Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Pasaulis => Londonas => Temą pradėjo: Rokas Sviper Birželio 18, 2016, 11:30:02 pm
-
Į šį namą galima patekti priėjus už paskutinio Oksfordo gatvės namo, tada reikia ladzelę nukreipti į žemę ir ištarti Geonomus. Tu atsidursi dviejų aukštų name.
Pirmame aukšte, pirmos durys kairėje nuo įėjimo rasti virtuvę. Ji nebuvo labai didelė, bet naujai į rengta ir nepilna tarakonų.
Tiesiai prieš virtuvę, kitoje koridoriaus pusėje buvo kambarys su spintomis, lentynomis ir stalu. Šis kambarys nebuvo labai daug naudojamas.
Koridoriaus gale puikavosi didžiulė svetainė. Baldai buvo gražūs, nauji.
Viename svetainės gale buvo durys į toletą. Kitame miegamasis. Į miegamąjį Rokas ir Andrea retai ėjo. Nes patys miegojo antrame aukšte.
Šalia miegamojo buvo laiptai vedantys į Antrą aukštą ir į rūsį.
Antrame aukšte buvo du miegamieji. Visiškai vienodi. Juose gyveno Rokas ir Andrea. Kambariuose buvo lova, stalas, spinta. Taip pat prie sienos buvo kopėtėlės vedančios į slaptą palėpę. Kadangi kopėčios buvo tokios kurios būna sporto klubuose laipiojimui niekas taip ir nežinotų apie tą palėpę, jei per jų atvykimą nebūtų kabėjęs lapas su užrašu ,,Palėpė''.
Taip pat antrame aukšte buvo vonios kambarys. Jame buvo voia, dušas, unitazas ir kriauklė.
Kaip ir minėjau po namu buvo rusys. Tačiau jame nieko gero tik sandėliukas.
-
Rokas ir Andrea penktadienį vakare iškeliavo iš hogvartso. Jie keliavo kelionmilčiais. Nukeliavo jie į skersinį skersgatvį, o tada metro nukeliavo iki stoties esačios netoli jų namo. Tada ilgai blaškėsi ir ieškojo pasutinio Oksvordo gatvės namo. Kol galiausiai jį priėjo. Tada nuėjo už namo. Po to kelis kart psidairė ar niekas jų nemato. Kai buvo užtikrintas, kad aplinkuj nėra nei vieno žiobaro varnanagis išsitraukė lazdelę ir tarė. Geonomus. Nieko neįvyko. Rokas apsižvalgė. Visai šalia kito namo sienos ji pastebėjo duris. Tačiau jos vedė į niekur.
– Einam pro jas, – paklausė Rokas sesės.
Nelaukęs atsakymo jis priėjo prie durų atidarė jas ir įėjo. Jis atsidūrė kažkokiame koridoriuje. O šalia jo buvo lentelė su užrašu OKSVORDO GATVĖ 1000
Rokas laukė sesės.
-
Susitarę, kad išvyksta vakarop, Andrea ir Rokas, iškeliavo su kelionmilčių pagalba. Viskas truko neilgai, ir netrukus jie nuvažiavo metro, kur sustojo netoli namų. Tada ilgai šmirinėjo žiūrėdami į namų numerius, kol rado vietą, kurioje turėjo būti namas. O kai įsitikino, kad nėra netoliese žmonių - žiobarų, Rokas paėmė lazdelę ir ištarė burtažodį, su kurio pagalba, jie įėjo į namą. Andrea'os brolis, RoKAS, vos tik pamatė laukujes duris, iš karto puolė pro jas. O Andrea, dar apsidairė lauke, ir atvėrusi duris, nuskubėjo koridoriumi, paskui brolį - apžiūrėti namo. Apsiprasti jame. Netrukus varnanagė pasivijo brolį ir paklausė:
- Na, Rokai, kaip tau namas? Man pasirodė visai šaunus. Žinoma, reikėtų dar aptvarkyti, t.y. išvalyti dulkes, išluoti, bei įsikurti patiems. Bet bus nesunku, juk padėsi tu, įvertinsiu tavo pastangas, - pasakė mergina ir nusijuokė.
-
Berniukas atsakė į sesės klausimą:
– Namas gražus, eime jį apžiūrėti. Dėl tvarkymo, sakykim mes rytoj pusę dienos tvarkomės. Tda kaip ir planavome einame į parduotuves. Grįžtam vakare ir einam miegot. Tada sekmadienį iki pietų būna name ir kažką veikiam. Po to grįžtam tik per atostogas. Tai mes tvarkomės dėl to, kad pusę dienos pamatytumėm tą švarą. Neapsimoka.
Pirmiausiai pasitaikęs kambarys buvo dešinėje. Tai buvo darbo kambarys – biblioteka. Čia stovėjo darbo stalas, sofa, o palei sienas lentynos su knygomis.
– Čia tikriausiai darbo kambarys, bet jeigu turėsime savo miegamuosius tai tikriausiai dirbsime juose, – pasakė varnanagis.
Jie apėjo lentynas apsidairė po kambarį ir išėjo iš jo į koridorių.
-
Buvo rugpjūčio 28 diena. Rokas su Andrea buvo iš anksto susitarę ankščiau nuvykti į Hogvartsą ir pašniukštinėti. Skersiniame skersgatyje jie nusipirko kelionmilčių ir nuėjo į darbo kambarį kuriame buvo židinys. (tiesa svetainėje taip pat buvo židinys,bet darbo kambaryje šalia židinio buvo staliukas, o ant jo indelis, kaip Rokas ir Andrea manė skirtas kelionmilčių dėjimui.)
– Kelsimės į kaip susitarėm į Varno Nago kambarį, – pasakė Rokas – O tada mausim į tokį slaptą drasaus žinojimo kambarį. Ten nesilanko niekas. Nei mokytojai, nei namų elfai. Ir tik vos keli mokiniai.
Rokas pasisėmė kelionmilčių įlipo į židinį ir ištarė :
– Varno Nago kambarys, Hogvartsas.
Jis atsidūrė Varno Nago kambaryje ir laukė sesės
-
Ir velniai žino, kaip jie ten atsirado. Name, užslėptame name, Oksfordo gatvėje. Vaikinas tik nešė ją, permestą per petį lyg kokį bulvių maišą ir atsidūrė čia. Neturėjo žalio supratimo kas tai per namas, kam jis priklauso, tačiau šiuo metu jai tai nepasirodė svarbu. Ji mielai sukikeno, įvėlė pirštus į jo plaukus. Prisiglaudė arčiau, lyg nenorėdama paleisti.
