Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Lumega Terson Rugsėjo 13, 2016, 08:51:02 pm

Antraštė: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 13, 2016, 08:51:02 pm
 Hogvartso bokštai rėžę debesis pakeitė savo rutina.  Dabar jie linksmai gaudė rudeninės saulės spindulius.
 Lumega jau kelias dienas planavo nueiti prie ežero ir pamiršti tą vienatvę pilyje. Berniukas prisėdęs garvežyje kažkur dingo ir mergaitė liko viena. 
 Bet Lumegos džiaugsmui ši diena pasitaikė tiesiog nuostabi - švininiai debesys kažkur pasitraukė, o saulė švietė kaip niekad skaisčiai, buvo šilta lyg vasaros popietę ir lengvas vėjelis kedeno medžių lapus.
 Einant link ežero mergaitė matė daugybę susispitusių grupelių, tik ji vienintelė viena žingsniavo saulės nušviestu takeliu. Vietomis jis pradėdavo vingiuoti arba staiga nukrypdavo kokian nors šabakštynan. Vieną kartą teko net perbristi kelius siekiantį upelį. Lumega sušlapo savo išeiginius džinsus, bet dėl to nei kiek nesijaudino. Svarbiausia buvo pasiekti Didžiojo gluosnio pakrantę. Apie ją ji skaitė viename bibliotekos saugomame dienoraštyje. Veikiausiai be judviejų apie tą vietą niekas, nieko nežino, nes tos knygos beveik joks gyvas padaras neimtu į rankas.
 Staiga mergaitei prieš akis atsirado didžiulė šaka ant kurios buvo išraižyta "Didžiojo gluosnio pakrantė". Tačiau toliau tos šakos mergaitė nieko nematė, nes visas takelis buvo apsiraizgęs vijokliais, krūmynais ir kitų medžių šakomis.
  Lumega pradėjo brautis pro išsikerojusias šakas ir po kelių minučių takas vėl atsivėrė kaip prieš daugelį metų. Vaizdas buvo kvapą gniaužiantis už nuostabiai skaidraus, tviskančio ežero driekėsi kalnų virtinės, o kiek dešiniau stovėjo didingi Hogvartso bokštai.
 Mergaitė pasitiesė ant smėlėtos pakrantės raudoną pledą, išsitraukė knygą ir pora pyragaičių paimtų nuo vaišių stalo. Ir smalsiai žiūrėjo į ant smėlio ropojantį krabą. Nuostabesnės vietos nebūčiau radusi...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 15, 2016, 05:12:58 pm
((Pradedant naują temą reikėjo pirmą aprašyti aplinką, o poto tik rašyti nuotykius.  Beje pirmakursė dar negali mokėti Diffindo kerų, burtažodžio, pataisyk...))

Joseph įkvėpė to gaivaus Hogvartso vidinio kiemo kvapo ir begalo džiaugėsi ir vėl sugrįžęs į antrus namus, bei įžengęs pro svajonės vartus, kuri jau išsipildė vos po pirmosios kelionės traukiniu - Hogvartso Ekspresu. Klastuolis norėjo susipažinti su naujais mokiniais, tad patraukė pievute link grupelėmis susispietusių bendrakursių ir ne tik. Bet jo dėmesį patraukė pro jį praeinanti šviesiaplaukė grifiukė. Joseph seniai buvo susipažinęs su Margo kuri turi daugybe vardų, tad nusprendė pakalbinti ir nedrąsią pirmakursę grifę. Taigi jaunuolis pradėjo tylutėliai sekti negražiai tariant - blondinę, kuri greičiausi ieškojo tarp kitų medžių šakų pasislėpusį Didijį Gluosnį, o ir šalia jo esančią ežero pakrantę. Juodaplaukiui Joseph slaptumas buvo vieni juokai. Kai grifiukė pasiekė savo tikslą, jis išdygo tiesiai priešais jos nosį ir tikėjosi, kad neišgąsdino.
-Labas. Aš Joseph Mozz Dragon,- vaikinas neprašė nevadinti jo Mozz, nes jau išmoko ir žino kokios gali būti tokio dalyko pasekmės,- o kuo vardu tu? Beje, galiu prisėsti?- maloniai paklausė naujokės.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 15, 2016, 09:34:53 pm
 Grifiukė jau buvo įkandusi gardžiai kvepiantį pyragėlį, kai prieš pat nosį išdygo dailus tamsiaplaukis vaikinukas. Lumega net pašoko išsigandusi staiga išlindusio palydovo.
Kaip jis čia pateko? Juk niekas manęs nesekė...
 -Sveikas..-dvejodama atkišo ranką mergaitė.- Aš Terson.. Lumega Terson, tiesiog Lu.-sumikčiojo.- Gali prisėsti.
 Lu pasitraukė ir paliko vietos atsisėsti pašnekovui. Trumpai pagalvojus paėmė kitą pyragėlį ir pasiūlė Joseph. Truputį ramiai pasedėjusi, nusišypsojo, tai antras mokinys, kuris su ja kalbėjo. Vis šiokia tokia pažanga. Mergaitė atsisuko į berniuko pusę ir dar kartą šyptelėjo:
 -Iš kur tu sužinojai apie šią vietą? Aš maniau, kad tai vieta, kurią visi pamiršo, tik pažiūrėk koks krūmynas ant tako!- mostelėjo ranka takelio pusėn.- Beje negirdėjau kaip prisėlinai... Kaip tau tai pavyko? Mane visada žiobarai išgirsdavo kai bandydavau slapta prieit. Supranti, mano teta žiobarė... Atleisk, kad aš tokia pleputė.- liūdnai šyptelėjo mergaitė.

Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 19, 2016, 04:33:21 pm
Joseph reagavo ramiai, kai šioji šviesiaplaukė grifė tiesiog pašoko iš sėdimos vietos:
-Atleisk jei išgąsdinau,- ramiai ir be jokių emocijų pasakė klastuolis bei taip pat padavė savo ploną it pagaliukas ranką Lumegai. Antra draugystė visai neprošal būtų... pagalvojo tamsiaplaukis.
-Nebijok, Lumega. Nors ir klastuolis, bet ne toks kaip tu galvoji,- sukrizeno Seph,- čia tik sprendimas iš koledžo ženkliuko, net nepažvelgus vidun. Dėkui,- padėkojo jis vos gavęs leidimą sėstis, nors visiškai nebuvo pavargęs,- ah, aš sotus. Valgyk tu,- mostelėjo pyragaičio grifiukės rankose link. Abu nutilo ir kelias minutes sėdėjo netardami nei žodžio ir net neišleidę bent garselio. Staiga Lumega atsisuko ir vėl pradėjo čiauškėti. Klastuolis Joseph taip pat nusišypsojo naujai draugei:
-Eh, slaptumas man ne bėda,- garsokai nusijuokė Seph,- nemanyk, kad tu tokia vienintelė. Tokių kaip tu, žinančių apie šia vietą - daugoka... Taip tik atrodo, kad ši vieta pamiršta, bet tikrai taip nėra. Noriu pasakyti, kad šis kelias yra slaptas, dauguma mokinių žino kitokį, todėl esi gana nustebinta, tiesa? Nieko tokio, visi esam plepučiai,- juodaplaukis ranka perbraukė savo plaukus ir šiektiek atmetė juos atgal, tuo pačiu ir nusijuokdamas.

((Atleisk, kad teko taip ilgai laukti...))
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 19, 2016, 05:54:38 pm
 Mergaitė smalsiai žiūrėjo į rankose pūpsantį, prakąstą pyragėlį. Ir galvojo koks gyvenimas klostėsi prieš čia atvykstant. Grifiukė mąstė kaip gyvena jos brangusis testralis ir nei iš šio, nei iš to į galvą šovė kvailas klausimas:
 -Ar esi ką nors slėpęs nuo tėvų?-kryptelėjo galva klastuolio pusėn.
 Belaukdama atsakymo grifiukė žvilgtelėjo į savo kojas - jos buvo šlapios. Lu paraudo, tačiau tikėjosi, kad šalia sėdintis juodaplaukis to nepamatė. Manydama, kad geriausia dėmesį nukreipti kitur, atsistojo ir nuėjo prie telkšančio ežero. Tai buvo kvailas sprendimas, bet nieko nebesugražinsi.
 -Tu taip pat pirmakursis, ar ne? Visi tie mokslai man neįkertami... Su tėvais - burtininkais gyvenau visai nedaug.- mergaitės akyse susitvenkė ašaros ir jos tapo mėlynos, lyg ledas. Tyliai šniurkštelėjo.- Ar turi tėvus?
 Šviesaplaukė džiaugėsi, kad yra nusisukusi ir jis negalėjo matyti jos ašaru.
 -O kaip sekasi Klastūnyne? Ar jie draugiški, na supranti - mokiniai. Grifų Gūžtoje nepažystų visiškai nieko...
 Grifiukė apsisukusi vėl ramiai šmurkštelėjo ant pledo šalia berniuko. Brūkštelėjo su ranka per akis ir šiltai nusišypsojo.
 
 
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 21, 2016, 04:13:37 pm
Ir vėl jaunuolius pirmakursius užliejo tyla, kuri skleidė šiokią tokią betvarkę Joseph galvoje. Šis jau žiojosi grifiukės paklausti, bet toji gudruolė spėjo pirma. Seph krenkštelėjo ir taip pat pasuko galvą į Lumegos pusę ir išklausė mažosios klausimo.
-Slėpęs?- klastuolis tik nusijuokė ir pakratė galvą į abi puses, nors gyliai širdyje jis žinojo, kad melavo nekaltai avelei. Jis nenorėjo sakyti tiesos, nes tai yra jo visas gyvenimas. Jis viską slėpė nuo tėvų nuo pat gimimo.
-Tiesa, nors tūrėčiau būti vyresnis. Mane paliko antriems metams,- jis panarino galvą rankose, nes buvo per daug susigėdęs. Mokslai man neįdomūs, čia esu tik dėl tėvų ir laiško,- tada juodaplaukis išgirdo sušniurkščiant nusisukusią į ežero pusę draugę ir priėjo prie jos. Nieko nesakydamas apie savo tėvus, nes jis jau seniai pamiršo ką atsakyti, palietė mergaitės petį ir kita ranka apglėbė jos drebančią ranką,- užjaučiu, kas nutiko Tavo tėvams?- tepasakė susivokęs esmę, nors nebuvo tuo tikras ir ar išviso derėjo to klausti. Mergaitė toliau jo kažko paklausė, bet Joseph visiškai nesiteikė jai atsakyti ir tik žvelgė į ašarų aplietas akis...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 21, 2016, 09:47:57 pm
 Lumega išgirdo kaip Joseph pasiteiravo apie tėvus. Ji žinojo, kad anksčiau ar vėliau kažkas to paklaus ir ji turės atsakyti.
 -Dar niekada nesu kalbėjusis apie tai su kažkuo kitu, keista, nes praėjo penkeri metai kai netekau jų abiejų. Esu daugybę kartų tikėjus ta mintimi, kad tėtis tiesiog dingo, bet jis grįš. O iš tiesų jį veikiausiai sudraskė vilkolakiai, kai jis ruošėsi kirsti girią. Po jo mirties atradau Džersį - testralį. Keista ar ne? Juk šiuos padarus pradedi regėti tik pamatės mirtį, o aš jos net akyse neregėjau...
 Grifiukė nutilo ir pažvelgė klastuoliui į akis.
 -Mano mama nežuvo, ne. Ji vis dar gyva ir aš ją tebeturiu,- liūdnai šyptelėjo.- Tiesiog ne visai tokią, kokia buvo anksčiau. Ji išprotėjo. Kartais mane prisimena. Hileriai stengiasi kaip gali, tačiau pastangos visiškai bergždžios. Taip nutiko kai ji po vienerių metų kančių ir nežinios apie mano tėvą, nusprendė jo ieškoti miške. Kitą ryta kaimynai ją rado pamiškėje, keistai kažką vapančią... Tikriausiai ištiko šokas kažką pamačius, tik ji neatsigavo. Retkarčiais pagalvoju, kad ji verčiau nesikankintų.
 Lu vėl šaltai įsmeigė akis tamsiaplaukiui į veidą ir bandė pamatyti ką jis mano. Galbūt šaiposi, o gal užjaučia? Galiausiai nukreipė žvilgsnį ir atsiduso.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 22, 2016, 04:27:25 pm
Vaikinukas surimtėjo:
-Oh, atsiprašau. Jei nenori nepasakok, žinau, kad tau sunku, bet neesu to patyręs tad tokio skausmo neįsivaizduoju,- bet Joseph žodžius pasakė per vėlai ir štai mergytė jau pasakoja savo istoriją. Juodaplaukis klastuolis Seph taip pat leido nuriedėti vienai kitai ašarai, nes buvo labai jautrus, o dar tokia istorija...Jis pats neįsivaizduoja savęs grifiukės vietoje.
-Dabar tau turbūt sunku ar ne? Sakei gyveni su žiobare teta, kaip sekasi tau pritapti žiobarų pasauly?- berniukas pakeitė temą ir minutėlei vėl suspaudus Lumegos ranką, ją atleido ir priėjo arčiau ežero,- beje, ar turi brolių ar seserų? Aš turiu sesutę Amber. Ak, kaip aš jos pasiilgau,- Joshep apkabino save per pečius ir prisiminė, kad taip ir nenupirko dovanėlės iš Hogvartso krautuvės Kiauliasody slapčia, o dabar ji pati viską gali nusipirkti, nes jau yra pirmakursė. Tada vaikinukas taip pat kaip Lumega įsmeigė savo žydras akis į ją ir jose pamatė šaltį, bet tuo pačiu ir kažką kitokio, nei ji pati gali įsivaizduoti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 22, 2016, 09:28:45 pm
 Lu keliom akimirkom buvo pasijutusi kiek nejaukiai žiūrėdama vaikinui į akis, tačiau šiltai šyptelėjo kai akyse nepamatė nieko panašaus į smerkimą, o tik kelias ašaras ir nuoširdumą.
 -Man nesunku, esu kitokia nei daugelis. Sunku man reiškia tik vieną - tai tetą,- nusijuokė grifiukė.- Žinoma skaudu gyventi be jų, bet aš tikiu, kad tėtis grįš, o mama... Na, ją jau senokai mačiau. Teta nenori jos aplankyti. Tame žiobarų pasaulyje gyventi pripratau ir tiek. Namai, mokykla, miškas ir visa tai kartojosi. Draugų niekada neturėjau. Nežinau ką reiškia juos turėti, tik skaičiau apie tai knygoje,- išsišiepė šviesiaplaukė.
 Mergaitė nutilo ir vėl pradėjo tirti klastuolį. Žydros akys, linksmai sušiaušti plaukai ir juoda mokyklos uniforma su Klastūnyno herbu.
 Berniukas paklausė apie šeimą:
 -Neturiu nei brolio, nei sesės. Visada norėjau brolio. Man atrodo, kad brolį turėti yra labai gera - jis tave išklauso, kai reikia užstoja, bet ką galiu aš žinoti.- mergaitė žvilgtelėjo į savo rankas, kairė buvo įbrėžta ir ja tekėjo plona kraujo srovelė Tikriausiai už erškėtrožės užsikabinau...- O koks jausmas turėti sesę?
 Laukdama atsakymo grifė pradėjo dairytis aplinkui. Šviesiu dangaus mėliu pradėjo keliauti tamsūs debesys. Veikiausiai lis.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 23, 2016, 05:38:52 pm
Joseph nuleidęs galvą įdėmiai klausėsi grifiukės Lumegos...ir šypsojosi, nors mergaitė to tikriausiai nematė ir nepavyko praskaidrinti jos nuotaikos.
-Žiaurus tas gyvenimas ar ne?- pusiau juokais pasakė Seph,- mano sesuo kartais įkyri, bet aš vyresnis  ir neturiu jos klausyti. Na, o šiaip mes gana geri draugai,- nusijuokė juodaplaukis klastuolis Joseph. Ir tik tada vaikinukas pamatė, kad Lumegos ranka įbrėžta ir ja teka plona kraujo srovelė, todėl klastuolis atėjo link jos ir netoli suradęs trauklapio lapelį, pridėjo prie mergaičiukės rankos bei nusišypsojo draugei. Štai jos akys nejučia suspindėjo ir Joseph iškarto panoro su ja prabūti ilgesnį laiką, todėl pribėgo prie vandens ir įsidrąsinęs pasėmė saują vandens ir metė tiesiai į grifę...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 23, 2016, 07:59:02 pm
 Mergaitė nustebo kai tamsiaplaukis nuskynęs trauklapio lapelį, uždėjo jai ant nedidukės žaizdos. Lu pajuto kaip nejučia raustelėjo. Tačiau netrukus Joseph vikriai atsidūrė prie vandens ir prisisėmęs pilnas rieškučias, švystelėjo jai į veidą. Šlapios plaukų sruogos prilipo grifiukei prie veido. Mergaitė greitai įsibėgėjus stumtelėjo vaikiną į vandenį. Jos veidą nutvieskė plati šypsena ir ant juokų Lumega sušuko ,,Atleisk!''. Galiausiai ir pati nesivaržydama šoko vandenin ir nugriovė Joseph. Lu nusišypsojo ir nubraukė patamsavusias nuo vandens sruogas į šalį.
 -Nežinau kas man užėjo,- linksmai tarstelėjo mergaitė.- Dabar mes visai kiaurai peršlapę!
 Tačiau netrūko ežero vandens, kai staiga dangus vėl buvo užtrauktas nedidelio pilko debesies ir iš jo pradėjo krapsėt dideli lietaus lašai.
 -Kartais man patinka lietus, nežinau kaip tu, bet aš liksiu čia. Nenoriu grįžti ten kur nesu laukiama,- šyptelėjo Lumega.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 24, 2016, 09:41:52 am
Sekundė viena, kita ir klastuolis jau guli ežere pilna burna purvino vandens. Jam pasidarė silpna, pradėjo žiaugčioti, sukosi galva ir ne gana to dar ir pradėjo lyti. Štai Joshep pažvelgė savo didžiausiai baimei į akis, nors gal Lumega jį privertė... Nieko nepasakęs juodaplaukis šiaip ne taip išlipo iš visiškai dumblėto vandens ir žvelgė į linksmą grifiukę vandenuyje kuri sugadino klastūnyno mokiniui popietę. Jis nepyko ant jos už nežinojimą, kad didžiausias jo priešas vanduo, todėl tarstelėjo:
-Iki, susimatysime kada nors vėliau,- be nuotaikos nusisuko Joseph ir patraukė Hogvartso pilies link. Vos pasiekus eržkėtrožių vijoklių tvorelę, jis vėl pasuko galvą į Lu. Šiosios nuotaika buvo mainyta, tai linksma, tai liūdna ir sunerimusi. Bet kai Mozz jau susiruošė eiti, jo kojos ir rankos jam neleido to padaryti, nes kažkas vertė nepalikti pirmakursės grifiukės Lumegos vienos...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 24, 2016, 10:59:32 am
 Per akimirką viskas pasikeitė, štai ji juokiasi, o štai ir visiškai nesupranta kodėl berniukas ją palieka. Veikiausiai taip ir būna, juk ji to nežino. Mergaitė nežino kas yra draugystė. Bet ar tas kelias minutes pakrantėje galima vadinti draugyste? Gal tai tik juokingas ir keistas nutikimas?
 Galiausiai Joseph atsisveikino ir apsisukęs pradėjo žingsniuoti pilies link. Pasiekęs erškėtrožių krūmą jis atsisuko.
 Lu nenorėjo sau atleisti už priežastį, dėl kurios jis ją palieka. Štai ji ir vėl sumišusi kreivai šyptelėjo. Mergaitė buvo keistuolė, kas be ko tai buvo bereikalinga išraiška. Grifiukė tyliai žvelgė į jo besimainančias akis. Bet kodėl tu neišeini?
 Jai norėjosi sušukti "atsiprašau" ir atbėgus apkabinti ir nepaleisti. Nenorėjo, kad jis ją paliktų, kaip visi kiti. Tačiau mergaitė tiesiog stovėjo ir spoksojo savo didelėmis akimis į berniuką, o jis darė tą patį.
 Kas keisčiausia, kad Lu stovinti vandenyje ir liejama šalto rudeninio lietaus pradėjo keistai mėgautis šia akimirka. Tačiau kodėl? Ar dėl to, kad jis vis dar stovėjo?
 Grifiukę nukrėtė šaltis, tarsi elektra. Ji buvo kiaurai peršlapusi ir košiama žvarbaus vėjo.
 -Aš atsiprašau,- sušnibždėjo mergaitė, tačiau per didelį atstumą Joseph jos neišgirdo.
 Štai ji ir vėl kvailai nusišypsojo ir apsikabino save. O po kelių akimirkų susirinkus daiktus atsisėdo po didžiuoju gluosniu, kurio šakos ją saugojo nuo lietaus lyg šiltų namų stogas.
 
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 24, 2016, 05:21:13 pm
Taip ir eina milisekundės, sekundės, minutės, bet klastuolis net nesumirksi savo žydromis akelėmis, net nepajuda, bet užtat galvoje verda tikras gyvenimas. Joseph buvo susižavėjęs grifiuke - tos gražios akys, vešlūs ir šviesūs plaukai, keistuolė, bet miela. Tai netikra meilė iš pirmo žvilgsnio, nors gal tik susižavėjimas. Jis nebejaučia nieko aplink, nei lietaus, nei žvarbaus vėjo. Jo akys įsmeigtos tik į Lumegą. Jis taip nori prieiti prie nedrąsios grifės, apkabinti ir nebepaleisti, kalbėtis nesustodamai ir žinoma ištarti tuos tris meilius žodžius - aš tave įsimylėjau. Taip lengvai manęs neatsikratysi...
-Lu, aš-š t-ttav-e,- jis nebaigė sakinio ir vos kojos pradėjo jo klausyti, jis lėkte pribėgo prie šviesiaplaukės ir stipriai suspaudęs apkabino ir įsižiųrėjo į nuostabos kupinas akis...-atleidžiu Lu, pažadėk, kad man neleisi tavęs palikti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 25, 2016, 12:44:21 pm
 Klastuolis kažką sumikčiojo, bet Lumega nieko nesuprato. Tačiau labai apsidžiaugė kai Joseph apsigalvojo ir grįžo atgal. Vaikinas apkabino Lu ir atleido jai.
 -Ar tai dėl to, kad pastūmiau?- pakėlė vieną antakį ir paklausė.
 Berniukas vis dar buvo apkabinęs grifę.
 -Tu man primeni brolį.- nusišypsojo mergaitė.
 Truputį pasėdėjusi Lu pasijautė nepernelyg gerai.
 -Gal geriau einam į pilį, jaučiu, kad tuoj susirgsiu.- suraukė antakius mergaitė ir sudrebėjo.
 Lumega pasižiūrėjo į savo daiktus: knyga buvo kiaurai peršlapus. Galbūt pavyks išdžiovinti prie židinio. Raudonas pledas taip pat buvo šlapias ir purvinas, o likęs vienas pyragaitis tinkamas tik šiukšlių dėžei.
 Mergaitės rūbai taip pat išsipurvino. Tikiuosi įleis mane į mokyklą. Sau šyptelėjo mergaitė.
 Galiausiai grifiukė atsistojo, susirinko daiktus ir atkišo ranką draugui atsistoti.

 
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Rugsėjo 25, 2016, 04:05:07 pm
Vaikinukas nuliūdo, kai Lu nesuprato apie ką jis kalba, bet to liūdesio viešai neparodė.
-Gal,- sumišusiu balsu atsakė juodaplaukis,- kodėl sakai brolį, jei anksčiau minėjai, kad neturi, bet labai nori?- suglumo Seph. Joseph pagaliau paleido Lumegą ir patogiai atsitiesė į gluosnį.
