Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 01:53:09 am

Antraštė: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 24, 2009, 01:53:09 am
Paėjėk keletą metrų ir jau griūsi ant krūmo. Paėjėk toliau, ir pamatysi kaip greitai atsidūrei miško vidury, į kurį veda daugybė miško takų ir takelių. Žinoma, ne visus juos gali matyti. Kas pasakė, kad visi keliai veda į Romą? Visi keliai čia veda į Uždraustojo Miško vidury...
Kad ir kaip ten bebūtų su tais takeliais keliais ir nukeliais, žaluma ir miško dvasia buvo tiesiog užburiama. Stori medžiai, apsamanoję kamienai, maži jauni medeliai, kuriems bent kiek stipresnis vėjas buvo pavojingas gyvybei. Tačiau jie nesiskundė... Tiesiog tiesė savo šakas aukštyn, lyg siekdami dangaus, kurio taip niekad ir nepalies. O gal vieną dieną... kai niekas nematys...
Suūkė pelėda. Atmerkęs didžiules ir geltonas savo akis, plėšrūnas išskėtė sparnus ir tingiai jais sumosavo kokius tris kartus. Greitai ji pakilo, ir ūkdama ramią melodiją dingo tarp didelių medžių siluetų. Greitai ir ta melodija, kuri liudijo apie ką tik čia miegojusį paukštį nutilo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 28, 2009, 11:03:10 pm
Skubiu žingsniu nežadančiu nieko gera Sanguinari įėjo į uždraustąjį mišką. Tikiuosi niekas iš pašalinių nesugalvos pasekt manęs. Užtenka man ir taip problemų su ta Xantorija ir Rosmera. Magui pasiekus miško vidury, jis pradėjo ieškot erdvesnės vietos. Po jo žvilgsnis užkliuvo už kelių nuvirtusių medžių. Apsižvalgęs ar nieko iš miško gyventojų nėr netiese prisėdo ant vieno iš luženų Tai turėtų tikt.. ir ėmė laukt Tikiuosi jos apsirodys greit ir be jokios pašalinės uodegos.. O kol kas atsipūskim ir sugalvokim veiksmų planą..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Liepos 29, 2009, 08:11:09 pm
Nors Xantoria buvo prisivijusi Sanguinary, greitai ji vėl liko viena. Neskaitant paskui skriejančios barmenės. Velnio nešta ir ant stalo pamesta koja...Kol aš nušliaušiu...Koks pašlemėkas jau seniai būtų išsidanginęs...Gerbiu už  sąžiningumą...Na ne tik už tai... Mintyse praskriejo mėlynų akių vaizdas ir dar kelios mintys. Moteris sukikeno, o paskui riebiai nusikeikė. Xantoria Xantoria....Šiuo metu jis tavo priešas.... O tu leidi taaaip sau galvoti... Pamiršk ir niekada neprisimink.... Ji nušlubčiojo gilyn į mišką.Man jau 30....Ir ką aš sau galvoju?.....Net Tas iš slaptosios paieškos pareiškė, kad aš senutė.... O tu dar tikiesi, kad kas nors į tave žiūrės... Papurčiusi galvą, tuo pačiu iškratydama šapus, ji lėtai nuėjo toliau. Galiausiai, nepasiklydus, pasiekė medžių išvartas, kur sėdėjo Black'as. Tylėdama ji atsisėdo ant kitos lūženos priešais. Kūnas nusileido tarp jų.
- Aš noriu tik atgauti taurę ir pabaigti reikalą su ja,- Ji mostelėjo link Rosmertos,- Jūsų sąlygos?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 29, 2009, 09:09:37 pm
Neilgai trukus pasirodė ir Xantorija. Žiūrėk tu man, naktis nesibaigė, o jos jau čia..
-Na kaip ir nėra ypatingų sąlygų. Aš jums atiduodu taurę, jus man papasakojat kas čia po velnių daros. Draugiškai ištardom ją - Sanguinary parodė į Rosmerą - ir jei nieko įdomaus nepapasakos galim skirstytis. Jei bus kas įdomaus žiūrėsim pagal situaciją ir norus.
Sanguinary atsistojo, padėjo taurę ant vieno kelmo ir grįžo į ten iš kur pakilo. Į kūną iškart pradėjo plist šiluma.
-Ji jūsų, imkit ir darykit ką norit su ją ir taip visas nušalau.
Jei reiks vistiek atsiimsiu. Nusijuokė sau mintyse.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Liepos 29, 2009, 11:17:12 pm
Ragana susidomėjusi sekė tikslius Sangu judesius. Kai jis grįžo į savo vietą ji sėdėjo susimąsčiusi, beveik nuklydusi kažkur toli.
...Požemio menėje tvykstelėjo oranžinė šviesa ir po erdvę ėmė beprotišku greičiu sklandyti tos šviesos kamuoliukai. Visi keturi kaip vienas išsitraukė lazdeles. Nugara į nugarą jie laidydami kerus į visas keturias puses artėjo prie viduryje stovinčios pakylos. Ten spindėjo nepaprasto grožio aukso taurė inkrustuota brangakmeniais ir stilizuotom gyvatėm. Kai trokštamas artefaktas jau buvo ranka pasiekiamas, vienas iš saugojančių kamuoliukų suktu manevru prisiartino prie Aleonoros. Ji nespėjo atsiginti. Xantoria pajutusi pavojų atsisuko ir išvydo, kaip oranžinė šviesa skverbiasi į merginos kūną. Tą pačią akimirką Lezalitas su Swiftu paleido galingus komandinius kerus ir apsauga išnyko. Tačiau Aleonora susmuko ant žemės. Trys draugai suklaupė šalia jos. Xan suėmė jos galvą. Iš šviesiaplaukės akių ištryško ašaros. Ji pabandė nusišypsoti:
- Da-a-a-abar ji...Mūsų...Nepykit....Man gaila, ka-a-ad ne-e-egaliu....Atsis...Atsiveikinti...
Aleonoros veidu nuriedėjo paskutinės ašaros, tačiau to ji jau nebejautė...

Xantoria užsimerkė ir vėl nugrūdo prisiminimus giliai giliai. Kelias be galo ilgas akimirkas taip pasėdėjusi atsiduso ir trumpai papasakojo ką žadėjo.
- Prieš keletą metų gavau vieną darbelį. Mes keturiese ilgai ieškojom tos taurės, ji buvo apsaugota galinga juodąja magija, tačiau nieko neįveikiamo. Nors buvo sunku. Visi keturi žinojom, kaip svarbu ją gauti, nors visiškai tiksliai dėl ko- ne. Kai jau tikslas buvo prieš nosį, paskutiniai gynybiniai kerai sėkmingai atliko savo darbą. Taigi likome trise,- Ji vėl liūdnai atsiduso,- taurę, nors pati turėjau ją pristatyti, atidaviau kitam bendražygiui. Sukrėsti netikėtos nelaimės išsiskirstėm. Swifto, jis gavo taurę, daugiau nebemačiau. Netrukus tam, kam mes dirbom atėjo galas. Tiesiog dar vienas siaubingas mūšis. Po tos nakties aš vienintelė likau gyva.
Moteris su skausminga išraiška veide taip suspaudė lazdelę, kad pasipylė žiežirbos, o krumpliai pabalo. Vėl patylėjusi ji apsimestinai ramiai pabaigė:
- Štai kokia toji istorija. Vienintelis kabliukas, kad toji moteris, kurią rodžiau trijose šluotose šiandien atnešė man šią taurę nuo vieno žmogaus. Nuo...- Nejučia jos balsas sudrebėjo ir ji gan baimingai ir tyliai užbaigė,-...Swifto.
Nutilusi moteris nieko daugiau nepasakė. Sėdėjo per daug susimąsčiusi, gal kiek išsigandusi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 30, 2009, 12:32:35 am
Sanguinary sėdėjo ramiai, kantriai. Mėgavosi neramiais ir šiektiek pavojingais miško garsais: vietomis suaubdavo pelėda, kartais koks vilkas užstaugdavo, kažkur už medžių girdėjosi aukos ieškantis kažkuris miško sutvėrimas. Jis matė, kad Xantorija susimasčius ir nusprendė nepertraukti jos apmąstymų. Šiaip pradėjus šnekėt magas jautė, kad jai sunku. Uh.. net nesitikėjau tokios istorijos.. Pradedu gailėtis, kad šią moterį taip raginau papasakot visą istoriją. Nereikėjo.. Šįkart tikrai nereikėjo Sangu..
-Užjaučiu dėl jūsų bendražygių mirties.. Tikrai nenorėjau versti jus prisiminti tokius dalykus. - Kiek patylėjęs ir leidęs Xantorijai nusiraminti tęsė- Jei jums jau geriau reik nuspręsti kaip tardysim mūsų sustingusią pažįstama. Rinkitės tiesos eliksyras, nukryžiavimo užkeikimas ar kas nors mielesnio iš juodosios magijos arsenalo..
Staiga Sangu nutilo supratęs, kad per daug pasakė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Liepos 30, 2009, 08:52:19 pm
Pamažu moteriai grįžo nuovoka ir ji vėl buvo ta pati žavi, tvirta ir išdidi ragana nepermaldaujamu žvilgsniu. Rusvose jos akyse vėl įsižiebė šaltakraujiškumo ugnelės. Xantoria nusišypsojo nieko gero nežadančia žiauria šypsena. Rankose ji meiliai vartė lazdelę. Vis dar taip pat klastingai šypsodamasi ji žvilgtelėjo į Sanguinary. Jo žodžiai jai patiko. Per daug patiko. Moteriai nebebuvo svarbu priešais esančio žmogaus galimybės. Kitu atveju ji būtų pasidomėjusi, juk paprastas mokytojas tokių būdų niekaip užsiminęs nebūtų. Nors tą pačią akimirką atėjo daug metų lauktas visai kitas suvokimas. Visi, visi, kuriuos ji mylėjo atsidavė stipria juodąja magija. Visiems, kažkuo susijusiems su ja, ji jautė simpatiją. JM Xantoriai buvo, kaip kraujas vampyrui. Juk ragana intuityviai susipažindavo su tokiais žmonėmis, žmonėmis, kurie negalėjo pasigirti esantys be dėmelės.
Ir tokiam giliam susimąstymui ji užtruko visą sekundę. Vis dar su grobuonies išraiška ji prabilo:
- Tiesos eleksyras pernelyg lengva,- Ji nusijuokė,- Tarkim aš išbaigiau jo atsargas.
Atsainus mostas lazdele ir Rosmerta lyg pririšta nematomos virvės pakibo ore.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 31, 2009, 02:30:38 pm
Sanguinary matė kaip Xantorijai grįžo ankstesnė stiprybė ir pasitikėjimas savimi.. Na čia jau geriau, žymiai geriau.. O dabar prie reikalo reik pereit, įdomu ką ta padavėja pasakyt gero turi..
-Žinot turiu su jumis sutikt, tiesos eliksyras per daug nuobodus reikalas. Na vadinasi imsimės įdomesnių priemonių. Garbę pradėt turbūt suteiksiu jums. Tik dar vienas dalykas ar jus tikra, jog čia nėr nepageidaujamų ausų? Nors tekto.. - Sanguinary mostelėjo lazdelę ir madam Rosmera atstingo. Atstingus ji baimingai dairėsi aplink nieko nesuprasdama.
O dabar bus smagu.. Nesitikėjau, kad mokykloj prireiks mano senųjų darbo metodu, bet aš nieko prieš juos prisimint..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Liepos 31, 2009, 07:09:50 pm
Ragana rimtai priėmė Sangu pastabą. Murmėdama užkeikimus ji apšlubčiojo aplink nuovartų padarytą aikštelę, užgarantuodama privatumą. Per tą laiką vyras atgaivino jų auką.
- Galiu ir aš pradėti,- ji nesiliovė šiurpokai šypsotis.
Ragana atėjo arčiau kabančiosios. Abiejų akys viename aukštyje susikirto.
- Gal norėtum ką nors papasakoti,- Net kai norėdavo Xantoriai nepavykdavo tokio lipšnaus balso nutaisyti.
Rosmerta kažkodėl maldaujamai atsisuko į Sanguinary. Xantoria užvertė akis ir piktai mostelėjo lazdele. Padavėja žaibiškai vėl buvo atsisukusi į ją.
- Greičiausiai neišgirdai ką sakiau. Gal tai tau padės,- Taraxanum iš pažiūros atrodė nuoširdžiai susirūpinus, bet jos veido išraiškos keitėsi greičiau už permainingą vėją. Lūpas ištempė kreivas šypsnys,- Sensorus bateo...
Atrodė, kad nieko neįvyko. Rosmerta toliau kabėjo. Netrukus ji ėmė raukytis, kuo toliau tuo labiau. Galiausiai moteris ėmė aimanuoti, kol tai perėjo į klykimą. Ji muistėsi ir spurdėjo bandydama atlaisvinti nematomų virvių suveržtas rankas, kad galėtų jomis užspausti ausis.
- NUSTOKIT! PRAŠAU..!!!
Xantoria vėl meiliai pasiteiravo ją perrėkdama:
- Vaje, nejaugi ausyse spengia? Juk tai tik silpnučiai kerai.
Rosmerta tik po minutės nustojo klykti, kai ragana atšaukė kerus. Dabar padavėja sunkiai gaudė kvapą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 31, 2009, 08:21:26 pm
Sanguinary susidomėjęs žiūrėjo į Xantorijos veiksmus. Ne mano stilius, bet gal ir visai nieko.
Pamatęs, kad Rosmera žiūri į Sanguinary prašydama pagalbos Sanguinary besišypsodamas tarė:
-Nežiūrėkit taip į mane. Geriau atsakinėkit į klausymus ir galbūt iš čia išeisit gyva, nors garantuoti negaliu, tai priklauso ne tik nuo manęs. Taigi pradėkim nuo elementariausio klausymo, kodėl jus mus puolėt "Trijuose Šluotose"?
Rosmera ir kažką išlemeno, dar vis gaudydama kvapą.
-Garsiau, aš nieko negirdžiu, o jūs? - tarė atsisukęs į Xantoriją -  Mucus ad Nauseam
Rosmera kūną sukaustė nepakeliamas, skausmingas šaltis. Kaip pradžiai bus gerai, nors labiau mėgstu kai efektas matomas. Visgi negalima viso proceso pradėt nuo vidurio ar tuo labiau nuo pabaigos..
-Patariu kalbėt garsiau, jei nebenorit kankintis. - Sanguinary, nutraukė užkeikimą - Tai ką jūs norėjot pasakyt?
-Prašau jūsų, prašau paleiskit mane. Aš jūsų nepažįstu, ko jūs norit iš manęs?  - išlemeno Rosmera, baimingu žvilgsniu sekiodama tai vieną tai kitą burtininką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Liepos 31, 2009, 08:57:29 pm
Tik bent kažkiek susigaudantis JM-e galėjo suprasti kas čia vyksta. Xantoria patenkinta šyptelėjo. Menkystos ir kvailiai, kitaip sakant pagyrūnai naudodavo tokią Juodąją magiją, kad iš kart matydavosi išorinis poveikis. Atsiveriančios žaizdos, užsidegimas ir panašūs kerai buvo banalūs ir greičiau rodydavo burtininko neišmanymą, nei jo galią. Bent jau taip ją mokė Shahino patikėtiniai. O dabar ragana susižavėjusi sekė veiksmų eigą. Poveikis tiesiog puikus- tas kas reikia kenčia ir aplinkinių netaško kraujais arba dar kokiu mėšlu.
-Prašau jūsų, prašau paleiskit mane. Aš jūsų nepažįstu, ko jūs norit iš manęs?  - išlemeno Rosmerta.
Xan kilstelėjo antakius ir įrėmė lazdelę jai į kaktą:
- Aš Hogvartse jau antri metai tarp kitko. Kalbėk!- Ragana užsimerkė.
- Aš nieko... Ne..Aaaa,- Rosmerta pratisai sukliko.
Toje vietoje kur lazdelė lietėsi su kakta trumpai sušvito žalsva švieselė. Xantoria toliau stovėjo užsimerkusi ir pasiruošusi vėl panaudoti smegenų suspaudimą. Neatverdama akių ji pakartojo:
- Kalbėk!
vėl žybtelėjo švieselė ir padavėja suklikusi išspaudė:
- Aš... Aš... nežinau....
Taraxanum atmerkė akis, bet lazdelės nepatraukė:
- Sakysi tiesą ir tik tiesą?
- Taip. Prašau, nebekankinkite manęs,- Ji tankiai alsavo,- Pasakysiu viską.
- Nežinau, gal sakau dar kartelį,- Xantoria ėmė merktis.
- NEEE... Prisiekiu.. Pasakysiu ką žinau...
Taraxanum sustojo, tuomet atsitraukė per žingsnį.
- Ką pasakysite Sanguinary? Gal pabandom pakartoti klausimą?- Ji žvilgtelėjo į vyrą, paskui grįžo prie padavėjos,- Kodėl mane užpuolėte?
- Aš ne... Ne, tik ne tai...
Tačiau ji nespėjo, nes vėl ėmė klykti. Xan atitraukė lazdelę,- Na?
-Aš nepamenu.. Ne, ne.. Leiskit pabaigti,- Ji stengėsi pagauti abiejų burtininkų žvilgsnius,- Tik nedarykit to dar kartą... Aš tiesiog pajutau... nenuvaldomą norą, lyg įsakymą pirmiausia užpulti jus... Du... O paskui kitus....
Ji suinkštė ir nutilo. Xantoria rimtai žvilgtelėjo į Black'ą:
- Jei tai buvo valdymo užkeikimas visai logiška,- ji vėl pasisuko į moterį,- Bet tokią pasakėlę bet kas galėjo sugalvoti. Pone Sanguinary, malonėkite pratęsti.
Xantoria jam beveik meiliai šyptelėjo, o paskui suėmė moterį už smilkinių, kad abiejų veidai buvo vienas priešais kitą:
- Mieloji, juk reikia garantuoti tavo tiesos sakymą.
Burtininkė brutaliai nustūmė auką nuo savęs.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Liepos 31, 2009, 09:28:14 pm
Sanguinary stebėjo visą procesą, klausydamasis kas vyksta ir nejučia pradėdamas žavėtis Xantorija. Taip.. Ši moteris tikra profesionalė, tikrai išmananti savo darbą. O tiesa sakant ir visai patraukli.. Sangu pagavo save nuklystant per daug toli. Ok Sanguinary, pradžiai darbas, nepamiršk šito. Pats save sudrausmino.
Po Xantorijos žodžių:
- Jei tai buvo valdymo užkeikimas visai logiška,- ji vėl pasisuko į moterį,- Bet tokią pasakėlę bet kas galėjo sugalvoti. Pone Sanguinary, malonėkite pratęsti.
Sanguinari atsakė:
-Aha logiška, bet tiesa sakant ne vienas yra taip sakęs panašioje situacijoje. - Tada kreipėsi į Rosmera - Kas aš toks ne taip ir svarbu, bet girdėjot ką mano kolegė sakė, tiesos atsakymas turi būti garantuotas. Taip, kad šnekėkit.
-Bet tai tiesa... Prisiekiu.. Tai tikra Tiesaaaa! - Rosmera ėmė klykti Sanguinary paleidus užkeikimą.
-Atleiskit, bet jūs manęs neįtikinat. Kas ir kodėl liepė mus pult - Sanguinary kantrybė ėmė baigtis ir jis ėmė kalbėt griežčiau. Staigiai judėsiu nutraukė užkeikimą - Kalbėkit nes mano kantrybė nebegalinė.
-Nežinau.. Aš tikrai nežinau. - Sanguinary jau ruošėsi paleis užkeikimą iš naujo ir Rosmera matyt tai pastebėjo - Palaukit.. palaukit.. Šį tą prisiminiau.. Prieš jums pasirodant.. į užeigą įžėngė vienas žmogus.. aš priėjau priimt užsakymo.. ir tada.. mano sąmonė.. tarsi aptemo.. prisiekiu.. tai viskas..
-Taip, tai tikrai panašu į valdymo užkeikimą. - Atsisukęs į Xantorija ir besišypsodamas tarė - Na rodos pradėjo šnekėt. Gal norėtumėt ją dar labiau paskatint išsikalbėt?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Rugpjūčio 01, 2009, 07:53:01 pm
Pagaliau šis tas ėmė aiškėti.Pratęsti tardymą?.... Lengviau nebūna... Xantoria šyptelėjo atsakydama Sangu:
- Su malonumu.- Tuomet vėl įsmeigė plėšrias akis į Rosmertą,- Nejaugi atmintis grįžta? Palauk mieloji, aš jai nušviesiu kelią.
Tikrąja to žodžio prasme... Ragana mostelėjo lazdele:
- Dexeri Luminous.
Xantoria nuo senų laikų mėgdavo šiuos trejus kerus, apimančius pojūčius: Iš proto varantį ausų spengimą, smegenų spaudimą ir skausmą keliančią baltą šviesą akims. Žandikaulio graibšto ji naudoti nesiruošė, nes reikėjo, kad auka galėtų kalbėti. O Rosmerta po kerų paleidimo vėl ėmė beprotiškai rangytis, bandė užsimerkti, bet šviesa nedingo. Kerams nustojus veikti ji nedrįso atsimerkti, o tik tyliai dejavo.
- Na kolkas grįžkim prie užvaldymo teorijos. Papasakok kaip atrodė užpuolikas ir nemeluok, kad nematei,- Xantoria pertaukė jau besižiojančią padavėją,- Prieš kelias minutes teigei, kad kažką matei.
Iš Rosmertos užmerktų akių pasipylė ašaros ir ji vėl pradėjo lementi:
- Prašau... Maldauju jūsų... Aš tikrai stengiuosi... Prisiminti....Viskas galvoje maišosi...
- Ar buvote kur nors išėjusi, su kuo nors susitikti.
- Ne..
- Ar pas jus turėjo kažkas ateiti.
- Ne..
- Ką veikėte pastarąsias dienas?
- Aš... Aš visą laiką dirbau užeigoje. Ten ir nakvoju.
- Ar koks nors klientas pasirodė įtartinas?
- Taip, bet...
- Ar buvo liudininkų?
- Smuklėje visuomet pilna įvairių žmonių, bet...
- Kodėl turėčiau jumis tikėti?
- Aš... aš...
- Ach užtenka mekenti,- Xantoriai trūko kantrybė ir ji pakartojo paskutinius kerus.
Smuklininkė gaudydama kvapą prabilo pati:
- Mane užbūrė... Paskutinis klientas... Esu beveik įsitikinusi, kad tai buvo vyras, nors gan ilgais plaukais. Jis... Jis... buvo didelis.. Ir randuotas... Manau...
- Tai manot ar tikrai žinot? Mano kantrybė baigia išsekti,- purkštelėjo Xan.
Ji susiraukusi apžvelgė miško aikštelę kažką įtemptai mąstydama.
- Pone Sanguinary, gal dar ką turite paklausti,- Ji trumpam nutilo,- Man reikia pagalvoti, mat gal ir atrodytų keista, bet tas tipas gali būti susijęs su manimi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Rugpjūčio 01, 2009, 08:26:13 pm
Sanguinary įtemptai klausėsi. Hm.. lyg ir nieko neatsimenu, panašaus.. Nors tai galėtų būt ir taip, kad kažkas už mano buvosiąs aukas bando atkeršyt.. Bet kokiu atveju jam nepasisekė..
-Hmm... reikalai darosi išties įdomūs. Manau kol kas klausymų nebeturiu, šiaip ar taip nelabai tikiu jog ji dar ką nors galėtų pasakyt. - atsisukęs į Rosmera tarė - O gal dar ne viską pasakėt?
-Prisiekiu.. Tai viskas, ką aš žinau..
Magas lėtai, neskubėdamas apėjo aikštelę mąstydamas ką toliau daryt. Įsivyravo kelios minutės visiškos tylos, tik Rosmera neramiai žvalgėsi tai į vieną tai į kitą burtininką. Mjo.. vietoj to, kad imsčiaus savų reikalų, aiškinuosi kam turėčiau dėkot jog buvau užpultas.. Savi reikalai palauks, turbūt reik susirast tą veikėją, kuris šita reikalą pradėjo ir užduot kelis klausymus. Gal tai ir nesusyja su manim, bet jis padarė klaidą, už kurią neatleisiu..
Po kelių minučių tylos Sanguinary paklausė Xantorijos
-Kokie tolimesni planai?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Xantoria Taraxanum Rugpjūčio 01, 2009, 08:57:08 pm
Ragana vėl įsispoksojo į moterį, paskui išsiblaškiusi atsisuko:
- Planai?.. Aaa. Taip. Nieko iš jos daugiau naujo nesužinosime. Dar ne visai sutemę, Kiaulaisodyje jos pasiges.
Xantoria atsistojo ir burbtelėjo pakreipdama lazdelę. Rosmerta ant galvos šlumštelėjo žemyn.
- Pone Black'ai, nors mūsų pažintis nei šiokia nei tokia, tiksliau kolkas viens kitam gerklių neperkandom, noriu jums padėkoti. Už tai, kad įvyko kas turėjo įvykti,- Xantoria šyptelėjo, nors mintyse juokėsi iš savo nerišlių žodžių. Jai dėkoti nelabai sekėsi.
Per tą laiką padavėja netvirtai pakilo, tačiau ragana automatiškai nukreipė lazdelę.
- Geros nakties, pone Sanguinary. Susitiksime mokykloje,- Taraxanum kaip visada su nepriekaištingu mandagumu jam linktelėjo ir nusivarė padavėją priešais. Susitiksime.. Oi susitiksime... Aš išsiaiškinsiu, kas tu per paukštis Sanguinary...Išsiaiškinsiu ar esame verti vienas kito...
Eidama pro kelmą, jos ranka žaibo greitumu stvėrė ten stovinčią taurę. Xan jau buvo pamiršusi kokia ji šalta, tad vos palietus sudrebėjo visu kūnu ir nenoriai užsikišo ją už mantijos. Šaldantis auksas prisilietė prie šiltos odos ir moteris vėl krūptelėjo. Ragana panaikino nuovartas juosiančius apsaugojančius burtus ir sunkiai nušlubavo į tamsą. Kerai mažinantis išnarintos kojos skausmą taip pat ėjo į pabaigą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Varlius Rugpjūčio 01, 2009, 09:12:39 pm
Sanguinary stebėjo išeinančias moteris.
-Iki susitiko mokykloj Xantorija.. - ištarė, bet abejojo ar jį kas išgirdo.
Taigi likai vienas Sanguinary. Kokie tolimesni tavo planai? Hmm... taip, keršyt reikės, bet iki tol reik pailsėt ir susirinkt informaciją. Turbūt ir vėl teks pasitelkt senuosius savo metodus, nors ne tokie jie ir seni. Mintyse nusijuokė. Tekto, keliaukim iš čia, o tada sumastysim nuo ko pradėt.
- Va taip va, rodos daugiau čia nieko nepalikom. - Vyras apžvelgė aikštelę ir neskubėdamas išėjo iš miško.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 12, 2009, 08:57:46 pm
Rebeca pasileido bėgti miškan nuo dar vieno siaubūno. Vis užsikabindama už išsikišusių šaknų, jausdama šakas, mergaitė net nepastebėjo, kaip pasiekė miško vidurį. Gražiausia. Jei nebūsiu išmesta už vilkolakį, tai dėl šito tikrai teks keliauti namo. Aplink buvo tamsu. Jautei tik garuojančią drėgmę ir drėgnus medžių kamienus. Rebeca sustojo ir bandė kiek pasišviesti lazdele.
- Oliveri! - riktelėjo varnagė, bandydama surasti kažkur paliktą draugą.
Mergaitė skubėjo eiti iš miško, kai į kažką atsitrenkė.
- Oliveri, - pašvietė lazdele į berniuko veidą. Nuo šviesos varniui teko užsimerkti. - Kur jis? Kodėl jis čia? Gal mes traukiam nelaimes ar ką? - jau nežinodama paaiškinimo kalbėjo.
Mergaitė paėmė Oliverio ranką ir patraukė į miško vidurį.
- Ką dabar darysim? Aš net nenutuokiu, kaip reikia kovoti su psichais.. O jei jis mus išbučiuos? Prikiš tą savo kaulėtą snukį ir pavers mus nelaimingais, - mergaitę nupurtė šiurpas vien nuo tos minties. - Ir čia geriausiu atveju! Kur dabar slėpsimės? Kas dar gali mus užpulti tame miške?
Rebeca neužsičiaupdama mėtė klausimus Oliveriui, kuris tikriausiai pats nežino atsakymo į juos..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 12, 2009, 09:47:52 pm
Oliveris bėgo Rebecai įkandin, paskui mergaitė, nors ir jos nematė. Jis bandė atsekti paskui pėdsakus, nulaužytas šakeles ir visaip kitaip prasiskintą kelią. Berniukas žinojo, kad ji šalia, kad šis pasimetimas yra tiktai laikinas. Dabar jis labiausiai norėjo Rebecą laikyti savo glėbyje, kad jie būtų kartu ir bėgtų kuo toliau nuo to pamišusio psicho. Nieko nėra baisiau, blogiau, už vienatvę. Beje, kaip sakoma 2 galvos yra geriau už vieną. O dvi Varno Nagių galvos geriau už tas 2 paprastas galvas...
Staiga lyg iš niekur atsirado Rebeca. Jie vos nesusimušė kaktomušomis. Jos lazdelė nemaloniai spigino berniukui į veidą. Atrodė, kad dar truputėlį ir jo akis bus išdurta.
- Ačiū Merlino kelnėms, kad tave radau! - Ištarė laimingai Oliveris, apkabindamas Rebecą. - Viskas bus gerai. Atsikvėpkim. Na, tau didesnė tikimybė likti išbučiuoti, juk vis dėl to, esi mergaitė. Nors ką gali žinot tuos psichus... Gal jie hermofroditai?
Netikėtai kažkas suūkė. Vaikai nutilo. Jie nutaikė savo lazdeles į tą pusę, iš kur sklido garsas. Ten nieko nebuvo. Po to išgirdo kažkokį šnirpštimą. Uždraustasis miškas, nors ir jau buvo naktis, knibždėte knibždėjo gyvybe.
Po to pasigirdo duslūs, bet begalo sunkūs žingsniai. Jie vis garsėjo ir stiprėjo. Kažkas jų ėjo link... Kažkas labai aukštas ir didelis...
Bent jau esam atsikratę psicho...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 12, 2009, 10:18:19 pm
Oliverio kalbos apie psichus Rebecą privertė nusišypsoti. Tačiau visi tie keisti ir nežinomi garsai aplinkui ilgai neišsaugojo šypsenėlės. Atsisukusi į varniuką kiek virpančiu balsu paklausė:
- Ar miške gyvena kokie.. troliai? Kad ir kas ten yra, mums reikia slėptis. Arba rizikuoti susidurti su psichu ir dingti iš miško.
Iš abiejų idėjų nieko gero negalėjai tikėtis. Bėgti dar giliau į mišką.. Nežinai, su kuo dar gali susidurti. Bėgti iš miško - pamiškėje galėjo laukti psichas. Vienas dalykas buvo aiškus. Vaikams reikia bėgti, ir kuo greičiau.
Žingsniai jau buvo visai arti. Laiko nebeliko. Iš už aukštų medžių viršūnių išlindo kažkoks padaras. Rebeca stvėrė Oliverio ranką ir abu pasileido gilyn į mišką. Netrukus jie, atrodo, atsiplėšė nuo dar vieno siaubūno. Sustoję atgauti kvapą, Rebeca pasišviesdama apžiūrėjo, kur jie atsirado. Už varniukė stūksojo didžiulis, kelis amžius gyvuojantis ąžuolas su didžiulę drėve. Vėl pasigirdo duslūs žingsniai. Nieko geriau nesugalvojus, Rebeca greitai įlindo į gana erdvę drėvę. Tas padaras nenumaldomai artėjo.
- Lįsk čia, nėra kur daugiau slėptis!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 13, 2009, 09:10:15 pm
Oliverės girdėjo visus Rebecos nurodymus, juo vykdė. Bet kai pribėgę prie medžio kamieno ji jau puolė lįsti į milžinišką drevę, paskutinę akimirką berniukas griebė jai už alkūnės. Iš ten, kur jie ką tik galėjo gerai pasislėpti, pasirodė dvi rankos, po keturis maždaug metro ilgumo sidabrinius ir labai aštrius nagus, kurie keistai žalsvai švytėjo nakties prieblandoje, tarsi būtų ištepti fosforu. Netrukus pasirodė ir didžiulė keista galva - joje nebuvo akių tiktai trys plyšeliai nosiai ir plyšys burnai. Šis be galo keistas padaras buvo baltas. Jis lindo iš savo gyvenvietėje, jam aiškiai nepatiko, kad atsibeldė nekviesti svečiai.
- Čia.. Čia... - Užsikirtinėdamas kartojo berniukas ir it įbestas stovėjo savo vietoje. - Čia LEPŪNĖLIS!
Jis žinojo tokius padarus esant, juk vis dėl to, berniukas mokosi Varno Nago koledže... Šie siaubūnai yra mėsaėdžiai ir nors ir neturi akių, viską girdi - kiekvieną šapelį, kiekvieną garselį - tokia aštri jų klausa buvo, tad matyti jiems net nereikėjo, o pasak kai kurių knygų, jis savo 'maistą' nužudo savo dvejomis poromis nagų, kurios sukelia didžiulę agoniją mirštančiui. Netikėtai padaras pabūgo ir susigūžė. Jam aiškiai nepatiko, kad negalės pasimėgauti grobiu, tiksliau dviemis. Tik po kelių akimirkų ir vaikai TAI išgirdo. Jie išgirdo duslius, labai sunkius žingsnius. Tai buvo trolis - aišku kaip dieną. Staiga miške nebeliko jokio garselio - visi žvėrys susigūžė. Girdėjosi tiktai sunkūs žingsniai ir verčiami kelią pastojusieji medžiai. Vaikai tik atsitokėję pažvelgė vienas kitam į veidus vos įžvelgdami draugo akis ir nubėgo slėptis. Bet geros slaptavietės niekur nerado. Berniukas griebė Rebecai už delno ir ją nusitempė.
Vaikai sėdėjo po nuvirtusiu medžiu, tarsi jame - buvo palikta didžiulė skylė jo viduje, o dar šlaitas - tai buvo bene geriausia slaptavietė visame miške. Oliveris užčiaupė savo ranka delnu, kartu rodydamas ką daryti Rebecai. Netrukus, kai išgąstis ir tankus kvėpavimas abiems praėjo jie susisgribo - 'išjungė' šviesą. Jie laukė. Vaikai jau manė, kad viskas baigta - jau saugu, kai staiga prieš juo pasirodė didžiulė, didumo su lig žmogumi pėda, palikdama milžinišką pėdsaką šlapioje žemėje. Vaikai dar labiau susigūžė, net tyliai aiktelėjo - taip netikėtai trolis žengė - ir jie dar labiau prisiglaudė prie stataus, gal metro aukščio skardžio. Bet trolis vaikų nematė, nors ir kruopščiai dairėsi į visas puses. Kitas žingsnis buvo gal už kokių dvidešimties pėdų. Ir didžiulis padaras nuėjo sau paskui save palikdamas nemenkus pėdsakus ir duslų ir sunkų žingsnių aidą. Vaikai kiek lengviau atsipūtė, nuėmė delnus nuo burnų. Kažkas šalia nemaloniai sukrūtėjo. Jie įžiebė savo lazdeles...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 13, 2009, 09:54:04 pm
Kažkoks šlykštus padaras lindo iš drėvės, kuri Rebecai pasirodė puiki slaptavietė. Gaila, kad jau užimta. Varnagė žinojo, kas per gyvis lindo lauk, koks jis gali būti pavojingas, ypač pirmakursiams, tačiau negalėjo net pažvelgti į jo „veidą“. Fui. Atrodo, kad Dievas nori, jog šis vakaras vaikams būtų paskutinis. Mergaitė, vedama Oliverio, atsirado po nuvirtusiu medžiu, kuris puikiai slėpė juos nuo artėjančio trolio. Atrodė, kad Rebecos širdis iššoks iš krutinės, kai ji išvydo milžiną.
Šį vakarą ar naktį, Rebeca jau neteko laiko suvokimo, mergaitė negalėjo išlikti rami. Nuolatos iš kiekvieno kampo, iš už kiekvieno medžio pasirodo kažkoks mirtinai pavojingas padaras, kuris vienu judesiu gali juos užmušti. Likimo ironija. Vieną akimirką ramiausiai sėdėjai tribūnuose ir grožėjaisi vaizdu, o kitą jau tave persekioja kraujo ištroškęs vilkolakis ar peraugęs trolis.
Troliui nuėjus gerokai toliau nuo varniukų, atrodė, kad pavojaus neliko. Tačiau kur tau! Rebeca pajuto, kaip jos nugara kažkas ropoja. Nukreipusi lazdelės šviesą į akliną tamsą išvydo visą vorų armiją.
- Fui, fui, fui, - pradėjo visa purtytis, kratyti ant kojų ir rankų ropojančius vorus. - Oliveri, man visai reikėtų tavo pagalbos..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 13, 2009, 10:48:43 pm
Oliveris su siaubu žiūrėjo ir net negalėjo atsistebėti. Vorų armija, bene tiesiogine to žodžio prasme, ropojo greitut greitutėliausiai iš medžio, po kuriuo jie buvo palindę. Dabar berniukui viskas stojosi į vietas/ Vorai buvo išsigraužę bene visą kamieną, o jie sėdėjo ties įėjimu į vorų gyvenvietė. Oliveris apsidairė iškeldamas ir nuleisdamas savo lazdelę. Ropojančių gyvių buvo milijonai. Jie leidosi nuo medžių šakų ir viršūnių, kiti ropojo iš savo slaptaviečių ir krūmų, o kai kurie net iš po žemių. Vorai buvos skirtingo dydžio - vieni su lyg nagu, kaip skruzdės, o kiti buvo jiems ligi kelių. Nors jau nebe. Iš už kelių medžių išlindo tokie dideli vorai, kad net siekė vaikų liemenis! Jų kojos buvo keistai atsikišusios, galėjai pajusti, kad gausybė akių tave tik ir mato kaip skanų sultingą grobį. Turbūt grobis retai ateina tiesiai pas juos... Rebeca ir Oliveris nežinojo ką daryt. Jie buvo vieni it pirštai palikti nežinomybėje, tankaus miško gilumoje. Aplink nė gyvos dvasios, neskaitant gyvių, kurie tik ir ruošėsi juo suėsti. Dabar vaikai buvo atsistoję toliau nuo medžio iš kurio vis nepaliaujamai ropojo daugybė voriukų, jie susiglaudė nugarom ir atkišo lazdeles. Galėjai girdėti, kai gausybės kojyčių nevienodai skleidė maršo ritmus. Netikėtai garsas sustojo. Vaikai su išgąsčiu žiūrėjo, kai voragyviai prasiskiria ir praleidžia vyresnius, patys tikėdamiesi, kad jiems liks koks kąsnelis. 
- DAROM KĄ NORS! - šūktelėjo berniukas.
Įgūdę Varnanagiai, lyginant su kitais pirmakursiais pradėjo leisti įvairius sudėtingiausius kerus. pirmiausiai jie padarė ugnies ratus aplink save. Vorai atsitraukė, bet supratę, kad ugnis nedegina, jie tapo atkaklesni. Vaikai pasinaudojo ta proga. Jie išbūrė didžiulį apsauginį skydą, it burbulą. Jie laidė įvairius kerus, kaip IŠNYK, ar šiaip paversdavo akmenėliais ar dar kuom. Kai Rebecai ir Oliveriui baigėsi jėgos, jie atsisėdo ant žemės, galvas prispausdami prie kelių, kuriuos buvo apglėbę rankomis. Jie vangiai žiūrėjo, kaip vorai bandė pas juo patekti ir koks šnipštas gaudavosi jiems tai pabandžius padaryti. Visas burbulas buvo tirštai kais aplipęs ir knibždėte knibždėjo. Greitai jie prasikasi ir po žeme. Tai buvo gan keista. Vaikai staigiai reagavo ir padarė skydines grindis. Vaikai, dar visai jauni nenorėjo šitaip mirti...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 13, 2009, 11:54:36 pm
Rebecą supo milžiniški vorai. Laimė, kad ji jų nuo mažens labai nebijojo, tačiau jai jie buvo švelniai tariant nemalonūs.
- Mūsų burbulas tuoj sprogs, - tarė pastebėjusi, kad jų išburta apsauga leidžia kažkokius įtartinus garsus.
Rebeca neklydo. Kai vienas iš didesnių vorų stengėsi pasiekti juos ir užropojo ant burbulo, jis sprogo nunešdamas vorą metrą tolyn. Jie toliau ropojo ant vaikų, nemaloniai kutendami odą. Varnagei sukilo įsiutis.
- Žinot, man jau gana. Bėgau nuo vilkolakio, psicho, trolio ir lepūnėlio. Kažkokie voriūkščiai manęs neišgąsdins!
Ji aršiai nukreipė lazdelę į mažesniųjų vorų spiečių.
- Aguamenti!
Iš lazdelės pasipylusi vandens srovė plovė voriukus. It su kokia vandens žarna mergaitė plovė žemę.
- Glacio!
Dabar miškas buvo tarsi čiuožykla. Visas išburtas vanduo akimirksniu sušalo į ledą, įkalindamas vorus.
- Incendio!
Arčiausiai buvusiam vorui į tuos gleivėtus nasrus Rebeca nutaikė ugnies pliūpsnį. Atsisukusi į Oliverį nusišypsojo ir kiek paslydusi priėjo prie jo.
- Vis dėlto gerai, kad apsilankiau kerėjimo pamokoje. Vorai, regis sutvarkyti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 14, 2009, 01:34:03 am
Oliveris negalėjo atsistebėti Rebecos įsiūčiu ir to įsiūčio pasekmėmis. Viskas buvo padengta ledu. Jis nebuvo lygus, nes vorai buvo skirtingai įšalę. O tie kurie nespėjo būti sušaldyti arba buvo sudeginti, arba išsilėkiojo į visas puses... Vaikai atsiduso. Kelias akimirkas bandė nustoti taip staigiai kvėpuoti, karts nuo karto padegdami tai šen tai ten nubėgantį voriuką.
 - Sugalvojau! - Atsistodamas šūktelėjo berniukas.
Oliveris paaiškino Rebecai kaip galėtų jie toliau keliauti. Mergaitei toks būdas visai patiko. Staiga iš berniuko lazdelės pasipylė didžiulė vingiuota čiurkšlė, o mergaitė viską sušaldė. Vaikai įsibėgėjo ir lyg žiemą ant nugaros slydo lygut lygutėliu ledu, apeinančiu visu medžius. Žinoma, Oliveris palaikė srovę, o Rebeca viską vis užšaldinėjo, kad neatsitrenktų į kokį medį, kurių čia buvo tiek daug, kiek parkuose kakučių. Netikėtai srovė liovėsi. Aguamenti! AGUAMENTI!!! Bet niekas nepasikeitė. Mergaitei taip pat nepavyko ištarti jokio burtažodžio... Jie laukė slysdami ledu, kada šis baigsis ir kaktomuša atsitrenks į medį. Bet vaikams buvo visai netikėta, kai jie pateko pro brūzgynus į krūmus. Oliveris bandė išlipti iš krūmų pro kitą pusę, nes jam kelią buvo pastojusi Rebeca - visa purvina, išsitepusi... Bet berniukas pažvelgęs į save niekuo nesiskyrė nuo kompanjonės. Staiga viena jo koja tarsi pakibo ore ir neišlaikęs pusiausvyrus nukrito nuo stataus skardžio...
Pirmiausia, ką Oliveris pajuto, buvo ledinis vanduo. Antra, blausi šviesa virš vandens telkinio. Trečia - kažkieno ranka ir stiprus skausmas ties ja. Berniukas jautė, kaip kažkas sugriebęs jam už kojos, tempia jį vis giliau ir giliau, toliau ir toliau nuo kranto. Bet Oliveris nepasidavė. Jis kovojo už gyvybę. Bandė irtis aukštyn, kaip nors atsiriboti nuo šių spąstų. Bet jo pastangos buvo bergždžios. Galiausiai, kai jam bene trūko oro jis nustojo kovoti. Žinojo, kad šį raundą pralaimėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 14, 2009, 10:47:56 pm
- Glacio! Galcio, po velnių, - įsiutusi baksnojo lazdelę į orą. - Niekam tikusi lazdelė už 5 galeonus, - įtužusi keiksnojosi Rebeca.
Po kelių nevykusių bandymų pratęsti savo ledo kelią, vaikai jau atsidurė krūmuose. Varnagė buvo visa purvina, Varno nago šalikėlio aplink kaklą jau nebebuvo - turbūt pasiliko kur ant stogo, apsiaustas gerokai įplyšęs, o ant subraižytų žandų spindėjo kraujas.
- Kas čia nutiko? Nėjau ir tu negali laidyti kerų? - kiek sutrikusi paklausė Oliverio.
Šiam nespėjus atsakyti, berniukas netikėtai nusirito nuo skardžio. Pasigirdo vandens pliukštelėjimas ir Rebecos klyksmas. Mergaitė po akimirkos jau stovėjo prie ežero kranto. Ji dar matė Oliverio virš vandens iškeltas rankas, todėl skubiai ištiesė jam šalia rastą šaką. Tačiau jau buvo per vėlu. Rebeca sukniubo ant žemės ir siaubo kupinom akim žvelgė į lygų it stiklas ežero paviršių, kuriame nebuvo matyti nė menkiausio ženklo, išduodančio kas ką tik įvyko.
- Viskas. Nėra, - tyliai sumurmėjo.
Mergaitės skruostu nuriedėjo vieniša ašarėlė. Taip ji sėdėjo geras 10 minučiu, vis tikėdamasi, kad tuoj iš ežero išners Oliveris. Tačiau veltui. Ją kankino mintys, kad per ją jie čia atsidūrė, kad ji nesugebėjo išgelbėti draugo. Tačiau jai vis dar reikia gelbėtis pačiai. Jau kėlė lazdelę viršun į dangų, norėdama paleisti pagalbos signalą, tačiau nieko neįvyko.
- Puiku, to aš ir nusipelniau...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 17, 2009, 09:15:38 pm
Oliveris atsimerkė, iškarto užspaudė rankomis burną. Jis sklandė kambarį, pilname vandens, kurio sienos buvo permatomos, o viską apšvietė keli žibintai.
- Nereikia čia dramatizuoti. Gali kvėpuoti.
Oliveris įkvėpė vandens. Jis galėjo kvėpuoti. Ko tik nepasitaiko burtininkų pasaulyje... Dabar jis apsidairė - sėdėjo akmeniniame krėsle, šalia buvo dar keli; kambarys buvo kiek ankštokas bet visos sienos buvo permatomos - galėjai matyti galybes žuvų praplaukiančių ir išverstomis akimis į tave žiūrinčių,o taip pat ežero dugną - iki šiol nematytas žoles, krabus, akmenukus ir smėlį. Gal tai ir nebuvo koralinis rifas, bet reginys vis tiek atėmė amą. Jis pasižiūrėjo jai į akis. Prieš jį savo 'krėsle' sėdėjo tikrų tikriausia undinė, tik ne tokia graži, kaip aprašyta apsakymuose, o su baisiu veidu: storomis lūpomis, išvirtomis ir milžiniškomis akimis, kurios sekė kiekvieną berniuko judesį, o plaukai keistai plaukiojo vandenyje - tarsi pusė jų nebūtų. Bet, priešingai galvą, jos ilga ir lygių bei žvilgančių žvynų uodega gražiai atsispindėjo vandenyje nuo šviesos.
- Ko tau iš manęs reikia?
- Nieko... - Padarė pauzę, tarsi kažką apsvarstydama. - Na, gal šio bei to.
Oliveris kiek pyktelėjęs ir susirūpinęs pradėjo ieškoti lazdelės. Staiga ją išvydo - undinės rankose.
- Ieškai šitos? - Pašaipiai paklausė.
Dar akimirka ir ji išsisklaidė, tarsi jos nė nebūtų. Koks gi dabar aš burtininkas? Be lazdelės??? Oliveris pabandė atsistoti. Jo nuostabai jo kūnas neiškilo, o pasiliko stovėti ant šiltų grindų, kaip ant paviršiaus, ten, viršuje. Čia veikė žemės trauka, nepaisant visų kitų fizikos dėsnių. Jis lėtai pradėjo eiti - tarsi pamiršęs ir tik dabar prisiminęs kaip vaikščioti. Priėjo prie sienos, įdėmiai viską nužvelgdamas ir apžiūrinėdamas, apsvarstydamas, kaip jam iš čia ištrūkti.
- Iš čia tu nepabėgsi. - Atsainiai ir lengvabūdiškai tarė undinė, supratusi, ko siekė auka. Berniukas į ją net nežvilgtelėjo.
- Gerai. Sakyk, ko tau IŠ TIESŲ reikia.
Netikėtai pajuto oro burbuliukus šalia kaklo, kurie nemaloniai sproginėjo ir kuteno. Undinė staigiai priplaukė prie jo, nes neturėjo paprasto žmogaus kojų, o buvo lyg kažkokia amfibija. Ji uždėjo savo rankas Oliveriui ant pečių ir tyliai sušnibždėjo berniukui į ausį.
- Žinai, labai smagu būti undine. Gali visur plaukioti, po plačias marias ir vandenynus.
- Aha, - Net neklausydamas atsakė.
- Nori tokiu būti, na, kaip aš, a? - Bet greitai toliau tęsė, neleisdama įsiterpti. - Nori būti un..Undinium? Tik vienas bučinys ir tau išaugs uodega, žvynai.
Oliveris nejuokais išsigando, berniukas viską suprato. Jei taip atsitiks, jis gyvens tik šiam atokiame kambaryje, nes tikram ežerėlyje negalėtų normaliai gyventi, o pats taptų jos vyru. Net ir aklam būtų aišku, kad amfibija yra senmergė ir baisi it velnio užpakalis.
- O galėsiu burti?
- Žinoma galėsi, bet matai, aš pamečiau savo lazdelę. - Aiškiai melavo Undinė. Tuose suaugusiuose plėvele ir gleivėtuose pirštuose lazdelė būtų išslydusi, o surasti ją būtų buvus visai lengva.
- Gerai. - Kiek atsipūtė. Bandė vaidinti kuo įtikinamiau. - Sutiksiu, jei atgausiu lazdelę.
Amfibija nenoromis sutiko ją atiduoti. Kai berniukas atgavo lazdelę, pradėjo vartyti ją rankose. Kaip bus taip bus. Kito pasirinkimo neturiu. Undinė pradėjo mosuoti, kad šis suprastų, jog atėjo metas bučiuotis. Jie vienas prie kito artėjo. Undinė jau džiaugėsi, kad po šitiek metų turės draugą. Ir kai ši mažiausiai tikėjosi, kai buvo praradusi budrumą, kai tarp abiejų buvo likę koks sprindis, Oliveris pasiėmė lazdelę ir sugrūdo Undinei į gerklę, svarbiausiai, kad lazdelė liestų kokį organą, o ne vandenį, nes tada... -GLACIO! Prieš berniuką lengvai plūduriavo sunkus, undinės formos ledo luitas. Berniukas šyptelėjo, pribėgo prie sienos, kiek dar neįsitikinęs savo planu dabar užšaldė visą ežerą, nes buvo įsitikinęs, kad nedaplauks iki paviršiaus ir pro sukastus dantis paleido stiprias ugnis. Jo jį kiek atitirbdė. Po kelių minučių Jis jau galėjo šiek tiek pajudėti. Netrukus iššaukė tokią stiprią ugnį, prieš kurią puikiai išdžiuvo ir galėjo skintis kelią aukštyn. Ištirpęs vanduo vis nutekėdavo žemyn - Oliveris ir tą užšaldė, kad būtų lengviau kopti. Galiausiai, nors jau nebesiorientavo laike, bet manė, kad maždaug pusvalandį taip keliavęs, jo ugnis užgeso, kaip ir tada. Dabar jis suprato. Rankomis prasikirto plonytį ledą ir pajuto kaip plūsteli šaltas vanduo. Bet kadangi dar tebuvo naktis ir tamsu nors ir į akį durk, jis nežinojo, kiek metrų jam dar liko iki paviršiaus. Jis vis dar plaukė, bet oro pradėjo trūkti. Netyčia pajuto, kaip ranka pradėjo skrosti nakties vėsą Ir jis bespringdmas vandeniu iškilo. Už kelių metrų pamatė ir savo kompanjonę. Oliveris atkišdamas jai ranką ištarė:
- Pa...pa.... padėk. - Kalenoi dantimis - taip šalta jam buvo, nors ir prieš tai ir nieko nejuto - turbūt kūnas apsiprato.
Kai sunkiai beapgrabinėdamas Rebecos pirštus nakties tamsoje, berniukas truktelėjo žemyn. Per gana skaidrų vandenį Oliveris pajuto, kai jam vėl į koją įsikibo Undinė.
- Noriu tavo VAIKŲ! - iš po vandens galėjai girdėti.
Abi merginų pusės net nemanė paleisti berniuko. Jis žinojo, kad laimės ta, kurios jaučia jam didesnę simpatjią, meilę, o taip pat kuri turi daugiau jėgų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: dianukas7 Rugpjūčio 18, 2009, 09:06:12 pm
Rebeca it negyva gulėjo ant vėsios žemės. Jos žvilgsnis buvo įsmeigtas į žvaigždėtą dangų. Vos girdimai sau pačiai vardijo jai žinomus žvaigždynus. Kažkur, netoli jos, pasigirdo Oliverio balsas. Tikriausiai vaidenasi. Tačiau įsitikinusi, kad jo balsas tikras, Rebeca pašoko ir jos nuostabai vandenyje išvydo varnagį.
- Oliveri!
Mergaitė pribėgo prie pat ežero kranto ir ištiesė ranką, tačiau dar nepasiekė savo draugo rankos. Netrukus ežero vanduo siekė Rebecos kelius, tačiau šalčio ji nejautė. Mergaitė čiupo Oliverio ranką ir delne spaudė sušalusius berniuko pirštus. Varnagė manė, kad jį ištraukti bus juokų darbas, tačiau gerokai klydo. Iš ežero dugno, kad ir kaip keista tai būtų, sklido moteriškas balsas, reikalaujantis Oliveriui grįžti atgal.
- Kas ji tokia? – traukdama berniuką už rankų paklausė Rebeca.
Kai atrodė, kad mergaitė jau ištraukė savo draugą į krantą, ji pajuto staigų trūktelėjimą ir netyčia paleido Oliverio rankas. Ežero paviršiuje draikėsi undinės plaukai ir akimirką Rebeca išvydo baisų moters veidą.
- Jis mano! – rėkė ši.
- Nenoriu tavęs prarasti dar kartą, - kreipėsi į berniuką ir čiupo jo rankas.
Varnagė klupinėjo vandenyje, negalėdama išsilaikyti stačiomis. Ji, po visų siaubūnų įveiktų šįvakar, buvo išsekusi ir undinė galėjo lengvai ją įveikti. Tačiau kuo Oliveris labiau smigo gilyn, tuo Rebecos ryžtas didėjo. Ji sukaupė savo jėgas, atsistojo, kad ir kaip permirkęs apsiaustas tempė ją žemyn, ir sugriebė berniuko rankas aukščiau alkūnių. Stipriai truktelėjo berniuką į savo pusę ir išgirdo undinę, klykiančią „ne“. Po kelių akimirkų vaikai tankiai alsuodami ir kalendami dantimis iš šalčio gulėjo krante vienas šalia kito. Atgavusi kvapą, Rebeca atrėmė alkūnę į žemę ir įdėmiai pažvelgė į Oliverį.
- Kaip tu? Ir kas ten per jūrų pabaisa?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Oliver-Mažulis Yellow Rugpjūčio 22, 2009, 01:56:42 am
Oliveris tik sėdėjo susiėmęs už kelių rankomis ant ežerėlio kranto. Buvo girdėti, kaip smulkūs vandens lašeliai krenta ir atsimuša nuo žolės ant žolės, nuo kiaurai permirkusių šlapių drabužių. Jis nepatikėjo, jam buvo nesuvokiama, kas ką tik įvyko. Tai buvo neįtikėtina. Jam tarsi net visas gyvenimas pralėkė prieš akis, tarytum prieš mirtį. Berniukas net nesuprato, kokią jam paslaugą padarė varnanagė. Tai buvo daug daugiau, nei gyvybės išgelbėjimas. Taip Oliveris ir sėdėjo kelias akimirkas praradęs amą. Į 'normalią' būseną jį prišaukė bendrakoledžės klausimas. Bet jis jo beveik nesuprato. Berniukas nežinojo, kaip jis pats jaučiasi ir kas ta mergina.
- Jaučiuosi... jaučiuosi išsigandęs. - Kiek šyptelėjo. - Ir man šalta. Esu šaltas, ir ledas. - Berniukas pradėjo kalenti dantimis.
Jis nusivilko mantiją, marškinius, kelnes - Oliveriui buvo nesvarbu, ką Rebeca būtų pamaniusi. Berniukas stropiai ir stipriai išgręžė savo rūbus ir išdėliojo tarsi padžiaudamas. Pasiėmęs lazedelę pabandė iškerėti kelias ugneles. Deja, nieko neįvyko - to berniukas ir tikėjosi, nors ir labai bijojo. Oliveriui staiga prieš akis išdygo undinės vaizdas. Jis netgi pajuto jos ranką ant blauzdos. Žvilgtelėjo. Ant kojos buvo didžiulis randas primenantis ranką tik su plėvele tarp pirštų. Randas buvo karštas ir labai skaudėjo - prieš tai nejuto, nes buvo išsiblaškęs ir labai išsigandęs.
- Ta... ta... ta mergšė buvo Undinė. Žinai, kai rašoma, kad jos labai gražios ir užkeri vyrus savo grožiu? Tas netiesa. Brrr.... - Net nusipurtė nuo vaizdo.
Tada žvilgtelėjo randan ir kiek pagalvojęs prabilo.
- Bet vis nesuprantu, kodėl neveikia mūsų lazdelės. Jei ir tai dėl undinės ir jos buveinės - negali būti. Apačioje man ji puikiausiai veikė. Knygose niekur neužsiminta... - Oliveris užsisvajojęs ir tarsi kalbėdamas mergaitei, tarsi orui, atsisuko į drabužius, tarsi tikėdamasis ten pamatyti juos jau sausut sausutėlius. - Gal čia dėl ežero paviršiaus? Nors ne... Negali būti. - Kiek nutylėjęs keistą švytėjimą, kurį jis matė, kai grimzdo dugnan beprarasdamas sąmonę - Kas žino, kas ten galėjo būti ir ką jis matė?
Heh, velniška naktelė...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 09:36:09 pm
Tora įsmuko į mišką nepastebėtą ir nuo ten lėtai slinko pro medžius. Buvo tamsu nors į akį durk, tačiau merginos išlavintos juslės girdėjo bet kokį krebždesį, atodūsį ar judesį. Pati minkštai,kaip tik galėdama, ji slinko samanomis gilyn į mišką, kol staiga sustojo. Kažkur netoliese pasigirdo riksmas. Jis buvo ne žmogiškas. Tamsoje sužibo raudonos Toros akys, o rankose atsirado blizgantis plienas. Tamsūs debesys gaubė dangų, tačiau maža dalelė patekėjusios pilnaties krito į mišką ir apšvietė ruožą, esanti per dvidešimt žingsnių nuo Toros. Toje kitoje pusėje, kur dvelkė šalčių ir baime, sužibo dvi baltos akys. Tora pritūpė ir įsitempė, tarsi žvėris prieš puolimą. Tačiau šmėkla nejudėjo. Būdama kitoje šviesos pusėje, ji jautėsi saugi, kadangi jau ne pirmą kartą buvo susidūrusi su šia raudonake žudike. Kažkur giliau pasigirdo vilkų kauksmai. Tora nekreipė dėmesio, nors žinojo,ką jų staugimas reiškė. Artėjo ta akimirką, kai viskas turėjo atgyti ir pasikartoti. Praeities šmėklos... Tuo metu akys dingo ir baltaplaukė pašoko. Tiesiog kaip stirna perlėkusi apšviestą ruožą, mergina patogiai suėmė mėtomą peilį ir staigiai sustojusi metė jį į tą pusę, kur šmėkštelėjo šešėlis. Plienas pranyko tamsoje ir į kažką įsmigo, tačiau net paaštrėjusi Toros rega nesugebėjo įžiūrėti toliau dešimties žingsnių. Greitai reaguodama, ji šoko prie pirmo medžio ir įsitvėrusi šakos, prisitraukė. Palipėjusi kiek aukščiau ir neišleisdama iš akių apšviesto ruožo, Tora sustingo. Mirtis turėjo grįžti į tą pačią vietą. Niekur kitus ji neras Toros...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 28, 2009, 09:47:45 pm
Vanessa su Megan tyliai bėgdamos atokiai Toros stengėsi nepamesti jos iš akių Buvo vėlu, tamsu, juolab miške. Tvenkėsi kažkoks keistas rūkas, kuris susiliedavo su Toros plaukais, ir būdavo sunku ją pamatyti. Netrukus Tora sustojo, ir mergaitės vos nepasirodė jos akiratyje, tačiau spėjo užšokti už krūmo. Vanessa tyliai tupėjo stebėdama Torą pro rudens praretintą krūmą. Kas čia per ritualai? Man tai nepatinka... Ji žino, kad mes čia. Ji tai žino... Vanessa stengėsi net nekvėpuoti, jos širdis plakėsi kaip triušio, nes teko bėgti gerą kelio gabalą. Kažkur toliau matėsi šmėkla. Bent jau taip atrodė stebint viską iš už krūmų, miške, pritvinkusiame rūko. Staiga Tora šovė į viršų ir pradėjo svaidytis peiliais. Milijonais. Taip atrodė Vanessai. O Vold... čia ne šiaip sau ančiukų šokis... ČIA BAISIŲJŲ ANČIUKŲ ŠOKIS... Vanessa buvo pametusi Torą iš akių, bet netrukus pastebėjo ją medyje, visai netoli jų slaptavietės. Vanessos širdis neritmingai suplakė, bet netrukus ji nurimo.Čia viso labo mūsų amžiaus mergaitė, ir padaras, kuris neatrodo labai baugiai, ypač kai esu prisižiūrėjus ir ne tokių vaizdų. Staiga mergaitę aplankė dežavu. Ji matė aikštelę, žmogustas, šmėklą, kovą... Karma. Ironas. Karma? Ką tai galėtų reikšti? Tylėk smegenine, nestreikuok čia su  visokiais prisiminimais, kurių niekad nebuvo... Ir gana įsivaizduoti, kad kažkada jau buvai Hogvartse, tu čia pirmą kart. Įsikalk į galvą, tau kūkū.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 28, 2009, 10:12:47 pm
Kažkur netoli Toros suūkė pelėda. Mergina sustingusi stebėjo apylinkę. Niekur nesimatė jokių žymių judesių, neskaitant to krūmo, kur tupėjo kvaišos klastuolės. Tačiau baltaplaukei tai nerūpėjo. Nori lįsti pavojui į nasrus, tegu. Kelias minutes tvyrojo mirtina tyla. Kai Tora nusprendė pakeisti padėtį, visai netoliese sustaugė vilkas. Į jo šauksmą atsakė dar vienas, tuomet dar ir dar. Mergina nusikeikė. Jie jau čia. Velnias. Jei užuos tas mergiotes, bus bėdos.. Išsitraukusi dar vieną svaidomą peilį, Tora persikėlė ant kitos šakos ir beveik susiliejo su ja. Užlaikiusi kvėpavimą, mergina susikaupė tik ties garsais. Vilkų sėlinimas link apšviestos aikštelės puikiai girdėjosi ir buvo likusios tik kelios minutės,iki kol jie ateis. Atsimerkusi Tora užmetė žvilgsnį į krūmą, kuriame slėpėsi klastuolės. Greitai apgalvojusi planą, baltaplaukė atsistojo visu ūgiu. Jos figūrą apšvietė mėnulio šviesa, tačiau veidą slėpė grėsmingas šešėlis. Tylą pertraukė iš tos tamsos pasigirdęs staugimas. Netoliese pasigirdo atsakas. Tora pritūpė ir tuomet šoko nuo šakos. Iš miško prieblandos iššoko ir trys vilkai. Iš pražiotų nasrų tyško seilės. Suraukti snukiai ir urzgimas pasitiko lanksčią merginą, kuri tuoj pat išsisuko nuo pirmojo šuolio. Metusi peilį į už nugaros atsidūrusį vilką, pataikė jam į koją. Šis sustugo ir vėl šoko. Tora žaibišku greičiu išsitraukė dar vieną peilį ir atšokusi pati puolė arčiausiai buvusį vilką. Šis išsisuko ir ruošėsi kąsti Torai į koją, kai kita atlėkė ir tvojo per žabtus. Pilkšis nusirito ir staigiai pakilo niršiai urgzdamas. Mergina metė žvilgsnį į krūmą, tačiau nesimatė jokio judėjimo. Reikia nuvilioti plėšrūnus nuo jų. Tora išsitraukė iš kišenės kaži kokių miltelių ir metė juos priešais save. Jie,kaip miltai ar rūkas, pasklido vilkams panosei ir baltaplaukė pasileido bėgti gilyn į mišką. Tik nebūkit kvailos, nesekit manęs.. Po akimirkos Tora išgirdo vilkų alsavimą už nugaros.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Megan Lanson Rugsėjo 29, 2009, 05:42:56 pm
Megan nė pati nepajuto kaip atsidūrė už krūmo šalia Vanessos. Mažos smailios šakelės badė rankas, bet klastuolei atrodė jog ji to nejaučia. Rankos lyg akmeninės tysojo iš šonų nereaguodamos į besikaupiantį skausmą. Impulsai užstrigo pusiaukelėje nuo riešo iki pasąmonės taip ir neperdavę būtiniausios informacijos. Tik po kelių varginančių minučių mergaitė sugebėjo atplėšti akis nuo baltaplaukės ir pasirūpinti pati savimi. Trys, o gal keturi drebantys judesiai ir Meg rankos saugiai atsidūrė ant šaltos žemės. Kažkas turbūt atlaisvino kelią, nes smegenys staiga susivokė ir įjungė ,,skausmo" programą. Megan rankos tiesiog degė. Jos tvinkčiojo, trūkinėjo ir be paliovos keitė spalvą. Dabar ne laikas. Ką tu darai, kvaila mergiote? Ar nematai kas čia darosi? Dėl Dievo meilės, AR TU TIKRAI NEMATAI?! Ir iš tiesų, klastuolę apniko tamsa. Rūkas užėjo ant akių ir ji tegalėjo įžiūrėti blankius medžių šešėlius. O gal ji visa tai tik įsivaizdavo?
Mergaitė smarkiai papurtė galvą ir atplėšė akis. Ji apsižvalgė. Klastuolė tesugebėjo pamatyti nubėgančią Torą kol tuo tarpu nespalvoti paveikslėliai suėjo jai į galvą. Lyg senose fotografijose ji matė vilkus, baltaplaukę merginą ir nebyliai siūbuojančius medžius - viso to kraupaus įvykio liudininkus. Vilkas puola, ji atsimuša... Vilkas bėga, ji bėga, medžiai bėga... Stop. Dabar tam ne laikas ir ne vieta. Svirduliuodama Megan atsistojo ir lėtai išėjo į lygumą, kurioje vyko nuožmi kova.
- Tora? - Nedrąsiai pašaukė baltaplaukę Meg. - Tora, tu čia?
Paskutiniai žodžiai skambėjo šiek tiek narsiau. Vangiai pamojusi Vanessai klastuolė pradėjo slinkti tarp medžių, kartkartėmis dingdama šešėlyje. Ji žūtbūt norėjo rasti merginą ir viską išsiaiškinti. Galiausiai, nenuėjusi nė penkių metrų ji suklupo ir keturpėsčia nuropojusi iki artimiausio medžio atsirėmė į jį. Mantija buvo visa aplipusi lapais bei medžių šakelėmis, o kišenės pilnos žemių bei akmenukų. Pridėjusi pirštus prie smilkinių mergaitė numalšino besiveržiančią aimaną.
- Būk prakeiktas Poteri, kad užtraukei mums tokią nesėkmę, - burbtelėjo Megan šnairuodama į dangų. - Vaness, ką dabar darysim? Mums tikrai reikia susirasti tą Torą. Juk, po šimts trolių, tai neleistina veikla Hogvartse. Ir būtų nuostabu jei visa tai padarytume kuo greičiau, nes pirmakursėms bastytis vienoms po mišką tik su atšipusiu peiliu tikrai nėra labai saugu ar leistina. Kaip manai kas galėtų priversti ją grįžti? Kraujas? Šauksmas? Dar kažkas?!
Nelaukdama draugės atsakymo ji greitai perbraukė peiliu per delną. Megan pajautė menką perštėjimą toje vietoje, o po kiek laiko pamatė ir mažą rusvą lašelį tekantį delnu. Uhm, ar tiek pakaks? Iš vis kieno buvo tokia absurdiška idėja? Taip, tiksliai. Mano. Meg išmetė peilį ir pamosavo ranka. Šaltas oras privertė susigūžti ir paslėpti ranką apsiausto kišenėje. Nejučia sugniaužusi lazdelė ji laukė kas bus toliau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 29, 2009, 07:44:51 pm
Tora pribėgo nedidelę aikštelę, kurioje kadaise vyko Ateities būrimo pamoka. Akmenys gulėjo tylūs ir rimti, tarsi miegotų, o gal atvirkščiai, jie budriai budėjo. Mergina pritūpė ir išsitraukė paskutinius du likusius svaidomus peilius. Iš medžių tankūmyno snukius iškišo vilkai. Jų geltonos akys žibėjo tamsoje. Tora užsimerkė ir laisvąja ranka sudėjo ženklą priešais save. Susikaupusi nukreipė visą energiją į judesių tikslumą, kad tai padėtų tolimesnei kovai. Greitai ir tyliai ištarusi burtažodį, baltaplaukė atsimerkė, o jos akių vyzdžiai išsiplėtė, tarsi vampyro. Vilkai, kurių jau buvo penki, supo savo auką ir įdėmiai sekė visus jos judesius. Plėšrūnai įsitempė atpažinę Toros kūno padėtį. Ji ruošėsi pulti.
Kelios tylos sekundės, o atrodė visa amžinybė. Kažkur virš sapnuojančiųjų galvų sukarksėjo varna ir tuomet prasidėjo tikra suirutė.
Tora sviedė peilį į kairę, tuo metu pati šokdama į priešingą pusę. Geležtė įsmigo tiesiai vilkui į kaklą ir šis susmuko. Merginos koja smigo į kito pilkšio šoną ir šis nulėkė net nespėjęs sureaguoti. Kiti plėšrūnai nelaukė ir puolė auką. Tik kas iš tiesų buvo medžiotojas? Tora kojomis įsispyrė į žemę, taip pasiruošdama vėl tiksliai judėti. Vilko šuolį mergina atrėmė paprasčiausiai išsisukdama ir smogdama jam delnu į kairį šoną. Energija,kuri buvo sukaupta rankoje, sulaužė jam kelis šonkaulius. Žvėris liko tysoti, nors vis dar sunkiai alsavo. Atšokusi nuo tos vietos,kur dar prieš sekundę buvo, Tora metė paskutinį peilį į atlekiantį pilkšį. Šis įsmigo tiesiai į tarpuakį ir žvėris krito ant žemės, dar nusirisdamas kelis metrus. Liko tik du, dar sveiki plėšrūnai. Nors prieš kelias akimirkas žuvo jų gentainiai, jie vis dar žiūrėjo kraujo ištroškusiomis akimis. Sunku pasakyti ar jų troškimą kurstė aplink tvyranti mirtis. Tora ramiai stovėjo ir savo išplėstais vyzdžiais stebėjo priešus. Tačiau šie nepuolė. Lyg ištarus komandą, vilkai suglaudė ausis ir pasitraukė atgal į mišką. Mergina suklupo ir ėmė tankiai kvėpuoti. Visa tai atėmė nemažai jėgų. O juk ši kova tik apšilimas...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vanessa Williams Rugsėjo 30, 2009, 06:30:29 pm
Vanessa nė per žingsnio nesitraukė nuo Megan. Su ja ji visuomet jautėsi rami ir saugi. Megan pradėjo kviesti Torą. Vanessa jau norėjo užspausti delnu jos burną, bet nesuspėjo. Meg prasipjovė delną.
- Ar tau pasimaišė? - Vanessa pakėlė peilį, kuris įsmigo į sušalusią žemę. Šito dar gali prireikti.
- Megan, eime, čia nesaugu, ji bet kada vėl gali pradėdi svaidytis peiliais... Reikia ją susirasti... - šnabždėjo Vanessa. Ji pradėjo už rankos tempti Megan.
- Man rodos ji nubėgo ten... Greičiau, pasiskubink... Čia juk ateities vieta... Slepiamės už tos uolos. - kaip tik galėdama tyliau kalbėjo Vanessa. Jų nepastebėti buvo neįmanoma. Šaltame ore garai vrito iš mergaičių burnų. Bet jos jautėsi nematomos. Tora pradėjo kovą. Ji sviedė peilį į vilką. Vilką? Čia vilkai? O H O... Vilkai... Kai peilis įsmigo vilkui į kaklą Vaness refleksiškai nusisuko  ir užsimerkė. Aš šalta. Bet matyti žūvantį žvėrį jau per daug... Mergaitė atsisuko ir įsisteibelijo į kraujuojantį vilką. Sutraškėjo vilko šonkauliai ir Vaness sukando dantis stengdamasi susitvardyti. Ji norėjo išlysti iš už uolų ir ginti vilkus. Žvėrys krito žemėn, kaikurie dar gailiai inkštė ir tankiai kvėpavo, bet kraujas liejosi taip greitai, kad žvėreliai neturėjo šansų išgyventi. Bent jau dauguma. Vanessa pastebėjo dar du gyvus vilkus. Nagi, bėkit, bėkit... Tarsi išgirdę mergaitės mintis vilkai patraukė miškan, Vaness iškvėpė jau illgai laikytą orą ir nusisuko nuo aikštelės. Vaness atrėmė nugarą į uolą ir susmuko. Ji negyvu žvilgsniu spoksojo į netoliese esantį medį. Kodėl kovos vyksta su gyvais padarais? Kodėl niekas nekariauja su medžiais? Kam jie mums reikalingi? Mergaitė atsikvėpė ir atsisuko į aikštelę.
- Tora...? Tu... Gyva?- sukuždėjo Vanessa stengdamasi pamatyti ją pro akmenis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Rugsėjo 30, 2009, 06:36:59 pm
Už kelių metrų ėmė ryškėti figūra. Pirmiau tai buvo vien pulsuojantis rūkas, kuris laikėsi vienoje vietoje. Staiga jame sužibo dvi baltos akys. Ir tuomet šmėkla ėmė įgauti formą. Po kelių akimirkų netoli Toros stovėjo apie tris dešimtis turinti moteris. Jos geltoni, aukso atspalvio, plaukai buvo surišti į kuoduką, papuoštą dar šviežiu rožės žiedu. Dailų veidą puošė velniška šypsena, o akys įgavo dangaus žydrumo atspalvį. Jos liauną kūną dengė Viktorijos laikų juoda suknelė, puošta aukso spalvos siuviniais. Krutinę puošė didelis, raudonas kaspinas. Dešinėję rankoje ji grakščiai laikė dailią, moterišką pypkę. Tora pažinojo šią moterį iš Japonijos istorijos pamokų. Tai legendinė ragana, kadaise įkalinta vienoje saloje. Sakoma, kad dar ir dabar ten siaučia piktosios dvasios ir neišleidžia atvykusiųjų. Tai buvo Beatričė-sama. Tora nežinojo,kodėl Mirtis pasirinko būtent tokį pavidalą, tačiau ir nuo šitos moters krėtė šiurpas. Sunkiai alsuodama mergina iš padilbų žiūrėjo į raganą. Ši tyliai kikeno, kol perėjo į juoką ir galų gale į kvatojimą. Velnio apsėstoji pamanė raudonakė medžiotoja ir norėjo atsistoti,kad galėtų pasirodyti visu ūgiu, tačiau jėgos dar nebuvo sugrįžusios, todėl Tora tik suklupo.
-   Stebiuosi tavo užsispyrimu. Kaip tau dar neatsibodo manęs persekioti? Juk vis tiek kas kartą pralaimi, - iškošė Tora ir nusispjovė. Tuomet pabandė dar kartą stotis, tačiau nesugebėjo. Moteris ėmė juoktis.
-   O tu pažvelk į save. Atrodai apgailėtinai. Kas tau nutiko, ar tai žmonės tave verčia silpna ir niekam tikusia? Nuo kada tau ėmė rūpėti kitų gyvybė,Tenma-san ! – skardus raganos balsas suvirpino orą. Tora susiraukė, nes jau seniai niekas jos nevadino šituo vardu. Sukaupusi visas jėgas, medžiotoja atsistojo.
-   Kas tau darbo, šmėkla. Jei ne aš, iš vis neturėtum tikslo slankioti žeme. Prisipažink, tau čia patinka, - tvirtu balsu ir garsiai tarė mergina. Beatričė-sama susiraukė.
-   Kas tau leido kalbėti, balde? Tavo nuomonė jau seniai nieko verta. Savigarbą praradai,kai susidėjai su žmonėmis, kai nusprendei gyventi kaip jie! Tu tapai baldu, kuriuo kiti naudojasi. Kas tau davė teisę reikšti nuomonę!? – užkėlė balsą moteris,o jos giliose akyse atsispindėjo įtampa. Tuomet ji nurimo. Išsišiepusi pakėlė pypkę ir lengvai užtraukė. Dailus, pilkas dūmelis išsiveržė iš jos rausvų lūpų ir nuvinguriavo į dangų.
-   Taip, jei ne tu, nebūtų taip linksma. Pripažįstu,kad kasmet su nekantrumu laukiu šios dienos. Juk viskas darosi tik smagiau, - išsišiepė ji ir spragtelėjo pirštais.
Ant Toros nugaros šoko keli vilkai, tarsi iš niekur, ir parvertė nespėjusią sureaguoti merginą. Taikydamasis perkąsti baltaplaukės kaklą, vilkas kaukšėjo nasrais, o ragana viską stebėdama skardžiai juokėsi. Tora nusikeikė. Ėmė apgraibomis čiupinėti žemę ir šalia rado akmenį. Sugriebusi trenkė juo pilkšiui į snukį ir šis nuvirto gailiai inkšdamas. Iš nasrų ėmė tekėti kraujas. Greitai pašokusi Tora sudėjo kelis ženklus pirštais ir ištarė burtažodį. Burtai buvo senoviniai ir sukurti tik jai. Amuletas, kurį Kairi visuomet nešiodavosi ant kaklo, ėmė skaisčiai žibėti ir per kelias sekundes apšvietė apylinkę per dvidešimt kvadratinių metrų. Torai teko prisimerkti, kaip kad ir Beatričei-sama, tačiau raudonakės medžiotojos ranka nuslydo į palto vidų ir iš tamsos išnyro katana.
   
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Spalio 02, 2009, 07:32:22 pm
- Šio amuleto istorija labai sena, tačiau nėra ilga. Kadaise, Japonijos Imperatorius subūrė visus šalies žiniuonius, kurie gebėjo kalbėtis su dvasiomis ir pavertė juos savo patarėjais. Žiniuoniai gaudavo atsakymus iš visų pasaulio dvasių, kurios stebėjo gyvuosius ir padėdavo gyvenime. Už žinias Imperatorius visuomet dosniai aukodavo dvasioms ir kas vakarą kalbėdavo maldas jų gerovei. Paralelinio pasaulio gyventojos visuomet būdavo dėkingos už aukas, todėl kartą per keturis metus padovanodavo mirtingiesiems po amuletą. Pašnabždėję kelis žodžius žiniuonims, šie pranešė,kad dvasių noru, šie amuletai bus dovanojami labiausiai nusipelniusiems karžygiams. Kiekvienas pakabutis turi atskirą burtažodį,kuris atveria vartus į kitą pasaulį. Tačiau didžiausią nuostabą sukėlė tai,kad už tų vartų slypi ginklas, padėsiantis kovoti už tėvynę. Imperatorius labai apsidžiaugė tokia dovana ir kruopščiai atrinkinėjo kandidatus į nešiotojų vaidmenį. Per keturis metus kariai būdavo stebimi ir analizuojami, o gavus amuletui, išrenkamas vienintelis karžygys vertas tokios garbės. Ilgus metus buvo laikomasi šių tradicijų ir amuletai perduodami vis naujiems ir drąsiems karžygiams. Tačiau laikui bėgant atsirado blogis, norintis nepelnytai turėti sau amuletą. Prasidėjo kruvinos kovos tarpusavyje ir dvasios atsiskyrė nuo žmonių, o iš visų amuletų liko tik trys, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą. Šeimų išrinktieji kovojo už tiesą ir laimę, laisvę ir geresnį gyvenimą, tačiau laikui bėgant amuletai buvo užmiršti,o pasaulis įžengė į XXa. Dabar, aš, Himurų giminės seniausioji atstovė, perduodu amuletą tau, Tora, kad kovotum už tiesą ir kitų gerovę. Nenuvilk mūsų...
 
Ilgas ir lygus, kaip ežero vanduo, plienas spindėjo mėnulio šviesa. Juoda oda aptraukta rankena buvo patogi laikyti ir neslydo iš rankų. Tarsi pagaminta būtent šiam delnui, kuris jį apglėbęs laiko. Alastoras, toks katanos vardas, žibėjo tamsoje nekaltu skaistumu, tačiau yra praliejęs ne vieno žmogaus kraują. Pakabučio šviesa išnyko, ją pasiglemžė vakaro tamsa. Tora stovėjo prieblandoje, o dešinėje rankoje jautė malonią ginklo rankeną. Žinojo,kad Alastoru visada galima pasitikėti. Jis niekada nenuvils. Kitaip, nei aš... Beatričė-sama tylėjo ir su slepiamu nerimu stebėjo katanos ašmenys.
- Alastoras... Ir vėl. Tik jis gelbėja tavo apgailėtiną sėdynę, - supurkštė ragana ir suraukė savo dailią nosį. – Puiku! Jei nori žaisti taip, tuomet man nelieka kito pasirinkimo, - išsišiepė moteris ir spragtelėjo pirštais. Iš tamsos išnyro vilkas ir paklusniai eidamas link raganos, atsistojo ant dviejų ir virto žmogumi.
- Kaname-senpai, - sukruto Tora ir žengė žingsnį pirmyn. Beatričė-sama ėmė isteriškai juoktis.
- Taip, tai tavo meilė! Juk žinai taisykles, aš negaliu tavęs paliesti, tačiau jis gali, - sukikeno moteris ir įbedė savo košmarišką žvilgsnį į merginą.
- Jis netikras, - rimta ir susikaupusi atrėžė Tora.
- Teisingai, tačiau gali neabejoti. Kiekviena tavo padaryta žaizda pasieks ir tikrąjį, kurį tu taip besąlygiškai saugai, - ir juokas nuskambėjo per visą mišką. Pabaidyti varnai karksėdami pakilo ir nuskrido ieškoti tylesnės vietos. Mergina susiraukė ir tyliai nusikeikė. Tuo metu Beatričė-sama spragtelėjo pirštais ir dingo...


Papildyta: Prieš 14 metus
Tora pasiruošė kovai, stipriau suėmė Alastorą ir susikaupė. Kaip man tai padaryti? Kaip laimėti jo nežudant? Už dėšimties metrų stovėjo Kanamės kopija ir tuščiu žvilgsniu žvelgė į merginą. Išsitraukęs iš prie šono kabančio dėklo savąją kataną, jis net negalvodamas ėmė pulti. Mergina sutriko ir vos spėjo atremti smūgį. Šis padaras visai negalvojo apie savisaugą ir puolė iš visų jėgų. Jei Tora būtų norėjusi,būtų jį sunaikinusi iš karto, tačiau raganos žodžiai skambėjo galvoje. Sukandusi dantis, baltaplaukė tik straksėjo atgal ir atreminėjo Kanamės puolimus. Negaliu nieko nedaryti. Greitai aš pavargsiu ir jis be jokio gailesčio mane nužudys... Vienu metu jie atsitraukė vienas nuo kito ir Tora nebegalėjo delsti. Ji pirma puolė, tačiau ginklą laikė ašmenimis į save, kad nesužeistų ‚baldo‘. Tačiau jis atrėmė staigų merginos smūgį ir ji atšoko. Kas čia dabar? Jis toks pats vikrus,kaip ir pats Kaname-senpai. Nustebusi ji žvelgė vaikinui į tuščias akis. Tuo metu jis pakėlė galvą ir atsakė tokiu pačiu žvilgsniu. Tora sukruto. Kanamės kopija puolė. Tačiau šį kartą raudonakė medžiotoja stojo į tikrą kovą. Ginklų žvangesys skambėjo per visą mišką, skriejo žiežirbos nuo susidūrimų, o priešininkai lakstė po visą aikštelę,kad net akys nespėjo sekti. Taip galėjo tęsti visą amžinybę, nes Torą mokė pats Kaname-senpai, tačiau nemažai Kairi perėmė iš savo tėvo, todėl vienu momentu Tora išsisuko nuo ašmenų ir smogė iš kojos jam į krutinę. Vaikinas krito ant žemės ir jam nespėjant suvokti, mergina jau prirėmė jį koja ir prie kaklo pridėjo savąjį Alastorą. Tačiau... Aš negaliu jo paliesti... Jei sužeisiu jį, mirs Kaname-senpai...Mokytojau...Ką man daryti?... Jos akyse atsispindėjo abejonė, ranka ėmė drebėti, Tora nebesijautė tokia tvirta. To užteko,kad raganos žaisliukas sugriebtų kataną ir smogtų. Viskas ką pavyko padaryti baltaplaukei, tai pasisukti,kad ašmenys jos neperdurtų, tačiau tik tiek. Plienas perplėšė drabužius ir įpjovė šoną. Kraujas pliūptelėjo iš žaizdos ir susiraukusi Tora atšoko. Suėmusi ranka šoną, mergina susilenkė. Visas kūnas degė,o skausmas buvo nepakeliamas. Ji net neabejojo,kad ašmenys buvo užnuodyti. Vaikinas pakilo ir priėjo prie Toros. Užsimojęs jis kirto dar kartą, tačiau raudonakei užteko jėgų atšokti. Katana smigo į žemę, o medžiotoja suklupo. Tankiai kvėpuodama ji rėmėsi į savąjį ginklą ir bandė užspausti žaizdą. Tačiau akyse ėmė lietis, galva suktis, o sąmonė po truputį trauktis. Ne, ne, ne! Kai Tora purtė savo galvą,kad suvoktų,kas išties dedasi ir jos laukia, Kaname priėjo ir sustojo tiesiai prieš merginą. Baltaplaukė pakėlė galvą, tačiau viskas ką matė, tai tik išsiliejusį vaizdą to, kurį bandė apsaugoti.
- Kaname- senpai... – tarė Tora,o jos balsas susimaišė su Kairi. Tuo metu jos plaukai užsidegė ir nusidažė kruvinu raudoniu. Plevėsuodami naktyje, jie švytėjo ir nuo tų ‚degančių‘ plaukų tarsi žarijos kilo i dangų. Tačiau akys liko tokios pat , tik jose atsispindėjo gailestis, nusivylimas, atsiprašymas... Sunkiai kvėpuodama Kairi,ar Tora, pažiūrėjo tiesiai svajonei į akis ir tyliai atsisveikino.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Megan Lanson Spalio 05, 2009, 09:13:20 pm
Megan pažvelgė į Vanessą ir linktelėjo.
- Aha, man tikrai pasimaišė, - mergaitė vos matomai trinktelėjo ranka sau per galvą. - Nors žinai, tu esi kuoktelėjusi dar labiau kadangi pasiūlei čia eiti.
Klastuolės rankos pradėjo virpėti. Ji iš visų jėgų stengėsi atsukti laiką atgal ir atsidurti saugioje Hogvartso pilyje, kurioje už kiekvieno krūmo ar medžio netyko nė menkiausias pavojus. Ką jau kalbėti, ten net nėra jokių medžių ar augalų nebent herbalogijos kabinete, kuriame jie prižiūrimi profesorės. Mergaitė jautėsi kvailai tupėdama kažkur viduryje uždraustojo miško visa tirtėdama iš baimės. Mhm, reikėtų labai gerai pagalvoti norint prisiminti kada paskutinį kartą buvau kaip reikiant išsigandusi. Senai, labai senai... Megan prašančiu žvilgsniu žvilgtelėjo į Vanką visa esybe priešindamasi jos norui eiti toliau. Galvoje vienas po kito pradėjo lysti kvaili pasiteisinimai, kurie greitu metu pradėjo veržtis iš burnos.
- Eeem, Vani, man reikia į biblioteką. Magijos istorija niekada nebuvo mano stiprioji pusė ir noriu kuo daugiau iš savęs išspausti. Be to jaučiuosi gana alkana tad neprošal būtų užeiti ir į didžiąją salę. Va, gali imti peilį, o aš tuo tarpu...
Mergaitė suglumo nesugalvodama ką sakyti toliau. Galiausiai Meg atsiduso ir atsainiai persibraukė plaukus pasitaisydama išsitaršiusias sruogas. Deje, toks judesys negalėjo paslėpti baikštaus akių žvilgsnio be paliovos ieškančio baltosios merginos - Toros. Megan žinojo, kad viskas dar nebaigta, bet jei būtų jos valia ji jau senai tupėtų bibliotekoje plėšydama įdomesnių knygų lapus ir slapta dėdamasi į mantijos vidines kišenes.
Stiprus šiaurinis vėjas neleido blaiviai mąstyti kas akimirką šiurpindamas odą ir landžiodamas pro plonos mantijos medžiagą. Klastuolės lūpos nusidažė sodriai melsva spalva, o šešėliai po akimis buvo juodesni nei bet kada.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Spalio 07, 2009, 05:01:42 pm
Kairi klūpėjo užsimerkusi, o aplinkui tvyrojo tyla. Sekundės virto valandomis, o vienatvė taikėsi pasiglemžti merginos sielą. Vėjas ramiai šlamino medžių lapus, visi gyvi sutvėrimai jau miegojo savo namuose, nieko jau seniai nebuvo pilies teritorijoje. Tik mėnulis atsispindėjo ežero lygiame paviršiuje ir regis grožėjosi patsai savimi.
Kairi plaukai plaikstėsi vėjyje, paltas glaudėsi palei žemę. Alastoras gulėjo šalia merginos kojų, nustojęs taip pasitikinčiai savimi spindėti. Viskas, kas turėjo dabar įvykti, turėjo būti viso ko pabaiga. Kairi tuo metu mąstė apie savo gyvenimą. Apie gerus ir blogus darbus,kurių deja buvo daugiau, apie džiaugsmą ir ašaras, meilę ir neapykantą. Kiek daug ji patyrė per paskutinius metus,o juk dar vaikas. Nors ne.. Kairi jau seniai nebebuvo vaikas. JI užaugo tada,kai pirmą kartą praliejo kraują. Tuomet ant jos pečių krito suaugusio atsakomybė ir sąžinės graužatis. Kiek jai buvo? Aštuoneri? Padariau ką galėjau. Išgelbėjau tuos, kurie buvo to verti ir nuteisiau, mano manymu, nusipelniusius. Tačiau juk niekada nesielgiau taip, kaip pati norėjau. Ir žūsiu dėl to, kokį kelią man parodė kiti.. Tačiau ar galiu juos kaltinti,kad negalvojau? Kad ėjau vedama neapykantos ir baimės. Vis dėlto tokį kelią pasirinkau aš, tiesiog nepagalvojau. Štai ir mirsiu neištaisiusi savo klaidų. Tuo metu mergina prisiminė du paklydusius kačiukus, besislepiančius krūmuose ir kaip žaibas trenkė. Kairi atsimerkė,kaip tik tuo metu,kai ašmenys leidosi link jos. Sekundės staigumu ji griebė savo ginklą ir pervėrė priešininką. Iliuzija, panaši į Kaname, sustingo,o jo rankos nusviro. Gomen.. pagalvojo Kairi ir ištraukė ašmenys iš krutinės. Vaikinas suklupo ir tiesiog akyse pavirto į dulkes. Tuo metu tolėliau, šalia tos vietos, kur slėpėsi klastuolės, iš oro atsirado Mirtis, vis dar pasisavinusi Beatričės-sama kūną.
- Tu šaunuolė, nužudei jį. Ir be jokios abejonės veide. Aš nustebinta, - paplojo moteris ir išsišiepė.
Kairi nereagavo tik kištelėjo ranką į kišenę. Mirtis stebėjo jos judesius ir nieko nesakė. Ši akivaizdžiai savimi pasitikėjo. Raudonplaukė ištraukė dėžutę ir mažą raktelį, kuriuos dvasių bei magijos pagalba gavo per pamoką. Žinojo,kad tai turi kažką reikšti ir dabar atėjo laikas išsiaiškinti ką. Kai tą dėžutę pastebėjo ragana, veidas surimtėjo ir galiausiai visiškai apniuko. Jos lūpos ėmė greitai krutėti, tarsi ši sakytų burtažodį, todėl Kairi negalėjo delsti. greitai, iš pirmo karto, pataikydama atrakinti dėžutę, iš jos blykstelėjo šviesa. Sekundę atrodė,kad viskas apmirė ir mergina ištraukė žiedą. Storas ir apvalus, su raudonu rubinu viduryje, žiedas kvėpavo magija. Pirmą akimirką raudonakė nusistebėjo, tačiau tuomet sugniaužė jį ir senąja Japonų kalba ištarė Ugnis ir jos delne gulintis žiedas užsiliepsnojo. Vaizdas buvo akinantis. Merginos delne degė tikras, mažas lauželis, kurio šaltinis buvo žiedas. Rubine šokinėjo liepsnos, tarsi drugeliai ir nei ragana, nei mergina negalėjo atitraukti akių nuo to grožio.
- Karo dievo žiedas...- pagaliau ištarė Mirtis, o akys plėtėsi iš siaubo. Kairi liepsna teikė jėgų ir vilties, todėl jos blyškų ir išvargusį veidą, aptaškytą krauju, puošė šypsena. Ginti gyvenimą ir laisvę. Laimę ir geresnį pasaulį.. Šypsodamasi Raudonplaukė metė žiedą į naktinį dangų ir jis skaisčiai sužibo tamsoje. Ugnis regis apsupo visą mišką, tačiau maloniai glamonėjo rudeninius lapus ir patį dangų. Beatričė susitraukė ir šnypšdama ėmė blėsti iš akių.
- Iki kito karto, maža neūžauga, - nuskambėjo jos paskutiniai žodžiai,o žiedas grįžo merginai į rankas. Rimtai žiūrėdama į tą vietą, kur tik ką stovėjo jos amžinas priešas, Kairi žinojo,kad šį kartą padarė tikrai gerą darbą. Užsimovusi žiedą ant bevardžio piršto, Raudonakė pasiėmė Alastorą ir grąžino į anapusinį pasaulį. Plaukai vis dar degė pasakiška ugnimi, kaip kad prieš akimirką žiedas. Dievaži, kas galėjo pagalvoti,kad šitiek magijos ir paslapčių atsidurs vienoje vietoje ir vienose rankose. Tikiuosi,kad tai kartosis tik kartą per metus iš nuovargio atsiduso Kairi ir staiga nustebo, supratusi,kad visai neskauda žaizdos. užmetusi akį pamatė, kad ši užgijo ir neliko nė žymelės, tik suplėšyti rūbai. Dar kartą atsidususi, Kairi patraukė link krūmų ir praeidama tarė:
- Einam namo. Manau visiems ši naktis buvo ilga ir kupina pavojų. Laikas pailsėti.
Taip ji išėjo iš miško ir lyg niekur nieko patraukė į pilį. O gal viskas ir te buvo slogus sapnas?....
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Megan Lanson Spalio 20, 2009, 06:25:36 pm
Megan viską stebėjo užgniaužusi kvapą. Krauju aptaškyta Kairi, keista žmogysta besisukiojanti aplinkui, degantis žiedas ir viską uždengiantis mėnulis - nebylus įvykių liudytojas besisupantis ant dangaus pašvaistės. Keli debesys prasisklaidė dar labiau iškeldami apvalų nakties palydovą į dangų. Buvo baisu tupėti miške, paslaptingai ošiant medžiams, kurių juodos viršūnės, atrodo, galėjo prakirsti dangų ir pažvelgti į visatos gelmes. Gana! Šūktelėjo sau Meg pajudindama nuo šalčio sustingusius pirštus. Patrynus jie po truputį vėl pradėjo atgauti senąją spalvą. Pažvelgusi į amo netekusią Vanessą mergaitė atsiduso. Ji nenorėjo palikti draugę nelaimėje, nors vidinis balselis sakė, jog bėdos šešėlis jau nuslinko nuo klastuolių sulig Himurai pasišalinus iš akiračio. Galutinai apsisprendusi Meg atsisuko į Vanessą.
- Ba - ba, pabaiga, mieloji drauge, - nervingas juokas sustojo ties lūpomis ir liko ten neišgirstas. - Nenoriu tavęs nuvilti, bet šis bjaurus nuotykis priėjo liepto galą, skant, ir nežinau kaip tu, bet aš jau norėčiau žygiuoti į pilį. Tai ką matėm reikėtų kažkam pasakyti. Dorotai? Galbūt. Taigi, dabar aš keliauju atgal, už tvirtų akmeninių sienų. - Klastuolė atsiprašančiai nudelbė akis žemėn. -  Galbūt būsiu bibliotekoje, galbūt tupėsiu koridoriuje ir kalbėsiu su Akilanda, arba bėgiosiu pelėdyne tarp pelėdų kakučių - kas žino. Vis tiek mane rasi, nepabėgsiu.
Nusišypsojusi kuo natūralesne šypsena mergaitė paplojo draugei per petį pasiruošusi pabusti iš košmariškos nakties. Susitvarkiusi apsiaustą Megan užsidėjo gobtuvą ir tyliai pradėjo eiti iš Uždraustojo miško. Kojos klimpo į drėgną žemę ir sunkiai kėlėsi iš jos, bet klastuolė vis tiek įnirtingai brovėsi link šviesos, kurią užstojo laibi medžiai. Ach, Vanka nepyk. Mano smegenys pažeistos, supranti? Aš gavau traaumą. Dabar aš traumuota, man reikia pas Pomfri. Nors ne ačiū, nuo tos moters burnos kvapo, traumą gaučiau dar didesnę. Vanessa, Vanessa. Kai tik galėsiu padarysiu tau kokią atsiprašymo dovanėlę ar kažką panašaus. Bjaurybė Megan. Taip negalima elgtis su geriausiomis draugėmis, ar ne? Mąstydama Meg nė pati nepajuto kai atsidūrė pamiškėje nuo kurios švietė Hogvartso stogai. Paskutinį kartą grįžtelėjusi į gūdų mišką mergaitė tekina pasileido saugaus pastato link.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ieva Lapkričio 30, 2009, 08:21:22 pm
Karmena iš lėto slinko juoda ir apblukusia žole.Ji tylėjo.Tarsi nebylė budriai dairėsi į šonus.Mintyse pervertė visą burtažodžių vadovėlį-jį mergaitei buvo padovanojusi pusseserė Kim.Žvelgė į Amitę bejausmėmis akimis,stebėjo,kaip ši grifė pasilenkusi ieškojo pėdsakų,žiūrėjo,bet tarsi nematė.Ši diena buvo pilna nuotykių,pilna nuoskaudų,todėl Karmen dabar jautėsi labai pavargusi.Dabar būtų geriausia kristi kristi į lovą,pamiršti šiądien kaip lengvą sapną...
Netrukus mergina išgirdo savo bendraamžės žodžius.Ji išties pastebėjo olą,samanotą,apželdusią,viduje tamsu tamsu.Miške taip pat spėjo aklinai sutemti.
-Merginos,tikiuos,mokate burtažodį Arania Exumai.
Border ten ir būtų pasilikusi stovėti,kad ir visą gyvenimą,gal ten net užmigusi žiemos miegu būtų,tik staiga blausi figūra ėmė sėlinti link trijulės,laužydama liaunas šakelias,pasipainiojusiais jai po kojomis.
-Jumis dėta,bėgčiau,-neramiai tarė,bet buvo per vėlu:padaras trenkė koja į žemę,ir mergaites apibarstė nešvariu smėliu.Border net pati negalvojo,ką daro.Kadangi bėgti nebuvo kur,ji nėrė it viesulas į tamsa apsuptą urvą.Nė neatsigręždama ir nepastebėdama,ar jos kompanijonės tebestovi vietoje,ar bėga už nugaros,juodaplaukė nikstelėjo koją,ir staiga įkrito į į kažkokią kietą duobę.Duobė turėjo būti gili,nes žiūrint iš apačios nė nesimatė duobės viršaus.Galas man.Greta jos gležno kūnelio didelis siaubūnas trinktelėjo koja.Gal duobė nė nebuvo gili,o Karmenai tik akyse patamsėjo?Mergina iš lėto traukėsi atgal.Atsitrenkė į kietą objektą.Nejau...Kiaušinis?!Bet "mamytė" užgulė pirmakursę  pilvu,tik staiga grifukė užgulė vieną kiaušinį visu svoriu,ir šis trakštelėjo.Figūra supyko.Jau tikrai galas...Galas,galas,galas,galas,galas,galas,ga-a-las man!!!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 01, 2009, 04:35:23 pm
Vos įžengus į mišką ir siluetui pradingus medžių šešėliuose, tamsoje blykstelėjo šviesa ir pasirodė Tora. Jos sniego baltumo plaukai tarsi deimantas žibėjo tamsoje, o raudonos akys degė iš malonumo. Giliai įkvėpusi atsiduso. Štai kur jaudulio kvapas. Štai ko trokšta mano kraujas! Kaip viskas pasikeitė nuo to laiko, kai tik pabudau. Gaila,kad prie manęs negali prisidėti Tashita. Jai tai irgi patiktų. Niūriu žvilgsniu dėl prarastos draugės Tora apžvelgė aikštelė, kurioje stovėjo. Tuomet pasimuistė ir žengė gilyn. Kaip teigia žiobariška patarlė: "Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių". Ar kažkas panašaus.. Taip ir Torai vis sunkiau sekėsi brautis pro krūmus, kurių šakos regis tik ir kabinosi į paltą ir tempė pas save. Vienu metu mergina vos nesuriko "Atstokit pagaliau nuo manęs!", tačiau atsisakė savo idėjos nenorėdama išsiduoti kur yra. Trūktelėdama palto klostę Tora susiraukė, tačiau prieš akis atsivėrė didelė aikštelė, kurios lubos - pasakiškas vakaro dangus, o grindys - minkštos, sodriai žalios samanos. Iš nuostabos išplėstomis akimirs baltaplaukė kovotoja atsargiai pastatė koją ant tos pasakiškos dangos ir lėtai nusėlino tolyn. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau tokioje vietoje negalėjo niekas negyventi. Išsitraukusi lazdelę ir pasiruošusi kibti kovon su bet kuo,kas pajudės, Tora įdėmiai klausėsi ir atidžiai žvalgėsi. Be ramaus vėjo, kedenančio jos sniego baltumo plaukus, nebuvo jokio garso. Jai net pasirodė, kad po šią šventą žemę vaikšto tik jos dvasia. Staiga kažkur sušnarėjo krūmas. Tora staigiai šoktelėjo į šoną ir atsisuko, tačiau tamsa puikiai slėpė savo gyventojus.
- Ko tau čia reikia, kovotoja? - pasigirdo ramus vyriškas balsas, kalbantis laužyta anglų kalba. Mergina ramiai žvilgtelėjo per petį. Siluetas stovėjo vietoje ir neatrodė priešiškai nusiteikęs. Vis dėlto jis ją kovotoja pavadino.
- Ieškau vorų olų, - atsakė ji vis dar stovėdama nugara į pašnekovą. Nors žinojo,kad tai itin kvaila, būti atsukus nugarą galimam priešui, tačiau nuo to nepažįstamojo dvelkė tokia pat ramybe ir saugumu,kaip nuo pačios aikštelės.
- Tau nederėtų ieškoti vorų. Jie nemėgsta nekviestų svečių, - tarė balsas ir per merginos kūną nubėgo šiurpuliukai.
- Man reikia,- teįstengė atsakyti Tora ir pasiryžusi atsisuko į nepažįstamąjį. Priešais jos akis stovėjo kentauras. Švelnių ir malonių veido bruožų veidas švytėjo tamsoje,lyg pasakoje. Jos šviesiose akys spindėjo visų galaktikų žvaigždės. Pakerėta jauno kentauro,kuris buvo ir iš stuomens ir iš liemens, Tora negalėjo pratarti žodžio.
- Tau ši kelionė bus sėkminga, kovotoja, - tarė jis, - būk pasveikinta mūsų miške ir tegu tavo kelrodžiu būna šiaurinė žvaigždė. Tai ko ieškai rasi už šimto metrų nuo šitos vietos, rytuose. Vorai ruošiasi į naktinė medžioklę, todėl neskubėk, jei nenori susitikti su jais dar jų namuose.
Jo žvilgsnis vėrė merginą kiaurai ir ji pasijuto pačiu bėejėgiškiausiu padaru šioje žemėję. Tačiau akių kontaktas nutrūkoir kentauras nepastebėtai pradingo tamsoje. Atsipeikėjusi Tora suklupo ir kurį laiką negalėjo atgauti žado. Tuomet pakilo ir perėjo visą aikštelę. Prie to kelio, kurį nurodė kentauras, ant šakos kabėjo kažkoks vėrinys, padarytas iš lapų ir uogų. Jis skleidę aštrų aromatą, kuris maloniai dirgino nosį. Apsidairiusi aplink, mergina nieko nepamatė , todėl atsargiai paėmė amuletą ir įsidėjo į kišenę. Galėjo praversti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ieva Gruodžio 01, 2009, 08:59:40 pm
Aplink buvo tamsu ir tylu.Niekas nebėgo jos gelbėti ir nešaukė pagalbos,kaip mergina tikėjosi.Na,žinoma,ką čia tikėtis,jei dvi surūgusios grifės stovi lauke ir nieko nedaro...Bailės ir nevėkšlos.Ko iš tokių tikėtis.Karmena suprato,kad pati turės išsikeberioti iš duobės,nors viršuje jau tūpėjo įniršusi mamytė.Karmen dabar jau neabejojo-ten stūbso voras.Nežinia,kas šovė juodukei į galvą,kad ši stvėrė burtų lazdelę iš po mantijos,ir iškėlusi suriko:
-Arania Exumai!
Be abejo,pirmakursei nepavyko nutėkšti vorą tolyn,nes tokie kerai jai buvo per daug sudėtingi.Ši,Ši,Ši,kur tu,Ši,man būtent dabar reikia tavo pagalbos!Ši!!!!!Nė mintyse,nė išties jos nepasiekė nė menkiausias garselis.Bet buvo vėlu.Vorė,kiaušinių savininkė,suleido Border į koją geluonį.Bet...Numovė vien batą.Vorė smarkiai supyko.Taip supyko,kad pasikvietė vorų būrį.Iš pačios tamsiausios olos ėmė sėlinti visa gvardija...

[[nudėsiu savo kompą...Buvau TOOOOKKĮĮĮĮ postą parašius,o jis man viską ištrynė!!! :'( :'( :'(Gal taip galėtume padaryt:aš čia turėjau parašyt,kad vorai sukrito vienas ant kito,ir Karmen pavartojo burtažodį Incendio!Paskutinis vaizdas,kurį ji pamatė,tai degantis voras ir klykianti mamytė.Prašau,labai labai labai,stenkitės rašyti,kad viskas vyko maždaug taip(iš tikro tai man visa tai labai svarbu.Tikrai nepyksiu,jei ką nors pakeisit,bet maldauju,pasistenkite daryti kažką panašaus)Ačiū!!!!]]
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 02, 2009, 06:35:12 pm
Tora juėjo nurodyta kryptimi,kai išgirdo šauksmus ir už kelių dešimčių metrų blykstelėjo kerai. Mergina tuoj pat išsitraukė lazdelę ir paknopstom pasileido link garsų. Tenai, prie didelės olos stovėjo apšalusi grifė. Ji žiūrėjo į tą tamsią olą ir net nemirksėjo. Tora nusikeikusi nubėgo į vidų ir neužilgo pamatė daugybę vorų: kaikurie iš jų degė ir merdėjo čia pat akyse. Kovotojos akys išsiplėtė. Vaizdas buvo bauginantis, skausmas nepakeliamas. Surikusi ji pasileido bėgti prie vorų.
- Glacius - tarė nukreipdama lazdelę į degančius vorus, kurie vartėsi skesdami agonijoje. Ugnis šnypždama užgęso ir įsisvyravo spengianti tyla. Visi stovėjo,kaip apakinti ir mergina naudojosi galimybe. Pribėgusi prie nualpusios grifės, paėmė ją ant rankų ir kaip katė šoko į artimiausią šėšėlį. Išnešusi ją,kaip galima greičiau, nunešė kuo toliau į mišką, nuo mirties guolio. Tora paguldė merginą ant kietos, sausos žemės ir apsidairė. Aplinkui nieko nesigirdėjo ir kovotoja tikėjosi,jog kitai grifei užteko proto pabėgti. Pasilenkusi virš Karmen, Tora apžiūrėjosi nubrozdinimus ir kitas žaizdas. Apčiupinėjusi jos rankas ir kojas, įsitikino,kad niekas nelūžo ir prisėdo šalia. Nenorėjo jos žadinti, nes ši akivaizdžiai buvo nusilpusi. Veidas blyškiai švietė tamsoje. Nubraukusi nuo akių baltą plaukų sruogą, kovotoja prieš save ištiesė ranką, ant kurios piršto puikavosi Karo dievo žiedas. Tyliai sumurmėjusi užkeikimą, mergina pasijautė saugesnė. Jei artinsis pavojus, žiedas įsiplieks raudonai. Patogiau įsitaisiusi Tora atsiduso. Naktinis nuotykis ėjosi ne pagal planą.Kai tik ji atsigaus, paliksiu ir eisiu ieškoti tų kiaušinių. Akys nukrypo į gulinčią mergaitę. Gal ir jai vieną prigriebsiu, kol nenusižudė. Irgi mat, tiesiai į jų irštvą nubėgo. Taip ji ir sėdėjo, budriai sergėdama grifiukę..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ieva Gruodžio 02, 2009, 07:36:03 pm
Karmena iš lėto pravėrė sunkius akių vokus.Prieš save išvydo baltapūkę merginą.Kas per...Och...Per tą laiką,kai lipau Vorų nugarom iš duobės,ir kai bandžiau visus burtažodžius,nė nepastebėjau kur dingo...Ši!!!
-Labas,-tarė silpnu ir nerimo pilnu savo laibu balseliu.-Dėkui,kad mane išgelbėjai...
Karmena tai ištariusi dar trumpai pamąstė.Šį kartą tebūnie išgelbėjai.Nors kai įkritau į duobę,ir beveik mirtinai man ta Vorė įleido geluonį į koją,o tada užgriuvo patinėlis ir iš paskos kiti vorai,tai niekas nė nesiruošė man padėti.Bet kaip bebūtų... Karmen apsidairė.Amitės nė mur mur.Bet kaip bebūtų,ta mergiotė atėjo tik kątik...Tikriausiai...Bet...Ši!Maldauju,Ši,atsiliepk!Ir vėlei nei jos mintyse,nei išties mergaitės ausų nepasiekė nė menkiausias balselis.Kad ir kaip Border stengėsi tvardyti ašaras,viena begėdė ašarėlė visgi iš lėto ėmė riedėti jos rausvu skruostu.Karmen ją skubiai nusivalė,ir negalėjo patikėti,kad neseniai prarado savo dėdę.Ji dar prisiminė,kad kai išlipo iš šito gilaus lizdo,ją puolęs siaubūnas ant nugaros turėjo kažkokį tai mažą...Voriuką!Taip,pilką pakampių voriuką,bet juk šitokių mažų vorų nebūna...Na,nebūna šitokių...Taaip!Karmena pagaliau suprato.Ši išgelbėjo jos gyvybę.Kai tas milžiniškas voras puolė ją,Ši kažką šnibštelėjo tam vorui...Gal pasakė kokį burtažodį?Arba gal ten jo draugas?O gal ką pažadėjo?Kai tas milžinas iš viršaus šoko ant jos,staiga kojomis įsikabino į urvo sienas,ir nuropojo tolyn.Ši...
-Dėkui dar sykį.O dabar matau,kad sužeidimai nėra baisūs,taigi...Man reikia į olą,žūt būt!Matau,kad vorų apmažėjo.
Karmena dar sykį permėtė visus matytus vaizdus mintyse.Ji sutraiškė motinėlės kiaušinį,ir ši ruošėsi ją sukapoti negyvai...Bet kai į duobę įkrito koks dešimt vorų,kiaušiniai negalėjo išlikti sveiki!
Mergina dar drąsiai įkvėpė,ir ilgai negalvodama bei nesiklausydama pašalinių garsų,šlūbščiodama įžengė į olą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 04, 2009, 09:28:13 pm
Baka.. susiraukė Tora,kai mergiotė pakilo ir lyg niekur nieko nuėjo. Nuo kada išgelbėtojai susilaukia tik "ačiū"? Aš ją galėjau ten palikti,kad suėstų vorai,bet ne. Kažkas mat tempė eiti ir gelbėti jos nieko vertą sedynę. Net nemano manęs paprašyti pagalbos. Negi ji tikisi tokiam stovyje pati susitvarkyti? Baka... Tora atsistojo ir palydėjo akimis tarp medžių dingstančią grifę. Kurį laiką mergina taip ir stovėjo, nesitverdama savame kailyje, bet po to prisiminė,kad jai irgi reikia į tą pačią olą. Kyštelėjusi ranką į kišenę, kad rastų kažkur padėtą lazdelę, Tora užčiuopė amuletą, kurį davė žavusis kentauras. Ištraukusi vėrinį, Tora pažiūrėjo į tą pusę,kur prieš akimirką nuėjo Karmen. Sugniaužusi amuletą delne, kovotoja pasuko link olos. Prie jos mergina pastebėjo stovinčią Border.
- Ei, šelme, užsikabink ant kaklo šitai, - pametėjo jai amuletą, - jis apsaugos nuo vorų. Ar bent jau turėtų...
Sustojusi šalia merginos,Tora žvelgė į tamsą, kuri buvo tiršta ir dvelkė gresme.
- Na ką, aš einu. Tu iš paskos. Ir jokių atsikalbinėjimų, nes kitaip paliksiu ten mirti, - tarė baltaplaukė kovotoja ir patraukė į vorų irštvą. Buvo taip tamsu,jog mergina net savo rankų nematė. Tyliai sėlindama savo raudonomis akimis dairėsi po visus kampus, tačiau kol kas visur atrodė ramu. Iki pat urvo gilumos, merginos nesutiko nė vieno voro. Turbūt mūsų ieško. Jie nesuprato, kokio velnio mes čia atslinkom. Tora nematė, ar grifė seka iš paskos,todėl tikėjosi,kad ši gali savimi pasirūpinti. Tuomet prisiminė,kad ji gali laisvai naudotis lazdele ir ištraukusi sušnabždėjo:
- Lumos
Aplink iškart tapo šviesiau ir už kelių metrų mergina pamatė kažin kokią nišą. Priėjusi arčiau suprato,kad tai tarsi lopšys,o jame guli keli kiaušiniai. Apsidžiaugusi savo lengva pergale, Tora paėmė vieną ir suvyniojusi į medžiagą įsidėjo į krepšį. Tuo metu jos žiedas blykstelėjo skaisčia raudona šviesa ir Tora staigiai atsisuko. Tolumoje gridėjosi krebždesys. Į olą grįžo vorai..
Antraštė: Trolių invazija
Parašė: Troliai Gruodžio 06, 2009, 05:41:54 pm
Dideli ir galingi. Baisūs ir grėsmingi. Taip, tai TROLIAI.
Miško glūdumoje, pasigirdo dundesiai. Vidurį giedros nakties, lūžtant medžiams, klykaujant įvairiems padarams, iš po medžių lenda šlykščios fizionomijos: glitėtos, spuoguotos ir dvokiančios, bet daug grėsmingiau ir baisiau atrodo pažiūrėjus į kuokas jų rankose, nei į jų veidus. Vienas, matyt vyriausias jų besiskrepliuodamas bandė kažką vapėti:
-Maiiistassssssss,- spjaute išspjovė jis.
Taip, troliai atakuoja Hogvartsą. Belieka tikėtis kad mokiniai ateis į pagalbą, ginti savo mokyklos!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Wykis Gruodžio 06, 2009, 05:48:16 pm
Metas išgirdęs bei pajautęs lyg žemės drebėjimą, atlėkė link uždraustojo miško.
Tie šlykštynės atakuoja mokyklą...
-Sonorus,- tarė jis, ir jo balsas lyg 1000 kartų pagarsėjo.
-Kviečiu visus mokytojus ir mokinius padėti ginti mokyklą nuo trolių, visų pagalba reikalinga.
Ir tik jam tarus šiuos žodžius, iš jo lazdelės pasipylė žiežirbos ir įvairiausi kerai. Prasidėjo kova.

((Kviečiu visus mokinius ir mokytojus, kuo išradingiau ir įdomiau „nukauti“ trolius. Patys pačiausi pranešimai bus įvertinti, ir jų autoriai apdovanoti. Tad pirmyn į kovą!!!))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 07, 2009, 09:39:53 pm
Vanessa vaikštinėjo mišku piktai spardydama kurmiarausius. Nesamonė... Beprotnamis... Sugalvok tu man taip... Mergaitė atsiduso ir pliumptelėjo ant kelmo. Medyje pamačiusi voverytę Vanessa šyptelėjo.
- Gerai tau, lakstai po medžius, ryji visokias atliekas, ir vargo nematai... Durna voverė. - Mergaitė susiraukė ir nusisuko. Visi aplink  laimingi ir išpudrintom smegenim straksi aplinkui dainuodami du gaidelius... Absurdas. Vanessa pradėjo lupinėti šalia augančio beržo žievę. Staiga medis išvirto paviešindamas savo tūkstantmetes šaknis. Šitkaip. Aš nenorėjau tavęs numarinti, bet deja taip jau nutiko... Ech... Mergaitės akys perbėgo medžiu nuo šaknų iki lapų ir pamatė... milžiniška kuoka? Kas čia per... O. Tai tik trolis. Nieko ypatingo. Trolis... Trolis. Trolis? TROLIS???!!!! Mergaitė pašoko ir atbula žengė kelis plačius žingsnius.
- O Maryte... - sumurmėjo mergaitė plačiai išplėstom akim žiopsodama į trolį. Šis suriaumojo ir žengė milžinišką žingsnį mergaitės link.
- Nori pasakysiu komplimentą? Tu dvoki! - Vanessa prunkštelėjo ir pasileido bėgti. Nežinodama nei kur miško pradžia, nei kur pabaiga, nei kaip iš jo išeiti, mergaitė skuodė gilyn į mišką. Nuo vėjo mergaitės akys ašarojo, tad bėgdama vos ne vos išsisukdavo nuo avarijos su medžiu, ar kelmu. Bet staiga galingai įsivožė į kažkokį objektą. Vanessa nuo smūgio atšoko ir galva tvojosi į medį. Mergaitė atsimerkė ir nusišluostė šlapias akis. Pamačiusi, kad įsivožė į žmogų mergaitė piktai jį nužvelgė ir tarė:
- Gal nematai kur eini? Žmonės su reikalais, skuba, o čia, mat, stovi apsiblausęs vidury kelio. Jau tie narkotikai šiais laikais... - burnojo ji ant Metto. Šiaip ne taip, pasiremdama į medį, svirduliuodama mergaitė atsistojo ir apsidairė. Visur buvo pilna trolių. Gyvų ir nelabai... Šit kaip. Vadinasi šitas... žmogus kaunasi su troliais? Cha cha... Tuomet aš pasedėsiu čia ir pavėpsosiu. Mergaitė susiėmė už pakaušio ir atitraukusi rankas pamatė kraują ant jų. Šit kaip. Vadinasi vėl prasiskėliau. Et... Kur ta mano lazdelė? Vanessa ėmė raustis mantijos kišenėse. Štai kur tu. Tai va. Dabar pagalvokime, ko aš išmokau pirmame kurse... Ogi nieko doro. Vanessai beprotiškai skaudėjo galvą, viskas sukosi, buvo bloga, ji užsimerkė ir sumurmėjo:
- Aš čia truputį numigsiu... Pažadinkit.. Jei bus kas nors... vertas... mano kančios...

(http://www.forumas.hogvartsas.lt/images/pamesti_daiktai/kiti3.gif)
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Wykis Gruodžio 08, 2009, 02:04:50 pm
Troliai vienas po kito virtinėmis ėjo link Hogvartso, kuo toliau tuo daugiau. Oho kiek daug atėjo padėti... Su lyg ta mintimi, į jį trenkėsi kažkokia apsikraujavusi antrakursė. Pirmosios aukos ?!?
-Ką jie tau padarė ?,- paklausė jis, bet atsakymo nelaukė, nes mergina kuo toliau tuo labiau kraujavo.- Episkey,- jai atsisėdus tarė jis, o tada vedžiodamas lazdele per randus ir murmėdamas kažkokius žodžius gydė žaizdas.
Prašiau pagalbos, o ne dar papildomo užsiėmimo.. Na žinoma, juk ir taip man nėra ką veikti, kas tie keliasdešimt trolių...
Pamanęs, kad troliai kažkaip yra atskraidinami oru, jis murmėdamas burtažodžius ir vedžiodamas lazdele 180 laipsnių kampu, užblokavo Hogvartso teritoriją, nuo keliavimo oru.
-Klausyk, mergyt, gal moki kokius pora užkeikimu ? Ir šeip sakyk visa kas šaus į galvą, tik lazdelę buk nukreipus į trolius.
Iš kišenės išsitraukęs šokolado plytelę, atlaužė ir davė ją Vanessai.
-Imk suvalgyk, kai geriau jausiesi, padėk man...
-Herbivicus,-  lazdele rodydamas į medžius tarė jis.
Medžių šaknys, bei šakos išsikėtojo dengdamos kelia link pilies, o buki troliai virsdami vienas ant kito, buvo apraizgomi krūmais, bei supančiojami taip kad net negalėtų pajudėti.
-Mutatio Skullus,-kaip pakvaišęs besimosikuodmas ištarė jis.
Ooo, maniau kad jų snukeliai baisiau atrodyti nebegali, o pasirodo...
Ir trolių galvoms keičiant formą, ir jiems patiems rėkiant iš skausmo, Mettas pradėjo trolius stingdyti..
Kas nors.. padėkit ?!?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 08, 2009, 03:11:49 pm
Miriana kažkaip netyčiomis atklydo į mišką. Uždraustajį mišką. Kadangi jos mintys buvo iškeliavusios kažkur toli, tad kojos pačios atnešė ją į mišką. Ir ne be reikalo. O gal bee reikalo? Staiga kažkas, visai šalia Mirianos, trenkė kuoka į žemę. Miriana, automatiškai atšoko ir įsijungė į savo kūną. Kas čia per... toks? Trolis? Iš kur jis? Kvailele tu, kvailele. Bėk, o ne mastyk! Miriana ėmė pustytis padus nuo to apspaungusio, dvokiančio trolio. Būtų gerai, jeigu Miriana būtų pasaulinio garso bėgikė. O deja... Grifukė vis užkliūvo už medžių šaknų, o jų šakos vis taikėsi, kaip pataikyti mergaičiukei į galvą. Staiga ji įbėgo į vietelę, kur jai nereikėjo atsidurti. Ten buvo dar daugiau tų kvailų trolių. O gal nekvailų? Ten stovėjo vaikinas - o gal vyras? Ten ji neįžiūrėjo jo veido. Paskui ji pamatė merginą. Miriana pribėgo prie jos arčiau. Vanessa? Iš kur tu čia? Kaip tu...
- Gal galiu padėti? Šiek tiek išmanau... Kažką, - kreipėsi į žmogystą, kuris vis laidė burtažodžius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 08, 2009, 03:25:56 pm
Visą įtampą oloje, laukiant kol prasidės nuožmo kova su vorais, nutraukė didelis griausmas, sirenos ir kažin kieno balsas. Tora apsisuko ant kulno ir tiesiog kaip šėšėlis nėrė į lauką. Kažkur ten buvo girdėti riksmas, matėsi lakstantys kerai į visas puses ir daug kažko, kas drebino visą mišką. Švenčiausioji, kas ten dabar vyksta? Tarsi neturėčiau ir savų bėdų.. Tačiau atrodė,kad savos bėdos kažkur išsilakstė ir mergina viena stovėjo aikštelėje priešais olą. Spjovusi į visą tą reikalą su kiaušiniu (nors vienas ramiai gulėjo Toros krepšyje) ir bėgte nulėkė į kovos lauką. Garsėjant triukšmui kovotoja sustojo. Lėtai ėmė sėlinti tolyn, kai už krūmo pamatė du antrakursius. Abu buvo klastuoliai, tik vienas iš jų, mergina, gulėjo be sąmonės, o vaikinas bandė kovosti su visais... Troliai? Toros akys išsipūtė, jau antrą kartą per naktį. Kas čia per išsigimelių šou? Ir visus galbėti reikia? O mane kas išgelbės,jei prireiks? O Tashita, kodėl... Kovotoja baltais plaukais atsitraukė ir pritupė. Iš po marškinėlių išsitraukusi amuletą Tora sušnabždėjo burtažodį ir šis užsidegė balta, akinančia šviesa. Tuo metu mergina kyštelėjo ranką po paltu ir išsitraukė savo patikimąjį Alastorą. Pirmyn pasiryžo Tora ir šoktelėjo iš už krūmo. Nežiūrėdama daugiau į nieką kitą, mergina puolė prie artimiausio trolio ir vienu lengvu kirčiu perrėžė jį pusiau. Norsvisi jie buki, tačiau jo broliai sustojo ir kurį laiką..na, bukai žiopsojo. Per tą laiką Tora judėjo kaip lušis ir patiesė dar kelis trolius. Kažkur už nugaros ji girdėjo klastuolio leidžiamus burtus ir jai kažkod pasidarė saugiau. Gal ir bus,kas mane išgelbės pamanė ir sukikeno. Tuo metu nuo kūno atsiskyrė trolio galva ir skambiai bumtelėjo ant žemės. Tora vienu šuoliu įsitaisė ant medžio šakos ir akimirkai pasitraukė į šėšėlį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 08, 2009, 03:36:39 pm
Nesulaukusi vaikino atsakymo, Miriana suprato, kad reikia pagalbos. Labai. Staiga ji pamatė, kad atkeliavo dar viena mergina... Tora? Iš kur?.. Eik tu, kokie dar klausimai. Čia ir dabar. Kova prieš trolius! Kad atsiminčiau visus kerus, kuriuos mokiausi? Gal... Avifors? Bet kad jų dar labai gerai nemoku.. Miriana drebančia ranka nukreipė ištrauktą lazdelę į trolį.
- Avifors,- nedrąsiai pasakė, tačiau nieko neįvyko. - Avifors, - jau drąsiau ištarė, ir vienas iš trolių tapo paukščiau. Gerai, kad ne plėširu, kadangi ir su tokiu būtų problemų.
Kokius dar moku? Reiktų išbandyti Conjunctivitis. Kaip žinau, jie supainioja priešininką.
Miriana greit nukreipė lazdelę į dar vieną buką, apsisnargliavusį trolį ir sušuko:
- Conjunctivitis,- trolis, kaip ir turėjo būti, susipainiojo ir dribo ant žemės.
Naudojant dar įvairius kerus, kuriuos mokėjo mergaičiukė, ji patiesė dar kelis trolius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Wykis Gruodžio 08, 2009, 06:15:53 pm
Metas pamatęs, kad atėjo pagalba, apsidžiaugė ir toliau pradėjo kovoti, nes su šitais besmegeniais padarais, neprisijuokausi...
Paklojęs dar kelis apspangusius trolius ant žemės jis atkreipė dėmesį į šalia stovinčia merginą.
-Palanki proga susipažinti,- nusišypsojo jis.- Na būtų malonu, jei pabandytum juos sušaldyti arba apsvaiginti, ir prisimink ir perduok kitiems, kad jų žudyti nenorime. Jie turi tuoj pat būti perduoti magijos ministerijos apsaugos nuo monstrų poskyriui. Jie jau iškviesti, bet čia atsidurti negalės iki tol kol šie visi padariūkščiai bus leisgyviai, tik tada bus galima atverti erdvę keliavimui oru.
Dar keletą kibirkščių iš lazdelės išleidęs Metas nusprendė trolius apdeginti, kad jie išsigąstų. Gal tada būtų bailesni, ir nesibrautu link pilies.
-Ustrixano nuplisan,- ties lazdelės mostelėjimu pasipylė žarijų pliūpsnis ir lyg suspaudė vieną iš trolių.
-Žinot, tiesą pasakius niekada gyvenime nesu matęs tiek šlykščių padarų vienoje vietoje, nors prisiminus Konferenciją apie Šikniašaudžių pliurzų naudingumą žmonėms, dar tenka susimąstyti,- bandė vapėti nesąmones, kad pakeltų nuotaiką.
-O, Kairi, gal geriau susiburkit į vieną vietą, Salvio Hexia,- ir protarpėmis švytintis magiškas gaubtas apdengė Metą ir šalia jo buvusias paneles.- Iš čia bus truputį saugiau leisti užkeikimus, kol jie pramuš apsaugą, o tada jau ... žiūrėsim ...

((Noriu priminti, kad mes neturime jų nužudyti, ir Kairi, kaip antrakursė ne per stipri ? :D Būk gera, naudokimės galiomis truputį realistiškiau ))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 08, 2009, 06:34:43 pm
- Onky donky ,- linksmai ir su gera nuotaika pasakė vaikinui. - Beje, aš Miriana. Manau tiek užteks ,- žvaliai pasakė ir žingsniu priėjo prie vieno iš smirdančių trolių.
Mergina susikaupė, ir išbandė dar vienus kerus.
- Everte Statum, - drąsiai ištarė, nukreipusi lazdelę į bukagalvio spuogiaus galvą.
Trolis susvyravęs pardribo ir niekaip neatsikėlė. Šaunu, kad troliai tooookie nevėkšlos.
- Glacius ,- pasakė, nukreipusi lazdelę į trolį. Jis staga užšalo ir nudribo ant žemės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 08, 2009, 06:45:59 pm
Tora nužvelgė klastuolį, kuris lyg niekur nieko nusprendė 'pasišnekučiuoti'. Irgi atsirado mat, protingas. Taip ir žinojau,kad kitais čia pasikliauti tiesiog beprasmiška. Susiraukusi baltaplaukė nušoko ant žemės ir ramiai praėjo pro kerus beleidžiančią porelę.
- Būsiu ten, jei prireiks rimtos pagalbos. Ir aš Tora, jei nesimato. Bet ką tu žinoma žinai, - pavartė akis mergina ir už dešimties metrų įsitaisė prie medžio. Patogiai atsirėmusi į kamieną, mergina sukryžiavo rankas ir nusiteikė tiesiog žiūrėti.
- Jums labai gerai sekasi! - riktelėjo jiems ir susiraukė. Taip, atsirado mat protai. Mano,kad magija stipresnė už tūkstantmetinę patirtį. Aš tik atrodau jauna! Nuo savo minčių Tora net išraudo, tačiau nebuvo ko siusti. Ne visas Hogvartstas pažinojo ją, ir ne visiems reikėjo žinoti. Tačiau jai via gi apmaudu. Viskas, keisiu įvaizdį. Reikia kažką daryti su tuo. O gal tiesiog būti,kaip iš pat pradžių? Šaltakraujiška ir tik naudinga kovoje?... Mergina tiesiog sėdėjo ir mąstė,kai tuo metu aplink dėjosi įvairūs dalykai, tačiau niekas šiuo metu negalėjo jos priversti veikti. Kuomet ateina laikas galvoti, vadinasi reikia galvoti. Netinkamu momentu toks metas ir prasidėjo.

(( Mano personažo antra pusė Tora - ne jauna mergaitė, o kovos užgrūdinta mergina. Visa tai ilga istorija, tačiau ji yra čia kažkur parašyta ir viską naudoju teisėtai. Beje, Hogas, burtų lazdelės ir troliai pakankamai realistiška? ;D))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Wykis Gruodžio 08, 2009, 07:09:12 pm
-Protego Horribilis, Protego Totalum,- leido Metas apsauginius kerus aplink merginas ir save.
-Atsarga gėdos nedaro, ypatingai prieš trolius. Laikykimės kartu ir leiskim kerus vienu metu, manyčiau būtų daug lengviau taip juos nugalėti, ir kerai gautųsi stipresni.
-Tora, ar kas bebūtum. Nestovėk kaip įbesta, maniau atėjai čia padėti, o ne parodyti savo „kita pusę“ ?
Metas dar kartą riktelėjo šūsnį užkeikimų kurie atrodė buvo grėsmingi.

((Aš ne apie tą tikroviškumą :) bet tu kaip antrakursė per daug galių tūri, ir trolį nudobt iš vieno smūgio.. Juk taisyklėse parašyta, kad kursas turi atitikti galias :) Čia tik pastebėjimas, kažkaip norėtųsi kad nevaidintum nenugalima, nes tada neįdomu :D  ))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 08, 2009, 07:21:12 pm
- Oky,- atsakė vaikinui, kurio vardo dar nežinojo.
Miriana atsisuko į kelis trolius.
- Aguomenti,- pasakė, nusukusi lazdelę į žemę prie trolių kojų.
Tuomet greit atsiminusi dar vieną burtažodį, taip pat nukreipė lazdelę jau į purvą, kurį paliko vandens kerai.
- Glacio, - vanduo užšalo, o troliai susvirduliavę nudribo.
Miriana tyliai sukikenė, žiūrėdama į nudribusius kumpanosius trolius. Staiga ji vos spėjo apsisukti, tačiau nespėjo pasitraukti. OMG!!! Bėk, Miri, BĖK! Kai trolio kuoka pataikė į Mirianą, ji nukrito keletą metrų nuo jos buvusios stovėjimo vietos...

(( na, čia kad šiek tiek įdomiau būtų ;D ))
Antraštė: Miško vidurys
Parašė: Wykis Gruodžio 08, 2009, 07:43:23 pm
-Atsiprašau už nemandagumą, aš Metas,- nusisukęs tarė jis, bet pažvelgęs atgal neberado mergaitės.
O kur ji prapuolė.... Ne pats geriausias laikas krėsti pokštus.. Ir bemąstydamas, jis pamatė merginą skriejančia tolyn nuo trolio kuokos.
-Tik ne tai...
Ir puolė link Mirianos. Juk prašiau likti būryje....Čia moterų mąstysena, pasirodyti stipresnėmis už vyrus... Jos turi nugalėti savo išvaizda o ne jėga((:D))
-Episkey, Ennervate ,- gydė trolio padarytą žalą.
Jis pakėlė merginą, paėmė ant rankų ir nunešė link kitų susispietusių panelių. Prieš paguldydamas, ant nuversto medžio, kerais paversto pukuotu čiužiniu, jis jai davė skiltelę rudo šokolado, ant kurio nugarėlės buvo išgraviruota „B&B“.
-Vaišinkitės ir jūs,- atsuko šokoladą į kitas merginas,- užteks visiems, juk reikia jėgas atgauti,- tarė pats krimstelėdamas šokoladą, paimtą iš paauksuotos dėžutės.
Tada mostelėjo lazdele į atlekiantį trolį ir tas aukštielninkas pakibo ore.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 08, 2009, 07:56:30 pm
Miriana jautė stiprų smūgį galvoje. Kai atsipeikeliojo, prieš save matė vaikiną. Ligtais Meet'as... Bent jau tiek teko nugirsti. Ji paėmė iš vaikino šokolado plytelę. Ją sukramčiusi, dar šiek tiek patrynė galvą, per kurią gavo. Matosi, kad jis jau ne toks nutukėlis. Tiesiog jau gana stiprus... Nenoriu, kad Meet'as mus prižiūrėtų, lyg kokias princeses. Reik jam padėt. Neveltui aš grifukė. Miriana vėl ėmė naudotis ta pačia taktika. Vietoje, kurioje buvo keletas šalia stovinčių trolių, Miriana žemę visų pirma sušlapino, o paskui su dar vieneriais kerais ją sušaldė, kad ji tapo ledo arena. Troliai susvirduliavo, tačiau nenugriuvo.
Jau dediesi toks kietas? Tuoj pamatysim, kas čia toks yra. Miriana nukreipė savają lazdelę į pirmajį trolį ir ištarė:
- Everte Statum.
Trolis susvyravo. Kai jis nudribo, paskui jį nukrito ir kiti netoliese stovėjusieji troliai. Tarsi "Domino" kortelės... Tuomet mergina žengė kelis žingsnius atgal, kad nenutotų nuo Meet'o.

(( 200- asis pranešimas ;D ))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vanessa Williams Gruodžio 08, 2009, 09:13:58 pm
Gavusi šokolado davinį Vaness pralinksmėjo. Žaizdos užgijo, galvos beveik nebeskaudėjo.
- Ačiū... - suburbėjo Vaness ir ištiesė lazdelę į trolį, kuris grėsmingai šnopuodamas žingsniavo mergaitės link. Trolis išsišiepė. O sūri marinuotas... Dantis išsivalyk, vėpla tu... Fe, kaip dvokia... Bent jau dirbtinius į tarpus įsidėk, pridengs tą šliužą gleivėtą... Tipo... liežuvį...
- Limax! - šūktelėjo mergaitė nukreipusi lazdelę į trolio drapanas, primenančias skudurus. Staiga trolio kūną pridengiantis apdaras ėmė tižti, kol galiausiai virto glitėsiais. Trolis nesuvokdamas kas vyksta ėmė liesti glitėsius, tiršta ir lipni mąsė sulipino trolio rankas su pilvu, bandydamas išsivaduoti trolis ėmė maskatuoti rankomis ir suktis ratu. Kvailas padaras... Besidrąskydamas trolis išmetė iš rankų savo medinį vėzdą, kuris skriejo žmonių link.
- Protego! -šūktelėjo mergaitė ir jos sukurtas ginybinis skydas atmušė kuoką. Mergaitė atsisuko pažiūrėti kas stovi už jos ir nusiminė pamačiusi porą grifių. Taip nesąžininga... Galėjo ir prasprūsti tas objektas... Mergaitė nusišypsojo. Dar kas nors? Nagi, kuris dvokiantis trolis nori dantų operacijos? Galėsi rankytėj nusinešt, po pagalve pasidėsi, gal dantukų fėja paliks pinigėlių. Ji sukikeno ir įsitempusi laukė priešo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Gruodžio 10, 2009, 07:33:05 pm
Miriana pamatė, kad Vanessa jau atgavo žvalumą.
- Hm... Sveika , - greit pasakė, kol trolis jai neužmetė ant galvs savo kuokos.
Ak tu mažas... Tiksliau didelis...
- Aguomenti,- greit tarė.
Tuo pat metu, vos ištarusi kerus, jis ištarė dar vienus:
- Relashio , - vanduo tapo verdantis, ir palietė trolio riebaluotą jo kūną.
Trolį, deja, nepaveikė tokie kerai. Jis šiek tiek padejavo. Ir viskas. Nejau jie nejaučia šių gerų? Taigi tai - verdantis vanduo... Nors, gal per jų storą, purviną gumbuotą odą tai nepereina? Nors... Gal purvas ant jų kūno pasidengė taip, kad netgi jis nejaučia tokios srovės... Alekit alekit, tie troliai...
- Na, manasis troliuk... Mieliau man patiktum, jeigu būtum... Nors gal...Alandre Ascendare.
Trolis pakilo į orą. Kadangi Miriana dar nelabai moka šiuos kerus, tad trolis apvirto aukštyn kojom. Oops... Tikiuosi, jis nesupyks...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ieva Gruodžio 11, 2009, 05:11:29 pm
[Kol manęs nebuvo,daug matau kas pasikeitė.]
Karmen suraukė savo veidelį.Aš eisiu prieky,o tu iš paskos.Kokia pamaiva,negaliu!Tikiuos,tai truks neilgai.Neturiu nė menkiausio noro dabar su ja pyktis.Taip bemąstydama,ji ir tipeno iš paskos.Nugaroj staiga kažkas ėmė trepsėti.Voras...O ne...Hm...Matau,Kairi turi vieną kiaušinį...Įdomu,reikia vieno ar dviejų?Atsargumo dėlei,Karmena suriko užkeikimą Protego,ir ilgai nestoviniavusi,nėrė į urvo gilumą.Duobėn ropštis jau nereikėjo.Vienas kiaušinis mėtėsi ant kelio greta vorų lizdo.Karmen jį pasičiupo ,ir jau žadėjo nešti kudašių,tačiau išvydo vorą sėlinantį vis arčiau ir arčiau...Tačiau ant jo nugaros...Kas ten ant jo nugaros?Pasirodo,ant jo nugaros stovėjo mažytis vorelis...
-...Ši!
Didysis milžinas sustojo,ir leido mažajam nuropoti ik grifės.
-Ši!-pakartojo mergina.Bet voras iš kitos pusės pamažu sėlino,slinko vis arčiau ir arčiau,tačiau jam panorėjus suleisti geluonį,lauke pasigirdo dar didesnis triukšmas.Kairi nebuvo.Man jau reiktų bėgt iš čia...Ačiū pačiam Poteriui,kad nukreipė vorų dėmesį...Mergina,ilgai nedelsdama,puolė pro skylę,bet vaizdelis nebuvo pats geriausias:Troliai atakavo.Vienas Trolis prisiartino prie Karmenos,ir šiai iš baimės iškrito kiaušinis.O vorai jau pamažu linksėjo iš savo gūžtos...Trolis įniršęs sutrypė kiaušinį.Karmen atvėpo lūpa,užtat vorė per daug nesidžiaugė.Ji dar labiau supykusi atakavo Troliūkštį.Virė neapsakoma kova.Buvo net keista žiūrėt,kad Magiški padarai pamiršo net kitus mokinius.Riejosi,mušėsi,leido nemalonius garsus,ir galiausiai vorų motinėlė nugalėjo-suleido geluonį Troliui į koją.Turbūt skaudėjo...O man vertėtų dingti...Ar dar pasilikti žiūrėti spektaklį...Gal geriau dingti...Na,dar truputėlį pabūsiu,padėsiu tiem mamos vaikeliams nugalabyti tą storulį,nes be Karmenos-jie kaip be pirštų.Tai tarusi,ji pati prunkštelėjo,nors situacija visai nekėlė juoko.Trolis dar turėjo jėgų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Gruodžio 18, 2009, 01:22:29 pm
Torai bemąstant, o aplinkui beverdan kovai, staiga merginą pervėrė keistas jausmas. Išsilaksčius mintims, Tora pašoko ir apsidairė. Čia vis dar buvo tie patys mokyniai, tačiau baltaplaukė jautė kažkieno kito buvimą. Palikusi kovą užnugaryje, mergina ėmė bėgti kažkur į mišką, pasikliaudama savo jusle. Tas nepaaiškinamas jausmas vis labiau vėrė Toros širdį, kai ji tiesiog išbėgo į pievą, priešais pilį. Ten, kažur, buvo žmogus, kurį kovotoja jautė visame kūne. Tashita...
- Tashita, - balsiai sušnabždėjo mergina, ir vardą nusinešė vėjo gūsis. Baltus Toros plaukus kėdeno šaltas vėjas, o veidą nuraudino šaltukas. Mergina netilpo savyje iš džiaugsmo, laimės ir.. dar kažko nepaaiškinamo. Net ašara nuriedėjo jos veidu, apšviestu mėnulio, ir mergina šyptelėjo. Tuo metu Jos plaukai sužibo tamsoje ir kibirkščiuodami tapo raudoni. Bou.. nusišypsojo Kairi ir pasileido bėgti į pilį. Atėjo tikrų linksmybių metas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ieva Gruodžio 29, 2009, 02:52:21 pm
Karmen dar ilgai stebėjo besimušančius vorą ir Trolį.Kairi dingo iš akiračio.
-Kairi!Ne,Kairi!Juk mums reikia...Kiaušinio.Na,ji jau pajėmė vieną kiaušinį,gal to vienintėlio ir užteks.
Už tankūmyno pasigirdo tyllus balsas.Lyg kažkas murmėtų.Mergaitei nežinioje pasidarė baisu.Ji nebekreipė dėmesio į Trolius ir į vorus.Ji lėtai nusėlino prie vieno medžio,ir iškišo galvą iš po jo,norėdama pažvelgti,kas negerai...Staiga stiprus vėjo gūsis jos vos nenuvertė.Pro šalį prabėgo eiklus kentauras!Jis pasisodino grifę ant savo šiurkščios nugaros ir ėmė rūkti mokyklos link.
-Ei,tu,ką darai,-piktai bet nedrąsiai paklausė Karmena.
-Aš gelbėju tave.Argi nežinai?Čia-Uždraustojo miško vidurys.Vidurys.Ar tai tau nieko nesako?Kas žino,kuriuo keliu būtum pasukusi.Ir še-didžiulis apsisnargliavęs Trolis tave sučiumpa ir suėda.Ko gali tikėtis iš jų?-atsakė kentauras linksmai.-Nebijok,mes,kentarai,žmonių neskriaudžiame.Mes geri.Tiesa,mergaite,kuo tu vardu?
-A-a-aš...Karmen Border iš Grifų Gūžtos,antrakursė,-drebančiu balsu suriko juodaplaukė.
-Karmena,Karmena Border,tiesa?Ir tik antrakursė?Nebijai čia viena slankinėti?
Karmen patogiau įsitaisė ant nugaros ir įsikibo į jo gaurus:
-Nebijau.O tu...Gali bėgti lėčiau?Matai,aš bijau nukristi...
-Bijai?Nesvarbu,nesigėdyk savo baimės...Visi žino,jog grifai-patys drąsiausi.
Karmena susiraukė ir švelniai spyrė kentaurui į šoną.
-Iš kur tu visk žinai?Ir esu girdėjusi,kad kentaurai-bjaurybės.Kaip galiu pasitikėti tavimi ir žinoti,kad tu-kitoks?
-Na,ryšiai...Vien iš to,kad turiu ryšių su Hogvartso valdyba jau yra faktas,kad mes-geriečiai...O šiaip ilga istorija.
Kentauras dar padidino greitį.ėmė skuosti,kad Border net skruostų oda išsitempė,ką jau kalbėti apie plaukus.Akimirkai pasirodė,kad šie jau visai nutrūks.Netrukus kentauras sustojo pačiame miško pakraštyje.Jis numetė mergaitę nuo savo nugaros ir apsisukęs pradėjo dumti lauk-į miško gilumą.
-Jeigu ištiks bėda,-girdėjosi paskutiniai jo žodžiai,-pašauk Marti ir sušvilpk!Iki,Karmen!Iki,Ši!
-Ši?Ši,tu pažįsti šį kentaurą?
Karmenos mintyse pasigirdo tylus kikenimas.Ilga istorija.Eime,papasakosiu.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 06, 2010, 08:32:20 pm
Sammi lėtai žingsniavo mišku, kuriame jau buvo apsipratusi. Apie jį jai tiek daug pasakojo mama - vietoj pasakų prieš miegą, ji klausydavosi mamos pasakojimų apie jos Hogvartso laikus, apie apylinkes, draugus ir visa kita. Taip pat ir būdama pirmam kurse klastuolė čia praleisdavo daug laiko, tad ji šį mišką jau pažinojo pakankamai, kad galėtų drąsiai čia vaikštinėti. Klastuolė, su Sniegu pašonėje, ilgai ėjo tylėdama. Nors jie nebuvo matęsi jau daug laiko, tačiau kartais tyla viską pasako. Kartais žymiai daugiau, nei čiauškėjimas apie orą, mėnulį, žvaigždes, kasdienybę ir panašiai. Po kiek laiko miškas pradėjo sparčiai tankėti, todėl Sam sustojo, nes žinojo, jog jei eis dar toliau - įsivels į krūmynus, žoles ir bus labai sunku prasibrauti. Kam to reikia? Mergaitė apsidairiusi surado kelmą ir atsisėdusi užkėlė koją ant kojos. Išsitraukusi rankas iš kišenių ir pasitaisiusi plaukus pažvelgė į stoviniuojantį Sniegą:
- Gaila, kad nepavyko šiąnakt pasilinksminti. Tie grifai... kaip visad viską gadina. Reikia susitaikyti su tuo, kad jie yra pati didžiausia pasaulio katastrofa. Ir tikriausiai nieko nepakeisi. Kad ir kaip juos niekintume - jie plinta lyg goblinų karpos. - papūtė žvarbus žiemos vėjas atnešdamas miško kvapą ir priversdamas Sammi susigūžti nuo šalčio.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sniegas Ugninis Vasario 06, 2010, 09:03:08 pm
Sniegas eidamas kartu su Sam nelabai pats suvokė kur keliauja, bet jos draugija kažkaip keistai veikė Sniegą. Jis buvo keistai ramus. Jis vis žvilkčiojo į Sammi pusę. Išties.... Labai graži mergina... Bet tokia pat ir pavojinga... Kai jie sustojo, Sam atsisėdo ir prabilo apie grifus, Sniegas tik tada prisikėlė iš savo pusiau miegančios būsenos. Jis mąstė apie kitus dalykus ir buvo beveik pamiršęs apie grifus.
-Išties... Bet jei ne grifai, nebeliktų ką šioje mokykloje kankinti.... - Jis šyptelėjo ir žiūrėjo Sam į akis. Pasijutęs kiek nejaukiai, jis su koja sustumdė sniegą į šoną, ir į sausą vietą nutaikė lazdelę sumurmėjo Incendio. Toje vietoje susikūrė nedidelis lauželis. Uginis atsisuko į Sam.
-Darosi vėsoka, tai bent kiek padės sušilti... - Lyk besiteisindamas sumurmėjo ir atsisėdo priešais ją.
-Seniai besimatėm... - Bandė nutraukti tylą Sniegas. - Ką gero nuveikei per tą laiką?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 06, 2010, 09:21:15 pm
Sam dėkingai nusišypsojo Sniegui, kuris sumąstė užkurti lauželį - vis šioks toks šilumos šaltinis. Mergaitė ilgai žvelgė į ugnį, kuri ją tarsi užhipnotizavo ir leido panirti į gilius apmąstymus. Tylą nutraukęs Sniego balsas ją kiek sutrikdė. Ką gero nuveikiau? Chm.. visada tas pats per tą patį. Visada tie patys klausimai. Ką nuveikei? Kaip gyveni? Kaip sekasi? Kodėl, mes, žmonės, esame tokie banalūs? Atitraukusi akis nuo ugnies mergaitė darsyk pažvelgė į sniegą, kurio akyse atsispindėjo laužo liepsna.
- Ką nuveikiau? Mm... nieko, tikrai nieko įdomaus. Mokslo metų galas surijo nemažai laiko, kadangi egzaminus tikrai norėjau išlaikyt. Ir išlaikiau. Tikslas pasiektas, o dabar vėl... slampinėjimas, trynimasis pakampėmis ir visiškai visiškai nieko įdomaus. - Sam nutilo pajutusi, kad laužas ją ne ką tešildo, o jos rankos jau ima drebėti nuo šalčio. Mąsliai pažvelgusi į šiltą Sniego mantiją, mergaitė atsistojo ir priėjo prie bendrakursio.
- Tu... nieko prieš, jei aš... na, supranti, tas tavo laužas mane ne ką tešildo, tad aš baigiu sustingti nuo šalčio ir... - nebaigusi sakinio, klastuolė nutempė draugą ant to paties kelmo, ant kurio ji pati sėdejo prieš kelias akimirkas ir atsisėdusi jam ant kelių, prasagstė jo mantijos sagas ir apkabino Sniegą pakišdama rankas po ja. Ir ką gi aš sau manau? Įdomiai čia. Na tiek to, pažiūrėsiu kaip reaguos. Drovumu niekuomet nepasižymėjau, o naglumas viena mano gerų (blogų) savybių...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sniegas Ugninis Vasario 06, 2010, 09:42:15 pm
Sniegas sulaukęs atsakymo pamanė, kad užvirė nobodų pokalbį, bet kai Sam atsistojo, šiek tiek sutriko. Išgirdęs kad Samei šalta jis ruošėsi padidinti laužą, bet visai netikėtai Sam atsisėjo jam ant kelių ir įlindo į jo mantiją. Sniegas susimėtęs net pametė lazdelę iš rankų. Visiškai nuginkluotas.... Merginos tai sugeba.. jis atsakomai apkabino merginą ir švelniai prispaudė ją prie savęs.
-Taip geriau? - Švelniu balsu Sniegas sušnibždėjo merginai. Tokioje padėtyje buvo gan šilta ir jauku. Stojusi trumpa tyla buvo keistai maloni. Sniegas jautėsi kaip niekad ramus, pagaliau jis jautė, kad šiame pasaulyje yra ne vienas ir tas jausmas jam labai patiko. Nenorėdamas nutraukti jaukumo akimirkos Sniegas lėtai užsklendė savo mantiją apkodamas Sam. Jis švelniai glostė jos nugarą, neva ją šildydamas.
-Kol buvai dingusi.... - Sniegas sudvejojo ar tęsti, bet galų gale pagalvojo kad neturi ko prarasti - Man išties tavęs trūko... Trūko tavo draugijos... Tavo juoko... - Sniegas nutilo ir giliai atsiduso.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 06, 2010, 09:54:43 pm
Sammi sukrizeno pamačiusi, jog Sniegas pasimetė. Bet jos nuotaika greitai pakito. Tarsi paspaudus mygtuką, ją užplūdo jaukumo ir šilumos banga. Padėjusi galvą Sniegui ant peties ji klausėsi jo balso. Ugnies traškėjimo. Jautė Sniego pirštus, klaidžiojančius jai po nugarą. Šiek tiek nustebo sužinojusi, jog Sniegas jos ilgėjosi. Tuomet prisiminė savo jausmingą reakciją jam pasirodžius. Ir suprato, kad ne ji viena jautė ilgesį. Šiek tiek kilstelėjusi galvą ji tyliai, ramiai ir lėtai jam į ausį tarė:
- Man taip pat tavęs trūko... O aš net nesupratau, kodėl buvo taip tuščia. Ilgėjaus tavęs... - Nutilusi prisilietė lūpomis jam prie kaklo, švelniai pabučiavo duobutę po kaklu, tuomet pakilo iki žandikaulio ir priartėjusi prie lūpų sustojo. Jų veidai buvo taip arti, kad karštas Sam kvėpavimas šildė Sniego odą. Mergaitė pažvelgė jam į akis. Akimirka, kuri atrodė tokia tinkama, tokia... artima.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sniegas Ugninis Vasario 06, 2010, 10:16:52 pm
Išgirdęs Sammi žodžius Sniegas pasijuto keistai laimingas. Tada pajutęs jos lūpų prisilietimą jis nežymiai šyptelėjo. Jos lūpoms pasiekus jo, Sniegas taip pat atsakančiai pabučiavo Sammi. Tą akimirką Sniegui iš galvos išgaravo visos mintys. Liko tik Sammi ir jis pats.Švelniai apkabinęs merginą per liemenį, Ugninis lėtai slinko žemyn nuo Sam lūpų. Iš pradžių lūpomis liesdamas jos smakrą, tada lėtai ir švelniai leidosi link kaklo. Jis pajuto padažnėjusį Sam kvėpavimą. Sniegas vėl šyptelėjo ir švelniai lūpomis liesdamas jos kaklą toliau leidosi žemyn. Nenorėdamas persistengti, beveik pasiekęs krūtinę jis sustojo ir vėl pradėjo kilti aukštyn. Švelniai liesdamas Sammi kaklą, jis jautė jos širdies plakimą. Pasiekęs lūpas jis jautė šiltą jos kvėpavimą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 06, 2010, 10:36:19 pm
Sammi mėgavosi Sniego bučiniais. Kaip keista... Niekad nemaniau, kad jis... Kad man su juo bus taip gera. Klastuolė jautė vis greičiau plakančią širdutę, kai vaikino lūpos leidosi vis žemyn, o po to vėl pakilo prie jos lūpų. Sam gera buvo jausti jo lūpas, prisilietimus, būti jo glėby, taip šiltai, saugiai ir... švelniai. Mergaitė stipriau apkabino Sniego kaklą ir tvirčiau prigludo prie jo krūtinės. Kažkur buvo girdėti rodos jau prieš amžius užkurto laužo spragsėjimas. Kažkur toli pasigirdo vilko staugimas, tačiau klastuoliams tai buvo nė motais. Jie turėjo vienas kitą šalia, buvo atradę savo troškimą būti kartu, norėjo vienas kito prisilietimų ir tai buvo svarbiau už viską. Dabar jau Sammi leidosi Sniego kaklu žemyn, jos rankos tapo reiklesnės ir jau klaidžiojo po vaikino kūną ilgiau apsistodamos ties pilvo presu. Po kurio laiko tyrinėjimo, lūpomis grįžo prie Sniego lūpų ir dar ilgai žaidė su jo liežuvio galiuku. Pagaliau mėnulis apšvietė kelmą, ant kurio sėdėjo klastuoliai ir Sammi lėtai atšlijo nuo Sniego. Tyliai tarusi jam į ausį:
- Laikas eiti... - dar kartą pabučiavo, dar kartą apkabino, dar kartą prisiglaudė, dar kartą įkvėpė jo saldaus aromato ir lėtai atsistojo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sniegas Ugninis Vasario 06, 2010, 10:57:20 pm
Sniegas besimėgaudamas Sammi draugija, visiškai prarado laiko nuojautą ir tai jam buvo nėmotais. Jam aplink niekas nebeegzistavo ir nebuvo reikšminga. Jausdamas švelnius Sam bučinius, jis buvo tiesiog euforijoje. Staiga Sam viską lėtai užbaigė ir atsistojo. Sniegas padarė tą patį. Vis dar šiek tiek apkvaitęs, jis apsidairė aplink. Buvo tamsu nors į akį durk. Laužas jau buvo senai užgesęs. Aplink siautėjo vėjas. Sniegas šiek tiek pastovėjas šaltyje, pakvėpavęs gaivaus žiemos vėjo tyliai apmastė savo ir Sammi susitikimą, kuris jį tiesiog pakerėjo. Pajutęs šaltį Sniegas išsitraukė lazdelę. Lumos... Sumurmėjo Ir dar kartą priėjo prie Sam ir skarkiai ją pabučiavo.
-Iki greito.... - Sumurmėjo jai į ausį Sniegas ir pasišviesdamas patraukė pilies link. Už akimirkos jo jau nebesimatė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sayuri Qinzu Vasario 07, 2010, 10:59:41 am
Sammi stebėjo nueinantį sniegą, ilgai žiūrėjo į jo siluetą tamsoje, šiek tiek apšviestą mėnulio. O jis nepasiklys? Cha, Sammi, visai nukvankai? Klastuolis gi... Tikriausiai ne menkiau nei aš išnaršęs šitą mišką. Mergaitė atsiduso ir pažvelgė į mėnulį, kurį pridengė aukštų medžių viršūnės. Dangus buvo giedras giedras, o naktis labai šalta. Sam vis dar jautė Sniego bučinius, rankų prisilietimus ant jos kūno - rodėsi jie tarsi įsispaudė į jos kūną ir liks visam laikui. Kaip... nepaprasta. Šiek tiek atsipeikėjusi iš minčių, prisiminimų ir sąstingio ji išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo porą kartų užsikirsdama:
- Lu... Lumos Mini... Lumos Maxima - Kas man darosi? Jau gal laikas atsipeikėt? Nuo kada tapau tokia ištižus? Atsipeikėk. Mergaitė giliai įkvėpusi ir iškvėpusi lėtai, visdar bandydama atsigauti nuo tos... hipnozes, patraukė kitu, trumpesniu, keliu, vedančiu link pilies. Tikėjosi gerai išsimiegoti ir pabusti lyg naujai gimus. Gaila, kad nieko neišėjo su grifais, tačiau iš šios naktie nieko daugiau negalėjau tikėtis. Nuostabu, nepakartojama, užburia.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Vasario 22, 2010, 03:35:12 pm
 Kaja leidosi tempiama Mery ir bandė viską suvirškinti. Ji net pati nesuvokia, ką čia veikia, kalba suaugusios moters balsu, tempiasi mane į miško vidury ir aiškina, kad bus linksma... Aišku, iki virškinimo proceso Kaja dar kurį laiką pasidžiaugė, kad pirmą kartą ją matantis žmogus nusprendė, kad ji bus drąsi vien dėlto, kad yra grifė, bet, kai tas džiaugsmas dingo Mery tampant ją ir Kajai kliuvinėjant už visokių krūmų ir panašių š. prasidėjo virškinimo procesas. Paskutinis dalykas, kurį reikėjo kaip nors suvirškinti, buvo tai, kad ir kokia gležna Mery atrodyti, ji buvo vilkolakė ir prieš kokį pusvalandį ruošėsi perkąsti Kajai gerklę. Atidėjusi tai kitam kartui, Kaja nusprendė, kad reikia prisistatyti.
 -Jeigu tau vis dar įdomu, aš - Kaja Koral,- sulig savo pavarde Kaja eilinį kartą užkliuvo už kažkokių šakų ir bandydama ištraukti koją pridūrė: -Tu vilkolakė, taip? Šiaip aš nieko prieš, mano tėtis žino tokį bendradarbio pažįstamo draugo dėdės žmonos sesers vyrą, kuris yra labai fainas vilkolakis. Jis nieko nežudo, išsikaukia sau kokią savaitėlę ir vsio.
 Ištraukusi koją Kaja įsikabino į Mery ranką ir laukė, kada ta vėl pradės tempt. Taip ilgai ir nuobodžiai jos pasiekė proskyną.
 
