Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Apylinkės => Ežero pakrantė => Temą pradėjo: Ara Vidurnaktė Birželio 12, 2016, 06:07:06 pm
-
Netoli ežero, atokesniame jo krante, buvo gerai užslėpta anga. Įlindęs pro ją atsidurdavai oloje, kuri savo dydžiu prilygo mažam kambariukui, gal tik „lubos“ buvo šiek tiek žemesnės. Sienose spalvotos uolienos sudarė raštus (vietomis jau papildytus mokinių kūryba), į kuriuos per ilgai užsispoksojęs galėdavai pamatyti, kaip šokinėja visokiausi žmogeliukai ir gyvūniukai, galbūt kažkas dar įžvelgtų ir ateitį nusakančias runas. Na, o jei keistieji sienų raštai nesudomintų, visada galima prisėsti ant kelmą primenančio akmens ir paspoksoti į ramų ežerą. O jei sugalvotum čia paskaityt knygą, tai tektų atsinešti savo šviesos šaltinį, mat net šviesiausią dieną oloje tvyro prieblanda.
Buvo graži, žvaigždėta naktis. Klastuolė išėjo iš mokyklos kiemo ir patraukė tiesiai link didžiulio ežero. Buvo tamsu, tačiau Ara matė gerai. Žvaigždės nušvietė jai kelią.
Priėjusi tamsų, raibuliojantį ežerą, mergina atsisėdo. Jos šviesūs, ilgi plaukai spindėjo nuo mėnulio šviesos.
-Lumos,- išsitraukė mergina lazdelę. Ši sužibo žalia šviesele.
Išsitraukusi juodą knygą, nugvelbtą iš uždraustojo skyriaus, ji apsižvalgė ir ją atvertė. Tai buvo knyga apie Tamsos Valdovą. Kadangi Aros ranka buvo pažymėta tamsos ženklu nuo pat gimimo, jai buvo svarbu sužinoti, ką gi tai reiškia.
'Pirmas skyrius...Tomas Ridlis....' Skaitė ji mintyse.
Apsižvalgiusi ji pamatė, jog sėdi per daug atviroje vietoje. Mergina atsistojo ar apėjusi ratą aplink didžiulį ežerą, rado užslėptą olą. Ši buvo didelė ir erdvi, tarsi pagaminta skaitymui. Mergina įlindo į ją ir įsitaisė.
-
(( MGP egzaminui ))
- Kas čia per ola? Ouuu! Rodos nieko čia nėra...
Ginta prie ežero pakrantės atrado olą. Paūbaudama sužinojo, kad čia nieko nėra ir įlindo į ją. Toli eiti bijojo, todėl atsisėdo prie pat olos įėjimo. Tauškalė išsitraukė knygą ir ruošėsi skaityti kai išgirdo kažką krebždant.
- Ar čia kas nors yra? Pasigirdo.
Ir vėl tas pats, bet Ginta jau nebekreipė dėmesio.
- A! Kas tu toks? Išgąsdinai...
Prieš mergaitė "išdygo" baltas plaukų gumulėlis. Labai panašus į triušį. Gintai jį pamačius dingtelėjo mintis. Gal pabandyti man su juo susijungti?
- Aninaservus!
Triušiukas pradėjo mėlynuoti ir tapti agresyvus.
- O ne, ne taip ištariau burtažodį...Ką daryti dabar?
Pūkuotas gyvūnėlis jau buvo visiškai pakeitęs spalvą. Jam išdygo aštrūs nagai ir pats padidėjo dvejais centimetrais.
- Animaservus!- ištarė Ginta kol jos dar nesubraižė baisus pukuotukas.
Kerai suveikė. Mėlynas agresyvus padaras vėl virto baltu ir mielu gyvūnėliu. Tauškalė jį paglostė.
- Labai gaila, bet negaliu būti prie tavęs prisirišusi ilgam.
- Liberianima!
Padarėlis nustryksėjo šalin.
- Ate,- dar pamojo jam Ginta.
Mergaitė atsistojo ir išėjo iš uolos. Nebesinorėjo skaityti, po susipažinimo su mielu triušiuku.
-
Andrea pasibaigus pamokoms sliūkino link ežero pakrantės, kur netoliese buvo ola, kurioje varna su kažkuo buvo susitarusi susitikti. Jau artėjo saulėlydis ir varnė nuskubėjo greičiau prie olos. Kai buvo prie ežero, vos į jį neįgriuvo, nes vienoj vietoj buvo ištižusi žemė, lyg kokia košė. Na, va. Štai Andrea jau buvo prie olos. Ten buvo tamsu ir drėgna. Varnė įlindo, tačiau vos pabuvus, jai pasidarė šalta. Tad ji nusprendė prisirinkti šakelių ir užkurti laužą, kuris pašildytų olą. Mergina greitai susisuko ir jau viskas buvo "gatava". Mokinė atsisėdo ant oloje esančio kelmuko, ir pradėjo laukti nežinomo asmens. Tačiau šis vis neatėjo. O jau ir praėjo laiko, nuo jų susitarimo. Andrea pradėjo nerimauti. Ir tada išgirdo žingsnius. Žmogau, na ir kodėl tu mane vertei čia laukti?
-
Jau nukritę lapai šlamėjo po kojomis primindami, kad dabar ruduo. O varna šią dieną buvo susitarusi su nepažįstama varnanage susitikti. Pilvas jautė nežmoniškus jausmus, trečiakursė bijojo, kad jos lauks vyresnė mergina. Ir kodėl, kodėl aš parašiau tą laiškelį? Juk net neturiu apie ką kalbėti. Galbūt jai pasiseks ir prie olos lauks pažįstama.
Vos pasukusi už kampo ji pamatė olą. Apniukęs oras ir žvarbus vėjas viską dar pablogino - dabar ši ola prie ežero pakrantės atrodė lyg kokia blogiečių tvirtovė iš pasakos.
Čia jau buvo užkurtas laužas, o netoli jo sėdėjo mokinė. Vyresnė. Tikrai vyresnė už Adirą.
-Atsiprašau, kad priverčiau laukti,-išsigandusiu balsu prabilo rudaplaukė ir apėjo laužą, o tada sustojo už metro nuo vyresnėlės. Net rodėsi, kad iš olos skamba kažkokių gyvūnų balsai, bet tai tikriausiai tebuvo trečiakursės fantazija.
Neilgai pastovėjusi ji nusiėmė abi pirštines nuo plaštakų ir sukišo jas į striukės kišenę.
-
Šiek tiek palaukus, Andrea išgirdo šlamesį tarp medžių. Pagaliau atėjo..,- atsipūtė varnė. Kiek įsižiūrėjus ji pamatė už save jaunesnę varnę. Taip, varnę, Andrea ją buvo mačiusi. Tik neprisiminė jos vardo. Vos šiai priėjus, mergina pradėjo pokalbį:
- Laabas! Tai tu man, mergaičių miegamajame palikai laiškelį? - nusišypsojo varnė.
- Norėjai pakalbėti? - susidomėjo Andrea. Laukdama, ką toliau darys varnė, septyniolikmetė pažiūrėjo į dangų. Jau buvo tamsu. Varnanagė nusipurtė, ir stipriau užsivyniojo šaliką ir priėjo arčiau laužo. Ji labai norėjo išgirsti apie nepažįstąmąją daugiau ir kuo greičiau lėkti į Hogvartsą, kur buvo daug šilčiau nei čia, prie upės, drėgnoje, šaltoje oloje, kurioje negalėjai išbūti ilgai...
-
Šaltas oras apgobė Adiros kūną iš visų pusių, jautėsi, lyg ši būtų atėjusi be rūbų. Ir rankos nejučia tapo šaltesnės už ledą, mergaitė jų normaliai pajudinti negalėjo. Gailėjosi, kad pamiršo pirštines ant savo spintelės.
Pasitaisiusi nepaklusniai karantį šaliką brunetė vaptelėjo:
-Taip taip, aš palikau laišką,-vos jai pravėrus burną prie pat lūpų atsirado garų. Nuskambėjus žodžiams kažkas oloje sukrabždėjo. Tikrai ne koks kiškis. Kažkas didelis. Labai didelis.
-Girdėjai?-apsisukdama pasiteiravo nepažįstamosios. Prieš akis žiojėjo juoda skylė į nežinomybę, gal visai traukianti, bet tik ne tokį vakarą. Pati mokinė nepajuto, kaip pradėjo atbulomis žingsniuoti link laužo, vienintelės šviesos šiame plote. Kaip mat pajuto malonią liepsnos šilumą, bet tą akimirką ugnis jai mažiausiai rūpėjo. Kažkas krebždėjo toje oloje, sunkiais žingsniais ir su ilgomis pertraukomis. Kažkas tikrai didesnis už Adirą ir vyresnėlę.
-Saugokis,-su šiais žodžiais varnanagė išsitraukė iš striukės gluosnio lazdelę ir ištiesė į priekį bandydama apsimesti, kad yra pasiruošusi bet kokiam netikėtam įvykiui.
-
Pūtė žvarbus popietės vėjas, ir Dionė, apsimūturiavusi šaliku iki pat nosies galiuko, pėdino ežero pakrante. Brr! Rankoje laikė eskizų sąsiuvinį, o akimis dairėsi ramios vietos, kur galėtų pabūti viena. Smalsus žvilgsnis sustojo prie ganėtinai atokiai esančios olos. Klastuolė šyptelėjo. Kaip tik tai, ko ieškojo.
Lipant aukštyn įėjimo į urvą link, akmenėliai traškėjo po merginos kerzais, o vintažinė kuprinė kaip tyčia slinko nuo peties. Rudaakė jau beveik gailėjosi savo sprendimo kišti nosį į lauką, tačiau pasiekusi olos vidų suprato, jog pasielgė teisingai. Tai buvo... tobulumu Dionė netikėjo, tačiau tai... tai... itin arti, itin arti. Erdvės buvo maža, tačiau ola neatrodė suspausta, čia būtų tilpusi pora žmonių. Ant vienos sienos galėjai išvysti seno piešinio likučius, kurie sukūrė nuostabią kūrybinę atmosferą. Tačiau net ir tai nublanko, lyginant su vaizdu, kurį penktakursė išvydo atsigręžusi ežero pusėn. Kairėje stūksojo Hogvartso pilis, priešais driekėsi įspūdingas Uždraustasis miškas, o didelį vandens tvelkinį apšvietė saulės spinduliai. Tamsiaplaukei užgniaužė kvapą.
Iš kuprinės išsitraukusi violetinį pledą, Dionė juo apklojo grindinį. Tuomet išsitraukė pieštuką, pagriebė sąsiuvinį ir pasiruošė piešti.
-
Aplinkinių vadinamas prastu: vėjuotas, lietingas ar dar koks nemalonus oras buvo tarsi Klarės mėgstamiausias laikas išsprukti iš pilies. Tuo metu galėjai nesivarginti sutikti mokinių grupelių, kurios buriavosi pilyje.
Tamsiais džinsais aptemptos kojos šiandien penktakursę vedė prie ežero. Vėjuotą dieną ežeras banguodavo. Subtiliau negu jūra. Smulkiomis, ritmiškomis bangelėmis vėjas rito vandenį kranto link. Per ilgą pusvalandį žaliaakė nesutiko nė vieno žmogaus. Vėjas baigė sutaršyti rusvus plaukus, kuriems saulė šiandien gailėjo raudono atspalvio.
Akims vis slystant kraštovaizdžiu, grifė pamatė landą, kuri galėjo būti panaši į olą, nedidelį, turbūt natūralų gamtos prieglobstį. Sportukai nebuvo tinkamiausi kopti akmenimis, tačiau strazdanė rizikavo. Už kelių žingsnių jau galėjo pastebėti, jog ola nebuvo tuščia. Užuovėjoje sėdėjo mergina, kuri turėjo būti maždaug Klarės bendraamžė. Šešiolikmetė nenorėjo niekam trukdyti, juk pati nemėgo, kai kas nors trukdė jos vienumą. Išsivalymo nuo svetimos energijos laiką. Tačiau grifiukės akys užsikabino už mažos, daug kam nereikšmingos detalės. Figūra oloje piešė ir taip pažadino smalsumą.
Priėjusi arti, nenorėdama sukelti įtarimo, atsikrenkštė, pranešdama nepažįstamajai apie savo nelauktą pasirodymą.
- Labas, - pratarė gana tyliai, nors vėjas ir košė laisvą erdvę. Stovint šalia aidas greit pasigauna kiekvieną žodį. - Ar galiu paklausti ką pieši? Gal atrodys tiesmuka, tačiau ir man patinka piešti. - Liaunas kūnas palinko į priekį, smalsaudamas, bet nepažeisdamas sutiktosios asmeninės erdvės.
-
Dionė įsikarsčiavusi braižė popieriaus paviršių, bandydama atvaizduoti iš olos matomą vaizdą. Įprastai labiau mėgo piešti abstrakcijas, tačiau žinojo norėsianti prisiminti šią akimirką. Turint eskizą, tereikės į jį pažvelgti.
Be už ausies užkišto pieštuko bei sąsiuvinio rankoje klastuolė nežengdavo nė žingsnio. Niekuomet nežinai, kada į duris pasibels įkvėpimas, tad kai tai nutinka, turi būti pasiruošęs jį priimti svetingai - su puodeliu arbatos rankoje. Minčių vizualizavimas panelę Veterfold sužavėjo... Na, tiesą sakant, tokio taško tamsiaplaukės gyvenime nebuvo. Piešimas jos niekada neįtraukė, niekada nepakerėjo, niekada stebuklingai neužhipnotizavo... Jis tiesiog buvo. Visuomet šalia. Vienas tų dalykų, kurie tokie neatsiejami, kad jų egzistenciją priimi kaip tiesiog savaime suprantamą dalyką, per daug jo neklausinėdamas.
Būsima šeštakursė kaip tik dirbo ties ežerą puošiančiu atspindžiu, kai savo regos lauko pakraštyje pastebėjo olos vidun slenkančią rudaplaukę mergiotę. Nustebo. Nežinojo, kaip turėtų reaguoti, tad nusprendė ją ignoruoti iki nepažįstamoji pabandys atkreipti į save dėmesį. To laukti nereikėjo ilgai. Grifei (žinojo ją iš kai kurių bendrų pamokų) krenkštelėjus, Dionė lėtai pakėlė akis ir pervėrė ją vertinančiu žvilgsniu. Še tau, norėk, žmogau, pabūti vienas.
- Hmm, labas, - atsainiai numykė klastuolė, bandydama neparodyti kilusio susidomėjimo. - Piešiu... visa šitai, - ranka mostelėjo vandens telkinio link, - tačiau tai - tik atsitiktinis taikinys, įprastai labiau mėgstu vaizduoti mintis, o ne reginius. Beje, - kreivai šyptelėjo šešiolikmetė, - man patinka tiesmukiškumas. Žmonės per dažnai nustoja bėgti, suskystėjus blauzdoms, - akimirką oloje tvyrojo tyla. - O ką mėgsti piešti tu? Ir, na, žinai, kodėl esi čia, o ne prie kokio jaukaus židinio? - gergždžiančiu balsu pasiteiravo strazdanė.
-
Klarė žengė žingsnį arčiau, tačiau lėtai. Nebaigtų savo darbų ji niekam nerodė, tačiau rodos klastuolės tai visai netrikdė. Letai akimis keliavo po panašaus amžiaus merginos piešinį. Lyg ir prisiminė tamsiaplaukę esant tame pačiame kurse. Linijų margumynas, puošiantis baltą, niekuo neišsiskiriantį sąsiuvinio lapą atrodė tikrai neblogai. Rodos šioji žinojo, ką daranti, ne taip, kaip dauguma Hogvartso mokinių bandančių piešti.
Išgirdusi klausimus nukreiptus savo pusėn, ne iš karto susivokė, kad reikia atsakyti. Nors saulės ir nepasiekiami, jie nuraudo, paslėpdami strazdanas.
- Man kaip tik atvirkščiai. Piešdama ką matau, atsipalaiduoju. - Seniai kam taip lengvai atsivėrė, tokia buvo Klarė prieš kelis metus, tokia ji nesistengė būti dabar. - Nereikia galvoti ką piešti, tiesiog stengiesi atkartoti tai, ką matai. - Nusišypsojo daugiau sau, nei naujai atrastai pašnekovei, tuo metu atsitraukdama prie olos sienos, kad suteiktų erdvės.
- Jaukaus židinio? - Keistas juokas, labiau panašus į nervingą kiaulės krizenimą prieš skerdžiant. Taip grifė jautėsi pilnoje patalpoje koledžo mokinių, kai aplink nebuvo draugų. - Vienas per kitą lipančios beždžionėlės jiems prastu oru susirinkusios į vieną vietą manęs tikrai nedžiugina.
Klarė įsmeigtą į tolumą žvilgsnį pasuko į pašnekovę.
- O tu? Neatrodo, jog degtum noru lindėti pilyje, nors šioks toks vėjelis ir siautėja aplink ežerą. - Neryškiame apšvietime vos matomi būsimos šeštakursės antakiai pakilo.
-
- Na va, kokie skirtingi žmonės, - nusistebėjo tamsiaplaukė. - Piešdama matomus vaizdus, niekuomet visiškai neatsipalaiduoju, mat reikia viską atvaizduoti tiksliai, o man, tiesą sakant, ne prie širdies taisyklės bei kruopštumas. Kai bandau pieštuku išlieti mintis... Čia jau kitas reikalas, - vyptelėjo Dionė. - Tuomet niekas manęs nekausto, galiu daryti tai, ką noriu, kiekvienas nuklydimas tampa ne klaida, o ypatumu, ir... Tai tiesiog nuostabu, - tyliai sumurmėjo, stebėdama raibuliuojantį ežero vandenį. Mergina žinojo, kad nepažįstamoji, nors ir turinti skirtingą nuomonę, supras. Kalbant apie piešimą, jos akyse įsižiebė ugnelės, kurios, klastuolė buvo tikra, atsispindėjo ir jos pačios žvilgsnyje.
