Hogvartsas.LT
Magijos pasaulis => Hogvartso pilis => Biblioteka => Temą pradėjo: Rokas Sviper Birželio 08, 2016, 06:03:45 pm
-
Lentyna, talpinanti tikrą tyrinėtojo išgyvenimo rinkinį, stovėjo pačioje Hogvartso bibliotekas pradžioje. Čia buvo sukrautos įvairiausios knygos: pradedant vis dar naudojamų bei jau išnykusių kalbų žodynais ir abėcėlėmis, baigiant kodų šifravimo knygomis, runų vadovėliais, aiškinamaisiais ženklų brošiūromis. Visi šie leidiniai buvo stebėtinai geros kokybės - matyt, arba čia esančios knygos buvo tokios nuobodžios, kad niekas jų nelietė, arba Hogvartse mažai kas domėjosi šia sritimi. Vis dėlto čia dažniausiai užklysdavo vyresnių kursų moksleiviai, bet kartais pasirodydavo ir jaunesni mokinukai, vienas kitas profesorius.
(( RPG pradžia koridoriuose, nenaudojamoje klasėje))
Rokas su Lėja atėjo į biblioteką. Berniukas atsakė į Lėjos klausimą.
– Nemanau, kad jos pagalbos mums prireiks.
Berniukas nuvedė Lėją prie lentynos su žodynais ir pradėjo ieškoti M raidės. Jis tą raidę surado greitai, mat mokėjo abėcėlę. Tikrai manau jog Hogvartse daug mokinių jos nemoka.. Galiausiai ją suradęs akimirksniu pamatė knygą ,,Morzės abėcėlė".
– Radau. Eime prie to stalo.
Berniukas ranka parodė į stalą esantį šalimais lentynos.
-
Kai Rokas pasakė, jog pas bibliotekininkę eiti tikriausiai neprireiks, klastūnyno mokinė kiek lengviau atsikvėpė. Jiems įžengus į biblioteką varnanagis iškart puolė prie knygų. Mergaitė jam stengėsi netrukdyti , todėl netoliese pasirėmė į lentyną ir stebėjo jo darbą.
Tik netrukdyk profesionalui dirbti
Kai tik berniukas išsitraukė iš lentynos knygą ir pakvietė mergaitę prie stalo, Lėja nusekė paskui jį.
Varnanagiui ir klastuolei atsisėdus prie staliuko mergaitė pagaliau prabilo
- Mums reikės tų popieriaus lapų, kuriuos ruošiamės šifruoti?
Klastūnyno antakursė atvėrė skrynelę, išemė iš jos visu popierėlius ir išdėliojo priešais draugą
- Manai, popierėlių seka šifruojant nėra svarbi?
-
Rokas atsakė Lėjai.
– Na, šifruoti galim aišku bet kokia tvarka, bet skaitant tekstą juk svarbu ar tas lapas pirmas ar antras. Jeigu lapai jau sumaišyti tada šifruokim bet kokia tvarka, po to atsirinksim.
Jie pradėjo šifruoti. Darbas buvo gana sunkus nes visi simboliai buvo panašūs, tiktais brūkšneliai ir taškeliai. Veikiausiai niekada nebaigsim. Kaip atsibodo. Pagaliau išifravau pirmą pastraipą. Varnanagiuj labai atsibodo tas darbas. Mirsiu iš nuobodulio. Jis išsitraukė iš kuprinės sausainių pakelį jį praplėšė ir pradėjo valgyti sausainius.
– Gal tu irgi nori, – paklausė Rokas.
Po ilgo šifraimo darbai jau buvo baigti. Vaikai sudėliojo lapelius į vetas ir gaosi pakankamai rišlus tekstas.
-
Gavusi berniuko atsakymą mergaitė kiek nurimo. Patogiau įsitaisė kėdėje netoli varnanagio ir pasiėmė vieną iš popierinių lapelių su Morzės abecele, kitą padavė Rokui.
- Galim pradėti
Klastuolė atsirėmė į berniuko petį ir pradėjo šifruoti ženklelius lapeliuose. Darbas pasirodė daug sunkesnis, nei ji tikėjosi, bet leisti laiką su Roku mergaitei patiko. Kad ir koks varginantis jis būtų.
Kai ji jau buvo beužminganti draugui ant peties. Akys pradėjo merktis, bet ją pažadino berniuko klausimas apie sausainius.
-O, taip, ačiū - pasakė ji, imdama sausainį - ačiū kad pažadinai, darbas toks varginintis. Ačiū kad man padedi, nors ir neprivalai- klastūnyno mokinė atsikando sausainio - tikrai ačiū tau, Rokai...
-
Rokas ir Lėja išėjo iš bibliotekos ir pasuko į savo koledžų kambarių puses. Ji man patinka. Berniukas ėjo link Varno nago bendrojo kambario. Kol galiausiai atėjo prie durų.
– Kaip vadinamas burtininkų mokslas apie ateitį? – paklausė durys.
– Ateities būrimas, – atsakė Rokas.
Durys atsivėrė. Berniukas nutipeno iki savo miegamojo. Tada iš lagamino išsitraukė pergamento lapelį ir parašė laiškelį.
Važiousi rytoj į Kiauliasodį? Ssitinkam 3 šluotose.
Lėjai, nuo Roko.
Šį raštelį jis padavė savo pelėdai ir liepė jai skristi į klastunyno bendrąjį kambarį ir nunešti Lėjai laišką. Tada berniukas nuėjo lik fotelių atsisėdo prie židinio ir pradėjo skaityti įdomią, jam patinkančią knygą.
-
Kasparui iš valgyklos begryžtant nutiko keistas dalykas: šalia gražių, metalinių šarvų gulėjo pergamento lapas. Jis buvo senas, užrašytas dailia, pasvirusia rašysena, bet Kasparas niekaip negalėjo sugalvoti iš kur jis čia atsirado ir kaip. Po kelių valandų grįžęs į kambarį pasidėjo tą raštelį ant stalo ir galvoja:
- Jeigu išbandyčiau įvairius atskleidžiamuosius burtažodžius, gal man ir pavyktų perskaityti?
Bet jam nieko nepavyko. Raštelis buvo ne užkerėtas, o tiesiog paslėptas po kitokiu raštu. Nieko kito neliko kaip tik eiti į biblioteką laimei ten buvo skyrius su rašto šifravimo pagrindais...
((Eliza: RPG temose žinutės ilgis turėtų būti bent 600 simbolių, neskaičiuojant moderatoriaus žinutės.))
-
Auksė stovėjo bibliotekoje. Jos lūpos buvo šiek tiek pravertos, išvaizda spinduliavo tyla, sutrikimu bei perdėtu ramumu. Mariettos pirštai lėtai prilietė priešais buvusią lentyną. Jie nesustojo, kilo knygų nugarėlėmis aukštyn, o tuomet ėmė liesti aplinkines knygas. Ji žengė žingsnį pirmyn. Batų kulnai atsirėmė į grindinį, akimirkai perskrodė aplinkoje tvyrojusią tylą. Hale sustojo. Pažvelgė atgal. Auksė jautėsi nejaukiai, it kažkas ją stebėtų. Atsisukusi link tos pusės, kur galvojo žengti, giliai įkvėpė. Ramiai. RAMIAI, MARE! Mergiūkštės rankos įsirėmė į lentyną. Akys žvelgė link nugarėlių bei buvusių raidžių ant jų. Pyktis kunkuliavo pakankamai stipriai, kad kartkartėmis galėtų prasiveržti. Akimirksnį ji pamanė, kad nieko nesugebėjusi ims rėkti ar klykti visa gerkle, taip bandydama numalšinti vyrojusį pyktį. Veidas vis dar tebuvo bejausmis, akys spinduliavo tik sutrikimu. Hale tik žiūrėjo ir žiūrėjo į nugarėles. Bet nusiraminti, visgi nepavyko.
Trys dalykai, kurių neįmanoma nuslėpti : tiesa, mėnulis ir saulė. Jos rankos dar labiau suspaudė lentyną. Tiesa, mėnulis saulė. Tiesa, mėnulis, saulė. Visos viltys jau atrodė išnykusios. Marietta jau ruošėsi kumsčiu trenkti į lentyną, ant kuris sudėtos knygos, visiškai netraukiančios jos susidomėjimo. Tačiau visas pyktis staiga išnyko. Pyktis nebevirė gyslomis, viduje Auksė tejautė tik keistą pasimetimą susipynusį su ramumu. Dar kartą giliai įkvėpė.
- Jis toks išpuikęs! - vos ne rėkdama, tačiau beveik šnypšdama ėmė kalbėtis su lentyna, - Kristoferis Robertas Remarkas. Kaip skamba? - prunkštelėjo pakankamai garsiai, - idiotiškai, išpuikintai, PERVERTINTAI!
Ji nutilo. Kvėpavimas buvo padažnėjęs, krūtinė kilnojosi greičiau, nei visados. Jėgų nebūtų sustojusi, lentyna jau būtų gulėjusi sulaužyta.
- KODĖL VISI, KURIE TURĖTŲ ATRODYTI NORMALŪS YRA TOKIE? - praktiškai rėkė, - Nes jie išpuikę. Nes jiems viskas galima ir leidžiama. Nes kiti atrodo beviltiški...
