Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Uždraustasis miškas => Temą pradėjo: liusinda Gegužės 18, 2016, 08:15:47 pm

Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 18, 2016, 08:15:47 pm
Uždraustasis miškas, kartais dar žinomas kaip Tamsusis miškas, stūkso netoli Hogvartso. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, į jį įžengti mokiniams yra draudžiama, išskyrus atliekant areštą ar dalyvaujant Magiškų gyvūnų priežiūros pamokoje.
 Pats miškas yra neįtikėtinai senas. Jo medžiai tankūs, stori ir nualinti gamtos stichijų savo lapija dengia dangų, neleisdami nė vienam saulės spindulėliui pasiekti žemės, visokie spygliuoti ir dygliuoti krūmai ir žolės tik ir taikosi įsikibti į rūbus ar apsivyti aplink kojas, o po kojomis dar maišosi ir visokie kelmeliai ir šaknys, tik ir taikydamiesi parversti neapdairų keleivį. Nuklysti nuo takelio praktiškai neįmanoma, nes augalai taip tankiai suaugę, kad nerastum jokio praėjimo, nebent tokį pasidarytum jėga.
 Bet augalija nėra vienintelis miške slypintis pavojus - čia taip pat gyvena visokios būtybės, vienos nusiteikusios draugiškiau, o kitos - pasiruošusios pulti bet kurią akimirką. Kartu su įprastais miško gyvūnais čia galima sutikti akromantulų, kentaurų, testralių, vienaragių, hipogrifų, o per pilnatį - dar ir vilkolakių. Sakoma, kad miške gyvena ir skraidantis Fordas, su kuriuo Haris Poteris ir Ronaldas Vizlis antrame kurse skrido į Hogvartsą!
 Taigi, kiekvienas savo gyvybę saugantis hogietis turėtų vengti Uždraustojo miško, kad jo neištiktų mokinių, kurie niekada taip ir negrįžo į pilį, likimas.

Kaip ir visada vakare Liusinda nusprendė pasivaikščioti po apylinkes. Ji jau buvo pasiėmusi pledą, kurį būtų pasitiesusi prie ežero kai į galvą jai šovė mintis.
 Juk aš dar nebuvau prie miško.
Liusinda pasidėjo pledą ir išėjo. Hogvartso apylinkės buvo pustuštės. Tik keli mokiniai vaikščiojo ir grožėjosi apylinkėmis. Kiti turbūt buvo koledžų kambariuose, miegamuosiuose arba bibliotekoje, nes oras buvo šaltokas. Priėjusi mišką Liusinda apsižvalgė. Miške buvo tamsu, gan niūru. Šis miškas nebuvo labai tankus. Jame, ko gero, augo beveik visi pasaulio medžiai. Liusinda sunkiai galėtų rasti tris vienodus medžius.
 Ne. Viena aš, net tikrai neeisiu.
Liusinda dar kartą apžiūrėjo miškelį ir jau norėjo eiti, kai pamatė, kad kažkokia mergaitė eina jos link.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 18, 2016, 08:39:40 pm
Kaip ir visada,Andrea vaikščiojo po Hogvartso apylinkes,kad nurimtų nuo dienos triukšmo.Bet tą vakarą mergaitė nebuvo nuvargus ir ją buvo užplūdusi tokia energija,kad atrodo išverstų viską kas tik pasipainiotų po kojomis.Tad ji norėjo nors ir lauke prabūti visą naktį,bet tik nesėdėti Bendrajam kambary ar kur kitur.Jau visi mokiniai skirstėsi ir ji liko viena, pievelės,netoli nuo Kvidičo aikštės, vidury.Mažoji burtininkė vaikščiojo iš vieno pievutės kampo į kitą.Ir kadangi jai ši diena buvo kažkuo ypatinga,varniukei šovė beprotiška mintis:
Miškas.Jame niekada nebuvau.Eisiu ten.Būtinai. Ji patyliukais nubėgo link miško ir pamatė...Amm..geriau įsižiūrėjo.. ir ten buvo jos gera draugė,Liusinda!
- Ei,Liusinda,ką čia veiki? Dar neini miegot?-pirmakursė net drebėjo iš laimės,kad sutiko draugę.
- Klausyk,man šiandien laabai gera nuotaika,o aplamai ir visa diena,tad..Varom į Uždraustąjį mišką? Pažiūrėsim kas ten tokio uždrausto,- šiupiu balsu nusikvatojo Andrea, ir nubėgo į miško gilumą.
- Bėk paskui manee! Pašėlsim kol kiti parps lovose ir sapnuos fėjas ir kitus gražius bei per daug vaikiškus sapniukus!-varniukė,jau nebebuvo panaši į save.Ji buvo per daug geros nuotaikos,kad tą darytų.
ŠI NAKTIS BUS PASAKIŠKA! Pati geriausia.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 18, 2016, 09:45:38 pm
Liusinda taip pat labai apsidžiaugė pamačiusi labai gerą savo draugę Andrea.
 - Labas, Andrea. Mhh aš galvoju ar verta šiandien eiti į mišką?
Kai Andrea pasiųlius eiti į mišką nubėgo Liusinda nuskubėjo paskui. Po kelių akimirkų ji pasivijo draugę.
 - Andrea, o ką mes čia iš vis veikiam?- Liusinda paklausė eidama gan sparčiu žingsniu.
Po kelių akimirkų jos priėjo gan keistos išvaizdos rastą. Jis buvo labai didelis ir platus.
 - Ar tik man atrodo, kad tokių didelių rastų čia neturėtų būti?
Liusinda nusprendė geriau apžiūrėti jį. Jo viršuje buvo gal nemažas plyšys. Liusinda pasilenkė, norėdama jį apžiūrėti. Staiga nutrūko jos grandinėje ir nukrito į plyšį.
 - Ne!- Suriko Liusinda.- Tik ne ši grandinėlė.
Liusindos akyse jau kaupėsi ašaros.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 19, 2016, 04:59:55 pm
Andrea pamačiusi,kad kažkas atsitiko Liusindai,pribėgo ir susirūpinusi pasakė:
- Liusinda,kas atsitiko? Ten lyg ir kažkokia apyrankė ar grandinėlė..ar ne? Ji nukrito?
Varniukė visą laiką žiūrėjo į Liusindą,bet kai pamatė kur nusuktas jos žvilgsnis iš kart suprato.Jos grandinėlė bus įkritusi..Mergaitė norėjo padėti,bet nežinojo ką daryti.Tada pasakė:
Liusinda,gal yra koks burtažodis padedantis ištraukti kažkokį daiktą? Galėtume paklausti profesorių,bet jie gali viską sužinoti,tad tai per daug rizikinga.
Andrea mąstė ir mąstė,kol ją aplankė šiokia tokia mintis.Ji pabėgėjo šiek tiek į priekį ir grįžo prie rąsto.Ji rankoje laikė ilgą šakelę ir paprašė Liusindos pasitraukti,tada pabandė iškrapštyti tą papuošaliuką,bet nieko gera neišėjo.
- Beje,kodėl ji tau tokia brangi?
Pirmakursė žiūrėjo į apsiverkšlenusią draugę ir laukė atsakymo.Jai buvo labai nemalonu dėl jos.Juk aš kalta..Nuvedžiau ją čia                                                                                                                                                                                                                                                         
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 19, 2016, 05:15:45 pm
 - Šią grandinėlę su raktu man padovanojo tėvai, kurių aš gyvenime nesu mačiusi. Kai man buvo penkeri gavau laišką nuo jų. Jie sakė, kad visame pasaulyje yra penkio tokios grandinėlės. Raktai rodo, kad esu iš grynakraujų burtininkų šeimos. Dar laiške buvo parašyta, kad privalau surasti kitus raktų savininkus, bet be savojo aš negalėsiu jiems įrodyti kas aš esu,- Liusinda nusišypsojo or priėjo prie Andrea'os.
Tikiuosi mes greitai ją ištrauksime ir aš neturėsiu pasakoti visos istorijos apie grandinėję. Liusinda taip pat susirado šakelę ir pabandė ištraukti. Deja nesekmingai. Nei Liusinda nei Andrea neištraukė graundinėlės su pagaliukais.
 - Mums reikėtų burtų knygos. Ten tikrai rastume tinkamą burtą. Žinau burtą kurio pagalba gal būt knyga iš bibliotekos atsirastų čia, bet kaip mes poto pasiaiškintume...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 04:27:53 pm
- Geras..,-stebėjosi Andrea.                                                                       
_O ką daryti,aš nežinau.Burtų knyga..sakyčiau,kad reikėtų sugalvoti šiokį tokį planą,su kuriuo mes galėtumėm ištraukti šitą tavo grandinėlę.Galima sugalvoti daug būdų,kaip ją ištraukti,bet nežinau kaip tą įgyvendinti.Tarkime..nematomieji apsiaustai.Gal žinai kur juos gauti?- varniukė suko ir suko galvą,samprotavo ir laukė atsakymo.
- Beje,o kas bus kai tu surasi raktų savininkus? Kažkas pasikeis? Tikiuosi,liksi Hogvartse,nes labai nenorėčiau prarasti tokios geros draugės kaip tu.   - Palauk..o nėra kur nors Uždraustam,šiame miške gyvių ar gyvūnų kurie mums pagelbėtų? Tarkim tas kuris turi magiškų galių ir gali kažką ištraukti? Gal žinai tokius kurie klaidžioja čia ,ir ne pro šal padėtų?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 21, 2016, 04:45:07 pm
 - Ne. Gali nebijoti, Hogvartsą pabaigsiu... Ir net jei surasčiau juos aš net neįsivaizduoju kas nutiktu,- Liusinda pradėjo atsakinėti į visus Andrea'os klausimus.- O dėl gyvūnų nežinau, bet žinau kur galime rasti apsiaustą... Jis mano lagamine.
 Liusinda dar kartą pabandė su pagaliuku ištraukti grandinėlę.
 - Arba galiu pamėginti vieną burtažodį, bet jis suveiks tik tuo atveju jeišis kelmas neužburtas kažkokiais keistais kerais.
Liusinda išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė:
 - Acio grandinėle.
Nieko neįvyko.
 - Galėčiau susprogdinti šį kelmą. Grandinėlei nieko neatsitiktų, bet neturėsim normalaus pasiaiškinimo kodėl sprogdinom kelmą...
 - Winggardium leviosa.
 Nieko neįvyko.
 - Šis kelmas turėtų būti užburtas sunkiais kerais.  Andrea, gal turi minčių kaip dar galime ją ištraukti?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 10:07:42 pm
- Yey,kaip nuostabu,kad liksi,o aš jau persigandau,-nusijuokė Andrea.             -Taigi,grįžkime prie reikalo.Vadinasi,jei turi nematomą apsiaustą,galime tyliai nusliūkinti į biblioteką,į Uždrastąjį skyrių,iš kurio paimtumėme reikalingą burtų knygą.O vėliau vėl ateitumėm čia,ir surastumėm burtą,kuris panaikintų tuos kerus.Tinka toks planas?-paklausė varniukė ir įdėmiai pažvelgė į draugę.           - Jei tiks,tai galima bus nutarti galutinai,kas eis į biblioteką ir kas turės daugiau drąsos.Su mielu noru nueičiau pati,bet užeina nerimas,kai apgalvoju,jog kažkas gali pastebėti,-baimės kupinomis akimis pasakė Andrea.                       - Na,beliko laukti tavo pritarimo,šiam planui,- vilties kupina pasakė mažoji burtininkė,Andrea.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 21, 2016, 10:19:23 pm
 Taigi padarykime paprasčiau. Aš burtų pagalbą "atnešiu" reikiamą burtų knygą ir paskui abi ją nunešime. Mano apsiaustas gan didelis tilpsim abi.
 - Acio didžioji burtažodžių knyga.
 Po kelių akimirkų knyga jau atskiro pas burtininkes.
 - Taigi kokio mums burtažodžio reikia?- Liusinda turbūt kalbėjo ne su drauge, o su knyga. Bent jau iš šalies taip atradė.
 Liusinda padaliau atsivertė reikiama puslapį. Pasiėmė lazdelę ir jau norėjo sakyti burtažodį kai į galvą jai šovė geresnė mintis.
 - Andrea, tu juk šiandien čia dar nei vieno burtažodžio neištarei. Imk pabandyt tu.
 Liusinda padavė knygą draugei ir parodė puslapio vietą kurioje buvo parašytas burtažodis. Varniukė nuėjo prie kelmo. Grandinėlė dar vis buvo vietoje. Liusinda su nekantrumu laukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Somin Ishii Gegužės 21, 2016, 11:02:22 pm
Andrea susižavėjo Liusinda.                                                                         - Vau,kaip šauniai sugalvojai,-pagyrė draugę Andrea.Kai Liusinda padavė jai knygą,varniukė apžvelgė tą burtą.Tada visą puslapį,ir paskelbė:                       - Liusinda,žiūrėk,štai kitas burtažodis,gal pamėginkime jį? Pirmakursė net nelaukus atsakymo,greitai išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:                          - Bombardo marimmum! Burtams nespėjus suveikti,ji pridūrė:                        -Liusinda,saugokis,bėk link manęs!!!  Draugė vos spėjo pribėgti,kai pasigirdo didelis,bet negarsus sprogimas.Andrea pradėjo kosėti nuo dūmų,bet jiems išsisklaidžius,pažiūrėjo į kelmą PUSIAU rąstą.                                                                                                    - LIUSINDA,susprogo,kelmo-rąsto nebėra,-apsidžiaugė Andrea.Ji pribėgo ten kur jis stovėjo ir pradėjo  ieškoti grandinėlės.Ir rado.Bet ji buvo visa pajuodavusi nuo sprogimo.Prisidirbau,-pagalvojo varniukė.                     
Antraštė: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 10:41:41 am
Šiandien Lėjos nuotaika buvo puiki - juk svaitgalis! Jokių namų darbų , jokių mokslu ! Tik linksmybės su draugais !!! Klastuolė net negalvojo , kad susiras jų tiek daug .
Pasišokinėdama mergaitė nušuoliavo iki miško pakraščio ir atsisėdo ant didžiulio akmens. Tada dar sykį peržiūrėjo savo kuprinę - avietinė arbata - yra , sausainiai su juodu ir su baltu šokoladu - yra , ridikėlių ir agurkų salotos su grietine - yra.
Mergaitė žinojo, kad prisikrovė tikrai laaaabai daug maisto. Bet juk žadėjo čia ateiti susitikti su drauge ir surengti iškylą miške . Draugė turėjo atsinešti dar valgių , taigi klastuolė tikrai žinojo , kad badauti draugėms neteks.
Lėja nervingai ėmė baksnoti akmenį koja.  Juodieji bateliai kelis kartus dunkstelėjo į akmenį. Meragitė jau pradėjo nervintis - kur Urtė ? Juk ji paprastai nevėluoja...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 22, 2016, 10:52:36 am
Urtė lėkė uždususi kol pamatė Lėją ant akmens. Net iš tolo buvo galima matyti, kad ji prisikrovė maisto. Mergaitė šyptelėjo sau. Kas galėjo pamanyti, kad ji susidraugaus su klastuole kuri taps geriausia jos draugė... Bet ji nesiskundė- vis tiek Lėja geriausia. Mergaitės buvo susitarusios iškylauti, o Švilpė jau smarkiai vėlavo todėl dar pagreitino žingsnį.
Atsisėdusi šalia mergaitė su šypsena praskleidė kuprinę ir parodė du stiklainukus nutelos, batono, maišą saldainių, karamelinio torto gabaliuką, kelioliką keksiukų, du buteliukus sulčių, butelį kolos, pakelį svieto,sausainių su šokoladu ir tarstelėjo:
-Labas, atrodo puotausim,- tada apsižvalgė ir pridūrė. - Eime į miško vidurį, žinau gražią vietą, gerai? Man čia nelabai patinka, bet kas gali mus pamatyti...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 11:00:50 am
-Gerai , einam- pritarė Lėja - man irgi kažkaip ne prie širdies tokios atviros vietos...
Klastuolė ir Švilpynukė susirinko maistą ir patraukė į miško gilumą.Žingsniuojant mergaitės dėmesį patraukė keistas medis .
Jis buvo didelis , šaknys susirangiusios ir išsikerojusios į visas įmanomas puses
-Tau gerai sekasi Herbatologija ? Nes man tai siaubingai - parbilo mergaitė žiūrėdama į keistąjį medį.-Gal žinai , koks čia medis ? Tikuosi , nenuodingas ?
Nesulaukusi draugės atsakymo Lėja priėjo dar arčiau medžio ir priklaupė prie vienos iš keistųjų šakų.
-Hm...tikiuosi , galiu paliesti....
Bet mergaitė atitraukė ranką. Nusprendė nerizikuoti.Klastuolės žvilgsnis vėl nukrypo į draugę
-Dar toli iki tos vietos ? Jeigu norėsim , šitą medį galėsim apžiūrėti vėliau..
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 22, 2016, 11:41:48 am
Urtė tarsi atsipeikėjo iš sustingimo, tačiau viskas buvo gerai- Klastuolė nepalietė gumbuotojo kradvėjaus. Jai būtų palietusi medis būtų ją užsmaugęs.
-Ne nebetoli, tuoj turėtume išvysti akmenį panašų į saulę ir tada dar paeisim kelias minutes. Pamatysi tau patiks. Ten labai saulėta todėl pastačiau pavėsinę ir apsaugojau visais man žinomais kerais prie kurių dar prisidėjo mokyklos apsauga.
Urtė taip seniai su niekuo nebuvo kalbėjus, nes egzaminai vertė ją daug mokytis todėl dabar tarškėjo kaip užsukta:
-Mano visa šeima grynakraujai, turiu sesę dvynę. Gal esi mačiusi? Ji varno nage... Turbūt žinai, kad ten protingieji? Mano sesė turėji gerą širdį, o aš protą, todėl visi manė, kad aš ten būsiu, bet mes tarsi apsikeitėm vietom... Man kartais atrodo jog paskirstymo kepurė mus supainiojo,- ji pati nusijuokė iš savo pokšo.- O ar tu ir norėjai mokytis klastūnyne? Aš tai nelabai norėčiau, bet vis geriau nei niekur tiesa? Oi, taršku kaip užsukta, papasakok apsie save...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 22, 2016, 07:40:52 pm
-Klastūnynas nėra jau toks blogas - nusijuokė Lėja -  Visi kažkodėl prieš jį nusistatę .Tiesą sakant , man buvo vis vien , kur mokysiuosi, svarbu kad bent jau patekau į Hogvartsą.
Lėja apsidairė
-Kokių keistų medžių čia pilna - o gal žinai , koks ten buvo medis , kurio šaknis norėjau apžiūrėti ? Gal vertėjo paimti kelis mėginukus , būčiau panaudojus Herbatologijoje ...- pasakė klastuolė žvalgydamasi per petį.
Jos žingsniavo toliau
- Šitame miške , kiek girdėjau pilna visokių keistų padarų . Na , pamatyti vienaragį būtų visai nieko , bet noru susidurti su milžiniškais vorais ar juo labiau vilolakiais labai netrykštu.
Mergaitė susirado kišenėje burtų lazdelę . Tik norėjo įsitikinti , ar nepametė . Na , dėl visa ko.
-Aš neturiu brolių ar sesių , gyvenu vieta su įtėviais Žaliojoje alėjoje Londone , O tu kur gyveni ? Ir gal žinai , koks ten per keistas medis buvo ? Man su Herbatologija prastai , bet kiek girdėjau ,tai visi Švilpynukai Herbatologijai labai gabūs ...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: liusinda Gegužės 22, 2016, 08:09:14 pm
 Liusinda priėjo prie Andrea'os ir pažvelgė į pakabuką.
 - Nieko tokio. Gal šioje knygoje yra burtas kuris šią grandinėję pataisytų? Arba galime nunešti kažkokiai mokytojai... Ji tikrai turėtų padėti.
 Varniukė priėjo prie kelmo. O jei tiksliau tai jo likučių.
 - Keista tai buvo vienintelis kelmas netoliese. Andrea, apsidairyk aplinkui vien medžiai. Gal šis kelmas buvo įpatingas?
 Pirmakursė atsisuko į draugę
 - Jau netrukus turėsime eiti į koledžo kambarį, aš pasiimsiu apsiaustą, nes reikės gražinti šia knygą... Tačiau manau, kad dar galime čia pabūti,- Liusinda nusišypsojo ir apsidairė.
 Ji tik dabar pastebėjo koks gražus šitas miškas. Medžiai labai įvairūs, mišks nėra per retas ar per tankus. Šis miškas buvo tiesiog tobulas.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 23, 2016, 02:12:35 pm
-Žinai gerai, kad jo nepalietei- tas medis nuodingas ir būtų tave pasmaugęs. Gyvenu su tevais ir dvyne sese Aukštutiniam Freglį.
Mergaitė dar daug pasakojo apie save kol šuktelėjo:
-Štai ir atėjome.
Prieš jas stūksojo didžiulis akmuo. Švilpė pašaipiai pažiūrėjo į savo draugę kuri stovėjo nustebusi. Tada ji sumurmėjo "Fortus" ir kažkas baisingai pokštelėjo. Akmuo prasiskyrė ir merginos įėjo į nuostabaus grožio pievelę kur stovėjo balta, gėlėm kaišyta pavėsinė, o aplinkui bėgiojo kiškučiai...
-Žinau atrodo kaip rojus, ir gal ne klastuolės skonio,- šyptelėjo ji.- Na kaip patinka? Aš čia praleidžiu daug laiko- gera vietelė mokytis ir skaityti.
[[Luna: Maximum simbolių skaičius turi būti 600 ženklų ;)]]
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 23, 2016, 07:14:16 pm
-Gal juokauji ? Ši vieta yra tiesiog nuostabi !!!
Tai sušukusi Lėja nubėgo iki pavėsinės ir išbaidė kelis mielus baltus kiškučius .
-Čia taip gražu .Čia tvyro kažkokia ypatinga atmosfera...
Lėja padėjo savo krepšelį ant staliuko pavėsinėje.Ji pradėjo kraustyti maistą. Akimirksniu juodo ir balto šokolado sausainiai atsidūrė stiklinėse lėkštutėse , salotos atsidūrė salotinėje , o Lėjos žaliasis termosas , puoštas klastūnyno gyvūnu - gyvate buvo jaunosios raganaitės užburtas ir pilstė avietinę arbatą į puodelius.
Kai arbata buvo išpilstyta , termosas vėl atsidūrė klastuolės krepšelyje. Mergaitė arbatos paragavo
-Nėjau cukraus , bet , tikiuosi , vis vien tau patiks -šūktelėjo ji draugei
Raganaitė dar kartą gurkštelėjo arbatos . Staiga ji pamatė , kad jos plaukai nusidažę šviesiai rožine spalva
-Atleisk - mergaitė juos greit vėl pakeitė į įprastąją orandžinę - kartais plaukai manęs visai neklauso...
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 23, 2016, 07:55:54 pm
Urtė labai džiaugėsi, kad draugei patinka ir mielai paglostė kelis kiškučius.
-Iš kur žinai, kad mėgstu avietes be cukraus?- nusijuokė ji, bet pastebėjusi Lėjos plaukų spalvos pasikeitimą sumišo.-Negi tu metamorfomagė?!!!
Šūktelėjo ji. Tada jos sumišimą veide staiga pakeitė šypsena.
-Žinai aš gebu peržiūrėti kitų mintis, tai berods leligimantija. Vadinasi abi esam nepaprastos ir galim daryti ko kiti negali. Žinai ar nori nueiti iki upelio šalia? Ten yra tiltelis ir galima gaudyti buožgalvius. Nors gal pirma pavalgom...
Ji irgi išdėliojo savo gėrį iš kuprinės ir mergaitės puolė visą tai lyg kelias dienas nevalgiusios.
[[Luna: Maximum simbolių skaičius turi būti 600 ženklų ;)]]
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 23, 2016, 09:32:01 pm
-Nežinojau , kad mėgsti avietes be cukraus . Tiesiog pati cukraus stengiuosi vartoti kuo mažiau. Tai man sukelia nevaldomus išvaizdos keitimosi priepuolius. O , patikėk , tikrai nemalonu , kaip per egzaminą plaukai pradeda kvailioti - tai pamėlsta , tai pažaliuoja , štai jie trumpi , o netrukus jau šluoja žemę.Na, nemalonu. Be to ,aš dar nelabai valdau išvaizdos keitimąsi . Būtų gerai išmokti , paprašysiu kokio profesoriaus pagalbos kitais metais.
Mergaitė paėmė sausainį su šokoladu.
-O kaip dėl minčių skaitymo ? Gerai sekasi ? Ar kartais nepasiseka ?Tik prašau , neskaityk mano minčių , gal galvoju apie kažką asmeniško - klastuolė užmetė plaukus ant veido ir nusijuokė
-Galim eiti prie upelio . Bet reikia žiūrėti ar jau netemsta . Kiek girdėjau , čia visko pilna ...O maistą paliksim turūt čia ?
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 24, 2016, 12:17:34 pm
Urtė pasijuokė iš savęs prisiminusi vieną linksmą nutikimą.
-Kaip valdau minčių skaitymą? Patikėk sekasi ne geriau nei tau. Vieną kartą praktikuojantis pamačiau visas sesės mintis nuo gimimo iki tos dienos. Ir juokingiausia, kad niekaip negalėjau grįžti ir mama turėjo man padėti,- suprukštė ji.- Nuo to karto daug treniruojuosi...
Ji įsipylė dar arbatos ir žvilgtelėjo į dangų.
-Tu teisi- jau temsta. Palikime upelį kitam kartui ir grįžkime į pilį. Nesuprantu kodėl, bet kelias einant iš miško būna ilgesnis. Maistą paimk nežinia ar triušiai neįsigudrins užšokti ant stalo, o jai lis gali ir sušlapti...
Mergaitės nudrožė keliu ir tikrai ėjo ilgiau nei prieš tai. Prie išėjimo Švilpė dar pažvelgė į draugę ir prieš atsisveikindama pridūrė:
-Susitikime čia rytoj, penkta gerai? Tik nebeimkim tiek maisto, užteks zefyru, kursim laužą... Dar pasiimkim kokį žaidimą turėsim ką veikti- jai nori pasiimk Herbalogiją, padėsiu su sąlyga jai padėsi man kerėjime. Na iki ryt, gerai?
Pamojavo ji.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 24, 2016, 09:23:29 pm
Kitą dieną Lėja vėl atėjo anksčiau . Tik šį kartą klastuolė nelaukė draugės prie miško . Ji žingsniavo tiesiai į mišką . Einant pamiške ( ir žiūrint sau po kojomis , kad neužkliūtų už besiraizgančių medžių šaknų ) Lėjos žvilgsnis kažkaip vėl krypo į keistąjį medį . Bet Švilpynukės įspėta ji arti prie jo nėjo .Nors...ji labai norėjo paimti mėginį . Palikusi kuprinę ( joje vėl buvo žaliai pilkšvas termosas su aviečių arbata be cukraus , jei kartais mergaitės ištrokštų ) ant žemės Lėja lėtai ėjo link medžio. Jos rankoje buvo raudonas kišeninis peiliukas ir maišelis mėginiui .
Kojos ją tarsi pačios nešė link medžio . Prisiartinus ji labai atsargiai peiliuku nurėžė vos vos medžio žievės , stengėsi rėžti kuo mažiau , kad labai nežaloti medžio .Ji įdėjo mėginuką į maišelį ir jau buvo pasiruošusi grįžti prie kuprinės..bet jos kojas apraizgė medžio šaknys. Klastuolė pargriuvo ant kietos ir šaltos žemės , išmesdama iš rankų ir peiliuką ir mėginuką.
Lėja smarkiai susitrenkė galvą , todėl viskas atrodė kaip pro miglą...jos akys matė ilgą medžio šaką , kuri tiesėsi prie jos kaklo....
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Elladora Lassar Gegužės 24, 2016, 11:44:19 pm
Elladoros apsiaustas kartas nuo karto apsiveldavo lapais ir žiedlapiais. Ji pamažu traukė miško pakraščiu ir ieškojo reikalingų žolelių. Pirmiausia jai reikėjo rasti radonlapę ugniažolę. Vargu, ar buvo dar nors vienas taip Elladoros mylimas augalas. Pastarasis tiko mažiausiai septyniems nuovirams. Mergina palengva tyrinėjo krūmynus vildamasi rasti nors keletą jai taip reikalingų lapelių. Po pusvalandžio nesėkmingų paieškų ji prisėdo ant sutrūnyti baigiančio rąsto atsikvėpti. Miškas kvepėjo drėgnomis samanomis, įprastais ir stebuklingais grybais, paukščių giesmėmis ir sirpstančiomis uogomis. Tamsiaplaukė užsimerkė. Kiek leido plaučiai įkvėpė nepaprastai gaivaus oro ir atsimerkusi, dešinėje pusėje, visiškai prie rąsto aptiko jai taip reikalingo augalo lapelius. Pagaliau! Ji išsitraukė iš kurpinės lininį maišelį ir pradėjo atsargiai skabyti lapus. Jei netyčia išraus su visomis šaknimis, užsiliepsnos miškas, o to Elladorai mažiausiai reikėjo. Prisiskynusi lapų (ir nepadegusi miško) Elladora užbūrė maišelį susitraukimo kerais, kad šis užimtų kuo mažiau vietos jos kuprinėje.
Toliau Elladora traukė jau kiek laimingesnė, nes kitus augalus pavyko rasti kur kas greičiau. Augalus ji susirinko palyginti greitai, visus lininius maišelius užkerėdavo ir saugiai susidėdavo į kuprinę. Paskutiniai jos sąraše buvo: auksaspalviai alksneliai (mažos, už saulę geltonesnės uogos, kurias sutrynus pasklisdavo be galo malonus šaltmėtės kvapas), juodžarslio žievė (Elladora labai nemėgo žaisti su medžių žieve, bet pastaroji jai buvo reikalinga vienam iš nuovirų), ir pipirinio sraigučio šaknelės (nors vargiai jas galima vadinti šaknelėmis, kai jų ilgis buvo bemaž 30 centimetrų). Mergina išsitraukė stiklainėlį ir prisiskynė kitame miško gale augusių auksaspalvių alksnelių. Rasti jų krūmelius buvo labai paprasta - visa miško dalis, kurioje jie augo, kvepėjo šaltmėte. Beveik prie pat jų augo ir juodžarsliai. Jie buvo kokių 500 metų senumo lapuočiai, kurie rudeniop ne pageltonuodavo, kaip įprasti medžiai, bet pajuoduodavo. Dažnai šis vaizdas aplinkinius nemenkai pašiurpindavo, nes atrodydavo, kad iš medžių išeina paskutinė gyvybė. Elladora prisipjovė žievės, susipakavo ją ir patraukė ieškoti pipirinio sraigučio. Šio keisto augalo tamsiaplaukė ieškojo pustrečios valandos. Jis pats buvo be galo mažas, bet šaknys buvo tokio ilgio, kad vienos šaknies užtekdavo 8 skirtingiems nuovirams išvirti. Kai pagaliau aptiko mažyčius daigelius, Elladora išsitraukė kastuvėlį ir pabandė atsikasti augalo šaknis. Pasirodo, šios buvo gerokai susiraizgiusios, todėl reikėjo kantriai pavargti, kol išsikasė jas pagal reikalavimus. Jei Elladora būtų nukirtusi bent nedidelę dalį, visas augalas būtų netekęs vertės ir būtų neveiksmingas. Visą vakarą praklaidžiojusi ilgaplaukė nusprendė, jog laikas grįžti į Hogvartsą, nes miškas sutemus labai pavojingas. Ji persimetė jau apsunkti spėjusią kuprinė ant kito peties ir lengvu žingsniu patraukė pilies kryptimi.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 07:39:21 am
Urtė truputi vėlavo todėl vėl pasileido bėgti, tačiau kad ir kaip keista Lėjos prie miško nepamatė. Mergaitė nusprendė, kad jos draugė jau laukia jos pavėsinėje. Ji ramiai įžingsniavo į mišką.
Jos nurimusi širdis pašoko išgirdusi Klastuolės riksmą. Švilpė akimirksniu suprato jog draugė neatsispyrė pagundai paimti mėginį nuo medžio. Ji pasileido link riksmo šaltinio ir suspėjo pačiu laiku, Lėja jau buvo beprarandanti sąmonę. Urtė riktelėjo porą burtažodžių ir įstengė atplėšti draugę nuo žemės, tada nuvilko ją į pavėsinę nepamiršusi pačiupti Klastuolės daiktų. Vos atsidūrus saugioje vietoje ji pratrūko:
-Ką tu sau manei??? Negi neįspėjau?- jau truputi nurimusi pridūrė.- Ar paėmei nors kiek? Šio medžio žievė labai naudinga... Jai tau pasisekė gauti nors truputį galime išsivirti labai įdomių eliksyrų. Nesigiriant, gerai moku ir nuodus ir Herbalogiją....
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 25, 2016, 08:28:27 am
Atsipeikėjusi Lėja apsidairė
-Išgelbėjai mane ? - ji lengviau atsiduso -ačiū , maniau , kad baigsis blogiau.
Lėja kelis kartus sukosėjo
-Minėjai eleksyrus ???Šaunu. Manau , galėtumėme jų išsivirti pačios . Ta prasme kad ir šiame miške , šioje laukymeje....
Lėja atsistojo ir nuėjo prie kuprinės .Pamėmė termosą, užbūrė ir jis vėl pripilstė arbatos
-Vėl be cukraus - nusišypsojo
Trubuti atsigėrusi Lėja prabilo
-O jei tikrai ? Kokius eleksyrus galima būtų išvirti su šiomis šaknimis. Geriausia , kad jie praverstų. Pavyzdžiui - nematomo , nors , žinau , kad tokio tubūt nėra.
Lėja paėmė mėginį
-Va, kaip manai , kokiems eleksyrams tiek užtektų ?
Lėjos manymu , išsivirti eleksyrų be profesoriaus pagalbos būtų tikari šaunu.
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 09:16:27 am
Urtė sriūbtelėjo arbatos ir šyptelėjo:
- Galime virti sėkmės gėralą, bet jis labai sudėtinga ir užima daug laiko tad manau atkrenta. Dar yra kūno keitimo eliksyras, bet tau bus neįdomu, nes tu ir taip gali keisti savo plaukų spalvą. Atkrenta ir gyvybės eliksyras, nors būtų įdomu suteikti gyvybę staleliui, tačiau vampyro iltis jau seniai uždrausta,- tarsi sau, tarsi draugei šnekėjo Švilpė.-Iš visai įmanomų galima rinktis vakarėlio eliksyrą. Šis apipylus mūsų pavėsinę gali ją paversti tikru pižamų vakarėli rojumi. Dar mielai gaminčiau sodo viralą kuris padės išsiauginti,bet kokį augalą. Tad tau rinktis- pižamų vakarėlis ar sodininkystė, nes tavo paimtos žievės užteks tik vienam...
Kol jos draugė galvojo mergaitė knisosi kuprinėje kol ištraukė knygą paimtą iš bibliotekos. Čia jos ras ko reikia...
-Na tai ką virsim?
Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 25, 2016, 11:48:53 am
Lėją draugė labai pradžiugino
-Na, o kodėl negalim pasidaryti gyvybės eleksyro ? Nes sunku gauti vampyro iltį , taip ???
Klastuolės galvoje viskas lėkė pašėlusiu greičiu.
-Šiaip jau...aš galiu keisti ne vien plaukų spalvą , taigi..- klastuolė bandė surikiuoti mintis , kurių mišrainė dabar maišėsi jos galvoje - o jeigu aš užsiauginčiau iltis ? Tada vieną iš jų išmuščiau ir  viskas ! Tiesa , nesu įsitikinusi , ar jos ataugs..
''Nuo kada pradėjau kalbėti tokias nesąmones '' - pamanė Lėja
Ji atsistojo ir išėjo iš pavėsinės.Atsistojo ant žolės ir ėmė keisti savo išvaizdą.Ji užsiaugino iltis , akis nudažė ryškiai raudona spalva o odos spalvą išblyškino iki visiškai baltos.
-Na , panašu į vampyrą ? - Lėjai visa ta nesąmonė , kurią pati ir surengė kažkodėl atrofė labai juokinga. Netrukus ji akis nudažė sodria mėlyna , plaukus padarė ilgus ir visiškai tiesius
-Dabar aš elfas
Ji vėl pakeitė savo išvaizdą į normalią- plaukai vėl tapo orandžiniai , akys - lazdyno spalvos. Ilčių nebebuvo.
-Galėčiau atnešti dar.Juokauju - greitai pridūrė , pamačiusi draugės miną - gal pižamų vakarėlis , galėsim pakviesti daugiau žmonių . Gal surasim daugiau draugų ?
[[Luna: negalima dėti smailų RPG poste ;). Tad ištrink smie ir jį pakeisk kokiu nors žodžiu.]]

Antraštė: Ats: Nuotykiai uždraustajame miške
Parašė: zaibas2000 Gegužės 25, 2016, 12:32:08 pm
-Žinai mane irgi labiau vilioja pižamų vakarėlis,- pasakė Urtė pagaliau nustojusi juoktis iš draugės išvaizdos.- Bet nenoriu, kad prieitų daug žmonių... Aš nemoku bendrauti, esu drovi... Susitarkime atsivesti po vieną draugę, gerai? Tada tikrai tilpsim, bet reikės atsinešti maisto, nes jo eliksyras neduoda.
Švilpė buvo taip užsivedusi, kad kai pagaliau žvilgtelėjo į knygą kurią laikė rankoje jos veido išraiška tapo beveik kenčianti.
-O ne!! Mums reikės dvidešimt sudedamūjų dalių, iš kurių tris labai sunku gauti. Su smaugenčio medžio žieve problemų nebėra, bet iš kur gauti mėlynosios žiedutės arba galios akmenį. Akmuo auga tik ten kur netoli labai tyras vanduo ir pavėsyje, o žiedutės tik labai gūdaus miško tankmėje... Aš tikrai netrykštu noru eiti gilyn į Uždraustą mišką... Plauk! Žinau kur esu mačiusi akmenį- taigi prie upelio! Galime nueiti nors ir dabar, o paskui teks pasisvečiuoti pas kentaurus miško gilumoj...
Mergaitės nudrožė takeliu link upelio.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 08:26:51 pm
Mergaites žingsniavo link miško, o priešais jas kaip tik galėdama greičiau skuodė kalytė, vardu Šypsenėlė.
Šyptelėjusi dėl tokio augintinės elgesio Lėja pažvelgė į Švilpynukę
- Nebijai eiti į mišką? Nes šiaip ten eidamos mes nusižengiam kelioms mokyklos taisyklėms...
Klastuolė padarė pauzę, leisdama draugei suvokti, kur jos eina, ir ar ji tikrai nori eiti toliau. Pati Lėja į mišką eidama jau ne pirmą ( ir tikrai ne paskutinį ) kartą nejautė jokios baimės nusižengdama. Aišku, mintis apie areštą neviliojo, bet juk visi žygiai turi ir pavojingą pusę
- Tu man taip ir nepapasakojai apie savo kilmę.
Lėja tikrai nebuvo iš tų žmonių, kurie apie kitus sprendžia ir draugus renkasi pagal kilmę ar išvaizdą. Svarbiausia klastuolei buvo vidinės vertybės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 18, 2016, 08:45:56 pm
Emily galvoje kirbėjo begalės naujų minčių. Sulaukusi, kaip mergaitei atrodė, tokio keisto klastuolės klausimo, tik nusijuokė ir atsakė:
- Tu turbūt juokauji, žinoma nebijau. Kuo daugiau nuotykių patirsiu per šiuos mokslo metus, tuo daugiau papasakoti galėsiu tėvams.
Mergaitė ne vieną kartą girdėjo įdomių ir gan linksmų tėčio prisiminimų šia tema. O kaip Emily norėjo būti panaši į jį - tokia pat nutrūktgalvė! Matyt neleido moteriškas santūrumas... Arba rimtas mamos veidas atmintyje.
- Aš labai mėgstu pasivaikščiojimus naktį, tikiuosi tu irgi prieš juos nieko neturi? Manau galėtume ateiti dar ir sutemus, juk turėtų būti žymiai įspūdingiau, tiesa? - Emily pasižiūrėjo į Lėją savo pilkomis, iš džiaugsmo spindusiomis akimis. - Hm... Sakai kilmę... Aš kilusi iš burtininkų šeimos. Tėvai taip pat, bet va jau toliau giminės medy nesikapsčiau - seneliai mirė gan jauni, kiek girdėjau... O ir šiaip nelabai man įdomu.
Jau apėjome kokias 4 dideles duobes, panašias į kažkokius įspaudus, visą gausybę nugriuvusių medžių ir kelis įtartinai didelius urvus. Įdomu kur Lėja mane nusives...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 18, 2016, 08:59:32 pm
- Manau, kad mums net laukti nereikės - klastuolė pakėlė galvą ir pamatė, jog po truputį temsta. - eime tolyn, kol koks nors naktinėjantis profesorius mūsų nepamatė...
Joms einant gilyn į mišką klastuolė išsitraukė lazdelę iš apsiausto kišenės
- Lumos
mat jau buvo beveik visiškai tamsu.
Kai jos.jau buvo gana giliai miške, mergaitė atsirėmė į medį.
- Lipk. Lipk pirma. Pamatysi, koks gražus vaizdas atsivers.
Vos tik švilpynukė pradėjo lipti, paskui ją nusekė ir Lėja.
- Atsargiai. Nenukrisk.
Mat lipdama į medį klastūnyno antrakursė buvo priversta užgesinti burtažodį ir įsidėti lazdelę į kišenę.
- Jeigu išgirsi vilkų staugimą, nebijok, jų naktį miške pilna - sušaukė draugei pavymui klastuolė  - jie apačioje, mūsų nepasieks, o medžiais laipioti
nemoka.
Mūsų laimei
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 18, 2016, 09:55:52 pm
Emily labai nustebo sužinojusi jog teks lipti į medį. Kad tave bildukas... Tikiuosi nenusivošiu žemyn. - pradėjo nerimauti mergaitė.
- Vyresniems pirmenybė, - bandė pajuokaut Em, - aš pirma liptama galiu ne tik save, bet ir tave užmušt.
Ech, su Lėja tikrai nepasiginčysi... Sunkaus charakterio mergaitė juokais pagalvojo Em, bet garsiai to nepasakė.
- Dažnai čia užlipi? - pradėdama kelionę į medžio viršų pasidomėjo klastuolės, - nepyk, kad taip lėtai kabarojuos viršun, ne visi taip puikiai mato tamsoj.
Išgirdusi draugės žodžius apie vilkolakius minutėlei sustingo. Tu rimtai??? Nejuokauji??? - supanikavo.
- Aš labai tikiuosi, kad moki kokį nors burtažodį galintį atgaivinti mane iš numirusiųjų... - pažvelgė į draugę, bet jos veido tamsoj nebuvo matyti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 19, 2016, 10:11:00 am
Joms jau beveik pasiekus viršūnę Lėja vėl prabilo
- Viskas gerai. Išmoksi.
Pasigirdus vilkų staugimui ( kuris sklido iš labai arti medžio, į kurį buvo įsikabarojusios draugės ) klastuolė ėmė raminti draugę
- Viskas gerai. Jie medžiais laipioti nemoka. O nulipsim, kai jie išsineždins
Jeigu jie išsineždins
Joms pasiekus viršūnę Lėja atsisėdo ant plačios šakos ir apsidairė
- Apsidairyk
Jos buvo pačio aukščiausio uždraustojo miško medžio viršūnėje, todėl visas Hogvartsas ir jo apylinkės buvo kaip ant delno.
- Štai ten, ežeras. O ten, kairėje - kvidičo aikštė. O ten - pilis.
Tiesa, pilis čia atrodė įspūdingiausiai - bendruosiuose kambariuose degė šviesos, didžiojoje salėje matėsi kelios užsilikusių mokinių ( ar mokytojų ) figūros.
Išgirdus lojimą ( bet ne vilko , o šuns ) klastuolė pasilenkė žemyn ir sušuko
- Šypsenėle, mes tuoj, pranešk, jeigu kas artės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Emily Ravenclaw Birželio 19, 2016, 12:08:40 pm
- Cha cha, - greičiau tai buvo juokas pro ašaras, nei kažkas panašaus į normalų linksmą juoką, - na, tikiuosi pavyks nulipti žemyn.
Belipant Emily kojos drebėjo, nežinojo ir nematė ar koją pastatys ant šakos, ar tiesiog ant kamieno ir nuslys. Bet rizikuoti buvo verta - užlipus atsivėrė nepakartojamas ir žodžiais neapibūdinamas vaizdas...
- Čia nuostabu! - negalėjo patikėti mergaitė apžiūrinėdama viską aplinkui.
Taip, pamatytas vaizdas tikrai atperka tokią rizikingą ir bauginančią kelionę.
- Tikiuosi niekas mūsų nesučiups grįžtančių, - šiek tiek linksmiau prakalbo Em.
Mergaitė bandė įsidėmėti viską, ką mato aplinkui, galbūt niekada daugiau čia nepavyks ateiti, tai reikia mėgautis kiekviena akimirka...
- Dažnai čia užlipi? Labai puiki atmosfera! Niekas netrukto, ramu ir įkvėpimą žadinanti aplinka. Būtinai reiks parašyti tėvams laišką ir papasakoti ką mačiau, čia nuostabu!
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 19, 2016, 05:05:28 pm
- Na, čia tikrai nuostabu. Gaila, kad neturime fotoparato, išeitų visai graži atvirutė ar tiesiog nuotrauka. Gal net ir fototapetai. Gal ir keistas klausimas, bet kokia spalva nudažytas tavo kambarys? Mano tai švelniai orandžine, beveik kremine, taigi manau, kad tokie tamsūs foto tapetai man labai tiktų.
Klastuolė pažvelgė žemyn
- Ne, mūsų sugauti niekas neturėtų, nes čia gana nuošali ir nelabai lankoma vieta. Beja, užsilipti iki pačios viršūnės ne kiekvienas pasiryžta.
Pažvelgus į paskutinius nusiledžiančios saulės blyksnius, Lėja atsisuko į draugę
- Gal jau lipkime žemyn? Ai, tiesa...
Lėja iš kišenės išsitraukė '' viskokių skonių pupelių '' pakelį
- Mėgsti? Tai mėgstamiausias mano burtininkų saldumynas, o mėgstamiausias žiobariškas - riešutai karamelėje.
Mergaitė atpakavo pakelį gardumynų ir paėmė dvi pupeles - viena buvo skaisčiai rožinė, o kita - sodriai ruda
- Matyt, bus  braškinė ir šokoladinė. Skanumėlis.
Bet prakandus pupeles pasirodė, kad jos visai kitokių skonių. Rožinė buvo kramtomosios gumos o ruda - medžio žievės. Nurijusi žievės skonio saldainį mergaitė peržvelgė pakelį
- Paimk kelias. Tiesa, nerekomenduoju tos geltonos, dar bus kokia ausų siera. Ir tos raudonos su rudais taškučiais - greičiausiai ten dešrelių skonio...
Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 12:39:51 pm
Kaip ir vakar buvo nuostabi diena.Švietė,kepino saulutė,paukščiai ir kiti gyvūnai ramiai vaikščiojo po mišką.Jadė niekada nebūtų pagalvojusi,kad Uždraustajame miške pilna tokių gražių ir visai su juodąja magija nesusijusių gyvunėlių.Miškas skendėjo prietemoje,kaikurie medžiai buvo pasvirę ir gumbuoti,o kiti tiesūs ir aukšti.Jadė tyliai vaikščiojo tarp jų nenorėdama išgąsdinti gyvūnų.Staiga už medžių kažkas sušmėžavo.Jadė,čiupusi ilgą,storą pagalį artinosi prie tos vietos.Normalus žmogus būtų bėgęs ir net neatsigręžęs,tačiau Jadė juk ne paprastas žmogus,ji-burtininkė.Jadė suspaudė lazdelę ir praskleidė lapus.Ten buvo ne kas kitas,o Lėja.Aš nuleidau pagalį.
-Lėja,ką tu čia darai?-paklausė ji.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 12:49:19 pm
Ir kuo gi tas miškas visus taip traukia?
Kiek suirzusi mergaitė ilgais juosmenį siekiančiais mėlynais plaukais skubėjo link miško. Rankos juodai lakuotais nagais taip spaudė delne lazdelę, kad net krumpliai pabalo.
Žvilgtėjusi į mėlyną savo plaukų sruogą, kuri nuolat lindo į akis, klastūnyno antrakursė ją nubloškė nuo veido
Ne, ši spalvą šiandien netinka
Akimirksiu Lėjos plaukai persidažė į žalią spalvą ir sutrumpėjo - dabar jie siekė mergaitės pečius.
Va, šita spalva geresnė
Toliau beeinant žalios klastuolės akys surado pirmakursės Švilpynukės figūrėlę
- Laabaaas... - net nepažvelgdama į Švilpę ir nutesdama raides '' a '' pasakė žalių plaukų savininkė - aš tiesiog atėjau į mišką. Negi draudžiama - mergaitė nekaltai nusišypsojo
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 12:55:10 pm
-Žinoma galima,tik tu mane siaubingai išgąsdinai,-atsakė ji.Jadė vis dar laikė tą pagalį rankose.
-Oj,atleisk,-nusišypsojau aš ir numečiau pagalį.
-Taigi,senai kalbėjome,kaip sekasi mokslai?-paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:03:32 pm
Išgirdusi, jog išgąsdino Jade, Lėja kažkur giliai, sielos gelmėse, nusijuokė. Vis dėl to, juk ji buvo klastūnyno mokinė.
- Sekaaasi man neblogaiii, o taaau? - vėl pabrėžtamakai kur  raidę ''a'', o kai kur ''i'' praklabo Lėja.
Samanų žalumos akys nukrypo į pagalį Jade rankose
- AAaar tu negalėėtum padėti jį kur nooors tooliau - vėl kankinamai lėtai žodžius tarė mergaitė ir nusisuko nuo Švilpės.
Lazdele ji išbūrė suoliuką ir krestelėjo ant jo
- Naaa...?
Šiandien mergaitė kalbėjo keistu tonu ir keistu kai kurių skiemenų pabrėžimu. Tas klastuolei buvo visai nebūdinga, ir net Lėją nustebino jos kalbėjimo maniera
Pakeitusi savo akių spalvą į ryškiai raudoną mergaitė nugara atsirėmė į medžio kamieną, laukdma ką gi pasakys Jade


Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 01:09:57 pm
-Ir man neblogai sekasi tik tas tavo kalbėjimo tonas kažkoks keistas,ko užvalgei?-nusijuokė ji. Su Lėja visada smagu juokauti,bet reikia saugotis,kad neįžeistum šios klastuolės.Ji gali būti tikras blogio įsikūnijimas,ir tiesa pasakius,Jadė bijojo,kad ji gali bet kada pratrūkti.Jadė klestelėjo ant suoliuko šalia Lėjos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:17:42 pm
Išgirdusi, kad Švilpė pastebėjo jos toną, Lėjos veidą nušvietė kiek ironiška, bet tikra šypsena
- Na, aš valgiau sausainių su kremu, jeigu tu apie tai...
Atsistojusi nuo suoliuko mergfaitė rankose vėl sugniaužė lazdelę
- Wingardium leviosa
Iš klastuolės kuprinės išskrido Herbatologijos vadovėlis ir nusileido ant Lėjos rankos
- Jade - vėl prabilo Lėja vartydama knygą ir nepakeldama į draugę akių - kokios pamokos tau labiausiai patinka? O kokios geriausiais sekasi?
Mergaitė toliau aktyviai sklandė knygą, tarsi ko ieškodama.
Va, radau...
Tylėdama klastūnyno mokinė padėjo knygą ant žemės, ir pradėjo kažko ieškoti kišenėje
- Radau...
Iš kišenės ji išsitraukė mažą rausvą žiedelį, kuris lengvai tilpo mergaitės delne.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 01:24:06 pm
Matydama,jog Lėja šypsosi,Jadė lengviau atsipūtė ir tarė:
-Na,man labai patinka kerėjimo pamokos,nuodų ir vaistu,apsigynimo nuo juodosios magijos ir magiškų gyvūnų priežiūros pamokos,o labai gerasi sekasi magiškų gyvūnų priežiūra ir apsigynimas nuo juopdosios magijos.Amm...Beje,ką ruošiesi daryti?-nustebo Švilpiukė
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 01:32:48 pm
Išklausiusi viską, ką pasakė draugė, Lėja vsiką sudėjo į pasamonę. Tiesa, ji norėjo pareikši savo nuomonę, bet atsipūtė ir ją kiek sušvelnino
- Taip. Iš tavo išvardytų man labiausiai prie širdies Nuodų ir vaistų pamoka. Tiesa, man nesiseka kerėjimas, todėl tos pamokos ir nemėgstu
Ir per ją paišau drakonus. Taip...
- Ką ruošiusi daryti? Tuoj pamatysi, tik būk kantri... - su šypsenėle veide Lėja iš kuprinės išsitraukė mažiuką alavinį katiliuką, tokio dydžio kaip puodelis. Ji kurį laiką, patylėjo, taip tarsi pasakydama, kad nesiruošia anksčiau laiko išduoti kam ruošiasi.
Nuo žemės pakėlusi šakelę klastuolė padėjo sulaužė ją į tris gabalėlius ir padėjo ant žemės.
- Gal galėtum atnešti truputį šakelių? Šitų neužteks...
Nors klastuolės nurodymai ir buvo keistoki, to Lėja neėmė į galvą, ji palinko link katilo. Iš kišenės ištraukė mažiuką buteliuką skaisčiai žalio skysčio.
- Beja, labai ilgai neužtruk.
Davusi paskutinį nurodymą, Lėja pažiūrėjo, ar Švilpynukė į ją nežiūri. Kai tuo įsitikino, ji iš lėto atsuko mažojo buteliuko kamštelį ir supylė visą viduje esantį skystį į katilą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 02:08:12 pm
-Gerai,tuojau atnešiu,-pasakė ji ir nurūko į miško gilumą.Pririnko krūvą visokių šakelių kokių tik buvo galima rasti šitame miške.Parbėgo atgal ir pažėrė jas Lėjai po kojom.
-Na va,tiek ir teradau,-tarė Jadė ir visa suprakaitavusi ir sušilusi klestelėjo atgal ant Lėjos išburto suoliuko.Dar ilgokai teko laukti kol Lėja baigs savo darbą.Per tą laiką Jadė ir į tualetą spėjo sulakstyti,ir iš Didžiosios salės atnešti dar nuo pusryčių likusių moliūgų sulčių.Grįžusi atgal išgėrė savo stiklinę,o kitą paliko Lėjai,gal būt ji bus ištroškusi baigusi savo ilgą ir nuobodų darbą,o Jadė,su moliūgų sultimis ją išgelbės ir gaus metų mokinio titulą už tai,kad išgelbėjo Lėją nuo troškulio.Pasijuokusi iš savo nesąmonių paklausė:
-Gal jau pagaliau baigei?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 21, 2016, 02:21:42 pm
- Ačiū tau - Lėja paėmė iš Jade šakaliukus ir sukrovė juos į laužavietę - darbas dar tik prasideda
Išsitraukusi lazdelę mergaitė nukreipė jį į laužavietę ir sumurmėjo burtažodį. Greitai laužas užsidegė. Degė silpnai, todėl klastūnyno mokinė užkėlė ant jų katilą ( su supiltu skysčiu, apie kurį Švilpynukė net nenutuokė ).
- Gerai. Dabar man reikės truputį mėlynosios pupenės...
Iš kišenės išsitraukusi melsvų miltelių maišelį Lėja subėrė juos į verdanti eleksyrą. is ėmė šnypšti ir leisti keistus dūmus.
Puiku, puiku
Dūmams išsisklaidžius, mergaitė pamatė, jog eleksyras dabar tapo šleikščiai žalios spalvos.
- Dar lašelis šito...
Į eleksyrą įlkašinus dar lašelį iš savo buteliuko, Lėja šyptelėjo
- Jau beveik baigta...
Eleksyras buvo šykščios spalvos. Žaliai pilkas.
Gerai, kad man neteks jo gerti.
- O dabar tik pažiūrėk...
Lėja įmetė į eleksyrą rausvą žiedėlį, kurį prieš tai laikė delne. Ir staiga eleksyras tapo rausvas, tarsi braškinis koktelis.
- Štai, baigta. Tik nesugalvok gerti. - dar įspėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 21, 2016, 02:30:54 pm
Jade pažiūrėjo į tą verdantį katilą ir į jame esančio skysčio spalvą,jis jai nepatiko.Mergaitei labai rūpėjo sužinoti,kas bus dabar ir ką sugalvojo Lėja.Mergaitė bijojo,kad ji to šlykštaus skysčio nesugirdytu jai.Ji žvilgtelėjo į susikaupusią Lėjos miną ir į rausvą žiedelį,kurį ji tuoj pat įmetė į katilą.Jadė žiūrėjo į taip,kaip skysčio spalva ėmė bematant keistis į rausvą spalvą,labai primenančią braškinį kokteilį,taip ir traukė jį išgerti.Jadė jau artėjo jo gurkštelti,kai išgirdo Lėją sakančią jo negerti,aš atsisėdau atgal ir vėl stebėjau draugę.Po kelių minučių smalsumas įveikė mergaitę ir ta paklausė:
-Ką dabar darysi,juk nesugirdysi jo man?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 10:58:11 am
Pasiėmusi šaukštelį Lėja pamaišė viralą.
- Ne, tikrai nesiruošiu jo girdyti tau. Dėl to ir įspėjau negerti.
Hm, išeis maždaug trys porcijos
Iš kišenės klastuolė išsitraukė tris stiklinius buteliukus ir išrikiavo juos priešais save. Vienas buteliukų buvo melsvas, kitas - žalias, o trečias - stiklinis. Dar mergaitė truputį panaršė švarko kišenėje, kol surado tušinuką.
Vėl paėmusi į rankas šaukštelį, mergaitė iš lėto pripildė gėrimo tris buteliukus. Iš pradžių - skaidrų,paskui - žalios, o galiausiai ir mėlynos spalvos. Kruopščiai užsukusi buteliukus antrakursė paėmė tušinuką ir ant kiekvieno buteliuko nupiešė po juodą kaukolę.
Kad niekas nesugalvotų gerti.
Mergaitė dar apžvelgė katilą - jame buvo likę truputis to rožinio skysčio. Burtažodžiu ji greit išvalė katilą ir padėjo jį atgal į kuprinę.
- Dėl visa ko nusprendžiau išvirti... - ji pirma buteliukus sudėjo į medinę dėžutę, išpuoštą ornamentais, o tik paskui įdėjo į giliausią kuprinės kampą, ir dar užslėpė knygomis, kad jau niekas tikrai nerastų.
- Taigi.... - Lėjos skaisčiai samaninės spalvos akių žvilgsnis vėl nukrypo į Švilpynės koledžo mergaitę - Kaip manai, ką aš čia šiandien išviriau?
Nuo kada pradėjau kalbėti kaip Nuodų ir Vaistų profesorė?
Nuvijusi mintis klastūnyno mergaitė prisėdo ant pačios išburto suoliuko.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 11:43:51 am
Mergaitė stebėjo Klastuolę susirūpinusiu žvilgsniu Įdomu,ką gi ji čia daro? pagalvojo Švilpiukė stebėdama,kaip Lėja išsitraukia melsvą,žalią ir stiklinį buteliuką ir supilą viralą į juos,tada užsuka buteliukus ir ant kiekvieno iš jų tušinuku nupiešia kaukolę.Kai ji baigė savo darbą ir susidėjo buteliukus į kuprinę,Jadei palengvėjo. Puiku,ji jau baigė pagalvojo mergaitė.Išgirdusi Klastuolės klausimą,Jadė ėmė mintyse svarstyti,kam gali būti panaudotas šis skystis,visai kaip ir per kiekvieną Nuodų ir Vaistų pamoką.Hmm...Galėtų būti panaudotas kokiam nors pavojingam žvėriui nunuodyti...galvojo ji,bet,supratusi,kad galvoja nesąmones tiesiog atsakė:
-Nežinau ,kam šitas viralas gali būti panaudotas,gal galėtum man paaiškinti?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 11:56:29 am
-Taip, galėčiau paaiškinti, bet geriau parodysiu...
Iš kuprinės ji vos vos atkapstė dėžutę ir išėmė vieną buteliuką. Kiek pamakalavusi jį rankose mergaitė pradėjo kalbėti.
- Pirma, į katilą įpyliau mirtinų nuodų. Tokių stiprių, kad jų išgėręs žmogus mirtų per kelias sekundes. Paskuti įpyliau mėlynosios pupenės, per nuodų ir vaistų pamokas mokėmės, kad jie neutralizuoja nuodą. Tiesa, nelabai stipriai - padaro taip, kad jų išgėręs žmogus nemirtų, o tik labai prastai pasijustų, jam skaudėtų galvą ir taip toliau. Paskui įlašinau akmenų rūgšties, ji sukelia deginimo efektą, žmogus pasijuntą, tarsi jo viduje kažkas degtų. Tai nėra mirtina, tik labai skausminga. Dėja, tuo metu eleksyras tampa šlykčios spalvos, tokio tikrai niekas negertų. Taigi...
Klastuolė iš kišenės išsitraukė dar vieną rausvą žiedelį
-Jis beskonis, bekvapis, tik labai gerai nudažo. Paverčia bet ką malonios spalvos, taip, kad norėtųsi jį išgerti. Dėja, kad jis toks mirtinas.
Atkimšusi mėlyno stiklo buteliuką, mergaitė priėjo arčiau paparčio.
- Tik pažiūrėk, kas tuoj atsitiks augalui.
Bejausmiu veidu užpylusi nuodo ant augalo, mergaitė paėjo kelis žingsnius atgal.
Augalo lapai pradėjo trukčioti, is pats pradėjo siūbuoti.
Lėjai kiek pagailo augalo, todėl ji išsitraukė lazdelę ir linkvidavo nuodą. Augalas dar kiek paspurdėjo ir nurimo.
- Jam nieko neatsitiko. Tik truputis deginančio skausmo ir viskas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 12:19:32 pm
Jadė atrodė nustebusi ir šiek tiek išsigandusi.O jeigu reikėtų sutikti Lėją kokiame tamsiame skersgatvyje ir ji panaudotų šį nuodą? galvojo Švilpė ir pati juokėsi iš savęs. Pamačiusi,kad ji nori pilti tai ant augalo,Jadei suspaudė širdį,juk ji geraširdė ir myli augalus ir kitus gyvus padarus,todėl Jadė negalėjo į tai žiūrėti,ji nusisuko,kad nematytų to.Atsisukusi ji pamatė augalą sveikut sveikutėlį ir šiek tiek nustebo,kai Klastuolė pasakė,kad likvidavo kerus.
-Maniau,kaip Klastunyno atstovė tu nebijosi jo sunaikinti,juk Klastunynui nerūpi tokie menkniekiai kaip augalai ar gyvūnai,-tarė Jadė.Ji pakilo nuo suolelio ir pažvelgė į saulę.
-Pagal saulę,dabar pietūs,turėtume grįžti į Didžiają salę pietauti,-pasakiau aš ir ėmiau laukti,ką gi pasakys Lėja.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lėja Laputė Birželio 22, 2016, 12:35:31 pm
Išgirdusi pastabą apie savo koledžą, klastuolė tyliai nusijuokė, taip, kad juoką girdėtų tik ji, ir tuo pačiu mergaitė kiek suirzo. Ah, kada gi visi jie supras, kad klastūnynas nėra pykčio kupinų juodųjų magų vaikų koledžas...
Bet Lėja tik nusišypsojo
- Tu padarei dvi klaidas. Pirma, gyvūnai ir augalai nėra menkniekis. Antra, klastūnyne mokosi ne vien blogiukai. Jame mokėsi ir gerų žmonių.
Kodėl manęs nepaskyrė į varno nagą...
- Gerai, traukiame link pilies.
Burtažodžiu klastūnyno mokinė sunaikino mėlynąjį buteliuką
Liko tik du. Ak, gaila. Bet nieko, bent jau žinau, ar tikrai veikia.
- Ką mėgsti valgyti labiausiai? Aš labai tikiuosi, kad šiandien pietums bus ir troškinta jautiena aštriame padaže...
Galvodama apie valgį mergaitė surinko buteliukus, sudėjo juos į dėžutę ir vėl paslėpė kuprinės gilumoje.
- Eime link pilies, tikrai spėjau išalkti.
Burtažodžiu sunaikinusi ir suoliuką klastuolė patraukė link pilies, dar žvilgtelėdama per petį, ar Švilpynukė seka paskui ją.

Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Birželio 22, 2016, 01:56:57 pm
Išgirdusi Lėjos atsakymą apie augalus ir gyvūnus,Jade tarė:
-Na,jie tikrai nėra menkniekis,suklydau dėl tavęs ir tavo koledžo,nederėjo to sakyti,atleisk.Jade nuraudo.Į Lėjos klausimą Jade ilgokai neatsakė,yra pilna patiekalų,kurie jai patinka,o mėgstamiausio ji neturi,todėl pasakė tai,kas šovė į galvą:
-Man labai patinka gruzdinti koldūnai česnakiniame padaže,labai juos mėgstu,-nusijuokiau aš.Abi patraukėme link pilies.
Atėjusios išsiskyrėme ir nuėjome prie savo koledžo stalo.Maistas buvo įvairus ir labai skanus,buvo ir moliūgų sulčių ir netgi Lėjos mėgstamos troškintos jautienos aštriame padaže.Pavalgiusi Jadė atsisveikino su Lėja ir patraukė į Švilpynės bendrabutį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 01:56:28 pm
Jamisonas atėjo į Uždraustajį mišką, nors direkotrė patarė čia neiti. Buvo nuostabi diena, Jamisonas vaikštinėjo apylinkėse, ir staiga užsimanė į Uždraustajį mišką. Jis buvo baisus. Vos įžengęs pajusdavai jo galią. Jamisonas laimingas nužingsniavo per sutryptą takelį. Antrakursis net nenumanė, kokie pavojai tyko čia-miške. Jis buvo girdėjęs iš kitų mokinių, kad čia vyksta nepaaiškinami dalykai, kuriuos sunku paaiškinti.
-Tikiuosi manęs niekas neseka...-tyliai tarė antrakursis.
Jis baisiausiai persigando, kai kažkas sukrebždėjo už krūmo. Štai, ir vėl.
-Lyg kas mane sektu...-tyliai tarstelėjo švilpis.
Jis pradėjo eiti atgal, bet kelio atgal... NEBEBUVO! Jis pajuto, kad eina gilyn į mišką.
-Va čia- man galas, asta levista gyvenime!-persigandęs tarė jis.
Jamisonas persižegnojo ir toliau ėjo į gilumą.
-O siaube...-dar kart tarė jis.
Staiga už krūmo iššoko baisus vilkolakis ir puolė Jamisoną.
Jamisonas nustūmė vilkolakį ir atsistojo. Staiga pamatė, kad vilkolakis...Bėga.
-Na ir bėk iš čia!-sušuko švilpinukas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 02:11:06 pm
Buvo puiki popietė,ir Jade nusprendė surasti Nairą.Eidama,ji vis šaukė:
-Naira,Naira!
Bet leopardė nesiteikė atsiliepti.Jade buvo ir prie ežero pakrantės,ir pelėdyne,bet leopardės vis nesimato. Na,liko tik viena vieta pagalvojo Jade,ir pasuko link Uždraustojo miško.
Eidama,ji kelis kartus suklupo ir kelis kartus šaukė tą patį "Naira!".Staiga,ji išgirdo kažką,šlamant jai prie šono.Pagalvoju,jog tai Naira,ji praskleidė lapus ir pamatė...VILKOLAKĮ.Jis buvo pasilenkęs ir pasiruošęs pulti,bet ką? Juk aplinkui be jos nieko daugiau nebuvo.Ir tada Jade išvydo Jamisoną,einantį į miško gilumą.Ji norėjo šūktelėti,bet gerklėje kažkas lyg užstrigo.Ir tada vilkolakis šoko iš krūmo tiesiai Jamisonui ant nugaros.Jade sukando dantis ir nusisuko,kad nematytų,kaip vilkolakis drasko jį į gabalus.Staiga viskas nurimo,ir Jade pamatė švystelint baltą kailiuką ir vilkolakį,sprunkantį nuo jo.Ir tada ji suprato,kad balto kailiuko savininkas buvo jos snieginė leopardė,kurios ji ir ieškojo.Ji užsivijo vilkolakį,taip jį išgąsdindama ir išgelbėdama Jamiui gyvybę.Jade išlindo iš krūmo.
-Jami,ar tu sveikas?-susirūpinusi paklausė mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 04:04:45 pm
Jamisonas pašoko kai išgirdo kaip kažkas jam pasakė.
Jis apsisuko ir...
-Jezus Kristus! Jade, tu taip mane išgąsdinai! Ne, aš nebegyvas žinok! Beje, gal žinai kaip iš čia išsineždinti?-Jamisonas apsidairė- Ir kuo greičiau, tuo geriau.
Jamisonas netikėtai suklupo.
-Mama mia!-sušuko jis.
Tada švilpis patraukė gylin į mišką (lyg neturėdamas ką veikti).
-Jade, gal ir ne tinkamas metas pasakyti, bet man čia baugu...-tarė jis.
Staiga kažkas už krūmų sušnarėjo ir puolė Jamisoną ir Jade. Tai buvo vampyras!
Jamisonas pasisveikino su visai nesvetingu vampyru:
-Sveikas, aš irgi vampyras. Ei, kodėl tu mus puoli?
-Nes mėgstu kraują...-atsakė vampyras.
-Na, kiek žinau, pagal vampyrų susitarimus mes vieni kitu nežudome...Na, nebent...-Jamisonas atsisuko į Jade- Ji-parodė pirštu- Ji nevampyrė, gali ją pulti.
Vampyras puolė Jade, o Jamisonas atsistojęs juokėsi.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 04:23:04 pm
-Neturiu žalio supratimo,kaip iš čia išsikapstyti,todėl manęs neklausk,- atsakė Jade ir nusekė paskui Jamį.Staiga kažkas staigiai šoko iš krūmo. O ne,negi vėl? pagalvojo Jade ir atsitraukė kiek tolėliau.Tai buvo vampyras.Jamis žengė priekin ir netikėtai ėmė kalbėtis su vampyru.Kol jie šnekučiavosi Jade drebino kinkas.Aš taip ir neradau Nairos,kas bus,jeigu dabar mane užmuš?Pala,juk Jamis irgi vampyras ir turėtų mus išgelbėti galvojo Jade.Staiga ant jos šoko vampyras,o Jamis tik juokėsi ir nė nemanė padėti.Jade muistėsi ir stengėsi ištrūkti,kol pajuto,kad vėl yra laisva.Atsimerkusi ji išvydo Nairą,draskančią vampyrą ir po kelių jos dantų prisilietimų prie vampyro gerklės jis jau buvo nebegyvas.Jade atsistojo ir nusivaliusi vampyro seiles nuo drabužių sušuko:
-Naira!
Leopardė šoko ant Jamio ir pargriovė.Urgzdama ji prispaudė jį prie žemės.
-Šaunuolė,Naira,gerai padirbėjai,-paglostė leopardę Jade ir palinko prie Jamio.
-Čia tau kerštas už vilkolakį.Naira!-sušuko ji vėl ir Naira nestipriai dantimis perplėšė Jamio apsiausto kampą truputį užkabindama odą.Dabar juokėsi Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 06, 2016, 05:05:02 pm
Jamisonas nustėro pamatęs negyvą vampyrą. Staiga ant jo šoko leopardė ir visą sudrąskė.
Staiga Jamisonas prisiminė, kad iš senelio paveldėjo gebėjimą kalbėtis su gyvūnais, taigi jis greitai pradėjo kalbėtis su leoparde.
-Nedrąskyk manęs! Aš tave suprantu.-sušuko Jamisonas.
-Tu...M...Mane supranti?-nustėro leopardė.
Staiga tai supratusi ji kažką išgirdo ir pabėgo.
Jamisonas su Jade paėjo priekin ir... Už krūmų jų laukė visa vampyrų armija!
-Sveiki broliai!-pasisveikino švilpis.
-Sveikas, ar nežinai kur čia žmonės? Mes trokštam kraujo...Be galo, be krašto.
Jamisonas atsisuko į Jade, bet persigalvojo.
-Ne, visi savi.-tarė antrakursis.
-Aišku, pasiklydot?-tarė visa armija.
-Ne, tiesiog nuotykių ieškom...-vos nesijuokdamas tarė Jamis.
Jis suprato, kad jis bus gyvas ir sveikas, o Jade...Gal...
****
Pagaliau jie pasiekė kažkokį medį ir švilpis nutarė pasedėti ir pailsėti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 06, 2016, 05:55:19 pm
Jade ėmė juoktis.
-Jami,kvailį tu,juk ji gali kalbėti,-juokėsi ji.Jade pakėlė jį nuo žemės ir ėjo toliau.Staiga jiems kelią pastojo didelė vampyrų armija.Jade stvėrė Jamio ranką ir stipriai,kaip tik galėjo ją suspaudė.Jamis ir vėl ėmė su jais šnekučiuotis,ir šįkart dar broliais juos pavadino.Jade taip smarkiai suspaudė jo ranką,kad net krumpliai pabalo,kai vampyrai pasakė,kad ieško žmonių.Jamis pasisuko į ją ir Jade galvojo,kad tuoj nualps.Išgirdusi,ką pasakė Jamis,Jade negalėjo patikėti savo ausimis.Atsisveikinęs su vampyrais,Jamis patraukė toliau.Jade greit paleido jo ranką.Jamis atsisėdo po medžiu.Jade įsitaisė šalia jo.
-Dėkui,-tarė ji šaltai ir sušvilpė.Staiga iš krūmų iššoko Naira ir jau ruošėsi pulti Jamį,bet Jade ją sulaikė.Naira pažvelgė savo juodomis akimis Jamiui į veidą ir lyg nusišypsojo.
-Daugiau ji tavęs nepuls,ji tave netgi gins,nes taip jai liepiau,-tarė Jade ir paglostė leopardę,padėjusią galvą jai ant kelių.
-Daugiau tavęs nepulsiu,ir apginsiu,kai kažkas tave puls.Įsipaireigoju savo šeimininkės liepimu,-išrėžė leopardė.
-Ji visada kalba labai oficialiai,- nusijuokė Jade ir vėl paglostė Nairą.-Ar tau reikia jos pagalbos?-dar paklausė ji Jamio.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 07, 2016, 09:01:26 am
Jamisonas vos nenumirė, kai pamatė tapačią leopardę, bet supratęs, kad viskas gerai jis pradėjo kalbėti:
-Nereikia, mes-vampyrai nujaučiame pavojų ir galime padėti kitiems. Žiobarai mano, kad vampyrai-blogiukai, kurie geria krauja. Ištikro, vampyrai negeria žmonių kraujo, o geria tik atskiestą arba dietinį kraują-paaiškino švilpinukas.
Jamisonas atsistojo ir kartu su Jade patraukė tolyn, kur akys veda.
Pagaliau Jamisonas pradėjo prisiminti:
-Prisimenu! Štai ten-parodė į supusį namą-buvusi vampyrų buveinė!Joje turėtu būti žemėlapis, išvesiantis mus iš Uždraustojo miško!
Antrakursis ir Jade nuėjo į namą, bet staiga pasigirdo balsas:
-Ko jums reikia?! Jūs įžengėte į vampyrų teritoriją!
-Viskas gerai, aš-vampyras.-tarė Jamis.
-Gerai, o ji?-paklausė balsas.
-Em...Irgi...-tarė Jamis.
-Gerai. Pasiklydot?
-Aha.
-Kvailiai! Jūs net nežinot, kad kelio atgal NEBĖRA!O dabar, dinkit iš čia!