—
Gana keistoka atmosfera ir nepažįstamasis šalia būtų privertę strazdanę kvatotis iki ašarų, tačiau šįkart ji tik mintyse sau tyliai kikeno. Ir nepasakytum, kad kiek nušokus nuo proto. Garbanotoji, panirusi vis dar bevardžio kaklo įlinkyje, sukietėjusiomis pirštų pagalvėlėmis braukinėjo, bėgiojo per jo švelnią odą. Kilstelėjo galvą, priglaudė lūpas prie žliaakio-mėlynakio skruosto, keistai atsiduso. Ji nesigailėjo, ji išsiliejo, ji pasijuto gyva. Nesijautė kažkuo nusikaltusi, juk ji buvo laisva. Keyes buvo ir pagaliau jautėsi laisva.
Sukaupusi visas jėgas pasikėlė. Įsižiūrėjo į jo veido bruožus, ir vis dėlto jis tikrai buvo gražus, o jo akyse jai pasirodė kažkas nežemiško užslėpta.
- Kas dabar?- prabilo, prasklaidydama tylą.
Prisiglaudė arčiau, jų širdžių plakimas vėl susiliejo. Strazdanė jautėsi gerai, tiesą sakant, netgi puikiai.
- Ačiū,- sušnabždėjo.- Melisa, beje,- keistai sukikeno, pagaliau prisistatydama.
-
Andrius gulėjo ant nugaros ir žvelgė į lubas nepažįstamo kambario. Tai buvo pirmas pasitaikęs magiškas būstas, kuris jiems atsivėrė pakeliui į Andriaus Londono butą, ir vyras pernelyg smarkiai nemąstė. Jautė, kad namas nebegyvenamas, ar bent jau ne taip dažnai, kad jie būtų rizikavę būti užtikti. Nepaisant negyvenamo namo statuso, jis buvo tvarkingas, minimaliai apdulkėjęs ir, regis, pats save magiškai palaikė švarų. Burtininkų namai buvo didis gėris.
Staigiai įkvėpė pajutęs merginos prisilietimą, maloni šiluma apgaubė visą kūną. Buvo gera.
Tas pats klausimas sukosi ir jo galvoje. Kas dabar? Andrius būtų apie tai negalvojęs, neklausęs, tiesiog paleidęs ir tęsęs savo gyvenimą toliau, nesirūpindamas. Tačiau dabar klausimas kybojo ore, o jis nežinojo atsakymo. Atsiduso, tyliai, giliai.
- Melisa, - pakartojo jos vardą it aidas, tarytum ragaudamas kaip jis tinka jo burnai. Svarstė, kurį iš savųjų dviejų jai pasakyti. Pirmąjį, tėvų duotą, rinkdavosi retai, slėpdavo. Andrius buvo vardas, kuriuo prisistatydavo nepažįstamiems. Po akimirkos apsisprendė.
- Elijas, - iškvėpė. Kilstelėjo galvą ir savo lūpomis pagavo josios. Bučinys buvo trumpas, paprastas.
Dar akimirka, dvi. Elijas atsisėdo, kartu su savimi pakeldamas ir Melisą, laikė ją stipriai prispaudęs prie savęs. Nulenkė galvą, padėjo kaktą and merginos peties ir giliai įkvėpė.
- Ar kažko... ar... norėtum dar kada susitikti..? - abstrakčiai mostelėjo ranka.Stengėsi, kad balsas nenuskambėtų viltingai ar graudžiai ar dar kaip nors. Iš tiesų jam turbūt nelabai rūpėjo. Būtų pasitenkinęs bet kokiu atsakymu.
-
Vyriškųjų rankų švelnūs prisilietimai įžiebė mielą šypsenėlę garbanės vis dar šiek tiek paraudusiame veide. Jai patiko kaip buvo ištartas jos vardas. O dar labiau patiko išgirsti jo. Elijas. Nejučia miela šypsenėlė tapo visišku išsišiepimu. Dar vienas bučinys. Dar viena šypsena, šįkart apdovanojusi vyruką. Elijui pakilus su visu josios kūnu, kojos kaip vijokliai apsivijo jo liemenį. Jie įkalino vienas kitą: kas rankomis, kas kojomis.
Šiurpuliukų banga nuvilnijo jos nugara, vos tik pajuto kaktą, prigludusią prie jos peties. Širdis suspurdėjo, išgirdus Elijaus balsą. Melisa švelniai kilstelėjo vaikino galvą už smakro, sulietė jų kaktas.
- Aš visada atvira pasiūlymams,- sumurmėjo prie pat lūpų, kurias netrukus ir suliejo sekundėlei.- Ar viskas gerai?- lengvai, lyg lėtai bėgant pianino klavišais, žaidė su tamsiais Elijaus plaukais.- Turiu omenyje, na, ar... Viskas gerai,- pasislėpė vaikino kaklo įlinkyje.
Neapleido jo švelnių, slystančių tarp pirštų plaukų, delnu atsargiai glostė nugarą. Lengvai, švelniai, atsargiai. Akimirkomis pagalvodavo, kad jis gali tuoj pat išnykti, palikti ją vieną nepažįstamoje aplinkoje, užmiršti. Tačiau užduotas klausimas kažkaip sugebėjo išsklaidyti abejones. Todėl strazdanė tik dar labiau prigludo prie jo kūno, palikdama dar vieną lūpų prisilietimą kakle.
-
Elijas nemanė esąs pajėgus būti švelnus kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Nelaikė savęs tokiu vyru, kuris vėlyvą sekmadienio rytą pusnuogis kepa blynus ir geria kavą prie saulėto lango. Andrius daug dirbo. Nemėgo žmonių, nei prisirišimo, ilgalaikio ar ne. Velniai rautų, šitos merginos, tokios.. nepaprasta? Elijas nerado tinkamo žodžio. Jis nesugebėjo jos parsivesti į savo asmeninį butą, pasinaudojo kažkokių namuose nesančių burtininkų svetingumu. Ir negalėjo tiesiog imti ir jai išdėstyti visos situacijos paprastai. Jautė, kad suskaustų.