Šešiolikmetę pralinksmino bendramokslės koledžo narių apibūdinimas. Nors saviškius ir mėgo, kartais jie tikrai sugebėdavo įgrysti. Tokiomis akimirkomis ištrūkti būdavo tiesiog būtina. Rudaakė atidžiau nužvelgė šią, jei neklydo, grifę. Galbūt visai galėtų su ja sutarti.
- Na, tikėjausi trumpam pabėgti bei pabūti viena, - erzinančiu tonu atkirto, - tačiau, kad jau pasirodei, teks naudingai praleisti popietę, šnekučiuojantis apie vaikinukus. Yra jų vertų dėmesio tavo koledže? - akimirką sustingo, laukdama atsakymo. Tuomet nesusilaikė bei sukrizeno. - Tik traukiu per dantį. Paskalos - labai šlykštus dalykas, tuo užsiimti norėčiau mažiausiai, - taip ir buvo. Pirmiausia, tamsiaplaukė tiesiog nesuvokė jų tikslo. Kam aušinti burną, kalbant apie tokius bereikšmius dalykus? O ir šiaip, nesuprato, kur tokioje veikloje turėtų slypėti malonumas. Jau geriau nulėktų į tvartą bei liežuvių išlaižytų kiaulių mėšlą. Naudos daugiau, o rezultatas tas pats.
- Beje, aš Dionė. Būsima šeštakursė, Klastūnynas, - prisistatė nedaugžodžiaudama. Tokios pat informacijos tikėjosi ir iš rudaplaukės.
-
Žalios, šiek tiek nuo vėjo primerktos akys stebėjo šalia įsitaisiusią merginą. Nejučia klausydamasi Klarė vis smarkiau prisiglaudė prie nelygios olos sienos, pagaudama žodžius atkartojantį aidą. Buvo lengva suprasti ką kalbėjo tamsių plaukų savininkė, nors ši ir palaikė veidrodį primenančią idėją. Strazdanė ėmė lėtai merktis, kvailas vypsnys užvaldė veidą, išduodamas kaip gerai pažįstama buvo tokia meniškai nuteikianti situacija.
Nedaug trūko, kad besiklausydama būtų pamiršusi kalbėti, tačiau išgirdusi klausimą apie priešingos lyties atstovus buvo išmušta iš vėžių. Tyla truko ilgiau, negu būtų užtrukusi kalbantis apie bet ką kitą. Įprastai drąsi ir nieko neslepianti, ji nutilo. Nejaukų momentą greit pertraukė juokas.
- Gerai, kad juokauji. Akimirkai jau sugebėjai išmušti mane iš vėžių. - Grifė tarė, susikryžiuodama rankas ant krūtinės. - Nežinau, matyt nebeturi ką veikti. - Pečiai trumpam pakilo į viršų, tarsi išreikšdami tai, jog šešiolikmetė taip pat nesuprato tuščių pliurpalų prasmės.
- Mane vadina Klare, - ištarė nuslėpdama pilną vardą. - Taip pat po atostogų lankysiu šeštą kursą. Priklausau Grifų Gūžtai. - Net negalvodama ištiesė delnu pasukta ranką klastuolės link. - Atsiprašau, kad sutrukdžiau vienatvės akimirką. Pilyje, kur speičiasi tokia galimybė žmonių tokius momentus aptikti labai sunku. - Maža, kreiva šypsenėlė perkreipė ilgaplaukės veidą, primindama apie mandagumą, kurio nepaisyti pajėgdavo tik tada, kai būdavo rimtai įžeista.
-
- Reikia juk kaip nors įsitikinti, kad bendrauju ne su elitine princesyte, - ganėtinai įžūliai frazę sviedė Dionė. Labai nemėgo tokio tipo būtybių, kurios, nors knygose ir filmuose jau virto banaliomis, realybėje dar tebeegzistavo. Mergina tiesiog nesuprato gyvenimo, besisukančio apie makiažą, berniukus ir paskalas, esmės. Nors pačiai šiek tiek rūpėjo visi šie dalykai, nei vienas neužėmė vietos svarbiausių prioritetų sąraše. - Kone miriau iš pasitenkinimo, stebėdama tavo reakciją į klausimą, - dar pripažino.
- Klare, - tyliai pakartojo panosėje, atminties lobynuose patalpindama matomą vaizdą į šio vardo skrynelę. - Visai gražus vardas.
Kelias sekundes bukai spoksojusi į sutiktosios ištiestą ranką, Veterfold galiausiai atsakė į vieną iš susipažinimo ritualų. Nelabai mėgo tiesioginį kontaką, tačiau suprato be jo čia neapsieisianti. Klarei nematant, nubraukė plaštaką į kelnių medžiagą. Ne todėl, kad būtų ką turėjusi prieš bendramokslę, juk ir paslapčia tai darė dėl nenorėjimo sukelti nejaukumo jausmo, strazdanė tiesiog, atrodo, jausdavo prie savęs prikibusius svetimos odos gabalėlius. Žinojo, kad tai kvaila, tačiau vaizduotė yra vaizduotė, kartais ji gerokai pakiša koją.
- Tiesa, sunku, todėl juk tiek tu, tiek aš čia esam, - suburbėjo atsakydama. - Nors man patinka šurmulys, dažnai jį ir pati keliu, - be gėdos pripažino, - tačiau kartais viso to tiesiog pasidaro per daug. Jautiesi tik dar nepanaudota petarda sprogstančių fejerverkų apsupty. O tuomet, - linksmesne gaida nutęsė, - gelbsti sąsiuvinys, pieštukas bei vietovės kaip ši. Tereikia nepastebėtai ištrūkti. Po kurio laiko, jau įgudus, tai visai nieko nebereiškia, - nusišypsojo, dalindamasi patirtimi. Nebūtų rizikavusi pričiupimu nusikaltimo vietoje, taisykles Dionė mokėjo apeiti nesuuodžiamai pilies personalui, ir šiuo gebėjimu naudojosi gan dažnai.
- Hmm, gal žinai, kada šiandien leisis saulė? - nepakeldama akių nuo eskizo pasiteiravo. - Neblogai būtų tokį reginį išvysti, tupint šioje oloje.
-
- Elitinės princesytės tokiu oru sėdi aukščiausiame bokšte. - Klarė sukikeno, juk iš tiesų Grifų Gūžtos bendrasis kambarys buvo įsikūręs viename aukščiausių Hogvartso pilies bokštų. Nors net ir tokių princesių, kokias minėjo Dionė šioje pilyje ir reiktų paieškoti. - Žiūrėk, kad nemirtum bandydama ieškot to pasitenkinimo ir vėl... - Žaliaakė atsakė rimčiausiu tonu, kokiu tik galėjo. Tiesa pasakius nelabai galėjai matyti žalių vyzdžių, mat kalbėdama vis dėl to sarkastiškai užvertė akis.
- Trumpinys. - Tyliai suniurnėjo, daugiau sau, nei palaikydama pokalbį. Vėjas nešė žodžius toliau, nei jai iš tiesų norėjosi. Bet jau nieko nepakeisi. Aidas olose buvo savaime suprantamas reiškinys net ir burtų pasaulyje.
Strazdanė matė, jog tamsiaplaukė dvejojo. Tačiau rankos atitraukti nesiruošė. Galėjai tai pavadinti šiokiu tokiu atsaku į klastuolės juokelį. Gal koks silpnavalis ir būtų nuleidęs ranką, bet praleidus tiek metų su bent šiek tiek nutrūktgalviais grifais, kurie drąsą matavo ne tik teoriškai, tikrai pažiūrės, kaip klastuolė atsakys į šį, kartais vadinamą pernelyg žiobarišku, gestą. Dionei paspaudus ranką, aukštaūgė užsidėjo pliusą mintyse.
- Na, kai visi tokiu oru slepiasi nuo gamtos, kartais smagu išskelti šiokį tokį iššūkį ir išeiti pasitikti gamtos vienai. - Dailią arką sudarantys Klarės antakiai pakilo. Ir nors jos žodžiai pakreipė pokalbį šiek tiek kita linkme, tai buvo būtent tai, ką norėjo pasakyti. Negalėjo pavadinti savęs anti socialia ar dar kokiu kitu moksliškai skambančiu terminu, tačiau nesinorėjo pripažinti, kad dažnas žmonių perteklius aplink save kėlė vidinį sąmyšį.
- Dar dvi valandos. - Iškvėpdama orą išleido iš savęs ir sakinį. Tik pagalvojus suprato, jog nieko keisto nėra, visi žmonės mėgstantys piešti mėgo stebėti besileidžiančią saulę. Kažkas buvo tame betemstančiame danguje ir spalvose keisto bei magiško, net ir gyvenant ten, kur stebuklai buvo kasdienybė, negalėjai priprasti prie vaizdo, kuris kas dieną galėjo stebinti vis kitokiomis spalvomis. - Ketini čia tiek išbūti?
-
Šeldonas, kaip jau įprasta, nuobodžiavo. Per vasarą kaip reikiant atsižaidė kompiuterinių žaidimų, tačiau to buvo per maža ir jam jau norėjosi vėl palošti kokį WoW ar dar ką.
Laimei, tėvai jam buvo atsiuntę nemažą komiksų dėžę, tad nors taip galės prastumti ilgas popietes Hogvartse, kai nieko nevyksta. Pasiėmęs keletą „Geležinio žmogaus“ numerių nuėjo laukan. Šiaip nebuvo gryno oro mėgėjas, tačiau knygų perpildytas bendrasis kambarys jį dažnai erzindavo, tad tekdavo ieškotis kitos vietos. Neseniai kažkur netoli ežero buvo užmatęs olą, joje dabar susirado jaukų kampą, pasišviesdamas burtų lazdele (nors domėjosi pop-kultūra, tačiau negi jis koks žiobaras, kad žibintuvėlį nešiotųsi).
Oloje buvo visai šilta ir – kas svarbiau – tylu. O dar čia nebuvo dulkių ir jokio kvapo, įprasto oloms, kas šviesiaplaukiui pasirodė gana keista. Na, bet koks skirtumas?
Nekreipdamas dėmesio į aplinką, atsivertė komiksą ir persikėlė kitur, kur galėjo padėti išgelbėti visatą nuo dar vieno blogio išpuolio.
-
Po itin sėkmingų vasaros atostogų Prancūzijos pietuose, antrakursis klastuolis Teodoras, drąsiai žengdamas pažįstamais Hogvartso koridoriais, pagaliau priėjo išėjimą į gryną orą.
Ruduo jam patiko. Toks magiškas ir gražus metų laikas. Didžiausios bėdos tada ir nutinka — pavyzdžiui, mokykla. Ruduo jam primena ir Rouzę. Kaip gaila, kad jos nėra šalia, kada labiausiai trūksta šilumos. Nors berniukas nėra toks jausmingas, yra tik keturios mergaitės gyvenime, kurias pirsileidžia pernelyg arti savęs, nei kitus. Kitos jam tiesiog paprastos, niekuo neypatingos ir beviltiškai bandančios įrodyti savo teisumą.
Bet dabar ne apie tai.
Vyresnysis Meiden vaikas, eidamas kažkur gilyn kieme, be perstojo galvodamas tik apie jį besisukantį pasaulį, kažkuriuo tai magijos šakos būdu pasiekė įdomiai atrodantį statinį. Na, jis net nebuvo statinys. Gamtos suformuotas objektas. Akivaizdu. Ir taip, tai buvo ola. Aplinkui buvo taip tylu, gal net magiška. Kyštelėjo galvą vidun ir perbraukė per sienas, jei šias dar tokiomis įmanoma pavadinti. Kaip ramu, šilta ir gera, o taip primena jį patį. Kaip jam tinka ši ola...
O ar kas galėjo pagalvoti, jog jis čia ne vienas? Gal ir galėjo, tik šįkart Teodoras pats to nesitikėjo. Jis priėjo prie berniuko. Lyg ir matytas, tačiau, kaip įprastai atpažįsta mokinius, šis jam arba išgaravo iš galvos, arba Hogvartse niekuom svarbiu nepasižymėjo. Pakreipė galvą klastuolis, stovėdamas varniuko pašonėje, pavartė akis. Žiūrėkit, tuoj gal savąsias smegenys pagaliau išvys!
-Senamadiškas reikalas, — tarė Theo, — žiūriu, keistas tu varnanagis. Neteisiu, tik sakau. Nes man nuobodu. — antrakursis vos susilaikė neleptelėjęs dar kažko.
-
Oktavianas stačia galva nėrė į superherojaus nuotykius. Žemei vėl ištiko pavojus, ją užpuolė atėjūnai iš kitos planetos ir dabar grasina sunaikinti visą žmoniją. Savo rasės apginti imasi Tonis Starkas ir štai jis, jau pasipuošęs raudonai auksiniais šarvais, stoja į puolą su visu būriu ateivių...
Berniukas vertė komikso puslapius net nepastebėdamas, kas vyksta aplinkui jį, negirdėdamas žingsnių ar dar ko. Nuo genialaus milijardieriaus nuotykių jį atitraukė tik nepažįstamas balsas.
Šeldonas nepatenkintas pakėlė galvą. Priešais jį stovėjo maždaug bendraamžis berniūkštis. Nors Setas tikrai bus ji matęs koridoriuose, nepažinojo atėjūno.
– O tu keistas klastuolis, jei nuobodžiauji, – burbtelėjo, padėdamas knygutę į šalį, – Ir, jei nori žinoti, skaitymo mėgimas yra net labai tipiškas varnanagiams, – visažinio tonu atsikirto, nepaminėdamas fakto, kad jis pats niekada nejautė ypatingos meilės knygoms, – Bet šiaip sutinku, čia nuobodu. Kas sugalvojo tą nesąmonę, kad Hogvartse neveikia kompiuteriai?
Net praėjus metams jam vis dar buvo pikta dėl technologijų stygiaus pilyje. Jam patiko viskas, kas galėjo pakeisti realų žmonių komunikavimą, taigi vieta, nepasiekiama internetu, prilygo pragarui. O gal ir buvo pragaras – kur kitur XXIa. nėra interneto?
-
Įprastai berniukas neturi draugų ne dėl savo įžūlaus charakterio ar keistų įpročių. Dažniausiai jis pats nenori jų turėti. Šie tik maišosi po kojomis, bando padėti, vienas vargas ant sprando kariasi. Tik šįkart jis sutiko varnanagį, kuris nėra jau toks prastas jo lygiui. Gal net susidraugaus?
Tiesa, iki kol Teo išdrįs ištiesti draugystės ranką - toli. Nors, visada tam bus proga, gal vertėtų pasimėgauti ne itin draugišku pokalbiu? Visko gali būti šioje oloje, viskas ir bus. O vat Teodorui jau pabodo antrakursio poros sakinių monologas:
— Sakai, aš keistas? Tebūnie, sutinku, — lengvai vyptelėjo klastuolis, — žinai, aš išties turėčiau priklausyti varno nagui, tačiau, greičiausiai, bjaurus charakteris yra virš mano proto. Štai ir galime sakyti, kad mes beveik lygūs. Ir abiems nuobodu. O dėl knygų...visiškai neprimeni tų, kuris jas skaito. Na, gal ir skaitai, tačiau nemėgsti ar esi priverstas. Komiksai nėra rimtas skaitalas, man jie — lyg tau knygos. Kvailystė. — atsirėmė į uolą Teodoras, girdėdamas kaip skaudžiai atsimuša nugaros kaulai į akmenį.
— Kadangi jau įstrigau čia kuriam laikui su tavim, — sužybčiojo akimis Šermanas, — ir neabejoju, kad nei vienas nenori grįžti ten, kur didelis triukšmas. Teks kažką veikti kartu. Nors ne itin to noriu, bet sveikinu, dabar tu mano draugas. O jei tu mano draugas, tai su manim niekada niekas nebus gerai. — berniukas šyptelėjo mažajam varniukui.
— Klausyk, lekiam apžiūrėti olą ir išgelbėti pasaulį nuo nuobodulio? Tu gali būti tas...tas...na tas... — klastuolis akies krašteliu žvilgtelėjo į komiksų knygelę berniuko rankose, — geležinis žmogus. O aš...o aš...galiu būti...nežinau, neišsirenku, padėk, — Teodoras niekada nėra skaitęs komiksų ir nežinojo, kokių dar yra veikėjų. O gal tėra tik vienas? Jei apsikvailins, tai liks savimi ir tiek. Žinoma, antrakursis nebuvo žaidimų fanatikas, gerokai išaugęs iš žaislų lygio, tačiau štai ir jis, siūlantis varniukui vaikišką laiko stūmimo būdą.
-
Vaikis lėtai pakilo nuo žemės, nusivalydamas nuo žiobariškų rūbų dulkes. Keista – visą gyvenimą gyveno tarp burtininkų, o elgiasi tikrai ne kaip vienas jų. Dėvėti apsiaustus ir kitą magų aprangą jam buvo vienas vargas. Daug patogiau su žiobarų apdarais – Setas įprastai vilkėdavo ryškius marškinėlius, trumpus ant ilgarankovių.
– Tai, sakai, protu nepasižymi? – kilstelėjo antakį.
Nutylėjo faktą, kad pats Oktas ne itin pritampa Varnanagėje. Vien tai, kad knygos nebuvo didžioji j gyvenimo meilė, buvo kaip geležinė uždanga, skirianti jį ir kitus varniukus. Pats mieliau būtų rinkęsis gyvatyną, tačiau, deja, kepurės nuosprendžio nepakeisi.
