Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: liusinda Gegužės 18, 2016, 08:15:47 pm

Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 18, 2016, 08:15:47 pm
 Kaip ir visada vakare Liusinda nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Ji jau buvo pasiėmusi pledą, kurį būtų pasitiesusi prie ežero kai į galvą jai šovė mintis.
 Juk aš dar nebuvau prie miško.
Liusinda pasidėjo pleda ir išėjo. Hogvartso apylinkės buvo pustuštės. Tik keli mokiniai vaikščiojo ir grožėjosi apylinkėmis. Kiti turbūt buvo koledžų kambyriuose, miegamuosiuose arba bibliotekoje, nes oras buvo šaltokas. Priėjusi mišką Liusinda apsižvalgė. Miške buvo tamsu, gan niūru. Šis miškas nebuvo labai tamkus. Jame ko gero augo beveik visi pasaulio medžiai. Liusinda sunkiai galėtų rasti tris vienodus medžius.
 Ne. Viena aš, net tikrai neeisiu.
Liusinda dar kartą apžiūrėjo miškelį ir jau norėjo eiti kai pamatė, kad kažkokia mergaitė eina jos link.
[[Luna: Beje kai sukūri temą, turi aprašyti tą vietovę ;). Dedi brūkšnį atskirdama jog čia buvo aprašymas vietovės. Tada aprašai savo personažo veiksmus ;).
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 18, 2016, 08:39:40 pm
Kaip ir visada,Andrea vaikščiojo po Hogvartso apylinkes,kad nurimtų nuo dienos triukšmo.Bet tą vakarą mergaitė nebuvo nuvargus ir ją buvo užplūdusi tokia energija,kad atrodo išverstų viską kas tik pasipainiotų po kojomis.Tad ji norėjo nors ir lauke prabūti visą naktį,bet tik nesėdėti Bendrajam kambary ar kur kitur.Jau visi mokiniai skirstėsi ir ji liko viena, pievelės,netoli nuo Kvidičo aikštės, vidury.Mažoji burtininkė vaikščiojo iš vieno pievutės kampo į kitą.Ir kadangi jai ši diena buvo kažkuo ypatinga,varniukei šovė beprotiška mintis:
Miškas.Jame niekada nebuvau.Eisiu ten.Būtinai. Ji patyliukais nubėgo link miško ir pamatė...Amm..geriau įsižiūrėjo.. ir ten buvo jos gera draugė,Liusinda!
- Ei,Liusinda,ką čia veiki? Dar neini miegot?-pirmakursė net drebėjo iš laimės,kad sutiko draugę.
- Klausyk,man šiandien laabai gera nuotaika,o aplamai ir visa diena,tad..Varom į Uždraustąjį mišką? Pažiūrėsim kas ten tokio uždrausto,- šiupiu balsu nusikvatojo Andrea, ir nubėgo į miško gilumą.
- Bėk paskui manee! Pašėlsim kol kiti parps lovose ir sapnuos fėjas ir kitus gražius bei per daug vaikiškus sapniukus!-varniukė,jau nebebuvo panaši į save.Ji buvo per daug geros nuotaikos,kad tą darytų.
ŠI NAKTIS BUS PASAKIŠKA! Pati geriausia.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 18, 2016, 09:45:38 pm
Liusinda taip pat labai apsidžiaugė pamačiusi labai gerą savo draugę Andrea.
 - Labas, Andrea. Mhh aš galvoju ar verta šiandien eiti į mišką?
Kai Andrea pasiųlius eiti į mišką nubėgo Liusinda nuskubėjo paskui. Po kelių akimirkų ji pasivijo draugę.
 - Andrea, o ką mes čia iš vis veikiam?- Liusinda paklausė eidama gan sparčiu žingsniu.
Po kelių akimirkų jos priėjo gan keistos išvaizdos rastą. Jis buvo labai didelis ir platus.
 - Ar tik man atrodo, kad tokių didelių rastų čia neturėtų būti?
Liusinda nusprendė geriau apžiūrėti jį. Jo viršuje buvo gal nemažas plyšys. Liusinda pasilenkė, norėdama jį apžiūrėti. Staiga nutrūko jos grandinėje ir nukrito į plyšį.
 - Ne!- Suriko Liusinda.- Tik ne ši grandinėlė.
Liusindos akyse jau kaupėsi ašaros.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 19, 2016, 04:59:55 pm
Andrea pamačiusi,kad kažkas atsitiko Liusindai,pribėgo ir susirūpinusi pasakė:
- Liusinda,kas atsitiko? Ten lyg ir kažkokia apyrankė ar grandinėlė..ar ne? Ji nukrito?
Varniukė visą laiką žiūrėjo į Liusindą,bet kai pamatė kur nusuktas jos žvilgsnis iš kart suprato.Jos grandinėlė bus įkritusi..Mergaitė norėjo padėti,bet nežinojo ką daryti.Tada pasakė:
Liusinda,gal yra koks burtažodis padedantis ištraukti kažkokį daiktą? Galėtume paklausti profesorių,bet jie gali viską sužinoti,tad tai per daug rizikinga.
Andrea mąstė ir mąstė,kol ją aplankė šiokia tokia mintis.Ji pabėgėjo šiek tiek į priekį ir grįžo prie rąsto.Ji rankoje laikė ilgą šakelę ir paprašė Liusindos pasitraukti,tada pabandė iškrapštyti tą papuošaliuką,bet nieko gera neišėjo.
- Beje,kodėl ji tau tokia brangi?
Pirmakursė žiūrėjo į apsiverkšlenusią draugę ir laukė atsakymo.Jai buvo labai nemalonu dėl jos.Juk aš kalta..Nuvedžiau ją čia                                                                                                                                                                                                                                                         
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 19, 2016, 05:15:45 pm
 - Šią grandinėlę su raktu man padovanojo tėvai, kurių aš gyvenime nesu mačiusi. Kai man buvo penkeri gavau laišką nuo jų. Jie sakė, kad visame pasaulyje yra penkio tokios grandinėlės. Raktai rodo, kad esu iš grynakraujų burtininkų šeimos. Dar laiške buvo parašyta, kad privalau surasti kitus raktų savininkus, bet be savojo aš negalėsiu jiems įrodyti kas aš esu,- Liusinda nusišypsojo or priėjo prie Andrea'os.
Tikiuosi mes greitai ją ištrauksime ir aš neturėsiu pasakoti visos istorijos apie grandinėję. Liusinda taip pat susirado šakelę ir pabandė ištraukti. Deja nesekmingai. Nei Liusinda nei Andrea neištraukė graundinėlės su pagaliukais.
 - Mums reikėtų burtų knygos. Ten tikrai rastume tinkamą burtą. Žinau burtą kurio pagalba gal būt knyga iš bibliotekos atsirastų čia, bet kaip mes poto pasiaiškintume...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 04:27:53 pm
- Geras..,-stebėjosi Andrea.                                                                       
_O ką daryti,aš nežinau.Burtų knyga..sakyčiau,kad reikėtų sugalvoti šiokį tokį planą,su kuriuo mes galėtumėm ištraukti šitą tavo grandinėlę.Galima sugalvoti daug būdų,kaip ją ištraukti,bet nežinau kaip tą įgyvendinti.Tarkime..nematomieji apsiaustai.Gal žinai kur juos gauti?- varniukė suko ir suko galvą,samprotavo ir laukė atsakymo.
- Beje,o kas bus kai tu surasi raktų savininkus? Kažkas pasikeis? Tikiuosi,liksi Hogvartse,nes labai nenorėčiau prarasti tokios geros draugės kaip tu.   - Palauk..o nėra kur nors Uždraustam,šiame miške gyvių ar gyvūnų kurie mums pagelbėtų? Tarkim tas kuris turi magiškų galių ir gali kažką ištraukti? Gal žinai tokius kurie klaidžioja čia ,ir ne pro šal padėtų?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 21, 2016, 04:45:07 pm
 - Ne. Gali nebijoti, Hogvartsą pabaigsiu... Ir net jei surasčiau juos aš net neįsivaizduoju kas nutiktu,- Liusinda pradėjo atsakinėti į visus Andrea'os klausimus.- O dėl gyvūnų nežinau, bet žinau kur galime rasti apsiaustą... Jis mano lagamine.
 Liusinda dar kartą pabandė su pagaliuku ištraukti grandinėlę.
 - Arba galiu pamėginti vieną burtažodį, bet jis suveiks tik tuo atveju jeišis kelmas neužburtas kažkokiais keistais kerais.
Liusinda išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė:
 - Acio grandinėle.
Nieko neįvyko.
 - Galėčiau susprogdinti šį kelmą. Grandinėlei nieko neatsitiktų, bet neturėsim normalaus pasiaiškinimo kodėl sprogdinom kelmą...
 - Winggardium leviosa.
 Nieko neįvyko.
 - Šis kelmas turėtų būti užburtas sunkiais kerais.  Andrea, gal turi minčių kaip dar galime ją ištraukti?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 10:07:42 pm
- Yey,kaip nuostabu,kad liksi,o aš jau persigandau,-nusijuokė Andrea.             -Taigi,grįžkime prie reikalo.Vadinasi,jei turi nematomą apsiaustą,galime tyliai nusliūkinti į biblioteką,į Uždrastąjį skyrių,iš kurio paimtumėme reikalingą burtų knygą.O vėliau vėl ateitumėm čia,ir surastumėm burtą,kuris panaikintų tuos kerus.Tinka toks planas?-paklausė varniukė ir įdėmiai pažvelgė į draugę.           - Jei tiks,tai galima bus nutarti galutinai,kas eis į biblioteką ir kas turės daugiau drąsos.Su mielu noru nueičiau pati,bet užeina nerimas,kai apgalvoju,jog kažkas gali pastebėti,-baimės kupinomis akimis pasakė Andrea.                       - Na,beliko laukti tavo pritarimo,šiam planui,- vilties kupina pasakė mažoji burtininkė,Andrea.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 21, 2016, 10:19:23 pm
 Taigi padarykime paprasčiau. Aš burtų pagalbą "atnešiu" reikiamą burtų knygą ir paskui abi ją nunešime. Mano apsiaustas gan didelis tilpsim abi.
 - Acio didžioji burtažodžių knyga.
 Po kelių akimirkų knyga jau atskiro pas burtininkes.
 - Taigi kokio mums burtažodžio reikia?- Liusinda turbūt kalbėjo ne su drauge, o su knyga. Bent jau iš šalies taip atradė.
 Liusinda padaliau atsivertė reikiama puslapį. Pasiėmė lazdelę ir jau norėjo sakyti burtažodį kai į galvą jai šovė geresnė mintis.
 - Andrea, tu juk šiandien čia dar nei vieno burtažodžio neištarei. Imk pabandyt tu.
 Liusinda padavė knygą draugei ir parodė puslapio vietą kurioje buvo parašytas burtažodis. Varniukė nuėjo prie kelmo. Grandinėlė dar vis buvo vietoje. Liusinda su nekantrumu laukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 11:02:22 pm
Andrea susižavėjo Liusinda.                                                                         - Vau,kaip šauniai sugalvojai,-pagyrė draugę Andrea.Kai Liusinda padavė jai knygą,varniukė apžvelgė tą burtą.Tada visą puslapį,ir paskelbė:                       - Liusinda,žiūrėk,štai kitas burtažodis,gal pamėginkime jį? Pirmakursė net nelaukus atsakymo,greitai išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:                          - Bombardo marimmum! Burtams nespėjus suveikti,ji pridūrė:                        -Liusinda,saugokis,bėk link manęs!!!  Draugė vos spėjo pribėgti,kai pasigirdo didelis,bet negarsus sprogimas.Andrea pradėjo kosėti nuo dūmų,bet jiems išsisklaidžius,pažiūrėjo į kelmą PUSIAU rąstą.                                                                                                    - LIUSINDA,susprogo,kelmo-rąsto nebėra,-apsidžiaugė Andrea.Ji pribėgo ten kur jis stovėjo ir pradėjo  ieškoti grandinėlės.Ir rado.Bet ji buvo visa pajuodavusi nuo sprogimo.Prisidirbau,-pagalvojo varniukė.                     
Antraštė: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 10:41:41 am
Šiandien Lėjos nuotaika buvo puiki - juk svaitgalis! Jokių namų darbų , jokių mokslu ! Tik linksmybės su draugais !!! Klastuolė net negalvojo , kad susiras jų tiek daug .
Pasišokinėdama mergaitė nušuoliavo iki miško pakraščio ir atsisėdo ant didžiulio akmens. Tada dar sykį peržiūrėjo savo kuprinę - avietinė arbata - yra , sausainiai su juodu ir su baltu šokoladu - yra , ridikėlių ir agurkų salotos su grietine - yra.
Mergaitė žinojo, kad prisikrovė tikrai laaaabai daug maisto. Bet juk žadėjo čia ateiti susitikti su drauge ir surengti iškylą miške . Draugė turėjo atsinešti dar valgių , taigi klastuolė tikrai žinojo , kad badauti draugėms neteks.
Lėja nervingai ėmė baksnoti akmenį koja.  Juodieji bateliai kelis kartus dunkstelėjo į akmenį. Meragitė jau pradėjo nervintis - kur Urtė ? Juk ji paprastai nevėluoja...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 22, 2016, 10:52:36 am
Urtė lėkė uždususi kol pamatė Lėją ant akmens. Net iš tolo buvo galima matyti, kad ji prisikrovė maisto. Mergaitė šyptelėjo sau. Kas galėjo pamanyti, kad ji susidraugaus su klastuole kuri taps geriausia jos draugė... Bet ji nesiskundė- vis tiek Lėja geriausia. Mergaitės buvo susitarusios iškylauti, o Švilpė jau smarkiai vėlavo todėl dar pagreitino žingsnį.
Atsisėdusi šalia mergaitė su šypsena praskleidė kuprinę ir parodė du stiklainukus nutelos, batono, maišą saldainių, karamelinio torto gabaliuką, kelioliką keksiukų, du buteliukus sulčių, butelį kolos, pakelį svieto,sausainių su šokoladu ir tarstelėjo:
-Labas, atrodo puotausim,- tada apsižvalgė ir pridūrė. - Eime į miško vidurį, žinau gražią vietą, gerai? Man čia nelabai patinka, bet kas gali mus pamatyti...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 11:00:50 am
-Gerai , einam- pritarė Lėja - man irgi kažkaip ne prie širdies tokios atviros vietos...
Klastuolė ir Švilpynukė susirinko maistą ir patraukė į miško gilumą.Žingsniuojant mergaitės dėmesį patraukė keistas medis .
Jis buvo didelis , šaknys susirangiusios ir išsikerojusios į visas įmanomas puses
-Tau gerai sekasi Herbatologija ? Nes man tai siaubingai - parbilo mergaitė žiūrėdama į keistąjį medį.-Gal žinai , koks čia medis ? Tikuosi , nenuodingas ?
Nesulaukusi draugės atsakymo Lėja priėjo dar arčiau medžio ir priklaupė prie vienos iš keistųjų šakų.
-Hm...tikiuosi , galiu paliesti....
Bet mergaitė atitraukė ranką. Nusprendė nerizikuoti.Klastuolės žvilgsnis vėl nukrypo į draugę
-Dar toli iki tos vietos ? Jeigu norėsim , šitą medį galėsim apžiūrėti vėliau..
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 22, 2016, 11:41:48 am
Urtė tarsi atsipeikėjo iš sustingimo, tačiau viskas buvo gerai- Klastuolė nepalietė gumbuotojo kradvėjaus. Jai būtų palietusi medis būtų ją užsmaugęs.
-Ne nebetoli, tuoj turėtume išvysti akmenį panašų į saulę ir tada dar paeisim kelias minutes. Pamatysi tau patiks. Ten labai saulėta todėl pastačiau pavėsinę ir apsaugojau visais man žinomais kerais prie kurių dar prisidėjo mokyklos apsauga.
Urtė taip seniai su niekuo nebuvo kalbėjus, nes egzaminai vertė ją daug mokytis todėl dabar tarškėjo kaip užsukta:
-Mano visa šeima grynakraujai, turiu sesę dvynę. Gal esi mačiusi? Ji varno nage... Turbūt žinai, kad ten protingieji? Mano sesė turėji gerą širdį, o aš protą, todėl visi manė, kad aš ten būsiu, bet mes tarsi apsikeitėm vietom... Man kartais atrodo jog paskirstymo kepurė mus supainiojo,- ji pati nusijuokė iš savo pokšo.- O ar tu ir norėjai mokytis klastūnyne? Aš tai nelabai norėčiau, bet vis geriau nei niekur tiesa? Oi, taršku kaip užsukta, papasakok apsie save...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 07:40:52 pm
-Klastūnynas nėra jau toks blogas - nusijuokė Lėja -  Visi kažkodėl prieš jį nusistatę .Tiesą sakant , man buvo vis vien , kur mokysiuosi, svarbu kad bent jau patekau į Hogvartsą.
Lėja apsidairė
-Kokių keistų medžių čia pilna - o gal žinai , koks ten buvo medis , kurio šaknis norėjau apžiūrėti ? Gal vertėjo paimti kelis mėginukus , būčiau panaudojus Herbatologijoje ...- pasakė klastuolė žvalgydamasi per petį.
Jos žingsniavo toliau
- Šitame miške , kiek girdėjau pilna visokių keistų padarų . Na , pamatyti vienaragį būtų visai nieko , bet noru susidurti su milžiniškais vorais ar juo labiau vilolakiais labai netrykštu.
Mergaitė susirado kišenėje burtų lazdelę . Tik norėjo įsitikinti , ar nepametė . Na , dėl visa ko.
-Aš neturiu brolių ar sesių , gyvenu vieta su įtėviais Žaliojoje alėjoje Londone , O tu kur gyveni ? Ir gal žinai , koks ten per keistas medis buvo ? Man su Herbatologija prastai , bet kiek girdėjau ,tai visi Švilpynukai Herbatologijai labai gabūs ...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 22, 2016, 08:09:14 pm
 Liusinda priėjo prie Andrea'os ir pažvelgė į pakabuką.
 - Nieko tokio. Gal šioje knygoje yra burtas kuris šią grandinėję pataisytų? Arba galime nunešti kažkokiai mokytojai... Ji tikrai turėtų padėti.
 Varniukė priėjo prie kelmo. O jei tiksliau tai jo likučių.
 - Keista tai buvo vienintelis kelmas netoliese. Andrea, apsidairyk aplinkui vien medžiai. Gal šis kelmas buvo įpatingas?
 Pirmakursė atsisuko į draugę
 - Jau netrukus turėsime eiti į koledžo kambarį, aš pasiimsiu apsiaustą, nes reikės gražinti šia knygą... Tačiau manau, kad dar galime čia pabūti,- Liusinda nusišypsojo ir apsidairė.
 Ji tik dabar pastebėjo koks gražus šitas miškas. Medžiai labai įvairūs, mišks nėra per retas ar per tankus. Šis miškas buvo tiesiog tobulas.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 23, 2016, 02:12:35 pm
-Žinai gerai, kad jo nepalietei- tas medis nuodingas ir būtų tave pasmaugęs. Gyvenu su tevais ir dvyne sese Aukštutiniam Freglį.
Mergaitė dar daug pasakojo apie save kol šuktelėjo:
-Štai ir atėjome.
Prieš jas stūksojo didžiulis akmuo. Švilpė pašaipiai pažiūrėjo į savo draugę kuri stovėjo nustebusi. Tada ji sumurmėjo "Fortus" ir kažkas baisingai pokštelėjo. Akmuo prasiskyrė ir merginos įėjo į nuostabaus grožio pievelę kur stovėjo balta, gėlėm kaišyta pavėsinė, o aplinkui bėgiojo kiškučiai...
-Žinau atrodo kaip rojus, ir gal ne klastuolės skonio,- šyptelėjo ji.- Na kaip patinka? Aš čia praleidžiu daug laiko- gera vietelė mokytis ir skaityti.
[[Luna: Maximum simbolių skaičius turi būti 600 ženklų ;)]]
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 23, 2016, 07:14:16 pm
-Gal juokauji ? Ši vieta yra tiesiog nuostabi !!!
Tai sušukusi Lėja nubėgo iki pavėsinės ir išbaidė kelis mielus baltus kiškučius .
-Čia taip gražu .Čia tvyro kažkokia ypatinga atmosfera...
Lėja padėjo savo krepšelį ant staliuko pavėsinėje.Ji pradėjo kraustyti maistą. Akimirksniu juodo ir balto šokolado sausainiai atsidūrė stiklinėse lėkštutėse , salotos atsidūrė salotinėje , o Lėjos žaliasis termosas , puoštas klastūnyno gyvūnu - gyvate buvo jaunosios raganaitės užburtas ir pilstė avietinę arbatą į puodelius.
Kai arbata buvo išpilstyta , termosas vėl atsidūrė klastuolės krepšelyje. Mergaitė arbatos paragavo
-Nėjau cukraus , bet , tikiuosi , vis vien tau patiks -šūktelėjo ji draugei
Raganaitė dar kartą gurkštelėjo arbatos . Staiga ji pamatė , kad jos plaukai nusidažę šviesiai rožine spalva
-Atleisk - mergaitė juos greit vėl pakeitė į įprastąją orandžinę - kartais plaukai manęs visai neklauso...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 23, 2016, 07:55:54 pm
Urtė labai džiaugėsi, kad draugei patinka ir mielai paglostė kelis kiškučius.
-Iš kur žinai, kad mėgstu avietes be cukraus?- nusijuokė ji, bet pastebėjusi Lėjos plaukų spalvos pasikeitimą sumišo.-Negi tu metamorfomagė?!!!
Šūktelėjo ji. Tada jos sumišimą veide staiga pakeitė šypsena.
-Žinai aš gebu peržiūrėti kitų mintis, tai berods leligimantija. Vadinasi abi esam nepaprastos ir galim daryti ko kiti negali. Žinai ar nori nueiti iki upelio šalia? Ten yra tiltelis ir galima gaudyti buožgalvius. Nors gal pirma pavalgom...
Ji irgi išdėliojo savo gėrį iš kuprinės ir mergaitės puolė visą tai lyg kelias dienas nevalgiusios.
[[Luna: Maximum simbolių skaičius turi būti 600 ženklų ;)]]
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 23, 2016, 09:32:01 pm
-Nežinojau , kad mėgsti avietes be cukraus . Tiesiog pati cukraus stengiuosi vartoti kuo mažiau. Tai man sukelia nevaldomus išvaizdos keitimosi priepuolius. O , patikėk , tikrai nemalonu , kaip per egzaminą plaukai pradeda kvailioti - tai pamėlsta , tai pažaliuoja , štai jie trumpi , o netrukus jau šluoja žemę.Na, nemalonu. Be to ,aš dar nelabai valdau išvaizdos keitimąsi . Būtų gerai išmokti , paprašysiu kokio profesoriaus pagalbos kitais metais.
Mergaitė paėmė sausainį su šokoladu.
-O kaip dėl minčių skaitymo ? Gerai sekasi ? Ar kartais nepasiseka ?Tik prašau , neskaityk mano minčių , gal galvoju apie kažką asmeniško - klastuolė užmetė plaukus ant veido ir nusijuokė
-Galim eiti prie upelio . Bet reikia žiūrėti ar jau netemsta . Kiek girdėjau , čia visko pilna ...O maistą paliksim turūt čia ?
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 24, 2016, 12:17:34 pm
Urtė pasijuokė iš savęs prisiminusi vieną linksmą nutikimą.
-Kaip valdau minčių skaitymą? Patikėk sekasi ne geriau nei tau. Vieną kartą praktikuojantis pamačiau visas sesės mintis nuo gimimo iki tos dienos. Ir juokingiausia, kad niekaip negalėjau grįžti ir mama turėjo man padėti,- suprukštė ji.- Nuo to karto daug treniruojuosi...
Ji įsipylė dar arbatos ir žvilgtelėjo į dangų.
-Tu teisi- jau temsta. Palikime upelį kitam kartui ir grįžkime į pilį. Nesuprantu kodėl, bet kelias einant iš miško būna ilgesnis. Maistą paimk nežinia ar triušiai neįsigudrins užšokti ant stalo, o jai lis gali ir sušlapti...
Mergaitės nudrožė keliu ir tikrai ėjo ilgiau nei prieš tai. Prie išėjimo Švilpė dar pažvelgė į draugę ir prieš atsisveikindama pridūrė:
-Susitikime čia rytoj, penkta gerai? Tik nebeimkim tiek maisto, užteks zefyru, kursim laužą... Dar pasiimkim kokį žaidimą turėsim ką veikti- jai nori pasiimk Herbalogiją, padėsiu su sąlyga jai padėsi man kerėjime. Na iki ryt, gerai?
Pamojavo ji.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 24, 2016, 09:23:29 pm
Kitą dieną Lėja vėl atėjo anksčiau . Tik šį kartą klastuolė nelaukė draugės prie miško . Ji žingsniavo tiesiai į mišką . Einant pamiške ( ir žiūrint sau po kojomis , kad neužkliūtų už besiraizgančių medžių šaknų ) Lėjos žvilgsnis kažkaip vėl krypo į keistąjį medį . Bet Švilpynukės įspėta ji arti prie jo nėjo .Nors...ji labai norėjo paimti mėginį . Palikusi kuprinę ( joje vėl buvo žaliai pilkšvas termosas su aviečių arbata be cukraus , jei kartais mergaitės ištrokštų ) ant žemės Lėja lėtai ėjo link medžio. Jos rankoje buvo raudonas kišeninis peiliukas ir maišelis mėginiui .
Kojos ją tarsi pačios nešė link medžio . Prisiartinus ji labai atsargiai peiliuku nurėžė vos vos medžio žievės , stengėsi rėžti kuo mažiau , kad labai nežaloti medžio .Ji įdėjo mėginuką į maišelį ir jau buvo pasiruošusi grįžti prie kuprinės..bet jos kojas apraizgė medžio šaknys. Klastuolė pargriuvo ant kietos ir šaltos žemės , išmesdama iš rankų ir peiliuką ir mėginuką.
Lėja smarkiai susitrenkė galvą , todėl viskas atrodė kaip pro miglą...jos akys matė ilgą medžio šaką , kuri tiesėsi prie jos kaklo....
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Elladora Lassar Gegužės 24, 2016, 11:44:19 pm
Elladoros apsiaustas kartas nuo karto apsiveldavo lapais ir žiedlapiais. Ji pamažu traukė miško pakraščiu ir ieškojo reikalingų žolelių. Pirmiausia jai reikėjo rasti radonlapę ugniažolę. Vargu, ar buvo dar nors vienas taip Elladoros mylimas augalas. Pastarasis tiko mažiausiai septyniems nuovirams. Mergina palengva tyrinėjo krūmynus vildamasi rasti nors keletą jai taip reikalingų lapelių. Po pusvalandžio nesėkmingų paieškų ji prisėdo ant sutrūnyti baigiančio rąsto atsikvėpti. Miškas kvepėjo drėgnomis samanomis, įprastais ir stebuklingais grybais, paukščių giesmėmis ir sirpstančiomis uogomis. Tamsiaplaukė užsimerkė. Kiek leido plaučiai įkvėpė nepaprastai gaivaus oro ir atsimerkusi, dešinėje pusėje, visiškai prie rąsto aptiko jai taip reikalingo augalo lapelius. Pagaliau! Ji išsitraukė iš kurpinės lininį maišelį ir pradėjo atsargiai skabyti lapus. Jei netyčia išraus su visomis šaknimis, užsiliepsnos miškas, o to Elladorai mažiausiai reikėjo. Prisiskynusi lapų (ir nepadegusi miško) Elladora užbūrė maišelį susitraukimo kerais, kad šis užimtų kuo mažiau vietos jos kuprinėje.
Toliau Elladora traukė jau kiek laimingesnė, nes kitus augalus pavyko rasti kur kas greičiau. Augalus ji susirinko palyginti greitai, visus lininius maišelius užkerėdavo ir saugiai susidėdavo į kuprinę. Paskutiniai jos sąraše buvo: auksaspalviai alksneliai (mažos, už saulę geltonesnės uogos, kurias sutrynus pasklisdavo be galo malonus šaltmėtės kvapas), juodžarslio žievė (Elladora labai nemėgo žaisti su medžių žieve, bet pastaroji jai buvo reikalinga vienam iš nuovirų), ir pipirinio sraigučio šaknelės (nors vargiai jas galima vadinti šaknelėmis, kai jų ilgis buvo bemaž 30 centimetrų). Mergina išsitraukė stiklainėlį ir prisiskynė kitame miško gale augusių auksaspalvių alksnelių. Rasti jų krūmelius buvo labai paprasta - visa miško dalis, kurioje jie augo, kvepėjo šaltmėte. Beveik prie pat jų augo ir juodžarsliai. Jie buvo kokių 500 metų senumo lapuočiai, kurie rudeniop ne pageltonuodavo, kaip įprasti medžiai, bet pajuoduodavo. Dažnai šis vaizdas aplinkinius nemenkai pašiurpindavo, nes atrodydavo, kad iš medžių išeina paskutinė gyvybė. Elladora prisipjovė žievės, susipakavo ją ir patraukė ieškoti pipirinio sraigučio. Šio keisto augalo tamsiaplaukė ieškojo pustrečios valandos. Jis pats buvo be galo mažas, bet šaknys buvo tokio ilgio, kad vienos šaknies užtekdavo 8 skirtingiems nuovirams išvirti. Kai pagaliau aptiko mažyčius daigelius, Elladora išsitraukė kastuvėlį ir pabandė atsikasti augalo šaknis. Pasirodo, šios buvo gerokai susiraizgiusios, todėl reikėjo kantriai pavargti, kol išsikasė jas pagal reikalavimus. Jei Elladora būtų nukirtusi bent nedidelę dalį, visas augalas būtų netekęs vertės ir būtų neveiksmingas. Visą vakarą praklaidžiojusi ilgaplaukė nusprendė, jog laikas grįžti į Hogvartsą, nes miškas sutemus labai pavojingas. Ji persimetė jau apsunkti spėjusią kuprinė ant kito peties ir lengvu žingsniu patraukė pilies kryptimi.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 25, 2016, 07:39:21 am
Urtė truputi vėlavo todėl vėl pasileido bėgti, tačiau kad ir kaip keista Lėjos prie miško nepamatė. Mergaitė nusprendė, kad jos draugė jau laukia jos pavėsinėje. Ji ramiai įžingsniavo į mišką.
Jos nurimusi širdis pašoko išgirdusi Klastuolės riksmą. Švilpė akimirksniu suprato jog draugė neatsispyrė pagundai paimti mėginį nuo medžio. Ji pasileido link riksmo šaltinio ir suspėjo pačiu laiku, Lėja jau buvo beprarandanti sąmonę. Urtė riktelėjo porą burtažodžių ir įstengė atplėšti draugę nuo žemės, tada nuvilko ją į pavėsinę nepamiršusi pačiupti Klastuolės daiktų. Vos atsidūrus saugioje vietoje ji pratrūko:
-Ką tu sau manei??? Negi neįspėjau?- jau truputi nurimusi pridūrė.- Ar paėmei nors kiek? Šio medžio žievė labai naudinga... Jai tau pasisekė gauti nors truputį galime išsivirti labai įdomių eliksyrų. Nesigiriant, gerai moku ir nuodus ir Herbalogiją....
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 25, 2016, 08:28:27 am
Atsipeikėjusi Lėja apsidairė
-Išgelbėjai mane ? - ji lengviau atsiduso -ačiū , maniau , kad baigsis blogiau.
Lėja kelis kartus sukosėjo
-Minėjai eleksyrus ???Šaunu. Manau , galėtumėme jų išsivirti pačios . Ta prasme kad ir šiame miške , šioje laukymeje....
Lėja atsistojo ir nuėjo prie kuprinės .Pamėmė termosą, užbūrė ir jis vėl pripilstė arbatos
-Vėl be cukraus - nusišypsojo
Trubuti atsigėrusi Lėja prabilo
-O jei tikrai ? Kokius eleksyrus galima būtų išvirti su šiomis šaknimis. Geriausia , kad jie praverstų. Pavyzdžiui - nematomo , nors , žinau , kad tokio tubūt nėra.
Lėja paėmė mėginį
-Va, kaip manai , kokiems eleksyrams tiek užtektų ?
Lėjos manymu , išsivirti eleksyrų be profesoriaus pagalbos būtų tikari šaunu.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 25, 2016, 09:16:27 am
Urtė sriūbtelėjo arbatos ir šyptelėjo:
- Galime virti sėkmės gėralą, bet jis labai sudėtinga ir užima daug laiko tad manau atkrenta. Dar yra kūno keitimo eliksyras, bet tau bus neįdomu, nes tu ir taip gali keisti savo plaukų spalvą. Atkrenta ir gyvybės eliksyras, nors būtų įdomu suteikti gyvybę staleliui, tačiau vampyro iltis jau seniai uždrausta,- tarsi sau, tarsi draugei šnekėjo Švilpė.-Iš visai įmanomų galima rinktis vakarėlio eliksyrą. Šis apipylus mūsų pavėsinę gali ją paversti tikru pižamų vakarėli rojumi. Dar mielai gaminčiau sodo viralą kuris padės išsiauginti,bet kokį augalą. Tad tau rinktis- pižamų vakarėlis ar sodininkystė, nes tavo paimtos žievės užteks tik vienam...
Kol jos draugė galvojo mergaitė knisosi kuprinėje kol ištraukė knygą paimtą iš bibliotekos. Čia jos ras ko reikia...
-Na tai ką virsim?
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 25, 2016, 11:48:53 am
Lėją draugė labai pradžiugino
-Na, o kodėl negalim pasidaryti gyvybės eleksyro ? Nes sunku gauti vampyro iltį , taip ???
Klastuolės galvoje viskas lėkė pašėlusiu greičiu.
-Šiaip jau...aš galiu keisti ne vien plaukų spalvą , taigi..- klastuolė bandė surikiuoti mintis , kurių mišrainė dabar maišėsi jos galvoje - o jeigu aš užsiauginčiau iltis ? Tada vieną iš jų išmuščiau ir  viskas ! Tiesa , nesu įsitikinusi , ar jos ataugs..
''Nuo kada pradėjau kalbėti tokias nesąmones '' - pamanė Lėja
Ji atsistojo ir išėjo iš pavėsinės.Atsistojo ant žolės ir ėmė keisti savo išvaizdą.Ji užsiaugino iltis , akis nudažė ryškiai raudona spalva o odos spalvą išblyškino iki visiškai baltos.
-Na , panašu į vampyrą ? - Lėjai visa ta nesąmonė , kurią pati ir surengė kažkodėl atrofė labai juokinga. Netrukus ji akis nudažė sodria mėlyna , plaukus padarė ilgus ir visiškai tiesius
-Dabar aš elfas
Ji vėl pakeitė savo išvaizdą į normalią- plaukai vėl tapo orandžiniai , akys - lazdyno spalvos. Ilčių nebebuvo.
-Galėčiau atnešti dar.Juokauju - greitai pridūrė , pamačiusi draugės miną - gal pižamų vakarėlis , galėsim pakviesti daugiau žmonių . Gal surasim daugiau draugų ?
[[Luna: negalima dėti smailų RPG poste ;). Tad ištrink smie ir jį pakeisk kokiu nors žodžiu.]]

Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: urte gedvilaite Gegužės 25, 2016, 12:32:08 pm
-Žinai mane irgi labiau vilioja pižamų vakarėlis,- pasakė Urtė pagaliau nustojusi juoktis iš draugės išvaizdos.- Bet nenoriu, kad prieitų daug žmonių... Aš nemoku bendrauti, esu drovi... Susitarkime atsivesti po vieną draugę, gerai? Tada tikrai tilpsim, bet reikės atsinešti maisto, nes jo eliksyras neduoda.
Švilpė buvo taip užsivedusi, kad kai pagaliau žvilgtelėjo į knygą kurią laikė rankoje jos veido išraiška tapo beveik kenčianti.
-O ne!! Mums reikės dvidešimt sudedamūjų dalių, iš kurių tris labai sunku gauti. Su smaugenčio medžio žieve problemų nebėra, bet iš kur gauti mėlynosios žiedutės arba galios akmenį. Akmuo auga tik ten kur netoli labai tyras vanduo ir pavėsyje, o žiedutės tik labai gūdaus miško tankmėje... Aš tikrai netrykštu noru eiti gilyn į Uždraustą mišką... Plauk! Žinau kur esu mačiusi akmenį- taigi prie upelio! Galime nueiti nors ir dabar, o paskui teks pasisvečiuoti pas kentaurus miško gilumoj...
Mergaitės nudrožė takeliu link upelio.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 08:26:51 pm
Mergaites žingsniavo link miško, o priešais jas kaip tik galėdama greičiau skuodė kalytė, vardu Šypsenėlė.
Šyptelėjusi dėl tokio augintinės elgesio Lėja pažvelgė į Švilpynukę
- Nebijai eiti į mišką? Nes šiaip ten eidamos mes nusižengiam kelioms mokyklos taisyklėms...
Klastuolė padarė pauzę, leisdama draugei suvokti, kur jos eina, ir ar ji tikrai nori eiti toliau. Pati Lėja į mišką eidama jau ne pirmą ( ir tikrai ne paskutinį ) kartą nejautė jokios baimės nusižengdama. Aišku, mintis apie areštą neviliojo, bet juk visi žygiai turi ir pavojingą pusę
- Tu man taip ir nepapasakojai apie savo kilmę.
Lėja tikrai nebuvo iš tų žmonių, kurie apie kitus sprendžia ir draugus renkasi pagal kilmę ar išvaizdą. Svarbiausia klastuolei buvo vidinės vertybės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 18, 2016, 08:45:56 pm
Emily galvoje kirbėjo begalės naujų minčių. Sulaukusi, kaip mergaitei atrodė, tokio keisto klastuolės klausimo, tik nusijuokė ir atsakė:
- Tu turbūt juokauji, žinoma nebijau. Kuo daugiau nuotykių patirsiu per šiuos mokslo metus, tuo daugiau papasakoti galėsiu tėvams.