Mariettos akys ėmė degti kupinos keršto troškimo. Tokią pat emociją išreiškė ir veidas, ir kūno kalba.
- Tas suknistas Remarkas, - toliau šnypštė, it knyga, skirta iškoduoti senovines lotynų kalbos atšakas galėtų jai atsakyti, - jį reiktų išmaudyti tarp gyvačių, palikti sušalti morge! Niekados nebuvau mačiusi didesnio pasipūtėlio, narcizo ir dar sugebėjusio namų elfą paversti MONSTRU!
Dabar ji nutilo ilgam. Hale vylėsi, kad nepatraukė niekieno dėmesio, o tie, kurie čia galbūt buvo, tikrai turėjo progą visa tai išgirsti. Auksė sustingo ir toliau žvelgė į knygų nugarėles, it kažką pajutusi.
-
Šiandien pas Kristoferį nebuvo jokių planų, o pamokų buvo labai mažai, todėl jis net nesiruošė jas lankyti. Dar ryte atsikėlęs klastuolis jau galvojo kaip praleisti šiandien šią dieną. Su tokiomis mintimis berniūkštis galvojo net iki to laiko, kol pradėjo pusryčiauti.
Tada Kristoferis buvo apsirengęs juodus džinsus kurie buvo su petnešom bei petnešas neužsidėjo - jie buvo 'paleisti' ir taip buvo padaręs su tuo tokį savotišką stilių. O iki galo apsirengęs, Robertas ėjo link didžiosios salės pusryčiauti ir galvoti, ką šiandien jam daryti..
Na pusryčiai nieko nesiskyrė, dėl to nieko įdomaus nebuvo. Krisas tik atėjo, pavalgė, pagėrė vandenį bei dar kartą pavalgė. Jau atsistojęs, Robertas sutiko savo jaunesnį pusbrolį - Sebastianą. Kristoferiui pasirodė, kad rodos jam irgi nėra kuo užsiimti. Na dviem nuobodžiauti gal linksmiau, todėl vaikinas pasiūlė Sebastianui neeiti į tas pamokas ir kur nors nueiti, tarkim į biblioteką.
Pasakęs, Kristoferis tik šyptelėjo su tokia dirbtinę šypseną ir pradėjo eiti bibliotekos link, tikėdamas, kad Sebastianas jį seka. Na, biblioteka gal ne geriausias variantas, bet kažkaip gi prastumti laiką reikia. Gal jie ką nors įdomaus suras ar ten kažkaip pavyks pasilinksminti, nors ten gi biblioteka, kas ten dar gali būti...
Atėjęs į biblioteką Kristoferis tik apsižvalgė ir galvojo ką čia veikti.
- Gal turi idėjų ką čia veikti? - Kiek nusižiovaudamas paklausė ir pats pradėjo eiti link pirmos pasitaikusios lentynos. Ten nebuvo nieko įdomaus, kažkokios žiobariškos knygos, bet tada Robertas išgirdo kažkur savo vardą.
- Ar man pasigirdo ar ne, kad kažkas kalba apie mane? - Kiek pasimetęs norėjo įsitikinti ar čia tiesa ar ne. Tada vaikinas pradėjo eiti link to garso ir Robertas buvo šalia lentynos, o iš kitos lentynos pusės girdėjosi, kaip kažkokia mergaitė pradeda sakyti gan negražius dalykus apie klastuolį.
- Oho, netgi taip.. - Tyliai pasakė, kad ta nepažįstamoji neišgirstu. Klastuolis tik klausėsi ką ji sakė ir vaikinui pradėjo imti juokas jau, todėl jis su savom rankom uždengė burną ir vos laikėsi, kad čia neišsiduoti. Bet vėliau kiek nusiraminęs Robertui pasidarė keistoka, kad dar kažkas čia taip kalba apie jį. Katastrofa!
- Ir ką dabar darom? - Tyliai paklausė Sebastiano, kad ta mergaitė neišgirstu Kristoferio. Robertui jau pradėjo kilti mintis, kad pasirodyti prieš ją ir kaip nors atkeršyti...
-
Sebastianas iš lėto žingsniavo didžiosios salės link. Šiandien nusprendė, kad pamokos gali palaukti. Jau ir taip daug laiko su jomis sugaišo. Atsisidęs prie varno nago stalo, suvalgė keletą blynų, kurių skonis buvo toks, kad maistomanai tiesiog leipsta nuo jo, tuo tarpu Azrielis valgė tokį patiekalą kaip paprastą sumuštinį. Na, visgi reikėjo pripažinti, kad šį kartą net ir jam buvo skanu. Baigęs valgyti ir atsigėręs sulčių, atsistojo nuo stalo ir patraukė link išėjimo. Netikėtai, beveik nosimis susidūrė su savo pusbroliu. Išgirdęs pasiūlymą jis linktelėjo ir taip pat nusišypsojo. Matėsi kiek pastangų reikėjo abiems pusbroliams, o šypsenos vis tiek atrodė dirbtinės. Azrielis nusekė Robertui iš paskos. Nors Sebastianui ir patiko skaityti, tai buvo per daug pamirštas ir vaikystę primenantis laiko praleidimas. O tai jam visai nepatiko. Bet juk geriau negu vienam klaidžioti po pilį. Vis dėlto, kai galiausiai pasiekė biblioteką, Krisas uždavė tokį klausimą, kuriam jokio atsakymo neturėjo.
- Jokių minčių, biblioteka visada simbolizuoja miegą,- ištarė ir persibraukė plaukus ranka. Sebastianas su klastuoliu priėjo prie dar nuobodesnės lentynos nei visos kitos.
- Jau nuobodesnės negalėjai sura...- berniukas nutilo, nes išgirdo pusbrolio vardą. Pagalvojo, kad galbūt kažkas ateina, bet nieko aplink nesimatė.
- Aš nemanau, kad tau vaidenasi,- nuobodžiaudamas, bet vis dėlto suklusęs atsakė. Vos priartėjo prie garso šaltinio ir suprato apie ką šnekama, Azrieliui kilo noras sukikenti. O košmare, po šitiek laiko! Vis dėlto susivaldė. Dabar negalėjo to padaryti, nes įžeista ponia būtų išgirdusi.
- Tai jau tikrai, kad netgi taip,- vėl bejausmiškai šypsojosi linksėdamas galva,- ša, nekalbėk, dabar nereikia nieko daryti, tik įdėmiai klausyti. Tik klausyti,- ištarė, perdėtai rimtai pasižiūrėdamas į vyresnėlį,- o beje, juk taip smagu girdėti taip laisvai ir emocionaliai išreikštas mintis. Vis dėlto stengiasi,- kalbėjo taip tyliai, kad niekas be Kriso negalėjo išgirsti. Tada kiek prisimerkė ir sukryžiavo rankas,- na, o po to jau sugalvosime ką reikia daryti.
-
Auksė ir toliau stovėjo prie lentynos, pilnos knygų. Tik jos dėmesys buvo visai ne knygose. Vidus vėl virė pykčiu, o veidas rodė neapykantą bei ramybę. Mariettai reikėjo išsilieti, o jei to nedarytų, turbūt rėktų taip, kad niekas nebetupėtų bibliotekoje. Arba, rizikuotų susprogdinti savo ausų būgnelius.
Hale paėmė tamsiai raudono, kraujo raudonumo, knygą, apsitrynusiu viršeliu. Jai palengvėjo šiek tiek išrėkus (tiesą sakant, ji norėjo rėkti dar, o tiksliau visiškai klykti užsidengusi ausis), tačiau pyktis nesumažėjo. Jis troško daugiau. Auksė pirštais lietė viršelį. Nors knyga nedomino, ji vis tiek traukė ją. Mergiūkštė atvertė viršelį. Jos akys keliavo per raides, jau spėjusias pablukti. Žvilgsnis sustingo. Marietta galėjo prisiekti, jog akimirką išgirdo kažką kikenant ar krizenant. Tačiau aplink nieko nepastebėjo. Galbūt, nenorėjo pastebėti. Ji troško būti viena ir suvaldyti jos charakterį valdantį pyktį bei įniršį.
Hale staigiai prispaudė atvertą viršelį prie pačios knygos. RAMINKIS PAGALIAU!
- Ir dar jo pusbrolis... - šleikštulys sklido iš negarsaus balso, - Sebastianas Azrielis Herondeilas, - balsas buvo pilnas pasipuikavimo, - toks pat idiotas, kaip ir tas suknistas Remarkas.
Garsiai užvertusi knygą, Auksė taip pat garsiai padėjo ją į vietą. Mėnulis, saulė, tiesa. Jos akys degė piktumu, veidas skleidė visišką emocijų nebuvimą, o vidus degė pykčiu. MARE, LIAUKIS!