– Kvailystė?! – pyktelėjo šviesiaplaukis, – Ką tu supranti! Jie moko gyvenimo, jų nuotykiai yra nuostabūs, daug įdomesni negu tavo nuobodus gyvenimas! Be to, jie rimtesni negu daugelis knygų, jei moki įžvelgti jų nešamas žinutes ar paslėptą prasmę. Kvailystė, nieko sau... – prunkstėlėjo, – Ir nenoriu būti tavo draugas, – pavartė akimis taip, kad jos apsisuko, pamatė smegenis ir grįžo savon vieton.
Šeldonas neabejojo, kad jiems nebus gerai. Ten, kur susitinka du įžūlūs berniokai, kiekvienas su savais įpročiais ir ne itin draugišku, švelniai tariant, charakteriu niekada negali būti gerai. Oktas tą žinojo – juk ir Tonio Starko bei Kapitono pažintis privedė tuodu iki karo. Hm...
Nežinia kodėl, tačiau staiga vaikio pasiūlyta mintis nebeatrodė tokia prasta. Kas žino, gal iš tikrųjų bus smagu – jei tas klastuolis per daug nemals savo gyvatišku liežuviu.
– Žinoma, kad aš geležinis žmogus, – kiek įžūlokai šyptelėjo, – Jis protingas, turtingas ir gražus, – pats nepastebėjo, kaip raustelėjo, paminėdamas superherojaus (tiksliau, jo aktoriaus) grožį, – Tu gali būti Kapitonas Amerika. Man jis nepatinka, – perdėm draugiškai nusišypsojo.
Berniukas atsargiai paslėpė savo komiksus, kad šieji nepakliūtų į nedraugiškas rankas ir šiaip nesusiteptų. Vis dar rankoje laikė žibintuvėlį, tačiau nusprendė jį palikti čia – tokioje vietoje burtų lazdelė kur kas labiau pravers. Pasišviesdamas ja kelią, nedrąsiai žengtelėjo kelis žingsnius olos gilumon.
-
Klastuolis atsiduso:
– Jei nori taip manyti – prašom, neprasidėsi gi su Varnanagiais, – berniukas itin pabrėžė paskutinį žodį.
Antrakursis kiek susierzino.
– Ką aš suprantu? Kad turiu gyvenimą ir tiek. O jis, patikėk, nėra toks nuobodus,– juodaplaukis lengvai trūktelėjo pečiais, klausydamasis varniuko protrūkio.
Oho koks drąsus.
– Tu net neįsivaizduoji su kuom prasidėjai. Siūlyčiau patylėti, bet žinau, kad ir tu tikiesi to paties, tad grįžkime abu prie draugiško pasikalbėjimo, – tarė Teodoras Šermanas Tomas.
O pats tu nei protingas, nei turtingas, nei gražus... – iš pradžių norėjo atkirsti antrakursis, tačiau prikando liežuvį, ištardamas kažką panašaus į porą m raidelių. Tikrai kvaila mintis buvo pasilikti čia kartu.
Žinoma, jog jis bus Kapitonas Amerika, skamba daug puikiau ir neabejotinai laimėtų karą prieš tą pasipūtėlį Tonį Starką. Berniukas menkai šyptelėjo. Galbūt normaliai bendrauti jam niekada ir nepavyks, ko čia tikėtis. Nors, visgi, kaltas ne jis, o Oktavianas. Kam kaltinti save, kai galima kitus?
Iš apsiausto išsitraukdamas juodą, paprastą burtų lazdelę, sužnabždėjo burtažodį:
– Lumos, – akmenų tunelis greitai paskendo gan nedidelėje šviesoje, kuri sklido iš lazdelės galo.
Žingsniai buvo greiti. Batams vis atsimušant į grindinį, galima buvo išgirsti duslų garsą. Berniukai ėjo vedini nieko (o gal ir ne?). Net nėjo, ar bent Theodore - klastuolis bėgo, kad ir nelabai greitai.
– Man atrodo, kad kažką girdėjau, – susiraukė Teo, – bet čia turbūt mano vaizduotė per plati. Neabejoju. – juodplaukis atsargiai pridėjo ranką prie sienos. Atsirėmė. Kišenėje susikrapštė mažytę, devyniolikto amžiaus adatėlę. Dėl visa ko. Paėmė kišeninį padidinamąjį stiklą. Irgi dėl visa ko.
-
Berniukai nieko nelaukę patraukė olos gilumon, pasišviesdami vien savo lazdelėmis. Vis girdėjosi duslūs garsai, tačiau Šeldonas negalėjo suprasti, ar tai kažkoks pavojaus ženklas, o gal tiesiog jų batai taip atsimuša į molines grindis?
Teodoras jį smarkiai aplenkė, tačiau varniukui tas buvo nė motais. Ar jis durnas, kad bėgiotų? Gyvenime yra svarbesnių dalykų už tokį beprasmį užsiėmimą kaip bėgimas. O ir klastuolis tuojau pat sustojo – taip staigiai, kad šviesiaplaukis bene atsitrenkė į jį.
Pastebėjęs, kad jo bendrakeleivis išsitraukė adatą ir padidinamąjį stiklą, Oktavianas minutėlei sustojo ir prunkštelėjo. Labai greitai jo prunkštelėjimas persimainė į garsų juoką kuris aidu atsimušė nuo olos skliautų, nunešdamas garsą tolyn į tamsumas. O jis juokėsi taip stipriai, kad net susirietė per pilvą, kurį jau skaudėjo.
– P-palauk, – pratarė, vis dar juokdamasis ir negalėdamas atgauti įprasto kvėpavimo, – Ne-galiu. Ar tu nusprendei Šerloką pažaisti? – iir vėl užsinešė jam visiškai nebūdingu juoku.
Jau aprimęs, įsiklausė į tylą. Dabar, kai abu berniukai stovėjo vietoje, olos gilumoje itin aiškiai buvo girdėti ritmiškus garsus – bum bum bum. Blaivus protas liepė jam kuo greičiau nešti savo kailį tolyn iš čia, tačiau išdidumas neleido pasirodyti bailiam prieš tą įžūlųjį bernioką.
Palikęs Teo užnugaryje, pats žengė priekyn, kuo įdėmiau įsiklausydamasį garsus, sklindančius iš anapus olos sienos. Galiausiai kelias, kuriuo jiedu ėjo, išsišakojo į du siaurus bei labai tamsius – dar tamsesnius – tunelius.
– Tai kur einam? – tyliai burbtelėjo.
-
Antrakursis išties net nežinojo, kaip žaisti superherojus. Ar jie turi kažkokias ypatingas galias? Aišku, Teodoro vaizduotė plati, tačiau tokiems kvailiems dalykams net neina įsivaizduoti, jog dabar puola ateiviai ar dar visokie baisūs gyviai. Per daug vaikiška, o Šermanui juk jau dvylika! Jam daug geriau sektųsi lobio ieškojimas ar dar bala žino koks tyrimas.
– Na, ne, jo negalima žaisti. Galima tik juo būti, – šįkart atsakymas buvo ramus, stengėsi nedraskyti varnanagiui akių, juk vis tiek nesupras, kas jam sakoma.
Kelionė, jei taip galima būtų pavadinti žaidimą, tęsėsi ir Theo, šiek tiek atsilikęs nuo Oktaviano, budriai klausėsi garsų oloje. Negalėjo pasakyti iš kur jie sklido, kadangi visur atsimušė aidas. O keliui išsišakojus, klastuolis sustojo šalimais kito. Šis jau klausė į kurią pusę eiti. Tu palauk truputį. Išėjo labiau į priekį. Buvo dar visai mažas ir jokie fizikos dėsniai galvoje nesisuko (ar beveik), bet vis tiek surado išeitį. Pradėjo laviruoti adatėlę. Nerūpėjo ar varnius kreipė į jį dėmesio ar ne, bet Teodoras Šermanas Tomas dabar bandė pagauti garso virpesius. Išties, galvojo, jog nervuotis prie nepažįstamojo būtų nelabai gražu, bet tiesiog nepavyko.
Kartais berniukas pagalvodavo. Jei gydytojai būtų diagnozavę aspergerio sindromą, o ne sociopatiją, ar jis būtų protingesnis, šiuo atveju? Galbūt. Dabar ne laikas apie tai galvoti.
– Didesni dažniai, sakyčiau, dešinėje pusėje, asmeniškai, eičiau ten. Bet suprantu Tave, einam kairėn, – vyptelėjo, bet nepajudėjo iš vietos. Tikiuosi, nebus bailys ir pasuks į dešinį tunelį, ten įdomesni garsai.
-
Oktavianui neliko nieko, tik irzliai užversti akis. Šerlokas mat atsirado! Kad bent perpus toks protingas būtų, o tai dedasi esant nežinia kuo.
Tiesa, šviesiaplaukis nemaloniai nustebo pamatęs, kaip tas berniokas nustato bangų dažnius. Ne todėl, kad nesuprastų – suprato viską – o todėl, kad nesitikėjo, jog tas mažvaikis gali žinoti tokius dalykus. Negi ir čia jam nebus ramybės su visais, besistengiančiais jį pralenkti?
– Ar aš tau į durnelį panašus? – burbtelėjo ir žengė tvirtą žingsnį kairėn.
Aišku, jei jis būtų drąsesnis (ir, be abejo, kvailesnis), eitų ten, kur jų tikrai laukia nuotykiai. Tačiau kam to reikia? Nors nebuvo bailys, tačiau buvo įsitikinęs, jog nėra reikalo pačiam kištis į pavojus. Net jei šaltas protas, intelektas ir nuovokumas padėtų jam išsisukti iš bene bet kokios situacijos, mieliau rinkdavosi ramų, stabilų gyvenimą.
Negirdėjo Teodoro žingsnių. Ir gerai. Nebuvo tikras, ar pasikeitęs gruntas slopina aidą ir kitus garsus, ar visgi klastuolis nusprendę eiti savais keliais, tačiau išdidumas neleido atsisukti ir patikrinti.
Todėl ėjo tylomis, pasišviesdamas savo lazdele. Po dviejų šimtų metrų priėjo ankštą aikštelę, kitapus kurios matėsi grotos, o jose – du žali žiburėliai, įtartinai panašūs į akis.
Gal visgi reikėjo eiti į dešinę.
-
Šią dieną galite be problemų ar papildomų klausimų apsibraukti raudonai kalendoriuje. Jeigu jūs to nepadarysite, kalendorius apsibrauks pats. Pirmą kartą, po kentaurų nesąmonių, Elzė išlindo į Hogvartso apylinkes tiesiog pasibūti. Be jokio tikslo. Gal kvidičas irgi buvo betikslis, bet ten bent jau buvo naudos. Dabar pasižmonėti (nors koks čia žmonėjimasis su medžiais ir tarakonais) išėjo lygiai tai pat kaip ir prieš nemalonųjį incidentą. Pamiršk visas tas nesąmones. Šį kart Smitherson kulniavo ne taip toli, tačiau akys nešė vistiek tamsumon.
Apėjusi lapų mėšlynais apklotą ežero pakrantę švilpei už akių užkliuvo kažkokia ola. Tegu, dėku Dieu čia netilps jokie kentaurai ar šrektaurai
Galva siekė lubas, bet stovėti vidury skylės sienoje švilpė čia ir neketino. Prisėdo.
Visas Hogvartsas jau kvepėjo pačiomis Kalėdomis, o ir žvakių deginama buvo vis daugiau ir daugiau. Tie visi kvapai ir visokios ugnys labai erzino pagaliau iš po kvidičinės slogos išsikapsiusčią nosytę. Kviiiiidičas...
Mąstydama apie, palyginti, nesenai vykusį čempionatą švilpė išiesė kojas. Atremiant galvą į olos sieną, plaukuose prikibo visokio plauko objektai (kokie atsitiktinumai ir ironija). Gal net ir koks vabalas susirado namus šieniniuose plaukučiuose.
Buvo girdėjusi istorijų, kad vorai įlenda į ausis ir gyvena ten po kelis metus. Dažniausiai miršta, nes neturi ką valgyt, bet nariuotakojų lavonai galvoje kliunksi iki tol, kol žmogelis pasiskundžia daktarams. Tada visi alpsta ir džiaugiasi, kad viskas baigėsi laimingai.
Nupurtė kūną nuo tokios minties. Norėjosi trūkti ir skuosti iš čia, kol ausyse gyvenančios akromantulos ir penkios storos meškos iš šios olos gelmių neužpuolė jau kartą sužeistos mergaitės. Tuo pačiu pagalvojo apie visas penkiasdešimt žvakių sueinančių į vieną kvadratinį metrą bei tiek pat žmonių, ligoninė arba pamiršta ola atrodė daug geresnis variantas negu kolidoriai. Nors eik ir ieškokis krokodilų pats.
Šalto oro gūsis spaudė viską žemyn. Žiemos pradžia užklupo netikėtai, bet be sniego. Vėjas taršino tuščias medžių šakas, o vanduo giliuose apmąstymuose sprendė; užledėti ar ledinio šaltumo vandeniu teikti paskutinės vasaros prisiminimus. Sunku bus išsiskirti su šia mokykla, ypač kai Hogvartsą pažinti pradėjai tik dabar.
Kilo klausimas ar grįžti čia kaip profesorei. Buvo pliusų, buvo minusų. Tačiau reikėjo labai didelės konsultacijos šiuo aspektu. Pas ką kreiptis? Pas Melijandrą? Nenorėjo trukdyti Šventos ramybės žmogui, matosi, kad jauna moteris ir taip susirūpinusi. Gal tada pas Neptunicą?
Kaip smagu apkalbinėti žmones. Kad ir vienai.
Ties olos pradžia, šešėlyje, atsirėmusi į šaltą sieną ir ištiesusi kojas šaltyje sedėjo septiniolikmetė. Iškvėpinėjant orą iš burnos išeidavo šalti garai. Gera būti vienam. Nors be jokių priekaištų Elzytė būtų priėmusi ir dar vieną individą paplepėti. Kad ir tą pačią mešką, su voru ausy.
-
Žiema. Paskutinė žiema Hogvartse. Ką tai reiškė? Ogi tai, kad jai pasibaigus Stevie vėl galės džiaugtis pavasariu ir leisti laiką gryname ore! Deja. Šį kartą tai reiškė, kad iš galvos neišlindo tas šlykštus klausimas: o kas toliau?
Šventojo Skutelio ligoninėje atliekama praktika ne itin tenkino merginą. Nors buvo visai įdomu, ji suprato, kad darbu to paversti nenorėtų. Juk dabar tam skiria visai nedaug laiko. O jeigu reikėtų tai daryti kasdien? Po kelias ilgas valandas? Green buvo tikra, kad jai nusibostų. Tad ką, po galais daryti? O kad egzistuotų toks darbas, kuriame mokama už tai, kad visą dieną prasėdi atsirėmęs į medį! Gal įkurti verslą? pašaipiai paklausė savęs grifė, išlįsdama į lauką. Buvo šalta - vis tik artinosi Kalėdos. Tačiau žinodama, kad tai yra paskutinieji metai mokykloje Stevie norėjo kuo mažiau laiko sėdėti pilyje. Jos mergina taip ir neįsisavino. Štai Uždraustasis miškas ir ežero pakrantė - visai kas kita...
Kodėl aš negaliu būti kaip Dafydd Llewellyn, kuris lieka kartoti kurso? susimąstė Stevie, suprasdama, kad toks įvykis padėtų atidėti sprendimą. Mergina lėtai kulniavo ežero link. Nužvelgė visas pažįstamas vietas. Net pati pašiurpo, kai prisiminė, kad bent keliose iš jų susidūrė su lavonais. Lavonai, užkeikti karstai... Kas tavęs laukia šįkart? paklausė savęs Stevie.
Turbūt dėl tos priežasties, kad mąstė apie lavonus, oloje pamačiusi kažką sėdint Green net riktelėjo. Ar ji ir vėl susidūrė su kažkokiu nuotykiu? Deja, šįkart su ja nebuvo nei Nihal, nei Kaylie, nei brolių... Stevie buvo visiškai viena. Šiek tiek norėjosi eiti atgal - prisiminimai vertė Stevię jaudintis. Vis dėlto ji buvo grifė. Ir dar Green. Negalėjo taip paprastai paimti ir apsisukusi keliauti į pilį. Teko eiti pirmyn, net jeigu kojos ir drebėjo kaip pašėlusios.
Tik priėjusi visai arti septyniolikmetė pamatė, kad tai yra mokinė. Kuo gyviausia jos amžiaus mokinė. Ir Stevie netgi žinojo, kas ji tokia. Kvidičo čempionė pagalvojo grifė ir susiraukė. Tiesa, būtent ši mokinė pridarė lyg ir mažiausiai žalos komandai, kurios kapitonė Stevie buvo. Tačiau vis tiek ji pasigailėjo, kad neturi su savimi blokšto. Ar man priprasti jį nešiotis? paklausė savęs Green, susimąstydama, kad paskutiniu metu vis susitinka su švilpiais.
Vienaip ar kitaip, galiausiai reikėjo prieiti ir pasisveikinti. Mergina, ko gero, išgirdo šūksnį. Ką gi, jeigu ką, Stevie apsimes, kad tai šaukė ne ji. Užtat ji kuo ramiausiai prisiartino prie Elzės ir pratarė:
- Sveika. Nešalta čia sėdėti?
-
Mergaitė sau labai labai ramiai atsirėmusi į olos sieną skendėjo savo mintyse kai kažkieno riktelėjimas išjudino ir pabudino švilpę nebesugrįžtamai į šią egzistavimo neaišku kur fazę.
Elzė greitai sudrebėjo ir atsistojo. Iš kišenės staigiu judėsiu išsitraukė lazdelę. Suveikė savigynos refleksai, kurių, ji, nežinojo turįs.