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Kovo 02, 2010, 08:33:31 pm
Niekada nemaniau,kad ateis ši diena, kuomet reikės stoti į nelygią kovą su savais.. Maniau,kad mano rankų daugiau niekada nesuteps kraujas, o mirtis praslinks pro šalį. Net dabar, kai stoviu su savo merdėjančia drauge vidury Uždraustojo miško ir neišvengiama tiesiog užuodžiu, man vis atrodo,kad tai tik blogas sapnas. Jog pabusiu savo šiltoje lovoje vasarnamyje,kur visada šviesu, kur mano šeima, visi laimingi, besišypsantys... Regis galėčiau paliesti jų veidus.. Ką aš  padariau ne taip? Kur suklydau? Nejau mano gyvenimas negalėjo būti kitoks... Kairi jau seniai stovėjo vietoje ir žiūrėjo į žvaigždėtą dangų. Aplink ramiai ošė medžiai, viskas kvepėjo gaiva,o tyla suteikė prieglobstį kiekvienai sielai. Ji negalėjo,o gal nenorėjo, nuleisti galvos ir susidurti su realybe. Ji buvo žiauri, skausminga ir... neišvengiama.
-   Mūsų svajonės duoda daug daugiau ir pakelia žymiai aukščiau, nei mes kada nors esame buvę. Štai kodėl taip sunku iš jų sugrįžti. Bet nepasiduok iliuzijai,kad turi sparnus. Tavo reikalai žemiški ir tu priklausau žemei. Ant jos stovi ir tavo artimieji. Nepalik jų.
Kairi net nesujudėjo,kuomet šalia atsirado tas pats kentauras,kurį dar neseniai buvo sutikusi šioje rojaus pievoje. Visą laiką mergina žvelgė į dangų, tačiau paskutiniai sakiniai privertė nuleisti galvą ir pažvelgti į akis šalia sėdinčiai Bounitai, kuri atrodė labai prastai. Ašara nuriedėjo Himuros veidu ir suvilgė sausas lūpas.
-   Padėk mums, - ištarė jos ir grifė atsisuko į kentaurą. Jis,kaip ir pirmą kartą, užgniaužė merginos kvapą savo skleidžiama ramybe ir išmintimi. Jo akyse galėjai regėti visą žvaigždėtą dangų ir tai kėlė aukščiau nei svajonės. Jis nulenkė galvą  ir tai Himurai pasirodė daug pagarbiau,nei ji kada nors yra mačiusi.
-   Aš tavo paslaugoms, Šventoji. Šiandien žvaigždės tau pranašauja sėkmingą skrydį,tačiau į tamsą. Neprarask budrumo, matyk siela, skleisk šviesą, - tarė kentauras ir jos veide atsirado vos matoma šypsenėlė,jog Kairi suabejojo ar išvis ją matė.
-   Ar gali kaip nors padėti mano draugei? Ją iš vidaus žudo priešas. Palengvink jos kančias.
Miško sergėtojas tik mirktelėjo ir priėjo prie Bou. Priklaupęs šyptelėjo.
-   Leisk tave apžiūrėti. Ir nebijok.  Tu saugiose rankose, - pasakė ir leido susiprasti. Švelniai pridėjęs ranką prie kaktos, jis užsimerkė. Nieko ypatingo nevyko, vis dar tvyrojo ta paslaptinga atmosfera, o kentauras tylėjo. Po minutėlės atsimerkė, atitraukė ranką ir atsistojo. Nieko netaręs jis dingo tarp medžių ir Kairi tiesiog suakmenėjo.
-   Kaip..Kur..- lemeno ši ir niekaip nesugebėjo suvokti kas tik ką įvyko. – Ar tau tapo geriau? – pasiteiravo Bou.
Tuomet priėjo prie koleges ir atsisėdo šalia. Apkabinusi per pečius susimąstė. Niekada nemaniau,kad ateis ši diena.Niekas manęs nemokė,kaip elgtis tokiu atveju,kaip išlikti. Kartais abejoju savo sugebėjimais, svyruoja pasitikėjimas. Kartais norisi būti paprasta mergina. Jei tik ne tos akys – liūdnos ir pilnos skausmo, ir jokio pasigailėjimo... Ir grįžta paukščiai iš šiltų kraštų ten, kur pavasaris, kemsynai ir kartais nusišauti noris... Šalia Kairi kojų pritipeno vilkas,kuris lydėjo merginas visą kelią. Suglaudęs ausis susiraitė šalia ir snukiu bakstelėjo Himuros ranką. Ši paglostė vilką ir jam nurimus, nurimo ir pati. Šypsena papuošė jos veidą ir akyse sužibo tūkstančiai žvaigždžių.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lilith Sargon Kovo 02, 2010, 09:14:39 pm
Bounita vos gaudydama kvapą tyliai šlumštelėjo ant samanų. Susiėmusi už gerklės ji visa drebėjo. Kiekvienas oro gurkšnis vis labiau degino plaučius, akis. Atrodo su deguonimi kaskart įkvėpdavo kažko kas ją dar labiau kankino. Mergaitė tvėrė siaubingą skausmą kuris atsinaujindamas vis stipriau sukrėsdavo smulkius kaulelius. Koks siaubingas padaras turi šitaip nekęsti... Šitaip norėti nužudyti ir sunaikinti viską susijusį su mumis. Pamačiusi kentaurą, Bou vos kilstelėjo galvą. Sunkiai alsuodama rėmėsi gležnomis rankomis į minkštą paklotą, kad nenukristų ir neprarastų samonės. Priėjus kentaurui Bou akyse švystelėjo senasis žiburėlis, bet tuojau pat pradingo. Jos akyse atsispindėjo baimė, įniršis, viltis ir laukimas. Nė neįsivaizduoju ką jis darys... Nebijok. Lengva jam sakyti, ne jame kažkoks svetimkūnis... Kentaurui uždėjus pirštus ant kaktos Bou širdis nustojo plakti. Keletą sekundžių nieko nepatusi jau norėjo jį atstumti, bet staiga kažkas viduje pasikeitė. Siaubingas karštis deginantis visus vidurius pamažėle blėso. Nuslūgo iki nepastebimai šilto, tada iki ledinio. Mergaitė iš burnos išleido garą. Vidus vėl užsipildė šiluma. Visa išsekusi ir sunkiai alsuodama mergaitė nuleido galvą. Jos kvėpavimas stabilizavosi, įkvėpdama dar kartais sustrūkčiodavo, bet nebešvokštė. Bounita net nepamatė kada dingo kentauras. Ne tas buvo jos galvoje. Kažkoks pažįstamas šiltas kauburėlis sukirbėjo mergaitės viduje. Suėmė Kairi ranką ir išvargusiu bei išbalusiu veidu šyptelėjo:
-Atrodo...Atrodo, viskas gerai. Niekas nedrasko, nedegina.
Mergaitė kilstelėjo galvą į išpūstą garų kamuoliuką. Šis pamažėle keitė pavidalą ir nyko švelnių vėjo srovelių nešiojamas.
-Lyg nieko viduje nebebūtų... Tuščia,-nuleido galvą ir keletą kartų sumirksejo, kad nepradėtų verkti.
Žinojau, kad taip lengvai nepasiduosi.-tyliai nuskambėjo toks pažįstamas, toks išsisilgtas balsas.
Jei Bounita būtų turėjusi daugiau jėgų ji būtų pradėjusi cypti iš džiaugsmo.
Kaip gera tave vėl girdėti..-su palengvėjimu atsiduso mergaitė.Bet...Kur tas kitas padaras..?
Nepatikėsi, bet aš nė neįsivaizduoju. Svarbiausia tu sveika ir gyva.
Mergaitė pakėlė veidą į Kairi ir nusibraukdama ašarą nusišypsojo smaragdinėmis akimis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Kovo 03, 2010, 04:56:10 pm
Kairi nepastebėjo,kaip ėmė ir užsnūdo. Vos spėjo sumerkti akis,kaip ją pažadino. Mergina pašoko kaip įgelta, o jos plaukai blykstelėjo balta šviesa - Tora stojo į kovą. Deja, bet nebuvo su kuo. Šalia tik stovėjo kentauras ir šiltai žvelgė į Kovotojos raudonas akis. Nusiraminusi Tora atsiduso ir suglebo. Jėgos buvo tiesiog išsiurbtos,todėl tuoj pat sugrįžo Kairi. Kentauras praėjo pro merginą ir vėl pritūpė prie Bou. Nusiėmęs nuo pečių nupintą krepšį  ėmė jį kraustyti . Himura apsidairė ir netoli pamatė besikurenantį lauželį, kuris neišėjo iš akmenų rato ir regis saugiai traškėjo medžių apsuptyje. Priėjusi prie jo, grifė atsisėdo,apsikabino kelius ir ėmė stebėti kentaurą.
- Žinau,kad jautiesi gerai, bet kol kas tik taip atrodo. Tai,kas tave gniuždė iš vidaus nepasišalino, tik užmigo. Tam,kad jį įveikti, reikia tavo pačios pastangų. Aš tik galiu tau palengvinti skausmą ir užgydyti žaizdas. Mes ,kentaurai, nesame burtininkai, todėl naudojamės tuo, ką duoda gamta.
Iš medinio indelio pirštais pakabinęs glitnią masę, įtrynė ją į Bou kaktą. Tada iš tokio pat medinio buteliuko davė jai atsigerti kažkokio skysčio. Nusišypsojęs viską susidėjo ir atsistojo.
- O dabar reikia paskubėti. Miškas nerimsta, jaučia artėjantį pavojų. Kuo galiu būti naudingas? – kreipėsi į Kairi ir ši tuojau pat susikaupė.
- Viskas,ko reikia iš tavęs,tai kad grotum fleita. Neabejoju,kad moki tai daryti ir žinosi,ką groti. Ne šiaip sau atėjome būtent pas tave, - tarė Himura ir iš savo krepšio ištraukė juodą dėklą. Atsargiai ištiesė kentaurui ir perdavė į jo rankas. Nelaukdama,kol jis susipažins su instrumentu, Kairi nusiėmė žiedą ir lengva ranka metė į ugnį. Šis užsiliepsnojo ir sužibo visa savo magija. Greitai sugraibiusi kelias žoleles, Himura kažką paburbėjo po nosimi, pasitarė su Tora ir metė jas į tą pačią ugnį. Sukalbėjus užkeikimą, ugnis nusidažė skaidria spalva ir atrodė šalta,kaip ledas.
- Tikiuosi,kad žinai, ką reikia daryti, - neatsisukdama tarė Kairi kentaurui ir nusimetė paltą. Mergina nenorėjo žiūrėti į kolegas, nenorėjo galvoti apie tai, ką dabar daro. Svarbiausia buvo veikti ir tuoj pat. Himura drąsiai žengė į laužą ir šis apglėbė ją savo vėsiomis liepsnomis. Pajutusi energijos pliūpsnį, mergina nusipurtė. Atrodė,kad jos kūnas neištvers magijos kiekio. Po akimirkos ji išgirdo fleitos garsus. Šie skambėjo taip pat maloniai, kaip ir grojant grifei. Ją apgaubė saldi svajonė, švelnios mintys, nakties gaiva ir Himura užsimerkė. Giliai įkvėpusi pajuto,kaip ugnis kutena nosį. Nejaugi visa tai nepavyks? Nejau aš klydau? ėmė abejoti Kairi ir atsisuko į fleitos garsą, tačiau atsimerkusi nieko nepamatė. Priešais buvo akinančiai tamsu.
- Kas čia vyksta? – pradėjo klausti, tačiau nesigirdėjo nieko, išskyrus fleitą, o po minutėlės ir ši nutilo...

Iš šono viskas atrodė žymiai rimčiau ir baisiau. Kuomet kentauras užgrojo, per Kairi kūną nubėgo liepsna ir ji beveik visa užsidegė. Jos veidas liko toks pat ramus, geras – niekada nebūtum pasakęs, kad ji yra praliejusi kraują. Melodija šį kartą kilo tiesiai į dangų, nieko nelaukdama ir staiga iš jo pasipylė lietus. Šniokštė,kaip dar niekad ir greitai visa gamta peršlapo. Tačiau laužas vis dar degė, o melodija veržėsi į aukštumas. Staiga į tas pačias dausas pakilo ir Himura. Jos kūnas buvo suglebęs, tačiau kažkokia jėga ją pakėlė virš žemės. Ant jos kaklo spindėjo amuletas kaip niekada anksčiau ir vaizdas tiesiog gniaužė kvapą – tiek daug magijos... Staiga jos kūnas ėmė tarsi lietis: tapo neryškus, trūkinėjo,kaip senas televizorius, viskas dvejinosi. Pagaliau buvo įmanoma įžiūrėti nebe Kairi, o Torą. Dvi sielos kabojo ore pasiruošusios lemtingam skrydžiui, o gamta rimo prieš tokią galią. Staigus baltas blykstelėjimas, absoliuti tyla ir ... pabaiga?
Pajutau tarsi mane kažkas plėštų per pusę. Nežmoniškas skausmas, norėjosi verkti, šaukti, spurdėti likimo rankose, tačiau mane kažkas tvirtai laikė ir tai padėjo nusiraminti. Viskas turi savo pradžią ir pabaigą ir matyt tai buvo mano pabaiga. Niekada nemaniau,kad ateis ši diena, bet laikas išskleisti sparnus. Laikas pasveikinti naują rytą, naujai gimusius, tik ką pražydusius, pradėjusius pirmąjį skrydį žydra padange. Dabar prisimenu,ką spėjau pamatyti,kai buvau užsnūdusi pievos glėbyje. Buvo pavasaris. Aš dar maža lakstau prie ežero, mėtau į jį akmenukus, krykštauju iš džiaugsmo ir didelėmis akimis, iš nuostabos, stebiu namo grįžtančius paukščius. O netoli ežero, po medžiu sėdi mano mokytojas, tada dar jaunas berniukas, Kaname. Tą dieną jis piešė mano portretą, kurį išpeikiau, nes buvau visai į save nepanaši. Tada jis tik nusišypsojo. O dabar suprantu... Viskas veda prie galutinio tikslo, prie paskutinio „iki“. Aš atgimsiu tam, kad suteikčiau laimę tiems, kuriems nespėjau padėti, tik manęs jau nepažinsit. Tik ten jau būsiu ne Kairi...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lilith Sargon Kovo 03, 2010, 08:21:07 pm
Bou irzlia veido išraiška pažvelgė į kentaurą kai šis trynė keistą masę į jos kaktą. Taaash... Aš to nenoriu...-suniurnėjo. Pajutusi, kad Tashita šyptelėjo leidosi sugirdoma kažkokio keisto gėralo. Šis buvo siaubingo skonio ir mergaitės pilvas vėlei pradėjo raukytis. Sugniaužusi kumštį, ji stengėsi neišsižioti ir ramiai kvėpuoti. Po kiek laiko viskas praėjo ir mergaitė dar labiau nusilpusi pakėlė galvą į tą vietą kur nuėjo Kairi.
Kaip manai, ką ji žada daryti?-paklausė Bou.
Nė neįsivaizduoju. Gal... Bet ne. Tai tiesiog išmislas...-burbėjo Tashita.
Apie ką tu?-balsiai numykė.
Apie dviejų sielų sujungimą. Bet tai...-Tashita nervingai nusikvatojo.-Neįmanoma. Pati girdėjai. Niekam nepavyko, arba neužfiksuota.
Bounita laikė nuleidusi galvą ir ją pakėlė tik tada kai kentauras pradėjo groti fleita. Ji didžiulėmis akimis pažvelgė į Kairi ir be garso cyptelėjo. Veidą iškreipė siaubas, negalėjo aptikėti tuo ką mato. Bounita palinko į priekį ir įrėmusi kairę ranką į žemę sunkiai atsiduso. Ką tu darai?!-suriko Tashita. Mergaitė nieko neatsakė. Jai iš nuovargio laužė kiekvieną kaulelį, galva svaigo ir ausyse siaubingai zvimbė. Sunkiais žingsniais praėjo pro kentaurą ir nuslinko laužo link. Ji girdėjo galvoje šūkaujančią Tashitą, bet ką ji sakė, mergaitė nesuprato. Lyg ši būtų kalbėjusi nežinoma kalba. Priėjo prie laužo ir sustingo. Bemerdėdama spėjo burtelėti Tashitai. Nebėra laiko... Bounitos akys aptemo, kojos neišlaikė svorio ir per kelius sudrebėjusios sulinko. Mergaitė spėjo pačiupti Kairi riešą, bet tai buvo labai skausmingas žingsnis. Nuo draugės atsklidęs energijos pliūpsnis akimirksniu nubloškė Bounitą maždaug 78 metrus ir ši skausmingai plojosi į galingą ąžuolą, kuris griausmingai sutratėjo. Nuo smūgio jėgos mergaitė prarado samonę ir nusvirusį veidelį uždengė šviesus plaukai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Kovo 06, 2010, 07:08:44 pm
Mergina atsimerkė ir prieš jos akis nusidriekė žydras dangus. Nors nebuvo nė vieno debesėlio, iš jo krito lietus. Merginai skaudėjo visų kūną ir ji niekaip negalėjo pajudėti, todėl tik užsimerkė. Ji girdėjo,kaip plaka jos širdis, kaip kalasi žolė, kaip kvėpuoja žemė ir kokią muziką skleidžia kiekvienas lašas pasiekęs žemę. Juto malonų vėjelį, užuodė gaivą.. Šyptelėjusi vėl atsimerkė, tačiau kūnas vis dar nesiklausė. Kiek laiko aš čia guliu? Kas apskritai nutiko?  Bandydama kažką prisiminti, mergina žvelgė į tą neaprėpiamą platybę, o jos veidu tekėjo vanduo. Neaišku po kiek laiko prie jos atsirado kažkoks padaras ir pasilenkė arčiau. Mergina nejuto baimės, tiesiog ramiai stebėjo nepažįstamąjį.
- Kaip tu jautiesi? – paklausė šis.  Mergina padarė išvadą, kad jis ją pažįsta ir gal net buvo šalia, kai visa tai įvyko. Kurį laiką tylėjo ir galvojo, tuomet išsižiojo sakyti :
- Negaliu pajudėti.
Tik du žodžiai ištrūko iš jos burnos ir pirmą kartą pamatė pasaulį. Nepažįstamasis atsistojo ir dingo iš akiračio. Sugrįžęs davė kažką suvalgyti ir mergina paklusniai viską nurijo. Skonis nebuvo ypatingas : truputi saldus, šiek tiek kartus ir labai pažįstamas, tik ji niekaip negalėjo atsiminti, kas tai. Po kelių sekundžių jos kūnu perbėgo skruzdeliukai ir jos galūnės tarsi atgijo. Palanksčiusi pirštus, mergina bandė keltis. Būtybė padėjo jai atsisėsti ir mergina pirmą kartą galėjo apsidairyti. Ji sėdėjo žalioje pievoje, apsuptoje aukštų, galingų medžių. Ši vieta kažką primena... Staiga iš jos lūpų išsiveržė klausimas:
- Kas aš? – ramiai pažiūrėjo į ‚gelbėtoją.
- Tu Shana, - šypsodamasis tarė jis ir kaip blykstelėjus, prieš jos akis ėmė bėgti prisiminimai. Susiėmusi už galvos ji krito ant žemės ir ėmė rėkti. Tai truko kelias minutes, bet atrodė,kaip visą amžinybę. Shana manė,kad jos galva skils pusiau. Tiek daug informacijos: vardai, įvykiai, datos, jausmai. Viskas vienu kartu užgriuvo vargšę merginą ir ši jau tikėjosi netekti sąmonės, kai visa tai staiga pasibaigė. Su nepakeliamu palengvėjimu, Shana atsimerkė ir remdamasi rankomis į žemę, pabandė atsistoti. Galva truputį sukosi, tačiau greitai praėjo. Tvirtai stovėdama ant žemės, mergina jau žinojo ir kas ji ir kur. Visa gręžiančiu žvilgsniu aprėpusi  teritoriją, lyg niekur nieko pajudėjo į tankmę. Teko paėjėti, tačiau nekeisdama kurso Shana rado nualpusią Bou. Paėmusi ją ant rankų kaip plunksną, nunešė atgal į pievą. Paguldė ant minkštos žolės, samanų patalo, uždėjo savąsias rankas virš kaktos ir krutinės ir užsimerkusi ėmė kalbėti užkeikimus. Po akimirkos Bou atsimerkė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lilith Sargon Kovo 06, 2010, 07:55:38 pm
Bounita nejudėdama gulėjo žolėje. Aplinka skambėjo lyg būtų po vandeniu. Kas keletą sekundžių viskas darėsi aiškiau. Mergaitė sąmonė dabar jau sugebėjo atskriti garsus, kažkur tolumoje susukavo gegutė, užminta šakelė lūžo per pusę. Kievienas kūno raumuo buvo įtemptas ir iš nuovargio siaubingai dilgčiojo lyg būtų nutirpęs. Akys buvo kietai sulipusios ir net abiausiai besistenkdama, Bounita nesugebėjo jų atmerkti. Bou?-švelniai tarstelėjo Tashita.
Ko?-burbtelėjo antrakursė.
Kaip jauties? Sugebėsi atsistoti?
Aš nė akių atmerkti negaliu, ką jau kalbėti apie atsistojimą.
Žodžių pabaigoje mergaitė sukluso. Kažkas iš vidaus liepė stotis, bet tai buvo ne Tashita. Jis liepė kovoti ir nepasiduoti, pasiekti savo tikslą, bet kokiomis priemonėmis. Galų gale suprato, kad tai jos vidinis balsas, tos užsispyręs ir nepaklusnus. Mergaitė sutelkusi visas jėgas suspaudė kumštį, sulenkė koją. Sunkiai atmerkė akis ir pridengė jas kol apsiprato su skaidriu dangumi. Šalia jos buvo kažkokia nepažįstama žmogysta. Bou sunkiai atsisėdo ir nustūmusi jos rankas nuo savęs piktai prašneko:
-Kas tokia būsi, kad tokią geruolę apsimeti?
Mergaitė nuleido galvą ir žiūrėjo į žolę po kojomis, kart kartėmis vogčiomis pažvelgdama į tamsiaplaukę šalia.
Atrodo lyg aš ją pažinočiau...-suniurnėjo Bou.
Tokia pažįstama, bet atpažinti nesugebi?
Teisingai. Nuo jos slinda tokia pažįstama aura... Tik nesugebu prisiminti kieno ji..
Atrodo lyg dvi auros būtų sujungtos į vieną.
Nejuokauk. Tai neįmanoma. Pati sakei.
Aš sakiau, kad tai labai sunku arba niekieno neišbandyta. Nesakiau, kad tai neįmanoma.-klastingai vyptelėjo Tashita.
Koks skirtumas...
Bounita grakščiai atsistojo ir pasirąžė. Oda atrodė lyg būtų buvusi išvirkščia. Judinant kaulus, jie garsiai traškėjo. Akimirksniu persimainė akys iš juodų į smaragdines ir įtariai apžvelgė šlapią vietovę. Tashitai taip pat užkliuvo nepažįstamoji kuri buvo kątik palinkusi virš Bou.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Kovo 08, 2010, 07:56:32 pm
Shana atsitraukė. Ramiai stebėjo, kaip pasirodo Tashita ir net atlaikė jos įtarų žvilgsnį. Atsistojusi mergina nuėjo pakelti ant žemės vis dar gulinčio palto. Papurčiusi užsimetė jį ir pasitaisė juodus, kaip anglis, plaukus. Tamsios akys stebėjo Tashitą, tačiau Shanos galvoje vyravo visiška ramybė. Nusprendusi kol kas nieko nesakyti Kovotojai, atsisuko į kentaurą.
- Ačiū tau. Tu daug padėjai merginoms, nors tai ne tavo karas. Telydi tave sėkmė.
Shanos balsas buvo kitoks, nei Kairi ar Toros.Šis skambėjo žemiau, tvirčiau, tarsi suaugusios moters. Žinoma, Shana jau nebe atrodė, kaip mergaitė. Jos veido bruožai buvo griežtesni, nors oda ir skaisti, o akys tamsios, beveik juodos, pilnos ryžto ir be jokios abejonės. Atidavusi tinkamą pagarbą kentaurui, Kovotoja atsisuko į Tashitą.
- Man gaila, kad tu netekai savo draugių. Tačiau aš žinau, ką jos jums jautė ir visada nešiosiu tuos prisiminimus. Kairi ir Tora pasiaukojo kilniam tikslui ir aš nežadu jų nuvilti.
Staiga ji šyptelėjo ir nusuko akis. Mimika pasirodė natūrali, iš pačios širdies... Saulė skaisčiai švietė virš galvų, o gaivus pavasario vėjelis žaidė su Kovotojų plaukais. Pakėlusi akis į Tashitą, Shana prabilo:
- Mūsų laukia daug darbų, todėl negaiškim. Reikia palikti šią vietą ir traukti kitur. Pokalbiams rasim kitą laiką ir vietą, o dabar teks ruoštis kovai. Nepamiršk dėl ko visa ši ceremonija.
Prisiminusi ceremoniją, Shana atsisuko ir tame pačiame lauže pamatė vis dar gulintį žiedą. Lėtai priėjusi atsitūpė ir pirštų galais jį suėmė. Šis buvo vėsus ir maloniai glamonėjo odą. Raudona akis žybtelėjo saulės šviesoje ir užgeso. Amžiams. Suspaudusi žiedą delne, Shana atsistojo ir įsimetė jį į kišenę. Pasisukusi priėjo prie Tashitos ir paplojo per petį.
- Einam, - tarė ir tiesiu taikymu nužingsniavo į miško gilumą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lilith Sargon Kovo 08, 2010, 08:21:34 pm
Tashitos primerktos akys žvelgė į tolį ir nieko nematė. Vėjo gūsis privertė pasukti galvą ir pažvelgti į nepažįstamąją. Negali būti. Tai neįmanoma.-suniurzgė raudonplaukė.
Kas šį kartą?
Kalba taip lyg mus puikiausiai pažinotų. Lyg pažinotų Kairi ir Torą.-Tashita atsiduso.-Pasiilgsiu Toros sarkazmo ir viso kito balagano. Bet gal ši panelytė, parodys daug įdomesnį gyvenimo vingį.
Merginos baltu veidu perbėgo sarkastiša šypsena. Bounitos siela vis spurdėjo ir nenorėjo pasiduoti Tashitos raminantiems gniaužtams. Ji vis šaukė, kad Kairi ir Tora negali būti dingusios ir jų vietą užėmusi kita-nepažįstama būtybė. Tashita stovėjo abejinga ir beveik mėgavosi Bou šūksniais viduje. Gi žinojai, kad taip nutiks. Tikriausiai ir mes neišvengsime šitos lemties. Bet aš esu tikra - tu jas dar sutiksi. Tashita pasitaisė švarką, bet nė nežadėjo Shanos nieko klausinėti. Jai buvo neįdomu. Dar vienas šaltokas gūsis pūstelėjo nuo miško pradžios ir pašiaušė raudonus plaukus, juodo odinio švarko klostys sekė paskui srovę. Tashita susigrūdo rankas į kišenes ir pažvelgusi į kentaurą linktelėjo. Tada patraukė paskui Shaną. Jai beeinant Bounita šaudė po prisiminimus: daugybė žudynių, kraujo. Kairi persimainymas į Torą. Tora laikanti Bou prispaudusi prie tiltelio. Tashitos išlaisvinimas. Magiškas lietus prie ežero. Atrodė viskas praėjo taip greitai, taip nepastebėtai. Jos nė nespėjo atsisveikinti ar dar ką burbtelti. Viskas apvirto aukštyn kojom. Tashita papurtė galvą. Perlipo per didelę nulūžusią šaką ir toliau sekė Shaną.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vanessa Williams Balandžio 09, 2010, 09:36:35 pm
Dakota lėtai žingsniavo mišku. Jai buvo gana silpna, temo akyse, ir šiaip sunkiai orientavosi... Deona buvo alkana. Turbūt tas ir nešė Dakotos kojas miškan. Ji stabtelėjo prie medžio, atsirėmė ir ėmė giliai kvėpuoti. Atsipūtusi persivertė ir šuoliais pasileido per bruzgynus. Nebuvo itin patogu, bet miškelyje keliuko nebuvo. Lapė retkarčiais stapteldavo, pauostydavo orą, ir vėl pasileisdavo bėgti. Taip sustojo gal dešimtąjį kartą, ir vėl ėmė uosti orą. Ji užuodė žmogaus kvapą. Taip pat ir stirnos, ar elnės... Žmogus... Gyvulys... Kad ir kaip traukė žmogaus pusėn, ji pasikliovė protu ir pasuko žolėdžio link. Lapė staiga sustojo, ir atsigulė ant katik pražydusių žibučių. Kiek luktelėjusi ėmė lėtai šliaužti artyn. Už penkių metrų nieko neįtardama žolę rupšnojo elnė. Deona apsilaižė. Tačiau į jos galvą įlindo Dakotos balselis, ir lapė priverstinai apsidairė aplink, ar nelaksto elnės mažylis, dar ištyrinėjo jos kūną, tikrindama, ar nesilaukia. Būtų lapės valia- ėstų bet ką. Bet gi ne... Lapė vėl šliaužtelėjo atryn, o elnė kažką išgirdusi pakėlė galvą, apsidairė, įtempė raumenis, bet nebėgo. Nuleido galvą ir toliau rupšnojo žolės kuokštelius, neaišku kokia proga želiančius miške. Elnė gana didelis grobis lapei, tad reikia pasiruošti. Viską apskaičiavusi ji lėtai atsistojo ir pašoko elnės link. Žolėdė pasibaidė, bet visa laimė, lapė spėjo įsikąsti koją. Cha, nieko čia gero, elnė bėgo kur akys veda, o lapė buvo velkama žeme, karts nuo karto trenkdavosi į medį, vienas toks atvejis privertė lapę atsisegti. Ji suurzgė, bet elnės nesivijo- neverta. Nusiminusi lapė lėtai ėjo mišku. Staiga, kažko, neaišku ko, pavyta laukinė žąsis, taip pat neaišku kokia proga tupinti miške, puolė skristi pažeme. Lapė nieko nelaukusi ėmė vytis paukštį. Pašokusi parbloškė žąsį žemėn ir ėmė plėšti sparnus. Mišką skrodė skardus paukščio klykimas, bet jis buvo greit atjungtas. Netrukus po lapės kojomis gulėjo krūva plunksnų, šiek tiek kraujo ir kaulelių. Deona apsilaižė ir nutarusi, kad šiam kartui soti pasileido pilies link. Išlendant iš miško atsivertė žmogumi...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Spalio 25, 2010, 08:30:15 am
  Vėsus rudeno vėjas keliavo tarp nuplikusių Uždraustojo miško medžių šakų. Vakarop ant vieno iš medžių, seno ir galingo, šakų nutūpė būrys paukščių. Juodi varnai geltonomis akimis stebėjo mišką. Gal kažko laukė? Taip praėjo viena valanda, po to kita. Kai saulė prisilietė prie horizonto, kai dangus nusidažė ugningais atspalviais, Adria Muir patraukė į mišką.
  Nežinojo, ko ieško. Nežinojo, kur eina. Tiesiog tyliai panosėje bambėjo, krūmų spygliams braižant naujus džinsus ir brovėsi pro susipynusias šakas, brūzgynus, Kartais sustodavo, pažvelgdavo į mėnulį. Pilnatis. Štai kodėl mano sapnas buvo toks neįprastas, ryškus. Ji sapne regėjo save. Spindinčiais sidabriniais plaukais, raudonomis akimis dėbsant į tolį. Po to vaizdas persimainė į jos tėvus. Kilpose, ant kažkokio medžio šakos, kyburiuojančius motiną ir tėvą, susipynusius jų pirštus, kaip paskutinį tikros meilės įrodymą.
  Septintakursė stabtelėjo šalia medžio su varnais. Vieną baisią akimirką ji kaip gyvus, o tiksliau, kaip negyvus, išvydo pasikorusius tėvus - tikslus vaizdo iš sapno atkartojimas. Adria aiktelėjo ir pasitrynė akis. Kai vėl pažvelgė, jie buvo dingę. Bet jei būčiau išdrįsusi juos paliesti, esu tikra, kad pajusčiau šaltą odą, aptemptą senais skarmalais. Nes jie neturėjo už ką nusipirkti naujų. Po galais, aš užuodžiau ugninės tvaiką. Jo su niekuo nesumaišysi. Bet išnykus jiems, išnyko ir dvokas. Ką visa tai galėtų reikšti?
  Adria atsisėdo ant pabalusios žolės ir padėjo galvą ant kelių. Vakaro prieblandoje varnai, mirties ir apšiktos galvos pranašai, pakilo į dangų. Bet, garbė Skraidančiam Spageti Monstrui, kuris nieko nepadarė, Adria išliko švari.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Spalio 29, 2010, 05:06:35 pm
 Kaja paslėpė plaukus po savo džemperio kapišonu. Kad braunantis gilyn į mišką nieko į juos neprisiveltų. Radusi kažkokį takelį ėjo ten, kur jis veda. Viena ranka paskui save tempė orangutangą iš MGP pamokos, kuris, kaip jau kelis kartus buvo minėta, buvo stulbinamai panašus į pačią MGP mokytoją. Pamokoje orangutangas buvo leisgyvis, bet po jos grifė jį greitai pribaigė.
 Staiga, priešais pat Kają pralėkė šuo (t.y.vilkolakis). Mery? Mery sugrįžo? Nee... Man turbūt pasivaideno. Ji mirė. Pati mačiau kaip baziliskas ją prarijo. Kaja lėtai iškvėpė ir ėjo toliau.
 -O, štai kur tu,- beveik apsidžiaugė išvydusi Adriją.- Aš ją atnešiau,- parodė į orangutangą, kurį paguldė šalia klastuolės.
 Adrija atrodė kažkokia keista, kaip ir didžioji dalis Klastūnyno.
 -Ei... Tau viskas gerai?- atsitūpė priešais ją.- Tave pykina? Aš galiu šitą patraukt.
 Koja nustūmusi orangutanglavonį prisėdo šalia Muir.
 -Tu nepastebėjai čia nieko keisto?- paklausė galvodama apie vilkolakį.
 
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Spalio 29, 2010, 05:28:28 pm
  Adria sudėjavo, bet ne dėl to, kad atpėdino Kaia. Jai nepatiko tai, kad vėl užuodė nepakenčiamą ugninės tvaiką. Manė, kad tą kvapą turėtų jausti ir Kaia.
  - Labas, Kaia. Kvapas. Tu gėrei ugninės? Aš negėriau.. - nepakeldama galvos pasakė. - Ją? - susidomėjimas nuvijo baimę vėl pamatyti pakaruoklius, todėl mergina pakėlė galvą, bet stengėsi per daug nesidairyti į medžių šakas. - Ai, profesorės lavonas. Girdėjau gandus, kad ji nusižudė, bet nemaniau, kad tai pasirodys tiesa. - kurį laiką mąsliai stebėjo orangutangą, po to garsiai nusižiovavo. Vidiniai balsai, kurie sako, kad man reikia kavos, niekada neklysta. Kavos su keliais žaviais priedais. Adria nugėrė gurkšnį iš sidabrinio buteliuko, mažojo SB - taip jį vadino, ir pridūrė: - O mokytoja gyva? Nes kvapas įtartinas, bet girdėjau, kad jos rūšies padarai dvokia ir būdami gyvi. Ne-a, nepykina. Tik apėmė didelis siaubas prisiminus kaip senai girtavau. Per Helovyno vakarėlį, tikiuosi, pasitaikys proga. Dalyvausi?
  Mergina nukreipė žvilgsnį į žolę. Norėjo ištiesti ranką ir paliesti nunykusią, pražilusią pievą, bet nespėjusi nieko padaryti, išgirdo staugimą. Vilkai? Balta lazdelė buvo ištraukta į gaivią Uždraustojo Miško prieblandą. Staugimas baigėsi, bet Adrios baimė nedingo.
  - Šventieji makaronai su padažu.. Vilkolakiai. Einant manęs niekas nesistengė suryti. Būtų neblogai, kad taip sektųsi ir toliau. Gal turi ko nors valgomo, geriamo arba rūkomo?
  Muir burtais sukapojo seną rąstą, tuomet sumetė malkas ir jas padegė. Staiga pradėjo svilti orangutango kailis.
 ***
  Tuo pat metu, didelė vilkė pėdino uždraustuoju mišku. Jautė, kaip po letenom traškėjo šakelės, kaip kojas braižė spygliai, užuodė kraujo kvapą, savo pačios kraujo, kuris nežinia kokiu būdu atsirado ant jos uodegos. Ne, tai nebuvo vilkiškos menstruacijos. Kur aš? vilkolakės mintis atėjo į galvą ir išėjo, liko tik svaigi mėnesiena. Mery Fate atsitūpė ant samanų, netoli tos vietos, kur liepsnojo Kaios ir Adrios laužas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Spalio 29, 2010, 06:04:36 pm
 -Ne, aš negėriau,- šiek tiek įsižeidė grifė. Kodėl ji taip dažnai girdi šį klausimą?- Ne, orangutangmokytoja negyva. Prieš tempdama čia pribaigiau.
 Kaja nusitraukė kapišoną ir papurtė galvą, kad jos plaukai gulėtų normaliai.
 -O. Visai pamiršau tą Helovyną. Manau, kad dalyvausiu. Tik reikės po puotos normaliai jį kur nors atšvęst, nes Helovynas su stelomis bendrajame kambaryje...
 Vilką mini VILKAS čia. Keturiomis atlėkė Stela.
 -Ką tu čia darai?- labiau nustebo nei supyko Kaja.
 Stela sunkiai, sunkiai, bet kažkaip sugebėjo koja pasikasyti ausį. Prisėdo.
 -Nesupratau? Mes tavęs kaip ir nekvietėm...- nuostaba dingo.- Sekei mane? Manai, kad turi gerą humoro jausmą?
 Stela pažiūrėjo buku žvilgsniu ir vėl atsistojusi ant keturių išlėkė. Jai stogas nuvažiavo ar ji šiaip durna?
 Adrija užkūrė laužą. Degantis orangutangas kvepėjo ne geriau nei ugninė iš Mery burnos, bet bent jau užgniaužė šį kvapą. Pala. Mery? Mery kvapas? Ar aš išprotėjau? Kodėl man ji visur rodosi? Negi ji net mirusi neduos ramybės man visą gyvenimą? Kaip man jos atsikratyt?
 Kažkas netoliese sujudėjo. Trakštelėjo šakelė. Kaja persigando.
 -O.... o jeigu ten Mery?- tyliai sušnibždėjo sau.- Man atrodo, aš rimtai einu iš proto...
 Kaja atsirėmė į medį ir užsimerkusi susiėmė galvą. Turbūt niekada nepamirš to, kas įvyko Paslapčių kambary. Mery prisipažįstanti jai meilėje ir sakanti, kad Kaja bus amžinai jos ir jeigu reikės mirti - mirs jos abi. Mery bandanti pagauti žviegiančią Kają. Mery pasigavusi ją ir kišanti savo snukį prie jos veido. Baziliskas ryjantis Mery. Mery prieš baziliskui užčiaupiant nasrus rėkianti: "Aš dar sugrįšiu!"...
 Kaja sukniubo ir užsidengė rankomis veidą. Ne. Tai negali būti Mery. Man taip negali atsitikti... Staiga, ji atsistojo ir griebdamasi paskutinės vilties sušuko:
 -Stela, nejuokinga!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sharlotte Spalio 30, 2010, 04:18:01 pm
Sharlotte pėdino į Uždraustojo miško vidurį. Ji išgirdo garsus, pajuto aštrius kvapus. Pasislėpusi už medžio mergaitė pamatė Kaia Koral ir Adria Muir. Jas matė pamokose. O už jų stovėjo...
- Aaaaa!- sušuko Sharlotte. Vėliau kiek apsiraminusi, bet vis dar drebančiu balsu paklausė.- Ar jūs bent suprantant su kuo bendraujat? Kodėl su Mery Fate? Juk Magijos žinios buvo rašiusios, kad ji mirė. Ir dabar... aš ja užuodžiu tiesą sakant... Nors daugiau niekada taip nebuvo.
Nors Shar kalbėjo žiauriai tyliai neabejojo, kad Mery ją girdi. Ir ji ją užuodžia tik truputį. Atrodo lyg ji pati siūstų tą kvapą...
- Bėje Mery už jūsų nugaros. O aš čia prisėsiu, nes man atrodo aš čia sapalioju nesamones ir išprotėjau. Man atrodo, kad ji mane pastoviai seka ir ne viena mane. Bet tikriausiai man jau ku - ku.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Spalio 30, 2010, 06:45:47 pm
 Gerai. Gal tai ir nebuvo Stela, bet iš krūmų išlindo beveik identiška persona. Kaja vis dar išsigandusi šiek tiek nurimo. Kažkodėl man atrodo, kad geriau eiti iš proto ir visur matyti Mery, nei išvysti ją iš tikrųjų...
 Vis dėlto, Kaja supyko. Ką gi... Nežinau iš kur tos dvi kvėšos atkapstė apie mane ir Mery, nes dar niekada niekam to nesakiau, bet man tai nepatinka. Čia gal jų toks žaidimas? Viena vaidina šunį, kita su prasta vaidyba šiaip kažkokias pievas šneka ir bando įtikinti, kad sako tiesą.
 Kaja priėjo prie Stelos žaidimų draugės. Tai buvo pirmakursė varnė. Suėmusi už gerklės trinktelėjo ją nugara į medį. Vis dar laikydama prikišo savo veidą prie jos ir sužaibavusi akimis sušniokštė:
 -Manot, kad tai labai juokinga? Kodėl nesugalvojote kibti prie ko kito? Manęs geriau neerzinkit, nes galite iš šio miško ir nebegrįžti,- Kaja tvirčiau suspaudė varnės gerklę.- Aišku?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Spalio 30, 2010, 07:28:30 pm
  Adria stengėsi susivaldyti, bet pastangos nuėjo šuniui ant uodegos (o gal reikėtų sakyti "Vilkolakiui ant uodegos"? Tačiau Mery niekur nenuėjo, tupėjo su visa vilkiška uodega ir klausėsi). Septintakursė pradėjo žvengti. Juokas skambėjo truputį isteriškai, bet klastuolei tai nerūpėjo. Besijuokdama ji dar pradėjo garsiai ploti, dėl neaiškių priežąsčių, jos plojimas skambėjo lyg šimto žmonių plojimas kažkam, kas juos nepaprastai sužavėjo, pralinksmino, nustebino.
  - Kaia, Kaia... Prietrankų mažvaikių traukos objektas. Mes klastuoliai esame kažkuria prasme trenkti, išskirtiniai, bet prie mūsų bent jau nekimba visokie... - Adria pažvelgė į niekada nerėgėtą pirmakursę ir nusprendė pasilaikyti sakinio pabaigą sau.
  Sidabriniai merginos plaukai mėnesienoje įgavo melsvą atspalvį. Klastuolė atsainiai sėdėjo ant žemės, iš veido nesitraukė šypsena. Malkos sudegė nepaprastai greitai, teliko tik keletas žarijų ir krūva pelenų, todėl Muir į ugnį primetė dar malkų.
  Mery Fate nepatiko atsklindantys balsai. Ji viską puikiai suprato ir nepaprastai stebėjosi tuo, kad jos paslaptis netikėtai pasklido po visą mokyklą (taip sprendė iš varnės kalbos, varnės, kuri atvyko į mokyklą nuo Mery dingimo praėjus keliems mėnesiams). Kaia. Tave už tai reikėtų nudėti. Vilkolakė nesuprato savo dabartinės būsenos. Per visą egzistenciją ji pabuvojo begalėse pavidalų. Ne šmėkla, nes galėčiau sklęsti oru. Ne katė, nes jausčiau poreikį pažymėti savo teritoriją. Ne šuo, nes trokštu žmogaus kraujo. Durno žmogaus, kuris nesupras, kas darosi ir tik gargaliuos, kai nasrais plėšysiu jo kūno dalis. Kuo sadistiškiau, mažuli, tuo geriau. Vilkolakė lėtai atsikėlė ir ėmė eiti balsų pusėn. Eiti reikėjo daug, Mery net pati nusistebėjo, kad pokalbį girdėjo tupėdama už kelių šimtų metrų nuo žmonių.
  Po kelių minučių krūmuose išniro galva. Laužo liepsnos apšvietė Mery Fate snukį. Plaukeliai prie nosies buvo apsitaškę kažkieno krauju, o akys liūdnos. Liūdesys akimirksniu dingo, nebeliko nieko. Vilkolakė grakščiai liuoktelėjo prie medžio ir perkando Sharlottės koją. Fui
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Spalio 30, 2010, 08:47:11 pm
 Kaja paleido ir pastūmusi eiti tolyn pargriovė mažvaikę.
 -Bėk, kol aš dar nepersigalvojau!- pasilenkusi garsiai sustaugė jai į ausį.
 Įspyrė jai į užpakalį, kad greičiau judintųsi ir nusisuko nuo jos. Dabar užsitrauksiu visų 1-2-kursių rūstybę. Smuksiu jų akyse... Ką padarysi, paskutiniai metai. Juk ir man kada nors reikia pratrūkti. Negaliu visą laiką būti maloni.
 -Adrija, kokia tavo natūrali plaukų spalva?- netikėtai paklausė, žiūrėdama į ją, mėtančią malkas į laužą.
 Staiga, krūmuose už Adrijos kažkas sujudėjo. Kajai vėl į galvą pradėjo lįsti mintys apie Mery Fate. Vėl pažvelgė į tą pačią vietą, norėdama įsitikinti, kad tai vėl jos vaizduotė. Deja, tuo pačiu metu iš krūmų iššoko vilkolakis ir kando varnei į koją.
 -Šuo,- perbalusi sušnibždėjo Kaja.
 Vienintelis vilkolakis, kurį ji vadino šunimi, buvo Mery. Ne, ne, ne, ne, ne... Nuo pat baziliskui praryjant Mery, Kaja tikėjo, kad ji sugrįš, bet išsigando daug labiau nei košmaruose, kuriuose labai dažnai rodydavosi Fate. Ji jautėsi lygiai taip pat, kaip ir tada, kai atsidūrus Paslapčių kambary, staiga pasikeitė Mery elgesys. Tada Kaja pamatė tikrąją Mery - psichopatę, sekso ištroškusią lezbietę, pagaliau suradusią saugią vietelę daryti su Kaja tai, ko troško nuo pat pirmo jų susitikimo, Mery. O susitiko jos pirmame kurse...
 Kaja su siaubu žiūrėjo į šunį žvilgančiu kailiu ir pradėjo spiegti taip pat, kaip nespiegė nuo pat paskutinio jų susitikimo Paslapčių kambaryje, kurio pavadinimas atitiko tai, kas jame vyko.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Spalio 31, 2010, 01:58:11 pm
  Mery dėbtelėjo į Kaią. Elgiasi taip pat kaip prieš porą metų paslapčių kambaryje. Vilkės galvoje ėmė plaukti vaizdiniai. Einant po kojomis traška kaulai. Grindų bemaž nesimato. Aplinkui bėgioja žiurkės ir tarakonai, tačiau net ir tie išsilaksto į visas puses, išgirdę tolimą šnypštimą. Mery ir Kaia stovi Paslapčių kambario viduryje, apie kažką kalbasi. Jautrios juodaplaukės moters ausys išgirsta basiliską, ji trumpam įsmeigia geltonų akių žvilgsnį į sieną, kuri tuoj atsivers ir pro ją įšliauš gyvatė. Sienai pradėjus judėti, Fate tuoj pat nusisuka. Tuo pat metu Kaia ima keistai elgtis. Kumščiuoja orą, keikiasi, vadina Merytę pradvisusia lezbiete šunimi, eina atgal, griūna į kaulus, bet vis dar slenka atgal, nugara traiškydama vargšus tarakonus. Mery tik stovėjo ir žiūrėjo nustebusi, nes per visus penkiasdešimt metų niekuomet nematė tokio keisto beprotystės priepuolio. Tuomet Kaia užsimerkia,  nurimsta, atrodo, praranda sąmonę. Daugiau moteris nieko neprisiminė, išskyrus beviltišką kovą su basilisku. Kai ją prarijo basiliskas, viską užgožė tamsa. Tuomet Mery atsibudo Uždraustajame miške, o visą kitą jau žinote.
  Vilkolakė piktai suurzgė ir išplėšė gabalą mėsos iš pirmakursės kojos.
  Adria išsitraukusi baltą lazdelę, paleido į vilkę žudymo kerus. Tačiau jie nepataikė.
  - Kaia, užsinuodyk ir pakišk savo lašiakus kaip jauką. Gal užkibs. O ji nori tave suėsti ar išprievartauti? - susirūpinusi paklausė. - Gal prakišim vietoj tavęs orangutangą. Jo kailis labai smirdi, gal vilkolakiams tai patinka, jau antra šiąnakt. Mano natūrali plaukų spalva yra tokia, kokią dabar regi. Gal turi netoliese plaukų dažų? Visuomet norėjau tapti blondine.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Lapkričio 01, 2010, 01:52:28 pm
 Spoksant į Mery, ėdančią varnę, Kajai prieš akis iškilo dar viena Paslapčių kambario prisiminimo detalė - tai Mery šizofrenijos priepuoliai. Kai Kaja atstūmė Mery, ši staiga krito ant grindų ir jai prasidėjo traukuliai ir epilepsijos priepuolis.
 -Mery!- Kaja dar labiau persigando nei po Marytės prisipažinimo meilėje.
 O geriau jau ji būtų bėgusi... Mery nusibraukė putas nuo burnos ir puolė grifę. Pargriovusi prikišo snukį ir bandė pabučiuoti, bet Kaja tėškė į jį ir bandė pabėgti. Mery spoksojo į ją tarsi nieko nematydama ir sakė:
 -Kaja? Tau viskas gerai? Ką tu darai? Kodėl žviegi? Kaja, ką tau ta juodaodė darė? Ta, kur pabėgo. Ji labai panaši į mane... Gal tai mano sesuo?
 Kaja naudodamasi pertraukėle tarp Mery priepuolių nustūmė ją nuo savęs ir ėmė bėgti. Ją pasivijo persiutusi beprotė Mery rėkdama "Niekur tu nuo manęs nepabėgsi!" ir prirėmusi ją prie sienos pradėjo plėšti drabužius. Ačiū Dievui, laiku pasirodė baziliskas ir Mery nespėjo jos visiškai nurengti. Mery šoko į bazilisko glėbį ("Šitiek metų laukiau tavęs, mažuli!") ir jis ją prarijo ("Aš dar sugrįšiu, Kaja, ir pabaigsiu tai, ką pradėjau.").
 -Joo... Iki pasimatymo,- silpnai ištarė Kaja ir atsijungė.
 Kajos mintis išblaškė Adrija.
 -Ką? Ai...- nežinojo ar tą "užsinuodyk" reikėjo suprasti kaip pokštą ar kaip rimtą pasiūlymą.
 -O ji nori tave suėsti ar išprievartauti?- parūpo klastuolei.
 -Nežinau... Manau, kad ji nori ir to, ir to. Tik nežinau, ar išprievartauti ir suėsti, ar prievartauti ėdant...
 Nuo žemės pačiupo pagalį. Ginklas, jeigu Marytė sugalvotų šokti ant jos. Kritinėmis situacijomis Kajai sunkiai išeina nulaikyti lazdelę, bet žiobariški kovos būdai jai sekasi kuo puikiausiai. Šiek tiek atsitraukė toliau. Atsidūrė šalia Adrijos.
 -Nemanau, kad ji susižavėtų mirusia orangutangiena. Jai labiau patinka žmogiena, ypač kajiena. O dėl tavo plaukų patikėsiu, bet vistiek atrodai kaip dažyta...- Kaja kritiškai nužvelgė Adrijos peroksidinius plaukus.
 Kajai nepatiko stovėt ir visą laiką drebėti, todėl ji nusprendė pagreitinti įvykius (tikrai ne apginti varnę). Iškėlusi pagalį prilėkė prie Mery ir trankydama juo jai per galvą rėkė:
 -DIEEE!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Lapkričio 01, 2010, 03:58:30 pm
  Beprotė prilėkė prie vilkės ir ėmė daužyti jai per galvą su pagaliu. Smūgiai nebuvo labai stiprūs, bet Fate vis tiek paleido varnę ir susigūžė. Reik ką nors daryti. Kaia galutinai išprotėjo. O dar maniau, kad aš pamišusi, pamanė Mery. Tuo pat metu, mėnulis pasislėpė už debesų. Vietoj vilkės atsirado sena moteris, labai pavargusia veido mina, dalinai pražilusiais plaukais ir apsirengusi vasariniu sijonu, palaidine. Basa. Mery pasitraukė kuo toliau nuo Kaios ir nusivalė kraują nuo veido. Nugara žaizdoje vėl atsivėrė, kraujas kapsėjo ant nušąlusios žolės. Ką daryti? vilkolakė pažvelgė į mėnulį. Skauda. Ji neturėjo nei lazdelės, nei maisto, nei šiltų drabužių. Pažvelgė į Adrią, nes manė, kad tai vienintelis normalus žmogus, buvęs netoliese laužo ir norėjo paprašyti pagalbos, bet iš Muir lazdelės link Fate atskriejo kerai. Mery griuvo ant žolės, jos kūne atsivėrė žaizdos, lyg kas nors būtų gerai pasidarbavęs kardu. Tai buvo Sectumsempra burtažodis.
  Septintakursė nusižiovavo.
  - Pokštas. Nesišaipyčiau iš bendrakursių grifų, nes tie galėtų mane primušti. Žinai, kaip grifai mėgsta - penki prieš vieną, nekaltą klastuolį. Kaip manai, jei nusiskusčiau plaukus, padėtis pagerėtų? Atrodyčiau ligotai žavinga. Juokauju. Ką daryti? Tie plaukai mane erzina. - Adria susisuko plaukus į kuodą ir jį paslėpė po nedidele, juoda skrybėle plačiais kraštais. - Tikriausiai atrodau kaip prietranka seklė iš pigių detektyvinių serialų, - Klastuolė priėjo prie gulinčios Mery. Nusprendė, kad vilkolakė neteko daug kraujo, prarado sąmonę, bet dar silpnai alsuoja. - Ką su ja daryti.. Gal nudėti.. Man nepatinka vilkolakiai. Reikėtų surasti ir tą kitą iš anksčiau. - garsiai mąstė Adrė, tikėdamasi, kad Kaia pareikš savo nuomonę.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Lapkričio 01, 2010, 04:21:36 pm
 Mery atvirto į žmogų, tik, deja, atrodė kiek kitaip nei prieš savo mirtį. Buvo visa susenusi, atrodė maždaug 50-ies, nors Kajos manymu ji yra jos amžiaus - septyniolikos. Mery kraujavo. Ne Kajos, o Adrijos dėka.
 -A...Aš nenorėjau taip žiauriai...- tarė Kaja su siaubu žiūrėdama į kraują, plūstantį iš Mery.- Adrija, ką darysim, jeigu ji nukraujuos? Aš nenoriu nieko žudyti... Ir dar ta varnė. Juk ji viską mato! O Stela... Tiesiog nekreipkime į ją dėmesio. Ji serga daunu ir įsivaizduoja, kad yra vilkolakė. Nemanau, kad ji galėtų kam nors pasakyti, kad matė mus miške, o jeigu ir pasakytų, niekas nepatikėtų.
 Kaja su pasišlykštėjimu apvertė Mery ant nugaros. Palenkusi galvą patikrino, ar kvėpuoja.
 -Ji dar gyva... Ką darom? Ir ką darom su varna? Ir dėl tų koledžiškų kalbų...- Kaja prisimerkusi pažvelgė į Adriją.- Šiaip jau klastuoliai mėgsta užspęsti vieną beginklį grifą į kampą. Iš patirties sakau. Ir daryk su tais savo plaukais, ką nori, nes dabar ne laikas apie tai kalbėt!- sušuko, supratusi, kokios jos beviltiškos, jeigu kalba apie tokius kasdieniškus dalykus tokioje situacijoje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adria Muir Lapkričio 01, 2010, 05:16:22 pm
  Adrios veidu perbėgo šypsenos šešėlis. Balta lazdelė nukrypo į vilkolakės galvą.
  - Nenorėjai taip žiauriai? Vilkolakiai yra pavojingi. Labai pavojingi. O gal tu lezbietė ir ją nori išsaugoti? Tas rusas yra geresnis pasirinkimas nei vilkolakė, patikėk manimi. - Merginos balsas skambėjo keistai. Truputį pažemėjęs. Lūpos pastebimai išbalo, o akių pilkuma nusidažė švelniu raudoniu. - Ką darom? Kodėl klausi? Puikiai žinai, ką aš turiu padaryti.
  Klastuolė pritūpė. Mery, lyg nujausdama, atsimerkė ir truputį pakėlusi galvą, įsmeigė žvilgsnį į Adrią Muir. Geltonose akyse švietė baimė, sumišusi su siaubu.
  - Kas tu, - sukuždėjo perdžiūvusios lūpos.
  Adriana nieko nesakė, tik stebėjo vilkolakę. Lazdelė tebebuvo nukreipta į moters gerklę.
  Iš debesų glėbio ištrūko mėnulis. Mery nepavirto į vilkę, mėnesiena apšvietė jos baltą odą, su keliomis, vyresnio amžiaus žmonėms būdingoms, raukšlelėms ir randu. Fate krūptelėjo. Krūptelėjimas perėjo į traukulius. Žmogus nevaidina konvulsijų ir mėšlungių nesimuliuoja. Tačiau konvulsijos nutrūko, kai žalias žybsnis iš Muir lazdelės nutraukė Mery Fate egzistenciją. Amžiams.
  Adrios galvelę, sulyg paskutiniu Fate atodūsiu, apėmė žiaurus skausmas. Ji susirietė ant žemės, susiėmusi už galvos, dėjavo ir keikėsi nežinoma kalba. Tai tęsėsi kelias minutes, po to klastuolės kūnas atsipalaidavo, nurimo. Tiesiog pagulėjo kelias sekundes, atrodė, kad giliai miega. Tuomet atsimerkė. Akys vėl buvo pilkos. Lūpos rausvos. Sunerimusi kreipėsi į Kaią:
  - Kas ką tik nutiko? Sapnavau labai keistą sapną. Bet kodėl aš miške, ant žemės? Ir... - Adriai pažvelgus į Mery lavoną, iš jos lūpų išsiveržė nesuvaidintas aiktelėjimas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sharlotte Lapkričio 02, 2010, 01:03:50 pm
Pirmakursę Kaia sumušė, ant jos rėkė ir dar spyrė. Neiškentusi, Sharlotte į ją mušė kerus.
- Aguamenti.
Iš lazdelės šovė vandens srovė ir permerkė grifę.  Varnė  ir šiaip ne taip pasitraukė trikovei iš kelio, nes Mery Fate puolė Kaia ir Adria. Bet vilkė pamačiusi kažkokią ugnį, tuoj pat pasitraukė ir puolė pirmakursę. Ir įkando jai, bet Shar apsidžiaugė, kad ji ne tikras vilkas. Nors kartą.
Vilkas vis dar kovojo, o Kaiai jau buvo nekas. Matėsi, kad ir jai buvo įkasta, nes iš kojos labai bėgo kraujas. Sharlotte karštligiškai ieškojo kokių burtų savo galvoje. Į galvą atėjo mintis, bet mergaitė labai abejojo ar kas nors gausis...
- Expelliarmus,- sušnypštė.
Kažkokiu budu vilkas nusirito nuo Adrios, nes tuo metu buvo ją užgulęs. Iš Adrios Muir lazdelės išsiveržė žalios šviesos pluoštas. Mery Fate sukriokė ir griuvo negyva. Viskas buvo baigta.
Sharlotte pasistengė išnykti. Ji net neturėjo jėgų suprasti, kaip nusirito iki ligoninės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lala Lapkričio 02, 2010, 06:35:44 pm
Kaja pakraupusi klausėsi Adrijos. Negi ji rimtai ketina žudyti? Išsprogdino akis, kai Mery kažką inkščiant klastuolė įrėmė lazdelę jai į kaklą. Kaja stebėjo, kaip atsijungė Mery. Aišku, nebūtų Mery, jei nemirtų prieš tai nepriminus apie savo priepuolius.
 Nors ir suprato, kad dabar jau galės jos ir nebebijoti iki kito jos prisikėlimo, kurio Kaja tikėjosi ir nebesulaukti, ją vistiek apėmė siaubas.
 -Kąą tu padarei? Juk buvo galima tiesiog...
 Pritrūkusi žodžių Kaja pradėjo bjaurėtis Adrija. Ir su kuo aš bendrauju? Jai taip paprasta žudyti... Iš kur galiu žinoti, kad kada nors nepadarys to ir man. Galbūt, tai jau nebe pirma jos žmogžudystė. Ir dabar atrodysiu kaip jos bendrininkė... Reikia paslėpti lavoną, bet nenoriu teptis rankų, o Adrija... Kaip aš galėjau pagalvoti, kad būna ir normalių klastuolių? Visi jie nesveiki!
 O tada Adrijai prasidėjo priepuolis. Susiėmus už galvos pradėjo raitytis, kažką neaiškiai vapalioti. Trūko tik putų virstančių iš burnos ir užsivertusių akių. Kaja iš lėto slinko tolyn nuo klastuolės. Šiai atsigavus ir pradėjus žviegti, Kaja pasileido bėgti rėkdama:
 -Aplink mane vien tik psichai!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 06, 2011, 08:31:13 pm
Klaikūs riksmai siautėjo aplinkui. Sniegas girgždėjo iš po milžiniškos sniego krūvos, kuri apgobė visą žemę sniego patalu. Niekas nesiklausė, visi linksmai kalbėjo, ir juo labiau mažų mažiau neįtarė, kodėl šis keistuolis juos atsivedė į mišką. Keista, bet šį kartą vaikinas nebuvo panašus į diplomatą, kuris šmirinėja su dideliu portfeliu po koridorius. Ne, tai buvo vyras, panašesnis į kariškį.
- Vyrai, moterys, mokytojai. Taip, visi girdėjome apie artėjantį karą ir pripažįstame, kad tai yra tiesa žmogeliai. Dabar matote šį minų lauką. - rusas parodė į sniegą, kuris buvo lygut lygutėlis. - Žinoma minų nematysite. Nebus jums taip gerai žmogeliai kaip tikitės. Pavojinga, bet vertinga. Taigi, šiandien ir dar keli geri mano pažįstami, jus šiandien medžios. Bet medžiosim iš rimtųjų. iš sąrašo išmetėme tiek mirtinus kerus, bet naudosime ir draudžiamus kerus. Taigi, jūsų tikslas - išgyventi vieną valandėlę šiame miške. Galite slapstytis, kovoti. Bet nepamirškite taktikos. Tai svarbus žingsnis. Geriausių ar blogiausių čia nėra. Čia svarbu išgyventi mielieji.
Aleksas kažko piktai žybčiojo akimis į vaikus. Senokai jis nesijautė toks laimingas. Lyg vilkas užuosdamas mėsos kvapą, vaikinas išsitraukė nedidelį pistoletą ir kelis kartus šovė į orą. Vaikai dar nors kiek stengėsi neparodyti menkos baimės savo akyse, bet krūptelėję nuo šūvio pasileido bėgti. Aleksandras garsiai pradėjo skaičiuoti iki dešimties.
Gerokai ištuštėjus miniai ir likus tik medžiams vaikinas užsitaisė tą patį nedidelį pistoletą ir šį kartą šovė į pusnį. Deja, bet nieko te nebuvo. didžiulė sniego krūva liko nesutepta krauju.
Dar keli vyriškiai tūnojo pasaloje. Gardus cigarečių kvapas vingiavo oro bandomis.
- Asile, padėk į šoną... Spėsi parūkyti - burbtelėjo vienas vyriškis griebdamas kolegos cigaretę ir sukišdamas į sniegą.
- Ar su cigarete, ar be, vis viena vaikus pagąsdinsime truputėlį. Na, Aleksas minėjo, kad per daug neįsijausti, bet įdomu, ko dabartiniai jaunieji burtininkai yra verti... - su šiokia tokia nostalgija kalbėjo antras vyriškis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Diamond Fabes Sausio 07, 2011, 05:50:33 pm
Diamond už rankos tempė pusseserę Rosą, įsitikinus, kad Slapukės – yra tikrai, ar raštelis nebuvo tik suviliojimas į miško vidurį.
Kuo toliau jos ėjo, darėsi vis tamsiau, vis girdėjosi  kažkokie visokie žodžiai. Dia išsigando, ar tikrai tos Slapukės čia? Ar jos kalba žmonių kalba? Jeigu Rosai kas nors nutiks, teks aiškintis savo tetai ir dėdei.. išsigando švilpiukė.
Vėliau jos išgirdo gan kietą balsą :
-   Vyrai, moterys, mokytojai. Taip, visi girdėjome apie artėjantį karą ir pripažįstame, kad tai yra tiesa žmogeliai. Dabar matote šį minų lauką. Žinoma minų nematysite. Nebus jums taip gerai žmogeliai kaip tikitės. Pavojinga, bet vertinga. Taigi, šiandien ir dar keli geri mano pažįstami, jus šiandien medžios. Bet medžiosim iš rimtųjų. iš sąrašo išmetėme tiek mirtinus kerus, bet naudosime ir draudžiamus kerus. Taigi, jūsų tikslas - išgyventi vieną valandėlę šiame miške. Galite slapstytis, kovoti. Bet nepamirškite taktikos. Tai svarbus žingsnis. Geriausių ar blogiausių čia nėra. Čia svarbu išgyventi mielieji.
-   JUOKAUJAT! – suriko Diamond. Jos veidas ištyso. Kas čia dedasi? Kokie metai mūsų laukia? Kaip mama ir tėtis? Kaip kiti žmonės?  - Koks dar karas?
Jos abidvi stovėjo ir ką darys tariamasis Alex. Gal čia Slapukė, pasivirtusi žmogumi ir paisto nesąmones?
Vėliau vaikinas akimis žybtelėjo į kitus vaikus ir šovė pistoletą į viršų. Dauguma vaikų nubėgo išsigandę, bet Diamond tik ranka numojo :
-   Na ir kvailys.. Jeigu mano šitaip mumis išgąsdinti.. Pfi.

Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2011, 07:25:46 pm
Aleksandras jau buvo besiruošęs eiti lėtai kaip šakalas sėlinti prie krauju kvepiančių aukų. Žaidimas žiaurus, tačiau nieko nepadarysi. Rusas atsisuko į stovinčias mergaites ir nesuprasdamas, kodėl šios nebėga. Suraukęs antakius, jis rudas akis susmeigė į jaunas mergaites ir sustingęs žvilgsnis šaltai jas paglostė. Keista, kad akys, kurios dažnai būdavo ledinės, šį kartą tapo švelnesnės.
Jos pakvaišusios... Argi galima tokiam jaunam žmogui pamiršti instinktą gyventi? Kur jis dingo, jeigu jos dar tokios jaunos? Tikriausia ta... taip, štai ta... Nujaučia, kad čia ne balandžio pirmosios pokštas. Rusas pagaliau nusprendė išmėginti Diamond. Vaikinas ramiai pasidėdamas pistoletą karčiai nusišypsojo į rankas paimdamas lazdelę.
- Crucio – pro sukąstus dantis lyg nenorėdamas pasakė Aleksandras, taikydamas į Diamond.
Tolumoje sėdėjo tie patys du vyrukai, kurie atsainiai žiūrėjo į priešingas puses. Vienas iš jų juto širdgėlą dėl užgesintos cigaretės, kitas dėl cigarečių kvapo, kuris jau tikriausiai susigėrė į rūbus.
- Liudvikai, dabar nuo žmonos man per tave bus ragas. Ji kaip šuo – užuodžia kiekvieną dūmų kvapą... O blogiausia, kad net rūkyti neleidžia...
- Taigi pasilakstysi nebesijaus. Manai, kad čia labai jau bus sunku pasivaikyti mokinius, kurie nelabai ką temoka?
- Baik jau... Čia tau ne Japonija, kur vaikučiai net trūlikuose skaito. O po to mane dunduku vadina, kad nesveikas, jog knygos neskaitau. Paklausė manęs, kas yra vokietis Manas. Aš sakau, kad manas vokietis yra mano kaimynas, tai dar ir glušium išvadino... Po to moralą skaitė apie Vokiečių literatūrą ir dėdę Hesę, Maną bei Nyčę...
- Na tu ir pusprotis. Su vaikais susidedi... – burbtelėjo vyriškis klausydamas tokius tuščius paistalus. Čiaupkis, išgirs dar čia, kaip pastai nesąmones. Juoksis pirmakursiai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Rosa Fabes Sausio 07, 2011, 08:11:34 pm
Rosa visa tirtėdama buvo skaudžiai nutempiama į mišką. O Merline, prisidirbsim. Jai buvo gan keista, kaip elgiasi Dia. Paprastai ji buvo drovi mergaitė, sakydavo labai nedrąsiai.
Rosą irgi pasiekė kažkokio spuoguoto(dėl to ji labai pasitraukė nuo to ruso) vaikino kalba. Ji tik nuryjo seilę susitaikiusi su tai. Po to pakeitė plaukus šviesiai mėlynai.
Mergaitė būtų sprukusi kuo toliau nuo pistoleto, bet pusseserės ranka sučiupo Rosos megstinį.
Vaikinas priėjo prie Diamond ir Rosa pastebėjo švelnesnes akis. Ji atsiduso, žinodama, kad žmogus gali ir šypsotis. Bet mergaitės ausis pasiekė iki skausmo žinomas burtažodis :
-   Crucio
- AAAA TU DIDELIS!! PATS SAKEI, IŠBRAUKĖT MIRTINUS BURTUS. O toliau nesiklausiau – tarė mergaitė, pasiruošusi užšokti ant Alex ir išpešiot plaukus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Diamond Fabes Sausio 07, 2011, 09:24:34 pm
Diamond šypsojosi, išsišiepusi pamojavo gražuoliui Martin, kuris, deja, įsispoksojęs į Dia, atsitrenkė į medį. Fabes nejučiom atsitraukė, mat prie jos vis artėjo kažkokia tamsi figura. Vėliau akys nusišypsojo. Diamond pakėlė vieną antakį atseit „nesupratau?“ O paskui...
Ji nesuprato ką daro, kas nutiko. Ar ji griuvo, ar pamatė ryto šviesą? Ir iš kur tas skausmas? Ir ką veikia jos mirę krikštatėviai?! Ar ji sapnuoja? Ir kodėl Diamond taip šlapia?
Mergaitė išgirdo piktą pusseserės balsą :
-   AAAA TU DIDELIS!! PATS SAKEI, IŠBRAUKĖT MIRTINUS BURTUS. O toliau nesiklausiau.
Švilpiukė norėjo pakilti, bet jai kažkas neleido. Bet.. kas? Ar ta šviesa it ant tos šviesos šypsojosi krikštėvių veidai? Ar tas skausmas?
Po kelių minučių, skaudžiai besivartarčiai Diamond, dingo šviesa, skausmas. Ji atsikėlė, norėdama atkeršyti tam Alex.
-   Rosa.. KUR MANO LAZDELĖ? – suriko Diamond. – JI buvo čia – tarė ji Rosai, parodydama kelnių kišenę. – KĄ man dabar daryti? Aaa.. Rosa, duok čia lazdelę. Aha, ačiū. Accio Diamond lazdele! – ir į rankas pakliuvo jos lengva lazdelė.
Dia lazdelę nusitaikė į Alex ir mąstydama, ką jam čia suduoti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 07, 2011, 10:14:21 pm
Vaikinas išgirdęs Rosos balsą, pats susivokė, kad netyčia ištrūko jo žudymo instinktas, kuris buvo ilgą laiką slopinamas. Kiek susirūpinęs Aleksas žvilgtelėjo į suglebusią Diamond, kuris lyg mažas švytintis akmenėlis gulėjo sukniubusi ant žemės. Išdavikės akys neramiai stebėjo atsikeliančią Diamond, bet veidas išliko kaip tikro diplomato – mažai emocijų.
Aleksandras žvilgtelėjo į Rosą, kuri aiškiai buvo nepatenkinta Aleksandro poelgiu. Tikiuosi, kad pagaliau tos mergiotės nustos dvejoję, nes kitaip neišgyvens... Aleksas buvo nepatenkintas tiek savimi, tiek merginomis. Jis per ilgai terliojasi, o jos – delsia. Tai nėra geras derinys, juolab, kad artėja gyvenimo ir mirties diena.
Rusas nieko nelaukdamas mostelėjo lazdele į žemę. Aplink Rosos ir Diamond kūną pradėjo vyniotis gelsvi vijokliai, kurių galuose buvo po nedidelę piktai besišypsančią gyvatę. Jos šliaužė vis aukščiau: kojomis slinko link liemens, vis irdamosi prie galvos. Buvo net įmanoma pajusti, kaip gyvačių raumenys susitraukinėją ir pamažu spaudžia kiekvieną kūno ląstelę, vis ją dusindama.
Aleksas liūdnomis akimis pažvelgė į merginas ir greitai nusukdamas žvilgsnį, jis išsitraukė tą patį pistoletą ir žengė kelis žingsnius į tolyn.
Tolumoje už pusnies pasislėpę du vyrukai vis laukė savo aukų.
- Liudvikai, o tu tikrai Aleksas mums čia liepė eiti? Man jau neramu darosi, kad niekas nepasirodo. – burbėjo vienas iš vyriškių.
- Gal užkliuvo minų lauke kokia gaujelė. O galbūt slepiasi... Na galbūt pakliuvo vienam mielam drakonui į nasrus. Nebūk idiotas ir nešik į kelnes. O be to, tyliai, pirmakursiai išgirs, o mes to nenorim. Visą siurprizą sugadinsi...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Diamond Fabes Sausio 08, 2011, 12:46:59 pm
Diamond mielai būtų suvirškinus Alex kokių „Avada Kedavra“ burtų, bet deja, susivaldė. Jeigu jis save laiko kažkokiu šventuoliu.. nu ką žinau kas per suaugusių elgesiai.. kraipė ji galvą. Fabes lėtai nuleido lazdelę, bet akys piktai vedžiojo kiekvieną vaikino judesį. 
Staiga, ruselis lazdelę nuleido į žemę, tarė kažkokius negirdėtus burtus, ir aplink Dia apsisupo gyvatės. Jos aišku, nebuvo labai geros, ir matyt, net neketino jas paleisti. Mergaitė suprato, kad joms – galas. Jis melavo! Jis nė neketino apmokyti kitus gyventi, o tik nužudyti. šmestelėjo mintis Dia galvoje. Galbūt buvo per daug žiauri tiesa, bet gyvatei skaudžiai įkandus į šlaunį, ji suprato, kad galbūt neklydo. Mirsim. Ir per mane. Adios visiems.Nebeliks nei Rosos, nei manęs.. nusiminė, kai vėl gyvatė paleido nuodingus nuodus į šlaunis. Dia staiga užsimerkė, ir nebematė nieko.

[ Žodžiu, žiauriai tingėjau rašyt, bet vistiek.]
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Zwei Eberhardt Sausio 09, 2011, 02:50:19 pm
Aleksandro veidas šaltas, bet akys vis kažko liūdnos. Galbūt dėl merginų, galbūt dėl kokių kitų priežasčių. Rusas vis neramiai žvalgėsi tai į vieną tai į kitą pusę, kol galiausiai pasirodė nepažįstama mergina. Juodi kaip anglis plaukai, ypatingai šviesi oda – išskirtiniai jos bruožai. Mergina tamsiomis, bet šiltomis akimis pažvelgė į Aleksą ir karčiai nusišypsojo. Buvo matyti, kad nei vienas, nei kitas nėra geriausi draugai, o galbūt net priešai.
Keista, bet vos pasirodžius nepažįstamajai, šaltis lyg ir nuslūgo. Ji lyg deivės Atėnės atsiųsta dovana mirtingiesiems – alyvmedis. Jos ir vardas reiškė „alyvmedis“. Taip, nepažįstamoji buvo Olivija – jos atsiradimo čia niekas nežinojo, bet ji nešė su savimi kažkokio užslėpto gėrio dalelę, kurios neturėjo Aleksandras.
Olivija šiltai žiūrėjo vaikinui į akis, o rusas aiškiai nervinosi ir pyko. Galbūt jis būtų norėjęs ją čia pat užmušti, tačiau kadangi jis dabar Magijos Ministerijos darbuotojas – visa tai neįmanoma. Teismai, visi kiti popierizmai jam ne į naudą. O Olivija visa tai puikiai žinojo, todėl naudojosi tuo, vis badydama jį adatėlėmis.
- Šitiek metų dirbame kartu, o dar neišmokai manimi pasitikėti – aštriai šyptelėjo Olivija.
Bet rusas nieko nesakė. Jis tik pasiėmęs pistoletą į rankas nuskubėjo kuo tolyn nuo šios keistos būtybės. Tuo tarpu nepažįstamoji nukreipė žvilgsnį į merginas, kurias piktai buvo apsivijusios gyvatės.
- Pabandykite ištrūkti. Tada kai ką papasakosiu ir pamokysiu kaip išvengti vienų ar kitų spąstų. Aleksas prastas mokytojas. Tokie jau tie buvę klastuoliai – visada susiraukę ir viskuo nepatenkinti – linksmai šyptelėjo Olivija.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Sausio 21, 2011, 06:45:05 pm
  George net ir po Alex kalbos gerai nesuprato, kas čia vyksta. Girdėjo tik kalbos nuotrupas: ,,Karas", ,,Sniegas", ,,Mirtini"... Visa tai buvo tolima ir, nors vaikinas ir suvokė šiuos žodžius, jie skambėjo lyg nesąmonė, lyg to negali būti. Jo mintys buvo nukrypusios į niekur. Jis nieko nemąstė. Na, mąstė, nes suvokė šiuos žodžius, tačiau jie buvo toli toli... Jo kūną buvo užplūdusi vidinė ramybė, jis buvo pilnas tyrumo...
  Tačiau visa, kas gera, greitai praeina, ir, lyg žaibas iš dangaus trenkė į jo galvą, ir palaimos akimirka nutrūko... Tai buvo šūvis. Žodžiai, tyliai glūdėję mažoje jo smegenų kertelėje, staiga išsiveržė ir užliejo visą galvą. Nežinia iš kur jo mintyse atsirado visas Alex paaiškinimas, kuris buvo suprastas dviprasmiškai: A: Tai paruošimas karui; B: Jis yra nesveikas ir nori mus nužudyti. Jis gi burtininkas! Kuo jis mus laiko, žiobarais, kad šaudytų tais pistoletais?
  George valdėsi instinktu. Jis bėgo nežinia kur. Kažkas bėgo paskui jį, bet jis nesigręžiojo atgal ir nemąstė, kas tai: mokinys ar mokytojas. O gal priešas? Deja, tokiems apmąstymams galvoje neliko vietos. Vienintelė mintis, kuri atrodė puiki ir tinkama ją vykdyti buvo: ,,Kaip sustabdyti tą daiktą už manęs?". George išnaršė visus žinomus burtažodžius, bet nė vienas nebuvo tinkamas. Pala... Kažkuriame, lyg tais 2-ame kurse buvo kažkoks su ledu per kerėjimų pamoką... Glacius? Glecios? Glanciu?
  Staiga vaikinas prisiminė, kas tai. Glacius. Jis sukaupė visas jėgas ir atsisukęs greit, su lazdelės mostu ištarė:
 - Glacius!
  Pasigirdo garsų sūkurys: Vandens kapsėjimas, ledo bei sniego čežėjimas. George atpažino tą garsą. Žingsniai už nugaros nutilo, bet jis nesigręžiojo, kas nutiko padarui, bėgančiam iš paskos.
  Jis bėgo tylomis. Bėgo 10-15 minučių, kol į jį pasileido ugnies spiečius. Ji buvo nepaprasta: Savo pragaištingais liepsnos liežuviais naikino viską savo kelyje. George buvo apie ją skaitęs kažkokioje knygoje. Vėl naršymas po smegenis... Pragaro ugnis. Tas daiktas, kuris naikina horokrusus. Visgi knyga, kurią jis skaitė, buvo iš uždraustojo skyriaus. George neprisimena, ar ji buvo paimta teisėtai, ar ne, mat atgailavimams nebuvo laiko. Jis manė, kad greitai jis mirs. Staiga pagalvojo apie bėgimą. Pilvą pradėjo rėžti aštrūs durklai iš vidaus...
  Gerai, jog tai tik nuo bėgimo. Mat jei kas būtų paleidęs tokį burtą, tada... Baigta.
  Tačiau bėgimas išties kankino ir vaikinas nenumanė, kiek dar ištvers. Jam svarbiausia buv bėgti nuo žmonių, nes jie gali būti jo sužalojimo šaltinis. Bet jei čia kas nors jį pavys ar sutiks... Niekas nebepamatys velionio George kūno.
  Berniukas ieškojo nepastebimos vietos, kurioje galėtų šiek tiek pailsėti. Ir staiga pamatė tai, kas jo įsivaizdavimu, bet neapibrėžtinai, turėjo būti.
  Tai buvo kalnelis, kurio viduriu ,,tekėjo" krioklys. Apačioje buvo upokšnis. Keista sakyti ,,tekėjo", nes krioklys ir upokšnis buvo užšalę. Tad ko tokia vieta galėtų nustebinti?
  Atsakymas gludėjo ten, už krioklio. George nebuvo užtikrintas savo atsakymu, tačiau manė, jog tai yra būtent tai, ko jis ieškojo. Ten glūdėjo tamsuma. Jis atėjo ten ir išsitraukė lazdelę:
 - Lumos Solem! - Tai nebuvo išradinga ir George nemanė, kad tai padės, bet nieko padoresnio nesugalvojo.
  Jo nustebimui, Lumos veikė. Lazdelė akimirksniu tirpdė krioklio ledą. Jis pasidarė angą, tinkamą pralįsti į tą olą, slypinčią už krioklio. Tuomet įlindo į vidų. Kartu su Aquamenti ir Glacius jis uždarė angą, kad niekas nesužinotų jo ten esant. Jis atsirėmė į sieną. Ji pasirodė, buvo akmenys. Vėliau jis atsisėdo ant žemės ir pradėjo ilsėtis.
  O nevertėjo. Nevertėjo atsiremti į sieną. Nevertėjo atsisėsti. Nevertėjo išvis eiti į šią uolą. Mat iš tamsos į jį žvelgė nenatūraliai švytinčios akys.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Rosa Fabes Sausio 24, 2011, 05:43:41 pm
Rosa stipriai suspaudė savo rankas. WTF? Nuo kada Slapukės buria gyvates? Ir iš kur tiek vaikų? Mums gal vaidenasi? O gal visai išėjau iš proto? trinktelėjo ji sau į galvą. Bet  vistiek nepadėjo. Krito keleto vaikų kūnai, ėjo baisūs vaikų riksmai, skausmas atsispindėjo jų veiduose, visi išsigandę, nežino ko griebtis..
 Gyvatės tarsi našta lipo ant mergaitės kūno, Rosa iš lėto siekė žemę.. Staiga balsas viduje jai tarė Tu silpna, gležna mergaitė? Mamytės numylėtinė? Gyveni tik patogų gyvenimą? Pasiduodi? Ne! Rudaplaukė nutrenkė gyvatę kuri žiojosi jai kąsti, bet deja, buvo didelė klaida. Gyvatės įniršiušios  kaip susitariusos prakando mažą odelę, bet Rosai buvo nė motais. KĄ sakė mokytoja, KAIP tas gyvates numušti nuo manęs? GAL jas paversti kitais gyvūnais?!
-   Avifors – drebančiu balsu ji tarė į vieną gyvatę. Ši, kaip juokinga, tapo paukčiu ir nuplasnojo. Rosa šyptelėjo sau, prisimindama daugiau burtų.
-   Diffindo, diffindo, diffindo!!  - rėkė mergaitė. Iš lėto gyvatės krito nuo grifės, ir visai atsipalaidavusi, bandė gelbėti pusseserę.
-    Depulso, depulso, gyvatės, Depulso!
Po visų gelbėjimų bandymo, Rosa atsitraukė Diamond kūną prie medžio ir iš lėto vis kalbėjo :
- Dia, Dia, Dia...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Diamond Fabes Vasario 27, 2011, 10:10:57 am
Mergaitė kaip tuščias rudens lapas.. Gal ji bejausmė? Ji nieko nebejaučia? Paskutinis gyvatės kandimas buvo skaudus, ir aišku nuodingas. Bet niekam nereikėjo kažkokio žemės dulkės, nerūpėjo, gal ji miršta, o gal ji gyva.. Fabes iš lėto pradėjo matyti savo mirusią senelę, kuri deja, buvo mirusi nuo gyvatės nuodų... Penelopė Fabes jai šypsosi ir taria lūpomis „Nepasiduok!“ Bet kaip mergaitė gali nepasiduoti? Ji jau tiesia ranką savo sengalvėlei..
 Kažkas atlaisvino nuo gyvačių. Bet Diamond nieko nematė. Norėjo padėkoti, tačiau išleido kimų garsą. Atsimerkė. Pamatė tarsi blogos kokybės Rosos plaukus. Jos buo geltoni.. Ne pala.. žali? Ai ne, oranžinė.. Pfi, ką čia ji pasidarė? Rožini plaukai?
-   Kas Dia, Dia, Dia? – paklausė mergaitė. – Aš DIAMOND o ne kažkokia Diaaa. Baik. Nežliumbk. Aš gyva. Nors velniai žino kaip aš čia sugebėjau pasveikti. Nebent aš super duper.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Rosa Fabes Balandžio 08, 2011, 05:42:57 pm
    Rosos akys jau prisitvindė ašaromis. Jeigu ji neatsikels, ką aš pasakysiu tetai? Jau beveik verkė. Prieš akis išvydo vaizdus, dainos, kai ji buvo su Diamond. Kaip Rosa bėgo nuo Diamond šunio, kaip Diamond Rosą gąsdindavo siaubo istorijomis, kaip jos eidavo į savo pievelę, ir mokinosi daryti saulutes.. Bet grifės mintis nutraukė Diamond balsas :
-   Kas Dia, Dia, Dia?
-   TU GYVA! -  suriko mergaitė. Iš džiaugsmo jos širdis išmetė visas abejones. Ji gyva.
-   NEBAMBĖK – suriko – bėgam! Čia mums nesaugu! – ir tai pasakiusi, paėmė Dia ranką, užsidėjo ant peties, ir pakeitusi plaukų spalvą į tamsiai juodą, kad jos plaukų kuokšto nesimatytų. Nors buvo ir vakaras.  Jos išėjo iš miško.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Balandžio 23, 2011, 07:26:51 pm
  Tai buvo padaras. Keistas. Nematytas. Jo šlykščios akys, primenančios vėmalus, buvo didelės ir išpūstos lyg teniso kamuoliukai. Jos beveik nemirksėjo.
  ,,Didelės išpūstos akys, kaip teniso kamuoliukai..." mąstė George. ,,Jau esu tai matęs ar skaitęs..." jis suko galvą.
  Ir staiga toptelėjo. Namų elfas. Priėjęs arčiau, George pamatė elfiškas ausis. Jis vilkėjo kažkokį drabužėlį, o gal - skudurėlį. Tai buvo sutepta drapana, nemačiusi skalbimo miltelių. ,,Kvaily, juk čia - magų pasaulis!!!" Jis nusijuokė.
  Jis paklausė mažo padarėlio:
 - Kas tu?
  Jokio atsako.
 - Koks tavo vardas? - pakartojo George klausimą, tik kitaip suformulavęs.
  Jau atėjo atsakymas. Deja, ne anglų kalba. Tai buvo gargalynės marmalynės. George nieko nesuprato.
 - Kaip tu vadiniesi?
  Pagaliau atėjo atsakymas laužyta anglų kalba:
 - Ma... Ma... Matotti... Matiotis.
  George nusišypsojo. Jam tai juokingai nuskambėjo.
 - Ką tu čia veiki?
  Jokio atsako.
 - Ką tu čia darai?
 - Matio... Matio... Matiotis norė... nori... norėti... padėk... padėti.
  George suprato tai taip: ,,Matiotis nori padėti".
 - Kaip padėti? - Vis dėl to nesuprato George.
 - Ateik... Ateiti... Ateik... Tiu... Tiu... Tu...
  Elfas parodė į duris gale uolos. Nors tai nepanašėjo į duris. Veikiau į Medžio atplaišą.
  Tačiau elfas pradėjo ten žingsniuoti. George nusekė paskui jį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sanguinary Black Gegužės 25, 2011, 01:53:02 pm
O buvo naktis. Tamsu, bet pakankamai šviesu jog nepasiklystum. Sanguinary lėtai patraukė iš pilies. Šįkart vaikinas ėjo su aiškiu tikslu, traukė link uždraustojo miško. Iš pradžių jis priėjo pamiškę, kur rado daugybę aplūžusių medžių ir nukritusiu šakų. Gal tai buvo karas, gal audra, vaikino tai nedomino. Jis traukė toliau, ėjo lėtai, o miškas po truputi tankėjo. Buvo vis sunkiau brautis per šakas, brūzgynus, krūmus. Kaip bebūtų keista, šiandien miškas buvo tylus, neįprastai tylus. Kitus gal tai ir būtų sudominę, bet ne Sanguinary. Jaunasis klastuolis ėjo į miško vidury, kur toli nuo pašalinių akių galės išbandyti naujus kerus. Nežinia kiek laiko praėjo, gal valanda, gal vos kelios minutės, laikas slinko kaip visada skausmingai lėtai, vaikinas atsidūrė ten kur ir norėjo. Nors buvo pačiam miško vidury, aplink ramu, ne gyvos dvasios, ir kas svarbiausia, čia buvo aikštelė išgriuvusių medžių. Klastuolis pastovėjo, minutę, antrą. Įsitikino jog nieko aplinkui nėra. Ką gi, aš jau čia. Dabar pažiūrėsim ar ką burtažodis kurį man Dimitrovas užrašė laiške patardamas panaudot dvikovoj sugeba. Sakė, efektas pakankamai įspūdingas ir padės prisiminti kai kurias Durmštango pamokų žinias. Įdomu... O jeigu ką, aš jį dar susirasiu...
Sanguinary pasitraukė į aikštelės kraštą, lėtai neskubėdamas ir susikoncentruodamas į jo laukiančią užduotį pasiruošė lazdelę, ją iškėlė. Praėjo dar šiek tiek laiko, vaikinas tarsi dvejojo, bet galų gale ištarė burtažodį: Draco Creare Iš pradžių atrodė jog nieko neįvyko. Kur tas drakonas? Gi tas Dimitrovas, aiškiai parašė, galvok apie tai ką nori sukurt ir matyk jį mintyse. Sanguinary jau buvo nusiteikęs bandyt dar kartą, bet kerai visgi suveikė. Iš pradžių aikštelės vidurys tik truputi sušvito, pasirodė tarsi kažkoks, savotiškas, juodas rūkas. Dar po akimirkos, rūkas pradėjo įgauti aiškias formas. Iš pradžių lėtai, paskui greičiau švytintis rūkas įgavo Vengrijos Ragauodegio formą. Forma buvo mažytė, bet po akimirkos rūkas ėmė kilt į viršų, didėti. Tai augo drakonas. Viena akimirką jau atrodė jog viskas baigsis, švytintis rūkas išsisklaidys, bet taip neįvyko- jis įgavo materialią formą. Aikštelės vidury, prieš vaikiną stovėjo suaugęs gerų trisdešimt pėdų, įspūdingas juodas, geltonom akim ir sidabriniais ragais bei spygliais ant uodegos Vengrijos ragauodegis drakonas. Ir jis buvo nusiteikęs nedraugiškai. Pamatęs auką, o konkrečiai dar gana nusilpusį po kerų panaudojimo Sanguinary, drakonas puolė paleisdamas savo galingą ugnies pliūpsnį kuriuo tokie drakonai ir garsėjo. Akimirksniu uždegdamas kažkokias sudžiuvusias šakas. O velnias... Tai štai kokias pamokas man reiks prisimint... Drakono tramdymas... Na ką gi... Paskutine akimirką kai jau rodės liepsna padegs Sanguinary, vaikinas spėjo pašokti į šoną. Jis staigiai nubėgo į kitą aikštelės kraštą, taip kad drakonui būtų šone. Deja, viskas ne taip gerai kai jis tikėjosi ir praktikos stoka daro savo. Įsiutęs drakonas bėgančiam klastuoliui vistiek sugebėjo smokt uodega ir atrodė jog sulaužęs bent pora šonkaulių. Nepaisant skausmo Sanguinary žinojo, kad turi veikt staigiai nes kitaip bus per vėlu. Parkritęs jis vėl atsistojo, pribėgo tiesiai prie drakono ir paleido naujus kerus, drakono jis nebūtų sužeidęs tad tik išbūrė virvę kurią apvyniojo aplink drakono kaklą. Ragauodegis akivaizdžiai tą pajuto ir jam nepatiko, staigiu galvos ir kaklo mostu jis pasisuko į vaikiną ir paleido dar pliūpsnį ugnies. Deja ir vėl pro šalį, staigus drakono judesys pametėjo vaikiną į orą ir po kelių sekundžių šis jau sėdėjo drakonui ant nugaros. Neblogai, sunkiausia dalis padaryta. O dabar tik išsilaikyt ir pažiūrėsim ką šitas padaras sugeba. Ant ragauodegio dar skraidyt neteko... Jis iš visų jėgų įtempė virves, žinojo jog jei neišsilaikys jam galas. Laimei jėgų jam užteko, drakonas dar minutę ar kelias muistėsi, bet paskui nurimo supratęs jog jėgų švaistyt neapsimoka ir to Sangu užteko. Jis kaip buvo mokytas Durmštange sukoncentravo mintis į drakoną ir įsakė šiam pakilti. Praėjo dar kelios sekundės ir drakonas pakluso, išskleidė savo galingus sparnus, į viršų ištiesė kaklą... Dar po kelių sekundžių drakonas jau skrido link miško, apsuko kelis ratus ir ėmė leistis. Po minutės ar poros galingos Vengriško siaubūno letenos trenkėsi į žemę pakeliui sutraiškydamos keletą akmenų. Buvo smagu, jau buvau pamiršęs tą nepakartojamą skrydžio ant drakono jausmą. Jei tik galėčiau grįšt į Durmštangą, į kalnus ir dažniau tą patirt... Gal kada nors, o dabar reikt iš čia dingt... Sanguinary nukreipė lazdelę į drakoną: Draco abiit, dar vienas burtažodis, drakono ugnies pliūpsnis aukštyn į orą  ir sutvertasis padaras išsisklaidęs į tokį pat švytintį rūką iš kurio ir atsirado, pradingo. Po akimirkos išsisklaidė ir pats rūkas. Kad čia kažkas vyko rodė tik smilgstačios šakos ir kruvinas Sangu šonas. Bet vaikinas buvo pratęs prie skausmo, senoj mokykloj tai buvo jo kasdienybė. Tad jis tik lėtai išsekęs nuo galingų kerų ir drakono tramdymo patraukė į pilį. Nepaisant visko jis buvo laimingas ir apimtas pasitikėjimo savimi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Liepos 23, 2011, 08:32:02 pm
Kaip žaibas trenkė ir akyse tapo tamsu. Viskas, ką galėjai jausti, tai skausmas, kaip rankos gniaužia galvą ir nuo žolės sklindantį kvapą. Akyse ėmė mirgėti lyg žiūrėtum seną ir nespalvotą filmą. Ir jame buvo mergina. Pažįstamas veidas.
 ...- Jai vadinamasis Alisos sindromas. Deja, bet nežinome kaip tai gydyti. Viskas, ką dabar galime daryti, tai stebėti ją...
Daugybė balsų, riksmas, ugnis... Ausyse tiesiog spengė, o vaizdai vis dar plaukė vienas po kito.
...- Juk supranti, kad ji nepriklauso mūsų šeimai. Mūsų klanui. Tu negali su ja matytis!  Antraip kraujas taps nešvarus...
Dante sunkiai, bet per skausmą ištraukė save iš prisiminimų ir atsimerkė. Gilus kvėpavimas išvalė plaučius grynu miško oru ir galva prašviesėjo. Atsidusęs Arcari atsisėdo ir apsižvalgė. Buvo jis Uždraustąjame miške, kur ieškojo gyvybės formų panašių į žmones. Ar bent jau kažko, kas vaikšto dviem kojom. Jis čia trynėsi jau kelias valandas, o progreso jokio. Pakeliui sutiko ne vieną šių kraštų gyventoją, bet niekas nežinojo apie mėlyną paukštį ar tariamus sargus. Tačiau čia tvyranti magija lėtai sunkėsi į profesorių kaip drėgmė į jo apsiaustą. Vis dažniau jį užklupdavo prisiminimai ir jie buvo itin nemalonūs. Vis gi Arcari jautė, kad čia gyvena šis tas dar, ko akys nemato. Ir jo priepuoliai su tuo susiję. Atsistojęs Dante užsimetė gobtuvą ir patraukė toliau.
 ...- Ji kalba apie vietas ir sutvėrimus, kurie neegzistuoja. Ji pamišusi dėl to, ką pati sukūrė. Negalime leisti jai gyventi tarp paprastų žmonių...
Po betikslio pasivaikščiojimo Dante sustojo ir tiesiog nustojo stengtis. Kilo mintys, kad reikia grįžti į pilį ir pailsėti. Galbūt jis ieško to, ko nėra? Gal visas tas nutikimas tik atsitiktinumas? Kodėl jis išvis pagalvojo, kad tai gali būti kažkaip susiję? Raktas... Alisos sindromas... Alisa... Arcari nusiėmė apsiaustą ir patiesė ant samanų. Tuomet atsigulė ant jo ir susidėjęs ant krūtinės rankas ėmė žvelgti į pro medžių karūnas švytintį dangų. Tiesiog dar ne laikas... O laiko aš turiu... pamanė ir nepastebėjo kaip ėmė ir užsnūdo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 25, 2011, 01:36:22 pm
Trakštelėjo šakelė, nuskrido kažkoks pilvotas paukštis. Trakštelėjo dar viena šakelė, iš krūmų išbėgo kažkoks padaras panašus į šešiakoją stirną ir pranyko tamsumoj. Dorota nesistengė eiti tyliai. Ne, jai reikėjo garso. Jai reikėjo, kad kas nors atkreiptų į ją dėmesį. Taigi dairydamasi į šalis ji ėjo toliau į bruzgynus, susisukus į juodo zomšo apsiaustą. Klastuolė nelauktai nusižiovavo ir sustojo prie į visas puses išsiraizgiusio medžio.
Maža gyvačiukė apsirangiusi trūnyjančią šaką vis kysčiojo liežuvį laukan. Pajutusi merginą, ji nebėgo, tik atsainiai kilstelėjo galvą ir šiek tiek kryptelėjo akis. Grandz suraukė antakius... Paprastai gyvatės taip nedaro, nebent esi Šnypštūnas... O Dorota tuo nebuvo. Mergina apžiūrėjo gyvatę... Netgi jos raštas buvo kiek kitoks nei įprastų šios žemės šliužų. Gyvatė buvo topazo spalvos, žvynai mirgėjo šviesoje.
-Vaje, kokia tu panašus į tą paukštelį.
Staiga roplys ėmė vyniotis ir slysti žemyn nuo šakus. Stebėtinai gyvatė buvo kur kas didesnė, nei Grandz manė. Ji nušliaužė žemyn, apsidairė ir pradingo kažkokiame urve. Klastuolė liko stovėti viena. Hm, matyt aš jai nepatikau... Bet negali būti sutapimas. Tokios pat įdomios spalvos gyvūnai... Do vėl ėmė žingsniuoti susimąsčiusi.
Aplenkusi porą duobių ir samanuotų medžių, staiga sustojo vidurį veiksmo, taip ir iškėlus vieną koją aukštyn. Mergina dirstelėjo žemyn, kur kažkas skleidė įdomius garsus... Tai buvo Dante. Gal visgi reikėjo nuleisti batą... Vyptelėjo juodaplaukė trūkteldama save į šoną, kad bateliu neužmintų profesoriui ant veido. Vis dėlto, bato galiuko bakstelėjo vyrui į šoną.
-Žaviai miegat, - garsiai pareiškė ji.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Liepos 25, 2011, 02:04:57 pm
Jis sapnavo savo namus. Šeimą. Ir Alisą. Saulėje jos karameliniai plaukai spindėjo auksu, o melsvos akys buvo kukliai nuleistos į žemę. Drovi, bet nuoširdi šypseną suimdavo Dantei už širdies. Jis norėjo ją vesti. Bet Celia...
- Mes turime tęsti šeimos tradiciją ir vesti privalai mane, - beveik šnypštė į ausį, kai brolis papasakojo apie savo planus.
- Mūsų kraujas jau maišytas. Nebėra jokių tradicijų, - piktai atsikirto, nes šių nesąmonių klausėsi nuo mažens. - Mus atskyrė nuo klano. Mes negrynieji palikuonys, negi nesupranti?
Celia piktai suriko ir sviedė ant stalelio stovėjusią taurę į sieną.
- Nedrįsk šitaip išsižadėti to, kas Tu esi! Negi nematai? Jei mes susituoktumėme Jie mus priimtu atgal.
- Ne, Celia. Jie niekina motiną ir burtininkus. Ir mes vis dar gyvi, nes jie nežino, kur mes. Jei ateisi aiškindama, kad esi purvakraujė ir nori pagimdyti tokį patį, Jie toje pačioje vietoje tave nužudys.
- Dar pamatysim, - sugriežė dantimis. - Bet tu negali su ja matytis! Antraip kraujas taps nešvarus, - klastingai nusišypsojo ir išėjo palikdama susimąsčiusį brolį.


Staiga kažkas prisilietė prie Dantės šono ir pasigirdo nepažįstamas balsas. Arcari žaibiškai atsimerkė ir stvėrė gyvybės formai už kojos. Jau norėjo pargriauti, kad ir kas jį žadino, bet išvydęs Dorotos veidą tuojau pat paleido ir skeptiškai nužvelgė.
- Ir ką tokia paslaptinga panelė veikia tokiame paslaptingame miške? Ar tik ne pavojų sau ieškosi?
Atsistojęs Arcari pakėlė apsiaustą, nupurtė ir užsimetė ant pečių. Šalia vis dar gulėjo krepšys. Apsidairęs ar nematyti daugiau pasiklydusių vaikų Dante pagaliau atsisuko į Grandz.
- Leisk spėti - ieškai tų, kuriems galėtum grąžinti raktą ir paukštį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 25, 2011, 02:17:46 pm
Krestelėjus galvą mergina nė nemanė klausytis profesoriaus sapalionių. Dorota net ėmė gailėtis, kad pažadino Dantę... Bet ką jau padarysi. Dar žvilgtelėjus į savo koją, ar profesorius ant jos nepaliko kokių dėmių, klastuolė atsuko jam nugarą ir tingiai mostelėjo ranka.
-Nei to nei ano niekam atiduoti neplanuoju.
Dorota ėmė grakščiai eiti pirmyn, bet jos apsiaustą pačiupo dygi šakelę ir ore pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Garsiai nusikeikus mergina sustojo ir ėmė tvarkytis savo apdarą. Mažiausiai ko ji norėjo, tai išgirsti kandžią repliką iš profesoriaus...
Ilgai laukti nereikėjo. Medžiai staiga ėmė traškėti ir lenktis žemyn, tartum norėdami pagriebti mergina. Išpūtusi akis, Dorota atšoko taip staigiai, kad vos nepataikė Dantei į glėbį. Ignoruodamą šį faktą, mergina išsitraukė lazdelę ir ėmė dairytis aplink.
Vėl pasidarė tylu, tačiau kur ne kur galėjai išgirsti keistą juoką... Lyg senos raganos iš žiobarų filmukų. Norom nenorom mergina pajuto kaip jos nugara eina pagaugais. Šaltos jos akys skrodė aplinką.
-Beje, eidama čia radau dar tokį panašų gyvūną, tik ne tokį blizgantį... - tyliai tarstelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Liepos 25, 2011, 02:46:05 pm
Taip ir maniau. Užsispyrusi. Teks kažkaip ją priversti apsigalvoti.
- O blogai darai. Rodydamasi čia, kai nesi nusiteikusi taikiai. Aš bent jau smalsumo dėlei naršau po prakeiktą mišką ir matyt todėl nieko nerandu, - paskutinius žodžius ištarė tyliau.
Tačiau Dorota nenorėjo klausytis profesoriaus pastabų, todėl tiesiog pasisuko ant kulniuko ir ruošėsi nukulniuoti toliau, tačiau apsiaustas užkibo už šakelės ir toje vietoje suplyšo. Dante pavartė akis ir ruošėsi padėti, tačiau tuo metu miškas atgijo ir medžiai sukruto. Jie ėmė lenktis link klastuolės lyg norėdami sučiupti savo ilgais pirštais. Dante tuoj pat išsitraukė lazdelę ir nukreipė į vieną iš medžių, bet kaip tik tą akimirką į glėbį vos neįvirto bandanti pasitraukti Dorota ir profesoriaus žvilgsnis nukrypo šalin. Kaip staigiai gamta pabudo, taip ir užsnūdo, tik lengvas juokas skambėjo ore. Štai aš jus ir radau pagalvojo Arcari Panele Grandz, lenkiu prieš jus kepurę. Jūs puikus masalas. Apsidairęs aplink Dante ieškojo judesio, tačiau čia buvo tiek medžių, krūmų, žolių žolelių, jog gyvenime nebūtum pastebėjęs to, kas gyvena čia šimtmečius ir moka maskuotis.
- Beje, eidama čia radau dar tokį panašų gyvūną, tik ne tokį blizgantį..., - pranešė Dorota.
- Kur? - staiga sukruto Dante ir priėjo arčiau mokinės. - Vesk ten, kur ją matei.
Arcari greitai įkišo ranką į krepšį ir išėmė iš ten stiklinį buteliuką.
- Eik ta kryptimi, kur matei panašų gyvį, - dar kartą paprašė (pareikalavo) ir kaip senovės nindzė sudaužė buteliuką į medį, o iš jo ėmė veržtis tiršti dūmai.
Arcari ėmė nujausti, kodėl Dorota rado paukštį ir raktą. Dabar tik reikėjo teoriją patikrinti. Jei taip, tai jie nori, kad mes juos rastumėme ar bent jau tai, nuo ko yra tas raktas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 27, 2011, 12:31:13 pm
Atrodo, įdomioji dalis jau baigėsi. Atsidusus, Dorota nuleido lazdelę ir pasidairė. Nieko, išskyrus profesorių ji nepastebėjo. Klastuolė atmetė juodus plaukus por petį ir kilstelėjo paltuko šoną, suplyšusią vietą. Pakramčius lūpą, Do ėmė žingsniuoti ir daryti platų ratą. Akies krašteliu ji stebėjo vyrą, einantį paskui ją.
Ir štai mes vėl susitinkam gūdų vakarą, Alucardai. Šiandien graži naktis... Graži naktis gerti kraują. Siurbti nekaltosios mergelės syvus ir paversti ją viena iš mūsų... Tėve, priglausk geismą sau prie krūtinės. Apkabint nemigą...
-...ir kabinkis į aistrą, - sumurmėjo Grandz pati to nesuvokdama.
Štai ir medis. Juodaplaukė pasistiebė ant pirštų galiukų, apžiūrėjo šakas... Tačiau gyvatės nebuvo. Žengusi dar kelis žingsnius, mergina pasirėmė ranka į storą kamieną ir atsisuko į Dantę... Vos ne gundančia Ievos poza. Klastuolė vyptelėjo ir uždėjo kitą savo ranką ant liemes. Maktelėjusi smakru į kairę pusę, tarstelėjo:
-Štai čia ant šito medžio radau mėlyną gyvatę. Ji tupėjo, po to lėtai nušliaužė į urvą po medžiu.. Kažkur ten...
Dorota pirštu atsainiai parodė kažkur po šaknim. Visa šita komedija jai atrodė per daug kvaila. Visokios paslaptys, intrigos, dar tas profesorius visą laiką besimaldamas šalia šiek tiek trikdė jauną merginos sielą. Deje, kažkas giliai vis zyzė, kad ji Dantę pažįsta. Tai buvo neįmanoma...
Dainuoju apie užmirštos karalystės karius, apie niekad nepražydusias gėles... apie saulę...
-...kuri niekad nepaglostė vaiko veido,  - vėl sumurmėjo tartum iš miegų.
Dorota apsidairė. Ji kažką pasakė? Ši slogy tyla tikrai žeidė labiau nei kokie nors sustingdymo kerai. Sukryžiavus rankas ant krūtinės, Grandz laukė kol vyras ims ką nors daryti ar bent jau kažką apžiūrinėti... Aplink juos dar skriejo tas keistas rūkas iš buteliuko. Dūmai kuteno nosį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vincent Lazar Liepos 27, 2011, 01:58:10 pm
Dante ėjo iš paskos ir mąstė. Mėlynas paukštis išties priklauso sargams. Tokiems pat mėlyniems. Ir kodėl jie mėlyni? Juk miškas tai skendi žalumoje.. Ir kaip tokių sutvėrimų galima nepastebėti? Slepiasi medžiuose, kai virš galvų žydra padangė? O gal Celia suklydo ir jie nėra mėlyni? Bet tas paukštis. Ir raktas.. Jeigu pasitvirtins legenda mūsų laukia mažyčiai nemalonumai. Arcari žvilgsnis sekė su kiekvienu žingsniu banguojančius Dorot plaukus. Su ja nemalonumai garantuotai išaugs... atsiduso ir sustojo, kai jie priėjo tą stebuklingą vietą. Išsirietusi kaip katė Grandz papasakojo apie gyvatę ir jos judėjimo kryptį, ko labiausiai reikėjo profesoriui. Tačiau jo klausą jau antrą kartą pasiekė tylūs žodžiai.
- Panele Grandz, neburbėkit, - kandžiai šyptelėjo Dante ir atsiklaupė ant kelių. Urvas po šaknimis galėjo būti šaltakraujo būstas, bet kai Arcari negalvodamas sukišo ten ranką iki peties jis ne tik neužčiuopė jokio padaro, bet ir žemės nepajautė. Ištraukęs ranką dar kartą apžiūrėjo tą urvą, medį ir apylinkes. Kažko čia trūko.
- Reikia susitikti su sargais, - lyg Dorotai, lyg sau pasakė ir ėmė galvoti.
Juos pasikviesti geruoju ar tiesiog iškratyti iš tų medžių? Dainuoti nelabai norisi, bet ir prieš mokinę nenoriu rodytis... Kaip pasielgti? Susirūpinęs Dante atsisuko į Dorotą.
- I'll make it look like an accident...I'll make it look like a suicide...I'll make it look like it was meant to be...I'll make the strychnine taste like raspberry tea...I fear for your soul... užgulė mintis sesers dainuojama lopšinė ir kūnas tiesiog sustingo. Nusipurtęs nemalonią melodiją Arcari nusprendė užduoti klausimą.
- Tiki vampyrais?
Tikėjosi, kad ji nepalaikys to idiotizmo apraiška, nes kitaip jam tektų ilgai aiškintis... Tačiau jai dar nespėjus atsakyti į klausimą iš niekur ant peties nutūpė pelėda. Nustebės Dante greitai nurišo laiškelį, kuri ši atnešė, permetė tekstą akimis ir susirūpinęs žvilgtelėjo į kolegę.
- Teks atidėti mūsų kelionę, gražuole. Skubu, - mostelėjo pergamentu palei nosį ir daugiau nieko nepasakęs pasisuko ant kulno ir dingo miško tankmėje.
- Kelią į pilį rasi pati! Tik nesielk kvailai! - dar spėjo sušukti ir susirūpinusiu veidu paliko paslaptį neatskleistą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 28, 2011, 04:36:38 pm
Dorota nusižiovavo... Dantė jai atrodė neįdomus ir depresuotas vyras, kuris vis dar nežinojo, kaip elgtis su moterimis. Nors ką čia, pati klastuolė nelabai norėjo jo pažinti. Apsilaižiusi lūpas, mergina pasirėmė į medį ir pakėlė galvą į viršų... Tiesiai jai virš galvos kerojosi gan stambi šaka. Geriau įsižiūrėjus, Dorota ėmė atpažinti kažkokį keistą simbolį. Jos veidas bematant susiraukė. Klastuolė apsidairė, už ko čia galima būtų pasilaikyti... Įspraudus koją į vieną iš medžio rinčių, Grandz prisitraukė aukštyn ir dabar grynai prieš akis išvydo žieve šiek tiek apaugusį simbolį.
-Ei, žinove, čia kažkoks simbolis. Lyg ir keltų stiliaus... Ratas su trim atšakom ir strėle, kurio kryptis į visas pasaulio puses....
Dorota sučiaupė lūpas. Iš kur, po paraliais, ji tai žinojo? Akys matė tik kelis skritulius ir kažkokias kelias linijas... Bet štai mergina išaiškino jo prasmę visam miškui... Slogutis užgulė krūtinę... Visa susiraukus, ji nulipo žemyn ir burbtelėjo kažką nesuprantamą. Kyštelėjusi ranką į kišenę, suspaudė mažą raktelį, kurį dabar nuolat nešiojosi su savimi.
Klastuolė išgirdo klausimą. Jos akys susiaurėjo... Lūpos šiek tiek prasivėrė. Taip atrodo žmugis, kuriam ką tik sudavė per galvą dideliu kūju... Dorota sumirksėjo ir pasitrynė akis laisva ranka. Ji įkvėpė gaivaus oro ir vėl atgavo pasitikėjimą savimi.
-Vampyrais tikiu. Apie juos žinau pakankamai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Liepos 31, 2011, 08:47:46 pm
Susan ir Jordan lėtai slinkdami nuo Uždraustojo pradžios atsidūrė jo viduriuose. Tamsūs medžiai, lietus bei kartais viską apšviečiantis žaibas sukėlė nejaukią atmosferą. Tolumoje girdėjosi staugimas. Vilkai,- dingtelėjo jam. Kažkur, atrodytų visai netoli, pasigirdo sunkūs žingsniai. Jie artėjo link Varnanagių. Jordan širdis ėmė smarkiai plakti, nuo kaktos varvėjo vienas kitas prakaito lašelis. Pamažu jie priėjo kažką panašaus į aikštelę, kur buvo mažiau medžių, tik nedideli juodi krūmeliai. Jordan šiek tiek pasilenkęs ir tvirtai sugniaužęs lazdelę dairėsi aplinkui. Staiga, iš kitos pusės, esančios prieš juos ėmė matytis kažkokia figūra. Jai artėjant, jos figūra ryškėjo, tačiau kas tai - pamatyti buvo neįmanoma. Galiausiai dangų perskrodė dar vienas žaibas ir pasirodė, kas esanti tą gyvastis - žmogaus ir žvėries mišinys, turintis spygliuotą uodegą.
- Susan, tai... mantikora,- greit prisiminęs pasakė.
Mantikora vis artinosi prie jų. Ir, tikrai, turinti nedraugiškų tikslų. Vaikinas stovėjo kaip stovėjęs, kol iniršusi pabaisa neatsidūrė prieš jį, vos už kokių dešimties metrų. Staiga pabaisa pradėjo bėgti į juos. Jordan staigiai susizgribęs perbraukė lazdele per orą, kur bėgo pabaisa ir burtažodžiu Protego sukūrė permatomą skydą, į kurį atsimušė pabaisa.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 01, 2011, 12:06:22 pm
Eidama paskui Jordan, Susan įdėmiai žvalgėsi aplink. Bene, ką pamatysiu tokioje tamsoje. Mergaitės ausis vis pasiekdavo miško gyvūnų garsai. Vini sklido iš pačios miško gilumos. Kiti atrodė skleidė garsus visai netoliese. Oi daugiau gyvenime nebeisiu į mišką. Ir ką aš sau maniau. Nurijusi kylantį šleikštulį Susaniškėlė aukščiau lazdelę, kad galėtu geriau matyti.
Nutvieskus mišką dar vienam žaibui Susan pastebėjo gyvūną. Jis buvo milžiniškas.
- Susan, tai... mantikora,- išgirdo Jordan balsą. Eidami jie didžiąją dalį laikėsi tylos. Dabar jam prabilus mergaitę labiau išgasdino ne tai ką jis paskė, o jos balsas, kuris rodės buvo daugybę kartų garsesnis, nei buvo iš tiesų.
Mergaitė stovėjo išsiblaškiusi, kol mantikora staigiai trenkėsi į Jordan išburtą skydą.
-Locomotor Wibbly- ištarė Susan burtažodį lazdelę nukreipusi į mantikorą.- Tai jos ilgai nesulaikys, greičiau eime, man ji tikrai nepatinka.
greitai pasukusi mergaitė pasileido beveik bėgte, tempdama su savimi Jordan. Trumpam sustojusi mergaitė vėl atsisuko į mantikorą.
-Confundus!- ištarė dar vieną burtažodį. Mantikora atsipekėjusi pasuko priešingon pusėn.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Carita Asha Gitaan Rugpjūčio 01, 2011, 07:04:53 pm
    Žinoma žinoma, būtinai turiu išeiti pasivaikščioti į mišką per lietų ir net ne į paprastą mišką, o į tokį, kurį draudžiama eiti. Klastuolė lėtai ėjo pirmyn. Jai nerūpėjo, kur eina, nerūpėjo, kad lija ir žaibuoja. Užvertusi galvą į viršų, leido lietaus lašams plakti skruostus. Tyliai niūniavo.
     Aukšta ir liekna pirmakursė dėvėjo baltą suknelę iki kelių, kuri švytėjo tamsoje ir trumpą žalią švarkelį, tarsi norėdama visiems parodyti, kad mokosi Klastūnyne. Švarkelio kišenėje galėjai įžvelgti peilio kontūrus. Peiliu Carita labiau pasitikėjo nei lazdele ir prireikus mielai jį panaudotų (žinoma, tai nereiškia, kad įveiktų didelį ir stiprų magišką padarą).
     Išgirdusi žingsnius ir balsus, klastuolė trumpam sukluso. Po to nusprendė, kad geriau būtų, jei jos nepastebėtų ir pasislėpė už didelio akmens, savo brangiąją sėdynę patogiai įtaisydama gilioje duobėje, kurioje buvo ganėtinai nemažai purvo ir vandens. Jau geriau tie kerai, apsaugantys nuo purvo ir kitų malonumų, veiktų kaip turi, būtų gaila sugadinti naują suknelę. Mergaitė tyliai sėdėjo ir klausėsi, kas bus toliau. Nuojauta šaukte šaukė, kad netoliese yra ganėtinai pavojingas žvėris, tačiau Carita dėl to visai nesijaudino, matyt tos keistos mergaitės baimės jausmas buvo kažkur giliai nugrūstas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 01, 2011, 07:35:05 pm
Bėgdamas paskui Susan jis nesižvalgė atgal ir nematė, kur yra pabaisa. Kažką galėjo spręsti iš garso, tačiau nelabai kas pavyko. Žinojo tik tiek, jog mantikora nėra labai arti, tačiau žinant, jog ši pabaisa mišką pažįsta žymiai geriau nei abu varnanagiai sudėjus, didelių vilčių pasprukti nuo jos jis nepuoselėjo. Jis bėgdamas nežiūrėjo žemyn, tik pirmyn, pirmyn, tad netyčia užkliuvo už pasitaikiusios didelės medžio šaknies. Kuri, jo nelaimei, buvo labai kieta bei nusmailinta (?), tad jis prasipjovė koją.
- Šūdas,- piktai pasakė.
Įsikibęs į medžio kamieną bandė atsistoti, tačiau nesėkmingai, kadangi jo kairė koja buvo visiškai beviltiška.
- Susan? Sakau, gal... žinai kokius kerus, kurie greit mane pastatytų ant kojų?- viltingai pažvelgė į merginą, girdėdamas nors ir toli, tačiau pamažu garsėjančius žingsnius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 01, 2011, 07:53:26 pm
Palengva eidama į priekį Susan sustojo it nutvieksta. Jai rodės, kad pamatė baltą figūrą priekyje. Tačiau figūra greitai dingo.
Matei?- suvapėjo mergaitė ir atsisuko į Jordan.
Pažvelgusi į parklupusį vaikiną Susan apmirė. Jordan koja buvo visa kruvina. Matydama, kaip beviltiškai jis bando atsistoti, Sus priėjusi jam padėjo.
-Kerus...- sulemeno ji žvelgdama į kraują.-Kerus..kad nelabai žinau...Oi palauk yra vienas, bet jo dar niekada nesu bandžiusi ir tikrai nežinau ar pavyks. Be to jis nėra skirtas tik žaizdoms. Jis tik atstato padarytą žalą.
Susan pažvelgė į Jordan akis, tarsi sakydama "jei susimausiu, nekaltink".
Nukreipusi lazdelę į žaizdą ant Jodan kojos Susan prsimerkė, lyg bijodama, kad kerai neįkastų jai.
-Episkey!- išterė ji ir visiškai užsimerkė bijodama pažvelgti į tai ką galėjo pamatyti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Carita Asha Gitaan Rugpjūčio 01, 2011, 08:05:41 pm
    Supratusi, kad tai tik mokiniai, kuriems irgi (turbūt) negalima vaikščioti Uždraustajame Miške, Carita lengviau atsikvėpė. Atsistojo, užsiropštė ant slidaus akmens ir apsidairė. Porelė stovėjo netoli, vaikinas iš jų atrodo buvo sužeistas. Įdomus laikas ir romantiška vieta pasimatymui, mintis sukėlė vypsnį. Susivaldžiusi ir nutaisiusi rimtą veidą pirmakursė patogiau įsitaisė ant akmens, sukryžiavo kojas ir smalsiai stebėjo varnanagius. Išgirdusi tolumoje aidinčius žingsnius ir prisiminusi kad varnanagiai nuo kažko bėgo, Asha nusprendė pasidomėti:
    - Nuo ko bėgat?
    Krūptelėjo nuo savo balso skambesio. Jis skambėjo truputį vaikiškai, vis dėlto jai buvo tik vienuolika metų, net jei taip ir neatrodė. Nagi, Carita! Tu dabar klastuolė, o klastuoliai privalo kenkti, erzinti ir gadinti kitiems nuotaika. Vienas iš labiausiai erzinančių dalykų ir yra mažo vaiko balsas naktį, lijant lietui, bėgant nuo kažkokio žvėries. Tamsiaplaukė mergaitė nusišypsojo, pralinksminta kvailos minties.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 01, 2011, 08:14:02 pm
Kažkas jam pasivaideno balto. Tuomet išgirdo Susan klausimą "Matei?". Jis norėjo atsakyti, tačiau nenorėjo bereikalo sukelti triukšmo ir lengvesnės galimybės pabaisai juos surasti.
- Daryk bet ką. Kad tik galėčiau toliau bėgti,- pažvelgia į ją.
Tada užsimerkė ir pats, bijodamas pamatyti tai, ką padarė Susan. Viskas buvo pasidengę krauju. Tik tiek, jog nebeskaudėjo.
- Nežinau, užgijo ar ne, tačiau, manau, tikrai neturim laiko tam patikrinti. Bėgam,- vaikinas atsitojo, sučiupo ją už rankos ir pasileido bėgte.
Tada išgirdo kažkieno balsą. Jis sustingo iš išgąsčio ir atsisuko į tą pusę, iš kur sklido garsas. Pasirodo, ta balta figūra buvo mergaitė. Klastuolė...
- Iš va ten,- greit mostelėjęs ranką į tą pusę, kur buvo mantikora. - Atbėga toks mieelas padarėlis. Nežinau, kaip tu, bet mes nenorim jo sutikt,- greit pasakė ir bandė su savo koja bėgti toliau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Carita Asha Gitaan Rugpjūčio 01, 2011, 08:29:27 pm
    - Ir tikiesi su tokia koja kažkur nubėgti, - nuoširdžiai nustebo mergaitė. - Pasiūlyčiau savo pagalbą, nes gydyti moku visai neblogai kaip pirmakursei, bet iš klastuolių kaip suprantu to niekas nelaukia, - tyliai sukrizeno.
    Nuo akmens nusiropšti žemyn prireikė nemažai pastangų. Kaip iš vis sugebėjau čia užlipti? Penkminutė Supermenė, štai kas aš.. Bet galiausiai klastuolė atsidūrė ant žemės ir su palengvėjimu atsiduso, pamačiusi, kad baltoji suknelė tebėra tokia pat balta, kaip ir tuomet, kai Asha pirmą kartą ją pamatė parduotuvėje. Tuomet pažvelgė į porelę. Huh, įdomu, ar pabėgs ar ne. Gaila, kad negaliu pasilikti pažiūrėti.
    Po to jos dėmesys visiškai nukrypo nuo varnanagių, išskydo ir nuplaukė nebūtin. Neliko tos linksmos, pašaipios mergytės, tik nebyli, susikaupusi būtybė. Tamsoje Carita, su akinančiai balta suknele ir ilgais, banguojančiais apie juosmenį plaukais atrodė lyg fėja (arba lyg kvaila pasiklydusi pirmakursė, bandanti kažką vaizduoti). Lūpos truputį prasiviepė, o akyse švietė keista, nesuprantama kibirkštėlė. Tyliai niūnuodama tą pačią melodiją kaip ir pirmai, klastuolė pradėjo eiti. Žingsniai vis greitėjo, kol galiausiai Asha pasileido bėgti, pralėkė pro varnanagius, tik nežinia į kurią pusę - ar link mantikoros, ar kur kitur. Baltas siluetas išnyko medžių juodumoje.
   
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 01, 2011, 08:47:28 pm
Vis dar užsimerkusi Susan pajuto, kaip Jordan ėmė tempti ją už rankos tolyn. Pažvelgusi į Jordan koją, pamatė, kad iš šios dar teka kraujas nors mažiau nei ankščiau.
-Ar neskauda?- graudiu balsu paklausė ji ir staigiai atsitrenkė į Jordan šiam sustojus.
Išgirdusi vaikišką balsą akys nukrypo į balso skleidėją. Tai buvo tas pats baltas siluetas, kurį neseniai pastebėjo. Susan nužvelgė mergaitę ir nespėjusi nieko pratari, pastebėjo, kad Jordan nulėkė į priekį. Pasukusi žvilgsnį atgal į mergaitę, matyt pirmakursę, šios neliko.
-Gal moki sustingdymo užkeikimą- pašaukė ji Jordan- Manau paleide kartu kerus sustingdysim.
Nutilusi, Susan grįžtelėjo galvą atgal, bene pamatys atskuodžiančią mantikorą. Tačiau jos dar nesimatė, nors iš garso rodėsi, kad ji netoli. Atsisukusi atgal į Jordan, šis jau buvo tolokai nubėgęs. Nieko nelaukusi Susan psileido jam pavymui.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 01, 2011, 08:53:38 pm
Jordan nieko nei matė, nei girdėjo. Matyt todėl, kad jis to nenorėjo. Iš toliau jis išgirdo blausų Susan balsą.
- Ne, neskauda,- greit atsakė.
- Gal moki sustingdymo užkeikimą. Manau paleide kartu kerus sustingdysim.
- Taip, moku,- greit sustojęs jis atsisuko į Susan, kuri jau bėgo jo link. - Tik, visų pirma, reikia tą pabaisą sutikti. Ar bent jau pamatyti. Beje... nematei, kur ta mergikė nubėgo? Tikiuos ne mantikoros link?..- pasakė išbalęs nejučia tikėdamasis, jog mergaitė buvo protinga ir dingo iš miško kuo toliau. Ar bent jau toliau nuo pabaisos, kuri grėsmingai sparčiai artėjo jų link, nors ir nesigirdėjo ir nesimatė.
- Tikiuosi, jog mums pavyks iš čia ištrūkti gyviems,- tyliai tarstelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 02, 2011, 11:20:04 am
- Nemačiau- tarė ji- kai atsisukau jos jau nebebuvo.
Apsižvalgiusi Susan bandė pamatyti Mantikorą. Tačiau su tokia lazdelės skleidžiama šviesa nieko nebegalėjo ižiūrėti, kas yra toliau. Kur tu kvailas padare. Įsiklausiusi, mergaitė bandė išgisti žingsnius, kuriuos visada juto bėgdama nuo mantikoros. Tačiau miške buvo kesita ir nejauki tyla.
-Niekur nematau ir negirdžiu Mantikoros,- tarė ji Jordan. Tačiau staiga per mergaitės nugarą nubėgo šiurpulys. Ji jautė, kad yra syebima. Ir galbūt daugiau nei dviejų akių.- Pajutai?- tyliai sušnibždėjo mergaitė ir žengė žingsnį arčiau Jordan.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 02, 2011, 08:19:46 pm
Jordan vis dar žvalgėsi aplink.
- Nieko nematau, nieko negirdžiu, nes su radiju kalbu...- nusprendė išsigandusį veidą pakeisti nors kiek ramesniu. Žinoma, jam nepavyko.
- Ne, nemanau. Tokiam miške man visad atrodo, jog kažkas stebi...- tvirtai suspaudęs lazdelę pratarė Jordan.
Atsargumo dėlei jis apžvelgė teritoriją. Nieko nepamatęs, jis žengė šiek tiek toliau nuo Susan apsidairyti. Staiga jis pamatė žybsinčias dvi akis. Vaikino nelaimei, jos staiga dingo ir atsidūrė visai šalia jo - mantikora vienu šuoliu atsirado čia.
- Flipendo!,- sušuko vaikinas ir puolė bėgti į priešingą pusę, nei buvo Susan. Jordan pasileido į miško gilumą tikėdamasis, jog ji puls pabaisą iš nugaros. Ar bent jau pabėgs, taip likdama sveika.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 08, 2011, 10:21:15 pm
Pamačiusi netikėtai atsiradusią mantikorą Susan nutvieskė širdį. Tankiai alsuodama Susan Pasileido bėgti, pati to nesuvokdama. Pasukusi galvą Sus pastebėjo ją besivejančią mantikorą.
-Confringo!- šūktelėjo Susan nukreipusi lazdelę į pasvirusį medį.
Užkliuvusi už medžio šaknies Susan parkritusi pažvelgė į mantikorą. Ji buvo tarp medienos nuolaužų. Mergaitei atrodė, kad išblaškė mantikorą, tad atsistojusi pasileido bėgti toliau.
Po kurio laiko, sustojusi Susan įsiklausė. Žingsnių nebesigirdėjo. Apsižvalgiusi, Sus suprato, kad Jordan nubėgo į kitą pusę.O ne. Pradėjusi tankiai alsuotis, mergaitė tyliai patraukė tolyn tikėdamisi rastį Jorda.

[[Sory, kad tiek ilgai neatrašiau. Negalėjau prie pc normaliai preiti.]]
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 09, 2011, 09:28:36 am
Jordan bėgo kaip įmanydamas, taip atitraukdamas mantikorą nuo Susan, tačiau pabaisa buvo ranka pasiekiama. Vaikinui neliko nieko kita, kaip pasinaudoti savo galiom. Jis bėgdamas staiga sumažėjo ir tapo juodu vilku, kuris kaip tik tiko prie miško spalvų. Tačiau ne tai buvo svarbiausia. Jis smarkiai atitolo nuo pabaisos, kad jos nė matyti nebuvo. Tik liko vienas klausimas - kaip po velnių jam surasti Susan? Jis savo ultranepriekaištinga uosle bandė ką nors užuosti, tačiau painiojosi kitų kvapai, tad jis nusprendė bėgti tolyn - gal kas nors pavyks?.. Staiga jis atbėgęs užuodė dviejų žmonių kvapą. Buvo aišku, jog tai - Jordan bei Susan kvapai, kurie čia prabėgo, tad juodas vilkas nubėgo į ten tą pusę. Jis pribėgo ir tolumoje pamatė bėgančią Susan. Jis greit atvirto žmogumi ir pasivijo Susan, kadangi šaukimas tik dar labiau pablogintų situaciją.
- Aš ją nuvariau. Kažkur paklaidinau. Turim bėgt,- pažvelgia į jos akis klausiamai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 09, 2011, 09:46:19 am
Pamačiusi Jordan, Susan atsiduso iš palengvėjimo.
-Kaip tu čia atsiradai?- paklausė ji- aš žiūrėjau..ir nieko aplink nebuvo.
Sustojusi mergaitė giliai įkvėpė oro, kurio per paskutines minutes mažai gavo. Atsirėmusi į medį mergaitė greitai alsuodama, pasuko akis į Jordan.
-Tik nebėgti- sušvokštė ji, vis dar neatgavusi kvapo- aš nebepajėgsiu. Gal galime geriau rasti kitą būdą? Eiti, sėlinti? Bet nebėgti.
Susan maldaujamu žvilgsniu pažvelgė į Jordan. Užsiėmusi skaudantį šoną mergaitė pasitraukė nuo medžio.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 09, 2011, 09:50:34 am
- Mes galime bėgti. Tai yra... aš galiu bėgti. Niekam to nerodžiau, bet...- staiga Jordan kūnas dingo ir atsirado juodas vilkas. Jis priėjo prie jos iš nugaros pralindo pro tarpkojį parodydamas, jog jis ją neš.
  Tada jis apžvelgė visą teritoriją. Turėdamas geresnę klausą jis įsitikino, jog mantikora neartėja. Jokia pabaisa neartėja. Tada jis įkvėpė oro suprasdamas, jog stiprus lietus dar nepasibaigęs, nes čia, į, mišką, nukrenta tik vienas kitas lašelis...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 09, 2011, 10:54:12 am
Pamačiusi Jordan tampant juodu vilku, Susan veidą iškreipė nuostaba.
-Tu animagas- sau konstatavo faktą.
Supratusi, Jordan ketinimus ją nešti Susan susigūžė ir pasitraukė nuo juodo vilko. Tada paėjusi į priekį giliai įkvėpė ir įsiklausė.
-Gal geriau aš bėgsiu- galiausiai sušnibždėjo ji pažvelgusi į vilką,- aš... bijau.
Šyptelėjusi ji ėmė greitu žingsniu žengti į priekį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 09, 2011, 07:37:08 pm
Jordan norėjo jos paklausti - ko bijo? Tačiau vien dėl to atsiversti į žmogų nebuvo prasmės. Jis tolumoje pajuto menką žemės virpėjimą. Pamažu virpėjimas ėmė stiprėti. Jis piktai sužiuro ton pusėn. Tada atsisuko į Susan. Ji jau buvo nubėgusi. Juodas vilkas greitais šuoliais pasivijo merginą ir suurzgė bandydamas jai pasakyti, jog pabaisa juos vejasi. Tada kiek tolėliau pamatė, jog medžiai retėja. Pamiškė... Išėjimas netoli! Tolumoje jau matėsi reti medžiai, o už jų ir pilies figūra. Tačiau taip lengvai ištrūkti jiems nepavyks - prieš juos iššoko milžiniškas voras. Jordan sustingo iš baimės, atsitraukė ir atsivertė į žmogų. Kadangi pamiškėje lietus lengvai prasiskverbė, tad ir voras, bent iš toli, atrodė visas šlapias.
- Peskipiksi Pesternomi,- greitai tarė vaikinas nukreipęs lazdelę į vorą.
Ant jo esantis vanduo sustingo, tad jį sulaikė. Bet neilgam.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 09, 2011, 07:59:20 pm
Supratusi, kad jie jau netoli miško pabaigos, Susan atsiduso iš palengvėjimo. Mergaitė jau ruošėsi sustoti, tačiau išgirdo Jordan panaudojant kerus. Mergaitė pažvelgė į vietą kur sklido kerai. Trumpam sustingęs voras, jau pradėjo krutėti.
-Arania Exumai!-sušuko ji, nukreipusi lazdelę į vorą- Incarcerous! Stupefy! Tikiuosi tai padės.
Griebusi Jordan už rankos pasileido bėgti link miško pabaigos.
-Man jau užteks- sušvokštė bėgdama vaikinui.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Beatrice Mae Peck Rugpjūčio 09, 2011, 08:17:26 pm
- Šaunuolė,- pagyrė ją Jordan.
Tada ėmė bėgti paskui Susan, kol ištrūko iš miško.
- Pagaliau,- laimingai atsiduso.
Tada atsisuko į Susan, priėjo prie jos.
- Prašau, niekam nesakyk, kad aš animagas, gerai?- draugiškai nusišypsojo ir ranka persibraukė per plaukus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Susan Julie Thompson Rugpjūčio 09, 2011, 08:26:23 pm
Ištrūkusi iš Uždraustojo miško Susan atsiduso iš palengvėjimo.
-Tikrai nesakysiu, nesijaudink- tarė ji.
Nutilusi Susan pažvelgė į mišką, iš kurio ką tik ištrūko. Nusipurčiusi mergaitė tyliai patraukė link Hogvartso pilies, tikėdamasi, kad jos ir Jordan neužklups koks profesorius. apėjusi Gluosnį galiūną, apie kurį pirmą kartą išgirdo knygose, Susan nepastebimai prasmuko pilį.
Manęs nepastebės murmėjo mintyse eidama link pilies.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Nichol Elkhai Syberg Rugpjūčio 13, 2011, 03:08:18 pm
Dohandhan'as nuėjo iki pirmų miško medžiu ir ten sustojo atsipūsti.Oj tiek laiko pramiegojus reiki sanarius pramankštinti. Visas jaučiuosi sustinges.Bet Dohandhan'as Buvo rištyngas džinas taigi ėmė bėkti kur akys užmato į miško vidurį. Kai sustojo jau buvo nubėges gerus dvidešimt kilometrų.Po velnių kokia čia prieblanda. O geras kvapas narcizas. Mano mėgstamiausia gėlė.Dohandhan'as pagal kvapą nubėgo dar kelis kilometrus.Kaškur čia, kaškur čia.Staiga Dohandhan'ui kaškas įkando į koja Dohandhan'as suriaumojo tiek iš skausmo tiek iš įniršio.
- Niekas nedrys kasti džinui!!!- Persiutes Dohandhan'as taip papurtė koja kad tas varkšas gyvūnas ar kas jis bebūtu nuskriejo kelis metrus.Po velnių juk čia džinas. Na dabar jis atsiims kad trukdė man užduoti įvykdyti.Ir Dohandhan'as nuskriejo prie kardadančio tigro kuris kaškodėl buvo baltas. Dohandhan'as užšoko ant džino bet jis buvo greitesnis ir Dohandhan'as tik skaudžiai bumptelėjo į žeme.
- Ah tu išpera prakeikta!!!- Sušuko jis išsisukdamas nuo smūgiu. Kai pagaliau atstūmė džinę nuo saves jis ėmė taip greitai keisti pavidalus kad net negalėjai sužiurėti tada puolė. Ir pataikė jis įdrėskė į tigrui petį, įkando į koja, ir galiasiai visą apibraižė.
- Na kaip tau išpera patinka? Na bet man reikia bėkti pas šeimininką ir atnešti mėlynaji narcizą. Dohandhan'as kaip galėdamas greičiau nubėgo juk sunku bėkti kai tavo koja kraujuoja ir negali pakeisti pavidalo. Bet jam pevyko atsiplėšti nuo džinės.Velniai grieptu kur tas narcizas?Staiga jis pamatė ant žemės augantį. Dohandhan'as su savo letena iškasė narcizą ir pakilo į ora  aišku kol pakilo gerokai apsibraižė bet kas tie idrėskimai džinui? Valio pagaliau pavyko na atgal į uštarnauta poilsi.Dohandhan'as Išskleidė sparnus ir nuskrido Hogvartso link.