- Tas kvaiša Herondeilas neturėtų ginti, - pavartė akis, - tiksliau, gadinti Varno Nago vardo. Kaip tokiam, keista, jog nemačiau jo pamokose. Ai tiksliai, tik vienoje. Ir daugiau nebematysiu, nes į ją nė kojos nežengsiu. Tai tikra kvailystė, - apsidairė, nes pasijautė stebima ir itin nejaukiai, it kažkas netoliese ne aišku ką kalbėjo, tačiau ji to negalėjo išgirsti, bet tik gūžtelėjo pečiais, - Azrielis niekuo nesiskiria nuo Remarko. Na, galbūt dar ne toks sugadintas. Bet, gaila, kadangi jų vidus supuvęs. Eh, kaip ten sakoma? - tarsi norėjo kažkam užduoti klausimą, - gražus veidas slepia supuvusią asmenybę.
Ji pati atsakė sau į klausimą, nes žinojo, kad tik pati galėjo išmąstyti. Dabar jos veidas pasikeitė. Vidus nebedegė pykčiu ar įniršiu, ji išsiliejo. Veidas teberodė tą patį emocijos nebuvimą, tačiau viską pakeitė žaisminga, galbūt kerštinga šypsenėlė. Marietta tebelaikė vieną delną ant lentynos, pirštais lietė vienos knygos nugarėlę. Tos pačios, kraujo raudonumo. Kitas delnas buvo nuleistas ir suspaustas į kumštį. Jos augti pradėję nagai rėmėsi į odą, ji ėmė jausti skausmą. Bet jai tai nebuvo svarbu.
- Jie abu degs pragare, - tai buvo jos paskutinis, šįkart itin tyliai sušnypštas sakinys. Šypsena niekur nesiruošė dingti iš veido, kuriame tvyrojo stiklinės, bejausmės akys.
-
Kristoferis vis taip stovėdamas prie lentynos vos stengėsi sulaikyti jo juoką ir, kad tai nepažįstamajai mergaitei nepatrukdyti jos labai svarbiai veiklai - apkalbinėt Kristoferį. Aš ką toks populiarus, kad ant tiek daug apie mane žino? Vis linksmai galvojo bei savas mintis vos nepasakė balsu.
Na, bet apkalbos apie Robertą jau pasibaigė, nes ta nepažįstamoji mergaitė pradėjo apkalbinėti Kristoferio pusbrolį - Sebastianą! Na, o tada Robertas nustojo juoktis, aišku, jam visiškai nesvarbu, kad ten apkalbinėja jo pusbrolį, bet vaikinui pasirodė, kad ta mergaitė moka peržengt lazdą, bet vis gi Krisas pasistengė tai nuslėpti ir, ir vėl parodyti, kad jam juokinga.
Kai ta mergaitė pasakė "gražus veidas, slepia supuvusią asmenybę", vaikinas tik šyptelėjo ir pakėlė antakiais.
- Gražus veidas, girdėjai? - Pabandė pajuokauti iš Sebastiano ir pats toliau klausėsi.
Na tokių įžeidimu vis gi tiesiog klausytis būtu kvaila. Reikia kaip nors ar jai atsakyti tuo pačiu, ar prigąsdint jai kuo nors, ar išvis prigrasint jai už tokius žodžius. Na, kažką gi reikia daryti, taip nepalikti viską, kai ta taip įžeidinėją Kristoferį ir Kristoferio pusbrolį Sebastianą.
- Reikia kažką daryti. Gal iškarto tiesiog pasirodome jai, o po to manau su laiku iškarto sugalvosim keršto planą. - Padaręs savo dirbtinę velnišką šypseną.
Robertas pradėjo išeidinėt iš lentynos, tikėdamasis, kad Sebastianas jį seką ir priėjo prie tos nepažįstamosios mergaitės. Kad ji pastebėtu Kristoferį, Robertas taip lengvai atsikosėjo, kai taip daroma, kad atkreiptu dėmesį.
- Atsiprašau? Man taip patiko jūsų žodžiai, ar negalėtumėte juos pakartoti? - Padarė tokią dirbtine šypseną bei atstatė dantis, na ir laukė mergaitės reakcijos, kuri turbūt Robertui bus labai juokinga...
-
Berniukas atidžiai klausėsi mergiotės žodžių. Apie Krisą ir koks jis ten visoks. Po kiek laiko laukė trumputė pauzė ir kita žodžių tirada. Tik šį kartą pasikeitė tema. Apie jį. Ji kalbėjo apie Sebastianą. Kad jaunoji panelė žinojo jo pusbrolį, nuostabos nekėlė, bet, kad ir jis jau spėjo pagarsėti kėlė jam šypseną. Jis stovėjo išsišiepęs kaip visiškas idiotas, na, kaip ir sakė. Tiek įžeidimų: idiotas, kvaiša, supuvęs iš vidaus, o viduje nesukirbėjo niekas. Visiškai niekas. Jam buvo nusispjaut ką apie jį mano. Prašnekus Krisui, Sebastianas tyliai nusijuokė:
- Lyg to nežinočiau,- ištarė. Balse jautėsi baisiai pastebima sarkazmo gaidelė. Pusbroliui nužingsniavus link mergiotės, šis tik kostelėjo, tuo tarpu Sebastianas net paplojo rankomis. Juk šioji tikrai turėjo pasistengti. Sebastianą, prajuokinti sunku, o Sebastianą ir Krisą kartu... ji tikrai turi talentą.
- Gal galėtum pasakyti savo vardą? Jei Hogvartse kada atsiras teatro būrelis, skubėsiu tave ten užrašyti. Toks jausmas, tokios emocijos. Garbės žodis, nuostabu,- kalbėjo beveik juokdamasis. Bet juoktis dar ler anksti. Ateis laikas, tada ir pasijuoks,- beje, tau teko garbė susipažinti net su pačiais gražiausiais supuvėliais,- pridūrė ir žvilgtelėjo į pusbrolį,- taip pat, manau, mes abu dėkojame už tokius... kaip čia geriau pasakius... originalius komplimentus,- nusišypsojo laukdamas mergiūkštės reakcijos.
-
Ji nujautė, jog galėjo suklysti pasirinkdama šią vietą. Tačiau vis tiek atšliaužė į biblioteką, dabar stovėjo prie lentynos, kurią daugelis tik praeidavo. Vos tik atėjusi, Auksė nematė nieko aplink, regis, čia nebuvo nė vieno gyvo padaro, išskyrus ją. Galbūt ir todėl leido tam kvailam pykčio protrūkiui įsisiautėti, lyg manydama, kad niekas neišgirs. Deja, Marietta klydo. Kaip sakoma, klysti žmoniška. Bet argi ne žiobariška?
Jos balsas nutilo. Pyktis viduje išgaravo it dūmai danguje, atrodė, jog nieko nebūtų nutikę. Galbūt Hale, kuri dabar tvarkėsi suveltus plaukus, o jos veidas atgavo natūralų linksmumą, po minutės ar kelių iš čia būtų išėjusi, bet deja, planai ėmė keistis, net neprasidėję.
Ji girdėjo artėjančius žingsnius. Manė, kad tie, kurie čia atėjo, kuo ramiausiai praeis pro ją, lyg ji net neegzistuotų. Gaila, tačiau tai buvo dar viena šios mergiūkštės klaida. Kad ir kas ėjo link jos, nebuvo vienas. Jis buvo su kažkuo kitu. Auksė baigė taisyti plaukus ir menkai atsiduso. O tuo pat metu išgirdo balsus. Du. Ne. Ne. Ir dar kartą ne. Dabar ramiai. Nepradėk.
R A M I A I! Marietta pažino šiuos balsus - tai buvo tie patys asmenys, apie kuriuos prie šios lentynos kalbėjo. O dabar, pradėk tai, ką moki. Tik, Mare... Ne per daug. Saikas! Ji pakėlė akis nuo knygų nugarėlių, lėtai pasisuko link dviejų ,,svečių" bei akimis greitai juos nužvelgė. Taip, tai buvo tie patys pusbroliai, apie kuriuos, Hale pasisakymus turėjo girdėti visa biblioteka. Ir, turbūt, kad girdėjo...
- Mielai viską pakartočiau, - kreipėsi į Kristoferį, o jos balse atsispindėjo visiškas nerūpestingukas, lyg jai iš tiesų buvo nusispjaut, - tik kitą kartą pasiimk senovinį įrašytuvą. Ir kasečių. Tuomet bus dar smagiau.
Marietta net nebejautė savo kvėpavimo. Buvo tiek įsitempusi, kad net pamiršo vėl kylantį pyktį. Tik, gaila, jos sunkus charakteris, niekur dingti nežadėjo. Netgi atvirkščiai - jis troško linksmybių.
- Auksė, - kuo mandagiau, bet vis tiek, gan atmestinai pasakė pirmąjį savo vardą, - Auksė Marietta Hale.
Hale atsirėmė į lentyną. Dabar ji turėjo sumąstyti savo būsimus veiksmus, bet visgi, jie buvo du, ir dar pusbroliai (o varge!), o mergiūkštė viena. Tačiau jai tai netrukdė.
- Dramos būrelis? - pakėlė antakius, - jeigu labai trykšiu noru, užsirašysiu. Aš dar ne tokia, kad reiktų už mane daryti įvairius, dažniausiai reikšmės neturinčius veiksmus, - jos balsas išliko ramus visą laiką. Jokio pagarsėjimo, tylėjimo ar virpėjimo. Nieko. Auksė ir toliau stovėjo atsirėmusi į lentyną. Turbūt laukė dar vieno, pajuokos pilno komentaro, o gal, mąstė, ką šie idiotai galėjo jai padaryti.