Mergaitė ne vieną kartą girdėjo įdomių ir gan linksmų tėčio prisiminimų šia tema. O kaip Emily norėjo būti panaši į jį - tokia pat nutrūktgalvė! Matyt neleido moteriškas santūrumas... Arba rimtas mamos veidas atmintyje.
- Aš labai mėgstu pasivaikščiojimus naktį, tikiuosi tu irgi prieš juos nieko neturi? Manau galėtume ateiti dar ir sutemus, juk turėtų būti žymiai įspūdingiau, tiesa? - Emily pasižiūrėjo į Lėją savo pilkomis, iš džiaugsmo spindusiomis akimis. - Hm... Sakai kilmę... Aš kilusi iš burtininkų šeimos. Tėvai taip pat, bet va jau toliau giminės medy nesikapsčiau - seneliai mirė gan jauni, kiek girdėjau... O ir šiaip nelabai man įdomu.
Jau apėjome kokias 4 dideles duobes, panašias į kažkokius įspaudus, visą gausybę nugriuvusių medžių ir kelis įtartinai didelius urvus. Įdomu kur Lėja mane nusives...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 08:59:32 pm
- Manau, kad mums net laukti nereikės - klastuolė pakėlė galvą ir pamatė, jog po truputį temsta. - eime tolyn, kol koks nors naktinėjantis profesorius mūsų nepamatė...
Joms einant gilyn į mišką klastuolė išsitraukė lazdelę iš apsiausto kišenės
- Lumos
mat jau buvo beveik visiškai tamsu.
Kai jos.jau buvo gana giliai miške, mergaitė atsirėmė į medį.
- Lipk. Lipk pirma. Pamatysi, koks gražus vaizdas atsivers.
Vos tik švilpynukė pradėjo lipti, paskui ją nusekė ir Lėja.
- Atsargiai. Nenukrisk.
Mat lipdama į medį klastūnyno antrakursė buvo priversta užgesinti burtažodį ir įsidėti lazdelę į kišenę.
- Jeigu išgirsi vilkų staugimą, nebijok, jų naktį miške pilna - sušaukė draugei pavymui klastuolė  - jie apačioje, mūsų nepasieks, o medžiais laipioti
nemoka.
Mūsų laimei
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 18, 2016, 09:55:52 pm
Emily labai nustebo sužinojusi jog teks lipti į medį. Kad tave bildukas... Tikiuosi nenusivošiu žemyn. - pradėjo nerimauti mergaitė.
- Vyresniems pirmenybė, - bandė pajuokaut Em, - aš pirma liptama galiu ne tik save, bet ir tave užmušt.
Ech, su Lėja tikrai nepasiginčysi... Sunkaus charakterio mergaitė juokais pagalvojo Em, bet garsiai to nepasakė.
- Dažnai čia užlipi? - pradėdama kelionę į medžio viršų pasidomėjo klastuolės, - nepyk, kad taip lėtai kabarojuos viršun, ne visi taip puikiai mato tamsoj.
Išgirdusi draugės žodžius apie vilkolakius minutėlei sustingo. Tu rimtai??? Nejuokauji??? - supanikavo.
- Aš labai tikiuosi, kad moki kokį nors burtažodį galintį atgaivinti mane iš numirusiųjų... - pažvelgė į draugę, bet jos veido tamsoj nebuvo matyti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 19, 2016, 10:11:00 am
Joms jau beveik pasiekus viršūnę Lėja vėl prabilo
- Viskas gerai. Išmoksi.
Pasigirdus vilkų staugimui ( kuris sklido iš labai arti medžio, į kurį buvo įsikabarojusios draugės ) klastuolė ėmė raminti draugę
- Viskas gerai. Jie medžiais laipioti nemoka. O nulipsim, kai jie išsineždins
Jeigu jie išsineždins
Joms pasiekus viršūnę Lėja atsisėdo ant plačios šakos ir apsidairė
- Apsidairyk
Jos buvo pačio aukščiausio uždraustojo miško medžio viršūnėje, todėl visas Hogvartsas ir jo apylinkės buvo kaip ant delno.
- Štai ten, ežeras. O ten, kairėje - kvidičo aikštė. O ten - pilis.
Tiesa, pilis čia atrodė įspūdingiausiai - bendruosiuose kambariuose degė šviesos, didžiojoje salėje matėsi kelios užsilikusių mokinių ( ar mokytojų ) figūros.
Išgirdus lojimą ( bet ne vilko , o šuns ) klastuolė pasilenkė žemyn ir sušuko
- Šypsenėle, mes tuoj, pranešk, jeigu kas artės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 19, 2016, 12:08:40 pm
- Cha cha, - greičiau tai buvo juokas pro ašaras, nei kažkas panašaus į normalų linksmą juoką, - na, tikiuosi pavyks nulipti žemyn.
Belipant Emily kojos drebėjo, nežinojo ir nematė ar koją pastatys ant šakos, ar tiesiog ant kamieno ir nuslys. Bet rizikuoti buvo verta - užlipus atsivėrė nepakartojamas ir žodžiais neapibūdinamas vaizdas...
- Čia nuostabu! - negalėjo patikėti mergaitė apžiūrinėdama viską aplinkui.
Taip, pamatytas vaizdas tikrai atperka tokią rizikingą ir bauginančią kelionę.
- Tikiuosi niekas mūsų nesučiups grįžtančių, - šiek tiek linksmiau prakalbo Em.
Mergaitė bandė įsidėmėti viską, ką mato aplinkui, galbūt niekada daugiau čia nepavyks ateiti, tai reikia mėgautis kiekviena akimirka...
- Dažnai čia užlipi? Labai puiki atmosfera! Niekas netrukto, ramu ir įkvėpimą žadinanti aplinka. Būtinai reiks parašyti tėvams laišką ir papasakoti ką mačiau, čia nuostabu!
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 19, 2016, 05:05:28 pm
- Na, čia tikrai nuostabu. Gaila, kad neturime fotoparato, išeitų visai graži atvirutė ar tiesiog nuotrauka. Gal net ir fototapetai. Gal ir keistas klausimas, bet kokia spalva nudažytas tavo kambarys? Mano tai švelniai orandžine, beveik kremine, taigi manau, kad tokie tamsūs foto tapetai man labai tiktų.
Klastuolė pažvelgė žemyn
- Ne, mūsų sugauti niekas neturėtų, nes čia gana nuošali ir nelabai lankoma vieta. Beja, užsilipti iki pačios viršūnės ne kiekvienas pasiryžta.
Pažvelgus į paskutinius nusiledžiančios saulės blyksnius, Lėja atsisuko į draugę
- Gal jau lipkime žemyn? Ai, tiesa...
Lėja iš kišenės išsitraukė '' viskokių skonių pupelių '' pakelį
- Mėgsti? Tai mėgstamiausias mano burtininkų saldumynas, o mėgstamiausias žiobariškas - riešutai karamelėje.
Mergaitė atpakavo pakelį gardumynų ir paėmė dvi pupeles - viena buvo skaisčiai rožinė, o kita - sodriai ruda
- Matyt, bus  braškinė ir šokoladinė. Skanumėlis.
Bet prakandus pupeles pasirodė, kad jos visai kitokių skonių. Rožinė buvo kramtomosios gumos o ruda - medžio žievės. Nurijusi žievės skonio saldainį mergaitė peržvelgė pakelį
- Paimk kelias. Tiesa, nerekomenduoju tos geltonos, dar bus kokia ausų siera. Ir tos raudonos su rudais taškučiais - greičiausiai ten dešrelių skonio...
Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 12:39:51 pm
Kaip ir vakar buvo nuostabi diena.Švietė,kepino saulutė,paukščiai ir kiti gyvūnai ramiai vaikščiojo po mišką.Jadė niekada nebūtų pagalvojusi,kad Uždraustajame miške pilna tokių gražių ir visai su juodąja magija nesusijusių gyvunėlių.Miškas skendėjo prietemoje,kaikurie medžiai buvo pasvirę ir gumbuoti,o kiti tiesūs ir aukšti.Jadė tyliai vaikščiojo tarp jų nenorėdama išgąsdinti gyvūnų.Staiga už medžių kažkas sušmėžavo.Jadė,čiupusi ilgą,storą pagalį artinosi prie tos vietos.Normalus žmogus būtų bėgęs ir net neatsigręžęs,tačiau Jadė juk ne paprastas žmogus,ji-burtininkė.Jadė suspaudė lazdelę ir praskleidė lapus.Ten buvo ne kas kitas,o Lėja.Aš nuleidau pagalį.
-Lėja,ką tu čia darai?-paklausė ji.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 12:49:19 pm
Ir kuo gi tas miškas visus taip traukia?
Kiek suirzusi mergaitė ilgais juosmenį siekiančiais mėlynais plaukais skubėjo link miško. Rankos juodai lakuotais nagais taip spaudė delne lazdelę, kad net krumpliai pabalo.
Žvilgtėjusi į mėlyną savo plaukų sruogą, kuri nuolat lindo į akis, klastūnyno antrakursė ją nubloškė nuo veido
Ne, ši spalvą šiandien netinka
Akimirksiu Lėjos plaukai persidažė į žalią spalvą ir sutrumpėjo - dabar jie siekė mergaitės pečius.
Va, šita spalva geresnė
Toliau beeinant žalios klastuolės akys surado pirmakursės Švilpynukės figūrėlę
- Laabaaas... - net nepažvelgdama į Švilpę ir nutesdama raides '' a '' pasakė žalių plaukų savininkė - aš tiesiog atėjau į mišką. Negi draudžiama - mergaitė nekaltai nusišypsojo
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 12:55:10 pm
-Žinoma galima,tik tu mane siaubingai išgąsdinai,-atsakė ji.Jadė vis dar laikė tą pagalį rankose.
-Oj,atleisk,-nusišypsojau aš ir numečiau pagalį.
-Taigi,senai kalbėjome,kaip sekasi mokslai?-paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:03:32 pm
Išgirdusi, jog išgąsdino Jade, Lėja kažkur giliai, sielos gelmėse, nusijuokė. Vis dėl to, juk ji buvo klastūnyno mokinė.
- Sekaaasi man neblogaiii, o taaau? - vėl pabrėžtamakai kur  raidę ''a'', o kai kur ''i'' praklabo Lėja.
Samanų žalumos akys nukrypo į pagalį Jade rankose
- AAaar tu negalėėtum padėti jį kur nooors tooliau - vėl kankinamai lėtai žodžius tarė mergaitė ir nusisuko nuo Švilpės.
Lazdele ji išbūrė suoliuką ir krestelėjo ant jo
- Naaa...?
Šiandien mergaitė kalbėjo keistu tonu ir keistu kai kurių skiemenų pabrėžimu. Tas klastuolei buvo visai nebūdinga, ir net Lėją nustebino jos kalbėjimo maniera
Pakeitusi savo akių spalvą į ryškiai raudoną mergaitė nugara atsirėmė į medžio kamieną, laukdma ką gi pasakys Jade


Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 01:09:57 pm
-Ir man neblogai sekasi tik tas tavo kalbėjimo tonas kažkoks keistas,ko užvalgei?-nusijuokė ji. Su Lėja visada smagu juokauti,bet reikia saugotis,kad neįžeistum šios klastuolės.Ji gali būti tikras blogio įsikūnijimas,ir tiesa pasakius,Jadė bijojo,kad ji gali bet kada pratrūkti.Jadė klestelėjo ant suoliuko šalia Lėjos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:17:42 pm
Išgirdusi, kad Švilpė pastebėjo jos toną, Lėjos veidą nušvietė kiek ironiška, bet tikra šypsena
- Na, aš valgiau sausainių su kremu, jeigu tu apie tai...
Atsistojusi nuo suoliuko mergfaitė rankose vėl sugniaužė lazdelę
- Wingardium leviosa
Iš klastuolės kuprinės išskrido Herbatologijos vadovėlis ir nusileido ant Lėjos rankos
- Jade - vėl prabilo Lėja vartydama knygą ir nepakeldama į draugę akių - kokios pamokos tau labiausiai patinka? O kokios geriausiais sekasi?
Mergaitė toliau aktyviai sklandė knygą, tarsi ko ieškodama.
Va, radau...
Tylėdama klastūnyno mokinė padėjo knygą ant žemės, ir pradėjo kažko ieškoti kišenėje
- Radau...
Iš kišenės ji išsitraukė mažą rausvą žiedelį, kuris lengvai tilpo mergaitės delne.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 01:24:06 pm
Matydama,jog Lėja šypsosi,Jadė lengviau atsipūtė ir tarė:
-Na,man labai patinka kerėjimo pamokos,nuodų ir vaistu,apsigynimo nuo juodosios magijos ir magiškų gyvūnų priežiūros pamokos,o labai gerasi sekasi magiškų gyvūnų priežiūra ir apsigynimas nuo juopdosios magijos.Amm...Beje,ką ruošiesi daryti?-nustebo Švilpiukė
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:32:48 pm
Išklausiusi viską, ką pasakė draugė, Lėja vsiką sudėjo į pasamonę. Tiesa, ji norėjo pareikši savo nuomonę, bet atsipūtė ir ją kiek sušvelnino
- Taip. Iš tavo išvardytų man labiausiai prie širdies Nuodų ir vaistų pamoka. Tiesa, man nesiseka kerėjimas, todėl tos pamokos ir nemėgstu
Ir per ją paišau drakonus. Taip...
- Ką ruošiusi daryti? Tuoj pamatysi, tik būk kantri... - su šypsenėle veide Lėja iš kuprinės išsitraukė mažiuką alavinį katiliuką, tokio dydžio kaip puodelis. Ji kurį laiką, patylėjo, taip tarsi pasakydama, kad nesiruošia anksčiau laiko išduoti kam ruošiasi.
Nuo žemės pakėlusi šakelę klastuolė padėjo sulaužė ją į tris gabalėlius ir padėjo ant žemės.
- Gal galėtum atnešti truputį šakelių? Šitų neužteks...
Nors klastuolės nurodymai ir buvo keistoki, to Lėja neėmė į galvą, ji palinko link katilo. Iš kišenės ištraukė mažiuką buteliuką skaisčiai žalio skysčio.
- Beja, labai ilgai neužtruk.
Davusi paskutinį nurodymą, Lėja pažiūrėjo, ar Švilpynukė į ją nežiūri. Kai tuo įsitikino, ji iš lėto atsuko mažojo buteliuko kamštelį ir supylė visą viduje esantį skystį į katilą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 02:08:12 pm
-Gerai,tuojau atnešiu,-pasakė ji ir nurūko į miško gilumą.Pririnko krūvą visokių šakelių kokių tik buvo galima rasti šitame miške.Parbėgo atgal ir pažėrė jas Lėjai po kojom.
-Na va,tiek ir teradau,-tarė Jadė ir visa suprakaitavusi ir sušilusi klestelėjo atgal ant Lėjos išburto suoliuko.Dar ilgokai teko laukti kol Lėja baigs savo darbą.Per tą laiką Jadė ir į tualetą spėjo sulakstyti,ir iš Didžiosios salės atnešti dar nuo pusryčių likusių moliūgų sulčių.Grįžusi atgal išgėrė savo stiklinę,o kitą paliko Lėjai,gal būt ji bus ištroškusi baigusi savo ilgą ir nuobodų darbą,o Jadė,su moliūgų sultimis ją išgelbės ir gaus metų mokinio titulą už tai,kad išgelbėjo Lėją nuo troškulio.Pasijuokusi iš savo nesąmonių paklausė:
-Gal jau pagaliau baigei?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 02:21:42 pm
- Ačiū tau - Lėja paėmė iš Jade šakaliukus ir sukrovė juos į laužavietę - darbas dar tik prasideda
Išsitraukusi lazdelę mergaitė nukreipė jį į laužavietę ir sumurmėjo burtažodį. Greitai laužas užsidegė. Degė silpnai, todėl klastūnyno mokinė užkėlė ant jų katilą ( su supiltu skysčiu, apie kurį Švilpynukė net nenutuokė ).
- Gerai. Dabar man reikės truputį mėlynosios pupenės...
Iš kišenės išsitraukusi melsvų miltelių maišelį Lėja subėrė juos į verdanti eleksyrą. is ėmė šnypšti ir leisti keistus dūmus.
Puiku, puiku
Dūmams išsisklaidžius, mergaitė pamatė, jog eleksyras dabar tapo šleikščiai žalios spalvos.
- Dar lašelis šito...
Į eleksyrą įlkašinus dar lašelį iš savo buteliuko, Lėja šyptelėjo
- Jau beveik baigta...
Eleksyras buvo šykščios spalvos. Žaliai pilkas.
Gerai, kad man neteks jo gerti.
- O dabar tik pažiūrėk...
Lėja įmetė į eleksyrą rausvą žiedėlį, kurį prieš tai laikė delne. Ir staiga eleksyras tapo rausvas, tarsi braškinis koktelis.
- Štai, baigta. Tik nesugalvok gerti. - dar įspėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 02:30:54 pm
Jade pažiūrėjo į tą verdantį katilą ir į jame esančio skysčio spalvą,jis jai nepatiko.Mergaitei labai rūpėjo sužinoti,kas bus dabar ir ką sugalvojo Lėja.Mergaitė bijojo,kad ji to šlykštaus skysčio nesugirdytu jai.Ji žvilgtelėjo į susikaupusią Lėjos miną ir į rausvą žiedelį,kurį ji tuoj pat įmetė į katilą.Jadė žiūrėjo į taip,kaip skysčio spalva ėmė bematant keistis į rausvą spalvą,labai primenančią braškinį kokteilį,taip ir traukė jį išgerti.Jadė jau artėjo jo gurkštelti,kai išgirdo Lėją sakančią jo negerti,aš atsisėdau atgal ir vėl stebėjau draugę.Po kelių minučių smalsumas įveikė mergaitę ir ta paklausė:
-Ką dabar darysi,juk nesugirdysi jo man?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 10:58:11 am
Pasiėmusi šaukštelį Lėja pamaišė viralą.
- Ne, tikrai nesiruošiu jo girdyti tau. Dėl to ir įspėjau negerti.
Hm, išeis maždaug trys porcijos
Iš kišenės klastuolė išsitraukė tris stiklinius buteliukus ir išrikiavo juos priešais save. Vienas buteliukų buvo melsvas, kitas - žalias, o trečias - stiklinis. Dar mergaitė truputį panaršė švarko kišenėje, kol surado tušinuką.
Vėl paėmusi į rankas šaukštelį, mergaitė iš lėto pripildė gėrimo tris buteliukus. Iš pradžių - skaidrų,paskui - žalios, o galiausiai ir mėlynos spalvos. Kruopščiai užsukusi buteliukus antrakursė paėmė tušinuką ir ant kiekvieno buteliuko nupiešė po juodą kaukolę.
Kad niekas nesugalvotų gerti.
Mergaitė dar apžvelgė katilą - jame buvo likę truputis to rožinio skysčio. Burtažodžiu ji greit išvalė katilą ir padėjo jį atgal į kuprinę.
- Dėl visa ko nusprendžiau išvirti... - ji pirma buteliukus sudėjo į medinę dėžutę, išpuoštą ornamentais, o tik paskui įdėjo į giliausią kuprinės kampą, ir dar užslėpė knygomis, kad jau niekas tikrai nerastų.
- Taigi.... - Lėjos skaisčiai samaninės spalvos akių žvilgsnis vėl nukrypo į Švilpynės koledžo mergaitę - Kaip manai, ką aš čia šiandien išviriau?
Nuo kada pradėjau kalbėti kaip Nuodų ir Vaistų profesorė?
Nuvijusi mintis klastūnyno mergaitė prisėdo ant pačios išburto suoliuko.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 11:43:51 am
Mergaitė stebėjo Klastuolę susirūpinusiu žvilgsniu Įdomu,ką gi ji čia daro? pagalvojo Švilpiukė stebėdama,kaip Lėja išsitraukia melsvą,žalią ir stiklinį buteliuką ir supilą viralą į juos,tada užsuka buteliukus ir ant kiekvieno iš jų tušinuku nupiešia kaukolę.Kai ji baigė savo darbą ir susidėjo buteliukus į kuprinę,Jadei palengvėjo. Puiku,ji jau baigė pagalvojo mergaitė.Išgirdusi Klastuolės klausimą,Jadė ėmė mintyse svarstyti,kam gali būti panaudotas šis skystis,visai kaip ir per kiekvieną Nuodų ir Vaistų pamoką.Hmm...Galėtų būti panaudotas kokiam nors pavojingam žvėriui nunuodyti...galvojo ji,bet,supratusi,kad galvoja nesąmones tiesiog atsakė:
-Nežinau ,kam šitas viralas gali būti panaudotas,gal galėtum man paaiškinti?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 11:56:29 am
-Taip, galėčiau paaiškinti, bet geriau parodysiu...
Iš kuprinės ji vos vos atkapstė dėžutę ir išėmė vieną buteliuką. Kiek pamakalavusi jį rankose mergaitė pradėjo kalbėti.
- Pirma, į katilą įpyliau mirtinų nuodų. Tokių stiprių, kad jų išgėręs žmogus mirtų per kelias sekundes. Paskuti įpyliau mėlynosios pupenės, per nuodų ir vaistų pamokas mokėmės, kad jie neutralizuoja nuodą. Tiesa, nelabai stipriai - padaro taip, kad jų išgėręs žmogus nemirtų, o tik labai prastai pasijustų, jam skaudėtų galvą ir taip toliau. Paskui įlašinau akmenų rūgšties, ji sukelia deginimo efektą, žmogus pasijuntą, tarsi jo viduje kažkas degtų. Tai nėra mirtina, tik labai skausminga. Dėja, tuo metu eleksyras tampa šlykčios spalvos, tokio tikrai niekas negertų. Taigi...
Klastuolė iš kišenės išsitraukė dar vieną rausvą žiedelį
-Jis beskonis, bekvapis, tik labai gerai nudažo. Paverčia bet ką malonios spalvos, taip, kad norėtųsi jį išgerti. Dėja, kad jis toks mirtinas.
Atkimšusi mėlyno stiklo buteliuką, mergaitė priėjo arčiau paparčio.
- Tik pažiūrėk, kas tuoj atsitiks augalui.
Bejausmiu veidu užpylusi nuodo ant augalo, mergaitė paėjo kelis žingsnius atgal.
Augalo lapai pradėjo trukčioti, is pats pradėjo siūbuoti.
Lėjai kiek pagailo augalo, todėl ji išsitraukė lazdelę ir linkvidavo nuodą. Augalas dar kiek paspurdėjo ir nurimo.
- Jam nieko neatsitiko. Tik truputis deginančio skausmo ir viskas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 12:19:32 pm
Jadė atrodė nustebusi ir šiek tiek išsigandusi.O jeigu reikėtų sutikti Lėją kokiame tamsiame skersgatvyje ir ji panaudotų šį nuodą? galvojo Švilpė ir pati juokėsi iš savęs. Pamačiusi,kad ji nori pilti tai ant augalo,Jadei suspaudė širdį,juk ji geraširdė ir myli augalus ir kitus gyvus padarus,todėl Jadė negalėjo į tai žiūrėti,ji nusisuko,kad nematytų to.Atsisukusi ji pamatė augalą sveikut sveikutėlį ir šiek tiek nustebo,kai Klastuolė pasakė,kad likvidavo kerus.
-Maniau,kaip Klastunyno atstovė tu nebijosi jo sunaikinti,juk Klastunynui nerūpi tokie menkniekiai kaip augalai ar gyvūnai,-tarė Jadė.Ji pakilo nuo suolelio ir pažvelgė į saulę.
-Pagal saulę,dabar pietūs,turėtume grįžti į Didžiają salę pietauti,-pasakiau aš ir ėmiau laukti,ką gi pasakys Lėja.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 12:35:31 pm
Išgirdusi pastabą apie savo koledžą, klastuolė tyliai nusijuokė, taip, kad juoką girdėtų tik ji, ir tuo pačiu mergaitė kiek suirzo. Ah, kada gi visi jie supras, kad klastūnynas nėra pykčio kupinų juodųjų magų vaikų koledžas...
Bet Lėja tik nusišypsojo
- Tu padarei dvi klaidas. Pirma, gyvūnai ir augalai nėra menkniekis. Antra, klastūnyne mokosi ne vien blogiukai. Jame mokėsi ir gerų žmonių.
Kodėl manęs nepaskyrė į varno nagą...
- Gerai, traukiame link pilies.
Burtažodžiu klastūnyno mokinė sunaikino mėlynąjį buteliuką
Liko tik du. Ak, gaila. Bet nieko, bent jau žinau, ar tikrai veikia.
- Ką mėgsti valgyti labiausiai? Aš labai tikiuosi, kad šiandien pietums bus ir troškinta jautiena aštriame padaže...
Galvodama apie valgį mergaitė surinko buteliukus, sudėjo juos į dėžutę ir vėl paslėpė kuprinės gilumoje.
- Eime link pilies, tikrai spėjau išalkti.
Burtažodžiu sunaikinusi ir suoliuką klastuolė patraukė link pilies, dar žvilgtelėdama per petį, ar Švilpynukė seka paskui ją.

Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 01:56:57 pm
Išgirdusi Lėjos atsakymą apie augalus ir gyvūnus,Jade tarė:
-Na,jie tikrai nėra menkniekis,suklydau dėl tavęs ir tavo koledžo,nederėjo to sakyti,atleisk.Jade nuraudo.Į Lėjos klausimą Jade ilgokai neatsakė,yra pilna patiekalų,kurie jai patinka,o mėgstamiausio ji neturi,todėl pasakė tai,kas šovė į galvą:
-Man labai patinka gruzdinti koldūnai česnakiniame padaže,labai juos mėgstu,-nusijuokiau aš.Abi patraukėme link pilies.
Atėjusios išsiskyrėme ir nuėjome prie savo koledžo stalo.Maistas buvo įvairus ir labai skanus,buvo ir moliūgų sulčių ir netgi Lėjos mėgstamos troškintos jautienos aštriame padaže.Pavalgiusi Jadė atsisveikino su Lėja ir patraukė į Švilpynės bendrabutį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 01:56:28 pm
Jamisonas atėjo į Uždraustajį mišką, nors direkotrė patarė čia neiti. Buvo nuostabi diena, Jamisonas vaikštinėjo apylinkėse, ir staiga užsimanė į Uždraustajį mišką. Jis buvo baisus. Vos įžengęs pajusdavai jo galią. Jamisonas laimingas nužingsniavo per sutryptą takelį. Antrakursis net nenumanė, kokie pavojai tyko čia-miške. Jis buvo girdėjęs iš kitų mokinių, kad čia vyksta nepaaiškinami dalykai, kuriuos sunku paaiškinti.
-Tikiuosi manęs niekas neseka...-tyliai tarė antrakursis.
Jis baisiausiai persigando, kai kažkas sukrebždėjo už krūmo. Štai, ir vėl.
-Lyg kas mane sektu...-tyliai tarstelėjo švilpis.
Jis pradėjo eiti atgal, bet kelio atgal... NEBEBUVO! Jis pajuto, kad eina gilyn į mišką.
-Va čia- man galas, asta levista gyvenime!-persigandęs tarė jis.
Jamisonas persižegnojo ir toliau ėjo į gilumą.
-O siaube...-dar kart tarė jis.
Staiga už krūmo iššoko baisus vilkolakis ir puolė Jamisoną.
Jamisonas nustūmė vilkolakį ir atsistojo. Staiga pamatė, kad vilkolakis...Bėga.
-Na ir bėk iš čia!-sušuko švilpinukas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 02:11:06 pm
Buvo puiki popietė,ir Jade nusprendė surasti Nairą.Eidama,ji vis šaukė:
-Naira,Naira!
Bet leopardė nesiteikė atsiliepti.Jade buvo ir prie ežero pakrantės,ir pelėdyne,bet leopardės vis nesimato. Na,liko tik viena vieta pagalvojo Jade,ir pasuko link Uždraustojo miško.
Eidama,ji kelis kartus suklupo ir kelis kartus šaukė tą patį "Naira!".Staiga,ji išgirdo kažką,šlamant jai prie šono.Pagalvoju,jog tai Naira,ji praskleidė lapus ir pamatė...VILKOLAKĮ.Jis buvo pasilenkęs ir pasiruošęs pulti,bet ką? Juk aplinkui be jos nieko daugiau nebuvo.Ir tada Jade išvydo Jamisoną,einantį į miško gilumą.Ji norėjo šūktelėti,bet gerklėje kažkas lyg užstrigo.Ir tada vilkolakis šoko iš krūmo tiesiai Jamisonui ant nugaros.Jade sukando dantis ir nusisuko,kad nematytų,kaip vilkolakis drasko jį į gabalus.Staiga viskas nurimo,ir Jade pamatė švystelint baltą kailiuką ir vilkolakį,sprunkantį nuo jo.Ir tada ji suprato,kad balto kailiuko savininkas buvo jos snieginė leopardė,kurios ji ir ieškojo.Ji užsivijo vilkolakį,taip jį išgąsdindama ir išgelbėdama Jamiui gyvybę.Jade išlindo iš krūmo.
-Jami,ar tu sveikas?-susirūpinusi paklausė mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 04:04:45 pm
Jamisonas pašoko kai išgirdo kaip kažkas jam pasakė.
Jis apsisuko ir...
-Jezus Kristus! Jade, tu taip mane išgąsdinai! Ne, aš nebegyvas žinok! Beje, gal žinai kaip iš čia išsineždinti?-Jamisonas apsidairė- Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Jamisonas netikėtai suklupo.
-Mama mia!-sušuko jis.
Tada švilpis patraukė gylin į mišką (lyg neturėdamas ką veikti).
-Jade, gal ir ne tinkamas metas pasakyti, bet man čia baugu...-tarė jis.
Staiga kažkas už krūmų sušnarėjo ir puolė Jamisoną ir Jade. Tai buvo vampyras!
Jamisonas pasisveikino su visai nesvetingu vampyru:
-Sveikas, aš irgi vampyras. Ei, kodėl tu mus puoli?
-Nes mėgstu kraują...-atsakė vampyras.
-Na, kiek žinau, pagal vampyrų susitarimus mes vieni kitu nežudome...Na, nebent...-Jamisonas atsisuko į Jade- Ji-parodė pirštu- Ji nevampyrė, gali ją pulti.
Vampyras puolė Jade, o Jamisonas atsistojęs juokėsi.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 04:23:04 pm
-Neturiu žalio supratimo,kaip iš čia išsikapstyti,todėl manęs neklausk,- atsakė Jade ir nusekė paskui Jamį.Staiga kažkas staigiai šoko iš krūmo. O ne,negi vėl? pagalvojo Jade ir atsitraukė kiek tolėliau.Tai buvo vampyras.Jamis žengė priekin ir netikėtai ėmė kalbėtis su vampyru.Kol jie šnekučiavosi Jade drebino kinkas.Aš taip ir neradau Nairos,kas bus,jeigu dabar mane užmuš?Pala,juk Jamis irgi vampyras ir turėtų mus išgelbėti galvojo Jade.Staiga ant jos šoko vampyras,o Jamis tik juokėsi ir nė nemanė padėti.Jade muistėsi ir stengėsi ištrūkti,kol pajuto,kad vėl yra laisva.Atsimerkusi ji išvydo Nairą,draskančią vampyrą ir po kelių jos dantų prisilietimų prie vampyro gerklės jis jau buvo nebegyvas.Jade atsistojo ir nusivaliusi vampyro seiles nuo drabužių sušuko:
-Naira!
Leopardė šoko ant Jamio ir pargriovė.Urgzdama ji prispaudė jį prie žemės.
-Šaunuolė,Naira,gerai padirbėjai,-paglostė leopardę Jade ir palinko prie Jamio.
-Čia tau kerštas už vilkolakį.Naira!-sušuko ji vėl ir Naira nestipriai dantimis perplėšė Jamio apsiausto kampą truputį užkabindama odą.Dabar juokėsi Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 05:05:02 pm
Jamisonas nustėro pamatęs negyvą vampyrą. Staiga ant jo šoko leopardė ir visą sudrąskė.
Staiga Jamisonas prisiminė, kad iš senelio paveldėjo gebėjimą kalbėtis su gyvūnais, taigi jis greitai pradėjo kalbėtis su leoparde.
-Nedrąskyk manęs! Aš tave suprantu.-sušuko Jamisonas.
-Tu...M...Mane supranti?-nustėro leopardė.
Staiga tai supratusi ji kažką išgirdo ir pabėgo.
Jamisonas su Jade paėjo priekin ir... Už krūmų jų laukė visa vampyrų armija!
-Sveiki broliai!-pasisveikino švilpis.
-Sveikas, ar nežinai kur čia žmonės? Mes trokštam kraujo...Be galo, be krašto.
Jamisonas atsisuko į Jade, bet persigalvojo.
-Ne, visi savi.-tarė antrakursis.
-Aišku, pasiklydot?-tarė visa armija.
-Ne, tiesiog nuotykių ieškom...-vos nesijuokdamas tarė Jamis.
Jis suprato, kad jis bus gyvas ir sveikas, o Jade...Gal...
****
Pagaliau jie pasiekė kažkokį medį ir švilpis nutarė pasedėti ir pailsėti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 05:55:19 pm
Jade ėmė juoktis.
-Jami,kvailį tu,juk ji gali kalbėti,-juokėsi ji.Jade pakėlė jį nuo žemės ir ėjo toliau.Staiga jiems kelią pastojo didelė vampyrų armija.Jade stvėrė Jamio ranką ir stipriai,kaip tik galėjo ją suspaudė.Jamis ir vėl ėmė su jais šnekučiuotis,ir šįkart dar broliais juos pavadino.Jade taip smarkiai suspaudė jo ranką,kad net krumpliai pabalo,kai vampyrai pasakė,kad ieško žmonių.Jamis pasisuko į ją ir Jade galvojo,kad tuoj nualps.Išgirdusi,ką pasakė Jamis,Jade negalėjo patikėti savo ausimis.Atsisveikinęs su vampyrais,Jamis patraukė toliau.Jade greit paleido jo ranką.Jamis atsisėdo po medžiu.Jade įsitaisė šalia jo.
-Dėkui,-tarė ji šaltai ir sušvilpė.Staiga iš krūmų iššoko Naira ir jau ruošėsi pulti Jamį,bet Jade ją sulaikė.Naira pažvelgė savo juodomis akimis Jamiui į veidą ir lyg nusišypsojo.
-Daugiau ji tavęs nepuls,ji tave netgi gins,nes taip jai liepiau,-tarė Jade ir paglostė leopardę,padėjusią galvą jai ant kelių.
-Daugiau tavęs nepulsiu,ir apginsiu,kai kažkas tave puls.Įsipaireigoju savo šeimininkės liepimu,-išrėžė leopardė.
-Ji visada kalba labai oficialiai,- nusijuokė Jade ir vėl paglostė Nairą.-Ar tau reikia jos pagalbos?-dar paklausė ji Jamio.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 07, 2016, 09:01:26 am
Jamisonas vos nenumirė, kai pamatė tapačią leopardę, bet supratęs, kad viskas gerai jis pradėjo kalbėti:
-Nereikia, mes-vampyrai nujaučiame pavojų ir galime padėti kitiems. Žiobarai mano, kad vampyrai-blogiukai, kurie geria krauja. Ištikro, vampyrai negeria žmonių kraujo, o geria tik atskiestą arba dietinį kraują-paaiškino švilpinukas.
Jamisonas atsistojo ir kartu su Jade patraukė tolyn, kur akys veda.
Pagaliau Jamisonas pradėjo prisiminti:
-Prisimenu! Štai ten-parodė į supusį namą-buvusi vampyrų buveinė!Joje turėtu būti žemėlapis, išvesiantis mus iš Uždraustojo miško!
Antrakursis ir Jade nuėjo į namą, bet staiga pasigirdo balsas:
-Ko jums reikia?! Jūs įžengėte į vampyrų teritoriją!
-Viskas gerai, aš-vampyras.-tarė Jamis.
-Gerai, o ji?-paklausė balsas.
-Em...Irgi...-tarė Jamis.
-Gerai. Pasiklydot?
-Aha.
-Kvailiai! Jūs net nežinot, kad kelio atgal NEBĖRA!O dabar, dinkit iš čia!
Jamisonas ir Jade išėjo iš keisto namelio.
-Na jo...-tarė Jamis- Nelabai gerai sutiko...
Jamisonas ir Jade patraukė tolyn, bet staiga...Juos pradėjo pulti laukinės pelėdos!
-Šakės...-tyliai tarė Jamisonas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 07, 2016, 10:48:27 am
Jade sekiojo paskui Jamį jau beprarandanti viltį kada nors iš čia išsikapstyti.Kai jie priėjo namelį,Jade abejojo,ar verta ten eiti,dar kažkas užpuls,bet pamačius,kad Jamis kaip tik ir ruošiasi ten eiti,Jade nusekė paskui,nes nebuvo labai smagu vienai pasilikti Uždraustojo miško viduryje.Įėjusi į namelį,Jade apsižvalgė.Toliau prie sienos dūlėjo kaulų krūva,šalia kreivo stalo mėtėsi žmonių kaukolės,o priešais juos sruveno mažas kraujo upeliukas.Jade pasimuistė,ir jau norėjo dingti,bet išgirdusi balsą sustojo. Jis ir vėl su jais šnekasi galvojo Jade,kai Jamis pristatinėjo save ir Jade,kaip vampyrus.Balsas primigtinai reikalavo išeiti,todėl Jade pirmoji skuto laukan.
-Na va,kaip mums nesiseka,-pasiskundė Jade ir patraukė tolyn.Staiga ji sustojo ir staigiai atsisuko atgal.Taip prastovėjusi gal ketvirtį minutės ji tarė:
-Bėk.