-Tau šalta? Man taip pat,- klastuolis prisitraukė arčiau grifiukės ir stipriai suspaudęs bandė ją pašildyti, bet turbūt nelabai kas ir pavyko, todėl su Lu kartu atsistojo. Padėjo mergaitei surinkti visus jos daiktus ir palengva pradėjo žygiuoti į pilį, mėgaudamas akimirkomis su šviesiaplauke. Staiga lietus taip stipriai pradėjo pilti, kad Joseph rankomis užsidengė ir taip šlapius plaukus ir nežinodamas ar Lu bėgo kartu, lėkė Hogvartso link. Ir tik atsisukęs pamatė kiaurai peršlapusią mergaitę sekant įkandin jo, todėl garsiai šūktelėjęs į tolį atsiprašau vėl atbėgo prie jos ir kartu užkopė į kalną nuo ežero...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lumega Terson Rugsėjo 26, 2016, 08:07:03 pm
 -Turiu omenyje, kad manau jog panašus jausmas kai turi brolį.-šyptelėjo grifė.-Bent jau aš taip manau,-pridūrė.
 Paskutinį kartą Lumega žvilgtelėjo į nepakartojamą Didžiojo Gluosnio Pakrantę ir pasileido Hogvartso link.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 08, 2017, 03:12:03 am
Šią popietę oras buvo negailestingas. Pati gamta niekaip neapsisprendė kurį iš savo sūnų paleisti pasismaginti pirmą - vėją, sniegą ar lietų.
Tolumoje boluojantys medžiai karts nuo karto griausmingai susvyruodavo - miškuose besislapstantis vėjas priversdavo medžius stipriai atsilošti atgal, o tuomet iš visų jėgų sviesdavo juos priekin. Kiek palingavusios šakos, šiaip ne taip, grįždavo į pradinės būsenos balansą. Kartkartėmis, tas pats aršusis stipruolis vėjas taip įsijautęs užsižaisdavo tarp Hogvartso bokštų, jog susidaręs vėjo gūsis smarkiai blokšdavosi į plonytį langų stiklą Švilpynės bendrajame kambaryje. Ramen kas kartą krūpteldavo nuo šio graustinį primenančio garso, tačiau širdyje mergaitė nė kiek nesibaimino, atvirkščiai - gamtos didybė visad žavėjo švilpiukę.
Nenoromis išsiraičiusi iš minkštojo krėslo, mergaitė priėjo prie artimiausio apvalaus lango ir šiek tiek pasistiebė, jog galėtų stebėti tai, kas vyksta užu jo.
Dangus buvo purvinas. Spalva priminė purviną sniegą - būtent taip toji balta, neįtikėtino minkštumo medžiaga atrodydavo po pusdienio centrinėse Londono gatvėse. Kai kurie lopinėliai būdavo visiškai juodi it anglis, kai kurie - įgavę šiek tiek šviesesnį pilką atspalvį. Žinoma, negalima pamiršti ir geltono sniego kalvelių, nors geltona spalva visiškai netinkama dangaus ir sniego paralelei. Bent jau ne šiandien.
Nežinia kodėl, tačiau tokios dienos švilpiukei patiko labiausiai. Viskas atrodydavę it netikra ir dirbtina - rūkas, siekiantis ne tik medžių viršūnes, tačiau ir Hogvartso bokštus; suledėjusi arba pasruvusi purvu žemė. Labiausiai Ramen toks oras traukė dėl vyraujančios ramybės (žmonės nekišdavo nosies laukan), ypač gerai girdimo vėjo švilpimo ir kartkartėmis pikto medžių ošimo, kai tasai pats vėjas pernelyg įsiaudrina. Žinoma, vaizdas nė iš tolo nepriminė idiliško paveikslėlio, tačiau mergaitė to niekad ir neieškojo gamtoje. Lengvai supykusi ir eibes krečianti gamta - štai kas traukė mergaitę.
Na, žinoma - tik Ramen gali toptelėti mintis pasivaikščioti tokiu oru! Ilgai nedelsdama, paskubomis užsimetė žieminį apsiaustą, aplink kaklą apsivyniojo mieliausią senelės megztą šaliką ir it vijurkas išdūmė laukan. Paprastai lipimas štačiais laiptais mergaitę gąsdindavo, tačiau šį kartą švilpiukė jais nubildėjo taip greitai, lyg kur nors vėluodama. Tiesą sakant - ji ir bijojo pavėluoti. Jautė, jog pats didžiausias gamtos spektaklis prasidės visai netrukus. Ramen žūtbūt turėjo pamatyti pirmuosius žaibus ir išgirsti griaustinių arijas. Tuomet - kartu su siūbuojančiomis medžių šakomis sušokti šokį.
Vos tik švilpė išlėkė laukan - tasai šaltis, bjaurybė, nieko nelaukdamas ir net neleidęs apasiprasti, susmeigė daugybę mažyčių adatėlių į dailučius mergaitės skruostus. Nieko nepaisydama, Ramen giliai įkvėpė gaivaus oro ir pasileido bėgti link ežero. Visapusišką mergaitės džiaugsmą temdė viena mažytė bėda - lengvučiai žiobariški sportbačiai jau buvo kiaurai permirkę purvu ir vandeniu, tad jie tapo dar didesnė kliūtis ėjimui negu pats purvas. Nedvejodama nė minutės, mergaitė kiemo viduryje nusispyrė batukus ir pasisleido tekina per giliausias ir klampiausias purvo duobes. Ji puikiai suvokė, jog po tokių nutrūktgalviškų linksmybių laukia palaida ir snargliuota nosis, aukšta temperatūra ir pūlinga angina, tačiau švilpiukės tai visai negąsdino. Jai nebuvo baisu netgi tai, jog žaibas gali lyg tyčia pasirodyti tuomet, kada ji bėga atviru lauku ir pasirinkti savo auka būtent mažąją Ramen.
Mergaitės basos kojos pynėsi tarp aukštų ir aštrių žolių, o ji pati - vertėsi kūliais. Purvyno aikšte tapęs kiemas mergaitę pavertė visiška murze - nors lauke Ramen buvo tik geras dešimt minučių, tačiau visa fizionomija skendėjo purve. Bėgant pasiutėlišku greičiu vėjas švilpė pro ausis, o akys niekaip nesustojo ašaroti - mergaitei tai buvo nė motais. Jos galvoje buvo gajus tik vienas tikslas – didžiojo gluosnio pakrantės pasiekimas. Pasaulyje nebuvo nuostabesnės vietos, kurioje gamta atrodytų dar patraukliau. Ramen galėjo prisiekti, jog būnant toje vietoje, savo kūnu galėjai jausti pačios motinos gamtos vibracijas ir sklindančią energiją, nors mergaitė nieko bendro su rytų religijomis ir neturėjo.
Vėjas visai pašėlo – Ramen bėgo itin tankia mažo miškelio proskyna, kur niekad nebuvo genami medžiai. Šakos pjaustė ir pėdas, ir kėsinosi išbadyti akis, tad užsimerkusi mergaitė savo rankomis stengėsi skintis sau kelią. Pagaliau, kai pėdos pradėjo leistis kalnu žemyn, švilpė atmerkė akis ir sekundėlei dirstelėjo į savo kojas – jos stipriai kraujavo. Mergaitė buvo per arti savo tikslo, jog imtų ir pasiduotų. Prieš jos akis tyvuliavo mažas, tačiau šiek tiek patvinęs upokšnis. Ramen sustojo ir šiek tiek atsikvėpė - tokios ilgos distancijos ji jau ilgai nebėgusi. Vis dar sunkiai alsuodama, mergaitė žvalgėsi po dangų tarsi ko ieškodama. Lyg tarp kitko švilpė pasilenkė ties upokšniu ir norėdama patikrinti vandenį, kyštelėjo vieną pirštą. Iš netikėtumo netgi nustėro. Vanduo buvo ledinis, tačiau ji žūtbūt turės upelį perbristi, nors tai ir reikštų siaubingą kojų žaizdų skausmą. Sukaupusi paskutines savo jėgas ir drąsą, Ramen įkvėpė gilų oro gurkšnį ir greitai, aukštai keldama kelius, peršuoliavo per ledinį upelį.
Geliančios ir kraujuojančios pėdos jau buvo visai arti tikslo. Būtent tai ir ramino ir veikė it nuskausminamieji.
Ir štai – pagaliau. Vos tik Ramen išvydo didįjį gluosnį, dangų nuplieskė neįtikėtino dydžio ir grožio žaibas! Kalnų virtinės tolyje atrodė tokios tolimos, o Hogvartso bokštai – ranka tepasiekiami.
Švilpė ėmė dairytis šakos, ant kurios galėtų trumpam prisėsti ir pagydyti savo sužalotas pėdas. Pasukusi galvą dešinėn, didžiulei Ramen nuostabai, mergaitė pastebėjo, jog yra ne viena.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 08, 2017, 03:16:13 pm
Diena buvo itin bjauri ir tikrai neskatinanti eiti laukan. Tai buvo viena iš tokių dienų, kai grifas ją mieliau praleistų gulėdamas savo lovoje ar sėdėdamas prie namų darbų. Tačiau dabar vaikinukas mieliau rinkosi pabuvojimą lauke tokiu atgrasančiu oru negu sėdėjimą Hogvartso pilyje, kurioje susidariusi atmosfera slėgė žymiai labiau nei kas kitas.
Žygiuojant ežero pakrante, juodaplaukio plaukus ir jo apsiaustą kedeno priešpriešai pučiantis šaltas vėjas. Jis spėjo atšaldyti Edgar'o veidą, nors jis ir nejautė šalčio, nes buvo paskendęs mintyse ir visokiausiuose apsvarstymuose, kurie jau kelinta diena, gal savaitė nedavė ramybės. Jam praėjus išraižytą šaką, kuri bylojo apie Didžiojo gluosnio pakrantę nė neatkreipė ketvirtakursio dėmesio. Šioje vietoje jis lankėsi pirmą kartą, o kiekviena naujai aptikta žaliaakio vieta, visada sužadindavo jo viduje intrigą ir norą ją tyrinėti, tačiau šį syk net pats jaunuolis nesusivokė, jog aptiko nematytą vietovę ir nejučiomis prasibruzgenęs pro krūmokšnius išlindo prie pakrantės. Šioji buvo nuostabi, labiausiai keriantis vaizdas buvo už ežero besidriekiantys kalnai. Jie traukė Edgar'o akį. Atrodė, jog jie yra daug žinantys ir galintys daug ką paaiškinti. Penkiolikmečiui prisėdus ant šalto smėlio, tolėliau jis išvydo kažką brendant per upokšnį. Gera pramoga.. be didesnių emocijų pamintijo grifų atstovas ir tik akimis sekė keistuolį ar keistuolę. Tai personai perbridus vandenį ir paskubomis lekiant toliau jau matėsi, kad tai buvo mergaitė iš švilpynės koledžo. Viskas aišku.. net nuostabos nesukėlė moksleiviui toks keistas dalykas, kaip vaikščiojimas lediniu vandeniu, kai tapo akivaizdu kokiam koledžui atstovauja persona. Jai prabėgus visiškai prieš Jeffter'io akis, kurio ji tikriausiai nepastebėjo, matėsi, kad šioji visa sušlapusi, murzina ir basomis kojomis. Greičiausiai grifas būtų ėmęs už tokius kvailus poelgius moralizuoti savo draugams, gal ir kitiems, tačiau dabar neturėjo jėgų tam reikalui, juolab nepažinojo šios mokinės, kuri greičiausiai buvo pirmakursė ar antrakursė. Jai nuskuodus prie netoliese augusių kelių medžių, Edgar'as kilstelėjo savo antakius labiau į viršų, virš savo žalių akių, kai švilpė pagaliau pastebėjo jį. Galvojo ar sveikintis šia atklydėle, ar ne. Begalvojant trumpaplaukio akis persmelkė šviesa sukelta žaibo. Po jo iškart nubildėjus dundukui ant galvos iš lėto ėmė tikštis dideli lietus lašai, skatinantys bėgti slėptis nuo jų, bet vaikinas nė nesiruošė to daryti. Nusprendęs, kad jauna Hogvartso mokinė atvyko su savais tikslais, susimąstėlis tik linktelėjo jai galva, taip lyg ir pasilabindamas su ja.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 08, 2017, 05:28:49 pm
Švilpės žalios akys išsiplėtė it ji būtų pamačiusi vaiduoklį, tačiau pakrūmėje sėdėjo tikrai ne vėlia, o aiškiausiai matomas, šia žeme dar vaikščiojantis žmogus. Iš pažiūros vaikinas atrodė vyresnis, jo veido mina bylojo, jog yra giliai susimąstęs ar, veikiausiai, dėl kažko susikrimtęs. Truputėlį liūdnos, tačiau neapsakomai gražios akys šią akimirką stebėjo mergaitę. Jų žvilgsniams susidūrus, Ramen susigėdusi nuleido akis žemyn.
Šiek tiek nusivylusi esančia padėtimi, kadangi Ramen svajojo būti tik su savimi ir šiomis akimirkomis nesidalinti su niekuo kitu, iš rankos pagaliau paleido visą kelią neštus batukus. Mergaitės rankos, o labiausiai kojos, nes šioms teko tiesiogiai prisiliesti prie šaltos ir purvinos žemės, buvo sustirusios iš šalčio. Numetusi batus ant žemės - pirmakursė gerai juos apžiūrėjo. Nedaug kas buvo belikę iš plonos medžiagos ir guminio pado, tačiau vis šis tas, nes mergaitė nė neketino keliauti atgal basomis. Laukinių nuotykių ji jau buvo pasisotinusi iki ausų.
Ramen galvoje greitai vizualizavo susidariusią padėtį - iš miško it laumė, visa purvina ir peršlapusi nuo lietaus, pasirodo mergaitė. Vos tik supratusi, kaip ji ištikrųjų atrodo, baisiausiai susigėdo! Švilpė nė nenumanė, ką dabar turėtų galvoti šis vaikinas, tačiau ji buvo tikra, jog nepažįstamasis ją laiko gerokai kauštelėjusia ir ne visai pilno proto idiote. Į tokias mintis mergaitė pasileido neilgam - visgi perštinčios žaizdos ant kojų priminė, jog vertėtų nebedelsti ir jas išgydyti. Per daug nesijaudindama dėl prasidėjusio stipraus lietaus, nes prarasti jau nebebuvo ką (nebent savąją burtų lazdelę, tačiau visa tai prilygtų baisiausiam pragarui), mergaitė prisėdo ant šalto ir jau sušlapti spėjusio smėlio. Dailų nepažįstamąjį ir Ramen teskyrė išsišakojusios šakos ir keletas metrų.
-Ferula, - vis bakstelėjusi lazdele į prasivėrusią žaizdelę, sušnibždėdavo švilpė. Gydomieji kerai jai sekėsi ne taip ir prastai, vis geriau negu nieko, tačiau žaizdos, nors skausmingai ir dalinai užsitraukusios, iki galo neišnykdavo.
Nuo žaizdelių mergaitė perėjo prie savo švaros. Nors išsipurvinti ar susiplėšyti drabužius švilpei niekad neprilygdavo katastrofai, Ramen jautėsi itin nesmagiai, kai šalia jos sėdėjo vaikinas, o ji, savo ruožtu, buvo murzina nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio. Nors pirmasis įspūdis jau buvo sugadintas, švilpė tyliai tardama burtažodį, stebėjo, kaip purvo molekulės pamažu dingsta nuo jos odos bei drabužių. Apsiavusi batukus, Ramen pagaliau atsikvėpė ir vėl susiliejo su gamta. Ėmusi svarstyti, ką gi ji praleido, kol atlikinėjo švaros ir gydymo procedūras.
Lietus negailestingai pylė, didžiuliai lašai krito ant dviejų jaunuolių, sėdinčių pakrantėje. Išsikerojusios šakos mažai teapsaugojo nuo lietaus, o kiaurai permirkę drabužiai jau buvo aplipę mažomis smėlio smiltimis.
Vis dėlto, nors vaikinas ir sėdėjo tylus it vandens į burną prisisimęs, Ramen ši tyla nebuvo itin jauki. Švilpė negalėtų pasakyti, jog yra pati kalbiausia mergaitė iš visų, tačiau ji niekada neatsisakydavo malonaus ar, pačiu geriausiu atveju, kažkuo praturtinančio pokalbio. Kuo toliau, tuo labiau atrodė, jog šis judviejų susitikimas nebus lydimas visiškai jokio pokalbio - anei malonaus ar bereikšmio. Ta nejaukia, o galbūt atvirkščiai, tyla naudojosi gamta, kuri nepaliaujamai sviesdavo vis gražesnius ir išraiškingesnius žaibus virš jų galvų. Vėjas, visai įsisiautęs, tapo atšiaurus. Įpykę medžiai lingavo it vienas, o griaustinio dundesys buvo toks stiprus, jog kelioms sekundėms po jo, mergaitė nieko negirdėdavo.
Svajingai dėbsodama į kalnų virtinęs, švilpė niekaip negalėjo susilaikyti:
-Gražu, ar ne? - Ramen tikėjosi, kad vaikinas išgirdo, nes jos balsas nuskambėjo tarsi iš po žemių.
Kalba - nesusipratimų šaltinis, tačiau jeigu jau jie kartu dalijasi šia akimirka, kodėl gi nepasikalbėjus? Žalios mergaitės akys įsmigo į šalimais sėdintį nepažįstamąjį.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 08, 2017, 06:48:36 pm
Iš padangių byrant milžiniškiems lašams ir įspūdingų formų žaibams marginant aptemusį dangų, Edgar'as sėdėjo it įbestas kuolas ir vis dar žvelgė į tolumoje stūksančius kalnus. Tiksliau į jų neryškius kontūrus, kuriuos buvo vis sunkiau įžiūrėti stiprėjant lietui. Ir nors atrodytų vaikinas į nieką nereagavo aplink, jis jautė, kaip švilpė prisigretino šalia jo ir girdėjo, kad ji burba kažkokius burtažodžius. Dabar visai nepamaišytų apsauginiai kerai nuo vandens galvojo grifas ir stebėjosi, kad dar iki šiol jų neišmoko. Jie dabar būtų labai pravertę, kai moksleivio apsiaustas kiaurai peršlapęs ir vanduo sunkiasi link kitų drabužių. Nuo jo juodų plaukų, persigėrusių lietaus lašų, buvo galima įžvelgti nedidelius upelius, bėgančius jaunu veidu. Kai ketvirtakursio ausis pasiekė švilpės klausimas, šis minutėlę patylėjęs silpnai nusijuokė.
- Ir dar kaip..- giliai atsidusdamas tarstelėjo vis žvelgdamas tolyn ir nė kiek nenukreipdamas savo žvilgsnio kitu nuo pradinio taško.
- Ar neturėtumei būti pilyje?- dar kiek patylėjęs pats klausimu pratęsė pokalbį žaliaakis. Dar lyg ir norėjo kažką pasakyti, tačiau kažkodėl susilaikė. Tik nusivaipė primerkdamas savas akis ir mirktelėjęs kelis sykius apsistojo tik ties pastaruoju užduotu klausimu, dėl kurio svarstė ar ne be reikalo ir jį uždavė, užuot galėjimo sėdėti ramiai ir mėginimo pintis į gilesnį pokalbį.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 08, 2017, 07:14:45 pm
Iš tiesų, švilpė nesitikėjo sulaukti atsakymo. Kas galėtų norėti plepėti su mergaite, kuri atrodė taip, tarsi būtų išnirusi iš pelkių gilumos? Tiesa, nors šiuo metu švilpė ir atrodė kiek geriau, tačiau jautėsi kaip šlapias šuo - tai mažai pagerino situaciją.
Visgi, paaiškėjus, jog Ramen buvo klaidingai įsitkinusi ir sulaukusi šiokio tokio atsakymo - nudžiugo, jog vaikinas teikėsi atsakyt. Baisiai nenorėjo pasirodyti esanti prielipa, tad žodžius stengėsi rinkti kuo atsargiau. Na, bent jau iš pradžių.
- Kas gali norėti būti pilyje, kai taip gražiai žaibuoja? - šiek tiek baimindamasi, jog balso tonas nuskambėjo kiek per džiugiai, Ramen vis nenuleido akių nuo vaikino, nors jis ir nesiteikė atsisukti, - Man labai patinka toks oras. Netgi ir lietus, - nė kiek neromantizuodama bei neperdėdama, savo įsitikinimus dėstė švilpė, - Senosios tautos tikėjo, jog lietus ateina tuomet, kai čia, Žemėje, susikaupia pernelyg daug visokio plauko blogybių. Juk jas turi kažkas nuplauti, ar ne? Žmonės dažniausiai priviria tik dar daugiau košės, nėra linkę ją srėbti. Keista, tačiau toks pat požiūris vyravo ir apie žemės drebėjimus ar cunamius... Liūdna, jog lietus yra laikomas neganda, - pajutusi, jog pernelyg įsijautė beliedama savo širdį, švilpė pačiu laiku sustojo, nutilo ir ilgesingai atsiduso.
Abiejų mokinių akys žvelgė tiesiai į tolį - į rūke ir lietuje skendinčius kalnų masyvus. Viskas atrodė taip didinga. Kelioms minutėms nurimus vėjui, gamta sustingo - rodėsi, jog leido lietui atlikti savąjį darbą.
Mergaitei vaikinas neatrodė itin draugiškas. O galbūt tiesiog nekalbus. Gal kiek sarkastiškas. Tačiau tamsiai žalios jo akys spindėjo išmintimi, santūrumu. Gal net lašeliu malonės.
Ramen tikėjo, jog kiekvienas žmogus savyje turi užgyventos išminties. Na, vieniems pasisekę mažiau - tosios išminties tėra arbatinis šaukštelis, o kitiems labiau - išminties nors vežimu vežk! Švilpė norėjo sužinoti kokius vidinius turtus slepia šis žmogus, tačiau nenorėjo pasirodyti tarsi neatlyžtanti prielipa.
-O kaip tu manai? - Ramen vėl atsisuko į vaikiną ir prisiminusi seną psichologinį triuką, akylai stebėjo jo smilkinį, taip tikėdamasi priversti vaikiną atsisukti, - Išvis, ką čia veiki?
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 08, 2017, 11:24:50 pm
- Protingesni? Kurie geriau palauks kol aprims audra? - perklausė grifas mergaitės, kai šioji pasiteiravo kas tokie norėtų būti pilyje žaibuojant lauke ir vienu lūpų kampučiu nežymiai šyptelėjo. Vaikinas gebėdavo šypsotis visada, nepaisant to ar jausdavosi gerai, ar blogai. Gal išskyrus tuos atvejus, kai būdavo rimtai įpykęs. Švilpei tęsiant, Edgar'o šypsnis dingo ir sukluso bandydamas suprasti, ką jam pasakoja.
- O galėtų tas lietus iš tam tikrų žmonių išplauti blogį..- garsiai išreiškė savo apmąstymus peršlapėlis, dar vis žvelgdamas tolyn su susirūpinusia veido išraiška. Aišku, jis netikėjo, jog lietus gali išnaikinti blogį ar atvirkščiai. Lietus juodaplaukiui buvo tiesiog įprastas reiškinys.
- Aš visgi esu už saulėtą ir šiltą dieną,- pasidalino tuo, kas jam arčiau širdies buvo, nors šiandieną nesiskundė ir esamomis oro sąlygomis. Jusdamas, jog mergaitė vis jį smelkia savo žvilgsniu, pasijuto kiek nejaukiai. Nebuvo iš tų, kuris bendraudavo šaltai. Net ir su tais, vadinamais savo priešais, jis stengdavosi kalbėti nuolankiai ir neatsukdamas nugaros. Pagaliau sunkai, tačiau pakreipęs galvą į jaunosios moksleivės pusę, pažvelgė į jos akis, dalinai dengiamas peršlapusių jos plaukų.
- Aš manau, jog lietus yra tiesiog lietus. Ką jis gali padaryti, tai galbūt tik susargdinti tave..- kiek kitaip lietų matė savo akimis ketvirtakursis nei švilpė. - Išvis ką aš čia veikiu? Sėdžiu tikriausiai.. Kalbu su tavimi.. Ir dabar nieko daugiau..,- ramiai ir gal kiek šaltokai išdėstė jaunuolis, - O pati ką čia veiki? Tik dėl to, jog lietus lyja atėjai? Nebuvo įmanoma pasigerėti juo tiesiog mokyklos kieme?- dar pažėręs savo klausimų penkiolikmetis, pridūrė, - Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 09, 2017, 12:09:04 am
Ramen neklydo - vaikinas buvo itin sarkastiškas ir grubus. Mergaitės galvoje sunkiai rinkosi sakiniai, blėso ir pradžioje įsižiebęs noras pasikalbėti su vaikinu. Vien tai, kad švilpė sulaukė nepažįstamojo atsako, privertė ją galvoti, jog viskas nėra taip blogai, tačiau įsitikinusi vaikino šaltumu Ramen ėmė gailėtis išvis pradėjusi pokalbį.