- Gražiausiais supuvėliais... - tylomis pakartojo žodžius ir prapliupo juoktis, - atsiprašau, labai juokinga pasidarė.
Tiesą sakant, jeigu bent vienas iš jų, būtų itin gerai įsižiūrėjęs, į jos akis, būtų pamatęs beviltiškumo, pykčio ant savęs bei pajuokos kaukę. Negalėdama tinkamai priversti akių vaidinti savo vaidmens, Marietta jas nuleido. Galbūt kuris nors buvo spėjęs į jas žvilgtelti, tačiau tikrai nespėjo įsižiūrėti.
- Originalūs komplimentai? Oh, - parodė nustebimo bei sumišimo pynę, mat jai net nereikėjo apsimesti, ji visiškai nesuprato kas įvyko, - nu ačiū.
-
Priėjęs prie mergaitės, ta matyt tikrai to nesitikėjo. Čia turbūt tikrai buvo tos nepažįstamosios mergaitės "karma", kai ji pradėjo sakyti blogus dalykus būtent apie Kristoferį ir Sebastianą, tai dabar jie viską girdėjo ir jai tikrai dabar nepakenks.
- Ohoho, kaip jūs panele kalbate su tokia nenormalia persona. - Kiek su sarkazmo "prieskoniais" pasakė ir pats pakėlė antakius parodydamas, kad tai vaikinui nelabai svarbu. - Kitą kartą, aišku jeigu jis bus.. - skėlė tokį "namioką", - būtinai atsinešiu tas nereikalingas ir nieko man nereiškiančius kasetes. - Aprimusiu balsu pasakė ir aišku toliau klausėsi ką mergina atsakys į Sebastiano klausimus.
- Ak, na Auksė. Man labai "malonu" susipažinti. Turbūt mano vardą nereikia kartoti? Aš esu tas suknistas Remarkas. - Padaręs dirbtinę šypseną ir aišku nusilenkė tokiai ponaitei kaip Auksė.
Na, o šiaip ar Auksės apkalbos buvo malonios Kristoferiui? Aišku, kad ne. Gal jam tas nerūpėjo, bet kai kažkas apkalbinėja, tai reikia daryti išvadas. Bet čia Robertas nedarė išvadų, o jau buvo prigalvojęs keršto planą. O sugalvojęs nusišypsojo velnio šypsena ir atrodė pernelyg įtartinai.
Robertui pažiūrėjus prie Sebastiano, jis priėjo jam prie ausies ir pradėjo pasakoti ta savo keršto planą. Ir po to atsitraukius kiek šyptelėjo Auksei ir ištraukė burtų lazdelę ir nutaikė priešais ta mergaitę.
Keršto planas buvo toks, kad Kristoferiui reikės panaudot burtažodžius ant Mariettos ir tas privers ją "užmigti", o vėliau ją reikės kur nors pagrobt ir sugert ją su tiesos eliksyru. Geniali mintis.. Pats save pagyręs vaikinas pradėjo tarti tuos burtažodžius ant Auksės kurie privers ją "užmigti".
Tai padaręs Krisas pradėjo visur dairytis, ar niekas jį nemato. Įsitikinęs tuo paėmę mergaitė ant rankų ir pradėjo ją nešti ten, kur tikrai bus saugi vieta.
-
Auksė drebėjo. Buvo rami popietė (pagal orus bent jau tokia nusimatė), o jos mažoje makaulėje su didelėmis smegenimis vyko įnirtingas jausmų, emocijų ir minčių karas. Įsivaizduojamas protmūšis. Mergaičiukė stovėjo atsirėmusi į šifravimo knygų perkimštą lentyną, tačiau vargiai ką sugebėjo rasti. Turbūt net nesistengė gerai ieškoti bei knistis tarp tekstų apart viršelių arba, geriausiu atveju, aprašymų, jei tokie dar ir buvo, skaitymo.
Jau spėjo prabėgti trys dienos po antrosios užduoties. Trumpų plaukų savininkė nenulaikė pykčio galvoje. Ir kuo man padės šitas kvailas sidabro šmaukštas? Vardan to didžio Merlino, ne visos raganos yra kvidičo ekspertės! Marlena tolygiai kvėpavo spoksodama į vieną tašką grindų dangos link. Viename delne varnė gniaužė tą menką kamuoliuką, dėl kurio nuo šluotos krito dešimtis kartų, tvojosi į kietą žemę, rizikavo gyvybe ir viskas tik dėl kažkokios taurės. Ji atsiduso. Hale pasitraukė nuo lentynos, atsisuko į ją. Prisimerkė bei papurtė galvą. Galit eit velniop ar švilpt su savo visais šmaukštais, šaukštais ir kitokiais maurais, nusibodot jau. Kam išvis ėjau čia?
Marlena atsisėdo ant grindų, sukryžiavo kojas taip, kaip paprasti žiobarai pasakytų ,,turkiškai". Priešais pasidėjo šmaukštą, sunėrė delnus, pakėlė smakrą ir vėl užsimerkė. Giliai įkvėpė.
Tikriausiai biblioteka ir nuošalyje buvusi lentyna nebuvo tinkamiausia vieta meditacijai, tačiau jos smegenys pervargo. Skaudėjo visą kūną, žaizdos gijo menkai, mėlynės ir randai atsirado net ant kaklo, išsimėtė per visą kūną. Viską jausti prilygo košmarui, iš kurio Marlena negalėjo pabusti.
Praėjo neaišku kiek laiko. Pati mergaitė spėjo, jog ne daugiau penkių minučių - daugiau niekad nebuvo iškentusi medituodama. Auksė atsimerkė. Vaizdas susvyravo, akimirką mergaičiukė nusibaimino, kad nualps. Bet ne, viskas tvarkoje. Ji netgi sugebėjo šiek tiek nurimti.
Viena ranka įsitvėrusi į lentyną, perleido jai savo kūno svorį bei pabandė atsistoti. Senas baldas sugirgždėjo bei ėmė svyruoti. Kai Marlena paleido lentyną, buvo truputį per vėlu - ant rudaplaukės galvos ėmė lėkti įvairių storių ir dydžių knygos. Daugiau šito aš neišgyvensiu. Hale pasilenkė pirmyn, nuleido galvą bandydama šitaip saugotis. Vienas tomas bakstelėjo tiesiai galvon, dar keletas į nugarą, o kiti biro šalimais. Marlenai atsitiesus bei išvydus viską aplink, net akys iš baimės išsipūtė - aplink ją buvo gyvas knygų kilimas. Širdis ėmė daužytis sparčiau, bet ne iš džiaugsmo dėl knygų - Auksė nežinojo, kur dingo šmaukštas. Mergaitė sėdėdama nustūmė tris knygas priešais ją į šalis nuo vietos, kur apytiksliai pasidėjo užuominą prieš meditaciją, tačiau čia jo nebuvo nė menkiausio kvapo. Kad mane kur...
-
Rafa ramiai sau sėdėjo tolimame bibliotekos kamputyje, pasinėrusi į fantanstinės knygos skaitymą. Šie metai jai buvo keisti – nė pati nepastebėjo, kaip jie greitai bėgo. Gal dėl to buvo kalti įvairūs renginiai, neduodantys nė minutėlės atsipūsti Hogvartso mokiniams, o gal faktas, kad šįmet mažoji italė nebe taip ilgėjosi savo gimtinės ir jau nebesvajojo kiekvieną akimirką vėl atsidurti saulėtoje saloje, kur visi žmonės tokie šilti ir geri, ir kalbūs, nors ji pati įprastai tokia nebuvo. Ak, o gal vis dėlto dar ilgėjosi.
Kaip ten bebūtų, dabar pagaliau rado laisvą minutėlę atsipalaiduoti su knyga rankose. Jau manėsi turėsianti ramybės: dauguma mokinių buvo pašėlę dėl vykstančio turnyro ir retai kuris užsukdavo į biblioteką. Tačiau kurgi tau! Iš fantazijų pasaulio ją itin staigiai ištraukė krentančių knygų garsas. Negi ten vėl Klara?, tik toptelėjo garbanei ir šioji jau bėgo ton pusėn, iš kurios – kaip jai pasirodė – aidu atsimušė garsas.
Ji neklydo: išties šifrų skyrius atrodė it po karo: knygos išverstos, kelios lentynos irgi gulėjo ant žemės, o viso to vidury karaliavo varnė. Tiesa, šįsyk ne Severova; Rafaela tučtuojau atpažino koledžo prefektę, o šiais metais dar ir jų koledžo čempionę.
– Ak, ar tau nieko neatsit-- – beklausdama puolė prie trumpaplaukės, kai kažkoks kamuoliukas pasipainiojo jai po kojom ir pati raudonakinė drėbėsi tiesiai ant knygų. Žinoma, dar labiau užgaudama ir taip vargšę Auksę.
– Spiacente! – atsiprašau, tik spėjo sumurmėti ir pabandė atsikelti; kažin, kas ten jai pakliuvo po pėdom?