Tuomet iš dar kažkokio neaiškaus kampo išlindo Stevie! Taip ir įsivaizdavo kaip grifė su blokštu ką tik sumušė kokį nors pakeliui einantį švilpiuką, o dabar atėjo užmušti Elzės.
Ne, Green neturėjo lazdos nei rankose, nei už nugaros.
-Ar, ar girdėjai kaip kažkas čia sukl-kliko? - pamiršusi visus pasisveikinimus ir mandagumus iš toli baimės persmelktu balsu sušuko švilpė.
Kodėl ji tokia rami? Nejaugi ji užavadakedavrina švilpius?
-Ne, ne šalta, labas, - nors tirtėjo iš šalčio, bet to nepripažino, - ar eidama čia nieko nematei? J-jokios au-mžmogaus ar kažko, kas klykė?
Cit, tvardykis. Mes nieko nebijom, mes labai drąsūs.
Ar noramlūs žmonės taip šenkasi? Kaip jie iš viso šnekasi? Gal kažko kasdieniškesnio?
-Kaip sekasi? - tartum septintakursės būtų labai geros draugės paklausė Elzytė. Dabar tikriausiai grifė palaikys šviesiaplaukę prilipusiu dvylikamečiu vaiku. Tegul. Nežinojo apie ką daugiau klausti ar kalbėti. Gal pasišalinti? Pabėgti? Išeiti?
Greičiausiai tai yra dalykai, kuriuos Elzė darytų. O jeigu pabandom kitaip?
Ji jau buvo atžaidusi tiesą ir drąsą su Kajumi, kas gali būt blogiau? Stevie, ji mušasi ir blokštuojasi. Bet nenuskriaus manęs.
Švilpei tikrai reikėjo nuraminti mintis, kad Green stengsis ją nuskriausti. Žinoma, nepažįstamas žmogus kažkada kovojęs prieš Švilpynę vardan savo koledžo gali būti baisus. Bet tai ne Satanas ar demonas trečią nakties po lova.
Iš olos pasigirdo keisti garsai. Greičiausiai tai buvo vėjo primirštas aidas. Taip švilpė tikėjosi, bet paranojiška ląstelė diktavo viską kiek kitaip.
-Ar... Girdi? - tyliai Stevies paklausė. Elzė Merė jau buvo bepamiršusi, kad šalia jos stovi kitas žmogus.
Ne, ne, ne. Mes ten jokiu būdu neisim. Paleisim Stevie ten vieną klampoti. Ką mes padarysim, tai išsinešdinsim iš čia kuo greičiau į saugias Arwen rankeles.
-
Velnias pagalvojo Stevie, kai Elzė pirmiausia paklausė apie klyksmą. Nors buvo pasakiusi sau, kad apsimes, jog tai buvo ne ji, garsiai pameluoti buvo daug sunkiau. Tad ilgokai grifė iš viso nieko nesakė.
- Aha... Lyg ir, - galiausiai nelabai aiškiai sumurmėjo. Nesuprato, ko švilpė taip persigandusi. Tik po kelių akimirkų susivokė: juk jeigu ji nežino, kad tas, kas riktelėjo, buvo Stevie, tai gali atrodyti išties baisu. Ar reikėtų jai pasakyti ir nuraminti? paklausė savęs Stevie ir iš karto atsakė į šį klausimą: Ne.
- Ne, nieko nemačiau, - atsakė į ne itin aiškiai užduotą klausimą rudaplaukė. Kiek pamąsčiusi nutarė, kad reikėtų apsimesti, kad yra kiek išsigandusi - juk atrodys tikrai įtartinai! Tad Stevie apsižvalgė aplinkui, tarsi ieškotų to, kas čia klykė. Deja, visa ši situacija merginai buvo juokinga, tad buvo labai sunku tvardyti juoką.
- Nemanau, kad ten buvo kas nors labai baisaus, - sumurmėjo grifė, iš paskutiniųjų stengdamasi neprunkšti. Tiesą sakant, ji nesijautė labai gerai. Atrodė taip, tarsi apgaudinėtų Elzę. Bet ką jau padarysi. Jeigu dabar pasakys, kad ten buvo ji, viskas bus tik blogiau.
- Sekasi? - kažkodėl gerokai nustebo dėl klausimo Stevie. - Ahm... Gerai gal.
Grifė visai nenorėjo aptarinėti savo jausmų su šita menkai pažįstama mergina. Green buvo nepatenkinta tuo, kad nežinojo, ką darys po mokyklos. Ir tikrai nenorėjo šiais jausmais dalintis. Tuo labiau, kad Elzė, šiaip ar taip, ją nugalėjo kvidičo aikštėje!
- Girdžiu ką? - pasitikslino Stevie, tačiau vos tik ištarė tuos žodžius, suprato, apie ką kalba švilpė. Nuostabu! ironiškai pagalvojo grifė, puikiai suprasdama, kad ir vėl kažkas įvyks. Na ir kodėl ji nuolat turi susidurti su kažkokiais neaiškiais dalykais?
- Manau, reikia nueiti į vidų ir išsiaiškinti, kas ten vyksta, - drąsiau nei jautėsi ištarė Stevie. Apsidžiaugė, kad sutiko Elzę. Vis dėlto po kurio laiko nuotykius prisiminti smagu. O kai esi ne viena, tie nuotykiai ne tokie jau ir baisūs. Hm... pati save pertraukė Green, prisiminusi, kaip buvo patekusi į karstą, iš kurio Kaylie šiaip ne taip ją ištraukė.
Bet nuotykio dvasia jau buvo apsėdusi Stevię. Ji įėjo į olą. Kiek padvejojusi atsisuko į Elzę:
- Ateini?
-
Nemeluok gi, nepaskųsiu kokiam mūsų mokytojui dėl žmogžudystės
-Mhm, - abejingai dėjo į visus primakaliuotus grifės einančius žodžius. Įprastai naiviąją Elzytė buvo gana lengva pergudrauti ir pakeisti jos nuomonę, tačiau dabar švilpė buvo tvirtai įsitikinusi, kad Stevie žudikė ir mintyse nebuvo pasiruošusi priimti jokių pasiteisinimų, na, nesvarbu, kad jų ir nebuvo.
Taip, Merė buvo pasižadėjusi, kad kadaise per nelaimę šalia palatoje stovėjusiai ir gydime dalyvavusiai merginai švilpė bus dėkinga visą savo gyvenimą. Tos laimės taip ir nespėjo parodyti per rungtynes, gal išeis parodyti bent kiek dabar? Taip ir neprisiminė ar padėkojo dėl to, bet jau šitam dalykui buvo per daug gėda, jeigu jau yra dėkojusi, o ir šiaip, žmonės nedėkoja po metų ar kelių. Mintyse maišėsi dėkingumas ir bloga nuojauta apie netoli esančią personą.
O, dar viena kurčia į mano klubą. Ar invalidumo pažy- Kas darėsi jos mintims? Nuo kažkada, Elzė pati nežino kada, jos mintys tapo labai keistai pašaipios. Nusiramink, ji girdi puikiausiai ir buvo tave i taškas, š taškas, g taškas, e taškas, b taškas, ė taškas, j taškas, u taškas, s taškas, i taškas, - ir kol pilkaakė sau dėliojosi taškus mintyse, kalba pakrypo apie olą ir ėjimą gilyn. Ne, mes esam ponios, ten neinam, mūsų taip neauklėjo ir-
-Mhm, ateinu, - balso stygos tarsi sekundei patapo atsijungusios nuo minčių, tačiau dar vis liko alsuojančios nemaloniu abejingumu.
Paauglytė atskuodė iš paskos ir dabar jau tikrai galės pasigirti, jog kartą buvo meškos, arba ne meškos oloje. Kad įsivėlė į kažkokį nuotykį, jeigu išviso įsivels. Gal ir ne. Kokio velnio ji išvis čia ėjo? Jeigu kitas žmogus kaskart išėjęs iš Hogvartso, būtų patekęs į tokias bėdas ar šiaip veltųsi į nesąmones, turbūt pagautų alergiją laukui ar dar kažką. Hm, kada paskutinį kartą išėjus šiaip sau pasivaikščioti viskas baigėsi gerai?
Giliau einant darėsi daug tamsiau ir netgi atsirado aidas.
-Lumos, - jau dantų žymes turinti lazdelė dar vis buvo rankose, bet kažkas kuždėjo, kad ir vėl ji bus sukąsta tarp dantų. Keistas įprotis. Kas kramto pieštukus, kas nagus, o kas lazdeles.
Vargšelė mergytė, mažiausiai norėjo čia būt. Vietomis praskrisdavo šikšnosparniai, o gal tai buvo tik vandens lašai, kurie kažkaip visada būdavo olose. Šita duobė plokštumoje ne tokia jau ir maža
-
Stevie ėjo gylyn į olą ir jau beveik pamiršo, kad čia yra kažkas dar. Koks skirtumas?! Greičiausiai merginos laukia kažkoks naujas nuotykis. O ar ji viena, ar su kuo nors kitu, nebuvo labai svarbu. Mergina galvojo apie visus keistus - ir kartais itin šiurpius - nuotykius, kuriuos patyrė visokiuose Hogvartso kiemo užkaboriuose. Ko gero, šiurpiausias buvo tas, kurį patyrė su broliais. Nepaisant to, kad tada kartu buvo visi trys Green'ai, buvo itin baisu.
Stevie taip užsigalvojo, kad nepastebėjo kažkokio atsikišusio daikto. Atsitokėjo tik tada, kai smagiai kaukštelėjo galvą į jį. Mergina nusikeikė.
- Kas per?.. - tyliai pratęsė ji, tačiau greitai nutilo. Jeigu švilpė eina jai iš paskos, gal nereikia gąsdinti tokia negražia kalba. O jeigu švilpė iš paskos neina, vis tiek niekas neišgirs.
Tada grifė išgirdo, kaip kažkas už nugaros ištarė burtažodį. Teliko tikėtis, kad tai Elzė, o ne koks nors kitas - nepageidautas - padaras. Tai, kad mergužėlei prisireikė šviesos, kiek nuvylė Stevię.
- Kam tau ta šviesa? - pakankamai garsiai, kad Elzė išgirstų, paklausė rudaplaukė. Juk pats smagumas eiti tamsoje! Skaudžiai deganti kakta, žinoma, tai puikiai priminė, tačiau Green suprato, kad buvo pati žiopla.
- Čia yra kažkoks keistas atsikišęs... Dalykas, - vis tik perspėjo kompanjonę Stevie. Tada vėl nebežiūrėdama atgal patraukė pirmyn. Kažkodėl buvo tikra, kad ras čia ką nors įdomaus. Už nugaros šmėžuojanti švieselė gerokai erzino, tačiau penkiolikmetė nieko nesakė. Tiek jau to. Jeigu švilpiukei baisu, tegul. Pro šalį kažkas praskrido. Stevie nebuvo tikra, ar tai šikšnosparnis, ar koks kitas - magiškesnis - gyvūnas, tačiau tai nebuvo labai svarbu. Green tiesiog jautė, kad netrukus turi prieiti kažkokią patalpą, kurioje kažką ras. Tereikėjo išsiaiškinti, kas gi tas kažkas.
- Nenori užgesinti lazdelės?! - galiausiai neištvėrė grifė, kai priekyje pamatė kažką silpnai švytint. Mergina paspartino žingsnį. Atrodė, kad netrukus galės išsiaiškinti, kodėl jos abi čia eina.
Po kelių akimirkų Stevie įžengė į aikštelę. Ji nebuvo itin didelė, tačiau po siauro koridoriaus vietos atrodė tikrai daug. Green staigiai žvilgtelėjo sau už nugaros - ar Elzė vis dar čia? - tačiau jos visą dėmesį netrukus susirinko aikštelės viduryje esantis daiktas. Tai buvo itin prašmatni kėdė, galima sakyti, netgi sostas. Jo viršus skleidė tą blausią švieselę, į kurią mergina jau buvo atkreipusi dėmesį.
-
Sekė paskui. Tai buvo viskas, ką tegalėjo padaryti. Jeigu kas nors užpuls ar iššoks, grifė kentės pirma.
Taip ir nutiko. Didelis aido sukeltas garsas ir skardūs žodžiai nuvarė švilpės širdį į kulnus bei dar žemiau, o adrenalino banga apsėmė visą kūną ir širdis pradėjo dayžytis dar greičiau, taip ausyse palikusi galimybę Elzei girdėti kraują varančius dūžius.
-Ar viska...? - išgirdusi, kad mandagumu vedlė netrykšta nutraukė savo mintis. Juk jokie vienašališki ryšiai negali būti toleruojami, taip kažkur skaitė Elzytė. Tam, kad neatsitiktų tas pats, kad ką tik atsitiko tau. Atleisk, bet skambi kaip Hogvartso paveikslas, - norėjo tarti lūpos, bet išėjo tik į mūkimą 'mm' panašus garsas. Kas kaip nori, tas taip ir supranta.
-Matau. Girdėjau, tiksliau, - palenkdama aukštai įsikūrusią galvą ir išvengdama kyšuliuko burbėjo Elzė.
Ir vėl mergina liko gale. Dabar ne tik muštukai, bet ir žmonės bėgo nuo jos. Smagu.
Negana to, pro šoną praskrido kažkoks daiktas, mesdamas šešėlius ant sienos. Instinktų vedama įsmeigė akis į Stevie, tarsi ieškodama atsakymų ir to paties sąmyšio ar bent jau reakcijos, tačiau pamatė tik per daug nesusirūpinusį rudą pakaušį ir nieko daugiau. O Elzė nesitikėjo, kad pasaulyje iš tikrųjų yra žmonių, kurie į sprogimą net neatsigręš. Deja, bet net lazdelės šviesa rankoje nepadėjo įžvelgti kas ten per būtybė pralėkė, o Magizoologijos žinios nebuvo pakankamai stiprios, kad Elzė atpažintų gyvūnus iš susiliejusio silueto.
Ausis pasiekė vėl girdėta melodija. Niurzgesys. Nenoriu, bet ką jau:
-Jeigu jau taip trukdo, tai galėčiau, - savo bendravimui nebūdingai tarė ir užgesino šviesą. Bet kažkas visgi švietė. Ne. Nejaugi ji nebemoka paprasčiausio burtažodžio? Specialiai įsikišo lazdelę po paltu, kad tik pasislėptų ta šviesa. Gal dabar ji ir suprato kaip jautėsi grifė apsupta šviesos. Ką aš čia dabar pridirbau ir vėl? Tačiau kuo labiau stengtasi paslėpti, tuo toliau einant šviesa ryškėjo.
Ha, intriga. Kėdė. Neverta net kalbėti apie nuostabas ar dar ką nors. Tik šalti vandens lašeliai, ištryškę iš akmeninių lubų gražino iš suglumusio veido minos į mąstymo būseną. Tačiau ne, ji nepaklaus. Kiek juokinga, kad abi merginos vaidins viską žinančiomis ir apsimes, jog viskas aišku. Ar ant jos reikia atsisėsti? - bet per daug knygų buvo parašyta apie pagrobtus lobius ir pradėjusias griūti sienas nuo svorio kaitos. Horokrusas? - kas slėptų horokrusą prieinamoje oloje. Parduoti ar sunaikinti?
Elzė apžiūrėjo vietą. Skirtingai negu prieš tai, dabar ola turėjo išsišakojimų ir netgi septynis koridorius. Giliau paėjus arba atidžiau primerkus akis pažiūrėjus, matėsi nežymūs civilizacijos ženklai: tušti fakelų laikikliai ir grandinių liekanos. Tačiau koridorių buvo daug. Žinoma, galima pasiklysti, bet septintakursės gal jau nėra tokios silpnos. Tad Smitherson vaikas išdrįso nubaigti tą kapų tylą ir kalbėti:
-Einam kartu ar skirstomės?
-
Viskas grifės dėmesys buvo skirtas kėdei. Nors vadinti tą daiktą paprasčiausia kėde atrodė kiek nepagarbu, Stevie net ir mintyse kažkodėl nenorėjo sakyti "sostas". Be to, kas laikytų sostą kažkokios olos gilumoje? Nesąmonė! Rudaplaukė apsvarstė galimybę atsisėsti ant tos kėdės. Jau baudėsi tai ir padaryti, kai staiga sustingo. Vis tik švieselė atrodė pernelyg magiška. Kas žino, kas nutiks, jeigu ji atsisės? Buvo šiek tiek baisu. Ilgokai svarsčiusi Stevie nutarė surasti kokį nors daiktą ir tiesiog padėti ant kėdės. Apsižvalgiusi aplinkui nieko nerado - net kokio nors nusususio akmenuko. Pradėjo raustis kišenėse - tos labai mėgo tokiais atvejais pasitarnauti. Neapvylė ir šį kartą - rudaplaukė išsitraukė kažkokį suglamžytą popierių. Kėdės viršaus skleidžiamos šviesos užteko, kad mergina pamatytų: popierius visai tuščias.
Ilgai nebedvejodama ji numetė popierių ant kėdės. Nieko nelaukusi kėdė jį iš karto prarijo - popierius dingo lyg nebuvęs. Stevie nustėro. Ir labai apsidžiaugė, kad nepabandė atsisėsti pati.
Vis dėlto panašu, kad ją atsekusi Elzė susikoncentravo į kitus dalykus. Išgirdusi švilpės klausimą Stevie apsižvalgė. Ji net nebuvo pastebėjusi koridorių, einančių iš aikštelės. Daug labiau ją domino kėdė. Vis dėlto Elzės klausimas privertė susimąstyti. Juk jeigu atėjo iki čia, vadinasi, reikia eiti ir toliau. Tereikėjo išsirinkti tinkamiausią koridorių.