Atsiduso į Melisos plaukus. Jautė, kad neturėtų rūpėti, kaip tam tikri jo sprendimai paveiks Melisą. Anksčiau ir nerūpėdavo, nežino, neįsivaizduoja, kiek širdžių galėjo būti sudaužęs. Nelaikė žmonių lūkesčių svarbiais, patys žmonės jo akyse tebuvo įrankiai. Čia buvo kažkas kitaip, kažkas neįprasto ir tai Eliją gąsdino. Jis nemokėjo ir nenorėjo kalbėti apie savo, ar kitų, šiuo atveju, jausmus.
- Viskas gerai, - iškvėpė. Blausiai šyptelėjo. Suėmė Melisos veidą delnais, akimirką spoksojo į neįmanomai žalias akis, tada švelniai, neįprastai švelniai, pernelyg delikačiai pabučiavo į kaktą. Nubraukė tamsią garbaną nuo veido. Tada išsivyniojo iš jos glėbio ir išsiropštė iš lovos. Persibraukė delnu per plaukus, per veidą, akimirką užsimerkė. Priėjo prie didelio lango ir pažvelgė žemyn į gatvę. Pamažu temo.
-
Vieną akimirką jautė švelnų prisilietimą prie kaktos, kitą jau žavėjosi juo iš tolo. Dar pasivartė, kaip katė išsirangė iš sofutės. Kojomis jausdama žemę apsižvalgė aplink. Ir nieko netarusi patraukė link durų, kurios, jos nuomone, vedė į vonios kambarį.
Melisa žvelgė į veidrodį, kabantį virš kriauklės, pirštais perbėgo per garbanas. Atsirėmė į kriauklę, paprasčiausiai atsiduso ir sugebėjo pravirkti. Tyliai leido deginantiems kristalams nusiridenti jos skruostais, drebančiomis rankomis pasuko čiaupo rankenėlę, luktelėjo kol nubėgs vanduo, kelis kartus panardino strazdanotą veidą į rieškutes, pripildytas šalto vandens.
- Atsigauk, Melisa, tu laisva,- šnabždėjo sau.
Ji galėjo šiandien nebėgioti, galėjo kęsti skausmą Aukštutiniojo Fleglio bute su tabletėmis, tačiau ji pasirinko bėgti iki ligoninės, jos laiptais aukštyn, žemyn, aukštyn, žemyn. Viskas per nekontroliuojamą žvėrį, pasileidusį iš vadžių, vos tik pastebėjo Eliją. Bet ji nesigailėjo, nejautė jausmo, kuris ją graužtų iš vidaus. Tai tik ašaros, kurios veržiasi pro kraštus jau ilgą laiką, tačiau dabar visiškai be priežasties. Menkai audrai merginos viduje nurimus, ji vėl atsidūrė svetainėje.
Tyliai, ant pirštų galiukų, lyg bijodama kažką sutrikdyti, nutipeno iki vaikino, bežvelgiančio pro langą. Net pirštai suvirpėjo, knietėjo vėl žaisti jo tamsiais plaukais. Tačiau ši tik išpūstom akim stebėjo prietemą lauke, kuri jai visai nepatiko.
-
Puiki vieta gyventi, jeigu vargina ir erzina miesto triukšmas, dingtelėjo Andriui. Ausys pagavo judesį, tylius žingsnius, uždaromų kambario durų klaktelėjimą, tačiau jis nekreipė dėmesio. Gatvėje viena po kitos užsidegė lempos, šviesos priešais esančio namo lange. Elijo galvą pamažu okupavo mintys apie grįžimą namo, į savo šaltą ir minimaliai apstatytą butą centre. Išgirdo tekančio vandens garsą, po kelių akimirkų ir tykius žingsnius, pajuto Melisos prezenciją šalia.
Žvilgtelėjo į ją. Šyptelėjo, išvydęs apsivilkusią jo marškinius. Pirštai sutrūkčiojo, tarytum prieš jo valią norėdami paliesti, bet Andrius sugniaužė delną į kumštį. Žemai pilve pajuto keistą kutenimą, lyg kas būtų plazdenę jo viduriuos. Jausmas buvo keistas, nepažįstamas ir erzinantis. Susilaikė neatsidusęs, manė, kad jau pernelyg daug atodūsių paliko jo lūpas šiandien. Ak, juk viskas prasidėjo nuo privalomo ir erzinančio akių patikrinimo, niekad nebūtų pagalvojęs, kad diena užsibaigs šitaip, nepažįstamų burtininkų namuose, šalimais mergina jo marškiniuos. Tyliai nusijuokė.
Pasitraukė nuo lango ir nuo grindų susirinkęs savo apdarus ėmė rengtis.
- Kur gyveni? - paklausė maudamasis kojines. Nesuprato pats, ar norėjo žinoti dėl savanaudiškų priežasčių, kad žinotų, kur ją rasti, ar tiesiog tuščiai teiravosi, siekdamas užpildyti vis tirštėjančią tylą.
-
Tiesą pasakius, nebuvo pratusi leisti laiką svetimuose namuose, ypač be jų savininko. Dabar galėjo save laikyti aukščiausio lygio nusikaltėle. Juk pasinaudojo dar ir svetimu vonios kambariu! Galvoje nuaidėjo krizenimas. Vis dėlto atsisukę keli varžteliai.
Papūtusi lūpas, šiek tiek surauktais antakiais stebėjo vaizdus už lango. Ji nemėgo sutemus grįžti namo. Negalėjo pakęsti savo nuomojamo būsto savininkės sūnaus su ištisais vakarėliais, tamsios gatvės. Melisa negyveno labai saugioje vietoje, Viktorijos kalvoje, Aukštutiniame Fleglyje. Dieną būdavo saugu, vakarop tik pagrindinė gatvė likdavo apšviesta visai nakčiai, kiti skersgatviai paskęsdavo tamsoje kartu su visai šlykščiais žiobarų kriminalais, kurie prisiminę, kad pirkai iš jų paketą, siūlydavo dar kol nebeturėdavai grynų kišenėse ir iš tavo kūno likdavo tik suknežintas mėsos gabalas.
Baimės jausmas garbanės neapleido. Taip, ji galėjo, ji mokėjo apsiginti, tačiau priklausomybė kartais imdavo viršų. Vos sugebėjo išspausti menką šyptelėjimą Elijui.