((Dante pamokoms))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Rugpjūčio 13, 2011, 04:49:25 pm
Oras miško glūdumoje atrodo, jog susispaudė, suraibuliavo ir staiga iš niekur nieko išryškėjo džino kūnas.
Kelionės.. ak, kodėl jos visad tokios skausmingos... Tai jau pradeda šiek tiek erzinti.
Džinas įžengė į mišką. Tarsi žinodamas kur eiti, jis klaidžiojo užžėlusiais miško takais. Atrodo, kad džinas sklendžia oru - jis nesukėlė jokio šlamesio. Staiga priešais jį iš krūmų išlindo kentauras.
- Man atrodo, jog buvome susitarę, jog Uždraustajame miške tau ne vieta, - prabilo kentauras žemu balsu.
- Aš vykdau užduotį, traukis iš kelio.
- O kas jeigu nesitrauksiu?
- Pats žinai, kokia magija man pavaldi. Serpensortia, - tarė džinas ir ant jo rankų pradėjo raitytis gyvatės.
- Gerai, šįkart duosiu kelią. Tačiau greitai nešdinkis iš čia, nuo tavęs miškui sklinda bloga aura.
- Aura, šmaura, ką tu žinai apie tokias... - mestelėjo Ophiuchus ir nusklendė toliau į miško gilumą.
Galėtų būti šiek tiek agresyvesnių padarų, norėčiau ką nors nužudyti...
Džinas toliau sklendė miško takais. Nors ir sutikdavo žvėrių, vienu rankos kilstelėjimu jie krisdavo tarsi negyvi. Kuo toliau, tuo žvėrių mažėjo, galbūt jie samoningai laikėsi nuo demono kuo toliau. Tolumoje pradėjo kažkas švytėti. Priėjus arčiau, Gyvatnešė pamatė, jog tai buvo narcizų pievelė. Staiga ją apėmė toks miegas, jog atrodė, kad stovėdama gali užmigti.
- Protego, - tarė džinas.
Kvaili narcisizmo kerai, manė, jog mane tai gali sulaikyti.. Man tai nieko baisaus.
- Finite incantatem, - vėl tarė džinas ir visi miegai pradingo. Nuskynęs vieną narcizą, jis šiek tiek pasitraukė atgal. Oras vėl sumirguliavo ir džinas išnyko.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 13, 2011, 05:44:49 pm
Su trenksmu iš liepsnų pasirodė demoniška figūra. Figūra pirma atrodė, kad išlipdyta iš vaško. Ji nejudėjo ir net nekvėpavo, bet po keliu akimirkų pasigirdo isteriškas juokas kuris nuaidėjo per visą mišką. Iš juoko jis net pradėjo raitytis ant žemės. Į jį žiūrėjo keli keistos išvaizdos sparnuoti arkliai. Jie nesiartino artyn jausdami blogą karmą nuo džino.
Lantranny pagaliau prisiminė, kad jo laukia darbas. Nekreipdamas dėmesio, kad jis jau ir taip apsvilęs ir nubrozdintas tų mažų blusų kurios jį sudraskė požemyje. Pagaliau geltonakis džinas apsižvalgė. Miškas buvo MILŽINIŠKAS. Supratęs, kad vaikištant pirmyn atgal tikrai jo neras nusprendė paklausyti Gilberto. Jis skausmingai pasivertė į erelį.
Lėkdamas per mišką jis darėsi to ką galima būtų pavadinti narcizu. Jis niekada nebuvo matęs tos gėlės ir net neisivaizdavo kur jos ieškoti. Na manau tas žolės gabalas turėtu būti spalvotas. Ereliai turėjo vienintelį privalumą, tai buvo tobula rega. Iš aukštai stebėdamas mišką.
Netoli kalnuotos vietos miške jis pagaliau pastebėjo kažką ryškiai tvinksint. Jis pasileido tenai nenorėdamas dar ilgiau vilkinti visos šitos nesąmonės. Bet viskas nebuvo jau taip lengva kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Staigiu mostu jį numušė ne kas kitas, o milžinas kuris sėdėjo ant akmens netoli gėlės. Nutrenktas į medį Lantranny atvirto į savo pavidalą. Jis visas net drebėjo iš įsiūčio. kaip jis drįso.. Kaip jis drįso nustumt mane..?!
Jis greitai pašoko nuo žemės ir suriko:
-Eh bahhano gelawetta!
Iš jo pasklido milžinišką liepsna kuri pataikė tiesiai į milžiną. Jis baisiai įsiuto, bet negalėdamas pastebėti užpuoliko pradėjo griauti viską aplinkui. Nieko negalvodamas demonas pavirto vilku ir šovė kairėn kur buvo gėlė. Vengdamas jo rankų ir kojų jis greitai nukirto gėlę ir šovė į šoną kol jo nepritreškė kaip kokio vabalo. Bėgdamas mišku ant jo nuo medžių vis krito maži vorai kurie labai skaudžiai kandžiojosi. Pastebėjęs, kad milžino jau niekur nebesimato jis atvirto:
-Kawattorina,- suriko jis sukeldamas milžinišką tornadą aplink jį, kurio dėka visi vorai nukrito nuo jo.
Lantranny staigiu judesiu vėl pavirto į erelį ir griebdamas gėlę į dantis nuskrido ežero link.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 01:52:30 pm
Kiek baugoka. Rrr, nebūčiau klastuolė, jei bijočiau.
Rafaela žvalgėsi vietos lauželiui.
Įdomu, nieks nepastebės? Ar sulauksim netikėtų svečių? Kentaurų? Vilkolakių? Hm, būtų įdomu palakstyti po mišką staukdamai. Chi, chi.
Rafaela atsisuko pažiūrėti ar Emillė ateina. Pamačiusi, jog viskas gerai prasklaidė samanas
- Čia bus gerai. Na, Accio šakeles.- krūva šakelių sugulė į vieną vietą.- Incendio.
Šakelės užsiliepsnojo ir Rafaela prisėdo ant samanų. Mostelėjusi Emillei žiūrėdama į ugnį paklausė
- Tai valgom bulves ir pyragėlius? Arne?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 17, 2011, 02:06:55 pm
Emilė slinko paskui Rafaelą braudamasi per krūmynus ir bruzgynus. Jos jau buvo taip giliai miške, jog medžiai buvo visai vienas šalia kito, kartais buvo net sunku prasibrauti. Pagaliau pasiekus kažkokią menkutę aikštelę Rafaela sukūrė laužą, o Emilė išsitraukusi lazdelę iškvietė maistą. Per kelias minutes iš pilies atskrido šešios bulvės, keli kreminiai pyragaičiai, taip pat butelis moliūgų sunkos ir du vienkartiniai puodeliai. Dar nežinia iš kur nusileido peilis ir smegtelėjo į bulvę.
- Rodos, namų elfai apie viską pagalvojo.- Nusijuokė.
Nors visgi eidamos nieko įtartino nesutiko klastuolės neapleido nuojautą, jog kažkas jas stebi ir tas nieko nesutikimas kažką reiškia. Po kelių akimirkų pamiršusi visą savo baimę paėmė bulves ir peiliu jas nuskuto. Baigusi patiesė savo apsiaustą ir sudėjo visą maistą ant jo. Laukdama pasirodant bent kiek žarijų užsižiūrėjo į ugnį, nepastebėdama, kad jai palei dešinę pusę praplaukė kažkoks šešėlis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 17, 2011, 02:43:46 pm
- Kas ten?- paklausė Rafaela taip pat pastebėjusi šešėlį.
Gal pasivaideno? Hm, pasivaideno netinkamas žodis. Juk čia yra šmėklų...
Rafaela pažvelgė į laužą - jame jau atsirado žarijų. Paėmusi bulves įmėtė į žarijas ir įsipylė moliūgų sunkos.
- Nepastebėjai, lyg kažkas būtų mus sekęs? Tikiuosi man tik pasirodė. Nebent ir tu tai matei...
Rafaela apsidairė. Kažkas šmėkštelėjo tarp medžių.
- Laikyk lazdelę paruoštą ir špygą kišenėje,- sušnabždėjo Emillei ir apvertė bulves.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 18, 2011, 11:24:16 am
- Kažkas būtų sekęs?- Pakartojo Rafaelos žodžius. Viduriai užšąlo.
Jos manymu nieko nebuvo baisiau kaip būti užpultam iš pasalų. Kai puola prieš tai pasirodęs gali spėti apsiginti ir sužinoti su kokiu padaru susidūrei. Emilė neramiai apsidairė aukštai iškėlusi lazdelę. Kadangi jau temo įžiebė ją.
- Čia nieko nėra,- Pasakė ramindama netik draugę, bet ir save.- Rafaela, tau turbūt pasivaideno.- Tvirtai pasakė.
Kai ji isipylė į vienkartinį puodelį moliūgų sunkos ir kita ranka jau siekė pyragėlio krūmuose vėl kažkas sušlamėjo. Šįkart tai pamatė ir Emilė. Ranka siekianti pyragaičio nusviro.
- Turbūt vėjas.- Skubiai pasakė, nors šiaip jokio vėjo nebuvo, net plonos medžių viršūnės kyšojo iš miško nejudėdamos.
Bandydama įsiteikti sau, jog tai tik haliucinacijos ir jos vaizduotė vėl prisigalvoja nebūtų dalykų Emilė paėmė kažkokią nulūžusią medžio šaką ir ja pavartė bulves.
- Rodos šita jau iškepusi,- Bakstelėjo į pačią mažiausią bulvę. Pasmeigusi ją su peiliu ištraukė ir perpjovė per pus. Vieną dalį padėjo Rafaelai, kitą pasiėmė sau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 18, 2011, 11:36:50 am
Paėmusi bulvę, Rafaela ėmė ją čiaumoti.
Ne per geriausia mintis buvo iškylauti miške...
Tuo metu vėl kažkas trekštelėjo. Apsimetusi, jog negirdėjo, ji gurkštelėjo moliūgū sunkos ir paklausė Emillės:
- Skanu?
Miške jau buvo tamsu, ir samanotą aikštelę nušvietė tik laužo žarijų šviesa. Rafaelai pašiurpo nugara vėl išgirdus kažin kokius garsus.
Nieko neatsitiks, nieko... Tikiuosi...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 19, 2011, 03:32:23 pm
Kadangi aplinkui jau buvo ganėtinai tamsu Emilė įžiebė lazdelę ir įkišo ją į samanas, kad nenuvirstų, tačiau apšviestų jų "stovyklavietę".
- Labai skanu,- Baigusi čiaumoti pritarė Emilė.
Pabaksnojusi kelias bulves lauže paaiškėjo, jog visos jau pakankamai iškepusios. Įbedusi peilį į bulves ištraukė jas iš laužo. Pusę pasiliko sau, kitą pusę stumtelėjo link Rafaelos.
- Kadangi žarijų jau nebereikia, kad įmeskime dar malkų? Bus šviesiau.- Emilė atsisuko į Rafaelą. Norėjo, kad ši sutiktų, mat šviesoje sėdėti atrodytų bent kiek saugiau, o gal ir jei kas jas užpultų išsigąstų ugnies. Emilei padorojant antrą bulvę visai palei kairį šoną kažkas trekštelėjo, po to pasigirdo kažin koks cypimas. Emilė išmetė bulvę iš rankų ir staigiai nukreipė lazdelę į krūmus. Balsas nutilo, tik krūmuose kažin kas sušlamėjo ir sutrepsėjo. Po keleto minučių nieko nebebuvo girdėti.
- Kas tai galėjo būti?- Paklausė Rafaelos dar vis  neatsisukdama į ją, mat manė, jog padaras bet kurią akimirką gali išlysti. Taip pražiūrėjusi į tą vietą apie dešimt minučių, visgi truputį nusiramino ir atsisėdusi įmetė į gęstantį laužą keletą šakalių. Ugnis įsiplieskė, o Emilė ėmė tvarkyti dar nesuvalgytas bulves.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 19, 2011, 04:04:25 pm
Kas gi ten gelėtų treškėti? Jei tai būtų kentaurai, jie išlystų, o vilkolakiams ne laikas - juk ne pilnatis...
- Tikrai, įmeskime,- apsidairė Rafaela ir atsistojusi ėmė rinkti storesnius pagaliukus, kuriuos vėliau įmėtė į ugnį.
Vėl prisėdusi prie laužo ji sušveitė savo bulves ir gerdama suką išgirdo krebždėjimą kažkur dešinėje.
- Viskas, man tai atsibodo,- sumurmėjo ji,- Lumos
Lazdelei užsidegus ji atsistojo ir pamojo Emillei
- Einam, pagausim tą padarą kuris gąsdina mus. Išgąsdinsim ir mes jį. Homenum revello
Tankmėje pasigirdo cypimas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 19, 2011, 04:32:56 pm
Emilė atsargiai dairėsi aplink. Nors ir įmetus malkų ugnis labiau įsidegė, vistiek už kelių metrų nuo laužo atsispindėjo tik blyškūs ugnies atspindžiai, taigi buvo tamsu nors į akį durk. Klastuolė spėjo, jog ko gero jau turėtų būti po dešimtos, taigi jei dabar sumanytų grįžti į pilį neabejotinai sutiktų Akilandą, o šis prišaukti mokytojus. O tada tik džiaukis išvengus savaitės arešto. Čiaumodama paskutinę bulvę nustebo dėl Rafaelos užsidegimo kažką daryti. Emilė ilgesingai pažvelgė į paskutinį likusį pyragėlį.
- Negalime jo čia palikti.
Klastuolė paėmė pyragaitį, pusę nukando pati, o kitą pusę padavė Rafaelai. Jos įprotis buvo viskuo dalintis. Sukramčiusi visą kremą išsitraukė lazdelę, apsiaustą paliko čia, nes jautė, jog jis tik maišytųsi po kojomis, o vėliau galės prisišaukti jį šaukiamaisiais kerais, arba grįžti ir pasiimti. Nors Emilė labai abejojo ar dar kada norės čia grįžti, paprastai išvykos į Uždraustąjį mišką niekam nesibaigdavo sėkmingai ir nesukeldavo didelio noro grįžti.
- Lumos maxima.
Lazdelė įsižiebė. Kai Rafaela ištarė burtažodį kažkas sucypė.
- Sustink.
Emilė nutaikė į tą vietą, kur girdėjo cypimą. Raudonas žaibas nulėkė, tačiau ar pataikė neaišku.
- Einam patikrint?- Atsisuko į draugę.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 19, 2011, 04:37:16 pm
- Mhm,- sumykė Rafaela pabaigusi pyragėlį.
Einant artyn tankumos darėsi šalčiau.
Psichai? Ne, neišsigalvok Rafe. Bet... Kas?
Jai praskurus krūmus kažkas pašoko ir nubėgo. Tolėliau "pabėgelio", už kokių penkių metrų gulėjo sustingdytas...
Vienaragis.
Bet ne, ne sustingdytas. Jis buvo negyvas, o sidabrinis jo kraujas bėgo per kaklą.
- E... Emille... Aš čia kai ką radau... Kai ką ne visai malonaus,- suvėbleno Rafaela.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 19, 2011, 04:55:19 pm
Emilė mintyse stebėjosi Rafaelos drąsumu, nes šiaip pirmoji eiti kažin ar būtų išdrįsusi. Nusprendusi neatsilikti, nes gali išvis miške likti viena, klastuolė iškelė lazdelę ir žengė draugės įkandin. Nors ir stengėsi eit kuo tyliau kiekvienas krebždėjimas miško tyloje keistai baugino, nesvarbu, kad jį sukeldavo tik Rafaela ar pati Emilė.
- E... Emille... Aš čia kai ką radau... Kai ką ne visai malonaus.- Išgirdo ji Rafaelos balsą.
Nujausdama, kad tai nežada nieko gero Emilė visgi atsisuko į tą pusę. Pakraupusi sustingo iš siaubo. Tiesiai priešais ją gulėjo vienaragis. Negyvas. Galvoje klastuolė bandė atkapstyti ar žino kokį padarą žudantį vienaragius, tačiau galva normaliai nedirbo, o pasamonėn lindo vienintelė žinota istorija apie Voldemortą. Bet jis negyvas. Paprieštaravo pati sau. Visi žino, kad Haris Poteris įveikė jį. Nusprendusi, jog visgi tai negali būti Voldemortas priėjo prie vienaragio ir atsiklaupė. Dar patikrino jo kvėpavimą, tačiau šis tikrai buvo negyvas.
- Nieko prieš tai nematei? Atrodo jis nužudytas visai neseniai, kūnas dar šiltas.- Emilė apsidairė lyg tikėdamasi išvysti logišką šitą vienaragio mirties paaiškinimą, tačiau aplink buvo nepaprastai tamsu ir šiurpiai tylu. Tylą drumstė tik dviejų mergaičių alsavimas. Padaro nesigirdėjo, tačiau nereiškia, kad jis nebuvo šalia.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 19, 2011, 05:04:33 pm
- Prie... Prieš šitą...- Rafaela nesugalvojo žodžių apsakyti negyvą gyvūną.- kažkas nubėgo. Kai praskleidžiau krūmus. Į tankumą.
Tai ne Pats Žinai Kas. Jo nebėra. Gal dar likę Mirties Valgytojų?
- Kas galėjo taip pasielgti? Kas bet kokia kaina nori gyventi amžinai?
Rafaela nustėrusi apsidairė. Aplinkui nebuvo nei vieno įrodymo jog be jų čia dar kažkas buvo. Iškėlusi lazdelę Rafaela apėjo ratą aplink vienaragį.
- Nieko nematau. Be mūsų ir jo,- mostelėjo į vienaragį.- ką dabar darysim? Eiti į pilį nesaugu, nes vos pamatęs mūsų nugaras Jis gali pulti.
Rafaela dar kartą pažiūrėjo ton pusėn kur nubėgo tas padaras. Ten žybtelėjo akys ir sutraškėjus šakoms dingo.
- Emille, stokis,- sušnabždėjo ji.- galime susiglausti nugaromis, kad neužpultų netikėtai. Manau teks gintis.
Pastiprinusi lazdelės šviesą ji ėmė mąstyti apie galimą planą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 19, 2011, 09:44:54 pm
Emilės galvoje sukosi beprotiškiausios idėjos. Kaip visada baimė, sužadinusi jos vaizduotę vertė įsivaizduoti baisiausius dalykus, kad mažų mažiausiai tas padaras sudrąskys jas į skutelius ir suvalgys pusryčiams. Dar prieš akis stojus kraupiam negyvo vienaragio vaizdui Emilė miglotai pagalvojo, jog padaras ko gero išsiurbs kraują ir iš jos bei Rafaelos.
- Ar pastebėjai kokio dydžio buvo tas padaras? Plaukuotas?- Mąsliai paklausė, galvodama kokia gyva būtybė žudo tokius nekaltus padarus kaip vienaragiai.
- Emille, stokis,- sušnabždėjo Rafaela.- galime susiglausti nugaromis, kad neužpultų netikėtai. Manau teks gintis.
- Gerai sakai,- Suskato Emilė ir prisiglaudusi draugei prie nugaros nusuko žvilgsnį aukštai iškėlusi lazdelę bei dairydamasi į šalis. Šone vėl kažkas trekštelėjo. Klastuolė žaibiškai atsisuko, tačiau nieko nebuvo. Emilė nesuprato ko tas padaras jas erzina. Jos manymu neišlysdamas tik dar labiau vertė klastuoles bijoti. Emilė taip drebėjo, jog net visa Rafaela, gausdamasi prie jos judėjo, tačiau gal dėl to, jog ir ji bijojo. Ūmiai priekyje šmėstelėjo dvi kraupiai raudonos akys. Už kelių metrų sumirksėjo vėl. Emilė buvo beišsigąstanti, jog tas padaras moka taip greit judėti, kol nepamatė, jog pirmiau išvystos akys dar vis šviečia.
- Nejaugi jų yra daugiau?- Vos nealpdama sušnibždėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 19, 2011, 10:10:25 pm
- Ne, negali būti. Jų tikrai negali būti daugiau.
Rafaela taip kalbėjo, nors pati netikėjo savo žodžiais. Ji stovėdama nugarą į Emillę drebėjo ir pati. Ne vien nuo drebančios mergaitės, bet ir dėl to, kad bijojo pati. Ir netgi labai.
- Aaa... Ne, jis nebuvo plaukuotas... O gal ir b-buvo,- sumikčiojo Rafaela.
Buvo? Ne? Nepamenu? Tai buvo žvėris? O taip, buvo...
Kažkas vėl sukrebždėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 19, 2011, 10:29:54 pm
- Gali,- Paprieštaravo, nors širdyje norėjo tikėti Rafaelos žodžiai.- Žiūrėk ten.
Parodė į krūmą iš kurio švietė keturios akys.
- Nebent tai keturakis.- Sušnibždėjo, mintyse kurpdama planą, kokiais kerais pasinaudoti.
Emilės akys budriai dairėsi į visas puses ir laiku spėjo pamatyti kaip iš krūmų išlindęs kažkoks lyg ir plaukuotas šešėlis šoko ant klastuolių.
- Protego!- Pakraupusi sužvigo.
Padaras atsimušęs tarsi į neregimą sieną nuskriejo atgal. Emilė ėmė gailėtis kam iškart nestingdė jo, tačiau kai tave puola neaiškus padaras, tikrai nelinkintis nieko gero, vargu ar išeina logiškai mąstyti.
- Ar spėjai pamatyti kas tai buvo?- Nenuleisdama budraus žvilgsnio nuo krūmų tankmės paklausė.
Iš tos pačios tankmės pasigirdo šiurpus urzgimas, o iškart po to širdį veriantis klyksmas. Klastuolė pati nebyliai suklykė, kažkaip miglotai nujausdama, jog antrąjį garsą išleido padaro sekanti auka.
- Manau geriausia bandyti jį sustingdyti.- Vos girdimai sušnabždėjo.- Jei tai pavyks žiūrėsim kaip nešti iš čia kudašių.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 20, 2011, 02:45:43 pm
- Velnias, velnias, velnias.. Emille aš bijau,- prisipažino Rafaela. Ji bijojo, bet jau nebetirtėjo iš baimės.
Ten... Ten buvo... Kas ten buvo? Ne žmogus. Tikrai plaukuotas. Ne voras.
- Emille, klausyk, man rodos ten buvo vilkolakis.
Rafaela pati netikėjo tuo, ką sako. Ji apsidairė. Miške vėl buvo tylu, baugiai tylu.
- Eime.- pamojo draugei ir atsitraukusi nuo jos praskleidė lapus. Nieko. Tyla.
Dar kartą paraginusi Emillę eiti, ji atsisuko ir pastebėjo padarą skuodžiantį tolyn.
- Na palauk, bjaurybe,- sušnabždėjo ji.- Arresto Momentum
Padaras bėgo toliau, tik daug lėčiau. Rafaela išsigandusi pakėlė lazdelę aukštyn  ir ėmė artintis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 20, 2011, 09:56:00 pm
- Ar esi tikra, kad padaras buvo plaukuotas?- Drebėdama paklausė.
Žinoma, ir jai pačiai taip pasirodė, tačiau tikėjosi išgirsti bent menkiausią liudijimą, jog tai ne...
- Emille, klausyk, man rodos ten buvo vilkolakis.
Klastuolė kone nenualpo. Mechaniškai žvilgtelėjo į mėnulį, tačiau dangų buvo užkloję tiršti, tamsūs debesys. To betrūko, kad dar ir pradėtų lyti. Emilė stebėjo dangų, tikėdamasi išvysti jaunatį ar delčią ar dar ką nors, tik ne pilnatį. Deja kai debesys šiek tiek prasisklaidė prieš akis suspindo kaip niekad ryškus mėnulis. Ne tik ryškus, dar ir apvalus.
- Pilnatis,- Emilė suspigo iš baimės ir siaubo.
Kai Rafaela paragino eiti ji vis dar stovėjo tarsi statula. Tik kai antrą kart pasakė "Eime" Emilė suskato ir žengė kelis žingsnius į priekį. Tiesiai priešais jas tolyn skuto kažkoks lyg ir vilko ar didžiulio šuns pavidalas. Klastuolė jau norėjo žiebti jam kerais, tačiau Rafaela ją pralenkė.
-Sustink!
Padarui kirto raudonų kerų pliūpsnis ir jis griuvo ant šono kaip negyvas. Klastuolės pasileido link jo. Staiga išgirdo urzgimą, tačiau tokį garsų, tarsi urgztų nemažiau kaip penki tokie padarai. Emilė sustingo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 21, 2011, 11:24:34 am
- Nesakyk kad jų yra daugiau,- sušnabždėjo Rafaela.
Prie ežero sakiau, kad būtų visai linksma palakstyti per mišką staukdamai. Dabar tai neatrodo juokingai. Anaiptol.
- Manau vėl teks susiglausti nugaromis. Dėl visa ko.
Rafaela iškėlė lazdelę. Aplinkui sužibus daugybei akių, ji nukreipė lazdelę į vienas iš jų ir sušuko
- Petrificus Totalus!
Kažkas tankumyne suinkštė ir nudribo.
Velniava. Ką darysim? Velnias, velnias, velnias. Kad tik pavyktų išnešti sveiką kailį. Kailį... Kudašių, nes nepavykus tikrai reiks nešti kailį
- Emille, tu gal netyčia moki praskiedimo ar panašius kerus?- su viltimi paklausė Rafaela.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sonora Peštukė Rugpjūčio 21, 2011, 11:44:01 am
  Sonora užuot traukusi į savo bendrąjį kambarį, kaip derėtų mažai mergaitei, ypač, kai jos rankinis laikrodėlis rodė bemaž vidurnaktį, pasuko link miško. Žinoma, ji niekad negalėdavo atsispirti naktiniams pasivaikščiojimams prieš miegą. Po gryno oro gūsio ir gero plaučių pravėdinimo miegas imdavo tūkstantį kartų geriau. Tad Sonora ilgai nedvejodama pasuko miško takeliu ir planavo pasivaikščioti pamiške. Tik jos ketinimai, kaip ir visad dažniausiai nebepriklausydavo nuo jos pačios. Eidama koją už kojos ji netikėtai miške išgirdo kažkokius keistus garsus. Kažkur gilumoje, rodos, kažkas kalbėjosi. Tiksliau ne kalbėjosi, o tikriausiai reiktų sakyti, kad garsiai šūkavo. Sonora bandė įsiklausyti, kas ten ką šūkavo, tačiau balsai atrodo buvo giliai miške ir nebegalėjai atskirti kas ką sako, ar kiek žmonių ten yra. Sonora gerą valandėlę besiklausiusi nebeištvėrė ir pradėjo brautis į mišką. Tas mergaitiškas smalsumas niekad nedavė jai ramybės. O kur gi dar ta atmosfera, kai lauke tamsu, savotiškai baugu ir laukia nenumatyti nuotykiai. Taip, tai būtent tai, kam Sonora gyvenime niekad nebuvo atsipyrusi. Besibraunanti per medžių šakas ir krūmus Sonora judėjo garsų link. Tačiau balsai atrodė tikrai toli. Nors jau buvo prasibrovusi per tankmę gerą gabalą kelio, žmonių nesimatė ir mergaitė pradėjo dvejoti savo klausa. Tikrai pasidarė neramu, nes buvo tamsu, lyg durk į akį. Sonora išsitraukė lazdelę ir vienu lengvu burtažodžiu jos gale išsikvietė šviesą. Ši nušvietė gabalėlį kelio ir Sonora tolumoje taip pat kažką pamatė. Ji drąsiai pradėjo brautis šviesos link, visai šalia nepastebėdama kelių žybsinčių akių. Galop prieš jos akis stojo keistas vaizdelis - Emille kartu su Rafaela stovėjo abi susiglaudusios nugaromis ir paklaikusiomis akimis dairėsi aplink. Sonora nusijuokė iš tokio vaizdelio ir priėjusi arčiau garsiai tarė:
  - Eeee, sveikos merginos, ką po galais jūs čia veikiate? - Ji įsisteibelijo į abi mergaites.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 21, 2011, 11:50:36 am
Rafaela atsisukusi pamatė Sonorą. Nors ir norėjo gražiai pasisveikinti, bet negalėjo.
- Sustink,- riktelėjo, kai vienas pavidalas šoko Sonorai ant nugaros.- labas, sveikinu prisijungus prie vilkolakių vakarienės draugijos.
Rafaela karčiai šyptelėjo ir pamojo Sonorai prieiti ir taip pat prisiglausti nugara prie jų.
Atėjo... Nenorėčiau kad ir ją surytų pikti vilkolakiai. Kur tau pikti, išalkę
- Negi nieks nemoka praskiedimo ar skraidymo kerų, a? Protego!
Kitos mergaitės jau pastebėjo kodėl Rafaela taip pasielgė - vilkolakių kompanija išlindo iš tankmės ir ėmė spiestis prie jų.
- Matai, Sonora, mes čia iškylavome ir radome negyvą vienaragį. Dabar mus užpuolė vilkolakiai ir mes, po velnių, nežinom ką daryti...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sonora Peštukė Rugpjūčio 21, 2011, 11:58:09 am
  Sonora sustingo iš baimės, kai galop suprato, kas čia vyksta.
  - Kaip po galais, jūs patekot į šitokį reikalą? - Šaukė ji ir puolė prie mergaičių prisiglausdama prie jų.
  - Aš išgirdau prislopintus balsus, kažkur giliai miške ir tiesiog pagalvojau, kad pažiūrėsiu kas ten, - ji paklaikusiomis akimis aiškinosi.
  - Iš kur jūs iškrapštėt tiek vilkų? - Sonora bailiai sucypė, kai vienas jų grėsmingai urgzdamas puolė artyn.
  - Petrificus totalus! - Vilkolakis su griausmu sustingęs vožėsi ant šaltos žemės.
  Bet toks poelgis, rodos, klaikiai sunervino likusią gaują.
  - Ką darysim? - Sonora žvalgėsi bet kokio išsigelbėjimo.
  Gauja buvo nemaža, tačiau keli jau gulėjo sustingdyti. Tad buvo likę kokie keturi ar penki. Sonora girdėjo jų piktą urzgimą ir šnypštimą.
  Galop jai šovė į galvą mintis ir ji tyliai šnabždėjo ją mergaitėms, nes nežinojo, ar vilkolakiai supranta žmonių kalbą.
  - O jei visos trys vienu metu sušuktume "Bombarda" - gal jie išsigąstų triukšmo ir pabėgtų?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 21, 2011, 12:03:43 pm
- Ne...nežinau, gal ir suveiktų. Nors...
Na, taip, jie išsigąstų, bet kas garantuoja, kad jie neužpuls mūsų einančių į pilį?
- Kaip jums pasiūlymas vią likusį gyvenimą lakstyti vilkolake?- paklausė ji mergaičių. Ją pačią ši mintis kratė, ir ji manė jog tą patį galvoja ir jos.- aš... Gal pabandom juos sustingdyti?
Tooookioos kvailos minties dar negirdėjau. O galbūt ir pavyktų? Dievas žino kas čia bus. Gal niekada nebegrįšim į mokyklą.
- Sustink
Dar vienas per daug drąsus vilkolakis sukniubo. Rafaela apsidairė, lyg miškas galėtų jai pasakyti atsakymą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sonora Peštukė Rugpjūčio 21, 2011, 02:18:57 pm
  Sonora taip pat nukreipė lazdelę ir sustingdymo kerais privertė ant žemės atsidurti dar vieną vilkolakį.
  Na, jei tokiu tempu sugebėsime sustingdyti visus juos, gal ir sugebėsim kaip nors iš čia pasprukti.
  - Rafaela, manau, kad sugebėsim juo visus sustingdyti, pažiūrėk, liko tik keturi. - Sonora bandė išspausti šypseną, tačiau pikti urzgiantys vilkolakiai sėlino artyn.
  Sonora cyptelėjo ir vos iš rankų nepaleido lazdelės, kai vienas iš plėšrūnų staiga metėsi pirmyn. Matyt, buvo labai drąsus. Sonora tarė pirmuosius žodžius, kurie šovė jai į galvą:
  - Vinggardium Levioza!
  Vilkolakis, regis, nesuprato, kas vyksta, nes staiga atsidūrė kelių metrų aukštyje. Sonora net drebėjo iš baimės, tačiau ji galėjo valdyti savo vilkolakį, kurį laikė ore. Vienintelė bėda buvo ta, kad ji nebegalėjo daugiau naudoti jokių kerų ir tai buvo visai neramu, atsižvelgiant į tai, kokia padėtis čia buvo.
  - Eee, merginos, gal kuri galėtų mano skraiduolį sustingdyti? Būčiau labai dėkinga, - pažvelgusi į viršų ji matė, kaip vilkolakis draskėsi ir veržėsi ištrūkti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 21, 2011, 02:45:37 pm
Emilė truputį ilgokai prastovėjo sustingusi iš siaubo, kol galų gale atsipeikėjo ir nutarė imtis kažko, kad vilkai nesuėstų jų.
- Rafaela, ką ten sakei apie praskiedimo kerus?- Paklausė suglumusi truputį.- Galėčiau pabandyti, tik kažin ar tai padėtų.
Apsidairiusi dar kart ir supratusi, jog prie jų prisidėjo dar ir Sonora klastuolė visai nustebo.
- O tu iš kur atsiradai?- Tyliai sušnibždėjo sukdama galvą, kaip galėjo nepastebėti jos ateinant.- Ar kai ėjai čia nematei daugiau nieko įtartino?
- Sustink!- Emilė nutaikė lazdelę į vilkolakį, kurį buvo sučiupusi Sonora.
Krūmuose vėl kažkas sušlamėjo.
- Everte Statum!- Emilė skubiai nukreipė lazdelę į tuos krūmus, juose kažkas dusliai dunkstelėjo ir pasigirdo gailus cypimas.- Petrification.
Nors vieną padarą ir išvedė iš rikiuotės šalimais urzgė dar keletas balsų.
- Manau, sprogdinti neverta,- Tyliai sušnibždėjo Emilė, bet taip, kad girdėtų ir Sonora, ir Rafaela.- Mes esam toli nuklydusios, jie mus tikrai pavytų.
Klastuolė išsigandusi dairėsi aplink. Jautė kaip dreba ir Sonora bei Rafaela. Pati Emilė šiemet turbūt nebuvo patyrusi didesnės baimės ir šiaip nebuvo išškrėtusi kvailesnio dalyko, nei naktį, dar tuo labiau per pilnatį išeiti stovyklauti. Ir dar į uždraustąjį mišką.
- Protego!- Vėl sustigo kai vienas padaras iš šešėlio šoko ant mergaičių.- Ascendio! Petrificus Totalus!
Ant žemės žnektelėjo dar vienas vilkas. Tačiau kitų urzgimas tik pagarsėjo.
- Ką darysim?- Beviltiškai paklausė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sonora Peštukė Rugpjūčio 21, 2011, 09:08:12 pm
  Sonora jautėsi beviltiškai, tikriausiai kaip ir kitos merginos, kurios šalimais drebėjo, kaip ir ji pati.
  Kas po galais, mane čia tempė į šitą vietą, po šimts pypkių. Gulėčiau dabar sau ramiai lovoje, aukštai bokšte, kur mėnulio šviesa apšviestų miegančių mergaičių veidus, o ne šiuos siaubūnus.
  Sonora nusprendė, kad nebegali daugiau taip tęstis.
  - Siūlau judėti, ta prasme, stovėkim susiglaudusios, kaip stovim dabar, tiesiog siūlau po truputį laidant kerus pajudėt pilies link.
  Sonora paleido dar vienus sustingdymo kerus į artėjantį vilkolakį.
  - Iš kur jų čia tiek lenda, nesuprantu? - Ji atrodė tikrai suglumusi, nepaisant to, kad buvo mirtinai išsigandusi.
  - Na kaip? Gal iki ryto ir prisikasim iki pilies. Bet nematau jokios kitos išeities. Nebegaliu daugiau čia stypsoti ir dvejoti ar tapsiu vilkolakio vakariene. - Sonora piktai suraukė antakius.
  - Nebent kuri iš jūsų moka vilkolakių atbaidymo kerus..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 22, 2011, 01:33:25 pm
- Vilkolakių atbaidymo?- Rafaela sukikeno net tokioje padėtyje, nes apie tokius kerus dar nebuvo girdėjusi.
Tuo metu, kai mergaitės mąstė kaip gi apsiginti, vilkolakiai spaudėsi vis arčiau ir arčiau. Kupina nevilties, Rafaela iškėlė lazdelę ir sušuko:
- Protego! Cave Inimicum! Duro!
Dar vienas vilkolakis nukrito akmenio pavidalu, o kiti buvo šiek tiek nublokšti nuo skydinių kerų.
- Klausykit,- sušnabždėjo ji mergaitėms.- jei mes pabandytume mano batą paversti nešykle? Gal pavyktų?
Jei pačiai svarstant šią galimybę, vilkolakiai visvien artėjo, lyg skydiniai kerai jiems būtų ne kliūtis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emille Ann de Flores Rugpjūčio 22, 2011, 03:27:59 pm
Emilė apmąstė abejų mergaičių siūlomus planus.
- Nešykle paversti daiktą labai sunku,- Pakraipė galvą, tarsi sakydama, kad labai abejoja.- Manyčiau mums to nepavyktų padaryti.
Emilės smegenys įtemptai mąstė, kol Rafaela ir Sonora leido kerus į tuos padarus. Nesuprantu, iš kur jų čia šitiek prisiveisė? Bet greitai nebeliko laiko tokiems apmąstymams nes vienas vilkolakis tiesiog šoko ant jos. Klastuolė užuodė nuo jo sklindantį kraujo susimaišiusi su purvu kvapą.
- Sustink,- Paklaikusi suriko, nutaikiusi lazdelę padarui į pilvą. Vilkolakis suglebo ant merginos. Emilė šiaip ne taip nusimetė tą naštą nuo savęs.
- Bėgam,- Paklaikusiom akim stebeilydama į gaują padarų sušnibždėjo Emilė.
Klastuolė kartšligiškai mąstė kokiais kerais geriausia nukreipti jų dėmesį.
- Incarcerous,- Sušuko pamačiusi, jog vienas vilkolakis ruošiasi kibti Rafaelai.
- Protego Totalum.
Tikėjosi, jog šie kerai bent trumpam sulaikys vilkolakius.
- Sprogdinam ir bėgam,- Greitai sumetė planą, pasinaudodama pirmine Rafaelos mintimi.- Aišku, tai jų ilgai nesulaikys, tačiau spėsim bent kiek priartėti prie pilies, po to tą patį galėsim pabandyt dar kartą.- Pašėlusiu greičiu viską susakė, net pati nelabai suprato.- Pasiruoškit.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Rugpjūčio 22, 2011, 03:35:13 pm
Rafaela pusiau nesuprasdama ką sako Emillė, tik linkčiojo ir sutiko su kiekvienu jos žodžiu.
Velnias, negi virsim vakariene kažkokiai vilkolakių gaujai? Neee to nebus...
Mergaitės keip viena sušuko
- BOMBARDA!
Kažkas sprogo, pakilo dulkių ir žoloų bei supuvusių lapų debesis, paskandindamas savyje vilkolakius.
Rafaela apsidairiusi griebė Emillę ir Sonorą už rankų ir ėmė tysti kuo toliau nuo šios vietos.
- Sustink,- dar riktelėjo vienam, nepapuolusiam į sprogusį rutulį.
Rafaela tysė mergaites, nepaisydama kad jos ir pačios gali eiti be jos pagalbos. Po kelių minučių jos atsidūrė miško pakraštyje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 24, 2011, 10:00:48 pm
Daniel kiek paskubomis išėjo iš pilies ir patraukė miško link. Buvo diena, tačiau kiek apsiniaukusi ir į žemę krito dideli ir šalti lietaus lašai. Po velnių ir vėl tas lietus, kiek gi galima. Kaip išeinu į kiemą, taip pradeda lyti... lyja ir lyja... kaip man nusibodo... mąstė mergaitė, kuri šįkart buvo kiek susinervavusi ir rodės supykus ant viso pasaulio, jog šiandien ne toks oras, kokio ji norėtų. Ji ranka nusivalė nuo veido didelį lašą, kuris lėtai juo varvėjo. Savo piktą žvilgsnį ji buvo įsmeigusi tiesiai ir nematė nieko, kas dėjosi aplinkui, nematė nieko, kas gulėjo po jos kojomis. Ji ėjo greitu ir tvirtu žingsniu gilyn į mišką, retkarčiais ką nors sumurmėdama, kai norint praeiti tolyn reikėjo patraukti kelias šakas. Staiga ji pajuto, kaip šlampa jos kojos. Dan sustojo akimirksniu ir pažvelgė žemyn. Ji stovėjo didžiulėje baloje, kuri jai buvo iki kulkšnies. Nekenčiu šitos dienos, kodėl man taip nesiseka! Ji paėjo į balos kraštą, tačiau ten buvo ne itin gyli duobė, bet mergaitė toje vietoje užkliuvo ir griuvo. Daniel sėdėjo visiškai šlapia baloje. Ji visa tiesiog niršo. Žaibišku greičiu atsistojo, apsidairė ir perėjo balą, nes žinojo, jog šlapesne vis tiek nebebus. Ėjo tol, kol rado sausą vietelę, ji ten ir atsisėdo, tačiau čia jos bėdos ir nesibaigė. Sėsdama prie medžio jos apsiaustas užkliuvo už aštrios šakos ir jį perdreskė. Dan gyliai atsiduso. Palietė tą vietą, jautė dilgčiojimą, tačiauji jokios žaizdos nematė, nes nebuvo kraujo žymių. Visa šlapia ji sėdėjo po medžio ir žudikišku žvilgsniu žiūrėjo į tolį.  Dabar aišku, net neprisiminsiu, koks yra tas prakeiktas burtažodis...mąstyk, Daniel, mąstyk...Yra gi Incendio ir...Inflamarae... gaila, kad nėra jokio taikinio šalia... Vėl pasigirdo gilus atodūsis.
-Incendio- tarė mergaitė ir iš jos lazdelės galo pasirodė šilta ugnis, kuri iš lėto šildė mergaitę. Nors kūnas po truputi ir šilo, mergaitė vis dar buvo ne pačios geriausios nuotaikos. Ji dairėsi aplinkui, tikėdamasi, jog kas nors išlįs ir ji galės ant to žmogaus ar net padaro išsilieti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 24, 2011, 11:25:30 pm
Prieš eidamas į lauką prasiblaškyti vaikinas užsuko į pelėdyną. Iš tėvo gavo labai trumpą ir visiškai neaišku laišką.

Citata
Pamiršk ir niekada daugiau apie tai nekalbėk.

Vaikinas buvo paskendęs savo mintyse ir nejuto nei ant jo varvančiu lietaus lašų, nei to, kad nuklydo toli nuo mokyklos. Jis suvokė, kad tai kažką reiškia, bet niekada negalvojo, kad Jo tėtis, kuris NIEKAD neužtyla parašys tik septynis žodžius.

Kokie malonus, net vemt norisi. Aišku tik jie apie tai žinos ir nepasakos. Helenos tėvai irgi nieko nesakys, nes nepalaiko ryšių su tėčiu. Šakės. Sumauta šeimynėlė taip ir norisi susivemti pamačius juos kartu sėdinčius prie Kalėdų stalo.

Vis keikdamas ir keikdamas visus, kad viskas nesiseka, kad dabar lyja, kad neturi dabar kokios bokso kriaušės išsilieti kaip žiobarai daro, kad jis visas šlapias ir nepatenkintas, kad visai išėjo laukan. Lietus vis nesustojo lyti ir vaikino apsiaustas ir plaukai buvo visi permirkę. Pamatęs jog nieko čia jis nepakeis jau norėjo eiti kai pamatė tolėliau šviesą. Jis, aišku, smalsumo turėjo daug. Nieko nelaukdamas nuėjo pažiūrėti kas per kvailys lietingu metu bando užkurti laužą ar tiesiog jų plaukai taip stebuklingai švytėjo. Jau būdamas netoli pajuto kaip stiprus vėjas pradėjo pūsti į jį ir visa liepsna šovė tiesiai į vaikiną. Nieko nelaukdamas jis atšoko su piktu riksmu, bet jo akiniai jau gulėjo kažkur ant žemės. Be akinių jam viskas plaukė. Nieko negalėjo tikslaus įžiūrėti todėl besikeikdamas pritūpė ir pradėjo graibyti žemę rankomis stengdamasis surasti savo akinius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 24, 2011, 11:51:52 pm
Daniel žiūrėjo į ugnį. Po kurio laiko, kai mergaitė ją užsikūrė, liepsna gal net ir pradėjo ja raminti. Jos akys pasidarė kiek žaismingesnės ir lūpų kampučiuose jau matėsi šypsenėlė. Tačiau lietus visiškai nerimo. Nors nebuvo stipraus vėjo ir Dan sėdėjo prie šiltos ugnies, ji retkarčiais sudrebėdavo iš šalčio. Norėčiau dabar karštos arbatos ir sausainių, taip...sausainiai būtų tobula ir pagaliau ji šyptelėjo. Staiga ji išgirdo piktą riksmą. Ji nesuprato iš kur jis, nes rodos aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Daniel krūptelėjo ir atsistojo. Iškart pamatė vaikiną. Iš jo veido buvo galima spėti, jog jis buvo labai piktas. Matyt, ne man vienai sunki diena šiandien arba aš jam kažką padariau su ta ugnim. Bet kaip aš galėjau? Mergaitė vėl žvilgtelėjo į nepažįstamąjį. Jis pagraibomis lietė žemę, kažko ieškojo. Dan stovėjo, kaip įbesta, kol pagaliau ji atsibudo. Kvaiša! ir švelniai trinktelėjo sau per galvą. Ji pasilenkė ir paėmė nuo žemės akinius, kurie buvo prie pat jos kojų. Daniel juos nuvalė ir priėjusi prie vaikino ištiesė jam ranką.
- Aš...aš labai atsiprašau, net nesupratau, kas čia nutiko,- jau maloniu balsu tarė ji, nors viduj ji jautė kažką, ką kuo greičiau reikia išleisti iš savęs. Dan uždėjo vaikinui akinius,- nemačiau tavęs,-gūžtelėjo pečiais ir nužvelgė vaikiną. Atsiduso,- nesitikėjau, kad čia gali kažkas vaikščioti tokiu metu. Išvis ko tam miške visi nematę? Kai tik nueinu, taip kažkas atsivelka, atrodo, kad niekur kitur vietos nėra,- jau piktai burbuliavo ji sau po nosim,- kaip mane viskas užkniso,- kiek garsiau tarė ir atsiduso,- taigi iš kur tu čia atsiradai? - jos malonus balsas lyg išgaravo. Ji žengė atgal nuo vaikino ir grįžo prie medžio prie kurio sėdėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 25, 2011, 12:10:59 am
Vaikinas nebuvo girdėjęs šio balso, bet ir negalėjo. Mokykloje mokėsi tūkstančiai mokinių kuriu jis veidu net neįsiminė. Pajutęs savo akinius jis juos greitai pasitaisė nenorėdamas vėl pamesti. Jo akys pro akinius vėl atrodė raudonos, o ne gelsvai raudonos. Pro akinius jis vėl matė kas darosi aplinkui ir nepatenkinta merginos veidą ant kurio tiesiog buvo parašyta "dink pagaliau iš čia".
Nenorėdamas ilgai aiškintis jis nusipurtė vandenį nuo plauku lyg koks katinas ir suprunkštė
-Nemanau panele, kad jūs labai domina, ką aš čia darau ir kodėl čia. Be to tokia surūgusi veido mimika labai gerai pasako, kad visiškai nenori kalbėti, bet vis tiek "mandagumas" neleidžia to nepaklausti, ar ne?- Jis kiek šyptelėjo ir vėl tęsė.- Nesivargink aušindama burnos jei visai to nenori.
Vaikinas jau pasisuko išeiti iš tos vietos nenorėdamas toliau tęsti beprasmišku kalbų su nepažįstama kuri per daug gerai apie savo galvoja.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 25, 2011, 12:41:17 am
Daniel neatitraukė žvilgsnio nuo nepažįstamojo vaikino. Vos jam išsitiesus Dan jį nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ir tik tada ji pastebėjo, jog ant jo juodo apsiausto labai patogiai išsiraizgiusi žalia gyvatė. O, klastuolis. įdomu... Kai vaikinas nusipurtė vandenį nuo plaukų ir suprunkštė, ji šyptelėjo. Pagaliau ji išgirdo jo balsą. Daniel jo klausėsi, įdėmiai žiūrėjo į jo akis. Rudos? Ne... Raudonos? Raudonos akys...gražu ji atsiduso Kaip seniai mačiau raudonas akis, mmm, o ant jo kaktos yra randas? Ar kas? Nesvarbu. Būtų visai panašus į Harį Poterį tik skirtumas toks, kad jis raudonų plaukų ir jaučiu charakterių skirtumas milžiniškas Kai ji išgirdo apie mandagumą, nenorėdama krūptelėjo.
- Nesivargink aušindama burnos jei visai to nenori.
Tai taręs jis jau sukosi eiti. Dan stovėjo, kaip įbesta. Ji nežinojo nori ji su juo bendrauti ar ne. Turi ji tam nuotaikos, nepradės ji rėkti, o gal ji po akimirkos taps liūdna. Ji pažvelgė į dangų. Saulės visiškai nesimatė, bet lietus buvo nurimęs. Tačiau miške buvo tamsu beveik taip kaip naktį. Mergaitė suprato, kad ji nenori čia likti viena, bet niekaip nesusimojo ką jai reiktų sakyti klastuoliui, kad tai jį sulaikytų.
- Tavo gražios raudonos akys,- sušnabždėjo tiek, kad vaikinas galėjo išgirsti,- beje neaušinčiau burnos, jei nenorėčiau, o mandagumas vis dėl to todėl ir egzistuoja,- ji gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 25, 2011, 01:10:21 am
Paskutiniai lietaus lašai nuslydo vaikinui nuo veido.

- Tavo gražios raudonos akys, beje neaušinčiau burnos, jei nenorėčiau, o mandagumas vis dėl to todėl ir egzistuoja

 Jis atsisuko ir pažvelgė į merginą. Ji atrodė sumišusi ir nežinojo ką čia daryti. Tiesiog ramiai ir kiek liūdnai šypsojosi.

-Mano akys nėra gražios,- atrėžė vaikinas niekad nemėgdamas tos spalvos. Jam raudona visada asocijuojasi su krauju ir purvu. Todėl visada stengiasi išvengti veidrodžiu ir nepageidautinu susižavėjimu.

Vaikinas kiek patylėjo ir nuėjo arčiau ugnies. Liepsna keistai pradėjo šokinėti arčiau vaikino, bet jis ją tiesiog stebėjo.

-Tas 'mandagumas' man labiau kaip kažkokia pareiga skamba, kuria reikia atlikti norint nepasirodyti blogai.- jo akys švietė tame niūriame miške.- Galėčiau paklausti Jūsų to paties gerbiamoji. Ką veikiate viena, šlapia miške?

Vaikinas žiūrėjo merginai į akis, po to nusisukdamas toliau stebėjo ugnį ir susimąstęs nusišluostė kairia ranka paskutinius lašus nuo veido. Tik dabar jis pajuto per ranką persmelkiantį skausmą. Ranka buvo nubrozdinta iki kraujo

Tikriausiai kai tą ugnis puolė kažkur atsitrenkiau.

Jis kaip katinas dar nepatenkintas burbėjo sau kažką panosėje, bet pabandė nosinę užrišti kraujuojančia ranka, kas labai sunkiai sekėsi net dantimis, nenorėdamas sutepti likusiu švariu drabužiu.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 25, 2011, 01:01:51 pm
Daniel labai tikėjosi, jog vaikinas pats susivoks ir nepaliks jos čia vienos, nors ji šiandien buvo kitokia nei visada ir jai norėjosi nuveikti kažką kitokio nei visada. Todėl joje virė labai skirtingi jausmai. Tai jai atrodė, kad tikrai būtų geriau, jog raudonasis berniukas liktų ir gal jie vis dėl to surastų bendrą kalbą, nors kol kas mergaitei klastuolis ne itin patiko. Tačiau po akimirkos vėl ja užvaldo kitokios mintys, jog nieko aplinkui jai nereikia, kad ji nori būti viena, nors pati realiai suvokia, kad jai tai pačiai greitai nusibos. Nors Daniel kiek šypsojosi, ji stovėjo sumišus ir buvo aišku, jog nepažįstamasis tai pastebėjo. Dan žvilgsnis klaidžiojo nuo vieno medžio prie kito, nuo vaikino akių prie kojų. Mergaitė vis dairėsi ir dairėsi lyg kažko laukdama, nors žinojo, kad niekas čia tikrai neateis.
Pagaliau vėl prakalbo vaikinas. Jo balsas nebuvo labai išskirtinis, tačiau čia, miške, viskas skambėjo kitaip.
- Mano akys nėra gražios.
Piktai atrėžė ir nuėjo prie ugnies, kuri vos jam žengtelėjusi arčiau šoko prie vaikino, tačiau klastuolis į ją žvelgė šaltakraujišku žvilgsnius, bent jau taip atrodė mergaitei. Dan vis dar nenuleido akių nuo jo. Jam atėjus čia, kur ji visiškai nesitikėjo nieko sutikti, mergaitė suprato, kokia dabar pasimetus yra, o jai nepatinka nežinoti sprendimų, matyt, todėl ji ir jautėsi suerzinta. Žiūrėdamas į ugnį vaikinas kažką prakalbo apie mandagumą. Ir vėl jis... gerai, kad žmonės bando būti mandagūs, pareiga ar ne... mandagumas ir yra mandagumas ji atsiduso išgirdusi klausimą ir pajuto kiauriai smelkiantį vaikino žvilgsnį, kuris truko neilgai, bet Dan nuo to buvo tik geriau.
- Pareiga ar ne, bet... matyt, toks klausimas iškyla automatiškai, nes oras eiti pasivaikščioti į mišką tikrai nebuvo iš geriausių,- žvilgtelėjo į klastuolį, jog pamatytų, ką jis daro. Nors Dan ir ruošėsi kažką atsakyti į jo klausimą ką ji veikia čia ,miške, suprato, kad jos būtų klausęsi tik šalia stovintys medžiai, nes vaikinas kažką labai burbuliavo sau panosėj ir bandė užrišti nosinę ant rankos. Mergaitė nebuvo pastebėjusi jokio įbrėžimo ant jo rankos prieš tai, tačiau ,matyt, vėl tas pats mandagumas vertė ją pasiūlyti klastuoliui pagalbą. Ji priėjo prie vaikino ir iš jo rankų švelniai ištraukė nosinę. Dan jautė jo žvilgsnį, kuris tiesiog ėjo kiaurai, tačiau toliau rišo medžiagos gabalėlį. O jo ranka išties šiek tiek kraujuoja... ji atsiduso.
- Nemanau, kad tau ta nosinė padės,- tarė,- vis dėl to vis geriau negu nieko,- šįkart ji nusišypsojo nuoširdžia šypsena ir baigė rišti nosinę. Dan ištiesė ranką siekdama savo kuprinės. Ko ji ten ieškojo, matyt, pati nesuprato, tačiau rado pati geriausią vaistą nuo visų ligų - šokoladą. Mergaitė jį ištraukė ir atpakavo.
- Pieniškas su riešutais, mėgsti? - atkišo vaikinui šokolado plytą, pati rankoje jau laikydama gabalėlį,- labai skanus,- iš jos balso jau buvo dingęs kažkoks sunkumas ir ji vėl šnekėjo lengvu ir švelniu balsu.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 25, 2011, 04:27:50 pm
Vaikinas į ją keistai pažiūrėjo
Tai vos neverkia, tai liūdi, tai nori galva į medį trankyti, tai šypsos lyg niekur nieko.. Nesuprasiu aš merginu
Jis atsiduso ir pajuto pagalbą aprišant ranką. Jis kaip visada tyliai ir nenoriai burbtelėjo "ačiū" ir įsikišo ranką į kišenę. Prieš jį mergina ištiesė plytelę šokolado.
- Pieniškas su riešutais, mėgsti?
Mergina vėl atrodė rami lyg niekur nieko. Gilbertas mėgo saldumynus, be to jam tai padėdavo kai būdavo susinervinęs ar pavargęs.
-Taip mėgstu šokoladą ir šiaip viską kas saldu,- ramiai atsakė vaikinas valgydamas merginos paduota šokoladą.
Jie kiek stovėjo vėl tyloje. Vaikinas jautė laužo ugnį, bet jį ne šildė, bet atvirkščiai šaldė vaikiną.
-O dėl tavo klausimo ką aš čia veikiu manau turėtu būti toks pats atsakymas kaip ir tavo. Norėjau pabūti toliau nuo visų. Deja pasirinkau tikriausiai ne tą vietą,- ramiai atsakė jis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 25, 2011, 07:11:10 pm
Daniel visiškai nepatiko vaikino žvilgsnis. Jis visą laiką priversdavo mergaitę jaustis nejaukiai. Apskritai, šis klastuolis atrodė labai atsparus žmonėms, kurie bando būti su juo draugiškais. Stengtis būti draugiškai ,matyt, su tokiu visiškai neapsimoka. Dan atsiduso. Ji galvojo, kad po šokolado žmonės tampa nors kiek ramesni ir malonesnis, tačiau šįkart tai nepasitvirtino. Nors vaikinas tikrai labai noriai pasivaišino skanėstu nuo to malonesnis nei kiek netapo.
- O dėl tavo klausimo ką aš čia veikiu manau turėtu būti toks pats atsakymas kaip ir tavo. Norėjau pabūti toliau nuo visų. Deja pasirinkau tikriausiai ne tą vietą.
Tarė jis ramiu balsu. Daniel nepažįstamasis atrodė kažkoks atšalęs, tačiau jo veidą gyvino jo raudono plaukai ir akys. Jeigu jis nenori čia būti, niekas jo čia ir nelaiko. Aš nekalta, kad jis čia atsivilko. Pririšusio dabar aš jo nelaikau, galėjo jau seniausiai išeiti ir susirasti tą vietą, kurioje galėtų būti toliau nuo visų. Gal man pačiai geriau dingti iš čia, nes kaip matau bendravime su juo progreso nebus, o daugiau kažko darytis man nebesinori... mąstė Dan.
Jiedu stovėjo tyloj. Girdėjosi tik kaip tyliai spragsi laužas. Mergaitė pažvelgė į berniuką. Jis grifukei atrodė abejingas visam pasaulio ir per daug pasitikintis savimi. Pasikėlęs matyt ir tiek, todėl matyt bendravimo iš tokių žmonių tikėtis nereikia Ji dairėsi aplinkui lyg laukdama kažkokio išgelbėjimo. Ar ko nors ateinant, kad pabaigtų nejaukią tylą ar... mergaitė laukė bet ko. Jai būtų tikę net sulaukti pačių nelaukiamiausių miško padarų, bet tada bent jau ji nejaus žudančio klastuolio žvilgsnio, kuris tyloje tiesiog kiaurai ėjo per ją.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugpjūčio 25, 2011, 08:11:45 pm
Vaikinas vis tylėjo ir tylėjo. Mergina irgi tylėjo ir nieko nesakė. Klastuolis matė kokia sutrikusi mergaitė buvo ir kaip jos mintys tiesiog buvo parašytos jai ant kaktos. Žiūrėdamas į ją jam kuo toliau tuo labiau darėsi juokinga visą šį situacija, kol galiausiai prapliupo juoktis taip sutrikdydamas mergina dar labiau.
-Ne tu matytum savo veido išraišką.- Bandydamas susilaikyti išrėžė vaikinas,- čia verta buvo pamatyti.
Po kiek laiko jis pagaliau susitvardė, bet jau šypsodamasis. Jis pradėjo eiti pilies link. atsisukęs dar tarė:
-Nesiįjaudink. Išeinu. Žiūrėk, kad kokie pikti šunys nesuėstu netyčia.
Eidamas jis vis kikeno pamiršęs visas savo problemas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Rugpjūčio 25, 2011, 08:39:50 pm
Daniel išties sutriko, kai vaikinas pradėjo juoktis visiškai netikėtai. Kol galiausiai jis pasakė, jog jai vertėtų pamatyti savo veido išraišką. Tai mergaitė kiek supykdė, tačiau ji vaikinui nieko nespėjo pasakyti, nes jis kažką burbtelėjo ir nuėjo pilies link. Dan neturėjo jokio noro paklausti jo vardo, kad kitą kartą žinotų, jei jį susitiks. Ji tikėjosi, kad daugiau niekada gyvenime neišgirs šio juoko koridoriuj ir daugiau nebeteks susidurti akis į akį su šiuo klastuoliu. Mergaitė norėjo tik kad jis kuo greičiau dingtų iš čia. Ir dabar ,šią akimirką, ji suvokė, kaip labai ji to nori. Kai vaikinas nuėjo ir jo jau nebesimatė, Daniel šyptelėjo. Tegul tik jį kokie vilkai suėda... Iš kur tokių žmonių. Nors... Ai, tegu gyvena. Man jis netrukdo ji priėjo prie savo lauželio. Gal vis dėl to ir man reikia jau traukti iš čia? Darosi tikrai nebeypatingai jauku. Miško glūdumoje buvo jau gan tamsu, o laužo šviesa nebebuvo ypatingai ryški. Ji baigė gesinti laužą ir liko visiškoje tamsoje.
- Lumos- sumurmėjo, kai išsitraukė savo lazdelę iš apsiausto. Šviesa nebuvo itin ryški, tačiau Dan aiškiai matė kelią ir taip pat tokia šviesa leido jaustis jaukiau. Pasiėmusi savo kuprinę ji taip pat pasileido pilies link, vildamasi, kad pakelėj nesutiks, ko nors kas galėtų sukelti kokį nors pavojų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 31, 2011, 05:40:09 pm
Uždraustajo miško vidury, girdėjosi žingsniai. Atrodė,jog eina kokios kelios stirnaitės ar... Bet,ne. Čia tylomis ir po truputį žingsniavo Merė su Alfu. Nors jie ir buvo susikabinę,mergaitei vis tiek nebuvo labai jauku.
Būk drąsi. Esi ne viena. Juk pati norėjai patirti nuotykių. Štai ir gavai.
- Alfai,nebijai?- paklausė Smit pašnibždomis,kad niekas negirdėtų,- man tai šiek tiek baugu. Nors dabar,bent jau mūsų draugystę sustiprinsim nuotykiais...
Netikėtai medžiai sušlamėjo ir už jų pasirodė šešėlis. Didelis ir baisus. Mergaitė išsitraukė lazdelę ir drebančiu,bet tuo pačiu metu, taisyklingai ištarė burtažodį:
- Homenum revelio !
Ištarus burtažodį,pasirodė... Kentauras.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 31, 2011, 06:08:54 pm
-Alfai,nebijai?-Berniukas išgirdo šiuos žodžius iš šono.Miške tvyrojo amžina migla.Amžina.
-Nežinau,-iškvėpė Alfas.
Grifiukui norėjo surikti,tačiau kažkas sulaikė.Galbūt baimė...
 Kentauras buvo tamsiais plaukais ir šviesiai žaliomis akimis.Jos švietė lyg žiburėlis.
-Ooo...Sveiki.Tikiuosi nieko blogo jei mes čia pasivaikštinėsime?-Tyliu ir nusikaltusiu balsu paklausė Alfas.
Kentauras nusilenkė ir žemu,išdidžiu prabilo:
-Labas,labas.Mokiniai iš mokyklos...Seniai tokių nemačiau.Keista ar ne?-pirštu parodė Kentauras į dangų.Jame skaiščiai švietė Venera. - O taip,neprisistačiau.Aš-Goromas...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 31, 2011, 06:22:55 pm
Mergaitė nusiramino.
Jei Alfas,taip ramiai bendrauja su kentauru,tai ir aš nuo jo neatsiliksiu.
- Goromas... Mmm,labai gražus vardas. Aš Merė,čia Alfas,- Smit linktelėjo grifiuko pusėn.
- Alfai,o jis visai nieko,bet gal eime toliau. Nenoriu čia ilgai užsibūti. Juk paskui dar labiau sutems,o mums dar reikia grįžti į mokyklą,- pasilenkusi prie berniuko,pašnibždomis ištarė Merė.
Taip. Pakėlus galvą į viršų. Pro medžių viršūnes,galėjai pamatyti šviesiąją Venerą. Ji taip ryškiai švietė,jog kur nekur,parodydavo ir kelią. Deją, tiršta migla išviso klaidino. Tad vaikščioti čią po vieną,nelabai buvo gera mintis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 31, 2011, 06:32:03 pm
Ko čia skubintis? Štai atsirado būtybė - kentauras.Ir visai malonus...
Alfas norėjo prieštarauti,tačiau linktelėjo Goromui ir nupėdino toliau.Eidami vis tolyn jie matė,kad medžių vis daugėja.Toks reiškinys atrodė keistas.Bent jau Alfui.
-Nejudėk,-Sušnypštė grifiukas. -Palauk.Apsidairyk.Stebėk.Jei nepamesi iš galvos šių trijų žodžiu, gal pasiseks išgyventi dar keletą minučių,-Alfas giedrai nusišypsojo.Tas šypsnis visiškai netiko prie aplinkos.
Berniukas apsidairė ir tvirtai žengė žingsnį.Ramu,o tada...
 Tamsus pavidalas išlindo iš už krūmo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Loras Lanisteris Rugpjūčio 31, 2011, 06:40:34 pm
Tamsus pavidalas buvo ne kas kitas kaip mokytojas - Christian de Shevrez.
- Sveiki, ar ne laikas miegoti? - tyloje nuskambėjo vienišas klausimas.
Vaikai sutrikę žiūrėjo į profesorių, tuo tarpu šis tarė:
- Spėkite, kodėl uždraustasis miškas uždraustas?
Transfigūracijos mokytojas nusišypsojo ir tęsė:
- Nu, ką palydėti man atrodo teks jus į mokyklą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 31, 2011, 06:45:02 pm
Merė ėjo šalia Alfo. Jai buvo baisu,bet tuo pačiu ir įdomu. Ją lyg kažkas ir traukė į miško gilumą. Vis toliau ir toliau...
- Nejudėk,- netikėtai tarė grifiukas,- palauk.Apsidairyk.Stebėk.Jei nepamesi iš galvos šių trijų žodžiu, gal pasiseks išgyventi dar keletą minučių.
- Eiii,negąsdink manęs,- mergaitė nejuokais sunerimo. Ir dar tas berniuko šypsnis. Jis jai visai nepatiko.
Ir štai, sušlamėjo krūmas,už jo pasirodė... mokytojas.
Ne. Tas transfigūracijos mokytojas ir vėl viską sugadino. Kaip visada. Tegul jis nesistebi,kodėl nelankau jo pamokos....
- O,laba diena,mokytojau,- Merė stengėsi maloniai nuteikti balsą,deja jai pavyko tik šnypštelėti,- ką jūs čia veikiate. Ai,man tai nerūpi. Tai jūs sakote,jog mus palydėsite į mokyklą...? Na,šiaip man nereikia jūsų palydėjimo,bet jei jau taip norite. Na,ką,Alfai,mūsų kelionė baigėsi.
Švilpiukė klastingu žvilgsniu pažvelgė į berniuką. Ji jau turėjo surezgusi mintį...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Rugpjūčio 31, 2011, 06:53:16 pm
-Daugiau niekada nenusižengsiu taisyklėmis.Atsibodo amžinai įkliūti...Gal reikėtu jį sustingdyti ir ištrinti atmintį?-tyliai šnibždėjo Alfas.
Kvailas,senas krienas,kriošena,sumautas kvailys,bambeklis,taisyklių manijakas...
Alfas pažvelgė tiesiai į mokytojo akis.
-Klausykite,sere.Aš kaltas.Aš sumaniau šią ekskursiją ir priverčiau Merę eiti.Bauskit mane...Neskirkite jokios bausmės Merei...Prašau..?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Loras Lanisteris Rugpjūčio 31, 2011, 07:00:28 pm
Profesorius pradėjo garsiai juoktis, baigęs paplekšnojo Alfui per petį ir tarė:
- Aš gi neketinu jūsų išspirti iš mokyklos. - Christian plačiai nusišypsojo mokiniams - kadangi aš ne jūsų koledžo vadovas bausti jūsų negaliu. Bet, kaip mokytojas turiu pasirūpinti, kad nenusižudytumėte šitame miške. Juk čia pavojinga. Man, kaip varno nago koledžo vadovui visiškai nerūpi ar jūs slampinėjate po mokyklą, bet į mišką, kad jūs man nė šiū.
Mokytojas pažvelgė į du balandėlius. Ak, o buvau pažadėjęs sau nekliudyti meilei, na ką padarysi ,- pats sau mintijo ūsuočius.
- Taigi iki durų keliaukite su manim, o nuo ten marš kur norite, tai yra į savo koledžus, - mirktelėjo dėstytojas - ir į šoną patraukęs didelę medžio šaką praleido damą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Mere For Smit Rugpjūčio 31, 2011, 07:18:41 pm
Nekenčiu šio mokytojo,nekenčiu šio mokytojo,nekenčiu šio mokytojo... Tai Merė vis kartojo ir kartojo. Jam juk būtina buvo įsikišti? Būtina? Nekenčiu jo. Tegul jis prasmenga skradžiai žemej ir daugiau niekada negadina nuostabių gyvenimo akimirkų. Niekada.
Pagaliau,mokytojas baigė savo paskaitą apie draudimą vaikščioti uždraustuoju mišku ir patraukęs didelę medžio šaką,praleido Merę.
- Ne,ačiū. Aš pati galiu. Eikit jūs. Juk,gerbiamas profesorius esat...- Smit norėjo pasakyti labai senas,bet tai nutylėjo.
- Alfai, šis...- Merė linktelėjo galva į mokytoją,- Ah... Jis visada viską gadina. Negali ramiai pabūti Hogvartso mokykloje,paskaitinėti ten savo knygas ir enciklopedijas. O tai ne. Būtinai reikėjo jam čia ateiti ir sugadinti viską. Viską.
Taip mergaitei bekalbant,jie visi: du mokiniai ir mokytojas, žingsniavo į pilį...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 15, 2011, 03:30:23 pm
Evans stovėjo miško viduryje ir klausėsi, kas dedasi aplink. Už kelių žingsnių buvo girdėti bendražygių lėtas alsavimas, medžių viršūnėse karts nuo karto sutraškėdavo voverės užkabinta šakelė.
Tas Arcari su savo užduotimis.. kitą kartą gal eime susikauti su Cerberiu?
Miškas snūduriavo. Nebuvo girdėti nei paukščių giesmių, nei jokių garsų, kuriuos sukeltų bėgiojantys žvėreliai. Tai šiek tiek klastuolę šiurpino, tačiau ji neprarado savo budrumo.
Čia kaip tyla prieš audrą, heh.. Galėjo Arcari bent jau pasakyti, kur to prakeikto devoro ieškoti, o dabar.. miškas tai didelis, o šaukiant, manyčiau, jis nepasirodys.
Staiga merginą apėmė negera nuojauta. Ji atsisuko į bendražygius ir sušnibždėjo:
- Gal dingstam kur nors toliau, man čia nep... - Evans nespėjo pabaigti sakinio, nes tylą pertraukė lapų šlamesys ir ant žemės trakšinčios šakos. Mergina staigiai atsisuko į tą pusę, iš kur sklido garsai, ir, iškėlus lazdelę, laukė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugsėjo 15, 2011, 06:58:45 pm
Gilbertas niekada nesijautė labai puikiai kai tekdavo keliauti į uždraustąjį mišką. Visad turėjo keista nuojauta, kad jį kažkas stebi.Aišku tai nebuvo tik nuojauta. Miške knybždėte knybždėjo visokiausiu padarų todėl tai nebuvo labai keista. Tačiau šiandien jis nejautė niekeno akių žiūrinčio į jį iš tolo.
Jis matė, kad klastuolė Evans irgi jaučia kažką nelabai gero miške.
Reiškia ne man vienam čia paranoja
- Gal dingstam kur nors toliau, man čia nep...
Jis išgirdo kažkokį traškėjimą miške. Mergina jau pasiruošė lazdelę, bet vaikinas pasakęs tik "nejudėkite" paėmė nuo žemės akmenį ir metė jį kuo toliau nuo jų. Padaras stebėtinai užkibo ir pasileido paskui garsą.
-Judam kol jis nesuprato, kad ten ne mes,- jis nelabai laukė todėl ragindamas pajudėjo pirmyn, šį kartą jau tvirtai laikydamas lazdelę rankoje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 18, 2011, 02:15:33 am
Evans jau norėjo šauti kokius nors atsitiktinius kerus į krūmus, kai išgirdo Gilbertą sakant:
- Nejudėkite.
Paėmęs akmenį, jį metė kuo toliau nuo jų, ir visas traškėjimas nukeliavo į tą pusę, kur Gilbertas numetė akmenį.
Phew, būčiau tik dar labiau jį įsiutinus..
- Judam, kol jis nesuprato, kad ten ne mes, - tarė vaikinas ir pajudėjo pirmyn. Evans sekė paskui jį. Ji brovėsi pro įvairias šakas, kurios draskė merginai rankas, kelios jų įbrėžė veidą, bet nei viena žaizda nestabdė komandos ir jie po truputį skyrėsi kelią į priekį. Merginą vėl apėmė bloga nuojauta ir ji ranka sustabdė Gilbertą.
- Ššš, palauk čia.
Paėjusi kelis metrus ji praskleidė proskyną dengiančius krūmus ir pamatė ten tūnantį milžinišką vorą.
Na, dabar bent jau matom, kaip jis atrodo..
- Man atrodo, kad ten jis. Ką darom? - sušnibždėjo Evans bendražygiams.


((būtų smagu, jei įsijungtų visi, kas sudaro komandą))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Jane Abbott Rugsėjo 18, 2011, 09:37:52 pm
Jane tyliai pėdino už klastuolių, dairėsi, klausėsi viską apžiūrinėjo, bet tylėjo. Ji buvo pasiryžusi atlikti užduotį. Jane buvo susikaupusi ir akylai stebėjo kiekvieną medelį, krūmeli. Nors ir stengėsi viską įžiūrėti ji nepamatė sudrebėjusio krūmo ir ėjo ramiai toliau. Ji įsmeigė akis į Ema ir Gilbertą einančius priekį.
- Po velnių, kas jiems užėjo, kaip nesavi. Žinau čia miškas ir Uždraustasis, bet gi nieko nėra...
Staiga ir Jane kažkaip ne taip pasijautė ir jau norėjo atsiimti savo žodžius.
Ema staiga susijaudinusi tarė:
- Gal dingstam kur nors toliau, man čia nep...
Staiga sušlamėjo lapai ir tai tikrai nieko gero nereiškė.
Evans išsitraukė lazdelę, bet Gilbertas grupei tarė:
- Nejudėkite.
Jane išsigandusi sustingo, bet stebėjo kas dedasi. Jis pasiėmė nuo žemės akmenį ir stipriai metė jį kuo toliau nuo jų.
-Judam kol jis nesuprato, kad ten ne mes,- ir nudūmė tolyn.
Jane dar palūkėjo ir matė kaip bendražygė ėjusi šalia Gilberto praskleidė krūmus. Jane pajūdėjo prie jos ir žvilgtelėjo pro ją. Toiau nuo jų uostinėjosi voras.
-Man atrodo, kad ten jis. Ką darom? - sušnibždėjo Evans.
-Mmm., o kokius kerus sakė profesorius, kur galį šitą šlykštų vorą nužudyt? Lyg kažkokie Flipendo ,- Ema krūteplėjo turbūt nemanė, kad Jane taip arti.

Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: wikka Rugsėjo 19, 2011, 01:40:48 pm
Isabella sekė komandos draugus ir apžiūrinėjo kiekvieną krūmelį.  Kai nieko įtartino nepastebėjo baigė stebėti krūmus. Isabella tyliai aiktelėjo kai sutraškėjo medžio šaka ir pamatė, kad yra labai atsilikusi nuo klastuolių. Ji greitai juos pasivijo ir išgirdo keistą garsą. Tai ne jis, tai ne jis. drąsino save mergaitė. Tada Isabella pamatė, kad grupės nariai į kažką žiūri. Ji pasilenkė ir pamatė... milžinišką, šlykštų vorą.
-AAAAAAA.-garsiai suriko. Isabella nebijojo tamsos, aukščio, vandens ar dar ko nors kito, bet ji bijojo vorų.
-Man atrodo, kad ten jis. Ką darom? - sušnibždėjo Evans.
-Mmm., o kokius kerus sakė profesorius, kur galį šitą šlykštų vorą nužudyt? Lyg kažkokie Flipendo.
Išgirdo Isabella išsitraukė lazdelę ir suriko:
-Filipendo!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugsėjo 19, 2011, 03:24:06 pm
Vaikinas matė, kad viskas kuo toliau tuo labiau keistai keičiasi. Krūmuose pasirodė milžiniškas voras į kurį merginos pataikė kerais. Užmušt jo nelabai išėjo, tačiau leisgyvi tikrai pavyko palikti. Bet tai nebuvo pabaiga. Voras pradėjo leisti keistus garsus.
Čia jau nepanašu, kad taip viskas greitai pasibaigs.
Gilbertas iškėlė lazdelę ir norėjo šauti burtažodį į vorą, bet prie ano pradėjo ropoti dar keli.
Jis staigiai apglėbė klastuole merginą kuri, pasirodo bijojo vorų. Pasukęs ją ir pastūmėjęs toliau nuo padaru pažvelgė į juos.
-Negalėtu jie vaikščioti po viena?- retoriškai ir tuo pačiu sarkastiškai paklausė vaikinas
-Filipendo!- šovė vaikinas į artimiausia ir stebėtinai kerai pavyko, nes arčiausiai jų bėgantis voras parkrito apvirtęs kojomis į viršų.
Laukti nebuvo kada, nes matė, kad jų kuo toliau tuo daugėja. Vaikis pradėjo panikuoti, nes su tokia galybę jie tikrai neturės galimybės susitvarkyti.
Ką daryti, ką daryti, ko bijo vorai??? Galvok kvailį.... UGNIS!!!
-Jei kas vyks ne taip nutrenkit mane!- suriko vaikinas grupės narėms ir spyręs į vieną vorą pasileido truputėli toliau nuo merginų. Aišku pasitraukė ne dėl savo ar vorų saugumo, bet aišku dėl jų. Klastuoliui buvo sunku pamiršti ką pridirbo per pastarąsias pamokas pas profesorių.
-Inflamarae!- garsiai suriko vaikinas ir iš jo lazdelės pasileido milžiniška ugnis.
Gilberto akys pakeitė spalvą ir ugnis staigiai įgavo pavidalą ir agresyviai pradėjo panteros pavidalų lekioti aplinkui.
-Daužyk tuos liurbius.- paliepė vaikinas savo ugniai kurį net nelaukus komandos tą darė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Rugsėjo 19, 2011, 04:17:15 pm
Kuo toliau, tuo labiau chaotiškai viskas vyko.
Jei taip ir toliau, tai gyvi neliksim. Po velniais, gal pirma apsitarti reikėjo, o ne pulti? Kažkas tikrai negalvoja apie savo saugumą, tuo pačiu ir apie mūsų, - Evans mintyse keikė puolusią klastuolę.
- Negalėtu jie vaikščioti po vieną?- retoriškai ir tuo pačiu sarkastiškai paklausė vaikinas.
- Na, žinai, juk daug smagiau puotauti keliese, - taip pat atsakė klastuolė.
Bet juk profesorius sakė, kad devoras bus vienas.. Greičiausiai jis - ta dviejų metrų pabaisa, o aplink jį.. visas miškas pilnas akromantulų!
Ema matė, kaip panikuoja bendražygiai, kol Gilbertas išėjo į priekį ir paleido savo ugnį. Evans krūptelėjo - ji prisimena, kas įvyko per paskutinę apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, kai vos nesupleškėjo visas Arcari kabinetas. Tačiau atrodo, kad šįkart ugnis buvo jam pavaldesnė, nors tuo pasiguosti nelabai išėjo - nors ir savo kerais ugnis skynė visas akromantulas iš kelio, devoro ji net nepalietė.
- Jei gali, daužyk tik akromantulas - matai, kad devoras tik vienas ir jo nepaliečia tavo ugnis? Profesorius sakė, jog juos galima nugalėti tik su Flipendo, - susirūpinusiu balsu tarė Evans Gilbertui.
- Nepamirškit, kad mūsų pagrindinis taikinys - ta miela dviejų metrų pabaisa, kuri turi draugų akromantulų, - pasakė mergina visiems likimo draugams.
Taip, žinoma, šita mintis tikrai guodžia, kai prieš tave jų kalnas.
Evans išgirdo šakų traškesį už nugaros ir staigiai atsisukusi paleidusi kerus:
- Flipendo!
Devoras išleido kažkokį keistą garsą, panašų į aimaną, ir nubėgo savo aštuoniom kojytėm tarp medžių, slėpdamasis už šešėlių.
- Ai, ir būkit budrūs, jei norit turėt visas galūnes, nes atrodo, kad rimtai įklimpom.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gilbert Rosmarriell Rugsėjo 19, 2011, 04:47:42 pm
Sėkmingai vaikino ugnis pradėjo nuvarinėti vorus, deja nevisus. Vienas buvo visai žvaliai nusiteikęs ir žygiavo prie kitu.
-Jei gali, daužyk tik akromantulas - matai, kad devoras tik vienas ir jo nepaliečia tavo ugnis? Profesorius sakė, jog juos galima nugalėti tik su Flipendo
-Aya' captin!- padaręs dramatiška poza pasakė vaikinas. Jam tai atrodė visai linksma.- Nesijaudinkite dėl mažų. Kaip nors jau mano ugnis su jais susitvarkys. Bent jau tikiuosi.
Gilbertas patraukė dėmesį nuo merginų ir šovė prie savo darbo. Jo akys dar labiau pakeitė spalvą ir ugnis išaugo. Ji jau buvo sulyg jo ūgių. Ji pradėjo draskyti vorus taip juos nuvarinėdama. Vaikis bandė nepraleisti iš akių nei vieno iš jų. Galiausiai jam pavyko kiek toliau nuvaryti kitus. Jis jau buvo pavargęs.
-Nemaniau, kad šie kerai tiek atims jėgų. Bent privalumas, kad jie nešokinės ant mūsų.
Vaikinas matė kaip Evans bandė kontroliuoti padėti, nes viskas buvo ir taip keista.
- Ai, ir būkit budrūs, jei norit turėt visas galūnes, nes atrodo, kad rimtai įklimpom.
-Tai jau tikrai.
Gilbertas dar laikė prie savęs mažą ugninį kačiuką kuris šoktu ant vorų jeigu jie dar grįšiu.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Gruodžio 27, 2011, 10:19:00 am
Daniel mojavo savo lazdele į visas puses, nes tik taip galėjo prasiskirti kelią iki miško vidurio. Viskas buvo dailiai apsnigta, tad viskas gražiai žerėjo, pilnatis švytėte švytėjo ir šviesa sklido per mažiausius tarpelius, kuriuos paliko medžiai. Juodas Dan apsiaustas taip pat jau buvo padengtas plonu sniego sluoksniu, kai šalta snaigė nusileido jai ant nosies galiuko ši lengvu rankos mostu persibraukė sau per veidą ir nusivalė visas snaiges ant jos veido. Buvo jau kiek šaltoka, tačiau mergaitės toliau ėjo pro miško proskyną, kad pasiektų vidury. Miškas naktyje atrodė iš ties įspūdingai. Lyg koks gyvas padaras. Nuo mažiausio vėjelio sujudėdavo kiekviena medžio šaka, suūkdavo pelėdos, kurių akys aiškiai buvo matomos iš tolo, skraidė juodos varnos, kurių siluetai nuolat lakstė dangumi. Atrodė, kad naktį čia visi atsibunda visai kitam, tiksliau, naktiniam gyvenimui. Daniel kelis kartus kostelėjo, tad iškart nuo medžių šakų pakilo didžiulė varna, kuri jau į darbą paleido ir savo gerklę, tai sukūrė tik baugesnę aplinką. Už mergaitės ėjo Brigita, kuri taip pat nedrąsiai, bet kartu žavėdamasi žvilgčiojo į visas puses. Vos Dan pasisuko į Brigitą, patikrinti ar ji dar sveika ir aš išvis eina jai už nugaros, viena šaka tvojo jai per veidą.
- Po velnių,- sumurmėjo Daniel ir pirštais perbraukė sau per veidą. Jautėsi gan smarkus dilgčiojimas. Mergaitė šyptelėjo savo draugei ir vėl nuo jos nusisuko, tikėjosi, jog ji nepastebėjo nedidelės žaizdos jai ant veido. Mergaitė pirštais palietė pulsuojančią vietą. Jautė kaip per veidą teka šiltas kraujo lašelis, tačiau Daniel jį nusibraukė, bet keli lašeliai tekštelėjo ant sniego. Dan tą vietą perbraukė koja. Juk nieko neatsitiko, bet kam gąsdintis anksčiau laiko... Mergaitė stovėjo, o Brigita ėjo toliau lyg nieko nematydama, kol galiausiai atsitrenkė. Dan nusijuokė ir vėl pradėjo eiti toliau, bet į mergaitę neatsisuko.
- Lumos - tarė, kai pamatė, jog pilnaties šviesos neužteks, jog joms apšviestų kelią, tad Daniel ėjo pakėlusi savo lazdelę tolyn. Staiga, ji stabtelėjo ir įdėmiai žvelgė į priekį,- po paraliukais...- tyliai sumurmėjo,- ar ten tik ne kentauras? - ji atidžiai stebėjo pamatyta siluetą. Matyt, kiekvienas žinojo, jog kentaurai nėra draugiški žmonėms, tad mergaitė žengė kelis žingsnius atgal ir taip sutreškino šakelę, o garsas nuaidėjo per mišką. Tolumoje buvęs siluetas atsisuko į tą pusę, kur ir stovėjo mergaitės. Tik neik čia, tik neik čia sau mąstė Daniel,- Nox,- vėl ištarė, nors žinojo, kad tai jų nebeapsaugos nuo nieko. Visi, kam reikia, tie jas čia pamatys ir nesvarbu, nori jos ar ne. Dan grįžo prie Brigitos, kuri stovėjo pora žingsnių toleliau.
- Žinai, kaip mūsų kelionė čia prasidėjo taip galėtų ir pasibaigti...- kiek išsigandusiu balsu tarė, tačiau stengėsi likti kaip įmanoma rami,- kodėl tu taip giliai alsuoji? susižeidei? - ji pasisuko į draugę, nes girdėjo labai gilų alsavimą, tačiau, rodos, ji stovėjo rami ir visiškai nesuprato apie ką kalba Daniel. Kas tada čia taip giliai alsuoja... Po velnių!Mergaitė atsigręžė. Už jos nugaros stovėjo vienas milžiniškas vilkas, kuris jau rodė savo aštrias iltis. Dan nejučiomis pagriebė Brigitos ranką ir ją papurtė.
- Mergyt, čia nuotykiai ir prasidės,- tarė kiek pašaipiai, o jų naujasis draugas nieko nelaukęs jau šoko ant jų.
- Obscuro!- suriko Dan, nes tai buvo pirmi kerai, kurie šovė jai į galvą, tačiau juodas raištis neapsivijo vilkui akių, o jis jau stovėjo prie pat mergaičių ir ,rodės, labai patenkintas urzgė ir rodė savo dailius dantukus,- Obscuro!- dar kartą tarė Daniel ir dabar jai pavyko. Vilko akys buvo apjuostos juodu raiščiu, tad jis nepatenkintas suurzgė. Dan pasinaudodama proga čiupo Brigitą už rankos ir nusitempė į kitą pusę,- Petrificus Totalus!- dar bėgdama suriko grifė, nors net nesitikėjo, jog gerai pasieks vilką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brigita Rudė Gruodžio 27, 2011, 05:27:17 pm
Mergaitės visomis jėgomis veržėsi į miško vidurį. Tačiau kadangi pirma ėjo Daniel, ji stipriai mosavo lazdele, ir skalidė į šalis visas šakas, Brigitai nieko nereikėjo daryti, tik žiūrėti, kad per savo skubėjimą ji neužliptų Dan ant kulnų ir kad jos abi nenukristų. Tačiau netrukus Brigita nurimo. Sekdama paskui draugę, antrakursė jautė, kaip jas apgaubia miško tyla. Tačiau Brigitai nebuvo baisu. Nors aplinkui buvo tamsu, ir Brigita šiaip kitiems atrodė šiltas ir ramus žmogutis, grifiukei patiko tamsa. Jos skonis, tamsos kvapas žavėjo Brigitą ir ji giliai įkvėpė miško, atrodo, pilno gyvybės, oro gurkšnį. Dan atsisuko į Brigitą, ir jai užvožė medžio šaka.
- Po velnių,- pasigirdo iš Daniel pusės, ir Brigita pamatė ant draugės veido mažą, tviksinčią žaisdelę, kurią skaudėjo. Tačiau ji neparodė draugei, kad pamatė, mat Brigita suprato, kad draugė nenori, kad Brigita pamatytų tą žaisdelę. Bet Daniel buvo sustojusi ir užmynusi ant kelių kraujo lašelių, nukritusių į sniegą, o Brigita nejučia ėjo toliau, ir atsitrenkė į draugę. Abi mergaitės nusijuokė ir galiausiai pajudėjo abi.
- Lumos - ištarė Daniel, ir takas mergaitėms iš  karto prašviesėjo. Staiga, Dan stabtelėjo ir įdėmiai žvelgė į priekį.
-Po paraliukais...- tylus murmesys atėjo iki Brigitos,- ar ten tik ne kentauras? - Dan atidžiai stebėjo pamatyta siluetą ir Brigita prisidėjo prie jos. Nejučia abi mergaitės pajudėjo atgal savo numintu keliuku, ir pasigirdo atrodo tylus, bet pasirodo labai skardus ,,Trakšt". Tai lūžo Dan užminta šakelė. Tolumoje buvęs siluetas atsisuko į tą pusę, kur ir stovėjo mergaitės. Brigita galėjo tik spėti, ką galvoja Daniel, ir pamačiusi draugės žvilgsnį, pati atsitraukė dar toliau.
-Nox,- vėl tyliai ištarė Brigitos draugė, nors žinojo, kad tai jų nebeapsaugos nuo nieko. Visi, kam reikia, tie jas čia pamatys ir nesvarbu, nori jos ar ne. Dan grįžo prie Brigitos, kuri stovėjo pora žingsnių tolėliau. Brigita visiškai pritarė Dan pasakytiems žodžiams, kad jos jau galėtų traukti atgal, kai staiga Daniel iš niekur nieko jos paklausė:
-Kodėl tu taip giliai alsuoji? Susižeidei?
-Ne, man viskas gerai. Kažin kas čia...- neišklausius jos žodžių Dan atsisuko, o su ja ir Brigita. Už mergaičių nugaros stovėjo didelis vilkas, kuris šiepė dantis.
- Mergyt, čia nuotykiai ir prasidės,- tarė kiek pašaipiai, ir jų naujasis ,,draugas'' nieko nelaukęs jau šoko ant jų.
- Obscuro!- suriko Daniel, ir Brigita prisižadėjo jai kada nors labai širdingai atsidėkoti, nes tuo metu, kai Dan čiupo Brigitą už rankos ir nusitempė į šalį, antrakursė buvo beveik praradusi amą ir neprisiminė jokio burtažodžio.
- Petrificus Totalus!- dar bėgdama suriko Dan, ir jos riksmas pažadino Brigitą, ir ši ėmė mastyti. Greitas judesys lazdele, ,,Šmaukšt", ir violetinės liepsnos atrodė, kad pasieks vilką, tačiau ne, pro šalį.
-Nagi, Brigita, pasistenk,- pati sau sumurmėjo mergaitė, ir stabtelėjusi su lazdele, nukreipta į vilką, kirto iš visų jėgų per orą, ir violetinės liepsnos pasiekė vilką ir pataikė į krutinę. Brigitos žiniomis, vilkas turėjo pajausti stiprų vidinį skausmą, ir netrukus ,,draugelis'' sustūgo ir nuvirto. Brigita sustabdė Daniel, ir pasakė:
-Palauk, pailsėkime šiek tiek. Gal žinai dar kokių kerų, kokiais galėtume nukenksminti vilką? Aš prisimenu ten... Pala...
Staiga vilkas nusiplėšė nuo akių raištį ir šoko prie mergaičių.
-Na ką, panelytės, pabūsite mano užkandžiu? Matau, kad čia stovi ir nejuda šviežia mėsytė, ir negaliu praleisti nuostabios vakarienės.
Dabar jau Brigita čiupo Daniel ir nubėgo, kiek kojos neša, kažką burbėdama po nosimi. ,,Dievuliau... mano... bėgti... pavargau... burtažodis... neprisimenu... AHA!''- sušuko Briigta ir bebėgdama atsisuko į šuoliuojantį vilką ir nusitaikė į jo galvą.
-Aracus mexaret,- užtikrintai sušuko Brigita, tačiau jos galių, nors ir gana didelių, neužteko burtams suveikti.
-Dan, pabandyk tu. Incarcerous!
Virvės apsivijo vilką, tačiau kai Brigita atsisuko į Daniel, ir atsisuko vėl, vilkas toliau šuoliavo. Brigita staiga atsisuko į priekį ir nespėjo apsžiūrėti, kaip įvirto į duobę, paskui save nusitemdama ir Daniel. ,,O ne, tik ne tai'',- pagalvojo grifė, pamačiusi, kad jos atsidūrė toje pačioje duobėje, kurioje praeitais metais kovėsi su voražmogiu.
-Ką dabar darysime? Aš labai atsiprašau, tiesiog neapsižiūrėjau ir įvirtau,- puolė atsiprašinėti Daniel Brigita, žiūrėdama į duobės kraštą. - Gal vilkas mūsų nepamatys, kai taip staigiai pradingome?- ir antrakursė, pasukusi galvą, nubėgo prie medžių guoto, dengiančio pusę Duobės, paskui temdamasi ir Daniel. Mergaitės užlindo už didžiulio medžio, ir Brigita ėmė tyliai šnibždėti draugei.
-Gal galėtume palaukti čia, kaip tu manai? Kai taip staigiai pradingome iš akių, gal vilkas pames pėdsakus? Kaip manai, gal...- norėjo pridurti Brigita, kai pasigirdo urzgesys. Antrakursė baukščiai apsidairė, ir pasitraukė dar labiau į medžio šešėlį, daugau nebešnekėdama ir žvelgdama į šešėlius duobėje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Gruodžio 27, 2011, 08:57:01 pm
Kai merginos pasileido bėgti, Dan viskas, ką darė Brigita prabėgo akimirksniu. Visi jos mesti burtai į vilką, vilko puolimas ir įkritimas į duobę. Viskas prabėgo neapsakomai greitai, o Daniel buvo lyg kokiam transe, nors greičiausiai ji galvojo, kad šįkart leis pasireikšti metais jaunesniai burtininkei, kuri tikrai nustebino savo burtažodžių bagažu. O ji tikrai nepėsčia jauna burtininkė... šyptelėjo Dan, kai Brigita panaudojo kerus, kurie turėjo panaikinti visus vilko kaulus, nors fiziškai Brigita dar nebuvo pasiruošusi jų panaudoti, tad iš jos lazdelės iššautas žaibas net neįpusėjęs išblėso. Mergaitė gūžtelėjo pečiais, kodėl neprisijungė prie draugės ir nepradėjo svaidyti įvairiausių kerų, pati nežinojo. Brigita nesustojo ir savo lazdele mojavo toliau, šįkart bandė surišti vilką, tačiau vėl gi tai buvo tik akimirka. Vilkas pasirodė esąs ne toks silpnas, koks pradžioj pasirodė Daniel. Tada staigus kritimas į duobę. Štai ir vėl jo ten. Duobėje. Kur buvo, kai kovės su voražmogiu. Tiesą sakant, ne patys linksmiausi atsiminimai sukilo Dan.
-Ką dabar darysime? Aš labai atsiprašau, tiesiog neapsižiūrėjau ir įvirtau,- puolė atsiprašinėti Daniel Brigita, žiūrėdama į duobės kraštą. - Gal vilkas mūsų nepamatys, kai taip staigiai pradingome?- ir antrakursė, pasukusi galvą, nubėgo prie medžių guoto, dengiančio pusę Duobės, paskui temdamasi ir Daniel. Mergaitė skubiai ėjo paskui ją, nors iš tiesų ji nebuvo labai sunerimus. Dabar jos turės laiko apgalvoti kaip pabėgti nuo vilko, tad grifė nebuvo linkusi panikuoti ir iš tikro nematė dėl ko. Viskas kol kas buvo kontroliuojama, o ir vilkas ne toks baisu padaras, kad nebūtų įmanoma jo nugalėti joms dviem. Praktikos įgūdžiai Daniel nesiskundė, nes vasarą puikiai išnaudojo savo įgūdžių tobulinimui, nors ,žinoma, kaip ir kiekvienas ji praktiškai kerų žinojo daugybę, o gyvenimo situacijos, o gal greičiau pavojaus baimė, neleido jai to išbandyto. Tad ji net džiaugėsi šia proga, kad pagaliau, galės išbandyti ne tik puikiai įvaldytus burtažodžius, bet ir kažką naujo. Tada ji pajuto, jog ji stovi milžiniško medžio šešėlyje, į kurį nutempė Brigita.
-Gal galėtume palaukti čia, kaip tu manai? Kai taip staigiai pradingome iš akių, gal vilkas pames pėdsakus? Kaip manai, gal...- šnabždėjo mergaitė Dan į ausį ir ji linksėjo galvą lyg pritardama, nors iš tikrųjų ji mąstė visiškai kitaip. Staiga, vėl pasigirdo vilko urzgimas, atrodė, kad jis alsuoja mergaitems į nugaras, tačiau Dan vis dar stovėjo kaip įbesta. Čia vilkas, o ne vilkolakis, tad ne taip ir baisu. Juk taip. Bet čia ir nepaprastas vilkas, kuriuos sutiktų kiekvienas žiobaras, nes jis n kartų didesnis ir dar moka šnekėti? O taip... šnekėti. Taigi, gal jis bijo to pačio kaip ir vilkolakis? Manau, jį tai paveiktų dar stipriau... Dar stipresnis urzgimas Pirmas- sušerti jam klumpelę. Manoma, jog bet koks vilkas, suvalgęs šią žolę, miršta. Kita vilkolakių silpnybė- sidabras. Nušauti su sidabrine kulką arba padurti su sidabriniu durklu... O taip, puikiai išmokau teoriją apie vilkolakius, o iš kur man dabar gauti tą augalą ar sidabro?... Taip, dar galim jį išsekinti. Reikia pasitelkti daug neišbandytų burtažodžių, bet geriau nerizikuosiu, veiksiu su jau patikrintais. Dan atsiduso. Rodės, kad vilkas stebi jas iš viršaus, tad ji staigiai pasisuko pažiūrėti ir ,žinoma, ji buvo teisi. Piktos vilko akys tiesiog buvo įbestos į jas.
- Protego Totalum - tarė Dan pakėlusi savo lazdelę. Kol trumpam buvo sukurtas apsauginis šydas, ji žinojo, jog vilkas nekelia jokio pavojaus, tad atsisuko į Brigitą,- Klausyk, nėra čia ko mum laukti. Vilkai pėdsakų tikrai nepamestų ypatingai tokie kaip šis,- šyptelėjo ir tęsė,- todėl manau, mes jį turim visiškai nusilpninti... beje, nesisvaidikim kerais dėl kurių veikimo nesame tikros,- nusijuokė,- geriau paprasta, bet patikrinta,- mirktelėjo draugei ir tai kaip ir tikėjosi, vos nuleidus lazdelę, kai dingo apsauginis sluoksnis vilkas vėl šoko ant mergaičių,- Petrificus Totalus - sušuko ji ir žaibas lėkęs iš Dan lazdeles sustingdė vilką, pasinaudojus tuo Daniel savo ataką tęsė toliau,- Obscuro - kaip ir tikėjosi, daili juoda skarelė užrišo padarui akis,- o dabar, desertui - Incarcerous - tarė, tačiau nieko nenutiko,- Incarcerous- dar kartą tarė ji ir vilkas apsivijo virvėmis, nors jau buvo atgijęs nuo stingdymo kerų, tačiau pajudėti vis tiek negalėjo. Pasinaudojant tuo Daniel žaibišku greičiu pradėjo lipti iš duobės ir tai padarė neįtikėtinai greitai.
- Brigita, paskubėk, jis jau tuoj išsivaduos!-šūktelėjo Dan ir ištiesė mergaitei ranką, o vilkas jau buvo beišsinarpliojęs iš spąstų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Gruodžio 29, 2011, 03:23:36 pm
Nelabai toli suūkė pelėda.Užstaugė vilkas ar vilkolakis.
 Alfas lėtai ėjo slidžiu kalneliu Uždraustojo miško link.Baisiai pustė,o puikiam nuotykiui matomumas LABAI trukdė,tačiau grifiukas apie tai negalvojo.Mąstė ar sutiks kokį nors siaubūną,kaip vilkolakis arba akromantula...
Priėjus mišką Alfas išgirdo šauksmą ir klyksmus.Tikiuosi ten ne žmonės,nes jie pakliuvo į bėda... Kaip ir  daugelis grifiukų,Alfas mėgo nuotykius ir pavojus,taigi trečiakursis nusprendė patikrinti kas ten vyksta.
-Lumos!-piktai sušuko berniukas ir jo veidą apšvietė ryški mėlyna spalva.Alfas pasileido bėgti.
Miško pradžioje buvo pilna medžių,kelis kartus Alfas turėjo sustoti ir paieškoti kito kelio,nes pro kai kuriuos tarpus Alfas nesugebėjo įlysti.
Nagi,nagi...Greičiau,kad ir kas ten vyksta. Taip beskubėdamas Alfas įgriuvo į milžinišką duobę,šalia savęs pamatė nagą,ne mažesnį už jo vidurinį piršta,ir kuodelį pilkšvų šerių.Vilko arba vilkolakio šerių.
 Atsistojęs grifiukas ir vėl pasileido bėgti,kauksmai ir šauksmas buvo čia pat...
Alfas pamatė dvi grifų gūžtos mokines.Viena pažinojo,tai buvo Daniel,o kita buvo jam visiškai nepažįstama ir net nematyta.
-Sveikos!-sušuko jis. - Ką gi jūs čia veikiate?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brigita Rudė Gruodžio 29, 2011, 06:02:14 pm
Brigitos žodžių srautui plūstant, Dan tik linksėjo galva, tačiau neatrodė, kad abai pritartų Brigitos mintims. Staiga pasigirdo vilko urzgesys, atrodė, kad jis stovi tiesiai mergaitėms už nugarų. Staiga Dan atsisuko į puikiai matomą duobės kraštą, o kartu su ja. Taip, Brigitos nesmagias mintis patvirtino vaizdas - ant duobės krašto stovėjo vilkas, ir nagais braukė per žemę, lyg jau ruošdamasis šokti pas jas į duobę. Pilkomis akimis jis sekė kiekvieną mergaičių judesį, ir Dan nelaukė.
- Protego Totalum!- tarė Dan pakėlusi savo lazdelę. Kol trumpam buvo sukurtas apsauginis skydas, ji žinojo, jog vilkas nekelia jokio pavojaus, tad atsisuko į Brigitą.
- Klausyk, nėra čia ko mum laukti. Vilkai pėdsakų tikrai nepamestų ypatingai tokie kaip šis,- šyptelėjo Dan ir tęsė,- todėl manau, mes jį turim visiškai nusilpninti... beje, nesisvaidikim kerais dėl kurių veikimo nesame tikros,- nusijuokė,- geriau paprasta, bet patikrinta,- mirktelėjo draugei. Kai tik Daniel nuleido lazdelelę, vilkas ir vėl šoko ant mergaičių.
- Petrificus Totalus! Obscuro! O dabar, desertui - Incarcerous! Incarcerous!- dar kartą tarė Dan ir vilkas apsivijo virvėmis, nors jau buvo atgijęs nuo stingdymo kerų, tačiau pajudėti vis tiek negalėjo. Pasinaudojant tuo Daniel žaibišku greičiu pradėjo lipti iš duobės ir tai padarė neįtikėtinai greitai.
- Brigita, paskubėk, jis jau tuoj išsivaduos!-šūktelėjo Dan ir ištiesė mergaitei ranką, o vilkas jau buvo beišsinarpliojęs iš spąstų. Atsikvošėjusi Brigita čiupo Daniel už rankos ir draugė nesunkiai ištraukė ją iš duobės, kuomet iš kitos pusės bebėgdamas į duobę nukrito dar vienas grifis. Man kažkur matytas,- pagalvojo Brigita, kuomet minėtasis grifas pribėgo prie jų, ir, pakėlęs galvą, sušuko:
-Sveikos!-sušuko jis. - Ką gi jūs čia veikiate?
Poilsiaujam, žinok- pagalvojo Brigita.- Išėjom tamsią naktį pasigrožėti mėnuliu pilname antgamtiškų būtybių miške. Ir ne bet kokiame. Uždraustąjame Miške. Tik aišku ji to balsiai nepasakė.
-Na žinai, mes, kaip matyt ir tu, nuspręndėme nueiti į mišką paieškoti kažko naujo, nes pabodo sėdėti pilyje. Taigi mes susitikome vilką, ir va dabar nuo jo bėgam. Bėgam kartu?- pasakė Brigita ir draugiškai ištiesė ranką, nors dar prieš pačio grifiuko klausimą buvo pastebėjusi, kad jis jos visiškai nėra matęs, nors ji jį buvo. Whatever,- pagalvojo antrakursė ir šyptelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Gruodžio 29, 2011, 08:05:06 pm
-Ką? Bėgti su jumis? Na jau ne...Atėjau į šį mišką nuotykių ir pavojų...O ne bėgimo nuo vilkel... - Nespėjus Alfui baigti sakinio vilkas išsilaisvino iš virvių ir šoko ant berniuko. Greit reguodamas jis suriko:
-Protego!- Tarp vaikino ir milžiniško žveries iškilo šviesiai mėlynas skydas kuris parbloškė vilką.
Apsigalvojau.Jeigu jis sustaugs atbėgs jų visas pulkas.O tada mums šakės...
O vilkas,tikriausiai perskaitęs Alfo mintis,sukaukė skardžiu balsu ir pasitraukė nuo grifiukų būrio.
-Greičiau bėkit...Jie mus suvalgys,arba sudraskys į gabaliukus.O tai ne tas pats...
Pačiupęs abi mergaitęs už rankų Alfas pradėjo bėgti.Skuodė tiesiog žaibo greičiu,nes tikrai nenorėjo mirti.
 Trijulė bėgo apie penkias minutes,kai miško medžiai pradėjo retėti.Jie įžengė į pavojingiausią Uždraustojo miško vietą - akromantulų slėnį.
-Už-tenka, - Uždusęs tarė Alfas. - Išsitraukit lazdeles ir pasiruoškit kovai. Bus įdomu,- Išsišiepė grifiukas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Gruodžio 29, 2011, 08:47:37 pm
Mergyt, na greičiau lipk lipk lipk. Laiko tu visiškai neturi, paskubėk. Mąstė Daniel, kai Brigita lipo iš duobės, o vilkas tuo metu labai vikriai išsikapanojo iš spąstų. Kai jos kolegė jau stovėjo šalia, netikėtai ji išgirdo ir vaikino balsą. Dan atsisuko į jį ir žvilgtelėjo kaip į kiek durną, kai jis paklausė, ką jos čia veikia. Aklas? Pirma mintis šovusi Dan į galvą buvo ši, o tik tada ji pastebėjo, jog tai puikiai pažįstamas jai veidas - Alfas. Mergaitė iškart pralinksmėjo. Dar vienas grifas, kuris nori galą gauti. Puiku. Na jei grifams atims kokius penkiasdešimt taškų, tai aš už tai neatsakau. Ji dar kartą šyptelėjo ir žvilgtelėjo į Brigitą, kuri jau aiškino vaikinui, ką jos čia daro, kai Dan nieko nesuspėjo pasakyti vilkas šoko ant vaikino, šis puikiai pasinaudojo kerais ir čiupęs mergaites už rankų tempė tolyn iki tol, kol miško medžiai pradėjo retėti. Jis rimtai durnas? Gi čia - akromantulų slėnis. Jis juokauja?
- Išsitraukit lazdeles ir pasiruoškit kovai. Bus įdomu,- tyliai pamėgdžiojo jį Daniel, tačiau rankose jau tvirtai suspaudusi laikė savąją lazdelę ir atidžiai dairėsi į visas puses. Bet buvo sunku ką nors įžiūrėti, nes elegantiškas snaigių šokis pasibaigė, prasidėjo pūga ir tokiu metu Dan norėjo būti ne kur kitur, o įsitaisiusi prie židinio arba lovoje. Ji atsiduso. Jiem šakės.
- Alfai, manau, mums nereikia laukti, kol jie ateis ir mus užpuls. Tiesiog,- atsiduso,- dinkim iš čia, kol dar turim visas galūnes, juk mes dėl to kažkokiais didvyriais netapsim...
Ir žinoma ją pertraukė ne kas kitas kaip nuostabiojo akromantulo pasirodymas. O taip, prasideda...Bent jau vienas Tačiau, matyt, ji buvo per daug optimistiškai nusiteikusi, nes vos pasisuko į kitą šoną, taip iš tos pusės prie vaikų sėlino keli dižiuliai akromantulai, kurie tikrai nebuvo nusiteikę draugiškai.
- Na sauleles, ką darysime dabar? - griežtu balsė tarė mergina ir sušuko,- Bombarda!- kai ji lazdelę buvo nutaikiusi į kelis didelius akmenis esančius netoli akromantulų, kurie sprogo ir užkrito ant kelių iš jų, nors tai nieko gero ir nežadėjo,- gal ir kvailas žingsnis, tačiau pirmas šovęs man į galvą,- tarė Dan, nes ji tik dar labiau supykdė "naujus draugus".
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Gruodžio 29, 2011, 09:08:33 pm
-Ech,tu buvai teisi,-Sumurmėjo Alfas Daniel. - Man visai nepatinka tos akromantulos.Tikrai.
 Grifiukui nugara nuėjo pagaugais. Jis iškėlė burtų lazdelę ir virpančiu balsu tarė:
-Arania Exumai,-Baltas spindulys šovė link akromantulos ir siaubūnas atsitraukė.Pabėgo net neatsisukęs.
-Ei,tai veikia!-Tarstelėjo jis. Staiga kelios milžiniškos žnyplės griebė Alfas per liemenį ir kėsinosi perplėšti jį pusiau.
-Conjuctyvitus! Stupefy! Expelliarmus!- Pastarieji kerai padėjo,tačiau Alfas sunkiai žnektelėjo ant žemės kairiają koja.Ji šiurpiai trakštelėjo.
-Arania Exumai!-Sušuko Alfas.Dar išgirdo dungstelėjimą ir nualpo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brigita Rudė Gruodžio 29, 2011, 09:14:28 pm
-Ech,tu buvai teisi,-Sumurmėjo Alfas Daniel. - Man visai nepatinka tos akromantulos.Tikrai.
Nusipurtęs grifis ištarė:
-Arania Exumai,-Baltas spindulys šovė link akromantulos ir siaubūnas atsitraukė. Pabėgo net neatsisukęs.
-Ei,tai veikia!-Tarstelėjo jis. Tai ne, neveiks,- pagalvojo Brigita ir papurtė galvą. Staiga kelios milžiniškos žnyplės griebė Alfui per liemenį ir kėsinosi kažką padaryti. Paklaikęs jis pradėjo rėkti:
-Padėėėėkit! Padėėėėkit...Prašau.
Nu va, prisidirbai,- pagalvojo Brigita ir riktelėjo:
-Arania Exumai. Po perkūnais. Arania Exumai. ARANIA EXUMAI!
Voras purtėsi, bet Alfo iš gniaužtų nepaleido.
-Dan, padėk mums. Flipendo.
Pabaisos šie kerai nenužudė, bet bent jau apsvaigino. Tada dar kažką šūktelėjo Daniel, tikriausiai kerus. Galiausiai pabaisa paleido Alfą, ir nubėgo svirduliuodama.
-Na, ka darysime dabar?- paklausė Brigita, kuomet Alfas susmuko ant žemės dejuodamas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Gruodžio 29, 2011, 09:36:01 pm
Buvau teisi? Faktas. Viskas vyko kaip pagreitinam filme. Net nespėjus sureaguoti kai Alfas iššovė burtus, jis jau buvo voro gniaužtose, o Brigita jai rėkė, kad ji turi padėti. Dan tikrai buvo pasimetus, bet surėkusi kerus, kurie jai vėl spontaniškai šovė į galvą ir tai padėjo, jog akromantulas paleistų berniuką. Alfas atrodė perbalęs ir smuko ant žemės. Ką darysime dabar? Žaidimo pabaiga Ji šyptelėjo. Nieko nedarysim. Turim variantus kelis. Bėgti arba pulti. Aš rinkčiausi bėgti, nes pulti...
- Tai ką, puolam ar bėgam? Bėgti paprasčiau, nes pulti... bijau, kad nieko gero nebus,- ji nusijuokė, - bet kadangi mums greičiau teks gintis negu pulti, tai ką mums beliks daryti?,- jau kalbėjo kiek rimčiau,- tai, mažiau kalbų, daugiau darbų,- ji linktelėjo draugams, o pati užsimojo lazdele ir svaidėsi kerais, kurie bent kiek apsvaigintu, supainiotų ar apakintų priešininką. Nors vorai kiek ir traukėsi, tačiau nesiruošė pasiduoti. Dan žvilgtelėjo į draugus, kurie neatsiliko ir darė tą patį. Akromantulai po truputį traukėsi ir rodės dar truputuką ir jie paliks juos ramybėje, tad Daniel kiek nudžiugo, bet matyt per anksti, nes kaip tik vienas voras išsisuko iš jos kerų ir bandė pagriebti Dan. Kelis kartus išsisuko, tačiau užkliuvo už išlindusios medžio šakos ir parvirto. Tuo pasinaudojo vienas iš voro ir griebė ją už kojos ir laikė pakėlusi ją aukštyn galva. Mergaitei svarbiausiai buvo, kad nepaleistų savo lazdeles, tad dar stipriau laikė ją suspaudusi ir nukreipusi į milžinišką vorą.
- Orbis,- tarė Daniel ir visiškai nebuvo garantuota ar čia tie kerai apie kuriuos ji galvojo ar ne. Praktikoje juos ji bandė pirmą kartą, tad nežinojo ko gero ar blogo ji galėjo tikėti, tačiau ji juto kaip milžinišku greičiu ji sukasi ir leidžiasi žemyn, kol galiausiai prie pat žemės voras ją paleido, tad mergaitė gan skausmingai nukrito ant žemės. Ji jautė, jog jai smarkiai svaigo galva. Bet bent jau jai pavyko atsikratyti vieno voro, kuris kaip grąžtas įsisuko į žemę,- Petrificus Totalus,- sumurmėjo Dan lazdelę nukreipus dar į tą patį akromantulą, kad būtų visiškai tikra, jog jis nebeišlįs iš po žemių kaip koks zombis. Aš savo darbą ir baigiau.. Ji lėtai atsistojo, ranką laikė prisidėjusi prie galvos, žvelgė į draugus. Vorų aplink juos nebebuvo, Dan atsiduso.
- Laisvi? - šyptelėjo jiems.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Gruodžio 29, 2011, 10:22:52 pm
Evans vaikščiojo miške, ieškodama įvairių žieminių žolelių, kurias galima rinkti naktį. Aplink šliaužiojo Šedyras, vis nugriebdamas kokią nors bėgančią pavienę pelę. Profesorės dešinėje rankoje smilko ilga pypkė, aplink tvyrojo sakurų aromatas. Naktis buvo gan rami, baltos snaigės lėtai krito iš apniukusio dangaus, nors jis nesugebėjo uždengti aukštai pakilusio mėnulio spindesio.
Kaip ramu, gera.. Labai puiku, kad atsiranda progų išeiti pasivaikščioti, Uždraustasis miškas labai gražus naktį.
Užsisvajojusi Evans nepamatė, kaip iš akių dingo jos pitonas. Pargrįš gal tuoj.. O, herglena!
Skindama ant medžio augančios žolės lapelius, profesorė pajautė, kaip grįžęs Šedyras užšliaužė jai ant peties ir krūptelėjo:
- Negąsdink taip, kur buvai?
- Už kelių šimtų metrų dvi mokinės ieško nuotykių. Galvojau, kad norėsi žinot?
- Dvi mokinės.. KĄ?
- Kiek mačiau, jas užpuolė vilkeira, nežinia, kaip išsisuks..
- Rodyk kelią. Greitai! - profesorė greitai įmetė lapelius į odinį maišelį, prisegtą ant diržo, sparčiai eidama iškratė pypkę ir įsidėjo ją į dėžutę.
Ką čia protas neša tokiu metu lakstyt po mišką..
Nors kelias buvo pilnas kliūčių, Evans pro jas prabėgo lyg niekur nieko, lengvai peršokdama nuvirtusius rąstus ar pralįsdama pro tokius tarpus, kur atrodė, kad buvo neįmanoma pralįsti. Šedyras iškišo kelis kartus liežuvį ir vėl prabilo.
- Atsirado trečias. Vaikinas. Visi bėga link akromantulų slėnio.  Bet pabėgo nuo vilkeiros.
- Ačiū, nepaguodei. Nuo vilko ant meškos.. Tiksliau dabar ant vorų.. Į kurią pusę?
- Dešiniau.
Nelėtindama tempo Evans truputį pakeitė kryptį ir toliau brovėsi moksleivių link. Aštri jos klausa išgirdo jų garsius balsus, viena mergina prašė pagalbos. Gal pagaliau suvokia, ko prisidirbo..
Įbėgusi į proskyną ji lazdelės mostu nušlavė likusius vorus ir dar spėjo pamatyti, kaip viena mergina susidorojo su netikėtai ją užpuolusia akromantula. Šiaip ne taip vorą įveikusi, ji atsistojo ir atsisuko į du bendražygius (mirties ieškotojus labiau) ir atsiduso.
- Laisvi? - išgirdo Evans ir pajudėjo moksleivių link. Jos akys buvo įgavusios mėlyną atspalvį nuo pykčio, tačiau jokių nuovargio ženklų nebuvo.
- Nesiusk labai, - dar spėjo sušnypšti pitonas, kai profesorė piktai prabilo.
- Laisvi? Laisvi?! Ką jūs išvis čia darot?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Daniel Raion Gruodžio 29, 2011, 10:44:07 pm
Daniel krūpteli. Whaaaaaat? Ji pasisuko į tą pusę iš kurios ji išgirdo sklindantį labai griežtą balsą. Mergaitė tikrai gerokai nustebo. Iš miško glūdumos pas juos atėjo ne bet kas, o profesorė. Dan tiksliai nežinojo jos pavardės, bet jai ji buvo matyta. Daili moteris, rodos, dėstė magiškuosius gyvūnus, o nepažino dėl tos priežasties, jog ši pamoka jai niekada nekėlė susidomėjimo. Ji atsiduso. Mirtis. Šalia jos šliaužiojo pitonas, kuris ,rodos, buvo nusiteikęs kiek geriau negu mokytoja, kuri tiesiog buvo persiutusi. Pats laikas jai atsakyti
- O, labas vakaras, profesore,- Daniel išspaudė šypsena,- Mes? čia?,- ji apsidairė ir žvilgtelėjo į Brigitą ir Alfą, kurie stovėjo išpūtę akis,- mes čia tik vaikštinėjom,- ji gūžtelėjo pečiais,- tada užklupo pūga ir užsibuvom čia,- dar kartą šyptelėjo Dan. Ji žvelgė į mokytoją viltingai. Gyvent gyvensim, bet prieš tą gerą gyvenimą turėsim ir pakentėt. Dabar tai pakliuvom. Daniel stovėjo ir šypsojosi. Jos žvilgsnis lakstė nuo medžio prie medžio, nuo pitono, prie profesorės. Situacija buvo nepavydėtina, bet kartu ir apgailėtina. Tą mergaitė puikiai suvokė. Profesorė, tai ne vilkas ar vorai į kurios gali pasvaidyti kerų, kad sustingtų ir nuo jų saugiai pabėgti į pilį ir apie tai niekas nesužinos ir dėl to niekas nenukentės. Dabar viskas priklausė tik nuo mokytojos ir tai jie vis dar stovėjo vietovėje, kurioje buvo pilna akromantulų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brigita Rudė Gruodžio 30, 2011, 01:15:55 pm
Vos tik iš voro nasrų pasprukus Alfui, Daniel sučiupo voras. Tačiau draugei nereikėjo pagalbos, nes ji atsilygino vorui jį ,,nugręždama į žemę". Taigi visi buvo sveiki ir gyvi.
- Laisvi? - šyptelėjo jiems Dan.
-Taip, atrodo, kad viskas ger...- nebaigė Brigita, nes staigiai pasirodžiusi magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokos profesorė Evans tikrąja  to žodžio prasme nušlavė vorus ir piktai žaibuodama mėlynomis nuo pykčio akimis žengė prie vaikų.
- Laisvi? Laisvi?! Ką jūs išvis čia darot?- paklausė mokytoja, tačiau Brigita tik spoksojo į mokytoją ir bandė kažką veblenti, kol Daniel suskubo išspausti šypseną ir atsakyti:
- O, labas vakaras, profesore,. Mes? čia?... Mes čia tik vaikštinėjom,- Dan gūžtelėjo pečiais,- tada užklupo pūga ir užsibuvom čia.
Na, bent jau Dan sugeba kažką atsakyti kai reikia,- pagalvojo Brigita, ir taip pat prisidėjo prie draugės.
-Mes tiesiog vaikštinėjom Uždraustojo Miško pakraščiu, ir mus užklupusi audra, kaip jau sakė mano kolega, nunešė mus į... į Okrumantulų slėnį,- žvilgtelėjusi į draugus, Brigita tikėjosi, kad jie nė per kiek neišsiduos kad ne tokiomis aplinkybėmis pateko į Uždraustąjį Mišką. Tuomet ji atsisuko į profesorę ir dairėsi, ar neatšliaužia dar daugiau vorų. Brigita niekam nelinkėjo patekti į tokią situaciją, tačiau žinodama, kokia mokytoja yra griežta, ji dar labiau nepavydėjo sau ir moksladraugiams. Dabar turbūt prarasime begalę taškų,- pagalvojo mergaitė ir žvilgtelėjo į profesorę.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Gruodžio 30, 2011, 02:03:55 pm
-Laisvas,-uždusęs tarė berniukas.Išgirdęs šlamant lapus ir kažkokį keistą šnypštimą. Iš tamsos išlindo aukšta figūra ir per lapus atšliaužė milžiniška gyvatė.
-Laisvi? Laisvi?! Ką jūs išvis čia darot?-Sušuko žmogysta. Pagaliau įžiūrėjęs moterį Alfas atpažino - tai juk profesorė. Grifiuką jau kelis kartus buvo užklupęs profesorius Uždraustajame miške,tačiau jis atsipirko tik areštais.
-Eeee...Aš jas įkalbėjau čia ateiti,-tvirtai tarė berniukas.Nors ir melavo,tačiau atkakliai žiūrėjo į šaltas mokytojos akis. - Jos nekaltos...
Alfas įmetė lazdelę į kairiają kišenę ir išsitraukė "Berti bot visokio skonio pupelių" pokelį (Dar nepraplėštą,o juk grifiukas buvo toks smaližius...) ir kelias šokoladines varles.
-Norite?-Tarė Alfas visiems. - Beje,ačiū,kad išgelbėjote mus...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ema Evans Gruodžio 30, 2011, 11:02:24 pm
Ak, visi trys grifai šį vakarą ištroškę nuotykių, argi ne sutapimas? Įdomu, ką jie turi pasakyti, oi labai įdomu.
- Mes čia tik vaikštinėjom, - pirmoji mergina gūžtelėjo pečiais, - tada užklupo pūga ir užsibuvom čia.
Ak, užsibuvot, kurgi ne. Na, kitas.
- Mes tiesiog vaikštinėjom Uždraustojo Miško pakraščiu, ir mus užklupusi audra, kaip jau sakė mano kolega, nunešė mus į... į akromantulų slėnį, - žvilgtelėjusi į draugus pasakė Brigita.
Taip, žinoma, vidurnaktį nieko negalima daryti tik vaikštinėti Uždraustuoju mišku. Labai įtikinama.
- Eeee... Aš jas įkalbėjau čia ateiti, - pagaliau tvirtai tarė berniukas. Žinoma, atėjai paskutinis, bet nori prisiimti kaltę. Kaip.. heroiška, sarkastiškai po kiekvieno moksleivio pasiteisinimo mintyse pridurdavo profesorė. Berniukas įmetė lazdelę į kairiają kišenę ir išsitraukė "Berti bot visokio skonio pupelių" pakelį ir kelias šokoladines varles.
- Norite? - tarė grifas visiems. - Beje,ačiū,kad išgelbėjote mus...
- Tai gal dar ir pikniką pasidarykime? - piktos profesorės akys nužvelgė visus iš eilės. - Net jei ir patikėčiau jumis, tai nepateisina jūsų buvimo šioje vietoje tokiu metu, - profesorė išsitraukė lazdelę ir, mostelėjusi kiekvieno moksleivio link, truputį apgydė žaizdas. Mėnulis puikiai šviečia, nereiks žiebtis lazdelės, po to pritrauksim dar daugiau nelauktų svečių..
- Sekite paskui mane, palydėsiu jus į savo kabinetą. Trumpam ten užsuksime. Per tą laiką galite sugalvoti, kokią istoriją sukursite, norėsiu pasiaiškinimo raštu. Jis truputį patikimesnis, - ramiai pasakė Evans ir patraukė link pilies, lazdele šluodama viską nuo kelio, kas trukdytų eiti. Ant rankos susirangiusio Šedyro akys buvo nukreiptos į moksleivius, jis ramiai sekė juos savo šelmiškai žibančiomis akutėmis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Adam Monte Gegužės 24, 2012, 09:52:38 pm
Raudonplaukė mergina išniro iš medžio. Vos atidengtas apnuogintas petys spindėjo prieblandoje. Tamsoje taip pat buvo galima išvysti jos šviesią drobinę odą. Mėlynos lyg jūra akys bėgiojo iš vienos vietos į kitą vis ieškodamos kažkokio neįprasto taikinio.
Mergina išsitraukė lazdelę ir smulkiais pirštais pradėjo žaisti su ja. Kiek klastingai ir niūriai pažiūrėjo lazdelę, visą aplinką ir galiausiai lazdelę ištiesė prieš save. Raudonplaukė lėtai sukosi ir brėžė kažkokį apskritimą.
Staiga iš žemės pradėjo kilti veidrodžiai. Tarsi didelė stiklinė siena šie uždengė merginą ratu. Jos siluetas buvo matyti kiekviename iš dvylikos veidrodžių.
Nepažįstamoji kažką švelniai suburbėjo ir atsirado pakyla su juodu mediniu karstu. Jame gulėjo keistas berniukas, kuris vos kvėpavo. Merginos mėlynos akys prisipildė ašarų ir ji priėjo prie berniuko.
- Kada nors tu vėl būsi sveikas.. Prisiekiu... – nepažįstamoji švelniai palietė berniuko veidą.
Ji vis žiūrėjo į sunkiai bekvėpuojantį berniuką, kuris nerodė jokių gyvybės ženklų. Vienintelis gestas buvo jo sunkus kvėpavimas, kuris rodė, kad jame vis dar gyvena siela.
Raudonplaukė raudonomis it ugnis lūpomis pabučiavo berniuko kaktą ir atsitraukė kiek toliau. Ji nusišluostė visas ašaras. Nepažįstamoji, rodės, tapo vėl ta pati bejausmė pabaisa, kuri galėjo dėl savo tikslo paaukoti bet ką.
- O dabar, tegu prasideda šou. – šaltai ištarė mergina ir mostelėjo lazdele.
Raudonplaukės veidas buvo rimtas, lūpos griežtai sučiauptos, o akys pilnos neapykantos. Balti pirštai vėl lengvai pakėlė lazdelė ir ši sujudėjo ore. Nepažįstamoji vėl kažką pataliukais sumurmėjo ir ore virš berniuko karsto pasirodė dar viena pakyla, ant kurios gulėjo vienaragis. Deja, bet žvėris buvo jau vos bekvėpuojantis, beveik prie mirties slenksčio.
Mergina dramatiškai mostelėjo lazdele ir visi dvylika veidrodžių sublizgo. Kažkokia nežinoma šviesa šovė į vienaragį ir gyvūnas sukliko iš skausmo. Kraujas tarsi lietus pradėjo po vieną lašelį kapsėti ant berniuko...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Moon Birželio 09, 2012, 02:35:51 pm
Venera keliavo iš pamiškės į miško vidurį. Stefanas.. Jis mane pamiršo. Jos skruostais tekėjo ašaros. Privalau būt stipri. Dangus darėsi vis tamsesnis ir tamsesnis. Venera nusivalė ašaras ir išgirdo tylų inkštimą. Ji išsitraukė lazdelę.
-Lumos.
Miške pasidarė šviesiau. Prie medžio ji pamatė sužeistą knyslį. Iš jo žaizdos bėgo kraujas, žvėrelis žvalgėsi į visas puses ir inkštė. Venera ėmė eiti jo link ir šis bandė šliaužti tolyn. Pamatęs, kad tai beprasmiška jis žvelgė į ją baimės pilnomis akimis. Venera priėjo prie jo ir atsiklaupė. Ji palietė jo galvą ir ėmė švelniai jį raminti.
-Ša, aš tau padėsiu. Aqua Eructo.
Iš lazdelės ėmė bėgti švelni vandens srovė ir ėmė valyti žaizdą. Knyslys ėmė inkšti, draskytis, tad Venerai teko prilaikyti jį ranka. Tada Venera išsitraukė viralą pagamintą pamokoje ir užlašino jo ant žaizdos. Žaizda užsitraukė ir Venera patraukė ranką nuo knyslio. Šis iššiepė dantis ir nubėgo sau. Venera liko sedėdama su kraujuotom rankom. Ji buvo purvina ir sužeista dar nuo kitų įvykių. Ji atsistojo ir toliau nuėjo pilies link. Galutinai visiškai sutemo.

[[rašiau du kartus, nes pirmą kažką ne tą paspaudžiau ir dingo tekstas!]]

----------

Eidama Venera pamatė kelis Arbius. Jie kniso kažką netoliese ir Venera prisiminė dar vieną namų darbą. Venera išsitraukė lazdelę ir sušuko taikydama į vis kitą Arbį:
-Adigitus! Adigitus! Adigitus!
Arbiai keistai suklykė ir nubėgo. Venera pribėgo kur jie knisosi ir pamatė tris pirštus. Venera šyptelėjo. Pakaks.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Liepos 19, 2012, 07:56:29 am
Trakštelėjo šaka ir Alfas išsitraukdamas lazdelę atsisuko. Atrodo nieko neatsitiko,tačiau dėl saugumo jis pažengė keletą žingsnių į priekį ir apsižvalgė,bet nieko nerado išskyrus kažką glitaus,lipnaus ir keisto. Niekada nebuvo matęs tokio...Hmm..Skysčio.
-Rafaela! - Sušuko jis. Norėjo,kad ji pasektų jį ir gal žinotų koks čia skystis. - Ateik čia. Trumpam. Kažką radau.
 Išgirdo kaip sušlamėjo lapai kai mergaitė judinosi iš vietos. Ji regis buvo šiek tiek susijaudinusi ir išsigandusi. Jai priėjus prie berniuko jis paemė jos ranką ir suspaudė ją,kad ji žinotų,jog nėra viena ir Alfas padės jai.
-Lumos! - Apšvietė vietą berniukas,kad klastuolė geriau matytų keistąją medžiagą. Tačiau tai regis neapšvietė daug vietos,taigi jis susikaupęs vėl šūktelėjo. - Lumos maxima! - Šie kerai padėjo ir šviesos rutulys skraidžiojo aplink juos,o kai Alfas nurodė kur apšviesti,jis ten ir nuskrido.
-Na va,tikiuosi matai. Jeigu tavo akys geros. - Sumurmėjo jis miško tyloje. Buvo šiurpu eiti į žygį vien su jaunesne keleriais metais mergaite. O dar per pilnatį...
 Ir dar kartą sušlamėjo lapai,tačiau juos pajudino ne Rafaela. Ji stovėjo tyli ir rami,tačiau paklaikusiu žvilgsniu stebėjo vietą kur kažkas sujudino lapus. Iš tos vietos išlindo tamsi figūra ir berniukas aiktelėjo. Ten buvo žmogus. Arba vilkas. Tiesą pasakius,ten buvo vilkolakis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 19, 2012, 09:38:44 am
Vaikai ėjo gilyn į mišką. Alfas ėjo pirmas, o Rafaela, įtardama kiekvieną krūmelį, paskui.
-Rafaela! -pasigirdo Alfo balsas - Ateik čia. Trumpam. Kažką radau.
Meragitės širdis truputį spurdėjo, ir jai nelabai norėjosi išvysti tą kažką, ką Alfas rado, nes tai neabejotinai nieko gero. Rafaelai priėjus, grifiukas suspaudė jos ranką, ir mergaitei pasidarė kiek drąsiau. Nenorėčiau atrodyti bailė, bet jei čia kas nors negyvas arba dvėstantis, aš tikrai iš čia išlėksiu.
Alfas apšvietė savo radinį - keistą, glitų ir šviesų skystį, padengusį lapiją.  Aš tai mačiau... Mergaitė sunkiai nurijo seiles. Mačiau. Maždaug prieš metus. Maždaug čia. Tada buvau su... Su Emille? Taip. Juk čia...
- Jei neklystu, čia vien... Vienaragio kraujas,- tyliai, bet tvirtai tarė ji.- labai tikiuosi kad klystu.
Jai kalbant kažkur kairėje vėl pasigirdo šlamesys. Rafaela lėtai pakėlė galvą ir išvydo akis. Tada kūną. O tada Alfas aiktelėjo.
Tik ne tai... Tik ne sumauti, kailiu apaugę vilkolakiai viduryj miško... Rafaela norėjo įsikibti į Alfą dar tvirčiau, bet susilaikė. Išsitraukusi iš apsiausto lazdelę, nusitaikė į padarą ir suriko:
- Sustink!- cyptelėjes vilžmogis nukrito, o Rafaela tarė Alfui.- jeigu jis vienas, mums pasisekė, o jeigu ne - geriau nešam iš čia kudašių.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Liepos 19, 2012, 10:15:10 am
Rafaela priėjo prie grifiuko ir sudrebėjusi tarė:
-Jei neklystu, čia vien... Vienaragio kraujas. - Ji nutilo,tačiau po kelių ilgų sekundžių vėl prabilo. - labai tikiuosi kad klystu.
 Alfas nusišypsojo. Vėl parodydamas,kad ir nusišypsoti galima pačiose nesėkmingiausiose,ir pavojingiausiose situacijose kaip ši. Juk vis dėl to, netoli jų gulėjo vilkolakis,sustingdytas Rafaelos ir keiksnojamas Alfo. Tik mintyse. Tikriausiai Rafaelai ši tyla pasirodė keista ir ji vėl panoro nutraukti tokią stebuklingą akimirką. Nors,kuo ji išskirtinė?
-Jeigu jis vienas,mums pasisekė,o jeigu ne - geriau nešam iš čia kudašių.
-Mums nepasisekė. Štai jų gauja,- Linktelėjo vaikinas patenkintas į raudonas akių poras išlindusias iš krūmų,tačiau patenkintas,kad pagaliau gali su kuo nors pakovoti ir galbūt padėti pasimokinti naująjį burtą kurį sužinojo iš bibliotekos knygos. Tiesa,uždraustojo skyriaus knygos. - Ir patarčiau užsidegti lazdelę. Tai manau padėtų mūsų situacijai. O dabar - Petrificus totalus! - Šviesi liepsna nuskelndė link vilkolakių,tačiau nepataikė. Suirzęs Alfas vėl pabandė: - Relasio! - Šį kartą kerai pataikė ir vienas iš pusžmogių nuskrido tolyn.
-Cha! Du nulis mūsų naudai!

Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 19, 2012, 10:28:34 am
-Mums nepasisekė. Štai jų gauja,- tarė Alfas ir linktelėjo galvą proskynos link, kur spindėjo kokia dešimtis raudonų, spindinčių akių. Grifas ėmė svaidytis kerais, ir stingdyti žvėris, o Rafaelos viduje užvirė baisus pyktis ir įsiūtis. Kvaili, šeriuosti, susmirdę padarai! Ir būtinai mums čia reikėjo ateiti šiandien, šiuo laiku, šią akimirką ir... Po velnių!
Įsidrasinę vilkolakiai ėmė artintis, nekreipdami dėmėsio į tai, jog keletas iš jų jau buvo nusviesti tolyn Alfo paleistų kerų.
- Drąsūs, ką?- sušuko Rafaela jiems.- ateikit ir pasiimkit mane, jei sugebėsit!
Klastuolė puolė į priekį, ir, sustojusi už kelių metrų nuo gaujos ėmė svaidytis žaibais į kairę ir į dešinę.
- Duro! Duro! Sustink!- kai kurie kerai praskrido pro šoną, bet tie vilkai, kuriems kliuvo, dabar stovėjo it statulos, sustingę pačiame Uždraustojo miško viduryje. Rafaela, nežiūrėdama ką daro Alfas, kovojo toliau, bet šis, rodos, veltui laiko neleido, nes vilkolakių ėmė mažėti.
- Kas dar nori pašokti?- pašaipiai paklausė klastuolė, plačiai išskėsdama rankas.- ateikit.
Vienas vilkas netrukus atsiskyrė nuo kitų ir pasileido mergaitės pusėn. Va dabar tu man pašokinėsi, piktai pamanė Rafaela ir sušuko:
- Conjunctivitis!- sucypęs gyvūnas krito ant žemės ir nebepajudėjo. Nagi, kelkis, šlykštyne, nuo šitų kerų nudvėsti tu tikrai negalėjai...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Liepos 20, 2012, 01:15:35 pm
Mergaitė(Mergina) - kaip amžinai sau primindavo Alfas, paleido keletą tikrai stiprių kerų,kurių jos kurso mokiniai neturėtų mokėti. Vaikinas įtarė,kad ji juos išmoko savivališkai,pažeidžiant taisykles,tačiau nesvarbu. Jie padėjo sužeisti ar užmušti keletą vilkolakių kurie kesinosi į jų gyvybes.
-Na,užteks, - Tarė jis nužvelgdamas negyvus/sužeistus vilkolakius. Kai kurie kankinosi,o kiti tiesiog gulėjo be sąmonės ar mirę. Alfas jų negailėjo nė kiek. - Puikiai pasidarbavai. Man užteko. Bent jau kovų tai tikrai, o nuotykių...Na,nežinau. Tau spręsti,- Mirktelėjo.
Na,jo. Ji tikrai galinga ir stipri. Jos laukia šviesi ateitis. Jei nieko neužmuš iš žmogiškosios kilmės. Jei ne,jai galima garantuoti darbą ministerijoje,o jei dar ir pažinčių turi,viskas įmanoma. Net Magijos Ministrės postas.
 Nuotaika buvo slogi,tyli,retkarčiais prabėgdavo koks nekaltas gyvūnėlis. Tikriausiai nuo ką tik įvykusių skerdynių ir kovų. Nesinorėjo kankinti savo rasęs organizmų. Tiesa sąkant,netgi galima sakyti giminių. Tačiau Rafaelai to nebūtina žinoti. Niekam to nebuvo reikalo atskleisti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vera Nyx Velard Liepos 20, 2012, 02:00:02 pm
Kiek uždususi Rafaela apžvelgė laukymę. Ji sunkiai šnopavo, drebėjo, bet ne dėl to, jog pavargo, o dėl adrenalino, kuris ragino kūną dar nesustoti ir kovoti.
Fuuuuuuuuu, seniai taip nekovojau. Tikiuosi dabar ilgą laiką ir neteks. Klastuolė pažvelgė į Alfą.
-Na,užteks.- tarė jis. Ir pati matau jog užteks, pamanė Rafaela.- Puikiai pasidarbavai. Man užteko. Bent jau kovų tai tikrai, o nuotykių...Na,nežinau. Tau spręsti.
- Man visko jau gana. Rankos taip dreba, rodos, tuoj ir lazdelė iškris.
Mergaitė nervingai šyptelėjo ir klestelėjo ant žolės. Taaip, išeik į mišką - susirasi bėdą. Klastuolė stebėjo mažus gyvunėlius, lendančius iš slėptuvių - voveraites, knyslius. Rodos, jie visi susirinko pažiūrėti kas čia įvyko - pažvelgti, kokia buvo spektaklio pabaiga. Rafaela vėl žvilgtelėjo į Alfą - šis susimąstęs žvelgė į leisgyvius arba jau nudvėsusius vilkus.
- Apie ką mąstai?- tyliai paklausė mergaitė. Jos žodžiai miško tyloje atrodė it patrankos šūvis.- ir...galbūt eime iš čia? Jaučiuosi kiek nejaukiai...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Alfas Saneris Liepos 22, 2012, 11:23:48 am
-Neatsakysiu. - Nusišypsojęs jis pažvelgė į pilį. Ji atrodė didinga. Atrodė,niekada to nebuvo pastebėjęs. Nors,tai pamatė pirmą kartą keliantis per ežerėlį į Hogvartsą. - Mano mintys tau nepatiktų. O dėl išėjimo iš čia,aš sutikčiau. Jau atsibodo. Na,ne su tavim sedėt,su tavim visada smagu. Tačiau norėtųsi grįžti į pilį,atsigerti karšto šokolado. Ir,na žinai. Atsipūsti. Ka žinau,ar jai tai patiks,ar ne. Aš vis dėl to nesu Nobelio premijos laureatas ir nesiruošiu sakyti išties didingą,pilną visokių nesąmonių kalbą. Pala,aš nusišneku,ar ne? Taip,jis nusišnekėjo. Ir žiauriai.
 Tikriausiai mintyse dar sukosi apie ką tik vykusią kovą dėl išgyvenimo. Ir Alfui tai nepatiko. Norėjo nusikratyti tų minčių,tačiau jos plaukė ir plaukė,vis erzindamos ir kankindamos jį. Nesuprato,kas jam užėjo,tačiau susiemęs už galvos ir drebėdamas jis atsistojo. Iš ties norėjo grįžti į mokyklą.
-At-Atleisk,kad kiek netikėtai,tačiau man pasidarė bloga. Manau eisiu į pilį. Gerai? - Rafaelai nieko neatsakius jis nuėjo palikdamas ją vieną.
 Nežinojo kas jam atsitiko,tačiau manė,kad tai tikrai dėl mušio ir visų tų lavonų. Kraujas ir lavonai nekėlė siaubo,tačiau suprato... Kad ką tik nužudė savo draugus. Tiktai ne žmones.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Armand Desrosiers Lapkričio 03, 2012, 03:45:22 pm
Tylėdamas atėjo. Darys namų darbus. Pirmuosius namų darbus šiais metais. Neturėjo jis tam tikrų daiktų. Tad teks laukti pelėdos. Lauks čia. Turbūt pelėdą jį suras. Tikėjosi gauti visus daiktus iškarto, turbūt taip ir bus. Atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į medį. Nužvelgė mišką. Naktį atrodytų baugiai, o jeigu dar vilkų čia yra, bet dieną vilkai čia neturėtu vaikščioti, tad dabar Velinas yra saugus. Galbūt. Kai kurie medžiai buvo kruvini, kraujas nebuvo šviežias, turbūt kelių mėnesių senumo. Jeigu būtu šviežias, vaikinas būtu iš čia ėjęs lauk, nes su dviem vilkolakiais vargu ar susitvarkytu tik burtų pagalba. Varnanagė akys merkėsi, taip ir neišsimiegojo vakar... Netrukus užmigo.
Nežinia kiek laiko jis miegojo, bet dangus nebuvo pasikeitęs, vis dar debesuota, tik ganėtinai tamsiau. O ant Velino kelių tupėjo pelėda ištiesusi kojelę. Ji ir prižadino jį. Vaikinas plačiai nusižiovavo. Pažvelgė į liepsnojančia pelėdą. Prie jos kojelės buvo pririštas laiškas, o kaip priedas ir buteliukas krištolinis su permatomu skysčiu. Kitoje kojelėje ji laikė peilio dėklą, gan didelį. Kiek per didelį pelėdai. Velinas atrišo laišką ir buteliuką nuo pelėdos, tai pat ir peilį. Išsitraukė iš kišenės galeoną ir įdėjo pelėdai į kojelę. Pasiuntinė suūkavo ir nuskrido, o vaikinas iškleidė laišką ir jį perskaitė.
Citata
Mielas, Velinai,
Su malonumu tau padėsiu, tik va... Esi labai jau mandras, tad amalą pats turėsi susirasti.
Kitą kartą peilį pasiimk, nes puikiai žinau kad tau visada kas nors nutinka. Ačiū dievui tu nebesidomi savižudybe, tad galiu tau jį duoti ir gal žinai kur mano pistoletas? Nes aš jo neberandu.
(http://fc01.deviantart.net/fs46/f/2009/234/b/4/Free_Icon__Heart_Bubble_by_Vocalization.png)
Tavo teta Leila.
Išties. Amalo gi nebuvo. Susinervino. Suglamžė laišką ir išmetė jį. Kur pistoletas? Cha. Gi Velinas jį pavogė iš tetos, o tą dar klausia kur josios pistoletas... Įsidėjo šventintą vandenį į kišenę, o peilio dėklą privirtino prie savo diržo.
Dabar teks po visą mišką vaikščioti ir ieškoti amalo, atsiduso. O gi jau temo. Po velnių. Vaikinas atsikėlė nuo žemės ir nuvalė savo kelnes, kurios buvo aplipusios lapais.
- Lumos, - sumurmėjo, išsitraukęs lazdelę ir netrukus jos gale išsižiebė švieselė.
Velinas pradėjo eiti mišku. Geriau jau būtu žiema, nebūtu tokio šnaresio. Dar sutiks kokį kentaurų būrį ir tie jį aprėks kad trašką ant viso miško. Ar jis kaltas? Aišku ne. O gal... Vis gi galėjo susirasti amalą kai dar buvo pakankamai šviesu. Bet ką čia jau bedarysi... Toliau ėjo mišku žvalgydamasis. Galiausiai pamatė milžinišką amalą kuris buvo aukštame medyje. Jį rodos pastebėtu ir aklas, nes medis buvo be lapų, o amalas tiesiog žaliavo visu gražumu. Deja gan aukštai jis buvo... Bet ne tiek aukštai kad iškritus iš medžio galėtum užsimušti. Priėjo prie medžio ir su pirštais perbraukė per žievę. Prikando lūpą. Nemėgo karstytis į medžiais, bet šį kartą reikia tai padaryti. Įlipti į medį. O kaip dabar norėtu būti anima... Išsišiepė. Neteks jam lipti į medį, gi moka gyvačių kalbą, gi yra šnipštūnas. Gyvatės gali nuimti amalus už jį. Kaip puiku, kad tai težino tik jis. Nei teta, nei mokytojai, nei mokiniai nežino kad Velinas yra šnipštūnas. Ką čia jau begalvosi? Reikia kviesti gyvates, kurių miškuose yra pilna.
- Ateikit, - bandė kalbėti gyvačių kalba, vylėsi kad kas nors jį išgirdo.
Atsiduso. Praėjo keletas minučių, o nė vieną gyvatė neatėjo. Teks lipti į medį... Teks. Įsikibo į artmiausia šaką ir jau ruošėsi lipti, bet tik staiga. Išgirdo kad kažkas labai greitai šliaužę miško lapais. Vaikinas atsisuko garso pusėn ir išvydo smauglį. Milžinišką smauglį. Jis šliaužė link mokinio. Rodos ketiną pasmaugti, deja. Gyvatė sustojo ir pakėlė savo galvą.
- Kvietėte? - paklausė.
- Taip, man reikia tavo pagalbos. Man reikia kad atneštum tuos amalus, - ištarė Velinas ir parodė akimis į medyje kabanti žalią plotelį.
Smauglys linktelėjo ir pradėjo šliaužti medžiu link amalų. Visas šis procesas buvo labai lėtas. Maždaug po dešimties minučių gyvatė pasiekė juos ir su uodega apsivijusi keletą amalų pradėjo traukti žemyn, dauguma amalų nukrito ant žemės. Velinas visus juos surinko ir sudėjo į kitą kišenę. Smauglys kai grįžo ant žemės, jau buvo išbarstęs visus amalus.
- Ar dar ko nors reikia? - vėl paklausė gyvatė.
- Kuolo. Gal žinai kur galėčiau jį gauti?
Smauglys linktelėjo.
- Palaukite čia, - sušnypštė ir nušliaužė į miško gilumą.
Vaikinas ir laukė. Atsirėmė į medį. Rodos viskas jau bus padaryta, beliks surašyti planą ir tiek. Liks lengviausia dalis, puiku. O jis ir kvailas, pradėjo nuo sunkiausios dalies.  O gal nekvailas? Lengviausias dalis visada geriau pasilikti, nes tada gali atsikvėpti nuo sunkaus darbo...
Pagaliau po pusvalandžio gyvatė grįžo. Ji burnoje laikė kuolą. Kruviną kuolą.
Šis kuolas suteptas vilkolakio krauju, jums tiks ir toks, taip?
Velinas linktelėjo ir paėmė kuolą. Apžiūrėjo jį. Aštrus. Pakankamai aštrus. Reikėtu dar truputi pasmailinti, bet tiks ir toks.
- Ačiū, leisiu tau suėsti vilkolakį kurį kitą kartą sumedžiosiu, tiks? - paklausė varnanagis. Žinojo kad geriau su gyvatėmis nesipykti, o jeigu jau paprašei paslaugos, atsidėkoti geru grobiu.
- Taip, - ir nušliaužė palikusi mokinį vieną.
Vaikinas lengviau atsikvėpė. Turėjo visus daiktus kurių prireiks. Nuostabu. Gali jau patraukti namo. Tiksliau link mokyklos... Faktas tas kad varnanagis beveik nieko nepadarė. Šyptelėjo ir nuėjo taku.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Kovo 29, 2013, 10:07:07 pm
  Sustingdyta pelėda kišenėje pradėjo po truputį spurdėti. Iš pradžių vos vos, tarsi judintų savo mažą koją, tada jau sparną, o galiausiai – visa. Turbūt kerų veikimas baigėsi. ,,Kad tik neuždustų…”
  George žingsniavo iš proskynos į miško vidurį. Irgi, nežinojo, ką ten ras, bet tikėjosi gauti taškų, kuriuos pažadėjo profesorė. ,,Juk turime atsigriebti taurę iš varnių… taip ir panašiai bemąstydamas George priėjo miško vdurį. Tai buvo apvali aikštelė, jos patį vidurį apšvietė mėnulis. Ta vieta buvo ryškesnė ir šviesesnė už kitas. ,,Neveltui miško vidurys…”
  Grifas apsidairė, tačiau nepamatė jokių gyvačių. Tada pastebėjo keistą, tobulo apskritimo formos drėvę viename medyje. Vaikinas prisiartino arčiau ir įkišo į ją ranką. Tačiau nieko neužčiuopė, tik pajuto, kaip tunelis juda toliau, į apačią. Septintakursis šūktelėjo ir jau sukosi atgal – nieko nebus, near jokios gyvatės, turbūt profesorė susimaišė – tačiau kažką išgirdo. Iš pradžių nesuprato, kas tai. Garsas tolygiai vis didėjo ir didėjo. Staiga kad šoks! Iš drėvės išlindo akmeninė gyvatė, matyt, sukurta kažkokio apsigimusio Klastūnyno fanatiko – ji priminė basiliską, kuris, kaip žinoma, buvo Paslapčių Kambario pabaisa.
  George iš netikėtumo šoktelėjo, tada vikriai išsitraukė lazdelę.
 - Arresto Momentum!  - gyvatė sustingo. George Reducio kerais ją sumažino.
 - Bet kurią akimirką gali pabėgti... Incarcerous, - iš lazdelės pradėjo leistis gijos – virvės, kurios artėjo prie gyvatės. Suveržusios ją(iš pradžių suspaudusios, kad nebūtų tokia pailga) visos virvės, išskyrus vieną, užsibaigė, o likusioji nusitiesė į vaikino ranką kaip pavadėlis.
 - Ačiū, bet gal ne šįkart... Nemėgstu vedžioti naminių gyvūnėlių. Reducio! – gyvatė sumažėjo, ir vaikinas ją, kaip ir pelėdą, įsikišo į kišenę.
  Tuo metu pelėda pradėjo plakti sparnais kaip pašėlusi.
 - Kitoje kelnių pusėje guli gyvatė, tad tu sum animi nejuokauk, - magiška pelėda tarsi suprato vaikino žodžius ir kiek aprimo, o jis ramiai išėjo iš aikštelės susigrąžinti paskutinio daikto.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lurida Revendž Liepos 14, 2014, 08:06:58 pm
Septyneri metai. Ilgi septyneri metai, per kuriuos pasikeitė viskas. Kadaise energinga, įtakinga moteris dabar pasiramščiuodama sliūkino per mišką. Jos galvą daugelį metų puošę vešlūs eglių spyglių žalumo plaukai dabar buvo bespalviai, surišti į arklio uodegą. Retas kuris būtų atpažinęs prieš kelis metus pradingusią Magijos Ministrę.
Per septynerius metus viskas pasikeitė. Na, išskyrus vieną dalyką.
- Kvailas, miškas, - piktas murmėjimas nuaidėjo per miško tankumynus.
Jei tuo metu miške būtų buvus nors gyva (ar negyva) dvasia, ji būtų pamačiusi šviesą, artėjančią link proskynos netoli kur seniau gyveno vienintelis kada nors Hogvartse apsistojęs milžinas Gropas. Dar geriau įsižiūrėjus būtų buvę galima pamatyti, jog tai buvo žmogysta, atsargiais, bet užtikrintais žingsniai einanti link savo kelionės tikslo, kad ir koks jis būtų buvęs. Jos žingsnius sugėrė minkštos samanos, kurios jos studijų laikais padėdavo jai prasmukti nepastebėtai pro miško sargą Hagridą. Šią naktį, nors jos žingsnių ir nebuvo girdėti, ji visiškai nesisaugojo - lazdelės šviesa ir garsūs keiksmai išdavė jos buvimo vietą.
Staiga žmogysta sustojo ir užgesino lazdelę. Jos blyškų veidą perkreipė šypsnys.
- Turėjau numanyti, kad kažkas iš senosios šutvės pasirodys čia šiąnakt, - buvusi ministrė ištarė įsmeigusi tarsi papilkusia plėvele apsidengusias akis į akliną tamsą tarp medžių. - Seniai nematyta, brangioji.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 14, 2014, 08:46:23 pm
Širdžiai mielas vypsnys pasitiko Luridą ir pačių tamsiausių Uždraustojo Miško kampelių. Be jokių abejonių veide Dorota praskyrė šakas ir nužengė iš šešėlių, lyg iš narvo paleistas šuva (be blusų). Moteris atsistojo priešais senyvo amžiaus moterį. Jos šaltos akys stebėjo tą senai pažįstamą povyzą... Staiga ji šiauštelėjo savo plaukus viršun ir pripuolusi ėmė niurkyti senutrę.
-Lurida! Kaip senai mes matėmės. Ar tau viskas gerai? Ar nereikia tavęs nuvežti į senelių namus?? Tu man tik pasakyk, aš dėl tavęs viską padarysiu. Žinoma, išimtis būtų nusikirpti plaukus ar pasikeisti liemenėlę, bet visą kitą - padarysiu.
Moteris baigė gniaužyti senus it popierius Luridos žandus ir klestelėjo šalia. Samanų baseine visiems vietos yra... Grand ėmė sukti savo juodų plaukų sruogą apie ilgą išbylškusį pirštą. Tiek daug metų praėjo, tiek daug įvykių išgyventa, tiek daug pokalbių iškalbėta bei ašarų pralieta. Tai buvo vienas iš senesniųjų hogvartsiečių susitikimų. Kad ir kokia buvo stipri Dorota, ji šniurkštelėjo nosimi. Pasiknisusi savo apsiauste, moteris ištraukė ryškiai oranžinės spalvos gėrimą. Ji įbruko Revendž tą velnio gėrimą į rankas ir ėmė iš samanų bei lapų daryti angelą.
-Aš jau senai maniau, kad tu pakratei kojas. O gal jau pakratei? Jei ir taip, kas tave privertė apsiversti kartse ir šniušktinėti apie Hogvartsą? Tiesa, čia ir aš pati turiu reikalų. Ką tik sutikau tris moksleivius, kurie bande mane paimti sustingdymo kerais, nors jiems nieko nesu padarius. Vienas berniokas net pamane, kad apkvailino mane su klevo lazdele, vietioj tikrosios. Bet juk žinai, negi dabar atimsi kažkokių pievavaikių gyvybes vien todėl, kad nežinojo, su kuo jie turi reikalą. Ir tiesą pasakius, duok man šitą daiktą šen...
Mergina ištraukė raudonąjį butelį iš Luridos rankų ir užsivertė jį visą sau. Pora skaidrių gijelių nuriedėjo jos žandu žemyn. Seni geri laikai...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lurida Revendž Liepos 14, 2014, 09:07:37 pm
Lurida nusijuokė spoksodama į seną gerą draugę. Po šitiekos metų ji buvo niekuo nepasikeitusi ir tai moteriai suteikė džiaugsmo, kurio ji senokai nebuvo patyrusi. Atsargiai Lu klestelėjo ant samanų pagalvėlės. Jos misija gali ir palaukti, jai prieš daugelį metų buvęs brangus žmogus buvo svarbiau.
Visai praskydai, moterie, Lurida prakeikė save mintyse.
- Man taip vienai atrodo, ar tie snargliai darosi vis bukesni? Rodos, mūsų laikais visi buvo protingesni. Na, išskyrus grifus. Ir švilpius. Varniai kaip ir gudrūs buvo, bet vis tiek idiotai, - virstančio medžio garsai privertė moterį krūptelėti, bet ji tik šyptelėjo. Miške nebuvo nieko, ko ji dar nebuvo sutikusi ar įveikusi.
Giliai atsidususi Lurida pastvėrė butelį iš Dorotos rankos ir maktelėjo gurkšnį deginančio gėrimo.
- Prisimeni, kaip šeštame kurse prispendėm spąstų Hagridui, o pačios tuo metu būtent šioje pačioje vietoje gėrėme ugninę? Turėjau tave partempti iki mokyklos ir tik per plauką išvengėm Filčo rūstybės, kai paslydusi ant mano vėmalų plojaisi ant užpakalio ir dar ir mane nusitempei... Ah, seni geri laikai, - Luri užmerkė pavargusias akis ir nusviedė butelį atgal Dorotai.
Kažkur tolumoje nuaidėjo testralių verksmas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 14, 2014, 10:32:36 pm
Žinodamas, kad greičiausiai laužo mokyklos taisykles (nors šiaip tai, apie tokią taisyklę nebuvo įspėtas) Fasas pėdino Uždraustojo miško takeliu, iš širdies tikėdamasis, kad Klastuolių kilmės burtininkė jo nepričiups. Burtų lazdelę nešėsi rankose, jau melsdamasis, kad niekas jos nebebandys laužyti. Stebėjo, ar neiššoks iš kokio tankaus krūmo toji Dorota, ar kaip ji ten.. Nos... Klastuolė dar lyg ir žmogus. Nors šiaip labiau panašėja į kokią iš kapo išsikasusią suvytusiu kūnu zombe, ji galbūt. Galbūt dar o pasigailėtų, o štai Miško būtybės - nelabai...
- Kas nerizikuoja - tas negeria šampano. - pasakė tėčio mėgstamą frazę. O mamos perdirbtą frazę ,,Kas nerizikuoja, tas neprivaro į kelnes..." prisiminė tik giliausiame atminties kampelyje. Kokiame kampelyje... smegenys juk apvalios... bandydamas padrąsėti pamanė Fasas. Ir išgirdo moterišką juoką. Berniukas pamanė, kad jau galas. Sulėtėjo, aiškiai suvokdamas, kiek daug padėjo ant liūto danties. Kai niekas net nesukrutėjo (išskyrus Fasą) jis priėjo prie vieno storo medžio ir pasislėpė už jo.
-...e privertė apsiversti karste ir šniukštinėti apie Hogvartsą? Tiesa, čia ir aš pati turiu reikalų. Ką tik sutikau tris moksleivius, kurie bande mane paimti sustingdymo kerais, nors jiems nieko nesu padarius. Vienas berniokas net pamane, kad apkvailino mane su klevo lazdele, vietoj tikrosios. Bet juk žinai, negi dabar atimsi kažkokių pievavaikių gyvybes vien todėl, kad nežinojo, su kuo jie turi reikalą. Ir tiesą pasakius, duok man šitą daiktą šen...
Fasas išgirdo bjauriosios klastūnės kalbą. Paraudonavo, supratęs, kad turbūt pokštas buvo per pigus. ,,pervertinau save...". Iškišo galvą iš už medžio, bet spėjo pamatyti, kaip Dorota užsivertė kažklokį butelį. O į ją spoksojo ir kvatojo kažkokia kita moteris. ,,Juokiasi kaip senos sėbrės..." pamanė Fasas. Įsižiūrėjo į moterį. Ji buvo kažkur jam matyta. Bet jis niekaip neprisiminė kur.
- Man taip vienai atrodo, ar tie snargliai darosi vis bukesni? Rodos, mūsų laikais visi buvo protingesni. Na, išskyrus grifus. Ir švilpius. Varniai kaip ir gudrūs buvo, bet vis tiek idiotai, - virstančio medžio garsai privertė moterį krūptelėti, bet ji tik šyptelėjo. Miške nebuvo nieko, ko ji dar nebuvo sutikusi ar įveikusi.
Giliai atsidususi Lurida pastvėrė butelį iš Dorotos rankos ir maktelėjo gurkšnį deginančio gėrimo. Fasą suėmė pyktis, bet jis sėdėjo ir laukė.
- Prisimeni, kaip šeštame kurse prispendėm spąstų Hagridui, o pačios tuo metu būtent šioje pačioje vietoje gėrėme ugninę? Turėjau tave partempti iki mokyklos ir tik per plauką išvengėm Filčo rūstybės, kai paslydusi ant mano vėmalų plojaisi ant užpakalio ir dar ir mane nusitempei... Ah, seni geri laikai, - moteris nusviedė butelį atgal Dorotai. ,,Alchoholikės." pasipiktino pirmakursis. Staiga išgirdo testralius. Apie juos buvo šiek tiek paskaitęs vadovėlyje, kad jie lyg ir mirties simbolis... ,,Dabar laikas nešti kanopas." įsitikino Fasas Oldefortas ir tylomis išėjo, palikęs įsipliurpusias moterėles. Eidamas per mišką, visai jo pakraštyje, prisiminė, kas buvo Dorotos sugėrovė. Magijos ministrė. Fasas tyliai nusikeikė ir pamatęs, kad saulė jau vakaruose, nubėgo į Hogvartsą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 14, 2014, 10:41:00 pm
Nostalgiškai sukiojantis rankas Dorota sukikeno. Lyg senai pamirštas jausmas, Luridos vėmalai vėl aptaškė juodaplaukės kojas. Lyg mažas vaikas ji patapšnojo haliucinaciją padu ir sukikeno. Tai buvo šiltas, bet kokiai širdžiai mielas prisiminimų kikenimas - kaip japonų mokinukės kikena šnekėdamos apie kawaii berniuką. Grand atsiduso.
-O dievaž, prisimenu aš tuos laikus. Bet juk tai buvo tik pradžia? Žinoma, vėmalų takų buvo daug, tačiau ar prisimeni savo meilės prisipažinimą Sneipui? O taip, aš atsimenu. Visi sėdėjome pas jį ir išpirkinėjome kaltę. Tiesa, niekad nemaniau, kad tau patinka toki kumpanosiai rebalat-plaukiai. Nors... Ką aš čia tau aiškinu, pati prancūziškai bučiavau šluotą, - sukikeno šaltų veido bruožų moteris.
Įtampa, patirta per pastariasias dienas, slūgo. Visos nesėkmės, išpiltas kraujas ant josios rankų pradėjo nykti. Buvusi klastuolė lngviau atsiduso, pajutusi lengvą vakaro vėjelį. Kas žino, kada paskutinį kartą ji jautėsi taip ramiai, ir kas žino kada kitą kartą vel taip pasijus. Saulė nusileido... Visa fauna jau sutūpė į lizdus, sugulė į olas ir narvelius.
-Ką čia veiki, sena ragana? Aš taip tavęs pasiilgau... Gal žinai kaip gyvena Broncipinė? Baudenas? Sanguinary ir Angus? (:c) Tiesą pasakius nieko megirdėjau apie juos po Marie ir to.. kaip ten to... Nepamenu vardo... Istorijos tuose koridoriuose po kvidičo rungtynių. Kai jie vos ne.. Hm.. Na, sužaidė gerą "šachmatų partiją", - Dorota užsivertė ugninį gėrimą, vel pasinerdama į savo prisiminmus ir kančias, kurios žaidė aplink lyg nuožmūs šešėliai. Tiesa, kažkur sučežėjo lapai, supleveno išdžiūvusios šakos... Bėk, pirmakursi, nes kitą kartą pasigailėjimo tikrai nesulauksi. Dorota užsivertė dar vieną gurkšnį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sanguinary Black Liepos 15, 2014, 01:37:31 pm
Nuojauta labai įdomus dalykas. Kartais geriausia draugė, kartais pikčiausia priešė. Ji gali ir apgauti. Galbūt todėl, dalis žmonių renkasi ją nepasitikėti ir nepasikliauti. Tačiau visada atsiras žmonių, kurių socialinis statusas ir veikla įpareigoja klausyti to balselio, kuris šnibžda kažkur pasąmonėje. Sanguinary Black buvo vienas iš tokių žmonių. Per ganėtinai trumpą (palyginti, su kai kurių jo pažįstamų), bet labai audringą ir pilną nuotykių gyvenimą, vyras buvo įpratęs pasikliauti nuojauta. Šis vakaras nebuvo išimtis. Be jokios matomos priežasties Sangu, tiesiog pakilo nuo stalo ir palikęs visus darbus patraukė link uždraustojo miško. Tiesa sakant jis nežinojo ką ten ras, bet jam ir nelabai rūpėjo. Ateis laikas ir sužinos. O ir šiaip ar taip, miške nebuvo nieko kas galėtų kelti jam pavojų. Per daugybę metų praleistų čia, miškas pasidarė tarsi antrieji namai.
Po geros valandėlės Sangu pasiekė proskyną. Joje sėdėjo dvi būtybės. Trečioji slėpėsi už medžio, bet ji nebuvo labai įdomi, tiesiog šiaip kažkoks mokinys norintis savo gyvenimą užbaigt anksčiau laiko. Tad ūkvedys minutę kitą pastoviniavo ir priėjo prie sėdinčių. Iš pradžių jų nepažino, buvo per daug pasikeitusios, bet ten buvo senos jo bendražygės: Lurida ir DoDo.
-Laba vakarą, ponios. Taip sėdit atviroj vietoj ir visai nesisaugot. Negi užėjo senatvinis marazmas ir pamiršot, kad čia uždraustasis miškas? Per tas penkiolika sekundžių kol ėjau link jūsų, galėjau jūs užkerėti bent dešimt skirtingų būdų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lurida Revendž Liepos 15, 2014, 06:56:02 pm
Moters šypsena prigeso, kai Do jos užklausė apie jų buvusius bendražygius. Tiesa ta, kad ji seniai su niekuo nesikalbėjo. Metai, praleisti Afrikoje, atitolino ją nuo draugų ir nors tai buvo pačios Luri pasirinkimas, jai vis tiek buvo gaila prarasto ryšio. Jei pasiseks, ji juos visus susigrąžins artimiausiu metu, ir panašu, kad bent jau vienas jai brangus grįžo į jos draugiją.
Lu buvo beatsakanti, kad apie nei vieną iš Dorotos minėtų žmonių nieko nežino, kai pasigirdo žingsniai, kurie ganėtinai sparčiai artėjo link jų. Neilgai trukus prie jų kompanijos prisijungė aukštas vyras. Lurida nužvelgė jį ir nusišypsojo vos tik pažinusi. Ji nujautė, kad tą naktį sutiks kažką iš senųjų pažįstamų, bet nesitikėjo, kad tai bus ne vienas žmogus, o net du.
- Nejaugi manei, kad negirdėjome tavęs ateinant? - Lurida prunkštelėjo išgirdusi jo žodžius ir pasitaisė sėdėjimo pozą; medžio šaknis buvo pradėjusi spausti jai užpakalį. - Prieičiau ir apsikabinčiau, bet siaubingai tingiu. Kas tave atgynė tokią valandą į Uždraustąjį Mišką? Blogą pavyzdį rodai savo mokiniams, tokiems kaip tas pirmakursis, kuris nežino, kad negalima kišti nosies ne į savo reikalus.
Miško aikštelę nušvietė pilnatis, kurią iki šiol dengė debesys, ir moteris pakėlė akis. Jau tuoj... pagalvojo ji ir vėl sutelkė visą savo dėmesį į San.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Dorota Grand Liepos 15, 2014, 10:24:42 pm
Pilnatis. Ah, kokia gera draugė. Ji gali apšviesti kiekvieną dorą ar nedorą darbą naktyje... Antai kaip du besibučiuojančius šeštakursius kažkur prie mokyklos įėjimo, pora bindzinėjančių pirmakursių bimbinėjančių tolesnėje pievoje. Bet, prisiminus ką MES veikėm per pilnatis.. Ah. Mokyklos laikų pilnatys dar buvo linksmos. Viskas pasikeitė, kai suaugom ir žengėm į gyvenimą. Į karą...
Juodas prisiminimų debesėlis užslinko ant Dorots akių. Visą laiką virpantis žvilgesys pasislėpė, palikdamas tik gilias it šuliniai žalių jos akių... Kol staiga Do ausis pasiekė sausos šakelės trakštelėjimas. Kryptelėjusi smakrą sau už nugaros, moteris sumirksėjo. Prieblandoje stovėjo aukštas šešėlis, kuris jai buvo be galo matytas. Vos Sangu ištarė žodį, Grand nuleido galvą ir koketiškai sukikeno.  Ji pasimuistė - iš po užpakalio bandelių išskrido paukštelis, kuris purpdamas nusklendė į tamsą. Tai va kaip atsiranda gyvybė.
-Labas, pone Black. Turiu pasakyti, kad įžulumo jums, kaip visada, netrūksta. Galbūtų ir galėjote mestelti porą kerų, bet tik jau nesakyk, kad mus taip nuvertini. Būtum gavęs snukin trigubai daugiau, - vyptelėjo juodaplaukė.
Dorota vėl užsivertė butelį. Nusipurčius, ji pakliukseno žvilgantį stiklą rankose ir atsiduso. Ji puikiai žinojo, kad jie visi trys susitiko ne dėl kažkokio atsitiktinimu. Kažkas turėjo įvykti... Bet sunkiai susinarpliojusią įvykių gija nepasidavė normaliai tėkmei - reikėjo laukti, kol kas padarys pirmąjį žingsnį. Galbūt man tiesiog sutaupyti laiką ir pradėti pokalbį? Ne.. Nenoriu. Jau senai nesijaučiau tokia atsipalaidavus. Plius dar Sangu atsibeldė... Žinau. Reikia juos nugirdyti. Bemezgant master-mind planą galvoje, Dorota nutaisė keistai susimąsčiusią miną. Dar truputį, ir nutystų seilė. Ji mestelėjo butelį vyrui. Keliais mostais, įsakė jam gerti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sanguinary Black Liepos 16, 2014, 05:11:32 pm
Mišką nušvietė pilnatis. Atrodė, net tankiausius miško kampelius nušvietė mėnulio švytėjimas. Hmm... Atrodo šiurpiai... Būčiau aš dabar vilkolakis, galėčiau staugti kaip koks nususęs šuva... O beje, kodėl su šitom dviem raganom aš visada susitinku per pilnatį ir dar kur nors vidury miškų? Mes gi jau seniai gyvenam dvidešimt pirmam amžiuje... Sangu nusprendė, kad stovėti nevertą ir prisėdo prie savo senų pažįstamų:
-Esu tikras, jei būčiau norėjęs, būtumėt neišgirdę manęs. - Vyras nusijuokė - nieks manęs neginė, tiesiog ėjau pro šalį ir išgirdau kaip jūs vidury miško triukšmaujat. Pamaniau, pažiūrėsiu kas vyksta. Žodžiu kaip visada. O dėl to vaiko, dėl manęs tegul lenda ir dar giliau į mišką. Nusisuks sprandą, man mažiau vargo bus. O be to, negi savęs neatsimenat? Mes dar ne tiek kur lindom. Kai pagalvoji sunki ta mūsų jaunystė buvo. Įlendi kur nors, pamostaguoji lazdele, gauni kumščiu į snukį ir prisigeri... O dabar sėdi, kur nors miške vidurnakti per pilnatį ir žinai, kad žemė neatsivers po kojom ir neįkrisi į jokį sielų šulinį. Viena nuobodybė... Iš kažkur prie Sangu akis atsirado butelis, vyras ji pasukiojo rankose tarsi svarstydamas ar verta, o tada gurkštelėjo kelis gurkšnius ir perdavė Luridai.
-Na ir bjaurybė, tik susitinki su jumis ir jau iškart prisigert... - patylėjęs - Tai visgi, kas jus tokią vėlią naktį tempė į šitą klaikią vietą vadinamą Hogvartsu?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 12, 2014, 10:22:50 pm
Į miško vidurį nekeldamos jokio garso įlėkė Džeinė, pasivertusi baltąja tigre ir jos juodoji pantera Naktis. Džeinė apsižvalgė. Čia buvo tamsu. Baltoji tigrė nuėjo prie didžiulio ąžuolo ir atsisėdo prie medžio šaknų, juodoji pantera atsisėdo šalia. Plėšrūnės ėmė laukti šviesaus kailio irbio, Faso.
-Kur tas Fasas?-suurzgė Naktis.
-Nesirūpink, jis greitai pasirodys,-nerūpestingai atsakė tigrė.
Staiga ant Džeinės pro šakas ėmė kristi saulės spinduliai. Tigrė patenkinta sumurkė ir ėmė mėgautis saulės spindulių šiluma.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 12, 2014, 10:56:11 pm
Fasas žaibišku greičiu atšuoliavo į Uždraustojo miško tankm, vidurį. Buvo keista, kad bėgdamas nesutiko nieko, išskyrus porą papietavusių akromantulų. Irbis atsistojo tankmėje krūmynų, pamatė žvalgantis juodąją panterą ir prie jos gulint baltąją tigrę. Ši šildėsi saulėje. Grifiukas priėjo artyn ir suurzgė pranešdamas apie save. Tada prisėdo šalia Nakties.
- Taigi, pradėsim paieškas?- keistai palaimingu balsu suurzgė sniegynų žvėris. Jo visą esybę buvo suėmusi euforija dėl laisvės. Kažkodėl niekada to nebuvo taip smarkiai jutęs.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 12, 2014, 11:01:54 pm
-Mhm,-sutiko tigrė ir pasiražė.-turbūt.
Ji atsistojo ir paėjo toliau, dar gilau į mišką.
-Kaip nuostabu būti animage,-pripažino Džeinė.-ačiū,Fasai.
Staiga tigrė sustingo it statula. Staiga pradėjo urgzti.
-Atrodo, radom žvėrį,-pranešė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 12, 2014, 11:15:32 pm
Irbis pasipūtė.
- Prašau,- sumurkė Fasas. Nors sykį jo pastangos buvo įvertintos. Staiga išgirdo baltosios tigrės pranešimą. Šuolis į šuolį kartu su juodąja pantera, snieginis leopardas nubėgo prie Džeinės. Iš pradžių nieko nesuprato: priešai ją stovėjo didžiulis auksaspalvis akmuo .. alsuojantis, dryžuotas, su liūto karčiais, didesnis už irbį, panterą ir tigrę. Panašus tiek į liūtą iš Afrikos, tiek į amūrinį tigrą iš Rusijos rytų. Ir nė tas, nė tas. Milžinas suurzgė, nulenkė galvą. Skydinė magija saugo nuo magijos, o prieš šį per pusę tonos sveriantį žvėrį reikia dauuuug jėgos. Irbis iš įpročio pažiūrėjo padarui į akis: kad nuspręstų apie jį ir jo nuotaiką. Ir nustebo, išvydęs sutrikimą, išgąstį, sumišusį su pasipūtimu. Irbis vos susilaikė nešyptelėjęs: nenorėdamas jo siutinti ar šaipytis.
- Sveiki.. kas jūs?- keistu, apsnūdusiu balsu suurzgė milžinas. Snieginis leopardas susižvalgė su baltąja tigre.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 13, 2014, 10:32:05 am
Baltoji tigrė sutrikusi sumirksėjo ir pažvelgė į Fasą. Tuomet atsisuko į milžiną. Tai buvo ligeris, tigro ir liūto mišrūnas. Plėšrūnas buvo labai didelis, žymiai didesnis už baltąją tigrę, irbį ar juodąją panterą. Džeinė atsargiai prie jo priėjo ir atsisėdo. Tuomet prabilo:
-Sveikas,-pasisveikino.-aš esu Džeinė, čia- Fasas, o čia- Naktis. Aš ir Fasas esame animagai, o Naktis- mano pantera. O koks tavo vardas? Ir kaip čia patekai?
Ji atsipalaidavo ir raminančiai sumurkė, ir ligeris šiek tiek irgi padrąsėjo. Šis žvėris neketino jų pulti- vargšelis buvo išsigandęs ir kiek pasipūtęs.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 13, 2014, 04:06:25 pm
Irbis išgirdo, ką kalbėjo baltoji tigrė. Tada pasisuko į milžiną.
- Aš esu ligeris, tai reiškia, kad mano tėvas - liūtas, o mama - tigrė. Mano vardas - Ahadas.- išdidžiu balsu prisistatė ligeris. Tada kiek nedrąsiau pasakė:- Išėjau iš zoologijos sodo. Radau paliktas duris. Papjoviau kelis sarginius šunis ir išmoviau laukan. Buvo įsiėdęs žmonių spoksojimas į mane ir šnabždėjimasis, koks aš baisus eksperimentų rezultatas. Dabar kiek gailiuosi, kad pasprukau. Ten turėjau viską, o čia esu vienas ir viskuo pasirūpinti privalau pats. Be to, čia daug visokių padarų, kokių nebuvau ir regėjęs...
Fasas šyptelėjo.
- Čia magiškas, Uždraustasis miškas. Jeigu nori, keliauk su mumis. Aš tavim galiu pasirūpinti, į jokį zoologijos sodą nevešiu, maitinsiu. O tu tik turėsi niekur neiti neatsiklausęs, nepuldinėti žmonių ir padėti mums.
Ligeris kilstelėjo antakį.
- Būtų neblogai. Tik ką reiškia tas ,,padėti"?
Irbis atsiduso.
- Mus persekiojo kažkoks neaiškus monstras iš Uždraustojo miško. Nori mus nužudyt. Tu galėtum padėti apsiginti.
Liūtatigris išpūtė krūtinę ir tarė:
- Aišku, padėsiu. Sutarta.
Irbis pasisuko į juodąją panterą ir baltąją tigrę.
- Keliaujam?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 13, 2014, 04:24:34 pm
Baltoji tigrė šiltai nusišypsojo. Šitas milžinas buvo kažkuo... Mielas.
-Mes tavim pasirūpinsim, Ahadai,-pažadėjo plėšrūnė.
Džeinė atsistojo ir nusipurtė nuo galvos lapą.
-Einam,-tarė.-tik kur?
Po kelių akimirkų baltosios tigrės vietoje jau stovėjo juodaplaukė, žaliaakė mergina. Klastuolė klausiamai pažvelgė į Fasą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 13, 2014, 04:42:58 pm
Irbis stebėjo baltąją tigrę, atvirstančią į Džeinę. Jis irgi atvirto į žmogų: vaikiną iš Grifų Gūžtos, vardu Fasas. Atsistojo šalia ligerio priešais Džeinę ir pasakė:
- Einam į Hogvartsą. Manau, tavęs, panteros, manęs ir ligerio užteks, kad laimėtume. Nebent tu turi dar kokių minčių. Arba juodoji pantera turi nuojautą, kur galime rasti daugiau didžiųjų kačių. Bet jau ir ligerį bus sunku išmaitinti. - ir Fasas pažiūrėjo į Ahadą. Šis stovėjo, atidžiai stebėdamas animagus ir kažką urzgė panterai. Bet net ir tada, kai vaikinas nebuvo pasivertęs į snieginį leopardą, ligeris atrodė (ir buvo) didžiulis. Jam reikėjo tik šiek tiek pakelti galvą, kad būtų lygus aukščiu su Fasu. Grifiukas vėl pasivertė į sniegynų plėšrūną, laukdamas Džeinės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Rugpjūčio 13, 2014, 04:58:49 pm
Džeinė ranka perbraukė savo juodus plaukus.
-Nemanau, kad čia tūnotų daugiau didžiųjų kačių.
Jos juodoji pantera Naktis pritariamai suurzgė. Mergina vėl pasivertė į baltąją tigrę.
-Ahedai, ar matei čia daugiau plėšrūnų?-paklausė plėšrūnė milžino.
Jis neigiamai papurtė galvą. Klastuolė atsiduso ir tarė:
-Gerai, lekiam į kambarį iki pareikalavimo.
Ir baltoji tigrė, juodoji pantera ir ligeris nulėkė link Hogvartso.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 13, 2014, 05:46:30 pm
Fasas giliu žydrų akių žvilgsniu palydėjo šuoliuojančius draugus: Džeinę, Naktį ir Ahadą. Apsižvalgė po laisvo Uždraustojo Miško platybes. Būtų smagu čia pasibastyti dažniau. Vienam, arba su ligeriu. Nepriklausomam. Snieginis leopardas atsiduso. Staiga jau tolokai nušuoliavęs ligeris sustojo ir apsigręžė, žiūrėdamas, kur atsiliko Fasas. Šūktelėjo jam. Tada ir irbis nušuoliavo pas draugus. Į Hogvartsą. Į civilizuotą erdvę, kur kiekvienas vaikšto supančiotas moralės ir mandagumo pančių.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 17, 2014, 07:08:02 pm
Penktakursė patyliukais atėjo. Kasiopėja daug kartų yra buvusi uždraustąjame miške, bet jos niekada neapleido jausmas, jog ją kažkas stebi. Lyg už medžio pasislėpęs mokytojas tik ir lauktų, kol ji čia pasirodys.
Ji sustojo, manydama, kad čia gera vieta. Grifė padėjo ant žemės krepšelį, dailiai uždengtą servetėle su Grifų Gūžtos emblema. Krepšelyje, kepti pačios Kesės, gulėjo imbieriniai grifiukai su auksiniu ir raudonu glajum ant viršaus. Mergina apsižvalgė ir sumurmėjusi ,,Lumos", pasišvietė lazdele.
Kasiopėja laukdama kitų, pažvelgė į jauną alksnį. Vienas mostas lazdele ir alksnis pavirto dailia žaliaskare egle. Ji apsižvalgiusi, ar tikrai niekas nestebi, burtais atsivarė keletą šakų, tinkamų laužui.
Kasiopėja ant žemės esantį akmenį pavertusi šiek tiek gremėzdiška taburete, atsisėdo ir ėmė laukti kitų. Ji neuždegė laužo ir nepapuošė viena eglės, nes norėjo kartu su grifais visą tai padaryti.
Ji užsidėjo krepšelį ant kelių, ir savo švelniu balsu, tyliai ėmė dainuoti Grifų Gūžtos himną.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 17, 2014, 07:16:45 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinių postų tema!))
Fasas Oldefortas, apsirengęs pakankamai šiltai, bet ne per storai, užsidėjęs kalėdinę kepurę ir užsirišęs Grifų Gūžtos šaliką, neskubriu žingsniu per gilias, blizgančias pusnis atbrido į Uždraustąjį mišką. Visą kelią žvalgydamasis ir šypsodamasis nuo senų prisiminimų grifiukas kone nusilaužė sprandą: niūrus ir piktas Uždraustasis miškas kvepėjo šviežiu sniegu, gardžiausiais prisiminimais, mieliausiais vaizdais ir be abejo, Kalėdomis. Fasas džiaugėsi, kad Grifų Gūžtos nariai jam atsiuntė laišką ir pasiūlė Kalėdas švęsti Hogvartse, o ne Durmštrange. Šeštakursis grifas buvo už tai, kai grifai švęstų jas ne kokioje elfų virtuvėje, bibliotekoje ar dar kur, o Uždraustajame miške.
Vaikinas ėjo gana ilgai, tačiau nenuobodžiai. Pagaliau jis priėjo vietą, kur jam labiausiai patiko. Apsidairė ir per šmėsčiojančius per ir po sniegu prisiminimus suprato, kad atsidūrė pačiame Uždraustojo miško viduryje. Fasas išsitraukė savo burtų lazdelę iš juodo apsiausto kišenės, pasitaisė raudoną kalėdinę kepurę ir atsiduso. Staiga išvydo ant taburetės jau sėdinčią grifiukę, kurios vardą jau žinojo. Luktelėjęs, kol ji užbaigs giedoti Grifų Gūžtos himną, vaikinas pastovėjo prie gražuolės žaliosios ilgaspyglės eglutės.
- Labas,- linksmai pasisveikino Fasas. Pastebėjo, kad šioje Uždraustojo miško vietoje gana tamsu ir iškėlė lazdelę sau virš galvos. Šakos kiek prasiskyrė ir balto sniego pusnis pasiekė kiek išsigandusios saulutės spinduliai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 17, 2014, 07:31:03 pm
((Pamiršau tą parašyt :D Anyway, Grifų Gūžtos kalėdinis postas))
Kasiopėja stryktelėjo išgirdusi Fasą. Giedojo užsimerkusi, o Fasas pasirodė lyg grybas po lietaus, taigi, nenuostabu, kad ji išsigando.
-Išgąsdinai,-Kesė sušvokštė susiėmusi už širdies. -Labas,-ji pridūrė ir dar kelis akmenis pavertė taburetėmis. Grifų bus ir daugiau, ant sniego nesedės gi gal.
Kasiopėja parodė ranka į šakas ir eglę.
-Šiek tiek paruošiau Kalėdoms,-Kesė pasakė ir bakstelėjo pirštu į pintinę ant kelių.-Ir iškepiau imbierinių grifiukų.
Kasiopėja žvilgtelėjo į emblemą, esančią ant servetėlės kuria ji buvo uždengusi krepšelį. Liūtas atrodė toks didingas, drąsus ir kilnus. Riaumojantis pakėlęs priekines letenas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 17, 2014, 09:42:35 pm
(Grifiukų kalėdinis postas)
Grace klampojo per sniegą.Storas sniego sluoksnis siekė merginos kelius.Ji buvo katik įžengusi į Uždraustajį mišką, todėl eiti trugdė ir šakos besitaikančios parklubdyti Grifiukę arba pataikyti jai nosin.O dar ir ilgiutėlė mantija painiajosi po kojom.erai buvo tai, kad danguje nebuvo nė debesėlio.Buvo daugybė žvaigždžių, o mėnulis puikiai apšvietė jai kelią.
Mergina priartėjo prie miško vidurio.Ji išgrirdo kažką dainuojant Grifų Gūžtos himną.Po to staiga viskas nutilo.Tada Grace išgirdo kažką kalbantis.
-Sveiki!- šūktelėjo mergina išvydusi Fasą ir Kesę.
Ji pastatė ant žemės stiklainį su magiškomis judančiomis švieselėmis, kurių forma buvo kaip liūtų

Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 17, 2014, 09:59:42 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinių postų tema!))
Fasas atsiprašomai šyptelėjo Kasiopėjai ir stebėjo, kol mergina darė tas kiek griozdiškas taburetes.
- Atleisk, nenorėjau,- atsiprašė grifiukas. Staiga pagalvojo, kad tos taburetės prie laužo neatrodys labai įdomiai ir Kalėdiškai, todėl jis  nusimovė pirštines, paėmė lazdelę tarp rankų ir nukreipė į žemę.
- Mini deprimo!- tyliai pasakė Fasas. Burtų lazdelės galiukas sužibo raudonai ir trenkė nemažu žaibu į žemę. Čia atsirado negili duobė, tip top laužo kūrenimui. Fasas paspardė kojomis žemę, kad ji būtų lygesnė ir tinkamesnė laužo kūrenimui. Patrypęs žemę, jis sukrovė iš didesniųjų malkų dvimetrinį kūginį laužą. Iš savo krepšio, kabančio per petis, išsitraukė popieriaus ir sudėjo po malkomis.
- O, labas, Grace,- šyptelėjo grifiukei Fasas, išgirdęs jos balsą. Buvo keista vėl susitikti su ja. Staiga dar kai ką sugalvojo. Sudėliojo rankomis taburetes aplinkui laužą saugiu atstumu, lazdele atsivarė daugiau akmenų ir apdėliojo laužą jais. Tada mostelėjo lazdele ir visi akmenys, kurie buvo sustatyti aplink laužą, persitransformavo į piestu stojančius ir riaumojančius liūtus.
- Kasiopėja, gal gali trumpam nulipti nuo taburetės?- netikėtai paklausė Fasas. Merginai nulipus, grifiukas šeštakursis padėjo paskutinę taburetę prie laužo ir mostelėjo lazdele. Visos taburetės virto į nedidelius, bet minkštus ir patogius fotelius, kurių spalvos buvo raudona ir geltona. Fasas juos apėjo ir lazdele neskausmingai pašalino didumą medžių šakų, kad šios netrukdytų vaikščioti ir nebadytų fotelių. Eglutę netoli laužo paliko, paliko ir dar kelis gražius medžius. Bet dabar miško viduryje buvo apie dvidešimties metrų spindulio ne visai išvalyta, jauki aikštelė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 17, 2014, 10:14:52 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas))
Ji klestelėjo į fotelį ir patogiai įsitaisė. Kasiopėja rankomis pakedeno savo garbanas ir išgirdusi Grace,  atsisukusi jai panojavo.
Kasiopėja atsistojo prieš medį ir susikaupė. Gal pavyks, o gal ir nepavyks. Kasiopėja mostelėjo lazdele ir  medis pavirto į Grifų Gūžtos liūtą. Tiesa, jis vis dar buvo medinis, bet bent jau buvo auksinės ir raudonos spalvų. Kažkokią šaką pavertusi kalėdine kepure, ji uždėjo ją ant liūto galvos. Dar vieną šaką pavertusi lankeliu su elnio ragais, ji šiaip ne taip užsidėjo jį ant garbanų.
-Gal kas nors nori imbierinių grifiukų?-Kasiopėja paklausė vėl įsitaisiusi fotelyje, laikydama pintinę su sausainiais uoštais auksiniu ir raudpnu glajumi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 17, 2014, 11:34:39 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas))
Damon atbrido į Uždraustojo miško vidurį, kur jau buvo dar keli Grifukai. Rankose jis nešėsi šokoladinius grifo kiaušinius visiems pavaišinti.
Jis priėjjo prie garbanotos merginos ir jai pasakė:
-Labas. Aš Damon, esu naujokas.
Jis pažiūrėjo tolyn ir ten pamatė dar vieną merginą ir vaikiną. Su jais taip pat pasisveikino.
Vaikinas pažiūrėjo į Grifų Gūžtos liūtą. Nors jis ir  buvo medinis, bet buvo auksinės ir raudonos spalvų. Ant liūto galvos pūpsojo kalėdinė kepurė.
Visi vaišinosi sausainiais, kurie priminė grifukus. Damon irgi paėmė sausainį ir suvalgė. Skonis - imbiero.
-Labai skanūs sausainiai,- pagyrė vaikinas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Gruodžio 17, 2014, 11:42:51 pm
(GG) ((Grifų Gūžtos kalėdinė žinutė)) 

Thora šiaip ne taip uždariusi duris už savęs pažvelgė į Hogvartso pilies kiemą. Įpratusi prie pilies kambarių šilumos, besikūrenančių židinių Didžiojoje salėje ir garsaus praeinančių burtininkų mokyklos moksleivių šurmulio ji nustėro. Taip tylu. Nuo atvykimo į Hogvartsą ji jau spėjo pamiršti, ką reiškia Tyla. Tačiau tylų būna visokių - jaukių ir nejaukių, tuščių ir reikšmingų, tylų, nuo kurių veidą papuošia šypsena bei šaltų tylų, slegiančių tylų. Ši buvo iš tų šaltųjų. Bet diena buvo graži, nors ir šiek tiek debesuota. Mergina tvirčiau susisupo į žieminę mantiją, susiveržė, tada šiek tiek papureno šaliką, įkvėpė, iškvėpė ir skubiu žingsniu pasuko link vienintelio Hogvartso apylinkėse matomo miško, Uždraustuoju vadinamo. Įdomią vietą Kalėdiniam pasibuvimui sugalvojo. Labiau tinkama Helovyno šventei, bet... Tiks.
Įveikus miško pakraštį, medžių vis daugėjo, dieną, rodos, pamažu ėmė keisti naktis ir Thorą nei iš šio, nei iš to nupurtė drebulys. Nebloga vieta pirmakursiams pagąsdinti. Gal to ir siekta, patikrinti Paskirstymo kepurės išmintį? Gal tai kaip Žiobarų pasaulyje paplitusios krikštynos mokyklose? Ką gi, bandykit, išbandymams aš pasiruošus.
Su tokiomis mintimis Thora ėjo ir ėjo, jausdama po batais šiugždantį sniegą ir jau bepradedant šiek tiek nerimauti, kad gal pasiklydo, o galbūt dėl, rodos, taip staiga užėjusios nakties, ji ėmė įžiūrėti šviesą, prasiskverbusią pro tankias medžių šakas. Tikriausiai, tai jie!, apsidžiaugė mergaitė ir ėmė bėgti, karts nuo karto skaudžiai gaudama į veidą iš tankių ir piktų medžių šakų. Bet jai tai buvo nė motais. Uždususi sustojo ir negalėjo patikėti. Ar čia tikrai miško vidurys? Atrodo kaip tiesiog didžiulė miško proskyna. Tada išvydo nuo šalčio gražiai įraudusius veidus, raudoną ir auksinę Grifų Gūžtos spalvas, jaukų, rodos, neseniai sukrautą laužą (pagaliau! Bus šilta!) ir nusišypsojo. Wow, jie čia net fotelius atsitempė. Tfu, išbūrė. Reiks paprašyti, kad ir mane pamokytų.
- Sveiki, - šyptelėjusi tarė. Atsisėdo į laisvą fotelį, pasitrynė jau spėjusias pašalti rankas ir tik tada prisiminė, kad kai ką užmiršo. Velnias. O šokoladiniai kiaušiniai taip liko gulėti prie mano daiktų pilyje. Pasijutusi šiek tiek nesmagiai Thora sužiuro į šalia sėdinčius mokinius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 17, 2014, 11:54:28 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas))
Grace, Sorenas ir Kesė sėdėjo, vaišinosi sausainiais ir linksmai klegėjo. Netrukus prie jų prisijungė Damon.
-Labas. Aš esu Kasiopėja,  bet gali mane vadinti Kese,-pirmakursiui prisistačius, Kesė šiltai nusišypsojo ir ištiesė jam pintinėlę su sausainiais.
Kasiopėja, klausydama Damon prisistatymų kitiems, užvertusi galvą žiūrėjo į žvaigždes. Nors ryškiausia buvo Aušrinė, Kasiopėjos akį traukė Kasiopėjos žvaigždynas. Kesė giliai įkvėpė nakties oro ir mėgavosi reginiu. Visos žvaigždės švietė ryškiai, vienos daugiau, kitos mažiau. Bet žmogus mato tai, ką jis npri matyti, tad Kasiopėjai ryškiausios žvaigždės buvo tos, kurios sudarė Kasiopėjos žvaigždyną.
Mergina atsitokėjo tik išgirdusi grifiuko pagyrimą, kad jos sausainiai skanūs.
-Ačiū,-ji atsakė šyptelėjusi. -Labas,-ji pasisveikino su ką tik atėjusia Thora.
Pasigavusi garbanėlių sruogą ir ją vis skirstydama pirštais į dar smulkesnes garbanėles, Kasiopėja žiūrėjo į žvaigždes.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 18, 2014, 02:16:35 pm
((Thora, laužas dar neužkurtas... Grifų Gūžtos kalėdiniai postai))
Fasas Oldefortas stovėjo prie eglutės. Rodos, Uždraustojo miško viduryje esanti aikštelė jau buvo graži  ir prisotinta Grifų Gūžtos koledžų spalvų, tačiau dar šio to trūko. Pavyzdžiui, eglutės papuošimų.
- Grace, Kasiopėja,- nelabai ryžtingai kreipėsi Fasas į grifiukes.- Gal jau reikės puošti eglutę? Jūs turit žaisliukų, ar teks naudoti burtų lazdelę ir miške besimėtančius daiktus?
Taip būtų ekologiškiau. Po šventės daiktam grąžintume senuosius pavidalus ir formas... - pamanė grifas, kuris gamtą mylėjo. Staiga išvydo pulką pirmakursių grifų, kurie su šiokia tokia baime, bet su pergale atėjo į Grifų Gūžtos Kalėdų šventę pačiame Uždraustojo miško centre.
- Sveiki, grifai,- su plačia šypsena pasveikino mažuosius Fasas, o apsidairęs suprato, kad čia yra vyriausias. Įkišęs ranką į kuprinę beveik iki peties, grifiukas ištraukė įvairių pyragėlių krepšį. Pasidairęs mostelėjo lazdele į seną, spygliuotą krūmą ir šis virto į stalą. Ten grifas pyragėlius ir padėjo. Dar kiek luktelėjęs ir pagalvojęs, priėjo prie medinio Kasiopėjos liūto. Bakstelėjo lazdele į raudonais karčiais apgaubtą galvą, o ši sumirksėjo ir nuižiovavo. Drsugiškas grifiukų liūtas nulipo nuo pakylos ir pradėjo vaikštinėti po aikštę, kalbindamas grifiukus ir saugodamas juos nuo miško monstrų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 18, 2014, 02:30:28 pm
Grifų Kalėdinis postas)
Grace čiupo Imbierinį grifo formos sausainį ir krestelėjo į minkštą fotelį kurį buvo išbūręs Fasas.Mergina paleido švieseles kurių buvo atsinešusi ir užsisvajosusi jas stebėjo
-Labas!Aš Damon esu naujokas.
Grace iš sąstingio pažadino kitp grifo balsas.
-Labas,- atsakė ji ir nusišypsojo-Aš Grace.
Netrukus pasirodė dar viena Grifiukė vardu Thora ir su visais pasisveikino.
Grace toliau ramiai stebėjo kitus, kol Fasas nepasiūlė puošti  eglutės.
-Manau, galime paversti miške esančius daiktus žaisliukais, o po to viską gražinti kaip buvo,-pasiūlė Grace.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 18, 2014, 03:06:32 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas!))
Kasiopėja padėjo ant stalo sausainius. Ji pažiūrėjo į liūtą, vaikščiojantį tarp grifų. Liūtas priėjo prie Kasiopėjos.  Mergina pritūpė prie liūto. Žvėries karčiai buvo šiek tiek panašūs į Kasiopėjos garbanas. Liūtui papurčius galvą, grifė taip pat papurtė savąją. Garbanos taškėsi į visas puses, kaip ir gyvūno karčiai. Kasiopėja nusijuokė ir suleido pirštus į šilkinius liūto karčius.
-Aš bent jau neturiu,-ji tarstelėjo ir pavertė šaką koledžo spalvų girlianda.
Dar vienas mostas lazdele, ir pavertusi kankorėžį raudonu burbulu, tęsė savo burbulų gamybą, kol perėjo prie auksinių. Visi burbulai turėjo Grifų Gūžtos emblemą.
Kasiopėja vėl klestelėjo į fotelį, iš kažkur parsiradęs jos katinas užsoko jai ant kelių. Kasydama katinui paausius, mergina stebėjo liūtą, kuris lėtai atėjęs, atsitupė šalia jos.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 18, 2014, 04:19:08 pm
((Grifų Gūžtos Kalėdos))
Fasas linkelėjo Grace'i galva. Matyt, visų, ar bent daugumos grifiukų mąstysena paremta ekologija - jie turi drąsiai ginti gamtą ir save. Fasas suspaudė rankose burtų lazdelę, manydamas, kad neprošal būtų ir mažuosius grifus - pirmakursius - pamokyti transfigūracijos.
- Gerai, galėsim puošti. Pirmakursiai, jums nesukėlė problemų užduotis pereiti per monsttų pilną Uždraustąjį mišką ir  patekti į patį jo centrą, tai priburti kalėdinei eglutei žaisliukų bus pigiau grybo. Pasiimkit lazdeles ir įsivaizduokit gražų žaisliuką, tada štai taip pasukit lazdeles ir paverskit bet kokią šiukšlę nepanašiu į pradinį pavidalą žaisliuku.- pilkas ir purvinas akmenėlis Faso rankoje virto į blizgantį spalvotą burbuvą, kurį jis pakabino ant eglutės šakelės. Ir mišką pravalysim. - pagyrė mintyse idėją vaikinas. Staiga prie jo kojų prisiglaudė kažkas šiltas ir galingas. Fasas palenkė galvą ir išvydo savo augintinį ligerį, kuris buvo užsiauginęs neryškiais dryžiais pamargintą kailį. Grifiukas pasisveikino su gyvūnu ir uždėjo kalėdinę kepurę jam. Pasiėmė skaniųjų Kasiopėjos imbierinių grifiukų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 18, 2014, 04:33:24 pm
(Grifų Kalėdinis postas)
Grace klausėsi kaip Fasaa moko pirmakursius transfiguracijos.Merginai buvo neprošal viską pakartoti.Gerai...Pirma reikia įsivaizduoti žaisliuką...Grace mintyse atsirado raudonas stiklo burbulas su auksinėmis juostelėmis.Tada paiimi bet kokį niekutį ir mosteli lazdele. Grace žiupo akmenuką, mostelėjo lazdele...ir jos rankoje atsirafo nuostabus žaisliukas.
Grace lengviau atsiduso ir pakabino burbulą ant eglutės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2014, 11:01:05 pm
((Grifų kalėdinis postas))
Kasiopėja, susikrovusi visus savo burbulus, pradėjo jais puošti eglę. Kabindama auksinį, ji nejučiom pradėjo niūniuoti ažkokią kalėdinę dainą, ir ją niūniuodama, sukabino visus savo padarytus eglės žaisliukus.
Grifė, vis dar niūniuodama, lazdele pakėlusi girliandą, dailiai ją užvynojo aplinkui eglę.
Grifų Gūžtos kalėdinė eglutė atrodė gražiai, bet kažko trūko. Galbūt kažko ant viršaus. Netikėtai stryktelėjusi mergina, pavertė kankorėžį į dailią auksinę žvaigždę. Dar kiek pagalvojusi ji užbūrė žvaigždę taip, kad ši ėmė švytėti gražia raudona ir auksine spalva. Kesė lazdele užkėlė žvaigždę ant viršaus ir atsitraukė grožėdamasi grifų darbu.
Po kiek laiko ji atsisuko į kitus.
-Darosi šaltoka. Gal užsikuriam laužą?-Kasiopėja pasitrynusi rankas paklausė kitų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 03:58:00 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas))
Fasas nejučia džiugiai nusišypsojo, kai Grifų Gūžtos Kalėdų eglutė sužibėjo nuo gražiausių kūrybingųjų grifų darbelkų. Pasilipęs ant aukšto akmens, vaikinas užvyniojo eglutei grifiškų spalvų girliandą. Iš kažkokio stiklainio išsiveržė ir jau ketino išsilakstyti geras būrelis šviečiančių liūtukų, bet hogvartsietis juos sugaudė ir paliedo ant eglutės šakų. Tada prisėdo ant fotelio, grožėdamasis švytinčia Kasiopėjos žvaigžde, kuri puikavosi ant pačio žaliaskario medelio viršūnės. Išgirdęs mergaitės pasiūlymą, Fasas išsitraukė lazdelę.
- Taip, reikia užkurti laužą.- energingai pritarė šeštakursis ir sumurmėjo ugnies įžiebimo burtažodį. Laužas užsidegė.- Grifiukai, eikit prie laužo, nebešalkit!- šūktelėjo koledžo draugams Fasas. Staiga krūmuose vaikinas kažką pastebėjo...
((Na, kieno buvo idėja su maišu? Papostinkit))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 20, 2014, 05:48:27 pm
(Grifų Kalėdinis postas)
Grace kabino žaislus ant Grifų Kalėdų eglutės.Kai nebeliko vietos nei žaislui, nei dar kokiam papuošimui, Grace atsitraukė pasigrožėti eglute.Ant jos kabėjo įvairiausi burbulai, girliandos, o ant pačio viršaus auksine ir raudona spalva žibėjo žvaigždė.
-Darosi šaltoka.Gal užkuriam laužą?-paklausė Kesė.Tik Kasiopėjai tai pasakius mergina suprato, kad jai jau iš ties šaltoka.Fasas išsitraukė lazdelę ir netrukus laužas jau degė.
Mergina atsisėdo prie laužo ir ėmė šildytis rankas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 08:01:54 pm
Fasas atsistojo ie išaitraukė burtų lazdelę. Už spygliuoto krūmo slėpėsi kažkas raudonas. ,,Jeigu puls, blogiausiu atveju pasiversiu į snieginį leopardą..." - pamanė sau Fasas ir apsimovė odines drakono odos pirštines, jas išsitraukęs iš hogvartietiško apsiausto kišenės. Tada atsargiai iš šono prislinko prie keistojo raudono daikto, gulinčio prieblandoje ir staigiai jį pačiupo, nukriepė į tai burtų lazdelę. Daiktas nė krust. Grifiukas ištempė jį iš po krūmo į šviesą.
- Maišas.- sumurmėjo jis. Nekantriai atrišo. Iš maišo pabiro dovanėlės.- Grifai!!! Kalėdų senelis mus aplankė!- sustūgo Fasas kaip vaikas visiems grifiukams.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 08:17:58 pm
((Grifų kalėdinis postas))
-O galima aš liūtą pasiliksiu?-ji sėdėjo apsikabinusi draugiškąjį liūtą, kai išgirdo kaži ko rėkiantį Fasą. Kasiopėja persigandusi stryktelėjo, galvodama, kad kažkas užpuolė, bet po akimirkos suprato žodžius. Kalėdų senelis aplankė grifus.
-Dovanos?-ji džiugiai spygtelėjo ir bėgte pasileido link Faso su maišu.
Nors pagal amžių ji bent kiek tą džiaugsmą turėtų sulaikyti, bet jai ypač patiko dovanos. Visi dovanų maišeliai, dėžės ir kaspinai, Kasiopėjai buvo viena iš mėgstamiausių Kalėdų dalių.
Grifė net pasistrykčiodama atbėgo pas Fasą ir drebančiomis rankomis surado dėžutę su savo vardu ir atplėšė vyniojimo popierių. Kasiopėja nekantraudama atidarė dovaną ir nusčiuvo.
-Hipogrifas?-ji iškėlė hipogrifo statulėlę. Tuo momentu įvyko kažkas paslaptingo. Ją tarsi apgaubė mažytis viesulas ir iškėlė ją į dangų. Kasiopėja juto, kaip kažkas tampo jos galūnes ir žnaibo jos šonus.
Viskas truko apie minutę kai mergina nusileido ant žemės. Pirmas dalykas kuri jį pastebėjo, kad ji kažkaip paaugo. Po to - labai jau keistą visų žvilgsnį.
-Kas?-ji paklausė, bet išgirdo tik kistą paukščio balsą. Kasiopėja apsižvalgė ir jos nenugriuvo aukštielnika. Ji buvo hipogrifas.-Hipogrifas? Rimtai!?-ji pradėjo burbuliuoti, net nenutuokdama, kad ji juo pavirto dėl tos pačios savybės, kuri jungia ją ir hipogrifus - labai jau greitai įsižeidžia.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 08:51:06 pm
(Grifų kalėdinis postas. Grifai, jūs nematot, kas dedas draugam, staigiai imat dovanėles!!!)
Fasas šyptelėjo, kai viena, rodos, penktakursė grifiukė, apsidžiaugė netgi labiau už jį ir pačiupo dovanėlę. Nelaukė, kol kas nors netyčia ar tyčia pagrobs ir jo dovaną nuo Kalėdų senelio, grifas ir pats susirado ir pasiėmė. Ši buvo nemaža, apvyniota gražiu, blizgančiu raudonu popieriumi su elnio galvyčių paveiksliukais. Grifas atvyniojo dovanėlę kaip galėdamas lėčiau ir kultūringiau, o tada paėmė ją į rankas. VOs tarp rankų atsidūrė knyga gražiu viršeliu ir užrašu ,,Koviniai užkeikimai", skruostus staiga užpylė karštis, bet ne iš gėdos, o rankos pasidengė plunksnomis. Iš pradžių Fasas duso, nes kaklas staiga suplonėjo.
- Kas per šposas?- pasipiktinęs suburbuliavo Fasas, o staiga pamatė, kad Kasiopėjos vietoje stovi hipogrifas. Tada apsižiūrėjo save ir suvokė, kuo pats virto. Kodėl kalakutas?!!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Gruodžio 20, 2014, 08:55:30 pm
((Negaliu nezvengt ;D Fasaii, matyt turi bendru bruožų su kalakutu ;D ))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 09:00:23 pm
((Grifų kalėdinis postas))
((Sorenai, dabar aš penktakursė :DD))

Hipogrifė sumosavo sparnais aukštyn pamačiusi kalakutą. Ji nuo mažumės bijojo kalakutų, dėl jų raukšlių ir odos aplink snapą.
Hipogrifas atsistojo piestu mosuodamas sparnais, aštriai klykdamas ir jau ruošdamasis drėksti kalakutui. Bet po to Kasiopėja susivokė.
Ji sunkiai dunkstelėjo priekinėmis erelio kojomis į sniegu apklotą žemę. O kur Fasas? Hipogrifas įsmeigė aštrų žvilgsnį į kalakutą. Šis jau kažkodėl burbuliavo. Pala. Gal kalakutas yra Fasas?
Kasiopėja pradėjo juoktis. Bent jau manė, kad ji juokiasi, bet iš erelio snapo išėjo tik keistas paukščio garsas.
-Tu kalakutas?-ji vėl įsmeigė savo žvilgsnį į Fasą, tikėdamasi, kad paukštis paukščio pusę kuri kalba supras.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 09:34:50 pm
((Grifų kalėdinis postas. Sorry, pasitaisiau. Tai tu hipogrifė, ar hipogrifas? :D ))
Kalakutas jau ketino ieškoti burtų lazdelės ir bandyti save atkerėti, kai staiga prieš nedailų snapą išdygo didžiulė hipogrifo letena. Naminis paukštis atšoko ir dribo į pusnį.
- Kas tau?- užsiuto Fasas ant Kasiopėjos hipogrifo pavidalu.- Kaip matai, panelyt!
Greitai grifiukas ir nurimo. ,,Ką dabar daryti???" - paklausė mintyse savęs. Staiga pastebėjo šalia savęs burtų lazdelę. Pasuko savo mažą kalakutišką galvelę ir pabandė įvertinti, ar ši yra jo. ,,Na, reikia bandyt rizikuoti" - pamanė sau Fasas ir ištiesė didelį, negražų juodą sparną link lazdelės...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 09:51:08 pm
((Grifų kalėdinis postas. Lytis manau nesikeičia))

-Aš bijau kalakutų,-ji pasipurtė stebėdama kalakutą. Jis kažko ieškojo. Kasiopėja pamatė juodą sparną, tiesiamą link lazdelės ir pradėjo ieškoti savosios.
Tokiai didžiulei hipogrifei buvo vargas surasti savo lazdelę. Laikant prikišus snapą ilgainiui pradeda kaklą skaudėti, o normaliai laikant galvą tikrai nesimatys lazdelės iš tokio aukščio.
Kasiopėja sustojo ir mostelėjo sparnais. Na, sparnai jai patinka. Ji sunkiai atsiplėšė nuo žemės, norėdama nors kiek paskraidyti, bet susivokė, kad ne metas. Reikia ieškoti lazdelės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Gruodžio 20, 2014, 10:15:54 pm
 (GG)
(( GG Kalėdinė žinutė))

Thora taip ir sėdėjo visą laiką spoksodama į vieną tašką priešais save, kol neišgirdo džiaugsmingų spygavimų ir klegesių.
- Grifai!!! Kalėdų senelis mus aplankė! - išgirdo ji tylą persmelkusį garsą. Thora staigiai atsigręžė ir nusišypsojo. Grifiukai lėkė į krūmus kiek tik galėdami greičiau, dievaž, Thora seniai kada matė taip galvotrūkčiais lekiančius žmones link miško krūmynų. Kalėdų Senelis? Ką? Nejaugi jis nepamiršta ir burtų pasaulio žmonių?, nustebo mergina, bet, ilgai negalvojusi, atsistojo ir nudūmė ten, kur lėkė ir visi kiti.
Atbėgusi pamatė raudoną maišą, pilną dailiai suvyniotų dovanėlių ir tučtuojau čiupo vieną jų. Prieš išvyniodama ant įpakavimo spėjo pamatyti pamažu besirandančias raides "Thora Silverthorn" ir akimirkai stabtelėjo. Hm, paprastai vardas jau būna parašytas. O čia jis atsirado TIK TADA, kai paliečiau dėžutę. Keista... Nors burtininkų pasaulyje viskas tikriausiai kitaip, trūktelėjo pečiais mergina ir greitai ėmė draskyti vyniojamąjį popierių, kol pirštais užčiuopė kažką slidaus ir ilgo. Gyvatė..., tik spėjo pamatyti Thora, tačiau tuoj pat visą kūną nudiegus baisiam skausmui, sukliko. Pasijuto tarsi minkoma ir gniaužoma, šį jausmą sekė kitas, panašus į daug mažų dantukų, kandžiojančių plonėjančią odą. Aaaaaaa, kaip kanda, padėėėkit kas nors!, norėjo surikti ji, bet tegalėjo išleisti tik šnypštimą. Nemaloniems jausmams atslūgus, ji ir liko gulėti ant žemės. Negalėjo nei pajudėti (kojų nebuvo), nei kalbėti (dantų taip pat nejautė, tik prieky 2 didžiulius). Gyvatė... Vadinasi, gyvatė, tai aš? Už ką? Jai norėjosi verkti. Kalėdų Seneli, už ką tokia dovana? Nejaugi tau nepatiko mano kandumas? Nejaugi šią savo taip mylimą savasties dalį turiu keisti?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 20, 2014, 10:30:31 pm
((Grifų Gūžtos Kalėdinis postas))
Fasas Oldefortas paniuro, kai hipogrifė prisipažino nemėgstanti kalakutų. ,,Nieko nepadarysi, ieškok lazdelės nesinervavęs, pasipūtėli." - sudrausmino vaikiną balselis mintyse. Kalakutas pamatė, kad ir dar vienalygiai taip pat apsižioplinusi grifiukė išvynioja dovanėlę ir virsta į gyvatę.
- Koks absurdas.- apmaudžiai suburbuliavo kalakutas.- Juk gyvatės ir žalčiai yra tik Klastūnyne. Čia jau prasta idėja, brangus Kalėdų Seni.
O tada juoda, nusišėrusi kalakuto plunksna užkliudė Faso burtų lazdelę. Grifų Gūžtos Kalėdų aikštę sudrebino juokas, bent jau taip atrodė Fasui. O vaikino galvoje nuskambėjo balsas:
- Būk mažiau pasipūtęs, Fasai Oldefortai. Su Šventom Kalėdom!
Fasas pajuto, kad atgauna savo žmogišką pavidalą. Dėkingas pažiūrėjo į medžius, o tada pajuto rankose laikąs kalėdinę dovaną - knygą ,,Koviniai užkeikimai". Fasas nudžiugęs ją atsivertė. Staiga prisiminė, kad kiti grifai vis dar gyvūnai.
- Paimkit savo lazdeles.- pasakė jiems, tikėdamasis, kad jie supras. Prie hipogrifo letenos padėjo vieną, o prie kgyvatė - kitą burtų lazdelę.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2014, 10:37:30 pm
((Grifų kalėdinis postas))
 
-Ačiū,-ji pasakė, bet Fasas tikriausiai išgirdo tik neaiškų klykavimą. Taigi Kasiopėja ištiesė savo žvynuotą koją link lazdelės, išskleisdama nagus, kad nesubraižytų ir jos tik paukščio koja palietė lazdelę, jos mintyse nuskambėjo:
-Nebūk tokia įžeidi, Kasiopėja Evers. Su šventom Kalėdom!
Hipogrifę vėl apgaubė kažkoks keistas oro reiškinys, Kasiopėja vėl pajuto tampomas galūnes, bet šį kartą jos buvo stumiamos į vidų. Jai baisiausiai nudiegė šonus ir Kasiopėja susmuko ant žemės.
Sniegas buvo visur. Ant jos mantijos, ant jos plaukų, ant rankos. Kasiopėja atsistojo ir pažvelgė žemyn. Ji vėl buvo žmogus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Gruodžio 20, 2014, 11:01:30 pm
 (GG) ((GG Kalėdų žinutė))

Šiaip ne taip pasukusi ilgą galvą į vieną pusę, toj vietoj, kur prisiminė esant Grifų Gūžtos mokinius, buvo susirinkę gyvūnai. Nors jų buvo daug, ji įžiūrėjo tik kalakutą ir hipogrifą, kiti buvo toliau nuo jos. Ji matė, kaip jie bando paimti savas lazdeles. Puiki mintis, kaip aš iškart nesusiprotėjau. Matyt, per ilgai gyvenau Žiobarų pasaulyje. Pasuko galvą į kitą pusę ir savąją lazdelę pastebėjo. Tokiu pavidalu ją stebint apniko keistas jausmas. Ji buvo pavirtusi ne didžiule kobra ar storuoju smaugliu, o dar maža nedailia gyvačiuke, panašaus dydžio į savo burtų lazdelę. Lazdelė bent jau stuburą turi..., kone užpavydėjo jai padėties Thora. Ir kaip aš dabar ją paimsiu, gal su dantim, kurių nebeturiu?
Staiga ji išgirdo garsų pokšt ir atsisukusi pamatė į save atvirtusį vaikiną. Ji matė, kaip šis atsikėlė ir šalia padėjo jos "stuburinę sesę". Thorai sužibo mažytės akys. Ačiū, atsisukusi šnypštelėjo ji ir apkabino savąją lazdelę apsivydama tarsi Žiobarų pasaulyje ant vaistinių matyta gyvatė taurės kojelę. Pasirodo, šiame pasaulyje turiu vertinti viską - ne tik lazdelės galią, bet ir žmones aplink. Ant jų nepykti, apie juos galvoti mandagiau. Ir nekąsti už nieką.
Taip pagalvojusi bestuburė mergaitė užsimerkė ir išgirdo storą garsų balsą:
- Ho ho ho, Thora Silverthorn! Tave sveikina Kalėdų Senelis su šventom Kalėdom! Atsimerk ir taip stipriai nebekramtyk nei savęs, nei kitų, nebent tik Kalėdų vaišes!
Ir Thora atsimerkė. Sumirksėjo. Ji gulėjo sukniubusi sniege, dabar jau ne gyvatišku kūnu, bet tik rankomis apkabinusi lazdelę. Pasijutusi gan kvailai, tuoj pat atsistojo ir nusibraukusi sniegą nuo mantijos, vis dar kvailai mirksėdama, pabandė atsitokėti nuo to, kas ką tik vyko.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Grace Nicholson Gruodžio 21, 2014, 12:34:09 pm
(Grifų Kalėdinis postas)
Grace dėmesį patraukė Fasas.Jis tenpė didelį raudoną maišą iš miško.
-Dovanos!-sušuko grifiukė ir nuskubėjo prie maišo.Ant pačio viršaus gulėjo mažas paketėlis suvyniotas į auksinį popierių.Ant jo buvo jos vardas.Grace nekantriai pardėjo atidarinėti jį...Tik staiga ji atsidūrė ore.Viskas beprotišku greičiu sukosi aplink. Mergina juto, kad jos galūnės kažkas tartum tampo.Vienos kūno vietos traukiasi, kitos platėja, dar kitos ilgėja ar trumpėja.
Staiga viskas nurimo.Grace jau žadėjo sušukti likusiems Grifiukams, ar jie matė, kas nutiko, bet iš jos burnos atsklido tik riaumojimas.Tada mergina pažiūrėjo į savo kojos.Tiksliau, kur jos turėjo būti.Tačiau ten buvo tik letenos.Liūto letenos.Mergina pradėjo klykti, tačiau išėjo tik beproto garsus riaumojimas.Mergina pradėjo siekti lazdelės, tačiau ją perverė hipogrifo klyksmas.Grace atsisuko ir pastebėjo hipogrifą, gyvatę ir kalakutą.Kas per....Griufiukei dar nieko nesuvokus, hipogrifas palietė lazdelę ir tapo Kese.Tikriausiai turėčiau padaryti tą patį. Liūtas  nasrais sugriebė lazdelę.Tada pajuto, kad ją vėl tampo ir maigo.
O tada Grace griuvo sniegan.Dar jai nespėjus atsistoti, ji išgirdo balsą.
-Ho,Ho,Ho! Su Kalėdomis Tave sveikina Kalėdų Senelis, ir linki, kad nebevadovautum visiems ir nesijaustum geresnė už kitus!Linksmų Kalėdų!
Štai kodėl buvau liūtu... Grifukė atsistojo ir nusipurtė nuo mantijos sniegą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thom Hugens Gruodžio 21, 2014, 08:56:50 pm
(( Grifų gūžtos kalėdinis postas))

Thomas žinojo kad šiandien grifukai renkasi uždraustajame miške, tiksliau jo viduryje, jis labai nenorėjo, bijojo ten eiti, dar tuo labiau kad jis pirmakursis nėra pripratęs vaikščioti vienas tuo labiau tamsiame miške. Po kiek laiko Thomas įsidrąsino ir nusprendė, kad jeigu visi eina tai ir jis turi nebijoti ir eiti. Jis vaikščiojo lėtai ir klausėsi kas aplinkui dedasi. Thomas beeidamas užmynė šakelę ir labai išsigando:
- Kas čia?! Alioo. Ar čia yra kažkas?,- Thomui niekas neatsakė, jis ėjo toliau. Eidamas po mažu ėmė girdėti balsus tik nesuprato iš kur jie sklinda, girdėjo tiek mergaitiškus tiek berniukiškus balsus, bet po ilgo ieškojimo jis priėjo tą vietą kur buvo įsikurę kiti grifai:
-Sveiki, kas manęs nepažysta aš Thomas. Aš esu pirmakursis, beeidamas labai sušalau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 21, 2014, 09:06:25 pm
((Grifų kalėdinis postas))
Kasiopėja sėdėjo fotelyje, laikydama tą hipogrifo statulėlę. Nors ne visai statulėlę. Tai buvo tarsi mažytis gyvas hipogrifas - jis tilpo merginai į delną, bet retkarčiais kiek paskraidydavo, toli nenuklysdamas. Hipogrifas nusižiovavo ir užmigo Kasiopėjos delne. Šis mažytis padarėlis visada primins Kasiopėjai šitą nuotykį.
Šalia Kasiopėjos, ant ranktūrio, tarsi sargybinis tupėjo Trintukas. O netoli, ant žemės gulėjo ir draugiškasis grifų liūtas. Kasiopėja pažvelgė į tą liūtą.
-Jeigu galėčiau, pasilikčiau,-ji suburbėjo.
Taip jai sėdint, ji išgirdo kažką ateinant. Nusisukus nuo laužo veidą ėmė truputį traukti šaltis, mat mergina sedėjo atsigręžusi į ugnį. Atėjęs pirmakursis prisistatė.
-Labas. Aš Kasiopėja, bet gali mane vadinti Kese,-ji pasakė ir mostelėjo kita ranka, ne ta kurioje miegojo jos mažylis hipogrifas, mostelėjo į laisvą foteliuką prie laužo.-Sėsk, pasišildyk. Ant stalo yra imbierinių grifiukų ir pyragaičių,-ji parodė į stalą su jos sausainiais ir Faso pyragaičiais.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 21, 2014, 10:19:03 pm
((Kalėdinis Grifų Gūžtos postas))
Fasas Oldefortas įsitikino, kad dabar jau visi saugūs ir tik tada atsisėdo į fotelį apžiūrėti savo kalėdinės dovanos - knygos. Pasiėmė ir pradėjo kramsnoti imbierinį grifiuką, atsivertė pirmą knygos puslapį. Dar kitą. ,,Nebloga knyga..." - pamanė sau grifiukas ir užvertęs ją, įsidėjo į savo krepšį. Turės daugiau laiko pastudijuoti knygą Durmštrange, o dabar reikia mėgautis privilegija kalbėti angliškai ir būti suprastam, mėgautis hogvartsiečių grifų kompanija.
- Sveikas, Thomai,- maloniai pasisveikino Fasas su pirmakursiu.- Sėsk prie laužo, fotelių laisvų sočiai. Beje, sveikinu vienam perėjus Uždraustąjį mišką!
Fasas nurijo gardų sausainį, o žydros akys staiga labai žavingai šelmiškai sužaižaravo. Vaikinas pasisuko į Thomą Hugens.
- Beje, Thomai, mus aplankė Kalėdų senelis. Štai ten dovanų maišas, susirask savąją.
Fasas išdykėliškai mirktelėjo Kasiopėjai ir Grace. Tada pasiėmė dar vieną pyragėlį.
- Kasiopėja, jeigu tau tas liūtas patinka,- šyptelėdamas pasakė Fasas, o tada ištiesęs ranką paglostė Grifų Gūžtos liūto karčius.- Gali jį pasilikti.
Ahadas, ligeris, sėdintis Fasui iš šono kepštelėjo didžiule letena Faso kelį.
- Neužpavydėk,- nusišaipė Fasas, paglostydamas ir šį gyvūną.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 21, 2014, 10:29:16 pm
((Grifų kalėdinis postas))

Kasiopėja motinišku žvilgsniu pažiūrėjo į Thomą. Fasas jam pasiūlė susirasti savąją dovaną, bet Kesė nemanė, kad tai gera mintis. Grifė atsisuko į Fasą žiūrėdama į jo akis, lyg klaustų ,,Ar tu tikras dėl to?", bet šiam rodos buvo nė motais. Jis tik mirktelėjo Kasiopėjai ir Grace, ir pagriebė pyragaitį.
Kasiopėja paėmė vieną pyragėlį ir atsikando. Nors ir kaip nenorėtų, kad dar vienas pirmakursis būtų kuo nors paverstas, matyt taip turi būti. Kaip kitaip jis sužinos, kokiu jam nedera būti?
Fasas pasakė, jog Kasiopėja galinti pasilikti liūtą, jeigu jis jai patinka. Grifė netikėjo savo ausimis. Šitas gražuolis gali priklausyti jai! Ji nusišypsojo Fasui.
-Ačiū,-ji mirktelėjo ir švelniai apkabino pūkuotą draugiškąjį liūtą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 21, 2014, 11:32:43 pm
((Grifų Gūžtos kalėdinis postas, papostinsiu kai minčių daugiau atsiras...))
((Hu hu hu, aš jau tikėjausi, kad parašysi ,,mirktelėjo ir švelniai apkabino pūkuotą draugiškąjį Fasą"... ))
Fasas draugiškai išsišiepė, stebėdamas, kaip grifiukė Kasiopėja apkabina savo naująjį gražųjį liūtą. Pats Oldefortas glostė savo ligerį Ahadą. Ligeriai - tigro ir liūtės jaunikliai, buvo didžiausi pasaulyje katininių atstovai, bet jau mišrūnai. Šis gyvūnas, kad ir kaip jam buvo gerai pas Faso mamą, vis vien Kalėdas nusprendė švęsti su Fasu, savo pirmuoju šeimininku, kuris jį ir atrado beklaidžiojantį Uždraustajame miške. Grifiukas pakasė didžiajam katinui mišrūnui po žandikauliu, pasigirdo garsus murkimas. Fasas vėl šyptelėjo ir įmetė į plačiai pražiotus nasrus gardų pyragėlį. Fasas nužvelgė pirmakursėlius. Nežinia, ar vaikinui pasirodė, ar taip ir buvo, bet šie Kasiopėją nužvelginėjo pavydžiai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Gruodžio 21, 2014, 11:41:15 pm
(( ar ne per daug nori, Fasai? Kesė juk turi Zwei, be to, nejaugi tu pūkuotas? ;D))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 22, 2014, 12:02:02 am
((Grifų kalėdinis postas, Fasai, jeigu nori apkabinimo, ateik pas gerąją tetą Kesę :D))

Kasiopėja jau žaidė su savo naujuoju augintiniu.
-Kas gražus mažas kačiukas? Tu! Tu mažylis pūkuotas kačiukas,-ji purtė jo karčius, visiškai ignoruodama, jog jis visai ne kačiukas ir tuo labiau ne mažylis.
Liūtas, kuriam Kasiopėja nusprendė duoti Grifo vardą, tingiai iškėlė savo didelę leteną . Kesė besijuokdama pakišo savąjį deną po jo leteną, ir pūkuotoji švelniai dunkstelėjo į grifės delną. Grifas atsigulė prie Kasiopėjos kojų ir nusižiovavo.
Penktakursė atsilošė, stebėdama, kaip jos mažytis pabudęs hipogrifas zuja ratus aplink Trintuko galvą. Kasiopėja sukikeno, pamaniusi, kad pas ją tuoj atsidarys zoologijos sodas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 26, 2014, 11:26:56 am
((Tikiuosi, kad dar liko jūsų sausainių.))
Gabriella atėjo į miško vidurį matydama laimingus Grifiukus. Greitai dings jūsų ta Kalėdinė nuotaika. pagalvojo mergina ir klastingai nusijuokė. Šviesiaplaukė apėjo aplink liūtą į jį nepažvelgusi ir nuslinko link Kasiopėjos.
-Sveiki! Kasiopėja, kokie skanūs sausainiai,-rijo juos mergina ir šypsojosi.
Klastuolė buvo apsirengusi juodą suknelę, batus iki kelių, siuvinėtus įvairiais žiemos raštais. Ant galvos apsigobusi didelį apsiaustą, kad jos niekas nepažintų. Iš po gobtuvo švietė jos oranžinis pudros sluoksnis, o akys buvo gausiai aptepliotos juodu tušu.
-Sveikutis, Fasai,-pasilabino ji net nepažiūrėdama į jį.
Gabriella sukiojosi tarp Grifų ir jos širdis alpo nuo nuostabiųjų sausainių skonio.
-Kaip mažai jų teliko,- nusiminė mergina žiūrėdama savo aptepliotomis akimis į Soreną. - Gal turit daugiau?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 26, 2014, 01:24:07 pm
((Grifų kalėdinis postas))

Kasiopėja pažiūrėjo į Gabriellą kaip į kokią kvaišą. Būtų nedaug trukę ir ji būtų pasakiusi ,,Fas, Grife!", bet nusprendė šiek tiek palaukti.
Tuo tarpu Gabriella kišo sausainius lyg visą savaitę nevalgius. Klastuolei pasakius, kad jos sausainiai skanūs, Kasiopėja susiraukusi šyptelėjo. Gabriellos veidas buvo visas trupiniuotas, o lūpos išteptos auksiniu ir raudonu glajumi.
Kasiopėja išpūtė akis. Gabriella sušveitė beveik visus sausainius. Liko tik penki imbieriniai grifiukai. Kesė kiek patraukė link savęs krepšelį su likusiais sausainiais ir nusišypsojo Gabriellai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 26, 2014, 04:57:51 pm
Mergina pažvelgė į likusius penkis sausainius ir paėmė dar du.
Gabriella matė, kad Kasiopėją jai pavyko beveik išvesti iš kantrybės, nes jos veido išraiška nieko gero nerodė. Klastuolė nusišypsojo sau po gobtuvu. Ką gi, imsimės kitų, o prie Kesės grįšim vėliau. pagalvojo mergina ir lėtai nuslinko prie Faso.
-Labas,- dar kartą pasisveikino Gabriella. - Ką čia veiki? Šventi Kalėdas? - sakydama šiuos žodžius rodė kabutes. Gabriella atkišo jam vieną sausainį, o antrąjį pasiliko sau. - Nori?
Klastuolė pradėjo taisytis savo špkalių ir dar labiau juo išsitepliojo veidą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 26, 2014, 05:39:53 pm
(( 1) Aš Grifų Kalėdose esu Fasas -_-  2) Čia yra Grifų Kalėdos.))
Fasas Oldefortas sėdėjo fotelyje ir kramsnojo pyragėlį. Su šypsena, kurią paprastai visi vadina ,,pro ūsą", nors besišypsantis žmogus neturi jokių ūsų, Fasas šypsojosi ir žvelgė į dabar jau Kasiopėjai Evers priklausantį gražųjį liūtą. Šis murkė kaip katinas iš laimės būti merginos dėmesio centre ir kažką kramtė didžiuliuose plėšrūniškuose nasruose. Laužas kūrenosi kartkartėmis garsiau trakšteldamas, skleisdamas malonią, kalėdišką šypseną, o grifiukai smagiai bruzdėjo. ,,Štai tokios ir yra Grifų Gūžtos Kalėdos." - pagalvojo Fasas ir apsidairė, mąstydamas, ką čia dar nuveikus. Grifiukai gėrėjosi savo dovanomis iš senelio ir rodos, buvo kiek sutrikę dėl Kalėdų senelio pokšto. ,,Nieko baisaus, nenumirsim. Užtat garantas, kad kokie kalstuoliai neturėjo tokių smagių Kalėdų, mat dovanėlių negaaavo..."
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 26, 2014, 05:57:02 pm
((Gerai, jau gerai, pakeičiau.))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Gruodžio 28, 2014, 06:23:12 pm
Thora, pasitrynusi akis, ir atgavusi normalų, nesusiliejusį regėjimą, pamatė iš miško tankynės atėjusią merginą ir vaikiną, su kuriuo persimetė keliais žodžiais tam keistame vakarėlyje Didžiojoje salėje, apie kurį taip ir nepasidomėjo daugiau. O, jie turbūt taip pat iš Grifų Gūžtos., pagalvojo Thora. Tačiau labai jau vėluoja. Mergina nusišypsojo. Nuojauta jai kuždėjo, kad kažkas šią naktį (o gal vis dar diena?) čia nutiks, kažkas pasikeis, tarsi jos plaukų spalva kartais dėl nežinomų priežasčių pasikeičia. Na, visgi, Kalėdos, stebuklų metas, šyptelėjo.
Thomui pasisveikinus ji linktelėjo.
- Sveikas. Štai, sėsk prie laužo, kaip mat sušilsi.
Čia mačiau sausainių. Tikėdamasi juos pamatyti, atsisuko į stalą, tačiau jų buvo beveik nelikę - neseniai atėjusi mergina kirto per abu žandus ir jų sparčiai mažėjo. Matyt, išalko beeidama. Tačiau, pamačiusi ne tokius linksmus, kaip buvo prieš tai, grifų veidus, Thora pagalvojo, kad kažkas čia ne taip. Thora priėjo arčiau prie nepažįstamosios juoda mantija. Veido gerai neįžiūrėjo, kadangi gobtuvas metė tamsų ir didelį šešėlį, tačiau storai padažytos blakstienos ir kone oranžinis nuo pudros veidas pasimatė iškart. Kaas čia per maskaradas, vos nesusijuokė Thora, bet šiaip ne taip susivaldė. Ją visada traukė keisti, galbūt kartais nevisada gerai besielgiantys žmonės, jie jai asocijavosi su nuotykiais ir šiaip, Thorai atrodė, kad jie įneša į gyvenimą kažko, ko reikia visiems. O visiems nevisada reikia tik gėrio. Mergaitė pažvelgė į patenkintą nepažįstamąją.
- Labas. Palik ir man nors vieną sausainį, ok? Dar neragavau. - Nors net nepamenu, kad kas nors man būtų jų siūlęs., nuleido akis Thora. Ir pridūrė: - Ir kas būsi, kuo vardu ir iš kur?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 28, 2014, 06:35:04 pm
- Labas. Palik ir man nors vieną sausainį, ok? Dar neragavau. - Nors net nepamenu, kad kas nors man būtų jų siūlęs., nuleido akis Thora. Ir pridūrė: - Ir kas būsi, kuo vardu ir iš kur?
- Labas, imk jei nori, bet kad jau nebedaug liko, - pasakė mergina kramtydama sausainį. - Aš Gabriella iš Klastūnyno, o kas tu tokia? - stengėsi kuo maloniau kalbėti klastuolė.
Mergina šypsojosi. Pribaigiau jų sausainius, tik ko čia TAI reikia?! Iš po gobtuvo pasimatė jos oranžinis veidas ir gausiai tušu pateptos blakstienos. Ant lūpų kampučių matėsi sausainių trupiniai.
- Gal turi veidrodėlį?
Gal bent naudos bus, gal turės, tikiuosi, kad esu pakankamai išsitepliojusi šia lipnia pudra... Gabriella perbraukė per veidą ranka. Ant jos liko didelė oranžinė dėmė.
-Malonu susipažinti,- ištarė Gabriella ir ištiesė ranką merginai ir plačiai nusišypsojo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Gruodžio 28, 2014, 10:24:13 pm
Ooo, Klastūnynas. Ir ką jis čia veikia?, nusišypsojo Thora. Įdomu.
- Ačiū. - Paėmusi vieną iš paskutiniųjų sausainių, keliais kąsniais jį sukramsnojo. Žvilgtelėjo dar į lėkštę. Tikrai nebedaug liko... Ech, jei nebūčiau tokia užmarši, čia jų būtų daugiau. Šiek tiek susigėdusi, bet stengdamasi to neparodyti, ji atsargiai palinko prie Gabriellos ir tyliai, kad niekas negirdėtų, šnibžtelėjo:
- Buvom susitarę, kad kiekvienas jų turi atsinešti. O aš pamiršau... Būtų jų daugiau... - Thora šiek tiek patylėjo ir taip pat tyliai paklausė: - Gal žinai, kaip juos prišaukti, kokių nors burtų? Čia mano pirmosios dienos Hogvartse, dar nemoku beveik jokių burtų. Pas mane prie lagaminų bendrajame kambaryje buvo visas maišas šokoladinių kiaušinių. Pavaišinčiau. Spėjau nugvelbti iš namų, kai iš jų pabėgau, - šyptelėjo. Tada atsitraukė ir nusijuokė.
- Beje, kažkuo išsitepliojai. Ir veidą, ir ranką. Gaila, veidrodėlio neturiu, beet... - akimirkai susimąstė. - Ei, tau visai tiktų žali plaukai. Nori, nudažysiu? - draugiškai nusišypsojo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 29, 2014, 11:47:34 am
- Buvom susitarę, kad kiekvienas jų turi atsinešti. O aš pamiršau... Būtų jų daugiau... - Thora šiek tiek patylėjo ir taip pat tyliai paklausė: - Gal žinai, kaip juos prišaukti, kokių nors burtų? Čia mano pirmosios dienos Hogvartse, dar nemoku beveik jokių burtų.
- Moku, be abejo, - nusišypsojo Gabriella. - Tai tu dar pirmakursė? Kur tavo sausainiai?
- Pas mane prie lagaminų bendrajame kambaryje buvo visas maišas šokoladinių kiaušinių. Pavaišinčiau. Spėjau nugvelbti iš namų, kai iš jų pabėgau, - šyptelėjo. Tada atsitraukė ir nusijuokė.
- Tu pabėgai iš namų? - nustebo Gabriella. - Niekada nepagalvočiau, kad tokia kukli mergaitė galėtų pabėgti iš  namų! Na, bet gerai, grįžtam prie temos,-nusijuokė Gabriella ir išsitraukė burtų lazdelę. - Accio!!!
Staiga iš dangaus nukrito šokoladiniai kiaušiniai suvynioti į  gražų sidabrinį popierių. Vis dėl to, gal aš negadinsiu Grifams Kalėdų... Juk čia aplinkui mokosi tokie nuostabūs žmonės. Gabriella nuėjo prie Grifiukų, visus draugiškai apkabino ir nuoširdžiai atsiprašė.
- Labai visų jūsų atsiprašau... Nenoriu čia turėt barnių.
Gabriella išsitraukė servetėlę, nusišluostė ja veidą, kad neliktų tos oranžinės makalynės, nusiėmė gaubtą ir pasimatė Gabriellos tikrasis natūralus veidas. Merginos oda spindėjo gaiva, lūpos buvo avietinės spalvos, o blakstienos buvo ne ką trumpesnės, nei ji buvo pasidažiusi tušu. Pagaliau nusiėmiau šitą  kaukę, man ji visai nepatiko.
-O tavo pasiūlymas, Thora, dar galioja? Einam dažyt man plaukų! -Atsisuko į Thorą Gabriella.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 04, 2015, 02:41:13 pm
Džeinė Meko žingsniavo miško takeliu. Jos juodoji pantera Naktis kaip visada tipeno šalia jos. Buvo vėlus vakaras, danguje jau kur ne kur žibėjo žvaigždės. Medžiai ant žolės, padengtos sniegu, metė ilgus šėšėlius. Kažkur tolumoje pasigirdo kauksmas. Dėl viso pikto juodaplaukė laikė savo lazdelę paruoštą. Merginai buvo vos dvidešimt, tačiau jau dirbo mokytoja ir buvo Klastūnyno vadovė. Hogvartse Džeinė dėstė du dalykus- apsigynimą nuo juodosios magijos ir kerėjimą. Staiga juodaplaukė stabtelėjo ir įsmeigė savo žalias akis į netoliese esantį medį. Iš jo iššoko mergaitė, kraupiai klykdama ir apgaubta liepsnų ji ėmė artintis prie Džeinės. Ši tingiai mostelėjo lazdele ir susmurmėjo:
-Ridicculus.
Kaukas išnyko. Juodaplaukė atsirėmė į medį ir susiraukė.
-Dievaži, tų bjaurybių jau visur priviso,-sumurmėjo.-tačiau galbūt galėsiu panaudoti vieną savo pamokoje...
Džeinė nusižiovavo, o jos pantera urgztelėjo, pranešdama, kad kažkas ateina.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 04, 2015, 02:53:33 pm
Gabrielė Devertes gniauždama rankoje lazdelę brovėsi per krūmus. Šakos kabinosi už tamsiai mėlyno apsiausto skvernų ir moteris eidama piktai jas laužė, murmėdama po nosimi keiksmus. Jai staiga dingtelėjo, kad kelia baisų triukšmą, todėl sustojo ir įsiklausė. Šnarėjo medžiai, miškas buvo pilnas įvairiausių garsų. Tačiau garsai buvo įprastiniai, tokie, kokie ir pridera miškui. Nesigirdėjo nieko neįprasto. Dvidešimt septynerių metų profesorė vėl pajudėjo, šįkart stengdamasi eiti gyvūnų pramintais takeliais. Po kelių minučių Gabrielė pasiekė nedidelę proskyną. Čia buvo tamsu lygiai taip pat, kaip ir visur kitur miške, tačiau po medžiais nebuvo tiek daug krūmų. Ir netoliese kažkas stovėjo, atsirėmęs į medį. Gabrielė pakėlė lazdelę ir pasiruošė smogti kerais. Staiga pasigirdo perspėjantis urgztelėjimas. Toks, kurio Gabrielė niekada nesumaišydavo su kitų žvėrių. Šis urzgimas profesorę mokytojų kambaryje pasitikdavo jau visus metus. Moteris nuleido lazdelę ir išėjo iš šešėlio.
- Džeine Meko,- ištarė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 04, 2015, 03:04:36 pm
-Džeine Meko,-išgirdo ji.
Džeinė atsisuko ir pamatė prfoesorę, kuri anksčiau ją mokė Astronomijos ir transfigūracijos. Juodaplaukė nustebo. Net nežinojo, kad profesorė Devertes vis dar čia dėsto. Džeinė pasitraukė nuo medžio ir šyptelėjo.
-Profesore Devertes... Ir jūs čia. Ko gero, Uždraustasis miškas tapo labai populiari pasivaikščiojimų vieta,-juokais tarė Džeinė.
Profesorė atrodė nustebusi, ir nenuostabu-Džeinė niekam nepranešė apie savo atvykimą.
-Gavau prašymą dėstyti Hogvartse. Ir sutikau. Jau nuo rytojaus pradedu savo darbą, dėstysiu apsigynimą nuo juodosios magijos ir kerėjimą. Taip pat būsiu Klastūnyno vadovė. Niekam nepasakojau, kad atvyksiu, nes nežinojau, kaip reguos kiti mokytojai ir mokiniai, kuriuos pažįstu,-paaiškino juodaplaukė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Sausio 04, 2015, 03:32:38 pm
  George ėjo mėnesienos nutviekstu mišku. Na, ne visai mėnesienos nutviekstu, nes nei mėnulio, nei saulės šviesa į mišką neprasiskverbdavo ir jis visada atrodydavo kaip naktį. ,,Tikiuosi, surasiu," pamanė jis, svarstydamas apie itin retą žolelę, kurios jam reikėjo Herbologijos pamokai. Ta žolelė buvo labai reta, jos tebuvo likę gal tik keli šimtai visame pasaulyje. Ištikimi šaltiniai pranešė, kad viena tokia žolelė auga ir Uždraustajame miške. Jei jam pasiseks surasti žolelę, jis lieps mokiniams ją persodinti.
  Išgirdęs balsus, George sustojo ir pakilo į puolimo pozą. Tai tikriausiai tebuvo keli mokiniai, nusprendę laužyti taisykles, tačiau atsarga gėdos nedaro...
  Jis užgesino savo lazdelę ir ėmė tyliai (tas jam sekėsi puikiai) sėlinti balsų link. Kai priėjo, pamatė, jog tai tėra dvi naujos mokytojos: Džeinė Meko, kurią jis vos pernai mokė kerėjimo ir herbologijos menų, ir Gabrielė Devertes, Biobetonso atstovė, nusprendusi pasilikti Hogvartse mokyti. Na ką gi. Reikia pasisveikinti.
 - Labas vakaras, ką gi tokia žavi kompanija naktį veikia čia, vidury miško?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 04, 2015, 03:43:50 pm
Sorenas von Sjuardas sėlino mišku. Su lazdele ir magišku prietaisu, kurio paskirtis ir išvaizda labai priminė fotoaparatą, savo darbą neblogai išmanantis profesorius jau kelias valandas sekė vienišą briedžiagalvį nešmėklą. Kažkodėl labai jau neįprastos spalvos - geltonos - profesoriaus akys žibėjo ir smalsumo ir nuovargio, bet juk verta stengtis! Šalia lyg pėdsekys žingsniavo nedidelis, palyginus su didžiaisiais Uždraustajame miške gyvenančiais akromantulais, voras, kurį daug kas jau pažinojo - Spaikas. Nors šis neįprastas, egzotiškas augintinis buvo mažas, bet labai greitas ir tikrai protingas. Staiga praskleidęs krūmus, profesorius prisivarė spyglių į pirštines ir labai riebiai nusikeikė, o tada išvydo kažkokią moterį. Ją jau buvo kažkur matęs, tad įžengė į nedidelę proskyną, spaussdamas kairėje rankoje lazdelę. Padėtis buvo nelabai patogi, bet profesorius von Sjuardas tikėjosi, kad neteks rausti iš gėdos prieš kokį nors išsigandusį moksleivį, kuriam pavyks jį nuginkluoti. Tada Sorenas išvydo dar du žmones ir suprato, akd jie visi - profesoriai, dirbantys toje pačioje, kaip ir jis, mokykloje.
- O, sveiki, gerbiami kolegos,- su nežymiu rusišku akcentu pasisveikino profesorius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 04, 2015, 03:54:03 pm
-Taigi...-pradėjo sakinį Džeinė, tačiau nepabaigė, nes jos juodoji pantera Naktis vėl įspėjamai urgztelėjo.
Džeinė pasisuko ton pusėn, iš kur ką tik pasigirdo pasisveikinimas. Atpažino dar vieną profesorių, kadaise mokiusį ją Herbologijos ir Kerėjimo.
-Labas vakaras, profesoriau Smith,-pasisveikino Džeinė.-na, aš Hogvartse šiais mokslo metais mokysiu Kerėjimo ir apsigynimo nuo juodosios magijos. Darbą pradėsiu jau rytoj. Pagalvojau, tokia graži naktis, kodėl gi nepasivaikščiojus? O štai ką čia veikia profesorė Devertes, nežinau. Mes tik atsitiktinai čia susitikome.
Džeinė nužvelgė profesorių nuo galvos iki kojų. Jis buvo lygiai toks, kokį Džeinė ir prisiminė.
-O ką jūs čia veikiate, ko gero, neverta nei klausti. Kokios žolelės ieškote šįkart?-su šypsena paklausė juodaplaukė.
Ji žvilgtelėjo į dangų. Laimei, buvo delčia, tad bent vieno pavojaus nėra-jų tikrai neužpuls vilkolakiai. Staiga Naktis vėl urgztelėjo. Tai buvo profesorius Sjuardas ir jo voras Spaikas.
-Labas vakaras,-pasisveikino su juo Džeinė.-ką čia veikiate?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 04, 2015, 04:03:43 pm
Gabrielė Devertes kilstelėjo antakį. Džeinei užsivedus pliaukšti apie tai,.kaip ji čia atsirado, moteris viską išklausė su tuo pačiu pakeltu antakiu, šiek tiek nustebusiu žvilgsniu stebeilydama į naujai iškeptą profesorę. Paskui tarstelėjo:
- Suprantama. Tačiau ne noras pasivaikščioti atvedė mane čia, o reikalas. Nežinau, ar girdėjai, bet neseniai aikštėn iškilo dar vienas naujai iškeptas blogio įsikūnijimas.
Gabrielė kalbėdama spoksojo į Džeinę Meko. Paskui taip pat atsirėmė į medį i nervingai nubraukusi nuo peties sausą lapą, įsistebeilijo į žemę. Po kelių tylos minučių iš miško gilumos pasigirdo triukšmas. Kažkas brovėsi per brūzgynus. Staiga pasigirdo nustebusio žmogaus šūksnis ir klausimas. Džeinė Meko tuoj atsiliepė ir užsivedė šnekėti, o Gabrielė tik dėbtelėjo į atėjusiojo pusę. Murmtelėjusi George'ui ,,labas", įsistebeilijo jam už nugaros. Artėjo dar vienas žmogus. Gabrielė pakėlė lazdelę ketindama surikti pirmą galvon šovusį užkeikimą, kai pamatė, kad žmogus - Sorenas von Sjuardas. Nuleidusi lazdelę moteris šyptelėjo ir tarė:
- Sveikas, Sorenai. Įsivaizduok, kaip senais gerais laikais vėl ketinau tave užkeikti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 04, 2015, 04:15:30 pm
((Pataisysiu: Profesorius von Sjuardas. Prie pavardės yra ir tas von.))
Sorenas apmaudžiai žvilgtelėjo į fotoaparatą. ,,Matyt, šiandien briedžiagalvio nešmėkliaus ir nenufotografuosiu. Et, ir kitąkart suspėsiu..." - pagalvojo jis ir atsiduso. Profesorius apžvelgė savo kolegas ir vertino. Visi jie buvo savo srities specialistai, kaip visi Hogvartse dirbantys mokytojai, bet kad ir kaip būtų keista, abi profesores von Sjuardas jauy buvo kažkur matęs. ,,Bus proga susipažinti. Ot senis, nebeprisimeni nė kiek.". O tada profesorius išgirdo tą seną, prancūziško mandagumo persmelktą moterišką balsą, kurį girdėjo taip seniai, tokioje svarbioje savo gyvenimo dalyje.
- Labas, Gabriele.- maloniai, nors ne - veikiau šelmiškai, šyptelėjo Sorenas.- Kaip smagu tai girdėti.
Sorenas pasisuko į kitą profesorę, pasijutęs nejaukiai, kad ši jį pažįsta, o jis jos - ne.
- Labas vakaras. Renku informaciją pamokoms,- šyptelėjo Sorenas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 04, 2015, 06:03:56 pm
Gabrielė mažumėlę susiraukė. Vis kolegos buvo miške su kažkokiu reikalu. Vienas ieškojo kažkokios žolelės, antras rinko medžiagą savo pamokoms, naujai iškepta profesorė Meko irgi tikriausiai ieško kažko savo pamokoms. Tik šviesiaplaukė prancūzė, kuri pykdama savo auką vadina chérie, atėjo čia tikėdamasi surasti gyvą būtybę. Ir tik pažiūrėkit, kokia nuostabi kompanija susirinko! Lyg pagal užsakymą. Pamosavusi ranka virš galvos moteris nuvaikė įkyrų uodą. Ir iš kur čia uodai žiemą? dingtelėjo Gabrielei. Bet ne uodai turi man rūpėt. Sakysim, atsitiktinumas, kad jie visi čia susirink, bet vistiek reikia pasakyti. Mokytojų kambarys netiko, nes ten koks namų elfas išgirs, ar dar kas nors... atsikrenkštusi Gabrielė garsiai tarė:
- Hm... nežinau, ar girdėjot, bet netoli nuo čia, kažkokiame žiobarų miestelyje buvo nužudyta žiobarė ir du jos vaikai. Nužudyta buvo žudymo užkeikimu. Ministerija atsisako skelbti apie tai laikraštyje, kad nekiltų panika. Įtariama ne per seniausiai iškepta juodoj magė Helena Lestreindž. Kiek žinau, ji kelerius metus sėdėjo azkabane už burtininkų šeimos nužudymą, - Devertes įkvėpė, - Jei kyla klausimas, iš kur žinau, tai turiu pažįstamą Ministerijoje.
Gabrielė susiraukusi pasižiūrėjo į kolegas. Gal ir nereikėjo visko taip staigiai išberti, be juk žinoti kažkas turėjo. Ir tikrai ne mokiniai. Atsidususi moteris pažvelgė aukštyn. Mėnulį užstojo slenkantis debesis ir aikštelę miško viduryje prarijo tamsa. Gabrielė sušnibždėjo ,,lumos" ir įžiebė lazdelės galiuką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 04, 2015, 06:20:29 pm
Tarytum patvirtindama profesorės Devertes žodžius, ūmai užslinko tamsa.
-Lumos maximus!-tarstelėjo ir mostelėjo lazdele Džeinė.
Virš mokytojų pakibo nedidelis šviesos rutulys. Juodaplaukė vėl atsirėmė į medį ir apmąstė tai, ką pasakė Varno nago vadovė. Tada tyliai prabilo.
-Na, manau, per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas turėsiu mokinius išmokyti atsispirti užvaldymo užkeikimui ir taip pat išmokyti gynybinių kerų,-tarė mergina.-nes nežinia kada jų jiems prireiks. Jei Helena Blek prasmuks į Hogvartsą, tai jiems tikrai pagelbės.
Klastūnyno vadovė nutilo ir pažvelgė viršun. Pro medžių lapus kur ne kur prasisunkė mėnulio šviesa. Tada Džeinė vėl atsisuko į kitus mokytojus.
-Bet juk negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję! Turime kažką daryti!-ryžtingai tarė Džeinė.-antraip dar nežinia kiek žmonių sulauks tokio pat galo kaip ta žiobarų šeimyna!
Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Sausio 04, 2015, 06:32:12 pm
  George neatsakė į Džeinės klausimą: pamanė, kad bus saugiau, jei niekas apie tas žoleles nežinos - jos buvo labai vertingos, ir bet kas galėjo susivilioti jas nuskinti bei parduoti (ne toks kilnus tikslas, palyginus su George noru jas išsaugoti ateities kartoms).
  Didžiąją pokalbio dalį jis tylėjo, kai staiga įsiterpė:
 - Pritariu Džeinei. Kas kas, bet mūsų pareiga yra pasirūpinti, kad Hogvartso mokiniams negrėstų nė menkiausias pavojus. Tik man sunku patikėt, jog Magijos Ministerija apie tai nieko nepaskelbė. Juk, kai Blekas pabėgo iš Azkabano, skelbė tai per visus galus. Be to, juk dabar ministras yra Kingslis - nejaugi jis gali būti toks pat supuvęs kaip ir Skrimdžeras su Karamele ir nieko neskelbt apie tokius dalykus? Keista, keista...
  ,,Regis, žolelės šiandien taip ir nesurasiu. Tačiau dėl to bus tik dar įdomiau."
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 04, 2015, 06:32:54 pm
Sorenas von Sjuardas išklausė profesorės Devertes pranešimą. ,,Vis su žiobarais reikalas... Helena Lestreidž... nuo kada gi jau moterys atakuoja žmones? Visai nublūdo tas mūsų pasaulėlis..." - pagalvojo Sorenas. Pasisuko į mokytoją, kai ši netikėtai įžiebė lazdelės galiuką ir trumpam prisimerkė, kol akys apsiprato su šviesa.
- Gabrielle,- išdrįso Sorenas kreiptis į profesorę vardu, vis vien prieš kelis metus su ja neblogai sutarė.- Nejaugi Magijos Ministerija bijo praleisti į viešumą vos vieną pranešimą apie žiobarų šeimos išžudymą? Ar galite pateikti daugiau informacijos apie Heleną Lestreidž?
Sorenas nusisuko, kai nedidelę proskyną apšvietė galingas Džeinės Meko išburtas nepaprastai galingas, kaip lazeris ar Saulė, šviesos kamuoliukas ir jau buvo pravėręs burną surikti.
- Ką jūs darote?!- subarė vyras profesorę ir mostelėjo lazdele. Šviesa sumažėjo, o mišką nuo šviesos apsaugojo atsiradusios keistos bekvapės dūmų sienos. Deja, iš miško pasigirdo pavojingas, vis garsėjantis, šaižus čerpimas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 04, 2015, 06:49:59 pm
((Ten buvo kamuoliukas. Nenusipezėk :D ))
Džeinė Meko atsiduso ir iškėlė lazdelę. Vos po kelių minučių atzvimbė gal dvidešimt vabalų, panačių į kandžius.
-Bombardo maximus!-šūktelėjo mergina.
Artimiausi penki vabalai sprogo. Juodaplaukė dar keletą kartų pakartojo užkeikimą, ir visi vabalai jau buvo mirę. Džeinė apsidairė ir susiraukė. Buvo siaubinga netvarka.
-Valyk!-sumurmėjo, ir po minutėlės viskas buvo taip kaip ir anksčiau.
Tada profesorė vėl atsisuko į kitus mokytojus, lyg nieko nebūtų nutikę.
-Taigi, ką darysime dėl Helenos Lestreindž? Manau, visų pirma reikia sustiprinti Hogvartso apsaugą. Galbūt išsiųsti keletą aurorų jos Ieškoti...-tarė Džeinė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 04, 2015, 07:01:15 pm
((Džeine, Helena Lestreindž, o ne Blek.))
Gabrielė susiraukė. Kaip ji ir tikėjosi, kolegos profesoriai suprato grėsmę, bet vistiek jie nežino blogiausio dalyko. Nekantriai pamindžikavusi moteris susiruošė išdėstyti viską, ką žino, kai staiga į orą šovė didelis šviesos kamuolys ir pakibo virš jų galvų. Bet tuoj pat dingo, mat von Sjuardas mostelėjęs lazdele tuoj pat jį užgesino. Gabrielė gerai nesuvokė kodėl, bet kai pasigirdo kažkoks įtartinas čirpimas, ji suprato, kad Sorenas ne be reikalo taip padarė. Po kelių minučių į aikštelę atskrido keletas bjauriai čirškiančių vabalų. Laimė, Meko greit sureagavo ir po akimirkos vabalų neliko. Gabrielė prabilo:
- Merlinas težino, kas tam Kingsliui užėjo. O apie šeimos išžudymą Ministerija nemato reikalo pranešti, nes bijo, kad kils panika. Helena iš azkabano nepabėgo, buvo paleista po šešerių metų kalėjimo. Ji yra mažumėlę... na, gerai, gerokai išprotėjusi. Sako, kad ieško žmogaus. Kažkokio mokinio, - Gabrielė padarė pauzę. Po minutės vėl tarė,beveik sukuždėjo:
- Ji bando patekti į mokyklą. Todėl ministras ir neleidžia rašyti apie tai, nes bijo, kad perskaitę apie Heleną Lestreindž laikraščiuose, pradės atsiimnėti vaikus iš Hogvartso. Galų gale tasai Kingslis nekvailas, jam ne mažiau už mus rūpi mokykla. O aurorai ne mūsų valioje, chérie. Mums belieka tik apsaugoti mokyklą stipriausiais gynybiniais kerais.
Devertes sumirksėjo. Ėmė snigti. Kelios snaigės sugebėjo prasiskverbti pro susipynusia medžių šakas ir dabar tyliai leidosi ant mokytojų apsiaustų ir galvų.

Ge: tu Džeinei ir sakyk:D Aš šnekėjau apie Sirijų Bleką

((sry.... :D))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 05, 2015, 12:06:27 pm
((Pataisiau. O Sorenas kad Helena Blek rašo tai pro akis praleidai... :D ))
Džeinė susiraukė. Padėtis rimtesnė, nei ji galvojo iš pradžių. Jei ta Helena Lestreindž pateks į mokyklą, bus riesta. Profesorė vėl atsirėmė į medį ir atsiduso.
-Mokiniams geriau nieko nesakykime, kol dar nieko nenutiko. Nes kitaip kils panika, tėvai norės pasiimti vaikus iš mokyklų...-tyliai pasakė juodaplaukė.
Džeinė tvirčiau sugniaužė savo burtų lazdelę.
-Reikia užblokuoti visus židinius, pelėdų siunčiamus laiškus tikrinti ir kuo skubiau apgaubti mokyklą visais įmanomais gynybiniais kerais. Mokinius rytoj pat imsiu mokyti gynybinių kerų, būtų neprošal ir mums visiems juos pasikartoti. Ir... Ir reikia tik melsti geriausio,-pasakė profesorė.
Džeinė suspaudė lūpas ir ėmė vaikščioti pirmyn atgal. Kartkartėmis pasigirsdavo jos murmami žodžiai:
-Impedimenta... Expelliarmus... Sustink...
Po minutėlės ji vėl stabtelėjo prie kitų profesorių.
-Darykit ką tik galit per savo pamokas, kad išmokytumėt mokinius apsiginti,-sumurmėjo jiems.
Profesorė vėl atsirėmė į medį ir užvertė galvą į žvaigždes. Jos žaliose akyse degė ryžtas. Džeinė tikrai neketino leisti Helenai Lestreindž įnešti siaubą ir mirtį mokyklon.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 05, 2015, 03:16:18 pm
((Jis parašė tik vieną kartą, o tu nė kart neparašei teisingai. Ai, neesmė, pamiršk. Sorenai, taisyk. :D))
gabrielė Devertes pasižiūrėjo į Džeinę. Jaunoji profesorė pasirodė ryžtingesnė, nei gabrielė manė. Bet kai kurie jos mokyklos apsaugos būdai nebuvo itin tinkami ir gerai apgalvoti, greičiau jau ištarti paskubomis, karštligiškai galvojant apie mokyklos mokinių saugumą. Devertes papurtė galvą. Paskui lėtai, lyg aiškindama nekantriai mokinukei, ištarė:
- Židinius užblokuoti nėra būtina, jų tinklą stebi Magijos Ministerija. Dėl pelėdų pašto tikrinimo pritariu, tačiau nereikia pamiršti, kad esame tik keturi, kurie, be ministerijos, žino apie Heleną Lestreindž, taigi tikrinti paštą būtų kebloka, nebent kažkas nemiegodamas gaudytų pelėdas ir skaitytų jų nešamus laiškus. Be to, galimybė, kad Lestreindž įsigaus į mokyklą įlindusi į voką, nėra labai didelė, nebent aš kažko nežinau apie ją. Transfigūracijos būdu savęs į pergamento ritinėlį nepaversi, nes kad atsiverstum atgal, tave turi atkerėti kažkas kitas. Apie mokyklos apsiautimą gynybiniais kerais... Tai, be viso kito, yra svarbiausias punktas. Džeine, lyg ir minėjai, kad esi apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė? Taigi - mokyti mokinius apsiginti yra daugiausiai tavo sritis, tačiau pažadu  kaip įmanydama stengtis prie to prisidėti.
Gabrielė nemėgo kalbėti griežtai ir kažkaip įsakančiai, bet kai penekrius metus tenka tramdyti mokinius, šios savybės tiesiog įauga į kraują. Moteris atsiduso. Paskui kreipėsi į tylinčius magiškųjų guvūnų priežiūros ir herbologijos profesorius:
- O jūs? Ar turite kažkokių pasiūlymų, kaip apsaugoti mokyklą?- Gabrielė žvilgtelėjo į Soreną von Sjuardą ir George Smith, laukdama iš jų kokios nors genealios idėjos.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 05, 2015, 08:18:40 pm
Sorenas von Sjuardas luktelėjo, kol Džeinė Meko išsprogdino vabalėlius. ,,Ot tai kvėša. Kelti tokį triukšmą ten, kur gyvena akromantulai, kentaurai ir kitokie stiprūs ir reti gyvūnai. Na, matosi, kad apsigynimo specialistė, bet šitaip nemylėti gamtos, tai jau viršūnė." - niūriai pamanė profesorius, stebėdamas, kaip kerai išvalo pajuodavusius lavonėlius.
- Profesore Meko, labai prašau, kitą kartą leiskite man susitvarkyti su gyvūnais, gerai?- švelniai šyptelėjo Sorenas kolegei, o atsakymo nelabai ir laukė - ką ten leisies į diskusijas. Tada Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros ir Nuodų ir Vaistų mokytojas pasisuko į Gabriellę Devertes.
- Gabrielle,- kreipėsi į ją.- Aš su malonumu prisidėčiau prie mokinių apsaugos ir jų mokymo. Bet apsigynimas nuo Juodosios Magijos yra Džeinės specialybė, aš nežinau, tegalėčiau mokyti dresuoti gyvūnus, kad prireikus šie gintų savo šeimininką. Pagalvojus, kartais irgi praverčia.- šyptelėjo Sorenas, parodydamas ant rankos tupinčio voro du nuodingus geluonis.- O eliksyrai gali nebent padidinti ištvermę ar pagreitinti gyjimą. Beje, kolegos, juk galime leisti mokiniams kovoti dvikovose? Ir be abejo, laimėtojams skirtume koledžui taškų. Taip paskatintume norą mokytis kovoti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: George Smith Sausio 05, 2015, 10:35:52 pm
  George tyliai klausė pokalbį ir stebėjosi, kokie visi užsidegę Helenos sulaikymu. Labiausia įsijautusi buvo Džeinė - iš visų keturių mokytojų, kaip pastebėjo, ji buvo karštakošiškiausia. ,,Vieną dieną tas karštakošiškumas ją pražudys... Ta diena gali būti ir šiandien." Jis nusprendė nebetylėti ir išdėstė savo nuomonę.
 - Nieko nesuprantu. Mes išgirdom, kad kažkur kažkokia moteris pabėgo iš Azkabano, ir skubame jos pulti? Nei žinodami ką nors apie ją, nei ką ji sugeba, nei kokie jos tikslai? Ir kodėl tai turėtų būti mūsų reikalas? Be to, kaip mes ją surasim? Visiškas balaganas.
  Jis nutilo, svarstydamas, ką kiti darys: puls jį pykdami (,,Kaipgi mes neapsaugosime vaikų!) ar pasimes ir nesumos, ką atsakyti. Greičiausiai antras variantas, na, bet pažiūrėsim pamatysim.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 05, 2015, 10:47:04 pm
Džeinė pažvelgė į Soreną.
-Na... Manau, kad dabar yra svarbesnių reikalų nei jūsų meilė vabalams. Tačiau dėl jūsų sumanymo rengti dvikovas visiškai pritariu. Ir dėl visa ko, manau, būtų neprošal pagaminti gydomųjų eliksyrų. Nežinia kada jų prireiks,-tarė profesorė Švilpynės vadovui.
Juodaplaukė išklausė profesoriaus Smith kalbą.
-Helenos Lestreindž pulti mes neskubame. Mes tik tariamės, kaip geriau apsaugoti Hogvartso mokyklą ir pasirengti galimam puolimui,-tarė Klastūnyno vadovė.-tačiau iš dalies jūs teisus... Manau, reikėtų kuo daugiau sužinoti apie tą moterį ir ką ji sugeba. Kaip manote, galbūt susitikime kažkieno kabinete po poros dienų ir pasidalinkime surinktomis žiniomis?
Profesorė turėjo keletą pažystamų ministerijoje, tad galėjo gauti naudingos informacijos. Ir neabejojo, kad kiti profesoriai taip pat sužinos ką nors naudingo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 05, 2015, 11:08:26 pm
Sorenas von Sjuardas nuėmė nuo šakos kažkokį raudonnosį padarėlį ir pasidėjo ant delno. Apžiūrėjo, o tada pasisuko į profesorių Smith.
- Na, aš čia tik padedu. Man pranešė apie galimą pavojų ir prašo pagalbos, tai mano pareiga padėti apsisaugoti,- šypteltėjo eliksyrų specialistas.- Ir mes neketiname jos pulti, bent jau ne aš.
Sorenas atsargiai perbraukė pirštu per gyvūnėlio kiautą.  ,,Aha, čia dar jauniklis. Matyt, labai silpnas..." - pamanė Magiškųjų gyvūnų priežoūros mokytojas.
- Profesore Meko.- gana šaltu balsu kreipėsi į moteriškę Sorenas, pakėlęs galvą.- Gydymo eliksyrai daromi iš tokių sudedamųjų dalių, kurios dabar retos ir praverstų kitkam. Nemanau, kad viena moterėlė sukelrų tiek problemų, kad rizikuotume girdyti mokinius šiais eliksyrais - jie netgi gali turėti šalutinį poveikį.
Profesorius kerais užmigdė padarėlį ir oru išsiuntė į savo Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros kabinetą.
- O dėl meilės vabaliukams,- pridūrė šypteldamas,- Tai jūs miškui padarėte daugiau žalos, nei matėte. Beje, susitikimui siūlau savo Nuodų ir Vaistų kabinetą. Jis po žeme, turi storas sienas ir jame neįmanoma klausytos.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Thora Silverthorn Sausio 06, 2015, 03:13:54 am
((Kaip ir tęsiu su Gabriella pokalbį, kažkaip atrodo, lyg nepabaigiau))

- Buvom susitarę, kad kiekvienas jų turi atsinešti. O aš pamiršau... Būtų jų daugiau... - Thora šiek tiek patylėjo ir taip pat tyliai paklausė: - Gal žinai, kaip juos prišaukti, kokių nors burtų? Čia mano pirmosios dienos Hogvartse, dar nemoku beveik jokių burtų.
- Moku, be abejo, - nusišypsojo Gabriella. - Tai tu dar pirmakursė? Kur tavo sausainiai?
- Pas mane prie lagaminų bendrajame kambaryje buvo visas maišas šokoladinių kiaušinių. Pavaišinčiau. Spėjau nugvelbti iš namų, kai iš jų pabėgau, - šyptelėjo. Tada atsitraukė ir nusijuokė.
- Tu pabėgai iš namų? - nustebo Gabriella. - Niekada nepagalvočiau, kad tokia kukli mergaitė galėtų pabėgti iš  namų! Na, bet gerai, grįžtam prie temos,-nusijuokė Gabriella ir išsitraukė burtų lazdelę. - Accio!!!
Staiga iš dangaus nukrito šokoladiniai kiaušiniai suvynioti į  gražų sidabrinį popierių. Vis dėl to, gal aš negadinsiu Grifams Kalėdų... Juk čia aplinkui mokosi tokie nuostabūs žmonės. Gabriella nuėjo prie Grifiukų, visus draugiškai apkabino ir nuoširdžiai atsiprašė.
- Labai visų jūsų atsiprašau... Nenoriu čia turėt barnių.
Gabriella išsitraukė servetėlę, nusišluostė ja veidą, kad neliktų tos oranžinės makalynės, nusiėmė gaubtą ir pasimatė Gabriellos tikrasis natūralus veidas. Merginos oda spindėjo gaiva, lūpos buvo avietinės spalvos, o blakstienos buvo ne ką trumpesnės, nei ji buvo pasidažiusi tušu. Pagaliau nusiėmiau šitą  kaukę, man ji visai nepatiko.
-O tavo pasiūlymas, Thora, dar galioja? Einam dažyt man plaukų! -Atsisuko į Thorą Gabriella.

