Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Margo Diuken Rugpjūčio 19, 2016, 06:40:46 pm
-
Pačiame Londono centre buvo ir vis dar yra aikštė. Aikštė, kaip aikštė su tuntais žiobarų turistų, slenkančių nemažais būriais ir spragsinčių savo foroaparatais, eilėmis plytelių, atlaikiusių, atlaikančių ir dar atlaikysiančių nesuskaičiuojamas galybes žingsnių, su gyvomis statulomis linksminančiomis praeivius ir renkančioms skatikus, gatvės muzikantais, bent akimirkai praskadrinančiais mintis ir milžinišku fontanu kuriame monetų daugiau negu visų aikštėje vaidinančių personų kepurėse.
Žiobarai čia linksminasi ir kultūrinasi, susitinka ir sustoja atsikvėpti. Pasitaiko čia ir budtininkų. Tų, kurie buvo priversti čia užsukti, ir tų, kurie čia užsuko savo nori.
Žodžiu, aikštė kaip aikštė. Pilna turistų, šiaip praeivių, aktorių, muzikantų ir fontano purslų šniokštimo.
-
Jis ir vėl, susitvardęs ir tylus, neskubiai žingsniavo. Taip, pas Firielę.
Tolimiausiuose galvos kampeliuose užkišti prisiminimai ištrūko.
Kai dar mokėsi, nors ir paskutiniais metais, pasikeitė nuodų ir vaistų profesorė. Ji buvo labai jauna, vos dvidešimties, ryžtinga ir puikiai žinanti savo vietą. Ką tik baigusi dėstytojos specialybę jau darbavosi geriausioje burtų ir kerėjimo mokykloje. Neleisdavo nuobodžiauti, kiekvienam vos tik prireikdavo - padėdavo. Pirmakursiai ją dievino. Be visų pačių geriausių vidinių savybių, buvo dar ir neapsakomai graži. Turbūt ir visas tuntas septintakursių užslėptai ja žavėjosi. Vienas kitas jai žingsniuojant koridoriumi išdrįsdavo švilptelėti, bet ji gracingai, aukštai iškelta galva ir nė nepažvelgusi į šoną nueidavo kaip ėjusi.
Vienišius nebebėgdavo iš viralų pamokų.
Neišsišokantis Dorian tiesiog nulydėdavo dėstytoją žvilgniu. Vis lydėdavo ir sekdavo. Taip kelias savaites. Vėliau viskas po truputį augo, dangstydamasis mokslais pamišėlis vis užsukdavo į profesorės kabinetą. Ilgainiui šimtamyliai pasikalbėjimai vis mažiau sukosi ties viralais.
Ilgus žiemos vakarus nuspalvindavo auksaspalvė pašnekesių, nuoširdaus juoko ir magiškų šypsenų sukurta jaukuma. Ji jam šypsodavosi kažkaip kitaip negu visiems kitiems. Nors galbūt tik taip atrodė. Nuodų ir vaistų meistrės, bei tylaus jaunuolio niekas neįtarinėdavo.
Kiekvienas užsukimas į vietą tarp žemės ir dangaus baigdavosi žodžiais:
-Labanakt, Mer... Profesore.
Pskutinę popietę, kitaip nei visada, ji jį pasikvietė. Apkabino, pripažino, kad tikrai pasiilgs ir buvo varpo kažkur pakviesta.
Tą patį vakarą, kai visi tikrino ar nepaliko po lova kokios kojinės ir puošėsi vakarienei, jis ir vėl išdygo prie kambario tiek kartų varstytų durų. Susitiko kaip tik tarpduryje, išeinančią į mokslo metų pabaigos puotą. Nieko nelaukęs ir neaiškinęs įsisiurbė į taip per mokslus blaškiusias uždrausto lobio lūpas. Už nugaros tyliai užsivėrė durys.
Bučinys tęsėsi iki paskutinio kvapo ir iki žingnių ir balso koridoriuje. Profesorės vis dėl to pasigedo jau prasidėjusioje vakarienėje.
Užtikta su mokiniu nepasimetė. Su vos pastebimu raudoniu sugraibė nuo stalo pergamento ir įbrukusi varnanagiui į rankas ramiausiai tarė:
-Štai tavo rašinys. Puikiai padirbėjai. - ir nusišypsojo, taip, kaip šypsosi ir visiems kitiems mokiniams. -Dabar gali eiti.
Jis žinojo. Seniausiai suprato ir jautė, kad iš to gal būt nieko nebus. Bet turėjo įsitikinti. Tiesiog turėjo.
Muzika garsėjo, miesto aikštė artėjo. Žvaigždės sūnui vėl reikėjo įsitikinti.
-
Nutiko taip, kad nors žmonės su savo keistomis (kas tu tokia, kad teistum) idėjomis ir dar keisčiau surauktais antakiais ir tarytum grobuoniškai iššieptais dantimis kol bando savo kliksinčiais aparataos su išgaubtais stiklais pagauti tą purrfect akimirką, kai jų mailius lygiai taip pat išsišiepę stovi priešais kokį nors netikrai atrodantį istorinį paminklą, jos visai nežavėjo, ji pasivargino atvilkti savo dvasiškai nualintą kūną būtent ten, kur šios rūšies atstovų buvo neįtikėtinai daug. Sėdėdama ant laiptelių senoviškai atrodančio pastato, ji pusiau surūgusia mina spoksojo įanuos sutvėrimus.
O galva buvo užimta kitais dalykais. Prieš akis vis iškildavo veidas, gražus, netobulų bruožų. Ir šypsena, perkreipusi lūpas. O gal perkreipusi - netinkamas žodis, mat jokio veido tokia šypsena nedarkytų. Smailiaausė nežinojo, kaip yra iš tikrųjų, tačiau jai šypsena atrodė drovi, unikali ir... Na.. Laimės pilna.
Jau tyčia ar netyčia savoj galvoj, sau prisiekinėjo, kad ko jau ko, o šypsenos neužmirš niekad. Tikėjosi.
Kai nuo sėdėjimo paskaudo tam tikras kūno vietas, Lučiena atsistojo ir žingtelėjo keletą žingsnių ton pusėn, iš kurios tikėjosi pasorodysiant. Ir vis dar negalėjo išmesti iš galvos.
Kai galiausiai išvydo, kreivai šyptelėjo sučiauptomis lūpomis, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir buvo betaroanti vieną kitą kandų žodelį, tačiau...
-
Už horizonto pasislėpė paskutinės auksaplaukės saulės garbanos. Giedras dangus dažėsi stebuklingais melsvais ir violetiniais atspalviais, kol galiausiai visą žemę apgaubė aksominė tamsa su kuria nuostabiai kontrastavo kažkieno pasauliai, o gal kažkokie žmonės, kuriems ir mes atrodome tarytum mažas švytintis taškelis, kažkur toli toli stebintis kažkieno istoriją.
Visa šurmuliavusi aikštė nūnai nutilo, sustingo, lyg visi kaip vienas būtų išmirę. Tuntai žiobarų dingo lyg skradžiai žemėn. Suprantama. Baigė temti. Nebepasidarysi nė vienos nuotraukos kurioje nebūtum susiraukęs nuo fotoaparato blykstės. Iš savo vietų išsikraustė mimai ir juokdariai, gatvės muzikantai rinko ir skaičiavo monetas. O jis ir toliau neskubėjo. Tvirtai žengė žingsnį po žingsnio, viską apžvelgė, pasigėrėjo ir įsidėjo galvon. Vienur kitur minutėlę padelsė, bet pasirodė pačiu laiku. Kaip tik ir laukė šio meto.
Išmušė nakties magijos karaliavimo valanda.
Vienišą kažin kaip, kažin kieno ir kažin kodėl paliktą pianiną užėmė raguota žmogysta su sidabru blizgančia kauke.
Muzika suskambėjo, apsivijo aplink ir nutilo. Tvyrojo keistas saldus egzotiškos arbatos ir nežinomų gėlių kvapas. Vėl pasigirdo muzika. Iš pradžių tokia tyli, kad net ir labai norėdamas negalėjai suvokti melodijos, bet pamažu vis garsėjo, virsdama keistai pažįstama daina. Ryškėjo žaismingai nesuvokiamo sodraus balso šokdinama lėta, bet nedorėliškai išdykusi melodija. Beveik galėjai išgirsti žodžius - apie burbuliukus raudono vyno taurėje ir šokančią ugnį.
Pamatė, sustingo ir nieko nesakė. Kaukėto padaro melodija įsibrovė, kaip ir visų dar pasilikusius aikštėje, taip ir atskalūno sielą ir užvaldė protą. "Juk Rojus - iliuzija, o ribos - miražas, darykime tai, kas mums miela..."
Pakluso dainai, nesvarstė ar deramai ir mirtingiesiems suprantamai paklausė, nelaukė atsako, paskendo muzikos verpete.
-
Na... Ir ką čia bepridursi... Anei kandžių žodžių, nei rankų, kietai skryžiuotų ant krūtinės, nebeliko. Ji vos gūžtelėti pečiais suspėjo, kai - ir vėl - ją pasiglemžė, nusisavino, pasivogė. Akis užtemdė tarsi koks šydas ir ji nieko nebematė, ausis užgulė, ir ji nieko nebegirdėjo. Kalbėti būtų norėjudi, bet tyla, užklupusi tyčia, vertė nuryti bet kokius žodžius.
O juk ne to jai reikėjo. Juk ne to laukė. Žinoma, nuo pat kažkurios akimirkos suprato, kad jie per daug skirtingi, kad jie per daug panašūs. Pasyvumas buvo virvė ant kaklo, nors išties, kiek čia to pasyvumo? Nuolatos kažkas vyko, nuolatos rankos ir kojos pynėsi, išsilaisvindavo, nuolatos žvilgsniais ir atodūsiais, lūpomis žaidė.
O ji pasiilgo žodžių, tyla buvo nebepakeliama, tyla slėgė, slopino prigimtį, kaustė. Na ir kas, kad buvo žemės duktė, ugnies, vėjo ir vandenų joje buvo daugiau nei žemės grumstų, tyli kaip žemė ji buvo tik tada, kai.. Reikalai pakrypdavo į blogesnę pusę.
Nejaučiamu ritmu žengdama atgal ji išslydo iš glėbio, paleido rankas, sustojo.
Jai žodžių reikėjo, ne muzikos.
Nusisukusi, apglėbusi save rankomis, pirštais suspaudusi drabužį stovėjo kaip neregė ir kurčia, kaip nebylė, nes nemokėjo nusiplėšti nepažįstamos tamsos nuo akių, nutraukti nepažystamos tylos žodžiais, kuriuos galėtų girdėti.
Ir verkė.
-
Prisiminimai draskė. Pjaustė. Kapojo. Viskas ūžė. Ošė. Kunkuliavo. Oras slėgė iš visų pusių. Dangus netaisyklingais gabalais krito į ką tik po kojomis ėmusiu irti grindiniu, kur ėmė vertis pats pragaras. Tobulai suklostyta tobula asmenybė susiglamžė. Sugrįžo į tą pradinę turbūt kokiame penktame kurse užgimusią būseną nuolat vertusią bėgti iš pamokų, išnaršyti visą kas uždrausta, pamatyti viską kas uždrausta, turėti visą kas uždrausta. Kad ir kokią trumpą akimirką, milžiniškame smėlio laikrodyje ji užimdavo. Tobulas porcelianas suskilo. Jokios vidinės ramybės. Jokios ramybės. Nieko kas buvo prilipdyta lyg niekaip nenuplešiama etiketė.
Užprogramuotas drovus ir švelnus sutvėrimas ištirpo azoto, deguonies ir dar kažkokio žiobarų sugalvoto velnio gūsyje.
Jis egoistas. Jis žiaurus, grubus, bebaimis. Jis visada gaus tai ko nori. Arba mirs bandydamas. Ir, jeigu jis paskęs liepsnose. Tebūnie. Jis - egoistas.
-Katinėli, - suurzgė vienu žingsniu atsidūręs prie savo damos. Svetimo deimanto. Kurį tuoj pat pasisavins. Grėsmingai palinkęs godžiai paragavo šilto jos kaklo. Tuojau priklausysiančio vien jam. -Sunaikinkime kartu pasaulį. - ne milimetro neatsitraukęs tarė. -Prie grybo formos debesies padarykime ką tik trokštame, lyg tuojau mirtume. O kada nors pažvelgę į mūsų veidus fotografijose jie dievins mus arba nekęs mūsų. - pakštelėjo į skruostą. -Sunaikinkime pasaulį. Kartu.
-
Aikštelė buvo pilna žmonių. Atrodė, jog tai buvo labai didelis ir tikrų tikriausias skruzdėlynas. Ši aikštelė visiškai nesužavėjo Matt'o. Jis visai nesuprato, kam ji reikalinga. Žiūrėdamas į aikštelę, pakėlė akis į dangų. Ir pamatė, kažkokį skraidantį daiktą. Iš pirmo žvilgsnio jam pasirodė, jog tai skraidanti mašina. Mintyse jis pagalvojo, jog to tikrai negali būti, ir tokie dalykai neegsistuoja. Matt'as nieko nelaukęs, pasižiūrėjo į savo tėvą Fredą, bei jam apibūdino ką matė. Tėvas Fredas jam pažadėjo, jog ateis laikas, ir jis sužinos..
-
Pačiame Trafalgaro aikštės pakraštyje augo medžiai. Iš esmės tai buvo vieno nedidelio eilinio parkelios pradžia. Ten, medžių paunksnėje, kur net vidurdienį krenta šešėlis stovėjo kelios eilės suoliukų. Žiobarai juos buvo beveik pamiršę - tik retkarčiais ten pamatydavai kokį vyresnio amžiaus žmogų. Gal dėl nuošalumo, o gal dėl patogumo šią vietą mėgo burtininkai.
***
Kodėl Caroline vaikus nutarė atsivesti būtent į šią vietą, pati gerai nežinojo. Pati vaikystėje dažnai čia sėdėdavo ir stebėdavo žiobarus.
- Ką gi, čia vyks praktinė mūsų pamokos dalis. Visi turite savo užrašus ir pasirinktus prietaisus? Dabar, remdamiesi užrašais, turėsite juos išbandyti ir aprašyti tikrąjį veikimo principą, ar pasitvirtino jūsų nuomonė ar ne. Bet aprašyti turite ne bet kaip, o naudodamiesi žiobariškomis priemonėmis : popieriumi ir tušinuku arba dar turiu planšetinių kompiuterių su įjungta rašyklės funkcija. Galite rinktis tą būdą, kuris jums labiau prie širdies. Kas neaišku - klauskite.
((Užduotis nesunki - jūs turite panaudoti turimą daiktą ir aprašyti jo veikimą viena iš minėtų žiobariškų priemonių. Negali viskas sektis tobulai, gali ir nepavykti. Už originalumą pridėsiu taškų. Reikia parašyti 3-5 post'us. Už visą gerai atliktą užduotį vertinsiu iki šešių taškų. Pirmasis parašęs gauna papildomą tašką.))
-
Buvo šalta, tačiau vilktis žieminį apsiaustą nevertėjo - vis dėlto jie vidury žiobarų miesto, nereikia visiems demonstruoti savo neįprastų sugebėjimų. Laimei, mergina turėjo ir žiobarišką pūkinę striukę, kuri šiuo atveju puikiai tiko. Varno Nago spalvų šalikas irgi pravertė - žiobarams jis atrodys tiesiog kaip įprastas dryžuotas žieminis aksesuaras.
Aikštė buvo tuščia, tik Hogvartso mokiniai apsupę profesorę. Varnanagė iš prigimties buvo smalsi, jai buvo įdomu pabandyti rašyti žiobariškais prietaisais. Nieko nebuvo girdėjus apie jokius planšetinius kompiuterius, bet pabandyti gi galima, ar ne? Tad priėjusi prie mokytojos pasiėmė vieną prietaisą iš dėžės. Prietaisas atrodė labai panašus į tą telefoną, kurį žaliaakė turėjo, tik buvo žymiai didesnis, reikėjo laikyti jį abiem rankom.
Nešina planšete, išmaniuoju telefonu bei užrašais, kuriuos suformavo teorinės pamokos dalies metu priėjo prie suoliuko. Pasisekė, kad šis buvo neapsnigtas, taigi buvo galima prisėsti ir bandyti kažką daryti su telefonu. Staiga varniukei toptelėjo viena mintis. Ji skubiai pribėgo prie mokytojos.
- Profesore, o kaip man patikrinti, ar šis telefonas veikia? Aš juk nežinau jokių numerių, kuriais galėčiau paskambinti.
-
Elena atvykusi į Londoną, Trafalgaro aikštę, labai apsidžiaugė. Pati čia buvo gal kokį vieną ar du kartus, tad kaip gi nesidžiaugs vėl čia apsilankiusi. Jai patiko visa ši aplinka bei žaluma ( kurios dabar nesimatė, kadangi viskas buvo apgaubta sniegu ). Bet, kad ir kaip būtų gaila, apžiūrėti visko iš arčiau negalėjo, kadangi turėjo užduotį.
Pasirinkusi viską rašyti elektroniniu būdu, antrakursė nuskubėjo pasiimti planšetinio kompiuterio pas profesorę. Šį daiktą buvo mačiusi tik vieną kartą, kažkokios žiobarės rankose. Mergaitė, pasiėmusi planšetinį, pabandė jį įjungti. O užtruko vos 6 sekundes. Tada, patikrinusi, tą daiktą vėl išjungė, pasiėmė išmanųjį telefoną ir, nusivaliusi rankomis sniegą nuo vieno iš suoliukų, atsisėdo. Telefonas turėjo šone iškilusį mygtuką, kurį paspaudus telefonas įsijungia. Elena jį ir paspaudė. Ekranas sušvietė. Antrakursė nebežinojo ką daryti, tačiau ekrane pamatė, kaip kažkieno pirštas perbraukia per jį. Mergaitė padarė taip pat. Ekrano vaizdas pasikeitė. ,,Hmm... Ką daryti dabar?''. Elena išsiėmė savo užrašų knygutę ir pradėjo skaitinėti. ,,Gerai, supratau''. Tada vėl pažvelgė į telefoną. Pastarojo ekranas jau nebešvietė. Rudaplaukė pabandė dar kartą jį įjungti. Tai suveikė. Perbraukusi pirštu jo ekraną mergaitė spustelėjo ženkliuką, su nupieštu telefonu. Tiesa, į jos pačios telefoną jis nebuvo panašus, bet kai Elena žvilgtelėjo į savo užrašų knygutę, prisiminė, kad perpiešė iš knygos keletą piešinukų, dėl viso pikto. Dabar tai antrakursei labai pravertė.
-
Išgirdusi, kad praktinė pamokos dalis vyks Londone, Lisette labai apsidžiaugė, o Trafalgaro aikštė mergaitei buvo gerai žinoma, mat tėtis ne retai atsivesdavo rausvaplaukę čia, šiek tiek pamokyti magijos. Tarp savo daiktų Lisette susirado ilgą žieminį paltą ir kartu su visais išvyko į Londoną. Trafalgaro aikštė buvo didelė, tačiau klastuoliukei pasirodė, kad aplink trūko kažko gyvo, pavyzdžiui medžių. Na taip, dabar žiema ir niekas nežaliuoja, tačiau net belapių augalų aplink matyti nebuvo. Išgirdusi užduotį, rausvaplaukė iš didelės palto kišenės išsitraukė maždaug delno dydžio televizoriuką. Lisette kiek ilgiau palaikė juodą mygtuką, ant prietaiso viršaus, kol ant ekrano juodame fone pasirodė baltos raidės Panasonic. Antrakursė buvo pakankamai protinga ir civilizuota, kad suprastų, jog Panasonic-tai prekės ženklas. Mergaitė žiūrėjo į užrašą ir laukė, kas vyks toliau.
-
Jasmin nekantravo nukeliauti į Londoną, ji čia niekad nebuvo. Trafalgaro aikštė nepasirodė kažkuo ypatinga, nesiskyrė nuo kitų miestų aikščių, parkelių. Mergaitė nekantravo vėl užsidėti savo žiobariškus drabužius - smėlio spalvos paltuką ir kaštoninės spalvos šaliką. Sniegas buvo kažkurią dieną pradėjęs tirpti, o vėliau užšalo, nes daug kur ant takelio buvo ledo. Slidaus ledo. Varniukė atsiliko nuo savo klasės grupės, taigi pasišokinėdama bandė pribėgt prie visų ir kiek aplenkti juos, prieiti prie suoliukų. Na, ne viskas ėjosi pagal planą. Mergaitė kai tik pasivijo grupelę klasiokių, bešokinėdama paslydo ir tėškėsi visu kūnu ant žemės. Na, seniai turėjau mėlynių...
Kiek pagulėjusi ant ledo ir beinkštadama dėl skausmo mergaitė nusprendė keltis. Truputį šlubuodama Jasmin priėjo prie mokytojos iš jos pasiėmė išmaniuosius akinius.
-
Lisettei labai šalo skruostai ir nosys dėl žvarbaus gruodžio vėjo, o rankų pirštai, atrodo, ledėjo, mat šio prietaiso ekranas su pirštinėmis neveikia. Pagaliau ant ekrano atsirado daugybė spalvotų kvadratėlių su pavadinimais. Už mergaitės akių užkliuvo mėlynas kvadratėlis su padidinamuoju stiklu jame, o po juo užrašyta Ieškoti. Rausvaplaukė savo suledėjusiais pirštais paspaudė ikonėlę ir prieš ją atsirado langas, kuriame prašyta kažką įvesti. Lisette gerai pagalvojusi savo mėgstamiausia animacinį filmuką lėtai įvedė jį į laukelį, deja, ant ekrano atsirado užrašas Paieškos rezultatų nerasta. Antrakursė pabandė įvesti dar poros animacinių filmų pavadinimu, tačiau vėl tas pats. Ak, tiesa! Mergaitė prisiminė ir kitą televizoriuko paskirtį. Juk tai lyg elektroninis žemėlapis. Deja, Lisette dėmesį išblaškė ore susikondensavę vandens lašeliai dėl jos kvėpavimo.
-
Caroline stebėjo dirbančius mokinius. Viena ketvirtakursė varnanagė priėjo prie profesorės ir uždavė klausimą. Išklausiusi mergaitės mergina prabilo:
- Dallifrea, tau nebūtina skambinti, kad suprastum telefono veikimo principą. Tau tereikia aprašyti jo valdymą, kaip juo naudotis ir taip toliau. Bet jei pageidauji išbandyti skambinimo funkciją - visada gali skambinti į mano žiobarišką telefoną,- Caroline iš krepšio išsitraukė skiautelę popieriaus ir užrašė skaičiukus.- Prašom. O visi kiti - paskubėkite, nes tuoj baigsis pamoka ir nespėsite pabaigti. O už nebaigtą užduotį - atitinkamas įvertinimas. Laiko turite, tačiau jeigu jį leisite veltui - nieko nebus.
Caroline įsitaisė ant suoliuko stebėti mokinių pasirengusi visiems padėti.
((Paskubam, nes nespėsim. Primenu - 3-5 įdomūs post'ai, įvykdyta užduotis (prietaisas išbandytas ir aprašytas nurodytomis priemonėmis) ir penki-šeši taškai už šį darbą jūsų. Pamoką baigsime pirmadienį-antradienį (gruodžio 19-20).))
-
Keturiolikmetė linktelėjo mokytojai, šitaip parodydama, kad suprato jos atsakymą. Pasiėmusi į rankas skiautelę popieriaus nuėjo link suoliuko, kurį jau anksčiau buvo nusižiūrėjusi.
Atsisėdo ir dar sykį įdėmiai iš visų pusių apžiūrėjo turimą prietaisą. Niekaip negalėjo suprasti, ką reiškė nukąstas obuolys, bet tiek to - juk ne jis svarbiausias, ar ne? Paspaudus mygtuką prietaiso viršuje užsidegė ekranas. Jis rodė valandas ir liepė perbraukti per jį pirštu. Mergaitė smalsiai padarė tai, ką jai liepė daryti šis žiobarų išradimas ir vietoj valandų ekrane atsirado daug mažų paveiksliukų. Norėdama išbandyti, varnanagė paspaudė ant vieno iš jų. Pamačiusi savo veidą telefono ekrane net aiktelėjo iš nuostabos. Matyt, su šituo telefonu galima ir fotografuoti!
Užteko paspausti mygtuką telefono apačioje, ir vėl atsirado mažyčiai paveiksliukai. Raudonplaukė suvokė, kad kiekvienas paveiksliukas atidaro kitą programą, galima daryti kitus dalykus.
Skambinti mokytojai vis dėlto nenorėjo, tad, įsidėjusi sulamdytą popieriuką į striukės kišenę, nusprendė, kad tiesiog išbandys visus paveiksliukus. Jai ėmė šalti rankos, tad užsimaukšlino pirštines. Keista, tačiau dabar mergaitė nieko negalėjo padaryti su telefono ekranu, jai prisilietus prie kurio nors ženkliuko nieko neįvykdavo. Velnias, nejaugi sugadinau telefoną? Tik ne tai, prašau prašau prašau. Išsigandusi nusimovė pirštines ir ėmė spaudinėti ant ekrano kur pakliuvo. Tik šįkart viskas veikė, prisilietus prie ikonos įsijungdavo programa. Matyt, šis telefonas nėra pakankamai išmanus, kad reaguotų į audiniu apdengtas rankas.
-
Pagaliau sukoncentravusi savo dėmesį į užduotį, Lisette prisiminė savo namų adręsą ir šaltais, apledėjusais pirštais jį įvedė į laukelį. Po keletos akimirkų ekrane atsirado žemėlapis, o ant jo ilga, vingiuota mėlyna linija, su rausva mašinėle linijos pradžioje. Šalia mašinėlės buvo parašyta "Trafalgaro aikštė", o melsva linija vedė iki pat jos namų. Oho! Aparatas tikrai veikia puikiai! O ta mašinėlė turbūt esu aš! Iš nuostabos antrakursė kilnojo antakius. Rausvaplaukė pradėjo sekti liniją, tačiau ne per toli, kad nenuklystų nuo grupės. Staiga iš aparato pasigirdo moteriškas balsas:
-Už penkių šimtų metrų sukite į dešinę,- sakė ji. Lisette kiek išsigando, ji nesuprato, kaip moteris gali gyventi tokiame mažame prietaise.
-Alio!- surėkė ji prikišusi savo nuo šalčio suskilusias lūpas arčiau ekrano. Deja, niekas neatsiliepė. Dabar mergaitė susirūpino dėl kalbančios moters iš vidaus ir visaip bandė išsiaiškinti, kaip ją išgelbėti.
-
Elena ,,sunkiai'' dirbo prie telefono, kol pamatė, kaip viena varnanagė prieina prie profesorės. Antrakursė bandė ką nors nugirsti. Vis gi išgirdo tik Caroline žodžius, kadangi ji kalbėjo garsiau. ,,Ta mergaitė turbūt paprašė profesorės telefono numerio, gal ir man taip padaryt? Tai tikrai padėtų. Neketinu likusią pamoką tiesiog praspaudinėti tuos...kvadratėlius ekrane... Na jau ne''. Tada mergaitė išgirdo ir profesorės raginimą paskubėti su užduotimi. Ela apsidairė. Dauguma mokinių dar tik pradėjo aiškintis savo išmaniųjų daiktų paskirtį. ,,Oh, tai gerai. Vadinasi neatsilieku... Pala, numeris. Ką tik apie tai mąsčiau. Kaip viskas galėjo iš galvos išgaruoti vos per keturias sekundes?''. Mergaitė kiek pagalvojusi apie pasekmes (,,o gal neiti? Jeigu man numerio neduos? Kas, jeigu profesorė supyks? Arba kaip nors apsijuoksiu? Taip gėėda''), prisėlino prie savo žiobarotyros profesorės ir tyliai paklausė:
- Atsiprašau, profesore, gal galit ma...
Rudaplaukė suprato, kad į vyresnį žmogų kreipėsi nelabai mandagiai. ,,Poo prliais! Gerai, taisom klaidą''. Ji atsikrenkštė ir kalbėjo toliau:
- Gal galite ir man duoti jūsų telefono numerį? Kad... Galėčiau paskambinti..jums..?
Elena šiek tiek kilstelėjo antakius ir nedrąsiai nusišypsojo.
-
Jasmin su išmaniaisiais akiniais gavo ir vieną plytą primenantį dalyką - išmanųjį telefoną. Kas jau kas, bet varnanagė žino kaip juo naudotis: tai buvo dalykas kuris keliavo visur kartu kur tik ėjo Jasmin! Na, išskyrus Hogvartsą. Mergaitė buvo kiek pasiilgusi to daikčiuko. Taip, keista yra pasiilgti daikto, bet ko tik telefone nebuvo: nuotraukos su draugais, tėvais, mėgstamiausia muzika, keletą žaidimų... Viskas, ko tik reikėjo vienuolikmetei. Tik mergaitė kiek sutriko, kad prie akinių gavo ir telefoną. Jasmin manė, kad išmanieji akiniai tokie išmanūs, kad galėsi juos valdyti be telefono!
Mergaitė paėmusi akinius juos apžiūrinėjo. Dar kartą. Gal ko nepamačiau klasėje? Na, lyg nieko naujo nepamatė. Tiesiog, šį kartą pamatė išjungimo/įjungimo mygtuko logotipą ant šono, bet kad ten toks dalykas yra, ji jau žinojo.
Jasmin užsidėjo akinius ir telefone radusi keistą programą suporavo telefoną su akiniais.
▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲
Jasmin užsidėjo akinius. Jie buvo kiek didoki vienuolikmetei, tačiau ko norėti, akiniai pirkti ne jai. Viskas atrodė įprastai, kadangi akiniai net neturėjo stiklų, tik mažą nedidėlį stiklinį stačiakampiuką dešinės akies kampe. Buvo kiek keista būti su tokiais akiniais. Norėdama pažiūrėti kaip atrodo varniukė nuėjo į telefone esančią kameros programą ir įsijungė priekinę kamerą. Na, galėtų jie turėti gražesnį ir labiau tinkantį man dizainą pamanė mergaitė ir mintyse nusijuokė. Tik dabar Jasmin pirštus pradėjo spausti šaltis. Viena iš išmaniosios plytos minusų - negali naudotis kai esi užsidėjęs pirštines.
Taigi, kiek pasifotografavusi per telefoną (Na, neturėčiau to daryti, bet neturiu naujos nuotraukos sniege, be to, tai vienintelės mano nuotraukos kurios bus darytos Londone, taigi gal mokytoja nepyks. buvo pagalvojusi Jasmin) nusprendė grįžti prie pamokos.
Taigi, kaip valdyti šį daikčiuką? Jasmin paspaudė mygtuką esantį dešinėje ant akinių kojelės. Akiniai atrodė lyg ir įsijungė, bet nelabai kas pasikeitė. Berlin nusprendė įsijungti programėlę su kuria suporavo akinius. Programoje buvo atsiradę keletą naujų pasirinkimų kurių nebuvo anksčiau. Taigi, ką čia padarius?.. Manau, kad pirma aš noriu nufotografuoti nuotrauką ir paspaudė mygtuką ekrane su užrašu ,,nufotografuoti nuotrauką". Mergaitė mažame stikliniame stačiakampyje akinių kampe pamatė kaip atrodys nuotrauka. Pradėjo dairytis ir ieškoti ką gražaus nufotografuoti. Nusprendė įamžinti visus mokinius kažką darančius, taigi kiek nuo visų nutolo. Bet... Ką paspausti, kad nufotografuoti nuotrauką? Tada mergaitė pažvelgė į ekraną kur buvo atsiradęs kažkoks užrašas ir nustebo: reikia mirktelti vieną akį, kad nufotografuoti nuotrauką?! Wooow. Ir mergaitė mirktelėjo ir... nufotografavo nuotrauką kurią tuojau pat išvydo telefone! O ir kokybė nebuvo ta, kad galėtum suskaičiuot pikselius. Mergaitė prifotografavo dar keletą žieminių nuotraukų.
▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲▲
Pamoka ėjo į galą, taigi mergaitė bandė kuo greičiau išbandyti dar keletą akinių funkcijų. Programėlėje mergaitė pasirinko ,,navigacija". Paspaudusi ekrane atsirado tik užrašas ,,Pasakyk kur nori nukeliauti". Mergaitė kiek sutriko. Pasakyti? Ne parašyti? Varniukė manė, kad atrodys keistai, dėl to vos girdimu balsu pasakė:
-Biblioteka.
Tačiau akinių kampelyje ji išvydo užrašą, sakantį, kad kalbėtų garsiau. Mergaitė apsižvalgiusi ar nėra aplinkui nieko kiek garsiau tarė:
-Biblioteka.
Tam pačiam stikliniame stačiakampyje ji išvydo nuorodas kur eiti, pasukti, kad prieiti artimiausią biblioteką, kuri pagal akiniuose esantį žemėlapį, buvo visai netoli.
Varniukė nusprendė daugiau negaišti laiko su akiniais ir pradėti rašyti. Iš mažos kuprinės, kurią per atostogas Ispanijoje jai nupirko jos močiutė, kuri, deja, jau nėra tarp gyvųjų tarpo, išsitraukė lapą ir tušinuką. Lapo kampe mergaitė užsirašė
Jasmin Berlin, I kursas, Varno Nagas
ir pradėjo galvoti, ką čia parašius?
Kiek pamąsčiusi mergaitė pradėjo rašyti stengdamasi parašyti dailyraščiu:
Mano pasirinktas daiktas - išmanieji akiniai. Šiais akiniais nesu niekad naudojusi taigi buvo šaunu išbandyti. Šie akiniai įsijungia paspaudus ant dešinės kojelės esantį mygtuką on/off. Be to, pirmą kartą naudojant akinius reik suporuoti su savo išmaniuoju telefonu į jį atsisiuntus akinių valdymo programėlę. Per pamoką spėjau išbandyti tik kelias funkcijas - fotografavimą ir navigaciją. Norint nufotografuoti tereikia mirktelti akį ir po akimirkos į jūsų telefoną ateis ką tik matytas vaizdas! Man tai atrodo labai šaunus fotografavimo būdas. O jei būdamas su akiniais nuspręsi kur nors nueiti, bet nežinosi kur - akiniams tiesiog pasakyk kur nori eiti ir jie tau parodys stikliniame stačiakampyje akinių kampe kur eiti!
Varniukei nesugalvojus ką čia dar parašius, nešvaisčiusi laiko pasiėmė akinius, lapą, išmanųjį telefoną ir pasišokinėdama patraukė link mokytojos. Į dėžę atsargiai įdėjo išmaniuosius daikčiukus, o mokytojai padavė lapą ir atsistojusi netoli laukė ką ji pasakys.
-
Lisettei dabar labiausiai rūpėjo moteris, gyvenanti prietaiso viduje. Antrakursė savo sušalusiais pirštais ėmė visur rakinėti, ieškodama kokio nors tarpelio, už kurio užlįstų jos nagas ir dangtelis atsidarytų. Šiaip ne taip rausvaplaukės nagas surado sau vietą, o Lisette, iš visų jėgų stengėsi atplėšti dangtelį. Po kiek laiko televizoriuko nugarėlė atsiplėšė, o kartu su ja ir įvairios mikroschemos, tūnojusios viduje. Prietaiso ekranas užgeso. Mergaitė labai išsigando, juk negana to, kad ji sulaužė prietaisą, bet dar ir nerado jokios moters, esančios viduje. Surinkusi visas detales nuo žemės, nedrąsiu žingsniu nuėjo link netoliese esančios profesorės.
-Atsiprašau,- nedrąsiai priėjusi bakstelėjo mokytojai į petį,- aš n...netyčia sugadinau p..prietaisą,- kiek mikčiodama prisipažino mokytojai,- t..ten pradėjo k...kalbėti moteris, ir.. ir aš pamaniau, k..kad ji ten įstrigus, ir.. ir tiesiog norėjau jai p..padėti,- pilnomis akimis ašarų kalbėjo Lisette,- aš tikrai a..atsiprašau, pasirūpinsiu, kad mano t...tėtis apmokėtų žalą.
-
Caroline nekantriai pasimuistė. Pagal viską pamoką ji turėjo baigti prieš penkiolika minučių, bet profesorė labai norėjo, kad visi mokiniai spėtų pabaigti.
- Žinoma, gali pamėginti,- pasakė mergina vienai grifiukei paduodama skiautelę popieriaus, kokią neseniai buvo gavus Dalli.- Bet aš patariu paskubėti. Pamoka jau baigiasi.
Viena mergaitė priėjo prie profesorės ir atidavė užbaigtą darbą.
- Dėkoju, šaunuolė, kad baigei. Tuojau patikrinsiu ir skirsiu taškus,- Caroline pagyrė mokinę vardu Jasmin.- O visi kiti paskubam, paskubam.
Kai profesorė (kaip keista, kai Caroline amžius - vos devyniolika) jau ketino atsidėti rašinio skaitymui prie jos priėjo išsigandusi mergaitė (Regis Lisette) ir ėmė pasakoti, kad sulaužė prietaisą.
- Nieko tokio, viskas gerai,- kalbėjo Caroline imdama iš mokinės rankų GPS'ą.- Sutvarkysiu. Žiobariškuose prietaisuose nėra gyvų žmonių. Tai tik įrašas,- šyptelėjo mergina įgudusiais judesiais surinkdama mikroschemas. Uždariusi nugarėlę profesorė padavė jį Lisette ir tarstelėjo:
- Prašau ir pasistenk paskubėti. Pamoka į pabaigą.
((Pamoką baigsime rytoj iki dvyliktos valandos.))
-
Išsigandusiomis akimis Lisette žiūrėjo į profesorę, kai ši iš mergaitės rankų paėmė prietaisą. Laimei, vos keliais rankų mostais profesorė Wilding sutvarkė televizoriuką ir grąžino mokinei patikindama, kad jokie žmonės jame negyvena. Padėkojusi mokytojai ir paėmusi prietaisą Lisette nuėjo suoliuko link. Atsisėdusi ir šalia pasidėjusi televizoriuką, Lisette iš kuprinės išsitraukė tvarkingą popieriaus lapelį ir ėmė rašyti.
Lisette la Claire, Klastūnynas, II kursas
GPS - "Elektroninio žemėlapio" veikimas
GPS yra labai panašus į mažą televizoriuką, kuris telpa vienoje rankoje. Deja, šis prietaisas turi visai kitokį veikimo principą nei žiobariškas televizorius. GPS'as yra skirtas kelionėms, kad žmonės, kurie važiuoja ten, kur dar nėra buvę, nepasiklystų ir lengviau rastų kelią. Žiobarai (o gal ir ne tik), norėdami rasti vietovę, tiesiog įveda į tam tikrą laukelį vietovės pavadinimą, gatvę, namo numerį, o prietaisas automatiškai suskaičiuoja atstumą ir nurodo kryptį. Taip pat GPS'as net gi kalba (iš dalies), jis pasako kur ir kada reikia sukti, o tai tikrai palengvina žmogui kelionę (juk jis negali kas kart pažiūrėti į žemėlapį ar ekraną, reikia žiūrėti į kelią). Žinoma, kaip ir dauguma technikos prietaisų, taip ir šis televizoriukas veikia įvairių mikroschemų pagalba, kurių veikimo, deja, aš nesuprantu. Mano manymu, prietaisas yra be galo naudingas ir daug patogesnis už popierinį žemėlapio variantą.
Lisette, baigusi rašyti dar kartą patikrino klaidas ir nunešė lapelį bei GPS'ą profesorei Wilding, kuri buvo visai netoliese. Įdavusi profesorei daiktus, rausvaplaukė vaikštinėdama netoliese apžiūrinėjo taip gerai pažįstamą vietą.
-
Caroline apsižvalgė ir garsiai suplojo delnais.
- Viskas, pamoka baigta. Kas parašėte aprašymus atneškite juos man. Prietaisus prašau gražiai sudėti ten, iš kur paėmėte,- profesorė mostelėjo ranka dėžės link. Vertinsiu ir pastangas, ir rezultatą. Kas nespėjote, tai nespėjote. Parašykite kiek padarėte.
Mergina atsistojo prie dėžės ir ėmė dėlioti grąžintus prietaisus į jų dėžutes. Kai paskutinis įtaisas atsidūrė originalioje savo pakuotėje Caroline pasikišo dėžę po pažastimi ir pamojo mokiniams sekti paskui ją. Juk dar reikia spėti grįžti į mokyklą ir mokiniams nueiti į kitas pamokas. Regis, pamoka nusisekė. Kitą kartą pasistengsiu padaryti dar geriau, juk ši buvo man pirmoji.
((Pamoka baigta, bet kam mirtinai reikia pabaigti postą galite iki rytojaus, nes tada dalinsiu taškus. Taškai skiriami už originalumą, pastangas, postų taisyklingumą. Turite laiko dar kartą peržiūrėti ir pataisyti klaidas))
-
Gavusi iš profesorės numerį Bethany, net nepadėkojus, kaip tik įmanydama greičiau puolė prie telefono. Suspaudinėjusi reikiamus mygtukus, ji, šiaip ne taip, įvedė profesorės duotąjį numerį ir paspaudė žalią mygtuką. Netrukus pasigirdo keistas pypsėjimas, bet tuoj pat ir baigėsi. Bethany, nieko nesuprasdama, pasisveikino ir iškart padėjo ragelį. ,,Na, turbūt veikia''.
Nebegaišdama tokio brangaus laiko, Betė pasiėmė savo planšetuką, įsijungė ir pradėjo rašyti keverzoti:
Bethany Landworth, Grifų Gūžta, II kursas
Išmanusis telefonas
Išmaniojo telefono, kaip ir paprastų telefonų, pagrindinė funkcija yra skambinti ar rašyti kitiems. Taip susisiekti daug lengviau ir greičiau. Taip pat, jei nuobodu, gali pažaisti kažkokį žaidimą. Tik pirma reikia būti jį atsisiuntus, nors aš dar nenustačiau iš kur. Per telefoną gali naršyti internete, t.y. skaityti žinias, žiūrėti laidas ir bendrauti kažkokiame Facebook. Telefonas yra maždaug delno dydžio, turi didžiulį liečiamą ekraną ir vieną kvadratinį mygtuką apačioje. O jo kitoje pusėje galima matyti nukastą obuolį. Kad ir ką tai reiškia.
Baigusi grifiukė apžvelgė savo rašinėlį ir nunešė profesorei planšetinį bei telefoną. ,,Uh, pamoka baigta''.
-
Atostogos. Atrodė, jog jos atėjo per greitai. Nereikia suprasti klaidingai, Mirjam patiko gauti nors truputį saulės šitame visomis prasmėmis šaltame krašte. Bet tas truputis saulės dar labiau vertė ilgėtis namų. Namais grifė vadino ne Hamburgą, o Rio. Tai buvo jos tikrieji namai, pilni saulės, karščio, žmonių juoko ir liūdesio - visko. Gaila, kad per atostogas ji negalėjo grįžti namo. Teks laukti dar keletą mėnesių, kol galės vėl sėsti į lėktuvą ir keliauti į Pietų Ameriką. O kol kas reikia pabandyti mėgautis gyvenimu čia.
Taigi šią sąlyginai karštą dieną Mirjam sėdėjo kažkokioje Londono aikštėjo (kokioje, po teisybei, nelabai domėjosi) ir žvelgė į savo kelius, paslėptus po balta plazdančios medžiagos suknele. Ūžė ir pypsėjo mašinos, mamytės žiobarės netoliese stumdė vežimėlius su klykiančiais vaikais, senutės mezgė sėdėdamos ant suolelių pavėsyje. Taip prasidėjo dar viena Mirjam diena, pilna filosofinių apmąstymų ir žiobariško triukšmo. Gal mergaitė taip ir būtų sėdėjusi ant suolelio iki vėlyvos popietės, jei ne kažkiek matyta figūra, pasirodžiusi aikštės gale. Kiek susidomėjusi Mirjam pakėlė akis, bet nelabai kažko tikėjosi - gal jai tik pasirodė.
-
Edgar'as, jau spėjęs kiek pailsėti nuo mokslų ir visokiausių vyravusių intrigų Hogvartse, ganėtinai gražią ir šiltą dieną atklydo į Trafalgaro aikštę. Raudona maikute apsirengęs vaikinas aplinkiniams gal ir atrodė keistokai dėl ant vienos iš savo rankų dėvimos ilgos, juodos pirštinės, kuri buvo iki pat jo alkūnės jau nuo žiemos galo. Tai iš pradžių keldavo savotišką diskomfortą pačia būsimam penktakursiui prieš esant prieš aplinkinius, nepažįstamus žmones, tačiau su laiku jau spėjo prie to priprasti ir jam tai paliko įprastas, nieko nereiškiantis reiškinys.
Juodaplaukis praeidinėdamas pro fontaną, prie netoliese esančių suolelių pamatė sėdintį matytą veidą. Jis sekundėlei stabtelėjo ir smeigęs žvilgsnį į mergaitę, kuri matėsi, jog tikrai yra jaunesnė už jį patį, bandė susivokti kur ją matė. Ach.. Tai ji! susijuokė ir papurtė galvą, kiek pasimesdamas dėl savo gal pernelyg perdėtai intensyvaus įsižiūrėjimo. Taip pat jis prisiminė ir mergaitę, kurią lyg ir matė savo koledžo bendrajame kambaryje, bet laiko progos pabendrauti dar ir neturėjo. Vis gi pastarieji metai žaliaakiui, kaip ir visam Hogvartsui, buvo kupini visokiausių nutikimų. Prisigretinęs arčiau jaunesnės tos pačios mokyklos mokinės nieko neklausęs prisėdo.
- Sveika..,- įkvėptelėjęs oro tęsė, - Nusprendei truputėlį magijos paieškoti Londone?- žvelgdamas į priešais fontaną be perstojo praeinančius žmones šyptelėjo užsimindamas netiesiogiai, jog yra susijęs su magijos pasauliu, nes nebuvo įsitikinęs, kad grifė jį atpažins ar išvis bent bus jį mačiusi ar girdėjusi.
-
Su stipriu vasaros lietumi Trafalgaro aikštė ištuštėjo. Skėčiais ir kapišonais apsiginklavę smenys, stengėsi kuo greičiau praeiti aikštę ir pasislėpti po kokiu nors stogeliu.
Žmogysta su kapišonu ant galvos lėtai brovėsi tarp skubančių pakeleivių. Lietaus lašai kapsėjo nuo juodo kapišono, smelkėsi į džemperį, kelnias, kuprinę, lengvus sportinius batus, tačiau žmogysta neskubėjo. Jo juodos akys stebėjo viską aplinkui, tik galva nejudėjo.
Žvilgsnis šokinėjo nuo vieno iki kito praeinančiojo, apžiūrinėjo veidus, bandė atpažinti tuos, kuriuos matė prieš pusvalandį. Buvo įsitikinęs, jog niekas neatpažins - prieš išeidamas iš tenais pakeitė drabužius, apdaužytas veidas skendėjo kapišono tamsoje, rankos nuo delnų iki alkūnių buvo aptvarstytos juodos spalvos juostomis it "tvarsčiais".
Tikrai niekas jo neatpažins.
Tačiau visgi, širdis nemaloniai tuksėjo vis dar maudančioje krūtinėje.
Apie jo veiklą niekas nežinojo iš namiškių. Kaip ir nelabai žinojo apie jo dešimt taturiuočių.
Arno susiraukė. Pasikuitė atmintyje.
Visgi žino. Tačiau nieko nesako, matyt, žino tą vietą.
Aptvarstytas rankas sugrūdo dar giliau į kelnių kišenes.
Tačiau Wrena nelabai žino.
Jaunuolis sukando dantimis. Ir atsiduso.
Praėjusi vasara jį pakeitė tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Jis buvo mokinamas kovoti, paties jo prašymu. Tiesa, viskas prasidėjo vienoje Švilpynės salėje, tačiau nepasiekė tokio intensyvumo, kai mokinosi su Mela ir Igoriu per vasarą.
Arno sustojo ir pakėlė galvą į dangų. Užsimerkė.
Daug ko išmoko. Daug ką suprato.
Subrendo.
Šyptelėjo, vos tik lietaus lašai pasiekę jo atidengtą veidą nuriedėjo skruostais, smakru.
Jis jautėsi stipresnis.
Šešiolikmetis atsimerkė. Mikliais pirštais išsitraukė žiobarų ausinukus. Pasileido muzikos. Ačiū, Melijandra, jog pradėjai profesoriauti kaip žiobarotyros mokytoja. Ir pasileido visu greičiu bėgti.
Aplenkdamas balas, upelius, vaikinas išlėkė iš Trafalgaro aikštės, nuskuodė tamsiais ir niūriais Londono skersgatviais, gatvėmis.
Staigiai šoko ant vieno šukšlių konteinerio, čiupo už vieno balkono strypų, prisitraukė artyn. Netrukus, jis sliuogė vamzdžiais, balkonų strypais, kabarojosi visokiausiomis iškilimais link stogų.
Like, what's up, danger? - ausyse trankėsi žiobarų daina.
Rankų raumenys degė iš skausmo, tačiau Arno nepasidavė.
What's up, danger?
Jis, supratęs, esantis arti tikslo, sukaupė paskutines jėgas ir šoktelėjo nuo viso iškilimo link stogo "kampo".
Like, what's up, danger?
D-don't be a stranger.
Stiprūs pirštai kaip mat "prisilitavo" prie naujojo iškilimo, šešiolikmetis prisitraukė ir persivertęs nudribo ant plokščiojo stogo.
Įsišiepė ir davė sau atsikvėpuoti.
Kajus Arno Wintersas lėkė stogais, šokinėjo nuo vieno iki kito, vertė kulversčiais, tačiau nestojo, tik keitė bėgimo tempą.
Jis visą laiką aklai tiesiai nebėgo: žvalgėsi aplinkui, vis tikrinosi ar vietos, kur yra nešyklė, nepraleis pro akis ir pro skrajojančias mintis, kurios, kaip keista, vis sukosi apie Wreną ir tai, kas vyko visai neseniai.
Nors jau senai buvo prasidėję mokslo metai, Kajus dar nebuvo pasirodęs jokioje pamokoje, tam turėjo priežastį - lankėsi čia, Londone. Kam? Tam tikroje vietoje vyko kovos. Be burtų lazdelių. Ne, tik fizinė jėga. Ir tai vyko pas žiobarus.
Kajus greitai ir minkštai nušoko nuo stogo ant grindinio, persivertė kūlversčiu ir atsistojęs ant kojų nulėkė tolyn.
Wrena...Įdomu ką tu dabar darai? pasiekęs gatvę, vienoje vietoje peršoko per metalinių laiptų turėklą ir į puolė į tamsų akligatvį.
Kajus greitai išsitraukęs ausinukus iš ausų, grįžtelėjo per petį.
Nieko.
Nusisuko ir žaibiškai pripuolė prie sienos pastatyto žalios spalvos arbatinuko.
Pasaulis pradėjo suktis ir Kajus persikėlė į Ūdrų Žabangus.
-
Šį ryta mergaitė atsikėlė su šiurpuliukais, nes senelė sakė, kad šia diena ji pirma kart susitiks su pusseserę Trafalgaro aikštėje. Klastuolė ten buvo daugybė kartu ir visada buvo nors vienas turistas. Senelė buvo išėjusi ir visą dieną jos nebus todėl pasigaminus dešreles Camilla palaistė magišką gėlę esančia jos namuose. Nusišypsojo naminei gyvatei, katei ir pasiėmus raktus išėjo. Įsidėjus ausinukus juodaplaukė išėjo iš namų. Užėjus į bandelių kepyklėlę ir nusipirkus bandelę su šokoladų. Nukirtus kelią, kad greičiau ateitu po keliu minučių jau buvo pilną apkrautą žmonių aikštėje. Klausus savo mėgstamiausiais muzikas. Cornet pradėjo išžiūrinėti į žmonės bijodama praleisti pusseserės. Ką žinojo mergaitė tai pusseserės vardą daugiau nieko. Todėl nieko nedelsdama ji pradėjo šaukti jos vardą bandydama surasti ją. Keli žmonės vis atsisukdavo, bet Milla tikrai buvo įsitikinus, kad tai ne jie. Pagaliau pavargusi šaukti ji prisėdo lig laukdama, kad Nihal ją pastebėtu.
-
Trafalgaro aikštėje buvo kaip niekad tuščia. Keistas ir nerimastingas jausmas persmelkė Elijah. Kaip tik ne per seniausiai buvo tėvo perspėtas, kad vampyrai, kuriuos jis laikė uždarytus, gelbėdamas kitus, dabar yra laisvi ir ieško aštuoniolikmečio, tačiau šis nemanė, kad jie galėtų jį susirasti čia - Londone.
Tyla ir keista atmosfera slėgė Dawson' ą. Jam rodėsi, kad aplink jį pilna žmonių, tačiau buvo tik keli, į darbą skubantys kostiumuoti žiobarai su portfeliais rankose ar mamytės su vaikučiais. Tačiau visi šie individai greit išgaruodavo iš vampyro akiračio ir likdavo tik keli juodais džemperiais ir gobtuvais ant galvų. Chris' as stebėjo juos, tačiau nenorėjo patraukti dėmesio. Bijojo? Jaudinosi? Nenorėjo sukelti skerdinių? Galime prisigalvoti daugybė priežasčių, tačiau viskas buvo dėl to, kad žurnalistai greit viską ims fiksuoti ir visa tai nesibaigs geruoju. Kaip atrodytų straipsnių antraštės: "Ar tikrai vampyrai egzistuoja?" "Vampyrų kautynės Trafalgaro aikštėje?" Elijah apie tai pagalvoti net negalėjo, o tai apibūdinti te buvo vienas žodis - NESĄMONĖ.
Kvailoms mintims besipinant vampyro galvoje šiam kelią užkirto juodai apsirengęs "padaras", iš kurio širdies plakimo buvo galima suprasti, kad jis yra kraujasiurbys, tačiau jis buvo ne vienas, aplink rudaplaukį sustojo dar dešimtys, tokių keistuolių. Jie buvo silpni, tai matėsi iš jų išblyškusių veidų. Dawson' as žvelgdamas, turbūt jų vadui į akis plačiai šypsojosi.
- Jūs silpni ir nepasisotinę, prieš grynakraujį? - Negalėjo nustoti juoktis. - Gal jūs sau mirties nuosprendį atėjote pasirašyti? - Šiek tiek apsiraminęs klaustelėjo vaikinukas. - O kas čia vyksta? - Elijah kalbėjo, stengėsi, bandė su jais tartis, kad šie nepradėtų muštynių, čia kur rodos visai ne vieta, tačiau jie nieko nesakė, o negana to ėmėsi veiksmų ir vienas iš skaudesnių smūgių "keliavo" tiesiai rudaplaukiui į dešinįjį skruostą. Šis dėl per didelio juoko priepuolio išsiblaškė ir gavo savo dozę, tačiau po to karto, tas dručkis skrido į kitą aikštės pusę..
- Kas kitas?
-
Žinot kaip ten būna prieš tas vestuves? Nieko nespėji, neišsimiegi ir penkiasdešimt kartų persigalvoji. Ne, ta vieta netinka, ne, aš noriu bažnyčioj, bet laive. Suknelė per trumpa, suknelė per ilga, KODĖL JI ŽALSVA... Sportbačiai nuostabūs, o žmonės priekaištauja. Jovalas. Vestuvės yra blogai. Melisos Keyes išmintis byloja, nesituoksi - lengviau gyvensi, mažiau pinigų išleisi ir-
- KAS TU PER VIENAS?!- sukriokė moteriškė, kai šiai prie pat kojų nusileido dručkis.- Alio, garaž?- pamosavo rankele prieš pat jo snukelį.
Jokios reakcijos. Raudonplaukės akys perbėgo per Trafalgaro aikštę ir sustojo ties būrėliu, tiksliau, visu suknistu būriu padarų, kurie šoko ant vieno. Arba mano akys nelabai funkcionuoja, arba ten jie ant vieno klecko puola. Dieve švenčiausiasis, negaliu net ramiai į darbą nueiti. Melisa dar bato galu bumbtelėjo į, rodos, jau užsilenkusį vyrioką, truktelėjo pečiais. Negyvas, tai negyvas, nors tokiam tai kuolo reikėtų.
- Ėė, kas čia per karnavalai maskaradai vyksta? Atstokit nuo berniuko!- moteris užsiraukusi šūktelėjo ir bėgomis priartėjo prie nepažįstamųjų. Vos atkreipusi kelių padarų dėmesį pasigailėjo.- Oj vargeli, jūs vampyriukai,- nervingai sukrizeno, vos tik tie keistų dantų savininkai prisiartino prie jos.
Taip, tai Melisa Keyes, vietoj to, kad praignoruotų arba pasikviestų pagalbos, pati lenda kur nereikia ir vaidina didvyrę. Super. Sulaukusi tinkamo momento kirto vienam iš vampyrų iš alkūnės į apatinį žandikaulį ir, pasinaudodama proga, jog tasai inkščia iš skausmo, smaragdinėmis akimis sugaudė tą, kuris čia pagal ją gerietis turėtų būti. Aukštas, garbanotas. Tokių pilnas Londonas! Ir tada pasimatė veidelis.
- Ehehe, juk mes matėmės tam miške!- sušuko ministerijos darbuotoja ir su šypsena trinktelėjo vienam iš mušeikų.- Čia šitas kietas, žinok,- mirktelėjo nieko nesuprantančiam, išblyškusiam padarėliui.
Nuprotėjus. Ką ir daugiau pasakysi.
-
Po frazės "kas kitas" Elijah ėmė pulti krūva kraujasiurbių, kurių rodos buvo tik... Tik dešimt, bet jie greit gyvatės dauginosi. Nežinia iš kur, tačiau ir pats Dawson' as nustebo išvydęs juos visus. Negi aš tiek daug jų laikiau uždarytų? Ką galiu pasakyti, šaunuolis.
Trafalgaro aikštė, ką tik tapo muštynių, žudynių vieta, kur vienas po kito krito gyvi numirėliai. Rudaplaukis juos svaidė kaip mažus teniso kamuoliukus, jis nesitikėjo, kad šie bus tokie silpni.
- O jūs tikrai tokie protingi, kad pulti suaugusį, stiprų grynakraujį vampyrą, būnant tokiems.. - pasiknaisiojo po savo makaulę, - tokiems skystiems? - Klaustelėjo vieno, kurį greitu metu trinktelėjo į pastato sieną.
Chris' o klausą sudirgino balsas, moteriškas balsas, kuris rodos buvo labai girdėtas. Tačiau dabar čia kištis moteriškei, kai aplink pilna vampyrų tikrai nebūtų geriausia mintis.
- Klausyk, aš įtariu tu nežinai ką darai? - Riktelėjo bernužėlis, kad ta keistuolė jį išgirstu. Tikrai keista... - Išvydęs kaip ši ką tik trinktelėjo vienam iš išbalėlių jis tik šyptelėjo.
- Na kaip matot, jus net moterys daužo, kieti vampyrai.. - Nusikvatojo melsvai - žalsvų akių savininkas. - Be to gal norit pasiduoti, ar man pradėt širdis plėšyt? - Mirktelėjo vienam prieš save stovinčiam ir prisiminęs, kad gali jiems vadovauti sugriebė vieną už peties:
- Dabar tu pulsi saviškius.. - Sugaudęs akių kontaktą burbtelėjo aštuoniolikmetis ir stebėjo prasidedantį cirką, tačiau neilgai, staiga kažkas paleido mažytį medinį pagaliuką tiesiai šiam į riešą.
- Gal tu KVAILAS? - Šuktelėjo šis įpykęs ir sukaupęs visas jėgas taip gerai smogė jam į snukį, kad šio priekiniai dantys ir iltys tiesiog iškrito.
- Na, o kaip ten tau sekasi? - Pažvelgė į raudaplaukę, kuri puikiai "dorojosi" su puolėjais.
-
Smaragdinės akys nužvelgė besidauginančius gyvius. Pavartė akis. Gal ir nereikėjo kištis. Pasilenkė, kai virš jos praskrido dar vienas mėsos gabalas, kitaip - kūnas.
- Ką?- atsilenkusi išrietė vieną antakį.- Čia kasdieninė treniruotė, auč, nu po velniais, ko tu kimbi?- užsimojusi norėjo trinktelėti naujam varžovui, tačiau anas šįkart buvo apsukresnis ir permetė raudonplaukę per save.
Vos tik ji spėjo atsistoti, teko ir vėl griūt. Jeigu dabar nesistosiu, tai tikrai būsiu sumindyta kaip bulių varžybose. Suėmusi save į rankas, mergina čiupo pirmam pasitaikiusiam už kojos, lengvai šoktelėjo ir atsitiesė visu kūnų. Gūžtelėjo pečiais, kai vienas iš išblyškėlių krito žemėn. Pats deda kojas, kur nereikia.
- O galima paklaust dėl ko jie čia tave puola?- išplėtė akis, į ją bėgo vyriokas, suknistas vyriokas tiesiog bėgo į ja išskietęs rankas. Strazdanė, laiku sureagavusi, pasislinko šonan ir tasai vampyriūkštis pralėkė pro šalį.- Auč, turėjo skaudėt. BAIKIT MANE PULTI. AŠ MOTERIS. NEMUŠK. Tu kurčias?- iš kelėno spyrė vienam jų į tarpkojį.- Visada suveikia.
Tiesą sakant, ši moterėlė jau dabar galėjo ramiai sau pasišalinti iš šio įvykio sūkurio, tačiau ją vis kažkas stabdė. Pasiilgtas veiksmas? O gal jausmas, kad susituokus nebegalės brautis į tokias nesąmones, nes sutuoktinis draus ir saugos ją per daug? Trumpam žemaūgė pasislinko šonan. Pažvelgė į žiedą ant piršto, sulaikė ašaras. Nagi, Keyes, nebūk skysta. Jau ir nebežinojo ką labiau myli. Būsimą vyrą ar visiškai laisvą gyvenimą? Tuoj išeisiu iš ministerijos. Ir susituoksiu. Tikriausiai..? Bet- Melisos mintis nutraukė ją už kaklo pakėlęs juodaplaukis. Prasikeikusi mintyse dešimtis kartų, dvidešimt trejų metų mergina šiaip ne taip išsilaisvino iš to šlykštynės gniaužtų.
- Man? Gana neblogai, tik jie labai nemaloniai priima į savo būrį viešnią.
-
Sudaužytoji pusiau porelė jau buvo parsigabenusi į Londoną. Moteris lėtai dėjo žingsnius, kartais užkliūdavo, kartais tekdavo vyruką stumtelėti nuo savęs, kad nenugarmėtų abu žemėn. Trafalgaro aikštėje tąnakt žmonių netrūko, ypač turistų, žiobarų paauglių. Galėjai nugirsti, ką kiekvienas šnekėjo ir susidaryti vaizdą, kaip lengvai jie gyvena. Be jokių nesąmonių. Ne taip, kaip Keyes. Ne taip, kaip Elijas. Gerai, galima sakyti, jog ji didesnis chaosas jo gyvenime nei jis pats josios, bet garbanė nė kuo gyvu nesutiktų. Paraudusios smaragdo akys stebėjo kiekvieną. Klykiantį vaiką vežimėlyje, bėgiojančius mokyklinukus, besijuokiančius paauglius bei susikibusias poreles. Melisos ir Elijo duetas buvo, švelniai tariant, išsiskiriantis iš minios, mat nei kvapu, nei judėjimo greitumu neatrodė normalūs.
- Pavargau,- atsiduso moteris ir nelabai elegantiškai sudribo ant pirmojo pasitaikiusio suoliuko.
Žvelgdama į verdančią minią aikštėje, garbanė prisiminė namus Aukštutiniame fleglyje, kuriuose jau senokai lankėsi. O ji taip norėjo namo. Jai reikėjo namų. Kilstelėjo akis į tamsiaplaukį, tuščiu, buku žvilgsniu įsistebeilijo į jo akis. Merginai buvo tik laiko klausimas, kada Elijas pratrūks.
-
Jis labai aiškiai ir nesuprato, kokiu tiksliai būdu jiedu dvelkiantys ir svirdikuliuojantys iš Koukvorto atsidūrė Trafalgaro aikštėje. Delnu vis dar laikėsi Melisos, judviejų svyravimas į visas puses turėjo iš šalies atrodyti komiškas ir nelabai žavingas beigi natūralus. Tačiau ką padarysi, vargu ar visi tie žmonės, kurių net ir šįvakar aikštėj kaip silkių statinėj, juos prisimins. Neturėtų.
Melisai pareiškus nuovargį ir klestelėjus ant artimiausio suolelio, Elijas kelias brangias akimirkas pasigedo jos kūno šilumos, tačiau pats šalia nesisėdo, liko stovėti priešais, vos vos linguodamas į šonus. Judviejų akys susitiko, abiejų tokios pat tuščios, blausios, beveik stiklinės, vyro vis dar nežymiai pažymėtos ašarų takeliais. Elijas norėjo pasakytk labai daug dalykų, jo įprastai akmeningame veide turėjo regėtis pastangos tvardytis ir neimti šūkauti vidury aikštės, ypač tokiais laikais, kai žiobarai kiekvieną sušiktą smulkmeną fiksuoja savo blizgančiais aparačiukais.
Tačiau jis nesusilaikė, aišku, kad nesusilaikė. Ant vyro veido susikryžiavo susierzinimo ir nepatiklumo šešėliai, kartu su vos regima dėkingumo šviesele, kuri lengvai galėjo praslysti pro akis.
- Kokį velnią, - pradėjo jis ramiai. - Kokį velnią ten darei? Tam sušiktam skersgatvy?
Kažkur giliai smegenyse jis suvokė, kad klausimas nelabai logiškas ir apskritai nėra prasmės šūkauti apie tai, nes juk vien merginos buvimas ten išgelbējo jo nė sudilusio skatiko neveryą gyvybę. Elijo ranka, kaip visad jam susinervinus, pakilo prie vis dar drėgnų, šlykščiai sulipusių plaukų. Nedaug trūko, ir būtų pradėjęs nuo galvos rautis sruogas.
- Tau galėjo kliūt kerai! - šūktelėjo jis kiek garsiau, pavojingai sumosuodamas delnu į Melisos pusę. - O vaikas, vaikui kažkas galėjo atsitikti! Koko velnio, dėl kokio sušikto Merlino kelnių kampo tu ten buvai, ką?! - jau visiškai staugė Elijas, degančiomis akimis stebeilydamas į savo vaiko motiną. Kažkodēl mintis, kad ji, traukdama jo suglebusį kūną iš vandens, galėjo ką nors pertempti, sugadinti, prarasti tą vienintelį padarą jos viduriuos, kėlė vyrui neapsakomą siaubą. Ta vienintelė šviesi jo smegenų dalis paslaugiai informavo padariusi išvadą, kad rėkaudamas ir daužydamas sienas Elijas atsiranda arčiausiai artikuliuoto ir komunikatyvaus savo jausmų išreiškimo, kaip jam įmanoma. Ir vis dėl to, ta pati smegenų dalelė pastebėjo, kad toks būdas atneša daugiau žalos, nei pasitarnauja komunikacijoje. Tačiau Elijas kitaip nemokėjo. Jis vėl pajuto nepaprastą norą trenkti į kokį kietą paviršių.