- Aukštutiniame Fleglyje,- burbtelėjo.- O tu?- stebėjo kaip anas maunasi kojines.- Jos išvirkščios,- sukikeno.
Pati pagriebusi šortus užsitempė ant savęs, susirišo garbanas ir netvarkingą kuoduką, dar kartą pažvelgė pro langą. Tikiuosi, šiandien dar sugebėsiu grįžti.
-
Nusikeikė. Nusitraukė išvirkščią sniego baltumo kojinę ir išvertė. Negalėjo sau leisti atrodyti kitaip, nei nepriekaištingai. Nesvarbu, kad kojinės dažniausiai slepiamos batuos, toli nuo svetimų žvilgsnių.
Atsisėdo ant sofos/lovos/velniai žino, kaip vadinti tą baldą, krašto, palinko į priekį, alkūnes parėmęs ant kelių, ir pakėlė akis į Melisą. Nemaskuodamas tyrinėjančios savo žvilgsnio prigimties ją nužvelgė nuo galvos iki kojų. Jo marškiniai, be abejo, jai buvo dideli, žavingai kabojo ant kūno. Svarstė, ar kaip nors subtiliai pareikalauti grąžinti, ar susirasti lazdelę ir išsiburti naujus ir leisti jai anuos pasilikti. Mintyse sau prisipažino, kad mintis apie jo nuosavus rūbus svetimoj spintoj šiek tiek nervino, tačiau, turint omeny ją, Melisą (mintyse vis dar kartojo jos vardą kaip kokį nepažįstamos kalbos žodį), taip pat neišvengiamai su savim nešėsi ir šiokio tokio žavesio.
- Čia, Londone. Centre, - burbtelėjo. Norėjo pasakyti dar kažką, liežuvis tiesiog niežtėjo nuo neišsakytos, kankinančios minties, kuri pati buvo vos įgaunanti pavidalą Andriaus paprastai tvarkingoje, tačiau šią akimirką sujauktoje galvoje. Tyliai atsiduso prieš savo valią ir užsidengė delnais veidą, užmerkė akis. Niekad anksčiau nebuvo taip sudėtinga tiesiog išeiti.
-
Klausimas vis kirbėjo jos nedidelėje, tačiau puikioje galvoje. Mergina kiek neramiai prikando lūpą, rankomis bandė sugrabalioti pastelinius sportbačius aukštesniu padu. Vieną rado svetainės kampe, kitą kiek tolėliau. Vis dar jautė žvilgsnį, keliaujanti jos kūnu. Kilstelėjo smaragdines žvaigždeles.
- Ir vėl stebi,- prabilo.
Daugiau nieko nepasakė, išties buvo malonu būti kažkieno pastebėtai, o ne nužvelgtai taip lyg būtų iš proto išsikrausčiusi ragana. Dešinysis batas, kairysis. Sudribo šalia Elijaus, pasirėmusio į kelius. Jautėsi labai kasdieniškai, lyg namuose. Tik bėda buvo ta, kad net namuose nesijautė taip saugiai, kaip šioje nepažįstamoje aplinkoje.
- Gerai, klausyk, arlabaidaugprašyčiaujeigunorėčiaukadpal ydėtummaneikinamų?- sumalė viską taip greit, kad pati vos suprato, ką pasakė.
Nebūtų prašiusi, jeigu jaustųsi saugi ir be baimės galėtų sugrįžti. Šis prašymas buvo kone maldavimas, nors bet koks atsakymas ją būtų tenkinęs, tiesa, teigiamas labiau. Jeigu jis būtų sutikęs, ji pati sau prisiekė, kad nesiūlys jam įžengt į jos sujauktą teritoriją. O gal ir sutvarkiau šiandien? Keyes nežinojo kaip atrodė jos butas, kai net neužsukdavo į kitus kambarius, išskyrus miegamojo ir vonios. Svetainė su virtuve jau keli mėnesiai neliesti. Na, o jeigu nesutiktų, tai planavo praleisti naktį nepažįstamoje teritorijoje ir dar labiau išprotėti, mat buvimas vienai čia irgi buvo ne pats nuostabiausias ir raminantis variantas.
Škotė pažvelgė į keistai atsidususi Eliją ir kantriai laukė jo atsakymo.
-
Už akių buvo tamsu. Pajuto įdubimą šalia, Melisos prezenciją arti jo paties. Jautėsi prieš savo valią traukiamas arčiau, svyrantis į jos pusę kaip koks mėnulis šalia žemės. Akimirka, praleista slepiantis už delnų, padėjo apsispręsti dėl marškinių ir leido nesureaguoti į teiginį. Žinojo stebįs ją. Neslėpė. Ėmė svarstyti, kur jo lazdelė, patikrino kelnių kišenes (užčiuopė virvelę, negalima pamiršti virvelės). Galiausiai išvydo ją gulinčią ant grindų šalia gražių Andriaus batų. Buvo besistojąs jos pakelti, tačiau nespėjo, žaibišku greičiu išberti žodžiai paliko it prikaltą sėdėti. Suraukęs antakius atsigręžė į merginą. Būtų prašęs pakartoti lėčiau, tačiau kažin kas jos žvilgsnyje jam pasivaideno, ko galbūt ten nė nebuvo. Išsilaikė akimirką nieko nesakydamas, mėgindamas paskutinėmis dvejomis neišvargintomis smegenų ląstelėmis iššifruoti, kas tai buvo per žodžių srautas, užbaigtas kylančia intonacija, it klausimas.
- Palydėti tave namo? - paklausė norėdamas būti visiškai užtikrintas. Jis niekad nieko nelydėjo namo, nebent trynimasi aplinkui stebint ir sekant kiekvieną žmogaus judesį būtų galima vadinti lydėjimu. Jeigu taip, tuomet gilioje jaunystėje, kai dar buvo susidėjęs su prastos reputacijos asmenimis ir užsiėmė nelegalia veikla, tada jis įvykdė daugybę lydėjimų.
Andrius nebuvo pagavus socialinėms situacijoms, bet mokėjo skaityti žmonių veidus. Melisos veidas rodė, kad šis palydėjimas nė velnio nebūtų panašus į aukščiau apibūdintuosius. Tai kėlė šiokį tokį jaudulį. Ir šiaip Elijas jautėsi šiandien peržengęs milijoną asmeninių ribų, kurios smarkiai pakratė jo asmeninį gyvenimo kodą, argi dar vienas beveik nusižengimas principui ką nors padarytų?