Išklausiusi keleto padrikų vaikino minčių, šį tą švilpė vis dėlto pasiekė - jis pagaliau pažvelgė merginos pusėn. Nors žvilgsnis buvo gana nemalonus ir šaltas, Ramen bent jau jautėsi užmezgusį nors kokį kontaktą. Net jeigu jis ir nebuvo paremtas abipusiu susidomėjimu.
Mergaitė jautėsi kaip paskutinė kvailė. Nepratarusi nė vieno žodžio ir nusukusi tyrinėjantį žvilgsnį nuo vaikino, ėmė apžiūrinėti ir taip geras pakrantės apylinkes. Ko gi mergaitė tikėjosi? Juk visi vyresni mokiniai laikė mažesniuosius nieko nevertais ir nemokančiais nevykėliais.
Kantriai išklausiusi pasipylusią klausimų laviną, Ramen net nemanė atsakyti. Ne dėl to, jog buvo įsižeidusi ar supykusi - paprasčiausiai nenorėjo pasijausti dar didesne kvaile, negu dabar. Išgirdusi paskutinį vaikino sakinį "Be to, ten tau būtų saugiau nei bastytis nežinia kur" švilpė lėtai atsisuko į vaikiną norėdama išvysti jo veido miną. Mergaitė galėjo interpretuoti įvairiai - visa tai ji galėjo priimti kaip grasinimą arba, veikiau, brolišką rūpestį. Ko gero, tai buvo paprastų paprasčiausias solidarumas. Ramen suprato, jog vaikinas kalba apie Hogvartsą palietusį karą. Sprendžiant iš to, kokiomis liūdnomis ir negyvomis akimis jis stebi aplinką, kaip šaltai bendrauja ir, panašu, būdamas pilno proto, sėdi lietuje, buvo galima daryti išvadas, jog šis vaikinas ir pats nukentėjo kare. Ar, dar blogiau, nukentėjo jo draugai. O galbūt mylimoji?
Ramen galvoje ir vėl pasirodė ponas kartėlis, dabar ji griaužėsi dėl to, kaip nešališkai vertino aplinką. Galbūt jo žodžių grubumas nebuvo nukreiptas būtent švilpės pusėn? Galbūt visa tai buvo grįsta vidiniais išgyvenimais?
Nors mergaitė buvo besiruošianti trauktis iš pakrantės, vis dėlto ji atsisėdo, pasislinko šalia vaikino ir pirštu bakstelėjo į šoną.
-O tu visad esi toks niūrybė? - Ramen pasirėmė smakrą vieną ranka ir vėl nepaliaujamai degino vaikiną savo žalių akių žvilgsnių, - Suprantu, jog tau atrodau kaip nieko nesuvokianti mergiotė, bet gal... Gal tau reikia pagalbos? Žinai, kaip ten sakoma, - švilpė šyptelėjo ir jos veidas iškart tapo gyvesnis, - Visiems kartais reikia peties išsiverkti.
Mergaitė trumpai nusikvatojo, tačiau ir vėl greit surimtėjo. Ji išties norėjo padėti vaikinui ar, bent jau, išsiaiškinti kas jį kamuoja. Ramen buvo pasiruošusi artėjančiam smūgiui ir per daug nesitikėjo, jog vaikinas parodys kažkokias tai teigiamas ar, bent jau, pusiau teigiamas emocijas.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 09, 2017, 12:54:45 am
Dar laikydamas savo žvilgsnį ties merginos akimis, juodaplaukis vis laukė ką šioji atsakys. Tačiau aplink girdėjo tik skambiai pliupsenantį lietų ir nieko daugiau. Nesuprasdamas ar ji neišgirdo jo, ar dėl kažko ji nėra nusiteikusi į juos atsakyti, Edgar'as nedrįso perklausti to paties antrą kartą siekdamas neatrodyti kvailai, jei švilpė vis dėl to jį išgirdo. Vėl atsisukęs ten, kur įnirtingai spoksojo ir prieš tai, netrukus pajuto, kad jo pašnekovė pakilo nuo smėlio. Greičiausiai paklausys mano patarimo pagalvojo nežinodamas ar dar norėtų pasišnekučiuoti, ar likti vienas pats, apsuptas tik gamtos ir savo minčių. Kaip bebūtų, grifas neprieštarautų nė vienam variantui. Kai mokinukė pakilus tik prižengė arčiau trumpaplaukio ir klestelėjusi bakstelėjo jį pirštu užduodama klausimą, ketvirtakursis nusišypsojo, truputėlį sukrizendamas.
- Jo..,- dar vis išsaugodamas šypseną savame veide Jeffter'is papurtė galvą kiek į šonus, - Aš niūrus, kaip šis lietaus kupinas dangus,- kiek kilstelėjo į purvo prisisunkusius debesis, - Bet tau juk tai patinka, tiesa?- susijuokdamas dar kartelį atsisuko į mergaitę. Neužilgo jai pasiteiravus ar pačiam ketvirtakursiui nereikia pagalbos, jo veidas apsistojo ties lengvu šypsniu.
- Ne..,- pajudino galvą į šonus, - Nei atrodai man kvaila, nei man reikia pagalbos.. Kodėl man jos iš vis turėtų reikti?- gūžtelėjo pečiais vaikinas. Jis išties net nesakytų, jei ir labai reiktų pagalbos, nes nemėgo užkrauti rūpesčių kitiems, tačiau pats padėti niekada neatsisakytų.
- O tarp kita ko, tavo pečiai dar per gležni atlaikyti tokioms didelioms ašaroms,- nužvelgdamas mergaitės pečius juokavo penkiolikmetis nesulaikydamas, kartais išsprūstančio nedidelio juoko.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 09, 2017, 03:17:08 pm
Ak šit kaip? Šį kartą mergaitė nė kiek neklydo dėl laukiančio atsako. Vaikinas jos akyse atrodė tarytumei didelė šalto ir kieto metalo krūva - galėjai į ją belstis visokiausiais žodžiais - tiek gražiai ar, juolabiau, piktai, galėjai išbandyti netgi ir spardymą ar daiktų mėtymą, tačiau šioji metalo krūva kaip neprakalbs, taip neprakalbs.
Švilpę gal kiek ir skaudino toks atšiaurus ir pašaipus vaikino bendravimas, nes visgi, pirmakursė visiškai neturėjo patirties atremiant bjaurius žodžius metamus jos pusėn. Galų gale ir pati Ramen niekuomet negalėtų būti tokia šalta žmogui, kuris neturi jokių blogų ketinimų ir tai aiškiai parodo. Švilpiukė nemokėjo būti tokiu šalčio kamuoliu, o kaipgi nemokėdamas kitos kalbos, būtent ja ir susikalbėsi? Ramen visaip stengėsi praleisti pro ausis pobjaurius vaikino žodžius, nes šie galėję sukelti abiems jaunuoliams netikėtą reakciją - mergaitė visad buvo atlapaširdė, itin jautriai priimdavo kitų žmonių žodžius, o šie, savo ruožtu it mažos, smailios adatėlės susmigdavo į pačias skaudžiausias jausmų vietas. Ramen nuolat girdėdavo, jog yra pernelyg emocionali, tačiau iki šiol nebuvo radusi būdo, kaip su tuo "susitvarkyti". O gal netgi dėl to nereikėjo jaudintis? Juk ji priima visus žmones tokius, kokie jie yra sukurti - vietomis brokuotus, įskaudintus, palaužtus ar net sulaužytus. Visgi, mergaitė džiaugėsi, jog gyvena burtininkų pasaulyje, kur kilus kivirčui pasitelkiama magija, o ne šlykščiausi žodžiai, kaip buvo būdinga žiobarams.
Dabar jau kiek desperatiškai, tačiau ne su susidomėjimo kupinu žvilgsniu stebėjo vaikiną. Šis elgėsi taip, lyg tuoj pat po klausimo ar jam nereikia pagalbos, būtų užsidėjęs kaukę. Kad ir kaip besistengdamas nuslėpti kažką, kas tikrai vaikiną kamavo, mergaitė tai aiškiai matė iš jo veido. Kas, po galais, sėdėtų pakrantėje lietui lyjant ir netiesiogiai šaipytųsi iš pirmakursės, jeigu neturėtų problemų? (Žinoma, tos problemos galėjo būti ir nepilnavertiškumo, tačiau taip giliai Ramen nekapstė) Ar tai neatrodo šiek tiek, hm, asketiška?
Tiesą sakant, Ramen iki galo nesuprato ką reiškia nepažįstamojo klausimas "bet tau juk tai patinka, tiesa?". Švilpė sunkiai suvokė ar kalba eina apie oro sąlygas ar, veikiau, vaikinas jau spėjo pagalvoti, jog pirmakursė bus jį įsižiūrėjusi? Tačiau vieną dalyką ji tikrai suvokė - šalimais sėdintis žaliaakis laikė mergaitę baisiausia nuoboda ir niūrybių karaliene. Nereikėjo jai sakyti to, kas buvo ant liežuvio galo, tikrai nereikėjo. Juk tai, koks oras žmogui labiau širdies niekaip negali nusakyti žmogaus būdo! Kita vertus, šitas vaikinas, kuris, kaip minėjęs labiau mėgsta saulėtas dienas, šiuo metu čia nesėdėtų permirkęs iki paskutinio siūlo, o verčiau krėstų kokias nors nevykusias išdaigas pilyje. Dabar Ramen rūpėjo tik vienas dalykas - išsiaiškinti, kokiame gi koledže mokinasi šis jaunuolis. Mergaitė niekaip nesugebėjo susikalbėti su klastuoliais - švilpiai ir klastuoliai buvo tarytumei iš skirtingų pasaulio. Rodosi, tai buvo būtent toks atvejis.
Pajutusi vaikino žvilgsnį, mergaitė staigiai nutraukė savo menkaverčius apmąstymus ir buvo priversta išklausyti dar vieną pašaipią vaikino "pastabą". Ji pasijautė nuvertinta ir, galbūt, netgi šiek tiek atstumta.
-Kodėl tu taip kalbi? Juk tu manęs netgi nepažįsti, - rimtu tonu pradėjo kalbėti švilpiukė, - Žinai, tu visai neblogas aktorius. Tik kokia tavo rolė? Ponas "Man Viskas Gerai"? Tuomet vertėtų dar pasikonsultuoti su režisieriumi, - piktai mestelėjo vaikinui.
Atsidususi sukryžiavo rankas. Nebuvo tikra, jog nepažįstamasis supras jos žodžius. Ramen buvo įsitikinusi, jog laukia dar kelios niekam tikusios pastabėlės ir keletas pašaipių šypsenėlių jos pusėn. "Kodėl, po galais, taip sunku susikalbėti su šitu vaikinu."
-Leisk atspėsiu, tu - klastuolis? - Ramen niekaip negalėjo susilaikyti. Koledžas, į kurį jį paskyrė paskirstymo kepurė ją domino netgi labiau nei vaikino vardas.
Pajutusi, kaip subjuro nuotaika dėl atsitiktinio prašalaičio kaltės, mergaitė nusprendė, jog pats laikas judėti link pilies ir šiek tiek sušilti. Kol tokia mintis dar vystėsi galvoje, švilpė vis dar sėdėjo šalia vaikino ir kantriai laukė jo atsako.
Lietus vis labiau rimo.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 09, 2017, 05:48:30 pm
Jaunuolio veidas persimainė į nuostabos kupiną ir jame stojo nesusipratimo kupina šypsena, kai nepažįstamoji atrodo sureagavo kiek neigiamai į Edgar'o mesteltą paskutiniąją repliką. Jis nemanė, kad pasakė kažką itin blogo ir tuo labiau nesiekė kažko supykdyti.
- Nesu, aš joks aktorius. Tiesiog man viskas gerai,- kiek išgąstingai ir iš lėto kalbėjo ketvirtakursis nenorėdamas išvengti dar daugiau netinkamų žodžių, kurie galėtų nepatikti raganaitei. Papildomi ginčai ir barniai dabar nebuvo tas dalykas, kuriuo norėtų jis užsiimti. O dar, jei netyčia mergina bus iš tų jaunųjų Hogvartso moksleivių, kurios be paliovos kėsinasi apmėtyti juodaplaukį akmenimis. Ne, to jam jau, bent per pastaruosius metus, buvo užtektinai ir kažko panašaus nebenorėjo regėti.
Buvo galima justi, kaip lietus rimsta. Dangaus jau keliolika minučių nebemargino elektros iškrovos sukurti reiškiniai, o tolumoje pro mažyti raudoną pilkų debesų apsuptą lopinėlį matėsi keli besileidžiančios saulės spindulėliai. Jau vakarėja? klausė savęs žaliaakis, suvokdamas, kad visą pusdienį pratūnojo čia, nors pačiam atrodė, kad atėjo tik prieš kokią valandą. Klastuolis? dar kartą paklausė mintyse grifas, kai išgirdo švilpiukės klausimą ir ėmė nuoširdžiai juoktis. Bet šiaip ne taip sutvardžius juoką atsisuko į šalimais sėdinčią perlijusią mergaitę.
- Ne,- šyptelėjo, - Aš esu grifas,- išdidžiai pasakęs kokiam koledžui priklauso, pakilo nuo smėlio ir rankomis nusišluostė smėlį, prikibusį prie permirkusio apsiausto.
- Kodėl pamanei, jog aš klastuolis?- smalsiai pasiteiravęs kiek nusipurtė, ėmęs justi šlapių rūbų ir šalto vėjo padarinius. Todėl apsisuko ir žengtelėjęs keletą metrų pakrantės smėliu stabtelėjo ties keletą gulinčių pagaliukų ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
- Incendio,- tvirtai taręs penkiolikmetis uždegė nedidelę krūvelę medienos. Tuomet grįžo prie jaunosios atklydėlės ir eilinį sykį nusišypsojęs pasiteiravo:
- Nešalta tau?- tačiau nelaukdamas atsakymo pratęsė,- Jei nori gali pasišildyti prie šiokio tokio lauželio,- ir ištiesė ranką merginos link tam, kad galėtų padėti jai atsistoti, jei žinoma, ji neatsisakys šio pasiūlymo.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 09, 2017, 09:34:42 pm
"O šventas Odinai!" - kaip pasakytų nuodų ir vaistų profesorius Sorenas von Sjuardas. Švilpė šiuo metu negalėjo sugalvoti geresnio ištiktuko ar frazės, kuri geriau gebėtų apibūdinti jos mintis.
Tokio permainingo vaikino elgesio galimybės Ramen ne tik, kad nenumatė, bet net nesvajojo, jog tokia galimybė galėtų egzistuoti.
Dėl vieno dalyko švilpė džiaugėsi. Vaikinas, paneigęs Ramen išankstinį nusistatymą, pareiškę esąs grifas - tai buvo vienas iš geriausių šiandien išgirstų dalykų! Ji tartum lengviau atsikvėpė, nes žinojo, jog grifas niekad netykos už nugaros ar nesugalvos regzti kokios nors tai pasalos. Žinant, jog jie čia dviese, tai tarsi nurideno nuo širdies akmenį. Nors žinoma, kiekvienas žmogus buvo skirtingas. Kad ir koks atšiaurus šis vaikinas bebūtų, mergaitė nebuvo pratusi vertinti žmonių pagal jų pasakytus žodžius, visgi, lengviau ją įtikindavo tam tikri veiksmai.
O veiksmas pakrantėje, žinoma, vyko. Pakilęs iš savo jau išsėdėtos ir įdubusios vietos, grifiukas bematant nusipurtė papūtus vėsiam vėjui ir užkūrė mažą, tačiau begalo jaukų lauželį. Tai buvo puikus žingsnis link abiem priimtino bendravimo, tačiau švilpė vistiek norėjo atsigriebti - parodyti, jog ironizuoti moka ir mergaitės. Žinoma, nė kiek neprasčiau.
Vaikinui priėjus ir pasiūlius savo ranką, Ramen širdis kiek atlyžo. Ne, vaikino žodžiai ir taip nebuvo supykdę švilpiukės, tačiau dabar ji jautėsi kur kas patogiau, žinodama, jog gana tolimame Hogvartso užkampyje sėdi ir, jeigu galima taip pasakyti, leidžią savo laiką ne su nepataisomu subingalviu, o su ganėtinai maloniu vaikinu, kurio charakterio aštrumas prilygo piranijos smailiems dantukams. Ramen tvirtai įsikibo į vaikino ištiestą ranką ir greit jau stovėjo ant savų kojų. Nieko nelaukdama, ji tuoj pat pasuko prie kuklaus įkurto laužo.
- Oho, o tavo nuotaikos, matyt, kinta sulig oru! - nė kiek nepiktai, tačiau juokaudama mestelėjo grifui, - Gal tau TOS dienos? - dar kartelį ironiškai šyptelėjo ir tiesiu taikymu pasuko link jau įsidegti spėjusio laužo.
- Kodėl pamaniau, jog tu klastuolis? - mergaitė, prisiminusi kiek anksčiau užduotą klausimą, teikėsi į jį atsakyti ir tuo pačiu pritūpė prie laužo link jo ištiesdama savo sušąlusias plaštakas. Odos temperatūra buvo it žiemojančių varlių, - Nes kartais esi baisiausiai nuožmus ir šaltas, rods, jog kalbiesi su sniego krūva, kuri ar taip, ar taip tavęs nesiklauso. Bet aš tiesiog neabejoju, jog tą tu jau žinai, - kilstelėjo pečiais viršun, - Bet išties, tu nesi toks jau blogas. Tiksliau - išvis nesi blogas, tiesiog stengiesi save paslėpti po daugybe kaukių. Nežinia, kiek tu jų dar turi, bet dvi iš jų - "Man Viskas Gerai" ir "aš esu kietas berniukas" šiandien jau atradau! Nemoku apsakyt, koks būtų įdomumas sužinoti apie tave dar ką nors. Lažinuosi, jog net pats dar gerai nežinai, koks esi! - šyptelėjo, - Verčiau ateik čia, nes visai suledėsi.
Atsisukusi į nuošaliau stovintį vaikiną, Ramen pamojo jam ranka ir geranoriškai šyptelėjo, tuomet žengė kelis žingsnius ir padarė vaikinui daugiau vietos.
Tiesą sakant, nenorėjo sudaryti vaizdo, jog yra baisiausia pikčiurna. Nes tokia, žinoma, nė per kur nebuvo. Jai tiesiog netiktų.
Stebėdama, kaip vaikinas šildosi savo rankas, ji nejučiomis nusižiovavo ir padėjo savo galvą jam ant peties.

Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 10, 2017, 12:12:22 am
Kiek ramiau atsiduso Grifų Gūžtos narys, kai mergaitė atsistojo, kas bylojo, kad viskas nėra taip jau blogai, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių ketvirtakursiui. Jis akimis palydėjo švilpę prie savo įkurto lauželio ir klausėsi jos komentarų apie savo nuotaikų kaitą. Į šmaikščią mokinukės frazę sugebėjo atsakyti tik sukrizenimu ir galvos papurtymu į šonus. Išties pats gerai nesuvokė dėl ko ir kaip juo nuotaikos kinta ir jam atrodė, kad elgiasi, kaip įprastai. Bet taip buvo todėl, nes kažkokiu būdu pirmakursė sugebėjo išstumti gilius vaikino apmąstymus, bent kuriam laiku, iš jo galvos.
- Gal.. gal..,- linguodamas galvą sukuždėjo Edgar'as, - Visgi iš tiesų geriau, kai nelyja,- iš dalies, kaip ir sutiko, jog oras kažkiek gali įtakoti emocinę būseną.
- Ne.. Klastuoliai ne tokie.. Bent jau ne visi,- nesutiko su klastūnynui priklausančių žmonių apibūdinimu grifas ir kelioms sekundėms jo akis užliejo ilgesingas žvilgsnis. Vaikinas prisiminė savo pirmuosius draugus Hogvartse. Visi jie buvo klastuoliai. Ir nors kartais mėgindavo palaikyti jiems būdingas pašiepiančias manieras, tai nelabai jiems sekdavosi. Net geriausia jo draugė, su kuria praleisdavo daugiausiai laiko buvo būtent iš šio koledžo. Deja, kaip bebūtų penkiolikmečiui gaila, mokykloje tų draugų beveik nebeliko nei vieno. Tiksliau, liko tik viena draugė, bet kažin ar begalima vadinti ją drauge, kai ją valdo visiškai kita esybė, norinti pakenti ne tik pačiam Edgar'ui, bet ir visiems kitiems, kas nusiteikę taikiai. Kaip bebūtų, tie visi klastuoliai buvo sutikti pirmame kurse, o laikai keičiasi, o per pastaruosius kelis metus daugiau to koledžo atstovų ir nepažino. Na, vieną, bet ta asmenybė jau turėjo visus tinkamus bruožus, norint apibūdinti Klastūnyną iš blogosios pusės.
Grįžus iš ilgo, bet trumpo apmąstymo, Jeffter'is papurtė galvą ir vėlei nusišypsojo pradėdamas žingsniuoti arčiau laužo, pamojus švilpei.
- Kad man viskas gerai, tai jokia čia kaukė,- jaunuolio veidas nušvito dar labiau, - Man iš tiesų viskas gerai,- nors gal tam tikri rūpesčiai ir slėgė žaliaakio pečius, jis šį sykį nieko nemėgino nuslėpti, jis šią minutę jautėsi gerai, tarytum apgaubtas apsauginės auros, saugančios nuo nykių minčių. Prisigretinus prie laužavietės, trumpaplaukis ištiesė savo rankas link ugnies norėdamas bent kiek apdžiovinti nuo vandens susibangavusius pirštų galus ir pasisuko į pašnekovę gudriai šypteldamas.
- Ir iš ko nori lažintis?- dabar ir sukikeno, nes jautė, jog save gerai pažįsta, tad lažintis dėl tokio dalyko nebuvo baisu. Žinoma, galimybė, kad moksleivis mano klaidingai taip pat egzistavo, tačiau pats tokiu variantu nelabai tikėjo.
- O kalbant apie koledžus.. Kokie tuomet yra švilpiai?- dar įterpė naujos temos, tačiau net pačiam sau įdomios, kadangi nepažinojo daug švilpių ir tikriausiai nei su vienu iš jų kartu sudėjus nebuvo tiek prakalbėjęs, kiek jau spėjo su šiandien sutikta švilpiuke. Pastarąjai netikėtai priglaudus savo šlapią galvelę ant grifo peties, šis tik akimis žvilgtelėjo į ją ir truputėlį pasimetė. Tai kiek privertė parausti juodaplaukio skruostus. Vienu momentu jis lyg norėjo apkabinti mergaitę, bet kitu lyg kaustė save, sakydamas sau, kad nėra tam reikalo. Velniai nematė.. suprasdamas, kad iš tiesų lauke nėra šilta ir tikriausiai mergina jaučia šaltuką, o kitaip ir būti negalėtų, kai esi priedu visas sulijęs, Edgar'as ją apkabino per pečius ir truputį patrynė, jos ranką.
- Tikriausiai labai pavargai?- pasiteiravo mokinys žaliaakės, - Gal jau norėtum grįžti į pilį?- skubiai papildė savo klausimą, matydamas nuvargusią ir sušalusią mergaitę.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 10, 2017, 12:45:08 am
Padėjusi galvą vaikinui ant peties, Ramen tik vėliau suprato, ką padariusi - mat ji niekad nesibodėdavo fizinio ir artimo kontakto, išskyrus tada, kai kas nors liesdavo jos plaukus, todėl mergaitė niekada nesusimąstydavo, jog kitus žmones gali ir trukdyti toks netikėtas įsiveržimas į jų asmeninę erdvę.