-
Na va, prasideda, davai, šūkauk. Mergina dar kelias akimirkas ramiai, nejudindama nė vieno veido raumenėlio, klausėsi ir žvelgė į besiputojantį Eliją. Kažkuris smegenų vingis siuntė signalus jam neatsakyti, ignoruoti ir leisti jam pačiam su savimi pašūkaut, gal dar ir pasidaužyt. Tačiau garbanės būdas taip pat nebuvo toks jau nupiepusiai ramus. Ši atsistojo lyg norėdama būti aukštesnė už vyrą, kas vargiai pavyko. Akys patamsėjo, galėjai įmatyti net ir tokioje blausioje žibintų šviesoje.
- Man rodos, ir durnam būtų aišku, jog gelbėjau tavo subinę,- balse buvo kažkokia keista gaidelė.
Melisa kažkur giliai žinojo, kad taip įvyks, kad sulauks tokių klausimų ir staugimų, tačiau vis tiek nebuvo pasiruošusi. Nu, atsiprašau, bet psichopato puolimo nebūna labai tikėtasi. Vėl suskaudo papilvę, tačiau ignoravo, nors ir žinojo, kad galbūt prisikviesk bėdą. Ji tiek daug žinojo, tačiau taip puikiai viską ignoravo.
- Galėjo. Bet nekliuvo,- dar vis ramiai, tačiau jau su nervingu mazgeliu prabilo.- O ką aš pasakyčiau tavo vaikui? Sori, tavo tėvelis šūduose nuskendo?!- suriko taip, kad net per šurmulį jos riksmas susigėrė į tolimiausias pastatų sienas.
Nesiginčykim, Melisa buvo skradžiabalsė ir savo staugimu galėjo pralenkti Eliją. Haha, competition. Moteris sukando apatinę lūpą, per stipriai, pajutusi geležies skonį burnoje, liežuviu ją suvilgė.
- Dėl, va, šito kampo, tu idiote!- kibo į vyrui į atlapus ir papurtė.- Ką tu sau galvojai eidamas pas tą bobą, net neatsiprašant? Tu man rūpi, po velniais!- nedideliu kumštuku silpnai sudavė vyrui krūtinėn ir tik vėliau susipratusi, kad šis neseniai ir taip buvo sudaužytas, atsitraukė.
Labai norėjo rautis garbanas nuo galvos, susiriesti ant grindinio ir nebepajudėti ir taip visada, kai vyksta šitų bukapročių ginčai. Žengtelėjo atgal, ranka sugraibė suoliuko atlošą, kita - vėl prigludo prie pilvo. Nėščioji tyliai suinkštė.
- Aš dar noriu, jog šiam vaikui tektų galimybė ir su tavimi susipažinti,- kilstelėjo akis į pasiutusį žvėrį.- Nusivyliau tavimi,- sumurmėjo taip tyliai, kad net suabejojo, ar vyras išgirdo.
Audra, siautėjanti Melisos viduje nerimo, tik protarpiais nutildavo ir vėl su visais žaibais ir griaustiniais sukeldavo joje pyktį ir nusivylimą.
-
Jis staiga susivokė, kad nebuvo girdėjęs Melisos normaliai rėkiančios. Ir koks nepaprastas girdinys tai buvo, reginys taip pat, turėti šalia žmogų, kuris ne gūžiasi ir traukiasi, o su tokia pat ir dar didesne jėga bloškia jam į veidą savus kaltinimus ir nuostabas, pykčius ir visa ką kitą. Elijas akimirką išplėtė akis, o į jo lūpas beveik prasiveržė patenkinta šypsenėlė, tačiau smegenys laiku susivokė, kad šieptis dabar nelabai laikas.
Ir nors Melisos žodžiai buvo visiškai logiški ir pateisinami, jis buvo užsispyręs šiknius, ir pirmą kartą gyvenime rūpinosi ne savo, o kažkieno kito, kas net nelabai dar gyveno, gyvybe. Ir dar be viso to buvo smarkiai įsitikinęs, kad tėtis iš jo gautųs šūdinas. Beveik tiek ir pasakė, beveik suriko, kad ir turėjo palikt jį tos upės dugne tarp dumblių, negyvų žuvų liekanų ir šiukšlių, bet nespėjo. Melisa atskleidė, kad rūpinasi jo velnio nešta ir pamesta egzistencija, o Eliją Andrių jos silpnu kumštuku į krūtinę akcentuotas atvirumas pritrenkė kaip koks traktorius, vairuojamas girto žiobaro. Jis akimirką nieko negalėjo pasakyti, o tada užsikabino už kitos dalies, ir suriaumojo:
- Tvarkiau reikalus! Ta motera turėjo visas teises mane pribaigt! - galbūt tai nebuvo tiesa. Tikrai nebuvo, Elijo visas gyvenimas buvo taip toli nuo riteriškos moralės, kaip tik galėjo būti. Jis nebuvo kvailas ir suprato, kad jo priešo tolimos giminės be jokios abejonės gali trokšti keršto, tačiau pats nesijautė nieko panašaus nusipelnęs. Tačiau šįkart tai nebuvo labai svarbu, svarbu buvo tai, kad Melisa, pagal jo standartus, kone prisipažino meilėje, ir jis negalėjo su tokiu faktu imti ir taip paprastai gventi. Paskutinis dalykas, kurio norėjo, tai turėti gyvenime žmogų, kuris jaučiasi kažkaip už Elijo gerovę ar negerovę atsakingas.
Pro jo akis neprasprūdo ir vis Melisos kartojamas veiksmas, vis prispaudžiamas delnas prie pilvo, tačiau staiga sukilęs visos sielos (ar ko ten) priešinimasis ir atsisakymas priimti tą keistą dalyką, kurį Melisa jam taip tėškė į veidą, nustelbė bet kokį susirūpinimą.
- Man nereikia tavo suknistos pagalbos, - galiausiai sušnypštė pro sukąstus dantis. Nesvarbu, kad tai ji visad jį randa ir sulopo po kokio nelaimingo įvykio. Elijo ir taip neegzistuojantis orumas ir milžiniška puikybė negalėjo būti žeidžiama kažkieno kito rūpestingumu. Negalėjo taip būti. Vyras įsistebeilijo į Melisą, spoksojo kelias įtemptas sekundes, o tada nusisuko, įvyniojo pirštus į savo purvinas sruogas ir pabandė apsimesti, kad jos nusivylimas jam nieko nereiškia.
-
Strazdanomis nusėti skruostai paraudonavo, kvėpavimas padažnėjo, o delnus pasiekė beprotiškas troškimas suduot tai arklio šiknai į jo gražų veidelį. Moteris valdėsi, tikrai taip, kitaip Elijas tikriausiai būtų nušluotas nuo šios aikštės paviršiaus, o jau turi be galo įsiutinti Melisą, kad ši vos tvardėsi. Įrėmė rankas į šlaunis, menkai suvarė nagus. Nežinia, kodėl ji nesiėmė gynybos pozicijos, o pasirinko puolimą, ai, pala, juk ji nevisprotė besiraunanti ant tokio paties. Atsitiesė.
- Ane?- dramatiškai išskietė rankas į šonus.- Kokiuose dokuose jos teisės surašytos, a? Gal tuose, kuriuos susikiši sau giliai subinėn?! Eik šikt, Elijau,- akimirkai nusisuko nuo vyro.
Mintyse pradėjo virti prancūziški keiksmažodžiai, akys pasruvo kraujais ir deginančiom ašarom. Vyras, ant kurio nežmoniškai staugė, ją nervino labiau nei buvo įmanoma. Nėščioji drebėdama dar kartą sukando lūpą ir neatleido netgi prakandus, tik staigiai atsisuko į, jos akimis, graikų dievą/beprotį/jos vaiko tėvą. Žengė dar arčiau prie jo nusisukusio.
- Tuomet galiu nuskraidint tave atgal į tą kanalą, man nesunku. Arba pats susitik su ta mergše ir paprašyk, kad dar kartą tave sudaužytų,- iškošė pro sukastus dantis ir dėjo kelis žingsnius atgalios.- Eik velniop, Elijau!
Po viso šito ji ir nebesvajojo grįžti į jo butą, tik susisuko labiau į dvokiantį paltą ir pradėjo žingsniuoti, kur akys matė, o jos matė nedaug, dėl ašarų, o gal ir dėl kitų priežasčių vaizdas liejosi. Keletas žmonių, stebėjusių šią sceną įsistebeilijo į Melisą, vos pavelkančią koją už kojos. Kažkuri moteris dar paklausė, ar šiai nereikia pagalbos, tačiau garbanė tik papurtė galvą. Ji tik garsiai sukūkčiojo, dar tramdė raudą, tačiau nesėkmingai, netrukus, bliovė kaip nesveikai skerdžiama ožka. Suklupo, delnais pasirėmė į šaltą grindinį. Prie jos vėl pripuolė asmuo, norinti padėti, tačiau starzdanė ir vėl atsisakė, šįkart nustumdama vaikiną nuo savęs. Papilvę ir vėl nežmoniškai suskaudo, pasigirdo skausmo dejonės ir klyksmas. Tą pačią akimirką, Keyes prakeikė Eliją, prakeikė, bet nepyko.
-
Niekaip kitaip turbūt ir negalėjo būti. Jis gavo tai, ko ir siekė. Pykčio bangą, užliejusią jį kaip potvynis ir perliejusią kaip vanduo žasį. Atsitraukimą, kone mirtiną pasiuntimą anapilin susitikti su demonais. Elijas turėjo lengviau atsikvėpti, juk tokios baigties, tokio judviejų santykio siekė nuo pat pradžių - uždaro, neartimo, apibrėžto vien kūniškais poreikiais ir šiokia tokia pagalba, kurie nesiekė savo čiuptuvais toliau būtinų poreikių. Jo asmeninėje sutartyje nebuvo punkto apie gyvybės gelbėjimą ir kišimąsi, kaip jam atrodė, ne į savo reikalus. Juk gi ta moteris ir jos kerštinga egzistencija buvo jo vienintelio problema, ir jeigu jau jam lemta priburbuliuoti šūdų vandeny, tai tegul priburbuliuoja. Tačiau, regis, lemta buvo truputį kitaip. Elijas turėjo lengviau atsikvėpti, tačiau neatsikvėpė. Mes prisimename, kad jis yra negabus jausmams, pats sugeba išreikšti lygiai du su puse, o toliau jau nė žingsnio. Tačiau štai jis vėl stovi vidury Londono, o viduriuos malasi kažkokie neatpažinti skraidantys objektai.
Jis beveik rovėsi plaukus nuo galvos. Ketino pasukti į priešingą pusę, visai neturėjo noro aiškintis čia kažkokių santykių. Pasukti į priešingą pusę ir keliauti namo, į savo Merington Roudą, savo nuostabiai nepaprastai švarų, tvarkingą butą, kuriame peiliai stalčiuje išdėlioti pagal dydį, o ant grindų - nė dulkelės. Ar bent jau apie tokį jis svajojo. Kai Melisa iš dalies įsikėlė į jo asmeninę erdvę, šis tas pakito, ir peiliai nebebuvo sudėlioti pagal dydį. Jis tikrai buvo bededąs skersą ir bežengiąs tolyn, tačiau už nugaros pasigirdo širdį verianti dejonė. Elijas skambiai nusikeikė ir apsisuko, švystelėjo keletą žudikiškų žvilgsnių į aplink stoviniuojančius ir spoksančius žiobarus ir nužirgliojo tiesiai prie suklupusios, raudančios Melisos. Ištiesė ranką, delnu palietė petį, tačiau greit patraukė, apėjo ir pritūpė priešais, palenkė galvą norėdamas pažvelgti į šios ašarų nulaistytą veidą. Suvokė, kad klyksmai negalėjo būti dėl jo, Melisa taip neklykautų dėl tokios smulkmės. Kažkas atsitiko.
- Kas yra? - paklausė ramiai, tačiau balse girdėjosi ir išgąsčio gaidelė.
-
Nusipurtė bet kokį prisilietimą prie savęs, jos gražioje galvoje nekilo mintis priimti siūlomą pagalbą, pasakyti, kad jai ne viskas gerai, kad jos gimdos susitraukimai yra per daug skausmingi. Melisa tik dar kartą sudejavo, pajutusi maudimą ir strėnose. Vienintelis dalykas, kurio jai reikėjo, buvo poilsis. Gal iš dalies tai ir buvo apgailėtina, jos neapgalvoti sprendimai, impulsyvus pasidavimas jausmas, sustiprėjusiems nėštumo metu. Ir ką ji sau galvojo, lėkdama paskui Eliją į tą velnio paliktą akligatvį. Juk net tuomet dar šiek tiek mąstę racionaliai, juk ir tada žinojo galimas pasekmes, bet, žinoma, viską nustūmė į šalį, kvailai tikėdama, jog viskas bus gerai.
Godžiai gaudė kiekvieną oro gurkšnį, atsilapojo paltą, delnais perbraukė vidine šlaunų puse tikrindama ar nebus permirkusi kelnių medžiaga, ar nebus kraujo. Palaimingai atsiduso, ruošėsi bandyti stotis, tačiau prieš akis atsiradusi Elijo egzistencija ją vėl nusodino. Rankos pačios nusviro nuo šlaunų žemėn, veide pasirodė neįskaitoma išraiška. Kad ir kaip protas liepė jai tylėti, susitvarkyti pačiai be papildomų asmenų, ji nepaklausė, kaip įprastai. Melisa prieš jį atrodė taip apgailėtinai, o virpančios lūpos, kartu su atodūsiu, išleido tik dar labiau apgailėtinus žodžius:
- Meldžiu,- sausai nusikosėjo.- Man skauda,- gergždžiantis balsas turėjo vargais negalais pasiekti tamsiaplaukio ausis.
Ir ji pati negalėjo patikėti, jog jau ne pirmą kartą meldė jo pagalvos, tik šįkart garsiai. Troško turėti jėgų ir bėgti, dingti iš čia, iš aikštės, iš Londono, iš Anglijos, gal net ir iš viso pasaulio. Ir kaip liūdna, kad jai teko pasirinkti kitaip.
-
Jau šitokiu balsu išlementi žodžiai kažką galutinai sulaužė vargšo duomenų analitiko, kurio jausmai telpa į arbatinį šaukštelį, viduje. Jis nusikeikė, švelniai balsu, ir labai baisiai mintyse, ištiesęs delną nubraukė merginai ant veido užkritusius plaukus atgal, tuo pačiu ir priglausdamas pirštų galus prie kaktos, tarsi tikrindamas, ar ši nekarščiuoja. O tada delnai nuslydo nuo jos veido link pečių, kyštelėjo juos po mergino pažastimis ir įsiręžęs ją pakėlė nuo grindinio, tuoj pat žengtelėjo artyn, būti siena į kurią ši galėtų atsiremti, ar net čiužiniu, ant kurio galėtų pakristi. Viena ranka apsivijo juosmenį, tūptelėjo ir kitą apvijo po keliais. O tada pakėlė nuo žemės, ir stipriai laikydamas, prispaudęs prie savęs, ėmė žingsniuoti į šv. skutelio pusę.
Jam nereikėjo net klausti, kas per velnias ir kokie skausmai ją kamuoja, jautėsi supratęs intuityviai. Ir negalėtų teigti apie nėštumą žinąs daugiau, nei pačius pagrindiniausius dalykus (taigi, beveik nieko), tad ir tikėtis, kad iš išgąsčio ir susijaudinimo neprišiks į kelnes, buvo naivu. Elijas baisingu žvilgsniu perliedamas kelyje pasitaikančius žmones skynėsi kelią per tamsuojantį Londoną ir beveik pats nejausdamas murmėjo, esą viskas bus gerai, nepamiršdamas įterpti vieno kito baisaus keiksmažodžio.
-
Ji ir vėl buvo Londone, tik šįkart nebe viena. Turbūt po visų nuotykių, kuriuos teko čia patirti ir apie kuriuos papasakojo Sorenui, šis nusprendė, kad geriausia savo jaunėlės neišleisti iš akiračio ir prižiūrėti kiekvieną jos žingsnį Londone, o galbūt pats norėjo prasiblaškyti. Visgi, ištisus metus praleisdavo toje pačioje vietoje, o ir draugijos jaunoji von Sjuard nevengė. Tiesa sakant, jai patiko leisti laiką su broliu. Jis buvo vienintelis, kuriuo, be Leopoldo, galėjo pasitikėti. Turbūt derėtų paminėti ir Fandangą, deja, pastarasis buvo paukštis ir kalbėti, beje, tik mintimis, galėjo su rudaplauke.
Visiško laisvės apribojimo nebuvo net ir dabar. Vyresnysis šeimos atstovas supratingai leido merginai pasivaikščioti po miestą, žinoma, ribotą laiką. Turėjo nurodymus, kur ir kada. Tikslią vietą ir laiką.
Lėtais žingsniais ėjo erdvia ir žvilgsnį traukiančia Trafalgaro aikšte. Laiko turėjo dar gerą pusvalandį iki pasirodant Sorenui, galėjo be jokio vargo apeiti dar nemažą dalį centro, deja, nuotykių bent šįkart tikėjosi išvengti, todėl kantriai laukė ten, kur buvo pasakyta.
Su pasigėrėjimu nužvelgusi didingą statinį ir įvertinusi visą matomą vaizdą įsitaisė ant suoliuko, šalimais pagrindinių gatvių sankirtos. Automobilių čia netrūko. Spalvos keitė viena kitą, kol galiausiai visos ėmė maišytis. Vieni kažkur skubėjo, kiti lėtai pravažiuodami, turbūt kokį šimtąjį kartą nužvelgdavo aikštę.
Tyliai atsidususi atsirėmė ranka į suoliuko atramą pasidėdama galvą ir tingiai stebėdama turbūt judriausią Londono gatvę. Vestminsterio laikrodžio rodyklė lėtai slinko, artėjo susitikimo link, kai staiga auksinės akys pastebėjo mažą, purviną, sulysusį ir sunkiai pabėgti įstengiantį šunelį. Mažylis panašėjo į Haskio jauniklį.
Liūdnu žvilgsniu lydėdama benamį gyvūną pajuto begalinį norą pasiimti jį į glėbį ir parsigabenti į namus ir visai nesvarbu, ką Sorenas sakytų. Tas mažylis atrodė vertas net ir pasaulio pabaigos.
Klausą pasiekė meilus ir švelnus šuns kvietimas. Kitapus gatvės šunelį kvietė vaikas, regis, dar nesulaukęs nė dešimties. Mažasis haskis nė nesidairydamas pasileido tiesiai į jį, turbūt tikėjosi, kad galbūt rado tą, kuris jį priglaus. Tą, kurio dėka nebeteks bastytis purvinam, alkanam ir visų skriaudžiamam.
-Ne!-Kaip pakilo nuo suoliuko ir pasileido bėgti, nepajuto. Girdėjo tik stabdomų padangų cypimą ir bumtelėjimą, skaudesnį už bet kokį fizinį skausmą. Protas suvokė anksčiau nei akys išvydo. Ant gatvės, prie pat rato gulėjo sunkiai kvėpuojantis keturkojis. Laimė, kad jo ratas neprispaudė, deja, nebuvo aišku, kaip stipriai automobilio ratas trenkėsi į jį.
Nepaisydama aplinkinių automobilių, kurių vairuotojai suirzę ėmė rėkauti ir kelti triukšmą su garso signalais, rudaplaukė pripuolė prie sužeistojo žvėrelio.
-
Meksika eilinį kartą buvo palikta dėl Londono. Juano širdžiai visai nemielo miesto. Ir viskas tik dėl suknistų ministerijos dokumentų. Ir naujųjų globos aplankų. Turėjo vėl rinktis, ką norės globoti. Juk Adelė pranyko, išsivalė kaip kokia riebalų dėmė iš jo gyvenimo. Taigi, sunkokai. Nepilnai. Dievaži, ta mergiotė visada buvo nuostabiausia siela kunigo akyse. Lyg pataisyta, susiūta ir kaip švari užuolaida pakabinta ant Meksikos namų karnizų.
Tatuiruotasis kunigas (ha, labai derantys žodžiai) jau buvo pakeliui iš tos velnio neštos ir pamestos ministerijos. Neįsivaizdavo, kodėl išvis jam prireikė įsidarbinti joje. Kvaila. Suirzęs, dūmais apėjusiomis smegenimis ir surauktais antakiais daužėsi batų kulnais į aikštės grindinį. Per pastarąjį mėnesį jis mišiose vos nenudaužė su smilkalais visų Meridos gyventojų. Absoliučiai visų.
Tamsios akys lakstė per visus pastatus aplinkui. Niūruma. Kad ir kokie ten spinduliai šviestų ir apšviestų viską. Meksika ne veltui buvo vienintelė šalis, pavergusi Juano širdį. Vienintelė ir Adelei. kad ta kur, Adele, nyk iš mano galvos. Nors to norėjo mažiausiai. Ir netrukus tos nuvargusios akys sustojo. Ausis dirgino automobilių signalai, suirzęs kunigas nužergliojo iki įvykio. Ir sustojo it įžemintas. Pritūpė prie prie keturkojo ir nepažįstamosios merginos. Kryžiaus tatuiruote papuošta ranka perbraukė per haskio kailį. Ir visada gyvūnas jam buvo virš žmogaus. Išskyrus, žinoma, Adelę. Pasipurtė. Ne laikas ir ne vieta.
- Ar jis tavo?- kvailas klausimas. O iš automobilio išlipęs vairuotojas kažką rėkaudamas mosavosi kaip koks malūnas. Susiraukęs vyras peržengė visas kantrybės ribas ir atsistojęs atsifutbolino ispanų kalba. Šiek tiek išgąsdino vyruką. Ką padarysi.- Kur šventinas vanduo, kai jo taip reikia?- pavartė akis. Dar nuostabesnis dienos tęsinys.
-
Siaubas ir baimė, kurie buvo apėmę, kai vidury nakties į kambarį įlėkė du besigrumenantys paukščiai, nė iš tolo neprilygo tam, ką dabar jautė jaunoji prancūzaitė. Sunkiai orą gaudantis šunelis, gulintis ant lygaus Londono gatvės paviršiaus sukėlė tiek daug emocijų, kad nė pati rudaplaukė nesuvokė, ką jaučia. Nė nenumanė, ką derėtų daryti dabar, be viso to, jautėsi pasimetusi ir savo viduje.
Pastebėti, kad ji ne viena pripuolė prie sužeistojo keturkojo, privertė kryžiaus tatuiruote papuošta ranka, švelniai perbraukusi per purviną ir kiek apipešiotą haskio kailį. Staigiai kilstelėjusi galvą nužvelgė šalimais esantį vyriškį, panašėjantį į... kunigą?
Kelis kartus sumirksėjo netikėdama savo akimis. Matyti kunigą taip arti savęs buvo neapsakomai keista. Velniškai keista ir nejauku.
-Ką?-ji išgirdo, bet vis tiek paklausė, nors nė pati nesuprato kodėl. Galbūt neprašė pakartoti klausimo, paprasčiausiai netikėjo tuo, ką matė,-ne, jis ne mano,-papurtė galvą nusukdama žvilgsnį šalin.
Kitomis aplinkybėmis būtų suvaidinusi įsižeidusią ar pašiepusi vyriškį, mat, haskio jauniklis akivaizdžiai buvo benamis arba "labai puikiai prižiūrimas". Deja, mintys buvo nukreiptos kitur. Nebuvo nei laiko, nei noro šaipytis iš kunigo.
Dėmesį patraukus vairuotojo rėkavimui ir rankų mosavimui mergina tik žioptelėjo išgirdusi, regis, ispanų kalbą, sklindančią iš tamsiaplaukio lūpų. Nesuprato nė žodžio, galbūt nenorėjo suprasti, bet nujautė, kad jie tikrai nebuvo derami kunigui. Visgi, kad ir ką nepažįstamasis išrėkė, to pakako, kad vairuotojas užsičiauptų. Mažumėlę atrodė netgi išsigandęs.
Nejučia Sabrina šyptelėjo. Tai buvo tik maža dalis to, ko jis nusipelnė, kad partrenkęs bejėgį keturkojį nė nepasijudino pažiūrėti ar šis sveikas.
-Jei šventintu vandeniu gydai visus nukentėjusius, tuomet numanau, kiek jų mirė,-sužaibavusi auksinėmis akimis žvilgtelėjo į šimtą metų šukų nemačiusį plaukų savininką,-reikia veterinaro...-konstatavusi faktą gailiai pažvelgė į inkščiantį haskį. Tas garsas varė iš proto.
-
Vyro klausimas neturėjo sulaukti atsakymo, tai tebuvo kažkokio susirūpinimo išraiška. Nelabai mokėjo kitaip. Galbūt tik dabar galvon smogė, jog nutrenktas haskis nelabai galėjo turėti namus su tokia išvaizda. Arba gyveno su tokio paties plauko šeimininkais. Nebuvo nei veterinaras, nei ką nusimanė apie šiuos padarėlius. Absoliučiai. Tik šiek tiek jų poreikius, bet ir tai, labai miglotai.
- Apvažiuok čia nesimosavęs,- kiek pikčiau išrėžė meksikietis viso šito kaltininkui.- Ir kad nueitum išpažinties, visą gyvenimą gi nesinešiosi su savimi ant sąžinės,- sukomandavo nepažįstamajam ir tas pagaliau su savo automobiliu, kurio tepalas akivaizdžiai svilo, pasišalino iš tamsių Juano akių.
Ir niekas kitas, tik šie du - kunigas ir dar viena nepažįstamoji - susirūpino, drįso prisiartinti prie šuns. Visi kiti tik kvailai spoksojo lyg tai buvo įtempta, intriguojanti dar vieno serialo serija. Savanaudžiai, akli, nežinia, gal neturintys smegenų. Susierzinimą pagilino ir sekantys merginos žodžiai.
- Taip, visi nuskendo bekrikštijant,- sarkastiškai burbtelėjo.- Aš nesiorientuoju Londone, nepažįstu jokių veterinarų. Ar pati įsivaizduoji, kur galima būtų jį nugabenti?
Galbūt ir pats kunigas norėjo pasielgti savanaudiškai, toliau žiūrėtis savo reikalų. Jis jau turėjo būti pakeliui į Meksiką, bet ne, šiandien buvo itin nuostabi diena, tiesiog spinduliuojanti teigiamais dalykėliais. Vietoj to, kad dabar jau rūpintųsi sergančiu tėvu ar bandytų susitikti su oficialiai jau nebe globotine, jis kaip kvailys tupinėjo prie šuns, net nežinodamas, ką reiktų daryti, kad šis pasikeltų. Dievaži, ar čia Dievo ženklas, kad šiam reikėjo studijuoti veterinariją, o ne teologiją ir stot į kunigystę? Ha, labai laiku.
Juanas nebuvo silpnas vyrukas (tiksliau, buvo itin karštas ir visai netinkamas su tokia išvaizda į kunigus), pakišęs rankas po gyvūnu, šiek tiek kilstelėjo, prinešė ant šaligatvio. Nėr ko čia gatvėje voliotis. Šuo, dar kartą suinkštęs, pats atsistojo ant visų savo keturių. Menkai šyptelėjo, atsisuko su ką-dabar-daryti žvilgsniu į jaunesniąją damą, neatrodė ji vyresnė už Adelė, o ir neįsivaizdavo, ar žiobarė, ar kokia burtininkė. Tačiau tokioms mintis nebuvo vieta. Aštuoni šeši greitoji gyvūnų pagalba iš Meksikos.
-
Ji išsakė savo mintis garsiai, tačiau, kaip derėtų jas paversti veiksmais, nė nenumanė. Londonas buvo per didelis, ji žinojo vos kelias vietas ir nė viena iš jų nebuvo veterinarijos klinika. Niekada tokios neprireikė, tad net jei kartais netyčia ir matė reklamą su gyvūnais ar iškabą su užrašu "Veterinarijos klinika", tokią informaciją nugrūdo į tolimiausius savo minčių užkampius.
Sorenas.
It lemputė užsidegė virš jaunosios von Sjuard galvos. Nejučia kilstelėjo galvą vildamasi išvysti vyresnėlį. Jis žinotų, ką reiktų daryti. Žinotų, kaip elgtis su tuo vargšu, sunkiai kvėpuojančiu ir inkščiančiu padaru. Deja, eliksyrininko niekur nesimatė, tarsi tyčia neketino pasirodyti sutartoje vietoje. Žinoma, laiko tebebuvo į valias, todėl buvo aišku, kodėl jo čia nėra.
Sulaukusi sarkastiškos replikos nieko neatsakė, nepratarė nė žodžio net ir tuomet, kai buvo užduotas klausimas. Paprasčiausiai papurtė galvą. Neįstengė rasti jėgų praverti lūpas, spoksojo į kenčiantį šunelį, kurį visai netrukus ant rankų paėmė, regis, laiku ir vietoje pasirodęs kunigas, kuris labiau panašėjo į visų merginų geidžiamą bad boy.
Kaip atsidūrė ant šaligatvio, prisiminė miglotai. Atsiminė tik tai, kaip neatitraukdama žvilgsnio stebėjo haskio jauniklį. Iš keistos hipnozės pabudo tik tuomet, kai keturkojis sunkiai, tačiau neketindamas pasiduoti, ryžtingai ir tvirtai atsistojo ant kojų. Na, bent jau ant trijų, galinę letenėlę laikė iškėlęs. Sabrina šyptelėjo. Akimirksniu šunelis užsitarnavo neapsakomą pagarbą ir pasigėrėjimą.
Nuskambėjo linksmas, skausmo iškreiptas amtelėjimas. Regis, mažasis pūkų kamuoliukas džiaugėsi jam rodomu dėmesiu, visai nesvarbu, kad ką tik, kaip spėjo vampyrė, gavo iš rato į galinę koją.
Atsargiai ištiesė ranką švelniai perbraukdama per purviną kailį, ranka vos juntamai užkliudydama sužeistą koją. Lūžio nepajuto, kaulai, rodos, buvo sveiki.
-Ačiū,-tarsi tai būtų jos šuo, kurį ką tik išgelbėjo nepažįstamasis, pratarė itin nuoširdžiai. Prisiminusi anksčiau išgirstus žodžius kilstelėjo galvą auksines akis įsmeigdama į kunigą,-minėjot, kad Londono nepažįstat... Iš kur jūs? Ir ką tuomet čia veikiat?-vedama smalsumo uždavė turbūt gana paprastus ir įprastus klausimus.
-
Žieduotais pirštais perbėgo per šunelį, gimusį po laiminga žvaigžde. Stebėjo merginą, kaip jos delnas braukė per sužeistąją koją, galbūt Juanas buvo aklas, jog to nepastebėjo. Eh, svarbiausia, nepažįstamoji pasirodė pastabesnė. Gal čia ir amžius pakišo koją, regėjimas suprastėjo. Ne, jam tik dvidešimt šešeri ir jis tik dar vienas iš tų vyrukų, kurie bijojo dėtis akinius, nes netiks, o badyti pirštais savo vyzdžių, kad kaip nors įsidėtų lęšius, taip pat nežadėjo. Absurdas.
Vyras ištraukė vieną, kitą neaiškų darinį iš haskio kutulų, pakasė užausį. Žinojo, jog reikia pasirūpinti šiuo beglobiu. Ir jam vis tenka susidurti su paliktaisiais. Tikrai, kad likimas. Lyg, ei, Juanai, tu antrasis šventas Mikalojus, priimk beglobius vaikus. Rudosios akys su geltonomis dėmelėmis susidūrė su auksinėmis. Pagalvojo, keista, tačiau nieko nepasakė. Matyt, nebuvo ir ji viena iš žiobarų. O galbūt klydo.
- Iš Meridos, Meksikos,- atsakė į merginos užduotą klausimą. Tikriausiai, pirmasis asmuo čia, Londone, su kuriuo kalbėjo ne dėl kokių nors bėdų. Toks jausmas, jog šis miestas buvo užkeiktas ir visų pusių ir visi tik su bėdom ant pečių, galvos ar kitų dalių vaikščiojo.- Atvykau susitvarkyti visokius dokumentus,- per daug neišsiplėsdamas pratarė. Nors knietėjo ką daugiau pasakyti, viską išpasakoti. Meksikietis, nieko nepadarysi.- Tu vietinė?- adresavo savąjį klausimą merginai. Panašu, jog atsakymas buvo akivaizdus. Tai tik paprasčiausias būdas palaikyti pokalbį.
Neįsivaizdavo, ar šioji ko nors laukė, ar kažkokiais būdais jau ruošėsi dingti kartu su sužeistuoju gyvūnu. Pats jau žadėjo atsisveikinti ir pranykti Londono gatvėmis, tačiau jį keistai laikė pririštą prie haskio. Mielo ir vargšelio haskio.
- Galbūt turi pažįstamų, kurie pasirūpintų juo?
-
Mėlynakis haskis dar kartelį linksmai amtelėjo pajutęs, kaip vyriškio ranka braukia per jo purviną ir susivėlusį kailį. Gražus ir linksmas šunelis panašėjo į baidyklę. Jaunoji prancūzė kiek nusiminusi vyptelėjo. Būtų atidavusi bene viską, kad galėtų jį pasiimti su savimi.
Nuo kada ją taip traukė žiobariški gyvūnai? Ji tiek laiko visą dėmesį skyrė magijos pasaulio padarams, kurie išsiskyrė galiomis ir nepaprasta išvaizda, bet štai dabar sužeistąjį šunelį troško pasiimti labiau nei gauti hipogrifą ar feniksą.
Nepažįstamajam ištraukus kelis gniutulus iš susivėlusio kailio, mergina pravėrė rausvas lūpas, tačiau tuoj pat užsičiaupė. Kur ir kiek laiko mažasis haskis praleido vienas buvo nesvarbu, svarbiau buvo juo pasirūpinti.
It pavargęs stovėti ant trijų letentų, o galbūt vis dar neatsigavęs po avarijos, pūkų kamuoliukas išsitiesė ant šaligatvio, čia pat prie rudaplaukės kojų. Patogiai pasidėjo galvą ant priekinių letenų kelis kartus tingiai sumirksėjo. Žvilgsnio nenuleido nei nuo vampyrės, nei nuo kunigo. Tarsi bijojo, kad netrukus ir vėl liks vienas. Paliktas ir niekam nereikalingas.
–Negyvenu Londone, tačiau gana dažnai čia lankausi,–nenorėdama per daug išsiplėsti, kaip ir nepažįstamasis, atsakė į klausimą.
–Vargu...–papurtė galvą dar kartą perbraukdama per purviną kailį, o tuomet negalvodama ir nepaisydama visų mintyse iškilusių prieštaravimų atsargiai paėmė mažąjį kompanioną ant rankų,–bet galiu išmėginti savo sėkmę ir pasiimti jį pas save,–šunelis kiek nesupratęs pasimuistė, akivaizdžiai buvo nepratęs būti ant rankų. Na, žinoma, juk gyveno gatvėj, priminė baidyklę, todėl buvo aišku, kad mielumo iš reto susilaukdavo.
Tikiuosi, kad Sorenas leis tave paimti...Antraip galėsim kartu gyventi gatvėje...
–Pabandyti verta...–gūžtelėjo pečiais gal daugiau sau nei šalia stovinčiam vaikinui ir žvilgsniu ėmė naršyti Trafalgaro aikštę. Vyresniojo šeimos nario vis dar nematyti. Ką gi, palauks.
-
Jaunasis kunigas stebėjo mieliausią kada nors matytą padarą, kurį tik ir svajojo pasiimti ir dingti į Meksiką. Kuo greičiau, tuo geriau. Į merginos žodžius sureagavo nebyliai, paprasčiausiu linktelėjimu. O ką jam reikėjo pasakyti? Kad irgi lankosi taip dažnai, jog svarsto apie galimybę apsigyventi. Pft, Londone? Niekada. Negalėjo pakęsti šio siaubingojo miesto.
- Turėčiau paskubėti, nenoriu pavėluoti į lėktuvą,- šyptelėjo merginai.- Tikiuosi, surasi šiam mažiui namus.
Dar kartą pakuteno šunelį, jo kutulus. O tuomet pamojęs merginai apleido įvykio vietą. Dar prieš išsukdamas iš aikštės į reikiamą gatvę, atsisuko į nepažįstamąją, tačiau ilgai taip nestoviniavo. Ir lyg jo net nebūta, dingo iš jos matymo lauko.
-
Sorenas visai patenkintas savim ir nauja įsigyta knyga bei šūsniu gautų retų ingredientų eliksyrams plačiu, bet neskubriu žingsniu suko Anglijos sostinės gatvėmis. Kai išsikėlė gyventi į Khomrichą, Londone lankydavosi dar rečiau nei bet kada iki tol. Tiesą sakant, gal ir šiaip šitas didmiestis nebuvo vampyro labai jau mėgstama vieta. Tiek dėl triukšmo, tiek dėl taršos, tiek dėl įvairių ne itin malonių atsiminimų.
Dabar jis jautė silpną dūmų kvapą - kartais sudvejodavo, ar koks nors ne magiškas kvapas pasaulyje gali išlikti juntamas ilgiau kaip kelerius metus - ir ar išsilaikymas daugiau kaip tris šimtus metų galėtų būti realus, ar visgi tik keista iliuzija. Kas apskritai galėtų sukurti kvapo iliuziją ir mulkinti antgamto nosį? Jau seniai tų gaisrų ir šešėliai, ir atspindžiai nuslinko į vakarus ir paskendo jūroj kartu su gūdžiais prisiminimais. Tokių gyvojo atminty jau nerasi.
Mąslios akys apžvelgė aikštę, Sorenas neiškart suprato, kad prie Sabrinos kažkoks nepažįstamas jaunuolis stovi ne atsitiktinai. Ir dar kažkoks šuo... Gal pažįstamas iš Hogvartso? Arba mamos pažįstamas? Tik maža tikimybė, kad Sabrina būtų susitikusi kokį prancūzą čia, Londone, kur plaukia žmonių marios ir kartais pasimeti pats - ir fiziškai, ir dvasiškai. Nors, kaip sakoma, pasaulis esti velniškai mažas.
„Prisidirbo ir per tą laiką, kurį jai davei? Gilberto vaikas, Gilberto.“
- Sveiki, - linktelėjo juodabarzdis nepažįstamajam ir nužvelgė abu klausiamai. - Kažkas nutiko? - pasiteiravo von Sjuardas, mat nieks vis dar nesiteikė išaiškinti, ką keista trijulė daro vidury garsiosios aikštės. Tik dabar nepažįstamasis nusprendė netikėtai pasiplauti. Sorenas liko klausiamai dėbsoti į Sabriną.
-
Viskas įvyko per daug greitai. Sabrina iš netikėtumo liko stovėti su kiek praviromis rausvomis lūpomis. Ką tik šalia stovėjęs kunigas, kuris labiau priminė per klaidą ne tais drabužiais apsirengusį aktorių, leptelėjo kelis žodžius ir dingo Londono platybėse. Čia pat it koks džinas pasirodė ir Sorenas su rankose laikoma knyga ir kažkokiu, mergina į tai per daug nesigilino, šūsniu ingredientų eliksyrams. Pati tuo metu stovėjo prie kūno glausdama purviną, bet laimingą haskio mažylį.
-Ėėė...-nežinodama, ką derėtų atsakyti, o tiksliau nuo ko derėtų pradėti kryptelėjo galvą į tą pusę, kur visai neseniai dingo kunigas. Stabtelėjęs juodaplaukis metė žvilgsnį į ją, o tuomet pradingo.
Pasiplovė pačiu tinkamiausiu laiku...
Pastebėjusi klausiamą auksinių akių žvilgsnį mergina tik gūžtelėjo pečiais. Akys trumpam šovė į tyliai amtelėjusį haskį, regis, besisveikinantį su ką tik prisistačiusiu vampyru, o tuomet ir vėl sugrįžo prie vyrensiojo šeimos nario.
-Šįkart aš nieko nepridirbau,-būtų iškėlusi rankas, vaidinama nekaltą ir pasiduodančią personą, tačiau šios buvo užimtos, tvirtai tebelaikė mažylį,-tai jis išbėgo į gatvę ir papuolė po ratais,-auksinės akys kiek priekaištingai žvelgė į šunelį. Staiga pritrūko drąsos. Ji nežinojo, kaip paprašyti. Net jei ji pažadėtų rūpintis juo, didžiąją dalį laiko praleidžia Hogvartse, todėl mažyliu tektų rūpintis Sorenui.
Frotūna, prašau... Nusišypsok...
-Ar... Galim jį pasiimti kartu?-balsas buvo liūdnas, Sabrina nedrįso pakelti akių ir pažvelgti į brolį. Bijojo išgirsti neigiamą atsakymą ir vylėsi, kad nuleista galva padės. Naivu, bet pabandyti verta.
-Prašau...-pridūrė pabandydama užtikrinti sėkmę galiausiai nedrąsiai pakeldama galvą ir žvilgtelėdama į vyresnėlį. Šunelis kelis kartus tyliai amtelėjo suspurdėdamas merginos rankose.
-
Nepažįstamasis jaunuolis dingo, o visas murzinas šuo - pasiliko. Kažkas kažką pamiršo, hm? Sorenas vis dar nežinojo, kaip reaguoti į Sabrinos sutrikimą ir mikčiojimą. Mintys malėsi, bandydamos suregzti bent kokią bent kiek įtikinamesnę teoriją, kas čia galėjo nutikti. Apgavystė, manipuliacija, įsivėlimas į bėdą?.. O gal čia tik jis mąsto pernelyg neigiamai?
„Kantrybės“, - pasakė sau. Pirmas logiškas ir tvarkingas Sabrinos ištartas sakinys iššaukti galėjo tik vieną reakciją - ką ir padarė - Soreno kvatojimą. Štai, prie ko atveda šimtmečiai stebeilijimo išplėstom akim į pasaulio absurdą. Prie elementaraus, nuginkluojančio juoko.
- Po ratais? Gal jis kam nors priklausė? - paklausė vampyras, nors buvo garantuotas, kad sesuo šito nežino. Šuo atrodė ganėtinai neblogai, buvo jaunas, nors ir murzinas kaip Šrekas iš Mayros katidės.
Dabar von Sjuardas jau žinojo, kur link suksis kalba. Penkiolikos metų paauglė visgi tebebuvo vaikas, kad ir kokios rasės. O visų rasių - ir magiškų, ir nelabai - vaikai norėjo šuniuko. Vyras pirštais persibraukė per barzdą, dvejodamas, ar norėtų apsiimti tokias pareigas. Kita vertus, jis juk buvo magizoologas, o tai jau šį tą sakė apie jį ir jo pomėgius.
- Na, nežinau, - Sorenas sutelkė visus savo vaidybinius talentus į krūvą, kad Sabrina dar kiek pasinervintų. Kuo mažiau tikiesi, tuo labiau vėliau džiaugiesi. - Mes tik galim išsiaiškinti, ar jis kam nors nepriklauso, jei ne, tai jį į prieglaudą. Jau ir taip žvėrynas namuose, dar šuns nori? - paklausė lyg tikras tėvas iš tų neretų pigių istorijų, kurie daugiausia priešinasi naujų augintinių įsigijimui ir vėliau daugiausia juos lepina.
Pritūpęs Sorenas prikišo delną prie šuns snukio, leisdamas jį apuostyti, tuomet pakasė paausius. Haskis neatrodė baikštus, galbūt tikrai gyveno namuose.
-
Akimirką jaunoji von Sjuard pabandė įsivaizduoti, kas dedasi Soreno galvoje. Numanė, kad šiam kilo begalė teorijų ir spėjimų iš kur ji parovė rankose esantį haskį. Pavogė? Na, prašyčiau, jei jau būtų vogusi, būtų pasiieškojusi gražesnio. Be to, kam vogti, kai prieglaudų narvelių nebe užtenka visiems ten esantiems šunims? Paprašė neseniai dingusio jaunuolio atiduoti mažylį jai? Kiek kvailoka. Galbūt merginai ir patiko gyvūnai, bet Khomriche ji gyveno ne viena, vis dar tebebuvo vaikas, todėl visiškos atsakomybės prisiimti negalėjo. Ja, kaip ir jos glėbyje linksmai amsinčiam šuneliui, reikėjo priežiūros ir globos.
Vampyrišką klausą pasiekus vyresniojo šeimos nario kvatojimui, Sabrina sutrikusi įsistebeilėjo į šį. Nesuprato, kas šiam sukėlė tokį juoką. Jos ištarti žodžiai, kad šįkart kalta ne ji? Kad vargšas šunelis palindo po automobilio ratais? Ar Sorenas iš tiesų buvo toks sadistas ir beširdis?
Papurtė galvą nuvydama paskutinę mintį šalin. Nujautė, kad eliksyrininkas juokėsi iš pačios situacijos. Jo jaunesnioji sesuo viduryje Trafalgaro aikštės stovėjo su beglobiu šuneliu ir prašė pasiimti jį kartu. Kaip netikėta...
-Jei jis kam nors ir priklausė, tie žmonės apie šuns priežiūrą nieko nenusimanė,-kostatavusi ir taip aiškų faktą kilstelėjo galvą į brolį. Auksinės akys maldaujamai žvelgė į tokias pat.
-Nagi... Juk tai tik šuo, neprašau kokio audrapaukščio ar drakono...-vildamasi, kad tai padės, nežymiai šyptelėjo,-žinoma, kad noriu,-taip įnirtingai palinksėjo, jog vienu momentu atrodė, kad net ir kaulai suluš.
-Tau juk patinka gyvūnai,-pasinaudodama Soreno silpnybe palietė jautrią vietą,-o jam reikia namų, galėsit kartu leisit laiką, kol aš būsiu Hogvartse,-plačiai šyptelėjo,-na, žinai, kad tau nebūtų nuobodu, jis galės palaikyti tau draugiją,-kiek patogiau įtaisiusi purviną gaurų kamuoliuką žvilgtelėjo į šį.
-
- Iš tiesų, šitas šuo galėjo nuo jų pasimesti ir paklysti, - atrėmė magizoologas, užtikrintas dėl to, kad jie jį priglaus tik po to, kai bus atlikę stropią šeimininko paiešką. Tikrai nevogs galimai svetimo šuns, dėl kurio nerimauja jo šeimininkai.
Sorenas atitraukė rankas nuo haskio ir atsitiesė. Ši veislė nebuvo viena iš jo mėgstamiausių, nors šunys eliksyrininkui ir patiko.
- Namų užuolaidoms nebus skirtumo, ar jas grauš audrapaukštis, ar haskis, - be šypsenos kontrargumentavo von Sjuardas, laukdamas, ką dar kūrybingo sugalvos jo sesuo. - Tad ir vienas, ir kitas į namus atneštų chaoso.
Sabrina jį jau pažinojo - švystelėjo į panosę paskutinę ir geriausią savo turėtą kortą. Vyrui beliko nežymiai šyptelėti per barzdą.
- Na va, dabar turėsiu rūpintis dar vienu žvėrim, - demonstratyviai sudejavo. - Ką gi, einam patikrinti, ar jis kartais neturi mikrošemos, - mostelėjo ranka, svarstydamas, kaip sužinoti, kur artimiausia žiobarų veterinarijos klinika, mat apie augintinių čipavimą kaip zoologas jis jau buvo šį tą girdėjęs.
„Valio, dar daugiau smarvės ir drėgmės namuose.“
((Nebesugalvojau, ko daugiau prikurt, lai paliks taip;D))
-
-Iš tiesų atsižvelgiant į jo išvaizdą, jie jo ieško ilgiau nei kelis mėnesius arba paprasčiausiai jį pamiršo,-atrėmė jaunoji von Sjuard pergalingai šyptelėdama. Ji nelaimėjo dar, Sroenas tebesipriešino jos prašymui, tačiau ji buvo pasiruošusi atremti visus pateiktus argumentus ir įrodyti, kad naujas augintinis jiems reikalingas, kaip ir šiam - nauji namai.
-Drįsčiau prieštarauti, šunys dažniau griaužia batus nei užuolaidas...-turbūt tai nebuvo pats svariausias argumentas šioje kovoje. Juk ji ką tik pasakė, kad jiedu nebeturės batų, bet tik galbūt. Mažylis neatrodė vienas iš tų padaužų, nors šis dar tebuvo mažas ir mažai, ką suprato. Galbūt ateityje jiems teks dažniau lankytis Londone, kad įsigytų avalynę ar drabužių.
-Linksmo chaoso,-šyptelėjo švelniai pakasydama haskiui paausius ir žvilgtelėdama į Soreną,-na, pliusas tas, kad netrukus galėsi atidaryti zoo parką,-gūžtelėjo pečiais plačiai išsišiepdama. Jai pavyko. Vyresnysis sutiko su jos prašymu ir buvo pasiryžęs į namus parsivesti naują gyventoją. Būsimą batų žudiką.
Į tai, kad eliksyrininkas neteisingai ištarė žodį, nekreipė dėmesį. Auksinių akių savininkei dabar tai nerūpėjo, svarbu buvo išsiaiškinti ar šunelis sveikas ir ar jie tikrai galės jį pasiimti kartu.
-
Tamsios, ryškiai mėlynos akys, spindinčios saulės spinduliuose, skenavo kiekvieną, kuris pakliūdavo į anglės akiratį. Didžioji dalis - žiobarai, nė nutuokiantys apie tai, kas vyko Magijos ministerijoje. Šie visiškai atsipalaidavę, mėgaudamiesi šilta ir saulėta diena šnekučiavosi vienas su kitu. Vyresnieji akimis ganė mažuosius nenaudėlius, kiti, regis, paprasčiausiai ilsėjosi.
Akimirką kūną užplūdo pavydas. Nė vieno jų pečių neslėgė neramumai Magijos ministerijoje, nė vieno nedomino tai, kas vyko ten. Magijos pasaulis jiems neegzistavo.
Tyliai suurzgė. Troško nudėti Ianą už viską, ką šis padarė. Norėjo pasiųsti jį miriop, tiesiai Laertui į glėbį.
Lėtai, kiek trūkčiojamai iškvėpė orą. Trafalgaro aikšte ėjo, kaip viena iš žiobarų. Burtų pagalba paslėpti kardai, maloniai besidaužantys į kojas, ir saugiai gulinti burtų lazdelė. Ji niekuo neišsiskyrė iš kitų. Niekuo, išskyrus faktu, kad buvo vilkolakė, didžiausios gaujos alfa, mergina, trokštanti puolėjų vadeivos mirties. Kasdieniška ir įprasta.
Dar kartą tyliai suurzgė. Ranka nevalingai nuslydo liemeniu ieškodama kardo rankenos, tačiau prisiminusi, kad aplinkiniai negali to matyti, nykštį užkišo už diržui skirtos kilpos.
Nuo Hogvartso laikų nors ir nežymiai, tačiau pasikeitė. Veido bruožai paaštrėjo panaikindami bet kokią užuominą apie dar besimokančią mokinukę. Net visų dėmesį kaustančios kobalto mėlynumo akys tapo žvitresnės ir akylesnės. Raumeningas ir tvirtas kūnas akivaizdžiai leido suprasti, kad laiko veltui mergina neleidžia. Sporto salė? Ne, treniruotės su ginklais.
-
Šią vasarą Dafydd neketino trūnyti namuose, dar to betrūko! Maža to, kad kentė patėvį ir brolį ištisus septyniolika metų. Ne, paskutinė laisva vasara nebus sugadinta. Jis praleis laiką Londone. Dar turi šiek tiek pinigų, kuriuos maloniai atkišo motina per kažkurias Kalėdas. Kaip nors išsivers, juk pavalgyti galima ir Makdonalde, o pigiausias hostelis tikrai nėra brangus.
Po kelių dienų Anglijos sostinėje raudonplaukis suvokė, kad jam visai patinka Trafalgaro aikštė. Čia dažniausiai netrūkdavo žmonių, tad buvo galima tarp jų paskęsti ir pamiršti, kad visas pasaulis tavęs nekenčia. Svarbiausia buvo nesusitikti kokio pažįstamo, tačiau Londonas juk buvo pakankamai didelis miestas, kad tokios nelaimės neatsitiktų.
Sulig ta mintimi Dafydd, stoviniuojančio toje pačioje Trafalgaro aikštėje akis užkliuvo už kažkokios merginos. Ji neatrodė kuo nors ypatinga, tačiau pažvelgęs įdėmiau velsietis nustebo. Ir, reikia pasakyti, nustebo itin nemaloniai. Juk ją tik pasidžiaugė, kad Londonas yra didelis miestas, kuriame pažįstamų sutikti praktiškai neįmanoma, o pamatė ne ką kitą, o buvusią Hogvartso mokinę! Ilgą laiką klastuolis nebuvo dėl to tikras, vis dėlto jų susitikimas buvo jau gana seniai. Vis dėlto kuo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau tikras buvo: taip, tai yra ta merga, turinti be galo keistų augintinių ir šiaip užsiimanti keistais dalykėliais. Žinoma, nereikia jos užkabinti, nes bendrauti tikrai nesinori. Nors... Kita vertus, ji tikriausiai jo net nepamena. Gerokai vyresnė vis dėlto ir Uždraustajame miške trindavosi maždaug nuolat.
Nežinia, kodėl, tačiau mintis apie mišką supykdė Dafydd. Jis, pats to nesuvokdamas, skubiai nusekė paskui merginą. Kiek didesniu atstumu ją aplenkė, o tada staigiai atsisuko. Apsimetė, kad yra labai susimąstęs, tačiau atidžiai sekė, kur ji eina. Žvilgsnis nebuvo draugiškas, tačiau vaikinui atrodė, kad tamsiaplaukė jo nemato. Dafydd priėjo visai prie jos ir specialiai užkliudė.
- Žiūrėk, kur eini, - itin nepatenkintas suburbėjo vaikinas. Vis dar nesuprato, kodėl tai daro.
-
Kobalto mėlynumo akys nuslydo trafalgaro aikštės paviršiumi. Batų nutrintos plytelės buvo praradusios visą žavesį. Kai kurios netgi įtrūkusios. Šleikščiai suskilinėjusios, gadinančios vaizdą. Vis gi galbūt kažkam skaudėjo labiau nei žvelgiant į tokį vaizdą. Plytelė atlaikė, o štai kieno nors kelis ar galva galėjo ir neištverti tokio smūgio.
Šyptelėjo mintims trumpam nuklydus nuo Magijos ministerijos. Kaip lengvabūdiška buvo žygiuoti pavojui į nasrus ir mąstyti apie garsiąją Londono aikštę bei jos plyteles.
Kilstelėjo galvą žvilgsniu nuskenuodama aplinką ir stengdamasi sugrįžti prie savo tikslo, tačiau visai netrukus dėmesį patraukė ir vėl pašaliniai veiksniai. Už nugaros pasigirdo skubūs žingsniai. Galbūt ji per daug budri ar paranojiška, tačiau nusprendė kliautis nuojauta ir būti pasiruošus. Tiesa, visiškai nesitikėjo, kad kas nors iš ministerijos pasirodys čia, viduryje Londone ir puls ją, Pusmėnulio gaujos alfą. Kvaila ir neatsakinga.
Po akimirkos žingsniai nukrypo į šalį, tarsi jų savininkas būtų persigalvojęs ir nusprendęs, kad vis gi turėtų sugalvoti geresnę strategiją. Neišsiduodama apsidairė, lengvabūdiškai ir atsainiai, it grožėdamasi milžinišku fontanu ir didingu statiniu. Nieko įtartino nepastebėjo. Nė vieno pažįstamo vilkolakio arba to, kuris kėsintųsi į ją.
Rauktelėjo antakius sulėtindama žingsnius. To užteko, kad kažkas praeidamas ją užkliudytų. Akimirksniu mėlynos akys užfiksavo kaltininką. Puikiai pažįstamą ir itin erzinantį.
Suurzgė, pakankamai garsiai ir piktai. Jai mažiausiai reikėjo, kad šis painiotųsi jai po kojomis. Ankstesni jų susitikimai gerų emocijų nekėlė. Tiesa sakant, kėlė tik susierzinimą ir nepasitenkinimą. Ir nors nemėgo Dafydd, tačiau Iano nekentė kur kas labiau.
-Tik po tavęs,-pašaipiai šyptelėjo nužvelgdama priešais stovintį vaikiną. Llewellyn atrodė pasikeitęs. Nepriminė to mažo, kaprizingo berniuko, deja, pasikeitė tik jo išvaizda. Smegenys išliko tokios pat mažos, kaip ir pas žvirblį. Ką gi, kuo mažesnės smegenys, tuo mažiau skaudą galvą.
-
Dafydd taip ir nesuprato, ar vyresnė mergina jį atpažino. Gal ir ne - iš kur ten atsiminsi kiekvieną gerokai jaunesnį mokinį, su kuriuo kažkada susidūrei miške? Vis dėlto juk ji apsikrovusi keistais augintiniais (ar jų čia nėra, ar tik Dafydd nepastebėjo), nešiojasi kažkokius kardus ir, jeigu vaikinas gerai prisimena, ji yra dar ir vilkolakė. Miške tikriausiai trindavosi nuolat, tad patirtas nuotykis tikriausiai nebuvo itin įsimintinas. Velsietis pradėjo tikėtis, kad ji jo neatpažino, vis dėlto Dafydd paaugo ir subrendo. Na, bent jau išoriškai.
Ne itin draugiškas atsakymas nepaaiškino, ar klastuolis buvo atpažintas. Kita vertus, tai nebuvo taip jau labai svarbu, juk vaikinas tikriausiai tenorėjo su kuo nors pasipykti. Dabartinė nuotaika tam buvo tiesiog puikiai tinkama.
- Jeigu eidama galvoji apie bernus ir nieko nematai, tai čia jau ne mano problema, - burbtelėjo raudonplaukis. Pana visai žavi, negali ginčytis, o ko jai negalvoti apie bernus? Tegul nesipainioja po kojomis piktai pasakė sau Dafydd, jau pamiršęs, kad tai būtent jis užkliudė Luną. Jis nužvelgė aukštesnę už save merginą. Deja, tai nė kiek nepakėlė nuotaikos. Nors buvo visai įdomu, ką gali veikti Hogvartsą baigęs žmogus (vis dėlto pačiam tokia ateitis nusimatė jau gana greitai), šito žmogaus tokių dalykų tikrai neklausinės. Ne, geriau dar prie ko nors prisikabins, o jeigu ji pamanys, kad jis elgiasi kaip mažvaikis... Ką gi, tai jau ne Dafydd problemos.
- Kur padėjai savo švelniuosius augintinius? - kandžiai paklausė velsietis dar kartą apsižvalgydamas. Tikėjosi, kad drakonas kur nors čia neskraido, nors, logiškai mąstant, žiobarams iškiltų šiokių tokių klausimų, jeigu toks gyvūnas pasirodytų Londono centre.
Dafydd stovėjo ir nejudėjo. Susidarė įspūdis, kad Luna prieš tai kažkur skubėjo. Kodėl tokia proga jos nepagaišinti?
-
Tamsūs rudi antakiai šovė į viršų. Akys išsiplėtė iš nuostabos. Akimirką stovėjo sutrikusiai žvelgdama į vaikiną.
Apie vyriškosios lyties atstovus Luna galvojo itin mažai, arba visai negalvojo, bent jau ne ta prasme, kurią turbūt turėjo Dafydd. Tiesa sakant, vienintelis vaikinas, kuris užėmė didžiąją dalį tamsiaplaukės minčių, buvo Elijah. Niekad nebūtų pagalvojusi, kad pamils vampyrą. Ne gana to, dar pirmuose kursuose Hogvartse.
Kokia ironija...
-Bernas, apie kurį galvoju, visai netrukus bus nužudytas, o prie šio prisijungs ir dar vienas,-mėlynos akys žybtelėjo. Suklysti, ką Pusmėnulio gaujos alfa turėjo omenyje, buvo neįmanoma. Pirmojo asmens Dafydd nebūtų atspėjęs net ir labai norėdamas, tačiau apie save turėjo susiprotėti. Net ir tokias mažas smegenėles turintis asmuo suvokimu turėtų pasižymėti. Bent jau mergina vylėsi tuo.
-Ir leisk priminti, kad tai tu atsitrenkei į mane,-patenkintai šyptelėjo. Savotiška kova, kurioje ginklai tapo žodžiais. O šie neretai kirto skaudžiau nei bet kokia įkaitinta geležtė.
Reikėjo pripažinti, buvo keista stovėti prieš žemesnį vaikiną. Žvelgti iš aukšto ir stebėti tas rudas akis, pakeltas į viršų. Šyptelėjo. Kažkur giliai viduje džiūgavo, kad Elijah ją pranoko ūgiu. Beje, ne tik ūgiu, tačiau ir jėga. Žinoma, ne visuomet.
-Pasiilgai? Ar nekantrauji būti suėstas drakono?-kilstelėjo kairįjį antakį nužvelgdama Llewellyn. Vaizduotė akimirksniu nupiešė vaizdą, kaip Garto nasruose dingsta vaikino kūnas. Kažkodėl toks vaizdas sukėlė juoką. Vis gi mergina susitvardžiusi nesukikeno. Tebežvelgė rimtai ir priekaištingai.
-
Ar Dafydd sugebėjo sutrikdyti šitą mergiotę? Ką gi, galbūt. Velsiečiui pasirodė būtent taip, tačiau pergale džiaugtis buvo gerokai per anksti. Lunos reakcija nustebino taip, kad raudonplaukis pats kurį laiką nerado ką pasakyti. Jis apsižvalgė po aikštę ir galiausiai nutarė imtis gana įprasto ginklo - sarkazmo.
- Ak, kokie mes agresyvūs, - burbtelėjo. Vis dėlto jautė, kad nugara perbėgo šiurpuliukai - neatrodė, kad vyresnė mergina juokauja. O jeigu ji kalba rimtai, gal geriau tiesiog ją palikti ramybėje? Turint omenyje, ką Dafydd apie Luną žinojo, žodžių rimtumas beveik nekėlė abejonių.
- Įdomu, kas gi tie tavo išrinktieji, - pašaipiai tarstelėjo vaikinas. Juk negalėjo parodyti, kad išsigando - Luna tikriausiai to ir telaukia.
Jis apsižvalgė po aikštę. Niekuo neypatinga vieta, pilna niekuo neypatingų žmonių. Ne, negali būti, kad ji kalba rimtai. Tikriausiai tik bando atsikratyti įkyraus paauglio. Deja, tas įkyrus paauglys šiuo momentu visai nejuto noro kur nors trauktis.
- Ko man į tave trankytis, akla višta? - suirzo Dafydd. Negi jis buvo taip lengvai perprastas? Na, taip, padarai, kuriems priklauso Luna, pasižymi gera klausa, tačiau ji negali matyti ir girdėti visko, ar ne? Buvo pikta. Tiesą sakant, velsietis labiau pyko ant savęs - nereikėjo prasidėti su šita...
Išvydęs nežymią šypsenėlę Lunos veide raudonplaukis dar labiau suirzo. Ar ji mano, kad gali viską? Na, taip, yra aukštesnė ir turi geresnę klausą. Tačiau tai nereiškia, kad jis, Dafydd, yra visiškas nevykėlis! Vis dėlto pamokos nepraėjo veltui... Negalvok apie tai griežtai pasakė sau klastuolis. Ko jau ko, o minčių apie Mioną čia nereikėjo visiškai.
- Ne, aš nekantrauju pamatyti, kaip tu žudai, - kandžiai tarstelėjo vaikinas, nors jautė, kad baimės jaučia daug daugiau negu nori parodyti. - Ir manau, kad tavo mažylis labai mielai čia pasitarnautų.
Raudonplaukis nutilo. Įsikišo ranką į kišenę. Lazdelė savo vietoje. Dėl visa ko.
-
Įnirtingos treniruotės ir skaudžios kovos, suteikusios nemažai patirties per ištisus metus, leido ne tik be didelio vargo įvertinti priešininką, tačiau išmokti skaityti jo emocijas. Šioji dalis merginai vis dar sekėsi sunkiai, bet šįkart kažkas buvo kitaip. Galbūt Dafydd nemokėjo gerai slėpti savo jausmų?
Kryptelėjo galvą stebėdama, kaip sutrikusio vaikino akys nužvelgia Trafalgaro aikštę. Tarsi skydas nuo mėlynų akių savininkas. Ha, neveiksmingas.
-Galbūt išsiaiškinime šitai čia, aikštėje?-kilstelėjo antakį nusišypsodama. Staiga erzinti, regis, rimtai išsigandusi rudakį, tapo neapsakomai linksma. Tik ramybės nedavė klausimas: kodėl? Ar klastuolis išsigando tik dėl jos žodžių, kurie skambėjo itin rimtai, ar visgi prisiminė visus nuotykius ir suvokė, kad geriausia laikytis atsargumo ir su ja nejuokauti?
Na, kad ir kaip ten bebūtų, Luna nusprendė dar šiek tiek pasilinksimti.
-Burtų pagalba paslėpčiau lavoną, žiobarams nekiltų jokio įtarimo, o burtininkai... Abejoju, kad kas nors tavęs pasigestų,-gūžtelėjo pečiais ir toliau kalbėdama tokiu pat rimtu, kiek suirzusiu tonu.
Trumpam atitraukė mėlynas akis nuo Llewellyn, nužvelgė aikštę. Reikėjo įsitikinti, kad Iano pakalikai nesibasto po patį Londoną ir mieste nešturmuoja it kokie gaidžiukai po savo kiemą. Vis gi, vargu, kad Ianas būtų leidęs šiems taip elgtis. Jo tikslas buvo Magijos ministerija, mieste jiems nebuvo nei ką veikti, nei ko ieškoti. Na, nebent iš taikinio dingusių asmenų.
-Pabūsi savanoriu?-kandžiai paklausė žvilgsniu ir vėl apsistodama ties klastuoliu. Ar jai tik pasirodė, ar rudos akys išties buvo kupinos baimės?
Kiek prisimerkė. Bandė suprasti, kaip jaučiasi Dafydd. Jei tai, ką išvydo jo akyse, buvo tiesa, tuomet buvo gera žinoti, jog užteko vien žodžių tam, kad šis taip išsigąstų.
Dėmesį akimirksniu patraukė į kišenę nuslydusi ranka. Savisaugos instinktai suveikė. Ėmė šaukte šaukti apie galimą pavojų.
