Hogvartsas.LT

Magijos pasaulis => Apylinkės => Kvidičo aikštė => Temą pradėjo: Katerina Atėnė Sabel Gegužės 16, 2016, 08:14:27 pm

Antraštė: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Katerina Atėnė Sabel Gegužės 16, 2016, 08:14:27 pm
Šis milžiniškas labirintas - ne kas kita, kaip dar vienas profesorės Poter šedevras. Jo sienos iš vijoklių. Labirintas atrodo didelis, bet iš tikro jis yra vidutinio dydžio. Jo paskirtis ne žaidimui ar laisvalaikiui, o Kerėjimo egzaminui apie kurį, prasidėjus paskutiniam mokslų metų mėnesiui, tiek pasakojo mokytoja. Vieną užduotį mokiniams Gabija išplepėjo. Tai yra Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis. Juk šiai užduočiai nepasiruoši, nežinodamas kokią mįslę ar klausimą tau užduos tas padarėlis. O to nežinojo net pati mokytoja. Kitas keturias užduotis mokytoja išlaikė paslaptyje, kad būtų linksmiau. Šviesiaplaukė pažadėjo, jog pasibaigus egzaminui labirinto nepanaikins, o paliks. Kartais smagu pasivaikščioti po labirintą, net jei ir jame nėra kliūčių.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Rokas Sviper Gegužės 17, 2016, 02:20:03 pm
Rokas atėjo į kerėjimo egzamino praktiką. Mokytoja buvo sakusi jot tai bus labirintas. Taip pat užsiminė, kad jis bus sudėtingesnis nei per pamoką. Rokas atėjo prie įėjimo į labirintą jis apsidairė ten nebuvo nei mokytojos, nei kitų mokinių. Tik lentelė su užrašu:
Citata
ĮĖJIMAS. SĖKMĖS.
Varniukas įžengė į labirintą jis eidamas pamatė vandenį. Vakar lijo. Tikriausiai ir labirintas neapsaugotas nuo lietaus. Jau buvo bepradedąs eiti per vandenį. Bet prieš jį išdygo kažkos augalas, lyg ir gėlė tiktais turėjo didelę burną su aštriais dantimis. Ji jau lindo prie Roko. Ji auga vandenyje ne šiap sau. Ji vandens augalas. Tergeo vanduo pradėjo nykti. Kai vandens nebeliko gėlė pradėjo nuo viršaus tirpti ir virto dulkėmis. Rokas nužingsniavo toliau.
Rokas dar šiek tiek pavaikščiojęs priėjo dar vieną kliūtį tai buvo Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis. Trolis buvo maždaug kai p pusantro Roko. Vienoje rankoje nešiojosi susuktą pergamentą. Kitoje vėzdą. Padaras paklausė berniuko:
 – Kas atsirado anksčiau ugnis ar feniksas.
 – Tai amžinas ratas, – Šiek tiek pagalvojęs paklausė Rokas.
 – Teisingai. Gali eiti, – atsakė trolis.
Iš jo veido sprendžiu, kad jis tikrai norėjo mane pritrėkšti. Bet kažkas jam neleido
Varnanagis ėjo toliau. Eidamas jis pamatė kažkokį paukštį. Jis nusprendė nekreipti į jį dėmesio. Tačiau kai tik Rokas pabandė pereiti per paukštį jis padidėjo. Paukštis užstojo visą kelią ir neleido praeiti. Rokas ištarė kutenimo burtažodį: Rictusempra. Paukštis krito ant žemės ir pradėjo daužyti sparnais  į save. Varnis žinojo, kad po pros minučių praeis.
Berniukas ėjo toliau. Jis ėjo, bet staiga įkrito į velnio raizgus. Jie buvo užmaskuoti todėl einat tuneliu jų nesimatė. Rokas galvojo ką daryt. Jis prisiminė, kad velnio raizgai nemėgsta salės šviesos. Lumos maxsima ištarė jis. Velnio raizga išdžiuvo ir Rokas ramiai išlipo iš duobės.
Jis jau manė, kad tuoj baigsis labirintas,bet tiksliai neprisiminė kiek mokytoja sakė, kad kliūčių bus.
Jis pamatė lentelę su užrašu
Citata
IŠĖJIMAS
ir paslapčių skrynelę. Jis stovėjo prie gyvatvorės ir galvojo, kad ji atsivers kaip įėjimas, o skrynelė tik papildoma užduotis, bet ne. Jis suprato, kad reiks atrakinti skrynelę. Alohomora . Skrynelė neatsirakino. Alohomora šį kartą skrynelė atsiakino. Jis joje rado krištolo rutulį. Jis suprato žinantis tik veną burtažodį su kuriuo galima padaryti kažką krištolo rutuliui. Constella išryškėjo raidė U. Jis pabandė dar kartą išryškėjo raidė G. Ir taip kelis kartus kol susidarė žodis UGNIS. Jis suprato, kad reikia pradeginti išėjimą. Incendio Labirinto gabaliukas greitai sudegė ir Rokas praėjo. Po to labirintas atsistatė.
Rokas nuėjo į pilį.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Rosė Saulėlydė Gegužės 17, 2016, 07:57:05 pm
Laukiant kol varnanagė galės pradėti bandyti pereiti labirintą, Rosei prarakaitavo delnai. Ji vis braukdavo jais per apsiaustą. Galiausiai varnė išvydo prasiveriantį įėjimą į labirintą. Vijokliai tarsi ko nors deginami, atlaisvino tarpą, kuris ir buvo įėjimas į paslaptingąjį labirintą. Rosė nežinojo nei ko tikėtis. Todėl jai galvoje sukosi išmokti burtažodžiai, žinomi gyvūnai ir kaip su jais susidoroti taip pat įvairūs augalai, kurie prieš egzaminą sapnuodavosi Rosei. Varnanagė nedrąsiai įžengė į labirintą. Norėdama sukaupti drąsos, mergaitė užsimerkė. Giliai įkvėpė ir atmerkė akutes. Rosės nuostabai, ji stovėjo ant mažyčio žemės plotelio, viduryje tarsi kokio ežero. Kiek tolėliau matėsi sausuma ir vijokliai. Nagi, kaip galėčiau įveikti tai? Ak taip!
- Burbugo undero aquo! - sušuko pirmakursė. Aplink jos galvą susivijo tarsi kokie siūlai, bet po kiek laiko patapo stiklu. Rosė nebijodama šoko į vandenį ir giliai kvėpuodama perplaukė vandens atkarpėlė. Išlipus, burbulas dingo. Rosė patraukė gilyn į labirintą. Staiga prieš ją iššoko milžiniškas voras - didžiausia Rosės baimė!
O, ne ne ne! Man galas... pamanė pirmakursė. Kirk vėleliau jai dingtelėjo, kad galbūt tai kaukas!
Sugalvok kažką juokingo. Nagi! paragino save Rosė. Staiga jai prieš akis išdygo barbė, su kuria Rosė žaisdavo vaikystėje. Tada varnė įsivaizdavo siaubingąjį vorą, su barbės galva, o vietoje šiurpių juodų kojų, dailias blizgančias kojeles. Staiga voras patapo lygiai tokiu pat, kaip ir Rosė įsivaizdavo! Mergaitę suėmė juokas ir ji nors ir kikendama, visdėlto atsargiai praėjo pro vorą. Kita kliūtis laukusi varnanagės buvo miražinė kalnų gyvatė. Varnė nudžiugo, juk per MGP ji apie tokį gyvį mokėsi! Vadinasi šis matomas gyvatės atvaizdas tėra atspindys, juk jos akys švelniai rožinės, ne kaip tikrosios gyvatės - ryškiai raudonos. Todėl Rosė atsisuko į priešingą pusę nei buvo atspindys.
 - SUSTINK! - suspigo varnanagė. Rodos kur nebuvo nieko, atsirado sustingusi gyvatė, baltais žvynais ir ryškiai raudonomis akimis. Rosė prabėgo pro sustingusią gyvatę ir kiek imanoma greičiau pasuko į kairę. Varnei prieš akis atsivėrė plynas laukas, tik didžiulis akmuo stūgsojo netoliese. Mergaitė išvydo, kad į ją lekia neaiškūs cypiantys padarai. O jie atrodė nusiteikę kovingai! Nieko nelaukdama, Rosė nuskuto prie akmens ir užlindo už jo. Suprato, kad padarai nenustygs.
Dėkui dievui yra šis akmuo... pamanė pirmakursė.
Ak, akmuo!!! susiprato varnė ir truputį pakilo.
- Duro! Duro! Duro! - rėkavo Rosė, o padarėliai krito paversti akmenimis. Lengviau atsidususi, Rosė atsistojo ir patraukė ten kur matėsi vijokliai. Tiesiu taku, mergaitė priėjo keistą padarą.
- Esu aš Pilknugaris Tiltų Trolis. Užduosiu tau klausimą įdomų! Matau esi raštų graužikė, todėl užduosiu klausimą apie knygą! Kieka kartų tu skaitai eilutę, kol mintis pasiekia tau galvutę? - sugriaudėjo trolis.
- Hmmm... Kiek kartų? - suraukė antakius varnė. Į galvą atskriejo ta diena kai skaityti jai nesisekė nors tu ką, nes aplink klegėjo mokiniai.
- Ach taip! Jei skaitai ir niekas tau netrukdo, perkaitysi iškarto, bet jei tau trukdoma, skaityk nors tūkstantį kartų, nesuprasi! - pasakė Rosė. Trolio veidą iškreipė grimasa, kuri turbūt turėjo būti šypsena. Už padaro nugaros, vijokliai prairo ir atsivėrė išėjimas. Rosė linktelėjo dėkinga troliui ir laiminga, kad įveikė labirintą išbėgo iš labirinto.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Edgar Jeffter Gegužės 18, 2016, 02:13:13 am
Edgar'as iš lėto įsliūkindamas į labirintą, kurį privalėjo įveikti norint, jog būtų užskaityta Kerėjimo pamokos egzamino praktinė užduotis, niekaip negalėjo suprasti, kaip labirintas gali būti susijęs su šiuo dalyku. To jis nesuprato ir paskutinėje šio dalyko pamokoje, kurią praleido kiek pro ausis. Bet niekam čia nepaprieštarausi, ko mokama to juk ir turi mokytis.
Slinkdamas labirintu tarp vijoklinių sienų pirmakursis atsargiai dairėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, bandydamas kažką pastebėti, juk pasak profesorės jame turėtų laukti net penkios paslaptingos užduotys. Negi po jį ir reikės klaidžioti, kol visas jas surasi? tik šmėstelėjus tokioms mintims pirmakursis pajuto, kad kažkas pačiupo jo koją.
- Ką?!- šūktelėjęs pažvelgė žemyn ir pamatė, kaip jo koją apsiraizgė bjaurumu tviskanti vijoklinė šaka, kuri netikėtai pradėjo traukti vaiką į sieną. Šis išsprogdinęs akis nė nežinojo, ko griebtis, juolab buvo ir žinių stygius apie išlaisvinančius kerus. Ilgai netruko, kai grifas atsidūrė tarp vijoklinės sienos, kuri nemaloniai braižė jam veidą, o ir pasimuistyti suslėgtoje sienoje buvo beik neįmanoma. Bet visa laimė, milžiniška siena net neketino dvylikamečio pasiglemžti į save. Ji jį tiesiog išmetė ant kito tako esančioje kitoje jos pusėje. Na ir puikumėlis kiek nervindamasis pakilo nuo žemės juodaplaukis ir truputėlį apsivalė savo žeminuotus drabužius. Nieko nelaukdamas berniukas sparčiai pribėgo prie šalia buvusios labirinto kryžkelės, ties kuria ir stabtelėjo. Savo žaliomis akimis apsidairė, jog apsispręstų, kur keliauti toliau, bet ilgai svarstyti to neteko, nes į kairę vedančio takelio tolumoje jaunasis magas įžvelgė kažką spindinčio, kas traukte traukė prieiti. Su kiekvienu tvirtu žingsniu, kedenančiu klaidingų posūkių kupino galvosūkio žemę, spindesys vis stiprėjo. Bemaž priartėjus prie šviesos objekto, matėsi kvadratinis medinis stalas, kurio briaunos buvo padengtos žaižaruojančiu aukso sluoksniu, o ant jo gulėjo pergamento lapas. Stvėręs jį į savo rankas įsmeigė žvilgsnį į jį. Tuščias? Apvertė kitą jo pusę, bet toji, deja, taip pat buvo nieko neprirašyta. Porą minučių palaužęs galvą, pirmakursis susivokė, jog tai gali būti užšifruotas raštas, todėl nieko jis šiame lapelyje ir negali įžvelgti. Tokiai minčiai aplankius vaiką, jis išsitraukė burtų savą burtų lazdelę ir ištarė:
- Aparecium,- ir lapelyje, kaip mat pradėjo atsirasti užšifruotas tekstas. Vaikinukas tik sugniaužė kumštį ir džiaugsmingai mostelėjęs ranka, nusišypsojo. Visam tekstui atsiradus pergamente aiškiai buvo matyti kas jame rašoma.

LABIRINTO UŽDUOTYS

1. Panaudojus nematomumo atskleidimo kerus atkerėti užburtą pergamento lapą.
2. Eiti nu šiuo stalo tiesiai iki antro posūkio paskui pirmose sutiktuose išsišakojimuose porą kartų pasukti kairėn ir tuomet, kai takelis pakryps į dešinę ženk penkiasdešimt septynis žingsnius ir tuomet rask paslaptį po Tavimi.
3. Išlaisvink rastą paslaptį.
4. Įmink Mažojo Pilknugario Tiltų Trolio mįslę.
5. IŠEIK IŠ LABIRINTO!

P.S. Pirmąją užduotį Tu jau įvykdei, mielas moksleivi, tad kol kas su tuo Tave ir sveikiname.


