Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Jungtinė Karalystė => Pasaulis => Azkabanas => Temą pradėjo: zaibas2000 Birželio 19, 2016, 08:51:26 pm

Antraštė: Penkta Azkabano kamera
Parašė: zaibas2000 Birželio 19, 2016, 08:51:26 pm
Tai pati šiurpiausia kamera visame Azkabane. Ji tankiai apaugusi pelėsiais ir skleidžia bjaurų tvaiką. Daugiausia psichų rasite kaip tik čia. Tai viena iš labiausiai saugomų kamerų. Iš šios vietos prieš daug metų pabėgo Sirijus Blekas. Dabar apsauga sustiprinta ir tai pakartoti neįmanoma.
Kameroje stovi dvi girgždančios lovos, ir abi dieną įlenda į sieną, kad liktu daugiau vietos tame mažyčiame kambarėlyje. Be lovų čia stovi stalelis apdrabstytas senais maisto likučiais ir sudužusiais įrankiais.
Vienintelis įėjimas- siauros, grotuotos ir užrakintos durys. Durys dažnai darinėjamos, nes čia ne retai atvyksta svarbių asmenų norinčių pakalbėti su kaliniais, tačiau jos visada lieka saugiai užrakintos ne tik raktais, bet ir kerais.
Kaip ir visas Azkabanas ši kamera smirda, pelija, šala ir yra apmezgama voratinkliais.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 10, 2018, 09:12:22 pm
  Lipti reikėjo apkerpėjusiais laiptais - akivaizdu, čia žmogus pasirodydavo retai.
   - Visada būkite pasiruošęs, - tarė prižiūrėtojas. Fasiras vėl linktelėjo galva. Einant koridoriumi ir pasukus į vieną atšaką, iš vienos kameros staiga ataidėjo klyksmas - ministrui tiesiai iš kairės. Iš grotų išsikišo kaulėtos rankos, von Sjuardas pažvelgė į veidą kalinio, už kurio nugaros ramiai pleveno psichas.
   - Nekreipk dėmesio, - ramus prižiūrėtojo balsas atitraukė ministro dėmesį nuo kankinio. Fasiras tylėjo - o ką čia begali pasakyti? Visi, kurie patenka į Azkabaną, to nusipelno, bent jau von Sjuardas to tikėjosi. Nes, be abejo, dabar sugniuždyto veido vyras už grotų nebuvo panašus nei į žudiką maniaką, nei į beprotį sadistą. Matyt, kančia visus padaro lygiais - ir Azkabane tai buvo galima matyti geriau, negu kitur. O kalėjimo koridoriai tęsėsi, rangėsi it gyvatės, reikėjo tai palypėti, tai nusileisti...
   Iš kito koridoriaus galo ataidėjo juokas. Daug kur galėjai girdėti keistą šnypštimą - toks garsas buvo būdingas psichams, tik Fasiras nesuprato, ar jie jį skleidė plaukdami oru, ar... maitindamiesi. Nebuvo tikras, kad jis ir norėtų tai žinoti. Juodaplaukis nežinojo ir ką galvoti apie sėdinčiuosius kamerose. Reikia pastebėti ir pasidžiaugti, kad kalėjimas buvo apytuštis - na, ne visai... Bet gyventojų turėjo tik kas antra ar kas ketvirta kamera.
   - Jūs atsimenate, kur yra uždaryta Amika Lordess? - paklausė Fasiras. Prižiūrėtojas, ne visai supratęs klausimą, pažvelgė į jį. - Turiu mintyje, jūs atsimenate kiekvieną kalinį?
   - Kalėjimo apžiūrą atliekame gana dažnai, - tarė prižiūrėtojas ir pridūrė: - O gyventojai keičiasi retai.
   Juodaapsiaustis kalėjimo lankytojas pamąstė apie gana žiaurią šio pasakymo mintį, o kalėjimo sargas sustojo ir pamojo ranka į vieną kamerą.
   - Jums čia, - trumpai tarė. Fasas sugniaužė lazdelę. Sargui atrakinus kamerą, iš jos išplaukė psichas - matyt, sotus, nes į du svečius nė nepažvelgė. Ministras nejaukiai įžengė į kamerą, už nugaros jam spragtelėjo užraktas. Prižiūrėtojas drąsiai atsirėmė į sieną kitapus kameros ir nudelbė žvilgsnį žemyn.
   Kalinės svečias nužvelgė kameros šeimininkę... Negalėjo apibūdinti jausmo, kylančio žiūrint į šią jauną moterį, kurią pats priėmė į darbą. Staiga suprato neapgalvojęs, kaip pradės pokalbį su ja.
   - Labas vakaras, panele Lordess, - pasisveikino jis, nerasdamas, ko dar pasakyti. - Galiu su jumis pasikalbėti? - paklausė be šypsenos.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 11, 2018, 01:05:15 am
Šiurkščiai surakintos violetiniaplaukės žvygavimai girdėjosi visą kelią nuo pat Vizengamoto teismo salės iki pat Azkabano kalėjimo kameros.
Aš skųsiuos, kaip jūs drįstat? Ar žinot ką liečiat? - spyriodamasi klykė mergina. Drėgni, perlyti, purpuriniai plaukai, prilipę ant dailaus veido, dengė tamsias akis, o išsigandęs žvilgsnis kaltinamai skenavo perkreiptus pasišlykstėjimo kaukės veidus.
Taip, kuo puikiausiai - pašaipus prižiūrėtojo juokas zvimbėjo ausyse - nusikaltėlę, žmogžudę.
Paleiskit! Ne, kas čia? Kur jūs tempiat mane?! - kiek prisilpęs šauksmas ir po jo sekantis psicho šnypštimas bei mirtina tyla.

    Amika pramerkė sulipusias akis ir nevalingai pasisuko ant dešiniojo šono.
- Klaikus sapnas, - garsiai pamintijo trumpaplaukė. Dėl dažnėjančių psichų vizitų, jaunuolė buvo visa išblyškusi. Išsišokę šonkauliai liudijo maisto trūkumą, pajuosvėje paakiai - begalinį nuovargį ir, nors beveik visada mergina besijuto mieguista ir apdujusi, miego stoką. Purios, žvilgančios, anksčiau sodria spalva besipuikuojančios garbanos buvo kiek nublukusios, susivėlusios į painius kuokštus ir riebaluotos. Jau nekalbant apie anuomet viliojančias, juodas akis, dabar pasidabinusias niūrom, pilkšvom rainelėm, apkramtytas ir pamėlusias nuo šalčio, nebetokias putlias lūpas ir išraiškingą, provokuojantį žvilgsnį, kuris bene vienintelis buvo išlikęs toks pat aštrus ir aiškus, Mika atrodė tragiškai. Slėpdama ją žeminančią, dryžuotą, kalinės uniformą, susisupusi į apdriskusią, plonytę paklodę ar bent tai, kas iš jos liko, Bela stebeilijo geležines duris, kai šioms prasidarius,  pro jas įskriejo skraiste apsijuosęs vienas iš velnio vaikų.
Gal dėlto, kad neturėjo daug gražių prisiminimų, o gal dėl kiek pakrikusių nervų, tatuiruotoji nešoko iš vietos, nepradėjo isterikuoti ir net nekryptelėjo apsunkusia galva, prašydama pasigailėjimo. Aukštaūgė tik kvailai vyptelėjo bei patogiau įsitaisė ant savo sulankstomo gulto.
Pasigirdo šnypštimas ir prasidėjo įprastinė, skausminga procedūra.
    Po mažiau nei pusvalandžio trūkusio psicho bučinio, naikintojas atsitraukė bei trakštelėjus mažumėlę aprūdėjusiai spynai, pasišalino iš kameros. Jį pavaduojanti, sunkių batų pora įžengė į pelėsiais atsiduodantį ir, galima sakyti, jau naujaisiais šviesiaplaukės namais patapusį kambariuką.
- O ar panelė Lordess turi išeitį? - įmantriai cakcėdama liežuviu, pamėgdžiojo žinomo balso savininką, tačiau nedrįso pasisveikinti, išsiropšti iš lovos ar net žvilgtelėti į svečią. Svarstydama kokio galo lankytojas atsivilko, it kokia princesė Snieguolė iš „Disney” filmuko gulėdama ant nugaros, liaunus pirštus sunėrusi ties krūtine, (buvusi) Ministerijos darbuotoja suraukė antakius.
- Ar nuosprendis pasikeitė? Kalėjimo laikotarpį prailgins iki gyvos galvos? -neritmiškai šnopuodama, Bela kreipėsi į lankytoją, spėliodama ką gi jis čia pametė.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 11, 2018, 11:11:09 pm
   Fasiras von Sjuardas pasijautė nejaukiai, kai suvokė, kad pats sėdi įsisupęs į ganėtinai šiltą juodą mantiją (mat, kaip žinia, juoda spalva esti ne tik madinga, bet ir sugerianti šviesą, ar kaip ten sako, nors Azkabane, po teisybe, nedaug ko pritraukti ir tebuvo, nei šilumos, nei šviesos), nors iš tikrųjų jam jos mažai ir tereikėjo, o štai ši mergina netirtėjo net būdama vien su kalinio rūbais ir plonyte antklode. Kilo pagunda atiduoti jai savąjį apsiaustą, tačiau prieš akis iškilo atsiminimas, koks tai buvo išdidus žmogus, na, bent iki kol nepateko į Azkabaną. Kai iš šešėlio sužėrėjo moters akys, ministras rimtai jas nužvelgė. Ką gi, nepanašu, kad kalėjimas ją privertė atsisakyti savigarbos.