-Nė nemėgink,-suurzgė nujausdama, kad klastuolis gali imtis kokių nors visai susižavėjimo nekeliančių priemonių.
-
Kažkas kuždėjo Dafydd, kad Luna viską supranta: ką jis jaučia, ko jis (ne)bijo ir ką dabar norėtų padaryti. Ši būsena buvo itin nemaloni: kas norėtų būti skaitomas tarsi atversta knyga? Tereikėjo apsispręsti: ar ir toliau mėtyti sarkastiškas pastabėles apsimetant, kad jam niekas nerūpi, ar nebeslėpti, kad jaučiasi nejaukiai? Žinoma, pastarasis variantas buvo labai neviliojantis, tačiau jeigu mergina jį permato kiaurai, apsimesdamas atrodytų kaip dar didesnis kvailys. Vis dėlto ji tikriausiai būtent tokiu raudonplaukį ir laiko, tad kam sklaidyti merginos iliuzijas?
Šypsenėlė Lunos veide buvo reto šlykštumo. Tiesa, kitomis aplinkybėmis Dafydd galbūt būtų pastebėjęs, kad ji netgi graži. Vis dėlto dabar buvo aišku viena: ji linksminasi. Ir, ko gero, daro tai velsiečio sąskaita. Nespėjus nieko atsakyti į "pasiūlymą" Luna pateikė dar vieną argumentą. Vaikino smegenys karštligiškai dirbo.
- Be savo švelnučių vis tiek nieko nepadarytum, - apsimestinai ramiai tarstelėjo raudonplaukis. Tokiu būdu jis ramino save, nes galvoje kirbėjo mintis: jeigu norėtų, Luna be vargo galėtų ką nors nukepti ir viena. Kad ir čia, didelėje Londono aikštėje.
- Kodėl manai, kad manęs nepasigestų? - rūgščiai paklausė Dafydd. Čia Luna pataikė į skaudžią vietą. Prieš kurį laiką atrodė, kad Miona tikrai susirūpintų, kur jis dingo. Deja... Visai švieži įvykiai kuždėjo ką kita. Vadinasi, Gardner teisi. Dafydd Carwyn Llewellyn dingus tikrai niekam nerūpėtų nė per nago juodymą. Velsietis nesusilaikę sunkiai atsiduso.
Nuleisk tu pagaliau akis piktai pagalvojo raudonplaukis, tačiau garsiai nepasakė - nenorėjo dar ir tokio malonumo suteikti Lunai. Dar to betrūko! Kandus klausimas nepraslydo pro ausis, tačiau klastuolis nieko nepasakė. Įtarė, kad atsakymo ir nereikia. Be to, įtarė, kad balsas drebėtų vis labiau ir labiau. Jokiu būdu negalima leisti jai dar labiau įsismaginti!
Aišku, rankos judesys pro vilkolakės akis nepraslydo. Tikriausiai to tikėtis būtų naivu. Vis dėlto tai kiek sudomino Dafydd. Kodėl ji taip reagavo? Išsigando? Tai menkai tikėtina, juk ji gali "užmušti jį čia ir dabar." Bijo dėl aplinkui besimalančių nemagiškojo pasaulio atstovų? Negi Lunai Gardner rūpi tokie dalykai?
- Išsigandai? - sarkastiškai klaustelėjo Dafydd, ranką tebelaikydamas kišenėje.
-
Jis bijo...
Kaip stipriai baimė gali paveikti protą? Kai kuriems ši suteikia netikėtų gabumų. Vieni be jokio vargo niekada gyvenime nelaipioję medžiais užsikabaroja iki pat viršūnės, kiti įgija neapsakomą greitį. O kas gi belieka, kai tave vejasi alkanas džiunglių valdovas su visa ištikima palyda? Kitiems stebuklingu būdu išsitrina atmintis. Įdomu, kuris variantas ištiktų priešais stovintį vaikiną? Ar šis klydamas pasileistų bėgti taip greitai, jog ir su automobiliu nepavytum ar visgi užsikabarotų į kokios bažnyčios bokštą?
-Man tik smalsu...-nujausdama, kad tiesą išsiaiškinti bus gana paprasta, kiek primerkė akis stebėdama Llewellyn,-kaip ilgai apsimetinėsi, kad jautiesi ramus?-jai tereikėjo menkiausios emocijos:pykčio, sutrikimo, priekaištavimo, nepasitenkinimo. Bet ko, kas išduotų, kad spėjimas teisingas.
-Galbūt į šitą klausimą turėtum atsakyti pats?-suprato, kad pataikė į skaudžią vietą. Dafydd akys išdavė tai, o netrukus šitai patvirtino ir atodūsis, išsprūdęs iš priešingos lyties atstovo lūpų.
Mintys trumpam nukrypo kitur. Galbūt Dafydd kažkam ir rūpėjo, tačiau ar šiam kas nors rūpėjo?
Kilstelėjo antakį abejodama tuo, ką išgirdo. Dafydd buvo ne tik gerokai žemesnis, tačiau ir jaunesnis bei mažiau patyręs. Vis gi Pusmėnulio gaujos alfa buvo ištreniruota ir paruošta kovoms, priešingai nei vaikinas.
-Tik įspėjau,-gūžtelėjo pečiais šyptelėdama. Abejonės sunkiai leido patikėti, kad jaunuolis ims naudoti burtus čia, viduryje Londono, Trafalgaro aikštėje, tačiau nuojauta... Ši, kaip gyvatė, rangėsi ir nedavė ramybės. Turbūt čia jau veikė instinktai.
-
Luna tikriausiai jį skaitė kaip atverstą knygą. Vis dėlto Dafydd tikrai negalėjo leisti sau to prisipažinti. Ne, reikia ir toliau apsimetinėti, kad tokie menkniekiai išgąsdinti negali. Menkniekiai, kurgi ne mintyse paironizavo klastuolis ir nejučia sudrebėjo. Deja, kaip tik tuo momentu tamsiaplaukė mergina uždavė klausimą, kuris įrodė, kad ji viską mato.
- Kiek norėsiu, tiek ir apsimetinėsiu, - kuo greičiau išbėrė žodžius vaikinas. Bandė nutaisyti piktą toną, tik nebuvo tikras, ar kas nors išėjo. Tiksliau, buvo beveik tikras, kad visiškai nepavyko.
Ar jis kam nors rūpi? Ar šioje žemėje yra kas nors, kas bent pastebėtų, kad Dafydd dingo, jeigu, pavyzdžiui, Luna išties ką nors jam padarytų? Tokios mintys, žinoma, nebuvo pačios maloniausios. Ypač dabartinėje situacijoje, kai reikėjo sugalvoti, kaip normaliai viską užbaigti. Deja, smegenys neklausė, apie ką galima ir apie ką negalima galvoti. Dafydd ilgokai tylėjo ir, kas buvo blogiausia, jautėsi itin sugniuždytas. Net ir šis žmogus vis dėlto norėjo būti mylimas. Norėjo turėti kažką, kam jis rūpėtų - ir kuo galėtų rūpintis pats.
Tikėdamasis, kad tema bus nugramzdinta į praeitį, klastuolis jos nebekomentavo. Nemanė, kad Luna dar gilinsis - juk ir taip akivaizdu, kad šioje neakivaizdinėje dvikovoje mergina jį triuškina.
- Įspėjai? - bandydamas išlaikyti sarkastišką toną perklausė Dafydd. - Tad vis dėlto manimi rūpiniesi, ar ne?
Jis išsitraukė lazdelę. Žinojo, kad nieko su ja nedarys, tačiau galbūt galima tikėtis, kad Luna šito nežino, ar ne?
-
Šyptelėjo. Dafydd užsispyrimas ir ryžtas vertė žavėtis. Galbūt, jei jų istorija būtų buvusi kiek kitokia, šie visai neblogai būtų sutarę ir užuot dabar "kandžiojęsi" būtų pasikeitę vienu kitu žodžiu ir dingę vienas kitam iš akiračio.
Ji neklydo, vaikinas iš tiesų bijojo ir jautė pavojų. Išsidavė pats ir viską patvirtino taipogi pats. Lengviau nei lengva. Visgi nieko nebeatsakė. Nei į šiuos žodžius, nei į tai, kad klastuolis niekam nerūpėjo. Suprato, kad tai skaudi vieta, galbūt atvira žaizda, kurią mėlynakė ir taip palietė, prikišo karštą durklą prie kraujuojančios žaizdos. Na, bent jau dabar atitraukė šį.
Papurtė galvą atsidusdama. Tokio atodūsio negalėjai sumaišyti su niekuo. Nusivylimas. Štai, ką reiškė toks gestas. Tokį atodūsį gali išgirsti iš sunkiai nešančio žmogaus, kuriam po ilgo laiko leista padėti sunkius nešulius ir pailsėti, arba pavargusių ir nusivylusių tėvų dėl neklaužados sūnaus.
-Dafydd...-pradėjo gana tyliai, tačiau pakankamai garsiai, kad vaikinas išgirstų. Bent jau vylėsi, kad jis išgirdo,-nemanau, kad esi toks kvailas, kad naudotum burtus čia, viduryje Trafalgaro aikštės, kur knibždėte knibžda žiobarai,-kobalto mėlynumo akys nė nežvilgtelėjo į ištrauktą burtų lazdelę. Stebėjo Llewellyn veidą. Laukė šio reakcijos ir kokio nors sarkastiško posakio.
-
Šypsnis nepraslydo Dafydd pro akis, tačiau jis stengėsi nekreipti dėmesio. Ar Luna šaiposi, ar tiesiog apie kažką galvojo, kas sukėlė šypseną, velsietis nežinojo. Vis dėlto tai jam jau neberūpėjo. Norėjosi nešdintis iš čia kaip įmanoma greičiau. Nesuprato, kodėl iš viso prasidėjo su šita mergina. Juk jau nuo pirmųjų susitikimų buvo aišku, kad ji yra ne tik vyresnė, tačiau ir tiesiog... Baisesnė. Vis dėlto kas padaryta, tas padaryta, tad reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
Žvilgsnis, tiesiog prismeigtas Dafydd prie veido, buvo labai erzinantis. Labiausiai dėl to, kad jis didino ir taip nemenką įtampą. Vis dėlto klausimas buvo toks, kad velsietis tikrai žinojo, ką galima atsakyti. Žinoma, mestelėti dar sarkazmo. Tad klastuolis ramiai ištarė:
- Juk visas pasaulis, taip pat ir tu, laiko mane didžiausiu įmanomu kvailiu. Iš kur čia dabar tokia nuostabi mintis, kad aš kažkam esu nepakankamai kvailas?
Vis dėlto Luna buvo tam tikra prasme teisi: jis tikrai nebuvo toks kvailas, kad šioje vietoje išsitrauktą burtų lazdelę panaudotų. Tiesą sakant, vien jau išsitraukimas buvo gana neatsakingas žingsnis, mat artimiausi pro šalį skubantys žmonės buvo visai netoli. Dafydd smegenys karštligiškai dirbo, tačiau ką daryti su lazdele, taip ir nepasakė.
-
Akimirką atrodė, kad oras tarp jų ėmė kibirkščiuoti. Nors mergina stovėjo rami ir per daug sau galvos nesuko dėl to, kaip į viską reagavo Dafydd, vaikinas, regis, jautėsi užspeistas į kampą. Kaip kiškis užspeistas vilko, kuris netrukus atsidurs šio nasruose. Vilko nasrai pasruvs krauju, o vargšo žvėrelio gyvybė užges. Siela apleis kūną.
Trumpam užsimerkė svarstydama, kodėl vis dar stovi viduryje Trafalgaro aikštės ir gaišta laiką su juo, labiausiai erzinančiu klastuoliu, kai turi paskubėti į Magijos ministeriją. Neabejojo, kad ten panašių padarų taipogi sutiks nemažai.
Lėtai atsimerkė užsikišdama išsprūdusią sruogą už ausies. Akys ir vėl susirado klastuolio veidą.
-Galbūt jau laikas suaugti ir surimtėti?-kilstelėjo vieną antakį tarsi tikėdamasi, kad septyniolikmetis susivoks ir iš tiesų apsvarstys pateiktą pasiūlymą.
Naivu ir kvaila...
-Verčiau paslėpk lazdelę, abu žinom, kad nieko nedarysi nei tu, nei aš. Per daug liudininkų,-šyptelėjo paslėpdama abi rankas kelnių kišenėse. Atrodė atsipalaidavusi. Turbūt šitai turėjo suerzinti velsietį. Bent jau taip manė Pusmėnulio gaujos alfa, tik šitai merginai menkai terūpėjo.
-Mielai pakankinčiau tave dar, tačiau man laikas,-mirktelėjo ir apsigręžusi patraukė savojo tikslo link. Kelias akimirkas išliko budri, laukė puolimo ir tik nutolusi pakankamai toli, pamiršo apie Dafydd ir susikoncentravo ties Magijos ministerija.
-
Dafydd juto kylančią įtampą. Labai norėjo dingti iš čia, tačiau žinojo, kad Luna tai priimtų kaip išsigandusio berniuko poelgį. Nepaisant to, kad nuoširdžiai tikėjosi merginos nesutiksiantis daugiau niekada gyvenime, negalėjo leisti jai laimėti.
- Ne tavo reikalas, ar aš rimtas, ar ne, - burbtelėjo Dafydd, nors ir pats suprato, kaip absurdiškai tai skamba. Nežinojo, ką sakyti ar daryti. Diena atrodė esanti visai nebloga, tačiau dabar vaikinas žinojo: net kai pagaliau nebematys šito žmogaus, nuolat galvos apie tai, kas čia nutiko. Viskas - diena sugadinta...
Velsietis "klusniai" pasidėjo lazdelę, nes puikiai suprato, kad mergina teisi. Jau ketino tiesiog eiti sau, nes neteko kantrybės terliotis su tamsiaplauke, kai, jo nuostabai, mergina pasišalino pati. Skuba, matote. Ką gi, klastuoliui nuo to tik gerai. Sustingęs spoksojo į nueinančią mergina. Galva buvo visiškai tuščia. Po kelių akimirkų patraukė tolyn. Jautėsi sudirgęs ir įsitempęs.
-
Miona iškart, vos tik išvydo fontaną, paleido klastuolio ranką. Turėjo būti netoli vidurnaktis, tačiau balta drobe besidengiančioje aikštėje vis tiek šmirinėjo vienas kitas žmogelis, o prie liūto skulptūros stovėjo nedidelis būrelis - gal užsigrūdinę turistai, o gal šiaip tėvų nepaisantis jaunimėlis. Kad ir kas ten buvo, juodaplaukė neįžiūrėjo - žibinto šviesa krito taip, kad buvo galima matyti tik tų žmonių siluetai.
Niekas nepastebėjo iš oro atsiradusių žmogelių - Miona, kaip ir norėjo, pateko į šiek tiek prasčiau apšviestą Trafalgaro aikštės dalį. Tiksliau, jos pakraštį.
Tai, kad jai iki namų nuo čia visai netoli, buvo melas. Kings Kroso stotis buvo netgi kiek arčiau. Vis tik, tai buvo pirma vieta, šovusi merginai į galvą.
Patogiais aulinukais žingtelėjo porą žingsnių į priekį, neveikiančio ir apledijusio fontano link, taip išlįsdama į šaltą žibinto šviesą. Vėlei iškvėpė orą, prie šonų spausdama ir gniauždama neapsaugotas rankas - pirštų galiukai pamaže tirpo.
Apie gobtuvo egzistavimą irgi buvo pamiršusi. Juk nepustė - vėjas tam buvo per silpnas, - tik snyguriavo šiek tiek smarkiau nei prieš daugiau kaip valandą. Krištolo gabalėliai, taikydami sugauti spinduliuką, žibėjo tamsiuose, šiek tiek nuo kuoduko banguotuose plaukuose. Buvo per šalta, kad snaigės taip staigiai ištirptų.
- Tai apie ką norėjai pasikalbėti? - lengvai apsisukusi ant kulno ir žvelgdama į klastuolį abejingai, nė velnio ne šilčiau paklausė.
-
Dafydd tikėjosi, kad Miona geriausiu atveju paniekinamai jį nužvelgs ir nueis. Dar labiau tikėjosi, kad ignoruos ir tiesiog dings iš akiračio. Tad kai mergina sutiko pasikalbėti, velsietis neteko žado. Išvydęs ištiestą Mionos ranką net nežinojo, ką daryti. Jis galėjo pasisakyti mokąs keliauti oru, bet negi imsi ir praleisi progą paimti Mionai už rankos? Raudonplaukis be galo sutrikęs taip ir padarė.
Deja, tas paėmimas už rankos buvo tik būdas nukeliauti į Trafalgaro aikštę. Vos atsidūrusi ten Miona parodė tai aiškiau nei aiškiai. Buvo be galo apmaudu, tačiau Dafydd neišdrįso ko nors pasakyti ar padaryti. Ne, turės užtekti to, kad buvusi grifė sutiko su juo šnekėtis. O tamsūs plaukai jai tinka prieš savo valią pagalvojo vaikinas.
Apsižvalgė. Trafalgaro aikštė buvo tokia, kokią jis ir prisiminė, tik, aišku, tokiu vėliu metu gerokai tuštesnė. Raudonplaukis prisiminė susitikimą su Luna ir vos nenusipurtė. Bet ne, tokių dalykų negalima parodyti. Reikia susikoncentruoti į tai, kad jis, Dafydd, dabar turi šiek tiek laiko, kurį gali praleisti su Miona. Tokia mintis buvo be galo keista. Netgi kiek gąsdinanti. Labiausiai trikdė tai, kad buvęs klastuolis neįsivaizdavo, kaip šį laiką išnaudoti, kad būtų galima tikėtis ir kito karto.
Išgirdęs šaltą kaip ledo gabalas klausimą Dafydd vėl išsigando. Ir išsigando netgi ne tono. Tikėjosi, kad tokio klausimo nesulauks iš viso. Norėjo tiesiog pasikalbėti. Tikriausiai tinkamiausias atsakymas būtų "apie nieką." Deja, merginai tokio pateikti nebuvo galima. Raudonplaukis įtarė, kad, nepaisant fakto, jog jiedu abu yra čia, Miona dabar ieškos progos pasprukti. Tuo labiau, kad dabar atsidūrė netoli jos namų. Galėčiau palydėti pagalvojo Dafydd. Ir tada prisiminė, kur gyvena pats. Visas mintis staigiai persmelkė liūdesys ir gėda. Ir iki ko jis nusirito? Deja, pirmiausia reikėjo atsakyti į klausimą. Jeigu jis neatsakys, Miona tikrai nepagalvos gerai. Nors ar įmanoma dar labiau pasibloginti nuomonę apie Dafydd Carwyn Llewellyn?
- Na... - galiausiai sumurmėjo jis. Galvoje lėkė kvailiausi pasiūlymai: apie Magijos ministerijos mūšį, apie Mioną, apie tai, ką jiedu veikė po paskutinio susitikimo, netgi apie Burtų trikovės turnyro šokius... Deja, vaikinas tikrai nežinojo, kaip atsakyti į užduotą klausimą. - Tiesiog, - idiotiškiausiu įmanomu būdu pratęsė jis. - Retai su kuo pasišneku...
-
Miona bandė save įtikinti, kad tik išsiaiškins, kas jaunuoliui neduoda ramybės, ir droš lauk iš čia, nepalikdama jokių užuominų apie tai, kad norėtų pasikalbėti apie ką nors kita nei kažkokie reikalai, kad norėtų galgi net ne kalbėtis, o šiaip pasėdėti kartu, jaučiant kito žmogaus paramą. O to merginai, nors ji ir nepripažino, šiuo metu, o gal ir nuo pat mūšio, trūko labiausiai.
Su Fasiru ir Davina negalėjo dažnai susisiekti. Beveik to ir nedarė. Ne todėl, kad sąmoningai to vengtų, bet todėl, kad baiminosi padaryti klaidą ir taip juos įduoti. Kita vertus, kuo toliau, tuo ryškiau Miona ėmė suvokti, kad labiausiai juos apsaugos iš toliau, čia, Londone, išnaudodama savo darbo ir gyvenamą vietą kuo geriau Fasiro naudai. O ne dvasine parama. Tam pusvampyris ir vilkolakė turėjo vienas kitą. Be to, kokia ten dvasinė parama gali būti, kai jau nei pats nebesugebi sau padėti.
Raudonplaukiui taip sunkiai pradedant šneką, Miona susikišo pabalusias rankas į šiltas kišenes ir suspaudė, kiek leido tas pirštus kaustantis sąstingis. Dingtelėjo, kad taip šneka pradedama arba kalbant apie kažką itin nemalonaus, arba apie asmeniškus dalykus. Kartais, - dingtelėjo Antro Ministerijos lygio vadovei, - asmeniškumai būna irgi itin nemalonūs.
Ir galiausiai jam taip sunkiai išdėsčius mintį, tamsus tamsių akių žvilgsnis nuslydo į bendraamžio klastuolio batus. Bandė ignoruoti ta keistą gumuliuką gerklėj - ar ten iš streso, ar iš netikėtumo atsiradusį. Niekas nuo tada nepasikeitė. Net ir po jų pokalbio, kai, jei žvelgsim tiesai į akis, Miona iš tiesų ir sviedė tuos jo jausmus, kaip kad vaikinas sakė, pro langą, Dafydd vis tiek buvo pasirengęs jai kloti, kas ant širdies guli. Gal net labiau nei anksčiau. Iš šono žvelgiant tai galėjo atrodyti gal kiek beviltiška, gal kiek naivu, tačiau Mionai į galvą kalė tik mintis, kad jis ją dar laiko žmogumi, nusipelniusiu klausytis kažkieno skausmų, išgyvenimų, o gal džiaugsmų (nors dėl pastarojo egzistavimo buvusio mokyklos padaužos gyvenime abejojo). Ne tik dėl to pokalbio, bet ir dėl tos tamsiosios josios dalies, atsiskleidusios mūšio metu ir dirbant Magijos ministerijoje.
O tada suprato. Klastuolis iš tiesų nieko nežinojo. Buvo aišku kaip dieną, kad Dafydd atmintyje užsilikusi Miona buvo kokių devynių mėnesių senumo (arba tiek mėnesių jaunesnė). Ta mintis buvo bemaž nepakeliama. Prieš savo valią išsigando, kad jį nuvils. Išsigando, kad Dafydd ja pasibaisėtų. Juodų ir žiemos nakties dangus plaukų savininkė prieš savo valią pabijojo visiškai jį prarasti.
Ir visos tos mintys į merginos galvą subėgo greičiau nei per dešimt sekundžių.
- Kodėl? - išspaudė turinčioji mažne juodas su aukso krislais akis. - Kodėl aš?
Klausimas buvo neišbaigtas, jis nuskambėjo net kiek kaltinamai. Tačiau balse besimėtantys skausmo pėdsakai paslapčia rodė, jog tame sakiny slypėjo visai kas kita nei nenoras klausytis velsiečio.
-
Kvailys kvailys kvailys kvailys kartojo sau Dafydd. O kaip kitaip galėjo save vadinti, kai situacija buvo visiškai be išeities? Kažkuriuo momentu pagalvojo, kad geriau juodu iš viso nebūtų dabar susitikę. Kita vertus, buvęs klastuolis negalėjo sau nepripažinti: šis susitikimas buvo pirmas džiaugsmą teikiantis dalykas nuo ano lemtingo pokalbiu su profesoriūkščiu Moore. Nepaisant to, kad buvo velniškai nejauku, kad Dafydd nežinojo, ką sakyti, ir kad beveik laukė, kada gi Miona pasišalins, vaikinas jautėsi beveik laimingas.
Klastuolis puikiai jautė nuo merginos sklindantį šaltį. Turbūt nieko kito ir negalėjo tikėtis. Juk ji aiškiai pasakė, kaip viskas yra. Susitikimas, kuris pasibaigė Dafydd ašaromis (kaip vaikinas tikėjosi, kad Miona to nežino!), atrodo, turėjo išstumti bet kokį norą buvusią grifę matyti. Deja, velsietis negalėjo nieko pakeisti - vis tiek ją matydamas suprato, kad negali taip lengvai paleisti.
Klausimas, kurį, atrodo, sunkiai išspaudė Miona sukėlė dar daugiau minčių. Pirmiausia Dafydd pradėjo gilintis į toną, kuriuo jis buvo užduotas. Raudonplaukis nežinojo, ar jam pasigirdo, tačiau atrodė tarsi mergina ant jo pyktų ar kaltintų dėl... Kažko. Galėjai tada nieko nepasakiusi pasprukti liūdnai pagalvojo velsietis, tačiau iš karto suprato: jeigu taip ir būtų atsitikę, jis dabar be galo save graužtų. Geriau jau stengtis negalvoti, ką galėjo padaryti kitaip. Juk buvo toks atviras, koks tik galėjo būti.
Vis dėlto sugalvoti, ką atsakyti, buvo dar sunkiau. Juk, tiesą sakant, atsakymas turėtų būti kažkas panašaus į "nes nieko daugiau nesu sutikęs." Vis dėlto čia reikėjo pateikti kažkokį asmeniškesnį atsakymą. O į šiuos Dafydd labai nemėgo lįsti. Ypač prie Mionos. Deja (?), kažką daryti reikėjo. Buvęs klastuolis giliai įkvėpė.
- Tu esi vienintelis žmogus, kuris mane išklauso, - galiausiai ištarė jis. Tada pats išsigando to, ką pasakė. Ar tai nebuvo pernelyg atvira? Tuo labiau, kad Miona paskutinį kartą aiškiai parodė, kad jo jausmai rūpi kaip pernykštis sniegas (Dafydd piktai pažvelgė į šiųmetinį). - Gal aš ir šiukšlė, tačiau kartais noriu pasišnekėti.
Vaikinas nutilo, kaip jam pačiam atrodė, ilgam. Trumpam pažvelgė į Mionos akis, tačiau žvilgsnio neišlaikė. Nuleidęs žvilgsnį į savo batus (o jau purvini!) Dafydd laukė: ar mergina vėl pasielgs žiauriai, ar šį kartą nebus tokia beširdė?
-
Miona vis dar nuleidusi galvą žvelgė į sniegučio pasidabrintus batų galus. Juto, kaip šaltis skverbiasi pro aulinukų medžiagą. Pabandė prisiminti, kur juos nusipirko, kiek jie kainavo, tačiau tik bergždžiai stengėsi išstumti blyksinčias, aštrias mintis, užgniaužti sukilusius jausmus.
Giliai iškvėpė sukauptą orą, tarsi pailsusi, tarsi stengdamasi susiimti. Galbūt išklausius Dafydd palengvės ir, saugodama jo paslaptį, atskleis jam savąją? Nors anokia ten paslaptis. Keletas žmonių žinojo, tačiau nekalbėjo apie tai. Arba suprato, kad tokie dalykai nėra aptariami prie puodelio pletkavotojų kavutės, arba nė velnio nenutuokė, kaip tai paveikė pačią Mioną. Ir mergina dėl to džiaugėsi. Jei tai išvis galima pavadinti džiaugsmu.
Sako, atsiverti yra gerai. Net pati buvusi grifė taip padrąsindavo kalbėti seserį arba brolį. Tačiau lengviau pasakyti, nei padaryti. O ir kuo toliau svarstė šią mintį, tuo labiau absurdiška ji atrodė.
Antrojo Ministerijos lygio vadovė nežinojo, kas anksčiau vyko Dafydd gyvenime. Gerai nežinojo, kas vyko ir dabar. Bet galėjo numanyti. Mionai širdį draskė mintis, kad šunybes krėtęs, tačiau iš tiesų muštynių nemėgęs vaikis buvo engiamas labiau nei žudikė. Žmonės jai nusišypsodavo arba palinkėdavo geros dienos nė nenumanydami, kam iš tiesų to linki. O juk buvęs klastuolis tikriausiai net nenumanė, kad galėjo pasigirti daug švaresne sąžine nei prieš jį stovinti tamsiaplaukė.
Akimirką Mionos sieloj plykstelėjo troškimas viską pamiršti. Tačiau pernelyg buvo surišta su Fasiru, pernelyg prisirišusi prie Davinos, pernelyg brangino tuos prisiminimus apie Dafydd... Jei pasirinktų viską pamiršti, išvykti, nepaliekant pėdsakų, praktiškai išnykti ir priversti kitus pamiršti ją, tai galutinai pralaimėtų. Gal tik ta mintis ją ir stūmė toliau dirbti Ministerijoje, likti čia, Londone ir gyventi su tuo, ką turi, būnant tokia, kokia yra - nebe tokia, kokią ją prisimena raudonplaukis.
Pakėlė galvą ir sekundėlę žvelgė į buvusį klastuolį. Kažkaip žinojo, kad po šio susitikimo jų keliai nesusikirs taip greitai. Gal išvis nebesusikirs. Ir, nors Dafydd dabar ir galimai sėdėjo savo dugne, pakils jis greičiau nei Miona.
Lėtai žingtelėjo keletą metrų, kol sustojo prie pat vaikino. Nesistengė šyptelėt. Ne metas dalintis dirbtinėm šypsenom, todėl pirmąsyk per visus tuos šešerius (?) metus stipriai apglėbė klastuolį ir vos sudrebėjusiu balsu sušnibždėjo:
- Patikėk, ne tau vadintis šiukšle.
Nelaukdama, kol Dafydd ją sustabdys, mostelėjo lazdele ir pranyko.
-
Atrodė, kad nejauki tyla įsivyraus ilgam. Dafydd bijojo žiūrėti Mionai į akis, bijojo dar ką nors sakyti, nes atrodė, kad mergina gali jį pernelyg gerai suprasti. Raudonplaukis stovėjo nuleidęs galvą ir laukė bent kažkokio atsakymo. Išgirdęs artėjančius žingsnius greitai pakėlė akis ir nespėjo nė susigaudyti, kaip atsidūrė buvusios grifės glėbyje. Žodžiai, kuriuos ištarė Miona, buvo labai netikėti. Dafydd norėjo kažką sakyti, norėjo priglausti prie savęs merginą, bet nieko nebespėjo padaryti: vos tik ištarusi keistą sakinį Miona dingo. Raudonplaukis liko stovėti ir neįsivaizdavo, ką daryti.
Pradėjo galvoti apie šį susitikimą nuo pat jo pradžios. Visas jis buvo labai netikėtas. Visų pirma, buvęs klastuolis nežinojo, kad Miona Hera gyvena Londone. Be to, šis miestas vis dėlto ne koks Velso užkampis, kur gali tą patį žmogų sutikti tris kartus per dieną. Ir vis dėlto keisčiausia buvo tai, kad mergina jo neatstūmė tą pačią akimirką, kai tik pamatė. Tai padaryti ją turėjo skatinti tiek nuo Dafydd sklindantis kvapas, tie, žinoma, paskutinis susitikimas Hogvartse prie ežero. Bet vis dėlto ne. Jiedu pasikalbėjo. Tegul pasakė nedaug, tačiau vaikinui tos pokalbio nuotrupos buvo labai brangios. Visų pirma, jam pagaliau pavyko pasišnekėti su kažkuo, kas nėra žiurkė arba kitas kanalizacijos gyventojas. Be to, jis lyg ir nė karto nepradėjo rėkti, kas pastaruoju metu irgi buvo pasiekimas. Be to, jis kalbėjo ne su kuo kitu, su Miona - mergina, kuri tikriausiai visam laikui įkrito į širdį. Eilinį kartą paklausė savęs, kuo gi ji tokia ypatinga, bet ir atsakymas buvo toks pat kaip visada: ji paprasčiausiai žiūrėjo į jį kaip į žmogų, o ne kažkokią padugnę, kuriai iš viso neturėtų būti skirta vietos po saule.
Dafydd jautė, kad būtų norėjęs dar daug ką pasakyti buvusiai grifei. Deja, jos staigus dingimas neleido apie tai nė pagalvoti. Raudonplaukis neįsivaizdavo, ar jiedu dar kada nors susitiks. Nežinojo, kur bus ir ką veiks po savaitės ar mėnesio, tad net ir norėdamas nebūtų galėjęs pasakyti, kada būtų galima tikėtis dar kartą pasišnekėti su Miona.
Sunkiai atsidusęs pasirausė kišenėje. Ten rado tik vieną svaro ir dvi siklių monetas. Už tokius pinigus nieko nenusipirksi, tad buvo akivaizdu, kad vaikinui mieste nebėra ką veikti. Reikėjo keliauti ten, kur jam ir buvo vieta - į Londono kanalizaciją. Nenoromis Dafydd mintimis susitelkė ties gerai pažįstamu kanalizacijos dangčiu, atsojančiu jam namų duris. Vos po kelių akimirkų pasigirdo pokštelėjimas, ir raudonplaukis išnyko iš Trafalgaro aikštės.
-
Tai buvo eilinė vasaros diena. Debesys kaip visada storu sluoksniu dengė Anglijos dangų, o gamta alsavo, maldaudama nors lašo vandens. Nuo įkaitusių Trafalgaro aikštės plytelių kilo šiluma, nemaloniai kutendama veidą ranka. Liucija blaškėsi - apėjusi fontanus kelis kartus vis bijojo prisėsti. Po mėnesių tylos laiškas ir žinia, kad jis atvyksta su ja pasimatyti - viskas buvo pernelyg neįtikėtina. Greičiausiai kokia nors pasala - kitaip visko paaiškinti mergina negalėjo.
Balandžiai ėjo ratu aplink sutrikusią baltaplaukę, bandydami išsiprašyti batono, nors šerti juos seniai buvo uždrausta. Liucija dar kartą perskaitė laišką – toks fontanas, toks suoliukas. Penki žingsniai arba trys sekundės. Krūtinėje besidaužanti širdis ir įkaitęs akmuo. O gal medis? Jos smegenys šią informaciją greitai išmetė, mat buvo susitelkusios ties kuo kitu. Giedros kaip pajūrio dangus akys lakstė žmonių veidais, ieškodamos vienintelio pažįstamo. Praėjo kiek – du metai? Trys? Ar tėtis ją vis dar atpažins?
Keisčiausia buvo tai, kad tai ji vos atpažino šalia prisėdusį vyrą. Tie keli beprotiškai ilgi ir sunkūs metai paliko savo žymę jo veide, o labiausiai – akyse, kurių žvilgsnis buvo šiek tiek apsiblausęs. Liucija nenorėjo tikėti, kad tai tikrai jis – vienas kitas eliksyras, kerai ir įmanoma sukurt beveik tobulą žmogaus kopiją. Arba lėlę. Niekuo nepasitikėk.
-Šaunuolė,-nusijuokė Aleksandras.-Sveikas įtarumas tau padės gyvenime. Bet kaip man žinoti, kad tu tikrai esi Liucija?
Baltaplaukė sutriko. Išties, apie tokį variantą ji nebuvo pagalvojusi, tad dabar teko susimąsčius nuleisti akis į basutėmis apautas kojas. Turbūt toks atsakymas, o gal mistiška nuojauta, kad čia tikrai jie, padėjo, mat netrukus abi žmogystos prapliupo juoku.
-Paaugai,-atidžiai tyrinėjo pasikeitusį dukros veidą Aleksandras, sunkiai atsidusdamas. Pakėlusi akis į tėvą, mergina bandė įsiminti kiekvieną detalę. Ją seniai kamavo bloga nuojauta ir žiūrint į tokias pat mėlynas akis ji tik stiprėjo.
-Pasenai,-atšovė jam Liucija, susikeldama kojas ant suolelio. Riebus balandis linguodamas galva praėjo, tyliai kažką sau burkuodamas.
-Tu teisi. Ir nepasveikinau tavęs su gimtadieniu,-tiesdamas į popierių supakuotą ir virvele perrištą stačiakampį tarė garbanius, bandydamas apsimesti linksmu, o tada kalbėjo toliau:
-Tikiuosi man atleisi. Už senelius. Už Angliją ir tai, kad likai viena.
Dabar nė vienas iš jų nesugebėjo pažvelgti į kitą, o paslaptingasis ryšulys galiausiai buvo padėtas ant suolo ir toliau kaip kokia siena stovėjo tarp jų.
-Ar mes dar pasimatysim?-nujausdama, kad tai – atsisveikinimas ir laidodama bet kokią viltį ir svajones apie normalų gyvenimą paklausė Liucija. Stojo nejauki tyla. Atsakymą balsu ištarti būtų buvę nelengva.
-Tave suims,-šiek tiek drebančiu balsu tyliai tarė baltaplaukė,-Negi tu pasiduosi? Po visko, tiesiog imsi ir pasiduosi? Kodėl?!-crescendo kylantis merginos balsas, toliau sėkmingai ignoruojamas praeivių, ir ašaros besikaupiančios akyse. Patraukusi dovaną į šalį, Liucija puolė tėvui į glėbį.
-Kodėl tu vėl mane palieki?-karštoms ašaroms byrant iš akių sušnabždėjo ji. Aleksandras, vis dar tylėdamas, tiesiog laikė prisiglaudęs dukrą prie savęs.
-Kartais... Kartais supranti, kad beprasmiška kovoti. Aš pavargau, Liucija. Atsiprašau, kad dėl manęs neturėjai vaikystės. Nebeturi šeimos. Atsiprašau, kad tau teko kentėti dėl mano pasirinkimų. Bet pažadėk, kad nieko neskriausi savo galia...
-Ką?-atsitraukusi nuo Aleksandro ir visiškai pasimetusi paklausė Liucija. Akivaizdu, jų laikas sparčiai seko, o toks rimtas tėvo žvilgsnis neleido net atitraukti akių nuo jo veido.
-Liucija Julia Andersson, pažadėk, kad niekuomet nenaudosi žmogaus minčių prieš jį patį. Ir kad nenueisi mano pramintu gyvenimo keliu. Prašau, Liucija...
-Pažadu...-tyliai sušnabždėjo mergina, stiklinėmis akimis žiūrėdama į niekur. Šitiek mėnesių tylos, dar daugiau jų chaoso ir viskas baigsis taip? Ir kodėl jai vėl niekas nieko nesako – ar ir vėl teks viską atrasti pačiai? O ir mintyse sukosi vienintelis klausimas – kodėl?
-Tu sužinosi. Tu suprasi. Atsiprašau, kad liksi viena. Atleisk man,-apsikabinęs, Aleksandras tyliai šnabždėjo.
-Apie ką tu čia...-tarė Liucija matydama, kad greitai apsidairęs, blondinas ruošėsi stotis.
-Ne!-įsikibdama į marškinius sušuko baltaplaukė ir pašoko ant kojų.-Neik! Nepalik manęs!-rankomis apsivijusi tėtį, ji prapliupo verkti.-Neišeik. Vėl. Prašau...
Abejingi prieš pat jų nosis vykstančiai dramai, žiobarai toliau skubėjo gyventi savo gyvenimus. O Aleksandras, ir taip kovodamas su savo savimi, dabar turėjo atlaikyti ir dukros ašaras, kurios taip negailestingai gėrėsi į marškinius.
-Kodėl, kodėl, kodėl...-verkdama kartojo mergina. Aleksandras, paėmęs dukters rankas nuo savęs, švelniai ją stumtelėjo.
-Liucija, gana,-jo balsas skambėjo nenatūraliai griežtai. Akimirką atrodė, kad viskas sustojo. Jie žiūrėjo vienas į kitą, taip atsisveikindami ir bandydami įsirėžti vienas kitą į atmintį. Aleksandras nusisuko ir ramiu žingsniu patraukė tolyn. Liucija, lyg traiškoma iš vidaus beprotiško skausmo, išspaudė tik į juoką panašų kūkčiojimą stebėdama, kaip paskutinis jai artimas žmogus išeina amžiams.
Karštos ašaros girdė įkaitusias Trafalgaro aikštės plyteles ir popietę perskrodė klyksmas.
-
Trafalgaro aikštė, ko gero, nebuvo mačiusi tiek daug žiobarais apsimetusiu burtininkų. Atrodo, neliko nė vieno neužimto suoliuko, prie gyvųjų skulptūrų trynėsi keistai įsitempę turistai, o pačiame aikštės viduryje stypsojo du vaikinai. Dafydd labai stengėsi atrodyti natūraliai, tačiau nemokėjimas bendrauti ir faktas, kad jis niekur neišeina su draugais, gerokai kliudė. Visai nerado, ką kalbėti su Mayranu, su kuriuo dabar ir stypsojo aikštėje, žvalgėsi aplinkui ne kaip turistas ir galiausiai labai jau akivaizdžiai susitelkė ties vienu suoliuku.
- Mergaitę palieku tau, - negarsiai pratarė raudonplaukis savo palydovui. - Bet kai veiksmas prasidės, negaišk, jeigu prireiks, nepabijok panaudoti magijos. Su žiobarais susitvarkysime, o praleisti progos negalime.
Dafydd nužvelgė kelis kitus aurorus. Atrodo, kad jiems apsimesti nekaltais žiobarais sekėsi daug geriau. Stebėtis gal ir nereikia - pagrindinį darbą atlikti turės jis pats, o visi tie žmonės tebuvo tam reikalui, jeigu iškiltų problemų. Vaikinui pasirodė, kad Mayranas nekantrauja. Susiraukęs ilgokai žiūrėjo į pavaldinį ir galiausiai dėl visa ko perspėjo:
- Viskam savas laikas. Neskubėk. Duodam jiems dar kelias minutes pasišnekėti.
Velsietis žvilgtelėjo į pavaldinį, stovintį netoliese juos dominančių žmonių. Puikiai žinojo, kad jis laiko paruošęs lazdelę, tad teliko pasidžiaugti, kad sugeba taip puikiai apsimesti eiliniu dieną mieste leidžiančiu žiobaru. Pastebėjęs mergaitės judesį Dafydd tarsi nerūpestingai žengė porą žingsnių tų dviejų žmonių link. Nežymiai linktelėjo, kas turėjo parodyti kolegoms, kad veiksmas jau tuoj tuoj prasidės. Dirbtinai nusijuokęs, tarsi Mayranas būtų pasakęs kokį smagų pokštą, Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovas nužvelgė aikštę ir parodė į gyvąją skulptūrą, esančią už juos dominančių žmonių. Tai leido jam pastebėti, kaip šviesiaplaukis vyras atstumia nuo savęs mergaitę, su kuria Dafydd jau buvo tekę susitikti, ir nueina. Dabar arba niekada.
- Bet kokia kaina neprileidi jos prie tėvo. Jeigu prireiks, čia likę darbuotojai susitvarkys su žiobarų atmintimi, tačiau be reikalo magijos nenaudok. Pargabeni ją Amnetai ir prisakai gerai prižiūrėti. Neįsivaizduoju, kaip ji reaguos, tačiau viena aišku: jai šitie įvykiai sukels gyvenimo traumą. Nusiteik, kad ji pradės klykti, gali spardytis ir draskytis. Tačiau jai nevalia pasiekti tėvo, gali būti sužeistų, - dar kartą visas instrukcijas pakartojo Dafydd. Tiesą sakant, jis puikiai suprato, kad ir pačiam gresia nemažas pavojus. Pagalvojus apie Mayrą ir dvynukus suspaudė širdį, tačiau apie juos galvoti nebuvo galima. Ko gero, pirmą kartą gyvenime teko šimtu procentų susitelkti į darbą.
Žiūrėdamas, kaip Aleksandras Andressonas nueina tolyn Dafydd nerūpestingai tarstelėjo:
- Iki, susitiksime kitą kartą.
Paspaudęs Mayranui ranką nuėjo paskui šviesiaplaukį vyrą. Matė, kad kolegos yra pasiruošę, tad paspartino žingsnį ir netrukus atsidūrė švedui už nugaros. Išsitraukęs lazdelę beveik bakstelėjo ja ir negarsiai sumurmėjo:
- Priešintis beprasmiška, todėl geriau nė nebandyk. Esi apsuptas ir neturi šansų pabėgti.
Ne veltui visą naktį dirbome, kad negalėtum iš čia iškeliauti oru mintyse pridūrė Dafydd. Tiesą sakant, jis neįsivaizdavo, kaip yra vykdomi suėmimai. Dėl visa ko sumurmėjo:
- Silencio.
Neįsivaizdavo, ar vyras sugalvotų pradėti rėkti, tačiau papildomo dėmesio tikrai nereikėjo. Matė, kad jiedu artėja prie ribos, kurią peržengęs Anderssonas galės sėkmingai iškeliauti oru. Reikėjo skubėti. Keturi kolegos sudarė "nerūpestingą" grupelę už nugaros, tad Dafydd ir Aleksandras neturėjo labai kristi į akis. Vaikinas čiupo dešinę švedo ranką ir užlaužęs ją už nugaros sušnibždėjo:
- Incarcerous.
Iš lazdelės ištrūkusi virvė apsivijo vyrą ir priveržė jo dešinę prie nugaros. Atrodė, kad buvo surištas taip stipriai, kad vos begali kvėpuoti. Toks variantas raudonplaukiui visai tiko. Jis tik dabar pajuto, koks buvo įsitempęs. Vis dėlto viskas dar nebuvo baigta: reikėjo nugabenti šitą žmogų į Azkabaną. Atsargiai pažvelgęs sau už nugaros mergaitės lyg ir nepamatė, vadinasi, buvo galima tikėtis, kad Mayranas su savo užduotimi susitvarkė.
Dafydd stipriai sugniaužė Aleksandro petį ir pagaliau paliko nuo keliavimo oru apsaugotą zoną. Apsižvalgęs, ar į juos nespokso žiobarai, tvirtai tebelaikydamas nusikaltėlį, kita ranka sugriebė apsauginiui už alkūnės, ir trijulė prapuolė.
-
Savaitės pradžioje į darbą tamsiaplaukis žingsniavo visas suirzęs, suniuręs, tikėdamasis visą savaitę nuobodžiai prasėdėti prie dokumentų, visą savaitę sulaukti keistų kolegų žvilgsnių, tik Mayrano draugams pasirodžius. Vaikinas nė nesiryžo pagalvoti apie kokią nors kitokią, įdomesnę veiklą darbe, nors šiam ir dokumentų nunešimas į kitą departamentą būdavo įdomesnė veikla. Bet likimas rodosi pasigailėjo, o gal ir nelabai pasigailėjo auroro, davė jam ir kitokio darbo, o ne tik nuobodaus sėdėjimo prie dokumentų. Tad jau dabar su savo bosu ir keliais kitais aurorais stovėjo Trafalgaro aikštėje, apsimetė paprastais žmonėmis, žiobarais, gal net bičiuliais, kurie susitikę kalbėjosi. Wallfloweris nekantravo. Jis labai nekantravo atlikti šią misiją, kuriai magijos ministerija ruošėsi tikrai pakankamai ilgą laiką. Jis buvo kiek susijaudinęs, kadangi ši misija buvo viena iš sunkiausių, o gal net pati sunkiausia ir didžiausia, kokią tik buvo gavęs per visą savo darbo laiką magijos ministerijos antrame skyriuje. Nors nekantrumas ir jaudulys buvo didelis, bet vaikinas taip pat labai bijojo. Šis bijojo susimauti, padaryti kažką ne taip kaip reikia ir taip sugadinti visą misiją, kuriai ruoštis ir planuoti buvo įdėta tikrai nemažai laiko, pastangų. Bet visgi burtininkas negalėjo užsigalvoti, paskęsti savo jaudulio, nekantrumo ir menkos baimės burbule. Šis turėjo būti susikaupęs, įtikinamai vaidinti paprastą žiobarą ir laukti sekančių vado nurodymų. Dafyddui pareiškus, kad jie turi dar palaukti ir leisti kelias minutes pasišnekėti, nepatenkintas atodūsis paliko jaunuolio lūpas. Išgirdęs instrukcijas, kurias garbanius jau atmintinai mokėjo ir buvo puikiai įsikalęs sau į galvą, pasiruošęs imtis veiksmų, suprato, kad tuoj prasidės visas "linksmumas". Tvirtas rankų paspaudimas ir visi pradėjo vykdyti savo misijos dalį. Tvirtais ir dideliais žingsniais Mayranas prižygiavo prie lieknos mergaitės, greit pagriebė keistą supakuotą dovaną nuo suoliuko, įsidėjo ją į kišenę, viena rank tvirtai apglėbė mergaičiukės liemenį ir prisitraukė prie savęs, kad ši kartais nepabėgtų.
- Kleckuti, aš labai tavęs atsiprašau, bet neturiu kitokio pasirinkimo. - Su gailėsčiu balse ir veide, sušnabždėjo buvęs klastuolis ir tvirtai abėjomis rankomis visiškai įkalino verkiančią baltapūkę glėbyje. Ši turbūt nė negalėjo pajudėti. Jam buvo gaila Liucijos, gailėjosi, kad gavo būtent šią darbo dalį, bet nieko negalėjo pakeisti, turėjo tik tinkamai jį atlikti, neleisti mergaitei pasinaudoti jo meile vaikams, taip ištrūkstant. Strazdanius kiek kilstelėjo lengvą, liekną kūnelį nuo žemės, vis dar nepaleido jo iš glėbio ir greitu žingsniu pradėjo žygiuoti ten, kur zona baigėsi. Atsidūręs už ribos, kurioje teleportuotis negalima, apsižvalgė. Pamatęs, kad neužkabino nė vieno žiobaro akių, greit išsibūrė nešyklę ir nusiteleportavo į Liucijos globėjų namus, su likusia situacija palikdamas tvarkytis bendradarbiams.
-
Pasinaudodamas tuo, kad danguje pasirodė saulė, Dafydd pietų pertraukos metu išėjo į lauką. Labai norėjosi pailsėti nuo negyvai įgrisusio Magijos ministerijos pastato, kavinės, kurioje buvo labai vieniša, ir, žinoma, kvailų kolegų bei pavaldinių.
Be tikslo trindamasis po Londoną ir nuolat mintimis grįždamas namo pas šeimą, Dafydd kažkaip atsidūrė Trafalgaro aikštėje. Tą suvokęs vaikinas sustingo. Net keletą kartų čia įvyko jam svarbūs įvykiai. Būtent čia paskutinį kartą kalbėjosi su Miona. Apie ją pagalvojęs Dafydd susimąstė, ką ji galėtų veikti, tačiau jau seniai buvo įsitikinęs, kad to žmogaus jo gyvenime nėbėra ir niekada nebebus. Be to, būtent čia jis netyčia susitiko su Luna Gardner, ir tada ji sugebėjo gerokai išgąsdinti. Išgąsdinti taip, kad baimė užsiliko tikrai ilgam. Ką jau kalbėti apie bene svarbiausią darbinę misiją, kurią teko įvykdyti vos prieš kelis mėnesius. Trumpai sakant, Trafalgaro aikštė raudonplaukio gyvenime užėmė tam tikra prasme svarbią vietą. Keisčiausia buvo tai, kad jis nė karto čia neapsilankė su Mayra. Ar ne čia ji norėjo atvykti per Kalėdas? nejučia prisiminė vaikinas ir krūptelėjo: tą dieną prisiminė taip, tarsi ji būtų buvusi vakar. Kad jiedu taip ir neišvyko į miestą, buvo kaltas tik jis. Kaip ir visada... Būtinai čia atsivesiu tave ir mažylius mintyse pažadėjo mylimajai Dafydd.
Aikštės gyvumas visai patiko vaikinui. Jis apėjo gyvąsias skulptūras, kelias minutes paklausė vieno iš gatvės muzikantų. Suprato, kaip būtų smagu čia ateiti su mylimais žmonėmis. Puiki galimybė praleisti laiką kaip ir bet kuriai normaliai šeimai. Nutaręs padaryti tą kuo greičiau, velsietis pralinksmėjo. Žinojo pridaręs klaidų, žinojo jų ir pridarysiąs. Tačiau svarbiausia buvo dėti visas pastangas, kad viskas būtų gerai. Ir Dafydd tikėjo, kad taip būti gali.
Dafydd visai patenkintas pasivaikščiojimu patraukė aikštės pakraščio link.
-
Vangiai žingsniavo Londono gatvėmis. Daugelis praeivių kažkur skubėjo, nekreipė dėmesio, ignoravo pravažiuojančius automobilius, lindo šiems po ratais, aidėjo garsūs signalai, erzinantys vilkišką klausą. Girdėjosi ir šūkavimai. Šaukėsi netyčia pamesto vaiko, matyt, užsižiūrėjusio į kokia vitriną, kol motina nepastebėjusi nuėjo toliau. Aidėjo ir pikti šūkavimai, skirti praeiviams nežiūrintiems po kojomis ar tai, kas vyksta aplink. Žmonėms trūko mandagumo. Jai irgi.
Nusprendusi praleisti dar vieną dieną Londone, milžiniškame mieste, pilname triukšmo ir gyvybiškumo, nesijautė to dalimi. Nejuto to, ką jusdavo anksčiau vaikštinėdama miesto gatvėmis. Galbūt dabar jai reikėjo vienatvės, paprasčiausiai praleisti dieną miško glėbyje, o ne svetimų žmonių, nė nenutuokiančių, kad jų tarpe slampinėjo vilkolakė. Tai erzino. Norėjosi išrėkti, parodyti, kokia ji iš tiesų ir stebėti, kaip visi išsigandę išsilaksto, palieka ją vieną.
Vyptelėjo. Atsivilkti čionais nebuvo gera mintis. Visgi nesinorėjo taip paprastai imti ir grįžti atgal. Atvyko čia ne šiaip sau, tad reikėjo paskubėti, jei norėjo grįžti greičiau ir pabėgti nuo šito chaoso. Pastaruoju metu nė pati nesuprato, ko nori ir kaip jaučiasi.
Aukščiau pakelti galvą tingintis vaikėzas pasipainiojo po kojomis. Juodaplaukė nė nesureagavo. Net ir tuomet, kai šis išsigandęs atšoko. Ji nesiteikė nė žvilgtelėti į jį. Nepatenkinta motina kažką burbtelėjo, tik mergina nesistengė išgirsti. Girdėjo ir taip daugiau nei norėjo.
Paslėpė rankas džinsiniame švarkelyje. Rudeniškas vėjas pabandė pakedenti į kasą surištus plaukus, tačiau veltui. Švarko atlapų taip pat nepavyko pajudinti. Turbūt nusivylęs paliko merginą ramybėje. Leido ramiai pasidžiaugti Trafalgaro aikšte. O ką tik norėjo greičiau grįžti į namus...
Lėtai žingsniuodama link aikštės centro nejučia žvilgtelėjo į šalį. Safyrinės akys, taip stipriai išsiskiriančios iš aplinkinių, pastebėjo, regis, dar visai neseniai matytą vaikiną. Paskutinis jų susitikimas, beje, kaip ir visi kiti, nebuvo sėkmingas ir malonus. Nenorėdama gadinti dienos nei sau, nei raudonplaukiui, pasisuko į kitą pusę ketindama grįžti ar dingti iš jo akiračio, kai staiga pajuto ranką ant raktikaulio. Mintys, nukreiptos į Dafydd pusę, neleido greitai sureaguoti, tesuspėjo ištraukti ranką iš švarkelio ir pasiruošti smogti, kai pajuto prarandanti sąmonę. Ranka spaudė miego arteriją. Su kiekviena akimirka vis stipriau, kol galiausiai Luna susmuko nepažįstamojo glėbyje. Prieš prarasdama sąmonę suspėjo ištarti vienui vieną žodį.
Velnias...
-
Dafydd buvo paskendęs mintyse. Nė nepagalvojo apie tai, kad pietų pertrauka galbūt jau pasibaigusi, kad jam galbūt reikėtų grįžti į nusibodusį kabinetą ir toliau dirbti. Ataskaitų krūva, gulinti ant stalo, buvo tokia didelė, kad tikrai smagiau buvo galvoti apie tai, kad bus galima ateiti į šitą aikštę su mylimais žmonėmis, o ne svarstyti, kurį popierių pildyti pirmą.
Darbas ministerijoje, ko gero, išmokė vaikiną akylumo. Net ir būdamas giliai susimąstęs, sugebėjo akies krašteliu pamatyti kažkokį sujudimą. Nenoromis grįžęs į šį pasaulį raudonplaukis atsisuko į tą pusę ir pamatė krentančią merginą. Labiausiai norėjo nesivelti: ji tikriausiai žiobarė, tad net ir būdamas aurorų štabo viršininkas jis nelabai ką padarys. Vis dėlto žengęs žingsnį į tą pusę gavo labai nemaloniai nustebti: nukentėjusi mergina buvo jam, deja, pažįstama ragana. Sudejavęs Dafydd skubiai atsidūrė incidento vietoje. Kur protas tokiais dalykais užsiimti žiobarų pilnoje aikštėje? suirzo auroras pamatęs, kad smalsuoliai pamažu renkasi pažiūrėti, kas gi čia nutiko.
- Palik merginą ramybėje, - piktai ištarė Dafydd nepažįstamam žmogui, laikančiam Luną. Atsargiai parodė turintis lazdelę: jeigu užpuolikas burtininkas, turėtų suprasti, su kuo turintis reikalą. Jeigu ne, visada buvo tikimybė, kad lazdelės nė nepastebės. Iš žybtelėjusių akių buvo galima spėti, kad šį kartą tai buvo pirmas atvejis. - Neversk imtis griežtesnių priemonių.
Raudonplaukis nepastebimai atsuko lazdelę į Luną užpuolusį žmogų. Buvo pasiruošęs viskam, tačiau labiausiai tikėjosi, kad nereikės griebtis pernelyg aktyvių veiksmų. Dafydd nenuleido žvilgsnio nuo nepažįstamojo ir galiausiai akių karą laimėjo. Vaikinas suprato negalintis jaustis visiškai ramus, tačiau dabar reikėjo pasirūpinti užpulta mergina. Kadangi užpuolikas pasišalino (Dafydd bandė jį nulydėti akimis, tačiau jis pernelyg greitai prašapo minioje), buvo galima nesislepiant sunkiai atsidusti, ką auroras skubiai ir padarė. Pritūpęs prie Lunos žvelgė jai į veidą ir stengėsi įveikti pasibjaurėjimą. Nežinojo, kuo galėtų padėti, tad teliko džiaugtis, kad smalsuoliai pamažu pradėjo skirstytis. Tiesą sakant, pasišalinti labai norėjosi ir pačiam, tačiau kažkas vertė likti. Pareigos jausmas? Smalsumas, kaip reaguos Luna, kai jį čia išvys? Tikriausiai vėl pradės kaltinti mane nusprendė Dafydd, tačiau vis tiek nepasitraukė. Žiūrėjo į taip nemėgstamą žmogų ir keikė save, kad ir vėl sugebėjo kažkur įsivelti.
-
Tyla. Neapsakomai rami ir... Keista. Atrodė, kad visas pasaulis, prieš akimirką supęs merginą, išgaravo. Ji nugrimzdo į tamsą, baugiai tirštą ir neregėtą.
Chaosas. Vienu metu atrodė, kad viskas gerai, taip turėjo nutikti ir ji paprasčiausiai miega šiltoje lovoje, Pusmėnulio gaujos name, tačiau jau kitą į pasąmonę brovėsi kažkas neaiškaus. Gąsdinančio. Nesuprato, kas įvyko. Galbūt ir neturėjo, tačiau labiausiai norėjosi klykti, išsilaisvinti iš tamsos gniaužtų. Ji ir klykė, tik niekas negirdėjo, niekas nesuprato. Nė ji pati.
Kūną laikę gniaužtai atsilaisvino. Juodaplaukė susmuko tiesiai praeiviams po kojomis. Susitrenkė alkūnę. Skaudžiai, tik to nejuto. Nejuto nieko. Nejuto ir ką tik atgautos laisvės.
Daugelis londnoniečių kažkur skubėjo, o galbūt nemanė, kad įvyko, kas nors svarbaus. Iš šalies galėjo pasirodyti, kad susmukusia mergina jau rūpinosi ją laikęs vaikinas. Kiti, nusprendę išsiaiškinti visas smulkmenas, atskubėjo. Žvelgė į juodus plaukus, išsidraikiusius ant žemės, tolygiai kvėpuojančią merginą ir minioje dingstantį jaunuolį. Galiausiai ir šiems tapo nebeįdomu. Šalia nualpusios buvo tas, kuris turėjo pasirūpinti.
Abejingumas...
Nežinojo, kaip ilgai išgulėjo ant šalto Trafalgaro aikštės grindinio. Pradžioje nejuto ir šalčio, pasklidusio kūnu. Negirdėjo ir garsų, tik kiek vėliau klausą pasiekė neaiškūs balsai, garsūs žingsniai ir automobilių ūžesys. Rauktelėjusi antakius sunkiai prasimerkė. Staigiai užsimerkė. Giedras dangus apakino prie tamsos jau spėjusias įprasti akis. Pabandė dar kartą. Skaudėjo, tik nesuvokė ką. Bent jau ne iškarto. Pabandžiusi pasijudinti aiktelėjo. Akimirksniu suvokė, kad dešinės rankos alkūnė sumušta, tačiau kaip? Žvilgtelėjo į šalį. Safyrinės akys susidūrė su raudonplaukiu. Neįstengė parodyti susierzinimo, tik dar kartą rauktelėjo antakius.
- Negaliu patikėti, kad iš tiesų voliojuosi ant žemės vidury aikštės, - burbtelėjo dar nespėjusi tinkamai atsigauti. - Kas nutiko? Kas... Kur jis? - Pagaliau atsisėdusi ant šaltos žemės, tebejausdama sklindantį šaltį visu kūnu, apsidairė. Nematė, o galbūt nesugebėjo pamatyti to, kuris privertė ją nualpti visų žmonių akivaizdoje.
Idiotas...
Pasitrynusi skaudamą vietą dėbtelėjo į Dafydd. Nuojauta kuždėjo, kad tai jam turėtų padėkoti už galbūt išgelbėtą gyvybę. Ir sumuštą alkūnę. Buvo tikra dėl vieno - raudonplaukis niekam nesusijęs su tuo, kas neseniai įvyko. Praėjusį kartą aiškiai parodė, kad ją pakęs ir bus šalia jos, jei to norės Mayra, o tokie veiksmai būtų nedovanotini jo žmonos atžvilgiu.
Kažkas kitas norėjo, kad ji netektų sąmonės. Klausimas: kas?
- Kaip ilgai buvau atsijungusi? - Atsistojusi nusibraukė nuo džinsų matomas ir nematomas dulkes, purvą ir dėbtelėjo į vaikiną. Nebuvo malonu su juo bendrauti, bet, regis, jis vienintelis liudininkas.
-
Dafydd žvelgė Lunai Gardner į veidą. Iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti, kaip iš tiesų jaučiasi. Nors mergina atsitokėjusi vis tiek tikriausiai puls švaistytis kaltinimais, Dafydd nenorėjo, kad ji tą pačią akimirką suprastų jo nenorą čia būti.
Nežinojo, kiek laiko taip tupėjo Londono centre esančios aikštės viduryje, kai pamatė, kad Luna pradeda atsigauti. Iš pradžių, ko gero, ją apakino dienos šviesa, tačiau netrukus, atrodo, ji pasijuto geriau. Dafydd nelabai klausė, ką mergina ten bumba, tačiau pamatęs, kad ji atsisėdo, pasitraukė šiek tiek toliau. Pasijuto kiek geriau: būti pernelyg arti Lunos Gardner buvo... gana šlykštu.
- Tave užpuolė, - abejingai tarstelėjo raudonplaukis. Svarstė, ar reikėtų dar ką nors pridurti, ar ne, kol galiausiai ištarė: - Kad ir kas jis toks buvo, dabar jo čia nėra.
Žvilgsnis, kuriuo mergina apdovanojo Dafydd, švelniai tariant, nebuvo malonus. Žinoma, jų tarpusavio santykių niekas negali pakeisti. Vien jau tai, kad ji iki šiol nepradėjo švaistytis nei kaltinimais, nei patyčiomis, jau buvo nemaža pažanga. Velsietis nenoromis prisiminė paskutinį judviejų susitikimą, kai jis taip gėdingai praskydo.
- Nežinau, kelias minutes, - pasistengė kuo neutraliau atsakyti į klausimą Dafydd. Lunai atsistojus ir metus dar vieną itin nemalonų žvilgsnį, labai norėjosi mauti iš čia kuo toliau. Deja, tai būtų tik įrodę, kad jis yra niekam tikęs bailys, tad teko pasilikti vietoje.
Dafydd stovėjo, jo nuomone, tinkamu atstumu nuo merginos: jeigu ji nori, gali kažko paklausti ar pasakyti (nors raudonplaukis nuoširdžiai tikėjosi, kad tokių norų Luna neturi). Jeigu jai nesinori būti šalia jo, puiku, gali ramiai drožti sau nė nekreipdama į jį dėmesio. Vis dėlto tą pačią akimirką Gardner neišgaravo, tad Dafydd nenorom susimąstė, kokios galėtų būti to priežastys. Tikisi, kad pateiksiu jai daugiau informacijos apie tai, kas čia nutiko? svarstė jis suprasdamas, kad tokiu atveju jis eilinį kartą nepateisintų Lunos lūkesčių. Nors... Kodėl jis turėtų stengtis pateisinti jos lūkesčius? Aną kartą puikiai parodė, kad tarp jų nieko panašaus į draugiškumą būti negali. Jeigu jo pastangos buvo sutryptos į purvą, kodėl turėtų vargintis ir bandyti sutarti dar kartą?
Ir vis dėlto mintis apie Mayrą neleido taip paprastai pasiduoti abejingumui. Šitas žmogus buvo mylimosios draugė, kad ir kokia nemaloni ta mintis būtų. Vadinasi, jeigu yra proga jai kažkuo padėti, reikia pasistengti tai ir padaryti. Dafydd stypsojo pasisukęs šonu, kad jų žvilgsniai nesusidurtų - nenorėjo matyti tos paniekos, niekad neišnykstančios iš Lunos Gardner akių. Vis dėlto dabar sunkiai atsisuko - tarsi priešintųsi pats sau - ir paklausė:
- Kaip jautiesi? Ar viskas gerai?
-
Stovėjo viduryje Trafalgaro aikštės ir negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Nesuvokė, kaip galėjo prarasti budrumą ir leistis užpuolama žiobarų akyse. Ji visuomet buvo pratusi akylai visus stebėti, klausytis menkiausio lapų šnarėjimo. Matyti tai, ko kiti nematydavo. Girdėti tai, ko kiti negirdėdavo. Tačiau dabar... Ją nuginklavo, tiesa sakant, nė to nereikėjo, ji paprasčiausiai susmuko užpuoliko glėbyje, o ją turbūt (tuo patikėti visai nesinorėjo) išgelbėjo Dafydd. Žodis išgelbėjo... Ne apibūdina situacijos tinkamai, greičiau... Sutrukdė įvykti tam, kas turėjo įvykti. Ir tai buvo blogiausia. Nenorėjo jaustis dėkinga vaikinui. Laimei, ir nesijautė.