- Smagumėlis..,- atsiduso Edgar'as gerai suprasdamas, kad dar teks paprakaituoti norint apleisti šį labirintą ir pradėjo eiti jo gūdžiais takais vadovaudamasis instrukcijomis. Pasiekęs reikiamą tašką nužvelgė aplink save esantį žemės lopinėlį, kuris atrodė lyg nepaliestas ir tikrai nieko nežinodamas negalėtum susiprasti, kad po juo kažkas gali slėptis. Tačiau būdamas įsitikinęs trumpaplaukis, jog yra reikiamoje vietoje pritūpė ir ėmė kasti žemę, mesdamas ją į krūvą atokiau nuo savęs. Iškasus plaštakos gylio duobę, vaikinuką sukaustė nerimas, kuris pradėjo blaškyti jį su minti ar tikrai jis yra toje vietoje. Negi aš suklydau, bet tikrai ėjau, kaip nurodyta ir dar žingsnius atsiskaičiavau. Tikrai tai turi būti ši vieta bandė įkrestelėti sau į galvą raminančių minčių ir vilties, jog kažkas vis gi yra paslėpta kiek giliau. Dar mažumėle kiek pakapstęs žemes pajuto, kaip pirštų galais perbraukė kažką kieto, ko sugriebti nelabai pavyko. Tuomet greitai delnu patrynė kietąjį paviršių bandė įžiūrėti kas tai, tačiau veltui, kadangi geram matomumui kliudė prieblanda tūnojusi visoje sienų painiavoje. Todėl moksleivis tik ranka pabarbeno į aptiktą paviršių, kuris, kaip pasirodė buvo medinis. Kasinėtojas pradėjo platinti duobė, jog galėtų apčiuopti atradimo kraštus. To laukti ilgai neprireikė, nes kaip pasirodo daiktas itin didelis nebuvo ir atkasus jį aplinkui, Edgar'as išsitraukė iš daubos padarytos take. Pakilus nuo žemės, kur daugiau šviesos, jau buvo galima matyti, kad tai visiškai iš medžio pagaminta paslapčių skrynelė.
Atidarykime Tave? išsyk pamanė pirmuosius mokslo metus einantis į pabaigą moksleivis.
- Alohomora- tarstelėjo jis nė nelaukęs nieko ir nukreipė savo lazdelę tiesiai į spyną, kaip mokėsi pamokose, kad iškart ją galėtų atrakinti, bet jo nuostabai spyna neišleido jokio atrakimui būdingo trakštelėjimo. Pabandžius ją atverti, to padaryti nepavyko, jos dangtis buvo lyg priklijuotas ir net nekrustelėjo į šonus.
- Gerai, nenaudėle. Alohomora,- užsispyrusiai, tačiau kiek ramiau dar vienam bandymui ryžosi Edgar'as, bet tai buvo tik dar vienas nevykęs mėginimas. Svarbu ją radau ir daug balų gal neprarasiu neatvėręs jos nutarė daugiau nešvaistyti laiko ir patraukė toliau klaidžiaisiais keliais parankėje nešdamasis skrynelę.
Dar ilgokai teko klaidžioti vaikinukui, jį jau net stipriai apėmė troškulys ir visa ta slegianti siaurų takų atmosfera ėmė svaiginti jam galvą taip, kad jau nebelabai orientavosi, kur eina ir kuriomis kryptimis jis jau buvo pėdinęs. Tačiau jo laimei gal sėkmės, gal jo pasirinktų sprendimų, o gal net atsitiktinumo dėka pro raibuliuojančias akis išvydo priešais stovintį keistą siluetą.
- Ar man haliucinacijos?- sausa burna vos išlemeno.
- Nemanau, kad aš Tavo haliucinacija,- Edgar'o ausis pasiekė labai jau urzgiantis, it traktoriaus motoras, garsas.
- Tai kas per vienas būsi?- iš paskutiniųjų jau kalbėjo dvylikametis, nes net tam stigo jėgų, o dar juk reikės kažkaip prisikapanoti iki išėjimo.
- Nežinai kas aš?- pradėjo tarškanti balsas vėl, - Aš trolis saugantis šį taką. Nepraėjęs juo neturėsi nė menkiausio šanso pasiekti išėjimą, eiti juo toliau galėsi, kai tik atsakysi į mano klausimą, mažyli, kuris skambėtų taip..,- akimirkai stojo tyla, po kurios sekė klausimas, - ko kirsdamas neperkirsi ir pjaudamas neperpjausi?
Tamsiaplaukis pirštais pasitrynė akis ir jau visai patyliukais išmekeno:
- Man niekas nebesigalvoja.. Noriu greičiau iš čia tik ištrūkti ir atsigerti vandens..
- Ko, ko atsigerti?- lyg norėdamas užvesti jaunuolį ant paklausė Tiltų Trolis.
- Vandens..,- iš vis vos įgirdimai nuskambėjo tai.
- Gerai, gerai.. Nebekankinsiu aš Tavęs, teisingas atsakymas ir yra Vanduo tad gali keliauti pro mane savais keliais,- ir Trolis pasitraukė nuo vidurio tako taip leisdamas susiprasti berniukui, kad šis gali jau eiti. Mokinys pajudėjo prieš tai tik palinksėdamas galva keliuko sargybiniui, taip parodydamas dėkingumą.
- Tiesa, vos nepamiršau,- prašneko trolis, ir kai dar šalimais buvęs berniukas atsigręžė į jį, tasai ištiesė ranką kurioje buvo surūdijęs raktelis, - štai stebuklingas raktas, kuris priklauso taip pat atsakiusiam į klausimą, ponaiti.
- Dėkui, - visgi dar ištarė žodelį grifas paimdamas raktą į savo rankas. Stebuklingas raktas? Tikriausiai nuo paslapčių dėžutės nepajudėjęs dar iš vietos iškart įdėjo raktą į spyną ir ją pasuko. Dėžutė atsivėrė. Iš jos pakilo dangaus žydrumo šviesos kamuoliukas, o dėžutės dugne buvo padėta skiautelė. Nors šis neužšifruotas bent tuo jau patenkintas liko jaunuolis, ir nors sukniai, bet perskaitė jį. Jame buvo parašyta, jog privalo sekti paskui Bliuzę, taip vadinosi dėžutėje paslėpta švieselė, kuri išves iš likusios labirinto dalies.
Vos nedėdamas pėda prie pėdos, kaip koks sraigius šliauždamas Edgar'as užtruko dar gerą valandą uždaroje zonoje, kol galiausiai jo akis palietė iš tolumos pasitinkanti šviesa. Pasišalinęs iš labirinto, be jokių atidėliojimų, nusialinęs keliauninkas, nukako pas Madam Pomfri, kad šioji suteiktų jam visą reikalingą pagalbą atstatant būklę ir jėgas, ko be jokios abejonės prireiks dar netrukus įvyksiančiuose egzaminuose.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Kota Lunalight Gegužės 18, 2016, 08:11:08 am
Tikriausiai tai buvo pirmasis kartas, kai Kota abejojo dėl savo aprangos. Dabar ji svarstė ar vis dėlto jai nereikėjo dėtis kelnių, mat juoda plėvesuojanti suknelė gal ir netyčiom trukdyti.
-Susikaupk, Kota,-staiga papurtė sidabrines garbanas mergaitė, o ji pati pažvelgė į labirintą.-Dabar ne apie kelnes reikia galvoti.
Tai ir buvo jos pirmasis žingsnis labirinte. Pati varnanagė nežinojo ko tikėtis, tad ėjo tiesiai ir viskas, retkarčiais pasukdama kairėn ar dešinėn. Kota tyliai sau niūnavo, lazdelė pasiruošusi kerams jaukiai gulėjo delne. Ir, tiesą pasakius, jai ne už ilgo reikėjo ir pasidarbuoti.
Mažoji balerina susidūrė su pirmąja kliūtimi.
Prieš ją stovėjo vienintelis jai artimas žmogus, kurio ji gyvenime negalėtų sužaloti, bet jis buvo visiškai pasidengęs ledu. Net tamsių plaukų per šerkšną negalėjo Kota išvysti. Regis, šiuo metu, Hanso Kristiano Anderseno pasaka patapo realybe, mat pagal šią kliūtį, Kajus, kaip ir pasakoje, buvo tik ledo gabalas, o Kotai, matyt, atiteko Sniego karalienės vaidmuo.
Sidabraplaukė žengtelėjo atgal, žiūrėdama, kaip jis pašaipiai šypsosi. Argi ne to ji labiausiai bijojo?
-Riddikulus!-cyptelėjo mergaitė, o ledinis varnanagis pamažu pavirto į senį besmegenį. Kreivai sušnairavusi, Kota lanku apėjo Olafą iš ,,Ledo šalies" ir greitai nuėjo tolyn.
Čia ji padarė klaidą.
Užuot sukusi kairėn, ji pasuko dešinėn, kur jos laukė nuostabusis Mažasis Pilknugaris Tiltų Trolis.
-O, laukiau tavęs,-pasigirdo storas, urzgiantis balsas. Išsigandusi Kota žengtelėjo atgal.
-Tikrai?
-Žinoma, kas gi kitas man įmins mįslę?
-Ak, na taip, žinoma,-pasimetusi Kota pasikasė galvą.
-Nedraskyk galvos, brangioji, tau dar jos prireiks,-trolis atsisėdo, giliai įkvėpė ir pažvelgė  savo didelėmis juodomis akimis į Kotos mėlynąsias.-Kas yra auksu mesta, sidabru austa, deimanto peiliu rėžta?
Kota kaip mat susiraukė. Sunkesnės, matyt, ir pats sfinksas nebūtų sugalvojęs. Mergaitė trypčiojo vietoje, ėjo iš vienos pusės į kitą, tyliai sau kartodama mįslę, kurią gavo.
-Gerai,-galiausiai atsistojo ji prieš trolį, kažką sumąsčiusi.-Auksas, sidabras ir deimantai gali sietis su holografiniu paviršiumi,-pradėjo ji kalbėti, prieš akis matydama tą holografinę suknelę, kurią ji taupė ypatingai progai.-Holo prieš šviesą atspindi vaivorykštes. Tai... vaivorykštė?
-Tikrai taip,-atsiliepė trolis, matyt, nelabai patenkintas, kad jo mįslė buvo įminta.
-Ačiū!-šūktelėjo prabėgdama sidabraplaukė.
Tai buvo jos antroji klaida.
Mergaitei nereikėjo bėgti, tikrai nereikėjo, mat šioji įbėgo į rūką. Ji nežinojo, kas tai per medžiaga, bet žalsvi dūmai degino ir pjūviais raižė jos kojas, jai bebėgant. Keista, tačiau mergaitei stovint vietoje, jie jos nelietė. Išsigandusi mergaitė apsižvalgė aplinkui. Žinoma, ji galinti nubėgti, bet tuo atveju jos kojos atrodys taip, lyg jos būtų pervažiuotos traukiniu.
-Baletas,-tyliai iškvėpė Kota, suprasdama, kad galinti nušuoliuoti iki rūko pabaigos. Pasirengusi mergaitė šoktelėjo, tyliai sau niūniuodama klasikinę muziką ir kaskart susiraukdama, kai rūkas vėl negailestingai kapodavo jos kojas. Vis tik, žalsvi garai pagaliau baigėsi ir mergaitė, jau kiek šlubčiodama ėjo priekin.
Ten ant kelmo stovėjo Paslapčių dėžutė.
Šioji buvo sena, medinė, kampai paauksuoti. Nusikeikusi mergaitė bakstelėjo lazdele tardama burtažodį, tačiau skrynutė stovėjo kaip stovėjusi.
-Dėl Dievo meilės!-galiausiai neapsikentusi suriko Kota, jau nebekreipdama dėmesio į ledą ant pirštų galiukų.-Bombarda!
Labirinte pasigirdo sprogimas, tačiau skrynelė stovėjo kaip stovėjusi. Pasirėmusi delnu kaktą, Kota paskutinį kartą pažvelgė į dėžutę ir nuėjo tolyn, net nebesivargindama jos atrakinti.
-Kas dabar?-suzyzė ji, kai priekyje išvydo ežerėlį. Nuojauta jai kuždėjo, kad tai gali būti Gabikiai. Net nesivargindama stingdyti ežerėlio į ledą, varnangė ėjo tiesiai per jį (mat šis vis tiek buvo negilus), jau pirmąjame žingsnyje pajausdama, kaip gabikiai stveriasi į jos kojas, jas draskydami ir įkasdami. Pastoviai laidydama kerus, nuo diffindo iki sustingdymo kerų, sidabraplaukė galiausiai išlindo iš vandens telkinėlio, ir jau nebekreipdama dėmesio nei į dideles, gilias žaizdas, kojose, nei į kraują, varvantį nuo jų, nei į skausmą, tekina pasileido išėjimo link.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Joe Blank Gegužės 19, 2016, 08:28:26 pm
Joe Blank ankstų trečiadienio rytą su kitais mokiniais ėjo į nurodytą Gabijos Poter vietą  link naujos aukštos sienos, kuri buvo apaugusi vijokliais. Vakar jos dar nebuvo. Vaikų jau buvo pripratę prie visokių keistenybių, tai jų jau nelabai ir stebino visokie nauji dariniai. Priėję arčiau jie pastebėjo, kad  tai buvo ne jokia mūrinė ar akmeninė siena. Tai buvo siena iš vijoklių. Ji buvo aukšta, gal kokių 3 trolių aukščio ir visiškai neperregima tarsi būtų tikra siena. Vienoje vietoje jie pamatė savo kerėjimų mokytoją.
Nuskambėjus paskutiniam varpo dūžiui mokytoja dar kartą pasisveikino su visais ir pranešė, kad čia vyks egzaminas. Ji pasakė: Kas pereis labirintą tas ir išlaikys egzaminą, egzamino metu reikės atlikti po 5 užduotis. Kadangi užduotys nors ir beveik panašios, bet kartu ir skirtingos, nes labirintas nuolat transformuojasi ir jei mokiniai turės tokias pačias užduotis, jie kartu jų negalės įvykdyti, nes kiekvienam mokiniui užduotis reikės atlikti skirtingose vietose. Tad geriau veikti individualiai, nes taip bus greičiau.
Mokytoja kažką neaiškiai pabūrė ant sienos ir joje pasidarė įėjimas. Palinkėjo visiems sėkmės, ir pasakė dar vieną užuominą reikia orientuotis pagal saulę, kuri tą dieną net nesiruošė šviesti. Nusiėmė skrybėlę ir dar kažką pabūrė ir liepė traukti po užduočių bilietą. Joe peržvelgdamas bilietą įėjo į labirintą.
Kerėjimo egzaminas
Tikslas: pereiti labirintą.
Užduotys:
1.   Atsakyti į mažojo pilknugario tiltu trolio klausimą;
2.   Išsiaiškinti Paslapčių skrynelės paslaptį ;
3.   Įkalinti Grobūnus minčių labirinte;
4.   Pasinaudojant logika įveikti dygliųjų kamuolių upę;
5.   Laimėti prieš Besenį Sieginį.

Mokytoja buvo prasitarusi apie pirmas tad Joe jos nenustebino, III užduotis buvo namų iš namų darbų, IV užduotis buvo taip pat įkandama. Labiausiai jų neramino paskutinė užduotis, tokio padaro nebuvo girdėjęs dar. Joe pasitelkdamas visus pojūčiu ir nuojautą ėjo labirintu, labirintas nebuvo labai klaidus. Joe jau klaidžiojo labirinte 30 minučių, jautė kad vaikšto ratais, norėjo jau apsisukti ir ieškoti kelio kuriuo atėjo, bet vos tik apsisuko ir žengė žingsnį tuoj pat prieš jo nosį vijokliai susipynė į sieną ir jam neliko jokio kito kelio kaip tik eiti toly, tai galėjo būti mokytojos pagalba – pamanė Joe. Netrukus Joe pamatė ant žemės gulintį ir spindintį  daiktą, priėjęs prie jo jis suprat, tai Paslapčių skrynelė. Jis pasilenkė paėmė skrynelę į ranką, kita ranka laikė burtų lazdelę ir ištarė skrynelės atidarymo slaptažodį alohomora. Jam buvo keista, kad ji atsidarė iš pirmo karto. Savaime suprantama, kad jis daug treniravosi su daiktų atidarymu, todėl ir pavyko iš pirmo karto. Viduje jis rado kamuoliuką, labai panašų į žemes planetą, matėsi mėlynos ir žalios spalvos, viena pusė buvo visiškai juoda, kita šviesesnė, pilka, bet nepakankamai, kad būtų ką galima įžiūrėti. Visaip bevartant kamuoliuką, netyčia koncentruotos šviesos spindulys nuo skrynelės apšvietė kamuoliuką ir pilkoji pusė pradėjo šviesėti,  taip jis suprato ką reikia daryti kad kamuoliuke esantis vaizdas butų įžiūrimas. Po kelių minučių Joe suprtato, kad kamuoliukas tai labirinto žemėlapis. Taigi  viena užduotis buvo įveikta. Liko dar keturios. Netrukus jis priėjo tiltą, užlipus ant jo iškart nugriuvo turėklai, o grindinys suskilinėjo ir atrodė nepatikimai. Apačioje matėsi besiridenantys adatų kamuoliai. Joe atidažiau pažvelgė į grindinį ir pamatė, kad ant kiekvieno luito užrašyti skaičiai. Jis atsargiai bandė žengti ant luito, kurio skaičius buvo 1, bet vos tik jis jį prilietė koja jis nukrito ir kamuoliai su dygliais sutrupino į dulkes jį. Joe atsisėdo ant kranto ir pradėjo galvoti kaip įveikti šią kliūtį.  Kažkaip jo rankoje atsidūrė mažas akmenukas ir jis jį numetė ant plokštės pažymėtos skaičiumi 2 bet liko savo vietoje. Tada Joe atsistojo ir numetė dar vieną labai didelį  akmenį ant plokštės pažymėtu numeriu 2, plokštė liko stovėti. Jis pasiėmęs saują akmenų užšoko ant tos plokštės.  Kelis akmenukus numetė ant sekančios plokštės ir ji liko stovėti. Taip po truputį jis judėjo pirmyn iki pusės tilto, kol nepasibaigė akmenukai. Norėjo grįžti ir pasiimti dar akmenų , bet vėjo gūsis jį vis gražindavo ant tos pačios plokštės, grįžti atgal buvo neįmanoma. Joe peržvelgė skaičius ant plokščių, kuriomis atėjo iki čia: 2, 3, 5, 7, 11, 13, 17, 19.
Po kelių minučių apmastymų jis šoko ant skaičiaus 23 ir nenukrito. Taip jo teorija apie pirminius skaičius pasitvirtino ir jis pasiekęs tilto galą toliau žingsniavo labirintu. Joe ėjo neskubėdamas toliau labirintu, kol išgirdo įvairius balsus. Kol balsai buvo tylus, manė kad tai mokiniai. Kai garsas sustiprėjo, suprato kad tai tikrai ne mokinių balsai, jų buvo ne vienas. Tai galėjo būti kažkokie padarai. Joe paspartino žingsnį, bet padarų keliamas triukšmas vis stiprėjo. Jis pradėjo bėgti, labirinto sienos buvo iš įvairių spalvų plytų, po akimirkos atsisuko ir pamatė iš už kampo išlendančius padarus – Grobūnus. Pamokų metu Joe mokėsi apie juos, jie būna tik minčių labirinte, vienintelis būdas jų atsikratyti yra juos įvilioti į spąstus. Geriausia kliūtis kokias sekėsi jam kurti buvo laiptai – iš pažiūros tai paprasti laiptai randami beveik visuose pastatuose su viena tarpine aikštele tarp  aukštų. Sukūręs kelias paprastas kliūtis, kad pabėgtų nuo Grobūnų, Joe pradėjo kurti pagrindinę kliūtį – pradėjo bėgti laiptais aukštyn, užlipęs kokius 3 aukštus, per tiek laiko visi persekiotojai irgi subėgo ant laiptų, jis laiptus užkerėjo amžinuoju ciklu – atrodo kad bėgi aukštyn ar žemyn, bet apsukęs ratą atsiduri toj pačioj vietoj ir taip amžinai. Jis sukūrė dar vieną dalyką, tai milžinišką čiuožyklą. Besileisdamas ja Joe pamiršo apie nusileidimą, nes jo mintys buvo apie puikiai įvykdytą dar vieną užduotį ir čiuožykla jį išsviedė į vijoklių gyvatvorę. Nusikratęs lapus jis tęsė kelionę toliau, kol nepriėjo milžiniško trolio. Trolis jo jau laukė nes kai Joe priėjo jis tarė: –Joe turiu tau vieną klausimą, kai atsakysi į jį galėsi tęsti kelionę toliau, klausimas skamba taip „Kaip toli galima įeiti į Uždraustąjį mišką?“ Joe tuoj pat atsakė: – Kol kas neužpuolė ir nesudraskė į mažus gabaliukus. Trolis papurtė galvą, Joe suprato kad reikia galvoti kitą atsakymą. Jam begalvojant atsakymą, ranka nuslydo į kišenę kur jis aptiko kamuoliuką, jis jį ištraukė, apžiūrėjo. Ir po akimirkos Joe jau turėjo atsakymą: – Iki vidurio, nes toliau bus išeinama iš miško. – Teisingai, tarė trolis ir leido Joe praeiti. Už kelių posūkių vijokliai buvo apledėję, tai reiškia kažką negero, galvojo Joe, taip ir buvo, už kito posūkio jo laukė šalčio elfas Besenis  Snieginis. Šalčio priešas buvo šiluma ir Saulė, Taigi Joe išsitraukė Paslapčių skrynelę, sugaudė visus Saulės spindulius ir nukreipė į jį. Netrukus elfas pasivertė į žalią varlę.