Kadangi buvo velniškai patogu ir netgi gera, švilpė metė lauk iš savo pavargusios galvelės nereikalingus apmąstymus ir žiūrėdama į besikeičiančias laužo liepsnų spalvas, atsakė į vaikino klausimą:
- Švilpiai? - kimiu, tyliu ir kiek vangoku balsu pradėjo Ramen, nepakeldama galvos nuo grifo peties, - Juk tu žinai, kad nėra teisinga apibūdinti daugybę mokinių tokiu pat būdvardžiu. Manyčiau, jog galiu spręsti tik pagal save. O jeigu jau taip - aš esu avelė. Jautri, empatiška ir taiki avelė. Bet net neabejoju, jog geriau paieškojęs rastum ir karžygių, ar, netgi, kokių "blogiukų", - mergaitė sukikeno, nes sunkiai įsivaizdavo nors vieną švilpį blogiukų amplua - kai rytais visi susitikdavo prie bendro stalo Didžiojoje salėje, visų švilpiukų akys, rodos, blizgėte blizgėdavo noru pažinti ir suprasti, tad tokių "blogiukų" karjera pasibaigtų vos tik sužeidus žmogų - jie iškart imtų atsiprašinėti ir netgi nutemptų iki seselės.
Ramen jautė, kaip ugnis ir jos jaukumas, taip pat grifo skleidžiama šiluma pamažu grimzdina ją į giloką nuovargį, tačiau švilpė net nesiruošė nuo jo pasitraukti. Dabar, kai dangų pamažu padengia juoda, aksominė nakties skraistė, Ramen buvo netgi baisu pagalvoti apie grįžimą vienai pilin - ypač dabar, kai reakcija turėtų būti visiškai sulėtėjusi.
Ir išties - tai, jog žaliaakis stovi apsikabinęs ją pačią Ramen suprato praėjus tik kelioms minutėms. Mergaitė jautėsi ypatingai saugi. Dar didesnį dėkingumo jasumą, kuris, rodosi, užpildė visą kūną sukėlė vaikino klausimas.
-Pavargau, bet... - Ramen nutilo ir trumpam kilstelėjo galvytę, - Ar tu matai, koks mėnulis?
Virš ežero kabojo didžiulis gelsvas blynas, kuris buvo šiek tiek pridengtas menkų, kol kas neišsisklaidžiusių, debesų. Šį vakarą jis švietė taip stipriai, jog tie debesys veikiau priminė nematomą apsauginį šydą.
Atgalios padėjusi galvą ant grifo peties, Ramen prisislinko dar arčiau - švilpės kakta švelniai rėmėsi vaikino smakran, ji galėjo jausti ir girdėti kiekvieną vaikino įkvėpimą ir iškvėpimą. Kad būtų patogiau - viena ranka patogiai ilsėjosi ant vaikino krūtinės, kita buvo paslėpta apsiausto kišenėje.
- O kaip tu? - tyliai pasiteiravo.
Nusukusi akis nuo vaiskaus mėnulio ir degančio laužo, mergaitė žvilgtelėjo miškan, pro kurį ir atėjo į šią pakrantę. Nors buvo ir pakankamai tamsu, tačiau Ramen galėjo prisiekti, jog juos visą laiką kažkas stebėjo - kažkas pamatęs mergaitę žiūrinčią, staigiai nėrė gilyn miškan. Švilpė dar spėjo pamatyti juodą, ilgą drapaną ir sužybsėjusias akis. Iš išgąsčio ir netikėtumo švilpė netgi krūptelėjo priversdama vaikiną atsisukti. Ramen vis dar akylai stebėjo tą pačią vietą, kur pasirodė akys, bandydama suprasti ar jai pasivaideno dėl esamo miego trūkio ar ten tikrai kažkas yra. Nors ir jausdama pavojų esant šalia, ji turėjo sau pripažinti, jog su grifu jautėsi saugi ir nepažeidžiama (na, nebent tik nuo pastarojo neapgalvotų žodžių).
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 10, 2017, 09:18:36 pm
Grifas klausydamas švilpės pasakojimą, kaip ji įsivaizduoja savo koledžą, nors ir labiau jį taikė pagal save, vaikinas vis tiek įsivaizdavo dabar Hogvartse vaikščiojančią tikrų avių bandą, tik tiek, kad šioji vilkėjo švilpynės uniformą. Truputį susijuokė, greit nuvaikęs tokius savo pagalvojimus, bet netrukus tas juokas nežymiai sustiprėjo, prisijungdamas prie mergaitės sukrizenimo, kai išgirdo, kad galima būtų surasti ir blogųjų švilpių. Nors dar tokių neregėjo ir per Magijos istorijos pamokas apie panašius veikėjus negirdėjo, vis tiek sutiko su tuo faktu, kad nesvarbu kokiame koledže besimokytum, vis vien visuose gali pasitaikyti tiek gerų, tiek blogų veikėjų.
Penkiolikmetis savo akimis degino pačias ugnines liepsnas, jei taip būtų galima išsireikšti, ir laukė atsako į savo klausimą. Mažumėle dirstelėjo į mergaitę truputėlį linkteldamas žemyn galvą ir norėdamas išsiaiškinti ar šioji netikėtai neužsnūdo ant jo peties. Bet vos spėjus pakreipti galva ji sušneko. Va čia tai vienas iš švilpių bruožų. Tikriausiai.. mąstė tamsiaplaukis, kai mergaitė pasisakė esanti pavargus ir stojo, ties "bet..", kurį pratęsė visiškai nauja mintis. Tuomet moksleivis pakėlė akis į gelsvą mėnulį, pastebėtą švilpiukės ir šviečiantį kiaurai apniukusius debesis. Jis buvo itin ryškus ir tą rodė nuo jo krintanti blanki šviesa ant žemės. Kai mergaičiukė dar labiau prisiglaudė prie grifo šis, šyptelėjo ir tyliai sukuždėjo:
- Jo gražus.. Bet tokių grožybių dar pamatysi ne vieną kartą per Astronomijos pamokas, kurios tavęs laukia.
Papūtus dar vienam šaltokam vėjo gūsiui, ketvirtakursis intuityviai vėl paglostė merginos ranką.
- Ką aš?- perklausė Edgar'as, bet staiga susivokęs, kur vėl pasuko kalba, nieko nelaukė ir tęsė, - Kažkiek pavargau, bet į pilį dar netraukia,- ir papurtė galvą į šonus, smakru taip pabraižydamas priglaustą merginos kaktą. Grifas iš tiesų būtų čia pabuvęs dar valandėlę, bet jei mergina būtų pareiškusi norinti eiti atgal pilin, jis būtų sukęs drauge, nes tikrai nebūtų leidęs eiti vėlyvą vakarą jau vienai, nepaisant to, jog Ežero pakrantė buvo ganėtinai saugi vieta, o piktųjų būtybių galėjai aptikti tik nebent pačiame ežere. Aišku, kartais gali pasitaikyti ir išimčių, tad negalima būti šimtu procentų įsitikinus, kad niekada nieko blogo čia nenutiks. Kai žaliaakė nusuko savo akis miško link, Edgar'as  tuo metu pažvelgė į dar vis teberusenančią ugnį. Netikėtai krūptelėjusi pirmakursė išgąsdino ir juodaplaukį, kuris pats net virptelėjo ir pasuko savo galvą ten, kur žvelgė mergaitė.
- Kas nutiko?- sušnabždėjo mokinys, palenkęs galvą ties merginos ausimi ir dėl visa ko, rimtu žvilgsniu žiūrėjo tarp medžių, tarp kurių dabar buvo matyti tik aklina tamsa, o girdėti buvo galima tik lapų šnabždesį.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ramen Horst Sausio 10, 2017, 10:44:08 pm
Ramen nusprendė, jog tai nebuvo jos vaizduotės vaisius. Kad ir kaip nenorėdama ardyti šitos akimirkos, ji niekaip nebūtų galėjusi nustoti įtemptai galvoti, jog kažkas tūno miške ir slaptai stebi mokinius. Švelniai nustumdama grifo ranką nuo savęs mergaitė šiek tiek suspaudė vaikino plaštaką, tuomet tiksliai ir neatitraukdama akių žiūrėjo būtent ton vieton, kur ir pasirodė žybsinčios akys ar kažkoksai tai panašus velnias. Dėl viso pikto, švilpė kišenėje sugraibė savo burtų lazdelę ir ją stipriai suspaudė. Ji net nenutuokė, ką darytų, jeigu kažkas tuoj pat išlystų iš miško. Nuginkluotų? Priverstų šlykščias votis daugintis ant odos? Paverstų akmeniu? O jeigu tai, vis dėlto, būtų kažkokia magiška būtybė ar daug galingesnis ir labiau patyręs burtininkas? Ji jautėsi bejėgė. Netikėtai toptelėjo mintis apie karą ir blogio šalininkus, tačiau greitai papurčiusi galvą, ji, rodosi,  stengėsi tokias niekam tikusias mintis kuo greičiau iškratyti iš savo galvos, jog nesuveiktų koks nors "atvirkštinės logikos dėsnis". Kam gi reiktų dviejų jaunų burtininkų? Kur užpuolikai juos dėtų? Iš jų odos pasidarytų naujus batus, o organus užsimarinuotų ateičiai?
Nuo tokių minčių mergaitei sukilo šleikštulys. Vieną akimirką rodėsi, jog ji tikrai tuoj apsivems, tačiau visas skrandžio turinys, rodosi, subėgo atgalios į ten, iš kur atėjęs.
Sėlinant vis arčiau miško darėsi kur kas baisiau, tačiau ne taip, jog delnai imtų prakaituoti, o pati švilpė pultų į paniką. Ji jautė grifą esant už nugaros ir žinojo, jog juo tikrai gali pasitikėti. Švilpė sėlino it baltasis tigras prie aukos - įtempusi ausis ir analizuodama kiekvieną garsą ar kvapą. Nors miško vaizdas ir atrodė toks pat, kaip visada, mergaitė paslaptingu būdu jautė, jog kažkas čia tikrai buvo, tačiau dabar būtų bergždžias reikalas aiškintis, kas tai per padaras, nes pėdsakai buvo jau atvėsę.
Ramen jautėsi nieko nepešusi, o visų liūdniausia jai buvo tai, jog jautėsi sugadinusi tokią gražią akimirką. Juk ji nepuls lyg niekur nieko atgal grifiukui glėbin sakydama, jog tai buvo netikras pavojus.
Supratusi, jog vis dar stovi juokingoje kovinėje padėtyje, švilpė nuleido lazdelę ir atsisuko į pasimetusį vaikiną, esantį už jos.
-Man tik pasivaideno, norėjau patikr... - tiesdama ranką grifui, it liepdama jam paimti Ramen už rankos, ji sustingo ir už nugaros išgirdo tylų, tačiau aršų niurzgimą.
Švilpės akys išsiplėtė, o kūnas sustabarėjo ir buvo tarsi įkaltas į žemę - mergaitė siaubingai išsigando ir netgi nedrįso pagalvoti apie tai, jog reikia atsisukti. Vienintelis dalykas, kuris galėjo judėti tebuvo akys. Nors ir buvo prieblanda, Ramen įsistebeilijo į grifo žalias akis it laukdama nurodymų, kaip jai dabar elgtis.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 12, 2017, 11:41:27 pm
Kai mergaitė pradėjo judėti tankumyno link, grifas kilstelėjo savo antakius, iš kur pas tokią mergaitę šitiek jėgos toptelėjo jam, kai ji spustelėjo jo delną, rodos, iš visų jėgų. Netrukus jai visiškai paleidus juodaplaukio ranką, ji jau stovėjo už kelių metrų nuo jo ir žiūrėjo į akliną tamsą, tačiau vaikinas dėl visa ko ją stebėjo įnirtingu žvilgsniu. Net pats nepajuto, kaip jo burtų lazdelė automatiškai atsidūrė rankoje, bet taip atsitiko irgi dėl to pačio visa ko. Nors ir pati švilpė rankoje laikė savąjį ginklą, penkiolikmetis nebuvo įsitikinęs, kad šioji sugebėtų juo pasinaudoti netikėtu momentu, juolab kai ir pats dėl savęs šiuo klausimu kiek abejojo. Edgar'as jau norėjo žengti arčiau pirmakursės, bet tuo pat metu ji atsisuko atgal į jį, sau už nugaros palikdama mišką. Žaliaakė tiesdama ranką buvo pradėjusi šnekėti, tačiau iki galo ir nebaigė, kai suakmenėjo vietoje pasigirdus nemaloniam urzgimui. Tuo metu ketvirtakursiui šiek tiek atvėpo žandikaulis ir akys prasimerkė plačiau, matant iš tamsaus miško išlendantį, į šunį panašų nemenką padarą. Jo akys švietė raudonai, kailis buvo juodai pilkos spalvos su raudonais lopinėliais. Lopinėliai buvo žaizdos esančios gyvūno kūne, kuriuos greičiausiai užsitarnavo jau su kažkuo kovodamas. Tik dabar nebuvo aišku dėl ko jis toks suirzęs. Galtai buvo toks jo būdas, o gal tiesiog veikė gynybiniai instinktai po patirto užpuolimo. Edgar'as dabar galvojo, kaip greičiau ir saugiau išsisukti iš susidariusios padėties, tačiau nieko doro nesumąstė.
- Čia tik mielas šuniukas,- švelniu balsu pasakė pažiūrėdamas į mokinę stovinčią priešais jį ir truputėlį šyptelėjo. Juodaplaukis suvokė, kad jo toks nuraminimas niekam tikęs, todėl nieko daugiau nelaukęs šoktelėjo priekin ir čiupo pirmakursei už ištiestos rankos, timptelėdamas ją kiek gali stipriau, jog mergaitė atsidurtų jam už nugaros. Tą pačią akimirką, atklydęs gyvūnas irgi šoktelėjo priekin link Godriko koledžo atstovo.
- Petrificus Totalus!,- pasigirdo Jeffter'io sušuktas sustingdymo burtažodis. Kerų blyksnis sušvytėjo danguje ir pasigirdo garsus ir klaikus burtininko klyksmas. Į jo dilbį stipriai buvo įsikandęs raudonakis šuo. Grifas bandė truktelti ranką iš jo nasrų. Deja, tai naudos nedavė, o atvirkščiai. Žaliaakis prarado pusiausvyra ir parkrito ant žemės.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Marina Silvia Farley Birželio 18, 2017, 10:21:27 pm
Saulėtą šeštadienio popietę, besimėgaudama šiluma, mažoji varnanagė Solveiga traukė ežero pakrantės link. Taip norėjo rasti atskirą kampelį, kur nesibūriuotų kiti mokiniai, kad galėtų pasikalbėti su vienu iš brolių apie dalykus, kurie jau seniai neduoda ramybės. Braudamasi per kažkokias šakas nesivargino skirti jų rankomis, tiesiog darė tai mintimis. Atsidūrusi prie vandens, ištiesė dangaus spalvos pledą ant žolės ir prigulė, duodama saulei pakaitinti veidą. Po kiek laiko nusispyrusi batelius apsidairė. Na kur gi jis? Ak, tie berniukai... ir dar grifiukai... supratusi, jog jaunesniojo dvynuko gali tekti palaukti, šviesiaplaukė užsimerkė atsiduodama šilumai. Tokiuose švelniuose spinduliuose, jos dar pusiau žmogišką kūną apsupusiuose,  žmogiškos bėdos greitai nuslopo. Nė pati nepajuto kaip ėmė grimzti į svajones, į lengvutę snaudulio būseną.
Štai ji su Džeimsu sėdi prie akromantulų lizdo, tiksliau ji sėdi ant miško paklotės, o jis uždėjęs rankas jai ant kaklo. Aiškiai, labai aiškiai jas pajuto, ir dainą savo išgirdo. Nutilus dainai turėjo pasirodyti tėtis, sužeisti Džeimsą, bet jis nepasirodė. "Mano vardas Andželika."
Antrakursė staigiai atsisėdo karštligiškai dairydamasi padėrusiomis akimis.
-Ravenai? – baukščiai prabilo, vos vos, kad net už penkių metrų stovėjęs žmogus būtų neišgirdęs. Širdis taip daužės, rodės tuoj iššoks iš krūtinės, pavirs apdegusia feruma ir pradings kažkur beribėj tuštumoj.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Areina Greywind Birželio 18, 2017, 11:06:41 pm
Kažkas buvo ne taip. Kažkas keitėsi ir tik į blogąją pusę. Ir jis to siaubingai bijojo. Jautė, kad kažkas užgrius sunaikindamas visų gyvenimus, sunaikindamas vampyrų šeimą, taip greitai užgimusią.
Kiek susikūprinęs žingsniavo ežero pakrante spartydamas pasitaikiusius smulkius ir visai ne visai smulkius akmenėlius, o batus beveik skalavo vanduo. Beg kas jam darbo? Vandens bijo? Ne, o juk vasara prasidėjo. Ir kalnai namų darbų, bei kito bieso- pamintijo galvodamas ar ta mažutė knygų žiurkytė dar žinoma kaip jo šviesaplaukė sesutė yra labai patenkinta tokiu kiekiu. Na, suprantat, varnos... mėgsta mokytis. Nusišypsojo, bandydamas niūrias mintis varyti šalin- anoks jis Fasiras, tikrai paniuręs nevaikščios! Bet... jei Solveiga pasikvietė pasišnekėti, kas tikrai nutinka retai, tai reikalai su visa  padėtimi yra arba labai gera, arba labai bloga. Per viduriuką niekada nebūna.
Netrukus pastebėjo ant dangaus spalvos pledo prigulusią varnanagę, ko gero užsiiminėjančią tokiu nuobodžiu dalyku kaip kaitinimasis. Šypsena vaiko veide padidėjo n-tuoju kartu ir dar pakėlus kūbu, vos mintyse gimė idėja iškrėsti šunybę jaunąjai von Sjuard. Vampyro ir žmogaus jaunikliui būdingu greičiu ir tylumu pritykino iš už medžio, skiriančio jį ir Solveigą. Tačiau visi norai išsilakstė kai berniukas išgirdo išsigandusį, vos girdimą lemenimą. Ūmiai stryktelėjo iš uždangos ir akimirksiu įveikė trumpą atstumą skiriantį juos, pamiršdamas kad koks pašalinis gali pastebėti tokį nenormalų greitį.
- Ei, aš čia,- ramimdamas sušnabždėjo sukryžiavęs kojas prisėsdamas šalia. Nedrąsiai pirštais palietė jaunėlės petį. Visi žaidimai ir dūkavimai iškart išgaravo, o linksmą būtį pakeitė susimąstymas po truputį pereidamas į melancholiją. Ar liūdesį.
Ausis badė greitas antrakursės širdies plakimas.
- Nurimk, Solveiga,- švelniai  suspaudė jos petį,- Ar viskas gerai? - viltingai pažvelgė į seserį, tikėdamasis, kad vampyriška klausa neapgavo.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Marina Silvia Farley Birželio 19, 2017, 12:00:43 pm
O viešpatie, kaip mergaitei palengvėjo krūtinėje išvydus šalia prisėdantį brolį, tačiau šįkart jis, rodos, nebuvo nusiteikęs juokauti, norėjo kalbėtis, klausė jos kas yra. Jei ne tvirta broliška ranka, spaudžianti šviesiaplaukės petį, Solveiga ko gero nebūtų sugebėjusi apie tai prabilti ir dar tiek daug pasakyti. Taip taip, Džeimso ji nebijojo, nors puikiai suvokė, privalėjo bijoti. Von Sjuard vėl nusipurtė. O galbūt ne ji nebijo Džeimso? Prisiminė tą nesveiką, iš niekur atsiradusią, nepaaiškinamą trauką link urzgiančio šuns apleistame demonų metro ir kūnas nuėjo pagaugais, ne, tai tikrai buvo ne jos noras, tuo metu vampyriukė tetroško bėgti, skuosti kiek įkabina, o ne pasiduoti sudrąąskyti kraujo pristigusiam padarui.
-Ravenai, ne, ne viskas gerai. Pasikviečiau tave čia pakalbėti apie kažkokius negerumus, prasidėjusius mūsų šeimoje, manau ir tu tai jauti. Sesuo nesirodė visą vasarą tik siuntinėdama man laiškelius, kad ieško kažkokio atkeikimo nuo sapnų burtų, tačiau dabar, sugrįžusi mokyklon, toks vaizdas, manęs vengia, ir ne tik manęs, ir tėčio, o kas svarbiausia, ir geriausio savo draugo. – Džeimsas, ir kodėl vėl turėjo apie jį pagalvoti? Mintyse numojusi ranka tęsė toliau. – tėtis su mama irgi kada ne kada bepasišneka, kaži ar tebemiega kartu. – mergaitė tirštai tirštai nuraudo. – nežinau Venai kas čia daros, bet jaučiu, jog bus blogai. Su Fasu nenorėjau kalbėtis, jis daugiau pokštus krečia, negu rimtai mąsto. – nutęsė ir tada suprato, turi pagaliau prabilti apie ją. – supranti, į mano sapnus braunasi keista mergaitė, iš pradžių galvojau, kad tai sesuo, užkrėtė mane sapnų burtais, tačiau tada pajutau svetimus norus net būdama blaivi. Pavyzdžiui, mane traukte traukia prie gerokai vyresnio vaikino, kuris nori mane nužudyti. Nepagalvok brolau, nesu aš mazochistė, aš noriu nuo jo bėgti, o ji nori eiti artyn. Jos vardas Andželika, daugiau nieko nežinau. kad ir dabar, sapnavau tą vaikiną miške, kai buvau su juo susitikusi, pabaigoje turėjo ateiti tėtis, bet jo nepamačiau, tik išgirdau: mano vardas Andželika. Supranti, toji mergaitė tarsi iškraipo mano prisiminimus, o gal tik prideda savo... mėginau išsiaiškinti, perverčiau visas knygas bibliotekoje – nieko neradau. Dabar verčiu senovines legendas. Klausyk, gal man su apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju šnektelėti? – baigus kalbėti širdis nurimo, tik raudonos akys nerimastingai varstė juodaplaukio brolio veidą, laukdamos ką šis atsakys.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Areina Greywind Birželio 23, 2017, 09:40:54 pm
Linktelėjo mergaitei pradėjus šnekėti. Rodos, ne vienas jis jautėsi šitaip keistai ir kamuojamas nerimo sumišusio su baime. O galbūt ir Fasiras šitaip...? Nors nebuvo tuo tikras, neužsiminėjo legilimatija per atstumą, o ir dvynio vidinio pasaulio dar gerokai nesuprato. To niūruolio, vis beslankiojančio tai šian, tai ten tikrai niekas nesuprastų.
- Aha... Ką?! Ji tau siuntinėjo laiškelius, kai niekas nė bum bum, nieko nežino? Kodėl tik dabar tai pasakei? Mama žino? Pala, pala,- bandė raminti sesers tratėjimą, panašų lyg žirnių pilimą į sieną. - kas tie sapnų burtai, a? Aš ne knygų žiurkė ir nežinau kas jie do daiktas... Aišku,- sumurmėjo išsitiesdamas visu ilgiu ant pledo, sunertas rankas pasidėdamas po galva it nepatogią pagalvę. Stebėjo praplaukiančius debesis, klausėsi bangų mūšos. Į regos lauką įskrido keli paukštukai nardantys ore tarp skraidžiojančių gluosnių lapelių. Tipinė diena su netipinėmis problemomis. Kiti galbūt be rūpesčių praleisdinėtų dieną ar ruoštų pamokas. O kai kas sugulę ant pledo, atrodantys kaip eiliniai poilsiautojai, šnekasi ir dalinasi savo neramumais. O dar trylikamečiai- dvylikamečiai. Kaip gaila. Koks žiaurus pasaulis. Paverkime, bet nuo to niekas nepasikeis, likimas nepasikeis ir sunkumai nesuminkštės. Bet pamiršęs šitą makalynę Ravenas von Sjuardas netrukus prapliupo juoktis.
- Solveiga! Kiek tau metų? Dvidešimt? Oho, mūs mažoji sesutė jau suaugo, kad galvoja tokiomis mintimis!- pabandė susitvardyti, bet dar labiau ėmė kvatotis pamatęs tirštą raudonį Solveigos Silvijos veide. - Na-a... gerai, baigiu- užspaudęs juoką prainkštė sukąsdamas dantis, kad neimtų juoktis vėl. Turbūt vėliau, jei vis dėl to taip nutiktų, juoktųsi tik todėl, kad juokėsi- visai panašiai kaip skaitytojas, kuris skaito knygą ir tikisi, kad ji sudomins, nors tokia tezė dažniausiai būna labai žiauri.