Pati puikiai suprantu, kad ne amerikietiškais kalneliais važinėjausi.
Magijos ministerijos darbuotojo veide įžvelgė nenorą čia būti, bendrauti su ja ir aiškinti tai, kas įvyko. Nujautė, kad raudonplaukis mieliau keliautų į darbą nei šnekučiuotųsi su ja. Dideliu noru bendrauti nepasižymėjo ir ji, paprasčiausiai stengėsi atpirkti vaikino pastangas dėl Mayros. Praėjusį kartą viską sumovė, nors kalta jau seniai nebesijautė.
Ir šitai žinau.
Žmogus, užpuolęs tamsiaplaukę jau seniai buvo dingęs. Turbūt nuskubėjo pranešti savo bosui, kad nieko neišėjo ir jis grįžo vienas, nes jam po kojomis pasimaišė auroras. Ar tai reiškė, kad dabar medžiojamas bus ir Dafydd? O gal viską ir suplanavo vietoje ir laiku pasirodęs vaikinas?
- Pastebėjau, - burbtelėjo pamankštindama ir dar kartą patrindama skaudamą vietą. Prie skausmo buvo pratusi, tačiau jis niekuomet nebuvo malonus. Kūnas paprasčiausiai nereagavo taip jautriai.
Sulaukusi netikėto klausimo taip staigiai kilstelėjo galvą pažvelgdama į gelbėtoją, jog pati išsigando savo reakcijos. Jei būtų buvusi vasara, būtų pamaniusi, kad nemėgstamas asmuo gavo saulės smūgį, tačiau saulės nebuvo, tad taip pateisinti Magijos ministerijos darbuotojo nebuvo galima. Tikėti, kad jam nuoširdžiai rūpėjo jos savijauta - taip pat netikėjo. Negalėjo tuo patikėti. Neįmanoma.
- Gerai... - atsakymas neskambėjo, kaip atsakymas. Ištartas žodis priminė klausimą. Turbūt taip tamsiaplaukė norėjo įsitikinti, ar vaikinas tikrai teiraujasi apie jos savijautą.
-
Atrodė, kad Luna apie kažką susimąstė. Dafydd norėjo tikėti, kad ji neklausinėja savęs, kodėl šitas šiukšlė iš viso prie jos artinosi. Vaikinas vylėsi, kad ji tiesiog svarsto, kas čia atsitiko, galbūt spėlioja kas buvo užpuolikas... Dėl to vienžodis atsakymas, kurį pasiūlė mergina, raudonplaukiui visiškai nepatiko. Nurijęs sunkų atodūsį susiraukė: juk ji paklausė, kas čia atsitiko, jis atsakė į tą klausimą. Dabar Luna, atrodo, ir vėl buvo nepatenkinta, kad Dafydd pražiojo burną. Tarsi prisiminęs pažadą jis nutarė tylėti ir nesakyti nieko, ko nebus būtina pasakyti. Prie tokios situacijos jis buvo pripratęs: visą gyvenimą neturėjo teisės nei turėti nuomonės, nei kam nors prieštarauti. Skaudžiausia buvo tai, kad net ir nuo Mayros dalį jausmų tekdavo slėpti, nors tai ir buvo daroma jos labui.
Nesitikėjęs tokios reakcijos į, atrodo, visai paprastą klausimą Dafydd sutriko ir net kiek išsigando. Beveik laukė eilinio puolimo, kaltinimų dėl kokių nors idiotiškiausių dalykų, priekaištų už tai, kad jis vis dar egzistuoja pasaulyje... Su tokiais poelgiais dažniausiai tekdavo susidurti, o turint omenyje, ką vienas apie kitą galvojo du Trafalgaro aikštėje susidūrę jaunuoliai... Toks laukimas, ko gero, neturėjo stebinti. Priešingai negu ramus ir visiškai normalus Lunos atsakymas. Tiesa, jis skambėjo kažkaip neužtikrintai, tarsi mergina nežinotų apie ką kalba - ar netikėtų Dafydd klausimo nuoširdumu. Štai tau ir priekaištas...
Raudonplaukis nieko nesakė - buvo visiškai tikras, kad bet kokie jo ištarti žodžiai tiesiog dar kartą sukeltų nepasitenkinimą, o priekaištų klausytis jis nebeturėjo jėgų. Labai norėjosi žvilgtelėti į laikrodį ir sužinoti, ar jau labai vėluoja grįžti į darbą. Vis tik įtarė, kad toks veiksmas paskatintų Luną išsityčioti, kaip siaubingai jis nenori čia būti, tad susilaikė ir nuo to. Stovėjo ir tylėjo. Atsargiai nužvelgė merginą ir suprato, kad jai vis dar skauda alkūnę, ant kurios, rodos, ji ir nukrito. Darbas buvo išmokęs, kad su savimi visada reikia turėti vėsinančio ir skausmą nuimančio tepalo. Įkišęs ranką į kišenę pajuto, kad turi jį ir dabar. Dvejodamas išsitraukė tūbelę. Ji buvo beveik tuščia, tačiau nedideliam sužeidimui turėjo užtekti. Dar kartą nužvelgęs tą nekenčiamą žmogų negarsiai paklausė:
- Nori pasitepti ant žaizdos? Tai sumažins skausmą.
Dafydd ištiesė ranką su vaistu merginos link, tačiau mintyse vis tiek kartojo sau, kad iš jos ko nors gero geriau nesitikėti. Buvo šiek tiek įsitempęs ir kaip visada laukė puolimo ar patyčios. Ką gi, jis prie to pripratęs.
-
Akimirką pasijuto it kampe užspeistas šuo. Nebuvo tikra tuo, ką matė, ir tuo, ką turėjo daryti. Priešais stovintį vaikiną, visai kaip ir ją, plėšė dvejopi jausmai. Abu stengėsi nepratrūkti ir neparodyti begalinio nepasitenkinimo ir nenoro čia būti. Elgėsi nenatūraliai. Dafydd stengėsi dėl Mayros, o ji... Turbūt stengėsi dėl jų abiejų. Praėjusį kartą buvęs klastuolis aiškiai parodė, kad dėl nenusisekusio bandymo būti geram kalta liko ji. Privertė pajusti kaltę. Nenorėjo pasijusti šitaip dar kartą. Tik ne dėl jo.
Prisimerkė įsistebeilydama į jaunuolį. Atsakymas jam nepatiko, o ir neturėjo patikti. Tonas nebuvo draugiškas ir malonus. Ji paprasčiausiai neįstengė kalbėti taip, kaip kalbėdavo su Marlena ar netgi Igoriu. Net su Lorijanu sugebėjo paskelbti paliaubas, tačiau raudonplaukis...
Kažkas pakuždėjo, kad derėtų dingti. Priverstinai mandagiai atsisveikinti ir keliauti savais keliais, tačiau čia pat pasirodė ir dar vienas vidinis balsas, kuždantis, kad taip ji tik parodytų, kad eilinį kartą viską sumovė ir nė nepastebėjo vaikino pastangų.
Žvilgsnis, nuslydęs jos kūnu, regis, bandantis išsiaiškinti, ar jai iš tiesų viskas gerai, privertė pajusti kažką naujo. Dėkingumą jam, Dafydd Carwyn Llewellyn? Nejučia papurtė galvą. Toks keistas jausmas, skirtas priešui, atrodė neįmanomas. Kaip ir tai, jog raudonplaukis pasiūlė tepalo, galinčio numalšinti skausmą.
Galbūt krisdama ji susitrenkė ne alkūnę, o galvą ir viskas, kas vyko, tik vaidenosi?
- Ačiū, - gana nuoširdžiai padėkojo nepatikliai paimdama jai ištiestą tepalą. Klausiamai žvilgtelėjo į priešais stovintį asmenį. Visgi nusprendusi, kad vertėtų pasitikėti, kilstelėjo švarkelį ir palaidinę, nedidelio kiekio tepalo įtrynė į sumuštą vietą.
- Kodėl pasilikai? Galėjai palikti mane ir paprasčiausiai grįžti į darbą, žinau, kad mielai būtum tai padaręs, tad... Kas sustabdė? - pagaliau leisdama smalsumui prasiveržti uždavė ramybės neduodantį klausimą. Ištiesė Dafydd priklausantį tepalą atgal. Dėkingai linktelėjo. Atsargiai, nenorėdama išsiduoti atidžiai stebėjo šį. Bandė suprasti, kur slypi paslaptis. Ar Mayra iš tiesų taip pakeitė vaikiną? O galbūt gimęs naujagimis?
-
Luna Gardner įsistebeilijo į jį. Tai vertė jaustis šiek tiek nemaloniai, tačiau Dafydd stengėsi tai nuslėpti. Nors ką čia slėpsi: ta mergina jau seniai žino, kaip jis jaučiasi jos draugijoje. Vis dėlto dabar tylėjo ir laukė kažko. Dėkingumo ar malonaus pašnekesio jis tikrai nesitikėjo: pats priežastį stengtis turėjo, tačiau Lunai tai galėjo visiškai nerūpėti.
Visai nežymus galvos papurtymas nepraslydo pro Dafydd akis. Juo ir toliau nepasitikima, jis tebėra tokia pati šiukšlė, koks buvo tada, kai jiedu susipažino. Ką gi, viskas aišku. jJeigu Luna nenori, jis pagalbos per prievartą nekiš. Jau norėjo įsidėti tepalą atgal į kišenę, kai, jo nuostabai, mergina vis dėlto jį paėmė. Ir netgi padėkojo.
- Nėra už ką, - negarsiai pratarė sėkmingai nuslėpdamas nuostabą. Pasirodė, kad tonas buvo kiek liūdnokas, tačiau tai nebuvo svarbu. Šią akimirką rūpėjo tai, kad nors ir jautėsi nemaloniai, iki šiol dar nebuvo sutryptas į purvą ir paniekintas. Ar Luna pakeitė nuomonę? Ne, ko gero, tai neįmanoma. Ir dėkingumo tikriausiai nejaučia. Dafydd spėjo, kad ji paprasčiausiai tebėra sukrėsta to įvykio.
Ir tada, žinoma, mergina parodė, ką iš tiesų galvoja apie vaikiną. Nepatikėjo, kad jam gali rūpėti kitas, kad jis gali padaryti kažką gero. Klausimai buvo visiškai suprantami, tačiau raudonplaukis vis tiek nesijautė maloniai: be galo norėjo nebūti laikomas tuo, kuris savo noru daro tik bloga. Deja, žmogus, tikintis, kad šis vaikinas savyje turi kažką gero, šiame pasaulyje tebebuvo vienas. Ir šią akimirką to žogaus nebuvo šalia, ir Dafydd turėjo susitvarkyti su situacija pats. Jautėsi tam esąs per silpnas, nepasiruošęs. Vis dėlto tai niekam nebuvo įdomu, reikėjo kažką atsakyti.
- Matydamas, kaip gatvėje užpuolama mergina, negaliu ramiai praeiti pro šalį, - ramiai ištarė. - Galvoji, kad suvokęs, jog ten tu, būtinai pabėgsiu? Man tavo nuomonė nėra svarbi, gali manyti apie mane ką panorėjusi, man tai nieko nereiškia. Tačiau net ir tokie padarai kaip aš geba mylėti. Aš turiu dėl ko stengtis.
Vaikinas paėmė tūbelę ir žvilgtelėjo į Luną, kuri niekaip nenuleido nuo jo akių. Nenorėjo susidurti su jos akimis, mat bijojo jose įžvelgti panieką ar netgi neapykantą. Nusisuko nuo jos, bet kažkodėl vis tiek nėjo šalin. Atrodė, kad reikalas išspręstas, tačiau Dafydd tebestovėjo vietoje. Staiga jis atsisuko į Gardner ir paklausė:
- O jeigu viskas būtų atvirkščiai? Jeigu man reikėtų pagalbos? Tikriausiai nekreiptum dėmesio ir leistum man numirti, ar ne?
Raudonplaukis nutilo ir tą pačią akimirką pasigailėjo tų žodžių: Luna juos labai lengvai gali priimti kaip provokaciją. Deja, galios atsukti laiką Dafydd neturėjo.
-
Kelis kartus sumirksėjo žvelgdama į priešais stovintį vaikiną. Rudos akys, nors ir nenoriai, tačiau išdavė nuostabą. Jį nustebino toks netikėtas merginos elgesys. Nustebino ir ją pačią. Turbūt safyrinės akys, taip išsiskiriančios iš minios, taip pat spindėjo iš nuostabos. Ir kalta buvo tik ji.
Nusigręžė. Toptelėjo, kad tokiu būdu suteiks Dafydd galimybę manyti, kad nenori jo matyti. Jai nemalonu žvelgti į jį, tačiau viskas slypėjo kur kas giliau. Ji nenorėjo, kad vaikinas pamatytų tai, ką išdavė jos akys. Nebuvo pratusi prie savo jausmų demonstravimo, net Elijah nerodė taip akivaizdžiai savo jausmų, o dabar nuostaba ir keistas dėkingumas spindėjo pernelyg ryškiai. Nujautė, kad raudonplaukis nepraleis progos jai "įkąsti", ypač po to, kaip ji pasielgė parduotuvėje. Privertė jį pravirkti. Suaugusį vyrą, vedusį ir turintį vaikų.
Safyrinės akys klajojo tarp daugybės žmonių. Stebėjo jų nuobodžius veidus, vaikų striksėjimą plytelėmis, įvairius mados stilius, skubius žingsnius, melsvą dangų ir niekam tikusią Trafalgaro aikštę, kurioje jau eilinį kartą susitinka su nemėgstamu asmeniu. Žinoma, aikštė dėl to nekalta, bet...
Susikišo rankas į švarkelio kišenes pagaliau teikdamasi atsisukti į pašnekovą. Matė, kad šis vengia akių kontakto, tad turėjo progą stebėti rudų akių žvilgsnį. Deja, nelabai sekėsi išskaityti emocijas iš žvilgsnio. Vis dar reikėjo praktikos.
Kilstelėjo galvą suraukdama antakius. Suirzusi dėbtelėjo į Dafydd. Uždaviau paprasčiausią klausimą, o tu viską apvertei aukštyn kojom, po to kaltini mane. Plaštakos, paslėptos švarkelyje, susigniaužė į kumščius. Būtų mielai vožtelėjusi priešais stovinčiai personai.
- Jei taip nori, kad kiti nustotų apie tave blogai galvoti, gal pats metas nustoti taip mąstyti pačiam? Mayra tavyje kažką pamatė, įsimylėjo, dabar tu ne tik turi tą, kuri tave myli, bet turi ir vaiką, kuriam esi reikalingas. Nustok pagaliau laikyti save šiukšle ir įrodinėti tai kitiems. Niekam to nereikia, niekas tuo nepatikės, jei pirmiausia pats taip manysi, - piktai išrėžė žinodama, kad ir vėl bus apkaltinta ir kalta dėl nevykusio pokalbio, kuris galėjo baigtis kitaip.
- Jei taip nerūpi kitų nuomonė, kodėl bandai man įrodyti, kad esi kitoks? Mayrai įrodei, ar to neužtenka? Ne, vadinasi, pirmiausia pradėk nuo savęs, o tuomet aš patikėsiu, kad tu gali būti kitoks, - žvilgsnis kiek sušvelnėjo. Bent jau tiek, kiek buvo įmanoma žvelgiant į nemėgstamą žmogų.
- Taip, kaip galvosi apie kitus, taip jie ir elgsis su tavim, - gūžtelėjo pečiais apsidairydama. Netoliese buvo suoliukas. Šyptelėjusi nužingsniavo šio link. Tikėjosi, kad vaikinas irgi seks paskui.
- Kad ir kokia žiauria ar negailestinga mane laikai, - pradėjo atsisėsdama ir kilstelėdama galvą į Dafydd. - Nesu beširdė. Mayra mano draugė ir žinau, kokį skausmą ji iškentėtų, jei netektų tavęs, tad ne, nepalikčiau tavęs gulėti viduryje Trafalgaro aikštės. Nemėgstu tavęs ir vargu ar pamėgsiu. Tu nemėgsti manęs irgi, nieko nuostabaus, nebuvau tau maloni ar draugiška. Beje... - pradėjo, bet nepabaigė.
Susimąstė nuklysdama į prisiminimus. Į Hogvartso laikus. Sunkiai beprisiminė, kaip susipažino su Igoriu, dėl ko jie tąkart pykosi ir kodėl ta neapykanta išliko. Ji nemėgo jo dėl jo charakterio. Visai, kaip ir jis jos. Bet Dafydd... Luna dorai neprisiminė, kur ir kodėl viskas prasidėjo. Atmintis piešė, kai buvęs klastuolis puolė jos vilką, kaip juos išskyrė Džeismas Greywindas, pavertęs mokinį šešku. Panašiai, kaip ir Hario laikais. Nejučia šyptelėjo. Kaip seniai buvo tie laikai... Kaip seniai ji ėjo į pamokas, krėtė išdaigas ir erzino profesorius. Susimąstė ir apie herbologijos profesorių. Šiam, regis, poilsis nebuvo skirtas. Ji baigė Hogvartsą, bet jos vietą užėmė Marlena, lygiai taip pat, o tiksliau dar baisiau - krečianti išdaigas jam.
Vargšas Matthew...
Prisimerkė žvilgtelėdama į vaikiną. Net ir po Hogvartso baigimo jų keliai neišsiskyrė. Jie matėsi dažniau nei ji su Mayra.
Koks neteisingas likimas...
- Tu irgi nebuvai pats maloniausias žmogus, tad nesitikėk, kad imsiu tave mėgti, bet tavęs šiukšle nelaikau. Jau vien tai, kad nepalikai manęs vienos ir neleidai jam nusitempti manęs bala žino kur, neleidžia man taip manyti apie tave, - nenoriai burbtelėjo. - O ir niekuomet tavęs tokiu nelaikiau. Nemėgau tavęs, bet nelaikiau šiukšle, tad jei dabar viskas aišku ir tau ramiau, ar galim nustoti peštis, kaip maži vaikai, nepasidalijantys saldainiu? - Įsmeigė safyrines akis į vaikiną.
-
Ar Dafydd pastebėjo dėkingumą? Tai buvo labai neįtikėtina, ir, žinoma, Luna nė žodeliu apie tai neužsiminė. Tiesa, užsiminė - padėkojo už tepalą, kuris, kaip nuoširdžiai vylėsi vaikinas, jai padėjo.
Buvo akivaizdu, kad nė vienas iš jų nenori subesti žvilgsnių. Dafydd pradėjo klausinėti savęs, ar to priežastis galėjo būti ta, kad Luna nenorėjo parodyti savo jausmų. Galbūt ji pasijuto ne tik dėkinga, bet ir skolinga? Tokią naštą jai, ko gero, pakelti būtų pernelyg sunku. Tiesa, vaikinui nieko ir nereikėjo iš Lunos, nebent to, kad ji visam laikui dingtų iš jo gyvenimo. Po susitikimo saldainių parduotuvėje tikėjo, kad būtent tai ji ir padarė. Deja, kitas susitikimas įvyko pernelyg greitai, ir Dafydd jam tikrai nebuvo pasiruošęs. Netgi pagalvojo, kad galbūt reikėtų pasiūlyti kada išgerti arbatos, tačiau suprato: toks susitikimas būtų labai nemalonus. Raudonplaukis nemokėjo bendrauti, Lunos Gardner nemėgo. Ji bendrauti gal ir mokėjo, tačiau jausmai jo atžvilgiu tikrai buvo tokie patys. Ne, specialiai geriau nesusitikinėti, gero iš to vis tiek nieko neišeis.
Akies krašteliu pamatė, kad Luna žvilgtelėjo į jį, tad trumpam atsisuko ir spėjo pastebėti nepasitenkinimą. Žinoma, suklydo išsižiojęs - kaip ir visada. Ak, ir kada jis pagaliau išmoks patylėti? Ypač šito žmogaus draugijoje. Nenuostabu, kad atsakymas nebuvo malonus. Blogiausia buvo tai, kad Dafydd suprato: Luna buvo visiškai teisi. Jis nuleido galvą, bet neištarė nė žodžio: nenorėjo merginai suteikti to malonumo. Ir vėl jautėsi puolamas, tačiau šį kartą smūgiai buvo dar skaudesni, mat Gardner kalbėjo visišką tiesą. Mayra padėjo jam patikėti, kad jis yra žmogus. Ir vis dėlto vos tik atsidūręs toli nuo jos tai tarsi pamiršdavo. Vėl jausdavosi esąs tas, kurio niekam nereikia, kurį galima mindyti ir niekinti. Atrodo, darbe užėmė aukštas pareigas, su jo nekenčiančiais profesoriais nesusidurdavo, tačiau vis tiek nepavykdavo perlipti per save. Ko gero, panieka, kuri vaikinui buvo rodoma nuo kūdikystės, buvo pernelyg įsišaknijusi į jo sąmonę.
Ar ji tikrai gali patikėti, kad aš esu ne toks? paklausė savęs Dafydd. Nedrąsiai pakėlė akis ir pamatė visai kitokį žvilgsnį - jis pasirodė beveik draugiškas. Šią akimirką vaikinas tikėjo, kad tai nėra dar vienas būdas jį pažeminti ar apgauti. Neįsivaizdavo, kodėl, bet buvo tikras: Luna Gardner šneka nuoširdžiai.
Kiek dvejodamas jis žengė porą žingsnių suoliuko link. Nejautė malonumo būdamas šalia šito žmogaus, tačiau įtarė, kad tai gali būti proga nustoti kariauti. Galbūt kada nors jiedu susitikę sugebės tiesiog apsikeisti galvos linktelėjimu.
Beje... ? Dafydd atkreipė dėmesį į neužbaigtą mintį, tačiau atrodė, kad Luna jos tęsti nebeketina. Norėjosi paklausti, ką ji norėjo pasakyti, tačiau patirtis rodė, kad geriau yra patylėti. Tiesa, nebuvo tikras, ar dabar tai tikrai buvo tinkamiausias variantas, tačiau mergina atrodė staiga paskendusi mintyse, tad Dafydd nesistengė jų nutraukti. Stovėjo ir tylėjo. Kartais pažvelgdavo į merginą tarsi tikrindamas, ar ji dar ketina ką nors sakyti, tačiau pats ir toliau neištarė nė žodžio. Žinojo, kad kažką pasakyti reikės, tačiau kol kas galva šituo klausimu buvo tuščia. Labai jau dažnai kitiems neįtikdavo tai, ką jis ištardavo, tad dabar nenorėjo susimauti. Šis susitikimas buvo kitoks nei visada. Ar taip buvo dėl to, kad Dafydd kažkuria prasme išgelbėjo Luną? Vaikinas to nežinojo, tačiau spėjo, kad taip labai gali būti.
Nė nepastebėjo, kaip pats mintimis nuklydo kažkur toli, kai Luna vėl prabilo. Raudonplaukis atsisuko į ją ir šiek tiek sunerimęs klausėsi, ką mergina kalba toliau. Jos žodžiai, nenoromis pripažino Dafydd, gerokai nustebino. Tai, ką ji dabar šnekėjo, tarsi parodė, kad yra dėkinga. Ar bent jau vertina tai, ką jis padarė. Tiesą sakant, nemažiau nustebino ir tai, kad vaikinas dėl to nepajuto nė menkiausio džiaugsmo. Kažkokį palengvėjimą - taip, tačiau džiugesio nebuvo.
Giliai įkvėpęs Dafydd galiausiai prabilo:
- Luna, aš... Atsiprašau. Esi... Teisi. - Vaikinas nebuvo tikras, ar Gardner būtų bent kiek įdomu klausytis jo pasiteisinimų, tačiau įtarė, kad šiek tiek atsiskleidęs pats pasijus geriau, tad nelabai drąsiai, tačiau tęsė: - Aš nemoku bendrauti. Visą gyvenimą buvau nekenčiamas ir niekinamas, taip pat ir Hogvartse. Žinau, kad elgiausi su tavimi bjauriai, atsiprašau... Nepriimk to asmeniškai. Tai, ką dabar kalbėjai... Pasakei tiesą...
Dafydd galų gale nutilo. Nustebo, kad pavyko beveik normaliai išdėstyti mintis. Tiesą pasakius, faktas, kad jis visa tai pasakė Lunai Gardner, stebino dar labiau. Kad ir kaip ten būtų, jis šito žmogaus nemėgo. Ir vis dėlto kiekvieną kartą susitikęs susipliekti nebenorėjo.
- Aš nenoriu su tavimi peštis, - po kelių akimirkų pratarė. Nežinojo, ar ji tuo patikės, tačiau šią abejonę pasiliko sau, tik pridūrė: - Ir noriu baigti šitą karą ne tik dėl Mayros. Tikiu, kad esame iš to išaugę. Nesitikiu būti draugais, tačiau nebenoriu nei pykčio, nei muštynių.
Dafydd nužvelgė Luną. Nejučia pasvarstė, ar ji turi kokį draugą, gal net yra ištekėjusi? Žinoma, toks klausimas nebūtų čia tikęs, tad į dienos šviesą išleido gerokai tinkamesnį:
- Kaip alkūnė? Bent kiek geriau?
Vis dar jautėsi nejaukiai, tačiau galėjo pasidžiaugti bent tuo, kad kol kas sekasi geriau nei parduotuvėje (?).
-
Žvelgė į priešais stovintį vaikiną, nuleidusį galvą, nudelbusį žemėn akis ir besiklausantį priekaištų. Jos, Lunos Gardner, priekaištų, dėl savo elgesio ir netikusių minčių. Akimirką pasirodė, kad ji motina, auklėjanti savo vaiką, ką tik iškrėtusį išdaigą. Marleną galbūt ir būtų pavykę paauklėti, nors ir dėl jos labai abejojo. Atrodė, kad to, velnio nešto ir pamesto, vaiko išauklėti negalėtų nė pats velnias. Dafydd išauklėti ji nenorėjo, o ir nebandė. Rudaplaukis ne tik buvo suaugęs, vedęs vyras, bet ir spėjęs tapti dviejų vaikų tėvu. O amžiumi Luna gerokai jį lenkė, tad... Galbūt moralas čia ir buvo tinkamas? Ji vyresnė.
- Nustok trypti save ir iškėlęs galvą parodyk visiems, kad sugebi daugiau, - dar kartą burbtelėjo sukryžiuodama rankas ties krūtine. Savo pasiekė - Magijos ministerijos darbuotojas atsekė iki suoliuko ir nors neprisėdo, mat vietos buvo pakankamai, kad nereiktų sėdėti itin arti, tai jau reiškė, kad jos žodžiai jį paveikė ir šįkart galbūt į gerąją pusę, antraip būtų galėjęs aprėkti ją, mestelėti kokią repliką, kokia ji bjauri ir dingti. Nesuprato, kas tiksliai privertė vaikiną sekti paskui, bet giliai širdyje tuo džiaugėsi. Galbūt pagaliau jiems pavyks susitarti ir nustoti peštis.
Akimirką išsigando tokios tylos ir keisto žvilgsnio, įsmeigto į ją. Atrodė, kad Dafydd ją permato kiaurai, įžvelgė tai, ko ji nė pati nematė ar nepastebėjo. Pasijuto tarsi viduryje Trafalgaro aikštės sėdėtų, kaip statula, į kuria buvo spoksoma, bandant suprasti, kokį velnią ji čia veikė. Suirzusi pasimuistė nusigręždama į šalį, bet čia pat buvo priversta atsisukti į pašnekovą, pagaliau prabilusį.
Tai, ką išgirdo, nustebino. Apstulbusiomis, didelėmis it pelėda, įsispoksojo į Magijos ministerijos darbuotoją. Ne, ji nesitikėjo atsiprašymo. Ne, ji nesitikėjo tokio nuoširdaus ir ramaus atsakymo. Ji... Ji tikėjosi puolimo.
- Teisi? - negalėdama patikėti kelis kartus sumirksėjo. Didžiąją dalį žodžių ji išpyškino taip greitai, kad nė pati nesuprato, ką pasakė ir, ar kartais nepakartojo to paties, tik iš kito galo. Turbūt nebus labai prašovusi pro šalį...
- Ką gi... Atsiprašymas priimtas... - nelabai žinodama, ar tokio atsakymo buvo tikimasi iš jos, ir ar toks atsakymas tiko, negarsiai pratarė. - Bendrauti tu moki, o ir mylėti moki. Mayra nesitrainiotų su tavimi kitokiu atveju, - gūžtelėjo pečiais prisimindama tamsiaplaukę. Nežinojo, kuri žiauresnė - ji ar Mayra, tačiau buvo spėjusi pastebėti, kad ir dabar dviejų vaikų motina ne iš kelmo spirta.
Sekantys žodžiai dar labiau nustebino merginą. Nesitikėjo, kad ištarti žodžiai bus tokie nuoširdūs. Vaikinas iš tiesų norėjo tikėti tuo, ką sakė. Ji irgi.
- Džiugu girdėti, dabar galim iškelti baltas vėliavas, pamosuoti jomis ir skirstytis, - linktelėjo žvelgdama į priešais stovintį jaunuolį. Keista, bet dabar žvelgė kiek kitaip. Be paniekos, ramiai ir... Draugiškai. Ne, ne taip, kaip žvelgdavo į savo gaujos narius ar Mayrą, bet safyrinės akys buvo draugiškos.
- Aaa... Taip, viskas gerai, pratusi prie to. Ačiū, - gūžtelėjo pečiais. - Manau, mūsų keliai čia ir išsiskiria, - lėtai atsistojusi nuo suoliuko trumpam žvilgtelėjo į Dafydd, atsisveikino ir nužingsniavo tolyn.
- O... Saugok Mayrą, nes išspardysiu minkštąją, - grįžtelėjusi per petį tarstelėjo šyptelėdama, o tuomet dingo minioje.
-
Situacija buvo... Keista. Dafydd jautėsi gerokai sutrikęs ir vėl užpultas. Tiesa, šį kartą visiškai dėl to nepyko - sugebėjo pagaliau suprasti, ką jam bandė pasakyti Luna. Dabar atrodė, kad ir parduotuvėje ji tikriausiai sakė ką nors panašaus, tik tada jis kaip kvailys (nors kam tas "kaip"?..) viską suprato ne taip. Žinoma, mergina tada nešnekėjo draugiškai, bet galbūt buvo galima viską pabaigti kitaip. Tikriausiai nebuvo būtinybės šitaip savęs graužti.
Vaikiną gerokai nustebino tai, kad ir Luna akivaizdžiai jautėsi nelabai jaukiai. Staigiai nusuktas žvilgsnis pasakė labai daug. Tiesa, Dafydd nesuprato, kas tiksliai ją išgąsdino ar sutrikdė. Neturėjo tikslo tai padaryti, tad nuleido akis. Labai tikėjosi, kad mergina niekur nerado įžeidimo ar puolimo: vylėsi, kad viskas eina tinkama linkme, tad dabar tikrai nesinorėjo, kad reikalai ir vėl pašlytų.
Pasirodo, ją tiesiog nustebino vaikino žodžiai. Ką gi, stebėtis gal ir nereikia - jie nustebino ir jį patį. Vėl pakėlęs akis pamatė, kad Luna iš nuostabos, atrodo nerado ką pasakyti. Laimei, ji priėmė atsiprašymą, ir Dafydd tikėjo, kad daro tą nuoširdžiai.
Vaikinas žinojo, kad nemoka bendrauti. O kaip mokėsi, kai visai neturi praktikos? Kažkodėl su Mayra viskas buvo paprasčiau - tikriausiai dėl to, kad jiems nereikėjo žodžių. Vaikinui užteko žinoti, kad mylimoji yra šalia, tereikėjo ištarti pačią svarbiausią frazę. O štai kai prireikė pasakyti kažką daugiau, paaiškinti, kodėl ir kaip viskas yra, Dafydd susidūrė su problemomis. Vis dėlto jis neketino šito įrodinėti Lunai - jeigu jau ji tiki, kad jis gali bendrauti, neverta tikinti priešingai. O ar jis moka mylėti? Šito nežinojo, tačiau šiuo atveju vylėsi, kad taip. Tikėjosi, kad moka tai ir parodyti. Mayros šypsena leisdavo patikėti, kad taip ir yra. Mintimis vėl nuklydęs prie mylimosios vaikinas turėjo labai susikaupti, kad nepraleistų dar vienų Lunos žodžių. Žodžių, parodančių, kad jiedu gali susitaikyti. Tiesa, jie kažkodėl nuskambėjo šiek tiek sarkastiškai, tačiau žvilgsnis toks nebuvo. Dafydd nenorėjo tikėti, kad jis buvo išties draugiškas, tačiau nei pykčio, nei pagiežos vaikinas neįžvelgė. Nespėjo nieko pasakyti: Luna staigiai atsisveikino. Tai šiek tiek sutrikdė, bet nenuliūdino raudonplaukio. Įtarė, kad dar čia stypsant kalbėtis lengviau nepasidarytų, tad geriau atsisveikinti, kol vėl neatsitiko kokia nors nesąmonė. Jis tik linktelėjo į atsisveikinimą ir nusisuko. Jau norėjo eiti sau, kai išgirdo dar vieną sakinį.
- Žinoma, saugosiu, - neutraliu tonu pratarė. Žinoma, Luna to nežinojo, tačiau Dafydd darė viską, kad mylimoji būti laiminga ir saugi. Jam nereikia jokių priminimų. Dėl šios priežasties šie Lunos žodžiai nelabai tepatiko - ar tai buvo dar vienas bandymas įkasti?
Ir vis dėlto jie tarsi parodė, kad Gardner išties rūpinasi Mayros gerove, tad Dafydd atgal į ministeriją pasuko nelabai užtikrintai šypsodamasis.
-
Apniukęs ir nemalonus dangus daugelį atbaidė nuo nosies kišimo į lauką. Žiemiškas šaltukas tebeklaidžiojo Londono gatvėmis ir nors sniego nebuvo, į lauką retas kuris drįsdavo išeiti pasižvalgyti, taigi Trafalgaro aikštė, kaip ir didžioji dalis Londono, buvo keistai tuščia. Skubėdami čia praeidavo vos vienas kitas žmogus, regis, nekantriai lekiantis į namus, ten, kur šilta.
Sabrina puikiai kiekvieną iš jų suprato - net jai, vampyrei, nebuvo malonu stypsoti vidury Londono ir klaidžioti be tikslo tokiu oru, tačiau pasiryžus pamažu, nedideliais žingsneliais ir vėl sugrįžti į vėžias po to nelaimingo nutikimo su Etanu, teko kankintis. Žmonių ji vengė, laimei, šįkart jų čia ir nebuvo. Galėjo vaikštinėti po Trafalgaro aikštę nieko netrukdoma, stebėdama iš tolo nepažįstamus, praradus kontrolę - aukas. Visgi vylėsi, kad daugiau toks įvykis nepasikartos, ji buvo tikra, kad jai pavyks ir ne vien dėl to, jog to siekė pati, jai padėjo Sorenas, o juo mergina tikėjo. Besąlygiškai.
Stabtelėjusi įsižiūrėjo į tą vietą, kur prieš kelis metus su nepažįstamu, kiek prisiminė, kunigu rado sužeistą haskį, dabar laimingai augantį su ja, Khomriche. Prisiminė ir kiekvieną kartą, kai su Sorenu lankėsi dėl įvairiausių priežasčių. Netgi prisiminė savo pirmąjį kartą čia, kai didelėmis, išplėstomis auksinėmis akimis dairėsi po Anglijos sostinę.
Liūdnai šyptelėjo stabtelėdama ties fontanu. Auksinės akys apsiniaukė, tapo liūdnos. Nejučia sugrįžo prisiminimai apie ta dieną, kai vos neatėmė nekaltam berniukui gyvybės dėl kvailo nesitvardymo. Dar kartą, turbūt jau tūkstantąjį kartą iškeikė save, o tuomet lėtai iškvėpė orą paslėpdama rankas striukės kišenėse.
-
Eilinė laisva... Taip, tai būtų buvusi eilinė laisva darbo diena, tačiau Mayranui išėjus iš magijos ministerijos, viskas tarsi pasikeitė. Mayrano gyvenime atsirado pilna laisvo laiko, kurio vaikinukas deja, bet nežinojo kaip leisti, tad dažniausiai blaškydavosi po Londoną. Jam būdavo nesvarbu ar tai darydavo vienas, ar su savo vis dažniau pasirodančiais draugeliais. Kad ir dabar, strazdanius su Justu, Antanu ir Džoniu žygiavo miestu dėl visiškai nežinomos priežasties. Oras nebuvo pats mieliausias ir maloniausias, dangus buvo apsiniaukęs, tarsi grasino tuoj pat prapliupsiantis lietumi, šaltukas nedžiugino ir teieškojo progos prasiskverbti pro kelis sluoksnius šiltų žiemiškų rūbų. Wallfloweris nežinojo priežasties kodėl tokiu oru su draugais sumanė iškišti nosį iš namų, tačiau ir nesistengė jos surasti, tiesiog toliau žingsniavo Londono gatvėmis. Retkarčiais iš Mayrano ir jo įsivaizduojamų, haliucinacijų sukurtų draugų lūpų, pasigirsdavo juokas, pajuokavimai ar išeidavo keli žodžiai, bet šie šiandien nebuvo labai kalbūs. Žingsnis po žingsnio ir būrelis prižingsniavo trafalgaro aikštę, kuri kaip tyčia priminė garbaniui apie senąjį savo darbą, privertė susimąstyti, tačiau burtininkas nežadėjo leisti sau pasinerti į gilius apmąstymus, tad tiesiog stengėsi nusukti mintis tolyn.
- Žiūrėkit, kokia gražuolė, garantuoju, kad Mayranas neišdrįstu jos užšnekinti, - tarsi erzindamas vaikiną, duodamas jam iššukį ir omenyje turėdamas žavią, prie fontano stovinčią tamsiaplaukę, prakalbo Justas. Atrodo, kad vaikino vaizduotės sukurtam draugui pavyko ir tamsiaplaukis, norėdamas jį įtikinti, dideliais, bet niekur neskubančiais žvilgsniais patraukė nepažįstamosios link. Menkas jauduliukas žaižaravo, galbūt vertė jaustis kiek nemaloniai, bet noras įrodyti savo tiesą buvo didesnis. Likus vos keliems metrams iki merginos, palikdamas šiokį tokį atstumą tarp jų, vaikinas sustojo.
- Sveika, - gan tvirtu balsu pasisveikino Mayranas ir išspaudė veide šiokį tokį šypsnį. Ir kodėl aš tai darau...
-
Suėmė striukės gobtuvą užsimaukšlindama šį ant galvos ir tokiu būdu paslėpdama tamsius, lazdyno riešuto rudumo plaukus. Plaukus, kurie jau buvos spėję ataugti iki buvusio ilgio ir vėl ilgomis garbanomis plaikstėsi už nugaros. Atrodė, kad šitaip mergina mėgina pasislėpti nuo aplinkinių, kurių Trafalgaro aikštėj beveik nebuvo. Niekam nebus įdomu po gobtuvu besislepianti, viena ir liūdna mergina, trokštanti atsukti laiką atgal.
Kryptelėjo galvą nužvelgdama tomis pačiomis auksinėmis, liūdnomis akimis aikštės plyteles. Purvinas, nublukintas saulės ir niekam neįdomias. Neįdomios jos buvo ir Sabrinai, tik spoksoti, kur nors kitur, atrodė geriau nei klaidžioti po savo mintis, kurios baigė išvaryti iš proto. Giliai įkvėpusi, nustūmusi viską į šalį vėl žvilgtelėjo į fontaną. Toptelėjo, jog būtų be galo laiminga, jei galėtų grįžti į Hogvartsą. Jokių rūpesčių, jokio suaugusio, niekam tikusio gyvenimo.
Krūptelėjo išgirdusi balsą. Buvo taip paskendusi savo mintyse ir savęs kaltinime, jog nė neišgirdo, kaip prie jos prisiartino... Lėtai pakreipė galvą. Apniukusios, liūdnos akys susidūrė su tamsiomis, kone juodomis. Netoliese, vos už kelių metrų stovėjo, regis, keleriais metais vyresnis vaikinas, gana draugiškai išsiviepęs. Galėjo prisiekti, kad užuodė kraują, dvelkiantį nuo jo. Trumpam sulaikiusi kvapą, lėtai iškvėpė orą. Tik pasivaideno. Jokio kraujo kvapo.
- Labas, - burbtelėjo mesdama trumpą žvilgsnį į vaikiną, o tuomet patraukdama tolyn. Nenorėjo su niekuo bendrauti, ypač su žmogumi.
Užsimaukšlino gobtuvą ant didesnės veido dalies ir nesižvalgydama ėmė žingsniuoti tolyn nuo fontano ir nepažįstamojo. Atsibelsti į Londoną buvo prasta mintis.
-
Nors šypsnis ir švietė vaikino veide, laikui einant jis pamažu jautėsi vis nejaukiau ir nejaukiau, bet stengėsi to neparodyti. Trumpam žvilgtelėjęs ten, kur dar prieš akimirką stovėjo jo draugai, pamatė tuščią vietą. Ach, tie idiotai ir vėl mane paliko. Ir dar tokioje situacijoje, tiesiog šaunuoliai. Žvilgsnį grąžinęs ties nepažįstamąja mergina, Mayrano tamsus žvilgsnis trumpam susitiko su gintarinėmis, auksą primenančiomis, įtraukiančiomis akimis, kurios dėl jam nežinomos priežasties skleidė liūdesį. Kad ir kokios merginos akys pasirodė įtraukiančios, gražios, bet matomas liūdesys jose, tiesiog nedavė strazdaniui ramybės. Žvilgsniams atsiskyrus ir merginai trumpai numetus pasisveikinimą, tarsi susiruošus kažkur eiti, Mayranas staigiai sureagavo ir sugavo gležnutę jos ranką, neleido nužingsniuoti tolyn. Draugišką šypsenėlę jo veide tuoj pat pakeitė susirūpinimas sunerimas. Ji atrodo tokia jauna, bet tokia liūdna. Kas nuskriaudė šią trapią būtybę?
Klausimai vaikino galvoje lipo vieni per kitą, bet atsakymų pats į juos nežinojo. Pradrįsęs žengtelėjo žingsniu arčiau tamsiaplaukės link, bet visvien paliko kelių metrų atstumą.
- Kas tave nuskriaudė? Viskas gerai? - Susirūpinęs, kiek liūdnokas balsas pasklido beveik tuščioje trafalgaro aikštėje, o tvirta, vyriška ranka vis dar švelniai laikė gležnutę ranką. Taip Mayranas tarsi parodė savo baimę, kad nepažįstamoji gali tuoj pat ištrūkti, neatsakyti ir pabėgti.
-
Mintyse iškilo aiškus Kohomricho vaizdas. Vos po kelių akimirkų, kai tik ras atokesnę vietą, galės grįžti į turbūt jau laikinus namus ir pasiėmusi garuojantį puodelį arbatos spoksoti pro savo balkoną, ant peties tupint Fandangui.
Vis dar buvo keista, niekaip nepavyko susitaikyti su mintimi, kad vos už kelių mėnesių ji paliks Angliją ir nė neataigręždama iškeliaus kartu su Sorenu į kitą pasaulio kraštą. Galės pradėti viską nuo pradžių. Pamiršti tai, kas buvo čia ir... Pirmiausia reikėjo atsikratyti to, kas taip slėgė. Kas vertė jaustis nevertai būti šalia kitų. Nekentė savęs už tai. Neabejojo, kad ir Leopoldas su motina, jei tik ji tebebūtų gyva, jos nekęstų. Arba būtų nusivylę.
Nė nepagalvojusi, kad nepažįstamasis seks ją ar bandys sustabdyti, tuoj pat apie jį pamiršo. Mintys, kad šis išvis buvo ją užkalbinęs, išgarvo. Tarsi jų nė nebūtų buvę. Tarsi jo nė nebūtų buvę. Norėjo, kad taip nutiktų ir su Etanu. Visgi teko susitaikyti su mintimi ir prisiminti, kad Trafalgaro aikštėj ji ne viena.
Riešą sugniaužus vyriškai rankai, širdis ėmė plakti greičiau, Sabrina krūptelėjo, staigiai atsisusko ir pravėre rausvas lūpas ketindama ką nors pasakyti, deja, nė nenumanė ką. Po to įvykio bijojo savo emocijų. Bijojo, kad jos gali sukelti jos antgamtiškos pusės instinktus.
- Paleisk mane, - trūktelėjo ranką, tačiau atrodė, kad vaikinas nė negalvoja jos paleisti. Dar kartą pabandė. Ji bijojo ne dėl savęs, o dėl jo. Nenorėjo jo nuskriausti, jis irgi buvo nekaltas. Dėl nieko.
- Ar nežinojai, kad nepažįstami žmonės gali nuskriausti? - tarsi perspėdama, bet taip ir neatskleisdama, ko gi jaunuoliui reiktų bijoti, žvilgtelėjo į tamsias akis. Garbaniaus akys susirūpinusiu žvilgsniu žvelgė į auksines, liūdnas ir bukai spoksančias į priešais esantį vaizdą. Akimirką pasirodė, kad jaunuolis nerimauja dėl jos, kad auksinės akys išdavė tai, ko nederėjo. Išsigandusi susigūžė bailiai žvilgtelėdama į vaikiną. Dar kartą pabandė ištraukti ranką.
- Paleisk mane, - pakartojo apsidairydama. Aplink nebuvo nieko. Dabar jie vienui vieni stovėjo aikštės vidury.
-
Akys rūpestingai, gal kiek globėjiškai skanavo nepažįstamosios veidą, tarsi bandydamos iš jo ištraukti kažkokios informacijos, sužinoti, kas nuliūdino šią gležną, vargšę būtybę. Deja, bet veidas ir gražios, gintarinės akys nedavė jokios informacijos. Teliko tik tikėtis, kad mergina jo neatstums, neužsidarys, neišvadins idiotu, netrenks ar nedarys kažko panašaus. Nors ko čia buvo galima tikėtis? Jie buvo tik dvi nepažįstamos sielos atsitiktinai susitikusios vienoje Londono aikštėje. Jeigu ne Mayrano įsivaizduojamo draugo duotas iššukis, šis turbūt nė nebūtų užkalbinęs nepažįstamosios ir nebūtų žinojęs, kad jai kažkas neduoda ramybės, liūdina.
- Nusiramink, viskas gerai. Aš nieko tau nedarysiu. Tiesiog tu pasirodei liūdna. Per daug liūdna. Negaliu tiesiog taip paimti ir nueiti, man rūpi, - susirūpinusiu balsu prakalbo buvęs auroras. Situacija ištiesų buvo kiek juokinga. Visgi kuris kitas žmogus rūpintųsi ką tik sutikta nepažįstama, liūdna mergina, jeigu ne Mayranas? Nei vienas arba bent jau retas. Strazdanius buvo vienas iš tos retenybės, kuriam rūpi kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis jį pažįsta, ar ne, vaikinas stengsis jam padėti kaip tik sugeba.
- Neturiu ko prarasti, nori, skriausk, bet man rūpi, aš niekur neisiu. Kas ne taip? - stengdamas išlaikyti kuo ramesnį balso toną, tarė garbanius. Deja, tačiau susirūpinimo gaidelės jame nepavyko paslėpti. Žvilgsnis nukrypo prie kiek besimatančios, bet paslėptos burtų lazdelės, bet tuoj pat grįžo ties merginos liūdnomis akimis. Vaikinas suprato, kad mergina nėra paprasta žiobarė, ji taip pat yra burtininkė, tačiau dabar ne tai Wallfloweriui buvo svarbiausia. Šis norėjo pasirūpinti tamsiaplauke, norėjo jai padėti, o svarbiausia, nenorėjo matyti liūdesio auksą primenančiuose akyse. Merginos žodžiai rodė, kad gali būti nuskriaustas arba ši tiesiog nori rasti priežastį ištrūkti ir pabūti viena, bet buvo pasiruošęs betkam, neturėjo ko prarasti.
-
Toptelėjo, kad ilgai šalia garbaniaus ji neišbus. Dar truputis ir ji paprasčiausiai puls į paniką, mat bet kurią akimirką per stiprios emocijos galėjo priversti prarasti kontrolę, kuria Sabrina pastaruoju metu negalėjo pasigirti. Vylėsi, kad nieko blogo nenutiks, ji netrukus bus paleista ir galės grįžti į Khomrichą. Ten, kur saugu. Kur lauka Sorenas su Fandangu.
Širdis krūtinėje kelis kartus stipriau suplakė. Seniai, o tiesa sakant, dar nė karto taip nesijautė. Nebijojo nuskriausti nieko vidury tuščios aikštės.
Jei tik žinotum, kad bandau tau išgelbėti gyvybę...
Riešą tebegniaužiantis vaikinas neketino jos paleisti ir buvo užsispyręs lygiai taip pat, kaip ir von Sjuard. Ką gi, laukė įdomi kova.
Pradžioje pasiruošusi panaudoti vampyrišką jėgą ir šitaip ištraukti ranką po jaunuolio žodžių suabejojo. Tamsios akys, susirūpinusiai ir liūdnai žvelgiančios į ją privertė nurimti. Neatrodė, kad jai grėstų pavojus. Regis, garbaniui išties ji rūpėjo arba bent jau priežastis, kodėl auksinės akys tokios liūdnos.
Kiek atsipalaidavusi, vis dar stengdamasi negalvoti apie kraują ir tą nelemtą įvykį, linktelėjo. Nepratarė nė vieno žodžio, nieko nesakė, bet, atrodo, ir nereikėjo. Kažkas giliai viduje pakuždėjo, kad ji pasikeitė, prarado savo sarkastiškąją dalelę, savo linksmumą, o tai merginą liūdino tik dar labiau. Įprastai tokioje situacijoje būtų leptelėjusi, ką nors sarkastiško, lengvai pašiepusi save ar šalia stovinčią personą.
- Tu turi, ką prarasti. Labai daug gali prarasti, tik to neįvertini, - burbtelėjo nesuvokdama, kaip paprasti mirtingieji nesugeba įvertinti tinkamai savo gyvybės. Puikiai prisiminė, kokiomis paklaikusiomis iš baimės akimis į ją stebeilėjo Etanas.
- Man viskas gerai, - linktelėjo bandydama išsisukti iš nemalonios padėties ir gauti galimybę traukti savais keliais. - Arba kada nors bus gerai, - liūdniau pridūrė nudelbdama auksines akis į žemę.
-
Mergina neatrodė labai patenkinta vaikino sprendimu ir noru jai padėti, pralinksminti arba bent sužinoti priežastį dėl kurios ši yra liūdna, paguosti. Mayranas jau pamažu praradinėjo viltį, pats kiek nusiminė ir pasibaisėjo savimi dėl to, kad nesugeba padėti ir šiam pasauliui negali būti naudingas bent tuo. Tvirtos, vyriškos rankos gniaužtai pamažu atlaisvėjo, bet visiškai neatleido jos, veide vis dar matėsi susirūpinimas, bet kartu jam į kompaniją pasirodė ir liūdesys, nusivylimas. Tačiau merginos linktelėjimas jau buvo kažkoks žingsnis, parodantis, kad galbūt neverta pasiduoti, galbūt Mayrano noras padėti išsipildys ir nepažįstamoji bent šiek tiek atsivers.
- Na, bet norint tau padėti, nebematyti liūdesio tavo akyse, bandant tau padėti tikrai nieko neprarasiu, o jeigu ir prarasiu, susigyvensiu su tuo, - kiek nusivylusiu savimi balso tonu prakalbo buvęs auroras. Laisva ranka kiek nervingai perbraukė per savo ilgokus, garbanotus plaukus, taip juos kiek pasitvarkydamas, neleisdamas taip laisvai jiems kristi ant veido. Vyriška ranka nors silpniau, bet vis dar laikė liūdnos merginos riešą. Žinoma, ši jeigu tik būtų norėjusi, galėtų laisvai jį ištraukti, kadangi jokios jėgos Wallfloweris nebenaudojo.
- Aš galiu bent pabandyti padėti, kad tas kada nors ateitų greičiau? Aš noriu tau padėti... - dar kartelį parodydamas nuoširdų susirūpinimą mergina, tarė strazdanius. Sunkus atodūsis paliko burtininko lūpas ir tarsi pasidavęs šis paleido tamsiaplaukės riešą. Ranka, kuri vos prieš akimirką laikė gležną riešą, pasislėpė palto kišenėje.
- Jeigu nori gali eiti, aš tavęs nelaikau, - supratęs, kad neverta stengtis, bandyti padėti žmogui, kuris visiškai jo nepažįsta ir turbūt visiškai nepasitiki Mayranu, tarė vaikinas. Bet iš vietos vis vien nesijudino. Tarsi turėjo dar bent mažą viltį pats nežinojo kam.
-
Pajuto, kaip riešą tvirtai laikę gniužtai pamažu atsilaisvino. Nustebusiomis auksinėmis akimis žvilgtelėjo į vaikiną. Dabar tamsiose jo akyse galėjo įžvelgti liūdesį ir nusivylimą. Akimirksniu toptelėjo, kad blogo norėjęs žmogus šitaip į ją nežvelgtų. O galbūt jos naivumas niekur nedingo? Sabrina ne tik buvo vis dar nesuaugusi, maža mergaitė, bijanti nuskriausti kitus, bet ir naivi mergina.
Pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, kas nutiko, tačiau nespėjo nė žodžio pratarti, kai vaikinas viską išklojo ir jaunajai von Sjuard teko tik klausyti. Tik dar labiau nustebusiomis akimis įsispoksojo į vaikiną. Šiam persibraukus per garbanas, o vienai nepaklusniai garbanai vis tiek ištrūkus ir ėmus plaktis į kaktą, neliko nieko kito, kaip tik nesusilaikius nusišypsoti. Vėjo taršoma garbana atrodė juokingai ir vampyrė galėjo drąsiai teigti, kad šitai ją pralinksmino.
- Tu nė nepažįsti manęs, kodėl tau turėtų rūpėti, kaip aš jaučiuosi, ar kas man nutiko? Netikiu, jog pribėgi prie kiekvieno liūdno žmogaus ir klausi, kas šiam negerai, - vis dar nesuprasdama nepažįstamojo noro padėti, atkaklaus reikalavimo ir...
Vyriška ranka paleido jos riešą ir Sabrina gavo dar kartą nustebti. Nieko nelaukdama kryptelėjo galvą į šalį ieškodama atokesnės vietos, kad galėtų nieko netrukdoma keliauti į namus. Auksinės akys aptiko siaurą gatvelę, o kadangi žmonių nebuvo daug, ji puikiai tiko. Pasisuko kiek ketindama ten traukti, tačiau nė nepajudėjo iš vietos. Šalia stovintis vaikinas ir jo pagalba sudomino Sabriną, todėl ši tik nežymiai papurčiusi galvą liko stovėti, kaip stovėjusi.
- Nenoriu... - tyliai pratarė pažvelgdama į tamsias akis. Akimirką pasijuto kvailai, kai nepažįstamam vaikinui pasakė, kad nenori niekur eiti ir mieliau liks stovėti vienui viena su juo.
- Tau reiktų susirišti plaukus. Na, žinai, kaip daro dauguma vaikinų šiais laikais, - negalėdama nepastebėti vis dar vėjo taršomos garbanos, kiek linksmesniu balso prakalbo.
-
Merginos gintarinėse akyse matėsi nustebimas, tačiau vaikinas visiškai nesuprato jo priežasties, visgi nieko ypatingo tikrai nepadarė ir nesijautė padaręs. Šio veido išraiška nepasikeitė, ji vis dar liko nusiminusi, nusivylusi savimi. Mayranas jautėsi prastai, kad nesugebėjo padėti merginai, kuriai matėsi, kad reikėjo pagalbos, bet negalėjo priversti nepažįstamosios išsipasakoti ar tiesiog leisti kitaip padėti, kai ši to nenorėjo.
Tamsiaplaukei tarsi staiga pralinksmėjus, mielai šypsenai nušvietus jos veidą, Wallfloweris ir pats sunkiai susilaikė nenusišypsojęs, tačiau rimtumas ir šioks toks liūdesėlis vis tiek puikiai išliko. Strazdanius jau ruošėsi prabilti, atsakyti į užduotą klausimą, bet kaip greitai prasižiojo, taip greitai ir užtilo. Nepažįstamajai ruošiantis žygiuoti savais keliais, garbaniaus veido mimika dar labiau nutįso, visos viltys, kad mergina persigalvos, tiesiog dingo. Na, pasirodo, kad Mayranas nusiminė per greitai. Žemaūgei pareiškus, kad nenori niekur eiti, dabar jau vaikino veidą užpildė nuostabą. Nustebęs, tamsus žvilgsnis pažvelgė žemyn, į auksines merginos akis.
- Nors aš tavęs ir nepažįstu, man rūpi, negaliu tiesiog paimti ir nueiti kai matau, kad žmogui kažkas ne taip, o šalia nėra nieko, kas jam padėtų, - kiek pavėluotai, rimtu, nustebusiu, bet jau kiek linksmesniu balsu, atsakė į klausimą strazdanius, - O dėl priėjimo prie tavęs, kalti mano draugai. Jie tarsi išprovokavo mane. - Vis dėlto prisipažino burtininkas. Dar neseniai buvusiame liūdname, susirūpinusiame, nusiminusiame ir savimi nusivylusiame veide, pasirodė šioks toks šypsnis. Po sekančių tamsiaplaukės žodžių, iš buvusio auroro lūpų pasigirdo tylus juokas.
- Dauguma vaikinų šiais laikais nesiaugina tokių ilgų plaukų kaip aš, bet jeigu norite, duodu garbę juos jums surišti, panele, nes aš pasidarysiu tik dar didesnį gandralizdį ant galvos, - kiek pajuokaudamas, daug linksmesniu balso tonu, tarė vaikinukas, o šypsena veide tik dar labiau praplatėjo, - Mayran Wallflower. - Susipratęs, kad vis dar neprisistatė, o ir nežino dailios žemaūgės vardo, suskubėjo prisistatyti tamsiaplaukis.
-
Akimirką pasirodė, kad tamsiose akyse mato tai, kas spindėjo jos, gintarinėse. Liūdesys ir nusivylimas savimi smogė galinga banga Sabrinai ir šiai teko visomis pastangomis pasistengti, jog neparodytų, kaip stipriai tai paveikė ją, išvydus savo emocijas ko veide. Negi toks žvilgsnis buvo ir jos? Ne, jos akys turėjo būti liūdnesnės, patamsėjusios ir... Kaip aplinkinius veikė jos žvilgsnis, jei jai užteko nepažįstamojo akių, kad gauti tokį skaudų smūgį. Ir dėl to kalta tik ji. Ir vėl.
Pravėrė rausvas lūpas ketindama kaip nors užginčyti tokį liūdesį vaikino veide. Niekam nevalia liūdėti dėl jos ar per ją, tačiau, regis, garbaniui suvokus, kad ji tikrai niekur neis, viskas pasikeitė. Jis nustebusiomis akimis žvelgė į ją ir akimirką von Sjuard pamanė, kad neiškentusi tokio žvilgsnio ims kvatotis. Visgi pavyko. Santūriai ir ramiai.
- Kodėl manai, kad nėra to, kuris galėtų padėti? Galbūt yra, tik aš nenoriu pagalbos, - pateikusi savo variantą gūžtelėjo pečiais. - Noriu su tuo susitvarkyti pati. Žinau, kad galiu, nes yra žmonių, kurie tiki manimi, - kiek ramesniu ir draugiškesniu balsu prakalbo supratusi, kad veltui taip užsipuolė garbanių, kuris dėl nieko nekaltas.
- Draugai? - rauktelėjo antakius nesuvokdama, kaip kažkas gali išprovokuoti imtis žmogų tokių kvailų veiksmų. Nors be linksmybių gyvenimas nebūtų toks įdomus.
Nesusilaikiusi, kai vos tik išgirdo tylų juoką, nežymiai šyptelėjo. Buvo visai smagu žinoti, kad vietoj nuliūdusių akių ji gali girdėti juoką ir dabar tai tikrai jos dėka. Dėl šito niekas nekaltas.
- Ar galėsiu surišti į dvi kasytes ir tu pažadėsi, kad taip vaikščiosi visą dieną? - dabar jau ir ji kur kas linksmesniu, džiugesniu balsu prakalbo žvelgdama į gerokai už ją aukštesnį vaikiną. - Anglijos princesė - Sabrina von Sjuard, - dar kartą nusijuokė.
- Beje, kaip ten oras aukštai? - užkėlusi galvą, jog galėtų įsižiūrėti į vaikino veidą, valiūkiškai nusišypsojo.
-
- Aš nemanau ir nesakau, kad apskritai nėra to, kas galėtų padėti. Tik sakau, kad šiuo metu nėra nieko šalia, kas tau padėtų, tad todėl aš ir čia. Visad padėsiu tau, jeigu tau tik to reikia ar tu to nori, - ramiu, bet tikrai linksmesniu negu prieš tai balsu, paaiškino vaikinas. Šio akys vis dar buvo nuleistos žemyn, į žemaūgę tamsiaplaukę, tačiau žvilgsnis ir pats Mayranas nebebuvo toks liūdnas kaip prieš tai.
- Neklausk, durna istorija, tikrai nenori jos girdėti, - tarsi atsakydamas į klausimą, kuris vaikino nuomone ir per daug nereikalavo atsakymo, sustabdydamas arba bent bandydamas sustabdyti merginą nuo tolimesnių klausimų šia tema, tarė garbanius. Ranka ir vėl perbraukė per savo ilgus, garbanotus plaukus, kad jokia nepaklusni sruogelė nekristų šiam ant veido. Deja, likimas tarsi tyčiojosi iš Wallflowerio ir tamsi, susisukusi plaukų sruoga užkrito jam ant veido. Jaunuolis tik verstelėjo akis, taip tarsi parodydamas savo nepasitenkinimą ja ir pasidavimą.
- Nori juos surišti į dvi kasytes? Na, jeigu tau tai patinka ir turi pakankamai gumyčių tam, dėl manęs rišk juos, kad ir į šimtą kasyčių. Pažadu, kad vaikščiosiu visą likusią dieną su jomis. - Nusijuokdamas ir tarsi besidžiaugdamas pralinksmėjusia Sabrina, tarė strazdanius. Šypsenėlė žemaūgės veidą dar labiau džiugino ir patį Mayraną.
- Anglijos princese Sabrina, oras aukštai daug geresnis, negu pas jus žemai, - tyliai, žaismingai sukikendamas ir nusilenkdamas tarsi prieš tikrą princesę, vyptelėjo tamsiaplaukis. Veide švietė seniai regėtas žaismingumas, savita ir keista laimė, o ir pati nuotaika tapo keistai gera.
-
Įtariai dėbtelėjo į vaikiną. Toks gerumas, gal kiek net perdėtas, kėlė įtarimų. Mažų mažiausiai visa tai atrodė įtartina: nepažįstamas vaikinas prieina, pasako, jog susirūpino nepažįstamu žmogumi, ir pažada, kad visuomet bus šalia, jei tik reikės. Ar tai apskritai realu? Jis juk nė nežinojo, kur ją derėtų susirasti, kai jai reiks pagalbos, ir kaip jai, Sabrinai, tektų pasakyti, kad jai reikalinga pagalba.
Nelabai suprato, kodėl visgi nusprendė pasitikėti garbaniu, galbūt suveikė dar vaikiškas naivumas, dėl ko Sorenas neatleistų tokiu atveju, bet von Sjuard draugiškiau žvilgtelėjo į herojumi bandantį apsimesti vaikiną. Galbūt gerumas dar neišnyko ir visgi yra tokių žmonių, kaip Mayran. Net jei jų labai mažai.
- Aaa... Ačiū... - klausiamai dėbtelėjo į keleriais metais vyresnį vaikinuką.
Galvoje nesigirdėjo Fandango balso, taigi turbūt marso sakalas irgi pasitikėjo šiuo nepažįstamuoju. Arba tikėjo, kad Sabrina pakankamai suaugusi ir stipri burtininkė, kad apsigintų. Prireikus galėtų panaudoti vampyriškas galias, o tai jau teikė pranašumą.
- Tik... Kaip aš turėčiau tai suprasti... Ar visa tai tikrai darai tik dėl to, kad atrodžiau liūdna? - gana nedrąsiai, abejodama savo pačios klausimu, tačiau norėdama būti tikra, pateikė klausimą.
Vylėsi, kad atsakymas bus nuoširdus arba bent jau tikroviškas ir ji galės tuo patikėti, o jei kartais prireiktų gintis... Kaip nors išsisuks. Juk išsisuko nuo vampyro gniaužtų, kurie...
Papurtė galvą. Nė nespėjo pastebėti, kaip mintis apie tą kraujasiurbį pakeitė priešais stovintis vaikinas.
- Susuko galvelę.
- Chą, norėtum.
Girdėti Fandango balsą galvoje buvo neapsakomai gera. Tarsi raminanti arbata. Taip Sabrina galėjo nebesijausti tokia vieniša čia, Londone, ir kur kas drąsiau pasijusti stovint vienui vienai su nepažįstamu vaikinu Trafalgaro aikštėj.
- Na... Jei taip sakai... - gūžtelėjo pečiais stebėdama, kaip garbanius persibraukia ranka per plaukus bandydamas šiuos laikyti užmestus atgal, tačiau mažos garbanos ir vėl nepaklusniai ima trankytis į kaktą. It valytuvai - pirmyn - atgal - pirmyn - atgal. Kiek paerzindama persibraukė per savo plaukus. Rudi, ilgi plaukai paklusniai nugulė už nugaros, o šoninės sruogos dailiai paslėpė veidą iš šonų. Tetrūko, jog iškištų liežuvį paerzinimui.
- Manau, kad pasiliksiu prie dviejų, - šyptelėjo daug linksmiau.
Nesuprato, ar Mayran juokavo dėl tokio pasiūlymo, ar tikrai buvo pasiryžęs leisti nepažįstamai merginai supinti jo garbanas į dvi kasytes ir vaikščioti šitaip visą dieną po Anglijos sostinę. O taip, draugai turės kuo pasigrožėti.
- O, - nesusilaukiusi ėmė juoktis po tokio "spektaklio". - Ir iš kurgi tu žinai, dangoraiži, kad čia žemai oras toks jau blogas? Čia šilta, ausų nušalti bent jau neįmanoma, - vyptelėjo paslėpdama rankas striukės kišenėse.
-
Vaikinas tarsi galėjo tikėtis, kad mergina bus pasimetusi dėl jo tokių veiksmų, kadangi šie turbūt nebuvo vienas kito nė akyse regėję, o Mayranas rodydamas rūpestį ir norėdamas padėti, su ja elgėsi kaip su artimu, jam brangiu žmogumi.