- Manau, geriau likti kartu, - pratarė Stevie. Nenorėjo parodyti baimės, bet kas žino, kas čia dar gali įvykti? Tai patogiai pastatyta kėdė jau parodė, kad ši ola nėra pati ramiausia ir draugiškiausia vieta. - Jeigu kas nors mus užpuls ar ką, dviese bus lengviau apsiginti.
Grifė labai tikėjosi, kad Elzė nepajus baimės. Green iš paskutiniųjų stengėsi apsimesti, kad jai visai nebaisu, nors įtarė, kad baimė sklinda bangomis.
Prisimindama, kad ėjo pirma, Stevie nužvelgė koridorius ir patraukė link pirmo pasitaikiusio. Labai tikėjosi, kad švilpė ir vėl seks iš paskos. Jeigu ji to nepadarys... Ką gi, tada grifei bus nejauku. Labai nejauku.
- Kaip manai, kokia paslaptis čia slypi? - paklausė mergina, tikėdamasi, kad pokalbis šiek tiek numuš įtampą. Deja, išėjo priešingai: aidas, atsimušęs nuo koridoriaus sienų, skambėjo tiesiog kraupiai. Grifė jau pasigailėjo, kad išsižiojo - juk jeigu dabar sulauks atsakymo, aidas niekur nedings ir bus dar baisiau.
-
Net ir labai susikoncentravusi į koridorius ir fakelų laikiklius (kaip jie gali būti tiesiog priveržti prie sienos?) Elzė turėjo ypatybę akies krašteliu stebėti kas vyksta kituose lapsniuose, negu tiesiai, tad pamatė kaip grifė traukė lapelį ir dėjo jį ant kėdės. Staigiai atsisuko, išsižiojo ir norėjo ja stabdyti, laikydamasi savo knygose užpatentuotos vienodo svorio teorijos, bet nespėjo, o ji pati vos susilaikė ne žiauktelėjusi, kai kėdutė prarijo šiukšlytę.
Adrenalino išpūstas akis nudelbė į grandines ir atsitūpė. Paimė nutrūkusią grandinę į ranką, tarsi tai padėtų. Sunki, aprudijusi, metalinė. Pastebėjo, kad iš po žemės nuo šviesos atsispindėjo kietas dalykas. Marmuras? Švilpė lazdele nubraukė užneštą žemės sluoksnį. Įskilusio akmens linijos vingiavo tolyn ir platyn. Regis, kad ir kas čia gyveno nebuvo šiaip sau prastas.
Bet kas galėjo čia įsikurt, visai šalia Hogvartso? Profesorius? Įkūrėjas? Galvoje stūksojo mintis, kad čia dar vienas Salazaro slaptas kambariukas. O gal ir kuris kitas įkūrėjas norėjo turėti asmeninės erdvės? Tačiau, mintis, kad Helga Švilpynė pririšinėdavo mokinius prie sienų grandinėmis labiau vimdė, negu atrodė tikroviška. Tai galėjo būti ir profesoriaus kūrinys. Bet kurio. Argi ne Argas Filčas prikaustydavo neklusnius vaikus grandinėmis? Bet ar jis tikrai toks turtingas? Voldemortas?
Iš paviršutiniškų apmastymų ištraukė dar vienas lašas ant pakaušio. Jos tikriausiai jau po ežeru. Tačiau ar tas ežeras tikrai toks gilus, kad sutalpintų klastuolių lovas ir šitą milžinišką... kankynę? Na, dar ir Stevies balsas irgi vertė pasukti galvą nuo grindinio. Po minutės tylos jis (balsas) suskambo kaip negeras jausmas merginos ausyse. Septintakursė pasikėlė ir nusekė paskui. Šįkart, stengėsi atsilikti nebetaip smarkiai, tad pabegėjo ir žingsniavo greta. Mat einant iki čia, visi pavojai buvo tik prieš akis, o iš galo - ramus Hogvartso laukelis. Einant šiais tuneliais kokia nors įsipiktinusi dvasia gali atskuosti ir iš galo, tad geriau nerizikuoti.
Po šitokio atsiskambėjimų nuo sienų pliūpsnio, Elzytei reikėjo keletos sekundžių apdoroti kas ką tik buvo pasakyta, mat aido išvirta košė buvo tikrai nebloga.
-Aa, jo, - nutarukė savo mintis, girdėdama kaip pasikartojantis garsas pertraukė jos mintis, - neįsivaizduoju. Tikiuosi išlįsim, blogiausiu atveju, Kiauliasodyje ir nieko mirtino nesutiksim.
Gera buvo taip sakyti. Tačiau merginoms žingsniuojant sparčiu temlu, aidui nutilus, šviesiaplaukės ausys išgirdo ir kitą garsą - šniokštimą. Šįkart Elzė nepaisė jokių pavojų priešaky ir savo (bei tikriausiai visų kitų) nuostabai pradėjo sparčiai bėgti pirma grifės, po kažkiek sekundžių staigiai sustodama. Tai buvo mažas, leta vaga besimėgaujantis požeminis upelis. Neplatus, bet ir ne toks siauras, kad peržengtum. Yačiau net ir jį peržengus, vietos ėjimui yra tik pagal upokšnio vingius ir tik vienam žmogui. Merginos litosferos sluoksnių žinios nebuvo tokios stiprios, kad numanytų ar upelis gali būti po ežeru, bet tikriausiai jos visgi nuklydo visiškai kiton pusės, negu mokykla.
-Ka darom? - supratusi, kad nuo vandens telkinio šalia toks aidas nebekyla paklausė, - sukamės atgal ar bandom peržengti šitą vandenį?
-
Panašu, kad Stevie ir vėl įsivėlė į kažkokį neaiškų nuotykį. Deja (laimei?) šį kartą čia pateko su menkai tepažįstama mergina. Kita vertus... Beveik visi nuotykiai buvo patiriami su pirmą kartą sutiktais žmonėmis. Tad Elzė jau beveik geriausia draugė... Grifė prisiminė nuotykį, ne taip seniai patirtą su broliais. Net pašiurpo. Va tada tai tikrai buvo baisu...
Kai Elzė pradėjo žingsniuoti šalia, Stevei buvo kiek ramiau. Nepatiko to pripažinti net sau pačiai, tad ji, žinoma, apie tai nieko nesakė. Vis tik žinoti, kad kitas žmogus yra ne kažkur už nugaros, o čia pat, buvo daug ramiau. Ir jai pačiai taip saugiau pagalvojo Stevie, nors ir pati suprato, kad tai tėra savęs apgaudinėjimas: paprasčiausiai rudaplaukė pati nenorėjo jaustis esanti viena šitoje keistoje oloje.
Elzės reakcija kiek nustebino Stevię. Iš pradžių atrodė, kad švilpė nė neišgirdo, kas buvo pasakyta. O ir pats atsakymas buvo... Na, sakykime taip, ne itin nuraminantis. Rudaplaukė įtariai žvilgtelėjo į bendramokslę: o gal ji ką nors apie šią olą žino, tik nieko nesako? Galvoje sukirbėjo mintis paklausti, bet Green nutylėjo. Juk tada atrodytų, kad ji kažko bijo... Nepaisant to, kad tai buvo tiesa, Stevie nė neketino to parodyti.
- Manai, išeisime į Kiauliasodį? - paklausė Stevie. Tiesą sakant, klausimas buvo užduotas tik tam, kad Elzė iš viso sulauktų kokios nors reakcijos. Labiausiai Green norėjo daugiau nieko nebesakyti. Aidas skambėjo itin nemaloniai.
Kai Elzė pabėgėjo į priekį, Stevie apstulbo. Jai atrodė, kad tai ji yra ta beprotė, kuri lenda į bet kokius pavojus. O čia kažkokia švilpė?! Tai buvo itin keista, tačiau rudaplaukė pajuto tam tikrą pagarbą. Gal net ir pralaimėjimą kvidičo aikštėje bus galima atleisti...
Kai bendramokslė staigiai sustojo, Stevie vos į ją neatsitrenkė, mat atsiliko tik pora žingsnių. Jau norėjo klausti, kas gi tokio atsitiko, kai šviesiaplaukė pati atsakė į neužduotą klausimą.
- Aišku, einam į priekį! - entuziastingai sušuko Stevie, nors toli gražu nesijautė taip drąsiai. Neįsivaizdavo, kur jos. Neįsivaizdavo, koks tai upelis. Dėl vieno dalyko ji vis dėlto buvo tikra: tas upelis kaip nors užkerėtas, tad prie vandens geriau nesiliesti. Mergina pradėjo naršyti kišenes, tikėdamasi, kad ras dar kokį nors popiergalį, kurį galės paaukoti - šį kartą vandeniui. Ilgokai raususis ji rado kažkokią žievę, panašią į medžio. Tai buvo itin keista, mat Green negalėjo prisiminti ką nors tokio turėjusi kišenėje. Vis dėlto nutarė, kad tiks. Tad paprasčiausiai priėjo prie pat vandens ir įmetė radinį į jį.
-
Šaltis. Žiema. Ankstus rytas. Šeštadienis. Dar neprašvitę, o Gerdos akys buvo jau plačiai atmerktos. Hm, neįprasta. Ji beveik visad atsikeldavo gana vėlai (bet ne per vėlai), o ypač savaitgaliais. Miego nebesinorėjo, bet pusryčiauti buvo per anksti. Už lango pustė, o ledinis vėjas į visas puses nešiojo baltas snaiges. Kaštonplaukė suvokė, kad labai mažai laiko praleidžia gryname ore, o kada ji paskutinį kartą linksminosi, ar bent klampojo per sniegą... Šito jau nepamena niekas. Tad varniukė greitai šoko iš lovos, atsiprausė ir puolė kuisti spintos ieškodama šalikų, pirštinių, palto, kepurės ir kitų žiemiškų (arba tiesiog šiltų) drabužių. Ji džiūgavo it mažas vaikas. Džiūgavo taip, kad norėjo rėkti, klykti, spiegti ir daryti kitus dalykus, kuriuos daro žmonės (na, labiau vaikai) džiaugdamiesi, bet turėjo būti atsargi ir tyli, nes jos kambariokės vis dar saldžiai miegojo.Labiau už pasivaikščiojimą šąlant skruostus ketvirtakursė norėjo tik puodelio karštos arbatos. Žinoma, galėjo prieš išeinant iš pilies nusukti į virtuvę, bet apie tai ji nepagalvojo. Taigi, apsirengusi taip, kad matėsi tik jos akys, Marqeen išskubėjo iš pilies, nes snigo vis smarkiau (kas norėtų būti užpustytas ankstų šeštadienio rytą niekam nematant?).
Kaip (ne)buvo galima tikėtis, keturiolikmetė nežaidė sniege, tik truputį skubėdama nuklampojo prie ežero. Kodėl ten? Šito niekas nežino. Vėjas buvo žvarbus, o šaltos snaigės sugebėjo pataikyti į tarpelį, skirtą matyti (o gali visgi jos specialiai taikėsi į akis?). Kad ir kaip ten bebūtų, Gerdai, nepaisant trijų šalikų užvyniotų ant kaklo (ir ant galvos), šilčiausios kepurės, kokią tik sugebėjo rasti, žieminių batų, storo palto ir be kambariokės žinios iš jos pasiskolintų pirštinių, darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Stengdamasi nekreipti į šaltį (ir pamažu artėjančia pūgą) dėmesio, Gerda toliau ėjo ežero pakrante ir žvelgė kažkur toli į užšalusį ežerą, kol nusprendė, kad toliau taip eiti nebegali – pūga jau beveik prasidėjo, buvo per šalta, o grįžti į pilį buvo per toli. Ot kvailė, kam tiek toli nuėjai? Dabar negyvai sušalsi. Ką gi, buvo malonu būti tyliu balseliu tavo, brangute, galvoje, kurio tu retai kada paklausydavai, – balsas galvoje atsisveikino su šatene, bet jos smegenys jį ignoravo. Prasidėjo pūga. Netikėtai už žalsvai pilkų akių užkliuvo kažkas panašaus į olą. Lįsk greičiau. Buvo du pasirinkimai – lįsti į nežinomą vietą su nežinomomis pasekmėmis arba mirtinai sušalti. Antrasis variantas šių minčių savininkei skambėjo baisiau, tad ji greit įlindo į olą. Iškart pasidarė šilčiau.
-
Eilinė nemigos naktis. Ne, nebeeilinė. Nuo tada, kai prieš pusantrų metų susipažino su Matthew, Deoiridh taip naktų beveik nebeleisdavo. Pažintis su herbologu leido mergaitei naktimis ne saugotis, kad kas nors jos neapvogtų, o ramiai ir netgi patogiai išsimiegoti. Prie gero greitai priprantama, tačiau Deoiridh kartais vis tiek visą naktį prasitrindavo kur nors pilyje ar lauke.
Kadangi ši naktis nežadėjo nieko baisaus, išskyrus šaltį, rudaplaukė nutarė pernakvoti prie ežero. Be varlių, žinoma, ten buvo gana liūdna, tačiau grifiukė buvo pasiryžusi visą naktį praleisti būtent ten. Viskas atrodė neblogai, kol paryčiais nepradėjo snyguriuoti. Maža to, atrodė, kad netrukus gali kilti tikra pūga. Paprasčiausia būtų buvę grįžti į pilį, tačiau Deoiridh užsispyrimas neleido to padaryti. Į pilį ji grįžti galės tik tada, kai bus pusryčiai, o tuo metu dar buvo labai per anksti. Taigi mergaitė patraukė palei ežerą ir pradėjo ieškoti kokios nors užuoglaudos. Neįsivaizdavo, ar čia ką nors ras, tačiau ilgokai ėjusi pagaliau aptiko kažkokią olą. Nieko nelaukusi Deoiridh įlindo į ją. Nulindo į patį galą ir užsižiebė ugnį. Nežinojo, iš kur čia yra sausų pagalių, tačiau pernelyg tuo nesirūpino: daug svarbiau buvo tai, kad dabar ji buvo saugi nuo bet kokio šalčio.
Deja, tik iki to laiko, kai išgirdo artėjančius žingsnius. Persigandusi mergaitė skubiai užgesino ugnį ir kuo tyliau nusikeikė. Neįsivaizdavo, kas čia ateina, tačiau žinojo, kad Hogvartse mokosi ir vilkolakiai, ir vampyrai. Buvo labai tikėtina, kad kaip tik toks padaras ir artinosi. Deoiridh užlindo už kažkokio iškyšulio. Galėjo tikėtis, kad atėjūnas jos nepastebės. Gal tai tik paprastas mokinys, lygiai taip pat norintis pasislėpti nuo pūgos? bandė save raminti škotė, tačiau nelabai sekėsi: jau įgyta gyvenimiška patirtis kuždėjo, kad viskas taip paprasta būti tiesiog negali. Ji ketino nejudėdama palaukti, kol atėjūnas išsinešdins. Aiškiai girdėjo, kaip jis įėjo į olą. Deja, tuo momentu kažkas siaubingai užkuteno nosį. Deoiridh iš paskutiniųjų laikėsi, tačiau neilgai trukus neištvėrė ir garsiai nusičiaudėjo.
-
Oloje buvo klaikiai, tiesiog siaubingai tamsu. Tamsioje buveinėje nebuvo itin šilta, bet tai nekeitė fakto, kad įėjus į ją iš (beveik) pūgos buvo jauku. Baugu, bet vis tiek jauku. Baugu ne dėl tamsos, – tikrai ne, – baugu dėl kažkokio keisto savisaugos jausmo, kuris praktiškai niekada nebuvo įsijungęs kaštonplaukės galvoje. Hm, neįprastai čia.
Noras miegoti buvo pilnai išsilakstęs (išties jis pabėgo dar lipant iš lovos). Oloje dėl to nežmogiško drabužių kiekio darėsi karšta, tad Gerda nusprendė nusivynioti porą šalikų, nusimauti pirštines ir atsisagstyti paltą. Šalikus ir pirštines varniukė padėjo ant kažkokios šalia buvusios atbrailos. Na, pusryčius teks pralaukti čia.
Netikėtai kažkas nusičiaudėjo. Ketvirtakursė iš kelnių kišenės greitai išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją link apytikslės vietos, iš kurios ji visai neseniai girdėjo garsą, reiškiantį, kad ji oloje ne viena.
– Kas čia? – jos balsas drebėjo. Labai drebėjo. – Lumos, – sušnibždėjo.
Lazdelė tikrai nebuvo skirta puolimui ar apsiginimui (per pusketvirtų metų mergina ja naudotis gerai neišmoko). Eglinė šakelė, turinti magiškų galių, buvo skirta tik pasišviesti ir tiesiog pamatyti, su kuo jos savininkė susidūrė.
– Viskas gerai, nebijok išlįsti, – rausvose lūpose atsirado švelni šypsena, o žalsvai pilkos akys vos šviesesnėje, nei prieš lazdelės panaudojimą, tamsoje ieškojo gyvos būtybės, kurią Gerda išgirdo.
Normalus burtininkas būtų paleidęs kerus ar bent jais pagrasinęs, bet kažkodėl ketvirtakursė to nedarė. Galbūt bijojo sužeisti kažką, pas ką neplanuotai atėjo?
-
Žinoma, tas, kas atėjo į olą, puikiai viską girdėjo ir iš karto sureagavo. Tiesa, Deoiridh pasirodė, kad balsas kiek dreba, tačiau vis tiek nebuvo jauku žinoti, kad ji iš karto buvo pastebėta. Atrodė, kad ten kalba mergaitė ar mergina, tikriausiai mokinė. Deja, ir tai nelabai paguodė grifiukę: oloje buvo visiškai tamsu, ji nežinojo, kas ten atėjo, o ir burtų lazdelė įkišta labai nepatogiai.
