Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Koridoriai => Temą pradėjo: Seidė Kopas Rugpjūčio 14, 2016, 05:25:50 pm
-
Jei pasiklysi Hogvartse, gali surasti jame daugybę slaptų, seniai užmirštų vietų, apie kurias niekas nežino. Būtent tokia vieta yra Gobelenų koridorius trečiame aukšte. Pakliuvęs į šį koridorių sunkiai išeisi, bet išsikapstęs, daugiau niekada neberasi ir tik vienetai prisimena kaip ten atsidūtė ir ką sužinojo. Nes nors iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip paprastas, nereikalingas, dulkinais gobelenas apkrautas koridorius, sienos ten saugo galybę paslapčių, apsukančių galvą ir sumaišančių mintis. Tereikia sekti istoriją, užrašytą ant audinių, kadaise puošusių mokyklos direktorių ir mokytojų kabinetus, ir viską greitai sužinosi. Bet tas kas tuos gobelenus nuaudė, savo galvoje turėjo nelabai gerų tikslų, tai kad būk atsargus ir akylus.
~
Sadie lėtai, pasišviesdama lazdelėje įžiebtu žiburėliu ir stengdamasi nesukelti nė garso, žingsniavo ilgu, tamsiu koridoriumi, kuriame keista, nebuvo nė vieno paveikslo. Mergaitė buvo šiek tiek išsigandusi, bet stengėsi to neparodyti ir toliau, ramindama save ieškojo išėjimo. Pakėlusi lazdelę aukščiau ji apžvelgė gobelenais nukarstytas sienas. Pirštų pagalvėlėmis, lengvai perbraukė per nematytais ornamentais išpuoštą, storą medžiagą ir pamatė, kad ant gobeleno pilna dulkių.
- Tikriausiai jau ilgą laiką niekas čia nevaikščiojo... Ir nesitvarkė...
Sadie atsiduso ir nugalėta smalsumo, pradėjo tyrinėti gobeleną.
- Runos? – pastebėjusi senovinį raštą nusistebėjo mergaitė.
Ji nuleido galvą ir prikando lūpą iš visų jėgų save peikdama, kad būdama devynerių nesiklausė senelio pamokų. Juk būtent apie runas jis šnekėdavo nesustodamas!
- Sadie, mastyk... – sušnibždėjo sau po nosimi, stengdamasi prisiminti bent senelio žodžių nuotrupas.
Vėl pažvelgė į gobeleną.
- Tamsum... Tamsiausias kuma... Ko... Kord... – tyliai skaitė nesuprantamus žodžius, - Tamsiausiame koridoriaus kampe!
Sadie šoktelėjo nuo žemės džiugiai išsišiepusi ir didžiuodamasi savimi, kad taip puikiai perskaitė. Na, galbūt ne puikiai, bet juk vis tiek perskaitė. Mergaitė jau norėjo skaityti toliau, bet staiga kažkas sukrebždėjo dešinėje pusėje. Ji išsigandusi užgesino švieselę ir prisiplojo prie purvino, dešimtmečius neliesto gobeleno. Sulaikiusi kvėpavimą meldėsi, kad tai nebūtų Filčas su savo bjauria kate. Tuomet kažkas kostelėjo ir sušnibždėjo burtažodį. Lazdelei įsižiebus, Sadie pamatė prieš save stovinčią ir išsigandusiomis akimis į ją spoksančią mergaitę.
-
Ginta Hogvartse jau galėjo vadintis senbuve. Pasiklysti jai jau buvo nebeįmanoma paprastais koridoriais. Tik vieną niūrų lyjanti vakarą ji nusprendė patyrinėti dar nematytus koridorius ar kabinetus.
- Dabar tikrai pasiklydau,- kalbėjo su savimi Ginta.
Ji jau buvo atsidūrusi keistame sename koridoriuje. Jis buvo pilnas gobelenų. Kadangi koridorius neapšviestas, tamsus Tauškalė sušnibždėjo:
- Lumos.
Lazdelei įsižiebus Ginta apžiūrinėjo gobelenus. Ir štai priėjus trečia gobeleną su runomis antrakursė pastebėjo jau kažkur matytą mergaitę.
- Sveika, gal tu iš Grifų Gūžtos? Beje, aš Ginta. Ginta Tauškalė. Keista vieta ar ne? Kaip čia atsidūrei? Nes aš pati neįsivaizduoju,- Ginta nusijuokė.
-
Sadie supratusi, kad čia dar viena pasiklydusi grifiukė atsipūtė ir greitai atsikvošėjusi tarė:
- Ahm... Nežinau, bet man čia nelabai patinka. Norėjau pasivaikščioti ir... Šiek tiek pasiklydau... Mano vardas Sadie Copas. Ir taip, esu iš Grifų Gūžtos. Malonu susipažinti...
Sadie šyptelėjusi truktelėjo pečiais ir apsigręžė atgal, atsisukdama į gobeleną. Jame buvo išausti keisti, gumbuotų žmonių pavidalai nešantys rankose po vieną, baltą rutuliuką. Kojas jie statė ant išsikišusių akmenų ir žingsniavo vienu ritmu, juodo, dumblino ežero link.
- Čia kažkas parašyta. Tiksliau, ant kiekvieno gobeleno kažkas užrašyta. Runomis. Man... Man nelabai sekasi perskaityti... – Sadie nemaloniai pasimuistė. Jei nepatikdavo pripažinti, kad kažko nemoka, - Bet iš bėdos galiu... O tu? Moki skaityti runas? Nes dabar labai praverstų. Nenoriu iš čia išeiti nieko nesužinojusi, galbūt daugiau niekada čia nepateksiu... Tamsiausiame koridoriaus kampe... – paskutinį sakinį sušnibždėjo sau po nosimi, mąstydama, ką tai turėtų reikšti.
Sadie atsisuko į Gintą ir pakėlė antakius, laukdama atsakymo.
-
- Man taip pat,- šyptelėjo Ginta,- taip, matau. Šiek tiek moku. Mokiausi savarankiškai bibliotekoje. Bet iš karto įspėju- tai buvo senokai, gerai ne be prisimenu.
Sadie sumurmėjo po nosimi atsisukusi į gobeleną.
- Taip, tu teisi. Gobeleno pradžioje parašyta "Tamsiausiame koridoriaus kampe". Siūlau perskaityti visus gobelenus tik tada įminsim mįslę,- Tauškalė nusikvatojo ir pasišokėdama priėjo prie kito gobeleno.
- Aha, čia parašyta..."Išjunkite šviesas",- perskaitė Ginta runas ant gobeleno kuriame išsiuvinėtas išsigandęs vaikas kampe,- taigi. " Tamsiausiame koridoriaus kampe, išjunkite šviesas". Manau mums tai teks padaryti. Bet pirma perskaitykime visus gobelenus. Priėjusios prie trečio gobeleno mergaitės prikišo šviečiančias lazdeles ir pradėjo skaityti.
-
Sadie įtemptai mąstė, bandydama nulaikyti drebančioje rankoje slystančią, šviečiančią lazdelę ir perskaityti runas, kurių tekstas, šį kartą, buvo ilgesnis.
- Burtas... Burtažodį ištars... Drąsiausias minioje... Burtažodį ištars drąsiausias minioje, kaulams... Braškant... - paskutinis žodis privertė Sadie jaustis pasimetusia.
Mergaitės atsitraukė ir sutrikusios susižvelgė.
- Kaip tai turėtume suprasti? Kokį dar burtažodį? Kaulams braškant?
Sadie papurtė galvą.
- Man tai panašu į kokį nors nevykusį pokštą, - tarė šypsodamasi.
Sadie atsisuko į Gintą, bet pamačiusi jos veide nerimastingai žybsinčias akis, greitai surimtėjo ir įsispoksojo į gobeleną, kuris buvo ypač purvinas. Po dulkių ir susiraizgiusių voratinklių sluoksniu, vos galėjai įžiūrėti tamsiu siluetu apgaubtą, ploną pagaliuką iškėlusį berniuką, nutaikiusį jį į netoliese stūksančias, akmenines duris.
- Tai lazdelė? - sušnabždėjo Sadie, taip nuo gobeleno nupūsdama nemenką dulkių sluoksnį.
-
Kiyomi greitu žingsniu keliavo Varno Nago bendrojo kambario link. Pasiekus besisukančius laiptus ji pradėjo jais keliauti į reikiamą vietą, bet netyčia pataikius į ne tą aukštą, Harley apsidairė po laiptų aikštelę. Neivienas laiptas "nebenorėjo jos pasiimti su savimi" tad mažoji mergaitė nuliuoksėjo apsidairyti pro platų ir šviesų koridorių. Oho, čia dar niekada nesu buvusi! pražiota burna Kiy apžiūrinėjo kažkokius spalvotus kilimus ant sienų. Jie buvo stori, spalvingi ir be galo be krašto dideli, palyginus su varnanage. Einant pro šimtus gobelenų supančiu koridoriu, pirmakursės akys užkliuvo už kažkokio žmogaus, o gal labiau daikto silueto su neaiškia forma. Pasilenkus tamsoje Kiyomi bandė sugraibyti daiktą, bet tai sekėsi nelabai gerai, nes knygos esančios jos rankose labai trukdė. Kai kažką mergaitė palietė, visos jos knygos, pergamentai su namų darbais, plunksna ir juodas rašalas (kuris ir išsipylė) nukrito ant žemės, o varniukė iššėjus su neaiškiu daiktu į šviesą susiraukė. Ar aš išmečiau visus savo daiktus, kad pamatyčiau šokoladinę varlę? Bet vis dėlto, Harley krimstelėjo šokoladinę galvą ir pradėjo rinkti savo išmėtytus daiktus.
-
Avatija vėl buvo be nuotaikos. Jai buvo pikta, jog viską turi daryti pati, mat Hogvartse nebuvo tarnų, kuriems galėtų nurodinėti ir kuriuos būtų galima plūsti. Dėl to mergaitė atrodė, švelniai tariant, apgailėtinai. Plaukai susiriebalavę, galvos nebuvo trinkusi jau kelias dienas, susivėlę, mat mergaitė niekada ligi šiol pati nesišukavo. Kam? Namie buvo tarnai, tad ji tiesiog net neturėjo galimybės išmokti tokių paprastų dalykų. Na, bent jau ji taip pati sau sakė.
Ji buvo apsivilkusi kiek didoką pilką megztinį, kuris slėpė jos putlią figūrą. Nusmukę džinsai šlavė grindis, bet jai tas nerūpėjo. Šiandien ji buvo pasiryžusi rasti naminių elfų buveinę. Tėvas jai rašė, jog visus darbus Hogvartse atlieka namų elfai, tokie patys kaip jų Lui. Būtent jie ruošia valgius, plauna indus, tvarko bendruosius kambarius, kloja lovas. Tačiau tėvas perspėjo, jog jie slepiasi ir atrasti jų buveinę yra ypatingai sunku, dauguma net nenutuokia apie naminių elfų gyvavimą mokyklos sienose. Tad Avatija, susinervinusi, kad viską turi daryti pati, po kelių savaičių ant savo lovos nusprendė pakelti savo kūną ir šiaip ne taip prisiversti paklaidžioti po pilį tam, kad atrastų elfus. O jau tada prasidės tikras gyvenimas! Kai turės kam nurodinėti, kad atneštų jai valgyt ir sušukuotų ją.
Tokių minčių pilna galva paprastą šeštadienio popietę, kai dauguma mokinių tinginiavo ir koridoriai buvo ištuštėję, Avatija vaikščiojo mokyklos labirintais. Daugumą vietų matė pirmą kartą ir visur turėjo įkišti savo nosį, kad tik nepražiopsotų naminių elfų. Deja, ji vaikščiojo jau virš valandos, o nieko taip ir nerado. Jai jau ėmė gurgti pilvas, pavargo vaikščioti pirmyn atgal. Kai jau buvo nepasiduodanti suprato, jog turbūt pasiklydo ir nežino, kaip rasti kelią atgal į Klastuolių bendrąjį kambarį.
Beklaidžiojant po trečią aukštą priėjo koridorių, pilną įvairiausių gobelenų. Apsižvalgė. Koridorius nebuvo ilgas, čia beveik nebuvo saulės šviesos ir buvo labai dulkėta, dėl to kvėpuoti tapo sunkiau. Sienos buvo apkabinėtos gobelenais, senais ir jau apdulkėjusiais, tačiau vis dar gražiais. Kai klastuolė žiūrėjo į vieną iš jų, išgirdo triukšmą, lyg kažkas nukristų - kokia knyga ar kažkas panašaus. Apsidairė ir pastebėjo tamsų siluetą. Po akimirkos tas siluetas pritūpė ir ėmė kažką rinkti nuo žemės. Mergaitė išsigando ir jau norėjo bėgti tolyn iš čia, tačiau staiga jai į galvą šovė mintis - o, patikėkit, jai tai pasitaiko tikrai nedažnai. Gal tai namų elfas? Na, kiek per aukštas, tačiau vis dėlto... Kiek drebančiu - ar tai iš baimės, ar iš susijaudinimo - balsu prabilo:
- Ei? Ar čia kas nors yra? Ar mane girdit? Aš ieškau elfų!
Nutilo ir smarkiai plakančia širdimi įsiklausė į tylą, bandydama išgirsti atsakymą.
-
Kiyomi lėtai rinkdma nuo grindų savo daiktus spaudė juos sau prie krūtinės, kad daugiau jie neiškristų. Pakilusi nuo šaltos žemės šiame gobelenų apsuptame koridoriuje, ją pasiekė kažkieno balsas. Silueto kuris stovėjo koridoriaus pradžioje balsas nebuvo labai aiškus, bet išgirdo tik tiek, kad jis arba ji ieško elfų. Kiyo prunkštelėjo ir su visais savo daiktais glėbyje, slinko spalvingu koridoriu keisto žmogaus link. Pagaliau varnanagė išlindo į šviesą ir akis į akį susidūrė su tokio pat amžiaus ir kurso rudaplauke mergaite. Varnė šiek tiek kostelėjo ir nuleido akis žemyn, pradėjo sukti vieną savo plaukų sruogą ir kojų pirštais braižė žemę:
-Aš Kiyomi. Kiyomi Harley Bith,- rudaplaukė tiestelėjo ranką kitos rudaplaukės link,- malonu susipažinti...eee...,- mergaitė pažvelgė į klastuolės aprangą su prisiųtu vardu,- .... Avatija,- šyptelėjo pirmakursė ir pakėlė akis į draugę.
- Sakei ieškai elfų. Aš žinau kur juos rasti, bet kodėl tu jų ieškai?
-
Klastuolė nustėro. Nežinojo, ko tikėtis iš silueto, bet tikrai nemanė, jog juo bus jos amžiaus mergaitė, kuri, kas keisčiausia, ją užkalbino. Kurį laiką Avatija tiesiog žiūrėjo į varniukę didelėmis akimis ir nieko nesakė. Bandė suprasti, kodėl ši su ja kalbasi. Na, juk žmonės nesikalba šiaip sau. Jie visada turi kažkokių tikslų. Tokie buvo mergytės įsitikinimai. Už vis keisčiausia Luelei buvo tai, kad nepažįstamoji nori jai padėti. Reiškiasi, ko nors paprašys mainais. Bet ką galima prašyti mainais iš manęs? Nebent pinigų, bet neatrodytų, jog šiai jų trūksta.
- K..ko tau iš manęs reikia? Ieškau, nes noriu. - piktai debtelėjo mėlynakė. Jau norėjo apsisukti ir eiti tolyn, bet šiaip ar taip kelio atgal greitai nerastų, o Kiyomi - kaip prisistatė varnanagė - gali jai padėti. Tad nuėjusi kelis žingsnius atgal Avatija staigiai atsisuko.
- Man nusibodo viską daryti pačiai, čia nėra tarnų. - tarė pasipiktinusi, mat nesuprato, kaip iš viso galima gyventi be patarnautojų ar elfų. - O elfai gali man padėti. Jie juk irgi tarnai..
Avatija nužvelgė bendramokslę. Neatrodytų, kad ši tikrai žinotų, kur galima rasti elfus.
- O iš kur tu žinai, kur slepiasi tie bjaurūs padarai? Neatrodai panaši į tas, kurios su jomis bičiuliaujasi.
-
Kiyomi nejaukiai nusipurtė nuo šaižaus (bent jai taip atrodė) klastuolės balso ir pasisukiojo į šalis, kad prasklaidytų tą baimės ir nejaukumo jausmą. Tada tylutėliai nusijuokė, bet abejojo, kad Avatija kažką girdėjo, nes jos akyse nematė jokių emocijų.
-Man iš tavęs nieko nereikia,- ramiai atsakį varnė,- aš tik noriu tau padėti, kaip draugė - draugei. Įdomus tavo atsakymas, kad ieškai, nes nori. Tai man nieko nepasako...,- vyptelėjo rudaplaukė. Štai po Harley žodžių, Avatija apsisuko ir pradėjo žingsniuoti tolyn, o Kiyomi akimis sekė pirmakursę ir vylėsi, kad mergaitė sustos ir pratęs draugystę. Jos noras išsipildė, nes Luelė vėl patraukė arčiau varnanagės.
-Elfai tau nepriklauso!- šūktelėjo Kiy, o tuščia koridorius tik paantrino protinguolės balsą,- nejaugi nenori išmokti rūpintis savimi pati? Vistiek gyvenime to prireiks, o dabar tu leidi kitiems lįsti į tavo gyvenimą,- pasipiktinusi išrėžė Kiyomi,- aišku tai ne mano reikalas, bet aš noriu, kad tau viskas būtų tik į naudą. Taip pat nevadink jų bjauriais, nes jie labai mieli padarėliai,- gyliai įkvėpė ir nuleido akis pirmakursė. Palaukusi dar keletą minučių, mergaitė tęsė savo kalbą,- aš žinau, kur jie slepiasi, bet nesakysiu. Turbūt tau kyla klausimas kodėl? O todėl, kad nori juos išnaudoti!- Harlė nusisuko nuo klastuolės ir pažvelgė į vieną gobeleną.
-
Po aštrių bendraamžės žodžių Avatija prisimerkusi įsispitrijo į naują draugę. Iš tikrųjų vienuolikmetė nelabai žinojo šio žodžio reikšmę, bet kadangi šioji mergaitė taip ją pavadino, tai tegu. Klastuolė įdėmiai nužvelgė Kiyomi veidą, atrodė, kad ši tuoj pat pravirks.
Mergaitės kurį laiką stovėjo tylėdamos. Varnė žiūrėjo į gobeleną, tad po kurio laiko Avatija pasiekė jos pavyzdžiu. Kilimas buvo kiek nublukęs, bet vis dar gražus. Nors spalvos nebuvo labai ryškios, neatrodė, kad kabantis audeklas senas, greičiau vienas naujausių šiame koridoriuje, o gal ir visoje mokykloje. Jis užėmė beveik visą sienos aukštį, buvo ganėtinai platus. Jo pakraštės buvo papuoštos įvairiaspalviais geometriniais ir augalų motyvų ornamentais; neišvengta ir Hogvarsto koledžų simbolių. Kaip ne keista (juk tokie sutapimai pasitaiko labai retai), pagrindinį gobeleno plotą užėmė scena būtent su namų elfų. Tiksliau, dvi scenos. Kairėje pusėje buvo pavaizduotas liesas elfas, laikantis delnuose seną kojinę. Padaro akys blizgėjo nuo laimės ašarų. Kitoje pusėje, kaip Avatijai pasirodė, buvo tas pats elfas ir vėl jo akys spindėjo. Atrodė, lyg jis merdėtų, jis gulėjo ant akiniuoto berniuko, veikiau jau vaikino, rankų, bet šypsojosi. Mergaitė buvo įsitikinusi, kad iš kažkur pažįsta abi šias scenas.
Avatijos širdy atsirado lyg tol jai nepažįstamas jaudulys, bet vienuolikmetė nieku gyvu nebūtų prisipažinus sugraudinta paprasčiausio audeklo. Ir dar su tais bjauriais elfais! Vis dėlto nusprendė tęsti pokalbį.
- Bet juk elfai yra tam, kad padėti. Toks jų darbas. Galų gale, jie juk tam ir egzistuoja! - Luelė vos nenusikeikė. - Jie juk viską daro mokykloje, jų čia turbūt pilna, tad jei vienas man padėtų, niekas nuo to nenukentėtų.
Rudaplaukė nutilo, laukdama varniukės atsakymo, bet jo nebuvo. Buvo tik kraupoka tyla koridoriuje, atrodė, lyg oras būtų sustingęs. Atsisėdo ant šaltų grindų, atsispirdama nugara į gobeleną.
- Be to, nesuprantu, ko tu pyksti. - suraukė antakius vienuolikmetė. - Juk tau netrukdys, jei jie man padės. Sakai, kad man reikia daryti viską pačiai. Bet kam man rūpintis savimi? Tam yra elfai. Ir tarnai, bet čia jų nėra. Ir tik nesakyk man, kad tarnai nevisada bus šalia - klastuolė užvertė akis ir tarė tai pašaipiai paaukštintu balsu, kuris keistai nederėjo su ja.
Avatija atsistojo. Akmeninės grindys buvo per šaltos sedėti. Per šaltos ir nepatogios. Priėjusi prie bendrakursės, pažiūrėjo jai į akis, norėdama suprasti, apie ką ji galvoja.
-
Mergaitė žvelgė į klastuolės išsprogintas akis, po jos gal ir skaudžių žodžių.