Thora stebėjo, kaip vyksta Kalėdų stebuklas. Ji virto tikra Gulbe, prisiminusi vaikiškas Žiobariškas pasakas pagalvojo pirmakursė. Bus pirmoji pasaulyje Žalioji Gulbė, - vieną mintį sekė kita. Įrašysim į Raudonąją Knygą. Oi, pala, reiks ir knygą žaliai perdažyt, kad tiktų, vis galvojo ir galvojo Thora, džiaugdamasi, kad niekas negali jos kvailų minčių skaityti, kurios keltų juoką tik jai. Gabriellai buriant, Thora dėjosi į galvą, kaip iššaukti tai, kas yra toliau. Accio. Accio. Accio, kartojo mintyse ir ji. Tačiau jai kilo neaiškumas.
- O kaip... O kaip tu iššauki daiktus, kurių nematai? Mintyse bandai įsivaizduoti, kaip jie galėtų atrodyti? O iš kur žinai, gal čia kažką iš Klastūnyno bendrojo kambario dabar apšvarinai? - sukikeno Thora. Ir pridūrė: - Taip, teko bėgti. Mano tėvai Žiobarai. Norėjo, kad ši rugsėjo pirma diena būtų tokia, kaip ir visų paprastų vaikų. Na, aš nenorėjau, - pavartė akimis. - O žaliems plaukams reikės poros ingredientų. Bet pirma atsakyk, kaip ten su šitais iššaukimo kerais, bus lengviau rasti. Manyčiau, kad čia, miške, jų turėtų būti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 06, 2015, 10:02:31 pm
Gabrielė Devertes piktindamasi stebėjo kolegų pokalbį. Po profesorės Meko pasiūlymo pagaminti kuo daugiau gydomųjų eliksyrų ir kandžios von Sjuardo pastabos, kad nėra reikalo mokiniams juos girdyti, Devertes beviltiškai papurtė galvą. Vienas perdeda, kitas mato mažiau, nei yra, o trečias išvis nieko nesupranta. Kur dingo savo dalyką išmanantys ir tolerantiški be protingi profesoriai? Gabrielė tokių nematė nei čia, uždraustojo miško vidury, nei kur nors kitur. Atsidūsėjusi moteris nusprendė vieną sugrąžinti į realybę, antrą pakylėti aukščiau link realybės, o trečiam padėti kažką suvokti. Tarė:
- Von Sjuardai, Meko, Smith. Džeine, kol kas nėra taip baisu, kaip manai. Lestreindž da neįsibrovė į mokyklą, apskritai nėra kažkur šalia. Sako, kad ji dabar Norvegijoje. Tik norėjau perspėti, kad turime būti pasiruošę, kad ir kas nutiktų. Sorenai, palik vabalėlius ramybėj ir pažiūrėk aukščiau. Pavojinga išprotėjus juodoji magė ieško mokinio. Ne Durmštrango, ne Biobetonso, o Hogvartso mokinio. Ji kažkodėl pasiryžusi išžudyti prieš šešerius metus nužudytos šemos giminaičius. Visus iki vieno. George, ar kas nors aiškiau? Mes nieko nepuolame, net minties tokios nebuvo. Mes ginamės, ruošiamės gintis.
Gabrielė visa tai išsakė ramiai, lėtai, lyg būtų aiškinusi transfigūracijos pagrindus nieko nenutuokiančiam pirmakursiui. Paskui patylėjusi atsisuko į Soreną von Sjuardą, magiškųjų gyvūnų priežiūros ir nuodų ir vaistų profesorių.
- Tegul bus tavo kabinetas. Susitiksime poryt, šiuo metu. Geros... - Gabrielė buvo besakanti ,,geros dienos", bet laiku susigriebė,- Geros nakties.
Moteris vėstelėjo mėlyno apsiausto skvernais ir pasišalino iš miško proskynos palikdama kitus tris profesorius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Sausio 07, 2015, 07:30:51 pm
Gabriella toliau kalbėjo su Thora ir bandė jai išaiškinti kaip naudoti burtus. Mergina stovinti šalia klastuolės visko įdėmiai klausėsi ir dėjosi į galvą.
- O kaip... O kaip tu iššauki daiktus, kurių nematai? Mintyse bandai įsivaizduoti, kaip jie galėtų atrodyti? O iš kur žinai, gal čia kažką iš Klastūnyno bendrojo kambario dabar apšvarinai?
-Įsivaizduoju, kad man reikia daikto iš tavęs ir kokio daikto reikia iš tavęs. Tai pagrindiniai dalykai. Dar svarbu kaip laikai lazdelę. Reikia ja ne mosuoti, o švelniai pajudinti. Štai taip, - parodė Gabriella ir nusišypsojo.
Mergina pamokė Thorą naudotis burtų lazdele ir jos toliau šnekėjosi kita tema.
- Taip, teko bėgti. Mano tėvai Žiobarai. Norėjo, kad ši rugsėjo pirma diena būtų tokia, kaip ir visų paprastų vaikų. Na, aš nenorėjau, - pavartė akimis.
- Mano tėtis buvo žiobaras, bet... tai jau praeitis. Jo nebėra. Geriau einam man dažyti plaukų ir neklausinėk apie mano šeimą, nes sustingdysiu ir pabėgsiu, - pagąsdino šviesiaplaukė ir nusijuokė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 06:20:49 pm
Kasiopėja keiksnodamasi brido sniegu. Viskas buvo balta, o medžių šakų šešėliai ant sniego atrodė labai kraupiai.
Bet vis dėl to, Kasiopėja toliau brido iki pat Uždraustojo miško vidurio. Mišką ji gerai pažinojo - mėgo čia lankytis, tad ir baimės, kad išvys kentaurą, vilkolakį ar milžinišką vorą jau praeitį, mat bent vieną iš jų grifė jau buvo sutikusi.
Vis dėl to, ji kitokiu tikslu ėjo į mišką prietemoje. Mat profesorius von Sjuardas, kuris ne tik magiškųjų gyvūnų priežiūrą, bet ir nuodus ir vaistus dėstė, sumanė namų darbams užduoti kiek netradicinę užduotį. O gi stebėti miške Juoduosius vienaragius.
Kasiopėjai vien tik vizijos apie juos pakako, tad nenuostabu, jog visa burbuliuodama ir putodamasi kaip koks buldogas, ji lėtai slinko mišku, ieškodama juodojo žvėries.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 07:47:16 pm
Firielė Lučiena ėjo mišku. Ant žemės sniego beveik nebuvo, nes pro susipynusias medžių šakas neprasnigo. Mergina buvo apsivilkusi pilką vilnonį apsiaustą, apsiavusi odiniais minkštapadžiais batais. Ant nugaros kabėjo strėlinė pilna strėlių, ant peties kabėjo dailus lankas. Firielė stengėsi eiti labai tyliai, žiūrėjo sau po kojom ir ištempusi ausis klausėsi, ar neišgirs kokio įtartino garso. Staiga priekyje pasigirdo traškančių šakelių garsai. Atrodė, kad per mišką braunasi dramblys ir varto medžius. Tai ne gyvūnas. Jie taip garsiai nevaikšto. nusprendė Firielė. Ji tylutėliai paspartino žingsnį ir per saugų atstumą prisiartino prie triukšmą keliančio žmogaus. Ta buvo penktakursė, matyta magiškųjų gyvūnų priežiūros kabinete. Firielė akyse suspindo ugnelės. Ji pakėlė lanką ir įdėjo strėlę. Prisimerkusi nusitaikė ir atleido templę. Pasigirdo tylus zvimbtelėjimas, strėlė įsmigo į medį kairiau nuo penktakursės. Firielė žaibiškai nuleido lanką ir išsitraukusi lazdelę apsisiautė apsauginiu skyd, jeigu išsigandusi penktakursė paleistų kerus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 07:53:48 pm
Kasiopėja sužvarbusiais pirštais stengėsi patraukti šaką iš kelio, kai staiga, visai netikėtai, iš kažkur atzvimbusi strėlė pralėkė jai pro ausį ir įsmigo į medį. Kasiopėja stryktelėjo atgal ir paniškai apsižvalgė, tarsi laukdama dar vieno puolimo. Kasiopėjos mintys lėkė greičiau nei visada. Nejaugi dabar jis gali judnti ir daiktus?
Jos akys pastebėjo figūrą, stovinčią tarp medžių. Prireikė daug laiko suprasti, jog tai keliose pamokose matyta šeštakursė.
-Dėl Dievo meilės,-ji sušvogštė susiėmusi už širdies.-Nugalabyt gal mane norėjai?-Kasiopėja mestelėjo piktą žvilgsnį šeštakursės link.
Nepaisant jos garsaus ir dar vis paniško kvėpavimo, ir jos besidaužančios širdies, aplinkui buvo tylu. Ta tyla spengė ausyse, Kasiopėja net pasimuistė. Ji vėl atsisuko į varnanagę.
-Ką darai miške?-ji įtariai paklausė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 08:11:44 pm
Kerų pliūpsnio nesulaukusi Firielė paslėpė lazdelę. Žiūrėjo į persigandusią penktakursę ir mintyse šypsojosi. Galvoje vėl suskambo sindarin kalba dainuojama daina. Firielė neabejojo, kad penktakursė ją pastebėjo, bet iš šešėlio nesitraukė. Po kelių minutėlių negarsiai ir ramiai tarė:
- Tokio tikslo niekada neturėjau.
Nutilusi apžiūrėjo penktakursę. Šioji buvo neaukšta, tankiomis garbanėlėmis susiraičiusiais plaukais. Pastovėjusi Firielė žengė žingsnį link persigandusios merginos. Klausimą nuleidusi negirdomis apsidairė. Ėmė pamažu temti. Reikua paskubėti, jei noriu kažką surasti. Firielė priėjo prie penktakursės ir tyliai paklausė:
- Kuo tu vardu?
Pakilo vėjas, šviesius varnės plaukus nubloškė nuo veido ir ausų. Gąstelėjusi Lučiena priplojo delnus prie ausų nuoširdžiai tikėdamasi, kad penktakursė nieko nepastebėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 08:23:37 pm
Kasiopėja žengtelėjo atgal šeštakursei prakalbus. Nesitikėjo tokio ramumo iš besišaudančios strėlėmis varnanagės.
-Kasiopėja Evers,-ji vis dar įtariai žvelgė į varnę, nesakydama savo įprastos gaidelės: ,,Labas, aš esu Kasiopėja Evers, bet gali mane vadinti Kese, jeigu tau taip labiau patinka''. Ji nusisuko į medžius ieškodama bet ko judančio ir didelio, tačiau joks miško peisažas nedomino jos, kaip atvykusi mergina.-O tu esi...-ji pradėjo sakinį, laukdama, kol šeštakursė jį pabaigs savo vardu ir pavarde.
Pūstelėjęs vėjas grąžino Kasiopėjai ne pačius geriausius prisiminimus. Juk ne kasdieną skęsti, girdėdamas savo proproproprosenelio, kuris, deja, yra žudikas ir pasižymintis labai jau meksikietišku, arba kaip Kasiopėja sakytų ,,telemundo presenta'' vardu, juoką.
Kasiopėja pažvelgė į varną, kurios plaukus buvo nubloškęs vėjas. Akimirką Kasiopėjai pasirodė, kad ji pamatė smailias elfo ausis, bet geriau įsižiūrėti nespėjo, mat šeštakursė priplojo delnus prie ausų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 08:58:47 pm
Nurimo vėjas. Lučiena palenkė galvą leisdama plaukams apkristi veidą ir patraukė nuo ausų delnus. Nenorėjo, kad apie ją žinotų daugiau, nei pati pasakoja. Kai penktakursė prisistatė, Firielė jos balse išgirdo įtarumo gaidelę. Nieko stebėtino, kai varnės pasisveikinimas buvo strėlė, lekiant pro ausį. Negarsiai kaip ir pirma, Firielė prisistatė:
- Firielė.
Nematė reikalo sakyti viso vardo, jos manymu, užteks ir tiek. Vistiek niekas į ją nesikreips pilnu vardu. O ką miške veikia Kasiopėja, nereikėjo nė klausti. Iš dalies jos tikslas buvo toks pat kaip ir šeštakursės, tik šioji norėjo padaryti šį tą daugiau.
Pamačiusi, kaip grifiukė dairosi, Firielė šyptelėjo.
- Vienaragio nerasi, jeigu ir toliau eidama kelsi tokį triukšmą. Geriausia būtų išvis nejudėti, - tarė Firielė. Staiga jai šovė mintis.
- Ar moki laipiot medžiais? - gyvai paklausė. Tikėjosi, kad atsakymas bus teigiamas. Dviese visada saugiau. Kartu jos gali stebėti vienaragį, o kai baigs išsiskirs. Taip, toks planas Firielę visai viliojo, bet garsiai neišsakė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 09:04:57 pm
Kasiopėja nenoromis patraukė žvilgsnį nuo Firielės ausų, kai ši prisistačiusi patraukė delnus.
-Malonu,-Kasiopėja pasakė Firielei prisistačius.
Kasiopėja giliai įkvėpė gaivaus žiemos oro. Ji buvo pasiilgusi to. Pusę žiemos ji delsė eiti į mišką, nesvarbu ar ieškodama vienaragių, ar ne. Ji pasiilgo vėjo, kedenančio tamsių medžių lapus jam pučiant Kasiopėj pasiilgo šviežio oro, kuris visada čia cirkuliuoja. Ji pasiilgo laisvės, oro ir erdvės.
Kasiopėja vėl atsisuko į Firielę. Negalėjo nepastebėti, kokia aukšta ji buvo.
-Žinoma,-ji tarstelėjo šiai paklausius apie laipiojimą medžiais. Gal ir jos tiesa. Pati Kasiopėja suprato, kad ji eina mišku kaip mažas, alkanas ir kiek kvaištelėjęs drambliukas, o tarp kitko, vienaragių stebėjimas iš viršaus atrodė visai nebloga mintis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 09:21:48 pm
Firielė pažvelgė į Kasiopėją. Pastebėjo, kaip ji nusuko žvilgsnį nuo Firielės ausų, ar plaukų toje vietoje, kur turėjo būti ausys. Vistiek kada nors išsiaiškins. Visada išsiaiškina. Varnė tyliai atsiduso ir pasuko miško gilumon. Nuėjusi kelis metrus atsisuko į Kasiopėją ir mostelėjo ranka, kviesdama eiti paskui. Nužingsniavo gilyn į mišką. Po kelių minučių priėjo seną šakotą liepą. Susiradusi žemiausią šaką, Firielė pagriebė ją rankomis ir šoktelėjusi nuo žemės, užkėlė kojas. Atsistojusi ir viena ranka laikydamasi už kamieno, pažvelgė į Kasiopėją. Nusišypsojusi ėmė lipti aukštyn. Kai pasiekė paskutinę šaką, kuri galėjo ją išlaikyti, Firielė patogiai įsitaisė ir ėmė laukti užlipančios Kasiopėjos. Tylutėliai, beveik negirdimai ėmė elfiškai niūniuoti ir šypsotis sau po nosim.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 09:37:52 pm
Kasiopėja pažvelgė į jau užlipusią Firielę. Nors užmušk, ji niekaip negalėjo prisiminti, ką varnanagė jai primena. Kažką matytą knygoje, bet Kasiopėja tiesiog neprisiminė.
Kasiopėja lėtai užlipo ant tos pačios žemos šakos, nuo kurios ir pradėjo lipti Firielė. Kasiopėja mokėjo laipioti medžiais, tačiau ji visada lipdavo lėtokai. Užlipusi ant tos šakos, ji pamažu ėmė lipti aukštyn, vis pasilaikydama už kamieno. Galiausiai ji įsitaisė šakoje, kuri buvo kiek žemiau negu ta, kuri laikė Firielę. Kasiopėja jautė, kad ji galėjo lipti ir aukščiau, tačiau ir čia buvo pakankamai aukštai, o užlipus dar aukščiau jai gali aukščio baimė pasireikšti, nors jos Kasiopėja niekada neturėjo.
Kasiopėja vėl pažvelgė į Firielę, bandydama prisiminti, į ką gi ji taip panaši.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 25, 2015, 09:54:58 pm
Balta vilkė be garso žengė miško žeme, nuklota apsnigtais pušų spygliais ir sudžiūvusiais lapais. Vilkės kailis bemaž susiliejo su sniegu, nuklojusiu visą mišką. Baltosios vilkės akys buvo skaisčiai mėlynos-tos akys neįprastai kai ką priminė... Vieną mokinę. Tos akys buvo beveik žmogiškos. Staiga plėšrūnė stabtelėjo ir pastatė ausis. Vilkės ausys pagavo uždraustajam miškui neįprastą garsą-balsus. Netoliese kalbėjosi du žmonės. Tiksliau-dvi merginos. Vilkė vėl pritūpė ir be garso ėmė sėlinti balsų link. Šiaip jau buvo labai didelė rizika, kad ją pamačiusios merginos sužalos ar net užmuš, tačiau, kaip sakoma, smalsumas nugali viską. Netrukus baltoji plėšrūnė jau buvo už krūmo ir iš tos vietos matė dvi kalbėjusias merginas. Akimirką padvejojusi, vilkė išėjo iš už krūmo ir ramiai nužvelgė grifę ir varnę savo ledo mėlynumo akimis. Ko gero, tai atrodė šiurpiai, nes joks gyvūnas neturi tokių akių. Nors vilkė atrodė rami, tačiau jos visas kūnas buvo įsitempęs ir pasiruošęs tuoj pat sprukti. Tada plėšrūnė pasipurtė ir... Jos vietoje stovėjo jau nebe žvėris, o Eva Howard. Rudaplaukė, juodu apsiaustu apsirengusi, gan aukšta mergina. Tik jos akys buvo lygiai tokios pačios kaip baltosios vilkės-skaisčiai mėlynos... Kelis kartus greitai sumurksėjusi ir apsipratusi su suprastėjusiu regėjimu, klastuolė vėl pažvelgė į merginas.
-Ko gero, ne aš viena nusprendžiau šiandien pasivaikščioti...-kiek šaltoku, ramiu balsu tarė Eva.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 10:11:09 pm
Firielė nutilo. Šyptelėjusi Kasiopėjai, pridėjo pirštą prie lūpų ir pažvelgusi į dangų išvydo pirmąsias žvaigždes. Nuleido akis žemėn. Palei medžių šaknis jau telkėsi tamsa. Geriau įsiklausius buvo galima išgirsti atbundančius nakties gyvius. Staiga iš krūmo išėjo sniego baltumo vilkė. Firielė tyliai griebė lanką ir buvo bededanti strėlę, kai vilkė staiga pasipurtė ir vietoj jos atsirado gana aukšta rudaplaukė mergina. Varnė nuleido lanką ir tyliai pasisveikino. Pridėjo pirštą prie lūpų. Paskui mostelėjo ranka kviesdama kabarotis pas jas į medį.Firielė neketino laukti visą naktį. Ji tyliai tyliai sušnabždėjo:
- Laurie siliven meriel utulie penna mornie.
Kažką sudėtingai pamosavo ranka, apsimesdama, kad nuvaiko uodą, ar kažką panašaus. Uodas žiemos vidury? Dingtelėjo Firielei. Po kelių minučių pasigirdo tolimas kanopų kaukšėjimas. Firielė nusišypsojo Kasiopėjai. Dar po kelių minučių pasigirdo šnarpštimas ir pasimatė link medžio, kuriame sėdėjo dvi mokinės, šuoliuojantis tamsus pavidalas. Juodasis vienaragis nusprendė pasireikšti. Firielė išpūtė akis ir palinko į priekį. Gyvūnas sustojo tiesiai po liepa ir ėmė pikta kasti kanopa žemę. Paskui sužvengė ir iš tolių jam atsiliepė kitas balsas. Po medžiais visai sutemo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Džeinė Meko Sausio 25, 2015, 10:22:53 pm
Eva nustebusi kilstelėjo antakius. Kas čia dabar vyksta?..-pamanė mergina. Rudaplaukė priėjo prie medžio ir lengvai užlipo pas kitas dvi merginas. Atsisėdusi ant šakos ji ėmė tabaluoti kojomis, žiūrėdama, kaip varnė kažką murma ir mojuoja ranka. Atrodė panašu į... Burtus. Be burtų lazdelės. Šiaip ar taip, tas murmėjimas pasiteisino, nes po jomis ėmė iškart rinktis juodieji vienaragiai. Vilkės siela jos viduje net nusipurtė-šlykštūs padarai tie juodieji vienaragiai. Kartą, medžiodama baltosios vilkės pavidalu, Eva įkando vienam juodajam vienaragiui. Uh... Nesibaigė labai gerai. Ant jos letenų užtiško rūgšties-vienaragių kraujo. Dar ir dabar klastuolė ant riešų nešioja randus, pakilus tos rūgšties. Mergina primerkusi savo mėlynas akis stebėjo juoduosius vienaragius. Ir ką jie dabar darys?..
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 25, 2015, 10:33:22 pm
Kasiopėja linktelėjo pasisveikindama su Eva, bet vis tiek nenuleido akių nuo Firielės. 
Varnanagė kažką tyliai pasakė, Kasiopėja net nesuprato ką. Ko gero, tai net nebuvo anglų kalba. Firielė mostelėjo ranka tarsi nuvydama vabzdį. Tai sukėlė abejonių dėl varnės - juk vabzdžių žiemą nebūna, ypač miške naktį.
Kasiopėja kilstelėjusi antakį pažvelgė į Firielės akis. Varnanagė nusišypsojo grifei ir ši atsakė šypsniu. Tada ji nukreipė savo žvilgsnį į dangų. Jau ėmė rodytis pirmosios žvaigždės. Kasiopėja šyptelėjo prisiminusi seną prietarą, esą jeigi panatai pirmąją žvaigždę turi sugalvoti norą.
Bet kvailiems, o gal ir visai pagrįstiems, norams nebuvo laiko. Kasiopėja pažvelgė žemyn, kur matėsi tik tamsus siluetas. Padaras apačioje piktai kanopa draskė sušalusią žemę - matyt tai ir buvo Juodasis vienaragis. Kasiopėja tylomis stebėjo žvėrį. Mėnesiena, prasprūdusi pro medžių šakas, apšvietė juodąjį žvėrį ir juodas vienaragio kūnas ryškiau pasimatė pilnaties šviesoje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Brielle Siri Devers Sausio 25, 2015, 11:07:19 pm
Pasirodė mėnulis. Firielė mintyse keiktelėjo. Stebėti vienaragį mėnesiena tiko, bet tam, ką vėliau ketino daryti, mėnulis labai trukdė. Firielė nedrįsdama kvėpuoti pažvelgė į tamsos padarą. Netrukus prie jo atskubėjo dar vienas vienaragis. Pirmasis piktai sužvengė ir palenkęs galvą puolė antrąjį. Šis vos spėjo pasitraukti šalin, kitu atveju pirmojo vienaragio ragas būtų jį pervėręs. Antrasis nieko nelaukdamas irgi nulenkė galvą ir sužvengęs pasileido šuoliuoti į pirmąjį. Po kelių minučių po medžiu, kuriame sėdėjo trys mokinės, virė įnirtinga kova. Firielė stebėjo vienaragius su susidomėjimu. Nors eiti pas profesorių von Sjuardą neketino, stebėti vienaragiu vistiek buvo įspūdinga. Gali kilti klausimas, kam tada Firielė pranešė, kad eina į uždraustąjį mišką? Ogi tam, kad kas nors žinotų, kad ji ten yra. Jeigu kiltų pernelyg didelis pavojus.
Po gerų dešimties minučių, kai įnirtinga vienaragių kova vis dar tęsėsi, Firielė tyliai, pro kitą medžio pusę nulipo ant žemės. Nieko nesakydama pažvelgė į medyje tebesėdinčias merginas ir tyliai nužingsniavo į mišką. Aplink ją, tarsi kokia aura, švytėjo silpna pilka šviesa, kurios beveik nesimatė pro medžių šakas besiskverbiančioje mėnulio šviesoje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Sausio 26, 2015, 07:23:21 am
Kasiopėja stebėjo vienaragių kovą išplėstomis akimis. Nenorėtų ten dabar atsidurti.
Kažkuris vienaragis atojosi piestu, nuo jo neatsiliko ir antrasis. Žvėrys susidaužė kanopomis, piktai žvengdami vienas ant kito, tarsi bandydami vienas kitą papjauti. Vienas vienaragia palenkė galvą, ir ragu bandė kirsti antrajam, bet šis liuoktelėjo į šoną, ragui spėjus perkirsti tik jo šlaunį. Menėsienoje sublizgėjo mėlynas kraujas, rūgštis nukrito ant šalimų medžių. Vienaragis pasiutusiai ar iš skausmo sužvengė, puldamas pirmąjį.
Ir tada Kasiopėja pastebėjo, kad Firielė kažkur dingo.
Kasiopėja, kaip tik įmanoma tyliau, nulipo medžiu žemyn. Jos kojos pasiekė šaltą žemę, o besipešantys vienaragiai buvo čia pat. Kasiopėja, nenorėdama žūti nuo vienaragio rankos (ar rago), ji tyliai eidama pasipurtė. Vietoj jos, mišku tyliai sėlino lūšis sekdama Firielės pėdsakais.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Sausio 26, 2015, 12:03:49 pm
Jekaterina tyliai sėlino mišku. Buvo netoli vidurio. Tiesiog ji ieškojo baltųjų vienaragių. Po ano karto norėjo sutikti ir daugiau jų. Dabar ji atrodė aukšta ir sportiška, geltonų kaip šienas plaukų, kurie siekė tik mentes. Žalios akys tviskėjo tamsoje. Visi veido bruožai buvo rimti, nes juk tai - Uždraustasis Miškas. Ji nusprendė, kad jai kas pričiuptų, ji - Elegorė Katerman. Nenorėjo, kad kas nors sužinotų, kad pirmakursė slampinėja miške. Pravartu būti metamorfmage. Niekas nežino, kas esi ir gali keisti savo išvaizdą. Bet to tikrai niekam nežadu atskleisti - tegul to bus mano paslaptis. Mergaitė, o gal greičiau mergina nusišypsojo. Dabar ji atrodė aštuoniolikos metų. Ramiai tykodama kokių nors nelauktų žmonių ar kitų padarų, ji beveik gulėjo ant samanų. Pamačiusi trejetą merginų medyje nusišypsojo - jas visas pažinojo, o jos kitu pavidalu - ne. Ji jautėsi pranašesnė, nei būna paprastai. Jekaterina visiškai nesiruošė jų sutikti, o ir jos kažin ar būtų taikiai ją priėmusios. Jei turėčiau kokį lanką su strėlėmis ar kuprinę ant pečių, būtų lengviau atrodyti taip, tarsi būčiau keliautoją. Pagalvojo ji. Staiga sumąstė, kad jai netinka ši išvaizda, todėl smarkiai susiraukė ir atrodė, kad kažką įdėmiai galvoja. Greitai ji smarkiai sužemėjo ir virto maždaug šešto kurso mergina. Jos plaukai buvo ryškios raudonos spalvos, tiesūs ir šlavė žemę. Visiškai juodos akys buvo didelės ir giliai įsodintos po tankiomis, juodomis blakstienomis. Nedidelė, riesta nosis gražiai ir proporcingai sudėliojo veidą. Veidas buvo siauresnių bruožų, skruostikauliai išsišovę. Lygi odos spalva papildė visą šį derinį. Kaip šeštakursė buvo žemoka, tačiau amžius ryškiai matėsi. Moteriškų figūrų mergina slėpėsi tankioje žolėje - čia lauks, kol kitos trys dings ir galės bandyti pasikviesti vienaragius. Taip gulėdama ant pilvo stebėjo viską, kas vyko aplink. Tylus šnabždesys užgula jos ausis - jis liepė jai dingti, nes kitaip užmuš. Aš nieko niekam nepadariau, neieškau problemų. Nekreipkit į mane dėmesio, aš niekam nelinkiu nieko bloga. Ji supanikavo. Iš už medžių išlindo juodasis vienaragis. Jis įdėmiai pažiūrėjo jos pusėn. Nenuleido akių, tačiau nesiartino. Balsas galvoje tarė:
 - Jei niekam nelinko nieko bloga, kodėl esi čia?
Jekaterina baigė apalpti. Negi su ja kalba tas vienaragis, kuris žiūrėjo į ją? Juk galių susišnekėti su gyvūnais kaip ir neturi... Ji atrėmė tamsių ir piktų akių žvilgsnį bei sušnabždėjo:
 - Vedama smalsumo. Noriu sutikti įvairių būtybių ir jas stebėti.
Ji baimingai klausėsi savo proto. Jis jau sakė bėgti, tačiau jai puikiai pažįstamas smalsumas neleido. Tiesiog blokavo visus signalus kojoms.
 - Taip, bet ypač lauko baltų vienaragių, - pratęsė kažkas. Juodas vienaragis nerimastinga į pauostė orą virš jo. - Dar neprisitačiau. Esu šios girios šeimininkas.
Vienaragis išdidžiai pakėlė galvą. Mergina vis dar nekrutėjo.
 - Jei esi šeimininkas, tai kodėl kiti pavojingi gyviai slampinėja miške ir tu jų nesuvaldai?
 - Kap nematai, mergaite, kad aš esu tamsusis valdovas! - vienaragis atsistojo piestu. - Baltasis yra tavo sutiktas vienaragis anadien miške. Mielai sutikčiau, jei jo neliktų.
 - Dabar malonėk paaiškinti, balse, su kuo aš kalbu?
 - Žinoma, kad su manimi, - pašaipus balsas skambėjo jos galvoje. - Pati turi talentų, apie kuriuos nieko nežinai, Jekaterina.
Tai, kad šis padaras žino jos vardą, jau nebestebino. Dabar mergaitei rūpėjo vienas dalykas - kas čia vyksta? Kas per talentai pas ją? Su kuo ji kalbėjo? Nejau su tuo vienaragiu? Tikriausiai taip ir bus, nes kaipgi kitaip jis žinotų mano vardą, įsibrautų į mano mintis ir žiūrėdamas į mane nenugalabytų! Mergina jau mintyse ėmė sarkastiškai kalbėti. Sulaikiusi kvapą dar bandė klausinėti balso, tačiau šis jau buvo nutraukęs ryšį. Ji atsikvėpė ir ėmė stebėti Juodąjį Vienaragį, kuris sakėsi esąs šio miško tamsos valdovas. Jai atrode gryna nesamonė, ką jis kalbėjo. Tikriausiai tai buvo kažkokia būtybė, pasislėpusi netoli, mokanti ar legilimantiją ar kaip ten tas mokslas vadinosi.
 - Kvailas pokštas, - sumurmėjo ji ir toliau stovėjo prie medžio. Jautėsi keistai, nes visai netoli jos stovėjo juodasis vienaragis, kažkuriam medyje kybojo trys merginos, o ji galvoje girdi balsus. Atsidususi kantriai laukė laisvo kelio. Po kiek laiko atsirado antras juodasis vienaragis, jie ėmė kovoti tarpusavyje. Vienas iš jų jau tryško kraujas, kuris vos nepataikė ant merginos, besislepiančios už medžio. Kai išėjo merginos, kurios rūpėjo ant medžio, Jekaterina lengviau atsiduson - metas eiti ir jai. Ryžtingai ėjo pro vienaragius, beveik lietė jų kovos lauka. Atėjūnas jos net nepamatė, o jau pažįstamas piktai į ją pažiūrėjo. Mergina pradingo miško gūdumoje.
((Jei kam kas neaišku, paskaitykit mano aprašymą, šiek tiek pakeičiau.))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Vasario 11, 2015, 10:59:07 pm
Vidury Uždraustojo miško, kur buvo kiek daugiau vešlesnės žolės, nenumarinamos amžinų medžių šešėlių, tupėjo pora mėlynų ilgakaklių paukščių. Jie, rodos, plėšriomis akimis stebėjo aplinką. Nenusimanantis apie gyvūnus būtų pagalvojęs, kad jie tiesiog dairosi, ar neatsėlina koks plėšrus juodasis vienaragis ar kraujo ištroškęs tamsus padaras, bet Sorenas, be garso žingsniuodamas pro medžius ir apsukriai išsilenkdamas tiesą apšviečiančių saulės spindulių, žinojo teisybę. Pajutę Soreno buvimą netoliese, mėlynieji paukščiai nustojo apsimetinėję, kad lesa žolę ir suklusę iškėlė kovai paruoštus, aštrius ir primenančius durklus snapus. Geltona Soreno akis sužibėjo nuo saulės zuikučio, atsispindėjusio nuo vieno iš mėlynaplunksnių snapo. Vienas paukštis, aiškiai visiškai jaunutis, neatsargiai prižirgliojo prie profesoriaus von Sjuardo (nors iš esmės, von Sjuardas dabar tikrai nebuvo profesorius) ir žaismingai įsispoksojęs į auksines akis, iš visų jėgo kirto snapu į ranką. Vyras susiraukė ir šiurkščiai suėmęs už žandikaulio apačios, atitraukė paukščio galvą nuo savo rankos. Snapas buvo sulindęs daugmaž keturis centimetrus į ranką, bet kraujas nepasipylė.
- Atsargiau, paukšti.- sumurmėjo Sorenas grėsmingu, giliu balsu. Abu paukščiai pakilę nuskrido, o vyriškis atsisėdo po medžiu. ,,Visų svajojančių žvilgsniai krypsta į Uždraustąjį mišką..."
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 25, 2015, 10:31:10 pm
Jekaterina atsargiai sėlino mišku iki jo vidurio, kol pamatė gana didelį medį su keista žieve. Supratusi, kad atėjo tyliaiaukė pasirodančios Veneros. Klastuolė ją įspėjo, kad ateis atrodanti kitaip nei visada. Ir iš tiesų - mergaitė atrodė maždaug penkto kurso, aukštoka ir raudonais plaukais. Staigiai supratusi, kad anąkart miške atrodė ne taip virto dvidešimties metų aukšta mergina juodai rudais, tiesiais plaukais ir tamsiai mėlynomis akimis. Tai buvo tarsi antrasis Klastuolės charakteris - Elegorė, kuri neturėjo pavardės, nors galvojo, kad bus Katerman. Priežastis paprasta - nimfiškas vardas. Pirmakursė atsistojo tarp medžių šešėlių taip, kad jos nematytų ir ėmė laukti. Kažkur ūbavo pelėdos, bet tai mergaitės negąsdino. Ji atsiduso.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Vasario 26, 2015, 07:01:00 pm
Venera tyliai sėlino tamsiu mišku. Keista, bet eiti per visus krūmynus ir šaknis buvo neįtikėtinai lengva. Toks jausmas kad Venė skrido pakilusi kelis centimetrus virš žemės. Ir pirmakursė neįsivaizdavo kodėl taip yra. Šiaip kiekvieną kartą vos ji eidavo į mišką bent tris kartus pargriūdavo užkliuvusi už kokios nors šaknies. O šiandien viskas buvo kitaip. Ir Venė nesuprato kodėl. Ji pasišokinėdama skriejo per mišką ir niūniavo mėgstamą melodiją. Mergaitė nusprendė kad naktimis ji tampa žymiai žvalesnė, linksmesnė ir jai viskas sekasi geriau. Galiausiai ji pamatė už didelio medžio pasislėpusią merginą. Jekaterina buvo įspėjusi Venerą jog atrodys kitaip ir Venera suprato jog ši mergina ir bus Jeka. Venera nekeitė savo išvaizdos, ji kaip visada buvo trumpais mėlynais plaukais. Tik akys kartais žybtelėdavo kitokiomis spalvomis. Venera priėjo prie Jekaterinos plačiai nusišypsojo ir pasisveikino.
-Labas! Oho! Kaip gražiai atrodai!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 26, 2015, 07:12:18 pm
Jekaterinos ausis pasiekė šlamančių lapų garsas. Ji jau numanė, kad tai buv Venera, bet nesirodė, nes tikrai nenorėjo, kad vietoj to sutiktų profesorių. Kai pirmakursė atsidūrė miško viduryje, Jekaterina išlindo iš tarp medžių. Grifė nusistebėjo dėl Klastuolės išvaizdos. Atrodo, jai patiko. Pirmakursė nusišypsojo ir pasijuto gana nejaukiai su tokiu pavidalu šalia Veneros, kuri buvo pirmakursė, kaip ir ji, tad staigiai pasikeitė. Dabar ji buvo maždaug antro kurso, šviesiai geltonų plaukų su daugybe baltų sruogelių, normalaus ūgio ir lieknutė. Jos akys beveik švietė tamsoje, nes buvo labai ryškios žalios spalvos. Jekaterinai patikdavo keisti akių spalvą ir ja stebinti visus kitus, nes mergaitės manymu tik akys yra tas dalykas, kuris gali išduoti visas paslaptis ir nuotaikas bei mintis ir tas, kuris visą tai uždaro. Dabar jos akyse galėjai įžvelgti tik spalvą, bet visas veidas nuoširdžiai šypsojosi.
 - Ačiū, bet manau, kad dabar pasiliksiu šitaip, - mirktelėjo Jekaterina. Medžių šešėliai darė jos veidą paslaptingą ir ramų, keitė bruožus. Tamsoje pirmakursė visada atrodydavo kitaip. Ir nenuostabu - mėnuo, šešėliai ir tamsa iškreipia bruožus.
 - Tai ką veikiam?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Vasario 26, 2015, 07:35:59 pm
Veneros akyse Jekaterinos kūnas įgavo kitokią formą. Venei patiko jog draugė virto tokio pat amžiaus mergaite. Venerai buvo nemalonu stovėti prie aukštos suaugusios merginos, taigi mergaitė apsidžiaugė kai Jekaterina pasivertė į bedraamžę. pati Venera nemėgo dažnai keisti išvaizdos, ji manė jog dažnai keisdama savo bruožus ji pamirš kaip atrodo ir praras tikrąją save. Taigi Venė turėjo rėmus kuriuose ir pasilikdavo. Mėlyni plaukai ir besikeičiančios akys. Bet Jekaterinai tokie dažni išvaizdos pokyčiai pridėjo savitumo, ir Venei tai netrukdė.
-Gerai, puiku pasilik taip, nes taip smagiau ,-nusijuokė Venė.
-Nežinau, galim pasivaikščioti po mišką, paieškoti vienaragių ar kokių kitų padarų,-šyptelėjo pirmakursė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 26, 2015, 07:50:08 pm
Jekaterina šyptelėjo. Ir jai patiko antrakursės pavidalas, nes netik jai buvo nemalonu, bet tai buvo saugiausias pavidalas esant vienai miške. Atrodo, Venerai netrukdė jos keitimasis. Jai paminėjus vienaragius mergaitei nušvito veidas.
 - Juk tu jų dar nesi mačiusi, tiesa? Na, galime ir ieškoti, jei nori, net paprasčiau būtų prisikviesti, - šypsojosi baltaplaukė. Jekaterinai tiko toks įvaizdis ir ypatingai jai patiko jos žalios akys. - Ieškosime ar pasikviesime?
Pirmakursė plaukus buvo pasidariusi vidutinio ilgio, kaip jai atrodė, tai yra iki juosmens ir tiesius. Jos ausys gaudė pelėdų ūbavimą ir kažkokio gyvūno vaikščiojimą. Ji iš pradžių nekreipė dėmesio, bet paskui sustingo. Priglaudusi pirštą prie lūpų nutipeno pažiūrėti. Ji ėjo visiškai be garso, kaip net žmonės nevaikšto. Nesigirdėjo nė mažyčio garsiuko. Pirmakursė priėjo prie krūmo ir staigiai jį praskleidė. Ten tupėjo išsigandęs kiškis. Jekaterina tyliai nusijuokė ir klausiamai pažiūrėjo į Venerą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Vasario 26, 2015, 08:47:44 pm
-Na, esu mačiusi juodajį vienaragį per pamoką. Jis buvo toks gražus, man buvo jo labai gaila, nes gyvūnas buvo surakintas grandinėmis. Bet juodasis vienaragis tikrai gražus. Ar tau balti gražesni?-paklausė Venė.
-O tu moki kažkaip pakviesti vienaragius?-nustebo pirmakursė.
Tada ji pamatė kad draugė kažką išgirdo ir be garso nutipeno pažiūrėti krūmuose. Venera pamanė jog gal turėtų bijoti, bet kažkodėl ji beveik nieko nebijojo. Nei tamsos, nei aukščio, nei vandens. Taip pat nebijojo būti viena naktį, nebijojo kad ją kažkas gali nuskriausti ar panašiai. Jai patiko būti vienai, bet ne vienišai. Gal ji bijojo vienatvės. Mėgo pabūti viena bet turėjo jausti širdyje kad bet kada gali nueiti pas tikrą draugą. Venera turėjo jausti kad turi draugą arba artimą žmogu, kitaip jai buvo negera ir baisu.
Jekaterina praskleidė krūmą ir rado kiškutį. venera nusijuokė.
-nežinau gal pakviesk juos jei gali,-tarė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 26, 2015, 09:02:04 pm
Jekaterina šyptelėjo.
 - Juodieji gražūs, bet šiame miške pašaliniam būtų pavojingi, - žodį pašaliniam pirmakursė ištarė keistai. - Nesistebiu, kad juodi tau gražūs, jei tik juos ir tematei.
Mergaitė linktelėjo. Pakviesti paprastai jai buvo sunku ir to ji dar nebandė, su barškučiais būtų lengviau, bet jai reikėjo išbandyti save. Klastuolė atsikvėpė ir susikaupė kiek tik galėjo. Sidabrakaile, aš noriu, kad ateitum pagalvojo ji telkdama jėgas. Mergaitė nežinojo, ar tik ji pajuto keistas bangas, sklindančias nuo jos, ar ir Venera. Pirmakursė dirstelėjo į draugę. Pamažu bangos nusklido tolyn. Kelias minutes buvo visiškai tylu ir Jekaterina išgirdo balsą galvoje. Jis nieko nesakė, tik pranešė, kad yra čia. Mergaitė kiek įsitempė ir pamatė į miško vidurį tarp medžių žengiant Sidabrakailę. Iš pradžių Klastuolė išvydo baltą ir spindinčią koją su kanopa ir į miško vidurį įžengė grakščiausia ir nuostabiausia būtybė. Ji spindėjo sidabru ir žėrėjo savo baltuma. Pirmakursė žinojo, kad Veneros atžvilgiu pasielgs keistai, bet ji priėjo prie Vienaragės ir švelniai paglostė ją. Sidabrakailė nesipriešino, nors kiek įtariai žvelgė į Grifę. Tuomet sužvengė - tai buvo tyriausias kada nors girdėtas garsas.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 26, 2015, 11:16:25 pm
Elizabeth lėtai ėjo tarp medžių. Naktis. Tamsu. Spaudžia šaltis, bet baltaplaukė buvo užsivilkusi tik lengvutės medžiagos, vėjo perpučiamą suknelę. Ji ėjo basa. Mergaitės plaukai ramiai gulėjo ant nugaros, o judančios, mėlynos akys buvo užmerktos. Atrodė, kad ji nepavaldi nei laikui, nei viskam, kas vyksta. Pirmakursė begarso žengė vėsia miško paklote. Kai atsimerkdavo, matydavo tamsą ir išryškėjančius medžių siluetus, protarpiais dangų. Jos jautrios ausys gaudė pelėdų ūbavimą, vienišų paukštelių giesmeles, kurios trukdavo vos sekundę. Ji užuodė pušų gaivą ir drėgmę, kuri tvyrojo. Užuodė ir lapus bei spyglius. Basomis kojomis jautė tręštančius lapus ir nukritusius spyglius, samanas ir žolę, šaltį, sklindantį iš žemės. Kiekvienas odos lopinėlis liko palytėtas vėjo. Elizabeth vaikščiojo nepramintais takais ir pavojingomis vietomis, išvengdama mokinių. Tai truko jau gal antra para. Tiek laiko reikėjo pažinti miškui. Ramioji baltaplaukė sustingo pajutusi, kad yra netoli miško vidurio, o ten - žmonės. Kažkodėl protas jai neleido eiti, tad ji atsisėdo lotoso poza ir laukė, kol mergaitės dings arba ji bus pastebėta.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Vasario 26, 2015, 11:34:38 pm
Venera matė kaip draugė kviečia vienaragį. Staiga mergaitė pajuto keistas bangas ir išvydo iš miško gilumos ateinantį baltut baltutėlį spindintį padarą. Tai buvo vienaragis. Jekaterina priėjo prie šio nuostabaus padaro ir jį paklostė. Vienaragis žiūrėjo į Venerą ir pirmakursė sunerimo kad galbūt ji jam nepatinka. Venera įsidrąsino ir ištiesė ranką jo paglostyti. Vienaragio kailis buvo begalo švelnus ir glotnus. Baltas ir žvilgantis. Šis magiškas gyvūnas buvo tiesiog nuostabus. Tada Venera prisiminė grandinėmis sukaustytą juodajį vienaragį ir pamąnė,, kad jai galbūt labiau patinka juodieji vienaragiai. Staiga Venera išgirdo lengvus žingsnius. Ji staigiai atsisuko. Tarp tankių medžių stovėjo lengva suknele apsivilkusi mergaitė. Ji atrodė kažkokia stebuklinga. Venera tarė Jekaterinai:
-Žiūrėk, kažkas atėjo!
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Vasario 27, 2015, 04:26:28 pm
Jekaterina matė, kad Venerai patinka vienaragis.
 - Man labiau patinka btieji, bet aš labiau traukiu juoduosius, - šyptelėjo ji. Pirmakursė išgirdo keistus žodžius. Ji nieko nebuvo girdėjusi, kad kažkas atėjo. Atsisukusi vos neaiktelėjo - netoli jų stovėjo basa baltaplaukė su lengvutės medžiagos suknele. Ji atrodė ramiausia būtybė, kokia tik buvo pasaulyje ir net nepavaldi niekam, kas vyksta. Toji nepažįstamoji atrodė lyg kokia... Jekaterina net neturėjo minties jai apibūdinti.
 - Sveika, kuo tu vardu? - paklausė Jekaterina tos būtybės. Jai niekaip nedaėjo, kaip tai, iš pažiūros Varnei, nešalta. Miške buvo tylu, pūtė švelnus vėjelis, kuris tarsi lankstu apėjo tą baltaplaukę ir Klastuolė nejučia pagalvojo, kad ji galbūt netgi dvasia. Klastuolė klausiamai žiūrėjo į tą būtybę.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 05, 2015, 04:55:05 pm
Elizabeth kiek sustresavo, kad ją pastebėjo, bet ničniekaip neišsidavė. Pamačiusi, kad mergaitės ją priima, priėjo arčiau.
 - Aš Fleur, - prisistatė ji savo trečiuoju vardu. Nei pavardės, nei koledžo, nors tai, kad ji Varnė, išdavė suknelė. Rami išvaizda ir ant pečių gulintys balti plaukai darė ją keistą, tarsi dvasią, nes mergina buvo taip suartėjusi su gamta, kad net vėjas, jos nešaldydamas, ėjo lankstu ir neleido niekaip peršalti, nors tai nebuvo pirmiena Varnei. Baltaplaukė įdėmiai apžiūrėjo kiekvieną abejingu žvilgsniu. Viena iš jų neaišku kokio koledžo, geltonais plaukais su daugybe baltų sruogelių ir beveik šviečiančiomis tamsoje žaliomis akimis, o kita kiek jaunesnė, mėlynų plaukų, Grifė. Mėlynakės judančių akių žvilgsnis užkliuvo už kažkur matytos getonplaukės veido išraiškos ir žvilgsnio, bet pirmakursė, kurią iš pažiūros galėtum palaikyti trečiakurse, neišsidavė. Ji niekuomet neišsiduodavo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 10, 2015, 04:54:24 pm
Jekaterina pasisveikino su mergaite ir pasiteiravo jos vardo. Balti mergaitės plaukai gaubė jos dailių veidą it aureolė. Venė pamanė kad mergaitė bet kada galėtų pakilti nuo žemės ir nuskristi. Mergaitė atrodė lengva ir peršviečiama kaip vaiduoklis.  Bet tuo pačiu buvo tikrai graži, atrodė lyg miško dukra, Venerai pasirodė kad merginai pavaldžios gamtos jėgos ir ji panorėjusi galėtų iššaukti lietų ir vėją.
Mergaitė apmąstymus nutraukė šios ramios būtybės balsas.
-Aš Fleur,-tarė mergaitė, šiek tiek nedrąsiai.
Gražus vardas.Pagalvojo grifė. Jai nežinia kodėl prasidėjo F raide prasidedantys vardai.
Venera nusprendė prakalbinti Fleur.
-Iš kokio tu koledžo? Turbūt iš Varno nago, ar aš klystu?-nusišypsojo Venė ir laukė kol mergaitė atsakys.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 10, 2015, 05:08:35 pm
Fleur vis dar žiūrėjo į abi mergaites. Varnė nusprendė neatrodyti kaip kokia... nesuprasi kas, tad priėjo arčiau ir įsitaisė lotoso poza ant akmens. Tarp medžių jos suetas tarsi nežymiai raibuliavo. Oras pakvipo gaiva ir ypatingai pušimis. Pati Elizabeth nežinojo, kodėl, bet tai jai patiko. Nors visus atsakymus į klausimus ji rasdavo. Tereikėjo šiek tiek ramybės. Kaip tik šį bruožą spinduliavo Bella, nors tas vardas jai ne itin tiko.
 - Esu iš Varno Nago, kaip tu ir supratai. Tikriausiai esi Venera? O tu Jekaterina, tik atrodai kitaip, - Varnė žinojo, kad auros jėga nesikeičia tokiems jauniems vaikams kaip jos dvi, bet Elizabeth buvo didelė išimtis. Jos pačios aura buvo ypatingai plati, galinga, bet raminanti ir kiek hipnotizuojanti. Kaip miškų, pievų, upelių ir kalnų. Baltaplaukės kvėpavimas buvo nežymus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 10, 2015, 05:31:24 pm
Jekaterina žiūrėjo į Fleur. Šviesiaplaukei ėmė dingotis, kad ji tikrai dvasia, bet toji priėjo arčiau Veneros ir jos bei atsisėdusi ant akmens lotoso poza pasakė keisčiausią dalyką: ji atspėjo, kad dabartinė mergytė geltonais plaukais su daugybe baltų sruogelių ir žaliomis akimis yra Jekaterina! Ši prarado norą gilintis į tai, nes tos baltaplaukės žvilgsnis tiesiog tuštino jos protą. Padvelkė mišku ir gaiva. Pušimis. Klastuolė pramarkstė akis ir atsisėdo sukryžiavusi kojas ir pakvietė atsisėsti Venerą. Netgi vienaragis kiek atsitraukė ir žiūrėjo į Fleur. Toks jaudmas, kad niekas negali prieiti arčiau Varnės, nes ši spinduliavo kažkokią energiją. Vėjas vis dar nejudino jos. Jekaterina jautėsi kaip užhipnotizuota, tad atsisuko į Venerą, bet jausmas neišnyko. Klastuolė pagalvojo, kad Fleur slypi kažkokia graži ir tyra jėga, tik reikia mokėti ją pamatyti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 10, 2015, 07:14:09 pm
Venera atspėjo iš kokio koledžo ši žavi būtybė. Fleur priėjo arčiau jų ir atsisėdo ant didelio akmens. Atrodė, kad nuo šios mergaitė sklido kažkokio keista energija. Lyg kokio didžiulė aura. Venera jautėsi nejaukiai, jai vaidenosi kad nuo Fleur sklindančios bangos eina kiaurai per visą Veneros kūną ir kad varnė permato Venę kiaurai. Veneros įtarimą dar labiau sustiprino tai kad Fleur žinojo jos ir Jekos vardus. Venera susvyravo ir atsisėdo šalia Jekaterinos. ta energija sklindanti nuo šios būtybės sėdinčios ant akmens prieš jas gąsdino Venerą ir ji labai norėjo kad mergaitė liautusi skleidusi tas bangas. Venera pamanė kad išprotėjo, ji nėra girdėjusi kad žmogus skleistų kažkokios nematomas bangas. Mergaitė matė kad Jekaterina jaučiasi daugmaž taip pat.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 10, 2015, 07:29:11 pm
Fleur sėdėjo ant akmens tylėdama ir žvelgdama pro kitas antrakurses tolyn į mišką. Visur vis dar buvo gaivu ir ramu, vėjelis palengva nurimo. Akies krašteliu ji pastebėjo, kad gąsdina kitas, tad užsimerkė. Atrodė, kad ji paprasčiausiai sėdi, bet tai paneigė kiek pablukęs jos siluetas. Jos protas meditacijos pagalba išskrido tolyn ir atsidūrė Naujosios Zelandijos miške. Proskynoje sėdėjo įvairūs žvėrys ir žiūrėjo į vietą, kur nusileido mergaitė. Jos protas nusišypsojęs apglostė visus ten esamus gyvūnus. Pajutusi, kad tokių kelionių dar neišgali, Elizabeth grįžo į Uždraustąjį Mišką. Prasimerkusi rado antrakurses sėdinčias, tad vėl užsimerkė ir sėdėjo nuleidusi rankas. Prieblandoje buvo sunku įžiūrėti, kad jos pirštai suformavę Joga Mudra.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lucy Grendlin Kovo 12, 2015, 11:22:10 pm
Lucy trepseno miško takeliais. Buvo sunku eiti, o dar pečius spaudė sunkus gitaros dėklas. Mergaitė nusprendė nueiti į uždraustajį mišką ir tyloje tarp medžių pagroti gitara. Tiesiog norėjo būti viena su savo muzika. Padainuoti ir pajusti gyvybę vėl srūvant gyslomis. Muzika jai buvo it tyro oro gurkšnis. Jai jos reikėjo, tiesiog reikėjo pabūti su savo geriausia drauge. Lucy ieškojo kokio nors kelmo ant kurio galėtų įsitaisyti. Netoli miško vidurio ji rado jaukią samanomis išklotą vietelę. Mergaitė nusiėmė gitarą nuo nugaros, atsisėdo ir net nežiūrėdama į savo pirštus pradėjo skambinti. Paskui tyliai dainuoti.
My ship went down
In a sea of sound.
When I woke up alone I had everything,
A handful of moments I wished I could change...

Staiga Lucy išgirdo balsus. Staigiai atsigręžė ir pamatė tris mergaites sėdinčias miške. Viena sėdėjo ant akmens lyg medituotų, balti plaukai gaubė galvą. Kita mergaitė buvo vyriausia iš visų ir sėdėdama ramiai žiūrėjo, o trečia atrodė antrakursė, grifė nes Lucy matė ją bendrajame kambaryje. Trečios mergaitės plaukai buvo mėlyni, ji atrodė nustebusi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 13, 2015, 01:19:59 pm
Jekaterina žiūrėjo į Elizabeth, kuri keistai ėmė blukti miške. Galbūt ji tikrai vaiduoklis? Pamanė ji ir žiūrėjo į tą mergaitę. Įsitikinusi, kad ji užsimerkusi, pakeitė pavidalą į juodaplaukės antrakursės Klastuolės. Jos ausys sugaudė gražią dainą. Ji nesuko galvos link to šaltinio, tik klausėsi, nes šonu geriau girdėjosi visi garsai. Ji užsimerkė. Išgirdusi lengvus žingsnius atsisuko ir pažiūrėjo į mergaitę, kuri stovėjo netoli jų. Ji buvo baltaplaukė, žaliaakė, išstypusi ir atrodė panašiai kaip ir toji, kuri meditavo ant akmens. Juk Feur buvo baltaplaukė, mėlynakė, aukšta ir keistoka, nors jai labiau tikrų žodis keistenybė. Jekaterina nužvelgusi mergaitę pasakė:
 - Labas, kuo tu vardu?
Na, šiandien tikrai susipažinsiu su keistais žmonėmis, bet, kita vertus, man tokie patinka...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lucy Grendlin Kovo 13, 2015, 06:47:37 pm
Lucy stovėjo smalsiai žvelgdama į keistąją trijulę. Vienoje rankoje gniaužė gitarą ir mąstė:O Dieve, kas jei jos išgirdo mane dainuojant? Ir staiga viena iš mergaičių pradėjo keisti savo išvaizdą. Tiesiog staigiai tamo kitu žmogumi. Lucy nustebo bet to neparodė. Ji ir toliau stebėjo mergaites, nors viena iš jų staigiai virto kitu žmogumi, antrosios plaukai buvo ryškiai mėlyni bet vistiek keisčiausia buvo baltaplaukė mergaitė sėdinti ant akmens. Ji atrodė lyg vaiduoklis. Lucy mintis pertraukė vienos mergaitės balsas.
-Labas,kuo tu vardu?
Lucy sutriko, bet greit atsakė į klausimą. Ji nebijojo bendrauti su nepažįstamaisiais, tiesiog buvo gan kritiška žmonėms. Šios mergaitės jai patiko.
-Aš esu Lucy Grendlin iš grifų gūžtos, o kuo jūs vardu?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 13, 2015, 06:58:09 pm
Venera išgirdo melodiją. Paskui jos ausis pasiekė labai maloni daina. Ji tikrai žinojo kad kažkur yra girdėjusi šią dainą, tik neprisiminė dainos pavadinimo ar atlikėjo. Venera pasuko galva ton pusėn iš kur sklido melodija. Ji pamatė baltaplaukę mergaitę sėdinčią ant samanų. Ji rankose laikė gitarą ir jos plaukai dengė mergaitės kūną lyg baltas apsiaustas. Venera prisiminė mačiusi šią mergaitę bendrajame kambaryje, taigi žinojo kad ji grifė. Staiga mergaitė pastebėjo jas ir staigiai atsigręžė, atsistojo ir priėjo arčiau. Jekaterina prakalbino mergaitę ir paklausė jos vardo. Mergaitė vardas buvo Lucy. Tuomet Lucy pasižiūrėjo į jas ir Venera pajuto skvarbų žalių akių žvilgsnį. Lucy tarė:
-Aš esu Lucy Grendlin iš grifų gūžtos, o kuo jūs vardu?
-Aš Venera Tonks irgi iš Grifų Gūžtos,vadink mane Vene,-šyptelėjo ji. Venera jautėsi keistai sėdi tikroje keistuolių kompanijoje, bet tokius žmones ji begalo mėgo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 13, 2015, 07:21:08 pm
Tos Grifės vardas buvo Lucy. Jekaterinai jis pasirodė gražus. Na, bent jau jai. Grifiukė... gal nenuspręs, kad aš serijinė žudikė ar kokia kankintoja, kai sužinos, kad esu Klastuolė...
 - Aš Jekaterina Houly iš Klastūnyno. Tik nesusiek mano vardo su Rusija, o šiaip gali mane vadinti Jeka arba Katenka, - ji šyptelėjo. Po įgautų pravardžių Hogvartse mergaitės prisistatymas pailgėjo. Klastuolė Rusijos nekentė "čystai", liaudiškai tariant. Taigi, visos jos sėdėjo keistoje kompanijoje. Dvi metamorfmagės - Grifė ir Klastuolė, pusiau žmogus, pusiau vaiduoklis ir į Varnę užnešanti Grifė su gitara. Ironiška, bet palei viską Jekaterina ir Fleur turėjo būti geriausiomis draugėmis, o Lucy ir Venė  taip pat. Jeigu žiūrėtum pagal koledžus, bet neretai koledžai neuždrausdavo santykių tarp priešingybių, nors buvo ir labai "idealių" priešininkų.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 13, 2015, 07:28:49 pm
Fleur ramiai sėdėjo ir mintimis plavinėdama miško viduryje pirmoji pamatė ateinančią Grifę ir tai, kaip Jekaterina keitė savo būvį. Mergaitės protas nužingsniavo prie pačios Elizabeth ir Varnė pabudo, bet neišsidavė, bet jos kvėpavimas tapo vos tankesnis, nors ir taip jis buvo retas ir nežymus. Sakytum, pats oras jai lindo į plaučius. Išgirdusi trumpą ir kol kas nedrąsų mergaičių pokalbį Varnė pramerkė savo ramias, švelniai sūkuriuojančias akis ir harmoninga tarsi gamtos dėsnis sėdėjo ant akmens. Tikrai nustebintų aukštą Grifiukę, nes ir pati Bella buvo labai aukšta. Pasakytum, ketvirtakursė ar penktakursė, bet buvo antrakursė. Ramiai nužvelgusi atėjūnę nusistebėjo, kiek jos turi panašumų. Varnė įžvelgė plačią Grifės aurą, kurioje sūkuriavo ir panaši spalva, kaip pas antrakursę. Vadinasi, jai patinka gamta ir joje daug praleidžia laiko. Kiek mažiau svarbūs panašumai buvo tie, kad toji Lucy taipogi baltaplaukė ir aukšta.
 - Fleur, Varnė, - prisitatė mergina išgąsdindama drauges, nes jų trijų žvilgsniai neužmatė atsimerkusios baltaplaukės, bent jau taip jai atrodė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lucy Grendlin Kovo 13, 2015, 08:37:31 pm
Sužinojusi kitų mergaičių vardus Lucy dar kart apžvelgė trijulę. Išgirdusi kad Jekaterina mokosi klastūnyne tarė:
-Visa mano šeima mokosi klastūnyne, net dvynė sesuo. Tėvai tikėjosi kad ten pateksiu. Neįsivaizduoju kodėl esu grifų gūžtoje.
Lucy nutipeno ir atsisėdo šalia Jekaterinos. Pasidėjo gitarą ant kelių.
-Ar tu metamorfmagė? Mačiau kaip keiteisi,-pasakė ji Jekai.
Paskui ji susiprato kad galbūt ir Venera yra metamorfmagė, visgi jos plaukai mėlyni, nors gal ji tik juos nusidažė.
-Venera, ar tu irgi metamorfmagė?,-paklausė Lucy Venės.
Fleur atokiai sėdėjo ant akmens ir atrodė lyg miega, lyg medituoja, lyg jos protas būtu kažkur kitur. Ji buvo pasislėpusi tamsoje, ir tikrai atrodė kaip vaiduoklis, lyg peršviečiama, plaukai gaubė galvą lyg aureolė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 13, 2015, 08:53:46 pm
Jekaterina tamsoje užvertė akis. Ji ir vėl tai padarė? Vėl neišsaugojo paslapties?
 - Taip, aš metamorfmagė. Ir Venera taip pat, - mergaitė vos nepašoko, kai prisistatė Elizabeth. Iki tol, rodos, ji sužinojo kur kas daugiau, nei buvo galima numanyti. Ir kažkaip ne itin daug pasakė apie save, kaip kad Jekaterina ir Venera. Klastuolė nusistebėjo Lucy gimine ir nudžiugo, kad ši prisėdo šalia jos. Draugiškai nusišypsojusi Lucy ji pasakė:
 - Mano sesuo Siuzana mokosi Biobetonse, brolis Edmumdas Durmštrange, kitas brolis Piteris mokėsi Hogvartse, bet buvo Grifų Gūžtoje, kaip ir tėvas, o mama mokėsi Biobetonse. Painu, tiesa?
Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl Klastuolės šeimos narių nė kvapo nebuvo Hogvartse. Ji nusišypsojusi išsitiesė ant samanų. Ji pasikvietė prigulti ir Lucy su Vene. Pro medžius galėjai išvysti tamsų dangų su žvaigždėmis.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 16, 2015, 12:01:14 pm
Venė atsigulė šalia Jekaterinos.
-Aš irgi metamorfmagė,- šyptelėjo Venera ir pakeitė plaukų sruogą į ryškiai rožinę tada plaukai vėl tapo mėlyni bet pasiliko viena rožinė sruoga.
-Mano tėvai mirė. Užaugino mane žiobarė globėja. Ji buvo tikra bjaurybė, tiesiog siusdavo kai keisdavau išvaizdą, žinojo kad aš ragana ir to nekentė. O kad jūs žinotumėte kaip apsidžiaugiau gavusi laišką iš Hogvartso! Bet kiek žinau visa mano giminė mokėsi Grifų Gūžtoje.
Venera žiūrėjo į dangų kurio nelabai matėsi pro uždraustojo miško šakas. Ji mylėjo Hogvartsą ir džiaugėsi kad susirado draugų.  Švelnus vėjas taršė plaukus ir glostė skruostus. Kaip čia gera, galėčiau gulėti čia ir gulėti. Mąstė laiminga Venera.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 07:05:33 pm
Jekaterina pasijautė kaip apdujusi ir ramiai gulėjo ant samanų, nes kažkodėl jai ėmė svaigti galva. Stebėdama dangų ir medžių viršūnes mergaitė nejučia užsnūdo, bet atmerktomis akimis. Gal po penkių minučių niekam nepastebėjus atsibudo ir pažvelgė į šalimais esančias mergaites, o tada vėl paniro į apmąstymus. Viskas buvo be galo keista. Viskas, ir be išimties. Jos mintys plavinėjo visur kažkur, bet tik ne ten, kur reikėjo. Tai namo, tai į Kvidičo atrankas, tai į dar kažkur. Netgi į miško glūdumą. Klastuolė staiga užsinorėjo pabūti viena, bet žinojo, kad jei būtų viena, tuojau užsinorėtų pabūti su draugais arba susirasti naujų, nors ir prieš nuotykius būtų nieko prieš. Kažkaip nuobodesnis gyvenimas pasidarė Hogvartse, neskaitant Kvidičo. Ji atsiduso.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 16, 2015, 07:59:37 pm
Damon gražią dieną nusprendė pasivaikščioti. Jis ėjo klaidžiais Uždraustojo Miško takeliais, kol išgirdo pažįstamus balsus. Berniukas įsisiautė į savo juodą kaip anglis apsiaustą ir nuslinko link miško vidurio. Pro medžius pažvelgęs berniukas pamatė ant samanų gulinčią mieląją Jekateriną ir dar jam nepažįstamas mergaites. Grifiukas išniro iš už medžių ir nuėjo link mergaičių.
- Labas, - pasisveikino Damon pakšteldamas Jekaterinai į skruostą. - Aš Damon, - prisistatė berniukas kitai mergaitėms. - Ką čia veikiat?
Berniukas kaip niekad jautėsi drąsus ir net nebijojo prieiti prie Jekaterinos. Pagaliau jis galėjo didžiuotis savo jėgomis ir drąsa. Damon atsisėdo šalia Jekaterinos ir klausėsi ką kalba mergaitės.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 08:05:58 pm
Išgirdusi pasisveikinimą Jekaterina net nespėjo sureaguoti, kai kažkas jai pakštelėjo į skruostą. Pažinusi balsą Klastuolė paraudo lyg aguona ir dirstelėjo į drauges. Tuomet atsisėdo ir šiltai apkabinusi Damon pabučiavo jį į lūpas.
 - Labas, - nusijuokė ji nuo jo išraiškos, o tuomet vėl prigulė ir pasikvietė jį šalia prigulti. Ji kandžiojo lūpą, nes Lucy bei Venera irgi neatrodė gerai. Na, ne kasdien pamatysi tokius dalykus. Juodaplaukė nejučia išsišiepė. Na, ką gi, septyniasdešimt procentų jos ims švilpti, trisdešimt - kažką kalbės. Kaip nenuspėjama. Sarkastiškai pagalvojo ji ir paniro į pažįstamą žalių akių žvilgsnį. Nusišypsojusi ji prisiminė vasarą ir nejučia pasidarė karšta. Raudonis nuo Klastuolės veido atlėgo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 16, 2015, 09:24:33 pm
Staiga iš miško išniro berniukas. Venera smalsiai jį nužvelgė ir pamatė kad jis lyg ir pažįsta Jekateriną. Ir Veneros įtarimas pasitvirtino. Berniukas pasisveikino su Jekaterina o tada jiedu dar ir pasibučiavo. Oooo, daugiau negu pažįstami... Pamąstė Venera. Berniukas prigulė šalia jų. Venera atsisėdo. Nusprendė nedaryti gėdos draugei ir nepradėti nei švilpti nei šnibždėtis. Grifiukė ištiesė ranką berniukui.
-Sveikas, aš esu Venera Tonks iš Grifų Gūžtos. Metamorfmagė. O kuo tu vardu? Ar tik nebūsi grifas?- nusišypsojo Venė.
Venerai kažkodėl pasidarė nejauku. Kompanija tikrai be galo keista. Dvi metamorfmagės, Klastuolė ir Grifė. Tada dar mergaitė grojanti gitara, keista būtybė primenanti vaiduoklį sėdinti ten toliau ir medituojanti ir berniukas ką tik pabučiavęs Jeką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lucy Grendlin Kovo 16, 2015, 09:57:51 pm
Lucy jau buvo beveik prisnūdusi kai išgirdo kažkieno žingsnius. Mergaitė pašoko. Pasirodo tai buvo berniukas. Jis pasisveikino su Jekaterina o paskui ją pabučiavo. Lucy garsiai švilptelėjo o paskui iškart susigėdo. Mergaitė nusprendė prisistatyti nepažįstamam berniukui.
-Labas, aš Lucy iš Grifų Gūžtos,-ji trumpam nutilo ir kilstelėjo ranką kurioje laikė gitarą,-ir aš groju gitara!
Lucy girdėjo kaip prisistatė Venera pasakydama kad ji yra metamorfmagė ir Lucy taip pat norėjo kažkuo pasigirti taigi žinoma pasigyrė tuo ką mokėjo geriausiai. Groti jai sekėsi geriausiai. Namuose su keliais draugais net turėjo savo roko grupę, tiesa namuose ji grojo elektrine gitara tik gaila kad čia, elektriniai prietaisai neveikia.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 16, 2015, 10:08:08 pm
Tamsoje Jekaterina paėmė už rankos Damon ir šiltai sau gulėjo. Kaip ir tikėjosi, Lucy švilptelėjo. Klastuolė išsišiepė ir kiek pasimaivė. Na, jai visuomet patiko dėmesys, ką padarysi. Vis dėlto Klastūnė, nors su "draugu" galėjo būti ir dviese. Vis dar buvo tamsu ir nežinia kiek valandų šiuo metu buvo, bet vis dar anksti naktis. Klastuolė pasuko galva ir sutiko Damon žvilgsnį. Kiek užkaitusi šyptelėjo nuo draugių prisistatymų. Jos abi kažkuo pasigyrė. Kas galėjo pamanyti, kad Grifiukas dar nežinojo jokių Katenkos gebėjimų? Kažkaip ji nutylėjo tą faktą. Net nesuprasi, kodėl. Antrakursė šypsojosi švelniai ir ramiai, kaip kad nutikdavo atėjus vaikinui. Tiesiog tokia buvo jos natūra. Ji norėjo kikenti dėl Veneros išraiškos, nes ši tikrai atrodė labiau nei nustebusi. Kiek sutrikusi. Jekaterina šyptelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 17, 2015, 08:50:16 pm
Damon'ui prisistatė kitos Jekaterinos draugės ir jis maloniai jas išklausė. Jos visos labai talentingos pagalvojo grifiukas.
- Lucy, pagrok, man labai patinka gitaros muzika, - pasakė berniukas.
Tačiau Jekaterina dar talentingesnė. Neabejoju. pratęsė savo mintis berniukas. Jis tvirčiau suspaudė Jekaterinos ranką ir pradėjo jausti, kad jo širdis plaka stipriau. Jis prisislinko prie mergaitės ir laisva ranka atsirėmė į galvą.
- Tau nešalta? - šnipštelėjo Damon klastuolei į ausį.
Vaikai gulėjo ant šiltos nakties žemės, o šalia jų netoliese buvo ir Jekaterinos draugės. Grifiukas buvo ramus, niekuo nesirūpino. Jis atsipalaidavo ir užmerkė akis. Damon įsivaizdavo kaip jis lekia savo naująja šluota ir dalyvauja Kvidičo rungtynėse. Grifų gūžta laimi!
 Deja, jam dar negalima skraidyti. Jis atsimerkia ir prieš savo akis pamato mišką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 17, 2015, 09:11:53 pm
Jekaterina prikando lūpos kamputį, kad nekvatotų. Viskas jai dabar atrodė taip juokinga, kad nors lūžk iš juoko, bet juoko priepuoliai jai pasitaikydavo vos tik pamačius Damon veidą prieš akis. Tokia jau buvo Klastuolės natūra. Ji droviai raustelėjo ir papurtė galvą, kai Grifas paklausė, ar jai nešalta. Jis prisilinko arčiau jos ir laikė mergaitės delną šiltai savajame. Antrakursė šyptelėjo ir atsigręžė į Lucy - gal ji vis dėlto pagros? Juk tą ji mokėjo gerai, nes juodaplaukė jau girdėjo ją dainuojant ir grojant, kai ši ėjo mišku. Klastuolė jautė vėjo vėsą, kurį glostė jos veidą ir beveik matė, kaip skverbiasi pro tankias blakstienas mėnulio šviesa. Ji atsiduso. Tokios naktys jai labai patiko, jau nekalbant apie aplinkybes, kuriomis susirinko tiek žmonių vienoje vietoje. Klastuolė švelniai šypsojosi, kas jos koledžo mokiniams nebuvo būdinga.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Venera Tonks Kovo 18, 2015, 01:56:03 pm
Venera gulėjo ant samanų ir mąstė apie visus įvykius. Ji prisiminė kaip su Jekaterina ant stogo praktikavosi iššaukti gynėją ir Venei pirmą kartą pavyko. Mergaitė prisiminė didelį sidabrinį vilką. Tuomet mintimis nukeliavo į kvidičo atrankas. Paskui prisiminė kaip vargo rašydama rašinėlį apie alchemikus. Miško garsai lengvai užliūliavo Venerą ir jos didelės pilkos akys užsimerkė. Nea, nevalia užmigti. Pasakė ji sau. Kažkur tolumoje pradėjo krebždėti gyvūnai. Vėjas glostė skruostus. Venė laukė kol Lucy vėl pradės groti tą dainą. Venera ir pati grojo gitara bet toli gražu ne taip gerai kaip Lucy. Venera matė kaip Jekaterina šypsosi. Ir pačiai Venei norėjosi šypsotis ar net juoktis. Viskas aplinkui buvo labai keista.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Lucy Grendlin Kovo 19, 2015, 02:34:47 pm
Lucy išgirdo berniuko prašymą pagroti. Išsigando. Bet mergaite ko tu tikėjaisi? Pati gyreisi kad groji gitara o kai žmonės paprašo pagroti jau bėgi šalin? Ne,ne grok, dabar jau. Ragino ji mintyse save pagroti. Galiausiai mergaitė paėmė į rankas gitarą. Pirštai juodai nulakuotais nagais užčiuopė stygas ir Lucy tarė:
-Gerai, pagrosiu.
Ji giliai įkvėpė ir pradėjo braukti per stygas. Mylėjo muziką labiau už viską pasaulyje. Tada Lucy pradėjo dainuoti tą pačią dainą kurią dainavo prieš tai:
My ship went down
In a sea of sound.
When I woke up alone I had everything:
A handful of moments I wished I could change
And a tongue like a nightmare that cut like a blade.

In a city of fools,
I was careful and cool,
But they tore me apart like a hurricane...
A handful of moments I wished I could change
But I was carried away.

Give me therapy.
I'm a walking travesty
But I'm smiling at everything.
Therapy...


Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Kovo 19, 2015, 02:46:13 pm
Jekaterina užsimerkė ir klausėsi, kaip Lucy groja ir dainuoja. Ji taip užsinorėjo pati čiupti violančelę į rankas ir užgroti kažką tylaus, kokią liūdną melodiją, kuri dainuotų ir skrietų tolyn. Kai Lucy grojo ir dainavo, Klastuolė nejučia ėmė murmėti perkeltine prasme sakytus žodžius ir būtent apie save. Lotynų kalba. Senąja. Nesuprantama. Klastuolė kalbėjo tyliai ir jos žodžiai prisiderindavo prie muzikos ir visais tonais, kurie susiliedavo su gitara, liejosi iš lūpų.
 - Nihil sum. Cum essem - quod ego potero. Tunc sentio desiderium fugere musica et cantu demerguntur in caput exit nisi propter labores. Non quaero, quod opus, quod sentio libero sit amet, sed non perficere omnia appetunt, - kalba prasidėjo žodžiais "Aš esu niekas". Būtent taip juodaplaukė jausdavosi, kai negalėdavo ilgai groti. Nusprendė, kad jei šią naktį ji išeis, tai eis kažkur groti. Ji tą privalėjo daryti. Tylėdama klausėsi Lucy.
 - Nuostabu, - tiek tepakomentavo Jekaterina, Lucy baigus dainuoti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 04, 2015, 07:32:37 pm
   Gabi kartu su Jekaterina ėjo Uždraustojo miško gilumon. Gabi į mišką apskritai ėjo pirmąkart, o ką dar bekalbėti apie tai, kad buvo naktis. Mergaitė pasišvietė burtų lazdele. Kol kas aplink nieko keisto nesimatė. Gabi galvojo, kad miške, o ypač jo gilumoje, nesvarbu, ar diena, ar naktis, bus be proto baisu. Tačiau bent jau kol kas baisu tikrai nebuvo. Naktis buvo maloniai vėsi, gana šviesi. Miškas ne baugino, o ramino. Ošė medžiai, ūbavo pelėdos, kiti gyvūnai leido garsus. Kažkur tolumoje sustaugus didesniam gyvūnui, Gabi šiek tiek krūptelėjo, bet iškart nusiramino. Juk ji su burtų lazdele, apsiginti galima būtų ne tik bėgant, bet ir naudojant kerus. Gabi pamatė keistą gyvūną - tai buvo lyg triušis, bet kur kas didesnis. Jis ne šokavo, o ėjo. Buvo šviesiai pilkos spalvos. Kai Gabi į jį pašvietė lazdele, gyvūnas pasižiūrėjo ir nubėgo. Labai keistos buvo to gyvūno akys - be proto dideslės, o spalva - juoda juoda. Faktas, kad dabar Gabi pirmąkart savo akimis išvydo magišką gyvūną, neskaitant tos bjaurasties magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.
- Na, kol kas nieko baugaus nematau, - tarė Gabi Jekaterinai ir nusijuokė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 04, 2015, 07:40:29 pm
   Jekaterina mintinai žinojo medžius ir takelius, tad laisvai nusivedė Gabi tiesiai į miško vidurį. Vaikščiojo begarso ir nejudindama nė šakelės. Kaip vaiduoklis. Ir galvojo, kad naktyje, miške tas dalykas praverčia. Draugei čia atrodė nieko baisaus ir mergaitė nejučia jai pritarė. Bet štai miško viduryje galėjo kojos sustingti. Medžiai nepraleido nė menkiausios šviesos, girgždantys medžiai kraupiai palinko virš galvų, o šiurpi migla neleido įžiūrėti kelių. Virš mergaičių praskrido kažkoks kraupus padaras ir antrakursė pasilenkė, kad aštriais nagais paukštis neperbrėžtų galvos. Ačiū dievui, kad šįkart išvengiau atsakymo į jos klausimą apie greitą bėgimą Klastuolė atsikvėpė.
 - Tada, mes miške, - ramiai pajuokavo su linksmumo gaidele balse.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 08, 2015, 11:55:18 pm
   Kuo toliau ji ir Jekaterina ėjo į mišką, tuo darėsi baugiau. Dabar jau nebebuvo taip linksma, kaip iš pradžių. Aplink buvo tylu, bet vis pasigirsdavo kokie nors keisti garsai iš už medžių ar iš krūmų. Kartas nuo karto medžiai sušlamėdavo taip baugiai, kad Gabi per nugarą net šiurpas nueidavo. Bet vis dėlto mergaitei tai kažkuo patiko. Buvo baugu, bet įdomu ir net kiek smagu.
   Gabi tai šviesdavo lazdele, tai švieselę išjungdavo. Kai ji pasišvietė, prie medžio pamatė didžiulį vorą. Jis dydžio buvo sulig mažu šunimi. Turbūt akromantulos jauniklis atklydo, nusigando.
- Rictusempra! - sušuko Gabi ir voras apsivertė.
   Tačiau kutenimo kerai ilgai neveikė, netrukus akromantuliukas atsistojo ir jau norėjo pulti Gabi bei Jekateriną. Ką daryti, ką daryti, mintyse jau panikavo Gabi. Šiaip vorų jų nebijojo, bet šitokio dydžio voras tikrai mielai neatrodė. Iš kažkur Gabi prisiminė vieną burtažodį. Jis buvo labai panašus į prieš tai tartą, gal dėl to mergaitei ir šovė į galvą, nors ši net neprisiminė, ką jis reiškia. Ji suriko:
- Sectumsempra!
   Ir dabar teko išvysti šlykštų vaizdą. Voro kūne atsirado skylės, jis ėmė kraujuoti.
- Finite incantatem, - ramiai tarė Gabi ir kerai buvo atšaukti.
   Voriukas atsistojo ant kojų. Buvo nusilpęs, bet pasiruošęs kovai. Dabar Gabi paprasčiausiai jį sustingdė, paliko ramybėj. Ėjo toliau.
- Kaip aš šlykščiai su juo pasielgiau, - tarė Jekaterinai. - Net širdį suskaudo, - pripažino mergaitė. - Reikėjo jį iškart stingdyti, bet tai nešovė man į galvą... - toliau kalbėjo. - Pasielgiau bjauriai, tiesa? - pažvelgė į draugę.
   Jau geriau tą vorą būtų buvę nužudyti, nors nesikankintų. Tie kerai, kuriuos panaudojau, irgi turėtų būti nedovanotinais, pamanė mergaitė.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 09, 2015, 12:59:01 pm
   Kažkas miško gilumoje dunkstelėjo, bet tą išgirdo tik Klastuolė, nes Gabi, eidama iš paskos, dirbosi su akromantulo jaunikliu.
 - Pasielgti pasielgei ne šlykščiai, bet akromantulai savo jauniklius saugo, - antrakursė priėjo prie to padaro. Nebijojo, nes voriukas buvo tik jauniklis. Be to, žaizdotas ir sustingdytas. Mergaitė kiek aptraukė jo žaizdas ir atsistojusi nuėmė sustinfdymo kerus. Akromantuliukas ruošėsi pulti, bet Jekaterina tik padarė kažkokį ženklą ranka ir mostelėjo lazdele, kad nesimatytų, jog jai to nereikėjo. Voriukas šiurpiai kaukštelėjęs žnyplėmis nuskubėjo tolyn. Gūdu buvo miško viduryje. Mirtina tyla slėgė, kol nesuūbavo apuokas. Antrakursė atsisuko ir išvydo tą pelėdą. Jos akys švietė tamsoje. Jekaterina pabaidė ją. Tikrai tas apuokas nepasirodė labai jau gražus, mielas ar draugiškas. Kurį laiką draugės ėjo tylėdamos. Tuomet Klastuolė sustojo ir atsisuko į Gabi.
 - Žinojai, kad tie kerai, kuriuos naudojai, yra juodoji magija? - paklausė. Jos balse nesigirdėjo nė lašas pykčio, tik keistas susirūpinimas. - Tai reiškia, jog pasistenk, kad tau veikiau į galvą ateitų sustingdymo kerai, esant būtinybei naudotis burtų lazdele, nes bus bjauru, jeigu koks nors mokytojas panaudos legilimantiją, - antrakursė blausiai šyptelėjo, bet vis dar ėjo rimta. Medžiai kraupiai girgždėjo toje magiškoje tyloje. Kažkas nukaukšėjo tolumoje ir Jekaterina sustojo.
 - Kentaurai, - šnibžtelėjo ir įlindo į medžio šešėlį, nusitempdama ir abi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 09, 2015, 01:34:05 pm
   Gabi stebėjo, kaip Jekaterina išlaisviną voriuką. Ji kiek pyktelėjo, kad Jekaterina taip padarė, bet nieko nesakė. Gal taip ir geriau, juk akromantulos tikrai kerštingi. Jekaterina prabilo apie juodąją magiją.
- Nežinojau, - gūžtelėjo pečiais. - Tačiau kurių galų kuriam nors profesoriui šautų į galvą mintis naudoti legilimantiją su manimi? - nusijuokė.
   Gabi, panaudojusi tą burtažodį, kuris plėšė voriuką, sekundę ir pati pagalvojo, kad tai gali būti juodoji magija, nes kerai tikrai daro kraupų poveikį. Bet kad ir kaip bebūtų, nežinia, gerai ar blogai, mergaitė šiek tiek nudžiugo, kad panaudojo juodąją magiją. Tačiau džiaugsmo neparodė. Vis dėlto daug kas iš Klastūnyno panaudoja tą magiją, nieko čia baisaus, bandė save raminti pirmakursė.
- O kas būtų, jeigu panaudočiau nedovanotinus kerus? - paklausė Jekaterinos Gabi.
   Apie juos mergaitė dar nedaug žinojo, o Jekaterina buvo tas žmogus, kurio galėjai klausti bet ko. Staiga Jekaterina Gabi nusitempe už medžio. Kentaurai. Gabi labai knietėjo pamatyti kentaurą, bet ji žinojo, kad jie burtininkų nemėgsta. Ji dairėsi to kentauro, bet kol kas nematė jo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 09, 2015, 01:45:06 pm
   Jekaterina žiūrėjo tiesiai priešais save, bet draugiškai atsakinėjo į klausimus, kuriuos uždavė Gabi.
 - Na, prieš Harį buvo naudota legilimantija, kad Voldemortas negalėtų įsiskverbti į jo protą. Galbūt koks griežtesnis mokytojas, tingėdamas atsinešti tiesos eliksyro ir kvosdamas vaiką, gali naudoti legilimantiją, - atsakė antrakursė šnabždėdama, nes visiškai netroško prisišaukti kentaurus, kurie vaikštinėjo kažkur netoliese.
 - Greičiausiai atsidurtum Azkabane, jeigu kas nors sužinotų, - trumpai atsakė ir pridėjo pirštą prie lūpų, nes kentaurų kanopų kaukšėjimas nutilo. Tik staiga kažkas mergaites parvertė ant žemės.
 - Ką jūs čia veikiate? - pasigirdo griežtas balsas. Antrakursė pakėlė galvą ir išvydo kentaurą. Jis buvo juodo kailio savo arkliškoje dalyje ir juodaplaukis.
 - Mes tik vaikštome, - aiškiai ir garsiai ištarė balsu. Kažkokiu keistu. Kentauai žengtelėjo atgal. Jekaterina atsistojo, o pajuodavusios akys svaidė žaibus.
 - Tavo padermė čia nepageidaujama, jaunikli, - atsikirto kentauras ir paleidęs strėlę tiesiai mergaitei virš galvos, nudundėjo, kartu su kitais, kurie slėpėsi šešėliuose.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 09, 2015, 03:09:02 pm
   Gabi klausėsi Jekaterinos atsakymų apie legilimantiją ir nedovanotinus kerus.
- Nėra reikalo manęs girdyti eliksyrais ir panašiai, - nusijuokė. - Gi nieko blogo nepadarėm, - gūžtelėjo.
   Kažkodėl profesorių, tiesos eliksyrų ir legilimantijų Gabi visai nebijojo. Ji nebuvo tas žmogus, kuris nerizikuotų ar bijotų įkliūti.
   Netrukus mergaites pargriovė kentauras. Jis buvo juodas. Atrodė tikrai įdomiai. Buvo kur kas didesnis, nei Gabi jį įsivaizdavo. Gabi atsistojo ir netyčiom tarė:
- Oho, koks gražus.
   Kentauras tik piktai pažiūrėjo, bet nieko nesakė. Nuėjo.
- Visai nebaisūs tie kentaurai, kaip visi šneka, - tarė Gabi Jekaterinai. - Kaip tik labai gražūs. Ir tokie dideli, aš juos įsivaizdavau žymiai mažesnius.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 09, 2015, 03:32:15 pm
   Jekaterina piktu žvilgsniu nulydėjo kentaurą ir nusisuko. Akimirkai jos akyse blyktelėjo žiaurus pyktis. Jau ir nežinodamas galėjai numanyti, kad kentaurai ir ji nėra draugai, arba net turi bjaurių prisiminimų.
 - Taip, mes nieko nepadarėme, tik nuėjome naktį į vietą, kuri pavojingiausia ir į kurią uždrausta kelti koją bet kam, - linksmai prunkštelėjo ji, bet pyktis po pasirodžiusio kentauro dar neišblėso.
 - Šitas dar buvo mažas. Paprastai jie dar didesni, - Klastuolė vėl pradėjo eiti pirmyn. Nejučia jai toptelėjo mintis ,,Šešėlių karalystė". Vaje. Taikliai čia tu sumąstei, pagalvojo mergaitė ir drožė tiesiai. Miško viduryje laikas tarsi sulėtėdavo ir sustingdavo. Įtariu, auš dar negreitai, nors būtų visai neblogai iki tol parsirasti į pilį. Bet aš sutikčiau kad ir visą naktį čia sėdėti.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 10, 2015, 05:00:36 pm
- Na, bent jau iš tavo pasakojimų aš supratau, kad vaikščioti po šį mišką nėra didelis nusikaltimas, - nusijuokė Gabi, - juk čia tikrai apsilanko ne vienas mokinys, - gūžtelėjo pečiais.
   Išgirdusi, kad tas kentauras buvo dar mažas, Gabi visai akis išsprogdino. Tai kokio tada dydžio turi būti suaugęs kentauras? Gabi knietėjo tai sužinoti, nors tuo pačiu ji ir bijojo. Juk kentaurai burtininkų nemėgsta. Tas kentauras, kadangi buvo mažas, gal dėl to ir nieko nepadarė. O suaugęs kentauras dar pridarys kokios bėdos...
- Žiūrėk, Jekaterina, vienaragis!!!
   Ir tikrai - Gabi pirmąkart pamatė vienaragį, jis buvo nepaprastai gražus, bet tik šmėkštelėjo pro medžius ir dingo. Gabi miške dar taip trumpai, bet jau spėjo susigrumti su akromantuliuku, pamatyti kentaurą ir vienaragį.
- Man čia labai patinka, - išsišiepė iki ausų.
   Abi mergaitės žingsniavo mišku, kol kas viskas atrodė ramu. Bet staiga Gabi pamatė kažkokį lapelį. Nors aplink buvo tamsu, bet lapelis matėsi gerai.
- Lumos , - Gabi pašvietė žemėn.
   Klastuolė pakėlė lapelį. Ėmė garsiai skaityti.
- Jei dirbti ketinate abi, nedovanotinus kerus panaudoti gali, testraliai tikrai nėra kalti, kad jų kol kas neregi, - perskaitė.
   Širdis į kulnus nusirito.
- Nox , - išjungė švieselę iš lazdelės.
   Akimirką Gabi stovėjo ramiai ir tylėjo. Iš karto suprato, kad šis raštelis skirtas ne kam kitam, bet Gabi ir Jekaterinai. Kažkas žino, ką jos kalbėjo Klastūnyno mergaičių kambaryje. Kažkas žino, kad Gabi jaudinasi, jog negalės atlikti užduočių, nes nemato testralių. Kažkas siūlo jai ką nors nužudyti nedovanotinais kerais, jog Gabi galėtų matyti testralius. Taip, kažkas viską žino. Kažkas žino, jog mergaitė būtent apie tai galvojo, kai sužalojo vorą. Apie nedovanotinus kerus. Apie testralius.
- Ar šis lapelis atrodo taip, kaip ir kiti, kuriuos tu gavai iš namelių? - paklausė Jekaterinos. - Kieno mirtį aš turėčiau pamatyti, kad imčiau regėti testralius?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Gegužės 10, 2015, 10:41:07 pm
   Jekaterina išvydo vienaragį, kai Gabi jai pasakė. Akimirką ji tarsi juto į save įsmeigtas tos būtybės akis ir nulydėjo vienaragį žvilgsniu. Draugė kažką išvydo ir nuskubėjo paimti. Tai buvo lapelis su eiliuotu užrašu, skirtu būtent mergaitėms. Jį perskaičius Klastuolės juodos akys dar labiau išsiplėtė, neveik per visą akį. Antrakursė išsitraukė raštelius iš buveinės ir palygino raštą - sutapo. Bet akyla jos akis įžvelgė ir skirtumų.
 - Nesuprantu, - papurtė ji galvą. - Raštas labai panašus, bet skiriasi. Negali suprasti, rašė tas pats žmogus, ar ne. Bet kuriuo atveju tu negali nieko žudyti nedovanotinais kerais. Nebent su ugnies užkeikimu, bet tik atsiradus įvykiui su potekste ,,žudyk, arba būsi nužudytas".
Antrakursė įspėjo Gabi. Nenorėjo, kad per ją gera jos draugė atsidurtų kalėjime, arba dar blogiau - būtų palikta psichams. Tokios lemties Jekaterina net didžiausiems savo priešams nelinkėjo. O gal ir taip. Vos vos kerštinga jos siela kartais ir ten mintyse pasiųsdavo priešus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Gegužės 11, 2015, 04:15:58 pm
- Ai, kol kas nekreipsiu į šį raštelį dėmesio, - tarė Gabi ir įsidėjo raštelį į apsiausto kišenę.
   Buvo šalta. Gabi po apsiaustu vilkėjo pižamą, nes prieš tai, kai kažkokiu stebuklingu būdu atėjo į Kambarį iki pareikalavimo, iš tiesų jau ruošėsi eiti miegoti. Pažvelgus aukštyn atrodė, kad jau neužilgo ims švisti. Buvo tamsu, bet jau ne taip, kaip prieš tai, be to, jau ir vieną kitą ryto paukštį galima buvo išgirsti. Gabi manė, kad po kokios valandos gamta tikrai ims busti ir prasidės nauja diena.
- Gal jau grįžkim į pilį? - paklausė Gabi Jekaterinos. - Neužilgo ims po truputį švisti, - pažvelgė į dangų, - o mums būtų ne pro šalį truputį pamiegoti, juk vis dėlto teks eiti į pamokas...
   Ir iš tiesų, klastuolei jau po truputį akys merkėsi. Mergaitės ėmė eiti atgal. Į pilį. Jos išėjo iš miško.
 
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 09, 2015, 11:00:33 am
Šiltą pavasario vakarą, iš už tankių krumų, aukštų medžių, susisukusių šakų ir šakelių, išniro vaikinas, ant rankų nešdamas nusilpusią ir pavargusią šviesiaplaukę merginą. Miške jau seniai nebečiulbėjo paukščiai, o žvėrys nubėgo į miško tankmes.
Gabriella viską jautė ir girdėjo, bet sunkiai galėjo mąstyti. Merginai spaudė galvą lyg su replėmis dėl juntamo alkio. Septyniolikmetė galvojo tik apie kraują ir nieko negalėjo padaryti. Rodos, galėtų nusukti sprandą pirmam pasitaikiusiam žmogui.
Septyniolikmetė prisilietė prie tvirtos Soreno rankos ir šyptelėjo.
- Ar visada būna taip blogai? Ar kiekvieną kartą taip jautiesi? Man protas temsta, tokio alkio nejaučiau net būdama dar žmogumi...
Gabriella susimąstė ir užmigo tvirtame tamsiaplaukio glėbyje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 09, 2015, 10:47:51 pm
Sorenas nešė Gabriellą tylėdamas lyg akmuo, dunksąs juodo vandenyno juodame dugne, į kur neprasiskverbia nė mažiausias ir labiausiai nupiepęs saulės spindulėlis. Panaši ne - super - jauki tamsa gaubė ir apytuštį Uždraustąjį mišką. Sorenas sustojo gražioje mažytėje aikštelėje pačiame miško centre, vis dar tebelaikydamas merginą pastatė ją ant žemės, bet juto, kad be jo ji niekaip nepastovės.
- Įprasi,- karčiai šyptelėjo Sorenas. Labai nustebo, kai pajuto, jog mergina visiškai sukniubo jo glėby, bet šyptelėjęs susivokė, jog ji tik užmigo. ,,Ir gerai... gal nieko blogo jai nenutiko..." - pamintijo Sorenas. Atsargiai pasodinęs ją prie medžio, Sorenas nusivilko apsiaustą ir apgaubė juo merginą, o pats išžygiavo į mišką medžioti vienais marškiniais. Po apytiksliai dešimties minučių (paprastai medžiopklėje jis užtrukdavo daug ilgiau, nes tuo mėgaudavosi, bet šiandien stačiai neturėjo laiko), vaikinas grįžo su didžiuliu baltu ilgakakliu paukščiu ir prisėdo prie Gabriellos.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 10, 2015, 12:05:44 am
Gabriella apsivijo Soreno kaklą ir pabučiavo į lūpas. Merginos venomis tekėjo šviežias žmogaus kraujas, taip viliojantis vampyrus. Netikėtai tamsiaplaukio akys nusidažė krauju, per lūpas tekėjo Gabriellos kraujas. Vaikino veido išraiška tapo negailestingai žiauri, jis suspaudė septyniolikmetės kaklą ir be didelių pastangų, jį nusuko.
Po šio trumpo košmaro, mergina pramerkė savo ryškiai žalias akis ir apsidairė. Soreno šalia nebuvo matyti. Galva plyšo iš skausmo. Gabriella pasitrynė smilkinius ir atsiduso. Vampyrė apsižvalgė ir pamatė vaikiną, grįžtantį su grobiu. Klastuolės oda akimirksniu pabalo, akys sumirgėjo geltonomis liepsnelėmis, merginos iltys pailgėjo.
- Grįžai, - vos valdydamasi pratarė mergina ir įtempė kiekvieną savo kūno raumenį.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 10, 2015, 09:05:51 am
Sorenas nužvelgė per miegus krūpčiojančią Gabriellą ir per pečius apkabino. ,,Nieko gero... Turbūt paverstųjų paskutiniai sapnai būna baisūs... - liūdnai žvelgdamas į balltą merginos ranką savo delne, suprato vaikinas. Iš susimąstymų lyg miegantįjį ledinis vanduo pažadino nubudusios Gabriellos žodžiai.
- Tau būtinai reikia pasistiprinti,- pabučiavęs į kaktą, Sorenas padavė paukštį su vis dar menkai plakančia menka širdimi.- Kaip dabar jautiesi? - paklausė jis.
Į Uždraustąjį mišką atsklido išleistuvių muzikos aidai, kuriuos iki monotoniško ir nesuprantamo ūžesio išdarkė medžiai, pastatai ir vėjas. Vaikinas nejučia kilstelėjo ranką, kad išsiaiškintų, kiek valandų, bet deja, laikrodis buvo paliktas mokykloje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 10, 2015, 09:16:10 am
- Ačiū tau. Ačiū, kad rūpiniesi manimi.
Gabriella šyptelėjo ir iš vaikino paėmė paukštį. Laikė jį rankose ir klausėsi jo širdies plakimo. Bet jis nieko nepadarė, kad aš su juo pasielgčiau taip žiauriai. Bet jo kraujas... Gerai, Gabriella, čia tik paukštis. Visiems reikia maitintis, ne išimtis ir tu.
Septyniolikmetė įsmeigė aštrias iltis į paukštį ir pradėjo gerti vargšo gyvūno kraują. Kraujas nebuvo tokio skonio, kokio ji tikėjosi, bet buvo visai neblogai. Su kiekvienu paukščio gyvybės lašu, Gabriella jautėsi vis stipresnė, grįžo jėgos. Baigusi gerti, mergina nusivalė ant lūpos esantį kraują ir suraukė antakius.
- Kas kiek laiko, sakei, man reikės tai kartoti? - pakėlė šiek tiek liūdnas žalias akis į tamsiaplaukį. - Dabar jaučiuosi žymiai geriau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 11, 2015, 04:55:50 pm
Sorenas tyliai šyptelėjo ir nežymiai linktelėjo, budriai nužvelgdamas Gabriellą. Jai paėmus paukštį, vaikinas nežinojo, kur dėtis - ir nenorėjo įžeisti ar nuliūdinti Gabriellos nežiūrėdamas  ją, ir jam buvo kažkodėl šiurpoka stebėti, kaip ji geria paukščio kraują. Jis neįsivaizdavo, kad galėtų taip... hmm, bijoti, kitos vampyrės ir tuo labiau tos, kurią mylėjo.
Nežinia kiek laiko praėjo, kol Sorenas prasėdėjo tylėdamas su savo mintimis, atsirėmęs į medį, kol išgirdo Gabriellos balsą.
- Apie savaitę, kas kelias dienas,- gūžtelėjo pečiais Sorenas.- Tikslaus laiko tarpo nėra, priklauso nuo to, ką veiki, kiek energijos išnaudoji, ar aplinkui yra šiltakraujų padarų, ar nėra... Na, atgavai jėgas, gal nori pati išbandyt... hmm, vampyriškas jėgas?- Sorenas keistai šyptelėjo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 11, 2015, 05:37:18 pm
- Tau aš nepatinku tokia, kokia tapau, taip? - liūdnai paklausė mergina, atsargiai padėjusi paukštį ant žemės. - Bet aš nepasikeičiau, man gaila šio paukščio. Aš nenorėjau jo žudyti... Tau skaudu mane tokią matyti, Sorenai?
O kas, jei aš jam daugiau nebepatiksiu..? Bet aš jį beprotiškai myliu... Aš be jo neišgyvenčiau... Ką man dabar daryti..? Aš kalta dėl paukščio, aš kalta. Gabriella atsistojo nuo žemės ir įsisiautė į tamsiaplaukio apsiaustą. Nors jai nebuvo šalta, ji norėjo pasislėpti nuo viso pasaulio blogybių. Ji jautėsi kalta dėl paukščio žūties.
- Nelaukiu kitos savaitės... - septyniolikmetė perbraukė per šviesius plaukus. - Na, galim pabandyti, - dar vis kaltindama save, liūdnai nusišypsojo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 12, 2015, 11:28:29 am
Sorenas von Sjuardas užtikrintas papurtė galvą.
- Ne, man tiesiog labai keista.- tarė šypteldamas,- Net jeigu ir drįsčiau būti dėl kažko nepatenkintas, pats kaltas. Bet viskas gerai, patikėk.
Hogvartso abiturientas pabučiavo merginos kaktą ir atsistojo, tada padėjo ir jai atsistot, susimąstęs apie paukštį, ggulintį ant žemės.
- Kodėl gi nelauki?- paklausė vaikinas, stebėdamas Gabriellos akis. Užvertęs galvą aukštyn, vampyras prsidengęs delnu akis apžvelgė medžius, tada nuleido akis prie merginos.- Ar esi mačiusi Uždraustąjį mišką iš aukštai? - Šyptelėdamas paklausė Von Sjuardas ir užsikabino viena ranka ant žemiausios aukšto medžio šakos. Ji buvo tvirta ir kiek lanksti - pats tas lipimui. Vadinasi, kartis į viršūnę gerai.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 12, 2015, 11:36:44 am
- Man irgi keista. Niekad neplanavau tapti vampyre, bet va, matai, kur likimas atveda, - Gabriella nusišypsojo, o jos širdis suspurdėjo. - Nežinau, negaliu žudyti vargšų gyvūnų. Man tai jie nieko nepadarė... Kažkoks kaltės jausmas apima tuo momentu. Labai sunku...
Septyniolikmetė prikando lūpą ir taip pat pažiūrėjo į medžių viršūnes.
- Ne, nemačiau, ką siūlai? - šelmiškai šyptelėjo.
Šviesiaplaukė dar kartą pažiūrėjo į gyvybės netekusį paukštį ir pabandė užsimiršti. Na, o tai padaryti nebuvo taip sunku. Vampyrai gali lengviau valdyti savo jausmus, nuslėpti praeities prisiminimus, geriausius prisiminimus pasilikti sau ir bet kada peržiūrėti iš naujo... Gabriella pažiūrėjo į auksines Soreno akis ir laukė, ką jis darys toliau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Birželio 16, 2015, 10:15:56 pm
   Gabi ėjo takeliu, kuriuo ją į mišką kažkada vedė Jekaterina. Aš čia tik antrą kartą, bet jaučiuosi taip, lyg būčiau šimtąjį, nusišypsojo. Miške buvo vėsu, bet malonu. Saulę užstojo medžiai, buvo kur kas tamsiau nei prie ežero, bet vis dėlto jautėsi, kad dabar saulėta, šilta diena. Dieną tikrai nėra ko uždrausti eiti į šitą mišką, pamanė Gabi, nes vis dar nežino, kiek čia iš tikrųjų tyko pavojų.
   Kol kas nesimatė jokio gyvūno, tik keli vabaliukai kartas nuo karto prabėgdavo pro kojas. Gabi vėl dairėsi akromantulo, vienaragio ar kentauro, bet kaži, ar akromantulai ir kentaurai čia dieną rodysis, o štai vienaragį pamatyti turbūt visai realu.
- Na, štai, mes jau pačiame miške, - tarė Gabi Zarai ir nusišypsojo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Zara Plunkett Birželio 16, 2015, 10:26:01 pm
 Zara slinko paskui Gabi stengdamasi neatsilikti ir iškėlusi galvą stebėjo medžių viršūnes. Kokie dideli medžiai. Įkopus į tokį toli matytųsi. Tik nuleidus akis apsižvalgyt aplink suprato, kad tankus miškas suteikia prietemą. Zara nebijojo tamsos, bet dabar jai buvo nejauku.
- Atrodo, lyg čia būtų visai kitokios klimato sąlygos.- Garsiai svarstė Zara.- Nežinai kiek valandų? Aš palikau savo laikrodį... Man atrodo, kad ne už ilgo pradės temti, o ir debesys tamsūs kaupiasi... Tikiuosi nepateksim į liūtį.- Zara dar kartą pažvelgė į dangų. Jai buvo keista, nes ji visai nebijojo slampinėti šiame miške. Pamačius, kad Gabi žvilgtelėjo į kojas, taip pat pažvelgė į savąsias.
- Kokios čia keistos vabaliukų spalvos...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Birželio 16, 2015, 10:38:56 pm
   Gabi ir Zara ėjo mišku. Čia buvo taip gaivu ir gera, tad nei kruopelytės baimės nesijautė. Netrukus pro Gabi ir Zarą prašokliavo didelis, pilkas, labai gražus zuikis.
- Nežinau, kiek valandų, - gūžtelėjo pečiais Gabi, laikrodžio ji išvis neturėjo. - O dėl liūties gali nebijoti, jeigu ką, kokiais nors burtais apsiginsim nuo jos, tikrai rasim išeitį, - mirktelėjo.
   Zara Gabi pasirodė labai baili. Na, pirmakursė iš žiobarų šeimos ir dar iš Grifų Gūžtos, pateisino ją Gabi. Ta Grifų Gūžta visai žmones gadina, pridūrė Gabi mintyse. Zarai prakalbus apie vabaliukus Gabi vieną paėmė į ranką. Jis buvo nemažas, sulig didžiule širše. Jo spalva buvo šviesiai rožinė ir kūnelis šiek tiek tviskėjo. Vabalas Gabi įkando į pirštą. Gabi ji sviedė žemėn ir sutraiškė.
- Au! - suriko Gabi ir, paleidusi iš lazdelės vandenį, nuplovė žaizdą. - Apgaulinga ta išvaizda, o toks mielas atrodė, - nusijuokė.
   Gabi ir Zara ėjo gilyn į mišką. Taip giliai, kad, tiesą pasakius, Gabi net nebežinojo, kaip grįžti atgal. Aną kartą su Jekaterina taip toli nuėjusi nebuvo. Netrukus iš miško vidurio mergaitės atsidūrė dar giliau - upelio prieglobstyje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Birželio 18, 2015, 12:48:21 pm
Sorenas irgi šyptelėjo, skarbiai peržvelgdamas Gabriellos akis ir tarsi bandydamas prisikasti iki jos minčių, deja talento skaityti mintis tikrai neturėjo. O lazdelės naudoti irgi nenorėjo. Apskritai nemanė, kad raustis kitų mintyse gers dalykas, pagalvojus.
- Kaltės jausmas visus apninka. Pažinojau tokių, kurie su juo negalėjo gyvent,- Sorenas kiek susiraukęs pasižvalgė po medžių viršūnes, o prieš akis iškilo vaizdiniai - degančių pasikart bandančių vampyrų kūnai. Vaikinas pažvelgė vėl į Gabriellą.- Bet ilgainiui priprasi ir tas jausmas išnyks.
Sorenas užsikabino už apatinės storos šakos ir užsikorė ant jos labai nesunkiai. Tada pastebėjo ateinant kelis moksleiviukus, ištiesė Gabriellai ranką.
- Lipk, pamatysi. Paskubėkim, ateina kažkas.- Sorenas užkėlė merginą ir skubiai pasisuko, kad nebūtų matomas, už tankiai lapais apaugusios šakos.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 18, 2015, 09:12:52 pm
Gabriella atsiduso ir pažvelgė Sorenui į akis. Keista būti vampyre. Bet dėl Soreno, dėl mylimiausio žmogaus visatoje, galėčiau padaryti viską. O jis padarytų ką nors panašaus dėl manęs? Nors, pavertimas vampyre, galbūt buvo kažkas panašaus..? šviesiaplaukė galvojo ir kartas nuo karto abejojo, bet jos veidas neskleidė net menkutės užuominos apie ką mergina galvoja. Veidą puošė šypsena, akys buvo primerktos. Gabriella Morris padavė ranką vaikinui, ją švelniai suspaudė ir netrukus atsidūrė medyje. Merginai net nereikėjo stengtis pasislėpti, nes iš karto buvo uždengta lapuotomis šakomis.
- Kai tu toks rūpestingas... - šviesiaplaukė nusišypsojo tyliai sušnibždėdama, Myliu tave dar labiau... pagalvojo ir perbraukė per tamsius vaikino plaukus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 12:06:59 am
   Gabi niekur nesidairydama bėgo, nors net nežinojo, į kurią pusę bėga. Skynėsi kelią per krūmus, per medžius, net pro kažkokį siaubingą padarą prabėgo, bet Gabi viskas buvo nei motais - ji norėjo kuo greičiau pabėgti nuo kažko, kas apsėdo Zarą. Kai mergaitė buvo pakankamai toli ir lyg ir juto, kad jos niekas nesiveja, sustojo. Atsirėmė į kažkokį medį ir ėmė graudžiai, garsiai verkti. Jai jau neberūpėjo, kad ji yra klastuolė, dingo visas išdidumas, atsirado tik baimė ir noras grįžti į pilį. Bet aš juk negaliu jos ten palikti, bet negaliu ir grįžti, o jeigu jai kas nutiks ir visi apkaltins mane, mintyse galvojo mergaitė. Gabi verkė vis stipriau ir stipriau, ji buvo visa šlapia ir nuo prakaito, ir nuo ašarų, o rankos buvo žaizdotos, nes bėgdama ji susižeidė rankas į šakas...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 27, 2015, 12:56:52 am
Gabriella išgirdo garsus, lyg kažkas bandytų prasibrauti pro medžius. Mergina pasuko galvą garso pusėn ir akimirksniu pamatė link medžio atbėgančią Gabi. Ar tokiu metu žmonės dar sportuoja? susimąstė šviesiaplaukė, bet užuodusi kraują, suprato, kad tai ne sportas. Gerai, kad neseniai pasistiprinau...
- Sorenai, - tyliai sušnibždėjo. - Jaučiu, kad manęs reikia kažkam kitam. Palauk manęs čia, pasistengsiu grįžti kuo greičiau.
Septyniolikmetė pabučiavo vaikiną į skruostą ir meiliai šyptelėjusi, be garso (vampyriškas požymis) nulipo nuo medžio. Gerai, ka Gabi stovėjo kiek tolėliau - ji niekaip negalėjo pastebėti ir išgirsti jaunuolių. Priėjusi arčiau mergaitės, Gabriella susirūpinusi paklausė:
- Kas nutiko? Ar tau viskas gerai?
(( Kai nueisim, būsiu profesore, o kol kas, mokine :D ))
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 02:27:56 am
   Gabi kažkas užkalbino. Mergaitė greitai pašoko ir vėl ėmė klykti. Pamačiusi, kad tai Gabriella, užtilo. Žinoma, Gabi apsidžiaugė. Gabriella tikrai žinos, ką daryti, bet... kokia gėda! Kaip Gabi atrodo! Verkia čia, klykia... Aš juk klastuolė. Aš tikrai kvaiša ir bailė...
- Prašau, tik niekam nesakyk, - besivalydama ašaras tarė Gabi. - Niekam nesakyk, kokią mane pamatei! - sušuko.
   Klastuolė nurimo, nusišluostė visas ašaras. Jautė, kad protas vis blaivėja.
- Taip, aš pripažįstu, kad kartais mes, klastuoliai, būname tikri bailiai  ir tokia aš esu dabar! Bet juk aš nekalta, kad augau su žiobarais ir moku mažiau už kai kuriuos, juk aš nekalta dėl to, kad dar esu per maža apsiginti nuo kai kurių pavojingų dalykų! - vis teisino save mergaitė.
   Gabi atsiduso.
- Man tikrai būtų didžiulė gėda prieš Klastūnyną, jeigu kas nors sužinotų, kad verkiau, klykiau ir pasprukau, - rimtai tarė. - Galbūt mano elgesį sąlygoja tikrai daug aplinkybių ir visai normalu, kad aš išsigandau, nes tikrai nemoku daug kerų ir nesu susidūrusi su rimtais pavojais, bet... Gabriella, juk tu žinai, kad klastuoliai to nesupras. Ir aš pati nesuprasčiau, jeigu tai būtų nutikę kitam klastuoliui. Aš jį paprasčiausiai... užjuokčiau. Gabriella, atsitiko kai kas baisaus. Žinau, kad mums nederėjo eiti į mišką dviese, bet... taip jau išėjo... Turbūt ant kojų sukelsim visą pilį, jeigu dar nesukėlėm... Aš ir viena grifė išėjom į mišką dar dieną, po pamokų... Ėjom ir ėjom, kol galų priėjom kažkokį upelį... Ėmė temti, supratom, kad pasiklydom, nutarėm likti per naktį ten, nes nežinojom, kur eiti, reikėjo laukti, kol prašvis... - Gabi pažvelgė dangun - dangus jau buvo kiek šviesesnis nei prieš tai.
   Gabi dar kartelį atsiduso. Juk ji ir ta grifė neatėjo vakarienės, o paskui negrįžo į savo koledžų bendruosius kambarius ir miegamuosius. Gal jau visi profesoriai jų ieško. O gal niekas nepastebėjo. Nežinia...
- Na, mus ten užpuolė kažkokios būtybės, paskui ta grifė įkrito į upelį, o upelis nusidažė keistom spalvom, o paskui ėmė lyti ir aš pastačiau mums būstinę ir norėjau ten prabūti per naktį, kol prašvis, bet tą grifę tas upelis užvaldė! Tikrai, patikėk manim! Jos balsas, intonacija, veido išraiška, viskas... Kalbėjo ji, bet taip, tarytum ją kažkas valdytų, be to, ji man vis siūlė eiti prie to upelio, jame išsimaudyti, kol galų gale ji stūmė mane į tą upelį, o paskui sušuko nesavu balsu, kad brisčiau į upelį, o dar ji mane stipriai paėmė už rankos, per stipriai, nemanau, kad pagal savo jėgas! - kaip žirnius bėrė Gabi. - Atsiprašau, kad taip nerišliai pasakoju, aš pasimetus, aš išsigandau, nežinau, kas čia nutiko, nesuprantu, ta grifė ten, - parodė į pusę, iš kurios atbėgo. - Mes juk turime jai padėti, ar ne? Juk mes eisim?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Birželio 27, 2015, 12:52:08 pm
Gabriella nusišypsojo ir apkabino Gabi per pečius, šiltai, motiniškai ir pradėjo raminti:
- Viskas bus gerai, neverk, - nušluostė ašaras. - Visiems yra buvę tokių akimirkų. Na ir kas, kad aš Klastūnyne, aš irgi verkiu. Mes visi žmonės, nėra ko gėdytis. Pagal viską, aš neturėjau patekti į Klastūnyną, bet dabar ne apie tai. Papasakok tiksliau, kas įvyko? Gabi pasakojo, septyniolikmetė jos įdėmiai klausėsi, galvojo, kodėl tas upelis galėjo užvaldyti mergaitę. Po visos istorijos į Gabriellos galvą  dar viena mintis: Sorenas! Ar jis tai girdi? Ar jis nebijos dėl manęs? Juk ten gali būti pavojinga...
- Tai žinoma. Mes einam ten tuojau pat, nieko nelaukusios.
Gabriella saugiai suėmė Gabi ir išbandžiusi vampyriškas jėgas, žaibišku greičiu atsidūrė upelio prieglobstyje.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabi Meyl Birželio 27, 2015, 05:25:36 pm
   Gabriella stengėsi nuraminti Gabi. Kas jau kas, bet Gabriella buvo tikrai gera guodėja. Gabi niekada nemanė, kad tai pripažins, bet vis dėlto gerai, kad yra tokių žmonių. Jeigu ne Gabriella, turbūt Gabi jau būtų suėdęs koks nors išalkęs miško padaras. Tačiau Gabi vis tiek buvo siaubingai gėda, nes dabar ji kaip ir prarado garbę. Juk Gabi - tikrų tikriausia klastuolė, o ėmė virkauti dėl to, kad kažkas užpuolė grifę. Tai jeigu man pavyko pabėgti, kurių galų aš dar galvoju apie Zarą? Ar tikras klastuolis nebūtų specialiai palikęs grifo, kad jį vilkai suėstų? Gal ir nebūtų, bent jau taip manė Gabi. Kad ir kokie klastuoliai yra bjaurūs su kitų koledžų mokiniais, bet jie nelinki jiems tokių žiaurių dalykų. Be to, jeigu grifų neliks, ką tada erzinsime, pagalvojo mergaitė ir šyptelėjo. Gabi nusiramino.
   Gabriella iškart sutiko eiti ieškoti Zaros ir ją gelbėti. Netrukus Gabi ir Gabriella dingo iš miško vidurio.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 20, 2015, 07:30:14 pm
Leila slampinėjo tarp Uždraustojo miško medžių. Ji pati nesuvokė, kodėl atėjo čia, į uždraustą vietą, žinojo, kad gali būti sugauta bet kurią akimirką, bet tiesiog ėjo į vis tankėjantį mišką. Mergaitė rankomis skynėsi per šakas ir buvo gana geros nuotaikos, kas jai tikrai buvo neįprasta. Tamsiaplaukė ėjo, ėjo ir pati nesuprato, kaip staiga pasiklydo. Leilos veide šmėstelėjo išgąsčio mina ir jos akių vyzdžiai šiek tiek išsiplėtė. Jos nugara nučiuožė storo seno ąžuolo kamienu ir mergaitė, apkabinusi kelius, stebėjo kas vyksta miške. Ji akimis ieškojo kokio nors takelio, ar dar kažko, kas ją išvestų iš šios paslaptingos magiškos vietos. Kai varniukė buvo jau visai netekusi vilties, ji išgirdo kažkieno (vieno, ar dviejų žmonių) žingsnius ir pakėlė galvą.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 20, 2015, 07:48:07 pm
Luna visai nepaisė taisyklių. Ji su Draku susitarė, kad susitiks vėliau miške. Lunai vėl užsimanė į mišką.  Ir dėl to, kad pasibaigė kraujo atsargos. Luna bėgiojo po mišką. Nutarė pailsėti. Ji sustojo apie miško vidurį. Luna staiga išgirdo kažkieno žingsnius.  Ji tyliai atėjo, iššiepė iltis kurios jai buvo tarsi ginklas. Ji atėjo ir pamatė smulkią mergaitę kuri atrodė, kad pirmam kurse mokosi. Dar arčiau priėji ir pamatė, kad ant jos uniformos kaba Varnanagės ženklas. Luna bandė perskaityti jos mintis. Suprato, kad ji pasiklydo. Ir paklausė jos :
- Man artrodo, kad pasiklydai.  Koks tavo vardas ? Mano tai Luna, - Lunai pagailo jos.  Mat jos drabužiai buvo suplyšę, skarmaluoti, nešvarūs. Luna nerūpestingai atsisėdo ant rąsto. Ji iš džinsų kišenės išsitraukė šokoladinę varlę ir pasiūlė mergaitei ...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 20, 2015, 07:55:22 pm
Leila iš tolo stebėjo žydraplaukę mergaitę, užklydusią į Uždraustąjį mišką. Ko dar tai čia reikia? Pamačiusi jos grėsmingai iššieptas iltis mergaitė tik kažką sarkastiškai pagalvojo ir šyptelėjo. Wow, iltys... tamsiaplaukė pavartė akis ir prisistatė:
- Aš Leila Sunshine. Koks tau skirtumas, pasiklydau aš, ar ne. Ačiū, - mergaitė paėmė iš Lunos šokoladinę varlę ir paklausė. - Ką čia darai? Neturėtum būti pamokose?
Šokoladinės varlės skonis buvo kažkas tokio. Varniukei seniai teko valgyti kažką panašaus. Ji greitai, nė nemirktelėjusi suvalgė ir jau norėjo imti kitą, tačiau susilaikė.
- Kodėl visi sako, kad taip dažnai būni Uždraustajame miške? Juk jis Uždraustas, supranti..?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 20, 2015, 08:21:14 pm
Luna nė nemirktelėjo kai iš jos paimė varlę. Luna mėgavosi jos reakciją. Vampyrė skaitė jos mintis. Su sarkazmu atsakė jai :
- Regis,  tau patiko mano iltys. Aš būnu tik tada kai man būtina. Kodėl dar nesakysiu. Gal ateityje. Labai man malonu su tavimi susipažint. Turi brolį ar sesę ? Aš turiu netrukus su juo susipažinsi. Klausi, kodėl aš ne pamokoje? Tiesog, man dabar ir naktį man nėra pamokų.  Moki paslaptis saugot ? Norėsi su mumis pažaisti ? Burtais, - mirktelėjo Luna Leilai vėl prabilo :
- Žinau šaunių kerų. Galėsim būti gyvūnais. Netikrais. Po piacalandžio visi kerai iššivadės. Norėsi ? - Luna atkišo vėl tų šokoladinių varlių. Luna pamatė kiškį. Pagavo jį. Iš karto jam įkando ir pradėjo siurbti kraują. Luna nepajuto kaip ant jos kūpų kampučio pasiliko kraujas. Luna grįžo pas Leilą ...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 21, 2015, 09:21:42 am
Varniukė sėdėjo atsirėmusi į medžio kamieną ir žiūrėjo į nelabai giedrą vakaro dangų.
- Tu moki skaityt mano mintis? - nė kiek nesusidomėjusi paklausė Leila, bet jos balse girdėjosi šioks toks susidomėjimas. - Iltys visai nieko. Kam tau jos. Gynybai? - nusijuokė sarkastiškai. - Man irgi malonu. Neturiu nei brolio, nei sesės, neturiu nieko. Moku saugot plius, neturiu čia kam papasakot. Kokie dar žaidimai? Ar mes dar vis einam į darželį, ar po truputį pradedam gyventi savo, kaip suaugusiųjų gyvenimą? Galim pažaist, jei jau taip nori... Norėsiu. Kada ateis tavo brolis?
Leila Sunshine atrėmė savo susivėlusią galvą į medžio kamieną ir užsimerkė. Pradėjo galvoti apie Lunos gyvenimą būnant vampyre. Turėtų būti taip nuobodu. Didelis maisto pasirinkimas. Kraujo grupės. vau.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 21, 2015, 09:36:56 am
Luna grįžusi atsisėdo ant samanų prie Leilos. Išklausė Leilą kantriai, ramiai. Tik tada Luna sarkastiškai atsakė :
-  Kaip gi nemokėsi. Čia galios. Beje ačiū už pagyrimą,  panele Sunshine. Man iltys reikalingos ir gynybai. Žodžiu, man jos žiauriai reikalingos. Vienturtė kaip supratau. Norėsi, aš su broliu tau galėsim būti sesė ir brolis. Ir tu man būsi sesė. Ane ? O aš girdėjau, kad tu suki gyvūnams sprandus ir panašiai. Tiesa ar melas ? Burtų žaidimai. Žinok ir suaugę kartais žaidžia. Jau ateina girdi švilpimą? Jis kai ateina beveik visą laiką švilpia, - Luna išdėstė atsistojo ant kojų . Dar paklausė :
- Bent žinai kas yra vilkolakis? Šiandien teks su juo susitikt, - Luna  trupučiuką pagąsdino Leilą. Ir greitai perskaitė jos mintis. Nieko netarė Luna tik ėmė su Leila laukti brolio...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 21, 2015, 04:01:56 pm
Drakas šiandien vakare bėgo į Uždraustąjį mišką. Skubėjo nepavėluoti jis sukaupė vilko jėgas ir pasileido nežmonišku greičiu. Jis buvo prabėgęs pamiškę. Drakas prisiminė kur reikia būti.  Bėgo bėgo ir pargriuvo. Drakas smarkiai neužsigavo. Atsipirko kelnių suplyšymu, delnų nubrozdinimu. Drakas pagaliau pribėgo reikiamą vietą. Mat užuodė ir išgirdo sesers balsą. Drakas ėmė švilpaut. Jis nuėjo už Lunos pusės tyliai kaip pelė po šluota ir delnais palietė Lunos petis. Drakas juokėsi. Besijuokdamas pamatė nepažįstamą, žemą, smulkaus sudėjimo mergaitę. Drakas apėjo jas , sustojo priešais jas.  Drakas pasakė :
- Labas vakaras, tamstos. Kuo tu vardu ? Aš Drakas panelės Įkyrėlės brolis. Man labai malonu susipažint su tavimi bus, - Drakas linktelėjo nepažįstamai mergaitei kuri mokosi Varno Nage ...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Liepos 23, 2015, 09:35:27 am
- Ne, ačiū, man nereikia nei sesės, nei brolio. Aš ir viena galiu susitvarkyti, - pasakė Leila ir permetė susivėlusius plaukus ant nugaros. - Apie savo asmeninį gyvenimą nenoriu dabar kalbėti.
Leila atsistojo ant žemės, nuo sudriskusių kelnių nuvalė žoles ir žemes ir laukė, kol pasirodys taip ilgai lauktasis Lunos brolis - vilkolakis.
- Aišku, kad žinau kas jie tokie. Kas šiais laikais nežino.
Juodaplaukė atsisuko į Draką ir žiūrėjo, kaip jis elgiasi su savo sese. Jeigu jie nebūtų brolis ir sesuo, galėčiau pagavot, kad jie dar viena saldi įsimylėjelių porelė. Varniukė pavartė akis.
- Labas. Aš Leila Sunshine, - prisistatė mergaitė nė nesuvaidindama šypsenos veide. - Tai gal jau kažką darom? Nuobodu sėdėt čia be veiklos. Nebent jūs norit būt dviese, tada aš dingstu iš čia.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Liepos 23, 2015, 07:04:26 pm
Luna belaukdama brolio ji pradėjo niūnuoti dainą ,, The monsters''. Neišgirdo brolio žingsnio. Kadangi Luna buvo užsimerkusi tai ji nugriuvo ant žemės. Nes Drakas palietė jos pečius delnu, ji išsigando kojos susipainiojo, pati visa išvirto. Luna girdėjo Drako juoką. Bei pati juokėsi. Paskui ji išgirdo Drako žodžius :
- Labas vakaras, tamstos. Kuo tu vardu ? Aš Drakas panelės Įkyrėlės brolis. Man labai malonu susipažint su tavimi bus, - Luna dar nusijuokė, nes Drakas iš tiesų per smarkiai perlenkė lazdą. Baigusi juoktis ji vėl išgirdo balsą. Tik ne Drako, o Leilos :
-  Ne, ačiū, man nereikia nei sesės, nei brolio. Aš ir viena galiu susitvarkyti, - Luna netikėjo Leila, tad nieko jai nesakė apie jos paprieštaravimą. Luna skelbė :
- Tai ką susirinkome. Pradedame žaisti burtais. Žaidimas toks : Reikia kerėti po vieną kartą iš eilės. Mėginsim paversti žmogų į kažkokį gyvūną. Ne, tai ne animagystė. Kerai išsivadės po pusvalandžio, - Luna paaiškino žaidimo taisykles. Dar pridūrė :
- Šį kartą pradėsiu aš. Taigi, mums reikės uodegos. Kai atsiras jums uodega, jūs galėsite išsirinkti kokio gyvūno ar paukščio uodega po to jūsų kažkieno eilė, - Luna sukomandavo ir ištraukė burtų lazdelę ir kerėjo. Ji išbūrė jiems ir sau uodegas. Pas Luną buvo baltojo tigro uodega. Luna žavėjosi ja ...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: JustinB Liepos 23, 2015, 09:11:49 pm
JustinB drąsiai ėjo į mišką. Rado kelmą atsisėdo ir pagalvojo. Jis norėjo patekti bet kur tik ne į klastunyną. Jis čia buvo naujokas jam nekaip sekėsi prisitaikyti prie kitų. Justin Atsistojo nuo kelmo ir ėjo kur akys veda. Paėjęs tolėliau jis nusprendė grįžti į Hogvartsą ir eiti į miegamajį. Bet pirmiausia rekia grįžti. Justin išgirdo miške gyvūną ir nubėgo pasižiurėt. Tai buvo keistas padaras kuris jau buvo miręs. Justinas nesuprato kas čia dedasi ir kiek kojos neša bėgo kuo arčiau Hogvartso. Jis pamatė tą patį kelmą ant kurio sėdėjo jis atsisėdo ir galvojo ar seksis daryti namų darbus,ar turės daug draugų,ar jį perkels į kitą kursą. Jis galvojo galvojo ir nepastebėjo kaip užmigo. Atsikėlęs nubėgo į Hogvartsą Vaikinų kambarį ir užmigo.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Rugpjūčio 11, 2015, 02:12:00 pm
Leila Sunshine tik pavartė akis. Mm, kaip smagu! mintyse sušuko ir meldė, kad skradžiai žemę prasmegtų. Jau geriau atsirasti kokiam akromantulų lizde, nei tupėti čia ir žiūrėti kaip bendrauja vilkolakis ir vampyrė. Wow, baltojo tigro uodega, kažkas nuostabaus ir nepakartojamo! omg omg omg omg kaip pati norėčiau tokią turėti. Yaaay pabandysiu pasidaryti kokią nors... Hmm... nežinau, gal beždžionės uodegą? Arba arklio, arba vienaragio ragą. Dramblio straublys tikriausiai irgi atrodytų ne ką blogiau, nei vienaragio ragas. O gal kiaulės šnipą?
- Jūsų žaidimai tokie nuostabūs! - sušuko Leila, dramatiškai pasimaivydama. - Kad man nuo jų vemt verčia. Aš gal jau eisiu, jūs žaiskit dviese.
Varniukė pavarčiusi akis ir neatsisveikinusi nuėjo link Hogvartso pilies.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Ivex Rugpjūčio 17, 2015, 01:41:10 pm
Ivex keikdama viską iš eilės ėjo per mišką. Kažkas idiotas pamiškėja jai pasakė, kad rado slibino kiaušinį ir nežino, ką su juo daryt, nes nenori nešti pas profesorius, kad jo nepaimtų ir taip toliau ir panašiai. Ivex, būdama visiškai kvaila pirmakursė, nuėjo kartu su juo. Tas kažkas ją pametė vidury kelio, nusižvengė kaip arklys ir dingo ją palikęs. Raudonplaukė dabar buvo pasiklydusi ir absoliučiai nežinojo, kurioje pusėje išėjimas iš miško ar kur yra pilis ar bent jau kurioje kryptyje ji turėtų būti. Keiksnodama visokiais burokais ir morkom save ji atsirado kažkokioje neaiškioje vietoje, kur daug medžių ir du idiotai sėdintys viduryje. Apsižvalgiusi ji ruošėsi eiti šalin, kol dašuto, jog tie idiotai, kad ir kas jie tokie, galbūt žino, kur yra pilys.
 - Atsiprašau! - išrėkė ji. Juk gal kurčiai. - Ar jūs, - parodė į tuos du. - Žinot, kur yra pilis?
Formavo iš rankų pilį. Taigi kas kitas, jeigu ne bepročiai čia slankiotų vidury miško ir pušinėtų su uodegomis, ausimis ir kitokiais marmalais.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 17, 2015, 01:59:37 pm
Luna nieko nesakiusi stebėjo kaip Leila dingsta iš jų kompanijos. Nieko nesakiusi tik gūžtelėjo petimis. Dabar vampyrė kažkodėl sustingo. Mat kažką išgirdo . Ji įsiklausė. Suprato, kad čia merginos balsas ir ji keikiasi kažkokiomis žiobarų daržovėmis. Pamatė, kad prie jų prieina mergaitė. Įsižiūrėjo į ženkliuką. Vėl Varno Nago. Luna įsispoksojo į varnę kol toji pradėjo rėkti kaip kažin kokia pikta senė. Luna taip pagalvojusi šyptelėjo ir mandagiai atsakė :
— Labą vakarą. Taip mes žinome kur yra pilis. Be to nemandagu į žmones rodyti pirštu. Be to mes sveiki žmonės. Tu nori į pilį ar pabūti su mumis ? Jeigu stebiesi, kad pas mus yra uodega, nes mes žaidėm. Turbūt galvoji, kad mes maži vaikai . Beje aš Luna, o ten mano brolis Drakas. Į pilies pusę reikia eiti į pietryčius. Eik kol pamatysi pilį, — Luna apsakė ir nusisuko nuo mergaitės...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 24, 2015, 04:42:03 pm
Drakas atsilošė atsidusdamas...Ar ne per daug šiais laikais įžūlios mokinukės. Luna palyginti su jomis atrodo tokia gerutė... Drakas pastebėjo, kad kažkas keikiasi labai negražiai. Girdėjo apie žiobarų minėtas daržoves. Jis linksmai kvatojo. Drakas išsitraukė burtų lazdelę ir galvojo ką paburti. Drakas trumpam užmiršo, kad turi uodegą. Apsisuko ir pamatė juodos spalvos uodegą. Uodega buvo vienaragio. Uodega smarkiai žvilgėjo. Drakas atsistojo. Sugalvojo. Sukalbėjo burtažodžius bei pridūrė, kad galėtų kalbėti žmoniškai ir gyvūno kalba. Jis įsikišo lazdelę į kiśenę. Atsigūlė ant žemės ir pajuto kaip pailgėjo nosis, burna, dantys ir trumpėjo ir ilgėjo. Drakas apčiuopė savo galvą ir suprato, kad kerai padarė savo. Jis paieškojo ar kur nors yra bala. Ir pažvelgė į ją. Jis savęs neatpažino.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Stefani Bloom Rugpjūčio 24, 2015, 05:25:51 pm
Stefani su smalsumu ėjo gilyn į tamsų, gilų mišką. Miške buvo nejauku. Staiga ji pamatė, kad kažkas balto ir spindinčio labai greitai pro ją prabėgo. Stefani išsigando. Ji šiek tiek nusigando, bet ji po truputi išdrįso prisiartinti prie įdomybių miškuose. Stefani norėjo būti saugi tad ji ėjo iš lėto saugodamasi visokių pavojų. Ji staiga pajuto už jos kažką gyvo, ji lėtai atsisuko, bet ten nieko nebuvo tarsi būtų padaras kuris sugeba teleportuotis.
Mergaitė išgirdo keistus garsus ir prieš ją atsirado juodas padaras su vienaragio galva ir vaikinuko kūnu. Stefani taip išsigando, kad net norėjo iš miško bėgti, bet ji neatsimena kelio iš kurio atėjo. Ji dar kažką pamatė su tigro galva ir su moters kūnu. Stefani pagalvojo... Kas čia darosi?...
Stefani priėjo arčiau ir paklausė:
- Kas jūs tokie? Mano vardas yra Stefani, - paklausė Stefani ir laukė jų atsakymo...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 24, 2015, 05:42:06 pm
Luna aiktelėjo. Nes pamatė savo brolio galvą. Galva nebuvo žmogiška. Mat ji buvo vienaragio formos galva. Luna matė kaip jos mielasis brolis Drakas ėjo pasižūrėti kaip atrodo pats. Luna pajuto kaip jos galva pradėjo keistis : atsirado snukis, juto kaip pailgėjo dantys, regėjimo laukas pasikeitė. Luna savo rankomis taip pat  apčiupinėjo galvą, veidą. Pasidėjusi rankas ant galvos kur turėjo būti plaukai. Tačiau plaukų nebuvo ,vietoj jų buvo baltojo tigro kailis. Po to rankos nusileido ant snukio. Snukis buvo ilgas, šlapias. Paskiau dar žemiau. Prie burnos, bet rankų nekišo į burną. Luna staiga išgirdo. Kažkieno balsas kalbėjo. Luna greitai atsistojo ir ėmė ieškoti balso savininko. Rado. Tai buvo mergaitė su akiniais. Luna pažiūrėjo tiesiai į ženkliuką. Švilpė. Luna tigro šypsena nusišypsojo mergaitei ir urzgė. Vos ne vos pagaliau pavyko išspausti žmonišką kalbą :
- Sveika, aš Luna, o ten mano brolelis Drakas. Malonu susipažinti. Gal nori su mumis pažaisti ? - Luna paklausė ir pašaukė Draką.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Stefani Bloom Rugpjūčio 24, 2015, 06:08:30 pm
Stefani stebėjosi jais ir žiūrėjo išsigandusi. Prieš ją staiga atsirado baltas ir spindintis vienaragis. Stefani žavėjosi vienaragiu. Staiga ji pamatė, kad prieš ją stovėjo mergina su tigro galva. Stefani pagaliau pasakė antrą sakinį:
- Būtų gerai, - pagaliau atsakė Stefani. Bloom norėjo pasakyti. - Bet kur tavo brolis? Ar jam kas atsitiko? O jūs visada taip vaikštote ? - susidomėjusi paklausė Stefani. - Jis niekada tavęs taip nepaliktų ir niekada neleidžia tau jaustis vienai kai reikia pagalbos? - vis kamantinėjo Stefani. Mergina nejaukiai pasijuto. Gi, tas padaras gali ją suėsti. Gal čia yra dievai stovintys prieš Stefani. Ji apie egiptiečių dievus skaitė žiobarų knygose. Padaras žiūrėjo į ją kaip į draugę. Stefani kyla klausimai ... kaip tai galėjo nutikti?... Taip pagalvojusi stebėjo aplinką...
 







Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 24, 2015, 06:40:35 pm
Mirror, Mirror on the wall
Who is baddest of them all?
Welcome to my wicked world
Wicked world!
I'm rotten to the core, rotten to the core
I'm rotten to the core core
Who could ask for more?
I'm nothing like the kid next, like the kid next door
I'm rotten to the...
I'm rotten to theee...... Core!

-Yeee!- po dainos dar šūktelėjo Vivian ir iškėlusi rankas dar sau paplojo. Tada nusilenkė ir padėkojo įsivaizduojamiems žiūrovams,- Ačiū, ačiū, ačiū labai.
Atsilenkus staiga suspigo ir užlipo į pirmą pasitaikiusį medį lyg beždžionė. Jos degu Bella taip pat užšokavo, o juodas labradoro retriveris Tobis liko apačioje. Vivian užlipus apgailėjo savo drabužiu. Tai buvo balti šortai ir pilkšva palaidinė su užrašu "Oh no, It's monday again!". Tada pasižiūrėjo į pavidalus esančius apačioje. Tai buvo kažkokia švilpė ir du kažkokie padarai, Vivian juos praminė "Tigriamergė" ir "Vienražmogis". Staiga pastebėjo, kad Tobis nepuola Tigriamergės, tik urgztelėjo ant jos, o ant Vienražmogio loja be perstojo ir stengiasi jam įkasti.
-Ei! Tigriamerge,- šūktelėjo,- ar aš tave pažįstu?
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 24, 2015, 07:46:10 pm
Luna matė, kad švilpė tebebuvo išsigandusi. Bet tuoj nusiramins. Luna atsakė į klausimus:
- Mano brolis netoli. Gi, man atrodo matai dabar. Jis su vienaragio galva. Tik juodas, be rago. Oi, niekas neatsitiko. Matyt, - vyptelėjo Luna. Bei baigė pabaigti sakinius. Mes abu vienam ir kitam ištikimi. Beje, už kelių pusvalandžių galvos bus normalios, - Luna paaiškino. Iš kažkur pasklido kažkieno daina. Po to kažko džiūgavo, bei paplojo. Po to išgirdo lojimą. Atsisukusi į pusę iš kurios sklido lojimas. Pamatė Vivian šuniuką. Luna sugriaudėjo kaip tigras :
- Vivian! Nagi, kur tu? Gi, čia aš Luna! Kartu dirbom per atieities būrimo pamoką! Kur tu ? Labas, Tobi! - Luna pajuto ant peties nusileidžiantį lapą. Pažvelgė aukštyn - pamatė Vivian. Luna pamojavo jai. Ir laukė jos ...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 25, 2015, 06:36:38 pm
Vivian kurį laiką stebėjo, greičiausiai, Luna.
-Emmmm... Mhhh... O kas nutiko tavo balsui, Tigria... Hmmm... Luna?- paklausė Viv ir pažiūrėjo iš aukšto. Staiga suriko išvdžiaugsmo:
-Pala... Tu tapai animage??!! Išmokyk ir mane! Aš visą laiką norėjau tapti animage!- staiga Viv upsidengė burną ir atsisuko į švilpę,- tu nieko negirdėjai, ok?
Išsidžiaugus Vivian išlipo iš medžio ir sutramdė Tobį.
-Eeee... O kas jis toks?- paklausė akimis rodydama į Vienražmogį.
Galiausiai Vivian pradėjo raustis savo kišenėse ir iš ten ištraukė dėžutę grepfruktinių pastilių. Vieną pastilę įsimetė į burną ir sukramtė ir dėžutę atkišo kitiems.
-Norit?
Tada atsisėdo ant žemės ir pradėjo niūniuoti kas šovė į galvą
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 26, 2015, 10:01:32 am
Luna išsišiepė kraugeriškai iki ausų. Ji norėjo paaiškinti:
— Gali mane pravardžiuot kaip tik nori. Man nė motais. Stop, Stop. Aš nesu animagė. Čia su burtais žaidžiau. Bet galėtume kažkada nulėkti pasiskaityti kaip tai padaryti. Be to, kelis metus reikia mokytis. Klausi, kas jis? O gi, tai mano brolis Drakas. Mudu identiški dvyniai. Aha, liko dešint minučių .Drakai ? Pastilių ? Ne, ačiū. Viv, leiskis žemyn. Gi, man atrodo, kad tau gaila savo drabužių, — Luna tingiai mestelėjo žodžius ausimis. Ji sugriaudė kaip tigras. Savo ranką pasidėjo ant galvos. Galva tokia pūkuota, švelni. Pažvelgėį savo uodegą. Toji kaip katino tabalavo. Luna paklausė Vivian :
— Nori žaisti su mumis ? — Luna iškėlė burtų lazdelę ir išbūrė visiems kažkokio gyvūno odos. Pas ją atsirado balto tigro kailis. Ji nusiėmė marškinėlius, nes trukdė kailis. Pažiūrėjusi į krūtinę ji linksmai nusišypsojo. Krūtinę apgaubęs kailis buvo gražus. Baltam fone su juodais dryžiais. Ji pažvelgė į savas rankas jos gauruotos. Pažvelgė į kitus...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Vivian DarkBloom Rugpjūčio 26, 2015, 11:33:07 am
Lunai kažką išbūrus Vivian pasižiūrėjo į save. Jos kūną dengė baltos švelnios plunksnos. Viv apsisuko grožėdamasi plunksnom:
-Oi, kaip gražu!
Tada dar apžiūrėjo rankas. Jos buvo apdengtos plunksnomis iki delno lyg rankovės.
-Dabar uodegos,- šūktelėjo Vivian ir sužvejojusi iš kišenės burtų lazdelę, švilpei išbūrė uodegą.
Viv kelias minutes palaukė ir žvilgtelėjo už savęs. Ten buvo kažkokia balta beformė uodega, Viv ją pajudino ir net šūktelėjo iš susižavėjimo:
-Ak, aš povė!
Vivian už nugaros buvo nuostabioji povo uodega. Tik ne žalia, o balta ir lyg milžiniška vėduoklė baltavo jai už nugaros. Vivė niekaip negalėjo atsidžiaugti savo uodega. Galiausiai neištvėrusi iš uodegos timptelėjo vieną plunksną. Iš akausmo net susiraukė, bet skauamas greit praėjo ir Vivian apžiūrėjo plunksną. Plunksną buvo nuostabiai balta, lyg sniegas. Iš tiesų atrodė lyg išblukusi paprastojo povo plunksną. Vivian išsirovė dar vieną plunksną ir sušnibždėjo:
-Pasidarysiu auskarus.
Tada dar kartą apsisuko.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 26, 2015, 01:01:27 pm
Drakas ieškodamas balos pažvelgė aplinkui ar ko nors dar yra. Suradęs balą jis pažvelgė į ją. Matė save su juodojo vienaragio galva. Paskui susiraukęs pajuto išdygstantį ilgą kokį trisdešimties centimetrų ragą. Tas atrodė lyg suktas. Žalios spalvos akys. Arkliškos ausys. Drakas nusižvengė ir suprunkštė. Eidamas atgal pamatė kažkokią švilpę. Toji klykė. Drakas palikęs grįžo pas Luną. Išgirdo mergytės balsą. Jis nesistebėjo. Po to išgirdo kažkieno lojimą. Pašėlusiai lojo. Po to išgirdo šaukimą. Luna džiaugėsi. Drakui patiko matyti linksmą Luną. Po to pastebėjo medyje tūnančią merginą. Ji varnanagė. Dabar pastebėjo, kad Luną išbūrė. Jis paūvelgė į rankas ir sužvengė. Jo rankos aptrauktos juodojo vienaragio oda. Jos žvilgančios. Pažvelgė į Luną, Vivian. Jos baltos. Drakas išsitraukė ir padarė, kad kiekvieno gyvūno rūšies atstovas būtų atitinkamas pagal dydį. Drakas pajuto kaip pats padidėjo, pailgėjo. Buvo aukštesnis už kelis. Laukė kas pradės...
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Rugpjūčio 26, 2015, 01:18:49 pm
Luna nusišypsojo patenkinta, kad Vivian mielai žaidžia. Pamatė, kad ją gaubia baltos plunksnos. Luna priėjo prie jos ir švelniai palietė plunksnas. Bet nieko nejautė. Nes  kailį turėdamas nieko nejausi. Tos plunksnos labai gražios. Vėl pakėlusi akis pamatė baltą, spindinčią kaip sniegas uodegą. Luna pasitraukė pažvelgė į Draką tas dukart už ją pasidarė bei ilgesnis. Luna pajuto, kad ji vis trumpėja. Neišlaikusi pusiausvyros  ji pargriūna ant žemės . Atsiklaupusi keturpėsčiomis ji pajunta kaip rankos trumpėja. Kojos taip pat. Nugara ilgesnė. Vos ne vos atsistojo. Galvoja ką dar pabūrus. Suprato, kad mergaitėms paburti galvas reikia. Išbūrė. Sugalvojo išbūrti gyvūnų kojas. Išbūrusi greitai lazdelę sukišo į kišenę. Tada greitai nusiėmė kelnes, konversus. Luna atsistojusi svyravo. Ir vėl griūvo. Ji atsistojo ant keturių kojų. Pažvelgė į ranką kuri virto tigro letena. Jautė kaip užpakalinių kojų padėtys keičiasi. Atsisuko į kitus.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Stefani Bloom Rugpjūčio 31, 2015, 04:15:32 pm
Stefani buvo keista. Mat išgirdo dainuojantį žmogų. Iš balso galėjai atpažinti, kad čia dainuoja mergaitė. Stefani po to išgirdo, kad nepažįstama mergaitė kuri ką tik dainavo paklausė brolio ir sesers. Stefani nesuprato kada jos susipažino. Akiniuotė išsižiojo:
- Ką? Kas per žodis? Kas yra animagas? - ji net nesuprato. Ir stebėjosi, kad tai yra keista. Stefani pašoko kai sugriaudėjo Luna. Paskui netyčia pasižiūrėjo sau į rankas. Pradėjo spiegti. Jos rankos įgavo baltut baltutėle su juodut juodutėle spalvą. Kūną buvo apgaubę trumpi šeriai. Paskui pajuto, kad išdygo kažkas iš nugaros pusės. Apsisuko ir vos nenualpo. Pas ją išdygo šuns uodega. Stefani bandė pavizginti tai ir pavyko. Pažvelgė į tariamą Vivian ji buvo plunksnuota. Plunksnos buvo kaip povo. Stefani pajuto, kad pažemėjo visas kūnas ir pailgėjo nugara. Paskui pajuto, kad veidas susmailėjo, sutrumpėjo. Aplinkos rega pasikeitė. Stefani išleido garsą. Balsas pasidarė žemesnis, urzgiantis. Paskui pajuto, kad visa svyruoja. Kojos nieko nebelaikė. tad Stefani jau stovėjo keturpėsčiomis ir stebėjosi.
Antraštė: Re: Miško vidurys
Parašė: Emily Arcanus Vėlė Rugsėjo 21, 2015, 10:34:44 pm
Tamsiame mėnesienos apšviestame miške, danguje kabant pilnačiai, vyksta keisti dalykai. Keisti ir nepaaiškinami, tokie, kurių priežastis niekam nebuvo aiški ir prasmė nežinoma. Tokią gūdžią rudens naktį viduryje uždraustojo miško gulėjo šaltas dvylikametės kūnas be jokių gyvybės ženklų. Jis gulėjo ant žalios miško pievelės, kur augo smulkios laukinės gėlytės baltais žiedais. Šviesūs mergaitės plaukai krito ant užgesusių akių ir išblyškusio veido. Nepaisant visko, mirusioji atrodė rami - tarsi miegotų ir sapnuotų gražiausius sapnus. Baltos lūpos buvo sudėtos taip, lyg mergaitė vos vos šypsotųsi. Visas šis vaizdas turėjo savotiško grožio ir net gi ramybės.
Tačiau tada kažkas įvyko. Kai bedvasį kūną pasiekė pirmas pilnaties spindulys jis ėmė spindėti skaisčiai mėlyna šviesa. Visa tai truko vos keletą akimirkų, bet per jas įvyko šis tas neįtikėtinai svarbaus - nuo kūno atsiskyrė maža beveik nematoma dalelė. Toji dalelė turėjo daugelį pavadinimų - dvasia, siela, vėlė, vaiduoklis... Bet tai tebuvo vardai, tušti ir beprasmiai, kaip ir šių dalelių egzistencija atskirai nuo kūno. Amžini ir beprasmiai, pasiklydę tarp dviejų pasaulių ir nerandantys kelio nei į vieną iš jų... Būtent taip jautėsi ir ši permatoma dalelė, kuri buvo Emily vėlė. Būdama gyva mergaitė svajojo numirti, bet likimas jai iškrėtė žiauriausią pokštą, kokį tik galėjo iškrėsti. Ir dabar ji nemirs niekada, per amžių amžius. Vos spinduliuojanti švieselė paliko tuščią kūną ir nuskriejo tolyn į miško glūdumą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 28, 2015, 04:29:10 pm
Johnny ką tik nurijo seilę. Mat draugė prie jo artėjo grėsmingai, bet jis stovėjo kaip stovėjęs. Netikėtai jo bičiulė staigiai apkabin jį ir sukikeno. Sutrikęs Johnny ne iš karto apkabino ją. Jis buvo aukštesnis už ją. Ji jam siekė ligi krūtinės. Jis pradėjo ją linguot. Abu linksmai palingavę jis pasakė:
- Einam giliau ir giliau, - sušnabždėjęs jis pasiūlė merginai. Abu pradėjo eiti per nelygumus, išlindusių medžių šaknis, slydinėjo ant nukritusių spalvotų lapų. Netoliese prabėgdavo gyvūnai ar praskrisdavo paukščiai. Jiedu ėjo susikabinę už rankų. Johnny paklausė:
- Taigi, kaip sekėsi tau ? Kaip šokiai? - jam buvo smalsu. Garsiai ūbavo pelėdos, šaižėjo vėjas, šnarėjo visur. Vaikinas pasiūlė:
- Gal palenktyniaujame? Iki kur nors? - jam norėjosi bėgimo, ar pasimankštinimo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 04:52:01 pm
   Jekaterina linktelėjo. Miško glūdumoje buvo ramiau, kad ir kraupiau, nei kitose vietose. Tamsūs medžiai be lapų šiurpiai tiesė šakas į atėjūnus. Visokiomis žolėmis apsiraizgę takeliai taip ir norėjo pargriauti kuriuos nors iš praeivių. Bet kadangi ten vaikščiojo du žmonės, taip kraupu tikrai nebuvo. Bent Klastuolei.
 - Man sekasi tikrai gerai. Šokiuose prisivijau kitas merginas, kurios lankė nuo to laiko, kai išmoko vaikščioti. Taigi dabar esam kaip ir lygios. O tau kaip sekasi? - šyptelėjo ketvirtakursė. Pro šalį piktai praskrido pelėda. Toks jausmas, kad oras specialiai atšalo ir sustingo būtent tą vakarą. Juodaplaukė suvirpėjo šuorui įsisukus aplink.
 - Kai toks šaltis, mažiausiai man norisi bėgioti, - linksmai pasakė Klastuolė. Bet visgi jai tikrai buvo šalta, kad ji ir demonė. Taigi gyveno visą laiką žmogaus pavidalu, net jei ir turėjo kitokias privilegijas. Sustojusi mergina paėmė į delną Johnny antrą ranką ir tylėdama pažvelgė į akis.
 - A... aš jaučiu, kad kažkas netaip. Tiesiog... nujaučiu, kad kažkas ne taip, - ji prikando lūpą ir nuleido akis žemyn bei po akimirkos jas pakėlė. - T... tu nesi žmogus, ar ne?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 28, 2015, 05:56:36 pm
Johnny atidžiai susidomėjęs klausėsi draugės. Iš jos kalbos galėjai suprast jog ji didžiuojasi savimi, yra laiminga. Kadangi gavo klausimą tai jis privalėjo į jį atsakyt:
- O man nieko naujo. Viskas kaip anksčiau. Tik kol kas į pamokas neinu, - gūžtelėjo petimis juodaplaukis.  Jiedu ėjo vis gilyn ir gilyn. Staiga jiedu sustojo. Mat Jekaterina privertė Johnny sustoti. Jis pajuto kaip ji suėmė jo antrą ranką. Plius pamatė jog Jekaterina į jo akis žiūri. Johnny susivokė jog dabar reikaliukas bus rimtas. Tai reiškė jog ji užduos klausimą. To kurio nekentė ir visiškai netroško atsakyt. Vos užgirdo apie ką draugė suko jis nusuko akis nedrįsdamas pažvelgti jai į akis. Dar akimirką apsvarstė ir nusprendė jog vertėtų iškloti tieą. Tad jis drebančiu  balsu pralemeno:
- Tavo tiesa. Aš esu vilkatas. Tik prašau, nepalik manęs dėl to, kad aš ne žmogus ir neišduok paslapties kurią slepiu nuo visų, - pagaliau išdrįsęs pažvelgti į akis Jekaterinai paprašė Johnny.
((Įsivaizduokite jog čia rašo Johnny ;) ))
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 06:21:04 pm
   Be panikos, Jekaterina, be panikos... viskas bus gerai, kartojo sau mintyse Klastuolė. Tas faktas, kad Johnny yra vilkatas... jeigu jie susipyktų ir jis jai įkąstų, gerai tikrai nesibaigtų. Bet tas prašymas jos nepalikti... juodaplaukę labai nustebino. Ji pasistiebė ir švelnius delnus priglaudė prie jo skruostų.
 - Aš tavęs nepaliksiu. Pažadu, - šiltai pasakė ji. Aišku, reikia ir jai pasakyti tiesą. - Iš tikrųjų, šiek tiek baisu... hm, aš esu... demonė ir tiesiog vilkato įkandimas gali būti mirtinas.
Paskutinius žodžius ji sumurmėjo labai tyliai, bet vis vien Johnny turėjo išgirsti. Ji nuleido akis ir apsikabinusi vaikiną priglaudė galvą prie jo krūtinės. Taip, ne itin tinkama vieta, bet kadangi nei vienam pavojus negrėsė neskaitant to, kad abu buvo pavojingi, viskas buvo gerai. Bent kol Jekaterina buvo su juo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 28, 2015, 06:53:54 pm
Johnny Jekaterinos akyse išvydo jos baimę, sumišimą. Vaikinas jau buvo pasiruošęs pagauti jeigu kartais nualptų. Bet ne jo nuostabai ji kiek įmanoma laikėsi tvirtai. Be to net sugebėjo savo delnais priglaust jo skruostus. Johnny apkabino per liauną Jekaterinos liemenį. Vaikinas apstulbo išgirdęs apie pažadą. Dar jį nustebino, kad jo draugė taip pat ne žmogus. Veikiau demonė. Pagreitėjo širdies ritmas. Jis kuo greičiau alsavo. Be to jis jai pavojingas yra. Vaikinas  glostė merginą. Po to tyliai tarė:
- Niekuomet aš tavęs nepaliksiu. Nors ir kas bebūtų. Nors ir kitaip atrodytum . Tačiau žinokis aš amžinai tave mylėsiu, - tyliai pasakęs jis pirštu kilstelėjo juodaplaukės smakrą ir ją pabučiavo tvirtai įrodydamas jog ji jam rūpi. Tai trūko ilgai...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 28, 2015, 07:06:37 pm
   Jekaterina jautėsi kaip trapiausias porceliano kūrinys Johnny glėbyje. Vėsus vėjas vis norėjo talžyti jos nugarą, bet kol kas tai nebuvo svarbu ir net ne esmė. Svarbiausia, jog jis pasakė, kad ją myli... juodaplaukė be abejo atsakė į bučinį ir rankas uždėjo jam ant pečių vos vos pasistiebusi, nes palyginti su Johnny ji buvo gana žema, nors pagal savo amžių jos ūgis tikrai nebuvo mažas. Toks jausmas, lyg juos dengė nematomas kupolas ir saugojo iš visų pusių. Nuo viso šalčio, viso vėjo ir nemalonių jausmų, liko tik tyki šiluma. Rodos, pačios Jekaterinos kūnas sušilo ir atsipalaidavo. Ironiška, kad dvi viena kitai mirtinos būtybės įsimylėjo...
 - Aš irgi tave mylėsiu, - tyliai sumurmėjo ji, vis dar stovėdama užsimerkusi. - Amžinai...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Noel Nathan Takemi Spalio 29, 2015, 10:00:48 am
Johnny mėgavosi jos bučiniu. Tiksliau jųdviejų. Gi, neveltui meilė visagalė. Meilė viską nugali. Be meilės gyvis - niekas.  Porelė vieną kitą buvo apsikabinusi. Ir bučiavosi. Johnny paglostė Jekaterinai nugarą. Ir atsitraukė. Po to jis rūpestingai paklausė:
- Na, ar jautiesi geriau? - mat vaikinas norėjo jog mylimoji gerai jaustųsi. Jis buvo laimingas, nes turi meilę. Pagaliau jau išgirdo tai ką troško jau nuo nutikimo bendrajame kambaryje. Williams draugei pasiūlė ranką jai:
- Tai einam? Man atrodo norėtum atsigaut, sušilt. Po tos visos velniavos reiktų atsipalaiduot. Grįžtam į pilį? - jis smalsavo. Jis jau spėjo sugalvot kaip jiedu grįš į pilį. Jis nieko nesakydamas ją pastvėrė ant rankų. Ir tyliai sušnabždėjo:
- Pasiruošusi? Jei taip tai juolab geriau jei ne tai klyk kiek gali, - susijuokęs jis sukaupė būtinų galių: ištvermingumo nepaprasto bei velniško greičio. Kiek įsibėgėjęs jis su druge ant rankų skuodė pro mišką šokinėdamas pro tarpeklius, medžių šaknis, balas. Išsisukinėdavo nuo voratinklių, medžio šakų, medžių ir panašiai. Vos išlindę iš miško prieš juos riogsojo kalnas. Tad dar greičiau įsibėgėjęs jis aukštai šoko. Švelniai nutūpęs jis vėl leidosi bėgti. Tuo tarpu danguje buvo labai gražu. Karaliavo žvaigždės, žvaigždynai, bei pilnatis. Buvo labai gražu. Jis skuodė labai greitai. Žiobarai nieko nepastebėtų. Nes labai grietai skriejo porelė. Pagaliau passiekę pilį jie sulėtino tempą ir tyliai prie koledžo durų sustojo, nuleido draugę. Ir tyliai pristatė nusilenkdamas:
- Štai prašom. Kelionė baigta, - tai taręs šelmiškai šypsojos...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Yecatherine Delilah Lutterworth Spalio 29, 2015, 10:08:32 am
 - Geriau nebūna, - sukikenusi atsiliepė Jekaterina ir šyptelėjo. Jausmas toks, lyg dalyvautų pasiutusiame romantiniame veiksmo filme. Viskas tiesiog sukosi ratu, krėtė nesąmones, dangus maišėsi su žeme ir visa kita. Mergina, rodos, įgavo sparnus paimtą ant rankų ir mirktelėjusi jam pranešdama, jog yra pasiruošusi, apsikabino kaklą. Juk bet kas gali nutikti, o dribti žemyn ji tikrai nenorėjo. Na, ji tikrai pasitikėjo Johnny ir žinojo, kad jis jos nenumes. Nieku gyvu, nebent pokštaudamas, bet ir tai tikrai nelekiant tokiu greičiu miške.
   Jausmas, kai leki ant rankų bėgančiam vilkatui, buvo nerealus. Toks net nebūdavo tuomet, kai pati Klastuolė siausdavo medžių viršūnėmis. Visas tas nakties grožis ir visa kita be galo žavėjo juodaplaukę. Ji net nemanė užsimerkti ir praleisti viso vaizdelio, atsiveriančio prieš akis. Juk tai buvo nuostabu.
   Sustojus prie Klastūnyno durų Jekaterina buvo švelniai nuleista ant žemės. Ji sukikenusi padarė reveransą ir šyptelėjo.
 - Dėkui. Einam, - mirktelėjo ji ir pravėrusi duris dingo Klastūnyno kambariuose.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 10:32:22 am
Vis tik, ne vien mokiniai mėgsta klaidžioti po Uždraustąjį mišką, nors tai ir uždrausta. Profesoriai irgi čia pasisvečiuoja, retkarčiais sutikdami kitus mokinius (duodami jiems areštus už vaikštinėjimus šitam miške) arba kitus profesorius.
Šiandien miške klajojo profesorė Kasiopėja Evers, mąstydama, ką gi šiandien ji sutiks šiame miške. Keista, tačiau per visus mokslo ir mokytojavimo metus, ji nė karto nebuvo viena miške - vis ką nors sutikdavo. Žinoma, mokymosi metais užmačiusi profesorių ji sprukdavo kaip akis išdegusi, mat arešto nenorėjo, bet būdama profesore tikrai ne vieną areštą buvo mokiniui paskyrusi už bindzinėjimą šitame miške.
Atsidususi ji prisėdo ant didelės medžio šaknies ir pradėjusi niūniuoti, ėmė žaisti su savo garbanėlėm.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 10:40:53 am
Gabriella palikusi vieną vargšę klastuolę Melody, bėgo pro ašaras nematydama kur bėga, ją kojos tiesiog atnešė prie Uždraustojo miško, tačiau ji visiškai nebuvo pavargusi. Juk vampyrai nepavargsta net bėgdami ištisus kilometrus. Taip bebėgdama ji mąstė apie savo gyvenimą ir kūkčiojo. Staiga ji užkliuvo už kažkokios šaknies, paslydo ir veidu tėškėsi ant šakų, šakelių, samanų ir kitokių žolių. Nors jai ir skaudėjo, niekas taip neplyšo kaip vargšės merginos širdis. Ji tiesiog skilo į tūkstančius mažų dalelių, kurias nupūtė vėjas.
Kai Gabriella pagaliau atsistojo, jos akys buvo raudonos, tušas nutekėjęs, rankos apibraižytos (tikriausiai benėgant tarp medžių), delnais tekėjo kraujas. Mažiausiai ką tikėjosi sutikti šviesiaplaukė, buvo jos geriausia draugė Kasiopėja. Von Sjuard pasislėpė už medžio, tačiau žinojo, kad garbanė tikrai ją išgirdo ir pamatė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 11:23:42 am
Ramiai niūniuodama ir sukdama garbanėles, Kasiopėja žiūrėjo į kiek pašalusią, tačiau neapsniktą (čia jau prisidėjo ir laja) žemę. Tačiau, Uždraustasis miškas yra uždraustas, tad nenuostabu, kad čia vaikšto visi. Kur jau kur, bet čia ramybės nesurasi.
Išgirdusi šlumštelėjimą ir bėgimą, Kasiopėja greitai pašoko, dairydamasi kur bėgti. Tokia žema būdama toli nenubėgs, bet gal lūšim pasivertus šakom nušuoliuoti? Atpažinusi šviesią galvą, kuri akimirksniu dingo, o dar išgirdusi kūkčiojimą, Kasiopėja sunerimo.
Kažkas ne taip.
-Gabriella?-ji tyliai pakvietė draugę, ieškodama jos aplinkui. Rudaakė pasikasė panižusį pusmėnulio formos apgamą po kairiąja akimi ir apsižvalgė, ieškodama iš kir sklinda garsas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 11:34:05 am
Gabriella greitai nusivalė ašarą, bet paliko kraujo dėmes ant savo veido, nes delnas net nesiruošė nustoti kraujuoti. Mergina šiek tiek išsigando - niekada nebuvo taip, kad kraujas nenustotų tekėjęs. Profesorė kita ranka ne nusivalė kraują, bet jį tik dar labiau paskleidė po veidą ir sumaišė su žemėmis. Dabar ji tikrai atrodė tragiškai ir nenorėjo, kad ją tokią kas nors pamatytų.
- Kasiopėja, neik, - atsakė ji, suspausdama kumštį ir taip nulašindama dar kelis kraujo lašus ant žemės.
Šviesiaplaukė atsisėdo ant žemės ir atsirėmė į medį. Rankomis susiėmė už galvos ir tiesiog verkė, niekaip negalėdama nustoti. Regis, visa laimė, kuri buvo prieš keletą savaičių, dingo ir liko tik tuštuma jos širdyje, liūdesys ir pastovus nerimas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 12:00:54 pm
Sunerimusi Kasiopėja vėl atsisėdo ant šaknies, vos pati neišsitiesdama ant žemės. Atsidususi ji prisitraukė prie savęs kelius ir paslėpė veidą juose. Kaip ir Gabriella prašė, Kasiopėja link jos nėjo. Tačiau vis tiek buvo šalia.
-Gabriella,-tyliai kreipėsi Kasiopėja žvelgdama ten, iš kur sklinda garsas.-Ar tau viskas gerai?-ji paklausė po to vožtelėdama delnu sau per kaktą. Žinoma, kad ne. Jai tikrai kažkas negerai. Jeigu jai būtų gerai, tai kokio velnio ji verkia?-Turiu omeny.. kas nutiko?-ji pasitaisė vis dar žvelgdama į tą pusę savo tamsiomis akimis.-Tu juk žinai, kad gali man išsipasakoti, ar ne?
Kasiopėja kiek patrūkčiodama įkvėpė, pati stengdamasi bepravirkti. Žiūrint, na, labiau klausant, kaip verkia jos geriausia draugė, Kasiopėjai pačiai kilo noras žliumbti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 12:09:11 pm
- Ne, negerai, - kaip kirviu nukirto Gabriella ir padėjo smakrą ant kelių. - Niekas negerai... Ką tik prieš mano akis mirė du mokiniai, o aš nesugebėjau jų išgelbėti.
Žinoma, profesorė verkė ne tik dėl to, bet visiškai nenorėjo niekam pasakoti daugiau apie savo vidų ir kitas problemas, kurios ją užgriuvo kaip kokia sniego griūtis.
Iš kažkur ant jos kruvino piršto nusileido juodas drugelis ir Gabriella menkai šyptelėjo. Kelias minutes patylėjusi, mergina nusprendė išlįsti iš už medžio ir nebekankinti draugės laukimu, jei jau jai bloga nuotaika, tai nereikia jos gadinti ir kitiems.
Gabriella von Sjuard atsistojo, iškišo savo galvą ir pažiūrėjo į Kasiopėją nubėgusiu tušu "papuoštomis" akimis. Apskritai, devyniolikmetė atrodė tragiškai - plaukai suvelti, odinė striukė suplyšusi, sudraskyta, veidas kruvinas, iš delnų bėga kraujas...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 12:21:07 pm
Atsidususi Kasiopėja mintyse peikė save, kam paklausė ar Gabriellai viskas gerai. Atsakymas ir taip buvo aiškus.
-Tokia ta lemtis, to nepakeisi,-ji tyliai pasakė, stebėdama tą medį už kurio, jos spėjimais, slėpėsi draugė. Galiausiai jai išlindus, profesorė net aiktelėjo - tokios suniokotos draugės dar nebuvo mačiusi.-Gabriella,-tyliai atsidususi ji ir lėtai priėjusi apkabino draugę, nesirūpindama nei dėl kraujo žymių, kurios gali likti ant jos pilko paltuko, nei dėl pačios savęs. Prisiglaudusi ji raminamai glostė Gabriellai petį, tačiau juto, kad šviesiaplaukė ne viską sako.-Nagi, Gabriella. Jaučiu, kad dar kažkas nutiko,-garbanė švelniai, nespausdama kalbėjo, retkarčiais pasūpuodama draugę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 12:31:32 pm
Nors Gabriella viską girdėjo, tačiau nieko nesakė, tik tylėjo ir galvojo. Kojomis padarė nedidelę duobutę, stebėjo, kaip ant jos piršto tupi drugelis ir švelniai kutena jos odą.
Von Sjuard priėjo prie draugės, ją apkabino ir dar kartą apsipylė ašaromis. Jos nevaldomai tekėjo jos skruostais žemyn, palikdamos sūrius upelius ant jos žandų. Tokia trapi ir pažeidžiama ji dar niekada nebuvo. Rodos, pasaulis jai slydo iš po kojų, dužo į mažas atsiminimų šukeles ir paskendo niūriame liūdesio ežere. Gyveni, žmogus, laiku neįvertini gyvenimo teikiamų dovanų, o tik kažko netekęs, supranti, kaip buvo tau gera. O dabar, kai nieko negrąžinsi atgal, gailiesi dėl to, ko nedarei tinkamai...
- Viskas gerai, - tai buvo didžiausias Gabriellos melas, ir jos žodžius greitai sugėrė miško ošimas. - Blogio tiek daug, kad net... Nežinau, kuo pradėt... - Šviesiaplaukė dar sykį nesuvaldė skruostu nuriedėjusios ašaros.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 12:46:56 pm
Kasiopėja šiaip ne taip nusivedė Gabriellą prie medžio šaknies ir pasodinusi ją ten, atsisėdo pati. Švelniai apkabinusi draugė per petį, ji leido šviesiaplaukei padėti galvą ant garbanės peties. Raminamai glostydama jos ranką, Kasiopėja sunerimusi žiūrėjo į tolį.
-Viskas bus gerai,-ramino draugę Kasiopėja, šiai vėl pradėjus verkti. Tyliai ir ramiai kuždėdama raminamus žodžius rudakė lingavo pirmyn atgal, sūpuodama šviesiaplaukę ir tikėdamasi, kad ši bent šiek tiek nusiramins.-Pradėk nuo pradžių, Išsipasakojus bus lengviau,-Kesė tyliai pasakė, nenorėdama per daug garsiai šnekėti ar daryti staigių judesių, nes ką gali žinoti, gal Gabriellą tai dar labiau išgąsdins. Kita ranka glostydama draugės plaukus, Kasiopėja tyliai atsiduso.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 04:44:26 pm
Gabriella buvo nuvesta ir pasodinta, nes pati būtų vargiai paėjusi pati, ji buvo netekusi daug jėgų. Merginos sąmonė buvo neaiški, ji net pati negalėjo suprasti savo minčių, jausmų ir visko, kas vyksta aplink ją. Šviesiaplaukė nebesuprato, kur yra, nebepažino savo geriausios draugės.
- Kas tu? - lyg lietus iš giedro dangaus, pasigirdo klausimas. - Atsakyk. KAS TU? - pirmą žodį jį iššnypštė, kitus vos ne išspiegė, tačiau tai nebuvo jos balsas.
Gabriella užsimerkė, o atsimerkus, jos akys buvo juodos. Po dar vieno mirksnio merginos žvilgsnis vėl buvo žalias kaip visad.
- Aš nežinau nuo ko pradėt, Kese... - lyg niekur nieko atsakė mergina ir vėl apsipylė ašaromis. Ji prisiglaudė prie savo geriausios draugės ir padėjo galvą jai ant peties. Pasidarė geriau, bet dabar Gabriella nebesuprato, kas darosi, ant jos delno kaip niekad stipriai pradėjo šviesti auksinis žaibas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 06:16:26 pm
Kaip mat pašokusi ir pati apsiašarojusi, Kasiopėja perbėgo akimis per laukymę, ieškodama vietos pasislėpti. Atsidususi ji vėl atsisuko į Gabriellą, kažin ko pasiutusią ir spoksančią į ją juodomis akimis.
-Kasiopėja,-baimingai cyptelėjo garbanė, jau pasiruošusi nešti kudašių vos tik Gabriella dar padarys ką nors keisto. Nors pats keisčiausias ir šiurpiausias dalykas jau buvo įvykęs - Gabriella suriko nesavu balsu. Galiausiai jos akys vėl ėmė žaliuoti - Kasiopėja, atpažinusi tą žalią spalvą jos akyse, lėtai vėl prisiartino prie Gabriellos ir ramiai atsisėdusi vėl glostė jos plaukus. Jos oda vis dar buvo pasišiaušusi, o akys vis dar lakstė nuo vieno medžio link kito, tarsi ieškotų ko nors, kas būtų galėjęs draugę užkeikti.-Gal pradėk nuo to, kas čia ką tik buvo?-ji tyliai pasiūlė, vis dar stengdamasi nuraminti šįkart savo draugę ir pačią save.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 07:16:10 pm
- Mm, Kasiopėja, užsirašysiu kur nors, - iššnypštė juodaakė Gabriella.
Profesorė suraukė antakius - kažkodėl jos bijojo net jos geriausia draugė. Von Sjuard nesuprato, kas ką tik įvyko, bet sėdėjo neišsiduodama, tik jos akys parodė, kad ir pati šviesiaplaukė kiek išsigandusi ir pasimetusi.
- O kas ką tik buvo? - paklausė ji. - Jei tu apie tą įvykį prie ežero... Tai pas mane atbėgo Melody ir pasakė, kad ją sekčiau. Ten buvo Daniel iš Klastūnyno ir varniukė... Nepamenu jos vardo, nelabai lankė pamokų. Jie gulėjo... apvyti vijoklių, sušalę, kraujas buvo visur, o paskui kai ėjau jų apžiūrėti, atsivėrė žemė ir juos vijokliai nusitempė į požemius...
Gabriella atsiduso ir susiėmė už galvos, ją dar labiau ištepliodama krauju, nors jai tai ir nerūpėjo.
Staiga iš jos kūno išsiveržė juodas šešėlis, atsisveikino su Kasiopėja, prisistatęs Leilos vardu ir nuskriejo kažkur į dangų. Šviesiaplaukė nualpo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 07:37:00 pm
Kasiopėja kiek suvirpėjo jau norėdama prieštarauti, kad ne apie tai ji klausė, tačiau nusprendė nepertraukinėti draugės ir išklausyti ją iki galo.
-Na matai...-pradėjo ji, bet buvo nutraukta, kai iš Gabriellos kūno išsiveržė kažkoks padaras. Tas juodas šešėlis prisistatė kaip Leila, kuri anot Gabriellos mirė, ir atsisveikinęs su Kasiopėja nulėkė kažkur aukštyn. Pajutusi, kaip draugė sukniumba, garbanė žiūrėjo į Gabriellą, be sąmonės gulinčią jos glėbyje. Paplekšnojusi žandus, Kasiopėja atsiduso. -Neversk manęs to daryti, Gabriella,-suniurzgė ji, vis dar purtydama šviesiaplaukės kūną.-Ugh, tu man neduodi kito pasirinkimo,-ji supurkštė, šalia esantį kankorėžį pavertusi stikline ir pripildžiusi ją išburto labai smardaus skysčio. Pakišusi stiklinę draugei panosei, Kasiopėja palaikė kelias minutes ir atitraukė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 09:48:54 pm
Gabriella von Sjuard sukosi šokių aikštelėje kartu su Sorenu, mergina buvo prisiglaudusi prie vyro taip, kad galėjo justi jo kvepalų kvapą, juto jo tvirtumą, tačiau per tą geležinę sieną ji juto ir šilumą, ir meilę...
Gabriella nusišypsojo.
Staiga ant jos suknelės užšoko vilkas ar kažkoks į jį panašus padaras ir iššiepė savo nasrus. Šviesiaplaukė pradėjo bėgti nuo gyvūno, tačiau užkliuvo už ne vietoje atsiradusio akmenuko ir pradėjo kristi. Ji krito per debesis, per žvaigždes, paskui ir per medžių šakas, kol galiausiai nusileido ant itin keistą kvapą turinčių samanų.
Profesorė suraukė antakius ir atsimerkė. Pasirodo, kvapas ne samanų, tačiau kažkokio keisto ir labai labai blogą kvapą turinčio viralo.
- Kas... Ką tik nutiko? - susiėmusi už galvos paklausė Gabriella ir pamatė ant savo rankos kraują, pajuto skausmą delne ir pasibjaurėjo savimi.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 10:25:57 pm
Kasiopėja net lengviau atsikvėpė, Gabriellai pabudus. Greitai pradanginusi skystį, ji padėjo draugei atsisėsti, leisdamai jai atsiremti į ją.
-Kažkoks juodas šešėlis tiesiog išsiveržė iš tavęs. Jis atsisveikino su manimi, sakė, kad jis yra Leila, ir nuskrido kažkur ten,-tyliai kiek drebačiu balsu pasakojo Kasipėja, virpančiu pirštu parodydama į dangų.-Ir tada tu nualpai,-ji pridūrą, ramiai sudėdama rankas, ir stengdamasi labai š tos baimės nedrebėti, bet sekėsi ne kaip. Atsidususi ji pažvelgė į dangų, bet nepamačiusi to juodo padaro, kiek ramiau atsiduso ir vėl atsisuko į šviesiaplaukę.-Kaip tu? Gal ko nors reikia?-garbanė švelniai paklausė Gabriellos, vis dar laikydama ją, bijodama kad ši nenuleiptų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 10:36:33 pm
Gabriella keistai pažvelgė į Kasiopėją ir kilstelėjo antakį.
- Leila... Tai štai, koks jos vardas, - lyg pamačiusi vaiduoklį atsakė ji ir jos veidas pasidarė dar baltesnis, nei būna visuomet. Gal netgi baltesnis už sniegą.
Profesorė nuo veido nusibraukė šviesių plaukų sruogelę ir atsiduso. Regis, dabar mergina užmiršo visas problemas ir nerimą, liūdesį, tačiau dabar ji jautėsi nesaugi, netvirta ir dar labiau pažeidžiama. Ji apsikabino Kasiopėją, jos skruostu nuriedėjo ašara. Ne iš liūdesio, bet iš nuolatinės baimės. Ne tik šiandien, bet pastaruoju metu šviesiaplaukė gyveno didelėje nesibaigiančioje baimėje. Buvo užpulta demono, įkalinta kažkokiame narve, susižalojo su stiklo šukėmis, dabar regėjo dviejų mokinių mirtis... Visko buvo tiesiog per daug.
- Reikia, bet nemanau, kad gali man padėti... - žinoma, mergina kalbėjo apie kraują. Jos akys nusidažė auksinėmis kibirkštėlėmis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 10:47:28 pm
Kasiopėja, pati to nejusdama, pasipurtė.
-Aha. Įdomi mergaitė buvo, pamenu ir pas mane užėjusi buvo. Kažką ten minėjo, ar tik ne ji sakė, kad yra kažkokia piktoji dvasia, ne dvasia, žodžiu, kažkas pikto,-galiausiai kiek plačiau prakalbo ji, papurtydama savo garbanas. Kiek susigūžusi, mat pasidarė tikrai šaltoka, Kasipėja žiūrėjo į atsistojančią kolegą.-Padėsiu, kuo galėsiu,-ji ramiai tarė, tačiau pastebėjusi auksines akis, sumišusi apsižvalgė.-O, na... taip, žinoma,-ji atsidususi nusivyniojo šaliką.-Tik prašyčiau, gyventi dar noriu ir, jeigu įmanoma, palik mane žmogumi, ką? Ačiū,-ji tik nusišypsojo, surinkdama visas garbanas į vieną pusę. Dėl draugės padarytų bet ką.-Gali kąst,-Kasiopėja tarstelėjo, palenkdama kaklą į šoną.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 19, 2015, 10:54:33 pm
- Tikrai nebloga. Buvau sutikus ją kelis kartus koridoriuose, mačiau per pusryčius, gal prie ežero kada... Teko su ja pakalbėti. Kažkokia užsisklendus savyje, regis, draugų nelabai turėjo. Bet pastebėjau, kad buvo protinga. Tikrai ne per klaidą pateko į Varno nagą.
Gabriella šyptelėjo prisiminusi mergaitę, bet nuliūdo, pagalvojusi, kad daugiau jos nebeteks regėti, nebeteks išgirsti jos balso ir pakalbėti.
- O būtų išaugusi įdomiu žmogumi... - pridūrė ji ir atsiduso.
Gabriella atsistojo, nusivalė kraują nuo rankų, nors kaip ji atrodė, pataisyti išvaizdos nebebuvo įmanoma.
- Tu gal juokauji?! - paklausė ji. - Gal nori būt lavonu? Tu žinai, kaip tai rizikinga?
Vis dėlto, alkis buvo didesnis. Šviesiaplaukė priėjo prie draugės, uždėjo rankas jai ant kaklo ir prie jo priglaudė lūpas. Seniai ji maitinosi žmogaus krauju, jau beveik buvo pamiršusi, koks tobulas jo skonis. Neišgėrus per daug kraujo, vampyrė lėtai atsitraukė, nusivalė kraują ir šyptelėjo.
- Ačiū, Kese, žinau, kad skaudėjo...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 19, 2015, 11:13:16 pm
-Tai aš ir nesakau, kad bloga,-ji pavartė akis, kiek pavaldama kraują nuo paltuko.-Tiesiog pasakoju. Asmenybė jos tikrai gera, bet va, kažkas ten su juodąja magija susiję,-ji net pasipurtė prisiminusi, kaip Leila išdaužė langą pentagramos forma Kasiopėjos kabinete. Mergina lėtai pakėlė akis į draugę.-Aš žinau, kad tai rizikinga. Bet taip pat žinau, kad tu mano geriausia draugė, o dėl tavęs padaryčiau bet ką,-ji nuoširdžiai nusiypsojo Gabriellai.-Nagi, eikš.
Vis tik, procedūra buvo kiek skausmingesnė nei Kasiopėja tikėjosi. Stryktelėjusi, kai pajuto kandimą į kaklą, garbanė jutosi vis silpniau ir silpniau po kiekvieno vampyrės gurkšnio. Kiek svaigstančia galva, ji net nepajuto, kai Gabriella atsitraukė.
-Viskas gerai, Gabriella. Aš iškęsiu,-ji silpnai nusišypsojo, jausdama kaip kraujas iš kaklo teka srovele žemyn.-Klausyk, o aš nevirsiu vampyre?-ji paklausė apspangusiomis akimis spoksodama į Gabriellą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 20, 2015, 12:16:34 am
- Nu. Tai aš irgi nesakiau, kad bloga, - nesuprato Gabriella ir nusijuokė. - Aha, žinau, ji man pasakojo kažkada apie savo tą juodąją magiją. Nes žinai... Aš apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, ji norėjo kažkur tą magiją paslėpti, atsikratyti ir panašiai. Bet aš negalėjau jai padėti...
Gabriella vėl atsiduso.
- Atsiprašau, kad išpurvinau tavo paltą, nieko tinkamai nesugebu padaryt. Per mane vienos bėdos... - vėl pradėjo Gabriella.
Pasimaitinusi, šviesiaplaukė iš karto atgavo jėgas ir pasijuto geriau, tačiau jėgas prarado Kasiopėja. Gabriella pasodino draugę netoli medžio ir pažiūrėjo jai į akis.
- Neatitrauk nuo manęs žvilgsnio, noriu kai ką pabandyti, ko dar niekada nesu dariusi, - paprašė mergina.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2015, 12:26:09 am
-Oi ne, čia tik paltas, atsiplaus...-sukikeno Kasiopėja, markstydamasi ir stengdamasi išlaikyti jėgų kontaktą.-Tau geriau?-ji pasiteiravo, turėdama omenyje maitinimąsi. Nusišypsojusi ji kiek susvyravo, tačiau išlaikiusi pusiausvyrą, nevykusiai nusijuokė. Atsirėmusi į medį, prie kurio buvo pasodinta, Garbanė kiek mieguistu žvilgsniu pažvelgė į draugę.
-Ką ruošies daryti?-smalsiai paklausė ji, leidusi savo galvai nusvirti į šoną. Silpnai nusišypsojusi, ji kelis kartus pamirksėjo.-Na geraaaai...-įtartinai nutęsė ji, stengdamasi žiūrėt į draugę, tačiau paukšteliai už nugaros taip viliojo, kad Kasiopėja nesusilaikė nepažvelgusi į juos.-Uuuups, susikirtau... Nu dar kartelį,-šįkart mergina net prisimerkusi žiūrėjo į draugę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 20, 2015, 12:49:43 am
- Regis, - atsakė Gabriella, atsidūsdama. - Na, noriu pabandyt šiokias tokias vampyriškas galias, sugebėjimus ir privalumus, - sukikeno ji, atmesdama plaukus ant pečių.
Gabriella įdėmiau pažiūrėjo į Kasiopėją, prieš pradedama.
- Kaip tu jautiesi? Atrodai nekaip... Gal per daug atsigėrus būsiu.. Svaigsta galva? Bloga? Šalta?
Von Sjuard palietė draugės ranką, bet ši, palyginus su jos, buvo tarsi lava.
- Na, neturėtų būti labai blogai, gal dar kelias minutes palaukiam, kol atgausi visas jėgas ir tavo kūnas susitvarkys su kraujo trūkumu. Geriau papasakok man, kaip tau sekasi? - Profesorė šnekėjo lyg nieko prieš dešimt minučių nebuvo nutikę. Jei ne kraujo žymės ant merginos veido ir rankų, galėtum pagalvoti, kad nieko neįvyko.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 20, 2015, 12:58:27 am
-Aaaa, matai kaip,-nutęsė mergina, pamažu jausdama kaip sukimasis mažėja.-Jaučiuosi kaip girta. Man sekasi geraaaai. O tau?,-ji suvapėjo, tyliai atsidusdama.-Tikiuosi pagirių nebus,-nusijuokė Kasiopėja, bandydama sumažinti įtampą. Laikui bėgant Kasiopėjos savijauta gerėjo ir ši, visai ne už ilgo, jautėsi visai neprastai. Atsitokėjusi ji tik papurtė galvą, bandydama išmušti tą mažytį svaigulį iš jos.-Kitą kartą kai gersi rš manęs kraują, pranešk kad pasiruoščiau ko nors. Vandens dar ko,-garbanė pakėlė galvą ir nusišypsojo.-Dabar jau gerai. Galim pradėti.
Atsirėmusi į medį, Kasiopėja žiūrėjo į Gabriellą iš paskutiniųjų stengdamasi nekreipti dėmesio į blogumo jausmą, vis dar užsilikusį kažkur viduje.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 25, 2015, 09:53:44 pm
- Nemeluok man, - sumurmėjo Gabriella, nusivalydama dulkes nuo drabužių. - Man sekasi... Nekaip. Tikrai nekaip. Bet viskas gerai.
Profesorė kalbėjo tyliai, ramiai ir tikslingai. Tarsi slapta būtų sumąsčiusi kažką blogo. Vampyrė įsižiūrėjo į Kasiopėjos akis, ramiai ir lygiai kvėpuodama. "Trys, du, vienas... šviesiaplaukė iškvėpė orą pro burną ir nemirksėdama tarė:
- Dabar nueik prie štai to medžio ir nulaužus šakelę ateik pas mane.
Gabriella žiūrėjo, kaip į tai reaguos Kasiopėja. Teoriškai, garbanė turėjo klusniai nueiti prie nurodyto medžio ir nulaužti šakelę. Grįžusi turėjo duoti Gabriellai ir viską pamiršti, tarsi nieko nebūtų buvę. Bet ką gali žinoti - gal jai nepavyko užkerėti..? Gabriella atsiduso ir atsirėmė į medį, laukdama Kasiopėjos reakcijos.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 25, 2015, 11:25:35 pm
-Gabriella? Ką tu...-Kasiopėja net nespėjo pabaigti sakinio, kai pajuto kažką keisto galvoje. Kiek papurčiusi galvą, profesorė susiraukė. Jausmas visisškai nenorėjo trauktis. Įsižiūrėjusi į Gabriellos akis, Kasiopėja pasijuto, tarsi būtų hipnotizuojama.
Tas jausmas buvo įkyrus, tarsi smegeninėje būtų atsiradusi šluotelė, nuvijusi visa, kas turėjo padėti jai pačiai priimti savus sprendimus. Blankiai spoksodama į draugę, Kasiopėja suglumusi porą kartų pamirksėjo, tarsi Gabriella būtų naujosios jos smegenys. Jai paliepus, Kesė kllusniai nutipenusi prie medžio, rudakė nuskabė šakelę ir nuėjusi atgal ištiesė Gabriellai. Šiai paėmus garbanė stovėjo kaip kuolu perverta, yatsi laukdama tolesnių nurodymų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Gruodžio 26, 2015, 12:10:16 am
- Taip, taip, Kesyt, - Gabriella išsišiepė tarsi koks Češyro katinas ir sunėrė pirštus.
Toliau ji stebėjo, kaip keičiasi Kasiopėjos akys, veiksmai, veidas, kūno kalba, per kitas dvi minutes ji tyrinėjo savo draugę, ieškodama ko nors neįprasto ir bandydama suprasti savo galias. Kartais ji linktelėdavo galva, kartais suraukdavo antakius, ko nors nesupratusi. Kai gavo šakelę, mergina ją numetė ant žemės - vistiek ji buvo niekam nereikalinga - ir pakėlė akis į draugę. Uždėjusi jai ranką ant peties, šviesiaplaukė ramiai ištarė:
- Dabar pamiršk, kas įvyko prieš kelias minutes. Mes sėdėjome miške ir kalbėjomės apie profesoriavimą Hogvartse. Paskui man reikėjo grįžti į pilį ir aš išėjau.
Gabriella šviesos greičiu dingo iš miško, palikdama Kasiopėją jame vieną ir pakeisdama jos atmintį visiškai kitais atsiminimais. Tarsi nieko nebūtų įvykę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kasiopėja Evers Gruodžio 26, 2015, 12:38:39 am
Klusniai palinkčiojusi Kasiopėja net nepastebėjo, kaip liko vienui viena miške. Atsitokėjusi ji pamirksėjo, purtydama garbanotą galvą. Jos pojūčiai grįžo, o kartu su jais - ir galvos svaigulys, kuriuo Kasiopėja taip stengėsi atsikratyti. Atsidususi ji tik gūžtelėjo pečiais - akivaizdu, profesorė Evers  nieko neprisiminė. Jos galvoje scenarijus buvo kiek kitoks, nei iš tikrųjų vyko.
Tyliai niūniuodama bitutę pilkąją, profesorė po, jos manymu, ilgų kalbų apie mokytojavimą, brovėsi per šakas kelią atgal į pilį, nesuprasdama iš kur kraujas ir purvas ant jos palto, ir kodėl ji jaučia kažką bėgant jos kaklu. Vos negaudama iš šakos per veidelį, Kasiopėja sukikeno, po ja pralysdama ir keliaudama tolyn.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 31, 2016, 10:50:01 pm
Edgar ir jo namų darbų kolega po pamokų, jau temstant, žengė į uždraustąjį mišką, ieškoti Kalnų Niberijos. Grifiukas kiek nejaukiai jautėsi turėdamas atlikti užduotį kartu su klastuoliu, bet tuo pačiu metu ir manė, jog gal galima su klastuoliais rasti bendrą.
-Kuo Tu vardu? - nusprendė susipažinti su savo partneriu pirmakursis kiek dairydamasis į aplinkui juos supančius medžius. Einant vis gilyn į mišką juodaplaukio veidas vis rimtėjo, nes darėsi nejauku kai aplink nė gyvos dvasios išskyrus, papūstų vėjo, lapų šnabždesys ir jo bei bendražygio duslūs žingsniai. Kai Edgaras suprato, jog jis nebežino ar vaikšto ratais ar ne, stabtelėjo ir šnibždančiu balsu paklausė savo kelionės draugo: - Ar mes ratais čia vaikštome ar kur esame? Kad tiek laiko eidami dar vis neradome tos Niberijos?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morishige Sausio 31, 2016, 11:13:32 pm
Dio ėjo šalia savo bendrakursio, rankos sukištos į plačias tamsaus apsiausto kišenes. Visą kelią jis tylėjo, nes tiesą sakant blondinas manė, jog yra pranašesnis už kitą vaikinuką, nors anas ir buvo gana auštesnis.

