nuostabos kupinas akis...-atleidžiu Lu, pažadėk, kad man neleisi tavęs palikti.
-
Klastuolis kažką sumikčiojo, bet Lumega nieko nesuprato. Tačiau labai apsidžiaugė kai Joseph apsigalvojo ir grįžo atgal. Vaikinas apkabino Lu ir atleido jai.
-Ar tai dėl to, kad pastūmiau?- pakėlė vieną antakį ir paklausė.
Berniukas vis dar buvo apkabinęs grifę.
-Tu man primeni brolį.- nusišypsojo mergaitė.
Truputį pasėdėjusi Lu pasijautė nepernelyg gerai.
-Gal geriau einam į pilį, jaučiu, kad tuoj susirgsiu.- suraukė antakius mergaitė ir sudrebėjo.
Lumega pasižiūrėjo į savo daiktus: knyga buvo kiaurai peršlapus. Galbūt pavyks išdžiovinti prie židinio. Raudonas pledas taip pat buvo šlapias ir purvinas, o likęs vienas pyragaitis tinkamas tik šiukšlių dėžei.
Mergaitės rūbai taip pat išsipurvino. Tikiuosi įleis mane į mokyklą. Sau šyptelėjo mergaitė.
Galiausiai grifiukė atsistojo, susirinko daiktus ir atkišo ranką draugui atsistoti.
-
Vaikinukas nuliūdo, kai Lu nesuprato apie ką jis kalba, bet to liūdesio viešai neparodė.
-Gal,- sumišusiu balsu atsakė juodaplaukis,- kodėl sakai brolį, jei anksčiau minėjai, kad neturi, bet labai nori?- suglumo Seph. Joseph pagaliau paleido Lumegą ir patogiai atsitiesė į gluosnį.
-Tau šalta? Man taip pat,- klastuolis prisitraukė arčiau grifiukės ir stipriai suspaudęs bandė ją pašildyti, bet turbūt nelabai kas ir pavyko, todėl su Lu kartu atsistojo. Padėjo mergaitei surinkti visus jos daiktus ir palengva pradėjo žygiuoti į pilį, mėgaudamas akimirkomis su šviesiaplauke. Staiga lietus taip stipriai pradėjo pilti, kad Joseph rankomis užsidengė ir taip šlapius plaukus ir nežinodamas ar Lu bėgo kartu, lėkė Hogvartso link. Ir tik atsisukęs pamatė kiaurai peršlapusią mergaitę sekant įkandin jo, todėl garsiai šūktelėjęs į tolį atsiprašau vėl atbėgo prie jos ir kartu užkopė į kalną nuo ežero...
-
-Turiu omenyje, kad manau jog panašus jausmas kai turi brolį.-šyptelėjo grifė.-Bent jau aš taip manau,-pridūrė.
Paskutinį kartą Lumega žvilgtelėjo į nepakartojamą Didžiojo Gluosnio Pakrantę ir pasileido Hogvartso link.
-
Šią popietę oras buvo negailestingas. Pati gamta niekaip neapsisprendė kurį iš savo sūnų paleisti pasismaginti pirmą - vėją, sniegą ar lietų.
Tolumoje boluojantys medžiai karts nuo karto griausmingai susvyruodavo - miškuose besislapstantis vėjas priversdavo medžius stipriai atsilošti atgal, o tuomet iš visų jėgų sviesdavo juos priekin. Kiek palingavusios šakos, šiaip ne taip, grįždavo į pradinės būsenos balansą. Kartkartėmis, tas pats aršusis stipruolis vėjas taip įsijautęs užsižaisdavo tarp Hogvartso bokštų, jog susidaręs vėjo gūsis smarkiai blokšdavosi į plonytį langų stiklą Švilpynės bendrajame kambaryje. Ramen kas kartą krūpteldavo nuo šio graustinį primenančio garso, tačiau širdyje mergaitė nė kiek nesibaimino, atvirkščiai - gamtos didybė visad žavėjo švilpiukę.
Nenoromis išsiraičiusi iš minkštojo krėslo, mergaitė priėjo prie artimiausio apvalaus lango ir šiek tiek pasistiebė, jog galėtų stebėti tai, kas vyksta užu jo.
Dangus buvo purvinas. Spalva priminė purviną sniegą - būtent taip toji balta, neįtikėtino minkštumo medžiaga atrodydavo po pusdienio centrinėse Londono gatvėse. Kai kurie lopinėliai būdavo visiškai juodi it anglis, kai kurie - įgavę šiek tiek šviesesnį pilką atspalvį. Žinoma, negalima pamiršti ir geltono sniego kalvelių, nors geltona spalva visiškai netinkama dangaus ir sniego paralelei. Bent jau ne šiandien.
Nežinia kodėl, tačiau tokios dienos švilpiukei patiko labiausiai. Viskas atrodydavę it netikra ir dirbtina - rūkas, siekiantis ne tik medžių viršūnes, tačiau ir Hogvartso bokštus; suledėjusi arba pasruvusi purvu žemė. Labiausiai Ramen toks oras traukė dėl vyraujančios ramybės (žmonės nekišdavo nosies laukan), ypač gerai girdimo vėjo švilpimo ir kartkartėmis pikto medžių ošimo, kai tasai pats vėjas pernelyg įsiaudrina. Žinoma, vaizdas nė iš tolo nepriminė idiliško paveikslėlio, tačiau mergaitė to niekad ir neieškojo gamtoje. Lengvai supykusi ir eibes krečianti gamta - štai kas traukė mergaitę.
Na, žinoma - tik Ramen gali toptelėti mintis pasivaikščioti tokiu oru! Ilgai nedelsdama, paskubomis užsimetė žieminį apsiaustą, aplink kaklą apsivyniojo mieliausią senelės megztą šaliką ir it vijurkas išdūmė laukan. Paprastai lipimas štačiais laiptais mergaitę gąsdindavo, tačiau šį kartą švilpiukė jais nubildėjo taip greitai, lyg kur nors vėluodama. Tiesą sakant - ji ir bijojo pavėluoti. Jautė, jog pats didžiausias gamtos spektaklis prasidės visai netrukus. Ramen žūtbūt turėjo pamatyti pirmuosius žaibus ir išgirsti griaustinių arijas. Tuomet - kartu su siūbuojančiomis medžių šakomis sušokti šokį.
Vos tik švilpė išlėkė laukan - tasai šaltis, bjaurybė, nieko nelaukdamas ir net neleidęs apasiprasti, susmeigė daugybę mažyčių adatėlių į dailučius mergaitės skruostus. Nieko nepaisydama, Ramen giliai įkvėpė gaivaus oro ir pasileido bėgti link ežero. Visapusišką mergaitės džiaugsmą temdė viena mažytė bėda - lengvučiai žiobariški sportbačiai jau buvo kiaurai permirkę purvu ir vandeniu, tad jie tapo dar didesnė kliūtis ėjimui negu pats purvas. Nedvejodama nė minutės, mergaitė kiemo viduryje nusispyrė batukus ir pasisleido tekina per giliausias ir klampiausias purvo duobes. Ji puikiai suvokė, jog po tokių nutrūktgalviškų linksmybių laukia palaida ir snargliuota nosis, aukšta temperatūra ir pūlinga angina, tačiau švilpiukės tai visai negąsdino. Jai nebuvo baisu netgi tai, jog žaibas gali lyg tyčia pasirodyti tuomet, kada ji bėga atviru lauku ir pasirinkti savo auka būtent mažąją Ramen.
Mergaitės basos kojos pynėsi tarp aukštų ir aštrių žolių, o ji pati - vertėsi kūliais. Purvyno aikšte tapęs kiemas mergaitę pavertė visiška murze - nors lauke Ramen buvo tik geras dešimt minučių, tačiau visa fizionomija skendėjo purve. Bėgant pasiutėlišku greičiu vėjas švilpė pro ausis, o akys niekaip nesustojo ašaroti - mergaitei tai buvo nė motais. Jos galvoje buvo gajus tik vienas tikslas – didžiojo gluosnio pakrantės pasiekimas. Pasaulyje nebuvo nuostabesnės vietos, kurioje gamta atrodytų dar patraukliau. Ramen galėjo prisiekti, jog būnant toje vietoje, savo kūnu galėjai jausti pačios motinos gamtos vibracijas ir sklindančią energiją, nors mergaitė nieko bendro su rytų religijomis ir neturėjo.
Vėjas visai pašėlo – Ramen bėgo itin tankia mažo miškelio proskyna, kur niekad nebuvo genami medžiai. Šakos pjaustė ir pėdas, ir kėsinosi išbadyti akis, tad užsimerkusi mergaitė savo rankomis stengėsi skintis sau kelią. Pagaliau, kai pėdos pradėjo leistis kalnu žemyn, švilpė atmerkė akis ir sekundėlei dirstelėjo į savo kojas – jos stipriai kraujavo. Mergaitė buvo per arti savo tikslo, jog imtų ir pasiduotų. Prieš jos akis tyvuliavo mažas, tačiau šiek tiek patvinęs upokšnis. Ramen sustojo ir šiek tiek atsikvėpė - tokios ilgos distancijos ji jau ilgai nebėgusi. Vis dar sunkiai alsuodama, mergaitė žvalgėsi po dangų tarsi ko ieškodama. Lyg tarp kitko švilpė pasilenkė ties upokšniu ir norėdama patikrinti vandenį, kyštelėjo vieną pirštą. Iš netikėtumo netgi nustėro. Vanduo buvo ledinis, tačiau ji žūtbūt turės upelį perbristi, nors tai ir reikštų siaubingą kojų žaizdų skausmą. Sukaupusi paskutines savo jėgas ir drąsą, Ramen įkvėpė gilų oro gurkšnį ir greitai, aukštai keldama kelius, peršuoliavo per ledinį upelį.
Geliančios ir kraujuojančios pėdos jau buvo visai arti tikslo. Būtent tai ir ramino ir veikė it nuskausminamieji.
Ir štai – pagaliau. Vos tik Ramen išvydo didįjį gluosnį, dangų nuplieskė neįtikėtino dydžio ir grožio žaibas! Kalnų virtinės tolyje atrodė tokios tolimos, o Hogvartso bokštai – ranka tepasiekiami.
Švilpė ėmė dairytis šakos, ant kurios galėtų trumpam prisėsti ir pagydyti savo sužalotas pėdas. Pasukusi galvą dešinėn, didžiulei Ramen nuostabai, mergaitė pastebėjo, jog yra ne viena.
-
Diena buvo itin bjauri ir tikrai neskatinanti eiti laukan. Tai buvo viena iš tokių dienų, kai grifas ją mieliau praleistų gulėdamas savo lovoje ar sėdėdamas prie namų darbų. Tačiau dabar vaikinukas mieliau rinkosi pabuvojimą lauke tokiu atgrasančiu oru negu sėdėjimą Hogvartso pilyje, kurioje susidariusi atmosfera slėgė žymiai labiau nei kas kitas.
Žygiuojant ežero pakrante, juodaplaukio plaukus ir jo apsiaustą kedeno priešpriešai pučiantis šaltas vėjas. Jis spėjo atšaldyti Edgar'o veidą, nors jis ir nejautė šalčio, nes buvo paskendęs mintyse ir visokiausiuose apsvarstymuose, kurie jau kelinta diena, gal savaitė nedavė ramybės. Jam praėjus išraižytą šaką, kuri bylojo apie Didžiojo gluosnio pakrantę nė neatkreipė ketvirtakursio dėmesio. Šioje vietoje jis lankėsi pirmą kartą, o kiekviena naujai aptikta žaliaakio vieta, visada sužadindavo jo viduje intrigą ir norą ją tyrinėti, tačiau šį syk net pats jaunuolis nesusivokė, jog aptiko nematytą vietovę ir nejučiomis prasibruzgenęs pro krūmokšnius išlindo prie pakrantės. Šioji buvo nuostabi, labiausiai keriantis vaizdas buvo už ežero besidriekiantys kalnai. Jie traukė Edgar'o akį. Atrodė, jog jie yra daug žinantys ir galintys daug ką paaiškinti. Penkiolikmečiui prisėdus ant šalto smėlio, tolėliau jis išvydo kažką brendant per upokšnį. Gera pramoga.. be didesnių emocijų pamintijo grifų atstovas ir tik akimis sekė keistuolį ar keistuolę. Tai personai perbridus vandenį ir paskubomis lekiant toliau jau matėsi, kad tai buvo mergaitė iš švilpynės koledžo. Viskas aišku.. net nuostabos nesukėlė moksleiviui toks keistas dalykas, kaip vaikščiojimas lediniu vandeniu, kai tapo akivaizdu kokiam koledžui atstovauja persona. Jai prabėgus visiškai prieš Jeffter'io akis, kurio ji tikriausiai nepastebėjo, matėsi, kad šioji visa sušlapusi, murzina ir basomis kojomis. Greičiausiai grifas būtų ėmęs už tokius kvailus poelgius moralizuoti savo draugams, gal ir kitiems, tačiau dabar neturėjo jėgų tam reikalui, juolab nepažinojo šios mokinės, kuri greičiausiai buvo pirmakursė ar antrakursė. Jai nuskuodus prie netoliese augusių kelių medžių, Edgar'as kilstelėjo savo antakius labiau į viršų, virš savo žalių akių, kai švilpė pagaliau pastebėjo jį. Galvojo ar sveikintis šia atklydėle, ar ne. Begalvojant trumpaplaukio akis persmelkė šviesa sukelta žaibo. Po jo iškart nubildėjus dundukui ant galvos iš lėto ėmė tikštis dideli lietus lašai, skatinantys bėgti slėptis nuo jų, bet vaikinas nė nesiruošė to daryti. Nusprendęs, kad jauna Hogvartso mokinė atvyko su savais tikslais, susimąstėlis tik linktelėjo jai galva, taip lyg ir pasilabindamas su ja.
-
Švilpės žalios akys išsiplėtė it ji būtų pamačiusi vaiduoklį, tačiau pakrūmėje sėdėjo tikrai ne vėlia, o aiškiausiai matomas, šia žeme dar vaikščiojantis žmogus. Iš pažiūros vaikinas atrodė vyresnis, jo veido mina bylojo, jog yra giliai susimąstęs ar, veikiausiai, dėl kažko susikrimtęs. Truputėlį liūdnos, tačiau neapsakomai gražios akys šią akimirką stebėjo mergaitę. Jų žvilgsniams susidūrus, Ramen susigėdusi nuleido akis žemyn.
Šiek tiek nusivylusi esančia padėtimi, kadangi Ramen svajojo būti tik su savimi ir šiomis akimirkomis nesidalinti su niekuo kitu, iš rankos pagaliau paleido visą kelią neštus batukus. Mergaitės rankos, o labiausiai kojos, nes šioms teko tiesiogiai prisiliesti prie šaltos ir purvinos žemės, buvo sustirusios iš šalčio. Numetusi batus ant žemės - pirmakursė gerai juos apžiūrėjo. Nedaug kas buvo belikę iš plonos medžiagos ir guminio pado, tačiau vis šis tas, nes mergaitė nė neketino keliauti atgal basomis. Laukinių nuotykių ji jau buvo pasisotinusi iki ausų.
Ramen galvoje greitai vizualizavo susidariusią padėtį - iš miško it laumė, visa purvina ir peršlapusi nuo lietaus, pasirodo mergaitė. Vos tik supratusi, kaip ji ištikrųjų atrodo, baisiausiai susigėdo! Švilpė nė nenumanė, ką dabar turėtų galvoti šis vaikinas, tačiau ji buvo tikra, jog nepažįstamasis ją laiko gerokai kauštelėjusia ir ne visai pilno proto idiote. Į tokias mintis mergaitė pasileido neilgam - visgi perštinčios žaizdos ant kojų priminė, jog vertėtų nebedelsti ir jas išgydyti. Per daug nesijaudindama dėl prasidėjusio stipraus lietaus, nes prarasti jau nebebuvo ką (nebent savąją burtų lazdelę, tačiau visa tai prilygtų baisiausiam pragarui), mergaitė prisėdo ant šalto ir jau sušlapti spėjusio smėlio. Dailų nepažįstamąjį ir Ramen teskyrė išsišakojusios šakos ir keletas metrų.
-Ferula, - vis bakstelėjusi lazdele į prasivėrusią žaizdelę, sušnibždėdavo švilpė. Gydomieji kerai jai sekėsi ne taip ir prastai, vis geriau negu nieko, tačiau žaizdos, nors skausmingai ir dalinai užsitraukusios, iki galo neišnykdavo.
Nuo žaizdelių mergaitė perėjo prie savo švaros. Nors išsipurvinti ar susiplėšyti drabužius švilpei niekad neprilygdavo katastrofai, Ramen jautėsi itin nesmagiai, kai šalia jos sėdėjo vaikinas, o ji, savo ruožtu, buvo murzina nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio. Nors pirmasis įspūdis jau buvo sugadintas, švilpė tyliai tardama burtažodį, stebėjo, kaip purvo molekulės pamažu dingsta nuo jos odos bei drabužių. Apsiavusi batukus, Ramen pagaliau atsikvėpė ir vėl susiliejo su gamta. Ėmusi svarstyti, ką gi ji praleido, kol atlikinėjo švaros ir gydymo procedūras.
Lietus negailestingai pylė, didžiuliai lašai krito ant dviejų jaunuolių, sėdinčių pakrantėje. Išsikerojusios šakos mažai teapsaugojo nuo lietaus, o kiaurai permirkę drabužiai jau buvo aplipę mažomis smėlio smiltimis.
Vis dėlto, nors vaikinas ir sėdėjo tylus it vandens į burną prisisimęs, Ramen ši tyla nebuvo itin jauki. Švilpė negalėtų pasakyti, jog yra pati kalbiausia mergaitė iš visų, tačiau ji niekada neatsisakydavo malonaus ar, pačiu geriausiu atveju, kažkuo praturtinančio pokalbio. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, jog šis judviejų susitikimas nebus lydimas visiškai jokio pokalbio - anei malonaus ar bereikšmio. Ta nejaukia, o galbūt atvirkščiai, tyla naudojosi gamta, kuri nepaliaujamai sviesdavo vis gražesnius ir išraiškingesnius žaibus virš jų galvų. Vėjas, visai įsisiautęs, tapo atšiaurus. Įpykę medžiai lingavo it vienas, o griaustinio dundesys buvo toks stiprus, jog kelioms sekundėms po jo, mergaitė nieko negirdėdavo.
Svajingai dėbsodama į kalnų virtinęs, švilpė niekaip negalėjo susilaikyti:
-Gražu, ar ne? - Ramen tikėjosi, kad vaikinas išgirdo, nes jos balsas nuskambėjo tarsi iš po žemių.
Kalba - nesusipratimų šaltinis, tačiau jeigu jau jie kartu dalijasi šia akimirka, kodėl gi nepasikalbėjus? Žalios mergaitės akys įsmigo į šalimais sėdintį nepažįstamąjį.
-
Iš padangių byrant milžiniškiems lašams ir įspūdingų formų žaibams marginant aptemusį dangų, Edgar'as sėdėjo it įbestas kuolas ir vis dar žvelgė į tolumoje stūksančius kalnus. Tiksliau į jų neryškius kontūrus, kuriuos buvo vis sunkiau įžiūrėti stiprėjant lietui. Ir nors atrodytų vaikinas į nieką nereagavo aplink, jis jautė, kaip švilpė prisigretino šalia jo ir girdėjo, kad ji burba kažkokius burtažodžius. Dabar visai nepamaišytų apsauginiai kerai nuo vandens galvojo grifas ir stebėjosi, kad dar iki šiol jų neišmoko. Jie dabar būtų labai pravertę, kai moksleivio apsiaustas kiaurai peršlapęs ir vanduo sunkiasi link kitų drabužių. Nuo jo juodų plaukų, persigėrusių lietaus lašų, buvo galima įžvelgti nedidelius upelius, bėgančius jaunu veidu. Kai ketvirtakursio ausis pasiekė švilpės klausimas, šis minutėlę patylėjęs silpnai nusijuokė.
- Ir dar kaip..- giliai atsidusdamas tarstelėjo vis žvelgdamas tolyn ir nė kiek nenukreipdamas savo žvilgsnio kitu nuo pradinio taško.
- Ar neturėtumei būti pilyje?- dar kiek patylėjęs pats klausimu pratęsė pokalbį žaliaakis. Dar lyg ir norėjo kažką pasakyti, tačiau kažkodėl susilaikė. Tik nusivaipė primerkdamas savas akis ir mirktelėjęs kelis sykius apsistojo tik ties pastaruoju užduotu klausimu, dėl kurio svarstė ar ne be reikalo ir jį uždavė, užuot galėjimo sėdėti ramiai ir mėginimo pintis į gilesnį pokalbį.
-
Iš tiesų, švilpė nesitikėjo sulaukti atsakymo. Kas galėtų norėti plepėti su mergaite, kuri atrodė taip, tarsi būtų išnirusi iš pelkių gilumos? Tiesa, nors šiuo metu švilpė ir atrodė kiek geriau, tačiau jautėsi kaip šlapias šuo - tai mažai pagerino situaciją.
Visgi, paaiškėjus, jog Ramen buvo klaidingai įsitkinusi ir sulaukusi šiokio tokio atsakymo - nudžiugo, jog vaikinas teikėsi atsakyt. Baisiai nenorėjo pasirodyti esanti prielipa, tad žodžius stengėsi rinkti kuo atsargiau. Na, bent jau iš pradžių.
- Kas gali norėti būti pilyje, kai taip gražiai žaibuoja? - šiek tiek baimindamasi, jog balso tonas nuskambėjo kiek per džiugiai, Ramen vis nenuleido akių nuo vaikino, nors jis ir nesiteikė atsisukti, - Man labai patinka toks oras. Netgi ir lietus, - nė kiek neromantizuodama bei neperdėdama, savo įsitikinimus dėstė švilpė, - Senosios tautos tikėjo, jog lietus ateina tuomet, kai čia, Žemėje, susikaupia pernelyg daug visokio plauko blogybių. Juk jas turi kažkas nuplauti, ar ne? Žmonės dažniausiai priviria tik dar daugiau košės, nėra linkę ją srėbti. Keista, tačiau toks pat požiūris vyravo ir apie žemės drebėjimus ar cunamius... Liūdna, jog lietus yra laikomas neganda, - pajutusi, jog pernelyg įsijautė beliedama savo širdį, švilpė pačiu laiku sustojo, nutilo ir ilgesingai atsiduso.
Abiejų mokinių akys žvelgė tiesiai į tolį - į rūke ir lietuje skendinčius kalnų masyvus. Viskas atrodė taip didinga. Kelioms minutėms nurimus vėjui, gamta sustingo - rodėsi, jog leido lietui atlikti savąjį darbą.
Mergaitei vaikinas neatrodė itin draugiškas. O galbūt tiesiog nekalbus. Gal kiek sarkastiškas. Tačiau tamsiai žalios jo akys spindėjo išmintimi, santūrumu. Gal net lašeliu malonės.
Ramen tikėjo, jog kiekvienas žmogus savyje turi užgyventos išminties. Na, vieniems pasisekę mažiau - tosios išminties tėra arbatinis šaukštelis, o kitiems labiau - išminties nors vežimu vežk! Švilpė norėjo sužinoti kokius vidinius turtus slepia šis žmogus, tačiau nenorėjo pasirodyti tarsi neatlyžtanti prielipa.
-O kaip tu manai? - Ramen vėl atsisuko į vaikiną ir prisiminusi seną psichologinį triuką, akylai stebėjo jo smilkinį, taip tikėdamasi priversti vaikiną atsisukti, - Išvis, ką čia veiki?
-
- Protingesni? Kurie geriau palauks kol aprims audra? - perklausė grifas mergaitės, kai šioji pasiteiravo kas tokie norėtų būti pilyje žaibuojant lauke ir vienu lūpų kampučiu nežymiai šyptelėjo. Vaikinas gebėdavo šypsotis visada, nepaisant to ar jausdavosi gerai, ar blogai. Gal išskyrus tuos atvejus, kai būdavo rimtai įpykęs. Švilpei tęsiant, Edgar'o šypsnis dingo ir sukluso bandydamas suprasti, ką jam pasakoja.
- O galėtų tas lietus iš tam tikrų žmonių išplauti blogį..- garsiai išreiškė savo apmąstymus peršlapėlis, dar vis žvelgdamas tolyn su susirūpinusia veido išraiška. Aišku, jis netikėjo, jog lietus gali išnaikinti blogį ar atvirkščiai. Lietus juodaplaukiui buvo tiesiog įprastas reiškinys.
- Aš visgi esu už saulėtą ir šiltą dieną,- pasidalino tuo, kas jam arčiau širdies buvo, nors šiandieną nesiskundė ir esamomis oro sąlygomis. Jusdamas, jog mergaitė vis jį smelkia savo žvilgsniu, pasijuto kiek nejaukiai. Nebuvo iš tų, kuris bendraudavo šaltai. Net ir su tais, vadinamais savo priešais, jis stengdavosi kalbėti nuolankiai ir neatsukdamas nugaros. Pagaliau sunkai, tačiau pakreipęs galvą į jaunosios moksleivės pusę, pažvelgė į jos akis, dalinai dengiamas peršlapusių jos plaukų.
- Aš manau, jog lietus yra tiesiog lietus. Ką jis gali padaryti, tai galbūt tik susargdinti tave..- kiek kitaip lietų matė savo akimis ketvirtakursis nei švilpė. - Išvis ką aš čia veikiu? Sėdžiu tikriausiai.. Kalbu su tavimi.. Ir dabar nieko daugiau..,- ramiai ir gal kiek šaltokai išdėstė jaunuolis, - O pati ką čia veiki? Tik dėl to, jog lietus lyja atėjai? Nebuvo įmanoma pasigerėti juo tiesiog mokyklos kieme?- dar pažėręs savo klausimų penkiolikmetis, pridūrė, - Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur.
-
Ramen neklydo - vaikinas buvo itin sarkastiškas ir grubus. Mergaitės galvoje sunkiai rinkosi sakiniai, blėso ir pradžioje įsižiebęs noras pasikalbėti su vaikinu. Vien tai, kad švilpė sulaukė nepažįstamojo atsako, privertė ją galvoti, jog viskas nėra taip blogai, tačiau įsitikinusi vaikino šaltumu Ramen ėmė gailėtis išvis pradėjusi pokalbį.
Išklausiusi keleto padrikų vaikino minčių, šį tą švilpė vis dėlto pasiekė - jis pagaliau pažvelgė merginos pusėn. Nors žvilgsnis buvo gana nemalonus ir šaltas, Ramen bent jau jautėsi užmezgusį nors kokį kontaktą. Net jeigu jis ir nebuvo paremtas abipusiu susidomėjimu.
Mergaitė jautėsi kaip paskutinė kvailė. Nepratarusi nė vieno žodžio ir nusukusi tyrinėjantį žvilgsnį nuo vaikino, ėmė apžiūrinėti ir taip geras pakrantės apylinkes. Ko gi mergaitė tikėjosi? Juk visi vyresni mokiniai laikė mažesniuosius nieko nevertais ir nemokančiais nevykėliais.
Kantriai išklausiusi pasipylusią klausimų laviną, Ramen net nemanė atsakyti. Ne dėl to, jog buvo įsižeidusi ar supykusi - paprasčiausiai nenorėjo pasijausti dar didesne kvaile, negu dabar. Išgirdusi paskutinį vaikino sakinį "Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur" švilpė lėtai atsisuko į vaikiną norėdama išvysti jo veido miną. Mergaitė galėjo interpretuoti įvairiai - visa tai ji galėjo priimti kaip grasinimą arba, veikiau, brolišką rūpestį. Ko gero, tai buvo paprastų paprasčiausias solidarumas. Ramen suprato, jog vaikinas kalba apie Hogvartsą palietusį karą. Sprendžiant iš to, kokiomis liūdnomis ir negyvomis akimis jis stebi aplinką, kaip šaltai bendrauja ir, panašu, būdamas pilno proto, sėdi lietuje, buvo galima daryti išvadas, jog šis vaikinas ir pats nukentėjo kare. Ar, dar blogiau, nukentėjo jo draugai. O galbūt mylimoji?
Ramen galvoje ir vėl pasirodė ponas kartėlis, dabar ji griaužėsi dėl to, kaip nešališkai vertino aplinką. Galbūt jo žodžių grubumas nebuvo nukreiptas būtent švilpės pusėn? Galbūt visa tai buvo grįsta vidiniais išgyvenimais?
Nors mergaitė buvo besiruošianti trauktis iš pakrantės, vis dėlto ji atsisėdo, pasislinko šalia vaikino ir pirštu bakstelėjo į šoną.
-O tu visad esi toks niūrybė? - Ramen pasirėmė smakrą vieną ranka ir vėl nepaliaujamai degino vaikiną savo žalių akių žvilgsnių, - Suprantu, jog tau atrodau kaip nieko nesuvokianti mergiotė, bet gal... Gal tau reikia pagalbos? Žinai, kaip ten sakoma, - švilpė šyptelėjo ir jos veidas iškart tapo gyvesnis, - Visiems kartais reikia peties išsiverkti.
Mergaitė trumpai nusikvatojo, tačiau ir vėl greit surimtėjo. Ji išties norėjo padėti vaikinui ar, bent jau, išsiaiškinti kas jį kamuoja. Ramen buvo pasiruošusi artėjančiam smūgiui ir per daug nesitikėjo, jog vaikinas parodys kažkokias tai teigiamas ar, bent jau, pusiau teigiamas emocijas.
-
Dar laikydamas savo žvilgsnį ties merginos akimis, juodaplaukis vis laukė ką šioji atsakys. Tačiau aplink girdėjo tik skambiai pliupsenantį lietų ir nieko daugiau. Nesuprasdamas ar ji neišgirdo jo, ar dėl kažko ji nėra nusiteikusi į juos atsakyti, Edgar'as nedrįso perklausti to paties antrą kartą siekdamas neatrodyti kvailai, jei švilpė vis dėl to jį išgirdo. Vėl atsisukęs ten, kur įnirtingai spoksojo ir prieš tai, netrukus pajuto, kad jo pašnekovė pakilo nuo smėlio. Greičiausiai paklausys mano patarimo pagalvojo nežinodamas ar dar norėtų pasišnekučiuoti, ar likti vienas pats, apsuptas tik gamtos ir savo minčių. Kaip bebūtų, grifas neprieštarautų nė vienam variantui. Kai mokinukė pakilus tik prižengė arčiau trumpaplaukio ir klestelėjusi bakstelėjo jį pirštu užduodama klausimą, ketvirtakursis nusišypsojo, truputėlį sukrizendamas.
- Jo..,- dar vis išsaugodamas šypseną savame veide Jeffter'is papurtė galvą kiek į šonus, - Aš niūrus, kaip šis lietaus kupinas dangus,- kiek kilstelėjo į purvo prisisunkusius debesis, - Bet tau juk tai patinka, tiesa?- susijuokdamas dar kartelį atsisuko į mergaitę. Neužilgo jai pasiteiravus ar pačiam ketvirtakursiui nereikia pagalbos, jo veidas apsistojo ties lengvu šypsniu.
- Ne..,- pajudino galvą į šonus, - Nei atrodai man kvaila, nei man reikia pagalbos.. Kodėl man jos iš vis turėtų reikti?- gūžtelėjo pečiais vaikinas. Jis išties net nesakytų, jei ir labai reiktų pagalbos, nes nemėgo užkrauti rūpesčių kitiems, tačiau pats padėti niekada neatsisakytų.
- O tarp kita ko, tavo pečiai dar per gležni atlaikyti tokioms didelioms ašaroms,- nužvelgdamas mergaitės pečius juokavo penkiolikmetis nesulaikydamas, kartais išsprūstančio nedidelio juoko.
-
Ak šit kaip? Šį kartą mergaitė nė kiek neklydo dėl laukiančio atsako. Vaikinas jos akyse atrodė tarytumei didelė šalto ir kieto metalo krūva - galėjai į ją belstis visokiausiais žodžiais - tiek gražiai ar, juolabiau, piktai, galėjai išbandyti netgi ir spardymą ar daiktų mėtymą, tačiau šioji metalo krūva kaip neprakalbs, taip neprakalbs.
Švilpę gal kiek ir skaudino toks atšiaurus ir pašaipus vaikino bendravimas, nes visgi, pirmakursė visiškai neturėjo patirties atremiant bjaurius žodžius metamus jos pusėn. Galų gale ir pati Ramen niekuomet negalėtų būti tokia šalta žmogui, kuris neturi jokių blogų ketinimų ir tai aiškiai parodo. Švilpiukė nemokėjo būti tokiu šalčio kamuoliu, o kaipgi nemokėdamas kitos kalbos, būtent ja ir susikalbėsi? Ramen visaip stengėsi praleisti pro ausis pobjaurius vaikino žodžius, nes šie galėję sukelti abiems jaunuoliams netikėtą reakciją - mergaitė visad buvo atlapaširdė, itin jautriai priimdavo kitų žmonių žodžius, o šie, savo ruožtu it mažos, smailios adatėlės susmigdavo į pačias skaudžiausias jausmų vietas. Ramen nuolat girdėdavo, jog yra pernelyg emocionali, tačiau iki šiol nebuvo radusi būdo, kaip su tuo "susitvarkyti". O gal netgi dėl to nereikėjo jaudintis? Juk ji priima visus žmones tokius, kokie jie yra sukurti - vietomis brokuotus, įskaudintus, palaužtus ar net sulaužytus. Visgi, mergaitė džiaugėsi, jog gyvena burtininkų pasaulyje, kur kilus kivirčui pasitelkiama magija, o ne šlykščiausi žodžiai, kaip buvo būdinga žiobarams.
Dabar jau kiek desperatiškai, tačiau ne su susidomėjimo kupinu žvilgsniu stebėjo vaikiną. Šis elgėsi taip, lyg tuoj pat po klausimo ar jam nereikia pagalbos, būtų užsidėjęs kaukę. Kad ir kaip besistengdamas nuslėpti kažką, kas tikrai vaikiną kamavo, mergaitė tai aiškiai matė iš jo veido. Kas, po galais, sėdėtų pakrantėje lietui lyjant ir netiesiogiai šaipytųsi iš pirmakursės, jeigu neturėtų problemų? (Žinoma, tos problemos galėjo būti ir nepilnavertiškumo, tačiau taip giliai Ramen nekapstė) Ar tai neatrodo šiek tiek, hm, asketiška?
Tiesą sakant, Ramen iki galo nesuprato ką reiškia nepažįstamojo klausimas "bet tau juk tai patinka, tiesa?". Švilpė sunkiai suvokė ar kalba eina apie oro sąlygas ar, veikiau, vaikinas jau spėjo pagalvoti, jog pirmakursė bus jį įsižiūrėjusi? Tačiau vieną dalyką ji tikrai suvokė - šalimais sėdintis žaliaakis laikė mergaitę baisiausia nuoboda ir niūrybių karaliene. Nereikėjo jai sakyti to, kas buvo ant liežuvio galo, tikrai nereikėjo. Juk tai, koks oras žmogui labiau širdies niekaip negali nusakyti žmogaus būdo! Kita vertus, šitas vaikinas, kuris, kaip minėjęs labiau mėgsta saulėtas dienas, šiuo metu čia nesėdėtų permirkęs iki paskutinio siūlo, o verčiau krėstų kokias nors nevykusias išdaigas pilyje. Dabar Ramen rūpėjo tik vienas dalykas - išsiaiškinti, kokiame gi koledže mokinasi šis jaunuolis. Mergaitė niekaip nesugebėjo susikalbėti su klastuoliais - švilpiai ir klastuoliai buvo tarytumei iš skirtingų pasaulio. Rodosi, tai buvo būtent toks atvejis.
Pajutusi vaikino žvilgsnį, mergaitė staigiai nutraukė savo menkaverčius apmąstymus ir buvo priversta išklausyti dar vieną pašaipią vaikino "pastabą". Ji pasijautė nuvertinta ir, galbūt, netgi šiek tiek atstumta.
-Kodėl tu taip kalbi? Juk tu manęs netgi nepažįsti, - rimtu tonu pradėjo kalbėti švilpiukė, - Žinai, tu visai neblogas aktorius. Tik kokia tavo rolė? Ponas "Man Viskas Gerai"? Tuomet vertėtų dar pasikonsultuoti su režisieriumi, - piktai mestelėjo vaikinui.
Atsidususi sukryžiavo rankas. Nebuvo tikra, jog nepažįstamasis supras jos žodžius. Ramen buvo įsitikinusi, jog laukia dar kelios niekam tikusios pastabėlės ir keletas pašaipių šypsenėlių jos pusėn. "Kodėl, po galais, taip sunku susikalbėti su šitu vaikinu."
-Leisk atspėsiu, tu - klastuolis? - Ramen niekaip negalėjo susilaikyti. Koledžas, į kurį jį paskyrė paskirstymo kepurė ją domino netgi labiau nei vaikino vardas.
Pajutusi, kaip subjuro nuotaika dėl atsitiktinio prašalaičio kaltės, mergaitė nusprendė, jog pats laikas judėti link pilies ir šiek tiek sušilti. Kol tokia mintis dar vystėsi galvoje, švilpė vis dar sėdėjo šalia vaikino ir kantriai laukė jo atsako.
Lietus vis labiau rimo.
-
Jaunuolio veidas persimainė į nuostabos kupiną ir jame stojo nesusipratimo kupina šypsena, kai nepažįstamoji atrodo sureagavo kiek neigiamai į Edgar'o mesteltą paskutiniąją repliką. Jis nemanė, kad pasakė kažką itin blogo ir tuo labiau nesiekė kažko supykdyti.
- Nesu, aš joks aktorius. Tiesiog man viskas gerai,- kiek išgąstingai ir iš lėto kalbėjo ketvirtakursis nenorėdamas išvengti dar daugiau netinkamų žodžių, kurie galėtų nepatikti raganaitei. Papildomi ginčai ir barniai dabar nebuvo tas dalykas, kuriuo norėtų jis užsiimti. O dar, jei netyčia mergina bus iš tų jaunųjų Hogvartso moksleivių, kurios be paliovos kėsinasi apmėtyti juodaplaukį akmenimis. Ne, to jam jau, bent per pastaruosius metus, buvo užtektinai ir kažko panašaus nebenorėjo regėti.
Buvo galima justi, kaip lietus rimsta. Dangaus jau keliolika minučių nebemargino elektros iškrovos sukurti reiškiniai, o tolumoje pro mažyti raudoną pilkų debesų apsuptą lopinėlį matėsi keli besileidžiančios saulės spindulėliai. Jau vakarėja? klausė savęs žaliaakis, suvokdamas, kad visą pusdienį pratūnojo čia, nors pačiam atrodė, kad atėjo tik prieš kokią valandą. Klastuolis? dar kartą paklausė mintyse grifas, kai išgirdo švilpiukės klausimą ir ėmė nuoširdžiai juoktis. Bet šiaip ne taip sutvardžius juoką atsisuko į šalimais sėdinčią perlijusią mergaitę.
- Ne,- šyptelėjo, - Aš esu grifas,- išdidžiai pasakęs kokiam koledžui priklauso, pakilo nuo smėlio ir rankomis nusišluostė smėlį, prikibusį prie permirkusio apsiausto.
- Kodėl pamanei, jog aš klastuolis?- smalsiai pasiteiravęs kiek nusipurtė, ėmęs justi šlapių rūbų ir šalto vėjo padarinius. Todėl apsisuko ir žengtelėjęs keletą metrų pakrantės smėliu stabtelėjo ties keletą gulinčių pagaliukų ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Incendio,- tvirtai taręs penkiolikmetis uždegė nedidelę krūvelę medienos. Tuomet grįžo prie jaunosios atklydėlės ir eilinį sykį nusišypsojęs pasiteiravo:
- Nešalta tau?- tačiau nelaukdamas atsakymo pratęsė,- Jei nori gali pasišildyti prie šiokio tokio lauželio,- ir ištiesė ranką merginos link tam, kad galėtų padėti jai atsistoti, jei žinoma, ji neatsisakys šio pasiūlymo.
-
"O šventas Odinai!" - kaip pasakytų nuodų ir vaistų profesorius Sorenas von Sjuardas. Švilpė šiuo metu negalėjo sugalvoti geresnio ištiktuko ar frazės, kuri geriau gebėtų apibūdinti jos mintis.
Tokio permainingo vaikino elgesio galimybės Ramen ne tik, kad nenumatė, bet net nesvajojo, jog tokia galimybė galėtų egzistuoti.
Dėl vieno dalyko švilpė džiaugėsi. Vaikinas, paneigęs Ramen išankstinį nusistatymą, pareiškę esąs grifas - tai buvo vienas iš geriausių šiandien išgirstų dalykų! Ji tartum lengviau atsikvėpė, nes žinojo, jog grifas niekad netykos už nugaros ar nesugalvos regzti kokios nors tai pasalos. Žinant, jog jie čia dviese, tai tarsi nurideno nuo širdies akmenį. Nors žinoma, kiekvienas žmogus buvo skirtingas. Kad ir koks atšiaurus šis vaikinas bebūtų, mergaitė nebuvo pratusi vertinti žmonių pagal jų pasakytus žodžius, visgi, lengviau ją įtikindavo tam tikri veiksmai.
O veiksmas pakrantėje, žinoma, vyko. Pakilęs iš savo jau išsėdėtos ir įdubusios vietos, grifiukas bematant nusipurtė papūtus vėsiam vėjui ir užkūrė mažą, tačiau begalo jaukų lauželį. Tai buvo puikus žingsnis link abiem priimtino bendravimo, tačiau švilpė vistiek norėjo atsigriebti - parodyti, jog ironizuoti moka ir mergaitės. Žinoma, nė kiek neprasčiau.
Vaikinui priėjus ir pasiūlius savo ranką, Ramen širdis kiek atlyžo. Ne, vaikino žodžiai ir taip nebuvo supykdę švilpiukės, tačiau dabar ji jautėsi kur kas patogiau, žinodama, jog gana tolimame Hogvartso užkampyje sėdi ir, jeigu galima taip pasakyti, leidžią savo laiką ne su nepataisomu subingalviu, o su ganėtinai maloniu vaikinu, kurio charakterio aštrumas prilygo piranijos smailiems dantukams. Ramen tvirtai įsikibo į vaikino ištiestą ranką ir greit jau stovėjo ant savų kojų. Nieko nelaukdama, ji tuoj pat pasuko prie kuklaus įkurto laužo.
- Oho, o tavo nuotaikos, matyt, kinta sulig oru! - nė kiek nepiktai, tačiau juokaudama mestelėjo grifui, - Gal tau TOS dienos? - dar kartelį ironiškai šyptelėjo ir tiesiu taikymu pasuko link jau įsidegti spėjusio laužo.
- Kodėl pamaniau, jog tu klastuolis? - mergaitė, prisiminusi kiek anksčiau užduotą klausimą, teikėsi į jį atsakyti ir tuo pačiu pritūpė prie laužo link jo ištiesdama savo sušąlusias plaštakas. Odos temperatūra buvo it žiemojančių varlių, - Nes kartais esi baisiausiai nuožmus ir šaltas, rods, jog kalbiesi su sniego krūva, kuri ar taip, ar taip tavęs nesiklauso. Bet aš tiesiog neabejoju, jog tą tu jau žinai, - kilstelėjo pečiais viršun, - Bet išties, tu nesi toks jau blogas. Tiksliau - išvis nesi blogas, tiesiog stengiesi save paslėpti po daugybe kaukių. Nežinia, kiek tu jų dar turi, bet dvi iš jų - "Man Viskas Gerai" ir "aš esu kietas berniukas" šiandien jau atradau! Nemoku apsakyt, koks būtų įdomumas sužinoti apie tave dar ką nors. Lažinuosi, jog net pats dar gerai nežinai, koks esi! - šyptelėjo, - Verčiau ateik čia, nes visai suledėsi.
Atsisukusi į nuošaliau stovintį vaikiną, Ramen pamojo jam ranka ir geranoriškai šyptelėjo, tuomet žengė kelis žingsnius ir padarė vaikinui daugiau vietos.
Tiesą sakant, nenorėjo sudaryti vaizdo, jog yra baisiausia pikčiurna. Nes tokia, žinoma, nė per kur nebuvo. Jai tiesiog netiktų.
Stebėdama, kaip vaikinas šildosi savo rankas, ji nejučiomis nusižiovavo ir padėjo savo galvą jam ant peties.
-
Kiek ramiau atsiduso Grifų Gūžtos narys, kai mergaitė atsistojo, kas bylojo, kad viskas nėra taip jau blogai, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių ketvirtakursiui. Jis akimis palydėjo švilpę prie savo įkurto lauželio ir klausėsi jos komentarų apie savo nuotaikų kaitą. Į šmaikščią mokinukės frazę sugebėjo atsakyti tik sukrizenimu ir galvos papurtymu į šonus. Išties pats gerai nesuvokė dėl ko ir kaip juo nuotaikos kinta ir jam atrodė, kad elgiasi, kaip įprastai. Bet taip buvo todėl, nes kažkokiu būdu pirmakursė sugebėjo išstumti gilius vaikino apmąstymus, bent kuriam laiku, iš jo galvos.