-Atleisk. Vis dar klajoju savam pasauly ir nepastebiu kitų žmonių ir jausmų,- pratarė rudaplaukė. Tada vėl pasisuko į gobeleną į kurį žvelgė ir Avatija. Šis gobelenas jai yra nepaprastai gražus, nežinia kaip klastuolei. Prabuvus tyloje kelias, bet neįprastai nejaukias minutes, mergaitės vėl pradėjo šnekėtis:
-Čia yra tik mano nuomonė, tad gali nesiklausyti. Gerai. Taa-ai... Aš manau, kad elfai tvarko visas patalpas ir gamina mūsų mėgiamą maistą, todė neturėtumėmė bausti jų dar ir kitokiais darbais. Jei tik Hogvartso 'valdžia" man leistų, aš tuoj pat išdalinčiau drabužėlius visiems šios mokyklos elfams ir išgelbėčiau nuo varginančių pareigų, nes jie triūsia ir dieną, ir naktį.,- ramiai pasakė Kiy ir susimąstė. Niekada, jokiai klastuolei vardu Avatija neišduosiu elfų gyvenvietės hogvartse. Tegu nekiša nosies kur nereikia. Harlė užrietė putlią nosytę ir įsitempė, nes naujoji draugė vėl pradėjo kalbėti. Toliau Kiyomi neatsakė ir vėl paniro į savas mintis.
-
Luelę labai nervino varnės tyla. Suraukusi antakius ji dar labiau įsispitrijo į naująją pažįstamąją, bandydama šitaip priversti ją ką nors atsakyti. Jai būtų patikęs bet koks atsakymas - kad ir piktas, įžūlus ar dar koks - tačiau ši tyla ją slegė. Ji nemokėjo suprasti žmonių jausmų ar minčių iš tylos, kadangi ir pati nebuvo linkusi juos rodyti, tačiau tai buvo pirmas kartas, kai ją toks reiškinys nervino ir vertė nerimauti.
Nusprendė ir pati nieko nesakyti. Užsispyrusi, tvirtai suspaudusi lūpas nusigręžė nuo Kiyomi. Nuėjusi kelis žingsnius nuo jos, ėmė vaikščioti pirmyn-atgal priešais didelį gobeleną. Buvo labai tylu ir vienintelis garsas koridoriuje buvo jos batų kaukšėjimas. Jai šis garsas netrukdė, bet tikėjosi, jog trukdys varnei, tad ėmė vaikščioti dar energingiau, kad tik šioji ką nors atsakytų.
Na, nenori ir nekalbėk, aš tuo labiau nekalbėsiu. Didelis čia reikalas. Aš tikrai dėl to nepergyvensiu. - galvojo klastuolė, tačiau jos mintys nebuvo visiškai nuoširdžios. Ji nenorėjo prisipažinti sau, kad jai patiko naujoji draugė ir norėtų su ja pasikalbėti, pažaisti lėlėmis ar dar ką nors nuveikti kartu, tačiau žinojo, kad pasiduotų, jei pirmą pasiūlytų draugystę, tad sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir toliau vaikštinėjo pirmyn atgal po beveik tuščią koridorių, o jos žingsniai aidėjo visoje patalpoje.
-
Sofi atklydo į keistą koridorių. Jis skendėjo tamsoje, bet geriau įsižiūrėjusi, Sofi išvydo pirmyn ir atgal vaikštinėjančią merginą. Buvo tylu, tik nerimastingi žingsniai aidėjo koridoriaus skliautuose. Mergina apžvelgė patalpą - Vėdryno čia nesimatė. Kur jis dingo? Kai rasiu, tam katinui bus riesta. Sofi kiek palūkuriavo, o tada įsidrąsino prieiti prie merginos, vaikštančios koridoriumi ir jos nepastebėjusios. Dairydamasi į šalis, ji stengdamasi atsargiai statyti kojas - kad nesukeltų triukšmo ir neįvarytų infarkto, merginai - priėjo prie jos.
Sofi atsikrenkštė ir suvebleno:
-Atsiprašau, ar nematei katino? Tokio pūkuoto ir oranžinės spalvos? Maždaug nedidelio šuns dydžio, - Sofi pati suprato, kad šneka nesąmones. Bet tikėjosi, kad merginą ją suprato.
-
Iš piktų minčių Avatiją pažadino mergaitės balsas. Deja, tai ne Kiyomi atsakė. Suraukusi apvalų veiduką atsigręžė į ją užkalbinusią merginą, tačiau nesustojo. Ši vilkėjo Varno Nago uniformą. Dar viena varnė... Tikiuosi, ši nebus tokia teisinga. Išgirdusi klausimą, Avatiją nustebo. Katė? Šuns dydžio? Na jau ne.
- Labas. Šiaip žmonės iš pradžių sveikinasi. - kiek piktokai atrėžė klastuolė. Palaukusi minutę, pažvelgė į sutrikusią varnę ir atsakė jau žymiai minkštesniu balsu. - Ne, nemačiau. O nuo kada katės būna šuns dydžio?
Nutilo ir sustojo priešais kačių ieškotoją. Nužvelgė ją. Ji atrodė kiek vyresnė už Avatiją, gal kokių dvylikos ar trylikos. Klastuolė nusprendė susipažinti - visada priverčia turėti vyresnių draugų.
- Aš Avatija Luelė, Klastūnynas. - užrietė nosį. - O tu?
Pabandė nusišypsoti, bet jai nelabai pavyko. Jos "šypsena" veikiau priminė žmogaus, kuriam skaudą, bet kuris nori tai paslėpti, veidro išraišką.
- Klausyk, o gal tu žinai kur mokykloje gyvena namų elfai? Aš tau padėčiau rasti katę, jei tu pasakysi man, kur yra elfai.
Įdėmiai, kiek prisimerkusi įsižiūrėjo į varnės veidą. Jetau, pastaruoju metu vis prisimerkiu. Turbūt laikas apsilankyti pas okulistą.
-
Kiyomi iš savų minčių "pabudo" vos išgirdus balsą. Ne, tai nebuvo Avatija. Kažkokia varnanagė klausė klastuolės ape šunį arba katę. Nieko nesupratusi Kiy stebėjo naują pokalbio "draugę" bei Avatiją.
-Sveika,- tarstelėjo nedrąsiai ir ilgokai patylėjusi, Harley dar išgirdo klastuolės kalusimą,- ne! Nesakyk kur gyvena elfai. Jie vargšeliai ir labai triūsia per visą dieną, o ji nori juos išnaudoti kaip tarnus. Prašau kaip varnė varnės,- maldaujamomis akimis į naujokę pažvelgė Kiyomi. Nesulaukusi atsakymo, mergaitė pradėjo žingsniuoti išėjimo link.
-Supratau. Nežinai ką atsakyti,- nuliūdusi atsakė varnanagė. Laukdama koridoriaus aikštelėje pasirodančių laiptų, už Harlės akių užkliuvo neįprasto dydžio oranžinis katinas. Išsprogusiomis akimis, varnė pašaukė Avatiją ir kitą mergaitę,- matėt? Čia neseniai prabėgo didelis, pukuotas katinas.
-
Iš nuostabos išsprogdinusi akis Avatija kurį laiką žiūrėjo į Kiyomi be žodžių. Po to nelabai draugišku, švelniai tariant, balsu, atkirto:
- Čia kas tavo manymu nežino, ką atsakyti? Jei neklystu, čia tu beveik visą laiką šneki tą patį ir tą patį, vis apie tuos prakeiktus elfus. Net argumentų kitų negali sugalvoti, vien tik tai, kad jie vargšai ir tralialia. - nutilusi tik tiek, kad įkvėptų, varė savo tiradą toliau. - Manai, aš noriu, kad man jie padėtų? Ne, nes jie nėra žmonės. Tačiau čia nėra tarnų, tai aš kaip išmanau, taip ir sukuosi iš susiklosčiusios situacijos. - dar vienas įkvėpimas ir vėl greitakalbė - Jei tokia protinga esi, kaip kad jau manaisi, tai gal padėsi man rasti kitą išeitį? Gal tu - žodį "tu" Avatija ištarė su vos juntama panieka ir žymiai juntamesniu liūdesiu - nori padėti man šukuotis ir rengtis? - trys sekundės tylos. - Ne? Tai kas šįkart nežino, ką atsakyti?
Paskutiniuosius žodžius Luelė ištarė su pykčiu. Greitai nusigręžė nuo Kiy, kad tik ši nepastebėtų jau norinčių plūsti į akis ašarų išdavikių.
Nuėjo koridoriumi toliau. Koridorius buvo tamsus, net nepastebėjo, kaip užklydo į dar tolimesnį jo kampą. Negirdėjo nieko, išskyrus savo žingsnius. Pirmakursei sustojus ir jie nutilo, koridurius skendėjo šiurpiojo tyloje. Tyla buvo tokia gyli, kad turtuolė girdėjo savo širdies plakimą, girdėjo, kaip tvinksėjo ties smilkiniais esanti kraujagyslė. Priėjusi koridoriaus galą, vos neatsitrenkė į šaltą akmeninę sieną. Tik šioji buvo žymiai žemesnė už pagrindinį koridoriaus aukštį. Mergaitė suprato, priėjusi nišą pilies sienoje. Įslinko į ją ir susigūžė, susikūprino kaip įprastai. Atlošė galvą atgal ir palenkė ją truputį į šoną, šitokiu būdu priglausdama kone degantį skruostą prie ledinės sienos. Jai norėjosi verkti, bet žinojo, kad negali sau to leisti. Kiek save pamena, niekada nebuvo verkusi dėl to, kad jai skaudu. Jai niekada nesinorėdavo verkti. Isterijos būdavo vien dėl to, kad ji kažko norėdavo ir šitaip priversdavo kitus paklusti jos norams. Tačiau šis kartas buvo kitoks. Ji nenorėjo naujų žaislų, didesnio torto gabalėlio, geresnio telefono ar gražesnės suknelės.
Ji tenorėjo būti suprasta.
-
Avatija buvo teisi. Kiy neturėjo ką atsakyti ir pasiteisinti. Ji nubėgo į koridoriaus galą ir visai palūžo. Akys sruvo sūriom ašarom, kaip jūros vanduo. Bėgo greitai it vampyras. Jų buvo tiek daug, kiek Ramiojo vandenyno. Bet varnanagė nenorėjo ir nedrįso prisipažinti, kad ji pralaimėjo, jai norėjosi neskaudžiai trenkti klastuolei už tai, kad pravirkdė. Kiy trūko šilumos, meilės, supratimo, pagalbos. Mergaitei suklupus ir nugarai atsirėmus į sieną, ji beviltiškai atsiduso ir nedrįso pažvelgti Luelės pusėn, nors ji buvo visai šalia, vos už keletos žingsnių. Avatija atrodė keistai, lyg verktų, lyg būtų įskaudintą ir nesuprasta. O tokia buvo ir Harlė.... Bet Kiy nebesuvaldė savęs ir prisislinko arčiau klastuolės:
-Atleisk,- tik tyliai pasakė ir galvą nusvėrė ant jos peties.
-
Avatija girdėjo, kaip link jos atbėga kažkas, tačiau nekreipė dėmesio. Gal tai ta kita ieško savo prakeikto katino. Ji stengėsi apie nieką negalvoti, tačiau mintys pačios lindo į sprogstančią galvą, smilkiniai vis stipriau tvinksėjo, o ašaros pačios, be jos leidimo, ritosi iš akių ir sruvo įkaitintais skruostais; girdėjo, kaip jie garsiai nukrenta ant akmeninių grindų. Net nejuto, kad verkia - tik girdėjo. Jai pasidarė pikta, kad leido sau pravirkti, tėvai jai niekada neleido rodyti savo emocijų kitiems matant, nerodyti savo silpnumo, ašarų, skausmo. Prisiminusi tėvų draudimus, supyko dar labiau ir lyg pasipriešindama jų valiai, ėmė dar labiau verkti, vos kartais rankove nusišluostydama šlapius skruostus ir varvančią nosį.
Baisiausiai nustebo išgirdusi Kiyomi balsą. Niekada nebūtų pagalvojus, kad ši nubėgs paskui ją, mat atrodė tikra kovotoja už savo teises, nė už ką nepasiduodanti savo nuomonės gynėja. Dar labiau ją nustulbino varnanagės galva, kuri kažkokiu būdu atsirado ant turtuolės peties. Iš nuostabos net pamiršo, kad pyksta, ypač, kad pykti ją privertė Kiy. Avatija kalbėti negalėjo, tik tyliai kūkčiojo. O ir ką būtų pasakiusi? Kad nėra už ką? Bet juk buvo. Kad atleidžia? Tas ir taip buvo suprantama, juk ji nenužudė nieko, jai negresė Azkabanas. Kad ji irgi atsiprašo? Gal ir reikėtų, bet šį kartą ji buvo teisi, buvo tuo tvirtai įsitikinusi. Negi ji kalta, kad ją taip auklėjo ištisus vienuolika metų? Per kelias savaites žmogus negali visiškai pasikeisti, kad ir kaip norėtų. Tam reikėtų žymiai daugiau laiko, kelių mėnesių, gal net metų.
Nerasdama jokių žodžių, tiesiog priglaudė prie savęs varnę, koridorius sklendėjo tyloje, kurią pertraukė tik dviejų pirmakursių mergaičių kūkčiojimas ir negilus, neritmiškas alsavimas.
-
Pasisriūbaudama, Kiyomi glostė Avatijos ranką. Atrodė mergaitės ramiai čia būtų ir užmigusios, bet Harlė lyg nudeginta pašoko iš vietos, nes prisiminė turinti dar daugybę įvairių darbų. Varnanagei nebuvo lengva prakalbti po prieš kelias akimirkas vykusio "karo" dėl elfų išnaudojimo ir panašiai.
-Aš..š.. Avati..ija. Atlee...isk. Turiu jau eiti, gal kada susitiksim dar, ir tikiuosi kalbėsim visai kita tema,- pro ašaras šyptelėjo Kiy. Dar kartą apsikabinusi naują draugę, varnė ėjo iš koridoriaus galo į priekį, vis žvilgčiodama per savo petį. Pirmakursė taip pat nenustojo žiūrėti į tobulai gražius gobelenus, o pasiekus laiptų aikštelę, šoktelėjo ant kylančių laiptų. Laikydama rankose knygas ir visus kitus daiktus, Kiyomi prisiminė Avatiją ir jos akyse vėl susikaupė ašaros.
-
Avatija tik linktelėjo atsisveikinimui. Nebuvo linkusi rodyti jausmų, tad dabar viduje tuo labiau pyko ant savęs, kam leido vos pažįstamai varnei pamatyti jos silpnumą. Šiai nuėjus tolyn, tamsiaplaukė nesureagavo, taip ir liko sedėti žemoje nišoje, koridoriaus gale, bent jau kurį laiką.
Tikrai buvo pasiryžusi rasti tuos elfus, kad ir kur jie būtų. Tik gal kitą kartą pasielgs gudriau ir iš karto neišduos visų savo planų. Bet rasti juos privalo. Nesiruošia gi pati šukuotis ir daryti visus kitus darbus. Jai tas nepatiko, nebuvo pratusi būti savarankiška, o ir nelabai norėjo išmokti. Nesvarbu, ką sakė jos naujoji draugė, Avatija buvo įstikinusi, kad kol turės pinigų, tol turės tarnus, kurie viską darys už ją. O kadangi šeima buvo labai pasiturinti, tad neabejojo, jog ji tikrai turės pagalbininkus dar labai ilgą laiką.
Kai pasidarė šalta, kad net jos šiltas megztinis nebegelbėjo, lėtai pakilo iš savo slėptuvės ir, kaip visada nuleidusi pečius, nutipeno link didžiosios salės, nes nuo visų tų nervų labai išalko.
-
Raudonplaukė lėtai slampinėjo mokyklos koridoriais, be tikslo ir be priežasties. Tiesiog, laisvą nuo pamokų dieną atsibudo, apsirengė ir net nepusryčiavusi išsliūkino iš Varno Nago bendrojo kambario tiesiog tam, kad pavaikščioti po pilį. Nesitikėjo nieko rasti ar sutikti. Žinojo, kad turi krūvą namų darbų, kuriuos reikia atlikti, tačiau jai tai buvo nė motais. Šiandien tikrai neturėjo nuotaikos tokiems žemiškiems dalykams kaip namų darbai.
Pati nepastebėjo, kaip priėjo gobelenų koridorių. Labai retai čia lankydavosi, tad ir kabančių kilimų nebuvo mačiusi iš arti. Pakėlusi galvą aukštyn ėmė apžiūrinėti visus kūrinius iš eilės, prie kiekvieno sustodama vos kelioms sekundėms. Ilgesnei akimirkai jos žvilgsnis sustojo ties kilimu su namų elfu, tačiau ir šis neprikaustė jos ilgiau nei minutei. Ėjo toliau palei nukabintą sieną. Koridoriaus gale užtiko gana neilgą, tačiau labai platų kilimą su labai išblukusiomis spalvomis. Jos buvo tokios blankios, kad net nesimatė jame išaustos scenos ar ornamentų.
- Lumos - išsiėmusi savo burtų lazdelę keturiolikmetė apšvietė koridorių, mat šioje jo dalyje buvo gana tamsu, nors nebuvo dar nė vidurdienio. Tačiau burtų lazdelės teikiama šviesa ne ką padėjo, kilimas vis dar buvo blankus.
Strazdanė priėjo prie pat audinio, tačiau net ir tada tegalėjo įžvelgti silpnus pilkšvus scenos kontūrus. Mergytei pasirodė, jog kilimas išbluko tikrai ne pats, o buvo pasitelkta magija spalvų nuėmimui. Mat žibintų šviesos čia beveik nebuvo, ką ir bekalbėti apie saulės šviesą, taigi nebuvo jokio šviesos šaltinio, galinčio išblukinti spalvas.
Staiga ketvirtakursei šovė į galvą mintis. Prisiminusi tranfigūracijos namų darbų užduotį, nusprendė ja pasinaudoti. Nauda dviguba - ir sužinos, kas yra pavaizduota audekle, ir atliks nors vieną užduotį iš begalės namų darbų.
Pakėlusi lazdelę mostelėjo ja link sienos su kabančiu gobelenu, tvirtai ištardama burtažodį:
- Colorius - jos balsas aidėjo koridoriuje, tačiau nieko nepasikeitė. Kilimas vis dar buvo balkšvas. Suraukusi antakius įsivaizdavo mintyse ryškaus kolorito audinį ir vėl pabandė pasinaudoti kerais. - Colorius
Prieš jos akis iškilos gražus, ryškių spalvų vaizdas. Tačiau ryškios, gyvos spalvos nederėjo su žiauria scena ant gobeleno. Dar sykį pasinaudojusį Colorius kerais varnė patamsino audinį. Dabar jis buvo tamsių - mėlynų, pilkų, rudų, o daugiausia juodų - atspalvių. Toks niūrus koloritas puikiai atitiko patį audeklą, mat ant kilimo buvo pavaizduotos įvairios scenos iš Tamsių Laikų, kai pasaulį buvo užvaldęs Patys-Žinote-Kas. Paveikslai buvo žiaurūs, vien žiūrint į juos mergaitei pasidarė šalta, kūnu perbėgo šiurpuliukai. Pakraupusi nuo smurto ir skausmo perpildytų vaizdų, dar sykį mostelėjo lazdele:
- Colorius - mintyse atkartojo tą, ką pamatė iš karto, blankų kilimą, kurio vaizdų neįmanoma buvo įžiūrėti.
Gobelenas vėl tapo balkšvas, tačiau prieš akis mergaitė vis dar matė kraupias scenas. Pasišlykštėjimas nesutrukdė jos pilvui suurzgti, mat buvo nevalgius nuo pat vakaro. Pasišvietusi kelią atgal burtų lazdele, raudonplaukė nuėjo tolyn, link didžiosios salės.
-
Hogvartso pilis beveik visiems gražiausia, įdomiausia ir jaukiausia atrodo dieną. Tada arba saulės zuikučiai džiugindami akis laksto po palyginus niūrokus pilies koridorius juos tarsi nušviesdami, suteikdami jiems krislelį džiaugsmo, arba tada, kai už lango pliaupia lietus, ir visi jaukiai įsitaisę prie spragsinčio židinio savo koledžo bendrajame kambaryje smagiai plepasi. Na, juk nieko keisto - mokiniams neleidžiama naktį klaidžioti po pilį. Ir, Charlottės manymu, tai tiesiog neteisinga, nes mokiniai negali pamatyti tikrojo pilies grožio ir jaukumo. Na, nenuneigsi, kad dieną pilis atrodo žavingai ir žaismingai, bet naktį ji tarsi persimaino ir atskleidžia kiek kitokias savo puses. Nors ir nebelieka žaismingumo, subtilus žavingumas lieka. Šviesa, tiesa, ne Saulės, o Mėnulio, užpildo visas pilies kerteles, taip tik sužadindama norą išeiti paslampinėti po pilį. Šiam norui neatsispyrė ir profesorė.
Štai kodėl ji, apsirengusi nedaug kūną pridengiančiais naktiniais, ant pečių užsimetusi tamsiai raudoną šilkinį apsiaustą, labai primenantį chalatą, siekiantį grindis, su pilku termosu pripildytu ramunėlių arbata rankoje dabar slampinėjo po pilį. Visur buvo ramu ramu, o toje pilies dalyje, kurioje kažkaip atsidūrė, nesigirdėjo net tylaus knarkimo, kuris paprastai girdėdavosi praeinant pro koledžų bendruosius kambarius arba mokytojų kabinetus. Keista, tikrai labai keista, nes paprastai net ir naktį pilis būdavo gana triukšminga, - na, tiek, kiek triukšmingas gali būti didžiulis pastatas, kuriame gyvena gal daugiau negu tūkstantis vaikų.