Sulyg tais žodžiais pulkas laukinių pelėdų pasileido į juos.Jade bėgo už Jamio.Išsitraukusi lazdelę,ji paleido sustingdymo kerus į pelėdas,ir keleta nukrito ant žemės aukštyn pakeltomis kojelėmis.Jade paleido tuos pačius kerus į kitą pelėdų pulką,ir tos taip pat krito žemyn užvertusios kojas.Tai pamačiusios kitos pelėdos atsitraukė ir paliko antrakursius ramybėje.Jade suklupo,juk bėgant ir šaudant sustingdymo kerus kur papuola,tikrai nelengva išsilaikyti ant kojų.
-Na,nebuvo labai sunku,-tarė mergaitė ir parkrito.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 07, 2016, 05:24:26 pm
Visą šią sceną stebėjo aukšta,blyški antrakursė. Jos raudonos,žėrinčios akys sekė viską. Mergina šypsojosi. Arai šis vaizdelis buvo kerintis. Nors dar tik antrakursė,mergina ant rankos jau turėjo tamsos ženklą.
Staiga ji pamatė,jog link jaunuolių šuoliuoja dar vienas,daug didesnis,vilkolakis.
-EXPECTO PATRONUM!- Tvirtu balsu sušuko Ara,ir iš jos lazdelės iššokęs baltas,blizgantis voras nuskuodė link vilkolakio. Greitai,iš jo teliko tik mėsos  bei kraujo bala. Ara pašaukė savo sergėtoją atgal,ir išėjo į mėnesieną. Jos šviesūs,beveik balti plaukai žvilgėjo nuo šviesos,eidama link jaunuolių,ji atrodė tarsi tikra vampyrė. Mergina buvo susikaupusi ir rami.
Ara priėjo prie jų.
-Ką jūs čia veikiate? Nežinojote,jog pavojinga?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 07, 2016, 06:18:31 pm
Jade vėl atsisuko,tačiau nieko už nugaros nepamatė.
-Bėk...-tyliai ir vos girdimai paliepė Jade,tačiau Jamis neišgirdo.Ji nepajėgė atsistoti ant kojų.Staiga iš Krūmo iššoko dar vienas vampyras (jie mėgsta ten lindėti).Jade jau traukė lazdelę,bet šalia jos atsidūrė milžiniškas voras ir,kaip matant sudorojo vampyrą.Jade,suradusi jėgų šiaip taip atsistojo,ir pažvelgė ton pusėn,iš kur atsirado voras.Iš tamsios kertės po medžiais išlindo dar viena klastuolė.Jade ją mažai pažinojo,bet iš matymo suprato,kad tai Ara.Supratusi,kad labai nemandagiai į ją vėpso,mergaitė priėjo prie Aros ir tarė:
-Dėkui,kad mus išgelbėjai.
Pamačiusi ant Aros rankos tamsos ženklą,Jade nė kiek nenustebo,juk ji-tikras blogio įsikūnijimas.
-Ara,iš kur gavai tamsos ženklą?-pašnibždomis paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 07, 2016, 10:11:28 pm
-Gimiau.- šyptelėjo mergina,parodydama savo aštrias iltis. Ara buvo vampyrė,tad jai patekti į Hogvartsą padėjo tik ryšiai su Severo Sneipo šeima. Asmeniškai ji mokytojo nepažynojo,tačiau buvo daug apie jį girdėjusi.
Blondinė nuėjo link jauno vaikinuko,gulinčio ant žemės.
-Kas jam? Sužeistas?- Ara suraukė nosį,pasišlykštėjusi žiūrėdama į žaizdą jam ant rankos.
-Remotio...- Sušnibždėjo ji,perbraukdama savąja lązdele vaikinui per ranką. Žaizda kaip mat sugijo.
Ara atsistojusi apsidairė. Ji nelabai su kuo bendravo,nebent su Draku,kurį beveik visi manė mirusį.
Nekalbant apie tai...Dangus buvo tamsus,mėnesiena buvo kažkur dingusi. Mergina pažiūrėjo į dangų ir susiraukė.
-Jums reikėtų būti viduje. Šiąnakt čia pavojinga. Daugelis vampyrų savęs nekontroliuoja.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 08, 2016, 08:22:52 am
Jamisonas atsitokėjo, kai pamatė Ara.
-O, sveika! Na taip, bet nieko, vampyrams čia saugu, bet paprastiems žmonėms...Beje, kaip čia patekai? Nejaugi...-jis žiojosi atsakyti, bet staiga pamatė ant Aros rankos-tamsos ženklą- Viskas aišku..
Šįkart Jamisonas, Jade ir dar Ara pradėjo žinksniuoti. Kol jie ėjo, Jamis papasakojo visus nuotykiu Arai.
Pagaliau jie priėjo tą pačią vietą, kur Jamis ir Jade matė vampyrų armija. Jos ten nebebuvo. Tiksliau buvo, bet visi buvo negyvi.
-Na taip...Kažkam nepasisekė...-tarė Jamisonas.-Beje, Ara,tu vampyrė, turėtum žinoti kur naujoji vampyrų būstinė, ar ne?
Staiga visi krūptelėjo- juos pradėjo pulti net trys pschikai!
-Bėgam!-sušuko Jamisonas.

******
Pagaliau jie pabėgo. Jamisonas sustojo prie to pačio medžio, atsisėdo pailsėti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 08, 2016, 09:01:31 pm
Ara sustojo už medžio ir,giliai įkvėpusi,sugriebė savo lązdelę ir sušnibždėjo
-Lumos.- šviesa pasklido iš jos lazdelės,ir Ara pasileido į priekį.
Staiga ji prisiminė Jamisono užduotą klausimą.
-Taip. Aš vampyrė. Tradicinė. Ir taip,geriu žiobarų kraują. -Neleido Vaikinui net paklausti Ara. Ji keliavo link naujosios vampyrų būstinės,kuri buvo šiek tiek už Akromantulų lizdo. Nenorėdama daugiau komentarų apie žymę,ji užsidengė ją su savo apsiaustu.
Vaikai keliavo toliau. Greitai jie priėjo akromantulų lizdą.
-Solis.- ir aplink mokinių kojas užsidegė ugnis,juosianti juos ratu. Vorai bijojo ugnies,nesvarbu ar magiški,ar ne. Ara patyliukais keliavo pro šį lipnų lizdą,jos juodoji gyvatukė vis dar slėpėsi po jos apsiaustu.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 09, 2016, 08:30:48 pm
Jade išlindo iš kažkokios pelkės visa purvina.Ji atsistojo ant didžiulio akmens,kad galėtų apžvelgti teritoriją.Jamisono ir Aros niekur nesimatė.
-Na,kur tiedu pasidėjo?-paklausė pati savęs Jade.Nulipusi nuo akmens,ji pasileido į rytus,kur,jos manymu turėtų būti pilis.
Eidama,ji kelis kartus brido įvairaus dydžio upelius,viename,šiek tiek didesniame,ji netgi išsimaudė,kad neatrodytų tokia purvina.Priėjusi seną ąžuolą,ji sustojo pailsinti kojas.Puiku,dabar beliko tik tuodu surasti. Pagalvojo Jade ir sušvilpė.Šalia jos atsirado snieginė leopardė.
-Naira,surask Jamisoną.Su juo eina dar viena mergaitė,tad nepulk jos,-paliepė Jade,ir akimis nulydėjo komandą vykdančią leopardę.Atsistojusi,Jade dar kartą apsižvalgė.Nieko ypatingo,tik prieblanda,kurią sudarė medžiai.Staiga,kažkas sutraškėjo,Jade žaibiškai atsisuko.Ji turėjo be galo gerą uoslę, klausą ir regą.Tiesa sakant,Jade buvo pusiau vilkas,galima sakyti vilkolakė,bet ji gali pasiversti vilku bet kada.Už krūmų nieko nesimatė,tačiau Jade galėjo girdėti objekto žingsnius.Tai buvo pirmas kartas,kai to jqai prireikia apsiginti,tačiau ji neturėjo kitos išeities.Ji užsimerkė.Staiga,ji ėmė virsti vilku,jos veidas ištįso ir tapo vilko nasrais,kojų ir rankų pirštai formavosi į letenas.Jau po kelių minučių Jade's nebuvo,vietoj jos stojo tvirta,juoda vilkė.Ji palinko prie žemės,kad objektas jos negalėtų pastebėti.Vilkė jautė kiekvienu savo kūno raumenėliu,kad padaras tuoj tuoj išlys iš už krūmų.Staiga,ji suurzgė ir šoko tiesiai ant Jamio.Prispaudusi jį prie žemės,vilkė suurzgė garsiau nei prieš tai ir atšoko nuo vaikino.Jis šiaip taip atsistojo,ir vilkė užsimerkė.Vėl transformavimasis,tik šįkart,vilkė virto mergina.Ji pažvelgė į Jamį ir tarė:
-Neįkandau?Kur Ara,ar jai viskas gerai?
Jade žiūrėjo tiesiai už Jamio,bet nieko nedarė.Tamsus siluetas jau ėjo link Jamio,buvo tiesiai už jo.
-Sveika,Ara,-pasisveikino su siluetu Jade ir nuėjo prie draugų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 11, 2016, 02:05:14 pm
Jamisonas atsitokėjo.
-Kur tu buvai pradingus?-paklausė jis Jade.
Jade net nesistengė pasakyti. Jamisonas, Ara ir Jade patraukė toliau. Staiga kažkas sukrebždėjo.
-Nejaugi, dar vienas?-pašnibždomis tarė Jamisonas.
Ir ištikro! Iš vieno labai nuskūrusio krūmo iššoko dar vienas vampyras.
Šįkart jis puolė Jamisoną. Laimei, Jamisonas spėjo atsispirti ir pavirsiti šikšnosparniu.
Vampyras įdėmiai žiūrėjo į beskraidantį Jamisoną.
Pagaliau Jamisonas prisiminė dar vieną savo gebėjimą-skaityti ir valdyti mintis ir protą.
Jamisonas susikaupė, žiūrėjo tiesiai vampyrui į akis ir staiga... Vampyro smegenys sprogo!
Jis negyvas parkrito ant žemės ir mirė.
Jamisonas palengva nusileido ir labai rimtai tarė:
-Reikia greičiau dingti iš čia, nes net vampyrams čia nesaugu.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 11, 2016, 10:06:42 pm
Jade ir vėl nusisuko į krūmus,tačiau ir vėl nieko neišvydo.Ji užsimerkė ir virto vilku.Šalia jos stojo Ara ir Jamis.Ji suurzgė,tačiau nieko iš to gero.Staiga iš krūmų šoko vampyras ir pataikė tiesiai ant Jamio.Jade nespėjo susigaudyti,kai vampyras jau buvo negyvas,ištaškytomis smegenimis.Jamis vis dar skraidžiojo ore šikšnosparnio pavidalu.Jie patraukė toliau.Tik staiga,Jade išgirdo kauksmą,labai panašų į vieną iš jos senos gaujos.Jade įtempė ausis.
-Palaukite čia,o aš tuoj grįšiu,-paliepė Jade ir nubėgo į miško gilumą.Ji vis bėgo,kol suuodė,kad čia vilko būtą,tada ji sustojo ir apsižvalgė.Nieko aplinkui nebuvo,tik medžiai.Staiga iš už medžio pasirodė vilkas pilku kailiu ir puolė Jade.Jie nusirito šlaitu žemyn.Atsidūrę apačioje,kibo viens kitam į gerklę,tačiau nei vienam nepavyko jos perkasti.Jade kirto dantimis per galines vilko kojas,šis parkrito.Vilkas nebegalėjo atsistoti,tad,galima sakyti,kad Jade nugalėjo.Staiga,vilkas sukaukė,ir Jade užplūdo prisiminimai.Kaip šaltą naktį,ji glaudžiasi prie savo motinos,o kitą dieną randą ją negyvą miške,nušautą medžiotojų,ir kaip viena gauja priglaudžią ją.Prisiminė ir gaujos vadą,buvusį jai kaip tėvą.Jade iš prisiminimų pažadino vilko kauksmas.Ji atsitiesė visu ūgiu.Šalia jos gulėjo vilkas.Staiga Jade pašoko.
-Tai tu?-paklausė ji vilko.Jis sunkiai pakėlė galvą,nes buvo gana senas.
-Nesupratau tavo klausimo,-tarė vilkas.Jade sulaikė kvėpavimą.
-Tu - Taitas?-vildamasi paklausė Jade.
-Taip,o tu kas?-atsakė jis.
-Tai aš,Jade,-nusišypsojo ji.Vilkas pamėgino atsistoti ir jam pavyko.
-Jade,vaikeli,ar tai tikrai tu?-paklausė jis ir Jade linktelėjo.Tada ji nesuvaldė emocijų ir virtusi mergina puolė vilkui ant kaklo.Taip jie prastovėjo gal dešimt minučių.Jie papasakojo vienas kitam kaip jiems sekėsi per tuos metus.Tada Jade prisiminė,kad jos laukia draugai.
-Aš jau turiu bėgti,tikiuosi dar pasimatysime,-atsisveikino ji.Jie ir vėl apsikabino ir Jade grįžo atgal.
-Na štai ir grįžau,-tarė Jade.Jie patraukė toliau.
-Jami,o tu neišsigandai kai aš ant tavęs užšokau?-paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 12, 2016, 12:18:07 pm
Jamisonas atsitokėjo.
-Ne, neikiek, aš juk vampyras.-nusišypsojo- Aš nejaučiu baimės...
Tada jie pagaliau patraukė gylyn į mišką.
Staiga Jamisonui atsirado noras skraidyti. Jis atsispyrė ir pakilo į orą.
Lengvas vėjelis jam dvelkė per veidą.
Staiga Jamisonas sušuko:
-Jade! Ara! Aš matau trobelę!
Jis nusileido ant žemės ir kartu su Ara ir Jade įėjo į trobelę.
Buvo tamsu. Staiga netikėtai užsidegė žvakė. Jamisonas ją paėmė ir pažiūrėjo kas buvo namelio viduje.
Visur mėtėsi kaulai ir plaukų kuokštai.
-Jo...Šiek tiek nejauku..-sumykė Jamis.
Akimirkai pasirodė, kad kažkas perbėgo.
-Jade ir Ara-tarė Jamis-Apsižvalgykite pietrininėje namo pusėje, o aš apžiūrėsiu likusią.
Jie išsiskirstė po namą ir pradėjo ieško kažko.
Antraštė: Kaukėtas šešėlis
Parašė: Frankas Stigleris Sausio 06, 2017, 06:10:38 pm
Kai Frankas įžengė į uždraustąjį mišką, jį nukrėtė šiurpas. Jis pasijautė, kaip stirna įžengusi į vilko teritoriją. Kiekvienas medžio šakelės trakštelėjimas priversdavo Franką išsigąsti. Kažkas garsiai trakštelėjo Frankui iš dešinės. Kai berniukas atsigręžė į ta pusę, išvydo savo koledžo gyvūną. Jis pamatė barsuką. Barsukas išvydęs Franką nuo jo nebėgo. Jis vos krutėjo.
-LUMOS, - sušnibždėjo berniukas.
Melsvai šviesai užsižiebus, Frankas išvydo kai ką siaubingo. Barsukas buvo be kojų. Jos buvo nuplėštos ar nukirstos. Iš žaizdų kraujas dar tekėjo. Frankas apsidairė miške, kad pastebėtų, kas tai galėjo padaryti. Staiga, jį nukrėtė šaltis, nes išgirdo šaižų riaumojimą.
-NOX, - sušnabždėjo Frankas.
Prieš nusekdamas riaumojimą, berniukas atsigręžė į barsuką ir, pagalvojęs apie Hogvarstą, vos girdimu balsu ištarė:
-DELETRIUS.
Barsukas dingo. Frankas tikėjosi, kad jis atsirado Hogvartso ligoninėje. Jis turėjo vilties išgelbėti tą varkšą gyvūną. Vėl pasigirdo riaumojimas. Frankas, nieko nelaukęs, nubėgo jo link. Riaumojimas vis garsėjo, kai tada berniukas išvydo figūrą tamsoje. Frankas pasislėpė už medžio, nelaukdamas kada jį pastebės, ir apžiūrinėjo figūrą. Ji buvo labai liekna. Iš kūno įlinkiu, Frankas nusprendė, kad tai moteris. Be to ji buvo nuoga. Tariama moteris kažką laikė rankose. Tas daiktas judėjo. Buvo panašus į vištą, bet per daug plunksnuotas. Dar geriau įsižiūrėjęs, pamatė gyvūno žalsvas akis. Tas gyvūnas buvo pelėda. Netikėtai, nuogos moters ranka pakeitė savo formą ir tapo kardu. Pelėda pradėjo plasnoti ir draskyti moters ranką. Moteris išmetė pelėdą į orą ir perkirto ją pusiau. Paukščio dalys nukrito ant drėgnos žemės. Moters ranka atvirto į savo normalų pavidalą. Ji pritūpė prie pelėdos dalių ir pradėjo jas valgyti. Pradėjo valgyti žarnas. Ji jas valgė, kaip vaikai valgo cukrinius sliekus. Įsideda slieko galvą į burną ir įsiurbia visą kūną į burną.
-Galėtai ir nestebėti manęs, - prabilo moteriška figūra.
Frankas išsigandęs pradėjo eiti atbulas. Jis užsikabino už medžio šaknies ir pargriuvo. Išgirdęs artėjančius žingsnius, berniukas išsitraukė lazdelę ir sušuko:
-LUMOS.
Kai Frankas pamatė moters veidą, jis vos neapalpo. Jos pusę veido dengė metalinė kaukė. Veidas, kuris matėsi per kaukę, buvo išteptas krauju. Viena moters akis kabojo iškritus iš akiduobės. Jos pilvas buvo perskrostas. Iš jo krito žarnos. Moters, jei dar galima ją taip pavadinti, intymios vietos buvo pridengtos.
-Patinka, ką matai? - paklausė ji.
-Labai patinka, - pasakė Frankas. -Net noriu jums pasakyti komplimentą, - sulaikęs kylantį maistą skrandyje pasakė jis.
-Kreipkis į mane tu, - pasakė man pabaisa. -Na sakyk, nekantrauju.
Frankas, staiga, nukreipė burtų lazdelę į pabaisą ir sušuko:
-DEPRIMO.
Iš lazdelės pasklidusi, balta šviesa padarė gilią skylę moters krūtinėje.
-Tu manai, kad dar viena skylė manyje, mane nužudys? - linksmai paklausia pabaisa moteris. -Tu mane padarei dar gražesne.
Kai moteris ištarė šiuos žodžius, jos abi rankos transformavosi į gyvates. Viena apsivijo aplink Franko koją, o kita aplink kaklą. Gyvatės staigiai pritraukė Franką prie pabaisos. Ji pradėjo glostyto berniuko veidą. Netikėtai, Frankas pajautė skausmą veide. Jautė, kaip jo skruostu tekėjo šiltas jo kraujas. Pabaisa, moteris, nulaižė Franko kraują. Gyvatės iškėlė berniuką į viršų. Ranka, gyvatė, kuri laikė berniuko kaklą, pradėjo smaugti Stiglerį. Jam pradėjo tepti akyse. Jis matė įvairių spalvų taškelius akyse. Kai Frankas manė, kad jau uždus, gniaužtai atsilaisvino ir numetė berniuką ant žemės. Jis stipriai trenkėsi į minkštą žemę.
-Pasilaikysiu tave kuriam laikui, nes mėgstu šviežią kraują, - iš pabaisos burnos išsiveržė tokie šiurpūs žodžiai.
-Na jau ne! - nukreipęs lazdelę į pabaisą, sušuko Frankas. -DIFFINDO.
Frankas pasigailėjo ištaręs šį burtažodį, nes visur pasipylė pabaisos kraujas. Ant žemės negyva gulėjo, perkirsta pusiau, moteris, pabaisa. Jos kaukės kerai nepalietė. Tikriausiai buvo per silpni perskelti kaukę, bet pakankamai stiprūs perpjauti pabaisą. Paėmęs kaukę, nuo jos ruošėsi nuvalyti kraują, bet nenuvalė, nes manė, kad kaukė su krauju bus didesnis įrodymas susigražinti garbę. Berniukas apsisuko ir bėgte išbėgo iš uždraustojo miško. Prieš įeidamas į burtininkų mokyklą, Frankas iš po ąžuolo šaknų pasiėmė juodąją knygą. Knygą labai drebėjo. Po poros minučių berniukas stovėjo prie Švilpynės koledžo durų. Vienoje rankoje jis laikė drebančią knygą, o kitoje - pabaisos kaukę. Berniukas giliai įkvėpė ir įžengė į bendruosius kambarius. Kaip ir tikėjosi, jis buvo pilnas vaikų. Priėjęs prie pulkelio švilpinukų, numetė ant grindų kaukę. Kraujas nuo kaukės nulašėjo ant grindų. Viena mergaitė net suklykė.
-Štai jums visiems įrodymas, kad aš ne bailys! - sušuko Frankas.
Berniukas nusigręžė nuo švilpinukų ir nuėjo į savo miegamąjį. Kambaryje buvę vaikai, pamatę Franko veido išraišką, užsidėjo savo chalatus ir išbėgo iš miegamojo kambario. Frankas nusirengė savo kruvinus drabužius ir pažvelgė į veidrodį. Ant savo kojos ir kaklo berniukas pamatė dvi negilias skylutes ant kaklo ir dvi ant kojos. Gyvačių ilčių skylutes. Nuėjęs nuo veidrodžio, berniukas iš savo lagamino išsitraukė marškinėlius su Švilpynės herbu ir juos užsidėjo. Jis buvo apsirengęs tik marškinėlius ir apatinius. Pižamos nesidėjo, nes nenorėjo atrodyti kaip nevykėlis. Jis suprato, kad nuo šios nakties įvykio jis pasikeitė. Jis tapo kitokiu. Jis tapo drąsiu ir bebaimiu. Dėl to, kad tapo bebaimiu jis suabejojo, kai atvertė drebančią juodąją knygą.
-ŽMONIŲ VAIKE! - sušuko kentaurė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 17, 2017, 08:53:09 pm
Lorisa tylomis klaidžiojo tarp medžių, karts nuo karto akimis užkabindama vis kokį gyvį, tyloje ropojantį medžio kamienu. Tylomis įkvėpusi gurkšnį gaivaus oro, mergaitė sustojo, užversdama savo plunksnomis papuoštą galvą. Užsimerkusi ji pradėjo sukioti tarp pirštų lazdelę. Ramybė. Viskas ko Lorisai reikėjo.
Jos nuotaika pakilo tik dar arčiau dangaus, išgirdus atplasnojančią Luną- jos margaplunksnę pelėdą. Vos jai nusileidus Lorisai ant peties, mergaitė pažvelgė į ją ir kiek susilenkusi, kad šiai būtų patogiau įsitaisyti, paglostė šilkines plunksnas.
-Prisilakstei, ką?- švelniai paklausė mergaitė, nykščiu bakstelėdama Lunai per snapelį.
Pelėda draugiškai sukando pirštą, lyg bandydama sukurti žaidimų atmosferą, kuriai Lorisa netrukus pasidavė. Juokdamasi mergaitė kilstelėjo petį, priversdama paukštį pakilti į orą ir oro gūsiu, sukeltu jos didelių sparnų, suvelti Lorisai plaukus.
-Ei!- Žaismingai supyko mokinė, sukryžiuodama rankas ties krūtine. Pelėda suūkė, galvą pasukdama šonu.- Na gerai, gerai, bėk pas tą savo plunksnuočių.
Lyg perskaičiusi gyvūno mintis, mergaitė mostelėjo ranka. Pelėda garsiai suklykusi, atsispyrė ir pakilo oran. Antrakursė atsidususi, prisėdo ant šalia esančio kelmuko ir pradėjo klausytis gamtos keliamų garsų. Giliai įkvėpusi vėsaus oro, Lorisa atsiduso ir užsimerkusi pradėjo klausytis už dešimties metrų skaniai kramsnojančių testralių.
"Kodėl negaliu būti kaip visi?" -mergaitės mintis perskrodė klausimas, privertęs ją nuleisti akis ir pradėti žaisti pirštais.
-Gal viskas pasikeis su laiku.- ji tik silpnai atsiduso ir pagaliau pažvelgė į testralius, kurių bandė išvengti akimis.- O gal aš to nenoriu?
Lorisa pakilusi nuo kelmo, ištiesė vieną ranką. Gyviai sustingo, išpūsdami pro šnerves karštą orą. Patinas artėjo žingsnis po žingsnio mergaitės link. Bet ši baimės nejuto. Ji mokėjo elgtis su jais, žinojo kiekvieną kūno judesį, kiekvieną gestą.
-Aš jūsų neskriausiu.- ji saldžiai tarė ir netrukus sulietusi delną su šio snukiu, švelniai jį patrindama.- Štai taip..
Mergaitės delnai pradėjo bėgioti po švelnutį testralio kūną. Netrukus šis visai pasidavė Lorisai ir davė leidimą likusiems šeimos nariams prieiti. Lorisa šyptelėjusi pritūpė ir paglostė jauniklį. Jo tamsios akys tyrinėjo plunksnas, įpintas į plaukus ir netrukus šios buvo sučiuptos. Lorisa leido jam žaisti, žinodama, jog sužeisti jos jis nenori.
"Tikriausiai pasikeisti ir nenoriu"
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Juliette marcelle Wenlann Kovo 26, 2017, 08:53:08 pm
Patyliukais išskubėjusi iš Hogvartso pilies, varnė patraukė link Uždraustojo miško. Taip, ji seniai žinojo, kad ten negalima eit, ypač tokiems mažyliams, kaip ji, tačiau argi ne tiesa, kad kur daugiausia pavojų, ten smagiausia? Būtent taip ir manė antrakursė Juliette. Taigi, eidama siauru takeliu, vedančiu į mišką, mergaitė sustojo apsidairyti ar jos niekas nemato, bet, įsitikinusi, kad visiškai saugu, Marcelle patraukė toliau. Kaip ir kiekvieną kartą, ji eidavo vis į kitą vietą, tad ir dabar buvo ne išimtis. Štai, priėjusi saulės apšviestą slėnį, pilną įvairių gėlių ir plazdenančių plaštakių, varnė apsidairė. Netoliese girdėjosi testralių leidžiami garsai. Na, Jul nebuvo baili, kaip kiti, tad neišsigando. Kaip tik ji dievino gyvūnus ir manė, kad kiekvieną iš jų galima prijaukinti, net jei jie yra ne visų mėgstami. Pasidėjusi savo apsiaustą, mergaitė nutarė pavaikščioti netoliese. Beeidama pro tankius žolynus, varnė, iš už medžio pamatė mergaitę. Taip pat varnę. Ši stovėjo ir glostė testralius. O taip! Juliettei buvo būtina su varne susipažinti. Tad pralindusi krūmokšnių ir žolių ruožą, atsidususi, Marcelle pažvelgė į mergaitę.
- Hallo! Tikriausiai nepažįsti manęs, nebent esi prasilenkus kokiame koridoriuje, - nusijuokė. - Taii.. Aš esu antrakursė. Varnė. Aha, kaip ir tu. Gal nori draugaut?- numykė Jul. Dvilikametė suprato, kad jos skruostai paraudo. Tada suskubo pasakyti:
- Tiesa, nesusidaryk įspūdžio, kad esu tokia plepi. Šiaip aš gana nedaug kalbu,- nuoširdžiai atvėrė šypseną varnė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 26, 2017, 09:27:51 pm
Lorisa kiek pasimetusi pažvelgė į mergaitę ir palikdama ranką ant testralio patino šono, pradėjo jį švelniai glostyti. Mokinė puikiai pažinojo testralius, tad iš jo judesių ir įsitempimo galėjo justi, kaip šis išsigąsta, o jauniklis, pasislepia už motinos.
-Aš Lorisa,- švelniai tarė, glostydama patiną, stovintį visai šalia jos. Bet nespėjus net praverti burnos kitam sakiniui, šis atsistojo ant galinių kanopų ir suplasnojo savo dideliais sparnais.- Ei, ei, shhh..
Lorisa užlindo priešais mergaitę, nenorėdama, jog testralis ją sužeistų. Ištiesusi dvi rankas į priekį, pradėjo jį raminti, bet netyčia gavo iš kanopos į ranką. Suinkštusi  mergaitė atsitraukė ir išsigandusi pažvelgė į gyvūną. Užsiėmusi už rankos Lorisa luktelėjo, kol gyvūnas vėl atsistos ant keturių. Šis atrodė ne mažiau išsigandęs, nes sugebėjo sužeisti draugę.
Pasigriebusi Julliet ranką ji atsargiai prisivedė ir ištiesė testraliui, sukaupdama paskutinę drąsą, likusią jos smulkiame kūne. Testralis sekundei užmezgė akių kontaktą, garsiai suprunkštė ir šnervėmis pakuteno mergaitės delną.
-Nagi, ji gera, aš tai jaučiu,- Švelniai tarė Lorisa ir testralis galiausiai pasidavė.- Štai taip.
Mergaitė paleido mokinės ranką ir kiek atsitraukė.
-Atleisk, gal kiek išgąsdinau tave,- Lorisa pradėjo žaisti pirštais.- Esu keista, na taip visi mano.. Nuo mažens man gyvūnai atstojo šeimą.
Mokinė pasukusi žemes ratu bato galu, sunėrė priešais save pirštus.
-Nežinau, ar tikrai nori su manimi bendrauti,- Sekundę pridūrė ir akimirką pajuto sau už nugaros šnopuojantį testralį.
Patinas dantimis sugavęs Lorisos plaukuose esantį plunksnų kuokštą, atsiprašančiai žaismingai timptelėjo. Nors Lorisa ir pakėlusi ranką švelniai perbraukė per gyvūno šnerves, šiuo metu jai svarbesnis buvo Julliet atsakymas. No jos priklausė, ar Lorisa galutinai užsivers žmonėms, ar bandys kapanotis lyg purvu bendravime.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kira Mori Liepos 01, 2017, 08:43:46 pm
Kira bandė susirišti nepaklusnius plaukus. Nors ne, palyginus, šiandien plaukai buvo pakankamai paklusnūs, tačiau viena sruoga vis išsprūsdavo iš uodegos. Juodų it anglis plaukų kuokštas vis krisdavo ant akių, kad ir kaip mergina mėgintų jį įsprausti į kasą. Dažniausiai trečiakursė nešioja akinius, kurie būtų sulaikę tą sruogą, bet kaip tik šiandien nusprendė jų nesidėti. Jau gal aštuntą kartą per pusdienį ji vis keitė šukuoseną tikėdamasi, jog dabar niekas neerzins jos žalių akių. Klastuolei buvo keista, jog anksčiau nebuvo pastebėjusi šios plaukų sruogos, lyg ji būtų ėmusi ir per naktį užaugusi. Pagaliau idealiai susirišusi standžią uodegą trečiakursė bijojo net pajudėti, kad neišsitaršytų plaukai.
Mergina pakėlė akis ir pamatė laiptais nulipančią Dawn, kuri jau buvo susiruošusi eiti į Uždraustąjį mišką.
- Gal tau padėti? - paklausė ši pamačiusi krūvelę varnės nešamų daiktų.
Kira priėjusi mišką suvokė, jog nežino, kur eiti toliau. Uždraustąjį mišką ji buvo išnaršiusi, tad jį pažinojo, tačiau kur nusivesti Strain. Visgi mergina pakvietė draugę, tad negali tiesiog be tikslo vaikščiot ratais. Žinoma, kitiems hogiečiams atrodytų normalu, jog ji pasikvietė varniukę tiesiog paslampinėti miško užkaboriais, tačiau Mori nieko be priežasties nekviečia. Gal dėl to, jog ji išvis beveik su niekuo nebendrauja. Šį faktą trečiakursė tiesiog ignoravo. Pati sau tvirtindama, jog ji turi keletą pažįstamų ir jai užtenka.
Ir vėl... Ta pati juoda sruoga eilinį kartą erzino žalias akis apgaubtas tankiomis blakstienomis. Grįžusi į pilį aš ją tiesiog nusikirpsiu...
Mintyse greitai permetė visas žinomas vieteles šiame Hogvartso lopinėlyje. Gal... Ne, ten dažnai užklysta koks hogietis. O gal... Ten irgi Dawn vestis negaliu, dar užsuks koks padaras ir visa ši kelionė geruoju nesibaigs. Na, tuomet turbūt lieka tik miško proskyna. Šios vietos ir pati klastuolė gerai nežinojo. Bet jokia geresnė idėja nešovė į galvą.
- Žinau vieną vietelę visai netoli nuo čia. Tiesą pasakius dar nebuvau jos gerai iššniukštinėjusi, bet ten gan ramu. Ką manai? - nužvelgė draugę ir įsmeigė žvilgsnį į rudas Strain akis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dawn Strain Liepos 02, 2017, 09:52:50 pm
  Mergina greitai apsisuko savo bendrajame kambaryje ieškant įrankių augalams rauti, kadangi žinojo, kad Kira jos laukia. Trečiakursė nelabai pažinojo Kirą, tad nenutuokė, kokia mergina yra ištikrųjų. Gal klastuolė neturi daug kantrybės? Gal jau dabar keikią Strain už tai, kad tiek ilgai ieško reikalingų daiktų? Varniukė stengėsi kuo greičiau nukakti link Kiros, taip pat stengtis nesutikti kokio mokytojo, kuris jai tuoj pat paskirtų bausmę už bėgimą iš pamokų. Mergina, nuo to incidento kambary iki pareikalavimo, ėmė vis mažiau lankyti pamokas. Paragavusi nuotykių, ši norėjo jų ragauti vis daugiau ir daugiau. Jos mama būtų labai nusivylusi, jeigu išgirstų šitai apie savo mokslinčę dukrą
  Užsigalvojusi, Dawn net nepastebėjo, kad juodaplaukė stovi jau priešais. Varniukei žaliaakė siūlė pagalbą, tačiau ji atsisakė, kadangi Dawn nebuvo jau taip sunku nešti. Kad ir mažytėse Strain rankose, vis tiek tilpo ir maišelis, ir kišeninis peiliukas, ir pargamento lapelis. Taip pat spraudėsi ir lazdelė - be lazdelės Dawn net iš vietos nedrįstų pajudėti. Kartais pagalvodavo, jog jai praverstų maišelis, kuriame telpa viskas - kad ir ta dėžė, kurioje yra rodomi paveiksliukai. Na, dabar turėsiu ko prašyti tėvų gimtadieniui. Prisistačiusi šalia Kiros tarsi koks kareivis, varniukė nekantravo kuo greičiau dingti iš pilies.
  Eidama paskui klastuolę, Dawn jautė žolę po kojomis, tačiau batai sutrukdė pajusti tikrą malonumą. Mergina norėjo batus nusimesti, tačiau artėjo šaltasis metų sezonas, o Strain tikrai nenorėjo peršalti ir pasigauti kokią šlykščią ligą. Vėjelis kartais papūsdavo ir sukeldavo merginai širpulius per visą kūną, kurie tikrai nebuvo malonūs. Einant mišku Dawn žvelgė į visas puses, kad jeigu jos pasiklystų, bent savo fotografine atmintimi sugebėtų pargabenti jas atgal. Akys užkliuvo už Kiros ir jos surištų juodų plaukų. Taip surišti plaukai jai labai tinka. Gaila, tačiau mergina nedrįso tai pasakyti balsu. Tada varniukė visą kelią galvojo, kad jai pačiai praverstų kitoks įvaizdis. Savo plaukus nešiojo palaidus gal nuo pat gimimo, o pinti įvairias ir įmantrias kasas ji nemokėjo. Iš jos apmąstymų merginą ištraukė klastuolės balsas.
-Na, man tinka viskas...ieškoti gėlėms,-šiek tiek padariusi pauzę pasakė ji, kadangi visiškai buvo pamiršusi, jog savo rankose visą tą laiką nešiojosi įvairius įrankius augalams rauti ir ieškoti. Galų gale likusią kelio dalį trečiakursė stengėsi atidžiau žiūrinėti aplink save, kad pamatytų nors vieną jai tinkamą augalą.
Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: Claudia Lorens Rugpjūčio 19, 2017, 09:20:43 am
Claudia buvo smalsi todėl ji jau rado laiko apsižvalgyti ji ištruktii  iš magijos mokyklos  tik trumpai ir neilgai. Ji įžengusi į mišką apsižiūrėjo.Miškas buvo beprotiškai tamsus. Ją baugino tarp medžių šmėstelėjebalti šešėliai. Girdėjosi vilko kauksmai bet jai tai visiškai nerūpėjo. Ir mergaitė nužygiavo toliau.Claudia ėjo bet po kojom nežiūrėjo.
 Nuėjus jau toli nežinia iš kur atsirado milžinišką duobė ir ji kaip krito taip ir nusirideno.Ji manė kad tai tik paprasta dubė. Todėl ėmė dėti pastangas išjos išlipti nes nežinojo ko tikėtis.Bet buvo dar blogiau nei ji galėjo įsivaizduoti. po kiek laiko ji pajunta kad kažkas savo švelnutėliu pagaliuku liečia jai nugara ji apsisuka ir už saves pamačiusi milžinišką vorą suklykė. Jis ją čiupo ir paleido į ją voratinklį, tačiau megaitė išsisuko ir įbedė į jį apsaugai paimtą peilį.
Maždaug po valandos bandymo Claudiai ištrūkti iš tos milžiniškos duobės, jai pagaliau pavyko. Mergaitė atsistojo, nusišluostė purvą ir spruko ten kur matė šviesa, nes tai reiškė miško pakraštį.
......Po minutėlės mergaitė jau sėdėjo mokykloje, jos draugėms nespėjus susivokti kad ji išis buvo dingusi.............