Joe pažvelgė į labirinto žemėlapį ir suprato, kad išėjimas yra už dviejų posūkių į kairę ir trijų posūkių į dešinę pusę. Išėjus iš labirinto jo jau laukė mokiniai ir Gabija Poter.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Celeste Victoria Lavenza Gegužės 19, 2016, 09:19:01 pm
Stovėdama prie labirinto įėjimo, klastuolė kiek keikė save, ko pamokoje buvo tokios prastos nuotaikos - aišku, džiaugsi, kad galiausiai nenusprendė pasišalinti iš kabineto, bet nei pasiskaitė vadovėliaus skyrių, nei susižinojo kokių papildomų burtažodžių, kuriuos galėjo užsirašyti ant lapuko ir įsigrūsti į kišenę, kadangi visiškai nepasitikėjo savąją atmintimi.
Lėtai trypčiodama vietoje, Junko galiausiai išsitraukė lazdelę, saugiai suspausdama šią rankoje ir žengdama į vijoklinį labirintą ir šio pinkles, net nežinodama, ko tikėtis. Žengdama tai kairėn, tai dešinėn, tai tiesiai, ilgai netruko, kol mergaitė visiškai ėmė nebesigaudyti savoje buvimo vietoje ir ėmė rodytis, kad ji dar net neįpusėjo taip ir nesibaigiančio labirinto - net kai vaikščiojo, kaip atrodo, amžinybę.
Galiausiai pasirodė viena iš keturių dar jai nežinomų kliūčių - vos pamačiusi didelį zirziantį juodulių būrį, mergina žinojo, kad tai ne tik bus kliūtis, bet kad jai reikia bėgti. Staigiai. Tačiau pagaliais patapusios kojos net neklausė minčių rėkimo, tad klastuolė norom nenorom turėjo prastovėti vietoje tol, kol būrys juodulių ją pastebėjo ir puolė tiesiai į šios pusę. Gyviams kiek išryškėjus pasirodė, kad tai rudaakei dar nežinomi plunksnuočiai, kiek primenantys doksius. Vien prisiminus šiuos, Junko nusipurtė ir pagaliau kūnui vėl galint judėti, pradėjo bėgti iš ten, kur atkako, tuo pat metu besirausdama savo smegenų užkampiuose, bandydama prisiminti reikiamus burtus.
-Incendio!- sustodama vietoje ir pakeldama bei nutaikydama lazdelę į gyvius išrėkė, gal kiek per garsiai nei derėjo. Mergina žiūrėjo, kaip didžioji dalis gyvių pradėjo degti ir vis dar būdami tokie pat juoduliai, kristi po kojomis. Pamačiusi dar kelis gyvus ir į ją besitaikančius, šį kart ramiau ištarė,-Incendio.
Net nebuvo tikra, kaip jai pavyko, bet vos atsikračiusi įkyruolių, mergina suglebo vietoje ir tylomis, kiek beviltišku tonu sukrizeno. Dar tik pirma užduotis, o ji jau dabar nori iš čia nešdintis.
Kiek drebančiomis kojomis atsikėlusi ir peržengusi pilną juodulių žemę po kojomis, patraukė tuo pačiu keliu, kurį pirmais blokavo. Ten užmačiusi didelę, grėsmingai atrodančią figūrą kaip įbesta sustojo vietoje - bet buvo per vėlu, ją pastebėjo, ir piktai atrodantis trolis atsigręžė į merginą, kuri negarsiai nurijo susikaupusias seiles.
-Štai ir tu,- tarsi pilnu vandens balsu sugargaliavo šitas, aiškiai tone parodydamas nepasitenkinimą. Ką, negi ji buvo per lėta užduočių vykdyme jo norams?- Einu tiesiai prie esmės, klausimo, kurio įminimas reikalingas man.
Jusdama, kaip išdavikiškas balsas ją palieka, mergina tik sugebėjo greitu judesiu linktelėti galvą ir ištempusi ausis klausytis.
-Khem,- atsikosėjęs ir gerklę pravėdinęs tiltų trolis kiek pakeitė balso toną į malonesnį, bet kiek labiau griaudėjančiu balsu užklausė,- Ką simbolizuoja klausimas "Kas ryte vaikšto keturiomis, dieną dvejomis, o naktį - ant trijų?"
Iš klausimo nuostabos žengusi didelį žingsnį atgal, mergaitė prikando apatinę lūpą ir ėmė mąstyti. Net nežinojo, kiek laiko, bet kai mintyse jau ėmė apvalintis atsakymas, trolio urzgtelėjimas perpjovė šį pusiau.
-Paskubėk,- ir vėl sugrįžus agresyviam balso tonui į jo kalbėsena, Junko nejučiomis krūptelėjo. Balsas kaip iš košmarų.
-Atsakymą jau turėjau, bet tu paskutinius jo gabaliukus sugadinai. Ačiū,- taip pat piktai atsakiusi mergaitė lengvai iltiniu dantimi įsikando į liežuvį, o pirštų galais ėmė braukyti per rudus plaukus - tai buvo tarsi jai padedantys susikaupti ženklai.
Laikui slenkant lėčiau už vėžlį, labirintą pagaliau perskrodė garsus delnų pliaukštelėjimas, prižadinęs jau kiek snūduriuoti ėmusį trolį - šis tikriausiai sutriko iškarto išvydęs žibančias iš pasitenkinimo merginos akis.
-Tai senatvė, tiesa?!-džiugiu tonu šūktelėjo pirmakursė, iškarto pirštais pradėdama barbenti į savo kitą ranką,- Nes ryte - kūdikis, dieną - suaugęs žmogus, o vakare - senas žmogus su lazdele. O tai žymi senėjimo procesą!
Net jei ir atsakymas būtų pasirodęs neteisingas, klastuolė kiek didžiavosi savimi - vis dėl to, kažką dar sugebėjo ne tik prisiminti, bet ir sugalvoti. Nors rodos, kad tai buvo tiesa, kadangi trolis kažką piktai sau suniurnėjęs pasitraukė į šalį, tuo pat perduodamas ir nedidelę auksinės spalvos skrynelę mergaitei.
Džiaugsmingai priėmusi dovaną, kurios laikymas vertė ją jaustis taip, lyg rankos nukris bet kurią akimirką, klastuolė nušokavo į priekį ir nei matydama trolio, nei kitų kliūčių, mestelėjo skrynelę žemyn, pati pritūpdama prie šios.
-Čia gi toji, paslapčių..- prisiminusi pirmąją kerėjimo pamoką tarstelėjo sau mergaitė, bandydama prisiminti, kaip ją atvėrė pamokos metu - jeigu atmintis jos neapgauna šiuo klausimu, tai turėjo kartoti burtažodį tol, kol vos nenuprotėjo.. Ech, vistiek buvo verta pabandyti,- Alohomora, Alohomora!
Pakartojusi du kartus, dėl visa pikto, ir užmačiusi jokių rezultatų neduodantį atsaką iš skrynelės, Junko atsiduso. Žinojo, kad nebus taip lengva. Tad nesprendė pabandyti kiek kitaip - gi kaip vaikas ji turėjo ne tik daug energijos, bet ir pykčio, o čia buvo tobulas laikas jį išsklaidyti. Atsistojusi ir saugiai rankoje laikydama lazdelę, kad šioji nenuspręstų perlūžt perpus, mergina ėmė kojomis spardyti ar batų kulnu trankyti dėžutę, įdėdama į tai visas jėgas. Galiausiai jusdama, kad išseko jėgos, garsiai ir smagiai nusikvatojo, užkišdama kelias plaukų sruogas už ausies. Skrynelė, aišku, neatsidarė, tik keliose vietose negražiai susilamdė - bet ko buvo galima tikėtis?
-Bombarda!- toliau besismagindama, Junko garsiai ir smagiai riktelėjo burtažodį, nuo kurio sukurto sprogimo garso norėjusi užsikimšti ausis. Net nedirstelėdama į skrynelę, mergaitė ir vėl atsisėdo ant žolės, nesustodama juoktis. Net nežinojo, kas jai užėjo, nes po tokių juoko sukurtų šypsenų ėmė mausti veidą, bet vistiek nesiliovė. Negalėjo.
N-negi čia kita kliūtys? Kažkas garsiai pirmakursės mintyse riktelėjo, ir ji susiprato, kad čia tikriausiai bus ir nesiliaujančio kvatulio priežastis - kažkas, panašaus į juodo dujas, o gal koks nematomas rūkas ar burtažodis. Vienaip ar kitaip, reikėjo tuo kuo greičiau atsikratyti, bet mergaitė jau visa besijuokdama buvo išsitiesusi ant žemės, vos rankose sugebėjo nulaikyti lazdelę ir nesusidėti šių ant pilvo, kuris rodos, buvo tempiamas į visas puses.
-F-finite incan- incanta-tatem,- nesugebėdama netgi normaliai ištarti žodžių, mergina juto, kaip oras ima nebepatekti į plaučius, o rega kiek tamsėti - sukaupusi paskutines jėgas, ėmė bandyti dar kartą,- Finite i-incantatem!
Juoko priepuoliai išsisklaidžius, mergina pradėjo kosėti, kartu vis įtraukdama į save deguonies - dar kelias sekundes pragulėjusi nusprendė kuo greičiau iš čia nešdintis, ir pakėlė išvargusį kūną viršun - akys iškart užkliuvo už paslapčių dėžutės, kuri nusviesta gulėjo kiek toliau ir buvo kiek pradaryta. Iškarto prišokusi prie šios, mergina pravėrusi skrynutę įgavo nieko nesuprantantį žvilgsnį, ir ištraukė purkštuką - pridėjus prie jo nosį, užuodė stiprų citrinų rūgščių kvapą. Nors ir nelabai suprato, kam šitas skirtas, norėjo kuo greičiau nešdintis iš šitos teritorijos ir apskritai labirinto, tad purkštuką paėmė į laisvą ranką ir patraukė pirmyn.
Braudamasi priekin, prie paskutiniosios užduoties, Junko kiek nerimavo - rodos, kad bus kažkas su vijokliais ir iš jų padarytomis sienomis, kadangi pastarosios ėmė dažnėti ir dažnėti, pasitaikydavo daugiau akligatvių. Be to, pradėjo apimti toks jausmas, kad aplinka tamsėja. Staigiai pajutusi, kaip kažkas apsiveja kojas, Junko net nespėjo žvilgtelėti žemyn - tik garsiai sukliko ir buvo vožta į vijoklinę sieną, kuri bandė įtraukti pirmakursę į save. Negi čia..?
Net nespėjus susiformaluoti minčiai, klastuolė ėmė ranka plėšyti vijoklius nuo tos, kuri laikė purkštuką - nors užtruko ilgiau nei tikėtasis, ir mergina buvo jau iki liemens apsivyta vijoklių, pagaliau atlaisvinusi ranką ėmė purkščioti citrinų rūgštis į visas puses lyg pamišusi. Vijokliai tarsi piktai išspjaudami merginą ant žemės atsitraukė, ir ji pasidėjo purkštuką šalimais, kol pati susikaupė į kelis gilius įkvėpimus.
Staiga netikėtai ją ir vėl pasičiupo vijokliai, ir pirmakursė nesugebėjo laiku pasičiupti pasidėtojo purkštuko, tad tik galėjo muistytis ir spardytis, kol vijokliai ją lėtai, tarsi besimėgaudami traukė į save. Pajutusi, kaip pilnai buvo įtraukta į šiuos, o ją apsupo tamsa, mergina nebežinojo, ką tolimiau daryti - negalėjo pajudinti nė vienos kūno dalies. Prabuvusi tamsoje kelias akimirkas, klastuolė kiek nustebo, kai buvo tarytum išspjauta į šviesą. Atmerkusi akis pamatė, kad jau nebebuvo pačiame labirinte. Tai čia tikriausiai pabaiga, huh..
Atsistojusi ir nusivaliusi dulkes, žemes ir vijoklių liekanas nuo drabužių, Junko dar kiek paspoksojo į labirintą - galiausiai atsuko šiam nugarą ir nužingsniavo atgalios iš Hogvartsą.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Lėja Laputė Gegužės 21, 2016, 04:44:05 pm
Lėja nepatikliai žiūrėjo į labirintą . Jis jai atrodė baugus , nor stiesą sakant jai niekada per daug nepatiko labirintai. Po vienos jai siaubingos istorijos , kai ji pasiklydo kukurūzų labirinte ir iš ten negalėjo išeiti kelias valandas.......
'' Bet dabar ne apie tai '' - pamanė klastuolė ir pasileido gilyn į labirintą.
Iš pradžių ji pamanė , kad viskas kaip per sviestą - perbėgs labirintą per kelias minutes ir viskas bus gerai. Bet taip ji galvojo iki tol , kol nepamatė kelių išsiskyrimo.
-Po šimts - ištarė balsu - paprastai visi sako , kad reikia pasirinkti kokią nors kryptį ir nuolatos ja judėti. Ką gi , renkuosi dešinę...
Ir mergaitė nubėgo ta kryptim . Staiga ji išgirdo  keistą garsą. Tarsi koks gyvis šliaužtų palei žemę.
Klastuolė atsisuko ir pamatė link jos besiraizgančius dygliuotus auglalus , tarsi vijoklius .
Mergaitė dar bandė bėgti , bet augalai apsivijo jos koją ir suleido spyglius
-Ajai...-sudėjavo iš skausmo.Švarko kišenėlėje ji rado burtų lazdelę. Bet iš galvos tarsi buvo iššluoti visi burtažodžiai.
Mergaitė sukaupusi drasą nuplėšė augalą su rankomis. Dygliai sulindo į ranką , bet šiaip ne taip ji išsivadavo ir nubėgo tolyn. Šį kartą jai pavyko išsisukti tik su sužalotais delnais ir kojomis.
Toliau ji pamatė akmenį , užtvėrusį jai kelią.
-O , čia tai lengva - nudžiugo mergaitė . - Vingardium Leviosa !
Visomis jėgomis ji pakėlė akmenį ir neleido už nugaros . Kelias laisvas .
Toliau buvo dar kelios klūtis - pakeliui mergaitė susidūrė su didžiule pelke . Ji išsibūrė sau tiltą.
Vėliau sekė dar vienas kelio išsišakojimas
-Prisimink , visada į dešinę - pasikartojo sau klastuolė .
Tada ji pamatė daugybę kelio išsišakojimų .
- Visa į dešinę , visada į dešinę - kartojo ji
-Į dešinę , dešinę - beviltiškai kartojo raganaitė.
Tačiau einat toliau pasipylė dar kelio išsišakojimų .
- Ką daryti ? - kartojo sau mergaitė - Juk visada į dešinę . Grįždama atgal tik dar labiau viską sumalčiau .O gal pakeisti kryptį ?
Meraitė suabejojo . Bet buvo metas rizikuoti. Kas nerizikuoja , negeria limonado.
Pakeitusi kryptį mergaitė visad ėjo į kairę . Ir pagaliau !!! Kelio išsišakojimai baigėsi.
Klastuolei jau pamatė šviesą.
-Labirinto galas ? Valio - nudžiugo mergaitė.
Bet prie išejimo likus šimtui metrų jos laukė nemaloni staigmena . Ją pasitiko Mažasis Pilknugaris Tiltų trolis !
- Kas iš ryto vaikšto keturiomis , dieną dvejomis , o vakare trimis kojomis ?
- Iš kur aš galiu žinoti ? Pasitrauk - nekantriai paliepė mergaitė
Būtybė vel pakartojo klausimą.
Mergaitė metė į jį piktą žvilgnį ir atsisėdo ant žolės.
-Žmogus - iškošė. Skaičiau knygoje
-Aha - pritarė būtybė ir pasitraukė.
O mergaitė išėjo iš labirinto. Viskas ! Labirintas pereitas !
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Gegužės 22, 2016, 08:26:28 am
Urtė drąsiai žengė per labirintą kai jai į rankas atpleveno lapelis.
UŽDUOTYS:
1. Susidūrimas su įtūžusiu Minotauru.
2. Iš tūkstančio kopijų atskirti tikrą paslapčių skrynelę.
3.Mažojo Pliknugario Tiltų Trolio mįslė.
4. Persikėlimas per Bedugnę duobę.
5. Velnio raizgai.