- Tu neturi man dėkoti už tai, - šiltai nusišypsodamas tarė vaikinukas. Žvilgsnis vis dar buvo nukreiptos žemyn, į žemaūgės akis. Iš kažin kur net buvo spėjęs atsirasti keistas noras pritūpti, kad Sabrinai netektų kankintis ir varginti kaklo laikant galvą iškėlus ir žvilgsnį nukreiptą ties Wallflowerio žvilgsniu, tačiau šis to nepadarė. Tai tiesiog būtų buvę per daug keista.
- Tai dariau dėl to, kad esi liūdna, dėl to, nes pats to norėjau ir dėl to, kad man rūpi. Žinau, kad skamba keistai, aš pirmą kartą tave akyse matau... - kiek prisibijodamas tamsiaplaukės reakcijos į ką tik ištartus žodžius, nervingai sukikendamas, prakalbo buvęs auroras. Visiškai būtų nenustebęs, jeigu eilinį kartą būtų buvęs palaikytas keistuoliu, kvailu ar išprotėjusiu vaikinu, kuriuo jį dažniausiai dėl pačiam nesuprantamos priežasties laikydavo nepažįstami žmonės. Kažkur giliai savyje turėjo vilties, kad Sabrina nesusidarė tokios prastos nuomonės apie vaikiną...
Merginos aiškiai parodomi erzinimai ištraukė iš Mayrano menką sukikenimą, bet bandydamas jį paslėpti, gal net kiek pralinksminti, prajuokinti tamsiaplaukę, kaip penkiametis vaikas papūtė lūpas. Šis vaikino gestas turėjo parodyti netikrą nepasitenkinimą merginos erzinimais, tačiau ilgai šis tokios veido išraiškos neišlaikė ir ją pakeitė žaisminga šypsenėlė veide.
- Manau, kad mums reiktų susirasti vietą, kurioje galėtumėme prisėsti, kadangi toks mažutis, žemutis ir smulkutis padarėlis kaip tu, tiesiog nepasieks manęs. - Tarsi atsilygindamas, taip pat pasišaipydamas iš žemaūgės burtininkės, prakalbo strazdanius. Veide vis dar švietė ta pati smulkutė, tačiau žaisminga šypsenėlė.
- Aš priešingai negu tu, galiu atsitūpti. Tu tiek nepašoksi į orą, maže, - plačiau nusišypsodamas nuo išgirsto merginos juoko, pats kiek sukikendamas, tarė buvęs magijos ministerijos darbuotojas. Trumpam atitraukęs žvilgsnį nuo von Sjuard akių, peržvelgė aplinką ir susimąstė, kiek susikaupė. Kelioms mintims šovus į galvą, garbanius grąžino žvilgsnį ties Sabrinos veidu ir vyptelėjo.
- Na, Anglijos princese, duodu jums teisę rinktis. Norite eiti ant suoliuko ar į kokią kavinukę ir ten daryti "menus" su mano plaukais? - Paklausė Mayranas atmesdamas ir nepasakydamas varianto, kad gali keliauti ir pas jį į namus, kadangi žinojo, kad tai nebūtų neseniai sutiktai merginai labai malonu ir turbūt ši nė nesutiktų su tokiu pasiūlymu. Balsas skambėjo per daug pagarbiai, tarsi tikrai kalbėtų su kokia nors Anglijos princese, kas kiek juokino ir patį vaikiną, tačiau juoką šis sulaikė ir šis nepabėgo iš burtininko lūpų.
-
Žvelgiant į tamsias, prie garbanotų plaukų taip puikiai derančias akis toptelėjo, kad bandydamas padėti kitiems, vaikinas galbūt viliasi, kad kas nors padės jam. Gal šitaip bandė parodyti, kad pagalbos reikia ir jam pačiam? Sabrina pravėrė rausvas lūpas ketindama klausti, tačiau tuoj pat nuvijo tokią mintį šalin. Mažai tikėtina. Juk, kaip gali padėti kitiems, kai tau pačiam reikalinga pagalba, o ir draugus minėjo, kurie, matyt, pamatę juos besišnekučiuojant, nusprendė, kad trukdyti neverta ir pasišalino. Galbūt vaikino nepersekiojo nė viena problema ir neturėdamas savų rūpesčių nusprendė prisiimti kitų. Na, žinoma, jog jam nereikėjo sukti galvos, kaip neperkąsti gerklės kiekvienam praeiviui ir neišgerti viso jo kraujo, o tuomet palikti agonijos kančiose merdijantį ant žemės.
Nežymiai papurtė galvą. Pasijuto kalta, jog šitaip pagalvojo. Vaikinas tenorėjo jai padėti ir iš tiesų padėjo. Ji beveik buvo nustojusi galvoti apie Etaną ir tą vampyrą. Pavyko kartą, pavyks ir dar kartą.
- Galiausiai taps lengviau.
- O, - kilstelėjo antakius į viršų apsimesdama nustebusi, o veide išlaikydama šypseną. - Nori medalio už tai? Žinoma, tuoj... Kažkur čia turėjau, - sumurmėjusi ėmė knistis po striukės kišenes, tačiau galiausiai teko nusivilti. Jokio medalio ji neturėjo.
- Manau, jog šįkart liksi be medalio, - papūtusi liūdnai lūpas skėstelėjo rankomis.
Nuoširdžiai mėgino nesijuokti šitaip šaipydamasi iš vaikino, o geriausia buvo tai, kad Mayran prisijungė prie žaidimo ir draugiškai nusiteikęs linksmino ją. Išties bandė padėti.
- Keistai, bet... - gūžtelėjo pečiais nerasdama, kaip tinkamai atsakyti į vaikino žodžius. - Herojiškai? Didvyriškai? Gerai, per daug stiprus žodis... Gražus poelgis, - šyptelėjo galiausiai ir vėl paslėpdama rankas striukės kišenėse. Kada ji spėjo jas ištraukti? Ai, taip, medalis...
Švelniai krimstelėjo sau į apatinę lūpą stengdamasi nesukikenti iš tokio vaikino, panašėjančio į penkiametį, veido ir išlikti tokia pat rimta ir romi. Nelabai pavyko, nes netrukus teko aiktelėti iš skausmo, mat kiek per stipriai įsikando, bet tai buvo nesvarbu.
- Atsargiai, tu gali pasigailėti tokių žodžių, - juokdamasi apsidairė.
Auksinės akys užkliuvo už netoliese esančio suoliuko. Čia pat pasirodė ir kitas, ir dar vienas. Visi Trafalgaro aikštės suoliukai buvo laisvi ir jie galėjo rinktis be jokių kliūčių.
- Pašokti gal ir ne, bet užlipusi ant suoliuko galiu būti aukštesnė ir už tave, Eifelio bokšte, - vyptelėjo jau žinodama atsakymą į pateiktą klausimą. - Suoliuko, - linktelėjo galva čia pat apsisukdama ir nužingsniuodama prie artimiausio suoliuko šalia fontano.
Neveikiantis fontanas suteikė aikštei niūrumo, tačiau dabar tai merginai nerūpėjo. Svarbiausia buvo tai, kad ji užmiršo tą įvykį ir kiek atsipalaidavusi linksmai kikeno.
-
Mayranas džiaugėsi, kad tokiu oru tik retas Londono gyventojas išlįsdavo iš savo šiltų namų, kadangi miestas tada būdavo pustuštis ir vaikinas galėdavo vaikščioti po jį, leisti laiką jame ar grožėtis juo nebijodamas sulaukti nemalonių žvilgsnių ar net komentarų iš aplinkinių, visiškai nepažįstamų žmonių, galėdamas elgtis laisvai ir jaustis savimi. Kad ir kaip bebūtų keista, strazdanius iki šiol nesuprato ką jis daro ne taip ar kas su juo yra ne taip, kad būtent šis turi kentėti visa tai jau gan nemažą laiko tarpą...
Gan sunkokam atodūsiui palikus tamsiaplaukio lūpas, jo veide ir vėl pasirodė šypsenėlė. Pasirodo, kad Mayranui bandant pralinksminti Sabriną, pralinksmėjo ne tik ji, o ir pats vaikinas. Ir visa tai buvo draugų, kurie tarsi privertė jį prieiti prie merginos ir visai neseniai sutiktos merginos dėka.
- Kaip gaila, prieidamas prie tavęs labai norėjau medalio, o dabar jo negausiu. Nežinau, jaučiuosi įsižeidęs ir įskaudintas. Kažin ar išgyvensiu, - Toliau prisidėdamas prie žaismingo pasišaipymo, vaidybos, padramatizuodamas ir pridėdamas ranką prie širdies, apmestinai liūdnai atsidusdamas, tarė ir prunkšelėjo vaikinukas.
Merginos aiktelėjimas iš netikėtumo privertė kiek krūptelėti buvusį klastuolį, bet pamatęs kodėl šis išsprūdo iš merginos lūpų, sunkiai susilaikė nesukikenęs.
- Sakai, kad galiu pasigailėti tokių žodžių? Ir ką gi tu man padarysi, maže? Man jau turėtų ateiti laikas išsigąsti šio mažo padarėlio? - Toliau šaipydamasis iš mažo ūgio neseniai sutiktos tamsiaplaukės kiek pasilenkė link jos ir vyptelėjo.
Gavęs lauktą atsakymą į visai neseniai užduotą klausimą, Mayranas vėl išsitiesė ir niekur neskubėdamas, lėtai nusekė Sabriną. Tamsūs garbaniaus plaukai plaistėsi į visas puses. Nors šie kiek erzino ir užkritę ant akių trukdė geram matomumui, tačiau iš Wallflowerio veido nepanaikino laimingos/patenkintos šypsenėlės.
Priėjęs suoliuką buvęs magijos ministerijos darbuotojas sustojo ir pažvelgė į von Sjuard vėl vyptelėdamas.
- Tai kaip darysim dabar? Man sėstis ant žemės, kad pasiektum mane ar kaip, maže? - toliau sėkmingai, draugiškai besišaipydamas iš merginos paklausė ir stengėsi išsilaikyti neprunkštelėjęs.
Dauguma pasakytų, kad su apsiniaukusiu oru ateina ir prasta, apsiniaukusi nuotaika, tačiau Mayranas puikia įsitikino, kad tai ne tiesa. Gerą nuotaiką atneša gera, tinkama kompanija, pačio geras nusiteikimas ir tiesiog viskas, kas džiugina.
-
- Cha, taip ir žinojau, kad užkalbinai mane ne dėl to, kad buvau liūdną, o medalio norėjai, - išdidžiai, pasitikinčiai savimi dėbtelėjo į priešais stovintį vaikiną ir sukryžiavusi rankas ties krūtine kilstelėjo galvą.
Toks "spektaklis" merginai nuoširdžiai patiko. Buvo itin lengva ir paprasta bendrauti su vos kelias minutes pažįstamu vaikinu. Kur kas lengviau nei su Deoiridh, kai ji nuolat turėdavo apgalvoti atsakymą ir bandyti sumažinti įtampą po to, kai ji baigė Hogvartsą, o rudaplaukė liko mokytis. Visgi, ūgio skirtumas Sabriną erzino. Ji buvo pratusi prie žmonių, panašaus ūgio į jos. Nei Sorenas, nei Džonas, nei Gilbertas aukštu ūgiu nepasižymėjo, tad problemų nekildavo, tačiau kalbėti su dangoraižiu... Čia jau nauja patirtis. Nebent tektų prisiminti sūnėną ir jo žmoną, taip pat pasižyminčius aukštu ūgiu.
Kiek nusivylusi, jog, regis, situacijos niekaip nepakeis, nebent Mayran burtų pagalba susitrauktų, ir vėl sugrįžo prie linksmosios pokalbio dalies.
- Man garbė pranešti, kad mano akivaizdoje jūs nemirsite, nes... - apsidairė įnirtingai mąstydama, kaip visgi derėtų užbaigti sakinį. - nes nemirsite. - Užtikrintai atsakė.
Prisiminusi, kad striukės kišenėje turi popieriaus lapą su neseniai pieštu piešiniu, kuriam idėjų sėmėsi sėdėdama ant ežero lieptelio, ir, matyt, pamiršo pasiimti, ištraukė šį ir gražiai išlankstydama šyptelėjo.
- Iškilmingai pranešu, kad medalis jums įteiktas, - padavusi kiek aplankstyta, tačiau padorų popieriaus lapą, gūžtelėjo pešiais.
Piešinys nebuvo įspūdingas. Baltame fone puikavosi mergina, atsukusi nugarą, suskleidusi savo sparnus, bei stovinti ant uolos ir žvelgianti į tolį. Uolos, po banguojančia jūra.
- Šis mažas padarėlis nuraus tau plaukus nuo galvos, - pasivaipiusi dar kartelį kiek prisikando lūpą mąstydama, kaip gi geriausia dabar būtų padaryti su "grožio salono" paslaugomis.
- Ne, sėskis ant suoliuko, nes jei susirgsi, kalta liksiu aš ir tuomet turėsiu tau nešti vaistus ir tave slaugyti, - pasišaipiusi stryktelėjo ant suoliuko ir lūkuriuodama žvilgtelėjo į vaikiną.
-
- Sakai, kad tavo akivaizdoje nemirsiu, nes nemirsiu? Geras argumentas, skruzdelyte, - dar kartelį pasišaipydamas iš merginos ūgio ir tuo pačiu sugalvodamas jai naują pravardę, tarė vaikinukas. Skruostus kiek pradėjo maloniai skaudėti nuo pastovios šypsenos veide. Mayranas neprisiminė kads paskutinį kartą tiek daug šypsojosi, tarsi buvo atpratęs nuo taip ilgai užsilikusios šypsenos veide, net pačiam buvo keista.
Prieš vaikino akis atsiradus kiek suglamžytam, bet ganėtinai tvarkingui balto popieriaus lapui su gražiu išpieštu piešiniu, Wallfloweris iš netikėtumo kelis kartus sumirksėjo, paėmė piešinį į rankas. Tamsiomis akimis akylai analizuodamas piešinį vyptelėjo ir visai tam neprieštaraudamas, atsargiai ir stengdamas labai nepakenkti lapui, perlenkė jį kelis kartus bei saugiai įsidėjo į palto kišenę. Garbanius nė neturėjo minties apie jo išmetimą, norėjo parsinešti piešinį namo ir saugiai pasidėti, turėti šalia. Nors ir Mayranas nesuprato iš kur pas jį atsirado noras saugoti šį piešinį, tačiau tuo nesiskundė, gal net kiek vertino duotą kūrinį.
- Ooo, nagi, nejaugi nepasigailėsi šio gražaus vaikinuko ir nurausi jo visus plaukus? Kas tada tave linksmins, skruzdelyte? - vaikiškai, žaismingai papūsdamas lūpas, taip norėdamas prajuokinti Sabriną, tarė strazdanius. Deja, tačiau tokios veido mimikos nesugebėjo ilgai išlaikyti ir ją tuoj pat vėl pakeitė šypsena.
- Eiii, nulipk nuo suoliuko, geriau jau aš susirgsiu, negu tu nukrisi ir susižeisi, - rūpindamas merginos saugumu, kiek rauktelėdamas kaktą ir taip išryškindamas kelias raukšles ant kaktos, tarė buvęs magijos ministerijos darbuotojas. Švelniai suėmęs tamsiaplaukės ranką, grąžino trumpam iš veido dingusią šypsenėlę, bet su išlikusiu susirūpinusiu žvilgsniu pakėlė žvilgsni iki žemaūgės, kuri suoliuko dėka buvo aukštesnė už patį Mayraną, akių.
- Jeigu nenulipsi, nukelsiu, o po to jau nieko nepažadu... - vyptelėjo, žaismingai tarė vaikinas omenyje turėdamas, kad gali užkutenti von Sjuard. Nors rankos ir nepaleido, tačiau susirūpinęs žvilgsnis dingo, o šypsena veide tik truputį labiau praplatėjo.
-
Nė nesusimąstė apie tai, ką vaikinas ketino daryti su piešiniu. Turbūt tikėjosi, kad paprasčiausiai dar eidamas į namus, o galbūt sugrįžęs išmes jį ir užmirš ne tik angelą, žvelgiantį nuo uolos, bet ir ją. Visa tai liks tik gražiu prisiminimu, kuris pamažu ims blankti, retkarčiais bus prisimintas, kai kalba pasisuks apie Trafalgaro aikštę ar kokius nors nepažįstamus, bet po kelerių metų jie gatvėje prasilenks nė nepagalvodami, kad kažkada šitaip kvailiojo. O galbūt nė nepavyks prasilenkti, nes netrukus Sabrina išvyks į JAV ir viskas, kas buvo čia, Europoje, ir pasiliks Europoje.
Tokia mintis liūdino. Vis dar atrodė sunku apsiprasti, kad netrukus, vos po kelių mėnesių jie paliks Angliją ir... Papurtė galvą. Nesvarbu, kas bus vėliau, svarbu tai, kas vyko dabar, o dabar ji jautėsi laiminga ir linksma. Tokia, kokia seniai jau nebesijautė.
- Na, galbūt ir mirsi. Jei dangus ims griūti, tave pirmą sutraiškys, - neatsilikdama nuo vaikino ir neketindama jam likti skoloje dėl pasišaipymų, gūžtelėdama pečiais ir savo auksinėmis, nekaltomis akelėmis kelis kartus sumirksėdama.
Atsargiai, paslapčia, taip, jog garbanius nieko nepastebėtų, nužvelgė šį. Buvo smalsu išsiaiškinti, kaip gi Mayran'as reagavo į įteiktą piešinį. Ji nebuvo nei talentinga, nei gera menininkė, jog kūrinius reiktų saugoti ar įnirtingai imti šokinėti iš džiaugsmo. Ji žinojo, kad turi tobulėti, tačiau smalsumas nugalėjo, tik išskaityti iš veido ar akių merginai emocijų nepavyko. Pastebėjo tik nuostabą ir netikėtumą. Žinoma, vaikinukas nieko panašaus nesitikėjo.
- Hmmm... - apsimestinai susimąsčiusi apsidairė. Nieko aplink nebuvo, nieko, ką galėtų įvardinti, kaip būsimą naują savo linksmintoją, bet Sabrina nebūtų Sabrina, jei nesugalvotų išeities.
- Kitas gražus vaikinukas? - kilstelėjo antakius leisdama rausvoms lūpoms suformuoti nedidelę, bet mielą šypsenėlę.
Niekad nemanė, kad bendrauti su nepažįstamu, bus taip lengva ir smagu. Žinoma, ji buvo mokyta, kad įtartinų tipų ir visų, gatvėse besimalančių žmonių turėtų vengti, tačiau priešais stovintis garbanius į tokį nepanašėjo. Mielas ir draugiškas, linksmas ir... Gražus?
- Tai, kas dabar mažius? - pasivaipydama pastrykinėjo ant suoliuko, tačiau tą pat akimirką, kai vaikinas pabandė suimti ranką šitaip bandydamas garantuoti saugumą, Sabrina metėsi į šoną.
Kojos slystelėjo ant šlapio, medinio suoliuko. Akimirką maniusi, kad pusiausvyrą išlaikys tik vyptelėjo, tačiau čia pat slystelėjo ir kita koja ir auksaakė itin "dailiai" dribo tiesiai ant šalia stovinčio vaikino. Nusiversdama iš nedidelio, bet pakankamo aukščio nusiploti ant žemės, rudaplaukė užgriuvo ant garbaniaus ir aiktelėjo iš skausmo, kai alkūne skaudžiai trenkėsi į žemę.
Pradžioje kiek suirzusi, skausmo dėka, leido šypsenai dingti iš veido, tačiau neilgam. Nesusilaikiusi, įsivaizduodama, kaip viskas atrodė iš šono, ir tai, kad jie dabar abu (laimei, kad abu) guli ant žemės, ėmė garsiai kvatotis.
- Aš irgi nieko nepažadu, - tebesijuokdama tiek iš savo nerangumo, tiek iš situacijos nuropojo nuo vaikino ir stryktelėjo ant kojų.
-
Kaire ranka užtraukęs palto kišenę, kurioje saugiai tūnojo merginos įteiktas piešinys ir keli pavieniai galeonai, dar vis nepaleido merginos rankos. Šiuo savo veiksmu Mayranas tarsi užtvirtino, kad daiktai, esantys palto kišenėje, bus saugūs, nepamesti ir kuo mažiau pažeisti.
- Ouu, nagi, skruzdelyte, nejaugi jau taip trokšti mano mirties? - apsimesdamas įsižeidusiu, kiek nuliūdusiu, paklausė Wallfloweris, tačiau tuoj pat į veidą ir vėl grąžino tą linksmą, laimingą ir žaismingą šypsenėlę, kuri kalbant su mergina niekaip nedingdavo iš veido.
Akies krašteliu pamatęs merginos skanuojantį žvilgsnį, pasipūteliškai vyptelėjo. Buvo aišku, kad Sabrina nenorėjo, kad Mayranas tai pastebėtų, deja, tačiau šį kartą jos žvilgsniui nepavyko praslysti pro vaikino akis.
- Stebi mane paslapčia? Grožėkis kiek nori, bent kolkas tikrai niekur nedingsiu. Man gal dar ir papozuoti, įsirėminsi? - pakilnodamas antakius aukštyn, žemyn, su žodžiais ir šiuo veiksmu erzindamas tamsiaplaukę, tarė garbanius. Ilgai šypsenos veide šis neišlaikė ir iš jo lūpų pasigirdo trumpas juokas.
Vaikinas keistai tapo dar labiau patenkintas ir laimingas kai pastebėjo von Sjuard žvilgsnį ant savęs, bet tai jo nuomone buvo tiesiog keisti, nuo pastovaus vienas kito erzinimų ir juokavimų, gerai besirutuliuojančio bendravimo sukelti jausmai.
- Kitas gražus vaikinukas sakai? Man įdomu, kur tu jį rasi tuščioje Trafalgaro aikštėje, - papurtydamas galvą į šonus, taip tarsi parodydamas, kad šiuo klausimu pergudravo žemaūgę, ir vyptelėdamas tarė strazdanius. Skruostuose nuo pastovios, veide neišnykstančios šypsenos, susiformavo dar vienas keistokas, kiek išskirtinis veido bruožas – duobutės. Tiesą pasakius, buvęs auroras nežinojo ir nesuprato, kaip visai neseniai sutiktas žmogus sugeba sukelti tiek laimės, juoko ir šypsenos veide, bet visą tai tiesiog numetė į šoną dabar sau neleisdamas galvoti apie tokius dalykus, o tiesiog viskam leisdamas tekėti sava vaga.
Burtininkui jau besiruošiant atsakyti į Sabrinos užduotą klausimą, šis pamatė kaip mergina neišlaiko pusiausvyros, paslysta ant lietaus lašais padengto medinio suoliuko. Lieknam tamsiaplaukės kūnui nukritus nuo suoliuko ir užkritus ant Mayrano kūno, taip jį parversdama, vaikinas nustebęs nuo netikėtumo minutėlę nesusigaudė kas vyksta. Tik pajautęs kietą, nemalonią plytelių dangą nesmagiai, kiek skausmingai susiliečiant su nugara, lengvą merginos kūnelį užkrentantį ant tamsiaplaukio, atsigavo ir susiprato ką tik įvykusioje situacijoje. Veidas kiek susiraukė nuo nemalonaus skausmo nugaroje, tačiau joks garsas nepaliko lūpų. Susiraukimas truko neilgai, ilgai neužsibuvo Wallflowerio veide, neužilgo iš buvusio klastuolio lūpų pasigirdo juokas.
- Skruzdelyte, argi nesakiau, kad taip bus? Nesusižeidei? - besijuokdamas sugebėjo paklausti aukštaūgis ir nusuko žvilgsnį į žavią būtybę, kuri jau sugebėjo atsistoti nuo pargriauto burtininko.
Rankomis pasiremdamas į žemę Mayranas atsikėlė nuo ne pačios patogiausios, šlapios, plytelėmis išklotos dangos, tačiau juokas palikęs šio lūpas, vis dar nesustojo. Tuščia trafalgaro aikštė skambėjo dviejų, rodosi jau suaugusių, tačiau besielgiančių kaip paauglių burtininkų juoku.
-
Liūdnomis akytėmis, be abejo, apsimestinai liūdnomis pažvelgė į vaikiną, vaidinantį įsižeidusį ir nuliūdusį dėl tokių jos žodžių. Tiesa sakant, Sabrina nenorėjo, jog kas nors nukentėtų. Nuoširdžiai troško, kad tai, kas įvyko atokiam skersgatvyje ir liktų praeityje, nepasikartotų ir... Ir niekas daugiau jos taip nebijotų, niekas taip į ją nepažvelgtų. Norėjo tik vieno - jog niekam to netektų patirti. Nei tai, ką patyrė ji, nei tai, ką patyrė Etanas, tik šįsyk viskas buvo kitaip. Niekam pavojus negresė ir dėl nieko jaudintis nereikėjo. O tai ir buvo geriausia.
- Pasipūtimas gali pražudyti, - paslaptingai šyptelėjo sužaisdama su akimis - auksinėse akyse kažkas suspindo.
Ir tai buvo tik paprasčiausia žaismingumo gyslelė. Regis, spektaklis darėsi tik įdomesnis ir įdomesnis. Įdomu, kuriam pabos greičiau? O jei sugrįš vaikino draugai ir pasišaipę ir garbaniaus privers šį susimąstyti, kad priešais stovinti mergina tėra dar vaikas ir su ja praleistas laikas - tik veltui sugaištas? Tokia mintis skaudino, tik Sabrina nė pati nesuprato, kodėl šitaip paveikė, tad nuvydama mintis šalin ir užtrenkdama šioms duris, nežymiai šyptelėjo. Fandangas taip pat tylėjo ir von Sjuard už tai buvo dėkinga. Marso sakalas visuomet žinodavo, kas jai buvo geriausia.
Krūptelėjo išgirdusi klausimą. Sutrikusi pravėrė rausvas lūpas ketindama atsikirsti, tačiau suvokusi, kad skruostai švelniai paraudo nuo drovumo (ir nuo kada gi Sabrina von Sjuard tapo drovi?), greitai nusisuko į šalį atsukdama garbaniui nugarą. Jei jau nesugebėjo paslapčia išsiaiškinti Mayran emocijų, savo tikrai neišduos.
- Cha, pasvajok, nė ne į tave žiūrėjau, - burbtelėjo stengdamasi nukreipti mintis kur nors kitur, jog skruostų raudonis išnyktų.
Persibraukusi ranka per ilgus, rudus plaukus ir pasitrynusi skaudamą vietą, kritimo dėka, žvilgtelėjo į vaikiną. Laimei, šiam nieko nenutiko. Na, galbūt žemė ir šį nedraugiškai pasitiko, mat, jei neklydo, vaikinukas turėjo skaudžiai trenktis nugara į žemę. Pasisekė, jog alkūne trenkėsi ne jam į šonkaulius.
- Ne, nesakei, - papurtė galvą nusijuokdama. - Tai aš tau sakiau, jog gali nukristi, o tu neklausei ir dabar abu išsivoliojom ant šlapios žemės, - vaidindama nusivylusią, purtydama galvą kelis kartus atsiduso.
- Ne, man viskas gerai, o tu? Neužgavau? Ir aš... Mmm... Atsiprašau... Nenorėjau, jog... - pasijutusi kalta ir visai pamiršusi apie linksmumą tyliai sumurmėjo.
Nenorėdama matyti kaltinančio žvilgsnio nuleido galvą, o tada įsispoksojo į žemę. Šlapią ir nemaloniai nepatogią kritimui. Regis, ir apie pynimą į kasytes teks pamiršti. Geriausia bus, jei ji trauks į namus. Sorenas turbūt nerimauja.
- Manau, kad... Turėčiau keliauti jau. Galbūt dar kada nors susitiksim, - taip ir nedrįsdama pažvelgti į vaikiną bei abejodama tuo, ką pati pasakė, nusigręžė ir lėtais žingsniais patraukė tolyn.
-
Kritimas rodosi, kad nebuvo labai stiprus, kadangi Mayranas nejautė jokio labai didelio skausmo ar didesnių sužeidimų, bet žinoma, bent vienos mėlynės ar įbrėžimo buvo tikrai galima tikėtis. Visgi vaikinukas krito ne ant lovos ar kito minkšto pagrindo, o ant tikrai ne minkštomis plytelėmis išklotos žemės trafalgaro aikštėje.
Kai vaikinas jau stovėjo ant savų kojų, pažvelgė į Sabriną ir pamatęs jos paraudusius skruostus, patenkintas žaismingai išsišiepė, bet daugiau nebeerzino merginos, nors žinojo, kad galėjo priversti šią dar labiau susigėsti, parausti. Tiesą pasakius, rausvi skruostai suteikė dar daugiau mielumo ir grožio žemaūgei, tad Mayranas neišsilaikė nesišypsodamas. Kad ir kaip kilo noras pasišaipyti, tačiau to nedarė.
Viskas staiga tarsi apsisuko 160 laipsnių kampu ir merginos veide pasirodė kaltė, liūdesys, o miela šypsena ir laimė dingo iš veido. Pasimetimas užpildė ir strazdaniaus veidą. Šis nesuprato, kaip viskas taip greitai ir netikėtai gali pasikeisti, net pradėjo kaltinti save, nors nesuprato ką padarė ne to, kad privertė tamsiaplaukę nuliūsti.
- Sabrina, man viskas gerai, neatsiprašinėk. Tai niekis. Tu nekalta. Ar aš padariau kažką ne taip? Atsiprašau. Nenoriu, kad liūdėtum... - sunerimęs tarė Wallfloweris, tačiau rodosi, kad von Sjuard jau nespėjo išgirsti šio ištartų žodžių, kadangi greitai atsisveikinus, nusisuko ir patraukė savais keliais.
- Tikiuosi, kad dar susitiksim... - liūdnai, tarsi sau tarė garbanius ir atsidusęs dar minutėlę pastovėjo tuščioje trafalgaro aikštėje. Galiausiai liūdnai susigūžęs, susikišęs rankas į palto kišenes, nuleidęs galvą į plytelėmis išklotą aikštę ir su ant veido krentančiomis susivėlusiomis, nepaklusniomis garbanomis, patraukė savais keliais. Mintyse vis dar kirbėjo klausimas, ką šis padarė ne taip, kodėl mergina nuliūdo...
-
Kiek šaltokas, nemaloniai besikandžiojantis rudens vėjas kandžiojo veido odą, nepraleisdamas progos pataršyti už nugaros laisvai krentančius ilgus, tamsius plaukus. Nemalonus vėjas nuotaikos nepridėjo, tad Luna tik suirzusi suurzgė ir stengdamasi ignoruoti gamtos stichiją patraukė Trafalgaro aikštės link.
Seniai čia besilankė. Tiesa sakant, beveik visus kartus čia susitikdavo Dafydd, tad paskutinius kartus privengė šios vietos, atrodė, jei tik įkels koją, būtinai susidurs su juo. Žinojo, kad savo pykčius jie lyg ir paliko užnugaryje, tačiau susitikti ir vėl nebūtų buvę malonu. Luna vengė tokio susitikimo ir, laimei, jai sekėsi. Jau labai ilgą laiką nematė Dafydd ir neteko vėl veltis į ginčus.
Vildamasi, kad šįkart vaikino taip pat nesusitiks, apsižvalgė. Rudens vėjas išvaikė daugelį žmonių iš Londono gatvių, tad ir čia, Trafalgaro aikštėje šių nebuvo per daug. Tiesa sakant, buvo ramu. Nebuvo nei vieno vaiko šūkaujančio, nebuvo ir paauglių su savo trankiomis muzikomis. Čia šnekučiavusi tik suaugusios poros ir keletas verslininkų, skuodžiančių savo reikalais. Be abejo, buvo ir visus vaikantis vėjas, kuris erzino tamsiaplaukę.
Vis dar niekaip nenusiteikianti ilgam apsipirkinėjimui, patraukė artimiausio suoliuko link. Žinojo, kad Selena siūlėsi į pagalbą, bet Luna, kaip tikra kovotoja, pasiryžusi ištverti, atsisakė. Susitvarkys pati su maisto produktais ir keliais drabužių ir kitų daiktų krepšiais, skirtais Arabellai.
Kovoje ji visuomet atlaikydavo viską, atlaikys ir čia. Kaip nors.
Užvertusi galvą ir nužvelgusi kiek apsiniaukusį dangų, trumpam užsimerkė. Kelis kartus giliai įkvėpė.
-
Vilė žingsniavo Trafalgaro aikšte. Po ilgoko laiko tarpo mergina grįžo į Londoną. Pasatruoju metu jos gyvenimas sukosi Aukštutiniame Fleglyje, bet netikėtai atsirado neatidėliotinų reikalų
purviniausiame ir triukšmingiausiame Anglijos mieste.
Buvo vėjuota, tad mergina pasistatė savo firminio pilko palto apykaklę ir žingsniavo toliau. Jos galvoje mintis vijo mintį.
Nuostabu.Ir ką man daryti? Neturiu darbo, kišenėje vos keli galeonai...Ach, o dar tas Londonas...Negi visas blogis slypi jame? Kad greičiau grįščiau į Fleglį!
Tokių niūrių minčių kankinama Vilė nejučiomis užkliudė kažkokią jauną tamsiaplaukę moterį.
-Atsiprašau, - paskubomis, bet vis tiek mandagiai ištarė mergina. Jau ruošėsi eiti toliau, bet staiga atsigręžė ir nužvelgė praeivę įdėmiau.
Tiek to, kol kas apsimesiu, kad jos nepastebiu. Įdomus personažas čia, Londone, kur pilna šlykščiais pernelyg madingais rūbais vilkinčių žmonių. O čia - ir skoninga, ir gražu.
-Sveika, - tarstelėjo mergina.
Nei šis, nei tas...
-Gal eime, prisėsime ant štai to suoliuko?
Pasiūlymas buvo gal ir neblogas. Tai buvo vienintelis neišterlintas suoliukas visoje aikštėje. Klestelėjusi ant jo, Vilė pasakė:
-Mano nuomone, Londonas baisus. Kaip tu manai?
-
Mintyse iškilo vaizdai iš prisiminimų. Šermuonėlio galvos kalnas, Igoris, sėdintis šalia jos, pilkai melsvos akys, sklidinos skausmo ir nevilties, ir mirtina tyla, stojusi po to, kai sulaukė prisipažinimo dėl sūnaus. Niekuomet taip ir nepagalvojo, kaip iš tiesų turėjo jaustis Igoris, netekęs sūnaus. Tiesa, ji neteko Marlenos, tačiau Marlena buvo gyva, augo su savo biologiniu tėvu, kol ji, Luna Garnder, dabar rūpinosi Arabella.
Čia pat iškilo ir dar vienas prisiminimas. Susigūžusi baikšti mergaitė, bailiai žvelgianti į ją ir ieškanti saugaus prieglobsčio.
Šyptelėjo. Prabėgo tiek ne daug laiko, o mažoji varniukė nebebuvo nė iš tolo panaši į tą trapią būtybę, pirmą kartą pasirodžiusią jos namų svetainėje. Ir visa tai tik dėl to, kad augo šalia netinkamo pavyzdžio. Ji puikiai žinojo, kad nėra gera globėja ar puikus pavyzdys dar tik gyvenimą perprasti pradėjusiems naivuoliams.
Safyrinės akys staigiai atsimerkė, žvilgsnis nukrypo į šalia stovinčią merginą. Dėbtelėjo. Nebuvo nusiteikusi bendrauti ir akimirką, kai nepažįstamoji atsiprašiusi pasisuko, pasidžiaugė, jog vėl liks viena ir galės netrukus kilti savo tikslų link. Deja, netrukus buvo duotas startas pokalbiui ir Lunai nieko kito neliko, kaip tik atsakyti. Be abejo, ji galėjo atsistoti ir nieko netarusi nužingsniuoti sau, mat po patirties Kiauliasodyje nebenorėjo bičiuliautis su nepažįstamais, tačiau visgi liko sėdėti.
Kilstelėjusi galvą pažvelgė į raudonplaukę. Ši atrodė gana maloni ir draugiška. Bent jau nė iš tolo nepanaši į tą, kurią teko neseniai sutkti.
- Labas, - linktelėjo tingiai nusižiovaudama ir žvilgtelėdama į dangų.
Sulaukusi klausimo neiškarto atsakė ir net nesiteikė pažvelgti į šalia sėdinčią pašnekovę. Safyrinis žvilgsnis klaidžiojo debesimis ir dangaus mėlyne. Tamsiaplaukė tik rauktelėjo antakius.
- Londonas baisus? Ar kalbi apie triukšmą? - dar kartą rauktelėjo antakius, tačiau žvilgsnio nenusuko nuo debesų.
-
Londonas. Namai. Darbas. Tai buvo pagrindiniai trys dalykai Richard gyvenime. Asmeninio gyvenimo neliko, pramogų taip pat. Nors kur čia pramogausi? Juk tiek darbo... Richard visas pavargęs iš po darbo žygiavo namo, Trafalgaro aikštė, spygaujantys vaikai bei žiobarai buvo Charlton kasdienybė ,bet vaikinas niekuomet nebuvo priėjęs arčiau tos didžiulės aikštės, bet šiandiena buvo didelė išimtis. Ričardas pasuko link didžiosios aikštės. Tolumoje matėsi fontanas, gyvosios statulos, tiesa pasakius ko ten tik nesimatė. Vaikinukas greitu žingsniu nužygiavo link fontano ir atsisėdęs ant bortelio įmetė keletą centų. Saulė spigino nestipriai ,bet vistiek palto nereikėjo. Vaikinukas pažvelgė į dangų ir užsimerkęs pradėjo galvoti apie kažką svarbaus.
-
Poliana sėdėjo ant suoliuko užmerkusi akis ir mėgavosi saulės spinduliais. Gaivus saulėtas oras merginai buvo pats mėgstamiausias. Netikėtai aštuoniolikmeti užsinorėjo juodos kavos. Tad mergina truputi pagalvojusi kur galėtų nusipirkti kavos atsistojo ir pradėjo judėti į vakarų pusę. Poliana žingsniuojant visada turėdavo kažką niūniuoti, nesvarbu ar tai buvo konkreti muzika ar padrikos natos. Šį karta ji niūniavo Mocarto variacijas ''Užburtoji fleita''. Rudaplaukė jau buvo beveik praėjusi fontaną kai staiga ji pastebėjo kažkur matytą veidą. Ak, taip! Hogvartsas! Mergina prisiminė kur jį galėjo matyti ir nieko nelaukdama priėjo arčiau fontano kur sėdėjo rudaplaukis norėdama įsitikinti ar tikrai neapsiriko:
- Labas, - pasisveikino mergina. - Aš Poliana, o tu? - ir laukdama atsakymo pakėlė akis į dangų.
-
Niūriomis spalvomis dangus nusidažė vakarui artėjant, kuris pranešė apie atkeliaujanti gaivų lietų, kuris palaistys gėles per tokius gilius vasaros karščius, kurie tik perteikė gėlių padvėsusį kvapą, gėlių tamsios, nublankusios žiedlapių spalvos, nulinkusias žemyn, kaip neturinčios vilties, kad sodininkai išlįs vakarais ir jas palaistys šaltų vandenių ir rūpinsis jomis, kaip savomis sodo gėlėmis kiekvieną vakarą.
Visos Trafalgaro aikštės gėlės, tik nuvytusios nuo šilumos, aristokratų sūnui akimis atrodė, kad gėles nulinkusios giedojo su skausmų tylias giesmes, kurias niekas neišgirsdavo, išskyrus jaunuolį, kuris su jautria klausė giliai įkvėpęs išgirdo tas tylias giesmes, kaip varpelių skambesys pridėjus prie ausies. Įsiklausęs į gėlyno dainas pro kurias ėjo pajuto jų aitrų aromatą, kuris atimdavo kvapą jaunajam kulinarui. Pasijuto, lyg buvo dar vieno maisto suvažiavime, kai žmonės ant medinių stalų patiekdavo įvairiausius patiekalus iš įvairių šalių, o patalpos, tik buvo prikimštos išskirtinių kvapų.
Prie fontanų maži paukščiukai neradę pavėsio, negailėdami vandens čiurškenosi fontanuose džiaugdamiesi, kaip vaikai per vasaros dienas būdami prie baseinų ar ežerų.
Aplinkui keli turistai sulėkę iš nežinomų šalių laukė lietaus, dėvėdami įvairiaspalvius lietpalčius, bet šviesiaplaukio galvoje tai pasirodė visiškas absurdas, kai žmogus laukia lietaus, bet slepiasi kaip cukraus kubelis po lapelių, kad nesušlaptų.
Kiek pasipiktinęs gitaristas atvykusiais asmenimis, ėjo toliau pasižvalgymas aplinkui, ką dar žiobarai yra sugalvoję pridaryti Trafalgaro aikštėje.
Vienas kitas turistas, kaip žurnalistai profesionaliai stengėsi nufotografuoti paukščius, praeivius, fontaną kaip gražia aplinką pateikti savo naujiems tinklaraščiams, kaip nuotraukose turėdavo atsispindėti graži, prabangi vieta aikštėje, bet tie ''fotografai'' , kaip visados redaguodavo nuotraukas pasislėpę pavėsiuose, kad panaikinantu nereikalingą kokį daiktą ar net benamį žmogų patekusi į kadrą pašalindavo, bet turistai atvykę nesuprato esmės tų žmonių, kuriuos panaikindavo nuotraukose, kai žmogus atsiklaupęs prašė aukos, kas galėjo paaiškinti tai pilnametis vaikinas kuris savo mintis pasilikdavo sau pateikdamas savo išmanymus.
Burtininkas praeinantis pro Trafalgaro aikštę su juoda kuprine ant kupros sustojo po fontano šešėlių, kuriame krito pavėsis, bet dėl įpročio jau užmiršo, kad apsiniaukęs oras su pilkais debesimis užgoždavo saulės prasiskverbiančius spindulius, o ir pati saulė pasislėpė.
Įtariai apsižvalgė aplinkui ar nėra šalia kokio berniūkščio, kuris jau trindamas delnus ruošėsi pavogti piniginę.
- Štai iki ko nusirito pasaulis - dažniausiai sumurmėdavo magas, kai traukdavo piniginę. Šiandiena nebuvo išimtis, jog gurmanas stovėjo Trafalgaro aikštėje, kur buvo daug žmonių, o nedorų kelių dauguma asmenų nueidavo vogdami pinigus neturėdami sąžinės kruopelytės, kaip balandžiai pagriebę batoną.
Atsargiai išsitraukė iš kuprinės trisdešimt svarų ir vėl užsimaukšlinęs kuprinę ant nugaros, kairėje rankoje laikė trisdešimt svarų. Šis priėjo lėtai prie vyriškio su murzinais, pasenusiais ir suplyšusiais skarmalais sėdėdamas ant kelių ir ištiesdamas dvi savo neplautas rankas į saują prašydamas pinigų. Vyras palenkęs galvą į delnus matėsi, kaip pleiskanų pilna plaukų kupeta, o plaukai riebaluoti. Veidas susiraukšlėjęs, turėjo žila, bei ilga barzdą, bet tos maldaujančios spindėjančioms rudoms akims menininkas iš virtuvės šefo perspektyvos negalėjo atsispirti, gal tai buvo triukas, patikliam jaunimui privilioti, bet kas tai tebuvo ar nuoširdus gestas ar triukas jau ruošėsi duoti svarus žmogui, kuris ne sava valia tapo apleistas asmuo.
Buvęs švilpis savo šiurkščiomis rankomis popierinius svarus sulankstė pusiau ir su pagarba žmogui, kuris neturėjo namų, bet turėjo drąsos stovėti garsiojo Trafalgaro aikštėje prašydamas aukos įteikė pinigus į jo suglaustus delnus.
Nepažįstamasis tik pažvelgė į Kleo ir palenkė galvą dėkodamas ir su savo virpančiu balsu ištarė:
- Ačiū, maloningasis pone.
Žiobarų kilmės burtininkas, net nežinojo, kaip reaguoti į žodį "ponas". Patsai nebuvo taip vadinamas, nei namuose ar kulinarijos srityje, o ir draugai tokių žodžių jam nenumesdavo, jog nebuvo turtingas ar koks žymus aristokratas, kaip jo tėvai. Pasiraižė kaklą ir pažvelgė į vyriškio rudas akis ir su nuoširdžia šypsena atrėžė:
-Tai, kad aš nesu ponas, nepažįstamasis.
- Esate. Ponas nėra vadinamas pagal turtus ir jo reputaciją, o tas kuris niekam nepriklauso, laisvas ir savarankiškas. Jus savo valia, nieko neversdamas davėte man svarų. - neviedmainiškai šyptelėjo vyriškis bandydamas pridėti daugiau pasitikėjimo savo žodžiuose, kad kalba tiesą, kaip išmintingas žmogus.
Blondinas jau galėtų būti tęsęs kalba su žiobarų, bet jau keli lašai lietaus priminė, kad jo tikslas buvo nueiti į dar vienus kulinarijos kursus, o šis tik turėjo kirsti aikštę, kad būtų trumpesnis kelias iki sutartos vietos.
Laikas jam atrodė einasi lėtai ir vangiai, bet ir tai nebuvo išimtis, nes laiko atsukti jau nebegalėjo, kad tiesiai praeitų pro asmenį, bet ir to nebūtų daręs nes tik pažiūrėjimas į vyro rudas akis, padavimas pinigų į drebančias rankos, trumpas dialogas su benamiu sukūrė minčių sūkurį.
Kleonas mandagiai palinksėjo galvą nieko neatsakydamas asmeniui su kuriuo turėjo trumpą pokalbį ir žygiavo į savo nutarta tikslią vietą.
Palikęs žmogų, mintyse padarė išvadą, kad tas žmogus neatrodo toks nelaimingas, jis sąžiningai nusišypsojo, Kleo iškart suprato, kad šypsena yra nuoširdi, šis lengvai galėdavo perprasti žmonių vaizduojamas išraiškas.
Burtininkas suvokė, kad būti vargšu jau nėra ir taip blogai, kai kasdien nereikia rūpintis finansiniais rūpesčiais, nereikia kažkokio daikto saugoti, nes plėšikai beveik ne vogdavo iš nepasiturinčių žmonių, kurie gyveno gatvėse, jau žinodami, kad nieko gero negaus. Pats toks žmogus jau galėjo labiau vertinti materialių dalykų vertę, ne kaip turtuoliai, kuris daiktas jau po pirmų trijų valandų jau būna nenaudojamas ar išmetamas.
Susikišęs rankas į švarko kišenes ir įsismarkėjusiai liūčiai pasiskubino greičiau eiti. Užnugaryje jautė, kaip kažkas lydėjo savo žvilgsniu virėją nuo aikštės, bet nemalonus jausmas, pradingo kaip mat, kai Trafalgaro aikštėje tolumoje išnyko per lietų juodas Kleo De la Gardie siluetas.
-
Užtikrintais žingsniais, vėjui taršant iš šonų susegtus plaukus, Davina žingsniavo Trafalgaro aikštės link. Iš dangaus pamažu leidosi didelės snaigės, nuklodamos viską savo kelyje. Šaligatvis buvo neįprastai slidus, turbūt darbuotojai dar nespėjo šio nubarstyti druska, tad ispanei prireikė visų įgūdžių ir pastangų išsilaikyti nepaslydus ir nenukritus. Nenorėjo į susitikimą ateiti perimirkusiu žieminiu paltu, šlapiais plaukais ir skaudančia nugara. Galbūt dar keliais lūžusiais kaulais. Dėl paskutinio mergina labiausiai jaudinosi. Žinoma, ne dėl skausmo. Abejojo, kad tuomet Fasiras ją kur nors būtų išleidęs žiemos sezonu. Štai tau ir parsiveš žmoną iš šiltų kraštų.
Atsargiai, tačiau užtikrintais ir tvirtais žingsniais mėlynakė pasiekė Trafalgaro aikštę. Žmonių čia buvo neįprastai mažai. Spėliojo, kas šiuos atbaidė nuo noro iškišti nosį laukan. Termometro stulpelis nebuvo taip žemai, jog tektų kalenti dantimis, tiesa sakant, lauke buvo maloniai šalta. Toks oras buvo idealus žieminiam pasivaikščiojimui ar sniego senio statymui, tik turbūt slidus kelias ir besileidžiančios snaigės daugelį išgąsdino.
Patyrinėjusi susitikimo vietą ir išsirinkusi suoliuką, sustojo šalia jo laukdama kito asmens. Vis dar buvo sunku apsiprasti su Viljamo pasakyta informacija. Tokia žinia iš tiesų trenkė, kaip žaibas iš giedro dangaus. Kurį laiką Davina tuo negalėjo patikėti, o patikėjusi ėmė paieškos. Iš pradžių tai atrodė kvaila ir beviltiška, tačiau pamažu atradusi tinkamas dėlionės detales, ėmė didžiuotis savimi. Labiausiai nekantravo viską pranešti Klarai ir Vijamui. Tik pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, ar tai tikrai tiesa.
Giliai įkvėpė ranka spustelėdama savo nedidelę rankinę prie šono. Šioje saugiai gulėjo šiam susitikimui paruošti dokumentai. Vieni gauti legaliai, kiti ne, tačiau ispanei dabar rūpėjo ne tai. Ji su nekantrumu laukė pasirodančio vaikino. Mintyse bandė įsivaizduoti, kaip jis atrodo: aukštas, tamsių, trumpų plaukų, mėlynų akių ar visgi žalių? O galbūt bus šviesiaplaukis?
Dar kartelį mintyse susidėliojusi pokalbio planą, apsvarsčiusi visas galimas pokalbio baigtis, kilstelėjo galvą aukštyn. Lėtai ištiesė ranką, paslėptą juodos pirštinės. Kelios didelės snaigės lėtai nusileido tiesiai merginai į ranką ir Davina turėjo galimybę išvysti nuostabių formų snaiges. Nors ir trumpai. Nejučia šyptelėjo. Žiema nepaprastai nuostabiai papuošė visą miestą. Privertė užmigti visą gamtą ir laukti tinkamos progos vėl nustebinti visus savo nepaprastu grožiu.
-
Šiandien darbas buvo gan varginantis, kadangi šiandien Mayrano saugomi žmonės buvo kažkokie pasipūtę, turtuoliai, aukšta rangą užimantys burtininkų pasaulyje burtininkai. Jam ne tik teko saugoti juos nuo jų priešų, nemėgstančių jų žmonių ar fanų, bet ir klausytis jų kvailų kalbų, pasipūtusio ir tikrai nemalonaus elgesio, kas vargino net labiau už patį darbą ir jo krūvį. Pliusas buvo tik toks, kad garbanius šį kartą apsiėjo be jokių sužeidimų, liko gyvas ir sveikas.
Vaikinas žygiavo Londono gatvėmis puikiai žinodamas savo kelionės tikslą. Jis žygiavo į Trafalgaro aikštę, kadangi kažkokia nepažįstama mergina susisiekė su juo ir paprašė susitikti, pareiškusi, kad tai yra labai svarbu. Londono gatvės, kaip bebūtų keista, buvo pustuštės, o šaltukas kuteno atvirą veido odą, nosis ir žandai jau buvo kiek įraudusi nuo jo. Sniegas nuo nenuvalytų gatvių čežėjo su kiekvienu žengiamu žingsniu, tačiau tas garsas pasirodė visai jaukus, bet visgi, Mayranas pasiilgo Veniso, jo šilto oro, o labiausiai šis pasiilgo ten pasilikusios jo merginos ir širdies savininkės – Sabrinos. Nors jiedu nesimatė tik vos savaitę, tačiau ta savaitė atrodė kaip visa amžinybė, kadangi laikas praleistas su ja, vaikinui buvo pats nuostabiausias, mėgstamiausias ir tiesiog nepakartotinas. Šis jau buvo spėjęs pasiilgti savo merginos ir smagaus laiko praleisto kartu...
Žingsnis po žingsnio, malonus sniego čežėjimo garsas ir burtininkas pamažu pradėjo artėti Trafalgaro aikštės link ir tolimoje įžvelgti pakankamai liekną merginos figūrą, kuri stovėjo netoliese vieno iš daugelio suoliukų.
Kiek paspartinęs žingsnį jaunuolis priartėjo prie merginos, trumpai ir per daug nesusidomėjusiai nužvelgė ją ir galiausiai, tikėdamasis, kad čia ta pati mergina, kurios šis ir ieškojo, prakalbo:
- Sveika. Tu Davina? Aš Mayran Wallflower. Iš tiesų, visiškai nesuprantu kodėl su manim susisiekei ir dėl kokios priežasties pasikvietei mane susitikti, tačiau daug laiko tam neturiu. Namie manęs laukia augintinis, kuris jau visą dieną praleido vienas ir pas kurį turėčiau grįžti, - ramiu balsu tarė vaikinas ir šyptelėjo sau jau įprasta, nežymia, tačiau draugiška šypsenėle.
Juodas, pusilgis paltas buvo prasegtas ir laisvai leidosi taršomas menko, tačiau šalto vėjelio, kuris pasirodė kartu su iš dangaus lėtai ir gražiai krentančiomis snaigėmis. Po juo buvo matytis šiltas, juodas megztinis. Raudonai juodas, languotas šalikas buvo apsuktas aplink aukštaūgio kaklą ir taip saugojo jį nuo galimo peršalimo, kuris mielai užpultų kiekvieną neatsargesnį žmogų šaltuoju metų laiku. Plaukai buvo paleisti, garbanos lengvai ir nesmarkiai taršėsi nuo menko ir malonaus, tačiau šalto vėjelio, kiek trukdė matomumui, bet prie viso to garbanius jau buvo pripratęs.
Čia, Trafalgaro aikštėje, žiemos metu buvo tikrai be galo gražu. Ak, jeigu tik Sabrina būtų čia, mielai ją atsivesčiau... Tačiau šaltukui tik dar labiau pašiurpinus odą, vaikinas visgi užsisagstė paltą ir stengdamasis nepaskęsti mintyse, laukė merginos atsakymo, tikėdamasis, kad šis priėjo prie reikiamos merginos.
-
Mėlynomis, primenančiomis jūrą, akimis kurį laiką stebėjo savotišką šokį šokančias snaiges. Užburiantis vaizdas. Galbūt dėl to Davina ir nepastebėjo, kiek laiko praėjo, kiek laiko ji stovėjo vidury Trafalgaro aikštės ir gėrėjosi nepaprastu žiemos vaizdu.
Pirmiausia išgirdo, vėliau pastebėjo atskubantį vaikiną atsegtu juodu paltu. Per krentančias snaiges ir gana nemažą atstumą buvo sunku įžvelgti veido bruožus, tačiau garbaniui pakankamai priartėjus, mergina nejučia šyptelėjo. Didelės, žavios garbanos, kiek trumpesnės nei ji prisiminė, krito ant pečių. Veido bruožais tamsiaplaukis nebuvo panašus į Eduardą, bet šukuosena išties jį priminė. Dabar Davinai nereikėjo jokių įrodymų, tik paaiškinimo pačiam Mayran.
- Labas, - linktelėjo. - Davina von Sjuard, - šyptelėjo prisistatydama pilnu vardu. Vėliau toptelėjo, kad galbūt derėjo pasakyti savo mergautinę pavardę, šitaip būtų buvę lengviau.
Turbūt atrodė, kaip kokia maniakė, kviečianti nepažįstamą vaikiną susitikti, teigdama, kad turi svarbios informacijos ir nori viską paaiškinti. Vylėsi, kad Wallfloweriui nekilo tokia mintis. Nenorėjo pirmo įspūdžio savo giminaičiui sukurti būtent tokio.
- Malonu susipažinti, - dar kartelį šyptelėjo, - Bet bijau, kad mūsų pokalbis gali užtrukti, - liūdnai žvilgtelėjo jau dabar jausdamasi kalta, kad sutrukdė vaikinui ne tik grįžti į namus po sunkios darbo dienos, bet ir praleisit laiką su augintiniu. Visgi vylėsi, kad jis norės sužinoti tiesą apie savo šeimą, o tuomet paliks jam visišką laisvę spręsti, ką daryti toliau. Bijojo, kad jis priims sprendimą nieko nežinoti ir su niekuo nesusitikti. Galbūt dėl to ji ir nepasakė tėvams. Saugojo juos.
- Ilgą laiką svarsčiau, kaip geriausia būtų viską papasakoti. Iš pradžių maniau, kad bus geriau jei iš karto pasakysiu svarbiausią, bet tuomet supratau, kad tik išgąsdinčiau tave. Turbūt gąsdinu ir dabar, - nejaukiai nusijuokė. - Bet manau, kad šį pasakojimą tikrai norėsi išgirsti. - Giliai įkvėpė.
Kiek palaukusi, leisdama vaikinui nuspręsti, ar jis tikrai nori tęsti pokalbį, apsidairė. Jiedu Trafalgaro aikštėje stovėjo vienui vieni. Buvę keli praeiviai išskubėjo turbūt į namus. Ką gi, galbūt taip ir geriau.
- Mano tėvai žuvo neprabėgus nė metams po mano gimimo. Manęs turėjo laukti toks pat likimas, tačiau mano jiems pavyko mane išgelbėti. Atsidūriau jų geriausių draugų globoje. Buvau apsupta tokia meile, kurios neįsivaizdavau esant. Buvau vienturtė jų dukra, iki nakties, kai būdama šešiolikos sulaužiau burtą ir išsiaiškinau tiesą. Negalėjau patikėti, kad mergaitę, kuri nė nebuvo jų dukra, jie apsupo tokia begaline meile. Visą gyvenimą jiems už tai būsiu dėkinga... Žinau, kad dabar tai, ką tau pasakoju, tau gali pasirodyti nesvarbu, tačiau prašau kantriai palaukti. - Kukliai šyptelėjo.
- Neseniai sužinojau, kad man atsidūrus pas Klarą ir Viljamą, neilgai trukus Klara pastojo, taigi būčiau turėjusi jaunesnį brolį arba seserį. Deja, gimdymo metu kūdikis neišgyveno. Bent jau taip pasakė mano tėvams. Visus šiuos metus apie tai kalbėti jiems buvo pernelyg sunku. Suprantu juos, todėl neteisiu ir nekaltinu. Neįsivaizduoju, kokį skausmą patyrė Klara, išgirdusi, kad kūdikis, kurį ji nešiojo devynis mėnesius, mirė. Matydama tą skausmą jų akyse, nusprendžiau kiek pasidomėti šia istorija. Laimei, dirbu kaip tik toje ligoninėje, kur gimdė Klara. Ligoninėje buvo du įrašai, apie du naujagimius. Paklausinėjua darbuotojų, tačiau niekas apie antrą kūdikį negirdėjo. Prisiminė tik tą, kuris pasak gimdymą priėmusios seselės, gimė negyvas. Išnaršiau visus galimus failus, visus dokumentus. Antroji byla vedė prie berniuko, kuris buvo atiduotas šeimai, suteikta jų pavardė ir užaugintas joje. - Lėtai prasegusi savo rankinę irštraukė šūsnį popierių.
Nenorėdama skubinti Mayran, ištiesė dokumentus. Kantriai laukė svarstydama, ką šis darys. Kūnu perbėgo jaudulys ir baimė. Tik dabar suprato, kad ne tik Klarą su Viljamu tai būtų įskaudinę.
- Mama mirė jam būnant vienuolikos, kai jis ką tik buvo pradėjęs mokytis Hogvarte. Apie tėvą duomenų nėra. Panorau išsiaiškinti likusią istoriją. Negalėjau patikėti, kad turiu jaunesnį brolį, - trumpam stabtelėjo. - Man labai gaila, Mayran, kad viskas šitaip pasisuko... Neįsivaizduoju, ką tau teko patirti augant vaikų namuose ir nors žinau, kad visa tai neišpirks to laiko, tačiau jei norėtum... Tavo tikrieji tėvai priimtų tave išskėstomis rankomis ir akimirksniu pamiltų. - Liūdnai šyptelėjo.
-
Merginai gan maloniai pasitikus vaikiną ir prisistačius, šis šyptelėjo ir laukė ką ji pasakys toliau. Tačiau labiau įsisavinęs merginos vardą ir pavardę, kiek nustebusiai kilstelėjo antakius ir žiobtelėjo.
Von Sjuard. Tai gi Sabrinos, mano mažytės pavardė... Nejaugi ji jos giminaitė?
Mayranas vis dar kiek nustebusiai žvelgė į šviesių plaukų savininkę, tačiau stengėsi išmesti šį faktą iš galvos ar tiesiog nukelti jį kiek vėlesniam pokalbio laikui, o dabar leisti Davinai paaiškinti priežastį, dėl kurios jis buvo pakviestas susitikti.
- Viskas gerai, galite nesijaudinti. Galiu skirti ir šiek tiek daugiau laiko jums, neskubėkite, - geriau pagalvojęs tarė apsauginio darbą dirbantis vaikinas, tačiau tyliai atsiduso pagalvodamas, kaip Lordas liūdnai, vienišai laukia jo grįžtančio namo ir, kad šis eilinį kartą užtruks ir grįš vėlai, mažiau laiko praleis su augintiniu, geriausiu draugu. Tik šį kartą to priežastis bus ne darbas.
Man rodosi Lordui reikia draugo, kad jis taip nenuobodžiautų būdamas vienas namie, kad jam nebūtų liūdna.
Nusprendęs, kad šią idėją reiks apmąstyti kiek vėliau, Mayranas skyrė visą savo dėmesį ne taip ir gerai pažįstamai, prieš jį stovinčiai merginai ir tam, ką jį norėjo šį vakarą jam pasakyti, dėl ko ji ir paprašė susitikti.
- Viskas gerai, tęskite, aš klausau, - padrąsinančiai tarė aukštaūgis, nežymiai linktelėjo galva, taip tarsi tik patvirtindamas savo žodžius ir nežymiai šyptelėdamas, tačiau neužilgo ir vėl susigrąžindamas rimtą veido išraišką.
Visa tai atrodo net kiek per daug rimta... Man jau darosi baisu
Kiek šaltesniam, negu įprastai, vėjeliui papūtus, vaikinas pasitvarkė garbanas, kurios buvo užpūstos ant jo veido, netvarkingai krito ant jo. Turbūt tik vis labiau šalstantis oras ir išgąsdino visus Trafalgaro aikštės lankytojus, išsigandę šalčio ir galbūt artėjančios pūgos, jie išsiskirstė po namus, kuriuose jų laukė šilta ir jauki aplinka, šeima ar augintinis.
Merginai pradėjus savo pasakojimą, vaikinas sukluso, bet tuo pačiu metu ir visiškai nesuprato, kodėl ir kuo visa tai turėtų būti susiję su juo, tačiau tylėdamas, nusprendė kantriai palaukti, tikėdamasis gauti atsakymus į visus staiga galvoje iškilusius klausimus.
Įdėmiai išklausęs pasakojimo tęsinio ir pradėjęs suprasti ko link šis veda, vaikinas garsiai nurijo staiga burnoje susikaupusias seiles, nelabai pasitikėdamas savais veiksmais paėmė popierius į ranką ir atvertė juos. Tamsios akys greitai, tačiau kiek pasimetusiai lakstė po baltą popieriaus lapą, kuriame raidės ir žodžiai sudarė tekstą, kuris buvo kiek sunkiai įsisavinamas Wallfloweriui.
Aš turiu šeimą? Nejaugi aš nesu vienas?
Išklausęs paskutinius merginos ištartus žodžius, vaikinas pakėlė kiek sudrėkusias akis nuo balto popieriaus lapo ir negalėdamas nė pats nusakyti, kiek daug jausmų šiuo metu buvo susikaupę jame, pažvelgė į mėlynas Davinos akis.
- Tai visas mano gyvenimas buvo melas...? - jau nebe tokiu tvirtu, kiek įskaudintu balsu, tarė jaunuolis. Jo rankos nusviro, o balti popieriaus lapai leidosi plėvesojami vėjo. Negalėdamas pilnai suvirškinti visos ką tik išgirstos informacijos, viena ranka įsikibo į netoliese esantį suoliuką, taip įsitikindamas, kad neįsitėkš čia, ant Trafalgaro aikštės plytelių, išlaikydamas pusiausvyrą.
Kelias minutes aikštėje tvyravo tyla. Girdėjosi tik kiek šelstantis vėjas, linguojančios plikos medžio šakos ir netvarkingas garbaniaus kvėpavimas. Šio žvilgsnis buvo nuleistas į sniegu bei ledu padengtas plyteles. Wallfloweris, o galbūt ir nebe Wallfloweris niekad nebuvo vienu metu jautęs tiek daug skirtingų jausmų. Jis nebežinojo kas yra, buvo įskaudintas, tačiau tuo pačiu metu ir džiaugėsi turintis šeimą, nesantis vienas.
Kelios nemalonios minutės, kurios truko labai ilgai, praėjo, ir pagaliau tamsios akys pakilo nuo plytelių, pažvelgė į sunerimusią merginą. Ilgai akių kontaktas neužsitęsė ir vaikinas dėjo vieną didelį žingsnį arčiau Davinos, apglėbė ją rankomis ir tvirtai suspaudė savam glėbyje. Veidas automatiškai palinko, pasislėpė merginos petyje, o kelios išdavikės ašaros nuriedėjo paraudusiais nuo šalčio skruostais. Ne, Mayranas dažnai neverkdavo, jis beveik niekad neverkdavo, bet visa tai tiesiog suplėšė jį į daug skirtingų dalelių, į daug skirtingų jausmų ir šiam reikėjo išsilieti. Reikėjo pasijausti savam ir esant kažkuo, o ne pačiam jam nežinomu žmogumi.
- Negaliu patikėti... - kiek drebančiu balsu, kuris turbūt ir išdavė merginai, kad šis verkia, tyliai sušnabždėjo, - Aš turiu šeimą... Aš nesu vienas... Dieve, aš jau tave myliu, sesut, - laimingu, tačiau tuo pačiu metu ir sudaužytu balsu, prakalbo, leisdamas dar kelioms ašaroms nuriedėti skruostais, neslėpdamas savo jausmų ir tikėdamasis, kad nuo šiol viskas bus tik dar geriau...
-
Niekad nebūtų pagalvojusi, kad kada nors teks kam nors pasakoti tokią istoriją, ypač, kai istorija - jos šeimos dalis. Viduje vienas jausmas vijo kitą. Vienu metu akys spindėjo iš laimės, buvo gera žinoti, kad Viljamas su Klara nuo šiol turės ir sūnų, o ji - jaunesnį brolį, bet matyti tokį sugniuždytą vaikiną buvo skaudu. Neįsivaizdavo, ką šiam teko išgyventi, kokią jausmų audrą patirti sužinojus, kad viskas, kas buvo sakoma, buvo melas.