- Nežinau,- nutęsė paskutines raides atsidusdamas,- aš irgi seniai mačiau juos kartu. O galbūt todėl, kad darbas neleidžia? Visgi tėtis eliksyrininkas, Nuodų ir Vaistų profesorius, o mama Hogvartso slaugė, turinti prižiūrėti Ligoninės sparną... Tiesiog nežinau, bet tai irgi variantas. O ar jie miega kartu dar- tai ne mūsų reikalas. Gal,- jau visai susipainiojo. Dar kartą atsiduso. - Žinai, o viskas yra atvirkščiai. Tiesa ta, kas aš daugiau šunybių krečiu, o Fasas- ne,- sumurmėjo toliau klausydamasis varniukės šnekų. Bet nutilo vos prašnekus apie tą dalį, kuri ir buvo berods didžiausia sesers bėda, problema ir kliūtis, trukdanti toliau gyventi ramų gyvenimą. Nemaloni tyla spengte spengė iš juodaplaukio berniuko pusės. Lėtai atsisėdo, auksines akis įsmeigdamas sesers pusėn.
-Ne-ži-nau,- prikimusiu balsu išskiemenavo žodį. Veidas buvo sklidinas baimės.
Tyla truko ne minutę ir ne dvi. Ravenas ištylėjo ištisas penkias minutes, bandydamas suvirškinti girdėtą informaciją, akimis skvarbiai stebėdamas savo šeimos narę. Sėdėjo susitingęs, tik pūstelėjęs vėjas taršė plaukus. Pravėrė burną, bet greitai užsičiaupė taip ir nepasakęs ko norėjo. Po kelių akimirkų vėl pravėrė ieškodamas tinkamų žodžių ir galiausiai prabilo:
- Prieš kiek laiko tau taip?
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Marina Silvia Farley Liepos 07, 2017, 03:12:37 pm
-na, Tričė, - Solveiga ėmė raminti įsikarščiavusį brolį – ji man rašė laiškus visą vasarą, juk tik į ekspediciją iškeliavo, ne į dausas. – varnanagė prunkštelėjo, jai buvo keista, kaip kai kurie žmonės, na, šiuo atveju nelabai žmonės, sutirština tokius, logiškai mąstant įprastus dalykus. – ne... – pamintijo pridėjusi kumštuką prie smilkinio – tėvams lygtais neužsiminiau apie sesės laiškus, Fasui tuo labiau. – dar minutėlę patylėjo. Tada, Dievaži, čiut susilaikė nevožtelėjusi broliui, kai šis pradėjo juoktis iš jos nedrąsių minčių.
-taip, suaugau. O ką, pavydi, kad tave praaugau? Jo, girdėjau, kad berniukai dar ilgokai lieka nebrandomis, kartais net visą gyvenimą. – o taip, sarkazmas buvo paveldėtas iš motinos. Grįžus prie Andželikos temos, mažoji šviesiaplaukė vėl sudrebėjo.
-hmmm... mmm... – numykė kaip kokia nevisprotė, tikrai, pirmąkart rinko žodžius. Nenorėjo broliui pasakoti nei apie demonų metro, nei apie keistą savo drąsą susitikti su Džeimsu uždraustąjame miške. Tad nuo ko pradėti? – aš girdžiu ją jau antri metai, jau nuo pat pirmo kurso Andželika mane kankina, kartais nesusivokiu net ką daranti, tik paskui suprantu, jog jau padariau. Ypač tai pasireiškia dalyvaujant ekstremaliose situacijose, arba miegant, matau iškreiptus sapnus, su kitokia pabaiga įvykius, nei iš tiesų patyriau. Kartais net atrandu galvoje svetimų prisiminimų. Aš nesu beprotė Venai, bet labai bijau... – raudonos mergaitės akys stebėjo iš vandens staiga išlindusią susivėlusią gelsvaplaukę vandenio galvą, nes bijojo, jei nusisuks,  išvys tą, ko čia neturėtų būti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Areina Greywind Liepos 07, 2017, 07:51:11 pm
Berniuko akys ėmė vis labiau apvalėti. Sumišęs nuleido žvilgsnį, nedomino net tas vandenis, kurį galima sakyti matė pirmą kartą. Pratarė vėl po trumputės pertraukos vis apmąstydamas ką ketina sakyti, pasverdamas kiekvieną žodį su skiemeniu:
- Ekspedicija?...- tyliai pakartojo su klausiama gaida sesutės anksčiau ištartą žodį,- eh, kodėl toks jausmas lyg šneki, rodos, gimta kalba, bet vis tiek nesuprantu tavęs ir vos gaudaus apie ką šneki? Kokia dar ekspedicija? - vis dar nuleidęs galvą burbuliavo sau po nosimi pritildydamas toną. Net nesivargino išvolioti kokio žodžio garsiau, gi Sol vampyrė kaip ir jis- išgirs, dar ne kurčia.
Lėtai pakėlė galvą, tačiau žvelgė ne į vandenį kaip varnanagė, bet į galingus gluosnius. Pirmąsyk jautėsi toks pasimetęs ir sugniuždytas. Jo sesuo antrus metus persekiojama kažkokios Andželikos. Jų šeima nepastebimai griūna ir niekas nesiteikia paimti padėtį į savo rankas. Jis pats, stulbinamai senai šnekėjo su savo broliu dvyniu. "Ko užvartojo šis pasaulis?!"- norėjo išrėkti iš visų plaučių, bet tupėjo it šlapias ciūckis tyliai tyliai, sučiaupęs lūpas, nepratariantis daugiau nė žodžio, trokštantis, kad prasmektų skradžiai žemę, kad tai tik būtų sapnas. Košmaras greičiau, bet vis tiek sapnas.
- Mes visi bijome, baimė jau įaugusi mums į kraują... ir jos niekaip neiškrapštysi,- sumurmėjo. Pyko ant savęs, kad per lėtai reaguoja, sėdi it kokia nevykusi druskos statula,- aš irgi bijau, Sol. Bijau taip, kad tuoj pats pastipsiu vietoj,- išspaudė varganą šypsenėlę, tačiau akys nė neketino šypsotis,- Klausyk... net nežinau ką pasakyti. Gal nueikime pas tėvą, gal jis sutaisys kokį eliksyrą, kad bent nakčiai ramiai galėtum užmigti, o po to iškart pas profesorių Ridlį? Kad ir kaip jo nemėgstu, bet gal turės kokių idėjų. Nežinau. Ką manai?- viltingai tarė, net nežinojo ko tikėjosi: ar plano efektyvumu, ar tai, kad suaugusieji supras kas čia vyksta.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Marina Silvia Farley Liepos 08, 2017, 12:11:17 pm
Toliau stebėdama gelsvas susivėlusias vandenio garbanas, dengiančias šlapią makaulę, pamažėle ėmė juo žavėtis. Tada, atsitiko negirdėtas, neregėtas dalykas, Solveiga pravėrė lūpas ir iš jos gerklės išsklido keistas gargaliavimas, po sekundėlės pasigirdo vandenio atsakymas. Ji suprato, pasisveikino su juo, tačiau vandenių kalbos vadovėlio dar nesurijo! Mergaitės akys išsiplėtė iš siaubo, ji it paklaikusi čiupo brolį už peties, įsikirsdama nagais taip stipriai, kad net kraują paprastąm žmogui būtų paleidusi.
-aš... ne.mo.ku... van.de.nių... kalbos... – tada užsičiaupė, tarsi būtų paraližuota staigaus infarkto. Blondinei reikėjo susitvardyti, todėl šioji pasičiupo įprastos temos.
-Ekspedicija, tai kelionė, paieškos ko nors ar tyrinėjimas. Tarkim, leidiesi į ekspediciją su laukiniais gyvūnais, nes nori ištyrinėti jų gyvenimo būdą ar atrasti kokių naujų žinių. Kai užaugsiu, ir aš keliausiu į ekspedicijas. Jei užaugsiu. – tyliau pridūrė paskutinius du žodžius, širdį vėl persmelkė keistas ilgesys. Išgirdusi Raveno pasiūlytą planą kone supanikavo.
-ne ne ne! Tik ne pas tėtį! Tegu jie su motina mėšlą išsisrebia, nereikia dar mūsų, vaikų bėdų užkrauti. Beje, klausyk, o kuo tau taip nepatinka naujasis apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius? Aš prisimenu, kad pernai, dar būdamas septintakursis, tas vaikinas buvo man vienintelė parama, vampyras, už kurio jaučiausi iš tiesų saugi, nežinau, gal dėl to, kad mudviejų abiejų akys raudonos... – nutęsusi paskutinį sakinį panelė von Sjuard pasirąžė it katė atsukdama veidą saulei, nors šis ir negalėjo įdegti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Areina Greywind Liepos 25, 2017, 04:31:47 pm
- Na.gi nagi, nebiiijok,- puolė raminti seserį, nors jos įsikirtę nagai petin neleido ramiai ištarti žodžius, taip, kad atliktų reikiamą efektą. Mergaitė panikavo, berniukas irgi. Reikia mintis kažkur nukreipti- karštligiškai mąstė ir kiek atsipalaidavo, vos mergaičiukė ėmė aiškinti ekspedicijos sąvokos reikšmė.
- Ei, aš gi žinau ką reiškia tai, tik nesupratau į kokias ekspedicijas Tričė varydavo,- kiek pritildęs toną porino varnanagei grifiukas,- norėčiau. Kad tavo norai išsipildytų,- švelniai tarė nusukdamas galvą nuo šviesaplaukės blondynkos.
- Na, gerai,- atsiduso nusileisdamas, mat labai nepatiko Solveigos tonas. Toks rėkiantis, desperatiškas, siaubingai badantis ausis.
- Nežinau, tiesiog. Į gyvatę panašus. Mh? Rimtai? Ką gi,- nutęsė nežinodamas ką pridurti. Debesys viršuj plaukė, mintys galvoj irgi, bet burna taip ir nepražiota tomis mintimis pasidalinti, kurios vis labiau panašėjo į netvarkingą chaosą,- taip, abiejų jūsų tokios akys buvo... klausyk, gal visdėl to einam pas tą tavo profesorių? Gana čia sėdėti,- greitai pašokęs, pagriebė seserį už rankos, pledą, susukęs į kamuolį, pasiėmė į kitą ranką.
- Reikia kažką daryti juk, ar ne?
Beeidamo berniuko akys užkliuvo už pelėdyno.
Teks ten nueiti po profesoriaus, norėčiau laišką išsiųsti seneliui. Abu vaikai pasuko link pilies, tačiau, kad tik žinotų Ravenas, kad laiko jau nebeliko.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Clemence Ameli Martes Rugpjūčio 05, 2017, 06:07:04 pm
Skaitydama knygą , Emillia negalėjo susikaupti. Ją trukdė jos kosulys. Ji knygoje ieškojo kokių nors žolelių nuo jos sunkaus kosulio. Knygoje perskaitė , kad yra vienas augalas nuo kurio pasidarai arbatą ir kosulys labai greitai išsigydo. Emillia net neperskaitė pavadinimo, ji pažiūrėjo tik į paveikslėlį kaip atrodo ir išėjo ruoštis. Šis augalas buvo pailgas , turėjo lapus kaip dilgėlės, bet turėjo dar rožinį žiedą . Emillia savo trumpus rožinius plaukus susirišo į kuodelį pasiėmė knygą ir išėjo į lauką. Lauke jau buvo vakaras, todėl surast gėlę bus sunkiau . Eidama jai buvo šalta. Ji jau buvo prie ežero pakrantės. Vaikštinėdama , ji negalėjo surast ta gėlę. Bet kosulys jos pradėjo stiprėti. Eidama ji priėjo prie jai nepažįstamos vietos. Klastuolei pasidarė gan baisu, kad ji pasiklydo, bet iš tolo matėsi Hogvartso bokštai, todėl nusiramino. Netoli jos ji pamatė tą patį augalą. Emilllia iškarto pralinksmėjo. Ji pažiūrėjo į augalo aprašymą ir perskaitė, kad knyga randasi didžiojo gluosnio pakrantei. Su savo kerėjimais ji Emillia sau pasidarė vietoj arbatą, ir ją gan greitai išgėrė. Puodukas už minutės išnyko. Emillia nepajautė , kad jai pagerėjo , bet kosėti ji pradėjo rečiau. Emillia norėjo jau ruoštis išeidinėt, bet pakrantei buvo ant tiek gražu , kad ji pagalvojo pasilikti. Emillia atsisėdo ir stebėjo saulėlydi. Aplinkui nebuvo žmonių, bet iš galo išgirdo žmogaus žingsnius .
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 05, 2017, 10:21:55 pm
Buvo vakaras, dangus nuostabus, pūčia švelnus vėjelis ir dar keli saulės spindulėliai kišoja iš po debesų.
 - Kaip gražu, - tyliu balsu tarė Kaylie. Kay žinojo, kad ramiausia vieta yra prie didžiojo gluosnio, nes ten nelabai kas eina, dižiulis medis turbūt visus gazdina, šyptelėjo grifiukė. Ji žingsniavo po truputuką, kad pasimėgauti gaiviu oru ir truputi atsipalaiduoti nuo mokslų ir minčių apie egzaminus.
- Kaip gaivu, - su džiaugsmu balse, tarė mergaitė. - Ach, kaip man patinka tokie vakarai, grifė negalėjo atsidžiaugti, turbut šiais metais ji pirma kartą išeina pasivaikščioti, juk visą laiką mokėsi ir sedėjo prie knygų. Ir budama Kay netoli
gluosnio priekyje pamatė sėdintį mokinį ir kažką ten krapštant, grifiukė norėjo pažiūrėti ar jai viskas gerai, tad priėjusi arčiau tarė:
- Ar tau viskas gerai, gal pakviesti seselę. - Sunerimusiu balsu kalbėjo mergaitė.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Clemence Ameli Martes Rugpjūčio 06, 2017, 12:35:26 am
Emillia stebėdama saulėlydį , išgirdo iš galo žingsnius. Tai buvo mergaitė. Ji buvo iš grifų gūžtos. Grifė paklausė ar Emilliai viskas gerai, pasiūlė iškviest seselę. Klastuolė nustebo, kad ji nerimauja .
 - Ačiū , bet nereikia kviesti seselę. Mano savijauta tikrai pagerėjo.
 Emilliai buvo malonu , kad ji susirūpino jos savijauta.
- Mano vardas Emillia DiLaurentis, o koks tavo?
 Emilliai buvo keista, kad klastuolė ir grifė pradėjo bendraut , kai jie visada pykstasi. Klastuolė už poros minučių pradėjo ir vėl kosėti. Visgi tos žolelės nepadėjo. Pažiūrėjus į mergaitę, Emilliai pasirodė, kad jos veido išraiška susirūpinusi.
- Man tikrai viskas gerai. Tai tiesiog kosulys. Prie šitos didžiosios gluosnio pakrantės buvau atėjus tik dėl žolelių , kurie puikiai gydo. Bet jos man kažkodėl nepadėjo.
 Saulė leidosi labai greitai, ir pradėjo tamsėti. Emillia slaptai bijojo naktų , nes visada naktyje pakliūdavo į bėdas . Kai saulė leidosi, saulėlydis buvo tiesiog nuostabus. Didžiojo gluosnio pakrantei vaizdas buvo įspūdingas. Nors ir pradėdavo tamsėti, bet čia pasilikti ji norėjo amžiams ir mėgautis tokiu vaizdu.
Po poros minučių sutemo. Klastuolei pasidarė baisoką . Todėl , kad prasiblaškyti ji pradėjo grifei uždavinėti klausimus.
- Iš kokio tu kurso? Kokios pamokos tau patinka? Kokie pas tave pomėgiai? Gal papasakosi apie save?
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kaylie Mateo Rugpjūčio 06, 2017, 01:31:18 am
Kay išgirdusi, kad mergaitei viskas gerai, pasijautė geriau, buvo labai keista, kad Kaylie juk iš Grifų gūžtos, o Emillia iš Klastūnyno, bet grifė nenorėdama piktis ir įžeisti mergaitės tarė:
- Labai atsiprašau, bet su klastuoleis grifai nelabai sutare ir nemanau, kad galėsim būti draugėmis. - Kay tai pasakiusi truputi sutriko, bet vėliau atslėgo. Grifei buvo keista, kad mergaitė bando save gydyto, o neina pas seselę, ką dažniausiai daro dalis mokinių. Turbut kiekvieno mūsų reikalas, galvojo grifiukė.
- Mano vardas Kaylie, esu trečiakursė. - Tik tiek apie save pasakė Kay, nors ji buvo ir draugiška, tačiau klastuolei ir grifai nedera. Nors Kaylie buvo ir draugiška, brt nenorėdama dar labiau visko sugadinti, ji priėjo arčiau mergaitės ir pasakė:
- Ataiprašau, turbut pati supranti? Pilvas valgyti prašo, iki ,- šyptelėjo grifė ir po truputuka judėjo link Hogvartso.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Clemence Ameli Martes Rugpjūčio 06, 2017, 02:31:26 am
Emilliai veiksmas pradėjo vykti greitai. Nespėjus su Kaylie pabendrauti ,ji jau spėjo išeiti. Emillia nustebo, bet stengėsi į tai kas viskas čia įvyko, nekreipti dėmesio. Emilliai pasidarė baisu , nes pradėjo tamsėti. Klastuolė nusprendė eiti link Hogvartso . Bet Hogvartsą klastuolė silpnai matė. Nes buvo jau tamsu, ir pačios Emillios rega yra prasta. Prasidėjo naktis. Emillia pradėjo eiti Hogvartso link. Buvo šalta, jos kosulys dar labiau sustiprėjo. Ji pradėjo ant tiek stipriai kosėti, kad negalėjo atsikosėti keturias minutes.Visgi man reikės nueiti pas seselę. Galvojau, kad pati išsigydysiu, bet turbūt nepavyks. Nors norėčiau pati pabandyti išsigydyti, visgi tai mane mokintu savarankiškumo.Einant, pirmakursei pasidarė šaltą, kad sušilti ji pradėjo bėgti. Bėgdama ji sugebėjo nukristi. Emilliai ši situacija buvo jau matyta. Jai taip pat buvo ankščiau. Atsistojus Emilliai, ji nusivalė smėlį nuo savęs ir bandė eiti toliau. Nors sušilau, jau ne taip šalta. Optimistiškai pradėjo galvoti klastuolė, kad nesusinervinti. Eidama pakeliui, Emillia pamatė gydomų žolelių alėją . Klastuolė nežinojo ką daryti, ji norėjo jas nuskinti , bet jos auga netoli Hogvartso, tai gal ir negalima. Emillia niekaip negalėjo apsispręsti. Prie gėlių ji stovėjo kokias septynias minutes kol nusprendė nuskinti visas tas žoles, gėles. Emillia rinko jas saujomis , kol neišrinko viską . Eidama , Klastuolės savijauta pradėjo dar labiau blogėti. Jai buvo ant tiek bloga, kad vos pradėjo eiti. Jai buvo silpna. Emillia suprato , kad nesugebės ateiti į Hogvartsą , todėl ji atsisėdo ir nusprendė padaryti arbata ten pat. Atsisėdus, žolė buvo šlapia ir šalta. Ištarius tam tikrus kerus Emillia prisidarė sau arbatų. Puodukų buvo daugiau nei penkis. Arbata buvo karšta. Emillia tai sušildavo. Ji gėrė lėtai, nes nenorėjo apdegint liežuvį. Išgėrus du puodukus, Emillia pajautė , kad jai palengvėjo. Ji norėjo palikti puodukus ir eiti toliau į Hogvartso link. Bet pradėjo bijot, kad jai ir vėl pasidarys silpna . Arbata gėrė gan ilgai. Ji išgėrė visą tai po dvidešimt minučių. Išgeriant , puodukai išnyko. Emillia pasijautė geriau. Bet ne ilgam . Eidama, jai ir vėl pasidarė blogą. Jai pradėjo jau vaidentis visokie dalykai. Klastuolė išsigando, kad išgėrė kažko ne taip. Emillia pradėjo panikuoti ir bėgti kuo greičiau Hogvartso link. Emilliai kiek be einant Hogvartsas nesiartėjo . Ir vėl aš pakliuvau į kažkokią nesąmonę. Nejaugi aš tikrai kažko ne to išgėriau? O jeigu aš taip nesugebėsiu nueiti į Hogvartsą..Man baisu. Emillia pradėjo ir vėl kosėti. Jos kosulys buvo sunkus. Visgi žolelės jau tikrai nepadės jai. Emillia suprato, kad jai nepavyks jau pačiai išsigydyti. Dėl šito jai pasidarė liūdna. Emillios ėjimo tempas sulėtėjęs . Einant ji ir vėl pamatė gan keistą siluetą . DiLaurentis išsigando, kad tai jai ir vėl vaidinasi. Todėl į tai pabandė nekreipti dėmesį. Bet visgi tai jai ramybės nedavė. Emillia panikavo. Ji niekaip negalėjo nusiraminti. Ji jau buvo netoli Hogvartso. Tuo DiLaurentis apsidžiaugė, nes ankščiau eidama, jai atrodė , kad ji nesiartėjo Hogvartso link . Emilliai pasidarė dar labiau silpna. Ji vos ėjo. Jos kosulys buvo labai stiprus. Prisižaidžiau su savo žolelėm. Visgi gydytoja iš manęs nekokia. Emillia priėjo prie Hogvartso milžiniškų durų . Iėjus į Hogvartsą , Emillia su visom savo jėgom nubėgo į ligoninės sparną. Gal vėliau grįšiu į didžiojo gluosnio pakrantė. Visgi man ten patiko. Vaizdas nerealus. Bet tikrai nesinaudosiu paminėtom knygoje žolelėm. Emillia susigalvojo einant Hogvartso koridoriais .
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 19, 2017, 05:58:43 pm
Daniela žingsniavo siauru, lapais nuklotu takeliu link seniai lankytos pakrantės. Po nelabai lengvos mokslų savaitės Klastuolė sumanė pamiršti susikaupusius namų darbus ir pailsėti.
Šakos raizgėsi merginai virš galvos, aplink skraidė kelios peteliškės. Dar šiek tiek, ir pasieksiu tą gluosnio pakrantė. Tai buvo vienintelė Danielai patinkanti romantiška vieta. Tiesa, kaskart ten nueidama ji tikėjosi nesutikti kokios laimingos porelės.
Laiminga diena, - pagalvojo Kravitz, pastebėjusi, kad rami pakrantė tuščia. Mergina tingiai išsitiesė priešais gluosnį, tolyn nustumdama nuobodų magijos istorijos vadovėlį, kurį ji buvo pasiėmus automatiškai.
Tada, sugadindami magišką atmosferą be jokių darbų ir žmonių, sušlamėjo krūmai. Daniela lėtai pasuko galvą ir pamatė liekną šviesiaplaukę varniukę įstabiomis žaliomis akimis. Kad tik nepasirodytų dar bjauresnė nei iš tikrųjų buvo, Klastuolė sutramdė įprotį užversti akis ir stebėdama merginą pasisveikino:
- Sveika. Aš Daniela. Iš kur žinai apie šią vietą?
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Adelaidė Kondwani Rugsėjo 19, 2017, 10:13:14 pm
Šiandien Adė nenorėjo lindėti viduje, apsivertus kalnu vadovėlių ir namų darbų. Nors saulėtas oras niekada mergaitės nežavėjo, kažkas  tiesiog plėšte plėšė ją iš pilies, tad, nusimetusi koledžo apsiaustą ir palikusi jį drybsoti ant lovos, ji užsitempė didelį nublukusį mėlyną megztinį, kuris dažniausiai lydėdavo ją į kelionę "ten, už namų darbų". Pasirėmusi ant plačios palangės, ji pažvelgė pro miegamojo langą žemyn, į saulės spindulių užlietą kiemą, ir išsliūkino iš kambario.