- Gal.. gal..,- linguodamas galvą sukuždėjo Edgar'as, - Visgi iš tiesų geriau, kai nelyja,- iš dalies, kaip ir sutiko, jog oras kažkiek gali įtakoti emocinę būseną.
- Ne.. Klastuoliai ne tokie.. Bent jau ne visi,- nesutiko su klastūnynui priklausančių žmonių apibūdinimu grifas ir kelioms sekundėms jo akis užliejo ilgesingas žvilgsnis. Vaikinas prisiminė savo pirmuosius draugus Hogvartse. Visi jie buvo klastuoliai. Ir nors kartais mėgindavo palaikyti jiems būdingas pašiepiančias manieras, tai nelabai jiems sekdavosi. Net geriausia jo draugė, su kuria praleisdavo daugiausiai laiko buvo būtent iš šio koledžo. Deja, kaip bebūtų penkiolikmečiui gaila, mokykloje tų draugų beveik nebeliko nei vieno. Tiksliau, liko tik viena draugė, bet kažin ar begalima vadinti ją drauge, kai ją valdo visiškai kita esybė, norinti pakenti ne tik pačiam Edgar'ui, bet ir visiems kitiems, kas nusiteikę taikiai. Kaip bebūtų, tie visi klastuoliai buvo sutikti pirmame kurse, o laikai keičiasi, o per pastaruosius kelis metus daugiau to koledžo atstovų ir nepažino. Na, vieną, bet ta asmenybė jau turėjo visus tinkamus bruožus, norint apibūdinti Klastūnyną iš blogosios pusės.
Grįžus iš ilgo, bet trumpo apmąstymo, Jeffter'is papurtė galvą ir vėlei nusišypsojo pradėdamas žingsniuoti arčiau laužo, pamojus švilpei.
- Kad man viskas gerai, tai jokia čia kaukė,- jaunuolio veidas nušvito dar labiau, - Man iš tiesų viskas gerai,- nors gal tam tikri rūpesčiai ir slėgė žaliaakio pečius, jis šį sykį nieko nemėgino nuslėpti, jis šią minutę jautėsi gerai, tarytum apgaubtas apsauginės auros, saugančios nuo nykių minčių. Prisigretinus prie laužavietės, trumpaplaukis ištiesė savo rankas link ugnies norėdamas bent kiek apdžiovinti nuo vandens susibangavusius pirštų galus ir pasisuko į pašnekovę gudriai šypteldamas.
- Ir iš ko nori lažintis?- dabar ir sukikeno, nes jautė, jog save gerai pažįsta, tad lažintis dėl tokio dalyko nebuvo baisu. Žinoma, galimybė, kad moksleivis mano klaidingai taip pat egzistavo, tačiau pats tokiu variantu nelabai tikėjo.
- O kalbant apie koledžus.. Kokie tuomet yra švilpiai?- dar įterpė naujos temos, tačiau net pačiam sau įdomios, kadangi nepažinojo daug švilpių ir tikriausiai nei su vienu iš jų kartu sudėjus nebuvo tiek prakalbėjęs, kiek jau spėjo su šiandien sutikta švilpiuke. Pastarąjai netikėtai priglaudus savo šlapią galvelę ant grifo peties, šis tik akimis žvilgtelėjo į ją ir truputėlį pasimetė. Tai kiek privertė parausti juodaplaukio skruostus. Vienu momentu jis lyg norėjo apkabinti mergaitę, bet kitu lyg kaustė save, sakydamas sau, kad nėra tam reikalo. Velniai nematė.. suprasdamas, kad iš tiesų lauke nėra šilta ir tikriausiai mergina jaučia šaltuką, o kitaip ir būti negalėtų, kai esi priedu visas sulijęs, Edgar'as ją apkabino per pečius ir truputį patrynė, jos ranką.
- Tikriausiai labai pavargai?- pasiteiravo mokinys žaliaakės, - Gal jau norėtum grįžti į pilį?- skubiai papildė savo klausimą, matydamas nuvargusią ir sušalusią mergaitę.
-
Padėjusi galvą vaikinui ant peties, Ramen tik vėliau suprato, ką padariusi - mat ji niekad nesibodėdavo fizinio ir artimo kontakto, išskyrus tada, kai kas nors liesdavo jos plaukus, todėl mergaitė niekada nesusimąstydavo, jog kitus žmones gali ir trukdyti toks netikėtas įsiveržimas į jų asmeninę erdvę.
Kadangi buvo velniškai patogu ir netgi gera, švilpė metė lauk iš savo pavargusios galvelės nereikalingus apmąstymus ir žiūrėdama į besikeičiančias laužo liepsnų spalvas, atsakė į vaikino klausimą:
- Švilpiai? - kimiu, tyliu ir kiek vangoku balsu pradėjo Ramen, nepakeldama galvos nuo grifo peties, - Juk tu žinai, kad nėra teisinga apibūdinti daugybę mokinių tokiu pat būdvardžiu. Manyčiau, jog galiu spręsti tik pagal save. O jeigu jau taip - aš esu avelė. Jautri, empatiška ir taiki avelė. Bet net neabejoju, jog geriau paieškojęs rastum ir karžygių, ar, netgi, kokių "blogiukų", - mergaitė sukikeno, nes sunkiai įsivaizdavo nors vieną švilpį blogiukų amplua - kai rytais visi susitikdavo prie bendro stalo Didžiojoje salėje, visų švilpiukų akys, rodos, blizgėte blizgėdavo noru pažinti ir suprasti, tad tokių "blogiukų" karjera pasibaigtų vos tik sužeidus žmogų - jie iškart imtų atsiprašinėti ir netgi nutemptų iki seselės.
Ramen jautė, kaip ugnis ir jos jaukumas, taip pat grifo skleidžiama šiluma pamažu grimzdina ją į giloką nuovargį, tačiau švilpė net nesiruošė nuo jo pasitraukti. Dabar, kai dangų pamažu padengia juoda, aksominė nakties skraistė, Ramen buvo netgi baisu pagalvoti apie grįžimą vienai pilin - ypač dabar, kai reakcija turėtų būti visiškai sulėtėjusi.
Ir išties - tai, jog žaliaakis stovi apsikabinęs ją pačią Ramen suprato praėjus tik kelioms minutėms. Mergaitė jautėsi ypatingai saugi. Dar didesnį dėkingumo jasumą, kuris, rodosi, užpildė visą kūną sukėlė vaikino klausimas.
-Pavargau, bet... - Ramen nutilo ir trumpam kilstelėjo galvytę, - Ar tu matai, koks mėnulis?
Virš ežero kabojo didžiulis gelsvas blynas, kuris buvo šiek tiek pridengtas menkų, kol kas neišsisklaidžiusių, debesų. Šį vakarą jis švietė taip stipriai, jog tie debesys veikiau priminė nematomą apsauginį šydą.
Atgalios padėjusi galvą ant grifo peties, Ramen prisislinko dar arčiau - švilpės kakta švelniai rėmėsi vaikino smakran, ji galėjo jausti ir girdėti kiekvieną vaikino įkvėpimą ir iškvėpimą. Kad būtų patogiau - viena ranka patogiai ilsėjosi ant vaikino krūtinės, kita buvo paslėpta apsiausto kišenėje.
- O kaip tu? - tyliai pasiteiravo.
Nusukusi akis nuo vaiskaus mėnulio ir degančio laužo, mergaitė žvilgtelėjo miškan, pro kurį ir atėjo į šią pakrantę. Nors buvo ir pakankamai tamsu, tačiau Ramen galėjo prisiekti, jog juos visą laiką kažkas stebėjo - kažkas pamatęs mergaitę žiūrinčią, staigiai nėrė gilyn miškan. Švilpė dar spėjo pamatyti juodą, ilgą drapaną ir sužybsėjusias akis. Iš išgąsčio ir netikėtumo švilpė netgi krūptelėjo priversdama vaikiną atsisukti. Ramen vis dar akylai stebėjo tą pačią vietą, kur pasirodė akys, bandydama suprasti ar jai pasivaideno dėl esamo miego trūkio ar ten tikrai kažkas yra. Nors ir jausdama pavojų esant šalia, ji turėjo sau pripažinti, jog su grifu jautėsi saugi ir nepažeidžiama (na, nebent tik nuo pastarojo neapgalvotų žodžių).
-
Grifas klausydamas švilpės pasakojimą, kaip ji įsivaizduoja savo koledžą, nors ir labiau jį taikė pagal save, vaikinas vis tiek įsivaizdavo dabar Hogvartse vaikščiojančią tikrų avių bandą, tik tiek, kad šioji vilkėjo švilpynės uniformą. Truputį susijuokė, greit nuvaikęs tokius savo pagalvojimus, bet netrukus tas juokas nežymiai sustiprėjo, prisijungdamas prie mergaitės sukrizenimo, kai išgirdo, kad galima būtų surasti ir blogųjų švilpių. Nors dar tokių neregėjo ir per Magijos istorijos pamokas apie panašius veikėjus negirdėjo, vis tiek sutiko su tuo faktu, kad nesvarbu kokiame koledže besimokytum, vis vien visuose gali pasitaikyti tiek gerų, tiek blogų veikėjų.
Penkiolikmetis savo akimis degino pačias ugnines liepsnas, jei taip būtų galima išsireikšti, ir laukė atsako į savo klausimą. Mažumėle dirstelėjo į mergaitę truputėlį linkteldamas žemyn galvą ir norėdamas išsiaiškinti ar šioji netikėtai neužsnūdo ant jo peties. Bet vos spėjus pakreipti galva ji sušneko. Va čia tai vienas iš švilpių bruožų. Tikriausiai.. mąstė tamsiaplaukis, kai mergaitė pasisakė esanti pavargus ir stojo, ties "bet..", kurį pratęsė visiškai nauja mintis. Tuomet moksleivis pakėlė akis į gelsvą mėnulį, pastebėtą švilpiukės ir šviečiantį kiaurai apniukusius debesis. Jis buvo itin ryškus ir tą rodė nuo jo krintanti blanki šviesa ant žemės. Kai mergaičiukė dar labiau prisiglaudė prie grifo šis, šyptelėjo ir tyliai sukuždėjo:
- Jo gražus.. Bet tokių grožybių dar pamatysi ne vieną kartą per Astronomijos pamokas, kurios tavęs laukia.
Papūtus dar vienam šaltokam vėjo gūsiui, ketvirtakursis intuityviai vėl paglostė merginos ranką.
- Ką aš?- perklausė Edgar'as, bet staiga susivokęs, kur vėl pasuko kalba, nieko nelaukė ir tęsė, - Kažkiek pavargau, bet į pilį dar netraukia,- ir papurtė galvą į šonus, smakru taip pabraižydamas priglaustą merginos kaktą. Grifas iš tiesų būtų čia pabuvęs dar valandėlę, bet jei mergina būtų pareiškusi norinti eiti atgal pilin, jis būtų sukęs drauge, nes tikrai nebūtų leidęs eiti vėlyvą vakarą jau vienai, nepaisant to, jog Ežero pakrantė buvo ganėtinai saugi vieta, o piktųjų būtybių galėjai aptikti tik nebent pačiame ežere. Aišku, kartais gali pasitaikyti ir išimčių, tad negalima būti šimtu procentų įsitikinus, kad niekada nieko blogo čia nenutiks. Kai žaliaakė nusuko savo akis miško link, Edgar'as tuo metu pažvelgė į dar vis teberusenančią ugnį. Netikėtai krūptelėjusi pirmakursė išgąsdino ir juodaplaukį, kuris pats net virptelėjo ir pasuko savo galvą ten, kur žvelgė mergaitė.
- Kas nutiko?- sušnabždėjo mokinys, palenkęs galvą ties merginos ausimi ir dėl visa ko, rimtu žvilgsniu žiūrėjo tarp medžių, tarp kurių dabar buvo matyti tik aklina tamsa, o girdėti buvo galima tik lapų šnabždesį.
-
Ramen nusprendė, jog tai nebuvo jos vaizduotės vaisius. Kad ir kaip nenorėdama ardyti šitos akimirkos, ji niekaip nebūtų galėjusi nustoti įtemptai galvoti, jog kažkas tūno miške ir slaptai stebi mokinius. Švelniai nustumdama grifo ranką nuo savęs mergaitė šiek tiek suspaudė vaikino plaštaką, tuomet tiksliai ir neatitraukdama akių žiūrėjo būtent ton vieton, kur ir pasirodė žybsinčios akys ar kažkoksai tai panašus velnias. Dėl viso pikto, švilpė kišenėje sugraibė savo burtų lazdelę ir ją stipriai suspaudė. Ji net nenutuokė, ką darytų, jeigu kažkas tuoj pat išlystų iš miško. Nuginkluotų? Priverstų šlykščias votis daugintis ant odos? Paverstų akmeniu? O jeigu tai, vis dėlto, būtų kažkokia magiška būtybė ar daug galingesnis ir labiau patyręs burtininkas? Ji jautėsi bejėgė. Netikėtai toptelėjo mintis apie karą ir blogio šalininkus, tačiau greitai papurčiusi galvą, ji, rodosi, stengėsi tokias niekam tikusias mintis kuo greičiau iškratyti iš savo galvos, jog nesuveiktų koks nors "atvirkštinės logikos dėsnis". Kam gi reiktų dviejų jaunų burtininkų? Kur užpuolikai juos dėtų? Iš jų odos pasidarytų naujus batus, o organus užsimarinuotų ateičiai?
Nuo tokių minčių mergaitei sukilo šleikštulys. Vieną akimirką rodėsi, jog ji tikrai tuoj apsivems, tačiau visas skrandžio turinys, rodosi, subėgo atgalios į ten, iš kur atėjęs.
Sėlinant vis arčiau miško darėsi kur kas baisiau, tačiau ne taip, jog delnai imtų prakaituoti, o pati švilpė pultų į paniką. Ji jautė grifą esant už nugaros ir žinojo, jog juo tikrai gali pasitikėti. Švilpė sėlino it baltasis tigras prie aukos - įtempusi ausis ir analizuodama kiekvieną garsą ar kvapą. Nors miško vaizdas ir atrodė toks pat, kaip visada, mergaitė paslaptingu būdu jautė, jog kažkas čia tikrai buvo, tačiau dabar būtų bergždžias reikalas aiškintis, kas tai per padaras, nes pėdsakai buvo jau atvėsę.
Ramen jautėsi nieko nepešusi, o visų liūdniausia jai buvo tai, jog jautėsi sugadinusi tokią gražią akimirką. Juk ji nepuls lyg niekur nieko atgal grifiukui glėbin sakydama, jog tai buvo netikras pavojus.
Supratusi, jog vis dar stovi juokingoje kovinėje padėtyje, švilpė nuleido lazdelę ir atsisuko į pasimetusį vaikiną, esantį už jos.
-Man tik pasivaideno, norėjau patikr... - tiesdama ranką grifui, it liepdama jam paimti Ramen už rankos, ji sustingo ir už nugaros išgirdo tylų, tačiau aršų niurzgimą.
Švilpės akys išsiplėtė, o kūnas sustabarėjo ir buvo tarsi įkaltas į žemę - mergaitė siaubingai išsigando ir netgi nedrįso pagalvoti apie tai, jog reikia atsisukti. Vienintelis dalykas, kuris galėjo judėti tebuvo akys. Nors ir buvo prieblanda, Ramen įsistebeilijo į grifo žalias akis it laukdama nurodymų, kaip jai dabar elgtis.
-
Kai mergaitė pradėjo judėti tankumyno link, grifas kilstelėjo savo antakius, iš kur pas tokią mergaitę šitiek jėgos toptelėjo jam, kai ji spustelėjo jo delną, rodos, iš visų jėgų. Netrukus jai visiškai paleidus juodaplaukio ranką, ji jau stovėjo už kelių metrų nuo jo ir žiūrėjo į akliną tamsą, tačiau vaikinas dėl visa ko ją stebėjo įnirtingu žvilgsniu. Net pats nepajuto, kaip jo burtų lazdelė automatiškai atsidūrė rankoje, bet taip atsitiko irgi dėl to pačio visa ko. Nors ir pati švilpė rankoje laikė savąjį ginklą, penkiolikmetis nebuvo įsitikinęs, kad šioji sugebėtų juo pasinaudoti netikėtu momentu, juolab kai ir pats dėl savęs šiuo klausimu kiek abejojo. Edgar'as jau norėjo žengti arčiau pirmakursės, bet tuo pat metu ji atsisuko atgal į jį, sau už nugaros palikdama mišką. Žaliaakė tiesdama ranką buvo pradėjusi šnekėti, tačiau iki galo ir nebaigė, kai suakmenėjo vietoje pasigirdus nemaloniam urzgimui. Tuo metu ketvirtakursiui šiek tiek atvėpo žandikaulis ir akys prasimerkė plačiau, matant iš tamsaus miško išlendantį, į šunį panašų nemenką padarą. Jo akys švietė raudonai, kailis buvo juodai pilkos spalvos su raudonais lopinėliais. Lopinėliai buvo žaizdos esančios gyvūno kūne, kuriuos greičiausiai užsitarnavo jau su kažkuo kovodamas. Tik dabar nebuvo aišku dėl ko jis toks suirzęs. Galtai buvo toks jo būdas, o gal tiesiog veikė gynybiniai instinktai po patirto užpuolimo. Edgar'as dabar galvojo, kaip greičiau ir saugiau išsisukti iš susidariusios padėties, tačiau nieko doro nesumąstė.
- Čia tik mielas šuniukas,- švelniu balsu pasakė pažiūrėdamas į mokinę stovinčią priešais jį ir truputėlį šyptelėjo. Juodaplaukis suvokė, kad jo toks nuraminimas niekam tikęs, todėl nieko daugiau nelaukęs šoktelėjo priekin ir čiupo pirmakursei už ištiestos rankos, timptelėdamas ją kiek gali stipriau, jog mergaitė atsidurtų jam už nugaros. Tą pačią akimirką, atklydęs gyvūnas irgi šoktelėjo priekin link Godriko koledžo atstovo.
- Petrificus Totalus!,- pasigirdo Jeffter'io sušuktas sustingdymo burtažodis. Kerų blyksnis sušvytėjo danguje ir pasigirdo garsus ir klaikus burtininko klyksmas. Į jo dilbį stipriai buvo įsikandęs raudonakis šuo. Grifas bandė truktelti ranką iš jo nasrų. Deja, tai naudos nedavė, o atvirkščiai. Žaliaakis prarado pusiausvyra ir parkrito ant žemės.
-
Saulėtą šeštadienio popietę, besimėgaudama šiluma, mažoji varnanagė Solveiga traukė ežero pakrantės link. Taip norėjo rasti atskirą kampelį, kur nesibūriuotų kiti mokiniai, kad galėtų pasikalbėti su vienu iš brolių apie dalykus, kurie jau seniai neduoda ramybės. Braudamasi per kažkokias šakas nesivargino skirti jų rankomis, tiesiog darė tai mintimis. Atsidūrusi prie vandens, ištiesė dangaus spalvos pledą ant žolės ir prigulė, duodama saulei pakaitinti veidą. Po kiek laiko nusispyrusi batelius apsidairė. Na kur gi jis? Ak, tie berniukai... ir dar grifiukai... supratusi, jog jaunesniojo dvynuko gali tekti palaukti, šviesiaplaukė užsimerkė atsiduodama šilumai. Tokiuose švelniuose spinduliuose, jos dar pusiau žmogišką kūną apsupusiuose, žmogiškos bėdos greitai nuslopo. Nė pati nepajuto kaip ėmė grimzti į svajones, į lengvutę snaudulio būseną.
Štai ji su Džeimsu sėdi prie akromantulų lizdo, tiksliau ji sėdi ant miško paklotės, o jis uždėjęs rankas jai ant kaklo. Aiškiai, labai aiškiai jas pajuto, ir dainą savo išgirdo. Nutilus dainai turėjo pasirodyti tėtis, sužeisti Džeimsą, bet jis nepasirodė. "Mano vardas Andželika."
Antrakursė staigiai atsisėdo karštligiškai dairydamasi padėrusiomis akimis.
-Ravenai? – baukščiai prabilo, vos vos, kad net už penkių metrų stovėjęs žmogus būtų neišgirdęs. Širdis taip daužės, rodės tuoj iššoks iš krūtinės, pavirs apdegusia feruma ir pradings kažkur beribėj tuštumoj.
-
Kažkas buvo ne taip. Kažkas keitėsi ir tik į blogąją pusę. Ir jis to siaubingai bijojo. Jautė, kad kažkas užgrius sunaikindamas visų gyvenimus, sunaikindamas vampyrų šeimą, taip greitai užgimusią.
Kiek susikūprinęs žingsniavo ežero pakrante spartydamas pasitaikiusius smulkius ir visai ne visai smulkius akmenėlius, o batus beveik skalavo vanduo. Beg kas jam darbo? Vandens bijo? Ne, o juk vasara prasidėjo. Ir kalnai namų darbų, bei kito bieso- pamintijo galvodamas ar ta mažutė knygų žiurkytė dar žinoma kaip jo šviesaplaukė sesutė yra labai patenkinta tokiu kiekiu. Na, suprantat, varnos... mėgsta mokytis. Nusišypsojo, bandydamas niūrias mintis varyti šalin- anoks jis Fasiras, tikrai paniuręs nevaikščios! Bet... jei Solveiga pasikvietė pasišnekėti, kas tikrai nutinka retai, tai reikalai su visa padėtimi yra arba labai gera, arba labai bloga. Per viduriuką niekada nebūna.
Netrukus pastebėjo ant dangaus spalvos pledo prigulusią varnanagę, ko gero užsiiminėjančią tokiu nuobodžiu dalyku kaip kaitinimasis. Šypsena vaiko veide padidėjo n-tuoju kartu ir dar pakėlus kūbu, vos mintyse gimė idėja iškrėsti šunybę jaunąjai von Sjuard. Vampyro ir žmogaus jaunikliui būdingu greičiu ir tylumu pritykino iš už medžio, skiriančio jį ir Solveigą. Tačiau visi norai išsilakstė kai berniukas išgirdo išsigandusį, vos girdimą lemenimą. Ūmiai stryktelėjo iš uždangos ir akimirksiu įveikė trumpą atstumą skiriantį juos, pamiršdamas kad koks pašalinis gali pastebėti tokį nenormalų greitį.
- Ei, aš čia,- ramimdamas sušnabždėjo sukryžiavęs kojas prisėsdamas šalia. Nedrąsiai pirštais palietė jaunėlės petį. Visi žaidimai ir dūkavimai iškart išgaravo, o linksmą būtį pakeitė susimąstymas po truputį pereidamas į melancholiją. Ar liūdesį.
Ausis badė greitas antrakursės širdies plakimas.
- Nurimk, Solveiga,- švelniai suspaudė jos petį,- Ar viskas gerai? - viltingai pažvelgė į seserį, tikėdamasis, kad vampyriška klausa neapgavo.
-
O viešpatie, kaip mergaitei palengvėjo krūtinėje išvydus šalia prisėdantį brolį, tačiau šįkart jis, rodos, nebuvo nusiteikęs juokauti, norėjo kalbėtis, klausė jos kas yra. Jei ne tvirta broliška ranka, spaudžianti šviesiaplaukės petį, Solveiga ko gero nebūtų sugebėjusi apie tai prabilti ir dar tiek daug pasakyti. Taip taip, Džeimso ji nebijojo, nors puikiai suvokė, privalėjo bijoti. Von Sjuard vėl nusipurtė. O galbūt ne ji nebijo Džeimso? Prisiminė tą nesveiką, iš niekur atsiradusią, nepaaiškinamą trauką link urzgiančio šuns apleistame demonų metro ir kūnas nuėjo pagaugais, ne, tai tikrai buvo ne jos noras, tuo metu vampyriukė tetroško bėgti, skuosti kiek įkabina, o ne pasiduoti sudrąąskyti kraujo pristigusiam padarui.
-Ravenai, ne, ne viskas gerai. Pasikviečiau tave čia pakalbėti apie kažkokius negerumus, prasidėjusius mūsų šeimoje, manau ir tu tai jauti. Sesuo nesirodė visą vasarą tik siuntinėdama man laiškelius, kad ieško kažkokio atkeikimo nuo sapnų burtų, tačiau dabar, sugrįžusi mokyklon, toks vaizdas, manęs vengia, ir ne tik manęs, ir tėčio, o kas svarbiausia, ir geriausio savo draugo. – Džeimsas, ir kodėl vėl turėjo apie jį pagalvoti? Mintyse numojusi ranka tęsė toliau. – tėtis su mama irgi kada ne kada bepasišneka, kaži ar tebemiega kartu. – mergaitė tirštai tirštai nuraudo. – nežinau Venai kas čia daros, bet jaučiu, jog bus blogai. Su Fasu nenorėjau kalbėtis, jis daugiau pokštus krečia, negu rimtai mąsto. – nutęsė ir tada suprato, turi pagaliau prabilti apie ją. – supranti, į mano sapnus braunasi keista mergaitė, iš pradžių galvojau, kad tai sesuo, užkrėtė mane sapnų burtais, tačiau tada pajutau svetimus norus net būdama blaivi. Pavyzdžiui, mane traukte traukia prie gerokai vyresnio vaikino, kuris nori mane nužudyti. Nepagalvok brolau, nesu aš mazochistė, aš noriu nuo jo bėgti, o ji nori eiti artyn. Jos vardas Andželika, daugiau nieko nežinau. kad ir dabar, sapnavau tą vaikiną miške, kai buvau su juo susitikusi, pabaigoje turėjo ateiti tėtis, bet jo nepamačiau, tik išgirdau: mano vardas Andželika. Supranti, toji mergaitė tarsi iškraipo mano prisiminimus, o gal tik prideda savo... mėginau išsiaiškinti, perverčiau visas knygas bibliotekoje – nieko neradau. Dabar verčiu senovines legendas. Klausyk, gal man su apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju šnektelėti? – baigus kalbėti širdis nurimo, tik raudonos akys nerimastingai varstė juodaplaukio brolio veidą, laukdamos ką šis atsakys.
-
Linktelėjo mergaitei pradėjus šnekėti. Rodos, ne vienas jis jautėsi šitaip keistai ir kamuojamas nerimo sumišusio su baime. O galbūt ir Fasiras šitaip...? Nors nebuvo tuo tikras, neužsiminėjo legilimatija per atstumą, o ir dvynio vidinio pasaulio dar gerokai nesuprato. To niūruolio, vis beslankiojančio tai šian, tai ten tikrai niekas nesuprastų.
- Aha... Ką?! Ji tau siuntinėjo laiškelius, kai niekas nė bum bum, nieko nežino? Kodėl tik dabar tai pasakei? Mama žino? Pala, pala,- bandė raminti sesers tratėjimą, panašų lyg žirnių pilimą į sieną. - kas tie sapnų burtai, a? Aš ne knygų žiurkė ir nežinau kas jie do daiktas... Aišku,- sumurmėjo išsitiesdamas visu ilgiu ant pledo, sunertas rankas pasidėdamas po galva it nepatogią pagalvę. Stebėjo praplaukiančius debesis, klausėsi bangų mūšos. Į regos lauką įskrido keli paukštukai nardantys ore tarp skraidžiojančių gluosnių lapelių. Tipinė diena su netipinėmis problemomis. Kiti galbūt be rūpesčių praleisdinėtų dieną ar ruoštų pamokas. O kai kas sugulę ant pledo, atrodantys kaip eiliniai poilsiautojai, šnekasi ir dalinasi savo neramumais. O dar trylikamečiai- dvylikamečiai. Kaip gaila. Koks žiaurus pasaulis. Paverkime, bet nuo to niekas nepasikeis, likimas nepasikeis ir sunkumai nesuminkštės. Bet pamiršęs šitą makalynę Ravenas von Sjuardas netrukus prapliupo juoktis.
- Solveiga! Kiek tau metų? Dvidešimt? Oho, mūs mažoji sesutė jau suaugo, kad galvoja tokiomis mintimis!- pabandė susitvardyti, bet dar labiau ėmė kvatotis pamatęs tirštą raudonį Solveigos Silvijos veide. - Na-a... gerai, baigiu- užspaudęs juoką prainkštė sukąsdamas dantis, kad neimtų juoktis vėl. Turbūt vėliau, jei vis dėl to taip nutiktų, juoktųsi tik todėl, kad juokėsi- visai panašiai kaip skaitytojas, kuris skaito knygą ir tikisi, kad ji sudomins, nors tokia tezė dažniausiai būna labai žiauri.
- Nežinau,- nutęsė paskutines raides atsidusdamas,- aš irgi seniai mačiau juos kartu. O galbūt todėl, kad darbas neleidžia? Visgi tėtis eliksyrininkas, Nuodų ir Vaistų profesorius, o mama Hogvartso slaugė, turinti prižiūrėti Ligoninės sparną... Tiesiog nežinau, bet tai irgi variantas. O ar jie miega kartu dar- tai ne mūsų reikalas. Gal,- jau visai susipainiojo. Dar kartą atsiduso. - Žinai, o viskas yra atvirkščiai. Tiesa ta, kas aš daugiau šunybių krečiu, o Fasas- ne,- sumurmėjo toliau klausydamasis varniukės šnekų. Bet nutilo vos prašnekus apie tą dalį, kuri ir buvo berods didžiausia sesers bėda, problema ir kliūtis, trukdanti toliau gyventi ramų gyvenimą. Nemaloni tyla spengte spengė iš juodaplaukio berniuko pusės. Lėtai atsisėdo, auksines akis įsmeigdamas sesers pusėn.
-Ne-ži-nau,- prikimusiu balsu išskiemenavo žodį. Veidas buvo sklidinas baimės.
Tyla truko ne minutę ir ne dvi. Ravenas ištylėjo ištisas penkias minutes, bandydamas suvirškinti girdėtą informaciją, akimis skvarbiai stebėdamas savo šeimos narę. Sėdėjo susitingęs, tik pūstelėjęs vėjas taršė plaukus. Pravėrė burną, bet greitai užsičiaupė taip ir nepasakęs ko norėjo. Po kelių akimirkų vėl pravėrė ieškodamas tinkamų žodžių ir galiausiai prabilo:
- Prieš kiek laiko tau taip?
-
-na, Tričė, - Solveiga ėmė raminti įsikarščiavusį brolį – ji man rašė laiškus visą vasarą, juk tik į ekspediciją iškeliavo, ne į dausas. – varnanagė prunkštelėjo, jai buvo keista, kaip kai kurie žmonės, na, šiuo atveju nelabai žmonės, sutirština tokius, logiškai mąstant įprastus dalykus. – ne... – pamintijo pridėjusi kumštuką prie smilkinio – tėvams lygtais neužsiminiau apie sesės laiškus, Fasui tuo labiau. – dar minutėlę patylėjo. Tada, Dievaži, čiut susilaikė nevožtelėjusi broliui, kai šis pradėjo juoktis iš jos nedrąsių minčių.
-taip, suaugau. O ką, pavydi, kad tave praaugau? Jo, girdėjau, kad berniukai dar ilgokai lieka nebrandomis, kartais net visą gyvenimą. – o taip, sarkazmas buvo paveldėtas iš motinos. Grįžus prie Andželikos temos, mažoji šviesiaplaukė vėl sudrebėjo.
-hmmm... mmm... – numykė kaip kokia nevisprotė, tikrai, pirmąkart rinko žodžius. Nenorėjo broliui pasakoti nei apie demonų metro, nei apie keistą savo drąsą susitikti su Džeimsu uždraustąjame miške. Tad nuo ko pradėti? – aš girdžiu ją jau antri metai, jau nuo pat pirmo kurso Andželika mane kankina, kartais nesusivokiu net ką daranti, tik paskui suprantu, jog jau padariau. Ypač tai pasireiškia dalyvaujant ekstremaliose situacijose, arba miegant, matau iškreiptus sapnus, su kitokia pabaiga įvykius, nei iš tiesų patyriau. Kartais net atrandu galvoje svetimų prisiminimų. Aš nesu beprotė Venai, bet labai bijau... – raudonos mergaitės akys stebėjo iš vandens staiga išlindusią susivėlusią gelsvaplaukę vandenio galvą, nes bijojo, jei nusisuks, išvys tą, ko čia neturėtų būti.
-
Berniuko akys ėmė vis labiau apvalėti. Sumišęs nuleido žvilgsnį, nedomino net tas vandenis, kurį galima sakyti matė pirmą kartą. Pratarė vėl po trumputės pertraukos vis apmąstydamas ką ketina sakyti, pasverdamas kiekvieną žodį su skiemeniu:
- Ekspedicija?...- tyliai pakartojo su klausiama gaida sesutės anksčiau ištartą žodį,- eh, kodėl toks jausmas lyg šneki, rodos, gimta kalba, bet vis tiek nesuprantu tavęs ir vos gaudaus apie ką šneki? Kokia dar ekspedicija? - vis dar nuleidęs galvą burbuliavo sau po nosimi pritildydamas toną. Net nesivargino išvolioti kokio žodžio garsiau, gi Sol vampyrė kaip ir jis- išgirs, dar ne kurčia.
Lėtai pakėlė galvą, tačiau žvelgė ne į vandenį kaip varnanagė, bet į galingus gluosnius. Pirmąsyk jautėsi toks pasimetęs ir sugniuždytas. Jo sesuo antrus metus persekiojama kažkokios Andželikos. Jų šeima nepastebimai griūna ir niekas nesiteikia paimti padėtį į savo rankas. Jis pats, stulbinamai senai šnekėjo su savo broliu dvyniu. "Ko užvartojo šis pasaulis?!"- norėjo išrėkti iš visų plaučių, bet tupėjo it šlapias ciūckis tyliai tyliai, sučiaupęs lūpas, nepratariantis daugiau nė žodžio, trokštantis, kad prasmektų skradžiai žemę, kad tai tik būtų sapnas. Košmaras greičiau, bet vis tiek sapnas.
- Mes visi bijome, baimė jau įaugusi mums į kraują... ir jos niekaip neiškrapštysi,- sumurmėjo. Pyko ant savęs, kad per lėtai reaguoja, sėdi it kokia nevykusi druskos statula,- aš irgi bijau, Sol. Bijau taip, kad tuoj pats pastipsiu vietoj,- išspaudė varganą šypsenėlę, tačiau akys nė neketino šypsotis,- Klausyk... net nežinau ką pasakyti. Gal nueikime pas tėvą, gal jis sutaisys kokį eliksyrą, kad bent nakčiai ramiai galėtum užmigti, o po to iškart pas profesorių Ridlį? Kad ir kaip jo nemėgstu, bet gal turės kokių idėjų. Nežinau. Ką manai?- viltingai tarė, net nežinojo ko tikėjosi: ar plano efektyvumu, ar tai, kad suaugusieji supras kas čia vyksta.
-
Toliau stebėdama gelsvas susivėlusias vandenio garbanas, dengiančias šlapią makaulę, pamažėle ėmė juo žavėtis. Tada, atsitiko negirdėtas, neregėtas dalykas, Solveiga pravėrė lūpas ir iš jos gerklės išsklido keistas gargaliavimas, po sekundėlės pasigirdo vandenio atsakymas. Ji suprato, pasisveikino su juo, tačiau vandenių kalbos vadovėlio dar nesurijo! Mergaitės akys išsiplėtė iš siaubo, ji it paklaikusi čiupo brolį už peties, įsikirsdama nagais taip stipriai, kad net kraują paprastąm žmogui būtų paleidusi.
-aš... ne.mo.ku... van.de.nių... kalbos... – tada užsičiaupė, tarsi būtų paraližuota staigaus infarkto. Blondinei reikėjo susitvardyti, todėl šioji pasičiupo įprastos temos.
-Ekspedicija, tai kelionė, paieškos ko nors ar tyrinėjimas. Tarkim, leidiesi į ekspediciją su laukiniais gyvūnais, nes nori ištyrinėti jų gyvenimo būdą ar atrasti kokių naujų žinių. Kai užaugsiu, ir aš keliausiu į ekspedicijas. Jei užaugsiu. – tyliau pridūrė paskutinius du žodžius, širdį vėl persmelkė keistas ilgesys. Išgirdusi Raveno pasiūlytą planą kone supanikavo.
-ne ne ne! Tik ne pas tėtį! Tegu jie su motina mėšlą išsisrebia, nereikia dar mūsų, vaikų bėdų užkrauti. Beje, klausyk, o kuo tau taip nepatinka naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius? Aš prisimenu, kad pernai, dar būdamas septintakursis, tas vaikinas buvo man vienintelė parama, vampyras, už kurio jaučiausi iš tiesų saugi, nežinau, gal dėl to, kad mudviejų abiejų akys raudonos... – nutęsusi paskutinį sakinį panelė von Sjuard pasirąžė it katė atsukdama veidą saulei, nors šis ir negalėjo įdegti.
-
- Na.gi nagi, nebiiijok,- puolė raminti seserį, nors jos įsikirtę nagai petin neleido ramiai ištarti žodžius, taip, kad atliktų reikiamą efektą. Mergaitė panikavo, berniukas irgi. Reikia mintis kažkur nukreipti- karštligiškai mąstė ir kiek atsipalaidavo, vos mergaičiukė ėmė aiškinti ekspedicijos sąvokos reikšmė.
- Ei, aš gi žinau ką reiškia tai, tik nesupratau į kokias ekspedicijas Tričė varydavo,- kiek pritildęs toną porino varnanagei grifiukas,- norėčiau. Kad tavo norai išsipildytų,- švelniai tarė nusukdamas galvą nuo šviesaplaukės blondynkos.
- Na, gerai,- atsiduso nusileisdamas, mat labai nepatiko Solveigos tonas. Toks rėkiantis, desperatiškas, siaubingai badantis ausis.
- Nežinau, tiesiog. Į gyvatę panašus. Mh? Rimtai? Ką gi,- nutęsė nežinodamas ką pridurti. Debesys viršuj plaukė, mintys galvoj irgi, bet burna taip ir nepražiota tomis mintimis pasidalinti, kurios vis labiau panašėjo į netvarkingą chaosą,- taip, abiejų jūsų tokios akys buvo... klausyk, gal visdėl to einam pas tą tavo profesorių? Gana čia sėdėti,- greitai pašokęs, pagriebė seserį už rankos, pledą, susukęs į kamuolį, pasiėmė į kitą ranką.
- Reikia kažką daryti juk, ar ne?
Beeidamo berniuko akys užkliuvo už pelėdyno.
Teks ten nueiti po profesoriaus, norėčiau laišką išsiųsti seneliui. Abu vaikai pasuko link pilies, tačiau, kad tik žinotų Ravenas, kad laiko jau nebeliko.
-
Skaitydama knygą , Emillia negalėjo susikaupti. Ją trukdė jos kosulys. Ji knygoje ieškojo kokių nors žolelių nuo jos sunkaus kosulio. Knygoje perskaitė , kad yra vienas augalas nuo kurio pasidarai arbatą ir kosulys labai greitai išsigydo. Emillia net neperskaitė pavadinimo, ji pažiūrėjo tik į paveikslėlį kaip atrodo ir išėjo ruoštis. Šis augalas buvo pailgas , turėjo lapus kaip dilgėlės, bet turėjo dar rožinį žiedą . Emillia savo trumpus rožinius plaukus susirišo į kuodelį pasiėmė knygą ir išėjo į lauką. Lauke jau buvo vakaras, todėl surast gėlę bus sunkiau . Eidama jai buvo šalta. Ji jau buvo prie ežero pakrantės. Vaikštinėdama , ji negalėjo surast ta gėlę. Bet kosulys jos pradėjo stiprėti. Eidama ji priėjo prie jai nepažįstamos vietos. Klastuolei pasidarė gan baisu, kad ji pasiklydo, bet iš tolo matėsi Hogvartso bokštai, todėl nusiramino. Netoli jos ji pamatė tą patį augalą. Emilllia iškarto pralinksmėjo. Ji pažiūrėjo į augalo aprašymą ir perskaitė, kad knyga randasi didžiojo gluosnio pakrantei. Su savo kerėjimais ji Emillia sau pasidarė vietoj arbatą, ir ją gan greitai išgėrė. Puodukas už minutės išnyko. Emillia nepajautė , kad jai pagerėjo , bet kosėti ji pradėjo rečiau. Emillia norėjo jau ruoštis išeidinėt, bet pakrantei buvo ant tiek gražu , kad ji pagalvojo pasilikti. Emillia atsisėdo ir stebėjo saulėlydi. Aplinkui nebuvo žmonių, bet iš galo išgirdo žmogaus žingsnius .
-
Buvo vakaras, dangus nuostabus, pūčia švelnus vėjelis ir dar keli saulės spindulėliai kišoja iš po debesų.
- Kaip gražu, - tyliu balsu tarė Kaylie. Kay žinojo, kad ramiausia vieta yra prie didžiojo gluosnio, nes ten nelabai kas eina, dižiulis medis turbūt visus gazdina, šyptelėjo grifiukė. Ji žingsniavo po truputuką, kad pasimėgauti gaiviu oru ir truputi atsipalaiduoti nuo mokslų ir minčių apie egzaminus.
- Kaip gaivu, - su džiaugsmu balse, tarė mergaitė. - Ach, kaip man patinka tokie vakarai, grifė negalėjo atsidžiaugti, turbut šiais metais ji pirma kartą išeina pasivaikščioti, juk visą laiką mokėsi ir sedėjo prie knygų. Ir budama Kay netoli
gluosnio priekyje pamatė sėdintį mokinį ir kažką ten krapštant, grifiukė norėjo pažiūrėti ar jai viskas gerai, tad priėjusi arčiau tarė:
- Ar tau viskas gerai, gal pakviesti seselę. - Sunerimusiu balsu kalbėjo mergaitė.
-
Emillia stebėdama saulėlydį , išgirdo iš galo žingsnius. Tai buvo mergaitė. Ji buvo iš grifų gūžtos. Grifė paklausė ar Emilliai viskas gerai, pasiūlė iškviest seselę. Klastuolė nustebo, kad ji nerimauja .
- Ačiū , bet nereikia kviesti seselę. Mano savijauta tikrai pagerėjo.
Emilliai buvo malonu , kad ji susirūpino jos savijauta.
- Mano vardas Emillia DiLaurentis, o koks tavo?
Emilliai buvo keista, kad klastuolė ir grifė pradėjo bendraut , kai jie visada pykstasi. Klastuolė už poros minučių pradėjo ir vėl kosėti. Visgi tos žolelės nepadėjo. Pažiūrėjus į mergaitę, Emilliai pasirodė, kad jos veido išraiška susirūpinusi.
- Man tikrai viskas gerai. Tai tiesiog kosulys. Prie šitos didžiosios gluosnio pakrantės buvau atėjus tik dėl žolelių , kurie puikiai gydo. Bet jos man kažkodėl nepadėjo.
Saulė leidosi labai greitai, ir pradėjo tamsėti. Emillia slaptai bijojo naktų , nes visada naktyje pakliūdavo į bėdas . Kai saulė leidosi, saulėlydis buvo tiesiog nuostabus. Didžiojo gluosnio pakrantei vaizdas buvo įspūdingas. Nors ir pradėdavo tamsėti, bet čia pasilikti ji norėjo amžiams ir mėgautis tokiu vaizdu.
Po poros minučių sutemo. Klastuolei pasidarė baisoką . Todėl , kad prasiblaškyti ji pradėjo grifei uždavinėti klausimus.
- Iš kokio tu kurso? Kokios pamokos tau patinka? Kokie pas tave pomėgiai? Gal papasakosi apie save?
-
Kay išgirdusi, kad mergaitei viskas gerai, pasijautė geriau, buvo labai keista, kad Kaylie juk iš Grifų gūžtos, o Emillia iš Klastūnyno, bet grifė nenorėdama piktis ir įžeisti mergaitės tarė:
- Labai atsiprašau, bet su klastuoleis grifai nelabai sutare ir nemanau, kad galėsim būti draugėmis. - Kay tai pasakiusi truputi sutriko, bet vėliau atslėgo. Grifei buvo keista, kad mergaitė bando save gydyto, o neina pas seselę, ką dažniausiai daro dalis mokinių. Turbut kiekvieno mūsų reikalas, galvojo grifiukė.
- Mano vardas Kaylie, esu trečiakursė. - Tik tiek apie save pasakė Kay, nors ji buvo ir draugiška, tačiau klastuolei ir grifai nedera. Nors Kaylie buvo ir draugiška, brt nenorėdama dar labiau visko sugadinti, ji priėjo arčiau mergaitės ir pasakė:
- Ataiprašau, turbut pati supranti? Pilvas valgyti prašo, iki ,- šyptelėjo grifė ir po truputuka judėjo link Hogvartso.