-Aš Dio,- jis sumurmėjo, trumpai ir aiškiai, kai po kažkiek laiko tas grifiukas pagaliau prakalbo.- Tu?- po kelių sekundžių klastuolis susivokė paklausti atgal, nors ir tai buvo visiškai jam nenaudinga.
-Jeigu kas nors mus užpultų, galėčiau laisvai pasislėpti už jo, - pagalvojo Dio ir nejučia šyptelėjo ir pasitaisė savo akinius, idant paslėptų tą šypseną. Nelaimei, jos net nereikėjo slėpti, nes vos tik grifiukas užsiminė apie vaikščiojimą ratais, klastuolio akys nerimastingai išsiplėtė ir jis nejučia žengė artyn prie kito berniuko.
-N-nežinau. Matyt reikėtų eiti kita kryptim,- Dio pasiūlė šiek tiek drebančiu balsu, bet tai buvo beveik nepastebima.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Edgar Jeffter Sausio 31, 2016, 11:32:22 pm
- Mano vardas Edgar'as - atsakė žaliaakis berniukas pasiteiravus klastuoliui jo vardo.
Grifų Gūžtos jaunąjį atstovą dar labiau sukaustė nerimas, kai jo kolega taip pat nežinojo kur jie randasi. Pajutęs berniuką arčiau būtent to momentu, nors visą kelią jis ėjo atokiau nuo Edgar'o, norėjo jį padrąsinti, nes jie juk turi amuletus ir kelią namo tikrai ras, tik pirma reikia rasti tą augalą, kurį būtina parsinešti kartu su savimi, tačiau nusprendė to nedaryti, žinant klastuolių savybes jie tikrai tą neigs ir tai gali sukelti dar daugiau nemalonumų ar paniką.
- Rio, kaip Tu manai? Ar negalėtų Kalnų Niberija slėptis po samanomis esančiomis ant medžių kamienų,- tiesdamas ranką. į priešais moksleivius baugiai siūbuojančius tris medžius, paklausė žaliaakis savo naujojo bičiulio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morishige Sausio 31, 2016, 11:58:27 pm
Dio smarkiau susisupo į savo apsiaustą ir po kelių momentų išsitraukė savo burtų lazdelę. Kadangi kerėjimas buvo jo pats mėgstamiausias dalykas, berniukas norėjo parodyti, jog kažką sugeba. Na, ir dar jam patiko pasipuikuoti.
- Lumos,- klastuolis tyliai tarė ir jo lazdelės galiukas sužibo lengva, melsva šviesa.
 -Kai skaičiau vadovėlį, lyg ir užmačiau jog tie augalai mėgsta paunksmę,- tarė jis Edgar'ui, balsas šiek tiek jau gyvesnis. Rodos, jog netgi jo akys pasidarė kiek ryškesnės; vis dėlto, klastuoliui patiko bendrauti su bendraamžiu, netgi jei jis buvo grifiukas. Blondinas net pasijautė kiek ramiau. Žinoma, jis niekad to nepripažins.
-Nagi, eik ir pažiūrėk. Aš pašviesiu.- Dio sukomandavo tamsiaplaukiui ir tarsi pabrėždamas savo žodžius, sekundei nukreipė švytinčią lazdelę jam į veidą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 01, 2016, 12:25:15 am
Edgar'as nustebo, kad jo bendrakursis klastuolis jau moka šiokius tokius kerus. Ir nuostaba kupinu balsu paklausė: - Kur spėjai išmokti šio triuko?. Vienuolikmetį stebino ir bendraamžio knygų skaitymas Nemaniau, kad klastuoliai pernelyg linkę mokytis pagalvojo jaunasis grifas. Jam gavus nurodymą iš Dio juodaplaukis užsidengė akis nuo spiginančios šviesos tiesiai jam į akis ir tvirtu balsu atsakė: - Gerai, gerai. Tik nebūtina man spiginti į akis. Šviesk link to viduryje stovinčio medžio.
Einant berniukams link tikslo iš po jų kojų sklido čaižus lūžtančių, nukritusių nuo medžių, šakelių garsas. Priėjus prie didelio miško galiūno, grifiukas mikliai pradėjo raustis po apsamanojusiu kamienu. Ir staiga: - Bingo!, - sušuko jis ir atsisuko su didele šypsena veide į savo draugą iš klastunyno, rodydamas rankoje Kalnų Niberiją iškastą taip, kaip ir prašė profesorė su visomis šaknimis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morishige Vasario 01, 2016, 01:01:49 am
Klastuolis pirmą kartą kitam matant atvirai, netgi šiek tiek tingiai išsišiepė, visiškai nesistengdamas nuslėpti to, jog Edgar'o nuostaba jam sukėlė šiltą jausmą krūtinėje, kurį jis galėjo pavadinti išdidumu.
-Ką tu manei klastuoliai veikia?- Dio kilstelėjo savo tankius antakius ir nežymiai užrietė nosį. -Juk ne veltui mes mokyklos taurę laimėjome keturis metus iš eilės,- jis pamosavo lazdele ir tuomet staiga šviesa dingo. Po trumpos sekundės laukimo berniukas vėl ją įžiebė murmtelėjęs burtažodį ir nukreipė ją medžio link. Dio net nesistengė nuslėpti švelnaus pasibjaurėjimo, kai Edgar'as ėmė raustis ir ieškoti augalo, tačiau vis vien smalsiai žvelgė jam įkandin ir nekantravo sužinoti, ar šis kažką atras.
-Na, šaunu. Bet dabar tu visas murzinas,- Dio kritiškai nužvelgė kitą ir jo laikomą Kalnų Niberiją. Klastuolis prinešė savo lazdelę arčiau augalo ir įdėmiai ėmė tyrinėti jį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Edgar Jeffter Vasario 01, 2016, 01:24:29 am
- Taip, murzinas. O ką norėjai geriau iš vis neatlikti pavesto darbo?,- kiek pyktelėjęs grifiukas atrėžė Dio. Blogos nuotaikos pauzelė ilgai netruko ir su veide atsiradusia šelmiška šypsena bei kažkodėl apimtas drąsos jausmo, nors aplinkui buvo labai tamsu ir nyku Edgar'as ryžtingai paskelbė: - Metas grįžti į pilį, jau ir taip per ilgai užsibuvom!. Išsitraukė iš savo juodo apsiauto kišenės amuletą, jį patrynė savo juodomis it žemė, nuo kasimo, rankomis ir iš amuleto nusitiesė ilgas siūlas vedantis pilies link. Sekdami siūlą vaikinukai šiaip ne taip parsibeldė į Hogvartso pilį. Grifiukas iš begalinio džiaugsmo išpūtęs savo akis dėl pasisekusio žygio pažvelgė į savo partnerį ir ištiesė jam savo purviną ranką sakydamas: - Pukiai padirbėjome, Rio. Ryt pristatysime Niberiją profesorei. Ateityje turėtų būti lengviau, jei vėl teks dirbti išvien,- po to juodaplaukis greitai papustė padus į savo koledžo kambarį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Keitlin Gilbert Vasario 01, 2016, 06:18:09 pm
Keitlin su Cissy išėjo ieškoti kalnų Niberijos.

Staiga Keitlin sugalvojo kaip greičiau surasta kalnų Niberiją. Cissy nuėjo į kairę, o Keitlin į dešinę. Staiga Keitlin pamatė kažką panašaus į kalnų Niberija.
-Cissy! Radau tą prakeiktą augalą! Cissy! Ar girdi mane?- bet niekas neatsiliepė. Keitlin suprato, kad jos draugė jau toli nuėjusi. Keitlin bėgo per visą mišką ir šaukė:
-Cissy! Kur tu! Atsiliepk..
Bet tyla žudė Keitlin. Buvo vidurys baltos dienos, o jos sugebėjo pasimesti.

Keitlin Pamatė Cissy.
-Cissy! Štai kur tu! Aš labai jaudinausi...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Cissy Black Vasario 01, 2016, 06:29:25 pm
Cissy ir Keitlin įėjusios į mišką išsiskyrė.
Cissy bevaikščiodama beveik jau ir pamiršo užduotį, nes labai domėjosi ir kitais augalais.
Staiga išgirdo, kad ją pašaukė Keitlin, bet iš pradžių pamanė, kad jai pasigirdo, vis dėlto ne nes balsas vėl pasigirdo, tada Cissy kuo greičiau bandė eit link tos pusės iš kur sklido balsas.
Kai Cissy priėjo prie Keilin, jos grįžo į tą vietą, kur Keitlin buvo radusi Kalnų Niberiją, bet Cissy tai pasirodė labai juokinga.
-Keilin, čia ne kalnų Niberija, čia Verukas, jie labai panašūs, bet pažiūrėk lapai yra išsipūtę, bet jie nesusisukę. Gaila, nes jau tikėjausi, kad tikrai radai tą vijoklį... Na, bet ką padarysi reikia tęsti paieškas. Gal šį syki einam abi kartu, nereikės paskui taip klajoti ir ieškoti vienai kitos vietoj to, jog ieškotumėm augalo...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Keitlin Gilbert Vasario 01, 2016, 06:38:18 pm
Keitlin nuliūdo ir pagalvojo *Herbologija tikrai neman.. Net nežinau kaip atrodop ta kalnų Niberija* Keitlin su Cissy lakstė po visą mišką, o Keitlin vis rodė įvairius augalus. Bet nei vienas iš jų nebuvo kalnu Niberija.
-Man jau išseko kantrybė.. Kaip tiksliai atrodo ta kalnų niberija?
Bet Cissy neatsakė, buvo labai susikaupusi į paieškas. Keitlin tai patiko.

Staiga Keitlin pasijuto blogai. Ėmė svaigti galva, pykinti. Keitlin nualpo.


Kalėdų proga Haris iš Padaro gavo paketėlį pilną vikšrų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Cissy Black Vasario 01, 2016, 07:02:46 pm
Cissy labai intensyviai ieškojo tos kalnų Niberijos: Ir kodėl ji tokia reta pasipiktino ji. JI pastebėjo, jog Keitlin nelabai domisi augalais. Staiga pastebėjo, jog Keitlin kažkas negerai ir ji nualpo.
-Ir ką man dabar daryt?- tyliai sumurmėjo Cissy. Cissy pakėlė galvą ir pamatė jog prie didžiulio akmens prie kurio nualpo Keilin augo ta nelaboji kalnų Niberija....- Vis gi viena bėda mažiau... O dabar reik pagalvot kaip gi atgaivinti Keilin,- atsiduso ji. Cissy pradėjo vaikščioti aplinkui ir taip pat pradėjo žvalgytis, gal vis dėlto bus kitų mokinių, kurie išėjo ieškot šito vijoklio, bet tokių daugiau nepasirodė. Bet užtad prie kelmo ji pamatė raudonžiedį augalą, Rugščiają gebenę, kurios kvapas buvo panašus kaip ką tik gautų Amoniako dujų. Tad Cissy nuskynė tą augalą ir prikišo prie Keilin nosies ir ji šiaip ne taip atsigavo.
-Klausyk, radau tą kalnuotają Niberiją, lekiam pilin.
Cissy ir Keilin iš lėto grįžo į pilį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morishige Vasario 01, 2016, 11:06:30 pm
//Kodėl aš galvojau, kad jau atsakiau? Smh, soz//

Dio, vos tik grifiukas ant jo šiek tiek supyko, išsyk suraukė nosį ir išdidžiai iškėlė galvą, piktai žvilgčiodamas į žemę nutilo. Jis netgi neatsakė į kito šypseną ir visą kelią į pilį neištarė nė žodžio, tik skubriais žingsniais sekė paskui Edgar'ą. Vis dėlto, Dio nenorėjo atsilikti ir pasiklysti miške, kuriame knibždėte knibždėjo įvairiausių gyvių, kurių klastuolis mirtinai bijojo.

-Na, manau jei aš tau padėsiu, tu tikrai nesusikirsi,- berniukas pagaliau prakalbo tik kai jie buvo jau grįžę į pilį. Jis netgi atsargiai ir švelniai (mat nenorėjo išsipurvinti savų, baltų kaip sniegas, rankų) spustelėjo grifiuko delną ir tuomet nieko nelaukęs nuspirgėjo į požemius; jam reikėjo šiek tiek laiko atsigauti, nes jis iš tiesų šiandien daug pasiekė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Vasario 29, 2016, 10:39:27 pm
Eidama šalimais Melody ir profesorės von Sjuard pro uždraustąjį mišką, Junko galvoje plaukė visos iš eilės mintis, pradedant nuo banalių kaip "Na va, šiąnakt tikrai neišsimiegosiu" ar "Velniava, nebematau net, kur einu", o baigiant su "Ar mums pavyks rasti tai, ko reikia Melody? Ar mus greičiau kas nors pagaus, negu tai suspėsime padaryti?". Tuo pačiu metu jos atskira smegenų kertelė bandė galvoti dar vieną paaiškinimą antrakursės surastam ir išverstam eilėraščiui, jeigu vieta pasirodys neteisinga. Nieko nesugalvojusi, mergina tiesiog papurtė galvą ir atsisuko į šalimais jos esančias vyresnes merginas.
-Ką darysim, jeigu čia nebus ta vieta? Ieškosime kažko kito, už ko būtų galima užsikabinti?- užvertusi galvą viršun į nakties dangų, kuriame ryškiai matėsi ryški pilnatis paklausė Junko.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 02, 2016, 12:29:34 am
Gabriella apsisiautė savo juodu apsiaustu ir pasiėmė abi mergaites už rankų. Vis dėlto ji juk prisiėmė atsakomybę už dviejų savo koledžo mokinių gyvybes. Jai dar vis buvo sunku būti arti žmonių ir negalvoti apie kraują, apie jų litrais tą nuostabų raudoną skystį pumpuojančias širdis, o ką jau bekalbėti apie tą tobulą jausmą, kai gali gerti iš dar šiltos venos... Gabriella sunkiai nurijo tą kraujo troškimą ir susitelkė ties kitu dalyku. Dabar svarbiausia buvo rasti eilėraštyje aprašomą vietą. Mergina sustojo ir apsidairė. Į kairę nuo jos buvo matyti siauras takelis, uždengtas medžių šakomis ir šaknimis. Profesorė von Sjuard kaip tik ten ir pasuko.
-Imsimės plano B, - rimtai atsakė šviesiaplaukė, nors jos veide įsižiebė nedidelis šypsnis. Burtais bent kelioms ar keliolikai minučių sukišusi tas prakeiktas šaknis atgal į žemę, Klastūnyno vadovė praleido Junko ir Melody į priekį, o pati sekė joms iš paskos, retkarčiais patikrindama, ar niekas neseka.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Kovo 02, 2016, 01:16:23 pm
  Šaltas vakaro vėjo gūsis vis pūstelėdavo į mišku einančias mergina. Melody nepyko dėl to, jai patiko šis jausmas, vis primindavo, kad viskas kad dabar vyksta yra ne sapnas. Nejautė baimės dėl pavojingos vietos ne todėl, kad drauge ėjo ir profesorė, paprasčiausiai, niekuomet gyvenime dar nėra sutikusi šiame miške ko nors, kad būtų išties pavojinga. Ne viena klastuolė tai pastebėjo, vis daugiau mokinių pasileidžia į miškus tyrinėjimams, visi grįžta sveiki ir gyvi.
  Visą kelią mergina ėjo kiek nuleidusi galvą, tik pamačiusi priešais šaką ar dar kokią kliūtį kelyje, pakeldavo galvą ir apsižvalgydavo. Junko su profesore von Sjuard šitiek daro dėl žmogaus kurio net nepažįsta ir juk, tiesą sakant, Melody jos irgi nepažinojo. Praėjo tiek laiko, neaišku ar dar yra prasmės, juk kūnas gali pradėti puvimo procesą, kerai neamžini.
  Rankoje tvirtai suspaudusi laikė burtų lazdelę, naująją. Ši buvo kiek plonesnė, kipariso medienos su kalnų volungės balso styga. Jausmas buvo kitoks laikant ją suspaudus kumštyje. Pastaroji lazdelė buvo sava, kiekvienas įlinkimas, iškilimas, atrodė, kad net šilumą sklaidžia, o ši tokia bejausmė, šalta ledo karalienė kuriai mergina paliko sergėti savo gyvybę. 
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 02, 2016, 07:20:41 pm
Planas B? Ar taip sunku būtų pasakyti aiškiau, nes kitaip tų planų atsiras kad ir iki Z.. su nepatikliai keista veido išraiška, lyg sakydama "Ar jūs rimtai?' pagalvojo Junko, gavusi profesorės atsakymą. Nežymiai papurčiusi galvą, pirmakursė įsmeigė žvilgsnį link savo ėjimo, kad kažkur netyčiomis neužkliūtų. Čia tas pats miškas, kur vos tik nevisi sako "neik čia, neik čia!" vien dėl to, kad jisai ypač pavojingas.. Bet jeigu visiškai atvirai, nieko čia baisaus nėra, nors gal tiesiog nesusitikau akis į akį su kažkuo "baisiu". Nors atmosfera čia nėra ypatingai baisi ar verčianti pustytis padus.. savo mintyse paskendusi Junko dairėsi tai į mėnulio pilnaties pusę, tai į danguje matomas žvaigždes, uždraustojo miško medžių viršūnes ar pastarojo žemę, taip bandydama niekur neužkliūti.
-Klausykit, ar man vaidenasi, ar ten kažkas yra?,- kurį laiką paspoksojusi į tą vietą, tuo pačiu metu ir kalbėdama, Junko rodomuoju pirštu ją parodė Melody ir profesorei von Sjuard,
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 03, 2016, 09:50:10 am
Gabriella tik tyliai linktelėjo ir ėjo į miško gilumą labiau susimąsčiusi, nei kada nors gyvenime buvo. Jos asmeninis gyvenimas griuvo, tobulas pasaulis, kurio ji tikėjosi, buvo tik žvelgimas į savo gyvenimą kaip pro rožinius akinius. Jos mylimas vyras dingo, jos buvęs vaikinas atsirado, ji nebebuvo ištikima Sorenui, jos kraujo troškimas vis dažniau paimdavo viršų, o dar daug kitų mažų dalykėlių, sugulusių ant Gabriellos negyvos širdies, vis pildė jos skausmo ir kantrybės taurę ir dabar tikriausiai trūko tos mažos smulkmenėlės, kuri visiškai palauš šviesiaplaukę. Profesorė nubraukė išriedėjusią ašarą ir suklupo ant šaknies (išvis, kaip ji čia atsirado), bet Junko balsas nukreipė Melody dėmesį nuo jos ir Gabriella tuo metu susitvarkė.
-Taip, ten baigiasi takelis ir... Ar ten kažkokios durys? - paklausė vampyrė, pati nebepasitikėdama savo rega. - Jei ten tikrai durys, tada mes būsime radusios tai, ko ieškom - vietą, aprašytą eilėraštyje.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Kovo 03, 2016, 07:17:58 pm
  Galiausiai sprogęs burbulas nutupdė merginą ant žemės. Gūdus miškas einant gilyn vis labiau apgaubdavo merginas, naktis čia turėjo didelės prasmės. Ant šakos tupėjusi pelėda atmerkė savo didžiules akis ir suūkė pamačiusi prašalaites skinančias kelią link kažko ko niekas neturėtų rasti. Melody taip stipriai spaudė lazdelę, kad net krumpliai pabalo. Baimė pabudo iš giliausių kampelių ir pradėjo sklisti visu kūnų kaip juodoji mirtis XIV amžiuje. Kiekvienas medis, kiekvienas lapas - viskas atrodė kaip grėsmė.
  Kažkieno šlumštelėjimas už nugaros atkreipė merginos dėmesį ir ši atsisukusi pastebėjo suklupusią profesorę. Tačiau nespėjus nieko pasakyti išgirsti Junko žodžiai privertė klastuolės širdį plakti kaip kolibrio. Kūnas staigiai sustingo ir ta ranka, laikanti šią akimirką vis labiau reikalingą daiktą, pradėjo virpėti.
  Tikiuosi, kad tai durys ir nieko daugiau. Kiek atlėgusi pradėjo eiti šalia tamsoje skendinčio atradimo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 03, 2016, 09:51:27 pm
Bandydama prisimerkti ir taip įžiūrėti pagal profesorę esančias duris, nebesidairančios šakų klastuolės drabužių šoną užkliudė viena iš jų, ir pasigirdus negarsiam plyšimo garsui, Junko tylomis pradėjo keiktis. Kadangi vistiek nieko negalėjo padaryti, nusprendė nekreipti į tai labai daug dėmesio ir eiti pirmyn, kad dar neatsiskirtų nuo kitų merginų. Einant arčiau tariamų durų, jų išvaizda labiau pradėjo ryškėti ir forma panašėti į kažkokias duris apskritai. Arba profesorė von Sjuard turi labai gerą regėjimą, arba aš suaklėjau.
-Jeigu tai durys, tai kažkuo atsakytų į užrakto dalyką tame Melody išverstame dalyke..- pusiau sau, pusiau ir kitoms kalbėjo klastuolė, bandydama artintis prie durų. Net nereikia atsisukti, Junko ir taip žinojo, kad dvi vyresnės merginos einančios šalimais jos jaučiasi tokios pat sutrikusios, bet ir yra vedamos įdomumo, ir pasiruošusios eiti toliau, kad ir už kokią kainą. Vos merginoms pasiekus duris, pirmakursė prabilo pirmoji iš jų trejetukės,- jos atrodo taip, lyg padarytos i aukso, arba bent jau sumaišyta jo dalių su kitu metalu, bet vistiek jo yra.. Ir jos netgi neturi rankenos, tiktai kažkokios keistos formos durų belstuką.. Ką darom, dar patyrinėjam aplinkui ar bandom veržtis kažkaip, erm, pro duris?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 04, 2016, 08:49:57 am
-Nesikeik, - sukikeno profesorė. Klausą juk turėjo gerą, būdama vampyre ir iš kokio kilometro galėjo girdėti, kur musė skrenda, ar kur ką tik krebždančiais lapais prabėgo pelė. Na, ir rega bloga nesiskundė - juk dažniausiai medžiojo naktį, tad rega turi būti nepaprastai gera (ech, vampyrai visgi neblogai prisitaikę savo pagrindiniam tikslui - žudymui).
-Leiskit mane pirmą, - tarstelėjo Gabriella ir priėjo prie keistų durų vietoje, kurioje niekas nesitikėtų jų rasti.
Von Sjuard pakako vieno spyrio ir durys su trenksmu nuskriejo tolyn. Žinoma, mergaitėms galėjo kilti įtarimas, kad mergina turi antgamtinių galių ar dar ko, bet čia juk Hogvartsas - čia viskas įmanoma. Čia ir pati menkiausia bluselė gali įgauti geros katės jėgas. Gabriella lazdelės gale uždegė švieselę ( jos pavyzdžiu pasekė ir kitos dvi jos sąjungininkės) ir įėjo pro angą, kurioje vos prieš kelias sekundes puikavosi šviesios metalu kaustytos durys su įmantriu belstuku.
Įėjus į vidų, nieko gero nepastebėsi, tačiau paėjus tolyn, takelis išsišakoja į tris nedideles olas. Tai buvo savotiškas labirintas, o trims merginoms reikėjo atrasti teisingą kelią pas "paukštę".
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Kovo 04, 2016, 02:56:29 pm
  Didžiulės durys buvo įrengtos dar didesniame medžio kamiene, aplinkui augo vijokliai, samanos ir aukštos žolės. Atrodo, kad ši vieta būtų senai mirusi. Melody stovėjo nejudėdama ir tik po kokios akimirkos, kuomet merginos jau buvo įėjusios, patraukė ir ši. Kažkoks garsas tamsoje privertė ją atsisukti atgal, porą kartų apsižvalgiusi nieko nepastebėjo. Tačiau nuojauta, kad kažkas jas seka nedingo. Juk knyga iš jos buvo pavogta.
  Išsitraukusi ir pirmą kartą panaudojusi savo lazdelę, klastuolė ėjo per porą žingsnių atsilikdama nuo profesorės ir Junko. Tamsios, drėgnos ir šaltos sienos buvo išraižytos įvairiais raštais, per lubose esančius įskilimus kapsėjo vanduo. Staigus garsas išgąsdino merginą ir ši krūptelėjus atsigręžė atgal, durys pačios užsidarė sakydamos, kad lengvo kelio atgal nebus.
  Galiausiai pasiekusi tris išsišakojimus prie kurių sustojusios buvo kompanionės, Mel pašvietė į kiekvieną iš jų. Kaip tyčia trys:
  - Ką ruošiamės daryti?- pažvelgusi į von Suard ir Junko pasiteiravo antrakursė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 04, 2016, 06:24:38 pm
-Kaip jūs..?-sumišusi paklausė pirmakursė profesorės, kuri dar šiek tiek pakrizenusi nusisuko nuo jos, o ir Junko nusprendė nebesigilinti į tai, vis dėl to, dabar laukia didesni rūpesčiai.
Profesorei von Sjuard koja "atvėrus" keistąsias duris, Junko pagalvojo leisianti antrakursę eiti pirmesniai, o ji galės eiti paskutinė. Pasekusi von Sjuard ir Melody pavydžiu, pirmakursė lazdelės gale irgi užsidegė švieselę - blausesnę negu dviejų merginų, bet vistiek šiokią tokią. Einant tolimiau pro takelį, ir sutikus tris išsišakojusias olas Junko net nepastebėjo, kaip Melody sustojo, ir vos neatsitrenkė į šios nugarą. Sugebėjusi išvengti tokio ne itin būtino susidūrimo, klastuolė pasitraukė šiek tiek į šalį, kad geriau matytų vaizdą esantį priešais ją.
-Trys, kaip tik mums visoms.. Tai arba turim išsiskirstyti ir taip greičiau susitvarkyti, arba visos trys eiti į po vieną olą iš eilės, nors tai užtruktų labai ilgai.. Nebent kažkaip išeitų susižinoti, kuri tikroji.. Melody, profesore, gal turit kokių idėjų?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 04, 2016, 08:29:51 pm
- Mano klausa tiesiog gera, - nusijuokė Gabriella, o jos juokas nuaidėjo milžiniškoje oloje medyje.
Nors Melody pagal viską turėtų žinoti, kas yra profesorė išties, jei nepamiršo, von Sjuard tikėjosi, kad šios paslaptėlės ši neiškalbėjo kiekvienam pasitaikiusiam. Tik ne Melody, ji tokia tikrai nėra. Kiekvienas klastuolis suvokia paslapties reikšmę ir nepliurpia pritrūkus temų.
- Ne, mes turime laikytis kartu, - sumurmėjo mergina ir praėjo pro vidurinę angą. - Nes ką gali žinot, kas bus, jei jums teks koks nors pavojingas takas. Dabar aš atsakau už jūsų gyvybes, todėl nelabai norėčiau, kad jums kas nors atsitiktų.
Gabriella ėjo priekyje, kaip kokia paukštė savo vaikus, saugodama mažąsias kompaniones.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Kovo 04, 2016, 09:15:49 pm
  Vos ne pirmą kartą savo gyvenime mergina buvo tokia tyli. Nežinojo ką sakyti ar vertą išvis kalbėti. Profesorės planas atrodė keblus, tačiau ja galima pasitikėti. Kuo tolyn ėjo, tuo koridorius darėsi siauresnis. Ant sienų galėjai matyti krauju išteptų rankų antspaudus, heroglifus. Kelias nejučia pradėjo leistis žemyn, bandydama pasilaikyti mergina atsirėmė rankomis į šonine sienas, tačiau suklikusi atitraukė delnus. Visos sienos buvo karštos tarytum už jų būtų kokia nors milžiniška krosnis. Matyt einam tiesiai į pragarą.
  Nusileidus kelias išsitiesino, sienos vėl tapo šaltos ir drėgnos, tačiau ant žemės telkšojo balos, kurios palaipsniui didėjo, kol galiausiai teko klampoti su pilnais vandens batais. Lediniame vandenyje kažkas buvo. Tas kažkas nemaloniai, dumblėtai, prisiliesdavo prie kojos. Melody visą purtė iš baimės, skruostais ritosi ašaros, apatinis žandikaulis drebėjo, tačiau tylėdama ėjo paskui profesorę. Geriau įsižiūrėjus į sienas, pastebėjo, jog jos jau nebe plytinės. Šios buvo iš cemento, kuriame buvo įspausti kaulai. Žmonių kaulai.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 04, 2016, 10:50:31 pm
Taigi, tokiu atveju laikomės kartu.. pagalvojo pirmakursė, žiūrėdama kaip profesorė eina į vieną iš olų pirmoji, o Junko su Melody sekė po šios. Koridoriui sumažėjus, Junko nusprendė praleisti antrakursę pirmą, ir kaip ir pirmais sekė vyresnėms merginoms iš po paskos, taip spėdama ir apsidairyti aplinkui. Įdėmiai stebėdama keistus kraujo hieroglifus ir antspaudus ant sienų, pirmakursė spėjo, kad jie buvo gan seni, ir kad tai buvo ir žmonių, ir kažkokių gyvūnų kraujas - nors pastarojo žymiai mažiau negu pirmojo. Staigiai ir netikėtai nuskambėjus priešais einančios Melody klyksmui, visiškai nesitikėdama to pirmakursė pati vos nepadarė tos pačios klaidos, iš staigaus išgąsčio prisiliesdama prie sienos. Bakstelėjus Melody pirštu, tylomis prabilo su klausimu, nors ir žinojo atsakymą:
-Tau viskas gerai? Ta prasme, nenusideginai per daug? Nes kitaip klausti, ar viskas gerai net beprasmiška..
Nutilusi Junko ėjo toliau, ir nors bandė laikytis tvirtai - vis dėl to, įsivėlė savo noru - jautė sprandu bėgančius šiurpuliukus, o mintys rėkė, kad geriau iš čia dingti, tačiau dar palyginti lengvai ignoravo šituos jausmus. Pajutusi, kaip batus pradeda supti ledinis vanduo, klastuolė pradėjo kvėpuoti greičiau, leisdama baimei įgyti didesnę formą. Vanduo, tikrai?! Dabar, iš visų vietų.. Melsdamasi, kad šis kuo greičiau pasibaigtų, Junko stipriai nagus suleido į delną, pajusdama, kaip šie lenda pro kietą delno mėsą. Jos laimei, vanduo nesitęsė taip ilgai, ir ne už ilgo merginos išlipo iš vandens, kuris pradėjo semti, bent jau Junko, iki kelių su padaugėjusių skaičiumi objektų, kurių pavadinimų net nenorėjo žinoti. Pažiūrėjusi pro tarpą tarp Melody ir von Sjuard klastuolė pamatė du laiptus, vieni vedantys apačion, o kiti viršun. Nenustebčiau, jeigu čia dar ir pasiklystume ir niekuomet neišlystume
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 12, 2016, 07:45:50 pm
Nors ola ir visas požemis atrodė kraupiai, bent jau Gabriellos tai neišgąsdino. Jai yra tekę matyti ir žymiai kraupesnių ir baisesnių dalykų, nei keli kauleliai, pirštų antspaudai, pamesti daiktai ir visa kita kažkokioje paslaptingoje oloje, apie kurią niekas nežinojo. O medis tiesiog augo miško viduryje, kur mokiniai vieni negalėjo lankytis, todėl, ta ola tikriausiai ir buvo iki šiol neatrasta, arba seniai pamiršta, sprendžiant iš tų pačių pirštų antspaudų.
- Atsargiai, Melody, - pasakė mergina, atsisukdama į klastuolę ir atsargiai paimdama jos riešą. Kažkokiais burtais sugydžiusi nudegimą, profesorė ėjo toliau, kol gale pamatė prašviesėjimą ir daug daug atspindžių. - Jie tikriausiai nuo stiklo. Daugybė stiklo buteliukų, - sumurmėjo panosėje Gabriella von Sjuard ir paspartintu žingsniu nuėjo link tos vietos.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Kovo 13, 2016, 07:58:44 pm
  Pro profesorės pečius pamačiusi buteliukus net nekreipė dėmesio kaip Gabriella paėmė jos riešą ir sugydė:
  - Dėkui.
Išėjus į koridoriaus praplatėjimą išvydo daugybę stiklinių, spalvotų buteliukų. Vieni kabojo pririšti prie lubų, tartum kokie pakarokliai, antri ridinėjosi pažemiais, trečių duženos ilsėjosi įmūrytos į sienas. Ant visų buvo juodai užrašyti vardai. Atsargiai prikišusi pirštą klastuolė stumtelėjo vieną iš kabančiųjų. Šis gavęs energijos pradėjo sūpuotis karts nuo karto atsitrenkdamas į šalimais kabančius. Marija, Aleksas, Toras, Bonė. Visi tie vardai turėjo kažką reikšti, tačiau Melody akys užkliuvo už laiptų, Junko anksčiau pastebėtų:
  - Neturėtume gaišti laiko,- žengtelėjo į priekį antrakursė,- Jei neturim plano, siūlau lipti į viršų, galbūt paukščiui labiau patiktų aukštos vietos, gal ten yra koks langas ar balkonas,- pasisuko į Junko ir profesorę, tuomet pažvelgė žemyn į buteliuką kurį netyčia paspyrė. Šis buvo geltono stiklo su juodu rašalu parašytu vardu, kuris buvo iki skausmo girdėtas. Melody. Šalimais gulėjo dar vienas su Junko ir staiga iš viršaus nukritęs ir ant siūlo pririštas su Gabriellos vardu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Kovo 13, 2016, 09:36:27 pm
Junko pastebėjo stiklinius buteliukus tik tuomet, kai netyčiomis vienas iš šių, kabėjusių žymiau negu kiti, užkliudė klastuolės galvą taip įpainiodamas kelis plaukelius aplink buteliuko kaklelį. Išleidusi kelis tylius niurzgėjimo garsus, pirmakursė pabandė kuo greičiau atpainioti plaukus, ir tik tuomet pastebėjo užrašytą vardą ant buteliuko. Vos atgavus savo kelis plaukelius atgal į jiems reikalingą rudų plaukų kuokštą, Junko pasiskubino prie profesorės ir Melody, tuo pačiu metu bandydama įskaityti vardus ant buteliukų.
-Čia tie vardai simbolizuoja žmones, kuriems priklausė pirmais regėti kaulai, kraujas ir visa kita?- Tyliai sumurmėjo mergina pati sau.
Melody pasiūlius eiti viršutiniais laiptais, pirmakursė jau norėjo ten ir eiti, bet per Melody šoną pamatė iš niekur atsirandantį dar vieną buteliuką, sustojusį šiek tiek aukščiau antrakursės veido veido - į ką Junko atsakė tyliu cyptelėjimu iš netikėtumo ir nuostabos. Pala.. Čia užrašyta Gabriella.. ar tai nėra profesorės von Sjuard vardas? Šiek tiek pabalusi mergina apsidairė ir pastebėjo savo ir Melody vardus, kas privertė pagreitėti ir širdies plakimui. Gerai, kas per velnias? Lyg kažkas būtų žinojęs, kad čia ateisim.. Kelias akimirkas pabuvus sustingusi, klastuolė prisiminė, kad tai dar tikrai nebuvo kelionės pabaiga, nors ji jau dabar buvo gan gerai įbauginta, todėl giliai įkvėpė, ir sekdama priešais esančiomis merginomis patraukė laiptais aukštyn, taip išeidama į absoliučiai juodą patalpą kurioje net ir prie pat akių prikišus daiktą nebuvo galima įžiūrėti nei jo paties, nei jo kontūrų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Kovo 30, 2016, 06:03:01 pm
- Nėra už ką, meilute, - atsakė mergina ir šyptelėjo.
Gabriella apžvelgė visus kampus, kuriuose kabėjo šimtai, jei ne tūkstantis buteliukų su įvairiais vardais ant jų. Jų turinio profesorė negalėjo sužinoti vien į juos žiūrėdama, o tyrinėjimui nelabai ir buvo laiko (na, o jei ir nusprestų ką nors tyrinėti, tai tikrai nestatytų dviejų klastuolių į pavojų). Nemanau, kad čia, medžio kamieno viduje, įmanoma būtų rasti balkoną, nebent pro jį atsivertų "nuostabus" vaizdas į Hado karalystę... pagalvojo šviesiaplaukė ir prikando lūpą, galvodama, ką daryti toliau.
- Pasiimkit buteliukus, jų gali prireikti, - ramiai tarė mergina. - Nors, tai gali būti tik sutapimas... - pridūrė žaliaakė ir paėmė nežinomo skysčio pripildytą buteliuką su savo vardu į rankas.
Situacija darėsi vis keistesnė, atsirado dar daugiau naujų kelių, kampų ir posūkių - žymiai daugiau tobulų vietų numirti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Balandžio 04, 2016, 06:12:34 pm
  Pakėlus nuo žemės paspirtąjį buteliuką su savo vardu prispaudė prie krūtinės. Čia buvo beprotiškai tvanku, kiekvienas oro gūsis į plaučius vargindavo ir norėdavosi pabėgti kuo toliau nuo šios vietos. Tyla spengė ausis, kad net galėjai girdėti savo pačios kvėpavimą. Paskutinį sykį žvilgtelėjus į butelių pilną kambarį, Melody žengė laiptais viršun. Rankos drebėjo vis netyčia buteliu užkabindamos ant kaklo kabantį pakabuką, taip garsiai išduodamos baimę. Kiekvienas laiptas atrodė kaip didžiausia našta, klastuolė turėjo fiziškai prisiversti lipti viršun. Veikiausiai instinktai nusprendė prakalbti ir šią akimirką jie rėkė: "BĖK".
  Įžengusi į aklinai tamsų kambarį raudonplaukė sustojo. Apsidairiusi aplinkui niekaip negalėjo suprasti nei kokio dydžio kambarys tai, nei kas jame yra. Tačiau einant gilyn staiga atsiradęs šaižus čeržgentis garsas vis stiprėjo:
  - Profesore?- šūktelėjo pagalbos tikėdamasi mergina, tačiau negalėjo girdėti net savo pačios balso.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Balandžio 06, 2016, 07:39:39 pm
Pasekdama kitų pavydžiu, Junko pasiėmė buteliuką su savo vardu į rankas, vis primindama sau jo nesuspausti per smarkiai - ką reiktų daryti, jei jo turinys vėliau pasirodytų labai reikalingas, o pirmakursė jo nebeturėtų? Smarkiai dantimis įsikandusi apatinę lūpą, kad iš jos neatsklistų koks baimės kupinas garsas, mergina tylomis lipo laiptais aukštyn, į dar vieną nežinią. Kiek per vėlai pastebėjusi, kad nebesigirdėjo aukštyn lipančių žingsnių garso ir jog viskas pasidarė neįžiūrimai tamsu, pirmakursė tyliai aiktelėjo iš baimės ir sumišimo. Kažkur tolimoje ir gan silpnai išgirdusi Melody balsą, kviečiant profesorę von Sjuard, klastuolė pabandė tamsumoje žengti link ten, iš kur girdėjo šios balsą. Maskatuodama laisvąją ranka aplinkui, kol kita laiką tvirtai suspaudusi savą buteliuką, Junko kažką užkliudė - kažką minkšto, kas kažkodėl merginai priminė kempinę. Sulaikiusi nuostabos klyksmą gerklėje ir nurijusi susikaupusias seiles, mergina baimės pilnu balsu išstenėjo:
-E-ei, Melody? Profesore? Kur judvi?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Gabriella von Sjuard Balandžio 25, 2016, 09:49:16 pm
Gabriella iš to skubėjimo ir neįprastos situacijos buvo beveik užmiršusi, kad gali bėgti nežmonišku greičiu, kad gali girdėti net pačius silpniausius garsus, kad jos rega žymiai geresnė, nei paprasto žmogaus. Ir galiausiai, atgavusi savo sveiką protą, tarsi prasiblaiviusi nuo itin svaigaus gėrimo, profesorė lengviau atsiduso aklinoje tamsoje įžiūrėdama dvi figūras, puikiai girdėdama jų balsus. Šviesiaplaukė suėmė Junko ranką į delną, nubėgo prie Melody ir su ja taip pat susikabino.
- Nieko blogo nenutiks, jei jūs būsite šalia manęs, - garsiai pasakė Klastūnyno vadovė su aiškiai juntamu rūpesčiu balse. Dabar jos rankose (tiesiogine to žodžio prasme) buvo dviejų klastuolių gyvybės.
Žaliaakė pakilo dar vienu laipteliu aukštyn, ir vos neatsitrenkė į sieną. Kas čia per?.. tik spėjo pagalvoti Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, kai sau iš dešinės pamatė nuotabaus grožio paukštį, žėrinčiomis baltomis plunksnomis. Gabriella net neabejojo, kad abi mergaitės įžiūri bent mažą figūrą, bet tempė jas link paukščio, kol net ir aklas pamatytų. Vampyrė apsidairė ir patikrino, ar viskas saugu, prieš ką nors pradedant daryti su paukščiu ir pažvelgė į klastuoles.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Melody Gegužės 29, 2016, 06:03:01 pm
  Išgirdus kažkur Junko balsą pasuko galvą jos pusėn, tačiau nieko nesakė. Nebuvo nei noro, nei prasmės. Pasigirdus slogiems, bet greitiems žingsniams ir visai netrukus kažkam sugriebus Melody ranką, mergina kiek atsipalaidavo, jautėsi geriau žinodama, kad profesorė netoliese. Antrakursė nežino, kur link skuba moteris, tačiau einant į priekį buvo galima justi lengvus vėjo gūsius, kurie vėliau paaiškėjo, buvo paukščio sparnai. Didžiulio, balto sparnuočio.
  Melody sustojo, nėjo artyn. Akys pradėjo apsipratinėti su tamsa, mergina galėjo geriau įžvelgti gyvūną. Plunksnuotis tupėjo užmerkęs akis, niekas be sparnų nejudėjo. Tačiau vos klastuolei prikišus ranką prie paukščio galvos, šis atmerkė savo dideles auksines akis ir tą pačią sekundę užsidegė deglai, sustatyti visuose kambario kampuose. Baltaplunksnis nustojo judinti sparnus ir įsiskverbė akimis į kiekvieną iš viešnių atskirai. Po kiek laiko tartum parodydamas savo galią išsitiesė visu ūgių ir išskleidė sparnus į šonus. dabar galėjai aiškiai matyti kiekvieną gyvūno detalę: geltonai baltas plunksnas, auksines bevyzdes akis, riestą snapą.
  Melody bijojo nusukti žvilgsnį kur nors kitur, tačiau staiga gimė beprotiška idėja. Jis greitai nubėgo link vieno iš kambario kampų, griebė deglą ir grįžus atgal prikišo ugnį prie paukščio. Iš netikėtumo šis nespėjo nė sujudėti, tik vėliau pajutęs aštrias liepsnas, pakilo į orą garsiai karksėdamas. Bet laikas bėgo, ugnis pasiglemždavo vis daugiau ir daugiau, kol galiausiai baltas paukštis parkrito žemėn.
  Priėjus artyn ant šaltų marmuro grindų pūpsojo kiaušinis, ne ką prastesnis už sparnuotį, apdengtas storu plunksnų ir pelenų sluoksniu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Birželio 10, 2016, 10:20:17 pm
Dairydamasi aklinoje tamsoje, kur, aišku, merginai nieko nėjo įmatyti, mintis, kad galbūt, galbūt profesorė ar Melody ją paliko čia, vieną ir nieko nesuprantančią, pradėjo lįsti į smegenis. Kiek sudrebėdama - gal iš baimės, gal ir nenoro pripažinti tokį dalyką, pirmakursė smarkiai sugniaužė delnus, vos sugebėdama paskutinę akimirka prisiminti, kad laiko skysčio pilną ir su jos vardu išraižytą buteliuką. Susitvardžiusi, ir dėkui Dievams - nesunaikinusi stiklinio paviršiaus, sugebėdama nepalikti nė menkiausio įskilimo, Junko pagaliau pajuto kažką, sugriebiantį ją - po kelias akimirkas trukusio tempimo, merginos ausis pasiekė ganėtinai ramus ir susitvardęs profesorės von Sjuard balsas, nuraminantis kylančius į paviršių nervus.
Praleidusi likusią kelionės priekin dalį užsimerkusi, bandydama apsiraminti ir susivokti, kas čia vyksta, kaip ji sugebėjo pakliūti į tokią situaciją ir kodėl su savo jaunatviška, bet idiotiška drąsa tam pasiryžo. Akių rudumą mergina parodė tik tada, kai kažkas šviesiai žybtelėjo ir po užmerktais vokais, o ausis pasiekė vos ne klyksmas - visiškai dar labiau nieko nesuprasdama, klastuolė tiesiog spoksojo į paukštį, degantį jai po kojomis ir Melody, kuri kiek pridususi (Gal kur greitomis bėgo?) stovėjo šalimais šio.
Išsilaisvinusi iš klastūnyno vadovės rankos, kurią vis dar laikė kiek suspaudusi, Junko tarsi automatiškai priėjo prie papilkėjusio plunksnų sluoksnio, kuris dengė kiaušinį ir kelių metrų erdvę aplink save, pakraipydama galvą tai į vieną, tai į kitą pusę, bandydama viską apžiūrėti vien tik akių pagalba. Suvokusi, kad nieko taip nepasieks, ji kiek pritūpė, vis dar laikydamasi saugesnio atstumo - kas gi galėjo žinoti, ką dar šita vietovė norėjo joms paruošti per staigmeną?
Nesusivaldydama, pirmakursė iškišo ranką, paaukodama vieną pirštą tam, kad lengvai perbraukti per purvinų plunksnų sluoksnį - nepraėjus nė dviems sekundėms, patalpą, kurioje dabar stovėjo trys moteriškos lyties atstovės perliejo nuostabos pilnas susimaišiusių "gah" "hah?!" ir "kyah!" garsų mišinys, sklindantis iš klastuolės lūpų. Atrodė kiek neįtikima, kad tokios lengvos ir kiek švelniai atrodančios plunksnos, visai neseniai perėjusios kaitrią liepsną, dabar buvo stingdančiai ledinės. Kiek pakrutindama pirštą - kas padėjo tik odai kiek prasitampyti ir skausmingai, bet itin minimaliai įplyšti - kuris buvo tiesiog tobulai prišalęs prie kiaušinio plunksnų paviršiaus, mergina galiausiai atsiduso, pakeldama galvą į profesorės pusę. Na, Junko, galiu užtikrintai pasakyti - tu susimovei. Šaunuolė, didžiausi aplodismentai tau.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: patsuan Lapkričio 01, 2016, 11:38:44 pm
Ah, pirmasis sniegas buvo toks tobulas ir nuostabus. Šokančių snaigių girliandos, kurios lėtai sukdamosios, leisdamosios ir tirpdamos ant megzta kepure apmautos švilpio galvos ir pirštinėtų, išskėstų delnų. Berniukas netgi bodėjosi iškišiąs rusvą liežuvį, kad sugautų kelias baltas šalčio deives ir savo burnos šiluma įkalintų jas savo kūne, amžinai. Skamba taip kvailai ir idiliškai, tačiau Nero buvo paprastas, skaidrus it stiklo šukė berniukas, kurio dar niekas nei nesutrypė, nei ištepė. Nors gal kiek ir ištepė-- tačiau šiais laikais viską buvo galima nuvalyti laiku ir maistu.
Švilpiukas kiek niūniuodamas ėmė eiti medžių link; buvo savaitgalis, buvo šviesu, jis ėjo į saugią miško vietą, į kurią profesorė leido eiti. Viskas buvo tarsi patepta sviestu; jis praleis kokią valandą ramiai ieškodamas miško gyvūnų ir šiaip vaikščiodamas, tai buvo tarsi koks malonus paleidimas iš tvankaus bendrojo kambario. Nors atrodė, kad gana nemažas kiekis vaikų traukė į lauką būtent šiuo metu, bet... Jam tai tiesą sakant nerūpėjo, jis kiek bijojo bendrauti su naujais žmonėmis, bent jau prie miško--per daug prisiminimų-- todėl, papurtęs galvą it šuo, ėmė toliau eit į mišką.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Misty Kayla Day Lapkričio 01, 2016, 11:55:45 pm
Nemažą laiko tarpsnį pratūnojusi pilyje, tiesiog skaitydama ar ieškodama įdomesnių vietų. Tai buvo šioks toks jos laisvalaikis, nes čia jokia elektronika neveikė, todėl apie filmus ar susirašinėjimus ji galėjo tik pasvajot. Nebent savo pelėdą pasiųstų, bet tai ilgai užtruktų. Taigi, supratusi, kad jau iki soties prisibubo viduje ir reikia bent trumpam išeiti prasiblaškyti, Mis pasisuko į lango pusę ir pamatė... sniegą. Lapkričio pradžioje iškrito sniegas. Iš pradžių šviesiaplaukė nieko nesuprasdama tiesiog mirksėjo, bet po to suprato, kad tai ne iliuzija ir lauke iš tiesų pilna sniego. Iki galo įsisamoninusi tą mintį, Misty pradėjo šokinėt ir plot iš džiaugsmo. Šiek tiek apsiraminusi ji nulėkė prie lagamino ir iš ten išknisusi šiltesnius drabužius ant viršaus, išdūmė į lauką. Besimėtydama sniegu su nematomais priešais ir bestriksėdama, Kayla net nepastebėjo kaip atsidūrė miške ir... į kažką atsitrenkė. Išsigandusi ji staigiai apsisuko ir nukrito ant sniego.
 - Oi, atleisk, aš netyčia,- besijuokdama ant sniego, atsiprašinėjo šviesiaplaukė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: patsuan Lapkričio 02, 2016, 09:19:23 am
Pajutęs smūgį į savo nugarą Nero iš nustebimo vos ne vos sulaikė neapsisukęs ant kulno ir nešokęs ant to žmogaus, kuris sumanė šitaip pasielgti. Tačiau išgirdęs juoką ir atsiprašymą, kuris nebuvo persunktas sarkazmu ar tai kokia piktdžiuga--vietoje to jis buvo gana šiltas ir nuoširdus-- ir todėl visas pyktis, kuris gal ir buvo susikaupęs momento blyksnyje, ėmė ir išnyko. Ir tuomet, atsukęs veidą ir plačias, tamsaus lazdyno spalvos akis, pamatė šviesias plaukų sruogas, kurios taip keistai, bet tobulai kontrastavo su sniegu fone; deja, tos sruogos jam išsyk priminė vieną klastuolę, kuri labai puikiai mokėjo pastarosiom dienom išvengti Nero žvilgsnio ir pasisveikinimų, jeigu vaikinui ir pasisekdavo pamatyti ją.
-Nieko tokio, pasitaiko,- po kelių sekundžių suvokęs, jog tyli ir stovi it stulpas kol mergina dar vis ant šaltos žemės, švilpis ištiesė ranką idant padėtų jai, varnanagei, atsistoti. -Eikš, sėdėti ant sniego nėra labai gerai, tikrai sušalsi!
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Gruodžio 30, 2016, 08:24:30 pm
Šaltą naktį Andromeda sėdėjo ant šimtametės išvirtusios pušies. Garsiai kvėpavo drėgnu, minkštu, bet gaiviu miško oru. Iš burnos ėjo lengvas garas. Buvo tamsu, tačiau mergaitė čia prasėdėjo kone valandą, gal net dvi, tad jos žalios akys kiek pripratusios prie tamsos, sunkiai, tačiau vis dėlto įmatė aplinką: visokio amžiaus medžius, nuvytusius vijoklius, parudusiomis samanomis paklotą, daugybe takelių išvagotą, šaltą žemę. Galbūt daugumai dvylikamečių vaikų net ir dieną ši vieta atrodytų šiurpi, nesvetinga, šalta. Bet tik ne Andromedai. Ji tiesiog dievino gamtą: ežerus, pievas, upes, pelkes, kalnus... Vienu žodžiu - viską, prie ko nėra prikišęs rankų žmogus. Ten galėjai pabūti tik su savąja siela ir protu. Išlaisvinti visą vaizduotę, pakutenti sąmonę, užmiršti kalbėjimą, o kartu su juo ir visus rūpesčius. Būtent todėl ji išsiruošė į naktinę klajonę.
Mergaitė stebėjo, kaip vienintelis šiokios tokios šviesos šaltinis - mėnulis - lėtai, tarsi pasimėgaudamas pasislepia po pūkuota juodų debesų skraiste. Stoja dar tamsesnė, absoliuti tamsa. Andi jautė, kaip ji užgula ausis, pripildo plaučius, švelniai priglunda prie akių visiškai jas uždengdama.
- Lumos, - kuo tyliau kilstelėjusi lazdelę sušnabždėjo mergaitė ir akimis palydėjo miško paklote tįstantį sidabrinį spindulį, kuris, deja, buvo per trumpas susigaudymui aplinkoje.
- Nox, - kiek nusivylusi sumurmėjo Andi ir nusiropštė nuo išvirtusio medžio kamieno. Norint grįžti į Hogvartsą teks pasikliauti tik savo gebėjimu orientuotis... - pamąstė mergaitė ir pradėjusi kiek būkštauti ėmė lėtai tipenti vienu iš takelių.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Gruodžio 31, 2016, 11:33:52 am
Šaltoką naktį lėtai,pasivaikščiodama Sara tipeno  sunkiai matomu,akmeniniu takeliu.Kaskartėmis pasakydama burtažodį.
-Lumos!-mergaitė pasišvietè dalį siaurojo tako.
Ant tako pakliuvo didelė šaka,su mažytèmis šakomis ir lapais.Netyčia užlipusi ant didžiosios šakos,šaka sutraškėjo.
Tikiuosi neprisikviesiu nepageidaujamų svečių.
Susiradusi šimtašakę liepą,Sara įlipo į ją kol po šakos trakštelėjimo įtampa praslėks.Staiga.pasigirdo žingsniai ant neseniai Saros tipento takelio.
O,Dieve!Man šakės,nereikėjo man išeiti iš Hogvartso.Mergaitė pradėjo būkštauti,o žingsniai darės vis garsesni ir garsnesni.
Varniukė perlipo į kitą,šalią esančią šaką,ir drebėdama iš baimės,vis pažvelgdavo į takelį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Gruodžio 31, 2016, 02:37:39 pm
Andi suraukusi kaktą bandė įžiūrėti kelią. Staiga, pro tankius medžių kamienus išniro nepaaiškinama šviesa. Netrukus ji dingo. Kas ten buvo??? Grifiukės vaizduotė nusirito nuo nieko gero nežadančių kentaurų iki kraujo ištroškusių juodųjų magų. Man tik pasivaideno... Man tik pasivaideno... Man tik pasivaideno... - bandė save raminti raminti grifė, bet iš to nieko doro neišėjo.
Ji pajuto, kaip širdis nusirita į kulnus, nes išgirdo garsų trakštelėjimą, aidintį pro tylų mišką. Ten kažkas eina... - pamanė, bet nusprendusi nesislėpti kaip kokia šešiametė, ryžtingai, tačiau tyliai takeliu nužingsniavo prie garso išleidimo vietos. Ant tako gulėjo perlaužta stora šaka. Hmmm... kažkas netyčia ją užmynė ir pabėgo. Bet kodėl? Vis dar stovėdama prie šakos Andi dėl visa ko išsitraukė lazdelę ir apsidairė: medžiai, kitados ją ramindavę, dabar tapo vaiduokliškais baubais, tiesiančiais savo rankas aukštyn į dangų. Vijokliai - gyvatėmis, galinčiomis akies mirksniu pasmaugti. Ir visa tai vadinama baime. Andromeda retai ją pajusdavo, bet šįkart ją pajuto. Ją pajuto ypač ryškiai.
Staiga, dar įdėmiau besidairydama pastebėjo juodą figūrą, tupinčią šakotoje liepoje. Tas gyvis, regis, taip pat ją stebi. Persigandusi ir nieko nelaukusi Andromeda nutaikiusi lazdelę sušuko:
- Sustink!
Tačiau kerai prašovė. Velnias, dabar jokios abejonės, kad jis mane pamatė! - išsigando antrakursė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Gruodžio 31, 2016, 03:32:55 pm
Sara vis dar tebegirdėdama garsius žingsnius,dar labiau persigando ir susigūžė.
Tikiuosi ta būtybė praeis ir manęs nepastebės.
Gyvis jau buvo bepraeinantis,kai paleido į Sarą sustingdymo kerus,mergaitės laimei,jie pataikė į šalia esančią šaką.
-Vos,vos.Būtų pataikęs į mane,-tyliai,be garso su savimi varniukė kalbėjosi,-viskas bus gerai,būtybė nueis ir aš greitai grįšiu į Hogvartsą,-bandė save raminti žodžiais,o kai kurių žodžių gale pasigirsdavo garsas.
Bet būtybė ją išgirdo.
Reikia imtis kerų-nutarė moksleivė.
-Sustink!-varniukė ištarė sustingdimo kerų burtažodį,bet burtažodis pataikė į paskutinį plevesuojantį lapą.Lapas sustingo.
Mergaitė kažką sumurmėjo ir pradėjo pamažu leistis šakomis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Gruodžio 31, 2016, 04:38:57 pm
Prašovusi kerus, mergaitei derėjo pasipustyti padus, bet ji tiesiog iškėlusi galvą stovėjo ir žiūrėjo, ką darys siluetas. Staiga, į Andi grįžo antras toks pat šūvis. Grifė persigandusi, lyg stirna šoko į kitą vietą, bet laimei ir būtybės šūvis pataikė ne jai, bet šiugždančiam lapui. Tada su siaubu išgirdo, kaip tamsi figūra lėtai nusliuogia apkerpėjusia liepos žieve. Dunkstelėjo. Būtybė jau čia pat - už keturių su puse metrų. Mergaitei suteiktos dvi galimybės - bėgti arba kautis. Bėgti arba kautis... Kautis! - nusprendė balselis galvoje, - Visuomet kautis! Net jei ir nebepabėgsi - pulk! Šiek tiek drebančiomis kojomis Andi žengė kelis žingsnelius atgal, kiek pritūpė ir be paliovos šnabžėjo:
- Evanor. Expelliarmus. Petrificus totalus. Sustink.
Užkeikimai nuskriejo būtybės pusėn, bet, atrodo, nekliudė. Nieko nelaukusi paniškai suriko:
- Sectumsempra!
Ryškus spindulys netyčia pataikė į didelę bei plačią virš grifiukės esančią šaką ir ją nupjovė. Persigandusi Andromeda instinktyviai kūliu vertėsi į šoną ir taip išvengė su trenksmu nukritusios šakos, galėjusios ją užmušti. Dar tebegulėdama ant grindų ir labai giliai alsuodama pajuto, kaip smarkiai jos širdis daužosi į šonkaulius. Pirštais užčiuopė iš prakirsto žando bėgantį karštą kraują, tačiau vėl atsistojo ir ėmė laukti priešininko atakų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Vasario 11, 2017, 10:39:02 pm
Mergaitei pataikius į judantį medžio lapą, ji šiek tiek nusivylė savaisiais burtais, bet neturėjo laiko galvoti apie tai.
Tikiuosi nieko man blogo nenutiks, Sara meldė kažko, kad pasigailėtų jos gyvybės ir leistų jai nuginkluoti tamsiąją medžių šešėliuose besislaptančią būtybę, varniukė apsigynė su burtažodžiu protego horibilis.
-Expelliarmus,- po ilgos naktinių pelėdų ūbavimo pertraukos, mažoji tyliai prabilo ir toliau svaidė savo kerėjimus iš savosios burtų lazdelės,- Petrificus totalus,relasio,stupefai.
Kerų grandinė baigėsi ties nusviedimo, sustingdymo kerais.
Tikiuosi pataikys į ją arba jį, kad ir kas ta būtybė bebūtų, varnanagė vylėsi, kad burtažodžių virtinė pataikys į esamą priešą ir Sara į jį pataikys.
Maldauju...Mintys nepaliaujamai kirbėjo burtininkės galvoje, bet šį minčių sakinį mergaitė pasakė tyliu užkimusiu balsu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Vasario 14, 2017, 10:03:04 pm
Mergaitė jautė, kad tuoj tuoj apalps. Šiąnakt jai visko užteko. Neleisdami atsipūsti šviesiaplaukei, tuoj pat atūžė trys užkeikimai.
- Protego! - visas jėgas atiduodama suriko Andi, bet teko atmušti dar dvejus kerų kamuolius.
- Pro... - bandė dvylikametė, bet nespėjo ištarti viso burtažodžio. Gynybinis užkeikimas neatliko savo funkcijos. Antrasis akinantis žaibas pataikė tiesiai grifės krūtinėn. Akimirksniu žaliaakė su siaubu pajuto, kaip milžiniška jėga ją pakelia nuo žemės ir sviedžia už penkių, o gal ir šešių metrų.  Andromedos klyksmas, atrodo, pažadino visą mišką. Kraupus šakos trakštelėjimas aidėjo tarp slaptingų medžių dar keletą sekundžių. Akyse viskas trumpam aptemo. Maudė kiekvieną odos gabalėlį. Šviesūs plaukai dabar dailiai gulėjo ant samanų plotelio. Dvylikametė tyliai suinkštė. Suinkštė taip, kaip dejuoja žmogus, nenorintis mirti. Tik ne dabar.
Netikėtai viskas nurimo. Nurimo visi garsai. Nurimo visi jausmai. Didžiausiomis pastangomis ilgaplaukė atplėšė akis įrėmintas ilgose blakstienose. Jos akys žybtelėjo, o lūpos tvirčiau susispaudė. Josios gyslose ėmė tekėti grifų kraujas - besąlygiška, ir, tenka pripažinti, kartais naivoka narsa pripildytas kraujas. Drebančiomis kojomis lėtai atsistojusi, nupūtė nuo veido šviesią plaukų sruogą ir tylutėliai sumurmėjo, atidavusi paskutines jėgas:
- Incendio.
Iš lazdelės išsiveržė ugnies liežuviai, čaižantys vėsų orą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Vasario 15, 2017, 01:35:11 pm
Šešėlis gūdžioje miško proskynoje sugebėjo atmušti tik vieną užkeikimą. Likusieji pataikė į būtybę, nusviedimos kerais Sara nusviedė savąjį priešininką už keliasdešimt nemažų metrų.
Ką gi, dabar rekia paskubėti grįžti į mokyklą ir perspėti apie gyvį.
Mergaitė bėgo palei samanotą taką, kol užkliuvo už nemažo išsikišusio akmens ir išsitiesė ant šaltos žemės. Tamsiaplaukė dar pagulėjo ant samanų, dantytų akmenų kurie badė dvylikametės nugara, susiruošusi atsistoti antrakursė išgirdo atzvimbiant užkeikimą.
Per vėlu toliau trauktis, reikia kovoti iš paskutiniųjų... moteriškos lyties atstovė atsiduso ir bandė išaukti skydinius kerus iš savosios burtų lazdelės:
-Proteg...-varniukė nespėjo pilnai ištarti užkeikimo, kai priešo ugnies liežuviai nudegino pusę šviesiaplaukės rankos. Sara iš skausmo neišlaikė pusiausvyros ir vėl drėbėsi ant šaltos miško žemės. Bet greitai susivokusi pakilo nuo žemės, svaidydama ano karto užkeikimus ėjo link būtybės.
-Expelliarmus, petrificus totalus, relasio, stupefai,-dvylikametė neleido priešininkui svaidė burtažodžius, kaip ugnikalnis spjaudantis karštą lavą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Vasario 18, 2017, 06:28:50 pm
Staiga primerkusi savo smaragdines akis, mergaitė pastebėjo, kaip ugnies šuoras čiuožia užpuoliko link. Ten... ten jis klūpi... Ugnis man parodys, kas tas jis... - susijaudinusi mąstė šviesiaplaukė. Ir išgirdo dejonę - ugnis nudegino priešą. Bet ar tikrai priešą? Įdėmiau pažvelgusi į apgailėtai ugnies apšviestą ruožą, ant samanotos žemės pamatė gulint mergaitę. Staiga nepažįstamoji atsistojo ir ėjo Andi link. Antrakursei šmėstelėjo, kad gal ji kokia psichė, o gal net ne žmogus.
Tuoj pat į žaliaakę ėmė lėkti keturi užkeikimai.
- Protego! Protego! Protego! Protego! - tiesiog klykte išklykė burtažodžius mergaitė. Gynybiniai kerai nepriekaištingai atliko savo pareigas.
- Sustink! - suriko vienut vieną burtažodį Andi, mat nenorėjo sužeisti personos, gal ten papraščiausia išsigandusi mergaičiukė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Vasario 28, 2017, 04:35:25 pm
Saros ranka buvo nudeginta ir mergaitė nudeginimo vietoje jautė nepaliaujamą skausmą.
Staiga antrakursė atsistojo ant kojų, kurios vos laikė mergaitę, netrukus ji išgirdo atskriejantį dar vieną priešininko užkeikimą. Dvylikametė šiek tiek pasisuko ir sustingdymo kerai praskriejo pro šalį.
Mergaitė greitai, nesustabdomai pradėjo bėgte bėgti link priešo ir svaidyti burtažodžius:
-Expelliarmus,incendio,-Sara nenorėdama stipriai sužeisti paleido menkyčius užkeikimus ir po menkutės pertraukėlės paleido ano karto užkeikimą:
-Sustink!-tamsiaplaukės balsas skambėjo pavargusiai,bet tuo pačiu tvirtai ir drąsiai, kaip ir dera Hogvartso mokinei.
Tikiuosi,jog ten viso labo tik vargšė pirmakursė pasiklydusi uždraustajame miške...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Kovo 05, 2017, 12:53:24 pm
Staiga į ją ėmė velniškai greitai bėgti tasai siluetas. Mergaitė užlindo už samanotos pušies, kad toji keistuolė jos nerastų. Pirmasis užkeikimas nieko nekliudė, o antrasis paleido ugnį, tad nieko nelaukusi Andi sušnabždėjo:
Aquamenti.
Iš grifės lazdelės šovė galinga vandens srovė, numalšindama ugnį. Po kelių, o gal ir keliolikos sekundžių, mergiotė iššovė dar vieną kerų kamuolį. Andromeda labiau susirietė už to pačio medžio, bet staiga pajuto, kad po kūną pasklido deginantis karštis, kažkokiu būdu užšaldantis kūną. Pataikė... Šviesiaplaukė ir liko taip susirietusi. Niekaip negalėjo patikėti, jog į ją pataikė užkeikimas. Man šakės... - persigandusi pagalvojo grifiukė. Iš sustingdytų akių lėtai išslydo ledinė ašara, tarsi paskutinis atodūsis prieš susitaikymą su likimu.
Keisčiausia tas, kad mergaitė kažkodėl nebijojo ir jautėsi pakankamai saugi.
Netrukus pasigirdo žingsniai.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Kovo 07, 2017, 08:32:33 pm
Mergaitė greitai bėgo link nežinomo burtininko. Už aukštosios pušies silueto burtų lazdelė iššovė galingą vandens srovę, taip numalšindama Saros išautą incendio užkeikimą.
Siluetas susirietė ir nebeišsitiesė. Pataikiau...Dabar puiki proga sužinoti, kieno tai šešėlis prie pušies.-apsidžiaugė trylikametė ir visu greičiu pasileido prie aukštojo medžio.
Likus dar keletui žingsnių iki nugalėto priešininko, mergaitė iš nudegintos rankos perėmė burtų lazdelę ir su lumosburtažodžiu įžiebė šviesą aplink ją pačią ir dalį pušies.
Priėjus prie šešėlio savininko, ji pamatė mažą gana išsigandusią mergaitę su nuriedančia kristaline ašara. Sara pradėjo greitakalbe berti apgailestavimus:
-Atleisk, aš labai atsi-siprašau. Aš nežinojau, kad tu grifiukė, atsiprašau. Aš taip įsijaučiau į kovą, kad tave sužeidžiau,-mergaitė bėrė atsiprašymus, kaip žirnius. Kol pati pradėjo verkti iš nevilties.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Jay Reye Kovo 13, 2017, 05:16:26 pm
Žingsniai vis artėjo ir artėjo. Andi širdis ėmė vis greičiau plakti. Netrukus pamatys užpuolikę. Galbūt tai bus paskutinis jos matytas vaizdas. O gal ir ne, - švystelėjo vilties kibirkštėlė, bet tuojau pat ir vėl užgeso.
Grifės akis apakino ryški šviesa, nutįsusi iš priešininkės lazdelės. Vis dėlto, akių primerkti negalėjo, nes buvo sustingdyta. Bet protas veikė kaip niekad gerai. Tačiau šįkart labiau pravertęs būtų nepriekaištingai veikiantis kūnas.
Staiga priešais save pamatė veidą. Veidą silueto, taip ją išgąsdinusio. Tai buvo paprasčiausia mergaičiukė. Regis, normali, o ne kokia antgamtinė būtybė ar psichopatė. Bet negalima apie žmogaus vidų spręsti iš išorės. Na, bet galima iš veiksmų, o šie nebuvo labai mandagūs jos atžvilgiu.
Toji mergaitė atrodo išsigandusi, o tai išbaidė Andromedos baimę akimirksniu. Išsigandusių žmonių bijoti nereikia, - niūriai pamąstė žaliaakė ir netikėtai išgirdo tos personos balsą. Jei norite tiksliau - atsiprašinėjimus. Šviesiaplaukei šiuo metu tai nerūpėjo. Juk ir pati jai padarė žalos. Bet Thompson širdis išliko šalta. Kritinė situacija baigsi, tad nėra dėl ko verkšlenti ar gailėtis. Adrenalinas taip pat nuslūgo.
Žaliaakė pasistengė perbesti priekaištaujančiu žvilgsniu, atseit "Pati sustingdei, dabar ir atgaivink", bet tai, savaime suprantama, sekėsi nelabai - juk buvo sustingdyta.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sara Nikolė Keyes Kovo 18, 2017, 09:22:22 pm
Nors mergaitė nepažinojo užšaldytosios, bet vis tiek norėjo jai padėti, bet deja nežinojo kaip.
-Gal žinai, kaip atšaukti kerus?-pasiteiravo mergaitė,-Oi, pala, atleisk, visai pamiršau, kad tu negali atsakyt,-kiek sutrikusi vėl atsiprašė.
Trylikametė vis dar nežinanti, kaip atšaukti kerus vaikštinėjo aplink aukštą pušį.
-Taip, atsiminiau!-sušuko, bet prisiminė, kad ji pati yra miške, nutiko.
Kaip ten tie kerai vadinami? Finite incetetem?Reikia patikrinti.-prisiminus atšaukimo kerus sumanė juos išbandyti.
-Finite incetetem,-tarstelėjo mergaitė, taip pat bakstelėdama į nereguojantį kitos mergaitės kūną. Nieko...gal kaip nors kitaip skamba tas burtažodis? Finate incetentem?
-Reikia pamėginti,-sušnabždėjo, kad girdėtų tik ji pati.
-Finate incetentem,-garsokai pasakė ir vėl burtažodis nesuveikė.
-Ką aš ne taip darau?-varnanagė labiau paklausė savęs, nei užšaldytosios.
Sara atsidėdo šalia pušies ir jai iš akių pradėjo riedėti ašaros, bet staiga juodaplaukė prisiminė tikrajį burtažodį.
-Finite incantatem!-sušuko užkeikimą bakstelėjus lazdele į mergaitę.
Tikėkimės pavyks.-pamanė trečiakursė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 27, 2017, 06:00:31 pm
Uždraustasis miškas nuo pat pirmosios dienos pilyje traukė Amiją. Mergaitė girdėdavo, kad mokiniai bijo į jį žengti, tačiau tuo netikėjo.
Dabar, plaukus kedenant silpnam vėjeliui, Amija stovėjo priešais medžius ir žvelgė į takelį priešais save. Nors vėjas neatrodė didelis, vis vien privertė juodaplaukės rankas tirtėti. Įdėmiai apžvelgusi ar niekas nemato ir tvirtai įsitikinusi, žengė pirmuosius žingsnius miško link.
Lėtai eidama takeliu, kurio pakraščiuose matėsi nedideli akmenukai, juodaplaukė varnanagė dairėsi, o tiksliau žvelgė į aukštas medžių viršūnes.
- Tikrai magiška, - sumurmėjo sau užvertusi galvą aukštyn.
 Betipendama tolyn, mergaitė nepagalvojo kaip reikės grįžti atgal. (Apsisuksiu ir eisiu kaip ir atėjau.) Saulė ėmė leistis žemyn, o besigrožėdama nusidažiusiu dangumi, Amija pastebėjo esanti maždaug viduryje miško.
Staiga sustojusi atsitokėjo. Veidą užliejo šioks toks nerimas, o tiksliau baimė. Kūnas tirtėjo nuo vakaro vėsos.  Juodaplaukei atrodė, kad kažkas netoliese yra, kažkas mato ir stebi ją. Neiškentusi garsiai paklausė per daug drąsiu balsu :
- Ei! Ar čia yra kas nors?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 27, 2017, 06:21:23 pm
Monika dažnai vaikščiodavo Uždraustuoju mišku - šis buvo visai nepavojingas, nebent naktį, o ir tada laisvai apsieidavai su Lumos burtažodžiu. Tiesa, daugelį mokinių glumino Švilpės drąsa, tokie stereotipai Mėnesieną labai nervindavo.
Kad ir kaip keista, Monika į patį miško vidurį eidavo retai. Tiesą sakant, tai buvo pirmas jos kartais toje medžiais apaugusioje, plačioje proskynoje. Lili užsimerkė ir įkvėpė gaivaus, vėsaus oro - reikėjo užsimiršti pastarųjų dienų nerimus ir keistenybes. Troškulys džiunglėse per ANJM ir šiltnamyje per Herbologiją, žiauriai nesisekantis augalų auginimas, nerimas dėl sergančios mamos ir viską apvainikuojanti Andželika Silvia - nors faina, bet keista baltaplaukė kraupia praeitimi. Koks geras oras...
Staiga mergina išgirdo kažką šnarant. Šį garsą miškų mergaitė pažintų bet kur - sausos lapijos trypimas. Na, nestiprus. Mėnesiena visai nenorėjo trukdyti pailsėti norinčiam, o gal su draugu susitinkančiam mokiniui. Na, aš tik žvilgtelsiu. Monika kuo tyliau nutipeno pro aukštus šimtamečius medžius, jos tamsi uniforma nepatogiai gaubė mokinės kūną. Argi negalėjo sugalvoti patogesnio aprangos kodo? - ne piktai, o greičiau gailiai pagalvojo Švilpė. Tuomet jai toptelėjo keista ir šiuo metu visai netinkanti mintis: kodėl aš dievinu mišką ir poilsius tarp medžių bei gėlių, o herbologijos negaliu pakęst? Monika papurtė galvą ir pažvelgė į mokinį netoliese.
Tai buvo pirmakursė iš Varno Nago. Liesa, ištįsusi, tamsiais žvilgančiais plaukais ir nuostabaus grožio akimis. Jos veidas buvo nusėtas strazdanų - Monika dievino strazdanas. Be viso to mergina atrodė rami, bet ne susikaupusi. O tada ji arba išgirdo, arba pamatė šviesaplaukę ir baimingai šūktelėjo.
- Ammm... Nebijok. Aš Monika. - Plačiai nusišypsojo Švilpinukė. - Iš Švilpynės. Tiesog išgirdau, kad čia kažkas yra... Tikrai nešnipinėju, - tyliai nusijuokė Lili.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 27, 2017, 06:32:21 pm
- Uf, aš Amija, - giliai iškvėpė tyro miško oro, - esu čia pirmą sykį. Kodėl visi taip bijo čia eiti? Miškas yra nuostabi Hogvartso dalis. Bent aš taip manau, - pridūrė.
Amija stovėjo sumišusi. Visą savo gyvenimą iki dabar buvo bendravusi tik su įbroliu arba tėvu. Jos niekas nemėgo kaimelyje, todėl mergaitė džiaugėsi išvykusi į Hogvartsą.
- Aš neturiu draugų, - sunkiai ištarė, - esu bendravusi tik su savo amžiaus įbroliu bei tėvu. Kaimelyje, kuriame gyvenau manęs niekas nemėgo.
Galvoji, kad pasakodama apie save susibendrausi? Piktokai šūktelėjo nepatenkintas balselis viduje. Mergaitei nuo jo suspaudė širdį. O tu, niurnantis kvaily, gal patylėtum? Amija nori susirasti draugę, pradėti naują etapą gyvenime. Tad nebandyk visko sugadinsi! Iš kažkur atsirado švelnus antrasis balsas ir mintyse Amija nusijuokė.
- Dažnai čia vaikštai? - paklausė Amija švilpės.

 
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 28, 2017, 11:21:03 am
- Amija, - šypsodamasi pakartojo Monika. - Gražus vardas. Rimtai. Ir dėl miško sutinku. - Mergina apsidairė.
Tamsiaplaukė atrodė ir sutrikusi, ir susimąsčiusi. Tada prabilo apie savo įbrolį, tėvą ir kaimelį, kuriame ji gyveno. Kažkodėl Amijos asmenybę vos ją išvydus Mėnesiena įsivaizdavo kitokią: Varnė jai pasirodė drąsi, įžūli ir protinga, o dabar paaiškėjo, kad ji tikrai drąsi, tačiau kartu - nuoširdi. Monika nebuvo drovi ar panašiai, tačiau Amiją truputį suprato - kažkurį laikotarpį ir ji neturėjo draugų. Tačiau tai buvo labai trumpai, - priminė sau susigėdusi Švilpinukė.
- Aha, dažnokai. Mėgstu ežero pakrantę, kur susipažinau su viena truputį paslaptinga drauge, taip pat - pavėsinę, ten žiauriai smagu tiesiog pavalgyti ar paskaityti. - Mėnesiena nutilo, galvodama, ar nepasirodė labai plepi. Ar aš labai greitai čiauškėjau? Tada pasidomėjo: - ar mėgsti skaityti? Aš žiauriai, tiesiog dar neradau tokio žmogaus, kuris nuoširdžiai mėgtų knygas. Ai, beje - tavo veidas, ypač strazdanos, labai gražus, - nusišypsojo. Manau, tokių žodžių jai tikrai reikia. O be to, tai tiesa.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 28, 2017, 06:49:11 pm
- Skaitymas man tai pabėgimas nuo realybės. Nuo pat mažens labai mėgau skaityti. Esu perskaičiusi visas savo kaimelio bibliotekos knygas. Na, kai kurių man nedavė skaityti bibliotekininkė, - pavaidino, jog sukosti, bet ištikrųjų lengvai pakrizeno. - Kai nebeturėjau ką skaityti, ėmiau kurti įvairias pasakas ir istorijas. Pasakodavau jas įbroliui, nes neturėjau kam daugiau.
Bešnekanti mergaitė pakėlė galvą, pažvelgė į viršūnes. Jos nė kiek nejudėjo, o lyg laukė tolesnio pokalbio eigos.
- Ačiū, - pajautė kaip šyla skruostai, - seniau keikiau strazdanas, bet teko priprasti.
Mergaitė jautėsi pakylėta. Pagaliau radau draugę.
- O turi kokių gyvūnų? Eh, tėvas nuolat mane apibara kaip apie kates ar pelėdas užsiminu, - atsiduso ir pasitaisė melsvą kaklaraištį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 29, 2017, 09:47:01 am
- Turiu, - linktelėjo Monika, nustebusi, kad Amijai nepatiko jos strazdanos. Jos taip jai tinka. - Viena yra šeimos, tamsi, bet labai draugiška ir greita Efė. Man priklauso ta, kuri dabar greičiausiai miega Pelėdyne, - Bilė. Ji labai draugiška ir mėgsta skraidyti virš Uždraustojo miško, tačiau beveik visą parą pramiega. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūnų, - kuo švelniau, kad neįžeistų akivaizdžiai gyvūno norinčios Amijos, pasakė Mėnesiena. - Aš augau šalia magiško miško, ten ir dabar visa šeima gyvena. Ten sutinki daugybę magiškų padarų, išmoksti išsigydyti ir panašiai... Sakei, gyveni kaimelyje? Papasakok man apie jį. Aš iš Korko, tik negyvenu tarp žiobarų. Mūsų namas ir miškas yra paslėpti nuo jų, tačiau bet kada galiu nueiti į miestelį.
Laukdama Amijos atsakymo, Monika pasekė jos žvilgsnį ir taip pat peržvelgė medžių viršūnes. Tiessa, greičiausiai ieškojo ne to paties, kaip Varniukė - ji dairėsi savosios Bilės. Tada vėl įsmeigė žvilgsnį į šalimais trypčiojančią, bet akivaizdžiai atsipalaidavusią Amiją.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 29, 2017, 12:09:25 pm
Varnanagė su šypsena veide klausėsi švilpės pasakojimo apie turimus gyvūnus.
- Na, gal ir neturiu savo gyvūno, bet mano tėvas laikė tris žirgus ir pulką vištų, - įsiterpė. - Tik nervindavo keltis auštant ir eiti jas lesinti, sykį viena manęs neatpažino ir beveik užpuolė.
Nutilusi Amija nuleido galvą, kaklą nuo užvertimo buvo pradėję šiek tiek mausti. Magiškasis miškas.
.. Norėčiau kada jame apsilankyti. 

- A, taip, - kiek apdujusi atsakė, - gyvenu Lochinverio kaimelyje, Škotijoje. Kaimelis įsikūręs nuokalnėje, ant ežero pakrantės. Namai statyti vienas prie kito. Tik mano, kuriame gyvenau, matomas kiek tolėliau, už obelų sodo. Saulėlydžiai nuostabūs - ant vandens atsispindėjusi saulė itin gražiai atrodo. Nors gyvenu tarp žiobarų, pastebėjau be savęs gyvenančius kelis burtininkus. Kelis sykius įvariau bendraamžiams baimės, kai išgelbėjau juos nuo lokio. Labiausiai juos baimino faktas, kad aš kalbėjausi su žvėrimi, - nusijuokė. - Dažnai kalbuosi su gyvūnais, jie mane paguodžia ir pralinksmina, - atsirėmė į pirmą paaitaikiusį medį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 29, 2017, 04:52:52 pm
Išgirdusi istoriją apie Amiją ir lokį, Monika taip pat sukikeno.
- Turėtum tapti animage, - patarė Mėnesiena, itin tokiam vietai netinkamais bateliais paspirdam porą sudžiūvusių lapų. - Aš su lokiu nesusikalbėčiau. Aišku, gyvūnai, ypač lokiai ir šunys man be galo patinka, tačiau abejoju, ar manęs klausytų kad ir lapė. - Monika susimąsčius nutilo. - Nors žinai, kiekvieną dieną bevaikščiodama miške imi tikrai geriau suprasti gyvūnus. - Švilpė prisiminė užsisvajojusį strazdanės veidą, kai Monika prabilo apie mišką. - Tas miškas, prie kurio gyvenu, vadinasi Žydroji giria. Ten ne viskas mėlyna, tikrai, - nusijuokė mergina, - tik yra be galo daug Achmilitos krūmų su melsvomis uogelėmis, gal žinai, ir dažniausiai auga žydros spalvos obuoliai. Šiaip ten viskas kaip ir paprastuose miškuose, nepaisant daugybės magiškų lūšių - laikui bėgant jos tavęs nebepuola - ir blankesnių atspalvių. Tenai jautiesi kaip sapne, - pabaigė savo kalbą Monika ir paklausė: - gal kada galėtum mus aplankyti, na žinai, mano šeimą ir tą mišką. Ten tikrai gražu, - mergina patogiai atsirėmė į aukštą eglę. - Papasakok truputį apie save.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 29, 2017, 05:13:43 pm
Amija su malonumu klausėsi apie Žydrąją girią. Mintys klaidžiojo, o protas atsisakė mąstyti blaiviai.
Mėlyni obuoliai? Koks skonis turėtų būti? 

- Mielai aplankyčiau, - šyptelėjo ir kišenėje sugniaužė kumštį.
Mergaitė savyje juto tokį džiaugiuosmą, kokio net neįsivaizdavo turinti savyje. Balseliai galvoje seniausiai nutilo, o varnė tuo ypač džiaugėsi, nes atrodė, kad jai ant vieno peties velnias, ant kito angelas.
- Kaip žinai, aš Amija, - sukikeno. - Pakliuvau pas varnius, nors neturėjau jokių spėjimų ir man tai tiko. Labai dažnai daugelį atstumiu, to nenorėdama. Tikriausiai nespėju prikąsti liežuvio. Pasitaiko, kai lepteliu kokią nesąmonę negalvodama ir mane jau palaiko trenkta. Na, be to stengiuosi būti draugiška ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Visą vaikystę jodinėjau žirgais, laipiojau po obelis ir skaičiau bei kūriau knygas. Dar esu lankiusi kelis metus dailės menų mokyklą, o mano kai kurie darbai kabo kaimelio muziejaus tarpduriuose. Na, o tu? - švelniai paklausė, nenorėdama papasakojusi apie save, atstumti nuostabios mergaitės.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 29, 2017, 09:13:58 pm
- Aš nesu labai ypatinga, - sukikeno Monika ir nubraukė nuo veido melsvąsias sruogas. - Esu namisėda, žiauriai nekantri, taip pat kuriu, tik ne piešinius, o eilėraščius ir knygas. - Mėnesiena pamąstė. - Dievinu vakarais pavaikščioti ten, kur grynas oras, skaityti knygas bei žiūrėti filmus, susirasti įdomių faktų, valgyti saldumynus, vaisius... Mėgstamiausia šventė - Velykos, o spalva - daugiausia sodrūs raudoni atspalviai, nors man jie ir nelabai tinka... - Nutęsė Švilpė. Tada jos akis patraukė kažkoks tamsiai rudas, kone raudonas šastelėjimas tarp šakų. - Atsakau, ten - Bilė. Bile! - šūktelėjo Monika ir nejučiomis krūptelėjo, kad Amijai nepasirodytų kažkokia emocinga gyvūnų gerbėja. - Eikš, - tyliau pašaukė savo pelėda ir, kai švelnių, lygių plunksnų pelėda meiliai nutūpė Monikai ant rankos, mergina ją švelniai truktelėjo Varnės link. - Imk. Paglostyk, - tarstelėjo Monika,taip stengdamasi pasirodyti kuo mandagesnė ir subtilesnė.
Tada užvedė kalbą apie filmus, vieną mėgstamiausių savo temų.
- Ar mėgsti žiūrėti filmus? Jei taip, kokius? Aš dievinu fantastinius, veiksmo ir poapokalipsinius filmus. Šiaip visokius. Mėgstamiausi - Apgaulės meistrai, Vandenų pasaulis, Penktasis elementas, Prancūziškas bučinys... Jų yra šimtai, tiesiog daug neatsimenu, - pasakojo Monika, nenuleisdama akių nuo Bilės - kad tik neužmigtų Amijai ant rankos...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 30, 2017, 12:52:19 pm
Rusvas taškelis, jos pelėda? Mhm, įdomu...
Švilpei ant rankos nutūpusi pelėda meiliai atrodė. Rusvos plunksnos atrodė lyg švelnus šilkas. Mėnesienai trūktelėjus pelėdą, Amija lėtai, pirštų galais prilietė rusvas Bilės plunksnas. Pelėda iš netikėtumo kruotelejo, nors sėdėjo mergaitei ant kitos rankos.  Juodaplaukė staigiai atitraukė ranką. Tačiau netrukus pelėda priartėjo ir varnanagė lengvai ją glostė.
- Filmus mėgstu žiūrėti. Kaip ir serialus. Dažniausiai žiūriu fantastiką, visokius veiksmo, siaubo ar turinčius trilerio elementų. Tik negaliu pakęsti romantinių  filmų ir dramų. Taip pat karinių, - žvelgė į švilpės pelėdą, - turiu kelis mėgstamiausius filmus. Tai Bėgantis labirintu, Divergenė, Greiti ir įsiutę, Anabelė... Yra ir daugiau, bet pavadinimų tiek, kad beveik visus imu pamiršti dėl mokslų.
Kokia mielutė... Bandysiu įtikinti tėvą, kad man leistų nusipirkti ją. 
- Labai miela pelėdžiukė, - nesumojusi ką pasakyti galiausiai leptelėjo tai, kas kabojo ant liežuvio galo.
Bet tie trys žodeliai buvo tikrų tikriausia tiesa juodaplaukei. Tokios mielos pelėdos, nuoširdžios ir draugiškos nebuvo glosčiusi. Bet viskam yra pirmas kartas.
- Ar turi kokių giminių Hogvartse? - kietai sučiaupė lūpas, nes to sakyti ji net nesvajojo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 30, 2017, 01:54:50 pm
Išklausiusi Varnanagės atsakymo apie filmus, Monika linktelėjo.
- O Dieve, aš taip pat dievinu serialus ir Bėgantis labirintu. Tik siaubakai man nelabai, - nusijuokė Švilpė, kaip tikėjosi, naujajai draugei. Ši meiliai glostė pamalonintą pelėdą.
- Labai miela pelėdžiukė, - pasakė Amija, perbraukdama pirštais per tankias Bilės plunksnas ir tada pasidomėjo, ar Monika turi giminių Hogvartse.
- Būtų gerai, -  nusijuokė Lili ir atmetė šviesius plaukus atgal. - Neturiu, nors kitais metais į čia pradės eiti mano dvyniai brolis ir sesuo bei pusseserė iš tėtės pusės, Džiulė Mėnesiena. Bet mes labai skirtingos ir retai bendraujam. O viena artimiausių mano giminių, Serena Rojus, kuriai jau penkiolika, buvo nepakviesta, - liūdnai gūžtelėjo Mėnesiena ir paglostė savo pelėdai galvą. - O kaip tu?
Papūtė šaltesnis vėjelis; palaukusi, kol Amija atsakys, Monika dar užsiminė apie vėstantį orą ir sukimą į Hogvartsą...
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: 1234567890 Liepos 30, 2017, 05:51:23 pm
Beglostanti meiliai atrodančią pelėdžiukę, Amija klausėsi Mėnesienos. Et, aš net tiek giminių nepažįstu!
- Na, vienintelė mano giminė esanti Hogvartse yra įbrolis Renvikas. Mes vienmečiai, - pridūrė. - Gal ir dar turiu giminių čionai, bet ištikrųjų nežinau, nes ne itin bendrauju su jomis.
Šaltas vėjo gūsis vėlė juodus plaukus, tačiau mergaitė nekreipė į tai dėmesio.
- Šaltoka, tiesa? - pabandė pagauti sruogą vėjo kedenamų plaukų, o tai nė kiek nesisekė. - Labai mėgstu naktimis stebėti žvaigždes. Jos gražiausiai spindi rugpjūčio mėnesį, - užvertė galvą ir pastebėjo, kad žvaigždžių nesimato dar. - Prisiminiau, turiu tetą, gyvenančią Prancūzijoje. Vasaros pradžioje paskutinį sykį lankiausi pas ją. Teta Azalija, toks jos vardas, turi savo saldumynų krautuvę. Joje visuomet kvepia vanile, o man labiausiai patinka levandų skonio macaroons sausainiai, kuriuos ji pati gamina...
Varnanagė nutilo prisiminusi vanilės aromatą ir saldų sausainių skonį, tirpstantį burnoje.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Monica Lilly Moonlight Liepos 31, 2017, 06:18:56 pm
- Taip, šalta, - tarstelėjo Monika, užsinorėjusi atsidurti savo lovoje, tačiau toliau jausti gaivų vėjelį {kur jau ten, vėją} plaukuose. - Aha, žvaigždės nuostabios, ypač paslaptingai nuostabios - šiame miške, - nusišypsojo drebėdama Mėnesiena ir užsimerkė - jai labai patiko akis glamonėjanti vėsą. Tada Amija prisiminė savo tetą Azalija, ir Švilpė tarsi užburta klausėsi pasakojimo apie saldumynus ir vanilės kvapą.
Monika be galo užsinorėjo šokolado gabaliuko.
- Tu turi beprotiškai gerą tetą, - ištarė Monika Amijai nutilus ir svajingai nusišypsojo. - Saldumynai ir Prancūzija viename tikras lobis! - ėmė juoktis Švilpinukė ir pridūrė: - juk sakiau, kad tiesiog myliu saldumynus? Aš tave nusivešiu prie Žydrosios giros, o tu man išprašyk didžiausią šokolado gabalą.
Papūtė dar stipresnis vėjas, ir Monika, jei Amija ir ką nors sakė, nieko neišgirdo, tik ūžesį ausyse.
- Klausyk, - prabilo tam garsui nutilus. - Gal jau grįžkime į pilį. Čia rimtai šalta, - apsimetė dairantis į tankią spygliuočių lapiją Monika, nors iš tiesų nuo vėjo ašarojo akys. - Gal susitikime ryt prie ežero ar kur nors, nes dabar aš tuoj užmigsiu prie tavęs. Ir man šaltoka, - vargiai šyptelėjo Monika. Šaltis nebuvo labai blogai, bet akys lipte lipo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 04, 2017, 04:53:02 pm
Daniela žingsniavo rudenine miško paklote, rankoje nešėsi pledą. Ji tikrai nebuvo tas žmogus, kuris apyšaltę dieną gali sėdėti vidury miško susivyniojus į šiltą paklodę ir skaityti knygą, bet dabar ji kažkaip pajuto svajojanti apie miško tylą. Tik, aišku, be storo romano - Klastuolė pasiėmė namų darbus. Koks skirtumas, kur surašys tuos atsakymus.
Vėjas maloniai kedeno tamsius Danielos plaukus ir gaivino pervargusias akis. Beliko kerėjimas... Ir pagaliau išsitiesiu. Gal net nusnausiu. Susirgsiu.
Kravitz pasiruošė ranką skrebenimui apie kažkokią Ariją ir šešėlį {kokia nesąmonė}, kai išgirdo kažką žengiant visai netoliese. Girdėjosi mindomų sausų lapų garsas, kurį taip dievino Klastuolė, bet kuris dabar ją privertė pavartyti akis. Štai ir pabūk viena...
Daniela atsisuko ir išvydo aukštą merginą beprotiškai ilgais gražiais plaukais. Akys - žvelgiančios su iššūkiu ir ryškiai žalios, veriančios. Ant uniformos matėsi Grifų Gūžtos herbas. Tai buvo tikriausiai įsimintiniausia Klastuolės matyta mergina, į kurią pastaroji nė trupučio nebuvo panaši.
- Na, labas, - labiau iš pareigos pasisveikino Daniela ir sunkiai, su visu pledu pasisuko į Grifę. - Aš Daniela.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 17, 2017, 11:50:30 am
Gelstantys lapai išgynė piešti mėgusią paauglę į lauką. Grifų Gūžtos mergiotė nebuvo linkusi laužyti taisyklių, tačiau rudeninis miškas turėjo šį tą ypatingo ko ji negalėjo praleisti. Visas pakraštes jau buvo išnaršiusi. Giedra diena buvo reta, todėl šiandien buvo puikiai nusiteikusi ir vietoj paprasto grafito nešėsi spalvotą pastelę.
Traškūs lapai šnarėjo po kojomis. Lietaus nepažeisti lapai buvo tarsi stebuklas, retai kada pavykdavo taip smagiai pasivaikščioti.
Įsisukusi į miško gilumą pastebėjo neaiškų siluetą. Kažkas Uždraustąjame iškėlė vieno žmogaus iškylą. Priėjus arčiau nepažįstama jaunesnė mergina prabilo.
- Labas, - šiek tiek nejaukiai atsakė kaštonplaukė, įdėmiai stebėdama jaunąją klastuolę. - Aš Klarė. - Mandagiai mokyta ketvirtakursė ištiesė garbanei ranką, norėdama paspausti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Daniela Kravitz Rugsėjo 17, 2017, 12:09:54 pm
Daniela netikėdama akimis paspaudė grifei ranką ir pagalvojo, kiek jai metų. Kas šiais laikais spaudžia ranką? Vis dėlto Klastuolė pasiryžo būti maloni, nes teturint vieną rimtą draugę ir vieną jos nekenčiantį pirmakursį nebuvo labai didinga.
- Ir tau norėjosi ištrūkti iš pilies? - pasidomėjo Daniela, nors nelabai mokėjo užmegzti pokalbį. Gal staiga kalba pasisuks prie pelėdų, ar ankstesnių draugų, juk tai vienintelės man žinomos temos, - karčiai pagalvojo Kravitz ir pridūrė: - kokia mėgstamiausia tavo pamoka?
Po šitų žodžių pačią Danielą suėmė juokas. Atrodau kaip idiotė. Antras pasakytas sakinys - kokia mėgstamiausia tavo pamoka? Ir po klausimo apie nusibodusią pilį? Atrodai tarsi iš mėnulio iškritus.
Vis dėlto Klastūnyno globotinė neketino pataisyti savo žodžių. Atvirkščiai, norėjo pažiūrėti, kaip Klarė reaguos.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Klarė Konė Karter Rugsėjo 22, 2017, 12:59:39 am
- Aš tiesiog mėgstu piešti. - Truktelėjo ranką, parodydama blonknotą prispaustą po ranka kartu su dėžute piešimo priemonių. Kelis kartus mirktelėjusi vis dėl to pratarė dar kelis žodžius. - Na taip, kai nėra pamokų visur šiokia tokia beprotybė.
Keistas buvo klausimas apie pamoką, juolab, kai klastuolė ėmė šiek tiek isteriškai kvatotis.
- Net ir nežinau, - gūžtelėjo smailiais pečiais, - patinka ne viena, o daugiau pavienės temos. Kartais tai eliksyrai, kartais astronomija, gyvūnai, tačiau sunkiai sekasi mosuoti lazdele, todėl esu turbūt prasčiausia kai reikia gintis. - Išduodama savo silpnybę plepėjo nuleidusi akis ir mindžikuodma, tarsi užsuktas žaislo sraigtas. Tai nebuvo labai įprasta šiaip nekalbiai Klarei. - O tavo? - Kilsteldama antakius žvelgė į naujai sutiktą pašnekovę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 29, 2017, 08:40:21 pm
Vis dar vilkėjo tą pačią juodą, gėlėmis siuvinėtą tiulio suknelę ir plaukus buvo susipynusi į dvi kasytes, papuoštas užkerėtais gėlių žiedeliais. Vienoje rankoje laikydama burtų lazdelę, o kitoje suglamžytą knygos puslapį. Tyliai ir nepastebimai ji kėblino link uždraustojo miško. Lauke buvo gan šilta, tad džiaugėsi apsivilkusi tik suknelę, o ne kokias kelnes ar megztinį. Pažvelgusi sau už peties, įsitikino, kad nieko nėra sekama, ir giliai įkvėpė. Žengė pirmąjį žingsnį į mišką ir iškart pajuto suvirpant kūną. Tai buvo pirmasis varnės apsilankymas tokioje paslaptingoje, šiurpinančioje vietoje. Jai atrodė, kad eidama kuo tolyn, tuo labiau jai darėsi šiurpiau, visi garsai, gyvybė vis blėso ir blėso, kol galiausiai išnyko. Nė vieno ženklo, kad šioje vietoje būtų gyventojų. Nei stirnų, nei varnų, nei kiškių, nei voverių - nieko. Ji dar stipriau suspaudė savąją magišką burtų lazdelę ir buvo pasiruošusi ją panaudoti. Tada ir išvydo tą akmenį, išsiskiriantį nuo kitų, prie kurio buvo susitarusi su kai kuo susitikit. Tas asmuo buvo Nikas. Priėjusi prie akmens, patogiai į jį įsirėmė ir laukė, laukė, kol į miško vidurį prisistatys jos lordas, jos princas, jos pasaulis. Ji tikėjosi, kad jis rado tą paslaptingą daiktą, kurio prireiks šiandienos medžiokliai.
-Nikai, kur tu, - nekantravo ji.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 29, 2017, 09:03:45 pm
 Diena buvo graži – giedras dangus nepranašavo jokio lietaus, kaitino šilta saulutė ir tik kartkartėmis papūsdavo vėjelis. Tokia diena tobulai tinka pasivaikščiojimams miške – nesvarbu kokiais tikslais. Vos pasibaigus pamokoms klastuolis būtent ten ir išsiruošė. Gana dažnai lankydavosi Uždraustajame miške, nors dažniausiai tik mokslo tikslais, tad saule itin nesidžiaugė - žinojo, kad ten, kur jie ruošėsi eiti, tikrai bus žvarbu. Visada būna.
 Sutartoje vietoje buvo dar prieš varnę. Čia jau buvo vėsiau nei miško pakrašty, visą žemę dengė šešėliai, mėtomi senų medžių, ir tik tarpais prasibraudavo saulės spinduliai. Nikas užsiropštė ant vieno iš tų medžių. Šiaip nebuvo vikrus, tad ir laipiotojas iš jo buvo nekoks, bet čia augantys medžiai turėjo daug storų šakų – kiekvienas gebėtų užsiropšti. Net ir trukdomas kuprinės, kuri dabar ilsėjosi ant tamsiaakio nugaros.
 Iš tolo matė artėjančią Elę. Ir iš karto susirūpino – ar ji neperšals taip lengvai apsitaisiusi? Privertė ją dar keletą akimirkų jo palaukti, o tada grakščiai, savo paties nuostabai, nusileido žemėn, prie pat jos.
 – Labas, mažyt, – pakštelėjo ją į kaktą, o vėliau ir lūpas, – Nesušalsi?
 Nors po tos nuostabios nakties praėjo vos savaitė, tačiau varnanagė atrodė daug geriau – nesimatė ratilų po akimis, plaukai spėjo atgauti natūralų žvilgesį. Patenkintas šyptelėjo.
 – Labai gražiai šiandien atrodai, – nusišypsojo ir ištiesė ranką jos pusėn, – Tai ką, keliaujam?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Lapkričio 30, 2017, 07:06:42 am
Elė nužvelgė mišką. Nieko. 
-Kodėl čia taip tylu? - tik sau vienai tarė ji.
Netikėtai išgirdo ir tik vėliau pastebėjo, kažką leidžiantis medžio kamienu. Varnė persigando ir iškart nukreipė savo lazdelę į tamsų siluetą. Ranka šiek tiek drebėjo, bet jai šiuo metu tai nerūpėjo. Nurijusi seiles, net gerai neįsižiūrėjusi į padarą, tarė:
-Stok arba paragausi dozę kerų, - Ir tada ji atpažino tuos kūno judesius, tą eiseną, tą veidą. - Nikai? Ką tu tame medyje po perkūnais darei? Išgąsdinai mane.
Lazdelė lėtai nusileido, prigludo prie šlaunies ir Elė giliai atsikvėpė. Tada jis pasisveikino su ja pavadindamas ją mažyte. Ji silpnai nusišypsojo ir sulaukė poros pakštelėjimų ir į kaktą, ir į lūpas.
-Jei pasidarys šalta, perspėsiu tave. Tikriausiai neprieštarausi, kad prisiglausčiau prie tavęs tokiomis aplinkybėmis, taip?
Pirštu perbraukė per jo krūtinę ir tarė:
-Tik šiandien? Aš maniau, kad visada atrodau tau gražiai, - dirbtinu liūdesio pilnu balsu tarė ji. Išvydusi jo sutrikimą veide, pridūrė. -Juokauju gi ir labai ačiū už komplimentą.
Pakštelėjo jam į skruostą ir įsitvėrė jo rankos. -Eime.
Tada ir pajuto tą, ką jautė pastarąją savaitę. Tą nežmonišką aistros, geismo ir meilės jausmą, kuris lyg ryšys siejo abu jaunuolius. Ji užmerkė akis, giliai įkvėpė ir vėl atsimerkė. Jis niekur nedingo, bet nebuvo toks didelis, kad varnė negalėtų jam pasipriešinti.
-Turi tai, ko prašiau?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Lapkričio 30, 2017, 12:47:33 pm
 Jam jau nusileidus žemyn, pastebėjo persigandusi varnės veidą.
 - Am, aš tik dairiausi aplinkui, maniau, gal netyčia kur nors pastebėsiu , - šyptelėjo, - Neturėtum manęs bijoti, neišprievartausiu gi, - besišypsodamas iškėlė antakius lyg žinodamas, jog jei norėtų, tai nė prievartos nereikėtų naudot.
 Jis sutriko. Bandė dar teisintis, mikčioti, tačiau jokio normalaus žodžio nesugebėjo iš savęs išgauti. Gerai, kad ji juokavo - pamanė jau rimtai pakliūvęs bėdon. O to jam tikrai nereikėjo. Iš tiesų, labiau bijojo jos pykčio nei būti užkluptam profesoriaus Uždraustajame miške. Tam atvejui buvo išprašęs iš senojo herbologijos profesoriaus leidimą jame lankytis - neva moksliniais tikslais. Nors iki šio karto iš tikrųjų ėjo čia tik iš smalsumo ir noro išmokti ko nors daugiau.
 - Niekada neprieštaraučiau, jei tu prisiglaustum, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis, - sumurmėjo jai į viršugalvį, - Bet šį kartą, lyg žinodamas, į kuprinę įsidėjau antrą apsiaustą. Pabūsi kurį laiką klastuole, - šyptelėjo.
 Atrodytų, paprastas, net draugiškas, gestas - paėmimas už rankos. Tačiau tas mažas gestas kaip reikiant paveikė Niką - visu kūnu lyg elektros srovė perbėgo malonūs virpuliukai. Šyptelėjo pats sau. Jau po truputį priprasdavo prie to, kad Eleizija jį taip veikia. Bet jam - kaip pusiau mokslininkui - buvo smalsu, kodėl taip yra. Jau spėjo pasidomėti šia tema ir išsiaiškino, jog taip niekam nebūna, toks ryšys būdingas tik jiems. Beliko išsiaiškinti, kodėl ir kaip jis veikia - būtent dėl šios priežasties jiedu šiandien ir leidosi į mišką.
 - Radau, - linktelėjo, galvos mostu rodydamas kuprinę, - Kartais praverčia būti moksliuku.
 O taip, priverčia. Jokiam profesoriui ne į galvą nebūtų atėję, jog šis nerdas gali kažko prašyti nemoksliniams tikslams. Todėl be didesnio vargo gavo reto augalo - ugniažiedžio - lapų, kurie turėtų privilioti laumę. Kuprinėje dar gulėjo stora, kanapinė virvė, pernakt išmirkyta gnomų kraujyje bei, dėl visa ko, peilis, kurio ašmenis atstojo nuaštrinta uosio plokštelė.
 Tvirtai suspraudęs rudaakės delną, nuėjo gilyn į mišką, šiaurės pusėn. Po kelių šimtų metrų pastebėjo, jog medžiai čia auga daug tankiau, neleisdami prasibrauti saulės spinduliais. Viskas atrodė pilka ir niūru, net visi plaukeliai ant kūno pasišiaušė. Dabar svarbiausia neišsigąsti. Kiekvienas žingsnis buvo atsargus, lydymas dairymosi aplinkui - gal akys pastebės ką nors neįprasto. Jau turbūt laikas įsitaisyti akinius, nes retkarčiais turėdavo prisimerkti, norėdamas pastebėti tolimesnį objektą - kartais atrodydavo, jog ten kažkas juda, bet priėjus arčiau paaiškėdavo, jog nieko nėra.
 Galiausiai jie priėjo didžiulį, seną ąžuolą - jo žievė buvo papilkėjusi, joje puikavosi nežinia kada išraižytas veidas - rodėsi, kad jis juos stebi. Nors ruduo tebuvo prasidėjęs ir visi medžiai dar turėjo žalią lapiją, šito ąžuolo lapai buvo kraujo raudonumo. Net šiurpuliukai nugara prabėgo.
 - Gerai, ką dabar turim daryti? - pašnabždom pasiteiravo varnės, bijodamas kalbėti garsiau.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 01, 2017, 09:09:37 pm
Išgirdusi, kad neturėtų jo bijoti, juk gi jis jos neišprievartaus, mąsliai pažvelgė į jį ir tarė:
-Neturėčiau bijoti? O tu esi garantuotas tuo? O jei tau pakils hormonai? Juk tu paauglys. Turėsi išleisti juos į kažką, o į ką norėsi? Tikrai ne į kokią prašalaitę, o į tą su kuria jau ilgesnį laiką bendrauji.
Pasakiusi švelniai niuktelėjo jam į šoną. Nusišypsojo ir pasitvarkė kasytes. Tada jis pradėjo kalbėti, kad į kuprinę įsidėjo atsarginį klastuolio apsiaustą ir pasakė, kad paskolins jį merginai. Ji dėbtelėjo į jį.
-Na jau ne. Klastuolių apsiausto nesidėsiu. Aš juk grynų gryniausia varnų varna. Nenupeši visų mano plunksnų ir neįsprausi į gyvatės odą.
Ji pasakė tai tik juokaudama. Nors buvo ištikima savo koledžui, kitų nesmerkė, nesityčiojo, o kaip tik gerbė.Tad pridūrė:
-Bet iš tavęs priimsiu, dar užpyksi. Bet ne dabar, nes dar nevirpu nei nuo tavęs, nei nuo šalčio.
Švelniai pakštelėjo jam į skruostą ir timptelėjo jį už rankos. -Radai? Žinojau, kad rasi. Tikriausiai pamirksėjai savo akutėmis ir iškart gavai tą daiktą.
Tada jis stipriai suspaudė merginos ranką ir pradėjo eiti gilyn į mišką, į tamsą. Oras vis vėso ir vėso, bet Eleizija nevirpėjo lyg būtų menka medžio šakelė. Ji ramiai ėjo susikibusi su Niku ir galvojo apie saldų, aistros pilną jų bučinį. Ji primerkė akis ir švelniai perbraukė jam per šoną. Nikas irgi prisimerkė bei pažvelgė į miško gilumą. Nejau jis jau taip gerai nemato, kad net prisimerkti reikia? Negerai. Reiks uždrausti sėdėti įkniubus nosį į knygas kas vakarą tamsoje.
-Ar tik nereiks akinukų nešioti, brangusis? Jei dar nors kartą užtiksiu ar sužinosiu iš savų šnipų Klastūnyne, kad skaitai tamsoje knygas, turėsi rimtą pokalbį su manimi, - pagrumojo jam prieš nosį pirštu. - Nors gal akiniai tau ir visai tiktų.
Nusišypsojo ir jau norėjo eiti toliau, kai atsigręžusi išvydo milžinišką medį, pasidabinusį bauginančiu veidu ir kraujo spalvos lapeliais. Čia jį ir pagausime. Pamanė ji. Atsigręžė į Niką.
-Dabar taip. Duok man ugniažiedžio lapus, o pats pasiimk virvę, prisisiurbusią gnomų kraujo. Paprastai šio augalo žiedeliai netraukia Surielio, bet jų kvapas susimaišęs su tyros... - nurijo seiles ir raustelėjo. - Ir nekaltos mergelės kvapo veda jį tiesiog iš proto. Tu įsilipk į šį šiurpų medį ir, kai jis prieis prie manęs ir aš duosiu signalą, kuris bus tyra meilė, užmesk ant jo kilpa ir stipriai suveržk, kad jis nepaspruktų. Tada pradėsime jį tardyti, gerai?
Nelaukdama jo pritarimo ar pasipriešinimo, pagriebė iš jo ugniažiedžio lapelius ir pradėjo juos trinti į savo kūną, odą. Tas kvapas bus pasiekiamas tik laumių uoslei, tad nenuostabu, kad varnė nieko neužuodė, tai darydama.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 02, 2017, 05:26:56 pm
 Jis susigėdo ir santūriai šyptelėjo.
 – Manau, suvaldysiu savo hormonus, – gūžtelėjo, – Vargu, ar čia dėl manęs reikia jaudintis, – pašnairavo į varnę ir draugiškai nusijuokė.
 Jau norėjo sakyti, kad tegu daro kaip nori, tik po to nesiskundžia, kai susirgs. Žinoma, jis ją slaugytų ir ja rūpintųsi – dėl to net neabejojo. Tačiau niekada gyvenime nepraleistų progos jai tą priminti – „O aš tau sakiau.“ Bet ji greitai pakeitė savo nuomonę, tad jau teko užčiaupti jau pravertą burną.
 Ir tada nusijuokė. Iš tiesų akytėmis nemirksėjo, bet... jei tarsime, kad tai metafora – tada taip, taip ir buvo.
 – Matai, kaip gera yra būti pavyzdingam mokiniui, – šyptelėjo, stipriau spūstelėdamas jos delną.
 Net prisimerkęs miško tolio neįmatė. Reikėjo gerokai priartėti, kad pamatytų tai, kas jam iš tolo atrodė kaip judanti būtybė, tačiau pasirodė esant tik šnarančiomis šakomis bei lapais. Atsiduso ir žavelgė į Elę kaip prasikaltęs vaikas, pagautas bevagiant sausainius.
 – Tai kad aš neskaitau bet ko, jokių romanų ar šiaip beletristikos! – puolė teisintis, – Tik rimtas knygas ir... truputį psichologijos, – nudelbė žvilgsnį, prisiminęs, kad paskutinioji jo skaityta knyga buvo „Kaip suprasti moteris“. Jau ir pats suprato, kad greitu metu be akinių neišsivers, tačiau vaizdas piktos Eleizijos sukėlė juoko priepuolį, – Žinai, visai norėčiau pamatyti tave piktą... Gerąja prasme, – pridūrė prisiminęs, kad visgi matė jau ją piktą. Ar net įniršusią, – Taip, ponia, nubauskite mane, kad skaitau tamsoje, – žemu balsu pratarė ir lengvai apglėbė ją per pečius, vis nelėtindamas žingsnio.
 Atidžiau pasižiūrėjo į medį. Nors jis buvo aukštos ir jo šakos buvo storos, tvirtos ir augo gana tankiai, tačiau žemiausia iš jų buvo gana aukštai iškilusi virš žemės. Susirūpino tuo: nebuvo tikras, ar jam pavyks užsiropšti. Tačiau tikrai negalėjo leisti ropštis Eleizijai – jos sijonas (ar suknelė, skirtumo nematė) trukdytų, be to, negalėjo rizikuoti jos sveikata. O ir pats negalėjo ištižti kaip ledai karštą dieną – girdėjo, kad merginoms patinka vyriški vaikinai.
 – Kaip su nekaltumu tai nežinau, – nusijuokė, – Bet dėl tyrumo tai drįsčiau abejoti.
 Išsitraukė iš kuprinės augalą ir padavė varniukei, pakštelėdamas ją į viršugalvį. Krepšį vėl užsidėjo ant pečių, dar išsiėmęs iš jo jau paruoštą naudojimui virvę. Pašokęs aukštyn įsitvėrė pirmosios šakos, tačiau silni rankų raumenys negalėjo per daug jam padėti. Pabandė antrą sykį – šįkart sekėsi daug geriau ir beveik pavyko. Užsiropštė tik iš trečio karto ir, visas raudonas iš gėdos ir įdėtų pastangų, ir užlipo dar truputį aukščiau, pasislėpdamas tarp lapų, kad jo nesimatytų iš apačios. Dabar reikėjo kantriai laukti, kol pasirodys laumė – vylėsi, kad iki to laiko kojos dar nenutirps.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 02, 2017, 06:50:53 pm
-Norėtai pamatyti mane piktą? - nustebusi pasiteiravo ji. - Neužteko to karto šiltnamiuose kažkam, matau. Ech, liūdna. Nes šiuo metu nesiruošiu įtūžti, pykti ant ko nors, - šyptelėjo jam. -Nubausti tave? Na gerai. Visa diena negalėsi manęs pabučiuoti.Gerai? Tinka? - įkvėpė oro. - O koks man skirtumas ar tau tinka? Tau juk tau neturi patikti, tai va. Jokių bučinių iki ryt ryto, ponaiti.
Pasitaisė savo kasytes, pasitraukė suknelę šiek tiek žemyn ir toliau visą savo kūną trynė ugniažiedžio lapeliais.
-Drįsti abejoti mano tyrumu? Čia dabar? Na, tikriausiai Surielio pasirodymas pradangins visas tavo abejones, jaunuoli.
Tada ji pajuto, kaip nuo lapelių prisilietimų kaista kūnas, sausta oda. Ji nusigręžė nuo Niko ir toliau darbavosi prie kvapo, viliojančio laumę. Žinoma, girdėjo, kaip jis stengėsi įsiropšti į medį. Pirmą kartą nenusisekė, antra irgi, tik trečią kartą jis pagaliau užsikorė ant šakos ir paniro į lapiją. Elė jau norėjo jam kažką skelti, bet pabijojo įžeisti jo vyriškumą, tad nutilo. Nebeištvėrusi atleido savo pirštus, laikančius lapelius, ir jie nukrito ant žemės. Ir laukė. Laukė tos mitų ir legendų apipintos būtybės, kuri slankioja po tamsias pelkes, miškus. Sakoma, kad ją sugavus, ji padarys bet ką, kad būtų paleista. Net atsakys į visus klausimus.
Jie abu tylėjo, nekalbėjo vienas su kitu, nes Elė bijojo, kad jis supras, esant pasalą. Mergina laukė įsitempusi, net karts nuo karto pamiršdavo kvėpuoti, nes būdavo per daug įsiklausiusi į miško garsus. Ir tada pasirodė tirštas, pilkšvas rūkas, kuris pradėjo semti visą mišką, kartu pasičiupdamas ir varnės kulkšnis. Mergina pradėjo virpėti, stipriai suspaudė savo magiškąją lazdelę, slypinčią suknelės kišenėje. Netrukus tolumoje sukarkė kelios varnos ir per rūką pradėjo merginos link artėti keistas siluetas. Jis buvo taip toli, kad nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti. Netikėtai kažkas įvyko ir būtybė sparčiu žingsniu atsirado prie pat merginos. Ji suvirpėjo.
-Labas vakaras, žmonių vaike, - pasigirdo sodrus, vyriškas balsas.
Elė pažvelgė jam į veidą. Jis buvo lyg iš modelių žurnalo viršelio. Aštrus smakras, iššokę skruostikauliai, žydros akys ir garbanoti, šviesūs plaukai. Netrukus ji pastebėjo ir smailias ausis, kurios buvo būdingos elfams ir laumių bei demonų vaikams - Surieliams. Varnė nurijo seiles ir lėtai pradėjo apžvelgti visą jo kūną. Jis buvo nuogut nuogas. Išvydusi jo lytinį organą, ji nukreipė akis į jo pilvą ir galvojo tik apie ryškiu raumenis ant jo. Pajuto, kaip švelniai paraudo. Jo kūnas keliose vietose buvo padengtas smulkiais žvyneliais ir samanomis. Tada vėl pasigirdo tas balsas:
-Ką tokia nekalta mergaitė veikia vėlyvą vakarą miške ir dar viena, a? - Akys lėtai nuslydo jos kūnu ir sustojo ties klubais. -Tau jos neprireiks. Juk pati supranti, kad žmonių magija čia nepadės, tiesa?
Pirštai iškart atleido magišką lazdelę.
-Šaunuolė. Matau, kad esi protinga ir paklusni. Puikiai tiksi man į žmonas.
Tada jo stipri ranka palietė jos petį ir lėtai bei grakščiai slydo per kūną, kol galiausiai ji vėl pakilo ir pradėjo jaudinamai sukti ratus aplink jos krūtis. Kaip šlykštu. Patrauk tas savo rankas nuo jų, iškrypėli. Kažin Nikas nesinervina? Kad tik neiškrėstų kokios kvailystės ir neišsiduotų. Ji giliai įkvėpė ir sumanė vėl pavaidinti tą kekšišką Eleiziją.
-Patinka? - murkiančiu balsu paklausė. -Įsivaizduok, kaip tu nusitempi mane į savo pelkių rūmus ir visų savo dvariškių akivaizdoje, nuplėši nuo manęs mano suknelę ir įsiskverbi tarp jų, - ji prisiglaudė prie jo ir tęsė. - Tada neištvėręs paimtai mane visų akivaizdoje, o aš, - pasistiebė iki jo ausies ir tyliai, bet Nikui, tikriausiai, girdimai sušnabždėjo. - Aimanuodama sušnabždėčiau, kad tai TYRA MEILĖ.
Ir tada ji iškart atšoko nuo jo, leisdama Nikui užmesti ant jo virvę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 02, 2017, 08:43:22 pm
 Ji nuliūdo.
 – Eeeei, ne tokios bausmės tikėjaus. Maniau, išplaksi mane ar dar ką, – klastingai žybtelėjo akimis, – Nors, tiesą pasakius, man atrodo, kad greičiau pati pasigailėsi, – nusijuokė.
 Iš aukšto viskas buvo gerai matoma, tačiau pats klastuolis buvo nematomas, jį slėpė keli sluoksniai ryškiaspalvių lapų. Kol laukė pasirodysiant laumę, prie storos šakos pritvirtino tvirtos virvės galą, kitame surišdamas kilpą it pakaruokliui. Vis dėlto tamsiaakio regėjimas tikrai suprastėjo – nuogą laumę pamatė greičiau ne anksčiau už esančią apačioje Eleiziją. Prieš tai matė tik slenkant kažkokią žmogystą, tačiau neturėjo supratimo, kas ten. Tiesą pasakius, tikėjosi kokio nors keisto siaubūno, tačiau tikrai ne tokio grožio jaunuolio. Prie jo jis atrodė kaip vargšas berniukas. Tiesa, toks ir buvo.
 Stebėti visą sceną buvo labai nepalonu. Nikas jautė šleikštulį, galėjo prisiekti – burnoje juto tulžies skonį. Be to, kažkur viduje pradėjo kilti pyktis, net įniršis – kaip ta pabaisa drįsta taip šnekėti su ja? Turėjo stipriai įsitverti šakų, kad netyčia nenukristų – visas net drebėjo. Blogiausia buvo tai, kad negalėjo nieko padaryti, negalėjo apsaugoti Elės: visas jų planas būtų sugriūvęs, o siaubūnas kaip mat juos abu nužudytų. Negalėjo rizikuoti, tik ne tada, kai ant kortos buvo pastatyta varnės gyvybė. Beliko tikėtis, kad ji viena susitvarkys.
 Jis pasišlykštėdamas žiūrėjo, kaip mergina artinasi prie laumės, vos ne susiglaudžia su ja. O jis tegalėjo griežti dantimis ir viską stebėti. Ir tikėtis, kad jis dar už tai sumokės.
 Staiga Elė atšlijo nuo laumės it nuplikyta. Nikas buvo pasiruošęs – greitu judesiu numetė virvę žemyn. Šitą judesį jau spėjo ištreniruoti vakare, nenorėjo, kad jo nepasiruošimas viską sugadintų. Kilpa užsiveržė už siaubūno kaklo, neleisdama jam normaliai kvėpuoti. Gnomų kraujas, kuriuo pritvinkusi buvo virvė, degino laumę.
 Tamsiaplaukis nusileido žemėn, pažvelgdamas į laumę pilnu įniršio ir pasišlykštėjimo žvilgsniu. Gal magija ir nebūtų suveikusi, jei jis nebūtų suvaržytas. Tačiau gnomų kraujas darė laumės magiją neveiksmingą, dėl to burtų lazdelė jaunajam burtininkui dabar tikrai bus reikalinga. Greitai sugrabaliojęs ją užpakalinėje kelnių kišenėje, ištiesė į laumę. Paleido lengvučius kerus, suteikiančius skausmą. Dar vienas greitas mostas ranka ir Surielio kojos pradėjo painiotis – vaikinukas nutarė sutrukdyti jam pabėgti, jei kartais virvė nutruktų.
 Pažvelgė į varnę švelnumo pilnu žvilgsniu.
 – Damoms pirmenybė, – linktelėjo surištos būtybės pusėn, – Klausk jo ko tik nori.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 02, 2017, 09:10:02 pm
Virvė, mirkyta goblinų kraujyje, buvo taikliai užmesta ant Surielio kaklo. Jis garsiai ir skausmingai suinkštė, kai kilpa buvo užversta jam aplink kaklą. Tada Nikas nusileido nuo šakos ir Eleizija pažvelgė jam į akis. Jose pamatė nepykantą, įniršį, pyktį. Jai susidarė toks įspūdis, kad klastuolis galėtų dabar tą laumę sudraskyti į gabalus. Jis tarė, kad damoms pirmenybė. Eleizija nesiartino prie laumės ir demono mišinio, nes per daug jo bijojo. Pati nesuprato, kaip pirmą sykį prišlijo prie jo.
-Esu girdėjusi, kad už laisvę padarysi viską. Ar tai tiesa?
Laumė suurzgė.
-Kad ir kaip man tai nepatiktų, esi teisi. Dėl laisvės visko atsisakyčiau. Tai... - rankomis pabandė pratampyti kilpą aplink kaklą, bet, nieko nepešęs, atsitraukė ir su pasibjaurėjimu pažvelgė į nudegintus delnus. -Ko nori?
-Nedaug. Tiesiog atsakyk į vieną mano klausimą. Kas tarp mūsų, - mostelėjo link Niko. -Yra?
Surielis pažvelgė į Niką ir su pasitenkinimu tarė:
-Jau seniai tokio dalyko nebemačiau.
-Ko?
-Jus sieja, mielieji, poros ryšys.
Žodžiai Elę privertė akimirkai užtilti. Ji pažvelgė nustebusi į Niką, tada vėl į laumių gražuolį.
-Kas tai? Papasakok plačiau.
-Paleisk, tada ir papasakosiu, - tyliai sumurkė.
-Ne, taip nebus. Pirma pasakyk, tada paleisiu.
Surielis tyliai suurzgė ir prasižiojo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 04, 2017, 05:02:03 pm
 Pabaisa bandė dar dėrėtis, tačiau, laimei, Eleizija nepasidavė. Jis tikrai būtų pabėgęs, prieš tai dar greičiausiai juos žiauriai nužudęs. Geriausiu atveju.
 Nors ir nenorom, tačiau jis pradėjo pasakoti.
 – Poros ryšys yra labai retai sutinkamas, – suurzgė, – Jis sujungia du žmones, nors nieks nežino, kokiu būdu juos parenka: dažnai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tie žmonės visai viens kitam netinka.
 Kol kas Nikas nieko nesuprato: baisūno žodžiai taip ir nepaaiškino visų kitų dalykų, kuriuos jiedu jautė.
 – Kaip jis veikia? – burbtelėjo tamsiaplaukis.
 Laumė dar bandė muistytis, tačiau nusideginusi pasidavė.
 – Tarp poros užsimezga nežmoniška aistra, bene visi jutimai susijungia į paprasčiausią geismą, troškimą, išlieka tik žemiausi instinktai: daugintis, – gūžtelėjo pečiais Surielis, – Po tam tikro laiko aistra sumažėja, su ja yra apsiprantama. Dažniausiai.
 – Kaip? – riktelėjo klastuolis, pavargęs nuo keistų būtybės užuominų.
 – Ją reikia nukreipti, – laumė klastingai šyptelėjo, apnuogindama labai smailius dantis, – Kitaip ji tik didės, nerasdama išėjimo. Kai jau apsiprantama su fiziniais pojūčiais, atsiranda emocinis ryšys.
 Nikas nusistebėjo. Manė, kad emocijos, jausmai juos jungė jau anksčiau – buvo tuo įsitikinęs.
 – Tęsk.
 – Poros ryšiu siejami žmonės pradeda justi stipresnius vienas kito jausmus, kartais galima net ir kalbėtis viens su kitu tik mintimis, tačiau tai gana reta net ir tarp porų.
 Vaikinukas apstulbo. Niekada nemanė, kad tokie dalykai įmanomi. Aišku, žinojo egzistuojant legilimantiją, tačiau pats niekada nesitikėjo jos įvaldysiąs. O apie tokį dalyką, kaip minčių ryšys su vienu konkrečiu žmogumi girdėjo pirmąsyk. Ką gi...
 – Dar kažko nori paklausti? – pasiteiravo varniukės, švelniai spūstelėjęs jos delną.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 06, 2017, 04:58:43 pm
Žengė kelius žingsnius atgal ir netikėtai atsitrenkė į tą baltąjį veiduotąjį medį. Iškart atšlijo nuo jo, bet nebėgo. Liko stovėti prie pat jo, jautėsi ten saugesnė, atrodė, kad laumė neišdrįstų jos pulti toje vietoje. Tada laumė pradėjo aiškinti, kas yra tas poros ryšys. Varnė klausėsi ištempusi ausis. Apie tokį ryšį buvo pirmą kartą girdėjusi, tad buvo labai įdomu klausytis ne vien todėl, kad tai gali padėti jiems abiems, o ir todėl, kad gali ateityje praversti moksluose. Išgirdusi, kad po kurio laiko aistra aprimsta, jau ruošėsi klausti kaip, kaip ją nuraminti. Žinoma, Nikas buvo pirmesnis ir pats paklausė. Toliau klausydamasi Surielio pasakojimo, jį pasitaisė savo kasytes, pasitrynė rankas ir vos pastebimai iš klastuolio kuprinės išėmė jo koledžo apsiaustą. Netrukus kuprinėje išvydo dar kai ką. Tai buvo peilis, labiau primenantis durklą. Nustebusi pažvelgė į jaunuolį, bet netarė nė žodžio ir stipriai įsisupo į šiltą apsiaustą. Tik tada pastebėjo, kad varnės rankos virpėjo nuo vėsesnės aplinkos. Giliai įkvėpė ir pajuto, kaip Nikas švelniai suspaudė jos delną ir tarė.
-Net nežinau. Leisk pagalvoti, - begalvodama ji taip pat suspaudė jo delną. -Ar yra galimybė man tapti Animage? Ir jei taip, ar ji didelė?
Laumė keistai pažvelgė į merginą ir apsilaižė išsausėjusias lūpas.
-Animago dalelę turi visi, bet čia jau priklauso nuo pačio žmogaus. Jei jis lavins tą gyslelę, domėsis ta sritimi, daug dirbs ties tuo, gal ir pavyks.
Jis išsisuko nuo varnės klausimo. Tiesiai, šviesiai nepasakė ar ji galėtų tapti viena iš animagų. Nurijo seiles, atsigręžė į Niką ir tarė:
-Paleiskime jį. Tegul keliauja iš kur atėjęs.
Net negalvodama apie galinčią kilti grėsmę, nukreipė lazdelę į virvę ir teištarė:
-Trule.
Virvė laikinai tapo gyva ir nusivyniojo nuo laumės kaklo, išlaisvindama jį iš spąstų. Jis grakščiai nusileido ant drėgnos žemės ir pasitrynė kaklą.
Antraštė: Ats: Mi
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 08, 2017, 03:01:55 pm
 Laumės atsakymai sukėlė tikrą viesulą jo galvoje. Ne viskuo galėjo patikėti (nors kokio velnio tam baisūnui meluoti?), dar dalis atrodė tikrai netinkanti jam. Jiems – nors kasdienybė ir pojūčiai, kuriuos patirdavo šalia varniukės, jai prisilietus, rodė, kad tai yra tiesa. Gal, bet ji buvo nesuvokiama protu, o jis pasitikėjo tik juo. O kai kurie dalykai – tokie kaip minčių bei emocijų skaitymas – tikrai nepriklausė tai daliai, kuria patikėtų racionaliai mąstantis žmogus – toks kaip Nikas.
 Buvo aišku kaip diena, kad Surielis neatsakys į jos klausimą. Juk Elė klausė apie ateitį, o šioji vis keičiasi nuo jų pačių sprendimų. Čia kaip tas netikęs ateities būrimas, kuris neturėjo prasmės: nutari rytoj eiti į parką, nors buvai nusprendęs likti pamokose ir še, jau tavo ateitis pasikeitė. Tačiau nepasakė nieko.
 Jau norėjo eiti atatupstas ir keliauti pilin, kai varniukė padarė baisiausią klaidą – išlaisvino tą pabaisą. Niko akys net išsiplėtė iš siaubo. Jau traukėsi burtų lazdelę, kad virvės vėl supančiotų tą gyvį, tačiau Surielis buvo greitesnis: žaibišku greičiu (kaip koks Flash'as) pripuolė prie klastuolio ir atėmė jo lazdelę, šis spėjo tik numesti kuprinę ant žemės. Netrukus prispaudė jo kūną prie vaiduokliško medžio, dar užlaužęs rankas už nugaros. Niko veidas buvo prispaustas prie žievės ir šioji dabar skaudžiai raižė jam odą, nemažiau skaudėjo ir rankas. Paauglys dar bandė spardytis, tačiau laumė – nors ir nusilpusi – buvo už jį stipresnė ir vienu smūgiu į nugarą jį nuramino.
 Nikas tik sugriežė dantimis, negalėjo nieko padaryti. Dėl savęs nesirūpino, tačiau velniai žino, ką tas tipas gali padaryti jo mergaitei... Bėk bėk bėk, mintyse sukalbėjo maldelę visiems dievams, nors net nesitikėjo, kad pastarieji teiksis jo išklausyti. Beliko viltis, kad ji pakankamai protinga ir pati susiprotės sprukti kuo toliau iš čia.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 10, 2017, 08:16:17 pm
Eleizija net nesuvokė, kas ką tik įvyko. Nikas tik spėjo išsitraukti magiškąją burtų lazdelę, kai staigiai buvo prispaustas prie medžio kamieno, veidu į šiurkščia medžio žievę. Jis spėjo išmesti iš rankų kuprinę. Elė tai pastebėjo. Išplėtusi akis žiūrėjo, kaip Surielis stipriai užlaužė klastuolio rankas už nugaros. Akimirkai ji sustingo. Galvoje sukosi tik viena mintis. Kokio velnio ji paleido laumę. Nejau aš tokia naivi? Ne, ne naivi. Aš maniau, kad jis mūsų nepuls. Kad mane septyni velniai sugraužtų. Dešinioji varnės ranka pradėjo silpnai virpėti. Ji giliai įkvėpė. Burnoje pradėjo kauptis seilės ir ji iškart jas nurijo. Išsigandusi pažvelgė į apnuogintą, raumeningą laumės nugarą. Netikėtai pajuto kažkokį prislopintą garsą galvoje. Jis kažką jai šnibždėjo, bet ji negirdėjo šnypštimą, daugiau nieko. Greitai akimis susirado Niko numestą kuprinę ir ištiesė į ją lazdelę. Kuprinė iškart atsirado prie pat mergaitės. Ji nieko nelaukė ir puolė kuistis po ją. Ilgai netruko, kol rado, ko ieškojusi. Stipriai suėmė aštrų durklą ir atsistojo. Pasitaisė suknelę ir ištiesė magijos pripildytą lazdelę į Surielio nugarą.
-Paleisk jį.
Laumė net neatsigręžė į merginą.
-Kai susidorosiu su juo, ateis tavo eilė, žmonių vaike. Kai žaisiu su tavimi, skambės visas šis prakeiktas miškas.
Elė, net nematydama, pajuto, kaip jis šelmiškai šyptelėjo. Negalėdama delsti daugiau laiko, stipriai suspaudė durklo rankeną ir pribėgusi susmeigė jį tarp menčių. Padaras pradėjo riaumoti. Iš žaizdos pradėjo plūsti juodas kraujas. Elė staigiai ištraukė ginklą ir stipriai spyrė į jo kojas, priversdama jį suklupti. Tikriausiai dūris išsiurbė jo visą jėgą, nes tikrai nebūtų pajėgusi jo parklupdyti. Tada pakišo kruvinus ašmenis prie pat jo gerklės ir stipriai suėmė jam už plaukų.
-Tai kas sakei ten riaumos? - pasiteiravo varnė.
Laumė teištarė:
-Paleisk mane, žmonių vaike. Tu tikrai nenori manęs nužudyti.
-O kodėl ne? Galėčiau pasigirti, kad paskerdžiau laumę.
Surielis nurijo seiles.
-Nors nenoriu susitepti savo gėlėtos suknelės tavo purvinu krauju.
Gniaužtai lėtai atslinko nuo jo plaukų ir patraukė ašmenis nuo kaklo. Laumė sunkiai atsistojo ir su susižavėjimu pažvelgė į ją. Mirktelėjo ir lyg nusilenkdamas išnyko rūke.
Eleizija nieko nelaukė, metė į šalį kruviną durklą, ir pribėgo prie Niko. Apglėbė jį ir sušnabždėjo:
-Ar tau viskas gerai? Nikai, pasakyk, kad tau viskas gerai, - užuodė kraujo kvapą, bet toliau tęsė. -Atleisk, kad taip kvailai pasielgiau, paleisdama jį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 11, 2017, 12:28:31 pm
 Jis nieko nematė, bet staiga išgirdo riaumojant laumę, o ir pats jau galėjo judėti. Nustebęs atsigrėžė ir net išplėtė iš nuostabos akis, pamatęs iš to tipelio nugaros kišantį durklą, tą patį, kurį buvo įsimetęs į kuprinę. Matyt, Elė ieškodama joje apsiausto aptiko ir peilį. Turbūt būtų šyptelėjęs, jei ne visas siaubas, kurį dar juto. Nesitikėjo, jog vieno dūrio užteks, kad baisūnas netektų tiek jėgų, kad iš karto parkluptų.
 Aišku, būtų jo valia, Nikas tikrai būtų susidorojęs (ar leidęs tą padaryti varniukei) su tuo niekšu, vien už tai, kaip jisai kalbėjo su jo mergyte. Vien prisiminus tuos šlykščius žodžius, paauglys juto kylantį šleikštulį ir norą ištuštinti skrandį. Tačiau nebuvo kada jaudintis - nors pabaisa ir dingo, tačiau neaiško, kas dar gali tūnoti miške.
 Šiurkšti medžio žievė, į kurią buvo įremtas jo veidas, dūrė, atverdama kokį pusšimtį mažyčių, bet velniškai skaudančių ir kraujuojančių žaizdelių. Atbula ranka nusivalęs kraują nuo skruostų ir kaktos (ir greičiausiai ištepliojęs juo visą veidą), stipriai apglėbė varnę.
 - Man viskas gerai, - sumurmėjo, - Kaip tu? Jis tavęs nesužeidė? - žengė žingsnį atgal, kad įsitikintų, kad jai nieko nenutiko. - Kodėl nebėgai iš čia? - piktai paklausė, veidu priartėjęs prie josios vos per porą colių, - Velniai žino, ką tas siaubūnas galėjo su tavimi padaryti. Tada niekada sau neatleisčiau, - susiraukė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Eleizija Stigler Gruodžio 11, 2017, 07:15:38 pm
Jis pakėlė galvą ir ji išvydo kruviną jo skruostą. Jis nieko nelaukė ir nusivalė jį. Kraujui dingus, pasirodė mažos žaizdelės, iš kurių ir tekėjo kraujas. Eleizija švelniai perbraukė per žaizdeles ir netyčiomis pakštelėjo. Išgirdus, kad jam viskas gerai, iškart palengvėjo. Tada jis pasiteiravo, kaip varnė. Ar nesužeista.
-Nesijaudink. Jis neprilietė manęs net piršteliu, - suvirpėjo dešinioji ranka, nes ji pamelavo. Laumė, prieš išeidama, spėjo įdrėksti jai į riešą.
Tada Nikas žengė žingsnį atgal, norėdamas įsitikinti, kad jai viskas gerai. Elė iškart užkišo riešą už nugaros, net nepagalvojusi, kaip įtartinai tai atrodė. Nurijo burnoje susikaupusias seiles ir priėjo arčiau jo. Stipriai jį apglėbė ir prisiglaudė.
-Kodėl nebėgau? Juk tai mano sumanymas buvo gaudyti Surielį, tad turėjau atsakyti už mus abu. Be to, kaip būtų atrodę, jei būčiau pakedenusi plunksnas ir dingusi? Tikra bailė? Na, ačiū ne. Negundo.
Pakėlė akis į dangų ir net nustebo išvydusi tamsų dangų, pasidabinusį keliomis žvaigždėmis. Pasitaisė išsipašiusias plaukų sruogas ir stipriai suėmė Niką už rankos.
-Jau sutemo. Derėtų mums grįžti, klastuoli, - pasakiusi mirktelėjo jam ir pradėjo temptis link pilies.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Nico Maquet Gruodžio 11, 2017, 08:39:36 pm
 Jis matė, kaip jos akys laksto aplink jojo, nedrįsdamos pažvelgti tiesiai. Tai sužadino tamsiaplaukio budrumą ir įtarumą. Varnei užkišus ranką, šis tik sustiprėjo. Švelniai ją paėmė už paslėpto delno ir apžiūrėjo. Sunerimo, radęs bjaurią žaizdą ant riešo. Vos vos priliesdamas ją perbraukė. Suradęs kažkur ant samanų besivoliojančią burtų lazdelę, nutaikė ją į žaizdą.
 – Episkey, – sumurmėjo, leisdamas žaizdai užsitraukti ir švelniai pakštelėjo į randą, – Po to būtinai nueik pas seselę, velnias žino to tipo galias, gal koks užkratas prasidėjo ar dar kas, – pasipiktinęs burbtelėjo.
 Jam nepatiko, kad Elė bando kažką nuo jo slėpti. Aišku, suvokė, kad ji neprivalo jam visko pasakotis... tačiau meluoti apie tokius dalykus tikrai neturėtų. Tai jį žeidė – stipriau nei jis iš pradžių manė. Be to, jis gi neklausė kažko savanaudiško ar itin asmeniško. Turbūt noras rūpintis kito sveikata tikrai nėra bloga priežastis kažko teirautis. Tai tik stiprino jo nerimą.
 – Kodėl man melavai? – pasiteiravo. Jo balsas buvo veikiau liūdnas nei piktas.
 Jis nusistebėjo. Tikrai nebūtų pamanęs, jog bėgimas tokiu atveju būtų suprastas kaip bailystė.
 – Nesusišnekėk, – burbtelėjo, – Atrodytum ne baile, o labai protinga mergaite, kaip ir pridera varnei. Tik kvailys, patekęs į tokį pavojų, nebėgtų. Stebuklas, kad likai gyva. – aišku, jis džiaugėsi jai nepabėgęs. Tačiau žinojimas, kad vienas ne toks judesys, ne toks taiklus dūris ir... ir... jis suprato, kad mirtis būtų geriausia baigtis, kuri sutiktų Elę.
 Nebebuvo noro juokauti ir erzintis, buvo pernelyg susirūpinęs. Paėmęs ją už delno, leidosi tempiamas iš miško: tiesą pasakius, jam net palengvėjo. Turbūt niekada nenorės kišti kojos į šitą miško dalį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 30, 2017, 12:01:18 pm