   - Taip, pasirinkimą jūs turite, - linktelėjo galva patvirtindamas. - Tik pokalbio atsisakymas jums nepadėtų, - patylėjo ir atsiduso. Amika gulėjo lovoje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės - kaži, ar tai buvo ,,neturiu ką prarasti, tik išdidumą, todėl nekreipsiu į tave dėmesio, sorry", ar visiško nusilpimo ženklas. Visgi nusprendė į šį dalyką nekreipti per daug dėmesio, jeigu tik tai netrukdys pokalbiui. Kita vertus, kodėl tai turėtų trukdyti? Nebent tik kelti šiokį tokį nesmagumą. Nors nesmagu visgi buvo ir dėl jau minėto kalinės ir jos svečio aprangų skirtumo. Šiuo metu ministras svarstė, kaip įsiūlyti buvusiai Magijos Ministerijos penktojo departamento vadovei šiltesnį rūbą.
   - Ne, nuosprendis nepasikeitė. Nei pailgėjo, nei sutrumpėjo. Bent jau kiek man žinoma, - juodaplaukis apgailestaujančiai skėstelėjo rankomis į šalis. Nejučia atsirėmė į vėsią ir drėgną sieną už savęs. - Bet teko suvokti, kas ir taip buvo aišku, kad daug kas man ir nežinoma, - Fasiras kalbėjo be šypsenos, atidžiai stebėdamas gulinčios moters veidą - rasi, virptels bent raumenėlis ir kažką išduos. Nors pusvampyris ir nebuvo profesionalus veidų skaitytojas. Bet šį tą suprato ar nujautė.
   - Ir teko išgirsti, kad jūs galimai buvote apkaltinta ir nuteista ne visai teisingai, - ministras jautė, kad Azkabano prižiūrėtojo, visą šį laiką spoksojusio į žemę, žvilgsnis nukrypo į jį. Bet auksaakis nesisuko pažiūrėti, ką bylojo tas žvilgsnis - nuostabą, pasmerkimą ar kita ką. O gal ir bejausmiškumą - emocijų asortimentu negalėjo džiaugtis nei kasdien psichų kankinami kaliniai, nei visa tai stebintys ir kištis negalintys prižiūrėtojai. Apskritai - koks gi žmogus galėtų dirbti tokį darbą? Koks žmogus turėtų būti viską praradęs ar psichiškai nesveikas, kad sutiktų dirbti Azkabane? Argi gali prie to privesti vien tik teisingumo troškimas? O gal kerštas, seni išgyvenimai? Bet kokiu atveju, nekyla abejonių, kad Azkabano sargybiniai žmonės nebuvo paprasti ir taikūs. Savo vidumi, ko gero, jie netgi šiek tiek galėjo priminti psichus. Ar netgi kalinius.
  - Deja, aš negalėjau dalyvauti jūsų teismo posėdyje, bet apie nuosprendį man buvo pranešta, - Fasiras kalbėjo neskubriai, pamažu eidamas prie pagrindinio klausimo - to, kurio iš tikrųjų norėjo paklausti. - Ar jūs manote, kad buvote nuteista teisingai? - paklausė neutraliau. - Ir... Ar iš tikrųjų jūs įvykdėte žmogžudystę?
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 12, 2018, 07:17:36 pm
Sodrus vaikino balsas pasiekė psichų šnypštimo prisisotinusius purpurinių plaukų savininkės ausų būgnelius.
- Jei turėčiau pasirinkimą, seniausiai mėgaučiausi kakava su cinamonu, namuose prie židinio, - burbtelėjo trumpaplaukė ir stipriau susisukusi į draskanas, bandė ir gana sėkmingai slopinti tirtėjimą. Traiškanotomis akimis stebėdama supelyjusias ir vietomis įtrukusias, cementines lubas, kartu su visa kamera skendinčias blausioje prieblandoje, Amika įdėmiai klausėsi tamsiaplaukio.
Nuosprendis nepakito - nežinodama ar džiaugtis, ar liūdėti, pamintijo aukštaūgė.
- Argi neironiška? - nemadagiai pertraukė Ministro monologą Bela ir įstengusi atsisėsti lotoso poza, šaltu žvilgsniu įsistebeilijo į juodaplaukį.
- Dirbau penktajame skyriuje, o dabar kaliu penkerius metus, penktojoje kameroje, - apgailėtinai vyptelėjo moteris ir už smailėjančios ausies užkišo prie pamėlusio skruosto prilipusią garbanėlę. Nors nugara taip pat buvo nusėta žalsvomis mėlynėmis, o iš žaizdų erzinančiai varvėjo nesukrešėjusio kraujo upeliai, Mika net neketino atsiremti į papuvusią kambarėlio sieną ir atsargiai atplėšinėjanti prilipusius dryžuotus baltinius nuo sužeistos odos, tramdė kiekvieną, vis norinčią išsprūsti skausmo aimaną.
  Išgirdusi juodu, iš išvaizdos storu apsiaustu apsigobusio jaunuolio klausimą, ant liauno riešo esančios gėlės tatuiruotės savininkė prapliupo isteriškai kvatotis, tačiau svečiui neatrodė, kad šis būtų pasakęs ką nors juokingo ir sutvardžiusi chaotišką juoką, kilstelėjo antakį:
- Koks esate naivus, manydamas, jog kalinys teigsis jums pasakyti tiesą ir ypač tada, kai nuo atsakymo priklauso jo pačio likimas, - vela, netikėdama klausimo rimtumu, pakraipė apsunkusią galvą į šonus.
- Negi taip pasitikite manimi, kad manote, jog nesumeluosiu? O, jei  nepasitikite ir nepatikėsite, koks tada jums reikalas klausinėti manęs? - įtariai klausinėjo balsvaodė ir valandėlę patylėjusi, pridūrė:
- Ar tikite atsitiktinumais?

Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 12, 2018, 10:10:31 pm
   ((Ok, apie 10k postą buvo joke ;D ))
   Fasiras von Sjuardas atsiduso. Ką gi, iš tiesų jis turėjo ne tą pasirinkimą galvoje, nors pilnai suvokė, kaip turėjo jaustis buvusi pačios Magijos Ministerijos departamento vadovė. Pats jaustųsi ne ką geriau, tik... Jam dar padėtų jo negrynas žmogiškas kraujas, o jai... Jis turbūt žmogus ir susitvarkyti su tokiu likimu nėra jokių kitų jėgų. ,,Ar tikrai žmogus?" - dingtelėjo skeptiška idėja. Bet oras nedvelkė niekuo, bylojančiu apie bet kokią kitą rasę. Tiesą sakant, oras apskritai mažai kuo dvelkė - nes buvo šaltas ir, atrodo, mažokai kvapų praleidžiantis. Bet, sakyčiau, visai neblogai praleido netvarkingos kameros smarvę, į kurią von Sjuardas mėgino nekreipti dėmesio. Na, juk ar taip ar taip per laiką įvairūs receptoriai prisitaiko ir įpranta nebekreipti dėmesio į nekintantį aplinkos kvapą. Tuomet kur kas keistesnis ir nesmagesnis taps grynas jūros oras, jeigu tik vėjas nebus pakeitęs krypties ir nepūs į nugaras. Tada neliks kada džiaugtis švara, nes teks laikytis, kad nenupūstų slidžiu deniu už borto. Iš esmės, bet kokiu atveju teks laikytis ir jokio džiaugsmo niekam tai neneša.
   - Suprantu, panele Lordess, - niauriai atsiduso Fasiras, nebeturėdamas ko pridurti. Nors, po teisybe, kakavos ir cinamono derinys visai neatrodė skaniai. O židinys - taip. Nors ministrui net ir esant laisvam retai tekdavo malonumas ištiesti kojas prieš jaukiai židinyje pleškančią ugnį. ,,Azkabanas, ką? Tik psichų nėra ir šilčiau," - pasišaipė pats iš savęs. O pagalvojus apie šilumą Fasiro žvilgsnis vėl nukrypo į baltą Amikos veidą ir rankas. Pasivaideno, kad ši tirta. Klausiamai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją, šis atsakė abejingumu.
   - Priimsite mano apsiaustą? - nusivilkdamas rūbą paklausė von Sjuardas. Kvailai paklausė. Pamanė, kad tik tokiu būdu išeitų prisikasti prie išdidumo. Turbūt net įkišus rūbą per prievartą, ši jį numestų ant grindų, pasakiusi, jog tai bus kilimas. Ką gi, tat būtų tik jos kvailumui. O Fasiro atvykimo tikslas apskritai buvo ne toks. Bus tų apsiaustų. - Ką gi, panašu, jog penketas nėra pats laimingiausias jūsų skaičius, - dar niauriau pajuokavo. Nors iš esmės, visiškai nebuvo ko juoktis. Kilo įtarimai, jog visas šis reikalas nebuvo sąžiningas. Kitaip Fasiras nebūtų nė kojos čia įkėlęs. Na, į patį Azkabaną - gal. Gal netgi būtų praėjęs ir pasisveikinęs su buvusia savo darbuotoja iš koridoriaus. Bet į kamerą ir taip toliau - ne. ,,O jeigu aš klystu? O jei per daug patikėjau gandais?.. Bet patikrinti reikia..."
   Išgirdęs panišką juoką, Magijos ministras kilstelėjo antakį. Atrodo, jau dabar buvo galima patvirtinti ir antrąjį gandą apie Azkabaną - jo kaliniams išties neretai pasimaišo, bent taip atrodo. Bet tai visiškai nekėlė nuostabos. Nei Fasirui, nei - juo labiau - prižiūrėtojui. Žvelgdamas į lotoso poza sėdinčią moterį, jaunuolis pastebėjo smailėjančias ausis - anksčiau jas šiek tiek pridengė plaukai. Dabar politikas nežymiai susiraukė. ,,Sakiau, kad... Žmogiška rasė? Bet... Turbūt su priemaišomis..."