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Spalio 07, 2017, 07:25:39 pm
Kodėl sveikindami su gimtadieniu žmonės vieni kitiems linki laimės? Juk ir taip aišku, kad linkėjimas nei velnio niekada neišsipildys. Žmogus iki galo negali būti laimingas, nes jis žmogus, t.y. padaras, kuris gavęs tai, ko trokšta labiausiai pasaulyje, tuč tuojau būtinai užsimanys ko nors kito. Kad ir tos fyfutės, mafijozų žmonelės, skundžiasi, jog neturi ką apsirengti, gėda snukutį į gatvę iškišti, o pačių drabužiai užima ketverias spintos lentynas, kai tuo tarpu vyrelio treningiukai sutelpa į vieną lentyną, ant keturių pakabų. Tikrai tas pasaulis kartais būna absurdiškas, tai kodėl gi pykstame ant tų, kurie nelogiškai mąsto? Onorina piktai žingsniavo uždraustojo miško takeliu įsikibusi bendraamžei klastūnei į parankę, ne, lesbietiškumu nei iš tolo negalėjai įtarti šios variaplaukės, tačiau ji nieko nematė, nebent šviesą ir kelis šešėlius, medžius, vis šmėkščiojančius pro šalį. Dievaži, patiko Ketei ši rusvaplaukė mergiotė, gal net susidraugauti jiedvi galėtų, kol kas jai vienintelei tepatikėjo paslaptį, jog yra žliba kaip kurmis. Todėl dabar ir žingsniavo į miško gilumą įsikibusi Anabetės Liz rankos. Prisiminė, kaip šioji elgėsi treniruotėje, tikra gyvenimo naikintoja, regis neapkentė švelnių naivių snukučių kaip ir pati panelytė Sayre. O šiai vos užsiminus, kad tąnakt trauks medžioti, mėlynakė Ana pati pasisiūlė kartu. Kodėl gi ne? Ką ji, uždraus? Jei atvyko į šią mokyklą ilgiausiai pusmečiui, nereiškia, jog turi sėdėti kaip vienuolė užsidariusi narvelyje. Varnanagė džiaugėsi tamsa, tačiau suprato, jog nei menkiausio garselio miške kurį laiką jau nebegirdi, it įbesta sustojo, kartu už rankos sulaikydama ir bendrakeleivę. Smarkokai įtraukė nosimi mėgindama užuosti svetimą kvapą it šuo, bet lazdelė medžioklinio palto kišenėlėje jau gaudė.
Gaudė stipriai,
Nepaliaujamai.
-Ana, mes ne vienos. – greitomis sušnabždėjo į ausį paskubomis įtempdama kitoje rankoje gniaužiamą lanką, bet dar nespėjus paleisti strėlės pajuto smūgį į galvą, ausyse ėmė užti.
-Urodas! – prakošė pro dantis, nei kiek nesibaimindama ir spjovė ton pusėn iš kur atsklido kažkieno jau baisiai taiklus smūgis.
-Dobry večer, Natalija Kantorovna. – atsklido šaltas, gana mandagus, bet tuo pačiu tiek pat  pašaipus pasisveikinimas. Merginą nukrėtė šiurpas, jie vieninteliai žinojo jos tikrąjį vardą, vieninteliai ieškojo jos pusę gyvenimo. Noromis nenoromis širdį suspaudė baimė, išgirdo ją besidaužant krūtinėje, nors veidą stengėsi išlaikyti šaltą.
-Slapstūnai... – it keiksmažodį viauktelėjo ilgaplaukė, bet susmukti ant žemės nė neketino, todėl sunkiai šnopuodama atsilošė į medį, nematė, kokioje padėtyje yra Liz, težinojo vieną, turi jas abi iš čia ištraukti, bet kaip?
-Būk gera mergaitė, nejudėk, neprieštarauk, elgis kaip paliepta  ir tavo mažąjai draugei viskas bus gerai. – Anksčiau taip sklandžiai rusiškai pasisveikinęs balsas dabar buvo grėsmingas, kalbėjo angliškai. Mergina čiut vėl nenusispjovė, tačiau susitvardė. Privalo laikytis ramiai, kol išgirs, kokioje padėtyje atsidūrė Anabetė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 08, 2017, 06:01:00 pm
Drėgna, aukšta žolė glostė rusvaplaukių čiurnas, kai šios švelniai įsitvėrusios viena į kitą jaukiai žingsniavo aklinoje tamsoje.
Mėlynakė užtikrintai vedė penktakursę variaplaukę pirmyn it kelrodė žvaigždė ar bent jau taip jautėsi Anabetė, kai netikėta pasitikėjimo našta apgaubė josios pečius. Safyrinių akių savininkė idealizavo Onoriną kaip narsią ir drąsią kovotoją. Nepaprasti jos sugebėjimai treniruotės metu sužavėjo strazdanosę, o naujiena apie ne ką vyresnės merginos negalę, iškėlė ją dar aukščiau. Galbūt tuomet, Uždraustojo miško imitacijoje, klastuolė ir įtarė nelinksmą variaplaukės paslaptį, bet pernelyg nekreipė dėmesio į savuosius neargumentuotus spėliojimus.

Sidabrinis diskas kabėjo naktinėj padangėj ir, atrodė, nesuvokiama klaidžioti gūdžia, pavojingumu ir neaiškiais magiškais gyviais apgirta giria. Bet Betės noras lydėti Sayre į medžioklę pranoko net ir kylantį baimės jausmą. Ak, tas naivus  klastuolės užsispyrimas, ne kartą pakišęs koją neilgame strazdanosės gyvenimėlyje ir dabar pasireiškė. Problematiškoji herojė jau buvo ir keletą svarių argumentų prisigalvojusi, kad tik jos bendrakeleivė leistų šiai eiti kartu. Keista, bet tų įtikinėjimų neprireikė. Nors netyčia užtiktoms miške būtų neprošal turėti geresnį pasiaiškinimą nei leptelėti ,,atpėdinom pamedžioti".
Staiga, bronzinių plaukų savininkė stabtelėjo it įbesta ir šiek tiek truktelėjo Mirėją atgal į save.
- Lumos, - šnybžtelėjo Anabetė ir stipriau suspaudė dailiais raštais išraižytą raudonmedžio lazdelę dešinėje rankoje. Blausi šviesa vos apšvietė mergaičiukės matomąjį lauką, kurio viduryje naglai šypsodamasis stypsojo neaiškus padaras. Nespėjus Lizert nė sureaguoti, šalimais bestoviniuojančios merginos galvą pasitiko stiprus smūgis. Išplėtusi ryškiai melsvomis ugnelėmis žaižaruojančias akis, strazdanė pasibjaurėtinu žvilgsniu nustelbė žmogystą. Rusiškai Helė kalbėjo prastai, tačiau pukiai galėjo suvokti pasakytus žodžius. Nataša? Ar toks Onorinos vardas? - susimintijo Liz ir tik po kelių akimirkų suvokusi, jog nieko nedaro, atsargiai kilstelėjo merginą, jog šioji nesukluptų. Tačiau variaplaukė tik atsirėmė į storą medžio kamieną ir niekingai įvardijo netikėtus lankytojus.
- Slapstūnai? - kiek išgalėjo tvirčiau pasitikslino melsvaakė, bandydama nuslėpti kylantį šleikštulį ir baimę.
Lazdele lėtai kildama nuo priešo kojų link veido, Mirėja tvardėsi nuo bjauraus vaizdo, pykinančio kiekvieną trumpaplaukės kūno dalelę.
- Nedrįsk mūsų liesti, - spjovė padarui į veidą žodžius Ana, šiam jau pradėjus diktuoti nurodymus anglišku akcentu.
- Kokie mes drąsūs.
Keletas pašaipių žodžių ir smūgis į kepenis it atsakas pasitiko jaunąją klastuolę. Kiek susirietųsi ir susiėmųsi už šono, Anabetė vogčiomis kilstelėjo akis į Onoriną.
Žinojo, jog jai skauda ne ką mažiau, bet ne paguodos nebyliai ėmė maldauti, o strateginio plano pabėgti.



Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Spalio 08, 2017, 10:01:01 pm
Visada smagu žiūrėti kaip žvėrelis pakliūva į spąstus, o širdį pakutena džiugesys jei prieš tai dar ilgai jį persekioji. Tada siela dainuoja, matant apgailėtinas jo pastangas ištrūkti. Net kartais norisi duoti menkutį šansą, mažytę viltelę, jog dar yra galimybė pasprukti.
Natalija Kantorovna Zubova buvo ypatingas taikinys. Taikinys, persekiotas ne šiaip pora metų, bet ištisus šimtmečius, kelių kartų. Stovėjo dabar sau ramiausiai atsirėmusi į medį ir spjaudė kraujais, gavusi dar vieną smūgį į dantis, po kurio iš rankos buvo ištrauktas lankas, juk negalėjo rizikuoti gauti strėlę tiesiai krūtinėn. Aukštaūgis stambus pusamžis raudonplaukis ir du žemesni bei maždaug dvigubai jaunesni jo sėbrai žvelgė į mergiūkštes: pagaliau šiąnakt Nataša mirs, o tą kompanijonę irgi nudės, kam čia reik įkalčiu.
-Labas vakaras ir jums, panele Liz. – pasisveikino vienas iš jaunuolių, neva mandagiai nukeldamas kepurę, iš po kurios sušvito šyva makaulė, o brolis dvynys spyrė rusvaplaukei į kepenis. Abu blondinai sužiuro vyresnįojo brolijos nario pusėn, vis buvo vienas iš viršūnių, tačiau ar jų kreipinys atrodė smerktinas? Šie vaikai vis tiek pasmerkti mirti, niekam neišlos, jog Slapstūnai jau žino didžiąją dalį pasipriešinimo narių, o jei per stebuklą išsigelbėtų ir ir išklotų, na ir kas? Jie visada viską žino. Bet rodos Silkhamui tai nepatiko, piktai mostelėjęs abiems šyviams susitvarkyti su rusvaplauke žengė platų žingsnį link akiniuotosios merginos, ištiesęs kairę ranką pabarbeno į juodus jos akinių stiklus.
-Kukū, krasavitsa, bene ne tik regą būsi praradusi, bet ir liežuvį? – aiškiai šaipėsi, ne kitaip, žinojo, nedera terliotis, bet po šitiek vargo sugauta auksinė žuvelė ypač masino, nenorėjo vienu žaliu žaibo blyksniu viską užbaigti, o štai jo jaunesnieji kolegos manė kitaip, abu tarsi vienas vieningai iškėlė lazdeles ir du žali žaibai nuskriejo Natašos bendrakeleivės pusėn. Džonas  Silkhamas nieku gyvu netikėjo, kad šioji išsisuktų, todėl besąlygiškai pasitikėdamas dvynių apsukrumu vėl gręžėsi  į savo taikinį kai pajuto tarp menčių susmingant peilį. Sustaugęs iš skausmo nelyginant skerdžiamas gyvulys, lordas Silkhamas griebė Natašą už gerklės ir taip trenkė į medį, kad šiai žiežirbos patiško iš akių. Dangus panėšėjo į skilinėjantį krištolinį gaubtą, po kuriuo merginą buvo kažkas įkalinęs. Pamėgino pakelti ranką, vien lūpomis sušnabždėti Anai, kad bėgtų, kad gelbėtųsi, tačiau tvirta vyriška ranka gniaužė gerklę, ėmė trukti oro, pasaulis sukosi ratu. Nataša, Onorina, Kura, Keitė, Kotryna, Elirauz... nežinia kiek vardų turėjusi karė dabar nesugebėjo atrasti lūpų, jog pasakytų draugei vieną vienintelį žodį: bėk.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 09, 2017, 11:34:14 pm
Žinot tą jausmą kai skauda. Taip stipriai skauda, tačiau ne fiziškai, o nuo minties, jog daugiau neišvysi nieko, apart aklinos tamsos. Kad neatsisveikinsi su mylimais žmonėmis. Kad išnyksi it dulkė. Taip jautėsi dabar Betė.
Mergaičiukė degte degė iš liūdesio, pykčio ir baimės. Kelios silpnumo ašaros nuriedėjo strazdanotais skruostais žemyn link josios rausvų lūpų. Safyrinės, stiklinės akys lakstė ieškodamos išsigelbėjimo, tačiau vienintelis šansas nors kiek atsirevanšuoti tebuvo gražiai išraižyta medinė burtų lazdelė.
Anabetė greitai ir neatsargiai išsitiesė ir vos spėjo nutaikyti medinuką į blondinus, kai šie paleido žalius žaibus penktakursės link. Balsva liepsna asimetriška linija švystelėjo į netikėtus svečius ir šiems kiek atsiktraukus atgal, Helė gavo keletą laisvesnių akimirkų atsikvėpti. Rusvaplaukei, visai nelaiku, pradėjo svaigti galva ir klastuolė ėmė svyruoti į šonus.
Nakties apgaubti tamsūs medžių šešėliai dvejinosi mergiotei akyse ir vos ne vos įžvelgusi bendrakeleivės padėtį, Liz prisėlino arčiau bei ryžtingai nusitaikė į neaiškią, stambią žmogystą smaugiančią bronzinių plaukų savininkę.
- Difindo! - mostelėjusi lazdele, šūktelėjo Ana. Slapstūnui skristelėjus šešiasdešimčia metrų toliau nuo merginų, srazdanosė galvotrūkčiais puolė prie Onorinos.
- Ar viskas gerai? Gali kvėpuoti? - klausimais apibėrė variaplaukę mokinukė ir švelniai suėmusi už rankos kilstelėjo viršun, bandydama persimesti lengvutę Sayre per pečius.
Staiga, Anutė suklupo ant drėgnos miško paklotės. Šakaliai ir visokie dygliai negailestingai raižė kojas, tačiau Betei jau nerūpėjo. Netekusi samonės, klastuolė gulėjo ant žemės, palikdama kompanionę kapstytis vieną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Spalio 10, 2017, 10:34:40 pm
Dieve, juk ji tebuvo vaikas, na gerai, ne vaikas, paauglė jau, bet vis tiek tik keturiolikmetė mergaičiukė, stojusi į nelygią kovą su žiauriu pasauliu, kuriame, matyt, neatsirado vietos grafo ir markizės kadais sumeistrautai nesantuokinei dukterei. Ir visgi, ji nekalta dėl to, juk nesirenkame kokioje šeimoje gimti, kokią turėsime išvaizdą, ar juo labiau, charakterį. Ji nerodė jokio poreikio priglusti prie švelnios mamos krūtinės ir perkelti visų savo rūpesčių ant jos tvirtų pečių, jai nereikėjo tėvo, už kurio nugaros galėtų pasislėpti nuo berniukų, tampančių kasas, nereikėjo vaikino, kuris švelniai apkabinęs pabučiuotų. Sakysite ji nenormali? Ėi, žmonės, O galbūt ji tiesiog kitokia nei visi jūs? Galbūtt net pranašesnė? Juk pati susitvarko savo rūpesčius, nesislėpdama už tėtės nugaros, iš paskutiniųjų mėgina įkvėpti dar bent vieną gurkšnį tyro oro, kaudamasi su stambiu raudonplaukiu, galingos brolijos nariu. Bet ar kas nors įvertins šias pastangas? Ne, tik miškas ir tamsa, o jei per stebuklą išsigelbės, rytoj į ją vėl visi spoksos kaip į nenormalią akiniuotę mergaitę, bevardę, beasmenybę vargšelę.
Džonas Silkhamas, atšokęs kokį pusšimtį metrų nuo Natalijos susikeikė. Keiktelėjo riebiai, rusiškai, ant viso miško, kad net varnos išsilakstė. Tada nerangiai atsistojo, ir iš tolo gręždamas prie žemės prismeigiančiu žvilgsniu abu nevykėlius blondinus pastebėjo, jog rusvaplaukė kalė vis dėlto išvengė žudomųjų užkeikimų, bet kaip nebuvo kada galvoti, mat išvydo puikią progą susigrąžinti ankstesnes pozicijas.
Dangus kiek sumirguliavo ir varnanagė liko laisva, laisva, nuo neseniai ją smaugusių rankų, tačiau žinojo, neilgai. Apsidairyti galimybės neturėjo, bet išgirdo šalimais šlumštelint Anabetę.
-Bete! – riktelėjo puldama prie jos, vienu judesiu nustatė, jog klastuolė gyva, antru išsitraukė iš už diržo lazdelę, o trečiu, paleido šaltą srovę tiesiai Anai ant veido.
-Nagi, prabusk, turime pasistengti dinggti iš čia. – liežuvis ko tai pynėsi, deguonį buvo vis dar sunkoka įtraukti, laikas seko. Kaip tik laiku atsistojo gręždamasi į staiga  už nugaros pajaustus oro virpesius, mat jei dar akimirką būtų uždelsusi, būtų atsidūrusi vieno iš šyvių dvynukų geležiniuose gniaužtuose. Negalvodama griuvo ant žemės ir nusirito po medžiais, užvis labiau troško, jog bendražygė pasektų jos pavyzdžiu.
-Aha! Pakliuvai brangute! – pasigirdo nemalonus šūksnis. Nustačiusi, kad tai ne to ją smaugusio stambuolio balsas, o vieno iš brolių, mergina suprato: Anabetė rimtai  įkliuvo, smarkiai abejojo ar galės kuo padėti, deja visas mintis iš galvos iššlavė garsas: tykūs stambaus vyro žingsniai, grėsmingai artėjantys jos slėptuvės link, ir kraupus šnabždesys:
-Nataššša...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 14, 2017, 09:46:16 am
Mirtis nedėvi juodo apsiausto su gobtuvu, nesinešioja dalgio ir netyko prie tavo durų. Mirtis pasirodo netikėtai, su vienais žmonėmis ji susitapatina, kitais - manipuliuoja. Mirtis nešioja raudonus batus ir bet kada gali pasirodyti su treningais ar tavo kaimyno veidu kokioje nors parduotuvėje ir staiga pavogti tavo sielą.
Anabetė, tikriausiai, niekada nesusimąstė apie ponią raudonais batais. Buvo sutikusi ją porą kartų, porą atsitiktinių kartų visai netyčia, šiai dirbant savo darbą. Senelis, močiutės sesuo, antros eilės pusseserės dėdė, net pati rusvaplaukės motina buvo Anos užklupti besiburkuojantys su mirtimi, o štai dabar ir pati Giltinė atpėdino pas strazdanosę.
Mirktelėjo ilgomis blakstienomis ir nuvalė ištyškusį kraują nuo penktakursės kaklo.
Bet pradėkime nuo pradžių, tiksliau nuo scenos, kai Liz nualpo, o Onorina nespėjo prabudinti jaunuolės tik greitu judesiu, taikliai pasislėpė po medžiais, saugodama savo kailiuką. Baltaplaukiai padarai, negailestingai trenkę antausį mergaičiukei, sugebėjo šią prikelti, čiupti už gerklės ir po truputį smaugti, neleisdami įkvėpti nė menkiausio oro gurkšnio. Mirėja kažin kaip ištrūko iš vieno iš broliukų gniaužtų ir pasileisdo bėgti tolyn į miško gilumą, tačiau anot vyjęsis gana sparčią klastuolę, vyresnysis blondinas tik šaižiai nusijuokė ir lengvu lazdelės mostelėjimu parklupdė vargšę Anabetę. Aukštai iškėlęs stebuklingąjį medinuką ir nusitaikęs į paraližiuotąją panikę, vyresnėlis šyvis grėsmingai artėjo Helės link. Žingsnis po  žingsnio, Anos kūną vis stipriau kamavo traukuliai.
- Crucio, - šnibždėdamas tarstelėjo albinosas ir išsišiepęs stebėjo penktakursės kančias.
- Crucio, - vėl pakartojo jis ir tiksliau nutaikė lazdelę.
Vaizdas atrodė tragiškai: dvi pusamžės, neaiškios gyvastys su Češyro katino šypsenomis mordose ir viena gležna mergaitė, besiraizganti ant iš drėgnų lapų ir šakalių sudarytos miško paklotės.
Neapsakomas skausmas užliejo Betę, keletas stambių eglišakių draskė nugarą, o venomis bėgantis kraujas šokinėjo per visą merginos kūną. Šaltis stingdė iš burnos ir nosies besiveržiančius bordinius upelius. Anabetės mėlynos, skaičiai safyrinės akys užsivertė ir teliko balta tuštuma.
Dar niekada hogietė taip stipriai netroško savosios mirties, dar niekada taip stipriai nenorėjo nustipti it koks žiauriai medžiotojų sudarkytas žvėrelis, dar niekada strazdanė nemaldavo amžino miego ramybės.
Staiga, šaižus, ausų būgnelius prievartaujantis juokas liovėsi, medžiai nustojo linguoti, vėjas išnyko, o juodas naktinis dangus dar labiau apniuko. Tyla. Tyla ir tuštuma apgaubė Uždraustąjį mišką. Viskas baigėsi. Anabetei mirktelėjo mirtis. Joa sielą pavogė Giltinė ir paskutiniu bučiniu pažymėjo kūną.
 Daugiau nebebus jokio valiūkiško mirktelėjimo ar šypsnio, jokių išdaigų ar nepaklusnumo, jokių pamokų ar areštų. Nebebus daugiau ir nuoširdaus juoko, glostančio krūtinę, ir prisilietimų, ir akimirkų kartu.Daugiau nebebus nei apkabinimų, nei stūksenimų į duris. Daugiau nebebus padlaižiavimų ir užsispyrimo prieskonių, suteikiančių tokį jaukumo pliūpsnį. Nebebus smuiko muzikos ir neužbaigtų praktikos darbų. Daugiau nebebus nieko. Tik tuštuma. Vakuumas.
 Daugiau nebebus Anabetės Mirėjos Helės Lizert.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Spalio 18, 2017, 07:21:07 pm
Kai imi juo rūpintis, rodos, visas pasaulis slysta iš po kojų. Naktys tampa bemiegėmis, dienos bevaisėmis ilgomis kankynėmis, iki kito karto, kol vėl jį pamačiusi galėsi rūpintis. Kol susitiksite, kol galėsi priliesti taip gerai pažintą kūno formą, kiekvieną savitą linkį. Bet vos atsidursi vienoj patalpoj, liežuvy bematant surakins savaiminiai kerai, neleidžiantys pratarti nei žodžio daugiau nei reikėtų. Visos ilgiausios frazės, kurias įsivaizdavai mintyse subyrės, it pavydžios padrūškės sutraukyta auksinė grandinėlė, kurios taip gaila, kad net vieną kitą ašarą galėtum išlieti. Štai tokie jausmai buvo pažįstami vienai Prancūzijos markizei, atklydusiai į Rusią dėl virtinės keistų dalykų. Ir visos šios mintys suspindo keturiolikmetės mergaitės galvoje, kurią llaikė tvirtai stambus raudonplaukis Slapstūnas.
Džono Silkhamo rankoje sušvito peilis.
-Pažvelk ten, Natašenka, - kreipėsi į ją apeidamas visus mandagumus, įrėmęs peilio kriaunas jai į kaklą. – Tavo draugė nebegyva. Kuo ji buvo vardu? Anabetė? – tarė lėtai kiekvieną žodį, tarsi stengdamasis, jog kalinė kuo labiau įsigilintų. – Ak, tiesa, tu negali to pamatyti, gaila, gaila...
Jai pakirto kojas, pykčio ašaros užtemdė akis. Žinojo kaip ateina mirtis, tik nebijojo, paprasčiausiai darėsi apmaudu, jog penkiolikmetė mergaitė žuvo nuo šių parazitų rankoų, apmaudu, jog trylikametis berniukas kalinamas jų būstinėje, nežinia ar tebegyvas. Atsiminė tąkart, kai Donas davė paliesti savo plaukus, aiškindamas jai, kaip atrodo liūto gaurai.
-ne! – riktelėjo visu galingumu išsiplėšdama iš vyro rankų. Aštrus skausmas nusmelkė kaklą, ištryškusi raudona srovelė dažė medžioklinio palto apykaklę. – jūs daugiau negrobsite vaikų! Nežudysite jų! – klyksmai skardėjo pamišky, pasičiupdami balso aidą ir dalindami siūruojančioms medžių viršūnėms.. už viską labiausiai Nataša dabar norėjo pribėgt, apkabint mirusį kūnelį ir supuot, supuot... gal padainuot lopšinę. Nesuvokė iš kur tokie sentimentai, kurie žinoma kenkė blaiviam protui, tik dabar tai buvo nė motais. Gerklę raižė skausmas, galva sukosi, tačiau mergina nedelsė, šokusi į priekį išsitraukė iš diržo paskutinį peilį. Pajuto, kaip per liemenį yra sučiumpama jaunų tvirtų rankų. Tai Anabetės žudikas. dingtelėjo varnanagei, o toliau viskas vyko kaip sapne. Staigiu judesiu pačiupo vaikiną už ševeliūros prisitraukdama artyn, pirmą sekundę tikrai atrodė, jog pabučiuos, tačiau antrą, kita ranka, laikanti peilį pakilo prie pirmosios, ir akimoju apibrėžė tikslų ratą, tarsi būtų amžių amžius treniravusis.
Geležiniai gniaužtai atsileido, vaikinas susmuko jai prie kojų. Ten, kur jam ir dera. burbtelėjo sau mintyse, vienoje rankoje tebestirksojo kruvinas peilis, o kitoje tabalavo šyvas skalpas. Įniršis darkė jos veidą, gal todėl niekas iškart nedrįso šokti artyn atsikeršyti už tokią baisią kolegos baigtį. Miškas tylėjo, regis net paukščiai bijojo cyptelėti išsigandę tokio kraupaus nusikaltimo, visgi nežudymo užkeikimas, ne gerklės perpjovimas... kraujas tebelašėjo iš žaizdos, bet ji nieko nedarė, kad jį sustabdytų, tiesiog stovėjo užmerkusi nereges akis, dengiamas juodų akinių, tūnodama prisiminimuose, apie indėnų vadą Piksaretą, išmokiusį ją piešti tą menkutį dailų apskritimą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ashalain Blackmore Spalio 22, 2017, 02:56:54 pm
Pluošė koridoriais nežiūrėdamas kur eina.  Viskas skersai gerklės. Pilis,  Carolin,  mūšis... Nu-si-bo-do. Jis jai juk turėjo kažką reikšti. Tegul ir gyvenimo naikintoją.  O pro tokį nelabai praeisi kaip pro sieną? Na žinoma,  ją sujaudino to vaikinuko likimas,  gal ir pagalbos paprašymas, tačiau kad visai nepastebėtų...  Net nejuokinga. Nieko, jis laiko turi.  O kur jam skubėt? 
Nepajuto,  kaip išėjo į lauką,  kol plaučiai negavo šviežio gryno oro dozės. Giliai įkvėpė. Pasiilgo gryno,  tyro, šalto kalnų oro, kur vienintelis šiltas dalykas yra merginos kūnas. Tai vienos,  tai kitos.  Pilis jį tiesiog dusino. Nemėgo būti uždarytas tarp sienų,  tarsi kape. Nusipurtė ir greitai nužingsniavo tolyn.  Fizinis krūvis nesutrukdė srūti mintims, planams ir panašiai. Seniai nebuvo pasivaikščioti. Ir visgi suprato,  koks geras jausmas yra judėti nevaržomai.
Nepajuto,  kaip jį apgaubė tamsa - pats tikriausias ženklas,  kad įžengė į Uždraustojo Miško karaliją. Takeliais ir samanų paklote ėjo tolyn,  nežiūrėdamas nei laiko,  nei atstumo. Šakelės drėskė veidą,  rankas,  tačiau jis buvo toli savo mintyse ir planuose. Nesuprato, ką Carolin atranda šitam krašte. Kalnai jam asmeniškai buvo triskart geriau. Griežta, švaru,  aišku.
Nežinojo,  ar ilgai eina - susiraizgiusios šakos nepraleido šviesos, tad negalėjo pasakyti kiek valandų. Tačiau miške jų ir nereikėjo.  Čia buvo tik jis su medžiais. Ir savo mintimis. O ko daugiau jam reikėjo? Atsakymo ilgai laukti neteko. Ausis pasiekė miškui nebūdingi garsai. Susiraukė ir įsiklausė. Smūgis. Riksmas. Tylantis klyksmas. Ir tyla.  Penkiese - nustatė. Dvi pažįstamos ir trys negirdėti. Pro šakų raizgalynę pabandė kažką įžiūrėti. Pirmiausia užfiksavo išdarkytą, iškankintą,  ant samanų gulėti paliktą negyvą merginos kūną. Jau matytos princesytės,  į treniruotę atėjusius kaip į iškylą. Jam nepatiko žiūrėti į mirusiuosius. Net jei per daug įsisiautėjęs alter ego pasikviesdavo Giltinę į kompaniją, vis tiek nemėgdavo žiūrėti į mirtį. Keista kaip sadistui,  ar ne?  Ir įdomiausia, jog jis pats neneigė, kad toks yra.  Todėl dar pavojingesnis. Tačiau net ir jis neteko žado, pamatęs antrą ant miško paklotės akiniuotajai merginai po kojų tysantį kūną. Negyvą. Nuskalpuotą. Dievaži,  toji mergina jam kėlė vis daugiau klaustukų. Jaunutė,  tvirta,  peiliu dirba ne prasčiau už jį,  o jos rankose kabantis šyvas skalpas buvo paskutinis lašas. Kitokia.  Kažkur aplink vaizdan lindo ir kažkoks raudonplaukis,  tačiau labiau domino  kitas blondinas,  kaip du vandens,  ne,  kraujo lašai panašus į nužudytąjį. Šis stovėjo merginai už nugaros.  Taip,  jis žinojo, kas yra kraujo kerštas. Ne kartą ir ne du merginų broliai ir tėvai ėjo pas jį. Nemėgo su tokiais terliotis. Dažniausiai tiesiog nesileisdavo surandamas.  Arba tiesiog nudėdavo. Vis tiek nepatiko.  O tasai šyvis atrodė gana įsiutęs. Ir pasiruošęs stropiai atkeršyti už brolį. Įkvėpė.  Tyliai,  tarsi katė,  prisėlino arčiau. Iš už diržo išsitraukė peilį. Tereikėjo vieno tikslaus kirčio ir gražuolio kvailio blondino veidelis amžiams sustings.  Tuo jį ir žavėjo mirtis.  Užčiaupia burnas,  palieka užstrigusius žodžius,  sustingdo išraišką. Palieka tokį,  koks esi.  Nusitaikė. Trys. Du. Vienas.  Ginklas įsmigo šyviui į nugarą. Tarsi sulėtintame kadre jis nukrito tiesiai už  merginos.
 - Ašalainas,- tyliai, net nežinia kam ištarė. Akimis vėl užkliuvo už mirusios merginos. O ji buvo gyva,  tokia gyva.  Kaip Carolin kadaise.  Pažvelgė į raudonplaukį. Jautėsi visiškai atsipalaidavęs,  atsigavęs,  net nusišypsojo. Češyro katino šypsena. Mirties šypsena.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Spalio 22, 2017, 10:40:22 pm
Jos ausis pagavo tylūs žingsniai, žingsniai, priklausantys kažin kokiam atklydėliui. Jai nerūpėjo, ar tai dar vienas slapstūnas į pagalbą atsidangino ar saviškis... jai daugiau niekas nerūpėjo, bent jau šią minutę. Nestiprus vėjo gūsis suvirpino orą iš už nugaros, garbanė kilstelėjo peilį pavargusia ranka, tačiau tasai užpuolikas ir taip pardriuoksėjo ant žemės kiek ilgas. Kažkur netoliese pasigirdo balsas: Ašalainas, Ašalainas, Ašalainas... saviškis pagaliau sukonfigūravo besiblausiančios mintys.
Džonas Silkhamas vėrė akimis visą erdvę, du jo sėbrai, Roderikas ir Frederikas Baristeriai krito negyvi, viskas būtų tikrai kita linkme pasisukę, jei ne tas aukštas, raumeningas tamsiaplaukis, išlindęs iš tankmės it nereikalingas ką tik gimęs katytis, mėgintas nuskandinti klozete. Vyriškis išsišiepė, nors dabar ir nejuokai rūpėjo.
-Gero vakaro, Blakmorai. – mestelėjo, o tada užtaisęs lanką, staigiu judesiu paleido strėlę tebegyvos merginos link. Brangioji Natašenka neišsisuko, ginklas įsmigo į petį.
-Tau taip pat, Natašenka, tikiuosi greitai pasimatysime, na, kad ir kaip bebūtų, dabar žinosiu kur tave rasti. Ir še, lanką savo pasiimk. – sulig tais žodžiais pradingo uždraustojo miško tankmėje. Per gerai pažinojo Ašalainą Blakmorą pasirinkdamas bėgimo strategiją, mat jei būtų miręs, brolija vėl prarastų grafaitės Zubovos pėdsakus, negalėjo taip rizikuoti, jau geriau galutinai nenudės jos, bet bent siūlo galas bus. Bulgakovas su Gerenderiu seniai įtarė tą dvarnešką naudojantis laiko kontrolieriumi, nebe reikalo kelis kartus lankėsi pas Izoldą Sayre. O taip kvailai strėle sužeidė Natašą, nes žinojo, Ašą neatsispirsiant šviežiam, šiluma pulsuojančiam, kruvinam merginos kūnui, šiuo metu anam vaikinukui tikrai ne jį vytis galvoj turėtų būti.
Ji tebestovėjo tvirtai sugniaužusi peilį, kraujas dažė medžioklinį paltą raudonai. Skausmas pagelbėjo atsitokėti. Šviesus skalpas nukrito po kojomis sužvarbusiems gniaužtams atsileidus, laisva ranka negailestingai ištraukė iš kūno strėlę, nors ir lėtai sukiojo traukdama, kraujas tebetryško, iš įpjauto kaklo taip pat kaptelėdavo vienas kitas lašelis. Galva rodės tarsi švininė.
-Kuramarotini. – pasakė, irgi nežinia kam, gal veikiau atitardama tam vardui, neseniai nuskambėjusiam tarsi niekam.
---
Galingas vėjas drąskė plaukus dvylikametei mergaitei bejėgiškai skinantis kelią link jūros. Ne ne ne, ji neklysta, tikrai girdėjo žmogaus balsą, riksmą, maldavimą padėti. Šaltos bangos priglobė išsekusį kūnelį, suteikdamos šiek tiek jėgų, tarsi gaivindamos, sūpuodamos blaškė vaiką. Raguotojo žalčio koledžo atstovė karštligiškai įrėsi ten, iš kur skardėjo maldavimas padėti. Veikiausiai jis nuslopo, o į giliai vandenyje panirusias kojas kaži kas atsitrenkė.
-O Dieve, kūnas! Žmogaus kūnas! – suvapėjo kalendama dantimis. Apkabino nuo šalčio sugrubusiomis rankomis jau panirusį bei sąmonės netekusį vyrišką siluetą, stipriai apvyniojo jį ilgomis garbanomis, ir ėmė plaukti į krantą. Iš kažkur atskriejusi banga vėl bloškė juos atgal, tačiau ji nepasidavė, tik užkabino didesnį grybšnį vandens. Jai pavyks, ji nepasiduos, ji sugebės.
-Kantoras. – atsklido silpnas gelbėjamojo balsas, matyt trumpam atgavo sąmonę.
-Kura. – sukūkčiojo mergaitė, deja, jūros auka buvo vėl netekusi sąmonės. Ne, jis neišgirdo jos vardo, ir jei dabar ji nepasistengs, taip niekas ir nesužinos, jis taip ir nesužinos...
---
Varnanagė žiopčiojo kaip žuvis, išmesta į krantą negailestingų žvejų, sadistų žvejų, o gal toks vienas šalia ir yra? Kažin, ar Ašalainas Blakmoras staiga neužmirš kieno pusėj kariauja? dingtelėjo aukštaūgei, gniaužiančiai vienkartinę servėtėlę prie baigiančio užsidėti šašo ant pjautinės žaizdos gerklėje. Susirado tą popieriaus gabalėlį dar skendėdama skaudžiuose prisiminimuose, visgi jie nepaliko ramybėje merginos, o šiandien grąsinosi užgriūti visu svoriu, prislėgti ją it agurką stiklainyje, paruoštą rauginti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ashalain Blackmore Spalio 31, 2017, 03:41:36 pm
Mergina su tamsiais akiniais liko gyva, ko nebūtų galima pasakyti apie abu vargšelius dvynius blondinus. Na ką, patys kalti, nereik su Mirtimi degtinės gerti. Ir apskritai, jeigu gerti, tai ugninę. Beveik visada geriau. Štai vienintelis atvejis, kur jis sau leisdavo netekti įgimto nuosaikumo - tai svaigieji gėrimai. Pasiduodavo retai, bet jau kaip taip atsitikdavo... Gelbėkitės kas galit. Vienintelė jo būdui prieštaraujanti savybė.
 - Malonu matyti, Silk...? Kaip ten tave vadina?- jis net nesistengė slėpti pašaipos. Matė šitą vyrą kažkada seniai, dar būdamas visai vaikas. Buvo tik dar vienas iš tūkstančio, aplankančių senelį įvairiais reikalais. Nuo pat mažumos jis matydavo daug juodų apsiaustų, daug veidų ir dar daugiau vardų, kurių net nesistengė įsiminti. Paprasčiausiai žaisdavo po stalu, kol atvykėlis išeidavo. Tačiau vaikiškos ausytės fiksavo visas pokalbių detales ir dėjosi į galvą.