Ji nusišypsojo- tris iš penkių užduočių žinojo tad manė, kad jai turėtų pavykti visai gerai. Mergaitė įsikišo lapelį į kišenę, nes jis dar pravers, ir nužingsniavo nosies tiesumu. Ji tikrai nemanė, kad prieš ją staiga išdyks įtūžęs Minotauras. Pusiau žmogus, pusiau jautis taip piktai spoksojo į ją, kad ji neapsikentusi riktelėjo:
-Sustink!!
Tačiau jis tik užriaumojo ir puolė, o Urtė vis rėkavo kerus:
- Reducto, Sustink, Veraverto, Bombardo, Expelliarmus, Sustink!!
Tačiau šie kerai mažai kuo padėjo. Tada ji iš nevilties suriko "Petrificus totalus" ir labai nustebo kai Minotauras griuvo paralyžuotas. Švilpė ramiai peržegė kūną ir nuskubėjo toly.
Paėjus kelias dešimtis minučių kažkas sunkaus dunkstelėjo mergaitei į galvą. Ir dar, ir dar, ir dar. Ji žvilktelėjo kas tai ir labai nenustebo pamačiusi Paslapčių dėžutę. Dar ilgai lijo dėžutėmis todėl kai nustojo aplinkui, poros metrų spinduliu, buvo priversta dėžučių. Urtė uš pat pradžių išbandė "acio" kerus, tačiau per daug nesitikėjo iš šių kerų. Tada išbandė dar porą užkeikimų ir jau visai įtūžusi riktelėjo "Defodio". Vėna dėžutė ramiai pakilo iš krūvos ir sustingo aukščiau už kitas. Švilpė jau nusiraminusi priėjo, pasiėmė dėžutę ir jau ruošėsi eiti kai jai prieš pat nosį nusileido akmeninė siena. Jos kairiajame kampe buvo skylė kaip tik dėžutės dydžio ir ji kyštelėjo nešulį į sieną. Užtvara girgždėdama pasitraukė ir kelias liko laisvas. Urtė jau truputi su baime žvilgtelėjo į sąrašą ir nusipurtė pamačiusi kas jos laukia.
Priėjus Mažojo Tiltų Trolio tiltą ji atsargiai bandė pereiti kai prieš ją išdygo plikas, plonas, mažas, bet su žiauria veido išraiška padarėlis. Ji gudriai žvilgtelėjo įją ir prakalbo gergždinčiu balsu:
- Atėjai mįslės? Tau parinkau ypatingą: kas nesidangsto nuo lietaus, bet išlieka kietas? Kas neturi širdies, bet įkaista? Kas gali gulėti ant širdies ir nenusiristi?
Urtė apmąstė...Dažnai ant širdies susirenka skausmas, bet jis nebūna šaltas... Trolis man nedavė laiko vadinasi aš galiu mastyti kiek noriu- kaip akmuo nuo širdies nusirito... Pala! Akmuo? Na žinoma!!! Jis nesidangsto, bet visad išlieka kietas,neturi širdies, bet įkaista nuo saulės, ir guli ant širdies!! Viskas sutampa. Ji pasakė savo atsakymą ir pasitraukus Troliui perėjo per tiltą. Švilpė džiaugėsi, nes įveikė jau tris penktadalius egzamino, vadinasi daugiau nei pusę. Dabar jos laukia bedugnė duobė. Paskendusi savo mintyse Urtė keliavo bet kur. Ji buvo taip užsisvajojusi, kad vos neįdribo į bedugnę. Ji porą sekundžių svyravo ant krašto kol saugiai tėškėsi ant ušpakalio. Tad prišliaužė pilvu prie duobės ir įmetė akmenuką, tačiau dungstelėjimo neišgirdo. Vadinasi pataikiau čia... Blausiai sau nusišypsojo mergaitė ir išsitraukė iš kišenės dantų krapštuką. Tada nukreipusi lazdelę į jį sumurmėjo "Engorgio" taip padidinusi krapštuką iki rasto dydžio ji dar pasakė "Incarcerous" ir nutiesė virvę, kad lipant būtų saugiau.Perėjus dar pagalvojo kas būtų buve jai ji būtų paslydusi ir sudrebėjo.
Jos laukė tik paskutinė užduotis- Velnio raizgai del kurios ji jaudinosi mažiausiai. Priėjus nedidelę laukymę staiga sutemo ir iš visų pusių link jos ėmė šliaužti kokčiai juodas augalas. Švilpė ramiai ištarė "Lumos" ir raizgai atsitraukė.
Išsikapsčiusi iš labirinto ir eidama atgal į pilį Urtė dar pagalvojo, kad jai nebūtų tiek visko mokėjus jai nebūtų taip gerai kaip dabar.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 15, 2016, 07:36:36 pm
Juliet mėlynos akys iškart surado labirintą. Kiek girdėjo iš vyresnių mokinių, praeitais metais čia vyko kerėjimo egzaminas ir jame buvo pilna visokių kliūčių. Bet dabar labirintas atrodė saugus, taigi pirmakursė su drauge nusprendė jį pereiti.
Neturėtų būti sunku. O jeigu pasiklysime, kaip visad galėsiu pašaukti brolį
Mintis, kad brolis padės jai visada,kai tik prireiks, klastuolę nuramino ir suteikė saugumo jausmą.
Vos atėjusi iki labirinto pradžios, mergaitė neramiai žvalgėsi, ar nematyti Švilpynukės. Juliet, kaip jai buvo įprasta, atėjo anksčiau. Mergaitė nepakentė vėlavimo.
Žvilgtelėjusi į varpinės laikrodį suvokė, kad atėjo dešimt minučių anksčiau, todėl draugė dar ilgokai nesirodys. Klastuolė atsisėdo ant žolės priešais įėjimą ir ėmė laukti...
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 16, 2016, 04:49:10 pm
Urtė pasistrykčiodama bėgo. Pievelė buvo ką tik nupjauta ir maloniai kvepėjo žole. Visur sklido vasaros gėlių aromatas sumišęs su iš uždrausto miško sklindančiu kvapu.
Ji žinojo jog nevėluoja, tačiau Juliet mėgo ateiti anksčiau. Pasukus už kampo jau buvo matyti jog ji nesuklydo. Ant žolės sėdėjo žavi mergaitė su Klastūnyno šaliku.
Mergaitė pristryksėjo prie draugės ir pritūpė prie jos.
-Kaip einasi? Patinka Hogvartse? Seniai nekalbėjom...
Ji apsižvalgė ir suraukė kaktą. Kažin kodėl Klastuolė norėjo susitikti būtent čia... Ji pernai nedalyvavo egzaminuose ir tikrai nežinojo kokie pavojai ten tyko. Vis dėl to Švilpė nutarė paklausti.
-Ar norėjai eiti į labirintą. Gal girdėjai, kad po egzamino iš ten nebuvo panaikintos visos kliūtys? Tikrai nori ten eiti?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 16, 2016, 06:11:43 pm
Juliet neteko laukti draugės ilgai. Kai klastuolė jau ketino atsistoti ir apeiti aplink labirintą, kad galėtų apskaičiuoti apytikslį jo plotą, išgirdo ateinant draugę.
- Labas - atsakė klastuolė išgirdusi Švilpynukės balsą - sekasi neblogai, o tau?
Juliet dar sykį pažvelgė į įėjimą į labirintą
- Taip. Man smalsu, ar sugebėčiau jį praeiti. Kad ir su drauge ir be jokių kliūčiu. Na,mokslo metai dar tik prasidėję...
Klastuolė supynė savo ilgus raudonus plaukus į kasą, kad jie nesiplaikstytų vėjyje ir nelįstų į akis. Tada atsistojo nuo žolės ir iš lėto priėjo prie įėjimo.
- Eisi kartu?
Juliet žengė žingsnį ir atsidūrė tarp labirinto sienų. Klastuolės melynos akys žvelgė į tolyn besitesiantį labirinto koridorių. Prieš eidama, dar atsigręžė į draugę
- Tai eini kartu?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 17, 2016, 08:20:37 am
Vis dar prisimindama ką patyrė labirinte pernai Urtė liuoktelėjo Juliet iš paskos ir paėmė ją už parankės.
-Aišku eisiu. Tik nepamiršk ką nors įtartino pamačiusi pasakyti. Žinau jog ir tu gabi, bet aš jau viską perėjau ir jai pamatysi nors menkiausią lapelių sušnarėjimą pranešk. Nenuvertinu tavo gebėjimų, bet manau, kad galėčiau tai atlikti... mm... truputi geriau už tave.
Ji nusišypsojo draugei ir patraukė iš paskos vis žvalgydamasi. Paskui prisiartinusi prie jos nusprendė papasakoti kas atsitiko šiame labirinte.
-Žinai pernai iš visų labirinto kliūčių turėjau tik penkias. Visas įveikiau. Nesigiriant tai buvo susidūrimas su kuoktelėjusiu Minotauru, skrynelės ieškojimas tarp tūkstančio kitų, trolio kuris visai nebuvo mažas mįslė, rizika nugarmėti į bedugnę duobę ir truputi norintys mane pasmaugti velnio raizgai... Nieko ypatingo.
Tada švilpė truputi pamąstė ir vis dėl to nusprendė paklausti.
-Kodėl norėjai susitikti būtent čia? Kodėl nori pereiti labirintą? Ar tai turi konkrečią prasmę tavo gyvenimui?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 17, 2016, 11:27:02 am
- Žinau, kad tai gali atlikti gerokai geriau už mane. Bet reikia nepamiršti, kad tu jau baigei pirmąjį kursą, o aš jį tik pradėjau
Nusišypsojusi draugei klastuolė pradėjo žingsniuoti jai gan kraupiu, žaliu labirinto koridoriumi.
- Kodėl norėjau susitikti būtent čia? Tiesą sakant, net nežinau. Kažkaip žaviuosi labirintais, kad ir kokie jie bebūtų...
Raudonplaukė išsitraukė lazdelę
-Tik... jeigu tu nieko prieš... gal galėtumėme neišsiskirti? Ta prasme eiti kartu, o eiti į dvi skirtingas puses.  Saugumo sumetimais. Jeigu kartas kas nors nutiktų. Ta prasme kuri nors iš mūsų susižeistų ar panašiai.
Ne kuri nors, o aš, tikrai tą žinau
- Taigi...eime tolyn...
Ir klastuolė nubėgo į priekį, kartkartėmis stabtelėdama, kad ją galėtų pasivyti Švilpynukė.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 18, 2016, 07:11:56 am
Urtė su siaubu pažiūrėjo į Juliet.
-Tau dar atėjo mintis, kad mes išsiskirsime??? Na visai jau... Negalime skirtis nieku gyvu. Jai sutiksime kauką ar psichą tikrai neapsiginsime po vieną. Nieku gyvu.
Paskui jai pradėjus bėgti mergaitė nusikvatojo ir puolė vytis draugę. Ji taip skubėjo, kad nepamatė vazonėlio ant žemės ir užkliuvusi vožėsi ant žemės. Norėdama stotis Švilpė pajuto, kad negali. Atsigręžusi ir pamačiusi velnio raizgus ji nelabai išsigando, tačiau pamačiusi lazdelę nuriedėjusią už metro persigando.
Šviesiaplaukė pradėjo muistytis ir velnio raizgai dar labai ją suspaudė. Staiga ji pajuto jog lūžo kulkšnis ir kraupiai suriko tuo pačiu atkreipdama Juliet dėmesį,
-AAAAAAAAAAAAAAA!!!!!
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 18, 2016, 11:25:06 am
Išgirdusi draugės klyksmą Juliet su siaubu atsisuko. Pamačiusi, kas nutiko draugei, mergaitė užsidengė burną delnu, kad nesuriktų.
Drebančiomis rankomis paėmusi lazdelę klastuolė burtais suplėšė augalą į gabalus, O tada jau pribėgo prie draugės
- Viskas gerai? Nesusižeidei? Padėjusi švilpynukei atsikelti, pamatė, jog jos kulkšnis lūžusi.
- O siaube. Aš kalta. Atleisk, kad norėjau eiti į labirintą. Eime link išėjimo.
Apsidairiusi raudonplaukė suprato, jog joms išeiti pro įėjimą nepavyks. Jos jau buvo nuėjusios per toli, kad sugebėtų rasti kelią atgal.
- Panašu, kad vienintelis likęs kelias - į priekį - pasakė klastuolė, duodama draugei jos lazdelę - bet juk visos kliūtys turėjo būti pašalintos. Kaip šitas augalas čia atsidūrė. O gal... gal einant tolyn sutiksime ir dar baisesnių gyvių...?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 18, 2016, 11:37:11 am
Urtė su draugės pagalba šiaip ne taip atsistojusi puolė ją raminti.
-Ne čia ne tu kalta. Viskas gerai nurimk. Čia aš pati kalta reikėjo žiūrėti kur einu... Jau tuojau galėsiu vaikščioti. Pamatysi. Galėsime eiti toliau.
Dar sumurmėjusi "Ferula" ji įsitvėrė koją.
-Matai, jau galiu ramiai vaikščioti. Manau nieko baisesnio nesutiksime jai būsim akylos...
Tada apsižvalgiusi ji patarė draugei.
-Galime pabandyti grįžti atgal panaudojus keturių krypčių kerus, tačiau galime eiti į priekį ir rizikuoti sutikti dar ką nors. Pabandysiu.
Ji sušnibždėjo "Rodyk" ir nusivylusi papurtė galvą.
-Atrodo kerai neveikia. Pabandyk tu. Įdomu ar neveikia visi kerai... Accio gėlė!
Ji sutrikusi pažiūrėjo į Juliet. Kerai neveikė.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 18, 2016, 11:46:21 am
Ne ką mažiau už Švilpynukę sutrikusi klastuolė išsitraukė ir savo lazdelę
- Wingardium levioza - pabandė kerus, nutaikiusi juos į augalo, užpuolusio draugę, likučius
Nieko. Augalo žievės atplaišėlės ir liko gulėti ant labirinto grindų
- Siaubas. Ką darysim? Panašu, kad teks eiti į priekį...
Klastuolė išsipynė kasą, kuri ir taip būtų išsipynusi ir patraukė tolyn.
- Daugiau jokių labirintų.
Joms einant toliau, jos išgirdo keistą dunksėjimą. Lyg kas jas sektų. Bet atsisukus ten nieko nebūdavo
- Manai, tai tik pokštas, skirtas mus įbauginti?
Raudonplaukė nepatikliai nužvelgė labirinto išsišakojimą
- Eime į dešinę ar į kairę?
Mergaitės pasuko į kairę. Joms einan tolyn keistas garsas vėl pasikartojo
- Kas gi čia galėtų būti?
Bet atsakymo ilgai laukti nereikėjo, nes prieš mergaites staiga išniro...
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 18, 2016, 11:54:49 am
Urtė iš nevilties einant dar pabandė porą kerų, bet nieko nepešė. Kaskart atsisukus ją nusmelkdavo bloga nuojauta. Staiga pasukus į kairę prieš akis iškilo padaras didumo su lyg dviaukščiu namu. Ji vos susilaikė nesuklykusi. Kur neklyksi kai prieš akis iškyla vienas pavojingiausių pasaulio padarų. Tai buvo Olomatauras- padaras su ožio galva ir beždžionės kūnu, tačiau atrodo kaip iškaltas iš akmens. Tai ir yra stipriausias jo ginklas, jis gali švaistytis rankomis kaip akmenimis ir jo beveik neima kerai, o ką jau bekalbėti apie sudorojimą be kerų.
Atrodo kerėjimo mokytoja iš labirinto šluodama visus gyvius poros nepastebėjo... [/i Suburbėjo ji sau grakščiai išsilenkdama nuo smūgio akmenine uodega. Mergaitei kilo vienintelė mintis ir ji atsisuko į Juliet.
-BĖGAM!!!!
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 18, 2016, 12:07:29 pm
Pamačiusi šį siaubingą padarą Juliet suklykė
- Kas čia? - išsigandusiu balsu paklausė draugės, bet laiko duoti atsakymą nebuvo.
Pamačiusi, kad draugė bėga, klastuolė padarė tą patį. nubėgusi užtektinai, d paradas negalėtų jos užkliudyti, Juliet dar pabandė kerus
- Aquamenti
Visiškai nieko. Laimė, kad padaras buvo lėtas, taigi mergaitėms pavyko nuo jo atsiplėšti. Pamačiusi, kad kelias išsišakoja, raudonplaukė nudžiugo kaip niekad
- Žiūrėk. Sukam į dešinę.
Po posūkio mergaitės dar pabėgo kelis žingsnius, o tada stabtelėjo atgauti kvapo.
- Būnam kaip tik galime tyliau - sušnabždėjo klastuolė
Laimei, kad padaras jų nerado ir jo žingsniai nutilo. Bet atsirado kita bėda.
Keistas augalas apsivyniojo aplink mergaitės kojas, ją pargriovė ir nusitempė tokiu greičiu, kad Juliet nespėjo net suklykti.
Augalas nusitempė ją tolyn nuo draugės, o vijokliai pririšo prie sienos.

Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 19, 2016, 07:03:40 am
(ta kova turėjo būti kokių trijų postų  ;D)
Dabar jau Urtė atsigręžė į draugę. Pažiūrėjusi įdėmiau ir tuoj pat pažinusi augalą Švilpė mostelėjo lazdele. Staiga ji prisiminė jog burtai neveikia ir ėmė kramtyti lūpą sparčiai galvodama. Tačiau ji jau žinoj ką daryti, tačiau buvo rizikinga ir mergaitė neturėjo pagrindinės sudedamosios dalies.
-Juliet, apsičiupinėk kišenes ar neturi kokios nors pamokų praleidinėjimo užkandėlės?!!!
Pagavusi draugės sviestą vimdomąją pastilę šviesiaplaukė staigiai ją susmulkino ir įbėrusi į maišelį ingridientų staiga visus juos užvertė ant gėlės. ši puolė šnypšti ir tyliai suglebo paleisdama draugę.
-Nereikia man dėkoti, nes dabar būsim atsiskaičiusios,-nusišypsojo ji, tačiau jos veidas staiga paniuro,- tikrai prasta mintis buvo čia eiti.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 20, 2016, 08:13:08 am
Smaugiama keistojo augalo raudonplaukė bandė jį rankomis atkabinti sau nuo gerklės, bet nesėkmingai. Visa laimė, kad laiku atėjo Švilpynukė, ir augalas nespėjo jos pasmaugti.
Sukniubusi ant žemės mergaitė kelis kartus sunkiai sualsavo, o tada padėkojo draugei
- A- ačiū
Atsirėmusi nugara į labirinto sieną, klastūnyno pirmakursė pažvelgė į draugę
- Viskas čia taip tragiška. Tikiuosi, nesutiksime daugiau grėsmingų padarų...
Mergaitė palinko į priekį ir apsižvalgė. Lyg tais, niekas neartėjo.
- Kodėl čia neveikia burtai? - kiek susinervinusi paklausė Juliet rankose vartydama juodmdedžio lazdelę - Dar kartą atleisk, kad norėjau čia ateiti. Maniau, kad tiewiog smagiai pasibūsim... Aš atsiprašau...

Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: zaibas2000 Birželio 20, 2016, 08:30:46 am
Urtė apkabino kvapą bandančią atgauti draugę.
-  Viskas gerai, neatsiprašinėk. Kitas kartas bus liksmesnis.
Tada dar truputi pamasčiusi švilpė pridūrė.
- Įsivaizduoju kodėl mes negalime naudoti magijos, tačiau kam mums tai drausti... Ar nesi užsitraukusi kieno nors nemalonę?
Tada mergaitė apsižvalgė ir parodė draugei vietą kur žolė tarytum mirguliavo.
- Žinau, kad tie kerai neapima didelio ploto todėl turėjome greitai išeiti iš šių kerų veikimo lauko. Pabėgėkime.
Šviesiaplaukė krykštaudama nubėgo pirma ir peršokosi užtvarą džiugiai suriko.
- "Lumos maximuma"
Visą aikštelę lurioje jos buvo nutvieskė ryški šviesa. Urtė du džiaugsmu akyse atsisuko į Lėją ir... nualpo. Jai akyse sumirguliavo žiburiukai ir viskas aptemo...
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Juliet Dark Birželio 20, 2016, 08:42:20 am
Įkalbėta draugės, Juliet atsistojo ir pasileido bėgti paskui ją
Bebėgant išsitraukusi lazdelę radonplaukė visais būdais stengėsi neatsilikti nuo draugės. Jeigu jos būtų išsiskirsčiusios kas sau, tikrai nebūtų radusios išėjimo iš šio košmaro.
Pažiūrėjusi į mirguliuojančią žolę, Juliet kiek nepatikliai pažiūrėjo į draugę
- Hm.... o jeigu ten...
Bet neišklausiusi jos bandymo perspėti Švilpynukė peršoko lauką. Nelinksmai šyptelėjusi klastuolė padarė tą patį.
Pamačiusi, kad burtais veikia, Juliet kelis kartus pašokinėjo iš džiaugsmo ir lazdele išbūrė feherverkus.
- Na, va dabar išėjimas jau visai netoli ir...
Pamačiusi, kad draugė nualpo, Juliet net nežinojo., ko griebtis.
- Urte, Urte, alio, girdi mane? - bet šukavimai nepadėjo
Su ašaromis akyse Juliet visai supanikavo. Kai jau norėjo atsisėsti ant žolės ir čia pat apsiverkti, išsitarukė lazdelę, kerais pakėlė draugę ir nuskraidino paskui save link labirinto galo. Vos tik pamačiusi ''šviesą tunelio gale'' klastuolė nuskubėjo link palatų....
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 24, 2017, 10:52:42 am
Maži, pavasarinio lietaus lašeliai krito ant ištižusios, purvynais pavirtusios mižiniško labirinto žemės. Čia tvyrojo gan tirštas rūkas, bjauri drėgmė ir pavasariškas šaltukas, kuris netaip skaudžiai kandžiojasi kaip žiemiškasis. Juodai ir geltomis spalvomis apsidabinusi būtybė slinko link labirinto įėjimo.  Jaunuolis, kaip buvo galima spėti iš vyriško sudėjimo, susigūžė. Šlapia aplinka jam nepatiko kaip ir nesuvaldyta ugnis. Igoris dar labiau įsisupo į mantiją. Geriau čia nebūtų ėjęs, tačiau jau šaukštai popietų.
Švilpis giliai įkvėpė drėgnaus oro. Kai  ore tvyroje drėgmė, garsai, kvapai susitiprėja, o tai buvo didelis pliusas ketvirtakursiui, kuris kaip tik dabar stengėsi  sužinoti, ar nieks neatslinka link labirinto.
Igoris susiraukė. Be jo čia nieko nėra. Kol kas.
Lėtai sukišdamas šiltas rankas į kišenes, švilpis pasisuko ant kulno ir apžvelgė apylinkę.
Vis dar nieko.
Įdomu, ką veikia Elna ir Emilijana, Džeimsas...-iš niekur dingtelėjo mintis rudaplaukio galvoj, kai šio akys užkliuvo  už  tolimoj boluojančių Hogvartso pilies  kontūrų, kurie skendėjo gan trištame rūke.
Būsimas penktakursis gūžtelėjo pečiais. Kol kas tai nesvarbu,- nusprendė šis ir nusisuko į tamsų labirinto įėjimą.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Elna Klumpar Vasario 24, 2017, 12:00:17 pm
Elna šiandien buvo liūdnai linksmos nuotaikos. Sunku tai apibūdinti. Turbūt paprasčiausia būtų pasakyti, kad ji nori būti viena su savo mintim.
  Vos jai išėjus iš pilies ją pasitikio vėsus, bet silpnas pavasarinis vėjas ir tirštas rūkas. Jos strazdanų nusėtą veidą papuošė silpna šypsenėlė. Gerai, kad dar nešviečia saulė. Ji lėtai ėjo ir net pati neįsivaizdavo, kur eina. Jau priartėjusi prie kvidičo aikštės Elninho pasirodė, kad priekyje, prie labirinto mato kažkieno siluetą. Varnė silpnai papurtė galvą, bandydama save įtikiniti, kad ji nieko nematė. Nenorėdama toliau judėti link to pilno painiavos tako El užmerkė akis ir stovėdama mėgavosi drėgme ir vėjeliu.
  Praėjo pora minučių, o daugiau, bet galų gale mergaitė atsimerkė ir vis dėlto atsargiai pradėjo žingsniuoti. Ak, ak, jau nepaneigsi, kad kažkas tikrai stovėjo prie įėjimo. Varniukė išleido tylų atodūsį ir jau norėjo suktis atgal, bet smalsumas visad laimi. Pilnai priartėjusi Klumpė pažino stovintį vaikiną.
- Tu tik pažiūrėk, kaip juokinga ir graudu, nes mes vėl susitikom, Igori, - gale Klumpar pabrėžė jo vardą ir išspaudė šiokį anokį šypsnį.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Sam Laker Vasario 24, 2017, 05:44:45 pm
Tikriausiai ji išėjo iš pilies... Semas, vos atvykęs į Hogvartsą visą laiką stebėjo kelis žmones. Tai Elna, Džeimsas, Igoris.... Šis trejetukas jam pasirodė vertas dėmesio ir nors paprastai laiką jis leisdavo vienas, šį kartą pasišovė susipažinti su kažkuo, kuo galėtų pasitikėti. Igoris dingo jau po ketvirtos pamokos, Džeimso šiandien jis išvis nematė. Tačiau Elną, ją jis matė prieš kelias minutes. Po paskutinės pamokos. Tada El su kažkuo kalbėjosi, bet dabar, dabar ji kažkur prasidangino. Nereikėjo man persirenginėti... -Vos girdimai sau sumurmėjo Semas. - Galėjau parsinešti daiktus ir susirasti El!
 Vaikinas jautėsi keistai, paprastai, jis nemėgsta žmonių draugijos, bet dabar jį aplankė kažkoks nepažįstamas jausmas. Vienišumas.
 Laker išsbėgo iš pilies, niekeno nepastebėtas. Išėjęs į lauką įkvepė pilnus plaučius oro. Lauke buvo drėgna, tačiau būtent toks oras vaikinui patiko labiausiai. Nedideli lietaus lašeliai švelniai glostė žandus. Jis galėjo užsidėti kapišoną, tačiau nusprendė to nedaryti. Geriau jau kuo greičiau surasti Elną. Ką darysiu ją suradęs? Pasisveikinsiu? Tiek to. Susirasiu ją vėliau, koks tikslas tai daryti dabar, kai net nežinau ką sakysiu. Galėčiau pats apžiūrėti apylinkes. Įdomu, ar kvidičo aikštė tokia pati, kaip ir aprašyta knygose...?
 Ten Semas ir patraukė, po penkių minučių ėjimo, pradėjo šalti rankos ir jis pasigailėjo, kad neapsirengė šilčiau. Jis susikišo rankas į kišenes ir ėjo toliau, retkarčiais peršokdamas per pasitaikiusias balas.
  Netikėtai pastebėjo, kad viena keistai, švyti. Atsitūpė prie jos ir pamatė kažką panašaus į medalioną. Tamsiai mėlyno ir žalio marmuro pakabukas keistai skleidė šviesą po vandeniu. Semas jį ištraukė. Wind buvo parašyta ant jo.  Paspaudus iškilimą kitoje pusėje, medalionas atsivėrė. Vienoje pusėje buvo veidrodėlis, o kitoje, kažkokia nuotrauka. Strazdanotos, ristanosės mergaitės. Semas įsižiūrėjo į ją ir suprato, kad nuotrauka Elnos. Įdomu, prieš kiek metų, ji daryta Vaikinas įsikišo medalioną į kišenę, ir pasitikrino, ar niekas jo nemato. Apsidairė aplinkui Jei jis Elnos, ji neturėtų būti toli...      -Pagalvojo jis. Vaikis pasileido bėgti link arčiausiai esančio ir vos per rūką įžiūrimo objekto - aikštės. Bebėgdamas jis paslydo, ir skaudžiai tėškėsi ant užpakalio. Atsistojo ir pradėjo valytis rūbus. Velnias...-Sumurmėjo. Turbūt tas jo paslydimas ir lėmė, kad netoliese išgirdo girdėtą balsą. Tiesą sakant, Semas nugirdo tik vieną žodį - "Igori". Slaptai nusliūkino prie labirinto, ten turėtų būti įdomiau, nei tuščioje aikštėje. Priėjęs prie įėjimo, Semas staiga atšoko. Į jį žiūrėjo dvi žmogystos. Jis prisimerkė ir suprato, kad tai tik Elna su Igoriu. Būtent jų jam ir reikėjo.
 - Čia aš... Tik aš. Semas. - Su palengvėjimu, tikėdamasis, kad neišgąsdino bendramokslių, ištarė vaikinas ir nusišypsojo.
 
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Vasario 26, 2017, 01:20:07 pm
Žvelgdamas į labirinto įėjimą, Igoris pajuto, kad minkštą žemę pasiekė mergaitiški žingsniai, kurie prasidėjo nuo pat Hogvartso kontūrų. Kažkas artėja,-pagalvojo Igis, vis dar vėpsodamas į tamsų augalų koridorių. Netikėtai gamtos tylą pertraukė pažįstamos personos balsas.
-Visados šitaip bus, Elna,-prakalbo švilpis ir su šiais žodžiais atsisuko į savo gaujos narę,- O dabar, pasakyk man, ar čia yra dar viena persona,-kalbėjo Igoris, mokindamas varnę, kaip esant žmogaus pavidalu galima pasinaudoti savo vilkolakiškumu, tikėdamasis, kad mergaitė supras, kad mokymai ne tik vyks per pilnatį, bet ir žmogaus pavidalu.
Būsimas penktakursis pažvelgė į Elnos rudas akis ir laukė ką gi ši pasakys. Tuo tarpu jaunuolio ausys užfiksavo vieną gremėzdišką nukritimą ant sėdimosios vietos. Vėliau girdėjo kaip svečias per daug triukšmingai nuslinko prie labirinto įėjimo.
Garbanius atsiduso ir atsisuko į svečią, kuris stovėjo prie įėjimo į labirintą. Šiam prisitačius, Lorijanas-Greywindas metė repliką:
-Kitą kartą kai bandysi slapstytis, stenkis, Sam, susilieti su aplinka. Tik tada niekas tavęs nepastebės,- be jokių emocijų pasakė ketvirtakursis, pažvelgdamas į berniuką, kuris buvo apsitaisęs Grifų Gūžtos atributika.
Nuo kada grifai slapstosi?Kiek aš prisiminu į Grifų Gūžtą priima drąsius mokinius...- nustebo keturiolikmetis, paslėpdamas giliai savyje šią emociją.
-Beje, labas, aš Igoris, Sam.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Elna Klumpar Kovo 11, 2017, 03:52:39 pm
Vėjas lengvai plaikstė Elnos rudas plaukų sruogas ir ji šaltai vyptelėjo.
-Visada? - susidomėjusi kilstelėjo vieną antakį. -Aišku, kad nėra. Argi nematai? Prasta rega? O jei matai, tai kam klausi?
Klumpar gerokai suglumo nuo tokio klausimo, nes, po velnių, nieko aplink aiškiai nėra. Bet vaje! Kažkas tolimo, panašaus į nukritimo garsą pasiekė varnės ausis. Na va, man jau vaidenas...
-Ta laiminga proga, kad esam vieni aš noriu paklausti. Ar labai suprantamai ir aiškiai praneši man apie artėjančią pilnatį? Žinai, nesu gera ant užuominų šifravimo.
Ak, ak, viskas kažkaip pasikeitė! Ir švilpio klausimas nebeatrodė toks bereikšmis. Staigiu judesiu dvylikametė atsisuko į Sam. Greitai atsipalaidavusi ir giliai viduje tikėdamasi, kad šis grifas neišgirdo jos klausimo. Pasitvarkiusi plaukus ji pakėlė akis į dangų, įkvėpė, nusišypsojo Igoriui ir ištiesusi ranką berniuko grifiuko pusėn tarė:
-Labas labas. Aš Elna, malonu. Tikiuos nesi tas vienas iš nemalonių Grifų Gūžtos atstovų.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Sam Laker Gegužės 13, 2017, 06:14:48 pm
   Semas suprato, kad slapstydamasis ko gero sudarė siaubingą įspūdį. Igorio replika privertė jį pasijausti darželinuku, tačiau gana greitai jis atsigavo ir atsakė:
 -Turėsiu omeny. -Atsisuko į Elną ir nesusilaikė draugiškai neįkandęs. -Žinoma esu. Visi mes, Grifai, tokie. Priešingai nei jūs, protinguoliai. Grifai didesni paukščiai, nei varnai. O vyresnieji visada erzina jaunėlius.
   Nebežinodamas ką toliau daryti, Semas šiek tiek sutriko ir padarė gana skubotą sprendimą.
 -O dabar, jei neprieštarausite, aš eisiu į labrinintą.
   Tai pasakęs vaikinas kone prakeikė save. Ne tik, kad prisistatė kaip pats nerangiausias bailys pasaulyje, bet ir vos radęs paliko žmones, kurių taip ieškojo. Kas bus, tas bus.-Pagalvojo.
   Nusišypsojo šalia stovinteims jaunuoliams ir patraukė gilyn į labirintą.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Džeimsas Greywindas Gegužės 13, 2017, 10:35:07 pm
((Pasižėk a.ž, o tik po to zyzk Elna, kodėl "iš oro" įsiterpiau))