   - Jūsų atsakymas kol kas nelems nieko, - griežtai pasakė Fasiras. Ko ji tikisi? Ką ji galvoja? - Bet pastūmės mane persvarstyti ir peržiūrėti bylą iš naujo.
   Išgirdęs žodį ,,atsitiktinumais", von Sjuardas kurį laiką žiūrėjo į Amiką. Be abejo, atsitiktinumai egzistuoja. Bet ar čia jų ne per daug? Bene išsyk suprato, kur lenkia sušalusi kalinė. Atsitiktinis nusikaltimas. Ar ne toks pat, kokį nagrinėjo vakar ar užvakar? Jei nebūtų to padaręs, dabar turbūt išeitų ir kameros ir paliktų merginą vieną. Bet dabar suabejojo. Patylėjo.
   - Taip, tikiu, - atsakė negarsiai.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 12, 2018, 11:23:06 pm
Mergina išplėtė kiek paraudusias akis, kai von Sjuardas nusivilko šiltąjį paltą.
- Aš... - nežinodama ką atsakyti, nutęsė Amika. Vaikinuko altruistiškumas stebino kalinę, tačiau imti drabužį iš žmogaus, kurio parašėlis lėmė tavo įkalinimą, būtų tikras orumo įžeidimas. Kitą vertus, kai pats Ministras, pasiryžęs kęsti stingdantį šaltį ištiesė savo apsiaustą kažkokiai žmogžudei, kuri slapčia tirta it drebulė nuo menkiausio vėjelio, atsisakyti būtų buvę ne tik nepagarbu, bet ir kvaila.
- Priimsiu, - tuo pačiu ir dėkodama, ir kiek įžeista, šnypštelėjo Bela. Kesdama baisią agoniją, trumpaplaukė lėtai nušlubavo iki juodaplaukio ir paėmusi drabužėlį, nusukusi akis į šalį, grįžo atgal į lovą. Nedelsdama susisuko į juodą, viduje kailiais padabintą paltą. Nestipriai šyptelėjo.
- Šeimininkas Amikai dovanojo drabužėlį, Amika laisva vela, - gal kiek nejuokingai pajuokavo purpuriniaplaukė ir dėkingai linktelėjo.
- Tikriausiai, - kiek šalčiau atsakė į ne itin sėkmingą jaunuolio sąmojį.
Akimirka patylėjo, mąstydama ką pasakyti berniokui, kuris turbūt gaudė kiekvieną Mikos žodį ir judesį.
- Jis buvo atsitiktinis... O aš mus tapiau... - Bela krimstelėjo jau kiek paraudusią lūpą, žvilgsniu kviesdama von Sjuardą atsisėsti šalimais ir pasiruošti neilgam pasakojimui.

Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 13, 2018, 12:32:30 am
   Fasiras tylėdamas žvelgė į Amiką, rankose vis dar laikydamas ištiestą apsiaustą. Žvilgsniu tyrinėjo kalinę - nagi, gal išsiduos bent kuo, kas jam padėtų nuspręsti, ar verta naršyti Ministeriją, ieškant kaltų, ar viskas įvykdyta taip, kaip turi būti? ,,Gal gandai kilo šiaip? O gal? Bet juk tada pletkai pasklistų ir apie kitų bylų sąžiningumą, tačiau neatsimenu kitų tokių atvejų... Kita vertus, tai bausmė ganėtinai įtakingam asmeniui, tokie dalykai dažnai sukrečia žmones..." - mąstė ir pats sau prieštaravo von Sjuardas. Dievaži, šįsyk jis gailėjosi esąs tik pusvampyris, o ne koksai legilimantas, mediumas, ekstrasensas ar dar koks grybas, gebantis spėlioti ar net aiškiai matyti kitų mintis ar bent jau kažką, kas padėtų susitvarkyti su esamomis problemomis. Kur šiuo atveju pritaikytum vampyriškas galias? Na, nebent grotų išlaužime, apsisaugojime nuo šalčio ir... Viskas? Tiek tos galios? ,,Nea, tiek tik fantazijos," - dabar pasakytų Muninas.
   Von Sjuardas atsiduso, atrodo, išvydęs sudrėkusias akis. Taigis, Azkabane kalėti yra tikrai ne kažką. Kiek čia kali ji? Savaitę? Mėnesį? Du? Fasiras nežinojo. Bet padariniai buvo aiškūs. Ir dabar ministrą plėšė dvi nuotaikos, dvi mintys - ar galima leisti tiek metų nesikeičiančiam, antžmogiškų salygų kalėjimui toliau taip pat gyvuoti ir būti kankyne? Kita vertus, į Azkabaną buvo sodinami tik retos padugnės - samdomi žudikai, sadistai maniakai, kurie to tikrai nusipelnė... Kiek žmonių turėjo nužudyti Amika, kad ją pasodintų į Azkabano kalėjimą? Argi galėjo pasodinti į šią kankynės vietą už kokią smulkmeną? Kuo toliau, tuo daugiau ministrui kilo abejonių. O jeigu... O jeigu Amika iš tiesų nekalta? O jeigu yra ir daugiau nekaltų?..
   Išgirdęs, kad Lordess apsiaustą priima, Fasiras linktelėjo galva. Šitai jos pačios labui. Vadinasi, sveiko proto dar yra, bet išdidumas aptirpęs kaip vasariniai ledai. Nejučia šyptelėjo, merginai įsivyniojant į kailinį jo apsiaustą. Pastebėjo, kad eidama šlubavo - ,,velniava, ar tik ne dėl to ji gulėjo?"
   - Tai jūs - vela? - kreivai vyptelėjęs į sąmojį ir vėl surimtėjęs paklausė Fasiras. ,,O, visgi ne žmogus..." - susiprato jaunuolis. Kad neužuodė kitokio velos kraujo kvapo, nesistebėjo dėl jau anksčiau minėtų priežasčių.
   - Tapėte? Ką? - von Sjuardas tebestovėjo arti sienos, nors į ją jau nebesirėmė. Sulaukęs nebylaus kvietimo prisėsti, suabejojo. Nuo velų atokiau laikytis turėtų visi, o Azkabanas kažin, ar panaikina ir magiškąsias įgimtas galias. Juolab, patale galėjo knibždėti ne itin malonių būtybių - kalėjimuose juk jų būna? O dar viena priežastis - gultas neatrodė labai tvirtas ir kartkartėm sugirgždėdavo vien merginai krustelėjus. Todėl von Sjuardas stovėjo toliau, lyg nepastebėdamas, lyg nekreipdamas dėmesio į pasiūlymą atsisėsti. Ir jos, ir savo paties labui.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 13, 2018, 12:46:55 pm
Tatuiruotoji vos linktelėjo, pritardama tamsiaplaukio pasitikslinimui dėl jos rasės.
- Nepanaši, tiesa? Tačiau savąjį grožį, kuriame ne tik išore, - paatviravo jauna moterėlė ir po kelių sekundžių, jos nedidukes ausis pasiekė naujas klausimas.
- Mus. Aš tapiau mus... - pakartojo antrąjį kartą Lordess. Po apsiausto kapišonu paslėpusi veidą, kuris jau buvo bepradėjęs dabintis mažais ašarų kristalais, liaunutė šviesiaplaukė tęsė:
- Mūsų susitikimas buvo atsitiktinis.. Žinot, atrodo praėjo jau apie pusę metų, bet aš vis dar prieš užmiegant galvoju apie kiekvieną akimirką su juo, tada susapnuoju, ryte prabudusi susimąstau.. Ir man kartais gėda, kartais graudu, kartais pikta dėl to mano liūdesio. Ir jis toks gilus, kad negali jo užmaskuoti jokiais profesionaliausias grimais, - susivėlusių garbanų savininkė skenavo nebylias jaunuolio akis, bandydama suvokti ar vaikinukas bent kiek klausosi jos.
- Nesuprantau, kokiais burtažodžiais sugebėjo mane taip užkerėti, bet tikiu magija vien dėl to, kad pora rankų judesių jis sugebėdavo mane apkabinti. Ir aš netekdavau pusiausviros bei jėgų. - stabtelėjo ir paslapčiomis nusišypsojo. Vis dėlto, ši informacija, kaip spėliojo Amika, neturėjo didelės reikšmės berniūkščiui, tačiau kažkada juk ateina laikas, kai viskas ką gali papasakoti - tai tik tavo pprisiminimų liekanos.
- Mes turėjom susitikti jo namuose, bet kai tik pabeldžiau pro duris, jis neatidarė. Neatidarė ir po poros valandų. Net skambinau į darbą, mobilųjį, sekretorėms, ligoninėms, bet niekas nekėlė. Tad įsiveržiau vidun  susprogdindama duris... - skėsčiodama rankomis įsiaudrinusi pasakojo trumpakasė. Leisdama suvokti, jog dėl tokio įsilaužimo pareigūnai galėjo klaidingai susiprasti.
- Jis gulėjo ten, ant perlamutrinės sofos, ir skendo kraujyje... Tuomet jau niekas nerūpėjo. - paaiškino tolimesnius veiksmus, - Paklaikusi puoliau į jo raudoną glėbį, mėginau įvairiausius burtus, net žiobariška vaistinėle bintavau žaizdas, tačiau jų buvo tiek daug... Tiek daug... - dabar kalinė tramdė ne kūną kankinantį šaltį, o sielos randus deginančias ašaras.