Ir staiga ji suprato, kodėl čia taip ramu. Ji atsidūrė itin keistame koridoriuje, kurio sienos buvo apkabinėtos įvairiausiais gobelenais, kurie, matyt, ir izoliavo visus pilies garsus. O ir šiaip, tikrai neatrodė, kad šioje pastato dalyje kas nors gyventų.
Gobelenai tikrai buvo gražūs, tačiau Charlottė vis tiek nesuprato, ką jie čia veikia ir kam jie reikalingi. Net ir blausiai apšviestame koridoriuje matėsi, kokie jie dulkėti, todėl greičiausiai buvo ilgą laiką nejudinti.
Tamsiaplaukė visada mėgo gražius dalykus, todėl ir dabar neatsispyrė pagundai pereiti per koridorių ir paspoksoti į visus gobelenus taip, tarsi jie būtų kokie muziejaus eksponatai, o ji - entuziazmu trykštanti turistė iš kokios kitos šalies, norinti visus juos apžiūrėti. Charlottė iš lėto plaukė koridoriumi ir apžiūrinėjo įvairiausiai išaustus gobelenus. Vienuose buvo pavaizduoti gamtos vaizdai, kituose žmonės, o kai kuriuose gobelenuose buvo tik keisti raštų deriniai. Bet keisčiausi gobelenai buvo tie, ant kurių buvo kas nors parašyta, ir tikriausiai, parašyta lotyniškai. Mergina šiek tiek suprato lotynų kalbą, nes jos kažkada mokėsi, tačiau sugebėjo perskaityti tik pavienius žodžius, išaustus ant gobelenų.
Ir toliau beeinant koridoriumi, kuris, pasirodo, buvo tikrai ilgas, jos dėmesį patraukė vienas, kiek mažesnis už visus kitus gobelenas. Jame buvo pavaizduota gamta, kažkoks miškas. Už vieno medžio laukė piktdžiugiškai išsišiepęs žmogus, už nugaros kažką laikantis, o miško takeliu linksmai besišnekučiuodamos žingsniavo dvi sesutės. Viena buvo keliais metais vyresnė už kitą. Charlottė nesuprato, kodėl būtent šis gobelenas ją taip patraukė. Ji tik spoksojo į niekuo neypatingą gobeleną, kol jai iš už ausies neišsprūdo garbanėlė, kuri šiek tiek užstojo visą vaizdą. Mergina pasistengė ją užkišti atgal, ir jai pavyko, tačiau netrukus pasirodė, kad taip padarė veltui - neklusni garbanėlė ir vėl atsidūrė ant jos veido ir trukdė žiūrėti į gobeleną. Pastaruoju metu dažnai taip nutikdavo, nes merginos plaukai, buvę tik šiek tiek garbanoti dabar virto labai, labai garbanotais, todėl beveik netilpo jai ant galvos. Ji pagalvojo, kad galbūt žiobariškas jos plaukų tiesintuvas kažkaip pats sugebėjo pakeisti savo paskirtį ir vietoj to, kad tiesintų jos plaukus, pradėjo juos tik dar labiau garbanoti. Juk čia Hogvartsas, viskas įmanoma.
Neklusnią garbanėlę palikusi ramybėje, šiaip ne taip ir vėl įsižiūrėjo į gobeleną. Didelei jos nuostabai, jis buvo pasikeitęs ir judėjo. Dabar piktdžiugiškas žmogus išlindo iš už medžio ir su peiliu, esančiu jo dešinėje rankoje, ėmė badyti vyresniąją sesę. Tyliai ištarusi ,,Fe" mergina išsigandusi greitai nuskuodė koridoriumi toliau.
Taip ji, pati nežinodama, ko ieško, koridoriumi pirmyn atgal vaikščiojo dar gana ilgai, iš lėto gurkšnodama ramunėlių arbatą. Atrodė, kad ji kažko laukė, bet paklausta nebūtų sugebėjusi atsakyti, ko. Staiga mergina pastebėjo didelę lango kertę ir nubėgo prie jos, tada atsisėdo taip, kad matytų vaizdą pro langą ir įsistebeilijo į tai, kas blausiai matėsi Mėnulio šviesoje.
-
Paskutinį kartą Gabrielę Saljetę Divert matė klastuolės, kuri dabar jau turėtų būti baigusi mokyklą, akys. Prieš septynerius metus, tąjai mergaitei tada buvo trylika, dabar turėtų būti daili dvidešimties metų dama studijuojanti kokiam nors užsienio magiškąjame universitete paskutinius metus, galbūt svajojanti apie darbą Jungtinių Amerikos Valstijų magiškųjų paslaugų burtininkams įmonėje, o galbūt, atsižvelgiant į jos charakterį ir ryžtą, jau ir turi ten užsibukinusi vietą gana netoli vadovybės aukštumų, pasiruošusi būti kokia nors dailia karjeriste magiškojo transporto kūrimo vadove. Ta mergaitė, kurią Gabrielė prisiminė žingsniuodama tuščiu gobelenais nukabinėtu koridoriumi, buvo išties daili. Turėjo ilgus, storus ir žvilgančius rudus, labiau į raudonumą einančius plaukus, aristokratiškai šviesią odą bei kažkokį trylikametei nebūdingą valdingumą spinduliuojančias rudas akis. Taip, ji tikrai buvo daili, žodžiais be reikalo nesišvaistanti ir besiimanti visų įmanomų veiksmų tikslui pasiekti. Tą dieną, kai jos susipažino, Melodija bibliotekoje ieškojo kažin kokio mandro gėralo recepto savo paslaptingai užmigusiam ir į kažkokį mistinį sapnų pasaulį (kuris išties sudomino kartografę) nukeliavusiam broliui. Eliksyras turėjo jį saugiai ir be traumų pargrąžinti atgal į gyvųjų tarpą.
Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, kuo susitikimas baigėsi, dvidešimt septynerių moteris neprisiminė. O būtų buvę malonu susisiekti su tąja mergina, ar jos broliu, mat spanų pasaulis ją vis dar labai domino ir nebuvo daug tokių, kurie galėjo papsakoti šį bei tą iš jo sugrįžę - jiems dažniausiai būdavo drastiškai pažeistos smegenys, jei nesugebėdavo iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo šičia.
Šiąnakt pilyje Gabrielė tęsė savo socializavimąsi po penkerių metų, praleistų užsidarius gerai vėdinamoje patalpoje, prigrūstoje senų ir naujų žemėlapių karštligiškai ieškant. Nelabai žinojo, kodėl būtent šiame koridoriuje, kodėl būtent Hogvartse, tačiau tegul būna. Neverta gilintis. Ji vilkėjo truputį dulkėtą, mylimiausią tamsiai mėlyną apsiaustą, neplauti, susiriebalavę ir susivėlę šviesūs plaukai buvo sukelti į kuodelį ant viršugalvio ir surišti batraiščiu. Veide ryškiai matėsi nuovargis, įdubę skruostai, sausa oda ir juodi ratilai po vis dar spindinčiomis akimis išdavė beprotišką jos gyvenimą. Batai buvo beveik nauji, dar girgždantys ir neišvaikščioti, tačiau dulkėti ir išėję iš mados prieš ketverius metus. Tada, kai kažkokia pažįstama juos atnešė tikėdamasi, kad šie sugundys moterį išeiti pasivaikščioti, jie buvo paskutinis mados klyksmas. Šiandien jie buvo pirmieji, pasitaikę akiratyje, kai Gabrielė desperatiškai veržėsi į dienos šviesą.
Tų batų geliamas garsas turėjo nuaidėti akmeniniu koridoriumi, tačiau jis susigėrė į gobelenus, dengiančius sienas, ir kartografės žingsniai buvo daugiau ar mažiau tylūs. Visai ne staiga ir gana iš toli ji pamatė ant palangės sėdinčią jauną merginą, garbanotais rudais plaukais, ši atrodė užsisvajojusi, spoksojo į mėnesieną. Ar bent jau taip atrodė Saljetei. gana garsiu kostelėjimu pranešusi apie savo egzistenciją, kad neišgąsdintų, ji priėjo šalimais ir šyptelėjo pernelyg tokiems susitikimams entuziastinga šypsena.
- Hm, labas..
-
Visi, kas matė Charlottę, - nors greičiausiai niekas, nebent pilies vaiduokliai, ar bent jau ji leido sau taip manyti, - būtų pamanę, kad ji labai susidomėjusi stebeilija į Uždraustąjį mišką, kuris matėsi pro didžiulį langą, prie kurio sėdėjo (ar verčiau tupėjo). Keista, bet šis ją pastaruoju metu labai traukė, tačiau profesorė taip ir nenutaikydavo akimirkos ko nors pasiklausti, ar jai galima į tą mišką, ar ne. Nors tiesą sakant, tai kam klausti? Vienaip ar kitaip, juk niekas nesužinos, kad ten buvo. Tačiau vyresnioji Faun buvo pamišusi dėl taisyklių ir mėgo ne tik jas kurti, bet ir jų laikytis. Kiekvienas draudimas, kiekviena taisyklė ne ją nervindavo, o darydavo laiminga. Gal todėl ši ir neturėjo normalaus socialinio gyvenimo, - nors kaip jį turėsi, kai didžiąją dalį savo gyvenimėlio esi įkalinta tarp keturių (hm, gerai, gerai, jų yra daugiau, bet koks skirtumas, negi man eit ir dabar skaičiuot visas jas?) Hogvartso sienų, ir net kai atrodo, jog tikrai galėtum nuo jų pabėgti, vis tiek grįžti tikėdamasi, kad galbūt viskas bus geriau negu anksčiau. Ak, tokia jau buvo ta Charlottė. Ir nieko nepakeisi. Juk keistis taip pat sunku kaip mesti žalingus įpročius, tiesa?
Taigi. Tamsiaplaukė, regis, neatitraukė savo didelių, apvalių, mėnesienoje šiek tiek blizgančių akučių nuo Uždraustojo miško, tačiau jos mintys buvo toli gražu ne Uždraustajame miške. Net pati nebūtų pasakiusi, apie ką ji mąstė. Ji savo galvoje matė tik baltą, tuščią beformę erdvę, kurios pabaigos, ko gero, nebuvo. Jokios dėmelės, nieko. Jokių blogų minčių. Iš vis jokių minčių nebuvo jos galvoje, jeigu tik taip įmanoma. Kažin, kodėl taip vis dažniau dabar nutikdavo? Ar tai kokia liga, ir ji jau pradeda iš lėto, lengvai, gal netgi nepastebimai išprotėti?
Atsakymai, turbūt, slypėjo tik giliai giliai pačioje Charlottėje (skamba keistai, bet eh). O tai ko gero ir buvo sunkiausia. Juk savęs pačio neiškvosi, neužbursi kokiais kerais, galinčiais priversti žmogų pasakyti visą tiesą. Be to, su savimi nepakovosi. Ypač, jeigu esi neryžtingas ir bailus, kaip kad ši mergina, dabar žiūrinti į niekur ir galvojanti apie nieką.
Ir štai, staiga jos neesančius apmąstymus sutrukdė kostelėjimas, o tada jį sekantis pasisveikinimas. Charlottė krūptelėjo, - vis dėl to, buvo apsirengusi naktiniais drabužiais ir klaidžiojo pilyje bent jau mokiniams neleidžiamu laiku, o tai džiaugsmo nei kiek nekėlė, - tačiau pajuto, kad žodžiai buvo pasakyti su šypsena, kas merginą šiek tiek pralinksmino. Nesumojusi, ką daugiau tokioje situacijoje derėtų pasakyti, tik tyliai tarstelėjo:
- O, laba naktis, o gal rytas arba vakaras, nė nežinau, - taip pat nusišypsojo pasižiūrėjusi į jos vienatvės drumstėją.
Nežinodama, ką daugiau bepasakyti, Charlottė ir vėl įsistebeilijo pro langą. Pilies kieme pasimatė dvi juodos figūros, ko gero, mokiniai. Jie kažkur ėjo, bet matėsi, kad nei kiek neskuba. Netrukus viena iš figūrų palinko prie kitos ir pakštelėjo arba į lūpas, arba į žandą. Ak, balandėliai, - pagalvojo profesorė. Trūksta tik kopūstų, į kuriuos būtų galima juos suvynioti. Vienas, du, ir viskas, balandėliai išmesti iš mokyklėlės už valkiojimąsi mokyklos kieme tokiu paros metu. Bet profesorė nusprendė mokiniams netrukdyti ir nesikišti. Tegu kuriasi savus gyvenimus, o kas man darbo, - šmėstelėjo jos galvoje. O ir šiaip, kažkaip nemalonu būtų buvę taip imti ir palikti neseniai šalia jos atsiradusią personą.
- Prisėsk, - ranka pamojo kažkur šalia savęs, kai pasidarė kiek nejauku, nes vis gi, Charlottė sėdėjo, o nepažįstamoji stovėjo. Nors koks čia patogumas sėdėti ant šaltų grindų.
Nė nepasižiūrėjusi, ar mergina prisėdo šalia jos, tamsiaplaukė dūrė pirštu į langą ir tarstelėjo:
- Gražu, tiesa? Jeigu ne tie du balandėliai ten apačioje, viskas tikrai atrodytų kaip pasakoje. Nors gal ir dabar atrodo. Juk pasakoms reikia princesės ir princo, - Charlottė nė pati nesuprato, kokias nesąmones čia šneka. Princai ir princesės? Nejuokinkit, maldauju. Na, greičiausiai naktis savotiškai paveikė merginos protą. Mintys, kurių, tiesa, nebu o daug, kažkaio keistai pynėsi. O ir akys jau merkėsi. Ir kokio proto žmogus galėtų sugalvoti vėlyvą naktį su savimi termose pasiimti migdančią ramunėlių arbatą, o ne kavą? Ypač omeny turint tai, kad norėjo po pilį pasibastyti kiek ilgiau. Bet kaip sakoma, nuo durnumo vaistų nėra.
Charlottė gurkštelėjo migdančios arbatos (eheh, nuo durnumo vaistų tikrai nėra, tiesa?) ir įsistebeilijo pro langą. Balandėliai buvo kažkur dingę, užtat matėsi didžiulis dangaus skliautas su tūkstančiais, o gal milijonais mažų žiburėlių. Keistai kvailai šypsodamasi mergina ėmė tyrinėti visas žvaigždes ir žvaigždynus, bandydama prisiminti jų pavadinimus. Keista, bet net užmiršo, kad kažkur šalia yra ir jos kompanionė, dar viena siela, užsimaniusi pavaikščioti pilies koridoriais tokiu vėlyvu metu. Nelabai mandagu taip užsimiršti, ar ne?
-
Iš duobės taip sunku išlipti. Ir taip lengva vėl įkristi. Tereikia vieno neapgalvoto žingsnio. Arba nestipraus stumtelėjimo. Ir tada krenti - krenti į juodą tamsumą, bandai užsikalbinti už kažko, kol galiausiai liaujeisi – viskas per sunku. Juk daug lengviau paprasčiausiai kristi, ar ne? Kad ir tamsu. Užtat lengva. Daug sunkiau yra užsikabinti, kopti į šviesą. Reikia daug pastangų. Kartais kas nors ištiesia pagalbos ranką, bet jei vėl pasileidi ir imi kristi, dažnai paskui nusitempi ir savo geradarį. Taip sudėtinga. Ir kartu taip paprasta.
Caroline niekad netikėjo, kad seni košmarai vėl atgims. Netikėjo, tiesiog naiviai netikėjo. Po tokio ilgo laiko, praleisto ropščiantis iš duobės, tikrai negalėjo tikėtis, jog visa tai sugrįš. Viskas, kas ją kankino. Viskas, kas buvo didžiausias merginos košmaras. Ašas buvo kuo tikriausias. Ir pilyje. Kokio velnio čia atsigrūdo, buvo tikrai paslaptis. Na, galima būtų manyti, jog dėl to, kad atsidūrė Slapstūnų sąraše. Bet kažkodėl Carol tai atrodė per menka priežastis. Dvidešimtmetis vaikinas keliauja atgal į mokyklos suolą dėl kažkokio Sąrašo? Ir dar Ašas? Ne, turėjo būti kažkas daugiau.
O šiuo metu Caroline kaip ugnies vengė jau dviejų žmonių – Ašo, bet jis dar atrodė kaip košmaras, galintis prisisapnuoti dieną. Ir Edgar. Negalėjo pažiūrėti į tas žalias akis, kurios ištraukė iš tamsos savo rudomis. Ir vėl sustiklėjusiomis. Ne, vienas pasibuvimas trijų metrų atstumu dar neįstūmė į duobę, tačiau, tęsinat metaforą, Caroline šiuo metu kabėjo ant skardžio užsikabinusi viena ranka. Ir ta jau neketino ilgai laikyti.
Koridorius, apkarstytas gobelenais, atrodė visiškai tuščias. Ten Carol ir užklydo, vaikščiodama po pilį be tikslo, pati nematydama kur eina. Nes ir vėl visas jos mintis buvo užvaldę prisiminimai. Ne, šešiolikmetė dar nesigriebė medikamentų, tačiau vis dažniau ir dažniau ranka bejėgiškai nusvirdavo prie stebuklingosios kišenėlės, kurioje laukė išsigelbėjimas nuo viso pasaulio kančių. Nors ir laikinas.
Susirangiusi kamputyje ir atsirėmusi į kažkokį dulkiną gobeleną, vaizduojantį velniai žino ką, Caroline nuleido galvą ant kelių. Juodos garbanos išsidraikė aplinkui. Iš akių traukėsi šiluma. O mintys vėl nuklydo į laiką prieš dvejus metus, į sūkuriuojančią pūgą ir pavargusią, juodu apsiaustu apsigobusią juodaplaukę merginą žibančiomis akimis.
-
Pilies koridoriais slinko tyliai, tarsi neregimas, negirdimas šešėlis. Nenutoldamas, taičiau pernelyg neprisiartindamas prie kiek toliau slenkančios juodaplaukės merginos. Taip, tai buvo medžioklė. Atsargiai, neišgąsdinant aukos, sekti, sėlinti, ir laukti. O taip, laukti jis mokėjo, tik retkarčiais leisdavo prasiveržti savo įgimtam nekantrumui. Kantrybės išmoko kruopščiai vedžiodamas randus ant merginų kūnų. Juk kaip galėjai taip daryti skubotai? Ne, reikia mėgautis kiekviena šio proceso sekunde. Apskritai, retai kada gyvenime ką darydavo neapgalvotai. Visas medžiokles suplanuodavo kruopščiai, viskam ruošdavosi iš anksto, numatydavo visus galimus scenarijus. Tik šitame visame kruopščiai apgalvotame plane vietos neatsirado vienam dalykui – meilei. Bet ji vis tiek atėjo. Nesiklaususi. Ak, negalėjo pakęsti, kai kas vyksta ne pagal jį. Štai kad ir dabar – atsidūrė kažkokioje velnio neštoje ir pamestoje pilyje.
Akimirkai pametė Carol iš akių ir susimąstė. Kodėl ją seka? Juk tvirtai sau prižadėjo, kad nieko neskaudins iki mūšio. O jau tada... Trumpai leido vaizduotei įsisiūbuoti tamsiausiomis ir kruviniausiomis spalvomis. O tada vėl susimąstė. Ką darys atsidūręs per arti jos? Juk gali nesusivaldyti.
Paskui Carol įsekė į kažkokį savotišką tunelį, sudarytą iš gausybės audinių ir gobelenų. Keista šita pilis. Pilna senienų. Gal ir būtų įdomu patyrinėti, bet dabar tam neturėjo nei noro, nei laiko. Nors ne. Laiko turėjo į valias. Neturėjo noro. Ką čia domėsies gobelenais, kai priešais toks įdomus egzempliorius - būtybė, sugebėjusi pasprukti iš Mirties nagų, atsistoti ant kojų, išlipti iš duobės, netgi pagyventi normaliai ir vėl į ją po truputį smenganti. Iššiepė dantis tarsi pulti pasiruošęs vilkas. Tuoj, jau tuoj. Vidiniai demonai tiesiog šėlo, vos įstengdami pasisotinti artėjančio mūšio vizijomis.
Merginai atsisukus apsidairyti staiga užlindo už gobeleno. Iš jos akių po truputį traukėsi šiluma. Rūsčiu veidu stebėjo, kaip juodai apsirengusi būtybė įsitaiso ant grindų ir nuleidžia galvą. Dievaži, ji dar labiau sulyso, vieni kaulai ir oda. Juodi kaip rašalas plaukai išsidraikė ant kelių. Įsitikinęs, jog Carol visiškai pasinėrė į prisiminimus ir savotišką transą, priėjo ir atsisėdo priešais. Nežinojo ką darys vėliau. Nugara atsirėmė į gobeleną, nuleido galvą ir atsiduso. Taip pat nuklydo į prisiminimus, tik jam, priešingai nei merginai, jie buvo beveik malonūs.
-
Pažadėjo negyventi prisiminimais. Pažadėjo žengti į priekį. Pažadėjo daugiau neleisti Ašui valdyti jos gyvenimo. Ir jam pasirodžius visi tie pažadai sudužo į šukes. Pažiro po visą skurdų Carol pasaulėlį, įsmigdamos į visas silpnesnes vietas. Adios, amigo. Keliaujam žemyn. Šitos akimirkos reikėjo laukti nuo tada, kai toje nelemtoje Ateities Būrimo pamokoje, piene pamatė Ašo atvaizdą. Juk neatsibeldė jis pilin šiaip sau. O susitikimas buvo neišvengiamas, tačiau mergina mielai būtų sutikusi būti nubausta Argo Filčo stiliaus bausmėmis, negu visgi pasimatyti su juo.