Neištarė nė žodžio, nė nekrustelėjo, tik užuojautos pilnomis akimis pažvelgė į garbanių, kai šis pats susirado jos melsvas akis. Nebuvo tikra, ar yra žodžiai, kurie galėtų paguosti ar nuraminti. Apkabinti neišdrįso. Nežinojo, ką Mayran pasakys dėl savo naujos šeimos. Galbūt nieko bendro su ja nenorės turėti. Nauji žmonės, naujas gyvenimas. Ne visada tai vilioja. Ir ne visus.
Paskutinę akimirką, kai, regis, vaikinas visai palūžo, ji sugavo dokumentus vėjui dar nespėjus jų pasiglemžti. Laimei, tai tebuvo tik kopijos, originalūs dokumentai buvo ten, kur jiems ir vieta, tačiau nesinorėjo, kad vėjas juos išdraikytų po visą Londoną. Verčiau ši informacija liks tik tarp jų.
Kantriai laukė, nors laikas atrodė sustojo. Kelioms akimirkos truko visą amžinybę. Nebuvo tikra, ar kada nors buvo patyrusi tokį jausmą, todėl vylėsi, kad daugiau viso to iškęsti neteks. Per daug nemalonus momentas.
Kiek krūptelėjo garbaniui žengus žingsnį ir netikėtai apglėbus. Visgi netrukus ir ji švelniai apglėbė vaikiną leisdama išlieti visas emocijas. Nejučia šyptelėjo. Buvo smagu žinoti, kad sprendimas buvo priimtas teigiamas ir naujasis šeimos narys netrukus galės susipažinti su prarastais tėvais. Nekantravo pasakyti Viljamui ir Klarai, kad jų sūnus gyvas. Kad nuo šiol viskas bus gerai. Neabejojo, jie bus laimingi.
- Maniau, kad išgirsti tokius žodžius reikės daugiau laiko, - nusijuokė švelniai spustelėdama vaikiną, jog šis žinotų, kad nuo šiol vienas nebebus. Dabar su juo bus ji ir jį netrukus pamilsintys tėvai.
Žvarbus vėjas pakedeno palaidus plaukus, bet šalia kūną spaudžiant kitam asmeniui šalta nebuvo. Tiesa sakant, Davina jau buvo spėjusi pamiršti šaltį. Nerimas ir baimė privertė tai išmesti iš galvos ir susikoncentruoti tik ties pokalbiu. Ji nuoširdžiai nekantravo sugrįžti į Ispaniją ir ne tik dėl ilgesio. Dabar ji grįš ten nebe viena, o su jaunesniu broliu.
- Nuo šiol nebebūsi vienas, turėsi šeimą apie kurią turbūt visą laiką ir svajojai, - šyptelėjo kiek atsitraukusi, leisdama veidą papuošti plačiai šypsenai.
-
Apkabinimas iš sesers, iš kažko tokio artimo ir niekad neturėto, ko vaikinui trūko visą šį laiką, buvo palaima, privertė širdyje suūžti dar vienai įvairiausių emocijų bangai, privertė pasijausti mylimam ir reikalingam, turinčiam kažką artimo ir kas svarbiausia, ne vienam. Taip, šis iki šiol turėjo Sabriną, merginą, kuri jo gyvenime reiškė viską ar kuri net ir buvo jo gyvenimas, Lordą, augintinį, kuris atstojo geriausią draugą ir šeimą, tačiau tikroji šeima, kurios jis niekad neturėjo, buvo tai, ko trūko, kad garbanius pasijaustų visiškai laimingas, pilnas.
Didelei emocijų bangai praūžus, faktui, kad jis nebėra ir niekad nebebus vienas, pilnai įsisavinus į galvą, vaikinas suėme save į rankas ir kiek nusiramino, nusišluostė ašaras, kurios visiškai negėdingai dar prieš akimirką tekėjo jo skruostais, nuoširdžiai nusišypsojo. Jo viduje vis dar šėlo emocijos, tačiau jos nebebuvo tokios nesuprantamos, nebebuvo tokios keistos ir kas svarbiausia, Mayran jautėsi laimingas.
Merginai atsitraukus nuo vaikino, šis pažvelgė jai į akis ir tik dar plačiau nusišypsojo.
- Taip, žinau ir aš tau labai dėkingas už tai, - su aiškia laime, palengvėjimu ir laisvumu girdimu balse, tarė, - vis dar nesugebu iki galo to suvokti... Pasakok, ką praleidau, kas įvyko per tuos metus kai manęs nebuvo?
Garbaniaus veidą papuošė kiek kuklesnė ir nebe tokia linksma šypsena, kai šis suprato, kad jis praleido tiek daug laiko nė nežinodamas kas pats iš tiesų yra, nežinodamas iš kur yra iš tiesų kilęs. Mayranas iki šios akimirkos nežinojo nieko, praleido tiek daug akimirkų, kurios galėjo tapti vienomis iš gražiausių gyvenimo akimirkų su šeima, kažkodėl jautėsi dėl viso to kaltas. Jis iki pat šiol manė, kad yra Wallfloweris, nors tai nebuvo tikrasis jis. Mayran Wallflower ir visos jo traumos buvo kažkas, ko vaikinas tikrai nenorėjo prisiminti. Jis norėjo būti tuo, kuo buvo dabar – Mayran Murrell, tikruoju ir pilnu savimi, nauju, švariu lapu gyvenime.
- Pala... Sakei Davina von Sjuard? von Sjuard? - norėdamas įsitikinti, kad neišgirdo netaisyklingai ir jo sesuo bei jo mergina iš tiesų dalinosi ta pačia pavarde, galbūt net buvo giminės, paklausė kiek pasimetęs garbanius, - Ar pažįsti tokią Sabriną von Sjuard? Mielą rudaplaukę, žemą merginą?
Sabrina. Vien pagalvojus apie ją, ilgesio jausmas grįžo ir užpuolė vaikiną. Iš tiesų, buvo sunku kai vaikinas buvo čia, Londone, o jo širdies savininkė taip toli nuo jo, Venise. Vaikinas pasiilgo visko, kas buvo susiję su ja. Jos mielo, žaismingo charakterio, jos pritrenkiančios išvaizdos, net jos pykimo ant jo, kuris taip pat buvo savotiškai mielas. Tiesiog visko, apie ką buvo tik galima pagalvoti. O tai, kad galima Sabrinos giminaitė, o tuo pačiu ir jį atradusi sesuo stovi prieš pat Mayraną, kiek išmušė vaikiną iš vėžių...
-
Kiek nepatikliai žvilgtelėjo į vaikiną. Mayran susidorojo su visomis emocijomis daug greičiau ir geriau nei Davina tikėjosi. Atrodė, kad pribloškusi žinia buvo tai, ko garbaniui visą šį laiką ir reikėjo. Tai buvo ta trūkstama dalelė iki pilnos laimės. Tamsios akys spindėjo ir hilerė nejučia ir pati plačiai nusišypsojo leisdama švelniai melsvose akyse įsižiebti tiems laimės žiburiukams. Vylėsi, kad Klara su Viljamu priims naujieną taip pat džiugiai, kaip ir Mayran, o jiems apsiprasti su tokia naujiena reikės dar mažiau laiko.
- Tam prireiks laiko, neskubink savęs, - šyptelėjo norėdama nuraminti vaikiną.
Tokia žinia iš tiesų prilygo tarsi griaustiniui iš giedro dangaus, todėl tam reikėjo laiko. Nors tamsiaplaukis suvokė viso to esmė ir priėmė naujieną, bet prie to priprasti dar reikės ne tik jam, bet ir jai su Klara ir Viljamu.
- Tai praeitis, - patikindama, kad neverta į tai gilintis, mat nenorėjo, kad naujasis šeimos narys griaužtųsi ir liūdėtų, jog tiek daug praleido. - Daug daugiau visko patirsim dabar visi drauge, o tam, jog grįžus į namus nebūtum šoke, galiu papasakoti kelias smulkmenas, - nusijuokė. - Mūsų dvaras yra netoli Madrido, turim milžiniškus plotus laukų, kuriuose įprastai ganosi žirgai. Šalia dvaro turim žirgyną, todėl, jei dievini žirgus, galėsi visą teritoriją apjoti.
Mintyse ėmė įsivaizduoti, kaip jie visi kartu, ji, Klara, Viljamas ir Mayran pasibalnoję žirgus džiugiai išjos apžiūrėti laukų ir smagiai palakstyti. Niekad nebūtų pagalvojusi, jog kada nors galės jodinėti su savo mažuoju broliu.
- Tėtis, kaip ir aš, dievina žirgus, didžiąją dalį laiko praleidžia su jais, o mama mėgsta tapyti ir kankinti tėtį neleisdama jam judėti ištisas valandas, - nusijuokė vildamasi parodyti vaikinui, kokia mylinti jo šeima iš tiesų yra. - Jie dievins tave, - šyptelėjo.
Linktelėjo vaikinui pasitikslinus dėl pavardės. Abejonės pasitvirtino, turbūt prisistačius savo mergautine pavardė ji nebūtų sukėlusi tiek daug klausimų. Nusijuokė. Prisiminė, jog Fasiras minėjo, kad Sabrina nebe viena, tik nesitikėjo, kad jaunosios von Sjuard vaikinas bus jos brolis.
- Aš ištekėjusi, - sukikeno nusiimdama šiltą pirštinę ir parodydama žiedą. - Mano vyras Fasiras von Sjuard, Sabrinos sūnėnas, - švelniai krimstelėjo sau į lūpą, jog dar kartą nesukikentų iš tokios neįprastos ir juokingos padėties.
Kas galėjo pagalvoti, kad šitaip viskas susiklostys? Galbūt likimas ne veltui suvedė Sabriną su Mayran? Dabar Sabrina turės priežastį dažniau sugrįžti į Londoną, o Fasiras dažniau matysis su vieninteliais jam likusiais giminaičiais.
-
Nors vaikino veidas ir nešvietė, tačiau akys rodė visai ką kito ir aiškiai tryško laime, tiesiog spindėjo ja ir parodė tikruosius jausmus, kuriuos šią akimirką jautė vaikinas.
- Bet... O jeigu tėvai nepatikės tuo ir nepriims manęs, kaip savo sūnaus? Jeigu jie mane atstums ir nenorės visuo tuo patikėti? - kiek susikrimto vaikinas. Iš tiesų, galimybė likti atstumtam buvo gana didelė. Visgi jie jau ilgą laiką manė ir buvo susitaikę su mintimi, kad jų sūnus neišgyveno, mirė gimdymo metu, o dabar jis, Mayran, jau suaugęs vyras, niekad net akyse neregėtas vaikinas, pasirodys prieš jų akis ir prisistatys esantis jų sūnimi. Tai atrodė per daug neįtikima ir kažkodēl vaikinas abėjojo, kad Murrell priims jį kaip tikrąjį savo sūnų, kokiu jis ir buvo, patikės juo.
Nors žiūrint kita puse, vaikinas begalo džiaugėsi turėdamas šeimą. Nesvarbu, kad ta šeima nebuvo su juo kartu visą jo gyvenimą, tačiau jis ją turėjo ir kažkodėl įtarė, kad jo šeima jį mylējo, ką šis retai patirdavo savo netikroje šeimoje. Nesvarbu, jeigu jis ir būtų likęs atstumtas. Tokiu atveju šis bent žinotų, kad neklaidžioja vienišas po šį pasaulį ir turi daugiau, negu galėjo pagalvoti iki šiol. Beliko tik viltis, kad jie pripažins garbanių kaip tikrąjį savo sūnų ir šis pagaliau galės pajausti, ką reiškia turėti tikrą šeimą.
Ak, kad visas gyvenimas ir problemos būtų paprastesnės...
- Jie skamba kaip tikrai nuostabūs žmonės. Jaučiuosi kaltas, kad praleidau tiek daug... - liūdnai šyptelėjo vaikinas, nors jo akyse vis dar švietė tie laimingi žiburėliai, kurie atvėrė kelią į jo sielą, parodė, koks laimingas šis buvo dėl šios žinios, parodė tą laimingą vaiką, kuris vis dar slypėjo jo viduje, buvo užgoštas visą vaikystę.
- Oh, aš praleidau tavo vestuves? Atleisk, tikrai būčiau norėjęs jose sudalyvauti. Tikiuosi, kad tavo vyras daro tave laiminga, nes kitaip, mums teks pasikalbėti, - tarė vaikinas ir stengėsi numušti visą liūdesį šonan, pasidžiaugti dėl sesers laimės ir grąžinti tą stiprią laimę, kuri dar visai neseniai spindėjo jo veide ir pačiame jame.
- Tai aš galiu ruoštis tapti dėdule Mayran? - erzinančiai tarė ir žaismingai išsiviepęs sukikeno. Mayran norėjo pralinksmėti ir tuo pačiu pralinksminti ir Daviną, kadangi šis tikrai nenorėjo, kad pirmasis jų susitikimas baigtųsi su liūdesiu, o ne su geromis emocijomis. Nors jo viduje ir verdė daugelis įvairiausių emocijų, kurioms sudėlioti į vietas prireiks tikrai daug laiko.
- Eime pasivaikščioti?
-
Tokios vaikino abejonės buvo pagrįstos. Ne kiekviena šeima norėtų po tokio ilgo laiko priimti naują žmogų, visai nesvarbu, kad tai būtų jų vaikas. Per ilgą laiką asmenys susigyvena, pripranta vienas prie kito, atsiranda tam tikra rutina ir įpročiai, o tada pasirodo naujas žmogus, kuris sukelia grėsmę jų nusistovėjusiam gyvenimui. Turbūt kiekvieną tai gąsdintų, todėl ne visi ryžtųsi tokiam gyvenimo posūkiui. Būtent dėl to Davina padrąsinančiai šyptelėjo papurtydama galvą. Galbūt ne visi tam ryžtųsi, bet ji žinojo, kad Klara su Viljamu priims Mayran išskėstomis rankomis ir pirmąsias kelias dienas kankins įvairiausiais klausimais ir begaliniu džiaugsmu dėl gyvo sūnaus.
- Mayran, - švelniai kreipėsi į šalia stovintį, kiek besinervinantį ir nerimaujantį garbanių. - Viljamas su Klara per daug iškentėjo netekę sūnaus, kad taip paprastai galėtų tave atstumti. Neabejoju, kad vos tik tave pamatys, tu priversi juos tave pamilti. - Šyptelėjo bandydama įsivaizduoti, kaip viskas atrodys.
Nekantravo pamatyti, kokia Klara bus laiminga po tiek metų sužinojusi, kad jos ir Viljamo sūnus gyvas. Viljamas turbūt netvers iš laimės, nors stengsis išlikti kuo santūresnis ir ramesnis, visai taip, koks dabar buvo jų sūnus. Po tokios žinios jis buvo nepaprastai ramus ir santūrus. Ak, Davina jau dabar galėjo įžvelgti panašumų. Ne, nebeliko jokių abejonių.
- Tai ne tavo kaltė, tu nieko nežinojai, todėl nekaltink savęs. Turi man tai pažadėti, - kiek griežčiau žvilgtelėjo į vaikiną. - Nekaltink savęs dėl nieko, ką praleidai. Dabar daug svarbiau tai, ką patirsime visi kartu, sutarta? - nusijuokė tikėdama tuo, ką pasakė.
- Nieko tokio, esu tikra, kad turėsim progą kartu pabūti tavo vestuvėse, - mirktelėjo leisdama suprasti, kad žinojo, jog jo širdis užimta ir turbūt visam gyvenimui. - Fasiras nėra manęs nei karto įskaudinęs, be to, jis visuomet nuoširdžiai stengiasi ir lepina mane pyragais, - sukikeno patikindama, kad jokio nemalonaus pokalbio tarp Mayran ir ministro tikrai nebus.
Į sekantį klausimą mergina nieko neatsakė, tik linksmai nusijuokė stebėdama, kaip Mayran linksmai išsiviepia ir sukikena. Buvo smagu žinoti, kad šeimoje ji nebe viena, dabar ji turi brolį, kuris, pasirodo, buvo nepaprastai linksmas. O dėl klausimo... Viskas vyksta greičiau nei tikimasi.
- Žinoma, - linktelėjo. - Bus šiek tiek šilčiau, - įsisupusi tvirčiau į paltą patraukė gilyn į Trafalgaro aikštę ketindama atsakyti į visus rūpimus tamsiaplaukio klausimus, o tuomet grįžti į šiltus namus ir viską papasakoti Fasirui.
Nieko naujo pasakiusi nebūtų, tik išsklaidžiusi visas abejones ir patikinusi, kad pagaliau surado Viljamo ir Klaros sūnų, mat magijos ministras pats pirmas ir vienintelis viską žinojo.
-
Buvo šilta vasaros atostogų diena. Nepaisant šilumos, Dori įšoko į juodas timpas, apsivilko juodus marškinėlius trumpomis rankovėmis, ant kurių buvo pavaizduotos kaukolės. Akis mergaitė pasidažė juodu akių pieštuku. Delne nešėsi savo vorą Džo.
Trafalgaro aikštė buvo tiesiog grūste prigrūsta žiobarų ir šiaip jau mergaitė būtų norėjusi visus juos išsprogdinti, tačiau ne šiandien, nes šiandien Dori susitiks su Alanu, savo draugu iš Hogvartso. Dori labai laukė šios akimirkos, nes ištisas dienas bimbinėti po Londoną vienai jau buvo gerokai pabodę.
Prieš išeinant ji rėžė mamai, kad eis susitikti su draugu, kuris yra iš senos kaip pasaulis grynakraujų burtininkų šeimos. Šiek tiek persūdė. Paistė, kaip jos draugo šeima užbūrinėja žiobarus ir daro su jais eksperimentus. Melavo iki tol, kol mamos veidas priminė ką tik išvirtą buroką, tačiau uždrausti susitikti su Alanu ji dukrai negalėjo, juk nenorėjo būti užburta, ar ne?
Šitaip pasilinksminusi tamsiaplaukė iš namų išėjo lydima dar geresnės ir pakilesnės nuotaikos. Ji sėdėjo ant suoliuko aikštėje ir laukė Alano. Svarstė, ar šis ateis su savo sesute, ar be jos, mat pavasarį buvo minėjęs, kad Dori galėtų susipažinti su Frederika.
-
Graži ir šilta vasaros diena. Tik ne Alanui. Ilgai tysojo lovoj, kol pagaliau prisivertė atsikelti. Prisiminė, kad susitinka su Dori. Šiaip, gal ir būtų likęs lovoj, bet visgi...
Užsitempė juodus džinsus ir tamsius marškinėlius su Marilyn Manson atvaizdu. Tas buvo kraupiai išsišiepęs, atrodė super.
Nužvelgė save veidrodyje. Norėjo žinot ar neatrodo labai tragiškai, bet nieko. Koks skirtumas?
Po akim margavo mėlynė, mat vakar naktį susimušė su Trevoru Nikolsonu. Tai nutiko kai Alanas ir vienas toks draugelis bastėsi sau ramiai po gatves. Ir juos užkabino Trevoras su savo draugužiais. Tas visada rasdavo dėl ko prisiknisti. Ir tada jie susimušė. Taigi Alano veidas išrodė varganai.
Mamai nebuvo svarbu kur jis eina. Ji dienų dienom sėdėdavo sesers kambaryje ir atrodydavo pasinėrusi į kažkokį transą. O tėvas... Gali eiti velniop. Taigi, jau beketinantį išeiti jį sustabdė balsas.
- Kur susirengei?
Tai buvo Auris.
- Turiu susitikimą. - Atšovė jis ir movė laukan. Tada nuskuodė gerai pažystamomis gatvėmis.
Pašmėklinėjo po aikštę, kol rado Dori. Priėjo, prisėdo šalia.
- Labas. - Tarstelėjo. Net nustebo, mat tikrai nudžiugo ją pamatęs.
-
Kažkas prisėdo prie Dori. Kažkoks raudonplaukis vaikinas. Ir tik išgirdusi balsą Dori susivokė. Ji išsižiojusi atsisuko į Alaną, kuris per vasarą buvo gerokai ūgtelėjęs. Prisiminimuose iš pavasario grifas buvo mažesnis ir vaikiškesnis.
Pirmiausia tamsiaplaukė nužvelgė berniuko aprangą. Juodi džinsai, tamsūs marškinėliai. Tai mergaitę nustebino, mat ji dairėsi šuoliuojančio berniūkščio galbūt raudonais šortais ir geltona maike. Tačiau užvis labiausiai stebino mėlynė, kuri švietė po Alano akimi. Dėl Merlino barzdos, nejaugi Alanas susimušė? Gerasis, taikusis Alanas? Su kuo?! Kaip? Šmėstelėjo mintis, kad galbūt tai tėvas pasidarbavo, jeigu Alanas ir vėl čiauškė apie lygias žiobarų teises? Bet ar jis būtų trenkęs savo sūnui būtent į veidą?
Mendel spoksojo į Alaną išplėtusi akis. Nuostaba, šokas ir smalsumas maišėsi kartu, kad tamsiaplaukė net nesugebėjo pasisveikinti. Ji negalėjo suprasti, ką dabar jautė ir galvojo. Makaulė tuo pačiu buvo ir prigrūsta daug klausimų, ir tuščia.
Dar kiek pažiopsojusi ji pagaliau atsitokėjo, tačiau pasisveikinti pamiršo.
- Eee... - išlemeno. - O... - bandė ieškoti žodžių. - Vardan Hario Poterio akinių, kas tau užtaisė tą mėlynę? - pagaliau paklausė.
-
Jis žvelgė į ją ir pamažu niūriame veide pasirodė šypsena. Alaną prajuokino Nustebusi Dori veido išraiška. Išsišiepus suskaudo žandikaulį, mat ir ten kliuvo. Taigi, trumpam susiraukė, bet šypsena niekaip nedingo nuo jo veido.
- Truputį buvo reikaliukų vakar naktį. Štai ir padariniai. - Norėjo pasirodyti smarkus. Ir kas man pasidarė? Nusistebėjo savimi.
- Niekai, truputį apsipykau su vienu tokiu. Ir tiek. Geriau papasakok kaip gyveni? Kaip vasara?- Jis jau žinojo, kad ateiti čia buvo puiki idėja. Gerai, kad neliko lovoje, spoksoti į savo kambario lubas. Pagalvojus apie seserį, apie raudančią mamą ir šiaip nelinksmą gyvenimėlį pasidarė nyku. Bet Alanas nenorėjo dabar gadinti šio susitikimo savo prasta nuotaika.
-
Dori vis dar stebėdamasi vėpsojo į Alaną.
- Truputį reikaliukų? Naktį? - pakėlė antakį.
Nejučiom Dori išsišiepė ir nusijuokė. Tai buvo beprotiškai keista, tačiau Mendel tokie Alano pasikeitimai truputį sužavėjo. Bet tuo pačiu ir gąsdino, mat tamsiaplaukė bijojo, kad galbūt Alanas per daug prisibendravo su Auriu arba tėvu. O jeigu jis galiausiai ims laikyti mergaitę purvakrauje ir nutrauks su ja bendravimą? Kaži, ar Alano požiūris į žiobarus pasikeitęs? Nuojauta kuždėjo, kad ne. Bet dabar Dori tikrai nepradės kalbėti apie žiobarus, ne, tikrai ne. Šiaip ar taip, Alanas buvo kažkoks kitoks. O ką tai atneš, per anksti dabar spręsti.
- Neišsisukinėk! - švelniai kumštelejo draugui į petį. - Nagi, papasakok! - prašė. - Ir tu bastaisi naktimis? Nes mano vasara... Oi, patikėk, jau ne vieną vėlų vakarą ir naktį praleidau kur nors Skersiniame skersgatvyje ar Londone. Nenoriu būti namie, - entuziazmas iš Dori balso ėmė blėsti. - Iš tikrųjų tiesiog... laukiu naujų mokslo metų ir tiek, - atsiduso. - Skaitau tavo duotą knygą, jau įpusėjau. Reikia daug susikaupimo, rugsėjį turėčiau pabaigti. Na, o kaip tavo vasara? Dėl sodo nykštukų, Alanai, tu pasikeitęs! Pasakok, pasakok viską, - sukikeno.
-
Įdomu kuo aš pasikeitęs? Jis ir vėl nusišypsojo. Jau pamiršo kaip gera yra šypsotis.
- Na, naktimis bastytis man visada patiko. - Taip, ypač kai grįžus mama atskaitydavo paskaitą apie dorą elgesį. Pertraukė pats save.
- Buvau su vienu pažįstamu, ir susitikau tokį Trevorą. Tikra rakštis. Ir susipliekėm truputėlį.
Alanas neketino jai pasakoti kad Trevoras ir jo draugai vyresni net trimis metais ir kad Tai, jog išnešė gan sveiką kailį buvo visai gerai. Viską jis dėstė Dori tokiu kasdienišku tonu, lyg jam būtų įprasta kasnakt su kuo nors susiimti. Nors taip tikrai nebuvo.
- O kas tau neduoda ramybės? Kad naktimis nesimiega ir reikia išeiti iš namų? Kas nors nutiko?
Paklausė. Tada ėmė galvoti kaip čia papasakoti apie savo atostogas.
- Atostogos žinai... - Staiga balse nebeliko nieko smagaus.
- Žinai. Kai grįžau traukiniu namo, stotyje pasitiko Auris ir pasakė, kad Frederika mirė.
Ištarė tai sunkiai, balsas užlūžo, nors manė, kad jau su tuo po truputį susitaiko.
- Aš truputį kraustausi iš proto. - Staiga pasakė. Nusisuko nuo Dori, bijojo, kad akyse pasirodys ašaros. Bet taip nebuvo. Taigi vėl atsigręžė.
- Namai griūva. Et... Nieko gero tiesą pasakius. Mama vis laiko jos kambarį tokį, koks buvo, neleidžia nieko keisti. Pati ten sėdi dienų dienomis. Jai labai blogai. Žodžiu... Verčiau pakalbėkim apie tavo atostogas. Tikiuos, jos geresnės nei mano.
-
- Tikrai? Nemaniau, kad tau patinka tokie dalykai, - gūžtelėjo pečiais. - Galėjai pasakyti anksčiau, nes vienai kartais baisoka, - nusijuokė. - Vieną naktį parduotuvių alėjoje prie manęs priėjo tokia paslaptinga moteris... Pasirodo, ji irgi burtininkė, ir dar ji sakėsi esanti... vilkolakė. Ir kad jos vyras vampyras. Alanai, ar ji man melavo? Tu gal geriau žinosi, kokių būtybių esti magų pasaulyje... Beje, ji man padovanojo durklą, gali patikėti?
Dori mintyse pridūrė: žiobarams žudyti. Bet garsiai to juokelio nepasakė, mat įtarė, kad Alanui nepatiks. Kai draugas paklausė, kas tamsiaplaukei neduoda ramybės, ši atsiduso.
- Kaip visada, - atsakė. - Tiesiog aš negaliu su jais gyventi, supranti?
Ir staiga Alanas pasakė tą siaubingą naujieną... Jo sesė, Frederika. Su kuria Dori galvojo, kad susipažins dar šią vasarą. Kuri grifui pavasarį atsiuntė tą prikeverzotą, bet meilės kupiną laišką... Nejau nuo slibinraupių?! Dori pasijuto tokia savanaude, kad skundėsi dėl savo atostogų, nes jai nepatiko būti su tėvais, kai draugas tuo metu kentėjo tokias kančias...
- Aš... - Dori nežinojo, ką pasakyti. - Man labai gaila, tikrai. Labai užjaučiu tave ir tavo šeimą... Tai siaubinga...
Dori pajuto, kad jos akyse pradėjo tvenktis ašaros. Kad nepravirktų, įsikando sau į lūpą ir žiūrėjo į tolį. Tik dabar ji suprato, kokiu vis tik geru draugu jai tapo Alanas. Mergaitei buvo liūdna, kad jo šeimoje įvyko toks įvykis.
-
Visas peštuko įvaizdis, kurį norėjo sudaryti dingo kaip nebuvęs. Mintyse vėl išsiskleidė Frederikos paveikslas, kokią matė ją paskutinį kartą. Tokią liesutę, visą išbertą. Ilgi jos plaukai, kurie buvo juodi ir gražūs dabar jai visai netiko. Tokią jis seserį matė ligoninėje, kai paskutinį kartą spėjo aplankyti. Suprato, kad visai nepradėjo taikytis su šia mintimi, kad sesers nebėra. Taip, jis išeidavo laukan su draugais, bet tai buvo visai ne taip, kaip seniau. Jis niekam nepasakojo apie sesutės mirtį. Enrika buvo išvykusi toli, net jai nieko nerašė. O pažįstamiems, kurie juk buvo iš žiobariško jo draugų tarpo jis nieko nepasakojo. Taigi, dabar pirmą kartą ištarė tai. Kad ji mirė. Suprato, kad apie tai kalbėti negali.
- Ačiū. - Trumpai tarstelėjo.
- Kažkaip negaliu... Neišeina apie tai kalbėti. - Pasakė.
- Pakalbėkim apie ką kitą. Bet ką, tik ne tai. Tu susitikai vilkolakę? Na magijos pasaulyje yra ir vampyrų ir vilkolakių. Jie gali kerėti. Bet kam tau ji padovanojo tą durklą? Kur tu jį laikai? Ir ką tu su juo ketini daryti? Ar jis turi kokių simboliu ar papuošimų?
Berniukas pasistengė nukreipti temą kiek įmanoma toliau nuo savo problemų. Pasistengė nuvyti visas tas mintis, kurios jį apsėdo pasakius, kad sesutė mirė.
- O ši aikštė toli nuo tavo namų? Neskubi grįžti? Man atrodo mačiau šurmuliuojant mugę ar kažką panašaus, kol tavęs ieškojau. Gal nori iki ten prasieiti?
Aikštė driekėsi tolyn. Buvo didelė ir čia šurmuliavo vasariškai nusiteikę žmonės.
-
Alanas šalia Dori atsisėdo atrodydamas toks pasitikintis savimi, bet prakalbus apie nelaimę, įvykusią jo šeimoje, raudonplaukio energija tiesiog persimainė. Dori neturėjo nei brolių, nei seserų, tiesą pasakius, dabar ji išvis nebežinojo, ką reiškė tikra šeima. Tačiau galėjo įsivaizduoti, kaip būtų pasijutusi praradusi tėvus dar tais laikais, kai nežinojo, kad yra burtininkė, ir kai Mendel šeima buvo mylinti ir darni. Tikriausiai tai būtų nepakeliama. Lyg visas pasaulis išslįstų iš po kojų.
- Gerai, - suvaldžiusi ašaras tarė tamsiaplaukė. - Nekalbėkim apie tai. Viskas bus gerai.
Dori pažvelgė Alanui į akis su dideliu liūdesiu ir kelias sekundes paglsotė jo ranką. Norėjo kažkuo padėti. Paguosti. Bet suprato, kad tik laikas, tik jis gali apgydyti tokią žaizdą. Ir kitas žmogus šalia, kuris padėtų užsimiršti. Tikriausiai šiandien tas žmogus turėjo būti Dori. Ji privalėjo nukreipti berniuko dėmesį kažkur kitur, tačiau dabar vaidinti, kad viskas lyg niekur nieko, buvo išties sudėtinga.
- Aš nežinau, ar ji tikrai buvo vilkolakė, - gūžtelėjo pečiais atsakydama į klausimą. - Tačiau neatrodė, kad meluotų. Buvau taip susižavėjusi ja ir tuo jos durklu, dėl išrinktojo Poterio akinių, tikriausiai atrodžiau kaip visiška kvaiša, - vos vos šyptelėjo. - Turbūt todėl ji man jį ir leido pasilikti. Jis dabar guli mano spintoje saugiai paslėptas. Pripažinsiu, pasiimu jį, kai einu kur nors naktį, ee... jaučiuosi saugiau, nors ir žinau, kad didžiausias mano ginklas yra burtų lazdelė. Ar žinojai, kad iš tikrųjų mes galime burti už mokyklos ribų ir mums nieko dėl to nebus? Girdėjau kalbų, kad Magijos Ministerija mato ne kas paleido kerus, o kur. Tad aš neburiu namuose, nes ir taip būtų aišku, kame šuo pakastas. Tačiau drąsiai buriu bet kur Londone, nes čia pilna magų. Tu tikrai gali burti, juk niekam neužklius, kad Senkleriai savo namuose naudojasi magija, ar ne? Tik niekam to nesakyk, - pridūrė.
Dori nustebo, kad prisipažinimas apie kerėjimą už mokyklos ribų iš jos lūpų išsprūdo taip lengvai ir paprastai. Šiaip jau mergaitė buvo pasižadėjusi, kad niekam apie tai nepasakos, net Meg.
Kai Alanas paklausė apie simbolius ir papuošimus ant durklo, Dori susimąstė. Ji nebuvo pastabi.
- Regis, ne... Atrodo, kad tai paprastas juodas durklas. Nejau manai, kad jis gali būti užburtas? - išplėtė akis.
Apie tai tamsiaplaukė nepagalvojo. Kišenėje nejučiom suspaudė siekėją, kurį nešiojosi visur su savimi. Va jis tai tikrai užburtas. Apie jį Alanui dar nepapasakojo.
- Beje, tu man mokslo metų pabaigoje žadėjai papasakoti, kas toks yra Adrijus. Aš vis dar džiaugiuosi tais sklandymo kerais.
Alanas uždavė daug klausimų, bet tai mergaitę džiugino, mat pokalbis sklaidė mintis nuo Frederikos žūties.
- Šiaip jau nepertoliausiai. Grįžti aš niekada neskubu. Galiu ir negrįžti išvis, - prisiminė visas naktis, praleistas gatvėse. - Einam į tą mugę.
Dori atsistojo ir pradėjo tipenti šurmulio link. Netoliese jau matėsi prekystaliai. Galbūt pavyks rasti ką nors įdomaus? Delne vis dar buvo Džo ir beeinant mergaitė paklausė:
- O kaip tavo šuo? Dingas? Kaip sekasi jam?
-
- Taip, viskas bus gerai. - Kažkaip automatiškai pakartojo jis šią frazę. Dori pažvelgė Alanui į akis ir vaikinukui tada pasirodė, kad ji išties nuoširdžiai nusiminė ir jaučia jo skausmą. Jis pasijuto ne toks vienišas.
Mergaitės žodžių srautas nunešė jį tolyn nuo tų minčių. Alanas nusišypsojo ir paklausė.
- O ar nemanai, kad taip prisižaisi? O jeigu šalia nebus kokio mago? Taip, ši spraga yra nuo senų senovės. Man kartais kyla pagunda kerėti, bet jei Auris sužinotų kad darau tokius dalykus tai pasiustų oi... Jis žinok dabar vaidina didžiąją mano auklytę. Kai grįžau po tų muštynių, pareiškė, kad dar kartas, kai slampinėju naktį ir man namų areštas iki pat rudens. Jis dar pareiškė, kad aš kažkur įsivėlęs, nes mat ne pirmą kartą taip vėlai pareinu. Atsirado mat... Čia jo specifika kur nors įsivelti. O ne mano. Tos peštynės tik šiaip.
Plepėjo jis.
- Na ir gerai. Tada einam. Manęs irgi niekas nelaukia, nebent Auris sumanytų ieškoti. Bet tikrai nepagalvos, kad aš taip toli nuo namų.
Vaikai patraukė į mugės šurmulį. Čia almėjo žmonių balsai, vaikų juokas. Kvepėjo visokiais gardumynais, odos dirbiniais, medžiu. Kvapai sumišo tarpusavy.
- Dėl tavo durklo net nežinau. Jei yra kokia simbolika tai taip, arba jis užburtas, arba priklauso kokiai šeimai. Na kas nors gali būti. Bet Nejau ji tau taip ir davė tą durklą? Kaip keista. Kaip ten viskas buvo?
Išgirdęs klausimą apie šunį nusijuokė.
- Oi, šitas tai gerai. Besotis kaip visada, neramus ir prikrečia visokių nesąmonių.
Tada pradėjo pasakoti apie savo galėjusią labai prastai pasibaigti istoriją.
- Mudu su Henrieta sumanėme pasibastyti po mokyklą. Nuėjome į biblioteką. O ten yra toks slaptas skyrius. Po liuku. Reikia jį atidaryti ir nugarmėsi vidun. Nutiko taip, kad ten mudu patekome į knygą. Pasirodo, ją buvo prakeikęs pats Vendigo. Tai toks indėniškas demonas. Taip padarė todėl, kad Adrijo motina paprašė. Jos gyvenimas buvo sugadintas, et, labai ilga istorija. Žodžiu ji ir Adrijas tarnavo Vendigo šimtą metų. O paskui jie turėjo laukti veidrodyje tokių žioplių kaip aš. Pralaukė šimtą tryliką metų įsivaizduoji? Adrijas geras kerėtojas, gerai išmano visą indėnišką magiją. O jo motina ne. Todėl jis užėmė mano kūną. Išstūmė sielą ir ji liko kartu su ta motina veidrodyje.
Jis net užduso viską bepasakodamas. Tada atsikvėpė ir tęsė toliau.
- Iš veidrodžio gali pabėgti tik vienas žmogus, jis turi grįžti į tikrą pasaulį ir ištraukti tą, kas liko. O aš turėjau išnykti. Nežinau kas ten nutiko, Bet Adrijas ėmė ginti Henrietą nuo pasirodžiusio Vendigo. O paskui pasibaigė jo laikas. Nes tame pasaulyje jis svetimame kūne gali būti trumpai. Adrijas išlėkė lauk, aš grįžau. Adrijas pakliuvo į tą mažą Veidrodėlį. Jį turėjo vienas iš Vendigo demonų. O aš tai mačiau. Ir atsišaukiau jį šaukiamaisiais kerais. Tada pabėgom. Štai ir viskas. Adrijui reikia suteikti kūną. Tai galiu padaryti vudu magijos pagalba, bet nieko apie tai neišmanau. Taigi kol kas jis ten tupės nežinia kiek laiko.
Pagaliau jis pabaigė tą ilgą ir painią istoriją. Jie priėjo prekystalį, kur buvo pardavinėjami visokie kariniai daiktai, dekoracijos. Alanas paėmė gražias makštis, tinkamas durklui įsidėti. Tos buvo išpieštos. Ant jų buvo pavaizduota karė, su iškeltu ginklu rankoje.
- O, šitos kaip tik tau į komplektą. - Šyptelėjo jis.
-
- Dėl ko prisižaisiu? O kas gali atsitikti? Ne, nemanau. Nežinau... Na, aš iš tikrųjų apie tai nelabai galvoju, - gūžtelėjo pečiais. - Naudoju kerus ir viskas. Bus, kaip bus. O dėl Aurio... Jis, bent iš tavo pasakojimų, atrodo įdomus žmogus. Nors pats yra peštukas, bet nori tau aiškinti. Pff. Keisti tie suaugę. Kiek sakei jam metų?
Kai vaikai priėjo mugę, tamsiaplaukė pradėjo žiūrinėti parduodamas įdomybes.
- Aš tiesiog paklausiau, ar ta moteris neužsiima juodąja magija, - prisiminė Dori tą vakarą parduotuvių alėjoje. - Ji pasakė, kad ne, bet parodė, kad užsiima kitais dalykais. Na, tais durklais. Ir tiesiog man jį padovonojo. Jei išeis, aš prasmuksiu su juo į mokyklą, - mirktelėjo. - Galėsiu ir tau parodyti. Pasakysi, ką manai.
Dori žiūrinėjo kažkokias medines lenteles ir menteles, kol Alanas pasakojo apie Adrijų. Šis pasakojimas mergaitei pasirodė išties labai įdomus. Ko tik nebūna magijos pasaulyje, mintyse pagalvojo ji. Tuo pačiu prisiminė ir draugę Henrietą. Pamanė, kad reikėtų susitikti ir su ja. Vis greičiau praeitų suknistos vasaros laikas.
- Kūną Adrijui visada galima gauti, - pasakė čiupinėdama kažkokį šalikėlį. - Pavyzdžiui, nužudant kokį žiobarą, - letptelėjo. - Aš, aišku, juokauju, juokauju. Juk žinai, kad nenužudyčiau žiobaro.
Dori nusikvatojo, kai Alanas parodė jai makštis, skirtas įsidėti durklui.
- Ne, ne. Aš durklą nešiošiuosi nebent rankoje. Toji moteris nieko neturėjo jam įsidėti. Aš irgi nenoriu, - kažkodėl buvo kilęs noras į sutiktą moterį lygiuotis.
Mendel akį patraukė netoli to prekystalio esantis kitas, ant kurio buvo papuošalai. Mergaitė iškart įsižiūrėjo į auskarą, skirtą antakiui. Šis buvo gyvačiukės formos.
- Oho, ar gali patikėti? - stebėjosi tamsiaplaukė. - Su gyvate! Kaip tik man!
Dori nusipirko tą auskariuką ir įsidėjo jį į kišenę. Akimirką pagalvojo, ką kiti galvos ir sakys Hogvartse dėl naujo klastuolės stiliaus. Neturėtų būti labai blogai, ar ne?
Vaikai kalbėjosi ir žiūrinėjo mugėje parduodamas prekes. Mendel pajuto, kad šiek tiek įkaito kišenėje besislepiantis siekėjas, tačiau tai ignoravo. Jai su Alanu buvo labai smagu. Ji nenorėjo gadinti šių akimirkų.
-
- Na tai prisižaisi, nes dar kada ims ir suveiks tavo žymiklis. O tada svarstymas ir panašiai. Žodžiu atsargiai užsiimk magija per atostogas. - Tada pagalvojo apie savo pusbrolį ir susiraukė.
- Ai, jis išvis yra keistas žmogus. Tu įsivaizduok. Auris metė darbą. Tiesiog. Aš jo paklausiau kaip? Kodėl? Gi taip norėjo ten būti, pradėjo siekti karjeros ministerijoje ir staiga išėjo. Pasakė man, kad jam ten pritrūko oro kūrybai. Kai paklausiau ką gi tada jis veiks atsakė. Pamatysi Alanuk.
Jis dar labiau susiraukė, mat negalėjo pakęsti, kai kas nors vadindavo mažybiniu vardu.
- O jam dabar yra dvidešimt vieneri.
Durklo istorija Berniukui pasirodė tikrai keista. Kaip čia nepažįstamas žmogus padovanojo durklą? Jam tai nepatiko.
- Na žinai tikrai būtų labai įdomu pamatyti tą durklą. Tai ji jais prekiauja?
Dar Alanas pagalvojo apie jauną Dori amžių. Ir ką gi toji vilkolakė įsivaizdavo, kad Dori su juo veiks? Bet kol kas nieko daugiau nesakė. Norėjo pamatyti jį, bent jau suprasti ar tas daiktas neužkerėtas. Alanas išties susirūpino mergaitės saugumu. Dori bure per atostogas, turi durklą. Labai tikėjosi, kad viskas nepasibaigs prastai.
- Eik jau tik. Pabandytum tai taip ir žinok... - Pasakė ir šyptelėjo.
- Adrijas patupės veidrodėlyje. Kol aš pagaliau sumanysiu ką nors tinkamo. Be to aš nežinau ar jam reikia gražinti kūną. Kartais pagalvoju kad ne. Jis... Nežinau per šias atostogas daug teko su juo pasikalbėti. Taigi nežinau ar Adrijas nepridarys ko nors tokio. Nenorėčiau būti atsakingas už jo darbus. Juk aš jį paleisčiau laisvėn.
Kai mergaitė išsirinko auskarą, Alanas pamėgino įsivaizduoti ją jį įsivėrus.
- Atrodysi su juo tikrai šauniai. - Nuoširdžiai pasakė. Alanui patiko toks įvaizdis. Pats norėjo pasidaryti tatuiruotę, bet dar nežinojo kokią. Nesinorėjo bet ko.
Berniukas pastebėjo prekystalį, kur buvo pardavinėjami įvairūs pieštukai, teptukai, dažai. Ir daug visokių kitokių panašių dalykų. Čia jis galėjo prasmegti labai ilgam. Priėjo ir ėmė apžiūrinėti. Pasiėmė dėžutę dažų, dar kelias smulkmenas ir sumokėjo. Tada jie nuėjo toliau.
- O kada tavo gimtadienis? - Staiga paklausė. Pagalvojo, kad nežino labai daug dalykų.
-
Dori pavartė akis. Regis, senasis, atsargus ir rūpestingas Alanas, grįžo.
- Ai, ne pas mane įkalinta tūno kažkokio vyro dvasia, - burbtelėjo įspėdama, kad draugas nebepamokslautų.
Galiausiai, net jei Dori prisidirbs, kodėl tai Alanui turėtų rūpėti? Mergaitė netikėjo, kad yra jam tokia svarbi, kaip jis jai. Tamsiaplaukė išvis stebėjosi, kokie jai svarbūs buvo tikri draugai, tokie kaip Meg, Henrieta ir Alanas. Nes šiaip juk ji galėjo būti nepaprastai bjauri.
Mergaitė stebėjosi dar ir tuo, kodėl Alaną taip sudomino tas durklas. Pati Dori apie tai nelabai daug galvojo.
- Nežinau, - atsakė. - Pažadu, parodysiu aš tau tą durklą, Alanuk, - kumštelėjo erzindama draugą, mat iš jo mimikos pasakojant suprato, kaip jam nepatiko būti taip vadinamam. - Ačiū, - šyptelėjo, kai raudonplaukis pagyrė auskarą.
Regis, Alanui buvo įdomus prekystalis su piešimo, dailės reikmenimis. Dori ten nelabai buvo kas veikti, nes ji visiškai nemokėjo piešti, tačiau kai kurios spalvos patraukė jos akį. Kai vaikai nuėjo toliau, Dori paklausė:
- Mėgsti tapyti? Man tai velniškai nesiseka. Nežinau net, galbūt nesiseka labiau nei nuodai ir vaistai, - nusijuokė pagalvojusi apie nemėgstamiausią savo pamoką. - Mano gimtadienis lygiai už mėnesio, rugpjūčio šešioliktą dieną. Tądien man sueis trylika. O tavo kada?
-
- Klausyk panelyte, man atrodo tuojau prisikalbėsi ir skrisi į artimiausią fontaną. - Pasakė ir stabtelėjo prie šniokščiančio fontanėlio.
- Nevadink manęs taip. Kitaip už savo veiksmus neatsakau. - Tarė šypsodamasis.
Na ką gi, mes išties amžinai veliamės kur nereikia. Ji su savo durklu, aš su veidrodžiu. Svarstė Grifas.
Pro juos lakstė vaikai, kvailiojo, taškėsi vandeniu. Kaip kartais pasitaiko karštą vasaros dieną. Vaikai smaginosi, suaugę juos ramino. Kažkur tolėliau užgrojo Tradicinė smagi mugės muzika. Alanui čia patiko. Jau labai seniai teko būti kokioje nors mugėje.
- Mėgstu piešti ir tapyti. - Atsakė. Palyginimas su nuodais ir vaistais pralinksmino vaikinuką.
- Žinai, jei aš sėsčiau taisyti kokio eliksyro tai susprogdinčiau pusę klasės. Aš toks išsiblaškęs, o nuodams ir vaistams tai tikrai netinka.
Pro juos praėjo šeima. Mama, tėtis ir kažkokia maža mergaitė. Kuri priminė jam Frederiką. Alanas neleido sau apie tai galvoti. Mergaitė smagiai nustraksėjo paskui tėvus. Rankoje laikė švilpynę.
- Tai jau labai greitai tavo gimtadienis. O maniškis tai žiemą, vasario tryliktą.
Tada, berniukas prisiminė vieną dalyką. Kad po jų kojomis yra sena burtininkų užeigėlė.
- Dori, mėgsti ledus? Žinau vietą, kur jie yra tiesiog pasakiško skonio.
-
- Na, ir ką man padarysi, gerasis Alanai Senkleri? - besišypsodama Dori sublizgino akimis.
Draugai sustojo prie fontano. Čia dūko ir šėlo vaikai. Tai tamsiaplaukę erzino. Ji nemėgo tokių linksmybių. Tai jai atrodė taip vaikiška. Na, išskyrus tą kartą paslapčių kambaryje, kai Dori užmiršo viską ir šokinėjo nesvarumo kerų, kuriuos pasakė Adrijus, pagalba. Tai prisiminusi mergaitė sukrizeno. Dar ir dabar kartais panaudodavo šiuos kerus kokią nuobodžią naktį, kai negrįždavo namo.
- Nupiešk man ką nors, - paprašė. - Nupiešk vasarą kažką, kas būtų skirta man, ir atvežk į Hogvartsą. Noriu pamatyti, kaip atrodo tavo piešti piešiniai.
Dori matė, kaip grifo žvilgsnis nukrypo į šeimą su maža mergaite. Ji iškart suprato, kad draugas pradėjo galvoti apie Frederiką. Ar Dori reikėtų kažką sakyti? Ką daryti? Tačiau pats Alanas, regis, stengėsi nuvyti mintis. Jis pasakė, kada jo gimtadienis, ir Dori mintyse pradėjo skaičiuoti. Nejau Alanas už mane jaunesnis vos pusmečiu?
- Tikrai? Vasarį tau sueis trylika?
Antrame kurse Dori kartais priversdavo susiraukti tai, kad Alanas metais jaunesnis. Ji nepagalvojo apie tai, kad berniukas galėtų būti praktiškai visiškai bedraamžis. Tokia naujiena tamsiaplaukę pradžiugintų.
- Mėgstu! Eime!
-
- Nežinau. Kai perpildysi mano kantrybės taurę matysim. - Šypsojosi jis.
Draugai patraukė nuo fontano. Berniukas vedėsi Dori tolyn nuo mugės šurmulio.
- Taip. Vasarį man sueis trylika metų.
Dori paprašius piešinio jis pasakė.
- Gerai. Jei tik nori. Sugalvosiu ką nors. - Norėjo sumąstyti ką nors gražaus. Labiausiai mėgo tapyti gamtos vaizdus.
Pagaliau jie pasiekė patį aikštės pakraštį. Daugelis žmonių šmirinėjo daug toliau. Niekas nekreipė dėmesio į du paauglius. Čia augo skurdi žolė. Stovėjo sena jau samanomis apaugusi ir nyki akmeninė skulptūra. Ji vaizdavo virėją.
- Žinok, žiobarai jos nemato. Jiems jos nėra. Nebent kas nors pasakytų, kad ji čia riogso. Tik tada jie galėtų pastebėti šitą griuveną.
Berniukas apsidairė. Atrodo niekas jų nestebėjo. Grifas išsitraukė lazdelę ir palietė ja statulos galvą, ant kurios buvo lyg ir virėjos kepuraitė. Statula mikliai atšoko ir jos vietoje liko tik duobė. Tada, jis mikliai žengė į ją.
- Ateik. - Pasakė. Duobė buvo gana plati. Jie krito visai neaukštai. Statula grįžo į savo vietą.
Abu nusileido ant tokių pat kaip ir viršuje aikštėje plytelių. Stovėjo prie medinių senovinių durų. Tokios būna pilyse, gražios ir padailintos raižiniais. Berniukas jas atvėrė.
Juodu įėjo į nedidelę smuklę. Čia stovėjo židinys. Bet kadangi buvo vasara, nedegė ugnis. Aplinka atrodė labai senovinė. grindys grįstos akmenimis, staliukai nedideli, seni ir mediniai. Kėdės patogios, minkštos. Ant sienų kabojo deglai. Dar ant jų buvo pakabinti keli natiurmortai. Vienas vaizdavo didelį dubenį, pilnutėlį sultingų vaisių. Kitas, vazą su įspūdingų gėlių puokšte.
Jie susėdo. Alanas apsidairė. Žmonių nesimatė daug. Bet jam į akį krito porelė, sėdinti kiek toliau. Kol kas regis tie du matė tik vienas kitą. Čia buvo Branė ir Vilis. Bjaurūs Aurio draugeliai, kurių jis nemėgo.
- Matai tuos du? Kaip norėčiau kad jie dingtų iš čia. Kaip manai, ar mudu galėtume jiems sugadinti šį jaukų pasisėdėjimą? - Jie nepatiko Alanui, nes mėgo erzinti Frederiką. Be to jei tik pamatydavo jį su Enrika kalbėdavosi su ja taip, lyg mergaitė būtų tuščia vieta, nieko verta.
- Didesnių pasipūtėlių už juos nerastum tikrai po galais. Nežinau kodėl Auris su jais bendrauja. Galėčiau tau pasakoti ir pasakoti apie šiuos du.
Jam buvo gaila, kad Branė ir Vilis pasipainiojo čia kaip tik dabar. Bet kartu labai norėjo pagadinti jiems nervus.
-
Alanas ėmė Dori kažkur vestis. Jis sakė, kad draugai eis į ledainę, tačiau grifas ją vedėsi tolyn nuo žmonių. Netrukus jie pasiekė kažkokią statulą ir Dori išplėtė akis, kai Alanas pasakė, jog žiobarai jos nemato. Mergaitė prisiminė, kaip pavasarį jis minėjo, jog galės parodyti draugei magiškas vietas Londone. Oho, stebėjosi Dori. Nejau visame Londone knibždėte knibžda tokių įdomybių, pagalvojo.
- Bet iš kur tu žinai tokius dalykus? - žavėdamasi paklausė.
Dori suspurdo širdis, kai Alanas išsitraukė burtų lazdelę. Ir kažkas man sakė nenaudoti magijos ne mokykoje, mintyse sukikeno. Tamsiaplaukė aiktelėjo, kai vietoj statulos atsirado duobė. Tiesą pasakius, neatrodė labai viliojančiai, bet Dori po Alano į ją įšoko.
Netrukus draugai atsidūrė magiškoje vietoje. Dori pasijuto šimtu procentų savame pasaulyje. Ją visą tiesiog užliejo palaima. Dvylikmetė atsisėdo į patogią kėdę ir trumpam užsimerkė. Kaip gera vėl atsidurti tarp normalių žmonių, normaliame pasaulyje, mintyse pagalvojo ji.
Tačiau netrukus Alanas pertraukė Mendel mintis. Jis nukreipė Dori žvilgsnį į kažkokią porelę, sėdinčią kiek tolėliau. Tamsiaplaukę beprotiškai nustebino Alano ištarti žodžiai. Nustebino ir sužavėjo tuo pačiu. Nejaugi Alanas nori krėsti išdaigą kažkam kitam? O gal net pakenkti, tyliai galvojo mergaitė. Tai išties stebino. Ar Alanas pasikeitė, ar Dori jo anksčiau nepažinojo? Tačiau kai berniukas pasakė, jog toji porelė bendrauja su Auriu, Mendel pagalvojo, ar tik nebus tie balandėliai nusiteikę prieš žiobarus, todėl Alanas jų ir nemėgstantis? Tačiau kaip keista bebūtų, šis dalykas Dori ne taip ir rūpėjo. Jeigu Alanui jie nepatinka, vadinasi, jis turėjo tam savų priežasčių. Dori tik linktelėjo, išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę, paslapčia nusitaikė į erdvę porelei po kojomis ir sušnibždėjo:
- Deprimo.
Kerai turėjo padaryti gilią skylę. Dori tikėjosi, kad porelė į ją įkris.
-
Na va. O aš dar klausiu. Patenkintas galvojo Alanas, kai Dori pramušė skylę tiems mulkiams po kojomis. Tuodu vis dar nieko nematė. Kai stosis įdribs ten. Ir gerai. Alanas tada negalvojo nei apie tai, kad Dori ką tik pažeidė svarbią taisyklę, nei apie tai, kad tie du gal gali pasiskųsti Auriui. Jis pats irgi nukreipė lazdelę į porelę.
- Rictusempra. - Tyliai sušnabždėjo ir jie iškart ėmė muistytis. Dabar, tikrai įkris. Pagalvojo ir kaip niekur nieko pasakė Dori.
- Tai kokių ledų norėtum? Grifas pastūmė per stalą valgiaraštį. Pats atsivertė kitą.
- Klausei iš kur žinau tokias vietas? Tiesiog, kartais su tėvais ateinu. - Plepėjo sau toliau kaip niekur nieko.
Porelė prie stalo sujudo. Vilis norėjo keltis. Matyt pamatė Alaną. Ir staiga smegtelėjo į skylę grindyse.
-
Dori pavyko kerų pagalba padaryti skylę grindyse. Netrukus ir Alanas pasidarbo. Draugai vaidino, kad nieko nevyko. Mendel jau buvo susipakavusi burtų lazdelę. Galiausiai tas vaikinukas įkrito į skylę. Dori vis dar stengėsi nekreipti į tai dėmesio, na, neva jiedu su Alanu čia niekuo dėti, tačiau lūpose po truputėlį radosi šypsnis, dėl to tamsiaplaukė bandė nežiūrėti į tos porelės pusę.
- O tu nebijai, kad suveiks tavo žymiklis? - šelmiškai mirktelėjo patraukdama draugą per dantį.
Mergaitė ėmė sklaidyti valgiaraštį. Prisiminė, kaip su Levanda per žiemos atostogas Skersiniame skersgatvyje esančioje ledainėje valgė karšus, šildančius ledus. Ši kavinukė dabar šiltų ledų nesiūlė, bet Dori ir nenorėtų. Juk vis dėlto vasaros vidurys.
Valgiaraštyje buvo daug daugiau visko, ne tik ledų. Kavos, pieno kokteilių, sumuštinių. Vis tik mergaitės akys krypo būtent į ledus ir ji pagalvojo, kad labiausiai šiandien jai tiktų mėtiniai ledai. Tokie gaivūs ir stiprūs, tokie, kokia jaučiasi šiuo metu Dori.
Mėtinių ledų buvo kelios rūšys ir mergaitė išsirinko tuos, kurie žadėjo aštriausią skonį.
- Aš norėsiu nutrūktgalviškai šaldančių aitriųjų magiškų pipirmėčių ledų, - perskaitė dvylikmetė. - O tu?
-
- O kas tas žymiklis? - Šelmiškai paklausė. Norėjo vėl būti toks, kaip tada, kai tik pasirodė aikštėje. Berniukas permetė akimis ledų pasirinkimus. Čia visada atsirasdavo ko nors naujo ir gardaus.
Porelės reikaliukai buvo nekokie ir nežvelgti į tuos du buvo gan sudėtinga. Alaną verste vertė juokas.
Pagaliau Senkleris išsirinko ko norėtų.
- Aš Riešutinius ledus imsiu. Einu užsakysiu mums. - Jis nuėjo prie prekystalio ir greit pateikė užsakymą. Tada sugrįžo. Ir pamatė, kaip piktai į jį žvairuoja Branė.
Ji jau atrodo sulaikė Alano paleistus kerus ir dabar lupo draugelį iš skylės.
Kiti ten sėdėję žmonės ėmė piktai žvalgytis. Pasirodė padavėja su jų užsakymais ir irgi pamatė viską, kas ten dabar vyko.
O jei kokie kiti lankytojai matė mūsų išdaigą? Ne, Alanas nesigailėjo, kad jie tai padarė. Jis gailėjosi, kad įvėlė Dori į nemalonumus.
-
Regis, ir kiti kavinės lankytojai atkreipė dėmesį į porelę. Dori sukrizeno. Prie draugų priėjo padavėja, nešina užsakymu, padėjusi ant stalo ledus, metė žvilgsnį į tuos du balandėlius, kurie dabar vargo.
- Ar nematėte, kas ten įvyko? - mandagiai paklausė padavėja.
- Neturiu supratimo, - gūžtelėjo pečiais Dori ir prisitraukė prie savęs mėtinius ledus.
Padavėja tik linktelėjo ir nuėjo prie prie balandėlių stalelio. Regis, bandė jiems padėti. Dori paragavo savo ledų, kurie, turėjo pripažinti mergaitė, buvo itin aitrūs. Labai labai mėtiniai. Tačiau šią šiltą dieną jie išties gaivino, tad skųstis nebuvo ko. Bevalgant ledus Mendel pajuto, kaip šiek tiek ėmė kaisti jos siekėjas. Išsitraukusi iš kišenės ji į jį pažiūrėjo, bet nieko neįprasto nesimatė.
- Tikriausiai paklausi, kas čia, - žvilgtelėjo į Alaną. - Jeigu taip reagavai dėl durklo, tai nežinau, ką pagalvosi dėl šito daikto, - padavė Alanui jį į rankas. - Tik nesudaužyk. Čia yra siekėjas. Mano koledžo draugė Levanda dar žiemą jį rado Skersinio skersgatvio krautuvėje ir tiesiog išėjo taip, kad po žiemos atostogų Hogvartse mes jį tyrinėjome. Ir mus pasikvietė per tą rutuliuką toks magas... Ir tiesiog jis dabar su šitu daiktu atlieka eksperimentus... O mes kaip kokie eksperimentiniai triušiai. Žinau, kad skamba baisiai, Alanai. Bet viskas gerai.
-
Padavėja praėjo pro juos, atrodo niekas neketino draugų įtarti. Taigi, Alanas ramiausiai pakabino šaukštelį ledų. Labai mėgo riešutinius.
Tada pamatė, kaip Dori išsitraukia kažkokį daikčiuką. Paėmė jį iš mergaitės ir ėmė apžiūrinėti. Niekada tokio daikto nebuvo regėjęs. Klausėsi ką ji pasakojo ir eilinį kartą sunerimo dėl jos. Labai jam nepatiko žodžiai, kad Dori ir kažkokia jos draugė yra kaip eksperimentiniai triušiai. Bet Senkleris numaldė savo emocijas ir ramiai paklausė.
- Ką šis daiktas daro? Koks tai eksperimentas? Ką jūs turite daryti? - Kaip tyčia pro juos pralėkė Branė ir jau laisvas Vilis. Ji kumštelėjo Alanui į petį ir piktai tylom pasakė.
- Pasigailėsit vaikėzai. Galvoji nežinau, kad judu tai padarėt? - Jie nieko nežiūrėjo, todėl nematė siekėjo. Alanas tik prunkštelėjo. Ką jau jie galėtų padaryti? Tikrai nesiskųs, kad du mokinukai ėmė ir pridarė nemalonumų. Juk šioms personoms tai būtų didžiulė gėda. Taigi, į tuos grasinimus Alanas nekreipė dėmesio. Dabar daug labiau rūpėjo tas rankose vartomas daikčiukas. Ledai ėmė pamažu tirpti taurėje.
- Nagi, pasakok. - Paragino jis.
-
Alano pažįstami išėjo iš kavinės. Regis, mergaitė buvo labai pikta. Dori tik sukikeno. Ji džiaugėsi, kad pavyko įkrėsti į kailį tiems, kurių draugas nemėgo.
- Tik pažadėk niekam nesakyti, - jusdama tirpstančių mėtinių ledų skonį burnoje prabilo Dori. - Nes... na, tiesiog pažadėk. Man ir Levandai bus riesta, jeigu Juzefas sužinos, kad kam nors išpliurpėme.
Na štai, Dori. Jau per daug išsipliurpei. Pasakei to plikio vardą, mintyse pagalvojo tamsiaplaukė.
- Žodžiu. Matai, tame rutuliuke yra kambario atspindys. Kartais mes su Juzefu per šitą rutuliuką susisiekiame. Na, tiksliau jis susisiekia su mumis. Pirmą kartą jis įtraukė mus į tą kambarį. Mes fiziškai jame buvome, įsivaizduoji? O ką mes turime daryti... Velniai žino, Alanai. Nežinau. Mes tiesiog turime po tokį ir laukiame, kas bus toliau... Kartais rutuliukas šiek tiek įšyla. Kartais jame sušmėžuoja koks nors šešėlis. Bet aš neturiu gyvo supratimo, kam šitas daiktas skirtas ir ką tas vyras su juo ketina daryti. Tačiau man jis pasirodė šiek tiek bailys, supranti? Lyg ir dedasi labai kietas, bet toks nėra. Aš jo nebijau.
Ledai buvo tokie vėsūs, gaivūs ir aitrūs tuo pačiu metu, kad Dori pasidarė net šiek tiek šaltoka. Dar vienas pliusas į magų pusę. Žiobarai niekada taip nesugebėtų atsigaivinti karštą vasaros dieną.
-
- Na žinoma, niekam nepasakosiu. - Greitomis pažadėjo. Norėjo kuo greičiau sužinoti kas čia per daiktas. Ir taip Alanas nebūtų niekam to pasakojęs. O jei sužinosi, kad tai kas nors mirtinai pavojingo, irgi tylėsi? pagalvojo. O tikrai, jei tai kas nors tokio... Kam Alanas galėtų tai pasakyti? Dori tėvams? Mintyse nusikvatojo. Kažkodėl apie tai, kad galėtų papasakoti mokyklos darbuotojams net nepagalvojo.
Klausėsi šio migloto pasakojimo ir vis labiau jam nepatiko šitas daiktas. Norėjo mesti jį ir sudaužyti. Bet užuot taip pasielgęs, atidavė Dori siekėją. Nusprendė, kad parūpins jai saugą. Dėl visa ko.
- Keista, kad kažkoks Juzefas prasideda su mokiniais. - Garsiai pasvarstė. Vardas Alanui nieko nesakė. Perkratė visus jam žinomus juoduosius burtininkus, bet nieko gero galvon neatėjo.
- O kai tas Juzefas su jumis susisiekia. Turiu omeny po to karto, kai buvote nukeltos į kambarį. Ar ką nors jums sako? Ar tarkim sakė, kada turėsite gražinti jam siekėją?
-
Dori pabaigė valgyti ledus ir paėmė iš Alano siekėją.
- Gal ir keista, - gūžtelėjo pečiais tamsiaplaukė, - bet aš su šitu daiktu gyvenu jau nuo žiemos, tai man nei šilta, nei šalta, o kaip tik įdomu, tik kartais erzinai, kai... kai jaučiuosi taip, lyg būčiau kažkiek nuo to vyro priklausoma, na, vis tik jis nemažai mus prigąsdino, bet man atrodo, kad didelė dalis jo kalbų yra skiedalai, - tvirtai pasakė. - Na, jis su Levanda, kaip supratau, susisiekia mažiau nei su manim... Gal dėl to, kad aš... kad aš kartais jį pati pašaukiu, - prisipažino. - Na, žinai, sakau, Juzefai, ar girdi? Pasirodyk. Tiesiog noriu pasikalbėti, kaip reikalai, bet jis, aišku, nieko man konkretaus nepapasakoja ir tik burnoja, kad aš jo be reikalo nekviesčiau, - pavartė akis. - O kartais išvis pamirštu, kad kišenėje guli siekėjas. Žinau, tai labai keista, - atsiduso.