O tos merginos vardas Natalija, pasirodo. Nebūtų pagalvojęs. Na, pagaliau galės ją vadinti kitaip, ne tik Akiniuotąja Su Peiliais. Tačiau to raudonplaukio palinkėjimas jam nepatiko. Kokio velnio jiems būtų įdomu kur pasidėjo kokia keturiolikmetė? Nebent... Įdėmiai nužvelgė Natašą. Nebent ji nėra jau tokia paprasta. Galbūt slepia dar daugiau nei atrodo.
ir tik vėliau išgirdo atšvilpiančią strėlę. Instinktyviai pasilenkė, tačiau ginklas įsmigo merginai į petį. Taikytasi ne į jį. Atsisuko, laukdamas antros strėlės savo pusėn, tačiau Džonas Silkhamas tik padus pasipustė. Pirma mintis buvo vytis. Tačiau... Uoslė pagavo kraujo kvapą. Šiuo atveju sau priminė vampyrą. Arba ryklį - kraują pajusdavo mylios spinduliu. Ir nesugebėdavo atsispirti. Šviežias kraujas raudoniu nuspalvino merginos drabužį, sunkėsi iš žaizdų petyje ir kakle. Skausmą galėjo apčiuopti - toks jis buvo artimas ir aiškus. Akyse vaizdas susidrumstė, pasaulis susvyravo, rankos pradėjo virpėti. Seniai taip nesijautė. Šitaip paskutinį kartą jį jaudino Carolin skausmas. Žinoma, palengvėdavo ir su kitomis moteriškos lyties būtybėmis, tačiau tik kelių iš jų kančia priversdavo prarasti pagrindą po kojomis. Taip, kaip dabar.
Ausys pagavo dar vieną tariamą vardą. Visiškai negirdėtą, dvelkianti senove, senomis čiabuvių gentimis ir kažkuo... kažkuo dieviškai galingu.
 - Ir kas tu tokia būsi...- nejučia, gal labiau sau sušnabždėjo. Niekada nebuvo taip sunku kovoti su kraujo troškimu. O kodėl jis turi kovoti? Nes tos merginos dar visai nepažįsta. Ir kas? Ji per daug galinga, kad būtų galima elgtis neapgalvotai. Reikia elgtis apgalvotai. Bet nėra plano. Teks veikti be plano. Ar tai gerai? Pamatysim.
Akys apsiblausė ir pasaulis vėl prašviesėjo. Nuo galvos iki kojų tikras ant miško samanų paklotės stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau jo viduj visą valdžią perėmęs Češyro katino šypsena išsišiepęs dėpsojo alter ego.
Žengė kelis žingsnius, prie merginos atsidūrė labai labai arti.
 - Natalija? Kuramatorini? Kaip tave vadinti?- tarsi nekaltai paklausė, švelniai paliesdamas įbrėžimą kakle. Kraujo kvapas plūstelėjo į smegenis, o jų nekontroliuojami pirštai nuslydo prie strėlės paliktos žaizdos petyje. Galiukai nusidažė šviežio kraujo raudoniu. Strėlę mergina jau buvo išsitraukusi, o gaila. Būtų tai padaręs geriau. Linksmiau. Na ką darysi. Jie juk čia vieni. Miškas, tikrai atkampi vieta, jei neskaičiuosime vis dar gulinčio išniekinto mergaitės kūnelio. Nestipriai spustelėjo sužeistą vietą, tik norėdamas įsitikinti ar gražuolė jau daug kraujo neteko. Tačiau nebesivaldė. O tai, jau ir pats suvokė, ne itin gerai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irwinas Nunezas Lapkričio 12, 2017, 12:39:59 pm
Kaip tave vadinti, kaip tave vadinti, kaip tave vadinti... -aidėjo galvoje, tarsi klausimas būtų prilygęs ne paprasčiausiam norui sužinoti vardą, o perkūno dujų sąndarą. Apsiblaususios mintys vertė merginą neprarasti budrumo, tačiau žaizdos darė savo. Slapstūnai, raudonplaukis, Ašas... ne, Ašas neraudonplaukis... čia Slapstūnai... ne, čia Ašas... o kodėl? Rnka, laikanti servėtėlę prie beužsitraukiančio įbrėžimo kakle nusviro, baltas, raudonais taškeliais nutapytas popierėlis palengva nuskriejo žemyn, grakščiai sukdamasis ore tarp dviejų siluetų. Tai koks gi jos vardas? Kodėl taip arti priėjo tas vaikinas? Ji neturi vaikino, tai negerai! Ar man dabar ką nors skauda? Ar maudžia sąnarius, degina pirštus, ar pulsuoja kaukuolė? Taip? Man ne viskas gerai. Ar dabar mane troškina, gal dar kankina alkis ir laižau savo odą vien tam, kad pajusčiau kokį nors skonį? Ne? Tada man viskas gerai! O dabar man šalta, o gal taip karšta, kad veidu teka prakaitas, sekina troški kaitra ar į kaulą stingdantis šaltis? Dar ne? Tada neturiu kuo skųstis!! Ar šiuo metu jaučiuosi vieniša, išsigandusi, įbauginta, paskendusi tamsoje... taip. Tai reiškia, man ne viskas gerai, arba, nevisai viskas gerai,- palengva kartodama savo maldelę ji ėmė atgauti sveiką protą, ausis bei galvą dengiantis svaigumo valktis traukėsi. Ir vis dėl to, kaip gi ją vadinti?
-Kura, – regis, lūpos pačios rado atsakymą į užduotą klausimą. Tada ji pajuto pirštus, kibius, tvirtus vyriškus pirštus slenkančius per nepridengtos odos lopinėlį, grėsmingai slenkančius prie žaizdos, kurią paliko strėlė, jos pačios strėlė, patekusi į priešininko rankas. Niekada neleisk, jog tavo ginklai atitektų priešui, verčiau sunaikink juos, nes jam smagiausia bus tave sunaikinti jais, parodant tau tavo pačios galią, įrodant, jog tik tu pati kalta dėl savo mirties. Pirštai, ilgi, tvirti pirštai, jie spusteli žaizdą, jie nusidažo raudonai... ji to nemato, bet žino... Čia Ašas, Ašas, Ašas...! man neviskas gerai! Man nevisai viskas gerai. Nataša žinojo privalanti susikaupti, privalanti pamėginti tai padaryti. Užsimerkė po akiniais, visiškai atsiduodama skausmui, ir pirštams, prilipusiems prie jos odos. Per lytėjimą lengviau pajusti. Papurtė garbanas, mėgindama išvaikyti nereikalingas mintis, tada pajuto, pajuto nuo vaikino sklindantį džiaugsmą, iškreiptą, agresyvų...
-Ne. – tarė tvirtu balsu žingtelėdama atgal. – Aš turiu krūvą randų, tikriausiai tiek dar nesi matęs Ašalainai Blackmorai, krūvą, ant nugaros, vagojančių skersai, išilgai, ant kojų, ant krūtinės... visur. – žemas jos mecosopranas murkė, murkė tarsi didžiuodamasis tuo, ką kalbėjo. – Ir tos visos žymės turi savo vardus, istorijas, vietas... jos visos įgytos kariaujant, todėl nors ir galėčiau leisti tau nuleisti garą, manau, naujų, bereikalingų randų, be vardo, be kovos, be šlovės... man nereikia.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 11, 2018, 07:05:17 pm
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Kelios kitos varnanagės sėdėjo ant savo lovų ir kalbėjosi tarpusavyje. Linktelėjusi joms mėlynakė nusirengė Varno nago uniformą ir padėjusi kuprinę prie rašomojo stalo išsitraukė didelę mėlyną dėžę. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė, kaip paprasta dėžė, kurioje laikomi nereikšmingi daiktai, tačiau ji atsirakindavo ir atskleisdavo savo turinį, tik ištarus reikiamą žodį. Atidariusi dėžę juodaplaukė šyptelėjo. Dėžėje gulėjo daugybė ginklų, nuo paprasčiausių durklų iki krištolinių kardų. Galima buvo pamanyti, kad ji ruošiasi iš žudyti visus Hogvartso gyventojus. Ištraukusi tvirtą odinį diržą užsijuosė sau ant klubų ir pritvirtino kardo dėklą. Sudėjusi kelis durklus ir šurikenus paėmė ir vieną kardą. Jis nebuvo tvirčiausias ar geriausias kovai, tačiau buvo paprastas ir lengvas. Įsidėjusi kardą į dėklą, prisegtą prie diržo, užsimetė juodą apsiaustą ir užrakinusi dėžę vėl ją paslėpė. Tyliai, kad niekam netrukdytų, ji išėjo iš kambario ir išžygiavo į lauką. Lauke karaliavo vėjas kedendamas merginos plaukus. Treniruotis su palaidais plaukais nėra gera mintis, tad suėmusi ilgus juodus plaukus ji susirišo juos į aukštą uodegą. Lauke mokinių nebuvo, tačiau Luna vistiek pasuko į uždraustąjį mišką, kur retai kas drįstą  žengti. Treniruojantis ji mėgo vienatvę, be to nenorėjo ko nors sužeisti. Priėjusi uždraustąjį mišką juodaplaukė susirado savo mėgiamą treniravimosi vietą ir ištraukusi kardą iš dėklo, perskrodė juo orą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 11, 2018, 11:06:33 pm
 Penktakursis kaip visada po pamokų slampinėjo, kur tik akys veda. Ir šikart patraukė nežine kodėl į Uždraustajį mišką.   Takas kuriuo ėjo buvo vingiuotas. Jo apranga atrodė taip: storai apsuktas kaklas šaliku, stora juoda, kailynė striukė, kuri davė panašumo į lokį, avėjo juodus su pilku pamušalu ir šiokiu tokiu viduje esančiu kailiu žieminius batus, bei kaip visada ant galvos stuksojo skrybėlė su kaukolės ženkleliu, o rankas šildė vidutinio storumo odinės pirštinės, taip pat juodos spalvos. Šiaip oras buvo apniukias ir baisiai vejuotas. Tokiais momentais Velnu net nosies iš pilies nekišdavo už jokius pinigus. Nors buvo tvirtai sudėtas ir pankamai geros sveikatos, bet jam visada koją pakišdavo kaklas. Prakeiktas velnio kaklas, menkiausias šaltis ir angina. Plaučiai taip pat nepasižimėjo didelia tolerancija šaltam orui. Jei ne vaistai greičiausiai gulėtu, kur nors paslikas pilyje negyvai užsikosėjes.  Staiga vėjas dar labiau pakilo ir ėmė lyti šaltus lašais. Todėl grifas begte pasileido į artimiausią užuovėje, Uždraustajį mišką, kur pasislepė už vienos senos eglės kamieno įdubimo.       
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 12, 2018, 11:35:55 pm
Treniruojantis laikas bėgo be galo greitai. Nors lauke buvo vėjuota, tačiau netrukus pakilo dar stipresnis vėjas ir pradėjo lyti mažais lašeliais. Luna nemėgo būti lauke lyjant lietui, bet dabar ji į tai nekreipė dėmesio. Be to, dar nebuvo pradėję stipriai lyti. Kardas ir toliau nesiliovė skrosti orą. Jei šalia būtų žmonės, turbūt seniai gulėtų negyvi. Laikui bėgant Luna darėsi vis žiauresnė ir šaltesnė, nors pati to nė nepastebėjo. Tiesa, jos bendravimas su draugais mažai kuo pasikeitė, bet su jais ji praleisdavo vis mažiau laiko. Į Uždraustąjį mišką retai kas įžengdavo, tad išgirdusi žingsnius Luna sukluso. Kažkas atklydo į Uždraustąjį mišką ir nors merginai tai nelabai rūpėjo, bet liovėsi mojuoti kardu ir klausėsi žingsnių. Lėti ir sunkūs žingsniai virto bėgimo, kol galiausiai nutilo. Laikydama kardą prie savęs rudaplaukė pasuko ten, kur nutilo paskutiniai žingsniai. Netrukus ji išvydo grifą su kuriuo susipažino vos atvykusi į Hogvartą. Kaip ir pati Luna, jis buvo vyresnis ir jau tapęs paaugliu. Tyliai prisėlinusi prie grifo rudaplaukė užsimojo kardu ir perskrodė orą šalia Radagasko. Ne, sužeidti jo nenorėjo, jos kardas prašvilpė pro šalį ir Luna nežymiai šyptelėjo grifui.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 13, 2018, 11:27:59 pm
Velnu kruptelėjo iš išgasčio. Netolį jo galvos prašvilpė iš kažkur  atsiradęs kardas ir įsmigo į medžio kamiena. Kad mane Perkūnas nutrenktu, dviem sprindžiais į kaire ir mano galva kaip tarpeklis praskelta būtu. Pamatė varniukę su kuria buvo susipažinęs antrais metais Hogvartse, ir nuo to dar pykčiau paliko:
- Mano galva ne malka, kad nusipelnytų būti taip suskaldyta. Bet ir malonus pasisveikinimas, įdomu kokiam krašte taip sveikinas, spėju atsisveikinimas ten buna galvos nukirtimas. - Išlindo iš užuovėjos ir kiek paėjo į erdve, kur krapnojo lietus. Jį stebino matomas vaizdas. Ir greitai žmonės keičias, kažkada buvo malonį iš pažiūros gera mergaitė, o dabar barbarė. - Ir ką žadi daryti toliau, pamausi galvą ant baslio? Kaip Vladas Drakula ar kaip amerikos irokėzai skalpa imsi? Visai atvėjais, nesileisiu visų šių egzekucijų  būti išbandomas ant savęs. -  Nusirengė kailinę žieminę striukę ir pasikabino ant šakos. Iš dežės išsiėmė vidutinio ilgio vienašmenį kardą, puošnia, oda aptraukta rankena.               
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 14, 2018, 02:43:16 pm
Luna kiek suglumo pamačiusi Radagasko reakciją. Ji nesitikėjo, kad jis taip sureaguos.
-Nurimk, nebūčiau tavęs sužeidusi, te norėjau išgąsdinti,-Mėlynakė stebėjo grifą. Jis atrodė supykęs dėl to ką padarė Luna.-Radagaskai, nesiruošiu tavęs žudyti ar kaip nors kitaip kankinti.-Žengė kelis žingsnius atgal parodydama, kad sako tiesą, tačiau grifas nusirengė savo žieminę striukę ir iš dėžės išsitraukė vidutinio ilgio vienašmenį kardą.
-Ar tai iššūkis?-Lunos veide atsirado žaisminga šypsena. Ji žinojo, kad ir Radagaskas mokosi valdyti kardą, tad kova turėtų būti įdomi. Rudaplaukė tvirčiau suspaudė savo kardo rankeną ir atsistojo į kovinę poziciją. Nors Radagaskas buvo vaikinas ir aukštesnis už ją, tačiau Luna buvo vikri ir pasižymėjo jėga, nors ir buvo mergina.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 14, 2018, 10:55:04 pm
Velnu suvokė, kad pasikarščiavo, nes Luna ėmė atsiprašinėt ir raminti. Visada, kaip koks prakeiksmas karštakošiškumas vis ką nors išprovokuodavo. Minutele pagalvojęs ir pasvarstęs:                         
- Atsiprašu už ūmumą, šiaip kaip iššukis, bet persigalvojau. Na, aš eisiu iš čia, vis vien čia viskas per nesusipratimą ir audrą. Be to, nežinojau, kad turi pomegį kardams. -  Be striukės buvo šalta, o juodas  treningas buvo per plonas tokiam orui. Radagaskas nežinojo ką dabar ir daryt, vilktis striuke ar nesivilkti. O jei vis vien kautis teks. Kelis kartus sukosėjo, nes ėmė kutenti plaučius. Ir kaip tyčia sustiprėjo vėjas, o šaltus lašais vertė drėbėti iš šalčio. Ir kas dabar bus, tikiuosi ilgai neužtruksiu, nes norisi jau prie šilto židinio prisėst ir gal arbatos, o gal kavos išgert.                   
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 15, 2018, 05:40:27 pm
-Nieko, viskas gerai. Neturi išeiti, tai te buvo nesusipratimas, turbūt nereikėjo taip elgtis, tai mano kaltė. O iššūkį aš priimu.-Pasukiojo kardą rankoje stebėdama Velnu. Nors lauke lijo ir stūgavo stiprus vėjas, Lunai tai problemų nekėlė, ji nė nedrebėdama iš šalčio stovėjo prieš Radagaską, o štai grifas, regis, nemėgo tokio oro. Vėjui sustiprėjus Velnu kelis kartus sukosėjo. Juk ne kiekvienam stovėti siautėjant vėjui ir lyjant smagu.
-Prefetion,-Luna išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė burtažodį. Permatomas skydas apgaubė juos su Velnu saugodamas nuo šalto vėjo ir lietaus. Viduje buvo pakankamai šilta, kad būtų galima likti be striukės. Maži lietaus lašeliai krito ant skydo, tačiau nei varnanagės, nei grifo likdavo nepasiekę, o pats skydas apgaubė nemažai ploto, tad puikiai tiko dvikovai.-Manau dabar bus geriau,-nežymiai šyptelėjo.-Su kardais treniruojuosi jau ilgą laiką, tiksliausi nuo pat vaikystės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 16, 2018, 09:27:09 pm
Radagaskas nustebo, kad Luna kerais sukurė skydą apsauganti nuo lietaus:               
- Ačiū.  -  Po gaubtu paliko jaukiai šilta. Keista buvo matyti grifiukui, kad teks vis gi kautis. - Ką gi, pradėkime, jei jau taip.  - Kardo iš dėklo netraukė, nors kaip vienašmenui, vienrankui dėklas svorio pridėjo. Bet Velnu žinojo, kad pavojinga būtu kovoje naudoti gerai išgalastą ir nusmailintą ginklą. Nors mergaitės kardas buvo be dėklo, dėl ko kiek bukštavo vaikinukas, kad negautu iš smaigalio, kur nors.  Radagaskas atsistojo į kovinę poziciją, kaire ranką sulenkė už nugaros, o kardą pakreipė truputi į priekį.  Jis laukė Lunos reakcijos ir veiksmų. Jo manimu buvo mandagu leisti varnanagei pradėti pirmai.  Tik kiek kaustė  bloga nuojauta.                                               
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 16, 2018, 11:57:44 pm
-Nėra už ką,-linktelėjo Radagaskui ir stebėjo jo veiksmus. Negi jis kausis su kardu, kai jis neištrauktas iš dėklo? Luna keistai žvelgė į Velnu.
-Jei bijai dėl sužeidimų ar kad galiu tave nužudyti, tada pamiršk tai,-rudaplaukė ir vėl ištarė burtažodį ir abu penktakursiai pajuto, kaip jų kūnas apgaubia jauki šiluma, kuri tarsi saugo-Šie skydai neleis vienas kito sužeisti,-nė nedvejodama kardu persirėžė sau riešą, tačiau kardas perėjo kiaurai. Jis nė neįdrėskė mėlynakės riešo.-Drąsiai ištrauk kardą iš dėklo,-paragino varnanagė ir nieko nelaukusi puolė Radagaską. Netikėtumas visada priversdavo sutrikti, ypač, jei tai būdavo kovos pradžia. Kiekvienas karys atidžiai stebi savo priešą ir nesitiki būti užpultas netikėtai. Pasinaudojusi, tuo kad Velnu dėmesį nukreipęs kitur, Luna kirto kardo rankena jam per pilvą ir metusis į jį pargriovė grifą ant žemės. Skydas apsaugojo nuo skausmo, tad Luna tik žaismingai šyptelėjo. Žengusi kelis žingsnius ji laukė, kol Radagaskas atsistos ir puls ją. Rudaplaukė girdėjo, kaip maži vandens lašeliai krenta į skydą, saugantį juos nuo gamtos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 12:18:07 am
Velnu nenorėjo traukti kardo iš dėklo, bet tai buvo tik priemonė jo dėmėsui nukreipti. Nespėjo sureguoti, kai jis jau gulėjo paslikas ant žemės:                 
- Eh, ak tu šitaip....  -  Jis pakėlė galva žvilktelėti, kur yra mergina.  Dabar tau atsiruks, jei tokiomis taisyklėmis žaidi.  Su kaire ranka išsitraukė revolverį ir suvarė visą kulkų bugną. Varnanagė nuo smugių nugriuvo. - Cha, cha, cha... dabar abu gulim. - Jaunuolis greitai atsistojo. Išsitraukė kardą iš dėklo ir suėmes dviem rankomis ėmė trauktis atgal. Pravėrė savo skrinutę ir dingo joje, bet jos neuždarė. Atidarytoje dėžėje juodavo tamsą. Kovos arėnoje skambėjo vėjo gusiai ir ant skido varvantis lašais. Šnarėjo  žolė, o medžių kamienai tarytum dejuodami subavo.                                                 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 12:30:17 am
Kad Radagaskas išsitrauks revolverį ir pradės šaudyti į ją, Luna kažko panašaus ir tikėjosi, tačiau vistiek nespėjo pasitraukti ir krito nuo šūvių ant žemės. Jei ne skydas-gulėčiau negyva. Mintyse nusijuokusi iš savęs Luna išgirdo Radagasko juoką.
-Man toks žaidimas patinka,-jos veide žaidė žaisminga šypsena. Nieko nelaukusi ji staigiai atsistojo. Radagaskui atsitraukus ir įšokus į savo skrynutę, mėlynakė liko viena.
-Ar taip parodai, kad bijai?-Luna laukė pasiruošusi atremti visus puolimus. Be to, kardas juk nebuvo vienintelis jos ginklas. Stovint prieš Radagaską ir laukiant tolimesnių kovos veiksmų, Luna prisiminė savo treniruotes su broliu. Iš pradžių ji nespėdavo nė pasiruošti, o būdavo patiesta ant žemės, kol galiausiai ir jėga, ir vikrumu tapo lygi broliui. Kaip mergina, Luna buvo labai stipri ir tai jai suteikė pranašumo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 12:39:25 am
Skrinutė staiga padidėjo iki žmogaus didžio ir užsidarė. Dėžė ėmė verstis kuliais. Prisiridenus prie Lunos ji vėl atsidarė ir su durelėmis pataikė į galvą. Iš atidariusiu durelių išniro ranką ir sugribė merginą ir vožė jos galvą į durelias. Dingus rankomis išnyro koja su spyriu į pilvą ir mergina vėl gulėjo ant žemės. Iš dėžės gilumos pasigirdo balsas:                                                 
- Aš nebijau, taktiką yra taktiką. O palei žaidimą kiek suvokiu galimą naudotis bet kuo paliai proto išgalias įskirus lazdelę.  - Vaikinukas išniro iš dežės ir letais, iškilmingai prižingsniavo priegulinčiosios. Jis įrėmė kardo ašmenis jai prie gerklės ir žėjo tiesiai į veidą. - Atsiprašau, gal kiek šiurkštokai pasielgiau. Desperacija, kitaip sakant.  Na, bet kas padaryta, tas padaryta, cha, cha, cha...             
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 04:45:38 pm
Mergina gulėjo ant žemės ir stebėjo grifą. Šis lėtai priėjo prie jos ir nutaikė savo kardo ašmenis jai į gerklę.
-Įdomiai sužaidei,-Luna ramiai gulėjo, tarsi pasiduodama. Kardas jos rankoje gulėjo šalia, bet ji nė nepajudino jo. O Radagasko kardo ašmenys jai nekėlė nei baimės, nei kitos kokios emocijos. Rudaplaukės žvilgsnis buvo įsmeigtas į Velnu. Negi tas draugiškas ir nedrąsus berniukas tapo toks šaltas ir nedraugiškas? O gal jis tik apsimetė tada? Juk daug kas slepiasi po kauke. Luna dar pagulėjo kelias akimirkas, o tada staigiai atsistojo ir pargriovė grifą. Šis krito ant nugaros šalia mėlynakės. Nieko nelaukusi Luna tvirtai suspaudė savo kardo rankeną ir iš visų jėgų smeigė jį į Velnu pilvą. Kardo ašmenys kiaurai perėjo per jo pilvą ir prispaudė prie žemės. Nors kardas savo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau buvo užkerėtas. Jį ištraukti galėjo tik tas, kuris jį valdo, o šiuo atveju jį valdo Luna, taigi Radagaskas, net ir norėdamas negalės ištraukti kardo. Pasilenkusi prie jo, ji paėmė jo kardą ir atsitraukė.
-Maniau, kad kovosim be burtų, bet kadangi, tu pirmas panaudojai burtus, taigi dabar eilė man. Šachas ir matas,- Lunos balse nebuvo justi pasididžiavimas, tačiau balsas skambėjo šaltai. Mėlynakė stovėjo šalia Radagasko, bet tokiu atstumu, kad jis negalėtų jos pasiekti. Jei ne skydai, kurie juos saugojo nuo sužalojimų, jie abu gulėtų negyvi.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 05:08:38 pm
Grifas vėl gulėjo ant žemės. Tai nebuvo nuostabu, bet į jį susmeigė visą kalaviją, kurio ištraukti negalėjo. Luna iš jo juokės. Ironiška, guliu ir juokiuos, kitu atvėju negyvas būčiau.:
- Tai dar ne pabaiga. Jei kardą ištraukti gali tik šeimininkė, tai ir traukt nebandysiu. - Tuo metu jis iš kišenės įsitraukė visą juostą buteliukų naudotu per šventinę užduoti su sulaikytais kerais. Jis visus detonavo. Ir ramiai laukė sprogimo. Po kelių sekundžių nugriaudėjo gera sėrija sprogimų.  Kardas nors ir neišssitraukė, bet dingus žemei Velnu pagaliau galėjo judėti.   Jis dabar stovėjo kokių 3 metrų krateryje. O mergina greičiausiai nubloškė sprogimo bangą. Jis nieko nelaukdamas išlipo iš kraterio. Besikelenčiai varnanagei vėl suvarė kelias kulkas iš revolverio su pertraukomis vis iššaudamas, o tuo metu Radagaskas susirado savo dežutę ir iš jos išsiėmė grandinę.  Vis dar tebešaudydamas ir užsitaisinėdamas jis permetė naują įrankį per medžio šaką ir  užnerė Lunai ant kaklo ir ją kaip pakaruoklę pakabino kabėti:
- Žinomą mes abu nemirsim kol kas, bet kai pasibaiks kerų laikas abiems bent jau galas bus, tai ištrauk ta kardą arba  žiūrėsiu ir lauksiu kol pasikarsi. Cha, cha, cha... ironija.  Žinoma a logiška, kad kerai nėra amžini.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 05:36:58 pm
Kaip ir tikėjosi, Radagaskas nė nebandė ištraukti kardo, tačiau ir nesiruošė ramiai gulėti. Grifas išsitraukė buteliukus su eliksyrais ir pradėjo sprogdinti. Lunai nespėjus atsitraukti pakankamai toli, sprogimo banga ją nubloškė ant žemės. O netrukus pasipylė kulkų lietus ir Luna pajuto šaltą metalą sau ant gerklės. Jis juk juokauja? Radagaskas buvo teisus, burtai jau ėmė blėsti, tad grandinėms suspaudus kaklą, Luna pajuto, kaip pradeda trūkti oro. Neisruošiu taip mirti. Patirties laipioti medžiais rudaplaukė turėjo pakankamai, tačiau laikas seko ir jei ji neištrauks kardo iš Velnu pilvo, jis mirs. Išsitraukusi mažutį durklą sužnabždėjo burtažodį ir perpjovė grandinę. Turbūt paprastas durklas nė nebūtų įpjovęs grandinės, bet dabar tai nesvarbu. Skydas pamažu blėso ir Luna matė, jog jos kardas tuoj perrėš Radagasko pilvą. Nieko nelaukusi pribėgo prie jo ir suėmusi rankeną, ištraukė kardą. Kaip tik tada skydai išnyko.
-Dar sekundė ir būtum gulėjęs negyvas. Be to, manęs su grandinėm neįveiksi,-šyptelėjo grifui. Sutelkę dėmesį į vienas kitą per dvikovą, turbūt nei vienas nė nepastebėjo, jog skydas saugojęs juos nuo lietaus ir vėjo taip pat sprogo. Ant jų pasipylė stiprus lietus, o kartu atskubėjo ir šaltas vėjas. Mėlynakė pradėjo juoktis.
-Manau jau užteks, gal eime į pilį?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 19, 2018, 11:17:35 pm
Bežiūrint varniukė kiek pasimuisčius ištruko iš grandinės ir ištraukė kardą. Grifas pajautė apmaudą, kad jis labiau pasirodė kaip mirtininkas, o Luna kaip didvyrė.  Dar jo nuostabai ėmė pliupti lietus, nuo kurio permirko drabužiai kiaurai. Permirkusi skrybelė  sulinko:                 
- Tesiog gražu.... Ačiū, tai jei tavęs ir grandinės nesulaiko, tai kas turėtu sulaikyti? Visiškai sutinku, reikia grįžti į pilį. - Nunarinęs galvą  pasiemė skrinutę ir striuke ir patraukė pilies link. Netyk drabužiais permirko, bet ir batai. Tai lietaus simfonija papildė ir batų žliugsėjimo orkestras. Iš beviltiškumo Velnu ėmė mėgdžioti  batų skelidžiamą garsą:
- šlept... šlept...šlept.... kliurkšt....šlept.... šlept. - Tikiuosi nuo vandens niekas iš aprangos nesuplyš. Įdomu rasiu laisvą židinį?                                                 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 20, 2018, 10:08:41 pm
Nuo lietaus Velnu skrybelė sulinko, o tai privertė šyptelėti Luną.
-Hmm...Gal sidabrinė kulka?-susimąsčiusi atsakė. Juk vilkolakius tik taip galima sustabdyti, su gryno sidabro kulka. Na, dar su elektros šoku kuriam laikui, tačiau jis turi būti be galo galingas, antraip, tai bus tik kutenimas. Nors vis vien nenoriu to išbandyti. Nusipurčiusi nuo tokios minties Luna nužingsniavo paskui Velnu.
-Nereikia taip liūdėti,-pasivijusi Radagaską įsidėjo savo kardą į dėklą ir pakėlė galvą į dangų. Silpnas lietutis virto lietumi tarsi iš kibiro. Lunos veidu tekėjo vanduo, tačiau tai jai nerūpėjo. Juk tai tik lietus, anksčiau ar vėliau drabužiai išdžius, o  dėl peršalimo ji nesuko sau galvos. Nuleidusi galvą mėlynakė įsmeigė žvilgsnį į pilį. Jos stogu taip pat tekėjo lietaus vanduo, o languose buvo matyti tik mokinių šešėliai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 27, 2018, 10:53:42 pm
 Rytas. Kyra nelaukusi nei pusryčių, nei nors vieno žmogaus pabudimo išbėgo į kiemą. Tiesą sakant juk ji ir negali valgyti žmogaus maisto, todėl jai jokio skirtumo kaip ir nėra. Žingsniavusi po truputį šviesėjančiais koridoriais, kuriuose dar niekas nevaikščiojo, Lilly už kokių penkiasdešimties metrų išgirdo uždaromų durų garsą. Tas vampyrę labiausiai ir nervindavo.
 Pagaliau pasiekusi išėjimą iš Hogvartso pilies, Laurence greitai išbėgo pro duris ir patsidūrė kieme. Buvo kiek šaltoką, tačiau Varniukės tai nesustabdė. Pradėjusi eit Uždraustojo miško link, antrakursė dairėsi ar kas jos nemato. Supratusi, jog dabar niekas jos nematys, dvispalvių plaukų savininkė greitai įbėgo į jį. Eidama tiesiai Kyra buvo nuleidusi galvą ir žiūrėjo į rasotą žolę. Sustojusi ir atsitūpusi, Lilly savo gležna rankute palietė žolę. Vos jos rankai susilietus su šlapiu augalėliu, Laurence greitai ją patraukė. Atsistojusi ir pakėlusi galvą į viršų, nuo medžio lapo nukritęs lašelis užtiško tiesiai ant raudonakės nosies galiuko. Rankove ją nusivaliusi, pusiau juodaplaukė, pusiau baltaplaukė pradėjo eiti ten, kur tik akys veda.
 Laurence ėjo gana ilgai ir tiesą sakant tikrai pavargo. Varniukė jau tikrai buvo miško viduryje, nes ten buvo gana tamsu, medžiai buvo aukšti ir uždengė saulę. Tačiau Kyrai tas ir patiko. Jai visuomet patiko tamsa. Atsigulusi ten, kur buvo sausa, Lilly įsižiūrėjo į dangaus lopynėlį kurio dar nebuvo užstoję medžiai. Giliai įkvėpusi Laurence užsimerkė savo kraujo raudonumo akis ir pradėjo galvoti apie savo ateitį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 28, 2018, 06:23:04 pm
Dominykas pabudo pakankamai anksti, nenorėdamas prižadinti berniukų kambaryje miegančių vaikinų, jis tyliai išėjo iš Varno Nago berniukų miegamojo ir bendrojo kambario, prieš tai ant pižamos apsirengęs pižamą, ant kaklo užsidėjęs koledžo spalvomis numegztą šaliką. Mezginys maloniai šildė berniuko kaklą.
Antrakursis nieko nelaukęs lėtai, stengdamasis nesukelti jokių garsų ėjo koridoriais. Pagaliau, nieko nesutikęs kelyje, net profesoriai gana ankstų rytą čia neklaidžiojo, jis išėjo į lauką.
Ilgą laiką varniukas vaikščiojo tik aplink Hogartso pilį, kol sugalvojo antrą kartą nueiti į uždraustąjį mišką, taip pat tikėdamasis nieko nesutikti.
Priėjęs miško pakraštį ar šiek tiek apsvarstė galimybę neiti miškan, bet kur jau tau. Jis nebūtų jis, jei antrą kartą nenueitų į mišką, šalia mokyklos. Vis dėl to nusprendęs eiti, kol niekas jo nepamatė.
Įėjęs į mišką, pamažu medžių retėjo, kol kai kuriose vietose buvo medžių būrys, susispietęs į vieną vietą. Eidamas gilyn į mišką, jis pastebėjo mergaitę, kuri gulėjo beveik visiškoje tamsoje, kuri susidarė dėl aukštų medžių šešėlių.
-Sveika. Ką tu čia darai?- pasiteiravęs berniukas apžiūrėjo mergaitę, kuri buvo arba pirmakursė, arba antrakursė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Kovo 09, 2018, 11:24:56 pm
 Kyra gulėjo ant žolės kuri jai vis dūrė į nugarą. Tačiau Lilly į tai dėmesio nekreipė. Jai svarbiausia buvo tyla, kuri dažniausiai pasibaigdavo dėl kokio žvėrelio kuris bėgo arba dar kažką darė. Taip, Varniukė viską puikiai girdėjo penkiasdešimties metrų spinduliu. Ją tas labai erzino. Ištiesų ji nenori jau tokia būti. Ji norėjo būti paprastu žmogumi, kuris negirdi taip puikiai, neturi tokios jėgos ir greičio, uoslės ir regos kaip Kyra. Paprastas žmogus tapęs vampyru džiaugtūsi tuo, bet tik ne Laurence.
 Dabar ji vėl girdi kažkokius žingsnius, tik kad žmogaus. Jis ėjo link jos (bent jau taip manė Kyra). Atsidususi ji pramerkė savo akis ir atsisėdo. Apsižvalgiusi ji tamsoje pamatė siluetą kuris judėjo link jos. ,,Puiku, Kyra, dar viena pažintis.” Mintyse nusijuokusi vampyrė atsistojo. Išėjusi į šviesą, mergaitė iškart sulaukė klausimo iš vaikino, kuris stovėjo priešais ją. Išsišiepusi dvispalvių plaukų savininkė pažvelgė tiesiai vaikinui į akis.
 -To paties norėčiau paklausti ir tavęs, Dominykai,- pasakiusi tai, raudonakė surimtėjo, bet savo kraujo raudonumo akių nenukreipė nuo vaikino.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Kovo 11, 2018, 01:20:54 am
Dominykui pastebėjus mergaitę, ją apžiūrėjo. Jos plaukai buvo kitokie, įdomesni. Berniukas visada stengėsi įžvelgti gerumą kiekviename žmoguje, juk visi yra skirtingi ir visi yra savotiškai įdomūs, ar ne? Taip manė Dominykas, todėl šis mintyse neteisė nepažįstamosios išvaizdos. Nepažįstamajai atsistojus, ši atsakė į klausimą, sutrikdydama varnanagį.
-Gerai, tai šiek tiek keista.-sutrikęs nežymiai nusišypsojo.-Na aš atėjau tiesiog atsipalaiduoti.
Antrakursis keliais žingsniais priėjo arčiau sutiktosios.
-O tu kodėl čia atėjai, jei ne paslaptis?-Turbūt pirmąsyk Sebastijanas nežinojo kaip pradėti pokalbį ar bent neišlaikyti tos slogios tylos, kuri atsirado po antrakursio klausimo ir išliko pakankamai ilgai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Kovo 21, 2018, 11:27:59 pm
 Pastebėjusi jog vaikinas ją apžiūrinėja, Kyra išsišiepė. Pradėjus daryti tą patį, Lilly pirmiausia už akių krito Dominyko mėlynos akys. Atrodė, jog vampyrė gali žiūrėti į jas ilgai, ilgai.
,,Kyra, nežiūrėk į jo akis. Tiesiog nežiūrėk.” Vos apie tai pagalvojusi, Varniukė pakėlė akis į jo plaukus kurie buvo juodi. Tiesą sakant jie buvo tokio pat juodumo kaip ir atrakursės viena juoda plaukų pusė.
 Na, Lilly patiko Dominyko veido bruožai. Tačiau supratusi jog per ilgai į jį žiūri, raudonakė nuleido akis. Netrukus mergina surimtėjo ir šypsena nuo veido greitai dingo. Vos vaikinui prakalbus, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė akis nuo rasotos žolės.
 -Nieko čia keisto aš nematau,- maloniai leptelėjo Varniukė. Pamačiusi jog Sebastianas priėjo arčiau, Kyra pastebėjo jog jis yra žymiai aukštesnis už ją.
,,Kaip visada Lilly. Visi tavo bendraamžiai už tave aukštesni. Teks susitaikyti su mintini jog tu nieksda neužaugsj.”