Vos pašokusi ant lygių kojų, apsidairė: Marlena, rodės, kažko ieškojo. Savas paieškas turėjo ir rudaakė: kur tas kamuoliukas, taip negražiai ją parvertęs ant žemės?
Kol ji ieškojo, sidabro šmaukštas nuriedėjo prie lango, pro kurį švietė ryški saulė. Šalia jo gulėjo dvi ar trys knygos, net iki čia nukritusios nuo nelemtos lentynos. Ryškūs spinduliai įkaitino sidabrą, kuris, atmušdamas juos, nukreipė šviesą į knygas...
Rafos paieškas nustelbė svylėsių kvapas. Dievaži, taip kvepia tik degančios knygos. Negi bibliotekoje bus kilęs gaisras?!
Supanikavusi varnanagė puolė degėsių kvapo link. Ji neklydo: viena knyga jau gražiausiai liepsnavo, nuo jos tuoj ir kitą pasiglemž ugnis. Ne, ji – kaip varnanagė – negali leisti knygoms sudegti.
– Aguamenti! – šūktelėjo.
Iš burtų lazdelės pasileido vandens čiurkšlė, užgesindama liepsnas. Šalia nudegusių knygų gulėjo pajuodęs šmaukštas. Pajuodęs, tačiau atsidaręs.
– Ei! Ar ne šito ieškojai? – džiugiai šūktelėjusi vėl puolė Auksės pusėn link; šįsyk jau kiek atsargiau: nenorėjo išmesti radinio iš rankų.
-
Auksei kilo panika. Viena jos pusė (turbūt kažkuris smegenų pusrutulis) panikavo, o kita buvo visiškai rami - žinojo ar jautė, jog šmaukštas niekur pradingti negalėjo, turėjo būti šioje patalpoje, milžiniškoje bibliotekoje.
Mergaitė jau norėjo stotis ant nutirpusių kojų, tačiau kažkas krito šalia, prie pat jos bei vėl prispaudė varnę prie grindų. Atrodo, kad tik žemė manęs ir nori, pribaigt iki galo. Auksė pakėlė akis nuo knygų krūvos, grindų. Trumpų plaukų savininkė pažino savojo koledžo burtininkę, tačiau vypsoti ir draugiškai šypsotis neturėjo nei laiko, nei jėgų.
- Eeee.., - numykė nustūmusi dvi knygas, kurios spaudė kojas po kažkelinto griuvimo šių įvykių bėgyje. Marlena buvo pasimetusi, negi galėjo pasirodyti šitaip kvailai bei prašyti Rafaelos padėti rasti nedidelį kamuoliuką milžiniškoje knygų saugykloje? Atsistojo ant kojų kaip visiška invalidė. Lėtai, perkreiptu veidu, surauktais antakiais. Hale pasitaisė drabužius. Jos akys nuklydo iki ją radusios varnės, kol šioji kažkur bėgo. Keistas kvapas pasiekė nosį, visiškai be susižavėjimo mergaičiukė turėjo įkvėpti kažkokio plėkaus oro. Greitais žingsniais Auksė nusivijo Rafaelą.
Visgi, už maždaug penkiolikos žingsnių iki lango bei išvirtusių knygų, ji sustojo. Mergaitės akys išsipūtė, širdis tarsi sustojo - degė knygos. Mergaitė visą laiką stovėjo nuošaliau it įbesta bei tik mirksėjo akelėmis, bet nieko nedarė.
Marlena papurtė galvą - atsitokėjo. Pabudo iš svajų pasaulio, akimirką pasijuto kaltai, jog nieko nedarė ir nepadėjo užgesinti svilusių knygų.
- A, taip. Ieškojau, - pasijuto kvailokai bei šyptelėjo, žengė arčiau. - Užuomina, uf. Nežinau, kaip galėčiau išsiversti, jei ją pamesčiau.
Ugnis. Ugnis. Pagrindiniai užuominos žodžiai, kuriuos Auksė teįstengė prisiminti. Marlena pasislinko dar arčiau ir net atsiduso iš nedidelio palengvėjimo - kamuoliukas, nors ir apdūmijęs ir visas juodas, buvo prasivėręs.
- Ugnis atvėrė užuominą, - leptelėjo iš jos rankų imdama šmaukštą. Ji prisimerkė, kad kažką sugebėtų įskaityti. Nebyliai, krutindama lūpas, Auksė perskaitė užuominą. Viskas, ką suprato, tebuvo kažkokios sapalionės apie ugnį.
- Ei, - kreipėsi į Rafaelą, - kokius kerus naudojai užgesinti ugniai? Manyčiau, jie galėtų praversti. Negalėtum manęs jų pamokyti ar bent padėti truputį, prašau? - Auksė ištiesė delną, kad ir šioji galėtų perskaityti užuominą. Mintyse sukosi užuominos žodeliai, kaip visados susukti ir jos mažai makaulei mažai ką galėję pasakyti.
-
Nors Rafaela ne itin domėjosi Burtų trikovės turnyru, visgi pagrindines naujienas žinojo. Taigi jau spėjo nuo kažko nugirsti, kad čempionai buvo pagavę po šmaukštą per praeitą užduotį; gal dėl to mažoji Ginoble taip greitai susivokė, kam priklausantis jos radinys.
Auksė, savo ruožtu, turbūt atėjo čia pasiruošti paskutiniajam išbandymui. Tačiau su tokia netvarka nieko jai nepavyks – mergaitėms būtina buvo susitvarkyti. O Rafa jau mokėjo tvarkytis bibliotekoje – teko kartą padėti kitai nuo lentynų nukritusiai varniukei – tad iškart pasisiūlė pagalbon. Merginos, padedamos burtų, gana sparčiai sutaisė medinį baldą (tarp kitko, mokyklos valdžia galėtų kažką su tuo padaryti, vienąsyk toks įvykis nesibaigs geruoju) ir sukėlė knygas savo lazdelėmis viršun. Tik kai viskas buvo savo vietoj, atsikvėpė.
– Tie vandens? – pasitikslino, nors jokių kitų ir nedemonstravo, – mJų mane močiutė išmokė. Žinai, aš iš Sicilijos, o ten būna tokių laikmečių, kai labai ilgą laiką nelyja. Na, o mano nonna turi daržą: ten augina pomidorus, bazilikus, kitas daržoves, net kelis alyvmedžius turi! Tai augalam yra blogai be vandens, nonna juos laisto būtent šiais kerais, – gūžtelėjo pečiais, – O kadangi vasarą dažnai būnu Palerme ir jai padedu, tai ji ir mane išmokė, – šyptelėjo, – Žinai, tu tik niekam nesakyk, bet, – pasilenkė prie prefektės, – mokėjau juos dar prieš Hogvartsą! Nuknisdavau papos lazdelę ir, nors ji nelabai manęs klausė, darbuodavausi, – nusijuokė.
Kažin, ar dėl to, kad su Aukse buvo jau pažįstamos, ar dėl to, kad gavo paplepėti apie savąją Siciliją, vyresniosios Ginoblų atžalos liežuvis atsirišo. Jau seniai šios pilies sienose nieks nebuvo girdėjęs, kad pasakytų tiek žodžiu vienu ypu.
– Nori, ir tave pamokysiu? Eikš, jie nesunkūs! Tik, hm, biblioteka turbūt nelabai tinka žaidimams su vandeniu… – apsidairė, – Žinau! Eime prie lango! – tik šūktelėjo ir pati nubėgo tąja kryptimi.
Langas atsidarė sunkiai, girgždantis rėmas pasidavė tik po ilgų bandymų. Tačiau, vos jį pravėrus, biblioteka pakvipo pavasariu; gaivumo gūsis įplaukė į dulkėtą biblioteką.
– Va žiūrėk! Aguamenti! – šūktelėjo ir iš burtų lazdelės vėl pasipylė vanduo, tiesiai ant dar prasikalančios žolės.
Čiurkšlei dingus, nutarė viską paaiškinti porininkei.
– Tau tik reikia ranka ore nubrėžti tokią stipriai pasvirusią S raidę, pasileis ledinės melsvos spalvos šviesa ir iškart po jos pasipils vanduo. Na, ir žinoma nepamiršk burtažodžio! A-gua-men-ti, labai paprasta, – šyptelėjo, – nagi, pabandyk! Tau pavyks!
-
Tiesą pasakius, Auksė žinojo, jog šmaukštas negalėjo atsidaryti. Bet mėgo šitaip sau sakyti, pakeisti, suliteratūrinti realybę. Nors mergaitei palengvėjo, jog pamatė išraižytus žodžius, nors gerokai nesuprato jų reikšmės. Išties, net labai nenorėjo gilintis.
Marlenai nusibodo kilnoti knygas atgalios į lentyną. Dėliojo kaip papuolė, nes tikrai nesiruošė jų rūšiuoti pagal kažkokią seką. Galės bibliotekininkė pati tvarkytis. Visgi, jei ne Rafaela, pati mergaičiukė būtų dirbusi dar porą valandų. Kai viskas buvo sutvarkyta, Marlena atsikvėpė. Net pamiršo apie savo prašymą dėl vandens kerų.