-
Emilliai veiksmas pradėjo vykti greitai. Nespėjus su Kaylie pabendrauti ,ji jau spėjo išeiti. Emillia nustebo, bet stengėsi į tai kas viskas čia įvyko, nekreipti dėmesio. Emilliai pasidarė baisu , nes pradėjo tamsėti. Klastuolė nusprendė eiti link Hogvartso . Bet Hogvartsą klastuolė silpnai matė. Nes buvo jau tamsu, ir pačios Emillios rega yra prasta. Prasidėjo naktis. Emillia pradėjo eiti Hogvartso link. Buvo šalta, jos kosulys dar labiau sustiprėjo. Ji pradėjo ant tiek stipriai kosėti, kad negalėjo atsikosėti keturias minutes.Visgi man reikės nueiti pas seselę. Galvojau, kad pati išsigydysiu, bet turbūt nepavyks. Nors norėčiau pati pabandyti išsigydyti, visgi tai mane mokintu savarankiškumo.Einant, pirmakursei pasidarė šaltą, kad sušilti ji pradėjo bėgti. Bėgdama ji sugebėjo nukristi. Emilliai ši situacija buvo jau matyta. Jai taip pat buvo ankščiau. Atsistojus Emilliai, ji nusivalė smėlį nuo savęs ir bandė eiti toliau. Nors sušilau, jau ne taip šalta. Optimistiškai pradėjo galvoti klastuolė, kad nesusinervinti. Eidama pakeliui, Emillia pamatė gydomų žolelių alėją . Klastuolė nežinojo ką daryti, ji norėjo jas nuskinti , bet jos auga netoli Hogvartso, tai gal ir negalima. Emillia niekaip negalėjo apsispręsti. Prie gėlių ji stovėjo kokias septynias minutes kol nusprendė nuskinti visas tas žoles, gėles. Emillia rinko jas saujomis , kol neišrinko viską . Eidama , Klastuolės savijauta pradėjo dar labiau blogėti. Jai buvo ant tiek bloga, kad vos pradėjo eiti. Jai buvo silpna. Emillia suprato , kad nesugebės ateiti į Hogvartsą , todėl ji atsisėdo ir nusprendė padaryti arbata ten pat. Atsisėdus, žolė buvo šlapia ir šalta. Ištarius tam tikrus kerus Emillia prisidarė sau arbatų. Puodukų buvo daugiau nei penkis. Arbata buvo karšta. Emillia tai sušildavo. Ji gėrė lėtai, nes nenorėjo apdegint liežuvį. Išgėrus du puodukus, Emillia pajautė , kad jai palengvėjo. Ji norėjo palikti puodukus ir eiti toliau į Hogvartso link. Bet pradėjo bijot, kad jai ir vėl pasidarys silpna . Arbata gėrė gan ilgai. Ji išgėrė visą tai po dvidešimt minučių. Išgeriant , puodukai išnyko. Emillia pasijautė geriau. Bet ne ilgam . Eidama, jai ir vėl pasidarė blogą. Jai pradėjo jau vaidentis visokie dalykai. Klastuolė išsigando, kad išgėrė kažko ne taip. Emillia pradėjo panikuoti ir bėgti kuo greičiau Hogvartso link. Emilliai kiek be einant Hogvartsas nesiartėjo . Ir vėl aš pakliuvau į kažkokią nesąmonę. Nejaugi aš tikrai kažko ne to išgėriau? O jeigu aš taip nesugebėsiu nueiti į Hogvartsą..Man baisu. Emillia pradėjo ir vėl kosėti. Jos kosulys buvo sunkus. Visgi žolelės jau tikrai nepadės jai. Emillia suprato, kad jai nepavyks jau pačiai išsigydyti. Dėl šito jai pasidarė liūdna. Emillios ėjimo tempas sulėtėjęs . Einant ji ir vėl pamatė gan keistą siluetą . DiLaurentis išsigando, kad tai jai ir vėl vaidinasi. Todėl į tai pabandė nekreipti dėmesį. Bet visgi tai jai ramybės nedavė. Emillia panikavo. Ji niekaip negalėjo nusiraminti. Ji jau buvo netoli Hogvartso. Tuo DiLaurentis apsidžiaugė, nes ankščiau eidama, jai atrodė , kad ji nesiartėjo Hogvartso link . Emilliai pasidarė dar labiau silpna. Ji vos ėjo. Jos kosulys buvo labai stiprus. Prisižaidžiau su savo žolelėm. Visgi gydytoja iš manęs nekokia. Emillia priėjo prie Hogvartso milžiniškų durų . Iėjus į Hogvartsą , Emillia su visom savo jėgom nubėgo į ligoninės sparną. Gal vėliau grįšiu į didžiojo gluosnio pakrantė. Visgi man ten patiko. Vaizdas nerealus. Bet tikrai nesinaudosiu paminėtom knygoje žolelėm. Emillia susigalvojo einant Hogvartso koridoriais .
-
Daniela žingsniavo siauru, lapais nuklotu takeliu link seniai lankytos pakrantės. Po nelabai lengvos mokslų savaitės Klastuolė sumanė pamiršti susikaupusius namų darbus ir pailsėti.
Šakos raizgėsi merginai virš galvos, aplink skraidė kelios peteliškės. Dar šiek tiek, ir pasieksiu tą gluosnio pakrantė. Tai buvo vienintelė Danielai patinkanti romantiška vieta. Tiesa, kaskart ten nueidama ji tikėjosi nesutikti kokios laimingos porelės.
Laiminga diena, - pagalvojo Kravitz, pastebėjusi, kad rami pakrantė tuščia. Mergina tingiai išsitiesė priešais gluosnį, tolyn nustumdama nuobodų magijos istorijos vadovėlį, kurį ji buvo pasiėmus automatiškai.
Tada, sugadindami magišką atmosferą be jokių darbų ir žmonių, sušlamėjo krūmai. Daniela lėtai pasuko galvą ir pamatė liekną šviesiaplaukę varniukę įstabiomis žaliomis akimis. Kad tik nepasirodytų dar bjauresnė nei iš tikrųjų buvo, Klastuolė sutramdė įprotį užversti akis ir stebėdama merginą pasisveikino:
- Sveika. Aš Daniela. Iš kur žinai apie šią vietą?
-
Šiandien Adė nenorėjo lindėti viduje, apsivertus kalnu vadovėlių ir namų darbų. Nors saulėtas oras niekada mergaitės nežavėjo, kažkas tiesiog plėšte plėšė ją iš pilies, tad, nusimetusi koledžo apsiaustą ir palikusi jį drybsoti ant lovos, ji užsitempė didelį nublukusį mėlyną megztinį, kuris dažniausiai lydėdavo ją į kelionę "ten, už namų darbų". Pasirėmusi ant plačios palangės, ji pažvelgė pro miegamojo langą žemyn, į saulės spindulių užlietą kiemą, ir išsliūkino iš kambario.
Po kelių akimirkų miegamojo durys vėl atsivėrė ir antrakursė prišoko prie savo lovos, čiupo drybsantį apsiaustą ir pakabino jį ant pakabos, o tada ramia sąžine išbildėjo tikslo - kiemo - link, po savęs smarkiai trinktelėdama durimis.
Net nepastebėjusi Adelaidė atsidūrė pirmo aukšto vestibiulyje ir pro didžiules atviras duris, kurias labiau galima pavadinti vartais, išlėkė laukan.
Plaukų užuolaida paslėpdama blyškų, saulės nemačiusį veidelį, ji sparčiu žingsniu leidosi ežero link, mokinių keliamą šurmulį palikdama už nugaros. Antrakursė visai nenorėjo likti tame dūzgiančiame avilyje, kur visi šneka garsiau vienas už kitą, galiausiai nebesuprasdami, ką patys norėjo pasakyti.
Nors matytas pro langą vaizdas priminė šiltą vasaros dieną, lauke oras aiškiai rodė, kad atėjo ruduo - šiaurys atpūtė neitin malonią vėsumą, po kojomis čežėjo jau kristi pradėję lapai, o ir saulė šildė nebe taip maloniai. Mergaitė iki pirštų galiukų patempė megztinio rankoves ir ant krūtines sukryžiavo rankas, džiaugdamasi, kad nepaliko to išblukėlio palikti kambary.
Nejučiomis Adė žingsniavo Gluosnio link, instinktyviai ieškodama užuovejos. Šiame užkaboryje ji jau porą kartų buvo apsilankiusi - iki pat žemės nusvirusios šakos teikė gerą priedangą ir galimybę stebėti kitus žmones, tad nenuostabu, kad mergaitei šis medis patiko.
Trypdama nukritusius rudeninius lapus, Adelaidė pralindo pro krūmą, sudarantį lyg ir šiokį tokį įėjimą ir staigiai stabtelėjo, ramybės oazėje radus kitą mokinę.
- Mhm, - antrakursė kiek kilstelėjo smakrą. Pašalietės prisistatymas jos nesužavėjo ir ji, nusprendusi pati nepasisakyti, kas esanti, bei praleisti visus mandagumo gestus, kandžiai atkirto: - O kas šios vietos nežino? - prunkštelėjo. - Nereikia čia jokiu įpatingu atradėju būti, kad rastum tokį nuvalkiotą užkaborį.
Antrakursė nužiūrėjo pašnekovę. Aiškiai matyti, kad šilumos mėgėja. Oda buvo rusva kaip koks šokoladinis pienas, ant galvos pūpsojo garbanotų plaukų kupeta, o ryškios ir skirtingų spalvų akys įdėmiai stebėjo Adelaidę. Trečiakursė? Ne, gal antrakursė.
- Ar žinai, kad drėgmė knygoms kenkia? - ramiai, pabrėždama kiekvieną žodį, tarė Adė, žiūrėdama į šalia rudaplaukės gulintį Magijos istorijos vadovėlį. - O gal tavo šeimoje įprasta pinigus palikti voliotis ant žemės?
Pati mergaitė nesuprato, kaip iš laimingos jos nuotaika staiga persimainė į pagiežingą, bet jai taip norėjosi kam nors skaudžiai įkirst, kad, atrodė, net nagus niežti.
Šauniai, Adelaide. Šauniai ieškai naujų pažinčių.
-
Daniela vos susilaikė nenusikvatojusi, kai mergina nei neprisistatė, nei nusišypsojo. Aš juk stengiausi būti maloni... Dar keisčiau pasirodė josios pagiežingumas. Kaip galėjau pagalvoti, kad ji romantikė... Net man ši vieta nėra nuvalkiota.
Tada Klastuolė suprato, kad prieš ją tikra Varnė - kas dar užsipultų dėl šalia ant žemės pasidėtos knygos? Arba ji tiesiog bando vaizduoti protinguolę Varno Nago... Antrakursę ar trečiakursę.
Daniela atsisėdo ir sukryžiavo rankas, slėpdama šypseną. Iš pradžių nekalbusis Daniel, tada dar šita pikčiurna... Net linksma darėsi, nors kartu Klastuolei patiko ta mergina.
- Ne, pas mus knygų niekas taip nemėto, tačiau pirma, be galo smagu taip atsigulus skaityti, antra, saulė taip šviečia, kad drėgmę surasi nebent tam ežere.
Kravitz atpalaidavo pečius ir laukė Varniukės atsikirtimo. Būtų beveik nustebusi, jei jo nesulauktų.
Arba tu patekai ne į tą koledžą, arba tau visai prasta diena.
-
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Nusirengusi savo uniformą ir sudėjusi knygas į stalčių rudaplaukė patogiai susirangė ant lovos. Nors už lango karaliavo žiema, tačiau kambaryje žaidė saulės zuikučiai. Pastebėjęs mažuosius zuikučius Kingas liuoktelėjo nuo lovos ir pradėjo juos gaudyti. Stebėdama savo Meino meškėną Luna nusijuokė. Priėjusi prie lango mėlynakė nužvelgė viską aplinkui. Vaizdas už lango viliojo kviesdamas pas save. Nieko nelaukusi varnanagė apsirengė šiltais drabužiais ir užsidėjusi striukę pasuko prie durų.
-Nagi, Kingai, eime,-šūktelėjo savo katinui ir palaukusi, kol šis išbėgs į koridorių uždarė bendrojo kambario duris. Vos tik išėjusi į lauką Luna pajuto švelnų žiemos vėjelį. Brisdama per purų sniegą ji juokėsi iš Kingo, kuris linksmai šuoliavo sniegu. Regis, jam žiema patiko, o storas kailis neleido sušalti. Stebėdama Meino meškėną Luna lėtai žingsniavo link ežero palikdama pėdsakus minkštame sniege. Netrukus ji išvydo užšalusį ežerą, o šalia jo apsnigtą gluosnį. Jis buvo daug didesnis už kitus medžius ir atrodė didingai. Vasara turbūt šis medis atrodo dar didingiau išskleidęs savo šakas ir apsigaubęs žaliuojančiais lapais. Po juo turėtų būti puikus pavėsis, kuris leidžia pasislėpti nuo kaitrios saulės. Stabtelėjusi prie didžiojo gluosnio Luna perbraukė ranka per jo kamieną. Stora ir sena medžio žievė rodė, kad šiam gluosniui jau daugiau kaip keli šimtai metų. Atitraukusi ranką nuo kamieno mėlynakė atsisuko į ežerą. Nors balta spalva retai kada atrodydavo puošni, tačiau sniegui padengus viską aplinkui gamta puikiai pasipuošė.
-
Šį rytą Kyra jautėsi gan pavargusi. Nesvarbu kad ji išmiego dešimt valandų, ji vistiek jautėsi prastai. Lėtai, labai lėtai išlipusi iš savo lovos, vampyrė pagriebė juodas, aptemtas kelnes ir juodą, laisvą megztinuką. Pagriebusi juodus, žieminius batus Varnė juos apsiavė. Susišukavusi savo juodus it anglis plaukus, Lilly pažiūrėjo į veidrodį. Jame matėsi žemutė, kūda su išblyškusia oda mergina. Jos raudonos akys rodė, kad jai trūksta miego. Ištiesų Laurence nemėgo stebėti savęs veidrodyje, todėl greitai nusisuko ir išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario.
Pagaliau pasiekusi kiemą, Varniukė giliai įkvėpė. Nors ji nebuvo iš tų, kurie labai dažnai eina į kiemą, bet Kyra šiandien prisivertė save išeiti. Raudonakė jautėsi gana keistai. Visur kur tik pažiūrėsi buvo sniego, visur buvo balta. O čia stovi juodai apsirengusi mergina kuri į visus žiūrėjo piktai ir buvo nepatenkinta. Galiausiai pajudėjusi, Varniukė pradėjo bristi per pusnis, kurios buvo jai iki kelių. ,,Sniegas. Būtinai sniegas. Negi vampyrai negali įgauti tropinių galių, kurios leistų viską ištirpdinti?" Pradėjo mintyse bumbėti juodaplaukė. Taip bebumbėdama, Kyra net nepajautė kaip atsitrenkė į kažką ir griuvo tiesiai į pusnis.
-
Kitoje ežero pusėje apsnigti medžiai sudarė nuostabų vaizdą. Jie priminė vietą, kur pasakose įvykdavo stebuklai. O galbūt taip ir yra? Juk viskas aplinkui buvo stebuklinga. Visi naudojo burtus arba užburtus daiktus. Toks vaizdas puikiai tiktų kalėdinės atvirutės viršeliui. Šyptelėjusi nuo tokios minties Luna įsmeigė žvilgsnį į dangų. Nors lauke buvo žiema, tačiau danguje švietė saulė. Ji neskleidė tokios šilumos nuo kurios sušildavai ar pasidarydavo karšta, tačiau jos spinduliai lengvai krito ant sniego taip priversdami jį žėrėti. Sniegas žėrėjo tarsi brangiausias brangakmenis. Vos tik Luna pažvelgė į apačią iš puraus sniego iššoko Meino meškėnas. Rodos, jis labiausiai džiaugėsi atėjusia žiema. Sniegu aplipęs kailis jam mažiausiai rūpėjo, jis linksmai šokinėjo į pusnis. Pamačiusi savo katiną Luna pradėjo juoktis. Tad turbūt dėl to ji ir neišgirdo, kaip kažkas brido per purų sniegą ir trenkėsi į ją. Neišlaikiusi pusiausvyros Luna krito į sniegą, o šalia jos ir atsitrenkęs žmogus. Varnanagė ne iš karto suvokė kas įvyko, tik staigiai atsisėdusi sniege ir apsidairiusi šalia savęs išvydo juodaplaukę mergaitę.
-Ar neužsigavai?-sprendžiant iš išvaizdos ji buvo Lunos metų. Juodi mergaitės plaukai išsidraikė ant balto sniego, o ir pati jos apranga buvo juoda. Ji gal vampyrė? Luna nužvelgė ją ir įsmeigė savo akis į ją. Raudonos mergaitės akys ryškiai išsiskyrė iš jos juodos aprangos.
-
Pajautusi, jog guli pusnyse, Kyra greitai atsistojo. Kažką bumbėdama po nosimi, mergina pradėjo nuo savo rūbų valytis sniegą. Prie plaukų ji net nelindo, nes žinojo, kad sniego iš ten niekaip neišims. Pakėlusi savo raudonas akeles vampyrė išvydo gana jauną merginą. Iš veido bruožų atrodė, kad ji tokio pat amžiaus kaip Kyra. Išgirdusi jos klausimą, juodaplaukė prunkštelėjo.
-Manau tie, kas nukrenta į sniegą niekada nesusižeidžia,- nusijuokė Varniukė,- bet ačiū kad paklausei, man viskas gerai,- vos sulaikiusi juoką ištarė. Tačiau ji negalėjo ilgai išsilaikyti nesijuokusi, todėl balsu pradėjo juoktis taip parodydama aštrius iltinius dantis. Supratusi, kad niekas negali sužinoti jog ji vampyrė, Kyra greitai nustojo juoktis. Surimtėjudi ji geriau įsižiūrėjo į merginą.
,,Mieli veido bruožai, mėlynos akys, rudi plaukai... Atrodo gan gražiai.” Mintyse pradėjo kalbėti su savimi Varniukė. Pažiūrėjusi tiesiai nepažįstamajai į akis, Lilly nusišypsojo.
-Aš Kyra. Kyra Lilly Lurence. Esu iš Varno Nago koledžo,- sumurmėjo raudonakė ir padavė merginai savo ranką, kuri buvo balta kaip popieriaus lapas.
-
Luna neskubėjo stotis ir valytis sniego. Ji nustebusi stebėjo juodaplaukę, kuri staigiai pašokusi pradėjo valytis sniegą kažką burbėdama. Varnanagė nežymiai šyptelėjo ir atsistojusi nusibraukė sniegą. Jis pateko už drabužių, tad mėlynakės kūnu per bėgo šalčio šiurpuliukai. Toje vietoje, kur buvo nukritusios mergaitės sniege liko jų kritimo žymės. Nusivaliusi visą sniegą Luna atsisuko į mergaitę ir dar kartą nužvelgė. Juodaplaukės drabužiai buvo šlapi,o plaukai pilni sniego, tačiau ji atsakė, kad jai viskas gerai, o netrukus pradėjo juoktis. Luna nesuprato kodėl mergaitė juokiasi, tačiau jai pradėjus juoktis balsu ir pati Luna nusijuokė. Išsimaudyti sniege nebuvo gera idėja ir mėlynakė savo noru tikrai to nebūtų dariusi, tačiau dabar ji juokėsi iš viso to. Buvo linksma nukristi į purų sniegą. Pastebėjusi aštrias mergaites iltis Lunai nebeliko abejonių. Ji vampyrė. Tačiau mėlynakė nė neketino išsigąsti ar kaip kitaip sureaguoti. Ji ramiai nusišypsojo. Juodaplaukei ištiesus ranką ir prisistačius vardu bei pavarde Luna taip pat ištiesė ranką ir švelniai suspaudė.
-Aš Luna Garnder, taip pat iš Varno nago koledžo,- nusijuokė,-tu pirmakursė?-ištirpus sniegui plaukuose Luna persibraukė juos pirštais. Jie buvo drėgni ir šalti, tad varnanagė paliko juos ramybėje ir apsidairė. Ne toli jų sėdėjo šlapiu kailiu Meino meškėnas. Jis atidžiai stebėjo abi mergaites.
-
Varniukė stebėjo merginą. Ji net neskubėjo atsistoti ir nusivalyti sniego. ,,Kaip jai nešalta?” Prisimerkusi žiūrėjo į ją vampyrė. Supratusi, kad žiūri į nepažįstamaja gana ilgai, Kyra greitai nusuko akis. Nenorėdama, kad jos akelės vėl užkliūtų už merginos, Lilly pažiūrėjo į tą vietą, kur būtent nukrito. Sniege buvo aiški mergaitės figūra. Tačiau Varniukė ilgai į ją nežiūrėjo. Jai tiesiog nepatiko žiūrėti į savo figūrą. O kam gi patiktų žiūrėti į žemutį anoreksikės kūną?
Kyrai prisistačius ir ištiesus ranką, mergina padarė tą patį.
-Malonu, Luna,- nusišypsojo jai Laurence,- tiesą sakant, visada svajojau apie tokį vardą,- dabar jau sukikeno,- iš Varno Nago sakai? Leisk atspėsiu, tu antrakursė, taip? Be to, tu esi teisi, aš pirmakursė,- vėl sukikeno Kyra. Paleidusi merginos ranką, Varniukė palietė savo ilgus, tiesius ir juodus plaukus. Šie buvo šlaput šlaputėliai, bet nesusigarbanojo. Staiga jos raudonos akelės užkliuvo ten, kur žiūrėjo Luna.
-Ar jis tavo? Nes jeigu taip, jis beprotiškai gražus,- nustębusi ištarė vampyrė ir priėjo prie katinuko.
-Sveikas,- maloniai pasakė Kyra ir ištiesė ranką, norėdama jį paglostyti. Lilly visuomet pavykdavo susibendrauti su gyvūnais iš pirmo karto, ji net nežinojo kodėl taip. Staiga katinukas prisileido pirmakursę.
-Manau aš jam patinku,- sukikeno Varniukė ir pažiūrėjusi į Luną pradėjo glostyti katinuką.
-
Pastebėjusi įsmeigtą vampyrės žvilgsnį Luna nejaukiai pasimuistė. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ją ilgą laiką stebėtų, o ir pati taip daryti ne mėgo. Juodaplaukei nusisukus Luna lengviau atsikvėpė.
-Man taip pat malonu,-šyptelėjo mėlynakė,-Tikrai? Kodėl?-Kyrai užsiminus, kad ji svajojo turėti tokį vardą kaip rudaplaukės, Luna nustebo. Ji didžiavosi savo vardu, bet niekada negalvojo, kad kas nors kitas norėtų turėti tokį vardą. Luna išvertus reiškia mėnulis, nakties sergėtoją.
-Taip, aš iš Varno nago,-nusijuokė ir linktelėjo,-bet ne antrakursė, aš pirmakursė, kaip ir tu,-pažvelgė į raudonas mergaitės akis. Gal ką nors jos ir gąsdino, tačiau Lunai akys atrodė mielos ir draugiškos, juk raudona nevisada reiškia kraują arba kerštą.
-Taip, tai Kingas,-varnanagė šyptelėjo, kai Kyra priėjo prie Meino meškėno ir pradėjo jį glostyti.-Jis draugiškas su visais, kol viskas gerai,-nusijuokė ir iš tolo stebėjo mergaitę ir šlapią katiną. Katino kailis buvo kiaurai permirkęs, tačiau vis dar atrodė didingai ir grakščiai, o ir pats Kingas sėdėjo it karalius. Jo laikysena ir išvaizda atrodė įspūdingai galbūt dėl to jis ir traukė visus. Kingas patenkintas sumurkė gavęs dėmesio ir žvilgtelėjo į savo šeimininkę.
-
Vėl išgirdusi Lunos balsą, Kyra šyptelėjo.
-Na... Lunos vardas kiek žinau reiškia mėnulį. O kadangi as pripratusi prie tamsos ir esu panašiai kaip tamsos padarėlis, man jis kaip tik tiktų,- sukikeno raudonakė,- bet ir Kyra Lilly visai tinka ir derisi,- užsisvajojusi pridūrė vampyrė. Ištiesų Kyra yra pripratusi prie tamsos. Kiekvieną naktį ji beveik nemiega, o stebi mėnulį. Kiekvieną naktį ji klaidžioja po mišką, kurį pažįsta išties gerai. Juk vampyrai dažniausiai viską daro naktį. Kyra nėra pratusi kažkur vaikščioti dieną. Tačiau dabar ji turi tą daryti.
-Smagu turėti pažįstamą Varno Nage. Bet dar ir pirmakursę tai čia išvis,- nusijuokė Varniukė.
Merginai priėjus prie katytės ir ją paglosčius, vėl prakalbo Luna.
-Gražus vardas. Kingas. Aš namie nuo vaikystės auginu vilkę Ledi. Ji mano geriausia draugė nors ir yra gyvūnas. Namie draugų neturiu, todėl visą dieną praleidžiu su ja. O naktį... Naktį mes klaidžiojam po mišką. Mums tiesiog patinka naktis- užsisvajojusi kalbėjo pirmakursė,- o kaip tu? Kas tau patinka?- sugrįžusi į realybę paklausė Kyra kitos Varniukės.
-
-Taip, Luna reiškia mėnulis,-linktelėjo varnanagė patvirtindama Kyros žodžius,- bet argi vardas Kyra nereiškia saulė?-susimąsčiusi paklausė juodaplaukės. Juk vardas Kyra kilęs iš Persų kalbos, tačiau ji galėjo ir suklysti.-Taip, regis, kuo toliau, tuo daugiau draugų randu čia, Varno nage,-nusijuokė mėlynakė. Žvilgtelėjusi į katiną ir šyptelėjusi, vėl pažvelgė į varniukę. Jai prakalbus apie praeitį, Luna prisiminimais nuklydo į dienas, kai laiką leisdavo su broliu. Regis, nebuvo nė dienos, kai jie nebuvo kartu. Kailas buvo ne tik jos brolis, tačiau ir geriausias draugas. Luna žinojo, kad juo ji gali pasitikėti besąlygiškai. Kyrai uždavus klausimą, Luna ne iš karto atsakė.
-Daugiausia laiko praleidžiu treniruodamasi kardais arba piešdama, o tu ką mėgsti veikti? Be to, gal einam link pilies, nes darosi šaltoka su šlapiais drabužiais,-nusijuokė mėlynakė.
-
Kyra stovėdama visa virpėjo. Jos drabužiai buvo permirkę, o plaukai visi šlapi. Taip stovėdama ir kalendama dantimis, Lilly klausėsi Lunos.
-Bet Kyros vardas tinka prie nakties padarėlio. Šiaip koks skirtumas. Visi vardai gražūs ir visiems tinka,- sukikenusi raudonakė vėl paglostė kačiuką.
Kol Varniukė pasakojo apie save, Lilly nelabai ir klausėsi. Vienintelis dalykas apie kurį raudonakė galvojo, tai tik jos tėvai. Būdama maža, Kyra vos nemirė nuo tėvų rankos. Jeigu ne jos tėvai, juodaplaukė dabar Hogvartse vaikščiotų su savo seserimi. Bet ją išgelbėti buvo jau per vėlu. Ją jau buvo nužudę. Dabar Kyra labiausiai bijo savo tėvų. Jeigu prieš ją pasirodytų kaukas, Laurence tikrai žinotų į ką jis būtų pasivertęs.
Blyškiaodės visus galvojumus nutraukė Varnės klausimas.
-Na... Aš mėgstu piešti ir dainuoti. Daugiau manęs niekas netraukia,- šuptelėjo pirmakursė ir vėl sukaleno dantimis,- taip. Tu teisi. Eime jau atgal, nes aš jau visa permirkusi,- balsu nusijuokė Kyra ir patraukė link pilies.
-
Hogvartso apylinkės buvo apmirusios, lyg negyvos, bejausmės kaip ir kapuose- nesimatė nei vieno mokinio, o ko norėti? Juk buvo prasidėję egzaminai.
Turbūt visi sulindę prie knygų,- pagalvojo antgamtikas, nostalgiškai šypteldamas. Prisiminė savas dienas Hogvarste, kai sukdavo galvą kaip greičiau susirasti reikiamą pamokų informaciją egzaminams. Jaunuolis vyptelėjo plačiau ir patogiau įsitaisė ant ežero pakrantės didžiojo gluosio šakos.
Prabėgo vos ne metai, kai Igoris jau negludina sėdimąja vieta Hogvartso suolų, nevarsto durų ir nesilanko Švilpynės koledžo kambariuose, tačiau vis vien, kažkaip nors prisimena tuos keturis metus praleistus šioje mokykloje. Visi metai gal ir nebuvo super duper paturbintai nuostabūs, netikėtai prisiminant Antrąjį Hogvarsto mūšį ar Demonų mūšį, tačiau, visgi, devyniolikmetis neprarasdavo malonaus sentimentalaus jausmo, kai mintys ar kalba pasisukdavo tema apie Hogvartsą.
Todėl kartais atrasdamas laisvą dieną nulėkdavo į Jungtinę Karalystę apsižvalgyti paslapčia. Tarsi tikiuosi atrasti kitus saviškius,- Norom nenorom prisipažino sau Igoris, tarp rankų sukdamas ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi. Ant lazdelės matėsi vos įžiūrimi perlaužimo dantyta žymė...
Demonų mūšio baigtis privertė bendražygius išsiblaškyti, privertė kai kuriuos bėgti, o kai kurios pradingti kaip į vandenį. Igoris suspaudė lūpas į ploną liniją.
Kartais jam atrodydavo, kad nereikėjo prašyti Myšos, kad šis pabandytų įkalbėti Senatą prisidėti prie Mirtininkų Demonų mūšyje Pavasario, švelnus vėjas pakedeno rudaplaukio plaukus. Mėlynai pilkos akys neramiai prisimerkė, kol galiausiai buvo užmerktos.
Tasai sandoris daug atsėjo Lorijanams. Pernelyg daug.
Slapstūnai, atrodo, nutilo jau ne trumpam, o jau rimtai, ilgesniam laikui, bet kaip sakoma- bėgant nuo vilko- užšokama ant meškos.
Tiksliau ant dviejų meškų: Senato ir Medžiotojų.
Tiek vieni, tiek kiti skelbia ultimatumą. Smagu.
Lorijanas giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, atsimerkė. Supraro ką turi nuveikti. Lengvai atsistojo.
Buvęs švilpis rankomis, slepiamomis po pakietintos odos pirštinėmis, pataisė tamsiai pilkos spalvos šaliką ant kaklo. Paskutinį sykį dirstelėjo į Hogvarsto bokštus. Mintyse ryškėjo traukinio stotelė, kur buvo slepiama nešyklė, nunešanti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau būtų rudaplaukis nušokęs nuo medžio šakos, patraukęs iš mokyklos apylinkės ir susiradęs nešyklę, o po to - iškeliavęs namo, tačiau akimirką sudvejojo. Kas jeigu dar kelioms minutėms pasiliktų čia?
Emilijanos tu čia nerasi.
Devyniolikmetis įsikando į liežuvį. Krūtinę apgaubė neviltis ir nuoskauda, kurias bandė beveik visus metus užgniaužti. Juk žino, kas jo lauks jei bandys ieškoti savo draugų ir sesers.
Melos irgi.
Džeimsas- prašapęs.
Caroline- irgi.
Jis čia nieko neturi ko sulaukti. Per daug pavojinga užsibūti čia.
Turi iškeliauti kol Medžiotojai nesusiprotėjo, kad esąs Didžiojoje Britanijoje.
-
Frailė jau atsibudusi jautėsi labai prastai. Kodėl? Kodėl ją slegia tos sienos, rodos, galva sukasi? Gal jai trūko gamtos, kaip anais laikais, kai sėdėdavo prie ežero, skaitydavo knygas ir dainuodavo, niekam negirdint? Žinoma, nauja vieta, nauji draugai, mokytojai jos netrikdė. Mergaitei visada patiko naujovės. Tik ar ne per daug įvykių susidėjo? Ak, dabar, įsidienojus, rudaplaukė jautėsi it ne savo kailyje. Kur dingo ta maža, linksmut linksmutėlė mergaitė, susivėlusiais nuo dūkimo plaukais?
Mokslai ir atsakomybė. Mokslai ir atsakomybė...
Tai negi ši mergaičiukė suaugo per anksti? Visko gali būti...
Papurčiusi galvą Frailė čiupo megztuką, ausines ir telefoną. Dumdama lauk pasijungė muziką, kaip išprotėjusi brovėsi pro mokinius, laukiančius egzaminų. O lauke, priešingai nei viduje, akys neužmatė nė vieno jaunuolio.
Keista, – eidama tolyn, prie ežero mąstė ji. – Niekam nerūpi toks gražus oras?
Dėl trankios muzikos ausyse, Frailė negirdėjo nei lapų šlamėjimo, nei paukščių čiulbėjimo. Bet šių garsų jai nereikėjo. Troško atsigauti kaip niekad. Ta kasdienė rutina kėsinosi pribaigti. O dabar, kai mokinukė žingsnis po žingsnio artėjo prie vandens telkinio, prisiminimai kilo iš senų dulkėtų lentynų, patys vertė savo puslapius. Ūmai Frailė tyliai uždainavo tą dainelę, niūniuotą vaikystėje. Net ežeras, prie kurio stovėjo dabar, atrodė savaip panašus į prisiminimų ežerą. Patys pirštai ištraukė ausines, dabar Frailė galėjo girdėti savo švelnų it šilkas ir lengvą it plunksnelė balsą. Prisėdusi ant žolės, ji toliau dainavo ir mėgavosi. Gera sugrįžti, gera susigrąžinti save...
-
Jis jautėsi laimingas kaip niekados. Pagaliau toji pikta duenja išleido jį pasivaikščioti. na juk jis ne koks mažas vaikas, jis juk Trentonas Herkus Faris, ne šiaip koks geltonsnapis, kuris geba pasiklysti kiekviename milimetre. Na taip, dailininkai dažnai laikomi kvailiais, tačiau visgi - visgi - jis jau buvo ištapęs visus ten matytus vaizdus, o menininko akims taip norėjos kažko naujo, šviežio, trapaus it paukščio giesmė... Vėl susiėmė už smilkinių. Kažin kodėl, bet kai mintyse įsivyraudavo meniškas bardakėlis, visados įsiskaudėdavo galvą. Bet jis juk Trentonas Herkus Faris, jis juk nemėgsta preciziškos tvarkos? Ar mėgsta? Ak, nesureikšminkim to, geriau sekim akimis juodaplaukį tvirtai sudėtą, raumeningą jaunuolį, tykiai sėlinantį takeliu link ežero. Jeigu kas senesnių Hogvartso mokinių būtų jį čia užmatęs, tai lėktų kaip akis išdegęs slėptis: net be tikslo vaikštinėjantis juodaplaukis buvo grakštus tarsi pantera, stiprus tarsi vilkas, o delnai, nežiūrint visai nederančių dažų dėmių, buvo nusėti nuospaudų, kurios atsiranda tik daugel metų rankose spaudžiant peilį. Nuo galvos iki kojų čia stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau Slapstūnų kerai, paveikę jauno vyro atmintį, paslėpė visą jo tapatybę, nuslopino ir po devyniais užraktais užrakino prakeiksmą, meilę Carol - vienintelei merginai, kuri jam rūpėjo labiau už viską pasaulyje. Tačiau nepanaikino. Visa tai atsiliepdavo jo sapnuose ir dabar neįgudusių rankų tepliojamuose paveiksluose. Paviekslai... Pamačius ežero vandenį mintys kaip mat ėmė šėlti, kaip, beje, ir galvos skausmas. Nebekreipdamas dėmesio jis mintyse pradėjo dėlioti naujo eskizo kompoziciją, kol jautrią, vis dar jautrią tarsi vilko klausą kažkas sudirgino. Sukluso. Kas gi čia gali būti, tokioje mieloje, tokioje atkampioje vietoje? Pradėjo ieškoti garso šaltinio, kol žvilgsnis atsirėmė į seną gluosnį. ten tolėliau buvo įsitaisiusi panelė su velniažin kokia agregatūra ausyse. Nežinojo, kas tai, bet piešti nesinorėjo, reiškia dėmesio neverta. O įsitaisęs ant šakos tupėjo vaikinas. Giliai viduje kažkas truktelėjo, tarsi išsilaisvinti bandąs paukštelis. Garbanius atrodė labai matytas, labai labai pažįstamas.
- Sveikas, gerbiamasis nuotykių ieškotojau,- ištarė linksmai ir laisvai, kaip buvo įpratęs kalbėti, tik nesuprato, kodėl tie nelemti pečiai taip įsitempę, o ranka vis tiesiasi prie klubo - juk teptukų su savim neturėjo, o prie diržo nieko neprikabinta, pats šįryt tikrino.- Mane vadina Trentonu Herkumi Fariu, tačiau esu tiesiog Herkas. Kaip galėčiau kreiptis?- mandagiai pasiteiravo, išlaikydamas atstumą. Kaži kodėl žodžiai strigo gerklėje. Jis nusišypsojo: šiltai ir atvirai, tačiau kažkas toje šypsenoje priminė puolantį vilką.
-
Staiga, susimąsčiusį, vis dar sprendžiantį ką daryti, Igį pasiekė vaikiškos dainelės skambesys. Jaunuolis netikėtai sustingo it statula.
Daina vis garsėjo, ir garsėjo, pranešdama, kad nelaukta persona artėja, ir tada, prieš jaunuolio akis išdygo jauna mergaitė, atrodo, dar vienuolikmetė. Ši atrodė labai savim patenkinta. Turbūt kilusi iš žiobarų, - nusprendė buvęs švilpis, pastebėdamas kažkokius keistus, garbaniui kažku matytus, o gal nematytus prietaisus mergaitės ausyse.
Igoris šyptelėjo, tačiau, netikėtai jo šypsnis praplatėjo, kai akys užfiksavo aprangos detales, būdingas Švilpynės koledžui.
Garbaniaus krūtinę užplūdė šilti, sentimentalūs jausmai. Kaip laikas greitai eina! Atrodo, kad vakar stovėjo prie Paskirstymo kepurės, atrodo, kad vakar puošė Švilpynės stalą, atrodo, kad vakar susipažino su Nero, Emi, Franku, Alisa, Teanraliu ir kitais švilpiais. Ir staiga, Igis panūdo susipažinti su šia jauna švilpuke, jos vardą sužinoti, bet tada, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado už antgamtiką vyresnis vyras.
Akimirka, ir Lorijanas nušoko ant žemės. Jo veidą perkreipė nuostaba, ir šūksnis išsiveržė iš lūpų:
-Tau viskas gerai? - Igoris žaibiškai prisiartino prie pažįstamojo, kartu ignoruodamas į dailininką nepanašaus vyro pasakytus žodžius. Igis negalėjo patikėti, kad...taip Ašas galėjo... pasikeisti! Negi rimtai Slaptūnai taip pasielgė su Ašu?- Neskiesk nesąmonių! Tu ne Herkus, o Ašas Blekmoras- tas pats kalnų maniakas psichopatas!- vos ne užstaugė. Tą akimirką suprato, kad tai "smagiai" nuskambėjo mergaitei švilpei,- Kur tavo peiliai!? Kur Caroline Wilding!? Aš maniau, kad ji su tavim...-žodžiai biro it lietaus lašai į tamsaus rudens balas. Vilkolakio balsas pritilo- Lorijanas susigrizbo, kad apkerėta Slapstūnų auka vangiai supras ko jis čia šūkauja. Kodėl Slapstūnai taip pasielgė su Ašu?
Lorijanas atsiduso, liūdnai nužvelgdamas Londono mūšio bendražygį. Suvokė, kad (galbūt) senojo Ašo arba dabartinio Trentono užkerėtos makaulės nepasieks tikrovės, realybės šviesa. O gal?
Pirštų pagalvėlės lėtai palietė burtų lazdelės medieną. Igoris susiraukė, akimirką pastovėjo ir atsisuko į sėdinčią mergiotę. Paskui vėl atsigręžė į Ašą. Apsisprendė.
Nesvarbu ką pamanys toji tamsiaplaukė.
Vilkolakišku greičiu čiupo Blekmorui už peties, ištraukė savo ąžuolinę lazdelę ir be žodžių ištarė kerus, kurie bent turėjo padėti vyriasniajam ateiti į sveiką protą. Vylėsi, kad paskui per laiką visi prarasti prisiminimai grįš į Ašo kaulinę dėžę.
Pusiau amerikietis, pusiau rusas po kelių minučių inkstinktyviai paleido buvusį klastuolį, žaibiškai atsitraukė nuo jo, dėl visa pikto saugodomasis, kad koks atskriejantis užslėptas peilis nekliūdytų jo, ar koks smūgis nenublokštų it kokio drebulės lapelio šonan. Juk nežinai kaip gali pasielgti alter ego.
-
Teodoras, išlindęs iš miško gilumos, visiškai sutrikęs, tačiau to nerodydamas, priėjo didįjį Hogvartso ežerą pro kitokį kelią nei įprastai. Toks tamsus ir gilus. Pavojingas.
Priėjęs ligi pat akmenuoto kranto, paleido Marselį, jeigu tas norėtų pasibėgioti ar įbristi į vandenį, o pats paėmė vieną pilką, plokščią akmenuką ir truputėlį pritūpęs mestelėjo paviršiumi, kad šis nuskrido kelis metrus tolyn, palikęs keletą apvalių raibulų.
– Ką tu apskritai mėgsti veikti? – nužvelgęs po kapinių keistai atrodantį bendrakoledžį, paklausė. Šis neatrodė itin patenkintas vakaru, bet jam pernelyg nerūpėjo. Pritūpė ir metė dar vieną akmenėlį. Jam tyla buvo maloni, bet galvojo, argi Lukui taip pat? Reikėjo paklausti dar kažko, gal susibendraus.
– Džiaugiesi Klastūnynu, ar norėjai pakliūti į kitą koledžą? Tau tiktų Švilpynė, – pridūrė ir apsidairė ar retriveris džiaugiasi laisve. Nors sėdėjo ramiai, tarsi saugotų berniukus. Trumpam nuėjo pakasyti jo paausį. Šaunuolis, Marseli, labai padėjai. Ir vėl neištvėręs nuobodumo grįžo prie Luko. Toks jau tas Theodore.
-
Išėjus iš miško Lukas pastebėjo, kad tamsa jau apgaubė beveik visus akmenis, medšius, ežerą. Miške taip nesimato. O dar debesys žvaigždės ir mėnulį užstoja. Einant kažkokiu dar klastuoliui nematytų taku. Vaikinas šiek tiek jautėsi nejaukiai eidamas tokiu taku ir dar tyloje. Priėjus prie ežero Lukas stebėjo kaip Teodoras numetė plokščią akmenį kelis metrus.
-Na mėgstu jodinėti, stebėti žvaigždėtas naktis ar tiesiog su kuo nors bendrauti tokiomis naktimis,- atsakė jam klastuolis. -Tu irgi tinki. Kol taip kalbi,- šyptelėjo vaikinas. O tu ką mėgsti veikti?
Vėl stojo tyla. Lukas išsitraukė iš kišenės laidynę ir pradėjo šaudyti akmenukus į pasirodžiusio mėnulio taką. Jo šaudymus sutrukdė dar vienas Teodoro klausimas.
-Galiu prisipažinti, kad norėjau į Grifų Gūžtą. Bet poto klastūnyne susiradau draugų ir ėmė čia patikti. Kodėl manai, kad tikčiau į Švilpynę?
Stojo tyla kurioje Lukas klausėsi svirplių svirpimo. Gal ir ne taip blogai bendrauti su juo. Gal susibendrausim. Tada Lukui toptelėjo klausimas kuris buvo keistokas.
-O kodėl tu toks uždaras?
-
Dar vienas plokščias akmenukas perskrodė lygų ir tamsų Hogvartso ežero vandens paviršių sukeldamas skambius ir monotoniškus pliumpsėjimo garsus.
– Netinku, – greitai atkirto. Nežinia ar piktai, ar be emocijų, – kad arkliai tave domina pastebėjau per pamokas. O žvaigždės? Malonu, sutinku.
Apie koledžus atsakymą berniukas praleido pro ausis, net tą jo klausimą apie švilpynę. Negi neakivaizdus variantas?
Ką jis mėgsta veikti? Privaloma atsakyti, gi nestovės taip amžinybę ir nemėtys akmenų į vandenį.
– Groju smuiku, skaitau, kartais šoku, braižau žemėlapius ir tyrinėju lengvas bylas, – dar vienas pilkasis perskrodė ežerą.
Kitas klausimas jį sutrikdė. Nežinojo, ar sakyti tiesą apie jo ligą. Jei esu uždaras, neturiu ir atsakyti į klausimą.
– Man nepatinka kai kiti kišasi ne į savo reikalus. Vienatvė dažniausiai mano draugas. Ji mane apsaugo. Ką tau reiškia uždaras žmogus? – vyptelėjo klastuolis.
-
Na žmogaus nuomonė yra žmogaus nuomonė. Atsakius Lukas iššovė akmenuką lyg tikėdamiesi kokio nors klausimo. Bet jo nesulaukė. Tik gavo atsakymą į savo klausimą. Smuikas turėtų gražiai skambėti. Įdomu būtų pamatyti jo žemėlapius. Gal turėtų ir Hogvartso. Oooo bylos. Įdomu kokiaa jis tyrinėja.