Ir dar kartą, eilinį kartą keikdama save už viską - sprendimą vykti praktikos, uždelsimą, susigundymą pakelės smukle, išsilydymą nuo paprasčiausio vaikino žvilgsnio, Caroline net nepastebėjo, kad koridoriuje sėdi ne viena. Tik pagaliau pakėlusi akis nustėro - per juodų garbanų voratinklį pastebėjo pažįstamą veidą. Ašo veidą. Skubiai nuleidusi galvą nusibraukė plaukus nuo akių ir vėl neryžtingai dirstelėjo - gal vėl vaidenasi. Tačiau ne. Ašalainas Blekmoras sėdėjo vos už pusmetrio, atlošęs galvą ir atsirėmęs į gobelenais apkarstytą sieną ir, rodos, svajodamas apie kažką mielo ir malonaus. Pažinodama vaikiną šešiolikmetė taip pat žinojo, kokio maždaug turinio tos svajonės. Stebėtojui iš šalies tai atrodytų kaip geras siaubo filmas.
Sprukti nėra kur; koridoriuje jie vieni, o gobelenai puikiai izoliuoja garsą. Viską apsvarsčius, merginai švietėsi ne pats maloniausias scenarijus.
- Ką čia veiki?- be įspėjimo, be jokio vidinio pasiruošimo, Carol staiga prabilo skylančio ledo aštrumo balsu. Giliau įkvėpusi papildė.- Ko tau iš manęs reikia? Mergaites kankint pabodo, ar jau visas iki kapo privesti nori? Kodėl tiesiog negali man leisti gyventi? Kodėl?- ji neverkė. Žinojo, jog ašaros vaikinui būtų stimulas veikti.
Ji atsistojo, pasitaisė plaukus. Puikiausiai nujautė, kas laukia ir buvo dar gana protinga suvokti, jog nepabėgs. Ranka nuslydo prie peilio, visada kabančio ant diržo - šis įrankis jau kartą padėjo išsigelbėti, gal padės ir dar sykį.
Galbūt šią sekundę Caroline atrodė gana komiškai - persigandusi, išsidraikiusiais plaukais, visiškai liesutė ir laikydama prie viso šito visai nederantį ginklą. Juk dabar niekas jos neišgelbės. Čia ne vizija, kad kas galėtų ją išblaškyti. Edgar'o nėra, o puikiai iškabinti gobelenai sugers bet kokį garsą. Padėtis darėsi grėsminga.
-
Ta diena keitė. viską. Niekada negyveno prisiminimais, tikriausiai jei ne ta suvenyrinė namelio siena (vienintelė nedengiama veidrodžių), kur tarsi garbės lentoje iškaltos visų ten buvusių merginų vardai ir pavardės, nei neatsimintų visų. Tai tebuvo savaitės, mėnesio, pusmečio, o jei stipresnė - net ir metų nuotykis. Bet ne daugiau. Tačiau dabar - negalėjo pamiršti tos dienos, tiksliau, nakties, kai mirdamas iš nuobodulio sėdėjo smuklėje. Po teisybei, prie Carol į patraukė akys. Jos buvo tokios spindinčios ir gyvos, kad negalėjo atsispirti pagundai pažiūrėti kaip atrodys užgesintos. Buvo tiesiog smalsu. O kas galėjo žinoti, kad tai išsivystys į tokį dalyką. Net jis pats nenumatė šio scenarijaus. Nors visada numatydavo viską.
Pašnairavo pro nuleistas blakstienas. Carol jį pastebėjo. Jokia plunksna neaprašys šitos akimirkos žavesio, jos baimingo žvilgsnio, išduodančio kas dedasi galvoje. Ji galvoja kaip pabėgti, bet žino, jog nepavyks. Žvilgsnis nuslysta gobelenais ir prieina prie išvados, kad jie sugers bet kokius riksmus. Taip, dar niekada neturėjo tokios puikios aukos. Ji pati sau pasirinko tobulą vietą. O gal visgi šita pilis ne tokia jau ir kvaila kaip atrodo. Be įspėjimo pasigirdo ir Carol balsas. Ak, tas baimės ir bejėgiškumo kupinas tonas, tas beviltiškumas, desperatiškas noras gyventi... Jau buvo pamiršęs, kaip tai skamba.
- Ir tau labas, Caroline,- tyliai tarstelėjo jis. Nors balso nepakėlė, žemas tembras užpildė visą patalpą.- Negi visai manęs nepasiilgai?- kaip aliejus, pilamas į vandenį, į balsą įsiliejo ir kažkokia kita gaida, iššluojanti visas mintis iš galvos.- Argi neleidžiu tau gyventi? Juk leidžiu. Tu dar gyva,- tyliai nusijuokė, tačiau net ir tame žemame, gomuriniame juoke girdėjosi keistoji gaida. Keistokas buvo tas juokas. Jeigu mirtis mokėtų kvatotis, tas garsas skambėtų būtent taip.
Atsistojo. Kurį laiką leido sau pasimėgauti persigandusios Caroline vaizdu - įsitempusi, kaulėtą ranką priglaudusi prie peilio rankenos. Ji - dar labiau sulysusi, visai be jėgų. Neturi jokių vilčių. Bet visgi jis leis sau šiek tiek pažaisti.
- Atiduok man tą peilį, Carol, būk gerutė. Juk tau jo nereikia, tiesa?- švelniai sumurkė, tarsi katė, šokdama ant paukštelio ir išsišiepė tarsi vilkas, kai ginklas atsidūrė jo rankoje.
Ūmai akyse aptemo, galva pradėjo suktis. Tačiau po sekundės jau nebedvejojo. Rankoje laikė peilį, o priešais stovėjo auka. Viskas paprasta kaip du kart du. Ašmenys atsidūrė prie švelnios merginos kaklo odos. Mėgavosi akimirka, skaičiavo vis greitėjančius merginos širdies dūžius. Nebetramdė savęs, tamsiosios pusės nebemaitino būsimo mūšio vaizdiniais. Visko reikėjo čia ir dabar.
Stiprios rankos perplėšė suknelės medžiagą nugaroje. Akimirką grožėjosi savo meno kūriniu - besikryžiuojančiais randais. O tada peilio ašmenis pridėjo prie kaulėtos Carol nugaros. Ramiai, neskubėdamas, pasimėgaudamas procesu raižė dvi kruvinas raides. A.B. Ashalain Blackmore. Juodaplaukės skausmas pagaliau bent kiek jį apramino. Juk koridorius tuščias?
-
To ir turėjo tikėtis. Vos tik prabilusi. Caroline jau buvo užmiršusi Ašo balsą. Labai, labai seniai negirdėjo jo kalbant. Pamiršo tą žemą, daugiaspalvį, gomurinį jo tembrą, nebeprisiminė tos keistosios gaidos, kuri įsilieja tarsi vynas į vandenį, iššluoja mintis iš galvos, priverčia galvoti tik apie tą nuostabų balsą, apie tai, ką jis sako, sužadina norą jam paklusti, paklusti bet kokiu atveju. Buvo pamiršusi net tą jo kraupų kaip pačios giltinės juoką. Na, jeigu popiežius yra Dievo vietininkas žemėje, tai buvo galima drąsiai teigti, jog Ašas yra pats tikriausias giltinės vietininkas žemėje. Ir pragare, žinoma.
- Aš gyva,- blausiai, bejausmiu balsu tarsi aidas atkartojo Caroline, net teisingai nesuvokdama tų žodžių prasmės. Žvelgė į juodas, gilias tarsi tuneliai Ašo akis ir nieko daugiau nematė. Tarsi visą šilumą, visą gyvybę jis mokėtų išsiurbti vien žvilgsniu.
Tą laiką viskas išnyko - ji, jos tapatybė, viskas šiame pasaulyje. Edgar'as, Klarė, visi kiti pažįstami. Liko tik Ašo balsas ir akys. Užvaldė pažįstamas noras daryti viską, ko jis panorės. Mergina nedvejodama padėjo savo brangųjį peilį ant balto Ašo delno. Gal kur giliai, pačiame smegenų kamputyje mintyse koks vidinis balselis ir perspėjo, tačiau jis buvo storai užmūrytas po vaikino balsu.
O tada jau buvo per vėlu. Viskas. Šalti ginklo ašmenys prigludo prie Caroline kaklo. Mergina nedrįso ir kvėpuoti. Pakankamai pažinojo Ašą ir žinojo, jog faktas, kad jie yra pilnoje žmonių pilyje nei kiek nesutrukdys jam griebtis savo mėgstamos veiklos. Ką jam reiškė apžavėti teisėjus - nieko. Negalėjo prabilti, negalėjo pabėgti, negalėjo šauktis pagalbos. Plieno šaltis atsitraukė ir Carol pati tuo netikėdama pasitrynė kaklą - nejaugi viskas taip ir baigsis? Tačiau beveik po sekundės pajuto plyštant suknelės medžiagą ir peilio vėsą jau kitoje vietoje - ant nugaros. Suklykė. Žinojo, kad gobelenai kuo puikiausiai sugers visą garsą, tačiau negalėjo liautis klykusi, nors smaigalys dar nepradėjo savo kelionės randų išvagota oda.
Ištryško pirmieji kraujo lašai, kūną tarsi botagu perliejo skausmas. Paprastai taip nebūdavo. Ašas visuomet po ranka turėdavo savo adatas, gal taip buvo ir šįsyk, tačiau peilis pasirodė esąs geresnė partija. Riksmas jau strigo gerklėje, tačiau visgi Caroline šaukėsi pagalbos, kol užkimo. Net ir žinodama, jog klyksmas suteiks vaikinui dar daugiau džiaugsmo. O puikiai pačios šešiolikmetės išgaląstų ašmenų kelionė oda dar nė nesirengė pasibaigti.
-
Edgar'as sugrįžo į Hogvartsą paskutinįjį kartą. Gal ne paskutinįjį, tačiau kaip mokinys jau čia nebesugrįš. Na, nebent neišlaikytų šiųmečių egzaminų. Po vasaros vaikinas šį kartą grįžo anksčiau nei įprastai. Iki mokslų pradžios dar buvo likusios kelios dienos. Taip jis norėjo apsižvalgyti po pilį ir aplink dar kartą. Norėjo apžiūrėti tas vietas, kurių taip ir nespėjo padoriai apšniūrinėti per praėjusius šešis metus. Aišku, pilnai tą padaryti kažin ar pavyks ir per paskutiniuosius mokslo metus, nes magiškoji vietovė tikriausiai begales visokių užkampių ir kampelių, į kuriuos bet kada užsinorėjęs nepateksi.
Po praėjusių metų, juodaplaukis jautėsi ramesnis. Kažkokiu būdu sugebėjo bent mažumėle susitaikyti su tuo kas nutiko. Bet susitaikyti viena, o atleisti pačiam sau kas kita. Jis vis ir dabar neplanavo atsikratyti atsakomybės, tačiau, kaip ir buvo žadėjęs, pirma turėjo surasti draugės skriaudiką. Tam jis praleido visą vasarą domėdamasis apie panašius psichopatus, skaitinėdamas įvairiausius straipsnius ir viską, kas galėjo duoti bent menkiausią užuominą, kur galėtų slėptis jo ieškomas tipas.
Besitrainiodamas per laiptus, keičiančius savo poziciją, septintakursis nė nepajuto, kaip įžengė į trečiojo aukšto koridorius. Šis aukštas buvo gerai pažįstamas tamsiaplaukiui. Bet ar tikrai? Kažkokiu nepaaiškinamu būdu eidamas, atrodo žinomais keliais, atsidūrė gobelenų apkrautoje vietoje. Kas čia? susiraukęs nužvelgė aplinką. Remontai? stebėjosi, nors kažkas buvo ne taip. pati aplinka buvo visiškai kitokia. Neregėta. Negi per savas mintis nė nepajutau, kur nuklydau? vis klausinėjo savęs, nes buvo tikras, kad keliauja žinomomis vietomis. Ilgai nuostabos nelaikė, susivokdamas, jog yra magiškoje vietoje, kuri gal vėl gi pateikia savų siurprizų. Atgal atsisukti neketino ir žingsniavo tarp nesibaigiančių gobelenų. Koridoriaus kelias buvo vingiuotas, todėl Jeffter'is išniro iš už vieno kampo, kito ir trečio, galiausiai sustabdžiusį jo kelionę. Bet ne pats kampas sustabdė ją ar kokia siena. Jį sustabdė tolimoje, blausiai apšviestoje vietoje, besimatantys tamsūs siluetai ir kažkoks silpnas garsas, sklindantis iš gilumos. Akimirką pažiūrėjęs, ėmė palengva judėti artyn ir artyn, o girdimas garsas buvo vis aiškesnis ir aiškesnis. Tai buvo merginos klyksmas, kuris privertė paspartinti savo žingsnius Edgar'ą. Tas klyksmas buvo ganėtinai duslus, prikimęs. Tartum būtų jis tęsis nežinia kiek laiko.
Žaliaakiui priartėjus tiek, kad jau galėjo įžiūrėti tamsesniąją koridoriaus dalį, kaip mat vėl stingo. Akys šoko ant kaktos. Negalėjo patikėti tuo ką mato. Ten buvo Caroline ir kažkoks keliais centimetrais aukštesnis vaikinas, raižantis jos nugarą. Grifas stipriai susimerkė ir vėl atsimerkė, norėdamas įsitikinti, kad tai ne dar vienas matomas jo bereikšmis vaizdinys. Deja, prieš akis vis buvo tas pats vaizdas.
Aš ir vėl į viską reagavau iš tolo? ėmė galvoti, jog padarė klaidą nekalbindamas kiek pakitusios draugės per pergalės vakarėlį. Visas septyniolikmetis ėmė virpėti gniauždamas kumščius. Tai "jis" iš daromų skriaudiko veiksmų susiprato, paskutinius mokslo metus pradėsiantis moksleivis ir po ilgo laiko jo veidą padabino šypsnis. Tik šis šypsnis nebuvo mielumo ar draugiškumo kupinas. Jis buvo persunktas pykčiu, tačiau savyje lyg nurideno kažką sunkaus vilkto paskui save. Jautėsi tarytum tuoj bus išsilaisvinęs iš to kas taip visą laiką slėgė.
- Paleisk ją!- suriko vos kelių, gal dešimties metrų stovinčiam piktadariui.
- Nemaniau, jog esi ant tiek silpnas, kad imtumeisi skriausti nieko dėtų mergaičių,- paniekinamai toliau šnekėjo Edgar'as. Jis nesitikėjo, jog ieškotasis asmuo malsis jam palei nosį.
- Tikriausiai išsirinkai netinkamą vietą savo purviniems darbeliams,- piktdžiugiškai susijuokė nužvelgdamas, gobelenais nukrautas sienas.
-
Koridoriuje pasigirdo žingsniai. Jis susierzino. Pagal planą čia nieko neturėjo būti. Ach, tiesiog negalėdavo pakęsti, kai kas vykdavo ne pagal jo norus. Juk viską buvo tiksliai suplanavęs. Na nieko. Įkvėpti, iškvėpti. Susitvarkys, juk visada susitvarko. Pakėlė akis nuo savo darbo, jei tik taip galima pavadinti, ir apsižvalgė. Rankos nenustojo judėti, toliau piešė krauju padabintus ornamentus. Buvo įgudęs taip, kad net visai nematydamas kuo puikiausiai susitvarkytų. Po kelių akimirkų koridoriuje pasirodė dar vienas vaikinas. Susiraukė. Tai buvo tas pats, kurį matė su Carol savo atvykimo dieną. Nuo pat pirmųjų sekundžių pajuto šiokią tokią antipatiją jam. Na žinoma. Riteris spindinčiais šarvais atkeliavo gelbėti princesės. Žavumėlis. Staigiu judesiu atitraukė ašmenis nuo juodaplaukės nugaros ir apsuko peilį rankose.
- Ahaaa,- nutęsė jis. Nelabai mėgo kalbėti. Malimas liežuviu atrodė tarsi kažkoks nereikalingas priedas. O priedų jis nekentė.- Malonu matyti tave čia. Kad ir kokių didvyriškų paskatų vedamas teikeisi atkeliauti, turėsiu tave nuvilti: nedariau, nedarau ir nedarysiu nieko, ko mergina nenorės, ar ne, Carolin ((tarti Kerolin, ne Kerolain))?- šyptelėjo lyg vilkas, užspietęs grobį į kampą. Ar tas vaikinas tikrai toks kvailas, ar tokiu dedasi? Labai įdomu. Bet galėtų jis čia ir nesimaišyti. Akies krašteliu mestelėjo žvilgsnį į Carol. Jau ir prieš tai buvo išsekusi, palūžusi, o dabar... ne, ji nekliudys. Juolab, kad sužeista. O štai šitas juodaplaukis... Jaunas, kvailas, pilnas jaunatviško idealizmo, bet visgi ne iš kelmo spirtas. Tamsios akys lakstė, vertindamos padėtį. Galvoje jau kurpėsi šimtai galimybių, tobulai tiksliai iki smulkmenų paskaičiuotų veiksmų galybės. Ir visgi tobulai taktikai sudėlioti jis laiko neturėjo.
Suėmė merginą už riešo. Apsuko, kad žvelgtų ne į sieną, o į priešais stovintį savo draugelį. Tvirtai apkabino josios liemenį, nors tai būtina ir nebuvo - norėdama niekur nebūtų pabėgusi. Mintyse keiktelėjo - jautėsi visi kaulai. Laisvoje rankoje ramiai sukinėjo ratu baltakriaunį Carol peilį.
- Prievarta nėra būtina,- tyliai ištarė, ašmenis priglausdamas prie merginos kaklo.
Jis sugalvojo, kaip to vaikino buvimą išnaudoti savo naudai. O taip... Net atsiduso pagalvojęs, kaip viskas puikiai susiklostė. Galgi ekspromtas nėra taip jau ir blogai, kaip manė anksčiau? Po tvirtu delnu jautė, kaip greitai daužosi Carol širdis. Pasiilgo šito jausmo. Labai.
-
Skausmas atbukino pojūčius, įmetė tarsi į kokią kitą realybę, juodąją skylę, kur sekundės tarsi nebeegzistavo. Caroline nesuvokė, kiek laiko jau stovi atsirėmusi į akmeninę sieną, o šalti peilio ašmenys keliauja jos oda. Susitelkė į pirštais liečiamos sienos glotnumą ir visus nelygumus, į raminančią vėsumą, į Ašo kvėpavimą... Kol išgirdo artėjančius žingsnius. Staigiai pakėlė galvą. Ir skausmas, ir laikas grįžo. Klyktelėjo jau gerokai prikimusiu balsu pamačiusi atėjūną.
- Edgar, ne! Tik ne...- taip ir nepabaigė Caroline - išgąstis smogė visur, kur tik galima. Jos draugas, žmogus, padėjęs iškęsti sunkiausią laiką per visus septyniolika metų atsidūrė tokioje padėtyje. Mergina kuo puikiausiai žinojo, kad Ašą tai suerzins. Matė, kas atsitikdavo tiems, kurie pasipainiodavo ne vietoje ir ne laiku. O ji pati buvo bejėgė, sužeista, tarsi apnuoginta - be visko, kas teikė jėgų. Negalėjo pakovoti už save.
Ašas prabilo. Tyliu, aksominiu, nors ir aštriu kaip ledas balsu, užpildančiu kiekvieną koridoriaus kertę. Visą Carol tiesiog purtė siaubas, nors viduje ji buvo ramut ramutėlė. Daugiau ar mažiau jau žinojo kas vyks. Tai nekėlė to pirminio išgąsčio - kaustė jau daugybę mėnesių nepaleidžianti nuolatinė, pastovi ir pagrįsta baimė.
Susigūžė, Ašui kreipusis į ją taip. Karolin. Ji jam buvo Karolin, tarsi tarimo normos neegzistuotų. O visgi, jai taip patiko, kaip siauros, griežtos lūpos ištaria tą pravardę. K-a-r-o-l-i-n. Raidė po raidės.
Ūmai jos riešą sugniaužė stipri ranka. Pasaulis apsisuko ratu, o kiek apkvaitusios merginos smegenys ne iš karto sufokusavo naują padėtį. Per liemenį tvirtai laikė Ašas, o tiesiai priešais stovėjo Edgar. Prie kaklo odos prigludo šaltas metalas. Na žinoma. Tarsi plėšrus vilkas į bejėgį grobį pergalingai dėpsojo Ašas. Jis nebūtų jis, jei nesugebėtų situacijos pasukti pagal save. Rudos Carol akys žvelgė šaltai. Ir tik pačiam jų dugne galėjai įskaityti visas emocijas.
- Edgar,- vos judindama lūpas pratarė - laisvai balso stygoms funkcionuoti trukdė peilis prie kaklo,- Edgar, bėk iš čia. Eik. Man viskas bus gerai,- mergina beveik tikėjo tuo, ką sakė - juk iš ties - septyniolikmečiui grėsė tikras pavojus. O ji... Ašas nežudys jos. Niekada nežudydavo merginų. Tik mandagiai parodydavo kelią į mirtį ir stumtelėdavo. Visa kita įvykdavo savaime. Tačiau stojusių skersai kelio laukdavo daug žiauresnis likimas.
-
Kaip erzinančiai skambėjo tie atvykėlio žodžiai, kurie bandė buvo išvedžiojami, kad jis nieko dėtas, ir jog nedaro to ko kiti nenori. Tarsi viskas vyktų paprasto žaidimo forma, kur niekas nenukenčia, nejaučia skausmo. Taip nebuvo. Šis jo žaidimas buvo kažkoks iškreiptas ir nesveikas.