Hale linktelėjo, kai bendrakoledžė viską priminė. Tai galėjo jai atstoti pasiruošimą, mat kažko giliai ieškoti su ugnimi Auksė tingėjo. Tenorėjo greičiau viską baigti. Mergaičiukė švelniai šypteldavo bei kartais linktelėdavo leisdama Rafaelai plepėto apie jos gimtąją Siciliją. Trumpų plaukų savininkė niekad nebuvo atostogavusi Italijoje, o kelionė į šią šalį buvo įrašyta į jos gyvenimo norų sąrašą.
- Aaa... - mergaičiukė nespėjo atsakyti greitai pliurpusiai mergaitei bei tik akimis ją palydėjo tolyn. Po kelių minučių susigriebė atpėdinti iki jos, prie to lango. Akimirką mergaičiukė pamislijo, kaip keistai atrodys kelios vandens čiurkšlės pro bibliotekos langeliūkštį, tačiau jai ši mintis visai patiko. Apčiupinėjusi visas kišenes, rudaplaukė net nusigando, kad pametė ir lazdelę, bet galop ją išsitraukė.
- Aguamenti! - šūktelėjo nejudindama lazdelės, kaip reikėjo. Nieko neįvyko. Hale prikando kamputį lupos.
- Aguamenti, - tarė purtydama galvą, lazdelę nežymiai pajudino. Pasirodė menkutė vandens srovė.
- Aguamenti! - kiek piktokai bei rimtai prabilo. Ryški ir stipri vandens srovė pasirodė bei kažkur dingo, prasliuogusi pro langą. Ją aplankė džiugesys ir pasitikėjimas savimi, net gera nuotaika nenorėjo dingti.
- Aguamenti! Aguamenti! - keletą kartų sušuko ir vėl, dėl atsargos. Srovė tikrai matėsi stipri, kerai veikė puikiai, o mergaičiukė labai džiaugėsi perpratusi rankos judesį - būtent su jais jai kildavo didžiausių bėdų naudojant burtažodžius.
- Ačiū tau! - skubiai apkabino varnę, prisiminusi keletą darbelių, kuriuos turėjo iki šiandienos baigti. Marlena pagriebė nuo nedidelės palangės aukso šmaukštą, atsisuko atgalios ir dar kartą plačiai išsišiepė.
- Dar susimatysim! - sušuko džiugiu tonu lėkdama lauk. Skrisdama lauk Auksė pamąstė, ar to tikrai užteks. Kas be ko, daugiau ruoštis tingėjo. Jei išgyvenai tiek, išgyvensi ir šitai. Tikrai, Marlena. Tikrai.
-
Katerina bibliotekoje pasiklydusi tarp storesnių knygų lentynų, patiko svaiginantis senų knygų kvapas kuris priminė jai perskaitytas knygas, beklaidžiodama bibliotekoje atsidūrė nereikalingų knygų skyriuje.
Aplink mokinių nebuvo, todėl ji buvo vienintelė tarp kelių tamsių medžių lentynų kurios buvo prigrūstos pilna knygų, matėsi kad knygos yra neliestos ilga laiką.
Katerina sudomino apatinėje lentynoje labiausiai sena knygą, tik pasiėmusi sena knygą iš jos iškrito mažas lapelis ant kurio buvo tik užrašyta: ,Nori iššifruoti knygą? Pasileisk ten kur draudžiama ir ten kur slypį paslaptis, ir pasiryžk pamatyti aštuonkojį kuris gali tave nunuodyti, jei atrasi jo silpnybe jis tau pasakys kur eiti toliau''
Katerina iškart atsivertusi sena knygą , bet ji nei vieno žodžio nesuprato, buvo užšifruota jai dar nežinomais hieroglifai.
Katerina, vis bandė suprasti mįslę ir pagalvojo Kas jei atsakymas uždraustasis miškas, tik kas tas aštuonkojis ir kokia jo silpnybė? Jau buvo jai išspręsta dalis mįslės, Katerina pasiruošusi susirinko visas knygas, kurios galėtu padėti jai iššifruoti jai dar nežinoma raštą , atsisėdusi ant arčiausio medinio stalo kur aplinkui nebuvo nei vieno mokinio tik knygos ir šviečiančios lempos. Po 15 minučių suprato, kad tai voras, bet dar nesužinojo jo silpnybės. Pagaliau, tai vadinasi man reikės eiti į uždraustąjį mišką ir surasti vorą ar man tikrai reikia taip rizikuoti ir pažeisti taisykles kai tik esu pirmakursė?
-
Amelija nuėjo į bilioteką. Pastaruoju metu ten lankydavosi gana dažnai ir ne tik todėl, kad norėjo paskaityti, bet ir dėl pamokų, kurios reikalaudavo valandėlę kitą praleisti tarp bibliotekos sienų. Dabar mergaitei reikėjo kokio nors žodyno, nes namų darbe nagrinėjama tema buvo nauja, sunki ir pilna nežinomų žodžių. Amelija džiaugėsi, kad bent tas namų darbas turės būti atliktas tik po geros savaitės, tad laiko dar turėjo. Aišku jai labai magėjo atidėti tą užduotį kur nors tolyn ir per tą laiką patinginiauti, bet Amelija buvo nusprendusi išmokti kelis naujus burtažodžius ir net susitarus dėl pagalbos, o tam irgi reikėjo laiko.
Amelija, atsidūrusi tarp pilnų lentynų atsiduso ir ėmė ieškoti kokio nors suprantamesnio žodyno. Staiga ji pamatė netoliese kitą mergaitę. Ji akivaizdžiai bandė kažką išsiaiškinti ar kažko ieškojo. Amelija prisimerkus bandė įžiūrėti ko, o nepavykus nusprendė prieiti prie mergaitės.
- Sveika, ką veiki? Gal reikia padėti? - priartėjus prie mergaitės paklausė rudų plaukų savininkė, - Beja, aš Amelija.
-
Vienuolikmetė mergaitė nagrinėjusi knygas su nežinomus hieroglifus, net nepajautė kaip prie pirmakursės atėjo rudų plaukų savininkė ir iškart pirmakursę prikrovė klausimais, kuriems neturėjo noro atsakyti.
Iš kur ji čia? Čia retai kas ateina, o aš ir taip pavargusi, kažką aiškinti, bet gal ji žinos atsakymą.
-A..a Sveika, malonu susipažinti, na..nagrinėju mįsles. - mikčiodama pasakė ir šyptelėjo pažvelgusi į Ameliją.
Jaunoji Silverstone nenorėjusi viską aiškinti padavė ta patį lapelį kuriame buvo užrašyta nelogiška mįslė į kuria tik dalį atsakė.
-Beto mano vardas Silver. - tarė ir pasitaisė rankoves.
Ką aš pasakiau? Jog mano vardas ne toks, turėčiau pasakyti koks mano tikras vardas. apmąstė situaciją rudaplaukė.
-Na mano tikras vardas yra Katherine, netyčia susimaišiau. - šyptelėjo ir užvertė šifravimo knygos puslapius.
Pasidėjusi ant medinio suolo į vieną krūvą knygas su skirtingais šifravimo atsakymais, pasiėmė ir tarp rankų laikiusi knygas nuėjo prie aukštų lentynų ir sudėjo knygas pagal abėcėlės tvarką ir vėl priėjusi prie Amelijos, paklausė:
-Gal žinai atsakymą? -palenkė galvą ir atsirėmė ranką į stalą, - Kai sužinosi atsakymą pranešk.
-
Amelija pajuto, kad mergaitė truputį sutriko. Gal norėjo pabūti viena, o Amelija sutrukdė? Kad ir kaip būtų, jaunoji Varno Nago mokinė dabar nieko negalėjo pakeisti. Mįsles? Skyriuje kur žodynai, abėcėlės ir kodų šriftavimo knygos? Įdomu. Turbūt čia ne šiaip sau mįslė, o kažką sliapianti... Pagalvojo Amelija, sulaukus mergaitės atsakymo.
- Malonu... Katherine, - pasakė rudaplaukė, mergaitei prisistačius. Kaip galima supainioti savo vardą? Amelija paėmė lapelį su mysle ir įsistebeilijo į jį.
- Na manau, kad ,,kur uždrausta", tai uždraustasis miškas arba uždrastasis bibliotekos skyrius, bet kadangi aštuonkojis, tai turbūt voras, - nes juk ežeras neuždraustas, o koks daugiau gali būti aštuonkojis, jei ne tikrasis, gyvenantis vandenyje ir voras? - o dėl silpnybės nežinau, bet gal galim paiekšoti kokios nors knygos apie vorus ir gal ten bus parašyta, kokia jų silpnybė? - galiausiai pasakė Amelija ir dar kartą pažiūrėjo į mįslę.
-
Grifės žvilgsnis iškart pasikeitė, o jaunos pirmakursės neapykanta kilo, kaip termometro temperatūra. Bandžiusi valdyti savo neigiamas emocijas, nepastovi nuotaika jaunajai Silverstone pasikeisdavo tik per akimirką ar kai pasakydavo kažko, ko ji pati nenorėjo girdėti iš kitu žmonių, tai pat ir mažajai grifiai lįsdavo mintys, kurias norėjo ištarti garsiai, bet dienos metų ji nebuvo tokia drąsi.