 Kad ir kaip Laurence ieškojo žodžių pasiteisinimui kodėl ji čia, ji nieko nesugalvojo.
 -Na... Man čia reikėjo... Nu tiesiog atėjau ir tiek,- greitai kažką sumalusi, vampyrė pusė žingsnelio priėjo arčiau prie Sebastiabo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elina Everdin Kovo 24, 2018, 12:25:15 pm
Delfė netikėtai prabudo. Pro langą švietė skaisti mėnesiena, pelėdyne ūkavo pelėdos, o kambario draugės tyliai miegojo nieko neįtardamos. Ji tyliai šmurkštelėjo iš patalo, greitai užsimetė lengvus drabužius . Nuo stalelio griebė lazdelę ir išėjo pro koledžo duris į tamsų koridorių. Nežinojo, kas ją prižadino, tačiau nusprendė pasinaudoti tokia gražia naktimi ir nuslinkti į Uždraustą mišką. Galiausiai koridorius baigėsi ir ji atsidūrė lauke. Medžių viršūnės linko nuo nestipraus nakties vėjo. Pagaliau priėjo mišką. Dabar ji suprato, kodėl jis pavadintas Uždraustuoju mišku. Jis išsiskyrė nuo retai augančių pušelių ir eglių. Kai tik įžengė miškan, pamatė , kaip pasikeitė nuotaika. Vėjas nutyko, aplinkui nesigirdėjo jokio šlamėjimo, tik tolumoje kažkas sustaugė tarsi skelbdamas nakties vidurį. Delfė ėjo vis gilyn ir gilyn , medžiai darėsi tankesni, tarsi gaubtų kokią nors miško paslaptį. Už jos sustaugė ir šmurkštelėjo gilyn. Merginai kūnas nuėjo pagaugais, ir ji greit sušnabždėjo šviesos burtą. Lumos ! Lazdelės gale žybtelėjo šviesa ir nušvietė miško paklotę. Už jos vėl sušnarėjo, lyg norėdamas perspėti nuo besiartinančio pavojaus. Saiga ji išgirdo balsą :
- Delfe ! Delfe !
Ji nieko nelaukdama puolė atgal ta kryptimi, kuria čia ir atėjo. Ji lėkė per mišką sustingusi iš siaubo, o jos persekiotojas be paliovos kartojo jos vardą. Kad tik greičiau viskas baigtųsi ! Kad tai būtų sapnas ! Ji žnybtelėjo sau norėdama įsitikinti, kad miega. Deja, iš to buvo naudos tiek, kiek iš miegančio skunko. Ir kam aš čia beldžiausi... Pagaliau medžiai ėmė retėti, matėsi švintantys dangaus lopai. Pagaliau pasiekė miško pakraštį. Greit gryžtelėjo atgal ir pamatė ryto spinduliuose nykstantį šešėlį.
Po kelių minučių ji buvo savo kambaryje ruošdamasi naujai darbų dienai.
Dar šiek tiek, ir gyvenimą matyčiau kaip savo ausis, - atsiduso Delfė, ir žvilgtelėjo į tamsų mišką, laukiantį ką dar galėtų išgąsdinti.

Fasiras: bausmė paskirta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Balandžio 03, 2018, 02:49:30 am
Pokalbis, Dominyko nuomone, nesirišo labai sklandžiai. Vos keli sakiniai ir berniukas vėl juto tylą.
- Atėjai pailsėti? Atsipalaiduoti? - Bandė spėlioti.
Mergaitė priėjo arčiau Dominyko, liko keletas žingsnių tarp judviejų. Vaikinukas tik dabar pastebėjo, kad mergaitės akys yra raudonos ir išskirtinės. Sebastijanas atsitraukė keletą žingsnių.
- Tai koks tavo vardas? - Nusprendęs nutraukti, jo nuomone, nemalonią tylą prakalbo.
- Ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu? - Pratęsė pokalbį įprasta susipažinimo tema - klausimu apie pomėgius.
Tik dabar pagalvojęs Dominykas pastebėjo, kad negali tiksliai įvardinti savo pomėgių. Tik žinojo, kad skaitymas nėra ta veikla, kuri jį gundytų. Jis neturi pomėgio, kurio galėtų drąsiai pasidalinti, kurį galėtų jis pats tvirtai žinoti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Balandžio 08, 2018, 11:35:31 pm
 Truputį atsitraukusi nuo vaikinuko, Kyra išsišiepė.
 -Na... Sakykime jog atėjau čia pusryčiauti, tačiau savo pusryčių niekaip nepastebiu,- prunkštelėjo Lilly ir apsižvalgė. Staiga Laurence išgirdo žingsnius kurie buvo išties toli. Geriau įsiklausius, Varniukė suprato jog čia tikrai ne žmogaus žingsniai. Jie buvo sunkesni ir garsesni. Nekreipusi į juos per daug dėmesio, raudonakė dar labiau atsitraukė nuo vaikino ir atsisėdo ant žolės.
 -Aš Kyra. Tiesiog Kyra,- šyptelėjo vampyrė, taip parodydama savo gražią šypseną,- taigi. O ką tu čia vaiki, Dominykai? Nebijai jog tau čia gali kažkas atsitikti?- paklaususi to, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė vieną antakį ir žvilgtelėjo Smito mėlynas akis.
 Staiga vėl pasigirdo žingsniai, tačiau jie buvo labai lėti, bet vistiek ne žmogaus. Dabar Kyra tikrai išsigando ir atsistojusi pradėjo žvalgytis. Tačiau jos visas žvalgas nutraukė Sebo klausimas. Šis klausimas ją tikrai išmušė iš vėžių, todėl mergina susimąstė.
 -Na... Mėgstu vaikščioti naktimis šitame miške... Mėgstu gaudyti gyvūnus...- paskutinį sakinį ji ištarė tyliau,- na dar visai patinka skaityti ir dainuoti,- kiek garsiau pridūrė vampyrė,- na o tau? Kas tau patinka, Dominykai?- pasakiusi jo vardą, Varniukė vėl pažvelgė į vaikiną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Balandžio 13, 2018, 11:50:06 pm
Kyra, Dominyko nuomone, kalbėjo šiek tiek keistai. Nors keistumas jį savotiškai žavėjo, ne tik jos keistumas, tiesiog visų. Juk visi savaip keisti, ar ne?
- Malonu pagaliau sužinoti tavąjį vardą, - nusijuokė. - Na iš tiesų aš čia ne pirmą kartą, tad baimė sumažėjusi, tačiau mažytė kruopelytė likusi.
Berniukas atidžiai išklausė, ką mėgsta naujoji bičiulė ir truputį pagalvojęs prakalbo:
- Na aš esu iš tų, kuriems kartais patinka mokytis, - šyptelėjo, - taip pat mėgstu leisti laiką lauke, čia ar bendrauti su draugais, kurie yra ne tik bendraamžiai.
Sebastijanas ramiai apžiūrėjo aukštai stūksančias medžių viršūnes, o tada dar pagalvojo, bandė prisiminti dar vieną pomėgį, bet niekas daugiau nešovė į vaikinuko galvą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Gegužės 02, 2018, 10:23:22 pm
 Kyra įdėmiai klausėsi tų žingsnių kurie vis artėjo ir darėsi dar garsesni ir sunkesni. Pagalvojusi, jog galbūt jai čia vaidenasi, Lilly nebekreipė dėmesio.
 -Na bet vistiek... Nebijai jog užpuls koks piktas magiškasis gyvūnas, milžinas arba... Nu jau geriausiu atvėju kokie vampyrai ar dar kažkas panašaus?- paklaususi to, Laurence vėl pažvelgė į vaikinuką ir laukė atsakymo į jos labai keistą klausimą. Na vampyrei visuomet patikdavo klausinėti visko kitų, niekuomet nenusibosdavo. Sedėdama ant žemės ir raudama žolę, Varniukė klausėsi Dominyko. Pasakęs jog jam patinka mokytis, Kyra šiek tiek šyptelėjo. Na ji nebuvo iš tų kurios “žiauriai’’ mokosi. Lilly visuomet būdavo kieme, nors ir nesvarbu koks oras yra, ji vistiek jame bus.
 -Na tau tuomet pasisekė,- šyptelėjo raudonakė,- o aš turiu vos kelis draugus. Dauguma nenori bendrauti dėl mano “prigimties”,- ties tuo žodžiu, dvispalvių plaukų savininkė parodė kabutes.
 Staiga ji vėl išgirdo tuos pačius žingsnius. Tik šį kart labai, labai arti. Pažvelgus į kairę pusę, kur buvo labai tamsu, ji išvydo milžiną su didžiulę lazda rankoje. Išplėtusi akis Varniukė greitai atsistojo, pagriebė Sebastianą už rankos ir pradėjo bėgti taip greitai, kaip tik moka vampyrai. Ji suprato, jog nuo milžino pabėgti neišeis, nes jis vis vijosi juos. Greitai apsižvalgiusi, Kyrai už akių užkliuvo kažkokia ola. Greitai pasukusi į dešinę pusę, ji kartu su Dominyku kiek pabėgo ir atsodūrė oloje. Lilly ėjo vis gilyn į olą nepaleisdama Sebastiano rankos. Galiausiai pasiekusi patį olos galą, kur buvo labai daug voratinklių ir belekai tamsu, Laurence paleido vaikino ranką ir atsisėdusi ant žemės pradėjo giliai kvepuoti.
 -Aš nežinau kaip mes dabar išeisim,- šiaip ne taip ištarė Kyra ir jau atsigulusi bandė nusiraminti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Birželio 11, 2018, 05:58:12 pm
 Kokia graži šio ramaus, gal net pernelyg ramaus, rudens vakaro paletė. Kaip gera stebėti oranžinę, kiek rausvėjančią spalvą, puošiančią dieną buvusią dangaus žydrynę. Kaip ramu, girdi, ošia medžiai ir tokia tyla, kaip sakoma, prieš audrą. Baisu sugadinti piešinį, ne ten nulašėjus dažų taškeliui, kaip ta žalsva vasarinė žolė, šian bei ten pritaškuota pavienių, įvairių spalvų ir visiškai viena prie kitos nesiderinančių gėlių. Kaip lengva kalbėti, rašyti, piešti, dainuoti, o mintys tokios nuostabios, šias sunku išsakyti. Tik naivumas kyla į viršų. Štai toks tas vakaras – tobulas šią akimirką.
 Vanilė, tyliai bekrizendama, kartu su dar keliais Varnanagės koledžo atstovais bei mažąja švilpe, bėgo ilgu, nelabai patenkintais paveikslais iškabintu, koridoriu. Visada būna tų dienų, kai esi tiesiog laimingas ir nėra taip nuobodu, kaip dažnausia, norisi gi kartais pasilinksminti, tiesa? Smagumui ir rizikai išsakyti ribų nėra ir nedidukė grupelė varniukų (ir mergaite iš Švilpynės!) išbėgo į kiemą. Kartais pagalvoji, kokia atsakinga septintakursė varnė gali būti. Tai taip pavojinga, bet juk paskutiniai metai - kas tokio gali nutikti? Ir tos minties vedama, štai Vanilla ir visų linksmybių sūkuryje.
 – Eime į uždraustąjį mišką, taip? – nusijuokė garbanė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 11, 2018, 10:49:04 pm
Didelės veiklos Auksė tą ramų, rudeniu dvelkiantį, vakarą neturėjo. Vakaro ramuma raminamai veikė ir pačią mergaitę, kuri troško atsisveikinti su paskutiniais metais pilyje besilankančia varne, nors gerai, tiesą sakant, jos nepažinojo.
Tad nelabai ko laukusi, Marietta sutiko pačią Vanilę, keletą varniukų ir Švilpynukę. Tipendama šalimais, ji visą laiką tylėjo. Neturėjo ką pasakyti, o ir kištis į pokalbius ar krizenimus noro tikrai neturėjo. Koridorius pasirodė pernelyg ilgas, galvoje nekirbėjo jokios mintys, kurios atitrauktų dėmesį nuo realybės. Į kiemą Auksė pasileido drauge su visais, bėgte. Akimirką jos veidas suspindo kupinas laimės ir pagaliau grįžusio džiaugsmo. Grįžo noras bendrauti ir įsiterpinėti į kalbas, šypsotis ir švytėti energija.
-  Einam, einam! - Mariettos žodžius nusinešė vėjas drauge su aidu, o ši jau nelabai greitu žingsneliu pasileido link miško.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mireille Thalassa Lelièvre Birželio 18, 2018, 01:11:37 pm
Ramus ir šiltas, raudoniu pasruvęs rudens vakaras. Ryškūs it kraujas saulės spinduliai dar vos vos švysčiojo pro galingų uždraustojo miško medžių šakas, grasindami visai pasislėpti ir paskandinti apylinkes tylioje tamsoje. Nors toji tamsa tyli rodytųsi tik iš pradžių; tereiktų labiau įsiklausyti, jog visas kūnas nueitų pagaugais. Na, bet varniukų ir tosios vienintelės švilpės laimei, jie vis dar galėjo džiaugtis šiuo kraujuojančiu pasauliu. O galbūt degančiu – palyginimus kiekvienam diktuoti galėjo tik jo vieno vaizduotė.
– Ir ką mes tame miške veiksim?
Basomis kojomis šukuodama vis dar vešlią, tačiau rusti pradėjusią žolę, Lelija žingsniavo nutolusi kiek į šoną nuo džiaugsmingai šurmuliuojančios grupelės. Klausimas, regis, kilęs tik jai vienai, iš lūpų išskrido ganėtinai garsiai, jog būtų išgirstas. Mergaitės žiniomis, šiąnakt jau priešpilnis ir tik siaura mėnulio juostelė saugos juos nuo pilnaties. O ir valanda, kai mokiniai negali iškelti nė mažojo kojos pirštelio iš bendrųjų kambarių, buvo visai čia pat. Bet ar jai tai rūpėjo? Greičiausiai ne.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Birželio 21, 2018, 08:53:45 pm
  Tikrai gražus oras, ką dar gali pasakyti. Vanilė jautėsi lyg devintam danguj, apsupta spalvų, kvapniųjų gėlių, lengvo vėjelio, kuris beveik išnykęs, ramumos, tylumos. Jai reikia greičiau mėgautis, gal kažkada kitąkart bus ir per vėlu?
 Krykštavo viduje kaip mažas vaikelis. Arba Tifanė – jos jaunesnioji sesutė. Kaip seniai jos matėsi...
 O ką ten jos veiks? Tikrai, toks keistas ir tuo pačiu teisingas klausimas.
 – Jei žinosim ką ten veiksim, ar bus taip įdomu? – septyniolikmetė nusijuokė. Gal per tyliai. Gal per garsiai. Gal tik jai pasigirdo, jog juokėsi.
 Varnanagė sustojo. Ne juoktis, bėgti, eiti, slinkti. Miško pradžia. Ar derėtų paklausti ar jie tikrai eis ten. Vakare. Į Uždraustąjį mišką. O gal nereikia klausti. Žingsnis ir Vanilė tamsiame medžių apsupty. O kur toliau?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: April Wolstenholme Birželio 22, 2018, 10:15:56 pm
  Trečiakursė! To žodžio aidas džiugiai skambėjo Eiprilės, neatsidžiaugiančios šiuo graži vakaru žodžiu, ausyse. Rudaplaukė pasišokinėdama žygiavo kitų mergaičių būryje. Jos buvo vyresnės, bent dauguma, ir joms gal visai nereikšmingai būtų atrodęs toks trylikametės džiugesys, bet argi tai svarbu? Ne, visai ne, kai, atrodo, temti ėmė vien todėl, kad diena visą šviesą bei laimę sudėjo į Eiprilės širdutę. Nuo tokio strikinėjimo ji ėmė plakti greičiau, tad mergaitė, norėdama kiek atgauti kvapą, nusprendė lėčiau eiti šią linksmą dieną. Įsikibusi į septintakursės bei kitos, regis, bendraamžės mergaitės rankas, plačiai plačiai nusišypsojo.
  Prieš jas jau stūksojo miškas. Didžiulis. Eiprilė jame dar nesilankė. Žadėjo ten nueiti su Nora, pirmąja drauge. Įdomu, kodėl jos čia nėra? Gal ji, raita ant mielo vienaragio, jau laukia jų? Organizuoja arbatos ir pyragaičių vakarėlį? Trylikametė nebetvėrė smalsumu. Kita mergaitė, o gal tiksliau būtų sakyti mergina, matyta nebent pamokose, atrodo, irgi norėjo sužinoti, kas tame miške bus.
 – Veiksim ką nors linksma, o kaip kitaip? – džiugiai pranešė, lyg tai būtų akivaizdžiausias dalykas pasaulyje ir jai pačiai tikrai nesinorėtų sužinoti tiksliau. Tikrai ne. Gerai pagalvojusi ir išklausiusi septintakursės žodžius, rudaplaukė nebedvejojo ir visa savo vis dar smarkokai plakusia širdimi tam pritarė.
  Eiprilė apsidairė. Jai buvo garbė būti šių mergaičių būryje. Ir kaip jame atsidūrė? Greičiausiai sužavėjo savo šypsena bei juoku kur nors didžiojoje salėje. O gal per kokią pamoką nusižiovavo per garsiai, ir kitos nusprendė užimti ją įdomesne veikla? Ne, rudaplaukei visai nesinorėjo sukti dėl to galvos.
  Plati šypsena nuo veido niekur nedingo. Smalsumas taip pat, bet ji, viena jauniausių šio smagaus būrėlio narių, save patikėjo vyresnėlėms. Jos tai jau tikrai žino, ką daro.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Leonora Rivels Birželio 26, 2018, 10:06:35 pm
 Besivydama juodas varnas (tiek rausvu dangumi, tiek Hogvartso koridoriais) Martelė nusišypsojo pati sau, naujosioms draugėms bei Eiprilei iš savo, Švilpynės koledžo.
 Mergaitė rankoje laikė apelsininį ledinuką, kišenėje turėjo dar tris tokius. Šokinėjo nuo vieno delno dydžio akmens ant kito, ir taip visą kelią. Dar būtų padainavusi, jei ne klausimai, kilę iš varnanagių lūpų. Švilpė neatsakė nei į Vanilės, nei į tos kitos mergaitės. Ar jai buvo nedrąsu, ar ji nežinojo atsakymų, nenorėjo turėti skirtingų nuomonių? Nežinia.
 Miškas buvo baugus. Iš pradžių taip būna visiems. Po to pripranti. Gal. Pirmakursė priėjo prie kažkokios tamsiaplaukės, gėlėmis kvepiančios varnos ir stipriai įsikibo į likusią laisvą ranką.
 – Nepyksi, jei palaikysiu? – paklausė ir menkai šyptelėjo. Žengė pirmyn. Kokie garsai, kokie vaizdai. Ar buvo klaida eiti kartu? Lyg ir ne. Nieko blogo nenutiks. Blogiau už liūdesį vakarais nebus. Tikrai ne. Nors...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 29, 2018, 11:21:38 pm
Apsimetinėjimas - pagrindinė, ją lydinti sąvoka šiais mokslo metais. Iš tiesų, Auksė net nežinojo kodėl nutarė prisidėti prie šios išvykos, tačiau buvo aišku net pačiai - tądien jos veide vėl grįžo laimės kupini jausmai ir emocijos. Kai mergaitės ranką pastvėrė, kaip spėjo, švilpė, plačiai jai šyptelėjo ir nurūko pirmyn. Tarsi išskleidė ilgai laukto džiaugsmo sparnus. Miškas neatrodė baugus - jis kvietė įsliūkinti, šokinėti aukštyn, juoktis ir kuo daugiau bendrauti. Marietta niekados nebuvo apsupta taip su ja norinčių bendrauti burtininkų. Tai varnei, trumpais rudais plaukais, kėlė šiokį tokį keistumą, bet labai patiko. Vidus nurimo, nerimas, liūdesys ir visa kita dingo. Hale net nepastebėjo šalia atsiradusios kitos mergaitės, tačiau atkreipė dėmesį, kuomet ji įsitvėrė josios rankos.
- Žinoma ne, - balsas buvo kupinas šilumos ir keistos ramybės, - o kuo tu vardu? Lyg tais nesam pažįstamos, - šyptelėjo ir pasisuko į kitą mergaitę, kuri laikėsi kitos jos rankos, - o tu kuo vardu? - nemėgstu naujų pažinčių, bet ką darysi, - Aš Auksė. Auksė Marietta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cadence Naomi Sinclair Liepos 10, 2018, 12:19:13 pm
Eleonora linksmai žingsniavo su kitomis merginomis. Varnų tikrai buvo dauguma, bet prie jų prisijungė ir kelios švilpinukės. Vakaras buvo nuostabus. Štai į tokį vaizdą žvelgdami dailininkai tapo meno kūrinius. Eleonora Liusi bent taip įsivaizdavo. Būrys merginų klaidžiojo Hogvartso koridoriais. Pasigirdo Vanilės vardas, tačiau Elė nesivargino atsakyti. Pirmakursė varniukė tiesiog sekė paskui visas nieko negalvodama. Tačiau dabar viduje pajuto nestiprų jaudulį. Juk dar nei karto nebuvo Uždraustajame miške. Kas, jei kas nors atsitiks? Ką jai reikės daryti? Neparodyk jaudulio,- subarė save ir nusišypsojo. Negalėjo parodyti, kad bijo. Juk visi eina miškan ir lieka sveiki. Tad kodėl negali ji?
Nestiprus vėjelis glostė jos palaidas plaukų sruogas. Kokios gražios nuotraukos galėtų išeiti. Liusi nepradėjo kalbėti su niekuo. Juk nieko čia nepažįsta. Tik iš matymo. Keista, kad pakvietė kartu eiti ir ją.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 13, 2018, 05:17:02 pm
Martinas žingsniavo tolėliau kitų. Net pats nesuprato, kodėl tokiu metu slankiojo šalimais uždraustojo miško, o dar ir su būreliu mergaičių. Visgi, jis pats mėgavosi ramybe, ignoruodamas tuos balselius. Iš šono, galbūt atrodė susiraukęs, nepatenkintas ar be geros nuotaikos, tačiau taip nebuvo. Susikišęs rankas į kišenes, kuo ramiausiai, kartais švilptelėdamas, berniukas žingsniavo gale. Ir jam pabodo. Pabodo būti nepastebimam ar neužkalbintam. Šiek tiek patvarkęs plaukus (turbūt juos tik dar labiau suvėlė), nutaisė energiją spinduliavusią miną ir stryktelėjo šalimais trijulės mergaičių. Vieną pažino iš savo koledžo, tačiau kitų dviejų, įsikibusiu į jo bendrakoledžę - ne.
- Sveikos, damos, - apsimetė, jog tvarkėsi džinsinį švarkelį, - mielai leisiu įsikabinti į mane, kol dar nenukritote kartu su žavia mergaičiuke, - mirktelėjo varnei. Ir trykšdamas pasitikėjimu, tipeno šalimais Švilpynukių bei bendrakoledžės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Leonora Rivels Liepos 13, 2018, 06:51:13 pm
 Mergytė dėkodama palinskėjo bei dar kartelį šyptelėjo varnei. Jos ranka jai pasirodė tvirta ir šilta, eiti buvo daug drąsiau.
 – Aš Martelė, daug paprasčiau mane vadinti Marta, – nusijuokė ji, – o čia Eiprilė iš mano koledžo.
 Švilpė trumpam sustojo. Nežinojo ar gerai ištarė vyresniosios vardą. Ir ar išvis derėjo sakyti. Tarsi ji negalėjo pati. Tačiau dabar numojo į viską ranka. Ar kaip ten žiobarai sako?
 Jei dabar, miške, ji būtų viena, greičiausiai apsiverktų ir nesaugiai besijausdama grįžtų pilin. Bet dabar ji ne viena. Daug varnų ir dar švilpė šalia. Nėra ko bijoti. Turbūt.
 Netrukus šalia trijulės prisijungė dar vienas berniukas.
 – Sveikas... – kuo jis vardu? – tu labai malonus, bet aš jau turiu į ką įsikibti ir Auksė tikrai nenukris – švelniai tarė, begindama ir pabaigusi apelsininį saldainį.
 Tada prisiminė esanti miške. O gal ir nukris? Žiūrint, ką jos veiks.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 14, 2018, 10:56:53 pm
Žinoma, berniukas ir tikėjosi, kad nei viena mergaitė į jį nesikabins. Iš pradžių. Turėdamas savų taktikų ir netgi tris ar keturis planus, kaip priversti įsikabinti nors vieną mergaitę, niekur trauktis, ar atgalios, į savotišką kamputį, net neketino.
- Aš Martinas,- tarstelėjo, kai Martelė arba sutrumpintai, Marta pristatinėjo savąjį ir kitos Švilpynukės, vardus. Eiprilės vardas jam priminė anglišką vieno mėnesio pavadinimą, o gal taip ir buvo. Na, berniukas nesigilino, jo dėmesys nebuvo sutelktas tame.
- Marta, - palinko šiek tiek arčiau mergaitės, it norėtų sakyti paslaptį, nors tame logikos nebuvo - berniukas žinojo tik Švilpynukės vardą, - o kas, jeigu pabėgtume ?
Berniukas išsitiesė ir apsidairė. Dar kartą nužvelgė visą būrį mergaičių, vėliau bendrakoledžę, kuriai mirktelėjo, Eiprilę ir Martelę.
- Gal visai norėtum palikti juos ir... - kalbėjo švelniai, jausti žibančias akis patiko net jam pačiam, o iš prigimties ir taip buvo bendrautojas ir geraširdis, -... Pasivaikščioti atskirai?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Leonora Rivels Liepos 15, 2018, 01:10:45 am
 Vis dėlto švilpė pagalvojo. Ar gerai daro eidama čia? Jau nėra kur sprukti. Arba yra. Su kuom? Viena? Manė, jog ta mergaitės ranka padės išlikti jai drąsiai. Kuo toliau eina, kuo toliau galvoja, tuo labiau bijo, tuo labiau nori pabėgti.
 Ironiška. Likimas sužaidė tarsi pati pirmakursė dabar privertė varniuką palinkti link jos. Šypsena pradėjo ryškėti ugniaplaukės akyse ir ši maloniai nužvelgė, kaip jis prisistatė, Martiną.
 – Einu! – tylutėliai šūktelėjo. Jo planas atrodė geresnis. Tik, širdelė nujautė, kas, jei su daugiau mokinių daug drąsiau ir kas, jei jiems kas nutiks? Turbūt neverta jaudintis. Nepabandęs ir nesužinosi. Miškas palauks.
 Mergaitė patraukė paskui berniuką iš varno nago. Šypsojosi, tik vargu ar tamsoje kas matėsi.
 – Nori apelsininio ledinuko? – mažoji kyštelėjo jam į veidą saldainį ant pagaliuko. Giliai širdyje vylėsi, jog nepaims ir jai liks daugiau arba paims ir nepravirkdys Martelės, kuri norėjo padovanoti mažą dovanėlę visai maloniam berniukui. Niekas niekada negalės suprasti šios pirmakursės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Liepos 15, 2018, 01:27:48 am
 Vėjas pūtė debesis nuo rausvo dangaus. Palengva, ramiai, maloniai. Kaip tik tinka tokiai nakčiai. Kai nežadama nieko blogo. Nekalti avinėliai – debesys – sekė varnius bei švilpes miško link. Čia Vanilė leido savo metus, kol dar slapstėsi. Ji labai pasikeitė per visus metus Hogvartse. Įdomu, kas įtakojo tokius pokyčius. Nupūtė vėjas prisiminimus taip staigiai, kaip visi kartu peržengė ribas, skiriančias pievą ir mišką. Iškart tamsiau, bet tyliau pasidarė. Nors ir negalėjo visų mokinių sugaudyti, nors ir negalėjo visų suskaičiuoti, nekreipė dėmesio į kelis dingusius, kelis prisijungusius pakeliui mokinius, atsisuko į visus. Pasijautė tarsi vadovautų. O vėliau liktų kalta. Neteisinga.
 – Pažaiskim kažką, tarkim gaudynes? Su kerais, – nestipriai suraukė antakius, pradėdama mąstyti. Ar yra kokie kerai, kurie skirti žaidimams? Baik, Vanile, tau septyniolika. Argi pilnametė taip sakytų. Ne. Leisk pagalvoti kitiems.
 – Nežinau, išties nežinau ką galime veikti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 15, 2018, 12:52:45 pm
Martinas norėjo pabėgti tik todėl, nes jam nusibodo eiti tarp būrelio mergaičių. Gal nejaukiai jautėsi būdamas vienas varninas, o gal nieko nepažinojo ir su niekuo nebendravo.
- Puiku, - šyptelėjo Martelei, nors jau buvo numatęs, kad Švilpynukė sutiks su jo pasiūlymu. Šitaip žingniuoti be jokios veiklos atrodė visiška nuobodybė. Nežinia kelintą kartą apsidairęs, berniukas šmurkštelėjo į šalį vildamasis, jog jo dingimo nieks nepastebės. Dėl Martos nesivargino jaudintis, mat atsakomybę retai prisiimdavo už kitus.
- Pasilik jį sau, - švelniai pabandė atsisakyti saldainio. - Matau iš akių, kad nori jo.
Martinas mielai būtų pasivaišinęs, tačiau nusprendė, kad saldumynams dabar ne laikas ir ne vieta. Bet berniukas net nenumanė, jog šis skanėstas galėjo būti paskutinis. Na, bet jam tai nerūpėjo, juk ne valgyti išėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Leonora Rivels Liepos 15, 2018, 11:00:14 pm
 Šypsenėlė vėl sužaidė tarp mergaitės lūpų ir ji vėl atitraukė lipnias rankas, laikančias ledinukus nuo varnanagio, ir saugiai paslėpė kišenėje, jog joks vienaragis nepavogtų apelsininių gėrybių. Šiandien, nors atrodė, jog visiškai nebuvo vėjo, dabar jis matėsi akivaizdžiai toje vietoje, kur ėjo Marta. Kaip koks apsiaustas braukėsi už nugaros ir neramino švilpės. Jis jai dabar visiškai nereikalingas. Truputėlį susigretino su berniuku, tarsi šalia jo jaustųsi saugiau. Mokiniai jau ganėtinai nutolo nuo kitų ir miško pradžios, tik nežinia kieno vedami, turėjo praeiti kuo arčiau ežero. Tamsus ir baugus. Pirmakursė ten jokiu būdu nekeltų kojos. Bet, žinoma, mergaitė jaustųsi kiek saugesnė, jei ir ežeras būtų apsaugotas kokiais kerais. Paistalionės.
 – Sustokim čia, noriu paliesti vandenį, – sužnabždėjo žvelgdama į beveik nesimatantį jos atvaizdą rudens ežero vandeny. Įmerkė pirštą į vandenį. Šalta. Sudrebėjo. Atsikėlė nuo tupinčiojo pozos, pradėjo eiti, šypsena žiūrėdama į bendrakeleivį. Ėjo beveik pačiu krantu, o, jei kristų, tai nusiridentų mažu šlaiteliu. Visada klysti. Gali bijoti, gali bėgti, bet likimas visada atvyksta. Skubi, neskubi, jis greitesnis ir gudresnis.
 Ironiška. Ką tik mažoji pagalvojo, kas, jei įkris, juk nemoka plaukti? Skęs? Ar varnius ją gelbės? Ir štai, jos pasteliniai batukai slysta ant slydžios vakarinės žolės. Taip ir žinojau, jog nereikėjo dėtis šių batelių! Ir šios margaspalvės suknelės! Ir pasitikėti savimi, nueinant nuo kitų! Ji bėgo nuo vienos bėdos, bet pakliuvo į kitą – ji skęsta tamsiame Hogvartso ežero vandenyje. Nespėjo įkvėpti. Ir žiūri baimei į akis. Ji nėra herojė. Jie pasirenka bėgti į savo problemas, o ne nuo jų. Štai pagrindinis dalykas, kodėl ji tik paprasta Švilpynės mokinė, besileidžianti į dugną.
 Mažoji dar bandė kabintis į žemę. Rankomis ir kojomis. Slydo. Jautė, kaip jos bateliai nusiauna ir patys, vandens prisemti, nusileido ir nusėdo smėletame dumblių dugne. Suknelė šlampa ir nemaloniai prilimpa prie nuogų kūno vietų. O žieminis apsiaustas smaugė kaklą, o pirmakursei niekaip nepavyko jo nusimauti.
 Iš vandens kilo oro burbuliukai. Paskutiniai. Muilo burbulai. Trūko oro ir jėgų. Kaip keista patirti nelaimę, būtent tokią, juk prieš metus sakė, jog netiki, kad kažkas panašaus gali įvykti. Vėl likimas, ironiškas ir sarkastiškas. Tu gyvensi, tu mirsi, nurodinėja. Likimas duoda tris bilietus: į pasaulį, per pasaulį, iš pasaulio. Martelė visada norėjo pakeliauti per pasaulį, patirti tikrą gyvenimą, o žiaurumas pardavė tik vieną lapelį mirties ženklu. Iš pasaulio. Iš gyvenimo. Kritinė situacija. Ji nebenori lėkti žiobariška karusele, kaip per žiobarotyros pamoką. Bet bilietai nebegrąžinami, pinigai irgi. Nors ką tie pinigai, viskas nemokamai. Rojus, ar ne taip turėtų būti? Gal rojus bus po mirties? Tikėti ar ne?
 Ir vėl vanduo smaugia. Protas vos gali kvėpuoti, plaučiai vos plakti, širdis galvoti. Kyla paskutiniai burbulai. Negali nieko ištarti ir galvoti. Tik vos vos. Ji pažadėjo kiekvienam savo šeimos nariui nupirkti po ledinuką. Vis kitokį. Leonardui avietinį. Sebastianui citrininį. Krisui su kiviais. Nikui braškinį. Augustui bananų skonio. Dafnei gervuogių. Anelisei vyšninį. Vasarei mėlynių skonio, o Kotrynai su apelsinais. Tėjai pasiflorinį. Mamai, tėčiui ir dėdei su teta po pienišką šokoladą. Jų mėgstamiausi. Ir po visko lieka tik tuščia švilpės rožinė kiaulė taupyklė, gal tik keli paskutiniai centai belikę, kiek ir minučių, kol ji gyva. Gal išgyvens? Keista. Pažadėkit, jog nusipirksite už mane. Atsiprašau. Čia netyčia, nenorėjau mirti, patikėkit.
 Jei visą organizmą ir taip sudaro dvi trečiosios vandens, kodėl turi pakenkti paskutinė dalis? Jei per mažai jo – blogai, per daug – irgi. O dar sako, jog jis gyvybiškai svarbus. Net juoktis mirties metu norisi. Pirmakursė graibstė orą, vandenį šaltomis rankomis ir plonais pirštais. Per vėlu. Saugu numirti. Mergaitė kažkada norėjo būti vandens princesė. Štai dabar ji, pasipuošusi suknele ir dumblių karūna ugniniuose plaukuose – princesė vandenyje. Neskęsta. Žaidžia. Melas. Iliuzija. Prakeikta iliuzija. Viskas netikra ir švilpė vėl neria gilyn. Jau nebeteks kvėpuoti idiotišku pasauliu.
 Mintyse viskas taip tylu, galvosūkiai ir taip lėtai juda pasaulis. Tarsi su ilgomis kvėpavimo pertraukomis. Bet iš išorės. Viskas kitaip. Greita ir banalu. Krenti, draskaisi, vanduo semia vidų ir nusėdi į dugną, kaip tie pasteliniai bateliai. Miršti.
 Laikas. Paskutinis patepimas. Reikia jį įsivaizduoti. Martelė, nors ir kitaip apgalvojo savo mirtį, apsuptai ją mylinčių žmonių, dabar norėjo greičiau nusibaigti. Kam tiek kankintis. Įkvėpti daugiau vandens. Atsimerkti, jog semtųsi per akis, nosį, burną. Nebesipriešinti. Kito kelio nebuvo. Žaidimo pabaiga. Kai ji plukdys save, mirusią, vandenyje – kažkas ras tik pamėlusią iš šalčio Hogvartso mokinę, švilpę, dvylikametę, tik. Kokia sąžinė. Ji plaukios negyva. Plaukai pasklis vandens paviršiu ir žydės it gėlė. Suknelė sklaidys vėjyje, ir šlapia, barstys smulkius vandens lašelius ant kūno. Bateliai nebegrįš, o apsiaustas pats nukrito, nuskendo.
 Iškilo paskutiniai gryno oro burbulai. Susprogdino juos vėjas. Jausmai. Užgęso nieko nepasiekusi, tačiau daug klaidų pridariusi, gyvybė. Iškilo tuščias kūnas. Magija. Skenduolė viršuje. Kaip taip įmanoma. Pasikartosiu, magija. Mergaitės galvoje tik kirbtelėjo paskutinė vandens apsemto proto mintis. Vaje, sušlapo mano apelsininiai ledinukai...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 15, 2018, 11:17:42 pm
Martinas ėjo ir ėjo pirmyn. Netrukus dingo kitų burtininkių balsai, nutolo ir jų siluetai. Berniukas dėl atsiskyrimo visiškai nesisielojo. O kodėl turėjo? Ežero vanduo, net ir tokiu metu atrodė baugus, tačiau viliojo varniną nukakti kuo giliau.