Dori dabar jautėsi taip ramiai ir saugiai, kai šalia buvo Alanas. Aišku, nuotaika nebuvo tokia jau puiki, nes vis tik tai, ką dvylikmetė sužinojo apie Alano sesutę... Tai buvo labai labai liūdna. Tačiau taip gera buvo pamatyti Alaną ir su juo pasikalbėti, pabūti kartu. Regis, visą vasarą mergaitė nesijautė ramiau nei dabar. Dabar ji jautėsi taip, lyg būtų savame pasaulyje.
-
Aha. Žinoma, kad įdomu. Galvojo klausydamas Dori. Visada kas kažkiek pavojinga ir nežinoma yra itin įdomu. Tai Alanas suprato kuo puikiausiai. Dar kartą perkratė makaulę, bet Tokio Juzefo neprisiminė. O jei ir žinojo kokį nors, tai matyt jis jam neįstrigo į galvą. Visos tos emocijos, užplūdusios pirmai nuslūgo. Juk nieko kol kas pavojingo atrodo nesideda.
- Žinai, jei kas, tai papasakok man. Jei kada prireiktų kokios pagalbos dėl to viso reikalo irgi pasakyk. Man tikrai rūpi, kaip tau sekasi. Tikriausiai ir aš pats Jei su tokiu žmogumi susidėčiau, norėčiau jį išsikviesti. - Taip. Tikrai taip ir darytų. Norėtų ką nors daugiau išsiaiškinti, o ir šiaip būtų įdomu pasikalbėti. Kaip ten bebūtų Alanui visa tai pasirodė itin įdomu. Jam patiko nuotykiai.
- Nebloga tavo vasarėlė ar ne? Durklai, siekėjai. - Šypsojosi jis. Svarbiausia, kad Dori nieko nenutiktų. Bet žinoma nuotykių be rizikos nebūna. O jei pavyks gauti saugą, tada išvis neblogai.
- Ar dar užsisakysi ką nors? Ar nori paklajoti po apatinę aikštės dalį?
Jo paties ledai kažkaip nebedomino. Be to, jie aptirpo ir Alanas begalvodamas apie viską šaukšteliu juos sumalė į kažkokią tižę košę.
-
Dori šyptelėjo, nes jautė rūpestį iš Alano pusės. Buvo išties gera, kad kažkas rūpinosi dėl reikalų su durklu, siekėju ir šiaip. Šiandiena buvo tokia keista. Nustebimas pamačius Alaną. Tokį, kokio Dori tikrai nesitikėjo pamatyti. Gerokai ūgtelėjusį, visai ne vaikišką, ir dar sumaniusį iškrėsti eibę tiems dviems balandėliams. Tačiau tą nustebimą juk greitai pakeitė liūdesys dėl Alano sesės Frederikos. Tai, kas atsitiko Senkleriams, buvo tiesiog siaubinga. Tačiau dabar Alanas, regis, jautėsi geriau, arba bent jau bandė laikytis. Kiek daug visko šiandien patirta, mintyse pagalvojo Dori.
- Gerai, papasakosiu tau būtinai, jeigu bus kažkokių naujienų, - prabilo. - O ir tu žiūrėk, neprisidirbk su tuo Adrijumi, - pakėlė antakį. - Manau, kad jau galime traukti laukan, - mirktelėjo.
Dori nesitikėjo, kad čia, Londono centre, gali būti tokių magiškų vietelių. Dabar ji suprato, kad tų vietelių tikriausiai yra visur, pilnas pasaulis, tik žiobarai ir tokie, kaip Dori, gimę žiobarų šeimose, tokių dalykų nežinojo. Čia ir vėl mergaitę apėmė kartėlis dėl savo tėvų, bet ji stengėsi tai ignoruoti. Nenorėjo gadinti popietės tokiomis mintimis.
Draugai susimokėjo už ledus ir išėjo iš kavinukės. Netrukus atsidūrė ir vėl Trafalgaro aikštėje, tačiau Alano vedama Dori ir vėl vaikštinėjo kitose magiškos vietose, kurias slėpė Londonas.
-
Neseniai prasidėjusio pavasario gaivus oras išviliojo į lauką daugybę žmonių, tiek žiobarų, tiek burtininkų. Ne išimtis buvo ir Tobias. Tiesa, į lauką jį išviliojo ne geras oras, o susitikimas su Britta. Galimai, paskutinis. Prieš išvykstant į Vokietiją, žinoma.
Ši diena buvo ypatinga. Rodos, net saulė tai suprato ir švietė skaisčiai kaip niekad. Kovo septynioliktoji. Brittos gimtadienis. Puiki proga susitikti su ja prieš išvykstant. Tiesą pasakius, į gimtadienius juodaplaukis žiūrėjo gan skeptiškai, mat nebuvo pratęs jų švęsti. Aišku, kaipgi jis švęs, jei, kai buvo vaikas, tėvams svarbiausias dalykas buvo taurelė (arba butelis), o suaugus neturėjo su kuo švęsti? Tad dabar vaikinas jautėsi kiek keistokai, tačiau tuo pat metu buvo visai linksmas. Su Britta nesimatė jau kelias dienas ir spėjo jos pasiilgti.
Atsidūręs aikštėje Tobias nužygiavo prie nuošaliausio suoliuko, stovinčio prie milžiniško medžio. Raštelyje, kurį paliko prie merginos buto buvo nurodęs, kad susitiktų su juo ten. Juodaplaukis vylėsi, kad Britta ateis, mat raštelio pasirašęs nebuvo. Vienintelis dalykas, kurį parašė lapelio apačioje, buvo nedidukė nata. Tikėjosi, kad rudaplaukei to užteks, kad suprastų, jog tai jis.
Šiandien Tobias buvo apsirengęs gan paprastai - aptemptas juodas megztinis, džinsai ir, žinoma, nepakeičiamosios grandinės. Nors, geriau pagalvojus, ši apranga nelabai skyrėsi nuo kitų, mat, šiaip ar taip, jis visada rengėsi juodai.
Atsisėdęs ant suoliuko atlošė galvą, leisdamas saulei kaitinti veidą, tačiau tuo pat metu buvo įtempęs klausą, kad girdėtų, kada pasirodys Britta. Nenorėjo jos pražiopsoti.
-
Pakyli nuotaika atsispindėjo merginos veide. Šiandien buvo ne kas kita, kaip jos gimtadienis! Šią šventę Britta tikrai labai mėgo, tik negalėjo pakęsti gausybės "kičinių", materialių dovanų.
Vakar, popiet, Britta prie savo vieno kambario buto durų rado laiškelį, kviečiantį šiandien 14h pasirodyti Trafalgaro aikštėje. Parašo nebuvo, tačiau apie tai, jog pakvietimas buvo nuo Tobio, bylojo jo raštas, kurį mergina įsiminė dirbdama ministerijoje, ir mažytis smuiko raktas. Juodaplaukis labai mėgo muziką.
Rudaplaukė, aišku, nieko daugiau nesiaiškinusi, iš ryto atsikėlusi pradėjo ruoštis. Apsivilko marškinukus, tamsiai rudas klasikines kelnes, šviesius batelius. Plaukus susisuko į garbanėles, šiek tiek pasiryškino akis, pasikvepino mėgstamiausiais kvepalais ir išriedėjo į gatvę. Jai reikėjo metro nuvažiuoti iki tos aikštės, tad mergina turėjo pasiskubinti.
Maždaug penkios minutės po antros valandos, kai Britta pasirodė Trafalgaro aikštėje. Suknistas metro vėlavo, tad tai šiek tiek apgadino jaunos merginos nuostabiąją nuotaiką, tačiau ji nepasidavė tam blogumui ir akimis pradėjo žvalgyti juodo mylimo padarėlio. Saulė blizgino į akis, tad buvo sunku įmatyti bet ką. Kvietime buvo paminėta atsirasti prie kažkokio didžiulio medžio egzistuojančio suoliuko, tad tokį pastebėjusi, ji nužingsniavo būtent ton pusėn. Pagaliau pastebėjusi savo vaikiną, Britta kuo greičiau priėjo prie jo.
-Laaaaabas! Kas čia per paslaptingų pakvietimų diena?-paklausė sėsdamasi prie jo ir prisiglausdama savo lūpomis prie jo. Nesuprato, ką juodaplaukis suplanavo, tačiau tai tikriausiai buvo susiję su jos gimtadieniu.
Tobias nebuvo apsirengęs kaip nors ypatingai-juodas džemperis, juodi džinsai, juodi kerzai bei grandinės-ir Britta staiga pasijuto per daug išsipuošusi. Įprastai nesipuošdavo, o kai jau tai padarė, tikriausiai net nereikėjo puoštis.. Nuostabu.
-
Ji vėlavo. Tai buvo keista, nes Britta niekada nevėluodavo. Dar tais metais Ministerijoje vaikinas įsitikino, kad mergina visada, bet kokia kaina būna punktuali. Faktas, kad ji dar neatėjo pasėjo juodaplaukio širdyje abejonę ir net nerimą. Gal vis tik reikėjo pasirašyti normaliai, o ne tik nata? Kas, jei ji nesuprato arba nusprendė neateiti? O jeigu jai kažkas nutiko? Pateko į avariją ar panašiai?
Laimei, visas neramias Tobio mintis išsklaidė pati mergina, tiksliau, jos žingsniai, artėjantys prie jo. Vaikinas neatsimerkė, nieko neišsidavė, kad išgirdo jos žodžius ar pajuto švelnias jos lūpas it drugelio sparnas brūkštelinčias per jojo. Tik po minutėlės kitos jis atsimerkė ir pažvelgė į Brittą. Mergina, reikia pripažinti, atrodė pritrenkiančiai. Garbanoti plaukai vilnijo švelniai įrėmindami veidą, o akių pieštukas dar labiau išryškino akių žalumą. Nuo jos sklido svaigiai saldus kvapas. Vaikino instinktai tiesiog pamišo iš noro ją suspausti savo glėbyje, pajusti jos lūpas prie savųjų. Jis buvo per silpnas kovoti su šiuo noru. Giliai įkvėpęs Tobias vos vos nepastebimai šyptelėjo ir, suėmęs Brittos veidą, lėtai pabučiavo.
Atsitraukęs nusišypsojo jau atvirai, priglaudė merginą prie savęs ir pagaliau prabilo:
- Sveika. - tik tada prisiminė neatsakęs į jos klausimą. - Paslaptingų? - pakartojo kilstelėdamas antakį. - Nematau jokio paslaptingumo savo merginos pakvietime susitikti. - ištiesęs ranką nubraukė sruogą nuo rudaplaukės akių. - Senokai nesimatėme. Ką veikei pastarąsias dienas?
Vaikinas tyčia nėjo prie reikalo ir nesveikino Brittos gimimo dienos proga, nors tai ir buvo susitikimo priežastis bei tikslas. Žinojo, kad mergina gali dėl to nusivilti, pats negalėjo paaiškinti, kodėl taip elgiasi. Tačiau jis labai norėjo pamatyti rudaplaukės reakciją dabar ir po dovanos, kai jis parodys, kad nepamiršo. Tobias vylėsi, kad Britta per daug ant jo nepyks. Juk, vis dėlto, jis nepadarė nieko blogo. Beveik.
-
Ji stebėjo Tobią. Jo akys, staiga užkliuvusios už jos, keistai suspindo.
Britta meluotų, jeigu sakytų, kad nesitikėjo kažkokios staigmenos iš savo juodaplaukio. Ji dar ir kaip tikėjosi. Tačiau vaikinas lyg specialiai net nepaminėjo šios nuostabiai ypatingos burtininkei dienos. Tik blizgino savo be proto gražias akutes. Tiesa, Lawrenz tuo labai nesiskundė, tačiau vis vien norėjo greičiau sužinoti, koks šio paslaptinguolio planas.
-Nieko ypatingo. Pagaliau prisiverčiau susitvarkyti savo knygų lentyną ir atrinkti knygas, kurias nešiu į biblioteką, nes nematau tikslo jų laikyti ir taip nedideliame butukyje,-greitai atsakė, virptelėjusi nuo šaltos odos prisilietimo. Jau spėjo to pasiilgti.-O tu?
Į šiltą Tobio veiksmą atsakė tuo pačiu-papureno jo žaviuosius plaukus. Tikriausiai pirmas dalykas, kuris krito jai į akį, ir buvo šie juodi it varno sparnas, glotnūs ir kažką pritraukiančio savyje turintys plaukai. Anaiptol Britta tokių nuostabių neturėjo. Bet juk posakį, kad poroje žmonės vienas kitą papildo, galima pritaikyti ir su plaukais?
Žalioms merginos akims nuslydus nuo plaukų jos susidūrė su jojo mėlynosiomis. Viena buvo šviesesnė, o kita tamsesnė. Tai-dar viena detalė, kurią jauna mergina dievino. Toks išskirtinumas.. Jos ir vėl sužibo. Tobio akys. Šis keistas, tačiau jaukus ir mielas veiksmas pažadino merginą iš minčių sūkurio ir paprastai dabar ji būtų užvedusi kokią lengvą temą pokalbiui. Bet šiandien Heilė netroško noru taukšti visokius niekus. Tai, be abejonių, buvo kažkas siaubingai neįprasto tokiai, kaip ji. Šiandien ji norėjo klausytis. Norėjo būti vedama už rankos savo princo, atjojusio ant balto juodo žirgo. Norėjo.. Norėjo. Šiandien ji norėjo būti princese, o ne ta nuobodyla įkyria krapštuke. Šią ypatingą dieną mergina norėjo apie nieką negalvoti. Norėjo gyventi. Aišku, gyventi ne viena, o su savo nuostabiuoju, vieninteliu ir nepakartojamu princu Tobiu Liam Waltersu. Tik nežinia, ko norėjo tasai paslaptingasis princas.
-
Nepaklusnioji Brittos plaukų sruoga vėl užkrito ant jos akių. O Tobias vėl nubraukė ją merginai nuo veido, kad galėtų įsižiūrėti į jos žalsvai mėlynas akis, kurios ne mažiau kaip visada svaigino juodaplaukį. Iš tiesų, net keista, kaip visą gyvenimą žiūri žmonėms į akis ir jos būna niekuo neypatingos. Panašių spalvų, struktūros. Visos vienodos. Ir tada pamatai tas akis. Tas vieninteles akis, į kurias žiūrėdamas nebesugebi mąstyti. Tas akis, kurios tave jaudina ir ramina tuo pačiu metu. Tas akis, kuriose randi neišmatuojamą gilumą, tas akis, kurios tau tampa vienintelės visame pasaulyje, kurias tu pažintum bet kur ir bet kada. Tokios Tobijui buvo Brittos akys.
- Ai, sakykim, suvedinėjau senas sąskaitas, - atsakė į jos klausimą ir net nepamelavo. Jis išties turėjo senų sąskaitų, tik suvedinėjo jas ne savo noru.
Brittos ranka paniro į vaikino plaukus ir jis nejučia užsimerkė. Tik dabar pajuto, kaip jis pasiilgo šios merginos ir kaip jam reikėjo jos. Reikėjo jos drąsos, ryžto ir švelnumo. Reikėjo jos tikėjimo, prisilietimo ir padrąsinimo, paskatinimo judėti į priekį ir švento įsitikinimo, kad viskas bus gerai.
Britta tylėjo. Tylėjo ir Tobias, suėmęs jos rankas. Toji mirtina tyla tvyrojo kelias minutes ir juodaplaukis mėgavosi kiekviena jos sekunde. Būvimas šalia rudaplaukės, jos odos lietimas, vos girdimas jos alsavimas ir saldžių kvepalų aromatas - viskas susidėjo į nepakartojamą akimirką.
Tačiau neilgai (o gal kaip tik ilgai) trukus jai atėjo galas. Ir, kad ir kaip bebūtų keista, tą saldžią tylą nutraukė pats Tobias.
- Kažkam nekalbadienis? - paerzino atsimerkdamas. - Kaip čia yra, kad neužbombarduoji manęs klausimais, Saulele?
Juodaplaukis nutilo svarstydamas, ar sveikinti merginą dabar, ar dar luktelėti, paerzinti. Nusprendęs, kad, jei jau turi progą, reikia ją išnaudoti, Tobias pasislinko dar kiek arčiau merginos, jos riešus suspaudė viename delne, o kita ranka prispaudė ją prie savęs. Priglaudęs lūpas prie jos kaktos tyliai sušnabždėjo:
- Aš ilgėjausi tavęs...
Neleisdamas jai nieko pasakyti, gal net pagalvoti, prispaudė savo lūpas prie josios, o tą ranką, kuria laikė ją apkabinęs, panardino į jos plaukus.
Po nežinia kiek laiko trukusio bučinio, vaikinas atsitraukė ir pažvelgė Brittai į akis. Nieko nesakė. Jei norės kalbėtis, pati pradės. Jei ne... na, jam tiko ir tylėti, kad tik ji būtų šalia.
-
Prisilietimai svaigino labiau nei bet kada. Šią dieną viskas buvo kitaip. Ir ne vien dėl to, kad šiandieną Brittai suėjo dvidešimt penkeri metai. Taip, jubiliejinis gimtadienis pridėjo savojo žavesio ir jis buvo linksmas, džiaugsmingas. Bet buvo ir kita priežastis, apie kurią Britta dabar mažiausiai norėjo galvoti, tačiau dėl tvyrančios tylos ji lindo galvon lyg pats šlykščiausias parazitas. Mergina iš visų jėgų stengėsi negalvoti apie vaikino išvykimą nuo tos minutės, kai apie šį artėjantį įvykį sužinojo, tačiau kovoti su parazitais sunku.
Ji prasižiojo kažką sakyti, bet tik atsiduso ir vėl sučiaupė lūpas. Nekalbadienis? Rudaplaukę erzino toks paslaptingas vaikino elgesys. Taip nesąžininga. Tiesa, vos pradėjus pykti Britta jam atleido, mat sulaukė vieno saldžiausių bučinių per visą gyvenimą. Šaltos jo lūpos lyg šilkas nugulė ant josios ir tai priminė pasaką. Šią akimirką miss "Tobiau, nenervink manęs" norėjo, kad kažkas aprašytų vaizdą, kaip jie kartu sėdi ant suoliuko po didžiuliu medžiu ir dalijasi vienas kitu.
-Tu mane nervini,-besišypsant tepratarė ji. Ar gali jis pagaliau elgtis normaliai?
Bet mergina nemokėjo ant jo pykti. Kad ir koks šūdžius jis būtų buvęs, Britta tikriausiai vis tiek eitų paskui jį. Ir tai nėra dalykas, dėl kurio reiktų didžiuotis, bet ji nieko negalėjo pakeisti. Rudaplaukė Tobiją mylėjo taip stipriai, kad net drįstų sakyti, jog jis yra josios gyvenimo meilė. Kiekviena dalelė tvirto kūno, užsispyrusio charakterio buvo Brittos mėgstamiausia. Švelnumas, kuris pasirodydavo, toks jausmas, tik būnant su ja; rūpestingumas, kurį jis merginai parodydavo kiekvieną dieną; drugeliai, kuriuos Heilės pilve sužadindavo tik jis vienas. Visą tai Lawrenz dievino.
-Taip, tu mane labai nervini,-dar kartą pakartojo ji, pūkelio švelnumu paliesdama tvirtą jo veidą.
-
Tylus juokas paliko Tobijo lūpas, jam išgirdus merginos komentarą. Suėmęs jos veidą delnais ir versdamas žiūrėti jam tiesiai į akis, vaikinas palinko į priekį.
- Manai, tu manęs nenervini? - kraupiai žemu balsu sušnabždėjo. - Įsiveržei į mano ramų gyvenimą kaip viesulas ir apvertei jį aukštyn kojomis. Privertei mane išduoti mano paties įsitikinimus, pakeitei visą pasaulėžiūrą. Ir dar tavo nesibaigiantys klausimai... Tu mane nervini, Britta Hailey Lawrenz.
Dar keletą sekundžių Tobias leido pasimėgauti rudaplaukės akių žaluma, ir atsitraukė. Patenkintas padarytu įspūdžiu, vaikinas nusprendė, jog dabar jau būtų pats laikas pasveikinti (savo?) merginą.
- Deja, - vėl prakalbo. - Kad ir kaip tu mane nervintum, tai nekeičia fakto, kad šiandien tavo gimtadienis. Niekada nebuvau kalbų sakymo meistras, - skirtingai nei Reivena, - tad atleisk, jos negausi. Taigi, taupant brangų laiką... - vaikinas iš atsinešto krepšio ištraukė narvelį su Nykštukine pūkute ir ištiesė ją Brittai. - Su gimtadieniu, Saulele, - šyptelėjo. - Tegul ji palaiko tau kompaniją, kol manęs nebus.
Palinkęs į priekį pakštelėjo jai į lūpas ir, nenuleisdamas nuo jos akių, atsitraukė. Tikėjosi, kad merginai dovana patiks. Tobias tikrai nebuvo dovanų ir merginų ekspertas.
-
Mergina įdėmiai klausėsi jos (jos?) vaikino kalbų. Tiesa, tai pagaliau užgniaužė tą kad ir jaukią, tačiau keistą tylą. Sodriu, žemu Tobijo balsu sakomi žodžiai taip sujaudino didelę Brittos širdį, kad ji akyse pajuto besikaupiančias ašaras. Tačiau norėdama nesugadinti savo vieną kartą per metus daromo makiažo jubiliejininkė ašaras sulaikė ir dar stipriau rankomis apsivijo tvirtą juodaplaukio kaklą. Lawrenz pastebėjo, kad pradėjęs gilesnę draugystę ja vaikinas tikrai suminkštėjo, tačiau iki tiek? Ak, kaip ji mylėjo šitą juodaplaukį.
-Šiuo atveju džiaugiuosi, kad kažką nervinu,-ir paliko šmaikščią šypseną savo veide.
Heilę suintrigavo, ką Tobias sakys toliau. Ir ką gi ką gi, žaliaakės vaikinas prisiminė, kad šią dieną jos gimtadienis. Kad ir kaip savanaudiškai tai skambėtų, tačiau merginą šiek tiek nervino tai, kad vaikinas taip tempė laiką, tačiau tuos nervus atpirko nuostabūs bučiniai..
-Tobiau, tau nereikėjo..-sušnipždėjo žiūrėdama į nuostabią rožinę Nykštukinę pūkutę. Tobias tikrai žinojo, kaip Brittai reikėjo kažko mielo šalia savęs.-Ak... Kaip aš tave myliu.
Atsidėkodama švelniais pakštelėjimais nusėjo visą juodaplaukio veidą. Pradėjo nuo kaktos, vėliau išbučiavo nosį, skruostus, iki kol pasiekė lūpas. Šį bučinių ritualą užbaigė giliu įsiskverbimu į jas.
-Bet aš tavęs nepaleisiu,-tyliai pratarė ji, prie vaikino kaktos priglaudusi savąją.
-
Taigi, Tobias tikrai nebuvo nei merginų, nei dovanų joms ekspertas. Tačiau kažkokiu stebuklingu antgamtišku būdu jo dovana Brittai patiko. Vaikinas pajuto savo viduje keistą šilumą, džiaugsmą, kurio nejautė jau labai labai seniai. Jei tiksliai, tai nuo tada, kai Reivena dar buvo jo sesuo, o ne nepažįstamoji, kurią su juo sieja bendri prisiminimai.
Atsidusęs Tobias numetė į šalį mintis apie Reiveną ir susitelkė į būtybę, saugiai tūnančią jo glėbyje. Britta, lyg dėkodama už dovaną, bučiniais nusėjo visą juodaplaukio veidą, o galiausiai pabučiavo į lūpas. Vaikinas, per daug negalvodamas, atsakė į jos bučinį, tvirčiau ją apkabindamas ir glostydamas jos švelnius plaukus.
Po nežinia kiek laiko, gal po minutės, o gal ir po valandos - dabar tai nebuvo svarbu - Tobias atsitraukė, tačiau dar tvirčiau priglaudė Brittą prie savęs. Norėjo jausti ją - tikrą, gyvą, šalia jo ne per prievartą, o dėl jos pačios pasirinkimo. Tai vaikinui reiškė gerokai daugiau, nei jis galėjo išreikšti žodžiais. Tad tiesiog tylėdamas glostė merginos plaukus, glausdamas ją prie savęs.
Tačiau palaiminga tyla negalėjo tęstis amžinai.
- Tu žinai, kad aš greitai išvyksiu, - atsidusęs sumurmėjo vaikinas Brittai į plaukus. Jis labai norėjo išvengti šitos temos, tačiau tai buvo neįmanoma. - Ir galiu negrįžti. Tik norėjau pasakyti, kad, nesvarbu, kas nutiks, aš tave myliu ir visada mylėsiu.
Tobias kalbėjo nežiūrėdamas merginai į akis. Bijojo, kad jei į jas pažvelgs, subyrės trapi jo savitvarda, kurios dėka juodaplaukis dar šiaip taip valdė balsą.
Šis jausmas jam buvo visai nepažįstamas. Jis buvo nepratęs jaudintis dėl kitų žmonių ir net dėl savęs. Seniau jam buvo nusispjaut, gyvens jis ar mirs. Tačiau dabar mirti nesinorėjo. O to priežastis šiuo metu sėdėjimo visai šalia jo. Tobią užklupo nesuvaldomas noras apginti Brittą nuo visų pasaulio negandų ir pavojų. Jis visai nenorėjo išvykti. Tačiau suprato, kad privalėjo.
- Britta, - prabilo jis ir nutilo, vis dar vengdamas merginos akių. Nebūtų atlaikęs jos žvilgsnio. Jis jautėsi silpnas, toks silpnas ir pažeidžiamas kaip niekad. Tačiau neturėjo jėgų susiimti, pasislėpti už savosios ledo sienos. Ir nenorėjo slėptis nuo Brittos. - Tik norėjau pasakyti, - šiaip ne taip tęsė, - kad, jei man kas nors nutiks, gyvenk savo gyvenimą. Jei aš negrįšiu, paleisk mane. Tu nusipelnai būti laiminga, Saulele. Ir, prašau, neliūdėk. Šiandien tavo gimtadienis, tu nusipelnai būti laiminga.
Tobias atsiduso ir nusigręžė nuo merginos. Nenorėjo, kad ji jį pamatytų tokį silpną.
-
Buvo žiemos atostogos. Šiandienos vakaras turėjo būti mielas ir jaukus. Visas Londonas buvo išpuoštas mirgančiomis lemputėmis. Lauke - daug sniego. Šalta, bet nevėjuota. Aplink sėjosi šventinė nuotaika.
Jiedu su Alanu visą vakarą vaikštinėjo jaukumoje, o paskui užsuko į kavinukę sušilti. Tačiau kavinukėje Dori pasijuto nemaloniai, mat prie gretimo stalelio sėdėjo šeima, kuri jai priminė buvusią Dori šeimą. Tuos netikrus tėvus žiobarus, kurie mergaitę augino trylika metų, o paskui pametė lyg skudurą.
Tamsiaplaukės nuotaika subjuro. Alanas tai pastebėjo. Jie ėmė kalbėtis. Galiausiai šešiolikmetei pasidarė taip sunku, kad ji pašoko nuo minkštos sofutės. Stengėsi valdytis.
- Buvo nuostabi diena, - kuo ramiau tarė. - Bet man reikia pabūti vienai. Man reikia pamąstyti. Aš noriu eiti. Viena. Susitiksim rytoj, gerai?
Vaiknamis buvo netoli. Mendel tikėjosi, kad Alanas neims spyriotis ir išleis Dori vieną.
- Parašysiu tau per rašiūną, kai grįšiu, - ji pakštelėjo vaikinui į lūpas ir išėjo iš kavinukės.
Išėjusi į lauką ir atsirėmusi į sieną minutėlę gaudė šaltą vakaro orą. Buvo apie devintą valandą. Akyse susikaupė ašaros. Kuo toliau, tuo labiau tas šeimos reikalas jai atrodė svarbus. Nors ji galvojo, kad turėtų būti atvirkščiai. Juk kitais metais jau bus pilnametė. Tačiau jei esant keturiolikos ir penkiolikos metų apie tėvus, visus, tikrus ar netikrus, mergina mąstė žymiai mažiau.
Ji pažadėjo Alanui, kad daugiau taip nedarys. Kad nesipjaustys rankų. Na, tiksliau - rankos. Bet dabar vėl pajuto tam didelį norą.
Tačiau norą turėjo ir kitą. Jau kurį laiką bręstantį mintyse. Ji norėjo tiesiog įsiveržti į tų žiobarų namus ir paklausti: kodel? Dabar, pasakė ji sau mintyse. Ir pasileido bėgti.
Šią akimirką ji bėgo pro šventiškai papuoštą Trafalgaro aikštę. Ir tada pamatė juos. Tuos, kurių namus dabar ir norėjo pasiekti. Šitiek laiko praleidžiu Londone, bet nei karto jų nesutikau. O dabar... kaip tyčia! Gal tai likimas, sustojusi ir prikandusi lūpą pagalvojo Dori.
Tačiau jiedu, netikri paauglės tėvai žiobarai, tie, kurie jos išsižadėjo, nebuvo vieni. Šalia jų eglute grožėjosi mergaitė, kuriai buvo šešeri, gal septyneri metai.
Mendel piktai prisimerkė. Tvirtu žingsniu priėjo prie iš šalies dailiai atrodančios šeimos.
- Tai ką, dabar žaidžiat su kita mergaite? - griežtai paklausė ji. - O kas bus, jei paaiškės, kad ir ji neva nenormali? Ją irgi iškeisit į kitą?
- Dori... - prabilo buvęs tėtis.
O netikra mamelė, ta, kuriai Mendel jautė didelę neapykantą, žiūrėjo pasimetusiu žvilgsniu. Į juos atkreipė dėmesį ir kiti žmonės, mat matėsi, jog paauglė priėjo ne itin draugiškai nusiteikusi.
- Gal galime paeiti kur tolėliau? - paklausė žiobariūkštis vyras.
- O, žinoma, - ironiškai atsakė Dori, tačiau netrukus jie visi išties atsitraukė kiek nuošaliau. - Tai kaip, smagu žaisti žaidimus kitų gyvenimais? - paklausė žiūrėdama tai į su jais buvusią mergaitę, tai į juos.
- Mes nežinojome! Būčiau žinojusi, būčiau nesivaikinusi. Tu mums tiesiog netikai, mes ne...
- Užsičiaupk! - pertraukė Dori savo netikrą buvusią mamą. - Užsičiaupk! - pakartojo. - Arba tave nudėsiu! - ji išsitraukė iš kišenės burtų lazdelę ir priglaudė moteriai prie kaklo.
Žmonės ir vėl į juos sužiuro. Kai kurie juokėsi, na, kaip gi jiems turėjo atrodyti, kai vienas žmogus kitam grasino pagaliuku? Mergaitė atrodė išsigandusi, o tėtis bandė viską glaistyti.
- Dori, prašau, nusiramink. Mes galime normaliai, civilizuotai pasikalbėti. Nuleisk tą... įrankį, - prašė.
- Ak, dabar jau galime?! - metė žvilgsnį į neva tėvą, tačiau burtų lazdelės nuo Rubėjos nenuleido. - O tada, kai mane pametėte, civilizuotai pasikalbėti negalėjote?! Ištrenkėte kaip nereikalingą šiukšlę... - Mendel balse girdėjosi panieka.
-
Aikštė tiesiog atspindėjo kalėdišką nuotaiką. Buvo išpuošta, be to stovėjo eglutė.
Jie visą dieną leido kartu. Kaip ir didžiumą atostogų dienų. Kartais vaikščiodavo mieste, kaip dabar. Kartais nuvykdavo pas jį į namus ar dar kur nors. Buvo smagu.
Galiausiai abu užėjo į kavinukę. Norėjosi sušilti ir kažką suvalgyti. Alanui patiko būti tarp džiugiai nusiteikusių žmonių. Bet viskas taip greitai pasikeitė. Kažkas nutiko. Ir vaikinas aiškiai tai pastebėjo. Kažkas nuliūdino Dori. Jie dar kiek pasikalbėjo ir tada ji pakilo eiti.
- Iki. Gerai. Būtinai parašyk kai grįši. - Pasakė. Norėjo žinoma eiti kartu ir palydėti ją į vaikų namus. Bet nutarė kitaip elgtis. Juk ji aiškiai norėjo pabūti viena. O Alanas nenorėjo lįsti jai per daug į akis, kai ji to netroško. Perdėtas rūpestis neatneštų nieko gero.
Merginai išėjus pasidarė kažkaip neramu. Galvon pradėjo lįsti mintys apie tą dieną kambaryje iki pareikalavimo. O juk Dori išėjo iš čia tikrai prastai nusiteikusi. Vaikinas atsistojo ir irgi paliko tą kavinę. Pradėjo grūstis per žmonių minią.
Jis išties greitai pastebėjo Dori. Kuri šaukė ant kažkokių žmonių. Į juos visus dėbsojo praeivei. Alanas įsimaišė tarp jų. Girdėjo ką šaukė Dori. O tada pamatė, kad išsitraukė burtų lazdelę. Įsitempė. Pasiruošė jei kas šokti tarp jų ir išskirti. Tai čia tie jos įtėviai. Jis suprato tai iš merginos žodžių. Pajuto, kaip pamažu kyla pyktis. Tai čia tie žmonės, dėl kurių ji pjaustėsi rankas. O kas ta mergaitė šalia jų? Alanas staiga panoro irgi išsitraukti lazdelę ir žiebti kokį užkeikimą į tuos du. Bet to žinoma nepadarė.
Kol kas išvis nesikišo. Nors buvo pasiruošęs bet kada tai padaryti.
Alanas stovėjo ir žvelgė į juos. Galvojo apie tai kaip galima auginti dukterį trylika metų, o paskui išgrūsti iš namų. Koks skirtumas, kad ji nebuvo tikra jų dukra. Juk vis tiek matė kaip ji auga, žaidė kartu. Kalbėjosi, ką nors planavo ir še tau. Jis pirmą kartą panoro pažeminti kitus žmones. Norėjo, kad jie pajustų ką tai reiškia. Ir net žinojo kaip tą galima padaryti. Meno, kaip bendrauti su žiobarais, kad jie pasijustų žemiau žemės išmoko iš kai kurių savo šeimos narių. Žinoma, kad jam nerūpėjo tai, jog tie žmonės ne burtininkai. Bet tiesiog norėjo, kad jie pajustų ką reiškia supratimas, kad esi nulis. Niekam nereikalingas, nevertingas žmogus. Taip negerai, reikėtų tiesiog įsikišti ir pabandyti prikalbėti Dori palikti juos ramybėje. Tu negali elgtis su tais žmonėmis kažkaip blogai. Bandė prasiveržti sąžinės balsas. bet Alanas neketino jo klausytis.
-
- Dori, tikrai nebuvo taip, pamanėme, kad tau bus lengviau išsiskirti greitai, be cere...
- Nemeluok man! - tamsiaplaukė nutraukė žiobarės žodžius. - Nuo pat pirmo kurso buvai šalta, tau čia be ceremonijų?! Esi šlykšti ir nusmurgusi klaida, - ir mergina trenkė Rubėjai delnu per veidą.
Lazdelės vis tiek nenuleido, tačiau neketino kerėti. Tiesiog norėjo, kad jie bijotų. Ypač ji. Prisiminė tą svarstymą Magijos Ministerijoje, kaip mylimoji motužėlė liudijo prieš mergaitę.
Į Rubėją Dori žiūrėjo tiesiog su pasišlykštėjimu. Tik dabar suprato, kaip iš tikrųjų šitos moters nekenčia. Atrodė, kad galėtų imti ir užmušti ją čia ir dabar.
Moteris atrodė suglumusi ir išsigandusi. Kai buvusi netikra dukra trenkė jai per veidą, ši tik aiktelėjo ir prilietė sau skruostą. Kevinas jau nieko nesakė, tik ramino naująją savo dukrą, kuri buvo pradėjusi verkti.
Žmonės ėmė spiestis ratu aplink spektaklį. Tai paauglei labai nepatiko. Net jeigu ji ir nenaudojo kerų, vis tiek buvo išsitraukusi burtų lazdelę. Galiausiai, kas nors galėjo tiesiog iškviesti paprasčiausią žiobarų policiją.
- Ko čia spoksot! Užsiimkit savais reikalais! - sušuko į minią Dori. - Einat paskui, - tada tyliai tarė šeimynėlei. - Arba už savo veiksmus neatsakau, - ir vėl pagrasino lazdele.
Netrukus jie visi keturi atsidūrė išties atokioje Trafalgaro aikštės vietoje, visai jos pakraštyje, už kažkokio pastato kampo. Čia akių praktiškai nebuvo, nebesigirdėjo šurmulio. Žmonės, matę visą dramą, regis, ėmė skirstytis kas sau.
- Neverk, snargle tu! - suriko Dori ant mergaitės, kuri jau ėmė ją erzinti. - Ir tave jie paliks! Šitie pašlemėkai, nei vienas iš jų nevertas nei mamos, nei tėčio vardo!
- Liaukis, Dori, prašau, - ir vėl pradėjo Kevinas.
- Neaiškink, ką man daryti! - atrėžė šešiolikmetė ir pastūmė vyrą. - Neturi tokios teisės!
- Tu visada tokia buvai, - ir vėl prašneko Rubėja, bet šį kartą labai nedrąsiai. - Kaip mes galėjome su tavimi gyventi, mes bi...
- Tai jūs mane tokia ir pavertėt! - ir vėl ją pertraukė Dori. - Kada aš tokia tapau?! Kada aš tokia tapau, po velnių?! Kai ėmei mane engti! Sužinojusi, kad esu ragana!
Ir Dori nesusilaikė - puolė Rubėjai į atlapus. Bandė rauti jai plaukus, trankyti kumščiais, spardyti. Žinoma, beveik iškart pasijautė sutramdyta, Kevinas patraukė Dori nuo jos. O mergaitė klykė. Burtų lazdelė jau buvo nežinia kur nukritusi.
- Tu negali turėti vaikų, ar ne? - tankiai alsuodama kalbėjo Dori. - Tu negali, o ne Kevinas, juk taip? Nes jeigu taip, tai žinai, kodėl taip yra? Todėl, kad tu esi neverta būti mama. Tu niekada nebūsi mama, tu esi... - ir šešiolikmetė ėmė bjauriai keiktis.
- Prašau, palik mus ramybėje... - pasigirdo jau tarsi iškankintas tos šlykštynės balsas, ji verkė, o tai buvo tarsi palaiminga melodija Dori ausims.
-
Alanas pradėjo galvoti, kad turėjo įsikišti į visą tai anksčiau. Jiems pradėjus tolti vaikinas irgi ėmė brautis per minią. Žmonės jį apstumdė, Bet senkleris vis tiek pasiekė savo tikslą ir tapo laisvesnis.
- Ką darai berniuk? - Piktinosi kažkokia moteriškė, kai Alanas skubėdamas stumtelėjo ją.
- Atsiprašau. Labai atsiprašau. - Tarė, bet vis tiek skubėjo.
Taigi dabar jau stovėjo toliau nuo žmonių. Viskas, ką regėjo buvo labai negerai. Dar ta mergaitė. Ji verkė ir tikriausiai neįsivaizdavo kas čia vyksta.
Alanas pribėgo prie jų jau tada, kai Dori kibo įmotei į atlapus.
- Gana. - Tarė taip garsiai, kad tikrai būtų išgirstas.
- Dori, palik ramybėje tuos nusmurgusius žiobarus. - Jos įtėvius nužvilgė su siaubinga panieka. Ja justi galėjai iš vaikino laikysenos, balso ir žvilgsnio. Kuriuo dabar gręžė tuos žmones.
- Jei taip ir toliau, čia tuojau prisistatys tiek magiškoji, tiek žiobariškoji policija. Ar tau to reikia? Neverta dėl kažkokio šlamšto gadinti sau dienos. Man atrodo jau pasakei jiems viską, ką galvoji. Pakaks.
-
Tik staiga Dori išgirdo jo balsą. Alano. Tą pačią akimirką ji tarsi sustingo. Pirmiausia pajuto gėdą, mat pagalvojo, kad vaikinas nuliūs dėl tokio savo merginos elgesio. Paskui pajuto ir pyktį, nes suprato, jog raudonplaukis ją sekė.
Kiek nustebo, kad Alanas pavadino šeimynėlę nusmurgusiais žiobarais, tačiau juk žinojo, kad būtent šiems žiobarams jis nejautė nei menkiausios pagarbos. Ir ne dėl to, kad jie buvo žiobarai. O dėl to, kaip pasielgė su Dori.
- Tu mane sekei? - piktai paklausė Alano. - Po velnių, kodėl tu mane sekei?
Tuomet mergina apsidairė. Taip, nors jie ir stovėjo atokiau, tačiau buvo žmonių, kurie vis tiek į juos žiūrėjo. O kaip kitaip, juk jie, tiksliau ji, šūkavo. Mušėsi. Be to, verkė toji mergaitė. Mendel žinojo, kad Alanas buvo teisus. Neprotinga kelti triukšmą.
- Tačiau jie... - dabar jau tyliau ir vėl prabilo Dori. - Jie sugadino man gyvenimą. Ne dieną, o gyvenimą.
Mergaitė kažkiek nurimo, o buvę paauglės tėviūkščiai tylėjo, tik išsigandę žiūrėjo tai į Dori, tai į Alaną.
-
Jam įsikišus viskas kažkiek aprimo. Alanas neketino iš čia trauktis, net jeigu ji dabar ir supyktų.
- Nieko panašaus. Nesekiau tavęs. Bet kai išėjau negalėjau nepastebėti žmonių minios ar ne? Negalėjau nepamatyti šito sujudimo. - Tie žmogėnai tylėjo. Tikriausiai bijojo, kad bus užkerėti. Alanui visai knietėjo taip ir padaryti. Bet stabdė toji vargšė niekuo dėta mergaitė.
- O ką gausi iš viso šito? Kas pasikeis? Niekas. Nebent tik išgirsi baimingus jų pasiteisinimus ir viskas. - Grifas dar kartą perliejo juos paniekos kupinomis akimis.
- Todėl tau ir sakau. Neverta gadinti dėl jų savo dienos. - Ką pats darytų, jei atsidurtų Dori vietoje? Akimirksnį pabandė tai įsivaizduoti. Na, tėvas jau ir taip jo atsižadėjo per sesers laidotuves. Tiesa, dabar... Dabar jis atrodė išties gailėjosi šito. Bet šiaip juk visą gyvenimą Alanas jautė, koks Rolandas nepatenkintas juo. Neįsivaizdavo kodėl dabar staiga tėvo elgesys kardinaliai pakito. Mama buvo kitas reikalas. Ji buvo supratinga ir Alanas žinojo, kad jį myli. Bet juk visą gyvenimą leido tam vykti ar ne? Gal ji nežinojo apie tai, kas buvo po sesers laidotuvių. Bet juk matė kas vyko seniau. Ypač tada, kai tėvas supyko dėl to, kad Alanas Enrikai būdamas dar mažas papasakojo apie magijos pasaulį. Alano mama skendėdavo darbuose ir pabudo tik po Frederikos mirties. Ir visgi vaikinas turėjo tėvus, į kuriuos galėjo remtis.
O Dori, ką ji dabar turėjo? Miglotą ateitį. O dar šita mergaitė.
- Ką nori padaryti? Iškeikti juos? Pasakyti, kokie netikę tėvai yra? Verčiau tu juos palik ramybėj. Tegul eina sau. Jau užtraukei jiems bėdą manau pakankamą. Parodei kitai, ko ji gali tikėtis iš tokių žmonių bėdai nutikus. Manau, kad to jau užteks. - Galvoje turėjo mergaitę, kuri girdėjo šį pokalbį. Ir kada nors, praėjus baimei tikriausiai susimąstys apie viską, ką išgirdo vieną žiemos dieną.
-
Alanui kalbant Dori vis labiau ir ramiau rimo. Tik dabar pajuto, kaip stipriai daužosi jos širdis, kaip dreba rankos. Pajuto, kad čia siaubingai šalta.
Žiobariūkščiai, jie visi stovėjo ir tylėjo. Mergina žinojo, kad jie nenori čia būti, tačiau bijo. Bijo ne tik išeiti, tačiau ir kažką sakyti, pastovėti už save. Nuo to tamsiaplaukės viduje darėsi saldu.
- Žinai, ką jie padarė? - kreipėsi į mergaitę. - Aš mokausi mokykloje, kurioje mokiniai grįžta namo tik per atostogas. Ir kai man buvo trylika, žiemos atostogas nusprendžiau praleisti pas draugę, nes jie manęs nekentė, - metė žvilgsnį į buvusius tėvus. - O tada... o žinai, kas tada atsitiko? Jie manęs išsižadėjo ir visa tai padarė ne tiesiogiai, o per tarnybas. Jie nesugebėjo man net...
- Dori, maldauju, liaukis, - išdrįso įsiterpti Kevinas.
- Ak, liautis? - su pasitenkinimu balse žybtelėjo akimis šešiolikmetė. - Kaip manai, ką turėjau jausti, kai sužinojau, kad mano tėvai manęs atsisakė? Ką turėjau jausti, kai po to iš jų negavau jokios žinios, jokio paaiškinimo?
- Juk atsirado tavo tikroji ma...
- Kad Vanesa atsirado, tai tik menkų menkiausias sutapimas! - dabar jau vėl suriko paauglė. - Ir gali nemeluoti, kad ne! Ją surado tik todėl, kad jūs manęs atsižadėjote! Aš net nežinau, kur šiuo metu yra ta suknista Vanesa! O tu, mieloji, - vėl kreipėsi į mergaitę, - būk labai gera šitiems dviems šlykštynėms. Nes jeigu pasielgsi netinkamai, jie tave išmes, - šiurkščiai rėžė.
Žinojo, kad mergaitė nekalta dėl nieko. Bet Dori tai nerūpėjo. Jai palengvėjo.
- Eime, Alanai, - tarė mergina ir pakėlė nuo žemės savo burtų lazdelę, kuri buvo nukritusi. - Šitie atmatos neverti, kad daugiau su jais kalbėtume, - ji paėmė vaikiną už rankos. - Beje, nemiegokit ramiai, - pridūrė. - Ateis diena, kai aš jus nužudysiu, - ir šyptelėdama pamosavo lazdele.
-
Alanui baisiai nepatiko tai, kad čia įsivėlė toji mergaitė. O Dori dar papylė žibalo ugnin rėždama jai viską šitaip žiauriai. Po galais, ar tik ne jis pakurstė Dori taip padaryti? Pats gi užsiminė apie tą mergaitę. Vaikinas jau norėjo paimti Dori už rankos ir pabandyti nusitempti šalin, kol ji neprikalbėjo dar ko siaubingo. Bet Dori ir pati norėjo eiti.
Tik ramiai dingti nepavyko.
- Kurių galų? - Popikčiai tarstelėjo jai. Senkleris aišku abejojo dėl šito Dori grasinimo. Bet vis tiek kam to reikėjo? Jį draskė siaubingi prieštaravimai. Viena vertus mintis, kad tie žmonės dabar bijos, gyvens su baime, kamuosis dėl savo poelgio atrodė visai nieko. Bet šiaip... Ne, jam atrodė, kad viską reikia užversti. Palikti užnugaryje. Jau ir taip buvo pasakyta pakankamai.
- Tokia diena niekada neateis. - Pasakė jai lėkdamas iš tos vietos. Po galais, jei reikės aš juos užbursiu saugos kerais. Pridūrė tik sau mintyse. Labiausiai norėjosi pasistengti dėl mergaitės, kuri čia įsivėlė netyčia. Alanas nenorėjo, kad ji kamuotųsi. Ar patirtų dar ką nors blogo. Jau ir taip jai šiandien per akis kliuvo. Ir kodėl tie žmonės dabar turėjo pasipainioti taip ne laiku? Piktinosi kartu su Dori skindamasis kelią per žmonių pilną aikštę.
-
Sakura pėdino pro Trafalgaro aikštę. Ant pečių puikavosi gitara juodame dėkle. Buvo žiema. Strazdanė norėjo pabūti gamtoje. Tenais pagroti gitara. Tai mergina ir padarė, tačiau ji turėjo sau pripažinti, kad šalta. Nejaugi aš prarandu savastį? Pasidarė išties liūdna, nes baltapūkė avėjo šiltus batus ir striukę. O juk dar ne taip seniai galėjo vaikščioti basomis kojomis per sniegą.
Saulės šiuo metu buvo mažai, todėl Sakura kvepėjo apelsinų eteriniu aliejumi. Jis padeda įsikrauti energijos ir geros nuotaikos. Mergina ėjo užsisvajojusi, nieko nematydama aplink. Ji mąstė apie savo gyvenimą. Apie mamą, kuri gyveno pievoje. Apie tėtį, kuris tiesiog norėjo saugoti dukrą. Apie Dori, kuri buvo niūri kaip niekad ir šiuo metu neturėjo sveikatos. Buvo baisu dėl draugės. Gal ji kuo serga? Mąstė Sakura ir apie visus savo nuotykius ir dėl kai kurių pradėjo gailėtis. Ar reikėjo jų tiek daug? Nebūtų užtekę mažiau?
Sakura jau pakankamai prisiragavo tų žmonėms įprastų dalykų. Pradedant maistu, tęsiant kino filmais ir baigiant vandens pramogų parku. Šiuo laikotarpiu mergina buvo daug ramesnė, nei, pavyzdžiui, vasarą. Dabar ji galvojo apie tai, kad būtų įdomu nuvykti į kokią nors kitą šalį. Pažinti kitą kultūrą ne tik iš knygos, bet ir išvysti tai realybėje. Galvojo, kad galbūt reikės pasiūlyti Adrijui vasarą kur nors išvykti.
-
Auris skubiai ėjo per aikštę. Buvo šalta, todėl judėjo sparčiai. Ant galvos buvo užsitraukęs striukės gobtuvą. O šiaip atrodė kaip visada. Lyg būtų kokio metalistų, baikerių klubo narys. Ant nugaros dėkle dar turėjo gitarą. Mat ketino pagroti vienoje kavinėje. Bet dabar pasirodė, kad to nereikia. Todėl nenorėdamas grįžti į mokyklą nusprendė pasivaikščioti.
Eidamas netyčia slystelėjo ant ledo. Čiuožtelėjo, bandė susilaikyti. Bet palėkė į priekį ir atsitrenkė į kitą žmogų. Kadangi buvo niūrokai nusiteikęs drėbė.
- Žiūrėk kur eini. - Auriui nepasirodė svarbu, kad pats ir atsitrenkė į ją. Senkleris piktai nužvelgė tą merginą. Kuri pasirodo buvo puikiai pažįstama.
- Ai, čia tu... - Kiek sušvelnino toną. Bet ne per labiausiai.
- Ar neužgavau tavęs? - Paklausė. Tik šio susidūrimo jam ir trūko. Prisiminus tą pokalbį su Juzefu norėjosi nerti kuo toliau.
-
Sakurai apie viską begalvojant kažkas į ją rėžėsi. Baltapūkė krito. Užsigavo nugarą. Nusigando, ar nesulūžo gitara. Tačiau skausmas ir gitara nusistūmė kažkur į galinį planą, kai mergina išgirdo balsą. Aurio Senklerio balsą. Balsas skambėjo piktai. Mergina prisiminė tą vasarą, kuomet jie susitiko koncertų salėje. Juk buvęs jos profesorius su ja iš pradžių nebuvo draugiškas kaip ir dabar. Jis manęs nemėgsta, mintyse pagalvojo Sakura. Ir ji tikrai taip jautėsi. Nes tą kartą raudonplaukis bet nepasiėmė savo pasigamintų kvepaliukų.
- Ne. Neužgavai, - atsistodama pasakė Sakura.
Dabar jos su Auriu Senkleriu nebesiejo jokie oficialūs ryšiai. Tad strazdanė neketino bendrauti oficialiai.
Apsivaliusi drabužius nuo sniego aštuoniolikmetė pažvelgė į Aurį. Jis atrodė dar gražesnis nei anksčiau. Tačiau Sakura nenorėjo būti prielipa. Todėl neklausė, kaip jam sekasi. Neklausė, ar jis eina kur nors pagroti, nes taip pat turėjo gitarą. Galbūt reikėjo tiesiog apsisukti ir nueiti savais keliais prieš tai palinkėjus geros dienos, bet juk tai buvo jis, Auris Senkleris. Sakuros įkvėpėjas. Gelbėtojas. Ir geidžiamiausias vyras šiame pasaulyje. Tad kaip ji galėtų taip lengvai nusigręžti?
-
- Ir labai puiku. - Pasakė tokiu pat tonu. Nei nesiruošė padėti jai atsikelti. Nors jeigu jie būtų susitikę jam esant kitokios nuotaikos būtų elgęsis visai kitaip.
Auris ėmė eiti toliau. Ir vėl nugrimzdo į mintis iš kurių jį ištraukė tas kvailas ledo ruožas dėl kurio paslydo.
Tai jis kaltas, kad neturiu ramybės ir negaliu ramiai gyventi. Galvojo apie savo tėvą. Rašinėja dabar savo prakeiktus laiškus. Gal reiktų atvykti kaip jis ir zyzia? Oi būtų smagu. Sviesčiau jam tuos laiškus tiesiai į snukį. Tiesa jų nebeturėjo. Dabar jau nebeskaitė jo laiškų. jei gaudavo juos mesdavo į židinį ar į šiukšlių dėžę. Bet koks skirtumas, rastų daiktų, kuriuos galėtų paleisti į taip nekenčiamą žmogų. Kaip suprato iš tų padrikų laiškų Amyras gyveno senuosiuose jų namų griuvėsiuose. Nors galėjo gyventi ir kur kitur. Juk tuos laiškus skaitė jau seniai. O jie vis nepaliovė eiti.
Auris pradėjo įsivaizduoti kaip įgrūstų tėvą į sandėliuką. Tą patį, į kurį Amyras uždarydavo patį Aurį. Įsivaizdavo kaip klausytūsi jo maldavimų išleisti. O taip. Kaip žavios nuostabios muzikos. Auris nusijuoktų ir išeitų iš ten palikdamas tėvą tame sandėlyje kokioms kelioms dienoms be maisto ir be vandens. Tai bent pasirūpinčiau juo kaip jis manęs prašinėja dabar. Juk tėtukas išmokė kaip tai padaryti. Tikrai galėtų nuvykti ten ir ant tėvo išlieti visą neapykantą. Mokykloje juk elgėsi kuo normaliausiai kaip visada. Gal nebendravo tiek su mokiniais kaip seniau. Bet per pamokas niekas nebūtų pasakęs, kad jis jau mintimis seniai ne mokykloje.
Tai per jį aš toks... Taip ir bus visą gyvenimą. Man reikės vis kažkur keltis ir keltis. Negaliu išbūti ilgai vienoje vietoje. Siuto. Nenoriu prisirišti, bijau įklimpti į rimtus santykius su merginomis. O kas bus, jei kada nors baisiai įniršiu ir ką nors padarysiu? Kaip jis. Kaip Amyras?
Kaip nekenčia savo tėvo suvokė pastaruoju metu. Dabar visai aiškiai regėjo mintyse kaip sudaužo jį, sulaužo nosį, visai suniokoja jo kvailą veidą. Vaizdas kurį kūrė savo mintyse atrodė toks malonus. Ir tu dar dirbi su vaikais? Nuskambėjo proto balsas. Auris sustojo. Reikia ko nors imtis, kol rimtai nenuvykau pas tėvą. Skubiai pagalvojo. Dar kokią minutę pastovėjo ir aptramdė savo mintis.
- Sakura! - Šūktelėjo. Mintyse dabar regėjo ją ir tikrai pastebėtą gitaros dėklą. Jis ėmė dairytis ir skubiai vėl priėjo prie Levins.
- Tas prakeiktas ledas. - Pasakė, kai vėl stovėjo šalia.
- Atsiprašau, kad tave pargrioviau. - Tegul sau mano, kad jis paskutinis keistuolis. Prisiminus ką jam sakė Juzefas taip tik geriau. Dabar Auriui tiesiog reikėjo kai ką sužinoti ir tiek. Todėl ir priėjo prie Sakuros.
- Turi gitarą. Gal vyksta kas įdomaus? Koks renginys? - Norėjo, kad taip būtų. Tada nueitų ten ir pasimirštų viskas, ką taip neseniai apgalvojo. Gal dar sutiktų kokių pažįstamų. Tada būtų išvis gerai.
-
Auris Senkleris elgėsi nemandagiai. Nuėjo nei neatsisveikinęs. Sakurai buvo skaudu, bet ji nei neketino kažko daryti. Tik pasijuto taip, lyg visos akimirkos, praleistos su raudonplaukiu, buvo melas. Aišku, jis melavo, nes yra geras profesorius ir norėjo man padėti ne tik išmokti transfigūruoti, bet ir prisitaikyti šiame pasaulyje. O kai aš pagaliau prisitaikiau, tapau jam nebesvarbi, pagalvojo.
Nuotaika galutinai sugedo. Mergina paspartino žingsnį. Norėjo grįžti namo pas Deitą. Tačiau neilgai trukus ji išgirdo šaukiamą savo vardą ir po akimirkos prieš baltapūkę vėl stovėjo buvęs profesorius. Dabar jau ėmė šnekėti kaip niekur nieko.
Kurį laiką Sakura stovėjo apstulbusi. Širdį iškart paglostė tai, jog pasirodė, kad Auris nori su Sakura bent jau trumpai pabendrauti. Tačiau kad ir kokia geraširdė, bet juk Sakura buvo mergina. Sulaikiusi besiveržiantį šypsnį ji rėžė:
- Ar tu iš manęs tyčiojiesi? Kas tau yra? Kiek galima su manimi žaisti? Taip buvo ir Hogvartse, kaip matau, yra ir čia. Vieną akimirką šaltas kaip ledas, kitą - lyg draugas. Aš jau nesu ta naivi mergaitė, kuri visiems bus nuolanki ir leis, kad iš jos šaipytųsi, - sukryžiavo rankas.
Sakura kalbėjo garsiai ir tvirtai, tačiau ramiai. Iškart pasigailėjo savo žodžių, bet jau buvo per vėlu.
- Ne, nevyksta joks renginys, - dabar jau švelniau tarė.
-
Šiandien jis buvo kaip tikras ugnikalnis. Todėl išgirdęs ką ji šneka piktai pasakė.
- Ką tu čia nusišneki? Kas su tavimi žaidžia? Mokykloje? Dieve mano ko tu prisigalvoji Sakura? Jei turi galvoj dabartinį susitikimą, tai mano elgesys nėra toks todėl, kad sutikau būtent tave. Manai, kad man to reikia? Ką? Tu ką galvoji, kad užsiimu tokiom nesąmonėm? - Na ir šaunu. Kodėl gi visko neišsiaiškinus čia ir dabar? Niršo jis. Dabar nei nemanė, kad ji galėtų dėl Aurio elgesio pasiskųsti tarkim Juzefui. Jam buvo visiškai tas pats.
- Nieko su tavimi nežaidžiu Sakura. - Jau ramėliau kalbėjo. - Manai, kad nepastebėjau, kaip į mane žiūri Ar žiūrėjai? Man to nereikia. Visai to nenorėjau. - Taip. Metas sudėlioti taškus ant I. Dar pagalvojo. Kodėl gi to negalėjo padaryti anksčiau? Labai gerai, kad sutiko ją šioje aikštėje.
-
Sakura kilstelėjo antakius, kol buvęs profesorius siuto. Pačios viduje virė kažkokia jausmų košė.
- Reikia ko? Kokiom nesąmonėm? Neturiu supratimo, apie ką kalbi, - pasakė.
O po to mergina susigėdo, bet sugebėjo to neparodyti. Visada manė, jog jai pavyko nuslėpti tai, kad yra beviltiškai įsižiūrėjusi raudonplaukį. Tikėjosi, kad jam tai atrodė bent jau kaip nedidelė simpatija, o ne akivaizdžiai matėsi, jog Sakura apie jį svajoja.
- Tu mane ne taip supranti, - ramiai tarė. - Kaip žiūriu? Kaip žiūrėjau? Na, gerai. Turiu pripažinti, kad tu man esi gražus, - dabar jau nebesulaikė šypsnio. - Bet tai viskas, - šiek tiek melavo. - Pasaulyje daug gražių vyrų. Ir ką? Tai nieko nereiškia. Esmė tame, jog tu, Auri Senkleri, buvai žmogus, padėjęs man pamilti šitą pasaulį. Negaliu suprasti kodėl, bet su tavim jaučiausi smagiai ir laisvai. Žinai apie mane daugiau negu Nelanna, daugiau negu Dori. Ir akimirkomis pagalvodavau, kad ir tau su manimi patiko bendrauti, - šiuo metu Sakura kalbėjo labai susikaupusi. - Arba tu labai geras aktorius. Pasakyk man, Auri Senkleri, ar tada tau nebuvo smagu? Ar nepatiko šokti? Bendrauti? Nepatiko? Tikrai? Pažiūrėk man į akis ir pasakyk tai, - įsmeigė į vyruką žvilgsnį. - Ir, žinai, skaudu yra susitikti žmogų, kuris apie tave žino daugiau negu kas kitas, o tas žmogus tiesiog ima ir praeina pro šalį, - sučiaupė lūpas. - Bet taip, aš pati kalta. Galvojau, kad galime būti draugais. Nors tau tikriausiai esu tik mokinė ir visada būsiu. O man su tavimi bendrauti patiko. Kaip su draugu.
Visa tai pasakius Sakurai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Viskas buvo tiesa. Išskyrus tai, jog Auris Senkleris jai tiesiog gražus. Jis nebuvo tik gražus. Ne, Sakura nenorėjo su juo jokių rimtų santykių, jokių įsipareigojimų, tikrai ne. Tačiau ji geidė raudonplaukio. Ir jis toks žavus, kai yra piktas, mintyse pagalvojo. Akimirkai akys sužibo panašiai, kaip ir per koncertą, kuomet mergina jį nužiūrinėjo. Bet dabar susilaikė. Akys nenukrypo žemiau nuo jo veido.
- Tai tavo nuotaika niūri ne todėl, kad sutikai keistąją Sakurą? - dar paklausė. - Gal kažkas atsitiko? - susirūpino. - Ir dar. Atsitrenkdamas mane užgavai, - vis tik pasakė pati nesuprasdama, koks to pasakymo tikslas.
-
- Kaip kokiom nesąmonėm? Taigi pati pradėjai kalbėti apie kažkokius žaidimus. Aš ne mažvaikis, kad tuo užsiimčiau. Manai, kad smaginuosi painiodamas tave? Man to nereikia. Nereikia šitų paaugliškų žaidimų jausmais. Paprasčiausiai mačiau kur veda mūsų bendravimas ir supratau, kad man pats laikas tave palikti. Nes buvau tik tavo mokytojas ir tau jau gerai sekėsi gyventi ne pievoje. - Na ir įsivėlė. Daug ko ji prikalbėjo. Ir viskas, ką išgirdo sakė, kad ir reikėjo ją palikti. O dabar reikia eiti savais keliais. Bet ar jis ir norėjo taip pasielgti? Buvo taip keista, kad yra toks svarbus kitam žmogui.
- Ak po galais Sakura... - Pasakė. Ir ką dabar daryti? Ar galėtų dabar nueiti?
- Aš niekada nesakiau, kad man nepatiko su tavimi bendrauti ar leisti laiką kartu. - Tas tai buvo teisybė. Ir ypač todėl, kad jam patiko su ja bendrauti ir turėjo išeiti. Ypač tada, kai lankėsi merginos namuose.
- Draugystė su manimi yra sunkus dalykas. - Dar pridūrė.
- Atsiprašau. Anais metais ar po to koncerto nenorėjau tavęs įžeisti ar žaisti su tavimi. Bet aš turėjau išeiti Ir viskas. Esu praeitas tavo gyvenimo etapas. Dabar gyveni naują gyvenimą. Atsiras žmonių, kuriais galėsi pasitikėti. - Taip. Gerai, kad jie susitiko. Dabar bent galės išsiskirti gražiuoju. Bent jau taip jis dabar tikėjosi.
- Ne. Tai, kad susitikome tikrai nesugadino man nuotaikos. Neatsitiko nieko. Bent jau nieko naujo. Kartais mano gyvenime būna juodų etapų. Kai aš turiu kovoti su savo mintimis. - Pabandė nusišypsoti, bet šypsena gavosi kažkokia liūdnoka.
- Dėl to tai tikrai atsiprašau. Tas kvailas ledas...
-
- Nemanau, kad tu tyčia. Tiesiog... Nežinau. Tu labai emocionalus.
Mergina prisiminė tą kartą, kuomet Auris vos nepaleido į ją tų baisių kerų.
- Matei, kur veda mūsų bendravimas? - baltapūkė sukluso. - Na, ir kur jis vedė? Ne. Neatsakyk, - persigalvojo. - Nebent atsakyk į šitą klausimą sau. Bet ne man.
Tolimesni buvusio profesoriaus žodžiai skaudino. Nes jis pasakė, jog merginai raudonplaukis yra praeitas gyvenimo etapas.
- Tau reikia balanso, - švelniai pasakė ji.
Priėjusi arčiau iš rankinės išsitraukė eterinio aliejaus buteliuką. Nieko neklaususi užlašino po lašelį ant Aurio pečių.
- Bergamotė padeda atrasti ramybę, - vėl prabilo. - Padeda nestoti į kovą su savo mintimis, - šyptelėjo.
Norėjo paklausti, kodėl jie negali būti draugais, jeigu ir jam patiko bendrauti. Ar tai dėl to, jog ji buvo Aurio mokinė? Ar dėl to, jog yra už jį jaunesnė? O galbūt todėl, kad yra Levins? Arba tiesiog jam atrodo per daug keista? Sakura troško tai sužinoti, bet vis dėlto kažkur viduje kirbėjo mintis, kad ji vaikinui tiesiog nepatinka. O jis nenori jos įžeisti, todėl to nepasako.
Sakura sunkiai laikės nepaklaususi, ar dabar Aurio gyvenime yra juodas etapas. Ir koks jis? Kas atsitiko? Ji norėjo pabūti kartu, tačiau privalėjo atsisveikinti. Neketino elgtis įkyriai. Negalėjo priversti bendrauti žmogaus su ja, jeigu tas žmogus to nenori.
- Gerai. Iki, Auri Senkleri. Ačiū tau už viską, - pasakė.
Tada pasistiebė aukščiau ir švelniai pakštelėjo Auriui į skruostą. Pakštelėjimas buvo ne geidulingas, bet draugiškas ir liūdnas. Ir kad ir koks raudonplaukis gražus, tą akimirką Sakura tai pamiršo. Ji jautėsi taip, lyg atsisveikintų su geriausiu draugu.
Tuomet mergina apsisuko ir ėmė pėdinti tolyn.
-
Ne. Į tuos klausimus jis dabar neketino garsiai atsakinėti. Sakura ir pati žino kur veda mūsų bendravimas. Pagalvojo jis.