Nejaugi ji mano, kad aš tokia kvailė? Ji pakartojo viską aš išsiaiškinau ir tai mane jau erzina... Ką ji čia veikia? Išvis ko ji čia prie manęs pristojo? Nors ir tai mus sieja tik vienas dalykas sužinoti kas tai per knygą. - mintyse jai sakė, ką norėjo ir pasakyti garsiai.
-Taigi, kaip manai kur ta knygą? Nes čia tik šifravimų knygos. - pasipiktinusiu balsų sumurmėjo.
Pirmakursės šaltose rankose, vis dar laikė užšifruota knygą ir stipriau suspaudusi, atsipalaidavo ir galėjo nuraminti savo nepastovias emocijas. Gerai, viskas gerai... Atsipalaidavusi pirmakursė nejautė neapykantos ir galėjusi pabūti ramiai, nuėjo prie kitos lentynos kuri buvo prikrautos knygos apie gyvūnus ir suradusi knygas apie vorus, pagriebė pora knygų, priėjusi prie varnanagės, pirmakursė tarė:
-Štai, imk. - šyptelėjo ir į rankas įbruko kelias knygas - tai gal man padėsi?
-
Gavus kelias knygas į rankas Amelija greitai atsivertė pirmos pasitaikiusios turinį. Buvo visai įdomu ir Amelija net nepastebėjo, kaip įsitraukė į šitą mįslės aiškinimasi. Buvo kiek keista, nes šiaip Amelijai buvo sunku priprasti prie naujų žmonių ir pradėti kažką veikti.
- Taip, žinoma padėsiu, - trumpam atsisukus į Katherine pasakėė Amelija. Paskui vėl įbedė žvilgsnį į knygą. Vorai devyniliktame amžiuje. Ne, ne tai... Vorų mityba... Amelija sekė akimis turinį, bet nieko gero jame nerado. Ji atsivertė knygos vidurį ir ilgai sklaidė jos lapus. Kai kurios knygos akivaizdžiai buvo labai senos. Dulkių kvapas, pageltę lapai, kai kurios, atrodo, tuoj subyrės. Bet net ir pervertus keturias, tokias senas ir protingas, bei pilnas informacijos knygas, Amelija nesugebėjo ten rasti nieko gero. Mergaitė nusivylė, juk praleido tiek dauk laiko ir jokio rezultato. Negi tei žmonės, rašę knygas, nesugebėjo parašyti nieko apie vorų silpnybes.
- Ne, ten nieko gero nėra, - papaurtė galvą mergaitė,-tik istorija, gyvenamoji vieta, prisitaikymas ir taip toliau. Gal tu ką nors radai? - varniukės akyse sužibo mažytė viltis. Ji nunešė ir padėjo savo knygas atgal į lentyną ir nusipurtė nuo senų knygų dulkėm apkibusius pirštus.
-Vis dėl to nemanau, kad čia ką nors rasim. Manau, kad tokios knygos bus nebent uždrautajame skyriuje, - pasakė ji.
-
Ant stalo gulėjo senos ir storos knygos kurios net turėjo keletas dulkių sluoksnių kurios priminė neliestos dešimtmetį, o gal net pamirštos visiems laikams, bet pirmakursiai neleido būti knygoms užmirštos, kai reikia tyrinėti apie vorus ir jų nežinomas silpnybes. Apsikrovusios knygomis pirmakursės stengėsi perskaityti visas knygas apie vorus. Vienu metu šviesiaplaukiai net pabodo skaityti vis tą patį, per tą patį, kai knygos didžioji dalis, net nesiskyrė nuo kitu jau perskaitytu knygų, o apie vorų silpnybes nebuvo nė užuominos ar dar vienos paslaptingos ir neišaiškintos mįslės.
Sukrovusi grifė ant stalo dvi krūveles knygas apie vorus - kairėje pusėje puikavosi dar neperskaitytos knygos, o dešinėje gulėjo perskaitytos knygos iki paskutinio puslapio. Akies krašteliu pažvelgė į mergaitę iš Varno Nago ir matė mėlynose akyse neviltį kuri tik reiškė, kad nėra jokios informacijos apie vorų silpnybes. Kai Varnė paklausė vienuolikmetės, ji šiek tiek sutriko ir staigiai padėjo knygą ant stalo dešinėje pusėje ir iš gilios tylumos prabilo:
-Na, kaip ir nieko, - nudelbė akis į žemę, - bet manau, kad reiks mums improvizuoti. - pažvelgė į Ameliją ir šyptelėjo, tikėdamasi, kad supras kaip improvizuosime uždraustajame miške kuri gaubė daugybė paslapčių.
Pirmakursė pašoko iš kėdės ir greitai pagriebė keletas knygų. Jau šaltose rankose laikiusi kelias senas knygas, išgirdo kaip Amelija pasakė apie uždraustąjį skyrių ir iškart atsisuko į Ameliją, šviesiaplaukė lėtai linktelėjo ties Varnę ir piktai sušnabždėjo:
-Nejuokauk. Gerai gal taisyklių laužymas yra normalus, bet tik ne uždraustasis skyrius kai naktimis po jį vaikštinėja pats ūkvedys, aš manau, kad mano improvizacijos būdas suveiks. - užtikrintu balsų pasakė ir nuėjo toliau padėti knygas į lentynas.
Sunešiojusi jau visas knygas, ant stalo tik gulėjo tas pats pergamento ryšulėlis, o šalia jo matės plonas dulkių sluoksnis nuo tų pačių knygų. Pasitvarkiusi rankoves, perbraukė ranka per stalą ir jau nebuvo matyti mažas dulkelės ir greitai papurtusi rankas, prisėdo prie medinio stalo, o akimis tik ant stalo ieškojo plunksnos, staigiai pagriebusi pergamento ryšulėlį, pažvelgė į Ameliją.
-Gal turi pieštuką, tušinuką ar plunksną arba kita rašymo priemonę? - švelnių balsų paklausė Varnės.
Jau mintyse vis žvelgdama į mergaitė iš Varno Nago jau dėstė galvoje planą kaip sunaikins vorą kartu su Amelija uždraustajame miške, bet staigiai sugrįžusi į realų pasaulį, prabilo:
-Aš jau lyg ir turiu planą kaip sunaikinsime vorą, nebent tu nori, kad sumaišytumėme eliksyrą ir juo ištepsime musę ar kažkokį kitą nariuotakoją ir, tada ji galime užkerėti, kad galėtumėme valdyti, o vėliau ji galime paleisti prie voro ir kai suvalgys nariuotakojį jis bus apsvaigintas ir galėsime jo klausti ką norime išgirsti. - šyptelėjo ir atsirėmė į kėdės atlošą, vis dar rankose laikiusi pergamento ryšulėlį tikėdamasi gauti bent rašymo priemonę, kurios neatsinešė lankydamasi bibliotekoje.
-
Į uždraustąjį skyrių? Eiti? Amelijai tokia mintis nė nebuvo atėjus į galvą. Gerai, jai mįslė buvo visai įdomi ir dabar tikrai rūpėjo, bet dėl jos rizikuoti galbūt net gyvybe...? Ne, Amelijos tokie nuotykiai ne itin viliojo. Nors... Gal ji ir būtų sutikus nueiti į uždraustąjį skyrių jei būtų svarbi priežastis, bet negi Katherine siūlo eiti į uždraustąjį mišką?? Amelija, tuo metu pakilus padėti knygų vėl atsisėdo. Ar ji teisingai suprato tos mergaitės mintį?
- Na aš... Nesiūliau eiti į uždraustąjį skyrių, - lėtai pradėjo rinkti žodžius, - bet... Negi tu nori, kad su tavimi eičiau į uždraustąjį mišką?
Amelija pamažu iškvėpė orą ir perbraukė delnu per veidą. Pradėjo galvoti kur įsivėlė sutikdama padėti šiai mergaitei. Juk galėtų dabar ramiai sėdėti bendrajame kambaryje, gal ir namų darbai jau būtų padaryti... Amelija mintimis sugrįžo į realybę ir atsistojus nunešė knygas į lentyną. Dėdama jas vėl prabilo:
- Ar tikrai manai, kad dėl šios mįslės verta ten eiti? Man regis tai tikrai nesaugu. O jei mums kas nors atsitiks?
Dabar mergaitė jautėsi kiek tvirčiau. Į mišką ji neis. Deja, vėl atsisukus į Katherine visas ryžtas išgaravo. Ir kodėl aš turiu papulti į tokias situacijas? Liūdnai pagalvojo varniukė.
-
Dar vienos beprasmės minutės, kai mokinė iš Varno Nago bandė atsikalbinėti, nepatiriant įdomių nuotykių su grifę. Karts nuo karto baltų plaukų savininkė bandė nenuklysti nuo minčių ir išklausyti Amelijos žodžius, bet jie buvo dar vieni atsikalbinėjimai neeiti į uždraustąjį mišką.