-Ką groji smuiku? Kokias knygas skaitai? Gal galėsi kada parodyti savo žemėlapius? O kokias bylas tyrinėji? Na apie ką žmogžudystes ar dar kažką,- tokie klausimai pasibėrė iš klastuolio lūpų kitam klastuoliui į ausis. Reiktų atprasti nuo klausimų lavinos. Nes daug žmonių tuo yra ar bus nepatenkinti ir mane patį tai erzina, nes kartais paklausia tokių pat klausimų. Baltai pilkas akmenukas ar šiek tiek mažesnis nei akmuo perskrodė tamsiai mėlynai juodą ežero paviršių kuris atspindėjo baltą mėnulio šviesą kuri leidėsi iš viršaus ant ežero paviršiaus sukurdamas baltą taką. Gražiai nuostabiai gražu. Keisti mano žodžiai, bet skamba geriau negu kai kalbu ar galvoju dieną. Būtų faina pačiuožinėti su pačiūžomis ant storo ledo sluoksnio. Klastuolis iš sniego išsikasė akmenuką jau tikrai akmenuką ir šovė tolyn į mėnulį.
-Na uždaras žmogus man reiškia, kad jis kažkada kažką patyrė ko nenori niekam pasakoti. Tad jis tampa uždaras, tylus, dažniausiai galvoja tik apie save, niekas su juo nebendrauja. Po kiek laiko toks žmogus tampa piktas ir su niekuo nedraugauja.
-
Berniukas pasilenkė, labiau pritūpė, švystelėjo pilką akmenuką lygiu ir tamsiu ežero paviršiumi, perskrodė greitai, šviesos greičiu (argi ne kvailas pasakymas?) ir visai gale nusileido į dugną tarp kitų plokščiųjų.
– Groju beveik nuo tada, kai išmokau kalbėti, vaikščioti. Tad moku visko. Aišku, dar mokausi, – suraukė antakius, jam nepatiko klausimų lavinos, atvirumas ir šiaip kalbėjimas. Įkyrėjo su kartais vis labiau ir labiau.
– Ne, – skubiai atkirto, nežadėjo nieko rodyti tam mažyliui, – beveik. Dar per mažas žmogžudystėm, bet suaugęs bus kitaip. Dabar apsiimu pamestų daiktų ar žmonių ieškojimu. Arba gyvūnų. Mokausi. Ir taip, man dvylika bei aš tiriu Rouzės mirtį. Čia paslaptis, – berniukas nutilo. Prišnekėjo per daug. Na, jis gali tiek nužudyti žmogų, tiek jį paslėpti (Klastuolio ir Varnanagės atžala juk!), tad problemų nebėra.
– Tai jau... Kaip komplimentas? – Theo žvilgtelėjo į laikrodį tada į šunį, jam uždėjo pavadėlį ir neatsisveikinęs grįžo pilin. Viskas įvyko taip greitai, kad net nieko ir nebuvo įvykę.
-
Lukas stebėjo kaip Theodoras perskrodė vandens telkinį. (Ne jis pats, bet jo paleistas akmuo). Fainiai turėtų būti mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Na nerodys, tai nerodys koks skirtumas. Pala, pala jis netiria žmogžudysčių, bet tiria Rouzės mirtį? Neaišku čia šiek tiek, bet nesigilinsiu. Klastuolis pasirinko beveik apvalių akmenukų ir ėmė šaudyti kažkur tolyn į ežero gelmes. Theodorui staigiai pasišalinus vaikinas nelabai nustebo gi juk uždaras yra (ne Lukas, o Theodoras). Klastuolis dar pašaudė akmenukus, o tada ėmė galvoti apie maudynes. Gal išsimaudyti? Bet gali kažkas pastebėti tai bus nelabai malonu rodytis nuogam, o ypač jei kokia mergina išlys. Bet reikia gi ir ežere išsimaudyti, o ne vientik duše maudytis. Gerai varau maudytis. Kaip bus taip bus. Vaikinas greitai nusimetė drabužius ir ėmė bristi gilyn į ežerą. Vanduo pasirodė šaltas, bet šiek tiek paplaukiojęs apsiprato su vandeniu ir jau nebebuvo taip šalta. Tikrai geriau už dušą, šaltas geras ežero vanduo.
Išsimaudęs Lukas išbrido iš vandens ir apsirengė rūbus ant dar šlapio kūno. Apsirengęs dar pašaudė akmenukus ir patraukė link pilies išsimiegoti kitai dienai.
-
Tuo metu situacija buvo nekontroliuojama. Berniukas tiesiog bėgo. Bėgo, kuo toliau nuo tos vietos. Jis visas buvo perpildytas adrenalino, nespėdavo viską apgalvoti, iškarto darė veiksmus. Mėlynakis pribėgo prie didelio medžio. Jis atsirėmė į jį ir leido sau keliems sekundėms pailsėti, nes atrodė taip, kad tuoj uždus nuo bėgimo. Atsisuko, patikrino ar niekas jį neseka. Nieko nematė, bet tuos garsus vis dar girdėjo. Atrodė, kad už medžių tankumos, matėsi keli juodi siluetai. Pernelyg rizikuoti Varno Nago globotinis sau neleido, jis toliau pradėjo bėgti, jis norėjo išsigelbėti nuo visko kas buvo šį naktį. Jo bėgimo tempas vis lėtėjo ir lėtėjo, vokietis buvo išvargęs. Laimei, jis sugebėjo. Sugebėjo pabėgti nuo tos vietos ir nuo to miško, dabar jis buvo netoli ežero pakrantės. Nieko negalvojęs, jis pradėjo eiti link ten. Po kelių minučių vaikėzas ir vėl pradėjo girdėti tą garsą. Širdis stukseno taip, lyg tuoj ji iššoks iš dvylikamečio kūno. Pradėjęs dairytis, nieko nepastebėjo, bet pakrypęs žvilgsnį į pradinę būseną ir vėl pamatė juos. Viskas lyg sutamsėjo. Nieko nežinojo, neprisiminė kas buvo toliau.
*
Wolfensohn pažadino saulės spinduliai. Šaltas vėjelis pūtė tiesiai į berniuką. Atsistojęs, berniukas suprato, kad jis ežero pakrantėje. Jis nepažinojo šios vietos. Nežinojo kaip jis čia atsirado. Nežinojo kas buvo. Jis tiesiog atsikėlė nežinomoje vietoje. Negalėjo prisiminti kas buvo.
Berniukas buvo dideliame nusivylime, žodžiai "juk tu vyras" tuo metu jam nieko nereiškė. Norėjo verkti, spiegti, klykti. Jo rankos, drabužiai kai kurios kūno dalys buvo kraujyje. Visas Tobijas buvo kraujyje. Šoko būsena dar negalėjo taip greitai praeiti. Karamelinės spalvos plaukų atstovas dar kartą apsidairė, nežinojo netgi ko ieškojo. Jis turėjo surasti paaiškinimą, dėl to kaip jis atsirado šioje vietoje, kas buvo.
Praėjus laikui, surado žmogų. Numirusį. Tobijui buvo tik vienas paaiškinimas - tai jo darbas. Juk jis atsibudo ežero pakrantėje, visas apdengtas krauju ir netoliese pamatė mirusįjį. Vokietis sumišime, pas jį tik viena išeitis - visa tai paslėpti. Į azkabaną juk nenorėjo....
Jūros spalvos akių atstovas iškarto įėjo į ežerą, jis norėjo išplauti visą tą kraują nuo savęs. Bet niekaip nepavykdavo išplaut kraują nuo drabužių. Vis matėsi tos dėmės ant jo drabužių. Ant geltonų marškinėlių ir ant tamsiai mėlynų džinsų. Pas berniuką jau buvo paranoja - negalėjo nusiraminti, jam atrodė, kad jį kažkas matė, kad jeigu jį kas nors pamatys, jie viską supras. Jis pakliūs į azkabaną dėl to, kad nužudė žmogų. Liūdniausia, kad jis to nepamena. Jis galėtu prisiekti, kad to nedarė, bet tas kraujas sako visai kai ką kitą. Vis tiek į praeiti negrįši ir nieko nepakeisi. Yra kaip yra. Antrakursis privalo visa tai paslėpti.
-
Vos Saulei nusileidus ir nakčiai einant į pabaigą Klara tyliai ir atsargiai išsmuko iš savo kambario. Kaip pelytė nutipeno laiptais žemyn ir saugodamasi, kad nebūtų sugauta išėjo į tamsos apgaubtą lauką. Vienoje rankoje gniaužė savo lazdelę taip stipriai, kad net pirštai pabalo. Megztinio kišenėje turėjo pailgą lapelio skiautę kuri atskrido pas ją tik prieš keletą minučių. Ilgai ji mąstė ką daryti. Iš pradžių nusprendė išmesti tą žinutę ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Ji žinojo, kad labai pavojinga taip patikėti tokiu nekaltu pakvietimu susitikti ežero pakrantėj. Net jeigu kviečia jai gana pažįstamas asmuo.
Bet smalsumas nugalėjo. Paranojiškai žvalgydamasi aplinkui, bijodama, kad kas nors ją pastebės, mergaitė ėjo šlapia žole. Viską gaubianti tamsa tik patvirtino jos žinomą citatą, kad tamsiausia būna tik prieš aušrą. Ilgi tamsūs medžių šešėliai dar labiau sužadino mergaitės vaizduotę. Jai vaidenosi keisti siluetai, stovintys prie ežero pakrantės, sutartinos vietos susitikti, ir keisti balsai. O tada lyg ir kažkoks rėkimas skrodžiantis visą pievą. Klara sustojo ir papurtė lyg bandytų visa tai iškratyti iš savo galvos. Tai tik vaikiškos baimės, o ji juk jau ne vaikas. Jai greitai bus dvylika ir turėtų seniai nustoti išsigalvoti nesamus dalykus.
Tai lyg ir suveikė. Toliau buvo tik mirtina tyla. Girdėjosi tik ošiantys medžiai ir čiulbantys, kilančią Saulę pasveikinantys paukščiai. Klara pažvelgė į horizontą, kur galėjai matyti pro pilkus debesis besiveržiančius šviesos spindulius. Nereikėjo nė laikrodžio, kad suprasti, jog ji pavėlavo susitikti sutartoj vietoj reikiamu laiku. Bet vis tiek, gal tikėdamasi, jog dar bus laukiama ji pradėjo eiti toliau link ežero.
Tik staiga ji pastebėjo ant žalios žolės raudonus lašelius kraujo. Tarsi koks rožių žiedlapių takelis, kraujo lašeliai vedė link pakrantės prie juodo lygaus ežero. Pakėlusi galvą ji pamatė dar nematyto berniuko kūną. Iš pradžių pasirodė, kad jis miega, bet raudonas upelis viską išdavė. Mergaitė negalėdama patikėti tuo ką mato ranka užsidengė burną.
Tik nerėk. Tik nerėk. Tas kas tai padarė dar gali būti šalia. Jis gali išgirsti tave Tikino jis save bandydama nusiraminti. Ji turi apsisukti ir kuo greičiau bėgti atgal į Hogvartsą. Pakviesti ką nors kas žinos ką daryti.
Jau žadėjo apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo šios vietos, kai mergaitė išgirdo kaip kažkas ateina. Išsigandusi ji užlindo už storo medžio kamieno. O būnant tokia smulkute pasislėpti bėdų nekyla.
Klara prigludusi prie medžio stebėjo kaip sunkiai dėdamas kojas atėjo jai vėlgi nepažįstamas berniukas. Gal tik maždaug metais vyresnis už ją. Jo rankos, drabužiai buvo išsitepę krauju. Aiktelėjusi mergaitė skubiai prikando liežuvį bandydama save sulaikyti, neišsiduoti. Bet visi savisaugos instinktai šaukte šaukė bėgti kuo toliau nuo čia. Kad čia pavojinga. Berniukas ją tikriausiai išgirdo, mat apsižvalgė lyg norėtų įsitikinti, kad yra vienas pats. Klaros širdis baladojos taip stipriai, kad ji buvo tikra, jog tasai berniukas ją girdi. Bet, rodos, nieko neįtardamas jis pritūpė prie vandens ir pradėjo plauti kraują nuo rankų.
Reikia iš čia pasišalinti kuo greičiau. Tikino save mergaitė ir atsargiai žengtelėjo atgal bandydama nepastebima pabėgti, bet ją išdavė trakštelėjusi šaka, o Saulės spinduliai išdavikiškai atskleidė jos slėptuvę.
-
Žodžiai neapsakys to jausmo kurį jautė tuo metu Tobijas. Niekas jį nesupras, juk niekas ir nebuvo pakliuvęs į jo situaciją. Varno Nago globotinis norėjo verkti, juk jis atėmė žmogaus gyvybė. Tas žmogus turbūt buvo paprastas mokinys, kupinas svajonių, patyręs daug nuotykių, buvo mylimas draugais ir šeimoje, nors gal kartais ir turėdavo blogus pažymius. Jis turbūt buvo paprastu žmogumi ir Hogvartso mokiniu kuris mirties nenusipelnė. O Tobijas Wolfensohn atėmė iš jo gyvybę. Atėmė visa tai, ką jisai turėjo. Svajones, nuotykius, šeimą ir draugus. Vokietis save griaužė už tai ką padarė. Jis kaltino tik save už visa tai, nors ir padarė tai nenorom. Pasiteisinimai "aš nenorėjau", "tai ne aš", "aš nežinojau ką dariau", "aš nieko nepamenu" netiks. Tobijas nužudė žmogų, tai tikrai nepateisinama, būtent ir todėl mėlynakis negalės ramiai gyventi, nes vis bus ta dalelė viduje kuri griaužia berniuką už jo poelgį. Jis pirmą kartą jaučią tokį jausmą ir išvis, pirmą kartą kažką jaučia. Tai žudo jį iš vidaus, nieko gero prie to tai nepriveda.
Vaikėzas krūptelėjo pečiais, išlipęs iš ežero. Neturėjo plano ką toliau daryti. Jis išplovė nuo savęs kraują ir ką toliau? Slėpti lavoną? Lyg tai atrodytu taip paprasta. Brunetas netgi burto lazdelė niekuo negalėjo padėti. Atrodė, kad visas gyvenimas dabar yra nusistatęs priešais jį. Varno nago globotinis pabandė pakelti tą žmogų. Bet jis pasirodė labai sunkiu. Netgi pernelyg. Negalėjo pakelti. Todėl pabandė pasielgti kitaip, bet ir tiesiog tempti lavoną jam buvo per sunku. Pasirodė, kad lavonas yra žymiai sunkesnis nei gyvas žmogus, o kažkada skaitė straipsnį, kad lavonai atvirkščiai numeta svorį mirus žmogui. Išvada tokia, kad jis nieko negalės padaryti su tuo. Jam reikės palikti viską kaip yra.
Ir ką dabar daryti? Jau rytas, ateis koks nors žmogus ir mane pamatys. Mane kas nors pamatys ir viskas, aš būsiu pagautas. Mane pasodins į azkabaną ir ten aš pravesiu visą savo gyvenimą. - Paranojiškai pradėjo galvoti. Ir jo apmąstymai buvo ne veltui, jis išgirdo kaip šaka ką tik trakštelėjo. Tas garsas reiškė pabaigą jo gyvenime. Visas nusivylime ir baimėje, pradėjo dairytis ir ant medžio puikiai pastebėjo mergaitę. Wolfensohn užmerkė akis ir pro jo skruostą pratekėjo ašarą. Nieko nesiruošė daryti. Jis stovės ten kur yra, nieko nesakys ir nedarys. Berniukas yra pagautas. Tai yra pabaiga.
-
Išpūtusi akis Klara stebėjo berniuką, o jos mintys sukosi kaip kokia karuselė. Ji tai įtikinėjo save, kad turi pabėgti, tai pyko ant savęs, kad iš baimės negali pajudėti. Ji stebėjosi, kad toks, rodos, nekaltai atrodantis jaunas žmogus galėjo tai padaryti. Ir ji bijojo. Labai bijojo, kad bus jo kita auka.
Kai trakštelėjusi šaka išdavė jos slėptuvę ir berniukas pastebėjo liudininkę, Klaros širdis, rodos, grasino iššokti jai pro gerklę ir išsinešdinti iš tos vietos. Ji turėjo jau seniai bėgti kuo toliau, bet dabar jau per vėlu. Dabar jis jau žino, kad buvo sugautas, ir nežinia ką norės padaryti, kad pašalinti kliūtį.
Mergaitė greitai atsitraukė nuo jo ir ištiesė savo lazdelę tikėdamasi, kad galbūt pavyks apsiginti, nors ji nemokėjo šiai situacijai tinkančių burtažodžių ir atrodė tokia maža, silpna. Tiesiog lengvas grobis.
-Nesiartink!-suriko ji dar labiau sugniauždama lazdelę, melsdamasi, jog jis nepastebės, jog ji dreba lyg medžio lapelis. Iš lėto atbulai traukdamasi ji stengėsi saugiai iš čia pabėgti.
Tik ji sustingo, rodos, viskas aplink sustingo, kai pastebėjo, jog rudaplaukis net nebando jos sužeisti. Jis tiesiog stovėjo vietoje ir nuleido savo mėlynas akis... lyg lauktų savo galo.
Tai turi būti vaidyba. Tikino save mergaitė. Jis tikriausiai nori, kad pasitikėčiau juo ir... Ar jis verkia?!
Klara palenkė galvą norėdama geriau įsižiūrėti. Taip, tikrai. Saulės, išdavikės, šviesoje sublizgo ašara ant berniuko skruosto.
-K-kodėl tu verki?-leptelėjo mergaitė truputį nuleisdama lazdelę. Berniukas tikrai atrodė toks nekaltas...
-
Vokietis nusivalė ašaras. Nors jis ir vyras, bet jam vis tiek tuo metu tai nerūpėjo. Jam buvo skaudu ką jis padarė, nors to ir nepamena. Ašaros savaime riedėjo, o jis jas valė ir valė. Jo veidas buvo visas paraudonavęs, netgi akies obuoliai buvo raudoni. Apatinė lūpa drebėjo, o burnoje jautė, lyg jis būtų liežuvį prarijęs, nes negalėjo nieko pasakyti. Žiūrint į mergaitę, šis norėjo maldauti, kad ji nieko nepapasakotu. Juk Tobijas nieko nekaltas. Jis negalėjo tai įrodyti, bet jis tai jautė..
- A-a-š.. - Vos sugebėjo kažką pasakyti.
Įkvėpė oro. Mintys niekaip negalėjo susidėlioti. Varno Nago globotinis nežinojo ką turėtu pasakyti. Nėra jokio logiško varianto. Todėl tiesiog stengėsi savaime kažką sakyti. Ką nors...
- Tai ne aš. Aš prisiekiu. Maldauju, niekam nepasakok. Aš.. Niekuo nekaltas. Aš buvau tuo metu be sąmonės.. - Pats žinojo, kad tai atrodo netikroviška.
Berniukas jautė, kaip jis buvo visas užšalęs, nors ir vasara buvo tuoj už nosies. Jautė kaip jo kraujas šąlą, pradėjo jausti, kaip jam darosi silpna. Jo akys nukrypo ir vėl į lavoną. Šatenas buvo siaube. Kuo toliau, tuo toliau jam darėsi vis blogiau. Pati savijauta blogėja. Tiek jo fizikinė tiek ir psichologinė.
Dabar jo mintys buvo apie vieną. Apie tą mergaitę kurią jis sutiko. Šioji viską matė. Ji liudininkė. Ji viską papasakos visiems. Tobijas turėjo tai sustabdyti. Visais būdais. Nesvarbu ką tai kainuos jam. Vokietis atsisuko į rudų plaukų atstovę. Jis išsitraukė burtų lazdelę ir nutraukė ją link jos. Jis nežinojo ką darė. Jis nekontroliavo savo elgesį.
- Prisiek, kad niekam nepasakosi, nes tai kainuos tavo gyvybę! - Sušuko jai ir toliau laikė burtų lazdelę su vienaragio plauku kuri buvo nukrypta link liudininkės. Liesa figūra taip toliau stovėjo ir laukė jos atsakymo. Jis nežinojo ką darė. Jis tik norėjo įsitikinti, kad šioji niekam nepasakos nieko. Tobijas tikrai nepadarytu nieko blogo jai. Bet dabar visai kita situacija.
-
Klara atidžiai stebėjo kiekvieną berniuko judesį. Jos visi raumenys buvo įtempti, pasiruošę bėgti. Ir ji pati, tiesą sakant, nežinojo kodėl veliasi į visa tai, kodėl ji vis dar stovi čia kaip į žemę įaugusi. Bet berniukas priešais ją atrodė visiškai kitoks nei mergaitė įsivaizdavo žudiką. Neskaitant kruvinų drabužių, jis nieko panašaus neturėjo, kad rodytų, jog jis žudikas.
-Buvai be sąmonės?-lėtai paklausė Klara suraukdama antakius.-Tave kažkas užpuolė?-tai gal pateisintų kraują ant jo drabužių...
O gal kažkas jam ištrynė atmintį? Klara buvo skaičiusi apie burtažodį, kuris ištrina kai kuriuos prisiminimus. Tai gal kažkas jam tai padarė? Galbūt tikrasis žudikas tiesiog pakišo nekaltą mokinį, kad paslėpti savo nusikaltimus...
-Ar tu prisimeni kažką?-spėliojo vėlgi taip pat atsargiai lyg ji bandytų nuraminti sužeistą laukinį gyvūną. Nors panašiai gal ir buvo. Berniukas tikrai atrodė lyg pasimetęs gyvūnas...
Bet jis kurį laiką susimąstęs tylėjo žvelgdamas į tą negyvą kūną. Mergaitė taip pat pažvelgė ten ir atrodo kad jos vakarienė grasinosi išlipti, kartu su širdimi ir visa kita.
Ji žiojosi vėl klausti berniuko ko nors, net pati nelabai žinojo ką norėjo pasakyti, tiesiog kažką kas prakalbintų jį, bet rudaplaukis staigiai atsisuko į ją ir išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją link mergaitės. Klara greitai pašoko į šoną lyg norėtų išvengti to kas nutiko anam vargšeliui. Baimė ir vėl prabudo, o jos rankos vėl pradėjo drebėti. Spoksojo į jo lazdelę pasiruošusi bėgti ar slėptis.
-Gerai... gerai, nieko apie tai nesakysiu, pažadu,-išsigandusi lyg žirnius drebančiu balsu išbėrė žodžius mergaitė, vis dar laikydama savo lazdelę nukreiptą į jį, nors rankos ir prakaitavo, o lazdelė pasidarė sunki tarsi akmuo, darėsi vis sudėtingiau ją nulaikyti ir nedrebėti.
-
Į visus mergaitės klausimus berniukas tik linktelėdavo. Pasakyti tai žodžiais jam buvo pernelyg sunku. Tobijas buvo įtampoje. Kiekviena smulkmena trukdė susikaupti ties mergaitę. Jį visiškai nedžiugino, kad jau rytas ir tuoj galima bus pastebėti kelis besivaikštant mokinius ar kokį profesorių
kuris tikrina ar visi mokiniai yra pamokose. O gal kas nors ieško šį žmogų?
Varno Nago globotinis nusipurtė. Jis toliau buvo atstatęs burto lazdelę priešais nepažįstamąją. Jo dešinė akis pradėjo drebėti. Tuo metu jis galėjo priminti kokį psichopatą pas kurį tikrai didelės problemos smegenyse. Nors turbūt taip ir buvo. Berniukas nesiruošė nuleisti burto lazdelę. Išgirdęs brunetės žodžius, šis nepatikėjo. Ji taip pasakė tik dėl baimės. Bet ar sako ji tiesą?
- Aš tau netikiu. - Šaltakraujiškai tarstelėjo, nors ir galima buvo išgirsti jo baimę balse.
Dangaus spalvos akių atstovas iš niekur nieko pradėjo juoktis. Jo plati šypsena parodė tiesius ir sutvarkytus dantis, o juokas priminė hienų skleidžiamą garsą. O jo dešinioji akis toliau trūkčiojo. Toliau laikant burtų lazdelę, pamažu jo ranka pradėjo drebėti. Jam pasidarė sunku laikyti toliau taip ją.
- F-fli-p... - Nesugebėjo pasakyti burtažodį kuris atstumtų atgal vienuolikmetę ir taip ją galėtu sužaloti.
Mirtina tyla tarp panašaus amžiaus žmonių pasidarė labiau į nejaukią nei tai būtu kokia įtampa. Tobijas negalėjo nieko pasakyti. Todėl šis tik nuleido burto lazdelę, o jo ranka pagaliau galėjo pailsėti po ilgo laikymo. Galų galiausia berniūkštis prarijo susikaupusias seiles jo gerklėje ir tik pažiūrėjo į mergaitės akis su nenormalaus žmogaus žvilgsniu, o tada jo žvilgsnis ir vėl nukrypo į lavoną.
- T-t-tikiuosi galėsiu tavim pasitikėti.. - Pats žinojo, kad taip nebus.
Vokietis nusisuko ir pradėjo eiti link to numirusio žmogaus. Idėjų daugiau šis neturėjo ką daryti, todėl pabandė nutempti lavoną tiesiog į ežerą. Kitų idėjų jam nebuvo. O daryti kažką reikėjo.
-
Iš berniuko tylos ir tik nežymaus linktelėjimo į jos klausimus, mergaitė suprato, kad nieko gero iš jo neišgaus Klara nutilo. Ir taip tikriausiai jau pradėjo jį užknisti su savo klausimais. Bet jos galvoje vis dar sukosi mintys ir klausimai.
Bet tie klausimai turėjo palaukti, mat dabar labiau rūpėjo išlikti gyvai. O kur dar nuo įtampos skaudantys raumenys. Ji žvelgė į berniuką, kuris jai priminė tiksinčią bombą. Kuo toliau tuo labiau jis gąsdino Klarą.
-Aš sakau tiesą! Aš nemeluoju!-drebančiu balsu suriko varnė. Trūkčiojančiai bandė įkvėpti, bandė pajudėti. Bet jeigu ji apsisuks ir bandys pabėgti jis ją gali nužudyti. Ji įtemptai galvojo kaip galėtų gauti jo pasitikėjimą, bent trumpam, kad galėtų saugiai pabėgti. Jos galvoje užgimė idėja, rizikinga, bet verta išbandyti.
-Gerai... Aš niekam nepasakosiu, nieko nepadarysiu,-neleisdama berniukui ištarti jai nežinomo burtažodžio mergaitė sunkiai prisivertė padėti savo lazdelę ant žemės ir pasitraukti keliais žingsniais. Jos galvoje tiesiog kaukė pavojaus sirenos, o nedidelė dalelė jos blaivaus proto vadino ją kvaile. Jos lazdelė, nors ir nelabai galėjo ką su ja padaryti, buvo vienintelis dalykas, kuris padėjo jai nesijausti tokia bejėge.
Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Netgi gamta nutilo, lyg įtemptai lauktų kas bus toliau. Tik Klarai tai nelabai rūpėjo tuo metu. Ji stengėsi sulyginti savo kvėpavimą, kad neapalptų. Vis dirsčiojo į savo lazdelę ir aną medį, galinti ją apsaugoti trumpam, jeigu berniukas nuspręstų ją nužudyti. Ji mintyse spėjo kiek sekundžių prireiks, kad užlipti į tą medį. Ji jau pasigailėjo savo tokio kvailo sprendimo. Ką ji sau išvis galvojo? Čia ne koks filmas ar knyga, kur ji būtų pagrindinė veikėja.
Galiausiai berniukas ištarė savo sprendimą ir Klarai pasirodė, kad dabar jau tikrai apalps. Akmuo nuo širdies nusirito jai iškvepiant orą.
Dabar. Dabar, tam berniukui nusisukus, Klara gali čiupti savo lazdelę ir bėgti. Mergaitė atsargiai žengtelėjo žingsnį link lazdelės atidžiai stebėdama berniuką. Ji pasilenkė pasiimti lazdelę, bet taip ir nepaėmė jos. Mergaitei iš galvos neišėjo kas buvo prieš keletą minučių... Kaip žmogus gali taip greitai keistis? Prieš tai jis atrodė toks bejėgis, tada visai supanašėjo į žudiką, o dabar... Ji visiškai nežinojo priešais ką ji stovi.
Klara vėl pažvelgė į savo lazdelę ir išstūmusi tas mintis iš galvos atsargiai paėmė lazdelę ir įsikišo ją į apsiausto kišenę. Tada vis dar nepatraukdama akių apsisuko norėdama bėgti, bet ją apėmė abejonės. Kaip ji gali būti tikra, kad grįžus į mokyklą tasai berniukas nebandys jos nužudyti? Arba jis gali ir toliau žudyti kitus mokinius... Jeigu jai pavyks, šiek tiek jį čia užlaikyti, gal ją suras kas nors? Kuris nors profesorius arba mokinys turėtų pasigesti šių trejų dingusiųjų.
Vis dar mintyse pykdama ant savęs už savo veiksmus Klara priėjo prie berniuko ir pažvelgė į lavoną, kurį jis bandė nutempti į ežerą. Jos širdį sugniaužė sąžinė už tai ką ji žada padaryti. Sekundei ją užplūdo mintys apie tą mirusį mokinį, paskandintą tame ežere. Ji įsivaizdavo kaip tasai kūnas ten pūva, visų užmirštas...
Klara papurtė galvą norėdama išvyti šias mintis ir pasitrynė ranką. Kažkodėl jai pasidarė taip šalta.
-Gal... jį reiktų palaidoti?-tyliai sumurmėjo ji vis dar bijodama to berniuko. Jis atrodė toks nenuspėjamas.
-
Buvo sunku suprasti, kodėl tada toji mergaitė priėjo prie Tobijo bandydama jam pagelbėti. Gal ji taip elgiasi iš gailesčio? Pagailėjo vokietį, nes šis dabar atrodo kaip paskutinė šiukšlė. Šiukšlė, kuris net pats to nežinodamas nužudė žmogų ir net nesugeba to paslėpti, jau sugebėjo surasti liudininkų to incidento.
Išklausius šios mėlynakės patarimą, Wolfensohn nesugebėjo net sureaguoti. Jis taip ir toliau žiūrėjo į tą lavoną nežindomas ką daryti.
- Aš bandžiau iškasti duobę, bet mano burtažodžių žinios tam per mažos. Man nepavyko. Kadangi.. Tu čia nori man palaikyti kompaniją pasirinkus puikų momentą, tai gal gali tu išbandyti? - Tikiuosi ne kvaila jos kažko prašyti prisiminus kas buvo kelias minutes atgal. - Pagalvojo. Garbaniaus mintys buvo apsuptos viskuo ir vieną iš tų minčių buvo tai, kad šioji kolega kada nors vis tiek jį išduos. Nors jeigu jis ir prigrasino ją. Kvaila būtų pasitikėti.
Varnius pridengė savo veidą su ranka, kad nejaustu tos smarvės kuri pradėjo sklisti nuo to mirusio kūno. Dar kartą pažiūrėjus į tą žmogų, negalėjo suprasti kodėl jis tai padarė ir kam, jeigu jis jį net nepažinojęs buvo.
-
Klara nejaukiai patrypčiojo. Dar nežinojo pakankamai daug burtažodžių, kad iš niekur iškasti duobę žemėje ir palaidoti tą negyvą kūną. O ir pasirodyti, kad yra tokia negabi per daug bijojo. Kas jeigu sužinojęs jos silpnybes bandys ją sužeisti? Nors gal jai buvo tiesiog paranoja. Juk ir pats berniukas prisipažino, kad nežino pakankamai burtažodžių. Mergaitė prikandusi lūpą įtemptai mąstė, bandė rasti būdą be magijos.
-Nežinau...-numykė ji,-galiu pabandyti...
Akimirkai prisiminė neseniai išmoktą burtažodį. Nors pamokoje jai nepavyko padegti lapelio, o iš lazdelės išėjo tik kažkokios žiežirbos, tai buvo vienas iš tų nedaugelių paprastų burtažodžių, kurie jai sekėsi.
Mergaitė išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į mirusį mokinį. Žinojo, kad jeigu dabar sudegins kūną, įrodimų beveik neliks. Vėjas išpustys pelenus, lietus nuplaus kraują. Niekas net negalės pasakyti, jog čia įvyko nusikaltimas. O Klara įrodyti taip pat negalės.
Mokinė užsimerkė ir tyliai sušnabždėjo burtažodį. Greitai jos nosį pasiekė aitrus dūmų ir degančių plaukų kvapas. Jai net skrandis susisuko ir pasirodė, kad tuoj pašalins visą turinį.
-Štai...-pasakė ji ir vis dar tvirtai laikydama rankose lazdelę nusisuko. Nežinojo ar akys ašaroja dėl dūmų ar dėl kažko kito. Mergaitė neleisdama sau atsisukti nubėgo tolyn nuo šios vietos. Nusprendė amžiams pamiršti viską kas čia nutiko.
-
Pagaliau pasitaikė gražesnė diena. Dafydd negalėjo pakęsti žiemos, tad išėjo į lauką. Kvaili bendrakursiai jį erzino, tad velsietis išėjo vienas. Su nuoširdžiu troškimu nieko nesutiki.
Dafydd patraukė link ežero. Maudytis buvo dar per šalta, bet bent galima paspoksoti į vandenį. Kam ta žiema iš viso reikalinga? piktai klausė savęs klastuolis, eidamas paežere.
Dafydd nežinojo, ką nori veikti, tad kurį laiką slinko be tikslo. Tačiau neilgai trukus jis pamatė didelį gluosnį, kuris atrodė tikrai įspūdingai. Pakankamai įspūdingai, kad net Dafydd atkreiptų dėmesį.
- Oho, - nenoromis sumurmėjo klastuolis. Medis buvo neeilinio dydžio ir, ko gero, amžiaus. Viena šaka buvo nukarusi žemyn, tad Dafydd įlipo į medį ir įsitaisė tarp žaliuoti pradedančių lapų. Jeigu ką, manęs niekas nepastebės patenkintas pagalvojo velsietis.
-
Lėja išėjusi iš pilies patraukė keliuku link ežero. Buvo graži diena. Saulė švietė kur kas ryškiau nei visuomet, nors ir šaltukas dar spaudė.
Mergaitė buvo pavargusi, be to mėgo vienatvę. Todėl norėjo pabūti viena ir pasiilsėti. Štai ir atėjo. Varnanagė švilpiniuodama dainelę sustojo prie aukšto gluosnio - puiki vieta pasiilsėti. Mergaitė priėjo prie medžio ir pradėjo nulinkusia šaka lipti aukštyn. Lipti buvo lengva, Lėja buvo įgudusi karstytis po medžius. Beveik užlipus varnanagė stabtelėjo. Mą jūs manote, ten tupėjo berniukas. Mokinė sutriko. Pasijuto labai nemaloniai. Ji - mergaitė karstosi po medžius. JI PO MEDŽIUS! Nežinia ką galima pamanyti apie mergaitę medyje.
Tačiau Lėja nenorėjo pasirodyti nemandagi.
- Labas. Aš Lėja. - Šiaip ne taip išspaudė varnanagė.
-
Tiesiog tobula. Vos Dafydd įsitaisė, būtinai turėjo apsireikšti kažkokia mergiūkštė!
- Ko tau čia reikia? - piktai paklausė klastuolis, nepaisydamas merginos pasisveikinimo. - Nematai, kad aš čia esu? Dink.
Dafydd nušoko nuo šakos, nepaisydamas to, kad, ko gero, užkliudė mergaitę. Velsietis atistojo po šaka ir pakėlė akis.
- Tu dar čia? - paklausė Dafydd. Ko jau ko, o aiškintis su kažkokia mergaite jis tikrai nenorėjo. Tačiau klastuoliui neatrodė, kad mergaitė ruoštųsi nešdintis. Dafydd atsisėdo po šaka ir vėl pasakė:
- Gerai, galiu minutę palaukti. Bet jeigu per tą laiką nedingsi, aš tau padėsiu.
Klastuolis atsirėmė į medį ir ėmė laukti. Žinoma, jis neturėjo laikrodžio, tačiau mintyse labai rimtai skaičiavo sekundes. Kai suskaičiavo iki šešiasdešimties, mergaitė nebuvo niekur dingusi. Dafydd pašaipiai atsiduso ir atsistojo.
- Na ką gi. Neišėjai pati, vadinasi, reikia pagalbos.
Klastuolis griebė mergaitei už kojos ir pabandė staigiai trūktelėti.
-
Lėjos sutrikimas pavirto pasipiktinimu. To betrūko, kad kažkoks berniūkštis su ja taip kalbėtų. Juk ji pati tiesiog pasisveikino.
Jis liepė dingti! Tegul nemano, kad čia viskas jo. Vaikinas nušoko žemyn. Lėja tuo tarpu nė nekrustelėjo. Bus čia kiek norės. Mergaitė niršo ant vaikinuko, nė neabejojo, kad šis iš klastūnyno. Vaikinas atsisėdo po šaka. Ir pasakė... Kad duoda jai minutę išsineždinti! Ne, Lėja nė nesiruošė išeiti. Nors tikrai jai nebuvo reikalo ten būti. Mergaitė tiesiog norėjo parodyti, kad taip pat kaip ir jis gali čia būti. Ji nebijo to klastuolio. Tik pamanyk išsineždinti, o jei ne padės. Įdomu kaip jis ruošiasi padėti. Lėja pati pradėjo skaičiuoti laiką. Na štai praėjo minutė. Klastuolis atsistojo. Mergaitei buvo labai įdomu ką jis darys. Ir ką jūs manote, vaikinukas timptelėjo jai už kojos. Lėjai nukrito batas. Varnanagė nušoko nuo šakos ir pasiėmė batą.
- Gal galima mandagiau su mergaitėm? - Paklausė Lėja, - Gerai aš išeisiu. - Ji paėjėjo truputį ir atsisėdo ant žemės. Nuėjo nelabai toli nes norėjo stebėti ką vaikinukas darys toliau. Ji susidomėjo iš kur toks nemandagus mokinys.
-
Dafydd tikėjosi paspirti nukritusi batą toliau, tačiau nespėjo - mergaitė priėjo ir jį pasiėmė. Klastuolį apėmė apmaudas, bet jis stengėsi to neparodyti. Tik jau ne kažkokiai mergiotei...
- Koks man skirtumas, merga tu ar kas? - paklausė velsietis. Jo paties mama buvo tikra dama, kuriai reikėdavo pritraukti kėdę ir atidaryti duris. Tačiau berniukas šito negalėjo pakęsti ir nė neplanavo elgtis bent kiek mandagiau vien dėl to, kad įsibrovėlė yra mergaitė.
Pamatęs, kad ji nueina, Dafydd apsidžiaugė. Tačiau, jo nuostabai ir pasipiktinimui, mergaitė atsisėdo ant žemės gana netoli gluosnio. Klastuolis susimąstė, ką gi jam dabar daryti. Galiausiai jis nutarė nedaryti nieko. Tad vėl įlipo į medį ir atsisėdo ten pat, kur sėdėjo prieš pasirodant mergaitei. Kurį laiką buvo tylu ramu. Tačiau galiausiai Dafydd prieš savo valią pajuto smalsumą: ar mergaitė vis dar ten? Velsietis labai nenorėjo nušokti žemėn, tad tik pasilenkė ir pro jaunus lapelius bandė įžvelgti, ar mergaitė tebesėdi kur sėdėjusi. Nesupratęs, ar ji ten tebėra, Dafydd staiga garsiai suriko: jis neišlaikė pusiausvyros ir šlumštelėjo žemėn.
-
Lėja sėdėjo ant žemės. Nieko įdomaus nevyko. Vaikinukas paprasčiausiai įlipo į medį. Kaip jam nenusibosta nieko neveikti? Mergaitei tikrai nusibodo. Bet smalsumas ją vertė sėdėti ir laukti. Jaigu jau susiruošė ką nors išsiaiškinti, tai ir išsiaiškins. Tačiau tikrai nuobodu sėdėti ir nieko neveikti, todėl pirmakursė nusprendė išeiti. Ji apžiūrėjo viską plink save, kad netyčia nepaliktų kokio nors savo daikčiuko. Nieko nerado. Lėjai buvo labai įdomu kas tas vaikinukas, tad mergaitė nusprendė suskaičiuoti iki šimto. Juk gali atsitikti stebuklas ir kaškas įvykti. Lėja pati tuo stebuklu nelabai tikėjo, tačiau giliai užsimerkė ir pradėjo skaičiuoti. Nieko nevyko, tad mergaitė lėtai atsistojo. Jau ruošėsi nueiti, bet staiga iš gluosnio pusės atsklido riksmas. Varnagė atsuko galvą į tą pusę. Tik pamanyk - vaikinukas buvo išdirbęs iš medžio ir dabar gulėjo ant žemės! Lėja susijuokė, tačiau greitu žingsniu priėjo prie jo.
- Tikiuosi nieko neužsigavai? - paklausė mergaitė ištiesdama ranką, kad vaikinas galėtų atsistoti.- Na jau, gal liausiesi raukytis? - Tarė matydama, kad vaikinukas vis dar raukosi ir nenori paduoti rankos.
-
Dafydd jautėsi labai blogai. Visų pirma, jis gerokai susitrenkė ir dabar viską skaudėjo. O čia dar pristojo ta mergiotė... Tiesiog nebelįsk pagalvojo velsietis. Jis nė už ką nenorėjo prisipažinti, kaip viską skauda. Mergaitė, atrodo, norėjo padėti, tačiau klastuolis nebuvo nusiteikęs maloniam elgesiui.
- Man viskas gerai, - pasakė, stengdamasis nesudejuoti. Atrodo, nugarą tikrai neblogai susitrenkė. - Aš tik apsimečiau. Aš tik noriu pagulėti, dangus gražiai atrodo.
Žinoma, Dafydd nematė nė lopinėlio dangaus, nes svarbiausia buvo apgauti mergaitę, kad nieko neskauda. Po kurio laiko, jai vis nesitraukiant, velsietis šiurkštokai pagriebė ištiestą ranką ir sunkiai atsistojo. Nė nepagalvojo pasakyti "ačiū". Tiesiog priėjo prie kamieno ir atsirėmė į jį. Vis dėlto po kurio laiko kažkas viduje berniukui pasakė, kad reikia būti bent kiek mandagiam. Tad jis be galo sunkiai išspaudė:
- Ačiū.
Dafydd neabejojo, kad ši padėka spinduliavo prašymą dingti iš akių, tačiau jam tai nerūpėjo. Jis tiesiog laukė, kol liks vienas, kad galėtų kokiu nors būdu nušliaužti iki ligoninės.
- Lipk į tą šaką, jei taip nori, - piktokai pasakė velsietis, nutaręs, kad jeigu mergaitė įlips į medį, galbūt nematys, kaip sunku jam yra eiti.
-
Lėja laukė ištiesusi ranką. Buvo nelabai panašu, kad vaikinukas sušvelnėjo. Varnanagei niekaip netilpo galvoje, kaip gali būti tokių užsispyrusių mokinių. Žinoma, ir ji pati dažniausiai nenusileisdavo ir laikydavosi savo, bet kaip galima nepaisyti kito mergaitė nesuprato.
Pagaliau vaikinukas prabilo. Nors jis pasakė, kad jam viskas gerai, Lėja nebuvo tuo labai tikra. Kai vaikinas pasakė, kad apsimetė ir nori pailsėti pirmakursė suaijuokė, tokio akivaizdaus melo ji dar nebuvo girdėjusi.
- Nesek pasakų, - pasakė varnanagė. Galiausiai vaikinukas padavė ranką ir atsistojo, tada atsirėmė į medį. Lėja apsidžiaugė, kai šiame žmoguje, nors trumpam pabudo mandagumo jausmas ir jis padėkojo. Po poros minučių vaikinukas piktokai pasiūlė Lėjai. lipti į šaką. Mergaitei nebuvo reikalo ten lipti, bet ji suprato, kad vaikinukas nori likti vienas.
- Geriau aš jau eisiu. - Pasakė varnanagė. Ju jau ruošėsi eiti, bet tada pamatė, kad vaikinukas sunkokai juda ir suprato, kad jis krisdamas užsigavo.
- Bet juk tu susitrenkei! Kodėl sakei, kad viskas gerai. - Šūktelėjo mergaitė. - Turiu nueiti į pilį ir pakviesti gydytoją. - Lėja ruošėsi kuo skubiau eiti.
-
Nesek pasakų mintyse pašaipiai pakartojo Dafydd. Nors ir buvo gana akivaizdu, kad mergaitė nori padėti, klastuolis to nepaisė ir toliau rodė visą savo nepasitenkinimą, kad ji yra čia.
- Na... Taip, susitrenkiau, - pratarė Dafydd, supratęs, kad tai neigti būtų tiesiog juokinga ir kvaila. - Na, ir kas? Išgyvensiu.
Kadangi jis pats tikrai nesirūpintų kažkam padėti, jam buvo nesuprantama, kodėl varnanagė vis dar čia ir, atrodo, yra pasirengusi ištiesti pagalbos ranką. Dafydd sutriko, tačiau nė už ką nebūtų šito parodęs. Velsietis pakėlė akis į mergaitę ir pratarė:
- Nežinau, kuo taip nusipelniau, kad tu nori man padėti. Tačiau aš ir pats galiu susitvarkyti. Jeigu reikės, tai pats nueisiu iki ligoninės.
Klastuolis labai tikėjosi, kad šie žodžiai paaiškins mergaitei, kad ji čia nebėra reikalinga. Kita vertus, panašu, kad ji yra pakankamai užsispyrusi, kad vis tiek bandytų padėti...