Deoiridh stovėjo ir nejudėjo. Matė, kad atėjūnė uždegė švieselę savo lazdelės gale, tačiau tai nepaskatino jos kur nors judėti. Juk buvo galima tikėtis, kad ana tiesiog pagalvos, kad jai pasigirdo. Ar kad čia koks žmogiškai čiaudintis gyvūnas. Tad rudaplaukė tiesiog stovėjo ir nejudėjo. Deja, netrukus išgirdo dar vieną raginimą išlįsti. "Nebijok?" Kodėl turėčiau tavęs bijoti? pasipiktino rudaplaukė, nors jautėsi būtent taip, tik to nenorėjo pripažinti net ir pati sau. Teko trauktis lazdelę. Ji buvo kažkur giliai, tad kiek užtruko, tačiau galiausiai ginklas buvo rankoje. Kurį laiką pasvarsčiusi, ką daryti, Deoiridh nutarė kol kas nedaryti nieko. Tik žengė nedidelį žingsnelį į priekį ir iš karto atkreipė dėmesį į apšviestą atėjūnės veidą. Mokinė. Maždaug pačios Deoiridh amžiaus. Toks variantas jai visai tiko, mat susidurti su dar viena Sabrina von Sjuard visai nesinorėjo. Tik jau ne tokioje tamsioje ir ankštoje oloje.
- Ką čia veiki? - griežtai paklausė rudaplaukė nenuleisdama akių nuo mergaitės. Kilstelėjo savo lazdelę, tačiau kol kas nieko nedarė, tik tyrinėjo atėjūnę. Neįsivaizdavo, ar ji gerai moka kautis, tačiau budrumo neprarado. Tvirtai spaudė ginklą ir atkakliai spoksojo į atėjusiąją. - Iš viso, kodėl nemiegi tokiu metu?
-
Širdis daužėsi it pašėlus, kraujas tiesiog virė, kartą ar du net pritrūko oro. Ir viskas dėl ko? Dėl baimės. Baimės būti užpultai, sužeistai ar net nužudytai kažko, kas kartu su Gerda lindėjo oloje, didžiulio ežero pakrantėje.
Žalsvai pilkos akys beveik priprato prie ryškios šviesos, sklindančios nuo burtų lazdelės, ir viską apsupusios tamsos derinio. Varniukė siaubingai norėjo apsižvalgyti po olą, surasti kokį patogesnį kampą prisėdimui. Kad ir kaip bebūtų, čia teks praleisti ne penkias ir ne penkiolika minučių... Ketvirtakursei buvo nuoširdžiai keista, kad ganėtinai ilgą laiką nesulaukė jokios reakcijos iš kažko nepažįstamo, nežinomo, kartu su ja tūnojusio oloje.
Netikėtai tas kažkas išlindo. Žinoma, ryškiai nieko nesimatė. Kaštonplaukė pilnai ištiesė ranką, taip nukreipdama lazdelę arčiau to kažko, kad šviesa pasiektų nepažįstamąjį ar nepažįstamąją. Įtemptas žvilgsnis pastebėjo tą kažką. Tai buvo žmogus. Mergina. Panašaus amžiaus kaip ir pati Gerda. Daugiau Marqeen įžiūrėti negalėjo – žalsvai pilkos akys pradėjo rėkti, kad pavargo taip kentėti, tad Varno Nagui priklausanti mokinė užsimerkė. Tiesa, nepraėjus nė sekundei vėl atsimerkė ir stengėsi kuo geriau įžiūrėti asmenį tamsoje, stengdamasi įtikinti save, kad jei reiks, gintis mokės, nors tai buvo tik ne itin sėkmingas bandymas save padrąsinti.
Išgirdusi griežtą bendraamžės balsą, Gerda nežymiai krūptelėjo.
– To paties norėčiau paklausti tavęs, – kandžiai metė šatenė. Pakelta nepažįstamosios lazdelės nieko gero nereiškė. – O koks tau skirtumas? Miegu kada noriu ir kiek noriu, niekas man nevadovaus, – piktu žvilgsniu perverdama nežinomą merginą, klausimu ir kandžia replika atsakė ketvirtakursė.
-
Šviesa tokioje aklinoje tamsoje buvo nemaloniai ryški. Deoiridh nutarė, kad kita mergaitė yra itin gudri - apšviesk kitam veidą, ir jis nieko nematys. Grifiukė prisimerkė, tačiau visiškai prarasti regėjimo nesinorėjo net ir kelioms akimirkoms.
- Atsiprašau, jūsų malonybe, - sarkastiškai tarstelėjo Deoiridh išgirdusi, kad anai, matote, niekas nevadovaus. Nežinojo, ar nepažįstamoji gali ją matyti, tačiau vis tiek teatrališkai nusilenkė. - Nenorėjau įžeisti.
Atstumas tarp mergaičių buvo visai nedidelis. Animagė norėdama būtų galėjusi ir paliesti atėjūnę, tačiau, žinoma, to daryti nenorėjo. Tad tik žiūrėjo į šviečiantį lazdelės galą ir svarstė, ką daryti toliau. Žinojo, kad lauke siaučia pūga, tad taip paimti ir išgrūsti mergaitės tarsi nebuvo galima. Nors ko tu rūpiniesi? Jos čia niekas nekvietė. Tegul eina į lovytę kaip geras vaikas balselis galvoje nenorėjo, kad Deoiridh būtų tokia maloni.
- Manęs nereikia nieko klausti, nes ką aš veikiu, yra visiškai ne tavo reikalas. O tu įsibrovei ten, kur aš norėjau pabūti viena. Dėl to jau gali čiuožti iš čia.
Rudaplaukė įtarė, kad atėjūnė niekur iš čia nesitrauks. Visų pirma, ji tikriausiai atėjo slėptis nuo pūgos, tad kažin ar skubės į ją lįsti vien dėl to, kad buvo taip "gražiai" paprašyta. Maža to, jos atsakymas rodė, kad grifiukė susidūrė ne su kokia baile pirmakurse, o su įžūlumu tikriausiai nedaug nusileidžiančia persona. Nenoromis vėl prisiminė Sabriną. Ji irgi turėjo to įžūlumo ir užsispyrimo, su kuriais Deoiridh nelabai mokėjo kovoti. Tačiau ji buvo gerokai vyresnė. Jeigu čia esanti mergaitė išties yra maždaug jos amžiaus, galima tikėtis, kad nėra daug protingesnė. Rudaplaukė patenkinta kilstelėjo antakius. Padarys viską, kad šią dvikovą, jeigu tik ji įsiliepsnos, laimėtų. O kol kas tik stovėjo ir akylai stebėjo nepažįstamąją.
-
Buvo mažų mažiausiai keista taip stovėti ir laukti. Laukti kažko, ko nesupranti ir kas tikriausiai negresia. Bet keisčiausia buvo tai, kad Gerda nieko nedarė. Juk ją ta rudaplaukė mergiūkštė galėjo nužudyti! Galbūt ne ta galimai baikšti, bet tuo pačiu metu ir įžūloka asmenybė, o kažkas, ko esančio oloje Varno Nagui priklausanti mokinė nepastebėjo?
Sarkastiškai ištartas sakinys nusklendė olos oru atsimušdamas į šaltas sienas. Po jo sekė kažkoks keistas judesys, lyg nusilenkimas, bet kaštonplaukė sunkiai tą matė, nes eglinės lazdelės skleidžiama šviesa sunkiai pasiekė nepažįstamąją. Ir dar viena skambi frazė, kuri nė kiek nepaveikė ketvirtakursės. Tiesa, vietoje šių „malonių“ žodelių ji mieliau būtų išgirdusi prisistatymą – visgi norėjosi sužinoti galimo žudiko ar tiesiog šiaip įžūlaus asmens vardą. Nors... Gal tas vardo pasisakymas ir nebūtų niekuo padėjęs. Ši situacija vien dėl jos (kaip čia dabar pavadinti?) neįprastumo buvo dar geresnė, nei galėjo būti. O gal... Gerdai tiesiog norėjosi turėti draugų? Numetusi nereikalingas mintis į šoną, varnė išgirdo dar keletą šiurkščių sakinių. Per tokią pūgą? Pft, pasvajok.
– Ačiū, ne, brangute, – žalsvai pilkos akys keistai nužiūrėjo nepažįstamosios lazdelę. – Aš tiesiog nenoriu. Ir be to, nuo kada tu turi teisę visus varinėti ten, kur nori tu? Ir nuo kada ši ola yra tavo vieta? – Gerda krenkštelėjo ir žvelgdama tiesiai į minimaliai apšviestas mėlynas akis, nelaukdama jų savininkės atsakymo, tęsė savo monologą. – Ir šiaip, išsirinkai blogą slaptavietę. Čia šalta, niūru. Ir nesunku bet kam šią vietą rasti. Bent akmenimis įėjimą būtum apsidėliojusi, vis būtų sunkiau čia patekti.
-
Amelijai skaudėjo galvą. Šiaip netaip prasėdėjus pirmose pamokose Amelija vietoj pietų nuėjo į Hogvartso ligoninės sparną. Tikrai nesuprato kas jai darosi, o likusių pamokų praleisti nenorėjo. Ten Amelijai pasakė, kad jai viskas gerai, tik trūksta šviežio oro ir išleido ją į lauką. Atsidūrus ten mergaitė iš pradžių nežinojo ką daryti, be to galvą vis dar skaudėjo. Net ir oras, matyt, neveikia taip greitai. Ji nežinojo kiek jai leista (ar liepta) čia pabūti. Aišku buvo tik tai, kad į sekančią pamoką nespės, nes ji turėjo prasidėti už trijų minučių. Truputį pagalvojus mergaitė patraukė link ežero. Išvydus dar nematytą pakrantę patraukė tenai. Ir iškarto suprato, kad jai pasisekė, nes ten buvo kažkokia ola. Vedama didelio smalsumo mergaitė patraukė ten.
Oloje buvo labai tamsu. Amelija matė daug piešinių ant sienos, bet nusprendė, kad apžiūrės juos vėliau ir nuėjo gilyn į olą. Vis dėl to labai toli eiti bijojo, be to darėsi vis tamsiau. Mergaitė sugrįžo atgal ir pradėjo tyrinėti žymes sienoje.
-
Kadangi Mulungu taip ir nerado Kriu, jam teko įsigyti naują paršelį: berniukas suprato, kad be šio draugo mokykloje jam yra be galo liūdna. Tėvas tikriausiai nebuvo patenkintas žinia, tačiau dabar afrikietis žingsniavo palei ežerą lydimas naujojo savo augintinio, kurį ilgai negalvojęs jis taip pat pavadino Kriu. Vis dar tikėjosi, kad pirmasis kada nors atsiras, tačiau nutarė, kad, jeigu ką, tiesiog turės du paršelius vienodais vardais.
Mulungu žingsniuodamas apie nieką negalvojo. Galbūt kartais susimąstydavo apie tai, kad draugų rasti sekasi sunkiau nei jis tikėjosi, tačiau nuotaika buvo gana nebloga: Kriu, atrodo, greitai apsiprato naujuose namuose ir buvo galbūt netgi dar įžūlesnis už savo pirmtaką. Tai turėjo lemti dar daugiau nuotykių, kas berniukui visiškai tiko.
Beeidamas palei ežerą Mulungu pastebėjo kažkokią olą. Be galo susidomėjęs patraukė ten. Tiesa, atradimas šiek tiek ir gąsdino: vis dar prisiminė nejaukų nuotykį su Michelle. Tačiau dabar vaikas nebuvo vienas - jis buvo lydimas Kriu. Vadinasi, viskas bus gerai.
Vos tik įėjęs į olą klastuolis pamatė, kad kažkas viduje yra. Reikėjo tikėtis, kad ten mergaitė, mat jų šitoje mokykloje kažkodėl buvo siaubingai daug. Mulungu pradėjo svarstyti, ar jam geriau prieiti ir susipažinti, ar pasitraukti. Pastarasis variantas visai viliojo, ypač jeigu ten išties mergaitė. Vis dėlto noras pagaliau susirasti tikrų draugų labai viliojo, tad jis prisiartino kiek artėliau ir visa gerkle pasisveikino:
- Ačiū!
-
Amelija spėliojo kas paliko tas žymes oloje. Neabejojo, kad čia pasidarbavo ir mokiniai. Ten buvo įrėžti įvairūs vardai, prie kurių jų dailininkams, turbūt, nemažai teko pasidarbuoti. Amelija, nors ir mėgo piešti, bet neįsivaizdavo savęs čia stovinčios valandą ar ilgiau ir skaptuojančios savo vardą, kad jį galėtų perskaityti ateities kartos. Bet sienose buvo įrėžta ir kitokių - nesuprantamų ir sudėtingų ženklų, kuriais išraižyti visą sieną nebūtų apsiėmę net didžiausi Hogvartso kvailiai.
Amelija priglaudė pirštus prie akmens. Paviršius nebuvo malonus. Ne todėl, kad buvo gruoblėtas ir šaltas, bet todėl, kad vietose buvo nemažai dulkių. Amelija nusipurtė rankas ir įsikišo į žalsvo ir kiek pūkuoto megztinio kišenes. Akys vis dar buvo įbestos į piešinius ir Amelija juos taip atidžiai apžiūrinėjo, lyg tai būtų Hogvartso baigimo egzamino klausimai. Akys pradėjo sopėti ir mergaitė jas nusuko į smėlio priemaišus sienoje. Geltona spalva... Jaunoji varniukė užsimerkė. Bandė suvokti ar jai patinka ši spalva. Tikrai nebuvo pati mėgstamiausia, bet jei ta geltona spalva tai vasaros saulė... Arba citrininis glajus ant bandelės arba... Pienės, ką tik išsiritę viščiukai (nors pastaruosius Amelija buvo mačiusi tik knygų paveikslėliuose), medus... Gal geltona ir visai graži spalva. Galiausiai nusprendė mergaitė.
Staiga šalia Amelijos sprogo bomba. O gal suriaumojo koks milžiniškas magiškas gyvūnas? Šiaip ar taip, Amelija buvo tikra, kad jau pasaulio pabaiga ir tuoj atsivers dangus, o jame pasirodys Jėzus su savo angelais. Ji iš netikėtumo pargriuvo ant žemės, kuri, beja, šiuo metų laiku buvo šalta ir nemaloni. Rankomis atsiremti ir tokiu būdu sušvelninti smūgį varniukė nesugebėjo, nes šios vis dar buvo kišenėse. Amelijai baisiai skaudėjo šoną, o galvoje vargu ar dar liko bent viena sveika smegenų dalis. Mergaitė kurį laiką gulėjo neatmerkdama akių ir stengėsi giliai kvėpuoti. Pabandė suvokti kas čia nutiko, bet šokas buvo per didelis, kad ką nors prisimintų. Šiuo metu suprato tik tai, kad jai būtina ramiai kvėpuoti ir taip palaikyti savo gyvastį. Įkvėpt. Iškvėpt. Įkvėpt. Iškvėpt. Viens, du, viens, du... Galiausiai Amelija susiprotėjo atmerkti akis. ,,Pavojus", kurį išvydo, privertė rankas palikti kišenes ir pasitrinti akis. Nedaug trūko, kad Amelijai vėl atimtų žadą. Ir dėl to aš dabar čia guliu??? Amelijos galvoje, lyg šaipydamasi iš jos suskambo kažkokia muzika. Nuvaikius ją ir visas mintis šalin, mergaitė šiaip ne taip išspaudė:
- Labas... - Amelija vėl užsimerkė.
-
Kai pasisveiki, dažniausiai sulauki tokio pat atsakymo. Na, nebent susiduri su kokia nemandagia persona, kuriai į tokius dalykus nusispjauti. Vis dėlto kad žmogus, kuriam ištarei vieną draugišką žodį, paimtų ir nusiverstų ant žemės, buvo labai netikėta. Dėl to Mulungu, išvydęs, kad mergaitė nugriuvo, labai sutriko. Jo nuomone, net ir šitoje "europoje" tai nebuvo normalu. Ar bent jau per kelis čia praleistus mėnesius berniukas su tokia reakcija dar nesusidūrė. Nenuostabu, kad dabar jautėsi labai sutrikęs ir netgi išsigandęs: negi jis kažką padarė ne taip? Norėjo būti draugiškas ir mandagus - ir še tau kad nori... Žvelgė į mergaitę ir mąstė. Spėjo pagalvoti, kad ji gal negyva, bet, laimei, pamatė judinamas rankas. Nepaisant nenykstančio sutrikimo, veidą iš karto papuošė plati šypsena. Kad ir kas čia atsitiko, jie dar turi šansą susibendrauti.
- Labas, - nė kiek ne tyliau pratarė Mulungu galiausiai supratęs, kad ir vėl supainiojo žodžius. Bet argi dėl reikėjo nusiversti ant žemės?..
Mulungu norėjo ištiesti ranką ir padėti mergaitei atsistoti, tačiau tai padaryti nebuvo jauku, tad tik stovėjo ir žiūrėjo. Atkakliai kartojo sau, kad yra pirmojo genties medžiotojo vyriausiasis sūnus, tačiau vis tiek trūko ryžto. Galiausiai žengė žingsnį jos link, tačiau pavėlavo: visiškai pamirštas Kriu trūktelėjo pavadėlį ir išsilaisvino. Nieko nelaukdamas puolė prie gulinčios mergaitės. Mulungu nenorėjo, kad ji paršelio išsigąstų, kad riktelėjo:
- Kriu!