- Tikrai reikėtų. Hogvartsas ir buvo mano balansas, Bet dabar net jis manęs nebeveikia. - Ištarė. Ir dar ji padarė vieną iš tų Sakuriškų dalykų. O jis nepasipriešino ir nepasitraukė ir leido užlašinti to aliejuko. Gal tiesiog nesusivokė kaip čia taip atsitiko.
Auris labai abejojo, kad bergamotė sutvarkys jo mintis. Kurios graužė jau taip seniai. Gal nuo tada, kai sugrįžo į dvarą iš jį priglaudusių žiobarų. Jie jau pradėjo atstatinėti jo gyvenimą, liovėsi košmarai, jis nustojo mikčioti. Bet tada atsirado senelis ir dėdė Augustinas ir jo trumpa laimės akimirka pasibaigė. Taigi nuo tada Auris neturėjo ramybės savo paties mintyse.
Tas atsisveikinimas jam visai nepatiko. Pasijuto taip, lyg būtų ką nors sudaužęs ar panašiai. Galėjo dabar jau leisti merginai nueiti. Juk to ir siekė ar ne? Bet kojos pasipriešino jo protui ir raudonplaukis apsisuko ir pasivijo Levins.
- Kažkaip čia negerai išėjo. - Pasakė prisigretinęs ir pradėjo eiti šalia.
- Gal man nereikėjo spręsti kas yra praeitas etapas ir kas ne. - Kodėl aš ją dabar turėjau sutikti? Jautėsi lyg vėl būtų įžeidęs Sakurą. Bet ką jam daryti? Ką gi. Jau pasivijo ją ar ne. Vėl. Taigi kaip visada atsidavė likimui. O jau kas bus paskui... Apie tai teks pagalvoti vėliau.
- Tai kaip tau sekasi? - Paklausė, lyg jie nebūtų apturėją to siaubingo pokalbio.
-
Buvo liūdna, tačiau tuo pačiu viduje palengvėjo. Juk visą laiką mergina pagalvodavo apie Aurį Senklerį. Mąstydavo apie tai, ar raudonplaukis apie ją bent kartais pagalvoja. Įsivaizduodavo, jog jiedu galėtų būti draugais. Ir štai, dabar viskas pasibaigė. Gražiai ir ramiai. Dabar Sakurai nebereikės tuščiai viltis, kad galbūt jie kur nors netyčia susitiks ir jų bendravimas tęsis. Nes šią akimirką ji jau žinojo, jog jeigu dar kada prasilenks su Auriu, jie tik pasisveikins ir nueis savo keliais.
Bet jis ir vėl priėjo prie jos. Antrą kartą. Širdyje sukirbėjo kažkokie jausmai. Ne, tikrai ne meilė. Tai juk reiškia, jog ir jam patinka su manimi būti, pamanė.
Sakura įsikibo Auriui Senkleriui į parankę. Negalvojo, gerai elgiasi ar blogai. Dabar jautė šiam žmogui draugiškumą. Prisilietimas, kaip ir bučinys į žandą, nebuvo geidulingas. Tačiau kai mergina išgirdo klausimą, kaip jai sekasi, nuotaika iškart tapo slogesnė, ji patraukė savo ranką ir tiesiog ėjo su buvusiu profesoriumi tolyn.
- Gerai, - banaliai atsakė.
Juk negalėjo pradėti pasakoti apie Dori. Draugė prašė jokiems Senkleriams neužsiminti apie tamsiaplaukę. Nieko nesakyti. Tad Sakura turėjo pasilikti savyje baimes dėl Dori sveikatos ir skundus dėl to, jog savo namuose nesijaučia taip laisvai, kaip anksčiau.
- Dirbu su gėlėmis, - užsiminė. - O kas tau atsitiko? Matau, jog negerai, - rūpestingai žvilgtelėjo į Aurį.
-
Kodėl tu nenustoji krėsti kvailysčių? Niršo ant savęs. Ar yra kažkoks limitas. Ar aš kada nors baigsiu? Jau viską išsiaiškino su Sakura. Bet ne. Prisireikė vėl prieiti. Juzefui nepatiktų. O jei Amyras antrasis pamatytų. Koks skirtumas, kad Auris neturi ir neturėjo jokių ketinimų. Bet ne jiems suprasti. Niūriai pagalvojo.
Visai netroško eiti susikibęs su Sakura, ir pasidžiaugė, kai ji pasitraukė toliau.
- Su gėlėmis? Ar jas augini ar prekiauji? - O toliau nežinojo ką sakyti. Apie savo demonus nenorėjo pasakoti niekam. Apie tai galėjo pasikalbėti gal tik su Dafydd kurio gyvenimas irgi nelepino.
- Kartais aš per daug susitelkiu į senus savo gyvenimo įvykius ir tada darau dar daugiau kvailysčių nei visada. Pavyzdžiui, metu savo darbus arba pykstu ant žmonių, kurie man nieko blogo nepadarė. Atsiprašau, kad kai susitikome nei nepasidomėjau ar smarkiai užsigavai. Geriau palikim tą temą ramybėj. Kaip tu? Ar džiaugiesi gyvenimu pabaigus mokyklą?
-
- Prekiauju, - balsas nuskambėjo kiek niūrokai. - Viskas ne taip, kaip įsivaizdavau, - nusijuokė. - Tos gėlės auginamos tik tam, jog kas nors kam nors jas padovanotų. Jos nuskinamos ir numarinamos. Pardavinėju jų lavonus, kurie po kelių dienų nuvys. Nemanai, kad tai savanaudiška? Kas išvis sugalvojo tokį dalyką? Būtų daug geriau pardavinėti gyvas gėles. Vazonėliuose. Yra tokios kelios, bet jų niekas neperka.
Baltapūkė susiraukė. Auris kalbėjo užuolankomis ir galiausiai nukreipė temą nuo savęs.
- Neblogai aš, - trumpai atsakė ir nusprendė pabandyti pakreipti temą jo link. - O į kokį įvykį esi dabar susitelkęs? Ką turi omeny sakydamas, jog meti savo darbus? Iš Juzefo žinau, jog vis dar profesoriauji Hogvartse.
-
Dabar jau prasimušė jam geriau pažįstama mergina. Ir Auris šyptelėjo, nors Sakura neatrodė patenkinta savo darbu. Bet jam patiko, kad ji vis dar užsiveda kalbėti apie tokius dalykus.
- O kaip tu viską įsivaizdavai? Taip yra jau turbūt kažin kiek metų. Kažkas perka puokštes, trumpam jomis pasidžiaugia ir viskas. Nors gal ir keista ar ne? Žmonės galėtų pirkti gyvas gėles. Juk joms nereikia kažin kiek priežiūros. O ir turėtų jas daug ilgiau. - Šnekėti apie gėles buvo keista. Mat apie tai nenusimanė. Bet tikrai geriau nei lėkti pas tėvą ir ten pridaryti nežinia kokių kvailysčių. Kurių paskui negalėtų pataisyti net jei panorėtų taip padaryti.
- Jei aš tau dabar tai aiškinčiau turėčiau pasakoti tau pusę savo gyvenimo istorijos. Tam tikrai ne laikas. Na taip. Dar dirbu mokykloje. Vedu ten pamokas ir tiek. Profesoriavimas profesoriavimui nelygus. Manęs mokykloje beveik nėra. O kai pasibaigs mokslo metai aš išvyksiu. Atėjo metas išvykti. Manęs tas darbas nebetraukia. Ateina laikas ir aš palieku savo darbus. Nes nebegaliu o gal nenoriu jiems skirti dėmesio. - Dievuliau nuskambėjo keistai net jam pačiam. Jis nežinojo kaip kitiems žmonėms išaiškinti tą norą viską vis keisti ir pertvarkyti savo gyvenime. Aš tiesiog neatsakingas ir tiek. Aurį dar nervino tai, kad turi mokykloje nemažai įsipareigojimų ir kad ketina juos mesti. Bet žinojo, kad vis tiek išvyks ir viskas. Visada taip elgėsi. Kai panoro paliko savo draugus muzikantus ir Linėją. Paskui metė Dolohovus, darbą ministerijoje. Viską.
Pagalvojus apie savo draugus muzikantus ir prisiminus Linėją atėjo ir dar kai kas į galvą.
- Klausyk Sakura, aš visai nenusiteikęs šitoms temoms. Tu kaip matau irgi nenusiteikusi pokalbiams apie save. Žinai ką? - Dabar jau nusišypsojo išties džiugiai. Mintis jį aplankė kaip visada netikėtai. Ir dabar reikėjo ją tiesiog perduoti merginai.
- Tu turi gitarą ir aš turiu. Nori pasilinksminti? Surenkim mažutį pasirodymą aikštėje? Pagrokime. Dabar pat. Čia taip tylu ir nuobodu. Žmonės vaikštinėja kas sau. Prajudinkim juos. - Du zuikiai bus nušauti vienu kartu. Pagalvojo Senkleris. Arba ji pagalvos, kad man gerokai trūksta varžtelių. Ir nutars baigti visas draugystes. Arba sutiks ir bus smagu. Ir vienas ir kitas variantas atrodė neblogas.
-
- Tiesiog kitaip įsivaizdavau savo gyvenimą, Auri, - rimtai pasakė.
Ir tada prakalbo tik sau mintyse. Nemaniau, kad mano pramogos bus alkoholis ir susitikimai su vyrais. Nemaniau, kad dėvėsiu nepatogius džinsus, nes jie madingi. Nemaniau, kad pardavinėsiu mirusias gėles. Ji atsiduso. Norėjo į pievą. Bet pievos nebuvo. Nes tai tik iliuzija vaikams. O tikrovė - šimtus kartų baisesnė nei šitas pasaulis.
- O, man būtų įdomu išgirsti ne pusę, bet visą tavo gyvenimo istoriją. Tu apie mane labai daug žinai. Esi ir būsi vienintelis žmogus, kuris girdėjo mane dainuojant, - nuraudo. - Kur išvyksi? O kaip Erka?
Galiausiai jis pasakė, kad nėra nusiteikęs tokioms temoms. Gerai. Nebūk įkyri, vėl kalbėjosi su savimi galvoje. Linktelėjo Auriui taip sutikdama nebetęsti rimtų temų. Tačiau tai, ką jis pasiūlė po to, privertė merginą išpūsti akis.
- Tu rimtai? - paklausė. - Groti čia, kitų žmonių akivaizdoje? - ji apsidairė.
-
- Tai, ką įsivaizduojame ir ką turime labai dažnai skiriasi. Ar norėtum sugrįžti į pievą Sakura? - Kad aš pradėčiau pasakoti savo istoriją, tai reiktų arba kažkokios priežasties, arba daug, daug alkoholio. Pagalvojo jis.
O ji atrodo tokia meilutė užraudusi. Auris nesugalvojo ką čia dabar atsakyti į tokį pareiškimą.
- Tai nutiko netyčia ir to tu visai nenorėjai. - Tepasakė. Juk netyčia išgirdo kaip gražiai Sakura dainuoja.
- Nežinau kur. O Erka jau didelė mergaitė. - Tai nuskambėjo taip šaltai, kad net jam nepatiko. Erka nieko iš manęs neprašė. Pagalvojo. Pajuto sąžinės dūrį, kad kartais jo mintys pasidaro tokios ledinės. Taigi kalbai pasisukus apie grojimą nusitvėrė to labai noriai. Nenorėjo galvoti apie paliktą Erką.
- Aišku rimtai. Gitaros yra, mes mokame jomis naudotis. Kas trukdo imti ir pagroti?
-
Sakura atsiduso. Ar ji norėtų atgal į pievą?
- Norėčiau. Jeigu ten nebūtų sekta. Jeigu ten nebūtų mamos ir ji nekontroliuotų kiekvieno mano žingsnio. Jeigu ten būtų daugiau žmonių. Nėra vietos, kurioje norėčiau gyventi. Nes pieva nebuvo tai, kuo aš ją laikiau. Bet nekalbėkim apie tai. Gerai?
Ji nenorėjo. Nenorėjo galvoti apie pievą. Mintyse turėjo idealizuotą pasaulį, kuriame jai būtų gera gyventi. Tačiau jau ji pati tam pasauliui netiktų. Per daug kvailysčių pridarė per tą laiką, kuomet išvyko iš pievos.
- Išvyk. Jeigu jauti, kad tau to reikia. Niekur nereikia būti per prievartą. Ir taip. Erka jau didelė mergaitė. Praktiškai mano bendraamžė, - paskutinį sakinį pridūrė tik sau mintyse.
Nusijuokė, kai Auris toliau kalbėjo apie grojimą gitaromis.
- Na, gerai. Tai pagrok. Čia ir dabar, tiesiog pagrok, - ji šypsojosi.
Netikėjo, kad jos buvęs profesorius galėtų tai padaryti čia ir dabar.
-
- Man atrodo mintį apie sektą tau įpūtė šis pasaulis. Juk tau seniau atrodė, kad taip nėra. Bet gerai. Nekalbėkime apie tai dabar. - Jis pats nesišvaistė atvirumu. Tai mygti jos neketino. Jei ji būtų mokinė gal bandytų daugiau paklausinėti. O dabar jie jau kitaip bendrauja. Norės, pakalbėsime apie tai daugiau. Galvojo raudonplaukis.
- Matai Sakura, išties tai man niekur nereikia vykti. Tai tiesiog kažkas iš vidaus verčia mane kažkur lėkti. Tai kvaila. Bet aš kitaip nemoku gyventi. - Erka didelė mergaitė. Bet išties kažin. Auris tikrus namus jai galėjo suteikti tik nuo tokio amžiaus, kai jau ji buvo paauglė. Kai jai buvo beveik šešiolika metų. Jam neatrodė, kad Erkai jau viskas gerai. Jam atrodė, kad dar turėtų ją paremti. Bet vėlgi. Dabar stovėjo tokioje fazėje, kai jį valdė prisiminimai ir senos gyvenimo nuostatos.
- Manai, kad neišdrįsiu? Tai prašom. - Auris atsisegė dėklą ir išsiėmė gitarą. Truputį ją paderino. Tada užgrojo. Ėmė suktis, duotis kaip scenoje. Žmonės stabčiojo. Vieni smerkiamai į jį žiūrėjo, kiti šypsojosi.
- Na, tai prisidėsi? - Džiugiai paklausė Senkleris.
-
- Geriau nei nežinok, kas man įpūtė mintį apie sektą, - visai nesakuriškai pasakė baltapūkė.
Balsas nuskambėjo valdingai, taip, kad turėjo pasidaryti aišku, jog ši tema - baigta. Ji nenorėjo apie tai galvoti. Apie paskutinį susitikimą su mama. Apie tai, ką sužinojo. Nenorėjo nei galvoti, nei, juolab, kažkam pasakoti.
- Na, tai arba turi grumtis su savo praeities vaiduokliais, - draugiškai paglostė Aurio ranką, - arba imti ir lėkti. Bet žinok, kad nuo savęs nepabėgsi. Kad ir kaip toli išvyktum.
Tai sakydama ji pamanė apie save. Apie tai, kaip ją paveikė gyvenimas pievoje ir žinojimas, kas pieva yra iš tikrųjų. Apie tai, kaip ji negali atsispirti šio pasaulio blogiems malonumams. Apie tai, kad ji nebėra ji. Kaip man galėjo prisireikti batų, pagalvojo mintyse. Kartais Sakurai atrodydavo, jog ji pati savęs nebepažįsta.
- Bet viskas. Juk sutarėm. Daugiau jokių rimtų temų, - pasakė.
Netrukus rimtumas iš mėlynakės veido išblėso. Nes buvęs Sakuros profesorius ėmė šėlti. Jis grojo ir šoko, žmonės į jį žiūrėjo. Sakura stovėjo atokiau ir kikeno. Papurtė galvą, kai Auris pasiūlė prisidėti. Aš neišdrįsiu, pamanė ji.
-
Kaip tyčia Auriui pasidarė labai įdomu kas ten įvyko su pieva. Jos tonas ir toks ryškus pokytis rodė, kad kažkas tikrai yra. Bet vyrukas neklausinėjo. Nors labai norėjosi pasigilinti į tai smarkiau.
Ir žinoma pabėgti nuo savęs negalėjo. Auris ėmė galvoti nuo ko išties jis bando pabėgti. Ar nuo prisiminimų? Gal. Taigi jis tiesiog linktelėjo. Sakura teisi dėl rimtų temų. Šiandien joms ne laikas.
Taigi, numetęs visą tai į šoną regis dar taip neseniai buvęs niūriai nusiteikęs grojo ir kvailiojo. Buvo slidu. Bet tokie mažmožiai Auriui nerūpėjo.
Sakura nesutiko prisidėti. Bet Auris nei nesiruošė vienas kraustytis iš proto. Todėl ėmė šokinėti aplink merginą. Toliau grodamas ir pradėjo skanduoti.
- Jeigu norite išgirsti dar vieną gitarą
tai paplokit kuo smarkiau ir muzika lai skamba. - Gavosi kvailystė žinoma. Bet tai aišku pririnko dar daugiau žmonių dėmesio.
-
Sakura nesuprato, ką ji jaučia stipriau: gėdą ar laimę? Buvo išties linksma žiūrėti, kaip Auris kvailioja. Juk jiems susitikus jis atrodė itin prastos nuotaikos. Baltapūkė taip pat šiandien puikia nuotaika nepasižymėjo. Bet juk dabar ji šypsojosi. O Auris šoko.
Aplink juos susirinko visai nemažai žmonių. Po raudonplaukio šūkio atsirado tų, kurie ėmė ploti. Gerai, pasakė sau mintyse Sakura. Kodėl gi ne?
Ji nepradėjo šėlti, tačiau nusiėmė gitaros dėklą nuo nugaros ir ištraukė iš jo instrumentą. Tada dėklą padėjo ant žemės ir atsisėdo. Taip, viduje šmėstelėjo priekaištas, jog anksčiau atsisėsti ant sniego ir dar tiek prisirengus mėlynakei tikrai nebūtų iššūkis. O dabar prisireikė ir drabužių, ir dėklo. Bet tiek to.
Galbūt Sakura turėjo prisidėti prie Aurio linksmybių, bet šią akimirką jai to tikrai neišeitų padaryti. Tačiau pagroti ji išdrįs. Pirštai jau braukė per stygas, nors šiaip mergina mėgdavo groti melancholišką muziką, dabar grojo linksmesnę ir greitesnę. Na, kad Auris galėtų kvailioti.
-
Žmonės išjudino Sakurą. Nors mergina nesidarkė kaip jis vis tiek ėmė groti. Jie visai gerai derinosi vienas prie kito. Ji labai muzikali. Pagalvojo. Aišku, nemanė dabar jos versti dainuoti. Bet žinojo kaip tas patiktų aplink juos susibūrusiems smalsuoliams.
- Kas jūs keliaujantis cirkas? - Paklausė kažkoks besiraukantis senis.
- Taip. Atskilom nuo savo trupės! Ei žmonės, juk greit Kalėdos. Laikas džiūgauti. - Šiuo tarpu planas užmušti savo tėvą pasitraukė į šešėlį. Muzika kaip visada Aurį džiugino, vertė jaustis geriau. Atrodė, kad jis kaip sakant švyti iš laimės.
- Nagi, kokios melodijos pageidautumėt? O gal kas norėtų ir padainuoti? - Klausinėjo raudonplaukis. Buvo stebuklas, kad jis vis dar laikėsi ant kojų ir nepaslydo.
Kažkas šūktelėjo kelis kalėdinių dainų pavadinimus.
- Ar žinai akordus? - Paklausė Sakuros Auris.
-
Sakurai nepatiko vieno praeivio replika. Juk cirke išnaudojami gyvūnai. Kai mergina sužinojo, kas yra cirkas, buvo labai stipriai pasipiktinusi. Tačiau baltapūkė nepuolė ieškoti tiesų, tik žiūrėjo į Aurį Senklerį, kuris šią akimirką tiesiog spindėjo iš laimės. Spėjo pagalvoti, kad tikriausiai raudonplaukio gyvenime šiuo metu tikrai kažkas negerai, jeigu taip greitai keičiasi nuotaikos. Matyt, bando ką nors pamiršti, pamanė mintyse.
Sakura papurtė galvą, kai Auris paklausė, ar ji žino kalėdinių dainų akordus.
- Šiaip jau aš nešvenčiu Kalėdų, - negarsiai pasakė, o jos lūpose žaidė šypsnis. - Bet aš gerai žinau vieną dainą, kuri pastoviai groja pas tėtį per Kalėdas. Ir mėgstu improvizuoti. Aš pagrosiu, o tu padainuok, gerai? - pasiūlė. Negirdėjo Aurio Senklerio dainuojant, bet troško to labiau nei, pavyzdžiui, paliesti jo plačius pečius.
Sakura pradėjo groti, o melodija buvo panaši į „Jingle Bells“. Ji nežinojo, ar buvęs jos profesorius sutiks padainuoti. Ir apskritai, ar jam pavyks pagal ne visai tikslią melodiją. Tiesą pasakius, abejojo, ar vaikinas apsiims šią užduotį. Bet jeigu taip, tai bus kažkas nerealaus.
-
- O kodėl jų nešventi? - Paklausė tebekvailiodamas. Mintis padainuoti pagal Sakuros improvizuotą melodiją jam puikiausiai tiko. Pajuto džiugų jaudulį.
- Gerai. - Ir ėmė klausytis. Iš pradžių nesuprato kas tai per melodija. Bet įsiklausius susivokė ir pats irgi pradėjo derintis prie merginos improvizacijos. Jis buvo patyręs ir Aurio melodija pamažu susiliejo su jos. Senkleris pridėjo kiek kitokio skambesio ir išėjo visai graži tos dainos variacija.
Tada įkvėpė ir uždainavo. Balsas nuaidėjo smagus, gyvas ir niekas nebūtų pasakęs, kad visai neseniai Auris atrodė piktas ir be nuotaikos. Dainuodamas panoro, kad ji irgi prisidėtų. Ši diena taip priminė kitas, kurias leido su Linėja. Nes jiedu irgi mėgdavo taip žaisti su muzika. Sakura ne Linėja. Staiga pagalvojo. Jos skirtingos. Neturėčiau joje ieškoti Linėjos.
-
- Todėl, kad Kalėdos yra komercinė šventė, - tyliai pasakė Auriui.
Dabar jau ji žinojo, kaip pavadinti tą keistą dalyką, jog per Kalėdas visi viską perka ir dovanoja dovanas vieni kitiems nepaisant to, kad ne jų gimtadienis.
Bet šią akimirką Sakurai visai nesinorėjo galvoti apie komerciją. Nes raudonplaukis sutiko padainuoti pagal merginos grojamą melodiją. Susikaupusi baltapūkė šią akimirką stengėsi groti kažką panašaus į tą dainą, o Auris, jis pradėjo dainuoti.
Levins kūnu perbėgo šiurpuliukai. Kas galėjo pagalvoti, jog buvusį savo profesorių ji išgirs dainuojant? Balsas buvo gražus, skambėjo smagiai, visai nepasakytum, jog uždainavo aukštas, griežtų veido bruožų vyras. Merginai norėjosi prisidėti prie jo, bet čia buvo žmonių. Nemažai žmonių.
Aplink juos abu susibūrė šiokia tokia minia, kuri atrodė draugiška ir linksma, lingavo į taktą, kažkas prisidėjo prie Aurio niūniuodamas, nors galėjo to nedaryti. Visai nepataikė į taktą.
-
- Baik jau. Tai priklauso nuo požiūrio. - Nei neįsivaizdavo kodėl gina Kalėdas. Jam jos nei buvo svarbios nei ką.
- Va dabar matai kaip smagu jas švęsti. Jos dar ne dabar, bet vis tiek.
Jis dainavo ir prisitraukė žmonių kurie irgi panoro pasilinksminti. Dėl cirko bambėjęs seniokas kažkur dingo.
- Ateik pašokti Sakura! - Šūktelėjo merginai tada, kai turėjo pauzę dainoje. Kažin ką būtų atidavęs, kad ji padainuotų kartu. Bet buvo beveik tikras, kad šito nebus.
Daina pasibaigė. Auris perėjo į kitą. Tikėjosi, kad Sakurai pavyks prie jo prisiderinti. Jos polėkis į muziką ir mokėjimas improvizuoti dar labiau priminė Linėją.
Tėvas gali eit velniop. Aš laisvas. Galvojo dūkdamas ir grodamas aikštėje. Aš laisvas. Bet nesijautė toks. Išties tik bandė pabėgti nuo savo prisiminimų.
-
- Gerai, Auri Senkleri, gal dabar ir smagu, - nusišypsojo. - Bet tai ne Kalėdos, - mirktelėjo jam.
Sakura sutiko su pasiūlymu šokti ir ėmė sukiotis su gitara rankose, grodama. Bijojo paslysti, tačiau kol kas, laimei, nepaslydo. Tuomet jie pradėjo groti kitą dainą, kurios baltapūkė nežinojo, bet ji prisitaikė. Buvo taip gera groti su Auriu Senkleriu.
Vėliau jie taip susigrojo, jog pavyko groti visiškas improvizacijas. O kai Auris uždainuodavo, pasidarydavo dar maloniau. Kelis kartus ir ji pati vos susilaikė nepritarusi balsu. Merginą užplūdo nepaprastai geros emocijos. Ji net pamiršo, koks buvęs jos profesorius yra gražus. Kuriam laikui, regis, neliko nei jos, nei Aurio, tik muzika.
Vienu metu aplink buvo tikrai daug žmonių, tačiau ilgainiui jie ėmė skirstytis, pradėjo temti. Pasidarė tikrai šalta, bet Sakura šalčio nebejautė. Atrodė, kad dabar net galėtų būti basa.
-
- Beveik Kalėdos. - Nusijuokė.
Sakura irgi pagaliau pradėjo suktis kartu. Dabar jau Auris taip nesiautė, prisitaikė prie jos žingsnio. Jie šoko, grojo kartu. Gaila, kad nedainavo. Bet vis tiek buvo nuostabu. Kelis kart vos nepavadino Sakuros kitos merginos vardu. Tiesiog tą vakarą pasijuto kaip paauglystėje. Kai muzika pasiglemždavo jį ir Nėją.
jiedu su Sakura subūrė visai nemažą būrelį žmonių. Atrodė, kad žmonėms patinka šitas staiga suskambėjęs koncertas. Bet ėmė temti. Žiemos vakarai greitai atslenka. Ir atėjo metas baigti.
- Buvo smagu. Tikrai. - Pasakė šį kartą išties nuoširdžiai.
- Tu labai talentinga. Galėtum išties mokytis muzikos ir siekti kažko daugiau jei norėtum. - Jiedu nutarė, kad dar reiktų nueiti išgerti arbatos. Taigi patraukė ieškoti kavinės. Ir tada Auris pagalvojo, kad gana. Kad apleido mokyklą ir savo mokinius be priežasties. Tą vakarą pasijuto ramesnis.
-
Šį kartą kvietė ne jis, o Sakura. Tai sudomino, bet kartu ir pradžiugino. Norėjosi išsiaiškinti, kokie gi jų santykiai. Pats būtų pasakęs, kad Sakura yra jo mergina, bet ar ji galvoja tą patį? Kiek turėjo merginų, niekada viskas neatrodė taip paprasta ir tinkama. Visada iškildavo kokių nors nesklandumų ar nesąmonių. O štai su Sakura... Brendanas ir pats nebūtų paaiškinęs, kaip tiksliai jaučiasi, bet faktas, kad jausmas geras. Tik apmaudu, kad norint kartu praleisti porą dienų tekdavo kviestis ją į kokį Kiaurą katilą ar panašią vietą. Buto gyvendamas Hogvartse nenuomojo, o į šeimos namus Sautende, aišku, merginos nesikvies. Ko gero, reikia pradėti taupyti savam būstui, tada bus galima pasiūlyti galbūt net ir kartu gyventi.
Bet kol kas jie turėjo susitikti Trafalgaro aikštėje. Brendanas netgi pirštines užsidėjo. Buvo žiema, tad profesorius tikėjosi, kad jie eis į kokią nors kavinę ar šiaip kur nors, kur šilta. Pasvarstė, ar žino kokią nors burtininkų užeigą. Iki Kiauro katilo buvo toloka, o ar Sakura moka keliauti oru, jis nežinojo. Kita vertus, bendraujant saugotis, kad neišgirstų koks žiobaras, buvo siaubingai varginantis reikalas. Geriau ramiai plepėti ir negalvoti, kas ko klauso.
Taigi Brendanas trypčiojo aikštės viduryje ir laukė pasirodant merginos.
-
Ji turėjo jam pasakyti. Buvo siaubingai gėda. Ar galėjo, pavyzdžiui, imti ir pradingti? Pirma, nenorėjo to. O antra, juk jis pažinojo Juzefą. Pažinojo ir Aurį. Sakura negalėjo taip pasielgti. Bet negalėjo ir bendrauti lyg niekur nieko. Ji nemanė, kad Brendanas į viską žiūrės taip rimtai. Su juo leisti laiką buvo smagu, tačiau Sakura norėjo, kad viskas smagumu ir baigtųsi. O Brendanui, jai atrodė, jų draugystė buvo kažkas rimtesnio. Kodėl ji taip prisidirbo? Ji nenori santykių. Jokių. Ir, galiausiai, vis dėlto Brendanas Sakurai... per senas. Juk jis tikrai per senas, ar ne?
Ji tiek laiko melavo, kad yra vieniša, o kai iš tiesų tokia tapo, suprato, kad Brendanas to nenusipelnė. Jis nenusipelnė nei būti maustomas, nei galvoti, kad jie kada nors bus pora, jei iš tiesų taip galvoja. Tas melas visuomet slėgė, bet tai tuo pačiu buvo atokvėpis nuo Džordžo, saldi paslaptis, o dabar, kai Sakura ir Džordžas nebe kartu, tos paslapties nebereikia. Kaip tu gali šitaip elgtis?
Kai baltapūkė prie vyruko priėjo ir jį pamatė, jai pasirodė, kad jis linksmas. Tikriausiai tikisi, jog šiaip sau užsimaniau jį pamatyti, pagalvojo. Kaip sako tie, kurie nėra burtininkai: prisivirei košės, dabar srėbk.
- Brendanai, aš... - norėjo prabilti drąsiai, tačiau balsas šiek tiek virpėjo. - Aš tau melavau. Taip, aš iš tiesų turiu buvusį vaikiną, kuris nėra... geras. Bet aš su juo išsiskyriau tik praeitą savaitę, - ji nuleido galvą ir įsispoksojo į savo batus.
-
Laukti kiek pabodo, bet Brendanas įtikino save, kad pats atsibeldė čia pernelyg anksti. Be to, labiausiai nekantrauti vertė noras greičiau pamatyti Sakurą. Negi jis įsimylėjo it koks septyniolikinis? Atkakliai kartojo sau, kad taip nėra, bet kartais pasijusdavo esąs rimtai įklimpęs. Tai vertė jaustis nejaukiai, bet kol kas stengėsi apie tai negalvoti. Kada nors pasistengs pakalbėti su Sakura, kokie yra jų santykiai. Gal tada kas nors paaiškės.
Pagaliau ji pasirodė, ir profesorius plačiai nusišypsojo. Džiaugėsi matydamas merginą, bet ji pasirodė... Keista? Nusiminusi? O ir priėjusi nei apkabino, nei netgi pasisveikino. Brendanas jau žengė pats apkabinti Sakuros, bet ji prabilo. Žodžiai iš karto pasirodė rimti, tad profesorius sustingo ir klausėsi. Pasijuto slystąs į duobę, tik labai stengėsi to neparodyti. Negi visą šitą laiką, kol jiems puikiai sekėsi bendrauti, viskas buvo melas? O gal ji meluoja dabar? Bet kam jai tai? Kol jis gyvena Hogvartse, nutraukti bendravimą būtų labai paprasta - neatsakyk į laišką, atrašyk, kad susitikti negali. Vienas, antras, trečias toks kartas, ir jis susiprastų. Bet kodėl ji nieko nepasakė anksčiau? Ir ką dabar sakyti ar daryti jam? Brendanas tikrai nebuvo sudėtingų situacijų ekspertas.
- Nori pasakyti, kiekvieną kartą, kai mes susitikdavome, tu... - galiausiai pradėjo sakinį. Visas lengvumas ir smagumas kažkur dingo. - Tu kažką apgaudinėjai? Aš buvau... priemonė?
Pasidarė nesmagu. Jeigu būtų žinojęs, nė už ką nebūtų su viskuo sutikęs. Ką jau kalbėti, kad stengiasi nekreipti dėmesio į tai, kad Sakura aiškiai gerokai jaunesnė. Na ir įklimpai, drauguži pasakė sau mintyse Brendanas. Į Sakurą nežiūrėjo. Norėjo suprasti, kas čia ką tik įvyko ir kaip jis turėtų į tai reaguoti.
-
Sakura tyrinėjo savo batus. Jeigu ji būtų savimi, tyrinėtų basas kojas. Kodėl jai reikia batų? Jau geriau galvoti apie batus ir kojas, nei apie tai, ką tuoj išgirs iš Brendano lūpų, ar ne? Jeigu išvis ką nors išgirs. Galbūt jis tiesiog apsisuks ir nueis. Ir niekada nebenorės matyt Sakuros. Ignoruos ją. Įsivaizduos, kad jos niekada nepažinojo. Tačiau jis prabilo.
- Taip, - atsakė turėdama omeny apgaudinėjimą ir pakėlė akis į vyrą. - Tai yra ne, - susizgribo. - Brendanai, ne, tu man nebuvai priemonė... Tu man nesi priemonė. Aš... Brendanai, man patinka su tavimi bendrauti, - pasakė nuoširdžiai. - Viskas labai sudėtinga, supranti? Ar tu būtum su manim kur nors ėjęs, jeigu būtum žinojęs, jog esu įsipareigojusi? O aš negalėjau taip lengvai... negalėjau taip lengvai išeiti iš tų santykių. Atleisk man. Prašau, - balsas nuskambėjo švelniai, Sakura pabandė prieiti kuo arčiau Brendano ir sunerti jų pirštus.
-
Didžioji dalis draugų jau buvo susituokę ir turėjo vaikų. Graham netgi išsiskyręs. O štai jis... Susidėjo su kažkokia jaunikle, kuri dar ir juo pasinaudojo. Kad ir ką dabar kalbėtų Sakura, Brendanas jautėsi būtent taip. Kad ji juo pasinaudojo. Taip, tikriausiai reikėjo iš karto išsiaiškinti, kas juos sieja. Tik kada? Po operos Kiauliasodyje? Taip, turbūt ta diena ir buvo kertinė jų santykiuose. Deja, profesoriui labai patiko paprastas bendravimas, kuris, kaip jam atrodė, vystosi labai natūraliai. Ir štai viskas sugriuvo.
- Turėjai man iš karto pasakyti, - niūriai pratarė. Pirmojo susitikimo metu jai skambino ne buvęs. Turbūt kaip tik taip ir buvo. O jis patikėjo... - Nė už ką nebūčiau leidęs manimi pasinaudoti, kad apgaudinėtum. Bet galbūt būčiau galėjęs padėti, - priekaištavo. Kai Sakura žengė artyn, atsitraukė. Mielai būtų ją apkabinęs ir pakvietęs kokios kavos. Bet jautėsi pernelyg sutrikęs ir prislėgtas. Nenorom pagalvojo, kad geriau jau Sakura būtų susipažinusi su Bretu. Va tam tai tikrai jokio skirtumo, ar mergina įsipareigojusi, ar ne.
- Iš kur man žinoti, kad dabar tikrai su juo išsiskyrei? - po kiek laiko paklausė profesorius.
-
Sakura visai nenustebo, kai Brendanas atsitraukė. Žinoma, jog jis neleido prie jo prisiglausti. Nors baltapūkė išdavė Džordžą su juo, o ne jį su Džordžu, Brendanas tikriausiai vis tiek jautėsi išduotas.
- Atleisk, Brendanai, jis... jis... jis buvo blogas su manimi. Tikrai. Žinau, kad būtum galėjęs padėti...
Ir išties. Juk jis būtų galėjęs. Džordžas - visiškas bailys. Sakura tai žinojo. Tik prieš ją ar kitą fiziškai silpnesnį asmenį Džordžas būtų drįsęs smurtauti. Brendanas lengvai būtų jį išvaręs. Ir mergina tikėjo, kad būtų buvęs šalia, o kai nebūna, kokiais nors būdais ją vis tiek saugotų.
Sakura žiūrėjo į Brendaną ir galvojo, kad jis tikriausiai būtų geras vyras. Jai jis atrodė malonus ir rimtas. Ji žinojo, jog juos skiria nemažai metų. Nežinojo, kiek tiksliai. Bet daugiau nei dešimt. Tačiau baltapūkė visai ne dėl to pradėjo su juo bendrauti. Leisti laiką su Brendanu buvo paprasta ir linksma. Dėl ko jam, regis, norėjosi kažko rimčiau?
- Na, dabar jau galiu pasikviesti tave į svečius, - atsakė.
Mėlynakė žinojo, kad ji ir Brendanas nebus pora. Tačiau šios draugystės mergina vis tiek nenorėjo nutraukti, nors galbūt ir elgėsi savanaudiškai. Kita vertus, jeigu Brendanui kas nors nepatiks, niekas jo neverčia per prievartą bendrauti su Sakura. Jeigu jis jai dabar atleistų, tikriausiai suprastų, kad mergina nenorės taip greitai nerti į rimtus santykius. Ir niekada nenorėsiu. Man to nereikia. Jau pasimokiau.
-
Ar niekas šiame pasaulyje nesupranta, kad Brendanas visai nenori narplioti sudėtingų temų? Šis žmogus norėjo paprasto ir nerūpestingo gyvenimo. Bendravimas su Sakura paprastai toks ir būdavo. Žinoma, tie skambučiai ir sužeidimai keldavo klausimų, bet kažkaip visa tai praeidavo be didelių problemų. Laikas su Sakura buvo žymiai smagesnis nei bandymai išnarplioti Breto nesąmones. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis, pasirodo, turi dar vieną dukterį. Turbūt ir dar ne vieną, bet galvoti apie tai dabar tikrai ne laikas.
- Tai kodėl neleidai tau padėti? Jau pirmojo susitikimo metu klausiau, ar nereikia palydėti namo. Jeigu būčiau atėjęs, būtum galėjusi jį mesti keliais mėnesiais anksčiau. Suprantu, kad tai buvo pirmas mūsų susitikimas, ir aš buvau nepažįstamas žmogus. Bet, Sakura, juk pati supranti, kad anas buvo tau blogas. Kodėl...
Mintis taip ir liko neužbaigta. Brendanas nenorėjo slėpti esąs įžeistas. Ne, gal ne įžeistas, tačiau jo vyriškas orumas tikrai buvo pažeistas.
- O, ačiū, - kandokai pasakė. Neketino veržtis į Sakuros namus. Tuo labiau po šios žinios. Reikėjo laiko suprasti, kaip jaučiasi.
- Kodėl iš viso su manimi bendravai? Norėjai jam atkeršyti? Ar buvo ir dar dešimt vyrų, su kuriais apgaudinėjai tą "vienintelį"? - apmaudžiai klausinėjo toliau. Kaip sugebėjo įsižiūrėti šitą merginą? Ji ne tik gerokai jaunesnė, bet dar ir visai be gėdos. Visai kaip Bretas... mintyse pasakė Brendanas ir atsargiai pažvelgė į Sakurą. Turėjo patikėti, kad ji yra bent šiek tiek nuoširdi.
-
- Man sunku apie tai kalbėti. Tiesiog... - ji atsiduso. - Supranti, nėra taip lengva nutraukti santykius. Nepaisant to, geri jie ar ne. Man... man reikėjo labai daug ryžto, kad tai padaryčiau.
Ne, ji neketino pasakoti, jog juodu kažkas kažkur matė. Jog netikėtai namuose išdygo Auris, kurį Džordžas palaikė Brendanu. O dar tai, kad Auris - Brendano kolega...
Kai vyrukas paklausė apie kerštą ir ėmė daryti prielaidas apie dar dešimt vyrų, baltapūkės viduje skausmas susimaišė su pykčiu. Ji ir pažvelgė į Brendaną skausmo bei pykčio pripildytu žvilgsniu. Ji juk negalėjo pasakyti, kad apskritai susidraugavo su Džordžu dėl to, jog taptų pastovi. O štai, Brendanas šneka apie dar dešimt vyrų...
- Aš neturiu polinkio keršyti, - pasakė ji. - Bendravau su tavimi todėl, kad man trūko šilumos. Su tavim ją gavau. Tu buvai mano paslaptis. Kažkas, dėl ko mano gyvenimas nebuvo toks blogas, koks būtų buvęs be tavęs, - Sakura pajuto, jog akyse ėmė tvenktis ašaros. Stengėsi tai suvaldyti. - Aš negalėjau. Aš negalėjau, aš tiesiog nepajėgiau laiku nutraukti tų santykių. Nepajėgiau ir tau pasakyti. Bet dabar juk sakau. Nenutylėjau to. Žinau, jog tu šito nenusipelnei. Tu privalai žinoti, - laimei, ašaras suvaldyti pavyko ir mergina nepravirko. - Nebuvo dešimt vyrų. Nebuvo daugiau nei vieno, - dabar balse pasigirdo skaudulys. - Žinau, kad aš buvau savanaudė. Bet tavo dėka man pavyko tai ištverti.
-
Nuotaika visai subjuro. Atrodė, kad Sakura dabar vaidins auką, nes turėjo vaikiną. O kaip jaustis jam? Gerai, gal ir pats kaltas, kad Kiauliasodžio operos ir baleto teatre nepaklausė, ar jie pora. Turbūt reikėjo tą padaryti. Bet argi nebuvo akivaizdu, kad jis galvoja būtent taip? Gal toje "pievoje", jeigu tik ji išties egzistuoja, daugpatystė yra visiškai normalu? Visa tai skaudino, ir Brendanas nežinojo, ką daryti toliau. Bendrauti su Sakura jam patiko, nenorėjo visko nutraukti. Bet tokios žinios...
- Vadinasi, esi išnaudotoja, - gūžtelėjo pečiais. Tai gal ir nebuvo tiesa, mat tos pačios šilumos Sakura jam suteikė tiek, kad, atrodė, pakaks labai ilgam laikui. Smagu žinoti, kad ir pats atsilygino tuo pačiu. Tik... Kodėl viskas taip sudėtinga?
- Jeigu būčiau žinojęs, būtume galėję bendrauti. Būtume galėję būti draugai ir nueiti išgerti arbatos. Ar kad ir į tą pačią operą. Bet... Dabar jaučiuosi purvinas. Ne dėl tavęs, o dėl to, kad padėjau apgauti kitą žmogų. Aš taip nedarau, ar supranti? - Aš - ne Bretas mintyse pridūrė ir vos nenusipurtė. - Džiaugiuosi, kad padėjau tau... Ištverti. Bet...
Norėjo pasakyti, kad nutraukia bendravimą. Kad jie daugiau niekada nesusitiks. Bet ką daryti, kad pats prisirišo prie tos merginos ir norėtų viską tęsti? Taigi taip ir liko tylėti. Norėjo palikti sprendimą Sakurai, nors jeigu ji kvies į svečius, teks griežtai atsisakyti.
-
Kai Brendanas pavadino Sakurą išnaudotoja, vis tik kelios ašaros nuriedėjo merginos skruostais. Ar ne per daug ji ir taip prisikentėjo? Kodėl vyrai suteikia tik skausmą? Taip, mergina išties labai negražiai pasielgė, bet šią akimirką pajuto Brendanui pyktį. Pirmą kartą per visą jų bendravimą. Kas jis jai toks, jog gali šitaip su ja šnekėti? Kalbėti apie nebūtus dešimt vyrų. Vadinti ją išnaudotoja. Tai skaudino. Labai. Ypač dabar, kai skyrybos su Džordžu dar buvo šviežut šviežutėlės.
- Jis mane mušdavo, - karčiai pasakė Sakura. - Tu nesi moteris. Tikriausiai vyrams tai sudėtinga suprasti. Kai tave laiko niekuo, kol galiausiai niekuo ir tampi. Dėl visko kaltini tik save. Ir nematai išeičių. Nors jų ir būna. Esi lyg kalinė. Aš labai džiaugiuosi, jog man pavyko iš to išbristi. Nors žaizdas, tikriausiai, gydysiuos ilgai. Bet suprantu tave. Todėl atsiprašau. Tiesiog atsiprašau. Daugiau niekada nelįsiu į jokius santykius. Tai neša tik skausmą.
Ji norėjo atsisveikinant apkabinti Brendaną. Galbūt pabučiuoti į skruostą. Tačiau kojos tapo medinėmis. Galiausiai Sakura tik sukryžiavo rankas ir ašarotais skruostais žiūrėjo į Brendaną. Prisiminė, kaip ją vadindavo Džordžas, nors iki išdavystės tikrai neturėjo tam pagrindo. Prisiminė tėtį, kai jis pamatė merginą su tuo ženkliai vyresniu vyru. Dešimt vyrų...
- Aš nesu paleistuvė, - balsas buvo kupinas nuoskaudų.
-
Pamatęs ašaras Brendanas visai pasimetė. Bandė save įtikinti, kad nuo to tik geriau. Kam jam bendrauti su tokia mergina, kuri nuslepia, sakykim taip, pakankamai svarbų dalyką? Gal, pavyzdžiui, ir vaikų turi? O gal draugavo su tuo vyruku ir tuo pačiu metu yra ištekėjusi už dar vieno?
Bėda ta, kad giliai viduje profesorius juto: taip nėra. Taip, ji juo pasinaudojo, tačiau tai, ką kalba dabar, yra tiesa. Pats negražiai pasielgė, kai paklausė apie dešimt vyrų. Turbūt nereikėjo to sakyti, bet ką daryti, kai visai neišmanai sudėtingų pokalbių? Kiek anksčiau turėjo merginų, viskas susiklostydavo kažkaip natūraliai.
- Tai aš atsiprašau, - ištarė, kai Sakura pradėjo lieti skausmą. Atrodo, ilgą laiką kentėjusi ji dabar galėtų tapti laisva. Galbūt netgi jie abu išties gali tapti pora. Bet ne, pats Brendanas dabar stypsojo šitoje aikštėje ir skaudino merginą. - Man tiesiog tai buvo netikėta ir nemalonu. Atsiprašau, - dar kartą pakartojo. Kaip gelbėtis iš tokių situacijų? Ir kodėl jam pradėjus dirbti Hogvartse gyvenimas apvirto aukštyn kojomis? Tik įsidarbino, atsirado Sakura, kuri, pasirodo, turėjo draugą, iš kažkur atsirado dar viena Breto dukra, tada išaiškėjo, kad mergina, kurią Brendanas paaugliškai įsikliopino, juo tik naudojosi... Ne, viso šito profesoriui buvo per daug.
- Nemanau, kad tu esi paleistuvė, - pasakė išgirdęs dar vieną sakinį. Deja, nebuvo tikras, ar Sakura juo patikės. - Bet ką darome toliau?
Reikėtų viską nutraukti - Brendanas dėl to neabejojo. Bet kad jam labai jau patiko tie susitikimai. Galiausiai jis suprato besiviliantis, kad Sakura pasiūlys ir toliau kartais susitikti. Kad jie gali likti draugais.
-
Regis, Brendanas sušvelnėjo. Dabar jis atsiprašė. Sakurai atrodė, kad jis tai padarė nuoširdžiai. Bet... bet ką jis apie ją galvoja? Ar iš tiesų jam atrodo, kad mergina vyruku tik pasinaudojo? Baltapūkė šluostėsi ašaras, ji nenorėjo stipriai pravirkti. Šią akimirką pajuto troškimą pulti Brendanui į glėbį, bet susilaikė. Kaži, kaip jis sureaguotų. Ar neatstumtų, nes prieš tai atstūmė. Tikriausiai jis dabar visiškai nenori jos liesti.
Vyras paklausė, ką jie darys toliau. Tokio klausimo šviesiaplaukė nesitikėjo. Ar tai reiškia, jog dar ne viskas prarasta? Ar tai reiškia, kad jie nenutrauks ryšių? Ar Brendanui pavyktų su Sakura bendrauti ir toliau?
- Aš... Aš nežinau... Manau, kad dabar viskas priklauso nuo tavęs, Brendanai.
-
Gal jau galima pabaigti verkti ir gyventi toliau? Tokios sudėtingos situacijos Brendano visiškai neviliojo. Eidamas susitikti su Sakura viską įsivaizdavo visiškai ne taip. Gerai, tebūnie. Ji turėjo draugą ir tai pasakė. Puiku. Na, ne puiku, nes nieko čia puikaus. Bet tai jau praeitas etapas. Kodėl reikia toliau verkti ir stovėti vietoje? Jiems būtina išsiaiškinti, kas bus dabar. Ar Brendanas norėtų toliau bendrauti? Tiesą sakant, taip, nors tą pripažinti buvo šiek tiek kvaila. O Sakura?
Ji, deja, sprendimą perleido vyriškiui, kuris tuo visai nebuvo patenkintas. Jis nepratęs prie tokių sudėtingų ir galvoti verčiančių situacijų. Kodėl negali sugalvoti kas nors kitas? Nebūtinai Sakura, bet kad ir ta moteris su krepšiais, kuri nuskubėjo pro šalį. Kodėl būtinai jis? Tarsi būtų maža besiveisiančių Breto dukterų, dabar dar tenka priimti sprendimus.
- Manai, tai priklauso nuo manęs? - po pernelyg ilgos tylos galiausiai prakalbo Brendanas. Žinojo tik norintis laimėti laiko. - Dabar nutarei pasakyti tiesą. Vadinasi, arba tai yra būdas nutraukti bendravimą, arba turėjai kažkokį kitą tikslą. Neslėpsiu - norėčiau ir toliau su tavimi susitikti. Man kartu leisti laiką yra smagu. Bet jeigu tu nenori, neversiu. Esame suaugę žmonės ir galime normaliai nuspręsti, ar ne?
Na, aš tai ne, bet iš tavęs tikiuosi daugiau mintyse pasakė Brendanas ir kiek padvejojęs žengė arčiau Sakuros ir galiausiai ją apkabino.
-
Kurį laiką Brendanas, regis, galvojo. Sakura tyliai laukė verdikto. Galiausiai vyrukas išreiškė norą bendrauti toliau. Baltapūkei tarsi akmuo nuo širdies nusirito.
- Aš taip pat noriu ir toliau su tavimi bendrauti, Brendanai, - tarė Sakura. - Bet... - ji atsiduso. - Bet tai nereiškia, jog aš... Na, jog aš noriu... įsipareigoti. Turiu omenyje, aš nenoriu niekur skubėti. Dabar man... Dabar man išties nelengvas metas. Jeigu tu nori... rimtų santykių. Jeigu tu nori... šeimos.
Levins šiek tiek patylėjo. Nelengva buvo kalbėti. Mintyse lyg aidas dar girdėjosi pasakymas apie dešimt vyrų. Ir kaip ji dabar atrodys siūlydama bendravimą be įsipareigojimų?
- Tiesiog žinok, kad jeigu sutiksi kitą moterį... Tokią, su kuria galėsi sieti savo ateitį... Tai... tiesiog... būk su ja.
Šią akimirką ji ramiai stovėjo Brendano glėby. Pagaliau ji jam pasakė. Pagaliau.
-
Regis, viskas išsisprendė. Taip, vis dar buvo pikta, kad Sakura juo pasinaudojo (Brendanas artimiausioje ateityje neketino galvoti kitaip), tačiau jie ir toliau kalbėjosi. Jis nepabėgo, nors, tiesą sakant, labiausiai norėjo tą padaryti. Ar bent būtų norėjęs, jeigu nebūtų taip beviltiškai įsikliopinęs šitos jauniklės. Taip, Hogvartsas jam tikrai ne į naudą. Jo amžiuje tarsi jau reikėtų turėti žmoną ir vaikų, bet jis ne tik nesusiranda normalios merginos, bet dar ir pastrigo su jį išnaudojančia mergaičiuke. Bet… mintyse bandė save teisinti profesorius, kai Sakura vėl prakalbo.
Ar jis nori šeimos? Šito nežinojo. Tiksliau, žinojo. Taip, jis norėjo šeimos. Bet ne su šita mergina. Su ja buvo tiesiog smagu leisti laiką. Gal tai reiškia, kad jis yra lygiai toks pat išnaudotojas? Ką gi, atitiko kirvis kotą.
- Manau, galime bendrauti be rimtų įsipareigojimų, - pratarė Brendanas stengdamasis skambėti užtikrintai. - Neplanuoju tau šiandien ar rytoj pirštis. Bet, manau, turime susitarti, kad būsime atviri. Jeigu nebenorėsi manęs matyti, jeigu susirasi normalų ir gerą vyrą, pasakyk, gerai? Pažadu tau tą patį. Ir… Na, jeigu norėsi kažko daugiau, jeigu pajusi, kad nori įsipareigoti, taip pat pasakyk. Ar tinka toks susitarimas?
Po galais, jis tikrai nemokėjo spręsti tokių situacijų. Ir kaip vis įsivelia į visiškas nesąmones?..
-
Sakurai patiko Brendano atsakymas. Tiesa, galbūt jis - šiek tiek netikėtas. Kodėl jis anksčiau negalėjo pasakyti, kad jiedu gali bendrauti be rimtų įsipareigojimų? Baltapūkė galvojo, jog tai turėjo būti aišku jau ir pirmąjį jų pažinties vakarą.
Tiesą pasakius, abejojo, kad dabar pavyks tai padaryti. Turėti neįpareigojančią draugystę linksmai praleisti laikui, nes... nes jau per daug visko buvo. Kad ir šitas pokalbis. Jis nepriminė pokalbio tų, kurie susitinka tik smagiai praleisti laiko. Be to, ar Sakura vis dar nori tokio laiko? Dabar į šį klausimą atsakyti ji negalėjo.
- Tinka, - sutiko Sakura su viskuo, ką pasakė vyras.
Nors žodžiai, jog ji pasakytų, jei norės įsipareigoti, gąsdino. Vertė galvoti, kad vis dėlto Brendanas to tikisi. Akimirką Levins pagalvojo, kad būtų buvę geriau, jeigu Brendanas būtų išvadinęs ją negražiais žodžiais ir nuėjęs savais keliais.
- Tai ką... Susirašysime.
Galiausiai jiedu atsisveikino ir pasuko į skirtingas puses.
-
Velykų atostogos. Kaja kartu su Erka pasiekė Trafalgaro aikštę. Jos nešėsi maišelį su sušiais ir pora buteliukų gėrimų. Šviesiaplaukė labai džiaugėsi dėl to, kad, regis, Erkos ir jos bendravimas atgis.
- Sėdam čia, ant fontano krašto? - pasiūlė Adams ir klestelėjo. - Pala, kokius tu užsisakei? - paklausė, mat per tą džiugesį net neatkreipė į tai dėmesio. - Mano šitie su lašiša ir agurku, - paėmė savo dėžutę, išsiėmė ir kolą. - Ar moki valgyti su šitom lazdelėm?
Aikštėje atmosfera buvo gera. Pilna žmonių ir klegesio.
- Beje, o tikrai pavyko normaliai nusivalyti tą kaką? - sukikeno. - Ką dabar veiki? - surimtėjusi paklausė. - Nežinau, ar kažką... dirbi? Kaip sekasi namuose? Ar tas Timotis ir namie toks keistas? Kiek teko matyti jį su Auriu, labai jau neįprastas vaikas atrodo, - kalbėjo atidarinėdama sušių dėžutę.
-
Velykų atostogos. Jos džiugino, Erka nesiginčijo. Per jas gavo šiek tiek atostogų. Tą savaitę. Buvo laiminga, tikrai. Jai jau reikėjo poilsio. Ir dabar jos kartu su Kaja pasiekė Trafalgaro aikštę. Nešėsi sušių, kuriuos ką tik nusipirko sušinėje. Erka pasiėmė rinkinį: 4 su lašiša ir agurku ir dar vieną tokį keturių sušių variantą, kurio nebuvo ragavusi. Su kažkokiais ikrais. Nusprendė, kad dzin, pabandys.
- Žinoma, - nusišypsojo, Kajai pasiūlius sėstis ant fontano krašto. Ir Erka, žinoma, krestelėjo ant jo. Jau norėjo valgyti. Tad išsitraukė dėžutė su sušiais, išsipakavo lazdeles bei atsidarė padažo indelį. Paragavo. Buvo skanu.
- Žinoma, kad moku! - nusišypsojo. - Anksčiau sušius gana valgiau, dabar kiek apstojau. O ką, pamokyti? - paklausė.
Kajai užsiminus apie tą kaką, Erka pabandė nusišypsoti. Jei čia būtų ne Kaja, būtų didelė tikimybė, kad būtų ne silpnai supykusi, tačiau čia buvo Kaja, tad reikėjo tvardytis.
- Man atrodo, jog taip, - gūžtelėjo pečiais.
-
- O, ir pas tave tokių yra, - nudžiugo Kaja, kai pamatė, jog ir Erkos dėžutėje yra sušių su lašiša ir agurku. - Šitie mano mėgstamiausi, - nusišypsojo. - Neee, moku ir aš! - nusijuokė.
Trylikametė paėmė sušį su lazdelėmis ir pamirkė jį į sojų padažą. Po to užkando sušį marinuotu imbieru. Japoninio pipirkrienio nevalgė. Šis mergaitei buvo per daug aštrus.
- O tu mėgsti šitą? - parodė į žalią kauburėlį. - Aš ne. Jeigu valgau, tai visada apsiverkiu, - gūžtelėjo pečiais valgydama antrą sušio gabalėlį.
Erka neatsakė į klausimą apie tai, ką ji šiuo metu veikia. Ir apie tai, kaip jai sekasi namuose. Bei apie Timotį. Dėl to šviesiaplaukė pasijuto nelabai smagiai, tačiau nenorėjo Erkos kamantinėti. Vylėsi, kad gal ji ko nors paklaus Kajos, jei pati nenori pasakotis.
-
- Yep, man šie irgi patinka, - nusišypsojo. - Žinai, sušiams per daug nesąmonių nereikia! Kuo tradiciškiau, tuo skaniau! - juokėsi. Ak, dabar ši diena tikrai atrodė gera, visos mintys prie tilto staiga kažkur tingo. Erkai tikrai reikėjo su kažkuo pasikalbėti, tai buvo faktas. O leisti laiką su Kaja buvo nuostabu!
Erka pradėjo valgyti sušius. Tikrai buvo skanu. Tai irgi buvo dalykus, kurio šiandien Erkai tikrai reikėjo. Violetinplaukė suprato, kaip stipriai buvo išalkusi.
- Taip, šis irgi skanus. Toks labai kandantis burną, bet man patinka, - juokėsi. Tačiau apie ką kalbėti toliau, ji nežinojo. Apie save nenorėjo kalbėti, tad reikėjo kuo greičiau paklausinėti ko nors apie Kają, kad ši nepradėtų klausinėti. Jei paklaus, apie ką Erka galvojo ant tilto? Ką ji atsakys? kad kalbėjosi su labai nuostabiu akmeniu? Absurdų absurdas, kitaip to nepavadinsi! - O kaip tau sekasi? - pilna burna paklausė Kajos, pasisukusi į jos pusė. Vieną koją mestelėjo per fontano kraštą, bato galu liesdama vandenį. - Ar kas naujo? Kaip tavo "Instagram" gyvenimas? - nusijuokė. Tai Erkai dar atrodė kiek keista, visiškai neatpažįstama. Juk pati norėjo amžinai likti magijos pasaulyje, kuo mažiau pasinerdama į žiobarišką, juk burtai, magija buvo taip nuostabu! O štai Kaja buvo jos priešingybė, jai pati technologijos. Nieko ypatingo, juk jos tėvai žiobarai, tačiau Erkai tai buvo keista. Ir mergina nieko prieš tai neturėjo, jai tik buvo keista.
Prie fontano pradėjo rinktis balandžiai, mat atėjo keli vyresnio amžiaus žmonės, pradėję juos lesinti.
- Tik nedrįskit ir vėl! - tyliai, bet piktai, sukandusi dantis išpyškino į jų pusę. Ne, dar vieno pašventinimo jai tikrai nereikėjo. Kad ir kaip ji mėgo gyvūnus, jai reikėjo pailsėti nuo balandžių. - Tavęs neatakuoja balandžiai? Man atrodo, jie mane persekioja! - pasakė tai lyg išsigandusi, aukštai aukštai, lyg dainuotų operoje. Bet, rodos, šįkart balandžiams rūpėjo tik trupiniai, kas buvo geriau. - Jei dar bent vienas balandis pabandys pasikėsinti į mano šukuoseną, prisiekiu, aš pulsiu ant žemės valgyti trupinėlius, kad tik jiems neliktų!
-
Viskas buvo šiek tiek dirbtina. Erka noriai kalbėjo apie sušius, dabar atrodė net linksma. Tai kas jai nutiko? Kas nutiko, jeigu iš pradžių ji buvo liūdna ir jei nenori šnekėtis apie save? Gal turėjo vaikiną, su kuriuo išsiskyrė? Kad ir kaip ten bebūtų, nors trylikmetė ir jautėsi neramiai dėl Erkos, neklausinės.
Laimei, violetinplaukė pradėjo klausinėti apie pačią Kają. Kaja neturėjo paslapčių, todėl nudžiugo gavusi klausimų.
- Ai, net nežinau, - gūžtelėjo pečiais valgydama sušį. - Šiaip visai neblogai, jei ne kai kurių žmonių replikos, - susiraukė.
Ir pajuto, kad vis dėlto ir pati nelabai nori šnekėtis apie instagramą. Tas Styvo komentaras skaudino. Galbūt ir Erką kas nors įžeidė? Bet dėl ko galėtų? Ji tokia graži.
- Šiandien nusipirkau tris kvepalus, ant kurių pasirašė influencerė, kuri tuos kvepalus sukūrė. Žinai, gal nori vienų? - paklausė ir padavė maišelį su dėžutėmis, kuriose gulėjo kvapnūs buteliukai. - Jie visi iš saldesnių, bet gal kurie nors patiks, - nusišypsojo. - Pauostyk.
Iš tiesų šią akimirką daug paprasčiau buvo ką nors veikti, kažkuo dalintis, o ne kalbėtis rimtomis temomis.
Kaja pradėjo juoktis, kai aplink prisirinko balandžių.
- Manęs lyg ne, - atsakė. - Gal kuris nors labai norėtų tapti tavo augintiniu. Jaučia, kad būtų gyvenimas geras pas tave, o pas mane numirotų, - prunkštelėjo. - Kaip laikosi tavo knisius ir kiti gyvūnai? - pasidomėjo.
Kaja numetė ant žemės kelis ryžius, tačiau nei vienas balandis bent kol kas nepriskrido ir nesulesė jų. Regis, jiems labiau rūpėjo batonas, kuriuo buvo vaišinami vyresnių žmonių.
-
Erkai akyse pasidarė šviesiau, leisti laiką su Kaja tikrai buvo smagu, tai buvo faktas. Sušiai buvo skanūs, balandžiai jos apdergti nebenorėjo, kas gi gali būti geriau?
- Žmonės baisūs padarai, baisūs... - atsiduso, nors nebuvo tikra, apie ką dabar kalbėjo, kuriuos žmones turėjo omenyje. Kartais taip galvodavo apie save, kartais apie nepažįstamus žmones, kurie atrodė taip toli, nepriklausantys jos gyvenimui, jame neegzistuojantys.
Kajai prakalbus apie kvepalus, Erka gūžtelėjo pečiais. Apie šiuos ji nieko neišmanė, o ir influencerių nežinojo, tad, kad ir kokį vardą kaja bepaminėtų, šis jai nieko nesakytų.
- Gerai, - šyptelėjo, kalbai pasisukus apie gyvūnus. Šia tema ji galėjo kalbėti amžinai. - Rodos, visi dar gyvi, kiek žinau, - nusijuokė.
-
Kaja sakė sau, jog tikrai neklausinės. Ji savo žodžio laikėsi. Buvo akivaizdu, kad Erka nenori pasakotis, tačiau žodžiai apie tai, kad žmonės yra baisūs padarai, privertė sunerimti dar labiau. Galbūt kas nors rimtai nuskriaudė violetinplaukę? Gal nutiko kažkas daug baisiau nei skyrybos su vaikinu?
Erkos nelabai domino ir kvepalai. Na, ką padarysi. Deja, bet šiuo metu Adams daugiau neturėjo ką draugei duoti. Tiesa, gal ir buvo apmaudu, jog mergina nenorėjo pauostyti kvepalų, tačiau juk ne visiems kvepalai apskritai patinka, ar ne? Galbūt Erka jų nemėgsta.
Gaila, bet ir apie gyvūnus, regis, Erka neturėjo didelio noro šnekėtis. Tad nežinodama, ką daugiau sakyti, Kaja pabaigė valgyti sušius tyloje. Galvojo dar pasiūlyti Erkai kur nors pasivaikščioti, o gal net pasikviesti į svečius, tačiau suprato, kad šiandien tikriausiai neverta to daryti, nes ji nelabai leidžiasi į kalbas, o mergaitė jau nebeišmano, kaip ją prakalbinti.
- Buvo labai smagu tave pamatyti, - šyptelėjo. - Bet man jau metas keliauti namo.
Šviesiaplaukė atsisveikino ir nuėjo savais keliais. Kad ir kokia Erka šiandien buvo nešneki, bet Kaja džiaugėsi ją susitikusi. Pagaliau baigėsi ta sudėtingas nebendravimas, vyravęs po Kalėdų.
-
Kažkaip šiandien Erka neturėjo ką pasakyti. Nors ir Kają pažinojo pakankamai gerai ir, rodės, žinojo apie ką ji norėtų kalbėti, tačiau savęs įstumti į pragarą, kuriame reikėtų klausytis apie influencerius ji nenorėjo, taigi nieko daugiau ir nesakė. Tuo labiau, Erkai pasirodė, kad ir Kaja nebaisiai nori plepėti, taigi ji nusprendė geriau jau patylėti.
Ji pabaigė valgyti sušius. Buvo tikrai skanu, tas buvo tiesa. Tačiau tada Kaja pasakė, kad jai jau reikia eiti.
- Gerai, buvo smagu pasimatyti, - šyptelėjo šviesiaplaukei.
Palaukusi kol ji nueis, violetinplaukė pabaigė valgyti sušius, o tada, apsidairiusi, nupėdino savo keliais. Jau pavargo, norėjo grįžti namo. Tad mergina, narstydama Londono gatveles, paliko aikštę - sušiai buvo skanūs, buvo bent kažkiek smagu, bet jau tikrai norėjosi namo.