- O jeigu taip nori padėti, gal gali panaudoti kokius nors gudrius burtus?
-
Fiadh patraukė link ežero. Ji nebuvo labai sužavėta šita užduotimi, tačiau ją atlikti reikėjo iki galo. nepaisant to, kad astronomijos bokšte jai kaip ir pasisekė, mergaitė vis dar jautėsi neužtikrinta. Tačiau dabar ji bent jau žinojo, kokį judesį ranka reikės atlikti. Lyg ir.
Grifiukė patraukė palei ežero krantą. Ji labai norėjo pati išsirinkti mūšio vietą. Labai tikėjosi, kad elfai neužpuls netikėtai. Kurį laiką Fiadh svarstė eiti kuo atviresnėmis vietomis. Elfai ją matys, tačiau ir patys neprieis nepastebėti. Deja, planas nelabai išdegė. Visa ežero pakrantė buvo apaugusi visokiais žolynais ir kitais augalais. Žmogus nepasislėptų, tačiau mažas namų elfas lengvai gali likti nepastebėtas. Tad šiaurės airė keliavo toliau, kol pagaliau pasiekė didelį medį. Nebūdama gera medžių žinovė Fiadh nežinojo, koks tai medis, tačiau tai nebuvo labai svarbu. Mergaitė priėjo prie medžio ir nutarė, kad tai nebus blogesnė vieta kautis už bet kokią kitą. Ji įlipi į žemyn nusvirusią šaką ir pradėjo laukti. Tikėjosi, kad elfai susipras, ką ji čia veikia. Ir buvo tikra, kad pamatys juos, ateinančius žeme. Tačiau antrakursė nepagalvojo apie vieną dalyką. Kad elfai gali jau laukti medyje. Tad įnirtingas lapų šlamėjimas ir lūžtanti šakelė ją labai išgąsdino. Perimta panikos Fiadh pažvelgė į viršų ir pamatė keturias išsprogusias namų elfų akis. Mergaitė nespėjo apie nieką pagalvoti, kai iškrito iš šakos. Susitrenkė. Laimė, nestipriai. Neturėdama laiko atsistoti - mat elfai grėsmingai leidosi žemyn - šviesiaplaukė pakėlė lazdelę ir sušuko:
- Protego!
Žinoma, ji neatliko reikiamo judesio ranka. Tad nieko neišėjo. Tačiau gulint reikiamas judesys yra be galo nepatogus, tad Fiadh tikėjosi, kad pavyks ir be jo. Ko gero, grifiukė labiausiai tikėjosi, kad jos riksmas kiek išgąsdins namų elfus. Deja.
Šiaurės airė kuo greičiau pašoko ir atsisuko į medį, nes tikėjosi, kad elfai bus nusileidę ant žemės. Savo siaubui, ji elfų nepamatė. Akivaizdžiai jų nebuvo ir medyje. Panašu, kad mažyliai spėjo išlipti ir dar, ko gero, nubėgti jai už nugaros. Su paruošta lazdele Fiadh apsisuko ir iškėlė ranką, norėdama pakartoti burtą su reikalingu rankos judesiu. Tačiau nespėjo nieko pasakyti, kai į ją pataikė kerai.
Mergaitė spėjo pagalvoti, kad jai atsitiko tai, ko reikėjo saugotis. Kad ją sustingdė ir dabar teks laukti, kol profesorius Jeffter ją suras. Tačiau po kiek laiko Fiadh suprato, kad tai buvo kažkokie kitokie kerai. O jeigu ir sustingdymo, namų elfas nėra pakankamai stiprus magas.
Pajutusi, kad gali judėti Fiadh atsistojo. Tačiau netrukus suprato, kad išgulėjo gana ilgai. Buvo labai šalta, nors diena tokia tikrai nebuvo. Ko gero, sušalo ilgai gulėdama ant vėsios žemės. Nuostabu. Tik susirgti man ir reikia liūdnai pagalvojo Fiadh, svarstydama, kur jai dabar eiti. Labiausiai norėjosi eiti atgal į klasę. Ji nežinojo, kiek yra valandų, tad negalėjo pasakyti, ar profesorius priimtų jos darbą kaip atliktą. Tuo labiau, kad ji dar nė karto iki galo tinkamai visko nepadarė... Astronomijos bokšte tiesiog pasisekė, o kiti du kartai buvo daugiau nei apgailėtini.
Vis dėlto Fiadh, kad ir dūsaudama, patraukė pilies link.
-
Julian'ui jau buvo atsiboden sėdėti savo kambaryje ar bendrąjame klastunyno kambaryje, slampinėti Hogvartco koridoriais ir žiūrinėti paveikslus ar tiesiog sėdėti prie didžiosios salės klastuolių stalo, tad šis nusprendė nueiti prie ežero pakrantės. Žingsnelis po žingsnelio ir berniūkštis pagaliau priėjo ežerą, bet staiga jo akys užmatė tikrai gan gražią ir mielą jo širdžiai vietelę po medžiu. Tad nieko daugiau nelaukęs jaunasis klastuolis nužygiavo prie medžio ir atsisėdo po juo. Rudaplaukio akys tarsi nuskenavo aplink jį sukantį vaizdą. Bent jam čia pasirodė tikrai gan gražu ir jauku bei puiki vietelė pabūti vienam. Žinoma, gi jis ir nebus su kuo nors kitu. Gi draugų Julian'as iki šiol neturi ir amžinai būna vienas arba retkarčiais pasikalba su broliu dvyniu. Bet pačiam vaikinukui tai perdaug nerūpėjo. Jam kaip visad svarbiausia buvo jo šeimos laimė, o jo šeima ir buvo jo brolis. Visgi tėvų iki šiol jis neturėjo. Jeigu turėtum draugų ir jie būtų tavo šeima. Pasišaipė iš berniuko jo vidinis balselis. Iš tiesų jis sako tiesą. Draugai irgi būtų jo śeima. Žinoma jeigu jis jų turėtų, bet yra kaip yra...
-
Martin'as slampinėjo iš vienos vietos į kitą, galvodamas ką gi jam nuveikti. Staiga prisiminė apie didžiojo gluosnio pakrantę, ta vieta buvo išskirtinė, nes jo tėvų istorija prasidėjo būtent ten, kurių dabar jis nebeturi. Link jos ėjo iš lėto, stebėdamas Hogvartso gamtą, žiūrinėdamas gėles. Martin buvo netekęs žado, nes vaizdas buvo jaukus ir malonus jo spindičioms jaunoms bei žalsvoms akims. Galvodams kur atsisėsti ir stebėtį saulėlydį, jo akys užmatė suoliuką šalia didžiojo gluosnio. Ėjo link medžio, bet suglumo, nes pamatė rudaplaukį klastuolį. Martin'as nežinojo ką daryt, eit ir susipažinti ar tiesiog eiti atgal į švilpynės bendrąji kambarį. Apgalvojo ir suprato draugų jis neturi, tad tai puiki proga susidraugauti.
-Ar galiu atsisėsti?- paklausė prie medžio priėjęs Martin. Kai Martin paklausė visa jo širdis virpėjo iš baimės, nes nežinojo ką jam atsakys, bet tikėjosi geriausio. Draugų jis neturėjo, šeimos taip pat. Vienatvė jį žūdė, tad jis suprato blogiau nebus, nes visada yra planas B.
-
Gal jeigu kiek pasikeisčiau išvaizda ir charakteriu pagaliau susirasčiau draugų? Berniuką visdar kankino mintys apie draugus, kurių jis stengėsi atsikratyti. Vis gi šis čia atėjo ne pamăstyti, o susirasti pabūti vienam ramiai ir pasigrožėti gamta. Jeigu turėtum draugų nereikėtų būti vienam. Vėlgi pasišaipė iš berniuko tylus balsas galvėlėje, kitaip vadinamas vidiniu balseliu. Jaunasis klastuolis tiesiog papurtė galvą, taip bandydamas išvaryti visas mintis ir pažvelgė į ežerą. Pakėlus akis šiek tiek aukščio, pamatytas vaizdas tikrai nustebino Julian'ą. Čia buvo pasakiškai gražu. Saulė leidosi nudažydama dangų rausva, gelsva ir orandžine spalvomis, kas atrodė tikrai pasakiškai. Norėčiau čia kažkada atsivesti Emma. Pagalvojo berniukas. Jam ji tikrai krito į akį, bet ne. Jie perdaug trumpai pažįstami ir ji niekų gyvų nesutiktų. Bent jau jis taip manė.
Staiga netikėtai iśgirstas balsas šiek tiek išgąsdino berniuką ir jis krūptelėjo. Atsisukęs šis pamatė panašaus kaip jo amžiaus rudaplaukį berniuką. Nieko nelaukdamas jis atsakė :
- Sveikas. Žinoma. Sėskis. Gi vietos yra.
Klastuolio veide švietė labai sunkiai pastebima, draugiška šypsenėlė. Jis buvo kiek nustebęs, kad berniukas užkalbino jį ir net užsimanė atsisėsti šalia jo...
-
Martin'as nesuprato, kodėl klastuolis taip išsigando. Į mintis veržėsi įvairiausios mintys. Jis pradėjo galvoti, kad jo balsas negražus, o gal jis pats. Jau žadėjo pasitraukti ir eit ieškoto kito suoliuko, nes pamanė, kad sutrukdė jam mėgautis saulėlydžiu. Bet rudaplaukis berniukas susijaudinusiu balsiu, su juo pasisveikino ir priėmė atsisėsti šalia. Pasimetęs ir likęs nesupratęs Martin'as atsisėdo. Jo mintyse iškilo klausimas, kurio jis norėjo paklausti klastuolio, bet bijojo, kad jis vėl išsigas.
-Sveikas, kodėl tu manęs taip išsigandai? Ar aš baisus ir tau trugdau?- nedrąsiai ir tyliai paklausė Martin'as
Nors jis labai bijojo, kad jam sutrugdė mėgautis saulėlydžiu, bet jo mintis užgožė nuostbaus vaizdas. Ir suprato vieną dalyką, koledžas nieko nepasako apie žmogų, nors
klastuoliai įprastai nedraugiški ir irzlūs.
-
Šalia Julian'o sėdinčio vaikinuko balsas atrodė kiek nervingas ar išsigandęs. Tai kiek prajuokino vaikino ir jis tyliai suprunkštė. Jaunasis klastuolis nusuko galvą nuo saulėlydžio ir pažvelgė ī vaikinuką.
- Sveikas. Gi negalvok taip. Tiesiog prakalbai netikėtai ir tiek. - Tarė berniūkštis perbraukdamas per susivėlusius plaukus. Vaikinukas nusprendė susipažinti.
- Aš Julian. Esu klastuolis ir eisiu į 2 kursą, o tu? Dar niekada nemačiau tavęs Hogvartce. Naujokas? - Pasiteiravo rudaplaukus turbūt pirmą kartą nužvelgdamas berniuką apie kurį dar kolkas nieko nežinojo. Na tik tiek, kad jis mokėsi Hogvartce. Galiausiai Julian'as nusprendė, kad gali kalbėtis ir žiūrint į saulėlydį, tad šis pasuko galvą ir vėl stebėjo saulėlydį laukdamas berniuko atsakymo...
-
Martin'ui staiga pasidarė blogą nuo keisto kvapo, sklindančio link jo. Jis nenorėjo pasirodyti gležnas, tad sedėjo ir laukė klastuolio atsakymo. Jį ramino jo atsakymas, nes jis Martin'o neišsigando, o tik jo ne netikėto balso. Klastuolis su Martin'u norėjo susipažinti, papasakojo apie save ir paklausė daugybę klausimų. Bet tuo metu žalsvaakiam švilpynės berniukui buvo labai bloga, todėl jis kurį laiką tylėjo, stėbedamas vandenį ir galvodamas, koks jis nevykelis ir gležnas, nes nesugeba su nauju draugu normaliai bendrauti.
-Mano vardas Martin,esu pirmakursis, todėl dar manęs niekur nematai.-Geriau pasijutęs ir suemęs save už nago atsakė Martin'as.
-Tu nejutai keisto kvapo? Nuo jo man pasidarė labai bloga, todėl ilgai neatsakiau, nes akyse pradėjo tempti ir labai pykinti. Atsiprašau, nes tikriausiai tu pagalvojai, kad aš nenoriu su tavim šnekėtis.
-paklausė Julian'o šypsodamisis Martin'as. Su nauju draugu Martinui laikas bėgo labai gretai, kvapas dingo, o saulelydis ėjo į pabaigą. Jis suprato tai ,kad drąsos jam tikrai labai trūksa. Tad sau pažadėjo! Daugiau niekados nieko nebijosiu, nes tai vienintelis dalykas kodėl aš nesusirandu naujų draugų. Pasišnekėjęs sus avo vidiniu balseliu toliau stebėjo nuostabią Hogvartso gamtą...
-
Vaikinukas sau ramiausiai sėdėjo stebėdamas po debesimis besislepiančią saulę. Na nors jis manė, kad ji slėpėsi po debesimis, nes gi kur daugiau ji galėtų pradingti? Na jaunasis klastuolis tikrai to nežinojo. Dangus pamažu praradinėjo savo raudonumą, o saulė dingo. Kur? Vaikinukas to tiksliai nežinojo. Julian'as net buvo trumpam pamiršęs, kad šalia jo sėdi kitas vaikinukas. Prisiminęs tai atsisuko į jį.
- Malonu, Martin. Dabar tai atsako į mano klausimą kodėl tavęs nemačiau Hogvartce ar jo teritorijoje. O iš kokio tu koledžo? - Tarė šis paklausdamas ir linktelėdamas galva.
- Keisto kvapo? Na kaip lyg ir ne. O ką? - Paklausė Julian'as sutrikusiu žvilgsniu pažvelgdamas į Martin, - Viskas gerai. Gerai jautiesi? Gal palydėti iki sparno pas Madam? - Draugiškai pasiteiravo rudaplaukis rūpestingai pažvelgdamas ī berniuką. Visgi Julian'as nenorėjo, kad Martin'as susirgtų, apalptų arba jam kasnors nutiktų.
- Manau geriau eime į vidų. - Tarė berniūkštis, nors ir kaip jam čia patiko ir kaip jis norėjo pasilikti. Šiuo metu jam svarbiau buvo berniukas negul pasisėdėjimas po medžiu ežero pakrantėje...
-
Hogvarsto gamta Martin'ą žavėjo, o ypač saulėlydis. Bet saulė nusileido, liko tik raudoni spinduliai kurie po truputį blėso.
-Iš švilpynės,-atsakė į Julian'o užduotą klausimą. Kvapas ir vėl grįžo, kuris Martin'ą vertė jaustis nemaloniai.
-Keista, nes jis vėl po trupųtį grįžta. Tikrai nieko neužuodi?-paklausė Martin'as.
-Truputį pykina, bet gal ir vėl praeis. Niekur neikim!- meluodamas pasakė švilpukas, nes drąsa ir melas buvo svarbiau nei jo pačio sveikata.
Bet dėjė, kvapas neblėso, o tik stiprėjo, kaip ir pykinimas. Akyse pradėjo tempti, o vaizdas mirguluoti. Julian'as kažką sakė, bet jis nieko nebegirdėjo, tik svirduliavo atsisėdęs ant suoliokio.
-Man bloga, eikim pas ponę Madam,-sumurmėjo radęs jėgų Martin'as. Atsistojęs ir žadėjęs eiti į vidų pas Madam, staiga nualpo ir prarado samonę...
-
Vaikinukas nespėjo sureaguoti kaip maža voverytė užlipo ant jo kelių. Nuostaba užpildė Julian'o veidą. Jis atsargei pakėlė ranką ir paglostė jos švelnu kailį. Jis manė, kad voverytė pabėgs, bet ne. Ji toliau ramiai pasiliko tūpėti ant Julian'o kelių.
- Bėk, mažyle. Aš turiu padėti Martinui. - Kiek nepatenkintas šia mintimi tarė Julian'as. Mažas gyvunėlis tarsi supratęs nubėgo savo keliais.
Švilpukui apalpus jaunasis klastuolis nustebo, bet neišsigando.
- Su tavimi vien tik problemos, - Tarė ir atsiduso berniūkštis, - Ką man dabar su tavim daryti? - Nepatenkintas sumurmėjo klastuolis. Visgi šis pats sau neleido jī čia palikti. Berniūkśtis atsiduso ir sunkei, bei paėme Martin'ą į glėbį. Lėtais žingsniais bei su sunkiu "nešuliu" ant rankų vaikinukas patraukė ligoninės sparno link. Julian'as tai daro vien dėl to, kad neprisidarytų bėdų jī ten palikęs ir nepasirodytų beširdžiu. Greit jo čia neliko...
-
Pavasarėjo ir oras su kiekviena diena darėsi vis šiltesnis. Saulė išlįsdavo tik kai kuriomis dienomis, o šią dar ir namų darbų ne per daugiausia buvo užduota, ežeras - šalia pat, todėl, rodės, visas pasaulis savo reikalus sudėliojo taip, kad Džonatanas galėtų ateiti išsimaudyti. Taigi malonią popietę į pakrantę atžingsniavo rudaplaukis švilpis, ant peties užsimetęs rankšluostį. Kojos maloniai grimzdo į drėgną smėlį nedidelėje pakrantėje.
Berniukas priėjo prie didžiojo gluosnio, stovinčio šiek tiek tolėliau, neskubėdamas nusiėmė marškinėlius ir kelnes, tvarkingai sulankstė ir kartu su rankšluosčiu padėjo prie kamieno ant žemės. Jau pilyje buvo persirengęs maudymosi kelnėmis, todėl nieko nelaukdamas Džonatanas ėmė bristi į vandenį, kuris atrodė gana šaltas.
Pora žingsnių ir vanduo jau siekė berniuko kelius, dar keli, ir buvo beveik jam iki juosmens. Švilpis sustojo, bandydamas susikaupti, kad galėtų pradėti plaukti - o jam nesinorėjo panirti į šaltą vandenį, tik paviršiuje daugiau sušilusį. Stoviniuodamas jautė, kaip ežero dugne šąla į smėlį panirusios kojos. Džonatanas prisimerkęs žvelgė kažkur link kito ežero kranto, trumpam užsisvajodamas.
-
Pavasarį simbolizavo šiltosios saulės geltoni spinduliai, silpnas vėjas, nešantis vis artyn mokiniams atostogas ir raibuliuojantis, blizgantis vanduo. Skarletė, nors ne itin mėgo pavasarį, dėl žiedadulkių sukeliamos alergijos, dievino būti lauke. Atsiminė, jos seserys nuolat pindavo margaspalves gėles ir žoles į jos raudonus banguotus ilgus plaukus, tačiau mergaitė iškart pradėdavo čiaudėti ir visas šeimos darbas nueidavo veltui – augalus tekdavo išrišti.
Grįžtant prie to, jog šiandiena buvo labai graži ir šilta, varnanagė , tiesiai po pietų Didžiojoje salėje, persirengė į plonytę, vos neperšviečiamą žydrą suknutę ir basomis patraukė iš pilies žemyn nuo kalno. Galbūt prie ežero. Panosėje švilpaudama melodiją, kuri kažin kodėl įstrigo nežinia iš kur į jos galvą, pirmakursė netrukus pasiekė pakrantę prie gluosnio. Čia pat, kas varnei buvo kiek keista, gulėjo tvarkingai sulankstyti drabužiai, o vandenyje stovėjo nematytas berniukas, tikriausiai jos pačios amžiaus.
– Sveikas!– šūktelėjo, pasistengdama jo neišgąsdinti. Ir droviai šyptelėjo. Ir dar pažvelgė į basas savo (bei jau purvinas nuo minkštos žemės) pėdas. Ir tada vėl nužiūrėjo horizontą, kur saulė kepino vandenį, – nešalta?
-
Garsas per vandenį, žinoma, sklido puikiai, tad Džonatanas aiškiai išgirdo kažkieno šūktelėjimą nuo kranto. Jis nustebęs atsisuko, taip ir stovėdamas vandenyje iki liemens. Prisidėjęs ranką prie akių, kad matytų kažką per tokį saulės spindesį ir švytintį vandens raibuliavimą, švilpis įsižiūrėjo ir šyptelėjo. Aiškiai mergaitės veido bruožų nematė, bet pastebėjo bent jau gražią suknelę, pavasariškai plazdančią lengvame vėjelyje.
- Labas! - atsakė mergaitei, dar kartą vertindamas vandens temperatūrą pagal tai, kiek nevykėlis gali atrodyti atėjūnės akyse, atsakęs, kad vanduo šaltas. - Nelabai, - šūktelėjo Džonatanas jai atgal, kaire ranka lengvai perbraukdamas per vandens paviršių. Juk iš tiesų būtent dėl ežero vėsos dabar dar ir neplaukė, nesinorėjo maloniai įšilusių nuo saulės pečių panardinti į vandenį. - O tu ko nesimaudai? - išsišiepęs paklausė mergaitės ir, norėdamas įrodyti, kad vanduo jam ne toks jau ir vėsus, nugara paniro į vandenį. Džonatanas plūduriuodamas rankomis mostelėjo atgal, taip pasiyrė šiek tiek toliau nuo kranto. Bet tik truputį, nenuleisdamas akių nuo pašnekovės ant kranto, basomis stovinčios ant drėgnos žemės.
-
Malonus vėjas nestipriai pūtė pro palaidus raudonplaukės plaukus, tuo pačiu kiek pakeldamas mergaičiukės žydrą suknutę, kurią jį vėliau susigėdusi sulygino žemyn, kol netinkami žmonės nieko nepamatė. Sukrizeno, smulkioms rankytėmis uždengdama rausvus skruostus ir vėl blizgančias akis pakėlė į berniuką vandeny.
– Tikrai nešalta? – dar perklausė, žengdama vis artyn, kur vanduo susijungia su smėlėta pakrante. Skarletė bijojo susirgti. Bijojo nuskęsti. Bijojo pasitikėti tuo nematytu pirmakursiu. Varnė susimąstė, – prisijungčiau prie tavęs, bet, matai, – vėl nuraudonavo, – neturiu kuom apsirengti.
Tačiau Siuzanai kilo mintis. Juk nieko tokio, jei į ežerą įlips su suknele, bendrajame kambaryje galės persirengti į pastelinę geltoną ir jokios bėdos neliks. Ar bent iš dalies. Taigi, su šia mintimi, varnanagė kojų pirštus panardino į stingdantį, kol kas, pakrantės vandenį, pasiruošusi nueiti ar net nuplaukti iki dar visai nepažįstamo berniuko.
Imbierinių, sumaišytų su raudona plaukų savininkė atsargiai statė kojas dumblėtu dugnu, eidama vis gilyn, jautė, kaip vasarinė suknelė lipo prie jos viso kūno, taip nekaltai aptemdama jos liekną figūrą. Tačiau mergiotė nebesigėdijo. Ežero vanduo jau buvo jai iki pečių ir ji vienu drąsiu ypu panėrė, sušlapindama ilgus plaukus. Neišnėrė gana ilgai, praėjo nemažai laiko, o išnėrusi atsirado visai kitoje vietoje nei pradžioje – už berniuko nugaros. Rankomis nubraukė prilipusius plaukus nuo veido atgal, juos kiek suveldama ir nusišypsojo.
– Atsiprašau, nepaklausiau, kuo tu vardu?– varnė pasidomėjo, pati pamiršdama prisistatyti, – ir iš kokio esi koledžo?
-
Džonatanas šelmiškai besišypsodamas stebėjo į vandenį brendančią mergaitę, pats pakėlęs galvą plūduriuodamas vandenyje ir irdamasis rankomis kaip kokia medūza, kad išsilaikytų labiau ant vandens paviršiaus, kadangi kuo žemiau, tuo mažiau buvo įšilęs ežero vanduo. Rodėsi, mergaitei vanduo neatrodė toks šaltas, kaip iš pradžių švilpiui, arba, žinoma, ji tik to neparodė. Jai brendant artyn, Džonatanas atsigulė ant vandens, galvą pusiau panardinęs ir nebesiirdamas, tad negirdėjo, kaip Skarletė panėrė. Tik jai išnirus iš vandens visai netoli jo švilpio galvos šis nustebo, kai buvo aptaškytas.
- Oi, - tepasakė Džonatanas iš netikėtumo, o tada nusijuokė.
Mergaitės užduotas klausimas jam pasirodė visai nereikalingas.
- Argi tai svarbu? - paklausė Džonatanas šypsodamasis. Juk laiką dabar galėjo praleisti ir be visų šitų formalumų, bet kad jau taip... - Džo, - tada pavartęs akis tarė berniukas. Nematė reikalo sakyti savo pilno ilgo vardo. Cha, dabar nežinos, kaip jį vadinti, jei supykusi norės kitaip kreiptis. - iš Švilpynės, - dar pridūrė jis. Pakreipęs galvą žvilgtelėjo šalin, nes iš to šono, matyt kito ežero kranto, atsklido žmonių klegesio nuotrupos. Švilpio plaukuose žaismingai sublizgėjo maži vandens lašiukai, nutvieksti kaitrios saulės.
-
Vanduo Skarletei buvo šaltas, tačiau geros emocijos viską užgožė ir veide to neparodė.
– Atsiprašau, – prajuko varnanagė, supratusi, jog aptaškė berniuką priešais ir dar kartelį, jau specialiai, į delniukus prisėmusi vandens taikėsi į švilpį, tačiau nesisekė – vanduo pralėkė pro jo petį.
Argi tai svarbu? O kaip aš žinočiau, kaip į tave kreiptis, kvailuti. Mergaitė šypsojosi. Trys raidės. Toks trumpas vardas. Siuzana sustingusi vandeny skaičiavo savo vardo raides. Penkiolika.
– Nevartyk akių, – pyktelėjusi tarė pirmakursė. O nuliūdusi, jog Džo nepaklausė josios vardo, dar ir pradėjo plaukti ant nugaros giliau į ežero vidurį. Sustojo. Žvelgė į debesis, primenančius cukraus vatą, kurios mama su tėčiu jai, jos seserims ir Saimonui nupirkdavo per burtininkų festivalius arba prieš didžiąsias kvidičo rungtynes. Praskrido grįžti jau spėję paukščiai. Saulė spigino į akis, tačiau mergiotė tik prisimerkė ir toliau gerėjosi dangaus žydryne.
– Kas tau gražiau, saulėtekis ar saulėlydis?– spirganti iš laimės vėl, nusprendė paklausti, tuo pačiu pasiruošusi atsakyti į savo pačios užduotą klausimą.
Gėlės žiedlapis, atskridęs iš pievos pusės nugulė į vandeny paleistus raudonus plaukus, mergaitė nusičiaudėjo ir netyčia paniro po vandeniu. Negiliai. Išnirusi nedrąsiai šyptelėjo, plačiomis akimis žvelgdama į pirmakursį už poros metrų.
-
Feliksas nusprendė nueiti prie ežero. Pasižvalgyti, gal truputį paburti. Priešegzamininis šurmulys jo beveik nejaudino. Juodaplaukis norėjo išlaikyti bent tokiu rezultatu, kad pereitų į kitą kursą, bet net dėl šito dalyko per daug nesistengė. Pavasarinis oras buvo labai gaivus. Dangumi plaukė lengvi debesys, o atmosfera buvo prisipildžiusi pavasarinių aromatų. Eidamas taku link ežero net Feliksas tokios gražios gamtos apsuptyje sugebėjo išspausti šypsnį. Greitai jis priėjo pakrantę. Apsidairęs priėjo prie vandens ir įmerkė į jį rankas. Klastuoliui buvo be galo gera justi gaivą ir atvėsinti sukaitusias rankas. Deja rankos greitai visiškai sušalo ir Feliksas ištraukęs jas iš vandens atsistojo. Nepaisydamas dar vis ore tvyrančio šaltuko juodaplaukis nusimetė švarką ir vien su plonais marškiniais atsisėdo ant žolės atsirėmęs į didžiulį gluosnį. Švarkas numestas gulėjo šalimais.
-
Praeitą naktį praleidusi skaitant visai ne kurso knygas, o savo svajingąją literatūrą, Lettie iš savo transo siekė pabėgti eidama prie ežero. Pavasarinis oras visai nepadėjo. Skaisti saulė maloniai šildė mergaitės veidelį, o galvos negalėjo palikti romantiškos mintys. Mergaitei tokia būsena nepatiko, labiau jau vertė jaustis pažeidžiama nei pakylėta. Kelis kartus bežygiuojant savo mintis bandė nusukti kitur, bet nieko, mintys vėl grįždavo prie tų pernelyg saldžių sapalionių. Ugh. Lettie...Tai taip durna.
Pasiekusi ežero krantinę, ji prisėdo šalimais gluosnio. Dar pašalusi žemė tirpdė Lettės kūną. Į savo plono megztuko rankoves sukišusi sugūžtus delnus, ji apžvelgė horizontą. Visai netoliese, pasirėmęs į gluosnį, sėdėjo berniukas. Jaunas. Gal panašiai mano amžiaus? Rudos mergaičiukės akys persmelkė vaikiną. Nematytas užtat. Lettie toliau jį analizavo. Jo plaukai uh... visai kaip mano skaitytos knygos veikėjo. Žavu. Tik po šios minties mergaitė suprato ką buvo dariusi - visa persikreipusi stebėjus juodaplaukį, net nemirksėjus. Plaučiai, prisigėrę pavasariškų aromatų, galutinai mergaitę patupdė į svajų transą. Supratusi, kaip juokingai arba net gąsdinančiai, turėjo atrodyti vaikinui, Lettie jau nieko nelaukusi nuėjo prie vandens ir šaltu vandeniu apsipylė veidą.
-
Dafydd labai nervinosi. Galvojo ateiti į sutartą vietą kokiomis dvidešimt minučių per anksti. Kad tik Miona nesugebėtų ateiti anksčiau nei jis! Vis dėlto tada nutarė, kad belaukdamas sugalvos dingstį iš ten išsinešdinti. O tai, savaime aišku, viską sugadintų nepataisomai. Kažkokiu būdu reikės pasišnekėti. Velsietis taip ir įsivaizdavo, kaip nesugeba suregzti nė žodžio, kol galiausiai supyksta ant savęs. O tada mergina tikrai pamanys, kad jis yra būtent toks, kokiu jį laiko visi: absoliučiai blogas ir piktas padaras.
Tokia mintis, žinoma, nebuvo maloni.
Galiausiai klastuolis nutarė ateiti tik keliomis minutėmis anksčiau. Galima tikėtis, kad mergina apsireikš (jeigu tik nesugalvos atkeršyti!) bent akimirka vėliau. Bet nepakankamai vėliau, kad Dafydd paspruktų.
Taigi raudonplaukis atėjo iki gluosnio prie ežero ir atsisėdo. Kelias akimirkas sėdėjo ir stengėsi apie nieką negalvoti. Deja, išsėdėti buvo itin sunku, tad jis netrukus pašoko ir pradėjo vaikščioti aplink medį. Tai šiek tiek padėjo, nes į galvą atėjo mintis, kad taip daryti yra visiškai kvaila. Net ir tokia mintis buvo malonesnė už bet ką panašaus į "ką darysiu, jeigu ji neateis?" "kaip aš jai ką nors pasakysiu?" ir panašiai.
Po kelių ratų velsietis nutarė nueiti iki vandens. Ilgokai stovėjo prie ežero. Apsvarstė galimybę išsimaudyti, bet vis dėlto apsigalvojo. Dar per šalta. O tikrai nenorės, kad grifė susirūpintų, ar jam viskas gerai. Kaip dažnai ji šito klausė! neprašyta atslinko į galvą mintis. Dafydd net sudrebėjo. Puikiai įsivaizdavo, kad viskas čia nebus taip sklandžiai, kaip tada, kai jis mintyse repetavo.
- Reikėjo parašyti dar vieną laišką, - sumurmėjo vaikinas, eidamas atgal prie gluosnio. Puikiai žinojo, kad to nedarytų. Jeigu jis nesugebės pasišnekėti akis į akį, kokia viso to prasmė? Bent kartą gyvenime jiedu turi pasišnekėti kaip žmonės.
Ir tada vaikino galvoje gimė planas. Jeigu nepavyks pasakyti to, ką jis privalo pasakyti, galės paprasčiausiai apsimesti, kad norėjo tiesiog pasikalbėti. Ramiai ir be pykčių. Žinoma, tai nebūtų malonu, nes meluoti visiškai nesinorėjo. Tačiau Dafydd negalėjo sau leisti, kad Miona jį palaikytų visišku idiotu. Nors turbūt jau ir taip laiko. Kada nors pasišnekėsime ištarė sau velsietis grįžęs prie medžio. Atrodė, kad jis jau yra nusiteikęs dabar nieko svarbaus nebesakyti. Vis dėlto pirmiausia reikėjo, kad Miona ateitų. Jeigu ji neateis... Ką gi, visi planai bus nuėję perniek.
Klastuolis sėdėjo po medžiu ir laukė.
-
Miona vaikštinėjo po bendrabučio kambarėlį ir vis žvilgčiojo į ant riešo segimą laikrodį. Jau greit turės išeiti, tačiau dar nebuvo iki galo surikiavusi minčių.
Beveik visą naktį negalėjo bluosto sudėti. Didžiąją nakties dalį spoksojo į šešėliais apsitraukusias lubas. Vis mąstė ir permąstė kažkokią neaiškią draugystę su Dafydd. Net pačiai merginai nebuvo aišku, ką jautė tam raudonplaukiui klastuoliui. Sau pripažino, kad prie jo jos elgesys pasikeisdavo, o ir viduj dėdavos labai keisti dalykai. Bet, iš tiesų, kas rudaakyje versdavo ją taip jaustis? Į šitą klausimą grifė atsakyti niekaip negebėjo. Buvo sunku ir prisiminti, nuo kada tas prasidėjo. Dar prefektų vonioje? Galbūt laužavietėj? O gal nuo tada, kai pražudė šeimą? Kuo daugiau galvojo, tuo pastarasis variantas atrodė tikriausias.
Likus beveik pusvalandžiui iki sutarto laiko, Miona atsiduso ir patraukė išėjimo linkui. Suprato, kad repetuoti, ką sakyti, tikrai neverta. Kaip nors mintį perteiks - bet kaip malant arba sunkiai ir atidžiai renkant žodžius.
Dieną susitikti užtaikė gražią. Pavasario saulė linksma ritinėjos danguje, medžiai jau taisėsi žalią skarą. Lydima paukščių giesmių, Miona galiausiai nusigavo iki ženklo, skelbiančio, kad tai - Didžiojo gluosnio pakrantė. Kiek pagrąžiusi rankas žengė takeliu į miško tankmę, iš kurios visai netikėtai ištrūko. Akimis greitai rado po medžiu sėdintį klastuolį. Mintyse mergina vėl suabejojo, ar tai, ką ruošėsi sakyti, - teisinga. Tačiau greitai suprato, kad greičiausiai jau per vėlu. Buvo nusprendusi ir jau apsipratusi su ta mintimi.
Drėgna žemė sugėrė jos žingsnių garsą, todėl, net ir priėjus per porą metrų nuo Dafydd, vaikinas neatsisuko.
Grifė juto, kad kažko jaudinas. Gal bijojo, kad kažkaip įskaudins ar supykdys jaunuolį? O gal labiau bijojo, kad po jų pokalbio klastuolis vėl pasielgs kaip nors žiauriai? Galiausiai ryžosi.
- Labas, - giliai įkvėpusi pasisveikino.
-
Dafydd kokius penkis kartus spėjo išsigąsti, kad ji neateis, kad jis supainiojo laiką, kad ji nežino, kur yra reikalingas gluosnis ir kad atsitiko dar kas nors, kas sutrukdė Mionai ateiti į paskirtą vietą. Tad kai ji pasisveikino, nereikia stebėtis, kad vaikinas net pašoko.
- Ee... Labas, - galiausiai ištarė jis.
Ne, tu neatrodai kaip idiotas. Ne, ji neatėjo tik tam, kad iš tavęs pasityčiotų. Ne, ne, ne! bandė įtikinti save klastuolis, tačiau jam sekėsi itin prastai. Kurį laiką jis žiūrėjo į ežerą. Puikiai žinojo, kad tai jis pakvietė merginą. Juk dar pasakė, kad ji gali nekalbėti, reikia tik kad išklausytų. Deja, dabar liežuvis visiškai nesivertė pasakyti iš viso bet ką. O kur jau ten tokie svarbūs dalykai, apie kuriuos velsiečiui taip reikėjo pasišnekėti...
Po kurio laiko jis pažvelgė į grifę. Žvilgsnio ilgai neišlaikė, tad netrukus nudūrė akis į gluosnio šaknis. Ar verta klausti kokios nors nesąmonės, pavyzdžiui banaliojo "kaip sekasi?" Ne, ko gero, ne. Juk jie abu žino, kad susirinko čia ne to. Bet kaip kitaip pradėti kalbą?
- Ačiū, kad atėjai, - galiausiai išspaudė vaikinas. Ir vėl ilgam nutilo. Jis beveik laukė, kol Miona paragins kalbėti. Nors kas žino, gal ji išties neketina pratarti nė žodžio, o pasisveikinimas buvo tik tam tikra mandagumo išraiška? Vienaip ar kitaip, tačiau kažkaip reikėjo pradėti kalbėti.
- Na... - dar kartą pabandė Dafydd. Ir staiga sugalvojo. Pradėjo berti gana greitai, tačiau aiškiai ir pakankamai garsiai, kad Miona negalėtų apsimesti negirdinti. - Žinau, kad esu šlykštus žmogus, kurio nekenčia visa mokykla. Tam yra priežastis, kuri čia nėra svarbi. Žinau, kad ir su tavimi elgiausi bjauriai. Sakyčiau, kad su tavimi elgiausi netgi ypatingai bjauriai. Už tai noriu... Na... Atsiprašyti. Taip. Atsiprašau.
Deja, "kalbos" pabaiga nebebuvo tokia sklandi, nes atsiprašymas vis dar nebuvo stiprioji Dafydd pusė. Buvo akivaizdu, kad jeigu jis bandys tęsti, viskas bus tik blogiau. Jis vėl ilgokai tylėjo, tikėdamasis, kad mergina nieko nesakys. Juk toks ir buvo jos planas, argi ne? Nieko nesakyti, išklausyti, ką turi pasakyti klastuolis, ir skirstytis. Gal tai nėra blogiausias variantas?
- Jau turbūt pastebėjai, kad atsiprašinėti nemoku, - vėl prabilo raudonplaukis pagaliau pakeldamas akis į Mioną. - Taip yra dėl to, kad niekad to nedarau. Bet tu... Na...
Kaip pasakyti, kad nenuskambėtų pernelyg idiotiškai? beviltiškai paklausė savęs klastuolis.
- Tu esi kitokia, - galiausiai užbaigė jis, nesiryžęs pavartoti žodžio "ypatinga".
-
Šviesiaplaukė grifė matė, kad Dafydd nervinasi. Jaudulys dėl to tik dar labiau sustiprėjo. Viskas bus gerai. Tik vadovaukis protu. Deja, paprasta tat nebuvo.
Nejauki tyla užsitęsė, rodės, ištisas minutes. Tačiau Miona nesiryžo raginti Dafydd. Nors ateiti ir susitikti ji nesiūlė, tačiau kažkodėl nujautė, kad vaikinui kalbėti buvo daug sunkiau nei jai. O juk tiek užtruko, kol pati pasiryžo pasisveikinti!
Į raudonplaukio padėką nežymiai linktelėjo. Daugiau ir neturėjo ką pasakyti. Gerai pagalvojus, ji iš viso neturėjo ko nors dabar sakyt. Juk taip tarėsi, ar ne? Kita vertus, negalėjo leisti Dafydd visą laiką kalbėti vienam. Tyla žmonėms dažnai prilygsta žodžiams, kuriuos nori išgirsti. O šiandien Miona planavo pasakyti tikrai ne tai, ką klastuolis greičiausiai norėjo girdėti.
Po vėl gana ilgos tylos mergina išgirdo tikriausiai tai, ko mažiausiai tikėjosi išgirsianti iš jaunuolio. Šįsyk jo žodžiuose skambėjo grynutėlis nuoširdumas, ir Mionos tikrumas dėl josios šalto proto susvyravo. Mergina net nebežinojo, ko iš tiesų nori, kurie jos jausmai yra tikri ir kurie - tik jos fantazija.
- Ačiū, - paprastai padėkojo dėl jo atsiprašymo. Logiškai mąstant, negalėjo sakyti, kad visi vaikino žodžiai buvo nieko tokio negero. Juk Dafydd nesyk užgavo josios jautrią širdį. Tad dabar toks jo… nusižeminimas (?) kažkodėl privertė Mioną pasijusti netgi geriau. Regis, vaikino viduje kažkas keitėsi, ir mergina akimirką tuo pasidžiaugė.
- Ne ne, viskas gerai… - bandė pertraukti raudonplaukį grifė, tačau nesėkimgai. Jis toliau varė savo.
Ir tada stabtelėjo tarsi nerasdamas reikiamo žodžio. Buvo kažkaip baisiai keista, kai Dafydd taip atkakliai žiūrėjo merginai į akis. Tikriausiai net pirmąsyk per šitiek laiko. Miona juto, kaip pasikeitė pati nuotaika, padidėjo įtampa, net spalvos merginai pasidarė ryškesnės, vos ne spindinčios.
- Aš… - tik žiobtelėjo mergina, nežinodama, kaip reaguoti į tokį jaunuolio pasakymą, ir nusuko akis. Kažkaip vylėsi, kad toks paprastutis žodis nesmogs taip, kad net orą iš plaučių išmuš. Vėl įkvėpusi oro papurtė galvą. - Dafydd… Aš… Suprask… Negaliu, - išspaudė mergina.
Ką galėjai daugiau pasakyti? Miona dar prieš ateidama numanė, ką jis pasakys. Tik nenumanė, kai sunku bus priimt tai, suvirškint ir dar duot normalų atsakymą.
-
Gyvenime dar nebuvo taip sunku šnekėti. Keisčiausia buvo tai, kad netgi burtų trikovės turnyro baliuje buvo lengviau sakyti, kad yra bailys. O štai dabar... Juk, atrodo, turėjo laiko pasiruošti šitam pokalbiui. Kartą pats jį atidėjo paprasčiausiai neateidamas. Deja, Dafydd puikiai jautė, kad nuo to šnekėti nebuvo nė kiek lengviau. Vaikinas jautė, kaip kyla įtampa ir įtarė, kad visai netrukus susimaus taip, kad teliks skradžiai žemę prasmegti.
Tiesa, klastuolį nustebino ir tai, kad Miona, atrodo, nebuvo nusiteikusi visą laiką tylėti. Visų pirma, ji padėkojo. Už tokį nevykėlišką atsiprašymą? Tai vaikinui suprasti buvo itin sunku. Įtarė, kad vėliau, nagrinėdamas tai, kas čia įvyko, apie šitą dalį galvos bene ilgiausiai.
Maža to, mergina bandė dar kažką pasakyti, tačiau Dafydd jai neleido: bijojo, kad jeigu Miona jį pertrauks, jis galiausiai liks iš viso nieko nepasakęs. O to nebuvo galima leisti. Reikėjo kažkaip išrėžti viską, kas buvo ant širdies. Na, ne viską, žinoma.
Kai Miona pirmoji nusuko akis, Dafydd, atrodo, galėjo jaustis tarsi kažką laimėjęs. Deja, jokio džiaugsmo nebuvo. Visų pirma, jis jautėsi beviltiškai nusišnekėjęs. Be to, jis dar nepasakė visko, ką ketino pasakyti, o Mionai galų gale pavyko jį pertraukti.
Neatrodė, kad grifei būtų lengviau kalbėti negu jam pačiam. Ar tai yra gerai? Galbūt ji nori pasakyti ką nors panašaus, tačiau dėl kokių nors priežasčių negali? Vis dėlto merginos žodžiai, nors ir ištarti po vieną, bylojo tarsi ką kita. Maža to, ji kažkuriuo momentu dar ir galvą papurtė. Dafydd visai sutriko. Jis tikėjosi, kad galbūt ką nors ne taip suprato, nors viskas rodė, kad yra būtent taip. Mionai, ko gero, visiškai net ir neįdomu, ką jis čia kalba! Ar paaiškės, kad Dafydd čia bando persilaužti visiškai be reikalo? Tai buvo smūgis žemiau juostos. Raudonplaukis stovėjo nejudėdamas ir ilgokai nieko nesakė. Jam jau norėjosi, kad Miona išeitų iš čia. Norėjo, kad šitas pokalbis nebūtų įvykęs. Juk šitiek laiko abu suprato, kad kažkas vyksta, tačiau tikriausiai nė vienas nežinojo, kas tiksliai. O štai kai Dafydd nutarė galų gale išsiaiškinti... Viskas griūna!
Velsietis susitelkė į savo jausmus. O jų buvo visokių. Pirmiausia jis pajuto keistą liūdesį. Neilgai trukus šio vietą užėmė vis kylantis pyktis. Vaikinui netruko daug laiko suvokti, kad jis pyksta ant bet ko, tik ne ant Mionos. Tikriausiai labiausiai pikta buvo ant savęs. Juk reikėjo ką nors daryti jau seniai, geriausia prieš merginą užklumpant nelaimėms...