Jamisonas ir Jade išėjo iš keisto namelio.
-Na jo...-tarė Jamis- Nelabai gerai sutiko...
Jamisonas ir Jade patraukė tolyn, bet staiga...Juos pradėjo pulti laukinės pelėdos!
-Šakės...-tyliai tarė Jamisonas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 07, 2016, 10:48:27 am
Jade sekiojo paskui Jamį jau beprarandanti viltį kada nors iš čia išsikapstyti.Kai jie priėjo namelį,Jade abejojo,ar verta ten eiti,dar kažkas užpuls,bet pamačius,kad Jamis kaip tik ir ruošiasi ten eiti,Jade nusekė paskui,nes nebuvo labai smagu vienai pasilikti Uždraustojo miško viduryje.Įėjusi į namelį,Jade apsižvalgė.Toliau prie sienos dūlėjo kaulų krūva,šalia kreivo stalo mėtėsi žmonių kaukolės,o priešais juos sruveno mažas kraujo upeliukas.Jade pasimuistė,ir jau norėjo dingti,bet išgirdusi balsą sustojo. Jis ir vėl su jais šnekasi galvojo Jade,kai Jamis pristatinėjo save ir Jade,kaip vampyrus.Balsas primigtinai reikalavo išeiti,todėl Jade pirmoji skuto laukan.
-Na va,kaip mums nesiseka,-pasiskundė Jade ir patraukė tolyn.Staiga ji sustojo ir staigiai atsisuko atgal.Taip prastovėjusi gal ketvirtį minutės ji tarė:
-Bėk.
Sulyg tais žodžiais pulkas laukinių pelėdų pasileido į juos.Jade bėgo už Jamio.Išsitraukusi lazdelę,ji paleido sustingdymo kerus į pelėdas,ir keleta nukrito ant žemės aukštyn pakeltomis kojelėmis.Jade paleido tuos pačius kerus į kitą pelėdų pulką,ir tos taip pat krito žemyn užvertusios kojas.Tai pamačiusios kitos pelėdos atsitraukė ir paliko antrakursius ramybėje.Jade suklupo,juk bėgant ir šaudant sustingdymo kerus kur papuola,tikrai nelengva išsilaikyti ant kojų.
-Na,nebuvo labai sunku,-tarė mergaitė ir parkrito.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 07, 2016, 05:24:26 pm
Visą šią sceną stebėjo aukšta,blyški antrakursė. Jos raudonos,žėrinčios akys sekė viską. Mergina šypsojosi. Arai šis vaizdelis buvo kerintis. Nors dar tik antrakursė,mergina ant rankos jau turėjo tamsos ženklą.
Staiga ji pamatė,jog link jaunuolių šuoliuoja dar vienas,daug didesnis,vilkolakis.
-EXPECTO PATRONUM!- Tvirtu balsu sušuko Ara,ir iš jos lazdelės iššokęs baltas,blizgantis voras nuskuodė link vilkolakio. Greitai,iš jo teliko tik mėsos  bei kraujo bala. Ara pašaukė savo sergėtoją atgal,ir išėjo į mėnesieną. Jos šviesūs,beveik balti plaukai žvilgėjo nuo šviesos,eidama link jaunuolių,ji atrodė tarsi tikra vampyrė. Mergina buvo susikaupusi ir rami.
Ara priėjo prie jų.
-Ką jūs čia veikiate? Nežinojote,jog pavojinga?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 07, 2016, 06:18:31 pm
Jade vėl atsisuko,tačiau nieko už nugaros nepamatė.
-Bėk...-tyliai ir vos girdimai paliepė Jade,tačiau Jamis neišgirdo.Ji nepajėgė atsistoti ant kojų.Staiga iš Krūmo iššoko dar vienas vampyras (jie mėgsta ten lindėti).Jade jau traukė lazdelę,bet šalia jos atsidūrė milžiniškas voras ir,kaip matant sudorojo vampyrą.Jade,suradusi jėgų šiaip taip atsistojo,ir pažvelgė ton pusėn,iš kur atsirado voras.Iš tamsios kertės po medžiais išlindo dar viena klastuolė.Jade ją mažai pažinojo,bet iš matymo suprato,kad tai Ara.Supratusi,kad labai nemandagiai į ją vėpso,mergaitė priėjo prie Aros ir tarė:
-Dėkui,kad mus išgelbėjai.
Pamačiusi ant Aros rankos tamsos ženklą,Jade nė kiek nenustebo,juk ji-tikras blogio įsikūnijimas.
-Ara,iš kur gavai tamsos ženklą?-pašnibždomis paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 07, 2016, 10:11:28 pm
-Gimiau.- šyptelėjo mergina,parodydama savo aštrias iltis. Ara buvo vampyrė,tad jai patekti į Hogvartsą padėjo tik ryšiai su Severo Sneipo šeima. Asmeniškai ji mokytojo nepažynojo,tačiau buvo daug apie jį girdėjusi.
Blondinė nuėjo link jauno vaikinuko,gulinčio ant žemės.
-Kas jam? Sužeistas?- Ara suraukė nosį,pasišlykštėjusi žiūrėdama į žaizdą jam ant rankos.
-Remotio...- Sušnibždėjo ji,perbraukdama savąja lązdele vaikinui per ranką. Žaizda kaip mat sugijo.
Ara atsistojusi apsidairė. Ji nelabai su kuo bendravo,nebent su Draku,kurį beveik visi manė mirusį.
Nekalbant apie tai...Dangus buvo tamsus,mėnesiena buvo kažkur dingusi. Mergina pažiūrėjo į dangų ir susiraukė.
-Jums reikėtų būti viduje. Šiąnakt čia pavojinga. Daugelis vampyrų savęs nekontroliuoja.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 08, 2016, 08:22:52 am
Jamisonas atsitokėjo, kai pamatė Ara.
-O, sveika! Na taip, bet nieko, vampyrams čia saugu, bet paprastiems žmonėms...Beje, kaip čia patekai? Nejaugi...-jis žiojosi atsakyti, bet staiga pamatė ant Aros rankos-tamsos ženklą- Viskas aišku..
Šįkart Jamisonas, Jade ir dar Ara pradėjo žinksniuoti. Kol jie ėjo, Jamis papasakojo visus nuotykiu Arai.
Pagaliau jie priėjo tą pačią vietą, kur Jamis ir Jade matė vampyrų armija. Jos ten nebebuvo. Tiksliau buvo, bet visi buvo negyvi.
-Na taip...Kažkam nepasisekė...-tarė Jamisonas.-Beje, Ara,tu vampyrė, turėtum žinoti kur naujoji vampyrų būstinė, ar ne?
Staiga visi krūptelėjo- juos pradėjo pulti net trys pschikai!
-Bėgam!-sušuko Jamisonas.

******
Pagaliau jie pabėgo. Jamisonas sustojo prie to pačio medžio, atsisėdo pailsėti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ara Vidurnaktė Liepos 08, 2016, 09:01:31 pm
Ara sustojo už medžio ir,giliai įkvėpusi,sugriebė savo lązdelę ir sušnibždėjo
-Lumos.- šviesa pasklido iš jos lazdelės,ir Ara pasileido į priekį.
Staiga ji prisiminė Jamisono užduotą klausimą.
-Taip. Aš vampyrė. Tradicinė. Ir taip,geriu žiobarų kraują. -Neleido Vaikinui net paklausti Ara. Ji keliavo link naujosios vampyrų būstinės,kuri buvo šiek tiek už Akromantulų lizdo. Nenorėdama daugiau komentarų apie žymę,ji užsidengė ją su savo apsiaustu.
Vaikai keliavo toliau. Greitai jie priėjo akromantulų lizdą.
-Solis.- ir aplink mokinių kojas užsidegė ugnis,juosianti juos ratu. Vorai bijojo ugnies,nesvarbu ar magiški,ar ne. Ara patyliukais keliavo pro šį lipnų lizdą,jos juodoji gyvatukė vis dar slėpėsi po jos apsiaustu.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 09, 2016, 08:30:48 pm
Jade išlindo iš kažkokios pelkės visa purvina.Ji atsistojo ant didžiulio akmens,kad galėtų apžvelgti teritoriją.Jamisono ir Aros niekur nesimatė.
-Na,kur tiedu pasidėjo?-paklausė pati savęs Jade.Nulipusi nuo akmens,ji pasileido į rytus,kur,jos manymu turėtų būti pilis.
Eidama,ji kelis kartus brido įvairaus dydžio upelius,viename,šiek tiek didesniame,ji netgi išsimaudė,kad neatrodytų tokia purvina.Priėjusi seną ąžuolą,ji sustojo pailsinti kojas.Puiku,dabar beliko tik tuodu surasti. Pagalvojo Jade ir sušvilpė.Šalia jos atsirado snieginė leopardė.
-Naira,surask Jamisoną.Su juo eina dar viena mergaitė,tad nepulk jos,-paliepė Jade,ir akimis nulydėjo komandą vykdančią leopardę.Atsistojusi,Jade dar kartą apsižvalgė.Nieko ypatingo,tik prieblanda,kurią sudarė medžiai.Staiga,kažkas sutraškėjo,Jade žaibiškai atsisuko.Ji turėjo be galo gerą uoslę, klausą ir regą.Tiesa sakant,Jade buvo pusiau vilkas,galima sakyti vilkolakė,bet ji gali pasiversti vilku bet kada.Už krūmų nieko nesimatė,tačiau Jade galėjo girdėti objekto žingsnius.Tai buvo pirmas kartas,kai to jqai prireikia apsiginti,tačiau ji neturėjo kitos išeities.Ji užsimerkė.Staiga,ji ėmė virsti vilku,jos veidas ištįso ir tapo vilko nasrais,kojų ir rankų pirštai formavosi į letenas.Jau po kelių minučių Jade's nebuvo,vietoj jos stojo tvirta,juoda vilkė.Ji palinko prie žemės,kad objektas jos negalėtų pastebėti.Vilkė jautė kiekvienu savo kūno raumenėliu,kad padaras tuoj tuoj išlys iš už krūmų.Staiga,ji suurzgė ir šoko tiesiai ant Jamio.Prispaudusi jį prie žemės,vilkė suurzgė garsiau nei prieš tai ir atšoko nuo vaikino.Jis šiaip taip atsistojo,ir vilkė užsimerkė.Vėl transformavimasis,tik šįkart,vilkė virto mergina.Ji pažvelgė į Jamį ir tarė:
-Neįkandau?Kur Ara,ar jai viskas gerai?
Jade žiūrėjo tiesiai už Jamio,bet nieko nedarė.Tamsus siluetas jau ėjo link Jamio,buvo tiesiai už jo.
-Sveika,Ara,-pasisveikino su siluetu Jade ir nuėjo prie draugų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 11, 2016, 02:05:14 pm
Jamisonas atsitokėjo.
-Kur tu buvai pradingus?-paklausė jis Jade.
Jade net nesistengė pasakyti. Jamisonas, Ara ir Jade patraukė toliau. Staiga kažkas sukrebždėjo.
-Nejaugi, dar vienas?-pašnibždomis tarė Jamisonas.
Ir ištikro! Iš vieno labai nuskūrusio krūmo iššoko dar vienas vampyras.
Šįkart jis puolė Jamisoną. Laimei, Jamisonas spėjo atsispirti ir pavirsiti šikšnosparniu.
Vampyras įdėmiai žiūrėjo į beskraidantį Jamisoną.
Pagaliau Jamisonas prisiminė dar vieną savo gebėjimą-skaityti ir valdyti mintis ir protą.
Jamisonas susikaupė, žiūrėjo tiesiai vampyrui į akis ir staiga... Vampyro smegenys sprogo!
Jis negyvas parkrito ant žemės ir mirė.
Jamisonas palengva nusileido ir labai rimtai tarė:
-Reikia greičiau dingti iš čia, nes net vampyrams čia nesaugu.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jade Clarck Liepos 11, 2016, 10:06:42 pm
Jade ir vėl nusisuko į krūmus,tačiau ir vėl nieko neišvydo.Ji užsimerkė ir virto vilku.Šalia jos stojo Ara ir Jamis.Ji suurzgė,tačiau nieko iš to gero.Staiga iš krūmų šoko vampyras ir pataikė tiesiai ant Jamio.Jade nespėjo susigaudyti,kai vampyras jau buvo negyvas,ištaškytomis smegenimis.Jamis vis dar skraidžiojo ore šikšnosparnio pavidalu.Jie patraukė toliau.Tik staiga,Jade išgirdo kauksmą,labai panašų į vieną iš jos senos gaujos.Jade įtempė ausis.
-Palaukite čia,o aš tuoj grįšiu,-paliepė Jade ir nubėgo į miško gilumą.Ji vis bėgo,kol suuodė,kad čia vilko būtą,tada ji sustojo ir apsižvalgė.Nieko aplinkui nebuvo,tik medžiai.Staiga iš už medžio pasirodė vilkas pilku kailiu ir puolė Jade.Jie nusirito šlaitu žemyn.Atsidūrę apačioje,kibo viens kitam į gerklę,tačiau nei vienam nepavyko jos perkasti.Jade kirto dantimis per galines vilko kojas,šis parkrito.Vilkas nebegalėjo atsistoti,tad,galima sakyti,kad Jade nugalėjo.Staiga,vilkas sukaukė,ir Jade užplūdo prisiminimai.Kaip šaltą naktį,ji glaudžiasi prie savo motinos,o kitą dieną randą ją negyvą miške,nušautą medžiotojų,ir kaip viena gauja priglaudžią ją.Prisiminė ir gaujos vadą,buvusį jai kaip tėvą.Jade iš prisiminimų pažadino vilko kauksmas.Ji atsitiesė visu ūgiu.Šalia jos gulėjo vilkas.Staiga Jade pašoko.
-Tai tu?-paklausė ji vilko.Jis sunkiai pakėlė galvą,nes buvo gana senas.
-Nesupratau tavo klausimo,-tarė vilkas.Jade sulaikė kvėpavimą.
-Tu - Taitas?-vildamasi paklausė Jade.
-Taip,o tu kas?-atsakė jis.
-Tai aš,Jade,-nusišypsojo ji.Vilkas pamėgino atsistoti ir jam pavyko.
-Jade,vaikeli,ar tai tikrai tu?-paklausė jis ir Jade linktelėjo.Tada ji nesuvaldė emocijų ir virtusi mergina puolė vilkui ant kaklo.Taip jie prastovėjo gal dešimt minučių.Jie papasakojo vienas kitam kaip jiems sekėsi per tuos metus.Tada Jade prisiminė,kad jos laukia draugai.
-Aš jau turiu bėgti,tikiuosi dar pasimatysime,-atsisveikino ji.Jie ir vėl apsikabino ir Jade grįžo atgal.
-Na štai ir grįžau,-tarė Jade.Jie patraukė toliau.
-Jami,o tu neišsigandai kai aš ant tavęs užšokau?-paklausė Jade.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Jamison NightWalker Liepos 12, 2016, 12:18:07 pm
Jamisonas atsitokėjo.
-Ne, neikiek, aš juk vampyras.-nusišypsojo- Aš nejaučiu baimės...
Tada jie pagaliau patraukė gylyn į mišką.
Staiga Jamisonui atsirado noras skraidyti. Jis atsispyrė ir pakilo į orą.
Lengvas vėjelis jam dvelkė per veidą.
Staiga Jamisonas sušuko:
-Jade! Ara! Aš matau trobelę!
Jis nusileido ant žemės ir kartu su Ara ir Jade įėjo į trobelę.
Buvo tamsu. Staiga netikėtai užsidegė žvakė. Jamisonas ją paėmė ir pažiūrėjo kas buvo namelio viduje.
Visur mėtėsi kaulai ir plaukų kuokštai.
-Jo...Šiek tiek nejauku..-sumykė Jamis.
Akimirkai pasirodė, kad kažkas perbėgo.
-Jade ir Ara-tarė Jamis-Apsižvalgykite pietrininėje namo pusėje, o aš apžiūrėsiu likusią.
Jie išsiskirstė po namą ir pradėjo ieško kažko.
Antraštė: Kaukėtas šešėlis
Parašė: Frankas Stigleris Sausio 06, 2017, 06:10:38 pm
Kai Frankas įžengė į uždraustąjį mišką, jį nukrėtė šiurpas. Jis pasijautė, kaip stirna įžengusi į vilko teritoriją. Kiekvienas medžio šakelės trakštelėjimas priversdavo Franką išsigąsti. Kažkas garsiai trakštelėjo Frankui iš dešinės. Kai berniukas atsigręžė į ta pusę, išvydo savo koledžo gyvūną. Jis pamatė barsuką. Barsukas išvydęs Franką nuo jo nebėgo. Jis vos krutėjo.
-LUMOS, - sušnibždėjo berniukas.
Melsvai šviesai užsižiebus, Frankas išvydo kai ką siaubingo. Barsukas buvo be kojų. Jos buvo nuplėštos ar nukirstos. Iš žaizdų kraujas dar tekėjo. Frankas apsidairė miške, kad pastebėtų, kas tai galėjo padaryti. Staiga, jį nukrėtė šaltis, nes išgirdo šaižų riaumojimą.
-NOX, - sušnabždėjo Frankas.
Prieš nusekdamas riaumojimą, berniukas atsigręžė į barsuką ir, pagalvojęs apie Hogvarstą, vos girdimu balsu ištarė:
-DELETRIUS.
Barsukas dingo. Frankas tikėjosi, kad jis atsirado Hogvartso ligoninėje. Jis turėjo vilties išgelbėti tą varkšą gyvūną. Vėl pasigirdo riaumojimas. Frankas, nieko nelaukęs, nubėgo jo link. Riaumojimas vis garsėjo, kai tada berniukas išvydo figūrą tamsoje. Frankas pasislėpė už medžio, nelaukdamas kada jį pastebės, ir apžiūrinėjo figūrą. Ji buvo labai liekna. Iš kūno įlinkiu, Frankas nusprendė, kad tai moteris. Be to ji buvo nuoga. Tariama moteris kažką laikė rankose. Tas daiktas judėjo. Buvo panašus į vištą, bet per daug plunksnuotas. Dar geriau įsižiūrėjęs, pamatė gyvūno žalsvas akis. Tas gyvūnas buvo pelėda. Netikėtai, nuogos moters ranka pakeitė savo formą ir tapo kardu. Pelėda pradėjo plasnoti ir draskyti moters ranką. Moteris išmetė pelėdą į orą ir perkirto ją pusiau. Paukščio dalys nukrito ant drėgnos žemės. Moters ranka atvirto į savo normalų pavidalą. Ji pritūpė prie pelėdos dalių ir pradėjo jas valgyti. Pradėjo valgyti žarnas. Ji jas valgė, kaip vaikai valgo cukrinius sliekus. Įsideda slieko galvą į burną ir įsiurbia visą kūną į burną.
-Galėtai ir nestebėti manęs, - prabilo moteriška figūra.
Frankas išsigandęs pradėjo eiti atbulas. Jis užsikabino už medžio šaknies ir pargriuvo. Išgirdęs artėjančius žingsnius, berniukas išsitraukė lazdelę ir sušuko:
-LUMOS.
Kai Frankas pamatė moters veidą, jis vos neapalpo. Jos pusę veido dengė metalinė kaukė. Veidas, kuris matėsi per kaukę, buvo išteptas krauju. Viena moters akis kabojo iškritus iš akiduobės. Jos pilvas buvo perskrostas. Iš jo krito žarnos. Moters, jei dar galima ją taip pavadinti, intymios vietos buvo pridengtos.
-Patinka, ką matai? - paklausė ji.
-Labai patinka, - pasakė Frankas. -Net noriu jums pasakyti komplimentą, - sulaikęs kylantį maistą skrandyje pasakė jis.
-Kreipkis į mane tu, - pasakė man pabaisa. -Na sakyk, nekantrauju.
Frankas, staiga, nukreipė burtų lazdelę į pabaisą ir sušuko:
-DEPRIMO.
Iš lazdelės pasklidusi, balta šviesa padarė gilią skylę moters krūtinėje.
-Tu manai, kad dar viena skylė manyje, mane nužudys? - linksmai paklausia pabaisa moteris. -Tu mane padarei dar gražesne.
Kai moteris ištarė šiuos žodžius, jos abi rankos transformavosi į gyvates. Viena apsivijo aplink Franko koją, o kita aplink kaklą. Gyvatės staigiai pritraukė Franką prie pabaisos. Ji pradėjo glostyto berniuko veidą. Netikėtai, Frankas pajautė skausmą veide. Jautė, kaip jo skruostu tekėjo šiltas jo kraujas. Pabaisa, moteris, nulaižė Franko kraują. Gyvatės iškėlė berniuką į viršų. Ranka, gyvatė, kuri laikė berniuko kaklą, pradėjo smaugti Stiglerį. Jam pradėjo tepti akyse. Jis matė įvairių spalvų taškelius akyse. Kai Frankas manė, kad jau uždus, gniaužtai atsilaisvino ir numetė berniuką ant žemės. Jis stipriai trenkėsi į minkštą žemę.
-Pasilaikysiu tave kuriam laikui, nes mėgstu šviežią kraują, - iš pabaisos burnos išsiveržė tokie šiurpūs žodžiai.
-Na jau ne! - nukreipęs lazdelę į pabaisą, sušuko Frankas. -DIFFINDO.
Frankas pasigailėjo ištaręs šį burtažodį, nes visur pasipylė pabaisos kraujas. Ant žemės negyva gulėjo, perkirsta pusiau, moteris, pabaisa. Jos kaukės kerai nepalietė. Tikriausiai buvo per silpni perskelti kaukę, bet pakankamai stiprūs perpjauti pabaisą. Paėmęs kaukę, nuo jos ruošėsi nuvalyti kraują, bet nenuvalė, nes manė, kad kaukė su krauju bus didesnis įrodymas susigražinti garbę. Berniukas apsisuko ir bėgte išbėgo iš uždraustojo miško. Prieš įeidamas į burtininkų mokyklą, Frankas iš po ąžuolo šaknų pasiėmė juodąją knygą. Knygą labai drebėjo. Po poros minučių berniukas stovėjo prie Švilpynės koledžo durų. Vienoje rankoje jis laikė drebančią knygą, o kitoje - pabaisos kaukę. Berniukas giliai įkvėpė ir įžengė į bendruosius kambarius. Kaip ir tikėjosi, jis buvo pilnas vaikų. Priėjęs prie pulkelio švilpinukų, numetė ant grindų kaukę. Kraujas nuo kaukės nulašėjo ant grindų. Viena mergaitė net suklykė.
-Štai jums visiems įrodymas, kad aš ne bailys! - sušuko Frankas.
Berniukas nusigręžė nuo švilpinukų ir nuėjo į savo miegamąjį. Kambaryje buvę vaikai, pamatę Franko veido išraišką, užsidėjo savo chalatus ir išbėgo iš miegamojo kambario. Frankas nusirengė savo kruvinus drabužius ir pažvelgė į veidrodį. Ant savo kojos ir kaklo berniukas pamatė dvi negilias skylutes ant kaklo ir dvi ant kojos. Gyvačių ilčių skylutes. Nuėjęs nuo veidrodžio, berniukas iš savo lagamino išsitraukė marškinėlius su Švilpynės herbu ir juos užsidėjo. Jis buvo apsirengęs tik marškinėlius ir apatinius. Pižamos nesidėjo, nes nenorėjo atrodyti kaip nevykėlis. Jis suprato, kad nuo šios nakties įvykio jis pasikeitė. Jis tapo kitokiu. Jis tapo drąsiu ir bebaimiu. Dėl to, kad tapo bebaimiu jis suabejojo, kai atvertė drebančią juodąją knygą.
-ŽMONIŲ VAIKE! - sušuko kentaurė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 17, 2017, 08:53:09 pm
Lorisa tylomis klaidžiojo tarp medžių, karts nuo karto akimis užkabindama vis kokį gyvį, tyloje ropojantį medžio kamienu. Tylomis įkvėpusi gurkšnį gaivaus oro, mergaitė sustojo, užversdama savo plunksnomis papuoštą galvą. Užsimerkusi ji pradėjo sukioti tarp pirštų lazdelę. Ramybė. Viskas ko Lorisai reikėjo.
Jos nuotaika pakilo tik dar arčiau dangaus, išgirdus atplasnojančią Luną- jos margaplunksnę pelėdą. Vos jai nusileidus Lorisai ant peties, mergaitė pažvelgė į ją ir kiek susilenkusi, kad šiai būtų patogiau įsitaisyti, paglostė šilkines plunksnas.
-Prisilakstei, ką?- švelniai paklausė mergaitė, nykščiu bakstelėdama Lunai per snapelį.
Pelėda draugiškai sukando pirštą, lyg bandydama sukurti žaidimų atmosferą, kuriai Lorisa netrukus pasidavė. Juokdamasi mergaitė kilstelėjo petį, priversdama paukštį pakilti į orą ir oro gūsiu, sukeltu jos didelių sparnų, suvelti Lorisai plaukus.
-Ei!- Žaismingai supyko mokinė, sukryžiuodama rankas ties krūtine. Pelėda suūkė, galvą pasukdama šonu.- Na gerai, gerai, bėk pas tą savo plunksnuočių.
Lyg perskaičiusi gyvūno mintis, mergaitė mostelėjo ranka. Pelėda garsiai suklykusi, atsispyrė ir pakilo oran. Antrakursė atsidususi, prisėdo ant šalia esančio kelmuko ir pradėjo klausytis gamtos keliamų garsų. Giliai įkvėpusi vėsaus oro, Lorisa atsiduso ir užsimerkusi pradėjo klausytis už dešimties metrų skaniai kramsnojančių testralių.
"Kodėl negaliu būti kaip visi?" -mergaitės mintis perskrodė klausimas, privertęs ją nuleisti akis ir pradėti žaisti pirštais.
-Gal viskas pasikeis su laiku.- ji tik silpnai atsiduso ir pagaliau pažvelgė į testralius, kurių bandė išvengti akimis.- O gal aš to nenoriu?
Lorisa pakilusi nuo kelmo, ištiesė vieną ranką. Gyviai sustingo, išpūsdami pro šnerves karštą orą. Patinas artėjo žingsnis po žingsnio mergaitės link. Bet ši baimės nejuto. Ji mokėjo elgtis su jais, žinojo kiekvieną kūno judesį, kiekvieną gestą.
-Aš jūsų neskriausiu.- ji saldžiai tarė ir netrukus sulietusi delną su šio snukiu, švelniai jį patrindama.- Štai taip..
Mergaitės delnai pradėjo bėgioti po švelnutį testralio kūną. Netrukus šis visai pasidavė Lorisai ir davė leidimą likusiems šeimos nariams prieiti. Lorisa šyptelėjusi pritūpė ir paglostė jauniklį. Jo tamsios akys tyrinėjo plunksnas, įpintas į plaukus ir netrukus šios buvo sučiuptos. Lorisa leido jam žaisti, žinodama, jog sužeisti jos jis nenori.
"Tikriausiai pasikeisti ir nenoriu"
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Juliette marcelle Wenlann Kovo 26, 2017, 08:53:08 pm
Patyliukais išskubėjusi iš Hogvartso pilies, varnė patraukė link Uždraustojo miško. Taip, ji seniai žinojo, kad ten negalima eit, ypač tokiems mažyliams, kaip ji, tačiau argi ne tiesa, kad kur daugiausia pavojų, ten smagiausia? Būtent taip ir manė antrakursė Juliette. Taigi, eidama siauru takeliu, vedančiu į mišką, mergaitė sustojo apsidairyti ar jos niekas nemato, bet, įsitikinusi, kad visiškai saugu, Marcelle patraukė toliau. Kaip ir kiekvieną kartą, ji eidavo vis į kitą vietą, tad ir dabar buvo ne išimtis. Štai, priėjusi saulės apšviestą slėnį, pilną įvairių gėlių ir plazdenančių plaštakių, varnė apsidairė. Netoliese girdėjosi testralių leidžiami garsai. Na, Jul nebuvo baili, kaip kiti, tad neišsigando. Kaip tik ji dievino gyvūnus ir manė, kad kiekvieną iš jų galima prijaukinti, net jei jie yra ne visų mėgstami. Pasidėjusi savo apsiaustą, mergaitė nutarė pavaikščioti netoliese. Beeidama pro tankius žolynus, varnė, iš už medžio pamatė mergaitę. Taip pat varnę. Ši stovėjo ir glostė testralius. O taip! Juliettei buvo būtina su varne susipažinti. Tad pralindusi krūmokšnių ir žolių ruožą, atsidususi, Marcelle pažvelgė į mergaitę.
- Hallo! Tikriausiai nepažįsti manęs, nebent esi prasilenkus kokiame koridoriuje, - nusijuokė. - Taii.. Aš esu antrakursė. Varnė. Aha, kaip ir tu. Gal nori draugaut?- numykė Jul. Dvilikametė suprato, kad jos skruostai paraudo. Tada suskubo pasakyti:
- Tiesa, nesusidaryk įspūdžio, kad esu tokia plepi. Šiaip aš gana nedaug kalbu,- nuoširdžiai atvėrė šypseną varnė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Lorisa Anabelė Vienaraginė Kovo 26, 2017, 09:27:51 pm
Lorisa kiek pasimetusi pažvelgė į mergaitę ir palikdama ranką ant testralio patino šono, pradėjo jį švelniai glostyti. Mokinė puikiai pažinojo testralius, tad iš jo judesių ir įsitempimo galėjo justi, kaip šis išsigąsta, o jauniklis, pasislepia už motinos.
-Aš Lorisa,- švelniai tarė, glostydama patiną, stovintį visai šalia jos. Bet nespėjus net praverti burnos kitam sakiniui, šis atsistojo ant galinių kanopų ir suplasnojo savo dideliais sparnais.- Ei, ei, shhh..
Lorisa užlindo priešais mergaitę, nenorėdama, jog testralis ją sužeistų. Ištiesusi dvi rankas į priekį, pradėjo jį raminti, bet netyčia gavo iš kanopos į ranką. Suinkštusi  mergaitė atsitraukė ir išsigandusi pažvelgė į gyvūną. Užsiėmusi už rankos Lorisa luktelėjo, kol gyvūnas vėl atsistos ant keturių. Šis atrodė ne mažiau išsigandęs, nes sugebėjo sužeisti draugę.
Pasigriebusi Julliet ranką ji atsargiai prisivedė ir ištiesė testraliui, sukaupdama paskutinę drąsą, likusią jos smulkiame kūne. Testralis sekundei užmezgė akių kontaktą, garsiai suprunkštė ir šnervėmis pakuteno mergaitės delną.
-Nagi, ji gera, aš tai jaučiu,- Švelniai tarė Lorisa ir testralis galiausiai pasidavė.- Štai taip.
Mergaitė paleido mokinės ranką ir kiek atsitraukė.
-Atleisk, gal kiek išgąsdinau tave,- Lorisa pradėjo žaisti pirštais.- Esu keista, na taip visi mano.. Nuo mažens man gyvūnai atstojo šeimą.
Mokinė pasukusi žemes ratu bato galu, sunėrė priešais save pirštus.
-Nežinau, ar tikrai nori su manimi bendrauti,- Sekundę pridūrė ir akimirką pajuto sau už nugaros šnopuojantį testralį.
Patinas dantimis sugavęs Lorisos plaukuose esantį plunksnų kuokštą, atsiprašančiai žaismingai timptelėjo. Nors Lorisa ir pakėlusi ranką švelniai perbraukė per gyvūno šnerves, šiuo metu jai svarbesnis buvo Julliet atsakymas. No jos priklausė, ar Lorisa galutinai užsivers žmonėms, ar bandys kapanotis lyg purvu bendravime.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Irish wolfhound Liepos 01, 2017, 08:43:46 pm
Kira bandė susirišti nepaklusnius plaukus. Nors ne, palyginus, šiandien plaukai buvo pakankamai paklusnūs, tačiau viena sruoga vis išsprūsdavo iš uodegos. Juodų it anglis plaukų kuokštas vis krisdavo ant akių, kad ir kaip mergina mėgintų jį įsprausti į kasą. Dažniausiai trečiakursė nešioja akinius, kurie būtų sulaikę tą sruogą, bet kaip tik šiandien nusprendė jų nesidėti. Jau gal aštuntą kartą per pusdienį ji vis keitė šukuoseną tikėdamasi, jog dabar niekas neerzins jos žalių akių. Klastuolei buvo keista, jog anksčiau nebuvo pastebėjusi šios plaukų sruogos, lyg ji būtų ėmusi ir per naktį užaugusi. Pagaliau idealiai susirišusi standžią uodegą trečiakursė bijojo net pajudėti, kad neišsitaršytų plaukai.
Mergina pakėlė akis ir pamatė laiptais nulipančią Dawn, kuri jau buvo susiruošusi eiti į Uždraustąjį mišką.
- Gal tau padėti? - paklausė ši pamačiusi krūvelę varnės nešamų daiktų.
Kira priėjusi mišką suvokė, jog nežino, kur eiti toliau. Uždraustąjį mišką ji buvo išnaršiusi, tad jį pažinojo, tačiau kur nusivesti Strain. Visgi mergina pakvietė draugę, tad negali tiesiog be tikslo vaikščiot ratais. Žinoma, kitiems hogiečiams atrodytų normalu, jog ji pasikvietė varniukę tiesiog paslampinėti miško užkaboriais, tačiau Mori nieko be priežasties nekviečia. Gal dėl to, jog ji išvis beveik su niekuo nebendrauja. Šį faktą trečiakursė tiesiog ignoravo. Pati sau tvirtindama, jog ji turi keletą pažįstamų ir jai užtenka.
Ir vėl... Ta pati juoda sruoga eilinį kartą erzino žalias akis apgaubtas tankiomis blakstienomis. Grįžusi į pilį aš ją tiesiog nusikirpsiu...
Mintyse greitai permetė visas žinomas vieteles šiame Hogvartso lopinėlyje. Gal... Ne, ten dažnai užklysta koks hogietis. O gal... Ten irgi Dawn vestis negaliu, dar užsuks koks padaras ir visa ši kelionė geruoju nesibaigs. Na, tuomet turbūt lieka tik miško proskyna. Šios vietos ir pati klastuolė gerai nežinojo. Bet jokia geresnė idėja nešovė į galvą.
- Žinau vieną vietelę visai netoli nuo čia. Tiesą pasakius dar nebuvau jos gerai iššniukštinėjusi, bet ten gan ramu. Ką manai? - nužvelgė draugę ir įsmeigė žvilgsnį į rudas Strain akis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dawn Strain Liepos 02, 2017, 09:52:50 pm
  Mergina greitai apsisuko savo bendrajame kambaryje ieškant įrankių augalams rauti, kadangi žinojo, kad Kira jos laukia. Trečiakursė nelabai pažinojo Kirą, tad nenutuokė, kokia mergina yra ištikrųjų. Gal klastuolė neturi daug kantrybės? Gal jau dabar keikią Strain už tai, kad tiek ilgai ieško reikalingų daiktų? Varniukė stengėsi kuo greičiau nukakti link Kiros, taip pat stengtis nesutikti kokio mokytojo, kuris jai tuoj pat paskirtų bausmę už bėgimą iš pamokų. Mergina, nuo to incidento kambary iki pareikalavimo, ėmė vis mažiau lankyti pamokas. Paragavusi nuotykių, ši norėjo jų ragauti vis daugiau ir daugiau. Jos mama būtų labai nusivylusi, jeigu išgirstų šitai apie savo mokslinčę dukrą
  Užsigalvojusi, Dawn net nepastebėjo, kad juodaplaukė stovi jau priešais. Varniukei žaliaakė siūlė pagalbą, tačiau ji atsisakė, kadangi Dawn nebuvo jau taip sunku nešti. Kad ir mažytėse Strain rankose, vis tiek tilpo ir maišelis, ir kišeninis peiliukas, ir pargamento lapelis. Taip pat spraudėsi ir lazdelė - be lazdelės Dawn net iš vietos nedrįstų pajudėti. Kartais pagalvodavo, jog jai praverstų maišelis, kuriame telpa viskas - kad ir ta dėžė, kurioje yra rodomi paveiksliukai. Na, dabar turėsiu ko prašyti tėvų gimtadieniui. Prisistačiusi šalia Kiros tarsi koks kareivis, varniukė nekantravo kuo greičiau dingti iš pilies.
  Eidama paskui klastuolę, Dawn jautė žolę po kojomis, tačiau batai sutrukdė pajusti tikrą malonumą. Mergina norėjo batus nusimesti, tačiau artėjo šaltasis metų sezonas, o Strain tikrai nenorėjo peršalti ir pasigauti kokią šlykščią ligą. Vėjelis kartais papūsdavo ir sukeldavo merginai širpulius per visą kūną, kurie tikrai nebuvo malonūs. Einant mišku Dawn žvelgė į visas puses, kad jeigu jos pasiklystų, bent savo fotografine atmintimi sugebėtų pargabenti jas atgal. Akys užkliuvo už Kiros ir jos surištų juodų plaukų. Taip surišti plaukai jai labai tinka. Gaila, tačiau mergina nedrįso tai pasakyti balsu. Tada varniukė visą kelią galvojo, kad jai pačiai praverstų kitoks įvaizdis. Savo plaukus nešiojo palaidus gal nuo pat gimimo, o pinti įvairias ir įmantrias kasas ji nemokėjo. Iš jos apmąstymų merginą ištraukė klastuolės balsas.
-Na, man tinka viskas...ieškoti gėlėms,-šiek tiek padariusi pauzę pasakė ji, kadangi visiškai buvo pamiršusi, jog savo rankose visą tą laiką nešiojosi įvairius įrankius augalams rauti ir ieškoti. Galų gale likusią kelio dalį trečiakursė stengėsi atidžiau žiūrinėti aplink save, kad pamatytų nors vieną jai tinkamą augalą.
Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: Claudia Lorens Rugpjūčio 19, 2017, 09:20:43 am
Claudia buvo smalsi todėl ji jau rado laiko apsižvalgyti ji ištruktii  iš magijos mokyklos  tik trumpai ir neilgai. Ji įžengusi į mišką apsižiūrėjo.Miškas buvo beprotiškai tamsus. Ją baugino tarp medžių šmėstelėjebalti šešėliai. Girdėjosi vilko kauksmai bet jai tai visiškai nerūpėjo. Ir mergaitė nužygiavo toliau.Claudia ėjo bet po kojom nežiūrėjo.
 Nuėjus jau toli nežinia iš kur atsirado milžinišką duobė ir ji kaip krito taip ir nusirideno.Ji manė kad tai tik paprasta dubė. Todėl ėmė dėti pastangas išjos išlipti nes nežinojo ko tikėtis.Bet buvo dar blogiau nei ji galėjo įsivaizduoti. po kiek laiko ji pajunta kad kažkas savo švelnutėliu pagaliuku liečia jai nugara ji apsisuka ir už saves pamačiusi milžinišką vorą suklykė. Jis ją čiupo ir paleido į ją voratinklį, tačiau megaitė išsisuko ir įbedė į jį apsaugai paimtą peilį.
Maždaug po valandos bandymo Claudiai ištrūkti iš tos milžiniškos duobės, jai pagaliau pavyko. Mergaitė atsistojo, nusišluostė purvą ir spruko ten kur matė šviesa, nes tai reiškė miško pakraštį.
......Po minutėlės mergaitė jau sėdėjo mokykloje, jos draugėms nespėjus susivokti kad ji išis buvo dingusi.............
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 07, 2017, 07:25:39 pm
Kodėl sveikindami su gimtadieniu žmonės vieni kitiems linki laimės? Juk ir taip aišku, kad linkėjimas nei velnio niekada neišsipildys. Žmogus iki galo negali būti laimingas, nes jis žmogus, t.y. padaras, kuris gavęs tai, ko trokšta labiausiai pasaulyje, tuč tuojau būtinai užsimanys ko nors kito. Kad ir tos fyfutės, mafijozų žmonelės, skundžiasi, jog neturi ką apsirengti, gėda snukutį į gatvę iškišti, o pačių drabužiai užima ketverias spintos lentynas, kai tuo tarpu vyrelio treningiukai sutelpa į vieną lentyną, ant keturių pakabų. Tikrai tas pasaulis kartais būna absurdiškas, tai kodėl gi pykstame ant tų, kurie nelogiškai mąsto? Onorina piktai žingsniavo uždraustojo miško takeliu įsikibusi bendraamžei klastūnei į parankę, ne, lesbietiškumu nei iš tolo negalėjai įtarti šios variaplaukės, tačiau ji nieko nematė, nebent šviesą ir kelis šešėlius, medžius, vis šmėkščiojančius pro šalį. Dievaži, patiko Ketei ši rusvaplaukė mergiotė, gal net susidraugauti jiedvi galėtų, kol kas jai vienintelei tepatikėjo paslaptį, jog yra žliba kaip kurmis. Todėl dabar ir žingsniavo į miško gilumą įsikibusi Anabetės Liz rankos. Prisiminė, kaip šioji elgėsi treniruotėje, tikra gyvenimo naikintoja, regis neapkentė švelnių naivių snukučių kaip ir pati panelytė Sayre. O šiai vos užsiminus, kad tąnakt trauks medžioti, mėlynakė Ana pati pasisiūlė kartu. Kodėl gi ne? Ką ji, uždraus? Jei atvyko į šią mokyklą ilgiausiai pusmečiui, nereiškia, jog turi sėdėti kaip vienuolė užsidariusi narvelyje. Varnanagė džiaugėsi tamsa, tačiau suprato, jog nei menkiausio garselio miške kurį laiką jau nebegirdi, it įbesta sustojo, kartu už rankos sulaikydama ir bendrakeleivę. Smarkokai įtraukė nosimi mėgindama užuosti svetimą kvapą it šuo, bet lazdelė medžioklinio palto kišenėlėje jau gaudė.
Gaudė stipriai,
Nepaliaujamai.
-Ana, mes ne vienos. – greitomis sušnabždėjo į ausį paskubomis įtempdama kitoje rankoje gniaužiamą lanką, bet dar nespėjus paleisti strėlės pajuto smūgį į galvą, ausyse ėmė užti.
-Urodas! – prakošė pro dantis, nei kiek nesibaimindama ir spjovė ton pusėn iš kur atsklido kažkieno jau baisiai taiklus smūgis.
-Dobry večer, Natalija Kantorovna. – atsklido šaltas, gana mandagus, bet tuo pačiu tiek pat  pašaipus pasisveikinimas. Merginą nukrėtė šiurpas, jie vieninteliai žinojo jos tikrąjį vardą, vieninteliai ieškojo jos pusę gyvenimo. Noromis nenoromis širdį suspaudė baimė, išgirdo ją besidaužant krūtinėje, nors veidą stengėsi išlaikyti šaltą.
-Slapstūnai... – it keiksmažodį viauktelėjo ilgaplaukė, bet susmukti ant žemės nė neketino, todėl sunkiai šnopuodama atsilošė į medį, nematė, kokioje padėtyje yra Liz, težinojo vieną, turi jas abi iš čia ištraukti, bet kaip?
-Būk gera mergaitė, nejudėk, neprieštarauk, elgis kaip paliepta  ir tavo mažąjai draugei viskas bus gerai. – Anksčiau taip sklandžiai rusiškai pasisveikinęs balsas dabar buvo grėsmingas, kalbėjo angliškai. Mergina čiut vėl nenusispjovė, tačiau susitvardė. Privalo laikytis ramiai, kol išgirs, kokioje padėtyje atsidūrė Anabetė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 08, 2017, 06:01:00 pm
Drėgna, aukšta žolė glostė rusvaplaukių čiurnas, kai šios švelniai įsitvėrusios viena į kitą jaukiai žingsniavo aklinoje tamsoje.
Mėlynakė užtikrintai vedė penktakursę variaplaukę pirmyn it kelrodė žvaigždė ar bent jau taip jautėsi Anabetė, kai netikėta pasitikėjimo našta apgaubė josios pečius. Safyrinių akių savininkė idealizavo Onoriną kaip narsią ir drąsią kovotoją. Nepaprasti jos sugebėjimai treniruotės metu sužavėjo strazdanosę, o naujiena apie ne ką vyresnės merginos negalę, iškėlė ją dar aukščiau. Galbūt tuomet, Uždraustojo miško imitacijoje, klastuolė ir įtarė nelinksmą variaplaukės paslaptį, bet pernelyg nekreipė dėmesio į savuosius neargumentuotus spėliojimus.

Sidabrinis diskas kabėjo naktinėj padangėj ir, atrodė, nesuvokiama klaidžioti gūdžia, pavojingumu ir neaiškiais magiškais gyviais apgirta giria. Bet Betės noras lydėti Sayre į medžioklę pranoko net ir kylantį baimės jausmą. Ak, tas naivus  klastuolės užsispyrimas, ne kartą pakišęs koją neilgame strazdanosės gyvenimėlyje ir dabar pasireiškė. Problematiškoji herojė jau buvo ir keletą svarių argumentų prisigalvojusi, kad tik jos bendrakeleivė leistų šiai eiti kartu. Keista, bet tų įtikinėjimų neprireikė. Nors netyčia užtiktoms miške būtų neprošal turėti geresnį pasiaiškinimą nei leptelėti ,,atpėdinom pamedžioti".
Staiga, bronzinių plaukų savininkė stabtelėjo it įbesta ir šiek tiek truktelėjo Mirėją atgal į save.
- Lumos, - šnybžtelėjo Anabetė ir stipriau suspaudė dailiais raštais išraižytą raudonmedžio lazdelę dešinėje rankoje. Blausi šviesa vos apšvietė mergaičiukės matomąjį lauką, kurio viduryje naglai šypsodamasis stypsojo neaiškus padaras. Nespėjus Lizert nė sureaguoti, šalimais bestoviniuojančios merginos galvą pasitiko stiprus smūgis. Išplėtusi ryškiai melsvomis ugnelėmis žaižaruojančias akis, strazdanė pasibjaurėtinu žvilgsniu nustelbė žmogystą. Rusiškai Helė kalbėjo prastai, tačiau pukiai galėjo suvokti pasakytus žodžius. Nataša? Ar toks Onorinos vardas? - susimintijo Liz ir tik po kelių akimirkų suvokusi, jog nieko nedaro, atsargiai kilstelėjo merginą, jog šioji nesukluptų. Tačiau variaplaukė tik atsirėmė į storą medžio kamieną ir niekingai įvardijo netikėtus lankytojus.
- Slapstūnai? - kiek išgalėjo tvirčiau pasitikslino melsvaakė, bandydama nuslėpti kylantį šleikštulį ir baimę.
Lazdele lėtai kildama nuo priešo kojų link veido, Mirėja tvardėsi nuo bjauraus vaizdo, pykinančio kiekvieną trumpaplaukės kūno dalelę.
- Nedrįsk mūsų liesti, - spjovė padarui į veidą žodžius Ana, šiam jau pradėjus diktuoti nurodymus anglišku akcentu.
- Kokie mes drąsūs.
Keletas pašaipių žodžių ir smūgis į kepenis it atsakas pasitiko jaunąją klastuolę. Kiek susirietųsi ir susiėmųsi už šono, Anabetė vogčiomis kilstelėjo akis į Onoriną.
Žinojo, jog jai skauda ne ką mažiau, bet ne paguodos nebyliai ėmė maldauti, o strateginio plano pabėgti.



Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 08, 2017, 10:01:01 pm
Visada smagu žiūrėti kaip žvėrelis pakliūva į spąstus, o širdį pakutena džiugesys jei prieš tai dar ilgai jį persekioji. Tada siela dainuoja, matant apgailėtinas jo pastangas ištrūkti. Net kartais norisi duoti menkutį šansą, mažytę viltelę, jog dar yra galimybė pasprukti.
Natalija Kantorovna Zubova buvo ypatingas taikinys. Taikinys, persekiotas ne šiaip pora metų, bet ištisus šimtmečius, kelių kartų. Stovėjo dabar sau ramiausiai atsirėmusi į medį ir spjaudė kraujais, gavusi dar vieną smūgį į dantis, po kurio iš rankos buvo ištrauktas lankas, juk negalėjo rizikuoti gauti strėlę tiesiai krūtinėn. Aukštaūgis stambus pusamžis raudonplaukis ir du žemesni bei maždaug dvigubai jaunesni jo sėbrai žvelgė į mergiūkštes: pagaliau šiąnakt Nataša mirs, o tą kompanijonę irgi nudės, kam čia reik įkalčiu.
-Labas vakaras ir jums, panele Liz. – pasisveikino vienas iš jaunuolių, neva mandagiai nukeldamas kepurę, iš po kurios sušvito šyva makaulė, o brolis dvynys spyrė rusvaplaukei į kepenis. Abu blondinai sužiuro vyresnįojo brolijos nario pusėn, vis buvo vienas iš viršūnių, tačiau ar jų kreipinys atrodė smerktinas? Šie vaikai vis tiek pasmerkti mirti, niekam neišlos, jog Slapstūnai jau žino didžiąją dalį pasipriešinimo narių, o jei per stebuklą išsigelbėtų ir ir išklotų, na ir kas? Jie visada viską žino. Bet rodos Silkhamui tai nepatiko, piktai mostelėjęs abiems šyviams susitvarkyti su rusvaplauke žengė platų žingsnį link akiniuotosios merginos, ištiesęs kairę ranką pabarbeno į juodus jos akinių stiklus.
-Kukū, krasavitsa, bene ne tik regą būsi praradusi, bet ir liežuvį? – aiškiai šaipėsi, ne kitaip, žinojo, nedera terliotis, bet po šitiek vargo sugauta auksinė žuvelė ypač masino, nenorėjo vienu žaliu žaibo blyksniu viską užbaigti, o štai jo jaunesnieji kolegos manė kitaip, abu tarsi vienas vieningai iškėlė lazdeles ir du žali žaibai nuskriejo Natašos bendrakeleivės pusėn. Džonas  Silkhamas nieku gyvu netikėjo, kad šioji išsisuktų, todėl besąlygiškai pasitikėdamas dvynių apsukrumu vėl gręžėsi  į savo taikinį kai pajuto tarp menčių susmingant peilį. Sustaugęs iš skausmo nelyginant skerdžiamas gyvulys, lordas Silkhamas griebė Natašą už gerklės ir taip trenkė į medį, kad šiai žiežirbos patiško iš akių. Dangus panėšėjo į skilinėjantį krištolinį gaubtą, po kuriuo merginą buvo kažkas įkalinęs. Pamėgino pakelti ranką, vien lūpomis sušnabždėti Anai, kad bėgtų, kad gelbėtųsi, tačiau tvirta vyriška ranka gniaužė gerklę, ėmė trukti oro, pasaulis sukosi ratu. Nataša, Onorina, Kura, Keitė, Kotryna, Elirauz... nežinia kiek vardų turėjusi karė dabar nesugebėjo atrasti lūpų, jog pasakytų draugei vieną vienintelį žodį: bėk.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 09, 2017, 11:34:14 pm
Žinot tą jausmą kai skauda. Taip stipriai skauda, tačiau ne fiziškai, o nuo minties, jog daugiau neišvysi nieko, apart aklinos tamsos. Kad neatsisveikinsi su mylimais žmonėmis. Kad išnyksi it dulkė. Taip jautėsi dabar Betė.
Mergaičiukė degte degė iš liūdesio, pykčio ir baimės. Kelios silpnumo ašaros nuriedėjo strazdanotais skruostais žemyn link josios rausvų lūpų. Safyrinės, stiklinės akys lakstė ieškodamos išsigelbėjimo, tačiau vienintelis šansas nors kiek atsirevanšuoti tebuvo gražiai išraižyta medinė burtų lazdelė.
Anabetė greitai ir neatsargiai išsitiesė ir vos spėjo nutaikyti medinuką į blondinus, kai šie paleido žalius žaibus penktakursės link. Balsva liepsna asimetriška linija švystelėjo į netikėtus svečius ir šiems kiek atsiktraukus atgal, Helė gavo keletą laisvesnių akimirkų atsikvėpti. Rusvaplaukei, visai nelaiku, pradėjo svaigti galva ir klastuolė ėmė svyruoti į šonus.
Nakties apgaubti tamsūs medžių šešėliai dvejinosi mergiotei akyse ir vos ne vos įžvelgusi bendrakeleivės padėtį, Liz prisėlino arčiau bei ryžtingai nusitaikė į neaiškią, stambią žmogystą smaugiančią bronzinių plaukų savininkę.
- Difindo! - mostelėjusi lazdele, šūktelėjo Ana. Slapstūnui skristelėjus šešiasdešimčia metrų toliau nuo merginų, srazdanosė galvotrūkčiais puolė prie Onorinos.
- Ar viskas gerai? Gali kvėpuoti? - klausimais apibėrė variaplaukę mokinukė ir švelniai suėmusi už rankos kilstelėjo viršun, bandydama persimesti lengvutę Sayre per pečius.
Staiga, Anutė suklupo ant drėgnos miško paklotės. Šakaliai ir visokie dygliai negailestingai raižė kojas, tačiau Betei jau nerūpėjo. Netekusi samonės, klastuolė gulėjo ant žemės, palikdama kompanionę kapstytis vieną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 10, 2017, 10:34:40 pm
Dieve, juk ji tebuvo vaikas, na gerai, ne vaikas, paauglė jau, bet vis tiek tik keturiolikmetė mergaičiukė, stojusi į nelygią kovą su žiauriu pasauliu, kuriame, matyt, neatsirado vietos grafo ir markizės kadais sumeistrautai nesantuokinei dukterei. Ir visgi, ji nekalta dėl to, juk nesirenkame kokioje šeimoje gimti, kokią turėsime išvaizdą, ar juo labiau, charakterį. Ji nerodė jokio poreikio priglusti prie švelnios mamos krūtinės ir perkelti visų savo rūpesčių ant jos tvirtų pečių, jai nereikėjo tėvo, už kurio nugaros galėtų pasislėpti nuo berniukų, tampančių kasas, nereikėjo vaikino, kuris švelniai apkabinęs pabučiuotų. Sakysite ji nenormali? Ėi, žmonės, O galbūt ji tiesiog kitokia nei visi jūs? Galbūtt net pranašesnė? Juk pati susitvarko savo rūpesčius, nesislėpdama už tėtės nugaros, iš paskutiniųjų mėgina įkvėpti dar bent vieną gurkšnį tyro oro, kaudamasi su stambiu raudonplaukiu, galingos brolijos nariu. Bet ar kas nors įvertins šias pastangas? Ne, tik miškas ir tamsa, o jei per stebuklą išsigelbės, rytoj į ją vėl visi spoksos kaip į nenormalią akiniuotę mergaitę, bevardę, beasmenybę vargšelę.
Džonas Silkhamas, atšokęs kokį pusšimtį metrų nuo Natalijos susikeikė. Keiktelėjo riebiai, rusiškai, ant viso miško, kad net varnos išsilakstė. Tada nerangiai atsistojo, ir iš tolo gręždamas prie žemės prismeigiančiu žvilgsniu abu nevykėlius blondinus pastebėjo, jog rusvaplaukė kalė vis dėlto išvengė žudomųjų užkeikimų, bet kaip nebuvo kada galvoti, mat išvydo puikią progą susigrąžinti ankstesnes pozicijas.
Dangus kiek sumirguliavo ir varnanagė liko laisva, laisva, nuo neseniai ją smaugusių rankų, tačiau žinojo, neilgai. Apsidairyti galimybės neturėjo, bet išgirdo šalimais šlumštelint Anabetę.
-Bete! – riktelėjo puldama prie jos, vienu judesiu nustatė, jog klastuolė gyva, antru išsitraukė iš už diržo lazdelę, o trečiu, paleido šaltą srovę tiesiai Anai ant veido.
-Nagi, prabusk, turime pasistengti dinggti iš čia. – liežuvis ko tai pynėsi, deguonį buvo vis dar sunkoka įtraukti, laikas seko. Kaip tik laiku atsistojo gręždamasi į staiga  už nugaros pajaustus oro virpesius, mat jei dar akimirką būtų uždelsusi, būtų atsidūrusi vieno iš šyvių dvynukų geležiniuose gniaužtuose. Negalvodama griuvo ant žemės ir nusirito po medžiais, užvis labiau troško, jog bendražygė pasektų jos pavyzdžiu.
-Aha! Pakliuvai brangute! – pasigirdo nemalonus šūksnis. Nustačiusi, kad tai ne to ją smaugusio stambuolio balsas, o vieno iš brolių, mergina suprato: Anabetė rimtai  įkliuvo, smarkiai abejojo ar galės kuo padėti, deja visas mintis iš galvos iššlavė garsas: tykūs stambaus vyro žingsniai, grėsmingai artėjantys jos slėptuvės link, ir kraupus šnabždesys:
-Nataššša...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Natanielis Augustas Lizertas Spalio 14, 2017, 09:46:16 am
Mirtis nedėvi juodo apsiausto su gobtuvu, nesinešioja dalgio ir netyko prie tavo durų. Mirtis pasirodo netikėtai, su vienais žmonėmis ji susitapatina, kitais - manipuliuoja. Mirtis nešioja raudonus batus ir bet kada gali pasirodyti su treningais ar tavo kaimyno veidu kokioje nors parduotuvėje ir staiga pavogti tavo sielą.
Anabetė, tikriausiai, niekada nesusimąstė apie ponią raudonais batais. Buvo sutikusi ją porą kartų, porą atsitiktinių kartų visai netyčia, šiai dirbant savo darbą. Senelis, močiutės sesuo, antros eilės pusseserės dėdė, net pati rusvaplaukės motina buvo Anos užklupti besiburkuojantys su mirtimi, o štai dabar ir pati Giltinė atpėdino pas strazdanosę.
Mirktelėjo ilgomis blakstienomis ir nuvalė ištyškusį kraują nuo penktakursės kaklo.
Bet pradėkime nuo pradžių, tiksliau nuo scenos, kai Liz nualpo, o Onorina nespėjo prabudinti jaunuolės tik greitu judesiu, taikliai pasislėpė po medžiais, saugodama savo kailiuką. Baltaplaukiai padarai, negailestingai trenkę antausį mergaičiukei, sugebėjo šią prikelti, čiupti už gerklės ir po truputį smaugti, neleisdami įkvėpti nė menkiausio oro gurkšnio. Mirėja kažin kaip ištrūko iš vieno iš broliukų gniaužtų ir pasileisdo bėgti tolyn į miško gilumą, tačiau anot vyjęsis gana sparčią klastuolę, vyresnysis blondinas tik šaižiai nusijuokė ir lengvu lazdelės mostelėjimu parklupdė vargšę Anabetę. Aukštai iškėlęs stebuklingąjį medinuką ir nusitaikęs į paraližiuotąją panikę, vyresnėlis šyvis grėsmingai artėjo Helės link. Žingsnis po  žingsnio, Anos kūną vis stipriau kamavo traukuliai.
- Crucio, - šnibždėdamas tarstelėjo albinosas ir išsišiepęs stebėjo penktakursės kančias.
- Crucio, - vėl pakartojo jis ir tiksliau nutaikė lazdelę.
Vaizdas atrodė tragiškai: dvi pusamžės, neaiškios gyvastys su Češyro katino šypsenomis mordose ir viena gležna mergaitė, besiraizganti ant iš drėgnų lapų ir šakalių sudarytos miško paklotės.
Neapsakomas skausmas užliejo Betę, keletas stambių eglišakių draskė nugarą, o venomis bėgantis kraujas šokinėjo per visą merginos kūną. Šaltis stingdė iš burnos ir nosies besiveržiančius bordinius upelius. Anabetės mėlynos, skaičiai safyrinės akys užsivertė ir teliko balta tuštuma.
Dar niekada hogietė taip stipriai netroško savosios mirties, dar niekada taip stipriai nenorėjo nustipti it koks žiauriai medžiotojų sudarkytas žvėrelis, dar niekada strazdanė nemaldavo amžino miego ramybės.
Staiga, šaižus, ausų būgnelius prievartaujantis juokas liovėsi, medžiai nustojo linguoti, vėjas išnyko, o juodas naktinis dangus dar labiau apniuko. Tyla. Tyla ir tuštuma apgaubė Uždraustąjį mišką. Viskas baigėsi. Anabetei mirktelėjo mirtis. Joa sielą pavogė Giltinė ir paskutiniu bučiniu pažymėjo kūną.
 Daugiau nebebus jokio valiūkiško mirktelėjimo ar šypsnio, jokių išdaigų ar nepaklusnumo, jokių pamokų ar areštų. Nebebus daugiau ir nuoširdaus juoko, glostančio krūtinę, ir prisilietimų, ir akimirkų kartu.Daugiau nebebus nei apkabinimų, nei stūksenimų į duris. Daugiau nebebus padlaižiavimų ir užsispyrimo prieskonių, suteikiančių tokį jaukumo pliūpsnį. Nebebus smuiko muzikos ir neužbaigtų praktikos darbų. Daugiau nebebus nieko. Tik tuštuma. Vakuumas.
 Daugiau nebebus Anabetės Mirėjos Helės Lizert.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 18, 2017, 07:21:07 pm
Kai imi juo rūpintis, rodos, visas pasaulis slysta iš po kojų. Naktys tampa bemiegėmis, dienos bevaisėmis ilgomis kankynėmis, iki kito karto, kol vėl jį pamačiusi galėsi rūpintis. Kol susitiksite, kol galėsi priliesti taip gerai pažintą kūno formą, kiekvieną savitą linkį. Bet vos atsidursi vienoj patalpoj, liežuvy bematant surakins savaiminiai kerai, neleidžiantys pratarti nei žodžio daugiau nei reikėtų. Visos ilgiausios frazės, kurias įsivaizdavai mintyse subyrės, it pavydžios padrūškės sutraukyta auksinė grandinėlė, kurios taip gaila, kad net vieną kitą ašarą galėtum išlieti. Štai tokie jausmai buvo pažįstami vienai Prancūzijos markizei, atklydusiai į Rusią dėl virtinės keistų dalykų. Ir visos šios mintys suspindo keturiolikmetės mergaitės galvoje, kurią llaikė tvirtai stambus raudonplaukis Slapstūnas.
Džono Silkhamo rankoje sušvito peilis.
-Pažvelk ten, Natašenka, - kreipėsi į ją apeidamas visus mandagumus, įrėmęs peilio kriaunas jai į kaklą. – Tavo draugė nebegyva. Kuo ji buvo vardu? Anabetė? – tarė lėtai kiekvieną žodį, tarsi stengdamasis, jog kalinė kuo labiau įsigilintų. – Ak, tiesa, tu negali to pamatyti, gaila, gaila...
Jai pakirto kojas, pykčio ašaros užtemdė akis. Žinojo kaip ateina mirtis, tik nebijojo, paprasčiausiai darėsi apmaudu, jog penkiolikmetė mergaitė žuvo nuo šių parazitų rankoų, apmaudu, jog trylikametis berniukas kalinamas jų būstinėje, nežinia ar tebegyvas. Atsiminė tąkart, kai Donas davė paliesti savo plaukus, aiškindamas jai, kaip atrodo liūto gaurai.
-ne! – riktelėjo visu galingumu išsiplėšdama iš vyro rankų. Aštrus skausmas nusmelkė kaklą, ištryškusi raudona srovelė dažė medžioklinio palto apykaklę. – jūs daugiau negrobsite vaikų! Nežudysite jų! – klyksmai skardėjo pamišky, pasičiupdami balso aidą ir dalindami siūruojančioms medžių viršūnėms.. už viską labiausiai Nataša dabar norėjo pribėgt, apkabint mirusį kūnelį ir supuot, supuot... gal padainuot lopšinę. Nesuvokė iš kur tokie sentimentai, kurie žinoma kenkė blaiviam protui, tik dabar tai buvo nė motais. Gerklę raižė skausmas, galva sukosi, tačiau mergina nedelsė, šokusi į priekį išsitraukė iš diržo paskutinį peilį. Pajuto, kaip per liemenį yra sučiumpama jaunų tvirtų rankų. Tai Anabetės žudikas. dingtelėjo varnanagei, o toliau viskas vyko kaip sapne. Staigiu judesiu pačiupo vaikiną už ševeliūros prisitraukdama artyn, pirmą sekundę tikrai atrodė, jog pabučiuos, tačiau antrą, kita ranka, laikanti peilį pakilo prie pirmosios, ir akimoju apibrėžė tikslų ratą, tarsi būtų amžių amžius treniravusis.
Geležiniai gniaužtai atsileido, vaikinas susmuko jai prie kojų. Ten, kur jam ir dera. burbtelėjo sau mintyse, vienoje rankoje tebestirksojo kruvinas peilis, o kitoje tabalavo šyvas skalpas. Įniršis darkė jos veidą, gal todėl niekas iškart nedrįso šokti artyn atsikeršyti už tokią baisią kolegos baigtį. Miškas tylėjo, regis net paukščiai bijojo cyptelėti išsigandę tokio kraupaus nusikaltimo, visgi nežudymo užkeikimas, ne gerklės perpjovimas... kraujas tebelašėjo iš žaizdos, bet ji nieko nedarė, kad jį sustabdytų, tiesiog stovėjo užmerkusi nereges akis, dengiamas juodų akinių, tūnodama prisiminimuose, apie indėnų vadą Piksaretą, išmokiusį ją piešti tą menkutį dailų apskritimą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ashalain Blackmore Spalio 22, 2017, 02:56:54 pm
Pluošė koridoriais nežiūrėdamas kur eina.  Viskas skersai gerklės. Pilis,  Carolin,  mūšis... Nu-si-bo-do. Jis jai juk turėjo kažką reikšti. Tegul ir gyvenimo naikintoją.  O pro tokį nelabai praeisi kaip pro sieną? Na žinoma,  ją sujaudino to vaikinuko likimas,  gal ir pagalbos paprašymas, tačiau kad visai nepastebėtų...  Net nejuokinga. Nieko, jis laiko turi.  O kur jam skubėt? 
Nepajuto,  kaip išėjo į lauką,  kol plaučiai negavo šviežio gryno oro dozės. Giliai įkvėpė. Pasiilgo gryno,  tyro, šalto kalnų oro, kur vienintelis šiltas dalykas yra merginos kūnas. Tai vienos,  tai kitos.  Pilis jį tiesiog dusino. Nemėgo būti uždarytas tarp sienų,  tarsi kape. Nusipurtė ir greitai nužingsniavo tolyn.  Fizinis krūvis nesutrukdė srūti mintims, planams ir panašiai. Seniai nebuvo pasivaikščioti. Ir visgi suprato,  koks geras jausmas yra judėti nevaržomai.
Nepajuto,  kaip jį apgaubė tamsa - pats tikriausias ženklas,  kad įžengė į Uždraustojo Miško karaliją. Takeliais ir samanų paklote ėjo tolyn,  nežiūrėdamas nei laiko,  nei atstumo. Šakelės drėskė veidą,  rankas,  tačiau jis buvo toli savo mintyse ir planuose. Nesuprato, ką Carolin atranda šitam krašte. Kalnai jam asmeniškai buvo triskart geriau. Griežta, švaru,  aišku.
Nežinojo,  ar ilgai eina - susiraizgiusios šakos nepraleido šviesos, tad negalėjo pasakyti kiek valandų. Tačiau miške jų ir nereikėjo.  Čia buvo tik jis su medžiais. Ir savo mintimis. O ko daugiau jam reikėjo? Atsakymo ilgai laukti neteko. Ausis pasiekė miškui nebūdingi garsai. Susiraukė ir įsiklausė. Smūgis. Riksmas. Tylantis klyksmas. Ir tyla.  Penkiese - nustatė. Dvi pažįstamos ir trys negirdėti. Pro šakų raizgalynę pabandė kažką įžiūrėti. Pirmiausia užfiksavo išdarkytą, iškankintą,  ant samanų gulėti paliktą negyvą merginos kūną. Jau matytos princesytės,  į treniruotę atėjusius kaip į iškylą. Jam nepatiko žiūrėti į mirusiuosius. Net jei per daug įsisiautėjęs alter ego pasikviesdavo Giltinę į kompaniją, vis tiek nemėgdavo žiūrėti į mirtį. Keista kaip sadistui,  ar ne?  Ir įdomiausia, jog jis pats neneigė, kad toks yra.  Todėl dar pavojingesnis. Tačiau net ir jis neteko žado, pamatęs antrą ant miško paklotės akiniuotajai merginai po kojų tysantį kūną. Negyvą. Nuskalpuotą. Dievaži,  toji mergina jam kėlė vis daugiau klaustukų. Jaunutė,  tvirta,  peiliu dirba ne prasčiau už jį,  o jos rankose kabantis šyvas skalpas buvo paskutinis lašas. Kitokia.  Kažkur aplink vaizdan lindo ir kažkoks raudonplaukis,  tačiau labiau domino  kitas blondinas,  kaip du vandens,  ne,  kraujo lašai panašus į nužudytąjį. Šis stovėjo merginai už nugaros.  Taip,  jis žinojo, kas yra kraujo kerštas. Ne kartą ir ne du merginų broliai ir tėvai ėjo pas jį. Nemėgo su tokiais terliotis. Dažniausiai tiesiog nesileisdavo surandamas.  Arba tiesiog nudėdavo. Vis tiek nepatiko.  O tasai šyvis atrodė gana įsiutęs. Ir pasiruošęs stropiai atkeršyti už brolį. Įkvėpė.  Tyliai,  tarsi katė,  prisėlino arčiau. Iš už diržo išsitraukė peilį. Tereikėjo vieno tikslaus kirčio ir gražuolio kvailio blondino veidelis amžiams sustings.  Tuo jį ir žavėjo mirtis.  Užčiaupia burnas,  palieka užstrigusius žodžius,  sustingdo išraišką. Palieka tokį,  koks esi.  Nusitaikė. Trys. Du. Vienas.  Ginklas įsmigo šyviui į nugarą. Tarsi sulėtintame kadre jis nukrito tiesiai už  merginos.
 - Ašalainas,- tyliai, net nežinia kam ištarė. Akimis vėl užkliuvo už mirusios merginos. O ji buvo gyva,  tokia gyva.  Kaip Carolin kadaise.  Pažvelgė į raudonplaukį. Jautėsi visiškai atsipalaidavęs,  atsigavęs,  net nusišypsojo. Češyro katino šypsena. Mirties šypsena.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Spalio 22, 2017, 10:40:22 pm
Jos ausis pagavo tylūs žingsniai, žingsniai, priklausantys kažin kokiam atklydėliui. Jai nerūpėjo, ar tai dar vienas slapstūnas į pagalbą atsidangino ar saviškis... jai daugiau niekas nerūpėjo, bent jau šią minutę. Nestiprus vėjo gūsis suvirpino orą iš už nugaros, garbanė kilstelėjo peilį pavargusia ranka, tačiau tasai užpuolikas ir taip pardriuoksėjo ant žemės kiek ilgas. Kažkur netoliese pasigirdo balsas: Ašalainas, Ašalainas, Ašalainas... saviškis pagaliau sukonfigūravo besiblausiančios mintys.
Džonas Silkhamas vėrė akimis visą erdvę, du jo sėbrai, Roderikas ir Frederikas Baristeriai krito negyvi, viskas būtų tikrai kita linkme pasisukę, jei ne tas aukštas, raumeningas tamsiaplaukis, išlindęs iš tankmės it nereikalingas ką tik gimęs katytis, mėgintas nuskandinti klozete. Vyriškis išsišiepė, nors dabar ir nejuokai rūpėjo.
-Gero vakaro, Blakmorai. – mestelėjo, o tada užtaisęs lanką, staigiu judesiu paleido strėlę tebegyvos merginos link. Brangioji Natašenka neišsisuko, ginklas įsmigo į petį.
-Tau taip pat, Natašenka, tikiuosi greitai pasimatysime, na, kad ir kaip bebūtų, dabar žinosiu kur tave rasti. Ir še, lanką savo pasiimk. – sulig tais žodžiais pradingo uždraustojo miško tankmėje. Per gerai pažinojo Ašalainą Blakmorą pasirinkdamas bėgimo strategiją, mat jei būtų miręs, brolija vėl prarastų grafaitės Zubovos pėdsakus, negalėjo taip rizikuoti, jau geriau galutinai nenudės jos, bet bent siūlo galas bus. Bulgakovas su Gerenderiu seniai įtarė tą dvarnešką naudojantis laiko kontrolieriumi, nebe reikalo kelis kartus lankėsi pas Izoldą Sayre. O taip kvailai strėle sužeidė Natašą, nes žinojo, Ašą neatsispirsiant šviežiam, šiluma pulsuojančiam, kruvinam merginos kūnui, šiuo metu anam vaikinukui tikrai ne jį vytis galvoj turėtų būti.
Ji tebestovėjo tvirtai sugniaužusi peilį, kraujas dažė medžioklinį paltą raudonai. Skausmas pagelbėjo atsitokėti. Šviesus skalpas nukrito po kojomis sužvarbusiems gniaužtams atsileidus, laisva ranka negailestingai ištraukė iš kūno strėlę, nors ir lėtai sukiojo traukdama, kraujas tebetryško, iš įpjauto kaklo taip pat kaptelėdavo vienas kitas lašelis. Galva rodės tarsi švininė.
-Kuramarotini. – pasakė, irgi nežinia kam, gal veikiau atitardama tam vardui, neseniai nuskambėjusiam tarsi niekam.
---
Galingas vėjas drąskė plaukus dvylikametei mergaitei bejėgiškai skinantis kelią link jūros. Ne ne ne, ji neklysta, tikrai girdėjo žmogaus balsą, riksmą, maldavimą padėti. Šaltos bangos priglobė išsekusį kūnelį, suteikdamos šiek tiek jėgų, tarsi gaivindamos, sūpuodamos blaškė vaiką. Raguotojo žalčio koledžo atstovė karštligiškai įrėsi ten, iš kur skardėjo maldavimas padėti. Veikiausiai jis nuslopo, o į giliai vandenyje panirusias kojas kaži kas atsitrenkė.
-O Dieve, kūnas! Žmogaus kūnas! – suvapėjo kalendama dantimis. Apkabino nuo šalčio sugrubusiomis rankomis jau panirusį bei sąmonės netekusį vyrišką siluetą, stipriai apvyniojo jį ilgomis garbanomis, ir ėmė plaukti į krantą. Iš kažkur atskriejusi banga vėl bloškė juos atgal, tačiau ji nepasidavė, tik užkabino didesnį grybšnį vandens. Jai pavyks, ji nepasiduos, ji sugebės.
-Kantoras. – atsklido silpnas gelbėjamojo balsas, matyt trumpam atgavo sąmonę.
-Kura. – sukūkčiojo mergaitė, deja, jūros auka buvo vėl netekusi sąmonės. Ne, jis neišgirdo jos vardo, ir jei dabar ji nepasistengs, taip niekas ir nesužinos, jis taip ir nesužinos...
---
Varnanagė žiopčiojo kaip žuvis, išmesta į krantą negailestingų žvejų, sadistų žvejų, o gal toks vienas šalia ir yra? Kažin, ar Ašalainas Blakmoras staiga neužmirš kieno pusėj kariauja? dingtelėjo aukštaūgei, gniaužiančiai vienkartinę servėtėlę prie baigiančio užsidėti šašo ant pjautinės žaizdos gerklėje. Susirado tą popieriaus gabalėlį dar skendėdama skaudžiuose prisiminimuose, visgi jie nepaliko ramybėje merginos, o šiandien grąsinosi užgriūti visu svoriu, prislėgti ją it agurką stiklainyje, paruoštą rauginti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Ashalain Blackmore Spalio 31, 2017, 03:41:36 pm
Mergina su tamsiais akiniais liko gyva, ko nebūtų galima pasakyti apie abu vargšelius dvynius blondinus. Na ką, patys kalti, nereik su Mirtimi degtinės gerti. Ir apskritai, jeigu gerti, tai ugninę. Beveik visada geriau. Štai vienintelis atvejis, kur jis sau leisdavo netekti įgimto nuosaikumo - tai svaigieji gėrimai. Pasiduodavo retai, bet jau kaip taip atsitikdavo... Gelbėkitės kas galit. Vienintelė jo būdui prieštaraujanti savybė.