- Mane kartu su juo rado ryte, isterikuojanti kaimynė, dirbusi „Magijos Žiniose” redagtore. Tikriausiai numanote kaip tada viskas išsipūtė ir dabar aš čia.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 13, 2018, 03:55:12 pm
   Fasiras gūžtelėjo pečiais - kol kas tik toks tebuvo atsakymas į skaudžiu nusivylimu esančia tikrove dvelkiantį klausimą. Apie velas ministras irgi prisiklausęs buvo visko, nors iš tiesų turbūt niekada su tokia nebuvo kalbėjęsis, neskaitant šiandienos ir kelių ne itin reikšmingų pokalbių su Magijos Ministerijos penktojo lygio departamento vadove. O gal velų kraujas kvepia taip, kaip ir žmonių? O gal... Jos moka užmaskuoti šį kvapą? Kaip žinia, viliojimui jos galimai panaudoja ne vien tik įspūdingą išvaizdą, bet ir daug kitų dalykų, į kuriuos galėtų įeiti ir kvapas. Iš tiesų, gal ir gerai, kad sustingusioje Azkabano erdvėje nebūtų pasklidęs nė gardžiausio ką tik iškepto kepsnio kvapas, o ką jau kalbėti apie kraują.
   - Sunku pasakyti, man atrodo, kad nelabai su kuo ir turiu palyginti, - atvirai pasakė juodaplaukis svečias. Atrodo, jis tepažinojo ir palyginti galėjo dvi visiškai skirtingas velas - velą vadovę ir velą kalinę. Deja, jos abi buvo tik skirtingų laikmečių ir erdvių to paties žmogaus... atsiprašau, velos, veidai. Na, tiesa - šiuo metu antrojo veido - kalinės velos - matyti nebuvo, nes ši jį paslėpė po kailiniu von Sjuardo apsiausto gobtuvu. Atrodė gal netgi mažumėlę grėsmingai ar paslaptingai - apsiaustas buvo juk juodas, sidabrinės spalvos sagomis, o buvo užsimestas tokio suvargusio, kenčiančio žmogaus. Bemaž giltinė ar psichas, jeigu tik tasai šiltas rūbas nebūtų tokios geros būklės.
   Bet Fasiro mintys sukosi jau ne apie šaltį ir psichus (kažkuria prasme, atrodo, tai yra vienas ir tas pats), o apie Amikos pasakojimą. ,,Ji ką? Buvo įsimylėjus savo auką?" Jaunuolis buvo girdėjęs apie kraupius šios rasės būtybių poelgius su vyrais, bet galbūt visgi ir jos gali pajusti tą keistą jausmą, apie kurį įvairūs banalūs poetai rašė visais šimtmečiais nuo pat rašto atsiradimo? Bet gali būti ir kitaip - kad ji jį užmušė. ,,Galbūt velos kartais pačios praranda savitvardą? Kaip vampyrai?"
   - Tai jūs su nužudytuoju buvote artimi? Teigiate, kad jį nužudėte ne jūs? - pasitikslino Fasiras von Sjuardas. Kol kas netikėjo nė viena versija - jam svarbiausia buvo žinoti, ar verta užsiimti šios bylos pernagrinėjimu ir korupcijos bei klaikaus nesąžiningumo Ministerijoje paieškomis. Nuteistosios versija nuo teismo versijos skyrėsi kaip Voldemortas nuo Dumbldoro. Įdomu, nuo ko reikėtų pradėti paieškas?
   - O kaip sutarėte su ta kaimyne? Ar dar kažkas teisme davė parodymus? - paklausė ministras. Tiesą sakant, istorija, kurią ką tik išgirdo iš apgailėtinai atrodančios kalėjimo gyventojos lūpų, atrodė ganėtinai įtikinamai, nežiūrint į tai, kad ją pasakojo būtybė, greičiausiai gebanti profesionaliai meluoti. Bet skubėti galima nebuvo.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 13, 2018, 06:05:19 pm
Keista, kai ilgai slėptus jausmus papasakoji pirmą kartą matomam žmogui, kad ir priverstinai, o tas dar sugeba jais suabejoti vien dėl tavo rasės ir kraujo kitoniškumo. Tačiau ką gali padaryti. Kas norėtų tikėti jau pusmetį aukščiausiojo burtininkų teidmo įkalinta mergina.
  Iš vienos pusės, Amika buvo nepaprastai laiminga. Kad ir Ministro, kad ir privalomas, bet tai buvo pirmasis per tuos šešetą mėnesių jos svečias, neskaitant kiekvieną dieną užsukančių psichų. Iš kitos, merginą slėgė baimė ir našta. Pastarasis pusmetis nebuvo laimingiausias jos gyvenime, o dabar tikrai ne savavališkai aplankyti atėjęs von Sjuardas slėpė kažką daugiau nei paprastą apklausą.
    Išgirdusi juodaplaukio klausimą, violetiniaplaukė mestelėjo galvą atgal, leisdama gobtuvui nuslysti jos garbanom ir įdėmiai įsistebeilijo į gelsvas, auksinėmis rainelėmis papuoštas akis.
- Aš nežinau. Dažniausiai su  Matėjumi susitikdavome nešališkoje aplinkoje, tokioje kaip kavinės, restoranai, viešbučiai... - nenorėdama ištarti žodžio „auka” aiškino trumpaplaukė.
- Jai neitin patiko Matėjus, kažkada net buvo susikivirčiję dėl manęs. Nežinau kodėl juk ji buvai visai kaip motina jam. Gal dėlto, jog vėlai grįždavo po mūsų susitikimų. - stabtelėjo Bela ir kiek susimąsčius pridūrė, - ją vadindavo - ponia Gerkl.
  Mintydama ką toliau pasakoti jaunuoliui, pilkšvaakė užsimerkė, bandydama atkurti prieš daugiau nei šešis mėnesius patirtus įvykius, tačiau visur šmėžavo tik psichų, kalėjimo prižiūrėtojų ir lavono atvaizdai.
- Teisme liudijo trys žmonės: jo buvusi draugė ar mergina, tiksliai neįvardinsiu ką jie viens kitam jautė iki tol kol nepasirodžiau aš, bet tai buvo kažkas per viduriuką. Taip pat Estela - kambarinė, kurią jis kartą į mėnesį. Su ja buvome susitikę tik porą kartų. Labai miela mergina pasirodė, - taip ir būna, kai nepaklusti nustatytoms taisyklėms ir pradedi jausti daugiau nei leidžiama. Visiškai nelaiku suburbėjo pasąmonė. Tačiau nuvydama ją šalin, Mikusia tęsė:
- Ir kažkokia senutė... Tokia nemaloni, raukšlėta, pagiežinga... Ak taip! - pagaliau susiprato Lordess, - tai buvo ponia Gerkl! - vos ne šuktelėjo dvidešimtmetė ir laimingai, jog prisiminė nusišypsojo pati sau.
- O kodėl jūs nedalyvavote?
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 13, 2018, 07:35:13 pm
   Fasiras atlaikė tiriantį Amikos žvilgsnį, smingantį tiesiai į jo akis. Kažin, ar daug žmonių žino, kad ji vela? Jei ji suprastų, kad jis nėra žmogus ar dar blogiau - suprastų, kokia tikroji jo rasė... Ar jis turėtų kaip apsiginti? Tapęs ministru kartais net automatiškai pradėdavo vertinti potencialius pakenkti galinčius žmones - o tokių tikrai būdavo daug kur. Nebūtinai kenkiančių jam - kenkiančių visuomenei, įvairioms institucijoms, pavieniams žmonėms. Galbūt dėl to Fasas skersai žiūrėjo net į antrakursę Hogvartso mokinukę, kurią pats parvežė iš Londono, nenorėdamas, kad ši pakliūtų į dar didesnę bėdą, negu jau iš tikrųjų buvo.
   - Supratau, o ne paslaptis, kokiu ar kokiais tikslais susitikdavote? - Fasiras pasijuto kaip Vizengamoto tardytojas. Nesyk stebėjo, o kartą kitą padėjo vykdyti nusikaltėlių apklausas. Dabartiniam ministro tonui trūko tik primygtinumo ir nesistengti būti mandagiam. Bet ši situacija skyrėsi nuo minėtųjų situacijų iš esmės - nebuvo nei būtinybės apklausti, nei oficialumo, nei informacijos įregistravimo. Beveik nesiskyrė tik nelabai malonaus pokalbio erdvė - ir ten, ir čia ji buvo vėsi ir be gero apšvietimo.
   Matėjaus vardas Fasirui nebuvo girdėtas. Gerkl pavardė, atrodo, buvo, nors jaunuolis suvokė, kad būtų beviltiška knistis po atminties gelmes, ieškant, kur ir kas ją paminėjo.
   - Tai ponia Gerkl jam buvo artima, nors jo nemėgo? - nesuprato Fasiras. Kas ji tokia galėjo būti? Aukos motina? Pamotė? Giminaitė? Autoritetas? Senutė turbūt buvo koks nors ypatingas žmogus. Ir faktas, kad nemėgo abiejų - ir Matėjo, ir Amikos.
   Fasiras žvelgė į Amikos veidą vis dar įdėmiai, bet susimąstęs. Teismas nevyko sąžiningai, bent von Sjuardui taip atrodė. Kilo netgi abejonių, ar kas nors išklausė panelę Lordess ar peržvelgė jos prisiminimus taip, kaip jis peržiūrėjo savo krikštatėvio. Visgi šios dvi žmogžudystės buvo labai skirtingos, nors jas ir siejo tas keistas ir klaikus dalykas - atsitiktinumas, kurį dar galima pavadinti ir likimu.