Mergaitė girdėjo kelis žodžius, bet besėdėdama taip ir nesulaukė rašomos priemonės, kad Varniai galėtu parodyti planą, kaip nusigauti iki uždraustojo miško, bet paskutinis klausimas iš Amelijos, šiek tiek privertė susimąstyti būsimą pirmakursę.
-Taip, verta eiti dėl mįslės į uždraustąjį mišką. Nejaugi, nenori patirti nuotykių? - giliai atsiduso pirmakursė ir pažvelgė į Ameliją. - Ar tu nenori sužinoti, kas užšifruota knygoje? Gal ten yra burtininkų paslaptis, kurias galime sužinoti, gal net bus įmanoma, kad profesoriai nežino tokių faktų. Tai yra verta pabandyti.
Grifė su savo pergamento ryšulėlį padėjo ant medinio stalo paviršiaus ir iškart nejusdama susikūprino.
Nuostabu! Bus dar vienas nuotykis ir labiau susipažinsiu su Amelija, bet kaip man ją priversti, kartu eiti į uždraustąjį mišką? Gal... Kas jei bandysiu ją motyvuoti? - susimąstė pirmakursė ir dar kartą pažvelgė į Ameliją. Nelaukusi nei sekundes iškart atsistojo ir priėjo prie lentynų, kad Amelijai būtų lengvesnis stebėjimo kampas ir, kad būtų lengviau stebėti kaip vaikšto vienuolikametė ir pasakoja planą tuo pačiu motyvuodama. Po kelių akimirkų, atsisuko į mokinę iš Varno Nago ir sudėjo rankas už nugaros kaip kariuomenėje ir pradėjo vaikščioti, kas du žingsnius pirmyn ir atgal ir pradėjo kalbėti motyvuojančią kalbą:
-Amelija! Noriu pasakyti, kad anksčiau ar vėliau tu vis tiek pažeisi Hogvartso taisykles. Nejaugi tu tupėsi Hogarte, kai aš eisiu į uždraustąjį mišką. Ar tu nenorėsi manęs apginti ar man padėti? Tu privalai žinoti vertybes: nepalikti draugų vienų ir jiems padėti. - padarė trumpą pauzę ir šiek tiek sustojo ties vienų žingsnių, svarstydama ar dėl paskutinio punkto ji buvo teisi, bet po šešiolikos sekundžių ir vėl pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal sudėjusi rankas už nugaros. - Taigi, o dabar apie planą, kaip ir minėjau, kad jau žinau, kaip prigausime vorą, bet pagalvojau, kad jau greitai atostogos vasaros, o po jų jau būsime antrakursės, tai galėtumėme viską daryti, grįžusios į mokyklą. Na, o jei rimtai, tai kai grįšim į mokyklą, mes galėsime eiti į uždraustąjį mišką ir padaryti antrą būdą, kur minėjau apie nariuotakojus ir vėliau viskas eisis kaip sviestų patepta. -jau baigusi išdėstyti savo painias mintys iškart pažvelgė į Ameliją ir netrukus baltaplaukė atsipalaidavo dar kart susikuprinusi ir po kelių akimirkų spėjo dar pratarti kelis žodžius:
-Tai ką manai?
-
Nuotykiai. Žinoma Amelija norėjo jų patirti. Rami kasdienybė nėra blogai, bet išbandyti kažką naują, patirti kažką naują, suprasti kažką naują visada yra geriau. Juk koks tada gyvenimo tikslas, jei visą laiką ramiai prasėdėsi namie ir mokykloje? Bet... Savo noru stačia galva nerti į košmarų puodą - Uždraustąjį mišką? Ne... Mergaitė buvo tiek prisiklausius apie šią vietą iš tėvų ir Hogvartso mokinių, kad ten eiti jai buvo beveik tolygu nusižudymui. O gal Uždraustasis miškas ne toks? Pirmą kartą atėjo į galvą Amelijai. Neatrodė, kad Katherine labai jo bijotų, tad gal ir jai neverta? Kas miške gali būti tokio baisaus? Varno Nago mokinė sudvejojo dėl savo įsitikinimų. Juk, pavyzdžiui, jos tėvai niekada tame miške ir nebuvo. Iš kur jie žino kas ten? Gal tik šiaip nori, kad jų dukra nepažeidinėtų taisyklių? Ach, taisyklės... Amelija prisiminė, kad ir jos čia egzistuoja. Kaip tik tuomet apie jas prakalbo ir Katherine. Ar tikrai aš kažkada pažeisiu taisykles? Prie didelių abejonių, kuriomis buvo užkimšta visa Amelijos galva prisidėjo dar ir šviesiaplaukės ištartas žodis ,,apginti". Tai pvojinga tame miške, po galais, ar ne? Visai susipainiojusi ir pajutusi, jog nuo svarstymų galva baigia perkaisti Amelija atsistojo. Suprato, kad visą tą laiką Katherine vaikščiojo, o ji tik sėdėjo ir klausėsi (tiksliau mąstė, nebuvo tikra, kad viską girdėjo). Tamsiai mėlynų akių savininkė suprato, kad ir jai laikas prabilti.
- Ta mintis tikrai viliojanti, bet nežinau ar verta... Ir tavęs vienos palikti aš nenorėčiau. Klausyk, pasakyk man, kaip manai - ar Uždraustajame miške tikrai taip pavojinga? - Amelija atsikvėpė. Nenorėjo parodyti, kad bijo. Tiesą pasakius dabar daug labiau svarstė apie šio plano saugumą, nei, kad jis pažiaidžia taisykles. Kai išgirdo apie nuotykio nukėlimą į kitus metus, Amelijai palengvėjo. Puiku, per vasarą ji tikrai turės laiko viską apsvarstyti ir nuspręsti tinkamai.
- Taip, manau viską perkelkim į kitus metus. O aš pagalvosiu. Dabar gal galėtum papasakoti tą planą? - paklausė mergaitė nusibraugdama ant akių užkritusią rudų plaukų sruogą. Buvo beveik rami, žinodama, kad visko nereikės daryti tuoj pat ir ji dar turi visą vasarą.
-
Min Tae-yeon retai kada išgirsdavo, kad Kembridžo bibliotekos kalbų skyriuje nėra kokio nors tai gana dažnai magiškose bibliotekose pasitaikančio žodyno ar gramatikos vadovėlio. Vien „dažnai pasitaikantis“ sufleravo apie tokio leidinio reikalingumą ir būtinumą save gerbiančiai bibliotekai. Archyvaras, iš savo vadovų gavęs užduotį surasti reikiamą leidinį, nustebo. Galėjo prisiekti savo ilgais pirštais, kad knygą vartyti ir grąžinti į lentyną jam tekę daugybę kartų, negali būti, kad bibliotekoje jos nebėra. Tae-yeon įsitikinimas buvo sutiktas gūžtelėjimu pečiais ir pasiūlymu pačiam patikrinti.
Vyras, knygos nei lentynoje, nei grąžintų ir nesutvarkytų knygų krūvose neradęs, nusprendė kad čia pasidarbavo vagys. Tegalėjo tikėtis, kad vagis knygą ėmė vedinas išsilavinimo ir tyrinėjimų tikslų, o ne kokio tai perpardavimo ar panašiai. Tiesa, jei pasirodytų esąs pastarasis atvejis, Min Tae-yeon niūriai šyptelėjęs pasidžiaugė, kad knygos su bibliotekos antspaudais retai kada pasiseka parduoti.
Knyga sistemoje tebebuvo. Tebebuvo ir studentų pageidaujamų knygų sąrašo viršuje. Tae-yeon kuo greičiau turėjo užpildyti tuščią vietą lentynoje.
Hogvartso žodynų ir panašių leidinių skyrius buvo penktoji archyvaro stotelė, ir jis buvo pradedąs kurti sąmokslo teorijas. Nepaprastai keista, kad tokios pageidaujamos knygos egzempliorių Anglijoje tiek mažai. Gal jas kas nors degino. Gal čia pasidarbavo mirtinas Tae-yeon priešas, siekdamas keršto už seniai padarytas skriaudas. Vyras pradėjo netekti vilties.
Jungtinės karalystės burtų ir magijos mokyklos niekada nemėgo, ir nebūtų kėlęs į ją kojos, jeigu ne minėtasis vilties netekimas. Biblioteka buvo suorganizuota nepatogiai, ir tai tik vienas iš skundų, kuriuos paklaustas išbertų it gerai išmoktą eilėraštį. Ir vis dėl to, žingsniuodamas tarp lentynų, lingvistas Min baisiai nenoriai saugojo tą mažytę dar likusios vilties liepsnelę.
Jam prireikė pusvalandžio aptikti reikiamą leidinį. Dvi reikiamo leidinio kopijas. Tae-yeon atsiduso ir akimirkai susmuko petim įsirėmęs į medinę pertvarą. Dabar teliko susirasti bibliotekininkę ir imtis derybų.
Truputį iš palengvėjimo švytinčiu veidu, Min ėmė lentynų labirintu žingsniuoti atgal. Vienas kitas nuo knygų galvą pakėlęs mokinys nulydėjo vyrą žvilgsniu, galbūt susimąstė, ką pilyje veikia nei profesorius, nei mokinys, tačiau archyvaras nepastebėjo. Jo frustruojanti paieška baigėsi.