 - Malonu matyti, Silk...? Kaip ten tave vadina?- jis net nesistengė slėpti pašaipos. Matė šitą vyrą kažkada seniai, dar būdamas visai vaikas. Buvo tik dar vienas iš tūkstančio, aplankančių senelį įvairiais reikalais. Nuo pat mažumos jis matydavo daug juodų apsiaustų, daug veidų ir dar daugiau vardų, kurių net nesistengė įsiminti. Paprasčiausiai žaisdavo po stalu, kol atvykėlis išeidavo. Tačiau vaikiškos ausytės fiksavo visas pokalbių detales ir dėjosi į galvą.
O tos merginos vardas Natalija, pasirodo. Nebūtų pagalvojęs. Na, pagaliau galės ją vadinti kitaip, ne tik Akiniuotąja Su Peiliais. Tačiau to raudonplaukio palinkėjimas jam nepatiko. Kokio velnio jiems būtų įdomu kur pasidėjo kokia keturiolikmetė? Nebent... Įdėmiai nužvelgė Natašą. Nebent ji nėra jau tokia paprasta. Galbūt slepia dar daugiau nei atrodo.
ir tik vėliau išgirdo atšvilpiančią strėlę. Instinktyviai pasilenkė, tačiau ginklas įsmigo merginai į petį. Taikytasi ne į jį. Atsisuko, laukdamas antros strėlės savo pusėn, tačiau Džonas Silkhamas tik padus pasipustė. Pirma mintis buvo vytis. Tačiau... Uoslė pagavo kraujo kvapą. Šiuo atveju sau priminė vampyrą. Arba ryklį - kraują pajusdavo mylios spinduliu. Ir nesugebėdavo atsispirti. Šviežias kraujas raudoniu nuspalvino merginos drabužį, sunkėsi iš žaizdų petyje ir kakle. Skausmą galėjo apčiuopti - toks jis buvo artimas ir aiškus. Akyse vaizdas susidrumstė, pasaulis susvyravo, rankos pradėjo virpėti. Seniai taip nesijautė. Šitaip paskutinį kartą jį jaudino Carolin skausmas. Žinoma, palengvėdavo ir su kitomis moteriškos lyties būtybėmis, tačiau tik kelių iš jų kančia priversdavo prarasti pagrindą po kojomis. Taip, kaip dabar.
Ausys pagavo dar vieną tariamą vardą. Visiškai negirdėtą, dvelkianti senove, senomis čiabuvių gentimis ir kažkuo... kažkuo dieviškai galingu.
 - Ir kas tu tokia būsi...- nejučia, gal labiau sau sušnabždėjo. Niekada nebuvo taip sunku kovoti su kraujo troškimu. O kodėl jis turi kovoti? Nes tos merginos dar visai nepažįsta. Ir kas? Ji per daug galinga, kad būtų galima elgtis neapgalvotai. Reikia elgtis apgalvotai. Bet nėra plano. Teks veikti be plano. Ar tai gerai? Pamatysim.
Akys apsiblausė ir pasaulis vėl prašviesėjo. Nuo galvos iki kojų tikras ant miško samanų paklotės stovėjo Ašalainas Blekmoras. Tačiau jo viduj visą valdžią perėmęs Češyro katino šypsena išsišiepęs dėpsojo alter ego.
Žengė kelis žingsnius, prie merginos atsidūrė labai labai arti.
 - Natalija? Kuramatorini? Kaip tave vadinti?- tarsi nekaltai paklausė, švelniai paliesdamas įbrėžimą kakle. Kraujo kvapas plūstelėjo į smegenis, o jų nekontroliuojami pirštai nuslydo prie strėlės paliktos žaizdos petyje. Galiukai nusidažė šviežio kraujo raudoniu. Strėlę mergina jau buvo išsitraukusi, o gaila. Būtų tai padaręs geriau. Linksmiau. Na ką darysi. Jie juk čia vieni. Miškas, tikrai atkampi vieta, jei neskaičiuosime vis dar gulinčio išniekinto mergaitės kūnelio. Nestipriai spustelėjo sužeistą vietą, tik norėdamas įsitikinti ar gražuolė jau daug kraujo neteko. Tačiau nebesivaldė. O tai, jau ir pats suvokė, ne itin gerai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Džeimsas Greywindas Lapkričio 12, 2017, 12:39:59 pm
Kaip tave vadinti, kaip tave vadinti, kaip tave vadinti... -aidėjo galvoje, tarsi klausimas būtų prilygęs ne paprasčiausiam norui sužinoti vardą, o perkūno dujų sąndarą. Apsiblaususios mintys vertė merginą neprarasti budrumo, tačiau žaizdos darė savo. Slapstūnai, raudonplaukis, Ašas... ne, Ašas neraudonplaukis... čia Slapstūnai... ne, čia Ašas... o kodėl? Rnka, laikanti servėtėlę prie beužsitraukiančio įbrėžimo kakle nusviro, baltas, raudonais taškeliais nutapytas popierėlis palengva nuskriejo žemyn, grakščiai sukdamasis ore tarp dviejų siluetų. Tai koks gi jos vardas? Kodėl taip arti priėjo tas vaikinas? Ji neturi vaikino, tai negerai! Ar man dabar ką nors skauda? Ar maudžia sąnarius, degina pirštus, ar pulsuoja kaukuolė? Taip? Man ne viskas gerai. Ar dabar mane troškina, gal dar kankina alkis ir laižau savo odą vien tam, kad pajusčiau kokį nors skonį? Ne? Tada man viskas gerai! O dabar man šalta, o gal taip karšta, kad veidu teka prakaitas, sekina troški kaitra ar į kaulą stingdantis šaltis? Dar ne? Tada neturiu kuo skųstis!! Ar šiuo metu jaučiuosi vieniša, išsigandusi, įbauginta, paskendusi tamsoje... taip. Tai reiškia, man ne viskas gerai, arba, nevisai viskas gerai,- palengva kartodama savo maldelę ji ėmė atgauti sveiką protą, ausis bei galvą dengiantis svaigumo valktis traukėsi. Ir vis dėl to, kaip gi ją vadinti?
-Kura, – regis, lūpos pačios rado atsakymą į užduotą klausimą. Tada ji pajuto pirštus, kibius, tvirtus vyriškus pirštus slenkančius per nepridengtos odos lopinėlį, grėsmingai slenkančius prie žaizdos, kurią paliko strėlė, jos pačios strėlė, patekusi į priešininko rankas. Niekada neleisk, jog tavo ginklai atitektų priešui, verčiau sunaikink juos, nes jam smagiausia bus tave sunaikinti jais, parodant tau tavo pačios galią, įrodant, jog tik tu pati kalta dėl savo mirties. Pirštai, ilgi, tvirti pirštai, jie spusteli žaizdą, jie nusidažo raudonai... ji to nemato, bet žino... Čia Ašas, Ašas, Ašas...! man neviskas gerai! Man nevisai viskas gerai. Nataša žinojo privalanti susikaupti, privalanti pamėginti tai padaryti. Užsimerkė po akiniais, visiškai atsiduodama skausmui, ir pirštams, prilipusiems prie jos odos. Per lytėjimą lengviau pajusti. Papurtė garbanas, mėgindama išvaikyti nereikalingas mintis, tada pajuto, pajuto nuo vaikino sklindantį džiaugsmą, iškreiptą, agresyvų...
-Ne. – tarė tvirtu balsu žingtelėdama atgal. – Aš turiu krūvą randų, tikriausiai tiek dar nesi matęs Ašalainai Blackmorai, krūvą, ant nugaros, vagojančių skersai, išilgai, ant kojų, ant krūtinės... visur. – žemas jos mecosopranas murkė, murkė tarsi didžiuodamasis tuo, ką kalbėjo. – Ir tos visos žymės turi savo vardus, istorijas, vietas... jos visos įgytos kariaujant, todėl nors ir galėčiau leisti tau nuleisti garą, manau, naujų, bereikalingų randų, be vardo, be kovos, be šlovės... man nereikia.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 11, 2018, 07:05:17 pm
Pasibaigus paskutiniai pamokai Luna sugrįžo į bendrąjį kambarį. Kelios kitos varnanagės sėdėjo ant savo lovų ir kalbėjosi tarpusavyje. Linktelėjusi joms mėlynakė nusirengė Varno nago uniformą ir padėjusi kuprinę prie rašomojo stalo išsitraukė didelę mėlyną dėžę. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė, kaip paprasta dėžė, kurioje laikomi nereikšmingi daiktai, tačiau ji atsirakindavo ir atskleisdavo savo turinį, tik ištarus reikiamą žodį. Atidariusi dėžę juodaplaukė šyptelėjo. Dėžėje gulėjo daugybė ginklų, nuo paprasčiausių durklų iki krištolinių kardų. Galima buvo pamanyti, kad ji ruošiasi iš žudyti visus Hogvartso gyventojus. Ištraukusi tvirtą odinį diržą užsijuosė sau ant klubų ir pritvirtino kardo dėklą. Sudėjusi kelis durklus ir šurikenus paėmė ir vieną kardą. Jis nebuvo tvirčiausias ar geriausias kovai, tačiau buvo paprastas ir lengvas. Įsidėjusi kardą į dėklą, prisegtą prie diržo, užsimetė juodą apsiaustą ir užrakinusi dėžę vėl ją paslėpė. Tyliai, kad niekam netrukdytų, ji išėjo iš kambario ir išžygiavo į lauką. Lauke karaliavo vėjas kedendamas merginos plaukus. Treniruotis su palaidais plaukais nėra gera mintis, tad suėmusi ilgus juodus plaukus ji susirišo juos į aukštą uodegą. Lauke mokinių nebuvo, tačiau Luna vistiek pasuko į uždraustąjį mišką, kur retai kas drįstą  žengti. Treniruojantis ji mėgo vienatvę, be to nenorėjo ko nors sužeisti. Priėjusi uždraustąjį mišką juodaplaukė susirado savo mėgiamą treniravimosi vietą ir ištraukusi kardą iš dėklo, perskrodė juo orą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 11, 2018, 11:06:33 pm
 Penktakursis kaip visada po pamokų slampinėjo, kur tik akys veda. Ir šikart patraukė nežine kodėl į Uždraustajį mišką.   Takas kuriuo ėjo buvo vingiuotas. Jo apranga atrodė taip: storai apsuktas kaklas šaliku, stora juoda, kailynė striukė, kuri davė panašumo į lokį, avėjo juodus su pilku pamušalu ir šiokiu tokiu viduje esančiu kailiu žieminius batus, bei kaip visada ant galvos stuksojo skrybėlė su kaukolės ženkleliu, o rankas šildė vidutinio storumo odinės pirštinės, taip pat juodos spalvos. Šiaip oras buvo apniukias ir baisiai vejuotas. Tokiais momentais Velnu net nosies iš pilies nekišdavo už jokius pinigus. Nors buvo tvirtai sudėtas ir pankamai geros sveikatos, bet jam visada koją pakišdavo kaklas. Prakeiktas velnio kaklas, menkiausias šaltis ir angina. Plaučiai taip pat nepasižimėjo didelia tolerancija šaltam orui. Jei ne vaistai greičiausiai gulėtu, kur nors paslikas pilyje negyvai užsikosėjes.  Staiga vėjas dar labiau pakilo ir ėmė lyti šaltus lašais. Todėl grifas begte pasileido į artimiausią užuovėje, Uždraustajį mišką, kur pasislepė už vienos senos eglės kamieno įdubimo.       
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 12, 2018, 11:35:55 pm
Treniruojantis laikas bėgo be galo greitai. Nors lauke buvo vėjuota, tačiau netrukus pakilo dar stipresnis vėjas ir pradėjo lyti mažais lašeliais. Luna nemėgo būti lauke lyjant lietui, bet dabar ji į tai nekreipė dėmesio. Be to, dar nebuvo pradėję stipriai lyti. Kardas ir toliau nesiliovė skrosti orą. Jei šalia būtų žmonės, turbūt seniai gulėtų negyvi. Laikui bėgant Luna darėsi vis žiauresnė ir šaltesnė, nors pati to nė nepastebėjo. Tiesa, jos bendravimas su draugais mažai kuo pasikeitė, bet su jais ji praleisdavo vis mažiau laiko. Į Uždraustąjį mišką retai kas įžengdavo, tad išgirdusi žingsnius Luna sukluso. Kažkas atklydo į Uždraustąjį mišką ir nors merginai tai nelabai rūpėjo, bet liovėsi mojuoti kardu ir klausėsi žingsnių. Lėti ir sunkūs žingsniai virto bėgimo, kol galiausiai nutilo. Laikydama kardą prie savęs rudaplaukė pasuko ten, kur nutilo paskutiniai žingsniai. Netrukus ji išvydo grifą su kuriuo susipažino vos atvykusi į Hogvartą. Kaip ir pati Luna, jis buvo vyresnis ir jau tapęs paaugliu. Tyliai prisėlinusi prie grifo rudaplaukė užsimojo kardu ir perskrodė orą šalia Radagasko. Ne, sužeidti jo nenorėjo, jos kardas prašvilpė pro šalį ir Luna nežymiai šyptelėjo grifui.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 13, 2018, 11:27:59 pm
Velnu kruptelėjo iš išgasčio. Netolį jo galvos prašvilpė iš kažkur  atsiradęs kardas ir įsmigo į medžio kamiena. Kad mane Perkūnas nutrenktu, dviem sprindžiais į kaire ir mano galva kaip tarpeklis praskelta būtu. Pamatė varniukę su kuria buvo susipažinęs antrais metais Hogvartse, ir nuo to dar pykčiau paliko:
- Mano galva ne malka, kad nusipelnytų būti taip suskaldyta. Bet ir malonus pasisveikinimas, įdomu kokiam krašte taip sveikinas, spėju atsisveikinimas ten buna galvos nukirtimas. - Išlindo iš užuovėjos ir kiek paėjo į erdve, kur krapnojo lietus. Jį stebino matomas vaizdas. Ir greitai žmonės keičias, kažkada buvo malonį iš pažiūros gera mergaitė, o dabar barbarė. - Ir ką žadi daryti toliau, pamausi galvą ant baslio? Kaip Vladas Drakula ar kaip amerikos irokėzai skalpa imsi? Visai atvėjais, nesileisiu visų šių egzekucijų  būti išbandomas ant savęs. -  Nusirengė kailinę žieminę striukę ir pasikabino ant šakos. Iš dežės išsiėmė vidutinio ilgio vienašmenį kardą, puošnia, oda aptraukta rankena.               
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 14, 2018, 02:43:16 pm
Luna kiek suglumo pamačiusi Radagasko reakciją. Ji nesitikėjo, kad jis taip sureaguos.
-Nurimk, nebūčiau tavęs sužeidusi, te norėjau išgąsdinti,-Mėlynakė stebėjo grifą. Jis atrodė supykęs dėl to ką padarė Luna.-Radagaskai, nesiruošiu tavęs žudyti ar kaip nors kitaip kankinti.-Žengė kelis žingsnius atgal parodydama, kad sako tiesą, tačiau grifas nusirengė savo žieminę striukę ir iš dėžės išsitraukė vidutinio ilgio vienašmenį kardą.
-Ar tai iššūkis?-Lunos veide atsirado žaisminga šypsena. Ji žinojo, kad ir Radagaskas mokosi valdyti kardą, tad kova turėtų būti įdomi. Rudaplaukė tvirčiau suspaudė savo kardo rankeną ir atsistojo į kovinę poziciją. Nors Radagaskas buvo vaikinas ir aukštesnis už ją, tačiau Luna buvo vikri ir pasižymėjo jėga, nors ir buvo mergina.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 14, 2018, 10:55:04 pm
Velnu suvokė, kad pasikarščiavo, nes Luna ėmė atsiprašinėt ir raminti. Visada, kaip koks prakeiksmas karštakošiškumas vis ką nors išprovokuodavo. Minutele pagalvojęs ir pasvarstęs:                         
- Atsiprašu už ūmumą, šiaip kaip iššukis, bet persigalvojau. Na, aš eisiu iš čia, vis vien čia viskas per nesusipratimą ir audrą. Be to, nežinojau, kad turi pomegį kardams. -  Be striukės buvo šalta, o juodas  treningas buvo per plonas tokiam orui. Radagaskas nežinojo ką dabar ir daryt, vilktis striuke ar nesivilkti. O jei vis vien kautis teks. Kelis kartus sukosėjo, nes ėmė kutenti plaučius. Ir kaip tyčia sustiprėjo vėjas, o šaltus lašais vertė drėbėti iš šalčio. Ir kas dabar bus, tikiuosi ilgai neužtruksiu, nes norisi jau prie šilto židinio prisėst ir gal arbatos, o gal kavos išgert.                   
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 15, 2018, 05:40:27 pm
-Nieko, viskas gerai. Neturi išeiti, tai te buvo nesusipratimas, turbūt nereikėjo taip elgtis, tai mano kaltė. O iššūkį aš priimu.-Pasukiojo kardą rankoje stebėdama Velnu. Nors lauke lijo ir stūgavo stiprus vėjas, Lunai tai problemų nekėlė, ji nė nedrebėdama iš šalčio stovėjo prieš Radagaską, o štai grifas, regis, nemėgo tokio oro. Vėjui sustiprėjus Velnu kelis kartus sukosėjo. Juk ne kiekvienam stovėti siautėjant vėjui ir lyjant smagu.
-Prefetion,-Luna išsitraukė savo burtų lazdelę ir ištarė burtažodį. Permatomas skydas apgaubė juos su Velnu saugodamas nuo šalto vėjo ir lietaus. Viduje buvo pakankamai šilta, kad būtų galima likti be striukės. Maži lietaus lašeliai krito ant skydo, tačiau nei varnanagės, nei grifo likdavo nepasiekę, o pats skydas apgaubė nemažai ploto, tad puikiai tiko dvikovai.-Manau dabar bus geriau,-nežymiai šyptelėjo.-Su kardais treniruojuosi jau ilgą laiką, tiksliausi nuo pat vaikystės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 16, 2018, 09:27:09 pm
Radagaskas nustebo, kad Luna kerais sukurė skydą apsauganti nuo lietaus:               
- Ačiū.  -  Po gaubtu paliko jaukiai šilta. Keista buvo matyti grifiukui, kad teks vis gi kautis. - Ką gi, pradėkime, jei jau taip.  - Kardo iš dėklo netraukė, nors kaip vienašmenui, vienrankui dėklas svorio pridėjo. Bet Velnu žinojo, kad pavojinga būtu kovoje naudoti gerai išgalastą ir nusmailintą ginklą. Nors mergaitės kardas buvo be dėklo, dėl ko kiek bukštavo vaikinukas, kad negautu iš smaigalio, kur nors.  Radagaskas atsistojo į kovinę poziciją, kaire ranką sulenkė už nugaros, o kardą pakreipė truputi į priekį.  Jis laukė Lunos reakcijos ir veiksmų. Jo manimu buvo mandagu leisti varnanagei pradėti pirmai.  Tik kiek kaustė  bloga nuojauta.                                               
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 16, 2018, 11:57:44 pm
-Nėra už ką,-linktelėjo Radagaskui ir stebėjo jo veiksmus. Negi jis kausis su kardu, kai jis neištrauktas iš dėklo? Luna keistai žvelgė į Velnu.
-Jei bijai dėl sužeidimų ar kad galiu tave nužudyti, tada pamiršk tai,-rudaplaukė ir vėl ištarė burtažodį ir abu penktakursiai pajuto, kaip jų kūnas apgaubia jauki šiluma, kuri tarsi saugo-Šie skydai neleis vienas kito sužeisti,-nė nedvejodama kardu persirėžė sau riešą, tačiau kardas perėjo kiaurai. Jis nė neįdrėskė mėlynakės riešo.-Drąsiai ištrauk kardą iš dėklo,-paragino varnanagė ir nieko nelaukusi puolė Radagaską. Netikėtumas visada priversdavo sutrikti, ypač, jei tai būdavo kovos pradžia. Kiekvienas karys atidžiai stebi savo priešą ir nesitiki būti užpultas netikėtai. Pasinaudojusi, tuo kad Velnu dėmesį nukreipęs kitur, Luna kirto kardo rankena jam per pilvą ir metusis į jį pargriovė grifą ant žemės. Skydas apsaugojo nuo skausmo, tad Luna tik žaismingai šyptelėjo. Žengusi kelis žingsnius ji laukė, kol Radagaskas atsistos ir puls ją. Rudaplaukė girdėjo, kaip maži vandens lašeliai krenta į skydą, saugantį juos nuo gamtos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 12:18:07 am
Velnu nenorėjo traukti kardo iš dėklo, bet tai buvo tik priemonė jo dėmėsui nukreipti. Nespėjo sureguoti, kai jis jau gulėjo paslikas ant žemės:                 
- Eh, ak tu šitaip....  -  Jis pakėlė galva žvilktelėti, kur yra mergina.  Dabar tau atsiruks, jei tokiomis taisyklėmis žaidi.  Su kaire ranka išsitraukė revolverį ir suvarė visą kulkų bugną. Varnanagė nuo smugių nugriuvo. - Cha, cha, cha... dabar abu gulim. - Jaunuolis greitai atsistojo. Išsitraukė kardą iš dėklo ir suėmes dviem rankomis ėmė trauktis atgal. Pravėrė savo skrinutę ir dingo joje, bet jos neuždarė. Atidarytoje dėžėje juodavo tamsą. Kovos arėnoje skambėjo vėjo gusiai ir ant skido varvantis lašais. Šnarėjo  žolė, o medžių kamienai tarytum dejuodami subavo.                                                 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 12:30:17 am
Kad Radagaskas išsitrauks revolverį ir pradės šaudyti į ją, Luna kažko panašaus ir tikėjosi, tačiau vistiek nespėjo pasitraukti ir krito nuo šūvių ant žemės. Jei ne skydas-gulėčiau negyva. Mintyse nusijuokusi iš savęs Luna išgirdo Radagasko juoką.
-Man toks žaidimas patinka,-jos veide žaidė žaisminga šypsena. Nieko nelaukusi ji staigiai atsistojo. Radagaskui atsitraukus ir įšokus į savo skrynutę, mėlynakė liko viena.
-Ar taip parodai, kad bijai?-Luna laukė pasiruošusi atremti visus puolimus. Be to, kardas juk nebuvo vienintelis jos ginklas. Stovint prieš Radagaską ir laukiant tolimesnių kovos veiksmų, Luna prisiminė savo treniruotes su broliu. Iš pradžių ji nespėdavo nė pasiruošti, o būdavo patiesta ant žemės, kol galiausiai ir jėga, ir vikrumu tapo lygi broliui. Kaip mergina, Luna buvo labai stipri ir tai jai suteikė pranašumo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 12:39:25 am
Skrinutė staiga padidėjo iki žmogaus didžio ir užsidarė. Dėžė ėmė verstis kuliais. Prisiridenus prie Lunos ji vėl atsidarė ir su durelėmis pataikė į galvą. Iš atidariusiu durelių išniro ranką ir sugribė merginą ir vožė jos galvą į durelias. Dingus rankomis išnyro koja su spyriu į pilvą ir mergina vėl gulėjo ant žemės. Iš dėžės gilumos pasigirdo balsas:                                                 
- Aš nebijau, taktiką yra taktiką. O palei žaidimą kiek suvokiu galimą naudotis bet kuo paliai proto išgalias įskirus lazdelę.  - Vaikinukas išniro iš dežės ir letais, iškilmingai prižingsniavo priegulinčiosios. Jis įrėmė kardo ašmenis jai prie gerklės ir žėjo tiesiai į veidą. - Atsiprašau, gal kiek šiurkštokai pasielgiau. Desperacija, kitaip sakant.  Na, bet kas padaryta, tas padaryta, cha, cha, cha...             
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 04:45:38 pm
Mergina gulėjo ant žemės ir stebėjo grifą. Šis lėtai priėjo prie jos ir nutaikė savo kardo ašmenis jai į gerklę.
-Įdomiai sužaidei,-Luna ramiai gulėjo, tarsi pasiduodama. Kardas jos rankoje gulėjo šalia, bet ji nė nepajudino jo. O Radagasko kardo ašmenys jai nekėlė nei baimės, nei kitos kokios emocijos. Rudaplaukės žvilgsnis buvo įsmeigtas į Velnu. Negi tas draugiškas ir nedrąsus berniukas tapo toks šaltas ir nedraugiškas? O gal jis tik apsimetė tada? Juk daug kas slepiasi po kauke. Luna dar pagulėjo kelias akimirkas, o tada staigiai atsistojo ir pargriovė grifą. Šis krito ant nugaros šalia mėlynakės. Nieko nelaukusi Luna tvirtai suspaudė savo kardo rankeną ir iš visų jėgų smeigė jį į Velnu pilvą. Kardo ašmenys kiaurai perėjo per jo pilvą ir prispaudė prie žemės. Nors kardas savo išvaizda niekuo nesiskyrė nuo kitų, tačiau buvo užkerėtas. Jį ištraukti galėjo tik tas, kuris jį valdo, o šiuo atveju jį valdo Luna, taigi Radagaskas, net ir norėdamas negalės ištraukti kardo. Pasilenkusi prie jo, ji paėmė jo kardą ir atsitraukė.
-Maniau, kad kovosim be burtų, bet kadangi, tu pirmas panaudojai burtus, taigi dabar eilė man. Šachas ir matas,- Lunos balse nebuvo justi pasididžiavimas, tačiau balsas skambėjo šaltai. Mėlynakė stovėjo šalia Radagasko, bet tokiu atstumu, kad jis negalėtų jos pasiekti. Jei ne skydai, kurie juos saugojo nuo sužalojimų, jie abu gulėtų negyvi.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 17, 2018, 05:08:38 pm
Grifas vėl gulėjo ant žemės. Tai nebuvo nuostabu, bet į jį susmeigė visą kalaviją, kurio ištraukti negalėjo. Luna iš jo juokės. Ironiška, guliu ir juokiuos, kitu atvėju negyvas būčiau.:
- Tai dar ne pabaiga. Jei kardą ištraukti gali tik šeimininkė, tai ir traukt nebandysiu. - Tuo metu jis iš kišenės įsitraukė visą juostą buteliukų naudotu per šventinę užduoti su sulaikytais kerais. Jis visus detonavo. Ir ramiai laukė sprogimo. Po kelių sekundžių nugriaudėjo gera sėrija sprogimų.  Kardas nors ir neišssitraukė, bet dingus žemei Velnu pagaliau galėjo judėti.   Jis dabar stovėjo kokių 3 metrų krateryje. O mergina greičiausiai nubloškė sprogimo bangą. Jis nieko nelaukdamas išlipo iš kraterio. Besikelenčiai varnanagei vėl suvarė kelias kulkas iš revolverio su pertraukomis vis iššaudamas, o tuo metu Radagaskas susirado savo dežutę ir iš jos išsiėmė grandinę.  Vis dar tebešaudydamas ir užsitaisinėdamas jis permetė naują įrankį per medžio šaką ir  užnerė Lunai ant kaklo ir ją kaip pakaruoklę pakabino kabėti:
- Žinomą mes abu nemirsim kol kas, bet kai pasibaiks kerų laikas abiems bent jau galas bus, tai ištrauk ta kardą arba  žiūrėsiu ir lauksiu kol pasikarsi. Cha, cha, cha... ironija.  Žinoma a logiška, kad kerai nėra amžini.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 17, 2018, 05:36:58 pm
Kaip ir tikėjosi, Radagaskas nė nebandė ištraukti kardo, tačiau ir nesiruošė ramiai gulėti. Grifas išsitraukė buteliukus su eliksyrais ir pradėjo sprogdinti. Lunai nespėjus atsitraukti pakankamai toli, sprogimo banga ją nubloškė ant žemės. O netrukus pasipylė kulkų lietus ir Luna pajuto šaltą metalą sau ant gerklės. Jis juk juokauja? Radagaskas buvo teisus, burtai jau ėmė blėsti, tad grandinėms suspaudus kaklą, Luna pajuto, kaip pradeda trūkti oro. Neisruošiu taip mirti. Patirties laipioti medžiais rudaplaukė turėjo pakankamai, tačiau laikas seko ir jei ji neištrauks kardo iš Velnu pilvo, jis mirs. Išsitraukusi mažutį durklą sužnabždėjo burtažodį ir perpjovė grandinę. Turbūt paprastas durklas nė nebūtų įpjovęs grandinės, bet dabar tai nesvarbu. Skydas pamažu blėso ir Luna matė, jog jos kardas tuoj perrėš Radagasko pilvą. Nieko nelaukusi pribėgo prie jo ir suėmusi rankeną, ištraukė kardą. Kaip tik tada skydai išnyko.
-Dar sekundė ir būtum gulėjęs negyvas. Be to, manęs su grandinėm neįveiksi,-šyptelėjo grifui. Sutelkę dėmesį į vienas kitą per dvikovą, turbūt nei vienas nė nepastebėjo, jog skydas saugojęs juos nuo lietaus ir vėjo taip pat sprogo. Ant jų pasipylė stiprus lietus, o kartu atskubėjo ir šaltas vėjas. Mėlynakė pradėjo juoktis.
-Manau jau užteks, gal eime į pilį?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Radagaskas fon Velnu Sausio 19, 2018, 11:17:35 pm
Bežiūrint varniukė kiek pasimuisčius ištruko iš grandinės ir ištraukė kardą. Grifas pajautė apmaudą, kad jis labiau pasirodė kaip mirtininkas, o Luna kaip didvyrė.  Dar jo nuostabai ėmė pliupti lietus, nuo kurio permirko drabužiai kiaurai. Permirkusi skrybelė  sulinko:                 
- Tesiog gražu.... Ačiū, tai jei tavęs ir grandinės nesulaiko, tai kas turėtu sulaikyti? Visiškai sutinku, reikia grįžti į pilį. - Nunarinęs galvą  pasiemė skrinutę ir striuke ir patraukė pilies link. Netyk drabužiais permirko, bet ir batai. Tai lietaus simfonija papildė ir batų žliugsėjimo orkestras. Iš beviltiškumo Velnu ėmė mėgdžioti  batų skelidžiamą garsą:
- šlept... šlept...šlept.... kliurkšt....šlept.... šlept. - Tikiuosi nuo vandens niekas iš aprangos nesuplyš. Įdomu rasiu laisvą židinį?                                                 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Sausio 20, 2018, 10:08:41 pm
Nuo lietaus Velnu skrybelė sulinko, o tai privertė šyptelėti Luną.
-Hmm...Gal sidabrinė kulka?-susimąsčiusi atsakė. Juk vilkolakius tik taip galima sustabdyti, su gryno sidabro kulka. Na, dar su elektros šoku kuriam laikui, tačiau jis turi būti be galo galingas, antraip, tai bus tik kutenimas. Nors vis vien nenoriu to išbandyti. Nusipurčiusi nuo tokios minties Luna nužingsniavo paskui Velnu.
-Nereikia taip liūdėti,-pasivijusi Radagaską įsidėjo savo kardą į dėklą ir pakėlė galvą į dangų. Silpnas lietutis virto lietumi tarsi iš kibiro. Lunos veidu tekėjo vanduo, tačiau tai jai nerūpėjo. Juk tai tik lietus, anksčiau ar vėliau drabužiai išdžius, o  dėl peršalimo ji nesuko sau galvos. Nuleidusi galvą mėlynakė įsmeigė žvilgsnį į pilį. Jos stogu taip pat tekėjo lietaus vanduo, o languose buvo matyti tik mokinių šešėliai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Vasario 27, 2018, 10:53:42 pm
 Rytas. Kyra nelaukusi nei pusryčių, nei nors vieno žmogaus pabudimo išbėgo į kiemą. Tiesą sakant juk ji ir negali valgyti žmogaus maisto, todėl jai jokio skirtumo kaip ir nėra. Žingsniavusi po truputį šviesėjančiais koridoriais, kuriuose dar niekas nevaikščiojo, Lilly už kokių penkiasdešimties metrų išgirdo uždaromų durų garsą. Tas vampyrę labiausiai ir nervindavo.
 Pagaliau pasiekusi išėjimą iš Hogvartso pilies, Laurence greitai išbėgo pro duris ir patsidūrė kieme. Buvo kiek šaltoką, tačiau Varniukės tai nesustabdė. Pradėjusi eit Uždraustojo miško link, antrakursė dairėsi ar kas jos nemato. Supratusi, jog dabar niekas jos nematys, dvispalvių plaukų savininkė greitai įbėgo į jį. Eidama tiesiai Kyra buvo nuleidusi galvą ir žiūrėjo į rasotą žolę. Sustojusi ir atsitūpusi, Lilly savo gležna rankute palietė žolę. Vos jos rankai susilietus su šlapiu augalėliu, Laurence greitai ją patraukė. Atsistojusi ir pakėlusi galvą į viršų, nuo medžio lapo nukritęs lašelis užtiško tiesiai ant raudonakės nosies galiuko. Rankove ją nusivaliusi, pusiau juodaplaukė, pusiau baltaplaukė pradėjo eiti ten, kur tik akys veda.
 Laurence ėjo gana ilgai ir tiesą sakant tikrai pavargo. Varniukė jau tikrai buvo miško viduryje, nes ten buvo gana tamsu, medžiai buvo aukšti ir uždengė saulę. Tačiau Kyrai tas ir patiko. Jai visuomet patiko tamsa. Atsigulusi ten, kur buvo sausa, Lilly įsižiūrėjo į dangaus lopynėlį kurio dar nebuvo užstoję medžiai. Giliai įkvėpusi Laurence užsimerkė savo kraujo raudonumo akis ir pradėjo galvoti apie savo ateitį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Vasario 28, 2018, 06:23:04 pm
Dominykas pabudo pakankamai anksti, nenorėdamas prižadinti berniukų kambaryje miegančių vaikinų, jis tyliai išėjo iš Varno Nago berniukų miegamojo ir bendrojo kambario, prieš tai ant pižamos apsirengęs pižamą, ant kaklo užsidėjęs koledžo spalvomis numegztą šaliką. Mezginys maloniai šildė berniuko kaklą.
Antrakursis nieko nelaukęs lėtai, stengdamasis nesukelti jokių garsų ėjo koridoriais. Pagaliau, nieko nesutikęs kelyje, net profesoriai gana ankstų rytą čia neklaidžiojo, jis išėjo į lauką.
Ilgą laiką varniukas vaikščiojo tik aplink Hogartso pilį, kol sugalvojo antrą kartą nueiti į uždraustąjį mišką, taip pat tikėdamasis nieko nesutikti.
Priėjęs miško pakraštį ar šiek tiek apsvarstė galimybę neiti miškan, bet kur jau tau. Jis nebūtų jis, jei antrą kartą nenueitų į mišką, šalia mokyklos. Vis dėl to nusprendęs eiti, kol niekas jo nepamatė.
Įėjęs į mišką, pamažu medžių retėjo, kol kai kuriose vietose buvo medžių būrys, susispietęs į vieną vietą. Eidamas gilyn į mišką, jis pastebėjo mergaitę, kuri gulėjo beveik visiškoje tamsoje, kuri susidarė dėl aukštų medžių šešėlių.
-Sveika. Ką tu čia darai?- pasiteiravęs berniukas apžiūrėjo mergaitę, kuri buvo arba pirmakursė, arba antrakursė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Kovo 09, 2018, 11:24:56 pm
 Kyra gulėjo ant žolės kuri jai vis dūrė į nugarą. Tačiau Lilly į tai dėmesio nekreipė. Jai svarbiausia buvo tyla, kuri dažniausiai pasibaigdavo dėl kokio žvėrelio kuris bėgo arba dar kažką darė. Taip, Varniukė viską puikiai girdėjo penkiasdešimties metrų spinduliu. Ją tas labai erzino. Ištiesų ji nenori jau tokia būti. Ji norėjo būti paprastu žmogumi, kuris negirdi taip puikiai, neturi tokios jėgos ir greičio, uoslės ir regos kaip Kyra. Paprastas žmogus tapęs vampyru džiaugtūsi tuo, bet tik ne Laurence.
 Dabar ji vėl girdi kažkokius žingsnius, tik kad žmogaus. Jis ėjo link jos (bent jau taip manė Kyra). Atsidususi ji pramerkė savo akis ir atsisėdo. Apsižvalgiusi ji tamsoje pamatė siluetą kuris judėjo link jos. ,,Puiku, Kyra, dar viena pažintis.” Mintyse nusijuokusi vampyrė atsistojo. Išėjusi į šviesą, mergaitė iškart sulaukė klausimo iš vaikino, kuris stovėjo priešais ją. Išsišiepusi dvispalvių plaukų savininkė pažvelgė tiesiai vaikinui į akis.
 -To paties norėčiau paklausti ir tavęs, Dominykai,- pasakiusi tai, raudonakė surimtėjo, bet savo kraujo raudonumo akių nenukreipė nuo vaikino.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Kovo 11, 2018, 01:20:54 am
Dominykui pastebėjus mergaitę, ją apžiūrėjo. Jos plaukai buvo kitokie, įdomesni. Berniukas visada stengėsi įžvelgti gerumą kiekviename žmoguje, juk visi yra skirtingi ir visi yra savotiškai įdomūs, ar ne? Taip manė Dominykas, todėl šis mintyse neteisė nepažįstamosios išvaizdos. Nepažįstamajai atsistojus, ši atsakė į klausimą, sutrikdydama varnanagį.
-Gerai, tai šiek tiek keista.-sutrikęs nežymiai nusišypsojo.-Na aš atėjau tiesiog atsipalaiduoti.
Antrakursis keliais žingsniais priėjo arčiau sutiktosios.
-O tu kodėl čia atėjai, jei ne paslaptis?-Turbūt pirmąsyk Sebastijanas nežinojo kaip pradėti pokalbį ar bent neišlaikyti tos slogios tylos, kuri atsirado po antrakursio klausimo ir išliko pakankamai ilgai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Kovo 21, 2018, 11:27:59 pm
 Pastebėjusi jog vaikinas ją apžiūrinėja, Kyra išsišiepė. Pradėjus daryti tą patį, Lilly pirmiausia už akių krito Dominyko mėlynos akys. Atrodė, jog vampyrė gali žiūrėti į jas ilgai, ilgai.
,,Kyra, nežiūrėk į jo akis. Tiesiog nežiūrėk.” Vos apie tai pagalvojusi, Varniukė pakėlė akis į jo plaukus kurie buvo juodi. Tiesą sakant jie buvo tokio pat juodumo kaip ir atrakursės viena juoda plaukų pusė.
 Na, Lilly patiko Dominyko veido bruožai. Tačiau supratusi jog per ilgai į jį žiūri, raudonakė nuleido akis. Netrukus mergina surimtėjo ir šypsena nuo veido greitai dingo. Vos vaikinui prakalbus, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė akis nuo rasotos žolės.
 -Nieko čia keisto aš nematau,- maloniai leptelėjo Varniukė. Pamačiusi jog Sebastianas priėjo arčiau, Kyra pastebėjo jog jis yra žymiai aukštesnis už ją.
,,Kaip visada Lilly. Visi tavo bendraamžiai už tave aukštesni. Teks susitaikyti su mintini jog tu nieksda neužaugsj.”
 Kad ir kaip Laurence ieškojo žodžių pasiteisinimui kodėl ji čia, ji nieko nesugalvojo.
 -Na... Man čia reikėjo... Nu tiesiog atėjau ir tiek,- greitai kažką sumalusi, vampyrė pusė žingsnelio priėjo arčiau prie Sebastiabo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elina Everdin Kovo 24, 2018, 12:25:15 pm
Delfė netikėtai prabudo. Pro langą švietė skaisti mėnesiena, pelėdyne ūkavo pelėdos, o kambario draugės tyliai miegojo nieko neįtardamos. Ji tyliai šmurkštelėjo iš patalo, greitai užsimetė lengvus drabužius . Nuo stalelio griebė lazdelę ir išėjo pro koledžo duris į tamsų koridorių. Nežinojo, kas ją prižadino, tačiau nusprendė pasinaudoti tokia gražia naktimi ir nuslinkti į Uždraustą mišką. Galiausiai koridorius baigėsi ir ji atsidūrė lauke. Medžių viršūnės linko nuo nestipraus nakties vėjo. Pagaliau priėjo mišką. Dabar ji suprato, kodėl jis pavadintas Uždraustuoju mišku. Jis išsiskyrė nuo retai augančių pušelių ir eglių. Kai tik įžengė miškan, pamatė , kaip pasikeitė nuotaika. Vėjas nutyko, aplinkui nesigirdėjo jokio šlamėjimo, tik tolumoje kažkas sustaugė tarsi skelbdamas nakties vidurį. Delfė ėjo vis gilyn ir gilyn , medžiai darėsi tankesni, tarsi gaubtų kokią nors miško paslaptį. Už jos sustaugė ir šmurkštelėjo gilyn. Merginai kūnas nuėjo pagaugais, ir ji greit sušnabždėjo šviesos burtą. Lumos ! Lazdelės gale žybtelėjo šviesa ir nušvietė miško paklotę. Už jos vėl sušnarėjo, lyg norėdamas perspėti nuo besiartinančio pavojaus. Saiga ji išgirdo balsą :
- Delfe ! Delfe !
Ji nieko nelaukdama puolė atgal ta kryptimi, kuria čia ir atėjo. Ji lėkė per mišką sustingusi iš siaubo, o jos persekiotojas be paliovos kartojo jos vardą. Kad tik greičiau viskas baigtųsi ! Kad tai būtų sapnas ! Ji žnybtelėjo sau norėdama įsitikinti, kad miega. Deja, iš to buvo naudos tiek, kiek iš miegančio skunko. Ir kam aš čia beldžiausi... Pagaliau medžiai ėmė retėti, matėsi švintantys dangaus lopai. Pagaliau pasiekė miško pakraštį. Greit gryžtelėjo atgal ir pamatė ryto spinduliuose nykstantį šešėlį.
Po kelių minučių ji buvo savo kambaryje ruošdamasi naujai darbų dienai.
Dar šiek tiek, ir gyvenimą matyčiau kaip savo ausis, - atsiduso Delfė, ir žvilgtelėjo į tamsų mišką, laukiantį ką dar galėtų išgąsdinti.

Fasiras: bausmė paskirta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Balandžio 03, 2018, 02:49:30 am
Pokalbis, Dominyko nuomone, nesirišo labai sklandžiai. Vos keli sakiniai ir berniukas vėl juto tylą.
- Atėjai pailsėti? Atsipalaiduoti? - Bandė spėlioti.
Mergaitė priėjo arčiau Dominyko, liko keletas žingsnių tarp judviejų. Vaikinukas tik dabar pastebėjo, kad mergaitės akys yra raudonos ir išskirtinės. Sebastijanas atsitraukė keletą žingsnių.
- Tai koks tavo vardas? - Nusprendęs nutraukti, jo nuomone, nemalonią tylą prakalbo.
- Ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu? - Pratęsė pokalbį įprasta susipažinimo tema - klausimu apie pomėgius.
Tik dabar pagalvojęs Dominykas pastebėjo, kad negali tiksliai įvardinti savo pomėgių. Tik žinojo, kad skaitymas nėra ta veikla, kuri jį gundytų. Jis neturi pomėgio, kurio galėtų drąsiai pasidalinti, kurį galėtų jis pats tvirtai žinoti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Balandžio 08, 2018, 11:35:31 pm
 Truputį atsitraukusi nuo vaikinuko, Kyra išsišiepė.
 -Na... Sakykime jog atėjau čia pusryčiauti, tačiau savo pusryčių niekaip nepastebiu,- prunkštelėjo Lilly ir apsižvalgė. Staiga Laurence išgirdo žingsnius kurie buvo išties toli. Geriau įsiklausius, Varniukė suprato jog čia tikrai ne žmogaus žingsniai. Jie buvo sunkesni ir garsesni. Nekreipusi į juos per daug dėmesio, raudonakė dar labiau atsitraukė nuo vaikino ir atsisėdo ant žolės.
 -Aš Kyra. Tiesiog Kyra,- šyptelėjo vampyrė, taip parodydama savo gražią šypseną,- taigi. O ką tu čia vaiki, Dominykai? Nebijai jog tau čia gali kažkas atsitikti?- paklaususi to, dvispalvių plaukų savininkė pakėlė vieną antakį ir žvilgtelėjo Smito mėlynas akis.
 Staiga vėl pasigirdo žingsniai, tačiau jie buvo labai lėti, bet vistiek ne žmogaus. Dabar Kyra tikrai išsigando ir atsistojusi pradėjo žvalgytis. Tačiau jos visas žvalgas nutraukė Sebo klausimas. Šis klausimas ją tikrai išmušė iš vėžių, todėl mergina susimąstė.
 -Na... Mėgstu vaikščioti naktimis šitame miške... Mėgstu gaudyti gyvūnus...- paskutinį sakinį ji ištarė tyliau,- na dar visai patinka skaityti ir dainuoti,- kiek garsiau pridūrė vampyrė,- na o tau? Kas tau patinka, Dominykai?- pasakiusi jo vardą, Varniukė vėl pažvelgė į vaikiną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dominykas Sebastijanas Smitas Balandžio 13, 2018, 11:50:06 pm
Kyra, Dominyko nuomone, kalbėjo šiek tiek keistai. Nors keistumas jį savotiškai žavėjo, ne tik jos keistumas, tiesiog visų. Juk visi savaip keisti, ar ne?
- Malonu pagaliau sužinoti tavąjį vardą, - nusijuokė. - Na iš tiesų aš čia ne pirmą kartą, tad baimė sumažėjusi, tačiau mažytė kruopelytė likusi.
Berniukas atidžiai išklausė, ką mėgsta naujoji bičiulė ir truputį pagalvojęs prakalbo:
- Na aš esu iš tų, kuriems kartais patinka mokytis, - šyptelėjo, - taip pat mėgstu leisti laiką lauke, čia ar bendrauti su draugais, kurie yra ne tik bendraamžiai.
Sebastijanas ramiai apžiūrėjo aukštai stūksančias medžių viršūnes, o tada dar pagalvojo, bandė prisiminti dar vieną pomėgį, bet niekas daugiau nešovė į vaikinuko galvą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Kyra Lilly Laurence Gegužės 02, 2018, 10:23:22 pm
 Kyra įdėmiai klausėsi tų žingsnių kurie vis artėjo ir darėsi dar garsesni ir sunkesni. Pagalvojusi, jog galbūt jai čia vaidenasi, Lilly nebekreipė dėmesio.
 -Na bet vistiek... Nebijai jog užpuls koks piktas magiškasis gyvūnas, milžinas arba... Nu jau geriausiu atvėju kokie vampyrai ar dar kažkas panašaus?- paklaususi to, Laurence vėl pažvelgė į vaikinuką ir laukė atsakymo į jos labai keistą klausimą. Na vampyrei visuomet patikdavo klausinėti visko kitų, niekuomet nenusibosdavo. Sedėdama ant žemės ir raudama žolę, Varniukė klausėsi Dominyko. Pasakęs jog jam patinka mokytis, Kyra šiek tiek šyptelėjo. Na ji nebuvo iš tų kurios “žiauriai’’ mokosi. Lilly visuomet būdavo kieme, nors ir nesvarbu koks oras yra, ji vistiek jame bus.
 -Na tau tuomet pasisekė,- šyptelėjo raudonakė,- o aš turiu vos kelis draugus. Dauguma nenori bendrauti dėl mano “prigimties”,- ties tuo žodžiu, dvispalvių plaukų savininkė parodė kabutes.
 Staiga ji vėl išgirdo tuos pačius žingsnius. Tik šį kart labai, labai arti. Pažvelgus į kairę pusę, kur buvo labai tamsu, ji išvydo milžiną su didžiulę lazda rankoje. Išplėtusi akis Varniukė greitai atsistojo, pagriebė Sebastianą už rankos ir pradėjo bėgti taip greitai, kaip tik moka vampyrai. Ji suprato, jog nuo milžino pabėgti neišeis, nes jis vis vijosi juos. Greitai apsižvalgiusi, Kyrai už akių užkliuvo kažkokia ola. Greitai pasukusi į dešinę pusę, ji kartu su Dominyku kiek pabėgo ir atsodūrė oloje. Lilly ėjo vis gilyn į olą nepaleisdama Sebastiano rankos. Galiausiai pasiekusi patį olos galą, kur buvo labai daug voratinklių ir belekai tamsu, Laurence paleido vaikino ranką ir atsisėdusi ant žemės pradėjo giliai kvepuoti.
 -Aš nežinau kaip mes dabar išeisim,- šiaip ne taip ištarė Kyra ir jau atsigulusi bandė nusiraminti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Birželio 11, 2018, 05:58:12 pm
 Kokia graži šio ramaus, gal net pernelyg ramaus, rudens vakaro paletė. Kaip gera stebėti oranžinę, kiek rausvėjančią spalvą, puošiančią dieną buvusią dangaus žydrynę. Kaip ramu, girdi, ošia medžiai ir tokia tyla, kaip sakoma, prieš audrą. Baisu sugadinti piešinį, ne ten nulašėjus dažų taškeliui, kaip ta žalsva vasarinė žolė, šian bei ten pritaškuota pavienių, įvairių spalvų ir visiškai viena prie kitos nesiderinančių gėlių. Kaip lengva kalbėti, rašyti, piešti, dainuoti, o mintys tokios nuostabios, šias sunku išsakyti. Tik naivumas kyla į viršų. Štai toks tas vakaras – tobulas šią akimirką.
 Vanilė, tyliai bekrizendama, kartu su dar keliais Varnanagės koledžo atstovais bei mažąja švilpe, bėgo ilgu, nelabai patenkintais paveikslais iškabintu, koridoriu. Visada būna tų dienų, kai esi tiesiog laimingas ir nėra taip nuobodu, kaip dažnausia, norisi gi kartais pasilinksminti, tiesa? Smagumui ir rizikai išsakyti ribų nėra ir nedidukė grupelė varniukų (ir mergaite iš Švilpynės!) išbėgo į kiemą. Kartais pagalvoji, kokia atsakinga septintakursė varnė gali būti. Tai taip pavojinga, bet juk paskutiniai metai - kas tokio gali nutikti? Ir tos minties vedama, štai Vanilla ir visų linksmybių sūkuryje.
 – Eime į uždraustąjį mišką, taip? – nusijuokė garbanė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 11, 2018, 10:49:04 pm
Didelės veiklos Auksė tą ramų, rudeniu dvelkiantį, vakarą neturėjo. Vakaro ramuma raminamai veikė ir pačią mergaitę, kuri troško atsisveikinti su paskutiniais metais pilyje besilankančia varne, nors gerai, tiesą sakant, jos nepažinojo.
Tad nelabai ko laukusi, Marietta sutiko pačią Vanilę, keletą varniukų ir Švilpynukę. Tipendama šalimais, ji visą laiką tylėjo. Neturėjo ką pasakyti, o ir kištis į pokalbius ar krizenimus noro tikrai neturėjo. Koridorius pasirodė pernelyg ilgas, galvoje nekirbėjo jokios mintys, kurios atitrauktų dėmesį nuo realybės. Į kiemą Auksė pasileido drauge su visais, bėgte. Akimirką jos veidas suspindo kupinas laimės ir pagaliau grįžusio džiaugsmo. Grįžo noras bendrauti ir įsiterpinėti į kalbas, šypsotis ir švytėti energija.
-  Einam, einam! - Mariettos žodžius nusinešė vėjas drauge su aidu, o ši jau nelabai greitu žingsneliu pasileido link miško.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mireille Céline Leroy Birželio 18, 2018, 01:11:37 pm
Ramus ir šiltas, raudoniu pasruvęs rudens vakaras. Ryškūs it kraujas saulės spinduliai dar vos vos švysčiojo pro galingų uždraustojo miško medžių šakas, grasindami visai pasislėpti ir paskandinti apylinkes tylioje tamsoje. Nors toji tamsa tyli rodytųsi tik iš pradžių; tereiktų labiau įsiklausyti, jog visas kūnas nueitų pagaugais. Na, bet varniukų ir tosios vienintelės švilpės laimei, jie vis dar galėjo džiaugtis šiuo kraujuojančiu pasauliu. O galbūt degančiu – palyginimus kiekvienam diktuoti galėjo tik jo vieno vaizduotė.
– Ir ką mes tame miške veiksim?
Basomis kojomis šukuodama vis dar vešlią, tačiau rusti pradėjusią žolę, Lelija žingsniavo nutolusi kiek į šoną nuo džiaugsmingai šurmuliuojančios grupelės. Klausimas, regis, kilęs tik jai vienai, iš lūpų išskrido ganėtinai garsiai, jog būtų išgirstas. Mergaitės žiniomis, šiąnakt jau priešpilnis ir tik siaura mėnulio juostelė saugos juos nuo pilnaties. O ir valanda, kai mokiniai negali iškelti nė mažojo kojos pirštelio iš bendrųjų kambarių, buvo visai čia pat. Bet ar jai tai rūpėjo? Greičiausiai ne.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Birželio 21, 2018, 08:53:45 pm
  Tikrai gražus oras, ką dar gali pasakyti. Vanilė jautėsi lyg devintam danguj, apsupta spalvų, kvapniųjų gėlių, lengvo vėjelio, kuris beveik išnykęs, ramumos, tylumos. Jai reikia greičiau mėgautis, gal kažkada kitąkart bus ir per vėlu?
 Krykštavo viduje kaip mažas vaikelis. Arba Tifanė – jos jaunesnioji sesutė. Kaip seniai jos matėsi...
 O ką ten jos veiks? Tikrai, toks keistas ir tuo pačiu teisingas klausimas.
 – Jei žinosim ką ten veiksim, ar bus taip įdomu? – septyniolikmetė nusijuokė. Gal per tyliai. Gal per garsiai. Gal tik jai pasigirdo, jog juokėsi.
 Varnanagė sustojo. Ne juoktis, bėgti, eiti, slinkti. Miško pradžia. Ar derėtų paklausti ar jie tikrai eis ten. Vakare. Į Uždraustąjį mišką. O gal nereikia klausti. Žingsnis ir Vanilė tamsiame medžių apsupty. O kur toliau?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: April Wolstenholme Birželio 22, 2018, 10:15:56 pm
  Trečiakursė! To žodžio aidas džiugiai skambėjo Eiprilės, neatsidžiaugiančios šiuo graži vakaru žodžiu, ausyse. Rudaplaukė pasišokinėdama žygiavo kitų mergaičių būryje. Jos buvo vyresnės, bent dauguma, ir joms gal visai nereikšmingai būtų atrodęs toks trylikametės džiugesys, bet argi tai svarbu? Ne, visai ne, kai, atrodo, temti ėmė vien todėl, kad diena visą šviesą bei laimę sudėjo į Eiprilės širdutę. Nuo tokio strikinėjimo ji ėmė plakti greičiau, tad mergaitė, norėdama kiek atgauti kvapą, nusprendė lėčiau eiti šią linksmą dieną. Įsikibusi į septintakursės bei kitos, regis, bendraamžės mergaitės rankas, plačiai plačiai nusišypsojo.
  Prieš jas jau stūksojo miškas. Didžiulis. Eiprilė jame dar nesilankė. Žadėjo ten nueiti su Nora, pirmąja drauge. Įdomu, kodėl jos čia nėra? Gal ji, raita ant mielo vienaragio, jau laukia jų? Organizuoja arbatos ir pyragaičių vakarėlį? Trylikametė nebetvėrė smalsumu. Kita mergaitė, o gal tiksliau būtų sakyti mergina, matyta nebent pamokose, atrodo, irgi norėjo sužinoti, kas tame miške bus.
 – Veiksim ką nors linksma, o kaip kitaip? – džiugiai pranešė, lyg tai būtų akivaizdžiausias dalykas pasaulyje ir jai pačiai tikrai nesinorėtų sužinoti tiksliau. Tikrai ne. Gerai pagalvojusi ir išklausiusi septintakursės žodžius, rudaplaukė nebedvejojo ir visa savo vis dar smarkokai plakusia širdimi tam pritarė.
  Eiprilė apsidairė. Jai buvo garbė būti šių mergaičių būryje. Ir kaip jame atsidūrė? Greičiausiai sužavėjo savo šypsena bei juoku kur nors didžiojoje salėje. O gal per kokią pamoką nusižiovavo per garsiai, ir kitos nusprendė užimti ją įdomesne veikla? Ne, rudaplaukei visai nesinorėjo sukti dėl to galvos.
  Plati šypsena nuo veido niekur nedingo. Smalsumas taip pat, bet ji, viena jauniausių šio smagaus būrėlio narių, save patikėjo vyresnėlėms. Jos tai jau tikrai žino, ką daro.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Raven Fitzbert Birželio 26, 2018, 10:06:35 pm
 Besivydama juodas varnas (tiek rausvu dangumi, tiek Hogvartso koridoriais) Martelė nusišypsojo pati sau, naujosioms draugėms bei Eiprilei iš savo, Švilpynės koledžo.
 Mergaitė rankoje laikė apelsininį ledinuką, kišenėje turėjo dar tris tokius. Šokinėjo nuo vieno delno dydžio akmens ant kito, ir taip visą kelią. Dar būtų padainavusi, jei ne klausimai, kilę iš varnanagių lūpų. Švilpė neatsakė nei į Vanilės, nei į tos kitos mergaitės. Ar jai buvo nedrąsu, ar ji nežinojo atsakymų, nenorėjo turėti skirtingų nuomonių? Nežinia.
 Miškas buvo baugus. Iš pradžių taip būna visiems. Po to pripranti. Gal. Pirmakursė priėjo prie kažkokios tamsiaplaukės, gėlėmis kvepiančios varnos ir stipriai įsikibo į likusią laisvą ranką.
 – Nepyksi, jei palaikysiu? – paklausė ir menkai šyptelėjo. Žengė pirmyn. Kokie garsai, kokie vaizdai. Ar buvo klaida eiti kartu? Lyg ir ne. Nieko blogo nenutiks. Blogiau už liūdesį vakarais nebus. Tikrai ne. Nors...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Auksė Marlena Hale Birželio 29, 2018, 11:21:38 pm
Apsimetinėjimas - pagrindinė, ją lydinti sąvoka šiais mokslo metais. Iš tiesų, Auksė net nežinojo kodėl nutarė prisidėti prie šios išvykos, tačiau buvo aišku net pačiai - tądien jos veide vėl grįžo laimės kupini jausmai ir emocijos. Kai mergaitės ranką pastvėrė, kaip spėjo, švilpė, plačiai jai šyptelėjo ir nurūko pirmyn. Tarsi išskleidė ilgai laukto džiaugsmo sparnus. Miškas neatrodė baugus - jis kvietė įsliūkinti, šokinėti aukštyn, juoktis ir kuo daugiau bendrauti. Marietta niekados nebuvo apsupta taip su ja norinčių bendrauti burtininkų. Tai varnei, trumpais rudais plaukais, kėlė šiokį tokį keistumą, bet labai patiko. Vidus nurimo, nerimas, liūdesys ir visa kita dingo. Hale net nepastebėjo šalia atsiradusios kitos mergaitės, tačiau atkreipė dėmesį, kuomet ji įsitvėrė josios rankos.
- Žinoma ne, - balsas buvo kupinas šilumos ir keistos ramybės, - o kuo tu vardu? Lyg tais nesam pažįstamos, - šyptelėjo ir pasisuko į kitą mergaitę, kuri laikėsi kitos jos rankos, - o tu kuo vardu? - nemėgstu naujų pažinčių, bet ką darysi, - Aš Auksė. Auksė Marietta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cadence Naomi Sinclair Liepos 10, 2018, 12:19:13 pm
Eleonora linksmai žingsniavo su kitomis merginomis. Varnų tikrai buvo dauguma, bet prie jų prisijungė ir kelios švilpinukės. Vakaras buvo nuostabus. Štai į tokį vaizdą žvelgdami dailininkai tapo meno kūrinius. Eleonora Liusi bent taip įsivaizdavo. Būrys merginų klaidžiojo Hogvartso koridoriais. Pasigirdo Vanilės vardas, tačiau Elė nesivargino atsakyti. Pirmakursė varniukė tiesiog sekė paskui visas nieko negalvodama. Tačiau dabar viduje pajuto nestiprų jaudulį. Juk dar nei karto nebuvo Uždraustajame miške. Kas, jei kas nors atsitiks? Ką jai reikės daryti? Neparodyk jaudulio,- subarė save ir nusišypsojo. Negalėjo parodyti, kad bijo. Juk visi eina miškan ir lieka sveiki. Tad kodėl negali ji?
Nestiprus vėjelis glostė jos palaidas plaukų sruogas. Kokios gražios nuotraukos galėtų išeiti. Liusi nepradėjo kalbėti su niekuo. Juk nieko čia nepažįsta. Tik iš matymo. Keista, kad pakvietė kartu eiti ir ją.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 13, 2018, 05:17:02 pm
Martinas žingsniavo tolėliau kitų. Net pats nesuprato, kodėl tokiu metu slankiojo šalimais uždraustojo miško, o dar ir su būreliu mergaičių. Visgi, jis pats mėgavosi ramybe, ignoruodamas tuos balselius. Iš šono, galbūt atrodė susiraukęs, nepatenkintas ar be geros nuotaikos, tačiau taip nebuvo. Susikišęs rankas į kišenes, kuo ramiausiai, kartais švilptelėdamas, berniukas žingsniavo gale. Ir jam pabodo. Pabodo būti nepastebimam ar neužkalbintam. Šiek tiek patvarkęs plaukus (turbūt juos tik dar labiau suvėlė), nutaisė energiją spinduliavusią miną ir stryktelėjo šalimais trijulės mergaičių. Vieną pažino iš savo koledžo, tačiau kitų dviejų, įsikibusiu į jo bendrakoledžę - ne.
- Sveikos, damos, - apsimetė, jog tvarkėsi džinsinį švarkelį, - mielai leisiu įsikabinti į mane, kol dar nenukritote kartu su žavia mergaičiuke, - mirktelėjo varnei. Ir trykšdamas pasitikėjimu, tipeno šalimais Švilpynukių bei bendrakoledžės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 13, 2018, 06:51:13 pm
 Mergytė dėkodama palinskėjo bei dar kartelį šyptelėjo varnei. Jos ranka jai pasirodė tvirta ir šilta, eiti buvo daug drąsiau.
 – Aš Martelė, daug paprasčiau mane vadinti Marta, – nusijuokė ji, – o čia Eiprilė iš mano koledžo.
 Švilpė trumpam sustojo. Nežinojo ar gerai ištarė vyresniosios vardą. Ir ar išvis derėjo sakyti. Tarsi ji negalėjo pati. Tačiau dabar numojo į viską ranka. Ar kaip ten žiobarai sako?
 Jei dabar, miške, ji būtų viena, greičiausiai apsiverktų ir nesaugiai besijausdama grįžtų pilin. Bet dabar ji ne viena. Daug varnų ir dar švilpė šalia. Nėra ko bijoti. Turbūt.
 Netrukus šalia trijulės prisijungė dar vienas berniukas.
 – Sveikas... – kuo jis vardu? – tu labai malonus, bet aš jau turiu į ką įsikibti ir Auksė tikrai nenukris – švelniai tarė, begindama ir pabaigusi apelsininį saldainį.
 Tada prisiminė esanti miške. O gal ir nukris? Žiūrint, ką jos veiks.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 14, 2018, 10:56:53 pm
Žinoma, berniukas ir tikėjosi, kad nei viena mergaitė į jį nesikabins. Iš pradžių. Turėdamas savų taktikų ir netgi tris ar keturis planus, kaip priversti įsikabinti nors vieną mergaitę, niekur trauktis, ar atgalios, į savotišką kamputį, net neketino.
- Aš Martinas,- tarstelėjo, kai Martelė arba sutrumpintai, Marta pristatinėjo savąjį ir kitos Švilpynukės, vardus. Eiprilės vardas jam priminė anglišką vieno mėnesio pavadinimą, o gal taip ir buvo. Na, berniukas nesigilino, jo dėmesys nebuvo sutelktas tame.
- Marta, - palinko šiek tiek arčiau mergaitės, it norėtų sakyti paslaptį, nors tame logikos nebuvo - berniukas žinojo tik Švilpynukės vardą, - o kas, jeigu pabėgtume ?
Berniukas išsitiesė ir apsidairė. Dar kartą nužvelgė visą būrį mergaičių, vėliau bendrakoledžę, kuriai mirktelėjo, Eiprilę ir Martelę.
- Gal visai norėtum palikti juos ir... - kalbėjo švelniai, jausti žibančias akis patiko net jam pačiam, o iš prigimties ir taip buvo bendrautojas ir geraširdis, -... Pasivaikščioti atskirai?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 15, 2018, 01:10:45 am
 Vis dėlto švilpė pagalvojo. Ar gerai daro eidama čia? Jau nėra kur sprukti. Arba yra. Su kuom? Viena? Manė, jog ta mergaitės ranka padės išlikti jai drąsiai. Kuo toliau eina, kuo toliau galvoja, tuo labiau bijo, tuo labiau nori pabėgti.
 Ironiška. Likimas sužaidė tarsi pati pirmakursė dabar privertė varniuką palinkti link jos. Šypsena pradėjo ryškėti ugniaplaukės akyse ir ši maloniai nužvelgė, kaip jis prisistatė, Martiną.
 – Einu! – tylutėliai šūktelėjo. Jo planas atrodė geresnis. Tik, širdelė nujautė, kas, jei su daugiau mokinių daug drąsiau ir kas, jei jiems kas nutiks? Turbūt neverta jaudintis. Nepabandęs ir nesužinosi. Miškas palauks.
 Mergaitė patraukė paskui berniuką iš varno nago. Šypsojosi, tik vargu ar tamsoje kas matėsi.
 – Nori apelsininio ledinuko? – mažoji kyštelėjo jam į veidą saldainį ant pagaliuko. Giliai širdyje vylėsi, jog nepaims ir jai liks daugiau arba paims ir nepravirkdys Martelės, kuri norėjo padovanoti mažą dovanėlę visai maloniam berniukui. Niekas niekada negalės suprasti šios pirmakursės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Skarletė Siuzana Vein Liepos 15, 2018, 01:27:48 am
 Vėjas pūtė debesis nuo rausvo dangaus. Palengva, ramiai, maloniai. Kaip tik tinka tokiai nakčiai. Kai nežadama nieko blogo. Nekalti avinėliai – debesys – sekė varnius bei švilpes miško link. Čia Vanilė leido savo metus, kol dar slapstėsi. Ji labai pasikeitė per visus metus Hogvartse. Įdomu, kas įtakojo tokius pokyčius. Nupūtė vėjas prisiminimus taip staigiai, kaip visi kartu peržengė ribas, skiriančias pievą ir mišką. Iškart tamsiau, bet tyliau pasidarė. Nors ir negalėjo visų mokinių sugaudyti, nors ir negalėjo visų suskaičiuoti, nekreipė dėmesio į kelis dingusius, kelis prisijungusius pakeliui mokinius, atsisuko į visus. Pasijautė tarsi vadovautų. O vėliau liktų kalta. Neteisinga.
 – Pažaiskim kažką, tarkim gaudynes? Su kerais, – nestipriai suraukė antakius, pradėdama mąstyti. Ar yra kokie kerai, kurie skirti žaidimams? Baik, Vanile, tau septyniolika. Argi pilnametė taip sakytų. Ne. Leisk pagalvoti kitiems.
 – Nežinau, išties nežinau ką galime veikti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 15, 2018, 12:52:45 pm
Martinas norėjo pabėgti tik todėl, nes jam nusibodo eiti tarp būrelio mergaičių. Gal nejaukiai jautėsi būdamas vienas varninas, o gal nieko nepažinojo ir su niekuo nebendravo.
- Puiku, - šyptelėjo Martelei, nors jau buvo numatęs, kad Švilpynukė sutiks su jo pasiūlymu. Šitaip žingniuoti be jokios veiklos atrodė visiška nuobodybė. Nežinia kelintą kartą apsidairęs, berniukas šmurkštelėjo į šalį vildamasis, jog jo dingimo nieks nepastebės. Dėl Martos nesivargino jaudintis, mat atsakomybę retai prisiimdavo už kitus.
- Pasilik jį sau, - švelniai pabandė atsisakyti saldainio. - Matau iš akių, kad nori jo.
Martinas mielai būtų pasivaišinęs, tačiau nusprendė, kad saldumynams dabar ne laikas ir ne vieta. Bet berniukas net nenumanė, jog šis skanėstas galėjo būti paskutinis. Na, bet jam tai nerūpėjo, juk ne valgyti išėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Raven Fitzbert Liepos 15, 2018, 11:00:14 pm
 Šypsenėlė vėl sužaidė tarp mergaitės lūpų ir ji vėl atitraukė lipnias rankas, laikančias ledinukus nuo varnanagio, ir saugiai paslėpė kišenėje, jog joks vienaragis nepavogtų apelsininių gėrybių. Šiandien, nors atrodė, jog visiškai nebuvo vėjo, dabar jis matėsi akivaizdžiai toje vietoje, kur ėjo Marta. Kaip koks apsiaustas braukėsi už nugaros ir neramino švilpės. Jis jai dabar visiškai nereikalingas. Truputėlį susigretino su berniuku, tarsi šalia jo jaustųsi saugiau. Mokiniai jau ganėtinai nutolo nuo kitų ir miško pradžios, tik nežinia kieno vedami, turėjo praeiti kuo arčiau ežero. Tamsus ir baugus. Pirmakursė ten jokiu būdu nekeltų kojos. Bet, žinoma, mergaitė jaustųsi kiek saugesnė, jei ir ežeras būtų apsaugotas kokiais kerais. Paistalionės.
 – Sustokim čia, noriu paliesti vandenį, – sužnabždėjo žvelgdama į beveik nesimatantį jos atvaizdą rudens ežero vandeny. Įmerkė pirštą į vandenį. Šalta. Sudrebėjo. Atsikėlė nuo tupinčiojo pozos, pradėjo eiti, šypsena žiūrėdama į bendrakeleivį. Ėjo beveik pačiu krantu, o, jei kristų, tai nusiridentų mažu šlaiteliu. Visada klysti. Gali bijoti, gali bėgti, bet likimas visada atvyksta. Skubi, neskubi, jis greitesnis ir gudresnis.
 Ironiška. Ką tik mažoji pagalvojo, kas, jei įkris, juk nemoka plaukti? Skęs? Ar varnius ją gelbės? Ir štai, jos pasteliniai batukai slysta ant slydžios vakarinės žolės. Taip ir žinojau, jog nereikėjo dėtis šių batelių! Ir šios margaspalvės suknelės! Ir pasitikėti savimi, nueinant nuo kitų! Ji bėgo nuo vienos bėdos, bet pakliuvo į kitą – ji skęsta tamsiame Hogvartso ežero vandenyje. Nespėjo įkvėpti. Ir žiūri baimei į akis. Ji nėra herojė. Jie pasirenka bėgti į savo problemas, o ne nuo jų. Štai pagrindinis dalykas, kodėl ji tik paprasta Švilpynės mokinė, besileidžianti į dugną.
 Mažoji dar bandė kabintis į žemę. Rankomis ir kojomis. Slydo. Jautė, kaip jos bateliai nusiauna ir patys, vandens prisemti, nusileido ir nusėdo smėletame dumblių dugne. Suknelė šlampa ir nemaloniai prilimpa prie nuogų kūno vietų. O žieminis apsiaustas smaugė kaklą, o pirmakursei niekaip nepavyko jo nusimauti.
 Iš vandens kilo oro burbuliukai. Paskutiniai. Muilo burbulai. Trūko oro ir jėgų. Kaip keista patirti nelaimę, būtent tokią, juk prieš metus sakė, jog netiki, kad kažkas panašaus gali įvykti. Vėl likimas, ironiškas ir sarkastiškas. Tu gyvensi, tu mirsi, nurodinėja. Likimas duoda tris bilietus: į pasaulį, per pasaulį, iš pasaulio. Martelė visada norėjo pakeliauti per pasaulį, patirti tikrą gyvenimą, o žiaurumas pardavė tik vieną lapelį mirties ženklu. Iš pasaulio. Iš gyvenimo. Kritinė situacija. Ji nebenori lėkti žiobariška karusele, kaip per žiobarotyros pamoką. Bet bilietai nebegrąžinami, pinigai irgi. Nors ką tie pinigai, viskas nemokamai. Rojus, ar ne taip turėtų būti? Gal rojus bus po mirties? Tikėti ar ne?
 Ir vėl vanduo smaugia. Protas vos gali kvėpuoti, plaučiai vos plakti, širdis galvoti. Kyla paskutiniai burbulai. Negali nieko ištarti ir galvoti. Tik vos vos. Ji pažadėjo kiekvienam savo šeimos nariui nupirkti po ledinuką. Vis kitokį. Leonardui avietinį. Sebastianui citrininį. Krisui su kiviais. Nikui braškinį. Augustui bananų skonio. Dafnei gervuogių. Anelisei vyšninį. Vasarei mėlynių skonio, o Kotrynai su apelsinais. Tėjai pasiflorinį. Mamai, tėčiui ir dėdei su teta po pienišką šokoladą. Jų mėgstamiausi. Ir po visko lieka tik tuščia švilpės rožinė kiaulė taupyklė, gal tik keli paskutiniai centai belikę, kiek ir minučių, kol ji gyva. Gal išgyvens? Keista. Pažadėkit, jog nusipirksite už mane. Atsiprašau. Čia netyčia, nenorėjau mirti, patikėkit.
 Jei visą organizmą ir taip sudaro dvi trečiosios vandens, kodėl turi pakenkti paskutinė dalis? Jei per mažai jo – blogai, per daug – irgi. O dar sako, jog jis gyvybiškai svarbus. Net juoktis mirties metu norisi. Pirmakursė graibstė orą, vandenį šaltomis rankomis ir plonais pirštais. Per vėlu. Saugu numirti. Mergaitė kažkada norėjo būti vandens princesė. Štai dabar ji, pasipuošusi suknele ir dumblių karūna ugniniuose plaukuose – princesė vandenyje. Neskęsta. Žaidžia. Melas. Iliuzija. Prakeikta iliuzija. Viskas netikra ir švilpė vėl neria gilyn. Jau nebeteks kvėpuoti idiotišku pasauliu.
 Mintyse viskas taip tylu, galvosūkiai ir taip lėtai juda pasaulis. Tarsi su ilgomis kvėpavimo pertraukomis. Bet iš išorės. Viskas kitaip. Greita ir banalu. Krenti, draskaisi, vanduo semia vidų ir nusėdi į dugną, kaip tie pasteliniai bateliai. Miršti.
 Laikas. Paskutinis patepimas. Reikia jį įsivaizduoti. Martelė, nors ir kitaip apgalvojo savo mirtį, apsuptai ją mylinčių žmonių, dabar norėjo greičiau nusibaigti. Kam tiek kankintis. Įkvėpti daugiau vandens. Atsimerkti, jog semtųsi per akis, nosį, burną. Nebesipriešinti. Kito kelio nebuvo. Žaidimo pabaiga. Kai ji plukdys save, mirusią, vandenyje – kažkas ras tik pamėlusią iš šalčio Hogvartso mokinę, švilpę, dvylikametę, tik. Kokia sąžinė. Ji plaukios negyva. Plaukai pasklis vandens paviršiu ir žydės it gėlė. Suknelė sklaidys vėjyje, ir šlapia, barstys smulkius vandens lašelius ant kūno. Bateliai nebegrįš, o apsiaustas pats nukrito, nuskendo.