- Gerai, silpnas padare,- vėl užgauliau kreipėsi į skriaudiką, - Jei, kaip sakaisi nieko nedarąs, ko ji nenori, tai vadinasi leisi jei dabar eiti su manim, nes tai yra tai, ko ji nori!- siekė šiais žodžiais paneigti Ashalaino žodžius. Netrukus greičiausiai ir pats jos paneigė priglausdamas ašmenis prie grifo draugės kaklo. Tai tikrai negalėjo nutikti jos noru. Puikiai žinojo, kaip ji jo bijo ir nenorėjo sutikti. Žinojo taip pat, kaip ir žinojo, ką jai prižadėjo. Tik gaila nespėjo tam užbėgti už akių ir jo bendrakursė jau vėl gi spėjo nukentėti.
- Ir man rodos aš tau buvau liepęs ją paleisti!- piktai priminė, tai ką buvo minėjęs atvykėliui. Tuoj koridorius palietė slopus ir išvargęs Caroline balsas. Edgar'as sukluso ir akimirką bandė suvokti, ką šioji pasakė. Taip išties ji prašė Edgar'ą dingti iš čia. Tik greičiausiai ji prašė neįmanomo. Septintakursis nė neketino bėgti ir vėl gi palikti draugės. Neketino, jei leisti dar kartą kristi į tamsumas.
- Atleisk, kad atitolau per kelis mėnesius nuo tavęs, teigdamas, jog taip tik geriau. Pasirodo klydau. Ir tos klaidos nebekartosiu,- ramiais suklapsėjęs akimis prisimerkė įsistebėdamas tą, kurio ilgai ieškojo ir žengtelėjo žingsnį į priekį neatgniauždamas kumščių. Norėjo dar dėti vieną, bet staiga stabtelėjo. Suvokė, kad be atodairiškas ir tik emocijų vedamas artinimasis prie neaiškaus asmens, gali iššaukti pasekmių, per kurias gali nukentėti jam svarbus žmogus.
- Taigi, dar ilgai žadi slėptis už merginos?- vėl visą situaciją grifas bandė išjudinti žodžiais, nes įniršis kilo. Ir jei ne priešais stovinti Carol, kuri dengė Jeffter'io taikinį, tai žaliaakis būtų jau prieš kurį laiką išlaisvinęs savo įniršį.
-
Nusijuokė - šaltu, mirtimi dvelkiančiu juoku, parodydamas smailius dantis. Dievaži, buvo tikras žmogus su šiokia tokia genetine mutacija. Bet kiekgi jo viduje dar liko žmogiškumo? Įdomus filosofinis klausimas, šiaip jau. Reikės kada panagrinėti. Tačiau dabar... Ach, dabar laukė daug smagesni užsiėmimai nei tiesiog įsivaizdavimai. Visgi - nejaugi tas vaikinukas tikrai toks naivus?
- Tu buvau liepęs ją paleisti?- šyptelėjo, akys klastingai prisimerkė. Nelabai patiko toks idealistinių mąstymų pilnas grobis, bet, kita vertus... gal bus netgi smagiau negu jis manė.- Kaip gaila, bet nė nemanau to daryti. Mums čia ir taip neliūdna,- tarstelėjo pakedendamas juodas Carol garbanas. Švelnios, tarsi šilkinės. Visada tokios buvo, kiek tik pamena. Po šaltais ašmenimis sujudėjo septyniolikmetės balso stygos. na žinoma, ji visad stengsis išgelbėti, padėti, nors ir pačiai visai kapai. Švelniai sukdamas sruogą apie pirštą kita ranka vos vos spustelėjo peilį. Pirštais jautė po oda pulsuojantį kraują. Tiksliai žinojo, kiek giliai reikia įpjauti, suspausti, jei nori būtent tokio ar kitokio efekto, rezultato. Šiuo atveju tereikėjo, kad baltą odą vos vos nuspalvintų raudonis. Graži, grakšti kraujo srovelė, nutekėjusi žemyn.
Užvertė viršun akis klausydamas tų beprasmiškų prisipažinimų ir išvedžiojimų. Dievaži, daugžodžiavimų pakęsti negalėjo.
- Tavo bėda, kad stūmei nuo savęs. Matai, prie ko privedei merginą?- šyptelėjo. Tuos naivuolius iš vėžių išmušti vieni juokai. Dar kartą švelniai perbraukė juodo šilko Caroline garbanas.
- Gerai, jei taip nori, galim pasikalbėti ir akis į akį, be merginos,- pratarė, sekdamas nedrąsius, tačiau ryžtingus Edgar'o žingsnius artyn.
Lėtai atitraukė ašmenis nuo rausvai nusidažiusio Carol kaklo. Užsikišo ginklą už diržo, dar nepaleisdamas merginos. Viena ranka suėmė liesą merginos riešą, tarsi tikrindamas pulsą, o kitą nestipriai suspaudė kaklą. Ilgai netruko, kol liesas septyniolikmetės kūnas suglebo, kvėpavimas nuslopo, o akys beveik sustiklėjo. Švelniai, kiek jam tai įmanoma, paguldė juodaplaukę ant gobelenais nuklotų grindų. Puikiai žinojo, kaip reikia nužudyti, kaip - pagąsdinti, kaip atimti sąmonę.
Įsispendė rankomis į šonus ir savo juodosiomis akimis įsispitrijo į priešais stovinčiojo žaliąsias.
- Nesijaudink, ne mirus,- po kelių minučių pratarė.- Dabar galime ramiai pasikalbėti. Juk to norėjai, ar ne?- tarsi vilkas šyptelėjo.
-
- Buvau..,- tvirtu balsu atsakęs, Edgar'as toliau akylai stebėjo žmogų, kuris kėlė šiuo metu itin didelį pyktį. Juodaplaukis jau gniaužė kumštį, kurį norėjo sumūryti marmūzėn tam, kuris drįsta manipuliuoti draugais. Šiuo atveju drauge. Jei ne Carol laikoma jo rankose, septyniolimetis jau seniausiai būtų padaręs tai, ką norėjo. Tas veiksmų apribojimas erzino. Jeffter'is nė nežinojo, ką daryti. Laikas tarsi sustojęs buvo. Bijojo pulti it akis išdegęs, kad nepakenktų tamsiaplaukei, tačiau stypsojimas vienoje vietoje, regis, irgi naudos nedavę. Caroline kaklu ėmė bėgti kraujas. Galvok! sau šaukė, bet vien tas "galvok" ir teskambėjo galvoje ir jo niekas prasmingesnio nekeitė.
Išgirdus atklydėlio žodžius grifas sukluso. Kalbantysis, rodos, buvo teisus sakydamas, jog Edgar'as privedė bendrakoledžę prie dabartinės situacijos. Ne. Tai netiesa! žaibiškai septintakursis pakeitė savo nuomonę. Aišku, tiesa buvo tai, kad tolo nuo draugės, bet tolo dėl panašių neigiamų minčių apie tai, kad jis jai kenkia. Todėl vėl panirus į panašias mintis, kad tik yra galintis pakenkti jam svarbiems žmonėms, suteiktų tą pranašumą, kurį veikiausiai dabar ir siekė įgyti Ashas. Nė velnio! žaliose akyse buvo galima matyti ugnelę, kuri ką tik įsižiebė.
- Ne aš ją žaloju ir kankinu!- mestelėjęs faktą, kad jei ne šis keistų pomėgių turintis maniakas, tai grifė tikrai nebūtų buvusi dabartinėje situacijoje. Ir pagaliau Edgar'as gavo, ko norėjo. Klastuolis sutiko nebesislėpti už merginos. Trumpaplaukio akys pasidarė dar žvitresnės. Geriau jau būtum jį pasilaikęs rankoje stebėjo, galima vadinti savo priešą, užsikišantį ginklą už diržo. Caroline vis dar buvo piktadario rankose. Jis ją lyg užsmaugė. Tuo pačiu kelioms sekundėms sustingdė ir grifą.
- Tavo laimei,- dabar piktai atrėžęs nieko nebelaukė ir bėgomis pasileido link vos ne dešimčia centimetrų aukštesnio vaikino, kai šis jau nebelaikė savo, Jeffter'io nuomone bjauriose, rankose rudaakės. Dabar galėjo netrukdomas pulti. Aišku, persistengti negalėjo, kadangi bendrakursė buvo šalimais, tad neapdairūs veiksmai vis gi turėjo galimybę pakenkti ir jai. Grifų prefektas neketino trauktis lazdelės. Jis priartėjęs prie kankintojo galingai užsimojo savo dešine, pirštinuota ranka. Ir čia vėl prabilo sąžinė. Žinojo ko prieš jį stovintis veikėjas yra pridaręs. Tačiau nenorėjo būti visiškai, kaip jis. Žinoma, smūgis metaline ranka, ne ką ir būtų padaręs. Gal tik garantuotai būtų sulaužęs nosį ar žandikaulį, tačiau Edgar'as tikriausiai nebuvo pakankamai įpykdytas šiam momentui, todėl užuot smūgiavęs iš užsimotos rankos, vikriai ėmė kelti kairiąją, kreipdamas jos kumštį iš apačios Blackmorui į smakrą.
-
Dar kelias akimirkas žvelgė į nejudrų Carolin kūną. Ji visad buvo tokia graži mieganti. Arba iš skausmo netekusi sąmonės. Ne, ne dėl to, kad bejėgė. Jis nemėgo bejėgių taikinių. Todėl, kad užmigusi ji atrodo tokia... kaip čia pasakius, švelni. Tarsi nieko nebūtų patyrusi. Baltas lapas. Ir jaunesnė, be tų nuolatinių baimės ir skausmo įrėžtų raukšlelių dar labai jauname veide. Užsimerkusi - nesimatė akių. Tokia graži. Tarsi nieko nebūtų įvykę. O taip, ir jį kartais užklupdavo sąmonės graužatis - dar ne iki kaulų smegenų demonas buvo. Tačiau mieganti Carolin tą graužatį visada nuramindavo. Tarsi nieko nebūtų įvykę. Tarsi nieko nebūtų įvykę.
Tasai gražuoliukas didelio džiaugsmo nebekėlė. Kažkaip nervino labiau. Toks idealistinis, jaunas, gana kvailas. Bet ką darysi, kad jau atsivilko, tai jo bėda.
- Ar ne? O tai kas? Aš?- nusijuokė, tarsi negalėdamas patikėti tokia nepatvirtinta hipoteze.- Aš, gerbiamasai, jos nežaloju. Nežaloju nieko. Netinkamas žodis, mielas absolvente.
Tačiau pasirodo grifiukas ne toks jau ir kvailas buvo. Susiprotėjo, kad pulti reikia tik tada, kai jo brangioji Caroline atsidurs pakankamai toli nuo, jo akimis, pikta darančių rankų. Pritardamas linktelėjo, tarsi mokytojas pavyzdingam mokinukui.
Užsižiopsojo, ir jei ne Edgar'o trumpas sudvejojimas (ak, tie idealistai - amžinai susvyruoja tinkamiausiu momentu), jau būtų sveikų kaulų neparsinešęs.
- Pirma taisyklė, mielasai, niekada nedvejok tokiais atvejais. Jei ne tavo man didžiai palanki klaida, jau svyrinėčiau tenai už žandikaulio susiėmęs. O tu būtum turėjęs daugiau nei pakankamai laiko,- reikšmingai žvilgtelėjo į be sąmonės gulinčią, tarsi vaiko pamirštą lėlę, Carolin.- Žaizdos gana gilios, o laikas tiksi,- šyptelėjo.- Ir tikrai ne jos naudai.
Užsikalbėjo. Ir gavo. Per smakrą. Sutrikęs atsitraukė. Galvoje ėmė maišytis mintys, tarsi domino kaladėlių kompozicija - žaliaakis trinktelėjimu išjudino visą precizišką tvarką, suardė, sugriovė. Akys sužibo dervos juodumu. Puolė prie gulinčios merginos, spustelėjo krūtinės ląstą, kad atsigautų. Išsitraukė peilį. Iškėlė. Tačiau nesmeigė. Grakštus smaigalįs nubrėžė lanką ore ir nurėžė juodą garbaną, vos vos užkliudydamas kaklą. Laikė sruogą delne tarsi lobį
- Velniop,- tyliai ištarė, degančias akis nukreipdamas į Edgar'ą.- Sėkmės stabdant kraujavimą. Susitiksim vėliau, Carolin. Arba ne,- beveik ištėškė žodžius, tačiau buvo justi ir jam būdingos šalto manieringumo gaidelės.- Iki, brangieji,- apsisuko ant kulno ir rankoje tebelaikydamas juodąją garbaną, išsinešdino lauk.
-
Tarp Edgar'o sudvejojimų ir planų keitimų atliekant smūgį, Ashalainas kažką kalbėjo, kas grifui jau buvo visiškai nemotais. Užsimojus silpnesne ranka fiziškai, kuri savaime buvo silpnesnė už kitą, kai ta kita dar nebuvo dalinai nulieta iš metalo, paleido tikrai ne patį silpniausią smūgį, kuris atrodo sugebėjo išmušti iš vėžių Hogvartso mokinį, neaišku kaip patekusį į Hogvartsą, nes žaliaakio žiniomis tasai lyg turėjo būti baigęs mokyklą.
Jeffter'is išvydęs, kad draugės kankintojas nubėgęs prie jos stvėrė peilį, pats kišo ranką kišenėn trauktis jau ir burtų lazdelę, mat Blackmoro judesys peiliu nelabai ramino, bet visa laimė maniakas tik nusirėžė juodų plaukų sruogą nuo kraujuojančios grifės. Lazdelės panaudoti taip ir neprireikė. Piktasis burtininkas kažkodėl nusprendė baigti savo pasirodymą ir pasišalino.
- Su ja tikrai nebesusitiksi,- suburbėjo septintakursis besišalinančiam veikėjui, o pats pripuolė prie bendrakoledžės. Priklaupęs sukuždėjo kraujavimą stabdantį burtažodį ir nukreipė lazdelę į dar vienus peilio paliktas įpjovas ant merginos kūno.
- Atleisk..,- liūdnai sukuždėjo stebėdamas besitraukiančias žaizdas. Atsiprašinėjo, dėl to, kad atitolo pastaraisiais mėnesiais nuo draugės, kas manė, jai bus tik į naudą. Tačiau, kad ir ką bedarysi, rodos, visada visiems nepadėsi ir šioje vietoje pasitvirtino vienos bendraamžės moksleivės, sutiktos prieš šešerius metus, žodžiai, kad visko pakeisti nėra įmanoma. Ir tikriausiai ji neklydo. Septyniolikmetis ėmė labiau suprasti tai, koks iš tiesų naivus buvo, jei tikėjosi visus apsaugoti. Aišku, tai padaryti gali, tačiau vienas, visų pasaulio žmonių neišgelbės, kad ir kaip stengsis.
- Kaip jautiesi?- teiraudamasis palengvėle suėmęs už sulysusio Caroline liemens, juodaplaukis ją kėlė nuo žemės. Atsistojus apsidairė ar kur netikėtai nėra pasislėpęs tas niekingas žmogelis. Lyg ir nieko nebuvo.
- Eime,- palengva pradėjo vestis draugę iš gobelenais apsuptų koridorių. Jis ėjo ta kryptimi, kuri vedė lyg ligoninės sparno. Apsilankyti nukentėjusiajai ten buvo būtina, nes kraujo ji buvo netekusi daug. Ir tikėtina, jog buvo teisus, nes atrodė prasčiau, nei per grifų pergalės vakarėlį. Edgar'ui beliko viltis, jog draugė sugebės atsistoti ant kojų ir vėl, po to, kai jos skriaudikas vėl bastosi kažkur netoliese. Tačiau buvo tikras, pavyko sykį, pavyks ir antrą.
-
Nauji mokslo metai, nauja Lisetė. Nors ne, ne visai. Tiesą sakant, visiškai ne nauja. Vis dar tas pats linksmas veidas, pasirodantis tik pirmąjį mėnesį po vasaros, rausvi pasišiaušę plaukai, ir žeme besivelkantis apsiaustas, kuris jau po geros savaitėlės kaups dulkes spintoje kambario kampe.
Klastūnyno globotinė žingsniavo koridoriumi iš ką tik pasibaigusios pamokos. Vienas dalykas, kurio rausvaplaukė ypatingai nekentė - pirmakursiai, kurie krūvomis klaidžiojo Hogvartso labirintais ir rėkė vienas garsiau už kitą. O Lisetę dar labiau erzino tai, kad pirmokėlių ūgis ne ką ir tesiskyrė nuo smulkutės šeštakursės, kuri per tuos pyplius sunkiai skynėsi kelią miegamojo link.
Šiaip ne taip suradusi laisvą tarpelį, gyvačiukė pripuolė prie lango, pro kurį buvo matyti vis dar vasariška gamta ir didžiulė saulė, kuri it kokia auklė aplink save saugojo vieną kitą į avį panašų debesėlį.
-
Savo kūno linijas pabrėžiančia, tamsiai melsva, kelius siekiančia suknele pasidabinusi Amika išlipo iš dailios karietos.
- Toliau aš pati, Rodrikai, - maloniai šyptelėjo vežėjui ir mostelėjusi ranka, leido pegasais pakinkytai transporto priemonei pakilti.
Jau nemažai laiko praėjo nuo purpurinių plaukų savininkės pasirodymo Hogvartse. Na, kaip nemažai - du metai, o ir Ateities būrimo profesorės kėdėje išsilaikė te vieną sezoną, tad viltis, kad šią, dar ganėtinai jauną merginą, kas prisimins, buvo belikę kruopelytė. Tačiau Lordess nesinervino, nejautė didelės nostalgijos nei lipdama pilies laiptais, nei garsiai aukštakulnių kulniukais skambindama painiais koridoriais, padabintais gigantiškais gobelenais. Vienintelis jaunosios, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovės tikslas atvykus į burtų ir kerėjimo mokyklą buvo įgyvendinti Tanserio siūlytą mainų programą. Ir štai dabar banguotus, trumpučius plaukus persimetusi į šoną, o rankose spausdama storą segtuvą su šūsniu svarbių popierių, Lordess juosvomis, katiniškomis akimis skenavo kiekvieną vaikigalį ir netikėtai užkliuvusi už pažįstamų, ryškiai rausvų plaukų kupetos - šyptelėjo. Atsargiai prasibrovusi pro pirmakursių bangą, Mikusia švelniai uždėjo delną ant mergaičiukės liauno peties.
- Panelė La Claire? - dar patikslino spėjimą Ministerijos darbuotoja ir tikėdamasi, jog nesuklydo, pridūrė:
- Eime su manimi.
-
Svetimkūnis ant rausvaplaukės peties privertė merginą krūptelėti. Negana to, toks oficialus kreipimasis į šeštakursę dar labiau gąsdino. Prieš Lisetės akis perbėgo visi penkeri metai Hogvartse, visos iškrėstos išdaigos ir nusižengimai taisyklėms. Klastūnyno globotinė lėtai ir nedrąsiai apsisuko. Galėtų dėti į kojas, jei ne tas sausakimšas koridorius. Šešiolikmetė galėjo prisiekti, kad moteriškė jai jau kažkur matyta, tačiau kur?
-Kodėl turėčiau kažkur su jumis eiti?!- Lisetė suraukė antakius ir piktai vyptelėjo į ponią gražiais plaukais. Iš išorės ta moteriškė neatrodė pikta ar nemaloni, tačiau visa tai galėjo būti tik apgaulė. Šiaip ar taip, tokie dalykai niekada nieko gero nežada, o jei ši madam kažkaip sužinojo apie visas tas Klastūnyno globotinės naktis praleistas toli gražu ne lovoje, o gal apie visus tuos obuolių pyrago gabalėlius, nukniauktus iš virtuvės? Kiek jų ten buvo? Gal tūkstantis, o gal du!
-
Kiek nustebusi dėl šitokios agresyvokos mergaičiukės reakcijos, Amika per žingsnį atsitraukė atgal nuo rausvaplaukės. Tačiau vis dar išlaikydama malonią miną, tarstelėjo šeštakursei:
- Visų pirma, nekelk balso ant vyresniųjų - nemandagu. Kaip prancūzė turėtum išmanyti etiketą, o antrą, gali nesirūpint, ne baust atvažiavau, - kiek keistokai sudėliojo sakinį violetiniaplaukė, tikėdamasi ramesnės panelytės reakcijos.
- Gal paėjėkim į šoną? - pastebėjusi dar vieną atskriejančią mokinukų bangą, pasiūlė Lordess ir vildamasi, jog rausvų plaukų savininkė seka iš paskos, tamsiais aukštakulniais nukaukšėjo prie lango. Dailiai prisėdusi ant gigantiškos palangės krašto, Mikusia atsargiai išsitraukė vieną popiergalį iš storojo segtuvo ir dar kartą permetusi mergaičiukės bylą, akimis nuskenavo pačią Lizetę.
- Beje, jei pamiršai, Amika Bela Lordess, - oficialiai prisistatė mokinukei ir nieko nelaukdama kiek linksmiau pridūrė, - Ex Ateities būrimo profė.
-
-Prancūzė, ne prancūzė, koks skirtumas?- Klastūnyno globotinė pavartė akis. Mergina šiaip didžiavosi savo šaknimis, mėgdavo girtis, kad kilo ne iš kur kitur, bet iš Prancūzijos, tačiau negalėjo pakęsti tų stereotipų. Jei ji prancūzė, nereiškia, kad visada turi elgtis mandagiai ar kaip čia ta poniutė sakė: „išmanyti etiketą“, nebūtinai turi domėtis aukštąja mada, netgi atvirkščiai! O jei esi klastuolis, nebūtinai turi būti įžulus blogiukas. Tik šito, deja, Lisetė sau pritaikyti negalėjo, mat „pasikandžioti“ liežuviu visada mėgo.