Po kelių akimirkų miegamojo durys vėl atsivėrė ir antrakursė prišoko prie savo lovos, čiupo drybsantį apsiaustą ir pakabino jį ant pakabos, o tada ramia sąžine išbildėjo tikslo - kiemo - link, po savęs smarkiai trinktelėdama durimis.
Net nepastebėjusi Adelaidė atsidūrė pirmo aukšto vestibiulyje ir pro didžiules atviras duris, kurias labiau galima pavadinti vartais, išlėkė laukan.
Plaukų užuolaida paslėpdama blyškų, saulės nemačiusį veidelį, ji sparčiu žingsniu leidosi ežero link, mokinių keliamą šurmulį palikdama už nugaros. Antrakursė visai nenorėjo likti tame dūzgiančiame avilyje, kur visi šneka garsiau vienas už kitą, galiausiai nebesuprasdami, ką patys norėjo pasakyti.
Nors matytas pro langą vaizdas priminė šiltą vasaros dieną, lauke oras aiškiai rodė, kad atėjo ruduo - šiaurys atpūtė neitin malonią vėsumą, po kojomis čežėjo jau kristi pradėję lapai, o ir saulė šildė nebe taip maloniai. Mergaitė iki pirštų galiukų patempė megztinio rankoves ir ant krūtines sukryžiavo rankas, džiaugdamasi, kad nepaliko to išblukėlio palikti kambary.
Nejučiomis Adė žingsniavo Gluosnio link, instinktyviai ieškodama užuovejos. Šiame užkaboryje ji jau porą kartų buvo apsilankiusi - iki pat žemės nusvirusios šakos teikė gerą priedangą ir galimybę stebėti kitus žmones, tad nenuostabu, kad mergaitei šis medis patiko.
Trypdama nukritusius rudeninius lapus, Adelaidė pralindo pro krūmą, sudarantį lyg ir šiokį tokį įėjimą ir staigiai stabtelėjo, ramybės oazėje radus kitą mokinę.
 - Mhm, - antrakursė kiek kilstelėjo smakrą. Pašalietės prisistatymas jos nesužavėjo ir ji, nusprendusi pati nepasisakyti, kas esanti, bei praleisti visus mandagumo gestus, kandžiai atkirto: - O kas šios vietos nežino? - prunkštelėjo. - Nereikia čia jokiu įpatingu atradėju būti, kad rastum tokį nuvalkiotą užkaborį.
Antrakursė nužiūrėjo pašnekovę. Aiškiai matyti, kad šilumos mėgėja. Oda buvo rusva kaip koks šokoladinis pienas, ant galvos pūpsojo garbanotų plaukų kupeta, o ryškios ir skirtingų spalvų akys įdėmiai stebėjo Adelaidę. Trečiakursė? Ne, gal antrakursė.
 - Ar žinai, kad drėgmė knygoms kenkia? - ramiai, pabrėždama kiekvieną žodį, tarė Adė, žiūrėdama į šalia rudaplaukės gulintį Magijos istorijos vadovėlį. - O gal tavo šeimoje įprasta pinigus palikti voliotis ant žemės?
Pati mergaitė nesuprato, kaip iš laimingos jos nuotaika staiga persimainė į pagiežingą, bet jai taip norėjosi kam nors skaudžiai įkirst, kad, atrodė, net nagus niežti.
Šauniai, Adelaide. Šauniai ieškai naujų pažinčių.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 20, 2017, 03:31:15 pm
Daniela vos susilaikė nenusikvatojusi, kai mergina nei neprisistatė, nei nusišypsojo. Aš juk stengiausi būti maloni... Dar keisčiau pasirodė josios pagiežingumas. Kaip galėjau pagalvoti, kad ji romantikė... Net man ši vieta nėra nuvalkiota.
Tada Klastuolė suprato, kad prieš ją tikra Varnė - kas dar užsipultų dėl šalia ant žemės pasidėtos knygos? Arba ji tiesiog bando vaizduoti protinguolę Varno Nago... Antrakursę ar trečiakursę.
Daniela atsisėdo ir sukryžiavo rankas, slėpdama šypseną. Iš pradžių nekalbusis Daniel, tada dar šita pikčiurna... Net linksma darėsi, nors kartu Klastuolei patiko ta mergina.
- Ne, pas mus knygų niekas taip nemėto, tačiau pirma, be galo smagu taip atsigulus skaityti, antra, saulė taip šviečia, kad drėgmę surasi nebent tam ežere.
Kravitz atpalaidavo pečius ir laukė Varniukės atsikirtimo. Būtų beveik nustebusi, jei jo nesulauktų.
Arba tu patekai ne į tą koledžą, arba tau visai prasta diena.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Luna Gardner Sausio 03, 2018, 01:56:36 pm
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Nusirengusi savo uniformą ir sudėjusi knygas į stalčių rudaplaukė patogiai susirangė ant lovos. Nors už lango karaliavo žiema, tačiau kambaryje žaidė saulės zuikučiai. Pastebėjęs mažuosius zuikučius Kingas liuoktelėjo nuo lovos ir pradėjo juos gaudyti. Stebėdama savo Meino meškėną Luna nusijuokė. Priėjusi prie lango mėlynakė nužvelgė viską aplinkui. Vaizdas už lango viliojo kviesdamas pas save. Nieko nelaukusi varnanagė apsirengė šiltais drabužiais ir užsidėjusi striukę pasuko prie durų.
-Nagi, Kingai, eime,-šūktelėjo savo katinui ir palaukusi, kol šis išbėgs į koridorių uždarė bendrojo kambario duris. Vos tik išėjusi į lauką Luna pajuto švelnų žiemos vėjelį. Brisdama per purų sniegą ji juokėsi iš Kingo, kuris linksmai šuoliavo sniegu. Regis, jam žiema patiko, o storas kailis neleido sušalti. Stebėdama Meino meškėną Luna lėtai žingsniavo link ežero palikdama pėdsakus minkštame sniege. Netrukus ji išvydo užšalusį ežerą, o šalia jo apsnigtą gluosnį. Jis buvo daug didesnis už kitus medžius ir atrodė didingai. Vasara turbūt šis medis atrodo dar didingiau išskleidęs savo šakas ir apsigaubęs žaliuojančiais lapais. Po juo turėtų būti puikus pavėsis, kuris leidžia pasislėpti nuo kaitrios saulės. Stabtelėjusi prie didžiojo gluosnio Luna perbraukė ranka per jo kamieną. Stora ir sena medžio žievė rodė, kad šiam gluosniui jau daugiau kaip keli šimtai metų. Atitraukusi ranką nuo kamieno mėlynakė atsisuko į ežerą. Nors balta spalva retai kada atrodydavo puošni, tačiau sniegui padengus viską aplinkui gamta puikiai pasipuošė.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 03, 2018, 06:08:38 pm
 Šį rytą Kyra jautėsi gan pavargusi. Nesvarbu kad ji išmiego dešimt valandų, ji vistiek jautėsi prastai. Lėtai, labai lėtai išlipusi iš savo lovos, vampyrė pagriebė juodas, aptemtas kelnes ir juodą, laisvą megztinuką. Pagriebusi juodus, žieminius batus Varnė juos apsiavė. Susišukavusi savo juodus it anglis plaukus, Lilly pažiūrėjo į veidrodį. Jame matėsi žemutė, kūda su išblyškusia oda mergina. Jos raudonos akys rodė, kad jai trūksta miego. Ištiesų Laurence nemėgo stebėti savęs veidrodyje, todėl greitai nusisuko ir išėjo iš Varno Nago bendrojo kambario.
 Pagaliau pasiekusi kiemą, Varniukė giliai įkvėpė. Nors ji nebuvo iš tų, kurie labai dažnai eina į kiemą, bet Kyra šiandien prisivertė save išeiti. Raudonakė jautėsi gana keistai. Visur kur tik pažiūrėsi buvo sniego, visur buvo balta. O čia stovi juodai apsirengusi mergina kuri į visus žiūrėjo piktai ir buvo nepatenkinta. Galiausiai pajudėjusi, Varniukė pradėjo bristi per pusnis, kurios buvo jai iki kelių. ,,Sniegas. Būtinai sniegas. Negi vampyrai negali įgauti tropinių galių, kurios leistų viską ištirpdinti?" Pradėjo mintyse bumbėti juodaplaukė. Taip bebumbėdama, Kyra net nepajautė kaip atsitrenkė į kažką ir griuvo tiesiai į pusnis.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Luna Gardner Sausio 03, 2018, 08:53:15 pm
Kitoje ežero pusėje apsnigti medžiai sudarė nuostabų vaizdą. Jie priminė vietą, kur pasakose įvykdavo stebuklai. O galbūt taip ir yra? Juk viskas aplinkui buvo stebuklinga. Visi naudojo burtus arba užburtus daiktus. Toks vaizdas puikiai tiktų kalėdinės atvirutės viršeliui. Šyptelėjusi nuo tokios minties Luna įsmeigė žvilgsnį į dangų. Nors lauke buvo žiema, tačiau danguje švietė saulė. Ji neskleidė tokios šilumos nuo kurios sušildavai ar pasidarydavo karšta, tačiau jos spinduliai lengvai krito ant sniego taip priversdami jį žėrėti. Sniegas žėrėjo tarsi brangiausias brangakmenis. Vos tik Luna pažvelgė į apačią iš puraus sniego iššoko Meino meškėnas. Rodos, jis labiausiai džiaugėsi atėjusia žiema. Sniegu aplipęs kailis jam mažiausiai rūpėjo, jis linksmai šokinėjo į pusnis. Pamačiusi savo katiną Luna pradėjo juoktis. Tad turbūt dėl to ji ir neišgirdo, kaip kažkas brido per purų sniegą ir trenkėsi į ją. Neišlaikiusi pusiausvyros Luna krito į sniegą, o šalia jos ir atsitrenkęs žmogus. Varnanagė ne iš karto suvokė kas įvyko, tik staigiai atsisėdusi sniege ir apsidairiusi šalia savęs išvydo juodaplaukę mergaitę.
-Ar neužsigavai?-sprendžiant iš išvaizdos ji buvo Lunos metų. Juodi mergaitės plaukai išsidraikė ant balto sniego, o ir pati jos apranga buvo juoda. Ji gal vampyrė? Luna nužvelgė ją ir įsmeigė savo akis į ją. Raudonos mergaitės akys ryškiai išsiskyrė iš jos juodos aprangos.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 03, 2018, 10:40:37 pm
 Pajautusi, jog guli pusnyse, Kyra greitai atsistojo. Kažką bumbėdama po nosimi, mergina pradėjo nuo savo rūbų valytis sniegą. Prie plaukų ji net nelindo, nes žinojo, kad sniego iš ten niekaip neišims. Pakėlusi savo raudonas akeles vampyrė išvydo gana jauną merginą. Iš veido bruožų atrodė, kad ji tokio pat amžiaus kaip Kyra. Išgirdusi jos klausimą, juodaplaukė prunkštelėjo.
 -Manau tie, kas nukrenta į sniegą niekada nesusižeidžia,- nusijuokė Varniukė,- bet ačiū kad paklausei, man viskas gerai,- vos sulaikiusi juoką ištarė. Tačiau ji negalėjo ilgai išsilaikyti nesijuokusi, todėl balsu pradėjo juoktis taip parodydama aštrius iltinius dantis. Supratusi, kad niekas negali sužinoti jog ji vampyrė, Kyra greitai nustojo juoktis. Surimtėjudi ji geriau įsižiūrėjo į merginą.
,,Mieli veido bruožai, mėlynos akys, rudi plaukai... Atrodo gan gražiai.” Mintyse pradėjo kalbėti su savimi Varniukė. Pažiūrėjusi tiesiai nepažįstamajai į akis, Lilly nusišypsojo.
 -Aš Kyra. Kyra Lilly Lurence. Esu iš Varno Nago koledžo,- sumurmėjo raudonakė ir padavė merginai savo ranką, kuri buvo balta kaip popieriaus lapas.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Luna Gardner Sausio 04, 2018, 08:41:39 pm
Luna neskubėjo stotis ir valytis sniego. Ji nustebusi stebėjo juodaplaukę, kuri staigiai pašokusi pradėjo valytis sniegą kažką burbėdama. Varnanagė nežymiai šyptelėjo ir atsistojusi nusibraukė sniegą. Jis pateko už drabužių, tad mėlynakės kūnu per bėgo šalčio šiurpuliukai. Toje vietoje, kur buvo nukritusios mergaitės sniege liko jų kritimo žymės. Nusivaliusi visą sniegą Luna atsisuko į mergaitę ir dar kartą nužvelgė. Juodaplaukės drabužiai buvo šlapi,o plaukai pilni sniego, tačiau ji atsakė, kad jai viskas gerai, o netrukus pradėjo juoktis. Luna nesuprato kodėl mergaitė juokiasi, tačiau jai pradėjus juoktis balsu ir pati Luna nusijuokė. Išsimaudyti sniege nebuvo gera idėja ir mėlynakė savo noru tikrai to nebūtų dariusi, tačiau dabar ji juokėsi iš viso to. Buvo linksma nukristi į purų sniegą. Pastebėjusi aštrias mergaites iltis Lunai nebeliko abejonių. Ji vampyrė. Tačiau mėlynakė nė neketino išsigąsti ar kaip kitaip sureaguoti. Ji ramiai nusišypsojo. Juodaplaukei ištiesus ranką ir prisistačius vardu bei pavarde Luna taip pat ištiesė ranką ir švelniai suspaudė.
-Aš Luna Garnder, taip pat iš Varno nago koledžo,- nusijuokė,-tu pirmakursė?-ištirpus sniegui plaukuose Luna persibraukė juos pirštais. Jie buvo drėgni ir šalti, tad varnanagė paliko juos ramybėje ir apsidairė. Ne toli jų sėdėjo šlapiu kailiu Meino meškėnas. Jis atidžiai stebėjo abi mergaites.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 04, 2018, 09:59:23 pm
 Varniukė stebėjo merginą. Ji net neskubėjo atsistoti ir nusivalyti sniego. ,,Kaip jai nešalta?” Prisimerkusi žiūrėjo į ją vampyrė. Supratusi, kad žiūri į nepažįstamaja gana ilgai, Kyra greitai nusuko akis. Nenorėdama, kad jos akelės vėl užkliūtų už merginos, Lilly pažiūrėjo į tą vietą, kur būtent nukrito. Sniege buvo aiški mergaitės figūra. Tačiau Varniukė ilgai į ją nežiūrėjo. Jai tiesiog nepatiko žiūrėti į savo figūrą. O kam gi patiktų žiūrėti į žemutį anoreksikės kūną?
 Kyrai prisistačius ir ištiesus ranką, mergina padarė tą patį.
 -Malonu, Luna,- nusišypsojo jai Laurence,- tiesą sakant, visada svajojau apie tokį vardą,- dabar jau sukikeno,- iš Varno Nago sakai? Leisk atspėsiu, tu antrakursė, taip? Be to, tu esi teisi, aš pirmakursė,- vėl sukikeno Kyra. Paleidusi merginos ranką, Varniukė palietė savo ilgus, tiesius ir juodus plaukus. Šie buvo šlaput šlaputėliai, bet nesusigarbanojo. Staiga jos raudonos akelės užkliuvo ten, kur žiūrėjo Luna.
 -Ar jis tavo? Nes jeigu taip, jis beprotiškai gražus,- nustębusi ištarė vampyrė ir priėjo prie katinuko.
 -Sveikas,- maloniai pasakė Kyra ir ištiesė ranką, norėdama jį paglostyti. Lilly visuomet pavykdavo susibendrauti su gyvūnais iš pirmo karto, ji net nežinojo kodėl taip. Staiga katinukas prisileido pirmakursę.
 -Manau aš jam patinku,- sukikeno Varniukė ir pažiūrėjusi į Luną pradėjo glostyti katinuką.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Luna Gardner Sausio 04, 2018, 11:24:18 pm
Pastebėjusi įsmeigtą vampyrės žvilgsnį Luna nejaukiai pasimuistė. Ji nebuvo pratusi, kad kas nors ją ilgą laiką stebėtų, o ir pati taip daryti ne mėgo. Juodaplaukei nusisukus Luna lengviau atsikvėpė.
-Man taip pat malonu,-šyptelėjo mėlynakė,-Tikrai? Kodėl?-Kyrai užsiminus, kad ji svajojo turėti tokį vardą kaip rudaplaukės, Luna nustebo. Ji didžiavosi savo vardu, bet niekada negalvojo, kad kas nors kitas norėtų turėti tokį vardą. Luna išvertus reiškia mėnulis, nakties sergėtoją.
-Taip, aš iš Varno nago,-nusijuokė ir linktelėjo,-bet ne antrakursė, aš pirmakursė, kaip ir tu,-pažvelgė į raudonas mergaitės akis. Gal ką nors jos ir gąsdino, tačiau Lunai akys atrodė mielos ir draugiškos, juk raudona nevisada reiškia kraują arba kerštą.
-Taip, tai Kingas,-varnanagė šyptelėjo, kai Kyra priėjo prie Meino meškėno ir pradėjo jį glostyti.-Jis draugiškas su visais, kol viskas gerai,-nusijuokė ir iš tolo stebėjo mergaitę ir šlapią katiną. Katino kailis buvo kiaurai permirkęs, tačiau vis dar atrodė didingai ir grakščiai, o ir pats Kingas sėdėjo it karalius. Jo laikysena ir išvaizda atrodė įspūdingai galbūt dėl to jis ir traukė visus. Kingas patenkintas sumurkė gavęs dėmesio ir žvilgtelėjo į savo šeimininkę.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 12, 2018, 10:40:34 pm
 Vėl išgirdusi Lunos balsą, Kyra šyptelėjo.
 -Na... Lunos vardas kiek žinau reiškia mėnulį. O kadangi as pripratusi prie tamsos ir esu panašiai kaip tamsos padarėlis, man jis kaip tik tiktų,- sukikeno raudonakė,- bet ir Kyra Lilly visai tinka ir derisi,- užsisvajojusi pridūrė vampyrė. Ištiesų Kyra yra pripratusi prie tamsos. Kiekvieną naktį ji beveik nemiega, o stebi mėnulį. Kiekvieną naktį ji klaidžioja po mišką, kurį pažįsta išties gerai. Juk vampyrai dažniausiai viską daro naktį. Kyra nėra pratusi kažkur vaikščioti dieną. Tačiau dabar ji turi tą daryti.
 -Smagu turėti pažįstamą Varno Nage. Bet dar ir pirmakursę tai čia išvis,- nusijuokė Varniukė.
 Merginai priėjus prie katytės ir ją paglosčius, vėl prakalbo Luna.
 -Gražus vardas. Kingas. Aš namie nuo vaikystės auginu vilkę Ledi. Ji mano geriausia draugė nors ir yra gyvūnas. Namie draugų neturiu, todėl visą dieną praleidžiu su ja. O naktį... Naktį mes klaidžiojam po mišką. Mums tiesiog patinka naktis- užsisvajojusi kalbėjo pirmakursė,- o kaip tu? Kas tau patinka?- sugrįžusi į realybę paklausė Kyra kitos Varniukės.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Luna Gardner Sausio 13, 2018, 12:07:10 am
-Taip, Luna reiškia mėnulis,-linktelėjo varnanagė patvirtindama Kyros žodžius,- bet argi vardas Kyra nereiškia saulė?-susimąsčiusi paklausė juodaplaukės. Juk vardas Kyra kilęs iš Persų kalbos, tačiau ji galėjo ir suklysti.-Taip, regis, kuo toliau, tuo daugiau draugų randu čia, Varno nage,-nusijuokė mėlynakė. Žvilgtelėjusi į katiną ir šyptelėjusi, vėl pažvelgė į varniukę. Jai prakalbus apie praeitį, Luna prisiminimais nuklydo į dienas, kai laiką leisdavo su broliu. Regis, nebuvo nė dienos, kai jie nebuvo kartu. Kailas buvo ne tik jos brolis, tačiau ir geriausias draugas. Luna žinojo, kad juo ji gali pasitikėti besąlygiškai. Kyrai uždavus klausimą, Luna ne iš karto atsakė.
-Daugiausia laiko praleidžiu treniruodamasi kardais arba piešdama, o tu ką mėgsti veikti? Be to, gal einam link pilies, nes darosi šaltoka su šlapiais drabužiais,-nusijuokė mėlynakė.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Kyra Lilly Laurence Sausio 17, 2018, 09:28:06 pm
Kyra stovėdama visa virpėjo. Jos drabužiai buvo permirkę, o plaukai visi šlapi. Taip stovėdama ir kalendama dantimis, Lilly klausėsi Lunos.
 -Bet Kyros vardas tinka prie nakties padarėlio. Šiaip koks skirtumas. Visi vardai gražūs ir visiems tinka,- sukikenusi raudonakė vėl paglostė kačiuką.
 Kol Varniukė pasakojo apie save, Lilly nelabai ir klausėsi. Vienintelis dalykas apie kurį raudonakė galvojo, tai tik jos tėvai. Būdama maža, Kyra vos nemirė nuo tėvų rankos. Jeigu ne jos tėvai, juodaplaukė dabar Hogvartse vaikščiotų su savo seserimi. Bet ją išgelbėti buvo jau per vėlu. Ją jau buvo nužudę. Dabar Kyra labiausiai bijo savo tėvų. Jeigu prieš ją pasirodytų kaukas, Laurence tikrai žinotų į ką jis būtų pasivertęs.
 Blyškiaodės visus galvojumus nutraukė Varnės klausimas.
 -Na... Aš mėgstu piešti ir dainuoti. Daugiau manęs niekas netraukia,- šuptelėjo pirmakursė ir vėl sukaleno dantimis,- taip. Tu teisi. Eime jau atgal, nes aš jau visa permirkusi,- balsu nusijuokė Kyra ir patraukė link pilies.                                                                                                                                               
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 18, 2018, 08:33:22 pm
Hogvartso apylinkės buvo apmirusios, lyg negyvos, bejausmės kaip ir kapuose- nesimatė nei vieno mokinio, o ko norėti? Juk buvo prasidėję egzaminai.
Turbūt visi sulindę prie knygų,- pagalvojo antgamtikas, nostalgiškai šypteldamas. Prisiminė savas dienas Hogvarste, kai sukdavo galvą kaip greičiau susirasti reikiamą pamokų informaciją egzaminams. Jaunuolis vyptelėjo plačiau ir patogiau įsitaisė ant ežero pakrantės didžiojo gluosio šakos.
Prabėgo vos ne metai, kai Igoris jau negludina sėdimąja vieta Hogvartso suolų, nevarsto durų ir nesilanko Švilpynės koledžo kambariuose, tačiau vis vien, kažkaip nors prisimena tuos keturis metus praleistus šioje mokykloje. Visi metai gal ir nebuvo super duper paturbintai nuostabūs, netikėtai prisiminant Antrąjį Hogvarsto mūšį ar Demonų mūšį, tačiau, visgi, devyniolikmetis neprarasdavo malonaus sentimentalaus jausmo, kai mintys ar kalba pasisukdavo tema apie Hogvartsą.
Todėl kartais atrasdamas laisvą dieną nulėkdavo į Jungtinę Karalystę apsižvalgyti paslapčia. Tarsi tikiuosi atrasti kitus saviškius,- Norom nenorom prisipažino sau Igoris, tarp rankų sukdamas ąžuolinę burtų lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi. Ant lazdelės matėsi vos įžiūrimi perlaužimo dantyta žymė...
Demonų mūšio baigtis privertė bendražygius išsiblaškyti, privertė kai kuriuos bėgti, o kai kurios pradingti kaip į vandenį. Igoris suspaudė lūpas į ploną liniją.
Kartais jam atrodydavo, kad nereikėjo prašyti Myšos, kad šis pabandytų įkalbėti Senatą prisidėti prie Mirtininkų Demonų mūšyje Pavasario, švelnus vėjas pakedeno rudaplaukio plaukus. Mėlynai pilkos akys neramiai prisimerkė, kol galiausiai buvo užmerktos.
Tasai sandoris daug atsėjo Lorijanams. Pernelyg daug.
Slapstūnai, atrodo, nutilo jau ne trumpam, o jau rimtai, ilgesniam laikui, bet kaip sakoma- bėgant nuo vilko- užšokama ant meškos.