- Sustokim, - burbtelėjo sau. Berniukas nežiūrėjo, kaip Martelė leidosi žemyn ar ką ten darė. Jis išskėstomis rankomis įbėgo į ežerą ir sustojo sukėlęs begalę purslų. Šaltas vanduo šlapino drabužius, bet jam buvo nė motais. Įkvėpęs gurkšnį oro, Martinas paniro. Jis mokėjo plaukti, tad jam keliauti po vandeniu atrodė vieni juokai. Žinoma, matomumas buvo prastas, vanduo graužė akis, viskas atrodė paspalvinta gelsvu atspalviu. Kadangi nebuvo pranėręs gan giliai, pamažu plaukė į priekį ir kako link dugno. Plaučius pamažu ėmė deginti deguonies trūkumas, tačiau jis nesustojo. Plaukė gylyn. Ėmė skaudėti krūtinę, bet berniukas nepasidavė. Galop, neiškentė ir įkvėpė vandens, iškart išleido negirdimą šūsnį su daugybe vandens purslų. Martinas pasiekė dugną ir blaškėsi tampomas skausmo. Jis skendo. To vaikis nenorėjo. Pamažu temo sąmonė, o jo akys bandė paleisti į vandens didumą sūrias ašaras, bet nepajėgė. Siela paliko kūną, gyvybės ženklai dingo. Sustojo širdis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cadence Naomi Sinclair Liepos 17, 2018, 05:54:09 pm
Miškas visada gąsdino Eleonorą, todėl ji per daug neatitolo nuo kitų. Bet ir nenorėjo su kažkuo pradėti šnekučiuotis. Staiga akelės pastebėjo nueinančią porelę - švilpę ir varnių. Liusi šyptelėjo. Ar jie pora? Na, ji turi tai išsiaiškinti. Gal pavyks pamatyti ką įdomaus. Mergaitė sekė porelę laikydamasi atstumo. Juk negalėjo būti pastebėta. Gaila, telefonas čia neveikė. Galėtų nufotografuoti. Viena šakelė sutraškėjo garsiau nei kitos, bet, atrodo, mokinukų dėmesio neatkreipė.
Netrukus jie priėjo ežerėlį, o gal tik šiaip kažkokį tvenkinį. Eleonora tiksliai nežinojo. Vanduo buvo tamsus. Beveik juodas. Matėsi net iš tolo. Viskas vyko taip gretai. Švilpė paskydo ir įkrito į vandenį. Eleonora Liusi suklykė iš siaubo. Berniukas šoko į vandenį jos gelbėti. Per ilgai. Kodėl jie neišneria?
- Nagi, kur jūs? Kodėl aš iš viso turėjau jus sekti?- kūkčiodama kalbėjo Elė. Mergaitė gretai nusiavė batus. Juk dar gali juos išgelbėti. Bent berniuką. Ji kiek įsibėgėjo ir nėrė į vandenį. Žinojo, kad sugeba gerai plaukti. Mergaitė įžvelgė berniuko siluetą. Priartėjo prie jo ir sugriebė už rankos. Jau pradeda sekti oro atsargos. Ji nesugeba jo iškelti, o ir ranka jau nesugeba išlaikyti berniuko. Kad bent pati išsigelbėtų. Dieve, prašau, padėk,- mintyse meldė. Ašaros iškritusios iš akių iš karto susimaišė su vandeniu. Ji nebetenka jėgų. Netyčiomis sukūkčiojo, o į kvėpavimo takus ir plaučius pateko vandens. Krūtinė atrodė degė bandydama pasipriešinti. Bet mergaitės kūnas per silpnas. Atsipalaidavo. Skęsta. Mergaitė užsimerkė. Viskas. Čia jos pabaiga.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Davina Malburn Liepos 26, 2018, 12:34:40 am
Nors ir mokytojai kas kart nuobodžiai kartojo jog miškas pavojinga vieta, Davinai šį kartą buvo nusispjaut. Įpusėjus mokslo metams mergina ne itin pritapo, o ir bendraujančių su ja buvo skaičius mažas, tad lyg tyčia išsmukusi iš koledžo bendrojo kambario patraukė laukan.
Šaltas žiemos oras ėmė taršyti jos trumpus juodus plaukus, o šaltis skverbtis pro ne itin storą megztinį. Mergaitė vilkėjo tik treningines kelnes bei jai kiek per didelį juodą megztinį. Klampodama per sniegą pirmakursė praėjo Hagrido trobelę ir pasukusi dešinėn ėjo tamsaus miško link.
Galbūt ji te troško nuotykio, kuris praskaidrintų jos nuobodžią dieną, o gal klastuolei reikėjo sulaužyti bent vieną taisyklę. Juk visada paklusti joms yra nuobodu, o ir nervai pas merginą nebelaikė kai šį rytą susipyko su vienu iš klastuolių.
Medžiai buvo be lapų. Tik tankus sniegas atstojo lapus bei uždengė saulę kuri skverbėsi pro pilkus debesis. Mergina įžengė į miško teritoriją ir apsižvalgiusi aplink sustojo. Ir ką aš čia veiksiu?Paklausė ji pati savęs žiūrėdama į uždraustojo miško tamsą...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 08:30:39 pm
Elijah aplink dairydamasis ir visko klausydamasis ar niekas jų neseka žingsniavo link Uždraustojo miško, tuo pat ir žvilgčiodamas į merginą, kuri taip pat ėjo iš paskos, tiksliau šalimais..
- Klausyk, viskas gerai, ne šalta? - Rimtai klaustelėjo Anikos jaunasis vampyras ir pagaliau įžengė į mišką, kurį supė daug medžių.. Ūkavo pelėdos, girdėjosi ir vilkų staugimas ir kiškiai šokinėjo, tačiau grifas iškart nesiruošė medžioti, nes bijojo palikti merginą, jis norėjo, kad ši įsidrąsintu..
- Na, matai čia nėra taip baisu, na gal šiek tiek, - nutęsė vaikinas ir dairėsi aplink.. Ar niekas jų neseka, nenorėjo rizikuoti merginos išmetimu iš Hogvartso..
- Tiesa, man reiks vėliau tave kelioms minutėms palikti, aš būsiu netoliese, tačiau vis tiek nenoriu, kad tai matytum... - tai pasakęs vaikinas pro medžius skverbėsi vis gilyn į mišką, tačiau pirmiau savęs jis praleidinėjo pirmakursę, nes norėjo žinoti, kad ji saugi..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 08:50:13 pm
- Vėsu, bet ištversiu, - nusišypsojo Anika vaikinui. Buvo malonu, kad jis rūpinasi.
Ji taip pat apsidairė, ar jų niekas nemato, bet aplink nebuvo nė gyvos dvasios, apart visokių miško gyventojų.
Jie ėjo į mišką vis gilyn, kol per medžius matėsi tik dar daugiau medžių. Naktį per didžiulius medžius sunkiai skverbėsi šviesa ir darėsi vis sunkiau įžiūrėti kur eina. Kojos ėmė kliuvinėti už didelių medžių šaknų.
Išgirdusi vaikino žodžius, kad truputį turės čia likti viena mergaitė nepasimetė. Ji greit apsidairė, kiek tik sugebėjo įžiūrėti arčiausiai susirado didelį medį, labai šakotą ir aukštą.
- Aš tavęs čia palauksiu, - šmaikščiai tarstelėjo ir kaip kokia stirna, vos keliais judesiais įkopė į medį taip aukštai, kad vaikino žemai tamsoje net nebematė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 09:14:08 pm
- Nesušalk, - šyptelėjo vaikis, - ir jai bus labai šalta sakyk, duosiu aš tau savo megztinį.. - mandagiai užbaigė vaikis..
Elijah mėgo būti miške tamsiu paros metu, tačiau buvo keista, kad šis su paprasta mergina, kuri dar ir jokio burtažodžio nemoka, na gal keletą, tačiau ką išmoks per dvi savaites.. Jis jautė per daug atsakomybės, tačiau ji šiek tiek ir jaudino, nes tai buvo gan geras jausmas..
- Klausyk.. - šyptelėjo vaikinas užšokęs ant merginos šakos... - Imk.. bus šilčiau.. - duodamas savo džemperį vaikinas jį padavė merginai į  rankas ir vėl nusileido ant žemės..
- Jei ką rėk, aš girdėsiu.. - sušaukė vaikis ir nulėkė į miško gilumas.. Na dabar mano metas.. Tai pamįslijęs Dawson' as ėmė ieškoti kokio nors mažo žvėrelio, kurį galėtu užpulti ir nelabai malonu tai sakyti, tačiau išsiurbti kraują...
Jam po kojomis maišėsi maži kiškiai, tačiau jis jais maitintis labai nenorėjo, tačiau kito pasirinkimo jis kaip ir neturėjo, tad nustvėręs vieną gyvastį prakando jam kaklą ir įsisiurbė, kai šiltas kraujas palietė Elijah lupas, jo veidas greit pasikeitė, akys pasidarė raudonos ir be galo spindinčios tamsoje, iltys dar labiau padidėjo. Dabar jis atrodė, kaip baisus žvėris.. Taip pasigavęs dar penkis gyvūnėlius, tęsė savo šlykštų darbelį, kai jau ruošėsi grįšti tuo pat metu kažką keisto išgirdo Anikos pusėje..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 09:42:43 pm
Anika paėmė vaikino duotą megztuką, tada sėdėdama ant šakos nusivilko apsiaustą, užsivilko megztinį ir vėl apsisiautė apsiaustą.
- Na dabar tikrai turėčiau nešalti, ačiū.
Ji stebėjo, kaip vaikinas nušoka nuo medžio ir nubėga miško tankmėn.
Puiku, pagalvojo Anika, jei sėdėsiu pakankamai tyliai tai niekas gal manęs neišgirs, o kas nežino, kad aš čia, tas manęs ir nepuola. Ji šyptelėjo, nes ši mintis mergaitei, kažkodėl pasirodė šmaikšti. Kai susipažino su Elijah ji daug daugiau šypsojosi nei įprastai.
Mergaitė dažnai karstydavosi po medžius, tad buvo tame įgudusi, tačiau ramiai sėdėti ant šakos nebuvo taip lengva kaip galėjai pagalvoti iš pirmo žvilksnio. Jai ėmė darytis nepatogu. Ji ranka apčiupinėjo šaką ant kurios sėdi ir nustėro. Šaka buvo sudžiuvusi ir negyva, nuo jos judesių ėmė traškėti ir lūžti, ir mergaitė suprato, kad viskas. Ant kitos šakos ji nušokti nespės. Staiga, sudžiūvėlei galutinai lūžus, Anika ėmė kristi iš aukštybių, per šakas, žemėn.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 10:01:28 pm
Traška medis, - pamįslijo vaikis, kai prisiminė, kad Aniką paliko taip pat sėdėti ant medžio šakos.. Elijah išgirdo klyksmą, gal ir negarsų, tačiau nieko nelaukęs jis numetė padarėlio kūną, net nespėjęs apsivalyti, nulėkė (nuskrido) link tos vietos.. Ir ilgai netrukus jau stovėjo su Anika ant rankų.. Nieko nelaukęs jis pasodino merginą ant medžio kamieno..
- Klausyk viskas gerai? - Kiek susirūpinęs stebėjo pirmakursę.. - Visiškai nepagalvojau, kad taip gali nutikti, kad reiks nuo gyvių ginti tai dar pamąsčiau, bet kad gaudyti, visiškai apie tai net nepagalvojau, tik išgirdau traškesį, - šyptelėjo vaikinas drąsindamas merginą, nes jei ši būtų atsitrenkusi, tikrai būtų kažką susilaužiusi, o gal būt ir blogiau.. Jaunasis vampyras bestebėdamas varnę prisiminė, kad jis kruvinas, jo iltys per daug didelės, kurių mergina neturėjo pamatyti, o akys, tai geriau jau patylėti..
- Uoj, - suaimanavo vaikis ir nusisukė..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 10:33:16 pm
Anika krisdama jau buvo pasiruošusi skaudžiam smūgiui į žemę, tik vietoj to, pasijuto patogiai gulinti Elijah ant rankų.
- Man viskas gerai, - patikino jį mergaitė.
Anika truputį pasėdėjo ten kur ją pasodino Elijah, kad atgautų koordinaciją, mat nuo kritimo šiek tiek apsvaigo galva. O gal ne tiek nuo kritimo, kiek nuo pagavimo?.. Ji pajuto esanti šiek tiek apsibraižiusi į medžio šakas, bet tai buvo niekis.
- Nenusisuk, - pasakė šviesiaplaukė atsistojusi ir ranką priglaudusi prie jo skruosto švelniai atsuko jį į save. - Čia nėra nieko baisaus, ka turėtum spėpti. Tiesa pasakius man tai netgi gražu. Tikrai esu savo tėvo dukra.
Paskutinius žodžius ji pasakė daugiau sau ir žiūrėdama į jo raudonas akis nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 19, 2018, 09:59:52 pm
- Ne, nenoriu, kad tai kas pamatytu.. - jausdamas ranką ant savo skruoto nutęsė vaikis, jam nelabai patiko, kai merginos jį liesdavo..
- Am, na štai žiūrėk.. - tolėliau atsistojęs ir atsitraukęs išspraudė Elijah.. - Kodėl visi taip nori matyti mane tokį, ne gi tik todėl bendrauja, kad pamatytu, kas yra vampyras? - Kiek susirūpinęs šnekėjo Chris' as.. - Juk tau irgi nepatiktu, kad kiekvienas atsistojęs spoksotu į tave ir sakytu nenusisuk, - apsivalydamas ir pradangindamas savo iltis nutęsė vaikis, jis džiaugėsi, kad tas sužvėrėjęs veidas dingo, nes jis jam nedavė ramiai gyventi..
- Ech, - atsidūso vaikis, - nepyk, tiesiog susinervavau.. Nemėgstu kai į mane spokso.. ir dar aiškina, kad tai gražu.. Nepamiršk, tai nėra gražu, mano kūne neišbūtum nė dienos.. - nutęsė Dawson' as ir žvilgtelėjo į tolį, kur matėsi dvi mažos spindinčios akys.. Vilkas?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 20, 2018, 05:05:03 pm
- Tik nereikia niršti, - tarė mergaitė. - Tai yra gražu, nes tu esi toks ir kitoks nebūsi. Todėl turi priimti save tokį koks esi ir jei kas sako, kad esi gražus tai leisk jam. Ir aš nemanau, kad tai yra lengva taip gyventi. Tarp kitko žinok gal ir norėčiau, kad kas nors sakytų man nenusisuk, nes tik ir matau žvigsnius prašančius nusisukti. Aš parodžiau tau kokia esu iš tiesų, tad tu taip pat gali nesislėpti.
Anika viską išpyškino, net nepastebėjusi, kad Elijah žiūri ne į ją, o kažkur į miško gilumą.
- Kas ten? Pamatei ką nors?
Mergaitė instinktyviai žengė žingsnį, kad atsistotų už vaikino. Pagal ją jis buvo labai aukštas, tad iškart pasijuto, kaip už mūro sienos, nors ji ir nematė nieko toje pusėje, kur Elijah žiūrėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 05:22:32 pm
Visą dieną miegojusi, Luna pabudo, tik tuomet, kai saulė jau leidosi ir paskutiniai jos spinduliai atsisveikino su žeme. Dar kelias minutes pasivarčiusi lovoje rudaplaukė išlipo iš jos ir paėmusi šukas perbraukė jomis per ilgus rudus plaukus. Palikusi juos laisvai kristi, mėlynakė apsirengė ir apsijuosi aplink liemenį tamsiai mėlyną odinį diržą įsidėjo savo kardą. Tyliai išėjusi iš bendrojo kambario Luna pasuko link kiemo. Kieme karaliavo tyla, visi klaidžiojo pilies koridoriais arba buvo bendruosiuose kambariuose. Priėjusi Uždraustąjį mišką mergina išvydo dvi mėlynos spalvos akis. Šyptelėjusi rudaplaukė priėjo prie vilko ir paglostė jo švelnų kailį.
-Eime, Delgadai,-vos po kelių akimirkų mergina ir vilkas dingo tamsoje. Žingsniuodama tamsiu mišku Luna išgirdo du širdies plakimus, o netrukus juos pajuto ir Delgadas, kuris pasisuko į garso pusę. Mergina suprato, jog tai vampyro ir žmogaus širdies plakimas. Žvilgtelėjęs į savo šeimininkę Delgadas ėmė sėlinti ten, kur girdėjo plakant širdis. Dvejodama mėlynakė stebėjo savo vilką, tačiau galiausiai nusekė paskui jį. Artėjant širdies plakimas girdėjosi vis aiškiau, o netrukus ji išgirdo ir balsus. Elijah'us?  Sutrikusi nė nepastebėjo, kaip Delgadas dingo tarp medžių. Artėdamas link vampyro ir mergaitės vilkas ėmė urgzti šiepdamas ilgas aštrias iltis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 07:07:20 pm
- Tu nesupranti, nemėgstu aš visų šitų pagyrimų, blogi prisiminimai, - kiek suirzęs nutęsė vaikis, stebėdamas tas dvi akis, kurios matėsi gyliau miške.. Elijah rišliko gan ramus ir kol kas geriau Anikai nieko nesakyti, nes ši kaip reikiant išsigąs..
- Ne nieko, - kiek sunerimęs nutęsė vaikišius.. - Gerai nemeluosiu matau, - nubedė pirštu į krūmą, - matai, dvi spindinčios akys, vilkas, tačiau negaliu jo pulti, kol šis nesiėmė veiksmų, be to girdžių vilkolakio širdies plakimą, čia netoli yra žmogus, nebijok.. - drąsindamas merginą jis drąsino ir save.. Tačiau jis net "nenumanė", kas ten yra..
- Alio!? - kiek šuktelėjo Chris' as, - ateik, nebijok, - jau šypsodamasis pakvietė Luną, jis iškart atpažino jos kvapą ir širdies dūžius.. - Stovi ten.. tiesa sakant turėčiau sakyti, kad malonu tave matyti, tačiau šįkart nelabai galiu ir pati žinai kodėl, ta mūsų situacija tikrai nėra maloni, - kiek krimstelėjęs nutylo vaikinas ir prikando vieną lupą..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 21, 2018, 09:45:04 pm
- Čia ta vilkolakė apie kurią kalbėjai? - sušnibždėjo Anika, vis dar stovėdama už vaikino.
Ji įtarė, kad vilkolakė girdi, ką ji sako, tačiau visvien kalbėjo tyliai.
- Buvo naivu galvoti, kad uždraustąjame miške naktį nesutiksi jokio kito padaro, - balsu sau pasakė mergaitė.
Ji žengė atgal kelis žingsnius. Visa širdimi dabar norėjosi bėgti iš čia kuo toliau, bet žinojo, kad tai nebūtų buvęs geriausias sprendimas.
- Jei ji žmogaus pavidalo tuomet gerai, o kaip vilkas?
Anika dairėsi aplink ir jautėsi sumišusi. Vilkolakė buvo Elijah draugė, o vilkas, nesunku ir atspėti, buvo su vilkolake. Tad ką Elijah gins jeigu jai grės pavojus mergaitė nebuvo tikra. Juk logiška būtų stoti senesnės draugės pusėn, nei mergaitės, kurią katik sutiko..
Anika instinktyviai išsitraukė iš apsiausto savo burtų lazdelę.
- Lumos, - sušnabždėjo ji ir blykstelėjo ryški šviesa.
Jie visvien jau buvo pastebėti, tad mergaitė nusprendė, kad bus geriau jei pati viską matys, kas ir iš kurios pusės puola.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 10:03:09 pm
Išgirdęs Anikos klausimą vaikis tik linktelėjo galva ir leido merginai suprasti, kad taip ta pati..
- Taip šiandien ji žmogaus pavidalo, o dėl vilko aš nežinau.. - burbtelėjo Elijah, - Luna, tai tavo augintinis, neminėjai man rodos, kad vilką augini ir jei gali liepk jam iš čia išeiti, nes turbūt Anikai truputį nejauku, - mandagiai paprašė Chris' as ir išvydo šviesą, kuri gan smarkiai užspigino jam akis..
- Ėj, - sušaukė Elijah, - išjunk, man juk spigina, - tai ištaręs vaikas nugriebė lazdelę iš už jo stovėjusios merginos ir išjungęs šviesą gražino jai atgal.. - Atleisk, bet man šviesa kenkia, - šyptelėjo vaikis ir nutylo prieš užduodamas klausimą vilkei, jam buvo smalsu sužinoti ką šioji čia veikia..
- Palauk, Luna, ką tu čia veiki? Juk dar ne pilnatis, o tau maitintis juk nereikia? - Klaustelėjo vaikinas, - be to kaip žaizda? Skauda dar?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 10:22:36 pm
Supratusi, jog Elijah'us ne vienas, be to nenorėjo ir vėl imti ginčytis, tad ruošėsi apsisukti, kai išgirdo berniuko balsą. Jei taip, tuomet kam kvieti? Kiek suirzusi pagalvojo rudaplaukė, bet pasistengė nustumti šias mintis į šalį ir nusekusi paskui savo vilką atsistojo šalia. Šis vis dar nepasitikėdamas nepažįstamaisiais šiepė savo iltis.
-Sveiki,-šyptelėjo mėlynakė mandagiai pasisveikindama ir išvydo, kaip šalia Elijah'aus stovinti mergaitė išsitraukia savo burtų lazdelę ir ištaria šviesos burtažodį.-Ne, nedaryk to,-tačiau buvo per vėlu, šviesa apakino ne tik berniuką, bet ir Luną. Išvydęs šviesą vilkas puolė prie mergaitės iššiepęs savo iltis.
-Ne, Delgadai,-vis dar bandydama ką nors įžiūrėti, mergina puolė paskui savo vilką. Sustabdžiusi jį prieš pat jam puolant mergaitę mėlynakė atitraukė jį.
-Atleisk...Tačiau daugiau taip nedaryk...-Luna džiaugėsi, jog Delgadas nespėjo užpulti mergaitės.-Jis daugiau nepuls tavęs.-Užtikrintai atsakė rudaplaukė ir atsigavusi nuo šviesos, žvilgtelėjo į Elijah'ų.
-Norėjau pabūti miške,-šyptelėjo mergina glostydama vilką,-ne,žaizda jau užgijo,o jūs ką čia veikiat?-nužvelgusi abu jaunuolius paklausė Luna.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 21, 2018, 10:43:27 pm
Elijah'ui atėmus iš jos lazdelę mergaitė suirzo. Labai tau ačiū, - pagalvojo. Jūs tai viską kuo puikiausiai matot, o aš beveik akla, bet nieko, pastovėsiu lai suėda mane vilkai...
Ir ji neklydo. Išgirdusi piktą urzgimą artėjant link jos ji staigiai šoko į kitą pusę, už kažko užkliuvo ir parvirto ant žemės.
Vilkolakei sulaikius gyvūną, mergaitė atsistojo ir pasitaisė užvirtusį apsiaustą.
- Taip kurgi ne, - atšovė piktai Anika, - jau matau, kaip nepuls.
Jausdamasi beveik beviltiškai, nes kad ir kas benutiktų ji apsiginti nepajėgs, mergaitė apgraibom susirado ir atsisėdo ant didelės medžio šakos gulinčios šalia.
- Medžiojam, - atkirto mergaitė, - tiksliau medžioja jis, o aš regis tik maišausi ir sukeliu problemas...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 11:04:18 pm
Išgirdusi piktą Anikos balsą mergina nuoširdžiai užjausdama žvilgtelėjo į ją. Ji suprato, kaip turėjo jaustis ta mergaičiukė. Ją supo vampyras ir vilkolakė, o šalia jos ir vilkas. Neitin saugi aplinka žmogui...Delgadui nurimus Luna žvilgtelėjo į suirzusią mergaitę, kuri sėdėjo ant šakos ir priėjusi atsitūpė priešais ją.
-Delgadas sureagvo taip tik dėl šviesos,-bandė ginti savo vilką mėlynakė, nors žinojo, kad mergaitė vis dar pyksta ant jo,-pažadu, jog jis tavęs daugiau nepuls,-šyptelėjo ir atsisuko į savo augintinį. Šis priėjęs prie Lunos ir atsisėdęs šalia ramiai stebėjo mergaičiukę.-Be to jis puikus sargas.-Ištiesusi ranką paglostė švelnų vilko kailį.
-Esu tikra, jog problemos maišosi po kojomis, o ne tu,-bandydama bent kiek nors pralinksminti mergaitę šyptelėjo rudaplaukė, o tuomet atsisuko į Elijah'ų.
-Delgadą radau dar visai mažą, jis buvo sunkiai sužeistas, negalėjau leisti jam mirti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 22, 2018, 05:18:50 pm
Elijah tik stovėjo ir klausėsi merginų, kol viena buvo suirzusi, kita bandė pralinksminti.. Chris' ui buvo keista stebėti dvi mergiotes, nes įsiterpti jis net nerado laiko, iš pradžių šneka viena, paskui kita.. O tu ką nori daryk, o geriausiu atveju tylėk.
- Am, aš irgi čia esu, - išmarmėjo vaikinas, - Anika, klausyk viskas gerai, nėra ko panikuoti ir pykti.. - Bandydamas nuraminti merginą kalbėjo Dawson' as.. ir žvilgtelėjo į Luną.. - Na aš nieko prieš šį padarą, tačiau būčiau dėkingas jai paleistum jį pamedžioti kokių kiškių, - nusijuokė vampyras ir žvilgtelėjo į Delgadą.. - O taip jis tikrai gražus, aš irgi būčiau neleidęs mirti, juk taip negalima.. - nutęsė grifas.. - Be to nesupažindinau jūsų.. Čia Anika, čia Luna, - rodydamas pirštais supažindino dvi varnes.. - O jūs kartais nepažįstamos, nesusitikot kokiame bendrajame kambaryje?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 22, 2018, 05:41:14 pm
- Gal bepatikėsi, bet nesusitikom. Koledžas didžiulis. Neva tu pats pažįsti visus grifiukus? Nors kitą vertus nelabai žinau, gal ir matyta, sunku pasakyti kai taip tamsu, - šyptelėjo mergaitė, mažumėlę atgavusi vidinę pusiausvyrą.
Ji atsistojo, nes manė, kad negražu būt buvę pažindintis stiksant ant šakos.
- Malonu susipažinti, - vikriai atkišo ranką mergaičiukė pasisveikinimui, nors beveik nematė kur stovi vilkolakė.
Kol Luna ir Elijah kalbėjo apie tą nelemtą vilką, Anika apgraibom bandė dar apžiūrėti vietovę. Įdomu gal dar kokį kentaurą sutikčiau - pasvarstė ji, bet prisiminus, kad netoliese vilkas, o ji jo nemato, vėl grįžo prie savo šakos.
Įdomi dienelė pasitaikė - pagalvojo Anika.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 22, 2018, 10:54:17 pm
Išgirdusi Elijah'aus balsą mėlynakė atsistojo ir atsisuko į jį. Ryškiai mėlynos merginos akys įsmigo į berniuką. Nebūtum? Esu tikra, jog pats esi nužudęs ne vieną vilką...Tačiau tik linktelėjo ir žvilgtelėjo į Delgadą. Ištiesusi ranką Luna perbraukė per vilko kailį ir žvilgsniu parodė į mišką. Delgadas žvilgtelėjo į savo šeimininkę ir nenorom nužingsniavo į miško gilumą. Nors vilko nebebuvo matyti, tačiau rudaplaukė jautė jo širdies plakimą. Nusisukusi nuo tos vietos, kur dingo Delgadas mergina atsisuko į šalia stovinčią Aniką.
-Man taip pat,-švelniai spustelėjusi mergaitės ranką šyptelėjo mėlynakė. Anika, regis, buvo tokio paties amžiaus, kaip ir Elijah'us.
-Ar spėjai jau pamedžioti?-žvilgtelėjusi į Elijah'ų paklausė mergina.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 22, 2018, 11:02:43 pm
Delgadui išėjus Elijah tik pažvelgė į Luną ir linktelėjo... Taip atsidėkodamas, nes jautė, kad tas vilkas Anikai kelia šiokią tokią baimę.. Juk vaikinas visada jaučia kada žmogus bijo, o šįkart jis tą jautė net labai..
- Spėt spėjau, tačiau pati žinai tie kiškiai, - dūstelėjo Chris' as, - jų kraujas nelabai skanus, be to gal turi kokią servetėlę, nes pati matai koks aš, - šyptelėjo Dawson' as ir žvilgtelėjo į Aniką..
- Jaučiu baime ir turbūt žinai nuo ko ji sklinda, - juokėsi vaikis, - viskas vilko nebėra, tai manau dabar nėra ko bijoti, nebent manęs, - pašaipomis nuleido vaikinukas ir apsidairė aplinkui, buvo gan ramu nieko negirdėti..
- Tai ką veiksim? - Prisėsdamas ant kelmo klaustelėjo vaikis ir sužiūro į dvi merginas..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 22, 2018, 11:28:39 pm
Vilkui psišalinus Anika lengviau atsipūtė. Jai patiko visokie magiški padarai, tačiau ne laukiniai žvėrys ir ypač po to, kai tas bandė ją užpulti.
-Tavęs? - prunkštelėjo mergaitė. - Tavęs aš nebijau. O derėtų?
Ji pažvelgė į vaikiną su šypsena ir vėl nuraudo, kaip saulutė.
Gal visgi nederėtų su juo šitaip kalbėti, dar įsižeis. Pagalvojo Anika.
- Aš turiu jei reikia, - ji iš apsiausto kišenės išsitraukė servetėlę ir atkišo į priekį, kad vaikinas paimtų.
-Ką veiksim? O iš ko galima rinktis? Jeigu judu liksite su manim tai mažai kas belieka, o jei ne, patys suprantat, aš paskui jus niekaip nespėčiau. Nežinau, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Gal man derėtų eiti? Elijah galės baigti savo medžioklę...
Anika jautėsi kažko liūdna ir nežinojo kur yra to priežastis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 23, 2018, 10:31:34 am
-Ne, servetėlės neturiu,-atsakydama šyptelėjo mėlynakė ir apsidairė. Jie stovėjo viduryje Uždraustojo miško, o aplink buvo taip tylu, jog Luna puikiai girdėjo Elijah'aus ir Anikos kvėpavimą. Jiems abiems atsisėdus rudaplaukė liko stovėti priešais klausydama jų pokalbio. Pastebėjusi, kaip mergaitė nuraudo dėl Elijah'aus žodžių, mergina šyptelėjo, tačiau netrukus šypsena dingo. Kalbėdama Anika atrodė liūdna. Verčiau jau būčiau nėjusi į Uždraustąjį mišką... Mergaitei atsakius Luna tik gūžtelėjo pečiais, nežinojo ką dar sakyti. Baltai šviesai apšvietus mišką mėlynakė kilstelėjo galvą į dangų ir  išvydo, kaip ryškus mėnulis išlenda iš po juodo debesies. Iki pilnaties liko vos dvi dienos...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 23, 2018, 04:47:50 pm
Elijah buvo gan keistas vaikinukas, jam buvo keista terliotis su merginomis, tačiau draugų vaikinų susirasti jam nelabai sekasi arba trukdo mergiotės, kurios visada aplink jį apspitusios..
- Ačiū, - šyptelėjo Chris' as Anikai ir nusivalė savo išterliotą veidą.. Ir išgirdęs tolimesnius varnės žodžius nežinojo ką atsakyti.. - Ech.. - atsidūso vaikinas, - nežinau, nepatarčiau dabar eiti, nes iki išėjimo toloka, dar pasiklysi, o paskui pati žinai vilkai ir kažkas panašaus, - kiek bauginančiai ištarė Dawson'as ir nusukė žvilgsnį į Luną, kuri stebėjo mėnulį..
- Artėja pilnatis, - savo mintis įgarsino vaikinas ir žvilgtelėjo į dangų, kur iš po debesų kyšojo jau visai pilnas mėnuo..
Elijah nežinojo ką kalbėti, ką sakyti.. O tyla jam tiesa sakant nelabai patiko, tačiau iš ko rinktis jis taip pat nelabai turėjo.. Mergiotės neatrodė labai patenkintos viena kita, tačiau vaikinas manė, kad jos apsipras, tiksliau Anika neatrodė laiminga, turbūt nelabai smagu, tačiau reikia mokytis bendrauti..
- Na iš tiesų man dar reiktų truputį pamedžioti, tai jei gali Luna pabūk su Anika, sutinki? - Žvilgtelėjo į vilkę..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 23, 2018, 08:20:31 pm
-Taip...-linktelėjo mergina ir atsiduso. Ji jau dabar jautė mėnulio jėgą, kuri veikė ją. Žadino viduje miegantį žvėrį. Giliai įkvėpusi mėlynakė atsiduso ir atsisuko į Elijah'ų ir Aniką. Mergaitė, regis, nebuvo patenkinta Lunos buvimu, tad rudaplaukė kiek nejaukiai apsidairė. Išgirdusi berniuko klausimą mergina linktelėjo.
-Žinoma, pabūsiu su ja,-draugiškai šyptelėjo Anikai. Ryškiai mėlynos merginos akys spindėjo nakties tamsoje, tad Luna tikėjosi, jog mergaitė žino kur ji stovi. Puikiai matydama visą aplinką rudaplaukė užjautė Aniką. Ji ne tik buvo tarp antgamtinių būtybių, tačiau dar ir nieko nematė nakties tamsoje. Kad ir ką man tenka iškęsti būnant vilkolake, tačiau esu dėkinga už gebėjimą matyti naktį...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 24, 2018, 11:05:41 am
- Eik tiktai greičiau, - pamojo ranka Elijah'ui, kad šis paskubėtų. - Mes čia kuo puikiausiai pabūsim.
Anika trupučiuką pasislinko, kad galėtų atsiremti į medžio kamieną ir atsišliejo.
Suspindo mėnesiena. Pro tankius medžius prasiskverbė menkutė šviesa ir mergaitė pamatė viską ryškiau. Ji buvo visa purvina, apsibraižiusi ir spėjo, kad susivėlusi. Šviesiaplaukė ranka perbraukė per savo plaukus ir laimei jie buvo puikūs kaip visada. Ji pasitaisė, kad jie gražiai kristų ant veido dešinės pusės ir atsisuko į vilkę.
- Taigi, - švelniai nusišypsojo. - Kiek laiko judu pažįstami? Atrodo, kad visą amžinybę ir puikiai vienas kitą žinote. Kaip susipažinot? Truputi netradicinė sąjunga ka?
Ji nusijuokė. Tėčiui būtų patikę tai išgirsti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 24, 2018, 06:22:00 pm
Nulydėjusi Elijah'ų žvilgsniu mergina priėjo prie medžio ir atsirėmė į jį nugarą. Ilgi rudi plaukai užkrito ant veido, tad mėlynakė užkišo juos už ausies ir kilstelėjo galvą į dangų. Išgirdusi Anikos klausimus rudaplaukė atsisuko į ją. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į Aniką.
-Hmmm...-susimąstė Luna,-Elijah'ų pažįstu nuo praėjusių mokslo metų,-galiausiai atsakiusi mergina draugiškai šyptelėjo.
-Turbūt vienas kitą puikiai suprantam...-atsiduso ir tęsė toliau atsakinėdama į tolimesnius klausimus,-su Elijah'u susipažinom netoli Uždraustojo miško, tai buvo vienas įdomiausių ir linksmiausių vakarų Hogvartse,-nuoširdžiai atsakė Luna. Žinojo, jog jų bendravimui gresia pavojus, tačiau šiuo metu jai tai visiškai nerūpėjo. Norėjo bent trumpam apie tai pamiršti.
-Taip, netradicinė...-sutiko mėlynakė,-O tu? Seniai pažįstami su Elijah'u?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 24, 2018, 11:22:31 pm
- Neseniai, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Susipažinom prieš kelias dienas. Bet jis man jau dabar atrodo artimesnis nei dauguma senų draugų. Ar gi nekeista?
Ji nusišypsojo pati sau, prisiminusi.
- Pažįstu jį taip trumpai, o jau papasakojau jam savo istoriją, kurios nežino išvis niekas. Pati nežinau kolėl taip elgiuosi, bet jis man patinka, supranti? Turbūt supranti, juk tu turbūt jo geriausia draugė ir puikiai žinai, koldėl juo galima žavėtis.
Ji pažvelgė į medžių tankmę, kur ką tik matė Elijah dingstantį. Jis tikriausiai jau buvo labai toli nuo jų.
Staiga, tarsi kažką atsiminusi, Anika pradėjo kuistis po savo mantija ir po akimirkos nuo kaklo nusimovė pakabutį.
- Gal galėtum pažiūrėti? - paprašė ji, atkišdama jį vilkei. - Man įdomu kas tai. Žinau tik tiek, kad jis kažką daro vilkolakiams.
Medalionas buvo monetos dydžio ir sidabrinis. Ant jo išgraviruoti senovės runų simboliai.
- Tik jei sidabras kenkia, geriau neliesk. - Patarė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 25, 2018, 04:46:05 pm
-Galbūt kažkam ir atrodytų keista, tačiau ne man, kartais atsitiktinai sutiktas žmogus tampa kur kas artimesnis, nei seni draugai ar tikrieji artimieji,-žvilgtelėjusi į Aniką atsakė mergina. Išgirdusi tolimesnius mergaitės žodžius mėlynakė šyptelėjo.
-Nežinau ar vis dar galiu vadinti jį geriausiu draugu, mūsų rasės ne itin sutaria...-tyliai atsakė rudaplaukė. Prakalbus apie tai vilkė liūdnai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į tą vietą kur dingo Elijah'us. Nors regis, berniukas buvo gana toli, tačiau Luna vis dar jautė jo plakančią širdį. Išgirdusi mergaitės prašymą mergina žvilgtelėjo į ją ir paėmė paduotą medalioną.
-Sidabras man nieko negali padaryti, jis naudojamas žudyti paprastus vampyrus. Be to, mano kardas nukaltas iš plieno ir sidabro.-Paėmusi medalioną, kuris buvo ne didesnis, nei moneta kalbėjo vilkė,-nesu anksčiau tokio mačiusi,-gūžtelėjo pečiais Luna,-žinau, jog yra keletas medalionų, kurie leidžia vilkolakiams lengviau valdyti savo pavidalą per pilnatį, tačiau šis į jį nepašus, be to jis iš sidabro, tad gal jis daro ką nors vampyrams, o ne vilkolakiams?-paklausė rudaplaukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 26, 2018, 12:29:04 pm
- Aš buvau tikra, kad vilkolakiams, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Jis buvo mano tėčio, o jis gavo jį iš vilkolakio. Pastarasis buvo atsiskyrėlis, be gaujos. Tvarkydavosi, kaip išmanydavo vienas, buvo gan malonus žmogus, tik kiek keistokas. Man dažnai pasakodavo, kaip negali laimėti ginčo prieš savo arbatinį.