Išgirdus, kad moteriškė visai ne piktais ketinimais atvyko, rausvaplaukės širdelė nurimo, o iš šeštakursės plaučių orą pasiekė didelis atokvėpis dėl palengvėjimo. Nors prieš tai panelytė ir sakė, kad su nepažįstamąja moterimi niekur neis, tačiau visgi nusekė paskui ją ir jos kauksinčius batelius.
-Ak, taaaip, buvusi ateities būrimo profesorė,- šešiolikmetė dirbtinai šyptelėjo, nes nė nepamena, kada paskutinį kartą buvo toje pamokoje, o buvusią profesorę geriausiu atveju kada nors matė koridoriuje,- taigi... ko jums reikia iš niekuo nepasižyminčios šeštakursės klastuolės?
-
Violetavų, garbanotų plaukų savininkė ne itin buvo pamaloninta rausvaplaukės mergiūkštės elgesiu.
- Matyt, Hogvartse mažoka etiketo pamokų arba panelytei rausvi dažai sunaikino didžiąją dalį smegenų ląstelių, jei net savaiminės pagarbos vyresniajam neparodai, - nors ir nemėgstanti pabrėžti savo amžiaus Amika piktokai dėbtelėjo į šeštakursę. Tikriausiai jau ir pati mergina senokai bedirbo su mokiniais, kad net pokalbis su eiline mergaičioke buvo kėblesnis nei susirinkimas su ministru.
Ir deja, čia jokių grožio burtų nepanaudosi, - dar burbtelėjo po nosimi ir įdėmiu žvilgsniu nuskenavo neaukštaūgę Lisetę.
- Rausvi plaukai tikrai nėra ypatingas pasižymėjimas kaip ir mokslai Hogvartse, - sarkastiškai pradėjo ji, - tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, atvykau čia su tikslu, kurio punkte yra ir tavo prancūziška pavardė, - dirbtinai šyptelėjo, pabrėždama žodį prancūziška ir iš įvairiausių popiergalių prigrūsto segtuvo atsargiai išsitraukė aplanką su anketa. Atidžiai permetusi akimis informaciją, pateiktą lape, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamemto vadovė bruktelėjo jį šešiolikmetei.
- Štai čia, - lazdele brūkštelėjo ties tuščiu langeliu, - turi būti tavo globėjų parašas, o šičia, - švelniai bakstelėjo į keliom eilutėm žemesnįjį, baltą langelį, - tavo sutikimas ir vardas, pavardė. Su valdžia viskas suderinta, belieka keli parašai ir tu, mano miela, skrisi iš Hogvartso tiesiu taikiniu į Tsibėją.
Visa kita pasiskaitysi pati, juk mokykloje bent skaityti turėjai išmokti, - kiek įžūlokai mirktelėjusi tamsiaakė nieko daugiau nepaaiškino, tik spragtelėjo pirštais ir akimirksniu išnyko ore, palikdama rausvaplaukę aštrialiežuvę vieną.
-
Mayra jaudinosi. Ji norėjo ką nors padegti, bet negalima degti savo teritorijos. Tad, dabar mergaitė klaidžiojo koridoriais, kol surado tinkamą padegimui. Jai patiko ugnis, netgi labai. Jau namuose ji su degtukais padeginėdavo savo šiukšles metalinėje šiukšliadėžėje. Kartą, ji netyčia padegė savo kambarį ir nusidegino ranką, dar dabar turi ryškų randą, todėl visuomet nešioja drabužius ilgomis rankovėmis. Užsukusi į trečią aukštą, klastuolė klaidžiojo akmeniniais koridoriais mąstydama ir jaudindamasi bei bijodama. O kad jeigu mane pagaus? Gi galiu lėkti iš Hogvartso! Nors kaip nors išsisuksiu... Klastuolė pagaliau užsuko į Gobelenų koridorių. Tobula vieta ugniai. Mergaitė išsitraukė ladelę su Lumos burtažodžiu apšvietė juos. Gobelenai buvo magiški, juose dominavo įvairūs simboliai ir runos. Nenorėdama gadinti tokių kūrinių, bet vis dar jausdama norą kažką padegti, ji išsirinko patį neišvaizdžiausią gobeleną. Jame buvo pavaizduotas pasaulio medis ir penki elementai. Nuobodu. Mayra nukreipė lazdelę į gobeleną ir tarė:
-Incendio.
Ten, kur buvo nukreipta lazdelė, atsirado maža liepsnelė, kuri greitai didėjo. Mayra nusišypsojo. Pagaliau nerimas ir jaudulys išnyko. Ugnis staigiai pliūptelėjo ir Mayra nusidegino ranką. Išsigandusi ji atsitraukė. Ugnis pradėjo įsisiautėti. Mayra nusijuokė nepaisydama skausmo. Ji mylėjo šitą jausmą, apimantį ją prie ugnies. Baigusi juoktis, mergaitė tik stebėjo ugnį su šypsena.
-
Nors Sara jau buvo baigusi Hogvartsą, tačiau ji dar niekada nesilankė gobelenų koridoriuje. Kaip tik dabar dvidešimtmetė žingsniavo trečio aukšto koridoriumi, kuris buvo netoli gobelenų koridorių.
Šį kartą mėlynplaukė buvo apsivilkusi raudona suknele ir apsiavusi juodus batelius, kurie puikiai derėjo prie suknelės. Plaukai buvo tvarkingai surišti į mažytę 'arklio uodegą'.
Po kelių minučių Sara pastebėjo pirmuosius gobelenus. Jau beveik. Pagalvojo ir paspartino žingsnį. Gobelenų daugėjo, tačiau Nikolei už akių užkliuvo oranžinė spalva.
- Ugnis, - neramiai sumurmėjo ir paspartino žingsnį. Dabar ji labiau bėgo nei ėjo.
Pamatytas vaizdas tik dar labiau patvirtino Saros spėjimą, kažkas padeginėjo gobelenus.
- Ei! - Sušuko, o vėliau pastebėjo, kad prie degančio gobeleno stovi...mokinė. - Ką čia darai?!
Klausimas nuskambėjo kvailai, bet ką daugiau daryti, nejaugi paklausti kaip sekasi ir nekreipti dėmesio į padegtą gobeleną.
-
Vaje, pričiupo. Mayra staigiai atsisuko ir pamatė žiobarotyros mokytoją. Ji atrodė pribloškiamai gražiai, ne taip, kaip per pamokas, kai bando suvaldyti pirmakursius ir septintakursius (nes šios dvi grupės, kaip pastebėjo Mayra, pridaro daugiausiai problemų, tik skirtumas tas, kad pirmakursiai tai daro dėl nežinojimo, o ne specialiai).
-Labas vakaras mokytoja, atrodote nuostabiai,-susižavėjimo pilnu balsu ir su truputėlį kalta šypsena tarė Mayra. Kaip dabar išsisukti? Juk laikau rankoje lazdelę ir stoviu prie... Jos mintis nutraukė skausmas dešinėję rankoje. Staigiai ją atitraukusi, mergaitė pamatė kylančias pūsles. Vaje, turbūt nusideginau. Turbūt antro laipsnio nudegimas. Man reiktų pas seselę. Nu, bent jau radau priežastį išeiti.
-Man buvo šalta, tad nusprenžiau padegti patį neišvaizdžiausią gobeleną,-ištarė pasiteisinimą juodaplaukė slėpdama nudegintą ranką ir atsitraukdama nuo gobeleno mokytojos link.
-
- Labas vakaras. Dėkoju už komplimentą. - Tik dabar pamačiusi mokinės veidą Sara prisiminė, kur buvo ją mačiusi. Juk Mayra dalyvavo pirmoje profesorės pamokoje. Dvidešimtmetė šyptelėjo ir paėmė lazdelę į rankas, burtažodžio pagalba užgesindama ugnį.
- Tikiuosi taip šildydamasi nenusideginai, - nusišypsojo ir pasistengė įžiūrėti Mayros veidą, Nikolė stengėsi įžiūrėti ar mokinė meluoja, ar ne. Tačiau mėlynplaukė nepajėgė atspėti.
Klastūnyno atstovė priėjo arčiau profesorės. Sara apžiūrėjo mokinę, gal ji susižeidė, tačiau viena ranka buvo paslėpta, tai sužadino Keyes smalsumą.
- Eikš, parodyk ranką, - ištarė ir priėjo arčiau Mayros, tarp moters ir mergaitės beliko tik keli žingsniai, o Sara jau žadėjo paimti paslėptą ranką.
-
Profesorei užgesinus ugnį, viduje Mayra nuliūdo. Juk ji taip stengėsi ir galvojo, kur čia ją uždegti ir staiga, štai tau, visas darbas šuniui ant uodegos, nes kažkas ją pričiupo. Žiobarotyros mokytojai priėjus ir jau norėjus paimti jos nudegintą ranką, klastuolė staigiai atsitraukė. Juk nežinia, kaip mokytoja sureaguos pamačiusi pūsles and mergaitės delno viršutinės dalies.
-Um... Profesore? Man viskas gerai. Tikrai. O ta ugnis... Na, nežinau, kas man užėjo, bet sugalvojau ja pasišildyti. O ką jūs čia veikiate?-susidomėjimo pilnu balsu paklausė juodaplaukė, pakreipusi galvą į šoną ir atidžiai stebėdama mokytojos reakciją. Pirmakursei patiko stebėti žmones ir su jais žaisti, bet žaisti su vienu iš mokytojų? Didelė rizika. O rizika Mayrai patiko.
-
- Na gerai... -Nutęsė Sara vos klastūnei patraukus ranką. Mėlynplaukė tikrai nenorėjo sudaryti tokio įspūdžio, kad nepasitiki mokine ar kad nesirūpina savo mokiniais. - Nieko tokio, svarbu, kad nesusižeidei, - nusišypsojo.
Mayrai uždavus klausimą tik dabar susimąstė, kodėl Sara čia atėjo. Pailsėti? Tiesiog paspoksoti į gobelenus? Smalsumas?
- Na atėjau čia...nežinau. Gal tiesiog norėjau pasižiūrėti į gobelenus, - priežastis neatsirado. - Beje, gali į mane kreiptis "tu". Nesu tokia jau sena, kad reikėtų į mane kreiptis "jūs", - nuoširdžiai nusijuokė iš pasakytos teisybės. Juk dvidešimt metų dar nėra senatvė, ne jaunystė, bet ir ne senatvė. O jėgų šiuo metu Nikolei netrūko. Tikrai. Tokiame amžiuje ji buvo pasiryžusi visokiems darbams.
-
Išgirdusi netvirtą atsakymą, Mayra nusišypsojo. Jai patiko prigauti žmones klausimais, kurių jie nesitiki. Mokytojai pasakius, kad mergaitė galinti vadinti ją ,,tu", ši tik linktelėjo ir nukreipė žvilgnį į netoliese buvusį gobeleną. Jame buvo pavaizduotos trys moterys degančios laužuose, o aplink jas buvo žmonių minia, kuri laikė deglus ir atrodė įsiutusi. Minios veidų nesimatė, bet pyktis tarsi sklido nuo jų iš gobeleno audinio. Nors būrio veidų nesimatė, degančių moterų veidai buvo perkreipti skausmo ir apangliję. Mayrai šis gobelenas kėlė neaiškius jausmus. Tai tarsi buvo baimės, pykčio ir pasitenkinimo mišinys. Mergaitė kurį laiką patyrinėjusi gobeleną, atsisuko į mokytoją ir pasiūlė:
-Tai gal pasivaikštom ir aptariam gobelenus? Galim pradėti nuo šito. Kokius jausmus jis jums... Atsiprašau, tau sukelia?
Mergaitė kaire ranka parodė į neseniai nužiūrinėtą gobeleną, dešiniąją vis dar slėpdama rankovėje. Ja pasirūpins vėliau.
-
Sara ramiai stovėjo toje pačioje vietoje, tačiau išgirdusi klausimą apie netoliese buvusį gobeleną ji pasisuko jį apžiūrėti. Gobelene buvo pavaizduotos trys lauže degančios moterys. Turbūt raganos. Pamanė dvidešimtmetė ir atidžiau apžiūrėjo gobeleną. Kūrinyje matėsi žmonių minia, nuo jos sklido pyktis, kurį pajautė ir Nikolė.
- Daugiausiai jaučiu pyktį už moterų deginimą. Vėliau, pajutau gailestį degančiųjų atveju, taip pat ir pasibjaurėjimą minia. Ta minia man primena šiuolaikinį pasaulį. Visus žmones (tiek žiobarus, tiek burtininkus), kad šie nesugeba priimti kitokių žmonių, skirtingų žmonių. Kaip kai kurie žiobarai nepriima magijos, kaip kai kurie burtininkai nesupranta žiobarų.
Profesorė ramiai ir atvirai išsakė savo nuomonę. Jai nepatiko tokia tvarka pasaulyje. Ji norėjo nusistovėjusią tvarką pakeisti.
-
Išklausiusi profesorės nuomonę, Mayra linktelėjo. Ranką vis labiau ir labiau skaudėjo, kai klastuolė pajuto kažką tiršto ir šilto tekant sužeistąja dešine ranka. Greitai metusi žvilgnį žemyn, juodaplaukė pamatė kraują kapsintį ant kilimo. Gerai, kad prieblanda. Gal nesimatys. Tikiuosi. Dar kartą linktelėjusi klastuolė išsakė savo nuomonę:
-Bet mes nežinome ar šios moterys deginamos už tai, kad jos raganos, nors pasižiūrėjus iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti. Gali būti, kad šios moterys padarė nusikaltimą, pavyzdžiui vogė vaikus, nes deginamas senovėje buvo pakankamai paplitusi bausmė, nors dauguma yra įsitikinę, kad degino tik raganas.
Priėjusi prie sekančio gobeleno, Mayra susiraukė iš skausmo, bet po to išspaudė šypseną.
-Tai, ką matote čia, profesore?-paklausė mergaitė sveikąja ranka rodydama į sekantį gobeleną.
-
Koridoriuje pasigirdo neaiškus kapsėjimas, gal lašėjo vanduo ar koks kitas skystis. Sara į tai numojo ranka, tik dar labiau įsitraukė į pokalbį.
- Gal tu domėsi istorija? - Nustebusi, kad Mayra žino pakankamai daug apie senuosius laikus truputį nustebo.
Netrukus jos priėjo kitą gobeleną, šį kartą profesorei pasirodė dar paslaptingesnis. Gobelene buvo pavaizduotas daugiau spalvų mišinys, bet geriau įsižiūrėjus buvo galima pamatyti tam tikras formas.
- Na aš čia iš pradžių mačiau tik spalvas ir įvairias formas, tačiau dabar geriau įsižiūrėjus pamačiau lyg ir žmonių kontūrus, bet jie kažkokie keisti. - Dvidešimtmetė minutei nutilo ir dar labiau įsigilino į kūrinį, jai patiko šnekėti apie juos. - Dabar man matosi lyg ir žmonės, o už nugarų keli namai. Nors visų šių dalykų kontūrai nelabai ryškūs, tačiau galima įžiūrėti ne tik tai, ką pasakiau, bet apžiūrėjus atidžiau galima būtų pamatyti kažką kito. Na, o ką tu matai?
Laukė mokinės atsakymo, vis dar stebėdama gobeleną ir ieškodama naujų formų užuominų.
-
Mokytojai paklausus, ar ji domisi istorija, Mayra tik gūžtelėjo pečiais ir atsakė:
-Mes daug apie tai mokėmės žiobarų mokykloje, kurią lankiau paskatinta tetos. Man ten visai patiko.
Kitame gobelene iš tiesų matėsi daugybės spalvų maišalynė ir jų buvo tiek daug, kad nors ir neryškios, jos sukėlė Mayrai galvos skausmą. Užsimerkusi mergaitė patrynė smilkinius, kol mokytoja buvo susikaupusi ties gobelenu. Vėl paslėpus ranką, juodaplaukę užplūdo karščio banga, bet kadangi ji greitai praėjo, pilkaakė nusprendė nekreipti į netikėtą karščio bangą dėmesio.
-Taip, šis gobelenas tikrai spalvingas, net akis skauda. Aš matau degančius namus ir nuo jų bėgančius žmones. Jaučiu siaubą ir išgąst...
Mergaitė nespėjo pabaigti sakinio, nes staiga prarado pusiausvyrą ir parkrito, prarasdama sąmonę.
-
Elrodas Hogvartse jau galėjo vadinti save senbuviu. Per pirmuosius metus taip išnaršė visus hogvartso kampelius, kad žinojo čia beveik viską. Tik šito koridoriaus, trečiame aukšte, nebuvo regėjęs. Ėjo pro čia šimtus kartų, bet šią akimirką jis regis išdygo iš niekur. Pasukus į dulkėtą, gobelenais nukabinėtą praėjimą, vedantį dar nežinia kur, berniukui suspurdo širdis.
Kadangi koridorius buvo tamsus ir neapšviestas, šviesiaplaukis sušnibždėjo:
- Lumos.
Lazdelei įsižiebus Elrodas matė viską kiek aiškiau. Pablukę nuo senumo ir storo dulkių sluoksnio čia kabojo patys įspūdingiausi gobelenai, pasakojantys senovės burtininkų nuotykius bei žygius. Daug ko berniukas nesuprato, ypač senovės runomis išmargintų atvaizdų, tačiau tyrinėti visvien buvo įdomu.
-
Danielė labai stengėsi įsiminti bent pagrindines pilies vietas, tačiau neišvengiamai karts nuo karto pasiklysdavo. Jau valandą klaidžiojo koridoriais, tačiau nesutiko nei gyvos dvasios. Nedidelį išgastį pakeitė gerokai didesnė baimė kai darėsi vis tamsiau. Jau norėjo sukti atgal kai staiga pamatė priekyje nedidelę švieselę, galėjo prisiekti jog ji ką tik įsižiebė! Pagaliau atsirado viltis, kad nebeteks valandų valandas klaidžioti. Nuskubėjusi švieselės link, Danielė labai tikėjosi pagalbos.
Šviesiaplaukis berniukas buvo taip susidomėjęs piešiniais ant gobelenų, kad nė nepastebėjo besiartinančios mergaitės.
-Labas! Aš pasiklydau, gal žinai kaip galėčiau nusigauti į Grifų gūžtos bendrąjį kambarį?
-
- Ką? - Elrodas net pašoko, taip netikėtai užkluptas. - Aaa. Labas.
Berniukas akimirką jautėsi itin sutrikęs. Tarsi pabudęs iš sapno, kai nesupranti realybė tai ar ne. Tačiau labai greitai atsikvošėjęs ir suvokęs, kad vėl buvo per giliai paskendęs savo mintyse, nusišypsojo mergaitei. Ši atrodė kiek pasimetusi taip pat.
- Pasiklydai? - kilstelėjo antakį berniūkštis. - Aš varnas, tikrai net nenutuokiu kaip rasti tavo bendrajį kambarį. Kaži ar šią akimirką žinočiau, kaip rasti savajį.
Jis nusijuokė iš savo pokšto, nors kažin ar šis išvis buvo juokingas.
- Beje aš Elrodas. Ką čia veiki išvis tokiam užkampyje? Nemanai, kad pasukti į apleistą, dulkėtą koridorių yra kiek pavojinga? Nors ką aš čia kalbu, pats čia slankioju. Atleisk. Visad per daug kalbu.
Jis tik pavartė akis pagalvojęs, jog vėl taip daro. Baisiai sunku buvo atsikratyti to įpročio per daug kalbėti. Berniukas buvo įsitikinęs, kad tai erzina žmones.
-
Pasiklydęs berniukas, ramiausiai tyrinėjantis pilies sienas, Danielei pasirodė keistokas... Įgimtas raudonplaukės smalsumas išvijo išgąstį. Juk jis prisipažino, kad pats nerastų savo bendrojo kambario, tačiau nebuvo panašu, kad ieškotų pagalbos... Mergaitė akies krašteliu bandė įžiūrėti ką gi taip įdėmiai tyrinėjo Elrodas.
-Na, jei nepadėsi nusigauti iki Grifų gūžtos bendrojo kambario, gal bent pasakysi ką čia taip įdėmiai apžiūrinėji?- nedrąsiai paklausė Danielė. Nors jos galvoje sukosi ir kitokios mintys... Jeigu nebūtų pamačiusi šviesos, tikrai būtų sukusi atgal, o čia kažkoks berniūkštis stebisi, kodėl ji pasuko į dulkėtą tamsų koridorių! Raudonplaukė nežinojo džiaugtis ar gailėtis, jog pastebėjo šviesą...
-
Šalta. Nesinorėjo išeiti iš mokyklos, o lauke pliaupė kaip iš kibiro. Pirmakursė pamanė jog galėtų su savo augintiniu feneku pasivaikščioti po pilį. Vaikštinėdama net nepajuto kaip atsirado trečiame aukšte. Trečiame aukšte ji jausdavosi nesava ir nejaukiai, nes visad manydavo jog ten ją aptiks koks keistas burtininkas ir nebeleis išeiti iš trečio aukšto niekad, bet žinoma, tai buvo tik Kristinos išgalvoti paistalai. Po dešimt minučių darėsi dar nejaukiau, o ypač stovėti prie kažkokių keistų paveikslų. Pasiėmus mergaitė feneką į rankas atsisėdo ant palangės ir meldėsi jog neateitų koks chuliganas ar koks profesorius, nes tada jai artėtų galas.
- Maila, kad tu žinotum kokia aš vieniša, aš niekam nerūpiu nors juk tu žinai, kad aš esu pati geriausia mokinė.. - Liūdnokai prakalbo Kristina.
tai žinoma... kas mane aplankys tai jaučiu koks monstras... reikia man greičiau kočėlą išsiburt, nes nežinau kas čia tuoj vyks..