   - Tai visos trys liudytojos liudijo prieš jus? Ar ne? - pasitikslino ministras, vis dar abejodamas. Kai klausimas galų gale nukrypo į patį klausinėtoją, von Sjuardas pastatė ausis. Iš tiesų, ši byla juk buvo svarbi, kodėl jis ją praleido? Ak, taip. Prieš pusę metų jis tik buvo spėjęs ateiti į Ministeriją.
   - Tai buvo pati mano darbo pradžia ir susitikimų bei dokumentų buvo daugiau, negu laiko jiems sutvarkyti, - tyliai pasakė Fasiras. Po teisybe, reikalai nedaug tepakito ir dabar.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 13, 2018, 10:00:17 pm
Jaunuoliui uždavus klausimą, Amika kiek raustelėjo ir pasisuko į stoviniuojantį vaikinuką, tikrindama ar jis juokauja. Tačiau, atrodo, vaikinukas tikrai nenusimanė nei apie jausmus, nei apie magiškąją rasę.
- Aš vela, - trumpai nukirto, tačiau matydama, kad juodaplaukis vis dar nesusipranta, krenkštelėjo, - mes esame kaip psichai, tik mintam ne gerais prisiminimais, o kitų specifiškais jausmais, dažniausiai išskiriamais  lytinio akto metu. Mėgaujamės manipuliuodamos vyriškosios lyties atstovais. - šaltai aiškino moteris.
- Matėjus buvo įtakingas, asmeniškai bendraudavo net su aukščiausiuoju teisėju. Ponia Gerkl buvo jo krikštamotė. - atsakė į antrąjį klausimą buvusi Ministerijos darbuotoja ir švelniai pasikasė smilkinį.
- Taip, jos liudijo prieš mane, net kambarinė... - Lordess niūriai nudelbė žvilgsnį į šaltas, juodas grindis. Svečias vis labiau panašėjo į tardytoją nei į paprastą lankytoją. Šiaip ar taip, jo draugija buvo kažkuo maloni Mikusiai ir ši net nenorėjo, kad jos, galbūt vienintelis, išsigelbėjimas išeitų.
Sunkiai pakilusi nuo gulto, mergina, stengdamąsi, ir gana sėkmingai, kuo mažiau šlubuoti, nužingsniavo Ministru link ir atsirėmė į šio petį. Kalinė neketino atlikti „maitintinimosi” procedūros, tačiau jai taip stigo to žmoniško prisilietimo, kad net vienu momentu manė, jog visas pokalbis yra te koks sapnas, kurį sukėlė per dažni psichų apsilankymai.
- Jums nerūpėjo. Jums tada tiesiog nerūpėjo, nes aš - tai tik dar viena byla stalčiuje, - tarė pečiu į petį atsirėmusi purpuriniaplaukė, tikėdamasi, kad toks kalinės atstumas nesukels jaunuoliui pasislykštėjimo.
- Ar kada nors mylėjot?

Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 13, 2018, 11:07:12 pm
   Išgirdęs tokį atsakymą Fasiras mažumėlę sutriko, įsitempė. Kažin, kur buvo per Magiškųjų Gyvūnų priežiūros pamokas, kai buvo kalbama apie velas? O gal apie jas nebuvo kalbėta? Nepanašu, kad joms reikėtų priežiūros, visai nepanašu. Jas veikiau reikėtų dėstyti Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokose - a, štai todėl Fasiras ne itin gerai jas ir išmanė. Juk apsigynimo mėgdavo mokytis pats, o magiškieji gyvūnai visgi buvo viena iš jo aistrų, bent jau mokykloje. Todėl buvo mažiau tikėtina, kad jis praleido Magiškųjų gyvūnų pamokas, negu apsigynimo pamokas. Štai ir išlindo pirmoji dalies pamokų išvengimo pasėkmė. Na, bet ši skylė užsipildė ganėtinai veikiai - ne per vėlai. Bent reikia tikėtis.
   - Supratau, - linktelėjo Fasiras į Amikos atsakymą. Netgi pajuto pagarbą už drąsą taip tiesmukai ir kartu diplomatiškai apibūdinti nemalonią savo rasės gyvenimo dalį. Pats, prisipažino sau, greičiausiai negebėtų taip pašnekėti apie kraujo gėrimą.
   - Jo įtaka jau nemažai ką reiškia, - garsiai pamintijo von Sjuardas. Iš tiesų, nemažai kam gali nepatikti dviejų įtakingų asmenų pažintis ir draugystė, kokia ji ten bebūtų. - Nemanau, kad parinkti visus liudininkus, liudijančius prieš kaltinamąjį, yra sąžininga. Praganoma paskutinė viltis laimėti bylą...
   Fasiras krūptelėjo, kai kalinė lėtai ėmė sliūkinti link jo, o galų gale prisiglaudė. Šitai kažkuo priminė jo kas kelias dienas vykdomą medžioklę, kai jis iš nuovargio būna panašios, na, po teisybe, nepalyginamai geresnės būklės, bet...
   Dabar jis užuodė velos kraujo kvapą. Jis smarkiai skyrėsi nuo žmogaus. Negundė. Priešingai - vertė atsitraukti. Smirdėjo panašiai, kaip vilkolakiai, bet tuo pačiu ir labiau priminė vampyro kvapą, negu žmogaus. ,,Abu esam plėšrūnai..." - iškilo sąsaja Fasiro galvoje, paaiškinanti, kodėl velos kraujo kvapas artimesnis vampyrui. Sekundėlei von Sjuardas vėl sutriko - nepatiko jam toks kalinės artumas ir kraujo kvapas. Bet kol kas jis nejudėjo ir nereiškė priešiškumo. ,,O gal reikėtų?" - suabejojo. Visgi jo gyslomis tekėjo negrynas vampyro kraujas.
   - Aš dalyvauju visuose svarbiuose teismo posėdžiuose, ir jeigu būčiau turėjęs galimybių, būčiau dalyvavęs ir jūsų, - griežtai atrėmė ministras. - Departamento vadovės teismas nėra nesvarbus. Ir gailiuosi, kad jį praleidau.
   Fasiras tylėjo mąstydamas. Ką būtų galima pavadinti meile?
   - Ne, - atsakė po pauzės. Tada tarsi išgirdo mergaitės juoką ir pajuto taršomus plaukus. - Esu... - persigalvojęs tyliai pasakė. Pajuto į pakaušį įsmeigtą prižiūrėtojo žvilgsnį - jis vis dar stypsojo priešais kamerą.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 14, 2018, 07:44:05 pm
Trumpakasė mažumėlę lingavo į šonu, purpurinę makaulę padėjus ant aukžtaūgio vaikinuko. Malonus artumas šildė Amikos paširdžius ir, rodos, kiek migdė tatuiruotąją. Vis lėtindama kvėpavimo tempą, Bela it lopšinės klausėsi sodraus juodaplaukio balso, kuris, jos laimei, vis dar neatsitraukė nė per žingsnį.
- Tikriausiai, jau per vėlu gailėtis... - patyliukais sumurmėjo didžiaakė ir valiukiškai šyptelėjo, Fasirui atsakius į sekantį klausimą.
- Tai esate ar ne? - vis dėlto pasitikslino nežemiškos kilmės būtybė ir kveptelėjo užteršto oro gurkšnio. Plaučiai užsipildė pūvėsiais bei ėmė graužti gerklę. Dirstelėjusi per petį atgal, patikrino ar tamsos kariai dar nepasirodė ir nepastebėjusi jokių skraistėmis apsigobusių būtybių, o tik nelinksmą prižiūrėtojo veidą, Lordess atsiduso.
- Ar skaudėjo, kai ją išplėšė, ar ši vis dar pulsuoja krūtinėj? - buvusi penkto skyriaus, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė pakėlė papilkėjusias akutes į ministrą. Deja, nors velos ir buvo gana reta ir sena rasė, tačiau atskirti kitų rasių atstovų negebėdavo. Na nebent išskirtiniais atvejais, atsižvelgiant į aktyvumą, tam tikras pozicijas ir judėjimą lytinio akto metu. Tad pasakyti ar šalimais stovintysis yra tikrai žmogus galėtų tik su juo permiegojus. Deja, Azkabano sienos jau buvo taip išsekinosios violetiniaplaukę, kad ši atrodė it giltinė išnirusi iš pelkynų, o su tokia kompanione abejotina, kad kas nors norės sugulti vienoj lovoj.
Tad svarstydama kitą galimybę kaip patenkinti savo smalsumą ir įsitikinti ar ministras tėra paprastas, neskaitant to, kad yra burtininkas, žmogus, kalinė primerkė traiškanotas akis bei pasileido į apmąstymus.

Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 14, 2018, 08:51:57 pm
   Fasiras pasijuto dar nesmagiau, kai Amika, atsirėmusi į jį, pradėjo linguoti. ,,Ką ji čia daro? Aš jai ne sūpynės..." - piktai pamintijo ir prisižadėjo, kad pasakys tai ir smirdančiam velų giminės padarui, jeigu tik jis nebaigs daryti tokių nesąmonių. Sulėtėjo ir jos kvėpavimas, kurį pusvampyris dabar puikiai girdėjo. Ar tik neužmigs šitaip? Ar dar nualps prie kojų, kaip ir šita gi... Grifė... Elridė, va, buvo nualpus. Tik sunku pasakyti, kokia situacija būtų labiau trikdanti, lyginant tokias dvi. Kas blogiau - esant ministru stovėti gatvėje bei pamatyti, kaip prieš tave netikėtai nualpsta maža mokinukė (pabrėžiu, kad aplinkui pilna namų, pro kurių langus gali spoksoti štukės smalsių akių), ar esant tuo pačiu ministru stovėti kalėjime ir pamatyti, kaip prieš tave netikėtai susmunka jauna moteris - o, ir dar vela - na, o tave stebi turbūt ir taip jau sočiai visokiausių įtarimų turintis Azkabano prižiūrėtojas?