Tiksliau ant dviejų meškų: Senato ir Medžiotojų.
Tiek vieni, tiek kiti skelbia ultimatumą. Smagu.
Lorijanas giliai įkvėpė ir iškvėpė orą, atsimerkė. Supraro ką turi nuveikti. Lengvai atsistojo.
Buvęs švilpis rankomis, slepiamomis po pakietintos odos pirštinėmis, pataisė tamsiai pilkos spalvos šaliką ant kaklo. Paskutinį sykį dirstelėjo į Hogvarsto bokštus. Mintyse ryškėjo traukinio stotelė, kur buvo slepiama nešyklė, nunešanti į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau būtų rudaplaukis nušokęs nuo medžio šakos, patraukęs iš mokyklos apylinkės ir susiradęs nešyklę, o po to - iškeliavęs namo, tačiau akimirką sudvejojo. Kas jeigu dar kelioms minutėms pasiliktų čia?
Emilijanos tu čia nerasi.
Devyniolikmetis įsikando į liežuvį. Krūtinę apgaubė neviltis ir nuoskauda, kurias bandė beveik visus metus užgniaužti. Juk žino, kas jo lauks jei bandys ieškoti savo draugų ir sesers.
Melos irgi.
Džeimsas- prašapęs.
Caroline- irgi.

Jis čia nieko neturi ko sulaukti. Per daug pavojinga užsibūti čia.
Turi iškeliauti kol Medžiotojai nesusiprotėjo, kad esąs Didžiojoje Britanijoje.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Frailė Sofija Redinala Vasario 18, 2018, 09:59:41 pm
Frailė jau atsibudusi jautėsi labai prastai. Kodėl? Kodėl ją slegia tos sienos, rodos, galva sukasi? Gal jai trūko gamtos, kaip anais laikais, kai sėdėdavo prie ežero, skaitydavo knygas ir dainuodavo, niekam negirdint? Žinoma, nauja vieta, nauji draugai, mokytojai jos netrikdė. Mergaitei visada patiko naujovės. Tik ar ne per daug įvykių susidėjo? Ak, dabar, įsidienojus, rudaplaukė jautėsi it ne savo kailyje. Kur dingo ta maža, linksmut linksmutėlė mergaitė, susivėlusiais nuo dūkimo plaukais?
Mokslai ir atsakomybė. Mokslai ir atsakomybė...
Tai negi ši mergaičiukė suaugo per anksti? Visko gali būti...
Papurčiusi galvą Frailė čiupo megztuką, ausines ir telefoną. Dumdama lauk pasijungė muziką, kaip išprotėjusi brovėsi pro mokinius, laukiančius egzaminų. O lauke, priešingai nei viduje, akys neužmatė nė vieno jaunuolio.
Keista, – eidama tolyn, prie ežero mąstė ji. – Niekam nerūpi toks gražus oras?
Dėl trankios muzikos ausyse, Frailė negirdėjo nei lapų šlamėjimo, nei paukščių čiulbėjimo. Bet šių garsų jai nereikėjo. Troško atsigauti kaip niekad. Ta kasdienė rutina kėsinosi pribaigti. O dabar, kai mokinukė žingsnis po žingsnio artėjo prie vandens telkinio, prisiminimai kilo iš senų dulkėtų lentynų, patys vertė savo puslapius. Ūmai Frailė tyliai uždainavo tą dainelę, niūniuotą vaikystėje. Net ežeras, prie kurio stovėjo dabar, atrodė savaip panašus į prisiminimų ežerą. Patys pirštai ištraukė ausines, dabar Frailė galėjo girdėti savo švelnų it šilkas ir lengvą it plunksnelė balsą. Prisėdusi ant žolės, ji toliau dainavo ir mėgavosi. Gera sugrįžti, gera susigrąžinti save...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Ashalain Blackmore Kovo 04, 2018, 09:43:20 pm
Jis jautėsi laimingas kaip niekados. Pagaliau toji pikta duenja išleido jį pasivaikščioti. na juk jis ne koks mažas vaikas, jis juk Trentonas Herkus Faris, ne šiaip koks geltonsnapis, kuris geba pasiklysti kiekviename milimetre. Na taip, dailininkai dažnai laikomi kvailiais, tačiau visgi - visgi - jis jau buvo ištapęs visus ten matytus vaizdus, o menininko akims taip norėjos kažko naujo, šviežio, trapaus it paukščio giesmė... Vėl susiėmė už smilkinių. Kažin kodėl, bet kai mintyse įsivyraudavo meniškas bardakėlis, visados įsiskaudėdavo galvą. Bet jis juk Trentonas Herkus Faris, jis juk nemėgsta preciziškos tvarkos? Ar mėgsta? Ak, nesureikšminkim to, geriau sekim akimis juodaplaukį tvirtai sudėtą, raumeningą jaunuolį, tykiai sėlinantį takeliu link ežero. Jeigu kas senesnių Hogvartso mokinių būtų jį čia užmatęs, tai lėktų kaip akis išdegęs slėptis: net be tikslo vaikštinėjantis juodaplaukis buvo grakštus tarsi pantera, stiprus tarsi vilkas, o delnai, nežiūrint visai nederančių dažų dėmių, buvo nusėti nuospaudų, kurios atsiranda tik daugel metų rankose spaudžiant peilį. Nuo galvos iki kojų čia stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau Slapstūnų kerai, paveikę jauno vyro atmintį, paslėpė visą jo tapatybę, nuslopino ir po devyniais užraktais užrakino prakeiksmą, meilę Carol - vienintelei merginai, kuri jam rūpėjo labiau už viską pasaulyje. Tačiau nepanaikino. Visa tai atsiliepdavo jo sapnuose ir dabar neįgudusių rankų tepliojamuose paveiksluose. Paviekslai... Pamačius ežero vandenį mintys kaip mat ėmė šėlti, kaip, beje, ir galvos skausmas. Nebekreipdamas dėmesio jis mintyse pradėjo dėlioti naujo eskizo kompoziciją, kol jautrią, vis dar jautrią tarsi vilko klausą kažkas sudirgino. Sukluso. Kas gi čia gali būti, tokioje mieloje, tokioje atkampioje vietoje? Pradėjo ieškoti garso šaltinio, kol žvilgsnis atsirėmė į seną gluosnį. ten tolėliau buvo įsitaisiusi panelė su velniažin kokia agregatūra ausyse. Nežinojo, kas tai, bet piešti nesinorėjo, reiškia dėmesio neverta. O įsitaisęs ant šakos tupėjo vaikinas. Giliai viduje kažkas truktelėjo, tarsi išsilaisvinti bandąs paukštelis. Garbanius atrodė labai matytas, labai labai pažįstamas.
 - Sveikas, gerbiamasis nuotykių ieškotojau,- ištarė linksmai ir laisvai, kaip buvo įpratęs kalbėti, tik nesuprato, kodėl tie nelemti pečiai taip įsitempę, o ranka vis tiesiasi prie klubo - juk teptukų su savim neturėjo, o prie diržo nieko neprikabinta, pats šįryt tikrino.- Mane vadina Trentonu Herkumi Fariu, tačiau esu tiesiog Herkas. Kaip galėčiau kreiptis?- mandagiai pasiteiravo,  išlaikydamas atstumą. Kaži kodėl žodžiai strigo gerklėje. Jis nusišypsojo: šiltai ir atvirai, tačiau kažkas toje šypsenoje priminė puolantį vilką.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Kovo 14, 2018, 04:28:31 pm
Staiga, susimąsčiusį, vis dar sprendžiantį ką daryti, Igį pasiekė vaikiškos dainelės skambesys. Jaunuolis netikėtai sustingo it statula.
Daina vis garsėjo, ir garsėjo, pranešdama, kad nelaukta persona artėja, ir tada, prieš jaunuolio akis išdygo jauna mergaitė, atrodo, dar vienuolikmetė. Ši atrodė labai savim patenkinta. Turbūt kilusi iš žiobarų, - nusprendė buvęs švilpis, pastebėdamas kažkokius keistus, garbaniui kažku matytus, o gal nematytus prietaisus mergaitės ausyse.
Igoris šyptelėjo, tačiau, netikėtai jo šypsnis praplatėjo, kai akys užfiksavo aprangos detales, būdingas Švilpynės koledžui.
Garbaniaus krūtinę užplūdė šilti, sentimentalūs jausmai. Kaip laikas greitai eina! Atrodo, kad vakar stovėjo prie Paskirstymo kepurės, atrodo, kad vakar puošė Švilpynės stalą, atrodo, kad vakar susipažino su Nero, Emi, Franku, Alisa, Teanraliu ir kitais švilpiais. Ir staiga, Igis panūdo susipažinti su šia jauna švilpuke, jos vardą sužinoti, bet tada, kur buvęs, kur nebuvęs, atsirado už antgamtiką vyresnis vyras.
Akimirka, ir Lorijanas nušoko ant žemės. Jo veidą perkreipė nuostaba, ir šūksnis išsiveržė iš lūpų:
-Tau viskas gerai? - Igoris žaibiškai prisiartino prie pažįstamojo, kartu ignoruodamas į dailininką nepanašaus vyro pasakytus žodžius. Igis negalėjo patikėti, kad...taip Ašas galėjo... pasikeisti! Negi rimtai Slaptūnai taip pasielgė su Ašu?- Neskiesk nesąmonių! Tu ne Herkus, o Ašas Blekmoras- tas pats kalnų maniakas psichopatas!- vos ne užstaugė. Tą akimirką suprato, kad tai "smagiai" nuskambėjo mergaitei švilpei,- Kur tavo peiliai!? Kur Caroline Wilding!? Aš maniau, kad ji su tavim...-žodžiai biro it lietaus lašai į tamsaus rudens balas. Vilkolakio balsas pritilo- Lorijanas susigrizbo, kad apkerėta Slapstūnų auka vangiai supras ko jis čia šūkauja. Kodėl Slapstūnai taip pasielgė su Ašu?
Lorijanas atsiduso, liūdnai nužvelgdamas Londono mūšio bendražygį. Suvokė, kad (galbūt) senojo Ašo arba dabartinio Trentono užkerėtos makaulės nepasieks tikrovės, realybės šviesa. O gal?
Pirštų pagalvėlės lėtai palietė burtų lazdelės medieną. Igoris susiraukė, akimirką pastovėjo ir atsisuko į sėdinčią mergiotę. Paskui vėl atsigręžė į Ašą. Apsisprendė.
Nesvarbu ką pamanys toji tamsiaplaukė.
Vilkolakišku greičiu čiupo Blekmorui už peties, ištraukė savo ąžuolinę lazdelę ir be žodžių ištarė kerus, kurie bent turėjo padėti vyriasniajam ateiti į sveiką protą. Vylėsi, kad paskui per laiką visi prarasti prisiminimai grįš į Ašo kaulinę dėžę.
Pusiau amerikietis, pusiau rusas po kelių minučių inkstinktyviai paleido buvusį klastuolį, žaibiškai atsitraukė nuo jo, dėl visa pikto saugodomasis, kad koks atskriejantis užslėptas peilis nekliūdytų jo, ar koks smūgis nenublokštų it kokio drebulės lapelio šonan. Juk nežinai kaip gali pasielgti alter ego.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 22, 2018, 11:32:35 am
 Teodoras, išlindęs iš miško gilumos, visiškai sutrikęs, tačiau to nerodydamas, priėjo didįjį Hogvartso ežerą pro kitokį kelią nei įprastai. Toks tamsus ir gilus. Pavojingas.
 Priėjęs ligi pat akmenuoto kranto, paleido Marselį, jeigu tas norėtų pasibėgioti ar įbristi į vandenį, o pats paėmė vieną pilką, plokščią akmenuką ir truputėlį pritūpęs mestelėjo paviršiumi, kad šis nuskrido kelis metrus tolyn, palikęs keletą apvalių raibulų.
 – Ką tu apskritai mėgsti veikti? – nužvelgęs po kapinių keistai atrodantį bendrakoledžį, paklausė. Šis neatrodė itin patenkintas vakaru, bet jam pernelyg nerūpėjo. Pritūpė ir metė dar vieną akmenėlį. Jam tyla buvo maloni, bet galvojo, argi Lukui taip pat? Reikėjo paklausti dar kažko, gal susibendraus.
 – Džiaugiesi Klastūnynu, ar norėjai pakliūti į kitą koledžą? Tau tiktų Švilpynė, – pridūrė ir apsidairė ar retriveris džiaugiasi laisve. Nors sėdėjo ramiai, tarsi saugotų berniukus. Trumpam nuėjo pakasyti jo paausį. Šaunuolis, Marseli, labai padėjai. Ir vėl neištvėręs nuobodumo grįžo prie Luko. Toks jau tas Theodore.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 22, 2018, 12:10:40 pm
Išėjus iš miško Lukas pastebėjo, kad tamsa jau apgaubė beveik visus akmenis, medšius, ežerą. Miške taip nesimato. O dar debesys žvaigždės ir mėnulį užstoja. Einant kažkokiu dar klastuoliui nematytų taku. Vaikinas šiek tiek jautėsi nejaukiai eidamas tokiu taku ir dar tyloje. Priėjus prie ežero Lukas stebėjo kaip Teodoras numetė plokščią akmenį kelis metrus.
 -Na mėgstu jodinėti, stebėti žvaigždėtas naktis ar tiesiog su kuo nors bendrauti tokiomis naktimis,- atsakė jam klastuolis. -Tu irgi tinki. Kol taip kalbi,- šyptelėjo vaikinas. O tu ką mėgsti veikti?
Vėl stojo tyla. Lukas išsitraukė iš kišenės laidynę ir pradėjo šaudyti akmenukus į pasirodžiusio mėnulio taką. Jo šaudymus sutrukdė dar vienas Teodoro klausimas.
 -Galiu prisipažinti, kad norėjau į Grifų Gūžtą. Bet poto klastūnyne susiradau draugų ir ėmė čia patikti. Kodėl manai, kad tikčiau į Švilpynę?
Stojo tyla kurioje Lukas klausėsi svirplių svirpimo. Gal ir ne taip blogai bendrauti su juo. Gal susibendrausim. Tada Lukui toptelėjo klausimas kuris buvo keistokas.
 -O kodėl tu toks uždaras?
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 24, 2018, 08:21:50 pm
 Dar vienas plokščias akmenukas perskrodė lygų ir tamsų Hogvartso ežero vandens paviršių sukeldamas skambius ir monotoniškus pliumpsėjimo garsus.
 – Netinku, – greitai atkirto. Nežinia ar piktai, ar be emocijų, – kad arkliai tave domina pastebėjau per pamokas. O žvaigždės? Malonu, sutinku.
 Apie koledžus atsakymą berniukas praleido pro ausis, net tą jo klausimą apie švilpynę. Negi neakivaizdus variantas?
 Ką jis mėgsta veikti? Privaloma atsakyti, gi nestovės taip amžinybę ir nemėtys akmenų į vandenį.
 – Groju smuiku, skaitau, kartais šoku, braižau žemėlapius ir tyrinėju lengvas bylas, – dar vienas pilkasis perskrodė ežerą.
 Kitas klausimas jį sutrikdė. Nežinojo, ar sakyti tiesą apie jo ligą. Jei esu uždaras, neturiu ir atsakyti į klausimą.
 – Man nepatinka kai kiti kišasi ne į savo reikalus. Vienatvė dažniausiai mano draugas. Ji mane apsaugo. Ką tau reiškia uždaras žmogus? – vyptelėjo klastuolis.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Liepos 25, 2018, 08:24:02 am
Na žmogaus nuomonė yra žmogaus nuomonė. Atsakius Lukas iššovė akmenuką lyg tikėdamiesi kokio nors klausimo. Bet jo nesulaukė. Tik gavo atsakymą į savo klausimą. Smuikas turėtų gražiai skambėti. Įdomu būtų pamatyti jo žemėlapius. Gal turėtų ir Hogvartso. Oooo bylos. Įdomu kokiaa jis tyrinėja.
 -Ką groji smuiku? Kokias knygas skaitai? Gal galėsi kada parodyti savo žemėlapius? O kokias bylas tyrinėji? Na apie ką žmogžudystes ar dar kažką,- tokie klausimai pasibėrė iš klastuolio lūpų kitam klastuoliui į ausis. Reiktų atprasti nuo klausimų lavinos. Nes daug žmonių tuo yra ar bus nepatenkinti ir mane patį tai erzina, nes kartais paklausia tokių pat klausimų. Baltai pilkas akmenukas ar šiek tiek mažesnis nei akmuo perskrodė tamsiai mėlynai juodą ežero paviršių kuris atspindėjo baltą mėnulio šviesą kuri leidėsi iš viršaus ant ežero paviršiaus sukurdamas baltą taką. Gražiai nuostabiai gražu. Keisti mano žodžiai, bet skamba geriau negu kai kalbu ar galvoju dieną. Būtų faina pačiuožinėti su pačiūžomis ant storo ledo sluoksnio. Klastuolis iš sniego išsikasė akmenuką jau tikrai akmenuką ir šovė tolyn į mėnulį.
 -Na uždaras žmogus man reiškia, kad jis kažkada kažką patyrė ko nenori niekam pasakoti. Tad jis tampa uždaras, tylus, dažniausiai galvoja tik apie save, niekas su juo nebendrauja. Po kiek laiko toks žmogus tampa piktas ir su niekuo nedraugauja.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Teodoras Meiden Liepos 31, 2018, 04:40:38 pm
 Berniukas pasilenkė, labiau pritūpė, švystelėjo pilką akmenuką lygiu ir tamsiu ežero paviršiumi, perskrodė greitai, šviesos greičiu (argi ne kvailas pasakymas?) ir visai gale nusileido į dugną tarp kitų plokščiųjų.
 – Groju beveik nuo tada, kai išmokau kalbėti, vaikščioti. Tad moku visko. Aišku, dar mokausi, – suraukė antakius, jam nepatiko klausimų lavinos, atvirumas ir šiaip kalbėjimas. Įkyrėjo su kartais vis labiau ir labiau.
 – Ne, – skubiai atkirto, nežadėjo nieko rodyti tam mažyliui, – beveik. Dar per mažas žmogžudystėm, bet suaugęs bus kitaip. Dabar apsiimu pamestų daiktų ar žmonių ieškojimu. Arba gyvūnų. Mokausi. Ir taip, man dvylika bei aš tiriu Rouzės mirtį. Čia paslaptis, – berniukas nutilo. Prišnekėjo per daug. Na, jis gali tiek nužudyti žmogų, tiek jį paslėpti (Klastuolio ir Varnanagės atžala juk!), tad problemų nebėra.
 – Tai jau... Kaip komplimentas? – Theo žvilgtelėjo į laikrodį tada į šunį, jam uždėjo pavadėlį ir neatsisveikinęs grįžo pilin. Viskas įvyko taip greitai, kad net nieko ir nebuvo įvykę.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Lukas Dubajus Rugpjūčio 09, 2018, 10:02:55 am
Lukas stebėjo kaip Theodoras perskrodė vandens telkinį. (Ne jis pats, bet jo paleistas akmuo). Fainiai turėtų būti mokėti groti kokiu nors muzikos instrumentu. Na nerodys, tai nerodys koks skirtumas. Pala, pala jis netiria žmogžudysčių, bet tiria Rouzės mirtį? Neaišku čia šiek tiek, bet nesigilinsiu. Klastuolis pasirinko beveik apvalių akmenukų ir ėmė šaudyti kažkur tolyn į ežero gelmes. Theodorui staigiai pasišalinus vaikinas nelabai nustebo gi juk uždaras yra (ne Lukas, o Theodoras). Klastuolis dar pašaudė akmenukus, o tada ėmė galvoti apie maudynes. Gal išsimaudyti? Bet gali kažkas pastebėti tai bus nelabai malonu rodytis nuogam, o ypač jei kokia mergina išlys. Bet reikia gi ir ežere išsimaudyti, o ne vientik duše maudytis. Gerai varau maudytis. Kaip bus taip bus. Vaikinas greitai nusimetė drabužius ir ėmė bristi gilyn į ežerą. Vanduo pasirodė šaltas, bet šiek tiek paplaukiojęs apsiprato su vandeniu ir jau nebebuvo taip šalta. Tikrai geriau už dušą, šaltas geras ežero vanduo.
Išsimaudęs Lukas išbrido iš vandens ir apsirengė rūbus ant dar šlapio kūno. Apsirengęs dar pašaudė akmenukus ir patraukė link pilies išsimiegoti kitai dienai.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Tobijas Wolfensohn Rugpjūčio 14, 2018, 04:38:14 pm
  Tuo metu situacija buvo nekontroliuojama. Berniukas tiesiog bėgo. Bėgo, kuo toliau nuo tos vietos. Jis visas buvo perpildytas adrenalino, nespėdavo viską apgalvoti, iškarto darė veiksmus. Mėlynakis pribėgo prie didelio medžio. Jis atsirėmė į jį ir leido sau keliems sekundėms pailsėti, nes atrodė taip, kad tuoj uždus nuo bėgimo. Atsisuko, patikrino ar niekas jį neseka. Nieko nematė, bet tuos garsus vis dar girdėjo. Atrodė, kad už medžių tankumos, matėsi keli juodi siluetai. Pernelyg rizikuoti Varno Nago globotinis sau neleido, jis toliau pradėjo bėgti, jis norėjo išsigelbėti nuo visko kas buvo šį naktį. Jo bėgimo tempas vis lėtėjo ir lėtėjo, vokietis buvo išvargęs. Laimei, jis sugebėjo. Sugebėjo pabėgti nuo tos vietos ir nuo to miško, dabar jis buvo netoli ežero pakrantės. Nieko negalvojęs, jis pradėjo eiti link ten. Po kelių minučių vaikėzas ir vėl pradėjo girdėti tą garsą. Širdis stukseno taip, lyg tuoj ji iššoks iš dvylikamečio kūno. Pradėjęs dairytis, nieko nepastebėjo, bet pakrypęs žvilgsnį į pradinę būseną ir vėl pamatė juos. Viskas lyg sutamsėjo. Nieko nežinojo, neprisiminė kas buvo toliau.
 *
  Wolfensohn pažadino saulės spinduliai. Šaltas vėjelis pūtė tiesiai į berniuką. Atsistojęs, berniukas suprato, kad jis ežero pakrantėje. Jis nepažinojo šios vietos. Nežinojo kaip jis čia atsirado. Nežinojo kas buvo. Jis tiesiog atsikėlė nežinomoje vietoje. Negalėjo prisiminti kas buvo.
  Berniukas buvo dideliame nusivylime, žodžiai "juk tu vyras" tuo metu jam nieko nereiškė. Norėjo verkti, spiegti, klykti. Jo rankos, drabužiai kai kurios kūno dalys buvo kraujyje. Visas Tobijas buvo kraujyje. Šoko būsena dar negalėjo taip greitai praeiti. Karamelinės spalvos plaukų atstovas dar kartą apsidairė, nežinojo netgi ko ieškojo. Jis turėjo surasti paaiškinimą, dėl to kaip jis atsirado šioje vietoje, kas buvo.
  Praėjus laikui, surado žmogų. Numirusį. Tobijui buvo tik vienas paaiškinimas - tai jo darbas. Juk jis atsibudo ežero pakrantėje, visas apdengtas krauju ir netoliese pamatė mirusįjį. Vokietis sumišime, pas jį tik viena išeitis - visa tai paslėpti. Į azkabaną juk nenorėjo....