-
Einant gobelenų koridoriumi, žingsniai neaidėdavo ant akmeninių grindų. Visą garsą sugerdavo ant sienų kabantys, na, gobelenai. Prašmatnūs kilimai, Vincento galva. Čia taip pat buvo truputį pernelyg tamsu, ir prieblanda nebuvo jauki. Nei neaidi tuštuma, nei magiškų mūšių scenos nebuvo jaukios. Ir vis dėl to, kai dėl neaiškių priežasčių kaip pašėlęs leki į Varno Nago bokštą, trumpinti kelią per gobelenų koridorių yra labai protingas ir logiškas sprendimas. Net jeigu jis nejaukiai tylus.
Vincentas gal ir nebėgo, jis labai greitai ėjo, taip, kad apsiaustas plėvesavo į visas puses, o iš kišenės kėsinosi iškristi keletas vertingų (arba nelabai) dalykėlių. Plaukai plaikstėsi aplink galvą kaip vėjelio kedenama šukuosena iš L'oreal reklamos. Nesvarbu, kad Vincentas nematęs žiobariškų šampūnų reklamų. Visai ne tame esmė.
Varniukas pasuko už kampo truputį per staigiai, ranka perbraukė tamsią ir sunkią užuolaidą, o ši, pasirodo, buvo truputį magiška, ir ne itin patenkinta ramybės drumstymu. Vincento koja įsipainiojo drobėje ir jis neceremoningai tėkštelėjo ant žemės. O tėkštelėti ant akmeninių grindų nėra labai minkšta. Varniukas suriko, ir jo šauksmą arba sugėrė tie nelemti gobelenai, arba ne. Čia priklauso tik nuo jų magiško geranoriškumo.
-
Kažkas suriko. Pirmakursė pasižiūrėjo į grindis, o ten buvo nukritęs kažkoks mokinys. Mergaitė visuomet atpažindavo burtininką iš aprangos, veido bruožų ir taip suprasdavo ar tai geras burtininkas ar blogas. Šis mokinys buvo iš tiesų labai keistas, bet bent ji jau nebesijautė vieniša.
- Kas jums yra? Jus gal nemokate ant kojų išstovėt? Ir išvis kas tu toks? Jeigu lysi prie mano feneko, aš tau nežinau ką padarysiu. - Piktokai prakalbo mergaitė.
Bet ji dar nebuvo iki tokio lygio jog nepadėtų žmonėms burtininkams atsikelti, tad padavė ranką ir padėjo atsistoti.
- Be to aš esu Kristina Granger, pirmakursė, iš tiesų tai tavęs niekad ne esu mačiusi Hogvartse, ai nu, bet iš tavo elgesio galiu pasakyti, kad mažai kas tave matė Hogvartse, ir išvis ko tau prireikė trečiame aukšte?
Nu gi koks man skirtumas, kodėl aš tokiu kvailų klausimų klausiu, ahh eilinį kartą pasirodžiau žiopla, ir kodėl pas jį tokie ilgi plaukai? Nu siaubas, visai tie vaikinai nukvako, dar tuoj su kasytėmis pradės vaikščiot..
-
Magiškas gobelenų geranoriškumas neapsireiškė, ir Vincento riksmų kilimai ant sienos nesugėrė. Aišku, kad nesugėrė, prie jo tuoj pat prisistatė kažin kokia maža mergaitė, grifiukė, kaip matėsi iš uniformos. Vis dar išsipleikęs ant grindų, trečiakursis akimirką spoksojo į ją, beriančią klausimų ir grasinimų virtinę. Pastebėjo ir į šuniuką panašų gyvūnėlį jos rankose. Nieko nuostabaus, į mokyklą visi prisiveža magiškų gyvūnų.
Jos ištiesta ranka kažkaip įtartinai nederėjo su kamantinėjimu, tačiau Vincentas netroško dar kurį laiką voliotis ant grindų, ir pačiupęs mergaitės delniuką, atsistojo. Apsiausto rankovė bekrentant kažkaip keistais susipynė, ir ją atpainiodamas Vincas akimirką stabtelėjo. Norėjo jau eiti, praslinkti pro tą grifiukę su jos gyvūnėliu, juk jis taip skubėjo, tačiau nesusilaikė pats jos neužkabinęs. Klausinėjimai nervino.
- Koks tau skirtumas? - piktokai paklausę ir nužvelgė Kristiną nuo galvos iki kojų. Maža ir įkyri, kaip visi pirmakursiai. Grifė. Nagi, Vincentas neturėjo nieko prieš kitus koledžus, paprasčiausiai nebuvo su jais labai susidūręs. - Ką pati čia darai, lauki, kol kas nors praeis ir galėsi iškamantinėti?
Varniukui jos atsakymas, tiesą pasakius, nebuvo labai įdomus, be to, apsiausto rankovę jis jau atpainiojo. Buvo bežengiąs žingsnį aplink mergaičiukę, tačiau delnu kišenėj neužčiuopęs lazdelės, apsisuko ir nužvelgė grindis. Galbūt ji iškrito ir nuriedėjo per jo lemtingą skrydį link grindų?
-
- Ką tu čia nusišneki? - Piktokai rėžė mokinė.
Mergaitė žiūrėjo į berniuką ir stebėjosi koks jis keistas. Ji padėjo savo feneką ant tos pačios palangės ir nuėjo paskui jį.
- Tu įdomus. - Draugiškai tarė Kristina.
Galbūt jis ją ir erzino kažkiek, bet ir nebuvo visiškas nuoboda. Mergaičiukė stebėjo jo gražius, ilgokus plaukus ir svarstė į ką jis jai priminė.
- Tu man primeni į Trindželą, jis buvo su tokiais plaukais kaip ir tavo ir turėjo puikų humoro jausmą, o tu šios savybės neturi, todėl sakau tau, nebūtum toks piktas, būtum nuostabus mokinys ir ar tau nekeista jog mes susitikom prie kažkokių gobelenų kilimų ir dar trečiame aukšte, jei jau susitikome, tai kodėl mes pykstamės ir mėtomės piktais žvilgsniais?
Tiek daug pakalbėjusi, pasijautė nebejaukiai, nes tik kai baigė kalbėti, pajuto kokią nesąmonę ji pasakė. Tikiuosi jog protingai pasakiau..
-
Lazdelės niekur ant grindų nesimatė ir vargšas sutrikęs, susinervinęs, susierzinęs ir į Varno nago bokštą vis dar labai skubantis Vincentas mintyse pats su savimi apsimainė negražiais žodžiais. Būtų mestelėjęs ir į aną grifiukę, kuri vis dar kažką tauškė jam už nugaros, kažką neaiškaus ir nemielo. Būtų, tačiau jo mama jį ne taip išauklėjo. Be to, prarasti kantrybę fėjų pasakų į galvą prisikišusiam trečiakursiui buvo nebūdinga, bet žinot, paauglystė ir /kūno pokyčiai, kuriuos gali būti sudėtinga priimti/. Vincentas labai regimai susinervino neberasdamas lazdelės po savo lemtingo skrydžio į grindis.
O dar Kristina, tiesiai į jo jautrias ausis negalinti apsispręsti, ar ji susierzinusi, ar draugiška, ar įkyriai pozityvi. Galiausiai Vincas akimirką pasidavė lazdelės paieškose ir atsisuko į ją, nužvelgė veidą truputį paklaikusiu žvilgsniu.
- Nežinau jokio Trindželo, - tarė, susikišo palaidas sruogas už ausų. Migdolinės akys truputį sudrėko dėl keistų priežasčių. - Aš kai kur turiu būti, o dabar dar lazdelė dingo, tai gal galėtum, žinai, - neaiškiai pamojavo delnu. - Patylėti?
-
Už šį žodį, kurį pasakė tas varno nago mokinys, grifų gūžtos antrakursė sutriko.
- P.. patylėti? Kaip tu kalbi su princese! Mano tėvas karalius, žinojai šitą?
Christina išsitraukė savo lazdelę ir sušuko:
- Nunkanto!
Iš lazdelės pradėjo eiti rūkas per kurį net nebesimatė to berniuko.
- Kitą kartą gal atsiminsi, kad aš princesė, beje, ta tas tavo šakalys, kurią vadini lazdele, tai lazdelė pas mano feneką, gal labai neiškandžiojo. - Be energijos, sakė ji.
Per šį baisų rūką Christina nubėgo prie savo feneko ir paėmė tą jo lazdelę.
- Imk, tik dabar turėsi klauptis man ir atsiprašinėti, supratai? - Griežtai tarė grifė.
Mergaitė stovėjo prieš jį ir laukė kol jis klaupsis ir atsiprašinės, nes grifiukė nemėgo kai jai kažkas vadovauja. Taip pat, ji atsisėdo šalia savojo feneko ir paglostė jos švelnias, purias ausytes. Ech.. kokie čia visi nemandagūs, nei tvarkos nei ko, išvis kaip tai įmanoma elgtis su princese? Visiškai sąžinės nebeturi.. ajajai
-
Vincentas nusijuokė desperatišku, neviltimi ir nepakantumu absurdui persmelktu juoku. Šita mergiotė vadina save kažkokia princese, o jo lazdelė, jo mieliausias įrankis, didaus kanadiečio lazdelių meistro kūrinys, kažkokio neaiškaus padaro dantyse. Pasaulio pabaiga, ne kitaip. Jis vis dar skubėjo, jo širdis vis dar skubėjo į Varno nago bokštą, tačiau smegenys jau ėmė susiprasti, kad laiku ten nueiti niekaip nepavyks. O dar kažkoks rūkas. Velniai rautų, mintyse nusikeikė Vincentas, tada dar nusikeikė garsiai ir užsidengė delnais veidą. Dėl keistų priežasčių sudrėkusios akys išrideno dvi ašaras ant skruostų. Šiandien ryškiai žvaigždės kaip nors ne taip pasisukę.
Varniukas įkvėpė, tariamai pasiraitojo plačias ir visur įsipainiojančias apsiausto rankoves ir žengė į rūką, tiesiai ten, kur numanė esant Kristiną. Štai ir jos siluetas, neaiškus, tūnantis žemai. Ar ji sėdi ant grindų? Vincentas ryžtingai prižirgliojo prie jos, ir ištiesęs rankas, taikėsi sugriebti ją už pečių ar plaukų, ar nesvarbu, ko, tol, kol ši nespėjo pasitraukti į šalį.
- Atiduok mano lazdelę, - piktai išrėžė susinervinusiu balsu.
-
Buvo per daug nemalonu ir nejauku čia būti. Ypatingai prie kažkokio berniuko kuris net neklausė princesės. Mergaitė jautėsi pažeminta. Nors ir norėjo ramiai pabūti ir pažaisti su feneku, ramybės nebuvo.
- Kodėl turėčiau?- Šaltu tonu atsakė mokinė.
Garbanotų plaukų šeimininkė metė lazdelę ant grindų ir užsimetusi rankinę, pasiėmė savo feneką.
- Prie jos, tu niekada nelysk.
Griežtai tarusi mergaitė, paglostė Mailą ir davė jai kelis skanėstus. Maila buvo Christinos turtas, tai buvo vienintelė brangenybė kuri rūpėjo jai ir kurią be galo mylėjo. Princesė būtų mielai spyrusi tam berniokui, tačiau kiek prisibijojo. Iš rankinės pasiėmė savo vyšninį lūpdažį, pasidažė ir užsidėjo savo rožinį megztuką, kadangi buvo šiek tiek šalta. Christina pradėjo drebėti, ne iš šio ne iš to, jog mergaitė svėrė pernelyg mažai, tą žinojo, tačiau, drebuliai įvykdavo vos ne kasdien. Akys vos galėjo sumirksėti, šaltis kratė. Mokinė krito ant Vincento kojų ir stipriai susižeidė galvą. Akys užsimerkė. Galvoje buvo visokios vizijos. Po kelių minučių, akys pradėjo merktis, o galvą mažiau skaudėjo. A...A...A.. PALA KĄ? Princesė nugriuvo? O Jeronimai, pamatytų mane tokią nugriuvusią pilyje, aš nežinau ką man padarytų.. Vis dar nukritusi Christina, negalėjo atsistoti.
-
Išgirdęs tylų lazdelės klaktelėjimą ant grindų, Vincentas ilgai nedvejojo. Pritūpęs pagraibė aplinkui, o ir mistiškajam rūkui išsisklaidžius, pastebėjo savo mielą pagalėlį prie pat bato nosies. Didis džiaugsmas užplūdo varniuko krūtinę, pykčio ašaros ant skruostų nudžiuvo.
Jis baisingai pavėlavo į savo svarbų reikalą Varno nago bokšte, bet ak, nieko kito jau ir nepadarysi.
Mintyse berniukui toptelėjo, kad ana mergiotė gal kokia fėja ar naujas Hogvartso poltergeistas, kaip Akilanda krečiantis mokiniams šunybes. Vincentas nenustebtų, jeigu tai pasirodytų esą tiesa.
Susikišęs lazdelę į kišenę, jis pasiruošė žingsniuoti lauk iš gobelenų koridoriaus, tačiau tiesiai prie kojų šlumštelėjo ana mergiotė. Berniukas nebuvo beširdis, tačiau aną kartą jam jau visko buvo per akis. Nė nežvilgtelėjęs antrą kartą, varniukas pasikėlė apsiausto skvernus ir perlipo per sukniubusią grifę. Kas nors ją čia tikrai suras, pagalvojo beširdiškai. Vos po sekundės jis pasuko už kampo, ir gobelenų koridoriuje varniuko nebeliko nei kvapo.
-
Dori buvo kone tikra, kad yra jau gerai išnaršiusi Hogvartso pilį. Vis tik jau buvo treti metai, kai tamsiaplaukė čia mokėsi ir ji išties jautėsi žinanti didžiąją dalį mokyklos paslapčių. Ak, kaip trylikmetė klydo! Kone už kiekvieno kampo slypėjo neatrasti, nematyti dalykai.
Eidama trečio aukšto koridoriumi klastuolė sukluso. Žvilgtelėjusi į dešinę pamatė kažkokį siaurą praėjimą. Atsargiai įkišo snapą. Pasijuto kaip kokioje tai užuolaidų parduotuvėje, tačiau ne šiuolaikiškoje, ne modernioje, o senoje ir kupinoje paslapčių. Čia buvo apstu sukabintų gobelenų. Vieni jau buvo visai sudvisę ir sukapoti kandžių, kiti dar pakenčiamos būklės, bet visi alsavo kažkokia keistuma. Visame koridoriuje jautėsi medžiagos ir senienų kvapas, o vaizdas buvo lyg labirinte. Kiek paėjėjusi į priekį ir atsigręžusi atgal Dori jau nebematė išėjimo iš šio koridoriaus. Jausmas buvo labai įdomus, tačiau ir šiek tiek bauginantis. Buvo kažkas panašaus į apsilankymą bibliotekos senų knygų skyriuje. Iš kai kurių gobelenų sklido slopūs garsai; iš kitų - šiluma arba šaltis. Dėl Merlino barzdos, tikriausiai kiekvienas šitas gobelenas turėjo atskirą savo istoriją. Ir kaip Dori anksčiau neužtiko šitos įdomios vietos?
Staiga mergaitė išgirdo žingsnius ir sugniaužė rankoje burtų lazdelę.
-
Glorią ištisą vasarą laukė kol galės grįžti į Hogvartsą ir bent trumpam laikui pamiršti globėjus ir niūrųjį Londoną. Bei kai ji grįžo į savo svajonių apipintą vietą mergaitę aplankė nesėkmės. Ir šios nesėkmės prasidėjo dar traukinių stotyje kur atsitrenkė į kažkokį žiobarą ir taip vos nepavėlavo į traukinį. Paskui pirmosiose pamokose pamiršo atsinešti kelis vadovėlius ir taip buvo smarkiai apšaukta. Ir dar be to varno nago bendrajame kambaryje keli pirmakursiai netyčia rašalu aptaškė beveik visas dvylikametės knygas. Dėl šių visų įvykių garbanė jautėsi be galo blogai, jautė nusivylimą, gėda, liūdesį ir pyktį. Pyktį ant profesorių, ant tų kvailių pirmakursė, ant tos niekam tikusios dienos ir ant savęs. Jausdama tokias emocijas varniukė nuleidusi galvą ėjo painiais Hogvartso koridoriais norėdama kažkur išmesti tas blogas emocijas. Ir pasijusti bent kiek geriau. Jaunoji Mechel buvo nuleidusi galvą ir nemažai galvojo dėl to ji visai nepastebėjo kur nuklydo ir tik pastebėjusi gobelenus susiprato, kad kažkur nuklydo. Šiek tiek atidžiau pastebėjusi kambarį rudaplaukė pamatė dar daugiau senovinių gobelenų, bet taip pamatė žmogų kurio mažiausiai norėjo pamatyti. Dori. O dar vieną nesėkmė. Liūdnai pagalvojo antrakursė ir jau norėjo dingti iš to kambario, bet pastebėjo lazdelę ir dėl to ramiu, bet liūdnu balsu ji prakalbo:
- Aš šiandien ne kokios nuotaikos, ir jeigu tu nori kovos ieškok jos kitur.
-
Išlindusi iš už kampo Dori atsikvėpė. Tai nebuvo kokia nors gobelelinė pabaisa. Prieš akis stovėjo Gloria, mergaitė, su kuria praeitais metais Mendel skrido testraliu ir atliko areštą pas magijos istorijos profesorę. Mergaitė, su kuria taip pat praeitais metais tamsiaplaukė apsipyko žiobarotyros pamokoje. Dori su ja buvo pakankamai bjauri. Bandė suversti kaltę jai vienai dėl nuotykio su testraliu ir nuskriausti, kai vaikai čiuožinėjo per pamoką ant ledo. Be to, trylikmetei buvo gėda prisiminti, kaip vaikiškai ji elgėsi arešto metu. Kokia gėda! Nežinau, kas man tada buvo užėję... Nenuostabu, kad išvydusi klastuolę Gloria nenudžiugo.
- Ne, - atsakė Dori. - Kovos nenoriu, - susipakavo lazdelę. - Nežinojau, kad tai tu... todėl ir buvau pasiruošusi lazdelę.
Kodėl tu teisiniesi?!
- Bet... Ei! Aš pirma atradau šią vietą, - susiraukė. - Tad jeigu net ir norėčiau kovos, o tu nenorėtum, tu turėtum eiti iš čia, o ne aš, - sukryžiavo rankas.
Kiek Mendel atsiminė varniukę, ji nebuvo iš linksmuolių, tačiau šiandien atrodė ypatingai liūdna. Trečiakursė įdėmiau pažvelgė į ją ir jau švelnesniu balsu paklausė:
- Ar kažkas atsitiko?
Garbanė iš tiesų buvo it žemes pardavusi.
- Einam, pasivaikščiosim po šitą... e... labirintą? Nežinau, kas čia per vieta, - gūžtelėjo pečiais pradėjusi eiti. - Kaip tau praėjo vasara?
-
Bet jeigu Dori būtų pradėjusi kovą Glorią tikriausiai nebūtų labai pikta gal net laimingą, nes galėtų išreikšti savo blogas emocijas.Bet deja kartais net ne patys geriausi norai neišsipildo. Na bent jau negausiu traumų ir nebūsiu nubausta. Bet keista, kad Dori nepradėjo kovos ji man atrodo per rami. Galvojo mergaitė išgirdusi Dori atsakymą. Garbanės mąstymus nutraukė Dori gan bjaurūs žodžiai ir į juos gan tvirtai, bet tuo pačiu nemalonei atsakė.
- Čia ne tavo nuosavybė ,- išgirdusi kitus juodaplaukės žodžius vėl prabilo tik jau daug tyliau ir ramiau nei ne taip tvirtai, - nieko neatsitiko. Ir galim pasivaikšćioti, bet jeigu kažką sumanysi blogo gero nelauk. O vasarą praėjo ,- jaunoji Mechel nelabai žinojo kaip atsakyti į šį klausimą, nes nenorėjo Dori nieko pasakoti ypač kai ją vis dar visai nepasitikėjo, bet vis dėl to nusprendė kalbėti,- na pusėtinai, o kaip tavo.
-
- Tikriausiai mes abi turime lygiai tokią pačią teisę būti šiame koridoriuje, - taktiškai pasakė.
Mergaitės pradėjo eiti gilyn tarp gobelenų. Dabar jau ne tik sienos buvo jais nukabintos, bet ir grindys padengtos gobelenu. Čia buvo dar mažiau vietos ir dar labiau smirdėjo kažkokiomis senienomis, tačiau tuo pačiu darėsi vis įdomiau ir paslaptingiau.
- Nieko nesumanysiu, Gloria, - rimtai atsakė. - Nežinau, kas man tada buvo užėję, - gūžtelėjo pečiais prisiminusi vakarą miške ir savo elgesį magijos istorijos arešto metu. Na, ir žiobarotyrą. - Praeitais metais buvau velniškai bjauri. Gal ir šiais metais būsiu, - klastuoliškai sukikeno. - Bet ne su tavimi, nes tu nesi nevykėlė, kaip iš pradžių galvojau. Ir šiuo metu... na, man ne šunybės rūpi.
Regis, varniukė stengėsi išlikti budri ir klastuolei per daug nesipasakoti. Tai žinoma, pagalvojo Mendel, vis tik tu tiek prieš ją esi pridirbusi ir ji turbūt nežino, ko iš tavęs tikėtis.