Ištižusi žemė, drėgmė ant šios ir tokia pati drėgmė viršuj, smulkių lašų pavidalu. Po truputį šių greitis žemyn ėmė spartėti iki tol kol tapo vadinamuoju "purškimu"- nei smarkiai lyja, nei tik krapnina. Prie šlapios nuotaikos prisidėjo ir labirinte tvyrančios ūkanos, verčiančios tikrai apsispręsti ar verta šiaušti gilyn į labirintą. Tačiau kai kurie ignoruodami savo baimes ima kišti savo snapą ar snukį čionai, nesvarbu ar juos gąsdina ta baugi atmosfera ar ankštos patalpos. Džeimsas neramiai žvilgtelėjo pro petį ar kas neseka už nugaros, bet jei kas sektų, kokia to esmė? Niekų verta. Jau daugiau nei dvidešimt minučių čia trainiojosi bandydamas nesupanikuoti ir apraminti savo klaustrofobijos baimę. Kol kas sekėsi visai neblogai, nors tikrai siaubingai slėgė aukštos gyvatvorės iš šonų, kurio šio jausmo tikrai nepanaikins net su drąsą suteikiančiais eliksyrais. Taigi, pasakymas, kad grifai bebaimiai yra nei į mėtą, nei į tvorą, tikrai. Tyliai iškvėpė orą žvilgtelėdmas į rankinį, tamsių spalvų, laikrodį, prigludusį prie dešinio riešo.
- Dar penkiolika minučių...- sumurmėjo, bet balsas nutrūko vos su žnaibančiu odą, nemaloniu vėju atnešė dar kelis, kitokius, kvapus iš toli, bei dar spėdamas sušiaušti plaukus ir priversti primerkti akis nuo tokio stiprumo ir netikėtumo. Na ir kas, kad buvo po aplinkui drėgna kaip vandenyne, kas turėjo sustiprinti kvapus su garsais, bet per didelis atstumas neleido šių atpažinti. Bet jei turėtų dabar šuns ausis, šias pastatytų, bet dabar tik sukluso ir atsuko į kvapų kryptį randuotą veidą. Migla aptrauktos melsvos akys naršė gyvatvores, mokinių numindžiotą kelią, bet nieko nepastebėjo, kaip ir neatpažino kvapų savininkų. Vaikinas patraukė pečiais atseit sakydamas "na ir kas ten, bus kažkokie mokiniai ir viskas, nieko įdomaus." Jau sukosi eiti, kai ūmiai buvo patrenktas ant žemės. Krito ant nugaros į purvyną, gerokai susitrenkdamas pakaušį. Iš rankų iškrito vos ištraukta juodalksnio lazdelė su drakono širdies styga kažkur į žemės su vandes košę tolėliau. Nepatenkintas suurzgė primerkdamas akis, nuo silpno lietučio.
- Kas ten?!...- iškvėpęs (ne)gasiai sušuko, bet akimirksniu užtilo išvydęs siluetą. Ne, ne žmogaus siluetą, bet griaučių. Jo ūgio, žmogaus skeletas su akivaizdžiai matoma širdimi, plaučiais, kitais organais ir kraujagyslėmis, tuščiomis akiduobėmis, ilgais, aptrupėjusiais tiek kojų, tiek rankų nagais, bei iltiniais. Vaikino akys išsiplėtė, o gerklę užgulė gumulas, trukdantis kalbėti. Gulėjo ant nugaros sukaustytas baimės. Norėjo paklausti banalų "Kas tu?" klausimą, bet nesugebėjo. Negi iš Pragaro?- dingtelėjo galvoje, bet greitai išbraukė šį variantą iš galimų sąrašo. Kitas neatsidavė ta nenormalia šiluma, kurią vargiai ar galėsi atkartoti kerais.
- Kaukas,- susivokė. Nagi, galvok kažką linksmo!- ragino mintyse, bet nė nesijudino pasiimti lazdelės. Suprato, kad bijo ne griaučių, nei tikros Pragariečių formos, ne. Jis bijojo savęs, o tas skeletas ir atvaizdavo jį. Jis velniškai bijojo savęs. Nugurgė seiles vis spoksodamas į kauką. Ne, tai tikrai nebuvo žmogus su lentele ant kaklo, skelbiančia "Ankštos patalpos" ar kažkas panašaus, ne. Kažkur toli išgirdo kažką braunantis. Kažkas artėja?
-Riddikulus!- iškošė pro dantis vos purvina lazdelė atsirado savininko rankose.
 Atsipūtė vos kauką nuvijo šį pavertęs... kuo? Jau nebeprisiminė kuo, taip viskas greitai įvyko. Ne, prisiminė, klounu. Taip, klounu, kuris pirmas ir dingtelėjo galvon, bet šią minutę ir apskritai šiuo metu jų itin nemėgo. Tiesiog jie vaizdavo linksmumą, ramybę, kai viskas aplinkui puvo, byrėjo, skilo ir žūvo. Šviesa tamsoje kuri ir nervino. Nesupratimas kad viskas beviltiška. Gal per daug pesimistiška... bet jau taip buvo. Kiek pagulėjęs ant žemės, atsisėdo, paleisdamas lazdelę į darbą, nuvalydamas visą bjaurybę nuo savęs. Atsiduso, nuvalydamas lazdelę į apsiausto klostę. Pakilo nuo motulės žemės kartu įsiklausydamas į aplinkos garsus. Kažkas yra- akimirksniu suprato, bet tai jau nebuvo kaukas.
- Ką čia veiki?- paklausė vos akis į akį susidūrė su bendrakoledžiu grifu,- čia visdar yra kaukų,- perspėjo įdėmiai stebėdamas jaunėlio veidą.
- Tu Sam Laker, tiesa? - pridūrė nė nežvilgtelėjęs į apsiauste prisiūtą vardą su pavarde. Kažkur buvo šį matęs, gal per Paskirstymo ceremoniją? - pirmakursis, kuriam berods trylika metų?- pasitikslino, lazdelę vartaliodamas tarp pirštų. Neketino šios slėpti, kol dar neįsitikino, kad aplinkui nesitranko tas pats kaukas ar kitas velnias, juk čia buvęs Katerinos Atėnės Sabel egzamino užduoties laukas, anksčiau priveistas visokio brudo, o dabar šis arba supakuotas ir išdaigintas iš čia, arba vis dar kažkur besitrainiojantis kaip anas kaukas. Tad saugotis atsarga gėdos nedaro.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Igoris Lorijanas Greywindas Gegužės 27, 2017, 09:59:37 am
Ignoravimas yra gerai, kai tingi atsakinėti į kitų užduodamus klausimus. O ypač kai juos uždavinėja Varno Nago atstovė Elna Klumpar, ne veltui Igorio pavadinta Klautuke.
Švilpis suraukė antakius- ne dėl to, kad kažką barbasavo jo gaujos narė ar keistasisi jaunėlis grifas, vardu Semas.
Tai buvo dėl garos, kuris sklido iš labirinto.
"- Dar penkiolika minučių..." -pasigirdo Igorios Lorijano Greywindo ausyse iki skausmo pažįstamas balsas.
Džeimsas....-susivokė netikėtai rudaplaukis ir žaibiškai atsisuko į labirinto įėjimą, kuriame jau pradingo Sam Larker.
Penktakursiui nutirpo galūnės, tapo sunku kvėpuoti- švilpis jaudinosi. Jis puikiai ir aiškiai suvokė, kad jo broliui šiuo metu nėra gerai ir jei jis pamatys tą nupiepūsį berniūkštį, gali neatlaikyti nervai ir pasireikšti tai. Bet tiesą sakant, penkiolikmetis nenorėjo tikėti ir nebuvo tikras, kad Džeimsas iš tikrųjų jau atsibunda. Bet visgi, sukausčiusią baimę pakeitė širdį džiuginantis jausmas, mat Igis iš savo klausos suprato, kad jo broliui viskas gerai ( na apart tai, kad prieštai, jei Igorios klausa nemeluoja, susidūrė su kauku) , kai šis uždavinėjo Sam klausimus.
Viena, kiti minutė ir mėlynai pilkų akių savininkas papustė savo padus ir nudūmė kai išdengęs akis link labirinto.
-Bro!- įlėkdamas į labirintą sušuko rudaplaukis garbanius. Jaunuolis sustojo tik tada, kada prilėkė prie savo niūriojo įbrolio,- Kokio velnio tu esi čia!?- iš nuostabos išpyškino klausimą Igoris broliui, giliai savyje vildamasis, kad Džeimsas neįsižeis.
Netikėtai tylą perskrodė pelėdos tylūs sparnų mostai. Pilkų ir baltų atspalvių pelėdėlė skriejo link įbrolių, aiškiai ir tvirtai ignorindama silpną lietutį. Delta, uralinė pelėda, džiugiai ūktelėjusi, grakščiai nusileido ant juodaplaukio rimtuolio, kurio veidą vagojo randas. Delta meiliai ir žaismingai kepštelėjo šeimininko brolio kairę ausį, lyg norėdama, kad iš šlatų, šviesiai mėlynų akių savininko galvos it rasa ryte dingtų baugios, rimtos, šiurpios mintys- nors... gerai, tik dalis tų minčių.
Igoris atsargiai priėjo prie savo augintinės ir atršino nuo josios kojos laiškelį. Pamotė Greywind atrašė.- suvirpėjo širdis Igio iš netikėtumo, kai pastarasis perskaitė nuo kieno laiškas.Pagaliau, galėsiu padėti Emilijanai su jos atgamtine puse.- džiūgaudamas pagalvojo. Rudaplaukis ilgai nelaikydamas raštelio nuo Džeimso mamos, jį greitai paslėpė gilioje kišenėje.  O tuo metu Delta linksmai cyptelėjo, mėgaudamasi, kad jos krovinys pasiekė tikslą ir atsispyrusi nuo Džeimso peties, nuplasnojo pelėdyno link.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Elna Klumpar Birželio 06, 2017, 08:43:15 pm
  Akimis Elna nusekė Semą, kuris dingo labirinto platybėse, o tada atsisuko Igorio pusėn. Jis atrodė toks... sutrikęs? Varnė nusprendė geriau jau patylėti ir neklausti tų visų banalių klausimų. Giliai atsidususi Klumpė pasisuko į tą didįjį labirintą ir baisiai lėtais žingsniais judėjo link įėjimo. Sakant tiesą, strazdanė nelabai mėgo visus painiatus apipainiotus dalykus, o ta kelių raizgalionė, kitaip labirintas, buvo vienas iš jų.
  Atrodo lyg kažkas pro ją pralėkė. Nelabai greitai, bet tikrai nežingsniavo. Tai privertė varniukę pakelti galvą ir apsidairyti, bet nieko jau gero nepamatė, tik dar spėjo išgirsti švilpį kažką sakantį jau įeinant.  Mergina pagreitino žingsnį, nes nenorėjo atsiskirti nuo vaikinų. Vadovaudamasi kažkokiais instinktais El atsirado prie jau ne dviejų, o trijų vyriškosios lyties atstovų. Šiek tiek nesusipatoginusi rudaplaukė pamindžikiavo vietoje ir kiek galima drąsesniu balsu, žiūrėdama į grifą, pasisveikino:
  -Sveikas.
  Varnanagė neprisiminė, ar kažkada yra šnektelėjusi su šia persona, bet buvo įsitiknus, kad kokioje vienoje pamokoje į kurią stebuklingai nuėjo buvo jį mačiusi.
  Iš kažkur toli, o gal iš arčiau, pasigirdo lyg ir sparnų plazdėjimas. Pasikreipusi Elna išvydo, galima teigt,i mielą pelėdžiukę, kuri keistai pakėlė ūpą jai. Norėtųsi tarstelėti koks žavingas gyvūnėlis, bet nusprendė prikąsti liežuvį ir toliau stovėti it įbesta.     
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Sam Laker Rugpjūčio 06, 2017, 08:11:07 pm
  Minutė kelio tiesiai, dešinėn... kairėn... dešinėn... Semas neskubėdamas tolo nuo įėjimo į labirintą, pagal nuojautą rinkdamasis kryptį. Ir vėl priėjo krįžkelę. Ir vėl norėjo sukti į dešinę pusę, bet pastebėjo, kad iš kairiojo tako skilnda auksinė migla. Tai minutei patraukė Semo dėmesį, ir jis net nepastebėjo, kaip kairysis takas prdėjo trauktis! Dvi atskiros gyvatvorės pusės staigiai pavirto tankiu krūmynu, negana to, gyvatvorė ir toliau traukėsi, tarsi stiukės užtrauktukas. Ji pavojingai artėjo prie Semo, o šiam teko apsispręsti, grįžti taku, kuriuo atėjo, ar šokti į aukso spalvos rūke paskendusį posūkį. Nesuabejojęs pasirinko antrąjį variantą. Vaikinas žengė porą žingsnių ir netrukus pajuto, kaip kelias atgal buvo užtvertas gyvatvorės. Apsisuko pažiūrėt, ar neliko jokio kelio atgal, supratęs, kad ne, žengė gylyn į miglą...
  Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojom, šlapia žemė apsivertusi atsidūrė viršuje, o ten, kur žemė buvo prieš tai, matėsi apsiniaukęs dangus. Pakėlė (nuleido) galvą, ir suprato, kad lietaus lašai nebekrenta žemyn (aukštyn), reiškia, kad gravitacijos dėsnis čia neveikia, tad jei jis atsiplėš nuo žemės, ko gero nukris žemyn, kas reikštų, kad jis bus nupūstas į nepaprastai niūraus dangaus platybes.
  Šauktis pagalbos? -Pagalvojo,- Igoris su Elna neturėtų būt toli nuklydę... Bet ne. Ne,
 tai būtų per daug kvaila. Išsikapstysiu pats...

  Ir kai Semas, jau žadėjo atkelti koją, išgirdo naują garsą... Kažkas sušuko "-Riddikulus". Iš tono galima buvo spręsti, kad balso savininkas šiek tiek išsigandęs. Nebesvarstydamas juodaplaukis atsispyrė nuo žemės ir pašoko kaip galėdamas aukščiau. Nustebo, kad nusileidus, žemė atsivertė į įprastą padėtį. Nieko nelaukdamas pasileido link vietos, iš kurios sklido tas triukšmas.
  Vis dar išsiblaškęs po auksinio rūko "atakos" Semas vos neįbėgo į Džeimsą, kuris, pasirodo žinojo žaliaakio vardą. O gal perskaitė nuo emblemos, kas žino? Vis dėlto, Džeimso turima informacija buvo teisinga, todėl išklausęs klausimus, jaunesnysis Grifas porą kartų palinksėjo ir ištarė:
  -Tu teisus, aš Semas. Malonu susipažinti.
 