-
Jau turėdama šiek tiek žmonių kraujo, Heidi traukė ežero pakrante, ieškodama tiek geros vietos, tiek vargšų gyvūnėlių, kuriems teks garbė dalyvauti mergaitės mokymuose. Aklas vaikščiojimas ir bandymas rasti gerą ir jaunosios vampyrės poreikiams, nebuvo labai gera idėja, kadangi taip šioji galėjo praleisti daugiau laiko ieškodama geros vietos, negu mokydamasi. Kažkas sušlamėjo krūmuose, tad klastuolė puolė į juos, pagaudama vieną, o po to ir kitą kiškį. Pagriebusi abudu nelaimėlius už trumpų ir pūkuotų kojyčių, Heidi tęsė savo paieškas, jau turėdama net gi du, mirusius draugus.
Keliavimas nesitęsė labai ilgai, tad mergaitė nespėjo panirti į atsiminimus, kurių nenorėjo prisiminti labai gerai, tačiau nenorėjo jų pamiršti, kad staigiai prisiminus, labai nepasibaisėtų savimi. Jaunoji vampyrė nenorėjo, kad prisiminai ją persekiotų, lyg piktosios būtybės, siaubo filmo herojų, bandantį išgyventi iki filmų serijų pabaigos. Iš lėto prisiartinusi prie olos, tamsiaplaukė įžengė į vidų, apsidžiaugdama, kad sugebėjo rasti šią vietą, nesugaišdama labai daug laiko. Nors čia ir nebuvo labai daug dalykų, tačiau įvairių dydžio akmenų, kurie galėjo tikti nedideliam stalui, buvo prikrauta dideliais kiekiais. Susiradusi vieną iš jų, klastuolė ant jo padėjo indelį su krauju, o tuomet atsitraukusi nuo jo ėmė kauptis. Praėjo dar šiek tiek laiko, tikriausiai net gi daugiau, negu užtruko pasiekti šią vietą, tačiau pagaliau Heidi susikaupė ir buvo pasiruošusi.
Burtų pagalba atsukusi indelį ir šiek tiek užlašinusi kraujo ant kiškio, esančio kiek arčiau jos, mergaitė pasiruošė mokymuisi. Netruko ilgai, kai raudono skysčio kvapas pasiekė jutimo organus ir jaunoji vampyrė ėmė žengti arčiau. Viskas vyko pakankamai sklandžiai ir atrodė lyg tamsiaplaukė tiesiog judėtų jų link, nebūdama šios rasės atstove, tačiau jau pusiaukelėje pasidarė sunkiau atsilaikyti. Kuo arčiau, tuo sunkiau, tai skambėjo kaip logiškas dalykas, tačiau klastuolė anksčiau nenorėjo tuo tikėti, tad dabar teko nusistebėti. Šiaip ne taip atsilaikydama, Heidi nuėjo du trečdalius kelio, tačiau žengusi dar vieną žingsnį, vos ne iš karto puolė, prie artimesnio kvapo šaltinio - vieno iš kiškių kūno. Pajautusi kraujo skonį, mergaitė suprato, kas atsitiko ir atsitraukė nuo jo, uždarydama indelį, kad kvapas nebebūtų toks stiprus. Jaunoji vampyrė buvo savimi nusivylusi, aišku nesitikėjo, kad pavyks iš pirmo karto, tačiau vistiek buvo liūdna, jeigu ten būtų buvęs kraujuojantis žmogus, viskas nebūtų taip gerai pasibaigę, kaip su jaunąja klastuole.
Praėjo dar šiek tiek laiko, tamsiaplaukė šitą mokymosi būdą pakartojo dar keletą kartų, tačiau sulaukdavo tų pačių rezultatų ir jokio didelio skirtumo nejautė. Su kiekvienu pakartojimu jėgos seko, tačiau klastuolei vistiek atrodė, kad kiekvieną kartą, ji per bato kulną, priartėdavo arčiau. Tokie rezultatai Heidi nelabai patiko, tačiau šioji dėl jų džiaugėsi, kad ir kokie maži šie buvo. Šiek tiek pailsėjusi, mergaitė nusprendė palikti indelį čia, kad nereikėtų brautis į sandėlį, norint gauti dar žmonių kraujo.
Pakilusi nuo akmenimis pripildyto grindinio, patraukė pilies link, didžiuodamasi savo naujais rezultatais, kuriuos tikėjosi didinti su kiekviena diena. Na nebent Hogvartsas pritrūks kraujo.
-
Dinas ir vėl vaikščiojosi paliai ežero pakrante. Buvo vakaras, saulė leidosi orandžine spalva. Pūtė lengvas vėjelis, o ant peties Dinui tupėjo nauja jo draugė - Šarlotė. Tai buvo knisiukė, ji prisirišo prie Dino, kaip ir vienas lankutis, jo kišeniui. Berniukas Šarlotę išgelbėjo Uždraustajame miške, kai aptiko ją su sužalota letenėle, dabar jis turi saugotis, kad mažoji nenaudėlė nenukniauktų kokio laikrodžiojo ar menzūrėlės. Kišeniuje besnaudžiantis Semkolnas Kambaldoras ( Dinas jį vadino Semu ), buvo toks išdidus ir dar norėjo prieš pateles pasirodyti, o maskui ir nukrito nuo medžio šakos, taip neteko pusės vienos antenos. Pradėjo lyti ir Dinas greitai bėgo po artimiausiu prieglobsčiu. Jis atsisėdo turku oloje ant kietos žemės ir svajingai žūrėjo priekin, į pasakišką vakaro saulę. Jis dažnai taip, užsisvajojęs, ilgesingai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę. Jis visada nemėgo vakarų, nes bežiūrint į saulę, jis kažką prisimindavo, tarsi ko ilgėtūsi. O tada, jis išgirdo žingsnius ir greitai paslėpė Šarlotę po apsiaustu.
-
Šį gražų vakarą, Carla nusprendė susipažinti su Hogvartso aplinkybėmis. Apsiprasti prie šios didelės vietovės, galbūt susirasti net naujų draugų. Nors ir nebuvo mergaitė kalbi, nebent su savo išgalvotomis karvėmis, nusprendė, kad vis tiek, reikia bent vieno žmogaus kaip draugo. Klastunyno mokinė užsidėjo padėvėtą sarafaną, šiek tiek įplyšusį megztuką ir sportinius batus. Išėjusi iš klastunyno bendrojo kambario, pradėjo kulniuoti link kiemo. Eidama grožėjosi dangaus žvaigždėmis ir Hogvartso pilimi. Mergaitė vis dar negalėjo patikėti, jog randasi tokioje prabangioje vietoje ir dar.. magiškoje vietoje. Čia gyventi daug geriau, nei savo namuose, kuriuose sulūžusios grindys. Priėjusi prie kažkokios olos, netoli ežero pakrantės, krito ant žolės.
Tikriausiai sarafanas įsipurvino, nes deja lijo, o žolė ir žemė nebuvo sausa. Koks skirtumas. Manęs vis tiek niekas nemato, niekas negirdi, niekas nieko nesakys. - Žiūrėjo į tas gražias, baltas, žvaigždes mąstydama. Visi plaukai buvo permirkę vandeniu. Kartais papūsdavo lengvas vėjelis, darėsi kiek šaltoka. Ilgai mokinė būti nesiruošė. Dar dešimt minutėlių ir viskas. Gražus pilnatis švietė Carlai į akis. Tai gal kiek trukdė, tačiau buvo gražu. Galvoje, vėl atsirado tos baisios mintys, kurios neduodavo ramybės karvių mylėtojai. Broliai, seserys, tas faktas, jog mokiniai gali tyčios iš šios aprangos, daiktų. Visos šios mintys sugadino gerą nuotaiką. Netikėtai atskrido paukštukas, atsisėdęs ant mergaitės peties. Labai man tavęs čia reikėjo... Nekreipusi dėmesio, išsitraukė iš savo suplyšusios kuprinės, du sumuštinius. Šiandien vėl, nieko nevalgė. Nors ir galėjo, didžiojoje salėje.
Prie sumuštinio vėl atskrido paukštis. Koks drąsus.. Jis su savo snapu kirto sumuštinį. Nebesusivaldžiusi Inessa, pasiėmė netoli esantį pagalį ir smeigė į paukščio sparną. Negalėdama patikėti tai ką padarė, išmetė net ir patį sumuštinį iš rankos. Ne, tai padarė ne Carla, tai padarė tos žiaurios mintys ir bloga nuotaika. Iš tiesų, mokinė negalėjo suvokti iš ko paveldėjo tokį elgesį. Tikriausiai iš brolio Breto. Tik jis sugebėdavo smūgiuotis ir žeisti žmones. Bet ir tai, nežudyti. O galbūt, ji jo dar nenužudė? Gal dar yra galimybė išgydyti paukštį? Nežinia. Šviesiaplaukė greitai pakėlė paukštuko sparną, jis buvo smarkiai sužeistas, kraujavo. Nagi, Carla, tu juk burtininkė, sugalvok ką nors. - Vis dar stebėjo tą sužeistą paukštį, apsiverkusiomis akimis. Burtininkė. Tačiau pirmakursė.- Negatyvios mintys vis trukdė prisiminti burtažodį. Bet aš daug skaičiau... daug skaičiau kerėjimo knygų, pati juk praktikavau. Nagi, tu gali! Tu gali išgydyti šį vargšą. Pasitelkusi savo intencija ir noru, pasakė aiškiai ir garsiai burtažodį. Nepavyko. Pakartojo gal ketvirtąjį kartą.
Na ir štai, paukštukas liko sveikas ir gyvas. Carla nusišypsojo. Atidavė visą savo sumuštinį ir palinkėjo sėkmės skraidyme, ieškojime valgyti. Tuo tarpu lietus pradėjo dar stipriau lyti. Mergaitė buvo jau per daug sušlapus, tad pradėjo ieškoti vietelės apsisausinti ir tuo pačiu, sušilti. Kažkokia uola. Geriausias variantas. Nuėjusi tenai, aptiko net kažkokį berniuką! Anglės širdis pradėjo nežmoniškai plakti. Mergaitė numetė kuprinę tolyn, ir atsisėdo netoli Eriko. Carla, ištark bent žodį. Atrodai labai durnai.
- Labas, - Kiek nedrąsiai pasisveikino ir paraudusi, šyptelėjo. - Koks gražus oras, - Su sarkazmu tone, nežinodama ką daugiau gali pasakyti, tarstelėjo ji.
-
Taip, Dinas neklydo. Kažkas buvo lauke. Na ir kas per žmogus vaikščiotūsi lauke tokiu oru? Pagalvojo berniukas. Po kokių ramybės ir tylos minučių kažkas sukrebždėjo, sucypė, nukrito, tada gasūs riktelėjimai, gal keturi ar penki, o gal tik trys... Kas žino, niekas juk neskaičiavo. Galiausiai Dinas susiraukė ir šiek tiek pyktelėjo ant to, kas kėlė triukšmą, šiam monotoniškam ir savotiškai nuostabiam vakarui bei ritmingai žemėn krentančiam lietui. Berniukas norėjo stotis, ir išlieti savo nepasitenkinimą ant to kas kėlė triukšmą lauke, tačiau vos jis atsistojo, tuojaus pat ir vėl klestelėjo. Jis negali išeiti ir iš niekur nieko imti ir pradėti čia putotis, kaip koks nenormalus. Berniukas pabandė nurimti ir užsimerkęs paniro į savo fantazijų pasaulį. Tada, kai buvo įdomiausia dalis (pagaliau jis rado Zuvu!), jo klausa ir protas susijungę išanalizavo tai, jog lauke mergina. Ji turėjo, spręndžiant iš visko, būti gan liūdna, pikta ir šiaip, užlieta daug kitų prastų emocijų. Na, vienaip ar kitaip iš jos kelemų garsų buvo galima suprasti, kad diena, ar vakaras jai šiandien ne per garaiausias. Berniukas nuspręndė nuslėpti savo gebėjimą, nuo naujai sutiktos mergaitės. Ji buvo šviesių plaukų, gažių, didelių akių (pagaliau ne žalios, o tai tenkino Diną.), lūpos buvo siaurutės ir atrodytų mažos, tačiau šlapios dėl lietaus, atrodė blizgančios ir didelės. Nepažįstamoji buvo tikrai gan aukšta, gal net beveik Dino ūgio ir keistai plona, plonesnio žmogaus nesu dar matęs. - pagalvojo berniukas, nužvlgdamas šviesiaplaukę. Jos drabužiai buvo prasti, sarafanas buvo kiek padėvėtas, tačiau nei tai vaizdą gadino, ji buvo apsitaškiusi dumblu, ir Dinas pagalvojo, kad erčiau eis, nes mergaitė atrodė nei draugiška (nors ir miela.) nei tvarkinga. Vienintelis dalykas, gal du, kurie tenkino Diną, tai kaip jau buvo paminėta, jos mėlynos ir su trupučiu žalios, plačios akys (gan keista, kad naujai pažįstamas vaikas žiūrėtų kitam tiesiai į akis nt nedvejodamas) ir ilgi, gražūs, beveik auksiniai plaukai. Staiga jis prisiminė savo silpnybę, kad jam sunkiai sekasi bendrauti su nepažstamomis merginomis, na, reikia pirmiau išsiiškinti iš kurio ji koledžo. Jeigu bus iš klastūnyno, jis galės atsikvėpti ir būti pilnai savimi. Tiesa, jis dar nieko nepasakė jai, o mergaitė jau buvo pasisveikinusi, kad ir nedraoviai, tačiau vis viena buvo su juo pasisveikinusi ir spėjusi panaudoti sarkazmo.
- Labas... - balsas juokingai, kvailai nuskambėjo oloje ir jį vis atkartojo aidas, ir berniukas greitai pasistengė aidą atnaujinti nauju pasisviekinimu. - Hm, labas. Taip... oros tikrai galėtų būti ir geresnis. - jis kalbėjo neįprastai tyliai ir kalbės taip toliau, iki kol nesužinos jos koledžo.
- Am, kas per triukšmas buvo lauke? - jis bandė rutulioti pokalbį. - Aš Dinas. - šiandien jis visai neturėjo noro sakyti viso savo vardo, nes ir vėl būtų tekę aiškinti, kad nėra iš Miglapūčių giminės. Berniukas vis dar buvo su apsiaustu. - Aš... iš Švilpynės, na, bet tu juk matai. - jis parodė į savo emblemą ir pagalvojo, kaip juokingai ir apgalėtinai turėtų dabar atrodyti. Jis pabandė nusišypsoti, tačiau ta šypsena buvo kažkokia prakiurusi ir išsileidusi, kaip kad susprogdintas ar ne, net nepilnai pripūstas balionas. Ta šypsena tokia jau varginga buvo. Iš jo visada draugai juokdavosi, žiobarų mokykloje, kai klasiokė pasisveikindavo, o jis vėl taip pat kaip ir dabar vargingai nusišypsodavo ir bandydavo kažką suveblenti, o nieko nesigaudavo tik: A-a-...Aš... Aaaa-a-aš. Paskui iš jo kalbų krizendavo net ir mergaitės. Jis pamėlynavo iš gėdos prisiminęs senają klasę. Juk niekada nebuvo dar karto, kad normaliai pasisveikintų su mergina. Na o dabar jis uždavė lememą (lementį jo išraiškų ir jausmų bei drovumo diagramą.) klausimą.
- Iš kurio tu koledžo! - jis taip tebgėsi nesumikčioti, kad net nepavyko sakinio paversti klausiamuoju, o tik iššaukti. Ir vėl tas kvailas aidas. - jeigu tik būtų galėjęs, pasičiuptų tą aidą ir prisaigdintų daugiau nesijuokti ir nesišaipyti bei nedaryti gėdos ir viso kito kas jam nepatinka su jo balsu. Berniuko balsas kažkaip išsikraipė aide ir jo veidas atrodė tarsi perkirsta pusiau, viršuje mėlyna, apačioje raudona. Jis kantriai ar nekantriai, pats susivokti negalėjo, laukė atsakymo iš taip pat keistai atrodančios mergaitės kaip ir jis pats.
-
Staiga pajuto šiurpuliukus nugaroje. Šis jausmas mergaitei velniškai nepatiko. Bet kas keista, tai šį jausmą pajuto pirmą kartą. Pasižiūrėjusi į tas gražias, mėlynas, akis vėl nusišypsojo. Tos akys buvo panašios į Carlos, tik daug... ryškesnės, mėlynesnės. Carla atsisėdo patogiau ir staigiai, nukreipė savo žvilgsnį į lauko pusę. Tokia tyla, dar labiau jaudino pirmakursę. Ką aš ne taip pasakiau? Gal aš išsitepusi? O gal per daug baisiai atrodau?- Mąstė šviesiaplaukė. Žinoma, stilius mergaitės buvo klaikus, ypač tie padėvėti drabužiai. Tikriausiai net profesorius ar profesorė, išsigąs Inessos OConnor. Pagaliau. Pagaliau gavo pasisveikinimą iš švilpynės mokinio. Tas "Labas" keistai nuskambėjo, tačiau neturtingoji nei kiek dėl to nesijaudino. Dar kartą pasisveikinus berniukui, mokinė išties pasijautė keistai. Tikriausiai jau pats metas iš čia nešdintis ir keliauti link burtų ir kerėjimo mokyklos, nors ir reiktų nemažai paeiti. Vis gi atrodė, jog šis nepažįstamasis visiškai nenori bendrauti ar turėti kažką bendro, su Carla.
O gal ir nereikia iš čia eiti. Mergaitė išgirdo ne tik tą netikusį pasisveikinimą, bet ir atsaką į sarkazmą. Kurį laiką patylėjusi, kartu su Dinu, atsakė į klausimą.