Šitus fėjarverkus jis kūrė ne dieną ir ne dvi, beveik pora savaičių tobulino naujus spalvų garus iššaunančius į orą drauge su konfeti. Dabar stovėjo vidur miško toks aukštas kaip ąžuolas ir kūrė vieno tokio kvadratinio eksperimento dagtį. Fėjarverkai atrodė kaip dailiai supakuotos kvadratinės dovanėlės, maždaug žmogaus galvos dydžio, išdėliotti aplink drūtą gluosnį plikomis šakomis. Uždegęs vieną, Tvardovskis nuskubėjo prie kitos, žinoma, galėjo pasinaudoti burtų lazdele, bet jau baisiai nemėgo jos kaip visiems žinia, todėl uždegti visus ir atsitraukti jam buvo likusios aštuonios sekundės. Ot tai bus girtų vaikučių! džiūgavo žmogelis, besijaučiantis, tiesą pasakius, tarsi diedmarozo kailyje. Turbūt tos mintys jam ir pakišo koją, tik bum!!! Ir guli vyrukas sniege marmūzę prausdamas. Taip jam besikepurnėjant baltose maudynėse driokstelėjo pirmasis kvadratas, po to antras...
-Vėėėl gegužės žiedai... Ale kaip greit naujieji atėjo? – dabar voliojos pusnyje jau visiškai patenkintas. Galų gale pavyko atsistoti, o per tą laiką susprogo visi, dar suspėti uždegti fėjarverkai. Iš aštuonių beliko du.
-Aštuoni šimtai gramų degtinėlės man vienam...būti nebliogai? – tarė Johanas gluosniui plikomis šakomis. – Klausyk bachūras, o kodėl tu neapsirengti? Tau čia ką, žiema? Oj, tai yra... žodžiu, nesvarbu. – supratęs, jog liežuvį apversti gana sunku, nutilo. Pasėdėjo minutėlę, kitą... pažiūrėjo į medį pilkai mėlynomis akimis, pridėjo kumštį prie galvos it senyvas išminčius, mąstė, mąstė...
-Scies, quam ego ero juventus... ooo! Virgo turėti daugiau negu va šitam miške medžių, vieną kartą su septyniom balerinom sužadėtinė pelkėj surasti. Bet mylėjau tik Boną Sforcą aš, tik ją vieną... – nė nepajuto kai italų, lotynų ir anglų kalbos susipynę į sakinį tapo kažkokia beprasme makalyne. – kažin, vaikučiai ar švenčia? Oj ego buono scio kaip vaikučiai švenčia... – alchemikas sukikeno, prisėsdamas atgal po medžiu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Olivia Rose Winter Gruodžio 30, 2017, 08:19:21 pm
Kad jį kur, tą suknistą deja vu. Štai pily prabėgo ir meteliai kiti, o Albertina naujųjų išvakarėse sumąstė, jog senokai nelaužė taisyklių. Jeigu jau atvirai, tai nuo pat to įsimintino pirmojo vakaro Hogvartse, kai išslinkusi pasivaikščioti ir patyrinėti naujos aplinkos buvo sugauta mokytojo, kuris dar ir arešto naujokei nepašykštėjo. Bet, reikia pasakyti, jeigu visi areštai čia tokie malonūs, visai nieko būtų ir dar porą kartelių pasėdėti po pamokų. Nors ir ne tokia intencija išsmuko iš pilies - tiesiog nesimiegojo. Ant paprasčiausių naktinukų užsimetusi megztinį apsiavė batus ir tylutėliai, tarsi katė, išslinko iš miegamojo. Koridoriai tylūs, tačiau nuobodūs. Norėjosi kažko tikrai įsimintino, kas padėtų palydėti senuosius metus. Net nepajuto, kaip kojos išnešė į pilies kiemą. Naktis nebuvo labai tinkama su pižama bastytis po miškus laukus, tačiau argi jaunoji Mussolini kreips į tai dėmesį? Aišku, kad ne. Italė greitu žingsniu patraukė link Uždraustojo miško. Tolumoje pastebėjo žybsint švieseles. Fejerverkai? Negali būti. Čia juk magijos mokykla, iš kur po galais tada čia žiobariška pirotechnika? Nieko negėriau, juk negali būti, kad vaidenasi. Na, jei neskaitysime to girto saldainio, bet argi nuo tiek ima vaidentis? Susidomėjusi Berta nužingsniavo danguje besiskleidžiančių gėlių link. O taip, saliutai buvo labai gražūs, net gražesni, negu matydavo gimtinėje. Na, magijos pasaulyje viskas kitaip, daug kas gražiau, daug kas įdomiau, daug kas... Tiradą mintyse pasibaigti sutrukdė išgirstas pažįstamas balsas. Nejučia merginai šoktelėjo širdelė nuo to švelnaus ir ausiai mielo tembro. Tačiau pasiklausius atidžiau... Tai tikrai nebuvo daili manieringa šneka, pilna Albertinai mažai suprantamų angliškų žodžių. Ne tai buvo kažkoks kalbų kratinys, o bandymus jį suprasti pasunkino besiveliantis kalbančiojo liežuvis. Nagi nagi ką gi mes čia turim? O pasirodo ne tik mokinukai pakampėse ugninę lenkia ir stiklelius už Naujuosius kilnoja. Dievaži dievaži sužinotų apie tai valdžia... Jeigu tik ir jie kur likerio ar šventinio vyno prisimaukę nesivolioja. Juk jei šventė, tai šventė visiems? Kandokai mintydama mergina tylutėliai prisiartino. Na taip - gerbiamasis Hogvartso hileris, griaudamas visą savo autoritetą, šūkaudamas ir dainuodamas sėdėjo sniege po medžiu.
 - Gerą vakarą, mielasai gerbiamasai Johanai,- linksmai pasisveikino, išlįsdama iš už medžio. O ką - juk vis tiek jis ryt išsipagiriojęs greičiausiai nieko neprisimins.- Žiūriu jei jau švenčiate, tai nuo širdies,- nusijuokė žvelgdama į fejerverkų dėžutes.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Gruodžio 30, 2017, 11:56:48 pm
Vaikai, papasakokit man, kas tyčiojasi iš Kalėdų senelio radę jį girtą miške? Na, tiksliau iš diedmarozo, nes Kalėdų senelis būna per Kalėdas, o per naujus, deja, tik rusiškasis diedmarozas. Bet vis tiek, ar tai leidžia iš jo tyčiotis? Tikriausiai, kad ne. Nes logiškai mąstant, ar tie kurie tyčiojasi gauna dovanų? Tikriausiai, kad ne. Ir vis dėlto, žinot ką  išvydęs auksaplaukę žaliaakę liekną bei aukštą kaip nendrę nimfą plikomis ilgomis kojomis, pasakė ponas Tvardovskis? Jis pasakė: Nula regula sine exeptione (lot. Nėra taisyklės be išimties.) neaišku kas tada jam suteikė protelio bei kelis netvirtus, užtat tiesius žingsnius, tačiau alchemikui visgi pavyko atsistojus išsitiesti visu ūgiu.
-Buongiorno cara mia, - maloniai pasisveikino jos kalba – come va? – nepastebimai pasislinko arčiau gluosnio kamieno, tarsi norėdamas kur nors atsiremti, jog gėdingai neišsidrėbtų atgal į baltus pūkų patalus, tačiau galvoje sukosi šelmiškas planas chuliganas.
-Žinai brangute, čia tau negalima būti, non, aš turėti skirti tau areštą. – nors stovėti gana gerai sekėsi, anglų gramatika buvo užmiršta po geru sluoksniu šimtamečių dulkių, italų kalbą šis vyrukas valdė daug geriau net būdamas girtas. – šįkart su arbatos puodeliu neišsisukti, non, non. – liūdnai kraipydamas galvą juodaplaukis nusišypsojo ir į galvą šovė negirdėtas neregėtas dalykas, na ir kas, kad užtruks sekundėlę, planas chuliganas palauks, o gal dar geriau suveiks? Pasistengęs žengti tiesiai kelis jau tvirtesnius žingsnius ištiesė į priekį savo ilgas rankas ir staiga čiupo mergiotę į glėbį, akimirksniu pakėlė kokius dešimt centimetrų nuo žemės, o tada šaltomis it ledas lūpomis įsisiurbė į josios lūpas. Galvon mušė kraujas, stovėti darėsi gana sunku. Kažin, ar ši mergytė kada nors apskritai bučiuota... šmėstelėjo mintis Johano pasąmonėje. Suprato žmogelis, jog nuo fėjarverkų apsinešė, todėl alkoholiu netrenkė, kitaip po bučinio žavioji italiukė apsivemtų. Nors palaukit, ką jis po velnių čia daro? Bučiuoja 30 metų už save jaunesnę? Nepilnametę? Velnias, jis girtas, labai girtas! Staiga Berta buvo apsukta bei pastatyta ant žemės. Tvardovskis greitomis prišlitiniavęs prie likusių dviejų fėjarverkų uždegė juos, po to kiek pajėgdamas greičiau atsitraukė. Viskas nutiko taip, kaip tikėtasi, šie sprogo netoli vis dar apspangusios grifės. Kažin, dviejų šimtų gramų degtinėlės jai pakaks už tas patyčias? jis juokėsi, kikeno tol, kol vėl prireikė prisėsti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Olivia Rose Winter Gruodžio 31, 2017, 11:06:46 pm
Ojeja jeja. Rodės, gerbiamasis Johanas tikrai padauginęs degtinėlės naujųjų proga. Dievaži, ir kas tam seniokui šovė į galvą? Jausdama gana įdėmų hilerio žvilgsnį į save Albertina kiek susigėdusi nuleido akis žemyn. Net nepagalvojo, kad miške kažką sutiks, tai ir nesivargino rengtis kaip pridera. O rodos, reikėjo - vyresnis, nors, reikia pripažinti, labai žavus IR girtas vyras su dailute mergina nepridengtomis kojomis. Negerai, labai negerai. Atsistojęs jis prišlitiniavo prie Bertos ir, kaip išgėręs, gana tiesiai.
 - Amico mio, jūs ir pats savo reputacija rizikuojat čia voliodamasis. Tad gal sutarkim, jog šis vakaras su viskuo kas jame liks  paslaptimi tik tarp mudviejų?- gyvai žybčiodama akimis Albertina stebėjo hilerį, tuo pačiu tardama ir ne itin atsargius žodžius. Tačiau, argi ši žavi italė kada ieškojo lengvų kelių? Aišku, kad ne.
Vyrui jau visai pynėsi liežuvis, anglų kalbos gramatiką supaprastindamas iki bendračių. O ką darysi? Reikia džiaugtis, kad nors tiek pamena. Mintyse juokdamasi iš jo pastangų tiesiai prieiti mergina tuo pačiu ir nekantravo kas įvyks vėliau.
Tačiau to visiškai nesitikėjo. Pačiupta Johano į glėbį ji nedrįso nei sumirksėti - taip netikėta viskas buvo. O bučinys... Gal Berta ir nelabai turėjo su kuo palyginti, tačiau buvo tikra, kad visų kitų bendraamžių pastangos suvaidinti kažką panašaus į tai, kas rodoma filmuose, būtų nieko vertos palyginus su Johano. Mergina apie tai nesvajojo, nesitikėjo, net nesistengė gauti --- tačiau nei už ką nebūtų atidavusi paskutinės minutės.
 - Amico mio... O jūs tikrai neblogai bučiuojatės,- tiesiai šviesiai uždususi ištarė, stebėdama Tvardovskį keliaujantį prie kitų fejerverkų ir juos iššaunantį.
 - Šitie tikrai ypatingi,- priėjo šiek tiek arčiau hilerio ir ranka mostelėjo į aprūkusias dėžutes.- Kaip juos padarėt? Gražiausi mano matyti,- ištarė laisvai ir nerūpestingai nusijuokdama, tačiau skruostukai ir lūpytės vis dar degė po neseniai hilerio padovanoto bučinio.
 - Kas taip juokinga, gerbiamas Johanai?- kiek pašaipiai paklausė skenuodama padykusiomis akimis sėdantį vyrą.- Ar dar kokią išdaigą planuojat?- velnais žino, kas tą vakarą mergužėlę už liežuvio tampė, gal jis pats - tačiau jaunoji Mussolini liautis neketino.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Sausio 05, 2018, 11:47:53 am
O Dieve, tos didelės, žalios, gyvai žybčiojančios akys tame dailiame tamsesnės odos fone, ir auksaspalviai plaukai, švelnia aureaole supantys didžiausią pasaulio grožį. Apie tokią moterį galima rašyti sonetus, dainuoti kantatas, ji gali būti pagrindinė poemų veikėja, epų herojė... ji—tai Dieviškoji Afroditė metusi Pariui įšūkį suteikdama jam Elenos, spartos gražuolės meilę. Jaunesnysis Trojos princas pasirinko grožį, užtraukdamas savo šaliai pražūtį. Aš greičiausiai užsitrauksiu pražūtį sau, pasirinkdamas šias viliojančias žalias gelmes. Ne, šitaip negalima vogti jaunystės iš nepatyrusios panelės, o Dievai, duokit man dar minutę, tik vieną vienintelę minutę šiąnakt, ir aš prisiekiu, atsitrauksiu nuo jos, jei reiks, mesiu darbą pradingdamas kitame pasaulio krašte. Ak, kaip melodingai jos lūpose skamba tariami žodžiai italų kalba, vvadinantys mane draugu, ir mano vardas ne ką prasčiau.
-Žinoma, palikime viską tarp mūsų. – šyptelėjo. Suvokė, jog jam tereikia išgerti vandens, tik litrą ledinio vandens, ir šie apžavai baigsis, prablaivėjimas nuskaidrins sąmonę užkirsdamas kelią kitoms kvailystėms, tačiau tada prabilo ji. Ką? Jai patiko mano bučinys? Šįkart vyras ne juokais apsidžiaugė prisėdęs, mat net negirtas būdamas tikriausiai būtų netekęs pusiausvyros. Taip taip, jūs logiškai pamėginkit paaiškint: kaip trisdešimčia metų vyresnio vyro bučinys galėjo pakirsti kojas keturiolikmetei mergaitei? Jis begėdis, begėdis! „Johanai, tuč tuojau liaukis!“ užriko pasąmonė nesavu balsu. Deja, jausmai hileriui sakė visiškai ką kitą.
-Profesinė paslaptis. – gudriai mirktelėjo išgirdęs klausimą apie fėjarverkus, bet pro šviesias akis neprasprūdo staiga paraudę skruostukai bei laisvai pratrūkęs kikenimas. Jo... pamislyjo, Tie du šimtai gramų degtinėlės susuko blondinei galvelę. nenorėjo jos nugirdyti tam, kad pasinaudotų, ne, jokiu būdu, tiek protelio dar turėjo, tiesiog, knietėjo pasižiūrėti į ją tokią atsipalaidavusią, išdrąsėjusią, o 200g anaiptol ne litras, kad paauglė negalėtų paeiti.
-Cara mia Albertina, išdaigų tai aš neplanuoju, bet jūsų dailios kojos nepridengtos, ar žinot kaip tai veikia suaugusį vyrą? Bijotumėt tokia naktimis po uždraustąjį mišką klajoti, dar užpuls koks vilkas susigundęs ir atims nekaltybę. – pastarojo sakinio sakyti neketino, deja, alkoholis nuostabiai įgarsino mintis, panaudodamas paties jų autoriaus kalbos padargus. – be to, - tęsė norėdamas kiek ištaisyti padėtį – su tokia menka apranga galite greit sušalti ir susirgti, o jau tada... – paslaptingai prisimerkė nutylėdamas: kas tada, nors ir kvailiui aišku, kad susirgęs žmogus eina į ligoninę, o po to, tarsi veiksmais inicijuodamas tolimesnius savo žodžius, sučiupo netoliese stovinčią mergaitę už tų plikų kojų ir prisitraukęs artyn pasisodino ant kelių.
-Kas dabar Sofija, m?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Olivia Rose Winter Vasario 05, 2018, 07:17:41 pm
Akelės gyvai žybsėjo, nuraudę nuo nesenų įvykių ir, kas be ko, naminukės, skruostukai dar labiau parausvėjo, kai jau visai ribas kažkur pametęs, kaip tuos fejerverkus oran išskraidinęs hileris pradėjo laidyti pastabas apie merginos kojas. Būta ko išsidirbinėti... Negi nėra į ką pažiūrėti? Albertina instinktų vedama greitai timptelėjo žemyn naktinius marškinius - juk tik juos ir tevilkėjo po megztuku - tačiau tampyk netampęs, šilkas juk ne guma, nesitampo be saiko, o be to - jeigu jau nedengia kojų, tai ir nedengia, neprailginsi. Nors, aišku, Berta galėjo - būtų pakakę vieno lazdelės mosto ir rūbelį galėjo kuo puikiausiai pasidaryti ilgesnį arba net transfigūruoti į plačias kelnes, kad "piktiems vilkams" pagundų nekiltų. Bet ar ji tai padarė?
 - Amico mio, o argi dideliems piktiems vilkams įdomios keturiolika vos perkopusios panelės?- į šį keistą pokalbį įsitraukė Albertina, tačiau nepaisant šmaikščių atsikirtimų, akys gyvai žybtelėjo.- O jūs gi ne vilkas, tiesa?- tarsi išsigandusiu balseliu pridūrė, žaliomis akimis nužvelgdama visą tvirtą Johano stotą, tarsi hileris per sekundę būtų galėjęs pakeisti savo pavidalą į didžiulio pikto vilko, besikėsinančio į nekaltas mergeles.
Regis, kai kurių ribų net ir gerokai nusigėrę hileriai nepamiršta - Tvardovskis gana greitai puolė taisyti pernelyg įsismarkavusio liežuvio klaidas. Tačiau žodžiams veiksmai gerokai prieštaravo - netrukus Albertina stiprių rankų buvo pačiupta už tų pačių aptarinėjamų kojų ir, nespėjusi nei sumirksėti, jau sėdėjo vyrui ant kelių.
 - Na, jeigu jau taip ir atsitiks, Hogvartse pažįstu tokį puikų hilerį,- pamėgino išlaikyti ankstesnį pokalbio nerūpestingumą, bet kažkodėl buvo daug sunkiau - gal todėl, kad atsidūrus gerokai arčiau Johano, mintys susidrumstė daug labiau negu išgėrus, o oro ėmė trūkti daug labiau, negu per dieną bėgiojant tarp teatro rekvizitų. Tačiau Mussolini nebūtų Mussolini, jeigu greitai nesuimtų savęs į rankas - kiek pasimuisčiusi gerbiamam hileriui ant kelių ši įsitaisė patogiau, pabrėžtinai elegantiškai susikėlė koją ant kojos (kas, kad taip tikrai nebuvo patogu sėdėti) ir įsmeigė savo žalias akis į Johano.
 - Amico mio, jūs vaikštot plonu ledu,- palinkusi arčiau sušnabždėjo. Gal tai skambėtų kaip perspėjimas, grasinimas, jeigu ne gyvos kibirkštėlės merginos akyse. Nesurištos ir kitaip nesuvaržytos šviesių plaukų bangos siūbtelėjo arčiau hilerio, akimirką pakutendamos jam pečius ir veidą.- Bet kas nerizikuoja, negeria šampano,- ištarė dar tyliau, tarsi vėjelis dvelktelėjo, tačiau žavioji italė kuo puikiausiai žinojo, kad Johanas tų žodžių nei už ką nepraklausys. Dar ne tas amžius, kad klausa skųstis būtų galima. Kelias akimirkas mergina tiesiog stebeilijo į pilkšvai melsvas Johano akis, būdama taip arti jo, kad kvėpavo vienu oru. Tada staiga šiek tiek atsitraukė ir, demonstratyviai pakeitusi kojas vietomis taip, kad ant viršaus atsidurtų kita, reikšmingai šyptelėjo.
 - Tai kas dabar, amico mio?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Johanas Konstantinas Tvardovskis Vasario 11, 2018, 09:57:35 pm
Ji buvo bjauri mergelka taršanti jo nervus, grūdanti kelis šimtmečius puoselėtą savitvardą į miltus. Be jokio gailesčio, ne, tose žaliose, gyvai žybčiojančiose akyse nebūtumei išvydęs nė lašelio gailesčio, tik gudrias kibirkštėles, nusitaikiusias į vargšo vyro garbę. O kas jai? Ji apgirtusi. O kas jam? Jis taip pat. Deja deja, kartais gyvenime žmonės turi kitokių įsipareigojimų, arba bent jau pareigų. Panelė Mussolini Tvardovskiui nėmaž nepriminė prastai surežisuoto vienos nakties nuotykio, juo labiau, amžiaus skirtumas plėšė juos vieną nuo kito. Gilus liūdesys, kaip būtų pasakęs koks nors graikų filosofas. „Kam gyventi, jei negali mylėti? Kam mylėti, jei negali gyventi...“ kažkoks absurdas ta filosofija, o jeigu dar prasideda klausimai apie meilės teoriją, sielos buveinę... gal nereikia. Geriau grįžkime prie tos pavojingos situacijos, kuri dėjosi stačiai po medžiu uždraustajame miške naujųjų metų naktį. Johanas pamėgino atsitokėti, bet tie plaukai, kutenantys odą, tas judesys, merginai keičiant kojų sukryžiavimo poziciją...
-Žinote cara mia Albertina... – juodaplaukio balsas trumpam nutrūko įkvepiant auksinių plaukų aromato – pažinoti vieną hilerį reiškia vieną, o pažinti—ką kitą. – taip, būtent, kad sąmonė išliktų blaivi, Hogvartso hileris filosofavo, o ką daugiau veikti žmogui, ant kurio kelių sėdi deivė? Akimirką iš už debesų pasirodė mėnuo, toks šviesus, kokio Johanas seniai nematė, mintys vėl apsiblausė. Rankos paniro į auksinį plaukų debesį, akys tebežvelgė kažkur į šviečiantį pilnatį, alkoholis svaigino... viskas buvo nė motais. Jo lūpos vėl susirado josios, vėl prigludo, reikliai, tvirtai, dabar jis vaikščiojo plonu ledu, o gal jau buvo seniausiai peržengęs jo ribą.
-Amica mia, – perfrazavo jos kreipinį, kad būtų tinkamas kreiptis į moteriškos giminės atstovę, šnabždėjo visai prie pat jos lūpų, norėdamas atsilyginti už jos viliones tuo pačiu. Nėr čia ko patyrusius erzinti, nes gali šimtą kartų smarkiau nudegti. Jo lūpos nuvedė taką merginos kaklu žemyn, liesdamosi tik tiek, kad šaltame žiemos ore paskleistų švelnią šilumą, kuri—žinojo ponas Tvardovskis—lengvai perauga į kaitrią liepsną ir imi šaukti, kad tavęs nesudegintų gyvo ant laužo. Tada staiga atsitraukęs užbaigė sakinį – Kas toliau? Toliau man teks palydėti jus atgal į pilį. – lūpos truputėlį šypsojosi, o rankos švelniai prilaikė italę už liemens, kad nenuslystų nuo kelių, tačiau visą kitą fizinį kontaktą vyras gudriai buvo nutraukęs.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 04, 2018, 11:35:52 pm
 Turbūt visi sutiktu, kad naktis - tinkamiausias laikas klaidžioti po uždraustąjį mišką. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Kristoferis įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius.
 Krisas jau ne pirmą kartą ruošiasi medžioti Uždraustajam Miške. Galima buvo pripažinti, kad gyvūnų žudymas, vaikinui yra didelė aistra, kurią net nenorėjo slėpti. Žiūrėti, kaip miršta gyvybė, Kristoferiui tiesiog kaifas.
 Kaip ir šiandien naktį, jis buvo susitaręs su vienu pažįstamu žmogumi medžioti. Tuo metu Kristoferio tikslas buvo - pasiekti miško vidurį, kur jie ir susitiks. Tada orai buvo ne per geriausi. Einant per šlapią sniegą, kuris neseniai nukrito, vaikiną tik lėtino. Įdomu kas dar sako, kad žiema - geriausias metų laikas. Juk Kristoferis tuo metu tik ir keikė tuos orus, apledėjusius kelius, ant kurių buvo pavojinga vaikščioti.
 Kaip ne kaip, bet klastuolis pasiekė savo tikslą. Jau netoliese pamatė savo pažįstamą, kuriam matyt reikėjo kažkiek palaukti vaikiną. Na nieko, gal ir ne tokia didelė bėda. Priėjęs prie jo, Kristoferis ištiesė savo šaltą ranką, norėdamas taip pasisveikinti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 05, 2018, 12:44:20 am
Pasiūlymas medžioti buvo žavingas, to nedarė jau visus du metus, o praeitą kartą kažkoks gyvis paragavo jo rankos mėsos, tad... Tie kas matė žaizdą po to įvykio, pavadintų jį savižudžiu, išgirdę, kad jis ir vėl įsiruošė į mišką, bet tykoti... grobio it kokiam plėšrūnui, tas jausmas jį užvesdavo, nes dažniausiai, realiame gyvenime, žmogiškojoje sferoje, žaisdavo auką, o ne medžiotoją.
Apsigobęs kailiu, užsivilkęs juodus, liemenį siekiančius džinsus, už diržo užsikišęs durklą su nuodingais ašmenimis, nepamiršo pasiimti ir lazdelės, bei eliksyro buteliuko kuris, papurčius švyti. Buvo apsirūpinęs, kaip reikiant, įveiktų triušį ar net didesnę pabaisą, vis dėl to, nesvarbu tu didelis ar mažas, jeigu smeigsi į akį, skausmą patirsi ir smegenis prarasi.
Atsirėmęs į medį, laukė bičiulio Kristoferio, jie buvo panašaus amžiaus, jeigu gerai atsiminė, šis... buvo jaunesnis, nebent tatai Kriso gimtadienis jau įvyko ir pamiršo pasveikinti. Ką gi, niekada nesakė, kad atsimins draugų gimtadienius.
Teko palaukti, bet nepriekaištavo, miškas buvo klampi būtybė, joje ir pasiklysti, ir prasmegti galima, tad viena laimė, kai sulauki kompaniono gyvo ir su visomis galūnėmis.
Ištiesta ranka. Juokdarys. Čiupo bernelį glėbį ir apsivijo rankomis. Klasikinis, šiltas, glaudus apkabinimas, tinkamiausias žiemą, kai lauke šaltą ir niūru. Ilgas apsikabinimas, bet... atsitraukė it sugėręs, kaip kempinė, vaikinuko atsineštą šilumą ir garą.
-   Ką atsinešei medžioklei? – sukuždėjo, net ir dabar garas ėjo iš burnos.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 05, 2018, 03:50:46 am
 Apkabino. Na, tokio poelgio Kristoferis tikrai nesitikėjo. Dažniausiai kai jis sveikinasi su savo pažįstamais ar draugais, tai jie ištiesdavo vieni kitiems ranką. Dėl to apkabinimo, netgi nežinojo kaip elgtis, todėl tiesiog nesipriešino, o po to atsitraukė.
- Su savim turiu burtų lazdelę ir vieną durklą. Nemanau, kad ko nors dar prireiks. O ką tu paėmei? - Pasiteiravo bičiulio. - Manau, kad tempti gumos nereikia ir galim pradėti, taip? - Pasakęs susikišo savo rankas į striukės kišenes ir pradėjo dairytis.
 Žiemos metu daug magiškų gyvūnų užmiega žiemos miegu. Bet ne elfai. Jų miške buvo pilna. Lyg prisidauginę it kokie triušiai. Kristoferis nebuvo įsitikinęs dėl sumos, bet rodos, kad už elfus įmanoma užsidirbt nemažai pinigų, ką tikrai domino klastuolį. Kadangi medžioja jis ir su Giedriumi, tai Krisas privalėjo pasidalinti su savom žiniom.
- Esu girdėjęs, kad dabar už elfus duoda gerus pinigus. Galim jų ir paieškoti. - Šyptelėjo blondinui.
 Vyravo trumpa ir nejauki tyla, ko klastuolis nelabai mėgo. Jam visada norisi kalbėti, kažką pasakoti ar klausytis kitų. Ir dar vaikščioti miške, ieškoti grobio - buvo nuobodžiausia medžioklės dalis.   
- Tai.. Kaip sekasi? Gal kas naujo? - Pabandė nutraukti nejaukią tylą. Nors, pergyventi dėl tylos teko neilgai, nes rodos, tuo metu buvo pastebėtos pirmosios aukos, kurios susigrupavusios. Kristoferis atsisuko į Giedriaus pusę ir padavė 'ženklą', kad ne už ilgo reikės leisti ir kerus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 05, 2018, 12:44:11 pm
Ginkluotė buvo panaši į jo paties, na tikėjosi, kad šis turės ką nors daugiau, bet užteks, vis dėl to, daug ką galimą išburti.
-   Durklas, šviečiantis eliksyras ir lazdelė, - tarstelėjo, dėbtelėdamas į jaunuolio sukištas rankas į kišenes. – Geriau... laikyk rankose ginklus, nes jeigu tave puls, tu nespėsi išsitraukti ginklo, ar dar blogiau – jį iš tavęs pavogs, - nesusilaikė nepaaiškinęs, nes mažiausiai norėjo prarasti bičiulį tokios niekingos klaidos dėka.
Elfai. Tai ką jie medžioja, buvo panašūs į elfus, bet vadinosi kitaip.
-    Erklings, o ne... elfai, jeigu kam nors pasakytum, kad medžiojame elfus, jie į mus kreivai pažiūrėtų, - tarstelėjo, vis dėl to namų elfai, dirbo virtuvėje ir jų medžioklė buvo uždrausta, nehumaniška, nes gyviai sugebėjo bendrauti ne ką prasčiau už žmones.
Tačiau Erklings buvo kitokie. Jų akys spindėjo it geltoni dideli žibintai, didelė burna, pilna aštrių kaip adatos dantų, anatomija iškreipta, nenatūraliai ilgos kojos ir rankos, primenančios rožės stiebus su spygliais, o kas gali pamiršti jų ilgą nosį ir paslaptingą kikenimą, kuriuo vilioja, niekuo neįtariančius vaikus.
Perskaitė tai knygoje, juk neis į medžioklę, nežinantis su kuo susidurs.
-   Naujo...  Net nežinau, nusipirkau naujus kailinius, - ir perbraukė kailinių rankove, per jaunuolio veidą. – Labai švelnūs, ar ne? – šyptelėjo. – O tu~?
Kalbėdamas net nežiūrėjo į pašnekovą, skenavo akimis mišką, jeigu tai būtų koks kitas gyvis, o ne Erklings, vargiai įmatytų, bet jų geltonas akis, galėdavai pamatyti akimirksniu.
Kaip tik ir rado tokią komandą. Trys elfiški padarai, kiek didesni už elfus, perkreipti. Jie gargėjo, tauškėdami dantimis.
-   Petrificus Totalus! – ištarė, nusitaikęs į padarą.
Iš lazdelės blykstelėjo balta šviesa, kuri sustingdė vieną Erklings. Kiti, it nustebę nužvelgė sustingusi bičiulį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 05, 2018, 09:14:06 pm
 Išgirdus, kokia Giedriaus buvo ginkluotė, Kristoferis net truputi pradėjo pergyventi, kad per mažai turi su savim ginklų medžioklei. Nepalyginsi su blondino ginkluotę.
- Gerai. Ačiū už patarimą, - padėkojo. - Matau, tu šioje veikloje irgi esi patyręs. - Šyptelėjo. Kristoferis pasijautė it nepatyręs medžioklėje, dėl savo žioplumo, kas buvo šiek tiek nejauku. Na, klastuolis ne per geriausias kompanionas, bet koks yra toks yra. Dažniausiai jis medžiodavo vienas ir tai, tik su burtų lazdelę. Jam atrodė, kad daugiau kaip ir nieko nereikia. Pasirodo, jis klydo. O gal ne?
- Hm, nepagalvojau, kad jeigu vadinsiu juos elfais, kiti žmonės gali tai priimti už tuos naminius. - Ir vėl pasirodė esąs žioplu. - Erklings. Dar negirdėjau tokio varianto. - Susimąstė vaikinas.
 Giedrius nupirko naujus kailinius. Paklausęs, kas naujo gyvenime, Kristoferis tikėjosi kitokio atsakymo. Tarkim kokios nors intrigos tarp žavingų merginų ar koks konfliktas tarp neramaus klastuolio. Nors, ne pas visus gyvenimas labai įdomus. Kristoferis pats daug ką nepapasakotu, nes arba tai tikrai neįdomu, ar pernelyg asmeniška.
- Jo švelnūs. - Sumurmėjo. - Pas mane? Daug kas atsitiko šiaip, bet ten taip, smulkmenos. Nieko įdomaus. - Atsakė į bičiulio klausimą.
 Erklings. Juos pamatyti iš tolo yra be galo lengva. Šitų elfų geltonos akys primena mašinų žibintus. Taip pat, galima juos atskirti tuo, kad jie turi tas ilgas nosys. Gan bjaurūs padarai. Kristoferiui jie tikrai buvo nemalonūs, todėl jeigu juos nužudys, sąžinės negrauš.   
 Kol vienas Erkling sustingo, kiti supratę, kas čia dedasi, ruošėsi pabėgti. Na, vaikinas neleis, kad pabėgtu toks grobis. Daug burtažodžių jis nežinojo, nes mokslams buvo per tingus, todėl panaudojo burtažodį, kuris galėtu tik sulėtinti kitus Erklings.
- Immobulus! - Ištraukęs burtų lazdelę iš savo vidinės kišenės, paleido burtažodį, kad tuos 'elfus' sulėtintu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 06, 2018, 12:35:42 am
Jautė, kad jo kompanionas pasijuto it nieko nežinantis, neišmanantis. Taip dažnai nutikdavo, kai kalbėdavo su žmonės, vis nesusilaikydavo ir įkišdavo faktines žinias, kurios galbūt padės medžioklėje, moksluose ar tiesiog iškylaujant. Žinojo daugeli dalykų, tad su mielu noru ir dalinosi viskuo ką gali pasiūlyti, nes tiesa buvo ta, kad be žinių iš jo nelabai buvo naudos, ar bent jau taip pats galvojo.
-   Nieko tokio, jeigu norėsi, kai grįšime galėsiu duoti paskaitytų knygų apie medžioklę ir magiškus gyvūnus, - tai siūlyti ne varnui, buvo keista, nes kuo puikiausiai suprato, kad išskyrus varnanagius, daugiau nei vienas koledžas neskiria laisvo laiko skaitymui.
O apie gyvenimą, neturėjo ką pasakyti, na, galėjo prasitarti apie knygas kurias perskaitė, bet ir taip dalinosi žiniomis, dar galėjo užsiminti apie pyragą kurį prikepino prie „blėkos“, bet tai nei smagi, nei žaisminga istorija, net ir dabar suraukdavo nosytę, atsiminęs degėsių kvapą, o turėjo pasidaręs tokią skanią tešlą!
-   Ir smulkmenos būna įdomios, - mirktelėjo akį. – Po medžioklės galėsi papasakoti, - tarstelėjo.
Nelaimėlis elfas sustingo, o jo kompanionai tapo panašūs į sraiges, savo nykiu greičiu. Keista, bet pamiršo pasiimti virvę... Suraukė antakius, kaip galėjo pamiršti virvę ar tinklą?
-   Šauniai padirbėta, - šyptelėjo, stengdamasis atgaivinti vaikinuko motyvaciją. – Galbūt žinai burtažodį kuris išburia virvę ar... gal turi kažką, kuo galėtume juos surišti? Ar...hmmm, nugabenti, nes palikti vidurį miško nelabai norėčiau, dar koks kentauras pasisavins, - nusijuokė, prieidamas prie nejudančių Erklings.
Kokie bjaurūs padarai. Primenantys uodus, savo ilga nosimi.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 07, 2018, 10:17:23 pm
 Keistas sutapimas. Kristoferis nemėgo skaityti knygas ar domėtis magiškais gyvūnais. Išvis vaikinas nemėgo gyvūnų. Todėl į pasiūlymą sureagavo kiek neigiamai, bet to tikrai neparodė. Todėl nežinojo kaip atsakyti į jo pasiūlymą, kad neįžeisti. Nepradėsi sakyti gi, kaip to nemėgsti. Reikėjo sugalvoti kitą idėją.
- Arba galim tiesiog, kada nors padaryti dar vieną medžioklę, kur tu mane galėtum pamokyti ir viską papasakoti. - Pasiūlė kai ką kito Giedriui negu jis ir šyptelėjo jam.
 Kristoferis net nežinojo, ar galėtu papasakoti visas jo 'smulkmenas'. Nes jeigu pradės pasakoti apie savo beprotiškus dalykus kuriuos darė ankščiau, tai turbūt jo nuomonė Krisui visiškai pasikeis. O gal ne?
- Hmm, gal ir įdomios. - Pažiūrėjo į Giedrių. - Gerai, papasakosiu. - Aprimusiu balsu ištarė. - Bet tada ir tu ką nors. - Taip paprastai jis nepapasakos kokias nors paslaptis.
 Po kito klausimo, vaikinas nežinojo ką daryti. Tiksliau, kai blondinas paklausė ar klastuolis žino burtažodį, kur galima būtu elfus surišti. Tai privertė dar labiau jaustis nejaukiai. Deja, Robertas nemoka tokių burtažodžių ir pačios virvės neturėjo. Apgailėtina..
- Ačiū.. - Padėkojo. - Bet dėl burtažodžių tai deja, nežinau.. - Prisipažino.
 Kristoferis iš paskos nuėjo link elfų. Tie nelaimėliai vis dar bandė pabėgti. Tai atrodė kaip kokioje nors vaizdo įraše "slow motion" vaizdas. Vienu metu ir juokinga ir graudu.
 Atsipalaiduoti Krisas negalėjo, juk burtažodis veikia ne amžinai.
- Tai ką darom su jais? - Paklausė Giedriaus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 07, 2018, 10:57:14 pm
Dar viena išvyka, puiki idėja, bet reikės nuspręsti ką norės medžioti, galės pabandyti sugauti ką nors nepavojingo, pavyzdžiui triušius su ragais, technikos bus tos pačios, bet jeigu dabar pasakytų planą, būtų pasiustas velniop.
O ką veiks po medžioklės, jie jau rado – klausysis Kristoferio saldžiųjų smulkmenų iš gyvenimo ir sapnų, mainais į tai, turės papasakoti apie savo nuotykius. Abejojo ar bendraklasis, ar tiksliau, šeštakursis, tikrai norės išgirsti apie žavingus blondino nuotykius už uždarų durų.
-   Uuh, bet tu neįsivaizduoji, kokia velniava yra mano erzinantis gyvenimas, - nusikvatojo, lengvai kumštelėdamas jam į petį. – Prisvilintas pyragas ir svetimi drabužiai ant stalo, ya kno what I mean? -  šelmiškai nusišypsojo, bet šypsenėlė išgaravo, kai bernelis pranešė, kad neturi nei virvės nei burtažodžio.
Sulaikė atodūsį ir įjungė smegenis. Nėra virvės, nužudyti negalima, narvo neturi, ką daro su lagaminais, kad galėtų juos sumažinti? Reducio! O koks panašus burtažodis, bet gyviems daiktams? Prasideda iš D, baigėsi su do, yra i raidė, panašu į itališką vardą...
-   Diminuendo!, - nukreipęs lazdelę ištarė ir erklings apgaubė baltos bangos, kurios išsuko padarus ir juos sumažino iki nykščio dydžio.
Viena laimė, kad buvo su pirštinėmis, galėjo kuo lengviausiai paimti elfus ir įsidėti į kailinių kišenę.
-   Tai kur juos superka? – išrietė antakį, nes Kristoferis sakė, kad už juos gaunami galeonai.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Balandžio 08, 2018, 02:04:58 am
  Prisvilintas pyragas, svetimi drabužiai ant stalo.. Kristoferiui reikėjo minutę pagalvoti, kol suprasti apie ką jis turi omeny.
 - Ohh.... - Pažiūrėjo į Giedrių, - Of course I know. - Tarstelėjo.
  Prisipažinti, kad klastuolis neturi virvės ir nežino burtažodžio, nebuvo bloga idėja. Aišku, tada Giedriui reikėjo gerai pagalvoti, ką daryti, bet juk ir jie abudu išsisuko iš padėties, blondino pagalba..
Nors, iškarto Kristoferis galvojo apie tai, kad sumeluoti. Bet juk tai niekur nenuves, nes netinkama situacija. Burtažodžio poveikis tuoj pasibaigs ir elfai - erklings tuoj tikrai pabėgs.
 Diminuendo. Reikia įsiminti. Pagalvojęs, vos nepamiršo ir pagirti Giedrių. Juk čia viskas jo dėka. Pats Krisas nieko nepadarytu. Ankščiau jis dažniausiai paleisdavo burtažodį, kuris nužudo auką, bet čia buvo viskas kitaip, kas klastuoliui neįprasta.
 - Puikiai padirbėta. Ar nesi prieš, kad erklings būtu tavo kišenėje? - Pasiteiravo. - Gali man vieną duoti, jeigu nori. - Pasiūlė.
  Elfai, būdami maži, atrodė dar bjauriau nei jų normali būsena. Ant mažo kūno ilgos nosys atrodė ne kaip. Švytinčios mažos akys atrodė, kaip viena didelė akis, dėl švytėjimo. Įdomu, kam jie išvis gali dar patikti. Ir klausimas, kas juos superka, juk tokie padarai kaip erklings, tikrai niekam nereikalingi.
- Kur juos superka? - Pakartojo klausimą, - Vienoje parduotuvėje, skersiniam skersgatvį. Nepamenu kaip parduotuvė vadinasi, bet žinau kaip jinai atrodo. Ją dar neseniai laikraščiuose rodė, buvo skelbimas apie elfų supirkimą. - Pasidalino informacija su blondinu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Giedrius Vėjavaikis Balandžio 09, 2018, 06:31:54 pm
Patenkintas šyptelėjo. O dėl elfų kišenėje, pernelyg nesijaudino, jie buvo sustingę ir tokie bus pakankamai ilgai, tačiau kuo puikiausiai suprato, kad turėtų leisti Kristoferiui paturėti medžioklės grobį.
Išsitraukęs du erklings, įdėjo vaikinui į kišenę, pas save pasilikdamas vieną vienintelį padarėlį. Žinoma, grupelėje buvo linksmiau, bet vienišius, kai pradės atsigauti, netarškės ir nebandys priešintis, nes bus mirtingai išsigandęs, ar bent jau taip galvojo.
-   O šaunu! Galime judėti link jos jau dabar, moki keliauti oru? Aš...ne, bet jeigu ir tu nemoki, tada galime įsėsti į autobusą ar valtį ir ten nusigauti, - tarstelėjo, paimdamas vaikiną už rankos, kad šis galėtų rodyti kelią link parduotuvėlės.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dylan Frendlin Birželio 28, 2018, 07:57:23 pm
Vėlyvas ruduo jau pradėjo rodyti šilumos trūkumą, tačiau vaikinas savo sprendimo keisti net nežadėjo - areštas turėjo prasidėti taip, kaip planuota. Visgi, jis tikrai palikti ramybėje to, kaip mokiniai elgėsi pamokoje, nežadėjo. Tikėjosi, jog ši pamoka bus praeityje ir nepasikartos niekada.
Vėlyvas vakaras parodė tamsą - lengvai galėjai pasiklysti be žiburio ar lazdelės gale sklidusios švieselės, dėka lumos kerų. Pabaigęs gurkšnoti puodelį juodosios arbatos, profesorius dirstelėjo į savo rankinį laikrodį. Nors už lango tamsa tapo vos ne aklina, kišti nosies iš kambario neskubėjo. Dar iškart po pamokos išsiuntinėjo raštelius kiekvienam nusikaltusiam mokiniui su tuo pačiu tekstu:

Artimiausią šeštadienį, vidurnaktį, šalia Uždraustojo miško. Bausmė už tai, kas vyko pamokoje.
Vadovas. (Prof. Frendlin)

Dylan'as turėjo dar visą valandą laiko, tad lūkuriavo savo minkštame krėsle. Ir užsnūdo. Pašoko prisiminęs planą, instinktyviai patikrino laikrodį. Turėjo viso labo pusvalandį. Vaikinas atsiduso. Pakilo iš minkšto krėslo, pamankštino suskaudusį kaklą. Spintoje susirado tamsias kelnes, trumparankovius marškinėlius ir storesnį megztinį su gobtuvu, pastelinės, žalios, spalvos, kurį laikė rankoje. Nuo stalo pagriebė savo lazdelę, nedidelė medinę dėžutę su lapeliais - užduotimis. Jau buvo beeinąs laukan, tačiau stabtelėjo tarpduryje ir grįžo akinių. Lauke pasitiko vėsa, kurios jis labai troško - naktinė ramybė ir šaltis puikiai pravėdindavo jo galvą.
- Lumos, - ištarė burtažodį ir tokiu būdu pasišvietė sau kelią. Pasiekęs Uždraustojo miško stabtelėjo jo pradžioje, sumąstęs čionai palaukti grupelės mokinių.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morgana Buterfield Birželio 30, 2018, 12:41:31 am
  Morgana nujautė, kad prisidirbs ir tai, kad pasigailės visko ką padarys, tačiau, kaip žiobarai sako „gyveni tik kartą“. Taigi dabar ji ir vėl, rankose laikydama butelį šokoladinio likerio, vos išstovėdama ant kojų, tačiau dėka Kristoferio išstovėdama, mat šiam buvo įsikibusi į paranke, lėtai žirgliojo link nutartos arešto vietos.
- Žiūrėk, vienaragis!- staiga sušuko Morgana ir užvertė galvą į dangų, tada truputi pasisuko į Kristoferį ir sušnabždėjo.- Išmesk mane vienaragiui, jis manęs laukia ir labai nori, aš irgi pas jį noriu. IŠMESK MANE VIENARAGIUI.
  Surikusi ji pasitraukė nuo Kriso ir išskėtė rankas. Šokoladinis likeris suteliuškavo ir vos neišsipylė ant girtos ugniaplaukės. Padariusi keistą judesį, tarsi šokdama pilvo šokį, tačiau tik judindama pečius, ji atsigėrė likerio.
- Čia darosi karšta.
  Neaiškiai suvapėjusi kelis žodžius mergina padėjo butelį ant žemės ir nusimovė striukę bei megztinį. Likusi tik su languotais, plonais marškinėliais, jau norėjo ir juos atsiseginėti, tačiau apsigalvojo ir pakėlusi numestus rūbus mestelėjo jos Krisui.
- Nešk, mano verge.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Birželio 30, 2018, 01:07:28 am
  Pamoka pasibaigė, o linksmybės ne. Šokoladinis likeris yra mergaitiškas gėrimas, Kristoferis rankoje laikė butelį brendžio kuris jau buvo beveik visas išgertas. Dėl didelio kiekio alkoholio jo organizme, visas vaizdas buvo susilietas. Net abejoja ar jis tikrai su Morgana. Gal tai kokia nors švilpė su kurią klastuoliui šį naktį pasiseks?
  Kažkas matė vienaragį, o Krisui tai buvo tik kažkokia balta dėmė. Vaikinas žagtelėjęs pažiūrėjo į Morganą nesuprantamu žvilgsniu.
 - Įdomu, ar vienaragiai mėgsta sienas. - Tarstelėjo. Užsigalvojęs apie tokią filosofiją, Robertas prarado pusiausvyra, mat Morgana atsitraukė nuo jo. Kristoferis pradėjo daryti kažkokius judesius, lyg čiuožinėdamas ant ledo, kad tik išstovėtų ant kojų.
  Vaikinas į kažką atsirėmė. Tai buvo medis, bet to jis tikrai nežinojo. Jam atrodė, kad tai kažkoks dar vienas žmogus (kažkodėl).
 - Gal tokia gražuolė norėtu palaikyti man kompaniją? - Pasakė medžiui, bet jo dėmesį atkreipė dabar Morgana. Vaikinas prikando lūpą ir pasistengė įžiūrėti kaip ji nusirenginėja. Deja ji sustojo, bet vaikino fantazija ne.
 - VIENARAGI TU KUR. - Pradėjo dairytis, bet deja jo nesurado. Rodos, jam teks nešti Morganą. Vaikinas prisėdo ant žemės ir laukė kol toji atsisės.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Lisette la Claire Birželio 30, 2018, 08:17:29 pm
Piktai burbėdama sau po nosimi, Lisetė tyliai, kad nepažadintų kitų bendrakoledžių, kurie naktį praleis lovoje, dėjosi daiktus į kuprinę: rausvas pledas, butelis vandens, nedidelis indelis su pora gabaliukų obuolių pyrago ir apelsinas. Turėtų užtekti,- pamintijo mergužėlė, nors, tiesą sakant, vis dar nesuprato, kokio velnio ji eina į areštą. Anąkart pamokoje juk nepasirodė girta, na, taip, gal šiek tiek ir persistengė girdydama porelę klastuolių, bet juk jie patys norėjo!
Užsivilkusi didelį švelniai violetinį megztinį, įprastus džinsus ir guminius batus ir užsimetusi kuprinę ant pečių Lisetė nuėjo uždraustojo miško link, kur vidurnaktį turėjo susitikti su mokytoju bei bendrakoledžiais, per kuriuos šią naktį neišsimiegos.
Atėjusi į sutartą vietą, Klastūnyno globotinė piktai dirstelėjo į vadovą, tarsi mintimis bandytų perduoti: paskui nesiskųsk, kad ryt visą dieną neisiu į pamokas.
Tiesa, bendrakoledžiai buvo nusiteikę kur kas linksmiau.
-Su šituo bendro nieko neturiu!- iškart perspėjo profesorių ir pradėjo kikenti iš Morganos bei Kristoferio kvailiojimų.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dylan Frendlin Liepos 01, 2018, 08:51:15 pm
Stoviniuodamas vietoje, profesorius vylėsi, kad bent į areštą mokiniai ateis blaivūs. Tačiau vos tik nugirdo dviejų balsus ir jų šnekas, papurtė galvą. Tik ne vėl.
- Nox, - užgesino švieselę, lazdelę paslėpė kelnių kišenėje ir pasiruošė vėl laukti linksmybių. Dvejutą su buteliais Dylan'as pasitiko tylėdamas, pakeltais aukštyn antakiais.
- Jūsų, - pažvelgė tai į vieną, tai į kitą, - girtavimas nusibodo. Jei jau taip nusibodo realybė, bent jau areštuose ar pamokose pasirodykit be butelių ir negirti. O dabar, - balsas nebeskambėjo maloniai, - jei neprieštarausit...
Šalimais pamatęs rožiniais plaukais pasidabinusią merginą, tik šyptelėjo jai supratęs, jog šįkart ji ne prie ko ir įbruko panelei la Claire dėžutę.
- Palaikyk ir neatidaryk, - burbtelėjo paskubomis. Tuomet atėmė butelį iš klastuolės Buterfield, o su kita ranka taip pat išplėšė, šiek tiek sunkiau, kitą butelį. Atsistojęs priešais juos, apvertė butelius ir kuo ramiausiai visą likusį turinį išpylė lauk.
- O dabar einam, - pamojo, kad sektų paskui. - La Claire, norėčiau, kad eitum šalimais.
Su tuščiais buteliais rankose, vaikinas žingsniavo gylyn į tamsų mišką. Pasiekus vidurį, pasuko šiek tiek kairiau - į nedidelę oazę. Ji jau iš anksto buvo apkerėta taip, kad įžengęs mokinys galės išeiti tik įvykdęs užduotį.
- Taigi, - numetė butelius šonan, prižadėjęs sau vėliau jų nepamiršti, - turėsite padaryti po užduotį, o gal ir keletą, - žvilgtelėjo link girto dvejetuko. - Panelė Buterfield ir ponaitis Remarkas pradžioje turės sugauti po vienaragį, kurie abu slepiasi medžių viršūnėse, - sugalvojo viršūnėse priburti žaislinių vienaragių ir kitų gyvių, - vėliau eisite prie kitos užduoties. Lisette, - kreipėsi į vienintelę blaivią nepilnametę, - kol jie gaudys vienaragius, galėsi išsitraukti užduotį iš dėžutės. Taip greičiau pabaigsi areštą ir galėsi dar spėti pasijuokti iš jų, - pašnairavo link vienaragių gaudytojų. Išsakęs viską, ką buvo pasiruošęs, Dylan'as lazdele medžių viršūnėse pribūrė daugybę žaislinių dramblių, žirafų, tigrų ir tik du vienaragius. Profesorius apsidairė ir šalia tuščių butelių atsisėdo, atsirėmė į medį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morgana Buterfield Liepos 24, 2018, 02:01:44 pm
Piktai žiūrėdama į jaunąjį žiobarotyros profesorių, garbanė sudėjo rankas ant krūtinės:
-Ar tu žinai, kiek aš turėjau už tai mokėti?- Morgana skėstelėjo rankas. Tas visas išpiltas alkoholis kėlė jai depresiją, tačiau tuo pačiu metu ir prablaivė.
     Išgirdusi užduotį, klastuolė sukikeno ir netrukus grįžo į savo pirmąją būseną. Pasekusi Dylaną žvilgsniu, o po to prie jo ir priėjusi, mergina pritūpė.
-Labas,- ji pasisveikino ir žagtelėjo.
Prisimerkusi ir lyžtelėjusi lūpas, Morgana padėjo rankas ant mokytojo kelių, taip išlaikydama pusiausvyrą.
-Žinai, tavo labai labai graži nosis. Ar galiu ją lyžtelėti?
Nesulaukusi atsakymo, garbanė staigiu judesiu pasilenkė
 ir lyžtelėjo Dylano nosį. Tada greitai atsitraukė ir susivėmė ant mokytojo batų.
-Atleiskite,- ji kaltai šyptelėjo,- turbūt mano liežuviui nepatiko jūsų nosis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Liepos 28, 2018, 06:13:02 pm
  Kristoferis piktai pažiūrėjo į Dylan'ą, kai šis išpylė alkoholį. Jis jautė pyktį ir liūdesį vienu metu. Šiame miške, ką tik numirė keli alkoholio buteliai..
 - Tu. - Bakstelėjo pirštu į profesorių. - T-tu bent žinai ką padarei? - Piktai paklausė ir pažiūrėjo į jį su tokiu žvilgsniu it tuoj nužudys. - Nesirauk vaike. - Žagtelėjo ir kažką leptelėjo.
 Nusisukęs, Klastūnyno globotinis pastebėjo rausvaplaukę kuri turbūt neseniai buvo atėjusi.
 - Svei.. - Nutilo, nes tada pradėjo kalbėti Klastūnyno vadovas. Išgirdęs užduotį, berniūkštis sekundei nusijuokė. Ha, tikrai to nedarysiu. Bet tada jo dėmesį sutrikdė Morgana, pamačius kaip ji pradėjo prie Dylan priekabiauti. Jam tas pasirodė neįdomu, todėl jis pažiūrėjo dar kartą į rausvaplaukę.
 - Taigi, kas tu tokia esi? Ką čia veiki? - Užpuolė merginą klausimais. Žagtelėjęs Krisas paėmė Lisetei už liemenį. - Tai gal nori pagaudyti vienaragius kartu? - Pabandė tai pasakyti 'romantiškai'.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Lisette la Claire Liepos 30, 2018, 11:00:29 pm
-Palaikyk ir neatidaryk,- pašaipiai pamėgdžiojo profesorių ir, žinoma, atidarė dėžutę. Deja, joje nieko įdomaus nebuvo - tik įvairiausi lapeliai.
     Sulaukusi, kol profesorius išpils visą alkoholį, kurį atsinešė tie du nenuoramos alkoholikai, sugadinę Lisetei smagų šeštadienio miegą, (argi klastuolė liepė jiems gerti? Ne... Tik pasiūlė, o šie, matai, besaikiai kvailiai sugalvojo tokie ir į pamoką, beje vadovo pamoką, pasirodyti. Tada buvo smagu, bet dabar, na, švelniai tariant, nelabai), rausvaplaukė nusekė paskui jį, vis žvilgčiodama į porelę. Puikiai vienas kitam tinka, visai kaip Bonė ir Klaidas, tik ne plėšti bankus, o gerti viskiuką.
     Jokių užduočių Lisetė atlikti nesiruošė. Jei reikės, galės prabūti čia ir visą naktį arba kelias, gal visai ir nieko, juk galėtų neiti į pamokas, ir niekas neturėtų teisės priekaištauti. Mergina atidarė dėžutę ir burtų lazdelės pagalbą sukėlė vėją, išsklaidžiusį visus lapelius į orą.
-Ups,- nekaltai trūktelėjo pečiais ir jau buvo besiruošianti klestelėti ant kelmo, tačiau prieš tai padarant, šalia prisistatė Kristoferis. Prancūzaitė tik pavartė mėlynas akis ir žengė prieš tai nužiūrėto kelmo link, tačiau tas girtas septyniolikmetis stipriai apkabino rausvaplaukę per liemenį.
-Paleisk!- piktai pasakė ir suraukė antakius. Jokiems žaidimams septyniolikmetė nebuvo nusiteikusi, bent jau ne su alkoholiu dvelkiančiu jaunuoliu,- esu tikra, kad Morgana būtų nieko prieš gaudyti vienaragius su tavimi,- pabandė akimis surasti garbanę, o tada prapliupo juoktis. Kaip tik tuo metu, kai Lisetė pažiūrėjo į bendraamžę, ši lyžtelėjo vadovo nosį.
-Aguamenti,- įbedė lazdelę į vaikinuko veidą ir vis tiek pasiekė kelmą, ant kurio norėjo atsisėsti prieš tai.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dylan Frendlin Liepos 31, 2018, 10:54:04 pm
Kai išpylė alkoholį, profesorius tik atsiduso nugirdęs Buterfield repliką - jo tai nei kiek nejaudino. Po žodžio ,,vaike" ir neblaivaus jaunuolio bakstelėjimo tik kilstelėjo antakius, nuleido akis prie žemės ir sugniaužtą kumštį prispaudė prie lūpų, bandydamas šitaip paslėpti iškilusį juoką.
Po užduoties paskelbimo, Dylan'as pasirėmęs į medį norėjo iš šalies stebėti areštą užsidirbusius mokinius ir šiek tiek pamąstyti. Nuobodus sėdėjimas neilgai truko, tačiau, kad girta mokinė pradės tauškėti tokias nesąmones, nebuvo net sapnavęs košmariškuose ar komedijomis dvelkiančiuose sapnuose. Vaikinas nespėjo tarstelti replikos ar kokio protingo sakinio - mokinė lyžtelėjo jo nosį. Nežinia, ko tikėjosi, bet Dylan'as susiraukė ir bandė tvardytis, kad neapšauktų Morganos. Profesorius jau susiruošė prabilti, bet ir vėl negavo progos - mokinė išpylė skrandžio turinį tiesiai po jo kojomis. Košmaras, o ne areštas. Į raudonplaukės atsiprašymą nieko neatsakė, tik šaltai nužvelgė.
- Eik vykdyti užduoties, - be jokio gailestingumo nuskambėjo balsas. Vaikinas nesidomėjo ką darė kiti du mokiniai, tik reta pasiraukydamas žvilgčiojo į apvemtus savo batus. Galop, nieko daugiau nesugalvojęs, jis nuskynė keletą didesniu žolės lapų ir atsargiai apvalė batus. Bent jau šitiek.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 14, 2018, 08:16:22 pm
  Išgirdusi šaltą profesoriaus balsą Morgana tik nusivaipė. Ji tikėjosi šiokios tokios reakcijos, tačiau pasirodo jos negavo, ir tas mažas demoniūkštis jos viduje liko nepamaitintas.
  Garbanė pavartė akis ir truputi svyruodama pasisuko nuo vyro. Iš vidinės apsiausto kišenės išsitraukusi lazdelę, burtų pagalba ji pasikvietė savo šluotą. Neilgai trukus, kiek pagyvenusi ir net kiek sudrožta jos šluota buvo Morganos rankose. Klastuolė ją apsižergė ir įsitaisiusi patogiai (kad šluotos kotas nesulystų į šikną, na ir panašiai) ji pakilo. Būdama viršuje ji dar pastebėjo kaip Lizė ir Krisas pradėjo žaisti vandens karą, tačiau daug dėmesio į juos nekreipė. Viršuje oras buvo gaivesnis ir tai spėjo ją prablaivyti, kas tikrai padėjo sutelkti dėmesį į vienaragių ieškojimą.
   Staiga pamačiusi gyvatę-balioną, klastuolė iš laimės šūktelėjo ir čiupo jį į rankas, kas sukėlė jos nukritimą nuo šluotos. Garsiai klykdama ji viena ranka įsikibo į šluotos kotą, o kitoje laikydama gyvatę pradėjo makaluoti kojomis ir šauktis pagalbos.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Rugpjūčio 15, 2018, 01:38:23 pm
  Gavęs gerą vandens dozę tiesiai Krisui ant veido, vaikėzas staiga prablaivėjo. Su rankovėmis jis nusivalė veidą, kuris buvo šlapias (dėka Lisetei) ir pažiūrėjo į visus su tokiu žvilgsniu kaip "kas per nesąmonė?".
  Tiesą sakant, Robertas nesuprato kas dabar vyksta. Morgana laižo Klastūnyno vadovui nosį, pats klastuolis prisikabinėja prie rausvaplaukės, o šioji iškarto pradeda pulti. Ar čia tikrai taip vyksta areštai? Įdomu, apie ką dabar būtent galvoja Dylan.
   Klastūnyno auklėtinis taip paprastai nepaliks Lisetės poelgį. Ne, gal Krisas ir pats kaltas, bet toji paleido vandens srovę tiesiai jam ant veido! Juodos kavos plaukų atstovas, čiupo Lisetę ir ją pakėlė ant rankų.
 - O dabar, pati eisi pasimaudyti! - Vaikinas žinojo, kad miške yra upelis, todėl turėjo planą, kad privers dabar ir la Claire pasimaudyti. Remarkas greitai atsisuko į profesorių ir šyptelėjo jam. - Mes greitai grįšim, - pranešė, tada vis dar laikant merginą, nekreipiant dėmesio į visus jos pasipriešinimus, greitai paskubėjo link upelio. Pasisekė, kad klastuolė it plunksnelė, lengvut lengvutė, Krisui tai buvo tik didelis linksmumas erzinti ją. O visai greitai, atsiduriant prie upelio, šis ją numetę į upę it kokį batą į sieną.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Lisette la Claire Rugpjūčio 17, 2018, 11:22:26 pm
     Pasidžiaugti ramybe ant drėgno ir šalto kelmo Lisetei ilgai neteko - vos po keletos akimirkų mergina buvo pakelta į orą ir pradėta gabenti visai netoli buvusio upeliūkščio. Įprastą vasaros, na, gal vėlyvo pavasario ar ankstyvo rudens dieną, kai lauke šilta, o ir virunakčiais nereikia plavinėti areštuose, septyniolikmetei tai galėtų atrodyti visai smagu, tačiau dabar...dabar rausvaplaukė galėtų užmušti klastuolį visai taip, kaip tai padarė Alenui ar tam kitam bernužėliui, kurio vardo nė neprisiminė.
-Paleisk, purvinas ir alkoholiu dvelkiantis asile!- Klastūnyno globotinė kumščiais trankė vaikėzui į krūtinę, o šis, rodos, nieko nejusdamas ir toliau nešė merginą it kokią plunksnelę. Nejaugi dar per mažai obuolių pyrago ši valgė?
     Lisetė ėmė raustis Kristoferio kelnių kišenėse, ieškodama jo lazdelės. Jei jau nespėtų kokio burtažodžio sugalvoti, galėtų išdurti jam akį. Deja, nesugebėjo nė burtų lazdelės užčiupti, nė garsiai surikti, kai jau atsidūrė lediniame upės vandenyje. O dar vėlyvas ruduo! Laimei, buvo pakankamai gilu, kad rausvaplaukė, net ir inercijos veikdama, nepasiektų dugno. Priešingu atveju galima ir kojas susilaužyti, ir sprandus nusisukti...
     Priplaukusi krantą, septyniolikmetė, sušlapusi ir sušalusi nuo galvos iki kojų, išsiropštė į krantą. Visa savo esybe prakeikė Kristoferį ir pasiėmusi savo kuprinę nužingsniavo prie vadovo.
-Nė neabejoju, kad už tokį baisų poelgį jam,- nukreipė žvilgsnį į nedorėlį,- bus paskirta atitinkama bausmė,- it kokia vadeiva pažvelgė į žiobarotyros profesorių.- O dabar, jei gali - žinoma, gali - pridenk mane ir pats nusisuk,- dar it kokiam bendraamžiui (nors juk jis ir buvo vos pora metų vyresnis) tarstelėjo Dylanui ir iš kuprinės išsitraukė savo rausvąjį pledą. Nusirengusi visus šlapius drabužius, Lisetė apsivyniojo šiltu apklotu ir susirinkusi daiktus pasuko išėjimo iš miško link. Deja, nelabai sėkmingai. Panašu, kad mylimas vadovas nėra toks jau ir kvailas (būtų visai nekvailas, jei tik nebūtų liepęs prefektei atsivilkti į areštą) ir užbūrė mišką, kad niekas negalėtų išeiti. Smagu.
-Na, panašu, kad likusį laiką laikysiu tau kompaniją. Nebent nori mane išleisti, būtų tikrai malonu ir, sakyčiau, sąžininga iš tavo pusės,- greitakalbe išbėrė sugrįžusi prie vadovo. Tiesa, septintakursė dažnai pamiršdavo, kad Dylanas - klastuolių vadovas, juk dar, rodos, visai neseniai jie dalinosi suolais ar šiaip maloniai laiką leisdavo bendrajame kambaryje su kitomis gyvatėlėmis.
     Tik prisėdusi prie žiobarotyros profesoriaus, Lisetė pastebėjo, kad Morganos nebuvo šalia. Ir tik gerokai apsidariusi, prancūzaitė pastebėjo ją kybančią šalia medžių viršūnių. Tiesa, nelabai žinojo, kaip jai padėti, nors gal nelabai ir norėjo. Argi garbanė nebuvo viena iš kaltininkų, dėl kurių klastuolė savo brangų miegojimui skirtą laiką leido arešte?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dylan Frendlin Rugpjūčio 19, 2018, 08:31:38 pm
Jis toliau drėbsojo ant rąsto ir bandė nenuleisti akių žemyn. Bandė kvėpuoti kuo ramiau, tačiau tas vėmalų kvapas daugiau ar mažiau rietė nosį. Ir tai vadinama areštu? Galėjau apie tokį tik pasvajoti. Komedija! Profesorius bejausmiu žvilgsniu stebėjo rožinių plaukų savininkę, žaidusią su vaikinu, kurio pavardę ir vėl pamiršo.
- Ei!.. - sušuko, norėjo kažką dar sakyti, bet pavėlavo. Visgi atsistojo ir žvilgsniu palydėjo tą dvejetuką, kuris žaidė it būrelis vaikų. Tuo pačiu metu jam teko stebėti ant šluotos užsėdusią merginą, kuri būtent ir pagražino jo batus. Kadangi daugiau kaip ir nieko baisaus nenutiko, Dylan'as atsisėdo vėl. Vos tik paskendo savo mintyse ir pastarųjų mėnesių įvykių atsiminimuose, į realybę atgal grąžino ta pati nepatenkinta rožinplaukė. Jam nieko neteko daugiau, kaip prilaikyti pledą, o tuo pačiu metu akimis ieškojo to nedorėlio. Jau norėjo sėstis šalia merginos, tačiau pastebėjo Morganą, tikrai ne pačioje geriausioje padėtyje.
- Išleisiu kiek vėliau, - skubiai tarstelėjo, - nieko nepažadu, bet galbūt ištrūksi anksčiau, nei tie du.
Dylan'as nesumojo ką daryti. Galop, stovėdamas beveik po ja, sugebėjo tik sušukti:
- Paleisk balioną! Paleisk ir kabinkis šluotos!
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morgana Buterfield Rugpjūčio 22, 2018, 11:37:30 am

Vis dar šaukdama dėl užplūdusios baimės Morgana kabėjo vienoje rankoje turėdama ne taip ilgai ieškotą vienaragį, o kita įsikibusi į šluotos kotą, kuris visiškai jai negelbėjo.
Pamačiusi kaip Listette’ė grįžta visiškai šlapia ji jau norėjo prašyti jos pagalbos, tačiau kai šioji persirengė beveik priešais ją, Morganai atėmė žadą ir ji nusuko akis. Po kelių akimirkų pajutusi kaip jos skruostai kaista ji nusikeikė. Juk garbanė nematė nieko ko nėra mačiusi, tačiau po kelių pastarųjų įvykių ji negalėjo taip įprastai reaguoti į pusnuogį savo buvusios merginos kūną.
  Išgirdusi kaip jaunasis profesorius jai rėkia, kad ši paleistų vienaragį, ugniaplaukė tik prunkštelėjo.
- Ar tu proto netekai?- atšaukė ji jam atgal ir sužaibavo akimis į brunetą.- Aš jo tiek ieškojau, ir dabar sakai man paleisti? Na jau ne.
Tai ištarusi ji kiek pasimuistė ir pajuto kaip jos drėgnos rankos pradeda slysti.
- Aš tuoj nukrisiu!!- kone visa gerkle sušuko ji ir kaip tik tą akimirką, jos ranka visiškai nuslydo.
Pajutusi kritimą ji užsimerkė ir užlaikė savyje klyksmą, pasiruošdama mirčiai.
 
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Kristoferis Robertas Remarkas Rugsėjo 17, 2018, 11:47:20 pm
 - Profesoriau, tai viskas ne tiesa! - Paprieštaravo mergiotei. - Šioji, madam la Claire tiesiog man norėjo palaikyti kompaniją. Ji tokia atėjo prie manęs "oj Krisai, čia taip karšta, gal einam pasimaudyti?", - pakėlė savo balso toną ir nusivaipė, - kadangi, aš kaip džentelmenas nusprendžiau nereikia negražiai elgtis dabar, juk čia areštas, na supranti gi, tai toji supyko ir dabar mane kaltina!! - Vos ne per sekundę sugebėjo sugalvoti visą istoriją.
  Vis žiūrint kaip Lisette dabar lenda po Dylan'o sijonu, kad tik būtų "apsaugota", berniūkštis tik dar kartą nusivaipė bei susiraukė. Bet tada jo dėmesys nukrypo į Morganą, kai išgirdo jos šaukimą.
 - Jėzus Marija. - Sumurmėjo. Na Morgana ir moka pakliūti į bėdas.[/i] - trumpam pagalvojo. - Sakyk šluotai - nu nu nu! Bloga šluota! Negalima kristi! - Rodos, Kristoferis kaip ir buvo girtu, tai tokiu ir pasiliko. Bet jo nesąmonėm nebuvo laiko, juk jo draugė pakliuvo į bėdą. Ypač tada, kai šioji pradėjo kristi! Robertas Remarkas tuo metu nieko negalėjo padaryti. Tai buvo profesoriaus bėda, kas čia per areštas toks, kur viena jaunuolė išsimaudė, kita skraido ten ore, o kitas iš vis prisigėręs??
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Lisette la Claire Rugsėjo 25, 2018, 09:19:11 pm
    Lisetė sėdėjo ant kelmo ir drebėjo susisupusi į savo rožinį pledą, galvodama, kaip greičiau grįžti į miegamąjį. Deja, merginos mintis nutraukė tas kvailys, prieš keletą minučių įmetęs prancūzę į ledinį upės vandenį.
-Užsičiaupk, kol neišspardžiau tau užpakalio!- piktai surėkė Klastūnyno globotinė, Kristoferiui pradėjus paisyti niekus. Tiesa, su užpakalio spardymu mergužėlei turbūt ne kaip sektųsi, juk šitas milžinas yra gal dvigubai didesnis už rausvaplaukę, nepamirškime ir lyties skirtumų (taip, taip, moterų teisės ir panašūs dalykai. Bet yra kaip yra, dauguma vyriškosios lyties atstovų vis tiek lenkia moteris jėgos klausimu, taip jau gamta lėmė), o ir dar tas kvailas vaikėzas buvo girtas, todėl, matyt, bus pamiršęs ir visas „negražu mušti mergaites“ taisykles.
-Gal galėčiau išeiti jau dabar?- murmėjo Klastūnyno vadovui pašonėje,- galėsiu padėti su pamoka arba, eee, suorganizuoti klastuolių išvyką? Bet kas, tik ne šitai,- atsiduso septyniolikmetė.
     Netrukus jos demėsį patraukė pašonėje krentantis kūnas. Lisetė neįsivaizdavo, ką daryti (juk net du vyrai buvo šalia!), todėl tik sušalusiai delnasi užsidengė mėlynas akis ir laukė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dylan Frendlin Spalio 14, 2018, 01:10:34 pm
Pakako visų šių žaidimų ir kitokių sapalionių, kad Dylan'as suvoktų, jog daugiau niekados nesitemps šios ketveriukės į mišką, o tuo labiau, areštą galvos žiauresnį. Žinoma, jei prireiks. Vaikinui pabodo girto Kristoferio žodžiai ir rožinplaukės prancūzės bandymai išsmukti. O kur dar viena persona, užsimaniusi žaisliukų, paslėptų medžių viršūnėse. Ką jau padarysi... Jis stebėjo kaip Morgana viena ranka laikosi šluotos ore, kol galvoje šmėžavo minčių dykuma. Vos tik mergina ėmė kristi, kūnas pats, instinktyviai, pradėjo reaguoti. Atsidūręs tiesiai po Morgana, Dylan'as ištiesė rankas pasiruošęs sugauti mokinę - tai atrodė lengviau nei buvo iš tiesų, bet bent jau pavyko ją sugauti. Lėtai nuleido rankas bei leido jai atsistoti.
- Viskas gerai?
Vaikinas atsisuko į Kristoferį ir Lisettę. Atsiduso, kadangi jo planas visiškai neišdegė bei tarstelėjo rožinplaukei:
- Mestelk lazdelę, ji tau iš kairės, dėkui, - sugavo. Mostelėjęs ore, panaikino šydą.
- Manau, patys suprantate, areštas baigtas. Galit eit, - nuleido ranką su lazdele, - beje, Lisette, būtų malonu, kad surengtum išvyką koledžui.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morgana Buterfield Spalio 19, 2018, 06:57:58 pm
  Vis dar garsiai klykdama jau buvo pasiruošusi smūgiui, tačiau ją kažkas pagavo. Na ji krito ne visai minkštai ir patogiai, tačiau bent neišsitėškė ant žemės, ir aišku pajuto stiprias ir raumeningas auklėtojo rankas. Kiek apsvaigus ir vis dar svyruodama ji atsistojo. Su kvaila šypsena įteikė jam vienaragį dėl kurio taip vargo.
- Taaaaip, geriau nei gerai.- patenkinta ji palinksėjo.- Imkit vienaragį!
  Iš Morganos girtutėlės galvos jau buvo dingęs prisiminimas kaip ji krito nuo šluotos. Ji tiesiog buvo laiminga, kad turi vienaragius ir tai kad profesorius juos jau paleido iš arešto. Ugniaplaukė nustebusi pakėlė akis į vyrą.
- Ar mes jau baigėm? Taip greit? O jugi taip linksma buvooooooooooo!- ji nutaisė liūdną veidelį, tačiau greitai ir vėl šypsodamasi dingo iš miško.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 25, 2018, 06:46:54 pm
  Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi; čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
  Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Anaideia įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, bet mergaitė nė nemanė lėtinti tempo.
  Priėjusi prie norimo tikslo, garbanė giliai įkvėpė orą. Ištraukius iš savo uniformos vidinės kišenės gan mažą maišelį, kuriame buvo daug įvairių magiškų daiktų. Padėjusi jį prie vieno, gan nedidelio medžio, jaunuolė pradėjo palikinėti Uždraustąjį Mišką.
  Tik po valandos jaunoji klastuolė susiprato, kad pasiklydo! Su nusivylimu pradėjus spardyti akmenukus, šioji tarp medžių tankumos pastebėjo gan smulkų ir mažą siluetą, bet labai jau primenantį žmogaus. Gal jau vaidenasi? - Nusipurtė klastuolė beeidama prie tos liaunos figūros jau pasiruošdama klausti kelio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Klara Severova Lapkričio 25, 2018, 07:37:41 pm
Klara sudėjusi lagaminus ant lovos, pažvelgusi pro langą pastebėjo, kad lauke dar šilta, o dangų raudonai nudažanti saulė žadėjo ryškias žvaigždes. Hogvartse, nors mokslų metai dar nebuvo normaliai prasidėję, jau zujo mokiniai ir nauji profesoriai. Mergaitė jautėsi pavargusi nuo kelionės ir daugybės pokalbių su seniai matytais draugais. Nesinorėjo net lagaminų kraustyti. Nors turėtų pasikabinti savo uniformą, kad nesusiglamžytų, išsitraukti tas nežmogiško svorio knygas ir nupūsti dulkes nuo jų puslapių. Juk kaip visada namuose ji nė kiek nesimokė (išvis kas per atostogas mokosi?) Bet Klara tik išsitraukė dar nebaigtą skaityti knygą, kurią pasiėmė iš savo namų, ir nuskubėjo link miško.
Tiesą sakant, miškas ir biblioteka seniai tapo jos mėgstamiausiomis vietomis šioje vietoje. Ten ir ten mažai rodydavosi žmonių ir visada galėdavai tyloje atsipalaiduoti. Klara netgi pamiršdavo viską kas vyko aplinkui. Tokiose vietose laikas ir visi rūpesčiai jai tiesiog neegzistuodavo. Kaip ir visada ji nustojo skaityti knygą tik tada kai juodų raidžių matyti negalėjo. Pakėlė galvą ir pasitrynė nuo susikūprinimo skaudėti pradėjusį kaklą. Apsižvalgė ir mintyse nusistebėjo, kad taip greitai sutemo. Negi iš tiesų ji čia prasėdėjo kelias valandas? Jau tikriausiai visi lovose sugulė ir profesoriai galbūt jos ieško. Nors greičiausiai jie bus užsikrovę darbais, kad pastebėti, jog kažkokia mokinė negrįžo.
Klara atsistojusi pakišo knygą po ranka ir užsimetusi ant pečių melsvą švarkelį nuskubėjo pilies link. Tamsoje eiti nebuvo lengviausia. Galėjai lengvai paklysti ar suklupti už šakos. Klara pasigailėjo, kad paliko savo burtų lazdelę uniformos kišenėje.
Mergaitė staigiai sustojo kai jai pasirodė, kad girdi pašalinius žingsnius. Trumpai akimirkai ji apkaltino savo lakią vaizduotę, kad prikūrė nesamus garsus, bet greitai ji vėl išgirdo traškančias šakas. Taip tikrai, kažkas yra čia netoliese. Iš įpročio mergaitė įsitempė ir siektelėjo savo burtų lazdelės, tik vėliau prisiminė, kad šioji toli, kažkur lagamine nugrūstos uniformos kišenėje. Dabar tai jau tikrai supyko ant savo žioplumo.
Netrukus apsižvalgiusi pastebėjo, rodos jaunesnę už ją, mergaitę. Neatrodė lyg būtų norėjosi kažką blogo iškrėsti. Gal greičiau pasimetusi, nors toje tamsoje suprasti nelabai sekėsi.
-Ką čia darai? Gana vėloka čia miške vaikščioti...-vis dar įtariai pasakė ji.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 25, 2018, 08:11:47 pm
  Kažkiek suglumo pamačiusi dar vieną Hogvartso mokinę. Iš išvaizdos, ji atrodė kažkiek vyresnė negu Anaideia, nors pagal ūgį tikrai taip nepasakytų. Mažos klastuolės basos kojos šiek tiek pradėjo jausti šlapią žemę, kai ji artėjo link tos mergaitės begalvodama kaip jai paaiškinti, kad ji pasiklydusi. Garbanė žinojo, kad šios magiškos mokyklos taisyklės nieku gyvu neleidžia žengti žingsnį į mišką. Bet juodaodės smalsumas siekė viršų, jai buvo įdomu, kokią istoriją slepia šioji medžių karalystė, kas gyvena tokiuose kraštuose, kokia yra ta priežastis, kad šis didingasis miškas yra uždraustas. Buvo įdomu kažką tokioje vietoje paveikti, paveikti kažką tokio paslaptingo ar mistiško, kad net šiurpuliukai būtų ant odos. Ką aišku garbanotų plaukų atstovė ir veikė, tik deja, jos dar nepatirta problemomis galvutė neapgalvojo dėl pasekmių, nepagalvojo, kad ji nepažįsta šios vietos, kad ji galėtų kažką sutikti, nepagalvojo, kad dabar ji jau laužo Hogvartso taisykles, kai ji mokosi šiame pilyje tik apie mėnesį laiko. Velnias! - Jos pesimistiškos mintys taip ir užpuolę mergaitę. Bet jau prieinant prie kitos mergaitės, kurios vardo nežinojo, dar padarius ne didelį atstumą tarp jų, Anaideia susikoncentravo ties keliu atgal į pilį.
 - Atsiprašau, - iškarto pradėjo nuo manierų ir mandagumo, - bet aš deja, pasiklydau. - Gal truputį persistengė padarius liūdną veidą, - ar nežinote kelio atgal? - Tik paklausius, mergaitė susiprato, kad galėjo gal netgi kažkiek pagrasinti, galėjo pasakyti, kad jos abi ir taip laužo taisykles būdami čia. Juk ji irgi čia miške, vėlokai vaikšto. Bet taip nepadarė. Nenorėjo nepasirodyti nedraugiška, juk prie to dar Diallo prašo pagalbos. Tai būtų ne tik nemandagu, bet ir nepagarbu pačiai sau. - Būčiau labai dėkinga. - Pusiau nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Klara Severova Lapkričio 25, 2018, 08:52:13 pm
Klaros visas įtarumas išgaravo kai toji mergaitė pradėjo atsiprašinėti. Ji ir pati šyptelėjo ir pasijuto kalta, kad iš pradžių pasirodė gana agresyvi. Juk tai tik pirmakursė ir greičiausiai išsigandusi. O ir Klara kadaise buvo jos vietoje.
-Taip, žinoma. Kaip tik einu ten,-sutiko ji ir žengtelėjusi kelis žingsnius mostelėjo ranka tamsios odos mergaitei sekti paskui.
-Aš Klara,-po kelių sekundžių tylos prisistatė ji.-Atleisk, kad galbūt pasirodžiau nedraugiška,-vėliau atsiprašė, nenorėdama, kad mergaitė galvotų apie ją blogai.-Tiesiog naktį miške nėra saugu. Dėl to jis ir yra uždraustas.
Sekundei nutilo pati sau šyptelėjusi. Juk ji pati čia net kelis kartus lankėsi ir kelis kartus, per savo smalsumą, įsivėlė į bėdą dar būdama pirmakursė. Tiesą sakant, Hogvartse nesivelti į pavojus yra tiesiog neįmanoma. Nuotykiai traukte traukia mokinius.
-Tiesa, niekam tai nerūpi,-pridūrė ji. Norėjo dar patarti nedaryti tų pačių klaidų, neklaidžioti viena pati po nežinomas vietas. Bet nutilo, mat nenorėjo atrodyti lyg kokia sena profesorė, norinti užmegzti ryšį su mokiniais.
-Tikriausiai atvykai čia iš toli, tiesa?-bandė atspėti ir taip pat užvesti pokalbį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 25, 2018, 09:17:50 pm
  Net akmuo nukrito nuo sielos, kai į Anaidėjos malonumą atsakė tuo pačiu. Mergaitės pusiau šypsena pavirto į vieną didelę ir mielą šypseną. O Klarai mostelėjus rankai, ji tik linktelėjo ir paskubėjo sekti ją paskui ir jau bent nors sugebėti nepamesti iš savo žvilgsnio rato ją.
 - Viskas gerai. - Pataisė savo plaukų sruogas kurios taip ir lindo jai prie akių ir prie burnos. Visgi, jaunuolė tikrai negalėtu pasigirti savo plaukais. Jie pas ją tiesiog kažkoks krūmynas! Visada pasišiaušę ir nepaklusnūs. Kol dar gražios garbanos yra vienos, dar pakankamai gerai, bet jeigu ji sušukuos savo plaukus tai tik tada viską sugadins, išvis bus siaubelis!
 - Malonu susipažinti, Klara. Mano vardas yra Anaidėja. - Trumpam sustojo ir ištiesė jai ranką, iš anksto simbolizuojančią naują pažintį, o gal ir tolimą draugystę. Draugų klastuolė norėjo ne tik ir turėti, bet jai jų tiesiog ir reikėjo. Juk rudaakė tiesiog nemoka būti vienai. Jai turėti su kuo nors kokias nors pažintis yra būtina. Ji netgi pati žinojo, kad tikrai nebūtų priskiriama prie introvertų. Nieku gyvu.
  Deja, kaip atsakyti į sekančius Klaros žodžius škotė nežinojo. "Tiesa, niekam tai nerūpi" - pirmakursė trumpam pamosikavo galva, bet vis tiek, nieko nepasakė dėl to. Visgi, ji dar nepažįsta jos tinkamai, juk jos pažįstamos, berods, tik kokias penkias minutes. O gilintis į visą tai būtų ne tik nemandagu, bet ir nepagarbu.
  Miškas jau pasirodė labiau pažįstamas negu ankščiau. Beeinant iš paskos už Klaros, garbanė pamažu pradėjo atpažinti kelis medžius, kai kurias duobes ir krūmus. Visa tai reiškė, kad jos eina teisinga kryptimi. Anaideia dar kartą šyptelėjo.
 - Oj ne. Aš iš Škotijos, tai palyginus, visai arti. Bet sutinku, aš atrodau kaip kilusi iš tolimų kraštų. Na, mano tėvai yra iš Jamaikos. Tai turbūt dėl to. - Jaustis kažkiek išskirtine Hogvartse turėtų būti įprantama. Juk visgi, juodaodžių šioje stebuklingoje pilyje yra tik vienetai. - O iš kur tu esi kilusi? - Kelias atrodė dar ilgas, todėl, kodėl gi tą tylą nenutraukti susipažinimu?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Klara Severova Lapkričio 25, 2018, 10:06:01 pm
Paspaudusi ranką Klaros širdį užliejo šiluma. Nuostabus jausmas kai kas nors tave maloniai priima. Ji tikėjosi, kad ir toji garbanė panašiai jautėsi.
Mergaitė toliau ėjo šiek tiek lėčiau, priderino žingsnius prie tamsiaplaukės. Atrodė keista bendrauti su žmogumi nematant jo veido.
-Gyvenau Rusijoje dešimt metų, bet su mama persikraustėme į Angliją,-šyptelėjo ji ir papūtus vėsokam vėjeliui patrynė rankas. Akimirkai ji nutilo susimąsčiusi. Juk prieš keletą mėnesių ji jokiu būdų nebūtų kokiam nepažįstamam pasakiusi, kad yra rusė. Tada visada sulaukdavo įvairių klausimų į kuriuos tuo metu atsakyti svetima kalba nesugebėdavo. Visa tai dažnai nuvesdavo į keistą mikčiojimą, o galiausiai ir nejaukią tylą.
Greitai medžiai išretėjo, o tolumoje jau pasirodė pilis. Iš čia vaizdas tikrai buvo gana ypatingas. Atrodė, kad bokštai rėmė žvaigždėtą dangų. Kai kuriuose languose blyksėjo šviesos, išduodančios, kad ne visi viduje dar miega. Mergaitė akimirkai sustojo norėdama pasigrožėti vaizdu. Jos lūpas vėl iškreipė svajinga šypsena.
-Kaip keista...-pasakė greičiau sau negu mergaitei šalia,-Mokausi čia jau trečius metus ir vis dar negaliu priprasti prie šio reginio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Frailė Luelė Martes Lapkričio 30, 2018, 09:15:14 pm
 - Rusijoje sakai. Hm. Zdarova, ja tebja.. - Pauzė. - Eee, pamiršau kaip toliau sakyti, - su sulaužytu akcentu ir po tarpiais ne teisingai ištariant kelis skiemenis, parodžius savo rusų kalbos žinias, juokais nusijuokė juodaodė. - Ar taip reikėjo sakyti? - Norėdama pasitikslinti pasiklausė mažosios rusės.
  Vaizdas tapo pažįstamu. Jau nuo šios vietos ir pati Anaideia galėtu eiti savarankiškai atgal į pilį. Tie krūmai, medžiai, tas kelias jau buvo seniai įsiminęs mergaičiukei galvoje, kai jai rodė vienas berniukas ekskursiją. Žingsniuojant link miško išėjimo, klastuolė dar kartą pažiūrėjo į Klaros pusę. Ji, deja, ir vėl pasakė kažką, nuo ko Anaidėja tiesiogine prasme pasimeta ir pamiršta visą savo žodyną galvutėje.
 - Būna? - Pakomentavo josios žodžius nė neįsivaizduodama ar taip tikrai kam nors gali būti. Nors, hm, juk priešais ją dabar yra gyvas pavyzdys.
 - O va jau ir matosi pilis. Labai ačiū už pagalbą. Toliau pati žinosiu kaip grįžti. - Jau pradėjus eiti link kitos pusės, pamojavo Klarai ir po to pradėjo eiti greitu žingsniu link pilies nė karto neatsisukus atgal bandydama pažiūrėti į brunetės pusę.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Elride Endlercat Sausio 22, 2019, 07:56:10 pm
Elridė traukė link miško su audeklu rankose. Ji vilkėjo savo pižamą, buvo basa, nors lauke krito snaigės ir ant žemės buvo susidariusi sniego danga. Išeinant iš miegamojo mergaitei nelabai rūpėjo jos apranga, apie batus ji pamiršo lygiai taip pat.
Grifė ėjo su raudonomis akimis, ašaros neberiedėjo, tačiau skausmas viduje vis tiek kankino baltapūkę. Ji norėjo kuo greičiau atsikratyti to kūno, bet tuo pačiu, norėjo, kad tas kūnas atgytų. Bet, deja, taip nebūna...
Mergaitė stabtelėjo prie miško pradžios, nužvelgė aukštus medžius. Jai skaudėjo pėdas, šios buvo visiškai raudonos, rankos buvo sustingusios nuo šalčio, apkabinusios vargšo padaro kūną nuo kurio, deja, bet šiluma nebesklido... Likusį kelią nieks nesikeitė. Ji šalo, drebėjo ir kentėjo skausmą viduje, kuris jautėsi labiausiai, kuris labiausiai kankino merginą.
Kai Elridei atrodė, kad ji nuėjo pakankamai toli, kai pasiekiė miško vidurį, ji nužvelgė tą vietą. Pro aukštus medžius brovėsi spinduliai, žemė buvo įšalusi... Grifė padėjo ant tos žemės paklode apvyniotą kūną, jos akyse vėl ėmė kauptis ašaros. O kas toliau? Mergaitė turėjo burtų lazdelę, tačiau bijojo kažką daryti. Jai reikėjo viską ištrinti, reikėjo panaikinti tą kūną, kad galbūt po daugybės metų žmonės neatrastų jo ir galvotų, kad kažkas pasielgė žiauriai. Nors jos toks poelgis ir atrodė žiaurus. Ne, ji nebuvo kalta dėl šuns mirties, tačiau jai buvo skaudu taip atsikratyti jo.
Elridė suspaudė lazdelę, toptelėjusi mintis jai sakė, kad taip pasielgti galima, kad šunelis miręs ir skausmo nebejus. Ji ištiesė prieš save burtų lazdelę ir su keliais skausmingais dūriais širdyje šiaip ne taip ištarė burtažodį:
-Incendio,-mergaitės balsas drebėjo, prireikė daug pastangų, kad ištartų ne patį lengviausią burtažodį. Nežinia, kaip jis suveikė, tačiau Grifiukė su skausmu akyse žvelgė į jau degantį baltą audeklą.
-Atleisk man...-Elridė kreipėsi į savo šunį, nors žodžiai strigo gerklėj.-Atleisk, kad nebuvau šalia ir kad viskas gavosi taip... Bet aš nežinojau ką daryti...-baltapūkė neturėjo valios stebėti, kaip dega mylimas gyvis, juolab, gan greit pasklido nemalonus kvapas. Mergaitė sudrebėjo, apsisuko ir patraukė lauk iš miško. Iš jos akių vis dar sruvo ašaros, paauglė nenutuokė, ką darys toliau.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: kablelis Gegužės 03, 2019, 02:44:38 pm
Pagaliau pradėjus taisytis orams Stevie pagaliau galėjo ilgesniam laikui palikti pilį. Šeštadienio rytą ji kaip tik tai ir padarė ir patraukė uždraustojo miško pusėn. Nepaisant to, kad jau pats pavadinimas sakė, kad mokiniams ten negalima, Green nieko negalėjo padaryti: miško trauka buvo pernelyg stipri, kad mergaitė sugebėtų jai pasipriešinti. Vasarą iš viso neišlįsdavo iš miško, esančio prie namų. Čia, Hogvartse buvo kiek sunkiau: visų pirma, be galo trukdė pamokos. Be to, žiemą buvo šalta. O dar ir tai, kad mokiniai nustatytu laiku turi būti bendruosiuose kambariuose...
Ilgokai svarsčiusi, ar eiti vienai, ar pasikviesti dvynius, vis tik grifė nutarė šį kartą eiti viena. Nepaisant to, kad santykiai su broliais buvo puikūs, pirmasis kartas miške turėjo priklausyti tik jai. O kartu su broliais dar nueis daug kartų. Praeidama pro pirmuosius medžius Stevie susimąstė, kad jai mokykloje liko tik kiek daugiau negu dveji metai. Tai buvo šiek tiek liūdna. Laikas bėgo tikrai greitai. Ir, atrodo, tie metai pralėks kaip vėjas. Juk ji ką tik buvo tik nedrąsi pirmakursė... Eidama mišku galvojo apie įvairiausius nuotykius, kuriuos čia patyrė. Nepaisant to, kad, ko gero, viso gyvenimo draugų (dar) nerado, nuotykių būta ne tiek ir mažai. Net ir per pamokas galima nemažai jų patirti. Ko gero, tik dėl to ten ir lankaisi pašiepė save rudaplaukė, galiausiai pasiekusi pakankamai tankų mišką, kad jau būtų verta ten prisėsti. Mergaitė taip ir padarė. Atsirėmusi į medį apie nieką negalvojo. Tik mėgavosi pavasario kvapu ir garsais. Nors nebuvo labai šilta, tačiau saulutė švietė, sniego net ir tankiausiose miško dalyse nebebuvo. Tai buvo viskas, ko tuo metu reikėjo grifei. Ji sėdėjo ant samanų ir mėgavosi akimirka. Buvo be galo gera.
Kažkuriuo momentu Stevie išgirdo kažką šliaužiant. Turėdama omeny, kad tai vis dėlto yra uždraustasis miškas mergaitė skubiai pašoko. Tačiau tas kažkas nušliaužė tolyn, tad netrukus grifė vėl sėdėjo ant žemės. Nenorėdama varginti vieno medžio šį kartą atsirėmė į kitą. Labai norėjosi išsitiesti ant samanų, tačiau pasvarsčiusi nutarė, kad vis tik dar yra per šalta. Susirgti labai nesinorėjo. Tik jau ne prasidedant pavasariui. Kartais rudaplaukė pasvarstydavo galimybė lapkričio pradžioje sunkiai susirgti. Tačiau niekad taip ir neišdrįso to padaryti specialiai. O ji buvo iš tų, kurie niekad neserga. Tad tekdavo visą žiemą kažkaip kentėti ir stumti laiką...
Stevie net nepastebėjo, kiek praėjo laiko. Žvilgtelėjusi į saulę ji suprato, kad prasėdėjo vienoje vietoje bent porą valandų. Ji vis dar nemokėjo tiksliai nustatyti laiko pagal saulę, tačiau šviesulys danguje buvo gerokai pasistūmėjęs. Stevie atsistojo ir tuojau pat suprato, kaip nutirpo koja.
- Velnias, - balsu keiktelėjo grifė. Kurį laiką pastovėjusi ji nutarė, kad reikia rimčiau pasimankštinti. Penkiolikmetė pasirąžė ir nutarė šiek tiek pabėgioti. Žinoma, per žiemą miške prikrito visokių šakų ir pagalių, tad bėgti nebuvo lengva. Ir iš viso - miškas nėra pati tinkamiausia vieta krosui. Tačiau tik ne Stevei. Ji uždraustąjį mišką pažinojo tikrai gerai, tad galėjo bėgti pakankamai greitai. Galiausiai ji šiek tiek pavargo ir išalko. Kad ir kaip nesinorėjo, tačiau, panašu, buvo laikas traukti atgal į pilį.
Stevie pirmiausia grįžo į tą vietą, kur prieš tai sėdėjo. Ji turėjo savo ritualą, kuris buvo skirtas pagerbti jos sutrukdytiems medžiams. Dažniausiai tai būdavo tie, į kuriuos ji atsiremdavo, o kartais ir įlipdavo. Tad dabar mergaitė turėjo atsiprašyti dviejų medžių. Ji tai ir padarė, nors alkis neleido visko atlikti tinkamai. Tačiau galiausiai Stevie atliko tai, ką reikėjo ir patraukė pilies pusėn.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Liepos 21, 2019, 10:01:38 pm
Ištisas valandas apsiniaukęs ir niūrus dangus pamažu ėmė keistis, užleisdamas vietą tamsiai nakčiai. Sunkūs, pilkšvai juodi debesys įgavo dar tamsesnę spalvą, pro šiuos, radusios plyšius pasirodė pirmosios žvaigždės. Įžvelgti mažąsias dangaus puošmenas nebuvo lengva, tačiau gerai įsižiūrėjus pamatyti pavyktų.
Laikrodžio rodyklei vis labiau artėjant link dviženklių vakaro skaičių dangaus skliautą papuošė nedidelės, įvairiausių formų snaigės. Lėtai krisdami ant storo, per pastarasiais kelias savaites nugulusio sniego, sušalę vandens lašeliai padengė žemę dar storesniu sluoksniu. Didesnė kiekį saulės gavusios vietos ir vėl pasidabino balta skraiste. Viską aplink nuklojo akinančiai baltas sniegas.
Ilgas, šiluma spinduliuojantis apsiaustas, siekiantis sniegu pasidabinusią žemę, neleido pajusti atšiauraus, regis, visiškai nedraugiškai nusiteikusio žiemos šaltuko. Supratęs, jog pro šį prasprūsti nepavyks, ledinėmis rankomis ėmė glostyti merginos veidą. Įprastai šviesaus gymio skruostai paraudo.
Lėtai žingsniuodama Uždraustojo miško paklode, nusėta akiai neįžiūrimomis snaigėmis, užsitraukė gobtuvą paslėpdama už nugaros laisvai krentančius plaukus. Itin tiesūs, papuošti snaigėmis plaukai netruko sudrėkti. Ištirpę sušalti spėję dangaus lašeliai neketino dingti be jokio pėdsako. Nekreipdama į tai dėmesio kilstelėjo galvą į dangų. Safyro spalvos žvilgsnis perbėgo per tamsius, nedraugiškai nusiteikusius debesis. Atrodė, jog dangus pyko. Troško, jog visi, kurie vaikščiojo žeme, paskęstų šaltame, akinančiame sniege.
Tvirčiau suspaudusi atgautą lazdelę, mat, profesorius savo žodį negražinti šios visą savaitę, ištęsėjo, žvilgtelėjo į horizontą. Vos už kelių žingsnių ant nedidelės uolos atbrailos gulėjo rudai pilko kailio žvėris. Iškėlęs galvą vilkas stebėjo besiartinančią šeimininkę. Iki šiol ramiai, nė nekurstelėdama gulėjusi uodega pakilo kelis kartus sumojuodama į šalis.
Nežymiai kilsteljėusi lūpų kampučius nužvelgė augintinį. Praėjo lygiai savaitė nuo to, kai Dafydd sugalvojo sumedžioti žaviosios anglės augintinį. Nors medžioklė baigėsi ne visai taip, kaip vaikinas tikėjosi, tačiau žvėries kūnui teko praėjusių įvykių pasekmės. Snkukutį puošusios žaizdos baigė užgyti, iš tolo žvelgiant šių nebesimatė. Norint išvysti akmenų padarytus sužalojimus reiktų praskirti kailį.
Vis dėl to galinėje kojoje atsivėrusi žaizda, po to, kai nelemta šaka kliudė į duobę krentantį vilką, gijo kur kas lėčiau. Gilus ir didelis įdrėskimas neleido vilkui laisvai judėti. Net gi dabar, išvydęs savąją šeimininkę, užuot liuoktelėjęs nuo uolos ir pasitikęs tamsiaplaukę, liko gulėti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 22, 2019, 05:09:51 pm
   Sušalę lietaus lašeliai ir purus šerkšnas ant medžių šakų... Šen bei ten iš debesų per anksti, dar gerokai prieš pūgą, pabėgusios atsargios snaigės... Sunku apibūdinti tą tyrumą ir skaidrumą, išryškėjantį, kai dangus užtemsta ir patsai lyg užpavydėjęs nusidažo karališkai mėlyna spalva ir apsipila nuostabiai žėrinčiomis žvaigždėmis. Šįkart buvo šiek tiek kitaip, žvaigždes uždengė ganėtinai stori debesų kailiniai, ne veltui buvo minėta apie artėjančią pūgą. Bet kai dangus užsimerkia nakčiai, draskomai pūgų, snieguotos lygumos ima paslaptingai švytėti.
   Begarsiai žingsniai tylioje žiemos karalystėje. Šviesą atspindinčios auksinės akys, atidžiai besidairančios per juodus šakų siluetus. Jokių žvaigždžių, jokių kompasų, jokių navigacijų, neimk nieko, tik žygiuok per žėrinčius miškus ir laukus - štai tokios filosofijos dabar laikėsi senasis eliksyrininkas ir magizoologas von Sjuardas. Seniai bevaikštinėjo taip sau, besimėgaudamas gamtos teikiama ramybe. Nusižiovavęs trumpam atsirėmė į medį, užvertė galvą aukštyn, užsisegė viršutinę balto su pilkomis dėmėmis apsiausto sagą. Iškvėpė orą, keistai nusišypsodamas pats sau, garų tumulai neišsiveržė iš šaltakraujo nemirėlio burnos. Pastebėjo šalia vieno krūmo augant, rodos, stiklinį magišką augalą, pirštai virptelėjo, bet įveikęs pagundą eliksyrininkas nusėlino tolyn. Mėgavosi kiekvienu oro gurkšniu ir vienatvės sekunde.
   Tuomet vampyriška uoslė pranešė būtybei apie kraują. Ne žmogaus, greičiausiai gyvūno, nors Sorenas ir nenumanė, kokio. Stabtelėjo, pamąstydamas, kaip turėtų elgtis, o tuomet patraukė kryptimi, kuria einant kvapas stiprėjo. Kai jau buvo beveik visai arti, kažkodėl sumanė įsilipti į medį ir pamatyti žvėrį iš viršaus.
   Tiesą sakant, profesorius nustebo, kai išvydo vilką, o šalia jo - vilkolakę, Hogvartso mokinę, ir jam šiek tiek pažįstamą Luną Gardner. Stebėjo, kaip švelniai jinai į jį žiūri, suprato, kad galbūt jie ne šiaip susitiko. Nežinojo, ar Luna turi draugų Uždraustajam miške, nežinojo, kaip ten vilkolakiams su vilkais. Kilo pagunda pasirodyti kaip nors įspūdingai, bet Sorenas nenorėjo sugadinti tos akimirkos. Tad tik po kelių minučių visiškos tylos pagaliau teikėsi prabilti. 
   - Jis sunkiai sužeistas, tiesa? - pasiteiravo tyliai, vis dar sėdėdamas medyje šiek tiek toliau ir aukščiau nuo Lunos. - Ar jis tavo?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Liepos 23, 2019, 02:48:33 pm
   Nežymiai pakilę lūpų kampučiai lėtai nusileido užleisdami vietą giliam liūdesiui, kuris apgobė ne tik dailių bruožų veidą, iš šono slepiamą karališkai mėlynos spalvos gobtuvo, tačiau ir nakties tamsoje spindinčias brangakmenio spalvos akis.
   Išdidumas, alfos lyderystė, sarkastiškumas, džiugesys, viskas dingo. Matyti skausmą kenčiantį padarą, kuris visai neseniai nenustygo vietoje, buvo pasiruošęs bėgti ištisus kilometrus ir rungtis su stipriausiais žvėrimis, pernelyg graudu.
   Įveikusi paskutinius kelis žingsnius kilstelėjo ranką perbraukdama per gaurais apaugusią žvėries galvą. Šiltas ir purus kailis netruko paskleisti šilumos žiemos šaltuko apkandžiota rankos oda. Leisdama šilumai, sklindančiai nuo šilto vilko kūno, užlieti savąjį, kelias akimirkas paprasčiausiai stovėjo švelniai braukdama per tankius gaurus. Plaučiuose sušilti spėjęs oras išsiveržė nedideliu garų debesėliu, netrukus išsisklaidžiusiu žiemos šaltuko prispaustoje aplinkoje.
   Visas dėmesys sutelktas į augintinį privertė prarasti budrumą. Pamiršti, jog kiekviena akimirka, praradus šį svarbų savisaugos jausmą, gali kainuoti gyvybę.
   Akinančiai žėrinčia paklode nuklotoje miško karalijoje nuskambėjus, regis, pažįstamam balsui, akimirksniu atitraukė ranką nužvelgdama baltais aksesuarais pasipuočusius medžius, tačiau žvilgsnis nesugavo jokio gyvybės ženklų. Visi miško žvėrys saugiai ir šiltai tūnojo savo namuose, o balso savininko nebuvo matyti. Netrukus nuskambėjus ir antrajam balsui teko susivokti, jog balsas sklindo ne nuo žemės, kur po kojomis girgždėjo sniegas, o nuo tvirtos medžio šakos.
   Lėtai kilstelėjus galvą safyros spalvos žvilgsnis susidūrė su aukso, gintarą primanančiomis akimis. Sorenas von Sjuardas. Atmintyje akimirksniu iškilo vos prieš keletą mėnesių gerta pasakiškai skani arbata ir pokalbis su senuoju Hogvartso profesoriumi.
-Pakankamai sunkiai, jog savaitės užžgyti nepakaktų,-tylus balsas perskrodė Uždraustajame miške įsikaraliavusią tylą.
   Sutikti von Sjuardą čia, Hogvartse, mažų mažiausiai tikėjosi, ypač, kai šis nusprendė kuriam laikui atsisakyti ilgus metus dėstytų pamokų. Dar vienas įrodymas, jog likimas puikiai moka sužaisti.
-Turbūt galima teigti ir taip,-nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius žvilgtelėjo į šalia gulintį vilką. Praviri nasrai - puikus įrodymas, jog medyje tupinčiu nepažįstamuoju žvėris nė kiek nepasitikėjo. Dėl to kaltinti sužeistą vilką būtų itin kvaila. Po paskutinio karto šis ne tik stipriai nukentėjo, jog nepuolė pasirodžiusio vaikino, tačiau gavo gerą pamoką.
-Ką čia veikiat, von Sjuardai?-safyro spalvos akys ir vėl susirado medyje sėdintį profesorių. Keista ir kiek juokinga situacija. Pauuglė, kuriai, regis, turėtų rūpėti visokios linksmybės ir išdaigos, ramiai stovėjo ant sniegu nuklotos žemės, o štai profesorius, gyvenantis jau daugiau nei penkis šimtus metų tupėjo medyje. Matyt, gyventi be nuotykių ir išdaigų net ir suaugusiems nuobodu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 23, 2019, 08:45:37 pm
   ,,Geros širdies mergina", - pamintijo profesorius, stebėdamas vilkolakės veidą, perimantį dalį kenčiančio žvėries skausmo. O vilkui iš tiesų kažkas buvo gerokai sudrožęs sveikatą - logiškai mąstant, kaži, ar gyvūnas galėtų taip susižeisti pats. Gal kova su kitu vilku, gal spąstai, gal koks agresyvesnis stambesnis žvėris ar netgi... pati Luna, pilnaties metu. Kas ten žino?
   Rodos, jo pasirodymas ją išgąsdino. Neiškart safyrinės merginos akys susidūrė su auksinėmis vyriškio. Kažkoks pasakiškos kainos momentas - nuo šakų tįsta krištoliniai varvekliai, ant jų - baltojo aukso šerkšnas, žemė apibarstyta platina, kur ne kur gali išvysti ir sidabro pėdas... O čia - dar ir prabangios akys. Kokia paveikslo kaina? Neįpirktum.
   Vampyras atsitiesė, perlipo ant žemesnės šakos, tada dar žemesnės - vos du metrai nuo žemės - ir nušoko. Tyliai priėjo arčiau Lunos ir jos gauruotojo bičiulio, pamatė iššieptus blizgančius dantis, panašiai baltus, kaip ir visas žiemiškas peizažas, kurio, jei įsivaizduotume kokį nors paveikslą, centre stovėjo du antgamtai. Protingas vilkas, keistas vilkas, juk vilkai retai būna priešiški tokiems vampyrams kaip Sorenas. Auksaakis per atstumą klausiamai nužvelgė jo žaizdą ant kojos.
   - Galbūt būtų įmanoma ką nors padaryti... - susimąstęs nutęsė jis. Tik priėjęs artyn pamatė ir naujesnio kailio ruoželius ant snukio, bylojančius, kad čia visai neseniai būta žaizdų. - Kas jam nutiko? - pasiteiravo buvęs profesorius.
   Vadinasi, jis greičiausiai Uždraustajam miške. Keista, kad kojos ir smalsumas jį atnešė būtent čia. Ir kaip jis išvis praėjo visas rizikingiausias miško zonas? Atsitiktinumas? Ar užsisvajojimas?
   Von Sjuardai. Retai kas jį taip vadino. Jei konkrečiau, dabar atsiminė tik vieną tokį asmenį, ir nebūtų norėjęs čia jo sutikti. Greičiausiai kada nors reikės.
   - Profesoriau von Sjuardai, - pataisė jis, pabrėždamas pirmąjį žodį. Įprotis. Baisiau už prigimimą. Būtų galėjęs pasiūlyti vadinti jį vardu, bet gimimas penkioliktam amžiuj niekaip neleido jam atprasti. O gal įsileisti šiek tiek naujovių... Ir jis juk seniai nebe profesorius, labai seniai.
   Bet...
   - Tiesą sakant, mėgavausi žiemos vaizdais. Retai kada būna tokių gražių dienų. Va, ir dabar jau niaukiasi, bus pūga. Vilkui reikėtų kokios pastogės, kad neužmigtų ant sniego, nes tada jau nebenubus, - tarė profesorius. Ne paslaptis, kad nemažai gyvūnų žiemą taip ir miršta. Ypač stirnų. Jei tik nesusiranda sausesnės vietos kur po egle, ir atsigula ant sniego... Liga, kosėjimas iki kraujo ir galas. - Nors miške tiek nedrėbs, kiek palaukėj... - nutęsė jis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Liepos 23, 2019, 11:05:56 pm
   Atsakymo nesulaukė. Regis, buvęs Hogvartso profesorius, ilgus metus "kankinęs" mokinius su įvairiausiomis žolelėmis ir iš jų gaminamais viralais, nusprendė pokalbį pratęsti ant šalčiu dvelkiančios žemės.
   Keli šuoliai ant kiek žemiau esančių tvirtų šakų, o tuomet kiek didesnis tarpas nei dviejų metrų ir vampyrų rasės atstovas stovėjo greta tamsiaplaukės, kūną paslėpusios šiltame, karališkai mėlynos spalvos apsiauste. Iš dangaus lėtai besileidžiančios baltos snaigės papuošė šį savo plonu sluoksniu, it mažutės sagutės, nusprendusios paivairinti joms nuobodžiai atrodantį apdarą.
   Nebepaisydamas kojoje jaučiamo degiančio skausmo žvėris pakilo užimdamas gynybinę poziciją. Vos prieš kelias akimirkas vos matomai spindėjusios iltys dabar puikavosi visu savo gražumu susiliedamos su aplink esančia aplinka. Jei šviesiai pilkšvo kailio nepuoštų rudas atspalvis, gauruotasis miško gyventojas puikiai pasispėltų žėrinčioje sniego paklodėje.
   Iš galingos krūtinės nuaidėjo tylus urzgimas. Įspėjimas, jog nepažįstamajam geriau nesiartinti prie jo ir šalia stovinčios merginos. Įspūdingas ir širdį virpinantis vilkų bruožas, net merdėdami šie pasiryžę ginti tuos, kurie brangūs.
   Tyliam atodūsiui išsiveržus iš rausvų merginos lūpų, žvilgsnis nukrypo į žvėries pusę. Rudos, beveik juodos akys stebėjo kiek toliau stovintį antrąjį antgamtiką.
   -Nedraugiškas klastuolis,-liūdnai šyptelėjusi gūžtelėjo pečiais. Nors šiam tebejautė neapykantą ir mielai būtų pervėrusi šio širdį po apsiaustu paslėta kardo geležte, tačiau buvo nusprendusi palikti šį gyvą. Galbūt kada nors už tai atkeršys, kaip ir pats vaikinas, sumanęs pasinaudoti nekaltu padaru.
   -Žaizda gija, tačiau per lėtai...-su viltimi brangakmenio spalvos akyse atsigrįžo į buvusį profesorių. Viltis, jog auksaakis vyriškis sugebės padėti keturkojui, užliejo visas mintis.
   Visą dėmesį sutelkusi į šio pirmąją frazę apie galimybę padėti, vos nepraklausė tolimesnės. Kiek linksmiau nusijuokusi žvilgtelėjo į nakties tamsoje spindinčias aukso spalvos akis.
   -Deja, turiu jus nuliūdinti von Sjuardai, šį titulą jau senokai praradot,-tarsi savotiškas erzinimas arba liūdnas priminimas, jog buvęs profesorius savo noru atsisakė pareigų. Užleido vietą naujam, dar nepatyriusiam asmeniui. Beje, į naujojo profesoriaus, o tiklsiau profesorės pamokas mergina taip ir nenuėjo.
   -Mėgautis žiemos vaizdais pasirinkot būtent Hogvartso apylinkes?-kilstelėjo antakį aiškiai parodydama veide suspindusią nuostabą. Ne tik profesorių sutikti čia buvo staigmena, tačiau ir šio pasirodymo priežastis. O galbūt tai tebuvo tik melas? Gal buvęs profesorius čia pasirodė norėdamas prisiminti senus laikus? Ilgesys viliojo sugrįžti?
   -Pūgai tektų, kaip reikiant pasistengti, jog tai įvyktų,-šyptelėjo žvilgtelėdama į vilką. Tarsi gavęs komandą šis kiek suabejojo, o tuomet ir vėl atsigulė ant uolos krašto. Baltos, aštrios iltys pasispėlė, teliko kyšoti tik šių galiukai.
   
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 24, 2019, 12:10:50 am
   Sorenas su keista pagarba akyse nužvelgė besistojantį vilką. Žavingos jėgos padaras, tiek vidinės, tiek išorinės, ir reikėjo tai pripažinti. Magizoologui šie žvėrys, nors ir nemagiški, visai patiko. Nemagiški gyvūnai savy slėpė ne ką mažiau žavesio, negu magiškieji.
   - Ir ko gi toks piktas? - švelnesniu balsu pasiteiravo Sorenas, liūdnai vyptelėdamas.
   Su šunimis būtų kiek paprasčiau - paprastai jie ima pasitikėti, jei leidiesi apuostomas ir ištiriamas. Bet paprastai šunys vampyrų nemėgsta. Vilkas ranką prie snukio suprastų kiek kitaip - kaip kažką skanaus. Bet visi žino, kaip vilkais manipuliuodavo Transilvanijoje... Kaži, ar Sorenas išdrįstų išmėginti čia savo jėgas.
   - Klastuolis? Mokinys? Kodėl? - nustebo profesorius. Kažkodėl nemanė, kad šis vilkas būtų netikėtai užpuolęs kokį vaikį iki tiek, kad šiam tektų gintis. Nemanė, kad apskritai koks vaikis nuo jo ir apsigintų, jei tik vilkui šautų į galvą pulti.
   Sorenas pažvelgė į Lunos akis. Apsiausto spalva prie jų puikiai derėjo, jei būsim atviri. Visgi vampyrui dabar rūpėjo ne spalvų deriniai, o tai, ką iš merginos akių galėjo išskaityti. O jis iš tiesų norėjo šiam žvėriui padėti, bet...
   - Norėčiau padėti, sumurmėjo jis. - Tačiau problema tokia, jog dabar neturiu katilo.
   ,,Nors... Kažkada man jau teko suktis ir be katilo, ir be samčio, ir dar be laikrodžio."
   - Bet, jeigu sukurtume nedidelį laužą ir rastumėm kokį kelmą, galbūt pavyktų ką nors padaryti, - pridūrė jis. - Galėčiau pažiūrėti? - pasiteiravo, žvilgtelėdamas į Luną, o tuomet - į vilką.
   Lėtai priklaupė prie vilko, ištiesė jam dešinį delną. Galgi nekąs, šiek tiek rizikavo. Raminančiu auksiniu žvilgsniu nužvelgė plėšrūno akis ir galvą. ,,Nagi, viskas gerai."
   [[Byškį per daug pokalbio eina vienu metu, man rodos, nebelabai logiškai eina veiksmai, bet sueis..]]
   - Tai ne tik mokytojo sinonimas, bet ir laipsnis, - niauriai vyptelėjo Sorenas. - Bet, iš tiesų, prieš mokinius tą vardą jau seniai praradau. Šiek tiek Hogvartso man ir trūksta, bet dabar sugrįžti dar negaliu. Beje, - atsikvėpė jis. - Kaip jums naujoji eliksyrų mokytoja?
   - Vaikštinėjau tik po miškus, nusprendžiau keliauti, kaip papuola, taip kartais esti įdomiau. Čia atsitiktinumas, kad atklydau į Uždraustąjį mišką. O gal ir likimo ženklas, kas ten žino, - linksmai žybtelėjo akimis.
   - Taip tik atrodo. Gyvybė trapi, - liūdnai pastebėjo magizoologas. Šaltis užmigdo greitai. Aišku, tai ne Sibiras, ar Rusijos šiaurė, kur žmonės gali užmigti nuo šalčio, bet rizikuoti tokiais dalykais niekada negali.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Liepos 25, 2019, 08:33:15 pm
   -Ilga istorija...-tylus atodūsis paliko rausvas merginos lūpas.
   Kelioms akimirkoms stojo tyla. Girdėjosi tik tylus, vos girdimas vėjo stūgavimas tarp aukštai iškeltų medžių šakų. Abejonių, jog buvusio profesoriaus galvoje turėjo kilti beglės klausimų ir dar daugiau įvairiausių situacijos versijų, neliko.
   Nusprendusi, jog vis dėl to derėtų auksaakiui papasakoti visą istoriją, jog nelimingo nutikimo nesuprastų savaip, kryptelėjo galvą šio pusėn.
   -Su Delgadu,-žvilgtelėjo į šalia gulintį vilką,-iškaršėm kailį Akromantulai, sugalvojusiai užpulti tą klastuolį. Deja, teko panaudoti drakono pagalbą, o vėliau įtikinėti tą patį klastuolį šio egzistavimu. Galiausiai viskas baigėsi taip, jog šis sumanė paspęsti spąstus Delgadui,-liūdnas vypsnis suspindo žavių bruožų veide.
   -Turbūt dėl viso to esu kalta aš...Jei nebūčiau išmokiusi jo pasikliauti žmonėmis ir užuot šiuos puolus - ramiai apeiti, galbūt dabar Delgadui nebereiktų kęsti viso to skausmo,-šįkart liūdesys ir keistas kaltės skausmas buvo justi ne tik brangakmenio spalvos akyse, tačiau ir švelniame balso tone.
   Buvusiam Hogvartso profesorius išsakius iškilusias problemas dėl katilo nebuvimo, safyro spalvos žvilgnis nuskenavo aplinką. Kad ir ką von Sjuardas buvo sugalvojęs su kelmu, mergina į tai nusprendė nesigilinti. Mostelėjusi lazdele ir burtų pagalba sukūrusi ne tik nedidelį lauželį, tačiau ir mažutį katilėlį, žvilgtelėjo į profesorių.
   -Manau, turėtų tikti,-šyptelėjo nužvelgdama visai neseniai išburtą lauželį. Nors liepsna ir nebuvo didelė, tačiau šilumą puikiai galėjai justi. Snaudžiančią, giliai po sniego paklode pasislėpusią žemę ėmė žadinti tylus ugnies spragsėjimas. Galbūt, jei ne tas nedraugiškai nusiteikęs šaltukas, tamsiaplaukė būtų susirangiusi ant žemės priešais šokčiojančius liepsnų liežuvius ir klausydamasi profesoriaus nuotykių iš kiek neįprastos kelionės, ramiai praleidusi vakarą.
   -Žinoma,-linktelėjo pasisukdama į žvėries pusę.
   Atidžiai stebėdamas besiartinantį vampyrą vilkas dar kartą iššiepė iltis. Kelias akimirkas atrodė, jog rudai pilko kailio gauruotasis atsispirs nuo šaltos uolos ir šoks ant nepažįstamojo, tačiau išvydęs ramią šeimininkės veido išraišką, paslėpė iltis. Tylus urzgimas, visą šį laiką sklidęs iš tvirtos vilko krūtinės, nutilo.
   -Net jei praradot tą vardą, kaip kreipinį, tai dar nereiškia, jog viskas baigta. Mokiniai dar ilgus metus kalbės apie profesorių von Sjuardą,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius stebėdama, kaip auksaakis vyriškis tiesia ranką link vilko.
   -Ar dabar man pasakius, jog naujosios profesorės kantrybės su mokiniais nebuvau išbandyti, imsit kvatoti arba pamokslaut?-tyliai nusijuokė.
   Įgavęs kiek pasitikėjimo žvėris kiek atlaidžiau ėmė žvelgti į stovintį vampyrą. Rudos akys įsmigo į gintaro spalvos.
   -Neplanuotuos kelionės vienos geriausių,-gūžtelėjo pečiais šyptelėdama. Patirtis neleido meluoti. Išankstinės išvykos baigdavosi nė neprasidėjusios, o štai netikėtai ir neplanuotai įvykusios - palikdavo neišdildomos prisiminimus.
   -Sako vampyras, gyvenantis nebe pirmąją dešimtmetį,-safyro spalvos akys suspindo kiek linskmesniu spindesiu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Liepos 25, 2019, 11:40:14 pm
   Sorenas skvarbiomis, nors pasiaiškinti nereikalaujančiomis akimis įsižvelgė į Luną. Stojus trumpai tylai, na, kokia ten ir tyla, kai šiaurys visais galais švilpauja ir medžių viršūnėm šokinėja bei laužo, ką tik gali, von Sjuardas jau buvo beprabyląs, bet pajuto, kad visgi vilkolakė nusprendė jam viską papasakoti. Aišku, galėjo jis to ir neklausinėti, būti madam Pomfri stiliaus, kuomet rūpiniesi tik tai, kas tau dera, na, šiuo atveju - pagydyti, bet jau nesigilinti į nusikaltimus ir mokinių problemas.
   ,,Manau, ji kažkada tikrai gilinosi į tai, bet laikui bėgant suprato, kad mokiniai visi vienodai beviltiški ir traukia bėdas kaip paniurėlis Greywindas Solveigos meilę." - aštriai pakomentavo Spaikas. Na, panašumų yra - dėl problemų ir meilės ir mokiniai išsitaško, ir Greywindas (į medį, kuomet netyčiom lūžo stuburas. Tai buvo vienintelis Soreno rimtesnis žingsnis po 2014 metų mūšio su Eversu ir Lestreindž).
   - Sužaloti tą, kuris jį išgelbėjo? Geras pamišėlis, - pastebėjo eliksyrininkas. Pajutęs Lunos liūdesį, Sorenas ir pats blausiai šyptelėjo. - Ne, tu pasielgei gerai. Blogi žmonės yra reti. Jis išmoks juos atskirti, dar jaunas.
   Juk tai išmokti padaryti tenka ne tik prijaukintiems vilkams, bet ir vampyrams, ir katėms ir netgi patiems žmonėms. Ir tai labai nemažo laiko tarpo klausimas.
   - Ką gi, - mažumėlę nustebęs tarstelėjo Sorenas. - Nesitikėjau, - pridūrė jis, žvelgdamas į ant sniego besikūrenantį lauželį. Deja, sniegas staiga įdubo ir lauželis prasmego pusnyje.
   - Pirmiausia reikėtų nuvalyti sniegą, nes tai yra vanduo kietojoje fizikinėje būsenoje. O vanduo ugnį gesina, - švelniai pasišaipė mokytojas. Apžvelgė aikštelę, kurioje stovėjo, parinko vietą toliau nuo medžio, kur buvo mažiau sniego ir delnais atkasė ją. - Galbūt čia bus geriau, nebeįdubs ir neužges, - pasiūlė ir pasiėmė katilėlį, likusį prie ankstesnio laužo.
   - Šitas turės tikti, - pavartė indą tarp delnų ir panardino į pusnį, pripildydamas jį sniego. - Vandens irgi turim, - reikšmingai nužvegė vilkolakę, - o iš ko išvirti vaistus, jau teks pagalvoti... - nutęsė, apžvalgydamas iš pirmo žvilgsnio tuščią ir pliką miegantį mišką.
   Vilkui nustojus urgzti, Sorenas iš arti apžiūrėjo jo snukį, švelniai perbraukė per jį ranka. Snukis beveik sugijęs, nebeverta net kažko daryti. Vampyras lėtai apėjo vilką iš nugaros. Šios žaizdos jau ir liesti neišdrįso, mat suprato, kad žvėriui tai sukeltų tikrai nemalonų skausmą.
   - Tas vaikis nebuvo savo spąstų dar kuo nors ištepliojęs? - toptelėjo į galvą profesoriui. - Na, turiu minty, nuodais ar šiaip kažkuo negeru. Atrodo bjauriai, net nežinau, kaip reikėtų pradėti. Kraujo užkrato būti gal neturėtų, tad žaizdą reiks nuplauti ir apkirpti kailį aplink leteną, kad geriau vaistai susigertų...
   - O kaipgi nekalbės. Geriausias mokytojas, - skystai pajuokavo von Sjuardas. - O kaip turėčiau reaguoti? Skelti gerą moralą? - paklausė vyriškis su šypsena. - Patirtis rodo, kad geri pamokslai yra būtent tai, kas labiausiai įkvepia mokinius klausyti suaugusių ir lankyti pamokas, - ironiškai pridūrė.
   - Taigi, kad geriausios, nors paprastai jų metu vis įkliūnu į kokį nuotykį, štai, kad ir dabar - teks iš niekur išvirti rimtai sužeistam vilkui vaistus, - tarstelėjo jau kiek susimąstęs. - O kaipgi, vampyrai juk turbūt geriausiai ir pažįsta gyvybę, hm?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Liepos 29, 2019, 09:47:11 pm
   Medžių šakomis šokčiojančio vėjo ūžesį užgožus šalia stovinčio vyriškio balsui, lūpų kampučiai pakilo į viršų sudarydami kiek pašaipų šypsnį.
   Galbūt tokį klastuolio elgesį su žvėrimi mergina būtų supratusi, kuo puikiausiai, jei dėl rudakailio kaltės vaikinas ir būtų buvęs užpultas, panašiai taip, kaip Igoris pasielgė su ja ir baltaplaukiu hileriu praktikantu, tačiau dabar tokiam elgesiui paaiškinimo neturėjo. Žinojo, jog Dafydd troško atkeršyti, tačiau už ką ir dėl ko - nė numanė.
   -Na, bent jau Hogvartsas turi, kuo didžiuotis,-kandžiai atkirto į neseniai nuskambėjusį buvusio profesoriaus pastebėjimą.
   Atmintyje akimirksniu iškilo praėjusios savaitės įvykiai. Randuotas Klastuolių vadovo veidas, garsus Dafydd klyksmas, aidėjęs visu miško paviršiumi, tylus Delgado urzgimas, suirzęs ir nepatenkintas Džeimso balsas, ir stūgaujantis vėjas.
    Vos matomai papurčiusi galvą nuvijo prisiminimus į šalį. Itin "malonios" situacijos išgyventi dar kartą nesinorėjo.
   -Jei manot, jog blogų žmonių reta, tuomet arba per mažai juos pažįstat, arba mažai bendraujat su žmonėmis,-papurčiusi galvą žvigltelėjo į sniege dingstantį lauželį.
   Tu tyčiojiesi ar ne?
   Tylus, grėsmingas urzgimas šįkart išsiveržė iš merginos krūtinės. Trumpam paslėpusi safyro spalvos akis tyliai sukikeno klausą kutent pašaipiam von Sjuardo balsui.
    -Nejaugi? Niekad apie tai nepagalvojau,-pašaipiai šyptelėjo atsakydama į neseniai išgirstą "pamoką".
    Leisti laiką su šalia stovinčiu vyriškiu buvo keistai linksma. Tarsi šalia stovėtų vyriausias Gardner šeimos atstovas, nuolat pokštaujantis ir švelniai besišaipantis iš vienintelės likusios atžalos.
   Keliems šiltiems garų debesėliams išsiveržus iš nosies, patraukė šviežiai sniege paliktomis buvusio profesoriaus pėdomis. Dar kartą motelėjusi lazdele sukūrė kiek didesnį laužą. Šįkart ilgi liepsnų liežuviai ėmė šokčioti bandydami paliesti prie klubų nuleistas tamsiaplaukės rankas. Kelias akimirkas safyro spalvos žvilgsnis stebėjo užburiančiai raudonos spalvos ugnį.
   Šiluma.
   Jaukumas.
   Gyvybė.
   Liepsnos liežuviai nepaliaujamai bandė siekti merginos rankų, tačiau šių pastangos kaskart nueidavo perniek. Brangakmenio spalvos akių savininkė stovėjo tolėliau nei ugnis sugebėjo pasiekti.
   Nusukusi žvilgsnį nuo neseniai sukurto lauželio, žvilgtelėjo į buvusį profesorių, lėtai besiartinantį vilko link. Užburta tyliai spragsinčios ugnies nė neišgirdo, ką auksaakis vyriškis bandė pasakyti. Nusprendusi, jog visa tai ne itin svarbu, mat, tikėdamasis sulaukti atskaymo, buvęs profesorius nebūtų taip lengvai nusėlinęs žvėries link, kryptelėjo galvą.
   Nors rudos, beveik juodos vilko akys į kailį glostantį vyriškį žvelgė nepatikliai ir be jokio pasitikėjimo, tačiau nė menkiausias urzgesys nebesklido iš tvirtos krūtinės.
   Kelias akimirkas medžių karalijoje stojo tyla. Net vėjas, visą šį laiką stūgavęs aukštai virš galvų, nurimo.
   -Vargu...Net jei jis bandė sugauti Delgadą, nužudyti jo, vargiai ar norėjo,-gūžtelėjo pečiais. Kad ir koks žiaurus buvo šis vaikino poelgis su gyvūnu, tai neprivertė manyti, jog bandydamas sužeisti keturkojį klastuolis troško jo mirties.
   Profesoriui atsitraukus ir vėl visą dėmesį sutelkus į tamsiaplaukę, rudų akių plėšrūnas tingiai pakilo nuo sniego nuklotos uolos ir kelias akimirkas padvejojęs, atsargiai nulipo imdamas žingsniuoti laužo link. Matant iš visų jėgų kovojantį, stipriai raišiojantį augintinį, dailių bruožų veidą papuošė skakusminga grimasa.
   -Net neabejoju,-balsas, turėjęs nuskambėti su sarkastiška gaidele, perliejo mišką stingdančiu šalčiu.
   Tyliai atsidususi papurtė galvą nužvelgdama prie laužo įsitaisyti spėjusį vilką.
   -Ne, moralo atsisakysiu,-nenorėdama, jog buvęs profesorius pasijustų nejaukiai dėl neseniai išgirsto balso tono, kiek linksmiau pridūrė, pakeldama nakties tamsoje žibančias akis į vyriškį,-likimas mėgsta krėsti pokštus,-gūžtelėjo pečiais.
   Šildydamasis priešais tyliai spragsintį laužą, plėšrūnas kilstelėjo galvą įsmeigdamas rudas, beveik juodas, it tamsa, akis į savąją šeimininkę. Kiek vėliau žvilgtelėjo ir į netoliese besisukiojantį vyriškį. Įvertinęs esamą situaciją ir tebesiklausydamas šių pokalbio, patogiau įsitaisė ant tirpti pradėjusio sniego, galvą nunarindamas sau ant letenų.
   -Drįsčiau ginčytis, kraujo ištroškę vampyrai pamiršta, kas yra gyvybė,-kiek liūdniau pratarė prisiminama visus pirmuosius susitikimus su Elijah.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 09, 2019, 04:00:26 pm
   Sorenas žvilgtelėjo į vilkolakės veidą, papuoštą sarkastiškos šypsenėlės. Tiesą sakant, nelabai suprato, ką paskutine replika norėjo pasakyti Luna, tačiau nutylėjo. Galgi nereikia gilintis į tokius dalykus - sarkazmu žmonės neretai paslepia vidinius skaudulius, baimes ar panašias neigiamybes. O kartais sarkazmu išreiškia tikrąsias savo mintis, nors ir hiperbolizuotas.
   - Tikrai blogų žmonių yra reta, - pakartojo savo mintį profesorius von Sjuardas, švelniai praskleisdamas vilko kailį žemiau žaizdos ant kojos. - Daugelio jų blogis apsiriboja blogais darbais, padarytais dėl silpnavališkumo ar baimės.
   Šventai tuo tikėjo - tiesa, kurią suprato per daugybę šimtmečių. Per plačiai visur gyvena žmonės, kad galėtumei leisti sau prabangą gyventi jų nematydamas ir nestebėdamas jų elgesio. O magizoologiškas smalsumas vėlgi darė savo. Ir ne tik magizoologiškas.
   Vilkolakei suurzgus, profesorius žvilgtelėjo į ją - retai kada išgirsdavo tokį grasinantį garsą. Kaip bebūtų paradoksalu, pats paskutinįsyk tokiu būdu suvirpino savo gerklę būtent prieš vilkolakį. Bet Luna urzgė ne ant kokio nors galimo atėjūno ar užpuoliko, ant jo. Profesorius paslėpė šypseną barzdoje.
   - Ką gi, turbūt palikau peno apmąstymams, - pajuokavo jis. Šįsyk prieš jį įsiplieskė kur kas saugesnėje vietoje, didesnis ir gražesnis laužas. ,,Pradėjus virti eliksyrą, ugnį reikės kiek sumažinti." - pamintijo profesorius, bet šią mintį pasiliko vėlesniam laikui.
   Vilkui raišuojant, jo šeimininkė tarsi perėmė dalį jo skausmo. Senasis eliksyrininkas atsiduso.
   - Gerai, tuomet žaizdą išgydyti bus kiek lengviau, - sumurmėjo jis.
   Vis svarstė, kokį čia eliksyrą galėtų sumaišyti sužeistam gyvūnui. Rodos, nes sidabro išvaromąjį iš vilkato venų sumaišyti buvo paprasčiau, negu sugalvoti, kaip išgydyti koją. Galbūt todėl, kad dabar reikalas nebebuvo mirtinos svarbos, o nuo žiemos grožio apsvaigusios mintys neskubėjo rikiuotis į tvarkingą eilę bei praleisti į priekį gydytojiškosios Soreno pusės. O jis dar galvojo, kad galėtų vykti dirbti į Skutelį - ką gi toks svajoklis ten nuveiks?
   - Tokiu atveju tiesiog pasidžiaugsim miško ramybe ir netikėtu susitikimu, - kiek nuklydus mintims užbaigė mokytojas. - Kaip pastebėjau, esi nebloga kerėtoja, todėl galbūt ateityje ištikus bėdai išsisuksi ir be viralų, - šyptelėjo jis. - Arba jų pamokyti galėsiu ir aš. Kad ir šiandien. Galėsi išvirti gydomąjį eliksyrą savo vilkui, kad daugiau jam nebūtų baisus joks pamišęs klastuolis, - pridūrė pusiau juokais, pusiau rimtai.
   Išgirdęs paskutinį Lunos komentarą, vampyras kurį laiką žvelgė į jos akis.
   - Geras pastebėjimas, - linktelėjo jis surimtėjęs ar jau ir su liūdesio gaidele akyse. - Teko susidurti, hm?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 09, 2019, 08:31:25 pm
   Sarkazmo gyslelę turėję žodžiai liko praleisti pro šalį. Galbūt, jei ne tas žvilgsnis, kuriuo aukso spalvos akys kelias akimirkas tyrinėjo merginos veidą, tamsiaplaukė būtų pamaniusi, jog profesorius paprasčiausiai neišgirdo nuskambėjusios frazės.
   Nusprendusi visa tai palikti nuošaly ir nesigilinti, kodėl nesulaukė atsakymo, kilstelėjo galvą. Ką tik paneigtas teiginys ir vėl buvo pakartotas. Kiek rauktelėjusi antakius mergina nežymiai papurtė galvą.
   Reta? Jis turbūt juokauja. Kaip tuomet tie, kurie nužudė Kailą? Pribaigė Džėjų ir vos neperkando gerklės Amikai? Visi jie silpnavaliai bailiai? Kur gi ne...
   Šįkart pati nebeatsako į von Sjuardo žodžius. Užvirtų bereikalingas ginčas. Nors gyvena kur kas trumpiau nei auksaakis vampyras, kurio amžiaus, deja, taip ir nepavyko išsiaiškinti, tačiau žmonių, vedamų blogų kėslų, sutiko pakankamai. Tiesa sakant, per daug, jog patikėtų tuo, kas neseniai buvo pasakyta.
   Po nuaidėjusio urzgimo susilaukė gana keisto žvilgsnio. Klausiamai kilstelėjusi antakį žvilgtelėjo į profesorių. Šis puikiai žinojo su kuo turi reikalą, tad toks veiksmas, įprastas vilkams, neturėjo stebinti. Galbūt vyriškis nesitikėjo to sulaukti iš merginos? Kad ir kaip ten bebūtų į tai nekreipia per daug dėmesio. Puikiai supranto, jog šalia stovi kitos rasės atstovas. Vampyras.
   -Tuomet nė nemėginsiu priešintis,-nežymiai šyptelėjo Sorenui pasiūlius pasidžiaugti miško teikiama ramybe. Per daugybę mėnesių praleistų Uždraustajame miške puikiai suprato, ką reiškia ramybė. Ir nors šis miškas teikė tai, ko įprastai reikėdavo naktimis, tačiau kiekvieną kartą šviečiant pilnačiai viduje pabusdavo ilgesys. Ilgesys savojo miško, ten, kur buvo Pusmėnulio gauja.
   -Vargu ar jūsų padaryta išvada teisinga,-papurtė galvą,-nesu itin gera kerėtoja,-gūžtelėjo pečiais persibraukdama ranka per ilgus, tasmius plaukus,-tačiau pasiūlymo neatsisakysiu,-šyptelėjo stebėdama šalia susirangiusį vilką, apžiūrimą auksaakio vyriškio.
   Nepatenkintą išraišką puikiai galėjai pastebėti rudai pilko žvėries snukuty, tačiau pavojingų ar agresyvių veiksmų vilkas nesiėmė. Leidosi apžiūrimas ir liečiamas taip, kaip buvo paprašytas. Galbūt giliai viduje žinojo, jog keistasis nepažįstamasis tik bando padėti. Žinoma, noras išbandyti jėgas su šiuo nė akimirkai nedingo, tačiau kiekvieną katą buvo nuvejamas šalin.
   -Teko susidurti?-perklausė neseniai nuskambėjusį klausimą. Safyro spalvos akys akylai stebėjo gintarines,-jūs nė nenumanot, kaip dažnai,-kiek linksmiau nusijuokė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugpjūčio 14, 2019, 06:41:35 pm
   Sorenas atsistojo ir atsisuko į Luną, nežymiai šyptelėdamas. Matė iš veido, o gal jam tik atrodė, kad mergina jo minčiai apie blogus žmones toli gražu nepritaria. Už tai senasis vampyras nepyko - kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Galbūt, jei ji irgi būtų gimusi penkioliktam amžiuj ir jie susitikę būtų čia, jų nuomonės sutaptų. O galbūt ir ne - eliksyrininkui nebuvo sunku ją įsivaizduoti kaip seną, galingą kovotoją. Jei jai būtų penki šimtai, net ir atmetus greitėlesnio vilkolakių senėjimo faktorių, už jį ji atrodytų žymiai vyresnė, mat prieš pilnatį tverdami skausmus, o per pilnatį dažniausiai lakstydami ne savam prote ir kūne, vilkolakiai pasipuošdavo galybėmis randų ir raukšlių...
   - O ir nereikia priešintis, - linktelėjo galva magizoologas, pakreipęs galvą taip, kad auksinės akys trumpai sušvito nuo ugnies šviesos.
   Į kitą merginos repliką profesorius tik šyptelėjo. Be burtažodžių sukurti ugnį ir dar katilą - tai buvo tikras menas. Von Sjuardas netgi abejojo, ar yra koksai burtažodis, skirtas iš oro sukurti katilą. Kažkodėl tuo abejojo - galbūt jau būtų iš kur nors tokius naudingus kerus išmokęs ar bent jau sužinojęs. O gal dabar ne tik žiobarai eina į priekį...
   - Teko kada nors kažką panašaus virti? Gal žinai, kokie ingredientai gali sukelti gydymo efektą, tinkamai apdoroti? - paklausė Sorenas, jausdamasis lyg klasėje, nors kalbėjo visiškai ne mokytojišku tonu, visiškai ne taip, kaip Hogvartse per pamokas. Dabar jo balsas buvo panašesnis į tą, kuris naudojamas klausiant, kokius rytoj orus žada ,,Magijos žinių" orų spėjimo skiltis.
   - O, - kiek nustebo eliksyrus dėstydavęs vyriškis. - Tuomet norėčiau pareikšti užuojautą, - pusiau rimtai, pusiau juokais pridūrė jis. - Ar Hogvartse čia jų padaugėjo? - pasiteiravo jis. Kiek tik buvo Hogvartse, tebuvo sutikęs du ar tris vampyrus, ne daugiau. Viena profesorė, du mokiniai... O gal būta ir daugiau, tik jis nebeatsimena? Bet faktas tas, kad jų ten tiek daug nebuvo. O galbūt tik Gardner'ių vilkolakių klanas nebuvo toks draugiškas su vampyrais, kaip, tarkim, Lorijanų. Bet tokiu atveju Luna su Sorenu nebendrautų, ir dar taip noriai.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Rugpjūčio 15, 2019, 09:35:31 am
   Bereikalingų priekaištų ar bandymo pakeisti nuomonę, nusulaukė. Regis, nemažai patirties sukaupęs vyriškis, visai, kaip ir pati tamsiaplaukė, nujautė, kuo bagisis pokalbis apie gėrio ir blogio sąvokas.
   Neigti to, jog aplink buvo daugybę gerų žmonių, neketino, tačiau pripažinti ir tai, jog nėra blogų - nesiruošė. Gyvenimas spėjo parodyti per daug, jog imtų tuo tikėti.
   Ištiesusi ranką kelis kartus švelniai perbraukė per pusų vilko kailį. Rudos, beveik juodos žvėries akys susirado šeimininkės. Įžvelgti baimę ar skasumą, buvo itin sunku. Rudakailis iš paskutiniųjų stengėsi neparodyti to, ką jautė.
   Nežymiai kilstelėjusi lūpų kampučius panardino pirštus į šiltus žvėries gaurus ir nutraukusi akių kontaktą žvilgsniu susirado profesorių, vis dar banantį sugalvoti iš ko derėtų išvirti eliksyrą.
   -Ar bandot išmėginti mano žinias?-kiek linksmiau šyptelėjo. Nuskambėjęs von Sjuardo balsas nė iš tolo nepriminė to, kurį buvo girdėjusi per pamokas. Mėlynakei adresuotas klausimas kur kas labiau panašėjo į papratą, niekuo neišsiskiriantį klausimą apie kasdienius dalykus.
   -Be antivilkinio eliksyro niekad nebandžiau, ko nors panašaus. Tiesa sakant, eliksytų gamyba manęs nė kiek netraukia,-gūžtelėjo pečiais persibraukdama per palaidus plaukus,-turbūt, jei būčiau dažniau lankiusis jūsų pamokose dabar netektų per daug sukti galvos,-nekaltai šyptelėjusi kryptelėjo galvą į laužo pusę.
   Šilumą skleidžiantys liepsnų liežuviai, kaip reikiant spėjo įkaitinti žiemos šaltuko apkandžiotus skruostus. Įgavusi kiek rausvesne spalvą, oda ėmė švelniai dilgčioti.
   -Vargu, ar užuojauta man reikalinga,-šyptelėjo. Dėl sprendimo, net jei jį priėmė ne ji, o krūtinėje plakanti širdis, nesigailėjo. Mylėjo Elijah ir faktas, jog šis vampyras, nieko nekeitė.
   -Ne, regis, vampyrų skaičius nepakito, kaip ir vilkolakių,-gūžtelėjo pečiais žvilgsnį įsmeigdama į auksaakį,-esat tikras, jog rasim visas reikalingas žoleles?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Rugsėjo 19, 2019, 09:59:09 pm
   - Bandau, - linksmai patvirtino Sorenas.
   Mintyse sukosi įvairiausios idėjos. Teoriškai žaizdą visų pirma reikėjo praplauti. Vampyras atsiminė, kaip neseniai kažkokio žiobariško miesto pajūry gydė padarą, kiek primenantį vilką. Na, mažai kuo primenantį - tai buvo vilkolakis kaip ir Luna. Bet problema buvo kur kas sudėtingesnė, negu praplėšta koja ir nusilpęs organizmas. Tik tiek, kad kritinėse situacijose eliksyrininko juslės ir smegenys itin pagreitėdavo. O dabar jis tarsi neskubėjo.
   - Bandei gaminti antivilkinį eliksyrą? - mažumėlę nustebo profesorius von Sjuardas. - Ir kaip sekėsi? - pasmalsavo jisai.
   Tokiais eliksyrais karts nuo karto jis gaudavo aprūpinti Hogvartso vilkolakiukus, kurie pas jį ieškodavo užuojautos ir globos. Gerai, kad jis, nors buvo vampyras, nebuvo rasistas. Kartais net pasišaipydavo iš savęs.
   - Hm, - linktelėjo Sorenas, nujausdamas, kad galgi nereikia į tai gilintis - kada nors ir taip viskas išaiškės. Juolab, kad dabar buvo svarbesnių reikalų. - Teks atrasti, - atsiduso jis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Spalio 07, 2019, 05:43:06 pm
-Tuomet, deja, turėsiu jus nuvilti. Nesu pavyzdinga mokinė, o ypač Nuodų ir Vaistų pamokoje,-gūžtelėjusi pečiais kreivai šyptelėjo. Tiesa, apie metus, kai buvo viena geriausių mokinių visame Hogvartse, nutylėjo. Galbūt dėl to, jog pati apie tai buvo pamiršusi? Juk į Hogvarstą atvyko tik tam, kad pabėgtų nuo skausmo ir nevilties. Vis dėl to dabar, praėjus beveik septyneriems metams, Hogvartsas tapo antraisiais namais, verčiančiais nuolat galvoti apie sugrįžimą, vos tik išvykus.
   Nežymiai papurčiusi galvą nustumė mintis apie mokslus. Nederėjo blaškytis, kai šalia ramiai snaudžiantis augintinis kentė skausmą.
    -Ir ne vieną kartą,-kiek keistai sposkodama į netoliese stovintį profesorių kilstelėjo antakį. Šio nuotaba kiek trikdė. Niekaip nesuprato, kodėl profesorius taip nustebo. Galbūt tik nedaugeliui pavyksta pasigaminti antivilkinio eliksyro? Vis dėl to nutarė patylėti ir smalsumą keliantį klausimą pasilikti sau.
   -Na..-kiek nejaukiai šyptelėjo,-teko pasikankinti keletą pirmų kartų, tačiau galiausiai pavyko,-gūžtelėjo pečiais,-turėjau gerą mokytoją,-plačiai nusišypsojusi persibraukė ranka per ilgus, tamsius plaukus. Atminty iškilo prisiminimai, kai vyriausiasis Gardner šeimos atstovas mokė savo atžalas pasigaminti eliksyrą, padedantį kontroliuoti mintis ir veiksmus danguje pasirodžius baltaskruostei pilnačiai.
   -Jei tai nebūtų magijos pasaulis, pamanyčiau, jog viską matot per rožinius akinius,-kilstelėjo antakį kryptelėdama galvą. Puiki vilkolakės klausa užfiksavo keistą bruzdesį. Netrukus į tą pusę pakypo ir ant sniego gulinčio vilko galva. Suglaustos ausys akimirksniu buvo pastatytos į vertikalią padėtį.
   Pamiršusi visą pokalbį ir šalia stovintį profesorių dėmesį sutelkė į nutilusį mišką. Aplink tvyrojo mirtina tyla, tarsi tai, ką neseniai girdėjo, būtų jos pačios vaizduotė.  Turbūt būtų pasilikusi prie tokios minties, jei Delgado reakcija nebūtų sakiusi to paties.
   Pravėrusi lūpas kryptelėjo galvą į Soreno pusę, kai staiga orą perskrodė tylus zvimbimas. Nė nespėjusi sureaguoti pajuto šalto metalo dūrį sau į kaklą. Garsiai suurzgusi taip sudrebindama visą Uždraustąjį mišką pasisuko į tą pusę, iš kurios atskriejo strėlytė. Safyro spalvos akys nepastebėjo nieko, išskyrus tai, kaip visai netrukus vaizdas ėmė temti.
   -Po velnių...-bevitliškai papurčiusi galvą dar kartą suurzgė, tačiau tai visiškai nepadėjo. Safyro spalvos akis netrukus paslėpė akių vokai, o kūnas susmuko ant žemės.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Spalio 27, 2019, 10:05:08 am
   - Ką gi, - šyptelėjo Sorenas. - Galbūt pavyks tuomet kažko išmokyti, - pridūrė, nors ir nelabai tikėjo vilkolakės žodžiu.
   Kuklinasi, ko gero, juk tikrieji lodariai taip save ir vadina, o ne eina prie šio apibūdinimo per aplinkui. Juolab, Luna ir iš veido Sorenui neatrodė tingi ar žiopla. O juk išlavinta mokytojo akis retai kada klysta. Čia kaip policininkui, kai anas žvelgia į prisidirbusį vaikėzą. Arba pardavėjai, trumpam užmetusiai akį į klientą ir jau parinkusiai tinkamo dydžio džinsus.
   - Tai labai sudėtingas eliksyras, - smalsiai pakreipė galvą Sorenas, tęsdamas mintį. Kaži, kaip jai sekasi su kitais dalykais Hogvartse. Gal išėjęs iš darbo jis prarado galimybę mokyti puikią burtininkę? Galbūt būsimą Hogvartso direktorę ar...
   Vampyras linktelėjo galva. Anglija turi puikių eliksyrininkų. Galbūt ta tradicija perimta dar iš keltų - šito von Sjuardas tiksliai nežinojo. Žinojo tik, kad septyniolikto amžiaus Rusijoje eliksyrai vis dar buvo naujiena.
   - Ką gi, - šyptelėjo Sorenas. Galbūt vilkolakė tik nenumanė, kelerių šimtų metų patirtimi jis rėmėsi, kalbėdamas apie pasaulyje tebeegzistuojantį gėrį.
   Išgirdęs keistą zvimbimą, o vėliau - ir žingsnius, von Sjuardas staigiai atsigręžė. Pro pat jo nosį praskriejo ir į medį įsmigo žalsva strėliukė. Geraširdiška šypsena pranyko - kas čia dabar? - pagalvojo von Sjuardas.
   Į sąmonę prasiskverbė su nuostaba sumišęs suvokimas. Šito jis nebuvo matęs jau kelis šimtus metų. Vampyras staigiai atšoko, išvengdamas dar vienos strėlės, tuomet pribėgo prie Lunos ir priklaupė, pasiimdamas ją ant rankų... Sudvejojo, ar palikti vilką, ar ne.
   Nesuprato, ar čia patobulėjo Medžiotojų įranga, ar čia jis neišvengė dar vienos strėlės, bet žaibiškai stingstančiose inteligentiško magiškos rasės atstovo lūpose įstrigo nepadorus keiksmažodis ir jis susmuko ant žemės šalia Lunos ir vilko.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Spalio 27, 2019, 01:59:22 pm
   Vaizdas, primenantis vieną iš kiek galbūt nevykusio, tačiau nemažai dėmesio susilaukusio fantastinio filmo. Vampyras, per ilgus gyvenimo metus matęs daugiau nei kas nors kada galėjo įsivaizduoti, alfa, valdanti bene didžiausią ir galingiausią gaują, vilkas, kiek netvirtai, tačiau  grėsmingai iššiepęs nasrus, ir galiausiai - būrys vyrų, ištreniruotais kūnais, rankose laikantys ginklus ir žvelgiantys į ant žemės gulinčius antgamtinių būtybių kūnus, regis, palikusius šį pasaulį.
   -Ką darysim su vilku?-balta sniego paklodė, nuklojusi vos prieš kelis mėnesius žaliavusią žolę, ėmė žėrėti vos tik danguje besišypsančios saulės spinduliai prasiskverbė pro medžių šakas, susidurdami su nepatenkintu vyrišku balsu.
    -Nušauk jį,-šaltas, bejausmis žvilgsnis nukrypo į rudo kailio savininką. Akimirką, regis, laikas sustojo. Vyras, ką tik davęs komandą pribaigti sunkiai sužeistą padarą, žvelgė į šį lyg į nereikalingą daiktą. Vilkas nenusileido. Vandenyno spalvos akys, kiek primenančios safyrines, priklausančias tamsių plaukų savininkei, be sąmonės gulinčiai ant šalčiu dvelkiančios žemės, grėsmingai suspindo. Atrodė, jog žvėris suprato, kas buvo pasakyta. Suprato tai, jog netrukus mirs, tačiau pripažinti to neketino.
   Žingsniai, privertę sniegą tyliai šiugždėti, ir užtaišomas šautuvo garsas nutraukė trumpam stojusia tylą, pertraukiamą tik šalto šiaurės vėjo. Grėsmingai spindinčios akys nukrypo į besiartinantį vyrą, o tuomet stiprios galinės kojos atsispyrė nuo šaltos žemės. Tvirtos, akinančiai baltos iltys sugriebė ginklą truktelėdamos šį iš rankų. Paskutinę akimirką nuspaustas nuleistukas ir galingas šūvis perskrodė Uždraustąjį mišką. Laimei, kulka nekliudo žvėries, numetusio ginklą į purų sniegą. Kulka garsiai švilpdama įstrigo kiek nuošaliau stovėjusio vyro kojoje.
   -Idiote tu!-grėsmingas balsas būtų privertęs susigūžti ne vieną, deja, čia nebuvo tų, kurie išsigąstų. Nė vienas iš medžiotojų nesureagavo. Tarsi tai tebūtų tik paprastas katino įdrėskimas.
   -Nudėkit tą vilką!-tas pats balsas, tačiau šįkart reakcija buvo. Antrą kartą pulti pasiruošusį vilką, šuolio metu pasitiko ginklas. Gavęs smūgį į galvą vilko kūnas susmuko ant žemės. Miške ir vėl įsivyravo ramybė ir tyla.
   Dauti dar vienos komandos niekam nereikėjo. Kiekvienas žinojo, ką turi daryti.