- Gerai, - tarstelėjo, nesileisdamas į smulkmenas. Jam reikėtų paskui parsigauti atgal į Londoną, tačiau tuo pasirūpins vėliau. Pasirūpinti dalykais vėliau Elijui buvo nebūdinga.
Atsistojo, pakėlęs lazdelę nuo grindų išsibūrė sau naujus marškinius, paprastesnius, šiek tiek kitokius, nei tie, vilkimi Melisos. Apsiavė batus ir susirinkęs švarką pažvelgė į merginą.
-
Mergina tūkstantį septynis kartus žaibiškai palinksėjo, taip patvirtindama, jog vyras išgirdo teisingai. Tyla, stojusi po jo pasitikslinimo, vertė Melisą jau graužtis nagus. Ji drebėjo, jai reikėjo grįžti ne vienai. Net nenorėjo pagalvoti kas galėjo įvykti, jeigu grįžtų viena, tikriausiai, kad dar pusiaukelėje apsižliumbtų ir taikytų į pirmą pasitaikiusį patikimesnį namelį. Jau kartą taip buvo, deja, patikimesnis namelis nebuvo toks jau ir patikimas. Sudrebėjo. Nervingai lekiojo akimis per kambarį ir sustojo tik tuomet, kai išgirdo jo teigiamą atsaką. Lyg šimtai akmenų nusirideno nuo širdies. Moterukė, staigiai šoktelėjusi, sugraibė šortų kišenėje ąžuolinę lazdelę, pasekė Elijaus pėdomis ir išsibūrė sau apdarą, ne marškinius, o šiltesnį paltą, jau nebežadėjo bėgti namo ir taip sušilti. Tiesą pasakius, buvo pavargusi.
Menkai šyptelėjo vyrukui, užsisagstė paltuko sagas. O ką, visai įdomus derinys: šortai, vyriški marškiniai, sportbačiai ir paltukas. Pati sau plačiai nusišypsojo ir griebusi Elijaus ranką ištempė abu laukan. Stipriau spustelėjusi, pažvelgė į jo spalvotas akis, kurios buvo gana sunkiai įžiūrimos tik blausiai apšviestoje gatvėje.
- Manau, galime keliauti,- truktelėjo pečiais, stengdamasi neparodyti savo susirūpinimo ir baimės.
-
Negyvi kambariai tvino tirštoje tamsoje. Svetainės židinyje dulkėjo šalti pelenai, o šiltas pavasario vėjas pro pravirus langus kedeno užtrauktas užuolaidas. Baldai ir vėl rinko nereikšmingas dulkes. Tada koridoriuje įsižiebė vieniša lemputė. Laikrodis mušė pusę trijų nakties.
Džeimsas, pasirėmęs galvą ranka, lėtai pramerkė akis. Jis beveik snūduriavo, kai nušvito grindys po durų apačia. Juodaplaukis vyras palengva pakėlė galvą, jausdamas nutirpusį kaklą. Nekeldamas triukšmo perbraukė riešą patikrindamas ar slibino širdies gyslos lazdelė yra šalia. Atsargiai ištiesęs koją po staliuku, buvęs auroras pasiliko laukti toliau, dar prie štai pavargusį žvilgsnį įbedęs į tamsą priešais save.
-
Naktis buvo tyli.
Viljamsas-Greywindas monotoniškai suko vestuvinį žiedą aplink pirštą. Jis buvo šlykščiai šiltas. Sėdėdamas ant palangės ir žvelgdamas pro atlapotą langą į nykų dangaus skliautą, Džonas jautė metalo skonį burnoje. Kuomet mintys ir protas stovėjo vangūs, neapykanta šiam pojūčiui buvo vienintelis tingiai slenkančio laiko užmušimas.
Koridoriuje įsižiebusi lemputė pažadino šalimais fotelyje būdravusį draugą. Lukas pastebėjęs Džeimso judesius, juos bukai susidomėjęs stebėjo. Abu vyrai buvo lyg trenkti šlapiais maišais ir purvakraujis tikėjosi, jog paskutinįsyk. Džeimsas – neseniai grįžęs iš gimtosios Amerikos, jis pats - ką tik nuo katilų. Suspaudęs nugrubusius pirštus, „Tornado“ puolėjas žinojo turįs beržinę lazdelę. Tačiau suvokė, kad jos neprireiks. Vyras nebyliai atsisukęs į duris galų gale silpnai šyptelėjo.
- Pagaliau ir jūs.
-
- Sakei pasisaugoti Džeimso Greywindo,- Ianas karčiai įsišiepė, ramiai žingsniuodamas tuščia gatve.
- Aš nemaniau, kad viskas pasisuks tokia linkme,- bandydama gintis tyliai atkirto moteris, kurios veido net nematė pati naktis. Nuo Grinvičo observatorijos praėjo keli mėnesiai, su ja Ianas anksčiau susiekė, nei ji pati ketino - žinia apie užverbuotuosius ją pritrenkė. Gal greičiau ne apie užverbuotuosius, o apie papirktuosius. Ianas turėjo nemenką sukauptą galeonų krūvą, turbūt nenuostabu, jog šią Greywindai užuodė kaip knisliai. Visgi, moteris liko kritiška šių atžvilgiui - nemanė, jog pinigai nupirks ir galimybę saugiau jausti - Greywindai buvo žudikai. Iš kur ji galės būti tikra, jog jie jai miegant neperrėš gerklės?
Patekus į namą, nerimas sustiprėjo, tačiau Ianas buvo ramus kaip ėriukas, rodės, mėgavosi būsimu susitikimu, kas jam buvo nebūdinga. Atmintyje iškilo paklaikusios Evos veidas King Kroso stotyje.
Koridoriuje blykstelėjo šviesa, vilkolakių vadeiva įžengė į svetainę, o ji po jo skubiai pasitraukė į nuošalesnį svetainės kampą. Juodai nuo galvos iki kojų apsirengusioji nužvelgė du jaunus vyrus ir įsikando į apatinę lūpą. Jos pirštai buvo paslinkę prie burtų lazdelės.
Ianas lūpų kampučiai šiek tiek pakilo.