   - Vėlu, bet ką padarysi, - niauriai vyptelėjo von Sjuardas. Ko gero, jau ir buvo išmokęs susitaikyti su dalykais, kurių niekaip nepakeisi - mat, kai tenka susidurti su mirtimi, ir netgi ne viena, o keliomis, iš eilės... Kurį laiką po to jau visai nieko nebegali nei daryti, nei kalbėti - štai, nebe taip lakoniškai Fasiras ėmė kalbėti tik priverstas. Mat niekada negalėjai kažkam kažko pasakyti trumpai ir aiškiai. Žmonės nėra supratingi padarai, jie dažnai būna linkę viską tikslintis ir klausti iki neįtikėtinai elementarių dalykų. Bet ką gi padarysi.
   ,,Ar skaudėjo, kai ją išplėšė? Ar skaudėjo, a?" - Fasiras sarkastiškai šyptelėjo. Koks absurdiškas ir banalus yra šitas palyginimas - egzistuoja praktiškai kiekvieno rimtesnio poeto knygoje ar bent užrašuose. Ar skaudėjo, kai buvo išplėšta širdis? Ar skaudėjo, kai buvo išplėšyta šeima? Ar skaudėjo, kai dangų užtemdė geležinplunksniai paukščiai? Ar skaudėjo, kai tėvas sėdėjo ir nieko - nieko - nedarė? Ar skaudėjo, kad ir pats negalėjo niekur išvykti? Nes tasai sumautas tėvas neleido?
   - Ne, baik tu, - nusišypsojo Fasiras von Sjuardas, sudėdamas į šiuos žodžius visą pusvampyriškoje širdyje ir prote egzistuojantį sarkazmą. Be abejo, ši būtybė to nesupras. Didelis čia skirtumas? Tai pasakius nieks nenukentės. Na, gal... Bet įprasta. Todėl ministras, nekeisdamas nerūpestingo balso tono, pratęsė:
   - Smulkmena. Greitai susitvarko.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 14, 2018, 09:32:18 pm
Šviesiaplaukė šyptelėjo, iškankintoje psichų galvoje šovus idėjai. O gal dar ne viskas prarasta? - Nebyliai paklausė savęs ir atitrūkusi nuo tos svaiginančios šilumos, atsistojo tiesiai ,kaip sakoma: vienas prieš vieną, ir kiek pasistiebusi, kilstelėjo žvilgsnį į bernioką.
- Bet jūs galėtumėte pabandyti kai ką pakeisti, - viltingai žybtelėjo akytėmis, - juk jūs galėtumėte sudalyvauti teisme, jei jį surengtumėte antrąjį kartą. Juk pats suprantate kiek neteisingumo buvo įvykdyta, - įkalbinėjo juodaplaukį jaunuolė, griebdamasi vienintelės išsigelbėjimo padangos.
- Prašau... - maldaujamai nutęsė Amika ir kiek suabejojusi nutilo.
- Jei ne dėl manęs, tai bent dėl jo, - liaunus delniukus pridėjusi prie didėjančio pilvo, tylutėliai pridūrė mergina. Nebuvo ketinusi kam nors prasitarti apie joje užsimezgusią naują gyvybę, tačiau to reikalavo ypatingi kraštutinumai. Juk naujagymiui tikrai būtų kančia išvysti pasaulį kerpėtoje, šaltoje Azkabano kameroje, o tikimybė, kad šiame psichų pilname kalėjime yra koks nors ligoninės kambarėlis, buvo penkiagubai mažesnė nei jos išsilaisvinimas.
   Nervingai kramtydama lūpą, Amika skenavo ministro veidą: tas auksines raineles aplink kiek išsiplėtusį, anglies juodumo vyzdį ir į liniją sučiauptas rausvas lūpas. Šiuo momentu svarbiausias dalykas buvo Belos gimdoje užsivisęs hibridas ir von Sjuardo gailestis bei supratingumas.
- Jei taip stipriai skauda, kad net slepiatės sarkazmo glėbį, kodėl nieko nedarote? - pajutusi neitin nuoširdų atsakymą, pasiteiravo violetiniaplaukė ir truputėlį linksmiau pridūrė, - mano rasė yra įvaldžiusi manipuliavimo jausmais techniką, o jūs tikitės, jog neatpažinsiu menkiausio sarkazmo.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 14, 2018, 10:42:13 pm
   Fasirui dar labiau nepatiko Amikos stovėsenos pakitimas - iš beviltiško siūbavimo it pakaruokliui žibančiose girliandose ant apsnigtos aukštos eglės ar pušies šakų į drąsų ir viltingą žvilgsnį, kiek tik jisai toks gali būti, žinant, jog aplinkui tave kilometro spinduliu sukasi bent jau apie šimtą depresiją nešančių juodaskvernių būtybių. Šitoje prakeiktoje įkalinimo įstaigoje turbūt net tie ale madingos juodos spalvos garbintojai imtų jos nekęsti. Nes nė velnio jinai nemadinga. Kaip ir purpuriniai plaukai - o šitą kaip suprast? - ir kaip juodi kailiniai apsiaustai ne žiemos metu ir kaip vaikučių užsistatymas turbūt nežinant nė tėvo... Nors ne, šitas visgi nėra nepopuliaru. Anaiptol. ,,Čia nuo to Matėjaus?" - iškilo klausimas ministrui.
   - Aš jau ir planavau rengti teismą antrąsyk... - prisimerkęs tarė Fasas, nesuprasdamas, kurlink suka vela. Mažiausia, ką planavo padaryti - bent jau kol kas - tai paprašyti prižiūrėtojo perkelti kalinę į bent kiek padoresnę vietą. Iki tol, kol paaiškės, ar kalta ji, ar ne. Bet jei meluos, tai... Ooo...
   Fasiras iš pradžių nesuprato, apie ką čia plepa Amika. Gal pietums valgė kebabus? Ar picą... Oi, ne. Iš kur Azkabane būtų tokio gėrio? ,,Įdomu, kuo mane šertų, jeigu papulčiau į Azkabaną," - nejučia pamintijo ministras. Visgi spėjo, kad jam problemų pabėgti ir pramisti nebūtų - aišku, psichai trukdytų, bet... Jeigu tik spėji susitvarkyt dielas, kol nesi išsiurbtas ir pervargęs labiau, negu nuo darbo Ministerijoje, cha cha cha.
   Kai von Sjuardas pagaliau susiprato, išsigandęs žioptelėjo. Iš pradžių nežinojo, ką pasakyti - kalinė iš tikrųjų galėjo ir meluoti, juk į nėščiąsias daugelis žiūri švelniau, duoda joms daugiau, globoja ir taip toliau... Auksaakis nervingai žvilgtelėjo į prižiūrėtoją - šio akys irgi buvo išsiplėtusios. Ką gi, panašu, kad Azkabane tokie atvejai nėra dažni.
   - Ee... - numykė Fasiras. Prisiminė, kad tokiu atveju moterys būna sveikinamos. ,,Atsiprašau, už ką? Už... Pasi... ką? Rimtai?" - pamintijo nevalingai. - Sveikinu?.. - nedrąsiai pridūrė. Pasimuistė. ,,Ko nerviniesi, idiote, čia gi ne tavo."
   - Deja, jūsų negaliu išgabenti iš čia... - pasakė Fasiras įsitempęs, nors įtampa pamažėle slūgo. Pusvampyris neretai pasiduodavo nerimui ar sutrikimui ilgiau kaip kelias sekundes. - Bet tai, kas mano galioje - padarysiu.
   - O ką aš galiu padaryti? - niauriai atsakė į repliką apie skausmą. Būtų užlenkęs ir stipriau, paminint velas. Bet dabar tikrai ne ta situacija. Bet save gerbiantys vampyrai malšindami skausmą nesivarto lovose su kažkuo. Jie ne velos. Jiems to nereikia.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 15, 2018, 03:35:43 pm
Mergina išsišiepė iš nuotabos, auksinių akių savininkui pasidalinus savo planais.
- Ooo, - nutęsė Amika, vis dar negalėdama atsidžiaugti, jog teismas galimai įvyks antrąjį kartą ir nejučiomis prisišlijo prie ministro ir apglėbė jį savo kaulėtomis rankomis. Vėl jusdama tą žmonišką, na bent žmoniškesnę nei psichų, šilumą, Bela neketino atsitraukti. Gal nebuvo itin taktiška glaustytis prie pačio Magijos Ministro, bet dabar neitin tai rūpėjo nėščiai, hormonų ir pusbadžio kamuojamai kalinei. Išgirdusi sutrikusį jaunuolio balsą, Mika sukikeno.
- Ačiū, bet abejoju ar tokia proga reikia sveikinti... - staigiai nutilo violetiniaplaukė ir kiek šniurkštelėjo nosimi, - ypač, kai tą kūt -veliuką auginsiu viena ir tai dar už grotų, - jau apsiašarojo Lordess ir stipriau suspaudusi von Sjuardą, ėmė galvoti apie tragišką gyvio ateitį.
Minutėlę palingavusi ir apseilijusi Faso krūtinę, Mikusia pakėlė spindinčias akutes viršun
- Tiesiog pažadėkit, kad pasistengsite įgyvendinti teisingumą, - įdėmiai įsistebeilijo į bernužėlį ir nagliau pridūrė, - kokia slaugė šiuo metu irgi praverstų.