 Iškilo paskutiniai gryno oro burbulai. Susprogdino juos vėjas. Jausmai. Užgęso nieko nepasiekusi, tačiau daug klaidų pridariusi, gyvybė. Iškilo tuščias kūnas. Magija. Skenduolė viršuje. Kaip taip įmanoma. Pasikartosiu, magija. Mergaitės galvoje tik kirbtelėjo paskutinė vandens apsemto proto mintis. Vaje, sušlapo mano apelsininiai ledinukai...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Monty Aren Reimers Liepos 15, 2018, 11:17:42 pm
Martinas ėjo ir ėjo pirmyn. Netrukus dingo kitų burtininkių balsai, nutolo ir jų siluetai. Berniukas dėl atsiskyrimo visiškai nesisielojo. O kodėl turėjo? Ežero vanduo, net ir tokiu metu atrodė baugus, tačiau viliojo varniną nukakti kuo giliau.
- Sustokim, - burbtelėjo sau. Berniukas nežiūrėjo, kaip Martelė leidosi žemyn ar ką ten darė. Jis išskėstomis rankomis įbėgo į ežerą ir sustojo sukėlęs begalę purslų. Šaltas vanduo šlapino drabužius, bet jam buvo nė motais. Įkvėpęs gurkšnį oro, Martinas paniro. Jis mokėjo plaukti, tad jam keliauti po vandeniu atrodė vieni juokai. Žinoma, matomumas buvo prastas, vanduo graužė akis, viskas atrodė paspalvinta gelsvu atspalviu. Kadangi nebuvo pranėręs gan giliai, pamažu plaukė į priekį ir kako link dugno. Plaučius pamažu ėmė deginti deguonies trūkumas, tačiau jis nesustojo. Plaukė gylyn. Ėmė skaudėti krūtinę, bet berniukas nepasidavė. Galop, neiškentė ir įkvėpė vandens, iškart išleido negirdimą šūsnį su daugybe vandens purslų. Martinas pasiekė dugną ir blaškėsi tampomas skausmo. Jis skendo. To vaikis nenorėjo. Pamažu temo sąmonė, o jo akys bandė paleisti į vandens didumą sūrias ašaras, bet nepajėgė. Siela paliko kūną, gyvybės ženklai dingo. Sustojo širdis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cadence Naomi Sinclair Liepos 17, 2018, 05:54:09 pm
Miškas visada gąsdino Eleonorą, todėl ji per daug neatitolo nuo kitų. Bet ir nenorėjo su kažkuo pradėti šnekučiuotis. Staiga akelės pastebėjo nueinančią porelę - švilpę ir varnių. Liusi šyptelėjo. Ar jie pora? Na, ji turi tai išsiaiškinti. Gal pavyks pamatyti ką įdomaus. Mergaitė sekė porelę laikydamasi atstumo. Juk negalėjo būti pastebėta. Gaila, telefonas čia neveikė. Galėtų nufotografuoti. Viena šakelė sutraškėjo garsiau nei kitos, bet, atrodo, mokinukų dėmesio neatkreipė.
Netrukus jie priėjo ežerėlį, o gal tik šiaip kažkokį tvenkinį. Eleonora tiksliai nežinojo. Vanduo buvo tamsus. Beveik juodas. Matėsi net iš tolo. Viskas vyko taip gretai. Švilpė paskydo ir įkrito į vandenį. Eleonora Liusi suklykė iš siaubo. Berniukas šoko į vandenį jos gelbėti. Per ilgai. Kodėl jie neišneria?
- Nagi, kur jūs? Kodėl aš iš viso turėjau jus sekti?- kūkčiodama kalbėjo Elė. Mergaitė gretai nusiavė batus. Juk dar gali juos išgelbėti. Bent berniuką. Ji kiek įsibėgėjo ir nėrė į vandenį. Žinojo, kad sugeba gerai plaukti. Mergaitė įžvelgė berniuko siluetą. Priartėjo prie jo ir sugriebė už rankos. Jau pradeda sekti oro atsargos. Ji nesugeba jo iškelti, o ir ranka jau nesugeba išlaikyti berniuko. Kad bent pati išsigelbėtų. Dieve, prašau, padėk,- mintyse meldė. Ašaros iškritusios iš akių iš karto susimaišė su vandeniu. Ji nebetenka jėgų. Netyčiomis sukūkčiojo, o į kvėpavimo takus ir plaučius pateko vandens. Krūtinė atrodė degė bandydama pasipriešinti. Bet mergaitės kūnas per silpnas. Atsipalaidavo. Skęsta. Mergaitė užsimerkė. Viskas. Čia jos pabaiga.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Davina Malburn Liepos 26, 2018, 12:34:40 am
Nors ir mokytojai kas kart nuobodžiai kartojo jog miškas pavojinga vieta, Davinai šį kartą buvo nusispjaut. Įpusėjus mokslo metams mergina ne itin pritapo, o ir bendraujančių su ja buvo skaičius mažas, tad lyg tyčia išsmukusi iš koledžo bendrojo kambario patraukė laukan.
Šaltas žiemos oras ėmė taršyti jos trumpus juodus plaukus, o šaltis skverbtis pro ne itin storą megztinį. Mergaitė vilkėjo tik treningines kelnes bei jai kiek per didelį juodą megztinį. Klampodama per sniegą pirmakursė praėjo Hagrido trobelę ir pasukusi dešinėn ėjo tamsaus miško link.
Galbūt ji te troško nuotykio, kuris praskaidrintų jos nuobodžią dieną, o gal klastuolei reikėjo sulaužyti bent vieną taisyklę. Juk visada paklusti joms yra nuobodu, o ir nervai pas merginą nebelaikė kai šį rytą susipyko su vienu iš klastuolių.
Medžiai buvo be lapų. Tik tankus sniegas atstojo lapus bei uždengė saulę kuri skverbėsi pro pilkus debesis. Mergina įžengė į miško teritoriją ir apsižvalgiusi aplink sustojo. Ir ką aš čia veiksiu?Paklausė ji pati savęs žiūrėdama į uždraustojo miško tamsą...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 08:30:39 pm
Elijah aplink dairydamasis ir visko klausydamasis ar niekas jų neseka žingsniavo link Uždraustojo miško, tuo pat ir žvilgčiodamas į merginą, kuri taip pat ėjo iš paskos, tiksliau šalimais..
- Klausyk, viskas gerai, ne šalta? - Rimtai klaustelėjo Anikos jaunasis vampyras ir pagaliau įžengė į mišką, kurį supė daug medžių.. Ūkavo pelėdos, girdėjosi ir vilkų staugimas ir kiškiai šokinėjo, tačiau grifas iškart nesiruošė medžioti, nes bijojo palikti merginą, jis norėjo, kad ši įsidrąsintu..
- Na, matai čia nėra taip baisu, na gal šiek tiek, - nutęsė vaikinas ir dairėsi aplink.. Ar niekas jų neseka, nenorėjo rizikuoti merginos išmetimu iš Hogvartso..
- Tiesa, man reiks vėliau tave kelioms minutėms palikti, aš būsiu netoliese, tačiau vis tiek nenoriu, kad tai matytum... - tai pasakęs vaikinas pro medžius skverbėsi vis gilyn į mišką, tačiau pirmiau savęs jis praleidinėjo pirmakursę, nes norėjo žinoti, kad ji saugi..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 08:50:13 pm
- Vėsu, bet ištversiu, - nusišypsojo Anika vaikinui. Buvo malonu, kad jis rūpinasi.
Ji taip pat apsidairė, ar jų niekas nemato, bet aplink nebuvo nė gyvos dvasios, apart visokių miško gyventojų.
Jie ėjo į mišką vis gilyn, kol per medžius matėsi tik dar daugiau medžių. Naktį per didžiulius medžius sunkiai skverbėsi šviesa ir darėsi vis sunkiau įžiūrėti kur eina. Kojos ėmė kliuvinėti už didelių medžių šaknų.
Išgirdusi vaikino žodžius, kad truputį turės čia likti viena mergaitė nepasimetė. Ji greit apsidairė, kiek tik sugebėjo įžiūrėti arčiausiai susirado didelį medį, labai šakotą ir aukštą.
- Aš tavęs čia palauksiu, - šmaikščiai tarstelėjo ir kaip kokia stirna, vos keliais judesiais įkopė į medį taip aukštai, kad vaikino žemai tamsoje net nebematė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 09:14:08 pm
- Nesušalk, - šyptelėjo vaikis, - ir jai bus labai šalta sakyk, duosiu aš tau savo megztinį.. - mandagiai užbaigė vaikis..
Elijah mėgo būti miške tamsiu paros metu, tačiau buvo keista, kad šis su paprasta mergina, kuri dar ir jokio burtažodžio nemoka, na gal keletą, tačiau ką išmoks per dvi savaites.. Jis jautė per daug atsakomybės, tačiau ji šiek tiek ir jaudino, nes tai buvo gan geras jausmas..
- Klausyk.. - šyptelėjo vaikinas užšokęs ant merginos šakos... - Imk.. bus šilčiau.. - duodamas savo džemperį vaikinas jį padavė merginai į  rankas ir vėl nusileido ant žemės..
- Jei ką rėk, aš girdėsiu.. - sušaukė vaikis ir nulėkė į miško gilumas.. Na dabar mano metas.. Tai pamįslijęs Dawson' as ėmė ieškoti kokio nors mažo žvėrelio, kurį galėtu užpulti ir nelabai malonu tai sakyti, tačiau išsiurbti kraują...
Jam po kojomis maišėsi maži kiškiai, tačiau jis jais maitintis labai nenorėjo, tačiau kito pasirinkimo jis kaip ir neturėjo, tad nustvėręs vieną gyvastį prakando jam kaklą ir įsisiurbė, kai šiltas kraujas palietė Elijah lupas, jo veidas greit pasikeitė, akys pasidarė raudonos ir be galo spindinčios tamsoje, iltys dar labiau padidėjo. Dabar jis atrodė, kaip baisus žvėris.. Taip pasigavęs dar penkis gyvūnėlius, tęsė savo šlykštų darbelį, kai jau ruošėsi grįšti tuo pat metu kažką keisto išgirdo Anikos pusėje..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 09:42:43 pm
Anika paėmė vaikino duotą megztuką, tada sėdėdama ant šakos nusivilko apsiaustą, užsivilko megztinį ir vėl apsisiautė apsiaustą.
- Na dabar tikrai turėčiau nešalti, ačiū.
Ji stebėjo, kaip vaikinas nušoka nuo medžio ir nubėga miško tankmėn.
Puiku, pagalvojo Anika, jei sėdėsiu pakankamai tyliai tai niekas gal manęs neišgirs, o kas nežino, kad aš čia, tas manęs ir nepuola. Ji šyptelėjo, nes ši mintis mergaitei, kažkodėl pasirodė šmaikšti. Kai susipažino su Elijah ji daug daugiau šypsojosi nei įprastai.
Mergaitė dažnai karstydavosi po medžius, tad buvo tame įgudusi, tačiau ramiai sėdėti ant šakos nebuvo taip lengva kaip galėjai pagalvoti iš pirmo žvilksnio. Jai ėmė darytis nepatogu. Ji ranka apčiupinėjo šaką ant kurios sėdi ir nustėro. Šaka buvo sudžiuvusi ir negyva, nuo jos judesių ėmė traškėti ir lūžti, ir mergaitė suprato, kad viskas. Ant kitos šakos ji nušokti nespės. Staiga, sudžiūvėlei galutinai lūžus, Anika ėmė kristi iš aukštybių, per šakas, žemėn.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 18, 2018, 10:01:28 pm
Traška medis, - pamįslijo vaikis, kai prisiminė, kad Aniką paliko taip pat sėdėti ant medžio šakos.. Elijah išgirdo klyksmą, gal ir negarsų, tačiau nieko nelaukęs jis numetė padarėlio kūną, net nespėjęs apsivalyti, nulėkė (nuskrido) link tos vietos.. Ir ilgai netrukus jau stovėjo su Anika ant rankų.. Nieko nelaukęs jis pasodino merginą ant medžio kamieno..
- Klausyk viskas gerai? - Kiek susirūpinęs stebėjo pirmakursę.. - Visiškai nepagalvojau, kad taip gali nutikti, kad reiks nuo gyvių ginti tai dar pamąsčiau, bet kad gaudyti, visiškai apie tai net nepagalvojau, tik išgirdau traškesį, - šyptelėjo vaikinas drąsindamas merginą, nes jei ši būtų atsitrenkusi, tikrai būtų kažką susilaužiusi, o gal būt ir blogiau.. Jaunasis vampyras bestebėdamas varnę prisiminė, kad jis kruvinas, jo iltys per daug didelės, kurių mergina neturėjo pamatyti, o akys, tai geriau jau patylėti..
- Uoj, - suaimanavo vaikis ir nusisukė..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 18, 2018, 10:33:16 pm
Anika krisdama jau buvo pasiruošusi skaudžiam smūgiui į žemę, tik vietoj to, pasijuto patogiai gulinti Elijah ant rankų.
- Man viskas gerai, - patikino jį mergaitė.
Anika truputį pasėdėjo ten kur ją pasodino Elijah, kad atgautų koordinaciją, mat nuo kritimo šiek tiek apsvaigo galva. O gal ne tiek nuo kritimo, kiek nuo pagavimo?.. Ji pajuto esanti šiek tiek apsibraižiusi į medžio šakas, bet tai buvo niekis.
- Nenusisuk, - pasakė šviesiaplaukė atsistojusi ir ranką priglaudusi prie jo skruosto švelniai atsuko jį į save. - Čia nėra nieko baisaus, ka turėtum spėpti. Tiesa pasakius man tai netgi gražu. Tikrai esu savo tėvo dukra.
Paskutinius žodžius ji pasakė daugiau sau ir žiūrėdama į jo raudonas akis nusišypsojo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 19, 2018, 09:59:52 pm
- Ne, nenoriu, kad tai kas pamatytu.. - jausdamas ranką ant savo skruoto nutęsė vaikis, jam nelabai patiko, kai merginos jį liesdavo..
- Am, na štai žiūrėk.. - tolėliau atsistojęs ir atsitraukęs išspraudė Elijah.. - Kodėl visi taip nori matyti mane tokį, ne gi tik todėl bendrauja, kad pamatytu, kas yra vampyras? - Kiek susirūpinęs šnekėjo Chris' as.. - Juk tau irgi nepatiktu, kad kiekvienas atsistojęs spoksotu į tave ir sakytu nenusisuk, - apsivalydamas ir pradangindamas savo iltis nutęsė vaikis, jis džiaugėsi, kad tas sužvėrėjęs veidas dingo, nes jis jam nedavė ramiai gyventi..
- Ech, - atsidūso vaikis, - nepyk, tiesiog susinervavau.. Nemėgstu kai į mane spokso.. ir dar aiškina, kad tai gražu.. Nepamiršk, tai nėra gražu, mano kūne neišbūtum nė dienos.. - nutęsė Dawson' as ir žvilgtelėjo į tolį, kur matėsi dvi mažos spindinčios akys.. Vilkas?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 20, 2018, 05:05:03 pm
- Tik nereikia niršti, - tarė mergaitė. - Tai yra gražu, nes tu esi toks ir kitoks nebūsi. Todėl turi priimti save tokį koks esi ir jei kas sako, kad esi gražus tai leisk jam. Ir aš nemanau, kad tai yra lengva taip gyventi. Tarp kitko žinok gal ir norėčiau, kad kas nors sakytų man nenusisuk, nes tik ir matau žvigsnius prašančius nusisukti. Aš parodžiau tau kokia esu iš tiesų, tad tu taip pat gali nesislėpti.
Anika viską išpyškino, net nepastebėjusi, kad Elijah žiūri ne į ją, o kažkur į miško gilumą.
- Kas ten? Pamatei ką nors?
Mergaitė instinktyviai žengė žingsnį, kad atsistotų už vaikino. Pagal ją jis buvo labai aukštas, tad iškart pasijuto, kaip už mūro sienos, nors ji ir nematė nieko toje pusėje, kur Elijah žiūrėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 05:22:32 pm
Visą dieną miegojusi, Luna pabudo, tik tuomet, kai saulė jau leidosi ir paskutiniai jos spinduliai atsisveikino su žeme. Dar kelias minutes pasivarčiusi lovoje rudaplaukė išlipo iš jos ir paėmusi šukas perbraukė jomis per ilgus rudus plaukus. Palikusi juos laisvai kristi, mėlynakė apsirengė ir apsijuosi aplink liemenį tamsiai mėlyną odinį diržą įsidėjo savo kardą. Tyliai išėjusi iš bendrojo kambario Luna pasuko link kiemo. Kieme karaliavo tyla, visi klaidžiojo pilies koridoriais arba buvo bendruosiuose kambariuose. Priėjusi Uždraustąjį mišką mergina išvydo dvi mėlynos spalvos akis. Šyptelėjusi rudaplaukė priėjo prie vilko ir paglostė jo švelnų kailį.
-Eime, Delgadai,-vos po kelių akimirkų mergina ir vilkas dingo tamsoje. Žingsniuodama tamsiu mišku Luna išgirdo du širdies plakimus, o netrukus juos pajuto ir Delgadas, kuris pasisuko į garso pusę. Mergina suprato, jog tai vampyro ir žmogaus širdies plakimas. Žvilgtelėjęs į savo šeimininkę Delgadas ėmė sėlinti ten, kur girdėjo plakant širdis. Dvejodama mėlynakė stebėjo savo vilką, tačiau galiausiai nusekė paskui jį. Artėjant širdies plakimas girdėjosi vis aiškiau, o netrukus ji išgirdo ir balsus. Elijah'us?  Sutrikusi nė nepastebėjo, kaip Delgadas dingo tarp medžių. Artėdamas link vampyro ir mergaitės vilkas ėmė urgzti šiepdamas ilgas aštrias iltis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 07:07:20 pm
- Tu nesupranti, nemėgstu aš visų šitų pagyrimų, blogi prisiminimai, - kiek suirzęs nutęsė vaikis, stebėdamas tas dvi akis, kurios matėsi gyliau miške.. Elijah rišliko gan ramus ir kol kas geriau Anikai nieko nesakyti, nes ši kaip reikiant išsigąs..
- Ne nieko, - kiek sunerimęs nutęsė vaikišius.. - Gerai nemeluosiu matau, - nubedė pirštu į krūmą, - matai, dvi spindinčios akys, vilkas, tačiau negaliu jo pulti, kol šis nesiėmė veiksmų, be to girdžių vilkolakio širdies plakimą, čia netoli yra žmogus, nebijok.. - drąsindamas merginą jis drąsino ir save.. Tačiau jis net "nenumanė", kas ten yra..
- Alio!? - kiek šuktelėjo Chris' as, - ateik, nebijok, - jau šypsodamasis pakvietė Luną, jis iškart atpažino jos kvapą ir širdies dūžius.. - Stovi ten.. tiesa sakant turėčiau sakyti, kad malonu tave matyti, tačiau šįkart nelabai galiu ir pati žinai kodėl, ta mūsų situacija tikrai nėra maloni, - kiek krimstelėjęs nutylo vaikinas ir prikando vieną lupą..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 21, 2018, 09:45:04 pm
- Čia ta vilkolakė apie kurią kalbėjai? - sušnibždėjo Anika, vis dar stovėdama už vaikino.
Ji įtarė, kad vilkolakė girdi, ką ji sako, tačiau visvien kalbėjo tyliai.
- Buvo naivu galvoti, kad uždraustąjame miške naktį nesutiksi jokio kito padaro, - balsu sau pasakė mergaitė.
Ji žengė atgal kelis žingsnius. Visa širdimi dabar norėjosi bėgti iš čia kuo toliau, bet žinojo, kad tai nebūtų buvęs geriausias sprendimas.
- Jei ji žmogaus pavidalo tuomet gerai, o kaip vilkas?
Anika dairėsi aplink ir jautėsi sumišusi. Vilkolakė buvo Elijah draugė, o vilkas, nesunku ir atspėti, buvo su vilkolake. Tad ką Elijah gins jeigu jai grės pavojus mergaitė nebuvo tikra. Juk logiška būtų stoti senesnės draugės pusėn, nei mergaitės, kurią katik sutiko..
Anika instinktyviai išsitraukė iš apsiausto savo burtų lazdelę.
- Lumos, - sušnabždėjo ji ir blykstelėjo ryški šviesa.
Jie visvien jau buvo pastebėti, tad mergaitė nusprendė, kad bus geriau jei pati viską matys, kas ir iš kurios pusės puola.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 21, 2018, 10:03:09 pm
Išgirdęs Anikos klausimą vaikis tik linktelėjo galva ir leido merginai suprasti, kad taip ta pati..
- Taip šiandien ji žmogaus pavidalo, o dėl vilko aš nežinau.. - burbtelėjo Elijah, - Luna, tai tavo augintinis, neminėjai man rodos, kad vilką augini ir jei gali liepk jam iš čia išeiti, nes turbūt Anikai truputį nejauku, - mandagiai paprašė Chris' as ir išvydo šviesą, kuri gan smarkiai užspigino jam akis..
- Ėj, - sušaukė Elijah, - išjunk, man juk spigina, - tai ištaręs vaikas nugriebė lazdelę iš už jo stovėjusios merginos ir išjungęs šviesą gražino jai atgal.. - Atleisk, bet man šviesa kenkia, - šyptelėjo vaikis ir nutylo prieš užduodamas klausimą vilkei, jam buvo smalsu sužinoti ką šioji čia veikia..
- Palauk, Luna, ką tu čia veiki? Juk dar ne pilnatis, o tau maitintis juk nereikia? - Klaustelėjo vaikinas, - be to kaip žaizda? Skauda dar?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 10:22:36 pm
Supratusi, jog Elijah'us ne vienas, be to nenorėjo ir vėl imti ginčytis, tad ruošėsi apsisukti, kai išgirdo berniuko balsą. Jei taip, tuomet kam kvieti? Kiek suirzusi pagalvojo rudaplaukė, bet pasistengė nustumti šias mintis į šalį ir nusekusi paskui savo vilką atsistojo šalia. Šis vis dar nepasitikėdamas nepažįstamaisiais šiepė savo iltis.
-Sveiki,-šyptelėjo mėlynakė mandagiai pasisveikindama ir išvydo, kaip šalia Elijah'aus stovinti mergaitė išsitraukia savo burtų lazdelę ir ištaria šviesos burtažodį.-Ne, nedaryk to,-tačiau buvo per vėlu, šviesa apakino ne tik berniuką, bet ir Luną. Išvydęs šviesą vilkas puolė prie mergaitės iššiepęs savo iltis.
-Ne, Delgadai,-vis dar bandydama ką nors įžiūrėti, mergina puolė paskui savo vilką. Sustabdžiusi jį prieš pat jam puolant mergaitę mėlynakė atitraukė jį.
-Atleisk...Tačiau daugiau taip nedaryk...-Luna džiaugėsi, jog Delgadas nespėjo užpulti mergaitės.-Jis daugiau nepuls tavęs.-Užtikrintai atsakė rudaplaukė ir atsigavusi nuo šviesos, žvilgtelėjo į Elijah'ų.
-Norėjau pabūti miške,-šyptelėjo mergina glostydama vilką,-ne,žaizda jau užgijo,o jūs ką čia veikiat?-nužvelgusi abu jaunuolius paklausė Luna.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 21, 2018, 10:43:27 pm
Elijah'ui atėmus iš jos lazdelę mergaitė suirzo. Labai tau ačiū, - pagalvojo. Jūs tai viską kuo puikiausiai matot, o aš beveik akla, bet nieko, pastovėsiu lai suėda mane vilkai...
Ir ji neklydo. Išgirdusi piktą urzgimą artėjant link jos ji staigiai šoko į kitą pusę, už kažko užkliuvo ir parvirto ant žemės.
Vilkolakei sulaikius gyvūną, mergaitė atsistojo ir pasitaisė užvirtusį apsiaustą.
- Taip kurgi ne, - atšovė piktai Anika, - jau matau, kaip nepuls.
Jausdamasi beveik beviltiškai, nes kad ir kas benutiktų ji apsiginti nepajėgs, mergaitė apgraibom susirado ir atsisėdo ant didelės medžio šakos gulinčios šalia.
- Medžiojam, - atkirto mergaitė, - tiksliau medžioja jis, o aš regis tik maišausi ir sukeliu problemas...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 21, 2018, 11:04:18 pm
Išgirdusi piktą Anikos balsą mergina nuoširdžiai užjausdama žvilgtelėjo į ją. Ji suprato, kaip turėjo jaustis ta mergaičiukė. Ją supo vampyras ir vilkolakė, o šalia jos ir vilkas. Neitin saugi aplinka žmogui...Delgadui nurimus Luna žvilgtelėjo į suirzusią mergaitę, kuri sėdėjo ant šakos ir priėjusi atsitūpė priešais ją.
-Delgadas sureagvo taip tik dėl šviesos,-bandė ginti savo vilką mėlynakė, nors žinojo, kad mergaitė vis dar pyksta ant jo,-pažadu, jog jis tavęs daugiau nepuls,-šyptelėjo ir atsisuko į savo augintinį. Šis priėjęs prie Lunos ir atsisėdęs šalia ramiai stebėjo mergaičiukę.-Be to jis puikus sargas.-Ištiesusi ranką paglostė švelnų vilko kailį.
-Esu tikra, jog problemos maišosi po kojomis, o ne tu,-bandydama bent kiek nors pralinksminti mergaitę šyptelėjo rudaplaukė, o tuomet atsisuko į Elijah'ų.
-Delgadą radau dar visai mažą, jis buvo sunkiai sužeistas, negalėjau leisti jam mirti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 22, 2018, 05:18:50 pm
Elijah tik stovėjo ir klausėsi merginų, kol viena buvo suirzusi, kita bandė pralinksminti.. Chris' ui buvo keista stebėti dvi mergiotes, nes įsiterpti jis net nerado laiko, iš pradžių šneka viena, paskui kita.. O tu ką nori daryk, o geriausiu atveju tylėk.
- Am, aš irgi čia esu, - išmarmėjo vaikinas, - Anika, klausyk viskas gerai, nėra ko panikuoti ir pykti.. - Bandydamas nuraminti merginą kalbėjo Dawson' as.. ir žvilgtelėjo į Luną.. - Na aš nieko prieš šį padarą, tačiau būčiau dėkingas jai paleistum jį pamedžioti kokių kiškių, - nusijuokė vampyras ir žvilgtelėjo į Delgadą.. - O taip jis tikrai gražus, aš irgi būčiau neleidęs mirti, juk taip negalima.. - nutęsė grifas.. - Be to nesupažindinau jūsų.. Čia Anika, čia Luna, - rodydamas pirštais supažindino dvi varnes.. - O jūs kartais nepažįstamos, nesusitikot kokiame bendrajame kambaryje?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 22, 2018, 05:41:14 pm
- Gal bepatikėsi, bet nesusitikom. Koledžas didžiulis. Neva tu pats pažįsti visus grifiukus? Nors kitą vertus nelabai žinau, gal ir matyta, sunku pasakyti kai taip tamsu, - šyptelėjo mergaitė, mažumėlę atgavusi vidinę pusiausvyrą.
Ji atsistojo, nes manė, kad negražu būt buvę pažindintis stiksant ant šakos.
- Malonu susipažinti, - vikriai atkišo ranką mergaičiukė pasisveikinimui, nors beveik nematė kur stovi vilkolakė.
Kol Luna ir Elijah kalbėjo apie tą nelemtą vilką, Anika apgraibom bandė dar apžiūrėti vietovę. Įdomu gal dar kokį kentaurą sutikčiau - pasvarstė ji, bet prisiminus, kad netoliese vilkas, o ji jo nemato, vėl grįžo prie savo šakos.
Įdomi dienelė pasitaikė - pagalvojo Anika.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 22, 2018, 10:54:17 pm
Išgirdusi Elijah'aus balsą mėlynakė atsistojo ir atsisuko į jį. Ryškiai mėlynos merginos akys įsmigo į berniuką. Nebūtum? Esu tikra, jog pats esi nužudęs ne vieną vilką...Tačiau tik linktelėjo ir žvilgtelėjo į Delgadą. Ištiesusi ranką Luna perbraukė per vilko kailį ir žvilgsniu parodė į mišką. Delgadas žvilgtelėjo į savo šeimininkę ir nenorom nužingsniavo į miško gilumą. Nors vilko nebebuvo matyti, tačiau rudaplaukė jautė jo širdies plakimą. Nusisukusi nuo tos vietos, kur dingo Delgadas mergina atsisuko į šalia stovinčią Aniką.
-Man taip pat,-švelniai spustelėjusi mergaitės ranką šyptelėjo mėlynakė. Anika, regis, buvo tokio paties amžiaus, kaip ir Elijah'us.
-Ar spėjai jau pamedžioti?-žvilgtelėjusi į Elijah'ų paklausė mergina.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 22, 2018, 11:02:43 pm
Delgadui išėjus Elijah tik pažvelgė į Luną ir linktelėjo... Taip atsidėkodamas, nes jautė, kad tas vilkas Anikai kelia šiokią tokią baimę.. Juk vaikinas visada jaučia kada žmogus bijo, o šįkart jis tą jautė net labai..
- Spėt spėjau, tačiau pati žinai tie kiškiai, - dūstelėjo Chris' as, - jų kraujas nelabai skanus, be to gal turi kokią servetėlę, nes pati matai koks aš, - šyptelėjo Dawson' as ir žvilgtelėjo į Aniką..
- Jaučiu baime ir turbūt žinai nuo ko ji sklinda, - juokėsi vaikis, - viskas vilko nebėra, tai manau dabar nėra ko bijoti, nebent manęs, - pašaipomis nuleido vaikinukas ir apsidairė aplinkui, buvo gan ramu nieko negirdėti..
- Tai ką veiksim? - Prisėsdamas ant kelmo klaustelėjo vaikis ir sužiūro į dvi merginas..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 22, 2018, 11:28:39 pm
Vilkui psišalinus Anika lengviau atsipūtė. Jai patiko visokie magiški padarai, tačiau ne laukiniai žvėrys ir ypač po to, kai tas bandė ją užpulti.
-Tavęs? - prunkštelėjo mergaitė. - Tavęs aš nebijau. O derėtų?
Ji pažvelgė į vaikiną su šypsena ir vėl nuraudo, kaip saulutė.
Gal visgi nederėtų su juo šitaip kalbėti, dar įsižeis. Pagalvojo Anika.
- Aš turiu jei reikia, - ji iš apsiausto kišenės išsitraukė servetėlę ir atkišo į priekį, kad vaikinas paimtų.
-Ką veiksim? O iš ko galima rinktis? Jeigu judu liksite su manim tai mažai kas belieka, o jei ne, patys suprantat, aš paskui jus niekaip nespėčiau. Nežinau, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Gal man derėtų eiti? Elijah galės baigti savo medžioklę...
Anika jautėsi kažko liūdna ir nežinojo kur yra to priežastis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 23, 2018, 10:31:34 am
-Ne, servetėlės neturiu,-atsakydama šyptelėjo mėlynakė ir apsidairė. Jie stovėjo viduryje Uždraustojo miško, o aplink buvo taip tylu, jog Luna puikiai girdėjo Elijah'aus ir Anikos kvėpavimą. Jiems abiems atsisėdus rudaplaukė liko stovėti priešais klausydama jų pokalbio. Pastebėjusi, kaip mergaitė nuraudo dėl Elijah'aus žodžių, mergina šyptelėjo, tačiau netrukus šypsena dingo. Kalbėdama Anika atrodė liūdna. Verčiau jau būčiau nėjusi į Uždraustąjį mišką... Mergaitei atsakius Luna tik gūžtelėjo pečiais, nežinojo ką dar sakyti. Baltai šviesai apšvietus mišką mėlynakė kilstelėjo galvą į dangų ir  išvydo, kaip ryškus mėnulis išlenda iš po juodo debesies. Iki pilnaties liko vos dvi dienos...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Rugsėjo 23, 2018, 04:47:50 pm
Elijah buvo gan keistas vaikinukas, jam buvo keista terliotis su merginomis, tačiau draugų vaikinų susirasti jam nelabai sekasi arba trukdo mergiotės, kurios visada aplink jį apspitusios..
- Ačiū, - šyptelėjo Chris' as Anikai ir nusivalė savo išterliotą veidą.. Ir išgirdęs tolimesnius varnės žodžius nežinojo ką atsakyti.. - Ech.. - atsidūso vaikinas, - nežinau, nepatarčiau dabar eiti, nes iki išėjimo toloka, dar pasiklysi, o paskui pati žinai vilkai ir kažkas panašaus, - kiek bauginančiai ištarė Dawson'as ir nusukė žvilgsnį į Luną, kuri stebėjo mėnulį..
- Artėja pilnatis, - savo mintis įgarsino vaikinas ir žvilgtelėjo į dangų, kur iš po debesų kyšojo jau visai pilnas mėnuo..
Elijah nežinojo ką kalbėti, ką sakyti.. O tyla jam tiesa sakant nelabai patiko, tačiau iš ko rinktis jis taip pat nelabai turėjo.. Mergiotės neatrodė labai patenkintos viena kita, tačiau vaikinas manė, kad jos apsipras, tiksliau Anika neatrodė laiminga, turbūt nelabai smagu, tačiau reikia mokytis bendrauti..
- Na iš tiesų man dar reiktų truputį pamedžioti, tai jei gali Luna pabūk su Anika, sutinki? - Žvilgtelėjo į vilkę..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 23, 2018, 08:20:31 pm
-Taip...-linktelėjo mergina ir atsiduso. Ji jau dabar jautė mėnulio jėgą, kuri veikė ją. Žadino viduje miegantį žvėrį. Giliai įkvėpusi mėlynakė atsiduso ir atsisuko į Elijah'ų ir Aniką. Mergaitė, regis, nebuvo patenkinta Lunos buvimu, tad rudaplaukė kiek nejaukiai apsidairė. Išgirdusi berniuko klausimą mergina linktelėjo.
-Žinoma, pabūsiu su ja,-draugiškai šyptelėjo Anikai. Ryškiai mėlynos merginos akys spindėjo nakties tamsoje, tad Luna tikėjosi, jog mergaitė žino kur ji stovi. Puikiai matydama visą aplinką rudaplaukė užjautė Aniką. Ji ne tik buvo tarp antgamtinių būtybių, tačiau dar ir nieko nematė nakties tamsoje. Kad ir ką man tenka iškęsti būnant vilkolake, tačiau esu dėkinga už gebėjimą matyti naktį...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 24, 2018, 11:05:41 am
- Eik tiktai greičiau, - pamojo ranka Elijah'ui, kad šis paskubėtų. - Mes čia kuo puikiausiai pabūsim.
Anika trupučiuką pasislinko, kad galėtų atsiremti į medžio kamieną ir atsišliejo.
Suspindo mėnesiena. Pro tankius medžius prasiskverbė menkutė šviesa ir mergaitė pamatė viską ryškiau. Ji buvo visa purvina, apsibraižiusi ir spėjo, kad susivėlusi. Šviesiaplaukė ranka perbraukė per savo plaukus ir laimei jie buvo puikūs kaip visada. Ji pasitaisė, kad jie gražiai kristų ant veido dešinės pusės ir atsisuko į vilkę.
- Taigi, - švelniai nusišypsojo. - Kiek laiko judu pažįstami? Atrodo, kad visą amžinybę ir puikiai vienas kitą žinote. Kaip susipažinot? Truputi netradicinė sąjunga ka?
Ji nusijuokė. Tėčiui būtų patikę tai išgirsti...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 24, 2018, 06:22:00 pm
Nulydėjusi Elijah'ų žvilgsniu mergina priėjo prie medžio ir atsirėmė į jį nugarą. Ilgi rudi plaukai užkrito ant veido, tad mėlynakė užkišo juos už ausies ir kilstelėjo galvą į dangų. Išgirdusi Anikos klausimus rudaplaukė atsisuko į ją. Ryškiai mėlynos akys įsmigo į Aniką.
-Hmmm...-susimąstė Luna,-Elijah'ų pažįstu nuo praėjusių mokslo metų,-galiausiai atsakiusi mergina draugiškai šyptelėjo.
-Turbūt vienas kitą puikiai suprantam...-atsiduso ir tęsė toliau atsakinėdama į tolimesnius klausimus,-su Elijah'u susipažinom netoli Uždraustojo miško, tai buvo vienas įdomiausių ir linksmiausių vakarų Hogvartse,-nuoširdžiai atsakė Luna. Žinojo, jog jų bendravimui gresia pavojus, tačiau šiuo metu jai tai visiškai nerūpėjo. Norėjo bent trumpam apie tai pamiršti.
-Taip, netradicinė...-sutiko mėlynakė,-O tu? Seniai pažįstami su Elijah'u?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 24, 2018, 11:22:31 pm
- Neseniai, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Susipažinom prieš kelias dienas. Bet jis man jau dabar atrodo artimesnis nei dauguma senų draugų. Ar gi nekeista?
Ji nusišypsojo pati sau, prisiminusi.
- Pažįstu jį taip trumpai, o jau papasakojau jam savo istoriją, kurios nežino išvis niekas. Pati nežinau kolėl taip elgiuosi, bet jis man patinka, supranti? Turbūt supranti, juk tu turbūt jo geriausia draugė ir puikiai žinai, koldėl juo galima žavėtis.
Ji pažvelgė į medžių tankmę, kur ką tik matė Elijah dingstantį. Jis tikriausiai jau buvo labai toli nuo jų.
Staiga, tarsi kažką atsiminusi, Anika pradėjo kuistis po savo mantija ir po akimirkos nuo kaklo nusimovė pakabutį.
- Gal galėtum pažiūrėti? - paprašė ji, atkišdama jį vilkei. - Man įdomu kas tai. Žinau tik tiek, kad jis kažką daro vilkolakiams.
Medalionas buvo monetos dydžio ir sidabrinis. Ant jo išgraviruoti senovės runų simboliai.
- Tik jei sidabras kenkia, geriau neliesk. - Patarė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Rugsėjo 25, 2018, 04:46:05 pm
-Galbūt kažkam ir atrodytų keista, tačiau ne man, kartais atsitiktinai sutiktas žmogus tampa kur kas artimesnis, nei seni draugai ar tikrieji artimieji,-žvilgtelėjusi į Aniką atsakė mergina. Išgirdusi tolimesnius mergaitės žodžius mėlynakė šyptelėjo.
-Nežinau ar vis dar galiu vadinti jį geriausiu draugu, mūsų rasės ne itin sutaria...-tyliai atsakė rudaplaukė. Prakalbus apie tai vilkė liūdnai šyptelėjo ir žvilgtelėjo į tą vietą kur dingo Elijah'us. Nors regis, berniukas buvo gana toli, tačiau Luna vis dar jautė jo plakančią širdį. Išgirdusi mergaitės prašymą mergina žvilgtelėjo į ją ir paėmė paduotą medalioną.
-Sidabras man nieko negali padaryti, jis naudojamas žudyti paprastus vampyrus. Be to, mano kardas nukaltas iš plieno ir sidabro.-Paėmusi medalioną, kuris buvo ne didesnis, nei moneta kalbėjo vilkė,-nesu anksčiau tokio mačiusi,-gūžtelėjo pečiais Luna,-žinau, jog yra keletas medalionų, kurie leidžia vilkolakiams lengviau valdyti savo pavidalą per pilnatį, tačiau šis į jį nepašus, be to jis iš sidabro, tad gal jis daro ką nors vampyrams, o ne vilkolakiams?-paklausė rudaplaukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Rugsėjo 26, 2018, 12:29:04 pm
- Aš buvau tikra, kad vilkolakiams, - gūžtelėjo pečiais mergaitė. - Jis buvo mano tėčio, o jis gavo jį iš vilkolakio. Pastarasis buvo atsiskyrėlis, be gaujos. Tvarkydavosi, kaip išmanydavo vienas, buvo gan malonus žmogus, tik kiek keistokas. Man dažnai pasakodavo, kaip negali laimėti ginčo prieš savo arbatinį.
Mergaitė nusijuokė ir paėmusi medalioną iš Lunos užsidėjo jį atgal ant kaklo.
- Nežinai tai nežinai. Ką jau padarysi. Būtų buvę įdomu sužinoti, gal tai duotų man kokią užuominą.
Anika įmetė pakabutį po drabužių apykakle, kad vėl kristų prie kūno. Naktį oras buvo žvarbesnis nei įprastai, tačiau giedras ir aiškus. Mergaitė susikėlė kojas, susikryžiavo po savimi, sunėrė rankas sau ant krūtinės ir ėmė laukti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 05, 2018, 11:37:08 pm
Elijah į medžioklę išlėkė net neatsigręžęs atgal, nes buvo tikras, kad Anika saugi, o be to ir Luna jis labai pasitikėjo, žinojo, kad jai galima patikėti netgi gyvybę..
Chris' as nardė pro šakas pro krūmus bandydamas kažką rasti, tačiau miškas buvo lyg išmiręs vien kiškiai, jokio rimtesnio žvėries nerasi.. tad jis tuo save ir guodė.. Bet jam to nelabai užteko, tad nieko nelaukęs jis pasinėrė atgal link merginų, kad galėtų greičiau pasiekti Hogvartsą ir pasimaitinti atsargomis, kurias įdėjo tėvas..
- Na tai ką merginos, pasišnekėjot? - Šyptelėjo vaikis ir dėkingai linktelėjo galva žvilgtelėjęs į vilkę.. - Žinok Luna, šiandien miškas išmiręs, nė gyvos dvasios... kažkas įdomaus nemanai, čia gal prieš pilnatį? - Tik nužvelgė mėnulį ir vėl žvilgtelėjo į paneles..
- Tai ką veikėt?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 06, 2018, 10:08:51 am
Pastebėjusi, kaip vaikinas dėkingai linkteli vilkei, Anika pasijuto maloniai. Jau daug metų ja niekas nesirūpino, o štai dabar kažkas jaudinasi dėl jos saugumo. Nors gal prisigalvoju ko nėra? - klausė savęs mergaitė, tačiau tuoj nuvijo šias mintis šalin.
- Šnekėjom, - linktelėjo vaikinui.
Ji nebegalėjo daugiau sėdėti, buvo pernelyg šalta nejudant. Atsistojusi ėmė dairytis, bandė suprasti kaip greit išaus rytas.
- Gal derėtų eiti? Jei išauštų Elijah'sui tai sudarytų nemažai problemų manau. Jei nėra ką medžioti nemanau, kad dar yra čia ko pasilikti. Be to, jums tai nieko, o aš baigiu suledėti, todėl jei jūs nieko prieš, aš keliauju į pilį.
Ji apsisuko jau eiti, tikėdamasi, kad kiti seks paskui ją, bet staiga kažką išgirdo, kas privertė ją sustingti. Bandė įsiklausyti kas tai, bet buvo beprasmiška stengtis, garsai buvo labai toli. Tačiau tai priminė lūžtančius medžius ir šakas. Mergaitė pažvelgė į Elijah netardama nė žodžio, bet jos veide buvo aiškiai matomas klausimas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 06, 2018, 11:45:44 pm
Elijah nudžiugo išgirdęs, kad merginos susidraugavo, nes kitaip tai buvo nelabai smagu stovėti tarp dviejų žmonių ir dar tų kurie nekenčia vienas kito..
- Tai puiku, - prideramai šyptelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į dangų.. Kuriame jau matėsi giedra, tačiau vaikis į tai didelio dėmesio nekreipė, nes žinojo, kad saulė jam labai didelės žalos nedaro.
- Na nežinau, aš dar kaip ir norėčiau pabūti, - atšovė Anikai ir žvilgtelėjo į ją prieš jai išeinant, tačiau staiga ji sustojo, o miške pasigirdo keistas garsas, tiksliau keistas čia nebetinka, baisus garsas.. Šakos ėmė lūžti, o vėjo gūsiai pasidarė netramdomi, tačiau Dawson' ui šis vaizdas jau buvo kažkur regėtas, o jam tik prisiminus..
- Luna, - su šypsena veide nužvelgė vilkolake.. - Gartas? - Dar kartą šyptelėjo ir ėjo link jo.. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 07, 2018, 08:18:45 am
- Gartas? Kas per vi...
 Ji norėjo pasakyti, kas per vienas yra tas Gartas, tačiau žodžiai užstrigo kažkur gerklėje, nes garsas regis ėmė artėti. Jai netilpo galvoje, kokio dydžio turi būti šis padaras ar ant kiek stiprus, kad sukeltų tokį triukšmą.
Anika negalėjo apsispręsti, bėgti kiek kojos neša ar slėptis kur nors, tačiau liko stovėti kaip įkalta. O ir Elijah šypsojosi vietoj to, kad ruoštūsi kažkam baisaus. Tačiau Anika neketino laukti, kol teks sužinoti savo kailiu šio padaro kilmę ir ketinimus, tad kyštelėjo ranką į apsiausto kišenę ir išsitraukė lazdelę.
Mintyse pradėjusi galvoti ginybos burtažodžius kurie čia padėtų, suvokė, kad ne itin daug jų žino. Tačiau tai tikrai nesukliūdys jai gintis, jei tik to prireiks.
Ji stovėjo išdidžiai, gniauždama lazdelę ir laukė to kas bus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 07, 2018, 10:35:21 am
Išvydusi grįžtantį Elijah'ų Luna šyptelėjo. Bendrauti su Anika jai neitin sekėsi, tad pamačiusi Elijah'ų mėlynakė lengviau atsikvėpė. Vaikinui pranešus, jog miškas tuščias rudaplaukė papurtė galvą.
-Nemanau, jog dėl to kaltas mėnulis,-žvilgtelėjusi į aukštai danguje šviečiantį mėnulį atsakė mergina. Ji ir pati jautė, jog miškas tuščias, tarsi visi būtų kažko išsigandę. Anikai atsistojus ir pasakius, jog ši keliauja į pilį Luna ruošėsi prieštarauti. Nenorėjo, kad ji viena eitų Uždraustuoju mišku, bet ir pati grįžti į pilį nenorėjo, tačiau merginai nespėjus nieko pasakyti ji išgirdo lūžtančias šakas ir sunkius žingsnius. Buvo aišku viena-artinasi milžiniškas padaras, tik tą padarą Luna puikiai žinojo. Išvydusi Elijah'aus šypseną ir kaip jis pasileidžia link Garto mėlynakė linksmai šyptelėjo. Buvo smagu žiūrėti, kaip vaikinas apsidžiaugia supratęs kas tai, tačiau ne Anika. Pastebėjusi, kaip mergaitė išsitraukia burtų lazdelę ir nutaiko ją į besiartinantį padarą rudaplaukė lėtai priėjo prie Anikos.
-Nuleisk lazdelę...-ištiesusi ranką Luna švelniai nuleido mergaitės ranką, kurioje ji laikė burtų lazdelę ir šyptelėjo. Merginai užteko pamatyti, kaip Anika reaguoja į Delgadą, nenorėjo, jog tai pasikartotų dar kartą, tik šįkart viskas galėjo baigtis daug baisiau. Netrukus vilkė išgirdo, kaip trakšteli keli medžiai ir tiesiai prieš juos krenta ant žemės. Išvydusi Gartą mėlynakė šyptelėjo. Tiesiai prieš juos stovėjo milžiniškas drakonas, kuris iškėlęs galvą garsiai suriaumojo. Turėdama puikią klausą mergina buvo priversta užsidengti ausis, jog nesprogtų ausų būgneliai. Išvydęs Elijah'ų Gartas nulenkė savo galvą ir sveikindamasis išpūtė šiltą orą tiesiai į vaikiną. Nors drakonas ir nerodė savo emocijų, tačiau buvo aišku, jog šis džiaugiasi išvydęs berniuką, kurį visai neseniai nešė ant savo nugaros. Pamatęs savo šeimininkę drakonas švelniai stumtelėjo merginą savo galva.
-Sveikas, drauguži,-glostydama milžinišką drakoną galvą nusišypsojo rudaplaukė,-aš taip pat tavęs pasiilgau,-žvelgdama tiesiai drakonui į akis tarė mėlynakė. Gartas kilstelėjęs galvą įsmeigė savo žvilgsnį į Aniką.
-Viskas gerai,-ramindama savo drakoną kalbėjo Luna ir tuo pat metu stebėdama mergaitę. Vilkė suprato, kaip turi jaustis Anika, tačiau tikėjosi, jog ši išliks rami, lygiai taip pat, kaip ir Elijah'us pirmą kartą išvydęs Gartą.
-Manau dabar jau aišku,kodėl visas miškas tuščias,-žvelgdama į vaikiną nusijuokė Luna. Už savęs drakonas paliko aiškią išgriautų medžių juostą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 07, 2018, 11:07:20 am
Anika nė pati to nejausdama iš lėto traukėsi kol nugara atsimušė į storo medžio kamieną. Kone visa būtų galėjusi į tą medį sulįsti, kai pamatė kas tas padaras esąs. Ji galėjo tik išsprogdintom akim spoksoti į tai kas vyksta. Jokiu būdu nebūtų įstengus bėgti, tikrai ne dabar, kai visas kūnas atrodė surakintas.
- Slibinas?.. - tarstelėjo bejėgiškai.
Mintyse sukosi daugybė dalykų. Tai neįmanoma... Slibinas? Čia? Šioje vietovėje? Jie uždrausti auginti nuo... Nuo velniai žino kada. Šito jau per daug... Vilkolakė su savo "šuneliu" ir slibinas per vieną naktį? Viskas. Nebepakelsiu šito...
Tačiau nesuvokė, kaip derėtų išnešti iš čia sveiką savo kailį. Keliauti oru ji nemoka, jau nekalbat, kad per jauna tam gerokai, o ir neiškeliausi oru iš hogvartso teritorijos, šluotos neturi, nors ko gero slibinas kuo puikiausiai ją pasivytų, bėgti tikrai nepatartina, nebuvo tiek kvaila. Lazdelė taip pat čia niekuo nepadės, mergaitė vos pirmam kurse ir moka tik pačius papraščiausius kerus.
Žodžiu man galas, - nutarė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 11, 2018, 05:37:53 pm
Kelias akimirkas atidžiai stebėjęs Aniką Gartas kilstelėjo galvą ir nužvelgė visą mišką. Aplinkui karaliavo tyla, buvo galima girdėti, tik tai, kaip drakonas iškvepia orą. Išvydusi Anikos reakciją Luna atsargiai žengė link jos. Nenorėjo dar labiau gąsdinti mergaitės.
-Anika, viskas gerai,-priėjusi prie šviesiaplaukės mergina vos vos kilstelėjo savo lūpų kampučius,-esu Pusmėnulių gaujos vadė, ir lygiai taip pat, kaip neleisčiau, jog kažkas nutiktų mano gaujai, aš neleisiu, jog kažkas nutiktų ir tau,-žvelgdama mergaitei į akis kalbėjo rudaplaukė.
-Pažadu, jog Gartas tavęs nenuskriaus,-užtikrintai tarė Luna ir žvilgtelėjo pro petį į milžinišką drakoną. Net būdama Garto šeimininkė mėlynakė turėjo pripažint, jog drakonas išties atrodė grėsmingai ir vertė jaustis bejėgiu. Milžiniškas drakono kūnas buvo kelis šimtus kartų didesnis už jaunuolių, be to burnoje slėpė aštrius it skustuvus dantis, tačiau mergina žinojo, jog Gartas nieko nedarys, nei Elijah'ui, nei Anikai. Apsidairęs drakonas nuleido savo galvą ir pažvelgė į berniuką, kuris šiuo metu stovėjo arčiausiai jo.
-Regis, Gartas ilgisi to karto, kai nešė tave ant nugaros,-nusijuokė mėlynakė žvilgtelėjusi į berniuką.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 12, 2018, 11:33:20 pm
- Nenuskriaus? - sušnabždėjo Anika. - Tu čia rimtai? Čia juk slibinas. Jie uždrausti auginti neveltui. Be to, jei jis ką nors ir užpultų, abejoju, kad tu ką nors galėtum dėl to padaryti. Neįsižeisk, bet, na... Pati supranti...
Anika lėtai atsisėdo ant žemės, mat nutarė, kad jei kojos sugalvos atsisakyt ją laikyti, nereiks griūti, kas būtų nepageidaujamas staigus judesys.
Tai, kad ji vis dar kvėpavo buvo daug žadantis dalykas, tačiau Anika niekada nieko netroško labiau, kaip dinkti iš čia. Ir žinoma pageidautina, sveika kiek įmanoma labiau. Jos visiškai neramino Lunos pažadas, net priešingai. Mergaitė dar labiau nerimavo nuo minties, kad vilkės tikėjimas, jog ji gali suvaldyti šį padarą, kaip tik juos visus pražudys.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 13, 2018, 11:35:51 am
Išgirdusi mergaitės žodžius mėlynakė suprato, jog įtikinti Aniką bus kur kas sunkiau, nei tikėjosi. Giliai viduje džiaugėsi, jog bent Elijah'us taip nereagavo išvydęs Gartą, priešingai, regis, berniukui patiko drakonas.
-Anika, žinau, jog Gartas tau atrodo, kaip siaubingas ir nevaldomas padaras, tačiau tu stipriai klysti. Taip, jis ne žmogus, tačiau jis taip pat turi jausmus ir žino, jog žmonių pulti negali. Gartas su manimi nuo to laiko, kai išsirito iš kiaušinio ir galiu garantuoti, jog jis nedarys nieko, kas galėtų ką nors sužeisti. Taip, kaip tu elgsiesi su drakonu, lygiai taip, jis elgsis su tavimi.-Žvelgdama į mergaitę kalbėjo Luna. Nors drakonas atrodė žiaurus ir baisus, tačiau rudaplaukė geriau, nei kas kitas, žinojo, jog net ir jam reikia meilės ir švelnumo.
-Jei netiki manimi, gali paklausti Elijah'aus, jis patvirtins mano žodžius,-žvilgtelėjo į toliau stovintį vaikiną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 13, 2018, 01:04:09 pm
- Kalbi apie jį, kaip apie švelnų nykštukinį pukutį, - kone pyktelėjo Anika. - Net jei pati jį ir užauginai nuo kiaušinio, jis vistiek yra plėšrūnas, jei taip galima juos pavadint. Ir dar kokio dydžio...
Mergaitė vis daugiau grimzdo į beviltiškumą, jei išvis tai buvo dar įmanoma. Žinojo, kad net nereikia klausti Elijah nuomonės, matydama, kaip jis žavisi slibinu ir džiaugiasi jį matydamas.
Jau geriau tada miške mane būtų tas vilkas suėdęs, - pamanė.
- Jeigu jis man nieko nedarys, kaip tu sakai, tada aš nešdinuosi iš čia, - šviesiaplaukė lėtai atsistojo ir palengva apeidama medį į kurį rėmėsi, pradėjo trauktis atbula. Žingsnis po žingsnio, vis toldama nuo slibino, mąstė, kaip trokšta bėgti, o ne judėti po centimetrą tolyn, tačiau bėgti ji bijojo ne ką mažiau, nei būti šalia to padaro.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 15, 2018, 10:26:20 pm
Išgirdusi Anikos žodžius Luna tik linktelėjo. Ji puikiai suprato, ką mergaitė ruošiasi daryti, o sekantys šviesiaplaukės žodžiai, tai tik patvirtino. Anikai ėmus trauktis atbulom mėlynakė atsisuko į Elijah'ų ir pažvelgė klausiamu žvilgsniu žvilgtelėdama į Gartą. Šis atidžiai stebėjo savo šeimininkę ir mergaitę dingstančią miško tamsoje.
-Nemanau, jog mums derėtų jai leisti vienai grįžti į pilį per Uždraustąjį mišką, ypač naktį, be to, mes jau seniai neskraidėm ant Garto,-šyptelėdama mergina priėjo prie drakono ir perbraukė ranka per jo tvirtą nugarą,-ką pasakysi, Elijah'au?-žvelgdama į berniuką paklausė rudaplaukė. Nors su Anika ji gerai ir nesutarė, tačiau leisti jai grįžti vienai nenorėjo. Juk ji pažadėjo, kad neleis, jog šviesiaplaukei kas nors nutiktų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Spalio 15, 2018, 10:38:34 pm
Elijah tik stovėjo ir žiūrėjo į Gartą, prisiminė tuos laikus, kai dar jo bijojo ir jį krėtė šiurpas nuo jo, tačiau dabar, jis atrodo mielas ir geras padaras. Anikos baimę jis jautė stovėdamas ir šalia drakono, o į Lunos pasakytus žodžius vaikinas tik linktelėdavo.
Po kiek laiko jau atitraukęs žvilgsnį nuo Garto tik žvilgtelėjo į merginas.. Nuo Anikos dvelkė baimė ir nepasitikėjimas, o nuo Lunos nieko.. Kaip visada..
- Aš irgi nemanau, - tik su šypsena veide pažvelgė į Luną, tačiau rodydamas ženklą, kad ne dabar, dar reikia luktelėti..
- Taip taip, manau tikrai seniai skraidėm, - tik dar sykį šyptelėjo ir rodydamas varnei ženklą, kad jau pradedam, jis tik stvėrė Aniką ir greitai kartu su ja jau sedėjo ant drakono, aišku ne labai arti vienas kito, nes Elijah nelabai mėgo kontaktuoti su žmonėmis..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 15, 2018, 10:59:27 pm
Sulaukusi Elijah'aus pritarimo ir ženklo, Luna nieko nelaukusi šoko ant Garto nugaros, o netrukus šalia jos įsitaisė ir berniukas laikydamas savo glėbyje šviesiaplaukę. Kylam, Gartai! Išgirdęs merginos balsą drakonas stipriai atsispyrė nuo žemės ir sumosavęs sparnais ėmė kilti aukštyn. Medžių viršūnės nulinko beveik iki pat žemės ir nedaug trūko, jog kamienai būtų lūžę lyg plonos šakelės. Žemė, ant kurios dar visai neseniai jie visi stovėjo, dabar buvo virtusi tamsa, o oras supantis jaunuolius staigiai atvėso. Pakilęs pakankamai aukštai drakonas ištiesė savo sparnus ir ėmė sklęsti danguje. Žvilgtelėjusi pro petį mėlynakė drąsinamai šyptelėjo Anikai ir šalia jos sėdinčiam berniukui. Žinojo, jog Elijah'us dabar jautėsi kur kas drąsiau, tačiau vis dėl to jie sėdėjo ant drakono, kuris skrido kelių kilometrų aukštyje.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 18, 2018, 01:36:13 pm
Anika pamažu traukėsi nuo visos tos kompanijos, kai staiga ją sugriebė tvirtos Elijah rankos. Nė nespėjo mirktelt kai jau sėdėjo slibinui ant nugaros ir ėmė kilti vis aukščiau ir aukščiau. Atrodė, kad tuoj vems. Suko pilvą, akyse ėmė lietis ir gerklėje užstrigęs keistas gumulas neleido jai klykti. Tiesą sakant nei garselio ji negalėjo išleisti, tik sėdėjo nejudindama nė raumenėlio. Baisesnio dalyko gyvenime jai nebuvo nutikę. Šluota ji skraidydavo ir gan neblogai jautėsi aukštai ore, tačiau šito su niekuo nesulyginsi.
Ji jautėsi pikta ant Elijah.
Kodėl jis šitaip su manim pasielgė?.. Negi jo vampyriški jutimai jam nerodo, kad aš bijau šio padaro? Jei galėčiau judėti, tikrai jam dabar žiebčiau kiek jėgos leidžia. Jis nužudyti mane nori. Garbės žodis...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 20, 2018, 09:28:21 pm
Luna užmerkė akis ir kelias akimirkas mėgavosi skrydžiu. Vėsus vėjas draikė merginos plaukus kartu švelniai braukdamas savo nematomomis rankomis per mėlynakės veidą. Atmerkusi akis rudaplaukė nužvelgė už nugaros sėdinčius jaunuolius. Regis, Elijah mėgavosi skrydžiu, kaip ir pirmą kartą, tačiau Anika sukaustyta baimės ir pykčio nė nejudėjo. Giliai įkvėpusi mergina lėtai iškvėpė sušilti spėjusį orą.
-Anika, žinau, jog dabar mielai mus abu nudėtum ir puikiai tave suprantu, tačiau bent pamėgink atsipalaiduoti. Jei nepasitiki Gartu, tuomet pasitikėk manimi ir Elijah'u, nei aš, nei jis neleis, kad kas nors tau nutiktų.-Luna nebežinojo, kaip įtikinti mergaitę nusiraminti. Regis, drakonas jai kėlė siaubingą baimę. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 21, 2018, 10:34:42 am
- Judu... Esat visiški bepročiai, - nurijusi gumulą gerklėje, šiaip taip prabilo Anika. - Bijau? Na ką tu. Kodėl turėčiau? Slibinas yra tik nekaltas, visiškai neprognozuojamas, laukinis plėšrūnas, kuris gali mano galvą vienu kirčiu nukąst. Tu teisi, nėra čia ko pergyvent. Vilkolakė ir vampyras nėra paprastos būtybės, todėl su slibinu susitvarkyti turbūt vienas juokas. Bet aš žmogus! Aš pirmakursė! Aš...
Žodžiai vėl užstrigo gerklėje jai pažvelgus žemyn nuo slibino nugaros. Ji akimirkai užsimerkė ir giliai įkvėpė stengdamasi ignoruoti savo būvimo vietą.
- Nuleisk mane ant žemės. Ir tuojau pat! Ir jei dar kartą liepsi man nusiramint ar atsipalaiduot, prisiekiu Merlino barzda, aš tuoj pat nudrožus pas direktorę papasakosiu viską ką čia regėjau. Pati turbūt gausiu arešto visiems ateinantiems metams, bet tu tai skrisi su tuo savo slibiniūkščiu iš mokyklos greičiau, nei spėsi susigaudyti! Nuleisk arba aš nušoksiu! Prisiekiu!
Mergaitės baimę vis labiau keitė įniršis. Įniršis, kad slibinas yra garbinamas, tarsi nepavojingas padarėlis. Įniršis, kad su ja buvo šitaip pasielgta prieš jos valią. Įniršis, kad jos niekas nesiklausė ar nenorėjo girdėti to, ką ji atvirai išreiškė ir  kad yra ignoruojama. Tarsi jos jausmai buvo nesvarbūs nė vienam iš jų. Tarsi egzistavo tik siekis priversti ją suprasti ar pamatyti tai, ko ji suprasti ir matyti visiškai netroško...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 21, 2018, 01:00:33 pm
Klausydama mergaitės mėlynakė suprato, jog Anikai šiandien visko jau per daug. Ji puikiai jautė nuo jos sklindančią baimę ir pyktį.
-Anika...-tačiau nespėjus rudaplaukei daugiau nieko pasakyti mergaitė vėl ėmė šaukti. Mergina atsiduso ir linktelėjo. Mintis, apie išmetimą iš mokyklos Lunai nekėlė jokių emocijų, žinojo, jog taip nenutiktų, tačiau nenorėjo rizikuoti, jog Anika sugalvotų ištiesų nušokti nuo Garto nugaros. Tiesa, Gartas ją būtų lengvai sugavęs, bet vis dėl to...Gartai, leiskis...Kuo arčiau pilies... Drakonas palinko į apačią ir netrukus galingos drakono kojos palietė žemę. Kryptelėjęs galvą drakonas nužvelgė visus tris jaunuolius ir ramiai laukė. Luna žvilgtelėjo į mergaitę. Dabar tikrai žinojo, jog ji saugi pasieks pilį ir vargu ar dar kada norės pamatyti Elijah'ų ir ją, jau nekalbant apie Gartą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Anika Alanis Spalio 21, 2018, 04:07:10 pm
Padarui nusileidus ant žemės Anika nusliuogė nuo jo nugaros. Kojos palietusios žemę sudrebėjo, tačiau ji negalėjo sau leisti dabar būti silpna ir pasidavus tam jausmui, susmukti kur stovi. Sukaupus visas jėgas kuriuos dar mergaitei buvo likusios, ji atsitraukė nuo slibino ir nužygiavo link pilies neatsisukdama.
Ji nemokėjo ilgai pykti, tačiau šį kartą buvo viršyti visi jos kantrybės limitai. Ir jei dar kuris nors iš jų norės su ja bendrauti, kuo mergaitė abejojo, kai taip aprėkė Luną, tai turės deramai jos atsiprašyti ir pasistengti pelnyti jos pasitikėjimą iš naujo.
Va ir vėl. Įsiveliu į keistas situacijas ir pasirodau visiška isterikė žmonėms kurie galbūt galėjo būti mano draugai. Tačiau geriau jau vienatvė nei tokia beprotybė. Galvojo sau mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Spalio 21, 2018, 07:45:45 pm
Anikai nučiuožus drakono nugara Luna nusekė ją žvilgsniu iki pilies durų. Mergaitė nė neatsisuko į juos ir mėlynakė puikiai suprato kodėl. Giliai įkvėpusi ji lėtai iškvėpė orą ir atsisuko į vis dar sėdintį Elijah'ų.
-Ką nori veikti dabar? Nes aš ne itin noriu grįžti į pilį, tad jei nori, galim pakartoti pirmą kartą, kai skridai Gartui ant nugaros.-Šyptelėjo mergina,-be to, negaliu ilgai laikyti Garto prie pilies, antraip ne tik Anika naktimis sapnuos košmarus, bet ir daugelis kitų mokinių išvydę prie savo langų stovintį milžinišką drakoną...-Ranka perbraukusi drakonui per nugarą tarė rudaplaukė. Gartui ėmus eiti tolyn nuo pilies į tamsą Luna turėjo tvirčiau suspausti kojomis drakono nugarą, jog nenuslystų ant žemės. Nors Gartas ir stovėjo tamsoje, tačiau pro langus geriau įsižiūrėjęs galėjai puikiai pamatyti milžinišką siluetą, kurio tikrai nesumaišytum su niekuo kitu. Stovėdamas šešėlyje, kur nepateko pro pilies langus krentanti šviesa, drakonas laukė šeimininkės komandos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 09, 2018, 09:48:56 pm
Elijah buvo keista, kad Anika tokia baikšti ir baili, kad jį iš tiesų tai truputį ir nuvylė, nesitikėjo jis tokio jos elgesio, todėl ir nebėgo jos stabdyti, tik "nematomai" pasirūpino, kad ji saugiai grįžtų į pilį ir grįžo pas Luną..
- Net nežinau, galim dar ir paskraidyti, juk tai yra smagu, be to ir aš nenoriu ten grįžti - šyptelėjo vaikis ir vėl užsiropštė ant Garto nugaros.. Iš tiesų šis gyvis buvo labai mielas ir įdomus, juk tam pasaulyje tarp vampyrų, kaži ar pamatysi drakoną ar kokį kitą padarą..
- Kaip tau Anika? - Norėdamas išgirsti geriausios draugės nuomonę klaustelėjo vaikinas.. Jam buvo smalsu sužinoti ką mergina galvoja apie merginą, nors matėsi, kad Anikai Luna nepatiko, tačiau Chris' ui tai nerūpėjo, ne jis bendravo tik su tais, kurie patiko jam..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 09, 2018, 10:20:07 pm
Juoda tamsa tarsi skraistė buvo apgobusi milžinišką drakono kūną. Sėdėdama ant Garto nugaros Luna kilstelėjo galvą į naktinį dangų. Šiame, kaip ir kiekvieną naktį žibėjo tūkstančiai žvaigždžių, o šalia jų šypsojusi priešpilnis. Nakties tylą perskrodus vaikino balsui juodaplaukė nusuko žvilgsnį nuo dangaus ir žvilgtelėjusi per petį šyptelėjo Elijah'ui. Atidžiai klausęs jaunuolių pokalbio drakonas nė nelaukdamas komandos lengvai atsispyrė nuo žemės ir nėrė į juodą tamsą. Išsitiesusi mergina žvelgė į pro šalį besikeičiantį vaizdą. Netrukus pilis, Uždraustasis miškas, ežero pakrantė liko kažkur apačioje, pradingę tamsoje. Drakonui kylant vis aukščiau oras ėmė vėsti, o tamsa vis labiau tirštėjo. Jei ne vilkolakio regėjimas, turbūt mėlynakė būtų jautusis, taip tarsi būtų užsimerkusi. Vaikino balsas privertė kryptelėti galvą juodaplaukę.
-Ji...Nė nežinau...Maniau, bus drąsesnė...Nors turbūt kiekvienas žmogus būtų taip sureagavęs...Vis dėl to per vieną dieną vampyras, vilkolakė, laukinis vilkas ir drakonas...Turbūt tokios reakcijos ir reikėjo tikėtis...-gūžtelėjo pečiais Luna.-O tau?
Gartui ėmus sklęsti aukštai danguje mergina trumpam užsimerkė mėgaudamasi šaltu vėju, kuris draikė palaidus mėlynakės plaukus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 10, 2018, 10:56:20 pm
Pakilus į aukštį, vaikiną apėmė toks geras jausmas, atrodo viskas užsimiršo liko tik jis ir jo visi jausmai, kurie jam kėlė blogas emocijas išgaravo tą pačią sekundę, kai jie tik pakilo į orą. Dabar tik pokalbis tarp Lunos ir Elijah buvo vienintelis gyvybės šaltinis, nes aplink buvo tik ramuma.. girdėjosi tik drakono sparnų mostelėjimai ir Lunos balsas..
- Nežinau, nesu paprastas žmogelis, tad nežinau kaip reaguočiau per vieną dieną tiek patyręs, tačiau turbūt leisčiau sau atsipalaiduoti ir ne taip viską imti į galvą, juk retkarčiais tai padeda ir yra labai gerai, bent jau man, o ne už kart bėgti, tačiau Varno Nage nėra drąsių žmonių apart tavęs, bent jau su tiek kiek esu bendravęs, tai koledžas gana ramiems ir ne nuotykių trokštantiems vaikams, - tai pasakęs jaunasis vampyras atsistojo ir ištiesęs rankas į šonu ir pakėlęs galvą į viršų tiesiog atsipalaidavo..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 10, 2018, 11:34:10 pm
Jei Hogvartse ir buvo vieta, kur Luna jautėsi visiškai saugi, tai buvo Garto nugara. Jausdama tvirtą ir raumeningą drakono nugarą po savimi ir girdėdama ritmingai plakančią jo širdį, juodaplaukė ne tik visiškai atsipalaiduodavo, bet pamiršdavo ir apie budrumą. Žinojo, jog būdama šalia Garto ji visiškai saugi. Išgirdusi vaikino balsą mergina atsimerkė žvilgtelėdama į tolį.
-Suvokimas, jog už tave yra kur kas stipresnių, kurie bet kurią akimirką gali tave nužudyti, žmonėms kelia panišką baimę, kuri neleidžia apie nieką kitą galvoti, tik apie taip kaip išlikti gyvam. Tai veikia, kaip instinktas,-žvilgtelėjusi pro petį į Elijah'ų šyptelėjo mėlynakė.
-Nenuvertink Varno Nago, varnanagiai gali puikiai pademonstruoti savo drąsą vos tik to prireiks,-stebėdama stovintį Elijah'ų Luna nusijuokė. Buvo smagu matyti, jog šis jaučiasi toks atsipalaidavęs ant drakono nugaros.
-Dar keli kartai ir drąsiai galėsi vaikščioti Garto uodega,-šyptelėjo juodaplaukė ir nusuko žvilgsnį nuo vaikino įsmeigdama jį į drakoną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 10, 2018, 11:46:03 pm
Elijah tas laisvės jausmas jau labai greit nutrūko išgirdus merginą..
- Tas žmogiškas instinktas tikrai yra keistas.. Turbūt aš niekada jo nesuprasiu, nors manęs laukia ir amžinybė, - šyptelėjo Chris' as, - be to įdomu kiek man metų, nes jaučiuosi kažkaip per anksti subrendęs, tačiau turbūt taip turėjo būti, - tik sukikeno jaunasis vampyras ir atsisėdo..
- Aš nenuvertinu, bet kiek esu sutikęs žmonių iš ten visi apsiverkę arba liūdni išskyrus tave, - šyptelėjo grifas..  Jis žinojo, kad kiekvienas koledžas yra savaip savotiškas ir kiekvienas yra stiprus.. tačiau jam tai mažai rūpėjo, jis žinojo, kad yra Grifas ir tai jam buvo šaunu, tačiau tie visi vampyrų reikalai neleido džiaugtis mokykliniu gyvenimu..
- Manau taip, tikrai galėsiu jau kažkada kitą dieną atsistoti ant jo nugaros, - tik pašaipiai numykė Chris' as, nes žinojo, kad ir dabar tai galėtu padaryti, bet staiga ji apėmė kažkokia tinginystė, kuri neleido vaikiui pakelti savo užpakalio..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 11, 2018, 11:59:58 am
-Turbūt amžinybė nėra tokia ilga, kad galėtum viską suprasti,-šyptelėjo mergina žvilgsniu perbėgdama per žvaigždėtą dangų.
-Man Varno Nage neteko dar sutikti žmogaus, kuris būtų liūdnas arba apsiverkęs, žinoma, teko matyti, kaip kelios varnės liūdni, tačiau jau kitą dieną jos buvo puikios nuotaikos,-žvilgtelėdama pro petį atsakė juodaplaukė. Ranka braukdama per juodus plaukus mergina pakedeno juos ir nubraukė kelias sruogas užkritusias ant veido.
-Manau, mums metas grįžti,-tylų Lunos balsą nusinešė šaltas vėjas, tačiau Gartas išgirdo ir ilgą laiką sklendęs aukštai danguje ėmė leistis. Netrukos galingos drakono kojos palietė žemę ir šis kryptelėjo galvą į jaunuolius. Lengvai nušokusi nuo drakono nugaros mergina priėjo prie Garto ir perbraukė ranka per šio gerai apsaugotą kaklą. Drakonas ramiai stovėdamas stebėjo savo šeimininkę. Mergina visiškai neturėjo noro grįžti į pilį nė pati nežinodama kodėl.
-Aš liksiu su Gartu, nenoriu grįžti į pilį,-pasisukusi žvilgtelėjo į Elijah'ų,-tu taip pat gali pasilikti,jei tik nori,-šyptelėjo Luna. Nenorėjo versti likti vaikino Uždraustajame miške, tad leido rinktis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 14, 2018, 09:33:41 am
- Gal pakankamai ilga, kad galėčiau atsakyti į sau rūpimus klausimus.. - šyptelėjo vaikis..
- O man teko, jie dažnai liūdni, nusiminę, tačiau draugiški, - linktelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į apačią, supratęs, kad jau leidžiasi, šis vakaras buvo gan smagus.. Išskyrus Anikos pykčio protrukį dėl staigmenėlės..
- Ačiū Gartai, - besileidžiany burbtelėjo jaunasis vampyras ir paglostė drakono nugarą.. Nusileidus vaikis nulipo nuo jo nugaros ir žvilgtelėjo į Luną...
- Žinai aš taip pat nelabai noriu į tą pilį, gal nori pasivaikščioti po mišką? Juk stovėti nuobodu, o jau ir Gartui laikas skristi, dar kas jį pamatys, tai gali ir širdis sustoti, - nusijuokė vaikinas ir įsiklausė į drakono kvepavimą..
- Klausyk Luna, niekad dar tavęs neklausiau, kiek metų jam, nes tikrai nėra senas, jaučiu tai.. - tik dar kart šyptelėjo ir paglostė Gartą..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 14, 2018, 04:35:55 pm
-Galbūt...-sutiko mergina pati susimastydama apie rūpimus klausimus, tačiau net ir po prabėgusių mokslo metų atsakymų vis dar neturėjo nė į vieną, tad teko nustumti visas šias mintis į šalį.
Išgirdusi Elijah'aus klausimą mėlynakė perbėgo žvilgsniu per tamsų mišką. Šis skendėjo visiškoje tamsoje, tarsi bandydamas paslėpti giliausias paslaptis, kartu keldamas tik dar didesnę baimę. Juodaplaukės atmintyje iškilo ta naktis, kai žuvo jos brolis. Tarsi būdama vis dar ten varnė matė pro langą bauginantį, tamsų mišką, o netrukus pasigirdo ir lūžtančių durų garsas.
-Luna,-nakties tylą perskrodė galingas, tačiau tylus drakono balsas. Krūptelėjusi Luna akimirksniu pamiršo tą naktį.