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 23, 2018, 09:21:15 pm
Bethany žingsniavo per apylinkes. Nebuvo taip jau šalta, kad ši varniukė užsisėdėtų pilyje. Tik jų galėjosi vieno : jog nepasiėmė kepurės, mat jai šalo ausys. Taip pat jautė šąlančius skruostus, kurie kaip jau ji manė, galbūt buvo įgavę šviesų raudonį. Šviesiaplaukė atsiduso ir stabtelėjo. Mergaičiukė beveik pasiekė kvidičo aikštę, tačiau akys pastebėjo kažką panašaus į labirintą. Smalsumas galbūt buvo vienintelė jos savybė, kurios nepakeitė, o tikriausiai net nepalietė, tamsioji mergaičiukės pusė. Nusprendusi, kad nieko baisaus nebus, Bethany slinko pirmyn per sniegą link labirinto. Po kojomis šis girgždėjo. Turbūt tai buvo vienas iš nedaugelio lauke varniukės išgirstų garsų. ,,Na, tai ne tunelis. Ir turbūt, čia nėra pabaisų", - trumpai su savimi pasidalijo mintimis, statydama koją tiesiai į šio labirinto įėjimą. Vos tik paėjus kelis žingsnelius, šis užsisuko kvadratiniu, stačiu kampu. Supratusi, kad dabar tikrai nesitrauks, Bethany nebestovėjo. Ji judėjo toliau. Prieblanda lydėjo viską šiame labirinte viską, kas tik buvo įmanoma. Šviesiaplaukė nesibaidė prieblandos - tai varniukei atrodė paslaptinga, tačiau ne baugu, įdomu ir kartu kažkas galbūt netikėto. Mergaičiukė užsisvajojo bekalbėdama ir kartu tipendama pirmyn. Nežinodama, kiek toli nuėjo, Bethany sustojo. Pažvelgė į kairę, į dešinę, taip pat sau už nugaros ir pirmyn. Kiekvienoje pusėje buvo po išsišakojimą bei kelio pasirinkimą. ,,Velnias. Ką daryti dabar?", - jautė kaip joje kilo sumišimas susipynęs drauge su panika. Tuomet ėmė prabusti tamsioji charakterio pusė ir net pati mergaičiukės kūno kalba pasikeitė.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Sausio 25, 2018, 10:57:01 pm
 Maikas žingsniavo dideliais ir plačiais koridoriais. Vaikinui jau atsibodo būti pilyje ir niekur neišeiti. Varnas norėjo pagaliu išeiti iš pilies ir apsižvalgyti po apinkes. Richie žinojo jog kieme nebus taip jau ir šalta, todėl net negrįžęs į Varno Nago bendrąjį kambarį užsimesti kokios nors striukytės, vaikinukas patraukė link išėjimo iš pilies. Wolfhard’as vis tvarkėsi savo garbanotus plaukus taip, jog atrodytų vis gražiau. Nors Varnui visiškai nerūpėjo ką apie jį galvoja merginos, jis vistiek bandė prieš jas atrodyti kuo gražiau.
 Pagaliau Maikas pasiekė kiemą. Jo šiek tiek strazdanotą veidą pasitiko švelnus vėjalis, o trumpus, garbanotus plaukus šiek tiek suvėlė. Suburbėjas kažką panašaus į ,,ir vėl” Wolfhar vėl susitvarkė savo tamsius plaukus. Giliai įkvėpęs žaliaakis pasijudino iš vietos. Jo smaragdinės akys lekiojo tai nuo ežero, tai nuo pelėdyno. Galiausiai jos sustojo ties kvidičo aikšte. Vaikiną visada traukdavo įdomiai atrodančios vietos, todėl jis dabar patraukė link aikštės. Iš toli ji neatrodė labai jau ir didelė bet,  kaip Richie priėjo arčiau, išties pasijautė kaip skruzdelė stovinti prieš žmogų. Tribūnos buvo gana aukštos, o tie žiedai buvo milžiniški. Pati aikštė buvo įspūdinga, bet tai kas buvo už jos patraukė Wolfhard’o dėmesį. Kiek susiraukęs jis pradėjo eiti link keistai atrodančios vietos. Kuo jis ėjo arčiau, tuo labiau nesuprato kas ten. Apsisukęs jis pamatė kad jau gana toli nuėjo nuo kvidičo aikštės, o apie pilį buvo galima išvis patylėti. Bet tai, kas buvo prieš jį, jo dėmesį traukė labiau. Prieš Varną stovėjo didelės ir aukštos sienos. Toje sienoje buvo kaip ir įėjimas į vidų. Maikas kiek pastovėjas vis tiek nutarė eiti vidun.
 Įėjas į vidų, Richie iškart suprato kas čia yra. Tai buvo labirintas. Nors Maikas ir žinojo kad šimtu procentų čia pasiklys, jis vistiek nesustojo. Tamsiaplaukis suko tai į dešinę, tai į kairę.
 Jis taip vaikščiojo kol jam nusibodo, todėl nusprendęs grįžti atgal, bandė kažkaip prisiminti kelią. Pabandęs grįžtituo pačiu keliu į pačia pradžią, Richie suprato jog pasiklydo dar labiau. Vaikinukas pradėjo blaškytis ir panikuoti. Juk labirintas yra uždara patalpa, o Wolfhard’as uždarų patalpų tiesiog paniškai bijo. Pradėjas bėgioti į visas puses, žaliaakis nenustojo dairytis. Staiga jo lyg smaragdo spalvos akys užkliuvo už merginos. Giliai įkvėpęs ir iškvėpęs dešimt kartų, tamsiaplaukis ranka persibraukė per plaukus ir priėjo prie merginos. Šioji buvo nugara į jį, todėl vaikinas atsistojo gana arti jos. Pastebėjas, jog mergina yra žemesnė už jį, Maikas išsišiepė.
 -Sveika,- su sarkazmo gaidele prakalbo Wolfhard’as ir per žingsnį nuo jos atsitraukė.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Auksė Marlena Hale Sausio 28, 2018, 06:20:42 pm
Bethany stovėjo vietoje. Begalė išsišakojimų labirinte vedė ją į neviltį labiau, nei nesenai atsitikęs įvykis, atvėręs jos tamsiąją charakterio pusę. Pasirodė, kad sutraškėjo šakelėje viename iš daugelio išsišakojimų, dešinėje pusėje. Galbūt mergaičiukė link garso būtų žengusi bei dar labiau paklydusi, tačiau išgirdo už savęs balsą. Ir tas balsas privertė atsisukti atgal, o tuo pačiu ir persigalvoti.
- Mhm, labas, - nužvelgė pirmiau prakalbusį berniuką bei nusivylė, kadangi buvo žemesnė, - galbūt žinai kur išėjimas? Nebent, - dirbtinai prisimerkė vis dar pasisukusi į jį, - pats paklydai. Nors tai yra faktas, bet aš jį pripažįstu.
Bethany nežymiai atsiduso. Tuomet dar kartą savo tamsaus riešuto spalvos akelėmis nužvelgė kiekvieną galimą posūkį bei vėl pasimetė. ,,Apsisuk ir eik atgal", - leptelėjo viena mintis. ,,Kvaiša, po šitiek žvalgymusį į šalis, pirmyn bei atgal ir dar išgąsčio, tikrai neprisiminsi iš kur atėjai. Toks tas labirintas. Visai kaip tas fantastinis žiobarų filmas...", - mintis pakankamai užsitęsė ir tikriausiai dar ilgai tęstųsi, tačiau varniukė ją sėkmingai nutildė. Dar vienas atodūsis ir Bethany pasisuko į berniuką.
- Gal turi pasiūlymų? - kilstelėjo antakį, mat sugalvoti ką nors pačiai atrodė sunki užduotis. Ir faktas, kad jis aukštesnis vertė pamąstyti koks svarbus ūgis. Išties, šios temos galvoje mažiausiai varniukei reikėjo.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Maikas Richie Wolfhard Vasario 01, 2018, 01:22:23 am
Vaikinas stovėjo labirinte kurio sienos buvo nežmoniškai aukštos. Saulės šviesos čia visiškai nepateko.
,,Šaunu, Maikai, dabar galvok kaip išeisi. Nors pats šiaip žinojai jog negali čia eiti.” Nors Richie paniškai bijojo tokių patalpų, tačiau bandė to neparodyti prieš jį stovinčiai šviesaplaukei mergaitei.
 -Na taip, aš pasiklydau. Manau labirintuose nedaugelis ir sugeba nepasiklyst,- prunkštelėjo vaikinas ir pažiūrėjo į merginą, kuri buvo kiek žemesnė už jį. Wolfhard’ui į galvą atėjo mintis, kuri pasirodė labai kvaila. Nors ir pakėlęs merginą, Švilpis nesužinos kur išėjimas, nes sienos čia labai aukštos. Žaliaakis pradėjo dairytis. Begalė posūkių jį blaškė. O dar stovinti mergina šalia... Maikas dabar išvis pasimetė.
 -Mano vienintelė mintis tik eiti ten, iš kur ir atėjom. Daugiau jokių kaip ir nėra,- kiek piktokai atsakė Richie ir apsisuko aplink, bandydamas prisiminti iš kur atėjo. Tačiau vos atsisukęs į merginą, Wolfhard jau žiojosi pasakyti mintį, kurią buvo sugalvojęs. Tačiau tamsiaplaukis suprato, jeigu pasakys ją, atrodys kaip visiškas idiotas kuris nežiūri koks sienų aukštis.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Clementine Martes Vasario 04, 2018, 11:28:46 pm
 Nikoletė kaip kokia stirna striksėjo pro Hogvartso koridorius neturėdama ką veikti. Šiais laikais, labai madinga išeidinėti iš Hogvartso pilies ir kažką veikti jo aplinkybėse. Bet dėl šitos mados, jau net Hogvartso koridoriuose buvo tuščia ir tylu.
- Nuobodu! - Šūktelėjo, kad netgi girdėjosi aidas koridoriuose. Netgi varnai tai kėlė siaubą. - Siaubas.. - Ką pagalvojo, tą ir pasakė.
  Bet tai tikrai jau mergaitei kėlė šiurpulį. Kai kur matėsi dar mokinių, kurie ruošiasi egzaminams. O gal koridoriuose mažai žmonių, nes naktis? Na jau ne, Nikoletė apie tai tikrai negalvojo. Jai vis buvo ta mintis, kad visi laukuose kažką daro.
 Tai ką gi, ką jai dar veikti, Nikolė irgi išėjo iš Hogvartso pilies ir pajautė kaip pradėjo pūsti šaltas vėjelis. Na, mergaitė nepagalvojo, kad reikia užsidėti kokią striukę ar bent kepurę. Išeiti į lauką tiesiog su sportbačiais ir sportiniu kostiumu.. Kvaila?
 Prancūzė netgi jau pati nežinojo kur eina. Kur akys veda, ten ir eina. Nors nelabai ji ten ką ir matė, kai dar buvo tamsu.
- Lumos. - Panaudojo burtažodį ir iš jos burtų lazdelės pradėjo sklisti šviesa. Taip mergaitei pradėjo viskas geriau matytis ir Nika pastebėjo, kaip jau atsirado šalia kvidičo aikštės. Tik vietoj kvidičo aikštės, pasirodo, Nikoletė buvo šalia kažkokio labirinto. Varna pradėjo girdėti kaip tame labirinte netoli kažkas kalba. Susidomėjusi, Nikki jau norėjo eiti į labirintą, bet išgirdo, kaip kažkas eina iš galo..
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Elke Arlette Nieuwhof Rugsėjo 03, 2018, 12:58:17 am
  Ramybe Elkė nepasižymėjo. Būtent todėl olandė savo pirmąją dieną Hogvartse leido ne išsipakuodama daiktus, o šniukštinėdama pilį bei jos apylinkes. Knygos bei šmutkės juk palauks, o iš smalsumo net mirti galima. Na, gal ne visai, tačiau kaip pasiteisinimas ši priežastis skamba rimtai, ir Arletė buvo pasiruošusi jį išpyškinti bet kam, kas paklaus, kodėl vienuolikmetė, niekieno neprižiūrima, bastosi po nežinomą vietovę.
  Jau apėjusi koridorius (žinoma, juose buvo gėrio, verto daug daugiau laiko, tačiau dabar mergaitė norėjo menkai susipažinti su viskuo) bei apsukusi porą ratų aplink didžiulį ežerą, raudonu, braškėmis dabintu kombinezonu pasipuošusi žemaūgė patraukė link kvidičo aikštės. Tačiau priėjusi arčiau pirmakursė pamatė kai ką, kas ją viliojo net labiau nei pati aikštė - šalia jos stūksantį didžiulį labirintą. Jis atrodė kaip nemenkas iššūkis, o pastaruosius guvi būtybė dievino, tad nieko nelaukusi pasileido ieškoti įėjimo.
  Kai įkėlė koją į, atrodo, niekada nesibaigiantį besiraitančių vijoklių raizginį, oro temperatūra staiga nukrito, ir strazdanės kūnu nubėgo šiurpuliukai. Elkė pasigailėjo nepasiėmusi savo violetinės odos (dirbtininės, mat moksleivė buvo veganė) švarkelio. Tanki, aukšta augalija ribojo saulės spindulius, besistengiančius pasiekti žemę, tad labirinto viduje buvo dar ir kiek tamsoka. Žodžiu, ne pati smagiausia kombinacija. Tačiau Alė buvo nusprendusi, kad jokioms aplinkybėms neleis išbaidyti jos tyrinėjimo nuotaikos, ir savo pažado laikėsi.
  Eidama burtininkė paskui save paliko mažutes pėdutes, ir jos jau buvo bebaigiančios žymėti visą labirintą, kuomet, susikoncentravusi į išėjimo paieškas, mergaitė nė nepastebėjo, kaip į kažką atsitrenkė.
  - Atsiprašau, - sumurmėjo, ranka prisidengusi sutrenktą veidelį bei besitraukdama tolyn.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Clementine Martes Rugsėjo 03, 2018, 12:33:13 pm
 - Aš ir nesakau, kad lankas netinka medžioklei. Bet manau, kad dabar žymiai paprasčiau yra viską daryti su burto lazdele. Tarkim, ką daryti jeigu pasibaigs strėlės? - Pažiūrėjo į garbanių. - Arba jeigu nepataikysi į auką ir ji tada pajus pavojų, išsigąs ir pabėgs? - Dėstė išžingsniuodama pro įvairius laukus. - Aišku, su burto lazdele irgi visko gali nutikti. Bet su ją paprasčiau. Nors jeigu ir nebus tokio jausmo kai kažką nužudai. - Jau net nežinojo kokioje ji pusėje.
  Clemence sustojo. Besikalbėdama pamiršo kur eina. Priešais ją dabar didžiulis kažkoks krūmynas ar tai aikštė. Sienos padabintais vijokliais ir kitais augalais. Tai buvo labirintas. Šviesesnėje tamsoje matėsi lentelė su užrašu "įėjimas". Klastūnyno auklėtinė gūžtelėjo pečiais bei dar kartą pažiūrėjo į vaikėzą.
 - Nežinau kaip tau, bet man atrodo viliojančiai. Nenorėtum įeiti? - Paklausius padarė "katinėlio akis" kaip batuotas katinas iš šreko.
  Juk nieko nebus, jeigu mes ten įeisim tiesa? - Trumpai su savimi pasidalijo mintimis bestatydama koją tiesiai į šio labirinto įėjimą. Labirinte buvo šalta ir tamsu. Martes susiraukė pasigailėjus dėl savo pasakytų žodžių, nes dabar šioji galvoja visiškai kitaip. Tamsios aplinkos jai nepatiko. O dar ir vijokliai uždengdavo saulės spindulius padarydami šaltą ir netgi šiurpią aplinką.
  Priėjusi prie labirinto kampą, riestanosė apsisuko ir pradėjo eiti kitu keliu. Kuo toliau, tuo labiau ji buvo pasimetusi. Po tam tikro laiko jau nebežinojo, kokioje vietoje ji yra. Įėjus į apmąstymus kaip surasti kelią, juos greitai nutraukė kažkoks triukšmas. Pažiūrėjus į Domantą, netolimais pastebėjo kaip viena jaunuolė tik atsitraukinėjo su uždengusiu veidu.
 - Ar viskas gerai? - Šyptelėjo rudaakei.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Mavenas Domantas Morgenstern Rugsėjo 15, 2018, 08:40:56 pm
  Mavenas pusę lūpų besišypsodamas klausėsi, staiga jo lanku susidomėjusia, mergaite. Šiai pabaigus klausinėti vaikis kiek prikando lūpą, pasikasę pakaušį ir žvelgdamas į šviesią Klemencės galvą ištarė:
- Tai, kad viską paprasčiau daryti su burtų lazdele esi teisi, tačiau ar tu esi kada laikiusi lanką, pajutusi kaip tu paleidi strėlę norima linkme, ir ji įsminga ten kur tu nori? Ne, nesi. Su burtų lazdele to nepajusi, be to, ką darytum jei lazdelė sulūžtų? Liktų lankas.- jis gūžtelėjo pečiais, o tada nuo peties nuėmė strėlių dėtuvę.- Ši dėtuvė yra stebuklinga, joje strėlės niekada nesibaigs.- tarsi norėdamas viską įrodyti vaikis išėmė kelias likusias strėles, o dėtuvė po kelių akimirkų ir vėl prisipildė.- Matai? O dėl aukos, tai jų šiame miške yra pilna. Jei nesusiseks su viena, pasiseks su kita.
  Tai ištaręs jis kiek tolėliau, kairėje išgirdo šnarėjimą. Pasukęs galvą jos link vaikis greitai pasiėmė lanką, į jį įdėjo strėlę ir nusitaikė. Netrukus iš krūmymų išlindo baltas kiškis. Domantas iš tolo galėjo matyti jo raudonas akis.
  Lėtai įkvėpdamas oro jis atleido virvę ir strėlė zvimbdama nuskrido tiesiai į kiškį. Garbanius pats savimi didžiuodamasis nusišypsojo ir linktelėjo. Klastuolis jau žadėjo suktis į bendrakeleivę, kai priešais save pamatė aukštas vijoklines sienas. Pritardamas šviesiaplaukei berniokas įžengė į labirinto vidų. Vos tik į šį įžengė, jam pašiurpo oda. Nekreipdamas dėmesio į pasistojusius plaukelius ant rankų Domantas toliau vaikščiojo po labirintą visur žvalgydamas.
  Staiga pajutęs nestiprų smūgį žemiau krūtinės vaikis kelis žingsnius žengė atgal. Pats nepajusdamas jis sugriebė už lanko. Pamatęs egzotiškos išvaizdos mergaitę, Domantas patraukė rankas nuo lanko.
 