  Vis dar linguodama, Amika tik myktelėjo kažką panosei, gal neturėdama ką pasakyti įskaudintajam svečiui, o gal norėdama toliau plėtoti meilės temos.
 - Žinau, kad tokia teismo valia, tačiau gal galėtumėte apmažinti ir psichų skaičių? - matydama kaip koridoriuje praskrenda mirtį nešanti būtybė, tarstelėjo moteris.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 16, 2018, 08:42:45 pm
   Fasiras nevalingai liūdnai šyptelėjo, išvydęs tokią plačią kad ir visai suvargusios kalinės išvaizdą. Ko gero, tokius žmones - ar kitokias būtybes - pralinksminti buvo sunkiausia, todėl turbūt tokius dalykus reikėjo vertinti. ,,Įvertinsiu, įvertinsiu, tik tu baik prie manęs glaustytis..." - susierzinęs mintijo ministras, šiaip jau visai nepratęs prie kažkieno artumo (priešingai, negu vela, kuri turbūt priversta maitintis nuo... Pala?.. Štai, iš kur randasi pedofilai....), mat ilgiausias ir dažniausias veiksmas, kuomet jam tekdavo prie kažko prieiti arčiau - paspausti ranką. Aišku, veidu von Sjuardas minčių neišsidavė - politika priverčia užšaldyti savo veido mimikas.
   - Per anksti nesidžiaukite, - įspėjo Fasiras, nenorėdamas, kad visgi tiek laimės ir šypsenos atneštų klaidingos viltys. - Man gali ir nepavykti suderinti teismo sesijos pakartojimo.
   ,,Juolab, kad jūs galite ir meluoti," - neatmetė dar vienos versijos kalėjimo lankytojas. Į pačios kalinės suabejojimą dėl sveikinimo Fasiras gan abejingai gūžtelėjo pečiais. Mintys sukosi jau ne apie nelaimingą velą - na, iš esmės ji irgi buvo jose, bet anaiptol ne kaip pagrindinė veikėja. Kur Ministerijoje gali želti toksai nežmoniškumas ir nesąžinė?
   - Klausykite, panele Lordess, - Fasiras atsitraukė ir uždėjo rankas Amikai ant pečių - stiprus palaikymo ženklas, jo paties suvokimu. - Aš pažadu, kad pasistengsiu atrasti čia nesąžiningumą, tačiau jeigu nerasiu, jūs turite nepasimesti ir neauginti per daug vilčių. Sutikite, antrąsyk iškelti teismo bylą, kuri laikoma jau išspręsta, yra sunku.
   Fasiras įdėmiai pažvelgė į violetinplaukės akis - ech, beprotystės, štai, ko jose buvo vietoj to išdidumo ir savigarbos. Bet...
   - Čia kalėjimas, ne ligoninė, - apgailestaudamas tarė darbdavys, nukeldamas rankas nuo buvusios darbuotojos pečių it popiežius po palaiminimo. - Aš nežinau, kuo dar tegalėčiau padėti. Ar ne paslaptis, kiek laiko iki jūsų sūnaus ar dukros atėjimo į šį pasaulį? - kaip įmanydamas švelniau šyptelėjo, bet visgi klausimas nebuvo nei linksmas, nei švelnus. Be abejo, mažajam velinui ar velai išgyventi Azkabane greičiausiai nebūtų jokių šansų - būtent todėl juodaplaukis norėjo žinoti, maždaug kiek laiko jis turi, kad galėtų bent jau ištempti kalinę ir jos atžalą į saugesnę vietą bent savaitei. Kad  būtų žinoma, kiek laiko praeis, kol bent pačią atžalą bus galima ištraukti iš kalėjimo, jeigu mama visgi bus pripažinta kalta ir nebesvarstoma.
   Fasiras pažvelgė į laikrodį ir atsiduso, tuomet ištiesė Amikai ranką - atsisveikinimui.
   - Atleiskite, mano laikas čia jau baigiasi. Aš pasistengsiu sutvarkyti tai kaip galima greičiau. Jeigu kas - parašysiu jums laišką. Stiprybės, - palinkėjo atsisveikindamas. Tegu šalta ranka paspaudžia šaltą ranką ir bus likę tik trys darbai šiandienai.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Amika Bela Lordess Sausio 18, 2018, 03:02:04 pm
- Suprantu... - von Sjuardui uždėjus sunkias rankas ant gležnų jos pečių, Amika numalšino savo entuziazmą ir  nudelbė sidabrinėmis rainelėmis padabintas akis į žemę. Fasirui vėl pradėjus apgailestauti dėl negalėjimo suteikti medicininės pagalbos, mergina tik šniurkštelėjo nosimi ir uždėjo kaulėtus delniukus ant juodo, kailinio palto. Mintydama atsakymą į ministro klausimą, violetinių plaukų savininkė nejučiomis ėmė skaičiuoti ant pirštų, po to prisiraukus stabtelėjo, antrą kartą perskaičiavo ir pasisuko į vaikinuką:
- Baiginėjasi penktas mėnuo, - užtikrintai tarė ir silpnai šyptelėjo.
Jau ketino dar ką nors dėl galimai blogėjančios savijautos, tačiau aukštaūgis tik žvilgtelėjo į už grotų kabančio seno sieninio laikrodžio pusėn ir atsisukęs ištiesė ranką atsisveikinimui.
- Gerai... Gerai, aš palauksiu... - nusiminusi, jog vaikinas turi taip greitai išeiti ir vėlei palikti ją vieną, sušnibždėjo Lordess ir oficialokai paspaudė ledinį buvusio darbdavio delną. Kiek tyliai parymojusi, nenoromis nusiėmė paltą ir ištiesė drabužėlį von Sjuardui, dėkingai linktelėjusi už suteiktą, nors ir laikiną, šilumą.

Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera.
Parašė: Fasiras von Sjuardas Sausio 18, 2018, 09:22:59 pm
   Ministras atidžiai pažiūrėjo į sidabriškas Amikos akis - ir ką gi jos jam priminė? Visgi, gražios tat buvo akys, nestebėtina, jog ji buvo vela. Spindesio neprarado netgi per tiek laiko ir kančių. Tyliai nužvelgė baltas, nuo šalčio pašiurkštėjusias merginos rankas.
   - Penki mėnesiai? - pakartojo Fasiras. Neįsivaizdavo, kaip čia kas turėtų būti, bet... Teoriškai jis turėjo 4 mėnesius, bet nebuvo garanto, kad per tą laiką nenutiks dar kas nors nematyto, kas pakenktų šiai moteriai ar tam mažam kūtvelai. Todėl reikėjo susisukti kaip galima greičiau. Idealu - per mėnesį. Neblogai - per du. Iš didelės bėdos - per tris. Ministras atsiduso.
   - Laukite žinių, sutvarkysiu viską kaip įmanoma greičiau, - pakartojo jis ir pasuko link išėjimo, kai praėjo kelios sekundės po to, kai šalta kalinės ranka paspaudė dar šaltesnę jo. Nustebęs atsigręžė ir išvydo Amiką Belą, tiesiančią jam jo apsiaustą. Liūdnai šyptelėjo merginai.
   - Aš atvažiavau čia be jokių lauktuvių, tuščiomis rankomis. Manau, šitas jums pravers labiau, negu man, - tyliai pasakė ministras. Klaktelėjo grotuotų durų spyna, atrakinama Azkabano prižiūrėtojo. Fasiras darsyk niauriai šyptelėjo ir žengė pro atidarytas duris laukan. Tada jas vėl užrakino. Von Sjuardas pastoviniavo, laukdamas sargybinio.
   - Stiprybės jums, - palinkėjo, linktelėdamas galva atsisveikinimui. Iš koridoriaus kito galo atsklido šalto vėjo gūsis - reikia tikėtis, kad tik žiemos, o ne kažkieno tamsesnio. Jaunuolis visai neministriškai susikišo rankas į kišenes, susimąstęs ėjo šalia Azkabano sargo tų pačių painių koridorių labirintu. Niekada nebūtų pamanęs, kad Magijos Ministras ne tik šiaip sau atsakingas už savo šalies burtininkų gerovę, bet ir tiesiogine prasme delnuose nešiojasi bent kelių žmonių gyvybes ar likimus. Šitas likimas buvo jau antras likimas tik aštuoniolikamečio ministro rankose, antras per tiek nedaug laiko. O, minutėlę. Čia du likimai viename. Kaip koksai pigios labai nesveikos kavos, kuri būna pakeliuose, praktiškai visose žiobarų parduotuvėse, pakelis. Ir tu sukis kaip tik nori.
   - Perkelkite ją į geresnę kamerą, - paprašė, o gal veikiau įsakė Fasiras von Sjuardas už stalo sėdintiems sargybiniams, nužiūrintiems jį mažumėlę nustebusiu žvilgsniu. - Ji greičiausiai neteisingai nuteista. Bet jeigu pasirodys, kad viskas tvarkoje... Galima palikti čia, - niauriai šyptelėjo. Po pusvalandžio išplaukė atgal į Didžiosios Britanijos salą.
Antraštė: Ats: Penkta Azkabano kamera
Parašė: Miona Hera Balandžio 04, 2021, 11:39:08 pm
Azkabano viduje buvo ne ką šilčiau nei lauke. Bent jau lietus čia neužlijo. Permirkę drabužiai ir šlapią skudurą ant galvos primenantys plaukai erzinančiai lipo prie merginos kūno, dėl ko skersvėjis traukė dar stipriau ir nori nenori ėmė drebulys, o lūpos pamažu melsvėjo.