-Pradėkime be jokių įžangų. Džeimsai, Amerikos vilkolakiai yra per daug užsiėmę, padėti mums? - vyras atsipalaidavusiai klestelėjo ant fotelio prieš rudakį, kampe stovinti moteris sujudėjo, tačiau nenoromis liko savo vietoje - vis dar nebuvo pakeitusi nuomonės dėl šių papirktųjų,- Džonai, ar veritaserum eliksyrai yra galutinai pagaminti?
-
Džeimsas per savo gyvenimą buvo sutikęs du vilkolakius - su vienu iš jų, tiesą sakant, pragyveno po vienu stogu daugiau nei dešimtmetį. Amerikoje, šis skaičius išaugo drastiškai. Patirtys, aišku, nebuvo malonios: žiaurūs žvilgsniai, iššiepti peraugę dantys, skarmalai, šluojantys žemę ir kraupios užuominos sekė visas kelionės dienas. Tad, kai tik Ianas, baisiai atsipalaidavęs, pats iš prigimties vilkolakis, atsisėdo priešais, Greywindas dar labiau paniuro. Vilkatai stovėjo skersai gerklės.
Šviesos ruože sumirguliavo ir kitas siluetas: jauna ragana vengdama dėmesio skubiai pasitraukė į tamsų svetainės kampą.
- Kas ji tokia? – buvęs profesorius įsistebeilijo į Ianą. – Neliesk lazdelės. – jis suurzgė moteriai. – Mūsų susitarimas vis dar galioja.
Burtininkas prisimerkė. Jis užuodė nervingumo kilmę.
Pogrindis?
Tai nebūtų džiugi naujiena.
-
Iano šokdinimas vertė ne tik praryti arbatinuką, bet ir pralysti pro Kinijos ugninio tarpkojį, pabučiuoti didžkirmį, psichą ir Filčą.
- Dalis sutiko, tačiau tai per mažai... Ianai, turėtum verbuoti Pusmėnulio gaują, milžinus ir psichus. – Džonas prakalbęs už Džeimsą nenuleido akių nuo trijulės. Moteris, stovinti pasienyje, ramybės nekūrė. Tuolab, nė vienas iš jų nebuvo gerame stovyje – nežinia kaip viskas gali baigtis. – Taip, Tiesos eliksyras pagamintas.
Ačiū Merlinui, jog šis neužsimanė Sėkmės, dar geriau, Antivilkinio. Nors, turėjo pripažinti, kad pastarasis būtų daug vertingesnis nei Tiesos. Kurių galų jis Ianui reikalingas – visiškai nežinojo, bet nutuokė, kad tardyme. Galbūt jų, galbūt kažkieno kito.
Apgrubusiais nuo karščio, grūstuvės ir matavimo pirštais, Viljamsas paleido vestuvinį žiedą ir atsistojo.
- Visada galima sukurti Nesulaužomą Priesaiką, ką pasakysi? – išsitraukęs savąja lazdelę kreipėsi kvidičininkas.
-
Ianas piktdžiuniškai šyptelėjo.
-Nepergyvenk, ją pažįstu jau gan senai, jums žalos ji nepadarys.- tamsoje besislepianti moteris nirūriai susiraukė, tačiau nieko nesakė. Vilkolakių vadeiva prisimerkė,- Laikykite ją mano kairiąja ranka,- dirstelėjo į Džoną.
Patogiau įsitaisė krėsle.
-Galioja, nepergyvenk,- sumurmėjo už moterį Ianas, šiek tiek sudirgidmas jau nuo kitos naujienos,- Verbuosim, jau nusiunčiau žmogų, kuris tai sutvarkys. Tiesą sakant, Sąrašas jau yra paskleistas tarp visų mano šalininkų ir naujai verbuojamų. Jei Pusmėnulio gauja neužkibs ant vieno kabliuko, imsimės kitų priemonių. Puiku. Eliksyrą turi su savimi?
Moteris noroms nenoroms paliko burtų lazdelę ramybėje ir sunėrė rankas ant krūtinės. Tebunie, ji daugiau nekels nepatogumų tiems vyrams, tačiau vis vien išliko nerami. Iš Džono lūpų išsprūdus apie Nesulaužomą priesaiką, moteris įsitempė. Tą akimirką suvokė, jog ji gali tapti šios priesaikos įkaite vietoj Iano, tačiau ar šio reputacija nesmuks Džono ir Džeimso akyse?
Įtampa staiga nuslūgo, kai tik Ianas linktelėjo.
-Žinoma,- ir ištiesė savo ranką.
-
Liucija, na, ne Liucija, o septyniolikmetė iki baisiai geltonos spalvos nubalintais plaukais stoviniavo Oksfordo gatvėje. Jos žiniomis, čia netoliese slėpėsi namas. O tame name, jos ieškomas ir norimas žmogus. Nors koks ten žmogus, pagarbaus amžiaus ragana, įmerkusi savo ilgus, bjaurius nagus į nešvarius reikalus ir nemokėjusi išbristi iš jų sausa.
Taigi ši mergina su per dideliu vyrišku paltu, suplėšytais džinsais bei nuskalbtais neaiškios vietinės roko grupės marškinėliais nekantriai trypčiojo vietoje, vis patikrindama ant riešo pūpsantį laikrodį. Netrukus turėjo pasirodyti du žmonės. Ministrė nekantriai atsiduso, atversdama rankoje laikytą aplanką dar kartą. Poniutės žiobariška nuotrauka (Liucija nebūtų galėjusi pakęsti jos nesibaigiančio vaipymosi), apytikslis namo planas ir žmonių, kurie turėtų čia atsirasti bet kurią akimirką, kontaktai. Žinoma, ji šių įkalčių nepaliks - vos parodžiusi naujiesiems pavaldiniams trumpai paaiškinusi jų misiją ji viską sudegins.
Ir eis nusipirkti vyno. Taip sakant, padengs sau moralinę žalą už tai, kad nusprendė persirengti paaugle su tragišku stiliumi. Na, bet viskas dėl jos mažo šešėlinio versliuko. Viskas dėl lengvesnės ateities.
Ar bent jau taip save ramino ministrė.
-
Neseniai Rensa buvo gavusi pasiūlymą užsidirbti už smurtą. Kadangi Rensa užsiiminėjo boksu sutiko. Jį gavo iš nepažįstamo asmens. Kas užsaovas taip pat nežinojo. Atėjusi ji pamatė kažkokią paauglę. Rensa apsidairė ir pamatė, kad be jų gatvėje daugiau nieko nėra.