Mergaitė nusijuokė ir paėmusi medalioną iš Lunos užsidėjo jį atgal ant kaklo.
- Nežinai tai nežinai. Ką jau padarysi. Būtų buvę įdomu sužinoti, gal tai duotų man kokią užuominą.
Anika įmetė pakabutį po drabužių apykakle, kad vėl kristų prie kūno. Naktį oras buvo žvarbesnis nei įprastai, tačiau giedras ir aiškus. Mergaitė susikėlė kojas, susikryžiavo po savimi, sunėrė rankas sau ant krūtinės ir ėmė laukti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 05, 2018, 11:37:08 pm
Elijah į medžioklę išlėkė net neatsigręžęs atgal, nes buvo tikras, kad Anika saugi, o be to ir Luna jis labai pasitikėjo, žinojo, kad jai galima patikėti netgi gyvybę..
Chris' as nardė pro šakas pro krūmus bandydamas kažką rasti, tačiau miškas buvo lyg išmiręs vien kiškiai, jokio rimtesnio žvėries nerasi.. tad jis tuo save ir guodė.. Bet jam to nelabai užteko, tad nieko nelaukęs jis pasinėrė atgal link merginų, kad galėtų greičiau pasiekti Hogvartsą ir pasimaitinti atsargomis, kurias įdėjo tėvas..
- Na tai ką merginos, pasišnekėjot? - Šyptelėjo vaikis ir dėkingai linktelėjo galva žvilgtelėjęs į vilkę.. - Žinok Luna, šiandien miškas išmiręs, nė gyvos dvasios... kažkas įdomaus nemanai, čia gal prieš pilnatį? - Tik nužvelgė mėnulį ir vėl žvilgtelėjo į paneles..
- Tai ką veikėt?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 06, 2018, 10:08:51 am
Pastebėjusi, kaip vaikinas dėkingai linkteli vilkei, Anika pasijuto maloniai. Jau daug metų ja niekas nesirūpino, o štai dabar kažkas jaudinasi dėl jos saugumo. Nors gal prisigalvoju ko nėra? - klausė savęs mergaitė, tačiau tuoj nuvijo šias mintis šalin.
- Šnekėjom, - linktelėjo vaikinui.
Ji nebegalėjo daugiau sėdėti, buvo pernelyg šalta nejudant. Atsistojusi ėmė dairytis, bandė suprasti kaip greit išaus rytas.
- Gal derėtų eiti? Jei išauštų Elijah'sui tai sudarytų nemažai problemų manau. Jei nėra ką medžioti nemanau, kad dar yra čia ko pasilikti. Be to, jums tai nieko, o aš baigiu suledėti, todėl jei jūs nieko prieš, aš keliauju į pilį.
Ji apsisuko jau eiti, tikėdamasi, kad kiti seks paskui ją, bet staiga kažką išgirdo, kas privertė ją sustingti. Bandė įsiklausyti kas tai, bet buvo beprasmiška stengtis, garsai buvo labai toli. Tačiau tai priminė lūžtančius medžius ir šakas. Mergaitė pažvelgė į Elijah netardama nė žodžio, bet jos veide buvo aiškiai matomas klausimas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 06, 2018, 11:45:44 pm
Elijah nudžiugo išgirdęs, kad merginos susidraugavo, nes kitaip tai buvo nelabai smagu stovėti tarp dviejų žmonių ir dar tų kurie nekenčia vienas kito..
- Tai puiku, - prideramai šyptelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į dangų.. Kuriame jau matėsi giedra, tačiau vaikis į tai didelio dėmesio nekreipė, nes žinojo, kad saulė jam labai didelės žalos nedaro.
- Na nežinau, aš dar kaip ir norėčiau pabūti, - atšovė Anikai ir žvilgtelėjo į ją prieš jai išeinant, tačiau staiga ji sustojo, o miške pasigirdo keistas garsas, tiksliau keistas čia nebetinka, baisus garsas.. Šakos ėmė lūžti, o vėjo gūsiai pasidarė netramdomi, tačiau Dawson' ui šis vaizdas jau buvo kažkur regėtas, o jam tik prisiminus..
- Luna, - su šypsena veide nužvelgė vilkolake.. - Gartas? - Dar kartą šyptelėjo ir ėjo link jo.. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 07, 2018, 08:18:45 am
- Gartas? Kas per vi...
 Ji norėjo pasakyti, kas per vienas yra tas Gartas, tačiau žodžiai užstrigo kažkur gerklėje, nes garsas regis ėmė artėti. Jai netilpo galvoje, kokio dydžio turi būti šis padaras ar ant kiek stiprus, kad sukeltų tokį triukšmą.
Anika negalėjo apsispręsti, bėgti kiek kojos neša ar slėptis kur nors, tačiau liko stovėti kaip įkalta. O ir Elijah šypsojosi vietoj to, kad ruoštūsi kažkam baisaus. Tačiau Anika neketino laukti, kol teks sužinoti savo kailiu šio padaro kilmę ir ketinimus, tad kyštelėjo ranką į apsiausto kišenę ir išsitraukė lazdelę.
Mintyse pradėjusi galvoti ginybos burtažodžius kurie čia padėtų, suvokė, kad ne itin daug jų žino. Tačiau tai tikrai nesukliūdys jai gintis, jei tik to prireiks.
Ji stovėjo išdidžiai, gniauždama lazdelę ir laukė to kas bus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 07, 2018, 10:35:21 am
Išvydusi grįžtantį Elijah'ų Luna šyptelėjo. Bendrauti su Anika jai neitin sekėsi, tad pamačiusi Elijah'ų mėlynakė lengviau atsikvėpė. Vaikinui pranešus, jog miškas tuščias rudaplaukė papurtė galvą.
-Nemanau, jog dėl to kaltas mėnulis,-žvilgtelėjusi į aukštai danguje šviečiantį mėnulį atsakė mergina. Ji ir pati jautė, jog miškas tuščias, tarsi visi būtų kažko išsigandę. Anikai atsistojus ir pasakius, jog ši keliauja į pilį Luna ruošėsi prieštarauti. Nenorėjo, kad ji viena eitų Uždraustuoju mišku, bet ir pati grįžti į pilį nenorėjo, tačiau merginai nespėjus nieko pasakyti ji išgirdo lūžtančias šakas ir sunkius žingsnius. Buvo aišku viena-artinasi milžiniškas padaras, tik tą padarą Luna puikiai žinojo. Išvydusi Elijah'aus šypseną ir kaip jis pasileidžia link Garto mėlynakė linksmai šyptelėjo. Buvo smagu žiūrėti, kaip vaikinas apsidžiaugia supratęs kas tai, tačiau ne Anika. Pastebėjusi, kaip mergaitė išsitraukia burtų lazdelę ir nutaiko ją į besiartinantį padarą rudaplaukė lėtai priėjo prie Anikos.
-Nuleisk lazdelę...-ištiesusi ranką Luna švelniai nuleido mergaitės ranką, kurioje ji laikė burtų lazdelę ir šyptelėjo. Merginai užteko pamatyti, kaip Anika reaguoja į Delgadą, nenorėjo, jog tai pasikartotų dar kartą, tik šįkart viskas galėjo baigtis daug baisiau. Netrukus vilkė išgirdo, kaip trakšteli keli medžiai ir tiesiai prieš juos krenta ant žemės. Išvydusi Gartą mėlynakė šyptelėjo. Tiesiai prieš juos stovėjo milžiniškas drakonas, kuris iškėlęs galvą garsiai suriaumojo. Turėdama puikią klausą mergina buvo priversta užsidengti ausis, jog nesprogtų ausų būgneliai. Išvydęs Elijah'ų Gartas nulenkė savo galvą ir sveikindamasis išpūtė šiltą orą tiesiai į vaikiną. Nors drakonas ir nerodė savo emocijų, tačiau buvo aišku, jog šis džiaugiasi išvydęs berniuką, kurį visai neseniai nešė ant savo nugaros. Pamatęs savo šeimininkę drakonas švelniai stumtelėjo merginą savo galva.
-Sveikas, drauguži,-glostydama milžinišką drakoną galvą nusišypsojo rudaplaukė,-aš taip pat tavęs pasiilgau,-žvelgdama tiesiai drakonui į akis tarė mėlynakė. Gartas kilstelėjęs galvą įsmeigė savo žvilgsnį į Aniką.
-Viskas gerai,-ramindama savo drakoną kalbėjo Luna ir tuo pat metu stebėdama mergaitę. Vilkė suprato, kaip turi jaustis Anika, tačiau tikėjosi, jog ši išliks rami, lygiai taip pat, kaip ir Elijah'us pirmą kartą išvydęs Gartą.
-Manau dabar jau aišku,kodėl visas miškas tuščias,-žvelgdama į vaikiną nusijuokė Luna. Už savęs drakonas paliko aiškią išgriautų medžių juostą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 07, 2018, 11:07:20 am
Anika nė pati to nejausdama iš lėto traukėsi kol nugara atsimušė į storo medžio kamieną. Kone visa būtų galėjusi į tą medį sulįsti, kai pamatė kas tas padaras esąs. Ji galėjo tik išsprogdintom akim spoksoti į tai kas vyksta. Jokiu būdu nebūtų įstengus bėgti, tikrai ne dabar, kai visas kūnas atrodė surakintas.
- Slibinas?.. - tarstelėjo bejėgiškai.
Mintyse sukosi daugybė dalykų. Tai neįmanoma... Slibinas? Čia? Šioje vietovėje? Jie uždrausti auginti nuo... Nuo velniai žino kada. Šito jau per daug... Vilkolakė su savo "šuneliu" ir slibinas per vieną naktį? Viskas. Nebepakelsiu šito...
Tačiau nesuvokė, kaip derėtų išnešti iš čia sveiką savo kailį. Keliauti oru ji nemoka, jau nekalbat, kad per jauna tam gerokai, o ir neiškeliausi oru iš hogvartso teritorijos, šluotos neturi, nors ko gero slibinas kuo puikiausiai ją pasivytų, bėgti tikrai nepatartina, nebuvo tiek kvaila. Lazdelė taip pat čia niekuo nepadės, mergaitė vos pirmam kurse ir moka tik pačius papraščiausius kerus.
Žodžiu man galas, - nutarė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 11, 2018, 05:37:53 pm
Kelias akimirkas atidžiai stebėjęs Aniką Gartas kilstelėjo galvą ir nužvelgė visą mišką. Aplinkui karaliavo tyla, buvo galima girdėti, tik tai, kaip drakonas iškvepia orą. Išvydusi Anikos reakciją Luna atsargiai žengė link jos. Nenorėjo dar labiau gąsdinti mergaitės.
-Anika, viskas gerai,-priėjusi prie šviesiaplaukės mergina vos vos kilstelėjo savo lūpų kampučius,-esu Pusmėnulių gaujos vadė, ir lygiai taip pat, kaip neleisčiau, jog kažkas nutiktų mano gaujai, aš neleisiu, jog kažkas nutiktų ir tau,-žvelgdama mergaitei į akis kalbėjo rudaplaukė.
-Pažadu, jog Gartas tavęs nenuskriaus,-užtikrintai tarė Luna ir žvilgtelėjo pro petį į milžinišką drakoną. Net būdama Garto šeimininkė mėlynakė turėjo pripažint, jog drakonas išties atrodė grėsmingai ir vertė jaustis bejėgiu. Milžiniškas drakono kūnas buvo kelis šimtus kartų didesnis už jaunuolių, be to burnoje slėpė aštrius it skustuvus dantis, tačiau mergina žinojo, jog Gartas nieko nedarys, nei Elijah'ui, nei Anikai. Apsidairęs drakonas nuleido savo galvą ir pažvelgė į berniuką, kuris šiuo metu stovėjo arčiausiai jo.
-Regis, Gartas ilgisi to karto, kai nešė tave ant nugaros,-nusijuokė mėlynakė žvilgtelėjusi į berniuką.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 12, 2018, 11:33:20 pm
- Nenuskriaus? - sušnabždėjo Anika. - Tu čia rimtai? Čia juk slibinas. Jie uždrausti auginti neveltui. Be to, jei jis ką nors ir užpultų, abejoju, kad tu ką nors galėtum dėl to padaryti. Neįsižeisk, bet, na... Pati supranti...
Anika lėtai atsisėdo ant žemės, mat nutarė, kad jei kojos sugalvos atsisakyt ją laikyti, nereiks griūti, kas būtų nepageidaujamas staigus judesys.
Tai, kad ji vis dar kvėpavo buvo daug žadantis dalykas, tačiau Anika niekada nieko netroško labiau, kaip dinkti iš čia. Ir žinoma pageidautina, sveika kiek įmanoma labiau. Jos visiškai neramino Lunos pažadas, net priešingai. Mergaitė dar labiau nerimavo nuo minties, kad vilkės tikėjimas, jog ji gali suvaldyti šį padarą, kaip tik juos visus pražudys.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 13, 2018, 11:35:51 am
Išgirdusi mergaitės žodžius mėlynakė suprato, jog įtikinti Aniką bus kur kas sunkiau, nei tikėjosi. Giliai viduje džiaugėsi, jog bent Elijah'us taip nereagavo išvydęs Gartą, priešingai, regis, berniukui patiko drakonas.
-Anika, žinau, jog Gartas tau atrodo, kaip siaubingas ir nevaldomas padaras, tačiau tu stipriai klysti. Taip, jis ne žmogus, tačiau jis taip pat turi jausmus ir žino, jog žmonių pulti negali. Gartas su manimi nuo to laiko, kai išsirito iš kiaušinio ir galiu garantuoti, jog jis nedarys nieko, kas galėtų ką nors sužeisti. Taip, kaip tu elgsiesi su drakonu, lygiai taip, jis elgsis su tavimi.-Žvelgdama į mergaitę kalbėjo Luna. Nors drakonas atrodė žiaurus ir baisus, tačiau rudaplaukė geriau, nei kas kitas, žinojo, jog net ir jam reikia meilės ir švelnumo.
-Jei netiki manimi, gali paklausti Elijah'aus, jis patvirtins mano žodžius,-žvilgtelėjo į toliau stovintį vaikiną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 13, 2018, 01:04:09 pm
- Kalbi apie jį, kaip apie švelnų nykštukinį pukutį, - kone pyktelėjo Anika. - Net jei pati jį ir užauginai nuo kiaušinio, jis vistiek yra plėšrūnas, jei taip galima juos pavadint. Ir dar kokio dydžio...
Mergaitė vis daugiau grimzdo į beviltiškumą, jei išvis tai buvo dar įmanoma. Žinojo, kad net nereikia klausti Elijah nuomonės, matydama, kaip jis žavisi slibinu ir džiaugiasi jį matydamas.
Jau geriau tada miške mane būtų tas vilkas suėdęs, - pamanė.
- Jeigu jis man nieko nedarys, kaip tu sakai, tada aš nešdinuosi iš čia, - šviesiaplaukė lėtai atsistojo ir palengva apeidama medį į kurį rėmėsi, pradėjo trauktis atbula. Žingsnis po žingsnio, vis toldama nuo slibino, mąstė, kaip trokšta bėgti, o ne judėti po centimetrą tolyn, tačiau bėgti ji bijojo ne ką mažiau, nei būti šalia to padaro.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 15, 2018, 10:26:20 pm
Išgirdusi Anikos žodžius Luna tik linktelėjo. Ji puikiai suprato, ką mergaitė ruošiasi daryti, o sekantys šviesiaplaukės žodžiai, tai tik patvirtino. Anikai ėmus trauktis atbulom mėlynakė atsisuko į Elijah'ų ir pažvelgė klausiamu žvilgsniu žvilgtelėdama į Gartą. Šis atidžiai stebėjo savo šeimininkę ir mergaitę dingstančią miško tamsoje.
-Nemanau, jog mums derėtų jai leisti vienai grįžti į pilį per Uždraustąjį mišką, ypač naktį, be to, mes jau seniai neskraidėm ant Garto,-šyptelėdama mergina priėjo prie drakono ir perbraukė ranka per jo tvirtą nugarą,-ką pasakysi, Elijah'au?-žvelgdama į berniuką paklausė rudaplaukė. Nors su Anika ji gerai ir nesutarė, tačiau leisti jai grįžti vienai nenorėjo. Juk ji pažadėjo, kad neleis, jog šviesiaplaukei kas nors nutiktų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 15, 2018, 10:38:34 pm
Elijah tik stovėjo ir žiūrėjo į Gartą, prisiminė tuos laikus, kai dar jo bijojo ir jį krėtė šiurpas nuo jo, tačiau dabar, jis atrodo mielas ir geras padaras. Anikos baimę jis jautė stovėdamas ir šalia drakono, o į Lunos pasakytus žodžius vaikinas tik linktelėdavo.
Po kiek laiko jau atitraukęs žvilgsnį nuo Garto tik žvilgtelėjo į merginas.. Nuo Anikos dvelkė baimė ir nepasitikėjimas, o nuo Lunos nieko.. Kaip visada..
- Aš irgi nemanau, - tik su šypsena veide pažvelgė į Luną, tačiau rodydamas ženklą, kad ne dabar, dar reikia luktelėti..
- Taip taip, manau tikrai seniai skraidėm, - tik dar sykį šyptelėjo ir rodydamas varnei ženklą, kad jau pradedam, jis tik stvėrė Aniką ir greitai kartu su ja jau sedėjo ant drakono, aišku ne labai arti vienas kito, nes Elijah nelabai mėgo kontaktuoti su žmonėmis..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 15, 2018, 10:59:27 pm
Sulaukusi Elijah'aus pritarimo ir ženklo, Luna nieko nelaukusi šoko ant Garto nugaros, o netrukus šalia jos įsitaisė ir berniukas laikydamas savo glėbyje šviesiaplaukę. Kylam, Gartai! Išgirdęs merginos balsą drakonas stipriai atsispyrė nuo žemės ir sumosavęs sparnais ėmė kilti aukštyn. Medžių viršūnės nulinko beveik iki pat žemės ir nedaug trūko, jog kamienai būtų lūžę lyg plonos šakelės. Žemė, ant kurios dar visai neseniai jie visi stovėjo, dabar buvo virtusi tamsa, o oras supantis jaunuolius staigiai atvėso. Pakilęs pakankamai aukštai drakonas ištiesė savo sparnus ir ėmė sklęsti danguje. Žvilgtelėjusi pro petį mėlynakė drąsinamai šyptelėjo Anikai ir šalia jos sėdinčiam berniukui. Žinojo, jog Elijah'us dabar jautėsi kur kas drąsiau, tačiau vis dėl to jie sėdėjo ant drakono, kuris skrido kelių kilometrų aukštyje.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 18, 2018, 01:36:13 pm
Anika pamažu traukėsi nuo visos tos kompanijos, kai staiga ją sugriebė tvirtos Elijah rankos. Nė nespėjo mirktelt kai jau sėdėjo slibinui ant nugaros ir ėmė kilti vis aukščiau ir aukščiau. Atrodė, kad tuoj vems. Suko pilvą, akyse ėmė lietis ir gerklėje užstrigęs keistas gumulas neleido jai klykti. Tiesą sakant nei garselio ji negalėjo išleisti, tik sėdėjo nejudindama nė raumenėlio. Baisesnio dalyko gyvenime jai nebuvo nutikę. Šluota ji skraidydavo ir gan neblogai jautėsi aukštai ore, tačiau šito su niekuo nesulyginsi.
Ji jautėsi pikta ant Elijah.
Kodėl jis šitaip su manim pasielgė?.. Negi jo vampyriški jutimai jam nerodo, kad aš bijau šio padaro? Jei galėčiau judėti, tikrai jam dabar žiebčiau kiek jėgos leidžia. Jis nužudyti mane nori. Garbės žodis...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 20, 2018, 09:28:21 pm
Luna užmerkė akis ir kelias akimirkas mėgavosi skrydžiu. Vėsus vėjas draikė merginos plaukus kartu švelniai braukdamas savo nematomomis rankomis per mėlynakės veidą. Atmerkusi akis rudaplaukė nužvelgė už nugaros sėdinčius jaunuolius. Regis, Elijah mėgavosi skrydžiu, kaip ir pirmą kartą, tačiau Anika sukaustyta baimės ir pykčio nė nejudėjo. Giliai įkvėpusi mergina lėtai iškvėpė sušilti spėjusį orą.
-Anika, žinau, jog dabar mielai mus abu nudėtum ir puikiai tave suprantu, tačiau bent pamėgink atsipalaiduoti. Jei nepasitiki Gartu, tuomet pasitikėk manimi ir Elijah'u, nei aš, nei jis neleis, kad kas nors tau nutiktų.-Luna nebežinojo, kaip įtikinti mergaitę nusiraminti. Regis, drakonas jai kėlė siaubingą baimę. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 21, 2018, 10:34:42 am
- Judu... Esat visiški bepročiai, - nurijusi gumulą gerklėje, šiaip taip prabilo Anika. - Bijau? Na ką tu. Kodėl turėčiau? Slibinas yra tik nekaltas, visiškai neprognozuojamas, laukinis plėšrūnas, kuris gali mano galvą vienu kirčiu nukąst. Tu teisi, nėra čia ko pergyvent. Vilkolakė ir vampyras nėra paprastos būtybės, todėl su slibinu susitvarkyti turbūt vienas juokas. Bet aš žmogus! Aš pirmakursė! Aš...
Žodžiai vėl užstrigo gerklėje jai pažvelgus žemyn nuo slibino nugaros. Ji akimirkai užsimerkė ir giliai įkvėpė stengdamasi ignoruoti savo būvimo vietą.
- Nuleisk mane ant žemės. Ir tuojau pat! Ir jei dar kartą liepsi man nusiramint ar atsipalaiduot, prisiekiu Merlino barzda, aš tuoj pat nudrožus pas direktorę papasakosiu viską ką čia regėjau. Pati turbūt gausiu arešto visiems ateinantiems metams, bet tu tai skrisi su tuo savo slibiniūkščiu iš mokyklos greičiau, nei spėsi susigaudyti! Nuleisk arba aš nušoksiu! Prisiekiu!
Mergaitės baimę vis labiau keitė įniršis. Įniršis, kad slibinas yra garbinamas, tarsi nepavojingas padarėlis. Įniršis, kad su ja buvo šitaip pasielgta prieš jos valią. Įniršis, kad jos niekas nesiklausė ar nenorėjo girdėti to, ką ji atvirai išreiškė ir  kad yra ignoruojama. Tarsi jos jausmai buvo nesvarbūs nė vienam iš jų. Tarsi egzistavo tik siekis priversti ją suprasti ar pamatyti tai, ko ji suprasti ir matyti visiškai netroško...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 21, 2018, 01:00:33 pm
Klausydama mergaitės mėlynakė suprato, jog Anikai šiandien visko jau per daug. Ji puikiai jautė nuo jos sklindančią baimę ir pyktį.
-Anika...-tačiau nespėjus rudaplaukei daugiau nieko pasakyti mergaitė vėl ėmė šaukti. Mergina atsiduso ir linktelėjo. Mintis, apie išmetimą iš mokyklos Lunai nekėlė jokių emocijų, žinojo, jog taip nenutiktų, tačiau nenorėjo rizikuoti, jog Anika sugalvotų ištiesų nušokti nuo Garto nugaros. Tiesa, Gartas ją būtų lengvai sugavęs, bet vis dėl to...Gartai, leiskis...Kuo arčiau pilies... Drakonas palinko į apačią ir netrukus galingos drakono kojos palietė žemę. Kryptelėjęs galvą drakonas nužvelgė visus tris jaunuolius ir ramiai laukė. Luna žvilgtelėjo į mergaitę. Dabar tikrai žinojo, jog ji saugi pasieks pilį ir vargu ar dar kada norės pamatyti Elijah'ų ir ją, jau nekalbant apie Gartą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 21, 2018, 04:07:10 pm
Padarui nusileidus ant žemės Anika nusliuogė nuo jo nugaros. Kojos palietusios žemę sudrebėjo, tačiau ji negalėjo sau leisti dabar būti silpna ir pasidavus tam jausmui, susmukti kur stovi. Sukaupus visas jėgas kuriuos dar mergaitei buvo likusios, ji atsitraukė nuo slibino ir nužygiavo link pilies neatsisukdama.
Ji nemokėjo ilgai pykti, tačiau šį kartą buvo viršyti visi jos kantrybės limitai. Ir jei dar kuris nors iš jų norės su ja bendrauti, kuo mergaitė abejojo, kai taip aprėkė Luną, tai turės deramai jos atsiprašyti ir pasistengti pelnyti jos pasitikėjimą iš naujo.
Va ir vėl. Įsiveliu į keistas situacijas ir pasirodau visiška isterikė žmonėms kurie galbūt galėjo būti mano draugai. Tačiau geriau jau vienatvė nei tokia beprotybė. Galvojo sau mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 21, 2018, 07:45:45 pm
Anikai nučiuožus drakono nugara Luna nusekė ją žvilgsniu iki pilies durų. Mergaitė nė neatsisuko į juos ir mėlynakė puikiai suprato kodėl. Giliai įkvėpusi ji lėtai iškvėpė orą ir atsisuko į vis dar sėdintį Elijah'ų.
-Ką nori veikti dabar? Nes aš ne itin noriu grįžti į pilį, tad jei nori, galim pakartoti pirmą kartą, kai skridai Gartui ant nugaros.-Šyptelėjo mergina,-be to, negaliu ilgai laikyti Garto prie pilies, antraip ne tik Anika naktimis sapnuos košmarus, bet ir daugelis kitų mokinių išvydę prie savo langų stovintį milžinišką drakoną...-Ranka perbraukusi drakonui per nugarą tarė rudaplaukė. Gartui ėmus eiti tolyn nuo pilies į tamsą Luna turėjo tvirčiau suspausti kojomis drakono nugarą, jog nenuslystų ant žemės. Nors Gartas ir stovėjo tamsoje, tačiau pro langus geriau įsižiūrėjęs galėjai puikiai pamatyti milžinišką siluetą, kurio tikrai nesumaišytum su niekuo kitu. Stovėdamas šešėlyje, kur nepateko pro pilies langus krentanti šviesa, drakonas laukė šeimininkės komandos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 09, 2018, 09:48:56 pm
Elijah buvo keista, kad Anika tokia baikšti ir baili, kad jį iš tiesų tai truputį ir nuvylė, nesitikėjo jis tokio jos elgesio, todėl ir nebėgo jos stabdyti, tik "nematomai" pasirūpino, kad ji saugiai grįžtų į pilį ir grįžo pas Luną..
- Net nežinau, galim dar ir paskraidyti, juk tai yra smagu, be to ir aš nenoriu ten grįžti - šyptelėjo vaikis ir vėl užsiropštė ant Garto nugaros.. Iš tiesų šis gyvis buvo labai mielas ir įdomus, juk tam pasaulyje tarp vampyrų, kaži ar pamatysi drakoną ar kokį kitą padarą..
- Kaip tau Anika? - Norėdamas išgirsti geriausios draugės nuomonę klaustelėjo vaikinas.. Jam buvo smalsu sužinoti ką mergina galvoja apie merginą, nors matėsi, kad Anikai Luna nepatiko, tačiau Chris' ui tai nerūpėjo, ne jis bendravo tik su tais, kurie patiko jam..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 09, 2018, 10:20:07 pm
Juoda tamsa tarsi skraistė buvo apgobusi milžinišką drakono kūną. Sėdėdama ant Garto nugaros Luna kilstelėjo galvą į naktinį dangų. Šiame, kaip ir kiekvieną naktį žibėjo tūkstančiai žvaigždžių, o šalia jų šypsojusi priešpilnis. Nakties tylą perskrodus vaikino balsui juodaplaukė nusuko žvilgsnį nuo dangaus ir žvilgtelėjusi per petį šyptelėjo Elijah'ui. Atidžiai klausęs jaunuolių pokalbio drakonas nė nelaukdamas komandos lengvai atsispyrė nuo žemės ir nėrė į juodą tamsą. Išsitiesusi mergina žvelgė į pro šalį besikeičiantį vaizdą. Netrukus pilis, Uždraustasis miškas, ežero pakrantė liko kažkur apačioje, pradingę tamsoje. Drakonui kylant vis aukščiau oras ėmė vėsti, o tamsa vis labiau tirštėjo. Jei ne vilkolakio regėjimas, turbūt mėlynakė būtų jautusis, taip tarsi būtų užsimerkusi. Vaikino balsas privertė kryptelėti galvą juodaplaukę.
-Ji...Nė nežinau...Maniau, bus drąsesnė...Nors turbūt kiekvienas žmogus būtų taip sureagavęs...Vis dėl to per vieną dieną vampyras, vilkolakė, laukinis vilkas ir drakonas...Turbūt tokios reakcijos ir reikėjo tikėtis...-gūžtelėjo pečiais Luna.-O tau?
Gartui ėmus sklęsti aukštai danguje mergina trumpam užsimerkė mėgaudamasi šaltu vėju, kuris draikė palaidus mėlynakės plaukus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 10, 2018, 10:56:20 pm
Pakilus į aukštį, vaikiną apėmė toks geras jausmas, atrodo viskas užsimiršo liko tik jis ir jo visi jausmai, kurie jam kėlė blogas emocijas išgaravo tą pačią sekundę, kai jie tik pakilo į orą. Dabar tik pokalbis tarp Lunos ir Elijah buvo vienintelis gyvybės šaltinis, nes aplink buvo tik ramuma.. girdėjosi tik drakono sparnų mostelėjimai ir Lunos balsas..
- Nežinau, nesu paprastas žmogelis, tad nežinau kaip reaguočiau per vieną dieną tiek patyręs, tačiau turbūt leisčiau sau atsipalaiduoti ir ne taip viską imti į galvą, juk retkarčiais tai padeda ir yra labai gerai, bent jau man, o ne už kart bėgti, tačiau Varno Nage nėra drąsių žmonių apart tavęs, bent jau su tiek kiek esu bendravęs, tai koledžas gana ramiems ir ne nuotykių trokštantiems vaikams, - tai pasakęs jaunasis vampyras atsistojo ir ištiesęs rankas į šonu ir pakėlęs galvą į viršų tiesiog atsipalaidavo..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 10, 2018, 11:34:10 pm
Jei Hogvartse ir buvo vieta, kur Luna jautėsi visiškai saugi, tai buvo Garto nugara. Jausdama tvirtą ir raumeningą drakono nugarą po savimi ir girdėdama ritmingai plakančią jo širdį, juodaplaukė ne tik visiškai atsipalaiduodavo, bet pamiršdavo ir apie budrumą. Žinojo, jog būdama šalia Garto ji visiškai saugi. Išgirdusi vaikino balsą mergina atsimerkė žvilgtelėdama į tolį.
-Suvokimas, jog už tave yra kur kas stipresnių, kurie bet kurią akimirką gali tave nužudyti, žmonėms kelia panišką baimę, kuri neleidžia apie nieką kitą galvoti, tik apie taip kaip išlikti gyvam. Tai veikia, kaip instinktas,-žvilgtelėjusi pro petį į Elijah'ų šyptelėjo mėlynakė.
-Nenuvertink Varno Nago, varnanagiai gali puikiai pademonstruoti savo drąsą vos tik to prireiks,-stebėdama stovintį Elijah'ų Luna nusijuokė. Buvo smagu matyti, jog šis jaučiasi toks atsipalaidavęs ant drakono nugaros.
-Dar keli kartai ir drąsiai galėsi vaikščioti Garto uodega,-šyptelėjo juodaplaukė ir nusuko žvilgsnį nuo vaikino įsmeigdama jį į drakoną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 10, 2018, 11:46:03 pm
Elijah tas laisvės jausmas jau labai greit nutrūko išgirdus merginą..
- Tas žmogiškas instinktas tikrai yra keistas.. Turbūt aš niekada jo nesuprasiu, nors manęs laukia ir amžinybė, - šyptelėjo Chris' as, - be to įdomu kiek man metų, nes jaučiuosi kažkaip per anksti subrendęs, tačiau turbūt taip turėjo būti, - tik sukikeno jaunasis vampyras ir atsisėdo..
- Aš nenuvertinu, bet kiek esu sutikęs žmonių iš ten visi apsiverkę arba liūdni išskyrus tave, - šyptelėjo grifas..  Jis žinojo, kad kiekvienas koledžas yra savaip savotiškas ir kiekvienas yra stiprus.. tačiau jam tai mažai rūpėjo, jis žinojo, kad yra Grifas ir tai jam buvo šaunu, tačiau tie visi vampyrų reikalai neleido džiaugtis mokykliniu gyvenimu..
- Manau taip, tikrai galėsiu jau kažkada kitą dieną atsistoti ant jo nugaros, - tik pašaipiai numykė Chris' as, nes žinojo, kad ir dabar tai galėtu padaryti, bet staiga ji apėmė kažkokia tinginystė, kuri neleido vaikiui pakelti savo užpakalio..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 11, 2018, 11:59:58 am
-Turbūt amžinybė nėra tokia ilga, kad galėtum viską suprasti,-šyptelėjo mergina žvilgsniu perbėgdama per žvaigždėtą dangų.
-Man Varno Nage neteko dar sutikti žmogaus, kuris būtų liūdnas arba apsiverkęs, žinoma, teko matyti, kaip kelios varnės liūdni, tačiau jau kitą dieną jos buvo puikios nuotaikos,-žvilgtelėdama pro petį atsakė juodaplaukė. Ranka braukdama per juodus plaukus mergina pakedeno juos ir nubraukė kelias sruogas užkritusias ant veido.
-Manau, mums metas grįžti,-tylų Lunos balsą nusinešė šaltas vėjas, tačiau Gartas išgirdo ir ilgą laiką sklendęs aukštai danguje ėmė leistis. Netrukos galingos drakono kojos palietė žemę ir šis kryptelėjo galvą į jaunuolius. Lengvai nušokusi nuo drakono nugaros mergina priėjo prie Garto ir perbraukė ranka per šio gerai apsaugotą kaklą. Drakonas ramiai stovėdamas stebėjo savo šeimininkę. Mergina visiškai neturėjo noro grįžti į pilį nė pati nežinodama kodėl.
-Aš liksiu su Gartu, nenoriu grįžti į pilį,-pasisukusi žvilgtelėjo į Elijah'ų,-tu taip pat gali pasilikti,jei tik nori,-šyptelėjo Luna. Nenorėjo versti likti vaikino Uždraustajame miške, tad leido rinktis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 14, 2018, 09:33:41 am
- Gal pakankamai ilga, kad galėčiau atsakyti į sau rūpimus klausimus.. - šyptelėjo vaikis..
- O man teko, jie dažnai liūdni, nusiminę, tačiau draugiški, - linktelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į apačią, supratęs, kad jau leidžiasi, šis vakaras buvo gan smagus.. Išskyrus Anikos pykčio protrukį dėl staigmenėlės..
- Ačiū Gartai, - besileidžiany burbtelėjo jaunasis vampyras ir paglostė drakono nugarą.. Nusileidus vaikis nulipo nuo jo nugaros ir žvilgtelėjo į Luną...
- Žinai aš taip pat nelabai noriu į tą pilį, gal nori pasivaikščioti po mišką? Juk stovėti nuobodu, o jau ir Gartui laikas skristi, dar kas jį pamatys, tai gali ir širdis sustoti, - nusijuokė vaikinas ir įsiklausė į drakono kvepavimą..
- Klausyk Luna, niekad dar tavęs neklausiau, kiek metų jam, nes tikrai nėra senas, jaučiu tai.. - tik dar kart šyptelėjo ir paglostė Gartą..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 14, 2018, 04:35:55 pm
-Galbūt...-sutiko mergina pati susimastydama apie rūpimus klausimus, tačiau net ir po prabėgusių mokslo metų atsakymų vis dar neturėjo nė į vieną, tad teko nustumti visas šias mintis į šalį.
Išgirdusi Elijah'aus klausimą mėlynakė perbėgo žvilgsniu per tamsų mišką. Šis skendėjo visiškoje tamsoje, tarsi bandydamas paslėpti giliausias paslaptis, kartu keldamas tik dar didesnę baimę. Juodaplaukės atmintyje iškilo ta naktis, kai žuvo jos brolis. Tarsi būdama vis dar ten varnė matė pro langą bauginantį, tamsų mišką, o netrukus pasigirdo ir lūžtančių durų garsas.
-Luna,-nakties tylą perskrodė galingas, tačiau tylus drakono balsas. Krūptelėjusi Luna akimirksniu pamiršo tą naktį.
-Man viskas gerai, Gartai,-dėkinga žvilgtelėjo į drakoną,-Elijah'us teisus, bus geriau, jei tavęs niekas nepamatys, vargu ar vėliau norės kelti koją iš pilies,-kilstelėjusi savo lūpų kampučius juodaplaukė perbraukė per drakono kaklą ir atsitraukė. Kelias akimirkas Gartas stovėjo stebėdamas mėlynakę, o tuomet žvilgtelėjęs į vaikiną atsispyrė ir dingo nakties tamsoje. Nulydėjusi žvilgsniu dingstantį drakono šešėlį mergina atsisuko į berniuką.
-Tu teisus, Gartas yra dar labai jaunas drakonas, todėl susidūręs su kitu drakonu, kur kas vyresniu, jis liktų stipriai sužeistas arba mirtų...todėl apie Gartą žinai tik tu ir mano tėvai,-nusisukdama į mišką atsakė Luna.-Eime?-žvilgtelėjo per petį į Elijah'ų.