Josios vedlys, vos tik jiedu peržengė slenkstį, mestelėjo atsiprašymą ir pranyko už kampo. Mergina kilstelėjo antakį, šaltai dėbtelėjo į dingstantį vyriškį ir pasiliko stovėti tuščioje, erdvioje patalpoje, iš kurios galo girdėjo josios link parsiritantį tykštančių lašelių aidą. Pasinaudojusi proga, kad liko viena, nusikabino po apsiaustu paslėptą nediduką krepšiuką ir susižvejojo mažą butelaitį su melsvu skysčiu. Greitai pakračiusi jį apvertė ir įsilašino į kairį delną keletą lašelių. Dešine ranka šiaip ne taip užkimšo ir atgal į bedugnį krepšį įkišo indelį. Atsargiai patrynusi plaštakas kiek atsilošė ir ėmėsi kedenti gumytę pametusius ir jau palaidus plaukus, tepalą tepti ir ant kaklo.
Merginos plaukams vos spėjus išsausėti, iš už to pačio kampo pasirodė kitas vyrukas. Buvusio josios palydovo nebuvo nė ženklo – greičiausiai, stojo į ką tik pasirodžiusio, kiek paaiškėjo, Luko vietą.
Šįsyk Mionai prisistatyti nereikėjo, tik tarstelėjo pavardę to, kurį norėjo aplankyti, ir linktelėjęs vyresnysis mostelėjo sekti paskui.
- Jis pastaruoju metu ramus, bet per virbus, jeigu kas, padaryti jums ko neturėtų, - lipant laiptais kalbėjo auroras. Kalbantysis turėjo valų akcentą, ir šį Miona kaipmat pažino. Nuvydama kylančius, jau gerai nutrintus ir mažne jausmo nebekeliančius prisiminimus antrojo Ministerijos lygio vadovė kiek suraukė kaktą ir  linktelėjo. Vis tik jiems pagaliau einant pro spintelę su sukabintais raktų ryšuliais Miona stabtelėjo.
- Galbūt galėtumėte ir įleisti?
Žilstelėjęs auroras sudvejojo. Bet pažvelgęs į savo viršininkę nusprendė, kad tai galimai viena išimčių (kurių, po teisybe, niekaip neįsiminė), leidžiančių įeiti pas kalinį. Tiesa, išimčių tebuvo vos keli papunkčiai, bet juk vadovė žino geriau.
Deglo šviesos pakako įmatyti spyną, kurią rakinant tarškėjo visas raktų ryšuliukas, ir didžiąją dalį pelėsiu atsiduodančios kameros. Miona pajuto, kaip visa suvirpėjo, viename patalpos gale sujudėjus skarmaluotai žmogystai. Jai įžengus į patalpą, už nugaros tarkštelėjo metalo durys, suspragsėjo užraktas. Po kelių sekundžių koridoriaus gale į akmenį brūkštelėjo medis – prižiūrėtojas, kaip jie susitarė, prisėdo laukti ženklo – pagalbos šauksmo arba prašymo išleisti.
Juodaplaukė niauriai žvelgė į tamsoje kiūtantį žmogų. Pūstelėjus skersvėjui liepsnos šviesa lyžtelėjo murzinas vyro pėdas. Gniužului vėl sujudėjus – šįsyk, kiek spėjo mergina, josios pusėn pasisuko vyro veidas – merginos ausis pasiekė kimus nuostabos šūksmas, po kurio iškart sekė tylus šnabždesys. Miona kantriai laukė daugiau gyvybės ženklų, nors, tiesa, jau juto šiaušiantis kuprai – Azkabanas toli gražu nebuvo jauki vieta. Ką jau kalbėti apie stovėjimą vienoje patalpoje su žudiku. Savo šeimos žudiku.
- Tu... tu, tu, tu... – Bene dainuodamas kalinys prisitraukė kojas. – Jau maniau, kad ji, - tyliai sukikeno vyras. – Ji... ji... – po akimirkos kančios persmelktu balsu ėmė veblenti kalinys,– visai kaip ji. 
Hera įsitempė.
Kampe pastebėjo nedidelę taburetę, bet sėstis ton pačion vietoj, kur sėdi tas atmata, nenorėjo.
Ateidama čionais Miona turėjo tik vieną tikslą – rasti atspirties vietą, nuo kurios galėtų pradėti ieškoti. Ilgą laiką tik graibstė orą, net tas didysis žinių šaltinis Ministerijoje jai nepadėjo. Vienintelė išeitis sužinoti daugiau apie save, savo tikrąjį gyvenimą buvo priešais ją kiūtantis skarmalų kamuolys. Tačiau dabar jautė tik dar didesnį pasidygėjimą ir neapykantą, gerklėj stovintį pagiežos kamuolį ir plaštakas drebinantį norą griebtis prie juosmens kabančio peilio rankenos.
Kameroje netrukus tapo tylu, girdėjosi tik neaiškus kalinio šniurkščiojimas ir vaitojimas – vis kartojo tą patį, Mionai neaiškų žodį. Mergina įsitempusi laukė kažko staigaus, kažko netikėto ir pavojingo. Ir netrukus gavo.
Rudaakė vos spėjo suimti ginklo rankeną ir atkišti paskui save, kai vyriškis staigiai pašokęs jau siekė jos kaklo. Laimei – o gal nelaimei – kalinys pakumpęs sustojo per centimetrą nuo mirties ir nukreipė žvilgsnį į peilio ašmenis. Sužviegęs žengė atatupstas ir neaišku, ar iš nusilpimo, ar iš išgąsčio tėškėsi ant akmeninių grindų.
Miona nuleido ranką ir trūkčiojamai iškvėpė. Ne, ji anaiptol nebuvo pasiruošusi čia ateiti. Bet atsakymų jai reikėjo dabar.
Kantriai palaukusi kelias akimirkas žengė žingsnį arčiau kalinio. Šis tankiai kvėpavo, todėl supratusi, kad šis ne tik gyvas, bet ir sąmoningas nutarė nebedelsti.
- Tu puikiai žinai, kas aš, ar ne, Bilai? – tyliai pradėjo Miona. Nesulaukusi atsakymo prikišo geležtę prie vyro gerklės ir perklausė darsyk: - Juk taip?
Šaltą metalą pajutęs Bilas kaipmat atsimerkė, tačiau pajudėti nedrįso, tik gurktelėjęs pažvelgė merginai į veidą ir iškart nusuko akis. Pažinojo, ne kitaip. Panašus veidas jį sapnuose persekiojo ne vienerius metus. Mėlynos vyro akys nukrypo į rankeną. Ugnies šviesoj neuždengta žibėjo kaligrafiška K raidė. Vyras kažką vėl sušnibždėjo.
Miona pastebėjo sustingusį vyro žvilgsnį ir persikreipusį veidą. Taip, jis žino.
- Kieno jis?
Vyras prasižiojo, tačiau tik drebėdamas įkvėpė. Akyse regėjo jos veidą, vis susidvejinantį su priešais jį stovinčia palinkusios mergiotės veidu. Bet ne, ištarti jos vardo daugiau nebegalės.
- Negaliu... – sušnibždėjo jis. – Negaliu! Ne ne ne ne, nebegaliu, - suvaitojo, purtydamas galvą. Miona atitraukė peilį, kad aštrus peilis nesužeistų. Ne iš geros valios, žinoma. Merginai tereikėjo informacijos.
- Kieno? Sakyk, po galais! – vos laikydamasi riktelėjo Miona. – Kas mano motina? Kas mano tėvas? Kas esu !? – stipriai spausdama peilio, vėlei prispausto žudikui prie gerklės, rankeną riktelėjo ji. Jautė, kaip geležis remiasi į ploną odą, jautė, kaip drebėjo ir sriūbavo Bilas. Tačiau greitai vyras nutilo ir sustingo. Iš padilbų pažvelgė Mionai pro petį ir veik išdainavo:
- Idiotas Julijus tavęs vis tik nepribaigė.
Miona žinojo, kad jis tik bando jos kantrybę, todėl ūmai atsitraukė – nenorėjo padaryti to, ko Bilas galbūt ir troško. Atgavęs pasitikėjimą vagis ir žudikas nusiviepė.
- Likai tik tu ir jis.
Mergina kryptelėjo galvą. Ką jis turi galvoje?
Rudanosis, spirdamasis silpnomis kojomis, slinko į kameros gilumą – tarsi slėpdamasis, tarsi trokšdamas, kad priešais jį stypsanti jo priešo dukra kankintųsi, nežinodama, ką jis galvoja. Ir puikiai galėdamas pats veik išprotėjęs būnant šitoje skylėje skaityti tai, kas išrašyta jos veide. Išviepęs pajuodusius dantis tarė:
-  Tu ir tavo broliukas.
Miona ne iš karto suvokė, ką jis turėjo galvoje. Tačiau netrukus akyse žybtelėjo supratimas. Iš kameros gilumos pasigirdo krizenimas, o vėliau ir kvatojimas.
- Protas, protas, protas... – dainavo jis. – Protas ir Wildwoodai visada prasilenkia.
Tačiau su šiais žodžiais juokas baigėsi. Bilas suprato pasakęs daugiau nei norėjo.
- Ne... Kvailys, kvailys! – suriko vyriškis. – Idiotas!
Miona giliai kvėpuodama žengė kelis žingsnius grotų link. Nebesiklausė, ką rėkė, o vėliau ir vaitojo vyras. Gavo, ko atėjo. Išgirdo rakinamą spyną – matyt, prižiūrėtojui kalinio riksmų pakako, kad suvoktų pavojų, - ir mergina žengė lauk iš kameros. Tačiau, prižiūrėtojui jau einant priekin, Miona dar stabtelėjo ir pasisuko į sriūbaujantį kalinį.
- Viliuosi, žiurkės tave ės lėtai.