-Man viskas gerai, Gartai,-dėkinga žvilgtelėjo į drakoną,-Elijah'us teisus, bus geriau, jei tavęs niekas nepamatys, vargu ar vėliau norės kelti koją iš pilies,-kilstelėjusi savo lūpų kampučius juodaplaukė perbraukė per drakono kaklą ir atsitraukė. Kelias akimirkas Gartas stovėjo stebėdamas mėlynakę, o tuomet žvilgtelėjęs į vaikiną atsispyrė ir dingo nakties tamsoje. Nulydėjusi žvilgsniu dingstantį drakono šešėlį mergina atsisuko į berniuką.
-Tu teisus, Gartas yra dar labai jaunas drakonas, todėl susidūręs su kitu drakonu, kur kas vyresniu, jis liktų stipriai sužeistas arba mirtų...todėl apie Gartą žinai tik tu ir mano tėvai,-nusisukdama į mišką atsakė Luna.-Eime?-žvilgtelėjo per petį į Elijah'ų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 25, 2018, 01:19:24 am
Lunai pažvelgus į Gartą, Elijah suprato, kad vilkė sutinka su jo sprendimu, kad drakonas juos paliktu, nes gali, bet kam įvaryti nemažai baimės ir streso, o netgi pykti individai gali jį ir sužeisti.
Gartui išskridus vaikinas pažvelgė į mergina ir išgirdęs jos ištartus žodžius, pridėjo:
- Dar Anika žino apie drakoną, - pridūrė šis ir nusukė žvilgsnį į juodą šešėlį danguje..
Oras buvo gana šiltas, tačiau vėjuotas, vėjas draikė vaikino rudus plaukus, o mintys kažkur sukosi galvoje, tačiau dabar jomis per daug domėtis Chris' as nenorėjo, norėjo atsipalaiduoti ir grįžti atgal į mišką kartu su juodaplauke.
- Eime, - pritariamai linktelėjo galva ir pajudėjo link Uždraustojo miško pusės, tačiau ta tylą įsiterpusi tarp merginos ir vaikino, jo nelabai ramino, tad vaikis stengėsi kažką burbėti...
- Tai kas naujo? Ką veiksi per atostogas, juk jos nebe už kalnų?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 25, 2018, 01:10:01 pm
Gartui palikus jaunuolius tamsoje Luna pajuto keistą tuštumą. Žinojo, jog drakonas vos ištarus jo vardą nusileis tiesiai priešais juodaplaukę, tačiau keistas jausmas neapleido merginos. Tarsi pajutęs savo šeimininkės jausmus Gartas garsiai suriaumojo danguje palikdamas ugnies uodegą paskui save. Ką tik buvęs tamsus dangus virto liepsnojančiu fakelu, kuris staigiai užgeso, lygiai taip pat, kaip ir užsiliepsnojo. Stebėdama "gęstantį" dangų šešiolikmetė pabandė nustumti tą keistą jausmą į šalį ir išgirdusi Elijah'aus žodžius linksmai nusijuokė.
-Taip, dar ir Anika žino apie Gartą,-nusuko žvilgsnį nuo tamsaus dangaus, kuriame dingo drakono šešėlis. Šaltam vėjui ėmus plaikstyti palaidus merginos plaukus Luna perbraukė per juos ranka kartu nusibraukdama ilgas sruogas užkritusias ant veido. Sulaukusi vaikino pritarimo mėlynakė ėmė žingsniuoti Uždraustuoju mišku ir netrukus visa Hogvartso pilis dingo palikdama abu jaunuolius tamsiame, tyliame miške. Aplinkui tvyranti mirtina tyla kėlė keistą nerimą, tad vaikino balsui ją perskrodus mėlynakė krūptelėjo. Nuo kada pasidariau tokia baili?
-Tiesa sakant, nežinau...Neturiu jokių magiškų planų, tad turbūt atšvęsiu savo septynioliktą gimtadienį ir leisiu laiką su tėvais bei gauja, ir žinoma, bandysiu išsaugoti savo sveiką kailį, o tu? Be to, ar žadi sakyti tėčiui, kad buvai sutikęs motiną ir seserį?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 25, 2018, 09:55:23 pm
Išsklaidžius tą nerimastingą tylą pasidarė kiek jaukiau, vaikinas nebuvo ir nėra bailus, o tyla netgi yra jo antras vardas, tačiau kai esi su žmogumi su kuriuo bendrauji antrus metus ir jūs abu tylite yra labai nejaukus momentas.. Tad Elijah tą tylą išblaškė su savo "durnais" klausimais, tačiau tai daug geriau nė vaikščioti apgaubtiems tylumoje..
- Sveiką kailį, tai kas tau gresia? - kiek susidomėjęs pasiteiravo vaikis, nes kiek nerimastavo dėl draugės sveikatos.. - Iš tiesų dar nežinau, žinau tik tiek, kad reiks truputį kovoti, nors tiek supratau iš tėvo laiško, kad manęs jau laukia, kažkas kažką išdavė.. - tai ištaręs vaikis gan garsiai atsidūso, nes tos mintys vien tik apie tai, kad reiks kažką nužudyti varė iš proto..
- O dėl tėčio, nežinau, turbūt jis jau žino, nes man rodos jie jau buvo susitikę.. O dėl sesės tai nesakysiu turbūt.. Negaliu.. Aš jos praktiškai ir nepažįstu, tad geriau tylėsiu, - grifas trumpam laikui pasinėrė į savo pasaulį, prisiminęs savo seserį, tačiau ilgai nelaukus vėl sugrįžo..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 25, 2018, 10:48:48 pm
Miške tvyrojusi tyla išsisklaidė leisdama užlieti ją jaunuolių balsams. Tamsus ir baugus miškas aidėjo nuo varnės ir grifo balsų.
-Turbūt niekas, paprasčiausiai turiu nepaprastą gebėjimą papulti į situacijas, kai mano gyvybei ima grėsti mirtinas pavojus,-kandžiai atsakė mergina. Skaičių, kiek kartų rizikavo savo gyvybe dėl kitų ar paprasčiausiai atsirasdavo ne tinkamu laiku, ne tinkamoje vietoje, buvo seniai pametusi. Ir net ir po visko, Luna buvo pasiruošusi ir vėl bet kada nerti stačia galva tiesiai pavojui į nasrus. Netrukus imsiu tai laikyti savo hobiu. Juodaplaukės mintis nutraukė Elijah'aus žodžiai apie kovą.
-Nelengva būti lyderio įpėdiniu, tiesa?-linksmai šyptelėjo mėlynakė. Abu priklausydami skirtingoms gaujos jaunuoliai turėjo tapti lyderiais ir stengtis, kad jų gaujos nenukentėtų.
-Nemanai, kad tėvas supyks, jog nepasakei apie seserį?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 25, 2018, 11:12:33 pm
- Čia tuo gebėjimu apdovanotas ir aš, netinkamu laiku, netinkamoje vietoje su netinkamais žmonėmis ir netinkama aplinka, - šyptelėjo vaikinas.. Jo gyvenimas dar nėra labai ilgas, tad lengvai galėjo suskaičiuoti netgi ant pirštų, kiek kartų jau yra taip nutikę, tačiau jis viską praleidžia pro pirštus ir jei reiktu atsiminti, kaži ar jis ką atsimintu..
- Ech.. - dustelėjo berniūkštis, - tikrai nelengva, tai labai sunku, daug atsakomybės krenta ant pečių ir ją panešti kartais darosi sunku, - kiek tylesniu tonu nutęsė Chris' as.. - o dėl sesers nežinau, matai ji už mane vyresnė, o tai reiškia, kad jos ji susilaukė dar prieš mane... ir maža to ji apgaudinėjo mano tėvą, tai jai dabar jam pasakysiu jis ją nudės, nors gal būtų ramiau.. - šyptelėjo vaikis ir nužvelgė mišką, kai staiga išgirdo kažką krebždant netoli jaunuolių.. Elijah ramiai ėjo vis artyn ir artyn, tam gyviui už nugaros ir nieko nelaukęs įsisiurbė jam į kaklą..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 12:59:52 am
-Tuomet tai dar viena proga pasijusti išskirtiniam,-šyptelėjo mėlynakė. Būdama viena stipriausių vilkolakių ir būsima Pusmėnulio gaujos alfa, Luna dažnai jausdavosi išskirtine, net gi savo gaujoje. Virtusi vilke mergina būdavo didesnė už kitos gaujos narius, tad tapus tikrąją alfa kiti skirtumai taip pat taps dar labiau matomi. Nustūmusi šias mintis į šalį mėlynakė klausėsi vaikino.
-Net gi per sunku...-tyliai pridūrė juodaplaukė. Žinojo, jog vienas neteisingas sprendimas gali būti pražūtingas visai gaujai, o likusį gyvenimą sąžinę griaužtų kaltės jausmas. Geresnio gyvenimo nė negalėtum tikėtis... Merginos mintis nutraukė Elijah'aus žodžiai, tačiau šiai nespėjus nieko atsakyti miške pasigirdo krebždėjimas. Kryptelėjusi galvą į garso pusę mėlynakė įsiklausė. Išgirdusi Delgado širdies plakimą ir užuodusi jo kvapą šešiolikmetė atsipalaidavo, tačiau neilgam. Manydama, jog vaikinas taip pat suprato, jog tai Delgadas, mergina jo nė nebandė sustabdyti, kai šis žingsniavo vilko link, deja, netrukus pasigailėjo. Merginą pasiekė gailus vilko inkštimas.
-Elijah'au!-miške nuaidėjo piktas Lunos balsas. Nieko nelaukdama juodaplaukė puolė prie vaikino ir atplėšė šį nuo vilko nusviesdama jį tiesiai į medžio kamieną.
-Ar išprotėjai?!-miške aidėjo įsiutęs merginos balsas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 01:13:48 am
Elijah buvo taip įsisiurbęs į to padaro kaklą, kad net negirdėjo Lunos rėkimo, o kai buvo nublokštas tiesiai į medžio kamieną jis tik tespėjo pajusti tą skausmą, kurį sukėlė šaka, sulindusi jam šalia širdies, jis džiaugėsi tuo, kad ji nepalietė širdies, nes būtų labai skaudėję ir jis būtų bent kelioms valandoms miręs..
- Aaa.. - tik suaimanavo grifas betraukdamas medinį šakalį sau iš krūtinės, skausmas buvo baisus, turbūt keletas rakščių dar liko viduje, o jų išsiimti jis negalėjo, tad tik stovėjo ir spoksojo į Luną ir Delgadą, kurį tik dabar atpažino..
- Atleiskit man, viskas, nukautas, nežinojau, kad čia taviškis.. - nuliūdusiu ir kenčenčiu tonu tęsė berniūkštis.. - Gal gali man padėti? Man skauda.. Tik prašau nepyk.. nenorėjau, jis sveikas, matai, nespėjau aš.. - trumpam nutylo.. - pati žinai ko nespėjau.. O dabar prašau padėk, kol atšakos likę viduje nepasiekė širdies, nes kitaip aš kelioms valandoms atsijungsiu.. - stengdamasis kuo ramiau stovėti tęsė Elijah, nors skausmas buvo begalo didelis, o Chris' as jautė, kad Luna jam dabar tikrai nepadės... Nes jis iš tiesų prisidirbo..
- Prašau, praš..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 03:29:39 pm
Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino, kurį ką tik buvo nusviedusi tiesiai į medžio kamieną, Luna atsisuko į pilkai rudo kailio vilką. Šis giliai kvėpuodamas gulėjo ant sniegu nuklotos žemės. Pritūpusi prie savo augintinio mergina kelis kartus švelniai paglostė aštriadančio snukutį, o tuomet lėtai braukdama per sužeistą vietą ėmė tyliai šnabždėti burtažodį. Netrukus pažeista oda sugijo, tarsi nieko nė nebūtų buvę. Atsistojusi juodaplaukė žvilgtelėjo į grifo pusę, kuris kaip tik traukė šaką sau iš krūtinės ir kęsdamas kančias nuoširdžiai atsiprašinėjo. Nedvejodama mėlynakė žengė link rudaplaukio. Matydama, jog per ją vaikinas liko sužeistas, mergina pajuto kaltę, nusviesdama jį kuo toliau nuo savo vilko, tikrai nenorėjo jo sužeisti. Priėjusi prie Elijah'aus Luna žvilgtelėjo į žaliai melsvas vaikino akis.
-Nurimk, pabandysiu ištraukti jį, tačiau pasistenk neprarasti sąmonės,-raminančiu balsu liepė juodaplaukė, nors viduje jautė, kaip ima panikuoti. Žinojo, kad Elijah'as negali numirti, tačiau vis tiek jautė kylančią baimę. Suėmusi medinį šakalį Luna pabandė prisiminit kokį nors tinkantį burtažodį šiai situacijai. Prabėgus kelioms akimirkoms merginos galvoje nsukambėjo kažkur girdėtas burtažodis, tad nieko nelaukdama mėlynakė tyliai jį sušnabždėjo ir staigiai ištraukė šaką.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 04:46:40 pm
- Neprarasti sąmonės, aš stengiuosi, tačiau jei bent viena maža atšakėlė palies širdį, tada to neprašyk.. - kenčiant didelį skausmą ištarė vaikinas, - klausyk taip tu šaką ištraukei, tačiau ten viduje liko.. Aaa... Viduje liko mažų šakelių, padėk, nes man taip skauda ir jaučiu kaip su kiekvienu širdies dužiu jos artėja.. artėja prie širdies.. - tai pasakęs vaikis stengėsi išlikti ramus, nes kitaip pagreitins visą procesą...
Elijah pirmą kartą pajautė tokį baisų skausmą, kuris tikrai jį kankino, dabar jis suprato, ką reiškia kai tau į širdį suvaro kuolą, o jis šia kančią naudojo prieš daugybę žmonių..
- Klausyk, tau dabar reikės įkišti ranką ir man iš čia, - besdamas ranka į krutinę, - ištraukti pora mažų rakštelių, nes jos vis artėja prie širdies, jei dar ilgiau lauksi, aš kelioms valandom tiesa sakant mirsiu..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 06:21:27 pm
-Net nedrįsk prarasti sąmonės, girdi?-žvelgdama į vaikino akis paklausė mėlynakė. Nė neįsivaizdavo ką turėtų daryti, jei Elijah'us prarastų sąmonę. Žinojo, jog pakelti ir nunešti jį iki pilies nebūtų buvę sunku, tačiau kaip paaiškintų kokiam nors profesoriui, kodėl vaikinas be sąmonės. Atsakymas, jog supykusi nusviedė jį į medžio kamieną ir įstrigusios šakos rakštys pasiekė jo širdį, nelabai, kaip skambėjo, net jei tai ir buvo tiesa.
-Ne, aš to nedarysiu,-papurtė galvą rudaplaukė. Visiškai nenorėjo daryti to, ko prašė jaunuolis. Net neabejojo, jog nualptų vietoj. Nesvarbu, kad buvo nužudžiusi daugybė žmonių, tačiau niekada nesitikėjo, jog bus priversta traukti mažas šakos atšakas iš savo geriausio draugo kūno.
-Elijah'au, aš...negaliu...-stebėdama besikankinantį vaikiną prieštaravo mergina. Matyti kenčiantį rudaplaukį buvo skaudu, tačiau Luna abejojo ar sugebės padaryti, tai ko jis prašė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 06:32:02 pm
- Negirdžiu, juk su kiekvienu dužiu jos artėja prie širdies, o tu nė nesugebi ištaisyti to, ką pridirbai? - Jau apimtas pykčio ir panikos, kad tuoj numirs vaikinas iš dalies pradėjo kliedėti..
- Per tave aš dabar guliu čia ir vos nemirštu, o tu man aiškini, kad tu negali.. Ačiū, teisingai tėvas sakė nepasitikėk ja.. O aš dar ir.. Aj dabar jau nesvarbu.. - be užmerkdamas akis ištarė berniūkštis, tačiau dar stengė jas bent kartą atmerkti..
- Ne prašau Luna, atsilyginsiu bet kuo, juk esi nužudžiusi ne vieną žmogų, o tau sunku ištraukti keletą medžio atšakų.. nebuk baikšti ir greičiau, prašau greičiau.. - tai ištaręs vaikinas tik pajautė kaip tos atšakos vis arčiau ir jam liko dar daugiausiai trys minutės ir jai vilkė nepadės, jam teks mirti dėl jos.. Bet jis ją kaltino tik dėl to, kad buvo užvaldytas skausmo, kuris buvo be galo aštrus ir draskantis..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 06:52:13 pm
Klausydamasi piktų vaikino žodžių mergina sukando dantis ir stipriai sugniaužė kumščius vos tvardydamasi, kad netrenktų girfui.
-Verčiau užsičiaupk, antraip tikrai užvošiu,-piktai suurzgė Luna žvelgdama į žaliai melsvas Elijah'aus akis. Nors miške aidėjo pikti jaunuolių balsai, tačiau juodaplaukė puikiai girdėjo, kaip ramiai plakusi vaikino širdis ima daužytis krūtinėje. Po velnių, Luna, daryk ką nors! Galvoje ėmė skambėti paniškas savo pačios balsas. Jei nepastebėjai, tai ir bandau ką nors daryti! Atkirto savo vidiniam balsui. Nustūmusi visas mintis į šalį ir daugiau nedvejodama nė akimirkos mergina įkišo ranką Elijah'ui į krūtinę ir sugriebusi kelias mažas rakštis ištraukė jas. Visa merginos ranka buvo nusidažiusi tamsiai raudonu, tirštu vaikino krauju. Kilstelėjusi galvą į Elijah'ų mergina stebėjo sužeistąjį grifą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 08:05:02 pm
Vaikinas jau buvo be praradęs sąmonę, o Lunai liepus nešnekėti jis tiktai ir užsičiaupė, nes bijojo prišnekėti nesąmonių, kurių vėliau tikrai būtų gailėjasis.. Bet galu gale pajuto juodaplaukės ranką, kurį greit iš paširdžių ištraukė tas kelias, mažas rakštis..
- Pfuu.. - tik dustelėjo vaikis ir užmerkęs akis, stengėsi užsimiršti, nes tas skausmas po mažu ėmė praeiti.. - Ačiū tau.. - tai pasakęs vaikis pramerkė savo melsvai žalsvas akis ir jomis pažvelgė į vilkę.. - Dar sykį atsiprašau dėl vilko tikrai nenorėjau, nežinojau, kad jis tavo ir iš vis nežinojau, kad tai vilkas.. Tikiuosi atsilyginai.. - kiek liūdnokai ištarė vaikis ir pagaliau pasikėlė nuo žemės.. - Luna klausyk, tikrai nenorėjau aš taip.. tikiuosi nepyksi, o taip pat turiu atsiprašyti už žodžius, kurių prisakiau būdamas ne savo kailyje, juk esi patyrus kažką panašaus, kai skausmas tave tiesiog drasko iš vidaus..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 08:19:58 pm
Pastebėjusi, jog Elijah'aus žaizda ima pamažu gyti mergina lengviau atsikvėpė. Nusivaliusi kruviną ranką Luna žvilgtelėjo pro petį, kur už nugaros stovėjo rudai pilko kailio vilkas stebėdamas abu jaunuolius. Sulaukęs šeimininkės dėmesio aštriadantis atsargiai priėjo prie Lunos ir aplaižė mėlynakės ranką. Perbraukusi ranka per purų vilko kailį juodaplaukė atsisuko į vaikiną.
-Nėra už ką...-nuleido žvilgsnį į žemę,-kitą kartą turėtum išsiaiškinti prieš ką nors puldamas,-ramiu balsu atsakė mėlynakė nebejausdama jokio pykčio. Kilstelėjusi galvą varnė žvilgtelėjo į priešais stovintį vaikiną.
-Viskas gerai, tačiau pažadu, jog kitą kartą pati tave nudėsiu,-linksmai kilstelėjo savo lūpų kampučius,-ne tik už Delgadą, bet ir už žodžius,-nusijuokė juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 09:32:59 pm
- Nemėgstu aiškintis, jei taip aiškinčiausi ir puldamas žmones, tai kaži ar badu nemirčiau, - šyptelėjo Elijah.. Šįkart jam buvo truputį gėdą žiūrėti į merginą, ji stengėsi padėti, o jis sau spjaudosi nesąmoningais žodžiais.. Koks aš kvailys, tikrai, kvailys..
- Nenudėsi tu manęs, nors po šiandien visko gali būti, - kilstelėjo lupų kampučius.. - tai jei aš kažką nusišnekėsiu, pavyzdžiui karšiuosi, tai tu vistiek mane bandysi nudėt? O tai draugė, - nusijuokė grifas ir žvilgtelėjo į Delgadą.. - Atleisk ir tu man Delgadai, nenorėjau.. - kažką ten burbtelėjo vilkui ir vėl užmetė žvilgsnį į Luną.. - Tai tu man atleidi taip? Be to, tikiuosi daugiau taip nenutiks, - pasikasęs pakaušį ištarė vaikinas ir pakėlė galvą, žvilgtelėdamas į merginos akis..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 09:48:34 pm
-Juk tu nemirtingas, tad ir badas tavęs nenumarintų,-linksmai šyptelėjo juodaplaukė. Prakalbus apie maistą, o tiksliau apie badą, mergina pajuto, kaip skrandis prašydamas maisto ima tyliai "skųstis". Sėkmės bandant savo laimę, neketinu dabar keliauti į valgyklą, tad verčiau susitaikyk. Mintyse atkirtusi savo skrandžiui mėlynakė vos kilstelėjo savo lūpų kampučius. Negana to, jog šneku pati su savimi, tai dar ir su savo skrandžiu ėmiau kalbėtis...Šaunu, Luna...Vaikino žodžiams pasiekus merginą Luna staigiai kilstelėjo galvą pamiršdama apie ką tik vykusį pokalbį su savimi.
-Pats nusprendei mane laikyti savo geriausia drauge, tad dabar susitaikyk su mintimi, kad bet kurią akimirką galiu norėti tave nudėti,-linksmai nusijuokė juodaplaukė žvelgdama į priešais stovintį vaikiną,-taip ir tikiuosi, kad nesugalvosi šito pakartoti,-šyptelėjo mėlynakė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 10:03:41 pm
- Numarint nenumarintu, bet iškankint iškankintu, juk tavo pilvas dabar irgi kažko prašo, - nušypsojo Dawson' as, - na su šituo galiu padėt, turiu pora batonėlių kišenėje, čia bus kaip atsiprašymas, - dar sykį jo veidą papuošė šypsena.. Ir jis ištraukęs du batonėlius padavė merginai.. tikiuosi paiims..
- Galiu nelaikyti, čia laiko klausimas, - kiek įpykęs burbtelėjo Dawson' as.. - Mane nudėti? Prisimeni, kai aš tavęs vos nenudėjau, tai va mes vienas kitam labai pavojingi, tai mums reikia atsiskirti, nemanai? - stengėsi kuo rimčiau šnekėti vampyras.. - Gal dar ir sugalvosiu, kai labai ant tavęs supyksiu, kaip pavyzdžiui dabar, tačiau nesu toks šaltakraujis skerdikas, tavo vilkas išties atrodo mielas ir gražus.. - ištarė Elijah ir apsidairė aplinkui, tačiau čia nė gyvos dvasios..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 26, 2018, 10:55:26 pm
Išgirdusi vaikino žodžius mergina tik papurtė galvą.
-Dėkui, bet mano skrandis gali ir pasikankinti...ir aš dietos laikausi,-po paskutinių savo žodžių mergina ėmė juoktis. Šiuos žodžius dažnai girdėdavo žiobarų pasaulyje, iš šono tai skambėdavo gana kvailai, tačiau ištarus šiuos žodžius pačiai, tai skambėjo dar kvailiau. Merginos juoką nutraukė pikti vaikino žodžiai.
-Jei ir toliau nuolat užsiplieksi po kiekvienų mano žodžių, tikrai imsiu taip manyti,-šiurkščiai atkirto Luna. Pyktis su rudaplaukiu visiškai nenorėjo, tad ištarusi šiuos žodžius nusisuko nuo vaikino atsukdama jam nugarą. Rudai pilko kailio vilkas kilstelėjo galvą į mėlynakę, ši švelniai ranka perbraukė per purų kailį. Kilstelėjusi galvą juodaplaukė nužvelgė tylų mišką. Regis, šiame be jaunuolių ir vilko nebuvo nė gyvos dvasios.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 26, 2018, 11:24:23 pm
- Kam jį kankinti, kai turiu batonėlių pora, bet jei nenori, tavo reikalas, - šyptelėjo penkiolikmetis.. - Pala laikaisi dietos? - Šyptelėjo vaikis, - tu gal ką veikt neturi, o gal iš žiobarų pradėjai imti pavyzdį? - Nusijuokė berniūkštis.. Tačiau merginai nustojus juoktis ir ištarus tuos žodžius, Elijah lyg kas peilį į nugarą suvarė, tačiau jis privalėjo išlikti stipriu ir pelnyti vėl merginos dėmesį..
- Ei tu, aš gi juokauju, pykstamės, kaip sutuoktinių pora, juokingai atrodom manau, - padėjąs rankas ant merginos pečių, tęsė vaikis.. be to jis buvo už ją tikrai aukštesnis.. - Tikiuosi dėl mano nevykusių mėdinių bajerių nepyksi? Kažkaip nelabai smagu būtų, ėj, atsisuk Luna.. - burbėjo vaikis uždėjęs rankas ant merginos pečių, tačiau deja, ji stovėjo nugara, tada Chris' as pasilenkė arčiau ausies ir dar sykį pašnabždėjo.. - Atsiprašau už savo nevykusius juokelius..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 27, 2018, 08:33:22 pm
Išvydusi vaikino veide šypseną prakalbus apie dietą mergina linksmai kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Aha, laikausi,-nusijuokė,-hm...turbūt abu variantai tinka,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukė ir šyptelėjo, deja, netrukus šypsena dingo merginai nusisukus į miško pusę. Nė pati nežinojo, kodėl nusisuko nuo Elijah'aus. Juk dažniausiai puldavo ginčytis ir pyktis, o dabar savo noru nusileido vaikinui. Žvelgdama į tylų ir per ne lyg ramų mišką Luna pajuto vaikino prisilietimą paskui kurį sekė atsiprašymas.
-Juk niekas nemato,-kryptelėjusi galvą šyptelėjo mergina atsakydama į pirmuosius rudaplaukio žodžius. Pajutusi tylų Elijah'aus balsą merginos kūnu perbėgo šiurpas. Nekreipdama dėmesio į tai mėlynakė atsisuko į grifą,-nepykstu, viskas gerai,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 27, 2018, 09:34:20 pm
Vaikiną kiek suglumino, kai šis pasilenkė arčiau merginos, nes jos kvapas buvo iš ties saldus, tiksliau kvepalais, kuriais ji kvepinosi, jie tikrai buvo skanūs..
- Matyt nemato, bet mes žinom, - šyptelėjo Dawson' as.. ir merginai atsisukus jis išgirdo žodžius, kurių šįkart tikrai nesitikėjo, jis laukė, kol ji pradės pyktis, ginčytis, šokti į akis, o ji, ji tiesiog pasakė, kad nepyksta, nors prieš kelias akimirkas nė į akis nežiūrėjo..
- Šaunu, kad gerai, bet tikrai ne tau, - šyptelėjo Elijah.. - Vieną minutę nusisuki, o kitą jau sakai, kad nepyksti, nors gal čia taip merginom būna, - nusijuokė Chris' as, tačiau stengėsi vilkės neįžeist.. - O tau gal šalta? - maloniai klaustelėjo jaunasis vampyras, nes jautė merginos kūnų perėjusį šaltuką..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 27, 2018, 10:23:15 pm
Stovėti taip arti Elijah'aus merginai buvo mažų mažiausiai keista. Pratusi nuo visų laikytis atstumo ir retai kada stovėti taip arti žmogaus, o dar atsukus nugarą, Luna vos susilaikė nepuolusi į šalį. Vis dėl to įžeisti vaikino nenorėjo. Stebėdama priešais stovintį rudaplaukį mergina atidžiai klausėsi Elijah'aus žodžių nuleidusi žvilgsnį į žemę. Šalia stovėjęs vilkas atsisėdo šalia juodaplaukės ir išsitiesęs stebėjo abu jaunuolius vis kryptelėdamas galvą kuriam nors prakalbus.
-Mėgstu stebinti kitus,-linksmai šyptelėjo mėlynakė pagaliau kilstelėjusi galvą ir žvilgtelėjusi į grifą. Vėliau sekęs klausimas privertė sutrikti juodaplaukę,-eee...ne, nešalta, juk aš vilkolakė,-kilstelėjo lūpų kampučius ir žvilgtelėjo į Delgadą. Nunarinęs galvą sau ant letenų dabar vilkas gulėjo stebėdamas tamsų mišką, regis, net pamiršęs apie jaunuolius. Nusukusi žvilgsnį nuo gulinčio vilko Luna žvilgtelėjo į vaikiną.
-Ką žadi daryti dėl Anikos? Vargu, ar ji norės mus matyti po šios nakties...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 27, 2018, 10:36:37 pm
- Sakai mėgsti stebinti, kaži kas ateityje laukia, - kilstelėdamas savo antakius burbtelėjo Chris' as, aišku jo balse jautėsi ir sarkazmas.. Jis buvo iš tų paauglių, kurio pravardė laisvai galėjo būti - sarkazmas..
- Taip tu vilkolakė, tai ko čia šiurpuliukai po kūną laksto, gal... - šyptelėjo Elijah, tačiau sakinio nebaigė, nes pabaigti sakinio nelabai norėjo, nežinojo kaip mergina gali sureaguoti..  Ir tuomet išgirdo klausimą, kuris jį kiek suglumino, na tiksliau buvo keista girdėti tokią frazę "ką žadi daryti"..
- Nežinau, ką su ja ir padarysi, - šyptelėjo Chris' as, - na taip ji faina, graži, gana protinga mergina ir rodos aš jai patikau, - norėdamas šiek tiek pasigirti vaikinas išspaudė dar vieną frazę, kuri turbūt jo ir pačio nejaudino.. - gal reiks dar kada susitikti, juk sakei man reikia ramsčio, - nusijuokė Chris' as ir nukreipė žvilgsnį į Luną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 27, 2018, 10:58:48 pm
Išgirdusi vaikino žodžius mergina paslaptingai šyptelėjo.
-Ak, tikriausiai daugybė staigmenų ir nuotykių,-šelmiškai šypsodamasi atsakė mėlynakė. Turbūt tokiam gyvenimui ji neprieštarautų, tik vargu ar ilgai galėtų taip gyventi. Žinoma, gyvenimas be nuotykių atrodė nuobodus ir visai neviliojo, tačiau nuolatinės staigmenos Lunai buvo pakankamai atsibodusios. Daugiau nebenorėjo gauti nė vienos gyvenimo staigmenos, tačiau žinojo, kad tai nieko nepakeis.
-Gal kas?-žvelgdama į žaliai melsvas vaikino akis paklausė juodaplaukė pati išsisukdama nuo atsakymo. Išgirdusi tolimesnius rudaplaukio žodžius Luna įsikando sau į vidinę lūpos pusę, kad nelepteltų ko nors, dėl ko tektų gailėtis. Netrukus burnoje pajuto metalo skonį. Velnias...
-Manau, ji tikrai galėtų būti tavo ramstis,-linktelėjo mėlynakė. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 27, 2018, 11:08:36 pm
- Pamiršai pavojus, - šelmiškai šyptelėjo Elijah, žinodamas, kad šis žodis jiems yra antras vardas, juk būnant vampyru ar vilkolake tavęs daug kas laukia ir kančios ir pavojai ir staigmenos..
- Gal, o tu nori, kad aš tikrai atsakyčiau, - kilstelėjo vieną antakį Dawson' as, tačiau žvilgsnis jo buvo gana šelmiškas.. - gal dėl to, kad aš.. - nutylo vaikis, nes žinojo, kad mergina žino atsakymą.. - gal dėl to, kad aš buvau gana arti, - ištarė berniūkštis ir norėdamas nusukti temą.. - turbūt man alergišką stengsiuosi laikytis atstumo.. - dar sykį nusišypsojo..
- Aš irgi taip manau, gera, gana rūpestinga, šilta ir miela nekalta mergaitė... Kuri turbūt nusižiūrėjo ne tą žmogų, tačiau jei ji norės atsako jį gaus, nes daugiau mažai kam turiu rodyti dėmesį, - žvilgtelėjęs į Luną tęsė vaikis, - o tau kaip Anika? Kaip manai mes būtume graži pora?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 27, 2018, 11:39:03 pm
-Turbūt prie pavojų jau per daug pripratau, jog matyčiau savo gyvenimą be jų,-gūžtelėjo pečiais mėlynakė ir šyptelėjo. Puikiai žinojo, jog tolimesnis gyvenimas bus pilnas pavojų ir būtent tam mergina buvo pasiruošusi, arba bent jau taip manė.
-Jei nenorėčiau gauti atsakymo, nebūčiau klaususi,-atkirto mergina, tačiau ėmė abejoti ar tikrai norėjo atsakymo. Ar galėtum nors kartą pirma pagalvoti, o paskui kalbėti? Žinoma, kad galėčiau, bet žinai, kad to nebus. Galvoje nuskambėjo savo pačios pokalbis su savimi. Nustūmusi jį į šalį juodaplaukė linksmai nusijuokė išgirdusi vaikino žodžius.
-Nesu alergiška, tačiau jaučiuosi keistai, kai stovi man už nugaros ir bet kurią akimirką gali pasielgti lygiai taip pat, kaip su Delgadu,-ramiu balsu atsakė mėlynakė neleisdama Elijah'ui jos paveikti. Teks labiau pasistengti, jei nori išmušti mane iš vėžių...
-O aš maniau, jog turi daugybė gerbėjų, kurioms reikalingas visas tavo dėmesys,-erzindama vaikiną šelmiškai šyptelėjo juodaplaukė.-Bet jei sakai, jog mažai kam reikalingas tavo dėmesys...tuomet manau Anika yra puikus variantas,-kandžiai atkirto mergina žvelgdama į rudaplaukį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 28, 2018, 04:35:51 pm
- Galiu tą patį pasakyti, - atsakė berniūkštis ir per plaukus perėjo ranka.. Jis jau numanė, kad vasarą jam turbūt bus ką veikt ir tikrai grės nemažas pavojus prisiminus tėvo laišką..
- Tai aišku, nebūtum klaususi, - dar sykį šelmiškai šyptelėjo Elijah.. O ką man dabar sakyti, aš turbūt ir nutuokiu, ko jai čia "šalta", tačiau to pasakyti juk negaliu, tebūnie bus kaip ji nori..
- Tu dabar šneki ir nusišneki, aš tavęs už nieką neskriausiu, o tu tai žinai, jei taip galvosi, tavo bėda, ne mano.. - kiek užsirūstinęs nutęsė vaikis.. - O su Delgadu pasielgiau taip visu pirma, nes nežinojau, kad ten jis, miške, vienas, stebės mus.. Be to rodos atsiprašiau.. - burbtelėjo vaikis, nei kiek nesistengdamas kažką dar sakyti, nors ir taip rūpėjo, tačiau vistiek nutęsė.. - O gal tau tiesiog per daug patiko, kad buvau šalia? - Bandydamas strigdyti Luna Elijah stengėsi ją vistiek erzinti..
- Aha, turiu, tačiau ne visoms rodau, juk nieks nekaltas, kad jos mane įsikliopino, gal kada ir atsakysiu.. - išlemeno Dawson' as, nors ši tema jam nebuvo pati įdomiausia.. - Taip, manau, Anika man tiks į poras, nors keleriems metams, ji iš karto krito man į akį, buvo gan draugiška ir simpatiška mergina..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2018, 05:27:20 pm
Klausydamasi priešais stovinčio rudaplaukio Luna suėmė savo juodus it varno plunksnos plaukus ir kelis kartus perbraukusi per juos ranka surišo šiuos aukštai į arklio uodegą. Iš netvarkingai surištų plaukų ištrūko kelios nepaklusnios sruogos, tik į tai mergina nekreipė dėmesio.
-Tikrai? Gal priminti Užburtąjį dvarą?-sukryžiuodama ant krūtinės rankas paklausė Luna kilstelėdama savo lūpų kampučius. Žinoma, dėl to karto, kai vaikinas vos neperkando jai gerklės, nepyko, tačiau neketino jam nusileisti. Turbūt alfos išdidumas ir principai neleido nusileisti vampyrui. Išgirdusi grifo žodžius mėlynakė taip keistai žvilgtelėjo į grifą, tarsi šis ką tik būtų pasakęs, jog jam užaugo driežo uodega. Driežo uodega man labiau patiktų...
-Norėtum,-prunkštelėjo Luna,-juk ne aš priėjau arčiau, o tu, tad gal tau patiko stovėti arti manęs?-kilstelėjo antakį juodaplaukė erzindama grifą.
-Vargšės merginos, turbūt jos be galo pavydi, kad dabar esi ne su jomis, o stovi Uždraustajame miške su manimi...-apsimestinai susirūpinusia nusijuokė mergina. Erzinti grifą mėlynakei išties patiko, o išgirdusi šio atsakymą Luna tik plačiai nusišypsojo,-tik keleriems metams? Ar gi neplanuoji susilaukti su ja vaikų?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 28, 2018, 09:38:40 pm
- Prisiminkim jei nori, aš puoliau tave, nes kiek pamenu pati pasisiūlei, o, kad galiu nesusivaldyti taip pat buvau perspėjęs - šyptelėjo Elijah vis bandydamas atsikirsti draugei.. Jis nesitikėjo, kad per vieną naktį tiek daug visko nutiks.. Buvo labai keista..
- Nenorėčiau, - sunėrė rankas vaikinas, - taip buvau arti, tačiau tu tai nepasitraukei, ko nepabėgai, o likai stovėti? - Provokuodamas toliau vilke, jis taip pat stengėsi atsikirsti ir neleisti būti erzinamu..
- Mh.. - susimįslijo vaikinas, - visu pirma kaži ar jos žino kur dabar esu ir su kuo, joms pavydėti nėra ko, nes mes tik pažįstami, - apmaudžiai numykė Chris' as.. - O dėl Anikos, uoj, gal ir planuoju, juk vaikai visai gražus būtų, nes ir ji ir aš gražus, ačiū, reiks apie tai tikrai pamąstyti, kažkaip man nedaėjo, tik kaži ar su Anika yra dar pora gražių merginų, reiks rinktis, - šyptelėjo Dawson' as..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2018, 10:11:24 pm
Kuo toliau, tuo labiau ši naktis darėsi vis įdomesnė ir keistesnė. Ramus vakaras pavirto į pilną staigmenų ir nuotykių naktį. Galėčiau prie to priprasti...
-Vadinasi, aš kalta, kad bandžiau tau padėti? Puiku, kitą kartą bandydama tau padėti lauksiu akimirkos, kai tavo iltys susmigs man į kaklą,-šyptelėjo mergina stebėdama rudaplaukį. Pokalbiui vis ilgiau tęsiantis Luna jautė susierzinimą, tačiau nė neketino to parodyti vaikinui.
-O turėjau pulti į šalį ir bėgti kuo toliau nuo tavęs?-klausimu į klausimą atsakė varnė.-Tik pažįstami? Ar prakalbus apie merginas iš brangios draugystės teliko "tik pažįstami"?-kandžiai atkirto juodaplaukė jausdamasi įskaudinta. Daugybė kartų girdėjosi iš vaikino žodžius, jog jam jų draugystė brangi, dabar girdėti tokius žodžius buvo skaudu, net jei juos ištarė tik juokaudamas. Vis dėl to, net ir po Elijah'aus žodžių mėlynakė neparodė jokių emocijų, jos veide žaidė tik šelmiška šypsena.
-Skaičius gali pasikeisti,-šyptelėjo mėlynakė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 28, 2018, 10:42:59 pm
- Aš kiek pamenu tai kalta, ne visada skęstančiam reik padėt, kartais stenkis išnešt sveiką savo kailį, - kad ir kaip jis jau pyko ir darėsi įžūlesnis, vistiek bandė to neparodyti, tad visą tą laiką jis tik šypsojosi ir šelmišku žvilgsniu žiūrėjo į Luną..
- Jei jau sakai, kad aš prie tavęs priėjau, o ne tu, tai žinai, tai reiškia, kad tu nenorėjai pasitraukt, nes jai jau labai būtum nenorėjus, kad stovėčiau šalia būtum pasitraukus.. - ir toliau šypsojosi jaunasis vampyras.. - Pažįstami, - pakartojo Dawson' as, - juk ji jau nepatinka, kai prieinu, nepatinka apskritai, kad aš esu ir aš tave tik vienas laikau draugu, tu to galima sakyti niekada nesakei, tai žinai, draugai būna iš abiejų pusių, ne iš vienos, - jau kiek liūdnokai tarstelėjo grifas..
- Taip skaičius keičiasi, gal sakau jų padaugės, bus didesnis pasirinkimų variantas, - keik pašaipomis numykė
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 28, 2018, 10:59:30 pm
-Būtinai, kitą kartą, kai tau į širdį susmigs šaka, nešiu savo sveiką kailį, kuo toliau,-šiurkščiai atkirto mergina. Ji nuolat stengėsi padėti kitiems rizikuodama savo gyvybe, galbūt Elijah'us buvo teisus? Užuot bandžius kažkam padėti, kartais reikėdavo nusisukti ir pasukti savais keliais? Žinoma, ir praleisti progą kam nors iškaršti kailį? Norėtum...
-Alfa niekada nesitraukia,-šyptelėjo juodaplaukė. Ant žemės gulėjęs vilkas kilstelėjo galvą žvilgtelėdamas į savo šeimininkę, o tuomet į jaunąjį vampyrą. Pasinėrusi į pokalbį su Elijah'u Luna buvo visai užmiršusi savo augintinį. Nusukusi žvilgsnį nuo vaikino mėlynakė žvilgtelėjo į vilką ir atsitūpusi šalia perbraukė ranka per purų kailį. Išgirdusi grifo žodžius Luna liūdnai žvilgtelėjo į Delgadą. Ką tik buvusi pašaipi šypsena kažkur dingo.
-Esi kur kas man brangesnis, nei pats manai...-tyliu, liūdnu balsu atsakė mergina praleisdama paskutinius vaikino žodžius pro šalį. Po ištartų žodžių nė nežvilgtelėjo į grifą. Juodaplaukės žvilgsnis buvo nukreiptas į žemę, o dešinė ranka lėtai braukė per vilko nugarą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 28, 2018, 11:13:07 pm
- Aš nesakau, kad nepadėt, kai perveria širdį kuolas ar kažkas kitą, tačiau kai vampyras alkanas geriau jį palikti, nes tas saikas jį žudo.. pabūtum tu vampyro kailyje, čia tikrai nėra lengva.. - atsidūso berniūkštis nebe rodydamas tos šypsenos, kuri ankščiau nė nenusirito nuo veido..
- Vampyrai beveik visada traukiasi, nes kitų kančios ir visa kita jiems patinka, tai žiauriau negu žiauru, tačiau tokia realybė, - burbtelėjo Dawson' as ir žvilgtelėjo į Delgadą, kuris atrodė visai sveikas, tad Elijah labai galvos ir nesukė..
Lunai pažvelgus į augintinį, vaikinas atsirėmė nugara į medį, tačiau išgirdęs kitus merginos žodžius greit pakilo.. Brangesnis, tikrai, jau, kad taip, aš gi jai brangesnis, jaučiasi.. Kaži per tiek metų bent kart pavadino draugu, - susimąstė vaikis..
- Gal, - tik gūžtelėjo pečiais vaikinas, tačiau išgirdęs Lunos liūdną balsą kiek susimąstė, kad per daug čia įsiplieksnojo ir turbūt įskaudino merginą.. O šiai neatsisukus jis tik dar labiau pasimetė.. Ką dabar daryti?
- Am.. - kažką ten numykė vaikis vis artėdamas prie merginos ir atsargiai pritūpė prie jos ir viena ranka apjuosė liemenį.. - Tau nereikėjo įsižeisti, na suprask, tu niekada nevadinai manęs draugu, o kartais pabrėždavai taip jog rodydavosi, kad aš tau svetimas...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 29, 2018, 07:57:32 pm
-Vargu ar norėčiau pabūti vampyro kailyje, man labiau patinka vilko kailis,-šyptelėjo mėlynakė. Kiekvieną pilnatį virsti žvėrimi juodaplaukei be galo patiko. Laisvės jausmas ir naujas kūnas leisdavo atsipalaiduoti ir pamiršti visas mintis, tad iškeisti tai į vampyro gyvenimą, tikrai nebūtų sutikusi. Nenorėdama įžeisti vaikino ir toliau diskutuoti šia tema mergina nieko neatsakė į grifo žodžius. Glostydama Delgadą mergina girdėjo šio ramiai plakančią širdį ir visai netoli garsiau plakančią Elijah'aus. Išgirdusi rudaplaukio atsakymą į savo žodžius Luna tik nusuko žvilgsnį nuo baltos žemės ir įsmeigė jį į rudai pilką vilko kailį. Šis ramiai gulėdamas sekė grifo veiksmus, tarsi bet kurią akimirką pasiruošęs jį pulti. Vis dėl to aštriadantis išliko ramus, net ir tuomet, kai vaikinas atsitūpė šalia merginos ir apglėbė jos liemenį. Žinoma, taip ramiai reagavo tik vilkas, Luna staigiai atšoko nuo vaikino. Jautėsi taip tarsi kas nors būtų užpylęs kibirą šalto vandens tiesiai ant jos. Vis dėl to pabandė nusiraminti ir regis, pavyko.
-Aš neįsižeidžiau, tu teisus, niekada nesakiau, jog laikau tave draugu, tačiau ne kartą įrodžiau, kad draugystė man brangi...-tarsi lyg nieko nebūtų nutikę kalbėjo mėlynakė,-taip pat niekada nelaikiau tavęs svetimu, priešingai, esi vienintelis žmogus su kuriuo pastaruosius kelerius metus praleidau daugybę laiko ir mažiausiai, kuo tave laikau, tai geriausiu draugu...-kandų toną pakeitė nuoširdus ir švelnesnis. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 30, 2018, 11:12:08 pm
- Tai šaunu, nes vampyro kailis man irgi nelabai patinka, - numykė vaikis, - tačiau aš pakeisti nieko negaliu.. - kiek nuliūdusiu tonu ištarė berniūkštis.. Jam gyventi žinant, kad laukia amžinybė ir tas vis lydintis kraujo troškimas jį žudė.. Jis žinojo, kad tai tik gyvenimo pradžia, tačiau ji ir dabar jau buvo gan bloga, o apie ateitį jis net bijojo pagalvoti..
Merginai staiga atšokus vaikinas kruptelėjas atšoko nuo jos taip pat greit kaip ir ji, nes nelabai suvokė kas vyksta..
- Gal ir įrodei, - tik numykė vaikis, nes jautėsi lyg su mašina pervažiuotas.. - mažiausiai kuo laikai geriausiu draugu, o daugiausiai kuo laikai? - Klaustelėjo vaikis ir toliau stengdamasis erzinti merginą.. Merginos balso tonas buvo jau daug mielesnis, tačiau Elijah savo principų niekur "neišmes"...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Lapkričio 30, 2018, 11:28:47 pm
-Vargu, ar bent vienam vampyrui, kuriam nepatinka kitų žmonių žudymas, jo kailis gali patikti...-liūdnai šyptelėjo mergina žvelgdama į Elijah'ų. Luna nuoširdžiai užjautė vampyrus, kai šie būdavo priversti maitintis žmonių krauju to nenorėdami, deja, kraujo reikalavo jų prigimtis. Ir priešingai nei vilkolakiai, vampyrai nekontroliuojamu žvėrimi galėdavo tapti bet kada. Dėl to mėlynakė tik dar labiau jų gailėjo, tačiau apie gailestį teko netrukus pamiršti. Išgirdusi vaikino klausimą Luna plačiai nusišypsojo džiaugdamasi, kad jie ir vėl grįžo prie vienas kitą erzinančios temos.
-Hmm...Žinoma, kad savo mažuoju broliuku, kurį esu pasirengusi saugoti ir mylėti,-nenusileisdama rudaplaukiui mergina atsakė tuo pačiu jį erzindama. Mėlynakės balsas ir vėl tapo kandus ir sarkastiškas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Lapkričio 30, 2018, 11:42:54 pm
Elijah merginai nieko nebeatsakė, kas buvo susiję su vampyru tema, nes ši vaikinui labai nepatiko, o ta antroji tema buvo kur kas saldesnė ir pilna sarkastiškų frazių, kas vaikiui kėlė kur kas smagesnes emocijas..
- Sakai mažuoju broliuku? Tačiau nemanai, kad šis mažasis broliukas už tave didesnis ir prilygstantis tavo jėgoms? - Šyptelėjo Elijah, prikandęs savo lupą.. - Be to, manęs saugoti nereik, o dėl to antro žodžio reikia pagalvoti, būtų neblogai, - sarkazmiškai šyptelėjo Chris' as ir tęsė toliau, nes liežuvis jam šiandien už dantų nesilaikė, - o gal tu nori patikrinti kas stipresnis? - šyptelėjo jaunasis vampyras ir nieko nelaukdamas stvėrė merginą ir atrėmė prie medžio pats būdamas prie jos gana arti... - Dabar tavo eilė, šyptelėjo berniūkštis ir įsmeigė žvilgsnį į Luną.. - Na ką vyresnioji sesute, rodyk ką moki..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 12:11:17 am
Nesulaukusi vaikino atsakymo dėl vampyrų Luna tik kilstelėjo savo lūpų kampučius. Suprato, kad bet kokia kita tema buvo baigta, teliko tema, kurioje abu jaunuoliai, kaip įmanydami bandė vienas kitam "įkąsti".
-Juk ne ūgis, o smūgis svarbu,-šelmiškai šyptelėjo juodaplaukė stebėdama grifą,-tave saugoti reiktų ir nuo tavęs pačio,-nusijuokė mėlynakė. Žinojo, jog Elijah'us dėl saugojimo teisus, tačiau neketino taip paprastai nusileisti. Išgirdusi tolimesnius rudaplaukio žodžius mergina jau ketino atsakyti, kai šiai nespėjus nė sureaguoti buvo prispausta prie medžio. Tyliai suurzgusi Luna įsmeigė savo ryškiai mėlynas akis į vaikiną. Antrą kartą prašyti parodyti savo jėgos merginos tikrai nereikėjo. Nieko nelaukdama juodaplaukė kilstelėjo vieną ranką ir alkūne trenkė į vaikino riešą taip gaudama daugiau erdvės. Pasisukusi šonu varnė pritūpė ir ta pačia alkūne stipriai smogė vaikinui tiesiai į pilvą. Gavusi progą mergina atsitraukė ir pasiruošė naujam puolimui.
-Nori pakartoti?-erzindama paklausė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 12:19:28 am
- Taip, smūgis taip pat yra smagu, tačiau kaip ir minėjau, mūsų jėgos yra labai panašios, tad geriau nedaryti to ko paskui gailėtumeisi.. - šyptelėjo vaikinas ir kilstelėjo akis į merginą.. - O dėl saugojimo tu ir vėl neteisi, manęs saugoti nei nuo manęs pačio nei nuo kažko kito nereikia.. - tik atšovė Elijah ir staiga pajautė keletą tikrai stiprių smūgių, tačiau vaikis nebuvo jau toks silpnas, kad po smūgio į pilvą negalėtų atsistoti.. Juk vampyrų žaizdos gyja gana greitai, o jėgos atsistato truputį vėliau, tačiau Dawson' ui dabar tas nerūpėjo..
- Pakartoti? - Sarkazmiškai pakartojo Chris' as greit pakildamas nuo žemės.. - tai ką pasiruošusi klaustelėjo vaikis ir ėmėsi darbo, pasinaudojęs savo greičio pranašumu greit paguldė merginą ant žemės prispausdamas jos rankas į šonus, o iltis pridėjo tiesiai prie kaklo.. Kur tikrai pulsavo gana šiltas kraujas, tačiau vaikinas to padaryti negalėjo, nenorėjo ir nebūtų drįsęs.. - Būtų įkasta, - šyptelėjo jaunasis vampyras atsikvėpdamas tiesiai į merginos kaklą, jam erzinti Luną išties labai patiko..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 12:31:29 am
-Labai panašios, kol nedingo užkeikimas...-tyliai sušnibždėjo Luna. Žinojo, jog gavusi tikrąsias alfos galias kartu taps kur kas stipresnė ir galingesnė, taip pat, žinojo, jog prireiks didėlių jėgų suvaldyti tai galiai, tik kol kas apie tai mergina negalvojo, buvo pasinėrusi į "kovą" su grifu. Kuo toliau, tuo labiau visas šis vakaras darėsi linksmesnis. Vaikinui atsikėlus juodaplaukė tik šyptelėjo ir ši šypsena nedingo net ir tuomet, kai pajuto kietą žemę po savimi. Pabandžiusi išsilaisvinti ir deja nesėkmingai Luna liko gulėti ant sniego nuklotos žemės prispausta vampyro. Vaikinui iškvėpus šiltą orą tiesiai mėlynakei į kaklą, ši kryptelėjo galvą.
-Žinau, kad neišdrįsi man įkąsti, per daug gerai tave pažįstu,-sušnibždėjo mergina rudaplaukiui į ausį kilstelėdama savo lūpų kampučius, o tuomet įsirėmė rankomis vaikinui į krūtinę ir nustūmė šį nuo savęs. Gavusi daugiau erdvės Luna lengvai atsispyrė ir pašoko ant kojų. Nesuteikdama Elijah'ui laiko mergina pasisuko šonu ir užlaužė abi vaikino rankas jam už nugaros.
-Taigi, kuris esam stipresnis?-miške nuskambėjo linksmas juodaplaukės juokas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 12:52:44 am
- Negalvok, aš irgi laikui bėgant stiprėju, - šyptelėjo berniūkštis.. Jis žinojo, kad jo jėgos priklauso nuo maisto, jai organizme už užtektinai kraujo jis bus gana stiprus, tačiau jai per mažai, tada labai blogai..
Elijah gulėjo tiesiai ant merginos, tačiau šiai pašnabždėjus į ausį, šiek tiek išblaškė vaikinuką ir jis truputį pasimetė, nes tas šnibždesys buvo jau labai mielas.. tačiau pajutus, kad šis jau nublokštas ir jo rankos užlaužtos jis te spėjo atsigauti ir greit atsakė į pirmą merginos frazę..
- Tu manai negalėčiau, - kilstelėjo lupų kampučiais, - man rodos kažkada jau buvau išdrįsęs, tačiau taip tu teisi, negalėčiau tau įkąsti.. Per daug brangi tu man, - dar sykį išlemeno Dawson' as ir greit išlaisvinęs savo rankas, pasinaudojęs vikrumu jis jau tokioje pat pozoje laikė merginą..
- Taigi tikrai, kuris stipresnis?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 01:08:12 am
-Aš ir nemanau, kad tavo jėgos nesikeičia,-šyptelėjo mergina. Puikiai žinojo, jog vampyrai pasižymi ypatingu vikrumu ir stipria jėga prilygstančia vilkolakiui. Galbūt dėl to abi gaujos ir kariavo? Šitą klausimą apsvarstysiu, kai tik grįšiu į pilį...arba ne... Nebesvarstydama šia tema mergina nustūmė visas mintis į šalį ir nusijuokė išgirdusi vaikino žodžius.
-Tai buvo prieš kelerius metus, regis, dabar esi labiau suaugęs, ar aš klystu?-kilstelėjo antakį juodaplaukė ir pajuto, kaip ką tik tvirtai laikytos vaikino rankos išslysta ir ji pati atsiduria jo vietoje. Nepatenkinta Luna suurzgė ir žvilgtelėjo pro petį į grifą.
-Puikiai, žinai, kad tų žodžių iš manęs neišgirsi,-nusišypsojo mėlynakė ir spyrė vaikinui į kelį priversdama šį atlaisvinti gniaužtus. Eilinį kartą ištrūkusi juodaplaukė šyptelėjo ir stovėdama priešais girfą sukryžiavo rankas.
-Manau, lygiosios,-kilstelėjo savo lūpų kampučius Luna.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 01:17:44 am
Elijah tik linktelėjo galva išgirdęs pirmuosius Lunos žodžius ir greit, nieko nelaukęs ėjo prie antrosios, kuri buvo išties intriguojanti ir kur kas įdomesnė..
- Daugiau suaugęs, - kilstelėjo vieną antakį vaikinas, - manau neklysti, dar pasakyk, kad ir labai gražus, šyptelėjo Dawson' as ir šelmišku žvilgsniu nužvelgė merginą, - na tu irgi ne ką skiriesi..
- Neišgirsiu, supratau.. - apsimetęs kiek nuliūdusiu vaikis leido merginai išsilaisvinti, aišku, to ir neparodė.. Tačiau šiai sukryžiavus rankas ir ištarus lygiosios vaikis tik pakartojo..
- Lygiosios, ačiū už šaunią kovą, - šyptelėjo Chris' as ir apsidairė aplinkui..
- Klausyk gal nori palakstyti, juk kažkaip reikia palaikyti fizinę formą, nors esam ir antgamtinės būtybės, - šyptelėjo Chris' as ir greit išrūko iš tos vietos kur buvo ir neužilgo stovėjo jau kažkur septyniasdešimties metrų atstumu nuo Lunos..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 01:33:03 am
Išgirdusi vaikino žodžius Luna nusijuokė.
-Verčiau pamiršk, greičiau pragaras užšals, nei išgirsi tokius žodžius iš manęs,-šelmiškai šyptelėjo juodaplaukė, tačiau turėjo pripažinti, kad priešais stovintis vaikinas išties gražus ir traukė dėmesį, bet juk garsiai to pasakyti nebūtina, tiesa?
-Verčiau paprašyk, kad tau tai pasakytų, kuri nors iš gerbėjų, neabejoju, jog ji neatsisakys,-erzindama nusišypsojo juodaplaukė. Išgirdusi rudaplaukio žodžius Luna kelias akimirkas stebėjo grifą. Tikrai nesitikėjo, jog šis taip lengvai sutiks baigti kovą, net nespėjus įpusėti, vis dėl to neprieštaravo tokiam sprendimui.
-Ar kažkas rūpinasi, kad praradęs savo "sportišką" formą nebepatiks merginoms?-nusijuokė Luna ir nieko nelaukdama pasivijo Elijah'ų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 01:46:47 am
Vaikis kiek sutriko išgirdęs merginos žodžius..
- Pamiršt? Nee, aš tiesiog nepamiršiu, neleisiu sau to, - šyptelėjo Elijah, - aš klausiu tavęs kaip draugės, aš gražus ar ne? Nes laikas susirast panelę reikia galvoti kas man jau keisti, o gal viskas gerai? - Kilstelėjo antakį ir žvilgtelėjo į priešais stovinčią merginą..
- Tai jai jau gerbėjos persekioja, tai turbūt aišku, ką tai reiškia, - kilstelėjo lupų kampučiais ir šyptelėjo.. - tu irgi manau apsupta krūva gerbėjų? Žinai, norėčiau per tavo vestuves būti vyriausiu pabroliu, juk visai smagu būtų? - Ir toliau tęsė savo nevykusius sarkastiškus juokelius, erzindamas vilkę..
- Taip, teisingai, juk praradęs sportišką kūną, kam gali patikti storulis? - Šyptelėjo Elijah ir pabėgus toliau, netoliese išgirdo varnę, tačiau jis taip lengvai neleido jo pasivyti, jis norėjo, merginą užpulti iš pasalų, juk kovą baigti dar buvo anksti.. Tad nieko nelaukęs, greit apsuko dar vieną ratą aplink mišką ir greit parguldė Luną ant žemės veidų į sniegą.. - Ups, - gana garsiai nusikvatojo vaikis ir pasilenkęs prie ausies pašnibždomis ištarė, - tavo eilė..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 02:07:00 am
Pamačiusi vaikino reakciją mergina ėmė juoktis.
-Draugai tokių klausimų neklausia, tad nesitikėk, kad atsakysiu,-gūžtelėjo pečiais mergina ir apsidairė. Buvo pamiršusi, jog visas miškas skendėjo tyloje, kurią drumstė, tik jaunuolių balsai.
-Tikiuosi, jog jai neteks taip kariauti su tavimi, kaip teko man,-kilstelėjo savo lūpų kampučius juodaplaukė žvilgtelėdama į vaikiną.-Žinoma, tai reiškia, kad jos visos idiotės,-atkirto mėlynakė nė pati nesuprasdama kodėl taip pasakė. Tikėjosi, jog vaikinas į šiuos žodžius neatkreips dėmesio.
-Per mano vestuves?-nesitikėdama tokio klausimo Luna pakartojo grifo žodžius,-esu tikra, kad teks palaukti dar ne vieną šimtmetį,-šyptelėjo juodaplaukė. Apie vestuves ir ateitį ji visiškai negalvojo, tad ir dabar vos atsakiusi į klausimą, pamiršo šią temą.
-Abejoju, jog vampyrai gali prarasti sportišką kūną...-vos baigusi sakyti žodžius Luna pajuto smūgį, kuris privertė parkristi ant šaltos žemės. Vis dėl to kovos nusprendei nebaigti...Gudrus ėjimas... Jausdama burnoje metalo skonį juodaplaukė klausėsi vaikino, kuris ir vėl šnibždėjo jai į ausį. Grifo balsas pasiuntė visu merginos kūnu šiurpą. Kodėl nuolat taip sureaguoju, vos tik jis atsiduria arčiau? Deja, į šį klausimą varnė neturėjo laiko atsakyti. Atsispyrusi nuo šaltos žemės Luna atsistojo ir apsilaižė apatinę lūpą, kuri buvo ištepta tamsiai raudonu krauju. Metalo skonis švelniai nudegino mėlynakės gerklę. Tyliai suurzgusi Luna puolė Elijah'ų ir pargriovė ant sniegu nuklotos žemės.
-Atsargiai...-perspėjančiai suurzgė mergina tebelaikydama vaikiną prispaustą prie žemės, tačiau juodaplaukės veide težaidė šypsena.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 02:25:56 am
Merginai ėmus juoktis, vaikis taip pat negalėjo susilaikyti..
- Kodėl gi neklausia? Juk reikia rūpintis savo išvaizda, o pasitikėti galima tik draugėmis, norint susirasti panelę, - šyptelėjo Chris' as..
- Kariauti ir kaip gi tu su manimi panelyte kariavai? - Pašaipiai numykė ir norėjo dar kažką sakyti, tačiau išgirdęs kitus merginos žodžius jis "užsikabliavo".. - Idiotės? Kas tau čia dabar? Kodėl jos idiotės? Jos fainos merginos... Geriau jų taip nevadink, - šyptelėjo vaikinas, besdamas pirštu į Luną.. Elijah buvo kiek nustebęs, kai išgirdo tokius vilkės žodžius..
Vestuvių temos jis jau ir nebekabino, nes jautė, kad bus visiškai į šoną.. ir dabar jam buvo ne tas galvoje..
- Gal ir negali, bet juk reikia gražiai atrodyti.. Ir šiaip gera sportuoti, juk linksma, - šyptelėjo jaunasis vampyras, gulėdamas ant merginos nugaros.. Ir vėl jaučiu šiurpą pereinantį jos kūnu, kas su ja blogai??
- Amm.. Kas tau vėl negerai, tu gal sergi? - Pašaipiai ištarė vaikis, turbūt jau nujausdamas kas su varne yra blogai, tačiau garsiai to minėti nelabai norėjo. Ir staiga vaikis pajuto tik tai, kad šįkart jau jis gulėjo ant žemės prispaustas merginos, o va šitas berniūkščiui jau visai patiko, juk dažnai taip nebūna, todėl jis nė nesistengė muistytis..
- Sakai atsargiai, o kam, juk tavęs aš nebijau, - ir sarkastiška šypsena papuošė Chris' o veidą ir dar specialiai erzindamas merginą mirktelėjo viena akimi.. Tačiau nenorėjo būti nugalėtos merginos, tad greit pakeitė situaciją ir šis vėl buvo virš Lunos...
- Gal sakau tu saugokis manęs, - iššiepęs savo iltis tarė vaikis..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 10:58:02 am
Išgirdusi vaikino klausimą mergina tik nusijuokė.
-Tikrai, manai, kad galima? Tai gal man tuomet tau dar ir merginą surasti?-kandžiai klausimu į klausimą atsakė juodaplaukė.-Vis dėl to esi mano mažasis broliukas, tad negaliu leisti susitikinėti su bet kuo,-nekaltai žvilgtelėjo į rudaplaukį.
-Aš ir dabar su tavim kariauju,-gūžtelėjo pečiais ir linksmai šyptelėjo. "Karas" tarp jaunuolių Lunai išties patiko. Buvo smagu "pasikandžioti".
-Nevadinti? Arba kas?-provokuodama grifą paklausė mėlynakė. Vis dar pati nesuprato, kodėl jas taip pavadino. Deja, aiškintis nelabai buvo kada. Gulėdama tiesiai po Eijah'u Luna tyliai suurzgė.
-Aš nesergu, tik mano viduje tūnantis žvėris nėra patenkintas, kai atsidūri taip arti,-šyptelėjo juodaplaukė ir netrukus spaudė prie žemės grifą. Šiam nė nebandžius muistytis, o vėliau dar ir mirktelėjus Luna klausiamai į jį žvilgtelėjo. Žinoma, netrukus viskas pasikeitė ir mergina ir vėl gulėjo tiesiai po vaikinu. Visas šis vakaras ir "kova" tarp jaunuolių varnei priminė romantinio filmo sceną.
-Nesi pavojingas, kad turėčiau saugotis tavęs, priešingai, esi labai mielas berniukas,-erzindama mergina pašaipiai nusišypsojo Elijah'ui žvelgdama šiam į žaliai melsvas akis. Gulėdama ant šaltos, sniegu nuklotos žemės juodaplaukė jautė nuo jos sklindantį šaltį, tik į jį nekreipė per daug dėmesio. Daugiau nesipriešindama mėlynakė liko gulėti ant šaltos žemės. Juodi, ilgai plaukai draikėsi ant balto sniego. Staiga juodaplaukė plačiai nusišypsojo ir atsirėmusi viena ranka į žemę atsidūrė dar arčiau grifo.
-Nešalta?-sušnibždėjo vaikinui į ausį ir sugriebusi gniūžtę sniego pakišo ranką rudaplaukiui po megztuku leisdama šaltam sniegui paliesti šio nugarą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 11:35:32 am
- Taip, manau, galima, juk čia tik vienas žodis, kurį tau reikia ištarti, gražus arba negražus, o dėl merginos, jei nori gali surasti, -šyptelėjo Chris' as ir žvilgtelėjo į merginą.. - Turi leisti susitikinėti su bet kuo, kas patinka man, - šelmiškai šyptelėjo Elijah ir toliau erzino merginą..
- Taip, kariauji, tačiau čia juokinga kova, - šyptelėjo jaunasis vampyras žvilgtelėdamas tiesiai merginai į akis..
- Nevadink, geriau man paaiškink, kodėl jos nusipelnė būti idiotės, dėl to, kad aš joms patinku? O gal tu.. - mirktelėdamas Dawson' as šyptelėjo ir žvilgttelėjo į ją labai keistu žvilgsniu lyg prašydamas atsakymo..
- Tavo žvėris nėra patenkintas tuo, kad aš arti, kaži kodėl? - Ir vėl šelmiška šypsena papuošė grifo veidą. O šiai vėl atsidurus po juo jis tik eilinį kartą kilstelėjo savo lupų kampučiais ir žvilgtelėjo jai tiesiai į akis.. O išgirdęs kitus žodžius jis tik mielai žvilgtelėjo į Luną..
- Sakei nesu pavojingas, o ar tu tuo tikra? - Klausiamai pažvelgė į Luną.. Aš vietoje jos nebūčiau tos tikras..
- Nea, - tik papurtė vaikis galvą ir staiga pajuto jo nugarą liečiant šaltą sniego gniužtę.. - Ką tu dirbi? - Kiek suglumęs klaustelėjo Elijah.. Tačiau nieko nelaukdamas, kol mergina liko gana arti grifo, šis pasinaudojo proga ir už nugaros paėmęs ranka sniego, įmetė jai tiesiai po kaklu, - O tau nešalta? - Būdamas gana arti merginos, truputį dar pasilenkė ir pašnibždėjo į ausį..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 02:25:40 pm
-Žinai, kad nesulauksi, jog tai pasakyčiau, tad verčiau pasitaupyk jėgas,-šyptelėjo mergina.-Manau, atsisakysiu, vargu ar atrasiu laiko tavo merginos paieškoms,-nusijuokė mėlynakė ir žvilgtelėjo į vaikiną.
-Pirma turėsiu išsiaiškinti visą tos merginos gyvenimo istoriją, sudaryti pliusų ir minusų sąrašą,o tuomet nuspręsiu ar tu vertas jos,-linksmai nusijuokė juodapkaukė erzindama Elijah'ų.
-Žinoma, kad juokinga, nenorėčiau imti kovoti dėl savo gyvybės, noriu bent iki atostogų ją išsaugoti,-kilstelėjo savo lūpų kampučius Luna. Jei tik ji būtų žinojusi, kas jos laukia...Turbūt tikrai nebūtų taip kvailiojusi su grifu. Vis dėl to mėlynakė nė nenutuokė kas jos laukia ir į tai gilintis nė neketino.
-Nes tu vampyras, jos-žmonės,-paprastai atsakė mėlynakė. Nuo pat mažens žinojo, jog net ir burtininkams šalia antgamtinių būtybių gresia pavojus. Net magija neišlygindavo jėgų persvaros. Dalyvaudama NIV pamokoje Luna puikiai tai suprato, kai Keitui teko kautis su tais kaulėtais padarais, tad jau seniai buvo nusprendusi, kad nepamils žmogaus, net jei jis bus burtininkas.
-Turbūt dėl to, jog jam nepatinka, kai šalia vampyras, kuris vieną kartą jau buvo užpuolęs,-priminė nutikimą, kuris įvyko prieš kelerius metus. Išvydusi meilią Elijah'aus šypseną mergina ir pati nusišypsojo, tik ne mielai, o šelmiskai.
-Del to esu visiškai tikra,-linktelėjo juodaplaukė ir netrukus pajuto šaltą sniegą, kuris pasiuntė kūnu šalčio bangą. Nusipurčiusi Luna ėmė juoktis,-ne, man visiškai nešalta,-šyptelėjo ir atsispyrusi pervertė Elijah'ų prispausdama jį prie žemės. Taip, taip, ir vėl. Sugriebusi nemažą sniego gniužtę mergina pridėjo sniego vaikinui po megztuku ir nieko nelaukdama šoko nuo vaikino ir ėmė lėkti kiek kojos neša.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 04:41:57 pm
- Nea, - šyptelėjo Chris' as, - aš noriu, kad tu tai pasakytum, negi taip sunku, be to negi aš čia daug tavęs prašau vieno žodžio.. - šelmiška šypsena papuošė Elijah veidą.. - Ech.. Teks pačiam ieškoti, - šyptelėjo grifas..
- Ar aš vertas jos, tu gal juokauji, aišku, kad vertas aš visų vertas, - šyptelo Dawson' as šiek tiek laikydamas save arogantišku pasipūtėliu, tačiau to atsikratyti nelabai ir stengėsi..
- Aš irgi tikrai nenorėčiau pradėti kovoti su tavimi.. - kilstelėjęs savo lupų kampučius Elijah nusukė žvilgsnį į merginą.. - O kas tavęs laukia per atostogas? - Kiek susidomėjęs klaustelėjo Elijah, tačiau atsakymas jam iš ties mažai rūpėjo,  nes dabar jis buvo užsiėmęs su mergina kitais reikalais..
- Jos idiotės todėl, kad aš vampyras - jos žmonės, tu gal juokauji? Aš maniau merginoms patinka visada jaunai atrodantys vaikinai.. Be to tu čia kažką mieluoji ir kalbi nesąmones, tu dar apgalvok gerai ar tikrai dėl to jas pavadinai tokiu negražiu žodžiu, - šyptelėjo berniūkštis..
- Kaži ar tikrai tam žvėriui nepatinka kai šalia vampyras, o aš sakau gal viskas atvirkščiai, - šyptelėjo jaunasis vampyras ir žvilgtelėjo į merginos akis..
Staiga vaikis pajautė tik tai, kad jau jis gulėjo ant šalto ir gana puraus sniego, o mergina dar sugebėjo ir sniego po megztiniu prikišti.. Tad vaikis nieko nelaukdamas atsistojo pašokęs ant kojų, greit išsikratė ir pasileido paskui vilkę, ją pasivyti nebuvo sunku, nes nuo jos dvelkė kraujo kvapas, kuris turbūt buvo nuo lupos.. Tad nieko nelaukęs jis ją pavijo ir suėmęs didelę sniego gniužtį metė merginai į veidą ir tuo momentu stvėręs už kojų ją pargriovė, o pats liko stovėti prieš ją..
- Manau tau dar vis nešalta? Gal tave išmaudyti galutinai? - Mirktelėjo viena akimi Lunai..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 05:26:53 pm
-Tavo norai, man ne įsakymai,-plačiai nusišypsojo juodaplaukė.-Be to, aš ne Kalėdų senelis, kad ko nors manęs prašytum, galėsi per atostogas jam laišką parašyti,-nusijuokė mergina ir žvilgtelėjo į rudaplaukį.-Galbūt jei nuspręs, kad buvai pakankamai geras berniukas, aplankys tave ir pasakys tai, ko tu taip nori,-mirktelėjo varnė ir toliau erzindama vaikiną. Į kitus kelis Elijah'aus žodžius juodaplaukė nieko neatsakė. Neturėjo noro diskutuoti apie vertę, nors puikiai žinojo, kad šia tema galėtų "įkąsti" grifui, vis dėl to nusprendė, kad to nereikia.
-Džesika pasiūlė su ja ir Rajanu kelias dienas pastovyklauti, tad turbūt tas ir laukia,-gūžtelėjo pečiais juodaplaukė. Tikslaus plano ką veiks per atostogas nebuvo susidariusi. Kam tie planai, jei nuolat juos kažkas sugalvoja pakeisti?
-Negi pats norėtum praleisti savo gyvenimą su žmogumi?-žvilgtelėdama vaikinui į akis paklausė varnė praleisdama kitus jo žodžius pro šalį. Nusukusi žvilgsnį nuo priešais stovinčio grifo Luna nužvelgė mišką, kurio medžių šakas buvo nuklojęs purus sniegas, paslėpdamas jas po savimi. Išgirdusi Elijah'aus žodžius Luna kryptelėjo galvą.
-Nori įsitikinti?-plačiai nusišypsojo mergina žvelgdama į žaliai melsvas grifo akis, deja, tam laiko nebuvo. Bėgdama mišku juodaplaukė jautė už jos skuodžiantį vaikiną. Jog šis paleis sniego gniūžtę tiesiai jai į veidą Luna nesitikėjo, vis dėl to, gniūžtės pavyko išvengti, tačiau nespėjus išsitiesti mergina buvo pargriauta eilinį kartą ant balto sniego.
-Jei kam ir reikia maudynių, tai tik tau,-suurzgusi Luna pašoko ant kojų ir nieko nelaukdama pargriovė rudaplaukį ant šaltos žemės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 05:42:27 pm
- Ups, - šyptelėjo Elijah, - o aš mat galvojau, kad tu Kalėdų Senelis, nors tokiu ir netikiu, tai beviltiška, - dar sykį nusišypsojo Dawson' as.. - O dėl gerumo, aš nesu geras, tad man dovanų kaži ar atneštu, netgi ir tą vieną žodį, kurį man taip reik išgirst iš tavo lupų, - kilstelėjęs lupų kampučius užbaigė..