  Jūros spalvos akių atstovas iškarto įėjo į ežerą, jis norėjo išplauti visą tą kraują nuo savęs. Bet niekaip nepavykdavo išplaut kraują nuo drabužių. Vis matėsi tos dėmės ant jo drabužių. Ant geltonų marškinėlių ir ant tamsiai mėlynų džinsų. Pas berniuką jau buvo paranoja - negalėjo nusiraminti, jam atrodė, kad jį kažkas matė, kad jeigu jį kas nors pamatys, jie viską supras. Jis pakliūs į azkabaną dėl to, kad nužudė žmogų. Liūdniausia, kad jis to nepamena. Jis galėtu prisiekti, kad to nedarė, bet tas kraujas sako visai kai ką kitą. Vis tiek į praeiti negrįši ir nieko nepakeisi. Yra kaip yra. Antrakursis privalo visa tai paslėpti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Klara Severova Rugpjūčio 14, 2018, 05:42:43 pm
Vos Saulei nusileidus ir nakčiai einant į pabaigą Klara tyliai ir atsargiai išsmuko iš savo kambario. Kaip pelytė nutipeno laiptais žemyn ir saugodamasi, kad nebūtų sugauta išėjo į tamsos apgaubtą lauką. Vienoje rankoje gniaužė savo lazdelę taip stipriai, kad net pirštai pabalo. Megztinio kišenėje turėjo pailgą lapelio skiautę kuri atskrido pas ją tik prieš keletą minučių. Ilgai ji mąstė ką daryti. Iš pradžių nusprendė išmesti tą žinutę ir apsimesti, kad nieko nebuvo. Ji žinojo, kad labai pavojinga taip patikėti tokiu nekaltu pakvietimu susitikti ežero pakrantėj. Net jeigu kviečia jai gana pažįstamas asmuo.
Bet smalsumas nugalėjo. Paranojiškai žvalgydamasi aplinkui, bijodama, kad kas nors ją pastebės, mergaitė ėjo šlapia žole. Viską gaubianti tamsa tik patvirtino jos žinomą citatą, kad tamsiausia būna tik prieš aušrą. Ilgi tamsūs medžių šešėliai dar labiau sužadino mergaitės vaizduotę. Jai vaidenosi keisti siluetai, stovintys prie ežero pakrantės, sutartinos vietos susitikti, ir keisti balsai. O tada lyg ir kažkoks rėkimas skrodžiantis visą pievą. Klara sustojo ir papurtė lyg bandytų visa tai iškratyti iš savo galvos. Tai tik vaikiškos baimės, o ji juk jau ne vaikas. Jai greitai bus dvylika ir turėtų seniai nustoti išsigalvoti nesamus dalykus.
Tai lyg ir suveikė. Toliau buvo tik mirtina tyla. Girdėjosi tik ošiantys medžiai ir čiulbantys, kilančią Saulę pasveikinantys paukščiai. Klara pažvelgė į horizontą, kur galėjai matyti pro pilkus debesis besiveržiančius šviesos spindulius. Nereikėjo nė laikrodžio, kad suprasti, jog ji pavėlavo susitikti sutartoj vietoj reikiamu laiku. Bet vis tiek, gal tikėdamasi, jog dar bus laukiama ji pradėjo eiti toliau link ežero.
Tik staiga ji pastebėjo ant žalios žolės raudonus lašelius kraujo. Tarsi koks rožių žiedlapių takelis, kraujo lašeliai vedė link pakrantės prie juodo lygaus ežero. Pakėlusi galvą ji pamatė dar nematyto berniuko kūną. Iš pradžių pasirodė, kad jis miega, bet raudonas upelis viską išdavė. Mergaitė negalėdama patikėti tuo ką mato ranka užsidengė burną.
Tik nerėk. Tik nerėk. Tas kas tai padarė dar gali būti šalia. Jis gali išgirsti tave Tikino jis save bandydama nusiraminti. Ji turi apsisukti ir kuo greičiau bėgti atgal į Hogvartsą. Pakviesti ką nors kas žinos ką daryti.
Jau žadėjo apsisukti ir bėgti kuo toliau nuo šios vietos, kai mergaitė išgirdo kaip kažkas ateina. Išsigandusi ji užlindo už storo medžio kamieno. O būnant tokia smulkute pasislėpti bėdų nekyla.
Klara prigludusi prie medžio stebėjo kaip sunkiai dėdamas kojas atėjo jai vėlgi nepažįstamas berniukas. Gal tik maždaug metais vyresnis už ją. Jo rankos, drabužiai buvo išsitepę krauju. Aiktelėjusi mergaitė skubiai prikando liežuvį bandydama save sulaikyti, neišsiduoti. Bet visi savisaugos instinktai šaukte šaukė bėgti kuo toliau nuo čia. Kad čia pavojinga. Berniukas ją tikriausiai išgirdo, mat apsižvalgė lyg norėtų įsitikinti, kad yra vienas pats. Klaros širdis baladojos taip stipriai, kad ji buvo tikra, jog tasai berniukas ją girdi. Bet, rodos, nieko neįtardamas jis pritūpė prie vandens ir pradėjo plauti kraują nuo rankų.
Reikia iš čia pasišalinti kuo greičiau. Tikino save mergaitė ir atsargiai žengtelėjo atgal bandydama nepastebima pabėgti, bet ją išdavė trakštelėjusi šaka, o Saulės spinduliai išdavikiškai atskleidė jos slėptuvę.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Tobijas Wolfensohn Rugpjūčio 14, 2018, 10:12:29 pm
  Žodžiai neapsakys to jausmo kurį jautė tuo metu Tobijas. Niekas jį nesupras, juk niekas ir nebuvo pakliuvęs į jo situaciją. Varno Nago globotinis norėjo verkti, juk jis atėmė žmogaus gyvybė. Tas žmogus turbūt buvo paprastas mokinys, kupinas svajonių, patyręs daug nuotykių, buvo mylimas draugais ir šeimoje, nors gal kartais ir turėdavo blogus pažymius. Jis turbūt buvo paprastu žmogumi ir Hogvartso mokiniu kuris mirties nenusipelnė. O Tobijas Wolfensohn atėmė iš jo gyvybę. Atėmė visa tai, ką jisai turėjo. Svajones, nuotykius, šeimą ir draugus. Vokietis save griaužė už tai ką padarė. Jis kaltino tik save už visa tai, nors ir padarė tai nenorom. Pasiteisinimai "aš nenorėjau", "tai ne aš", "aš nežinojau ką dariau", "aš nieko nepamenu" netiks. Tobijas nužudė žmogų, tai tikrai nepateisinama, būtent ir todėl mėlynakis negalės ramiai gyventi, nes vis bus ta dalelė viduje kuri griaužia berniuką už jo poelgį. Jis pirmą kartą jaučią tokį jausmą ir išvis, pirmą kartą kažką jaučia. Tai žudo jį iš vidaus, nieko gero prie to tai nepriveda.
  Vaikėzas krūptelėjo pečiais, išlipęs iš ežero. Neturėjo plano ką toliau daryti. Jis išplovė nuo savęs kraują ir ką toliau? Slėpti lavoną? Lyg tai atrodytu taip paprasta. Brunetas netgi burto lazdelė niekuo negalėjo padėti. Atrodė, kad visas gyvenimas dabar yra nusistatęs priešais jį. Varno nago globotinis pabandė pakelti tą žmogų. Bet jis pasirodė labai sunkiu. Netgi pernelyg. Negalėjo pakelti. Todėl pabandė pasielgti kitaip, bet ir tiesiog tempti lavoną jam buvo per sunku. Pasirodė, kad lavonas yra žymiai sunkesnis nei gyvas žmogus, o kažkada skaitė straipsnį, kad lavonai atvirkščiai numeta svorį mirus žmogui. Išvada tokia, kad jis nieko negalės padaryti su tuo. Jam reikės palikti viską kaip yra.
  Ir ką dabar daryti? Jau rytas, ateis koks nors žmogus ir mane pamatys. Mane kas nors pamatys ir viskas, aš būsiu pagautas. Mane pasodins į azkabaną ir ten aš pravesiu visą savo gyvenimą. - Paranojiškai pradėjo galvoti. Ir jo apmąstymai buvo ne veltui, jis išgirdo kaip šaka ką tik trakštelėjo. Tas garsas reiškė pabaigą jo gyvenime. Visas nusivylime ir baimėje, pradėjo dairytis ir ant medžio puikiai pastebėjo mergaitę. Wolfensohn užmerkė akis ir pro jo skruostą pratekėjo ašarą. Nieko nesiruošė daryti. Jis stovės ten kur yra, nieko nesakys ir nedarys. Berniukas yra pagautas. Tai yra pabaiga.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Klara Severova Rugpjūčio 21, 2018, 03:59:44 pm
Išpūtusi akis Klara stebėjo berniuką, o jos mintys sukosi kaip kokia karuselė. Ji tai įtikinėjo save, kad turi pabėgti, tai pyko ant savęs, kad iš baimės negali pajudėti. Ji stebėjosi, kad toks, rodos, nekaltai atrodantis jaunas žmogus galėjo tai padaryti. Ir ji bijojo. Labai bijojo, kad bus jo kita auka.
Kai trakštelėjusi šaka išdavė jos slėptuvę ir berniukas pastebėjo liudininkę, Klaros širdis, rodos, grasino iššokti jai pro gerklę ir išsinešdinti iš tos vietos. Ji turėjo jau seniai bėgti kuo toliau, bet dabar jau per vėlu. Dabar jis jau žino, kad buvo sugautas, ir nežinia ką norės padaryti, kad pašalinti kliūtį.
Mergaitė greitai atsitraukė nuo jo ir ištiesė savo lazdelę tikėdamasi, kad galbūt pavyks apsiginti, nors ji nemokėjo šiai situacijai tinkančių burtažodžių ir atrodė tokia maža, silpna. Tiesiog lengvas grobis.
-Nesiartink!-suriko ji dar labiau sugniauždama lazdelę, melsdamasi, jog jis nepastebės, jog ji dreba lyg medžio lapelis. Iš lėto atbulai traukdamasi ji stengėsi saugiai iš čia pabėgti.
Tik ji sustingo, rodos, viskas aplink sustingo, kai pastebėjo, jog rudaplaukis net nebando jos sužeisti. Jis tiesiog stovėjo vietoje ir nuleido savo mėlynas akis... lyg lauktų savo galo.
Tai turi būti vaidyba. Tikino save mergaitė. Jis tikriausiai nori, kad pasitikėčiau juo ir... Ar jis verkia?!
Klara palenkė galvą norėdama geriau įsižiūrėti. Taip, tikrai. Saulės, išdavikės, šviesoje sublizgo ašara ant berniuko skruosto.
-K-kodėl tu verki?-leptelėjo mergaitė truputį nuleisdama lazdelę. Berniukas tikrai atrodė toks nekaltas...
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Tobijas Wolfensohn Rugpjūčio 21, 2018, 07:15:44 pm
  Vokietis nusivalė ašaras. Nors jis ir vyras, bet jam vis tiek tuo metu tai nerūpėjo. Jam buvo skaudu ką jis padarė, nors to ir nepamena. Ašaros savaime riedėjo, o jis jas valė ir valė. Jo veidas buvo visas paraudonavęs, netgi akies obuoliai buvo raudoni. Apatinė lūpa drebėjo, o burnoje jautė, lyg jis būtų liežuvį prarijęs, nes negalėjo nieko pasakyti. Žiūrint į mergaitę, šis norėjo maldauti, kad ji nieko nepapasakotu. Juk Tobijas nieko nekaltas. Jis negalėjo tai įrodyti, bet jis tai jautė..
 - A-a-š.. - Vos sugebėjo kažką pasakyti.
  Įkvėpė oro. Mintys niekaip negalėjo susidėlioti. Varno Nago globotinis nežinojo ką turėtu pasakyti. Nėra jokio logiško varianto. Todėl tiesiog stengėsi savaime kažką sakyti. Ką nors...
 - Tai ne aš. Aš prisiekiu. Maldauju, niekam nepasakok. Aš.. Niekuo nekaltas. Aš buvau tuo metu be sąmonės.. - Pats žinojo, kad tai atrodo netikroviška.
  Berniukas jautė, kaip jis buvo visas užšalęs, nors ir vasara buvo tuoj už nosies. Jautė kaip jo kraujas šąlą, pradėjo jausti, kaip jam darosi silpna. Jo akys nukrypo ir vėl į lavoną. Šatenas buvo siaube. Kuo toliau, tuo toliau jam darėsi vis blogiau. Pati savijauta blogėja. Tiek jo fizikinė tiek ir psichologinė.
  Dabar jo mintys buvo apie vieną. Apie tą mergaitę kurią jis sutiko. Šioji viską matė. Ji liudininkė. Ji viską papasakos visiems. Tobijas turėjo tai sustabdyti. Visais būdais. Nesvarbu ką tai kainuos jam. Vokietis atsisuko į rudų plaukų atstovę. Jis išsitraukė burtų lazdelę ir nutraukė ją link jos. Jis nežinojo ką darė. Jis nekontroliavo savo elgesį.
 - Prisiek, kad niekam nepasakosi, nes tai kainuos tavo gyvybę! - Sušuko jai ir toliau laikė burtų lazdelę su vienaragio plauku kuri buvo nukrypta link liudininkės. Liesa figūra taip toliau stovėjo ir laukė jos atsakymo. Jis nežinojo ką darė. Jis tik norėjo įsitikinti, kad šioji niekam nepasakos nieko. Tobijas tikrai nepadarytu nieko blogo jai. Bet dabar visai kita situacija.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Klara Severova Rugpjūčio 21, 2018, 08:19:40 pm
Klara atidžiai stebėjo kiekvieną berniuko judesį. Jos visi raumenys buvo įtempti, pasiruošę bėgti. Ir ji pati, tiesą sakant, nežinojo kodėl veliasi į visa tai, kodėl ji vis dar stovi čia kaip į žemę įaugusi. Bet berniukas priešais ją atrodė visiškai kitoks nei mergaitė įsivaizdavo žudiką. Neskaitant kruvinų drabužių, jis nieko panašaus neturėjo, kad rodytų, jog jis žudikas.
-Buvai be sąmonės?-lėtai paklausė Klara suraukdama antakius.-Tave kažkas užpuolė?-tai gal pateisintų kraują ant jo drabužių...
O gal kažkas jam ištrynė atmintį? Klara buvo skaičiusi apie burtažodį, kuris ištrina kai kuriuos prisiminimus. Tai gal kažkas jam tai padarė? Galbūt tikrasis žudikas tiesiog pakišo nekaltą mokinį, kad paslėpti savo nusikaltimus...
-Ar tu prisimeni kažką?-spėliojo vėlgi taip pat atsargiai lyg ji bandytų nuraminti sužeistą laukinį gyvūną. Nors panašiai gal ir buvo. Berniukas tikrai atrodė lyg pasimetęs gyvūnas...
Bet jis kurį laiką susimąstęs tylėjo žvelgdamas į tą negyvą kūną. Mergaitė taip pat pažvelgė ten ir atrodo kad jos vakarienė grasinosi išlipti, kartu su širdimi ir visa kita.
Ji žiojosi vėl klausti berniuko ko nors, net pati nelabai žinojo ką norėjo pasakyti, tiesiog kažką kas prakalbintų jį, bet rudaplaukis staigiai atsisuko į ją ir išsitraukė savo lazdelę ir nukreipė ją link mergaitės. Klara greitai pašoko į šoną lyg norėtų išvengti to kas nutiko anam vargšeliui. Baimė ir vėl prabudo, o jos rankos vėl pradėjo drebėti. Spoksojo į jo lazdelę pasiruošusi bėgti ar slėptis.
-Gerai... gerai, nieko apie tai nesakysiu, pažadu,-išsigandusi lyg žirnius drebančiu balsu išbėrė žodžius mergaitė, vis dar laikydama savo lazdelę nukreiptą į jį, nors rankos ir prakaitavo, o lazdelė pasidarė sunki tarsi akmuo, darėsi vis sudėtingiau ją nulaikyti ir nedrebėti.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Tobijas Wolfensohn Rugpjūčio 22, 2018, 01:58:05 am
  Į visus mergaitės klausimus berniukas tik linktelėdavo. Pasakyti tai žodžiais jam buvo pernelyg sunku. Tobijas buvo įtampoje. Kiekviena smulkmena trukdė susikaupti ties mergaitę. Jį visiškai nedžiugino, kad jau rytas ir tuoj galima bus pastebėti kelis besivaikštant mokinius ar kokį profesorių
kuris tikrina ar visi mokiniai yra pamokose. O gal kas nors ieško šį žmogų?
  Varno Nago globotinis nusipurtė. Jis toliau buvo atstatęs burto lazdelę priešais nepažįstamąją. Jo dešinė akis pradėjo drebėti. Tuo metu jis galėjo priminti kokį psichopatą pas kurį tikrai didelės problemos smegenyse. Nors turbūt taip ir buvo. Berniukas nesiruošė nuleisti burto lazdelę. Išgirdęs brunetės žodžius, šis nepatikėjo. Ji taip pasakė tik dėl baimės. Bet ar sako ji tiesą?
 - Aš tau netikiu. - Šaltakraujiškai tarstelėjo, nors ir galima buvo išgirsti jo baimę balse.
  Dangaus spalvos akių atstovas iš niekur nieko pradėjo juoktis. Jo plati šypsena parodė tiesius ir sutvarkytus dantis, o juokas priminė hienų skleidžiamą garsą. O jo dešinioji akis toliau trūkčiojo. Toliau laikant burtų lazdelę, pamažu jo ranka pradėjo drebėti. Jam pasidarė sunku laikyti toliau taip ją.
 - F-fli-p... - Nesugebėjo pasakyti burtažodį kuris atstumtų atgal vienuolikmetę ir taip ją galėtu sužaloti.
  Mirtina tyla tarp panašaus amžiaus žmonių pasidarė labiau į nejaukią nei tai būtu kokia įtampa. Tobijas negalėjo nieko pasakyti. Todėl šis tik nuleido burto lazdelę, o jo ranka pagaliau galėjo pailsėti po ilgo laikymo. Galų galiausia berniūkštis prarijo susikaupusias seiles jo gerklėje ir tik pažiūrėjo į mergaitės akis su nenormalaus žmogaus žvilgsniu, o tada jo žvilgsnis ir vėl nukrypo į lavoną.
 - T-t-tikiuosi galėsiu tavim pasitikėti.. - Pats žinojo, kad taip nebus.
  Vokietis nusisuko ir pradėjo eiti link to numirusio žmogaus. Idėjų daugiau šis neturėjo ką daryti, todėl pabandė nutempti lavoną tiesiog į ežerą. Kitų idėjų jam nebuvo. O daryti kažką reikėjo.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Klara Severova Rugpjūčio 24, 2018, 05:22:00 pm
Iš berniuko tylos ir tik nežymaus linktelėjimo į jos klausimus, mergaitė suprato, kad nieko gero iš jo neišgaus Klara nutilo. Ir taip tikriausiai jau pradėjo jį užknisti su savo klausimais. Bet jos galvoje vis dar sukosi mintys ir klausimai.
Bet tie klausimai turėjo palaukti, mat dabar labiau rūpėjo išlikti gyvai. O kur dar nuo įtampos skaudantys raumenys. Ji žvelgė į berniuką, kuris jai priminė tiksinčią bombą. Kuo toliau tuo labiau jis gąsdino Klarą.
-Aš sakau tiesą! Aš nemeluoju!-drebančiu balsu suriko varnė. Trūkčiojančiai bandė įkvėpti, bandė pajudėti. Bet jeigu ji apsisuks ir bandys pabėgti jis ją gali nužudyti. Ji įtemptai galvojo kaip galėtų gauti jo pasitikėjimą, bent trumpam, kad galėtų saugiai pabėgti. Jos galvoje užgimė idėja, rizikinga, bet verta išbandyti.
-Gerai... Aš niekam nepasakosiu, nieko nepadarysiu,-neleisdama berniukui ištarti jai nežinomo burtažodžio mergaitė sunkiai prisivertė padėti savo lazdelę ant žemės ir pasitraukti keliais žingsniais. Jos galvoje tiesiog kaukė pavojaus sirenos, o nedidelė dalelė jos blaivaus proto vadino ją kvaile. Jos lazdelė, nors ir nelabai galėjo ką su ja padaryti, buvo vienintelis dalykas, kuris padėjo jai nesijausti tokia bejėge.
Kurį laiką tarp jų tvyrojo tyla. Netgi gamta nutilo, lyg įtemptai lauktų kas bus toliau. Tik Klarai tai nelabai rūpėjo tuo metu. Ji stengėsi sulyginti savo kvėpavimą, kad neapalptų. Vis dirsčiojo į savo lazdelę ir aną medį, galinti ją apsaugoti trumpam, jeigu berniukas nuspręstų ją nužudyti. Ji mintyse spėjo kiek sekundžių prireiks, kad užlipti į tą medį. Ji jau pasigailėjo savo tokio kvailo sprendimo. Ką ji sau išvis galvojo? Čia ne koks filmas ar knyga, kur ji būtų pagrindinė veikėja.
Galiausiai berniukas ištarė savo sprendimą ir Klarai pasirodė, kad dabar jau tikrai apalps. Akmuo nuo širdies nusirito jai iškvepiant orą.
Dabar. Dabar, tam berniukui nusisukus, Klara gali čiupti savo lazdelę ir bėgti. Mergaitė atsargiai žengtelėjo žingsnį link lazdelės atidžiai stebėdama berniuką. Ji pasilenkė pasiimti lazdelę, bet taip ir nepaėmė jos. Mergaitei iš galvos neišėjo kas buvo prieš keletą minučių... Kaip žmogus gali taip greitai keistis? Prieš tai jis atrodė toks bejėgis, tada visai supanašėjo į žudiką, o dabar... Ji visiškai nežinojo priešais ką ji stovi.
Klara vėl pažvelgė į savo lazdelę ir išstūmusi tas mintis iš galvos atsargiai paėmė lazdelę ir įsikišo ją į apsiausto kišenę. Tada vis dar nepatraukdama akių apsisuko norėdama bėgti, bet ją apėmė abejonės. Kaip ji gali būti tikra, kad grįžus į mokyklą tasai berniukas nebandys jos nužudyti? Arba jis gali ir toliau žudyti kitus mokinius... Jeigu jai pavyks, šiek tiek jį čia užlaikyti, gal ją suras kas nors? Kuris nors profesorius arba mokinys turėtų pasigesti šių trejų dingusiųjų.
Vis dar mintyse pykdama ant savęs už savo veiksmus Klara priėjo prie berniuko ir pažvelgė į lavoną, kurį jis bandė nutempti į ežerą. Jos širdį sugniaužė sąžinė už tai ką ji žada padaryti. Sekundei ją užplūdo mintys apie tą mirusį mokinį, paskandintą tame ežere. Ji įsivaizdavo kaip tasai kūnas ten pūva, visų užmirštas...
Klara papurtė galvą norėdama išvyti šias mintis ir pasitrynė ranką. Kažkodėl jai pasidarė taip šalta.
-Gal... jį reiktų palaidoti?-tyliai sumurmėjo ji vis dar bijodama to berniuko. Jis atrodė toks nenuspėjamas.
Antraštė: Ats: Didžiojo gluosnio pakrantė
Parašė: Tobijas Wolfensohn Rugsėjo 17, 2018, 08:27:35 pm
  Buvo sunku suprasti, kodėl tada toji mergaitė priėjo prie Tobijo bandydama jam pagelbėti. Gal ji taip elgiasi iš gailesčio? Pagailėjo vokietį, nes šis dabar atrodo kaip paskutinė šiukšlė. Šiukšlė, kuris net pats to nežinodamas nužudė žmogų ir net nesugeba to paslėpti, jau sugebėjo surasti liudininkų to incidento.
  Išklausius šios mėlynakės patarimą, Wolfensohn nesugebėjo net sureaguoti. Jis taip ir toliau žiūrėjo į tą lavoną nežindomas ką daryti.
 - Aš bandžiau iškasti duobę, bet mano burtažodžių žinios tam per mažos. Man nepavyko. Kadangi.. Tu čia nori man palaikyti kompaniją pasirinkus puikų momentą, tai gal gali tu išbandyti? - Tikiuosi ne kvaila jos kažko prašyti prisiminus kas buvo kelias minutes atgal. - Pagalvojo. Garbaniaus mintys buvo apsuptos viskuo ir vieną iš tų minčių buvo tai, kad šioji kolega kada nors vis tiek jį išduos. Nors jeigu jis ir prigrasino ją. Kvaila būtų pasitikėti.
  Varnius pridengė savo veidą su ranka, kad nejaustu tos smarvės kuri pradėjo sklisti nuo to mirusio kūno. Dar kartą pažiūrėjus į tą žmogų, negalėjo suprasti kodėl jis tai padarė ir kam, jeigu jis jį net nepažinojęs buvo.