   Tamsa, pasiglemžusi jaunosios alfos sąmonę, regis, užvaldė visą pasaulį. Neseniai girdėtas linksmas profesoriaus balsas, spindinčios vandenyno spalvos akys ir žėrintis sniegas pranyko palikdami tik tamsą.
   Atrodė, jog kelio, o tiksliau tunelio ir šviesos gale, nebuvo. Nebuvo nieko, kas leistų suprasti, jog ji vis dar gyva. Nors tiesa sakant, nebuvo nieko, kas būtų privertęs susimąstyti, jog galbūt ji mirusi. Pragaro ar rojaus neišvydo. Nebent pragaras - amžina tamsa.
    Išugdytas charakteris ir kvailas, tačiau nebe pirmą kartą gyvybę išgelbstintis užsisipyrimas nenuvylė ir šįkart. Neketindama likti tamsoje mėlynakė visais įmanomais būdais stengėsi išsikapstyti, net jei pati nesuprato, ką daro.
   Pabusti nebuvo lengva, tačiau pavyko. Safyro spalvos akys, dabar jau žėrinčios mėnulio tamsoje, tingiai prasimerkė, tačiau netrukus ir vėl dingo. Akių vokai nevalingai nusileido ir šįkart juos pakelti buvo nežmoniškai sunku. Antras bandymas nebuvo sėkmingesnis. Brangakmenio spavlos akys ir vėl pasislėpė. Atrodė, jog atsimerkti neįmanoma, tačiau po ilgų mėginimų galiausiai pavyko nebeužsimerkti.
   Aplinkui nebuvo nieko. Delgadas, iki paskutinės akimirkos, kiek prisiminė, gulėjo šalia, tačiau dabar nebuvo nieko. Net profesorius nusprendė palikti tamsiaplaukę vieną. Sunkiai bandydama prisiminti tai, kas įvyko, kiek prisimerkė. Kažkas į juos šovė, deja, čia atmintis ir nutruko.
   Tingiai kryptelėjusi galvą nužvelgė kietai įmigusius medžius. Nebuvo nieko, net pėdsakų, kuriuos turėjo palikti ji, Sorenas, Delgadas ar tie, kurie nusprendė išmėginti jėgas su antgamtinėmis būtybėmis.
   Pravėrusi lūpas pabandė šūktelėti, tačiau lūpos nė nesujudėjo, tarsi būtų išteptos klijais. Sutrikusi ir įniršusi pabandė pajudėti. Nieko. Kūnas, regis, atsisakė paklusti. Beviltiškai kilstelėjusi galvą sukluso. Kažkas artinosi. Prisimerkusi ir pasiruošusi pulti, net jei negalėjo pajudėti, laukė, kai galiausiai safyro spalvos akys susitiko su nubalintomis mėlynomis, kur kas labiau primanančiomis sidabrą, akimis. Pamiršusi viską, kas nedavė ramybės, mergina bukai žvelgė į tai, kas artinosi.
   -Kailai...-rausvos lūpas prasivėrė, tačiau garsas buvo toks tylus, jog nė ji pati neišgirdo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 03, 2019, 06:36:21 pm
   Sorenas ir vėl tįsojo ant sniego medžių apsuptyje - tik šį kartą jau nebe savo noru, ne dėl slegiančios tamsos, kylančios iš jo paties. Dabar laikai buvo kiti ir žaizdos kitos. Fizinės, nebe psichologinės. Bet neapykanta nežmogiškosioms magiškoms rasėms išliko per amžius. Kodėl tai nesibaigia?
   Ironiška, kad tėvas be pastangų  pateko į būseną, į kurią sūnus veržėsi visomis pastangomis. Jei tik būtų atidaręs spinteles....
   „Ką pasirinksi?“ - Soreno pasąmonė paplūdo kraujais, kraujas buvo visur, ta tamsiai raudona, blizgi, metalu paduodanti masė. Senelis to klausė, nežinia, gal sykį, gal kelis. Sorenas nebebūtų pasakęs to tiksliai.
   „Ką pasirinksi?“ - senelis to klausė tik kartą ar kelis, bet jauniausiojo von Sjuardo galvoje šis klausimas aidėjo tūkstančius nesuskaičiuojamų momentų.
   Ir vis tas kraujas. Sorenas pasimuistė. Aišku, ne realybėje, o tik pasąmonės užkaboryje. „Vegetariškai“ dvasiai nebuvo malonu laikytis pirmapradėje, instinktų valdomoje pasąmonės erdvėje. Viskas truputį prašvito. Eliksyrininkas, na, tiesa, tuo metu jis nesuvokė, ar jis jau galėjo taip save vadinti, ar visgi dar ne. Laikas juk teegzistuoja žmonių vaizduotėje. Ar jis, Sorenas egzistuoja? Ar yra toks Hogvartsas? Kiek tikra Rusija, kiek realus jos caras? Gal ir jo nužudymas tebuvo fikcija, eksperimento dalis?
   Vampyras atpažino saulėtą verandą. Atpažino tįsantį kūną, atpažino klausiantį senelio balsą.
   „Ką pasirinksi?“ - teiravosi jis. Sorenas žinojo, ką pasirinks, jis to jau nebijojo.
   Bet dabar jis stovėjo toliau nuo durų, toliau, negu visuomet.
   Prieš duris stovėjo vaikas. Ir senelis. Dar nežilas, juoda barzda. Sorenui pasišiaušė plaukai. Senelis atsisuko į jį.
   Dabar rinkosi nebe Sorenas. Regis, Leopoldo anūkas darė visai ką kita.
   „Ką pasirinksi?“ - užkimusiu, bet užtikrintu balsu paklausė jis ir pabandė pasilenkti prie vaiko, kad pamatytų jo akis. Jo akių spalvą.
   Viskas užtemo.
   Vienas tekštelėjimas.
   Kitas, tylesnis. Atsitiktinis, kaip nepatyrusiam burtininkui ragaujant nebaigtą eliksyrą nuo samčio nulašėjęs.
   Trečias lašas.
   „Fasirai, aš tave mokiau juos suprasti.
   Tyla.
   „Aš tikiu tavimi, tu pasieksi daug...
   Tyla. Sorenas žaidė ne pagal taisykles.
   „Pasirink teisingai, kaip tikras von Sjuardas.
   Tyla. Ir tik spėjus pagalvoti apie vienintelę taisyklę, kurios čia reikėjo laikytis, prieš Soreną suspindo dvi vaikiškos raudonos akys. Pakvipo krauju, sužibo iltiniai dantys. Sužibo šypsena.
   Sorenas paklaiko. Nebuvo blogesnio pasirinkimo. Ir dar... Ir dar - juk tai priminė Solveigą.
   Sorenas neatsiminė, kokiame laike įstrigo, bet šiame laike nebebuvo nei Nataljos, nei Solveigos, nei Raveno. Faktiškai nebebuvo ir Fasiro. Nieko nebebuvo.

   Sorenas staigiai atsimerkė ir įkvėpė oro. Šaltas, baltas vampyriškas rankas veržė virvės.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 03, 2019, 10:52:31 pm
   "Viskas priminė sapną. Sapną, kurio didžiosios dalies mergina nepajėgė prisiminti. Kas nutiko, kai ji krito netekusi sąmonės? Kur Sorenas? Delgadas? Ir kur, po velnių, tie, kurie kėsinosi į jų gyvybes?
    Kelis kartus vos matomai papurčiusi galvą žvilgtelėjo į besiartinančią žmogystą. Pamažu sidabrinės akys įgavo kiek kitokią spalvą. Dabar šios priminė šviesiai melsvas, o veidas, regis, paseno trim dešimtmečiais.
    Na, žinoma, juk Kailas miręs...Kaip galėjau taip stirpiai suklysti?
    Vis dėl to kažkas nedavė ramybės. Vos tik išvydo vyriškosios lyties asmenį, galėjo prisiekti, jog tai buvo jos vyresnysis brolis. Antraip nebūtų kvietusi jo.
    -Kas čia nutiko?-duslus, kiek prikimęs balsas nuskambėjo sniego nuklotu paviršiumi.
    -Tai tu man, Luna, atsakyk,-pilkšvos, retkarčiais įgijančios šviesiai melsvą atspalvį akys dvelkė šalčiu. Šalčiu, kuris pasiuntė keistą šiurpą visu tamsiaplaukės kūnu.
    Kas negerai? Jis niekad ankščiau nėra taip į mane žvelgęs.
    Sutrikusios safyrinės akys ieškojo bent menkiausio atsakymo šalčiu dvelkiančiose gyvsidabrio akyse.
    -Kur Delgadas? Ar jis su Sorenu?-rauktelėjusi antakius uždavė tai, kas šią akimirką atrodė svarbiausia. Nors tiesa sakant, viduje virė visas katilas klausimų. Ką čia veikė vyriausiasis Gardner šeimos atstovas? Ar jis atskubėjo į pagalbą? Jei taip, kur visi? Ir kodėl jo žvilgsnis tarsi tai būtų ne jis?
    -Manau, kur kas labiau turėtum nerimauti dėl gaujos,-šaltis, pervėręs vyro balsą, dar kartą pasiuntė šiurpą merginos kūnu.
    -Gauja?-visiškai sutrikusi rauktelėjo antakius,-dabar ne pilnatis, be to, jie visiškai saugūs.
    -Luna, regis, praleidai nemažą laiko tarpą. Gauja nebegyva,-bejausmis balsas atsimušė tarsi į sieną.
    Gauja nebegyva...Gauja nebegyva...Gauja nebegyva...
    Lyg aidas, varantis iš proto ėmė skambėti galvoje.
    -Ką? Apie ką tu...-safyro spalvos žvilgsnis nukrypo į sniego pusnį. Kūnas sustingo. Akinančiai baltas sniegas, dar visai neseniai žėrėjęs saulės šviesoje, buvo nusidažęs raudonu, metalo kvapu atsiduodančiu skysčiu. Ant kruvino sniego gulėjo visa Pusmėnulio gauja. Gauja, kuri dabar buvo nebegyva.
    -Ne...Ne...Ne...-beviltiškai purtydama galvą nusuko žvilgsnį į kitą pusę, tačiau vaizdas čia taip pat neguodė. Kraujo klane gulėjo šviesiai pilkšvo, kiek primanančio jos pačios kailį, vilkė, atmerkusi ryškiai mėlynas akis, virtusias stiklinėmis.
    -Ma...ma?...-trūkčiojantis, skausmo veriamas balsas nuskambėjo lyg aštriausias metalas, skrodžiantis orą.
    -Niekad nesitikėjau iš tavęs puikios vadės. Kailas turėjo vesti gaują. Jis turėjo būti alfa, tačiau vietoj to jis pasirinko gelbėti tave, silpną ir susigūžusią mergaitę, besislepiančią po stalu,-stiprūs gniaužtai akimirksniu surakino tamsiaplaukės smakrą, priversdami atitraukti žvilgsnį nuo kraupaus vaizdo ir sutelkti dėmesį į bejausmes akis.
    -Ne...Tai netikra...-stipriai užsimerkusi papurtė galvą. Gniaužtai atsilaisvino, o kūnas susmuko ant žemės. Jėgos, iki šiol vedusios į priekį, siekiant kovoti dėl gaujos ir nepasiduoti, dingo. Viskas tapo beprasmiška.
   Bejėgiškai kilstelėjusi galvą žvilgsniu nuklydo į medžių tankmę, iš kurios visai netrukus išniro baltakailė vilkė.
   -Džes...-it vaikas pamatęs motiną, tamsiaplaukė pašoko ant kojų suklupdama prie savo betos. Sunkus, itin retas kvėpavimas kėlė nerimą. Atrodė, jog Rajano mylimajai sunku kvėpuoti, o netrukus rankos, apsivijusios baltakailės kaklą buvo prispaustos sunkaus vilkės kūno.
    -Džes?..-pirštai, panirę į kailį, pasruvo krauju. Dideli tamsiai raudono skysčio lašai ėmė lašėti ant puraus, akinančiai balto sniego.
    -Ne...Visa tai netikra...Negali būti tikra!-siaubo filmą primanantis vaizdas išnyko"

    Šaltas, plaučius kutenantis oras privertė staigiai atsimerkti. Deja, vaizdas ir šįkart susižavėjimo nekėlė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 11, 2019, 09:38:47 pm
   Ką tik išgyventas košmaras trumpam apvertė Soreno pasaulį. Visgi greit plaučiais pagauti šalto oro šuorai išsklaidė iš širdies bent dalį niaurasties ir, galima sakyti, sugrąžino į realybę, kuri, beje, irgi nebuvo aukso dulkėm apibarstyta ir raudonais kilimais išklota. Anaiptol.
   Sorenas pajuto sėdįs ant sniego, pajuto įtemptas, veržiančias kūną virves, pajuto būrio žmonių kvapus. Vampyras nusipurtė, pamėgindamas ištrūkti iš dar vieno košmaro, bet nepavyko, mat šįsyk košmaro kaukę dėvėjo realybė, o ne siurrealizmu susidomėjusi pasąmonė. Tuomet juodabarzdis pamėgino įtempti raumenis, pasitikėdamas savo antgamtiška jėga - juk paprastas virves senam vampyrui esti taip paprastai sutraukyti...
   Bet ne. Tai nebuvo paprastos virvės.
   - Kh... - užsimanė kažko paklausti, bet tuomet pajuto ir skudurinius ,,žąslus", įkištus tarp dantų. Skruostas nemaloniai sudilgsėjo - buvo užtirpęs. Matyt, jis čia sėdi jau ne trumpą laiką.
   Vampyras pasisuko, kiek tai jam leido virvės, tvirtinančios jį prie kažko didelio, kieto ir bent iš pirmo žvilgsnio nepajudinamo. Nieko naudingo nepamatė - tik pajuto, nors šio pojūčio nauda irgi būtų galima abejoti - netikėtą smūgį į veidą. Ir tikrai ne iš kokios nors vaikiškos minkštos rankutės, o ar iš pagalio, ar metalinio strypo, įvertinti sutrukdė akyse mirguliuoti pradėjusios žvaigždutės.
   - Tu tik pažiūrėk, ką mes čia turim, - susižvengė šaltai ginkluotasis ir pavaišino vampyrą dar vienu smūgiu.
   Soreno galva palingavo į šonus lyg nebenusilaikytų ant kaklo. Susvyravo - na, nors čia ne tas žodis. Kur jis čia sugebėjo įkliūti? Už ką? Žmogaus juk nenužudė jau kiek metų? Be to, juk niekada nežudė dėl maisto ar smagumo, kad jį reikėtų dabar šitaip!
   - Kažin, iš kur čia jis toks nematytas? - paklausė rimtesnis balsas iš kažkur toliau. Sodresnis, žemesnis ir visgi spinduliuojantis kažką iš pažiūros (ar paklausos?) nesveiko.
   - Nuleisk tu veizolus, kraugerys, šlykštu pažėt, - keistai kirčiuodamas žodžius pagrasino tas, kuris pasitiko nubudusį Soreną.
   Eliksyrininkas paklusniai nuleido galvą žemyn. Tikėjosi, kad už šitai bus sekundėlei paliktas ramybėje. Jam reikėjo visai nedaug - tik pabandyti prisiminti, kur buvo prieš tai, kodėl galėjo atsirasti čia ir pabandyti sugalvoti, ką daryti.
   - Uždėk jam khamahurą, - liepė rimtasis balsas. - Jau pabudo, tai nebegalim rizikuot vien su tom virvėm.
   Niekada negirdėti žodžiai. Kas čia per naujienos?
   Tiek mokslų kandęs, tiek kelių įveikęs nemirėlis, regis, jau buvo pamiršęs, ką reiškia nesuprasti žodžio.
   Visgi geriau šito ir nebūtų sužinojęs.
   Jie jam uždėjo aštriais smaigais į riešus besiremiančius antrankius. Regis, būtų ištveriama, tačiau jie buvo to metalo, kurio vengia daugelis magiškųjų rasių. Ir ne gryno, kad nužudytų greitai, o lydinio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 11, 2019, 10:50:05 pm
   Pirmasis sugrįžimo į realybę žingsnis visiškai nemalonus, tiesa sakant, gana skausmingas. Plaučius sukutena nedraugiškas šaltukas, privertęs tyliai aiktelėti. Aimirką atrodė, jog safyro spalvos akys sudrėko nuo sūrių ašarų, tačiau tai, regis, tik nepabudusios pasąmonės vaizduotė, mat, sumirksėjus kelis kartus - akys itin sausos, tarsi upė ištisus mėnesius nemačiusi lietaus.
    Po gerų keletos akimirkų galutinai pabudusi iš keisto košmaro ir pagaliau atskyrusi realybę kilstelėjo galvą. Deja, ne itin sėkmingai. Tvirti gniaužtai veržė gerklę keldami ne itin malonų jausmą.
   Nekreipdama per daug į tai dėmesio nužvelgė vakaro tamsoje skendintį mišką. Belapių, regis, seniai nebegyvų medžių šakos, išdidžiai iškeltos į viršų metė kraupų šešėlį ant mėnulio šviesoje žvilgančio sniego. Rauktelėjo antakius. Kiek laiko praėjo nuo...Nuo ko? Kas įvyko?...
    Akių vokai ir vėl paslėpė safyro spalvos akis, tik šįkart vos kelioms akimirkoms. Bandymas prisiminti ne itin pavyko, vis dėl to prisiminit svarbiausia pavyko. Regis, po to, kai buvo pavadinikime, užmigdyta, praėjo nemažai laiko. Juk su Sorenu ketino ieškoti žolelių saulės spinduliams žaidžiant ant akinančiai balto sniego, o dabar ant šio krito balta mėnulio šviesa.
    Atminty išklius Soreno vardui intstinktyviai pakreipė galvą. Brangamenio spalvos akys užkliuvo už prie medžio pririšto auksaakio, regis, irgi spėjusio atgauti sąmonę. Netrukus iškilo dar vienas vardas, o širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Žinojimas, jog netekus sąmonės Delgadas liko vienas, kėlė neapsakomą baimę. Baimę, jog šis nebegyvas.
    Vyrai, kurie stovėjo išsidėstę aplink abu antgamtikus, nedomino vilkolakės, safyro spalvos žvilgsnis ieškojo rudai pilko kailio savininko.
   -Regis, mūsų draugužiai jau ėmė busti,-duslus, žemas balsas it nemalonus skambėjimas sudirgino jautrią vilkolakės klausą,-ak, ieškai jo?-žengęs kelis žingsnius į šalį tvirto sudėjimo vyriškis atidengė ant puraus sniego gulinčio vilko kūną.
   -Mmm!-nebegalvodama apie pasekmes pabandė praverti lūpas ir pulti prie savo augintinio, deja, pastangos perniek. Rausvas lūpas tvirtai buvo surakinęs antsnukis. Šalto metalo ir dvokiančios odos mišinys slėpė didžiąją dalį merginos veido, o liekną kūną kaustė daugybė grandinių ir virvių.
    Geriau nieko nesugalvojot?
    Įniršis kunkuliuote kunkuliavo mėlynakės viduje. Sukaustyta grandinių, pažeminta, kaip tik įmanoma, troško vieno - ištrūkti ir išžudyti visus čia esančius.
    -Nieko nebus, gali spardytis kiek tik nori,-kreivas šypsnis - žibalas į ugnį. Kilstelėjus galvą safyro spalvos akys susidūrė su tamsiai, miško tankmes primenančiomis akimis. Juodi, tankūs plaukai ir idealiai suformuota nedidelė barzdelė bei nuožmus žvilgsnis, regis, įstrigs amžiams jaunosios alfos atminty.
   Nebeturėdama kitos išeities mergina garsiai suurzgė. Buvo bejėgė. Antsnukis neleido "kandžiotis" žodžiais, sukausčiosios grandinės judėti, o abu sąjungininkai, bent jau vienas iš jų taip pat sukaustytas, kitas, deja, be gyvybės ženklų.
    -Jūs tik pažiūrėkit, kaip mums pasisekė. Mums tereikėjo alfos, o sugavom ir vampyriuką. Vyrai, šiandien mums šypsosi forūna,-ir vėl tas pats balsas, verčiantis užsikimšti ausis ir negirdėti nė žodžio. Tamsiai žalių akių savininkas atsisuko į tamsiaplaukę. Mėnulio šviesoj šios sužibo itin žiauriu žvilgsniu.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 26, 2019, 11:01:18 pm
   Iš pradžių tik šnypštė iš skausmo, į veidą suplūdo juodas vampyriškas kraujas, skruostai pajuodo. Sorenas matė, kaip kraujagyslėmis lėtai slenka sidabras. Skausmas buvo nepakenčiamas. Dar blogiau - antgamtas puikiai suprato, kad anksčiau ar vėliau šito klaikaus metalo nuodai pateks ir į širdį, ir į smegenis. Nežinojo, kada sąmonė išsijungs, o jis išsibarstys į smirdančius vampyriškus skutus, o vilkolakiai šoks ant jo pelenų.
   Traukė virves iš visų spėkų, bet sveiko proto dar pilnai užteko suprasti, kad šitaip nieko nebus. Nuo padidėjusio fizinio krūvio eritrocitai išnešios nuodus dar greičiau. Gal būtų staugęs iš skausmo, bet tie žąslai...
   ,,Ką dabar daryti, ką dabar..." - karštligiškai svarstė, karts nuo karto galva tvodamasis atgal - į medį - ir įmušdamas žievėje skylę. Kai tik sidabras užkariaudavo naują arteriją.
   ,,Kiek metų jums trisdešimt dveji?"
   Sorenas nusipurtė, per nugarą perbėgo šiurpuliai. Jautė, kaip akys pajuodo - neliko ten to aukso. Viskas temo taip, kaip temo diena. Vakarėjo.
   Susitelkė į savo mintis. O kur Spaikas?
   Maranga visada sakė, jog vampyrai yra PVJ. Sorenas atsilošė, prisispausdamas prie medžio. Giliai, ramiai alsavo. Užvertė galvą aukštyn. Per plikas, juodas, šlapias šakas matė dangų.
   - Nuimkit tą šūdą, užsilenks greičiau, negu reikia, - springdamas juoku kažkas pasakė. Matyt, pamanė, jog vampyrui visai ragas. Ir pačiu laiku, kalbant atvirai, nuėmė.
   Von Sjuardas žvelgė į mažumėlę drebančias savo rankas. Pasijuto toks senas, ligotas ir silpnas. Nužvelgė Luną Gardner - jauną, perspektyvų žmogų. Vėl užvertė galvą aukštyn, į žvaigždes ir Mėnulį. Matė juose perspektyvos. Astrologiškai išsidėstymas galėjo būti jiems palankus.
   Jei tik medžiotojai nebus per daug prof...
   - Pilnatis. Uždėkit khamahurą jai. Nepakenks, - sukrizeno vienas iš jų. Keli vyrai irgi užvertė galvą aukštyn.
   Sorenas keiktelėjo į skudurinius žąslus. Ne, pilnatis jų neišgelbės. Vyras pasitrynė juodai ištepliotus riešus, pasilenkė į priekį ir nuleido galvą. Pabandė susirasti mintimis vorą, tačiau buvo tylu. Tarsi padaras miegotų ar...
   Eliksyrininko žvilgsnį patraukė geležinis narvelis, iš dalies apdengtas kažkokiu šlapiu skuduru. Chloroformą galėjai užuosti ir iš čia. Ne iš kelmo spirti buvo tie velnio medžiotojai - dabar juodabarzdis jau nematė išeities.
   Tuomet dėmesį patraukė nieko gera nežadantis krebždesys.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 29, 2019, 02:46:44 pm
   Viltis, nutraukti grandines, pakilti nuo stingdančiu šalčiu dvelkiančios žemės ir įsikibti neseniai pasirodžiusiems medžiotojams į gerkles, su kiekviena akimirka blėso.
   Kūną pamažu užvaldė šaltis. Prie troškimo išžudyti priešininkus prisidėjo noras, kuo greičiau išsivaduoti iš pančių ir atsidurti priešais tyliai pleškianantį židinį. Nebūtų sunku išpildyti tai, jei tik ne tos grandinės, stipriai suvežusios visą kūną.
    Netoliese pasigirdus metalo žvangesiui kryptelėjo galvą. Safyro spalvos akių žvilgsnis akimirksniu užfiksavo bejėgiškai bandantį ištrūkti buvusį profesorių. Sekundę, tik vieną, beprotiškai trumpą sekundę atrodė, kas von Sjuardas paseno keliais dešimtečiais. Ar tai įmanoma?
   Nežymiai papurčiusi galvą sugavo Soreno žvilgsnį. Brangakmenio spalvos akys davė nebylų pažadą:mes ištrūksim.
   Pasijuto gana keistai. Ji buvo jauna, nepatyrusi ir kiek naivi mergina, tačiau pažadėjo, kad jiems pavyks ištūkti. Davė pažadą vampyrui, per ištisus dešimtmečius mačiusiam daugiau nei kada nors kokiam nors antgamtikui teko. Ir vis dėl to, mergina tikėjo tuo. Jie ištruks.
   Juodiems it varno plunksnos debesis pasitraukus ir užleidus dangų baltaskruostei pilnačiai, tamsiaplaukė šyptelėjo. Jautė, kaip viduje pamažu bunda žvėris. Jei tik medžiotojai nesusiprotės, ji lengvai ištruks. Grandinės atsilaisvins vos tik ji pakeis formą.
   Deja, regis fortūna buvo nusisukusi nuo antgamtikų ir šiąnakt šypsojosi medžiotojams. Gavusi dar vienus pančius mėlynakė grėsmingai suurzgė. Pradžioje urzgimas buvo grėsmingas ir ryžtingas, tačiau šiam tylant panašėjo į beviltišką, vienišo vilko staugimą.
   Pusmėnulio gaujos čia nebuvo. Nebuvo tų, kurie besąlygiškai gynė ir saugojo savo alfą. Šįkart tamsiaplaukė buvo vienui viena, įkalinta ir įniršusi.
   Nunarinusi galvą kelias akimirkas žvelgė į akinančiai baltą sniegą. Uždraustajame miške vyravo tyla, girdėjosi tik tylus, kiek neritmingas aplinkinių kvėpavimas. Galbūt taip ir būtų sėdėjusi visą likusį laiką, jei ne užsisipyrimas ir įniršis, kuris nedavė ramybės. Staigiu, visiškai netikėtu judesiu mergina trūktelėjo grandines. Ištreniruoti raumenys įsitempė taip stipriai, jog atrodė iš skausmo teks klykti, tačiau tik sukandusi dantis dar kartą trūktėjo. Pasigirdo metalo žvangtelėjimas. Kažkas nutrūko.
   Džiaugsmas užplūdo visą kūną, vis dėl to jai pavyko. Nežymiai šyptelėjusi, net jei to niekas nematė, kilstelėjo galvą ruošdamasi dar kartą trūktelėti pančius ir pagaliau išsilaisvinti, tačiau susilaukė tik galingo smūgio į veidą. Vaizdas akimirksniu aptemo. Atrodė, jog kažkas būtų išjungęs šviesą. Bejėgiškai papurčiusi galvą užsimerkė. Burnoje pasklido metalo skonis. Nurijusi susikaupusį kraują, mat, galimybės išspjauti neturėjo, įniršusi kilstelėjo galvą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Lapkričio 29, 2019, 07:03:53 pm
   Trumpam susižvelgė su Luna. Matė jos nuovargį, bet akys atrodė ryžtingos. Eliksyrininkas nežymiai linktelėjo
   Iš pradžių teatrodė, jog čia vėjas lanksto smulkias medžių šakeles arba kokie svirbeliai žaidžia su šerkšnu, jį lėtai purtydami, bet po kiek laiko Sorenui toptelėjo, jog anaiptol į paukščius ar vėją čia panašu. Kur kas tyliau, švelniau, subtiliau...
   Vyras lėtai dairėsi. Ar tik ne kokią nors dar medžiotojų staigmenėlę išduoda tokie garsai? - štai tokia buvo pirmoji jam toptelėjusi mintis. Bet ne, kaži, ar tie bepročiai vyrai užsiimtų tokiomis nesąmonėmis. Auksaakis vėl atsirėmė į medžio kamieną. Jautė, kaip nuo įšalusios žemės stingsta pasturgalis - kas, kad jis šaltakraujis ir antgamtas, šaltis ir drėgmė patinka tik keistiems bepročiams. Įdomu, kada ir kur juos gabens. Įdomu, ar Spaiko nesutraiškys. Keista, kalbant atvirai, kad nesutraiškė dar. Vampyras sunkiai alsavo, bet pajutęs nuo medžio nukrentant dar kelias puraus sniego smilteles (kitaip nepavadinsi), užvertė galvą aukštyn.
   Iš pradžių nieko nematė ir nesuprato, bet po kiek laiko įžlibino kažką krustelint. Truputį, dar truputį. Sorenas prisimerkė, kad į akis neprikristų sniego. Viena mažytė, tamsi, bet neapšerkšnijus šakelė, kita... Bet ne nuo vėjo.
   Lankutis!
   Ar gali būt, kad čia tas pats iš ano vakaro miške? Ne, kažin... Juk net ne tas miškas buvo. Bet jie migruoja, o praėjo gal pusmetis... Sorenas pažvelgė į Luną, bet jos žvilgsnio nesugavo - tepamatė, kaip vienas iš medžioklių trenkė jai per veidą. Buvusio londoniečio kumščiai susigniaužė.
   Lankutis vėl sukrebždėjo ir nukrito antgamtui ant peties. Iš netikėtumo šis krūptelėjo. Suabejojo, kad šitoks gyvūnas suprastų jo šneką. Lankučiai, regis, dideliu protu nepasižymėjo.
   Mažytis padarėlis, primenantis gyvalazdę, sliūkino Soreno apsiausto rankove žemyn. Įmynė į tą šlykščią kraujo ir mėsos masę ant monstro riešų. Vampyras sukando dantis, kad joks jo išleistas garsas šito gyvūno neišgąsdintų.
   Visgi vertėjo pabandyti. Nėra ko prarasti. Tik kaip kalbėtis su padaru, kuris kažin, ar supranta kalbą, o tavo dantyse - skuduras?
   Von Sjuardas, pasilenkė taip, kad atrodytų išsekęs ir išvargintas, o ne besikalbantis su savo rankomis. Vampyriškomis iltimis džyrino purviną medžiagą, veržiančią skruostus. Į mažytį lankutį žvelgė pagalbos prašančiomis akimis, bandė žvilgsniu priversti jį atkreipti dėmesį į Luną, vilkolakę, kuri, regis, kalbėti galėjo laisviau, tik dabar buvo pritraukusi visą medžioklių dėmesį.
   - Fa... Fatėk, - bandė paprašyti Sorenas. - Fėrfės, mache sohicho. Fatėk, - tęsė mėginimą.
   Lankutis pakreipė galvą, žvelgdamas į jį. Vėl perlipo žaizdas (,,Sorenai, necypk, dėl Vlado meilės"), užsikorė ant peties ir mažyčiais pirštais pabandė nutempti skudurą Sorenui nuo dantų. Vargo ilgai, bet po kurio laiko jau kiek ir apkramtyta medžiaga buvo nustumta žemyn.
   - Ačiū, - sumurmėjo magizoologas. - Reikia ko nors aštraus virvėms. Ar gali atrišti? Virvės, - smakru parodė į jį prie medžio spaudžiančias nežinia kokios medžiagos gyvates.
   Lankutis vėl pakreipė galvą, šįkart von Sjuardas jau nežinojo, kiek mažasis jį suprato. Bet nulipo per apsiaustą ant žemės ir nubėgo kažkur tolyn.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 30, 2019, 09:42:49 am
   Žvilgsniai ir vėl susidūrė. Tamsiai žalios, miško tankmes primenančios akys žvelgė į safyro spalvos. Akimirką atrodė, jog tarp jų vyksta nebyus pokalbis. Abu lyderiai taip atidžiai žvelgė vienas į kitą, jog aplinkinis pasaulis išnyko.
   Surišta ir supančiota mergina buvo bejėgė, priešingai nei priešais stovintis dailiai atrodantis vyriškos lyties atstovas. Viduje kunkuliavo keršto ir įniršio pynė. Jei tik tos grandinės atsilaisvintų...
   Neprarasdama vilties, vis dar stebėdama savo priešininką dar kartelį trūktelėjo gandines. Metalas eilinį kartą sužvangėjo. Niekad negalvojo, jog tai bus tikra palaima ausims. Deja, kaip ir pirmasis kartas, šis irgi baigėsi dar vienu smūgiu, tik kiek stipresniu.
   -Ko jūs stovit? Norit, kad ji ištrūktų?-riaumojantis balsas perskrodė visą Uždraustąjį mišką.
   Apsvaigusi nuo smūgio ne itin suprato žodžius. Girdėjo tik garsus, tačiau puikiai jautė, kaip kažkas dar stipriau įtempia pančius. Riešus ėmė skaudėti. Metalas stipriai veržė jautrią rankų odą. Įsikandusi sau į apatinę lūpą pabandė atsimerkti. Vaizdas sukosi. Atrodė, jog būtų atsidūrusi pačiame karoselių įkarštyje. Ir visa tai merginai nė trupučio nepatiko.
   Niršdama ir kęsdama siaubingas smūgių pasekmes garsiai suurzgė.
   Ar tai viskas? Taip viskas ir pasibaigs? Ji, Sorenas ir Delgadas taip ir liks medžiotojų rankose?
   Ne, to nebus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 08, 2019, 08:00:45 pm
   Luna elgėsi, tiesą sakant, kvailai, šitaip erzindama profesionalių monstrų medžiotojų komandą, bet Sorenas tikėjo, jog tokiu būdu jinai duoda jam laiko ir priedangą. Arba bent jau jis ja sugebėjo pasinaudoti, nors ir jautėsi bjauriai, tai darydamas. Jam būtų buvę kur kas priimtiniau, kad diplomatines derybas su lankučiu vestų ji, o jis visaip išsidirbinėtų ir erzintų medžiotojus. Ech, bet šįsyk likimas patvarkė kitaip.
   Von Sjuardas užvertė baltą veidą aukštyn, į debesis. Kantriai laukė, bet užmušinėjo laiką mąstydamas apie kita ką. Po vieną, po kitą sužibdavo žvaigždės, pamažu dangus tapo panašus į tamsias grindis, ant kurių negrabi rankelė ką tik pažėrė cukraus. Vienas dangaus šviesulys turbūt jau visai buvo nunykęs horizonte, o kitas turbūt jau kilo... Bet buvo galima tik spėlioti, mat jie buvo miške, kur per medžius horizonto niekaip neįžlibinsi.
   Kaip jie ten gali gyventi miestuose?
   Sorenas laukė. Laukė, laukė. Kaži, ar lankutis jį suprato. Labai maža tikimybė.
   Tuomet žvilgsnį patraukė mažytė šakelė, drąsiai traukianti per stovyklą su žvilgančiu galbūt iš kieno nors kuprinės nuknistu peiliu. Nesižvalganti į šalis, nesislepianti, tiesiog va tokia.
   Sorenas greitai ir giliai įkvėpė. Nenumanė, kaip elgtis - galbūt pavyktų jį nukreipti pas Luną, o pačiam susišaukti medžiotojus?
   Bet jie gi pajus, kad kažkas ne taip.
   Lankutis pribėgo prie antgamto kojos kaip tik tada, kai medžiotojai apraizgė vilkolakę dar daugiau grandinių. Sorenas suglaudė batus, kad lankutis mažiau matytųsi, deja, šis užsiropštė ant kelio ir pradėjo bėgti prie virvių.
   Eliksyrininkas sujudino koją, blauzda prispaudė lankutį prie žemės ir uždengė.
   - O ko tau, vampyre? Valgyt nenori? - piktai vaipydamasis priėjo vienas iš medžioklių. Tuomet išpūtė akis. - Nusikramtei tą medžiagą? Vadinas, nori, - von Sjuardą medžioklis.
   Sorenas nuleido galvą. Buvo labai išvargintas, tikrai, labai.
   - Ko nešneki, kad jau žabtai laisvi? - prie pirmojo vyriškio prisijungė ir antras. Juodabarzdis tylėjo.
   Dar kiek ir jie nueis. Dar kiek... Ir lankutis galės jį atrišti.
   Tik vyrai pradėjo kažką šnabždėtis tarpusavyje, kas buvusiam londoniečiui, tiesą sakant, jau nelabai patiko.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 15, 2019, 01:26:30 pm
   To nebus.
   Lyg bandydam įtikinti save ir aplinkinį pasaulį, net jei šis nieko negirdėjo, ryžtingai ir nuoširdžiai tuo tikėdama sušnibždėjo pati sau. Kitaip ir negalėjo. Didžiąją dalį veido dengė "antsnukis", tad praverti lūpas atrodė neįmanoma.
   Ir nors kęsti smūgius, ir būti pažemintai velniškai siutino, tačiau kažkas giliai viduje šnabždėjo, kad Sorenas turi planą. Juk šis nebūtų taip žvelgęs į ją, jei neturėtų atsarginio plano. O galbūt jai tik pasivaideno? Juk nevilits galėjo priversti matyti ir tai, ko iš tiesų nė nebuvo.
   Vis dėl to mergina nusprendė pasilikti prie minties, jog kažkas jiems, net jei tai ir pats Dievas, iš tiesų padeda. Tad pasiaukoti ir susilaukti kelių smūgių nebuvo tokia jau didelė bausmė.
   Trokšdama atsigauti po smūgių, kaip ir vyresnysis antgamtikas, užvertė galvą į viršų. Tamsus, kiek gąsdinantis dangus pamažu pasipuošė baltaskarėmis žvaigdžėmis, regis, laukiančiomis pasirodančios pinaties, pasislėpusios už ją uždengusio debesies.
   Jau tuoj. Visas mėlynakės kūnas jautė, kaip viduje tūnantis žvėris bunda. Pakeisti formą supančiotai grandinių būtų itin sudėtinga ir beprotiškai skausminga. Laimei, tamsiaplaukė turėjo dar kelias minutes. Minutes, kurios teikė vilčių.
   Dėmesį patraukus suirzusiam medžiotojų balsui vilkolakė lėtai kryptelėjo galvą profesoriaus link. Beužgestanti viltis atgijo it benzinu apipiltas namas ir numestas degtukas. Garsus eliksyrininkas kažką slėpė po koja. Kažką mažo, tačiau teikiančio tiek daug vilties. Jei tik medžiotojai būtų nuėmę "antsnukį" ir išvydę mėlyankės šypseną...
   Vos matomai linktelėjusi kiek toliau esančiam antgamtikui Luna stipriai sukando dantis ir iš visų jėgų trūktelėjo grandines. Kaip ir tikėjosi, visų žvilgsniai nukrypo į ją.
   -Matau, jog kelių smūgių tau neužteko, tiesa?-tas žvilgsnis. Jis siutino. Vyriausias medžiotojų vadas rūščiai žvelgė į jaunąją alfą.
   Kiek primerkusi akis vilkė atrėmė šio žvilgsnį, likusieji, regis, nustojo kvėpuoti laukdami to, kas bus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Gruodžio 31, 2019, 03:43:11 pm
   Besidaužanti Luna vėl nukreipė vyrų dėmesį - dabar vampyras jau pilnai suvokė, kad tai ji darė tyčia, kad ir nepamatė jos linktelėjimo. Sorenas kiek pakentėjęs paleido labai labai nepatenkintą lankutį, žvilgsniu jo atsiprašė.
   - Paskubėk, paskubėk... - tyliai maldavo vampyras padaro, kurį būtų galėjęs sutraiškyti net nepastebėjęs, bet dabar jis galėjo jam išgelbėti gyvybę - ir ne tik jam.
   Von Sjuardas girdėjo vis didėjantį medžioklių triukšmą, nesunku buvo jausti jų augantį pyktį. Dar kiek ir Luna galėtų labai stipriai nukentėti. Gal jie netgi uždėtų jai tuos klaikius antrankius, o jie juk ją paveiktų taip pat, kaip Soreną. Jau jis jautėsi nusilpęs ir suvokė, jog kraujyje pas jį užsiliko sidabrinių nuodų. Ir įkvėpti karts nuo karto buvo sunku.
   Ir kur gi žmonės mato sidabro poeziją? Dabinasi jo žiedais, apyrankėmis ir rašo knygas, kurių pavadinimuose neretai žiba šio metalo pavadinimas...
   Lankutis nepatenkintas patrepsėjo kojele, palaukė, kol vampyras dar sykį atsiprašys, pagalvojo, ar atleis, ir tada jau nuėjo nupjauti virvių. Laikas ėjo, ėjo, ėjo, Hogvartso moksleivei grėsė vis didesnis pavojus. Tiesą sakant, senasis eliksyrininkas nenumanė, ką darys, kai išsilaisvins - juk tebebuvo apsvaigintas ir dar nusilpęs. Juk nesusitaisys priešnuodžių vidury stovyklos - na, gal ir susitaisytų, bet negalėjo leisti, kad Lunai nutiktų dar kas nors blogo.
   Po dar kelių ilgų minučių jis pajuto, kad virvės atlaisvino riešus, jį veržiantys pančiai nukrito. Sėdėti čia prasmės neliko - medžiokliai pastebės, kad jis laisvas, išsyk.
   Raukydamasis nusilaižė žaizdas. Mažai kas žinojo apie gydančias vampyro seilių savybes - vat todėl nenužudytų aukų žaizdos taip greitai užgydavo ir būdavo sunku atrasti, kas buvo nusiurbtas. Tiesą sakant, gal tai ir nebuvo vampyrų išskirtinumas - taip daro visi laukiniai žvėrys.
   Galbūt Sorenas galėtų ką nors pasikviesti? Bet Faso netrukdys ir jis nevyks, iš Hogvartso ką nors kviesti būtų rizikinga, Igoris... Nuojauta sakė, kad jis toli. Vadinasi, buvęs profesorius buvo vienas.
   - EI, JIS LAISVAS! LAIKYKIT JĮ! - besiilsintį kūną ir sąmonę sudrebino riksmas ir klaikus geltonas žaibas, trenkęsis į medį tiesiai virš kaklo.
   Vampyras įsimetė lankutį į kišenę ir staigiai pačiupo ant žemės nukritusį peilį. Savaime aišku, visi tie medžiokliai nebuvo durni ir jo svaidomuosius peilius atėmė. Peilius - jo, bet įgūdžių - ne.
   Tas peilis buvo klaikiai nesubalansuotas. Von Sjuardas įlipo į medį, smaigstydamas jo geležtę į medžio žievę, ir jau tada suprato, koks jis netinkamas svaidymui.
   Principai draudė ir žudyti, nors ką jis ten būtų padaręs su tokiomis jėgomis...
   Visi medžiokliai laikėsi krūvoje ir saugiu atstumu nuo jo. Antgamtas jautėsi keistai bejėgis, galbūt kaip tada, kai suprato, kad skolos nėra dovanojamos, o už jas... Vyro žvilgsnis nukrypo į vis dar surakintą Luną.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Sausio 03, 2020, 02:08:50 pm
   Galėjo prisiekti, jog laikas iš tiesų sustojo. Tylus, vos girdimas nakties vėjas, šiaušęs medžių šakas, nutilo, net krūtinėje besidaužančios medžiotojų širdys nustojo plakusios. Viskas aplink sustojo, tačiau vos akimirkai.
   Vyriausiasis medžiotojas žengė žingsnį artyn tamsiaplaukės. Safyro spalvos akys degte degė neapykanta priešais stovinčiam vyriškiui. Laimei, jausmai buvo abipusei. Vešlių plaukų savininkas niekinamai žvelgė į ant žemės sėdinčią, grandinių sukaustytą bejėgę paauglę.
   Lėtai iškvėpusi šaltyje garais virtusį orą mėlynakė stipriai sukando dantis. Nujautė, jog netrukus susilauks smūgio. Nors žvilgsnis visą šį laiką buvo įsmeigtas į tamsiai žalias, miško tankmes primenančias akis, mergina akies krašteliu matė, kaip vyriškio kumštis susigniaužė.
   Laimei, nuo šalčio sustirti baigiantis kūnas smūgio nesusilaukė. Priešininkų dėmesį patraukė išsilaisvinęs vampyras. Instinktyviai kryptelėjo galvą. Tai tiesa. Sorenas von Sjuardas buvo laisvas, tik kieno pagalba?
   Kiek rauktelėjusi antakius Luna pabandė įžvelgti tą, kuris išlaisvino buvusį profesorių, deja, nesėkmingai. Arba šis buvo jau dingęs, arba buvo toks mažas, kad Sorenas sugebėjo šį paslėpti. Kad ir kaip ten bebūtų mergina pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti. Vienas iš jų laisvas.
   Mėgaudamasi šiokia tokia triumfo akimirka tamsiaplaukė atrėmė galvą į kietą medžio kamieną ir užmerkė brangakmenio spalvos akis. Veide žaidė pergalinga šypsena, deja, niekeno nematoma, mat, antsnukis tebe slėpė didžiąją merginos veido dalį.
   Atmerkti dėmesį ir trumpam užmiršti tai, kas vyko kitoje pusėje privertė tik antgamtiniams padarams girdimas garsas. Tylus, vos juntamas kvėptelėjimas. Nežymiai kryptelėjusi galvą Luna išvydo, kaip ant žemės tysantis vilkas sukarpo ausimis. Dar vienas palengvėjimas.
   Delgadas gyvas.
   Kelias akimirkas mergina stebėjo savo augintinį bandydama suprasti, kaip stipriai šis sužeistas, laimei, regis, rudakailis buvo pakankamai stiprus, jog sugebėtų kautis.
   Supratusi, jog šis laukia tinkamos progos, mergina žvilgtelėjo į profesorių. Išvydus šį tupint medyje antakiai automatiškai pakilo į viršų. Jei situacija būtų kiek kitokia, neabejojo, jog būtų ėmusi kikenti. Juk ne kiekvieną dieną pamatysi, kaip buvęs NiV profesorius įsiropščia į medį. Tenka pripažinti - geras vaizdelis.
   Keista, nors Sorenas buvo išlaisvintas ir pakankamai saugus, bent tiek kiek įmanoma, atrodė bejėgis. Na, žinoma, net jei jis buvo vampyras, skriausti kitų neleido nusistatymai ir principai. Tyliai atsidususi varnė žvilgsniu parodė atsigavusi vilką, vis dar tebe laukiantį puikios progos pulti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 13, 2020, 06:06:20 pm
   Sorenas vis dar laikėsi ant šakos, už medžio. Medis buvo laikinas jo skydas nuo medžioklių - labai laikinas, mat čia iškyla toksai gan abejotinas klausimas, per kiek laiko jie susigalvos jį, pavyzdžiui, surišti kerais ar netgi nudobti. Nudobti būtų paprasčiau - kurgi jie jį tokį dėtų?
   Nors gal ir sugalvotų, kur padėti. Von Sjuardas krūptelėjo ir peršoko ant kito medžio. Gaila, kad dabar jis toks nusilpęs, o keliauti oru netgi ir nemoka. Atrodė, jog nemoka nieko, kas čia būtų naudinga - nei medį nuvers, nei kažkaip pernelyg greitai prilėks, nudobti, na, mokėtų, bet nė už ką, nebent jau visiškai kraštutinis atvejis būtų.
   Tiek skausmas, tiek principai ir tiek nusilpimas, tiek nepasiruošimas, jį beviltiškai ribojo. Lazdelės neturėjo su savim, o voras, ką gi, jis miegojo. O lankutis su tomis sudėtingomis geležimis tvarkytis yra visiškai netinkamas padaras - duokdie, kad tik nesupainiotų ir nepakeltų visko į dar aukštesnį sudėtingumo lygį. Eliksyrai, ką gi jie čia, nebent užmaukšlinti katilą kuriam iš tų vyrukų ant galvos ir skambiai trinktelėti per metalą samčiu. Sprendžiant pagal Tomo ir Džerio visatos dėsnius, nelaimingasis turėtų pradėti purtytis ir nusvyruoti kažkur tolyn. Bėda, kad amerikiečiai labai jau mėgėjai meluoti...
   - Ką jūs ten, vyručiai? - pasigirdo balsas iš kitos pusės ir čionai įžengė vienas medžioklis. Galimai buvo pritūpęs krūmeliuos, sprendžiant iš dar virpančių šakų ir pasitaisomo diržo.
   Sorenas nedvejodamas atsidūrė ant žemės, nusitvėrė burtininką už pakarpos ir vos išvengęs magiško šviesos blyksnio, vėl atsidūrė už medžio.
   Pirmiausia atėmė lazdelę. Problema, kad nebuvo laiko tikrinti, ar jis neturi kokios atsarginės ar kad ir šiaip kokiu būdu nepadėtų sėbrams. Kaži, ar jie reaguotų taip, kaip eliksyrininkui naudinga, jei jis bandytų iškeisti įkaitą į įkaitą.
   Vampyras išgirdo, kaip galingas kerų pliūpsnis užgula medį, kilstelėjo galvą aukštyn, bet nieko neišvydęs padarė kitą sprendimą.
   - NEEE!!! - sumaurojo vyras ant viso miško, iš kažkurio medžio pasigirdo sparnų plakimas, būriu pakilo būrys nepažįstamų vyrų.
   Peilis buvo visiškai netinkamas svaidyti, tačiau labai aštrus, smailus, ir užtenkamai ilgas, kad perdūrus plaštaką ir kriaunas suvarius iki koto, geležtė tvirtai ir giliai įsmigtų į medieną.
   - Čia laikinam, - sušnabždėjo Sorenas, medžiui nukrentant nuo kitų medžioklių paleistų kerų.
   Vampyras atsidūrė už kito. Dabar turėjo lazdelę, nors ir nežinojo, ką su ja nuveikti. Dirstelėjęs pro šakas pastebėjo, kaip medžiokliai sugužėjo artyn Lunos. Dairėsi aplinkui, dėl visai ko persikėlė į kitą vietą.
   Narvelis ant stalo.
   Sorenas mostelėjo lazdele - net ir chaotiškos magijos, ne visai paklūstančios vampyrui, užteko, kad įkalinimo dėžė sukiužtų ir išsitaškytų. Voras liko sveikas, tik susmuko.
   Kilo idėja paleisti užkeiktos ugnies - bet vyras suvokė, kokią žalą tai padarytų miškui.
   - Mucus ad Nauseam. Petrificus Totalus, - porą burtų paleido į medžioklių grupę. Išgirdo vieną spragtelėjimą - vieneri kerai buvo atmušti, o kiti - nežinia. Galų gale, lazdelė buvo ne Soreno, vadinasi, neaišku, kaip ji veikia.
   - Accio mano lazdelę, - sušniokštęs iš nusivylimo savo kvailumu sušnabždėjo Sorenas. Nieko neįvyko.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Sausio 14, 2020, 04:21:39 pm
   Kelias akimirkas nevyko nieko. Sorenas, buvęs Hogvartso profesorius, tupėjo medyje, kaip juokingai likimas sužaidė, o medžiotojai įsiutę bandė sugalvoti, kaip tą žvirblį iškrapštyti iš medžio. Vyriausiojo medžiotojo veido raumenys taip trūkčiojo, jog atrodė, kad truks bet kurią akimirką. Laimei, taip nenutiko. Visų dėmesį patraukė iš už krūmų pasirodęs vyriškis.
   -Tu idiotas!-mišku eilinį kartą nuskambėjo riaumojantis vado balsas. Deja, tai nieko nepakeitė. "Žvirblis" tupėjęs medyje nesnaudė ir čiupo visiškai nieko nenutuokiantį apie tai kas nutiko medžiotoją į savo glėbį. Vaizdas gana juokingas. Tarsi scena iš kokio nors veiksmo filmo. Jei tik ne tas antsnukis ant veido Luna būtų linksmai nusikvatojusi.
   Tai, kas įvyko vėliau, turbūt nenumatė net pats Dievas. Eliksyrininkas, kuris, regis, net musės nenuskriaustų, prikalė, o tiksliau prikabino savo auką prie medžio. Tamsiaplaukės antakiai automatiškai kilstelėjo į viršų. Tokio buvusio profesoriaus veiksmo nesitikėjo. Dabar vaizdas kiek priminė Biblijoje aprašomą Kristaus nukryžiavimą, tik ant medžio pakabintas medžiotojas nė iš tolo nepriminė bažnyčios simbolio.
   Nejudėdama, tik akylai stebėdama tai, kas vyko, septyniolikmetė žvilgtelėjo į Delgadą. Sekdami medžiai laipiojantį vyriškį ir saugodami jaunąją alfą medžiotojai visiškai neturėjo laiko žvalgytis į jiems pavojaus nekeliantį vilką. Ir šie stipriai klydo. Rudai pilkas keturkojis atsigulė ant pilvo pasirengdamas puolimui. Akimirka. Tiek tereikėjo, jog viskas pasisuktų į kitą pusę.
   Vilkolakės klausą sukuteno paleisti burtažodžiai. Du iš eilės. Būtent tai ko reikėjo, kad plėšrūnas pultų. Atsispyręs galingomis kojomis nuo žemės vilkas šoko ant arčiausiai esančio medžiotojo. Šis bandydamas išvengti mirtinų nasrų pabandė priešininką nustumti, tačiau šis tik dar stipriau įsikibo į ranką išplėšdamas nemažą odos dalį su šiltais drabužiais. Miško paviršiumi nuaidėjo klyksmas, kupinas skausmo. Po šio sekė dar vienas.
   Vykstančios kovos Luna nebestebėjo. Danguje pasirodė baltaskruostė pilnatis ir vos po kelių beprotišką skausmą keliančių akimirkų ant žemės stovėjo du vilkai. Visa jėga trūktelėjusi grandines pilkakailė išsilaisvino iš pančių ir puolė beužsimojantį medžiotoją. Ranka, laikanti ginklą, trakštelėjo. Abejonių, kad vilko nasrai sulaužė kaklą neliko niekam.
   Deja, be smūgio neliko ir pati vilkė. Netrukus mentes pasiekė galingas smūgis iš viršaus. Vauktelėjusi Luna žvilgtelėjo per petį ir nieko nelaukdama puolė priešininką. Žalio, miško tankmes primenančios akys su didžiausiu įniršiu žvelgė į pilkakailę.
   -Nudėsiu tave savo rankomis,-sušnypštė medžiotojų vadas užsimodamas dar kartą, tačiau šįsyk nebespėjo. Galingi vilkės nagai paliko gilias žymes ant dešinės vyro akies. Šio riksmas nustelbė aplinkinius garsus, tačiau neilgam. Vos po akimirkos pasigirdo dar vienas trakštelėjimas. Buvo akivaizdu, kad medžiotojai, kad ir kokie šie geri, pakovoti prieš du antgamtikus ir vilką nepajėgs.
   -ATSITRAUKT!-visi it vienas priešininkai pasileido miško gilyn,-mes dar susitiksim, Gardner,-paskutinį kartą žvilgtelėjęs į pilkakailę vilkę tamsių plaukų savininkas nusekė paskui saviškius, dengdamas didžiąją veido dalį ranka, spėjusia permirkti jo paties krauju.
   Tyliai suurzgusi Luna atsisuko į buvusį profesorių. Nugara tvinksėjo nuo skausmo, o visas kūnas vis dar jautė grandinių žymes. Delgadas, regis, jautėsi ne ką geriau. Vos tik medžiotojai dingo iš akiračio, šis išsitiesė ant stingdančio sniego. Atrodė išsekęs ir nusilpęs.
   Tyliai viauktelėjusi vilkė įsmeigė žvilgsnį į Soreną nužvelgdama buvusį profesorių ir įsitinkindama ar jam viskas gerai. Be išsekimo, nuovargio ir nevilties, regis, nieko daugiau nebuvo. Jiems visiems akivaizdžiai reikėjo poilsio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 21, 2020, 10:58:13 pm
   O anksčiau jis taip mėgo miškus ir sėdėjimą aukštuose medžiuose...
   Keičiantis asmeninei saugumo sampratai, visuomet svetingai šlamėję lapai šnibždėjo kažką apie nusivylimą ir klaikią nesėkmę. „Bet juk miškas dėl šito nekaltas“, - dėmesio prisitraukė visiškai nereikšminga mintis. Vampyras atsiminė į veidą tvoskiantį karštį, kuris, regis, galėtų sykiu išdžiovinti visą vandenį iš beveik nemirtingo kūno. Jei neklydo, „tu idiotas“, ištartą tuo pačiu tonu, girdėjo pragariškaisiais metais. Kaži, kurie metai buvo pragariškesni, tvoskiančiojo karščio ar žaliųjų kostiumų. Koks paradoksas, kai mėgini susieti tokius du dalykus ir tai padarai visai sėkmingai.
   Belaukiant stebuklo, beviltiškai nusivylus savo beviltiškumu, Soreno sąmonę užpildė kraujas. Padaras sunkiai nurijo seilę, užsispyręs uždrausdamas sau kvėpuoti. Tokiais atvejais nesistengti plaučius lyg ąsočius sklidinai užpildyti deguonimi tapdavo neregėtai sunku, nors metų metai valios ir treniravimosi davė neabejotinų vaisių.
   „Natalie, o tu mane sugadinai...“ - pamintijo vampyras, išgirdęs vampyrų žvangesį ir pajutęs medžioklių paniką.
   - Obliviate, - sumurmėjo, o žaibas, blykstelėjęs per mišką, susigėrė į kažkurio medžioklio galvą, trumpam palikdamas jį be sąmonės. - Nereikia žudyti... - sušnabždėjo, stebėdamas, kaip iš kaklo arterijos tykšta fontanai. Per vėlu, štai kaip.
   Du negyvi, vienas užmaršintas, vienas nukryžiuotas. Sorenas atsiduso, sukandęs dantis ir kiek pravėręs lūpas - pro jas išsiveržė menkas garų kamuolėlis.
   - Viskas gerai? - eliksyrininkas paklausė lyg būtų pamiršęs, kad vilkolakio formoje žmonės negali kalbėti, atsistojo priešais Luną, atidžiai apžvelgdamas jos kailį.
   Ji atrodė neblogai, nors vilkui mirtinai reikėjo pagalbos ir poilsio.
   - Čia tai įpuolėm, - liūdnai vyptelėjo juodabarzdis atsitiesdamas nuo vilko.
   Skubotu žingsniu nusliūkino prie Spaiko, pasiėmė suglebusį voro kūnelį ir apgaubė delnais, lyg tas padėtų jam sušilti, tuomet susirado savo eliksyrininko krepšį ir apsiaustą, paliktus tarp šiukšlių, o vienos palapinės tarduryje buvo sudėtos kelios lazdelės - ne tik jo ir Lunos. Sorenąs pasiėmė saviškę, o Lunai nunešė kitas. Netikėtai prie šiukšlių rado ir kelis stiklinius butelius, visus juos pauostęs ir patyrinėjęs nustatė, jog vienas iš jų - gydomasis.
   - Pasiimk savąjąlazdelę, - tarė von Sjuardas, pateikdamas Gardner tris rastas lazdeles. - Manau, visa kita sumesim į krūvą ir sudeginsim, - pasidalino savo planu. - Arba tiesiog pradanginsim, kad nebegaištumėm laiko. Tik dėl visa ko dar derėtų tai apieškoti.
   Sorenas pritūpė ir sugirdė dalį gydomojo eliksyro vilkui. Galva mažumėlę svaigo nuo gyslomis tebepulsuojančio sidabro. Staiga išgirdęs inkštimą, von Sjuardas staiga atsiminė, kad prie vieno medžio vis dar tebestovi nepilnai nukenksmintas medžioklis. Auksaakis klausiamai pažvelgė į vilkolakę.
   - Užmaršinti? - pasiūlė jis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Sausio 22, 2020, 10:31:25 am
   Pakeitusi pavidalą ir stovėdama ant šiugždančio sniego, nuklojusio visą Uždraustąjį mišką, Luna pirmą kartą norėjo susirangyti kokiame nors kamputyje, būtų tikęs ir medžio kamienas, ir paprasčiausiai pailsėti. Atrodė, jog visi žvėries instinktai buvo keistai užslopinti. Galbūt grandinės ir tas kvailas antsnukis kažkaip paveikė antrąją, žvėriškąją pusę? O galbūt buvo per daug išsekusi ir nusikankinusi, jog leistųsi užvaldoma instinktų ir ką tik prasidėjusią naktį praleistų energingai lakstydama medžių karalija.
   Delgadas atrodė daug prasčiau už pilkakailę. Šiam skubiai reikėjo pagalbos. Laimei, Sorenas suskubo tuo pasirūpinti, tik prieš tai į saują atsargiai pasiėmė savo vorą. Žinodama, jog viauktelėjimo ar kitokio garso, kurį būdama vilkės kailyje išleis, buvęs profesorius nesupras, tad tik atsargiai, jog neišgąsdintų auksaakio, žengė kelis žingsnius žvilgtelėdama į delnuose paslėptą augintinį ir sidabro veikiamą buvusį profesorių.
   Gali nė nesakyti...
   Paprastas susitikimas, turėjęs būti paskirtas įvairių žolelių paieškoms ir įprastiems pokalbiams, virto be galo sekinančia ir varginančia kova.
   Kaip ironiška...
   Stebėdama, kaip juodaplaukis nusliūkina prie palapinės ir pasiima lazdeles, Luna atsisuko į savąjį augintinį. Šis nebegalėdamas pastovėti ant kojų išsitiesė ant sniego. Baltas, mėnulio šviesoje žėrintis sniegas nusidažė kraujo raudoniu. Gailiai viauktelėjusi pilkakailė atsigręžė į Soreną. Šis, regis, rado išeitį išgelbėti vilką.
   Tai, kad jo link artinosi vampyras, rudai pilko kailio keturkojiui ne itin patiko, tačiau neišleido nė garso. Galbūt buvo per daug išsekęs, o galbūt žinojo, kad nieko blogo nebenutiks. Jo šeimininkė nerodė jokių nepasitikėjimo ženklų į besiartinantį auksaakį, tad nepasitikėti nebuvo priežasties.
   Sukarpiusi ausimis vilkė žvilgtelėjo į ką tik eliksyro gavusį augintinį, o tuomet kilstelėjo galvą į profesorių. Jautė, kad šio kraujyje pilna sidabro. Sidabro, nuodijančio jo kūną, tačiau eliksyrininkas į tai, regis, nekreipė dėmesio.
   Parodžiusi savo lazdelę Luna gailiai pažvelgė į Soreną, tikėdamasi, jog šis susipras ir pabandys išvalyti sidabrą sau iš kraujo, tačiau šis nekreipdamas dėmesio susikoncentravo į nelabai aplinkoje besigaudantį medžiotoją.
   Parodžiusi pakankamai suprantamą ženklą palikti šį ramybėje ir leisti keliauti savais keliais, o tai iš merginos pusės buvo itin keista, tyliai viauktelėjo. Buvo dėkinga, kad buvęs profesorius pasirūpino jos augintiniu, tačiau dabar pagalbos reikėjo jam pačiam. Ir kuo skubiau.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sorenas von Sjuardas Sausio 25, 2020, 08:16:29 am
Sorenas automatiškai žengtelėjo į šalį, Lunai iš nugaros priartėjus prie jo. Greičiausiai vampyriški instinktai darė šiokią tokią įtaką jo elgsenai, juolab, kad, regis, visai neseniai ir teko kautis su užtemusio nuo pilnaties proto vilkolakiu. Palauk, neseniai?.. Nuo kovos su Igoriu Lorijanu-Greywindu praėjo jau keleri metai, štai kaip nutiko.
   - Žinau, - nesuprasdamas, ką Luna iš tikrųjų sako, bet numanydamas jos mintį atsakė vampyras.
   Dėl šito pasijautė keistai - šitaip mėgo kalbėtis su savo augintais magiškais gyvūnais, kurie galimai jo nesuprasdavo, galima ir jis jų nesuprasdavo, tačiau socialiai būtybei buvo malonu palaikyti įsivaizduojamą pokalbį. Tu alkanas? Ei, ei, ramiau, tuoj pataisysiu. Taip, žinau, kad tu miršti iš bado. Taip, taip.
   - Galėsi ją pasiimti, ar tau kažkaip... Krepšį uždėti? - paklausė Sorenas, turėdamas mintyje lazdelę ir nelabai lanksčius vilkolakio pirštus.
   Kaži, ar ir puikiai savo kūną įvaldęs vilktakyste sergantis burtininkas drįstų lazdelę neštis dantyse - tai juk velniškai trapus daiktas, o dar daugiau - kyla abejonė, ar lazdelė neįsižeistų dėl tokio nepagarbaus elgesio ir nepradėtų svaidyti klaikios magijos pliūpsnių kairėn dešinėn.
   Von Sjuardas lazdele į krepšį susikrovė nemažai jam keistų pasirodžiusių daiktų - galės ištirti ir išsiaiškinti, kokie medžioklių gebėjimai ir įrankiai. Likusius rankomis sumetė į buvusios stovyklos vidurį - šituos teks sunaikinti.
   - Kada nors mums dar reikės susitikti, Luna, - sunkiai atsiduso eliksyrininkas, tik ne todėl, kad jam būtų sunku apie tai pagalvoti, bet todėl, kad kraujas, nuodijamas sidabru, sunkino visus judesius. - Mums teks ištirti tuos visus prietaisus ir išsiaiškinti, kam jie skirti. Gal sužinosim ir daugiau dalykų apie medžioklius.
   Sorenas prisėdo, iš kišenės išsitraukė jau mažumėlę atsipaipalojusį Spaiką. Pažvelgęs į savo rankas pastebėjo, kad oda pamažėle sidabruoja ir ima kraupiai blizgėti pilnatyje. Vyras sukando dantis ir pažvelgė aukštyn, į šakas. Dabar kraują išvalančio eliksyro nesusitaisys. Tai, ko jam reikėjo ir kas būtų šiek tiek jį pastiprinę, neabejotinai buvo kraujas. Žvilgsnis automatiškai nukrypo į tebebandantį iš rankos išsitraukti peilį nukryžiuotąjį.
   - Obliviate, - sumurmėjo vampyras, nukreipęs lazdelę į vyrą.
   Sorenas buvo pernelyg išsekęs, kad sėkmingai panaudotų Užvaldymo kerus. Juolab, kad tai buvo beviltiškai amoralu - susivokęs, ko norėjo imtis, Sorenas nežymiai pakraipė galvą.
   Čia pat gulėjo ir vilkas - masinte masino jo kraujas, pasiliejęs ant sniego, ne, labiau masino tas, pulsuojantis gyslose. Sorenas suleido pirštus į medžio, į kurį buvo atsirėmęs, žievę. Atsiminė, jog gertuvėje nebuvo likę nei lašo.
   - Ką gi, - po ilgos pauzės prabilo juodabarzdis. - Tikiuosi, galėsi jais pasirūpinti, nebūtų gražu dvi išvalytas sielas palikti miško nasrams. Man jau reikia eiti, - niauriai šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Luna Gardner Sausio 25, 2020, 12:41:43 pm
   Į instinktyvų auksaakio veiksmą pilkakailė nekreipė dėmesio. Nors abu antgamtikai sutarė ir palaikė gerus ryšius, tačiau skirtingos rasės ir bendra praeitis vis tik vertė elgtis atsargiai ir tikėtis puolimo. Užuodus kraują net ir idealiai įvaldžiusiam savo prigimtį vampyrui būdavo sunku susivaldyti. Protas tuo metu nustodavo veikti leisdamas kūną kontroliuoti instinktams. Vilkolakiai ne daug kuo skyrėsi nuo aštriadančių. Be antivilkinio eliksyro būtų išskerdę ištisus kaimus, miestus ir net savo gaujas. Žvėris visuomet liks žvėrimi.
   Sulaukusi klausimo apie lazdelę kelias akimirkas padvejojo. Neštis krepšio tikrai neketino, tačiau sulaužyti lazdelės taip pat nenorėjo. Nors jėgas visuomet apskaičiuodavo ir pasitikėjimo savimi niekad nestingo, bet šiuo atveju pastarosios savybės trūko. Plonas pagaliukas galėjo lūžti nuo menkiausios jėgos, be to, ji buvo Uždraustajame miške, pavojų čia niekuomet netrūkdavo.
   Nusprendusi pabandyti pasitikėjimą savimi atsargiai pasiėmė lazdelę tarp aštrių it skustuvai ilčių. Vaizdas turėjo būti gana skaudus tiems, kurie itin vertino burtų lazdeles.
   Trumpam kryptelėjusi galvą per petį žvilgtelėjo į ant sniego gulintį vilką. Atrodė, jog rudai pilko kailio savininkas nebekreipė dėmesio į aplinkinius garsus. Paprasčiausiai laukė, kada galės grįžti į savo buveinę.
   Suglaudusi ausis Luna žvilgsniu nusekė garso šaltinį. Juodaplaukis buvo teisus. Susitikti neabejotinai teks, tik ne artimiausiu metu. Pirmiausia jiems reikėjo išsilaižyti žaizdas ir atsigauti, tam atvejui, jei tokia situacija pasikartotų.
   Supratingai linktelėjusi galvą žengė kelis žingsnius augintinio link. Sulaukęs dėmesio Delgadas nenoriai atsistojo ir trumpam žvilgtelėjęs į vampyrą pasuko į miško tankmę. Jaunoji alfa būtų pasielgusi taip pat, jei ne tas keistas, alkanas eliksyrininko žvilgsnis.
   Pilkakailės ketera grėsmingai pasišiaušė rodydama nepasitikėjimą. Kraujo trokštantis žvilgsnis su didžiausiu alkiu žvelgė į medžių tankmėje dingstantį vilką. Iš kur pažino tą žvilgsnį? Ne kartą teko matyti grynakraujo vampyro akyse. Ne kartą teko ir patirti, ką reiškia išbadėjęs vampyras.
  Supratusi, jog Sorenas neketino pulti, kelias akimirkas padvejojo. Žinojo, kad kraujas leistų atsigauti buvusiam profesoriui, tačiau nė už ką neketino leisti kamuoti ir taip besikankinančio vilko. Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į vampyrą, nusekė paskui augintinį, tik priešingai nei šis, leidosi į medžioklę.
   Jautėsi dėkinga už gydomąjį eliksyrą, kurį sugirdė Delgadui, net jei tas eliksyras buvo medžiotojų. Be to, kaltė slėgė jaunosios anglės pečius, tad privalėjo atsilyginti.
   Medžioti ilgaausius padarėlius po sekinančios kovos buvo itin sunku. Jautėsi išsekusi, o ir atlikti tikslius judesius nelabai pavyko, tad pirmąjį grobį pilkakailė paleido, o tiksliau nespėjo pasivyti. Laimei, su antruoju ir trečiuoju sekėsi kur kas geriau. Vienas, regis, buvo sulaukęs garbingo amžiaus, tad skuosti už išsekusią ir sunkiai besiorentuojančią vilkę sekėsi prastai. Antrasis, regis, buvo sulaukęs vos metų. Su šiuo sekėsi kiek sunkiau, tačiau po kelių akimirkų saldus mažylio kraujas suvilgė aštrias iltis. Instinktai liepte liepė pasidžiaugti grobiu, malonų metalo skonį kėlė iltimis varvantis kraujas, deja, žvėries instinktai liko nustumti nuošaly. Lengva ristėle Luna sugrįžo prie vampyro. Prisiartinusi atsargiai pravėrė nasrus paleisdama negyvus kūnelius. Laimikis nedidelis, tačiau turėjo pakakti, kad vampyras atgautų bent dalį jėgų, o sidabro kiekis kraujyje sumažėtų.
   Kelias akimirkas stovėdama šalia juodaplaukio ir safyro spalvos akimis žvelgdama į auksines kantriai laukė. Galiausiai nusprendusi leisti Sorenui pasisotinti niekieno netrukdomam, patraukė į miško gilumą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Adelė Ginger Kovo 24, 2020, 12:18:45 pm
  Vakare, tačiau saulei dar nepasislėpus už horizonto linijos, menka vėsa perskrodė randuotosios kūną, kuris buvo padengtas plonais lininiais drabužiais, o pėdos paslėptos skirtingų spalvų sportbačiuose. Žemaūgės rankose buvo kibirėlis vinių ir plaktukas. Tikra bitė darbininkė, vinimis ir plaktukais ateityje sau namą pasistatys. Prieš dangaus mėlynės akis stovėjo neužbaigtas instrumentas - pianinas, vienas jos mėgstamiausių. Ginger buvo menininkė, visi tą matė, visi girdėjo ir visi žinojo, o kas ne, tai visada galėjo išgirsti smuiko melodiją, sklindančią iš astronomijos bokšto, kuriame ji gana dažnai įsikuria vakarais, ir užeiti pasilabinti, susipažinti.
  Septyniolikmetė nežinojo, kurių galų jai prireikė susikonstruoti pianiną (vidumi pasirūpino lazdelės pagalba, nebuvo dar tokia vunderkindė), tačiau buvo likę pritaisyti tik kažkokio metalo lentelę, kuri buvo nudažyta pigiais aukso spalvos dažais ir ant jos parašyti šios jaunosios panelės inicialai. Tačiau palikusi vinukus ir tą kvailoką plaktuką ant žemės, Adelė išsibūrė sau patogią kėdutę, persimetė plaukus atgal, užsimerkė ir norėdama pasijusti lyg Vienos filharmonijoje pradėjo pirštais bėgioti per klavišus, sukurdama Mėnesienos sonatą miško viduryje. Visgi, Bethovenas buvo jos idealas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morisas Banoveris Kovo 26, 2020, 12:20:06 pm
Po visų pamokų, valgymų ir dar bala žino kokių dalykų kuriuos jam teko daryti per šią dieną Morisas pagaliau pasijautė laisvas, nes jis šiuo metu galėjo daryti beveik viską ką norėjo. Tad vos tik išėjęs į lauką patraukė jau šimtus kartu jo kojomis pirmyn ar atgal vaikščiotu takeliu. Bet šį kartą kažkas buvo ne taip, vakarinių paukščių giesmių jau nebesigirdėjo, tik karts nuo karto vėjo gūsio pagauti sušlamėdavo lapai. Bet nors ir kaip visur buvo tylu, bet gerai įsiklausius buvo galima išgirsti kaip kažkas tolimoje groja pianinu, o einant takeliu gilyn į mišką garsas vis stiprėjo. Kai jau atrodė, kad visas tas malonus skambesys užpildantis miško tylą yra už krūmų priešakyje vaikinas patraukė jų link, bet garso skleidėjo tenais nebuvo, tad klastuolis bandė eiti garso link kas nebuvo viena iš lengvesnių užduočių vien dėl to, kad kur tik bepasisuktum girdėjai grojamą melodiją. Morisas po truputį skynėsi kelią į miško tankmę, o melodija vis garsėjo ir kai jau buvo bepasiduodantis ieškoti per medžių tarpą pamatė kažką keisto kas nebuvo panašu, kad priklausytų miškui. Priėjęs arčiau pamatė, kad tenais stovi pianinas, o prie jo sėdi mergina ir groja kažkurį iš senųjų, klasikinių kūrinių. Dar šiek tiek apsidairęs pamatė, kad netoli pianino stovi kabirėlis vinių ir ant žemės paguldytas plaktukas. Stengdamasis nesutrukdyti jai groti vaikinas atsirėmė į vieną iš medžių ir užsimerkęs paniro į melodijos sūkurį. Nepažįstamajai baigus groti klastuolis priėjo arčiau atsistojo per kelis metrus nuo jos ir prabilo:
 -Tai matau čia miške muzika užsiimame, o tuo pačiu ir meistraujam. Ar aš klystu?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Adelė Ginger Kovo 27, 2020, 07:35:23 pm
  Kad ir kokia nuostabi melodija tai buvo, vis tiek kažkada turėjo baigtis. Adelės pirštai elegantiškai ir lengvai atsitraukė nuo klavišų. Praėjo sekundėlė, kita. Dažytoji atmerkė savo dangaus mėlynumo akis, atsistojo, užvėrė pianiną ir atsisuko į atėjusį vaikinuką. Nusišypsojo. Dar nieko neatsakiusi nupuškavo iki savo reikmenų, pasiėmė juos į rankas, o tuomet priėjo prie nepažįstamojo.
- Neklysti,- šyptelėjo. Užsikabino kibirėlį ant riešo.- Adelė, namų, instrumentų, batų ir plaukų remontas- ištiesė smulkią ranką kaip koks bičiukas ir prisistatė lyg būtų kokia 'Tadas, pardavinėju alų ir gėles' arba 'Ivona, geliniai nagučiai'.
  Nieko nelaukusi pati pagriebė vaikinuko ranką ir ją spustelėjo bei pakratė. Jau nuo pat pradžių septyniolikmetė pana pasirodė kaip bičiukas per brūkšnelį kvaištelėjusi, tačiau labai dėl to nesijaudino, jai tiesiog buvo gera nuotaika. Paleidusi vyruko ranką, įsistebeilijo į šio rudas akis. Ir tik po akimirkos atsipeikėjo, papurtė tą nedidelę galvelę.
- Varom meistraut?- kilstelėjo kibirėlį su vinukais ir plaktuką.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morisas Banoveris Kovo 28, 2020, 12:16:20 am
Spustelėjęs merginai ranką Morisas prisistatė kiek paprasčiau.
-Morisas, malonu susipažinti.
Jai paleidus jo ranką ir įsistebeilijus į jo akis vaikinas pasijuto kiek nejaukiai ir tikėjosi, kad tai greitai baigsis. Nors ir kaip netikėtų į Dievą, bet šį kartą galėjo tik dėkoti, kad visas šitas stebeilijimasis baigėsi ir jis galėjo pasijusti kiek laisvesnis.
 -Meistrauti? Na ką galiu pasakyti tai nėra toks dalykas kuris man sektųsi gerai, o tuo labiau normaliai, bet galiu pamėginti vistiek nelabai yra ką prarasti nebent kelis medžio gabalus kurie po mano meistravimų net ir malkomis būti nebetiks.
Dar būdamas šiek tiek nustebęs po tokio pasiūlymo klastuolis bandė suvokti kodėl jam yra siūloma meistrauti ir kodėl šita pana kuri ką tik grojo su pianinu dabar stypso su kibirėliu pripildytų vinimis ir plaktuku rankoje.
 -Gerai, tai jeigu mes dabar einam kaip tu sakai meistrauti tai ką meistraujam. Aš tipo galvoju, gal instrumentus bandom kokius padaryti ar dar ką ir tada žiūrėsim kaip ten bus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Adelė Ginger Balandžio 28, 2020, 08:07:45 pm
  Dvispalvių plaukų savininkė nuslinko prie pianino. Viena ranka prilaikė metalinę lentelę, kita įrėmė vinuką, o dar kažkokiu būdu ir įkalė, vėliau sekė dar keli ir lentelė buvo visiškai savo vietoje. Žinojo, jog kažkada dažai nusilups ir kažkas galės iškritikuoti ją, tačiau nerūpėjo. Atsisuko į Morisą.
- Galim bandyt. Bet reikia brėžinių,- prabilo ir mostelėjus lazdele išbūrė nemažą ruloną popieriaus, pergamento ar kas ten tokio buvo. Primeskim, jog labai storas, prašmatnus ir skirtas braižymui.
  Išvyniojo, priklaupė, nesibaimindama dėl purvų ant šviesių kelnių. Prireikė dar ir pieštuko. Kampe papaišaliojo smuiko pavidalo piešinuką. Pati sau linktelėjo, kažką sumurmėjo.
- Koks pirmasis instrumentas?- kilstelėjo savo mėlynas akis į vaikiną, laukdama šio atsako.- Ir nušniok kokį medį.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morisas Banoveris Gegužės 06, 2020, 10:28:11 am
Morisas stebėjo kaip Adelė vos per kelias minutes, o gal net per trumpesnį laiką prie pianino prikalė lentelę ir tuojaus pat atsisukusi į jį išbūrė neaišku kokį kiekį kažkokio storo popieriaus, kurio turėjo užtekti bent jau trims nemažiems - vidutinio dydžio brėžiniams. Klausimas kuris sekė po to buvo kiek netikėtas, nors jo ir buvo galimas tikėtis.
 -Manau, kad galbūt arfa būtų visai nieko.
Vos tik tai ištarė kažkiek ir pasigailėjo, bet suprato, kad būgnus tikriausiai būtų buvę padaryti kiek sunkiau. Nors ką jis ten išmanė apie dirbimą su medžiu, tiktais, kad prieš pradedant reikia nukirsti medį, tuomet jį apgenėti ir tikriausiai padaryti dar vieną ar kitą dalyką, kol jis būna paruoštas naudojimui. Kadangi gavo užduotį nukirsti medį, bet neįsivaizdavo kaip tai padaryti. Tad nusprendė panaudoti Bombarda kerus ir juos paleisti į kiek aukščiau medžio šaknų. Kiek buvo matęs, kad žiobarų medkirčiai kerta toje pusėje į kurią nori, kad medis virstų, o kadangi nežinojo kaip tai vyksta naudojant kerus nusprendė tai išbandyti kur nors toliau miške. Išsitraukęs lazdelę paėjėjo kiek tolėliau, kad jeigu virstų medis neužvirstu ant merginos dabar braižančios brėžinius. Susiradęs vietą ir medį kurie kaip jam atrodė puikiai tiko atsitraukė kiek toliau ir nukreipęs lazdelę į kamieną sušuko:
 -Bombarda!
Medis dar kiek pastovėjo linguodamas, o tuomet vos neiškart krito ant klastuolio, kuriam teko keturiomis stengtis išvengti griūvančio medžio.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Adelė Ginger Gegužės 09, 2020, 11:03:49 pm
  Išgirdusi sprogimą, tatuiruotoji šoktelėjo atgal, dribo ant užpakalio ir nusipurtė. Nelabai suprato, kas per velnias ten įvyko, tad šiek tiek atsitokėjusi, atsistojo ir nuskubėjo ta kryptimi, iš kur sklido garsas. Ir tai, ką pamatė, visai nedžiugino.
- Iš kurios šiknos tavo rankos auga? Gal apanglėjusios arfos nori?- suirzusi priartėjo prie vos neužmušto klastuolio. Nors niekam labai nebūtų ir pakenkę tokia netektis.
  Pasinaudojusi transfigūraciniais gabumais išsibūrė kirvį. Bandė kilstelėti, vos nenuvirto su tokiu svoriu. Numetė žemėn, išsibūrė lengvesnį. Priėjo prie medžio, užsimojusi sukalė į kamieną. Hm, tokia ir mintis nebuvo labai protinga, su mini kirvuku kirsti milžinišką medelį. Atsidususi mostelėjo lazdele ir šalimais buvęs medi pradėjo virsti. Ant Moriso. Išpūstomis akimis varnė sugriebė vaikiną už pakarpos ir nutempė link savęs, o priešais akis nukrito medis.
- Klausyk, aš, nuoširdžiai, neįsivaizduoju, ką dabar su juo daryti,- prunkštelėjo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Morisas Banoveris Gegužės 10, 2020, 07:13:33 pm
Šiaip ne taip išvengus mirties jam norėjosi tik vieno, ramiai pagulėti bent kelias minutes, bet tam nebuvo lemta išsipildyti. Tuojau atskubėjusi mergina ėmė rėkti ant jo, tad jam teko stotis ir žiūrėti ko jis čia pridirbo. Nemaža medžio dalis buvo visiškai sugadintai ir nebelabai tiko gaminant kažkokį daiktą. Kadangi jo bandymas nukirsti medį gavosi nekoks jis tikėjosi, kad Adelė tai padarys geriau. Kadangi šioji pirmiausia bandė nukirsti medį su kirviu, bet abiem atvejais jai nepavyko Morisas nusprendė, kad kerų kurie galėtų padėti nukirsti medį nėra. Bet kaip jam dažniausiai nutikdavo klydo ir šį kartą, nes kai jis prisiartino apžiūrėti ant žemės paliktų kirvių ant jo niekieno nepajudintas ėmė virsti medis... Antrą kartą... Kadangi nespėjo sureaguoti ir nuspręsti ką jam dabar daryti jį teko gelbėti. Kadangi jau antrą kartą vartinėjosi ant žemės jam tai pasirodė nenormalu, tad labai apsidžiaugė kai nors ir netiesiogiai buvo pranešta, kad artimiausiu metu nebus kertama daugiau medžių. Nors ką ten galėjai žinoti. Varnei paminėjus, kad ji nežino ką dabar daryti klastuolis kiek nustebo, kad mergina sugebėjusi pasistatyti pianiną nežino ką reikia daryti nukirtus medį.
 -Na, man rodos, kad dabar reikia jį nugenėti, tada supjaustyti į mažesnius rąstus ir čia mano žinios apie medžių kirtimą ir jo apdorojimą baigiasi.
Kadangi nenorėjo čia užtrukti labai ilgai pasiėmęs didesnį kirvį apėjo medį iš kitos pusės ir pradėjo kirsti šakas pasitaikiusias savame kelyje. Kadangi darbas vyko tylomis ir atrodė, kad vienos šakos nukirtimas užtrunka palyginus ilgai, Morisas nusprendė kaip nors pradėti pokalbį, bet nelabai įsivaizdavo kaip.
 -Tai ką veiki kai nesimokai ir nedarai dalykų susijusių su mokslais?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Cassidy Melens Rugsėjo 21, 2020, 06:11:43 pm
Buvo graži rudens dieną.Vovere norėjo pasinaudoti šią progą tad ji dar ankstyvą rytą nuėjo link uždraustojo miško.Ji dar nei karto praeitais metais nebuvo uždraustajame miške.Tad ji to dėl ir pasirinko šią vietą.Kai ji jau buvo uždraustojo miško pakraštį.Ji išsitraukė nedidelį lapelį ir atsisėdo ant akmens.Apsidairė.Ir pradėjo rašyti tokius žodžius.
Citata
Ruduo ,lapai, grožis,vėj...
. Ji dar nebaigė rašyti ir netikėtai iš gražios dienos tapo viejuotą. Ir vėjas paglemžė lapeli ir pradėjo jį traukti.Iš miško vidurį.Mergaitė neiškarto suprato kas atsitiko.Ir tik po gerų dešimties minučių ji pasileido bėgti jo link.Nors tas lapelis buvo bevertis dvylikametė bijojo ,kad jis pateks į svetimas rankas ir kažkas perskaitys ką ji parašė.Kol ji bėgo vėjas pasidarė dar smarkesnis ,o šakos painiojosi į jos palaidus plaukus.Su kiekvienu žingsniu miškas darėsi vis gilesnis ir baugesnis.Gal man jau sustoti ir nebebėgti . Svarstė varniukė.Bet ji nesustojo ir toliau bėgo.Antrakursė jau lapelio nebematė ,bet ji tikėjosi ,kad dar ji jį pamatys.Kai ji dar pabėgo pora metrų jos kojos pajuto kažką šlapią.Ir Vovere sustojo ir pasižiūrėjo į skystį.Ten buvo purvas kuris supurvino jos sportbačius ir kojines.Dar be to ji suprato ,kad neprisiminė kurio takelis ji bėgo ir dvylikametė susivokė ,kad pasiklydo.Ką gi man daryti ?. Paklausė savęs mergaitė ir pradėjo laukti kažkokios pagalbos.   
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Ryan Jones Spalio 22, 2020, 09:38:54 pm
 Pilkaplaukis berniukas žingsniavo Uždraustojo miško link. Jo mintyse sukosi beprotiškai daug minčių. Daug jų sukosi apie Cindy ir švilpis nesuprato kodėl taip yra. Ta mergaitė po paskutinio jų susitikimo jį užbūrė. Dabar jo galvoje neliko jokių kitų simpatijų tik ji. Keista... Ankščiau tiek daug apie ją negalvodavau... pagalvojo švilpis ir atsiduso.
 Berniukas žingsniavo vis giliau į mišką. Staiga po kojomis pamatė kažkokį lapelį. Jis pakėlė tą lapelį nuo žemės ir ėmė skaityti. Ant jo buvo parašyti kažkokie žodžiai susiję su atrodo rudeniu. Jones pavardės nešiotojas tiesiog įsidėjo tą lapelį į kišenę ir žingsniavo kakur miško vidurio link. Norėjo pabūti vienas kartu su savomis mintimis, kuriomis buvo apkrauta jo galvelė.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Cassidy Melens Spalio 24, 2020, 02:01:19 pm
Ji laukė gan ilgai ,bet vis dar nieko nebuvo.Ji dairėsi aplink ir stengėsi klausytis tikėdamasi kažką išgirsti.Ji jau buvo nusiteikusi amžinai būti šiame prakeiktame miške.Ji apie tai galvodama praėjo graudžiai verkti.Po kelių minučių laukimo ji išgirdo garsą .Lyg kažkas eitu tarp lapų link jos.Gal kažkas ateina . Linksmai pagalvojo Vovere.Ir nusišluostė ašaras .Ji tikėjosi ,kad asmuo kuris ateis žinos kelia į pilį ir ją iškrapštys iš šio baisaus miško .Po penkių minučių tarp medžių pasirodė ir žmogysta.Tai buvo buvo gal metais vyresnis vaikinas su pilkais plaukais.Ji jį išvydusi prarado visą  likusia baimę.Ir nieko nelaukdama ir nepasisveikindama paklausė:
-Ar tu žinai kelią iki pilies? Supranti aš pasiklydau ir ,aš pirmą kartą esu šiame miške.
Kai jau mergaitė viską pasakė jai palengvėjo.Bet tada ji pagalvojo ,kad jis ir pats gali nežinoti kelio,o ta ją sukrėtė.Ir ji vėl pradėjo stresuoti  ir laukti atsakymo. 
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Ryan Jones Lapkričio 06, 2020, 01:05:30 pm
 Eidamas vis labiau į priekį, švilpis išgirdo kažką panašaus į verkimą. Berniukas išleido atodūsį, kadangi suprato, jog vienas dabar tikrai nepabus.Ugh, kodėl visada kai noriu pabūti vienas visada atsiranda kažkas kas man tai trukdo padaryti suirzęs pagalvojo vaikinas. Vis dažniau jį erzino smulkūs dalykai, o kartais jis susierzindavo net be priežasties. Na, aišku ta priežastis buvo, tik Ryan'as nesuprato kokia ji yra. Gal tai paauglystė? pagalvojo švilpis susimąstydamas. Juk dabar vaikinui prasidėjo brendimas bei paauglystė ir panašiai. Bemąstydamas apie šituos dalykus, pilkaplaukis priėjo tą vietą iš kurios sklido verkimas. Čia stovėjo mergaitė, kažkada matyta pamokose. Ji net nepasisveikinus ėmė klausinėti vaikino ar šis žino, kaip išeiti iš čia. Kaip nemandagu eilinį kartą pagalvojo Jones pavardės savininkas.
- Labas. Aš žinau kaip išeiti iš miško, bet gal pirma galima būtų pasisveikinti, - ištarė pastabą rudaakis ir pasitvarkė savo plaukus.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Cassidy Melens Lapkričio 07, 2020, 05:07:57 pm
Iš pradžių kai jis priėjo vietą šiek tiek pastovėjo kas antrakursiai kėlė nerimą. Bet kai jau vaikinas pravėrė lūpa ji visą širdimi tikėjo ,kad atsakymas bus teigiamas nors ir tai nėra taip svarbu ,kad taip nerimauti.Bet tada varniukė gan dažnai streuodavo dėl visiškų niekų. Mergaitės žiniai vaikinas žinojo kelia.O kaip gerai , bent jau nepasiklysiu. Mintyse nusiramino Vovere.Ir ji jau norėjo padėkoti vaikinui.Bet jis pradėjo kalbėti apie nemandagumą ir ,kad ji nesisveikina.Tad dvylikametė nieko nesakė ir nedėkojo.Ko man dėkoti ,kad visiškai nesupranta kaip jaučiausi. Mąstė Vovere.Ir nedėkingumu skambančiu balsu prabilo:
-Na aš abejoju ar tu pasisveikintum ar šeip būtum mandagus kai esi pasiklydęs ir nežinai kelio ar dar kažkas baisaus atsitiko,-padarė pauze įkvėpti oro, nes viską pasakė per vieną įkvėpimą,- ir be to gali man parodyti kelią atgal nenoriu šiame miške būti per ilgai.
Pasakiusi žodžius pasitaisė plaukus.Ir būtent tą akimirką pastebėjo ,kas kažkas iškrito iš jo kišenės, kažkokia popierio  skiautė.Kuri jai atrodė kažkur matytą ,bet ji nesuprato kur. Nors į ją ji rašė prieš valanda.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Ryan Jones Gruodžio 03, 2020, 12:03:28 pm
Švilpis stovėjo ir žvelgė į mergaitę. Ji buvo apsiverkusi. Jones nesuprato kodėl ji verkia. Juk kas nors kada nors vis tiek kas nors pasigestų ir surastų ją arba galiausiai kiek paklaidžiojusi ji surastų išėjimą ir pati, savo jėgomis. Nors gal tik vaikinukui ši situacija atrodė nebaisi, tad per daug teisti mergaitės negalėjo.
- Na, mane tėvai mokė, kad mandagumas visada, net ir blogiausiose situacijose turėtų būti pirmas. Na, nebent ta situacija yra kritinė. Ar tavo situacija kritinė? Ne. Todėl visų pirma turėjai pasisveikinti, - paaiškino viską rimtu balso tonu pirmakursis verstėldamas savo rudos it šokolado spalvos akis. - Ne, kelio tau nerodysiu tol kol tu mandagiai nepaprašysi. Kaip minėjau mandagumas turėtų būti pirmoje vietoje, - vėl pavartydamas akis ištarė pilkaplaukis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 11, 2020, 06:35:27 pm
Buvo vėlus vakaras, Kristina norėjo po visų darbų pasivaikščioti po uždraustąjį mišką. Ji žinojo, kad jai negalima, bet dažniausiai niekas jos nepamatydavo pamiškėje arba kokioje kitoje vietoje. Grifiukė ėjo per mišką ir kartu su savimi nešėsi ukulėlę. Su ukulėle ji dažnai grodavo, nes jai tas gana gerai sekėsi ir mėgo taip įsilieti savo mintis. Kristina net nepastebėjo kaip užsisvajodama atsirado miško viduryje. Ai nieko tokio rasiu gal kur nors vietelę. Mergaitė atsisėdo ant sausos žolės ir su burtažodžiu atsirado dar ir dekis, kad nesušaltų. Kristina atsisėdusi pradėjo groti, bet begrodama pradėjo girdėti kažkokius žingsnius ir keistus garsus. Ji pradėjo žiūrėti tiesiai ir pamatė šviesias akis ir nasrus. O jeigu ten vilkas?

Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Vilkolakis Svajoklis Gruodžio 11, 2020, 09:09:32 pm
Vilkolakis vakare išėjo į mišką pasivaikštčioti ir nepastebėjo, kad patekėjo pilnatis ir jis ėmė keistis. Pasibaigus savo transformacijai Vilkolakis atsistojo, išsistiesė ir garsiai užkaukė. Po to jis nubėgo uždraustojo miško link. įbėgęs į uždraustajį mišką Vilkolakis ėmė lakstyti ir kaukti po visą mišką. Kai Vilkolakis pavargo, jis pradėjo eiti link kaip atrodė jam vienam žinomos vietos. Kai Vilkolakis atbėgo prie miško vidurį esantčios proskynos, jis išgirdo grojant ukulėlę ir pradėjo po truputį sėlinti į priekį. Kai Vilkolakis prislinko prie proskynos pakankamai arti, kad galėtu matyti kas groja, pamatė, kad groja vieniša mergaitė su dekiu ant kelių.
- Koks tavo vardas ?- suurzgė Vilkolakis.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Mikasa Sei Yoshitaka Gruodžio 13, 2020, 12:08:00 pm
Mokinė iš tiesų buvo labai išsigandusi, bet jai nuojauta sakė, kad tai yra kažkas iš mokinių ir iš jos koledžo.
- A..š.... Kristina Granger, na, o dabar man reikia eiti..
Grifė pradėjo smarkiai bėgti, bet tik tai dar labiau pasiklydo. Ką daryti?? Kristina labai norėjo pasinaudoti Stupefy kerais, bet negalėjo. Mokinė sutriko pamačiusi, kad yra pačiame miško viduryje. Kristina nebeturėjo vilčių ir tiesiog pasidavė. Ji atsisėdo ant didelio akmens ir nebežinojo, kaip grįžti atgal, bet vis tiek dar tikėjosi, kad kažkas ją čia suras. Mergaitė pradėjo verkti ir beverkdama pamatė, kad ateina didžiulis voras. Grifė jam pasakė:
- Galite daryti ką norite man nebesvarbu aš vis tiek neturiu kelio atgal - nuliūdusi pasakė mokinė.
Bet ji pradėjo eiti ir atrodė lyg matėsi šiek tiek Hogvarstas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Birželio 27, 2022, 05:27:11 pm
Rytas. Bjauriausias paros metas, bent jau Meghan nuomone. Nemiegojusi jau dvi paras (ačiū, brangus misteri Grybe, už pamoką šeštą ryto) rudaplaukė buvo pikta. Naktį ji pramaklinėdavo po mišką, o dieną kažkodėl nebesugebėdavo užmigti. Mergaitė pasaulyje buvo likusi praktiškai viena, tad gal ir nenuostabu, kad nerimas nebeleisdavo miegoti. Ji net nežinojo, kur praleis vasaros atostogas. Kaip apskritai išgyvens. Luiza vis dar dingusi, Meghan jau nebesitikėjo, kad ji grįš. Lukas, kaip ir Dinas, nepasirodė mokykloje, Quentin dingo kaip Luiza vos mergaitei grįžus į Hogvartsą, o su Dori švilpiukė kalbėjosi jau seniai. Atrodė, kad draugė ant jos dėl kažko pyksta.
Nuovargis, suvokimas, kad yra viena, pyktis ir nuoskauda dėl to susiliejo mergaitėje ir grasino prasiveržti lauk. Sukandusi dantis rudaplaukė žingsniavo toliau, gilyn į mišką, tolyn nuo mokyklos, nuo žmonių, nuo visų. Kad ir kaip pyko, nenorėjo nieko netyčia sužeisti ar dar ką. O miškas jai visada buvo paguoda.
Po poros minučių, o gal po poros valandų Meghan pasiekė miško vidurį - aikštelę, į kurią suėjo visi takai. Buvo žiema, tad miškas atrodė nepaprastai gražiai, šaltas ir nepasiekiamas. Turbūt vienintelis nepasikeitęs dalykas - Meghan vis dar dievino žiemą. Rudaplaukė atsisėdo pačiame aikštelės viduryje ir, senu papratimu, atgręžė veidą į vėją, leisdama kedenti palaidus plaukus ir tamsiai mėlyno apsiausto su gobtuvu kraštus. Švilpiukė nemėgo uniformos, tačiau pastaruoju metu pradėjo nebemėgti ir savo seniau mylimų drabužių - odinių striukių ir juodų džinsų bei kerzų. Dabar rengėsi kelnėmis, marškinėliais, avėdavo sportbačiais ir gaubdavosi žemę siekiančiais mėlynais, žaliais arba rudais apsiaustais. Kad susilietų su mišku, kurį taip mylėjo.
Meghan sėdėjo nejudėdama, leisdama mintims plaukti tolyn. Tačiau kažkodėl jautė, kad jos ramybė gali būti ir bus sudrumsta.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Birželio 28, 2022, 01:23:01 pm
Buvo nepaprastai gražus ir baltas rytas. Sakura jau ilgą laiką leido miške. Kol ji basomis kojomis priėjo vietą, į kurią susijungė labai daug takų, jau buvo ir prašvitę. Šiandien Sakura buvo gausiai prisilašinusi citrusinių eterinių aliejų, kad gautų kuo daugiau energijos iš saulės, kurios spindulius buvo sugėrę citrinos ir apelsinai, iš kurių tie aliejukai gaminti. Mergina buvo apsirengusi ilgą megztą suknelę, o jos kišenėje gulėjo burtų lazdelė. Daugiau ji nieko neturėjo.
Čia šviesiaplaukė pamatė merginą, kuri atrodė panašaus amžiaus kaip ir pati Sakura. Strazdanė nustebo, nes tokioje vietoje žmogų susitiksi retai, o dar ryte. Tačiau tuo pačiu apsidžiaugė. Juk būtent su panašaus amžiaus mokiniais ji troško susidraugauti! Levins širdis suplakė šiek tiek tankiau nei įprastai: ar štai ji dabar gavo galimybę susirasti bendraamžę draugę? Varnanagė prisiminė ateities būrimo pamoką, vykusią rudenį, kur išsibūrė, jog šiais metais jai pavyks susirasti draugų. Ji labai labai vylėsi, kad bent keli bus bendraamžiai.
- Labas! - džiaugsmingai sušuko priėjusi prie merginos. - Nuostabus rytas, tiesa? - giliai giliai į plaučius įkvėpė gaivaus oro. -  Aš esu Sakura Levins. Penktakursė iš Varno Nago. O tu kuo vardu? - plačiai nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Birželio 28, 2022, 04:13:09 pm
Bandydama nepasiduoti vis labiau prie žemės spaudžiančiam miegui (kad ir kaip bebūtų keista, žiemą miške miegoti nesinorėjo), Meghan žvelgė į tolį. Nelinksmos mintys vis dar sukosi švilpiukės galvoje, neketindamos jai greitu metu duoti ramybės. Deja, jos nebuvo vienintelės, kurios prikibo prie mergaitės šį rytą.
Po gal pusvalandžio ramaus sėdėjimo vienatvėje rudaplaukė išgirdo žingsnius už savęs, o netrukus ir kažkokį labai per daug linksmą balsą. Balso savininkė, prisistačiusi Sakuros vardu ir paskelbusi, kad, kaip ir Meghan, yra penktakursė iš Varno Nago, tikrai atrodė per daug pozityvi. Buvo baltaplaukė, apsirengusi megzta suknele ir basa. Koks kvailys žiemą laksto basas?
Nuo pat pirmos sekundėlės atėjūnė mergina pradėjo erzinti rudaplaukę.
- Meghan, - atsakydama į klausimą vieną žodį mestelėjo švilpiukė, neketindama ilgai ar daug kalbėti. Tikėjosi, kad toji Sakura supras, jog Meg nenusiteikusi bendrauti ir keliaus iš kur atėjusi, palikdama ją šventoje ramybėje.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Birželio 28, 2022, 04:21:20 pm
- Labai malonu susipažinti, Meghan! - šypsodamasi Sakura prisėdo šalia. - O kelintame tu mokaisi kurse? Ir kokiame koledže? Žinoma, tai nėra svarbu. Ypač koledžas, - užsivedė šviesiaplaukė. - Aš manau, kad galima draugauti visiems vieni su kitais ir visai nesvarbu, kokiame koledže kas mokosi.
Kelias akimirkas Sakura žiūrėjo į tolį. Tikrai, koks nuostabus rytas! Kaži, ar jai ir Meghan pavyks tapti draugėmis? Taip norėtųsi to paklausti, bet strazdanė nenorėjo įkyrėti ar pasirodyti keista, todėl nusprendė, kad reikia leisti viskam tekėti sava vaga.
- Labai smagu ką nors susitikti miške! - ir vėl prabilo penkiolikmetė. - Tikriausiai mėgsti gamtą? - domėjosi. - Aš labai! Kiekvienas metų laikas turi savo žavesio. Daug kas žiemą nori tik mėtytis sniego gniūžtėmis, o man taip gera leisti laiką miške. Kaip ir tau turbūt, tiesa? - stengėsi ieškoti bendrumo.
Sakura jau ėmė gailėtis, kad nepasiėmė bent kelių eterinių aliejų. Taip norėtų juos duoti pauostyti Meghan!
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Birželio 28, 2022, 04:39:41 pm
Kad ir kaip Meghan tikėjosi, kad toji mergužėlė Sakura supras, jog rudaplaukė nenusiteikusi su niekuo bendrauti ir tiesiog nori pabūti viena, su savo mintimis, varniukė to nesuprato. Net priešingai - atsisėdo šalia ir ėmė klausinėti, o kartu ir taukšti visokias nesąmones. Jos per daug linksmas ir lipšnus balselis ėdė Meghan nervus. Rudaplaukė jautė, kad jai greitai pradės skaudėti galvą (prie to, aišku, prisidėjo ir nemiegotos naktys, tačiau tai ne toks svarbus faktas). Ji tiesiog troško, kad baltaplaukė prielipa nešdintųsi savais keliais. Tačiau toji nuo kliedesių apie koledžus perėjo prie kliedesių apie gamtą, metų laikus ir mišką.
Taip, Meghan mylėjo mišką, mylėjo gamtą, mylėjo ir žiemą. Tačiau neketino apie kalbėtis su pirmą kartą matoma mergina, kuri rudaplaukei net nepatiko.
- Taip, man patinka miškas, - išspaudė, net nežiūrėdama į Sakurą.
Švilpiukė vis dar stengėsi išlikti mandagi, tikėdamasi, kad pakankamai aiškiai parodė savo nenorą kalbėtis su tąja varniuke ir ji išsinešdins. Labai nesinorėjo ją tiesiogiai pasiųsti, tokios garbės kol kas buvo nusipelnęs tik misteris grybas. Tačiau jei baltaplaukė nekeliaus savo keliais, kas žino, kas gali atsitikti Meghan galvoje ir ką ji gali padaryti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Birželio 28, 2022, 07:39:50 pm
Sakura atkreipė dėmesį, kad Meghan atrodė ne itin pakilios nuotaikos. Ji neatsakė į klausimą apie tai, kelintame kurse ir kokiame koledže mokosi. Galbūt Meghan kas nors atsitiko? Gal ji dėl kažko jaučiasi liūdna? Galbūt Sakura jai galėtų kuo nors padėti?
Tačiau po akimirkos kai kas pralinksmino šviesiaplaukę: Meghan pasakė, kad jai patinka miškas! Ir tai trumpam nustūmė mėlynakės rūpestį šalin.
- Kaip nuostabu! - varnanagė išsišiepė ligi ausų. - Matai, mes jau turime šį tą bendro! O ar tau viskas gerai? - dabar jau rimtesniu balsu paklausė. - Ar žinojai, kad eteriniai aliejai padeda visais gyvenimo atvejais? Aš jų miegamajame turiu labai daug. Jeigu tau liūdna, padės citrusiniai aliejukai. O jeigu kažką skauda, dažnai padeda levandos. Na, jei kokia pūslė pritrinta ar ką. Pavyzdžiui, jeigu skauda galvą, padės mėtos. Ar tau ką nors skauda? Jei norėtum, galėčiau duoti eterinių aliejų, - pasiūlė. - O koks mėgstamiausias tavo kvapas? - domėjosi.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Birželio 29, 2022, 02:55:21 pm
Kovodama su nuovargiu ir tamsiomis mintimis Meghan kuriam laikui pamiršo įkyriąją baltaplaukę. Deja, pastaroji nė nesiruošė patylėti ir jos linksmas balselis vėl sugrąžino švilpiukę į skaudžią realybę. Tik šį kartą rudaplaukės protą pradėjo temdyti nelyginti raudonai juodas debesis, migla, kuri neleido normaliai galvoti. Nutolo faktas, kad mergaitė yra mokyklos teritorijoje, kad apskritai mokosi ir net kad lauke šalta. Meghan mintyse liko tik baltaplaukė varniukė Sakura ir jos nesibaigiantys plepalai bei klausimai. Švilpiukė pradėjo svarstyti, kaip išeiti iš čia be įkyriosios prielipos ir jos neįžeidžiant, nes, nepaisant visko, rudaplaukė nenorėjo įskaudinti merginos. Tačiau nežinojo, kiek ilgai šis noras išliks stipresnis už kantrybės likučius, kurie tikrai sparčiai seko.
- Man nerūpi tie tavo eteriniai, - ar kaip ji juos pavadino?, - aliejai. - iškošė Meghan, pagaliau atsisukdama į merginą. 
Ir kada pagaliau toji varnanagė (koks jos vardas?) supras, kad švilpiukė nenorėjo su ja turėti jokių reikalų?
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Birželio 30, 2022, 01:21:50 pm
Regis, kad Meghan iš tiesų nebuvo nusiteikusi šnekėtis. Ji neatsakinėjo į šviesiaplaukės klausimus, o paskui pasakė, kad jai nerūpi Sakuros eteriniai aliejai. Galbūt ji kada nors uostė nekokybišką arba pradininkams netinkantį eterinį aliejų, kad taip galvoja? Juk ne visus kvapus žmonės iš pradžių mėgsta. Pavyzdžiui, levandų eterinis aliejus dažnam nekvepia, jį reikia prisijaukinti, o juk tai yra vienas populiariausių kvapų, svarstė penktakursė.
- Tačiau eteriniai aliejai yra labai naudingi, - vis dar šypsodamasi pasakė varnanagė. - Galbūt tu esi uosčiusi kokio nors eterinio aliejaus, kuris tau tiesiog nepatiko? Galbūt pauosčius tau tinkančius kvapus atrodytų kitaip? - viltingai žiūrėjo į naująją pažįstamą.
Po sekundėlės Sakuros žvilgsnis nukrypo į medį ir taip visiškai netikėtai ji pamatė... kroktelinijas!
- O! - sušuko ir pašoko ir vietos. - Ar gali patikėti?! Nesitikėjau jų kada nors rasti! - dabar Sakura atrodė dar linksmesnė negu anksčiau.
Strazdanė pribėgo prie kroktelinijų. Nuskynė vieną sau, o kitą Meghan. Tada grįžo atgal ir vėl prisėdo šalia merginos.
- Skinti daug negalima. Tegul klesti. Kaip mums pasisekė! Jos tokios naudingos!
Sakura tikėjosi, kad jau dabar tai Meghan nuotaika pasitaisys. O kieno nepasitaisytų? Kas nenudžiugtų radęs žiemos gėlę, kurios stiebas kyšo iš pusnų? Ir dar krokteliniją - vieną labiausiai vertinamų!
Kaip didžiausią turtą mėlynakė atsargiai įteikė krokteliniją Meghan ir ją apkabino. Taip, Sakura jau gerai žinojo, kad dažnai žmonės šiame pasaulyje apkabinimus laiko keistu dalyku. Nebent pasisveikinant, atsisveikinant su gerais draugais ar giminaičiais. Arba su savo mylimuoju. Na, ir kartais dėl kažko labai apsidžiaugus. O juk jos rado kroktelinijų! Tai daugiau nei pakankama priežastis džiūgauti!
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 03, 2022, 10:51:57 pm
Nuovargis, susimaišę su nerimu, pykčiu, nežinomybe ir dar nežinia kuo, vis labiau kankino Meghan. O dar ta Sakura niekaip nesitraukė. Švilpiukė juto, kad geruoju šitai nesibaigs.
Kai rudaplaukė jau galvojo, kad nebeištvers ir padarys kažką tikrai negero, varniukė atsistojo ir kažkur nuėjo. Aleliuja! Garbė dievams! Mergaitė jau irgi ketino stotis bei nešdintis kuo toliau nuo tos prielipos, tačiau pastaroji sugrįžo, įbruko Meghan į rankas kažkokią gėlę ir dar apsikabino. Tą akimirką švilpiukės kantrybė trūko. Rausvai juoda migla užtemdė jos protą, mergaitė nebesuvokė savo jausmų, emocijų ir net veiksmų. Instinktyviai atšokusi nuo Sakuros, rudaplaukė numetė gautą gėlę į šalį ir išmušė kitą varniukei iš rankų. Tada su pasimėgavimu abi sutrynė sniege.
- Niekam neįdomūs nei tavo eteriniai aliejai, nei kažkokios gėlės, - su demoniška šypsenėle veide pranešė Meghan.
Kažkur giliai joje buvo Meg, mergaitė, kuri niekada nebūtų taip pasielgusi ir nebūtų leidusi kitiems taip elgtis. Tačiau švilpiukės kūną dabar valdė Meghan - daug gyvenimo bangų ir skausmo patyrusi mergina, kuri mieliau skaudintų kitus, nei pati dar kartą būtų įskaudinta.
Nusprendusi, kad jos žinutė dar nebuvo pakankamai aiškiai ištransliuota, rudaplaukė suėmė varniukę už atlapų ir pakėlusi prispaudė prie medžio.
- Mergaite, turi liautis tikėjusi žmonių gėriu. - palinkusi artyn sušnabždėjo. - Žmonės nėra geri ir kiekvienas sutiktasis nėra tavo draugas. Kuo greičiau tai įsisavinsi, tuo lengviau gyvensi. Žmonės yra bjaurus padarai, Sakura. Turi jų vengti, jei nesi pasirengusi kovoti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Liepos 08, 2022, 09:42:58 pm
Tai, kas įvyko, kai Sakura įteikė Meghan krokteliniją, privertė šviesiaplaukę patirti šoką. Jos pašnekovė tiek savo, tiek varnanagės kroktelinijas sutraiškė sniege. Strazdanės akys nejučiom nukrypo į kitas, nenuskintas kroktelinijas. Dabar mergina bijojo, kad Meghan sutryps ir jas.
- Prašau, tik neskriausk likusių kroktelinijų... - labai tyliai, nedrąsiai pasakė Sakura.
Kažkoks gniužulas spaudė gerklę. Penkiolikmetė turėjo valdytis, kad nepradėtų verkti. Ar Meghan nėra gera? Ar ji yra kaip viena iš tų mokinių, iš kurių pusės mėlynakė yra patyrusi patyčių? Bet man ji tokia neatrodė, mintyse pagalvojo baltapūkė. Aš tik norėjau, kad mes būtume draugėmis...
Tai dar buvo ne viskas: Meghan suėmė Sakurą už atpalų, prispaudė prie medžio ir pasakė, kad Sakura turi liautis tikėjusi žmonių gerumu.
- Bet... bet... visi žmonės savyje turi gėrio, - išlemeno.
Tačiau paskutinis Meghan sakinys dar labiau išgąsdino šviesiaplaukę. Jei nesu pasirengusi kovoti? Ar Meghan mane skriaus? Apie tai pagalvojusi Levins instinktyviai pabandė išsilaisvinti. Ji norėjo patraukti Meghan rankas nuo savęs, tačiau keldama saviškes netyčia sudavė jai per veidą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Meghan Natali Pritz Liepos 13, 2022, 04:40:08 pm
Sakura kažką sumurmėjo apie likusias gėles (Meghan net neketino prisiminti jų pavadinimo), tačiau kaip mat nutilo, kai švilpiukė prispaudė ją prie medžio. Deja, neilgam.
- Mergaite, tau laikas palikti pasakų karalystę ir nusiimti rožinius akinius. Net jei visi žmonės turi gėrio, toli gražu ne visi jį laiko paviršiuje. Žmonės yra savanaudžiai ir blogi. Greitai tą suprasi.
Rudaplaukė norėjo paleisti varniukę, nes, kad ir kokia įsiutusi buvo, daryti kažką daugiau nei grasinimai nebuvo jos stilius. Tačiau tą akimirką Sakura trenkė Meghan per veidą. O šito mergina neketino nei paprastai praleisti, nei pamiršti.
Nebesuvokdama savo veiksmų švilpiukė trenkė baltaplaukei per veidą ir sušnypštė:
- Dar kartą mane paliesi...
Žandą, per kurį sudavė Sakura (nors smūgis ir nebuvo stiprus), vis dar maudė. Tą akimirką Meg žuvo, o Meghan užėmė jos vietą. Dabar kelio atgal greičiausiai nebebuvo.
Viena ranka tvirtai laikydama Sakurą, rudaplaukė iš kišenės išsitraukė lazdelę ir nukreipė ją į varnanagę.
- Stupefy!
Mergina atsitraukė per žingsnį leisdama baltaplaukei nukristi į sniegą. Kurį laiką žiūrėjusi į sustingdytą kūną švilpiukė pajuto tą patį nesuvaldomą įniršį ir, pati nesuprasdama savo veiksmų, spyrė Sakurai. Ir dar kartą. Ir dar. Tik pamačiusi ant sniego raudonuojantį kraują, liovėsi. Tuomet lazdelės pagalba pakėlė ir pririšo prie to paties medžio.
Pritūpusi šalia mergina dar kartą sudavė varniukei per veidą.
- Tikiuosi, pamoką išmokai. - iškošė pro dantis ir atsistojo.
Ir tada Meghan suprato, ką padarė. Norėjo atrišti Sakurą ir atsiprašyti, tačiau jau buvo vėlu. Jau buvo gerokai per vėlu. Rudaplaukė nusisuko ir nubėgo nuo varniukės, tolyn į mišką. Nenorėjo, kad Sakura pamatytų jos ašaras.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dori Mendel Liepos 25, 2022, 01:16:33 pm
Buvo suknistas, šaltas žiemos rytas. Tas bjaurus kalvitas pradėjo kelti triukšmą prie pat Dori lovos ir kitoms merginoms ėmė kilti įtarimas. Vis dėlto penkiolikmetė turėjo sau pripažinti, kad iš jos gėlių augintoja - tikrai ne kokia, o čia dar toks pavojingas augalas. Bet reikalui esant ką jis ten padės paauglei apsisaugoti? Buvo ir taip aišku, kad nieko neišeis, todėl Mendel privalėjo jo atsikratyti. Ji išmetė kalvitą kažkur labai toli miške, o dabar pėdino atgal į pilį. Noriu valgyt ir miegot, mintyse pagalvojo, o veidas vis labiau raukėsi. Ir batai jau buvo šlapi, nes Dori pamiršo panaudoti savo mylimus kerus tokioms situacijoms, bet šią akimirką jau nebematė tam prasmės.
Tačiau netrukus Dori nepasitenkinimo išraišką pakeitė kita. Išgąstis ir sumišimas. Ji pamatė žmogų, pririštą prie medžio, o šalia, ant balto sniego, matėsi ir raudonos dėmės.
- Sakura! - tiesiog suspigo Dori ir prilėkė prie basakojės. - Sakura! Diffindo! - Mendel išlaisvino šviesiaplaukę iš virvių. - Dėl Merlino, Sakura, kas atsitiko? Ar tau reikia į ligoninę? Kas tau taip padarė?
Visas šitas vaizdas buvo kraupus. Kad ir kokia keista klastuolei Sakura atrodė, tačiau ji tikrai nenusipelnė šitokios kančios. Ką ji tokio galėjo padaryti? Kas šitaip drįso su ja pasielgti? Dabar abi merginos sutarė jau kur kas geriau, dėl to Dori šviesiaplaukės buvo dar labiau gaila. Po to karto, kai Sakura tiesiog išrišo tą baisų Mendel poelgį, jos galiausiai pakankamai nuoširdžiai pasikalbėjo, o Sakura patarė Dori viską papasakoti Alanui. Ir Dori už tai buvo jai dėkinga, nes kad ir kaip ten bebūtų, meluoti patiems geriausiems draugams buvo labai blogas jausmas.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Liepos 26, 2022, 11:59:36 am
Sakura nespėjo pasakyti Meghan, kad netyčia jai sudavė per veidą. Nespėjo atsiprašyti. Nes netrukus ji jau buvo sustingdyta ir jautėsi spardoma. Stiprus spyris į pilvą, bet daugiausiai kliuvo kojoms. Meghan batas paliko žaizdą kojoje, o iš žaizdos ėmė tekėti kraujas, nuspalvinęs šviesiaplaukės suknelę ir sniegą. Žinoma, šito Sakura nejuto ir nežinojo. Ji buvo tokia sumišusi, kad paprasčiausiai nelabai susigaudė, kas vyksta.
Galiausiai mėlynakė suprato esanti pririšta prie medžio bei pajuto smūgį į veidą. Meghan kažką sakė, bet Sakura tiesiog negirdėjo, ką. Ji nežinojo, kiek praėjo laiko, tik susivokė esanti nebesustingdyta ir viena. Viską ėmė skaudėti, ašaros pačios sruvo kaip pupos. Dabar jau ant sniego ji matė kraują ir iš pojūčių suprato, kad kraujuoja jos koja.
Kas čia ką tik buvo? Už ką? Kodėl? Tačiau dabar mergina privalėjo išsilaisvinti. Bet kaip? Lazdelės Sakura nepasiekė. Ar ji dabar čia mirs? Ar Meghan paliks ją mirti? Strazdanė nustojo verkti ir stengėsi galvoti, kaip ištrūkti, nors galvoti šią akimirką atrodė per sunki užduotis.
Tačiau netrukus baltapūkė pamatė pažįstamą veidą - Dori. Ar ji apsidžiaugė? Iš pradžių tiesiog išsigando. O jeigu ir Dori pasielgs taip pat? Sakura jautėsi tokia pasimetusi, visiškai nesusivokė, koks žmogus ką galėtų padaryti.
Po kelių akimirkų ji pasijuto laisva. Kažkas galvoje liepė jai bėgti, bet smegenys krutėjo siųsdamos suvokimą, kad Dori nenuskriaus, o padės. Galiausiai Sakura tiesiog sukniubo prie to paties medžio ir vėl ėmė verkti.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dori Mendel Liepos 26, 2022, 12:12:38 pm
Sakura Dori pasirodė siaubingai išsigandusi. Žinoma, o kaip kitaip? Ir pati Dori tokia jautėsi. Kaip neišsigąsti? Toks vaizdas - miške prie medžio pririšta sumušta, kraujuojanti mergina. Aišku, basakojė merginai nieko neatsakė. Dabar ji sėdėjo ant žemės ir verkė.
- Nagi, Sakura, - švelniai tarė tamsiaplaukė ir pritūpė šalia. - Viskas bus gerai, - paglostė jai petį. - Dabar tu saugi. Parodyk savo koją, - paprašė žiūrėdama ten, iš kur bėgo kraujas. - Ferula, - pabandė sutvarstyti žaizdą.
Po to kelias akimirkas penktakursė tyliai tupėjo šalia ir galvojo, kaip pasielgti būtų protingiausia. Kas galėjo tai padaryti Sakurai ir kodėl? Piršosi mintis, kad arba į mišką, nors ir Hogvartso teritorijoje, atsibeldė koks nusikaltėlis. Dori iškart atmetė mintį, kad tai galėjo padaryti kas nors iš mokinių. Tai per žiauru. Kas galėtų taip pasielgti su Sakura, kuri yra geros širdies? Taip, Mendel žinojo, kad buvo mokinių, kurie tyčiojosi iš basakojės, bet gal ne taip, ką? Be to, tie visi kietuoliai kaži, ar nebijotų atsibelsti į tokią miško vietą.
O tada į merginos galvą atėjo siaubinga mintis: o jeigu šis įvykis susijęs su ta kova parke? O jeigu kažkas kerštauja Juzefui už to šlykštynės mirtį ir sumanė pamokyti jo dukterėčią? O jeigu dabar blogai ir Juzefui bei jo broliui? Širdis pradėjo tankiai plakti. Kuprinėje Dori turėjo lėktuvėlį. Šviesus protas sakė tuštuojau nusiųsti jį Auriui. Juk ji jam pažadėjo pranešti, jei kažkas atsitiks. Bet tu juk nesi tikra, kad tai jie, Dori. Tu turi prakalbinti Sakurą.
Dori, stipriai gniauždama burtų lazdelę ir vis dairydamasi, apkabino Sakurą.
- Būk gera, Sakura, pasakyk, kas tai padarė, - paprašė. - Aš turiu žinoti. Galbūt reikia pranešti profesoriams, jeigu... - užsikirto. - Jei vyksta kažkas pavojingo. Prašau.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Liepos 26, 2022, 12:21:40 pm
Sakura verkė. Ji girdėjo Dori padrąsinimus, be to, draugė jai sutvarstė žaizdą ir kraujas nebetekėjo. Galiausiai Dori apkabino šviesiaplaukę ir ši jos glėbyje ėmė raudoti dar stipriau. Mėlynakė kūkčiojo ilgai ir graudžiai. Klastuolė jos prašė pasakyti, kas tai padarė. Žinoma, jai tikriausiai buvo neramu radus tokios būklės Sakurą.
- Aš negaliu, - vis dar verkdama, tačiau jau gerokai aprimusi prabilo baltapūkė. - Tik nesakyk nieko profesoriams. Ar gerai? Atsimeni... kalbėjome, - pagalvojo apie jų pokalbį dėl peliuko, - jog draugai saugo vieni kitų paslaptis. Ar gali tai būti mūsų paslaptis, Dori? - pažiūrėjo į tamsiaplaukę. - Ar gali?
Sakura nenorėjo, kad po Hogvartsą pasklistų žinia, kas jai atsitiko. Bijojo, kad Meghan, sužinojusi, jog Sakura viską kitiems papasakojo, nepadarytų merginai ko nors dar blogesnio. Todėl ji privalo laikyti jos vardą paslaptyje dėl savo pačios saugumo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dori Mendel Liepos 26, 2022, 12:27:49 pm
Buvo bjauru, nes Sakura bliovė Mendel glėbyje labai ilgai, o tai reiškė, kad klastuolės žieminė mantija buvo šlapia nuo basakojės ašarų, o gal net ir snarglių. Tačiau Dori varnės neatstūmė, buvo pasiryžusi iškentėti šį bjaurų dalyką, kad tik mergina pasakytų, kas šitaip pasidarbavo.
- Gerai, pažadu nieko nesakyti profesoriams, - patikino Sakura Dori, - tačiau tu papasakok man, kas atsitiko, gerai? Žinai, jeigu tu man nepapasakosi to, aš tada bijosiu eiti į mišką ir negalėsiu kvėpuoti tyru oru, - pabandė manipuliuoti, - nes nežinosiu, ar ir man negali atsitikti kas nors panašaus. Be to, draugai saugo ne tik vieni kitų paslaptis, bet ir pasipasakoja, jeigu įvyksta kas nors negero, jeigu būna liūdna. Tu man gali papasakoti, Sakura.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Liepos 26, 2022, 12:35:47 pm
Dori pasakė, jog profesoriams nieko nesakys, todėl Sakura pasijuto šiek tiek ramiau. Ji ėmė prašyti šviesiaplaukės, kad ji papasakotų, kas atsitiko. Kalbėjo apie tai, jog jai bus baisu eiti į mišką, jeigu nežinos, kas su Sakura šitaip pasielgė. Pradėjo kalbėti apie draugystę.
Taip, Dori buvo teisi. Ji nusipelnė žinoti, juk vis dėlto tai ji Sakurą išgelbėjo, o dabar yra šalia šią sunkią akimirką. Aš galiu papasakoti, bet nesakyti vardo, pamanė Sakura. Galiu nesakyti, kad sužinojau Meghan vardą.
- Aš tiesiog vaikščiojau miške ir pamačiau jame merginą, - pradėjo kalbėti baltapūkė. - Norėjau susidraugauti, kalbinau, daviau jai krokteliniją, bet ji kažko supyko ir... - atsiduso, o prieš tęsiant pasakojimą giliai įkvėpė. - Ji mane prirėmė prie medžio, o aš netyčia, tikrai netyčia, Dori! Bandydama ištrūkti sudaviau jai per veidą ir tada... Tada ji mane sustingdė, ėmė mušti, pririšo prie medžio ir paliko, - varnanagė vėl ėmė tempti lūpą.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dori Mendel Liepos 26, 2022, 12:51:04 pm
Dori tiesiog akmuo nuo širdies nusirito, kai ji suprato, kad taip pasielgė kažkokia mokinė. Ji tikėjosi, jog Sakura nepastebės to palengvėjimo klastuolės veide, bet iš karto pasidarė ramiau ir saugiau sužinojus, kad į visą šitą reikalą nėra įsivėlusi jokia nusikaltėlių, galinčių žudyti, gauja. Gerai, kad nepuoliau rašyti Auriui ir nesukėliau visų be reikalo ant kojų, pamanė paauglė.
Tačiau visame šitame reikale vis tiek dar buvo begalė klausimų. Taip, Sakura kartais užknisdavo. Buvo įkyri, naivi, dažnai per daug saldi, tačiau prie viso to - įsikalusi savo tiesas ir mėgstanti paaiškinti kitiems, kaip jie nesveikai gyvena. Bet taip padaryti? Ar ir Dori galėtų su ja taip pasielgti, jeigu basakojė nebūtų Juzefo dukterėčia? Dėl Merlino, ne! Pririšti ir palikti... O jeigu aš būčiau nėjusi pro šalį? Jei Sakura nebūtų grįžusi į pilį? Ar toji nedorėlė būtų atėjusi čia Sakuros išlaisvinti? Mendel norėjo išsiaiškinti, kas tai padarė ir gerai įkrėsti tai mokinei į skūrą.
Mergina nežinojo, kas yra ta kroktelinija, bet nutuokė, kad koks nors augalas ar vabalas, tačiau tai nebuvo svarbu. Svarbu buvo susirinkti daugiau informacijos apie tą skriaudikę. Ir kodėl mano galvoje kirba mintis, kad ji klastuolė? Dėl Merlino, gal tai muštukė Alrisa?
- Gerai, kaip ji atrodė? - prikando lūpą. - Ar ji pasakė savo vardą? Kokio ji buvo amžiaus? Gal žinai, iš kurio koledžo? Kokio ūgio? Sudėjimo? Gal juodais plaukais? - užvertė Sakurą klausimais.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Sakura Levins Liepos 26, 2022, 01:10:15 pm
Regis, vos tik spėjo Sakura trumpai papasakoti, kas jai atsitiko, Dori uždavė daug kitų klausimų. Aišku, ji norėjo sužinoti, kas taip su varnanage pasielgė ir galbūt net kažką įtarė, nes paklausė, ar Sakurą sumušusi mergina buvo juodais plaukais.
Šviesiaplaukė pajuto ateinantį pyktį. Ji pykdavo labai retai ir mokėjo tvarkytis su tuo jausmu, bet dabar atrodė, kad šis įvykis iš vidaus pakeitė Sakurą, nors ji pati nebūtų galėjusi plačiau to apibūdinti.
- Nežinau! - suspigo. - Aš nežinau, kas ji tokia buvo! Nieko apie ją nežinau! Ir nenoriu žinoti! - iš akių vėl ėmė lietis ašaros.
Strazdanė atsistojo ir pradėjo vaikščioti nedideliais ratukais.
- Žinai, žmonės tikrai yra blogi! Ji pati man taip sakė, kad žmonės yra blogi, ir jie tikrai tokie yra, tiesa? - pažiūrėjo į Dori. - Tu nori su jais susidraugauti, o jie tave talžo ir palieka pririšę prie medžio! Gerai man pievoje sakė, kad šitas pasaulis yra nenormalus! Nenormalus! - Sakura vėl sukniubo ant žemės, šį kartą tiesiog sniege, ir kūkčiojo.
Antraštė: Ats: Miško vidurys
Parašė: Dori Mendel Liepos 26, 2022, 01:19:17 pm
Sakuros reakcija į Dori klausimus klastuolę nustebino. Pirmą kartą Mendel išgirdo varnanagę šaukiant. Dori visada stebėjosi basakojės naivumu. Ir ramumu. Ar gali būti, kad po šio įvykio ji nebebus tokia naivi? Kad pati pasikeis? Tačiau to kaina per žiauri. Jau geriau ji visada liktų naivuole ir ramia, nei būtų patyrusi tai, ką jai teko patirti šiandien.
- Tiesiog yra blogų žmonių, Sakura, - Dori prie jos ir vėl pritūpė. - Yra visokių. Paprasčiausiai ne visi yra tokie geri, kaip tau galbūt atrodo. Ne kartą sakei, kad Clarke širdyje yra gerumo, ar ne? O aš, žinok, abejoju. Tu turi išmokti atskirti, su kuo gali bandyti susidraugauti, o su kuo ne. Ne visi tokie geri, kaip, pavyzdžiui, Gruodė. Bet ne visi tokie blogi, kaip tave nuskriaudusi mergina. Privalai išmokti tai pajausti, pamatyti. Labai užjaučiu dėl to, kas nutiko.
Leidusi dar kurį laiką Sakurai paverkti Dori paėmė ją už parankės ir pakėlė.
- Nagi, grįžkime į pilį. Čia šalta. Nusiprausi, persirengsi, paskui galėsime eiti kur nors ramiai pasėdėti, gerai? Pabūsime šiandien kartu. Sutariam? - pabandė išspausti kažką panašaus į šypsnį.
Ir tada Dori išsivedė Sakurą iš miško palikdama prie medžio virvę ir kraują, kurie bylojo, kad čia neseniai buvo įvykę kažkas baisaus.