- Tu dėl to... na žinai? - tarė Rensa, nes manė, kad šiaip čia stovėti be priežasties nebūtų taip įmanoma. Būtent čia. Galvojo Rensa. Nors ji nežinojo ar turėjo tai padaryti viena.
- Kada pradėsime? Juk tu dėl to? - paklausė ji ir dar kartą pakartojo ankstesnį klausimą, nes norėjo kuo greičiau pradėti ir pabaigti šį reikalą. O tada dingti kuo toliau. Magijos ministerijos darbuotojai tai nebuvo pati mėgstamiausia veikla, bet ji sutiko, nes tikėjosi, kad tai ilgai netruks. Labai tikiuosi. Galvojo Rensa.
-
Buvo vienas iš kartų, kai Juzefas turėjo atlikti ypatingai slaptą ir tikrai nemenkai apmokamą tamsų darbelį. Gabenti oru siuntas yra viena, o eiti ką nors pagąsdinti ir prikulti - jau kas kita. Šiaip jau Levinsas neužsiminėdavo tuo labai dažnai, tačiau šiuo metu ypatingai reikėjo pinigų, mat tas lagaminas, skirtas Levandai, atsiėjo išties nemenką krūvelę galeonų.
Deja, bet į tokius reikalus brisdamas niekada negalėjai žinoti, kas yra užsakovas, ką prisidirbusi auka ir kas ji tokia bus. Negalėjai žinoti net su kuo dirbsi, kur dirbsi ir kaip tenais nuvyksi. Kartais plikis ir pats savimi stebėdavosi, kaip drįsta kišti savo beplaukę makaulę į tokius darbelius.
Priėjęs reikiamą vietą Levinsas sustojo. Čia yra žmonių, pagalvojo jis. Juk tai negali būti mano šio vakaro bendradarbiai, ar ne? Vis dėlto lėtai atitipenęs iki merginų Juzefas dabar jau sustojo visai šalia. Šiandien jis vilkėjo mėlynus džinsus ir pilką paltą, į kurio kišenes buvo susikišęs rankas. Dešinės rankos pirštai lėtai sukiojo paslėptą lazdelę, na, jeigu reikėtų ištrinti atmintį paaiškėjus, kad šitos merginos yra niekuo dėtos, o gal net žiobarės.
- Kažkas užsakė auklės paslaugas? - paklausė vyras, nužvelgęs abi jaunas damas.
Viena iš jų atrodė ne pėsčia, tačiau ką čia veikė kita, visa apdriskusi, Juzefas suprasti negalėjo. Ta mergiotė atrodė taip netvarkingai, jog plikšius stengėsi stovėti kiek atokiau nuo jos. Jeigu jau tokiame amžiuje sugeba veltis į šitokius dalykus ir šitaip atrodyti, vienas Merlinas težino, kokiomis ligomis ji gali apkrėsti. Tačiau būtent ji turėjo Levinso akį patraukusį aplanką.
- Ką čia turi? Kažkoks planas? Iš kur gavai? - užvertė klausimais mėlynakis.
Jam pasidarė kažkiek pavydu, kad apiplyšusi mergaitė veikiausiai žino daugiau už jį, jau nebe mažvaikį vyrą.
- Žinai ką nors daugiau? Man peršasi mintis, kad jūs turėsite suvilioti kažkokį vyrą, o aš jį iš pasalų užpulsiu ir prilupsiu? - ėmė svarstyti.
Taip. Logiška. Labai logiška. Abi jaunos. Viena atrodo naivi ir ranka pasiekiama, o kita ne kiekvieno nosiai. Pasirinkimas yra. Merginos nukreips aukos dėmesį. O man teks pulti, buvo beveik įsitikinęs Juzefas.
-
Pamažu pasirodė ir tie, kurių ji laukė. Tyliai burbtelėjusi Rensai „tuoj“, Liucija toliau įdėmiai dairėsi, ieškodama Juzefo.
Juzefas. Buvo keista vėl su juo susitikti. Ir net ne Ministerijos koridoriuose. Keistokai besielgiantis plikšius ministrei buvo įstrigęs į atmintį. Turbūt todėl ir buvo pakankamai lengva nuspręsti, ką dar įmerkti į visą šį jovalą.
-Su tokia aukle iškart galima katafalką užsisakyt,-ne itin patenkinta burbtelėjo Liucija. Stengdamasi ignoruoti tolimesnius vyriškio nusišnekėjimus, šviesiaplaukė tik paaugliškai pavartė akimis ir atsivertė aplanką.
-Jei ką ir prievartausim, tai tave. Va, už krūmų kaip tik tinkama vieta, maukis kelnes.
Lyžtelėjusi pirštą, ministrė iškėlė senyvos ponios nuotrauką ir parodė savo bendražygiams:
-Marija Magdelena Hohenberg. Tikslas - poniutę gerai aplamdyt ir išsiaiškinti, kur raktas į jos Gringotso saugyklą. Jį nugabensiu užsakovui aš. Viską, ką rasit namuose vertingo, galit pasiimt kaip bonusą. O čia,-padėjusi nuotrauką atgal į aplanką, mergina ištraukė lapus su namo planu ir įdavė Rensai.-namo planas. Namas, kurį dar reikės ir surasti, mat jis paslėptas kažkur... Šioje gatvėje. Abejoju, kad po to bus daugiau magiškų apsaugų, vis gi ponia taupi ir nemano, kad kas nors pas ją pasibels neprašytas. Klausimų bus?-nusišypsojusi, Liucija pažvelgė į Rensą, o tada įsispoksojo į Juzefą.
-
Greitai jos sulaukė dar kažkokio vyro. Rensa jį matė pirmą kartą gyvenime. Bet to nesureikšmino, mat su kažkuo bendraudavo išties retai. Išgirdusi kitus tos paauglės žodžius Rensa mintyse nusijuokė. Rensa įdėmiai klausėsi ką ji pasakojo iki kol gavo namo planą. Greitai pažbelgė į jį.
- Nebus. Einam, - šaltu balsu tarė ministerijos darbuotoja ir pradėjo eiti gatve. Rensa nepažiūrėjo ar jie eina, bet tai jai ne itin rūpėjo.