- Su Rajanu ir Džesika, ech.. Man berots nesiūlė, nors žinau ir kodėl, bėdos juk po viena nevaikšto, žino jog aš per daug užimtas tėvo reikalais, be to tėvas sužinojo apie Džesiką ir nėra patenkintas, perspėk Rajaną, kai galėsi, - kiek rimčiau pasakė Dawson' as, bet tačiau toks išliko neilgai, greit vėl jo veidą puošė šelmiškas žvilgsnis..
- Taip, visai norėčiau, bent pora metu pagyventi su žmogumi, juk kodėl ne? Gal aš turiu ir amžinybę, tačiau pasidžiaugti gyvenimu man užteks ir poros metų.. - nelabai rimtai, tačiau atsakė grifas, - o tu ką ne? Tu nori gyventi su vilkolakiu? - šyptelėjo Dawson' as, - na pas mane yra gražių vampyrų ir žinau kurioms patinku, tačiau nenorėčiau gyventi su tapačia rūšimi gali blogai baigtis, o žmogumi dar galima pasi.. - pajautęs, kad jau truputį nusišneka, jis paprasčiausiai nutylo..
- Norėčiau įsitikinti, - šyptelėjo vaikis..
- Man maudynių, gal ne reikia.. - Ėj! - Gan garsiai sušuko Elijah ir pastebėjo, kad šįkart jau jis gulėjo ant sniego, - klausyk atsibodo.. - tai ištaręs vaikis greit apvertė Luną ir kutendamas ją barstė sniegą jai visur, kur tik buvo galima.. - Na kaip tau dabar? - Paklausęs vaikis greit atsistojo ir bėgomis dingo iš Lunos akiračio, nuskriejo kažkur į kitą miško pusę..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 06:27:23 pm
-Netiki Kalėdų seneliu? Nuvylei mane, Elijah'au...-apsimesdama liūdnai atsakė Luna,-bus proga kitais metais pasistengti būti geresniam ir imti tikėti Santa Klausu,-linksmai nusijuokė mergina žvilgtelėdama vaikinui į akis. Pokalbis apie Kalėdų senelį juodaplaukei priminė mažų vaikų pokalbį, kuriame vienas iš jų netikėjo Kalėdų seneliu. Netrukus temai pasisukus apie Rajaną ir Džesiką Luna nusijuokė.
-Turbūt mano, kad net būdamas už juos jaunesnis, esi per daug nuobodus,-toliau erzindama šyptelėjo mėlynakė.-Jei reikės, pati apginsiu Džesiką, verčiau liepk tėvui nesiimti jokių veiksmų,-perspėjančiai atsakė juodaplaukė. Žinojo, kas laukia, jei Elijah'aus tėvas imsis kokių nors veiksmų dėl Džesikos ir Rajano. Net jei vilkolakiai vis dar nebuvo draugiškai nusiteikę vampyrams, tačiau buvo pasiruošę ginti Džesiką, net jei ši draugauja su vampyru.
-Turbūt tai įgimtas vilko instinktas, tačiau esu pasiryžusi visą gyvenimą praleisti su vienu žmogumi,-paprastai atsakė mėlynakė laukdama kandžių grifo žodžių.
-Štai, tau įrodymas, ką tik vos pats nepasakei, jog žmogus puikus variantas pasimaitinti, ypač, tas, kurį myli,-plačiai nusišypsojo Luna ir netrukus pajuto kietą žemę po savimi. Kiek gi galima?.. Deja, netrukus merginos mintis nutraukė linskmas juokas. Jausdama visu kūnu šaltą sniegą juodaplaukė ėmė giliai kvėpuoti. Sniegas puikiai atvėsino šiltą mėlynakės odą.
-Puikiai,-sarkastiškai atkirto ši ir vaikinui dingus nė neketino šio vytis. Sugniaužusi šaltus delnus į kumščus mėlynakė atsistojo. Šaltis ėmė kandžioti merginos odą. Nekreipdama į tai dėmesio varnė išsipynė juodus plaukus ir perbraukė per šiuos ranka. Nuo sniego plaukai buvo šlapi, lygiai taip pat kaip ir drabužiai. Turbūt dabar Luna atrodė, kaip ką tik iš dušo. Na, išsimaudžiau anksčiau laiko... Pakilus šaltam vėjui varnė ėmė drebėti. Šlapi drabužiai ir šaltas vėjas nebuvo pats geriausias derinys. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 06:57:53 pm
- Netikiu, atsiprašau Luna, kad tave nuvyliau, - pašaipiai ištarė vaikis, - ne, dėl gerumo tikrai ne, nes kitaip tapsiu šiukšle, kurią visi mėtis.. - atkirto vaikis ir savo melsvai žalsvomis akimis pažvelgė į merginą..
- Norėtum, - šyptelėjo Elijah, - juk paaiškinau priežastį kodėl, o kai sutiksiu Rajaną, jis atsiims, - kiek pyktelėjęs tarė Elijah, tačiau neilgam, nes dėl smulkmenų jis tikrai nepyktavo, tad greit jo veidą vėl puošė šelmiška šypsena..
- Su vienu žmogumi? - Tu gal juokauji, bus per daug nuobodu, - šyptelėjo Chris' as, tačiau žinojo, kad ir jis visai to norėtu, tačiau tinkamą žmogų kaži ar jis atras..
- Taip vos nepasakiau, o tai jau ir yra skirtumas, nepasakiau.. Ir tai tikrai nėra geras variantas, tai kalbėjau ne aš, o mano vampyriški instinktai, kurie labai norėtųsi nudėti, - kiek surimtėjęs nutęsė grifas... Jis labai norėjo mirti, tačiau kitos išeities neturėjo, juk jei jis sau pasidarytų galą, būtų per daug tiesmukiška..
Vaikinas niekur toli nepabėgo, jis tik užkopė į medį ir iš ten stebėjo Luną, kuri tuo momentu išsipynė plaukus ir atrodė lyg ką tik išlipusi iš dušo, tad nieko nelaukęs vaikis greit nušoko nuo šakos.. Nusileido tiesiai prie merginos.. 
- Mh.. - numykė vaikis, - gal tau paskolinti megztuką, - nusirengdamas tarė Elijah, - persirenk jį vietoj savo drabužių, kol tuos išsidžiovinsi, - šyptelėjo vaikis tiesdamas ranką su megztiniu..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 07:16:59 pm
-Negaliu atleisti tokio dalyko...Per daug mane nuvylei,-nusijuokė mėlynakė,-juk žinai, kad tavo požiūris nėra teisingas? Taip, sutinku, kad kai kurie žmonės per daug naudojasi gerumu, tačiau yra daugybę, kuriems iš tiesų jo reikia,-trumpam pamiršusi kandų toną atsakė juodaplaukė. Nuo mažens buvo mokoma ginti ir saugoti silpnesnius, o stipresniems iškaršti kailį, tad ir toliau ketino tai daryti. Alfos instinktai neleido kitaip pasielgti.
-Per daug nuobodu? Vargu ar su manim kam nors galėtų būti nuobodu,-šyptelėjo mėlynakė,-na, žinoma, kai esi per daug nuobodus, tuomet telieka tik keisti merginas, kaip kojines,-skaudžiai "įkando" mergina ir plačiai nusišypsojo.
-Pasakei ar ne nėra skirtumo, abu puikiai supratom apie ką galvojai ir visai nesvarbu kuri tavo pusė kalbėjo. Jei nesuvaldai vampyro kalbėdamas vargu ar suvaldysi, kai šalia tavęs atsidurs žmogus,-rimtai atsakė Luna. Labai tikėjosi, jog šia tema ilgai diskutuoti neteks. Šaltam vėjui kandžiojant merginos odą Luna krūptelėjo, kai tiesiai priešais ją nusileido vampyras.
-Savo megztinį gali pasiūlyti savo gerbėjoms, neketinu jo vilktis,-sukryžiavo rankas ant krūtinės aiškiai parodydama, jog nepersigalvos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 07:55:15 pm
Elijah nieko nebeatsakė tik nusišypsojo, tačiau išgirdęs apie jo požiūrį jau nebetylėjo..
- Manau jis teisingas, tikrai nenoriu apie tai kalbėti.. - numykė jaunasis vampyras ir nutylo, nebežinojo, ką daugiau ir pasakyti..
- Kodėl tu apie save taip gerai manai? - Kilstelėjo viena antakį, - manai su tavimi gali būti nenuobodu ar tu tuo tikra? Nes aš tuo abejoju, - bandydamas kiek labiau atsikirtinėti nutęsė Chris' as.. - aš per daug nuobodus? Dar nenori atsiimti žodžių? - Šyptelėjo Dawson' as.. - Juk aš merginų nekeičiu kaip kojinių aš dar nepasirinkau.. Ir aš neesu per daug nuobodus jai nori žinoti, geriau taip nesakyk, - dar sykį jo veidą nupuošė lupų kampučių pakilimas..
- Taip, žinau, nereikia man to sakyti, - jau kiek susirūpinęs kalbėjo Elijah, - tačiau vyrui gyventi be merginos nėra lengva.. - šelmiškai šyptelėjo..
- Pavydi? - Atidžiai nužvelgė merginą, - tiesa sakant dabar pasakei lyg pavydėdama.. Pala, aš tau patinku.. Supratau, dabar žinau, kodėl merginas vadinai idiotėmis ir tavo kūną krėtė šiurpas, tu manęs pavydi.. - erzindamas Luną toliau nutęsė vaikis nuo veido nenuimdamas tos šelmiškos šypsenos.. - Na esu vienai merginas davęs megztinį, tačiau ne šitą, o dabar tau siūlau.. Suprantu, kad manęs pavydi, tačiau čia jau tavo reikalas ir greičiau imk, nenoriu, kad susirgtum, neversk man pačio tavęs aprengt, tu gi nenori, kad aš dabar tave nurengčiau.. Imk tik greit ir nepavydėk, pasistengsiu gerbėjom savo megztuko nesiūlyti.. - dar sykį šyptelėjo grifas..
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 08:56:44 pm
Išgirdusi vaikino žodžius juodaplaukė linktelėjo. Didžiąją vakaro dalį praleidusi bandydama "įkąsti" grifui ir "kovodama" dabar Luna jautėsi pavargusi. Mielai būtų sutikusi susirangyti po šilta anklode ir bent kelioms dienoms neatmerkti akių. Vis dėl to, ji stovėjo Uždraustajame miške kartu su Elijah'u ir poilsį bent kol kas galėjo pamiršti.
-Aš negalvoju gerai apie save, žinau, kokia iš tiesų esu ir būtent dėl šios priežasties žinau, kad nuobodu su manim tikrai nebūna. Dažniausiai kitiems atsidūrus šalia manęs tenka patirti nemažai nuotykių,-šyptelėjo juodaplaukė,-Ne, tikrai nenoriu,-papurtė galvą,-jau pasakiau ir net gi du kartus,-plačiai nusišypsojo mėlynakė ir žvilgtelėjo į vaikiną, tačiau vos išgirdus kitus grifo žodžius, šypsena dingo iš merginos veido. Kelias akimirkas Luna sutrikusi stebėjo Elijah'ų, galiausiai ėmė žiūrėti į jį, taip tarsi šis būtų pasakęs, kad magija neegzistuoja.
-Aš supratau, tik tai, kad tu-beprotis,-ramiai atsakė juodaplaukė išklausiusi visus grifo žodžius.-Neketinu vilktis tavo megztinio,-dar kartą pakartojo Luna ir šyptelėjusi vaikinui pasisuko pilies link.
-Manau, bus geriau, jei grįšim, netrukus ims švisti,-žvilgtelėjo į dangų, kuris pamažu ėmė šviesėti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gruodžio 01, 2018, 09:25:51 pm
Elijah vis dar buvo toks pat linksmas ir energingas.. Tačiau to pačio pasakyti apie Luna jau nebuvo galima, ši atrodė kiek pavargusi..
- Jei su tavim nebūna nuobodu, gal man dar ne per vėlu kai ką apgalvoti, - pašaipiai šmaikštavo vaikinukas.. - Juk nebus nuobodu tada tikrai.. - dar sykį išspaudė juokelį ir žvilgtelėjo jai į akis. O gal aš ir nejuokauju, pats jau nebesuprantu..
- Nenori nereikia, - šyptelėjo vaikis ir vėl apsirengė megztuką.. - Aš beprotis? Žinai gal tu beprotė? Juk tu sakei, kad megztinį geriau siūlyti kitoms merginoms.. Tai reiškia pavydi, tačiau to pati nepripažįsti, - šyptelėjo Chris' as ir šelmiškai nužvelgė merginą, kuri atrodė tikrai ne kaip.. Ir jis žinojo tik tai, kad jis dėl to biškį kaltas..
- Aha , manau, geriau grįžti.. - dar sykį nusišypsojo vaikinukas ir po truputį kartu su mergina pradėjo eiti link pilies.. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Luna Gardner Gruodžio 01, 2018, 09:37:39 pm
Beveik parą laiko nemiegojusi dabar Luna jautėsi mieguista ir pavargusi ir to nė nebandė nuslėpti. O kam? Juk vis dėl to ji taip pat buvo žmogus, kuriam reikėjo poilsio ir miego. Svarbiausia miego. Ir daug. Mintis apie poilsį nutraukė ištarti grifo žodžiai.
-Apgalvoti ką? Kad pats metas tapti ir pačiam ne tokiam nuobodžiam?-atradusi dar jėgų mergina ir vėl ėmė erzinti Elijah'ų.
-Jei kam nors, ko nors ir pavydžiu, tai tikrai ne tavo gerbėjoms,-nuoširdžiai atsakė juodaplaukė. Luna troško paprasto gyvenimo, be jokių gaujos rūpesčių, vilkolakių ir vampyrų nesutarimo, burtų. Norėjo bent kelias dienas pabūti paprasta mergina, kuriai rūpėti tik paprasčiausi dalykai. Deja, likimas nusprendė kitaip. Nebesigilindama į šią temą ar kurią nors kitą Luna ėmė žingsniuoti pilies link. Dabar labiau už viską troško šilto, gaivinančio dušo ir minkštos lovos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gegužės 05, 2019, 09:06:45 pm
Eilinis nuobodus vakaras Hogvartso pilyje. Rutina. Vaikinas jautėsi pavargęs nuo rutinos, kuri kiekvieną dieną jį ėmė "spausti". Vidinis balsas rėkte rėkė jos atsikratyti, nes tas pats per tą patį jį vargino, rodos, vaikinas kiekvieną dieną tapdavo vis piktesnis ir irzlesnis. Ne dėl to, kad jis vampyras ir tai jam būdinga, bet dėl to, kad visus šiuos metus jo gyvenime vyrauja tas pats per tą patį. Pamokos. Namų darbai. Bendrasis kambarys. Miegamasis. Ir taip kiekviena diena.
Šį vakarą  Dawson' as nusprendė praleisti šiek tiek kitaip. Norėjo prasiblaškyti. Juk paskutiniai metai Hogvartse. Reikia gerų prisiminimų. Juk drąsos jaunuoliui niekad nestigo, o jau ir kraujo atsargos ėjo į pabaigą, tad pavakarieniauti miške buvo nebloga mintis.
Na aišku grėsmė buvo didžiulė, nes jei kas pagaus, rudaplaukis lengvai neišsisuks, tačiau dažniausiai "apžavai" arba jo grožis daug ką paveikdavo. Na merginos sunkiai jam atsispirdavo, tačiau jis vieną turi ir kitų jam nereikėjo.
Tyliai išsliūkinęs iš pilies Chris' as patraukė link Uždraustojo miško. Čia jis per visus septynis metus lankėsi ne kartą. O be to ir pagautas dar ne sykį nebuvo. Tad baimės jausmas buvo pranykęs. Jis nieko nesitikėjo ir šį kartą. Gal rastu kaip pasiteisinti.
Žingsnis po žingsnio pagaliau pasiekęs mišką vampyras gyliai įkvėpė ir iškvėpė. Miške galima buvo užuosti visko. Kraujo kvapas, gaiva, gėlės, įvairios žiedadulkės ir kiti įvairūs miško kvapai dabar dirgino žalsvai - melsvų akių savininko uoslę. Eidamas vis gyliau į mišką ėmė užuosti kraują. Geležies, metalo kvapas, tiesiog kuteno jo uoslės dirgiklius. Atsilaikyti? Ar ieškoti? - Mąstė vaikinukas koja už kojos eidamas link tos vietos. 
Pasiekęs tą vietą išvydo sužeistą mažą žvėrelį. Tačiau jis jau buvo mirštantis. Tad vaikinas galėjo užbaigti jo kančias ir išsiurbti visą kraują, kuris dar tviskuliavo jo venomis arba palikti jį čia numirti skausminga mirtimi. Aišku, antgamtikas pasirinko pirmą variantą ir apsidairęs prislinko prie žvėrelio.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Gegužės 05, 2019, 09:55:01 pm
  Apsilankymas Hogvartso teritorijoje buvo dar vienas Magijos ministerijos darbuotojos spontaniškas sprendimas. Pavargusi mergina nenorėjo po darbo išlėkti namo į Aukštutinį Fleglį. Jai knietėjo po dviejų metų vėl apsilankyti ten, kur anksčiau dažnai leisdavo laiką. Kaip keista, kad dar prieš ketverius metus Melisa buvo Varno Nago koledžo mokinė Hogvartse, o dabar jau dvejus metus su puse 'pramogauja' ministerijoje ir gaudo blogiukus. Tiesą sakant, jai jau pabodo visi kvaili popieriai ir nusižengimų registravimai, tačiau šiai dar vis reikia pinigų norint iškeliauti kur nors.
  Pasiekusi Hogvartso apylinkes, merginos žvilgsnis iškart nukrypo link Uždraustojo miško, ji jau nebesimoko šioje burtų mokykloje, todėl nusprendė, kad laisvai gali jame apsilankyti. Reikia nuotykių, reikia. Praėjus miško proskyna ši pasuko dešinėn ir įlindo į medžių tankumyną. Diena jau ėjo į pabaigą, kartu šalinosi ir saulė, todėl miške pasidarė tamsiau, tačiau smaragdinių akių savininkė vis tiek sugebėjo kažką įmatyti. Praėjusi pro kelis senus medžius sustojo. Šios klausa buvo be galo gera, tad ji sugebėjo išgirsti kažkieno žingsnius ir kvėpavimą. Apsižvalgė aplink ir pastebėjo žmogystą, o šalia jo vargšą žvėrelį.
- Ee, klausyk, tai ką tu darai nėra labai legalu, mano manymu,- pavartė akis garbanė. Tikiuosi, jis draugiškai nustos daryti ką daręs, nes man šiandienai darbo jau užteks.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gegužės 05, 2019, 10:41:42 pm
Elijah džiaugėsi pagaliau lupomis palietęs "šviežieną", nes pastaruoju metu gėrė jau pastovėjusį kraują, kuris nebuvo šiltas ir šviežias, kaip šis. Bet ar įmanoma, kad jis galės atsipalaiduoti ir ramiai pasimaitinti? Tikrai, kad NE. Kažkas turi ateiti, sutrukdyti. Elijah prie to buvo įpratęs, tas jo jau nestebino.
Besiurbiant paskutinius lašus jo klausą sudirgino moteriškas balsas. Ne vaikiškas. O suaugęs. Keista..
Dabar Elijah širdis ėmė daužytis. Kas tai gali būti. Profesorė šiemet buvo viena. Atmestinas variantas, nes ją jis pažinojo. Mokinė? Na, kad ne. Nieko nelaukęs vampyras greit apsišluostęs sau aplink burną, atsigręžė atgal. Kas ji? - Pamąstė rudaplaukis žvelgdamas į ją.
- Legalu? - Kiek su pašaipos gaidele balse, akimis nuo kojų iki galvos nužvelgė garbanę. - O kas tu esi, kad apie tai kalbi? - Kiek surimtėjęs klaustelėjo Chris' as. Ir pilnai atsistojęs ant kojų, žengė kelis žingsnius arčiau jos. Keistos moters. Kuri neatrodė labai draugiškai nusiteikusi. Nors suprasti iš jos buvo sudėtinga, sakoma, kartais išvaizda žmogų klaidina.
- O kaip jūsų manymu, tokiems kaip man čia išgyventi? - Eidamas ratus aplink keistą moteriškę veptelėjo dar vieną klausimą. Jo galvoje virė minčių "košė". Dauguma iš jų buvo klausimai į kuriuos atsakymų jis dar vis nežinojo. Ta garbanė stovėjo šalia jo, rodėsi jau suaugusi ir užimanti neblogas pareigas. Tačiau ką ji čia veikia? Kas dabar bus jaunuoliui?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Gegužės 06, 2019, 09:39:09 pm
  Melisa nusijuokė, kuomet suprato, kad vaikinas šios nepažįsta. Garbanė perlipo per kelias šakas ir atsisuko į vaikiną, kiek jaunesnį už ją.
- Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė Magijos ministerijoje,- greit viską išpylė garbanė ir atsikvėpė.
  Nei ji norėjo, nei ji turėjo laiko terliotis su šiuo, kaip jau pati pastebėjo, vampyru. Mergina tik atėjo ramiai praleisti dienos pabaigą miške. Rodos, niekas nepasikeitė, kaip vaikščiojo čia visi, taip ir tebevaikšto. Na, o aš kaip 'teisinguolė' turėsiu visus sugaudyti ir į ataskaitą įpaišyt? Na jau ne. Jau blaiviai nebemąstanti mergina pasukiojo galvą. Jai nepatiko, jog šis Hogvartso mokinys tiesiog vaikščiojo aplink ją. Vaikščiojo ir vaikščiojo.
- Aš tau koks grobis, kai vaikštai kaip apsėstas?- išrietė antakį starzdanė.- Ką aš žinau kaip tau išgyvent, ne mano reikalas, kaip nori taip ir palaikyk savo gyvybę, čia tik mano darbas visus gaudyt ir įrašynėt į visas kvailas atskaitas,- pavartė akis raudonplaukė.
  Tai buvo žaismingas gestas. Jai tikrai nebuvo bloga nuotaika, ši tik buvo baisiai pavargusi po varginančios darbo dienos, kuri be galo  prailgo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gegužės 06, 2019, 10:17:52 pm
Elijah nė negalėjo pagalvoti, kad ta moteriškė bus iš Magijos Ministerijos. Na be to iš kur jam žinoti, kaip gali atrodyti ten dirbantys asmenys. Jis ten nesilanko. Nėra reikalo.
Klausimas ką ji veikia miške? Kur kas labiau rūpėjo Chris' ui. Magijos Ministerijos darbuotojai sėdi savo kabinete ir tvarko dokumentus, o kad jie dar NAKTĮ vaikščios miške, kas gali pagalvoti.
- Geros pareigos, - visiškai nepasimetęs ir bebaimis vaikinas galvojo, kaip išsukti savo sveiką kailį, kad ši niekur jo neįrašytu. - O ką jūs čia naktį veikiat? - Na gal šiek tiek naglai, tačiau vis dėl to, tylėti jau nebebuvo prasmės, o ji neatrodė labai daug vyresnė, gal keturiais - penkiais metais.
Išgirdęs garbanės nepasitenkinimą, kad šis suka ratus aplink ją, vaikinukas prakalbo:
- Ne, žmonių aš nepuolu, - sustojęs priešais ją tarstelėjo šis delnu nusibraukdamas ant akių užkritusią plaukų sruoga. Laikas apsikirpti.. Tačiau greit mintis išblaškė ausis pasiekęs moteriškės balsas. - Atsiprašau, jei jums nerūpi, tai ką jūs veikiat Ministerijoj? - Visiškai nepasimetęs, tačiau gana ramiu balso tonu veptelėjo šis. Jis nepagalvojo, kad už savo žodžius gali turėti vėliau atsakyti, tačiau tai buvo gryniausia teisybė.
- Tai dabar jau ir aš būsiu ten įrašytas? - Truputį susirūpinęs savo padėtimi klaustelėjo šis, tačiau matė, kaip Magijos įstatymų priežiūros departamento vadovė buvo pavargusi, tad stengėsi naudotis palankia situacija. - O jei jūs nematėt manęs, o aš nemačiau jūsų, taip gali pavykti? - domėjosi šis, žinodamas, kad belekurią akimirka gali pasinaudoti apžavais.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Gegužės 06, 2019, 10:46:31 pm
  Garbanė nebuvo įprasta Magijos ministerijos darbuotoja. Ji nesirengė tų nepatogių kostiumėlių kaip kitos darbuotojos, neturėjo nei vieno jų, tiesą pasakius. Kadangi mergina buvo jauna, jai patiko ‘netyčia’ padėti taip pat jauniems pažeidėjams išsisukti.
- Aha, žinau,- prunkštelėjo raudonplaukė. Kažkoks bebaimis, super, bus paprasčiau.- Aj, tas darbas vargina, čia taip spontaniškai nusprendžiau apsilankyti. Užsiknisau šiandien. Dar visos tos bobos iš ministerijos baigia man galvą išūžti,- pavartė savo smaragdines akis.- Kažkokios nenormalios,- suburbėjo.
  Melisa niekad nesakė, jog jai nepatinka jos darbas, atvirkščiai, ji dievino gaudyti blogiukus, tačiau visą smagumą sugadindavo popieriai ir visų šnekos apie tai, kad ji nežiūri į savo darbą rimtai. O taip, tikriausiai pati blogiausia darbuotoja esu. Sarkastiškai pamąstė moteris, gal labiau dar mergina. Antrą dešimtmetį peržengusi strazdanė pakedeno savo garbanas. Jos plaukai buvo jos skiriamasis ženklas. Visi ją atpažindavo vien iš jų. Na, ir iš jos kalbos manierų. Dažnai keliaudama ministerijoje ji kiekvienai jai nepatinkančiai personai pasakydavo kažką, kas įžeisdavo, tačiau tik dėl linksmumo. Šiandien ji kažkokiai surūgėlei pasiūlė apsilankyti pas plastikos chirurgą, kad išoperuotų jos pastoviai surauktą veidą. Jos nuomone, niekam nebuvo smagu žiūrėti į kiekvieną jos raukšlę, kuri atsirasdavo nuo pastovaus skundimosi blogu gyvenimu.
- Šaunu,- linktelėjo mergina.- Ten aš, švelniai tariant, linksminu žmones. Ten pilna visai jau nukvakusių žmogystų yra, kurie vaikšto kaip mirę, ką žinau, kažkokie keisti ir visad be nuotaikos. Šiaip, man patinka kriminalai,- Melisa tardama paskutinius žodžius kaip mažas vaikas rankomis pavaizdavo, jog šaudo iš šautuvo.- Aš dar pagalvosiu, ką gali žinoti, gal ryt jau nieko nebeprisiminsiu, bet dėl viršesnės valdžios negaliu nieko prižadėti. Jis viską mato, viską girdi. Derėtų jiems akis išbadyt ir ausis nupjaut. Kaip ten sakoma, daug žinosi - greit pasensi. Ne veltui ministerijoj pilna senių.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gegužės 07, 2019, 02:29:14 pm
Elijah nesijautė kaltas ar nusipelnęs bausmės. Juk jis nebuvo paprastas burtininkas, kuriam reikia apsaugos, nes šis negalėtu apsiginti miške. Chris' as buvo iš tų nuo kurių reikėjo bėgti kiek kojos neša. Į šį mišką draudžiama eiti mokiniams dėl to, jog "pavojinga", tačiau pavojų čia gali kelti tik slampinėjantys Hogvartso ar Magijos Ministerijos darbuotojai.
- Am.. - nežinodamas ką ir atsakyti tik kažką tyliai numykė. Merginos išsipasakojimas privertė vaikiną ne kartą šyptelėti. Keista, kad ši gali taip kalbėti. Ji turėjo aprėkti vaikiną, "išperti kailį" ir išeiti, tačiau ši, keista moteriškė, leidosi sukalbama. - Tiesa sakant, nesitikėjau.. - kiek nustebintas pridurė Dawson' as.
Na ir keista mergiotė.. Kaži, ten Magijos Ministerijoj daug tokių gerų vadovių, nors ne iš jos pasakojimų galima suprasti, jog ji viena..
- Tai gal laikas, senus žmogystus iš Magijos Ministerijos "praspirti" ir įleisti daugiau jaunesnių, - bandė palaikyti pokalbį. - Kriminalai yra smagu, pas mane gyvenime jų pilna, - nusišypsojęs iš merginos kiek vaikiško gesto, pratarė Grifas.
- Na jei jums šis įvykis išgaruotu būtų labai smagu, - mandagiai, tačiau visiškai drąsiai, ištarė šis. - Tai viršesnė valdžia nesužinos, nes jei sužinotu būtų riesta man, tačiau niekada nesuprasiu, kas blogo pabūti Uždraustajame miške? Na gal pavojinga čia kitiems, bet ne man.. - sunėrė rankas.
- O kuo vardu būsite? - Klaustelėjo šis žvelgdamas į keistus merginos plaukus, na jie nebuvo labai keisti, tačiau tos garbanos, retkarčiais atkreipdavo vaikinuko dėmesį.
Keista, tačiau rudaplaukis niekada nesidomėjo Ministerija, gal jį patį ji sudomintu ir ateityje jis pats ten kažkaip "netyčia" atsidurtu. Juk reikia jaunų žmonių, o ne sukrešusių senių.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Gegužės 07, 2019, 06:36:39 pm
  Ko jau ko, bet Melisa mokėjo stebint. Tam sugebėjimų jai netrūko. Net save ši nustebino atsivilkdama čia, į 'visų laikų patį baisiausią' mišką. Mh, tikriausiai man čia irgi 'pavojinga' ir 'uždrausta' būti. Aj, aš juk Melisa Keyes, kad ir dirbu toj ministerijoj, nereiškia, kad visad taisyklių laikausi. Garbanės veide galima buvo matyti keistas, idiotiškas minas, kurias ji puikiai kontroliavo, tik šiaip mėgdavo apsimesti kvailele.
-Eik tu, kaip tais nesitikėjai,- netikrai nusijuokė Melisa švelniai trinkteldama vaikinui į petį. Šįkart vėl primetė esanti nevisprotė.- Ne, o jeigu rimtai,- surimtėjo.- Aš galiu būti ir labai pikta teta.
  Išgirdus, jog vaikino gyvenime kriminalų pilna, mergina jau kilstelėjo antakius. Tikėjosi, kad galbūt papasakos apie kokį nors nemenką nusižengimą. Ne ne, ji tikrai nenorėjo nieko blogo. Ši tik jau matė savo nuostabų veidą naujame Magijos žinių numeryje su antrašte 'Melisa Keyes sugavo patį blogiausią visų laikų blogiuką' ar kažką panašaus. Mergina per daug svajodavo apie tokius dalykus, kažkada netgi jau ėjo ministerijos ilgu koridoriumi iškėlusi galvą ir garsiai kalbėdama: 'Aš Melisa, esu pati geriausia'.
- Žinai, aš pati niekad nesupratau, kaldavo man tie profesoriai į galvą, kad čia draudžiama ir tiek,- gūžtelėjo pečiais.- Ėė, parazite tu, aš tau kas? Keturiasdešimties su viršum moterukė, kad kreipiesi daugiskaita? Ar čia tokios manieros tavo kalbėjimo?- apsimetusi įsižeidusia, paklausė Melisa.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Gegužės 08, 2019, 09:40:42 pm
Nustebinti Elijah buvo sunku, tačiau šiai keistai moteriškei vieni juokai. Jos elgesys nebuvo toks, koks pridera Magijos Ministerijos darbuotojai, TAČIAU rudaplaukiui buvo daug lengviau su ja bendrauti.
- Na, aš net retkarčiais pamirštu, kur dirbi, - nusišypsojo, kai šioji trinktelėjo į petį, - mušiesi? - Kiek "surimtėdamas" burbtelėjo šis. - Pikta? Tai gal man geriau neprisikalbėti.., nors tu atrodai labai gera.. - bandė įtikti priešais stovinčiai moteriškei. 
Vaikinas užsiminęs apie gyvenimą kupiną įvairių kriminalų, užmatė merginos miną, kuri prašyte prašė papasakoti, tačiau ar Grifas buvo tam pasiruošęs? Pasakoti savo gyvenimo istorijas, kažkokiai keistai moteriškei, kurią ką tik sutiko. Na jai labai norėsi, paprašysi, - pamąstė vaikinukas ir jau buvo prasižiojęs kalbėti, tačiau vėl užsičiaupė.
- Tai ir dabar jie kala į galvą šitą nesąmonę.. Tačiau ar jų kas klauso, tuo labiau aš, - ranka braukdamas per plaukus, kurie buvo per ilgi, tarstelėjo Chris' as. - Na į "suaugusį", - ore su rankomis "nupiešė" kabutes, - reikia kreiptis jūs, bet jei TU nori, - pabrėžė paskutinius du žodžius ir  nutęsė, - man nesvarbu. Nesu aš mandagus, tad man vienodai žydi sodai, - pajuokavo Dawson' as ir pakartojo savo klausimą.
- Kuo vardu? - Pakeitė klausimo formą. - Aš Elijah Chris Dawson, malonu. - Ištiesiąs ranką pasisveikinimui, šyptelėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Gegužės 13, 2019, 01:21:08 pm
  Raudonplaukei garbanei buvo smagu pasikalbėti su kažkuo, kas nebuvo už ją labai vyresnis. Rodos, užsinorėjo grįžti čia, į Hogvartsą.
- O taip, aš esu tiesiog Kung Fu meistrė ir visus iš eilės sudaužau kaip obuolius,- sarkazmo nepagailėjus Melisa žaismingai pavartė akis ir pakraipė galvą.- Nu, ot, parazitas, a?- prabilo garbanė tarmiškai.- A ne gėda man, tokiai svarbiai personai,- pamosavo rodomuoju pirštu ir kiek susikūprino, jau dabar šnekėjo kaip vyresnio amžiaus močiutė.- Bandyt įtikt? Ne ne. aš juokauju, atsiprašau, nepagalvok, kad aš jau visai kvaištelėjusi,- nusijuokė raudonplaukė.
  Šįkart Melisa jautėsi super laisvai, jai nerūpėjo šio vaikino nuomonė, na, ta nuomonė, kuri galėtų įžeisti ar priversti ją sudaužyt jį kaip obuoliuką. Ahaa, tai ši nesąmonė dar egzistuoja...
- Tačiau ar jų kas klauso, tuo labiau aš,- išdidžiai pakartojho vaikino žodžius Melisa ir dramatiškai perbraukė ranka per savo plaukus.- Prašyčiau, 'tu', būtų labai gerai,- nusišypsojo.- Aš Melisa,- mirktelėjo trumpam.- Na, jeigu jau tiek pas tave to oficialumo, tai, na, aš Melisa Keyes,- greit pamirksėjo savo akytėmis ir nukreipė galvą.- Tai ką man dabar daryt su tavim, a?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elijah Chris Dawson Birželio 25, 2019, 02:52:22 pm
Elijah buvo gana keistas vaikinukas, tačiau ta moteriškė buvo kvaištelėjusi. Ji elgėsi kaip Hogvartso mokinė, net nebūtų galima pagalvoti, kad ji dirba Magijos Ministerijoje.
- Kaži ar visus, - sarkazmiškai šyptelėjo vaikinukas. - Juk stipresnių už save neįveiki? - Klausiamai nužvelgė prieš jį stovinčią Melisą.
- Ką? - vaikinas nesuprato, kas tai moteriškei negerai, rodos ji visiškai pametusi galvą. Jei visiškai netinka dirbt ten, kur ji dabar dirba, be to dauguma magijos ministrų būna pasipūtė ir ištroškę bausmių kiekvienam, kurį sučiumpa.
Na ir keista persona...
- Na taip, tuo labiau aš, - dar sykį pakartojo savo ištartus žodžius ir keistai pažvelgė į merginos akis, jam rodėsi, kad ši ima iš jo tyčiotis, tačiau turbūt tai buvo klaidinga nuomonė.
- Tu.. - bandydamas įtikti tai keistai garbanei leptelėjo šis. - Oficialumas niekada nemaišo, - pakraipęs galvą ir su sarkastiška gaidele balse ištarė Chris' as.
- Ką nori tą daryk, galim pakalbėti ir skirstytis lyg niekur nieko, o jei nori gali imtis tų visų nesąmonių ir mane bausti, - žinodamas, kad ji to nedarys jis tik mirktelėjo šiai viena iš savo žalsvai - melsvų akių. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melisa Keyes Liepos 02, 2019, 06:35:28 pm
  Raudonplaukė moteris keistai, liūdnai nusišypsojo. Tai buvo skausmo perkreiptas veidas, tačiau greit tai užslėpusi pažvelgė į vaikinuką.
- Tiesa, niekada neįveikiau,- nusipurtė, ne dėl šalčio, o dėl prisiminimų bangos, kuri skaudžiai perėjo per visą kūną.
  Gūžtelėjusi pečiais garbanė suvokė, jog vaikinas nelabai supranta kas dedasi jos galvoje. Tikriausiai jau rimtai nupušau. Smaragdinės akys perbėgo per aplinką ir vėl sustojo ties Elijah. Melisai nebuvo noro suimti kažkokį nepilnametį dėl to, kad šiam tereikėjo išgyventi. Vieną karta galima ir paleisti.
- Tai ir skirstykimės,- rimtai tarė ministerijos darbuotoja.- Marš į lovą, jaunuoli, o aš dar pasibastysiu po šitą mišką,- sumurmėjo raudonplaukė.
  Tamsiai apsirengusi persona, su netvarkingais, garbanotais, į visas puses styrančiais plaukais, išnyko miško glūdumoje, palikdama vampyrą vieną.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 01, 2019, 10:55:46 pm
Įsisupusi į juodą mantiją, Melijandra žvelgė į vėlaus vakaro šešėliuose stūksančią Hogvartso pilį. Tamsiu dangumi plaukė skysti debesų tumulai, karts nuo karto užgošdami žvaigždėmis nusagstytą dangų. Būtent žvaigždės šį vakarą rodė apie bepasibaigančios žiemos šaltį, kuris nors atleido nagus, tačiau niekur nedingo iš apylinkės. Kaip ir plonas sniego sluoksnis, nuklojęs Uždraustrąjį mišką ir kitas Hogvartso vietoves.
Nebylus, tamsus miškas šiąnakt turėjo likti uždraustas. Vienaragiai, akromantulai ir iš kažkur atsibastęs trolis rėkte rėkė nelįsti į miško gilumą, tačiau neišbandęs jėgų, nesužinosi kiek jų turi. Ta pati kalba ir apie paklusnumą.
Žiobarotyros profesorė kietai sučiaupė lūpas. Šiek tiek nervinosi, nes vos ne pirmą kartą gyvenimą turės būti atsakinga už mažvaikiško vienuolikmečio gyvybę, tačiau nenutuokė ko kito imtis. Kas jei ne siaubas, kuris tik vienas sugebės tą varnių sutramdyti ir galiausiai varnius suvoks daryti tai, kas jam liepiama?
Nesitikėjo, jog nuo šio arešto vienuolikinio keiksmažodžių srautas sumažės - jau tai neberūpėjo. Kad tik nenusikąstų liežuvio nuo keiksmų. Taip pat nesitikėjo iš jo pagarbos. Nesitikėjo mandagesnio elgesio. Tiesiai šviesiai, Lorijan tame vaikyje nematė nieko gero. Nemandagus, besikeikiantis, naglas, nepaklusnus.
Kaip profesorė, jos pareiga nebuvo tik išmokyti mokinius net ir tai, kas jiems neįdomu, bet juos išauklėti. Čia ir ji kliuvo. Norėjo pykti ant vaikų dėl jų bukų, mažvaikiškų galvų. Kodėl visi vaikai negali būti paklusnūs? Pasižiūrėk į save, Mela. Buvai paklusni? Ne, atsibeldei iš Švedijos į JK, kad susitiktum su broliu. Buvai Uždraustajame skyriuje. Įsivėlei į mūšius tarp bendrarūšių, žudei, kovojai su Mirtininkais Demonų mūšyje.
Lėtai atsiduso, iškvėptas oras tapo garais.
Kaip sakė ta moteris? Kalbėk širdis į širdį. Nusileisk iki jų lygio ir tada jie klausysis. Neįsakinėk, nevadovauk, kitaip jie maištaus. Lengva pasakykti.
Ne, ji sau nemeluos. Jai gal ir nerūpėjo mandangumas, paklusnumas iš varnanagio pirmakursio Alekso Gilbert, tačiau jai rūpėjo, kad berniūkštis šias savybes galėtų pritaikyti ateityje, kai suaugs: mandagumas saugusiems, vyresniems, savo meilei. Paklusnumas įsakymams, prašymams, kurie galėtų jam išgelbėti gyvybę.
Gal ir po šip arešto jo elgesys pasikeis į gerą....Arba visiškai pradės manęs nekęsti. Puiku.
Juodomis odinėmis pirštinėtas rankas sunėrė rankas ant krūtinės. Tyliai suskambo nešiojamas laikrodis kišenėje, skelbdamas arešto valandą.
Dvidešimt vienerių metų mergina nurijo susikaupusias seiles. Šiąnakt pilnaties nebus. Gerai. Bet gerai ir bus, jei tas varnanagis neateis. Galės viena apžiūrėti Uždraustąjį mišką.
Visgi, kada paskutinį kartą ji lankėsi čionais?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 02, 2019, 01:34:26 pm
Aleksas ilgai svarstė ar vis dėl to jam reikėtų pasirodyti. Supratęs, kad progos paerzinti profesorės jis neatsisakys, vaikis patraukė link uždraustojo miško. Oras buvo šaltas, tad iš jo burnos vėl sklido tylus keiksmai. Galiausiai pastebėjęs profesorės siluetą, rudaplaukis priartėjo prie jo.
-Tikiesi, kad išsigąsiu paiko miško?   - vėl varniuko lūpas paliko tik paprasras klausimas, be pasisveikinimo. Aleksas tamsias vietas mėgo ir jau buvo su Cami išnaršęs daug Hogvartso pavojingų vietų.  Trolis - jo mintyse iš kart pasirodė jau matytas padaras. Uždraustajame miške jis tikėjosi tokį sutiktį.
- Koks mano areštas? - vėl paklausė Aleksas. Jis paslapčia laikė špygas, kad suaugusi moteris nerodis savo kaprizų, kaip žiobarotyros kabinete. Visiems turėtų būt aišku, kad vienuolikmetis vis dar turi teisią nesisveikinti ir ožiuotis, bet tokios išsilavinusios moters kaprizai vertė juoktis. Prisiminęs tą kabinetą ir Milla, Aleksas nusišypsojo. Ta mergaitė buvo labai miela, o nuotykiai su ja juos suartino. Mąstau apie mergiotę kai manęs laukia sunki naktis? Aleksas dar kartą šyptelėjo ir surimtėjo. Drąsos jam užteko, tik reikėjo sužinoti areštą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 02, 2019, 09:36:20 pm
Pasirodė. Pagaliau.
-Labas, ir galėjai bent pasisveikinti,- nepamiršdama savo griežto tono pasisveikino, o tada vyptelėjo.
-Ne. Nes jei sakai, kad tau tai paikas miškas, areštas tau nepridarys jokių keblumų,- sukišo pirštinėtas rankas į kišenes.
Mela nenusiminė dėl "paiko miško", toks jau Alekso Gilbert stilius. Nieko daugiau nebepriduris. Mažius ir tiek.
-Kantrybės,-mažiau,- pabaigė mintyse,- o dabar eime,- ir patraukė eiti į Uždraustojo miško gilumą.
Po batais girgždėjo sniegas, o vis tamsesnė ir tamsesnė nakties atklodė leidosi ant miško. Nors oras buvo šaltas ir gaivus, jame tvyrojo, kažkas kas buvo kitokio. Pavojus? Ne. Nostalgija? Ne. O kaip pavojus ir nostalgija kartu?
Juodi medžiai stovėjo kaip nebylūs kariai, plikomis šakomis laikydami žvaigždėtą dangų.
Mela giliai įkvėpė oro. Kažkur dešinėje sušiureno silpnas vakaro vėjas, arba gyvūno sujudinta šakelė.
Rudai pilkas akių žvilgsnis nusileido į ploną sniego paklotą, kuriame juodavo gyvūnijos pėdsakų griliandos.
Profesorė ėjo, tylėdama dar penkiolika minučių, ir tikrai netylėjo, kad norėtų vienuolikmečiui įvaryti baimę. Tiesiog mąstė.
Už mažiau nei metro Mela pastebėjo baltą kamuoliuką, kuris ryškiai kontrastavo su ant žemės gulinčiu sniegu.
Rudaplaukė nusišypsojo.
-Sniege.
Nuo balto kamuoliuko atsiskyrė dar vienas rutuliukas. Pramerktos mėlynų orchidėjų akys nužvelgė jaunąją profesorę. Padaras išsižiojo parodydamas katiškas dantis, o po to atsistojo. Jis snudūriavo kaip kitos normalios katės: pakišęs letėnėles po krūtine ir beveik aplink save apsivyniojęs savo uodega.
Baltas katinas linksmai suklapsėjo akimis.
-Labas, Mela,- sumurkė Sniegas, išsiriesdamas,- O, matau atsivedei ir tą mažių.
Jauna moteris pavartė akis.
-Visai gerai, kad mokėtum legilimantiją.
Kalbantis katinas reikšmingai nutilo ir nutipeno prie varniaus. Mėlynos akys nuskenavo nuo kojų iki galvos vienuolikmetį. Sniegas nebuvo normalus katinas: tai rodė ir kalba ir ūgis, mat ties pečiais buvo aštuoniasdešimt aštuoni centimetrai.
-Ne per jaunas, a?- paklausė Kajaus augintinis, atsisukdamas į Lorijan lyg Gilbert nebūtų šalia.
Mela susiraukė.
-Juk Hogvartsas.
Katinas katiniškai suprunkštė.
-Hogvartsas....
-Esi jaunas, tai patylėk,- nukirto pralinksmėjusi Lorijan,- Nežinai ko čia nutikę. Hogvartse amžius -neriba,- ir pradėjo eiti.
-Esu bent girdėjęs, Mela,- tyliau pridūrė. Sniegas dėbtelėjo į profesorę ir nutipeno paskui ją.
-Keturiolikmečiai dalyvavo Hogvartso antrajame mūšyje, suaugęs profesorius tapo savo mažo vaiko kopija,- patylėjo Lorijan,- mokinė paversta į vilkolakę, mokinė pasikaria ant medžio, vaikai, kurie mokėjo nužudymo kerus...amžius Hogvartse tikrai nėra riba, Sniege.
-Žiūrint apie kurią Junko kalbi,- sumurkė Sniegas,- Eh, gerai, kad tie vaikai išmirė ar pradingo,- nurijo seiles.
Abu nutilo, nes suprato, kad jie vieninteliai "nenormalūs" iš šios grupelės. Ėjo toliau tylėdami, o oras vis sunkėjo nuo smarkaus dvoko.
Žiobarotyros profesorė sustojo, Sniegas suniurzgė.
-Maniau, kad vaizdas bus gražesnis.
Prieš juos gulėjo trijų vienaragių liekanos, apsitarukusios plonu ledu ir suledėjusiu sidabrinės spalvos krauju. Magiški žirgai tysojo ant žemės keistai išsikreipę, prarėžtais kaklais ir išverstais viduriais. Gyvulių liekanose jau buvo prasisukta: ištampyti vidaus organai, pro naują sniego sluoknsį raudonavo sušalęs vienaragių kraujas ir juose įspaustos laukinių žvėrių ir paukščių pėdsakai.
Lorijan nurijo seiles. Ji sugrįžo į tą pačią vietą, kur prieš pirmą žiobarotyros pamoką rado vienaragių palaikus.
Atsiduso. Dvokas buvo beproto bjaurus, tačiau jau nebetoks stiprus kaip per pirmą kartą.
-Gilbert, tavo areštas toks: eisime pro Uždraustąjį mišką ir ieškosim kitų magiškų gyvūnų palaikų, jei tokių tik bus,- sausai pratarė jauna moteris, neatsisukdama į vienuolikmetį.
Sniegas sumindžikavo vietoje.
-Tikrai nebus per jaunas tokiems dalykams..? Ypač...kai dar apie tai nenuspręsta...
Katinas kaip mat nutilo, pamatęs griežtą Melijandros žvilgsnį.
-Jau Matthew buvo pranešęs apie trolį ir prikąsk liežuvį.
Kitaip žodžiai reiškė vieną: "kol visi profesoriai nuspręs apie šią keistą padėtį, mokiniams tiksliai nesakysim apie tai. Aleksas nesusies nieko su tuo, ką mes žinom".
-Tik neatsilink,- burbtelėjo varnanagiui profesorė ir patraukė tolyn.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 03, 2019, 02:40:00 am
Aleksas pavartė akis sulaukęs žodžio "labas." Galiausiai sulaukęs komentaro dėl paiko miško, šis tik tyliai nusijuokė. Vienuolikmečio tokie dalykai negąsdino. Iš vis jis net pats nesuprato ką parodytų kaukas, jam atsistojus prieš jį. Tyliai sekdamas profesorę ir beveik snausdamas, Aleksas pagaliau gavo progą sustoti. Dėl ko jie sustojo jam aišku nebuvo. Įdėmiai nužvelgęs lauką, galų gale vaikis pastebėjo katiną. Kalbanti Sniegė jo nesužavėjo, o kaip tik kėlė šleikštulį.
-Na ir išsigimęs,-pasišlykštėjusiu balsu, tyliai sumurmėjo varniukas. Toliau Aleksas tik vartė akis, klausydamas išsigimusio katino ir Madam pokalbio. Net gi tada kai komentarai buvo skirti jam, Aleksas susilaikė nuo atsakymų į juos. Specialiai vis taikydamas užminti ant katino ar paspirti į jį sniego, varnius toliau ėjo  tylėdamas. Galiausiai kai jie vėl sustojo, prieš vienuolikmečio akis iškilo trys vienaragių lavonai.
-Geras,-tyliai sumurmėjo jis ir priėjęs prie žirgų, uždėjo ant vieno koją ir pabandė pakrutinti. Panašu, kad lavonai buvo įšalę į ledą. Dar pora kartų pabandęs pakrutinti vienaragį ir nieko nepešęs vaikis nusikeikė.
-Kaip neįdomu,-po keiksmų lavinos ištarė jis,-ne jau turėčiau bijot jau nebegyvų padarų? Jie tik velnioniškai dvoke,-tarė vienuolikmetis, net nusipurtydamas nuo gaišenos dvoko. Galiausiai rudaplaukis išgirdo savo apgailėtiną areštą ir garsiai nusijuokė. Vaikis tikėjosi kažko įdomesnio, bet dabar teko susitaikyt su kiekvieną kartą priartėjus prie gaišelenų, pareinančiu dvoku. Grupelė ir vėl pajudėjo. Išgirdęs iš profesorės neatsilik, Aleksas tik nusivaipė. neatsilik, neatsilik... o tu gal neapsišik?
[/quote]
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 10, 2019, 09:33:47 am
Prireikė tik kelių sekundžių, kad katinas piktai sušnypštų Aleksui:
-Kvaily, viską girdžiu! - baltasis grįžtelėjo į varnanagį,- Tu taip pat išsigimęs, nes neturi klausos kaip mano ir esi per daug lėtas! - atkirto taip pat "pasišlykštėdamas".
Po to nusisuko ir nurisnojo tolyn.
Puiku, Sniege,- profesorės lūpų kampučiai vos vos pakilo.
Deja, Sniegui vėl teko terliotis su vienuolikmečiu, nes šis stengėsi jį paspirti ar užminti. Melijandra nesikišo į tai, leido Sniegui ir Aleksui patiems išsiaiškinti santykius.
Sniegas staigiai šoko ant varniaus kojos, suleido aštrius nagus ir greitai kaip žebenkštis užsikabarojo ant vaikio peties.
Negailėjo savo nagų ir tvirtai įsitvėrė į Alekso petį, pasinaudodamas savo nemažu svoriu.
-Dar kartą pabandysi taip daryti, tau atsirūgs,- sušnypštė magiškasis katinas vis leisdamas nagus giliau į medžiagas ir odą.
Tada grakščiai nušoko ant apsnigtos žemės ir nubindzeno, tik vėliau mėlynų akių žvilgsnis pavartsė berniūkštį.
Tačiau net ir prie vienaragių niekas nepasikeitė: Sniegas pasiuto, kai varnis bandė pakrutinti vienaragio lavoną, tačiau Mela katiną sustabdė su žvilgsniu.
-Aleksai, daugiau taip nedaryk,- suniurnėjo profesorė, dėbteldama į Gilbert poziciją prie kritusio magiško žirgo,- O kas sakė, kad turėtum bijoti? - pavartė akis,- Jau prie pat miško pasakei, kad tau ši vieta yra tik paikas miškas. Tai baik savo kvailus monologus ir judam, čia nesijuokdamas kaip idiotas.
Ir nužingsniavo tolyn. Uždraustasis miškas stūksojo nebylus, todėl nesistebėjo, kaip keistai nuskambėjo Alekso juoko aidas. Šiam vis aidint, kelionė toliau ėjosi be jokių įdomybių: apžvelgytos kitos keturios vietos neadavė jokių užuomenų apie keistus įvykusius, susijusius su magiškais gyvūnais.
Uždraustasis miškas atrodė išmiręs ir tuščias. Sniegas tipeno šalia ir klausėsi tylos. Šiam irgi reikėjo patvirtinti, jog kokiu spinduliu klausosi - tik taukuota špyga. Nieko: tik jų batų žingsniai, kvėpavimai ir viskas.
Melai ši žinia šiek tiek pradžiugino. Nebus jokių radinių, nebus ir problemos Aleksu rūpintis. Tačiau, vis vien liko budri, juk visgi, tai - Uždraustasis miškas.
Žemės ir sniegas pabiro į šalis.
Su lumos kerais apsišviesdama profesorė nušoko į vieną nedidelę daubą. Medžių šaknys buvo išsiraičiusios it gyvatės, beveik dengė visą daubą it kokios lubos.
Po dešimt minučių dvidešimt vienerių metų mergina atsidangino oru prie daubos krašto.
-Nieko,- tarė Sniegui, o šis linktelėjo.
Penkios vietos ir nieko.
-Gilbert, nieko neradai aplinkui? - paklausė, nueidama tolyn nuo daubos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 18, 2019, 01:21:23 pm
Aleksas net nepastebėjo kaip katinas suleido nagus į jo koją, o nuo jos užšoko ir ant peties.  Sniegius nebuvo lengviausias ir mažiausias katinas pasaulyje, priešingai tai buvo pats storiausias ir didžiausias berniuko matytas katinas. Net žiobarų vaikų namuose auganti katė neprilygo šiam storuliui. Nors tiesą sakant Aleksas katinų nemėgo. Ta katė su kuria jam reikėjo augti nuo kūdikystės, vis taikydavosi palikti plonus įbrėžimus ant berniuko kūno, pro kuriuos sunkės keli kraujo lašai. Sniegius nebuvo kitoks. Katinas taip pat suleido savo daug didesnius nagus į Alekso petį. Vaikis suaimanavo iš skausmo ir jau ruošiesi sugriebti neišauklėtą katiną už pakarpos, bet šis susiprotėjo nušokti pats. Pro ploną marškinėlių audinį jau dabar sunkėsi kraujas. Gilbert atrodė, kad į jo petį buvo sukištos plonos medžio šakos. Po kiekvieno arešto vaikis likdavo nuskriaustas ir sužeistas, pavyzdžiui su herbologijos areštu Aleksas nenorėjo nieko prisiminti. Tą kartą tas bukas daiktas sugebėjo atimti iš Alekso kalbos dovaną, o sugražinti net nesistengė. Berniukas su didžiuliu nenoru turėjo apsilankyti ligoninės sparne, o tai buvo blogiau už pačią mirtį. Dabar Gilbert neapykantos scenos, katinui išaugo trigubai. Vaikį labiausiai siutino, kad profesorė nieko nedarė ir leido tam išsigimusiai pūkų kamuoliui elgtis, kaip princui. Jau dabar Aleksas norėjo pasiskųsti už naujas žaizdas, bet pats suprato, kad nieko iš to nepeštų.
-Nebent Arwen,-pats Aleksas garsiai pagalvojo prisiminęs Hogvartso direktorę. Gal jai pasiskųsti ir nebuvo prasta mintis. Gilbert slapčia dėl to tikėjosi, kad katinas bus nukryžiuotas ir daugiau jo gyvenime jam sutikti nebereikės.  Su didele neapykanta Aleksas visą kelią tik ir taikėsi užminti ant Sniegiaus uodegos. Dabar vaikio užduotis buvo neieškoti padarų, o mindžioti katiną. Su tokiu užsiėmimu laikas ėjo greitai. Buvo panašu, kad tuoj pradės švisti ir danguje pasirodys pirmieji saulės spinduliai.  Aleksas krūptelėjo sulaukęs profesorės netikėto klausimo. Berniukas vis dar buvo užsiėmęs savo kvailu žaidimu. Tiesą sakant kaip į klausimą dabar reikėjo atsakyti vaikis nežinojo. Jis buvo pastebėjęs didelius pėdsakus sniege ir iš jų jis pats vienas būtų pagalvojęs, kad tai trolis.
-Ne, ramu,-pamelavo vaikis gūžtelėdamas pečiais, bet tuoj pat už savo tokį veiksmą pasigailėjo ir išleido jau nebeaišku kelintą skausmo aimaną.

Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugpjūčio 20, 2019, 03:08:17 pm
Su lazdelės mostu ant Gilberto peties atsirado tvarstis, tačiau profesorė nieko nepasakė nei varnanagiui, nei Sniegui. Tik mintyse ant kiekvieno iš jų paburbėjo. Tuo tarpu magiškas Kajaus augintinis ignoruodamas vienuolikmetį grakščiai išsisukinėjo iš Alekso bandymų užminti ant jo uodegos.
-Meluoji,- sumurkė Sniegas, sustodamas prie Alekso,- Be to,- mėlynos akys nužvelgė Alekso pamatytą pėdą,- tai ne trolio pėda. Trolių pėdos žymiai didesnės už šią.
-Sniege, nustok žaisti su legilimantija,-  nė neatsisukusi prabilo profesorė, nužvelgdama tolėliau nuo daubos augantį, išsiskėriojusį medį, slepiantį įėjimą į urvą.
Kai Melijandra atsisuko į varnį ir katiną, pastarasis katiniškai įsišiepė. Po akimirkos vietoj baltakailio mėlynaakio katino sėdėjo geltonaakis katinas su šešiomis kojomis. Šviesiai rudas kailis dabar aiškiai kontrastavo su sniego sluoksniu, aišku, išskyrus krūtinę, papilvę ir uodegos galiuką - ten baltavo baltas kailis. Wampus katinas, kurio ūgis ir masė priminė dar ne suaaugusią, pumą, bet iki to mažai tetrūko, žvilgtelėjo į Aleksą, o tada į Melą.
-Atsiprašau,- atsiprašė Sniegas, nors jo balsas nė per nago juodymą nepriminė  atsiprašymo
Melijandra giliai įkvėpė, bandydama sau priminti, jog wampus katės nekalba, o tik meistriškai naudojasi legilimantija, jog kitų protuose sukurtų netikrus vaizdinius.
Profesorė nusisuko. Sniegas visados su visais palaikė akių kontaktą - tik taip, legilimantija galėjo veikti. Būtent to dėka, taip katinas išsaugojo savo paslaptį Hogvartse. Sniegas pirmasis jai atskleidė šią paslaptį - Mela suprato, jog katinas buvo taip meistriškai įvaldęs legilimantiją, jog ji nė karto nepastebėjo, kaip šis narstosi jos mintyse. Kai namiškiams pranešė apie Sniegą (tuo pat metu išaiškėjo, kad ir Kajui Sniegas neparasitarė apie savo tikrą rūšį. Tik nurodė jam po jo nepasisekusio bandymo atkasti savo augintinio rūšį, jog kažkada pasakyks apie tai), buvo susitarta, kad Sniegas daugiau namuose nebesislėps po legilimantija (ir laikysis namiškių minčių privatumo, tik išskyrus, tai, jog galės "kalbėtis"), o dėl Hogvartso - pačiam Kajui ir Sniegui teks apsipręsti.
-Ten mano pėda,- "tarstelėjo" Sniegas pasiražydamas. Wampus katinui aiškiai pradėjo tingėti slapstytis po savo gebėjimu- Beje, eik ir tu žvalgytis aplinkui,- ir  tada tingiai nuėjo šalin.
Melijandros žvilgsnį patraukė mažyčiai vorai.
Juodi voragyviai sparčiai ir mikliai lipo iš po jos apžiūrimo medžio šaknų. Staiga, juoda banga nusirito prie urvo ir it energingos upės vandenys nusirito į urvo tamsą.
Šlykštulys ir baimė pakirto Melijandros kojas. Soreno Spaikas buvo visai nieko, visai pakenčiamas, visai gražus, bet šie voriūkščiai...
Profesorė kaip mat nukreipė lazdelės šviesą urvo pusėn. Pro medžio juodas šakas ir su lumos šviesa vargiai kažką įžiūrėjo. Žengtelėjo atgal.
Širdis veržėsi iššokti iš krūtinės.
-Akromantulai...- sušnibždėjo profesorė sustingdama.
Akys nukrypo į urvo žemę. Ant jos gulėjo purvina žmogysta, kurią už kojos lėtai nutempė iš urvo tamsos išlindusi milžiniško voro koja.
Profesorė lėtai atsitraukė nuo medžio. Akromantulas nekreipė dėmesio į Lorijan, mat kai pradingo urve, daugiau nebegrįžo pasiimti jos - lazdelės šviesą juk turėjo pastebėti.
Greitais žingsniais ji prilėkė prie Alekso, griebė už dimblio.
-Tylėk,- sušnypštė ši ir sparčiai nudrožė iš šios vietos.
Sniegas greitai prisivijo profesorę. Jo geltonose akyse švytėjo toks pats išgąstis. Turbūt mano mintys, arba pats matė.
Kažkas sudundėjo už nugaros.
Dar kartą ir dar kartą.
Mela sustojo ir žvilgtelėjo per petį. Paleido Alekso dimblį. Jie stovėjo laukymėje, apsuptoje iš visų pusių Uždraustojo miško medžių.
-Pasirenkai gerą vietą susitikimui,- sugergždė tas pats akromantulas, profesorės matytas, nusitempiantis žmogystą. Turbūt buvo atklydėlis, nes nematė jokių skiriamųjų hogvartsiečio ženklų. Arba benamis.
-Reikėjo erdvesnės vietos,- atsakė žiobarotyros profesorės, nenuleisdama akių nuo voro, žengusio į laukymę artyn prie jų.
-Jau antras kartas kai susitinkam. Ko tau reikia, Lorijan? Negi reikia paramos? Dediesi prie Iano?
Melijandra susiraukė. Žinojo apie ką kalba eina.
-Ką visa tai reiškia tavo bendrarūšių suaktyvėjimas?- galiausiai paklausė profesorė, užgesindama šviesą ant burtų lazdelės. Nutuokė, jog akromantulas galės to paties ir jos paklausti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Aleksas82 Rugpjūčio 21, 2019, 04:50:37 am
Aleksas sunkiai atsiduso kai ant jo peties atsirado tvarstis. Vis dėl to vaikis žinojo, kad tvarstis po kiek laiko permirks krauju, o kraujui ant jo sukrešėjus bus velnioniškai skaudu jį nusiimti. Geriau tai padaryti buvo dabar. Gilbert nieko nesakęs pakėlė vieną iš marškinėlių rankovę ir porą kartų sucypdamas nusiėmė tvarstį.  Dabar Aleksas jautėsi žymiai geriau. Tvarstis sukėlė didelį diskomfortą, o būti be jo buvo tikra palaima. Ant Sniegiaus įdrėskimų vos spėjęs sukrešėti kraujas buvo nuplėštas su visu tvarsčiu, taip atnaujindamas kraujavimą. Varniui kraujas buvo ne motais, o išteptus marškinėlius visada buvo galima išplauti. Gal nusiimti naujai uždėtą tvarstį ir buvo kvailiausias rudaplaukio sumanymas, bet jauno berniuko principai šiuo atveju ėmė viršų.
Dar kiek laiko paėjusi grupelė vėl sustojo. Iš tiesų Aleksas to net nepastebėjo, nes visą šį laiką nuo „tvarsčio nuėmimo operacijos“ jo mintys skraidė po padanges.
Netikėtai sulaukęs katino atsiprašymo Aleksas tyliai sukrizeno. Lygiai taip pat vaikis atsiprašydavo ir žiobarų vaikų namuose, pažeidęs kvailas taisykles. Nei karto prisidirbęs ten rudaplaukis nuoširdžiai neatsiprašė ir tai nebuvo jo tik vaikiški principai. Nieko blogo jis niekada nepadarydavo. Gal ir nueidavo miegoti valanda per vėlai, gal ir negrįždavo iš lauko laiku ar nedirbdavo jam paskirtų darbų, Aleksas dar buvo vaikas ir jis norėjo pasimėgauti vaikyste. Tik žiobarų vaikų namai sugadino varniaus charakterį ir dabar Hogvartsas ir jo personalas vaikį matė po naglo, išdykusio ir kvailo berniuko kauke.
Iš gan liūdnų prisiminimų liūno Aleksą ištraukė profesorės paliepimas tylėti ir skaudus sugriebimas už dilbio. Puiku, dabar liks ne tik įdrėskimai, bet dar ir mėlynė Vaikio mintys buvo absurdiškos atsižvelgiant į esamą situaciją. Varnius jokių akromantulų nematė, nes buvo ir vėl nuklydęs į svajonių karalystę, bet gal taip ir buvo geriau? Aleksas svajodamas nieko neprisidirbo, neprivirė daugiau košės nei buvo įmanoma ir nematė to keisto žmogystos lavono, kas tikriausiai būtų ilgai užsilaikę  berniuko mintyse.
Kai profesorė Lorijan paleido Gilbert, šis pasitrynė dilbį ir net nekrustelėjo iš vietos. Alekso nuojauta sakė, kad dabar jokių išsišokimo scenų nereikia. Situacija sprendžiant iš Melijandros veido atrodė tikrai rimta, o Alekso kaprizai būtų viską tik apsunkinę. Vienuolikmečiui užteko proto patylėti ir tyliai klausytis pokalbio tarp voro ir moters. Su kiekvienu jų dialogo žodžiu Aleksas suraukdavo kaktą, bet po kelių akimirkų vėl gražindavo į veidą rimtį. Varnius nieko nesuprato, bet jam buvo aišku, kad profesorė buvo į kažką įsipainiojus. Gilbert toks dalykas nebuvo keistas. Keista būtų buvę tada, jei vieni metai Hogvartse būtų praėję be nesklandumų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Melijandra Julija Lorijan Rugsėjo 14, 2019, 03:28:43 pm
Voras grėsmingai tylėjo. Profesorė nutuokė, jog ši tyla nieko gero neatneš. Tylintis, nors susiraukęs, Gilbertas buvo tikra palaima šioje nepatogioje situacijoje.
-Iano pakalikai,- žemai suniurzgė milžiniškas voras, pagaliau atsakydamas. Jo juodos akys įdėmiai skenavo rudaplaukę jauną moterį, ieškodamas, bet kokios reakcijos. Tuo tarpu ši nenusuko žvilgsnio. Jie abu suprato, jog to vaiko - Alekso Gibert'o - čia neturėtų būti, jog pokalbis galėtų būti atviras. Tiek vienas, tiek kitas vienaip ar kitaip galėtų pašalinti varnanagį, tačiau abu bijojo dėl vėliau atkreipto dėmesio į tai kas nutiko.
Melijandra suspaudė lūpas, savyje supykdama dėl sprendimo skirti Aleksui tokį areštą. Kad Merlinas prasmegtų, per savo klaidą ir jį prarasiu informaciją!
Deja, voras neketino toliau apie tai kalbėti, apart ši to:
-Toji mano auka yra vienas iš Iano bendrininkų,- pridūrė,- Saugokis.
Ir nuėjo šalin.
Sniegas žvilgtelėjo į profesorę, tačiau nieko "nepasakė". Lorijan tyliai atsiduso. Įsivyravo trumpalaikė tyla. Ir ramybė.
-Eime, grįžtam į Hogvartsą,- sumurmėjo rudai pilkų akių savininkė,- Aleksai, tavo areštas baiktas, - Lorijan tik piktai dėbtelėjo į kvailą berniūkščio poelgį.
-Galėjai paprašyti Pomfri, jog ši su kerais būtų galėjusi nuimti tvarstį. Neskaudėtų tada, o ir nekraujuotų,- drėbtelėjo ši, žengdama per Uždraustąjį mišką Hogvarsto kryptin. Sniego jau nebebuvo šalia - kažkur jau nudūmė.
Tiek to. Negaliu.
Sumosikavo lazdele ir ant pirmakursio žaizdos atsirado naujas tvarstis.
-Tik be principų ir kvailysčių dabar,- piktai burbtelėjo.
Pro Uždraustojo miško medžius jau matėsi Hogvartso pilis.
Mela buvo įnikusi į savo mintis ir trumpą pokalbį su voru. Apie vienaragius nieko nesužinojo, tas tiesa, bet apie vorus - šį tą. Tačiau kam Ianui reikia vorų Hogvartse? Kokios Senato ir Medžiotojų pozicijos šiuose įvykiuose?
Mela susiraukė. Jokių užuomenų, jokių sąsajų - atrodė, jog visa tai, kas vyksta magiškais gyvūnais ir rasėmis vyksta padrikai, kas sau, be centrinės valdžios. Kažkas yra ne taip. Šios mintys ir toliau nusekė Lorijan, vos ši išžengė iš Uždraustojo miško ir nuėjo link Hogvartso.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Aleksas82 Rugsėjo 14, 2019, 08:01:58 pm
Gilbert tiesiog stovėjo ir visiškai nieko nesuprato. Voras apie kažką kalbėjo su profesore, bet Aleksas net nesistengė suprasti apie ką eina ši kalba. Vaikis vadovavosi paprasta ir gyveniška taisykle - jei tai įmanoma, tai nekišk nosies ne į savo reikalus, o jei neįmanoma, tai vis tiek nekišk. Šiuo atvėju tai puikiai tiko. Berniūkštis nesuprato koks tikslas jį buvo atsivesti čia. Jis vis tiek nieko įdomaus nedarė, o tik buvo priverstas klausytis labai nuobodaus pokalbio.
 Galiausiai pasigirdo taip senai įsiilgti žodžiai. Alekso areštas buvo baigtas ir dabar vaikinukas galėjo grįžti į šiltą ir jaukią Hogvartso pilį. Tačiau viskas taip paprastai be kvailų žvilgčiojimų ir dar kvailesnių pamokslų negalėjo pasibaigti. Šį kartą Melijandrai užkliuvo nuimtas Gilbert tvarstis. Jis mano. Darau ką noriu. Iš ties, Aleksas nemėgo kai kažkas, o ypač jam svetimas žmogus kišdavo reikalus ne į savo reikalus, o tiksliau lysdavo prie berniūkščio.
 Dabar Lorijan vėl uždėjo naują tvarstį ant vaikio pečio. Tokio gesto Aleksas nesitikėjo. Aišku, tai be šalia einančių žodžiu neapsėjo. Moterie, kokios dar kvailystės? Man tiesiog nepatinka tie tavo tvarščiai.  Šį kartą Gilbert susilaikė nenuplėšęs naujo tvarsčio, bet žinojo, kad atsiradus progai pirmiausiai tai ir padarys.
 Pro medžio viršūnes jau švietė Hogvartsas. Po truputį aušo, bet dabar visas nuovargis buvo dingęs. Aleksas sustojo kaip įbestas ir žvilgsniu nusekė į Hogvartso pilį nueinančią Mel siluetą. Eiti ten Gilbert nesiruošė. Berniūkščio dar laukė daug kitų darbų, o pirmas iš jų buvo vėl eiti į uždraustąjį mišką. Tą Aleksas ir padarė. Vaikinas vikriai apsisuko ant savo kulno ir pradingo tarp miško medžių ir krūmų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Angelina Presley Lapkričio 24, 2019, 10:49:12 pm
  Gan ankstokas rudens vakaras. Kadangi ruduo jau eina pabaigos link, o jo vietą jau neužilgo perims žiema, tai lauke jau pamažu temo, o menkas šaltukas jau šaldė visą kūną. Šis vakaras Julian'ui pasirodė tarsi nuostabi proga išeiti pasivaikščioti po uždraustąjį mišką, taigi klastuolis jau tipinėjo prie uždraustojo miško. Nors iš tiesų, tai nebuvo pati geriausia idėja. Kadangi Gilbertas po savo "pasilinksminimų" šaltame ežero vandenyje turėjo slogą, kosėjo ir retkarčiais pačiaudėdavo. Jis jau žinojo, kad liga artėja. Galiausiai jau kiek pradrįsęs ir išmetęs iš galvos paskutinį savo ir brolio nelabai malonų pasibuvimą uždraustąjame miške, žengė gilyn į uždraustąjį mišką. Žingsnelis po žingsnelio ir keturiolikamečio kojos žygiavo į miško gilumas, o akys nerūpestingai dairėsi po pačio miško teritoriją, tarsi norėdamos užmatyti kąnors įdomaus, bet dėja, jaunuolis taip ir neužmatė nieko gero ar įdomaus, tad lėtai žygiavo toliau. Pamatęs didesnės apimties medį, ketvirtakursis nutipeno prie jo ir atsisėdo ant žemės, nugara atsiremdamas į patį medžio kamieną.
  Staiga prisiminęs apie savo metaformago įgimtas galias, rudaplaukis nusprendė pasiversti į vienintelį gyvūną kokį tik gali - liūtą. Visgi, Julian'as jau gal mėnesį taip ir neturėjo progos į jį pasiversti ir buvo kiek pasiilgęs to jausmo.
  Ketvirtakursis tvirtai atsistojo ant žemės ir susikaupė. Galiausiai šiam pavyko pasiversti liūto pavidalu, kas tikrai pradžiugino klastuolį...

Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cadence Naomi Sinclair Lapkričio 28, 2019, 07:57:36 pm
Kadencė Uždraustajame miške galėjo atrasti bent šiek tiek ramybės. Užsimetusi sidabrinės spalvos striukę, antrakursė žingsniavo gilyn miškan. Tik visiški kvailiai galėjo bijoti šios vietos. Šiaip ar taip, mokinių čia šmirinėjo daugiau nei kokių nors fantastinių būtybių. Vis dėlto net ir žinodama šį faktą, varnė sukluso išgirdusi kažkokius keistesnius garsus. Prisimerkė tikėdamasi ką nors įmatyti. Proto bokštas nusprendė patraukti garso link. Galiausiai pamatė. Nedidelėje proskynoje stovėjo liūtas.
- O, kačiukas,- nusiviepė mergaitė eidama link gyvūno. Kai jau buvo visai arti, ištiesė rankas norėdama paglostyti grifų simbolį. Koks švelnus kailiukas. Iš jo išeitų puikūs kailinukai mergaitei.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Angelina Presley Lapkričio 29, 2019, 09:48:13 am
  Julian'ą šiek tiek erzino mintis, kad metoformago sugebėjimas pasiversti tik į vienintelį gyvūną, paskyrė jam būtant Grifų gūžtos simbolį - liūtą, bet visvien keturiolikamečiui taip pat ir patiko tai.
  Staiga pastebėjęs prie jo artėjančią mergaičiukę klastuolis nepatenkintas parodė liūto dantis. Jam nepatiko, kad jaunuolis gaus apsimesti gyvūnų iki tol, kolei mergina dings iš čia. Merginai priėjus prie jo ir pradėjus glostyti jo vešlų ir švelnų kailį, ketvirtakursis nusprendė nebesikankinti ir atsitraukė nuo garbanotų plaukų savininkės susikaupė ir atgavo žmogaus būseną.