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 02, 2019, 02:51:11 pm
Lijo. Šaltas pavasario lietus laistė pliką ir niūrią iš po žiemos atitirpusią Jungtinę Karalystę, ne išimtis buvo ir Škotija. Kajus perbraukė pirštais per savo šlapius plaukus ir sunkiai atsiduso. Kaip po paraliais jis atsidūrė šiame labirinte? Bandė prisiminti, tačiau - tuščia. Ne, jis negėrė, tačiau paprasčiausiai nieko neprisiminė. Jo galva skaudžiai tvinksėjo. Švilpynės prefektas primerkęs akis apsižvalgė: aukštos augalų labirintos sienos trukdė pamatyti kas yra už jų, Kajus teturėjo galimybę eiti priekin ir atgal. Deja, rūkas, sumišęs su lietumi, vaikinui neleido suprasti ar yra vienas čia, ar ne. Septyniolikmetis tyliai sugriežė dantimis. Kad hipogrifėliai medy, kas jam iš tikrųjų nutiko?!
Kajus palietė kišenę ir šiek tiek lengviau atsiduso - lazdelę turėjo su savimi. Bent tiek gerai,- pagalvojo šis, žengdamas į priekį. Jo kelnės buvo purvinos, šlapios kaip ir kiti likę rūbai - mintyse dingtelėjo mintis, jog buvo bėgęs ir pargriuvęs. Tačiau nuo ko bėgo? Įtempė klausą. Deja, išgirdo lietų ir savo kvėpavimą. O gal tiesiog jis krito? Gal skrido šluota ir tiesiog...nukrito? Kajus bjauriai susiraukė, nes nenorėjo patikėti tokiu kvailu jo paaiškinimu. Kaip tai galėjo jam nutikti, jei du kartus dalyvavo kvidičo čempionate, skraidžiojo net ir per blogesnį nei dabar yra orą!? Gal kiek pasirodys egoistiška, tačiau Kajus save laikė gan padoriu kvidičininku. Išsitraukė lazdelę ir sukėlė kerų raudonas žiežirbas.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Miona Hera Lapkričio 02, 2019, 03:35:39 pm
Laikas pabėgioti, - Mionos galvoje lyg mažas varpelis suskambėjo mintis. Pakėlė akis nuo nedidelio laikrodžio ant kairiojo riešo ir žvilgtelėjo pro langą. Lyja, - mintyse numykė mergina, bet vis dėlto išsitraukė sportinius. Gal ir galėčiau praleisti šiandieną... Kaip ir vakar, ir užvakar ir užužvakar. Tačiau tik atsidūsėjo ir persirengė. Nežinojo, ar ji labiau tingėjo, ar neviliojo mintis peršlapt, tada susirgt ir pragulėt lovoj amsint nuo kosulio. Bet tada suprato, kad laksčiusi laukais basa ir dar pliaupiant lietui buvo ne vieną ir ne du sykius. O tas reiškė, kad susiringt dėl lietaus - ne tokia ir didelė tikimybė.
Plaukus susirišo į uodegėlę, bet kelios sruogos - kadaise buvusių kirpčiukų liekana - vis tiek išsprūdo. Tebūnie. Perbraukė per nevisai tvarlingą uodegėlę ir pajuto, kad nepririšo kelių plaukų. Dar gražiau. Po kelių sekundžių perrišo plaukus ir, gurkštelėjusi vandens, išpėdino iš miegamojo. Dėkojo Dievui, kad koridoriuose nesutiko žmonių. Niekam nekilo klausimų, kur mergiotė ketina bėgioti.
Netrukus jau buvo prie išėjimo iš pilies. Instinktyviai pasičiupinėjo, ar lazdelė vidinėje džemperio kišenėje, ir, įsitikinusi, kad viskas tvarkoje, išrisnojo iš po saugios priedangos nuo lietaus.
- Tu beprotė, - sušnypštė sau, kai pajuto, kaip permirksta pečiai ir kaip veidu teka vandens lašai. Užsimetė gobtuvą ant galvos ir paspartino žingsnį. Greičiau bėgsiu, greičiau grįšiu.
Lietus vis stiprėjo ir merginai teko bėgti nulenkus galvą. Po kojomis lėkė šlapia žolė, karts nuo karto grifė peršokdavo vieną ir kitą purviną balą. Sykį vos neslystelėjo, bet kažkokiu būdu išvengė tėškimosi į purvą.
Žvilgtelėjo į neperšlampamą laikrodį. Bėgo jau penkiolika minučių. Kaip tik tuo metu, kai žvelgė į rodyklėles, pastebėjo kažką blykstelint baloje. Pakėlė galvą ir išvydo raudonas žiežirbas. Po sekundės suvokė, kad ji stovi priešais labirintą, virš kurio ir žibėjo šis signalas. Metusi iš galvos faktą, jog labirintas - ne jos maršruto dalis ir kad prie jo asidurti tikrai neturėjo, nėrė į pirmą pasitaikiusį įėjimą.
Žiežirbos rodė, kad tas, kuriam reikėjo pagalbos, visai netoli. Atsargumo dėlei ties kiekvienu posūkiu  išbūrė po nedidelę ryškią gėlę - kad vėliau atsektų kelią ir galėtų kažkaip grįžti.
Tiesa, mergina juto kažin kokią keistą grėsmę. Karts nuo karto sprandu perbėgdavo šiurpuliukai, saugumo instinktas vertė vengti bet kokio tamsaus kampo.
- Ei, kur tu? - skubiai žingsniuodama riktelėjo mergina. - Būk ten, kur esi!
Po kelių sekundžių pasuko dešinėn ir išvydo žmogų.
- Dieve Brangus, koks velnias tave čia atnešė? - pripuolė prie kažin kokio vaikino ir skubiai sugriebė už rankos. Atidžiau įsižiūrėjusi suprato, kad vaikis visas purvimas ir peršlapęs labiau nei įmanoma. - Tau viskas gerai?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Gerda Marqeen Lapkričio 02, 2019, 05:04:12 pm
Gal reiktų eiti pasivaikščioti? žvelgdama pro bendrojo kambario langą, už kurio barbeno lietus, paklausė pati savęs Gerda. Lietus varniukei patiko, labai patiko, todėl buvo pats tinkamiausias laikas pabūti lauke. Mergina užsitempė geltoną bliuzoną, šiaip ne taip užsirišo juodus sportbačius ir išėjo iš bendrojo kambario. Skėčio man neprireiks. Už pilies sienų lietus kiaurai plovė pirmakursę, bet jai tai buvo nė motais. Po vienuolikmetės kojomis šlepsėjo žolė. Eidama nosies tiesumu, kaštonplaukė pamatė kažką bėgant priešais ją. Ai, koks skirtumas, kas čia, juk per tokį lietų vistiek nieko nepamatysiu pagalvojo Gerda ir nuleido akis žemyn. Įdomu, ar dar ilgai lis? po kiek laiko pakėlusi galvą į dangų susimąstė paauglė. Vos ji žvilgtelėjo dangun, prieš jos akis pakilo raudonos žiežirbos, jos kilo iš labirinto, esančio netoli kvidičo aikštės. Turbūt kažkas atsitiko, ir tas įvykis nėra labai geras. Pirmakursė lėtai įžengė į labirintą, visiškai negalvodama, jai galima čia būti, ar ne. Ji prie posūkio vieno pamatė ryškią gėlę. Turbūt čia ir reikia sukti nusprendė mergina. Vienas posūkis po kito ir Gerda, pasukusi vienos ryškiosios gėlės link, pamatė du už ją vyresnius mokinius.
- Ar viskas gerai? Kas čia atsitiko? Gal pakviesti kokį mokytoją?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 09, 2019, 07:12:42 pm
Kas pirmas žiežirbas pastebėjo, tas jau turėjo jau lėkti labirintu, tačiau Kajus nenutuokė ar kas nors pastebėjo jo žiežirbas. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, tai neketino sustoto, o tai jau pradėjo įgrįsti - na, ir kas, kad jau šlaput šlaputėlis, bet lietumi nelabai džiaugėsi.
Kajus nykščiu perbraukė per lazdelės medieną. Kad mokėtų gynėjo kerus, pagalba atskubėtų greičiau...
Prefektas sunkiai atsiduso ir užsimerkė. Kaip po velnių jis čia atsidūrė? Purvinas kaip viščiukas, šlapias kaip skuduras ir galva tuščia kaip skardinė. Kas jam nutiko? Deja, atsakymo negalėjo atrasti. Tačiau kažkas jį surado.
Ne, ne, ne atsakymą, bet jį!
-Aš čia! - iš visų plaučių suriko, jo širdis suvirpėjo iš džiaugsmo. Kiek iš atbėgelio balso suprato, jį surado mergina, ir tikrai kokių jo metų. Septintakursis ištiesė kaklą, pasistebė ant kojų pirštų galų, bet labirinto tvora buvo daug daugiau aukštesnė nei jį,- Lieku, lieku savo vietoj! Nepergyvenk!
Ir iš tiesų, tai nebuvo sapnas ar jo paties išsigalvojimas - prieš jį sustojo mergina. Kajaus veide apsirodė šypsena.
-Ačiū, kad suradai mane,- tada susiraukė,-  Kvailai nuskamės, bet pats nežinau. Nieko neprisimenu kaip čia atsiradau,- Kajus paniuro,- Kuo tu vardu? Esu Kajus.
Jau norėjęs kažką pridurti, už nepažįstamosios nugaros atsirado dar kažkokia mergaitė, tokia jaunutė, kad Kajus suabejojo ar ši tikrai dar eina į Hogvartsą (va, kas nutinka, kai nustoji už save jaunesniais bendrauti).
Kajus žvilgtelėjo į vyresnę merginą. Kas jam nutiko, turi likti tarp judviejų - tą sakė jo žvilgsnis. Mintis, kad tai kažkaip susiję su Hogvartso šnekomis, jį graužė iki pat sąžinės. Jaunesnių negalima į tai įtraukti - taip jam sakė jo prefektiškumas.
-Tiesiog, keliaukim iš čia. Tikiuosi, bet užžymėjote kelią,- nukreipė temą.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Miona Hera Lapkričio 10, 2019, 10:33:07 pm
- Keista... - numykė šioji ir paleido vaikinuko ranką. - Ničnieko? Koks paskutinis prisiminimas?
Grifės širdį permelkė nerimas. Kažkas buvo negerai. Labai negerai. Ar tik tai nebus susiję su pastaraisiais įvykiais Hogvartse ir aplamai Anglijoje?
- Miona. Miona Hera, - patikslino šioji ir linktelėjo vaikinui. Vylėsi, apie ją jis nieko nežinojo.
Išgirdusi vardą ir atpažinusi veidą, prisiminė, kur mačiusi šį vaikiną. Wintersas. Tokia buvo jo pavardė. Švilpis ir prefektas. Uolus mokinys. Mintis, kad prefektas negalėtų prisiliuobti ar vartoti narkotikų (bent jau to mergina tikėjosi), lyg ir patvirtino josios teoriją. Kraupoką ir verčiančią rimti sunerimti. Keliančią norą griebt vaikiną už rankos ir skuost lauk iš labirinto. Neabejojo, kad tai jautė ir Kajus. Čia oras net kvepėjo pavojumi.
Išgirdusi tekštelint batą į šlapią žemę ir vaikišką balselį, šviesiaplaukė staigiai atsisuko. Tarp krūmų stovėjo nedidukė mergaitė. Labai nedidukė. Neabejotinai pirmakursė. Scena priminė siaubo filmą, bet, vis dėlto, mokinukės klausimas grąžino Herą realybėn.
Pajutusi žvilgsnį vėl pasuko galvą į Kajaus pusę. Akimis pasistengė perduoti, kad žinutę suprato. Mergaitės į tai netrauks.
- Taip, žinoma, - stengdamasi į balsą įpinti linksmesnę gaidą ir visom išgalėm, taip, kad vargu, ar galėjai pastebėti, paslėpdama sumišimą ir baimę patvirtino šešiolikmetė. - Eime, - silpnai šypteldama švilpiui, o vėliau ir mergaitei, patraukė į ten, iš kur buvo atėjusi.
Nutarė mergaitės per daug nekalbinti. Anei mokėjo su vaikais bendrauti, anei to labai ir norėjo. O ir sakyt nebuvo ko. Tad tylėdama nužingsniavo prie pirmojo posūkio ir sustojo kaip įbesta.
- Kur gėlė? - Žvilgtelėjo priekin, į sekantį kampą, kur, žinojo, turėjo būti gėlė. - Kur gėlės?
Suvokimas it žaibas trenkė. Kažkas sunaikino gėles.
- Šūdas, - sumurmėjo ir pasisuko į prefektą. - Nebėra ženklų. 
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Gerda Marqeen Lapkričio 16, 2019, 07:39:59 pm
Dažnai Gerda bendravo su vyresniais mokiniais (nebūtinai draugiškai), todėl lengvai priprato aukštai kelti akis, kad pamatytų pašnekovo veidą.
Vėl tie žvilgsniai... Vėl nuo manęs kažką slepia... Na, nieko nuostabaus, juk aš tik pirmakursė piktai pagalvojo kaštonplaukė, bet pykčio atvirai neparodė. Na, ne pirmas kartas.
Vyresniai už varniukę mokinei pasiūlius išeiti iš labirinto vienuolikmetė dar apsižvalgė. Ak, kad tik galėčiau ilgiau čia pasilikti... Taip norėčiau viską ištyrinėti...
Kadangi Gerda pėdino gale, ji tik išgirdo balsą, kuris skelbė, kad nebėra ženklo - gėlės. Žalsvai pilkų akių savininkė pajuto didelę baimę. Labai didelę baimę. Kas, jei mus užpuls? Kas tada? Ramiai, nepanikuok.
- Ar... ar... mes kaip nors grįšim?
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Kajus Arno Wintersas Lapkričio 17, 2019, 11:58:07 am
Kajus papurtė galvą.
-Nieko. Aš sau visiškai negalėjau pasinaikinti savo atminties su obliviate. Vargu, ar kažkaip su kitais kerais sau pasinaikinau dalį atminties, bet...
O jei ne tu tą padarei. O kažkas kitas? Kajus žvilgtelėjo į ką tik prisistačiusią Mioną. Miona negalėjo, nes ką tik dabar atėjo į labirintą. Ta mažytė irgi. Ji net nemokėjo sudėtingų kerų!
Kajus patraukė paskui Mioną. Daugybė minčių dūzgė jo galvoje, tačiau išėjo tik šnipštas. Kajus nežinojo už ko užsigriebti. Minčių koštuvas? Gal. Bet...Kaip? Vieną kartą naudojosi, jei to atmintis nemeluoja, tačiau tai buvo gan seniai! O jei neprisimins kaip tuo daiktu naudotis? Profesoriai? Ne. Pas kerėjimo profesorę, nors ir buvo Švilpynės vadovė, neeis. Jai pasitikėjimo nejautė. Mela? Magiškų gyvūnų priežiūros profesorė buvo savo reikalais užsivertusi, vargiai kažką padės jam. Tuo labiau, kad globėjo sesuo jautėsi kaip į spąstus įpuolusi vilkė, negebanti iš jų išsivaduoti. Igoris. Širdį suspaudė skausmas, vos prefektas prisiminė savo globėją. Igoris galėtų jam pagelbėti, tačiau šalia jo nebuvo. Igoris buvo dingęs. Kajus nudelbė akis į purvynę po savo kojomis. Lazdelę su savimi turėjo, turėjo jausti užtikrintai, tačiau taip nesijautė.
-Gėlės?- Kajus sustriko, sustingdamas. Tai tiesa, mes - ne vieni.- sukuždėjo vidinis balsas. Kajus kietai suspaudė lūpas. Galvok, galvok. Kokie kerai, padėtų mums ištrūkti iš labirinto? Atsisuko į pirmakursę.
-Kaip tu čia atėjai? Ar gėlės buvo savo vietose?
Kad mažylė panaikintų gėles, buvo beprotiška galvoti. Jei taip būtų pasielgusi, taip greitai pas jį ir Mioną neatbėgtų. Bet, argi?
-Miona, kai tu ėjai...Nejautei tarsi kažkas tave sektų?
Galvok. Kokie kerai? Gynėjo kerų nemoku. Rodyk? Dar, ne. Mes turime sužinoti...
Kajus staigiai grįžtelėjo per petį. Ar jam pasigirdo? Įsiklausė. Lietus toliau barstė savo ašaras, šaltis graužė jo odą. Nieko. Tik jų alsavimai, žodžiai ir lietus. Daugiau nieko nėra. Tačiau Kajus liko įsitempęs.
Gandai...Kaip jis nekenčia gandų.
-Miona, žinai kurioje pasaulio šalyje yra Hogvartsas? Tai yra rytuose, vakaruose ir taip toliau? Ar gali pasinaudoti kerais rodyk? Aš patikrinsiu...
Kajaus sustirę pirštai savaime sumosikavo lazdele, mintyse ištarė Homenum revelio. Septintakursis (neesmė, kad bus paliktas antriems metams), tačiau žinojo, kad šie kerai egzisuotoja.
Šliukšt. Kažkas įlipo į balą.
Antraštė: Ats: Didžiulis labirintas netoli kvidičo aikštės
Parašė: Miona Hera Lapkričio 30, 2019, 11:00:58 pm
- Kur atsiminsi čia jau... - beveik nesuprantamai sumurmėjo šviesiaplaukė. - Išsiaiškinsim tai mokykloje, o dabar dingstam. Pila kaip iš kibiro, susirgsit dar.
Norėdama dingti iš labirinto jautėsi kaip didžiausia bailė, bet atsižvelgiant į pastaruosius įvykius Hogvartse stačia galva nerti į pavojus būtų buvę beprotiškai kvaila ir neatsakinga. Taip pat turėjai būti idiotas, jog nemėgintum pirma pasirūpinti nukentėjusiu. Šiuo atveju, Kajumi.
- Taip, gėlės, - braukdama per plaukus išspaudė Miona. Tai buvo labai, labai negerai.
O Gerdą ji buvo pamiršusi. Mergaitei atsakant į klausimą, Hera įdėmiai stebėjo kiekvieną  jos judesį, akis. Gal ir atrodė kvaila įtarinėt mažą pirmakursę, tačiau atsarga gėdos šeštakursei jau nedarė.
- Eikš čia, - pakvietė Varno Nago globotinę. - Visada būk tik tarp mudviejų, gerai? Neatsilik ir neik pirma, - mergaitei ant pečių uždėjusi rankas ir įkypai žiūrėdama į akis veikiau įsakė, nei maloniai tarstelėjo. - Aišku? - švelniai šyptelėjo ir atsitiesė.
Kajui uždavus klausimą Miona akimirką pamąstė. Žinojo, kad pirmakursei meluoti neverta, o ir pati neturėjo motyvacijos visko spalvinti šviesesnėmis spalvomis, tad linktelėjo.
- Jutau, - atsidūsėjo ir apžvelgė aukštą gyvatvorę. Be kerų vargu, ar išsisuks.
O ko griebtis - nežinojo. Nebuvo papuolusi tokion situacijon, o ir nepagalvojo, kad įmanoma į tokią patekt. Visko niekada nesuplanuosi, - niauriai mintyse burbtelėjo ir išsitraukė lazdelę. Žiežirbos jau nepadės. Ugnis? Abejotina, ar gera mintis padegti labirintą. Gynėjo, žinojo, nebemokės išsikviesti. Nebesugebės.
Miona ūmai pakėlė galvą. Matė, tai padarė ir Kajus. Nieko. Greičiau, - žvilgsniu paragino švilpį. Jautė, kad laiko laiko beveik nebeliko. Kas nutiks, kai išbyrės paskutinė smiltelė?
- Šiaurės vakaruose, - skubiai atsakė ir stebėjo, ką daro prefektas. Jau beveik tikėjo, kad pavyks sutvarkyti visą šį reikalą, tik...
Šliukšt.
Miona staigiai pakėlė galvą ir sustingo. Ten, kur rado Kajų, kažkas stovėjo. Per vis stiprėjantį lietų matėsi tik neaiškus siluetas. Tvykstelėjo žaibas. Pasimatė nepaprastai aukšto žmogaus veidas. Nedoro žmogaus veidas.