Dafydd, atrodė, iš viso nieko nebesakys. Vis dėlto galiausiai jis nutarė apsimesti kvaileliu, tad šiaip ne taip išspaudė:
- Ką turi omeny?
O gal vis tik jis tikrai ne taip ką nors suprato?
-
Dafydd klausimas dar labiau išmušė merginą iš vėžių. Galbūt ji paskubėjo su išvadomis ir viskas buvo visai ne taip, kaip ji manė esant? Bet ką tada reiškia žodis „kitokia“? Žodis, į kurį, rodos, raudonplaukis klastuolis stengėsi sudėti viską, ką norėjo išsakyti.
- Nežinau... - pro Dafydd petį žiūrėdama į kažkur pratarė Miona ir nutilo. Kaip gi jai reikėjo išsakyti viską, kas sukosi galvoje, kai nė pati negalėjo viso to sudėti į vieną aiškią, rišlią mintį?
Šviesiaplaukė pagalvojo, kad galgi jai reikėtų būti nuoširdžiai ir išsakyti mintis, kad ir padrikas, bet vis tiek mintis, apie jųjų, josios manymu, ne itin gerą draugystę. Bet argi tai neįskaudintų Dafydd? Galbūt tuomet
paaiškinti, kad jų iš tiesų niekas nesieja, nebent tie keli atsistiktiniai susitikimai? Šitaip irgi užgautų. Tuomet gal apie tai, kad tai, ką jai jaučia Dafydd, ir ką Dafydd jaučia Miona - tik jų iliuzija, nieko tikro, kažkas, kam nėra pagrindo? Šitai galimai sukeltų skausmą tiek jai, tiek jam, bet būtų teisingiausia.
Mergina atsiduso ir nukreipė akis į ežerą. Vanduo turėjo ją raminti, jei jau to nedarė paukščiai ir medžių šlamesys. Tačiau lėtas vandens bangavimas nesulėtino ir josios minčių - šios vis dar sukosi it padūkusios, naikindamos racionalaus proto gabalėliusi ir užleisdamos vietą jausmams, ko šįsyk Miona žutbūt negalėjo leisti.
Pūstelėjo kiek stipresnis, visai nevasariškas vėjas, taip pašiurpindamas ir sustingydamas įdegį jau senokai praradusią šviesiaplaukės odą. Taip pat ir mintis. Šios trumpam apmalšo, ir Miona prisiminė, ką norėjusi prieš tai pasakyti.
- Dafydd, - vėjui nustojus ir aptilus atsisukusi susirado rudas akis ir pratarė grifė, - numanau, tik numanau, ką nori man pasakyti. Tačiau... žinau, gali skambėti idiotiškai, bet argi mes visi ne bepročiai? - nelinksmai šyptelėjo šviesiaplaukė, prisimindama, kad net ir Fasiras kažkada manėsi ją esant netekusią proto. - Kad ir kokius... šiltus jausmus man manaisi jautįs... Tai nėra tikra, Dafydd, - liūdnai papurtė galvą Mioną. - Nėra galimai tikra ir tai, ką aš tau jaučiu. Tai tiesiog... nežinau, kas, bet kad ir kas tai yra, tam pagrindo nėra jokio. Gaila, bet taip yra, - liūdai skėstelėjusi atsiduso Miona.
-
Visiškai nebuvo žodžių. O ir iš kur bus, kai viskas sukosi visiškai ne taip, kaip įsivaizdavo vaikinas? Dafydd tikrai norėjo nesuprasti, ką kalba Miona. Deja, į galvą lindo mintys, kad jis ją supranta tiesiog puikiai. Ar dar verta bandyti kažką daryti? Ar verta stengtis paaiškinti, kad jis yra tikras, dėl to, ką bando pasakyti? Bet jeigu jis toks tikras, kodėl tuomet negali pasakyti nė vieno rišlaus sakinio? Ar tai, kad nėra pripratęs dalintis savo jausmais, yra pakankama priežastis? Velsietis nežinojo nė vieno atsakymo į šituos klausimus. O tai be galo apsunkino situaciją.
Kai Miona kreipėsi vardu, Dafydd prisivertė pakelti akis, nors į ją žiūrėti norėjosi mažiausiai. Mat žvelgdamas į tą žmogų per daug galvojo. O šiuo metu reikėjo galvoti apie visai kitus dalykus.
- Kodėl... - pradėjo vaikinas, tačiau ir vėl užsikirto. Net nežinojo, ko labiau norėjosi paklausti: kodėl ji juos laiko bepročiais? Kodėl, jos nuomone, jo jausmai netikri? Žinoma, pastarasis klausimas buvo daug svarbesnis. Deja, pirmasis buvo daug lengviau užduodamas. - Kodėl manai, kad mes bepročiai? Ir kas, tavo nuomone, skamba beprotiškai?
Dafydd nutilo ir susimąstė. Pačiam atrodė, kad visiškai nebesupranta, ką mergina kalba. O gal taip ir geriau? Galbūt šitą pokalbį dar šiek tiek ištempus pavyks pakeisti jo eigą?
- Mano jausmai yra visiškai tikri, - griežčiau nei ketino ir netikėtai pats sau išrėžė klastuolis. Jis nusisuko nuo Mionos. Tai, kad tuoj bus dar kartą paniekintas, buvo skaudu. Bet pasakyti reikėjo. - Aš tik nemoku jais dalintis, nes niekam jie nėra įdomūs. Visada maniau, kad tau mano jausmai ir savijauta rūpi. Juk, po galais, tiek kartų klausei, kas man negerai!
Išrėkęs paskutinį sakinį vaikinas išsigando. Ar jis apšaukė Mioną? Už ką?! Ar ji kalta dėl to, kad jis yra žioplys, nežinia kiek laiko nesugebantis pasakyti kelių žodžių?! Nors imk ir nusišauk su durų rankena... Buvo labai pikta, labiausiai ant savęs. Dafydd kilo įtarimas, kad vėliau supras pykęs ir ant Mionos, tačiau šiuo momentu to pripažinti nenorėjo.
- Iš kur tu žinai, kad man jausmai nėra tikri? Ar tai yra dėl to, kad esu šlykštynė, kuris atstumia tavo norą padėti? Pasakysiu atvirai, kodėl taip dariau. Visą gyvenimą niekam nerūpėjo, ar man viskas gerai. Ar man skauda, ar man liūdna. Esu tik šiukšlė, be reikalo žemėje užimanti vietą! Dėl to man ilgą laiką atrodė, kad tu tik apsimeti. Nežinojau, kodėl. Neįsivaizdavau, ar tai mano motina tave paskatino taip daryti, nors iš kur man žinot, ar tu ją bent pažįsti? Ir tik vėliau supratau, kad tu galbūt tą darai nuoširdžiai!
Dafydd nutilo. Ko jau nesitikėjo, tai tokios prakalbos. Tuo labiau, kad neketino iš viso dabar apie tai šnekėti. O ir kas jam užėjo? Labiausiai dabar norėjosi verkti, bet šitaip praskysti prieš Mioną nebuvo galima. Tad vaikinas tik nusisuko nuo grifės ir nieko nebesakė.
-
Miona sunkiai nurijo seiles. Reikėjo kažkokio šapelio rankose, kurį galėtų pakankinti, ar kokio sulamdyto popieriaus gabalo, kurį galėtų suglamžyti, po to išvynioti ir vėl sugniaužti į kamuoliuką, kad tik nereikėtų viso dėmesio sutelkti į Dafydd. Vaikino veide atsispindėjo jausmai, kurių anksčiau nei jo akyse, nei kūno kalboj ar žodžiuos šviesiaplaukė nepastebėjo arba bent manė, kad tai ji prisigalvoja niekų. Tai, kad tai ji sukėlė tokius jausmus, labiausiai ir gąsdino Mioną.
- Nežinau…Tiesiog.. Mes skubam, virstam, trankomės vieni į kitus, mums viskas krenta iš rankų, mes nemąstom, ką kalbam. Dažnai... ne, beveik visada negalvojam, ką darom… Pasaulis yra viena didelė tamsi duobė, o mes taip labai stengiamės nušviesti smulkiausios jos griovelius, iš tiesų nė nematydami, kas yra tiesiog tiesiai prieš mus, - iškvėpė Miona. Pamaniusi, kad visai nusikalbėjo ir kad tikrai ne apie tai dabar reikėjo jiems dviems kalbėti, pridūrė: - Žodžiu, nesvarbu, nesigilink.
Dalintis savo pamąstymais su kažkuo mergina niekada nebuvo pratusi. Dažniausiai jie atrodydavo paiki, nelogiški, tiesiog kažkoks neaiškus minčių kratinys.
Merginą iki pat kojų pirštų galiukų nusmelkė keistas, nepaaiškinamas jausmas. Panašus jausmas apima tada, kai išgirsti patvirtinimą kažko, ko kažkodėl baisiai galvojai, ir tada, kai kažko labai nekantriai laukei ir galiausiai gavai. Kurio jausmo buvo daugiau, Miona ir pačiai sau baiminosi pripažinti. Jis tik įsivaizduoja…
Dažniausiai tai Dafydd šykštėdavo žodžių, tačiau šįsyk buvo atvirkščiai. Miona tikrai norėjo ką nors pasakyti, tačiau žodžiai strigo kažkur gerklėj. Galbūt todėl, kad iš tiesų pati nenorėjo to sakyti?
- Tu nesupranti… - bejėgiškai išspaudė ir nutilo. Negalėjo sakyti, kad Dafydd nesupranta. Juk ir pati nenutuokė, kas per jovalynė dabar vyksta.
Leido vaikinui šaukti. Pati viduje rėkė ant savęs. Juk čia šita akimirka, ta akimirka, kai, rodos, pagaliau viskas aišku, pagaliau galima nebebijoti savo paties jausmų ir to, kaip į juos reaguos tas kitas, juk tereikia pasisakyti… O šit dabar tylėjo it vandens į burną prisisėmusi ir klausėsi Dafydd atsakymų į taip dažnai josios užduotus klausimas kaip „Ar viskas gerai?“.
Kas, po galais, ją taip stabdė?
- Aš nematau priežasties, dėl kurios tie jausmai būtų tikri, Dafydd. Tiesiog nematau. Nežinau, kodėl tavimi taip rūpinausi. Galbūt tokia mano prigimtis, galbūt aš pati nejausdama rūpinuosi visais aplink mane… Juk tu gerai manęs nė nepažįsti! Galimai tik įsiskaudintum įsitikinęs, kad elgiuosi su tavimi ne kitaip, nei su kitais… Tiesiog… - Galvoje sukosi tūkstančiai minčių. Deja, dauguma jų tik klausė, kaip pabaigti šį pokalbį. - Viskas per daug keblu. Atleisk. - Papurtė galvą.
-
Kai Miona pradėjo filosofuoti, Dafydd nuoširdžiai nežinojo, kaip reaguoti. Visiškai nesuprato, ką mergina nori pasakyti. Ir kodėl ji tai jam sako? Tai nepaaiškina nieko!
Tad raudonplaukis tylėjo. O ir ką galėjo sakyti? Paprašyti, kad ji pakartotų, ką pasakė? Kad ką nors paaiškintų? Ne, tiek jau to. Vieną dalį vaikinas suprato puikiai. Nesigilink. Su mielu noru taip ir padarys. Viskas buvo per daug sudėtinga ir be šitų filosofijų.
- Ko nesuprantu? - skubiai paklausė Dafydd, nors kažkodėl įtarė, kad Miona nieko nepaaiškins. Tiesą sakant, situacija pradėjo šiek tiek erzinti. Mergina elgėsi taip, tarsi jam būtų kokie aštuoneri metai. Susirinko rimtai pasikalbėti, Dafydd pagaliau pasiryžo tai padaryti, o ji reaguoja taip, tarsi jis nesuvoktų, kas aplinkui vyksta?! To negali būti! Kas jai yra? Juk net ir po visų merginą užgriuvusių nelaimių viskas buvo kaip ir aišku. Reikėjo tik išreikšti žodžiais. Dar vakar jiedu šoko prakeiktame baliuje! Taip, Dafydd pasielgė kaip paskutinis šiknius. Pakvietė ją pasikalbėti ir pats nesiteikė pasirodyti. Vis dėlto vakar Miona galiausiai sutiko pašokti. Ar jam ir vėl reikės išvadinti save šlykštyne ir bailiu? Nepaisant to, kad tai tikriausiai buvo tiesa, Dafydd jau nusibodo. Negi jis neturi nieko gero savyje? Turi tik juodinti save patį, kad parodytų, kad nėra visiškas šiukšlė? Kodėl tada Miona šitaip su juo žaidžia? Kokia viso to prasmė? Galėjo paprasčiausiai neateiti! Kam švaistyti laiką tokiam kaip jis?!
Dafydd juto kylantį pyktį. Ak, kaip dažnai jis jautėsi būtent šitaip. Vis dėlto dažniausiai taip būdavo ir vėl susidūrus su Kajum ar Kupidonu. Ar atėjus į kokią kvailą pamoką. O dabar... Ar jis taip pat pyksta ir ant Mionos? Ji nieko kito ir nenusipelnė piktai pasakė sau velsietis ir pagaliau suprato: šiuo metu jis pyksta ne ant savęs. Ne ant kvailų profesorių. Net ne ant patėvio ar Kupidono Monro. Ne, šiuo momentu jo pykčio objektas yra priešais stovinti mergina, kuri kaip tik vėl kažką kalbėjo. Kažką, kas nebuvo itin malonu Dafydd ausiai.
- Jeigu tu tokia maloni visiems, taip pat ir man, kas staiga atsitiko? - kuo ramiau paklausė velsietis, nors jautė, kaip dreba balsas. - Buvai draugiška ir bandanti padėti. O kai aš noriu kažkuo pasidalinti, visa tai išmeti pro langą?!
Klastuolis jautė, kad balso nebevaldo. Pyktis ėmė viršų.
- Puiku! Akivaizdu, kad esi tokia pati kaip ir visi! Aišku, kad Dafydd Carwyn Llewellyn nėra vertas tavo dėmesio! Juk jis tik šiukšlė, negebantis jausti nieko gero, tik pyktį ir panieką visam aplinkiniam pasauliui! Ko tada varginaisi čia eiti? Koks skirtumas, ką pagalvos toks idiotas, kuriam neaišku už ką šioje žemėje yra suteikta vietos? Galėjai net neiti čia!
Paskutinius žodžius Dafydd tiesiog išklykė. Jeigu netoliese buvo mokinių, jie tikrai turėjo girdėti. Ir turbūt susidomėti. Vis dėlto šiuo metu tai jam nerūpėjo. Jis daugiau nieko nebesakė, tik praėjo pro merginą ir nuėjo pilies link. Buvo be galo piktas. Tačiau kai atsidūrė šiek tiek toliau nuo grifės, iš akių pabiro ašaros.
-
Miona negalėjo žiūrėti tiesiai į Dafydd. Skaudu matyti žmogų - sutrikusį, gal net palaužtą, - ir būti dėl to kaltam. Skaudinti kitus nebuvo būdinga šviesiaplaukei, oi ne. Prieš lūžį josios dar jauno amžiaus gyvenime mergina skleidė švelnius, šviesius it saulės spindulys ant skruosto, o vėliau pilkšvesnių, kaip lietaus debesys atspalvių jausmus. Bet skausmo niekada nesėjo. Net jei kada netyčiom taip ir pasielgdavo, darydavo viską, kad tai pakeistų. O dabar žinojo, kaip iš tiesų žiauriai pasielgė ir kad jau nebėra kelio atgal - kažką bandant pakeisti gautųsi daug blogiau tiek jam, tiek jai.
Karti tiesa geriau nei saldus melas, - pati nejausdama pamėgino pateisinti savo poelgį. Tik kurioj vietoj čia buvo tiesa? Mergina nė pati nesuprato, kad tai teisybę pasakiusi nebūtų šitaip pamynusi Dafydd jausmų, tos nedidelės, bet visgi augti pradėjusios savigarbos. Vėliau jis supras...
Per tą ilgą jų bendravimo laikotarpį, jei gerai atsiminė, buvo tai jau beveik penkeri metai, Miona galutinai suprato - Dafydd iš tiesų buvo per daug nuo jos priklausomas. Kas tik minėjo klastuolį, geru žodžiu tikrai neužtardavo. O ir tada, kai Miona netyčiom ką lepteldavo vaikinui ar timpteldavo jautresnę stygą, raudonplaukis užsiliepsnodavo ir būtinai pridirbdavo kažką negero. Iš tiesų, grifė ir dabar baiminosi, kad po šito pokalbio bendraamžis ir vėl užsidirbs areštą, vėl su kuo nors susirems. Ir abejotina, ar tai būtų pasikeitę net jei Miona būtų pasakiusi tai, ką iš tiesų norėjo. Gyvenimas nuolatinėje baimėje, žinant, kaip ji veikią jį, nebuvo tas, kurio norėjo Miona. Ypač dabar, kai juto, kad viskas pamažu tvarkosi, jog jos siela gyja.
- Aš niekur tavo jausmų nemetu!.. - bandė prisdabdyti klastuolį, bet buvo per vėlu. Pykčio vežimaitis jau pradėjo riedėti nuo stataus kalno, vis greitėdamas ir greitėdamas. Net ne vežimaitis, o veikiau tankas. Klastuolis greičiausiai Mionos per pykčio miglą net nebematė.
Mergina jau gailėjosi, Dievas težino, kaip siaubingai ji gailėjosi pasakytų žodžių. Kaip iš tiesų norėjo nebūti čia atėjusi arba priešingai - atėjusi, kaip nors romantiškai atsisėdusi kartu su tuo vaikinu prie to nelemto, dabar jau neberamaus ežero kranto ir išsakiusi tuos kelis varganus, lengvus ir tuo pačiu beprotiškai sunkius žodelius. Tačiau tuo pačiu norėjo sušukti, kad taip bus geriausia jiems abiems, kad jie per daug skirtingi, kad per daug priklausomi nuo vienas kito jausmų ir žodžių. Žingtelėjo arčiau, kad sugautų jo žvilgsnį ir išsakytų, ką reikėjo, ką privalėjo. Tačiau pyktis, ne, jau ne pyktis, labiau skausmas persipynęs su daugybe kitų jausmų, o vėliau ir mažne jai tiesiai į ausis, tiesiai į pačią širdį išrėkti žodžiai privertė atšlyti.
Viskas.
Nebandė jo sustabdyti. Nieko nebesakė. Būtų tik dar labiau viską sugadinusi. Leido jam tiesiog nueiti, pranykti.
Stovėjo ji šitaip žvelgdama į ežerą keletą minučių, svarstydama, kad dabar iš tiesų liko viena. Ir net savo noru, pati išspyrė visus lauk iš savo niūrių rūmų.
Ji klydo. Dėl josios žodžių nei vienam nebuvo geriau, ir abejotina, ar bus.
Pakilęs vėjas nebuvo toks pajėgus, kad kartu su savimi nusineštų vėl merginą aplankiusį liūdesį.
-
Pamažu vakarėjant Deoiridh paliko pilį ir patraukė ežero link. Vasaros atostogų metu ji daug galvojo apie santykius su varlėmis, kurie praėjusiais mokslo metais buvo visiškai pašliję. Ilgainiui mergaitė pradėjo galvoti, kad dėl to gali būti kaltas Matthew (varlė, žinoma). Kad ir kiek daug laiko ji leido su savo augintine, pastarajai norėjosi, kad šeimininkė visada būtų varlės pavidale ir bendrautų tik su ja. Nenuostabu, kad ilgainiui kitos varlės nebenorėjo priimti Deoiridh į savo kompaniją.
Kurį laiką grifiukei to kaip ir netrūko. Pradėjusi šiek tiek daugiau bendrauti su žmonėmis, ji suprato, kad varliška kompanija ne tokia jau ir smagi. Deja, Sabrinai pabaigus Hogvartsą ir toliau nežinant, kas dedasi su Sigurdu, mergaitė pradėjo svarstyti, kad galbūt reikėtų prisiminti laikus, kai kiekvieną naktį praleisdavo kurkdama.
Priėjusi kažkokį didelį medį, kurio, žinoma, neatpažino, Deoiridh išgirdo garsų kurkimą. Saulė dar nebuvo nusileidusi, tačiau varlės, atrodo, jau pradėjo savo vakarinį susirinkimą. Mergaitę užplūdo keistas liūdesys: pradėjo atrodyti, kad ji ten daugiau nebus priimta, tad visą likusį laiką teks bendrauti tik su Matthew. Net Alfonsos, Varlytės ir Eylfos jau seniai nematė, ką jau kalbėti apie tas, kurios čia taip nuostabiai kurkė.
- Gerai, kad neturiu Matthew su savimi, - tyliai sumurmėjo rudaplaukė ir kiek padvejojusi pasivertė varle. Nušokavo į ežero pusę, tačiau artintis prie grupės buvo nejauku: pernelyg ilgą laiką ji jų nė neaplankė, o ir taip sunkiai sekėsi paaiškinti, kur vis dingdavo.
Deoiridh tupėjo ant ežero kranto ir įtemptai galvojo, ką jai dabar daryti. Labai norėjosi šokinėti į tą pusę, iš kurios sklido kurkimas, tačiau buvo nedrąsu. O juk anksčiau ji buvo tos kompanijos siela... Norėjosi pravirkti, tačiau verstis į žmogų Deoiridh tingėjo, tad turėjo užtekti tik varliško liūdesio. Žaliaodė ilgokai spoksojo į vandenį savo išverstomis akimis, kol galiausiai nutarė grįžti prie medžio ir ten apmąstyti, ką daryti toliau. Pradėjo netgi kirbėti mintis, kad gal reikia pamiršti šį savo gebėjimą ir toliau gyventi tik žmogišką gyvenimą...
-
Tylūs žingsniai šiugždino žolę, nudažytą kraujuojančios saulės. Jie vis artėjo link ežero, kur spindėjo vakaro žara, susimaišiusi su tamsiu vandeniu. Kaip ten raibuliavo spalvų maišalynė, taip buvo susipynę ir jausmai Sigurdo širdyje. Bejėgiškumas, laisvė, džiaugsmas, liūdesys ir milijonai kitų, jau neįvardijamų, emocijų glūdėjo viduje. Sieloje. Juk varlės pastebėjimas nesuteikdavo tik linksmumo - iš kažkur išlįsdavo ir šioks toks sutrikimas. O ėjimas į pamokas jau buvo šis tas daugiau nei vien tik tai. Vaikinukas atsiduso, akimis ieškodamas tinkamos vietelės pailsėti bei...
-Vis dažniau ir dažniau pasišalini. Ką gi veiki? - pasiteiravo Mjorniras, tyčia (o gal ne) nutraukdamas mintis.
-Nieko. - vienažodžiai atsakymai, galima sakyti, tapo jo vizitine kortele. Be to, islandas nenorėjo daugiau atskleisti savo minčių. Vis dėlto, pamažu tarp jo ir kranklio susiformavusi draugystė vertė pastarajį suvokti, kad kiekvienas turi turėti asmeninės erdvės. Ar tokias mintis, išgyvenimus, kurių niekam niekada neatskleis. O gal?
Už žvilgsnio netikėtai užkliuvo vienišas pakrantės gluosnis, jo lanksčios šakos vakariniame vėjyje lengvai virpėjo. Sigurdas lėtai pasuko ten, kol brizas atnešė varlių choro garsus. Net nepajuto, kaip paskubino žingsnį, o širdis - greičiau plakti.
Joms koncertuojant, pagaliau prisiartino prie medžio ir palindo po linguojančia lapija. Jis jau sėdosi, kai vos nenuvirto nuo netikėtumo: visai šalia, beveik toje vietoje, kur turėjo nusileisti jo užpakalis, tupėjo varlė. Akys išsipūtė lyg arbūzai.
-Atsiprašau... - sumurmėjo, bet tuojau susiėmė burną, suvokęs, kad kalbasi su žaliaode. Kita vertus, kas čia tokio? Juk ir su Eylfa pasišnekučiuoja.
Klestelėjęs šalia, grifas vėl paskendo mintyse, tačiau nepamiršo greta esančios tyliosios kompanionės.
-Ir kodėl taip sunku? - susimąstęs pratarė islandiškai. Dar norėjo kažką pasakyti, bet pritrūko jėgų.
Saulėlydis, kurkianti pakrantė ir šalia tupinti varlė vis dėlto keistai ramino jį.
-
Varlė, tupinti prie gluosnio, buvo giliai susimąsčiusi. Stengėsi pernelyg savęs negraužti, bandė įtikinti, kad ne ji kalta dėl to, kad negali prisijungti prie varlių choro. Niekada nemanė padariusi kažką blogo. Argi ji kalta, kad yra žmogus, sugebantis pasiversti varle, o ne "tikra" žaliaodė? Tyliai kurktelėjusi ji norėjo nušokuoti sau, bet tik tada pastebėjo, kad prie jos priėjo žmogus. Nesuprato, kas čia toks, nelabai tas ir terūpėjo. Vis dėlto nutarė palaukti, kol jis įsitaisys ir tada ramiai šokuoti savo keliu.
Deja, toks planas neišdegė, mat Deoiridh pasirodė, kad tas žmogus labai sėkmingai ją prisės. Iš baimės negalėjo nei kurktelėti, nei stryktelėti tolyn. Atrodė, kad teliks tupėti ir laukti, kada bus sutraiškyta. Tą akimirką apie virtimą žmogumi ji nė nepagalvojo.
Ir tada ji išgirdo balsą. Balsą, kurį tą pačią akimirką pažino net varliškomis ausimis. Nedrąsiai pakėlusi akis įsitikino, kad nesuklydo: tai buvo Sigurdas. Laimei, jis pastebėjo šalimais sėdinčią keturkoję, tad galiausiai viskas baigėsi laimingai. Deoiridh tupėjo ir nieko nedarė. Tik įtemptai mąstė, ar reikėtų pasirodyti, kad ji yra ne šiaip varlė, ar ne. Vaikinukas sumurmėjo kažką, ko ji neišgirdo ar nesuprato. Dar kartą pažvelgusi į jį nutarė vis dėlto pasirodyti: jeigu išties reikės atsisakyti varliško gyvenimo, dabar yra ne blogesnis laikas tam pradėti nei bet kuris kitas. Vis dėlto ilgokai trūko drąsos, tad Deoiridh tempdama gumą klausėsi kurkimo ir mėgavosi tyliu vakaru. Buvo keista būti šalia žmogaus, tačiau turėti galimybę apsimesti, kad ji čia viena. Šiuo momentu Sigurdas visai netrukdė. Ir netgi netrikdė. Gal vis dėlto neverta man verstis į žmogų? paklausė savęs varlė. Ir vis dėlto ji puikiai žinojo: visai norėtų pakalbėti su šituo vaikinuku. Šią akimirką ji nenorėjo būti viena. Teliko išdrįsti.
Galų gale Deoiridh atvirto į žmogų ir droviai atsisuko į islandą.
- Labas, - tarstelėjo ji. Nutarė nė neužsiminti apie tai, kad Sigurdas jos vos neprisėdo. Labai norėjosi pasakyti ką nors įdomesnio ar šmaikštesnio. Deja, visiškai niekas neatėjo į galvą. Ilgą laiką iš viso tylėjo, nes paklausti "ką čia veiki?" būtų buvęs pats blogiausias įmanomas variantas.
- Dažnai čia ateini? - deja, neką geresnį variantą galiausiai pasirinko mergaitė.
-
Buvo šiek tiek keista, kad varlė, vos Sigurdo nesutraiškyta, nepabėgo. Tik ramiai sėdėjo šalia ir net nekurksėjo. O netoliese vykstantis įstabus koncertas, rodos, jos nepaveikė. Bet jis negalėjo įsibrauti į žaliaodės mintis ir sužinoti, ką ši galvoja. Tačiau iš tikrųjų islandas mąstė apie visai kitus dalykus nei varlių smegenų vingiai. Ramybės nedavė gyvenimas. Tėvo sielvarto persmelktas elgesys, kurio ir pats vaikinukas prisigerdavo kaip kempinė. Arba smaugianti nežinia, ką jis veiks baigus Hogvartsą. Arba keista (ne)vienatvė. Akys buvo įsmeigtos į ežerą, bet nieko nematė - mintys pasiglemžė viską, tad nematė to, kaip žalia varlytė pavirto į žmogų. Tik puikiai pažįstamas balsas netikėtai sugrąžino jį dabartin.
Šįkart tikrai užmiršo apie šalia buvusią būtybę, tad krūptelėjo iš nuostabos, o ne iš baimės, kaip galėjo pasirodyti. Grifo viduje kažkas džiaugsmingai sutuksėjo, tačiau tai stengėsi ignoruoti. Žvilgsnis akimirką tyrinėjo vos vos virpančias rankas ir tuoj nukrypo į Deoiridh.
-O...labas. - lėtai pratarė, pamažu gaiveliodamasis po mažyčio šoko.
Iš tiesų Sigurdas visai nesitikėjo, kad žaliaodė pasirodys besanti animagė. Na, gal kažkur tokia viltis kirbtelėjo, bet labai trumpam, nes atrodė gana neįtikima. Vis dėlto tai įvyko ir to nepaneigsi, kaip ir dar vienų škotės žodžių po netrumpos pauzės.
-Ne, kartais... - islandas nutęsė sakinį, lyg norėdamas jį vėliau pratęsti, bei patogiau atsisėdo. Tačiau mintis liko neužbaigta, vėl ore pakibo tyla, nors už kelių metrų vis dar savo pasirodymą rengė varlės. Nejaukumas, kuris būdavo per kitus susitikimus, neišsisklaidė. O tam ypač turėjo įtakos šokis magijos istorijos pamokoje, pasibaigęs labai... netikėtai. Netrokšdamas daugiau gilintis ar net nelauktai nurausti, vaikinukas pagaliau prabilo:
-O tu? Gal aš sutrukdžiau...?- apie tą tango net neketino užsiminti, tarsi nujausdamas, kad tai tikrai nepadės vystytis pokalbiui.
Kita vertus, buvo net keista, jog kitų žmonių apsuptyje jie kalbėjosi gana normaliai, o vieni nerasdavo ką pasakyti. Akys vėl pamažu nukeliavo link ežero pakrantės, lyg nedrįsdamos tyrinėti Deoiridh veido bruožų.
Nors susitikimas prasidėjo kiek neįprastai, toliau viskas vyko panašiai: kvaili klausimai, dar kvailesni atsakymai ir jau puikiai pažįstama nejauki (ar iš tiesų ji tokia?) tyla.
-
Deoiridh bijojo ilgiau nei būtina žiūrėti į Sigurdą, tad skubiai nusuko akis. Apžvelgė medį, prie kurio jiedu buvo įsitaisę, tolumoje kyšančią Hogvartso pilį, ežerą, nuo kurio vis dar sklido varlių kurkimas... Žvalgėsi bet kur, kad tik nereikėtų atsisukti į vaikiną. Po magijos istorijos pamokos jautėsi visai sutrikusi ir pradėjo abejoti, ar parodyti, kad Sigurdas susidūrė ne su eiline varle, nebuvo klaida.
Ir vis dėlto vienas dalykas nepasikeitė. Tie gerokai erzinantys trumpučiai šviesiaplaukio atsakymai... Na, žinoma, galima buvo džiaugtis šokia tokia pažanga: atsakymo ilgis padvigubėjo. Deja, tai vis tiek neatrodė pakankamai išsamus atsakymas, kad Deoiridh jaustųsi patenkinta. Laikas priprasti? paklausė ji savęs. Žinojo, kad ir pati nėra plepi, tačiau kažkodėl norėjosi, kad Sigurdas teiktųsi pasakyti ką nors daugiau nei vieną ar netgi visus du žodžius.
Stojusi tyla buvo... keista. Tylų jiedu prisiklausė tikrai nemažai, tačiau dabar Deoiridh mindžikavo ir stengėsi suprasti, ar tarp jų kas nors pasikeitė. Galvojo tiesiog paklausti, tačiau buvo pernelyg nejauku. Rudaplaukė nežinojo, ko bijojo labiau: ar kad vaikinas pasakys "taip", ar "ne". Taigi ji tylėjo ir lūkuriavo, kol prabils Sigurdas. Po kelių šimtmečių jis tą ir padarė. Klausimas, atrodo, buvo visai paprastas, tačiau jis priminė, kad Deoiridh buvo išspirta iš varlių kompanijos. Tai ją kiek nuliūdino, tačiau protas pakuždėjo, kad vaikinas nėra dėl to kaltas.
- Ne, tikrai nesutrukdei, - sumurmėjo ji. - Anksčiau ateidavau čia kiekvieną vakarą, bet dabar...
Deoiridh nutilo. Nežinojo, kodėl, tačiau nesinorėjo sakyti, kad teko atsisveikinti su keturkojėmis draugėmis. Tada jis suprastų, kad aš tikrai nemoku bendrauti. Net ir su varlėmis galimą atsakymo variantą į šį klausimą pateikė sau grifiukė.
- Dabar retai, - galiausiai pabaigė sakinį ji. Atsisuko į Sigurdą. Galvoje karštligiškai sukosi mintys, tačiau vis dar neatėjo į galvą, ką protingesnio būtų galima pasakyti. Kad ir kaip būtų keista, net ir sarkastiškos mintys buvo išgaravusios.
- Ar galiu prisėsti šalia? - išgirdo savo balsą mergaitė ir pati to išsigando. Pajuto, kad veidas išraudo, tad skubiai nusisuko, tačiau įtarė, kad jau per vėlu: islandas tikriausiai viską pastebėjo. Blogiausia buvo tai, kad jis tą klausimą galėjo suprasti kaip nors ne taip.
-
Sigurdas nesuprato, kodėl Deoiridh nerimsta - pastovus mindžikavimas turėjo kažkokią priežastį. O kokią - tai jau buvo paslaptis. Sukirbo mintis, kad galbūt sutrukdė jai ramų vakarą ar net susitikimą su varlėmis. Nieko nenutuokė apie pasikeitusius animagės ir žaliaodžių santykius, bet vis dėlto taip be užuolankų netroško klausti. Nebuvo nedrąsu, tačiau islandas ir apie šokį neužsiminė. Todėl lūpas palikę kiti žodžiai neturėjo pernelyg pakeisti pokalbio atmosferos.
Nusukęs akis į raibuliuojančias ežero vilnis, juto, kad tyliai kruta jaudulys, susipynęs su vos apčiuopiamu džiaugsmu. Kai bandydavo kažką daugiau suprasti, tai išslysdavo pro pirštus, gaudyk negaudęs - nieko neišeis. Susigaudyti jausmuose nepadėjo ir švelnus vėjelis, ilgesingai glostantis nusvirusias gluosnio šakas.
Tuo metu pro silpstančio varlių koncerto garsus prasimušė jos balsas, kuris buvo kiek liūdnokas. Ar bent jau taip pamanė vaikinukas, nes tonas tikrai nespinduliavo džiaugsmo ir laimės. Deoiridh netikėtai nutilus, kiek susirūpinęs žvilgtelėjo į ją. Aišku, nieko nepasakė, tačiau suvokė, kad kažkokiu būdu palietė jautresnes jos sielos stygas. Ar opias žaizdas. Pasigailėjęs, jog šiek tiek neapdairiai pasinaudojo gelbėjančiu klausimu ,,o tu?’’, Sigurdas įsitempęs išklausė sakinio pabaigą. Iš tiesų, ji skambėjo nelinksmai, bet jis nežinojo, ką sakyti, tad tiesiog tylėjo. Vos linktelėjo galva ir daugiau neprabilo.
Kol vėl škotė prašneko, jis spoksojo tolumon, tačiau netrukus vis dėlto grįžtelėjo į ją:
-Taip, - pradėjo, bet nutilo, vos tik Deoiridh kažkodėl staigiai nusisuko. Nors iš tiesų suabejojo savo akimis - ar tikrai matė tuos užsiliepsnojusius skruostus? Šiaurietis akimirkai sutriko, bet galiausiai pridūrė:
-...žinoma.
Jis irgi nukreipė akis kitur - iš kažkur, gal iš sielos gelmių atsklidęs jausmas taip paveikė islandą. Tačiau atnešė ir prisiminimą. Kaip kadaise palengvėjo išsipasakojus rudaplaukei. Rodos, tas jausmas trumpam sugrįžo iš praeities bei atvėrė dar vieną - jautrų, kitokį - susitikimą. Sigurdas nenutuokė, ar atvirumo akimirka žiemą skatino jį darsyk išklausyti. Juk po jos sekė padėkos žodžiai ir pažadas. Vaikinukas, netikėdamas savo atmintimi, kelis kartus sumirksėjo, bet neatsisuko į grifę. Pažadas, kad kažkada ji viską paaiškins. Gal nebegali tiek visko laikyti savyje...? Ir jį patį kankino mintys, bet islandas bent iš dalies su jomis galėjo pasidalinti su Mjorniru. O Deoiridh - su niekuo? Ilgiau nesvarstęs ir pasiryžęs tyliai tarė:
-Jei nori, gali išsipasakoti. - grifas giliai iškvėpė. Viskas. Žodžiai buvo ištarti. Nenutuokė, kaip ji sureaguos, bet geriausia buvo pabandyti. Viduje negirdimai virpėjo įtemptas laukimas, sumišęs su iš nežinia kur atsiradusiu noru padėti škotei.
-
Deoiridh tik ištarusi žodžius suprato, kokie jie buvo sudėtingi ir... atviri? Ne, tokie jie nebuvo, tačiau mergaitė suprato, kad tai pasakyti jai reikėjo drąsos. Dabar Sigurdas gali pradėti klausinėti nepatogių klausimų. Vienas kitas "kodėl", ir ji labai pasimestų. Nepaisant to, kad kartą jau pasisakė nemokanti bendrauti, dar kartą to pabrėžti nesinorėjo. Tuo labiau, kad apie varlių grupę kalbėti buvo šiek tiek drovu. Kam gali patikti bendrauti su kažkuo, kas su varlėmis bendrauja lengviau nei su žmonėmis? nenoromis susimąstė Deoiridh ir suprato: jai svarbu, ar Sigurdui su ja kalbėtis smagu.
Islandui pakėlus akis, jų žvilgsniai susidūrė. Tai buvo labai nejauki akimirka, tačiau Deoiridh iš paskutiniųjų stengėsi savųjų nenusukti. Jeigu nori kažkokio tarpusavio pasitikėjimo, reikia išmokti žvelgti į vaikinuko akis. Vis dėlto ilgai žvilgsnio neatlaikė. Nuleido akis ir labai tikėjosi, kad islandas nepagalvos nieko blogo. Būtų dar geriau, jeigu įvertintų pastangas, bet ar šito tikėtis nebuvo naivu, Deoiridh nežinojo.
Mergaitė lygiai taip pat nežinojo ir to, ar Sigurdas pastebėjo tuos ryškiai raudonus skruostus, kuriais ji pasipuošė po to pačiai netikėto klausimo. Sprendžiant iš to, kad jo atsakymas staiga nutrūko, buvo galima spėti, kad taip. Nebent... Galbūt vaikinukas pradėjo teigiamai, bet netruko to pasigailėti? Tokia mintis kiek skaudino rudaplaukę, tačiau pridurtas žodis tarsi bylojo, kad tylos priežastis buvo ne ta.
Tiesą sakant, atsisėsti dabar buvo labai baisu, tačiau trauktis buvo per vėlu: Deoiridh nenorėjo, kad Sigurdas ją palaikytų visiška kvaiša. Galiausiai škotė įsitaisė šalia koledžo draugo. Deja, sėdint sugalvoti, ką pasakyti, nebuvo nė kiek lengviau, tad ji tiesiog tylėjo. Atrodė, kad ta tyla tęsiasi amžinai, ir vis dėlto kažkodėl ji nebuvo tokia siaubingai nejauki. Žinoma, susitikimas nebuvo planuotas ir, maža to, prasidėjo labai jau keistai. Ir vis tik sėdėti šalia buvo malonu ir galbūt netgi keistai jauku. Atrodė, kad žodžių ir nereikia. Deoiridh, tiesa, mielai būtų ką nors pasakiusi - vien jau tam, kad parodytų: ji geba pradėti pokalbį, ji nėra visiškai beviltiška. Deja, visos protingos mintys buvo pasiėmusios atostogų. Jau norėjo sunkiai atsidusti, kai išgirdo tylius Sigurdo žodžius. Staigiai pakėlė galvą į jį: pasiūlymas buvo visiškai netikėtas. Ar jis turėjo omenyje kažką konkretaus? Deja, Deoiridh to nežinojo, tačiau prisiminė: ne kas kitas, o ji pati žadėjo papasakoti. Spėjo, kad galbūt jau galima pasakyti apie Matthew. Apie tai, kaip ji gyveno iki Hogvartso, nepasakojo niekam - netgi herbologui. Jos nuomone, tai reiškė, kad ir su Sigurdu kalbėti apie tai... dar ne laikas. Tiesa, šią akimirką atrodė, kad ji šalia sėdinčiam vaikinukui tai papasakos greičiau nei tam, kuris jau porą mėnesių oficialiai yra jos tėtis.
- Galiu papasakoti apie Mat... Profesorių Turner ir kodėl savo varlę pavadinau Matthew, - galiausiai tarstelėjo ji. Tik dabar suprato po vaikinuko žodžių labai ilgai tylėjusi. Teliko tikėtis, kad jis to nepriims kaip įžeidimo. Nedrąsiai pakėlė akis ir laukė kokio nors atsakymo ar žvilgsnio.
-
Deoiridh atsisėdus šalia stojo tyla. Rodos, nieko čia keista po tokių panašių susitikimų, bet dabar nebuvo nejauku. O gal ir anksčiau tą nesmagumą tik įsivaizduodavo? Kad ir kaip ten buvo, tai padėjo panirti į prisiminimus. Sigurdas tyliai atsiduso, taip tyliai, kad net neišgąsdino ant rankos nutūpusio vabzdžio. Tačiau šis trukdė susikaupti, tad pajudinęs ranką nuvijo jį. Vėl grįžo prie apmąstymų, kurių škotė kažkodėl nenutraukė, nors tikrai galėjo. Pažadas... Mintyse nutęsė islandas, suprasdamas, jog galbūt ji norėtų išsipasakoti. Nes tų kelių liūdesio persmelktų žodžių tiesiog nesugebėjo ignoruoti - už jų kažkas slėpėsi. Ir visai ne smalsumas šįkart vedė vaikinuką, o keistas, regis, dar niekad nepatirtas jausmas. Jis bei ryžtas privertė praverti lūpas ir švelniai paraginti Deoiridh.
Tokio savo gana netikėto veiksmo nesigailėjo, tačiau nedrįso pažvelgti į ją, lyg nenorėdamas susidurti su animagės reakcija. Sigurdas vis dar tykiai stebėjo ežero pakrantę, nuostabiai nuspalvintą vakarinį dangų, pamažu praryjamą tamsos. Keista, bet tokios pačios jaukios, kaip ir tyla tarp dviejų žmonių, sėdinčių po senu gluosniu.
Šiaurietis, tiesą sakant, nekantriai laukė, kol škotė pagaliau prabils. Kelias neapibrėžtas sekundes atrodė, kad iš viso neištarė tų kiek atvirų žodžių. Tačiau jos nedrąsus balsas ištraukė jį iš tokių abejonių - iškart pasisuko į Deoiridh. Neprabilo, tik vos vos linktelėjo galva, lyg padrąsindamas, lyg paragindamas. nusisuko, leisdamas jai pasijusti lengviau. Nors ką galėjo žinoti, gal palaikantis žvilgsnis irgi būtų padėjęs? Vis dėlto dabar to nenorėjo išsiaiškinti.
-
Dabar, atėjus tai atvirumo akimirkai, Deoiridh jautėsi netikėtai rami. Atrodė, kad galėtų papasakoti bet ką, galbūt netgi atskleisti gyvenimą iki Hogvartso. Kelias akimirkas pasvarstė šitą variantą, bet galiausiai nutarė, kad nereikia pernelyg skubinti įvykių: koks vaikinas norėtų bendrauti su mergina, kuri miegojo apsiklojusi lapais ar turėjo vogti? Ne, geriau kol kas papasakoti tik apie tai, kas išties sieja ją ir herbologijos profesorių, o visus kitus dalykus palikti ateičiai. Jeigu ta ateitis bus, žinoma, bet šią akimirką Deoiridh tikėjo(si), kad atsakymas į šį klausimą yra teigiamas.
Tiesa, prieš pradėdama šnekėti grifiukė susimąstė apie tai, kaip ją paveikė (ar paveikė) faktas, kad Sigurdas nieko nepasakė, tik linktelėjo. Ar ji norėjo bent vieno žodžio? Ko gero, taip, tačiau galiausiai nutarė: svarbiausia yra tai, kad islandas jos neskubino, nevertė nieko sakyti. Ko gero, tai buvo priežastis, kodėl rudaplaukė ryžosi prabilti.