- Ko čia stovi ir trugdai, panelyt? Ir nebūk tokia nustebusi. - Nepatenkintas suburbėjo rudų plaukų savininkas ir grįžęs prie didelios apimties medžio atsisėdo prie jo. Julian'o nugara buvo atremta į medžio kamieną...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Vasario 25, 2020, 07:22:04 pm
 Giedrame nakties danguje švietė milžiniška pilnatis. Sidabriniai šviesos ruožai krito ant tamsių samanų, kurias netrukus sutrukdydavo smulkios merginos koja. Mayra tyliai džiaugėsi, kad ši naktis tokia šviesi ir lazdelė gali būti paruošta kitiems tikslams. Aplink, po lapais ir medžių šakomis, lakstė smulkūs gyviai, kuriems dažna miško viešnia nebebuvo baisi. Per mišką nuaidėjęs paukščio klyksmas privertė juodaplaukę krūptelėti. Kad ir kaip dažnai nakties tamsa apsigaubusi į šį medžių prieglobstį atsėlindavo Mayra, prie pavojaus, besislepiančio kiekviename kampelyje, ji nujautė, kad niekada nepripras. Įdėmiai apsidairiusi, klastuolė nusėlino gilyn į mišką. Mėnulis įdėmiai sekė merginą, žinodamas, kad netrukus jam bus pateikta kraujo auka.
 Mayra sulėtino žingsnį. Priešais stovėjo kažko nusigandusi stirna. Iš jos šnervių ritosi nerimastingi garų kamuoliukai, o baimės kupinos akys lakstė į visas puses. Nukreipusi lazdelę į padarą, Mayra ruošėsi sušnabždėti Immobulus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Vasario 25, 2020, 10:34:47 pm
 Hogvartsas Feliksą jau pradėjo erzinti. Pamokos, mokiniai ir visa kita... Pralaužęs baimę ir miego norą juodaplaukis ištempė save į mišką. Dabar arba niekada. Įsakmiu tonu vis skambėjo žodžiai mokinio galvoje. Priėjęs mišką jis sustojo ir atsigręžė į pilį. Šiuo metu, kaip niekada, traukė ten grįžti. Feliksą apniko įvairios mintys ir bandydamos įrodyti kodėl reikėtų nukreipti  naktinės kelionės tikslą atgal prie pilies sukosi galvoje. Vaikinukas pyktelėjo ant savęs. Įsižnybęs sau į ranką jis greitu žingsniu įžengė į uždraustą teritoriją. Įvairūs garsai virpino Felikso klausą ir vertė jį krūpčioti. Staiga juodaplaukiui į galvą šovė mintis išsitraukti burtų lazdelę. Be šios vaikščioti šiame miške atrodė kvailystė net ir Feliksui. Ranka pasiekė kišenę ir pagrabaliojo aplinkui. Lazdelės nebuvo. Su vis didėjančia panika juodaplaukis išvertė visas tris savo turimas kišenes. Lazdelė dingus kaip į vandenį, nors gal, tiksliau, ten dingęs Felikso protas, nesumojęs paimti magiško įrankio. Jei ne anksčiau, tai dabar vaikinukas tikrai būtų pasukęs link pilies, bet kažkokia neaiški jėga jį privertė eiti gilyn į mišką. Ūmai ant žemės gulinčios šakos ėmė traškėti kur kas labiau ir Feliksas duprato esąs ne vienas. Netoli mokinio stovėjo mergina. Vaikinukas norėjo pasišalinti, bet šakų traškesį po jo kojomis turbūt būtų išgirdęs net kurčiasis, tad juodaplaukis liko stovėti vietoje. Jis bandė nekreipti dėmesio į lengvą pykinimą, bei nejudėti, o tik žiūrėjo į šalimais esančią juodaplaukę.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Vasario 26, 2020, 04:18:52 pm
 Stirna baikščiai suuodė orą ir išsigandusi nustriksėjo gilyn į mišką. Susierzinusi, Mayra nuleido lazdelę ir atsisuko pažiūrėti, kas nubaidė jos auką. Netoli jos stovėjo nusigandęs pirmakursis, matyt vienas iš tų, kuriuos klastuolė norėjo ne kartą nuspirti nuo laiptų. Tyliai prunkštelėjusi, Mayra lėtais žingsniais, lyg sėlintų, pradėjo eiti artyn berniuko. Likus maždaug metrui iki jos ir vaiko, klastuolė sustojo. Ji nebuvo apsirengusi uniforma, tad berniūkštis negalėjo žinoti, iš kur ji, nebent pats sukiojosi bendrajame kambaryje ėsdamas jai nervus. Norėdama pasirodyti draugiška ir ne tokia pavojinga, mergina pabandė išspausti šypseną, bet pasirodė tik bejausmė grimasa.
-Ir ką čia tokiu metu veikia maži vaikai? Neturėtum šiltai lovytėj miegoti?-merginos balsas nejučia pakilo. Nenuleisdama savo tamsių akių nuo berniuko, Mayra bandė prisiminti, kada paskutinį kartą jos šeimininkas gavo šviežio vaiko kraujo. Ji ištiesė vaikui ranką:
-Eime, palydėsiu atgal į pilį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Vasario 27, 2020, 06:08:02 pm
 Staiga Feliksas pamatė į mišką sprunkančią stirną. Ši, matyt, stovėjo netoli merginos. Juodaplaukei atsisukus į klastuolį Feliksas sulaikė kvėpavimą. Kai mokinė pradėjo slinkti link jo neliko jokių abejonių, kad jis pastebėtas. Mergina neatrodė labai draugiška, o ir aplinkybės Feliksui atrodė neįprastos. Jis papuolė į mišką tiesiog vedamas smalsumo, gal dar ko nors, bet ši mergina, regis, ten atėjo su kažkokiu reikalu ir tai klastuoliui kėlė neaiškią baimę. Juodaplaukei prisiartinus prie vaikinuko šis nejučia dviem žingsniais pasitraukė atgal. Nakties tylą pertraukė merginos balsas. Juodaplaukio baimė kiek sumažėjo ir šis susiraukė. Kai į jį kreipėsi kaip į mažvaikį, Feliksui tai buvo kone blogiausias dalykas. Juolab, kai klbančioji taip pat yra mokinė. Deja taip kalbėti su mažesniaisiais buvo visai pamėgtas vyresniųjų dalykas. Juodaplaukis nekreipė dėmesio į jam ištiestą ranką.
- Atvažiavau į hogvartsą ne tam, kad savo gyvenimą pramiegočiau lovoje ir tikrai ne tam, kad vaikščiočiau susikibęs už rankyčių, - ne itin draugišku tonu ištarė Feliksas. Jis, kaip ir priešais esanti mergina nenuleido nuo šios akių ir stebeilijo tiesiai į mėnulio apšviestą juodaplaukės veidą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Vasario 27, 2020, 09:05:58 pm
 Kai berniukas atsitraukė, Mayros veide pagaliau pasirodė nuoširdi šypsena. Bet ji nebuvo skirta neklaužadai pirmakursiui, oi ne. Mayrai tiesiog patiko baimė, sustingusi ore. Tvirčiau suėmusi lazdelę, klastuolė žengė didelį žingsnį berniuko link ir ištiesusi ranką jau galėjo paliesti jo kedenamai atrodančius plaukus.
-Šią naktį ne kiekvienas išdrįstų įžengti į mišką. Netgi kentaurai liko savo stovyklose. Koks tavo vardas? Kas tave patraukė čia?-su degančiu smalsumu ir nekantrumu akyse Mayra nužiūrinėjo priešais ją stovintį hogvarcietį. Mergina vertino jaunojo burtininko drąsą, bet tada jos akys užkliuvo už tuščių berniuko rankų. Ot kvailys. Norėdama greitai baigti šias nesąmones ir paruošti ratą apeigoms, Mayra ruošėsi pagriebti vaiką už apykaklės ar greitai sumurmėjus Petrificus totalus nutempti būsimą auką į jos vietą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Vasario 28, 2020, 04:30:18 pm
 Mergina dar žingsniu prisiartino prie juodaplaukio. Felisui tai nepatiko. Jis nelabai patikliu žvilgsniu stebeilijo į vyresnės mokinės akis.
- Kodėl?... - išsprūdo Feliksu, kai juodaplaukė prabilo apie išdrįsimą ir kentaurus. Tada jo dėmesys nukrypo į juos apšvietusį mėnulį. Ai, taip, vilkolakiai ir visa kita...Norėdamas paslėpti savo ką tik išsprūdusį klausimą klastuolis pasiskubino atsakyti į užduotus klausimus.
- Aš Feliksas. Tiesiog atėjau ir viskas, - atsakė jis. Kad šiti klausimai neatrodytų kaip vaikinuko tardymas jis pats netrukus ištarė klausimą merginai.
- O tu? - nuskambėjo žodžiai iš Felikso lūpų. Jo nosį kuteno miško kvapas. Vaikinukas nužvelgė juodaplaukę. Ši jam atrodė kiek keistoka. Feliksas pagalvojo kiek jie dar čia stovės, o šis susitikimas miške jam pradėjo rodytis kvailas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Vasario 28, 2020, 11:05:39 pm
 Faliksas. Berniuko vardas buvo Mayrai girdėtas ir, dar kartą gerai nužvelgusi berniuką, klastuolė suprato, kad jis - jos bendrakoledžis. Ak, ne mano reikalas. Auka yra auka. Ką padarysi. Tragiška, bet katais būtina. Kelis kartus mirktelėjusi, juodaplaukė greitai mestelėjo atsakymą į klausimą:
-Mayra.
Pačiupusi berniuko ranką, mergina pradėjo jį temptis prie aukojimo vietos. Nors ir buvo smulkutė, bet nakties metu visada gaudavo lyg kokį jėgų antplūdį, o dar kai šeimininkas stebi... Sunku nesistengti. Kaulėtais pirštais spausdama Felikso ranką, mergina skubiais žingsniais ėjo gilyn į mišką. Prie verkiančio medžio, kur buvo palikusi visus daiktus. Mėnulis tyliai sekė dvi figūras miške, abejingas visam pasaulio žiaurumui, ir tik kilo ir kilo aukštyn...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Vasario 29, 2020, 02:06:26 pm
 Išgirdęs merginos vardą juodaplaukis norėjo paklausti dar ir kodėl ji čia atėjo, tai labiausiai ir norėjo sužinoti. Tačiau žodžiai taip ir nepasiekė šio pasaulio, nes Mayra čiupus vaikinuko ranką pradėjo jį temptis į miško gilumą. Tai įvyko taip staigiai ir netikėtai, kad Feliksas kurį laiką negalėdamas atgauti amo ir nieko nesusigaudydamas tiesiog ėjo kartu. Atsitokėjęs pabandė ištraukti ranką, bet juodaplaukė ją laikė stipriai.
- Paleisk!... - garsiai sušvokštė klastuolis ir dar kartą truktelėjo ranką. Suprato, kad taip nieko nepeš, tad dar keletą žingsnių paėjęs į priekį Feliksas griuvo ant žemės, vaizduodamas, kad netyčia pargriuvo. Kelys skaudžiai atsitrenkė į šaką, tačiau klastuolis nekreipė į tai dėmesio ir pasinaudojęs trumpa akimirka, kai ranka tapo laisva, greitai pašoko ant kojų ir atsitraukė per saugų atstumą. Palaikydamas tarpą tarp jo ir Mayros šis ištarė:
- Niekur neisiu, kol nepasakysi kur mane vedi, - pauzė. - bet to, nebūtina remtis į mane, gali pasieškoti sau kito ramsčio, šakų čia pilna, - Feliksas ranka mostelėjo į ant žemės gulinčias šakas, bet akių nuo juodaplaukės nenuleido ir, reikalui esant, buvo pasiruošęs duoti kojoms valią.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 01, 2020, 04:16:51 pm
 Tempti berniuką iš paskos nebuvo lengva ir Mayra juto kaip pamažu jai pradeda skaudėti kojas bei trūkti oro. Jis dar kažką sušuko, bet mergina tuo metu per daug galvojo apie kojų kilnojimą ir ant žemės besimėtančias slidžias šakas, kad kažkaip tai užfiksuotų. Feliksui pargriuvus, klastuolė net nespėjo sureaguoti ir jos anksčiau tvirtai į berniuko ranką įsikibę pirštai atsileido. Mergina instinktyviai nukreipė lazdelę į pabėgėlį.
-Prie verkiančio medžio,-pridususi atsakė jam klastuolė.-Eisi pats ar man tave sustingdyti?
Mayros tikslas jau buvo netoli ir jai tiesiog niežėjo rankas, kaip ji norėjo tą vaikiščią paėmus nutempus ten pririšti prie medžio. Tankiai krūtinėje besidaužanti širdis nenorėjo rimti, o mėnulis kilo vis aukščiau ir aukščiau. Laiko buvo likę mažai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 02, 2020, 08:05:36 pm
 Verkiantis medis... Verikiantis med... Ne, Feliksas tokio nebuvo girdėjęs. Be to iš vyresniosios mokinės tikėjosi kokio nors paaiškinimo, o ne kažkokio, niekada negirdėto, pavadinimo. Medžių aplinkui buvo pilna, žinoma, ko daugiau galima tikėtis - jug miškas. Kodėl tada merginai reikėjo jį vestis prie būtent kažkokio medžio? Ir ką ji ketina daryti? Klastuolis greitai nusprendė, kad nieko nesužinojęs negali tiesiog nueiti ir atsiduoti juodaplaukės valiai. Gintis jis negalėjo, nes neturėjo lazdelės, be to, abejojo ar netgi šią turėdamas sugebėtų apsiginti. Liko vienintelis variantas - bėgti. Feliksas juo ir pasinaudojo. Tačiau kilnodamas kojas per šakas ir stengdamasis nesustoti jis prisiminė, jog nė nežino į kurią pusę bėgti, o tuo pačiu ir kurioje pusėje yra pilis. Sustojo. Kiek pamastęs jis nusprendė grįžti. Be Mayros pagalbos hogvartso tikrai nepasieks. Gal nieko neatsitiks.
- Gerai, einu, - ištarė jis vėl priartėjęs prie juodaplaukės. - Bet gal vis dėl to galėtum paaiškinti ką ketini daryti?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 04, 2020, 02:50:36 pm
 Felikso veide matėsi sumišimas. Tai Mayros nestebino - apie Verkiantį medį sunku ką nors buvo rasti ir jai. Ko klastuolė nesitikėjo, tai kad berniukas lyg kokia stirna dės į kojas. Nerimui ir pykčiui pasiekus maksimumą, Mayra visai įtūžo ir pasileido paskui bėglį. Kartą ji bandė pataikyti į jį su Immobulus, bet kerams atsimušus į medį, ji suprato, kad lengviau bus tiesiog pagauti Feliksą už plaukų ir nusitempti ten, kur jai reikėjo. Berniukas netikėtai sustojo ir pasidavė. Mayra nuo bėgimo buvo sušilusi, jos plaukai susigarbanoję ir išsidraikę, o iš burnos vertėsi garų kamuoliai. Klastuolė neplanavo bėgioti maratonų ar kaip kokia pedofilė vilioti vaikus miškan. Mayra laikė lazdelę nukreiptą į Feliksą ir stebėjo kiekvieną jo krustelėjimą beveik nemirksėdama. Vis dar pikta, Mayra jam išrėžė:
-Jeigu dar taip sugalvosi pabėgiot, nukirsiu pirštukus ir sugrūsiu juos tau į burną. O dabar viens, du, trys eisi prieš mane. Ir aukos nekalba. Dar viena šunybė ir nusitempsiu tave už kojos. Valdovas ir taip ilgai laukia. Pfu, visą naktį bėgioti. Gėda. Jei gerai elgsiesi iškart gerklę perpjausiu.
 Greitu galvos mostelėjimu, Mayra parodė Feliksui eiti pirmam. Visą naktį jie kvailai sukiojosi aplinkui, tad iki medžio nebuvo toli.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 05, 2020, 06:29:39 pm
 Feliksui pasidavus juodaplaukės lazdelė iš karto nukrypo į jį. Be to, kas dabar Feliksui jau tapo visiškai aišku, Mayra gerų ketinimų neturėjo. Ji atrodė supykusi. Klastuolis jau pasigailėjo, kad pradėjo bėgti, o ir naudos iš to jokios nebuvo. Kai vyresnė mokinė pradėjo kalbėti, pasidarė aišku, jog Felikso nuogastavimai pasitvirtino su kaupu. Baimės kupinu veidu jis žiūrėjo į juodaplaukę. Auka? Aš? Kodėl? Iš kur galėjau žinoti, kad žmonės tokie žiaurūs? Felikso širdis pradėjo smarkiau plakti. Tikrai, uždraustasis miškas labiau pavojingas ne dėl gyvūnų, o dėl ten besibastančių mokinių. Ir kodėl būtent šiandien jam reikėjo ten ateiti? Kas dabar bus? Feliksas nenoromis pradėjo eiti pirma juodaplaukės. Jis vis baimingai gręžiojo galvą atgal. Galiausiai nebeištvėręs įtampos jis pabandė tyliai prabilti:
- Gal... Gal galim kaip nors susitarti... Ką nors...! - balsas trūkčiojo, o klastuolis suprato, kad nieko doro nepasakė ir kad taip išsigandęs nieko doro ir nepasakys.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 06, 2020, 09:30:50 pm
 Feliksui pradėjus eiti, Mayra atsiliko nuo jo vos keliais žingsniais.  Savo lazdelę klastuolė laikė beveik įrėmusi berniukui į nugarą, o galvoje sukosi tik mintys apie būsimas apeigas. Su auka ji užtruko žymiai ilgiau negu planavo, tad pasiruošimui laiko beveik neliko. Nors galvodama apie auką, ji įsivaizdavo kokią stirną ar vėl nelaimėlį kiškį. Ne ne, kažkas viduje šnabždėjo, kad vaiko siela geriau. Kažkur ūktelėjo paukštis ar žvėris, sušlamėjo medžių lapai, o paskendusi savo apmąstymuose Mayra beveik praleido Felikso paskutinį pagalbos šauksmą. Tylėdama mergina tik bakstelėjo lazdelę berniuką, rodydama jam pasiskubinti, bet mintyse ėmė sverti galimybes bei keikti save už neapdairumą, juk šis greitakojis jau bandė nuo jos pabėgti. Jeigu Feliksas savanoriškai atiduotų savo sielą... Tai būtų žymiai geriau, nei Mayrai papjovus jį tiesiog pasiųsti pragaran.
-Parduok savo sielą Šėtonui ir išeisi iš šio miško gyvas,-galiausiai nutraukusi nejaukią tylą sumurmėjo juodaplaukė. Jai nelabai rūpėjo, kokiu būdu ar kodėl šio vaikio nemirtinga esybė atsidurs Pragaro liepsnose, ji tiesiog kaip ir kiekvienas paklusnus vergas vykdė savo valdovų nurodymus. O ši naktis reikalavo aukos.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 09, 2020, 07:54:23 pm
 Felikso žodžių Mayra neišgirdo arba juos ignoravo. Kai juodaplaukė jį paragino bakstelėdama lazdele klastuolis pabandė susiraukti, bet iš baimės išėjo tik neaiški grimasa. Kaip gali skubėti, net gerai nežinodamas kur eiti, be to, kai žinai, jog skubi mirti. Pamastė Feliksas. Jo galvoje pradėjo skambėti kažkokia muzika ir keista, visai linksma. Klastuolis iš paskutiniųjų bandė ją išmesti iš galvos, bet ši neklausė. Staiga juodaplaukis išgirdo Mayros žodžius ir jam prireikė kokių trejų minučių suvokti ką ji sako ar bent jau taip atrodė Feliksui. Juodaplaukis svėrė galimybes. Kažin, kas būtų jei jis parduotų sielą? Ir kas būtų, jei... Pala, o ko Mayra siekia norėdama jį paaukoti ar priversti parsiduoti šėtonui? Į šį klausimą klastuoliui taip ir nepavyko surasti atsakymo, tik tapo aišku, jog ji pati su piktosiomis dvasiomis tikrai susijusi. Vis dėl to mirtis Feliksui buvo ne tas dalykas, su kuriuo jis galėtų žaisti, tad klastuolis nebesvarstė.
- Gerai, - tyliai ištarė jis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 10, 2020, 10:26:24 pm
 Tyla po jos pasiūlymo užtruko taip ilgai, kad Mayra pagalvojo, kad Feliksas jos neišgirdo ar nesuprato, ir jau ruošėsi trinktelėti šiam kokiu akmeniu per smegeninę, kad jungtys persikrautų. Bet akmenų terapijos neprireikė ir ji išgirdo sutikimą, kurio jai taip reikėjo, bet nesitikėjo. Nustebusi, Mayra sustojo.
-Pala, tu rimtai? Parduotum savo sielą?-mergina mirksėjo netikėdama savo ausimis. Dėl Šėtono meilės, negi man tikrai taip sekasi? Nujausdama, kad Feliksas vis tiek dėtų į kojas vos pasitaikius akimirkai, ji paėmė berniuką švelniai už rankos ir nuvedė prie Verkiančio medžio. Tai buvo panašus į beržą medis, ant kurio matėsi raudoni, lyg sukrešėjęs kraujas, nubėgę sakų lašeliai. Jo pilkšvi lapai tyliai ošė, o šis garsas priminė pavargusio žmogaus kvėpavimą.
-Čia,-šypsodamasi tarė klastuolė.-Stok į rato vidurį, pabaigsiu ruoštis.
Palygindama žemėje įbrėžto rato liniją, Mayra pradėjo raustis netoliese buvusiame krepšyje.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 11, 2020, 06:14:12 pm
 Regis Felikso sutikimas Mayrą nustebino. Tai ką, ji tikėjosi, kad geriau sutiksiu mirti? Pamastė jis. Iš Mayros lūpų išėjo taip pat nustebimo kupinas klausimas.
- Neparduočiau, bet aiškiai matyti, kad teks, - tyliai sumurmėjo klastuolis. Daugiau jis nebebandė priešintis ar daryti ko nors panašaus, nes juodaplaukės nuotaika matomai pagerėjo ir Feliksas nenorėjo jos vėl supykdyti. Dabar ir jų ėjimo pozicijos pasikeitė, mat Mayra paėmė juodaplaukį už rankos ir ne sugriebė, kaip pirmiau, o tai padarė gana švelniai. Feliksas kiek nustebęs pasižiūrėjo į ją, bet ramiai nuėjo su vyresne mokine.
 Kai jie galiausiai atėjo Feliksas trumpai stabtelėjo, tiesiog norėdamas apžiūrėti medį. Šis atrodė šiurpokai. Tuomet klastuolis, kaip jam paliepė juodaplaukė, atsistojo rato viduryje. Ką pasakytų mano mama išgirdus, jog pardaviau savo sielą? Šmėkstelėjo mintis Felikso galvoje. Šis greitai ją nuvijo ir bandydamas negalvoti kas bus ateityje, stebėjo Mayrą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 12, 2020, 10:09:33 pm
 Šiek tik iš jaudulio drebančiomis rankomis, Mayra sustatė juodas žvakes stiklainiuose ten, kur anksčiau besiruošdama buvo susižymėjusi. Žiebtuvėliu uždegusi vieną po kitos, ji pamatė, kaip viskas pasikeitė nuo tada, kai pirmą kartą atvedė Valdovui sielą. Pasikeitė ritualo struktūra, įrankiai, o ir pačiai Mayrai nebereikėjo nuodytis norint pasiekti transą. Trumpam pakėlusi akis į rate stoviniuojantį Feliksą, klastuolė suprato nežinanti ar šis matys demonus. Na, jeigu gyvenime matęs gryno blogio išraišką, turėtų. Nors, tikiuosi, jo gyvenimas buvo laimingesnis nei mano ir jis nieko nematys. Liūdnai šyptelėjusi, juodaplaukė numetė savo apsiaustą prie krepšio, pamiršusi apie Klastūnyno spalvomis išmargintą kaklaraištį, kabantį jai po kaklu, ir pasiėmė savo ištikimąjį durklą. Galvodama apie savo tikslą, tyliai kartodama mantros žodžius, Mayra ėjo rato pakraščiu. Sustojusi prie vienos iš žvakių, nukreipė savo durklą aukštyn ir kalbėdama nesuprantamą maldą, ore išraižė jai reikalingo demono ženklą.  Eidama ratu, ji kartojo maldas tamsai, globėjui bei kitiems demonams. Ritmingas žodžių tarimas ir judesiai pamažu privertė merginą atsipalaiduoti. Galiausiai, kviesdama Tamsą užeiti, Mayra atbulinė įžengė į ratą. Ji matė tas tamsos gijas, jungiančias rato žvakes, juto demonų akis įsmeigtas į ją ir girdėjo jų šnabždesius kalba, kurios ji taip ir neiššifravo. Atsisukusi į medį, ant kurio pagaliau pasimatė juodos akutės, spoksančios į klastuolę, ji smeigė durklą į vieną iš jų. Iš sužeistos akies pasipylė kruvinos ašaros ir po merginos kojomis atsivėrė bedugnė. Jos maldos buvo išgirstos. Šiąnakt ji vėl susitiks su savo Valdovu ir bus ne viena.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 29, 2020, 04:23:54 pm
 Feliksas įdėmiai žiūrėjo kaip darbuojasi juodaplaukė. Suprato kad vyks kažkokios apeigos, tačiau visa kita išliko nežinioje. Galiausiai pradėjo jaudintis ir truputį nervintis. Laukimas prieš nežinią visada buvo baisiausia dalis, o laukti juodaplaukis nemėgo. Taip pat jis pajuto baimę. Gerai viską apmastęs greičiausiai būtų priėjęs išvadą, kad bijo skausmo. Skausmo, bet dar ir trupučiuką kažko kito. Kažko, ko negalėjo suvokti.
 Juodaplaukė nusimetė apsiaustą. Kaklaraištis ant jos kaklo bylojo apie merginos koledžą. Bet kažkodėl Feliksui šiuo metu tai nė maž nerūpėjo. Tikiuosi ji manęs nenudurs? Gąstelėjo Feliksas išvydęs durklą bendrakoledžės rankose. Tačiau ji to nepadarė ir Feliksas lengviau atsikvėpė. Klastuolė pradėjo vaikščioti kažką murmėdama ir Feliksas nenuleido nuo jos akių. Po kiek laiko (kuris Feliksui neregėtai prailgo) mergina taip pat atsidūrė rate. Atmosfera kaito ir Feliksas juto ore tvyrančią įtampą. Lyg pro miglą išgirdo kuždesį. Jis buvo ne juodaplaukės. Kažkas šmėkstelėjo pro vaikinuko akis. Tačiau tai įvyko tik porą kartų. Feliksas nesuvokė kas vyksta. Staiga klastuolė į kažką smeigė durklu ir Feliksas klyktelėjo išvydęs kraują. Liepdamas sau tvardytis jis atsigręžė ir pažvelgė Mayrai į akis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Kovo 29, 2020, 06:09:02 pm
 Durklui susmegus į neįtikėtinai minkštą medžio akį, žvakės žybtelėjo mėlynai ir užgeso. Tokia ir tebuvo jų kelionė Pragran. Tiksliau, arčiau Pragaro. Čia demonai pasirodydavo tikrąja savo forma ir Šėtono įtaką galėtų pajusti net kvailiausias žiobaras.
 Eidama atbulomis, Mayra nusilenkė. Vietoj medžio su daugybe akių, dabar priešais ją stovėjo nesuvokiama tamsos siena.
-Valdove,-nuolankiai nulenkusi galvą, mergina atsiklaupė.-Atvedžiau dar vieną.
 Klastuolės nosį kuteno gerai pažįstamas sieros kvapas, o po rūbais lindo lipni šiluma. Mayros tamsūs plaukai beveik iškart pradėjo garbiniuotis - skirtumas matėsi ir šioje prieblandoje.
 Kalbant su demonais yra viena paprasta taisyklė: kalbėk trumpai, aiškiai ir tiksliai. Šiuos tris pagrindinius žodžius mergina pamiršo paminėti Feliksui, o sutartį teks jam sudaryti pačiam - Mayra negalėjo į tai kištis. Ji buvo tik kaip pasiuntinė - paimk, surask, atnešk.
 O jos globėjas, tyliai stebėdamas merginą spėliojo, kada ši sugalvos išsilaisvinti ir sukils prieš Valdovą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Kovo 31, 2020, 03:27:50 pm
 Staiga Feliksas suprato, jog medis kažkur dingo. Jam pasidarė nejauku. Širdis dar smarkiau pradėjo plakti krūtinėje. O ką dar iki šiol nesupratai kam parduodi sielą? Praskriejo balsas Felikso galvoje. Klastuolis jau norėjo kažko klausti Mayrą, bet atsisukęs pamatė, kad ji pradėjo elgtis taip, kaip jau tikrai nesitikėjo vaikinukas. Jis tylėdamas klausėsi kaip kalba bendrakoledžė. Iš lėto pasitraukė arčiau jos. Šiaip būtų merginos bijojęs ir nusidanginęs kuo toliau nuo jos, tačiau ši padėtis viską apvertė aukštyn kojom. Feliksas apsižvalgė, tačiau greitai grąžino žvilgsnį į tamsos sieną. Seniau jis iš vis neįsivaizdavo, kad būna tokių dalykų, tad dabar negalėjo patikėti, kad stovi būtent čia. Priėjo dar arčiau Mayros.
- Ka daryti dabar? - pusbalsiu paklausė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 02, 2020, 11:08:27 am
 Stebinčios akys. Šnabždesiai, sklindantys iš niekur ir kartu iš visur. Tamsa, kuri neperžvelgiama ir tokia tiršta, kad ištiesęs ranką galėtum ją paliesti.
 Namai.
 Mayra mintyse nusijuokė. Valdovas tylėjo, turbūt vertindamas Feliksą. O Feliksas tylėjo, nes nežinojo, ką daryti. Berniukui priėjus arčiau, klastuolė pagriebė jį už rankos ir patraukė link žemės, kad šis irgi atsiklauptų. Pasilenkus arčiau jo, sušnabždėjo:
-Trumpai, tiksliai, aiškiai. Pasakai, ko nori. Pasiūlai savo sielą. Nusilenki, padėkoji.
Pakėlus akis nuo Felikso veido, Mayra pamatė Liuciferį. Vedlys su neįskaitoma nuotaikas žiūrėjo į merginą. Ilgai jiedu nesikalbėjo ir dabar juodaplaukė norėjo gerokai papurtyti demoną už pečių dėl keleto nesąmonių. Na, bet vien liesti demoną būtų prasta mintis, net jeigu ir jo tikroji forma tau nebekelia nuostabos. Gal čia ir buvo didžiausia problema.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Balandžio 15, 2020, 04:26:21 pm
 Kai Mayra Feliksą nutempė link žemės šis vos neklyktelėjo, nes judesys buvo labai netikėtas. Vis dėl to susilaikė ir dabar dėkojo Dievui, kad to nepadarė. Nors, gal jau reikėtų dėkoti šėtonui, bent jau, kad netrukus reikės Feliksas neabejojo. Klūpėdamas šalia Mayros jis klausėsi ką ši sako. Merginai baigus juodaplaukis vos pastebimai linktelėjo galva. Vis gi Feliksas daryti to, ką reikėjo netroško, o čia ką nors daryti be Mayros atrodė iš vis beprotybė. Dar minutėlę Feliksas nesistojo bandydamas susikaupti. Dabar troško akimirką, kai turės pasiūlyti savo sielą atidėti kuo toliau. Bet laikas ėjo, tai buvo akivaizdu net šioje, beveik jokiam žmogui, neįžengiamoje vietoje. Feliksas atsistojo. Lėtai lėtai žengė į priekį. Vienas žingsnis... Du... Klastuolis sustojo ir pravėrė lūpas:
- Noriu parduoti savo sielą, - ištarė neatpažystamu balsu. Buvo keista kažką sakyti tokiai būtybei. Baisu. Labai. Šėtonas apsisuko ir lėtai patraukė į tamsą. Feliksas grįžtelėjo į Mayrą ir po akimirkos patraukė demonui iš paskos. Aplinka truputį keitėsi, tamsa tapo praregimesnė. Galiausiai šėtonas sustojo. Priešais jos buvo didelė atversta knyga ir daugiau nieko.
- Parašyk savo vardą, - pasigirdo balsas. Feliksą nukratė šiurpas. Ji lėtai priėjo prie knygos. Kuo rašyti? Šmėkštelėjo mintis klastuolio galvoje, bet po sekundės jis pamatė prie knygos padėtą plunksną. Paėmęs ją į rankas juodaplaukis žvilgtelėjo į knygą. Ši buvo išmarginta įvairiomis rašysenomis parašytais vardais. Pasilenkęs Feliksas pradėjo lėtai raityti pirmają raidę. Staiga jis klyktelėjo pajutęs baisų skausmą. Greitomis užčiaupęs burną ir sukandęs dantis Feliksas rašė toliau. Vaikinukas norėjo, kad viskas kuo greičiau baigtūsi. Dėl šios dingsties jis pradėjo rašyti greitai bandydamas ignoruoti jį aižantį skausmą ir melsdamas, kad nuo šio nenualptų. Pagaliau baigęs tiesiog išmetė iš rankų plunksną, o knygoje puikavosi jo vardas ir pavardė. Feliksas atsitraukė nuo knygos ir atsigręžė į šėtoną. Prisiminė ką sakė Mayra, tad kuo skubiau nusilenkė beveik iki žemės.
- Ačiū... Labai Ač... Ačiū, - išlemeno jis. Paskui nusekė paskui demoną atgal vaizduodamasis juodą kaip derva savo sielą. Tiksliau dabar jau šėtonui priklausančią sielą. Atsidūręs toje vietoje kur pateko iš uždraustojo miško Feliksas atitrūko nuo demono ir lėtai prisigretino prie Mayros.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 16, 2020, 08:15:45 am
 Valdovui Mayros atvestas vaikis, regis, tiko. Patenkinta savimi ir savo netikėtu pasirinkimu, mergina stebėjo nueinantį Feliksą. Ji liko viena su tamsa.
 Realybė imituoja sapną, o gal atvirkščiai...
 Laukdama, klastuolė kapstė pirštais žemę prie kojų. Jei labai atidžiai pradėtum dairytis, pamatytum, kad esi netiksliai atkartotame Uždraustajame miške. Ryškiausias skirtumas - danguje nėra mėnulio ir žvaigždžių. Tuštuma.
 Mergina nenustebo, kai pajuto sunkią Liuciferio ranką ant peties.
 Kada suvoksi savo tikrąją vertę?
 Demono klausimas išmušė Mayrą iš vėžių. Nuo kada tokie padarai rūpinasi savo vergais?
 Klastuolė ruošėsi atsakyti savo demoniškajam globėjui, bet pastebėjo grįžtantį Feliksą, tad jos mintys taip ir liko neišsakytos. Kiek laiko jie čia užtruko buvo sunku nusakyti, nes jo tėkmė tokiose vietose išsikreipdavo. Atsistojusi, Mayra šyptelėjo berniukui. Pasikalbės vėliau. Dabar, drąsiai priėjusi prie neįžvelgiamos tamsos sienos, juodaplaukė sukišo į ją pusę rankos ir ištraukė peilį.
 Melsvai žybtelėjo žvakės ir jie vėl Uždraustajame miške.
 Iš medžio, kuriame buvo įsmeigtas peilis, lėtai lašėjo kraują primenantys sakai. Dangus buvo žymiai šviesesnis. Netrukus turėjo aušti.
 Nuovargis pradėjo slėgti Mayrą. Tokios kelionės... Išvargindavo. Rinkdama nuo žemės žvakes bei kitus daiktus, mergina lyg niekur nieko paklausė Felikso:
-Tai ko prašei?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Balandžio 16, 2020, 11:41:36 am
 Feliksas į Mayros šypsnį atsakė šypsniu. Net nežinojo kodėl, bet vis gi juk dabar jie susiję. Abu turi bendrą reikaliuką su demonais. Mayrai atsistojus Feliksas nusekė paskui ją. Atmosfera (bent jau taip atrodė Feliksui) nukrito bent dešimčia laipsnių. Štai jie vėl uždraustajame miške. Juodaplaukis niekada nemanė, jog miškas jam kada nors sukels tiek gerų emocijų ir didžiulį palengvėjimą. Po kelionės, ar kaip ten ją galima pavadinti, uždraustasis miškas atrodė kaip namai. Kur tau miškas? Miškelis. Geras ir mielas miškelis. Kol Mayra rinko visą amuniciją juodaplaukis tiesiog stovėjo atsirėmęs į medį ir žiūrėjo į horizontą už kurio tuoj tuoj turėjo pakilti saulė. Iš minčių jaunąjį klastuolį pažadino netikėtas Mayros klausimas. Juodaplaukis sumišo. Klausimas atrodė nei šioks nei toks. O greitai pažadintas iš minčių jis dar ir nesugebėjo gerai jo suvokti.
- Na... Hm... Paprašiau parduoti sielą... - sumurmėjo tamsiaplaukis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 16, 2020, 06:09:27 pm
 Peilis buvo švariai nuvalytas ir saugiai padėtas atgal į savo vietą. Mayra vis vaikščiojo tai šen, tai ten, niekur nesustodama ilgiau nei kelioms sekundėms. Nors buvo pavargusi, o dar ir įkyrus galvos skausmas užsipuolė, klastuolė atrodė žvalesnė nei prieš apeigas. Taip pat ir ramesnė.
-Ak, tada nebus smagu,-caktelėjusi liežuviu, palingavo galva mergina.-Siela yra tik valiuta, kaip pinigas. Jeigu ją tik atiduodi, gaunasi... Savotiška paskola. Tik tokia labiau neįprasta, nes mokės tau. Tai sugalvok! Net nežinodamas seniausią triuką panaudojai! Na, dabar jeigu bėdoj tau koks demonas pasiūlys pagalbą - priimk. Už vaiko sielą sunku išsimokėti ir Valdovas tą žino.
 Aiškindama bendravimo su tamsos būtybėmis pagrindus, juodaplaukė pasijautė kaip kokia nemėgstamos pamokos mokytoja. Niekas nesiklauso, niekam nerūpi, o tu vis tiek kalbi ir kalbi.
 Kai visi daiktai buvo surinkti ir apeiginio rato neliko nė žymės, Mayra susivyniojo į apsiaustą, užsikabino krepšį ant peties ir atsisuko į Feliksą.
-Einam, vis tiek ten pat žingsniuojam,-apimta kažkokių neaiškių globėjiškų jausmų, mergina ištiesė berniukui ranką.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Feliksas Eliad Balandžio 17, 2020, 08:59:31 am
 Ūmai Feliksas pajuto atslinkusį baisų nuovargį. Buvo sunkoka net ant kojų nusilaikyti, tad laukdamas kol Mayra baigs tvarkyti šią vietą jis prisėdo vis dar atsirėmęs į tą patį medį. Šią naktį išeidamas iš pilies jis tikrai nesitikėjo tokių nuotykių. Keista, kad per tokią naktį nesutiko nei vieno pavojingo gyvūnėlio, nors kita vertus nelabai tam buvo ir laiko. Feliksas pradėjo klausytis Mayros. Tiesa sakant juodaplaukis suprato tik pusę. Na gal didesnę pusę, bet esmę pagavo. Jis susimastęs palingavo galva.
- O ką jis darys su mano siela? - paklausė Feliksas. Jam reikėjo tai žinoti, juk siela jau ne jo. Feliksas pradėjo mąstyti kas jaučiama siela. Ir ką jis jaustų po mirties. Galiausiai pamatė, jog Mayra jau viską susikrovė į tašę. Klastuolis stryktelėjo ant kojų. Jau norėjo atstumti Mayros ranką, bet net pats nesuprasdamas kodėl, paskutinę akimirką persigalvojo ir į merginos delną įbruko savają. Tai kas gi čia vaikšto už rankyčių? Mintyse nusišaipė iš savęs, tačiau šiuo metu jam tai nerūpėjo ir jis tą mintį išeidamas ir paliko uždraustajame miške. Horizonte jau kilo saulė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mayra Llewellyn Balandžio 17, 2020, 10:54:19 am
 Feliksas, akivaizdu, nelabai suprato, į ką įsivėlė. Gal čia didžiausia dalis kaltės krito ant Mayros, bet merginai nelabai tai rūpėjo. Ji, kaip visada, tik pasiuntinė. Nereikšminga pėstininkė, amžinajame jėgų žaidime.
 Ir vis tiek, jai norėjosi Feliksui padėti. Sudaryti tokią sutartį... Vien neįtikėtina tai, kad jam pavyko. Ir jos išpildymas nėra lengvas.
 Po nuskambėjusio klausimo stojo tyla. Mayra palaukė, kol berniuko šiltas delnas atsidurs jos šaltame. Taip neteisinga, bet gyvenimas nuo pat savo pradžios toks yra.
 Tyliai žingsniuodama mišku, klastuolė pagaliau ištarė atsakymą:
-Nežinau, Feliksai, nežinau... Turbūt tai viena iš amžinųjų paslapčių.
 Dar prieš pasirodant pirmiems saulės spinduliams, gamta budo, paukščiai pragydo, šlovindami naują dieną. Dangus nusidažė rausvais ir melsvais atspalviais. Ir dvi mažos, nereikšmingos, apsiaustuotos figūrėlės, stebimos tamsių akių iš miško, grįžo į pilį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cindy Grant Balandžio 27, 2020, 10:49:45 pm
  Po pokalbio su bendrakoledže mergaite, kaip ir jos buvo susitarusios, Cindy atžygiavo prie uždraustojo miško ir ten laukė baltų plaukų savininkės, kadangi žinojo, kad jeigu įžengs į mišką ar nueis kurnors toliau, jai bus sunkiau rasti Grant. Tiesa, Liucija, prieš jai išeinant, oranžinių plaukų savininkei atrodė labai sunerimusi, išsigandusi, bet jaunoji švilpynės koledžo narė nieko jai nesakė, kadangi ir taip pakankamai jos klausinėjo mergaičių kambaryje. Net buvo galima pasakyti, kad vienuolikametės pašnekovė ne išėjo, o bėgte išbėgo iš švilpių mergaičių miegamojo. Turbūt kažkas atsitiko arba ji kąnors kažkur pamiršo Apie tai mąstė Cindy. Jai ištiesų buvo keista, kad pakankamai rami buvusi mergaitė, staiga tarsi kažką prisiminė, išsigando ir pasakiusi kur jos susitiks, bėgte išbėgo iš kambario. Gi bereikalo taip nebūtų laksčiusi? Bet švilpukė perdaug į tai nesigilino ir peržvelgė mišką. Jis atrodė kaip įprastas miškas, bet dėja, jame slypėjo įvairių paslapčių ir įvairių magiškų gyvūnų. Visai netoli miško savo šakas ramiai judino gluosnis galiūnas, kurio lapai jau po šiek tiek pradėjo žaliuoti. Vienuolikametei mergaitei visad patiko šis medis. Nors tiesą pasakius, ši nebūtų drįsusi prie jo prieiti, kadangi būtų bijojusi būti nutrenkta storos jo šakos, tad tik iš toli juo žavėjosi...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Balandžio 28, 2020, 01:10:16 am
 Liucija išlėkė iš mergaičių miegamojo lyg ją vytųsi penkios chimeros. Širdyje siautė jaudulys dėl Eliko - pirmi sakalės tarti žodžiai mintimis buvo nerimą keliantis klausimas. Bet tai rupūžei paukščių giminės atstovei tiesiog trūko mergaitės. Kartais balsu, kartais mintimis pasiginčijusi su Eliko, Liucija pasidavė ir pasiėmė augintinę kartu su savimi. Švilpė tikėjosi, kad sakalė pagaliau pradės pati skraidyti, o jei ne... Na, praeitą kartą gydymo kerai padėjo.
 Vis dar nepatenkinta įvykių eiga, baltaplaukė, rankose laikydama paukštį žingsniavo Uždraustojo miško link.
Paleisk.
Palauk.

Ant Eliko Liucija pykti negalėjo - kažkas viduje priversdavo mergaitę kiekvieną kartą atsidusti ir nusileisti sakalei. Pastebėjusi Cindy ryškius plaukus, švilpė sustojo. Jau norėjo svarstyti, ką daryti toliau, kai iš jos pirštinėtų rankų suplazdėjusi sparnais ištrūko Eliko. Stebėdama, kaip augintinė pakyla ir vos papūtus vėjui vėl nusileidžia (bent jau nekrenta, kaip praeitą kartą) ant žemės, Liucija atsiduso. O, Viešpatie, padėk. Sakalė vėl pakilo į orą ir šį kartą nusileido ant netoli Cindy stovėjusio medžio šakos. Baltaplaukė pribėgo prie bendrakoledžės.
-Atsiprašau... Šita... Rupūžė...-mergaitė bandė atgauti kvapą,-išsiprašė lauk ir pažiūrėk! Tinginė! Taip tu!
Apsimestinai piktai balsu, Liucija parodė pirštu į sakalę. Ši, patenkinta tokiu už širdies griebiančiu šeimininkės vaidinimu, pasikedeno plunksnas ir klyktelėjo.
-Žinai, tegul pati pasigauna maisto. Nori vis tiek eit į mišką?-nusiimdama pirštines, paklausė bendrakoledžės mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cindy Grant Gegužės 08, 2020, 04:37:21 pm
  Mergaitė kantriai laukė kol švilpė pasirodys. Ji tikėjosi, kad nebuvo apgauta ir, kad baltų plaukų savininkė nepaliks Cindy apgautos, likimo valioje jos čia ilgai laukti, bet taip ir nesulaukti. Viskas bus gerai. Ji tikrai manęs neapgavo. Reikia tik turėti kantrybės ir dar šiek tiek palaukti kol ji pasirodys. Pamąstė vienuolikametė ir toliau neramiai, nekantriai trypė koja, laukdama kol Liucija sumanįs pasirodyti. Daugiau ilgai nebe tekus laukti, pirmakursės akys užmatė mergaitė, su kuria ši kalbėjo ir susitarė susitikti čia bendrąjame mergaičių švilpukių miegamajame. Cindy veide atsirado šypsenėlė ir ji nuvijo visas mintis, kad ji galėjo būti apgauta šalin. Mergaitei pradėjus teisintis Grant tik sukikeno, bet ilgai nelaukus prakalbo:
- Baik tu juokus, viskas gerai. Nenumiriau palaukus šiek tiek ilgiau.
Iškart tik tai tariusi, jaunoji švilpynės koledžo narė pažvelgė į sakalę, kuris jai pasirodė tikrai gražus. Cindy tik dar plačiau nusišypsojo.
- Jis ar ji gražus. Oi, atleisk, gi tai sakalė. Koks jos vardas? - Paklausė mergaitė ir toliau vis dar žvelgė į gyvūną.
- Tai va kam tau buvo reikalingi tie nelemti griaużikai. Bet taip, galime eiti į mišką. Aš tam nieko prieš ir net norėčiau ten nueiti, kadangi dar neesu ten buvusi. - Tarė švilpukė ir patraukusi žvilgsnį nuo sakalės pažvelgė į Liuciją.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Gegužės 09, 2020, 10:00:47 pm
 Cindy reakcija mergaitę pradžiugino. Galbūt Liucijos iš oro atsiradusi augintinė ir nesukels per daug įtarimų, bet mergaitė suprato, kad jai vis tiek reikia būti atsargiai. Įsidėjusi pirštines saugiai į kišenes (imti sakalą plikomis rankomis yra bloga idėja, o Marso sakalą - dar ir akinamai durna), švilpė paėmė į ranką lazdelę. Uždraustajame miške jos, greičiausiai, prireiks - nežinia, kokie padarai ten gyvena, o ir sprendžiant iš įvairių nugirstų gandų, jie tikrai pavojingi. Pritariamai linktelėjusi Cindy, Liucija patraukė į mišką.
 Medžiai greitai tankėjo, kol, galiausiai, jų lapija užstojo didžiąją dalį dienos šviesos ir aplinkui įsivyravo prieblanda. Užsižiebti lazdelės baltaplaukė nenorėjo - suprato, kad melsvas žiburėlis tikrai pritrauks nepageidaujamų svečių. Iš nuostabos išplėstomis didelėmis melsvomis akimis Liucija dairėsi aplinkui. Tamsūs medžiai, tamsi žemė - visur tamsu tamsu. Ir baugu. Net menkiausias trakštelėjimas priversdavo mergaitę krūptelėti. Eliko, trumpai pasisukiojusi virš šeimininkės galvos, irgi dingo savais, paukštiškais, reikalais. Jos liko dviese.
-Cindy, ką darysime, jei mus užsipuls?-žvilgtelėjusi į bendrakoledžę, sušnabždėjo švilpė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Cindy Grant Gegužės 19, 2020, 10:03:59 am
  Mergaitės kurį laiką ėjo tyloje. Tai daug kalbančiai Cindy šį kartą net šiek tiek patiko, kadangi ji galėjo peržvelgti uždraustąjį mišką, kuris buvo paslaptingas ir kuriame tykojo daug pavojų, bet visa tai pirmakursę žavėjo. Iš tiesų, jai ši vieta net būtų pasirodžiusi gan jauki, jeigu ši nežinotų, kiek daug pavojų čia gali patirti ir kiek visko daug gali čia įvykti. Nors uždraustasis miškas turi ir gerąją pusę. Be pavojų čia buvo ir pilna paslaptingų, gražių vietų, naujų atradimų. Taip bemąstydamą ir besižvalgydamą švilpukė net būtų pro ausis praleidusi bendrakoledžēs klausimą, bet ši pačiu laiku nukreipė dėmesį nuo uždrausto miško apžiūrinėjimo ir sugebėjo jį išgirsti.
- Yra keli variantai. Bandysim kovoti ir laimėti, apsisaugoti prieš nežinia ką arba bandysim pabėgti nuo nežinia ko ir sėkmingai grįžti į Hogvartsą. - Sušnabžda Grant nenorėdama sukelti daug triukšmo ir taip prisikviesti neprašytų svečių. Dėl viso pikto oranžinių plaukų savininkė išsitraukė lazdelę ir tvirtai laikė ją savo rankoje...               
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 03, 2020, 10:39:00 pm
 Viskas Marleną užkniso. Pamokos, knygos, koledžo stereotipų daromas spaudimas, o dar ir suknisti mokiniai niekaip neužsičiaupia, klykaudami koridoriuose, o tas aidas taip skaudžiai rėžė per jautrią klausą... Pirmai progai pasitaikius, Ashley iškeitė uniformą į savo kadieninę aprangą - tamsias, patogias kelnes, šiltą bliuzoną ir žieminius batus.
 Sniegas maloniai girgždėjo po batais. Marlena bėgo į vienintelę vietą, kur jautėsi gerai - mišką. Nesvarbu, kad čia ne Ūdrų Žabangai, miškas yra miškas. O ir per pastaruosius beveik pusę metų su juo susipažino.
 Ritmingas kojų dunksėjimas į žemę, garai, virstantys iš burnos ir medžiai. Dar ir iš pilko dangaus pamažu ėmė leistis sniego trupinėliai. Rudaplaukė sulėtino tempą ir galiausiai sustojo. Ji nebuvo nubėgusi giliai į mišką, bet tikėjosi, kad joks mokinys tokiu oru nesugalvos pasivaikščioti po uždraustą vietą. Širdis tankiai plakė varnės krūtinėje ir ji užsimerkusi pakėlė galvą aukštyn, atkišdama krentančiam sniegui veidą. Pagaliau ramybė. Tokiomis akimirkomis Marlena pavydėdavo animagams - pasivertei vilku kada nori ir prasileki po apylinkes. O ji... Nuo pat gimimo prakeikta baimingai sekti Mėnulį.
 Netoliese kranktelėjo varnas ir mergaitė instinktyviai pasuko galvą garso pusėn, akimis nusekdama skrendantį paukštį.. Jos veide nušvito šypsena. Namai.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 04, 2020, 09:27:50 pm
Elliw kelias valandas skaitė astronomijos vadovėlį. Nieko neįsiminė, tačiau tokia veikla mergaitei patiko. Astronomija buvo įdomus mokslas. Vis dėlto velsietė suprato, kad tai yra vienas iš tų mokslų, kuriuos reikia mokytis praktiškai. O tą geriausia daryti lauke - o tai nueis į kokį kabinetą, kur vėl sutiks Liuciją, aiškinančią, kad ji atėjo į ateities būrimo ar dar kokią klasę... Tad norėdama ramiai pažiūrėti pro teleskopą Elliw pasiėmė prietaisą ir patraukė į mišką.
Šiek tiek snigo, tačiau Elliw nė nepagalvojo, kad sniegas gali sugadinti teleskopą, ką jau kalbėti apie tai, kad apsiniaukusiame danguje nieko nesimatys. Mergaitė tiesiog norėjo stebėti dangų, o tą, kaip ji ką tik nusprendė, geriausia daryti lauke. Eidama miško link Elliw susimąstė apie tai, kad aukšti medžiai užstos vaizdą, tačiau gal buvo galima tikėtis, kad ten kur nors buvo šviesesnė vietelė.
Miške Elliw iki šiol nebuvo buvusi - nepaisant to, kad buvo neįtikėtinai žiopla ir užmarši, savo trūkumus žinojo, tad suvokė: jai ten rodytis geriau neverta. Vis dėlto dabar norėjosi netrukdomai stebėti dangų, o prie ežero visada buvo nemažai mokinių - net ir šalčiausią žiemą. Tad teko keliauti kur nors toliau.
Pasiekusi mišką Elliw nutarė pasidėti teleskopą ir patraukti ieškoti tinkamos vietos, po to teleskopą pasiims. Ji atrėmė prietaisą į medį. Norėjo išsitiesti, tačiau trenkė galvą į tą patį kamieną. Susiraukusi paglostė galvą. Laimei, smūgis nebuvo labai stiprus, tad kentėti buvo galima. Elliw pasiėmė šiek tiek purvino sniego ir užsidėjo ant skaudančios vietos. Netrukus kiek palengvėjo. Velsietė patraukė toliau.
Kelias akimirkas buvo viskas gerai. Priekyje rudaplaukė pastebėjo tarsi tinkamą vietą ir nuskubėjo ten link. Deja, beskubėdama nepastebėjo kažkokio kupsto, tad už jo užkliuvo ir plojosi ant žemės. Pataikė tiesiai į nešvaraus sniego krūvą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 05, 2020, 09:08:25 am
 Marlena nenorėjo sušalti, tad patraukė toliau. Gilyn į mišką šiandien nėjo, laikėsi pakraštyje, nes jeigu prasidėtų pūga, reikėtų greitai grįžti į pilį. Taip, šiandien belstis į pačią gilumą nebuvo prasmės, užteks pakraščio.
 Marlena, aukštai keldama kojas, ėjo nežinia kur. Jai tiesiog norėjosi judėti besiklausant gamtos garsų. Medžiais prabėgo voverė, numesdama šiek tiek sniego nuo šakų ir atkreipdama mergaitės dėmesį. Akimis nulydėjusi graužiką, varnė išgirdo bumbtelėjimą, tarsi kažkas būtų atsitrenkęs į medį. Susidomėjusi, ji pakreipė galva. Maža tikimybė, kad koks nors mokinys atklydo į Uždraustąjį mišką kaip ir ji, bet yra. Ashley atsargiai artinosi prie garso šaltinio. Dabar buvo aiškiai girdėti žingsniai, pagal kuriuos buvo galima spręsti, kad čia valkiojasi arba pirmakursis, arba labai smulkus antrakursis. Nė vienas variantas Marlenos neguodė, mat ji atėjo čia, kad nuo tokių žmonių pailsėtų. Dar vienas garsas ir mergaitė krūptelėjo iš netikėtumo. Nepažįstamasis nusivertė. Koks žioplys.
 Ir išties, pro medžius pasirodė nuostabus vaizdas. Kažkokia rudaplaukė, apsivilkusi baltą pižamą su keistų formų melsvomis dėmėmis (ten ale drugeliai), gulėjo purvino sniego krūvoje. Marlena atsargiai apėjo nepažįstamąją.
-Tau viskas su galva gerai?-paklausė ir po to pridūrė,-Sušalsi.
Ištiesti rankos Ashley visai nenorėjo, ką žinai, dar atsidurs ten pat, kur ir nepažįstamoji.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 05, 2020, 11:45:27 am
Išgirdusi žingsnius ir balsą Elliw apsidžiaugė. Pirmiausiai pagalvojo, kad tai Liucija - amžina jos gelbėtoja, kažkaip ir vėl atsidūrusi reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Deja, pakėlusi akis pamatė, kad tai kažkokia nepažįstama mergaitė. Velsietė pasirausė atmintyje - bandė prisiminti, ar buvo ją mačiusi kokioje nors pamokoje (astronomijoje?). Vis dėlto prisiminti nepavyko, nors tuo stebėtis kažin ar reikėtų.
- Kuo tau užkliuvo mano galva? - suirzusi paklausė ji. Kelias akimirkas laukė: gal nepažįstamoji padės atsistoti? Vis dėlto panašu, kad ji nebuvo nusiteikusi to daryti, tad panašu, kad Elliw teks atsikelti pačiai. Sunkokai rasdama, kur padėti kojas, ji pagaliau šiaip ne taip atsistojo. Nužvelgė pižamą ir beliko tik nusiminti. Ji buvo visa purvina, be to, Elliw tik dabar pradėjo jausti, kad jai šalta. Ką gi, dėl šito nepažįstamoji, ko gero, buvo teisi.
Elliw nesivargino klausti jos vardo, nes žinojo, kad vis tiek jo neatsimins. Gal reikėtų ją tiesiog palikti vieną? Juk nemaža žmonių dalis būtent to eina į mišką, ar bent jau taip spėjo švilpė. Kažkokia nuojauta kuždėjo, kad čia sutikta mergaitė nėra tokia maloni kaip Liucija. Dėl to Elliw nesinorėjo leisti laiko kartu. Ji norėjo patraukti tolyn - gal ras kokią kitą tinkamą vietą žvaigždėms stebėti? Tačiau žengusi vos kelis žingsnius mergaitė nepastebėjo šakomis uždengtos duobės ir nieko nelaukusi įkrito į ją.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 05, 2020, 11:37:33 pm
 Marlena tylėdama stebėjo mergaitę, kuri visaip bandė susidėlioti galūnes, kol, galiausiai, šiaip ne taip atsistojo. Nepažįstamoji atrodė tragiškai, gal net blogiau nei tragiškai. Tikrai, koks sveiko proto žmogus eina tokiu oru su pižama į mišką pasivaikščioti? Na, Ashley irgi ne su kailinukais vaikščiojo, bet ji ir nesivartė sniege. Gerai, kad varnė nedavė šiai mergaitei rankos. Gal dar būtų užsikrėtusi šia beprotybe.
-Ji kiaura. Smegenys bėga,-pradėjo erzinti keistuolę Marlena, tik nežinojo, ar nepažįstamoji ją išgirdo, mat netrukus ji įkrito į duobę, kuri prieš tai buvo labai aiškiai uždengta šakomis. O vargeli. Atsidususi, rudaplaukė papurtė galvą ir priėjo prie duobės krašto.
-Tau tikrai smegenys bemiegant išbėgo,-diagnozavo besmegenystę mergaitei varnė ir pritūpė.-Tai ką dabar darysi? Verksi?
Traukti šitos keistuolės iš duobės, kur jai būnant pasaulis tapo saugesniu, Marlena nenorėjo. Nors gal vėliau ir padės, jei tik nepažįstamoji pati galės išlipti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 06, 2020, 02:40:38 pm
Ką gi, akivaizdu, kad šita mergužėlė nebus tokia maloni kaip Liucija. Ne, ji panašesnė į apsigynimo nuo kažko ten profesorių, kuris jai į galvą daužo teleskopą! Tikriausiai klastuolė pasakė sau Elliw, nors toks pastebėjimas gerokai nustebino ją pačią. Nieko nežinodama apie Hogvartsą ji tarsi ir neturėjo turėti tokių stereotipinių minčių.
- Pati tu kiaura, - burbtelėjo velsietė. Nepažįstamoji pradėjo gerokai erzinti.
Nieko nespėjus daugiau pasakyti ar padaryti mergaitę užklupo nauja bėda, tad reikėjo sugalvoti, kaip iš jos išsikapanoti. O čia dar šita su savo idiotiškomis pastabomis!
- Nesuprantu, kodėl turėčiau verkti, - rėžė Elliw. Nukritusi ji skaudžiai prisitrenkė - juk nudribo tiesiai ant tų pačių šakų. Vis dėlto nesinorėjo, kad tai sužinotų šitas itin nemalonus padaras. Ne, geriau apsimesti, kad viskas yra gerai. Elliw kelias akimirkas gulėjo nejudėdama, kol galiausiai nutarė, kad taip atrodo dar juokingiau. Reikėjo bandyti stotis.
Tai bedarydama švilpė užmynė ant šakos, kurios kitas galas kaukštelėjo tiesiai jai į kaktą. Mergaitė susiraukė iš skausmo, tačiau sugebėjo neišleisti nė garselio. Liūdnai nužvelgusi pižamą pastebėjo, kokia ji purvina. Na ir nesiseka...
Galiausiai skaudančia kakta ir šonais Elliw atsistojo. Žvilgtelėjo į viršų ir apdovanojo ten esančią mergaitę ne itin maloniu žvilgsniu.
- Ko spoksai? - paklausė ji. Viršugalvis buvo maždaug ties duobės viršumi. Išlipti turėtų būti įmanoma. Bet prie šitos ji tikrai to nedarys - nesuteiks tokio malonumo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 11, 2020, 01:34:58 pm
 Keistuolė kažkaip pralinksmino Marleną, nors varnė į mišką atsivilko norėdama pabėgti nuo visų. Mergaitės bandymas kažkaip atsišauti, kuris kuo puikiausiai pasiekė vilkolakės ausis, privertė ją išspausti šypseną. O dar ir ant snieguotų šakų išsitėškusi rudaplaukė buvo tikrai komiškas vaizdelis. Marlena nusijuokė. Vargšas vaikas, ne tik kad smegenų trupinėliai, bet ir tie turbūt nelabai tinkamai veikia! Mintyse pasižymėjusi, kad toks nerangumas ir kvailumas yra nepažįstamos mergaitės prigimtiniai bruožai, Ashley visai nebenorėjo jos erzinti. Niekuo jai taip nepadės.
 O pasaulis mergaitei irgi nepadės, greičiau, pats stengsis visais įmanomais būdais tokios tragedijos atsikratyti, mat besistodama nepažįstamoji užsivožė sau su šaka. Akivaizdu, kad skaudėjo, bet tai, kad rudaplaukė neišleido nė garso, nustebino Marleną. Išpūtusi akis, varnė nužvelgė murzę. Dabar jau tokio vaiko duobėje ji negali palikti.
-Stebiuosi, kaip tu dar gyva,-atvirai atsakė Ashley ir ištiesė rankas.-Kibkis, ištrauksiu. Dar čia mirtinai sušalsi ir liksiu kalta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 12, 2020, 01:21:04 pm
Elliw žinojo: reikės kažkokiu būdu su šita mergaite daugiau nesusitikti. Žinoma, ji pati tuoj neprisimins, kaip ji atrodo, tačiau Liuciją rudaplaukė jau gali atpažinti. Kadangi šita į baltaplaukę visai nepanaši, akivaizdu: reikės vengti visų, kas neatrodo kaip jos draugė. Elliw tarsi suvokė, kad tai yra šiek tiek kvaila, tačiau puikiai suprato, kad šitos matyti arti savęs tikrai nebenorės. O kadangi neturėjo jokio būdo įsiminti veidui, reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
Kurį laiką atrodė, kad nieko ir neįvyks. Elliw laukė, kol ana dings, bet ana, atrodo, nebuvo nusiteikusi to daryti. Staiga, velsietės nuostabai, nepažįstamoji ištiesė rankas. Pirmiausia kilo įtarimas, kad tai yra koks nors pokštas ar spąstai. Vos tik Elliw paims tas rankas, gerokai didesnė mergaitė ją kaip nors nuskriaus. Taip, ji pateikė priežastį, kodėl tai daro, bet iš kur staiga toks gerumas? Nors "liksiu kalta" įrodė, kad mergaitei labiau rūpi ne nukentėjusioji, o pačios gerovė, Elliw negalėjo taip ramiai ja pasikliauti.
Tačiau miške buvo šalta, iš duobės išlipti nebus taip paprasta, tad tikriausiai reikėjo tiesiog priimti pagalbą. Juk niekas kitas jos čia neras. Negalima buvo tikėtis, kad Liucija ją visada sekioja. Juk jai irgi reikia mokytis, ne tik gelbėti Elliw.
Taigi galiausiai rudaplaukė paėmė už ištiestų rankų. Neblogai sekėsi lipti viršun, tačiau staiga švilpė pajuto, kad rankos sprūsta jai iš pirštų. Po kelių akimirkų ji skaudžiai drėbėsi atgal į duobę.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 17, 2020, 10:21:28 pm
 Mergaitė paėmė Marlenos rankas ir varnė tvirtai jas suspaudė. Kuo greičiau ištrauks keistuolę iš duobės ir parves į pilį - tuo greičiau galės ir pati ramiai pasibūti viena. O dar ir prie gerų be jokios sąžinės graužaties darbų prisidės dar vieną pliusiuką - ką žinai, gal kas ten aukščiau juos skaičiuoja?
 O ta murzė, pasirodo, buvo sunki. Marlena dabar ne kiek stengėsi ištraukti nepažįstamąją iš duobės, o kiek pati į ją neįčiuožti. Ji žino, kad turi lipti, o ne mane traukti kartu? Sutryptas sniegas slydo iš po Ashley batų, varniukei nuo įtampos paskaudo nugarą ir, galiausiai, nelaimėlės rankos pradėjo slysti. Bandydama sugaudyti prapuolenę, Marlena tvirtai įsikibo šiai už riešus (dabar tikrai liks mėlynės), bet galiausiai suprato, kad pati slysta į duobę.
 Ir Marlena Ashley Hatfield visai nemarleniškai atsidūrė kažkokioje miško duobėje ant murzinos kaip pelkių trolis kerėplos. Kaip nudiegta, varnė atšoko nuo nepažįstamosios.
-Tu moki rankas ir kojas valdyt?! Miško gražuolė! Po velnių, pati ir lipsi iš tos duobės dabar!-supykusi išrėžė Ashley, valydamasi sniegą ir žemes nuo rūbų. Mergaitė apsidairė - tas duobės kraštas, kurį nusiaubė ta purvina pabaisa, tapo visiškai netinkamas lipimui. Ištiesusi į viršų rankas, Marlena įsikibo į duobės kraštą. Jeigu gerai atsispirs, išlips.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 19, 2020, 07:03:57 pm
Elliw nespėjo suprasti, kad jai bjauriai skauda, kai skausmas dar padidėjo, nes ant jos užkrito kažkas didelis. Mergaitė ilgokai nesuprato, kas čia dar atsitiko, kai staiga tas kažkas pradėjo ant jos rėkti. Tik tada švilpei atėjo į galvą mintis, kad tai galbūt ta pati mergaitė, kuri bandė ją gelbėti.
- Ko tu įlipai čia? - suirzusi paklausė rudaplaukė. Juk tikrai jokios naudos iš to, kad ji iš paskos įlipo į tą pačią duobę! Ar tai dar vienas būdas pasišaipyti iš Elliw? Ji nebuvo tuo patenkinta. Ji jau buvo pamiršusi, ką ten šaukė ta mergaitė. Dabar, atrodo, ji buvo nusiteikusi išlipti lauk.
- Ko tu lipai į duobę, jeigu iš karto lipi lauk? - visiškai pasimetusi paklausė švilpė. Niekaip negalėjo suprasti, kas čia vyksta. Ir tai ją erzino. Ji priėjo arčiau nepažįstamosios, bet iš karto užkliuvo jai už kojos. Netyčia, žinoma.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Liepos 28, 2020, 05:35:42 pm
 Pirštai, spaudžiantys duobės kraštą, nemaloniai šalo, o krisdama Marlena dar ir išsipurvino savo numylėtą bliuzoną. Prakeikta besmegenė. Varnė jau ruošėsi išlipti iš spąstų, kai tas kalnų trolis kažką užbaubė.
-Tu mane įvertei, ar tau negėda? Ne tik kad pati užsimušt nori, bet ir kitus bandai pražudyt! O kas, jeigu būčiau atsitrenkus galva į akmenį ir mirus? Ar tada irgi būčiau aš kalta?-supykusi, išrėžė rudaplaukė, kai pamatė link jos einančią nelaimėlę.
-Oi, ei, laikykis atstumo. Gal aš koron... Aaa! Durnė! Besmegenė!-nepažįstamajai užkliuvus už jos kojos, Ashley pradėjo rėkti. Nepatenkinti, paukšteliai pakilo iš medžio ir pakeitė savo lokaciją. Gal kitur nebus klykaujančių padarų? Susvyravusi, mažoji Hatfield atsitrenkė nugara į duobės kraštą. Štai, dabar ir vėl prašyk namų elfų, kad išplautų bliuzoną. Atsistojusi, Marlena apsivalė žemes, įsikibo į duobės kraštą ir stryktelėjusi išsikabarojo iš spąstų.
-Adios, nevykėle,-varnė mestelėjo įnirtingai valydamasi sniegą ir žemes nuo savo rūbų. Jeigu būtų tiesiog ramiai pasivaikščiojus, pabėgiojus ir pasiilsėjusi, dabar nebūtų panaši į šalimais esantį pelkių trolį ir jai nebūtų šalta.
 Ashley tvirtais ir dideliai žingsniais pasuko išėjimo iš miško link, kai jos akys užkliuvo už vienišo teleskopo. Prisiminus duobėje paliktą mergaitę, rudaplaukė nusijuokė.
-Oi koks gražus teleskopas! Būtų gaila jį čia palikti!-demonstratyviai garsiai sušuko varnė žinodama, kad mažoji murzėlė ją tikrai girdės. O teleskopas, akivaizdu, buvo jos. Kas gi daugiau temptųsi tokį daiktą dieną į lauką?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Liepos 30, 2020, 11:05:59 am
Ko ji rėkia kaip skerdžiama kiaulė? paklausė savęs Elliw, nė nesistengianti klausyti, ką tiksliai šūkauja nepažįstama mergaitė. Velsietei užkliuvus už kojos ana pradėjo dar labiau klykti. Rudaplaukė jau visai suirzo, tačiau nebespėjo nieko padaryti - kita mergaitė tiesiog iššoko iš duobės.
- O tai mane taip ir paliksi čia?! - šiek tiek beviltiškai sušuko Elliw, jau pamiršusi, kad ana mergaitė bandė jai padėti išlipti, kai buvo įtempta į duobę. Mergaitė buvo visai nusiminusi, kai išgirdo kažką šūkaujant. Iš karto net nesuprato, kad tai yra ta pati, ką tik su ja duobėje buvusi mergaitė. Bet ji kažką užsiminė apie teleskopą. Švilpė persigando: juk ji visai pamiršo apie prietaisą! Kur jis dabar yra?!
- Mano teleskopas! - garsiai suriko ji. Neįsivaizdavo, ar ana gali ją girdėti. Reikėjo kažkaip išlipti iš šitos prakeiktos duobės ir gelbėti teleskopą. Elliw pabandė atkartoti nepažįstamosios veiksmą: ji stryktelėjo ir pabandė užsikabinti už duobės krašto. Tačiau kita mergaitė buvo arba aukštesnė (Elliw jau neprisiminė), arba stipresnė, arba dar kažkokesnė. Mat velsietei nepavyko užsikabinti ir ji dribo atgal ant žemės. Viena iš ten gulėjusių šakų skaudžiai dūrė tiesiai į nugarą.
- AUČ! - nuaidėjo per visą mišką. Teliko tikėtis, kad ta rudaplaukė grįš ir jai padės...
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugpjūčio 03, 2020, 12:31:28 pm
 Marlena priėjo prie vienišo teleskopo ir paėmė jį į rankas, norėdama apžiūrėti iš arčiau. Mergaitės nuostabai, žvaigždžių stebėjimo prietaisas, nors ir egzistuojantis toje pačioje erdvėje kaip tas trolis, buvo pakankamai sveikas. Arba pakankamai dažnai meistriškai sutaisytas. Bet kam tai nelaimėlei prireikė teleskopo vidury baltos dienos, kai dar ir sninga, varnei vis dar išliko paslaptimi.
 Murzės riksmas tik patvirtino Marlenos teoriją - šis daiktas priklauso jai. Pasidėjusi teleskopą ant peties, mergaitė lėtai, pasivaikščiojimo greičiu, grįžo prie duobės, iš kurios jau sklido visokie nelaimingi garsai.
-Sakai tavo? Bet žinai, kas rado, tas ir pasiliko. O aš kaip tik palikau savo teleskopą astronomijos kabinete, tad šis puikiai tiks man,-toliau erzino nepažįstamąją Ashley, rankose vartydama žvaigždžių stebėjimo prietaisą. Duobių troliui, žinoma, nepavyko išsikabaroti iš spąstų marleniškai, tad per mišką nuskambėjo skausmingas šūksnis. Marlena net nesiruošė dar purvintis rūbų gelbėdama šią nelaimėlę. Jai užteko ir pirmo karto.
-Bet jei labai nori... Tai ateik ir pasiimk,-pašaipiai šypsenai papuošus Ashley veidą, mergaitė pakėlė teleskopą virš duobės ir juo pamojavo, kaip skanėstu priešais šunį.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 05, 2020, 01:18:07 pm
Laimei, kita mergaitė grįžo. Dabar Elliw bus išgelbėta. Švilpė pasijuto laiminga. Gal šita mergaitė, nors ir atrodė esanti pikta, tokia iš tikrųjų nėra. Rudaplaukė patenkinta pažvelgė į viršų. Deja, neilgai trukus suprato, kad grįžusi mergaitė iš jos šaiposi. Maža to, ji dar grasina atimti iš jos teleskopą! Ką gi, panašu, kad Elliw suklydo. Šita mergaitė daug blogesnė už Liuciją.
- Nueik ir pasiimk tą savo teleskopą! O maniškį atiduok man! - išsigandusi suriko Elliw. Ką ji darys, jeigu šita išties pasiims jos brangiausią daiktą?! Velsietė buvo labai sunerimusi. Kažkokiu būdu reikėjo to neparodyti.
- Ar tu man nepadėsi iš čia išlipti? - garsiai paklausė ji pašaipūnės. Tokiu atveju Elliw čia liktų sėdėti per amžių amžius... Arba kol į Uždraustąjį mišką ateitų Liucija.
Tarsi būtų maža šitos baimės, ta bjauri mergaitė pradėjo mosuoti teleskopu virš duobės!
- Atsargiai, dar numesi! - riktelėjo ji, nepaisydama to, kad pati jau sudaužė savo brangiausią daiktą daugybę kartų. Buvo labai pikta. Tiesą sakant, labiausiai ant savęs. Kaip ji galėjo taip kvailai palikti savo teleskopą kažkur miške? Ir dar taip, kad šita jį rastų! Nebent ten ne mano teleskopas staiga pagalvojo Elliw. Juk jeigu ji visada su savimi turi tą daiktą, kodėl jo nešiotis negali ir kita mokinė? Ką gi, reikėjo apsimesti, kad teleskopas jai visai nerūpi. Kaip ir būtinybė išlipti iš duobės. Elliw patogiau įsitaisė ant žemės, patraukė gulinčias šakas (viena iš jų vos neišsidūrė akies) ir netrukus pamiršo, kad ji yra duobėje, o viršuje yra kažkokia kita mergaitė.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugpjūčio 08, 2020, 08:27:18 pm
 Marlenos veidą papuošė pasitenkinimo kupina šypsena. Teleskopas, vos vos prilaikomas dviejų varnės pirštų, pavojingi siūbavo, grasindamas išskristi. Žalios mergaitės akys atidžiai stebėjo išsigandusią nepažįstamąją.