- Triukšmas? - Nelabai galėjo suprasti, apie ką jis, klustelėjo šviesiaplaukė. Gal jis turi omeny, mano kalbą su paukščiu? Bet ne, nemanau. Tikriausiai turi omeny tą audrą, kuri vyko ir vyksta, lauke. - Ai, taip. Neįsivaizduoju. - Nedrąsiai atsakė ir pasijautė dar didesnė kvailė. Pasijautė kaip ta mergaitė iš knygos, kuri nemoka kalbėtis ar užvesti pokalbio. Užvesti pokalbį, turėjo Dinas. Na, panašu ne tik ji keistai elgėsi, bet ir jis. Sužinojusi berniuko vardą, atsikvėpė ir šyptelėjo savo ta kreiva šypsenėle. Manau, jis per daug pasitiki žmonėmis. Savo vardo iškarto nesakyčiau net karvėms. Galbūt reiktų ir man prisistatyti? Juk.. naujos pažintys, nėra blogai. Ilgai pasvarsčiusi, pasižiūrėjo vėl į lauką ir užsidėjo kuprinę ant pilvo. Ji šiek tiek šildė klastuolę, nuo to baisaus šalčio.
- Malonu, - Tyliai tarstelėjo ir pati prisistatė. - Aš esu.. Carla Inessa OConnor, bet gali mane vadinti ir Car, arba tiesiog Inessa, na, vadink mane kaip nori, - Baisiai susimovė klastunyno mokinė. Kas tau negerai? Ar aš ką tik pasakiau jam savo pavardę? Iš jos galima suprasti, jog gyvenu baisiai neturtingoje šeimoje. Nusišypsojus garbaniui, mokinė pajautė dar didesnius šiurpuliukus nugaroje. Tas jausmas.. Carla negalėjo tiesiog atsigrožėti ta šypsenėle ir tomis akimis. Pasidarė dar labiau šalta, mergaitė net nebežinojo ką daryti, tik susigūžusi vėpsojo tai į audrą, tai į jį. Nuo tokio rėkimo, klastuolei pasidarė net ir juokinga, tačiau juoką bandė sulaikyti.
- Aš...- Atmintis kažkur išsigaravo. Ne, atmintis buvo vietoje, tačiau negalėjo prisiminti to koledžo pavadinimo. Aš tikrai nesveika. Taigi šiandien dar rašiau dienoraštyje į kokį koledžą patekau, ar mane taip užkerėjo jis? - Karvyno, - Va dabar tai šakės. Dabar stipriai, Carla susimovė. Buvo tik viena išeitis, paversti šį susimovimą į juokelį. Tik po šio žodžio, prisiminė iš kokio koledžo yra. - Juokauju. Klastunynas. Ar švilpynė ir klastunynas sutaria? - Nusijuokė mergaitė, pasidomėjusi. O ne! Jeigu jam nepatinka klastunynas? Velnias, bus blogai.
-
Mergait kalbėjo nedrąsiai ir kiek mikčiodama. Na štai, Dinas pagaliau išgirdo jos vardą, na, ir antrą vardą ir dar pavardę... Ji keistai, tarsi pelytė žiūrėjo į Diną ir toliau tylėdama.
- Carla. - staiga pasakė jis, o tada pagalvojo, kad Carla Inessa OConnor neskaito jo minčių, taigi jis patikslino savo sakinį. - Taip... Carla, vadinsiu tave Carla. Nemaniau, kad iškarto taip imsi ir pasakysi savo vardą... Na jeigu tu pasakiai, tai ir aš vadinas galiu. - jis šyptelėjo kreiva šypsena, kokia jis dažnai nesišypsodavo, nežinia, gal dabar buvo pirmas kartas, nes visi jį įpratę matyti šiltai ir draugiškai besišypsantį, bet Carlą jis mato pirmą kartą, ji Diną tikriausiai irgi, tad neatrodys keistai. - Taigi, aš esu ne tiesiog Dinas... - jėzau marija, kaip keistai nuskambėjo - O Erikas Dinas Miglaputys! - tarsi pats save su pasididžiavimu (ištikrūjų tai ne) pristatydamas iškėlė rankas Dinas, tada kelias akimirkas buvo tyla. Carla vis dar į jį žiūrėjo keistai, kaip į kokį nematytą padarą. Dinas žaibiškai nuleido rankas ir išraudęs nusikeikė mintyse.
- Dėl to triukšmo, esu įsitikinęs, kad ten buvai tu, ar kalbėjaisi su kažkuo? Nieko lauke daugiau neužuodžiau... tai yra neišgirdau. - sustingęs viską sumalė švilpis.
Mergaitė dar atsakė iš kurio ji koledžo. Dinui palengvėjo ir jis kalbėjau dauuuug laisviau. Berniukas nusijuokė išgirdęs žodį ,,karvyno", bet tai nebuvo juokas su kuriuo šaipomasi iš kitų, tai buvo nuoširdus, paprastas ir draugiškas juokas.
- Iš klastūnyno... oi palengvėjo... - jo balso aidas dabar nutilo, tarsi supykęs, kad negali balso ištampyti. - Na nežinau, niekas nsutaria su klastūnynu. - jis kalbėjo tiesmukai, kaip ir visada įsidrąsinęs. - Bet tai nereiškia, kad ten mokinasi tik blogi mokiniai, kaip dauguma ne iš klastūnyno kalba. Aš turiu vieną draugę klastuolę, o ji gan draugiška, manau tu būsi tokia pati. Na, ne tai kad tokia pati, o manau, kad... kad būsi irgi draugiška, nors esi tokia... hm, keista. Tik neįsižeisk, jeigu tai įmanoma, nes aš irgi pakankamai keistas, ypač artimiau su manimi susipažinus. - jis nejučia (tai jam darėsi beveik kaip įprotis) truktelėjo savo ilgą pavienėm strazdanom nusėtą baltą nosį ir užuodė, kad mergaitei šalta ir kad ji šiek tiek jaudinasi. - Gal tau šalta? - jeigu jis būtų pasakęs ,,tau šalta" arba ,,supratau, kad tau šalta" mergaitė palaikytų jį nenormaliu. Tikriausiai. - Galim eiti pilin aš turiu skėtį. - jis parodė pirštu į šalia gulintį juodą skėtį.
-
Gal ir nebuvo taip blogai. Mergaitė dar kartą nudelbė akis į žemę. Plytų nebuvo, tad nebuvo ką skaičiuoti, tačiau vis negalėjo išlaikyti akių kontakto. Taip norėjosi tos vienos žvakikės, kuri šildytų mergaitės rankas. Na, o dabar mokinė tik tylėjo ir klausėsi lietaus. Ištvers tą šaltį, galbūt nenumirs. Žvelgusi į berniuką, ieškojo žodžių galvoje.
- Hm... - Sumurmėjo Carla. - Įdomu kodėl. Manau, kad klastunynas yra nuostabus, ryžtingas, siekiantis koledžas, - Pasakė nenorėdama įžeisti vaikino nuomonės. O galbūt ir blogai, kad patekau į klastunyną... gal rimtai šio koledžo niekas nemėgsta ir aš būsiu atstumta? Šiek tiek užsisvajojusi, grįžo į realybę. Išgirdusi jo žodžius ir tai, kad ji keista, truputį sustingo. Taip, kad ji keista, tai visados žinojo, bet nemanė, jog tas keistumas taip ryškiai matysis. Mergaitė pasikasė plaukus, į kuriuos kažkas įkrito ir toliau klausėsi pašnekovo. - Žinai, tu man atrodai labai geras žmogus. Man patinka tavo akys, plaukai.. drąsa, tu turi draugų... o aš nei vieno. Tad manau aš keistesnė nei tu. - Nusijuokė šviesiaplaukė. Vis dar susigūžusi nuo šalčio, laukė kada abu galės grįžti į pilį ir pabūti kartu joje. Vis dėl to artėjo naktis, nesinorėtų, kad naktį profesoriai ar kas kitas, rastų du pirmakursius lauke.
- Aha.. truputį, - Sumelavo ji, nes iš tikro buvo labai šalta, o ne truputėlį. - Žinomaaa, eime, - Šyptelėjo Inessa. Net nesuprato kodėl tą "a" taip užilgino, tačiau džiaugėsi, jog pagaliau nereikės sėdėti baisiame šaltyje. Atsistojusi, užsidėjo kuprinę ant pečių ir pradėjo žingsniuoti.
-
[Nihalos asmenybė]
Nihala pajuto galvos spaudimą ir lengvą pykinimą, tačiau viskas baigėsi per porą akimirkų ir vėl viskas kaip niekur nieko. Tiesa, bėda ta, jog Nihala neprisiminė kaip ir kada iš vis prasidėjo tas galvos spaudimas ir visa kita. Gerai pagalvojus, jau ne pirmą kartą taip - neaiškus skausmas iš niekur nieko, o tada bats - ir nebeliko nieko. Šiaip, svarbiausia, jog nebeliko nieko. Nors... gal vertėtų susirūpinti ir nueiti į ligoninės sparną, jei tik iš vis ras jį? Nors, kad tave kur, ne! Durnai atrodytų eiti pas hilerius vien dėl menko nieko.
Pagaliau baigusi mąstyti apie tą nesąmoningą ir nereikšmingą skausmą Nihala susikoncentravo į garsus ir jutimus. Sprendžiant iš garso ir menkai juntamo atšiauraus vėjo, sklindančio iš kairės pusės, Varno Nago koledžo atstovė matyt yra lauke ir ne bet kur kitur, o prie to didžiojo ežero, kuris šiuo metu, jei Nihala gerai nustatė, turėtų būti merginos kairėje pusėje. Bet... Kaip aš išvis atsidūriau prie to ežero? Ar išvis, lauke? Nuoširdžiai nepamenu. Akimirką sutriko keturiolikmetė, tačiau greit visą tai nuvijo į šalį, nes kam gi jaudintis dėl to, kas buvo, o ne dėl to, kas vyksta dabar ar tik įvyks? Nėra prasmės!
Neregėjo Nihala jau visą gyvenimą, tad ir šiandien tai neproblema. Nesunkiai nusistačiusi už kiek, plius minus, pėdų ir kokio, plius minus, dydžio yra įvairūs objektai, baltaplaukė patraukė link, jos manymu, kalno, kursi turėjo būti už maždaug 170 pėdų. Ir tikrai, nuėjusi panašų atstumą, akloji pajuto kylanti šlaitu.
Pala ką? Kas čia per puntukas išdygo?! Nesusigaudė Nihala, kai jai po kojomis staiga baigėsi žemė. Jugi ji turėjo kopti kalnu, o čia - skylė! Bet tai ant kokio dydžio ta skylė! Neatsistebėjo Nihala, o tada jai toptelėjo, kad tai...
- Ola! Na žinoma!
Nieko nelaukusi Nihala apgraibomis isliūkino į tą didžiulę olą.
-
Tą ankstų pirmadienio rytą Alanas nežinojo kur dėtis.
Sesuo sunkiai sirgo. Jis neseniai sugrįžo į mokyklą. Savaitgalį buvo išvykęs jos aplankyti. Mažoji jau gulėjo ligoninėje, apimta siaubingos karštinės, visa išberta. Alanas tą rytą buvo niūrus kaip niekados.
Norėjo rasti kokią atkampią vietą ir ten pabūti vienut vienutėlis, todėl ir išėjo laukan. Kartu žinoma ėjo ir jo palydovas šuo Dingas.
Kaip visada liūdnu metu, Alanas turėjo savo užburtą grotuvėlį ir per ausines liejosi muzika. Kadangi tai jau buvo didelis niūrumo laipsnis, tai grojo Avenged Sevenfold dainos.
Berniukas pasiekė savo kelionės tikslą, atkampią olą ir įlindo vidun.
- Lumos. - Užsidegė šviesa, mat čia tvyrojo visiška tamsa. Ir tada Grifas žinoma pastebėjo, kad nėra čia vienas. Ar šitoje mokykloj įmanoma rasti tuščią vietą? Siuto. Oloje buvo mergina. Vienas pažįstamas Klastuolis jam aiškino, kad ji visiškai nieko nemato. Ir dabar Alanas matė, kad ji gali tuojau pat atsitrenkti į čia riogsantį didelį akmenį. Tikriausiai ji mane turėjo iš kilometro išgirsti, vien dėl tos muzikos. Pamanė, tada tyliai, kad visgi jos labai neišgąsdintų pasakė.
- Atsargiai, priešais tave, už kelių žingsnių yra akmuo, nesusitrenk.
-
[Nihalos asmenybė]
Nemažai laiko čia buvo gana tylu ir... savotiškai jauku. Buvo smagu tyliai sėdėti ir klausytis vėjo gūsių, vandens šiurlenimo. Tiesa, tokiomis aplinkybėmis Nihala netgi džiaugdavosi, jog yra akla, nes kas žino ką ji iš vis išvystų, jei galėtų regėti ir kaip smarkiai tai ją išgąsdintų. Išgąsdinta varniukė tikrai nepasimėgautų jokiomis akimirkomis, taigi, aklumas gal visai ir į naudą. Jugi reikia ieškoti pozityvių dalykų.
Taip baltaplaukė praleido dvidešimt šešias minutes (Nihala turėjo ypatingai gerą laiko tėkmės jutimą) viena su savo rytiniais apmąstymais. Dauguma jų buvo, kaip pavyzdžiui minėtasis, pozityvūs, tačiau, žinoma, Nihala, kaip ir dauguma kitų tokio amžiaus paauglių, neapsėjo ir be vidinių konfliktų. Deja, Nihala jau buvo toksai sutvėrimas, kad ne vidiniai, o išoriniai konfliktai jai visai... patikdavo. Konfliktuoti, pyktis, erzinti kitus, todėl, jog jie erzina tave visai smagu. Taip mąstė Nihala ir jei vos tik kažkas pradėdavo pravardžiuoti ją dėl aklumo, nieko nelaukusi atsikirsdavo tuo pačiu ir iš mažytės žiežirbos sukeldavo visą ugnį.
Po tų dvidešimt šešių minučių ir keturiasdešimt kažkelių ten sekundžių Nihalos aštri klausa pagavo keistus garsus. Mergina iškart sukluso, nes tai buvo ne kas kitas, o muzika. Žinoma, ji kol kas girdėjosi labai silpnai, tačiau tai vis vien buvo muzika, o muzika Nihalai tai tarsi šviesa regintiesiams. Varno Nago koledžo mokinė taip susikaupė, jog išgirstų kiekvieną tos muzikos natą ir vėliau galėtų ją atkartoti grodama būgnais, kad net neatkreipė dėmesio į vis garsėjantį muzikos garsą ir į žingsnių garsus, tad kai kažkieno balsas leptelėjo kažkokią pastabą apie akmenį, Nihala tiesiog persigando, staigiai pakilo iš sėdimos pozos ir su siaubu sukliko. Tuomet pajuto galvos sutrenkimo skausmą ir jai toptelėjo, jog katik skaudžiai trenkėsi galva į olos lubas.
- Po velnių, skauda! Pala, ką sakei? - kiek piktai atkirto, nes galvą susitrenkė kaip reikiant.
-
Galai griebtų... Nuostabu. Alanas nusiėmė ausines, dabar jau ji buvo dar arčiau to kvailo akmens ir galėjo susitrenkti dar kartą.
- Tu prie pat dantyto bjauraus akmens. Kaip tu? Labai susitrenkei? Atsiprašau.
Gal man dabar tiesiog dumti iš čia? Ir kodėl aš amžinai įkliūnu į visokias situacijas?
Bet berniukas liko vietoje. Iš ausinių griaudėjo sunkusis metalas ir jis išjungė grotuvą.
Ką čia dabar geriau daryti? Nenorėjo veltis į pokalbį, bet pagalvojo, kad kol kas geriau likti. Gal merginai prireiks pagalbos ar ką.
- Beje labas, aš Alanas.
Prisistatė. O tada, iš olos gilumos pasigirdo cypimas bei krebždėjimas. Ir pro juos kaži kas pralėkė. Tai buvo smulkus padarėlis, arba keli. Alanas nespėjo jų sužiūrėti. Dingas žinoma stryktelėjo jų vytis, ėmė loti. Bet Grifas spėjo sučiupti jį už antkaklio. Ir kadangi šuo buvo didelis ir stiprus ir šoko smarkiai, Tai puikiausiai galėjo patraukti smulkų berniuką ir tas plojosi ant žemės. Išmetė iš rankos lazdelę, o toji kaukštelėjo į grindis ir užgeso. Alanas absoliučiai apako tamsoje.
Viso šio šurmulėlio kaltininko smulkaus gyvūnėlio neliko. Dingas įsitempęs uostinėjo orą. Berniukas Ėmė ieškoti pražuvusios lazdelės. Net pamiršo čia esančią merginą. Bjauriai diegė galvą, kurią susimušė krisdamas.
- Nuostabu. - Sumurmėjo tyliai.
-
Roma vaikščiojo palei ežerą. Netikėtai ji pamatė olą kurios čia nėra mačiusi. Na arba tiesiog nepastebėdavo. Nors beveik visada kai čia ateidavo praeidavo visą ežero pakrantę. Na, bet turbūt į šią olą niekada neatkreipdavo dėmesio. Roma įėjo į olą. Ji nustebo, kad ji buvo labai labai didelė. Ji susirado pusiau kelmą, pusiau akmenį. Ji nusprendė čia prisėsti paskaityti kadangi buvo atsinešus knygą. Roma atsinešė knygą, nes beveik visada skaitydavo prie ežero. Romai labai patikdavo sskaityti ir retkarčiais pažvelgti į ežerą. Ji atsisėdo ant to kelmo ar akmens ir norėjo skaityti. Diena buvo labai saulėta, bet oloje vistiek buvo pakankamai tamsu. Ji pasiėmė savo lazdelę.
- Lumos! - gal kiek per garsiai ištarė Roma.
Lazdelė puikiai švietė ir Roma kelias valandas ramiai skaitė toje oloje. Roma gan dažnai ateidavo čia paskaityti. Ir Romai čia tikrai labai labai patikdavo. Labai labai. Dažniausiai ji skaitydavo net kelias valandas.