Ir vis tik kažkodėl dabar, kai išties reikėjo kalbėti, vėl pasidarė be galo sunku. Bet Deoiridh mokėjo būti užsispyrusi, tad galiausiai prabilo:
- Matthew... Na, profesorius Turner... Mes susidūrėme Italijoje. Aš, na... Ten buvau viena. Ir jis man padėjo. Nuo tada bendraujame. Vėliau jis grįžo į Hogvartsą, tačiau niekam nenorėjome sakyti, kad mus kažkas sieja. Šito nežino niekas, net ir kiti profesoriai, - Deoiridh pasvarstė, ar reikėtų užsiminti, kad vis tik yra vienas žmogus, kuris tai žino, tačiau nutarė: ši informacija kol kas nėra svarbi. - Mes bendraujame ir Hogvartse, tiesiog kadangi niekas to nežino, tu mus labai išgąsdinai... Atsiprašau, kad tada pamelavau.
Deoiridh nutilo ir pažvelgė į vaikiną. Ar reikėtų kalbėti toliau, mergaitė neįsivaizdavo. Ar labai svarbu, kad herbologijos profesorius dabar yra jos tėtis? Ar tai neiškeltų pernelyg daug klausimų apie jos tikrąją šeimą? Tylėti būtų buvę paprasčiau, tačiau rudaplaukė buvo tikra: geriau to nebedaryti ir pagaliau viską paaiškinti.
- Šią vasarą Matthew oficialiai tapo mano tėčiu, - tiesiai šviesiai išdrožė ji. - Na, o dėl varlės... Ilgą laiką nė nepagalvojau, kad augintiniui reikalingas vardas. Kai tu pasiūlei kažkaip ją pavadinti, aš sutrikau. Neįsivaizduoju, koks turi būti varlės vardas, tad pavadinau pagal vienintelį artimą žmogų...
Deoiridh nutilo. Dabar kažkodėl pabijojo pakelti akis į Sigurdą. Išsigandusi suprato, kad norėtų sulaukti apkabinimo, tačiau pati iniciatyvos imtis nesiryžo, tad taip ir liko sėdėti spoksodama į ežerą. Bandė suprasti, kaip jaučiasi dėl to, ką dabar pasakė. Daug laiko neprireikė, nes tai buvo visiškai aišku: jeigu islandas nepaspruks, ji pasijus labai laiminga.
-
Sigurdas laukė. Akys jau šimtąjį kartą taršė ežero pakrantę, ne itin troškdamos susitikti su Deoiridh. Nesuprato, iš kur atsirado tiek kantrybės - susinervinęs nekramtė lūpos ar negniaužė rankų. Kita vertus, islandas bent iš dalies nujautė, kaip jaučiasi škotė, nes ir pats kadaise išsipasakojo. Iki šiol jis nesuvokė, kaip sugebėjo atskleisti pusę savo vaikystės istorijos beveik nepažįstamam žmogui. Dabar, po visų nutikimų, tai būtų buvę nenuostabu, tačiau anuomet...
Mintis netikėtai nutraukė animagės balsas, pasigirdęs tarsi iš anapus. Taip pasirodyti galėjo tik todėl, kad vaikinas pabudo iš tų keistai jaukių ir šiek tiek trikdančių prisiminimų pasaulio. Jis ėmė klausytis, vis dar nedrįsdamas atsisukti, nors viduje tyliai džiaugėsi, jog pavyko prakalbinti ją. Tačiau tas jausmas greitai pranyko, vos tik suprato, kokiomis rimtomis temomis prašneko Deoiridh. Žvilgsnis vėl perskrodė žaižaruojantį vandenį ir pakilo į temstantį dangų.
Sigurdas juto, kaip viskas pamažu jungėsi, gulė į savo vietas, bet dažnai pasidarydavo skaudu. Juk jis dėl iki dabar nežinomų priežasčių prakalbo apie save, o škotė tik po pusantrų metų praskleidė savosios istorijos šydą. Nuo tokių minčių nemaloniai kirstelėdavo širdį, tačiau negalėjo numanyti, kodėl. Gal dėl to, kad kitiems atrodė nepatikimas ir todėl reikia slėpti nuo jo kokią nors informaciją. Tačiau iš tikrųjų islandas jautėsi vienišas ir tas laikas rodėsi neįprastai ilgas. Sugebėjimas per visus šešis mokslo metus susipažinti su vienu žmogumi, kuriuo galėjo pasitikėti (ar tikrai?) buvo stulbinantis. O tas vienintelis asmuo sėdėjo šalia ir kaip tik baigė pasakoti.
Tiesą sakant, grifas nesitikėjo, jog mergina tiek daug kalbės. Bei atsiprašys. Nujautė, kodėl ji melavo, juk prie profesoriaus irgi nebūtų drįsęs sakyti kai kurių dalykų. Dabar pasidarė beveik viskas aišku, todėl islandas tyliai tarstelėjo:
-Atleidžiu. - nuleido galvą ir akimirkai dirstelėjo į Deoiridh. Visai nelaukęs jos kažką bylojančio žvilgsnio jis greitai nusisuko. Tik šįkart to priežastis nebuvo paraudę skruostai. Iš pradžių šviesiaplaukis ketino šio bei to pasiteirauti, kad patenkintų smalsumą, tačiau į jį įsmeigtos akys nutildė taip ir neprabilusį Sigurdą.
Jai prašnekus toliau, krūptelėjo. Tėtis?! Toks šokas ištiko ne tik dėl to, kad ką tik suprato, jog škotė greičiausiai anksčiau neturėjo tėvų. Jis buvo priverstas prisiminti santykius ir su savuoju - kažin koks atšiaurumas, liūdesys bei tik vasaromis leidžiamos atostogos Akureyri'yje. Dar vienas sielos sudrebinimas laukė jos pasakojimo pabaigoje.
Šiaurietis pasijuto keistai, tarsi būtų perplėštas per pusę - viena dalis džiaugėsi, kad nebuvo artima animagei, o kita - nusivylė. Laiku suprato, kad sprendimas buvo ankstesnės Deoiridh, o ne dabartinės. O ji gali mane laikyti artimu? Paklausė savęs. Jis sutriko, suvokęs, jog tai pasirodė gana reikšminga. Atsiduso. Šią akimirką nebuvo svarbu, kiek islandas iš tikrųjų yra pažįstamas su ja, daug svarbiau tapo kažką pasakyti.
Tačiau tuomet atsirado problemos: jis nenutuokė, ką ištarti stojus tylai. Žodžiai, rodos, nutarė kuriam laikui pasišalinti iš smegenų. Šiuo metu jie kategoriškai atsisakė sugrįžti, tad liko tik viena išeitis.
Sigurdas krustelėjo ir šiek tiek abejodamas ištiesė ranką mokinės pusėn. Palietęs jos delną savo šaltais pirštais švelniai suspaudė jį. Spustelėjimu vylėsi perduoti palaikančią žinutę, nors išties dėl to abejojo. Vis dėlto sielos pakraščiais nuvilnijęs malonus jausmas paskatino pažvelgti į Deoiridh. Šįkart greitai nenusuko akių, bet ji žiūrėjo į ežerą, todėl greičiausiai nematė, kad vaikinas bando kažką pasakyti.
-Aš...
-
Kai parvyko į Švilpynę, Altairas iš karto sužinojo, jog Etano jau nebebuvo - vyko naujojo profesoriaus apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka. Altairas liko nieko nepešęs.
Kurksioti vienut vienutėlis Švilpynės berniukų miegamajame nenorėjo. Tenais paliko knygą, laiškutį ir iškliūtino į lauką. O tai buvo nekokia idėja.
Kilo audra.
Lietus taškė žemę, smarkus vėjas lenkė medžius ir Altairas buvo pagautas to vėjo. Buvo bejėgis gintis prieš šią gamtos stichiją ir vėjas nupūtė, nustūmė, nunešė Altairą į ežero pakrantę. Ten, kur nenorėjo sugrįžti.
Pajausti gėdą, kaltę, pyktį ant savęs dėl to, kas nutiko prieš kelias savaites, nebuvo laiko. Altairas tą akimirką neapkentė skrydžio!
Lengvas buvo, dar jaunas....Siaubas jį sukaustė, supratęs, negalintis paliesti žemės, siaubas sukaustė, supratęs, jog tuoj tėškis į medžius, pastatus, krūmus.
Altairas save apkeikė kvailiu, durniumi ir visokiu kitokiu. Negi jo atmintis tokia trumpa?! Gi dar matė audrą susiformuojant bibliotekoj!
Kaip buvo, kaip nebuvo, Altairas atsidūrė prie gluosnio, kuris nesimušė.
Apdujęs, išsigandęs, tučtuojau prisiglaudė prie medžio, kad vėl vėjas nenupūstų. Kas jau ko, tai kvidičo nežais!
Tą akimirką Altairui nebuvo problema, jei žaibas nutreks, ar vėjas nuvers medį, ar į galvą gaus sūpynių smūgį. Jam nebuvo problemų, jog su tuo medžiu praras gyvybę.
Jam reikėjo saugios vietos!
Pavėsinė!
Plūsdamas save nukūrė link pavėsinės. Neprisiminė kaip. Bet kažkaip ten atsirado.
Audra įsisiautėjo. Medžiai linko prie žėmės kaip smilgos, viskur ūžė, dundėjo, plieninį dangų nušviesdavo žaibo strėlės. Lietus košė viską, iš žemės kūrė purvo karaliją. Gamta šėlo.
Tada viskas nurimo. Altairas neprisiminė po kiek laiko, bet žinojo, jog viskas nurimo. Gal po dviejų savaičių? Gal po metų? Prarado laiko nuovoką.
Šlapęs, sušalęs, palindęs po stalu Altairas atsimerkė.
Ore tvyravo gaiva, specifinis kvapas - azono kvapas. Visą laiką manė, kad tai buvo žemės kvapas.
Pakrantė buvo rami. Ežeras buvo ramus. Altairas sušliuksėjo prie šio.
Aš esu gyvas. Bet durnas....
Saulės spinduliai tyliai beldėsi pro prasikiriančią storą kamuolinių debesų užuolaidą.
Gamta buvo kaip atsinaujinusi. Kaip iš naujo prisikėlusi.
Panašiai kaip Altairas.
Nebyliu, stikliniu žvilgsniu žvelgė į ežero toly. Kam aš ėjau į lauką? Ką aš tada mąsčiau?
Nesuprato. Ir nesupras.
Grįžo į Hogvartsą. Pakeliui pabandė su burtų lazdele (taip, apie ją jis užmiršo per audrą! Džiaugsmas, kad ji nesulūžo per vėjo šėlsmą!) save išsidžiovinti. Nepavyko. Teks meluoti.
Dangaus platybėje skrajojo audrapaukštis.
-
Šiltas spalio vėjas šiureno ežero paviršių, jo smulkios bangelės ritosi į pakrantę. Dangaus mėlynėje skraidė Ra, jo plunksnos apsiblaususioje saulėje vis dar ugningai spindėjo. Feniksas atrodė tauriai. O visiška priešingybė buvo knisius Sindris. Mažas. Pūkuotas. Juodčkis. Ir tas juodčkis kasė, rausė kaip Kurmis iš "Vėjas gluosniuose" kietą žemę, bet nieko gero iš to jam neišėjo. Vargšeliui trūko blizgučių kaip kažkam kasdieninės kačiukų nuotraukų dozės. Melos atiduotas medalionas su iriso žiedu saugiau gulėjo Etano delne. Sindris jau buvo iki gyvo kaulo išmokytas šio nevogti.
Buvo šeštadienio rytas, dar didžioji dauguma hogiečių kietai parpė savo minkštose ir šiltose lovose. Tuo tarpu, Etano neėmė miegas.
Berniūkštis buvo atsirėmęs į gerąjį gluosnį ir vartė medalioną.
Mėlynas irisas linksmai žibėjo priešais saulę, bet jokio panašaus džiugesio Etanas nejuto. Jis prisiminė praeitį.
"Bijok legilimantų", "Niekam nekrisk į akis, tik taip būsi saugus" - globėjų žodžiai aidėjo jo galvoje. Ach, tie prisiminimai. Jie buvo tokie artimi, šilti, bet tokie uždrausti kaip tas obuolys! Ne, Etanas savęs neapgaudinėjo. Net ir būdamas vienas, jis jautėsi nesaugus, prisimindamas visa tai.
Kiek dar laiko tai truks? Ar-ar...aš išdrįsiu? Ar tai bus visą amžinybę?
Medalionas pasunkėjo delne.
Ar tikrai tai yra jo kelias?
Globėjai jį teisingai, tobulai išmokė. Jis paklusniai visa tai vykdė, gi nenorėjo mirti. Bet štai, šią saulėtą rudens dieną...Bandė suabejoti viso tuo svarba.
Gi niekas jo nenužudė. Neatpažino. Nesuprato, kas jis yra.
Berniukas paslėpė medalioną.
Ne, užteks. Man reikia eiti pirmyn.
Ir pakilo. Ir nuėjo tolyn ežero pakrante.
-
Heidi traukė ežero pakrante ieškodama geros vietos mokymuisi. Nors prieš keletą savaičių ir buvo radusi puikią vietą, tačiau šiek tiek pagerėjus orams, sumanė, kad laikas pradėti tai atlikinėti lauke. Vienaip ar kitaip, retas mokinys vaikščiojo palei ežero pakrantę ar apsilankydavo ten žiemos metu. Tad mergaitė neturėjo priežasties, dėl kurios turėtų baimintis, plius vienaip ar kitaip beveik visi mokiniai žinojo, kad ji yra vampyrė, tad retas būtų nustebęs pamatęs ją su kraujo pripildytu indeliu. Aišku šiems galėtų kilti klausimų, iš kur ji jo gavo, tačiau tamsiaplaukė būtų palikusi tai jų fantazijai. Išdėliojusi reikalingus dalykus panašiai kaip ir oloje, klastuolė keletą kartų įkvėpė ir ėmėsi mokymosi.
Viskas ėjo panašiai kaip ir praeitus kartus - iš pat pradžių nesisekė, tačiau einant laikui ir didėjant bandymų skaičiui, Heidi ėmė sektis žymiai geriau. Mergaitė labai didžiavosi savo pasiekimais, kuriuos pavyko pasiekti vienai. Aišku tai buvo ir kiek liūdna, nes jaunoji vampyrė būtų mieliau tai pasiekusi kartu su kažkuo arba bent žinodama, kad kažkas ją palaiko. Antrasis variantas tikriausiai būtų buvęs geresnis, kadangi taip ji nekeltų pavojaus kitiems, ko šitais mokymais ir siekė. Pabandžiusi dar keletą kartų ir nusprendusi, kad šiai dienai pasiekė pakankamai, susirinko daiktus ir patraukė ant sūpynių, ketindama trumpam pailsėti, prieš keliaudama atgal į pilį.
Atsisėdusi ant medinės lentos aprištos virvėmis, tamsiaplaukė ėmė stebėti šiek tiek banguojantį ežero vandenį, kuris šiek tiek ją hipnotizavo savo ramumu. Klastuolė labai tikėjosi, kad dar bent kurį laiką žiemos ar net gi pavasario metu, šitoje vietoje nesirodys mokiniai, nenorėdami rizikuoti savo švariais ir sausais rūbais.
-
Šlapia žiema. Su kiekvienu žengtu žingsniu baltas sniegas sušlamėdavo po kojomis. Batai jau buvo peršlapę nuo didelio sniego kiekio, skruostai ir nosies galiukas paraudę nuo šalčio, tačiau vaikinukui tai visai nerūpėjo, žygiuoti atgal į šiltą pilį šis nė nesiruošė.
Ant vaikino peties tupėjo miške rastas ir prijaukintas, augintiniu ir draugu tapęs marso sakalas. Nors sakalo nagai buvo gan skaudžiai įsmigę į petį, tačiau Quentin per daug tuo nesirūpino. Sužeidimai jam šiuo metu mažiausiai rūpėjo. Nors tiesą pasakius, po tėvo mirties šiam turbūt niekas neberūpėjo, pastaruoju metu šis egzistavo, o ne gyveno, buvo labai pasikeitęs.
Šaltokas vėjelis šiaušė, vėlė tamsius, jau apkirpimo reikalaujančius plaukus. Vaikinukas visiškai apie nieką negalvodamas žygiavo ežero pakrante, sau nežinoma kryptimi, netoliese kažkokio didelio gluosnio. Deja, tačiau viskas nevyko taip paprastai, kaip šis tikėjosi. Žiema atrodo mėgo pokštus, na, arba grifukas tiesiog per mažai į viską kreipė dėmesį, kadangi žengęs dar vieną žingsnį šis paslydo ant ledo ir veidu trenkėsi į žemę, tačiau augintinis spėjo išsisukti nuo sužeidimų ir nutūpti ant sniego. Pirmą sekundę po "bučinio" su žeme vaikinukas tik kiek susiraukė nuo skausmo, nepastebėjo nieko neįprasto, viskas kaip ir buvo gerai, bet visai neužilgo šis pajuto nosimi žemyn tekantį nemalonų skystį. Kraujas Atsistojęs nuo šaltos žemės šis pirmiausia nusišluostė sniegu aplipusius rūbus, o tada rankove perbraukė ties nosimi, taip išmurzindamas žieminę mantiją ir vis vien palikdamas ant veido raudono kraujo žymes, kuris vis dar nesustojo bėgęs iš nosies. Trūktelėjęs pečiais, per daug nesureikšmindamas skaudančios nosies, išmurzinto krauju veido ir rūbų, šis jau ruošėsi žingsniuoti gluosnio link, galbūt įsikabaroti į jį, tačiau pamatęs kitą mokinę prie jo, kaip mat persigalvojo ir stengėsi nepastebėtas pasišalinti. Ko jau ko, bet bendrauti Yann'as nelabai kada būdavo nusiteikęs arba tiesiog dėl tėvo mirties paliktų nuoskaudų, traumų, bijojo.
-
Laikas ėjo ramiai. Heidi ramiai suposi ant supynių, kurios buvo tvirtai pritvirtintos prie storos medžio šakos, stebėdama raibuliuojantį ežero vandenį. Mergaitę tai ramino ir vertė pamiršti, kad egzistuoja tikrovė, kurioje yra žiaurumas, piktumas bei kiti blogi ir žiaurūs dalykai. Tai šiek tiek priminė spa procedūras, kurių metu, tu tiesiog mėgaujiesi, leidi kitiems daryti savo darbą ir tiesiog leidi savo sielai, bent trumpam laiko tarpui dingti iš kūno.
Nors jaunoji vampyrė ir buvo apsirengusi pakankamai šiltai, tačiau nuo ežero sklindantis šaltis, vistiek prasiveržė pro drabužius, kas vertę šią dar labiau susisukti į juos. Tikriausiai būtų buvę protingiau grįžti į pilį, kur buvo šilta ir retas vėjo gūsis prasiverždavo į vidų, tačiau to daryti nenorėjo. Kadangi ten taip buvo ir daug veidų, kurių šioji matyti nenorėjo. Supynės ėmė girgždėti, tačiau tamsiaplaukė neįsivaizdavo, ar jos tai pradėjo daryti tik dabar, ar dar prieš jai atsisėdant, bet vienaip ar kitaip tai nebuvo malonus garsus. Tad klastuolė nusprendė, nulipti nuo šių.
Neįtardama nieko, kas vyksta už jos nugaros, Heidi pastatė kojas ant šaltos ir šiek tiek šlapios žemės, planuodama keliauti atgal. Tačiau šios kvėpavimo organus pasiekė šviežio kraujo kvapas. Tai nežadėjo nieko gero, kadangi mergaitė ne visada sugebėjo suvaldyti savo vampyriškus instinktus. Iš lėto sukdamasi aplinkui, jaunoji vampyrė pastebėjo jaunuolį, kuris tikriausiai kažkur turėjo naujai atsiradusią žaizdą. Velnias. Bandydama tam atsispirti, tamsiaplaukė suko galvą tolyn, tačiau to nepavyko padaryti.
Kelios akimirkos ir klastuolė jau atsidūrė prie nepažįstamojo, kuris švelniai, bet staigiai buvo parverstas ant žemės, kad nepabėgtų, o pora dantukų, atsidūrė prie kaklo. Tačiau po šių veiksmų, nesekė paskutinis ir galutinis. Šiaip ne taip susigrąžinusi protą, Heidi atsargiai ir iš lėto atsitraukė, nenorėdama suleisti aštrių baltų pagaliukų. Dar šiek tiek atsitraukusi, mergaitė tiesiog atsisėdo ant žemės.
-Atsiprašau, nenorėjau. Aš nesusivaldžiau, -jaunajai vampyrei norėjosi verkti. Neįsivaizdavo ar šis vaikinas atleis jai už šį poelgį, tikėjosi, kad ne. Tamsiaplaukei tiesiog nesinorėjo, kad jai būtų atleista už tokį poelgį, tačiau abejojo, kad bus taip, kaip ji nori. Ašaros ėmė kauptis klastuolės akyse, nors tai ir nelabai pritiko burtų trikovės turnyro čempionei, tačiau jų nesistengė slėpti.
-
Kūnui nė nespėjus pasisukti, vaikinui nespėjus pasišalinti toliau nuo didžiojo gluosnio, bendravimo su žmonėmis, netoliese esančios mergaitės, nepastebėtam, šis netikėtai buvo užpultas ir parverstas ant žemės. Nesunkiam kūnui užkritus ant vaikino, jo kiek pasimetęs, tačiau per daug to neparodantis žvilgsnis, pažvelgė į šio įvykio kaltininkę.
Iltys. Ji vampyrė...
Sekundei vaikino akyse pasirodė išgąstis, liūdesys, o į atmintį šovė tėvas, jo pabalusi oda, gyvybės neturintis veidas ir virvė aplink kaklą. Galvoje taip pat pasigirdo ir pačio Quentino klyksmas, verksmas, kai šis pamatė šį traumuojantį, sielą ir širdį plešantį vaizdą, savanaudžių, viską tik aptarinėjančių ir stebinčių žmonių, žiobarų balsai. Kvaili žmonės. Tačiau kaip greit išgąstis, liūdesys pasirodė žvilgsnyje, taip greit ir grįžo į nieko nepasakantį, nebylų ir emocijų nerodantį.
Aš galiu mirti.
Nors ši mintis ir nepaliko grifuko galvos, tačiau jis nebijojo arba tiesiog bijojo pripažinti sau, kad bijo. Vaikinukui tai nerūpėjo, visiškai tai nerūpėjo ir jis tiesiog užmerkė akis, laukdamas į kaklą susmingančių ilčių, jo kūną paliekančio gyvybei palaikyti reikalingo kraujo.
Praėjo dešimt, dvidešimt, trisdešimt sekundžių. Galiausiai praėjo ir pirmoji minutė, tačiau į kaklą susmingančių ilčių šis nepajuto. Žalios akys prasimerkė ir pažvelgė į pačią savęs išsigandusią ir gal kiek per arti jo esančią vampyrę visiškai emocijų nerodančiu veidu.
- Viskas gerai. Nesirūpink, - atmestinai tarė Yann ir lengvu judesiu, jau antrą kartą per tokį trumpą laiką, atsistojo nuo žemės. Žvilgsnis akimirkai užsilaikė ties vos neverkiančia tamsiaplauke, bet marso sakalui nutūpus šeimininkui ant peties, jo nagams skaudžiai įsmigus į petė, šiam patikrinus ar jam viskas gerai, vaikinas nusuko žvilgsnį į ežerą. Jau ir taip murzina rankove nusibraukęs vėl ištekėjusį kraują iš nosies, ruošėsi žingsniuoti toliau.
Anksčiau Quentinas nebūtų taip atmestinai reagavęs į atrodo tokius svarbius ir bauginančius įvykius, bet baisūs gyvenimo įvykiai turėjo savo pasėkmes...
-
Sėdėdama ant žemės, Heidi verkė. Nežinojo ką dar galėtų daryti, tad tai atrodė kaip geriausias dalykas, kurį galėtų dabar daryti. Labai gailėjosi, kad taip pasielgė, tačiau tai nebuvo tik jos kaltė. Bandė kaltę suversti, kaip ji pati vadino, kvailiems instinktams, kurie staigiai imdavo veikti, vos pajutę kraujo kvapą. Nors tai ir buvo lengviausias būdas atsikratyti slegiančios kaltės, tačiau viduje žinojo, kad ji taip pat yra kalta.
Dar šiek tiek paverkusi ir išliejusi pyktį savyje, mergaitė pajautė, kad vaikinas stojasi, tad pakėlė galvą aukštyn. Šiek tiek nusistebėjo, kad jo veide nesimatė nė trupučio baimės ar kitokios emocijos. Atrodė lyg medinukas, kuris nemokėjo reikšti jausmų, nors galėjo prisiekti, kad jame jautė baimę, kai buvo lengvai prispaudusi šį prie žemės. Aišku tai galėjo būti ir jaunosios vampyrės baimė, kad nuskriaus, niekuo nenusikaltųsį metais jaunesnį grifiuką. O galbūt tai buvo jų abiejų baimė, tačiau tamsiaplaukės nustelbė jo.
Išgirdusi, ką pasakė vaikinas, klastuolė nustebo. Negalėjo patikėti, kad šis ką tik pasakė, kad viskas yra gerai ir kad šioji nesirūpintų. Heidi norėjosi šiam išrėkti, kad jis yra kvailys ir kad labiau nusišnekančio žmogaus nėra mačiusi, tačiau jos gerumas, to tiesiog neleido padaryti.
-Sakai, kad viskas gerai? Kaip gali būti kažkas gerai, kai tu vos nemiršti. Tu galėjai mirti ir kas tada būtų buvę, tada nebūtų buvę gerai, -šiek tiek pakeltu balsu, pyko mergaitė. Spėjo, kad atrodo truputį juokingai, kadangi tokiu dalyku neužsiiminėjo dažnai, o tiksliau to visiškai nedarė.
Pamačiusi, kad šis pradėjo eiti tolyn, jaunoji vampyrė nenorėjo jo paleisti taip lengvai, tad pabandė kažką sugalvoti. Tamsiaplaukė norėjo kažką padaryti, kad nepažįstamasis nenukentėtų dar labiau. Neįsivaizdavo, kas dėjosi šio galvoje, tačiau mažas jausmų rodymas, jai nepatiko. Spėjo, kad tai galbūt turi kažką daryti su vaikyste, kas būtų buvę logiškiausia.
-Palauk, -nurimusi pašaukė Heidi. -Ar sutiktum, jeigu aš imčiau tave saugoti ir sekiočiau didžiąją dalį dienos?
Tai skambėjo keistokai, kadangi vaikas pasisiūlė saugoti kitą vaiką, tačiau mergaitė manė, kad tai yra geriausias dalykas, kurį ji galėjo pasiūlyti. Jaunasis grifiukas atrodė per daug silpnas, kad sugebėtų savarankiškai apsisaugoti nuo galimų grėsmių. Aišku jaunoji vampyrė ir pati nebuvo labai stipri, tačiau sugebėjo apsiginti, jeigu to prireikdavo, ko nelabai galėjai pasakyti apie jį. Taip pat tamsiaplaukė tikėjosi, kad tai kažkiek padės su mokymusi valdyti instinktus, kurie norėjo išsiurbti žmonių kraują, nesvarbu, kas jie tokie bebūtų.
-
Vaikinas jau ruošėsi žygiuoti, tačiau išgirstas vampyrės balsas privertė jį sustoti. Šis nebijojo, visiškai jos nebijojo, nors jam iš nosies ir bėgo kraujas, kuris tikrai viliojo jauną vampyrę. Šis tiesiog nebijojo mirti, būti nužudytas, nes ir taip dabar negyveno, o egzistavo šiame pilname išbandymų pasaulyje, neturėjo priežasties ir siekio gyventi.
Pasukęs galvą į šoną, žvilgsniu pažvelgdamas į nepažįstamą, jį užpuolusią merginą, vaikinas nerodė jokių emocijų. Jo visiškai nejaudino ašarotas tamsiaplaukės veidas, jos verksmas ar tai, kad ši jautėsi blogai dėl savo nesuvaldytų vampyrės instinktų. Šis tik norėjo kuo greičiau dingti iš vietos, kurioje yra kitų žmonių be jo, ir vėl likti vienas su savo augintiniu. Quentin po tėvo mirties tapo visišku pochuistu, visiška priešingybe, negu buvo prieš tai, ir jo nebejaudino niekas, jam neberūpėjo visiškai niekas, net jis pats.
- Kas ta mirtis? Mirsiu ar ne mirsiu, vis vien niekas nepasikeis, - suburbėjo po nosimi vaikinukas ir savo įprastu, šaltu kaip ledas žvilgsniu, pažvelgė į visiškai nepažįstamą Hogvartso mokinę.
Sakalui prakalbus sava, sakalų kalba, tarsi paprieštaravus savam šeimininkui dėl jo žodžių apie mirtį, vaikinas tik švelniai paglostė vienintelio likusio artimo padaro pakaušį, į ką jis pakankamai patenkintai sureagavo ir priglaudė pakaušį prie šeimininko viršugalvio.
Yann'ui jau ir vėl ruošiantis žingsniuoti, šis ir vėl buvo nemaloniai sutrukdytas to pačio asmens. O vaikinukas tik troško pabėgti nuo visų gyvų žmonių šiam pasaulyje, būti pasislėpęs, neužkalbintas, užmirštas ir nepastebimas...
- Saugoti? Sekiosi? Nejuokauk, neužsiimu mažų vaikų žaidimais. Susirask kitą žaidimų partnerį, man nereikia jokios apsaugos ar pagalbos, - vėlgi nepatenkintai sumurmėjo grifukas ir tikėdamasis, kad daugiau nebus pertrauktas, sutrukdytas, skubėdamas pasprukti iš čia, pradėjo žingsniuoti.
Marso sakalas tarsi prieštaravo Quentin ką tik ištartiems žodžiams, nepatenkintai kalbėjo sava kalba, tačiau vaikinas jo nesuprato ir nė nesistengė suprasti, o augintinis nuo jo peties vis vien nesitraukė. Tiesa buvo ta, kad augintiniai, gyvūnai visad jautė, kas yra geriau, kuris pasirinkimas yra geresnis, tačiau jų šeimininkai nevisad jų klausydavo arba bent bandydavo juos išgirsti...
-
Heidi stebėjo po truputį judantį vaikiną, kuris nebuvo panašu, kad norėtų turėti pokalbį su ja. Aišku mergaitė jį puikiai suprato ir pati ji ne visada norėdavo, kad su ja būtų bendraujama, tačiau į tai nereaguodavo taip šaltai ir niekada nenueidavo nuo kitų. Išgirdusi jo žodžius apie mirtį, mergina tik dar labiau pasibaisėjo, negalėjo patikėti, kad šis, dar neseniai, šiokią tokią baimę skleidęs nepažįstamasis, dabar kalbėjo taip atmestinai. Jaunoji vampyrė stebėjo nueinantį grifą ir nusprendė, kad ji vertėtų sekti, kadangi prisižadėjo, kad šį saugos ir sekios, nors neįsivaizdavo, kaip tai turėtų daryti, kadangi tarp jų stovėjo netikra siena, skirianti grifus ir klastuolius. Tačiau tamsiaplaukė neėmė to į galvą, kadangi šis, nebuvo panašus į kitus, galbūt jis labiau būtų tikęs į klastūnyną, todėl klastuolę jis traukė ir nors pažinojo vos keletą akimirkų, nenorėjo, kad jam atsitiktų kažkas panašaus, kaip prieš tai.
Išgirdusi, kad šis jos sekiojimą palaiko vaikų žaidimas, Heidi tik linktelėjo, kadangi tai tikrai skambėjo kaip dalykas, kurį darytų maži vaikai, tačiau vistiek nenorėjo su tuo sutikti. Pamačiusi, kad jis vėl nueina, mergaitė per daug negalvodama atsidūrė prieš jį, taip sustabdydama vaikinuką.
-Tu niekur neeisi, -stovėdama priešais žymiai aukštesnį mokinį, kiek pakeltu, tačiau vistiek maloniu balsu, pareiškė jaunoji vampyrė. -Aš žinau, kad tau liūdna, dėl to ką praradai, tačiau nereikia būti tokiam susiraukusiam, -spėdama, kad šio tokią emocinę būklę galėjo paveikti artimų praradimas, tęsė šioji. -Man taip pat buvo sunku, tačiau aš neleidau liūdesiui apgaubti manęs, todėl noriu tau padėti, -kiek liūdnesniu balsu, paminėjo savo netektį tamsiaplaukė. -Aš negaliu matyti liūdnų žmonių, o ypač tokių, kurie man nepadarė nieko blogo ir kurie man patinka. Nesvarbu, ar tai būtų šeimos nariai, ar draugai, ar visiški nepažįstami, kaip tu. Aš tau neleisiu eiti iš čia, kol nežinosiu kas tave slegia ir negalėsiu prisidėti prie tavo būklės gerinimo. Žinau, kad to nenoriu, bet to noriu aš.
Baigusi savo monologą, klastuolė nusuko akis į šoną, o tuomet vėl grįžo prie, žalių, jo akių, tikėdamasi, kad tai jį paskatins atsiverti labiau. Aišku Heidi nedėjo į tai per daug vilčių, ir tikriausiai būtų jį paleidusi, jeigu jaunuolis būtų sumanęs eiti tolyn, tačiau vis vien tikėjosi, kad taip neįvyks.
-
Jau tikėdamasis, kad merginai atsibodo stengtis, ši nebebandys jo sustabdyti ir įkalbėti leisti jam padėti, vaikinas gan greitu žingsniu žygiavo jam pačiam nežinoma kryptimi. Deja, tačiau viskas buvo atvirkščiai, kadangi žemaūgė tuoj pat ir vėl atsirado prieš jį, užstojo jam kelią ir neleido eiti toliau.
Ot ir užsispyrusi ožka... Iš kur dar tokių atsiranda?
Quentin nė nesistengė normaliai klausytis merginos tariamų žodžių. Jam tiesiog tai nerūpėjo, niekad nerūpėjo. Vieni iš jų praeidavo pro jo ausis ir taip likdavo neišgirsti, o kiti buvo puikiai išgirsti, tačiau to užteko, kad grifukas suprastų pokalbio esmę ir maždaug tai, apie ką mergina kalba. Tamsiaplaukei pagaliau baigus kalbėti, išlaikydamas šaltą ir emocijų nerodantį veidą, vaikinukas kilstelėjo antakius.
- Ir tu manai, kad visa tai mane jaudina? Nė nesistenk. Jeigu nori ir neturi ką veikti, gali mane sekioti dvidešimt keturias valanda per dieną. Man tai nerūpi, daryk ką nori. Bet aš tikrai nežadu atsiverti kažkam, o ypač tau, kažkokiai nepažįstamai merginai, kuri vaidina užsispyrusią ožką ir neturėdama veiklos bando padėti tiems, kam neįmanoma padėti, - kalbėdamas šaltu ir tarsi negyvo, emocijų neturinčio žmogaus balsu, tarė Yann'as. Šis tikėjosi, kad šie žodžiai kiek paprotins tamsiaplaukę ir ši baigs bereikalingai stengtis. Tačiau, jeigu jau taip norėjo, tegu sekioja, tamsiaplaukis nemanė, kad tai jam labai trukdytų. Tikriausiai...
Vis tiek nieko nepasieks, jeigu ir stengsis... Neatsversiu nei jai, nei kam kitam.
Daugiau nieko nesakydamas, dar minutėlę pastovėjęs ir abejingu žvilgsniu žvelgęs į klastuolės akis, šis apėjo ją ir greitu žingsniu patraukė savais keliais, o galiausiai ir visiškai dingo iš tamsiaplaukės horizonto, o galutinį jos norų sprendimą paliko jai.
-
Heidi labai nesitikėjo, kad tai ką ji dabar daro pavyks. Juk ne kiekvienas imtų pasakoti apie savo problemas, o tuo labiau priimtų kitų pagalbą iš visiškai nepažįstamo asmens. Tačiau ignoruodama visą tai, mergaitė norėjo padėti šiam vaikinui, jai atrodė, kad ji yra esanti skolinga. Tai buvo pirmas šviežias žmogaus kraujas, prieš kurį ji sugebėjo atsilaikyti, o tai mergaitei dar prieš keletą minučių atrodė neįmanoma. Girdėdama kad jaunuolis nesutinka su visu tuo, ką ji ką tik pasakė, o taip pat ir nenori priimti pagalbos jaunoji vampyrė kiek pyktelėjo ant jo. Dėl šios priežasties ji pyko net gi labiau, negu dėl to, kad buvo išvadinta ožka, kadangi šitam dalykui net gi pritarė.
Neįsivaizduodama ką turėtų pasakyti, kadangi suprato, kad jo nuomonės, bent jau dabar nepakeis, tamsiaplaukė tiesiog stovėjo prieš šį, galvodama ar sugebėtų jį parversti dar kartą ir priversti patirti baimę. Truputį pamąsčiusi apie tai, klastuolė nusprendė, kad šitai būtų kiek per žiauru, tad šitą idėją atmetė į šalį ir nusprendė pasilikti kitam kartui, jeigu kartais tektų tai padaryti. Kaip bebūtų keista, tačiau grifiukas jai šiek tiek patiko, kadangi šis nebandė dangstytis gero žmogaus kauke ir buvo liūdnu savimi.
Pamačiusi, kad vaikinas eina apie ją, klastuolė nusprendė jo nestabdyti ir leisti keliauti tolyn, kadangi nebematė esmės ginčytis. Apsisukusi Heidi ėmė stebėti tolstantį jaunuolį, kurį prieš keletą minučių planavo sekti. Atsidususi ir gailėdamasi savo pažado, mergaitė sparčiu žingsniu patraukė paskui. Pažadas yra pažadas, nesvarbu ar jis nori to, ar ne pamąstė jaunoji vampyrė, žingsniuodama paskui ir bandydama šio nepamesti iš akiračio, kas buvo pakankamai sunku, dėl nemažo atstumo esančio tarp jų ir žingsnių dydžio.
-
Teleskopas... Saugiai (arba ne) tūnojo Elliw rankose, kol ji ėjo... Kažkur. Gerai, kad niekas nepaklausė, kur rudaplaukė eina (arba ji to neprisiminė), mat ji savo kelionės tikslo nė neįsivaizdavo. Teleskopas vis dar buvo sveikas, tad buvo galima bent kartą palikti Liuciją, Sabriną ir Joaną trečiąją ramybėje. Bet Elliw taip seniai jų nematė! Ji be galo norėjo susitikti kurią nors iš savo draugių ir pasišnekėti. Tiesa, ji neprisiminė, ar yra kada nors kalbėjusis su draugėmis, bet svarbiausia buvo tai, kad jos sutaiso teleskopą. Bet juk jis dabar sveikas! Ar Elliw reikia draugių? Į šitą klausimą atsakyti buvo sunku, daug svarbiau buvo nesusitikti neLiucijos, ne neLiucijos arba ne ne neLiucijos.
Kad ir kaip ten būtų, Elliw ėjo, ir tai dabar buvo pats svarbiausias dalykas. Žinoma, būtų gerai dar ir nepasiklysti, bet kai neprisimeni, iš kur ateini, ir nežinai, kur eini, pasiklysti yra gana sunku. Velsietė jautėsi pakankamai saugiai, kad galėtų per daug nedvejodama žingsniuoti. Kažkur ji užkliuvo už kupsto ir drėbėsi į drėgną žolę, bet stengėsi to nepaisyti. Skubiai atsistojo ir nuėjo toliau. O gal atgal? Mergaitė neprisiminė, iš kurios pusės atėjo, tad šito nebūtų galėjusi pasakyti. Laimei, niekas ir neklausė (arba Elliw tą pamiršo ar paprasčiausiai neišgirdo). Ji ėjo.
Priėjusi kažkokį medį Elliw sustojo. Ji buvo visiškai tikra, kad anksčiau čia neteko lankytis. Kadangi atmintis šios mergaitės niekada neapgauna, tikrai taip ir turėjo būti. Ir teleskopas, žinoma, niekada čia nebuvo. Vadinasi, viskas buvo labai gerai. Ne taip ir toli buvo ežeras, bet Elliw kuo puikiausiai suprato, kad prie jo geriau nesiartinti. Tai buvo pavojinga. Maža ką, dar teleskopas įkris! Tai galbūt būtų blogiau nei sudužusi brangenybė, nors velsietė neprisiminė, ar teko kada prietaisą įmesti į vandenį. Jeigu atmintis neapgavo (o, kaip žinia, taip niekad nenutinka), ir ugnyje teleskopas dar niekada nesilankė. Toks supratimas buvo labai smagus, tad Elliw prie medžio atsisėdo būdama patenkinta. Teleskopą ant žemės pastatyti sėkmingai pavyko, bet norėdama atsiremti velsietė netyčia trenkė į kamieną galvą.
- AUČ! - nuaidėjo per pusę kiemo.
-
Dori stabtelėjo pakrantėje prie medžio. Čia ant pavėsinės buvo išraižyta daug hogvartsiečių vardų, datų, įsimylėjusių širdelių. Pirmakursė rado laisvą plotelį ir pamanė, kad ir jai reikia pasižymėti, jog čia lankėsi.
- Defodio,- ramiai tarė nutaikiusi burtų lazdelę į laisvąjį kampelį.
Ant pavėsinės išsiraižė šios dienos data bei klastuolės vardas.
- Na štai, - sukikeno.
Vienuolikmetės dėmesį atkreipė kažkoks šūksnis. Atsigręžusi kiek tolėliau ji pamatė kitą klastuolę. Klastuolę su teleskopu. Juk čia ta keistuolė, prie kurios prisėdau per ateities būrimo pamoką! O varge, nejau ji teleskopą atsitempė ir į kiemą?
Su įdomiąja klastuole Dori bendrauti nelabai teko. Per ateities būrimą joms normaliai pasikalbėti nepavyko, nes visi buvo savo pasauliuose bandydami įvykdyti pamokos užduotį, o kai ją įvykdė, tai ir varpas suskambo.
Taigi, tamsiaplaukė priėjo prie bendrakoledžės ir tarė:
- Labas. Kartu sėdėjome per ateities būrimo pamoką. Tai vis tik kam skirtas tas tavo teleskopas, kad visur jį nešiojiesi? - nusijuokė.
-
Skaudėjo. Dėl to, žinoma, kalta buvo neLiucija. Arba ne neLiucija. O gal ne ne neLiucija? Elliw atsakymo į šitą klausimą nežinojo, bet viena buvo aišku: viskas yra tik vienos iš tų trijų (o gal visų?) mergiūkščių kaltė.
Tiesa, velsietė netruko pamiršti, ką jai skauda. Gal teleskopą? Bet ne, jis atrodė visai patenkintas gyvenimu. Ką kito galėjo skaudėti? Elliw giliai susimąstė, bet atsakymo į sudėtingą klausimą vis tiek nerado. (Ne)laimei, jos mintys buvo pertrauktos. Kadangi trukdyti buvo mėgstamiausia bjauriųjų mergiūkščių veikla, klastuolė logiškai nusprendė, kad tai viena iš jų. Neapykantos kupinomis akimis pažvelgė į šnekančiąją ir gavo nustebti: tai buvo pirmą kartą gyvenime matoma mergaitė. Žinoma, gerai, kad tai nebuvo neLiucija, ne neLiucija ar ne ne neLiucija. Vis dėlto buvo apmaudu, kad tai ne Liucija, Sabrina ar Joana trečioji. Bet gal ir ši mergaitė bus gera?
- Kartu sėdėjome kur? - apstulbo Elliw. Negi ši keistuolė ją pažįsta? Tai buvo netgi kiek nejauku. Reikia elgtis atsargiai. Tuo labiau, kad ji pradėjo grasinti teleskopui:
- Nelįsk prie mano teleskopo! - garsiai suriko velsietė ir griebė prietaisą. Deja, jis išsprūdo iš rankos ir nukrito ant žolės. Gerai buvo bent tai, kad ji buvo minkšta, tad didžiausia Elliw brangenybė nenukentėjo.
Vargšė mergaitė tikėjosi rasianti dar vieną draugę, juk jau labai seniai nematė tų, kuriomis galima pasitikėti! O štai ši bjauri ne... iš karto grasina teleskopui! Taip elgtis tikrai negalima, tad Elliw piktai pažvelgė į ją.
- Visada gali atsinešti savo teleskopą, - rėžė ji, nors jau buvo pamiršusi, kodėl taip supyko. Ir kodėl teleskopas guli žolėje?! Dar kartą pakėlusi brangenybę rudaplaukė stipriai ją apsikabino. Ne, kad ir ką šita bjauri mergiūkštė ketino padaryti, Elliw jai neleis!
-
Dori visai apstulbo. Ši mergaitė tikrai kažkokia keista.
- Kartu sėdėjome ateities būrimo pamokoje. Vakar, - pakėlė antakį. - Na, tikriausiai buvai taip susikaupusi, kad neatkreipei dėmesio, - vis dar bandė kaip nors logiškai paaiškinti bendrakoledžės elgesį.