-O kas, jeigu neatiduosiu? Oi,-žvaigždžių stebėjimo prietaisas išslydo iš pirštų, bet mažoji Hatfield greitai jį pagavo ore,-Vaje, vaje. Ką būčiau darius, jei būčiau sudaužius savo teleskopą? Negerai.
 Marlena žengė mažą žingsnelį atgal, bet, išgirdusi murzės klausimą, sustojo ir nusijuokė:
-Kodėl turėčiau? Gyvenime tau niekas nepadės, o jei ir padės, tai galiausiai turėsi už tai sumokėti. Tu niekam nerūpi, akivaizdu, kad net ir savo tėvams,-rudaplaukė priėjo prie duobės krašto ir pasilenkė,-Tu esi niekas. Turi išmokti pati kovoti už save arba gali supūti šioje duobėje. Man. Nusispjaut.
 Atsitiesusi, Marlena metė žvilgsnį ir purviną ir sušalusią mergaitę duobėje ir iš visų jėgų tėškė teleskopą į spąstų dugną. Prietaiso krytį net ir sušvelninus šakoms, pasigirdo keli skaudūs trakštelėjimai bei barkštelėjimai.
 Ashley atėjo į mišką norėdama pabėgti nuo visų. Ypač nuo savęs, bet, regis, kiekviename žingsnyje jai buvo primena apie gyvenimo neteisybę. Šūdinas pasaulis ir šūdo pilni žmonės. Iš pykčio sukandusi dantis, varnė pasileido gilyn į mišką.
 Viena. Viena. Viena.
 Dainavo medžiai, šakos ir ant jų tupintys paukščiai.
 Viena.
 Pykčiui apmažėjus, varnė nužingsniavo į pamiškę ir, galiausiai, grįžo į pilį. Sušalusi, pavargusi ir vis dar pikta.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 09, 2020, 05:21:05 pm
 Liucija ieškojo Elliw, bet niekur jos nerado. Mažajai švilpei atrodė, kad ji aplakstė visą pilį, bet savo draugės vis tiek nerado nė ženklo. Galiausiai visa suplūkusi mergaitė grįžo į Švilpynės bendrąjį kambarį, kur sužinojo, kad rudaplaukė su teleskopu paskutinį kartą buvo matyta einanti į Uždraustąjį mišką. Baimė it ledinis vanduo sustingdė baltaplaukę, kai jos galvoje jau pradėjo suktis baisiausi scenarijai.
 Apsimuturiavusi šilčiausiai rūbais bei kitaip pasiruošusi kovoti prieš šaltį, Liucija įžengė į mišką. Krepšyje, kurį ji taip pareigingai tempėsi, buvo ne tik sausi rūbai ir šilti kailiniai, bet ir šiltos arbatos termosas bei pyragėlis. Snigo dar smarkiai nei prieš kokį pusvalandį. Veidą prisidengusi šaliku, mergaitė markstėsi, ieškodama pėdsakų. Ir juos rado vedančius ten, kur ji ir bijojo rasti Elliw - į mišką.
 Beklampojant po pusnis, švilpės ausis pasiekė kažkieno balsas. Regis, kalbėjo nepažįstama mergaitė ir Liucijos taip ieškoma Elliw. Išsitraukusi lazdelę, baltaplaukė ėmė atsargiai artintis prie garsų šaltinio, bet galiausiai suprato, kad nepažįstamoji dingo miške.
 Pribėgusi prie duobės, baltaplaukė išsigando, pamačiusi draugę. Visa murzina, peršlapusi ir sušalusi! Mergaitė pasimetė, nes suprato, kad nežino burtažodžio, kuris padėtų jai saugiai iškelti Elliw į paviršių, tad teko suktis taip, kaip išmanė. Mostelėjusi, švilpė su Wingardium Leviosa pakėlė savo draugę už pižamos ir pasodino ant sniego. Pritūpusi šalia, iškart išsitraukė iš krepšio kailinius ir į juos įsuko bendrakoledžę, po to greitai pripildama puodelį šiltos, bet negaruojančios, arbatos. Tokios, su kuria nenusiplikytum, bet vis tiek sušiltum.
-Vargeli, Elliw, kas atsitiko? Kodėl tu tik su ta pižama ir dar duobėj?-išsigandusi paklausė Liucija.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 09, 2020, 11:45:39 pm
Ana akivaizdžiai smaginosi. Blogiausia buvo tai, kad teleskopą turėjo ji. O tai buvo daiktas, kurį žūtbūt reikėjo atgauti. Deja, Elliw nežinojo, kaip tą padaryti: ji neįsivaizdavo, kaip išlipti iš duobės, o teleskopas buvo paviršiuje.
Nespėjus net susigaudyti teleskopas atsidūrė šalia rudaplaukės. Elliw puolė prie jo, tačiau netrukus suprato, kad prietaisas sulūžo. Švilpė užsidegė juoda - visiškai nešvilpiška - neapykanta viršuje esančiai mergaitei, kuri, laimei, teikėsi išsinešdinti. Dabar liko tik menka smulkmenėlė: kažkokiu būdu susitaisyti teleskopą ir išlipti į paviršių.
Laimei, kaip tik tuo metu Liucija prisiminė savo - gelbėtojos - pareigas ir sugebėjo prisistatyti kaip tik čia. Elliw neįsivaizdavo, kaip draugė sugebėjo ją rasti, tačiau buvo be galo dėkinga. Ji laikė Liucijos įduotą arbatos puodelį ir šildėsi rankas. Į klausimą, kurį uždavė šviesiaplaukė, nežinojo, ką atsakyti. Ji paprasčiausiai neprisiminė, kaip atsitiko, kad ji įkrito apie duobę. Ką jau kalbėti apie tokio senumo įvykius, kai ji nusprendė išeiti į lauką tik su pižama.
- Ačiū, - tik sumurmėjo rudaplaukė. Gurkštelėjo arbatos ir vos nepaspringo. Ji buvo skani, tačiau Elliw visada kas nors atsitinka, tad teliko džiaugtis, kad šį kartą viskas baigėsi gerai.
- Mano teleskopas! - staiga prisiminė velsietė ir pašoko. Arbata išsitaškė į visas puses, tačiau mergaitė to net nepastebėjo. Ji skubiai priėjo prie duobės patikrinti, ar jos brangenybė tebėra ten. Nelaimei, teleskopas vis dar gulėjo ant šakų. Sulaužytas. Elliw atsisuko į Liuciją norėdama paprašyti, kad draugė iškeltų prietaisą, tačiau neišlaikė lygsvaros ir vėl įdribo į duobę.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 11, 2020, 03:06:15 am
 Liucija žiūrėjo į besišildančią Elliw (ak, reikėjo paimti kaistantį pleduką!) ir jau kūrė peršalimo gydymo planus. Sniegas pradėjo dribti iš dangaus stambiais kąsniais ir nuo visos šios gamtos rūstybės saugojo tik tankios Uždraustojo miško medžių šakos.
 Netikėtai, bendrakoledžė pašoko iš savo saugios ir šiltos vietos, kažką šaukdama apie teleskopą. Nustebusi, Liucija apsidairė, ieškodama žvaigždžių stebėjimo prietaiso - Elliw gi visada jį tampydavosi su savimi - bet netrukus suprato, kas nutiko. Ir kuo puikiausiai matė, kaip jos draugė grįžta į duobę. Atsidususi, baltaplaukė vėl priėjo prie spąstų ir kerais iškėlė Elliw. Dabar matė ir teleskopą, kuris eilinį kartą buvo išsitaškęs į visas puses. Vėl tvirtai susiautusi rudaplaukę nelaimėlę į kailinukus, įdavė jai naują puodelį arbatos, pasodino ir tvirtai tarė:
-Tuoj aš jį išgelbėsiu. Reparo,-eilinį kartą grąžindama teleskopą į žiaurų ir neteisingą gyvenimą, mergaitė mostelėjo lazdele. Trūkčiodamas, prietaisas prisikėlė. Dar vienas mostas su Accio ir jis atsidūrė baltaplaukės gelbėtojos rankose. Šyptelėjusi, Liucija grąžino teleskopą jo savininkei.
-Elliw, kaip jautiesi?-nusprendusi, kad neapsimoka klausti, ką jos draugė veikė duobėje, pasiteiravo Liucija.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Elliw Gwawr Dwynwen Goff Rugpjūčio 11, 2020, 03:28:05 pm
Laimei, Liucija nepatingėjo ir vėl ištraukti Elliw iš duobės. Švilpė jau buvo beišsigąstanti, kad teleskopas ir vėl liks ten, tačiau protingiausia Hogvartso mergaitė, žinoma, pastebėjo prietaisą ir netrukus grąžino jį Elliw. Sveiką. Rudaplaukė nebežinojo, kaip dėkoti, tad tiesiog nieko nesakė. Tik sėdėjo susupta į kailinius ir nejudėjo. Taip tikėjosi išvengsianti dar kokių nors nelaimių.
Elliw sėdėjo su teleskopu rankose ir apie nieką negalvojo. Ji jau buvo beveik pamiršusi, kad kurį laiką sėdėjo duobėje. Jeigu dabar susitiktų bjauriąją mergaitę, norėjusią atimti teleskopą, jos paprasčiausiai neatpažintų. Svarbiausia, kad prietaisas nebuvo niekur dingęs. O visa kita... Ne taip ir svarbu.
Liucijai uždavus klausimą Elliw susimastė. Išties, kaipgi ji jaučiasi? Deja, velsietė galvojo taip ilgai, kad galiausiai pamiršo klausimą.
- Kažko klausei? - tarstelėjo ji. Nutarusi grįžti į pilį ji šiaip ne taip atsistojo. Dabar tereikia pareiti - ne taip jau ir sunku. Deja, nieko nelaukusios kojos susipainiojo kailiniuose, ir švilpė plojosi atgal ant žemės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Rugpjūčio 14, 2020, 12:58:13 pm
 Regis, viskas baigėsi gerai. Elliw gyva ir sveika sėdėjo apsisiautusi kailiniais, teleskopas, vėl sutaisytas kerais, buvo pas savo šeimininkę ir šalia buvo Liucija, kuri būtinai pasirūpins, kad bendrakoledžė grįžtų į pilį. Elliw neatsakius į mergaitės klausimą, ji tik numojo ranka. Jei jau švilpė sugebėjo jį pamiršti, vadinasi, dar viskas gerai.
 Apsidairiusi, Liucija džiaugėsi, kad ši duobė nebuvo labai giliai miške. Vesti draugės į Ligoninės sparną nenorėjo, ne, pirma stotelė bus vonia. Nežinia kur išsivoliojusi nelaimėlė atrodė tragiškai, o ir karštas vanduo jai padės sušilti. Žinoma, jei pirma Elliw nepaskęs. Na, bet reikia turėti vilties.
 Kur buvus, kur nebuvus, mažoji nelaimėlė ištiesė ant žemės. Liucija, net neatsidusus, pastatė draugę ant kojų, nepamiršdama patikrinti teleskopo būklės. Nustačiusi, kad viskas gerai, persimetė pustuštį krepšį per petį, padėjo rankas Elliw ant pečių ir nuvairavo švilpę iki pilies. Tiksliau, vonios.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mark Fraceller Rugpjūčio 15, 2020, 04:57:23 am
Mark ramiai sėdėjo Klastūnyno bendrajame kambaryje krėsle. Garbaniaus mintys klaidžiojo kažkur toli toli. Žalia uniforma gulėjo numesta ant pirmakursio lovos - pamokos baigėsi, galima atsipalaiduoti. Tamsiaplaukis vilkėjo pilkas kelnes ir juodą, šiek tiek pablukusį, per didelį megztinį (na, paprasčiau - kaip ir nemaža žiobarų paauglių dalis), o didelėje kišenėje per vidurį megztinio gulėjo keli pieštukai, trintukas ir apiplyšęs mažas blonknotėlis. Saulė leidosi, vakaras kuo toliau, tuo labiau užgožė dieną ir stengėsi visus priversti apie ją pamiršti. Kad ir koks pavargęs buvo, grynas oras viliojo jaunąjį klastuolį, tad jis primerktomis nuo nuovargio akimis ir pajuodusiais paakiais dėl nemigos, išsliūkino iš bendrojo kambario vildamasis, kad kokio profesoriaus akis neužmatys žiobariškai, bet patogiai, apsirengusio vienuolikmečio ir nenubaus už tokią aprangą (taisyklių jis pilnai nežinojo, bet nors jos tokiam snargliui nerūpėjo, gauti nuobaudos tokį tingiai nuostabų vakarą nenorėjo).
Rudos akys nužvelgė vaizdą už pilies sienų - nuo menko vėjelio drebantys pavienių medžių lapai, besileidžianti saulė, dažanti dangų tamsiai rausvai, beveik raudonai, o debesys it lipnių mažų vaikų rankyčių nuterlioti veidrodžiai atspindėjo, bet kartu ir sugėrė ryškią rožinę saulės šviesą. Laimei, joks profesorius jo nepastebėjo. Brunetas itin neenergingai nusižiovavo ir patraukė ten, kur pačios kojos ves, o tuo tarpu jis pats, sunkiai atsikratęs visų minčių, tuščia galva traukė savo sielą paskui kūną, kurį, gana energingai, nešė kojos.
Kai siela pati skubėjo sekdama kūną, Fraceller atsipalaidavo ir mėgavosi pavasario pabaigos kvapais. Megztinis nuostabiai apsaugojo nuo tikrai vėsių vėjelio gūsių, kurių einant link kažko (Mark nenorėjo galvoti, kur jis eina, nes taip jis būtų praradęs nepriklausomybę nuo minčių) vis daugėjo.
Ryškiai saulutei nustojus šviesti tiesiai į beveik juodas akis, pasigirdus ošimui, o orui stipriai atvėsus, klastuolis nenoromis turėjo susigrąžinti mintis, kurios skelbė - "Tu miške". Na bet tik man taip pasiseka... Pikta tamsiaplaukio veido išraiška sakė viską, ką reikėjo ir nereikėjo girdėti. Kiek apsižvalgęs, garbanius susivokė, kad vietoje, kurioje jis susiraukęs stovėjo, ganėtinai jauku, aplink neaugo krūmokšniai ar aukštos žolės, tad vienuolikmetis pakeitė mimiką į neutralią, atsisėdo prie artimiausio medžio ir, atsirėmęs į tvirtą jo kamieną, iš kišenės išsitraukė blonknotėlį bei vieną iš pieštukų. Tanki lapija neleido prasiskverbti šviesai į mišką, bet Mark jau buvo įpratęs dirbti tokiomis sąlygomis, tad pradėjo mažame blonknote braižyti įvairias linijas, kurios po kažkiek laiko turėjo sueiti į vientisą piešinį. 
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugpjūčio 15, 2020, 05:26:44 am
 Sunkios mintys apie neišvengiamą grįžimą namo slėgė Marleną. Trindamasi pilies pakampėmis, mergaitė jautėsi šiek tiek įkalinta. Į Varno Nago bokštą grįžti nenorėjo - erzino bendrakoledžių keliamas triukšmas, bibliotekoje buvo galima tik sėdėti ir skaityti, o aplink pilį slankiojo lygiai tokie pat nepatenkinti kaip ir ji vyresnėliai, tik ir ieškodami priežasties prisikabinti. Liko vienintelis prieglobstis - miškas.
 Kojos mergaitę nunešė gerai pažįstamais ir šimtus kartų išvaikščiotais takais. Žvilgtelėjusi į besileidžiančią saulę, Marlena mintyse sau pažadėjo, kad iki sutemstant grįš į pilį. Ne todėl, kad bijotų miške gyvenančių padarų - šia ją jau pažinojo - o tiesiog nenorėjo papildomų problemų aiškinantis prefektui, kodėl trečią nakties ji ne lovoj, o ką tik grįžo į bendrąjį kambarį.
 Sausos šakelės traškėjo po rudaplaukės kojomis. Bandydama atsikratyti nemaloniai vidų spaudžiančio jausmo, Marlena bandė įsižiūrėti į gamtą ar pripildyti mintis paukščių skleidžiamomis vakarinėmis trelėmis, bet ne. Nemalonus jausmas nedingo.
 Berniuką, sėdintį prie medžio, Ashley pastebėjo greitai. Kažkaip vienintelė jos saugi vieta tapo nebe tokia saugia ir malonia. Prisėlinusi, varnė išlindo iš už medžio, bakstelėjo koja nepažįstamąjį ir mestelėjo:
-Ką tu čia veiki?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mark Fraceller Rugpjūčio 16, 2020, 10:22:44 am
Mark, tvirtai suspaudęs pieštuką, įdarytą paprastu grafitu, prie krūvos jau nubrėžtų skirtingų formų ir ilgių linijų, nubrėžė dar vieną riestą liniją. Ir dar vieną. Ir tada vieną tiesią. Ir vėl riestą. Linijų buvo daug, bet vis jų trūko piešiniui, kad kažkas iš jo gautųsi. Po kiek laiko, kūrinys pradėjo reikšti savo prasmę, nes iš linijų ir visokių neįprastų patapšnojimų ir patepliojimų susidėjo jaunos tamsiaplaukės paauglės portretas. Klastuolis jos nepažinojo, bet ją kelis kartus regėjo savo sapnuose, kurie, kaip ir miegas, aplankydavo itin retai. Jos riesta nosis, pečius siekiantys, žvilgantys tamsūs plaukai, šviesios akys, spinduliuojančios ramybę, siauros lūpos ir paraudę skruostai - visa tai puikavosi popieriaus lape, bloknotėlyje, nupiešta pilką spalvą pasauliui dovanojančiu pieštuku. Portetas, deja, neatrodė tarsi nuotrauka, o tai garbanių varė iš proto. Jis beveik visą savo laisvą laiką skyrė vaizduotės kūrinio piešimui, bet viskas nesigavo taip, kaip svajonės klykdamos reikalavo. Pirmakursis norėjo pamiršti tą nepažįstamąją, pasirodančią sapnuose, bet kartu norėjo ją matyti dažniau ir ilgiau. Fraceller paauglę nupiešė taip, kaip pats ją įprastai matydavo - plačiai besišypsančią, sėdinčią ant plačios palangės.
Netikėtas, kiek skaudus bakstelėjimas išblaškė vaikinuką. Kas ji tokia?
- Giesmes giedoju, - pašaipiai metė kišdamas užverstą bloknotą į kišenę, - tam, kad vienaragių kanopos blizgėtų, - atsistojęs rankos mostu parodė į miško glūdumą. - O tu ką čia veiki? Geriau pavalgytum vietoj klaidžiojimų po miškus, - parodė į smulkų ką tik lyg iš niekur atsiradusios nepažįstamosios kūną. - Džiūsna, - prunkštelėjo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugpjūčio 21, 2020, 04:10:21 pm
 Pripeckiotas bloknotas neprasprūdo Marlenai pro akis. Pff.. Dar vienas menininkas. Kaip mažoji Hatfield pastebėjo, tokius visokius svajoklius tik ir traukia Uždraustasis miškas, kaip kokias muses papuvęs obuolys. Kur buvęs, kur nebuvęs pieštuko ir svajų vergas sugalvojo pasimėtyti pašaipiomis replikomis. Tik, matyt, nelabai jau mokėjo jomis svaidytis, mat nė viena net neužgavo Marlenos. Rudaplaukė tik pašaipiu žvilgsniu stebėjo kažką bandantį įrodyti berniuką.
 Pačiupusi didyjį artistą už pečių, varnė prirėmė jį prie medžio.
-Džiūsna?-bandydama nesijuokti paklausė ji,-Tai suvalgysiu tave. Bū.
Stumtelėjusi garbanių smarkokai į vargšę šimtametę pušelę, rudaplaukė nusijuokė.
-Ką čia peckioji?-vikriai, it įgudęs vagis, ji iš berniuko kišenės susižvejojo bloknotą. Greitai atsivertusi piešinį, kurį tobulinant matė šį nevykėlį, Marlena nusijuokė:
-Negi jau ką įsikliopijai? Pf, su tokiu nevykėliu kaip tu tokia mergina net nekalbėtų. Geriau eik voveres kabint,-užvertusi, mergaitė sviedė bloknotą į krūmus.-Bėk, skubėk pasiimti! Kaip koks šuniukas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mark Fraceller Rugpjūčio 21, 2020, 06:05:49 pm
Atėjūnė miške elgėsi taip, lyg tai būtų buvę jos namai ir mat jis, Mark, čia įsibrovė. Ir už ką man ji?
Netikėtas paėmimas už pečių ir grubus prirėmimas prie medžio įvarė klastuoliui baimės, ir tai bet kas galėjo pamatyti jo akyse.
Rudaplaukės „bū“ privertė garbaniaus juoką sklisti per visą mišką (jei taip išvis buvo įmanoma), visa baimė tarsi dingo.
- Valgyk, kad jau tokia mandra, - tramdydamas juoką Fraceller bandė pasišaipyti, tik jam aiškiai nesisekė. - Bet net jei ir suvalgysi, išliksi tokia pati džiūsna. Tik sakau, - pamerkė akį.
Netikėtas smūgis į dar kažkokį medį. Galva pilnai atsitrenkė į kamieną, smegenys tarsi atsitrenkė į vidinę pakaušio pusę, o tada vėl grįžo į savo vietą. Makaulę skaudėjo taip, kad pirmakursis vos galėjo girdėti (galimai) bendraamžę. Bloknotas dingo iš kišenės, tą Mark išskirtinai puikiai matė.
- Ir koks tavo reikalas? Ką noriu, tą piešiu, - vos pastovėdamas išvebleno Klastūnyno mokinys.
Pamačius, kaip bloknotas nuskriejo kažkur į krūmus, ir išgirdus nepažįstamosios liepimą parsinešti jį kaip kokiam šuniui, rudaakio vyzdžiai susitraukė, kraujas pliūptelėjo į smegenis, dingo visas skausmas ir baimė.
- Niekas..., - artindamasis prie atėjūnės piktai šnopavo garbanius, -  Su... manimi... šitaip... nekalbės! - prisiartinęs prie pat merginos, čiupo jai už kaklo ir, tvirtai suspaudęs, prirėmė prie medžio. - Aš tau ne koks žaisliukas psichiatrinėj ligoninėj, kad galėtum elgtis su manimi taip, kaip pati nori!
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugpjūčio 21, 2020, 09:27:47 pm
 Tai, kad vaikėzas jos neišsigando, suintrigavo Marleną. Iškart šis susitikimas pasidarė žymiai įdomesnis, mat tokios reakcijos iš menininko mergaitė nesitikėjo. Ir visokie komentarai nebebuvo svarbu. Ashley įdomiausia buvo tai, kaip berniukas reaguos toliau. Tik, ji trumpam susimąstė, kad gal per daug jėgos panaudojo, trenkdama jį į medį, mat garbanius gerokai apsvaigo.
 Pykčio perkreiptas veidas, šiurkštus sugriebimas už kaklo ir šiurkšti medžio žievė, nemaloniai besiremianti į nugarą ir adrenalinas. Varnė tikrai per smarkiai trinktelėjo šį svajoklį į vargšę pušelę.
 Marlena iššiepė sukąstus dantis. Suleidusi nagus iki kraujo į berniuko rankas, gniaužiančias jos kaklą, mergaitė gerai truktelėjo jas į šalis, tuo metu keliu iš visų jėgų suduodama užpuolikui į tarpkojį.
 Sekantis veiksmas - smūgis alkūne į veidą. Jei jis taip nori muštynių, gaus muštynes.
 Gal reiktų pasimokyt su Luna?
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mark Fraceller Rugpjūčio 27, 2020, 12:28:55 am
Keistas jausmas buvo beveik smaugti mergaitę, visai smagu. Visuomenės nustatytų taisyklių besilaikantys asmenys būtų tiesiog pasibjaurėję tokiu Mark elgesiu, bet jam buvo nė motais - ji pati pradėjo! Garbanius per giliai ir per ilgai susimąstė, nes tuo metu nepažįstamoji mušeika jau spėjo suleisti nagus klastuoliui į rankas ir ne šiaip sau, o iki kraujo. Velniava, per šitą bjaurybę dabar išsitepsiu krauju.
Pirmakursis nustumtas atgal vos išlaikė pusiausvyrą, o prie to prisidėjo ir netikėtas smūgis keliu į tarpkojį. Rudaakis suriko. Jo skausmo perpildytas šauksmas nuplaukė gilyn į mišką. Vos sugebėjus stabiliai atsistoti, atėjūnė trenkė alkūne (kad tai alkūnė, Fraceller puikiai pajuto) į veidą.
Iš nosies pradėjo tekėti plona kraujo srovelė. Nusivalęs ją riešu, vaikinukas žingsniu pasiekė mergiūkštę ir pagriebė už jos pečius siekiančių rudų plaukų. Tvirtai suspaudęs, Mark trenkė mergaitei į akį, o tada staigiai nusviedė rudaplaukę kažkur netoli išraudamas plaukų kuokštą, bet skaudėti turėjo pakankamai. Klastuolis nusipurtė plaukus nuo rankų.
- Brangi šlykštyne, dink man iš akių, labai dėkoju, - žiūrėdamas į jauną paauglę nusivalė iš nosies bėgantį kraują megztinio rankovės galu australas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Sarah Rebecca Ó Briain Rugsėjo 02, 2020, 10:40:55 pm
 Po pasisekusių puolimų, Marlena jautėsi žymiai tvirčiau ir drąsiau. Skausmo pripildytas berniuko šūksnis nuskriejo mišku, pabaidydamas netoliese buvusius paukščius. Labai patenkinta šiuo garsu, mergaitė išsišiepė. Po to susitikimo su švilpiu jau spėjo pamiršti, kaip smagu kam nors trenkti ir tą kažką sužeisti. Čia tau ne siena.
 Lyg užhipnotizuota Ashley stebėjo greitai iš menininko nosies bėgančią ploną kraujo srovelę, kas buvo itin skaudi klaida - mušdamasis dėmesį sutelk tik į muštynes. Pajutusi, kad tas vaikėzas čiumpa už jos plaukų, mergaitė vėl suvarė jam nagus į ranką, o tiksliau, riešą.
 Filmukuose virš galvos žvaigždutes veikėjui, kuris susitrenkė galvą, rodo todėl, kad gavęs į veidą (o tiksliau - akis), pats kuo puikiausiai pamatai tuos geltonus taškelius po savo vokais. Drąsiai galima sakyti, kad tos žvaigždutės dabar itin nemaloniai degino varnės dešinę akį. Po šiurkštaus pastūmimo (nes kaip tu nusviesi 50kg sveriančią mergaitę?) Marlena greitai atgavo pusiausvyrą. Skaudėjo ne tik sužeistą akį ir galvos odą dėl išrautų plaukų, bet ir savigarbą. Stovėdama ji stebėjo garbanių. Pakėlusi nuo žemės šiek tiek didesnį už delną akmenį, gerai nusitaikė ir, įsivaizduodama, kad mušeika - medis, paleido uolienos gabalą jam į galvą.
 Tegul žinosi. O jai eilinį kartą reikės į Ligoninės sparną. Na, ir dar tikėtis, kad nesusidurs su šituo padaru, teršiančiu jos mišką. Apsisukusi, Marlena skubiu žingsniu patraukė link pilies. Akį nemaloniai skaudėjo, o ir ant kaklo greičiausiai liks žymių nuo jo rankų.
 Taigi, tikslas - Ligoninės sparnas, hilerei po akimis ir ant sąžinės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Mark Fraceller Spalio 04, 2020, 07:02:24 pm
Mark vis dar nesuprato šių muštynių priežasties. Muštis ir trankytis buvo smagu, bet ne tada, kai jautiesi esąs bevertis. Ir bet kada, tik ne tokį nuostabų vakarą. Ir ne su mergaite, kurios plaukai per trumpi, kad galėtum patogiai patampyti. Ir ne tada, kai pagaliau suvoki, kad visas pasaulis, įskaitant tave patį, nekenčia tavęs. Klastuolis pradėjo gailėtis, kad išėjo laukan, į mišką. Juk galėjo toliau, palikęs savo kūną bendrajame kambaryje ar tiesiog miegamajame, mintimis klajoti kažkur neaprėpiamoje erdvėje, bet ne, paklausė savo kvailų smegenų ir išėjo. Ir sugebėjo susitikti su šita agresyvia, nenuspėjama ir visai patrauklia tamsiaplauke mergiote.
Kraujas vis dar nemaloniai tekėjo iš nosies. Ta šilta srovelė priminė Liuciją. Rodos, dar taip neseniai ji bandė įkalbėti pirmakursį gydytis. O, kad tik ji būtų čia...
Nepažįstamoji nesnaudė – vos tik garbanius griebė už plaukų, ji jam vėl suvarė savo aštrius nagus į ranką. Merkurijau brangus, ką ji tokio daro savo nagams, kad jie tokie skaudūs? Susiraukęs iš skausmo, Fraceller sunkiai atsiduso. Mieliau būtų pabučiavęs drakoną, nei tęsęs šią skausmo perpildytą nesąmonę.
Staiga tamsiai rudos akys pastebėjo tikrai nemažą akmenį paauglės delne. O ne. Tik ne tai. Mark norėjo bėgti, bet kojos buvo lyg prirakintos prie žemės. Paleistas akmuo nesustodamas skrodė orą, kol atsitrenkė į klastuolio galvą. Brunetas be garso suriko. Akyse pasirodė ašaros, skausmo perpildytas, pagalbos maldaujantis žvilgsnis buvo nukreiptas į nepažįstamas nešvariai žalios spalvos akis.
Ir ji nuėjo. Mark spėjo, kad į ligoninę. Man ten irgi reikia, bet su ja susitikti nebenoriu.
- Niekada, - garsiai išreiškė minties pabaigą vienuolikmetis.
Tiesa ta, kad jis sau melavo. Išvysti tą mergaitę jis norėjo. Dar bent kartą. Bet muštis noro nebebuvo. Prilietęs kaktą, kur ir pataikė akmuo, ir riebiai nusikeikęs pažiūrėjo į tą vietą krūmuose, kur turėjo būti jo bloknotas. Suradęs jį, patraukė link pilies. Turbūt praėjo pakankamai laiko, kad nebesutiktų agresyviosios bendraamžės.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Spalio 15, 2020, 04:06:32 pm
 Atėjo žiema. Su ja ir Liucijos gimtadienis bei Kalėdos. Pilyje jau siautė šventinė nuotaika, visur skraidė papuošimai, o profesoriai burbėjo dėl sukalėdiškėjusių išdaigų. Baltaplaukė šio meto nesureikšmino, gal netgi laukė, kol ta kalėdinė isterija praeis ir visur vėl nusistovės rami rutina. Taip pat jos laukė atostogos su Elliw, kurios visai nesinorėjo išleisti iš akių, juo labiau namo.
 Pasitaikė graži diena. Plonas debesų sluoksnis saugojo nuo akinančių saulės spindulių, bet leido šviesai pasiekti puriu sniegu padengtą žemę. Liucija prikalbino Zoey išeit kartu į lauką. Apsimūturiavusios Švilpynės spalvomis išmargintais šalikais ir žieminiais apsiaustais, mergaitės patraukė prie ledu apsitraukusio ežero. Kad ir kaip bandė jas gąsdinti klastuoliai apie aštuonkojį, kuris stengiasi pagriebti visus, kurie tik drįsdavo užlipti ant ledo, Liucija neėmė tokių kalbų į galvą ar širdį ir tiesiog norėjo pačiuožinėti. Ši veikla šiek tiek priminė namus, kur kiekvieną žiemą ji išeidavo su pačiūžomis rankose prie ežerėlio, tad ir mergaitės nuotaika buvo gera.
 Dviem švilpėm bekikenant, ledas pradėjo traškėti ir braškėti. Ir tada Liucija prisiminė nutikimą, kai teko klastuolei (ar ne Danielai?) ją gelbėti nuo aštuonkojo. Pasičiupusi Zoey ranką, baltaplaukė pasileido miško link.
 Kad ir kiek bėgo, jai atrodė, kad ežeras per arti. Tik užkliuvusi už kažkokio kupsto ir apsivertusi kartu su bendrakoledže, Liucija sustojo. Šioje miško vietoje sniego buvo mažai, vos keli lopinėliai, bet šaltukas vis tiek spaudė. Atsisukusi, mergaitė suprato, kad užkliuvo, ne už kupstelio, o už tankiai suaugusių grybų, kurie sudarė nemažą ratą. O jos atsidūrė būtent to rato viduryje. Fėjos? Elfai?
 Išsigandusi, Liucija atsistojo ir pabandė ištrūkti, bet tarsi nematoma jėga neleido jai peržengti grybų linijos. Iš už medžio, pasirodė susidomėjęs moters veidas. Žalios jos akys įtariai sekė besikeikiančią mergaitę, o baltas ištrūkusių plaukų sruogas kedeno lengvas vėjelis.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Zoey Richter Spalio 17, 2020, 09:49:12 pm
Žiema nebuvo pats mėgstamiausias mergaitės metų. Juk čia Kalėdos, o visai prieš jas ir mamos mirtis. Dėl to mergaitė visiškai neapkentė tiek žiemos tiek Kalėdų. Juk šis laikotarpis galima sakyti sugadino jos gyvenimą. Jai teko keltis į Tos raganos namus.
 Nors ir buvo graži diena, Zoey norėjo sėdėti savo kambaryje. Bet tada ji sulaukė Liucijos kvietimo išeiti į lauką. Tai kiek praskaidrino blondinukės nuotaiką ir ši sutiko išeiti pačiuožinėti. Mergaitė buvo apsirengusi šiltai, bet vis tiek bijojo sušalti. Dar ji bijojo netyčiomis įlūžti. Juk jeigu jį įlūžtų turbūt ir numirtų ten po ledų. Tada mergaitė papurtė savo galvą. Ji nenorėjo galvoti  apie tai. Juk ji eina čiuožinėti su Liucija. Tai smagi veikla ir blogi dalykai net neturėtų lysti į galvą.
 Galiausiai mergaitės pasiekė ežerą. Abi mergaitės smagiai čiuožinėjo ir staiga ledas traškėti pradėjo. Mergaitė giliai įkvėpė ir prikando lūpą. Bijojo, kad ledas kur nors skilo ir jos dabar įlūš po ledu, o tada niekas jų tikrai neišgelbės. Vos Richter pavardės nešiotoja spėjo pagalvoti apie blogiausią, Liuciją jau tempė mergaitę miško link. Švilpė nesuprato kodėl jos bėgo būtent į mišką, bet jai nebuvo laiko apie tai galvoti, kadangi švilpės tiesiog galima sakyti skriejo žeme. Staiga abi Švilpynės mokinės vertėsi dėl kažkokio kupstelio. Zoey krito šalia Liucijos. Tikėjosi, kad neužgavo savo draugės. Tada pakėlė savo akis ir apsižvalgė. Buvo kažkokiame grybų rate. Mergaitė pabandė išeiti, bet kažkas jai neleido to padaryti.
- Liucija, - tyliai sušnabždėjo. - Kur mes ir kodėl mes negalim išeiti iš čia? - paklausė švilpė ir iš nervų sukando savo lūpą.

Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Spalio 27, 2020, 10:21:18 pm
 Liucija nustojo keikti save ir pasaulį vos tik išgirdo Zoey klausimą.
-Fėjų ratas. Mus turi išleisti arba ištraukti iš jo,-sumurmėjo ji ir kryptelėjo galva link ten, iš kur, regis, girdėjo atsklindant švelnų varpelių skambėjimą. Išsitraukusi lazdelę (kurią jau įprato visur nešiotis), švilpė tvirtai suspaudė ją rankoje. Iš pradžių nieko nepastebėjo, bet galiausiai žvilgsnis susidūrė su atidžiai jas stebinčiomis žaliomis akimis.
 Jei būtų reikėję apibūdinti iš už medžio išlindusią moterį, Liucija būtų pasakiusi - nežemiška. Viskas, nuo keistos plaukų spalvos iki veido ir kūno proporcijų, tarsi rėkė apie jos nežmogiškumą. Tik tas smalsumas ir sutrikimas akyse buvo šiek tiek pažįstamas.
-Nieku gyvu nesakyk savo vardo,-atsisukusi į Zoey rimtai tarė Liucija ir iškart visą savo dėmesį vėl nukreipė būtybės link. Moteris lėtai, lyg tyrinėdama kokius nematytus gyvūnus, artinosi prie mergaičių. Regis, už medžių slėpėsi daugiau jos gentainių, bet kol kas jie tik stebėjo. Likus keliems žingsniams iki mergaičių, moteris prabilo:
-Žmogaus dukra, koks tavo vardas?
Liucija kurį laiką stovėjo sutrikusi, bet suprato, kad kreipiamasi ne į ją, o į Zoey. O kol švilpė stebėjosi, žaliaakė priėjo prie jos ir suėmė veidą savo šaltais delnais. Būdama taip arti būtybės, mergaitė negalėjo pajudėti, tiksliau, vos galėjo prisiversti kvėpuoti. Kažkas buvo negerai. Labai negerai. Tą bylojo ir atidus žvilgsnis, tyrinėjantis jos veidą, atsargiai nuo veido nubraukta palaida sruoga ir sumurmėtas žodis, kurio išgirsti Liucija nesugebėjo.
 Bet štai, būtybė ir toliau ėjo aplink Zoey, laukdama jo atsakymo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 01, 2020, 02:23:11 pm
- Fėjų...- tyliai ištarė mergaitė. Jas mergaitė išsivaizdavo mažas, su gražiais it drugelio sparneliais ir visur mėtančias blizgučius. Na, bent taip jai apie fėjas pasakojo mama. Ištikrųjų Zoey nežinojo kaip atrodo tikros fėjos. - Kaip jos ištikrųjų atrodo? - paklausė blondinukė Liucijos susimąstydama. Atrodė, kad jos draugei nepatinka tai kas vyksta čia, bet Zoey viskas kažkodė neatrodė baisu. Juk fėjos geri padarėliai ar ne? Jos visada bent vaizduojamos tokiomis geromis, švelniomis ir panašiai.
- Nesakysiu, - sumurmėjo švilpė. Tada nukreipė žvilgsnį į baltaplaukę esančia šalia jos. Atrodė, kad ji žiūri į kažką, bet jaunoji švilpiukė nesuprato į ką. Juk toje vietoje į kurią žiūri Liucija nieko nėra! Tik mežiai ir viskas pamąstė Richer pavardės savininkė vis dar nesuprasdama kas ten. Staiga ji išgirdo moters balsą bei pamatė ją. Prisiminusi Liucijos žodžius mergaitė ėmė ir sugalvojo kitokią vardą nei jos tikrasis.
- Amelija, - ištarė mergaitė tai moteriai. Tikėjosi, kad ta matyt fėjų valdovė nesuuos, kad švilpės vardas visai ne Amelija. Dar bijojo, kad jei netyčia Zoey išduotų savo vardą ta moteris galėtų nuskriausti Liuciją, o to Richter negalėjo leisti.  Juk kažkodėl ta žaliaakė labai sukiojosi aplink jos draugę.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 12, 2020, 03:21:44 pm
 Moters tamsiai žalia suknelė sukosi aplink jos basas kojas. Kuo ilgiau Liucija stebėjo tą nežemiškai atrodančia būtybę, tuo daugiau keistų detalių jos rūbuose aptiko. Štai, kaip suknelės audinys regis buvo sudarytas iš daugybės plonų lapų, o diržas su plonu apsiaustu buvo iš visai nematytos medžiagos. Moters baltuose kaip sniegas plaukuose žėrėjo maži gelsvi lašeliai - kas tai, mergaitė taip ir nesuprato.
 Nepaleisdama būtybės iš akių, Liucija spaudė lazdelę rankoje taip kad pabalo jos krumpliai. Kai fėja išgirdo netikrą Zoey vardą, jos veidas persikreipė iš pykčio.
-Melagė,-sušnypštė ji ir padėjo savo delnus nuaštrintais nagais švilpei ant pečių.
-Neliesk jos!-iškart šūktelėjo Liucija, nutaikydama lazdelę į būtybę.-Pasitrauk nuo jos!
Susimąsčiusi, moteris patraukė rankas nuo Zoey.
-Fėjos vaike, kam tau ji?-išsišiepusi paklausė fėja.- Ar tu turi jos vardą?
-Turiu,-nusprendusi, kad apgaudinėjimas - vienintelis jų kelias lauk, tarė Liucija. Kaip bebūtų keista, būtybė melo nepajuto - o gal tai nebuvo melas? Juk baltaplaukė savo draugės vardą tai žinojo. Ji tik nieko nepasakė apie ,,vergystę" - jau vien mintis apie tai privertė šiurpuliukus perbėgti švilpės oda.
 Linktelėjusi, moteris mostelėjo kažkur tolyn į laukymę, kur, pasirodo, buvo laužas ir daugiau keistų žmonių. Nuo ten sklido linksma muzika, keliavo dubenys ir lėkštės su maistu bei indai su gėrimais.
-Tada ateikit, pavaišinsim, pašoksim,-nieko gero nežadanti šypsena papuošė fėjos veidą ir ši pasuko laužo link. Paėmusi Zoey už rankos, Liucija išsigandusi sušnabždėjo:
-Zo, ką darom? Mes negalim ten eiti. Vienas kąsnis ar gurkšnis ir įstrigsim amžiams, o šokdins iki mirties.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Zoey Richter Lapkričio 23, 2020, 02:46:15 pm
Zoey tikėjosi, kad visa tai kas vyksta tik tais kvailas ir kiek baisus sapnas. Ji net pabandė įsižnybti sau, bet, deja, tai kas vyko čia nebuvo sapnas. Visos fėjos, miškas buvo tikrų tikriausia realybė. Realybė, kuri visiškai nedžiugino šviesiaplaukės mergaitės. Išgirdusi žodžius apie tai, kad melavo sunkiai nurijo susikaupusias seiles. Pajautusi kaip ta labiau ragana nei fėja uždeda ranką ant jos peties, Richter užsimerkė tikėdamasi, kad visą tai kaip nors pasibaigs. Po kelių akimirkų ranka buvo patraukta nuo švilpės peties. Mėlynakė mergaitė lėtai atmerkė savo akis lengviau atsikvėpdama. Tada ėmė klausytis tos raganos ir Liucijos pokalbio. Nesuprato ką reiškia tas vardo turėjimas, bet nekreipė per daugiausiai dėmesio į tai. Ji tiesiog labai norėjo dingti iš šito prakeikto visokiausiai prakeiksmais miško. Dabar jis labai gąsdino mergaitę.
- Aš nežinau. Negalim pabandyti kaip nors pabėgti iš čia? - pasidomėjo Zoey išgirdusi Liucijos žodžius, o tada įsikabino savo baltaplaukei draugei į ranką nenorėdama jos paleisti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Lapkričio 29, 2020, 11:52:58 am
 Visa laukymė šnabždėjo apie pavojus. Vienas netinkamas žodis ir jų kraujas sušildys įšalusią žemę. Vienas netinkamas veiksmas ir fėjos sukapos jas gabalais. Jeigu jos išsiaiškins, kad ji - ne viena iš jų... Liucija šito jau nebenorėjo įsivaizduoti. Ir kaip jos papuolė į šią situaciją? Ką ji padarė negerai? Kodėl reikėjo į tai įtraukti ir Zoey?
-Negalim. Kol mūsų neišleis,-sušnabždėjo baltaplaukė ir pradėjo intensyviai mąstyti. Nenorėdama sukelti būtybėms įtarimo, švilpė lėtai patraukė laužo link jausdamasi, tarsi eitų į savo egzekuciją. Kaip koks žiaurus spektaklis...
-Spektaklis... Mes galim surengt vaidinimą su fėja. Jeigu ji lieps mums išeiti, galėsim pabėgti,-džiugiai pasidalino savo genialia idėja su drauge mergaitė,-Jai tik reiktų pasakyti ,,išeikit!" arba paklausus, ar galim išeiti, atsakyti ,,taip". Tada galėtume bandyti pabėgti už rato ribų.
Liucija nerimastingai apsidairė. Aplink nesimatė tos magiškosios grybų linijos, skiriančios pasaulius. Reikėjo išeit pro ten, pro kur jos atėjo. Šiurpas nukeliavo mergaitės nugara. Laužas buvo nebetoli, jau buvo galima aiškiai girdėti tarp fėjų vykstančius pašnekesius.
 Mergaites pasodino prie kažko, kas priminė stalą. Maistas atrodė nuostabiai, o nuo bėgimo ir kalbėjimo Liucijai džiuvo gerklė. Mergaitė stengėsi nežiūrėti į raudoname skystyje žaidžiančią šviesą bei ignoruoti nuostabius kvapus, tad neiškentusi ji suplojo delnais, atkreipdama visų dėmesį, ir tarė:
-Norėtume jums suvaidinti... Trumpą pjesę. Improvizacinę. Bet mums trūksta dar vieno aktoriaus, tad būtų malonu, jeigu kas nors prisijungtumėte.
Visų akys nukrypo į Zoey.
-Gerai,-kažkas atsiliepė. Šūdas.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 14, 2020, 01:18:03 pm
 Zoey vidų pripildė nerimas ir baimė. Jeigu tos fėjos nepaliks jų gyvų? Juk tada pasėkmės bus nežinia kokios... Nežinia kaip direktorė reaguos į viską, nežinia kaip viskas bus ir panašiai. Išgirdusi, kad jos negali bandyti pabėgti, Zoey dar labiau sunerimo. Galvoje kirbėjo tik viena mintis - artėja paskutinioji gyvenimo akimirka. Ji daugiau nebematys Liucijos, Hogvartso, varlių ir viso kito, nes tiesiog užmigs amžinam miegui. Greitai atrodo, kad atsirado viltis pabėgti iš šios gana žiaurios vietos.
- Spektaklis... Gerai, pabandykit. Vis tiek nelabai turim ką prarasti, - su nerimu tyliai ištarė šviesaplaukė. Po kelių akimirkų mergaitės  buvo nuvestos prie laužo. Čia jas pasodino prie kažkokio kaip ir stalo nukrauto skaniausiais gardėsiais ir gėrimais. O kažkur viduryje stalo gulėjo ir keksiukai su braškėmis ir glajumi ant viršaus. Mėlynakė apsilaižė savo lūpas norėdama paragauti ko nors, bet nieko nuo stalo neėmė. Prisiminė, kad jei ji ką nors suvalgys įstrigs čia amžiams. Greitai Liucija prakalbo sakydama, kad jos nori suvaidinti vaidinimą. Visos akys pasisuko į ilgaplaukę. Ji sunkiai nurijo seiles, o tada atsistojo ir atsistojo netoli laužo. Greitai kažkokia fėja prisistatė prie jos.
- Tegul spektaklis prasideda, - ištarė mergaitė ir pasitvarkė savo plaukus. - Ak, ir kodėl ši diena tokia šalta. Prašau padėkit ponia išleiskite mus iš čia. Iš šio sniego namelio, - kažką sukūrė blondinukė. Tikėjosi, kad tai tiks.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Liucija Andersson Gruodžio 19, 2020, 03:04:11 pm
 Liucija įsitempusi žiūrėjo, kaip prie Zoey prieina viena iš fėjų. Matyt dar jauna, nors mergaitė nesuprato, kaip fėjos dauginasi, jeigu savo vaikus palieka žmonėms, o žmonių pasiima. Ar žmonės, užauginti fėjų patys patampa fėjomis? Pasaulio paslaptys.
 Šios būtybės itin vertino menus, todėl vis prasidėjo jų trumpas išgalvotas ,,spektaklis", visi nuščiuvo ir sukluso. Žinoma, toliau keliavo ąsočiai pripildyti tyriausios ryto rasos ir kraujo raudonumo vyno, kurį mandagiai baltaplaukė perdavė šalia sėdėjusiam. Kažkuri gudresnė moteris pastūmė dailiausių šilauogių dubenėlį, tad Liucija, nenorėdama pasirodyti nemandagi, pasiėmė mažą saujelę ir apsimesdama, kad valgo, vis užsimesdavo vieną už apykaklės. Uogos nemaloniai trynėsi tarp rūbų, bet mergaitė toliau šypsojosi ir linkčiojo aplink sėdintiems.
 Ir nors Zoey neturėjo didelės patirties aktorystėje, Liucija liko patenkinta bendrakoledžės sugalvotomis eilutėmis. Jaunoji fėja, sekundėlę pamąsčiusi, mostelėjo ranka ir atsakė:
-Žmogaus vaike, nevalia! Liūdna ir šalta tavo dalia! Bet mūs karalienės valia, kad tas, kieno širdy šviesa, amžiams mums atvers kelią. Tai, žmogaus dukrą, atsakyk, o atsakiusi - išnyk!
 Pašokusi, Liucija pagriebė Zoey už rankos ir sušnabždėjo:
-Kartu sakom aš ir bėgam.
Spustelėjusi draugės ranką, baltaplaukė tvirtai tarė:
-Aš.
 Ir pasileido bėgti išėjimo iš fėjų karalystės link.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Zoey Richter Gruodžio 21, 2020, 09:51:31 pm
 Baimė kirbanti mergaitės viduje vis didėjo. Ji bijojo netyčia suklysti, supainioti žodžius ir panašiai. O tada joms ateitų labai ankstyva ir neplanuota mirtis. Švilpė išleido atodūsį. Jai visiškai nepatiko ta fėja stovinti šaia, bet Zoey tikėjosi, kad viskas bus gerai ir jai su Liucija pavyks pabėgti.
 Panašu, kad fėjoms labai patiko spektalio idėja. Mums tereiks laiku pabėgti ir viskas bus gerai. Mums viskas pavyks. ramino save mintyse, Richter. Ji bijojo. Labai bijojo prarasti savo draugę Liuciją, bijojo nebegrįžti į Hogvartsą. Bet kažkur giliai širdyje tikėjo, kad viskas bus gerai ir mergaitės ant ledo čiuožinės dar ne vieną kartą.
 Greitai išgirdo kaip fėja atsako į jos gana prastai surimuotus žodžius. Liucija greitai suėmė mergaitės ranką. Blondinukė švelniai spustelėjo ją.
- Gerai, - tyliai pasakė, o atėjus tinkamui momentui vos nesušuko:
- Aš.
Tada pasileido bėgti iš čia. Fėjos supratusios kas čia dedasi dar kaip ir bandė vytis mergaites, bet greitai jos kirto grybų rato liniją ir buvo saugios.  Richer pavardės nusišypsojo ir tiesiog apsikabino draugę.
- Aš džiaugiuosi, kad mums viskas pavyko, - tyliai ištarė ir po kelių akimirkų atsitraukė. Tada pradėjo žingsniuoti atgal pilies link. Viduje vis dar jautė šiokią tokią baimę. Žinojo, kad šių įvykių nepamirš dar ilgai ir tikėjosi, kad šis įvykis nesugriaus jos ir jos draugės bendravimo.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: jacobsaeterhaug Sausio 14, 2021, 11:18:18 am
Naujai iškeptas vilkolakis klaidžiojo po mišką nežinodamas ką čia veikia ir iš vis kodėl gimė šiame pasaulyje. Slėgė nenumaldomas liudesys, nes Švilpis tapo vilkolakiu ir to jau nepanaikinsi. Pilnatis artėjo, laikrodis tiksėjo. Berniukas jaudinosi ,nes tai bus pirma naktis ,kad šis taps vilkolakiu. Pirmakursis švilpis jautė kaip ateina permainos tad labai greitai išbėgo iš Hogvartso link Uždraustojo miško. Švilpis bandė nuslėpti savo kitokią pusę ,bet tai darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Dideli drabužiai jau ant berniuko kūno, marškinėliai tokie dideli ,kad šiam mažyliui iki kojų. Na vilkolakiu virsdamas tapsiu didesnis. Akyse matėsi kelios ašaros. Berniukas išėjo iš Hogvartso ir jau stovėjo lauke. Be dešimties dvylika. Švilpukas pasileido bėgti ,bet galūnės vis labiau neklausė ir nenorėjo bėgti.
-O ne...
Varpas pradėjo siūbuotis, tai matėsi per mėnulio šviesą kuri jau greitai taps pilnatimi. Ding, Ding, Ding. Mušė varpas, ausyse spengė  jo garsas. Netrukus suklupęs, berniukas stebėjo kaip ant rankų pradeda lįsti gaurai. Švilpis - vilkolakis. Berniukas negalėjo mąstyti, jis buvo gyvūnas, truputį atrodė ,kad jis vis dar žmogus. Pala, aš gėriau kažkokį gėrimą... Antivilkinis eleksyras, bet jis neveikė kaip turėjo veikti. Berniukas vilkolakis pradėjo kaukti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: David Dominguez Birželio 23, 2021, 01:21:16 pm
Visa mokykla žino, kad Davidas yra genijus. Na, jeigu ir nežino, tai netrukus sužinos. Vadinasi, pralaimėjimas pirmojoje kovoje tebuvo menka nesėkmė. O galbūt Davidas pralošė specialiai, nes nenorėjo, kad visi kovotojai iš karto suprastų susidūrę su neįveikiama kliūtimi.
Kad ir kaip ten būtų, berniukas nebuvo labai patenkintas ir dabar Vegard atžvilgiu nesijautė draugiškai. Ne, tam gudručiui reikia atkeršyti! Taip, Vegard vyresnis, bet argi antra kova neįrodė, kad Davidas moka kautis?!
Klastuolis su ne pačiomis linksmiausiomis mintimis klaidžiojo po kiemą ir galų gale atsidūrė uždraustajame miške. Nesilankydavo čia dažnai - negi vogsi iš medžių? Nelaimei, dabar berniuko nuotaika buvo tokia, kad labiausiai reikėjo vienatvės - kad jokie mokiniai nesipainiotų po kojomis. Gerai, kad po kovos dar neteko susidurti nei su “princese”, nei su “protinga pirmakurse”. Jos būtų pernelyg patenkintos tuo, kad Davidas pralaimėjo!
Klastuolis ėjo gilyn į mišką ir net nepastebėjo, kad gniaužia rankoje lazdelę. Galvoje sukosi planas, kaip susirasti ir atkeršyti bendrakoledžiui. Mokykloje šito, žinoma, daryti nevalia - profesoriams tai ne itin patiktų! Ne, reikia įvilioti Vegard į mišką ar kokią tamsią ežero pakrantės užkampę. Tik kaip tą padaryti? Na, bet Davidas buvo genijus, tad tikrai sugalvos kokį nors būdą. Taigi dabar svarstydamas, kaip galėtų įvykdyti sumanymą, jis ėjo vis giliau į mišką, kol suprato esąs visiškai pasklydęs.
Davidas garsiai ir demonstratyviai atsiduso. Jis atsirėmė į medį ir laukė, kol ateis nušvitimas, pasakysiantis, ką daryti dabar.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Vegard Saeterhaug Birželio 26, 2021, 10:04:19 pm
Štai ir po truputį artėjo popietę, kiek neįprastas laikas kuomet Vegard kažkur išeina prasiblaškyti, bet šiandien buvo galima padaryti išimtį, juk visuomet landžioti kur nereikia naktį jau darėsi nebeįdomu. Klastuolis ėjo pilies koridoriais nežinodamas kur jį kojos nuves, galbūt tai bus biblioteka? Galbūt ežero pakrantė ar ,net kambarys iki pareikalavimo. Nežinia kankino trečiakursį. Galiausiai vaikinas išėjo iš pilies ir atsidūrė lauke, sustojęs jis apsižvalgė ir nusprendė - šią popietę reikia praleisti smagiai, jis savaime aišku pasuko link uždraustojo miško. Klastuolis mąstė apie savo gyvenimą, kas jis yra šiame gyvenime ir kodėl išvis dar gyvena, juk planavo nusižudyti. Trečio kurso pasiekimas - buvo didelis žingsnis į priekį. Vegard mokėsi save pamilti, ir jau galima sakyti mylėjo, bet trūko keletos siūlų jog būtų užtikrinta. Vaikinas jau buvo netoli uždraustojo miško, iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę, nes niekada negali žinoti ,kas atsitiks miško platybėse. Giliai įkvėpęs trečiakursis ėjo kur matė akys, ir vedė kojos. Sustoti privertė tik pažįstamas veidas, David Dominguez - Vaikinukas pralaimėjęs dvikovą Vegard'ui. Tyliai sukikenęs vaikinas priėjo arčiau.
-Ką mes čia turime? Argi ne pats genijus David Dominguez?,-Pašaipiai tarė Vegard.
Pratęskime dvikovą, mažyli. Juodaplaukis užsisuko ir nuėjo toliau, atsisukęs nukreipė lazdelę prieš nekaltą vaiką ir tarė:
-Sectumsempra!
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: David Dominguez Birželio 29, 2021, 06:52:50 pm
Kartais Davidui patiko būti vienam - genijams tikrai reikia pailsėti nuo žmonių! Taip buvo ir šį kartą, taigi berniukas sugebėjo pamiršti, kad pasiklydo, o tik mėgavosi vienatve.
Nelaimei, tik iki to momento, kai išgirdo nemaloniai pažįstamą balsą. Vegard iš karto suprato Davidas ir atsimerkė. Savaime suprantama, jis nesuklydo - priešais jį buvo nelemtą kovą laimėjęs mokinys! Ar tai ir bus proga atkeršyti, kurios taip laukė Davidas?! Žinoma, reikia tuo pasinaudoti! Nelaimei, Vegard, atrodo, buvo nusiteikęs lygiai taip pat, mat pirmas paleido kerus. Davidas šastelėjo už medžio - taip netikėtai užpultam slėptis nėra gėda!
- Flipendo! - riktelėjo berniukas atsargiai iškišęs lazdelę iš už medžio. Jis negirdėjo, kokius kerus paleido Vegard, kaip ir nežinojo, ar pataikė, tačiau spėjo, kad jam nepasisekė: Vegard neatrodė esantis toks nevykėlis, kad paleistų kerus, kurie nieko nedaro. Nebent Davidas nieko nejaučia... Tokia mintis privertė berniuką kiek sunerimti, tačiau jis bijojo patikrinti, ar neturi kokios žaizdos - reikėjo saugotis to bepročio Vegard! Davidui buvo apmaudu, kad nepavyko laimėti kvailos kovos dvikovų turnyre - tokiu atveju tas pasipūtėlis tikrai nebūtų toks drąsus! Aš jam būtinai atkeršysiu! pagalvojo klastuolis ir atsargiai iškišo galvą iš už medžio. Ką gali žinoti, ar priešininkas nėra užsimojęs kirsti dar vienais kerais!
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 06, 2021, 08:09:01 pm
Pro medžius stipriai kaitino saulė, tai labai nepatiko vaikinui, nes jis buvo nakties žmogus. Vaikino paleisti kerai nuskriejo kažkur toli ir atsitrenkė į medį. Ir kas jog jis nepataikė? Juk negali visada sektis. Prisiminus jog vaikinas laimėjo ,net dvi dvikovas, tai buvo labai jau menka nesėkmė. Nusičiaudėjęs vaikinas pasislėpė už medžio ir pasitvarkė lazdelę. Staiga išlindęs į ,,kovos lauką'' vaikinas ,net nepastebėjo kaip į jį lėkė kerai, būtų kvaila jeigu jie nebūtų pataikę. Paskutinę akimirką vaikinas suriko:
-Protego!
Tik labai gaila jog gerai neapsaugojo ir vaikinas nuskrido paveiktas kerų. Klastuolis skaudžiai krito ant nugaros, ją labai sudiegė ir Vegard sudejavo. Keletą minučių pagulėjęs ant šaltos žemės vaikinas atsistojo. Ką reikėjo daryti? Paleisti žudymo kerus? Eh, gerai būtų jog būtų tai įmanoma. Įdomu kelintą kartą Klastuolis jau norėjo kažką nužudyti. Priėjęs arčiau David, kuris kyšojo už medžio ir įsitaisęs taip jog kerai pataikytų neišvengiamai vaikinas suriko:
-Expelliarmus!,-Iš lazdelės išsiveržusi raudona šviesa skriejo tiesiai į David. Būtų keista jei tas mažas rūpužiukas išsisuktų.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: David Dominguez Liepos 11, 2021, 11:53:59 pm
Savaime suprantama, Davidas pataikė. Juk jis yra mokyklos genijus! Davidas išgirdo dejonę ir patenkintas nusišypsojo. Argi galėjo būti kitaip? Savaime suprantama, ne! Dabar Davidas paleis dar keletą šaunių kerų, ir Vegard sužinos, kaip turėjo baigtis kova! Taip, viskas buvo suplanuota, ir genijiška berniuko galva tiesiog sprogo nuo planų, kaip įveikti amžiną priešininką.
Nelaimei, paaiškėjo, kad Vegard nėra visiškai kvailas. Jis pasinaudojo tuo, kad Davidas žvelgė iš už medžio. Tiek susiprasti, žinoma, labai daug proto nereikėjo! To proto užteko, kad vyresnis mokinys paleistų kerus, ir Davidas prarado lazdelę! Jis nespėjo sureaguoti, kai ginklas išslydo iš rankos. Kad ir kaip nesinorėjo apie tai galvoti, Davidas susimąstė, kad būtent taip turėjo jaustis "protinga pirmakursė", kai jis nušvilpė lazdelę. Jausmas tikrai nebuvo malonus!
Vegard šito neturėjo suprasti. Kadangi Davidas yra tikras genijus, jis būtinai suras būdą apsimesti, kad viskas yra gerai! Berniukas pasilenkė ir griebė akmenį. Tai nebuvo labai garbingas kovos metodas, ir klastuolis puikiai tą suprato. Bet o ką daugiau daryti, kai kitų metodų nėra? Jis švystelėjo akmenį Vegard link.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Vegard Saeterhaug Liepos 12, 2021, 12:00:51 pm
Į vaikino rankas įskridusi David lazdelė atrodė labai jau menkai prieš Vegard lazdelę.
- Ir kaip toks genijus nesugebėjo išsisukti nuo tokių paprastų kerų?, - Norėdamas pašiepti David tarė Klastuolis.
Ar sulaužyti lazdelę ar ją atiduoti priešininkui? O gal įvykdyti kitą planą? Eh, vėl tie retoriniai klausimai, kaip jie erzino vaikiną. Savo lazdelę įsikišęs į apsiaustą vaikinas svarstė toliau, galiausiai atėjo sprendimo minutė.
- Lazdelę atgausi Klastūnyno bendrajame kambaryje., - Lyg profesorius tarė trečiakursis ir įsidėjo lazdelę į apsiaustą, šalia savosios. Ar galima buvo pagalvoti? Vegard antrą kartą laimėjo prieš bendrakursį. Gal ir paprastų dvikovų taisyklės buvo kitokios, bet juodaplaukio taisyklės buvo vienokios. Nuginklavimas - reiškia pralaimėjimą. Ar galima tai paskelbti kaip juodaplaukio gyvenimo moto? Nežinia, bet laikas parodys. Klastuolis pradėjo eiti link pilies, jam užteks, laukia dar visa diena, o ką kalbėti apie naktį? Po kelių minučių juodaplaukis pasislėpė medžių tankmėje.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 15, 2021, 08:54:06 pm
Alanas dūmė pro medžius. Tankios šakos lindo į plaukus, draskė apsiaustą. Kur jis? Kur jis? Grifiukas bijojo rasti sužeistą šunį. Jei kentaurai, o jei dar blogiau vorai. Jis puikiai žinojo kas laukia miške. Nes šias istorijas, kurias pasakojo tėvai klausė labai atidžiai, mat svajojo čia patekti. Ir buvo, ne kartą, bet jei čia nuklysdavo, tai šuo eidavo šalia. Dori lazdelė jau jam net nerūpėjo, o ji bėgo paskui, jis girdėjo tai.
Lazdelė silpnai spingsėjo ir jis staiga išgirdo gailų inkštimą. Aidas jį iškraipė ir berniukas nežinojo kur lėkti, ėmė net blaškytis, nežiūrėdamas kur gi pasidėjo Klastuolė. Tada prisiminė, kad ji beginklė.
- Dori, būk šalia, jei kas nutiktų!- Šūktelėjo ir palaukė jos. Ir tada dar kartą pasigirdo šuns inkštimas, kaukimas.
Besiblaškydamas Alanas pastebėjo tai, kas trumpam jį sustingdė. Ant balto sniego matyti raudono kraujo lašai. Jie taip ryškiai spindėjo toje baltumoje.
Gal tai ne jo. Mėgino guostis jis. Pasileido ton pusėn.
- Diiingai! - Garsiai sušuko net negalvodamas, kad gali ką nors prikviesti.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dori Mendel Spalio 16, 2021, 12:59:16 pm
Dori jau nebebėgo, bet ėjo sparčiu žingsniu. Kvailas šunpalaikis, niurnėjo mintyse, kai atgausiu lazdelę, abu juos nudėsiu. Antrakursė buvo sušalusi ir jautė didelį nuovargį. Kaži, ar jos burtų lazdelė vis dar sveika? Ar tas šuo nebus jos apgraužęs? Ką gi, Alano tėvas galės atsiųsti ne tik knygą, bet ir galeonų naujai lazdelei.
Alanas atrodė susijaudinęs, bet Dori žinojo, tiesiog žinojo, kad ne dėl mergaitės lazdelės, o dėl savo šuns. Dori tas gyvūnas mažiausiai rūpėjo. Juk jis pagriebė jos lazdelę! Pasigirdo šuns inkštimas. Staiga Alanas sustingo ir suriko savo šuns vardą. Kažkur tolumoje matėsi kraujas. Na štai, prisižaidė, Dori veide šmėstelėjo vos įmatoma šypsena. Tačiau tai buvo ne Dingas. Ką gi, teks ir toliau ieškoti lazdelės.
- Tikiuosi, kad tavo šuo nebus jos išspjovęs iš nasrų, - pasakė mergaitė. - Aš maniau, kad jis dresuotas.
Dori priėjo prie kraujo lašų, o netoliese gulėjo negyva stirna. Paspyrusi ją koja Mendel pamatė... savo lazdelę!
- Lumos, - ištarė paėmusi ją į rankas.
Ačiū Merlinui, sveika ir veikianti. Dori nuvalė šuns seiles į apsiaustą.
- Ar tai tavo gerasis šuo ją užpjovė? - paklausė žiūrėdama į gyvūną be gyvybės ženklų. - Na, bent jau išspjovė mano lazdelę.
Dori žinojo, kad Alanas ir toliau ieškos šuns. Kitaip ir būti negali. Mergaitė galėjo apsisukti ir eiti atgal į pilį, tačiau miške naktį jai buvo įdomu. O dabar, kai rankose ji laikė savo lazdelę, jautėsi dar ir pakankamai saugi.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 16, 2021, 01:22:11 pm
Ne dingo kraujas. Lėtai su palengvėjimu atsiduso berniukas. Ant sniego gulėjo stirna. Negyva. Nejau tai jo šuo? Ne. Negali būti. Gal jis užuodė šitą stirną ir nusekė jos pėdomis, o gal užuodė ką kitą?
- Nesąmonė, jis nepjauna gyvūnų. O be to, juk girdėjai, kad inkštė šuo. Tai... - jis nutilo trumpam. - Aš nežinau kas tai. Eisi kartu? Nes aš negrįšiu tol, kol rasiu šunį.
Pasakė ir nelaukdamas jos nudrožė į miško gilumą. Lazdelę Dori susirado ir dėkui Merlinui. Galvojo braudamasis per tankynę. Nebelėkė kaip pašėlęs, atidžiai dairėsi. Sniege matėsi pėdsakai. Alanas pastebėjo negyvą triušį. Nesąmonė, Dingas per tokį laiką negalėtų sudraskyti ir stirnos ir triušio.
Miškas darėsi vis nepraeinamesnis. Alanas sušalo į ragą. Tikriausiai jai dar šalčiau, juk sušlapo krisdama nuo rogių.
Buvo jau labai tamsu. Tikra naktis. Lazdelės šviesa atrodė tokia menkutė.
Alanas kažką išgirdo, kažkas sušlamėjo krūmuose ir liuoktelėjo iš jų. Tikrai ne dingas, kažkas kitas, didesnis ir gauruotesnis.
- Sustink! Sustink! - Sušuko jis. Šių kerų gyvenime nebuvo naudojęs, bet daugiau niekas neatėjo į galvą.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dori Mendel Spalio 16, 2021, 01:34:42 pm
Dori jautė, kad Alanas nervuojasi. Iš tiesų ji prieš grifą neturėjo nieko prieš, tačiau ją erzino perdėtas saldumas. O grifas pasirodė būtent toks, kai jie susitiko. Perdėtai mandagus, draugiškas ir geras. Todėl jai patiko, jog berniukas pamažu praranda kantrybę. Dabar jis atrodė toks naivus. Ar ir Dori buvo tokia praeitais metais? Kaži, ar Alanas pasikeis? Galbūt po metų jau gailėsis papuolęs į Grifų gūžtą ir supratęs, kad nėra visi čia tokie geri?
- Einu, einu, - atsakė Dori ir nusekė iš paskos.
Mergaitė paspartino žingsnį ir pradėjo eiti greta Alano.
- Nesinervuok, - pasakė ji berniukui. - Nėra šitas miškas jau toks baisus, kaip visi piešia, - pasakė Mendel, tačiau tą akimirką vaikai praėjo pro negyvą triušį. - Na taip, taip, čia gyvūnai ėda vieni kitus, bet buvau čia šimtus kartų ir nieko neatsitiko. Esu tikra, kad ir Dingui nieko nenutiks.
Gal. Staiga kažkas sušlamėjo ir Alanas akimirksniu atėjūną sustingdė. Pasigirdo, kaip paslaptingasis gyvis bumbteli žemyn.
- Žinai, - ramiai prabilo Dori, - tu esi geras kerėtojas ir turi puikią reakciją. Gaila, kad pakliuvai ne į Klastūnyną. Esi išties gabus.
Štai, ką reiškia grynas kraujas. O jis dar sako, kad tai neturi reikšmės.
Priėjusi prie sustingdyto padaro Mendel pamatė hovilką.
- O! - sušuko Alanui. - Tai hovilkas. Jie tokie... vilkų pusbroliai. Jeigu iššoks tau prieš nosį ir nespėsi sustingdyti ar panašiai, žinok, kad tereikia paleisti iš lazdelės vandenį ir jie visi papustys padus.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 16, 2021, 02:11:05 pm
Alanas stebėjosi savo rankų darbu. Labai trumpam leido sau pagalvoti, kad baigus mokyklą gal pasiseks tapti Kuo nors ypatingu. Šiaip jau norėjo būti apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoju. Kerėti man sekasi, reikia tik nepamesti galvos ir viskas bus gerai.
Apžiūrėjo tą didelį vilką ir atsakė savo bendrakeleiviai.
- Šito apie vilkus nežinojau ačiū. Žinai, miško aš nebijau. Esu čia buvęs, vienas su šunimi. Aš tik... Na žodžiu užauginau tą šunį, daug dirbau su juo ir nenorėčiau jo prarasti. Matyt čia tiesiog girdėjosi tų vilkų balsai, o ne Dingo. Net nežinau kaip jį rasti. Matyt jis užuodė vilkus, o gal stirną nežinau. Haskių labai smarkus medžioklės instinktas ir net dresuojant jį sunku panaikinti ir jie gali pabėgti. - Staiga, jis nusišypsojo. - Žinai, labai gali būti, kad kol mes čia naršom mišką, jis jau kokiu kitu keliu pardūmė arba ten, kur mudu buvome prie rogių arba net į pilį. Dar Paieškokim ar ką? Kaip manai?
Jam bekalbant pasigirdo vilkų staugimas. Aidas jį dar padidino. Į Alano širdį įsimetė nuotykių troškimas, sveikas protas sakė dingti kol gali, bet Kita jo dalis... Tada, dar tolokai, o gal taip atrodė tik dėl aido pasigirdo šuns lojimass ir Alanas jį pamatė. Dingas risnojo link jų, lėkė iš miško gilumos. Nuo jo širdies nukrito akmuo, Dabar galėjo susidurti su visu pulku tų padarų, jei tik jie pultų.
- Kaip aš tavęs nepastebėjau? kur tu po galais buvai? - Švelniai pasakė  šuniui. Dar kartą gūdžiai sustugo vilkai.
- Gal dinkim iš čia? Jei mes išvis dar čia nepaklydom. - Pasakė jis Dori.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Dori Mendel Spalio 16, 2021, 02:35:17 pm
- Tik nepamiršk, kad paprastam vilkui tai nesuveiks, tas vanduo. Tik hovilkui!
Alanas pradėjo kažką veblenti apie tai, kad užaugino tą šunį, kad nenorėtų jo prarasti. Neįdomu. Bla bla bla. Paskui berniukas pasakė, kad galbūt Dingo išvis nėra miške. Tai ką, eiti atgal? Tai klastuolę nustebino. Nejau jis palūžo?
Bet netrukus viskas išsisprendė savaime. Dingas iš kažkur atkėblino pas vaikus. Dori sužaibavo į jį akimis. Norėjo kažką padaryti jam už tai, kad šunėkas nugvelbė tamsiaplaukės burtų lazdelę. Tačiau tuo pačiu Mendel pajuto tam gyviui ir pagarbą: o jeigu tai jis patvarkė triušį ir stirną?
- Na, Dingai, ar prisivalgei mėsos? - pajuokavo dvylikmetė.
Dori atsisuko į Alaną.
- Nepaklydom. Pilis ten, - parodė į dešinę. - Buvo smagus vakaras, ne? Žinai, dėl tos knygos... Būtų tikrai įdomu paskaityti. O jeigu kada susipyksi su kokiu švilpiu ar varniu, gali drąsiai į mane kreiptis. Abiems sekasi kerėti, tai kaip reikiant juos pamokytume. Ypač varnius, - mergaitė prisiminė kvidičą ir jos akyse sužibo keršto troškimas. - Eime, - Dori pasuko pilies link.
Antraštė: Ats: Uždraustasis miškas
Parašė: Alanas Senkleris Spalio 16, 2021, 03:01:27 pm
Alanas nenorėjo tikėti, kad tai Dingo darbai tie gyvūnai, tikriausiai vilkai. Ant šuns pyko, kad šitaip paspruko ir neklausė. Už tai dabar visur lauke kėblins ant pavadėlio. Nusprendė. Taip, protinga nelaukti vilkų, geriau dingti. Jis ėjo paskui mergaitę, norėjo kuo greičiau patekti į šiltą pilį.
- Gerai, aš paprašysiu tos knygos. Tikrai kad smagus. Gerai, kad lazdelę suradai.  - Šyptelėjo.
- Puiku. Nors tu ir išdidi Klastuolė, bet jei kartais koks bjaurus grynakraujis Klastūnyno atstovas labai tau užknis pasakyk, nes dievaži, pokštus krėsti aš irgi moku.

Priėjęs vietą, kur paliko roges nutempė jas į pašiūrę. Tada, patraukė į šiltą pilį. Jautėsi pavargęs, o dar laukė nepadaryti namų darbai.
Antraštė: Uždraustasis miškas
Parašė: Majami Džekson Gegužės 17, 2022, 06:41:13 pm
Taip jis pavadintas ne veltui! Į jį nepatartina eiti, Bet turbūt niekas ir nenorėtu.
Jame kribžda daug pavojingų gyvūnų, kurie neapsidžiaugtu, jei jūs pas juos apsilanksite. Su Uždraustojo miško gyventojais susitvarko tik dideli gyvūnų mylėtojai kaip Rubėjus Hagridas. Uždraustojo miško medžiai aukši ir tankūs.
O aš turiu jums keletą klausimų!
1) Ar norėtute aplankyti uždraustojo miško gyventojus?
TAIP () NE
2) Ar per herbalogiją tiriate Uždraustajame miške augančius augalus?
TAIP () NE () NE, BET GIRDĖJAU, KAD TUOJ TIRSIME
Tikiuosi jums patiko mano aprašymas apie Uždraustąjį mišką!      (:       :)