- Kažkada girdėjau, kad reikia eiti iki paskutinio namo. Jei tai tiesa, žinoma, - tarė Rensa ir ėjo toliau. Rankoje nešėsi planą. Nors jis jai neberūpėjo. Ji tik norėjo kuo greičiau surasti namą ir išsiaiškinti kur tas raktas, o paskui dingti iš čia. Įdomu ar po kelių tokių darbų nupliksiu kaip tas vyras. Pagalvojo Rensa paspartindama žingsnį.
-
Juzefą stebino tos paauglės žodžiai. Akimirką pasijuto šiek tiek sutrikęs, mat toji jauna netvarkinga mergaitė kalbėjo visai ne pagal savo amžių. Kai ji pradėjo kalbėti apie krūmus, Juzefas ėmė galvoti, ar galėtų su ja paišdykauti. Ar jam trukdytų tas netvarkingumas? Prabangus viešbutis, didžiulė vonia, ėmė svajoti plikis.
- Na, dėl tų krūmų tai aš nieko prieš, - nejučiom pasakė.
Tačiau svajoti nebuvo kada, mat toji mergiotė suteikė šiek tiek informacijos, tačiau tada beplaukis sutriko. Moteris? Poniutė? Vyruko antakiai susiraukė. Jis tikrai nelups moters. Tą pačią akimirką ėmė gailėtis, kad čia atėjo. Jam taip nepatiko, kad ta mažvaikė čia aiškino, ką daryti. Levinsas jautėsi kvailai.
Netrukus kita mergina pasakė kaip ir žinanti, kur eiti. Atsidusęs mėlynakis patraukė paskui ją. Jei atvirai, visiškai nebežinojo, ko tikėtis. Nesinorėjo tikėti ta purvina mergina. Bet ji turi aplanką. Juzefas tik ėjo galvodamas apie tai, kad, jeigu ką, tą pačią sekundę galės išnykti oru. Juk taip?
-
Nepatenkintu žvilgsniu pervėrusi Juzefą ir jam kvailai nusivaipiusi, Liucija išsitraukė lazdelę ir padegė aplanką. Daugiau klausimų nesulaukė, o Rensa regis kažkur jau ir žingsniavo, tarsi šioje gatvėje būtų lankiusis jau ne kartą.
Numetusi beveik pelenais pavirtusius dokumentus ant žolės, ministrė tarė buvusiam pavaldiniui:
-Duos savo ataugoms laisvę ir gyvatės bei krūmo, kurie slepiasi tavo kelnėse, lauks toks pat likimas.
Tikėdamasi, kad tokio žemo lygio metafora nebus per sunki plikiui, mergina persibraukė savo trumpus, sausus plaukus ir patraukė paskui Rensą.
-Tik girdėjai, ar žinai? Vis gi, burtininkų namas, jie turės šiokių tokių apsaugų, jei jau pasislėpė. Greičiausiai nei nešyklės, nei keliavimas oru nepadės, jei viskas nueis šuniui ant uodegos. Bet pagal mano šaltinius, šiąnakt Hohenberg viena, nebent nusprendė netikėtai įsigyti šuniuką ar šiknašaudį pliurzių. Visko iš tų senų moterėlių galima tikėtis. Juze, nestovėk kaip kelmas ir sugalvok, kaip tą prakeiktą namą ištraukti iš kerų,-burbtelėjusi piktai vyriškiui, beveik pasiekusi gatvės galą, Liucija stabtelėjo trumpas ir apsidairė.
Gatvė kaip gatvė. Greičiausiai kiekvienoj pakampėj mėtosi žiobarai. Jeigu čia būtų Eliko, Liucija galėtų pasitarti su dar viena protinga būtybe. Deja. Ją supo tik bendrininkai, kuriais negalėjo pasitikėti. Pasukiojusi lazdelę tarp pirštų, ji sumurmėjo:
-Revelio.
Galėjo prisiekti, kad tarsi kažkas įvyko. Jie buvo arti. Tačiau, regis, prireiks kažko daugiau nei paprasti kerai.
-
- Tik girdėjau, bet manau, kad tai tiesa, - tarė ministerijos darbuotoja. Greitai Rensa jau stovėjo prie gatvės galo. Žinojo, kad jį rasti lengva nebus, bet tikėjosi, kad tai įmanoma. Buvo girdėjusi kažką panašaus į tinkamus kerus, bet tiksliai neprisiminė.
- Kažką panašaus į kerus irgi esu girdėjusi, bet tiksliai neatsimenu, - tarė ir išsitraukė savo lazdelę.
- Gonomus, - tarė, bet nieko neįvyko. Rensa suprato, kad burtažodis tariasi kitaip, bet kaip vistiek neprisiminė, tad nusprendė tiesiog bandyti.
- Gononus, - tarė, bet vėl nieko nenutiko. Rensa žinojo, kad jai greitai nepavyks ji čia praleis dar daugiau laiko, o to ji visai nenorėjo.
- Geonomus, - tarė ir pagaliau prieš juos išdygo dviejų aukštų namas. Kas tokiam gali gyventi? Mintyse paklausė savęs Rensa, nes namas jai nė kiek nepatiko. Rensa atsivertė planą ir žvilgtelėjo į jį.
-
Kai ta paauglė atrėžė Juzefui, jis suprunkštė, o paskui netyčia pradėjo juoktis. Bando būti kieta mergiote, pagalvojo.
- Apie kokius tu krūmus? Šiaip tai aš plikas. Visas, - kilstelėjo antakį.
Levinsas negalėjo suprasti tos netvarkingos merginos. Tačiau kai jis suvokė, kad ji žinojo jo vardą, plikis šiek tiek pasimetė ir nusprendė jokių temų nebeplėtoti.
Netrukus ta kita, tvarkingesnė, ir, Juzefo manymu, vyresnė, mergina kerų pagalba padarė reikiamą namą matomą akimis.
Ir tuomet į Juzefo makaulę atėjo mintis: aš nenoriu mušti moters. Taip, jis nenorėjo mušti moters. Ir dar pagyvenusios. Kurių galų Levinsas buvo pakviestas atlikti šio darbelio?
Beplaukis apsidairė ir paėjo kiek tolėliau nuo merginų. Palietęs savo lazdelę ėmė ir pradingo. Pasiplovė nuo šitos užduoties.