Regis, kita klastuolė jautė kažkokią grėsmę. Ji liepė nelįsti Dori prie teleskopo arba įsigyti savo. Teleskopą mergaitė netyčia numetė ant žolės, o paskui pakėlė ir apsikabino taip, tartum saugotų kaip didžiausią brangenybę. Gal tas teleskopas kažkuo ypatingas, ėmė svarstyti vienuolikmetė. Galbūt jis yra vertingas, kad bendrakoledžė visur tamposi jį kartu? Gal bijo, jog kas nors pavogs? Reikės pasakyti Davidui, pamanė. Kažkodėl Dori šita mergaitė nelabai patiko ir jai visai nebūtų gaila ką nors vertingo iš jos nukniaukti. Man jau tikrai praverstų galeonai, juk beveik visas savo santaupas per žiemos atostogas ištaškiau Skersiniame Skresgatvyje. Žinoma, prieš tai mergaitė turi išsiaiškinti, kuo gi toks svarbus šitas daiktas.
- Gerai, - ramiu tonu tarė Dori. - Eee... galbūt aš galėčiau pažiūrėti pro tavo teleskopą?
-
- Niekur aš su tavimi nesėdėjau! - baisiausiai supyko Elliw. Kaip šita mergiūkštė gali šnekėti kažkokias nesąmones?! Tiesa, velsietė netruko pamiršti, kodėl taip pyko, tad teliko pasirūpinti teleskopu. Ji neprisiminė, ar ta keista mergaitė, šnekanti kažkokias nesąmones, grasino teleskopui, ar ne. Vis dėlto visada yra saugiau manyti, kad jam gresia pavojus, ir taip jį apsaugoti. Ne, šitos keistuolės prie astronomijos prietaiso prileisti tikrai negalima!
Lyg perskaičiusi Elliw mintis, ji būtent to ir užsimanė! Rudaplaukė nustebusi pažvelgė į mergaitę. Žinoma, ji neprisiminė siūliusi atsinešti savo teleskopą, bet viena žinojo puikiai: kad ir kas šita mergaitė bebūtų, jos prie didžiausios brangenybės prileisti negalima!
- Nelįsk prie mano teleskopo! - dar kartą suriko ji. Jau neprisiminė šią frazę ištarusi prieš tai, tad dabar jautėsi visai patenkinta: labai protingai atsikirto šitai įtartinai mergaitei, tad viskas bus gerai. Tiesa, netrukus Elliw pamiršo ir ką sakė, ir dėl ko jautėsi patenkinta (o ko jai nebūti patenkintai? Teleskopui juk viskas gerai!). Ji tik pažvelgė į tą iš kažkur atsiradusią mergaitę.
- Čia mano teleskopas, - griežtu balsu ištarė velsietė. Ir toliau tvirtai apsikabinusi laikė savo brangenybę ir netrukus visai pamiršo, kad čia dar kažkas yra. Viskas sekėsi neblogai: teleskopas sveikas, ji pati irgi... Deja, niekaip nesisekė rasti Liucijos, Sabrinos arba Joanos trečiosios. Kaip Elliw pasiilgo savo draugių! Užsimerkusi ji galvojo apie tai, kaip papasakos Liucijai apie teleskopą. Netrukus pamiršo, apie ką galvojo, o atsimerkusi pamatė kažkokią mergaitę, kurios čia prieš tai tikrai nebuvo. Arba Elliw to neprisiminė, žinoma.
- Gal žinai, kur yra Liucija, Sabrina arba Joana trečioji? - rimtu tonu paklausė velsietė ir bandė patogiau paimti teleskopą. Deja, jis, tarsi to ir būtų laukęs, išsprūdo iš rankos ir dar kartą nukrito į samanas.
-
Dori žiūrėjo į bendrakoledžę ir negalėjo patikėti savo ausimis. Ką ji čia paisto? Gal ją kažkas užbūrė?
- Kas, kas? Nepažįstu aš jokių Liucijų, Sabrinų ir Joanų nei trečiųjų, nei dešimtųjų, - piktai nurėžė pirmakursė. - Klausyk, ar tu mane maustai?! - sužaibavo akimis.
Mendel dar norėjo kažką parėkauti, bet jos dėmesį patraukė iš keistuolės rankų iškritęs teleskopas. Nieko nelaukusi juodaplaukė pasilenkė žemyn ir griebė teleskopą į savo rankas.
- Aha! - sušuko. - Sužinosime, kuo šis daiktas jau toks ypatingas!
Su didžiuliu susidomėjimu Mendel apžiūrinėjo teleskopą iš visų pusių. Žiūrėjo ir į jį, ir pro jį, tačiau nieko ypatingo nepamatė. Jai tai pasirodė paprastų paprasčiausias teleskopas. Kažkodėl Dori apėmė pyktis.
- Žinai, - pašaipiai tarė. - Aš jį galiu įmesti į vandenį, - tarė priėjusi prie kranto ir laikė viršum jo teleskopą norėdama pagąsdinti keistuolę.
Tačiau Dori neišlaikė pusiausvyros ir teleskopas iš tikrųjų išslydo jai iš rankų.
-
Ne, šita mergiūkštė kažkokia nenormali. Kaip ji gali nesuprasti, ką Elliw šneka? Ir kaip galima nepažinoti Liucijos, Sabrinos ir Joanos trečiosios?
- Kas yra Joana dešimtoji? - kuo nuoširdžiausiai nusistebėjo velsietė. Kažin ar ta mergaitė gera? Jeigu Joana trečioji yra gera mergaitė, gal ir Joana dešimtoji tokia pati? Kažkokiu būdu reikėjo šitai išsiaiškinti, bet čia Elliw susidūrė su problema: ji Joanos dešimtosios nepažinojo, o štai šita bjauri mergiūkštė (tiesa, ką ji tokio bjauraus padarė?), atrodo, pažįsta. Labai nesinorėjo turėti reikalų su tokiomis mergiūkštėmis kaip ta, kuri stovėjo priešais, bet o ką daugiau daryti, jeigu nėra kito būdo susipažinti su Joana... kelintąja? Deja, Elliw to neprisiminė. Vis dėlto ji jau žiojosi klausti, ar mergaitė jas supažindintų, kai reikėjo susirūpinti kitais dalykais: ta įtartina mergiūkštė paėmė jos teleskopą! Elliw baisiausiai supyko. Kaip galima taip elgtis su jos brangenybe?!
- MANO TELESKOPAS! - kuo garsiau suriko Elliw nė nesiklausydama, ką ten dar pliurpia ta keistuolė, nepažįstanti tų trijų gerų mergaičių. Nelaimei, ji daugiau nespėjo nieko padaryti - didžiausia brangenybė įkrito į vandenį!
- Tu... - tiesiog nerado žodžių velsietė. - Tu bjauri... Ne ne ne neLiucija! - galiausiai užbaigė ji. Taip, šita bjauri mergiūkštė tikrai prilygo toms trims neįsivaizduojamai blogoms pabaisoms! Kodėl šitoje mokykloje (juk ji vis dar mokykloje, ar ne?) mokosi tiek daug bjaurių mergiūkščių?! O štai Liucija, Sabrina ir Joana trečioji kažkur seniausiai dingusios! Gyvenimas buvo pernelyg sudėtingas, ir Elliw nebežinojo, ką daryti. Kaip jai dabar atgauti didžiausią brangenybę?!
- Grąžink mano teleskopą! - labai piktai ne ne ne neLiucijai suriko Elliw. Tiesiog neįtikėtinai bjauri mergiūkštė, atrodo, nė neketino to padaryti - ar bent jau tuo buvo įsitikinusi Elliw. Vadinasi, reikia ją gerai pamokyti. Geriausias būdas tai padaryti - trenkti teleskopu į galvą. Bet ką daryti, kad astronomijos prietaisas tebėra vandenyje?!
-
O ne! Keistosios mergaitės teleskopas... jis... įkrito į vandenį! Po velnių! Bendrakoledžės reakcija Dori nenustebino. Tiesa, tai tikriausiai buvo vienintelė nuspėjama jos reakcija, bent jau kiek Dori teko su šita persona susidurti. Toji mergaitė supyko, pradėjo šaukti ir liepė Dori grąžinti teleskopą. Juodaplaukė pažvelgė į merginą. Kažkodėl pirmakursės veide ėmė rastis šypsena ir Mendel jau svarstė imti ir išdidžiai nueiti. Tačiau šioje mokykloje buvo tiek keistenybių ir keistų mokinių, o Dori buvo labai sunku vertinti būtent šią hogvartsietę. Ką ten galėjai žinoti, o jeigu ji ims ir Dori užkeiks? Ji buvo akivaizdžiai vyresnė. Todėl Mendel nuslopino šypsnį ir kelias akimirkas spoksojo į teleskopą galvodama, ką daryti.
- Accio! - galop nusitaikė į teleskopą ir šis parskrido tamsiaplaukei į rankas.
Mendel nenorėjo pyktis su šia mergaite, vis tik ji - taip pat klastuolė. Tačiau ir draugauti su ja nesiruošė, nes visiškai jos nesuprato. Dori nežinojo, ar ji tikrai kažkokia keista, ar tyčiojasi.
- Šekis, tas tavo teleskopas, - atsainiai tarė ir numetė šį bendrakoledžei prie kojų.
Sutrikusi Dori nuėjo pilies link.
-
Elliw buvo tiesiog pasibaisėjusi. Niekaip negalėjo suprasti, kaip galima taip elgtis su teleskopu. Ne, šitą bjaurią mergiūkštę tikrai reikia pamokyti! O tam reikia, kad ji grąžintų teleskopą. Kaip kitaip trenksi tai bjaurybei į galvą?
Elliw buvo labai pikta, bet netrukus pamiršo, kodėl pyksta. Ji prisiminė, kad šita bjauri ne ne ne neLiucija padarė kažką siaubingai blogo, tačiau ką? Tas faktas iš atminties išnyko. Deja, tik iki tos akimirkos, kol bjauriosios mergiūkštės rankose atsidūrė teleskopas. Šlapias teleskopas. Ir tada Elliw viską prisiminė.
- Tu... - ir vėl nerado žodžių ji. - Tu tiesiog neįtikėtina... Ne ne ne neLiucija! - dėl visa ko priminė bjaurybei velsietė. Ir tada, tarsi viso šito būtų maža, ta mergiūkštė nušveitė astronomijos prietaisą ant žemės! Kaip taip galima?! Elliw visai sutriko. Šitokio neįtikėtino bjaurumo ji dar nebuvo mačiusi - net ir neLiucija, ne neLiucija ir ne ne neLiucija buvo geresnės. Nors... Ko gero, ne. Jos buvo lygiai tokios pat bjaurios mergiūkštės. Tiesa, dabar klastuolė jų nematė, tad pyko tik ant naujai atrastos bjaurybės.
- Tai tu kalta! - suriko Elliw pačiupusi savo brangenybę. Ne ne ne neLiucija jau buvo kažkur dingusi, ir velsietė netrukus pamiršo, kad su kažkuo buvo susitikusi. Tiesa, netrukus ji pajuto, kad teleskopas šlapias, tad suprato, kad čia kažkas negerai. Laimei, pavyko prisiminti ir tai, kad ketino pamokyti bjauriąją mergiūkštę trenkdama jai į galvą teleskopu. Taip! Elliw kaip tik tą ir padarys. Ji pasileido bjaurybei iš paskos, tačiau pamiršo, į kurią pusę ji nuėjo, tad nežinojo, kad skuodžia tolyn ir nuo pilies, ir nuo ne ne ne neLiucijos.
-
Baigėsi kerėjimų pamoka. Jasmine išėjo iš klasės viena iš paskutinių. Kerėjimai jai nesisekė. Dėl to nes buvo žiobarė. Norėjo bent kur nors gerai pasirodyti Hogvartse, bet čia jai nesisekė.
Ji nuėjo į Švilpynės mergaičių endrąjį kambarį. Čia ji apsivilko mantiją ir apsigaubė geltonai juodai dryžuotu Švilpynės koledžo šaliku. Buvo pasiruošusi eiti į lauką.
Kai pagaliau išėjo po ilgo kelio po pilį (pasiklydo net kelis kartus) Jasmine pagaliau pasiekė lauko duris. Jos buvo praviros, nes buvo tokios didelės, kad jas galėdavai atidaryti tik burtais, o tam ne visi mokiniai buvo pasirengę. Kai ji praėjo Filčas piktai dėbtelėjo į ją. Cammelo atlaikė jo žvilgsnį ir piktai dėbtelėjo atgal. Dėja jos žvilgsnyje nebuvo tiek neapykantos ir liūdesio kaip ūkvedžio.
Apsaugok Dieve, niekada nesiimsiu šito darbo, mintyse pagalvojo Jasmine.
Jasmine paskubėjo praiti pro kiemą pilną kitų mokinių, kelios klastuolės nusišaipė iš jos žiobariškų džinsų. Ir mėgaudamasi ėjimu patraukė nestačiu šlaitu prie ežero. Nusileido. Vanduo buvo ramus, vėjo nebuvo nors ir buvo šalta. Pirmakursė šiek tiek paėjo palei ežerą. Jo vanduo skaisčiai žerėjo saulės spinduliuose. Šaltos saulės, bet vis tiek atrodė nuostabiai. Prieš akis ji pamatė GGluosnį Galiūną įspūdingiausia kada nors jai matytą medį. Koks didingas pamanė. Nupiešiu jį kilo jai mintis ir ji išsitraukė savo numylėta piešimo blonknotą ir paprastą pilką pieštuką. Atsisėdusi pakankamai nuošaliai nuo medžio pradėjo piešti jį. Tą laiką kol piešdavo gaudavo pagalvoti.
Na, žinoma. Hogartse man trūksta ne tik draugės, bet ir augintinio. Juk žiobarų pasaulyje su Hanah auginome žiurkėnus. O dabar jie liko ten. Nebeturiu jų. Tikriausiai jų man labiausiai ir trūksta.
Trumpa mintis apie Hanah atitraukė visas kitas. Ji suprato kaip ilgisi sesės.
Įdomu jei abi esame žiobarės, ar ji taip pat pateks į Hogvartsą? Juk būtu žymiai smagiau. Hogvartse jai patiktu. Bent jau netektu patirti to ką aš patyriau. Ji turėtu mane. O aš turėčiau ją. Ir pagaliau turėčiau draugę.
Ji pridėjo dar daugiau šakų prie gluosnio piešinyje ir užsigalvojusi piešė toliau.
-
Klastuolė vaikščiojo aplink ežerą. Ji priėjo gluosnį. Sklido gandai, kad jis savo šaknimis taško vandenį, bet klastuolė žinojo, kad čia ne gandai, o tiesa, nes pati buvo tai mačiusi ir net gavusi. Erkai labai pasisekė, kad gavo nesmarkiai. Nors ir tada jautėsi. Klastuolė žinojo, kad netoli yra kažkokia pavėsinė, bet joje niekada dar nebuvo buvusi. Tad patraukė prie jos. Ji pamatė, kad čia buvo milijardai užrašytų vardų. Žvelgiant į juos klastuolei pasidarė nejauku. Kokia prasmė rašyti? Nesuprato klastuolė. Bet vis vien atsisėdo. Kelias minutes paspoksojo į pasaulį, bet paskui tiesiogine to žodžio prasme išvarė iš pavėsinės. Jai iš kišenės iškrito miniatiūrinė dėžutė. Tada klastuolė prisiminė ko ji čia atėjo. Aš juk norėjau ją į ką nors transifigūruoti! Prisiminusi galvojo Erka. Erka apie kažką užsigalvojo.
- Bombardo! - sušuko klastuolė nors norėjo daiktą transfigūruoti. Ups... Kartais reikia negalvoti. Toliau mąstė klastuolė suvokusi kas nutiko, o dėžutės dalelės gulėjo ant žemės. Tad klastuolė jas pradangino. Bet pala. Aš norėjau ją transfigūruoti, bet galėjo nepavykti. Galvojo klastuolė. Tada nėra skirtumo. Vėl galvojo klastuolė.
-
Ir vėl neramios mintys kankino vaikinuką. Nesustabdomai artėjo trečioji Burtų trikovės užduotis, kuri greičiausiai bus pati sunkiausia ir baisiausia iš visų. Žinoma, šį kartą abi užduotys buvo tikrai pavojingos, tačiau trečioji labiausiai gąsdino jaunąjį magizoologijos mėgėją. Ji juk buvo paskutinė, ta, kuri turėjo nulemti šio turnyro nugalėtoją. Jones pavardės nešiotojas pasitvarkė savo plaukus. Žingsniavo prakrantė link. Šiuo metu jojo ant graniano, kadangi norėjo praleisti laiko su savo augintiniu. Jis buvo kiek užmetęs savo augintinius ir leido mažokai laiko su jais. Jo galvoje buvo tik turnyras ir pasiruošimas jam.
Ryan'as apsigabino sparnuotojo žirgo kaklą ir prisigaludė prie jo.
- O, kad galėčiau taip laikyti tave amžinai ir nieko kito neveikti, - pasakė jaunuolis tyliai atsidusdamas ir glostydamas žirgo kaklą. Greitai jis pabaigs Hogvartsą, o kas bus tada? Kaip jis galės pats vienas toliau tvarkytis tiek su gyvūnai, tiek su gyvenimu? Juk jis realiai nieko nemokėjo. Jis buvo viena su savo gyvūnais. Jis visiškai neturėjo jokio palaikymo iš kokio širdies draugo, nes tokio nebebuvo. Visi tiesiog paliko jaunąjį magizoologą. Tai šviesiai rudų akių savininką skaudino labai stipriai. Kam be gyvūnų jis buvo reikalingas? Ogi niekam. Galbūt jam reiktų kur nors toli pabėgti su savo gyvūnais ir tiesiog pradingti? Pranykti iš šio pasaulio kaip kokiam bereikšmiam prisiminimui. Vis tiek jis yra niekam nereikalingas.
Po dešimties minučių Viesulas sustojo. Rudų akių savininkas grakščiai nušoko nuo žirgo ir patapšnojo jo kaklą. Jis džiaugėsi, kad jo augintinis mokėjo suprasti vaikinuko norus ir poreikius. Realiai jam reikėjo atsirasti būtent čia, prie pakrantės.
Galiausiai Švilpynės koledžo atstovas ėmė mąstyti apie gandus, kuriuos girdėjo. Nejaugi, jaunuoliui teks ir vėl kautis su kažkokiu gyvūnu? Jones nenorėjo žudyti dar vieno kažkokio gyvūno. Jam ir taip buvo labai nemalonu nužudyti tą gyvatę. Juk tai yra gyvūnas. Nesvarbu, kad pavojingas ir nuodingas, bet tai vis tiek gyvūnas. Tai gyva būtybė turinti jaumus ir protą.
- Jeigu man reikės ir vėl žudyti gyvūną nežinau kaip tai padarysiu. O jei dar gyvūnas bus toks panašus į tave ar į kitą mano gyvūną? - pasidomėjo vaikinas garsiai vietoje pasakymo to savo mintyse. Jis iš dalies kalbėjosi su savo mylimu granianu. Jam reikėjo patarimo iš gyvūno, bet jaunasis magizoologas žinojo, kad jam reikia pasikalbėti su žmogumi, bet tokios prabangos jis negalėjo gauti.
-
Matthew Turner be tikslo slankiojo po kiemą. Namų darbų krūva niekaip nemažėjo, egzaminai artėjo, tad reikėjo tiesiog kažkaip pabaigti mokslo metus. Galvoje viskas buvo susipainioję, tad herbologas vylėsi šiek tiek pravėdinti galvą ir tuomet grįžti prie darbų. Na, sunku tvirtinti, kad jis “vylėsi” tai padaryti. Darbas viso labo buvo prievolė.
Jau sukosi pilies link, kai pamatė Ryan Jones - Švilpynės atstovą burtų trikovės turnyre. Šis renginys herbologą itin domino, tačiau jo vadovaujamo koledžo atstovė buvo visiškai beviltiška. Jeigu Matthew nesuklydo, ji net nesuvokė, kas čia vyksta. Galbūt verta pasišnekėti bent jau su švilpiu? Buvo smalsu, kaip jis jaučiasi prieš užduotį, ar įsivaizduoja, kokia ji bus. Taigi profesorius nusekė paskui Jones ir netrukus kiek nustebęs suprato, kad jis ne vienas. Na taip, apie šito mokinio meilę gyvūnams mokykloje sklandė gandai. Tiesą sakant, Matthew nebūtų nustebęs, jeigu jis artimiausioje ateityje pakeis Rafael magiškųjų gyvūnų priežiūros profesoriaus vietoje.
Iš tolo žvelgė, kaip vaikinukas nulipo nuo savo žirgo ir nedvejodamas priėjo artyn. Išgirdo, kad švilpis kažką sako, bet žodžiai dingo vėjyje. Vis dėlto vis tiek žengė artyn ir draugišku tonu pasisveikino:
- Sveikas, Ryan. Kaip nuotaikos prieš paskutinę užduotį? Turbūt nekantrauji sulaukti turnyro pabaigos, ar ne?
Pažvelgė į gyvūną, kuris čia atskraidino vaikinuką. Nepažino jo, bet pernelyg ir nenustebo. Nebuvo magiškųjų (ir ne tik) gyvūnų ekspertas.
- Ar turi idėją, ką gali reikėti nuveikti užduoties metu? - toliau bandė palaikyti pokalbį, nors žvelgė tik į žirgą su sparnais. Nejučia susižavėjo šiuo gyvūnu ir nutarė, kad galbūt kada nors padiskutuos ir apie jį. Bet kol kas norėjo pagaliau išties pajusti tą turnyrišką dvasią, o tam reikėjo, kad Ryan’as neprieštarautų šiek tiek paatvirauti.
-
Vaikinukas tiesiog glostė savo gyvūno kaklą. Tai buvo jį labai raminanti veikla. Buvimas su visokiais gyvūnais jį tiesiog ramindavo. Nesvarbu koks gyvūnas tai bebūtų. Ryan'as mylėjo juos visus. Netgi ir tuos kitų laikomus pavojingais. Iš viso, jaunasis gyvūnų mylėtojas nesuprato kaip gyvūnai gali būti skirtomi į pavojingus ir nepavojingus. Juk visi gyvūnai yra gyvūnai, kuriuos suprastus galima prisiaukinti ir su jais susibendrauti, bei išauklėti juos.
Jones pavardės savininkas krūptelėjo išgirdęs žodžius už savęs. Jaunuolis nesuprato iš kur čia atsirado profesorius Matthew. Ji galvojo, jog yra vienas. Na, ne vienas, o kartu su savo granianu - Viesulu. Su netikra šypsena veide jaunasis magizoologas atsisuko į vyrą. Jis turėjo vaidinti laimingą ir stengtis tai daryti profesionaliai, kad neišsiduotų. Išgirdęs klausimą susimąstė. Nežinojo kokį atsakymą turėtų pateikti.
- Laba diena, - mandagiu tonu pasisveikino šviesiai rudų plaukų savininkas pasiveldamas juos. - Šiek nervinuosi dėl užduoties, kadangi nežinau ko tiksliai turėčiau tikėtis. Bet taip, tikrai laukiu Turnyro pabaigos. Dabar viskas taip įtempta, o dar visos tos mokinių kalbos ir apkalbos, - tarė kilsteldamas savo pečius. Ilgai mąstė apie atsakymą, tad šiek tiek užtruko jį pateikdamas. Rudų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus ir sumirksėjo savo akimis.
- Na, klausydamasis gandų supratau, kad greičiausiai kovosime su gyvūnu. Galbūt tai darysime labirinte, o gal ir ne. Dar gali būti, kad bus kas nors susiję su vandens ir ugnies stichija bei jų daroma galia, tačiau nesu tuo užtikrintas. O kaip manote jūs? - pasidomėjo Švilpynės koledžo čempionas. Jis nežinojo ar yra vertas čempiono vardo, tačiau galbūt. Galbūt ir yra vertas jo, tačiau turi stengtis, kad tikrai būtų vertas tokio vardo ar ne?
- Profesoriau, kaip manote kokius kerus ar kokį augalą ar gyvūną turėčiau naudoti užduotyje? Kas būtų pats universaliausias pasirinkimas? - paklausė iš Paryžiaus kilęs jaunasis magizoologijos mėgėjas patvarkydamas savo graniano plunksnas. Jis nežinojo ką turėtų rinktis pagalbai užduoties metu, kadangi nežinojo ar teisingai nuspėja užduotį, kuri bus. Pirmą kartą pataikė. Antrą kartą nelabai, tad trečias kartas turėjo du variantus: arba jis pataikys su savo spėjimu arba visiškai nusivažiuos į lankas ir jo pasirinkimas bus kvailas. Tačiau kas nerizikuoja tas negeria šampano. Na, bent Rafael taip sako.
-
Ko gero, Ryan'as nesitikėjo čia sutikti kito žmogaus. Ar Matthew jį išgąsdino? Visko gali būti, nors nuoširdžiai to nenorėjo. Vis dėlto švilpis buvo gerai išauklėtas vaikinukas (nejučia Turner pagalvojo apie pabaisiškai besielgiančius Klastūnyno mokinius), tad teikėsi mandagiai pasisveikinti, kas savo darbo nekenčiančiam profesoriui patiko.
Dabar reikėjo tik lygiai taip pat mandagiai išklausyti, ką Švilpynės atstovas turi pasakyti ir kuo pasidalinti. Protavo jis tikrai išmintingai, tad nejučia Matthew suprato norintis, kad būtent Ryan laimėtų turnyrą. Jeigu laimės Goff, ji vis tiek to neprisimins. Kokia tada prasmė? Atrodė, kad ji vis dar nežino šiame turnyre dalyvaujanti...
Tokiam klausimui, kokį uždavė Ryan, Turner nebuvo pasiruošęs. Visa mokyklą žinojo, kad kerėtojas iš jo nekoks. Augalus, žinoma, išmanė, tačiau greitai į galvą neatėjo nė vienas, kuris būtų itin universalus. Gyvūnai buvo jo kolegos ir draugo Rafael sritis. Tad ką herbologas gali pasiūlyti? Jones, šiaip ar taip, jau septintakursis, naują burtažodį pasiūlyti pakankamai sudėtinga. Daugelis augalų pirmiausia sukeltų pavojų jam pačiam.
- Manau, tau praverstų kažkas, kas gali padėti laisvai judėti. Gal kokie greitį padidinantys kerai? Vis dėlto jeigu tektų atsidurti vandenyje, jie gali būti ir nenaudingi, - garsiai svarstė Matthew įsmeigęs akis į švilpio augintinį. Galvoje tarsi lemputė įsižiebė. - O ką galvoji štai apie šį gyvūną? Kaip jis, beje, vadinasi? Mačiau, kaip juo skridai. Ar tik nebus pakankamai naudingas? Jeigu prireiktų, gali pabėgti nuo ugnies. Jis gali skristi virš vandens. Ar nemanai, kad tai būtų tikrai neblogas pasirinkimas?
Norėjosi paglostyti gyvūno kaklą, bet Turner neįsivaizdavo, kaip jis reaguos į nepažįstamą žmogų, tad nesiartino. Vis dėlto buvo tikras, kad toks gyvūnėlis numatomoje užduotyje gali būti tikrai pravartus.
-
Neramios mintys nemaloniai kuteno vaikino smegenis. Kuo daugiau jis mąstė, tuo daugiau vyko sumaišties. Jaunasis magizoologas pažvelgė į tolį. Jam buvo įdomu ar yra tokių, kurie gailisi, jog neįmetė lapelio su savo vardu į Burtų trikovės turnyro taurę. Juk tai buvo kai kurių jaunuolių svajonė nuo mažumės. Iš tiesų ir Ryan'o tokia svajonė buvo iš pradžių. Laikui bėgant jo svajonės ėmė keistis ir pradėjo nebenorėti dalyvauti turnyre, tačiau neturėjo galimybės to išvengti. Jau buvo per vėlu ką norrs keisti plius liko tik vienos užduoties ir baliaus ištvėrimas. Aišku, pokylį ištverti be poros bus sunku, tačiau Jones pavardės savininkui pavyks tai padaryti. Jam juk pavyko nugalėti gyvatę ir baimę. Tai buvo labai sunkios užduotys, bet jam pavyko jas padaryti, tad pokylį jaunuolis tikrai išgyvens.
Išgirdęs vyro pasiūlymus, rudų plaukų savininkas susimąstė. Pagreitinantys kerai buvo nebloga idėja, tačiau kartu tai galėjo jam ir pakenkti. Jei užduotis nebus tokia apie kokią mąstė vaikinas? Tada visas jo pasiruošimas atsiras šuniui ant uodegos... Tačiau kvailiau nei per praeitą užduotį nebus. Nesugebėti pasiimti gyvūnų... Blogiau už tokį nenusisekimą netgi būti negali.
Po kelių akimirkų pasigirdo kita profesoriaus idėja, kuri jaunuoliui daug labiau patiko. Pasinaudojimas granianu šioje užduotyje buvo iš tiesų puiki idėja. Pats Jones apie tai nebuvo pamąstęs, tad Matthew įžvalgos jam buvo tikrai naudingos.
- Viesulas tikrai bus naudingas. Manau jis neatsakys padėti, - tarė su šypsena pažvelgdamas į savo gyvūną. - Tai granianas. Jo vardas Viesulas. Jei norite, galite paglostyti. Jis geras ir nesikandžioja, - pasakė jaunuolis nusišypsodamas profesoriui. Rudų akių savininkas buvo labai dėkingas už pagalbą, kurią jam suteikė profesorius. Jei ne jis, jaunasis magizoologas greičiausiai nebūtų sugalvojęs ką daryti. Būtų paskendęs savo minčių lavinoje.
- Man jau laikas eiti. Turėsiu šiek tiek pasitreniruoti su Viesulu. Ačiū jums už pagalbą, profesoriau. Tikrai labai padėjote, be jūsų nebūčiau sugalvojęs kaip išsiversti, - tarė maloniu tonu vaikinukas švilpesiu pasikviesdamas savo sparnuotąjį žirgą prie savęs. Viesulas prisistatė prie jaunuolio ir jiedu nužingsniavo link miško, kadangi ten Ryan'as nusprendė padaryti smulkų ruožą pasitreniravimui. Gal jis ir neturėjo meilės žmoguje, bet turėjo meilę gyvūne. Net jei niekas jo nemylės jis visada turės savo gyvūnų meilę.
-
Buvo kovo pradžia. VML artėjo žaibišku greičiu, o Kaja vis labiau ir labiau bijojo. Ar tik nebus taip, kad jai nutiks tai, kas nutiko Eion? Ji nenorėjo Hogvartse praleisti aštuonerių metų vietoj septynių.
Kiek pajėgė, paauglė tikrai stengėsi mokytis. Tačiau vis dėlto nedėjo tiek pastangų, kiek turėtų. Ir štai, šiandien pabėgo iš transfigūracijos, nes nebuvo pasiruošusi atsiskaitymui. Pažadėjo sau, kad va dabar viena ramiai pasiruoš, o tuomet kitą pamoką atsiskaitys pamelavusi, jog sublogavo. Deja, šią akimirką Adams tiesiog sėdėjo ant sūpynių nukabinusi nosį, o transfigūracijos vadovėlis gulėjo kuprinėje, kabančioje ant jos pečių.
Apskritai, Kajos gyvenimas - išties sumautas. Bent jau taip jai tikrai atrodė. Nepritapo ji prie burtininkų, o dabar, deja, nepritapo ir prie žiobarų. Per mažai laiko galėjo skirti socialiniams tinklams, tik per atostogas, tad kol jų sulaukdavo, viskas jau būdavo pasikeitę, visos mados, influenceriai, esantys ant bangos.
Be to, Kaja buvo stambi, o ir jos plaukai kažkokie netikę, ploni ir nutriušę. Lūpos ne tokios putlios, kokios ji norėtų, kad būtų. Ir blakstienų su antakiais praktiškai nėra. Galiausiai, Kaja nemoka dažytis ir baisiausia, jog net nejaučia noro išmokti. Kodėl? Kai buvo maža, taip ir vaizduodavosi, jog būtinai išmoks gražiai pasidažyti, bet nesimoko.
Dabar jau Kaja džiaugėsi, kad jai yra tasai refliuksas. Bent jau nesąmonių šlamšti negali. Kita vertus, o koks skirtumas? Svoris kaip nekrito, taip nekrito. Na, bent jau neaugo.
Mano gyvenimas visai netikęs, pasakė penkiolikmetė sau mintyse. Bent jau Auroros patyčios pasibaigusios, nors tiek...
-
Papietavusi Didžiojoje salėje, Arwen išėjo prie ežero. Turėjo laisvą popietę, tad ją nusprendė praleisti gamtoje. Dažnai ji mėgo ateiti prie didžiojo gluosnio, augančio pakrantėje, ir supantis sūpynėse stebėti ežerą. Būtent šioje vietoje ji susipažino su savo vyru, čia jis ir pasipiršo. Ši vieta jai kėlė tiek sentimentų, kad vis norėjosi čia sugrįžti.
Bėgant metams, šios vietos aplinka šiek tiek keitėsi, bet sūpynės buvo visada. Vienoms nusidėvėjus, kaipmat atsirasdavo, kas pakabina naujas. Bent jau kažkas nesikeičia šiame dinamiškame pasaulyje. Ir tai skatino vis sugrįžti į pažįstamą vietą.
Jau artėdama prie ežero, iš tolo matė, kad jos mėgiamoje vietoje kažkas yra. Ir tikrai, priėjusi jau visai arti, pamatė sūpynėse besisupančią Kają Adams. Mergaitę, kurią buvo sutikusi prieš keletą metų saloje, ir iš kurios tėvų ji vis dar gauna dovanas.
- Puiki diena, ar ne? - priėjusi pasiteiravo mergaitės. - Tobulas oras laiką leisti prie ežero. Daug geriau, nei pilyje. Jei tik nereikėtų būti pamokose.
-
Kajai mąstant apie sudėtingą savo gyvenimą (šis jai dabar tikrai toksai atrodė), iš minčių ją pažadino mokyklos direktorės balsas. Reikėjo likti Grifų Gūžtoje, galvoje pasakė sau penkiolikmetė.
Profesorės Arwen Adams nebijojo. Ji nebuvo pikta. Net ir tada, kuomet sužinojo apie mokinės išvyką į Kiauliasodį ir dar pamokų metu, direktorė neatrodė suirzusi, nešaukė. Tačiau tai nereiškia, jog viskas buvo gerai. Ne, Kajai buvo gėda. Ir dabar ji iškart pajuto gėdos jausmą.
Šviesiaplaukė nerimavo, ką profesorė darys. Ar ji iškart nuves ją į pamoką? O gal prisės ant gretimų sūpynių? Tačiau kol kas ji nedarė nei vieno, nei kito. O ką atsakyti Kajai? Jau direktorei negali meluoti apie neegzistuojantį profesorių virusą.
- Laba diena, - tyliai prabilo. - Nepasiruošiau transfigūracijos atsiskaitymui, - nusprendė pasakyti tiesą. - Todėl nenuėjau į pamoką. Turėjau ruoštis dabar, bet vis tiek nesiruošiu, - atsiduso. - Ar man dabar eiti? Nieko tokio, kad jau praėjo nemažai pamokos laiko. Ar taip, ar anaip gausiu trolį, - dar kartą atsiduso. - Ir nebaigsiu Hogvartso, - šį sakinį pridūrė tik savo mintyse.
-
Buvo akivaizdu, kad Kaja vėl pabėgo iš pamokų. Ir jau ne pirmą, o gal net ne antrą kartą. Apie praėjusių metų mergaitės išvyką į Kiauliasodį, kur ji susitiko su vyresniais, jau mokyklą baigusiais burtininkais, jai buvo papasakota, bet kiek dar buvo tokių išvykų, apie kurias suaugę nesužinojo?
- Suprantu, - nusišypsojo ir atsisėdo ant gretimų sūpynių. - Visada baugu rodytis pamokoje, kai nesi jai pasiruošusi. Ir ypač per atsiskaitymus. Bet tikriausiai žinai, kad vis tiek turėsi atsiskaityti? Profesorius nepaliks tavęs neatsiskaičiusios.
Matėsi, kad mergaitė susikrimtusi. Tačiau profesorei patiko, kad Kaja nebandė meluoti ar išgalvoti kokios istorijos, kokio kvailo pasiteisinimo, kodėl nenuėjo į pamoką.
- Dabar jau tikrai neverta eiti, - tarė. - Geriau nueik kitą dieną ir paprašyk profesoriaus leisti atsiskaitymą rašyti po pamokų. Parašysiu tau pateisinamąjį raštelį, neva prastai pasijutai, galėsi jį nunešti profesoriui.
-
Kaja pasijuto šiek tiek ramiau, kai mokyklos direktorė prisėdo ant sūpynių. Tai tikriausiai reiškė, jog dabar pat nereikės eiti į pamoką, ar ne?
Paauglė pagalvojo apie tą kartą, kuomet susitiko profesorę Arwen saloje. Tas susitikimas paliko įspūdį tada dar pirmakursei mergaitei, bet jį prisiminti buvo šiek tiek gėda. Šviesiaplaukei atrodė, jog ji kalbėjo nelabai tinkamai. Dabar jau tikrai taip nekalbėtų.
- Taip, žinau, - tarė nuleidusi galvą. - Taip elgdamasi tik bėgu nuo problemų. Ir suvokiu, kad jos niekur nedings. O tik augs.
Paskui Kaja nustebusi pakėlė galvą, pažvelgė į direktorę. Ar ji tikrai gerai išgirdo? Ar profesorė Arwen išties parašys jai pateisinamąjį raštelį? Bijojo klausti, kad tik profesorė neapsigalvotų.
- Ačiū, - kukliai padėkojo. - Ir... ir atsiprašau, kad kartais pabėgu iš pamokų, - pradėjo rausti.
-
Ar taip tik atrodė, ar iš tiesų Kaja subrendo? Lyginant su tuo kartu, kai jiedvi buvo susitikusios saloje, mergaitė dabar, rodėsi, jau suprato, kas yra atsakomybė ir kad netinkami sprendimai turi pasekmes.
- Taip, gerai sakai, - pagyrė ją Arwen. - Problemos tikrai niekur nedings, tad geriau kuo anksčiau jas išspręsti.
Kaip ir žadėjo, ji dabar pat išbūrė pergamentą ir jame parašė pateisinamąjį raštelį.
- Na štai, imk ir nepamesk, - padavė jį Kajai. - Tai bus mažytė mūsų paslaptis, gerai?
Iš to, kad Kaja paminėjo, jog kartais pabėga iš pamokų, profesorė suprato, kad buvo teisi. Tų pabėgimų buvo ne vienas.
- Gal nori man papasakoti, kas tave slegia? - maloniai pasiteiravo. - Gal galėčiau kaip nors tau padėti? Jei nesiseka transfigūracija ar kokia kita pamoka ir nedrįsti papildomų pamokų prašyti profesoriaus, gal norėtum ateiti pas mane pasimokyti?
Arwen suprato, kad dažniausiai mokiniai nedrįsta ateiti pas ją, jei turi kokių problemų, bet buvo verta pabandyti pasiūlyti pagalbą Kajai. Kažin kodėl atrodė, kad Kaja ja pasitiki.
-
Kaja paėmė pergamentą ir įsidėjo jį į kuprinę.
- Gerai. Ačiū. Tikrai labai ačiū, - vis dar negalėjo patikėti, kad tai tikra, na, tas pateisinimas.
Mokyklos direktorei uždavus kelis klausimus, paauglė kurį laiką svarstė, ką reikėtų atsakyti. Juk profesorė nesupras, kaip Kajai yra skaudu dėl to, jog ji negraži ir stora, nesupras, kad niekas jai negali padėti. Ji yra nevykėlė, netikusi ir viskas. Ir nieko čia nepadarysi.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. - Anksčiau papildomai mokiausi su koledžo vadovu, kažką gal ir išmokau. Bet aš... bet aš tingiu, - pasakė tiesą ir atsiduso. - Aš taip tingiu ir man nesiseka. Jei geriau sektųsi, gal ne taip tingėčiau. O gal ir tingėčiau. Nežinau. Nežinau išvis, ką norėsiu veikti gyvenime. Tiesiog man niekur nėra tinkamos vietos. Nei žiobarų, nei burtininkų pasaulyje. Aš stora, - ėmė graudintis. - Ir, žinokit, man refliuksas. Ir sutrikę hormonai. Aš kiekvieną dieną turiu gerti vaistus. Gyvenimas užknisa...
-
Arwen nusišypsojo Kajai slepiant pergamentą kuprinėje. Ji vylėsi, kad mergaitė priims tai kaip vieną kartą pasitaikančią galimybę ir nepradės dar dažniau bėgti iš pamokų tikėdamasi, kad ir kitą kartą Arwen ar kuris nors kitas profesorius ją išsuks.
- Kuriame pasaulyje geriau jautiesi? - paklausė ji Kajos. Gal šitai žinodama, ji galėtų nukreipti mergaitę tinkama linkme. - Ką tau patinka veikti? Gal turi kokių pomėgių ar hobių?
Arwen atsiduso ir pažvelgė į nuo saulės raibuliuojantį vandenį. Prasta mokinių sveikata ir fizinis pasiruošimas jau eilę metų buvo neblėstanti problema. Ji nuolatos primindavo virtuvėje dirbantiems namų elfams, kad patiektų sveikesnių patiekalų, tinkamų jaunam, augančiam organizmui. Taip pat tinkamų įvairias ligas, tokias kaip Kajos minėtas refliuksas, turintiems vaikams. Bet to neužteko. Vaikai patys turėjo sugebėti pasirinkti, ką valgyti pietums, o ko geriau atsisakyti.
- Ar darai ką nors, kad jaustumeisi geriau? - pasiteiravo ji Kajos. - Ar bandai sveikiau maitintis ir gyventi?
-
- Nebežinau, - nusišluostė kelias išriedėjusias ašaras. - Jau nebežinau. Visada atrodė, kad geriau jaučiuosi žiobarų pasaulyje. Bet... bet čia neveikiant internetui aš nuo jo nutolau. Turėjau pomėgių, - kiek gyviau pasakė. - Sėdėti instagrame ir tiktoke. Na, dar sėdėdavau feisbuke, bet kol mokiausi čia, jis pasidarė visai seniena. Čia tokios... programėlės internete, - pridūrė pagalvojusi apie tai, kad garbaus amžiaus burtininkė gali nežinoti, kas yra instagramas ir tiktokas. - Ten galima kelti nuotraukas arba vaizdo įrašus. Dar anksčiau man patiko papuošalai, nagų lakai, lūpų blizgesiai ir bateliai. Bet... bet aš dabar net neturiu kam to parodyti. Visos kolekcijos irgi nuseno, o pirkti naujas nematau prasmės, kai negaliu padaryti nuotraukų ir pasidalinti internete, - atsiduso. - Situacija negerėja, jei per atostogas prisėdu... Per tą laiką, kol būnu mokykloje, viskas pasikeičia, - balsas vėl skambėjo liūdnai.
Kas iš to, jog Kaja pasakojasi? Mokyklos direktorė tikrai negalės jai padėti, kaip ir niekas kitas šiame pasaulyje.
- Tai geriu vaistus, - gūžtelėjo pečiais.
Apie sveiką mitybą ir gyvenimo būdą paauglė šnekėti nenorėjo. Kai sužinojo apie refliuksą ir sutrikusius hormonus, stengėsi laikytis duotų rekomendacijų, bet dabar jau nebe.
- Kartais galvoju, kad tėvai geriau manęs nebūtų išleidę į Hogvartsą, - tarė. - Bet būna, kad bendraamžiai pasišaipo, jog esu ragana, turiu tokią dovaną, o ja nesinaudoju... Ir, ką jie neteisūs? Aišku, kad jie teisūs...
-
Arwen buvo girdėjusi apie tas žiobarų technologijas. Apie kompiuterius, internetą, visas tas programėles, be kurių žiobarai negali išsiversti, nes taip yra pripratę pasikliauti jomis. Anksčiau ji stebėdavosi, kodėl žiobarų kilmės burtininkai pasiilgsta technologijų, kai gali naudotis magiją, kuri atstoja visus tuos materialius dalykus, kurie taip reikalingi žiobarams. Bet dabar ji suprato, kad sunku atsisakyti to, su kuo vaikai buvo susigyvenę iki sužinant apie magijos pasaulį. Juk ką tereiškia tie trys-penki metai Hogvartse, palyginus su vienuolika žiobarų pasaulyje.
- Juk žinai, kad ir raganos nori būti madingos? - paklausė Kajos. - Mes taip pat turime, kur pademonstruoti papuošalus, drabužius ir kitus aksesuarus. Jei ne gyvų pasirodymų metu, tai bent nuotraukas galima patalpinti madų žurnaluose. Man, pavyzdžiui, labai patinka pavartyti "Raganų savaitraštį". Dabar į madų skyrelius rečiau užmetu akį, bet ir toliau mėgstu spręsti žurnale išspausdintus kryžiažodžius bei išbandyti siūlomus patiekalų receptus. Svarstau, gal pabaigusi Hogvartsą susidomėtum madų žurnalistės karjera? O gal pati norėtum kurti drabužius bei aksesuarus?
Arwen matė, kad sveikos gyvensenos tema Kaja nesusižavėjo, tad toliau jos netęsė.
- Dar ne vėlu pradėti naudoti magiją gyvenimui pasilengvinti, - nusišypsojo. - Jei galėtum padaryti bet ką, kas praskaidrintų tavo dienas, kas tai būtų? Prašau, gerai pagalvok apie tai. Gali man neatsakyti, bet bent pagalvok.