- Pusėtinai? - perklausė. - O ką veikei? Laiką leidai namuose ar kažkur buvai ir išvykusi? O mano vasara... - atsiduso. - Na, pati suknisčiausia iš visų vasarų, kokias tik esu turėjusi. Beveik visą laiką basčiausi po Londoną ir vengiau būti namuose su savo tėvais žiobarais, o galiausiai kerais išsprogdinau televizorių. Praeitą savaitę mane svarstė Magijos Ministerija. Dėkui Merlinui, kad vis dar mokausi čia, Hogvartse, todėl tikrai gali jaustis saugesnė, nes šunybių krėsti bent jau kol kas nežadu.
-
Gloria labai nustebo išgirdusi Dori atsakymą. Ji tikrai pasikeitė per vasarą. Pagalvojo varno nago mokinė ir tuomet išgirdo Dori klausimų į kurį ji iš pradžių nenorėjo atsakyti. Bet supratusi, ką juodaplaukė patyrė tą vasarą ir viską pasakiusi. Dvylikametė nusprendė, kad ji irgi gali tai padaryti. Dėl to ji prakalbo:
- Aš buvau namuose ir kartais Londone. Bet kaip ir tu slėpiausi, bet ne nuo tėvų, o nuo globėjų. Bet aš vis prisimindavo Hogvartsą ir man tai padėjo.
Viską pasakiusi garbanė pradėjo greičiau eiti ir atidžiau apžiūrėti gobelenus. Eidama ji pastebėjo vieną šiek tiek kitokį gobeleną. Jis buvo žalias ir dvigubai didesnis ir senesnis už kitus. Bei taip pat turėjo kažkokios germanų kalbos raidžių. Kuri buvo švedų. Anglė ją iš karto pažino, nes močiutė iki septynerių metų ją mokino švedų kalbos. Ir nors tai buvo gana senai ir per daug antrakursė šios kalbos nemokėjo, bet vistiek suprato porą aiškiausių sakinių:
Mirtis tai kelias į kitą pasaulį. Pavadinimu - Grandinės pasaulis
.
Prie jo čia grandinės ir mirtis ? Paklausė savęs varniukė ir su savo atradimais supažindino ir Dori:
- Dori paželk į tą gobeleną. Ten parašytą - mirtis tai kelias į pasaulį, kurio pavadinimas yra grandinės pasaulis. Ką manai ?
-
Dori šiek tiek suglumo. Ji nežinojo, kad ir Gloria augo kitokioje šeimoje, nei įprastai auga vaikai. Ir dar ne su tėvais, o su globėjais. Mergaitė iškart pagalvojo: o kur varniukės tėvai? Ar jie mirę? Ar Gloria matė jų mirtį ir dėl to galėjo regėti testralius? Tačiau nusprendė garbanės nekamantinėti. Jeigu norės, ji papasakos pati. Per šiuos dvejus metus Mendel išmoko tramdyti savo smalsumą, be to, po įvykių vasarą tas smalsumas buvo ir pats gerokai sumažėjęs. Mendel nebeturėjo tikslo ir noro apie visus viską žinoti.
- Tikrai? Galbūt per ateinančias atostogas galėtume susitikti ir slampinėti kartu. Būtų ir saugiau, ir smagiau, - vos vos šyptelėjo.
Netrukus mergaitės priėjo kažkokį keistą gobeleną. Jis buvo daug didesnis už kitus, ypatingai senas, o ir ypatingai stipriai atsidavė senoniemis. Ant jo buvo kažkas parašyta, tačiau trečiakursė visiškai neišmanė, kas, nes užrašas buvo užrašytas kažkokia jai nežinoma kalba. Tačiau Gloria, regis, tą kalbą mokėjo. Ji garsiai perskaitė užrašą.
- Nežinau, - susimąsčiusi Dori žiūrėjo į gobeleną. - Galbūt... galbūt šitas gobelenas yra kaip kokie vartai į kitą pasaulį? Tačiau tos grandinės, turiu pripažinti, neskamba jaukiai, - nusijuokė ir pirštais perbraukė per raides.
Tą pačią akimirką mergaitė pajuto, kad kažkur persikėlė.
-
- Gal ir idėja visai nieko, bet aš nelabai mėgstu valkatautis,- abejingų balsu pasakė Gloria.
Iš tikrųjų mergaitė tikėjosi, kad Dori pasakys kažką kitą, o tiksliau, kad paklaus apie jos šeimą. Bet varniukės džiaugsmui ji to nepasakė. Tikiuosi, kad ji taip ir nepaklaus. Pagalvojo rudaplaukė ir išgirdo kalstuolės nuomonę apie gobeleną. Ji jau norėjo juoktis, bet staiga pastebėjo kaip Dori dingo. Po paraliais kur ji dingo ? Ir kas čia darosi ? Su tokiais klausimais dvylikametė palietė gobeleną ir ją jis pradėjo traukti į save. Mergaitė atsipeikėjo keistoje vietoje. Šalia buvo marmurinis tiltas kurį perėjus buvo iš grandinių padarytas sostas. Pati jaunoji Mechel gulėjo ant pilkos žemės. O pats dangus irgi buvo pilkas, taip pat aplinkui mergaitę buvo rūkas. Kas čia per vietą ? Nustebusi savęs paklausė anglė ir atsistojusi pamatė, kad vietoj jos uniformos buvo apdriskurios drapanos, o kojos buvo basos. Noriu kuo greičiau sužinoti kur aš esu.
-
Kai Dori persikėlė per gobeleną, ji atsidūrė kažkokioje keistoje vietoje. Lauke. Ten buvo tiltas ir sostas iš grandinių. Iš tikrųjų mergaitės vis dar buvo Hogvartse, tame pačiame keistame koridoriuje, gobeleno viduje, kuriame egzistavo tartum atskiras pasaulis, tačiau jos, žinoma, to nežinojo.
Dori išgirdo, kad šalia atsirado ir varniukė. Trylikmetė buvo įsižeidusi dėl žodžių apie valkatavimą.
- Beje, Gloria, - vis dar nusisukusi, nes dairėsi, taktiškai kreipėsi. - Nors aš ir slampinėjau didžiąją dalį savo vasaros po Londoną, tai tikrai nereiškia, jog aš valkatavau. Tu mane įžeidei, nes...
Bekalbėdama mergaitė atsigręžė ir pamatė garbanę, kuri gulėjo ant grindų ir kažkokiu būdu buvo keistai apsirengusi. Klastuolė nutraukė savo kalbą ir susiraukė.
- Gloria? Kas čia vyksta?
- paklausė? - Nagi, stokis! - pradėjo nervuotis.
Bet Dori dėmesį patraukė ir sostas su keistomis grandinėmis, nes jis pradėjo žvangėti, tartum kažkas ant jo sėdėtų. Tačiau nieko nematė, jis buvo tikrai tikrai tuščias. Trečiakursės širdis ėmė tankiau plakti. Šita vieta jai visai nepatiko, ir buvo baugesnė net už tą keistą namelį, į kurį ji su Henrieta pateko per paveikslą dar pirmame kurse.
Nors ir buvo baisu, tačiau Dori priėjo šiek tiek arčiau to sosto. Dabar klastuolė stovėjo ant marmurinio tiltelio, bet šis pradėjo lėtai suktis. Trylikmetė siaubingai išsigando, bet nenorėjo to parodyti Gloriai, todėl stengėsi vaidinti kuo mažiau sutrikusią, bet nebuvo tikra, kaip iš šalies atrodė. Mergaitė instinktyviai sugniaužė burtų lazdelę.
-
- Na Dori, aš labai atsiprašau, kad tave įžeidžiau. Bet tu turėtum žinoti, kad žodis bastymasis yra sinonimas žodžiui valkatavimasis, - ramiu balsu į Dori komentarą atsakė Gloria.
Bet nors ir kaip mergaitė ramiai kalbėjo, bet viduje buvo labai išsigandusi ir susijaudinusi dėl greito atsiradimo nematytoje vietoje. Norėdama nusiraminti rudaplaukė pradėjo labai atidžiai apžiūrėti žolę. Ji buvo labai skurdi, augo tik kelios dilgėlės iš kurių didžioji dalis jau buvo nuvytusios. Tiesa sakant visa ten esanti augmenija buvo labai skurdi. Nes vieninteliai augalai tebuvo dilgėlės. Bet ne tai stebino varniukę, jai labiau rūpėjo, kad ji nejaučia kaip dilgėlės dilgina jos basas kojas. Gal čia ir yra tas kelias mirtį apie kurį rašė ant gobeleno. Gal mes dabar esame vaiduokliai !? Paskutinioji mintis dar labiau išgąsdino dvylikametę ir ji norėdama labiau suprasti kas vyksta atsisuko į Dori. Bet tuomet ji jau buvo ant marmurinio tilto. Tikiuosi ji žino ką daro. Ir tuomet garbanė nuėjo paskui Dori link tilto. Kai anglės kojos pajuto marmurą tiltas pradėjo lėtai suktis ir jis vis po truputį greitėjo kol jis tiesiog dingo. Kas čia darosi ? Nustebusi savęs paklausė jaunoji Mechel kai pajuto, kad pradėjo kristi į apačią.
-
- Na jau ne, - nepritarė varniukei Dori. - Bastymasis ir valkatavimas yra du skirtingi dalykai. Valkatauja tie žmonės, kurie niekada negrįžta namo, prašo išmaldos ir mėgsta išgerti pigaus chereso. Nejau tu manai, kad aš tokia? - susiraukė. - O bastytis... o bastytis galima tiesiog po parką.
Šią akimirką Dori jau nebebuvo tikra, ar jai pavyks su Gloria išlikti draugiškai. Nors iš pirmo žvilgsnio garbanė neatrodė bjauri, tačiau vis atsitikdavo kažkas, kas Mendel gerokai suerzindavo. Ji nenorėjo į Mechel leisti kerų vos tik ją pamačiusi kaip į kokią Sofi ar Alrisą. Tikrai nebuvo taip, kad jaustų tokius neigiamus jausmus jai kaip Nikolei ar Elodie, tačiau turėjo sau pripažinti, kad šitos mergaitės nemėgo ir vargu, ar jos kada nors taps draugėmis. Valkatauju mat jai! Tik pamanykit!
Kol Dori mintyse niurnėjo, Gloria atsidūrė šalia ant tilto ir tiltas pradėjo greitai suktis. Trylikmetė vis dar gniaužė burtų lazdelę, tačiau apie kerų panaudojimą galima buvo tik pasvajoti, nes net neįsivaizdavo, kokį burtažodį galėtų pasakyti, kad išeitų iš šito gobeleno.
Galiausiai Dori bumbtelėjo ant žemės, kuri buvo pakankamai minkšta. Aplink buvo tamsu, tad klastuolė burtų lazdelės gale įžiebė šviesą.
- Kad tave kur! - išsižiojo apsidairiusi. Ar tai... ar tu matai, kad grindys, sienos ir lubos yra iš to keisto gobeleno, į kurį mes papuolėm?
-
Gloria nukrito į kažkokią tamsią ir minkštą vietą.Kas dabar ? Paklausė savęs varniukė ir pastebėjo šviesa kuri sklido iš Dori lazdelės. Vieta kurioje buvo mergaitė buvo gobelene pavaizduotos lubus, sienos ir grindys. Bet tuo pačiu tai buvo bei paprastas ir senamadiškas darbo kambarys. Su nedidelia sofa ant kurios ir buvo nukritusi britė, darbo stalų, knygų lentyną, ir gražią nuotrauką ant stalo. Kurioje buvo jauna mergina su rusvais ilgais plaukais, tamsiomis akimis ir labai nuoširdžia šypsena. Daugiau jokių daiktų nesimatė. Ši vieta vis keistesnė darosi. Pagalvojo antrakursė ir abejingai atsakė į Dori klausimą:
- Taip manau, kad čia viskas yra iš to gobeleno,- Mechel pažiūrėjo į nuotrauką ir Paklausė,- ar tau ta nuotrauką kažkur nematytą ? Tiksliau ar tau ta mergina kažkur nematytą ? Man jį kažką primena, bet pamiršau ką.
Po savo žodžių garbanė priėjo prie stalo ir pasiėmė nuotrauka. Jos kamputyje buvo užrašyta - ,,Maria Hopper 2005 liepos 6d".
-
Po velnių, Hogvartsas tikrai kupinas paslapčių. Čia mergaitės buvo koridoriuje, pilname gobelenų, čia kažkokioje keistoje vietoje lauke, o dabar pateko į kambarį. Deja, čia nebuvo durų. Klastuolei nepatikdavo kambariai, kuriuose jų nebūdavo. Kaip iš čia išeiti?
Mendel dairėsi, bet jos dėmesį nutraukė Glorios klausimas. Tamsiaplaukė nuėjo prie nuotraukos ir įsispoksojo į ją. Nuotraukoje buvo pavaizduota jauna mergina. Ar čia jos darbo kambarys?
- Ne, - atsakė Dori. - Pirmą kartą matau, - gūžtelėjo pečiais. - O tu, ar žinai, kas čia per moteris? - įsistebeilijo į bendrakeleivę.
Dori atsiduso. Kodėl su Mechel ji visada atsiduria panašiuose pavojuose? Mergaitė tikėjosi, kad dabar neatklys nieko panašaus į hovilkus, nes kas mokines išgelbės šį kartą?
-
Išgirdusi Dori nuomonę ir klausimą pati Gloria sau uždavė klausimą. Iš kur aš ją žinau ? Kur jai mergina yra matyta pati garbanė net tiksliai nežinojo, bet žinojo vieną, dvylikametė ją tikrai yra kažkur mačiusi.
- Na nežinau kur ją mačiau, bet ji tikrai yra man matyta,- paslaptingu balsu pasakė jaunoji Mechel.
Po savo žodžių mergaitė vėl pažvelgė į jaunos merginos kuri buvo nuotraukoje pavarde. Maria Hopper, Hopper tikrai kažkur girdėta, bet kur ? Varniukė dar kartą labai atidžiai apžiūrėjo nuotrauką. Fone neryškiai matėsi didelis, baltas laivas panašus į kruizą ir daug žmonių šalia laivo ir jo viduje. Čia tikriausiai uostas. O tą Maria turbūt toje nuotraukoje ruošėsi keliauti. Logiškai bandė viską sudėlioti rudaplaukė ir priėjusi prie Dori vis dar žiūrėdama į nuotrauką paklausė:
- Tau vardas Maria Hopper nieko nesako ?
-
Vienintelė mintis, besisukanti Dori galvoje, buvo klausimas, kaip išeiti iš šitos vietos. Mergaitei nei kiek nerūpėjo, kas tokia yra toji Maria, na, nebent ji galėtų pasakyti, kokiu būdu iš čia dingti. Kaip mergaitės sugebėjo įstrigti šitame gobelene? Kažkokia kankynė.
Mendel pradėjo kerėti. Ji ieškojo kokių nors slaptų dalykų. Bet kokių. Daiktų, užrašų, durų. Tačiau nei vieni kerai nedavė jokio vaisiaus. Toks vaizdas, kad jokių paslėptų dalykų šitame kambaryje nebuvo. Tačiau tai neįmanoma, nes vis tik mokinės kažkokiu būdu čia atsidūrė. Tai turi būti koks nors variantas, kuris padėtų iš čia išeiti!
- Nežinau, Gloria, - atsakė mergaitė. - Man nei jos veidas, nei vardas ir pavardė nieko nesako, - gūžtelėjo pečiais.
-
Išgirdusi Dori komentarą Gloria dar labiau susirūpino iš kur ji pažinojo tą merginą. Juk ji turėjo būti bent šiek tiek žinoma jeigu apie ją žinojo rudaplaukę. Varniukė vis dar smarkiai mąstydama priėjo prie knygų lentynos ir pasiėmė vieną nedidelę ir žalsvos spalvos knygą ant kurios buvo užrašytą:
Trumpas vadovas kaip teisingai išspręsti - sunkius kryžiažodžius, rebusus, mįsles ir t.t.
Knygos viršelio apačioje buvo parašyta tos pačios merginos nuotraukoje pavardė, o pirmajame puslapyje jos nuotrauką ir trumpą autobiografiją. Eureka. Linksmai pagalvojo dvylikametė ir pradėjo skaityti autobiografiją:
Maria Hopper gimė 1975 m. liepos 1 dieną Los Andžele. Marios mama buvo mirusi, dėl to gyveno su tėčiu bei buvo vienturtė. Nuo pat mažumės sprendė kryžiažodžius ir rebusus, o pradėjus lankyti mokyklą iškarto pamėgo matematiką. Baigusi mokyklą išsikraustė į Angliją mokytis Oksfordo universitetę aukštąją matematiką. Mokantis mirė Marios tėvas, o baigusi mokslus tapo matematikos mokytoja vidurinėje mokykloje. 2000 metais išleido knygą - ,, Skaičiai ir raidės ". Kurioje buvo pasakojama trumpa kryžiažodžių istoriją. Kuri tapo bestseleriu, o lygiai po metų išleido dar vieną knygą - ,, Kelios kryžiažodžių paslaptys ". Kurioje buvo atskleista porą kryžiažodžių paslapčių. Kuri buvo netgi populiaresnė už pirmąją. Tuomet gerbėjai pradėjo reikalauti iš Marios pilno vadovo kaip spręsti kryžiažodžius. Ji parašė didžiąją dalį šios knygos, bet deja neišleido. Nes mirė 2005 m. liepos 7d. kruizo avarijoje. Šią knygą pabaigė geriausia Marios draugė Ana Kelly naudodamasi draugės užrašais.
Buvo ir daugiau teksto, bet garbanė suprato, kad daugiau jai nebereikia informacijos. Jos dėmesį patraukė porą teksto vietų. Pirmoji kur buvo minima knygą - ,, Skaičiai ir raidės ". Mechel puikiai žinojo, kad jos globėjų namuose buvo tokią knygą kurioje ji pamatė ir Marios vardą ir nuotrauką. Bei antroji, kad ta pati Maria mirė beveik tą pačią datą kuri buvo parašytą ant nuotraukos. Tai labai keista, tikriausiai kitą dieną po nuotraukos ji mirė. Bet tai kažką turi reikšti jeigu yra būtent tokią nuotrauką. Pala knygą, kryžiažodžiai, nuotrauką, datą, mįslės. Juk tai viskas susiję. Viską suprato Gloria ir tvirtu balsu pasakė :
- Dori ateik čia ir pažvelk į tą autobiografiją ir į datą ant nuotraukos. Dabar prisimenu kodėl ją pažinojau - aš mačiau jos vardą ir nuotrauką ant vienos jos knygos. Manau, kad mums reikia išspręsti mįslę jeigu norime iš čia dingti
-
Gloria kažką skaitė, o Mendel nervavosi. Kartais tos Hogvartso paslaptys pasidarydavo pernelyg paslaptingos. Varniukė pakvietė mergaitę pasižiūrėti kažkokios datos ir nuotraukos, tačiau trečiakursė visiškai tam neturėjo noro. Vartydama akis ji priėjo prie Mechel ir atsidususi vis tik nutarė pažiūrėti, ką tokio ji rado, tačiau Dori ėmė svaigti galva ir pykinti.
Ji sustojo ir užsimerkė. Tą pačią akimirką pasigailėjo tai padariusi. Atrodė, jog Mendel pradėjo suktis. Atsimerkusi pamatė išties esanti kažkokiame sukūryje, buvo baisu, o lazdelės sugraibyti nepavyko. Taip besisukdama keletą sekundžių Klastūnyno mokinė griuvo ant šaltų grindų. Atsistojusi ji pamatė, kad yra to keisto koridoriaus pradžioje. Net nepagalvojusi apie Glorią ji išnešė iš ten kudašių.
-
Norėdama pabėgti nuo šurmulio, Esmeralda vaikščiojosi ilgu koridoriumi. Ji dažnai mėgdavo pasivaikščioti tamsiais ir tyliais koridoriais, nes niekada nežinodavo kas pasirodys iš už kampo. Ji ėjo palei sieną ir braukė delnu per įvarius gobelenus pakabintus ant akmeninių sienų. Ji nesmagiai nusipurtė. Ilgai prabuvo ligoninėje nes ant jos užsirovė kažkoks pirmakursis ir jie pradėjo laodytis kerais, paskui abu atsidūrė ligoninėje. Jei dabar taip gėda, pasielgė kaip visiškas vaikas. O dabar ji visa savaitę vaikštinėja koridoriais pati viena. Iš neturėjimo ką veikti, net namų darbus pradėjo dažniau atlikti. Rado kelias dar nematytas senas paslėptas klases ir daugiau nieko. Nieko naujo, tarsi visi tie nuotykiai patirti anksčiau, būtų tebuvęs sapnas. Jos šypsena dabar irgi buvo dingusi, o akys visad mieguistai primerktos. Mergaitė priėjo koridoriais galą ir atsirėmusi į sieną pažvelgė į naktinį dangų per langą. Mėnulis buvo išties ryškus, žvaigždzių pilnas dangus, net gluosnis Galiūnas buvo visiškai ramus. Jai ant kaklo subarškėjo seniai duotas pakabukas iš ,,draugų”. Esmeralda susiraukė ir suspaudė jį delne, kad nesvyruotų pirmyn atgal ant kaklo. Ir kurgi jie dabar, paslaptingai staiga pasirodė, o dabar mane paliks taip, kad nieko nesuprasčiau? Pagalvojo ji. Bet kažkas jai plūstelėjo vidun. Jausmas buvo toks pažystamas, bet ne jos pačios, taip jai jau buvo nutikę. Mergaitės blizgančios akys vėl pagyvėjo ir ji nuėjo atgal kur jautė, jog reikia. Esmeralda visuomet pasikliaudavo savo nuojauta, tad ir dabar kažkur nubėgo be jokios priežasties, tiesiog žinojo, kad taip reikia.